TAUTOTYROS ETIUDAI UDK 908(474.5) Vo-198

Ona VOVERIENË

Padëka Uþ finansinæ paramà leidþiant ðià knygà nuoðirdþiausiai dëkoju: Ðviesaus atminimo savo vyrui ir draugui dr. Vladui VOVERIUI, Mons. prelatui Alfonsui SVARINSKUI, Verslininkui ið Ðilutës Rimantui JARUÐKEVIÈIUI, Konservatoriui dr. Vytautui GRINIUI, Mokytojai Irenai EIGELIENEI ir jos vyrui p. Rimantui EIGELIUI, Savo mieliems giminaièiams Irenai ir Zenonui MUNDRIAMS ið Pasvalio, Daivai ir Jonui BRAZAUSKAMS ið Tytuvënø, Rimai ir Algiui BARTKAMS ið Pagráþuvio (Kelmës rajonas), Zitai ir Kæstuèiui STOÈKAMS ið Kamajø (Rokiðkio rajonas). Aèiû JUMS, mielieji, uþ JÛSØ meilæ Lietuvai ir pastangà puoselëti lietuvybæ.

Knygos autorë

Ona VOVERIENË

TAUTOTYROS ETIUDAI

2011 Knygà skiriu savo mylimo vyro, draugo, bièiulio, mokytojo, bendraminèio ir bendraþygio dr. Vlado Voverio ðviesiam atminimui. Autorë

Ði knyga – ne tik apie tautotyros mokslo pradmenø, jo teorijos ir istorijos kûrëjus, bet ir apie þmones, Asmenybes, þodþiu, raðtu ir darbais kûrusius lietuviø Tautos savimonæ bei jos valstybæ Lietuvà; þadinusius, këlusius ir vedusius Tautà á kovà uþ jos laisvæ ir ne- priklausomybæ. Jie tarsi bibliniai ugniniai stulpai iki ðiol tebeðvieèia mûsø nuskurdin- to socialinio gyvenimo tyruose ir rodo kryptá Tautai, kaip toliau gyventi ir atrasti savo gyvenimo prasmæ. Kaip raðë kultûrologas Vidmantas Va- liuðaitis, „Bûti ugniniu stulpu – tai eiti su savo Tauta, vesti jà ið nelaisvës namø á Pa- þadëtàjà þemæ, kuri faktiðkai yra ne kas kita, kaip Tautos ir jos sukurtos valstybës idealas. „Jei mes nebûsime mûsø Tautai lygûs tiems ugniniams stulpams, kurie kadaise þy- dø tautai rodë kelià tyruose... kà mes nu- veiksime? Ir kokia mûsø vertë?“ – kadaise klausë raðytoja Gabrielë Petkevièaitë-Bitë. TURINYS

ÁVADAS ...... 9

1. PRIE TAUTOTYROS IÐTAKØ...... 19

1.1. Lietuviø tautinio atgimimo ðaukliai – romantikai ...... 28 Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius ...... 30 Dr. Jonas Basanavièius...... 37 Dr. Vincas Kudirka ...... 45 Etnologas Age Meyeris Benedictsenas ...... 56 Poetas Maironis ...... 61 1.2. Vincas Mykolaitis-Putinas – tautotyros pradininkas Lietuvoje ...... 67

2. TAUTOTYRINË MINTIS TARPUKARIO NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE ...... 76

2.1. Neoromantikai ...... 84 Vydûnas ...... 84 Vincas Krëvë-Mickevièius ...... 88 Vincas Mykolaitis-Putinas ...... 93 Balys Sruoga ...... 98 2.2. Lietuviðkosios tautotyros teoriniø pradmenø ir tautinio ugdymo pagrindø kûrëjai...... 102 Stasys Ðalkauskis ...... 103 Antanas Maceina ...... 110 2.3. Lietuviðkosios tautinës ideologijos kûrëjai ...... 118 Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona ...... 118 Vladas Putvinskis-Pûtvis ...... 127

3. TAUTOTYRINË MINTIS LIETUVOS IÐEIVIJOJE ...... 134

3.1 Lietuviø charta – pokario iðeivijos gyvenimo kelrodis ir tikslas ...... 139

5 Vytautas Alantas ...... 141 Dr. Juozas Girnius ...... 148 Bernardas Brazdþionis ...... 158 Adolfo ir Jadvygos Damuðiø ðeima ...... 165 3.2. Tautos fondas – deguonies pagalvë dûstanèiai lietuvybei Lietuvoje ...... 173

4. TAUTOTYRA SOVIETINËS OKUPACIJOS METAIS (1940–1990)...... 180

Bronius Krivickas ...... 182 Prof. Vosylius Sezemanas...... 186 Justinas Marcinkevièius ...... 193 Skulptorius Antanas Kmieliauskas ...... 212

5. TAUTOTYRA LIETUVAI ATGAVUS NEPRIKLAUSOMYBÆ ...... 218

5.1. Kelyje á Paþadëtàjà þemæ ...... 218 Vytautas Landsbergis ...... 225 Poetas Kæstutis Genys (1928–1996 m.) ...... 233 5.2. Paþadëtoji þemë: dvi Lietuvos Lietuvoje ...... 241 Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus ...... 245 Politologas publicistas Vilius Braþënas ...... 255 5.3. Pagrindinës tautotyros kryptys ...... 264 Romualdas Grigas ...... 290 Romualdas Ozolas ...... 302 Marius Kundrotas ...... 310

6. TAUTOTYROS TEORIJOS PRADMENYS ...... 313

6.1. Tautotyra etnologijos sàvokø sistemoje ...... 313 Petras Butënas ...... 315 6.2. Pagrindinës tautotyros sàvokos ...... 318 6.3. Tautinë savimonë ...... 323 6.4. Tautinis mentalitetas ...... 329 6.5. Nutautëjimas ...... 337 6.6. Tautos idëja...... 347

6 6.7. Tautinë valstybë...... 351 6.8. Tautinë ideologija ir valstybingumas ...... 365 6.9. Tautos valia...... 376 6.10. Tautos garbë ...... 382

7. TAUTOS VERTYBËS ...... 389

7.1. Tautiðkumas...... 392 7.2. Tautos kultûra ...... 405 7.3. Teisingumas ...... 415 Lietuvos diplomatas Vytautas Dambrava ...... 418 7.4. Ðeima kaip tautos vertybë ...... 425 7.5. Tautos dvasinis paveldas ...... 433

8. TAUTIÐKUMO SKLAIDA DABARTIES LIETUVOJE ...... 438

8.1. Vinco Kudirkos vaidmens tautiðkumo sklaidoje aidai dabartinëje Lietuvoje ...... 441 8.2. Visuomeninës organizacijos ir mokyklos, puoselëjanèios lietuvybæ ...... 448 Tëvynës paþinimo draugija ...... 450 Lietuvai pagraþinti draugija ...... 454 „Versmës“ leidykla...... 458 Vilniaus dailininkø klubas „Plekðnë“ ...... 459 Lietuviø tautinis centras ...... 461 Kitos organizacijos ...... 462 Mokyklos ...... 462 Poetë Birutë Lengvenienë ...... 466 Aktorius Tomas Vaisieta ...... 475 Dailininkas grafikas Antanas Rimantas Ðakalys ...... 479 Fotomenininkas Vytautas Ylevièius ...... 487

PABAIGA: LIETUVA TARP SCILËS IR CHARIBDËS. QUI VADIS, LIETUVA? ...... 493

ETUDES OF TAUTOTYRA ...... 501

ASMENVARDÞIØ RODYKLË ...... 504

7 8 ÁVADAS

„Að visà laikà ieðkojau savo gyvenimo prasmës tautinio gyvenimo gelmëse. Ir iki ðiol man atrodo, kad tautinio, nacionalinio gyvenimo turinys, jo pajëgumas, galia – tai niekieno nepralenkta vertybë. Að ásitikinæs, kad ðiandien vël visu aktualumu kyla bûtinybë saugoti ir ginti tà vertybæ, savo kalbà, etni- nius dalykus, be kuriø mes beveidþiai ir niekam ne- ádomûs. Nereikalingi nei Europoje, nei pasaulyje.“ Justinas Marcinkevièius

Jau 20 metø kartu su savo nepriklausoma valstybe einame nelengvu savo likimo keliu, kuriame, kaip savo straipsnyje raðë prof. Vytautas Landsbergis, „laisvë sumiðusi su nelaisve, teisë su neteise, teisëtvarka su neteisybe ir neteisingumu. Yra dël ko rû- pintis ir nerimauti“ (Lietuvos aidas, 2002, rugpjûèio 3). Dabar kaip niekad aiðkiai suvoki Rusijos prokuroro Stepaðino þodþius: „Mes iðeiname, kad pasiliktume“. Pasiliko. Dvasinë mû- sø þmoniø okupacija tebesitæsia. Komunistinë ideologija visà XX ðimtmetá maitinta milijonø jos iðþudytø pasaulio þmoniø krauju, baime ir patiklumu melui ir veidmainystei, ásirëþë á visoje komu- nistinëje erdvëje gyvenusiø þmoniø protus ir iki ðiol visose poko- munistinëse ðalyse, ne tik Lietuvoje, yra stipri, energinga ir kovinga (Voverienë O. Vël kryþkelëje... // XXI amþius, 1998, gruodþio 16, p. 6). Dvasinis Tautos budimas – sunkus ir dramatiðkas. Lietuvos komunistø partijos gensekas Algirdas Mykolas Brazauskas, kandidatuodamas á Lietuvos prezidentus, daug kar- tø kartojo: pamirðkime praeitá, pamirðkime praeitá... Galima tûks- tanèius kartø pasiraðyti po ðviesaus atminimo „Lietuvos aido“ redaktorës Romos Grinbergienës þodþiais: „Bet kas mes bûsime, jeigu pamirðime praeitá? Þmonës ið niekur, be atminties, be praeities. Be ðaknø...“ (Lietuvos aidas, 1997, gruodþio 24).

9 Komunistø rezidentai ir trubadûrai, 12 metø ið 20-ties valdæ nepriklausomà Lietuvà, iðgrobstæ jos turtà ir uþsienio paskolas, pavogæ ið Tautos keliø kartø ateitá ir atvedæ Lietuvà prie ekono- minës bedugnës kraðto, paleidæ galingà propagandos maðinà su visais televizijos kanalais prieðaky, komunistinës ideologijos gniauþtuose laiko nenorinèiø ir nepratusiø màstyti daugelio mû- sø tautieèiø protus, ir vël matuojasi jø bûsimos valdþios Lietu- voje mundurus bei kaklaraiðèius. Komunistinë ideologija, persmelkusi visà teisësaugà, filosofijà, moralæ, þiniasklaidà, liau- dá, praradusià tautinæ savimonæ ir orumà, iki ðiol valdo Lietuvà. Ja vadovaujasi visos partijos, pasipuoðusios „demokratinëmis suknelëmis“ – socialdemokratø, liberaldemokratø, darbo par- tijø ir tvarkieèiø, atëjusios ið tø paèiø okupacinio laikotarpio struktûrø – komunistø partijos ir jø skydo ir kalavijo (KGB ir GRU). Tiesa, tos partijos dabar gëdijasi vadinti savo ideologijà jos tikruoju komunistinës ideologijos þudikës vardu. Per daug kraujo aukø sudëta ant jos aukuro visame pasaulyje. Todël savo ideologijà jos vadina „demokratine liberaliàja“. Jos esmæ pakankamai iðsamiai, nors ir taupiais þodþiais, atskleidë lenkø politologas Janas Marija Jackovskis (Jackowski J. M. Dienovidis, 1998, spalio 30). Jo nuomone, socializmo „ðviesios ateities“ kûrëjai komunis- tinæ ideologijà perrengë „liberaliosios demokratijos drabuþëliais, jos centre palikæ „gerà marksistà“, perrengtà demokrato, liberalo arba postmodernisto drabuþiais“. Jo pagrindinis uþdavinys – painioti sàvokas, plauti smegenis, melo monopolá, kurá visà XX ðimtmetá valdë komunistai, keisti melo pliuralizmu, melà ir daugelá pusiau tiesø skelbti demokratijos ir liberalizmo vardu“ (Jackowski J. M. Ten pat). Komunistinës („liberaliosios demokratinës“) ideologijos propagandos priemonës – beveik visa Lietuvos þiniasklaida bei ávai- riausi, valdþios pinigais apmokami renginiai. Jos metodai – nuolatinis þmoniø sàmonës slopinimas ir prieðininkø ðmeiþtai pa-

10 gal principà „laðas prakala akmená ne jëga, o daþnai krisdamas“ (Jackowski J. M. Ten pat). Baisiausia, kad ta „liberalioji demokratinë“ ideologija yra persmelkusi visà Lietuvos ðvietimo sistemà, nuo darþelio iki pat aukð- tosios mokyklos ir doktorantûros. Kaip raðë akademikas Zigmas Zinkevièius, dabartinëse ðvietimo programose „nebëra lietuvio, kaip savo kraðto patrioto, ugdymo pabrëþimo. Su þiburiu reikia ieðkoti tokiø sàvokø kaip Tëvynës meilë, patriotizmas ir pan., kurios anuomet (turima galvoje anoje prieðkario nepriklausomoje Lietuvoje – O. V.) bûdavo pabrëþiamos. Visa tai dabar pamini- ma, bet neiðryðkinama. Mokymo procesas nebekreipiamas tautinio ugdymo linkme... Rodos, Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, reikëjo pradëti nuo to, kà bolðevikai buvo sugriovæ: atkurti tauti- ná auklëjimà. Bet tai nebuvo padaryta. Beveik neatsiþvelgta á prieð- kario Lietuvos patirtá... „Ðvietimo gairëse“ tarp prioritetø tautinio ugdymo nematyti. Dël to nenuostabu, kad ðvietimo darbuotojus ir ypaè mokinius galima iðgirsti sakant: „Kam mums reikalinga ta nepriklausomybë?“...Tautinis auklëjimas pakeièiamas pilietiniu auklëjimu. Bet tai ne tas pats. Tauta – ágimtas fenomenas, o pilie- tybë – dirbtinis dalykas, susijæs su valstybe... Lietuvos pilietis gali bûti ir ne lietuvis, net antilietuviðko nusiteikimo þmogus, saky- sim, koks nors Burokevièius ar liûdno atminimo Valerka Ivano- vas. Pastarasis, atlikæs bausmæ, dirbo mokykloje, net dëstë istorijà – didesnio kuriozo ir bûti negali! Kadangi pagrindiniuose ðvietimo dokumentuose tautinis auklëjimas nedeklaruojamas, tai jis paliekamas savieigai, taigi elgiamasi kaip sovietmeèiu... Ðvietimo sistemoje kalbos apie lietuvybæ apðaukiamos politikavimu, o mokykloje politikuoti uþdrausta, mokykla depolitizuota. Tokio auk- lëjimo rezultatas: 55 proc. jaunosios kartos neigiamai vertina lietuvybæ... Dabartiniuose ðvietimo dokumentuose daugiau kalbama apie tautiniø maþumø tapatybës iðlaikymà negu apie lietu- viø lietuvybës ugdymà... Neretai girdime aiðkinant: einame á Europà, o ten tautiðkumo nereikës! Esà tai senamadiðkas reliktas.

11 Anaiptol! Europos Sàjungos nuostatuose tautiðkumas kaip tik pa- brëþiamas, net Mastrichto sutartyje. Mes Europai esame ádomûs bûtent savo tautiðkumu, labai sena tautine kultûra. Mûsø kosmopolitizmu jie visai nesidomi“ (Zinkevièius Z. Mokymo procesas be tautinio ugdymo // XXI amþius, 2003, kovo 12, p. 6). Ar gali Tauta dar atrasti jëgø ir valios pasiprieðinti ðiai praþû- tingai ideologijai, jai atsispirti? Filosofai teigia, kad visuomenës raidoje galioja dësnis: stipriai ideologijai gali atsispirti tik dar stipresnë ideologija. Ar yra tokia ideologija, ðliogeriø, donskiø ir putinaièiø nesunaikinta? Yra! Tai – lietuviðka, turinti gilias istorines ðaknis, gausiai palais- tytas Lietuvos patriotø krauju uþ laisvæ ir nepriklausomybæ, tau- tinë katalikiðkoji ideologija. Prieð du ðimtus metø jai pamatus paklojo garbusis Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius, dvi di- dþiàsias dvasines lietuviø tautos vertybes – tikëjimà ir tautiðkumà sulydæs á harmoningà visumà. Jà iðpuoselëjo ir romantizavo dr. Jonas Basanavièius ir dr. Vincas Kudirka, ðviesiais „Auðros“ spin- duliais ir galingais „Varpo“ aidais þadinæ tautà atgimimui, skam- biomis eilëmis jai herojiðkumo iki epinio skambëjimo suteikæs pirmojo Tautos atgimimo poetas Maironis, strateginiu lietuviø tautos gyvenimo ir kovos ðvyturiu savo „Raðtuose“ ðimtmeèiams pavertæs lietuviðkos tautinës ideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis- Pûtvis (Voverienë O. Prezidento ir Vyriausybës konfliktas – dar viena kryþkelë // XXI amþius, 1999, geguþës 12). Tautinë katali- kiðkoji ideologija, Lietuvoje vos 20 metø buvusi valstybinë, net ir tuo metu griaunama svetimøjø importuoto á Lietuvà komunistinio gaivalo, nors ir trumpai praþydusi, prieðkario Lietuvoje iðugdë tûks- tanèius Lietuvos patriotø, kovojusiø ir þuvusiø uþ Lietuvos laisvæ ir nepriklausomybæ. Deja, ðiø dienø Lietuvoje ji daugelá metø nebe- atlaikë komunistinës ideologijos ir jos mankurtizuotø, nuteleta- bintø naujøjø kartø spaudimo, traukësi ið plataus Tautos ir teisingumo kelio á to kelio pakraðèius, pralaimëdama. Kaip raðë prof. V. Landsbergis, „Lietuvos dvasinis iðsilaisvinimas ir visos tau-

12 tos atgimimas pasirodë daug sunkesnis uþdavinys negu politinis valstybës atkûrimas“ (Landsbergis V. Kryþkelë. V., 1992, p. 408). Tos ideologijos komunistai labiausiai ir bijo. Neatsitiktinai visi sovietiniai Lietuvos filosofai sutartinai ir energingai savo kûrybos uþaðtrintà smaigalá kaip tik ir nukreipë á tautinës katalikiðkosios ideologijos ir tautinio patriotizmo naikinimà: A. Ðliogeriui tauta – tai stabas, o patriotas – tai idiotas, ir „kuo didesnis patriotas, tuo didesnis idiotas“. A. Juozaièiui Lietuvos nepriklausomybës atkûri- mas – tai „istorinë klaida“, o ðvietimo viceministrë N. Putinaitë, savo darbuose suniekinusi mûsø Tautos patriarchà dr. Jonà Ba- sanavièiø, pirmàjá lietuviø tautinës tapatybës tyrinëtojà ir tauti- nës savimonës formuotojà uþ jo „klaidingas“ paþiûras, jaunàjà lietuviø kartà moko: „Ið Lietuvos jis kûrë stabà, reikalaujantá þmo- giðkojo asmens besàlygiðkos aukos, transcenduojantá esamà isto- rinæ konkretybæ“ (Putinaitë N. Ðiaurës Atënø tremtiniai. V., 2004, p. 66). Tarsi be aukø bûtume atkûræ Lietuvos nepriklausomybæ. Kaþin ir ar bûtume supratæ, kad jos mums reikia. Tik gaila, kad tos nepriklausomybës saldþiuosius vaisius ðiandieninëje Lie- tuvoje nuraðko ðliogeriai, juozaièiai, putinaitës ir á juos panaðûs. Gerai tik, kad tauta tai jau pradeda suprasti. Kol knyga buvo rengiama spaudai, ávyko keletas lyg ir neþymiø, bet, pasirodo, tu- rinèiø didelæ prasmæ ávykiø, tapusiø naujos politinës eros Lietu- voje pranaðais. Apie tokius ávykius naujos kartos politikas Marius Kundrotas viename ið savo straipsniø raðë: „Ið maþos kibirkðtëlës ásiþiebia kiekviena pasaulá atnaujinanti liepsna“. 2010 m. lapkrièio 17 d. LR Seime ávyko konferencija „Tau- tiðkumo problemos globalëjanèiame pasaulyje“. Á jà pakvietë Vlado Putvinskio-Pûtvio testamentiniai þodþiai: „Að labai trokðtu, kad lietuviai burtøsi á vienà ðeimynà, kad ir jie sulauktø bûsimos lai- mës þolelës. Nes ko man vertas tas dangus, jei to nematys mano Tauta, jei bûsimoji laimë bus tik svetimøjø puota ant manosios, nesugebëjusios gyventi ir nukankintosios kapø... Vienintelis Lie- tuvos iðganymas, tai tautinës idëjos gimimas. Jei ji negims, tai

13 Lietuva þus. Sujunk savo asmens sielà su Tautos siela ir pasijusi esàs amþinas!“ Konferencijos metu salë pilna þmoniø, tarp jø – ir 8 Seimo nariai, parodë, kad ðie lietuviø tautinës ideologijos vieno ið þy- miausiø kûrëjø þodþiai pasibeldë á daugelio tautieèiø ðirdis. Þmo- nës juos iðgirdo. Praneðimus skaitë ir vyresniosios, ir jaunosios kartos mokslininkai bei politikos apþvalgininkai, ji sulaukë plataus atgarsio þiniasklaidoje. Pasirodë kelios deðimtys straipsniø spaudoje ir internete, tarp jø Lidijos Velièkaitës „Tautiðkumo problemos dabartinëje Lietuvoje“ (Lietuvos aidas, 2010, spalio 27), „Tautiðkumo problemos globalëjanèiame pasaulyje“ (Lietu- vos aidas, 2010, gruodþio 4), Vytauto Skuodþio „Grësmë lietuviø tautos ir Lietuvos iðlikimui“ (Karðtas komentaras, 2010, gruodþio 10), Rièardo Èekuèio „Tautos iðlikimas“ (XXI amþius, 2010, gruo- dþio 8), Onos Voverienës „Lietuvos tautinë valstybë: jau ne uto- pija, o siektina realybë“ (Laisvas laikraðtis, 2010, gruodþio 1, Tëviðkës þiburiai (Kanada), 2010, gruodþio 7), Marijos Ðaknienës „Konferencija Lietuvos Respublikos Seime“ (Lietuviø godos, 2010, lapkrièio 11), akad. Antano Kudzio „Ugdykime altruistiná tautið- kumà“ // Lietuvos aidas, 2010, gruodþio 18) ir kt. 2010 m. lapkri- èio 23 d. Lietuvos mokslø akademijos salëje ávyko visuomeninio diskusijø forumo „Tauta, pilieèiai, valstybë“ susitikimas tema „Ar esame savo valstybës ðeimininkai?“ (XXI amþius, 2010, gruodþio 3) ir dar daug kitø renginiø, organizuotø patriotiniø visuomeni- niø organizacijø. Konferencijø tautiðkumo klausimais buvo organizuojama ir anksèiau. Vien tik Lietuvos moterø lyga per 19 savo veiklos metø jø organizavo per 20, deðimtis – Tëvynës paþinimo draugija ir Lietuvai pagraþinti draugija, Lietuviø kultûros kongresas ir kt. Taèiau tos konferencijos, organizuojamos retai, vieðojoje erdvëje nuaidëdavo kaip dienos aktualijos ir nuskæsdavo informacijos jû- roje. 2010 metø rudens ir þiemos konferencijø ciklas – naujas reið- kinys, daþnai pasikartojantis laike ir erdvëje, iðliko tos informacijos

14 jûros pavirðiuje, nuolat atnaujinamas ádomiomis idëjomis ir naujais vardais. Ðiame kontekste kaip varpo gausmas nuaidëjo 2010 m. kovo 11-àjà organizuotos patriotinio jaunimo eitynës su ðûkiu „Lietu- va – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“. Tai nenaujas ðûkis. Já XIX a. pabaigoje paskelbë savo „Auðroje“ dr. Jonas Basanavièius, 1902 m. „Varpe“ pakartojo Vincas Kudirka. Su juo á Lietuvos tautiná atgi- mimà ir á Lietuvos valstybës nepriklausomybæ ëjo ir vedë Tautà auðrininkai ir varpininkai. Lietuvos nepriklausoma valstybë buvo atkurta 1918 m. vasario 16 d., o Tauta patriotiðkai sustiprëjo ir þmoniø ðirdyse „Auðros“ pasëtà tautiðkumo sëklà ne tik subran- dino ir iðaugino kaip laisvës gëlæ, bet ir iðsaugojo jà politikos aud- rose bei skersvëjuose. Po jaunimo eisenos Gedimino prospektu kilæs didþiulis triukð- mas vieðojoje erdvëje, iki ðiol netylantis, eskaluojamas ypaè aktyviai vyresniosios kartos politikø, pravardþiuojant jaunuosius faðistais, net naciais, rodo, kaip jie iðsigando... Jie gerai orientuojasi geopolitikoje ir supranta, kad Lietuvà jau pasiekë visoje Eu- ropoje vykstanti politiniø paradigmø kaita. Todël jie ir bijo. Taèiau, kaip Maironis sakë: „Nesustabdysi upës bëgimo...“ Kiekvienai idë- jai ateina savo laikas. Dar prieð 15 metø politiniø paradigmø kaità iðpranaðavo Èe- kijos Prezidentas Vaclavas Havelas. Jis savo kalbose ne kartà sa- kë, kad baigiasi politiniø ideologijø – kairës ir deðinës kova ir konkurencija tarp jø dël valdþios ir kad auðta naujos politikos auðra, kai tarpusavyje kovos ir konkuruos ne ideologijos, o idëjos. Kita Vaclovo Havelo plaèiai propaguojama idëja, kad „politika neprivalo bûtinai ir visiems laikams likti valdymo profesiona- lø rankose. Jautrià ðirdá turintis, kaþkà aukðèiau savæs esantá gerbiantis ir nieko nebijantis elektrikas gali paveikti visos tautos istorijà... Yra galima ir „antipolitiðka politika“, politika „ið apa- èios“. Þmogaus, o ne aparato politika. Ið ðirdies, o ne ið tezës kylanti politika“ (Havelas V. Kas þmogaus galioje. V., 1994, p. 122).

15 Ðviesaus atminimo politologas tarptautininkas, antikomunistas Vilius Braþënas visiðkai pritarë Vaclavo Havelo minèiai, kad ðiuo metu visoje Europoje vyksta politiniø paradigmø kaita. Tik jis labai aiðkiai artikuliavo mintá, kad naujosios politinës paradigmos esmë glûdi ne Vaclavo Havelo neapibrëþtø idëjø konkuren- cinëje kovoje, o labai aiðkiai apibrëþtoje globalizmo ir nacionalizmo kovoje. Tai ideologinë kova. Ir jà anksèiau ar vë- liau laimës nacionalistai. Tai yra vienintelis kelias iðlikti tautoms, neiðtirpintoms globalizmo tautø katile. Tai tautø gyvybës, iðliki- mo ir garbës kelias. O Lietuvai, politologo nuomone. labiausiai trûksta politikos „ið apaèios“ – „branduolinës energijos“, aktyviø þmoniø grupiø visuose Lietuvos miestuose ir vietovëse, kurie sklaidytø tamsà ir degiotø visoje ðalyje þiburius, apðvieèianèius kelius bei takus, Tau- tai einant á savo dvasinæ ir materialiàjà gerovæ. Tokiame politiniame kontekste svarbiausia – ðviesti tautà, orientuoti jà, tai, kas jau padaryta jos kelyje, kokios problemos dar neiðspræstos ir reikia spræsti, naudojantis Tautos patyrimu, tautotyros tyrimø rezultatais brëþti naujus orientyrus jos kelyje á Paþadëtàjà þemæ tautai suprantama, populiaria kalba, kelti naujus uþdavinius paèiam tautotyros mokslui. To tikslo ir siekiama ðioje knygoje. Ilgai màsèiau apie knygos pavadinimà. Svarsèiau daugelá va- riantø. Lëmë tai, kad iki ðiol nedaug teturime nusistovëjusiø tautotyros sàvokø bei laiko patikrintø moksliniø faktø. Savo straipsniuose, spausdintuose 1998–2005 m. vieðojoje spaudoje – „XXI amþiuje“, „Lietuvos aide“, „Drauge“ ir kt. leidiniuose, ban- dþiau apþvelgti, kas padaryta lietuviø tautotyros istorijoje. Taip atsirado kelios deðimtys straipsniø apie tautotyros pagrindines sàvokas, jø vidinius ryðius, vietà mokslø sistemoje, tautotyros þi- nijos kûrëjus ir t.t. Didþioji jø dalis panaudota ðioje knygoje. Mo- nografijos tokiø susistemintø ir á pedagoginæ kalbà „iðverstø“ duomenø nepateikia. Tai – svarbiausia vadovëliø ir mokymo prie-

16 moniø funkcija bei uþdavinys. Todël terminas „etiudas“ ðiuo atveju man pasirodë tinkamiausias, charakterizuojantis, „mokslo ir literatûros kritikos straipsná, nepretenduojantá á baigtumà, grieþ- tà argumentacijà ir galutinius sprendimus“ (Tarptautiniø þodþiø þodynas.V., 1985). „Tautotyros etiudai“ nëra monografija ar mokymo priemo- në, tik leidinys plaèiajai visuomenei, tikintis, kad knygà paskaitys ir mokslininkas, ir mokytojas, ir dëstytojas, ir studentas, ir visuo- meniniø organizacijø, branginanèiø ir puoselëjanèiø lietuvybæ, nariai. Knygoje bandoma pateikti kuo iðsamesná vaizdà, kas padaryta lietuviø tautotyroje iki ðiol, iðryðkinti jos teorijos ir istorijos pradmenis, paskatinti tautieèius domëtis tautotyros moksline kryptimi, o pedagogus – parengti vidurinëms ir aukðtosioms mokykloms tautotyros vadovëlius bei mokymo priemones, atitinkanèias mokymo literatûrai keliamus reikalavimus. Knygoje panaudotas ir autorës patyrimas, jos ágytos þinios, bendradarbiaujant su patriotinëmis visuomeninëmis organizaci- jomis – Tëvynës paþinimo draugija, Lietuvai pagraþinti draugija, Lietuvos maironieèiø draugija ir kitomis. Ypaè daug ðios knygos autorei davë bendradarbiavimas su Tëvynës paþinimo draugija, kurioje ne kartà buvo tikrintos jos skelbiamos tautotyros idëjos. Didþioji jø dalis buvo patikrintos praktikoje, lankantis Lietuvos mokyklose su Tëvynës paþinimo draugijos paskaitø ciklu „Tau- tiðkumo þiedai“. Esu dëkinga ðios draugijos pirmininkui istorikui dr. Kaziui Raèkauskui, ne kartà pasidalinusiam savo áþvalgomis apie tautotyros mokslà, nustaèiusiam ir paties termino „tautotyra“ atsiradimo istorijà, iðaiðkinusiam jo autoriø – mokytojà Pet- rà Bûtënà, nuolat skatinusiam ðios knygos atsiradimà. Apie ðios draugijos veiklà esu paraðiusi knygà „Prie tautotyros versmiø...“ (V., 2008). (Graþus knygos pavadinimas irgi buvo pasiûlytas dr. K. Raèkausko.) Knygoje nelieèiama tai, kas padaryta akademinëje etnologijos erdvëje, tiriant tautos gyvenimo savastá, jos dvasià ir tyrimø

17 rezultatus palyginti su kitø tautø tyrimø rezultatais. Apie tai daug raðoma mokslininkø monografijose. Dalá jø apþvelgiau monografijoje „Þymieji XX amþiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009), todël ðioje knygoje nekartoju. Kadangi vienas knygos tikslø – sudominti, agituoti skaitytojà, paskatinti já ne tik tautotyrinei, bet ir politinei tautinei veiklai, todël èia nevengta ir subjektyvios autorës nuomonës apie mûsø visuomenës dvasines piktþaizdes bei kitokius negalavimus, siekiant juos iðkelti kaip tyrimo ir jø ðalinimo ið mûsø tautos gyvenimo objektus. Tikiuosi, kad knygos skaitytojui, jeigu jis susidomës moksline tautotyros kryptimi, jos istorijos kelyje bus á kà atsiremti, apie kà pamàstyti, ieðkant ir savo gyvenimo prasmës. Në kiek neabejodama, kad skaitytojas knygoje ras ginèytinø dalykø ir netobulumø, ið anksto dëkoju tiems, kurie turës ir kriti- niø pastabø. Tai padës iðvengti klaidø ir man, ir kitiems, kurie savo þvaigþde pasirinks tautotyros mokslà. Nuoðirdþiai dëkoju knygos leidëjui, „Diemedþio“ leidyklos di- rektoriui Danui Kaukënui, knygos maketuotojai Linai Klasinskaitei ir redaktorei uþ pagalbà bei kantrybæ, iðleidþiant ðià knygà á gyve- nimà. 2011 m.

18 1. PRIE TAUTOTYROS IÐTAKØ...

Bet kurios mokslo ðakos teorija prasideda nuo pavieniø fak- tø. Kol empirinis faktas tampa moksliniu, daþniausiai praeina daug metø, kartais deðimtmeèiø ar ðimtmeèiø, kol tø faktø susi- renka tiek, kad juos bûtø galima lyginti, sisteminti, atrasti, kas juos vienija ir kas skiria, apibendrinti ir pakylëti á teoriná lygmená. Pavieniø tautotyros faktø Lietuvos kultûroje galima rasti gana daug, nuo pat lietuviðko raðto atsiradimo. Taèiau þymiausiø datø, lëmusiø lietuviðkosios tautotyros raidà, ðimtmeèiø istorijoje nëra daug. Tai datos, kurios lëmë esminius pokyèius: iðryðkino tyrinëtinus tautotyros objektus, jos problemas arba fiksavo esminius tyrimø rezultatus. Pradëjusi domëtis lietuviø tautos istorijos iðtakomis buvau nu- stebinta atradusi, kad lietuviø tauta, kaip sàmoninga bendruo- menë, turinti savimonæ, pradëjo formuotis ne dabartinëje Lietuvos teritorijoje, mûsø nutautëjusiø ir sulenkëjusiø bajorø iðduotoje, o Prûsijos þemëje, kai tuometinis Prûsijos Kunigaikðtystës valdovas kunigaikðtis Albrechtas Brandenburgietis, paskutinysis Kry- þiuoèiø ordino magistras, pasikvietë ið sulenkëjusio Vilniaus jo ðviesuolius Abraomà Kulvietá (1510–1545) ir Stanislovà Rapalio- ná (1485–1545) ir pavedë jiems ákurti Karaliauèiaus universitetà. Ðie garbûs vyrai, netausodami nei savo sveikatos, nei jëgø, 1544 metais ir ákûrë garsiàjà ALBERTINÀ – Karaliauèiaus universi- tetà, mûsø tautos istorijos ir kultûros lopðá. Abraomas Kulvietis buvo pirmasis ALBERTINOS graikø kalbos profesorius, dëstë ir hebrajø kalbà, aiðkino psalmiø prasmæ. Stanislovas Rapalionis buvo pirmasis ALBERTINOS teologijos profesorius, garsëjæs pla- èia erudicija, oratoriniu menu. Rapalionis mirë jaunas, vos 60- ties metø sulaukæs; palaidotas Karaliauèiaus katedroje ðalia Prûsijos kunigaikðèiø, tarp jø ir ALBRECHTO BRANDENBUR- GIEÈIO. S. Rapalionio antkapio epitafijoje paraðyta: „Èia guli

19 didis vyras, lietuviø tautos garbë“ (Be ðaknø lietuvybës medis ne- lapotø // Mokslo Lietuva, 2009, lapkrièio 19, p. 11). Nors po Albertinos ásteigimo abu jo ákûrëjai po metø mirë, jø pasëta lietuvybës sëkla ðiame universitete sudygo ir sulapojo jø buvusiø studentø Martyno Maþvydo, vëliau Danieliaus Kleino, Kristijono Donelaièio, Liudviko Gedimino Rëzos, pagaliau ir Vy- dûno sielose, jø buvo neðama kaip Prometëjo ugnis ir ðviesa po visà Lietuvà. 1547 metais ALBERTINOS auklëtinis Martynas Maþvydas (1515?–1563) tapo pirmuoju lietuviðkosios raðtijos pradininku, Karaliauèiuje parengæs ir iðleidæs pirmàjà lietuviðkà knygà „Ka- tekizmo prasti þodþiai“ (Karaliauèius, 1547). Justinas Marcinkevièius, arèiausiai stovëjæs prie giliausiø tautos ðaknø, savo knygoje „Tekanèios upës vienybë“ (K., 1995), per lietuviðko raðto istorijà pateikæs ir mûsø tautos raidos bei jos sà- monëjimo istorijà, raðë: „Vargu ar pasaulyje yra knyga, kuri pra- sidëtø taip jautriai, betarpiðkai ir nuoðirdþiai, kuri taip intymiai kreiptøsi á skaitytojà: „Braliai, seseris...“. Ið didelës meilës, vilties ir tikëjimo kyla tokie þodþiai, retas Lietuvoje jø neþino, neskaitë ar negirdëjo. Ið tolimos praeities ataidi jie ligi ðiø dienø, uþsiþie- bæ istorijos tamsoje, jie nuðvietë erðkëèiuotà lietuviðko þodþio kelià ir lyg pirmas naujagimio klyksmas praneðë pasauliui, kad gimë RAÐTAS, gimë pirmoji lietuviðka knyga. Tai ávyko, kaip atspaus- ta tituliniame jos puslapyje, Karaliauèiuje 1547 m. sausio 8 d... Knygos atëjimà pas þmones galëtumëm prilyginti Prometëjo þyg- darbiui – dieviðkosios ugnies pagrobimui, jos iðdalinimui þmo- nëms. Su knyga po þemæ ëmë sklisti ðviesa ir ðiluma, ji ne syká gynë þmogø nuo tamsos ir melo þvëriø, ðildë sugrubusià jo sielà, þadino mintá, skatino veiklai ir kûrybai... O savo pirmàjà knygà kiekviena tauta apgaubia ypatinga meile ir pagarba, saugo jà kaip ðvenèiausià relikvijà, kaip savo buvimo istorijoje ir kultûroje pa- liudijimà, didþiuojasi ja, ávairiais aspektais jà tyrinëja“ (Marcin- kevièius J. Tekanèios upës vienybë. K., 1995, p. 9–10).

20 Nors knygos „Katekizmo prasti þodþiai“ pratarmë paraðyta lotyniðkai (tokia tada buvo pasaulio mokslo kalba), joje pirmà kartà buvo paminëta sàvoka „tauta“ (nostra gens), o lietuviø kal- bà Martynas Maþvydas laikë ir savo, ir savo tautos kalba (lingua Lituanica nostra). Kaip raðo Justinas Marcinkevièius, Martyno Maþvydo bûta stipraus þmogaus, tais laikais iðdrásusio eiti prieð srovæ: pirmàjà lietuviðkà knygà jis dedikavo ne savo geradëjui kunigaikðèiui Albrechtui Brandenburgieèiui, kaip tradiciðkai tuo metu buvo áprasta, bet LIETUVAI, su áraðu: „Lietuva mano, garsi kunigaikð- èiø laiminga tëvynë“. „Tai vyriausia mûsø knyga, – raðo Justinas Marcinkevièius. – Visi iðlipome ið pageltusiø jos puslapiø – kaip ið lopðio, ëjome nuo raidës prie raidës, kol iðmokome sudëti amþinus jos þodþius: „Braliai, seseris, imkiet mani ir skaitykiet“ (Marcinkevièius J. Te- kanèios upës vienybë. K., 1995). Paþadintas lietuviðkas þodis këlësi lëtai ir nedràsiai þengë pirmuosius þingsnius á Tautos gyvenimà ir kultûrà: XVI amþiuje buvo iðleistos 29 lietuviðkos knygos, daugiausia religinio turinio; XVII a. – 54, XVIII a.– 395, o 1801–1864 metais – 800 knygø lietuviø kalba, jau ávairiausios paskirties (Þemaitytë-Markevièienë O. Vyskupas Motiejus Valanèius ir jo kariai. K., 2000, p. 9, 11). „Tarytum þvakelæ istorijos skersvëjuose iðtisos mûsø ðviesuo- liø kartos iðsaugojo ir atneðë Maþvydo áþiebtà ðviesà ligi mûsø dienø, ádavë jà mums, – raðo Justinas Marcinkevièius. – Dabar mûsø eilë pasirûpinti, kad ji neuþgestø, o kuo ryðkiau nuðviestø mûsø dvasià, mûsø darbus ir þygius“ (Marcinkevièius J. Tekan- èios upës vienybë. K., 1995, p. 28). Kita labai svarbi lietuviðkajai tautotyrai data – 1599 metai. Tais metais Motiejus Daukða savo „Postilës“ prakalboje su dideliu nerimu ir aukðtos átampos emocija prabilo apie svarbiausius tautos poþymius – jos kalbà, tëvø þemæ ir paproèius. Garbingas mûsø raðtijos kûrëjas toje „Prakalboje“ raðë: „Ne þemës derlumu,

21 ne drabuþiø skirtingumu, ne ðalies graþumu, ne miestø ir piliø tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia iðlaikydamos ir vartoda- mos savo kalbà, kuri didina ir iðlaiko bendrumà, santaikà ir bro- liðkà meilæ... Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturëtø ðiø trijø savø ir tarsi ágimtø dalykø: tëvø þemës, paproèiø ir kalbos“ (M. Daukða). Taigi jau tada, XVI ðimtmetyje, M. Daukða savo „Prakalbo- je“ akcentavo kelias svarbiausias sàvokas – tautà, jos kalbà, jos þemæ (gyvenamàjà teritorijà) ir paproèius – jas iðkëlë á mokslinio tyrimo objektø lygmená. Justinui Marcinkevièiui, prisikasusiam iki giliausiø lietuviø tautos formavimosi ðaknø, visada këlë didþiausià nuostabà ðio þe- maièiø kanauninko suvokimo gelmë, kai jis savo „Prakalboje“ raðë, kad „kalba yra vienybës motina; pilietiðkumo tëvas, valsty- bës sargas“, kad jis valstybës sampratà grindë tautiðkumu ir tei- gë, kad ið tautos kyla laisvë ir valstybë (Marcinkevièius J. Ten pat, p. 301). Didþiosios lietuviø tautos vertybës. Prie ðiø aukðèiausiø lietuviø tautos istorijos uolø ir tautinës savimonës formavimosi svarbiausiø atramø Justinas Marcinkevièius priskiria ir Kristijonà Donelaitá (1714–1780). Jo „Metus“ (1760–1775, parengta spaudai ir iðleista L. G. Rëzos 1818 m.) poetas vadina lietuviø tautos „Biblija“. Svarbiausias Kris- tijono Donelaièio nuopelnas tautotyros mokslui yra tas, kad jis á tautotyros mokslo sàvokø sistemà ávedë terminà „tautiðkumas“, kurio pagrindas yra dora. Nors K. Donelaièio metais apie lietuviø tautos mokslà – tautotyrà dar net ir nemàstyta, ðios sàvokos esmæ paaiðkino pats tautos istorijos tyrinëtojas Justinas Marcinkevièius. Jo nuomone, „Tautiðkumas – tai per amþius tëvø ir protëviø pu- renta dirva, kurioje þmogaus dvasia, jos vertë iðsiskleidþia graþiau- siais þiedais, subrandina gausiausià derliø. Apleidæs ðià dirvà arba iðrautas ið jos, þmogus netenka savo moralinës prasmës, vëþlybu- mo, socialinio turinio. Kaip tikras patriotas (K. Donelaitis – O. V.) ne tik pats didþiuojasi savo lietuviðkumu, bet moko ðito ir bûrus:

22 Þinot juk visi, kaip koþnas Lietuvà giria Ir kaip daug svetimø þmoniø, kad mus pamatytø, Ið visø kampø ðio svieto jau susibëgo. (Cit. pagal J. Marcinkevièiø. Ten pat, p. 34). Deja, tie susibëgæ á Lietuvà ið jos iðeiti pamirðdavo... Tà pastebi akylas mûsø amþininkas Justinas Marcinkevièius savo knygoje. Bet Kristijonui Donelaièiui tai dar nerûpëjo, nes jis tuo metu, kaip raðo Justinas Marcinkevièius, buvo „lietuviø literatûros bei kalbos saulë. Tragiðka saulë. Todël, kad ji apðvietë germanizacijos siaubiamas istorines lietuviø þemes Rytø Prûsijoje. Herojiðka saulë. Todël, kad jis ið paskutiniøjø gynë lietuviø kalbà, paproèius ir gyvenimo bûdà, þmogaus vertæ ir orumà“ (Marcinkevièius J. Ten pat, p. 32). Jis pirmasis „Metuose“ prabilo apie vertybes, kurios turëjo tapti lietuvio savastimi: visø pirma tai – darbas, þmogaus ir tautos pamatinë vertybë. Jis ir savo bûrus vertino ir mylëjo uþ sunkø kasdieniná darbà, kurá dorai ir sàþiningai atlikdami jie pelnësi ne tik duonà, bet ir þmoniø pagarbà... Darbas jam yra þmogaus pasi- didþiavimas, jo vargas ir garbë, kûno ir dvasios ligø gydytojas. „Skaitant poemà, ne syká atrodo, kad net didájá gamtos ciklà – metø laikus – net saulelæ danguje ið pavasario á rudená ir þiemà suka baudþiauninkø darbas“ (Marcinkevièius J. Ten pat). Kristijono Donelaièio akimis, kitas þmogaus vertumo matas ir kiekvieno lietuvio siekinys turëtø bûti vieþlybumas – tai ðirdin- gumas, kuklumas, taurumas, saikingumas, tautiðkumas, darbðtu- mas, uþuojauta þmogui, pagarba senatvei ir, þinoma, svarbiausia – dievobaimingumas. „Vieþlybumo sunykimas – tai moralinë ir tau- tinë, ir socialinë þmogaus mirtis“ (Marcinkevièius J. Ten pat, p. 38). Lietuvoje net ir þiauriausios priespaudos metais atsirasdavo keistuoliø, kurie iðdrásdavo eiti prieð srovæ, teigdami lietuvybæ. Vienas ið tokiø keistuoliø buvo Mikalojus Akelaitis (1828–1887). Kaip raðo jo biografas ir Akelaièiø genties palikuonis Kazys

23 Blaþevièius, 1857 m. gruodþio 3 d. Mikalojus Akelaitis pasiuntë á Vilniø, á lenkiðkà þurnalà „Teka Wilenska“ straipsná, kuriame pa- grindë bûtinybæ gaivinti lietuviø kalbà, teigdamas: „Reikia mums pakelti lietuviø kalbà; iðtraukti ið paniekinimo tà kalbà, kuri turi sanskrito didumà, lotynø galybæ, graikø dailumà ir italø skambu- mà“ (Ið laiðko M. Balinskiui, 1857 m. gruodþio 3 d.) (Blaþevièius K. Tautinio atgimimo ðauklys // XXI amþius, 2002, spalio 2, p. 11). Pasirodþius „Auðrai“ M. Akelaitis joje aktyviai bendradarbiavo, dþiaugësi graþia „Auðros“ kalba, straipsniø iðsamumu, laik- raðèio turiniu ir idëja – Lietuva turi bûti lietuviams. Lietuvos prezidentas dr. Kazys Grinius, M. Akelaièio artimas giminaitis, savo visuomeniniame testamente raðë: „Mano tikslai gimë lietu- viø kovose dël þemës ir laisvës baudþiavø laikais. Jie man skiepyti Mikalojaus Akelaièio, didþiojo senø laikø laisvës kovotojo“ (Kazys Blaþevièius. Ten pat). Po 1863 metø sukilimo Ðiaurës Vakarø kraðto (taip rusø buvo vadinama jø okupuota Lietuva) caro vietininkui generalgubernatoriui Muravjovui þiauriai numalðinus sukilimà, uþdraudus lie- tuviðkà raðtà ir intensyviai pradëjus lietuviø tautos rusinimà, Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius (1801–1875) ëmë pasiaukojamai grumtis su caro valdþia uþ lietuviðkà Baþnyèià, lietuviðkà raðtà, lietuvybæ ir lietuviø tautos dorà. Jau 1867 metais jo iniciatyva, ið dalies ir lëðomis Tilþëje buvo ákurta lietuviðkø knygø leidykla ir ið Varniø seminarijos klierikø bei jà jau baigusiø kunigø suburta pirmoji lietuviðkos literatûros knygneðiø ið Tilþës á Lietuvà organizacija. Vëliau á knygneðystës judëjimà Lietuvoje ásitraukë tûkstanèiai valstieèiø, miestieèiø, net bajorø. Siekis neðti raðtà ir lietuviðkà þodá savo tamsiai tautai buvo toks stiprus, kad knygneðiai tame matë savo gyvenimo pras- mæ, nebodami jiems gresianèiø persekiojimø ir katorgø cariniuose Sibiro kalëjimuose. Ðiuo lietuviðkos spaudos draudimo laikotarpiu Motiejaus Valanèiaus amþininkas, pirmasis Lietuvos istorikas Simonas

24 Daukantas, raðæs savo mokslinius darbus lietuviðkai, pirmasis savo knygose „Bûdas senovës lietuviø, kalnënø ir þemaièiø“ (1845), „Istorija þemaitiðka“ (1836–1838), „Pasakojimas apie veikalus lie- tuviø tautos senovëje“ (1893) prabilo apie „liuosybæ“ ir „tautinæ garbæ“, iðvesdamas garbingos praeities ir skurdþios lietuviø tautos dabarties rusø caro priespaudoje paralelæ. Kaip raðo Vincas Mykolaitis-Putinas, „Idealiai graþiomis spalvomis pieðdamas gar- bingà senovæ, faktinai prieð akis turi skurdþià dabartá ir kiekvie- nà dabarties neigiamybæ, stengiasi jà atsverti praeities teigiamybe... Tokiu bûdu Daukanto atkuriama senovë skaitytojo sieloj ásisàmoninama kaip aukðtas siektinas idealas, ir dël to istoriniai Daukanto raðtai gauna gilios auklëjamosios prasmës“ (My- kolaitis-Putinas V. Literatûros etiudai. K., 1937, p. 8). Kitas Motiejaus Valanèiaus amþininkas poetas Antanas Baranauskas, skirtingai nuo Þemaièiø vyskupo Motiejaus Va- lanèiaus, akinusio tautieèius susilaikyti nuo fizinës kovos prieð pavergëjà, nes visos valdþios esà „nuo Dievo“, ir istoriko Simono Daukanto, savo darbuose nemaèiusio kelio á „liuosybæ“, kvietë tautieèius atkakliai prieðintis maskoliams. Ir ðiuo poþiûriu yra daug sàmoningesnis ir modernesnis uþ þemaièiø bajorus. Antanas Baranauskas savo ankstyvojoje kûryboje irgi, kaip ir Simonas Daukantas, poetizavo Lietuvos senovæ („Dainø daine- lë“, paraðyta 1857, iðspausd. „Auðroje“ 1883; romantinë poema „Anykðèiø ðilelis“, paraðyta 1856–1859, iðspausdinta Ivinskio ka- lendoriuose 1860–1861) dël to, kad tada Lietuva buvo plati ir galinga, o joje Þmonës laimingi buvo turtingi, Niekur nebuvo vergijos. Bet ne vien dël garbës ir galybës A. Baranauskui buvo brangi Lietuvos senovë, o daugiausia dël to, kad ji buvo dora, turëjo graþius paproèius ir tradicijas, tas vertybes saugojo ir puoselëjo. Ir kaip raðë Justinas Marcinkevièius, „Nesvarbu, kad „Anykðèiø

25 ðilelis“ baigiasi nusiaubtu iðkirsto miðko vaizdu – mumyse lieka ásitikinimas, kad negalima sunaikinti to, kas jau kartà iðdygo, þaliavo, oðë“ (Marcinkevièius J. Tekanèios upës vienybë. K., 1995, p. 43). Reikia tik iðsivaduoti ið Rusijos carizmo vergijos, kuri Anei raðto, anei druko Mums turët neduoda. Tegul, sako, bus Lietuva Ir tamsi, ir juoda.

Kad tu, gude, nesulauktum – Nebus, kaip tu nori, Bus kaip Dievas duos, Nes tavo priesaikai nedori.

Neáveiksi, sûnau ðiaurës, Mûsø ðirdys tvirtos, Seniai buvo iðmëgintos, Seniai keptos virtos.

Nupuls kalnai, o slëneliai Iðsikels aukðtybe, Visos galybës eis dulkën, Silpnumas galybën.

Drebëk ir tu, sûnau ðiaurës, Krûvon susitraukæs, Pats krisdamas praþuviman, Mûsø neátraukæs. Tai jau politinis tautinës idëjos atspalvis, skambantis revoliu- ciniu tonu visoje to meto Antano Baranausko kûryboje, ypaè jo poemoje „Kelionë Peterburkan“ (14 giesmiø, paraðytø 1858– 1859 m., iðspausdintø 1889 m.).

26 Carinës Rusijos priespaudos metais lietuviø tautos erðkëèiuo- tame kelyje atsirado dar viena aukðèiausiø amþiaus uolø – dr. Jonas Basanavièius, ákûræs pirmàjá lietuviðkà tautiná mënraðtá „Auðra“ (1883 m. kovas – 1886 m. birþelis) ir per já þadinæs lietu- viø tautà prabusti ir gaivinti savo tautinæ savimonæ. Pirmieji 5 „Auðros“ numeriai buvo iðleisti Ragainëje, Albano ir Kybelkos spaustuvëje, kiti – J. Mikðo ir O. Mauderodës spaustuvëse Tilþë- je. Knygneðiø takais pasiekdavo Lietuvà. Ið pradþiø „Auðra“ buvo leidþiama aukotojø lëðomis, vëliau Lietuvoje atsirado jos prenumeratoriø. „Auðra“ daugiausia rûpinosi lietuviø kalbos puo- selëjimu ir jos prestiþu, aukðtino lietuviø liaudies kultûrà, tauto- sakà, mitologijà; spausdino to meto inteligentijos – paties J. Basanavièiaus, J. Jablonskio, D. Poðkos, S. Stanevièiaus, kaip jau minëjome, Mikalojaus Akelaièio ir kitø ðviesuoliø kûrybà. Daug raðë apie kitø Europos tautø – bulgarø, èekø tautiná atgi- mimà, kvietë sekti jø pavyzdþiu. Lietuvos istorijà laikë tautinio pasididþiavimo ugdymo priemone, raðë apie baltø ir lietuviø kil- mæ, pilis ir karybà, Lietuvos kunigaikðèius, romantizuotos garbingos senovës herojus. „Auðra“ buvo pasaulietinio turinio leidinys, kuriame bendradarbiavo ir katalikai, ir protestantai, ir netgi „cicilikai“ to meto ateistai. „Auðra“ tapo ir besiformuojan- èios naujosios lietuviðkos inteligentijos – joje bendradarbiavo per 70 autoriø – kovos prieð caro patvaldystæ tribûna. Justinas Marcinkevièius Jonà Basanavièiø vadina upe, prasi- dëjusia maþyèiu upeliu Oþkabaliuose. „Visa Lietuvos þemë, tartum antroji motina, augino mums pirmojo Atgimimo tëvà… „èia prasidëjæs maþytis upeliukas iðaugo, iðgilëjo, iðsiðakojo, nutekë- damas per visus mus kartu ir per kiekvienà atskirai. Ðioje upëje, kurios vardas Basanavièius, visa Lietuva pakrikðtyta laisve ir nepriklausomybe. Dabar mes pasilenkiame prie jos, norëdami ið- vysti savo atspindá, pasiþiûrëti, kokie esame, patikrinti, ar dideli uþaugom, o gal jau visai susmulkëjom. Ir ðtai koks paradoksas: Basanavièius Lietuvos ieðkojo visur – ir Bulgarijoje, ir Èekijoje,

27 ir Serbijoje, ir Prûsijoje – ir visur jà rasdavo! – o mes ðiandien, deja, neretai Lietuvoje jau pametam Lietuvà: tik ðaukiam, rëkiam, mojuojam kumðtimis, net neþinia, dël ko...“ (Marcinkevièius J. Tekanèios upës vienybë. K., 1995, p. 121–125). Nuo jo, nuo dr. Jono Basanavièiaus ir prasidëjo lietuviø tautinis atgimimas, papildydamas tekanèià upæ naujais vardais ir naujais þygdarbiais – Vinco Kudirkos, Vydûno, broliø Vileiðiø, Gabrielës Petkevièaitës-Bitës, Gabrieliaus Landsbergio- Þemkalnio, Vinco Pietario, M. Ðiaulëniðkio, Julijono Lindës Dobilo, Petro Bûtëno, Maironio, Antano Smetonos ir daugelio kitø. Vincas Kudirka suformulavo ðûksná, kuris ligi ðiol tebes- kamba mûsø tautiðkame himne „Ið praeities tavo sûnûs te stip- rybæ semia“. Kito tokio átaigaus stiprybës ðaltinio iki ðiol lietuviø tauta ir neturi. O garbingos senovës pavyzdþiø litera- tûra jau du ðimtmeèius kaitina mûsø tautieèiø jausmus ir moko mirti dël Tëvynës. Kaip raðë V. Mykolaitis-Putinas, „Naujieji idealai turëtø mus iðmokyti garbingai gyventi ir kurti Tëvy- nei“ (Ten pat, p. 171).

1.1. LIETUVIØ TAUTINIO ATGIMIMO ÐAUKLIAI – ROMANTIKAI

Kaip raðo Vincas Mykolaitis-Putinas, spaudos gràþinimas, Didysis Vilniaus Seimas ir ðiokios tokios laisvës visuomeninio veikimo srityje paþadino daug vilèiø visiems Lietuvos inteligentams, iðugdytiems „Auðros“, „Varpo“ ir kitø paþangiø to meto leidiniø. Laisvës nuojautos „tebeþadina ðirdis tautinio romantizmo ir kovos entuziazmo obalsiais“ (Mykolaitis-Putinas V. Naujosios lie- tuviø literatûros angoje. Tautos dvasia ir tautinë forma // Litera- tûros etiudai, K., 1936, p. 86). „Kûrybinë tautos galia ieðko

28 aukðtesniø ir tobulesniø pasireiðkimo lyèiø – ir tai, kas seniau kû- ryboje buvo vientisa ir nedaloma: veiksmas, daina, kova dël tautos idealø, – dabar ima skaidytis á praktiðkàjà ir estetiðkàjà kûrybinës tautos galios plotmæ“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 87). Dinamiðkoji tautos energija reiðkiasi politinëje patriotinë- je ir visuomeninëje kultûrinëje erdvëse; ieðkoma naujø indivi- dualios ir tautinës sàmonës raiðkos formø, lietuviø literatûra pradeda sàmoningà ir normalø gyvenimà, ne tik dairydamasi á uþsienius, bet ir savo tautiniam turiniui ieðkodama deramos tautinës raiðkos formos. Kiekvienam literatui – ir poetui, ir raðytojui dabar atrodo svarbiausia – suvokti savo tautos dvasià ir ásitikinti, kuo ji skiriasi nuo lenko, ruso, vokieèio dvasios. Ieðkoma etniniø lietuvio bruoþø, daugelio mintys krypsta á liaudies kûrybà – dainas, pasakas, mitus, legendas ir padavimus „tautiniam iðsireiðkimo bûdui ir formai suvokti“ (Mykolaitis- Putinas V. Ten pat, p. 89). Ðio laikotarpio lietuviø literatûros pirmeiviu V. Mykolaitis-Putinas laiko J. Herbaèiauskà-Jaunu- tá-Vienuolá, jo straipsniø rinkiná „Erðkëèiø vainikas“, iðleistà Krokuvoje 1908 metais. Kritiðkai vertindamas lietuviðkàjà 1905 m. „revoliucijà“, kai kuriose Lietuvos vietose perëjusià á kruvinà banditizmà, J. Her- baèiauskas satyroje „Laisvës perëtojas“ skaudþiai paðiepë tos „revoliucijos“ vadus, dar nepriaugusius ligi laisvës, raðydamas: „Viskas, kas iðsiperëjo smegenyse, o ne ðirdyse, bûtinai turi stipti nuo ðalèio! Laisvës garsintojas be ðirdies – tai vien ðpu- kas, pabalda, viesula“ (Cit. pagal V. Mykolaitá-Putinà. Ten pat, p. 91).

29 ÞEMAIÈIØ VYSKUPAS MOTIEJUS VALANÈIUS

Minint Þemaièiø vyskupo Motiejaus Valanèiaus 135-àsias mirties metines

„Visà mûsø raðtijà – nuo pirmosios knygos ligi ðiø dienø – regime apðviestà vienos pagrindinës tradicijos ðviesa. Pa- èiais bendriausiais þodþiais ðià tradicijà galima bûtø nusakyti: Tëvynës ir þmo- gaus kûrimas“. Justinas Marcinkevièius

Vyskupas Motiejus Valanèius 2010 m. geguþës 29 d. sukako 135-eri metai nuo Þemaièiø vyskupo Motiejaus Valanèiaus mirties Kaune (1875 m. geguþës 29 d.). O Jis vis dar beldþiasi á þmoniø protus ir ðirdis, skatina juos veikti. Jo gyvenime ir darbuose þmonës atranda naujø ir ðiandien aktua- liø minèiø bei paskatø. Iðsipildë jo pranaðiðki þodþiai „Norëèiau ir po mirties bûti jums naudingas“. Jau beveik du ðimtus metø Jis savo Tautai iðliko naudingas – þodþiu, patarimu, pavyzdþiu. Á vysk. Motiejaus Valanèiaus gyvenimà ir veiklà krypsta ir tau- totyrininkø akys. Ðiandien jau akivaizdu, kad vyskupas Motiejus Valanèius stovëjo prie mûsø lietuviðkosios tautotyros iðtakø kaip vienas ryðkiausiø jos tyrimo objektø, kûræs Tëvynæ ir tobulinæs þmogø lietuvybës ðviesa. Lietuvos moterø lyga kartu su Tëvynës paþinimo draugija ðiø metø geguþës 22 d. Panevëþyje (Panevëþio LML skyriaus pirmi- ninkë gyd. Liudvika Knizikevièienë) konferencijoje „Tautotyros sà- jûdis Panevëþio kraðte XX a. pirmoje pusëje“ uþbaigë renginiø ciklà,

30 skirtà tautotyros iðtakoms. Panevëþietis mokytojas ekspertas Juo- zas Brazauskas praeitais metais ðá ciklà pradëjo rengdamas abiejø organizacijø tautotyrininkams ekskursijà, kurios metu aplankëme þymiøjø þemaièiø – vysk. Motiejaus Valanèiaus, Simono Daukanto, Marijos Peèkauskaitës-Ðatrijos Raganos ir kitø, stovëjusiø prie tautotyros iðtakø, gimtines-muziejus. Ðiais metais konferencijoje Panevëþyje prisiminëme Juliø Lindæ-Dobilà, Petrà Bûtënà, Gabrielæ Petkevièaitæ-Bitæ, Matà Grigoná, Vincà Mykolaitá-Putinà. Vysk. Motiejus Valanèius prie lietuvybës iðtakø nebuvo pirmasis, iki jo buvo mûsø kultûros milþinai: Martynas Maþvydas, iðleidæs pirmàjà lietuviðkà knygà „Katekizmo prasti þodþiai“ (Karaliauèius, 1547), Mikalojus Daukða, á lietuviø kalbà iðvertæs J. Ledesmos katalikiðkà „Katekizmà“, pirmàjà lietuviðkà knygà, iðleistà Vilniaus kraðte (Vilnius, 1595) ir 1599 metais paraðæs ir iðleidæs „Postilæ“. Taèiau Þemaièiø vyskupas ið visø savo pirmtakø iðsiskyrë organizaciniu talentu ir átakos lietuvybës plëtrai platumu bei jos efektyvumu, þadinant lietuviø tautà dvasiniam atgimimui. Motiejus Valanèius gimë 1801 m. vasario 28 d. Nasrënø kaime, Salantø valsèiuje, Kretingos apskrityje, pasiturinèiø ir giliai tikin- èiø ûkininkø Onos ir Mykolo Valanèiø ðeimoje. Mokësi Þemaièiø Kalvarijos mokykloje, vëliau – Varniø kunigø seminarijoje. Jà bai- gæs tæsë studijas Vilniaus vyriausioje dvasinëje seminarijoje, 1828 m. buvo áðventintas á kunigus. Kurá laikà kunigavo. 1840 m. dëstë Vil- niaus dvasinëje akademijoje tikëjimo dalykus; 1842 m. Vilniaus dva- sinëje akademijoje apgynë disertacijà ir gavo teologijos mokslø daktaro laipsná. Tais paèiais metais Vilniaus dvasinæ akademijà per- këlus á Sankt Peterburgà èia atvyko ir dr. Motiejus Valanèius, tapo Peterburgo dvasinës akademijos profesoriumi. 1845 metais buvo paskirtas Varniø kunigø seminarijos rektoriumi. Subûrë akademi- jà baigusiø lietuviðkos orientacijos kunigø profesûrà, daugiau negu dvigubai padidino á seminarijà priimamø klierikø skaièiø (nuo 50 iki 120). Paraðë istoriná veikalà „Þemaièiø vyskupystë (1413– 1841, „nuo apskelbimo Þemaièiuose krikðèioniðko tikëjimo lig mûsø gadynës“ (2 dalys) (Motiejus Valanèius).

31 1850 metais Vatikano siûlymu ir Rusijos caro sutikimu Mo- tiejus Valanèius Peterburge buvo áðventintas Þemaièiø vyskupu. Istorikai didþiausiu Þemaièiø vyskupo nuopelnu lietuviø kultû- rai ir ateièiai laiko plataus parapiniø mokyklø tinklo organizavi- mà ir lietuviukø jose mokymà lietuviø kalba. Po 1863 metø sukilimo caro vietininkui Ðiaurës Vakarø krað- to (taip buvo vadinama Lietuva) generalgubernatoriui M. Mu- ravjovui þiauriai numalðinus sukilimà ir uþdraudus lotyniðkà lietuviðkà raðto abëcëlæ bei pradëjus intensyviai rusinti lietuviø tautà, Þemaièiø vyskupas Motiejus Valanèius ëmë pasiaukojamai grumtis su caro valdþia uþ lietuviðkà Baþnyèià, lietuvybæ ir lietuviðkà raðtà. Jau 1867 metais jo iniciatyva buvo ákurta lietu- viðkø knygø leidykla Tilþëje, ið Varniø seminarijos klierikø ir jà jau baigusiø kunigø suburta pirmoji lietuviðkos literatûros knygneðiø ið Tilþës á Lietuvà organizacija. Vëliau knygneðiais tapo ðimtai vals- tieèiø, amatininkø, darbininkø, Vakarø universitetus baigusiø in- teligentø. Vyskupas M. Valanèius savo aplinkraðtyje kunigams ragino juos dirbti ðvieèiamàjá darbà, caro verèiamiems iðdavystei – pereiti ið katalikø tikëjimo á staèiatikybæ, nepasiduoti, o atvirkðèiai – puoselëti lietuvybæ, tikëjimo tiesas tarp parapijieèiø skleisti tik lie- tuviðkai, rinkti lietuviø tautosakà, dainas, nepasiduoti rusintojø pastangoms asimiliuoti lietuviø tautà. Kitame aplinkraðtyje ragino kunigus doros skleidimà pradëti nuo savæs – vengti pasaulietiniø tuðtybiø, puikybës, nesivaikyti aukðtesniø postø, „dora þibëti“, ne- priimti jokiø raðtø, nesutinkanèiø su Katalikø Baþnyèios mokymu, ir neskelbti jø ið sakyklø. „Jokia baimë, jokie grasinimai, iðtrëmi- mai, pagalios pati mirtis tenegàsdina jûsø, tenesulaiko nuo katali- kø tikëjimo“, – raðë vyskupas kunigams. Þinoma, atsirado kunigø, kurie pataikavo caro valdþiai, visuose laikraðèiuose raðiusiai „obrusitj, obrusitj...“ (surusinti, surusinti). Tokie kunigai per valdþios malonæ tikëjosi geresniø postø ir þemiðkø gërybiø. Vyskupas juos vadino ðiaudadûðiais ir grieþ- tai baudë. Joks rusø virðininkø uþtarimas neiðgelbëjo në vieno ðiaudadûðio nuo vyskupo rûstybës.

32 Rusams uþdraudus lietuviðkà spaudà Þemaièiø vyskupas pirmasis pradëjo raðyti ir spausdinti knygas lietuviðkai. Jos buvo iðspausdintos Tilþëje ir knygneðiø atneðtos á Lietuvà. Jis paraðë apie 70 ðvieèiamojo didaktinio pobûdþio knygø, tarp jø „Broliai, katalikai“ (1868), „Gromata apskrita“ (1868), „Ið tamsybës veda kelias teisybës“ (1868), „Perspëjimai“, „Ðnekesys kataliko su ne kataliku“ (1868) ir t.t. Nors tose knygelëse M. Valanèius raðë tikybos klausimais, jose vis dëlto buvo gausu pamokymø, kaip nepasiduoti rusinimui, kaip elgtis persekiojamiems þandarø, kaip puoselëti lietuviðkà þodá ir t.t. Vyskupas akino ir kitus raðtingus þmones – mokytojus, kunigus raðyti knygeles lietuviðkai, organizavo jø leidybà ir gabenimà ið Prûsø á Lietuvà. Caro þandarai vys- kupijos kanceliarijoje ir M. Valanèiaus bute kartkartëmis darydavo kratas, ieðkodavo lietuviðkø knygø. Á knygneðiø judëjimà ásitraukë ðimtai valstieèiø, amatininkø, darbininkø. „Nelegalios veiklos sàlygos, nuolatinë pavojaus grës- më, persekiojimai, katorga Sibiro ðalèiuose byloja apie knygne- ðiø likimø dramatizmà. Taèiau jø pasirinktas kelias – neðti savo tautai ðviesà ir matymas tame savo gyvenimo prasmæ, nutvieskë knygneðiø þingsnius, veiksmus ir darbus rûsèios romantikos ðvie- sa, iðkëlë virð jø galvø didvyriø vainikà, apie kurá anie niekuomet, o niekuomet nepagalvodavæ...“ (Pastarnokas J. Ten pat). Garsëjo Þemaièiø vyskupas ir kaip blaivybës sàjûdþio iniciatorius bei organizatorius. Blaivybæ jis pakylëjo á politikos lygme- ná, skelbdamas, kad carizmo lietuviø tautai prievarta brukama alkoholizacija yra viena ið nutautinimo ir lietuviø tautos naikinimo priemoniø. Savo knygelëse ir pamokymuoseVyskupas mokë, kad tik blaivi tauta gali iðlikti ir iðlaikyti sveikà savo genofondà. Þemaièiø vyskupo Motiejaus Valanèiaus skelbtos idëjos prieð 135 metus ir anksèiau ypaè aktualios dabartinei Lietuvai. Ko gero, tada Lietuvos patriotams buvo daug lengviau negu dabar: tada mus naikino svetimieji, okupavæ mûsø þemæ. Dabar mes patys save naikiname, tik þymiai intensyviau ir agresyviau. Viena Irena Sme- tonienë, ápareigota rûpintis lietuviø kalbos iðlikimu, kà reiðkia!

33 Jeigu kada nors lietuvio dvasia atsikvoðës, ji Lietuvos istorijoje bus minima ne kà geriau negu Muravjovas korikas. Þymiausias lietuviø tautinës ideologijos kûrëjø Vladas Pûtvis-Putvinskis ra- ðë, kad niekad neþuvo laisva tauta, gynusi savo vertybes: savo kal- bà, savo istorijà, savo orumà, paproèius ir tradicijas, savo valstybës nepriklausomybæ. „Istorija to nerodo. Tautos mirties prieþastis visuomet buvo vidaus liga, o ið visø baisiausia – vergija. Savo ruoþtu ið visø vergijø baisiausia yra ta, á kurià einama laisvu noru, nes ið laikinos priverstinës vergijos galima iðsivaduoti, o ið laisvu noru prisiimtos sunkiau iðtrûkti, kadangi trûksta dvasios pasiryþimo ir jëgos“ (Pûtvis-Putvinskis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èi- kaga, 1973, p. 259). Todël ðviesiausi dabartinës Lietuvos protai, nerasdami á kà atsiremti ðiandieninëje Lietuvoje, ieðko dvasiniø atramø ir autoritetø praeityje, gràþina gyvenimui ir veiksmui ið istorijos toliø lietuviø tautos dvasinio atgimimo pirmeivius. Raðytojas Kazys Saja paraðë puikià ir sajiðkai ðmaikðèià pjesæ „Þemaièiø piemuo“, kurioje iðryðkino esminius átaigius Motiejaus Valanèiaus katalikiðkos tautinës veiklos „paveikslus“. Pjesëje pateikiamas Motiejaus Valanèiaus gyvenimo fragmentas, já áðventinus á Þemaièiø vyskupus, nuo pat jo gráþimo á Var- nius iki paskutiniøjø gyvenimo metø. Raðytojas vyskupo Motiejaus Valanèiaus gyvenimo tikslà ir pagrindines idëjas, jo ágyvendintas Lietuvoje, pjesëje ádeda á paties Þemaièiø piemens lûpas, jam kalbantis su kitu bendraþygiu, jo pasikviestu ið Petrapilio á Þemaitijà Simonu Daukantu. Þemaièiø piemens gyvenimo tikslas tapus vyskupu – paprastas ir aiðkus: tapti „þmoneliø ganytoju, nelyginant Mozë, ir parodyti jiems kelià“. Tik „Mozë vedë á dykumas, o að vesiu á kalnà, aukðtyn. Su Dievo ir su jûsø pagalba“. Svarbiausi uþdaviniai siekiant ðio tikslo – „Þemaitiðkas raðtas ir blaivybë – du svarbiausi pilioriai, du bokðtai, kuriuos it skruz- dës sukibæ pradëjom statyti... Prasigëræs vergas laisvës netrokð- ta... Toks tatai blaivystës politinis atspalvis...“ Ir veda M. Valanèius þemaièius (jø tada – per milijonà!) á kal-

34 nà, aukðtyn, juos ðviesdamas ir mokydamas, steigdamas, kol ga- lëjo, parapines mokyklas, o kai M. Muravjovas panaikino lietu- viðkà raðtà ir uþdarë lietuviðkas mokyklas, skatindamas motinas steigti „vargo mokyklas“, vëliau „daraktoriø mokyklas“ ir mokyti lietuviukus lietuviðko raðto, naudojant knygneðiø ið Tilþës par- neðtas Lietuvoje caro uþdraustas knygas ir laikraðèius. Caro þan- darams suëmus aktyviausius knygneðius ir juos su grandinëmis ant kaklo ir rankø iðsiuntus á Sibirus ir paèiam Vyskupui iðkilus pavojui bûti suimtam, Jis tarsi testamentà þemaièiams skelbia þo- dþius: „Susitûrëkit – neprasigerkit, neuþmirðkit savo kalbos ir ti- këjimo. Tik tiek!“ Tiesà sakant, tik ið „Þemaièiø piemens“ ir suþinojau, kad vyskupas Motiejus Valanèius nepritarë kunigø dalyvavimui 1863 metø sukilime. Atvykusiam jo palaiminimo praðyti kunigui Antanui Mackevièiui Jis priminë visø pirma Dekalogo priesakà „Neþu- dyk!“ ir apaðtalo Povilo þodþius: „Kiekvienas tebûnie klusnus aukðtesnëms valdþioms, nes nëra valdþios, kuri nebûtø ið Dievo... Kas prieðinasi valdþiai, tas prieðinasi Dievo sutvarkymui...“, ragino þiûrëti „altoriaus ir brevijoriaus“. Prispaustas kunigo Antano Mackevièiaus rûsèiø argumentø, kad jau neámanoma toliau kæsti ir leisti savo Tautai kentëti caro patvaldystës siautëjimo bei siau- bingo tautos nuskurdinimo, kunigo priekaiðtø, kad „Daugelis ne- þino, su kuo eina iðvien mûsø ganytojas. Su pavergëjais ar su tais, kurie pasiryþæ verèiau mirti, bet nebevergauti“, Vyskupas liûdnai kalbëjo: „Paguldysit savo jaunas galvas, èia nieko gero nenuveikæ, o kitiems uþtrauksit dar baisesnæ vergijà... Klausyk, sûnau... Ne mûsø pareiga griauti valstybiø sienas ir stoti laiko upei skersai kelio. Mes turëtume bûti kaip tos þolës, priaugusios upëj prie akmens. Jas plaiksto plaiksto, dauþo tëkmë á kairæ ir á deðinæ, o jos vis tiek laikosi ir ðvarina tos upës vandená“ (Kazys Saja). Nepaklausë kunigas Antanas Mackevièius, nuëjo pas dalginin- kus kariauti prieð caro patvaldystæ, uþ Lietuvos laisvæ. O Þemaièiø vyskupas ir jo bendraþygiai knygneðiai neðë á Lietuvà ðviesà ir lie- tuviðkà þodá, ðvarino tos tekanèios upës – lietuviø tautos – vandená,

35 kûrë Tëvynæ ir tobulino þmogaus bei visos Tautos dvasià. Ir nors Motiejus Valanèius ir jo bendraþygiai nesulaukë caro patvaldystës þlugimo, jie padëjo tvirtus Tautos savimonës formavimosi ðviesos pamatus. Ant tø pamatø iðdygo ir iðaugo 1863 metø sukilëliø, tarp jø ir kunigo Antano Mackevièiaus, krauju palaistyta Lietuvos lais- vës gëlë, praþydusi 1918 metø vasario 16 d. Tautos Tarybos paskelbtu Lietuvos Nepriklausomybës atstatymo aktu. O Þemaièiø Vyskupas paskutiniais metais prieð savo mirtá su- sapnavo keistà sapnà: tas piemenëlis su negyvu þàsyèiu ant kaklo, kuris vienas pirmøjø pasitiko Já, atvykusá ganyti savo aveliø Þemaitijoje, ir kurá Jis uþtarë prieð þiaurø Plioterio dvaro valdy- tojà Kneþauskà, padavë Jam rankà „ir nusivedë á Varniø baþny- èià, á katedrà. Bet visi altoriai pasikeitæ. Vienam bestovás Simonas Daukantas, ðalimais – Jurgis Pabrëþa, Mikalojus Daukða, Antanas Drazdauskis, kuriø nepaþinau... Kitur Mackevièius bestovás, Klemensas Kairys, Izidorius Noreika... Ir mamo mamalë tarp jø ásispraudus. O prie altoriaus miðias belaikàs Juozelis Dovydaitis“. Visi, kurie þuvo arba kentëjo Sibiro tremtyse uþ Tëvynës laisvæ, jos raðtà ir neðtà ðviesà savo Tautai. Kaip teigia raðytojas Julius Pastarnokas, vyskupo Motiejaus Va- lanèiaus didþiausias nuopelnas Tautai buvo tas, kad jis „þadino lietu- viuose atsparumo dvasià ir pasiprieðinimà rusintojø uþgaidoms“ (Pastarnokas J. Knygneðiø krivulë (1864–1904): kultûra ir likimai: „No- rëèiau ir miræs bûti naudingas...“ // XXI amþius, 2004 geguþës 12, p. 7). Ir ne tik tai, bet ir tai, kad vyskupas skatino jo Tautà ðviestis, reikalavo tëvø, kad vaikai, eidami pirmosios iðpaþinties, bûtinai mokëtø skaityti. K. Binkis savo laiku raðë: „Muravjovui panaiki- nus lietuviðkas mokyklas, Valanèiaus valia gimsta kitos – vargo mokyklos, kur lietuvës motinos moko savo vaikuèius lietuviðkø raidþiø prie ratelio ir balanos. Ði vargo mokykla suvaidino lemia- mà vaidmená mûsø tautos atgimime, nes, kai saujelë ðviesuoliø ims Prûsuose leisti lietuviðkus laikraðèius ir þadins tautà pabusti – bus kas juos skaito“ (Pastarnokas J. Ten pat). 2010 m.

36 DR. JONAS BASANAVIÈIUS

„Turëti savo laisvà ir nepriklausomà valstybæ – tai kiekvienos orios ir garbingos tautos siekinys ir politinis idealas. Tik laisvoje ir nepriklausomoje savo valstybëje tauta gali bûti laiminga. Poetas Si- gitas Geda viename savo straipsniø pateikë þmogiðkosios laimës formulæ. Ji paprasta kaip duona ir druska: vaikystëje turëti po saule savo þemuogiø pievelæ; jaunystëje – turëti mylimà ir mylintá þmogø; sulaukus 40-ies – bûti ðiek pamaèius pasaulio, turëti savo namus, savo stalà, savo këdæ, savo knygas ir ðventas kûrybos valandas; senatvëje – mirti laisvam, nes „...mirtis okupuotame krað- te yra negraþi vergo mirtis. O jei að turiu gali- mybæ laisvas numirti, tai gal að viskà turiu?“ Sigitas Geda Dr. Jonas Basanavièius

Dr. Jonas Basanavièius „buvo pirmasis tamsiausios rusø priespaudos naktyje pradëjæs ieðkoti Lietuvos laisvës pragiedruliø ir skleisti pirmuosius laisvës vilties spindulius“. Taip apie dr. Jonà Basanavièiø raðë pirmasis jo biografas Adolfas Nezabitauskis 1938 m. iðleistoje knygoje „Jonas Basanavièius“. Gyvenant toli- moje Bulgarijoje jam ðvietë meilë tautai ir tëvynei. „Ta meilë buvo nuolatinë jo þvaigþdë, kuri neleido jam paklysti svetimøjø gyvenimo sûkuriuose... Jos ðvieèiamas dr. Jonas Basanavièius ne tik nepamirðo savo Tëvynës, bet ir ákopë á mûsø tautinio atgimimo patriarcho sostà, iðaugo á genialø mûsø tautinio atgimimo po- litikà, gilø mokslininkà ir pirmàjá anø laikø lietuviø tautos veikëjà“ (Nezabitauskis A. Jonas Basanavièius. V., 1990, p. 6. Pirmà kartà ðià knygà iðleido „Spaudos fondas“ 1938 metais). Dr. Jono Basanavièiaus idëjos, pasklidusios mûsø tautoje per „Auðrà“, rado atgarsá V. Kudirkos „Varpe“ ir ásikûnijo Lietuvos nepriklausomybës ir laisvës atgavimo ðventëje, tæsë aktyvø

37 gyvenimà tarpukario Lietuvos mokyklose, ákvëpë tûkstanèius Lietuvos vaikø ginti savo tëvynæ ir þûti didvyriø mirtimi vardan jos idealø, ruseno daugelio ðirdyse per visà sovietmeèio penkias- deðimtmetá; remdamasis jomis „Sàjûdis“ XX amþiuje iðkovojo Lietuvos nepriklausomybæ antrà kartà. Vasario 16-oji ir Kovo 11- oji irgi yra tø idëjø tæsinys. Jonas Basanavièius gimë 1851 metø lapkrièio 23 d. Oþkaba- liø kaime, Bartininkø valsèiuje, Vilkaviðkio apskrityje, Marijos Birðtonaitës-Basanavièienës ir Jurgio Basanavièiaus ðeimoje, kur augo trys vaikai – vyriausias sûnus Jonas, jo brolis Vincas (1861) ir sesuo Urðulë. Tëvas Jurgis Basanavièius, nors paprastas ûkininkas, buvo ap- siðvietæs þmogus. Ir nors skaitë, raðë ir kalbëjo tik lenkiðkai, savo vaikams áskiepijo meilæ Lietuvai. Ir pats Jonas Basanavièius savo atsiminimuose raðë: „Ir að jam ir jo atminimui esu kaltas atgaivi- nimu mano ðirdyje meilës mûsø tautos praeièiai ir lietuvybei“ (Ten pat, p. 81). 1873 metais Jonas Basanavièius baigë Marijampolës gimna- zijà, ástojo á Maskvos universiteto Medicinos fakultetà, 1879 metais já baigæs iðvyko á Bulgarijà dirbti Lom–Palankos ligoninës direktoriumi, apygardos gydytoju. Á Bulgarijà jis iðvaþiavo akina- mas keliø prieþasèiø: po sunkaus pleurito jo plauèiai buvo gerokai paþeisti ir kilo grësmë susirgti dþiova, reikëjo ieðkoti darbo ðiltesniuose kraðtuose. Bulgarijoje pasibaigus rusø–turkø karui prasidëjo tautinis atgimimas, todël jis tikëjosi ágyti patirties ir ta patirtimi vëliau pasinaudoti savo Tëvynëje Lietuvoje, be to, Bul- garijoje jis turëjo gerø draugø ið studijø metø, kurie já kvietë at- vaþiuoti, nes tuo metu ten labai trûko gydytojø. 1882–1884 metais jis tobulinosi Prahoje. Gráþæs á Bulgarijà dirbo gydytoju Lome, 1892–1895 metais Varnoje. 1891 m. tapo Bulgarijos pilieèiu, 1893 m. buvo pakviestas dirbti Bulgarijos ku- nigaikðèio rûmø gydytoju. 1905 m. liepos 31 d. dr. Jonas Basanavièius gráþo á Lietuvà ir ið karto ásitraukë á Lietuvos politiná ir moksliná gyvenimà. 1907 m.

38 iðsipildë jo viso gyvenimo svajonë – jam pavyko suburti mokslininkus, gauti caro vyriausybës leidimà ir ákurti Lietuviø mokslo draugijà. Daug metø jis buvo tos draugijos pirmininkas, ákûrë tæs- tiná leidiná „Lietuviø tauta“, iki pat mirties já redagavo. Jonas Basanavièius buvo gabus, gilus ir plaèiø interesø þmo- gus. Jo kilimas profesinës karjeros laiptais svetimoje ðalyje – nuo eilinio gydytojo iki ðalies valdovo gydytojo statuso rodo, kad jis buvo aukðèiausios kvalifikacijos to meto gydytojas: paraðë kelias deðimtis straipsniø medicinos, sanitarijos, higienos ir ligø profi- laktikos klausimais. 1891 metais Bulgarijoje buvo iðleista „Bul- garijos sanitarinës etnografijos medþiaga. Lomo apygarda“. Jo moksliniai darbai buvo vertinami ne tik Bulgarijoje, bet ir Rusi- joje, ten jie buvo plaèiai cituojami. Bulgarø mokslø akademija dr. Jonui Basanavièiui uþ jo medicinos mokslinius darbus 1912 metais suteikë Bulgarø MA nario korespondento vardà. Dr. Jonas Basanavièius visada domëjosi politika ir joje aktyviai dalyvavo – ið pradþiø Bulgarijos demokratø partijos veikloje. Gráþæs á Lietuvà buvo vienas ið Lietuviø suvaþiavimo iniciatoriø, vadovavo jo organizaciniam komitetui. 1905 m. lapkrièio 11 d. „Vilniaus þiniose“ buvo iðspausdintas jo parengtas „Atsiðaukimas á lietuviø tautà“, kurá pasiraðë jis ir organizacinio komiteto sekretorius J. Kriauèiûnas. „Atsiðaukime“ lietuviai buvo kvieèiami dalyvauti pirmajame jø suvaþiavime ir pareikðti savo valià dël tautos ateities. Lapkrièio 15 d. dr. Jonas Basanavièius paraðë Memo- randumà carui, kuriame reikalavo visiðkos kultûrinës ir politinës Lietuvos autonomijos. Memorandumà, kuris buvo iðspausdintas „Vilniaus þiniose“, pasiraðë J. Basanavièius, D. Malinauskas, M. Davaina-Silvestravièius ir kun. J. Ambraziejus. 1917–1918 metais dr. Jonas Basanavièius aktyviai dalyvavo Lietuvos Tarybos darbe, kartu su kitais Tarybos nariais iðdráso imtis atsakomybës ir rizikos ir 1918 m. vasario 16 d. paskelbë Lietuvos nepriklausomybæ, pasiraðæ Lietuvos Nepriklausomybës Aktà. Dr. Jono Basanavièiaus moksliniø interesø pagrindinë kryptis buvo Lietuvos istorija, lietuviø kalbos ir tautinës savimonës

39 gaivinimas. Ypaè daug jis nuveikë lietuviø etnogenezës ir kultû- ros srityje. Jau 1880 metais „Naujajame keleivyje“, leidþiamame Prûsijoje (jo leidëjas buvo Reylaenderis), pasirodë pirmieji dr. J. Basanavièiaus straipsniai „Atsiminkim!“, „Kur dingo, Lietuva, tavo didybë?“, „Rubeþiai ir skaitlius lietuviø tautos“, „Kam teks Tëvynë mûsø?“ ir kiti. Po metø, 1881-aisiais, pasirodë jo studijos, kuriose nagrinëjo germanizacijos, polonizacijos ir rusifikacijos áta- kà lietuviø kultûrai („Apie kryþiokus“, „Apie ásteigimà Ragainës pilies“ ir kiti). 1882 m. M. Ðerniaus leidþiamoje „Lietuviðkoje Cei- tungoje“ pasirodë jo straipsniai „Byrutë“, „Apie lietuviðkà Mokslo Draugystæ“, „Apie senovës Lietuvos pilis“ ir t.t. Straipsnyje „Apie lietuviðkà Mokslo Draugystæ“ dr. Jonas Ba- sanavièius emocingai ir karðtai rëmë Jurgio Sauerveino sumany- mà prûsø lietuviams ásteigti mokslo draugijà ir raðë: „Triûskimës, broliai. Ið tos sëklos, kurià mes Lietuvoje iðbarstysim, iðaugs gra- þûs vaisiai. Kada mes jau á dulkes pavirsime, jei lietuviðka kalba bus tvirta pasidarius, jei per mûsø darbus dvasia atsikvoðës, tàsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsëtis, o mûsø dvasia gërësis savo darbu draugystëje mûsø praboèiø, stipriø Lietuvos apgynëjø ir mylëtojø“ (Ten pat, p. 119). Ðie jo þodþiai pasibeldë á daugelio to meto lietuviø ðirdis. At- siliepë J. Ðliûpas, J. Sauerveinas, J. A. Viðteliauskas. Pastarasis J. Basanavièiui raðë, kad jis iðgirdæs lenkø patriotà, poetà ir raðy- tojà J. I. Kraðevská lietuvius raginant leisti lietuviðkà laikraðtá, „jei lietuviø tauta nenorinti mirti“ (Ten pat, p. 127). Leisti lietuviðkà laikraðtá bûta pastangø ir anksèiau, taèiau dël lëðø stygiaus jos nebuvo ágyvendintos. Jonui Basanavièiui pavyko rasti lëðø ir, subûræs savo draugø ir bièiuliø autoriø kolektyvà, jis ryþosi leisti lietuviðkà „Auðrà“. 1883 m. sausio 28 d. Jonas Basa- navièius kaip „Auðros“ leidëjas ir pirmasis jos redaktorius paraðë „Auðrai“ pirmàjá vedamàjá straipsná, numerá pasiraðë ir atidavë spausdinti. 1883 m. kovo mënesá pasirodë pirmasis „Auðros“ numeris. J. Basanavièius já iðvydo Prahoje 1883 m. balandþio 13 d. Laikraðèio vedamasis buvo pavadintas dr. J. Basanavièiaus

40 prakalba. Moto jai J. Basanavièius pasirinko: „Homines historium ignari semper sunt pueri“ (Þmonës, neþinantieji istorijos, visada lieka vaikais). Prakalboje jis raðë: „Jau daug ðimtø metø praëjo, kaip paliovë Lietuvos giedrotose padangëse spindëjus þvaigþdelë, kuri mûsø tëvø tëvams ðvietë; tamsi neperregima ûkana apsiautë mûsø linksmà senovëje þemæ, visokie vargai ir sunki, o ilga vergu- vë iðdildë ið atminties mûsø laimingesnio ir nevarginto gyvenimo atsiminimus; uþmirðome, kuo mes senovëje buvome, ir tik retoje jau dainoje ar pasakoje randi paminëtà paminklà... Liko dar kalba mûsø garbinga... ðiaip viskas pragaiðo, o ir tas vienintelis mûsø turtas – kalba, taip pat nyksta“. Prakalbà J. Basanavièius baigë þo- dþiais: „Kaip auðrai auðtant nyksta ant þemës nakties tamsybë, o kad taip jau praðvistø ir Lietuvos dvasia“ (Ten pat, p. 133). Tame paèiame „Auðros“ numeryje buvo iðspausdintas J. A. Við- teliausko eilëraðtis „Lietuviðkoji kalba“, prasidedantis þodþiais: O brangi lietuviðkoji Ðventa kalba prigimtoji, Uþ þemèiûgus tu brangesnë Ir uþ viskà meilingesnë. Ten buvo iðspausdintos ir Antano Baranausko eilës „Lietu- vos senovës paminëjimas“. „Auðra“ tapo lietuvio tautinio atgimimo spinduliu. Lietuviø inteligentijos ji buvo sutikta su dideliu dþiaugsmu. Lietuvoje ji sukëlë tikrà dvasinæ revoliucijà. Graþiai apie „Auðrà“ kalbëjo knygos pradþioje jau minëtas Mikalojus Akelaitis ið Paryþiaus, Pet- ras Vileiðis ið Belgijos, Gorodeckis, Dagilis ir kt. O dr. Vincas Kudirka apie pirmàjá „Auðros“ numerá jau savo „Tëvynës Var- puose“ raðë: „...Po to pasikalbëjimo su kunigu Narkevièium – ar á pusmetá gavau „Auðros“ Nr. 1. Þiûriu, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavièius... „Pranaðas“, – pamislijau tada apie Basanavi- èiø lietuviðkai. Ëmiau skubiai vartyti „Auðrà“... ir nepamenu visko, kas su manim paskui darësi... Tiek pamenu, kad atsistojau, nulei- dau galvà, nedrásdamas pakelti akiø ant sienos mano kambarëlio... rodos, girdëjau Lietuvos balsà, sykiu apkaltinantá, sykiu ir atlei-

41 dþiantá: o tu, paklydëli, kur iki ðiol buvai? Gaila man buvo tø valan- dø, kurios nesugràþintinai iðbrauktos buvo ið mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir gëda, kad taip ilgai buvau apgailëtinu pagedëliu... Po to pripildë mano krûtinæ rami, smagi ðiluma, ir, rodos, naujos pajë- gos pradëjo rastis... Rodos, uþaugau iðsyk, ir ta pasaulë jau man per ankðta... Pajutau save didþiu, galingu, pasijutau lietuviu esàs. Ta valanda antrojo uþgimimo per daug svarbi mano gyvenime, kad galëèiau jà uþmirðti. Negaliu taip pat uþmirðti, kad ir nepripaþinti, kad uþ tà valandà esu kaltas Basanavièiui“ (Ten pat, p. 136). Prof. Jonas Jablonskis, lietuviø bendrinës kalbos tëvas, apie „Auðrà“ raðë taip: „Dr. J. Basanavièiaus „Auðra“ – jos mintys, kalbos ir þodþiai – kaip perkûnas trenkë pasirodþiusi mûsø tarpe ir tuoj iðblaðkë visus... abejojimus ir svyravimus. Man ta naujoji gyvenimo pradþia, tas naujas evangelijos þodis, mûsø paèiø raðtu ið- reikðtas, padarë didþiausià áspûdá ir mane, kaip ir mano draugus, aiðkiai pastûmëjo á naujàjá darbo kelià... Be „Auðros“ Vincas Kudirka, man rodos, lietuviams bûtø visai þuvæs, kaip be to didþio- jo dr. J. Basanavièiaus þingsnio bûtume daug kas ir kiti në tø maþ- moþiø nenudirbæ, kuriuos ðiaip taip dirbinëjom“ (Ten pat, p. 143). Kitas to meto ðviesuolis Pranas Kriauèiûnas „Auðros“ reikð- mæ tautiniam atgimimui apibûdino taip: „Auðrà“ perskaitæs supratau, kad esu lietuvis, kad lietuviai yra tokia pati tauta, kaip lenkai, rusai ir kiti, kad Lietuva ðiandien yra valdoma ir skriau- dþiama galingesniø. Visiðkai aiðku pasidarë, kad ðis laikraðtis kvie- èia savo Tautà suprasti, kuo esanti... Todël gavæs ið „Auðros“ naujø þiniø, laikau savo ðventa pareiga tas þinias, tà lietuviðkà dvasià skleisti ir tarpe mano draugø, kurie visiðkai ðiø dalykø neþino“ (Ten pat, p. 144). „Auðros“ redaktoriai buvo J. Basanavièius, J. Mikðas, J. Ðliûpas, M. Jankus ir vël J. Mikðas. Tarp bendradarbiø buvo J. Basanavièius, M. Akelaitis, S. Baltramaitis, kun. A. Baranauskas, V. Bruoþis, V. Kudirka, J. Maèiulis, J. Sauerveinas, J. Ðliûpas, V. Vaièaitis, J. A. Viðteliauskas ir daugelis kitø þymiø to meto þmoniø. Nors J. Basanavièius „Auðroje“ buvo dirbæs daug maþiau negu

42 J. Ðliûpas, A. Nezabitauskio nuomone, jis buvo „neabejotinas ir vienintelis „Auðros“ idealø kûrëjas. Jo dvasia buvo nudaþytas visas „Auðros“ laikraðtis, ir kai ta dvasia vëliau pradëjo nykti, tai ir „Auð- ros“ ðviesa pamaþu ëmë blankti. Sukurdamas „Auðrà“ J. Basana- vièius ne tik davë mûsø tautai pirmà lietuviðkà laikraðtá, bet ir gausiai pabërë tø tautiniø idëjø, kurios vëliau taip vaisingai ir graþiai suþy- dëjo atgimstanèios Lietuvos veikëjø ðirdyse“ (Ten pat, p. 242). „Auðros“ dvasia per Vincà Kudirkà augo ir stiprëjo ir persi- davë tolesnei ateièiai per jo leistà „Varpà“, pasirodþiusá 1880-aisiais, vëliau pavadintà „Tëvynës varpais“. Vincas Kudirka „Auðros“ idealus saugojo visà gyvenimà, lietuvybës darbams au- kodamas savo silpnà sveikatà. Ðitokia átaka tebuvo galima tik dr. J. Basanavièiaus charizmatinio romantizmo ir Tëvynës meilës dëka. Antrasis Jono Basanavièiaus kûrybinis skrydis buvo jo moks- linë veikla. Ypaè daug jis nuveikë kaip lietuviø tautosakos propaguotojas. Surinko, parengë spaudai ir iðleido tautosakos rinkinius „Lietuviðkos pasakos“ (2 d. 1898–1902), „Oþkabaliø dainos“ (2 t., 1902), „Ið gyvenimo vëliø ir velniø“ (1903), „Lietuviðkos pasakos ávairios“ (4 d., 1903–1905). 1907 metais ákûrus Lietuvos mokslo draugijà ir ásteigus moks- liná þurnalà „Lietuviø tauta“ J. Basanavièius pradëjo jame spausdinti savo etnografiná veikalà „Levas lietuviø pasakose bei dainose ir prygiðkai-trakiðkoje dailëje“. Ðiame kûrinyje bei anks- èiau spausdintame darbe „Lietuviðkai-trakiðkos studijos“ (1898) ir studijoje „Apie trakø-prygø tautystæ ir jø atsikëlimà Lietuvon“ (1921) J. Basanavièius stengësi pagrásti romantinæ lietuviø kilmës ið trakø-prygø teorijà, pirmasis nustatë, kad tarp baltø ir trakø yra artimø kalbos jungèiø, romantizavo Lietuvos praeitá. Iki J. Basa- navièiaus mirties „Lietuviø tautoje“ buvo iðspausdinta beveik 100 darbø, ið jø 26 paraðyti J. Basanavièiaus. Taip buvo padëti lietuviø tautinës kultûros paþangos bei lietuviðkosios tautotyros pagrindai. Kai 1920 m. spalá lenkø generolo L. Þeligovskio daliniai okupavo Vilniø ir Lietuvos valdþia pasitraukë á Kaunà, „dr. Jonas Basanavièius pasiliko sostinëje tarsi legendinis vaidila prie lietu-

43 viðko aukuro… dabar pasakytume prietilèio sargybinis. Jis pasi- tenkino kuklia pensija ir Lietuviø mokslo draugijos pirmininko darbu. Jis negalëjo skirtis su ðiuo savo „kûdikiu“, kuriam ëjo tik tryliktieji. Jis norëjo já iðauginti galiûnu. Moksle jis matë savo tautos ateitá ir ðventai tikëjo, kad ðviesi ir laisvës idëjai iðtikima tauta atgaus savo sostinæ. Bûtina stiprinti tautos sàmonæ, suteikti jaunimui istorijos þiniø“ (Èibiras P. Pas daktarà Jonà Basanavièiø // Diena, 1991 lapkrièio 23, p. 12.). 1927 metø vasario 16 dienà dr. Jonas Basanavièius, lietuviø tautos atgimimo patriarchas, mirë Vilniuje. (1889 m. vasario 16 dienà Bulgarijoje, Lom Palankoje, mirë jo mylima þmona Gabrielë Ele- onora Mohl-Basanavièienë.) Minios vilnieèiø ir ið Kauno atvyku- siø tautieèiø palydëjo já á amþinojo poilsio vietà Rasose. Raðytojas Vincas Mykolaitis-Putinas pasakë dvasingà atsisveikinimo kalbà: „Didelio þmogaus mirtá ir Tautos dþiaugsmà dël jo þygio laimë- jimø paverèia ðià naktá gilios ir gûdþios paslapties simboliu. Jonas Basanavièius áspëjo Lietuvos milþinkapiø paslaptá, nugirdo Probo- èiø kaulø balsà ir apreiðkë já naujam gyvenimui bundantiems. Jisai atneðë pasaulin atmintá ir ið amþiø iðgriebë þavintá mità arba garbæ tø, kurie manë save vergais esant. Jisai kaip ðviesus Dangaus Pranaðas savo Tautai apreiðkë prisikëlimo þinià ir gráþo amþinai budëti savo þemës Proboèiø kapuos. Ðitoksai datø – Vasario 16-osios sutapimas... Neþinia, kà ir manyti... Atsitiktinumas? Lemtis? Gal ði diena – tikrai gilios ir gûdþios paslapties simbolis?“ Raðytoja Ona Pleirytë-Vaidilutë kalbëjo: „Dr. Jonas Basana- vièius mylëjo ir kentëjo kaip visi þmonës... Savo þmogiðkàjá jaus- mà jis palaidojo savosios mylimosios Elës kape. Savo patriarcho vardà nusineðë á Rasø kalnelá“. Dr. J. Basanavièius mëgdavo kartoti: „Tauta, kuri save atme- na, iðnykti nebegali – pasaulio tautø ðeimoje jai liko vieta“ (Ne- zabitauskis A. Ten pat, p. 502). Tik ar iðliks Tauta po mûsø amþiaus televizijos barbarø puotos? 2001 m.

44 DR. VINCAS KUDIRKA

„Tëvynë þiûri á tave, kelkis – tu jai reikalingas!“

Dr. Vincas Kudirka

Tëvynë ir þmogaus santykis su ja – tai pagrindinis þmogaus bei tautos bûties ir vertës matas. Þmogaus apsisprendimas tarnauti savo Tëvynei ar likti jos vargams ir rûpesèiams indiferentið- kam – tai jo laisvas apsisprendimas, bûti ar nebûti. Milijonai þmoniø kaip tekanèios upës pereina ðia Þeme, nepalikæ pëdsa- ko, kad joje buvo. Dar milijonai pereis. Ir tik nedaugelis pasiekia savo uþsibrëþtø tikslø, savo kalnø virðukalnes, jose áraðydami savo vardus – èia bûta Þmogaus! Viena aukðèiausiø mûsø tautos virðukalniø – dr. Vincas Kudirka, dabar stovintis susikaupæs Vil- niaus centre ir visa savo esybe mokantis savo Tautà siekti gyvenimo prasmës, o savo Tautai – laimës ir gerovës. Apie Vincà Kudirkà tiek daug raðyta, tiek daug kalbëta, su jo ákurtu „Varpu“ eita á Lietuvos nepriklausomybës atkûrimà 1918 metais po beveik penkiø ðimtø metø mûsø valstybës nebûties. Su jo „Tautiðka giesme“ kurta mûsø prieðkario nepriklausoma Lie- tuvos valstybë, ji giedota gynusiø savo tautà ir savo valstybæ

45 partizanø bunkeriuose, su ja gyventa tremtyje Sibiro speiguose, su ja eita á dainuojanèià Sàjûdþio revoliucijà. Rodos, kà èia daugiau bepasakysi. Paraðyta deðimtys monografijø, ðio didþio lietuvio vardas áamþintas medicinos, literatûros, politikos, visuomeninës veiklos istorijose, pastatytas jam skirtas graþus ir gausiai lanko- mas muziejus, dabar jau ir keli dvasingi paminklai. Viskas, kas priklausë Jam, didþiajam Lietuvos sûnui, lyg ir atiduota. Nuoðir- dþiai ir su dëkingumu. Dabar laukiame jo, Vinco Kudirkos, paramos ir pagalbos mûsø suluoðintoms sieloms. Neturime ðiandien þmogaus, tiek daug, kiek Jis, nuveikusio lietuvybës labui, Tautos idëjos auginimui ir puo- selëjimui. Ðiandien, kai Lietuvoje, mûsø ðventoje þemëje, didþiausià, po komunistø, pasisekimà turi ir laimi rusofiliniai miraþai – klajok- lio ruso vadovaujama partija garsëja aukðèiausiais reitingais, o dar visai neseniai uþ Rusijos milijonus parsidavæs politikas, pagal „Almakso“ scenarijø vaþinëjæs po Lietuvà ir vaidinæs kenèianèio Jëzaus Kristaus vaidmená, buvo uþkariavæs lietuviø simpatijas ir laimëjo Lietuvos prezidento rinkimus; kai jo áþûli komanda, susi- vienijusi su jedinstveninkais, Ðustausko paribio þmonëmis ir Stak- vilevièiaus–Troðèenkos komunistais, tada ir iki ðiol organizuoja triukðmingas riauðes Vilniuje, o Seimo èekistai atvirai demonstruoja savo rusofilines nuostatas – Lietuvoje darosi baisu ir grës- minga. Istorija kartojasi. Gráþome á Vinco Kudirkos laikø lietuvybës situacijà. Tik kada ji buvo sunkesnë? Tada, prieð 100 metø, ar dabar? Klausimas retorinis. Vinco Kudirkos laikais Lietuva dar turëjo savo kaimà. Jis ið- saugojo gyvas lietuvybës ðaknis – kalbà, paproèius, tradicijas, dainas, sakmes... Ir nors V. Kudirkos mama ir moèiutë neþinojo Lietuvos istorijos, jos dainavo lietuviðkas dainas, laikësi lietuvið- kø paproèiø ir tradicijø. Lietuvybës ðaknys, nors ir gerokai caro þandarø apkapotos, dar buvo gyvos, jose dar pulsavo lietuviðka

46 dvasia. Dël to ir atsigavome. Ir savo nepriklausomà valstybæ at- kûrëme, jos laisvæ nuo visokiø perëjûnø – bolðevikø, rusø, lenkø, vokieèiø – apgynëme Nepriklausomybës karuose 1918–1920 metais. Tautinæ kultûrà atgaivinome. Vinco Kudirkos „Tautiðka giesme“ Lietuvos vaikø dvasià ugdëme, apie ateities kartø gerovæ svajojome. Dabar kaimo neturime. Sovietinis okupacinis reþimas ir ko- lûkiai já sunaikino, nugirdë, nuþmogino, lietuvybës ðaknis iðka- pojo, iðrovë ir sudegino. Komunistams pavyko Lietuvos kaime sunaikinti lietuviðkà dvasià, jo kalbà, primenanèià lietuviø, pri- sodrinti ðlykðèiausiø rusiðkø keiksmaþodþiø; iðstumti ið jo tikràjà lietuviðkà tautinæ kultûrà, pakeièiant jà pagal tartiufiðkà principà – pavergtoms tautoms kultûra, „nacionaline savo forma, socialisti- ne savo turiniu“. Iki ðiol kaimas Lietuvoje rinkimuose balsuoja uþ komunistus ir jø „skydà ir kalavijà“ – Rusijos GRU ir KGB statytinius. Kaþkur skaièiau, kad ano meto Lietuva, jeigu nebûtø atsira- dusi „Auðra“ ir „Varpas“ ir nebûtø atkurta Lietuvos valstybë, jau bûtø nuëjusi á nebûtá – kaip nuëjo jotvingiai, prûsai, nadruviai ir kitos lietuviðkos gentys. Á tokià jos situacijà buvo atvedusi sulen- këjusi lietuviðka bajorija, vëliau – surusëjusi valdininkija. Laimei, visuomenës raidoje veikia neraðytas dësnis: „Kiek- viena tauta turi þmoniø, kurie pastebi momento svarbà ir pakyla á þygá, kai iðkyla pavojus laisvei, kalbai, tikybai ir paproèiams“, – taip tikino prancûzø poetas ir filosofas Le Corderas. Dabar kaip tik turime toká momentà, kai tauta, mokslininko Vlado Terlecko þodþiais tariant, „rengiama dvasinei kapituliacijai“. „Tai yra tapæ reiðkiniu, kryptingu, organizuotu, intensyviai reklamuojamu. Ðiam tikslui pasitelktas Lietuvos istorijos juodi- nimas, niekinimas, tyèiojimasis ið visø mûsø pamatiniø tautiniø vertybiø... Siekiama ádiegti mums saviniekos, pasidygëjimo lietu- viðkumu jausmus, pakirsti tautos sàmonæ... Ðá pragaiðtingà darbà dirba gausios raðytojø, filosofø, politologø ir ypaè istorikø, þur-

47 nalistø pajëgos. Kitaip nei ankstesniais laikais mûsø praeitá klas- toja ne kaimynø ðovinistai, bet lietuviai, daþnai dirbantys valsty- binëse ástaigose, taigi iðlaikomi visø Lietuvos þmoniø... Dalis raðytojø, besiskelbianèiø postmodernistais, intelektualais, yra tikri tautiðkumo duobkasiai, ðarþø, paskviliø apie Lietuvà, mûsø kal- bà, ðventes, paproèius kûrëjai. Tarp jø labiausiai reiðkiasi Marius Ivaðkevièius ir Sigitas Parulskis“ (Terleckas V. Tautos rengimas dvasinei kapituliacijai // Lietuvos aidas, 2003, spalio 8, p. 12). Taigi kada lietuvybës Lietuvoje situacija buvo sunkesnë – V. Kudirkos ar mûsø laikais? J. Basanavièius, V. Kudirka, visi auð- rininkai ir varpininkai tada suglaudæ peèius tà skausmingà Tau- tos dvasios patologijà gydë ir iðgydë. Ar yra ðiandien kam jà gydyti, kai beveik visa Lietuvos inteligentija pakirsta komunizmo ideologijos vëþio ir jo metastaziø, paralyþiuojanèiø jaunøjø kartø màs- tymà ir dvasià? Vincas Kudirka gimë 1858 metais gruodþio 31 d. Paeþeriø kaime, Vilkaviðkio rajone. Mokësi Marijampolës gimnazijoje. Su draugais kalbëjo tik lenkiðkai ir labai bijojo, kad draugai nesuþi- notø, jog jo namuose kalbama lietuviðkai. Gëdijosi savo tëvo ir giminiø, kalbanèiø lietuviðkai. Dël to ir studijuoti medicinos á Var- ðuvos universitetà ástojo: tokia jam miela atrodë lenkiðka aplinka. Kai 1883 metais pasirodë „Auðra“, Vincas Kudirka, dar jos nematæs, kalbëdamas su artimu bièiuliu Jonu Jablonskiu, ið laik- raðèio piktai pasiðaipë. J. Jablonskio reakcija jam buvo netikëta. Ðis Vincà Kudirkà grieþtai ir kategoriðkai subarë ir pagrasino, jeigu pastarasis ir toliau taip matysiàs – jø draugystë nutrûks am- þinai. J. Jablonskio piktas þodis buvo pirmoji lietuvybës sëkla jaut- rioje V. Kudirkos sieloje. Jis daug ir skausmingai màstë apie kivirèà, sielojosi netekæs draugo, nes savo lenkiðkumo atsiþadëti neketino. Tik po pusmeèio jis gavo pirmàjá „Auðros“ numerá. Apie jo patirtà emociná ðokà perskaièius laikraðtá raðëme knygos poskyryje apie dr. Jonà Basanavièiø. Tada jis suprato, kad noras bûti

48 lenku ir jo kultûrinë gëda bûti lietuviu buvo psichologinë saviþu- dybë, savo gimtosios Tautos ir Tëvynës iðdavystë. Vëliau, jau gerokai atsitokëjæs ir sutvirtëjæs lietuvybëje, Vincas Kudirka raðë: „Negaliu tikrai pasakyti, ar nostalgija palieèia visus tuos, kurie savo lengva valia iðsiþada savo kalbos ir Tëvynës. Taèiau tikrai þinau, kad tuos vargðus slegia kitokia liga „stupiditas dimensija“, t.y. suirimas protiniø veiksmø ir jø sustojimas, susijæs su smegenø atbukimu ir stoka jausmø“ (Mûsø Kudirka. Marijampolë, 1998, p. 27). Neabejoju, kad tokià protinës negalios diagnozæ jis bûtø kon- statavæs ir mûsø mandrapypkiams filosofams bei raðeivoms, netgi aukðto rango ðvietimo valdininkëms, niekinanèioms lietuvybæ, ir tautinës dvasios puoselëtojams. Varðuvos universitete Vincas Kudirka ásteigë „Lietuvos“ drau- gijà, parengë jos ástatus – tikrà atgimsianèios Tautos ir tautinës veiklos planà bei nepriklausomos Lietuvos valstybës vizijà. Joje jis Lietuvà matë kaip Motinà, kurià labai mylëjo. Pradëjo raðyti straipsnius, poezijà ir prozà á to meto pogrindinæ lietuviðkà spau- dà – „Auðrà“, „Lietuviðkà balsà“, „Vienybæ lietuvninkø“. Uþda- rius „Auðrà“ tæsë dr. Jono Basanavièiaus lietuvybës puoselëjimo veiklà, ákûrë „Varpà“. 1889 m. spalio pabaigoje pasirodë pirmasis jo ákurto laikraðèio „Varpas“ numeris. Èia jo straipsniø buvo spausdinta daugiausia. „Varpas“ gyvavo iki 1905 metø pabaigos. Buvo leidþiamas Maþojoje Lietuvoje. „Varpas“ nuo pat pirmojo iki paskutinio numerio skelbë tautinio iðsivadavimo idëjas, straipsnius lietuviø tautos vienybës, hu- manizmo ir demokratijos klausimais, grieþtai smerkë rusifikacinæ caro valdþios politikà, reikalavo tautos, þmogaus, spaudos ir mokyklos laisvës, daug dëmesio skyrë knygneðystës aktualijoms, kvie- të tautieèius mokytis ir lavintis ið knygø ir laikraðèiø. Su kiekvienu „Varpo“ numeriu jame vis labiau stiprëjo Tautà þadinanèios idëjos, Vinco Kudirkos þodþio sugestyvumas, ðaukiant tautieèius busti ir keltis, kelti kitus ir visa siela atsiduoti tautinës

49 savimonës ugdymui, atkurti savo tautos tradicijas ir paproèius, puoselëti gimtàjà kalbà, kurti tautiðkà literatûrà, kad „lietuviai giedraièiø, daukantø, valanèiø dvasia persiëmæ lietuviø tautai dirb- tø“ (Ten pat, p. 117). 1896 m. jis paraðë satyras „Virðininkai“ ir „Lietuvos tilto atsiminimus“, 1897 m. – „Cenzûros klausimà“ ir „Vilkus“. 1899 m. iðleido savo originaliø ir verstiniø eilëraðèiø rinkiná „Laisvos valandos“. Paraðë recenzijø, ávairiausiø publicistikos straipsniø ak- tualiomis to meto temomis, dviejø apysakø fragmentus – „Nekalta auka“ ir „Pabaigtuvës“ ir t.t. Siekdamas ugdyti lietuviø tautinæ savimonæ, ieðkojo ákvepianèiø pavyzdþiø uþsienio literatûroje. Ið- vertë á lietuviø kalbà Slovackio „Mindaugá“, Asnyko „Kæstutá“, Vroblevskienës „Narimantà“, Adomo Mickevièiaus-Vaidilos apy- sakà ir „Konradà Valenrodà“, F. Ðilerio „Orleano Mergelæ“, „Viliø Telá“, Bairono „Kainà“ ir kitus kûrinius. Vartydamas jo darbø, paraðytø daugiau negu prieð ðimtà me- tø, rinkinius, rodos, jauti Já ðalia, matai Jo þvilgsná, nukreiptà á mûsø kasdienybæ, susirûpinimà ja, kai raðo apie kryptingà Rusi- jos átakà, nutautinant kaimynines valstybes, tautinæ inteligentijà, partijø egoizmà, ardantá Tautos vienybæ, ir kitas negeroves (Vo- verienë O. Mûsø amþininkas Vincas Kudirka // Lietuvos aidas, 2003, gruodþio 30, p. 8). Kaip raðë literatûrologas A. Zalatorius, „Tiesa jam buvo svarbiau uþ idëjà. Dël Lietuvos ateities jis galëjo atiduoti visas jëgas, ginti lietuvybæ nuo imperinës rusø politikos iki paskutinio kraujo laðo, bet net taktiniais sumetimas neuþsimerkdamas prieð paèiø lietuviø gyvenimo ydas – tinginystæ, nerûpestingumà, bailumà, pasiðventimo stokà, nuomonës neturëjimà, „parsidavimà uþ èi- novninko þvaigþdutæ prie kepurës“, nenorà „sugriaut ramø bur- þuazo gyvenimà“, pavydà, orumo praradimà, keliaklupsèiavimà ir servilizmà, o ypaè prieð vadinamàsias denunciacijas (áskundi- mus), kurias laikë ðlykðèiausiu elgesiu ir tokius þmones vadino „ðungalviais“. Kudirkos protas lyg skalpelis negailestingai (ypaè

50 jo satyrose – O. V.) skrodë visuomenës kûnà... Vienaip veikia tiesa, pasakyta pilkai, kitaip – pasakyta ekspresyviai ir ádomiai, taip, kad norisi jà visur cituoti. Kudirkos satyrø ne todël buvo baisu, kad jø autorius juokësi ið Rusijos þandarø bukumo ir amoralu- mo, cenzûros absurdiðkumo, þydø pirkliø pataikavimo valdþiai, ne todël, kad reiðkë viltá, jog tiltas per Ðeðupæ – vaizdingoji Lietu- vos metafora – iðsilaikys, kol jame bus „nors viena senoji dalelë“, bet dël to, kad apie visa tai buvo paraðyta talentingai, kaip sakoma, nepaliekant akmens ant akmens“ (Albertas Zalatorius. V., 2008, p. 123). 1890 metais „Varpo“ skyriuje „Tëvynës varpai“ Vincas Ku- dirka raðë: „Dvigalvis Ðiauriø erelis, idant galëtø iðsyk praryti visus svetimus gaivalus (tautas – O. V.), ant kuriø uþtûpë ir áleido nagus, tai tikrai per maþai turi galvø. Reiktø maþiø maþiausiai nors trijø galvø: dël lenkø, Pribaltiniø rëdybø ir lietuviø... Pasku- tiniame laike kraugeringas paukðtis þiûri ant lietuviø ir Pribalti- niø rëdybø...“ (Kudirka V. Raðtai. V., 1990, 2 t., p. 423)... „Rakaliai, paleisti maskoliø dël lupimo kailiø svetimø, idant tokiu bûdu skelbti tarp jø „russkoje delo“ ir ákvëpti jiems „russkij duch“, tur- bût persitikrinæ yra, kad tie kailiai jau taip apsipratæ su knutu... ir taip persisunkæ „russkim duchom“, jog uþdrëskimas jø savosios dvasios ne perðulá, o tik smagumà gamina“ (Ten pat, p. 754). Deja, mûsø laikais – dar blogiau, kaip citavome V. Terleckà, – tik „perðulá gamina“. Kodël taip yra? Ir kodël taip atsitinka? Á tuos klausimus irgi rasime atsakymà V. Kudirkos darbuose. Mat „Maskoliavimo dvasia sukasi aplink lietuvius pasiversdama visaip: tai kaipo slibinas, atidaræs nasrus, dràsiai leidþia liepsnà ant silpnø, neturinèiø ginklo aukø, idant lengviau áveikti aukà; tai kaipo geradëjas iðtiesia rankà su dovanomis, graþiomis pavirðiuje, o viduryje prilaikan- èiomis nuodus; tai vël kaipo nekalèiausias avinëlis ðokinëja tarpu lietuviø, nuduodamas, bûk nieko, o nieko pavodyti negalás“ (Ten pat, t. 2, p. 133).

51 Aktualiai ðiandien skamba ir V. Kudirkos þodþiai apie inteli- gentijà: „Rodos, kad kiekvienam lietuviui inteligentui turëtø rû- pëti vieði jo Tëvynës reikalai... rodosi, negalëtum prisileisti tos minties, kad tarp inteligentø bûtø atðalimas ðirdþiø, þiûrint ant skriaudþiamos Motinos (kaip minëjome, savo vizijose V. Kudir- ka Lietuvà matë kaip motinà – O. V.), rodosi, kad aukos nuo inte- ligentø ant gelbëjimo savo tautybës turëtø plaukti be galo ir reikðti jausmus bei iðrokavimà tëvynainio, o ne prekijo. Vis dëlto to viso nematyti. Iðskyrus ið mûsø inteligentø labai maþà skaitlelá, kà tikrai rûpinasi apie savo Tëvynës reikalus, nesigaili në darbo, në paskutinio skatiko dël jos gero, kiti visi „inteligentai“, lyg ledais apkrovë savo krûtines, idant kartais neuþtvinksëtø ðirdys, atmi- nus Lietuvà“ (Ten pat, p. 478). V. Kudirka savo straipsniuose vanojo lietuvius inteligentus, kurie, ieðkodami ramesniø ir geresniø buitiniø gyvenimo sàlygø, traukë á uþsienius – Rusijà ir Amerikà, ten likdavo dirbti ir nu- tautëdavo. Ypaè grieþtai jis pasisakë prieð miðrias ðeimas, kurios þûdavo lietuviø tautai. Jis buvo ásitikinæs ðvietimo galybe, turin- èia paruoðti geras þmonas lietuvaites inteligentams ir iðvesti lie- tuviø tautà á geresnæ ateitá (Voverienë O. Ten pat). Svarbiausiais politikos ramsèiais jis laikë teisingumà („Ge- riau su teisybe laimëti prieðà, negu su melu draugà“ – V. K .). Dël neteisingumo ir tautinës vienybës stygiaus jis sielojosi labiausiai. „Suëmus ðità viskà... galva linksta nuo sunkiø minèiø, o ðirdá spau- dþia prijautimas didelës nelaimës... Vis dëlto klausiu: kas bus su Lietuva, jeigu mes nespësime... iðbudinti mûsø „apjakëliø“ ir „uþ- snûdëliø“, kurie, rodos, tyèia nemato Damoklo kardo, kabanèio ant mûsø galvø? Kas bus, jeigu nelaimë uþklups mus greièiau, nei spësime susivienyti ir suprasti, kad reikalas tëvynës dël visø yra vienas, kad jis yra aukðtesnis uþ egoizmà skirtingø partijø, kad prieð tëvynës reikalà prieðingiausios partijos turi stoti su ðakele alyvos ir uþmirðti asmeninius nesutikimus“ (Kudirka V. Ten pat, p. 415).

52 Ar ne tokios paèios nuojautos kankina ir mus, nedaugelá ðio- mis dienomis, þiûrint á partijø rietenas, jø „kovas“, norint tik save parodyti? Baisiausia, kad didþiausi rëksniai, melagiai ir ðmeiþikai laimi rinkimus. Kitas Vinco Kudirkos nemarus þygdarbis – „Tautiðka giesmë“. Jà uþbaigë ir muzikà jai paraðë 1898 metais. Ji buvo paskelbta „Varpe“ ir labai greitai paplito lietuviø susirinkimuose, nesileido nukonkuruojama kitø kompozitoriø paraðytø himnø. Kaip raðë prof. Vytautas Landsbergis, „...tà lëmë lengvai pagaunama, kiekvieno pagiedama ryþtinga melodija ir itin taurûs, prakilnûs þo- dþiai“ (Lietuvos himnas // Tautiðka giesmë – 100. V., 1998, p. 2). „Tautiðka giesmë“ tapo atkurtos Lietuvos simboliu, oficialiai pa- tvirtintu Lietuvos Respublikos himnu. Taikos ir okupacijø metu ji skambëjo kaip lietuvio iðtikimybës savo Tëvynei ir pasiprieðini- mo raiðka. „Dar syká atgimstant Lietuvoje visuotinei laisvës dvasiai, himnas suskambo ðimtatûkstantiniuose Sàjûdþio mitinguose ir padëjo atkurti nepriklausomà valstybæ“ (Landsbergis V. Ten pat.). Minint „Tautiðkos giesmës“ sukûrimo ðimtmetá prof. Vy- tautas Landsbergis jà pavadino „Moraliniu Tautos kodeksu“. Jo nuomone, në viena tauta tokio prasmingo ir kilnaus himno neturi“ (Voverienë O. Ten pat). Vinco Kudirkos eilëraðèiø knygos „Laisvos valandos“ (V., 2005), kurioje buvo iðspausdinta ir Vinco Kudirkos „Tautiðka gies- më“, pristatyme (2005 m. gruodþio 2 d. Mokslø akademijos Ma- þojoje salëje) dalyvavæs poetas Justinas Marcinkevièius knygà ávertino kaip tautos relikvijà, primenanèià ir liudijanèià drama- tiðkà pavergtos Lietuvos istorinæ epochà, kurioje vis dëlto nebuvo uþgesusi Tautos ir þmogaus viltis, nusiteikimas ir noras gyventi ðvenèiau, doriau, teisingiau ir bûti vienybës lauke su visa tauta. Vienybës, kuri þydi, priklausomai nuo mûsø darbo savo tëvynei. „Tegul tiems tekstams 106 metai; jie arti mûsø; jie mûsø þmo- nëms tarsi poteriai, nukreipiantys prie didþiøjø minèiø, prie pa- grindinës vertybës – Tëvynës, – tada kalbëjo mûsø Tautos

53 dabartinë Sàþinë poetas Justinas Marcinkevièius. – Artëdamas prie ðios vertybës þmogus ryþtasi dirbti ir aukotis“. Vinco Kudirkos eilëraðtis „Labora“ ðiandien skamba kaip tikra malda. To meto tautinës minties plëtrai jis turëjo lemiamos reikð- mës. O „Tautiðka giesmë“ – þodþio ir melodijos harmonija, gimusi juos abu derinant, giedant ir violonèelei iðraudant kiekvienà jos þodá, tapo nemirtinga. Jai Vincas Kudirka suteikë visø pirma politiná, meniná ir agitaciná pobûdá, labiausiai atitinkantá to meto tautinio kultûrinio sàjûdþio idëjà – þadinti ir kelti. Tapusi mûsø Tautos ir Valstybës himnu ji þadino, këlë ir ugdë visas XX ðimt- meèio Lietuvos vaikø, kovotojø uþ jos laisvæ, kultûrà ir teisæ gyventi savo jai paèiø Dievø dovanotoje þemëje, kartas, daugelá jø atvedë á jø aukðèiausiø kalnø virðukalnes ir Amþinybës olimpà. Dël to „Tautiðkoje giesmëje“ ir yra tiek daug kreipimøsi, ðaukia- mosios ir liepiamosios nuosakos. Tai – lietuviø tautos herojinio epo, vis dar neparaðyto, graþiausioji ir prasmingiausioji dalis. Visoje V. Kudirkos kûryboje „Tëvynë – tai pagrindinis þmo- gaus bûties matas, kuriuo poetas vertina ir smerkia ir save, ir Lie- tuvos ðviesuolius, pabëgusius ið darbo jai... Tebus èia leista ta paèia proga priminti, kad Tëvynës argumentas ðiandien, deja, daþno- kai dingsta, kai tik prieð mus suþimba trupinys aukso arba pakvimpa gardaus valgio ðaukðtu (Marcinkevièius J. Paþadëtoji þemë. V., 2009, p. 492). Ðiandien Tëvynës sàvoka iðvejama ið mûsø tautos ir þmoniø sàmonës. Sàjûdþio mitinguose þmonës vieningai skandavo: „Lietu- va! Lietuva!“. Ir èia pat daugelis jø sukiðo rankas á jos kiðenes, – tada kalbëjo poetas.– Eilëraðèiø rinkinys „Laisvos valandos“ – tai moralios dvasios kûryba. Tais laikais, kaip, beje, ir dabar, tai buvo prometëjiðkas þingsnis. Tokiø þingsniø reikia ir dabar. O Vincas Kudirka turi bûti sugràþintas á mokyklø programas. Knygos pristatyme dalyvavo daugybë Vilniaus ðviesuoliø. Tai buvo graþi dovana vilnieèiams – susitikimas su dviem mûsø Tau- tos epochiniais ðvyturiais – dr. Vincu Kudirka ir poetu Justinu

54 Marcinkevièiumi. Tokios aukðtos dvasinës akimirkos – nepa- mirðtamos; jos uþdega þiburëlius sielose, o jie ðvieèia daug, daug metø. Vincas Kudirka mirë 1899 metø lapkrièio 16 dienà Naumies- tyje (dabar Kudirkos Naumiestis). „Jis buvo ðauklys ir vedlys, bûsimos valstybës ideologas ir organizatorius, ðvietimo, spaudos, laisvo þodþio gynëjas... Nebuvo jam didesnio tikslo uþ savo tautos gerovæ ir ateitá“, – kalbëjo prof. Vytautas Landsbergis V. Kudirkos muziejaus atidarymo metu 1998 metø gruodþio 5 dienà Vinco Kudirkos 140-øjø gimimo metiniø minëjime (Pocius L. Kà maþi miesteliai gali // Dienovidis, 1998, gruodþio 18–24). Vinco Kudirkos mintis, tarsi M. K. Èiurlionio paveiksle, per- skrodusi visà ateities ðimtmetá, iðvydo mûsø dienø Tautos dvasià ir toliau rodo mums tikrus kelius, kaip pasiekti mûsø Tautos ir valstybës geresnës ateities – tai visiðkas atsiribojimas nuo sveti- møjø agresyviø kaimynø átakos, jaunimo tautinis ir religinis ugdymas, atsakomybës uþ savo tautà ir valstybæ jausmo diegimas, teisingumo, demokratijos ir þmoniðkumo siekiai. „Tais keliais eidamas kiekvienas, ir kukliausià visuomeniná dar- bà dirbdamas, pasijus reikalingas esàs savo tautai ir Tëvynei, pa- guos save taip, kaip Vincà Kudirkà guodë Valerija, jo þodþiais á jos lûpas ádëtais, eilëraðtyje „Valerijai“: „Tëvynë þiûri á tave, kelkis – tu jai reikalingas!“ (Leonas P. // Mûsø Kudirka. Marijampo- lë, 1998, p. 211).

55 ETNOLOGAS AGE MEYERIS BENEDICTSENAS

Minint Danijos kalbininko, etnologo Age Meyerio Benedictseno 140-àsias gimimo metines

„Prieð ðimtà metø, kai Lietuvos vardas buvo jau senokai iðnykæs ið Europos þemë- lapiø ir beveik pamirðtas, Danijoje pasirodë knyga, kurios autorius su ypatingu atjauti- mu, iðmanymu ir áþvalgumu prabilo apie lie- tuviø tautà, jos praeitá, kalbos, paproèiø ir tautosakos savitumà, apie jos anuometinæ tautinæ priespaudà ir atgimimo proðvaistes… Daug kam pasaulyje atrodë, jog lietuviø likimas seniai nulemtas – iðtirpti Rusijos ir Vo- kietijos gyventojø masëse. Ðtai tokiame istoriniame fone Danijoje pasigirdo balsas, kuris vieðai skelbë: „Ten, kur grobuoniðki ere- liai dviejø galingiausiø kariniu atþvilgiu Eu- ropos valstybiø herbuose atiduoda vienas Age Meyeris Benedictsenas kitam pagarbà, ðiø dviejø ðaliø pasienio stulpai yra ákasti svetimos tautos þemëje; ði þemë nëra nei vokieèiø, nei rusø; pilietybës teisës ten neturi nei vokieèiø, nei rusø kalba – ði þemë yra Lietuva“. Ðie þodþiai turëjo skambëti kaip iððûkis. Kaip iððûkis turëjo skambëti ir Be- nedictseno knyga, skirta ðiai tiesai árodyti.“ Age Meyeris Benedictsenas, Lionginas Paþûsis

Age Meyeris Benedictsenas, Lietuvoje lankæsis prieð 113 me- tø, á Lietuvà sugráþo jau po savo fizinës mirties 1997 metais su Skirmantës Ramanauskaitës (prof. L. Paþûsio diplomantës) ið- versta á lietuviø kalbà jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta. Studija apie lietuviø tautos praeitá ir dabartá“ (V., 1997). Jo gráþimà á Lie- tuvà ir èia pasilikimà amþiams átvirtino 2000-aisiais metais Vy- tautø klubo pirmininko Vytauto Tulevièiaus ir Lietuvos–Danijos kultûros ryðiø draugijos pirmininko pavaduotojos dr. Svetlanos

56 Steponavièienës organizuota konferencija, skirta A. M. Benedic- tseno knygos pristatymui ir jos analizei. Vilniuje konferencija ávyko 1999 m. rugsëjo 25 d. Jos medþiaga „Age Meyeris Benedictse- nas“ ir jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“ buvo iðleista (sud. Vy- tautas Tulevièius, Elena Bukelienë, Lionginas Paþûsis) 2000 metais. Lietuvos spaudoje apie ðià konferencijà buvo plaèiai raðyta, todël nesikartosiu, kas domësis, susiras tø metø „Lietuvos aidà“, „Mokslo Lietuvà“ ir kitus leidinius. Tada su knyga ir jos autoriumi tik susipaþinome. Ðiais metais, minëdami A. M. Benedictseno 140-àsias gimimo metines, savo þinojimu paaugome ir jau galime objektyviau vertinti Danijos mokslininko indëlá á mûsø Tautos kultûrà bei mokslà, ypaè á lietu- viø tautotyros mokslà, kurio teoriniai ir metodologiniai pamatai dar tik pradedami kurti. Graþaus A. M. Benedictseno jubiliejaus proga „Lietuvos aido“ skaitytojams priminsiu svarbiausius jo biografijos faktus, kad nereikëtø bëgti á bibliotekas ir vartyti enciklopedijø. Age Meyeris Benedictsenas gimë 1866 m. liepos 13 dienà Ko- penhagoje. Baigæs mokslus tapo kalbininku, etnologu, keliauto- ju. Tyrinëdamas kalbas ir ávairiø tautø kultûrà jis aplankë daugybæ Vidurio, Ðiaurës ir Rytø Europos, Balkanø ðaliø, Afganistanà, Armënijà, Indijà, Islandijà, Persijà, Lietuvà. Danijoje ákûrë vai- kø globos namus armënø, nukentëjusiø nuo Turkijos vykdyto genocido, vaikams. Paraðë rusø kalbos gramatikà, knygø apie Armënijà, þydus, jø dalià, blaðkantis po pasaulá be tëvynës. 1893 metais, paakintas rusø kalbininko F. Fortunatovo (manoma, kad jo þmona buvo lietuvaitë – O. V.), A. M. Benedictse- nas atvyko á Lietuvà. Apsistojo Plokðèiuose (Ðakiø r.), svetingoje kalbininko Petro Kriauèiûno ir jo þmonos Sofijos ðeimoje. Èia susipaþino su to meto Lietuvos inteligentija, jau tapusia Lietuvos atgimimo ðaukliais, tarp jø ir su dr. Vincu Kudirka, jø padedamas pradëjo rinkti medþiagà savo knygai „Lietuva. Bundanti tauta“.

57 Jà paraðæs 1895 metais iðleido Konpenhagoje danø kalba. Lietu- vos diplomato Danijoje J. Savickio iniciatyva ði knyga ið danø kalbos buvo iðversta á anglø ir iðleista 1924 metais kaip geriausias informacijos ðaltinis apie Lietuvà. Didelë dalis knygos tiraþo buvo iðsiuntinëta visoms Lietuvos diplomatinëms atstovybëms uþ- sienyje. Á lietuviø kalbà A. M. Benedictseno knyga „Lietuva. Bundanti tauta“ buvo iðversta tik 1977 metais prof. L. Paþûsio iniciatyva. Per jà ir atradome Danijos mokslininkà, savo knygoje reiðkusá didelá susiþavëjimà lietuviø mitologija, etnine kultûra, kalba, pateikusá savo knygoje daug lietuviø dainø, tautosakos ir le- gendø vertimø á danø kalbà. Knygoje, kaip jau citavome straipsnio pradþioje, pabrëþiama carinës Rusijos pavergtos lietuviø tautos teisë á savo valstybiná savarankiðkumà. Konferencijoje kalbëjusi dr. Svetlana Steponavièienë savo praneðime akcentavo: „Age Meyeris Benedictsenas save laikë danu, jo motina buvo kilusi ið Islandijos, o Lietuvai buvo lemta tapti jo pirmàja ir galbût didþiausia gyvenimo meile“ (Age Meyeris Benedictsenas ir jo knyga „Lietuva. Bundanti tauta“. V., 2000, p. 32). Reikia pripaþinti, kad dar maþai þinome apie A. M. Benedictse- no kûrybà. Yra tik viena aiðku ir neginèijama, kad jis stovëjo kartu su Lietuvos atgimimo ðaukliais – dr. Jonu Basanavièiumi, dr. Vincu Kudirka, P. Kriauèiûnu, J. Jablonskiu, G. Landsbergiu ir kitais prie lietuviø tautotyros iðtakø, savo knyga þenkliai prisidëjo prie jos formavimosi. Skirmantë Ramanauskaitë savo straipsnyje „Age Meyerio Benedictseno knygos „Lietuva. Bundanti tauta“ vertimas á lie- tuviø kalbà atskleidþia ne tik knygos vertimo istorijà, bet ir A. M. Benedictseno paþiûras á „lietuviø tautinës mokyklos ið- takas ir jø svarbà mûsø tautiðkumui“ (Ten pat, p. 59). Straips- nio autorë pripaþásta, kad tik A. M. Benedictseno dëka jai „…Naujai atsivërë liaudies vaizduotës ir mitologijos versmës“ (Ten pat).

58 Jaunai Lietuvos mokslininkei kaip tik jis, Danijos màstytojas, atskleidë laisvës ir nepriklausomybës bei kalbos vaidmená Tautos bûtyje. „…Civilizacija turi bûti tik bendras kapitalas, kurá mes kaupiame ir ið kurio turime naudos, o kiekviena tauta turi gyventi savo gyvenimà, laisvà ir nepriklausomà, su savo kalba, nes bû- tent kalba yra tautos tvirtovë“, – su dideliu susiþavëjimu ir tautiniu supratimu straipsnio autorë cituoja A. M. Benedictsenà. O juk ðitie trys reiðkiniai – laisvë, nepriklausomybë ir kalba ir yra pagrindiniai, neatskiriamai tarpusavyje vidiniais ryðiais susieti stulpai, ant kuriø ir laikosi visas tautotyros mokslas. Labai aktualûs mûsø dienomis ir A. M. Benedictseno þodþiai, pasakyti daugiau negu prieð ðimtà metø: „Kà galima laimëti esant pasaulio pilieèiu ar ásitraukus á didelës tautos gyvenimà, ir taip pasiekiama, taèiau to, kas prarandama aukojant tautiðkumà, ne- gràþinsi. Dël to vyksta dvasinis lûþis, kurio pasekmes jauèia ne viena karta, o jam uþgijus paaiðkëja, kad nebuvo pasistûmëta në per þingsná, kuris bûtø þengtas, jei ne tautybës pakeitimas“ (Ten pat, p. 59). Knygos vertëja, jauna mergaitë, prisipaþásta, kad jai likimas buvo pasiûlæs galimybæ visam laikui iðvaþiuoti á Amerikà dirbti ir gyventi, taèiau ji, A. M. Benedictseno paveikta, iðsigando to dvasinio lûþio. Liko Lietuvoje. Ir dabar nesigaili. Akademikas Zigmas Zinkevièius savo straipsnyje „Lietuviø kalba Age Meyerio Benedictseno knygoje (1895)“ raðë, kad „Be- nedictsenas pajëgë teisingai suprasti svarbiausius lietuviø kalbos istorijos momentus, juos kvalifikuotai ávertinti, lietuviø kalbà di- dþiai vertino ir vadino „pagrindine lietuviø tautos tvirtove“. Jis áþvalgiai numatë tada dar neseniai ákurtos Jono Basanavièiaus „Auðros“ bûsimàjá labai svarbø vaidmená tolesnei lietuviø kalbos raidai. Reikia stebëtis autoriaus nuovoka, ávertinant tada dar palyginti neseniai prasidëjusio tautinio atgimimo svarbà, laikant já lemiamu posûkiu ne tik lietuviø tautos, bet ir jos kalbos raidoje (Ten pat, p. 73).

59 A. M. Benedictsenas per trumpà laikà iðmoko lietuviø kalbà, tvirtino, kad iðsilavinusiam filologui iðgirsti kalbant lietuviðkai – tai skanëstas. „Skaitai jo knygà lyg koká himnà lietuviø kalbai, – raðo akad. Z. Zinkevièius. – Junti knygos autoriaus meilæ ðiai kalbai, pagarbà mûsø tautosakai, etnografijai, istorijai. Todël supranti liûdesá, kuomet jis raðo, jog lietuviai pradeda uþmirðti savo graþià- sias liaudies dainas, kartais jaunimas uþtraukiàs kvailas ir neðvan- kias ið kitur atëjusias dainuðkas“ (Ten pat, p. 74). Akademikas teigia, kad A. M. Benedictseno „knygai teko reikðmingas vaidmuo lietuviø laisvëjimo ir lietuviø kalbos popu- liarinimo procese. Aktuali ji ir dabar, nes ne visi lietuviai ðian- dien þvelgia á Lietuvà ir lietuviø kalbà su tokia meile, su kokia prieð ðimtà metø þvelgë danas Benedictsenas“ (Ten pat). A. M. Benedictsenas buvo tas þmogus, mokslininkas ir màs- tytojas, kuris savo knygoje prieð daugiau negu ðimtà metø carinës Rusijos pavergtai ir tamsoje skandinamai lietuviø tautai iðpranaða- vo graþià ateitá – laisvæ ir nepriklausomybæ. Jis raðë, kad lietuviai – „tai viena ið tautø, kurios þodis skambës tautø daugiabalsiame bû- ryje, kuris po tamsos metø sukurs naujàjà erà“ (Voverienë O. Ten pat, p. 141). Ðiandien, kai ið tikrøjø lietuviðkas þodis skamba ið aukðèiausiø Europos tribûnø, gali tik stebëtis A. M. Benedictseno áþvalgumu ir jo dideliu noru, kad lietuviðkas þodis tokios ateities sulauktø. 2006 m.

60 POETAS MAIRONIS

Spindulys karðtas jau saulës rato Netrukus sveikins kiekvienà daigà. Praregës þiedas, kurs dar nemato, Pakils ið miego, kas tebemiega.

Vienok sudëjus rankas sëdëti Ir tos laimingos laukiant gadynës, Leisti iðkraustyt motinos klëtá, – Nedora bûtø sûnam Tëvynës! Maironis. „Lietuva“

Maironis Atrodo, kad ðie poeto þodþiai – ðiandien paraðyti. Kaip ir prieð ðimtà metø, nutautinta, sumankurtinta tauta vis dar miega. O Mo- tinos tëvynës klëtá krausto – ir savi, ir svetimi, saviesiems mie- gant. Kaip ir prieð ðimtà metø, lietuvis nëra savo þemës ðeimininkas, plaukia pasroviui – be garbës ir orumo. Kaip raðë Vincas Mykolaitis-Putinas, ir tada, prieð ðimtà me- tø, „Patriotiðka „Auðros“ romantikø programa buvo puikiai pri- taikyta pavergtos tautos psichikai. Pirmiausia reikëjo paþadinti tautinës garbës jausmà. Auðrininkai tæsë S. Daukanto darbà. Rei- këjo átikinti lietuvá, kad jo tautos praeitis ir jo kalba ne tik nëra menkesnë, bet dargi geresnë uþ jo kaimyno lenko ar ruso praeitá ir kalbà. Beveik kiekvienas auðrininkas tapo istoriku ir lingvistu“ (My- kolaitis-Putinas V. Literatûros etiudai. K., 1937, p. 9). „Auðros“ pasirodymo metais Maironis dar studijavo Kijevo universitete. „Auðros“ paakintas jis suartëjo su Lietuvos mylëto- jø draugija ir Kijevo universitetà pakeitë Þemaièiø dvasine akademija. Lietuvos mylëtojø draugijos idëjos ir veikla jam pasirodë

61 artimos ðirdþiai, uþsikrëtæs jos nariø entuziazmu aukotis Lietu- vos atkûrimui ir supratæs, kad to meto tamsiai, uþguitai lietuviø tautai labiausiai reikëjo prometëjiðkos ðviesos ir þmoniø, galin- èiø tà ðviesà neðti, „paimti á savo rankas lietuviø tautos likimo vairà“ (Mykolaitis-Putinas V. Visuomeninis Maironio kûrybos pagrindas // Literatûros etiudai. K., 1937, p. 6), jis ryþtasi imtis tautiniø reikalø Tëvynës labui. Kunigo profesijà ir jos teikiamà tribûnà jis laikë paèia tinkamiausia savo idëjai ir gyvenimo pra- smei ágyvendinti. Nuo pirmojo savo eilëraðèio „Lietuvos vargas“, iðspausdinto „Auðroj“, iki pat savo gyvenimo pabaigos Maironis visà savo kûrybà skyrë Tautos reikalams. Dar studijuodamas seminarijoje ir matydamas, kad lietuviø tautà labiausiai skaldo sulenkëjæ arba surusëjæ tautieèiai, Maironis beldþiasi á jø ðirdis savo poema „Lietuva“ þodþiais: Ðventa vienybe, Dangaus groþybe, Tu duodi galià, gimdai galiûnus. Brangi Vienybe, eik su Teisybe: Nebëgs nuo tavæs Lietuvos sûnûs. Vëliau vienybës ðûkis skambës visoje Maironio kûryboje iki pat jo mirties poemose „Tarp skausmø á garbæ“ (1895), „Jaunoji Lietuva“ (1905), „Raseiniø Magdë“ (1909) ir jo lyrikoje, ypaè „Pa- vasario balsuose“ (1898). Jau nepriklausomoje Lietuvoje jis nuolat sielojosi dël lietuviø vienybës stokos ir savo lyrikoje skaudþiai plakë vienybës ardytojus. Visà gyvenimà likæs iðtikimas auðrininkø idealams ir tautinio romantizmo dvasiai Maironis savo kûryba stengësi praturtinti tau- tinæ savimonæ tautos garbës jausmu. Su jaunatviðku entuziazmu paraðë „Lietuvos istorijà, arba apsakymus apie Lietuvos parei- gà“. Joje jis raðo, kad norëtø Prikelt nors vienà senelá Ið kapø milþinø, Ir iðgirsti nors vienà, bet gyvà þodelá Ið senøjø laikø. O tø laikø bûta – garbingø ir karþygiðkø. Ir apie juos Maironis

62 pasakoja „lyrinëmis emocijomis, kurios pavergia skaitytojo ne vien protà, bet ir ðirdá, ir vaizduotæ...“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 9). Retà atrasi Lietuvoje vietà, nors ji þibëtø rasa tarp rûtø, kur uþ Tëvynæ kraujo nelieta, kur padavimais garsi nebûtø... Jo tëvynës ir tautos garbei apdainuoti skirtos istorinës Mai- ronio dramos „Kæstuèio mirtis“, „Vytautas pas kryþiuoèius“ ir „Vy- tautas karalius“. Treèioji Maironio kûrybos tema – kalba gimtoji. Jis prisipa- þásta, kad ir Lietuvos senovæ pamilæs dël to, kad tada „kalbos nemindþiota gimtinës“, ir negaili rûsèiø þodþiø tiems, kurie tà kalbà iðdavë ir pamynë. Poemoje „Raseiniø Magdë“ poetas senelio lûpomis su gilia ðird- gëla kalba apie „nutautusià Lietuvos bajorijà“ ir apie visus tuos, kurie, nutolæ nuo savo tautos, iðdavë savo graþià lietuviðkà kalbà, kurie, uþsikrëtæ svetimøjø dvasia, perða savo tautai „svetimøjø dievus“, panèioja lietuviø tautos dvasià... Nutautimas, atskilimas nuo savo tautos kamieno – tai ne tik iðsiþadëjimas savo kalbos, papro- èiø, tradicijø, bet ir paties bendravimo su savo tauta. Tai – persi- sunkimas svetima kultûra, ateizmu ir visokiais kitokiais -izmais. Maironio eilëraðèiai, tapæ plaèiai sklindanèiomis po visà ðalá dainomis, „Graþi tu, mano brangi Tëvyne“, „Miðkas ûþia“, „Uþ Raseiniø ant Dubysos“, „Kur bëga Ðeðupë“ ir kiti – savo þodþio poetiðkumu ir átaiga iki ðiol virpina kiekvieno lietuvio, ir jauno, ir seno, sielos stygas, iðkëlæ lietuviðko þodþio groþá iki tuo metu dar neregëtø aukðtumø. Raðytojas Vincas Mykolaitis-Putinas giliu psichologo þvilgs- niu kaip tik Maironio kûryboje ieðko tautinio idealo ir já randa. Iðnagrinëjæs Maironio kûrybà nuo pat jos ðaknø raðytojas teigia, kad lietuviø tautos idealas visada buvo tautinë idëja. Tik ji kito, priklausomai nuo istoriniø aplinkybiø. Tautinio romantizmo laikotarpiu tai buvo tautos verþimasis á laisvæ, visø kultûriniø pajë- gø subûrimas ðiam svarbiausiam tikslui pasiekti.

63 Visapusiðkiausiai ðis idealas atskleistas Maironio epiniame kû- rinyje – poemoje „Jaunoji Lietuva“: O taèiau Lietuva Tik atbus ji kada: Neveltui ji tiek iðkentëjo! Kankliø balsà iðgirs, Miegàs kraujas uþvirs, Nes kryþius gyvatà þadëjo... Tautos verþimosi á laisvæ amþina palydovë buvo viltis. Reikëjo tà viltá suteikti tamsiai, dar apsnûdusiai lietuviø tautai, o jà savo eilëmis þadino Tautos ðauklys poetas Maironis: Bet ateis!.. Kaip pavasario rytas, Kad ateina þiedais aprëdytas, O jam pritaria paukðèiø giesmë! Ir ið mûsø paèiø, ið valsèioniø, Po keistø su bajorais karioniø Prasimuð atgimimo versmë. (Cit.: pagal Vincà Mykolaitá-Putinà. Ten pat, p. 186). Taèiau vëliau, kai jau Lietuvos nepriklausomybë buvo atgauta ir tam laikotarpiui kelta tautos idëja realizuota, Maironis ir kiti auðrininkai bei varpininkai tapo liudininkais Lietuvoje ásigalinèio oportunizmo, karjerizmo, tautieèiø auganèiø apetitø praturtëti, abejingumo tautinës kultûros reikalams, susmulkëjimo, sumiesèionë- jimo, sunkiai þmogaus protui suvokiamo tautieèiø godumo, malonumø siekimo, turtinës tautos diferenciacijos, kasmet vis gili- nant prarajà tarp turtingøjø ir nuskurstanèiøjø, biurokratø cinizmo, partijø fanatizmo ir rietenø ir dar daug visokiausiø privataus bei vieðojo gyvenimo ydø. Su ðirdgëla prisiminæs savo jaunystës svajas, siekiant iðsvajoto idealo, Maironis raðë: Laimingas tasai, kurs be kûno sapnavo, Kam ðvietë þvaigþdë tolima. Kurs savo graþaus idealo negavo Paþinti arèiau niekada. (Ten pat, p. 22).

64 Ar ne tokià paèià bûsenà ir mes patyrëme po Lietuvos nepri- klausomybës atgavimo 1990 metais? Ypaè kai á valdþià ilgam grá- þo nomenklatûriniai komunistai su Algirdu Mykolu Brazausku prieðakyje... Analizuodamas ðità skausmingà Maironio gyvenimo laikotar- pá, kai þlugo jo ðviesiausios svajonës, tautieèiø ydose paskandintos, Vincas Mykolaitis-Putinas padarë iðvadà, kad kiekvienas tautos raidos laikotarpis privalo turëti jo specifikà atitinkanèià tautos idëjà – tik taip galima suðvelninti didþiulá kontrastà tarp pilkos, kartais ir labai tamsios kasdienybës ir ðviesios ateities vizi- jø bei svajoniø. Palydint Maironá á paskutinæ kelionæ Amþinybën Vincas My- kolaitis-Putinas kalbëjo: „Lydëdami Maironá á kapus, mes paly- dëjome á istorijà visà lietuviø tautos kovø ir sàmonëjimo epochà – epochà, kurià Maironis nuþymëjo herojiðkais obalsiais: Nebeuþtvenksi upës bëgimo... Idëjos, jei didþios nemirðta kaip þmonës… Ðalin nusiminæ dûsavimai skaudûs... Uþtrauksim naujà giesmæ, broliai... Tik, vyrai, pajudinkim þemæ... Prikelkime Lietuvà mûsø!.. Mes palydëjome á istorijà epochà, kuri ir ið paties poeto pareikalavo herojiðkos iðsiþadëjimo aukos ir visø jo emocijø nukrei- pimo á vienintelá tautai priimtinà idealà – Tëvynæ... Ðiandien, kai mes iðgyvename Maironio epochos obalsius, jos entuziazmà ir kai turime jos pasiektà tikslà, pajutome aplink save nykià tuðtumà, susmulkëjimà ir kûrybos pajëgø nykimà, nes mes neþinome, ko siekti, ko ilgëtis ir uþ kà kovoti. Norëdami ið- vengti merdëjimo, mes turëtume sukurti naujos epochos idealà – tolimà, chimeriðkà, ðviesø, iracionalø, kuris savo kontrastais da- barèiai iki skausmo þeistø mûsø sielas. Maironinës epochos pavyzdys parodë, kad ir toks idealas nëra nepasiekiamas“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 25). Vinco Mykolaièio-Putino nuomone, Tautos idealus visais istoriniais laikotarpiais turi formuoti

65 tautinë literatûra. „Tautinio idealizmo literatûros uþdaviniu buvo kelti tautinæ sàmonæ, tautinæ garbæ ir þadinti tautà á kovà dël savo kultûriniø teisiø“ (Ten pat, p. 262). Ir Lietuvos nepriklauso- mybës atkûrimo. Tautinës literatûros svarbiausias uþdavinys visais laikais buvo toks pat: tobulinti tautos savimonæ, puoselëti tautiðkumà, þadinti lietuvius, anot Vydûno, bûti savo kraðto ðeimininkais. Nesukûrë tokio idealo, uþsiþaidusi savo gerovës ir malonumø siekimuose, anos nepriklausomos tarpukario Lietuvos inteligentija. Kaip gamtoje, taip ir visuomenëje, veikia savi dësniai – kai jose atsiranda vakuumas, nepriþiûrima erdvë – joje tuoj pat su- dygsta piktþolës... Kvatodamasi ið mûsø Tautos ydø ir miesèiony- bës komunizmo ðmëkla savo juodais sparnais uþtemdë visà Lietuvos padangæ ir savo grobuoniðkais nagais ëmë draskyti mû- sø Tautos kûnà... Po to okupacija ir aneksija, atneðta ant imperia- listinës bolðevikinës Rusijos durtuvø ir mûsø vietiniø iðdavikø komunistëliø siekio susireikðminti... Ir penkiasdeðimt metø Lie- tuvos valstybës nebûties... Ar ne tokios pat ateities pasikartojimas laukia ir mûsø dabar- tinës Lietuvos, draskomos ir ardomos vietiniø gobðuoliø, Tautos iðdavikø, besimeldþianèiø svetimiems stabams? Pirmojo mûsø literatûrologo Vinco Mykolaièio-Putino vertinimu, mirus Maironiui (jau buvo miræ dr. Vincas Kudirka, dr. Jonas Basanavièius ir daugelis kitø auðrininkø bei varpininkø) baigësi tautinio idealizmo arba patriotinio romantizmo epocha. Maironis savo lyrika buvo tos epochos viena ið svarbiausiø atramø. Tos epochos kûrëjø dràsios viltys ir jø pasiaukojimas jø paèiø sukurtam Tautos idealui neapvylë. Þingsnis po þingsnio Tautos sàmonë budo, viena po kitos buvo laimëtos kovos – kova dël spaudos draudimo panaikinimo, kultûriniø ir pilietiniø lengvatø, pagaliau kova ir dël aukð- èiausio Tautos politinio tikslo – jos valstybës nepriklausomybës. Ko gero, ir pats Maironis, toje kovoje dalyvavæs savo kûryba, nesi- tikëjo sulauksiàs tokiø jo átaigiu lyriðku þodþiu kurstomos kovos vaisiø. Ir tokio jo kûrybos gyvastingumo bei ilgaamþiðkumo.

66 1.2. VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS – TAUTOTYROS PRADININKAS LIETUVOJE

Lietuvoje tautotyros raidos pra- dþia sutapo su tautinio atgimimo ju- dëjimu, tautinës savimonës ir tautinës literatûros formavimosi pradþia. Vincas Mykolaitis-Putinas (1893– 1967) – vienas þymiausiø XX amþiaus lietuviø literatûros klasikø, palikusiø lietuviø literatûros istorijai 13 tomø savo kûrybos: poezijos, romanø, dra- mø, tarp jø ir istoriná romanà „Alto- riø ðeðëlyje“ (1933), bei plaèiajai visuomenei maþiau þinomus romanus „Krizë“ (1937), „Sukilëliai“ (1957), Vincas Mykolaitis-Putinas ankstyvoje jaunystëje paraðytà, sekant Maironiu, romantinæ dramà „Kunigaikðtis Þvainys“ (1913), vë- liau pavadintà „Valdovo sûnus“ (1921), ir dar kartà perdirbtà jos variantà „Valdovas“ (1929); eilëraðèiø rinkiná „Raudoni þiedai“ (1916), „Skalviø mergelë“ (1960), „Daktaras Gervydas“ (1960). Istoriniø aplinkybiø skatinamas tapo ir pirmuoju Lietuvos litera- tûros teoretiku bei tautotyros pradininku. Jis pirmasis lietuviø literatûroje konceptualizavo lietuviø literatûros istorijà, vertindamas jà kaip tautinës savimonës skleidimàsi ir meniná brendi- mà. Paraðë monografijas „Naujoji lietuviø literatûra“ (1 d. 1936, 2-oji liko rankraðtyje) ir „Literatûros etiudai“ (1937), kuriose ið- nagrinëjo K. Donelaièio, Maironio, J. Tumo-Vaiþganto, Vydûno, Krëvës, M. Maþvydo, Adomo Mickevièiaus ir visø to meto þymes- niø ir ne tokiø þymiø – 27 Lietuvos raðytojø bei poetø kûrybà. Antrojoje knygoje „Literatûros etiudai“ V. Mykolaitis-Puti- nas aukðtai ávertino lietuviø literatûros laikotarpá po lietuviðkos spaudos atgavimo ir 1905 metø revoliucijos, kai susidarë visaver-

67 èio kultûrinio gyvenimo sàlygos: spaudos laisvë ir vieðo organizuoto veikimo galimybë ir kai „dinamiðkoji tautos energija pilnu- tinio kultûros gyvenimo aplinkybëse reiðkësi ne vien politinëj patriotinëj ir visuomeninëj plotmëj, bet ir verþësi á kitas sritis: (menà, literatûrà, mokslà – O. V.), ieðkodama tobulesniø, pasto- vesniø ir visuotiniðkesniø ásikûnijimo formø“ (Mykolaitis-Puti- nas V. Naujosios lietuviø literatûros angoje. Tautos dvasia ir tautinë forma // Literatûros etiudai. K., 1937, p. 86–104). Kaip tik tuo laikotarpiu lietuviø literatûros ásèiose (kontekste) ir pra- dëjo formuotis lietuviðkoji tautotyra, ið pradþiø mintanti savo motinos literatûros krauju. Lietuviø literatûra pradeda normalø ir sàmoningà gyvenimà rûpindamasi ne vien svetimais pritaikomai- siais tikslais, bet ir auklëdama savo meniðkàjà sielà bei ieðkoda- ma sau tinkamo rûbo“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 89). Kiekvienam to meto kûrëjui pasirodë be galo svarbu kaip nors rasti, pajusti ir deramai savo kûryboje iðreikðti savo tautos dvasià, atskleisti lietuvio tapatybës poþymius, parodyti sau ir pasauliui, kuo lietuvis skiriasi nuo lenko, ruso, vokieèio ir pan. Ieðkant etniniø lietuvio bûdo bruoþø daugelio kûrëjø þvilgsnis nukrypo á liaudies kûrybà – dainas, pasakas, mitus ir legendas. Liaudies kûryba tampa versme, naudojama ne tik etnografijos, filosofijos ir istorijos tikslams, bet ir „tautiniam iðsireiðkimo bûdui ir formai suvokti“. Ðito laikotarpio idëjø ir ðûkiø ankstyviausiu reiðkëju Vincas Mykolaitis-Putinas laikë J. Herbaèiauskà-Jaunutá Vienuolá ir jo kûrybos rinkiná „Erðkëèiø vainikas“, 1908 metais iðleistà Kroku- voje. Tai jis, J. Herbaèiauskas, atkakliai savo knygoje, spaudoje ir vieðuosiuose pasisakymuose reikalavo, kad lietuviø literatûra bûtø tautinë. „Tautinë ne vien turiniu, bet ir forma, kaip tautinës sielos reiðkëja“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 92). Auðrininkams ir varpininkams ði problema nebuvo problema – tëvynës meilës þadinimas, pasitelkiant karþygiðkà mûsø tautos istorijà, jiems buvo savaime suprantamas dalykas, kaip pats svarbiausias... ir be jokiø nukrypimø. Atgavus spaudos ir kûrybos laisvæ prasidëjo dai-

68 rymasis á uþsienius ir á visokias ten klestëjusias literatûros sroves sroveles, savotiðkas mandrapypkiavimas, taip bûdingas mûsø tautai, ir tautiðkas kûrinys ëmë daugeliui rodytis kaip pasenæs savo turiniu ir forma. Todël tautiðkumui reikëjo suteikti gilø moksliná pagrástumà, ypaè akcentuojant du tyrimo objektus: kokia yra lie- tuviø tautos siela ir kokia gali bûti jos pasireiðkimo tautinë forma. J. Herbaèiauskas „Erðkëèiø vainike“ ilgisi tautos ðirdies, visus màstanèiuosius jis kvieèia paþinti patiems save, skausmingai ieð- ko – kur yra mûsø tautybës dvasia. Ir vël jaunosios kartos raðyto- jø, uþkrëstø J. Herbaèiausko tautiniu entuziazmu, akys nukrypo á Lietuvos senovæ, tiesa, joje ieðkant jau gilesnës prasmës, negu jà atskleidë patriotiniai romantikai. Nors tautotyriniu poþiûriu J. Herbaèiausko kûrybos tuo laikotarpiu niekas nenagrinëjo, taèiau lietuviø literatûros praktikoje ji ágijo gana platø mastà Vydûno kûryboje, jo dramoje „Proboèiø ðeðëliai“ ir ypaè Vinco Krëvës kûriniuose „Dainavos ðalies senø- jø þmoniø padavimai“, „Ðarûnas“, „Skirgaila“, „Mûsø laimëji- mas“, „Likimo keliais“, Maironio kûryboje, ypaè jo poemose „Jaunoji Lietuva“, „Raseiniø Magdë“, eilëraðèiø rinkinyje „Pa- vasario balsai“ ir t.t. Taèiau nei J. Herbaèiauskas, nei kuris nors kitas jo amþinin- kas nenurodë ir neaptarë konkreèiø tautinës dvasios ypatybiø, nepateikë kokiø nors specifiniø tautiniø poezijos ar prozos raið- kos formø. Vincas Mykolaitis-Putinas ðá reiðkiná pateisina tuo, kad lietuviø literatûros istorija dar buvo pernelyg trumpa ir dar tuo metu negalëjo realizuoti pagrindinio literatûros uþdavinio – kelti tautinæ visuomeninæ tautos ideologijà ir sàmonæ deramo turinio literatûra. Taèiau pati idëja buvo vaisinga, ypaè kai jà realizuoti ëmësi pats J. Herbaèiauskas, nuo 1907 metø redaguodamas „Gabijà“, vëliau „Vaivorykðtæ“, dar vëliau „Pirmàjá barà“. Tautiðkumo ir formos atnaujinimo ieðkojimas tapo pagrindine tuometinës lietuviø literatûros tendencija. Á ðià kryptá produktyviai ásitraukë Sofija Èiurlionienë-Kymantaitë, raginusi

69 „poezijoje gráþti prie dainø, prie tø iðrinktøjø, persiimti jø formos tobulumu ir suprasti, kad poezija turi plaukti ið ðirdies“ (Myko- laitis-Putinas V. Ten pat, p. 103). Vëliau á ðià kryptá ásitraukë Jonas Jonila-Þilius ir Liudas Gi- ra. Taèiau virð visø to meto raðytojø kaip galinga uola upës tëk- mëje iðkyla Vincas Krëvë, kurio knygose „liaudies dainø forma ir stilius vietomis pasiekia aukðèiausio artizmo ir kartu... tobulos kopijos vertingumo“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat, p. 104). Savo knygoje Vincas Mykolaitis-Putinas vertina Krëvæ ir jo kûrybà kaip tautiðkiausios literatûros pavyzdá ir jaunàsias litera- tø kartas skatina rinktis jo kelià, kai einama „per tautosakà á tautos dvasios gelmes, ieðkoti tø lietuviðkos sielos ypatybiø, ið kuriø kûrësi ir tebesikuria tautiniai mûsø kultûros poþymiai“ (Ten pat). V. Mykolaitis-Putinas aukðtai ávertino ir Julijono Lindës- Dobilo psichologiná romanà „Blûdas“, kuriame tautos dvasia reið- kësi kita forma – laisvës troðkimu, nors ta kovinga, revoliucinë dvasia nebuvo priauginta iki laisvës savo nesugebëjimu orientuo- tis laisvës siekimo priemonëse, kartais pereinanèiose á kruvinà banditizmà. Vëliau, nagrinëdamas J. Lindës-Dobilo kitus – kritikos, estetikos ir etinës problematikos darbus, jis tautos dvasià apibrëþë kaip tautos idealistiniø tikslø ir vertybiø visumà, vardan kurios tauta gali aukoti viskà, taip pat ir gyvybæ. Iðanalizavæs pirmàsias lietuviø literatûros knygas: istoriná Vin- co Pietario romanà „Algimantas“ (1904), Vinco Krëvës dramà „Ðarûnas“ (1911), Julijono Lindës-Dobilo psichologiná romanà „Blûdas“ (1912), K. Plaèenio romanà „Pulkim ant keliø“ (1936), Petro Cvirkos satyriná romanà „Frank Kruk“ (1934) ir kitas to meto knygas Vincas Mykolaitis-Putinas padarë dvi esmines iðva- das: þanrinis lietuviø literatûros novatoriðkumas liudija, jog Lie- tuvoje susiformavo visavertë tautinë literatûra, atskleidþianti lietuviø tautos savimonæ – tautos dvasià, ir kad to meto literatû- roje ir tautos dvasioje dominavo „kovø dël þemës ir laisvës vaizdai, pastûmëjæ á ðalá kovos vaizdus dël kultûros, kad mûsø

70 literatûra buvo stiprus mûsø tautos atsigavimo veiksnys, kad ji yra sukurta didelio idealizmo ir nesulaikomo verþimosi pirmyn, ir kad ji pagaliau nëra jokiø biznieriðkø pelno gaudymo iðskaièia- vimø (Mykolaitis-Putinas V. Konspektinë lietuviø literatûros ap- þvalga // Literatûros etiudai. K., 1936, p. 193–220). Kitame to paties rinkinio straipsnyje „Tautinë idëja lietuviø literatûroj“ V. Mykolaitis-Putinas teigia, kad lietuviø literatûra skirtingais jos raidos etapais këlë sau skirtingus uþdavinius. Vos tik jai uþgimusiai, kartu su pirmàja knyga jos svarbiausias uþdavi- nys buvo gelbëti savo tautà nuo tolesnio nutautëjimo. Po Liubli- no unijos 1569 metais pradëjo praregëti ir nutautëjæ bajorai, jau net ir lietuviø kalbos neiðmokæ. Didikai Katkevièiai ir ypaè Rad- vilos, prieðinæsi unijai, kûrë planus, kaip èia atsikraèius lenkø ir Lietuvai atgavus nepriklausomybæ. Bet jie patys ir jø átakoje bu- væ kiti bajorai jau buvo visiðkai atitrûkæ nuo savo lietuviðkø ðak- nø, nuo tautos kalbos, tradicijø ir paproèiø. Radvilos suvokë, kad reikia gràþinti Lietuvos diduomenæ prie tautos ðaknø, áskiepyti jiems lietuviø kalbà ir lietuviðkàsias vertybes. Kaip tik tuo metu ir susiformavo tautos idëja, o Mikalojus Daukða buvo pirmasis jos reiðkëjas, iðaukðtinæs lietuviø kalbà ir savo „Postilës“ prakalboje iðkoneveikæs nutautëjusius lietuvius. Deja, diduomenës nutautëjimas ir toliau gilëjo: Didþiojoje Lie- tuvoje lietuviai ir toliau lenkëjo, o Maþojoje – vokietëjo. Ið èia ir Kristijono Donelaièio bûrams skleidþiama idëja jiems supranta- mu bûdu – saugokis svetimos kalbos ir svetimø paproèiø kaip ásikûnijusio blogio, kalbëk lietuviðkai ir elkis taip, kaip tavo tëvai elgësi – tai bûsi geras ir doras. O svetimi, tai visoki nedorëliai ir iðtvirkëliai; jiems pajuokti K. Donelaitis atranda aðtriø ir taikliø þodþiø, sminganèiø á bûro ðirdá. XIX amþiaus pradþioje tautinis kultûrinis sàjûdis per raðtà ir þodá stiprëja. Vilniaus universitetas Lietuvos istorijos studijomis praskleidþia garbingà senosios Lietuvos vaizdà. Á tautiná sàjûdá jau buriasi ne tik naujieji Lietuvos inteligentai, kilæ ið kaimo ir

71 net baudþiauninkø, bet ir bajorijos atstovai. Tautinë sàmonë pra- turtëja garbingos praeities atmintimi. Literatûrai formuojamas naujas uþdavinys – ugdyti tautos garbæ, romantiðkai idealizuo- jant ir garbinant senovæ. Tos idëjos atsispindi ne tik M. Daukðos, D. Poðkos, Valiûno, Simono Stanevièiaus raðtuose, ypatingà emociná krûvá neða S. Daukanto, A. Baranausko, J. Basanavi- èiaus, iki aukðèiausios natos pakyla „Auðros“ gadynëje, ypaè Maironio kûryboje, kurioje praeities laisvë ir karþygiðkumas prieðpastatomi pavergtos tautos menkystei. Ði antitezë pavergtai tautai turëjo nepaprastos psichologinës galios. Tautinë idëja ðalia patriotinës dimensijos ágijo visuomeninæ ir politinæ. Al. Fro- mas-Guþutis, Meèislovas Dovainis-Silvestravièius, Gabrielius Landsbergis-Þemkalnis, Þemaitë, Gabrielë Petkevièaitë-Bitë, Marija Peèkauskaitë-Ðatrijos Ragana ir kt. iðsiþadëjo bajorijos ir savo dvasia bei kûriniais glaudësi prie savo tautos ðaknø. Tik dabar paaiðkëjo, kad lietuvis – tai ne lenkas, kad lietuvis kalba ir raðo lietuviðkai. Kaip minëjome ávadinëje dalyje, Antanas Bara- nauskas pirmà kartà lietuviø literatûroje tautinei idëjai suteikë ir politiná atspalvá – kvietë tautà á kovà su rusø priespauda dël spaudos ir kultûrinio veikimo laisvës. Maironio kûryboje politinis tautos idëjos akcentas – „verþimasis á laisvæ, visø kultûriniø pajëgø subûrimas ðiam vienam tikslui, yra iðreikðtas su dideliu entuziazmu ir formos artizmu“ (Mykolaitis-Putinas V. Tautinë idëja lie- tuviø literatûroj // Literatûros etiudai. K., 1937, p. 186). Taigi Vincas Mykolaitis-Putinas lietuviø literatûros istorijoje „pribarstë“ ir tautotyros „kristaliukø“, dabar jau gulanèiø á dar- nià tautotyros sàvokø sistemà: „tautinë idëja“, „tautinë sàmonë“, „tautinë literatûra“, „tautos dvasia (tautos siela)“, „tautos gar- bë“, „tautinë forma“, „nutautëjimas“ ir t.t. Jas savo „Literatûros etiuduose“ paaiðkino. Svarbiausia lietuviø tautos dvasios savybe Vincas Mykolaitis- Putinas laikë jos prometëjiðkà ðviesà. Jaunoje to meto Lietuvos valstybëje, kur konfliktas tarp aukðtø siekiø ir realybës buvo la-

72 bai aðtrus, jam atrodë, kad prometëjiðka literatûros kryptis yra pati svarbiausia. Tam jis paskyrë ir savo poemà „Prometëjas“, kurià vertindamas literatûrologas, ðviesaus atminimo prof. Vytautas Kubilius akcentavo jos pagrindinæ mintá: „...kad kova tarp þinoji- mo ir tamsos, laisvës ir prievartos, þemiðkos egzistencijos trapumo ir kosmoso begalybës per amþius kartojasi kaip nuolatinë drama, reikalaujanti ið þmogaus kaskart naujai kilti á Prometëjo þygius, vël kentëti, nepasiduoti, jos antiteziðkumas sprendþiamas pasiaukojimo ir heroizmo formulëmis“ (Kubilius V. Problemos ir situacijos. V., 1990, p. 218). Da r viena tautotyros sàvoka, kurià nagrinëjo Vincas Myko- laitis-Putinas – tai „atsakomybë“: santykis tarp individo ir tautos Kur að einu Ir kam að gyvenu? Vinco Mykolaièio-Putino nuomone, atsakomybë turëtø tapti ne tik tautotyros, bet ir visos tautinës lietuviø literatûros pagrindiniu instrumentu, nuosekliai ir kantriai ugdant þmogaus atsako- mybæ uþ savo veiksmus, tautiná orumà, savo tautà ir savo valstybæ bei iðdidaus tiesumo ir pagarbos kitam jausmus. Jis tai stengiasi parodyti savo romanø herojø pavyzdþiais. Jie nuolat tardo save – kaip að elgiuosi, kodël að toks, kodël að nuskriaudþiau savo brolá ar bièiulá – ir tame moralinio teismo akte dalyvauja skaitytojas. Èia jis pratina kritiðkai þvelgti á save, lyginti savo elgesá su idealu- mo siekiniu, be kurio negali bûti jokios moralës. Tautoje ir þmo- guje ieðkoma dvasios turinio ir reikalaujama elgtis pagal moraliniø vertybiø imperatyvà, o ne pagal iðoriniø aplinkybiø diktatà, nors kartais tai bûna ir labai sunku. „Atsakomybë“ kaip tautotyros sàvoka – tai nuolatinis morali- niø vertybiø ieðkojimas, esminis kurianèios sàmonës iðgyvenimas, verþimasis aukðtyn, visas kategoriðko maksimalizmo imperatyvas ieðkoti gyvenimo prasmës. Vinco Mykolaièio-Putino plunksnai priklauso ir sàvoka „tau- tiðkumas“. Jo nuomone, „Tautiðkumas – tai proto ir valios ryþtas

73 bûti savo Tautos, savo Þemës sûnumi: mylëti Tëvynæ, jos istorijà, gamtà, þmones. Tai temø ir formø ieðkojimas, vedantis á Tautos kûrybà, dainø, pasakø, padavimø, sakmiø mëgdþiojimas. Ir giles- nis liaudies kûrybos esmës ir tautinio charakterio suvokimas, individualus jo sulydymas su dvasiniu gyvenimu, pasaulëjauta ir individualiomis priemonëmis iðreiðkimas“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat). Apibendrindamas lietuviø literatûros ikikarinius istorijos tyrimus Vincas Mykolaitis-Putinas raðë: „Tauta subrendo, sustiprëjo, ir vyriausias patriotinio romantizmo idealas „Prikelkime Lietuvà mû- sø“ – pasiektas. Tad kartu pasireiðkë ir ano laikotarpio patriotinës ideologijos krizë. Anø laikø entuziazmas atvëso, ðiø dienø gyvenimas iðkëlë á pavirðiø daug drumzliø, o nauji idealai dar nesusikrista- lizavo. Gyvename autokritikos ir pilietinio auklëjimo laikotarpá. Garbingos senovës pavyzdþiø literatûra kaitino mûsø jausmus ir mokë mirti dël tëvynës. Naujieji idealai turëtø mus iðmokyti garbingai gyventi ir kurti tëvynei. Kokie bus tie idealai, parodys gal netolima jau ateitis ir kûrybiniø tautos pajëgø intuicija“ (Ten pat, p. 173). Pagrindinë paskutiniøjø Vinco Mykolaièio-Putino kûrybos puslapiø tezë ir nuojauta, palikta mums, tarsi testamentinë tæsti- na, buvo, jo þodþiais tariant: „Virð smulkaus ðios dienos triukðmo dega negæstanti gërio, tobulybës ir nemirtingumo saulë: pro pilkus kasdienybës pelenus ðvyti kiti, nuostabûs ir neregëti bûties pavidalai: Pakilti ið tamsos á ðviesà, Ið menkystës á tobulybæ, Ið laikinumo á amþinybæ. Tai – vienintelë þmogaus-kûrëjo alternatyva“ (Vincas Myko- laitis-Putinas). Nesunku suvokti, kad taip jis formulavo Tautos idëjà ateinan- èioms po jo lietuviø kartoms. „Ið pradþiø nusistatykime, kad tautine idëja mes laikysime ryðkiausià, gyvastingiausià tautos pastangà, kurià paprastai suvokia ir iðreiðkia geriausieji tautos

74 sûnûs, stipresnieji jos protai ir talentai, – raðë jis straipsnyje „Tau- tinë idëja lietuviø literatûroje“. – Dël to tautinë idëja, keièiantis laiko aplinkybëms, ávairiais istorijos momentais, taip pat keièiasi, þiûrint koks vyriausias uþdavinys yra iðkeltas tautos kultûros kelyje“ (Literatûros etiudai. K., 1937, p. 175). 1941 metais „Rûsèiø dienø“ rinkinyje Vincas Mykolaitis-Pu- tinas pasmerkë Lietuvos aneksijà ir stalinizmo nusikaltimus Lie- tuvoje. Okupacijai gráþus jis neemigravo, nutarë likti Tëvynëje. Tokiomis aplinkybëmis jis pateko á dramatiðkà ir grësmingà pa- dëtá. Jo biografo A. Þirgulio nuomone, dël savo antitarybiniø ási- tikinimø V. Mykolaitis-Putinas nebuvo ákalintas ir represuotas todël, jog þymus raðytojo vardas pasirodë esàs reikalingas ásitvir- tinanèio reþimo reputacijai. Taèiau jam teko „iðpirkti klaidas“ ir atiduoti duoklæ kulto laikotarpio ideologiniam uþsakymui. Toks buvo jo eilëraðèiø rinkinys „Sveikinu þemæ“, kuriame buvo skirti keli eilëraðèiai, tarp jø „Jo vardas“ ir „Kantata Tarybø Lietuvos deðimtmeèiui“. Tai suteikë V. Mykolaièiui-Putinui giliø ir skau- dþiø iðgyvenimø. Vëliau jis tuo laikotarpiu paraðytus „duoklës reþimui“ eilë- raðèius atsisakë átraukti á jo kûrybiná paveldà „Raðtuose“. Realiai suvokdamas ir pats patyræs Tautos gyvenimo okupacijos sàlygomis galimybes, tam laikotarpiui jo tautos idëjos esmë buvo tobulinti individo kûrëjo asmenybæ, kad jo tauta neliktø, kaip carinës okupacijos metais, „ir tamsi, ir juoda“, nutautinta svetimos kultûros. Jo kûrybinæ ir dvasinæ estafetæ perëmë geriausieji tautos protai – Justinas Marcinkevièius, Jonas Avyþius, Jonas Mikelinskas.

75 2. TAUTOTYRINË MINTIS TARPUKARIO NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, nors ir buvo labai sunku – skriaudë plëðrios militaristinës kaimynës – kraugeriðka bolðevi- kinë Rusija, pasinaudojusi mûsø tautos iðdavikiðkomis bolðevi- kuojanèiomis atplaiðomis, ir klastinga, sukta imperialistinë Lenkija, pakëlusi kardà prieð savo artimus ne tik kaimynus lietuvius, bet neretai ir giminaièius, saistomus kraujo ryðiais, ir uþgro- busi Vilniaus kraðtà, – gabi ir talentinga mûsø tauta per trumpà laikà sugebëjo sukurti savità kultûrà, ávairiausiø þanrø literatûrà, plëtoti mokslà. Pirmajame tautinës savimonës formavimosi etape svarbiausias Tautos ðviesuoliø uþdavinys buvo gràþinti Tautai diduomenæ – nutautëjusià bajorijà, potencialià tautos ðviesuomenæ, jos iðmintá ir protà, atgaivinti jos lietuviø kalbà ir paproèius. Katkevièiø ir Radvilø ðeimos, besiprieðinusios Liublino unijai (1569 m.) ir slaptai svajojusios atsikratyti lenkø bei atkurti ne- priklausomà Lietuvos valstybæ, nutraukti visus unijos ryðius, jau buvo svetimos lietuviø tautai: kalbëjo tik lenkiðkai ir buvo persi- ëmusios lenkø kultûra, laikësi lenkø tradicijø bei paproèiø. Todël Lietuvos diduomenës gráþimas á Tautà buvo itin sunkus ir truko kelis ðimtmeèius. Auðrininkai, dauguma kuriø buvo kilæ ið buvusiø baudþiaunin- kø, o tuo metu Istorijos valia tapo svarbiausia lietuviø tautos kul- tûrinio atgimimo jëga, jo spiritus movens, suprato, kad tautinio atgimimo svarbiausias uþdavinys yra puoselëti ir diegti visuome- nëje lietuviø kalbà. Taèiau jie suprato ir kita: kad kalba – tai tik Tautos idëjos forma, o Tautos idëja turi atrasti patrauklià tuo metu esmæ – jos turiná. Juo buvo pasirinktas tautinës garbës jausmo gaivinimas, ugdymas ir skatinimas, remiantis garbinga Tautos istorija. To meto lietuvis valstietis, Rusijos caro þandarø ir èinovnikø

76 uþguitas ir tamsus, buvo praradæs ne tik tautinæ, bet ir asmeninæ savigarbà. Auðrininkai suvokë, kad pavergtai tautai tai buvo pra- þûtinga, todël jie savo darbuose carinei patvaldystei ir vergovei prieðpastatë Lietuvos kunigaikðèiø didybæ, karþygiðkumà, átiki- nëjo lietuvius, kad jie nëra prastesni, o gal dar ir þymiai vertin- gesni negu rusai, lenkai, vokieèiai ar kitos tautos, nes jie turi savo Istorijà, kuria gali didþiuotis, jø gyslose vis dar teka jø protëviø narsiø karþygiø kraujas. Pavergtai tautai tai turëjo nepaprastos psi- chologinës galios. Ji buvo tokia stipri, kad á savo traukos magnetiná laukà átraukë ne tik inteligentijà, kilusià ið valstieèiø, bet ir dalá bajorijos. Á auðrininkø gretas ásitraukë A. Fromas-Guþutis, Meèis- lovas Dovaina-Silvestravièius, Gabrielius Landsbergis-Þemkalnis, Þemaitë, Gabrielë Petkevièaitë-Bitë, Marija Peèkauskaitë-Ðatrijos Ragana, Sofija ir Marija Ivanauskaitës-Lazdynø Pelëda ir kiti. Visi jie buvo kilæ ið bajorø ðeimø, bet ásitraukë á lietuviø tautinio atgimimo judëjimà, nuoðirdþiai ir pasiaukojamai dirbo, skatino tautiná atgimimà, kurdami literatûrà, ugdanèià patriotinius jausmus. 1936 metais pasaulio ðviesà iðvydo lietuviðkojo literatûros mokslo pirmagimis – Vinco Mykolaièio-Putino „Naujoji lietuviø literatûra“ (Kaunas, 1936), leidinys, kuriame buvo apþvelgtas ir ávertintas lietuviðko þodþio kelias, pradedant Martyno Maþvydo pirmàjà lietuviðkàja knyga ir baigiant knygos autoriaus amþinin- kais. 1937 metais kitoje Vinco Mykolaièio-Putino knygoje „Lite- ratûros etiudai“ (Kaunas, 1937) buvo sudëti svarbiausi akcentai lietuviø literatûroje, iðryðkinant tuometinës tautinës literatûros laimëjimus, prilygstanèius pasauliniams. Kaip tik Vincui Mykolaièiui-Putinui, braidant po sodrià tuo- metinës lietuviðkos literatûros pievà, pavyko iðminti pakankamai gilø takà ir lietuviðkoje tautotyroje – jo iðminèiai ir talentui esame skolingi uþ pagrindiniø tautotyros sàvokø, tokiø kaip tautinë kultûra, tautinë literatûra, tautiðkumas, tautos dvasia ir kitø, áve- dimà á tautotyros apyvartà ir jø esmës atskleidimà, ryðiø tarp ðiø tautotyros sàvokø nustatymà.

77 Vincas Mykolaitis-Putinas „Literatûros etiuduose“ padëjo lie- tuviðkosios tautotyros raidos pamatus, kaip aukso kruopelytes ið- rankiojæs ið lietuviðkos literatûros himalajø tautotyros tyrimo objektus – jos pagrindiniø sàvokø sistemà, nustatæs vidinius tarpusavio ryðius tarp jø ir numatæs ðios mokslo krypties svarbø vaid- mená tautos ðvietimo bei ugdymo patriotine dvasia procesuose. Savo darbais jis logiðkai ir motyvuotai uþbaigë pirmàjá istoriná tautotyros raidos etapà – nuo jos iðtakø, trukusiø kelis ðimtme- èius, iki pat 1936 metø; nustatæs, kad lietuviðkoji tautotyra, kaip ir Afroditë, iðplaukusi ið jûros putos, gimë ið lietuviðkosios tauti- nës literatûros tada jau gausaus srauto. 1918 metais atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ, tautotyros mokslas, dar kurá laikà vystæsis lietuviðkos literatûros terpëje, pra- dëjo naujà savo raidos etapà neoromantinës literatûros, istorijos ir pedagogikos kontekstuose. Vienas ið aktyviausiø lietuviø tautinës sàmonës þadintojø Juozapas Albinas Herbaèiauskas propagavo idëjà, kad lietuviø tautai atgimimà, jos pavasará ir þydëjimà gali atneðti tik proto Genijus. Jis raðë: „Tauta – kaip gëlë – kaip vaisingas medis – kaip simboliðka Obelë! Pirm, negu vaisiø sulauks, tauta privalo þydëti. Þydëjimas gi – tai tautos Menas. Þydinti tautos dvasia – tai Geni- jus... Genijus þydi milijonø troðkimais, ilgesiais, skausmais, mili- jonø maldomis, pasiryþimais. Jis màsto, jis myli, jis kenèia uþ milijonà! Teisus Mickevièius Adomas sakydamas: „Að kenèiu uþ milijonà“. Senos tautos jau praþydëjo savo „jaunas dienas“. Lie- tuviø tauta jauna – ji dar tik ruoðiasi þydëti. Lietuvoj dar þiema. Taèiau eina Lietuviø pavasaris. Lietuviø tauta praþydës Genijum – tikrai! (Herbaèiauskas J. A. Meno tragedija // Þidinys, 1930, Nr. 4, p. 308). Jam oponuodamas Vincas Mykolaitis-Putinas raðë: „Kad pa- sireikðtø Genijus, reikia tam tikro paruoðimo, tam tikro kultûros aukðèio. Genijus be tinkamos aplinkumos numirs anemiðka mirtimi greièiau, negu ðiaip sau talentëlis. Genijus instinktyviai linksta

78 á saulæ, ðviesà, ðilumà. Niekas negali pasakyti, kad lietuviø tauta nëra davusi dideliø talentø ir net genijø. Nelaimë ta, kad lietuviø tauta, gimdydama genijus, nesugebëjo duoti tinkamø aplinkybiø jiems lietuviðkai prabilti, ir jie arba þuvo, arba nuëjo svetimiem tarnauti, daþnai savo kûryba stiprindami mûsø prieðus“ (Myko- laitis-Putinas V. Literatûros etiudai. K., 1937, p. ). Lietuviø tautos istorija – jos praeitis ir dabartis – visiðkai patvirtina Vinco Mykolaièio þodþius. Praeities klaidos, deja, kartojasi ir dabar. Todël mes, lietuviai, neturime laukti stebuklo, Genijaus atsiradimo tarp mûsø. Svarbiausia, kad visa tauta jaus- tøsi kaip vienas gyvas organizmas, kad „tie, kuriems yra skirta vykdyti nors ávairûs, bet bûtini uþdaviniai, þinos vieni apie kitus, parems vienas kito darbà, nes visø darbas, visø kûryba turi vienà vienintelá tikslà, kad lietuviø tauta bûtø laisva, ðviesi, dora ir teisinga ir kad lietuviø tautos dalia þmonijos kûryboje bûtø tauri ir garbinga“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat). Kai lietuviø tauta, vedama auðrininkø ir varpininkø, susitelkë vienybëje ir kovoje uþ bendrus tautos reikalus, ji pasiekë pozity- viø rezultatø. 1904 metais caro valdþios lietuviams buvo gràþinta lietuviðka spauda, 1905-øjø metø revoliucija davë ðiokiø tokiø kul- tûriniø lengvatø, imta plaèiai kalbëti apie Lietuvos autonomijà. Ir svarbiausia – Tautos idëja, jos turinys buvo papildytas nauju akcentu. Juo tapo Tautos politinë laisvë. Didþiajame lietuviø Sei- me 1905 metais politinës laisvës problema jau buvo svarstoma vieðai kaip svarbiausias lietuviø tautos uþdavinys, nebijant eiti prieð tironijà ir reikalaujant Lietuvai plaèios autonomijos. Palankiai susiklosèius Istorijos aplinkybëms ði idëja buvo realizuota, 1918 m. vasario 16 d. atkurtos Nepriklausomos Lietuvos signatarams pa- siraðius Lietuvos Nepriklausomybës Aktà. Taèiau ir atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ, nors politinës ir visuomeninës aplinkybës radikaliai pasikeitë, kaip raðë Vincas My- kolaitis-Putinas, pavojai liko tie patys. „Ið vidaus mûsø tauta vis dar tebëra patiþusi, neatspari svetimom átakom. Lietuvis ir ðian-

79 dien dar ið visø Europos tautø yra neatspariausias nutautimui. Jis lengvai tampa rusu, lenku, vokieèiu, amerikonu. Lietuviai vis dar tebëra, kaip sakë Vydûnas, minkðtakauliø tauta. Dar ir ðiandien Lietuva yra iðmarginta, praskiesta aplenkëjusiais plotais... Ne tiek dël to, kad mûsø kultûra yra tariamai þemesnë, kiek dël to, kad mes nesusivokiam savy. Mes neþinom kas esà. Mûsø tautinis charakteris nëra iðauklëtas, sukondensuotas, nuðlifuotas. Mum daþ- nai stoka tautinës garbës jausmo. Mes nuolatos lankstomës prisitaikydami prie visokiø aplinkybiø, mes savo Tëvynëj ant galø pirðtø vaikðèiojame aplink atëjûnus, kurie akiplëðiðkai demonst- ratyviai afiðuojasi savo svetimumu“ (Mykolaitis-Putinas V. Ten pat). Iðorës prieðø Lietuvai, esanèiai kryþkelëje tarp Rytø ir Vaka- rø, pavojai iðliko irgi tokie patys. Tà vëliau parodë Lietuvos ne- priklausomybës kovos 1918–1920 metais ir Antrasis pasaulinis karas. O Lietuvai, jaunai valstybei, reikëjo gyventi: kurti savo vals- tybæ, kariauti su iðorës prieðais ir vidaus bolðevikiniais gaivalais, kurti savo ûká, kultûrà, organizuoti ðvietimà, sveikatos apsaugà. Reikëjo naujos idëjos, tautinës idëjos naujo turinio. Buvo tikëta- si, kad jà suformuos atgimusios Lietuvos literatûra. Raðytojas visada stovëjo Tautos inteligentijos virðûnëje. „Auðros“ laikø literatûra tautinæ savimonæ þadino tautinës garbës siekiu, garbingos senovës pavyzdþiais ir garsiais Lietuvos kunigaikðèiø þygiais. Ji atgaivino tautos savimonæ, paþadino jà karþygiðkam laisvës siekiui ir jo realizavimui. „Auðros“ ir „Varpo“ laikais visa lietuviø literatûra buvo nukreipta prieð rusø valdþià. Tà kryptá kurá laikà tæsë auðrininkai ir varpininkai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybæ. Kiekvienas to meto raðytojas laikë savo pareiga ruoðti tautà prieðintis rusinimo pavojui. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ rei- këjo jau kitokios idëjos. Su viltimi þvelgta á Lietuvos raðytojus. Juk literatûra – tai ne vien þodþiø, bet ir idëjø menas. Reikëjo

80 teigiamo, pozityvaus, ákvepianèio herojaus, kuris galëtø bûti pa- vyzdþiu. Taèiau atsitiko keistas dalykas. Lietuvos raðytojai vietoj tautos idëjos atnaujinimo ir Lietuvos valstybës stiprinimo pasirinko ið Europos puèianèius vëjus ir pasiklydo formos, naujo lite- ratûros stiliaus ir þanrø paieðkose – modernizmo, realizmo, natûralizmo... ir, kas be ko, bolðevizmo kryþkelëse. Maironis apie to meto jaunàjà lietuviø literatø kartà raðë: Betgi nelaimei, jaunoji karta Tik peikti ir griauti temoka Manija siekiø naujø apimta! O mokslo ir meilës jiems stoka. Maironis. Jaunoji Lietuva. Juozapas Albinas Herbaèiauskas, niekada nevyniojæs jokiø sopuliø á vatà, apie to meto lietuviø literatûrà raðë: „Mûsø raðy- tojø þymi dalis moka tik pletkauti apie mûsø tautà: mûsø grynos tautiðkos teisybës jie bijo kaip katë vandens!.. Ásivyravo manija: nerimtai kalbëti apie rimtus dalykus. Nerimtais dalykais jau virto ir etika, ir mokslas, o labiausiai – idealizmas ir sveikas patriotizmas! Gal susilauksim, kad ir Lietuva lietuviams virs nerimtu da- lyku... Pajaco tonu (bûtinai!) kalbëti – tai madniausia „literatûrinë srovë“. Bûti juokdariu – didþiausias literatûrinis „rekordas“. Mûsø tautos vargai ir skausmai – tai tik tema pajuokai, ðposui. Aiðku: virëja þino, kà tauta valgo, ir sulig valgio matuoja jos idealus! Tautos pilvelio „rûpintojëlës“ inspiruoja ypaè madniausios spalvos „uþpakalinio fronto“ mûsø poetëlius ir raðytojëlius. Ir nëra reikalo stebëtis, kad mûsø literatûra pamaþu virsta keistu veidro- dþiu, kuriame mûsø tauta save mato – beþdþionës pavidalu! Bus daug juokø – o juk tai „gruntas“! Kenksmingiausia manija apsë- do kai kuriø jaunøjø mûsø raðytojø protus: pirmiau apsmirdinti ðeðko „kvapu“, apibjaurinti mûsø gyvenimà, o paskui apie já raðy- ti „linksmus kavalkus“! Tas pamëgimas neðvarumà matyti ir ne- ðvarumà kurti erzina mano nosies uoslæ. Viskas neðvariai privalo bûti apraðyta (ypaè lytinë meilë): toks dabar stilius!.. Kai kuriems

81 mûsø raðytojams mûsø mëðlyne rasti kvieèiø grûdà arba deiman- tà – didþiausia gëda, didþiausias autoriteto paþeminimas! Visa lietuviø tauta jiems privalo dvokti: toks dabar „kûrybos kanonas“... Mûsø moderniðkiausieji raðytojai nemëgsta (gal bijo) atviru drà- siu protu, atvira ðirdimi, atviru jausmu, atviru þmoniðkumu þiû- rëti á atvirà mûsø tautos gyvenimà ir pastebëti jame ne tik ðlamðtus, bet ir deimantus. Akla vienpusiðkumo manija apsëdo jø protus. Nejau mûsø tauta – tik „niekðø kolektyvas“? Laikas jau pradëti gydyti tokià manijà. Beje – madniausiø mûsø raðytojø sielos tokios „uþdarytos“, kad jos man primena arba „aklàjà gatvæ“, arba uþplombuotà vagonà Dancingo koridoriuj, arba galop apendici- tà. Kuo pateisinti tø ponaièiø sielø „uþsidarymà“, dar geriau „uþ- sikimðimà“? Tikrai apendicitu pradëjo sirgti mûsø jaunoji literatûra!“ (Herbaèiauskas J. A. Vincas Krëvë-Mickevièius ir mû- sø laikai // Erðkëèiø vainikas. V., 1992, p. 414–415). Ar ne lygiai tokia pati yra ir dabartinë mûsø valdinë literatû- ra, finansuojama ir leidþiama valstybës? Ar ne toká patá tonà jai duoda nacionalinës kultûros premijos „didvyris“ Erlickas ir televizijos þvaigþdës – ramanauskai, ðerënai ir kiti niekdariai, tautos dvasios þudikai? Laimei, kiekvienoje tautoje net ir kritiðkiausiais jos katakliz- mø laikotarpiais iðlieka nedidelë dalis nariø, palaikanèiø jos gy- vybæ ir dvasià. Taip buvo anoje prieðkario Lietuvoje, taip yra ir dabar. Sekdami vëlgi lenkø judëjimo „Mloda Polska“ pasirinkta neoromantizmo – suromantinto modernizmo tipologinio varianto – kryptimi dalis lietuviø raðytojø – Juozapas Albinas Herbaèiauskas, Sofija Kymantaitë-Èiurlionienë, Marija Peèkauskaitë-Ðatrijos Ra- gana, Balys Sruoga ir kiti vël gráþo prie tautinio romantizmo te- matikos – tautos garbës ir asmens savigarbos puoselëjimo, idealo pavyzdþiø ieðkodami Tautos senovëje. Lietuviø literatûros istorijoje neoromantizmo raidoje skiria- mi du jo etapai: modernusis romantizmas ir postavangardinis mo-

82 dernizmas. Moderniajam romantizmui, kuris stipriausiai pasireið- kë dramos ir prozos þanruose (Vincas Mykolaitis-Putinas, Vydûnas, Vincas Krëvë-Mickevièius, Balys Sruoga, Antanas Vienuolis, Juozapas Albinas Herbaèiauskas ir kt.) bûdinga tautinës ideologijos, vadinamosios tautos dvasios, formavimo ir þadinimo tendencija, tautos praeities garbinimas, folkloro stilizavimas, nacionalinio charakterio paieðkos. Postavangardiniam moderniz- mui, pasireiðkusiam daugiausia poezijoje, bûdingas romantiðkø- jø idealistø nuovargis, nevilties ir ironijos þenklai, sustiprëjæs dëmesys intymiajam individo pasauliui, avangardinës poetikos po- veikis, nors ir buvo stengiamasi iðlaikyti esmines romantinio ly- rizmo ir tautinio savitumo vertybes (Salomëja Nëris, Jonas Aistis, Antanas Miðkinis, Kazys Boruta, Antanas Vaièiulaitis ir kt.). Ryðkiausiais neoromantikais, pateikusiais daugiausia idëjø tautotyros mokslui, laikomi Vydûnas ir Vincas Krëvë-Mickevi- èius. Deja, jø pastangø jau nebeuþteko tautos idëjai suteikti nau- jà esmæ. Nuþmoginta ir nudvasinta lietuviø literatûra tapo didþiaisiais tautos vartais, per kuriuos pergalingai, be jokio pasi- prieðinimo áþengë bolðevikinis barbaras ið Rytø. Lietuvos inteligentija, kaip ir anksèiau bajorija, iðdavë Lietuvà antrà kartà.

83 2.1. NEOROMANTIKAI

VYDÛNAS

Vilhelmas Storosta-Vydûnas gimë 1868 m. kovo 2 d. Jonaièiuo- se, Ðilutës apskrityje. 1883–1885 metais mokësi Pilkalnio preparan- dijoje (parengiamojoje klasëje) stoti á seminarijà. 1885–1888 metais mokësi Ragainës seminarijoje. Jà baigæs mokytojavo Kintø pradinëje mokykloje (1888–1892), 1892–1912 m. – Tilþës berniukø gimnazijoje. 1895 metais ákûrë Til- þës lietuviø giedotojø draugijà, kuriai vadovavo 40 metø. 1896–1902 ir 1913–1919 metais, daugiausia Vilhelmas Storosta-Vydûnas vasaromis, studijavo filosofijà, so- ciologijà, religijos mokslus, meno, literatûros istorijà, mokësi pran- cûzø, anglø, sanskrito kalbø Greifsvaldo, Halës, Leipcigo, Berly- no universitetuose. 1902–1935 m. dalyvavo Vokietijos teosofø draugijos veikloje, rengë vaidinimus, dainø ðventes, redagavo þur- nalus „Ðaltinis“ (1905–1910), „Jaunimas“ (1911–1914), „Naujo- vë“ (1915), „Darbymetis“ (1921–1925). Bendradarbiavo ir Didþio- sios Lietuvos periodinëje spaudoje. 1907–1914 metais dalyvavo dr. J. Basanavièiaus ákurtos Lietuviø mokslo draugijos veikloje. 1925 metais tapo Tarptautinës raðytojø sàjungos PEN klubo nariu. 1926–1927 metais dëstë kultûros istorijà Klaipëdos muzikos mokykloje. 1928 metais Kauno universitetas raðytojui, filosofui, poetui, dramaturgui, pedagogui, kultûros darbuotojui Vilhelmui Storostai-Vydûnui suteikë filosofijos daktaro garbës vardà. Nuo 1933 metø Vydûnas buvo Lietuvos raðytojø sàjungos garbës na-

84 rys. Naciø reþimo metais buvo persekiojamas hitlerininkø, 1938 metais jø ákalintas, 1944 m. kartu su kitais Tilþës gyventojais evakuotas á Vokietijà. Ten ir mirë 1953 metø vasario 20 dienà Det- molde. Vydûnas paraðë per 30 dramos kûriniø. Reikðmingiausios jo dramos – trilogija „Proboèiø ðeðëliai“ (1908), „Amþinoji ugnis“ (1913), „Pasaulio gaisras“ (1928), misterijos „Ragana“ (1918), „Jû- rø varpai“ (1920), draminës pasakos „Þvaigþdþiø takai“ (1912), „Jûratë“ (1934), pjesës „Tëviðkë“ (1908), „Tikroji motinëlë“ (1934), „Senovës balsas“ (1935), komedijos „Birutininkai“ (1910), „Kur prots“ (1935), „Vergai ir dykiai“ (1919), misterija „Mûsø laimëjimas“ (1913) ir kt. Pagrindinës jo kûrybos temos: ontologiniai þmogaus bûties pagrindai, kultûra kaip þmoniðkumo saviraiðka, kultûrinës þmo- gaus santykio su pasauliu formos: paþinimas, menas, dora, þmo- gus istoriniame kultûros procese, þmogaus socialinis gyvenimas, tautos samprata jo filosofijoje. Vydûno nuomone, lietuviai, kaip ir kitø tautø þmonës, „gyveno atskiromis asmenybëmis ðalia viens kito“ ir nejautë savo kil- mës vertingumo. Tik atsiradus kultûrai pradëjo formuotis ðeimos, vëliau giminës ir galiausiai tautos. Tauta Vydûno filosofijoje – svarbiausia valstybës atrama. Pagal Vydûnà, tauta – ne tik tam tikrame þemës lopinëlyje gyvenanèiø þmoniø kolektyvai, prisitaikæ prie vietos sàlygø ir sie- kiantys tø paèiø tikslø. Svarbiausia tautos sàlyga yra jà sudaran- èiø asmenø kraujo ryðys. Kaip tik kraujyje „tûno tautos slëpinys“. Su juo jungiama „tautos gyvybë“. Istorijos tëkmëje tauta silpnë- davo ar stiprëdavo, priklausomai nuo to, kaip iðlaikydavo kraujo grynumà. Kraujas, anot Vydûno, yra tautiðkumo struktûros turë- tojas. Tik jame yra uþkoduoti þmogaus biologiniai, psichiniai ir intelektualiniai tautos savitumai. Savità tautiná atspalvá turi ir þmogaus dvasinë esmë – jo þmo- niðkumas ir tà bruoþà formuojantys veiksniai – mokslas, menas,

85 dora. Kiekviena tauta savo þmoniðkumà pasauliui reiðkia per kalbà. Kalba esanti „vyriausioji þmoniø apsireiðkimo priemo- në“, tiesiogiai tarnaujanti visoms þmoniðkumo raiðkos formoms. „Kalba yra vyksmas, tvarkomas þmoniðko kûno gyvumo, esmës, nuotaikos, nuovokos, protavimo ir sàmoningëjimo dësniø, vyksmas, kuriame dalyvauja panaðiø savumø þmonës. Kitaip tariant, kiekvienos tautos kalba yra atskira þmoniðkumo giesmë“. Kito- je vietoje màstytojas sako, jog „kalbà reikëtø ir vadinti tautos vëliava“. Tautos, Vydûno nuomone, atsiradusios ne tam, kad þmonija bûtø suskaldyta ir kad nuo to susiskaldymo kentëtø, o tam, kad jos bendrautø ir viena kitai padëtø tobulinti visà þmonijà. Visà gyvenimà màstytojas siekë iðryðkinti savo tautos dvasi- ná potencialà, sustiprinti jos paèios savigarbà, iðugdyti atsparu- mà nutautinimo vëjams, parodyti pasauliui jos kultûriná gyvybingumà, skatinti kuo gilesná jos þmoniðkumo atsiskleidi- mà, kuris stimuliuojamai veiktø kitø tautø þmoniðkumo augi- mà. Bûtent èia ir esanti lietuviø tautos iðlikimo galimybë bei prasmë. Tauta, siejama vieno kraujo, vieno psichinio gyvenimo ir vienos kalbos, deja, nëra vieningas socialinis vienetas. Jà skaldo tau- tieèiø turtinë nelygybë, klasinis antagonizmas, tautos viduje nuolat vykstanti luomø kova, todël kyla trintis, nesutarimai ir net ávairûs maiðtai, revoliucijos tautos viduje. Þvelgdamas á tuos reiðkinius ið humanistiniø pozicijø, Vydûnas mano, kad „Mûsø dienø per- versmø keliu tolyn þengiant, tegali pasidaryti þmonëms kuo didesnis prispaudimas, pajungimas ir pavergimas“. Taèiau siekdama panaikinti klasiná antagonizmà, visuomenë turi teisingai formuoti jos raidos tendencijas ir nuostatas. Istorija rodo, kad darbinin- kø nepasitenkinimas daþniausiai kyla ne dël socialinës neteisybës, bet dël materialinës-techninës kultûros ásigalëjimo. Vydûno nuomone, tauta, siekianti taikos tarp klasiø ir luomø, turëtø visuo- menæ orientuoti ne á materialiná suinteresuotumà, bet á dvasinæ

86 kûrybà, ugdyti dvasinæ kultûrà, kûrybà, teikianèià þmogui dvasinio pasitenkinimo. Þmogus – tai aukðèiausia pasaulio evoliucijos pakopa. Jo sparnai – tai dvasingumas ir jo uþslëptosios galios, daranèios þmogø kûrëju – kasdienybëje, literatûroje, moksle ir mene. Kultûra – svarbiausias gyvenimo variklis, visatos kûrybi- niø galiø pratæsimas þmoguje. Kiekvienai Tautai svarbiausia yra – sudaryti sàlygas jos individo dvasios tobulëjimui per paþinimà, menà, dorà. Á Tautà Vydûnas þvelgia kaip á kûrybos galiø kûdiká. Kuo kultûringesnë tauta, tuo labiau ji gali þadinti ir ugdyti þmo- niðkumà, tuo ji yra gyvybingesnë ir ádomesnë pasauliui. Vydûnas savo kûryboje kritikavo kapitalizmà ne tik dël jo ma- terialinës-techninës kultûros antstato, bet ir dël jo valdþiø aro- gancijos nuskriaustøjø ir paþemintøjø atþvilgiu. Màstytojo poþiûriu, vienas svarbiausiø dabarties kultûros ir valdymo uþdaviniø yra deramai susiorientuoti materialiniø ir dvasiniø vertybiø hierarchijoje, materialinæ kultûrà subordinuoti dvasinei, ypatingà dëmesá skirti asmenybës ir visuomenës tauresnio þmoniðkumo ugdymui, naujos, humaniðkesnës kultûros kûrimui.

87 VINCAS KRËVË-MICKEVIÈIUS

Jeigu pasieksi Padangëj iðkeltà virðûnæ, Tu bûsi kaip Dievas Vincas Mykolaitis-Putinas

Vincas Krëvë-Mickevièius

Tai vienas þymiausiø lietuviø neoromantikø, kuriam, J. A. Her- baèiausko þodþiais tariant, „labiau rûpi Lietuvos ir lietuviø gar- bë, negu asmeniðka, egoistiðka karjera“ (Herbaèiauskas J. A. Erðkëèiø vainikas. V., 1992, p. 417). Vincas Krëvë-Mickevièius gimë 1882 m. spalio 19 d. Subarto- nyse, Merkinës valsèiuje, Dzûkijoje. 1904–1908 m. studijavo filo- logijà Kijevo, Lvovo universitetuose; 1909–1920 m. mokytojavo Baku mieste (Azerbaidþane), dalyvavo politiniame, visuomeniniame ir kultûriniame tos ðalies gyvenime. V. Krëvë-Mickevièius priklausë eserø partijai. 1920 metais gráþæs á Lietuvà buvo Ðvietimo ministerijos Kny- gø leidybos komisijos sekretorius, redagavo þurnalà „Ðvietimo darbas“ (1920–1922), aktyviai prisidëjo prie Kauno universiteto steigimo, 1922–1940 metais jame dëstë, tapo profesoriumi (1922), vëliau – Kauno universiteto Humanitariniø mokslø fakulteto dekanas (1925–1927). Organizavo ir redagavo tæstinius leidinius ir þurnalus: „Skaitymai“ (1920–1923), „Tauta ir þodis“ (1924–1931), „Gaisai“ (1930–1931), „Mûsø tautosaka“ (1930–1935), „Darbas ir dienos“ (1930–1940), „Dienovidis“ (1940).

88 1922–1924 m. vadovavo Ðauliø sàjungai, dalyvavo Klaipëdos sukilime. 1924 m. ákûrus Lietuviø tautininkø sàjungà buvo iðrink- tas jos pirmininku. Ketvirtajame deðimtmetyje suartëjo su kairiai- siais raðytojais, jø átakoje ásitraukë á SSRS tautø kultûrai paþinti draugijà, tapo net jos valdybos nariu. 1940 m. jau sovietø okupuotoje Lietuvoje tapo okupacinio reþimo Vyriausybës nariu, ministro pirmininko pavaduotoju, uþsienio reikalø ministru, 1941 m. – Lietuvos mokslø akademijos tikruoju nariu ir jos prezidentu. Hitlerinës okupacijos metais dëstytojavo Vilniaus universitete, 1942 m. naciø priverstas paskelbë antitarybiná pareiðkimà, 1944 m., artëjant frontui prie Lietuvos, pasitraukë á Austrijà, 1947 m. gyveno JAV, dëstë slavistikà Pensilvanijos universitete. Pirmieji V. Krëvës eilëraðèiai lenkø kalba pasirodë 1907 m. Nuo 1909 m. pradëjo raðyti lietuviðkai. 1911 m. pasirodë jo draminë epo- pëja „Ðarûnas“, kurioje buvo iðaukðtinta Lietuvos senovë, pagrindinio dramos veikëjo kunigaikðèio Ðarûno asmenyje þmogaus nepalenkiama valia ir kryptingumas, siekiant tikslo – sukurti Lietu- vos valstybæ. 1912 m. buvo publikuoti jo „Dainavos ðalies senø þmo- niø padavimai“, kuriuose, tæsiant jo pasirinktà temà „Ðarûne“, buvo pavaizduotos lietuviø kovos su kryþiuoèiais, iðaukðtinta jø narsa ir kovingumas, meilë ir pasiaukojimas Tëvynei, jos idealams. Lietuviø liaudies dainø bei dzûkiðkø raudø motyvais paraðytais padavimais V. Krëvë tapo lietuviø tautinës literatûros pradininku, klasiku, jau iðtrûkusiu ið lenkiðkojo romantizmo átakos ir davusiu pradþià lietu- viðkajam tautiniam neoromantizmui. 1922 m. pasirodë jo drama „Skirgaila“, kurioje buvo vaizduo- jamos XIV–XV a. Lietuvos valdovo pastangos iðsaugoti valsty- bingumà, atskleidþiama dramatiðka jo psichologinë bûsena, sprendþiant kolizijà tarp pareigos Tëvynei ir þmogiðkojo jausmo. Per sunkià ir labai skausmingà vidinæ kovà dramoje laimi valdovo pareiga Tëvynei. Nuo ðios dramos Vinco Krëvës kûryboje prasideda naujas etapas – posûkis nuo neoromantinës literatûros prie psichologinës. Tai ryðkiai parodo jo apsakymø rinkinys „Ðiaudinëj pastogëj“

89 (1921–1922, 2 d.) bei misterijos „Likimo keliais“ (1926–1929, 2 dalys). 1921–1930 m. buvo iðleistas Vinco Krëvës kûrybos rinkinys „Raðtai“. Jo tautotyrinë veikla – tautosakos, lietuviø liaudies dainø, prie- þodþiø, poringiø rinkimas, uþraðymas ir parengimas spaudai (1924 m. pasirodë jo parengta knyga „Dainavos kraðto liaudies dainos“, 1933 m. – „Aitvaras liaudies padavimuose“, 1934 m. – „Dzûkø poringës“, 1934–1937 m. – „Patarlës ir prieþodþiai“). V. Krëvë dar ketino gráþti á neoromantinæ kryptá, ieðkojo lie- tuviðkos ir rytietiðkos kultûrø sàsajø, paraðë knygà „Rytø pasakos“ (1930), kurioje buvo pateiktos stilizuotos persø ir indø legendos. 1935 m. pasirodë istorinë V. Krëvës drama „Mindaugo mirtis“ (1935), kuri to meto skaitytojø buvo sutikta gana abejin- gai. Jautrios sielos raðytojas tokià skaitytojø nuostatà priëmë skausmingai ir ilgai neraðë. 1939 m. pasirodþiusi jo apysaka „Raganius“ pelnë didþiulá pri- paþinimà. 1944 m. buvo iðleistas V. Krëvës apysakø rinkinys „Mig- lose“, jau gyvenant JAV – prozos ir dramos dialogø veikalas „Dangaus ir þemës sûnûs“ (2 d. 1949, 3-iosios fragmentai buvo iðspausdinti periodinëje spaudoje). 1982 m. Vilniuje iðleisti Vinco Krëvës-Mickevièiaus „Rinkti- niai raðtai“. Vincas Krëvë-Mickevièius mirë 1954 m. liepos 7 d. Springfil- de (JAV, Pensilvanijoje). 1992 m. jo palaikai buvo parveþti á Lie- tuvà ir perlaidoti jo gimtøjø Subartoniø kapinaitëse. J. A. Herbaèiauskas Krëvæ vadina „þuvusios lietuviø tautos dvasios ieðkotoju“ ir vertina já kaip þmogø, „kuris tikëjosi iðvysti Lietuvoj gyvenimo stebuklus, o iðvydo gyvenimo niekðybes. Jis man daro áspû- dþio labai skaudþiai nusivylusio þmogaus“ (Ten pat). Todël ir aðtriai já kritikuoja. Savo studijoje apie Krëvæ J. A. Herbaèiauskas raðë: „Skaitant Krëvës þymiausius kûrinius, susidaro tokia nuotaika: Lietuvos tautos dabartiniame gyvenime nëra (?!), lietuviø dvasios, lietuviø idëjos. Lietuvos dabartis tuðèia. Viskas kapuose

90 (praeity): ir garbë, ir didybë, ir riteriðkumas, net ir lietuvio bûdas (charakteris). Reikia bûti archyvistu ir archeologu, kad lietuviø dvasià galëtum susekti, surasti. Reikia iðknisinëti visus piliakal- nius, iðspaviedoti amþiumi lietuvius, kad dasiprotëtum, kuo privalo bûti lietuvis dabar. Mano manymu – toks nusistatymas yra didþiausia klaida. Logiðkai dalykà svarstant, reikia skaitytis su praeities determinacija: dabartá nuolat gimdo praeitis, praeitis pasi- kartoja dabarty, o dabartis visada demaskuoja praeitá! Turbût mûsø praeitis nebuvo jau tokia „angeliðka“, jeigu dabartis tokia „velnioniðka“! Kas smerkia dabartá, tas smerkia ir praeitá. Ex ni- hilo nihil (ið nieko niekas neatsiranda (Lukrecijus – O. V.). Da- bartis pakartoja praeities niekðus ir didvyrius“ (Ten pat, p. 418). „...Ne protu, bet ðirdimi reikia ieðkoti Lietuvoj lietuviðkos dvasios. Kur? Gyvenime, ne kapuose“ (Ten pat, p. 419). Kitas literatûros kritiko nepasitenkinimo Krëvës kûryba akcentas motyvuojamas tuo, kad tarp ávairiø Krëvës kûryboje pa- teiktø legendø ir padavimø „skaitytojas veltui ieðko svarbiausios legendos: jo asmeniðkos gyvybës legendos...“ Dël to kritikas kaltina Krëvæ nenuoðirdumu, vadina já kûrëju, „kuris nenori parodyti savo atviro veido iðraiðkos“ (Ten pat, p. 425). Bet apibendrindamas Krëvës kûrybos analizæ, kuri, beje, në- ra palanki Krëvei, J. A. Herbaèiauskas raðo: „Vien uþ tai að Vincà Krëvæ branginu, kad jis bent ieðko mûsø tautos gyvybës ðaltinio. Gal ir ne jo kaltë, kad to ðaltinio jis dar nesurado. Dabar Lietu- voje labai miglotos dienos: patamsiuose sunku kà nors pastebëti. Palyginus su mûsø raðytojø didþiuma, Krëvë bent trokðta gerti ið ðaltinio, o ne ið tos balos, kurià iðvëmë (atsipraðau, konstatuoju faktà!) nesveiki tautos viduriai“ (Ten pat, p. 426). Justinas Marcinkevièius, atvirkðèiai, Vinco Krëvës kûrybà labai aukðtai vertino uþ tai, kad „Ið negausiø, maþiau negu kukliø folkloro uþuominø jis kaip kruopðtus, prityræs ir ákvëpimo pa- gautas restauratorius-kûrëjas ataudë legendinæ Dainavos ðalies senovæ ir iðdainavo tragiðkàjá jos herojø – Ðarûnà. Tai, galima sakyti, tautos mitologija, mûsø „Iliada“ ir „Kalevala“. Giliau á na-

91 cionalinës bûties ðuliná dar niekas nëra nusileidæs, o vanduo, kurá ið tø klodø iðkëlë raðytojas, dar ne syká bus reikalingas mûsø drà- sai ir vilèiai gaivinti“ (Marcinkevièius J. Pripildë mus Lietuvos // Tekanèios upës vienybë. K., 1994, p. 51, 52). Poetas Krëvës kûry- bos lauke mato auganèià lietuviðkos dvasios duonà, brandþiomis þodþio varpomis kuþdanèià amþinà laisvës, laimës, dideliø darbø ir þygiø troðkimà, þmogaus ir istorijos dramatiðkumà, kai grumia- masi ne „dël trupinio aukso, gardaus valgio ðaukðto“, o dël gyvy- biniø asmenybës ir tautos pagrindø. Jo nuomone, Krëvës „Dainavos ðalies padavimai“, dramos „Ðarûnas“, „Skirgaila“, „Mindaugo mirtis“, „Ðiaudinës pastogës“ apsakymai ir apysaka „Raganius“– tai lietuviðkojo epo dalys, jungianèios herojiná ir vals- tietiðkàjá epà. „Visi Krëvës herojai turi aðtrø tëvynës meilës jaus- mà – be jo jie nebûtø herojai. Tas jausmas kelia juos, uþlieja kaip koks galingas vëjo gûsis, ápuèia þmogø – kaip ugná, lyg fakelà uþ- dega já kanèiai ir þygdarbiui“ (Marcinkevièius J. Ten pat, p. 55). Krëvës kûryboje tëvynë ir gamta – neatskiriama vienovë. Jo herojai glaudþiasi prie gamtos, ieðkodami joje supratimo, dvasios ramybës ir paguodos. „Gamta, kaip ir tëvynë, persmelkia visà þmo- gø, vienovëje su gamta ir tëvyne þmogus patiria didþiausià laimæ ir gyvenimo pilnatvæ“ (Ten pat). Toks yra senasis skerdþius Lapinas, kuris neturi jëgø gyventi ir mirðta, kai Grainis nukerta liepà. „Su- kûræs þmogø tëvynëje ir þmogø gamtoje, Krëvë savo dramomis ir proza atliko tai, kà Maironis – savo poezija: pripildë mus Lietuvos. Tiesa, Krëvës Lietuva kur kas dramatiðkesnë, prieðtaringenë nei Maironio... Ir þmogus, gyvenantis joje... aistrø ir prieðtaravimø plë- ðomas, kenèiantis, nelaimingas, o trokðtantis dievams prilygti þmo- gus“ (Ten pat, p. 57). Tokie yra ir Ðarûnas, ir Skirgaila, pasiryþæ dël savo tikslø aukoti viskà, taip pat ir gyvybæ... „Uþtat ir gimtosios literatûros peizaþe Krëvë iðkyla kaip koks Dainavos ðalies piliakal- nis, prie kurio, lietuviðko þodþio vedami, einame paþiûrëti tëvynës, gamtos ir savæs“ (Marcinkevièius J. Ten pat, p. 58).

92 VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS

Raðytojas Vincas Mykolaitis- Putinas savo ankstyvojoje lyrikoje – neoromantinëje dramoje „Valdo- vas“ (1913, 1921, 1929), dabar Agnës Ieðmantaitës átrauktoje á rinkiná „Neoromantinë drama Lie- tuvoje“ (K., 1978), tæsë Maironio iðpuoselëtà romantinæ lyrikos tra- dicijà. Poemoje vyrauja tëvynës meilës ir iðtikimybës jai, skaidriø gamtos iðgyvenimø, lemtingos mei- lës motyvai, ryðkëja simboliniai be- ribiø þvaigþdëtø dangaus erdviø, pranaðaujanèiø þmoniø likimus, jø dalià, nuojautø, burtø, sapnø, atlie- Vincas Mykolaitis-Putinas pianèiø paslaptingà þmogaus sielos gelmæ, vaizdai. Vienas ið knygos herojø Burtininkas jausmingos sielos mer- gaitei Danguolei aiðkina: Sapnai – dievø slaptingas kuþdesys, Bet tiktai retas já gerai nugirsta. (Mykolaitis-Putinas V. Valdovas. K., 1978, p. 22). Poemos „Valdovas“ siuþetas nesudëtingas. Despotiðko ir þiau- raus valdovo Krûðnos uþkariautoje þemëje prasideda jo pavergtos genties maiðtas. Krûðna jau senas, nepajëgia valdyti kardo, kaip kaþkada jaunystëje, ir maiðtui malðinti paskiria á jo pilá uþ- klydusá klastingà kitos genties kará Maurà. Taèiau valdovo sielos ramybæ sutrikdo maiðtininkø pasiuntinys, praneðæs Krûðnai, kad tarp maiðtininkø yra jo sûnus, kuris prieð daugelá metø buvo pa- grobtas ir iðauklëtas tikru tos genties ir tos þemës patriotu. Jeigu Krûðna maiðto malðinti pasiøs karius, gali þûti jo sûnus, bûsima- sis valdovo uþkariavimø perëmëjas. To Krûðna negali sau leisti.

93 Todël, Mauro patartas, nutaria veikti prieð maiðtininkus klasta. Kaip visada romantinëje literatûroje, deja, ir realioje Lietuvos istorijoje, visada atsiranda iðdavikas. Iðdavikas Kirmis, nekenèian- tis savo genties ir jai neþinia uþ kà kerðijantis, atsiranda ir poeti- nëje dramoje „Valdovas“. Jis, kaip ir mûsø pokario iðdavikai, atveda Mauro karius prie broliø Gyèio ir Skaidros buvimo vietos. Mauro kariai tamsoje juos suèiumpa, atveda á Krûðnos pilá, tikë- damiesi, kad gentis, netekusi vadø, nutrauks maiðtà. Pilyje valdovas suimtøjø neámeta á poþemius kaip kaliniø, bet elgiasi su jais mandagiai ir maloniai, siekdamas iðsiaiðkinti, kuris ið jø yra jo tikrasis sûnus. Vienas ið jø Skaidra – santûresnis, mandagesnis, su valdovu kalba pagarbiai, bet iðlaikydamas jo aukðtai kilmei de- ramà orumà: nemeluoja ir tvirtina – jeigu bûtø paleistas, tæstø pradëtà kovà uþ genties laisvæ. Kitas brolis Gytis – emocingesnis, sunkiai valdantis savo temperamentà, su valdovu kalba narsiai ir pakeltu balsu. Taèiau, bendraudamas su Danguole, jos argumen- tø ir atklydusiø ið vaikystës blankiø prisiminimø átikintas, suvokia, kad tai jis, Gytis, yra valdovo sûnus. Taèiau Gytis suvokia ir kita: jeigu jis Krûðnai prisipaþins esàs jo sûnus, pasmerks mirèiai savo brolá – já uþauginusios genties valdovo sûnø Skaidrà. Jo tëvà nuþudë Krûðna. Sesers verèiamas prisipaþinti ir nutraukti tëvo kanèias jis seseriai paaiðkina: Valdovas tëvas lieptø jam tuojau geleþimi apkalt rankas ir kojas ir á giliausià poþemá ámesti, kur jis praþûtø nuo drëgmës ir bado. (Ten pat, p. 71). Kitaip ir bûti negalëjo, nes Skaidra – tai sûnus ðios genties nuþudytojo valdovo, vadinasi, didþiausias Krûðnos prieðas. Sielos gelmëje Gytis supranta dramatiðkà savo padëtá – prieð savo tëvà rankos jis jau nebepakels.

94 Jau að daugiau nebekariausiu. Nudþiûsiu tartum jaunas àþuolëlis, Ið ten iðrautas, èiagi neprigijæs... Iðkviestas pas valdovà, savo tëvà, jis dar kartà iðsigina esàs jo sûnus, emocingai ir piktai iðvardija tëvo nusikaltimus, padarytus jo uþkariautai genèiai (valdovas nuþudytas, jo sûnus pasmerktas naðlaièio daliai, iðþudyti tos genties vyrai, visas kraðtas paskandintas gedule, o dabar valdovas ketinàs uþ savo saugumà senat- vëje atiduoti niekðui Maurui ir savo dukterá Danguolæ). Tu budelis esi ne vien tik svetimiems! Tu niekðui tam parduodi savo dukrà! Tu vertas, kad tavæs vaikai iðsiþadëtø. Audringo, kaip ir jo sûnaus, temperamento valdovui to jau buvo per daug. Jis puola prie sûnaus ir já nuþudo. Ir tik tada, kai Gytis mirdamas iðtaria jam: Vai tëve mano, tëve... Atleiski man piktus þodþius... Krûðna suvokia, kà padaræs. Jis iðprotëja, o vëliau ir þûva... Tuo tarpu á pilá, Burtininko vedami, ásiverþia maiðtininkai ir tos þe- mës valdovu paskelbia Skaidrà. Tas savo ruoþtu skelbia taikà tarp genèiø... Literatûrologë Viktorija Daujotytë poemà „Valdovas“ vadina balade. Jos nuomone, poemos baladiðkumà liudija sàvokos „lemtis“, „likimas“, „dalia“. Romantinio þanro baladëje herojø likimus, kaip ir graikø dramoje, lemia ne psichologinis átikina- mumas, bet iðankstinë valia, likimas. Ir ið tikrøjø „Valdove“ yra scena, kai broliø Gyèio ir Skaidros mokytojas Burtininkas jiems aiðkina: Likimas skyrë jums dvejopà kelià: pirmajam – kad gràþintø tëvo teisæ, antrajam – kad iðpirktø tëvo kaltæ – abiem – kad iðkovotut gentei laisvæ. Jûs laukia skaudþios abejoniø dienos,

95 bet, nûn, prisiekit praboèiø vëlëm, kad savo kelio neiðsiþadësit ir genties prieðui rankos neiðtiesit... (Ten pat, p. 45). Abu vaikinai liko iðtikimi savo priesaikai ir Mokytojo jiems áskiepytai tëvynës meilës idëjai. Gytis pasirinko geriau mirtá, o ne turtus ir já uþauginusios genties iðdavystæ... Ir Viktorija Daujotytë, ir Irena Kostkevièiûtë savo knygose ir straipsniuose apie Vinco Mykolaièio-Putino „Valdovà“ ypaè akcentuoja Gyèio rezistencinæ dvasià. Baladëje jo paveikslas – vienas ryðkiausiø; jauèiama, kad baladës autorius kaip tik jam, Gyèiui, labiausiai simpatizuoja, gal net ir susitapatina su juo. Savo straipsnyje „Pasiprieðinimo fenomenas Putino lyrikoje“ Irena Kostkevièiûtë raðë: „Dvasinis pasiprieðinimas vienas þmogaus valios aktø, Puti- no suvokiamas kaip esminis kûrybinio veiksmo akstinas, labai svarbus ir visoje raðytojo pasaulëvokoje, yra jo etinio nukreiptumo postûmis, vidinë problematikos spyruoklë, neatskiriama saviraið- kos dalis, turëjusi reikðmës ir jo estetikos bei stiliaus dinamikai. „Að pasiliksiu iðtikimas, nors pats bûdamas silpnas ir artimas neu- rozei, – raðë jis, – pasiliksiu iðtikimas stipriam, tragiðkam prome- tëjiðkam–bethoveniðkam þmogui, kovojanèiam su visokeriopa vergove, blogiu, liga, mirtim. Tà paèià nuostatà „Að liksiu iðtiki- mas þmogui / Ir sau paèiam“ – tvirtino poetas rinkinyje „Langas“ (Metai, 1991, Nr. 1, p. 116). Pareigos ir iðtikimybës tautai etika Putino kûryboje ypaè svarbi, kelianti ne tik þmogaus, bet... ir paèios tautos sàmoningumo bûtinybæ bei reikðmæ, jo vadinama „tautine idëja“. Okupacijos metais ði Putino kûrybos savybë buvo ne tik tuðuojama, bet ir laikoma poeto dvasinës orientacijos ákalèiu. „Putino stipriai ið- plëtotas humanistinis sàmoningumas ir yra pagrindinis jo þmo- gaus ginklas, jo liberalinio nusistatymo iðeities taðkas siekti dvasinës ir pilietinës laisvës... Etinio iðgyvenimo intensyvumas ir

96 sudaro ypaè ryðkø Putino kûrybos ðviesratá. „Reikëtø rasti (surinkti) paliudijimø, – paþymi Justinas Marcinkevièius, – kà Lie- tuvai, mûsø kultûrai, inteligentijai reiðkë jau vien tik Putino buvimas, gyvenimas su visais ir tarp visø – èia didþiulë jo pasiliki- mo, ne emigravimo prasmë. Jis buvo dvasinë uþuovëja, þmogaus ir kultûros matas. Argi tai ne rezistencija, kai þmogus vien tik savo buvimu skatina tautos gyvybæ ir stiprybæ, kûrybingumà ir valià iðlikti? Toks þmogus yra visada ðûvis á priespaudà. Reikëtø átvirtinti ðitokià sampratà, ðitokio buvimo sudëtingumà, drama- tizmà, jos rezistencinæ prasmæ. Ðiandien tai lengvabûdiðkai uþ- mirðtama“ (Kostkevièiûtë I. Ten pat, p. 129–130). „Kaip viena iðkiliausiø, dvasinæ tautos kultûrà vienijanèiø, jos suskaidytas dalis jungianèiø asmenybiø poetas skelbë iðtikimybæ ir þmogui, ir tëvynei. Þengdamas su istorija ir drauge jai besiprie- ðindamas, sutardamas ir prieðtaraudamas, jis kûrë þmogaus Vil- ties ir þmogaus Tikëjimo poezijà“, – taip savo gilø straipsná baigia kritikë Irena Kostkevièiûtë.

97 BALYS SRUOGA

Ko tylite sustingæ kaip belaisviai? Karalius mirë?.. Ne! Karalius – gyvas! Ið aukðto sosto pergalæ jis skelbia! Iðkelkit vëliavas! Ir vainikus Iðtieskit vieðkeliu plaèiu: karalius Mus veda Vilniun, sostan Gedimino! Balys Sruoga

Balys Sruoga

Balys Sruoga – paskutinis prieðkario nepriklausomos Lietu- vos neoromantikas. Jis buvo ásitikinæs, kad „Pajusti savo ðaknis ilgaamþëje tautos bûtyje, ðalia nepriklausomybës iðlaikymo – yra pats svarbiausias uþdavinys“. Kaip raðë literatûros kritikas prof. Vytautas Kubilius, „Sovietinis totalitarizmas stengësi iðplauti tautinio tapatumo pagrindus: mankurtus lengviau valdyti negu pi- lieèius, prisimenanèius savo ðalies nepriklausomybæ ir ðvenèianèius jø kunigaikðèiø jubiliejines datas. Toks nupilietintas, istorinës atminties netekæs þmogus átraukiamas á traiðkanèiø socialiniø per- mainø verpetà, o jauna ir silpna valstybë negali jo apsaugoti nuo nedarbo ir skurdo. Kadangi valstybë jo neperkelia iðkart á per- tekliaus visuomenæ, jis nusigræþia nuo tos valstybës, nusivylæs ir piktai grûmodamas“ (Kubilius V. Tautinë literatûra globalizacijos amþiuje. K., 2003, p. 16).

98 Ar ne to siekia ir mûsø valdþia, Kultûros ministerija ir kitos uþ kultûrà atsakingos dabartinës Lietuvos institucijos, neleisda- mos iðvysti saulës ðviesos tautinei literatûrai, kurianèiai jaunimui idealus ir siekianèiai, kad jis tais idealais vadovautøsi? Nutautin- ta ir nupilietinta literatûra, nutautintas teatras, nutautinta televizija. Á Lietuvà atëjo sutemos. Kur bepaþvelgsi – kultûros griuvësiai, laistomi krauju ir postmodernizmo nuodais. Mûsø istorijoje to jau bûta. Bet tà darë amþini Lietuvos prie- ðai lenkai, vëliau rusai. Ir tai buvo suprantama. Bet kuris okupantas stengiasi sunaikinti pavergtøjø kultûrà. O dabar tai daro savi... Lietuviai. Vos tik jie prieina prie valdþios sotaus lovio. O kas uþsakovas dabar? Kam rûpi sunaikinti tautà ir jos gyvybingu- mà? „Kodël Lietuva, apgynusi Europà nuo mongolø „nuoga krû- tine“, buvo iðstumta á istorijos uþribá? – klausia literatûrologas V. Kubilius. – Kodël baltø gentys tapo savo kaimynø kolonizacijos ir asimiliacijos grobiu, o pastanga iðlikti – vieninteliu gyvybës likuèiø tikslu?“ (Ten pat, p. 39). Ar tos gyvybës kibirkðtëlë dar iðliks po dabartinëje Lietuvoje siauèianèiø nusikalstamo godumo vëjø mûsø ðalies viduje ir atðiauriø globalizacijos vëjø, draskan- èiø Lietuvà ið iðorës? Balio Sruogos istorinëje dramoje „Milþino paunksmë“ (1932, pastatyta 1934, 1974, 1979) vaizduojama XV amþiaus pradþios lenkø didikø kova prieð jø pavergtà, bet nepaklusnià Lietuvà ir jos valdovà Vytautà; sukurtas tragiðkas pardavusio Lietuvà ir lenkø niekinamo karaliaus Jogailos paveikslas. Jis atskleidþiamas dramoje paties karaliaus Jogailos lûpomis: Að – uþkurys! Ar tu þinai, kà reiðkia – Karalius uþkurys?! Kur tu matei, Kad kalinys galëtø pasirinkti Kalëjimo sargus? Taip pat ir að. Gal yra karaliai kur kitur. Ne Lenkuos. Parduos tave su sàþine, su siela Uþ menkà pinigà, uþ þemës ðiukðlæ.

99 Tau ásakys, kà tu turi daryti. Kalbëti kà. Mylëti. Jausti. Vesti... Nepaþiûrës, ko trokðta tavo siela. Sutuoks tave. Vaikø tau prigimdys! Laiðke ne tai paraðo, kà man skaito, Ir skaito man ne tai, kas paraðyta!.. (Sruoga B. Milþino paunksmë. V., 1997, p. 294). O paèiame karaliaus dvare – intrigos, paleistuvystë, girtavi- mas, didikø ir vyskupø klasta bei veidmainystë ánirtingoje kovoje dël valdþios paèioje Lenkijoje ir siekiant parklupdyti Lietuvà... tikra Sodoma. Ypaè lenkø didikai ir vyskupai daug energijos ið- eikvojo intrigoms prieð Vytautà, kad jam nebûtø uþdëta karaliaus karûna. Taip ateina ir lemtingieji 1430 metai, kai Vytautui pa- duodamas nartus þirgas ir jis, krisdamas nuo jo, susiþaloja bei mirðta. Krokuvos vyskupas Zbignievas, kreipdamasis á savo kara- liø Jogailà, sako: Komedija dël Vytauto karûnos Kaip muilo burbulas dabar baigta, – Visø komedijø pati kvailiausia! Tau nebëra ko veikt daugiau èionai, – Ir bëk, skubëk, karaliðkas seneli, Kol dar þeme tave neðioja kojos, – Kol sukvailët visai nesuskubai.... (Ten pat, p. 301). Lietuviø tauta – dramos choro giedotojø lûpomis – nuliûdusi dël savo mylimo valdovo mirties ir iðsigandusi dël savo ateities gieda: Kas mums pakels nuo þemës veidà Ir mûsø ðirdá apvalys?...... Verk, tëviðkële, verk, Lietuva... Jau nusileido saulë tava! (Ten pat, p. 309, 312).

100 B. Sruogos apdainuotu istorijos tarpsniu Lietuvoje dar buvo vyrø, stipriø Asmenybiø. Tarp jø ir kunigaikðèio Algirdo sûnus Ðvit- rigaila, ilgai kalintas lenkø Karûnos poþemiuose, stebuklu ið jø ið- trûkæs. Prieðingai negu Jogaila, sugniuþdytas lenkø ponø ir vyskupø áþûlumo, Ðvitrigaila iðdrásta eiti „prieð srovæ“, gindamas jo pavergtos tautos orumà. Prie Vytauto Didþiojo karsto jis prisiekia: Karaliau Vytaute! ...... ………………………….. Dangaus vardu palaimink tu mane, Kad að galëèiau eit keliu tavuoju, – Pakelt galëèiau tavo naðtà! Tu dël tëvynës mûsø nemarios Kaip milþinas vargai, kaip vieðpats koveis! Prisiekiu Tau, – laisva tëvynë tavo Galinga ir didi per amþius bus!.. Ir ið tikrøjø kunigaikðtis Ðvitrigaila tæsë Vytauto Didþiojo þy- gá. Jam pavyko iðlaikyti Lietuvà dvejus metus – galingà ir didþià... Tai buvo paskutinis Lietuvos valdovas, kuriam rûpëjo jo tauta... Á tautinës idëjos turiná Balys Sruoga kunigaikðèio Ðvitrigailos asmenyje áneðë naujà elementà – Asmenybës valià, kuri 500 me- tø tëkmëje subrendo á Tautos valià. Jà 10 metø pokario partizani- nëse kovose per kraujo klanus, kanèias, tremtis ir mirties siaubà kaip Prometëjo liepsnà neðë Lietuvos partizanai. Su ja Sàjûdþio dainuojanèioje revoliucijoje iðkovojome laisvæ... Ir jà praradome... kai ji suskilo á 3 milijonø „neþabojamas“ laisves... Tarp jø ir laisvæ vogti, skriausti artimà, smurtauti, þudyti... Ar suspësime suvokti, kol dar tauta kvëpuoja, kad ne globalizacija ir ne kaþkokios objektyvios istorijos jëgos kaltos dël visø mûsø nelaimiø, bet mes patys?.. Mes patys savo „laisvëmis“ smaugiame ir þudome mûsø tautà ir mûsø valstybæ. Istorija þengia per Lietuvà, pasirodo, dar baisesniu ir klastin- gesniu savo pasekmëmis, negu karai ir okupacijos, globalizacijos keliu. Ar netaps Lietuva to kelio auka?

101 2.2. LIETUVIÐKOSIOS TAUTOTYROS TEORINIØ PRADMENØ IR TAUTINIO UGDYMO PAGRINDØ KÛRËJAI

Kaip jau minëjome skyriaus pradþioje, Lietuvai atgavus ne- priklausomybæ, Vinco Mykolaièio-Putino þodþiais tariant, Lietu- vos inteligentija, susiþavëjusi ávairiausiais laisvës vëjais, puèianèiais ið Rytø ir ið Vakarø ir susiskaldþiusi á ávairias tarpusavyje besipe- ðanèias literatûros sroves ir sroveles, jau nebepajëgë formuoti Tau- tos idealø, jos Tautinës idëjos bei numatyti jos kelio á ateitá strateginiø krypèiø. Tà suvokæ patriotiðkiausi ir sàþiningiausi ra- ðytojai dar mëgino tokià chaotiðkà lietuviø literatûros situacijà gelbëti, lenkø pavyzdþiu gaivindami tautinio idealizmo ir romantizmo patirtá literatûroje, sàmoningai ir pasiaukojamai susibûræ á neoromantinæ literatûros kryptá. Jø buvo nedaug. Tai jau minëti Vydûnas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krëvë ir Balys Sruoga – ir jie jau nebepajëgë tapti Lietuvos inteligentijos virðûne, vesti paskui save Tautà, tautinæ idëjà ágyvendinti literatûroje ir visuomenë- je. Jø graþios pastangos ir darbo rezultatai taip ir liko tik tautinio romantizmo tàsa, jo aidas. Tautotyrai, beje, jis buvo naudingas, nes á jos teoriná lobynà áneðë nemaþai naujø sàvokø, tarp jø – „tautinë idëja“, „tautinë literatûra“, „tautiðkumas“, „tautos garbë“ ir kitas, þenkliai praturtinusias lietuviðkàjà tautotyros teorijà. Visuomenëje, kaip ir gamtoje, tuðtumos nebûna. Kai viena pozityvi paradigma iðsisemia, atsiranda kita. Iðsisëmus literatû- ros, kaip pagrindinës tautotyros versmës, paradigmai, visø akys nukrypo á domëjimàsi pedagogika ir ugdymo filosofija. Ðios paradigmos atsiradimà lëmë objektyvûs to meto Tautos poreikiai. Kaip raðo literatûrologas R. Paulauskas, „1918 metais lietuviø tauta at- sidûrë ant realaus tautinio, valstybinio, kultûrinio ir dvasinio atgimimo slenksèio, ir þengiant pirmus þingsnius á brandà buvo reikalinga nauja tautos, visuomenës ir asmenybës ugdymo koncepcija. Vienas ið pirmøjø ðio darbo ëmësi 1920 metais ið Ðveicarijos

102 sugráþæs Stasys Ðalkauskis“ (Paulauskas R. Stasio Ðalkauskio ir Antano Maceinos filosofinë pedagogika. V., 1990, p. 25). Vydûnas, Antanas Maceina ir Stasys Ðalkauskis, daug nuveikæ lietuviðkos tautotyros srityje, jos pamatà matë ne literatûroje, bet filosofijoje, tuo praplësdami tautotyros tyrimø ribas naujais aspektais, parodydami dideles ðios mokslo krypties plëtros galimybes.

STASYS ÐALKAUSKIS

Stasys Ðalkauskis gimë 1886 metø geguþës 16 dienà Ariogalo- je, gydytojo ðeimoje. Motinos pro- tëviai buvo kilæ ið garsios Lietuvos didikø Goðtautø giminës. Ðeimo- je augo 9 vaikai. 1890 metais Ðal- kauskiø ðeima persikëlë gyventi á Rygà, taèiau prie svetimos aplinkos nepritapo ir 1891 metais gráþæ á Lietuvà apsigyveno Ðiauliuose. Èia Stasys baigë Ðiauliø gimnazi- jà ir 1905 metais ástojo á Maskvos universiteto Teisës fakultetà. Já Stasys Ðalkauskis baigë 1911 metais. Kurá laikà dël plauèiø dþiovos gyveno Samarkande. Dirbo Komercijos banke juriskonsulu ir papildomai – prisiekusiojo advokato padëjëju. 1915 metais iðvyko á Fribûrà ir èia iki 1920 metø universitete studijavo filosofijà. 1920 metais apgynë filosofijos daktaro disertacijà. 1919 metais, dar studijuodamas Fribûro universitete, Stasys Ðalkauskis paskelbë savo pirmàjá moksliná darbà prancûzø kalba „Ant dviejø pasauliø ribos“ (Sur les Confins de deux Mondes – Geneve, 1919), kuriame, remdamasis daugybe ðaltiniø, paskelbtø Rytuose ir Vakaruose, árodinëjo, kad Lietuvoje „po rytietiðko

103 pasyvumo, bûdingo Lietuvos valstybingumo pradþiai, ir po vaka- rietiðko aktyvumo, atëjusio per lenkus ir vokieèius, seks nauja abiejø kultûrø sintetinimo era“ (Cit. pagal R. Paulauskà. Ten pat, p. 30). Ði jo studija sukëlë gana aðtrià diskusijà ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. Matyt, tai ir lëmë, kad S. Ðalkauskiui buvo pasiûly- ta dëstyti specialø kursà Fribûro universitete apie Rytø ir Vakarø filosofijø ryðiø tendencijas. 1920 metais gráþæs á Lietuvà S. Ðalkauskis aktyviai ásitraukë á visuomeninæ veiklà. Ákûrë „Romuvos“ draugijà, kuri átikinamai propagavo idëjà, kad lietuviø tautos ateitá lems trys veiksniai: lie- tuvybë, krikðèionybë ir demokratija. 1921 m. inicijavo „Romuvos“ draugijos þurnalà „Romuva“, kurá jis pats 1921–1922 metais ir redagavo. Ásikûrus Kauno universitetui 1922 metais Stasys Ðalkaus- kis buvo pakviestas á Teologijos-filosofijos fakultetà dëstyti ávairiø tuo metu universitetui reikalingiausiø mokymo kursø. Dëstë filosofijos, pedagogikos, logikos, etikos, estetikos, kalbos kultûros ir kitus kursus bei specialius kursus (1922–1940). Jo paskaitos buvo ádomios, populiarios, mëgstamos ne tik studentø. Jø paklausyti at- eidavo ir universiteto dëstytojai, o prof. Vosylius Sezemanas, atei- damas á S. Ðalkauskio paskaitas, net savo këdutæ atsineðdavo. Ir dëstytojaudamas universitete Stasys Ðalkauskis liko aktyvus visuomenininkas. 1922 metais, tapæs profesoriumi ir ágijæs aka- deminá svorá, Kaune ákûrë Lietuviø katalikø mokslø akademijà, 1933 metais tapo LKMA akademiku, o 1938 metais – jos pirmininku. 1939 metais jis tapo Vytauto Didþiojo universiteto rektoriumi. 1927–1930 metais vadovavo Ateitininkø draugijai. 1932–1934 metais redagavo katalikiðkà þurnalà „Þidinys“, bendradarbiavo su kitais tos paèios krypties moksliniais þurnalais „Lo- gos“ ir „Soter“. Paraðë ir iðleido knygas: 1926 metais – „Bendrieji mokslinio darbo metodikos pradai“, „Kultûros filosofijos metmens“ ir pirmàjá Lietuvoje filosofinës pedagogikos moksliná dar- bà „Lietuviø tautos ugdymo uþdaviniai“. Tai – vienas pirmøjø ir lietuviðkosios tautotyros pedagogikos darbø, kuriame autorius ap- tarë lietuviø tautos istorinio paveldëjimo sàlygotus tautos bruo-

104 þus: polinká á servilizmà, iniciatyvos stokà, nesugebëjimà organizuotis, amorfiðkà kultûrà, pasiduodanèià kitø átakai, numatë tautos auklëjimo tikslus, pirmiausia siekiant iðgyvendinti ðiuos ávardintus jos bruoþus, bûtinybæ spartinti kultûrinæ kûrybà ir jos brandà, daugiausia dëmesio skiriant tautiniam, patriotiniam, na- cionaliniam ir tarptautiniam tautos auklëjimui. 1928 metais pasirodë jo „Filosofijos ávado“ 1 dalis. Filosofi- jos ciklo straipsniai ir pasirodþius monografijai buvo tæsiami þur- nale „Logos“. Tais paèiais metais pasirodë kita jo knyga, paraðyta, matyt, esant bûtinybei, „Fizinis lavinimas ir jo tikslai“, 1932 m. – „Visuomenës auklëjimas“, 1933 m. – „Lietuviø tauta ir jos ugdymas“, iki ðiol naudojama aktyvioje mokslinëje veikloje, plaèiai cituojama ne tik pedagoginëje, sociologijos, filosofijos, bet daugiausia – tautotyros literatûroje. 1935 m. pasirodë S. Ðalkauskio „Ávedamoji pedagogikos dalis“, 1936 m. – „Bendrieji pedagogikos pagrindai“, 1938 m. – „Bendroji filosofinë terminija“, o rank- raðèiuose liko jo monografija „Bendroji estetika“. Jos iðleisti mokslininkas jau nebespëjo. 1940 m. birþelio 15 d. Rusijos ginkluotosioms pajëgoms okupavus Lietuvà, Kauno universitetas buvo uþdarytas, kaip ir daugelis jo profesoriø, prof. Stasys Ðalkauskis buvo atleistas ið darbo. Nei Kaune, nei Vilniuje jam nebuvo pasiûlyta jokio darbo. Jis pats bandë ieðkoti kokio nors darbelio, bet dël katalikiðkø paþiû- rø negavo jokio. Ið kuklaus bibliotekininkës atlyginimo ðeimà ið- laikë S. Ðalkauskio þmona. Artimiausiø draugø nebeliko: dalis jø komunistø buvo iðtremti á Sibirà, dalis suspëjo emigruoti á Vaka- rus. Kazys Pakðtas buvo radæs lëðø Ðalkauskiø ðeimai iðvykti á Va- karus, be to, dar ir garantavo tolesná ðeimos materialiná aprûpinimà. Taèiau „filosofas pasielgë sokratiðkai – ðaltakraujið- kai priëmë jam siunèiamà iðbandymà“ (Paulauskas R. Ten pat, p. 39). Nuolatinë socialinë ir dvasinë átampa padarë savo – nuali- no màstytojo sveikatà, be to, jis dar ir perðalo. 1941 m. gruodþio 4 d. prof. Stasys Ðalkauskis mirë Ðiauliuose, savo tëvø namuose. Ðiauliuose ir palaidotas.

105 Stasio Ðalkauskio filosofinë pedagogika plaèiai tyrinëta. Apie jà paraðyta deðimtys straipsniø, monografijø, apgintos kelios disertacijos. Jo filosofijos ir filosofinës pedagogikos idëjas plaèiai aptarë jo mokinys Antanas Maceina, A. Salys, J. Eretas, J. Grinius, A. Sverdiolas, V. Pikutis, R. Pleèkaitis, A. Ðliogeris, B. Genzelis, T. Bukauskienë, R. Paulauskas ir kiti. Filosofo gráþimas á tautoty- rà dar tik prasideda. S. Ðalkauskio filosofinës pedagogikos metmenyse gausu tau- totyrinio pobûdþio aukso kruopelyèiø, jau dabar, þiûrint ið laiko perspektyvos, surinktø ir sudëliotø á darnià tautiðkumo ugdymo mozaikà. Bendrojoje ugdymo teorijoje S. Ðalkauskis nurodo tris pagrindines funkcijas: perteikimà, iðvystymà, ásitraukimà; tris ugdymo priemones – pratinimà, pamokymà, áteigimà arba ákvëpimà; tris aspektus – teoriná, praktiná, estetiná ir keturis lygmenis – indivi- dualø, visuomeniná, tautiná ir tarptautiná. Jo mokyme pedagoginës teleologijos (tele – tikslas; logos – mokslas) sàvokø hierarchijos virðûnëje yra bendrasis ugdymo idealas (tautotyroje já vadiname tautos idëja). Kaip jau minëjome ankstesniuose skyriuose, istorinëse epochose, priklausomai nuo dominuojanèios pasaulëþiûros, ugdymo idealai kito. Istorijos tëkmëje susiklostë tokie tipiðkiausi idealai: realisti- nis – orientuotas á materijà, buitá; humanistinis – orientuotas á þmogiðkàsias ir kultûrines vertybes ir pietistinis – orientuotas á religines vertybes. Svarbiausias pedagogo uþdavinys – stebint savo ugdytinius nustatyti jø siekius, polinkius, charakterio bruoþus, orientacijà aplinkoje ir t.t., siekius ir vertybines nuostatas, jau suformuotas ðeimoje, ugdymo tikslus, kurie turëtø tapti jo ugdytiniø gyvenimo tikslais, ir parinkti tinkamiausius metodus jiems realizuoti ugdymo procese. Ugdymo procese svarbu yra suvokti santykius tarp þmogaus individualybës, asmens ir asmenybës interpretavimo. Þmogus kaip individas visada „tam tikru laipsniu yra prigimties davinys; as-

106 muo – protingo paþinimo, laisvo apsisprendimo ir teisiø bei pa- reigø subjektas, o asmenybë – idealiniø vertybiø neðëja ir reiðkë- ja“ (Ðalkauskis S. Kultûros filosofijos metmens. K., 1926, p. 19). Mokytojas, ugdytojas visada yra asmenybë, nes jis formuoja ug- dytiná. Ugdymo procese turi „sugestyvinës reikðmës ne tiek tai, kà (mokytojas – O. V.) skelbia, bet tai, koks jis yra pats“ (Ðalkaus- kis S. Lietuviø tauta ir jos ugdymas. K., 1933). Asmens ir asmenybës tautinio ugdymo procese galioja tie patys bendrieji ugdymo principai. Tauta, kaip ir asmuo, ir asmeny- bë, privalo turëti savo idealà, atitinkantá to laikotarpio Tautos idëjà, kaip tikslà ir kaip siekiná átvirtintà tautinëje ideologijoje. Jo nuomone, 1918 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, tautos idëja turëtø tapti „dviejø pasauliø, tiksliau, dviejø pasaulio pusiø (Rytø ir Vakarø) kultûrø sintezë“ (Ðalkauskis S. Sur les Con- fins de deux Mondes. Geneve, 1919). Kultûrø sintezë – „tai ne tik svetimø kultûrø perëmimas ir sujungimas, bet ir jø transfor- mavimas tautiniu idealu“. „Idealas suteikia tautos civilizacijai sa- vàjá stiliø, kuris padaro jà vienintele savo rûðyje, kuo ji tampa visai nepakeièiama þmonijos gyvenime“ (Ten pat, p. 55). Rytø ir Vakarø kultûrø sintezës idëjos S. Ðalkauskis niekada neatsisakë, nors jam labai grieþtai oponavo ir Pranas Dovydaitis, ir Antanas Maceina, ir A. Gobis, ir kiti. S. Ðalkauskis laikësi nuostatos, kad lietuviø tauta yra kilusi ið Azijos lopðio, persikëlusi á Europà, bet iðlaikiusi archajines tradicijas. Rytietiðka lietuviø prigimtis sàlygojo ið vienos pusës – inte- lektualiniø galiø turtingumà ir kûrybiðkumà, ið kitos – lietuviø abejingumà, pasyvumà ir pasidavimà iðorës jëgoms. Po Liublino unijos 1569 metais per lenkus Lietuva persiëmë vakarietiðka orientacija: ásigaliojo krikðèioniðkoji pasaulëþiûra, tautos kultûra skilo á liaudies ir bajoriðkàjà lenkiðkà ðviesuomenës kultûras. Tik 1883 metais prasidëjus tautinio atgimimo sàjûdþiui, lietuviø tauta pra- dëjo konsoliduotis. Liaudies kultûra garbingai atliko savo parei- gà ir kultûrinæ misijà, o ðviesuomenës kultûra neástengë ant liaudies kultûros pamato ágyvendinti savo kultûrinës misijos. Ne

107 sintezuodama, bet visiðkai pasiduodama ávairiausioms Rytø ir Va- karø átakoms, Lietuvos ðviesuomenë neteko savo tautinës indivi- dualybës ir lietuviø kultûrà padarë amorfiðkà, neatsparià jokiems kultûriniams ir politiniams vëjams. Kultûrinio amorfiðkumo eli- minavimà S. Ðalkauskis laikë svarbiausiu tautinio auklëjimo ir auk- lëjimosi uþdaviniu (Paulauskas R. Stasio Ðalkauskio ir Antano Maceinos filosofinë pedagogika. V., 1990. p. 53). Tautos idealas – sukurti sàlygas visapusiðkam asmenybës susi- formavimui, jos brandai, gerovei ir kûrybinio genijaus visapusiðkam realizavimui. Joks asmuo ir net valstybë to padaryti negali, nes tik „Tauta yra toji draugijos gyvatos lytis, kuri savaime organizuojasi prigimties bûdu ir sudaro tiesiogines sàlygas pilnutiniam individui iðsiplëtoti. Pilnutinis individas tegalimas pilnutinëje tautoje“ (Ðal- kauskis S. Lietuviø tauta ir jos ugdymas. K., 1933, p. 7–8). Bet kuri tautinë kultûra yra sudaryta ið dviejø lygmenø: liaudies kultûros, kuri tautinei kultûrai teikia materialøjá pagrindà, ir ðviesuomenës (elitinës) kultûros, kuri tautinei kultûrai teikia te- oriná-idëjiná turiná. Tik glaudþiai bendradarbiaudamos ir viena kità papildydamos tos tautinës kultûros dalys gali sukurti stiprià ir vientisà, viena kryptimi orientuotà kultûrà, nukreiptà á tautos idëjos ágyvendinimà. Tautos ugdymo procese Stasys Ðalkauskis matë tris lygmenis: tautiná (kalbos ir tautinës literatûros, istorijos puoselëjimà, tra- dicijø, paproèiø, tautiniø ir religiniø ðvenèiø organizavimà, puo- selëjimà, praktikavimà ir naujø tradicijø kûrimà), patriotiná (tëvynës meilës, pareigos tëvynei ir atsakomybës uþ jos likimà ir iðlikimà ugdymà, nepakantumà tautieèiø asmeninëms ydoms, do- rovës paþeidimams ir t.t.) ir tarptautiná (pozityvaus kitø tautø istorinio patyrimo paþinimo ir ásisavinimo, tobulinant savo tautinæ kultûrà, kultûriniø galimybiø ir subjektyviø siekiø derinimo, kitø tautø kultûros naujoviø paþinimo ir jø transformavimo, panaudo- jant savo Tautos dvasiai tobulinti ir t.t). Siekiant tautinës lietuviø kultûros brandos ir lokaliu, ir glo- baliu mastu, S. Ðalkauskis tautos ugdymui këlë tokius uþdavinius:

108 1) tautiniø ir kultûriniø tautos galiø iðvystymo; 2) iðorinio ir vidinio tautos integraliteto iðlaikymo ir adekvaèiø santykiø tarp liaudies ir inteligentijos nustatymo; 3) subjektyviø tautos trûkumø nugalëjimo: 4) ðvietimo darbo optimizavimo; 5) tautinio paðau- kimo vykdymo; 6) sàmoningo paðaukimo ávertinimo; 7) siekimo iðlaikyti tarptautinæ pusiausvyrà ir nepriklausomybæ; 8) visiðkos Rytø ir Vakarø pasaulio sintezës realizavimo; 9) jaunosios kartos ugdymo politinës pusiausvyros ir kultûrinës sintezës dvasia; 10) aktyvaus kûrybinio dalyvavimo sprendþiant bendraþmogið- kàsias problemas; 11) tautinës formos siejimo su universaliu turiniu kûryboje; 12) intelektinio elito ugdymo tarptautiniam bendradarbiavimui (Ten pat, p. 151). Jo tautos ugdymo koncepcijos viena svarbiausiø teziø buvo „ne tautos skaitlingumas ir galingumas, bet vidinis kultûrinis vertingu- mas lemia jos buvimà nacijø tarpe“ (Ten pat, p. 54). Realizuojant ðiuos uþdavinius ypaè svarbu iðugdyti tautiná atsparumà, nugalëti polinká á servilizmà, pasyvumà, iniciatyvos stokà, nesugebëjimà organizuotis, kitus neigiamus dorovës reiðkinius. „Paðalinimas visø ðiø ydø ir silpnybiø ið tautos gyvenimo naujøjø kartø atitinkamu auklëjimu yra vienas ið aktualiausiø uþdaviniø mûsø pedagogams... Tautø ðeimoje mes tik tada begalësime garbingai uþimti pridera- mà vietà, jei savo kultûrinës kûrybos kilnumu prilygsime kitoms kultûringesnëms tautoms“ (Ðalkauskis S. Ten pat, p. 55–56). Màstytojo nuomone, tik per tarptautiná bendradarbiavimà tauta gali garantuoti savo nariams universalaus kultûrinio gyvenimo sàlygas... nes tik solidarumas yra pagrindinis kultûrinio tautø gyvavimo principas ir kûryboje, ir jos skleidime po visà pasaulá, vadovaujantis lygybës, teisingumo ir lygiavertiðkumo principais. Tarptautinis kultûrø bendradarbiavimas sukuria paèias palankiau- sias sàlygas taikai pasaulyje. „Taikos reikalu svarbiausia nugin- kluoti þmoniø sielas, nes tuomet savaime nusiginkluoja ir þmoniø rankos“, – teigë filosofas savo kûriniuose. Deja, jo paties fizinis likimas buvo sunaikintas ginkluotø þmo- niø rankomis.

109 ANTANAS MACEINA

Antanas Maceina, prof. Stasio Ðalkauskio mokinys, nuoðirdþiai þavëjæsis savo Mokytojo asmenybe ir jo darbais, kartu su juo á Lie- tuvos tautotyros istorijà áraðë ne eilutæ ir ne vienà kurá nors para- grafà, bet visà Tautos ugdymo lie- tuvybës dvasia skyriø... Tol, kol jo nepaviliojo kitos mokslo mûzos. Taèiau savo moksliná kelià jis pra- dëjo kaip tik nuo filosofinës pedagogikos ir èia daug nuveikë. Antanas Maceina gimë 1908 Antanas Maceina m. sausio 27 d. Bagrënuose (Prie- nø r.). 1924–1928 ir 1929–1930 metais mokësi Vilkaviðkio kuni- gø seminarijoje Giþuose. 1928–1932 metais studijavo literatûrà, filosofijà ir pedagogikà Lietuvos universitete (nuo 1930 metø – Vytauto Didþiojo universitete), Teologijos filosofijos fakultete, 1932–1935 metais studijavo filosofijà Leuveno, Fribûro, Strasbû- ro ir Briuselio universitetuose. 1934 metais, vadovaujamas prof. S. Ðalkauskio, VDU apgynë daktaro disertacijà. 1935–1940 metais VDU dëstë filosofijà ir pedagogikà. 1940 metais pasitraukë á Vokietijà. Prasidëjus karui gráþo á Lietuvà ir vël dëstë VDU. 1942 m. tapo VDU Filosofijos fakulteto dekanu. 1944 metais, ar- tëjant rusø-vokieèiø frontui prie Lietuvos, pasitraukë á Vokietijà. Iki 1949 metø gyveno pabëgëliø stovyklose. Nuo 1956 metø dës- të Freiburgo, 1959–1970 – Miunsterio universitetuose filosofijà, Rytø Europos dvasios istorijà, vadovavo Lietuvos emigrantø at- eitininkø sàjungai. Antanas Maceina buvo plaèiø moksliniø ir kûrybiniø intere- sø þmogus: dirbo filosofijos, ávairiø jos krypèiø, filosofinës peda-

110 gogikos, politologijos, teologijos, psichologijos ir kitose srityse ir daugelyje ið jø daug pasiekë, fundamentaliai áraðë savo vardà jø istorijoje. Apie tai liudija iðspausdintø jo darbø gausa ir ávairovë. Filosofinës pedagogikos srityje pasirodë knyga „Tautinis auklëji- mas“ (K., 1934), iðleista jo daktaro disertacijos pagrindu, „Kultû- ros filosofijos ávadas“ (K., 1936), „Prometëjizmo problema“ (K., 1938), „Socijalinis teisingumas“ (1938), „Burþuazijos þlugimas“ (K, 1940), „Didysis inkvizitorius“ (Weilheim-Teck, 1946), „Jobo drama“ (Schweinfurt, 1950); „Saulës giesmë“ (Bruklinas N. Y., 1952), „Didþioji padëjëja“ (Putnamas, 1958), „Niekðybës paslaptis“ (Bruklinas, 1964), „Dievo avinëlis“ (Putnamas, 1966), „Sow- jetische Ethik und Christentum“ (Krikðèionybë ir sovietinë etika) (Witten, 1969), „Baþnyèia ir pasaulis“ (Èikaga, 1970), „Didieji dabarties klausimai“ (Èikaga, 1971), „Krikðèionis pasaulyje“ (Bos- tonas, 1974), „Religijos filosofija“, 1 d. (Putnamas, 1976), „Filo- sofijos kilmë ir prasmë“ (Roma,1978), „Asmuo ir istorija“ (Èikaga, 1981), „Dievas ir laisvë“ (Èikaga, 1985), „Iðlaisvinimo teologija“ (Torontas, 1985), „Ora et labora“ (Salei Umbra, 1987). A. Jasmanto slapyvardþiu iðleido du poezijos rinkinius: „Gruo- das“ (Bruklinas, 1965) ir „Niekad ne namolei“ (Èikaga, 1981). Tautotyros mokslui ypaè svarbi jo knyga „Tautinis auklëjimas“, paraðyta iki Antrojo pasaulinio karo, kai ir jo mokytojas prof. Stasys Ðalkauskis, ir jis pats ypatingà dëmesá skyrë kultûros tyri- nëjimams. Natûralu, kad mokinys tuo metu perëmë daugelá savo mokytojo filosofijos ir pedagogikos idëjø bei jas papildë. Jaunys- tëje A. Maceina þavëjosi O. Ðpenglerio Vakarø gyvenimo þlugi- mo idëja, jà aptarë ir savo darbuose, brëþdamas savo Tautos orientacinæ kryptá á ateitá. Jo nuomone, tautos ugdymas „galimas tik tuomet, kai yra suvokiama þmogaus gyvenimo prasmë ir jo buvimo ðiame pasaulyje tikslas. Pirma negu pradedama ugdyti, reikia þinoti, kam ugdyti... Tuo tarpu ugdymo tikslas nieku bûdu negali bûti suprastas... be gyvenimo tikslo... Kovoje uþ ugdymo tikslus visados pasirodo pasaulëþiûra. Taip yra ne tik su ugdymo

111 tikslu, bet ir su paèiu objektu“ (Maceina A. Kultûros filosofijos ávadas. K., 1936. p. 117). Beveik visais auklëjimo klausimais sutikdamas su savo mokytojo S. Ðalkauskio nuostatomis ir jo iðvadomis, A. Maceina kate- goriðkai pasisakë prieð savo mokytojo siûlomà tautiná idealà, t.y. Rytø ir Vakarø kultûrø sintezæ. Jo nuomone, S. Ðalkauskio taip ávardijamas lietuviø tautos idealas visiðkai neatitinka lietuviø tautos individualybës: lietuviø kultûra yra autonomiðka, dvasinga, jai bûdingas krikðèioniðkasis turinys ir tautinë lietuviðka forma, kurios esminiai bruoþai yra subjektyvumas ir vidaus pasaulio tur- tingumas. Iðnagrinëjæs svarbiausius Vakarø pasaulio filosofijos veikalus ir realaus gyvenimo situacijà, jis, remdamasis O. Ðpenglerio darbais, teigë, kad Europa, einanti á savo saulëlydá, praradusi do- rà ir turtëjimo saikà, persmelkta burþuazinës dvasios, kuri ieðko tik naudos ir pelno, ir tuos reiðkinius atspindinti ir toleruojanti Europos kultûra lietuviø tautai jau negali duoti ko nors teigiamo („Burþuazijos þlugimas“, „Socijalinis teisingumas“, „Kultûros filosofijos ávadas“). Antra vertus, Rytø kultûra, kurioje tuo metu dominavo bolðevizmas su savo klasiø kova, revoliucijomis, kruvina þmoniø prievarta ir antikristine bedievyste, bei bolðevizmo jë- gos ir þiaurumo kultà propaguojanti ir ðlovinanti jos kultûra irgi lietuviø tautai nieko pozityvaus duoti negali. Jo nuomone, lietu- viø tauta, turinti savo gilias istorines ir kultûrines ðaknis, á niekà nesidairydama turi pati formuoti savo ateities idealus ir juos tapatinti su tautos ugdymo tikslais. Vienas ið svarbiausiø ateities idealø – gráþimas „á kadaise vieðpatavusià artimo meilæ“ tautoje ir tokià tvarkà valstybëje, kad jos svarbiausiomis vertybëmis tap- tø – valstybës autoritetas, laisvë ir solidarumas, teisingumas ir artimo meilë. „Valstybë turi bûti tvarkoma taip, kad galëtø patenkinti visos tautos opiausius reikalus ir siekius, kad atitiktø tautos prigimtá ir gyvenimo sàlygas, kad nepratintø lietuviø tautos bûti tik ið virðaus diriguojama, kad darytø tautà ir kraðto gyvento- jus sàmoningesnius, aktyvesnius, sumanesnius, sàþiningesnius, ne

112 tik suprantanèius, bet ir giliai jauèianèius nepriklausomos valsty- bës prasmæ. Tai galima pasiekti tik per korporatyvinæ santvarkà, kultûrinæ autonomijà ir teisinæ valstybæ“ (Maceina A. Individas, asmuo ir valstybë // Naujoji Romuva, 1936, Nr. 12, p. 265–269). A. Maceinos mokytojas S. Ðalkauskis kalbëjo apie realisti- nius, humanistinius ir pietistinius ugdymo idealus. Jo mokinys A. Maceina prieðino dvi pedagogikos kryptis: pedagoginá vitaliz- mà ir pedagoginá spiritualizmà arba transcendentizmà. Jo nuomone, „Vitalinis pradas persveria tiktai ten ir tiktai tada, kai vitalinës vertybës yra laikomos... vertybëmis savyje ir sau“ (Ma- ceina A. Pedagoginio vitalizmo problema // Þidinys, 1936, Nr. 5– 6, p. 544). Sportinis jaunimo ugdymas, svarbiausia pedagoginio vitalizmo dalis, „tëra þenklas apie pavargusià dvasià ir prarastà Dievà“ (Ten pat, p. 547). Didþiàjà jo paties darbø ugdymo klausimais dalá sudaro antrosios – pedagoginio spiritualizmo (transcen- dentizmo) darbai, „o jø propaguojamas ugdymas gravituoja á þmogaus sielà ir jos santyká su gyvenimu“ (Paulauskas R. Ten pat, p. 86). Auklëjimo sàvokà A. Maceina sieja su dora. Auklëjimas kreipia þmogaus brandà á tam tikrà idealà. „Tauta, kaip vienetas, yra prigimties ir kultûros sintezë... Pilnutinë tauta yra þmoniø grupë, vieningos individualybës sujungta á bendruomenæ ir apsireiðkianti draugijine – valstybine lytimi“. Tautos sàvoka A. Maceinos mokyme neatsiejamai yra susijusi su Tëvynës sàvoka. Savo ruoþtu tëvynës pagrindas yra tëviðkë, ji – tarpinë grandis tarp gimtøjø namø ir tëvynës... Vaikystëje tauti- nës savimonës formavimuisi ypatingà reikðmæ turi „terra patria“ – tëviðkës gamta ir þemë, jaunystëje – tëviðkës istorija, o suaugu- siam dël ryðio su artimais þmonëmis tëviðkë tampa etine vertybe. Tuo bûdu ontologiniai ir psichologiniai santykiai su tëviðke tampa moraliniais santykiais (Paulauskas R. Stasio Ðalkauskio ir A. Maceinos filosofinë pedagogika. V., 1990, p. 81). Tautinio auklëjimo objektu jis laikë þmogø – tautiná individà.

113 Auklëjimas nëra vien tik tautos ugdymas – jis kartu yra ir ugdymas tautai. Tauta, kuri ugdoma, yra tautinë tikrovë, o tauta, kuriai ugdoma, yra tautinis idealas. Tautinë tikrovë tautiniam auklëjimui teikia materialinæ atramà, o tautinis idealas nustato tautiniam auklëjimui konkreèias gaires. A. Maceina teigia, kad tais atvejais, kai tauta, bendraudama su kaimynais, á savo indivi- dualybæ ásileidþia per daug svetimø pradø, tokie nukrypimai yra pavojingi tautiniam ugdymui. Svetimos tautinës vertybës gali bû- ti pateikiamos jaunimui tik tada, kai savosios jau yra pakankamai ásisavintos (Paulauskas R. Ten pat). Medþiagos tautiniam ugdymui A. Maceina siûlo semtis ið tautos istorijos, jos kalbos, literatûros, paproèiø ir tradicijø, savo tautos laimëjimø, pripaþintø savame kraðte ir kitose valstybëse, ir ið tø kultûros vertybiø, kurios visai arba bent ið dalies atitinka ug- domo individo iðsivystymo laipsnio struktûrà. (Maceina A. Tau- tinis auklëjimas. K., 1934, p. 72). Tautiðkumas yra tautinis þmogaus kryptingumas ir jo veikimo bûdas atitinkama kryptimi. Patriotiz- mas – tai savo tautos, savo valstybës, savo tautinës kultûros meilë ir pagarba sau kaip savo tautos atstovui. Tautiðkas auklëjimas ið- ugdo tautinæ individualybæ, kuri pasiþymi tautinëmis ypatybëmis; patriotinis auklëjimas ugdo meilæ savo tëvynei ir savo valstybei; nacionalinis auklëjimas turi paruoðti tautinæ individualybæ bendrauti su kitø tautø atstovais pagarbiu ir lygiaverèiu kultûriniu lygiu. Kalbëdamas apie tautinio ugdymo metodø efektyvumà, A. Maceina ypaè vertina veiklà ir kûrybingumà skatinanèius metodus, taip pat vadovavimà ir pamokymà. A. Maceinos nuomone, tautinis auklëjimas „apima visà ugdymo plotà ir visas pedagogines disciplinas“ (Ten pat).

Lietuviðkosios tautotyros istorijos kelyje S. Ðalkauskio ir A. Maceinos darbai – patys reikðmingiausi. Ypaè A. Maceinos. Ir ne tik tuo, kad jie sukûrë darnià tautinio ugdymo sistemà, iki

114 ðiol niekieno nepralenktà ir tautotyros poþiûriu neturinèià sau lygiø visoje Europoje, bet ir tuo, kad jie abu, Mokytojas ir Moki- nys, áraðë aukso puslapá ir á tautotyros teorijos raidà. Iki jø Lietu- vos kûrëjai á tautotyros istorijà áraðë po eilutæ, geriausiu atveju – paragrafà, o S. Ðalkauskis ir A. Maceina paraðë visà tautotyros mokslo – tautinio ugdymo skyriø, sukûrë tautotyros teorijos ir metodologijos pradmenis. A. Maceinos knygoje „Tautinis auklëjimas“ pateikta per 40 tautotyros sàvokø, atskleista ir paaiðkinta jø esmë. Tai beveik visa iki ðiol þinomø tautotyros sàvokø sistema, sudaranti didþiàjà dalá tautotyros teorijos skyriaus (prie jo dar gráðime). Knygoje pateikiami ir vidiniai tø sàvokø ryðiai, ir jø ryðiai su kitais tautotyros tyrimo objektais. Nors A. Maceina savo knygoje „Tautinis auklëjimas“ ir neuþ- siminë apie tautinës ideologijos kûrimà savo darbuose, jos elementai yra akivaizdûs. Tautinë ideologija – tai paþiûrø ir idëjø visuma, jungianti tautos idëjà, tautiná idealà, tautinæ politikà ir jø realizavimà. A. Maceinos nuomone, tautinis idealas yra tauta, kuriai ugdomas individas, jis numato tautinio auklëjimo gaires, jis já veda. Jis suformuoja ugdytinio tikslus ir uþdavinius ir apspren- dþia ugdymo eigà bei veiksmus. Tautos gyvenimo tikslas yra josios idealas, kuriam realizuoti ji ir yra paðaukta. Jam pasiekti kuriama tautos kultûra, dël jo tauta atlieka savo þygius ir jais pateisina savo buvimà pasaulyje. Kiekviena tauta, kaip ir kiekvienas individas, yra paðaukti ágyvendinti tam tikrà tautinæ idëjà ir tuo bûdu áprasminti savo gyvenimà. „Tautinë individualybë darosi tautinio idealo vykdytoja, o tautinis idealas tampa jos vedëju ir josios þygiø apsprendëju (Ten pat, p. 100). Tikrasis patriotizmas yra tautinio idealo meilë ir pastangos ákûnyti já tautinëje tikrovë- je“ (Ten pat, p. 230). Pagrindinis patriotizmo reikalavimas yra pakelti tautinæ tikrovæ á toká tobulumo laipsná, kad idealas sutaptø su realybe. Kaip jau minëjome ankstesniuose skyriuose, kiekvienas Tautos

115 istorijos laikotarpis jai kelia tam laikotarpiui aktualiausià tautos idëjà. 1918–1940 metø Lietuvai aktualiausia buvo siekti savo tautos dvasinës didybës ir padaryti jà visuotinio reikðmingumo nariu tautø ðeimoje (Ten pat, p. 231). Materialinës gërybës padeda tautos dvasiniam tobulëjimui, taèiau nëra lemiamos, jos yra tik prie- monë tautai iðlikti. Bet kai jos atitrûksta nuo dvasios, pradeda didëti nepriklausomai nuo kultûros, tada jos praþudo kultûrà, o kartu ir paèià tautà (Ten pat, p. 231). Svarbiausia yra áskiepyti naujøjø kartø tikëjimà savo tautos idealais. Be tokio tikëjimo tauta negali gyventi. „Tauta, kuri neteko pasitikëjimo paèia savimi ir atsisakë savo idealo garbës, yra mirusi“ (Ten pat, p. 324). Tautinëje ideologijoje, be tautinës idëjos ir tautinio idealo, labai svarbi tautinë politika. Ji visada turi du pagrindinius uþda- vinius: 1) þadinti savo tautos energijà ir aktyvumà, ir 2) varþyti svetimø, nepageidautinø gaivalø verþimàsi á tautos gyvenimà. A. Maceinos nuomone, tautinæ politikà turi vykdyti valstybë, o jà vykdo tik tada, kai „ji rûpinasi iðvystyti tautinæ individualybæ, pa- þadinti patriotiná nusistatymà, kelti kultûrà á aukðtesná jos laips- ná, þodþiu, kai valstybë veda tautà á josios idealà ir sykiu auklëja tautà“ (Ten pat, p. 114). Valstybë, pasak A. Maceinos, turi vadovauti visam tautos gyvenimui (Ten pat). Ðià, pastaràjà, A. Maceinos nuostatà savo darbuose gana ka- tegoriðkai kritikavo Vladas Putvinskis-Pûtvis, lietuviðkosios tau- tinës ideologijos kûrëjas. A. Maceina màstë ir apie tautotyros metodologijà. Knygoje „Tautinis auklëjimas“ yra pateiktas vienas ið specialiøjø tautotyros tyrimo metodø, kurá knygos autorius pavadino etnologiniu. Jo nuomone, tautinæ literatûrà bûtina nagrinëti kaip tik tuo me- todu, nes tik jis yra pajëgus atskleisti literatûrinæ kûrybà kaip tautos tapsmo, josios màstysenos ir josios ideologijos atvaizdà (Maceina A. Ten pat, p. 206). Atskiri veikalai daþniausiai yra vertinami kaip menininko kûrybos iðraiðka. To nepakanka. Kiekvie-

116 nas literatûros kûrinys turëtø bûti vertinamas visø pirma kaip kon- kretaus istorinio laikotarpio, klasës ir tautinës bendruomenës ið- raiðka... Visur, kur tik atsiranda tautinë savivoka, praeities ir dabarties kûrëjai turëtø bûti nagrinëjami sàryðyje su tauta. Tik ðitoks metodas gali atskleisti literatûros tautiðkumà ir parodyti, kad ji ið tikrøjø yra tautos dvasios apraiðka (Ten pat). Kaip jau minëjome ankstesniuose skyriuose, visavertë mokslo ðaka susiformuoja tada, kai ji turi susiformavusias visas mokslo ðakai privalomas struktûrines dalis – jos teorijà, metodologijà, istorijà ir praktikà (moksliniø rezultatø realizavimo sritis). Tautotyroje dël Lietuvai nepalankiai susiklosèiusiø istoriniø aplinkybiø tautotyros mokslas buvo pasmerktas iðnykti. Nors kai kurios lietuviðkosios tautotyros problemos buvo sprendþiamos po etnografijos ir etnologijos stogais, vis dëlto fundamentalûs teoriniai tautotyros tyrimai nebuvo leidþiami. Matyt, komunistinei ideologijai jie buvo pavojingi savo tautinës dvasios jëga. Gal kaip tik dël to tokie tyrimai ir nebuvo atliekami. Kas gali þinoti? Ta- èiau tautotyros teorijos ir metodologijos pradmenis filosofas Antanas Maceina sukûrë, ir tolesni tautotyros teoriniai tyrimai yra galimi tik jø bazëje. Taèiau tautotyros mokymo ir tautinio ugdymo skyriø abu filosofai – ir Mokytojas, ir Mokinys parengë be priekaiðtø. A. Ma- ceinos tautiðkumo ugdymo programoje, pateiktoje jo knygoje „Tautinis auklëjimas“, be autoriaus þodþio, ávado ir pagalbiniø knygos skyriø – bibliografijos, asmenvardþiø ir dalykinës rodyk- liø, yra skyriai: „Tauta ir Tëvynë“, „Tautinis auklëjimas kaip pe- dagoginis veikimas“, „Tautiðkas auklëjimas“, „Patriotinis auklëjimas“, „Nacionalinis auklëjimas“ ir „Pabaiga. Nacija ir þmo- nija“. Kiekvienas skyrius atskleidþiamas keliais poskyriais, kurie savo branda iki ðiol tebëra aktualûs ir unikalûs, nes nieko geresnio tautinio ugdymo klausimais nëra sukurta nei Lietuvoje, nei iðei- vijoje.

117 2.3. LIETUVIÐKOSIOS TAUTINËS IDEOLOGIJOS KÛRËJAI

LIETUVOS PREZIDENTAS ANTANAS SMETONA

„Ðimtas metø riba, kurià perþengus prasideda Amþinybë. O Amþinybë yra laiko matas: jeigu þmogus perþengia ðià ri- bà, vadinasi, jis nebus uþmirðtas niekad.“ Istorikas Zenonas Ivinskis

Prezidentas Antanas Smetona

Maþai Lietuvos istorijoje yra þmoniø, sulaukusiø tiek amþi- ninkø, tiek ir istorikø dëmesio, kokio sulaukë Antanas Smetona. Apie já paraðyta ðimtai straipsniø, P. Klimo, S. Kairio, M. Yèo, K. Musteikio, J. Audëno, S. Raðtikio atsiminimai, kelios monografijos. Kaip jau raðëme ankstesniame straipsnyje „Asmenybës ir jø likimai“, siekiant nustatyti asmenybës vaidmená istorijoje, tiks- linga asmenybes diferencijuoti: 1) pagal jø vaidmená, atliktà kuriant valstybæ; 2) suvaidinusius ryðkiausià vaidmená kultûroje – moksle, mene, literatûroje, muzikoje ir t.t. Tai – istoriko Zenono Ivinskio, to meto istorikø pripaþinto paèiu europietiðkiausiu mokslininku Lietuvoje, poþiûris á asmenybæ (Voverienë O. Asmeny- bës ir jø likimai // Lietuvos aidas, 2004, liepos 30, p. 8).

118 Beveik visose monografijose apie Antanà Smetonà jis yra vertinamas tik kaip politikas. Gal tik K. Masiliûnas savo studijoje „Antano Smetonos raðtø þodynas su sintaksës ir stilistikos pavyz- dþiais“ (K., 1934) palietë Antano Smetonos biografijà kultûros kontekste. Taèiau Antano Smetonos vaidmuo, þadinant tautos dvasià, skiepijant lietuviø pasitikëjimà savo jëgomis ir tautiná pa- sididþiavimà savo istorija, ugdant tautiná orumà, jo visa publicis- tinë veikla ir ypaè laikraðèio „Lietuvos aidas“ inicijavimas, redagavimas bei administravimas, o per já tautos dvasios puose- lëjimas – tai në kiek ne maþesnis þygdarbis negu jo politinë veikla. Tai parodo, kaip sumaniai dr. Antanas Smetona derino þodá su politiko ir kultûrininko veikla. Jau redaguodamas „Viltá“ Antanas Smetona, sekdamas auð- rinininkais ir varpininkais ir net bûdamas vienas ið jø, budino Tau- tos dvasià, aðtriai pasisakë prieð bolðevizmà, kritikavo savo gimnazijos bendraklasá Vincà Mickevièiø-Kapsukà, brëþë svar- biausià lietuviø tautos uþdaviná – „Mûsø viltis vienybëje“, já tapa- tindamas su jo redaguojamo laikraðèio kryptimi. „Viltyje“ jis dràsiai këlë tautinio iðsivadavimo ið Rusijos priespaudos bûtiny- bæ, politinæ veiklà laikë tik priemone, siekiant svarbiausiø Tautos tikslø. „Ar darbas yra gyvenimo tikslas? – klausë Jis. – Ne! Jis tik priemonë aukðèiausiam tikslui, kuris yra amþinosios dvasinës gëry- bës. Atminkite visi: aukðèiausias tikslas yra mûsø Tautos laisvë!“ Didþiøjø þmoniø biografijos Tautos istorijoje yra tokia pati vertybë, kaip ir svarbiausi jos istoriniai ávykiai. Todël jos turi bûti kartojamos kaip malda, kad taptø tautieèiø savastimi. Nors Antano Smetonos biografija daug kartø kartota minëtoje literatûroje, ne- pakenks jà priminti dar kartà. Antanas Smetona gimë 1874 m. rugpjûèio 14 d. Taujënø vals- èiaus Uþulënio kaime (Ukmergës r.). Ðeima turëjo 10 ha þemës. Jo tëvas Jonas Smetona buvo kaimo ðviesuolis, mëgo daug skaityti ir kitiems papasakoti, kà buvo skaitæs. Ypaè mëgo Þemaièiø

119 vyskupo Motiejaus Valanèiaus raðinius. Vedë Julijonà Kartanavi- èiûtæ ið gretimo kaimo. Ðeima susilaukë septyniø vaikø. Antanas buvo ðeðtasis. Bûdamas 14 metø jis baigë Taujënø pradþios mo- kyklà ir ástojo á Palangos progimnazijà, taèiau tëvai ir giminës já norëjo matyti kunigu ir ákalbëjo stoti á Þemaièiø kunigø semina- rijà. Jis taip ir padarë, taèiau greitai supratæs, kad ið jo rimto kunigo nebus, ið seminarijos pasitraukë ir ástojo á Mintaujos gimnazijà. Èia jis susipaþino su draudþiama lietuviðka spauda. Gabø ir apsiskaièiusá jaunuolá greitai pastebëjo jo mokytojas Jo- nas Jablonskis ir átraukë á rytø aukðtaièiø tarmës tyrinëjimus. Jei- gu Antano Smetonos nebûtø paviliojusi politinë veikla, tikriausiai jis bûtø tapæs mokslininku, kalbininku. Jonas Jablonskis, pastebëjæs, kaip sunkiai materialiai verèiasi gabus jaunuolis, já rekomendavo turtingo dvarininko Chodakausko ðeimai korepetitoriumi mokyti vyriausio sûnaus Romano. Ten jis ir sutiko viso savo gyvenimo meilæ Sofijà Chodakauskaitæ. Jà ve- dë 1904 m. 1902 m. Antanas Smetona baigë Peterburgo universi- tetà, ágydamas teisininko specialybæ. 1902–1907 m. dalyvavo Lietuvos demokratø partijos veikloje, buvo aktyvus varpininkas. 1903–1918 m. dirbo Vilniaus þemës banke ir aktyviai dalyvavo politinëje veikloje: redagavo „Lietuvos ûkininkà“ (1905–1906), 1907–1913 m. vadovavo „Vilties“ bendrovei ir redagavo jos laik- raðtá „Viltis“, 1914–1915 ir 1923–1924 m. redagavo þurnalà „Vai- ras“. 1917 m. rugsëjo 6 d. pasirodë pirmasis „Lietuvos aido“ numeris. Laikraðtis buvo inicijuotas dr. Jono Basanavièiaus ir A. Smetonos. Pirmasis oficialus jo redaktorius buvo Antanas Smetona. Pirmojo numerio vedamajame A. Smetona suformulavo ir pagrindinius „Lietuvos aido“ uþdavinius, kuriø bendras vardiklis buvo – atkurti ir suvienyti lietuviø tautà. Svarbiausiu taktiniu „Lietuvos aido“ uþdaviniu A. Smetona laikë: „Sutelkti lietuvius inteligentus, kurie tik valdo plunksnà, nepaisant nei sroviø, nei paþiûrø skirtumo“ (Smetona A. Rinkti- niai raðtai. K., 1990, p. 98–100), iðkelti vienybës ðûká visai tautai,

120 kurios „ðviesuomenës yra palikæ namie tik maþas bûrelis“, atmesti viskà, kas mus skiria, ir „stotis ant bendrøjø darbo pamatø, kurie mus ðlieja krûvon“ (Ten pat). „Nebenorime gráþti Rusijos valdþion, kuri nedavë augti nei plëtotis Lietuvos sàmonei... Norime bûti laisvi ir savo rankomis, kad ir kitø padedami, atstatyti nuniokotà Lietuvà, – raðë vedamajame A. Smetona (Ten pat). – Nepriklau- somos, savarankiðkos Lietuvos geisti mes turime teisës ir Tautos laisvës vardu... Ðiandien mes norime Lietuvos tomis ribomis, kuriose ið senø senovës gyvena lietuviø giminë... Mûsø praeitis privalo ðiuo atþvilgiu bûti paveizdu mûsø ateièiai“ (Ten pat). „Lietuvos aido“ pirmojo numerio vedamajame Antanas Sme- tona perspëjo, kad siekiant laisvës paèioje Lietuvoje gali atsirasti lietuviø ir kitatauèiø, kurie nesupranta laisvës reikðmës arba pik- tybiðkai jos nenori ir jie stosis lietuviams skersai kelio ir trukdys „visomis iðgalëmis“ (Ten pat). „Mums reikia paþinti jø siekimai, – protino Tautos ðauklys, – ir apsisaugoti nuo kenksmingø jøjø dar- bø ir þingsniø“ (Ten pat). Jis kvietë visus „Lietuvos aido“ skaitytojus telktis apie laik- raðtá, dirbti, vienytis ir ruoðtis Lietuvos laisvës sutikimui, kad „ne- praþiopsotume svarbios valandos“ (Ten pat, p. 110). Tø paèiø metø rugsëjo 24 dienà Antanas Smetona tapo Lie- tuvos Tarybos pirmininku (iki 1919 m. balandþio 4 d.), 1918 m. vasario 16 dienà – Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataru. Tuo metu Lietuva dar buvo okupuota vokieèiø, kurie tautai bruko provokiðkà laikraðtá „Dabartis“. Lietuviams ðviesuoliams pasiprieðinus, po ilgiausiø derybø, paþadø ir visokiausiø ásiparei- gojimø, ávedus vokieèiø cenzûrà, „Lietuvos aidas“ vis dëlto pra- dëjo gyvuoti, nors vokieèiai ir kategoriðkai reikalavo niekada jame nekalbëti ir neraðyti apie bûsimà Lietuvos valstybæ. Ið pradþiø „Lietuvos aido“ straipsniai buvo iðkoðti cenzûros ir gerokai ið- blukinti. Tik vëliau aidieèiai iðmoko raðyti Ezopo kalba ir apeida- vo cenzûrà. Numatæ, kad „Lietuvos Nepriklausomybës Akto“ vokieèiø cenzûra neleis spausdinti, aidieèiai iðspausdino naktá iki

121 jo paskelbimo kelis ðimtus „Lietuvos aido“ egzemplioriø su Ne- priklausomybës Aktu pirmajame puslapyje ir anksti ryte tuos slap- tus numerius iðsiuntinëjo po visà Lietuvà. Cenzûra, kaip ir tikëtasi, Akto spausdinti neleido. Kai vokieèiai suþinojo, kad po Lietuvà pasklido laikraðèio numeriai su Nepriklausomybës Aktu, Anta- nui Smetonai teko aiðkintis vokieèiø okupacinei valdþiai, patirti daug nemalonumø, paþadëti, kad laikraðtyje daugiau nepolitikuos. Ir nepolitikavo, tik iðspausdino kelis tûkstanèius lapeliø su Lietu- vos Nepriklausomybës Aktu ir platino po visà Lietuvà. „Lietuvos aidas“ tapo Tautos laikraðèiu. Já prenumeravo 30 000 lietuviø. Jau atkûrus Lietuvos valstybæ ir nurimus politinëms aistroms Antanas Smetona straipsnyje „Bûkime nepriklausomi!” raðë: „Linksmos dienos mes sulaukëme. Rodos, visa mûsø tauta, pilna dþiaugsmo, turëjo sveikinti ið mirusiøjø atsikëlusià savo Tëvynæ. Taèiau ne visur tas dþiaugsmas buvo matyti. Suprantama, kodël: visas pasaulis kone ugnyje tebedega, þmonës ir valstybës tebesig- rumia dël savo gyvatos, suvargæ ir nukamuoti gyvena viena viltimi... Lietuva, ágijusi nepriklausomybës teisæ, dar nëra atsikraèiusi prieðininkø, norinèiø ið jos paverþti tà teisæ. Jø nestinga paèioje Lietuvoje...“ Kaip visa tai panaðu á mûsø dienas. Tas pats ðmeiþikas. Tas pats Lietuvos nepriklausomybës prieðininkas. Tas pats melagis, sulaukiantis palankiausiø reitingø. Kur dingo lietuviø Tauta? Antano Smetonos þodþiais tariant: „Budëkime! Mûsø prieði- ninkai dar tebesiekia atimti ið mûsø laisvæ. Jie vieðai ir slapèia prieð mus darbuojasi: þodþiu ir raðtu...“ (Ten pat, p. 110). O dabar Lietuvoje, Meèio Laurinkaus tvirtinimu, yra 3000 Rusijos èe- kistø, kurie gerai dirba Rusijos naudai, „nematant“ ir „negirdint“ mûsø Saugumo komitetui, kurio darbuotojai, beje, ne sausà duo- nà valgo... Kaip jau raðëme savo knygoje „Antikomunizmas“ (V., 2010), bolðevikams, vadovaujamiems Lietuvos duobkasio V. Mickevi- èiaus-Kapsuko ir jo sëbrø, Lietuvos iðdavikø, sukëlus maiðtà Lie-

122 tuvoje ir jiems uþëmus Vilniø, „Lietuvos aidas“ nutilo ilgam... Savo veiklà atnaujinimo tik 1928 metais. Visa Lietuvos Taryba pasitraukë á Kaunà. Antanas Smetona buvo iðrinktas Lietuvos Prezidentu (nuo 1919 m. balandþio iki 1920 m. birþelio). 1923– 1926 metais dëstë Lietuvos universitete, tapo docentu. Nuo 1926 m. gruodþio 19 d. iki 1940 m. birþelio 15 d. – vël Lietuvos Respublikos Prezidentas. Lietuvà okupavus rusø kariuomenei, pasitraukë á Vakarus. 1944 m. sausio 9 d. þuvo gaisre. Sklando mintis, kad buvo nuþudytas komunisto þudiko, pasiøsto ið Lietuvos. 1928 m. Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona vël atgaivino „Lietuvos aidà“. Jis tapo tautininkø valdomos valstybës oficiozu. Èia Prezidentas daþniausiai ir spausdino savo straipsnius vidaus ir uþsienio politikos klausimais. Ypaè daug dëmesio skyrë tautinei mokyklai ir tautiniam jaunimo auklëjimui. A. Smetona savo straipsniuose akino stiprinti lietuvybës ugdymà, ypaè Rytø Lietu- voje ir Klaipëdos kraðte, stengtis lietuviams diegti valstybiná màs- tymà ir ðeimininko jausenà savo kraðte, nes kitos Tëvynës jie neturi, o kitatauèius kvietë bûti lojalius valstybei, kuri jiems su- teikë pastogæ ir duonà. „Uþ savo ribø lietuviai nesiverèia niekur ekspansijom. Bet jø tautiðkas susipratimas dar nëra galutinai subrendæs. Tai ne italai, ne vokieèiai ir ne kitos tautos, – teigë jis 1933 m. gruodþio 15 d. Lietuvos tautininkø sàjungos suvaþiavime, – kas kituose kraðtuo- se savaime suprantama, tai Lietuvoje tuo dar labai abejojama. Ðitai galima iðaiðkinti tuo, kad dar toli graþu ne visø lietuviø sà- monë yra tautiðka“ (Eidintas A. Antanas Smetona. V., 1990, p. 139). Gyvai domëjæsis lietuvio tautine tapatybe Antanas Smetona joje áþiûrëjo stiprø polinká á nomadizmà ir kosmopolitizmà – „á tolimà erdvæ ir á laimës ieðkojimà svetur“. Tai ir vedë senovës lietuvius prie Juodosios jûros. Ten jie atsiþadëjo savosios kalbos, pamirðo savo tautos kultûrà, tradicijas ir paproèius, vedë svetim- tautes ir... nutautëjo, iðtirpdami svetimose þemëse po svetimu

123 dangum. Iðnyko kaip rûkas... Vëliau plûstelëjo á Amerikà, kur „lengviau gyventi“. Anot A. Smetonos, „Lietuvá masina, kas svetima; jam atsibosta, kas sava; nenori atsilikti nuo mados; gëdisi kitiems pasirodyti, koks yra; nori bûti panaðus á praðmatniuosius, prie jø prisitaikyti. Pavyzdys ëjo ið nutaustanèiø bajorø. Nei Daukða su Giedraièiu, nei Kulvietis neástengë paveikti mûsø kunigaikð- èiø ir bajorø, kad gráþtø á savo gimtàjà kalbà“ (Eidintas A. Ten pat, p. 139). Kaip tik ið to A. Smetona kildino ir jo amþininkø lietuviø polinká tarp kitatauèiø vartoti ne savo kalbà. „Neretai atsitinka ir dabar laisvojoje Lietuvoje, kad susiëjus keliems lietuviams, ir tai inteligentams, ir atsiradus tarp jø kokiam nelietu- viui, tuojau visi derinasi á já ir ima kalbëti jo kalba. O koks mûsø ðviesuoliø pamëgimas daryti miðrias ðeimas!“ (Eidintas A. Ten pat). Tautiniu lietuvio bruoþu A. Smetona laikë ir nesirûpinimà savo gimtàja kalba. Jis raðë: „Kaip ásikerëjæs mûsø ðviesuoliuose gimtosios kalbos negerbimas, tai rodo jø rûpinimasis taisyklingai raðyti: vokiðkai, rusiðkai ir prancûziðkai, ir nesirûpinimas lietuviø kalbos geru mokëjimu” (Smetona A. Tautiðkoji mintis – kelias ateitin // Lietuvos aidas, 2002, geguþës 7, p. 8). Ádomus ir kitas Lietuvos Prezidento pastebëjimas apie lietu- viø „inteligentø ir pusinteligenèiø ydà“ – þodþio palaidumà. „Vi- sokiomis apkalbomis áþeisti artimas ar aukðtai pastatytas þmogus jiems vieni niekai, – raðë jis. – Kone visà laikà gyvename visokiø prasimanymø ir gandø rûkuose. Tuo tarpu tamsios pajëgos, ne- draugingos Lietuvai, uþuodusios jos dujingà orà, dþiaugiasi galë- sianèios sukelti nerimà ar gal dar ir netvarkà mûsø kraðte ir pagaudyti sau naudà. Ðia nuodëme serga ne vienas ir mûsø laik- raðèiø. Neteisingai nuðviesdami valdþios darbus, þemindami at- sakinguosius jos þmones, jie paþemina mûsø tautà ir sumaþina mûsø kraðto svorá tautø santykiuose“ (Smetona A. Ten pat). Straipsnyje „Lietuviø srovës ir jø vienybë“ Antanas Smetona aptarë ir tuometinio lietuvio politiko tapatybæ, kuri, beje, visiðkai

124 nepakito ir mûsø laikais. Jo nuomone, „Lietuviai dar nëra pilni pilieèiai; jø visuomenë vos tepradeda mokytis politinës abëcë- lës... Þmonës buriasi ne tiek apie paleistà obalsá, kiek apie atski- rus asmenis, pasiþymëjusius savo energija ir savo vikrumu. Ðiandien jis karðtas vienos srovës ðalininkas, rytoj atkaklus jos prieðininkas... Kiek kartø matome susirinkimuose vienà kità in- teligentà nemandagiai këtojantis, kiek jo þodþiuose pasireiðkia neapykantos, kiek demagogo priemoniø, kiek noro þûtbût ásiteikti tai miniai, uþ kurià jis dedasi visa galva aukðtesnis... Yra padorumo dësnis, privalomas kiekvienam, ðiokia ar tokia jo pasaulëþiû- ra, ðioks ar toks jo politikos katekizmas, tai organizacijos drausmë. Kartà ástojai draugijon, kol esi jos narys, neprivalai nieko daryti, kas jai kenktø, kas jà þemintø, negali niekinti nei smerkti, vieðai spaudoje valkioti nei draugijos visuomenës, nei jos atstovø. Jei nebesusivaldai ir tau dygi lieþuvis jà apspjaudyti, tai bent iðstok pirma ið jos, nes to nepadaræs, spjaudydamas draugijà, ir pats save apspjaudysi. Gerai iðauklëtas þmogus, branginàs savo asmens vertæ, supranta tai niekieno nesakomas... Demokratijos pagrindinis principas: ðiandien esi vadas, o rytoj paprastas kareivis... Nesilaikant jo, iðeina negraþus gudravimas: pateksiu pirmon vie- ton – girsiu draugijà, nepateksiu – iðdësiu jà visaip ir kur galësiu, pavadinæs savo ðmeiþtà draugijos barniø „informacija“... Skaity- dami laikraðèius, ðiokios ar tokios krypties, nematome skundþian- tis... informuojant nei lenkø, nei armënø, nei þydø, nei kitø tautø.... Jie mat jau turi tiek nuovokos, kad supranta, jog mëtyti savo ðiukð- les svetiman kieman nedera „demokratijos reikalams“. O mûsø Jurgiai Durneliai tarytum dþiaugiasi... radæ nepaprastà naujà ke- lià demokratizman…“ (Smetona A. Ten pat; perspausdinta // Lie- tuvos aidas, 2003, spalio 23, p. 12). Savo straipsniuose ir susitikimuose su jaunimu Antanas Sme- tona mokë juos gerbti savo tautos ir savo valstybës istorijà, imti pavyzdá ið didþiøjø mûsø tautos asmenybiø, mokytis ið jø meilës Tëvynei, narsos ir pasiaukojimo, teisingumo. „Kai mokësime

125 bûti teisingi, darbðtûs ir stiprûs visokiems bûdo silpnumams, ne- baisûs bus jokie pavojai“, – kalbëjo jis studentams. Jis kvietë jau- nimà siekti aukðtø idealø, puoselëti savo kalbà ir kultûrà, dauginti jos lobius. „Juk tik toji tauta verta laisvës, kuri ne veltui gyvena pasaulyje, kuri ástengia iðauklëti ið savo sàmonës dvasiniø þiedø. Kol ji nepamirðta to tikslo, tol ji tarpsta ir gyvuoja, áneða savo indëlá á tautø lobynà“ (Smetona A. Ten pat, p. 419). Iki ðiol lieka itin aktualûs jo þodþiai: „Kaip senovëje mûsø vaidilutës kurstë ir saugojo ðventàjà ugná, kad ji neuþgestø, taip mes dabar turime saugoti savo kraðto laisvæ, nuolat þadindami tautos sàmonæ, kad ji neuþmigtø. Sunku inskelti ugnis, kai ji iðblësta, sunku paþadinti tautà, kai ji apsnûsta. Lietuvos nepriklausomybë tebëra jaunas medis, kuris reikia rûpestingai auklëti, kad ðalnos nenugautø jo þiedø, kad vëtros neiðlauþtø jo ðakø ir nenudraskytø lapø. Tai dar laisvës pavasaris, o jis nepastovus. Tautinë sàmonë yra ðilimos gaivinama, dël to mums visiems reikia daugiau meilës savo Tëvy- nei. Ne visà laisvæ, o tik jos pradþià tesame laimëjæ. Jeigu ji ágyja- ma, tai ir prarandama. Þiûrëkime, kad nebûtø prarasta, stiprinkime jà iðmëgintu vienybës keliu. Lietuviø sàmonë turi bû- ti vieninga, nes ji mus tesutelkia krûvon. Bûvio imtynëse iðliks gyvos tik tos tautos, kurios supranta vienybës dësná ir jo laikosi. Turime ásakyti savo partiniams jausmams, kad nusileistø bend- riems tautos ir valstybës reikalams. Kas Tëvynei graþu ir prakil- nu, tai visus mus turi traukti“ (Ten pat, p. 420). Po tokiø Lietuvos Prezidento Antano Smetonos þodþiø ðiuo metu ir ðioje Lietuvos politinëje situacijoje visi kiti atrodo banalûs. 2011 m.

126 VLADAS PUTVINSKIS-PÛTVIS

Lengva Tëvynæ mylëti, kada ji klesti, – daug svarbiau Tëvynæ mylëti, kai jai sunku. Vladas Putvinskis-Pûtvis

Vladas Putvinskis-Pûtvis

Vincà Kudirkà tautos atgimimo kelyje galëtume ávardinti kaip „Þodá“, keliantá ir kvieèiantá á tautos ateitá, o Vladas Putvinskis- Pûtvis visa savo esybe ir darbais áamþino „Veiksmà“. Jis ne tik suformavo tautos ir valstybës iðlikimo strategijà, bet ir sukûrë tau- tinæ ideologijà, kurià pats savo veikloje stengësi ádiegti. V. Putvinskio-Pûtvio sukurta lietuviðkoji tautinë ideologija kol kas tebëra vienintelë, galinti atsispirti komunistinei ideologijai. Todël ir stengiamasi jà iðrauti su ðaknimis ið Tautos atminties. Nors dabar Lietuvoje yra atkurta Lietuvos ðauliø sàjunga, pagal veiklos efektyvumà jai toli iki tos, kurià buvo ákûræs ir iðpuoselë- jæs Vladas Putvinskis-Pûtvis. Nors ávairiuose ðauliø sambûriuose ne kartà kalbëjau, kad bûtina iðleisti Vlado Putvinskio-Pûtvio „Raðtus“ – balsas liko tyruose. O kûnas be dvasios, kokiu dabar yra tapusi Lietuvos ðauliø sàjunga, tëra tik numirëlis. Vladas Putvinskis-Pûtvis gimë 1873 m. rugsëjo 24 d. grafaitës Idalijos Pliaterytës ir Rapolo Putvinskio ðeimoje Rygoje. Gavusi

127 caro ðeimos leidimà apsigyventi savo dvaruose Ðiauliø apskrityje, ðeima persikëlë gyventi á Lietuvà. Vladas Putvinskis kurá laikà mokësi Ðiauliø gimnazijoje, vëliau – Mintaujos realinëje mokykloje. Studijavo þemës ûkio mokslus Halës universitete Vokietijo- je. Susirgus tëvui, 1896 m. gráþo á Lietuvà ir ëmësi ûkio reikalø. 1897 m. vedë bendramintæ Emilijà Gruzdytæ. Iki vedybø abu su- tuoktiniai nemokëjo lietuviø kalbos. Tapti lietuviu Vladas Put- vinskis-Pûtvis nusprendë dar studijuodamas Halëje, kur bendravo su tautiðkai nusiteikusiais studentais ið Lietuvos. Abu su þmona greitai ir gerai iðmoko lietuviø kalbà. Vlado ir Emilijos Putvinskiø Ðilo Pavëþupio dvaras tapo vienu þymiausiø lietuvybës centrø Lietuvoje. Èia kryþiavosi knygne- ðiø takai, buvo slepiama ir platinama uþdraustoji lietuviðka literatûra, èia bûrësi paþangioji Lietuvos inteligentija – Þemaitë, Jonas Jablonskis, Povilas Viðinskis, Jonas Biliûnas, Gabrielë Petkevièaitë-Bitë ir kiti. Putvinskiai savo dvare ákûrë ir lietuviðkà mokyklà. Uþ nepaklusnumà caro valdþiai V.Putvinskis du kartus – 1906 m. ir 1914-aisiais buvo suimtas ir kalinamas. Lietuvos Nepriklausomybæ 1918 m. Vladas Putvinskis-Pûtvis sutiko dþiaugsmingai. Kartu su R. Skipièiu ir Mikelkevièiumi 1919 m. ákûrë Lietuvos ðauliø sàjungà – tautos kariuomenæ, 1919– 1922 m. buvo jos vadas. 1928 m. Lietuvos ðauliø sàjungoje buvo 68 tûkstanèiai Lietuvos vyrø ir moterø ið daugelio miestø, mies- teliø ir kaimø. Ðiai sàjungai skiepijo tautinæ ideologijà. Tos ideologijos pagrindines mintis skelbë to meto þiniasklaidoje – „Varpe“, „Darbininkø balse“, „Ûkininke“, „Vienybëje lietuvninkø“, ástei- gë Lietuvos ðauliø sàjungos þurnalà „Trimitas“. Pats aktyviai raðë á ðá þurnalà. Po Vlado Putvinskio-Pûtvio mirties iðëjo trys tomai jo publicistikos ir literatûros apie já – du tomai buvo iðleisti Kau- ne 1933 m. 1973 m. Èikagoje, minint 100-àsias V. Putvinskio-Pûtvio gimimo metines, buvo iðleista jo kûrybos ir literatûros apie já su- vestinë „Vladas Putvinskis-Pûtvis. Gyvenimas ir parinktieji rað- tai“ (Èikaga, 1973).

128 Kaip ir Vincas Kudirka, V. Putvinskis-Pûtvis dirbo iki pat sau- lëlydþio. Paskutiná straipsná „Bûk stipresnis uþ laimæ!“ paraðë 1929 m. kovo 2-àjà, o 1929 m. kovo 5 d. Vladas Putvinskis-Pûtvis mirë. Jo paskutiniai þodþiai dabar skamba kaip Testamentas lie- tuviø tautai: „Tikroji laimë yra toji, kuri laukia tavæs veiksmo ir vargo gale... Tikràjà laimæ gali gauti tik dvasios stipruolis. Stipruoliu gali bûti tiktai tas, kas juo bûti nori...“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyveni- mas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 227). V. Putvinskio-Pûtvio tautinëje ideologijoje svarbiausia yra tautos idëja, suprantama kaip tautos kelio tikslas – tarnavimas savo tautai ir savo valstybei, siekiant jos kultûrinio pranaðumo ir pri- paþinimo pasaulyje. Jo nuomone, pagrindinës þmogaus gyvenimo idëjos yra trys: tautos, tikybos ir socialinë. Ið visø tø idëjø svarbiausioji yra – tautos. „Ji yra tautos buities ir jos gyvio... tau- tinës kûrybos, kovos ir kooperacijos idëja“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 9, 10). Tikybos idëja yra tautos siekiamø tikslø etinë-dorovinë idëja. „Jos problema, teisingai iðspræsta, áneða darnø harmoningà ryðá tarp asmenybës, tautos, þmonijos ir viso gyvio, vis vien, kur jis apsireikðtø“ (Ten pat, p. 10). Socialinë idëja yra viso tautos ûkio sutvarkymo idëja. Jà rea- lizuoja valstybë. Visos trys idëjos „teisingai suprastos, yra harmonija, ir visos trys kaip upës sueina á vienà pirmapradá okeanà. Visos trys viena be kitos nustoja prasmës“ (Ten pat, p. 9). Kaip jau minëjome, V. Putvinskio-Pûtvio ideologijoje tautinë idëja yra pati svarbiausia, „nes be jos kitos idëjos lieka pakibu- sios ore. Tauta be tautinës idëjos þûsta. O þuvusiai tautai nereikalinga nei teisinga ûkiðkoji buitis, nei jokie galutiniai tikslai“ (Ten pat, p. 11). Tæsdamas romantikø ir neoromantikø puoselëtà Tautos garbës ir asmens savigarbos tradicijà, tautinës ideologijos kûrëjas mokë:

129 „Menka ta tauta, – raðë Vladas Putvinskis-Pûtvis, – kuri nëra rinkta... Menkas tas kareivis, kuris nesiruoðia bûti didvyriu ir ðir- dyje nelaiko save toká“ (Ten pat, p. 14). Tauta rinkta tampa tik darbo, etikos, tautinës kûrybos ir kultûros kaina. „Tai yra kilni kultûros kova, tobulinimosi varþytynës, lenktyniø idealas“. Ásigi- linæ á Ðventàjá Raðtà, kur suraðyti visi ástatymai, skirti þydø tautai, matome, „kad jie yra visi nuostabiai harmoningai sudëti, lyg tam tyèia, kad vestø tautà tobulybës idealan“. Ten pirmoje eilëje tautos etika: „Negerbkit svetimø dievø, nesekit svetimais kultais, bet vien tik savo Dievà. Èia kartu su platesne bendra etika, tikusia visiems kartu, apsaugojamas ir tautos savitumas, kaip aukðèiau- sia jos brangenybë“ (Ten pat, p. 12). Tautos, turinèios stiprià tautinæ motyvacijà, siekia pirmauti, ver- þiasi á aukðtumas „Nuo amþiø tautos kovojo, varþësi, grûmësi – ar ginklu, ar ðiaip sveika savo gyvio jëga, kurià ðiandien vadina kultû- ra, – raðë V. Putvinskis-Pûtvis. – Kultûra – tai tautos dvasia ir jos Gabija. Jei tauta savo kultûros neiðlaikys – ji þus! Jei iðlaikys, uþka- riaus ateitá“… (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 24) „Gyvosios tautos svarbiausias poþymis – jos kûrybiðkumas“ (Ten pat, p. 105). Treèia idëja, svarbi tautinei valstybei ir tautos egzistencijai – tai nepriklausomos valstybës saugumas. Ðiuo klausimu Vladas Putvinskis-Pûtvis buvo kategoriðkai grieþtas. Kai bolðevikø mitinguotojai perða darbininkø rojø þemëje, lietuvis neturi uþmirðti, – mokë V. Putvinskis-Pûtvis: „...Ko man vertas tas dangus, jei jo nematys mano tauta, jeigu bûsimoji laimë bus tik svetimøjø puota ant manosios, nesugebëjusios gyventi ir nukankintosios kapø“ (Ten pat, p. 24). 1928 m. Ðauliø sàjungos leidinyje „1928 metai. Vasario 16- oji“ pasirodë Vlado Putvinskio-Pûtvio straipsnis, pavadintas „Tau- ta ir valstybë“. Tenka tik stebëtis, kad mintys, paraðytos daugiau negu prieð 80 metø, ðiandien skamba ypaè aktualiai, tarsi ðian- dien paraðytos. Jame raðoma: „Tautinës idëjos svarbiausia problema yra valstybë. Tik nepriklausomoje, laisvoje valstybëje gali

130 atsiskleisti tautos vaikø talentai, tauta gali gyventi kûrybingai, kurti savo gyvenimà. Taèiau net ir nepriklausomoje valstybëje kiekvienas privalo suvokti ir grieþtai apibrëþti santykius: 1) tarp tautos ir valstybës; 2) tarp lietuvio ir pilieèio; 3) tarp tikrøjø tautos sûnø ir svetimtauèiø geruose santykiuose ir kovoje demokratinëje vals- tybëje“ (Ten pat, t. 2, p. 53). Kaip ðitas problemas sprendþia pats Vladas Putvinskis-Pûtvis? Ðtai kai kurios jo mintys: „Valstybë yra istorinis politinis padaras. Jos esmë – garantuoti þmoniø taikø bendravimà... Tauta yra gamtos ir kultûros reiðkinys. Jos esmë – paèiame þmogaus turinyje... Vadinas, – tvirtina V. Putvinskis-Pûtvis, ...valstybë ir tauta yra susijusios taip, kaip forma ir turinys, indas ir tai, kas tame inde tilpsta, vulgariðkai sakant, lyg batas ir koja... Tautinës varþytinës valsty- bës viduje, organizacijos ir þmoniø susigrupavimai netautiniais pagrindais, ekonominës sàlygos, tarpvalstybinë politika ir kitos sàlygos atitraukia valstybæ nuo tautos (formà nuo esmës), duoda jai daugiau ar maþiau autoriteto ir savarankiðko gyvenimo. Atsi- randa savitas, nuo tautinio daugiau ar maþiau atplëðtas, valstybës ûkis, daugëja þmoniø, susijusiø su valstybës likimu, atsiranda tam tikra valstybinë ideologija, kuri nori atsiriboti nuo tautinës. Gali atsitikti taip, kad jau ne valstybë tarnauja tautai, o tauta valstybei... Tauta pasidaro tik reikalingos valstybei þmogienos gamintoja. Valstybë tampa tautai Prokrusto lova, koja, vartojama, kaip kurpalis, kuris gyvas skutamas ir kalamas vinimis. Batas lieka tikslas, koja tik priemonë“ (Ten pat, p. 53–54). Kokia iðeitis ið tokios padëties, kuri susikûrë kaip klasikinis valstybës dominavimo modelis dabartinëje nepriklausomoje Lie- tuvoje? V. Putvinskis-Pûtvis ir tai apmàstë. Jo nuomone, „Tauta, jeigu nori bûti gyva, turi ðalia valstybës varyti savo nepriklausomà nuo valstybës gyvenimo vagà... Jeigu tauta to nepadarys, valstybë jà panaudos kaip medþiagà savo statybai, bet ne kaip ponà valdo- và. Ir tai bus teisinga. Demokratinë valstybë yra jos veikianèiøjø

131 jëgø iðdava. Jeigu tautinë sàmonë miega, valstybë netgi teisës neturi eiti prieð budinèiøjø direktyvas. Tauta pati kalta. Valstybë negali bûti tik tautos butas. Ji visada yra tautø bendrabutis. Ir su bendrabuèio teisëmis... Valstybë turi bûti paruoðta gintis, kovoti, kariauti uþ save. Tauta turi bûti paruoðta tam du kartu smarkiau negu valstybë ir du kartu didesniam frontø skaièiui negu valsty- bë“ (Ten pat. T. 2, p. 76). Jeigu mes norime, kad Lietuvos valstybë taptø tikra lietuviø tautos tëvyne, be kita ko, turime rûpintis, kad mûsø valstybës politika bûtø tikrai tautiðka, tikrai lietuviðka. Valdþia sugebës vesti tau- tinæ politikà tik tuomet, jei turës tvirtà lietuviø bendruomenës ir jos organizacijø paramà. Jos duos valdþiai tvirtà pagrindà ir veiks jà paèià (Ten pat, p. 77). „Jei valstybë þûsta, ji gali bûti daug kartø atkurta, kaip maðina. Jei þûsta tauta, tai ji þûsta amþinai. Mes þino- me apie stebuklus, kad atgijo miræs þmogus, bet mirusi tauta neatgyja niekados. Ðtai kodël tautos idealai yra svarbesni, negu valstybiniai (Ten pat, p. 78). Vykusiai pakreipti politikà á norimà pusæ sugebës tik tie, kurie supranta, kaip politika daroma, kurie supranta, kas kraðtà valdo, kas yra valdþia“ (Ten pat, p. 78). Valstybë savo iniciatyva negali kelti ið esmës bet kuriø tauti- niø idealø ir rûpintis vien tik jos ateitimi. Negali ir neturi. Tai ne jos uþdavinys. Demokratinëje valstybëje tautos reikalais ir tautine ideologija turi rûpintis tautinës organizacijos. Demokratinës visuomenës idealas yra tas, kad abu reiðkiniai – tautiðkumas ir demokratiðkumas – reikðtøsi kuo stipriausiai ir veiktø tikroj harmonijoj. Pavyzdþiu, kur taip veikia abu reiðkiniai, galëtø bûti anglai. Tai tauta, kuri moka jungti tautinæ sàmonæ ir tolerancijà. Taèiau turime prisiminti visur ir visados, kad mes, lietuviai, kitos tëvynës neturime niekur pasaulyje ir niekados jos ten neturësi- me. Todël privalome atitinkamai þiûrëti ir á kitatauèius mûsø të- vynëje. „Negalima drausti jiems laikytis savo tautybës ir programø... Uþ tai jie turi elgtis su mumis taip, kaip patys norëtø, kad mes elgtumës jø tautø tëvynëje... Mûsø tëvynëje jie yra tik

132 sveèiai. Sveèiams ðeimininkø namuose duodamas tik patariama- sis balsas ir dori sveèiai tuo visiðkai tenkinasi“ (Ten pat, p. 81). Visokio plauko internacionalistai ir kosmopolitai varo sveti- mø kraðtø kolonizavimo ir uþkariavimo politikà, tæsdami grobuo- niø valstybiø imperialistines tradicijas. Valstybë privalo rûpintis savo tautos saugumu ir dabartimi, tam panaudodama visus esa- mus resursus, siekdama sukurti gerovæ savo tautai ðiai dienai. Tau- tos pareiga – „statyti ribas vartojimui“, kad „ateities kartos nebûtø apkrautos materialinëmis paskolomis ir bûsimos sveikatos atþvil- giu“ (Ten pat, p. 56). Tautos uþdavinys – taip „sugebëti paveikti valstybæ, kad jos politika didintø jos tolimos ateities turtus“ (Ten pat, p. 56). Valstybës valdymo aparatas visada siekia centralizacijos ir di- rektyvinës valdymo sistemos. Tautinës organizacijos turi bûti atsvara valstybës valdymo siekiams ir eiti kitu keliu – ieðkoti atramos demokratijoje ir paèioje gyvenimo gilumoje. „Ir juo kraðto demokratija gilesnë, juo dviejø sroviø prieðingumà paverèia harmoningu bendradarbiavimu“ (Ten pat, p. 56). Manau, kad ðiø Vlado Putvinskio-Pûtvio minèiø komentuoti nereikia. Jos naujos, niekieno nepakartotos – darni demokrati- nës tautinës valstybës strategija ir ideologija. Jø vainikas – Vlado Putvinskio-Pûtvio testamentiniai þodþiai: „Tautos ateitis reikalauja, kad prablaivëtumëm ir gráþdami á tautinæ dirvà tuo sugrà- þintumëm pusiausvyrà ir tuo paèiu sutvirtintumëm paèià valstybæ“ (Ten pat, p. 57). Vlado Putvinskio-Pûtvio mintys, iðsakytos anos, prieðkarinës, nepriklausomos valstybës gyvavimo metais, ne tik nepaseno, bet ir pasaulio þymiausiø politologø áþvalgose, tokiø kaip Zbignievas Brþezinskis, Fransuaza Thom ir Alenas Bezanconas, rado naujà skambëjimà. Tik kaþkodël nei mûsø valdþiai, nei intelektiniam elitui ðio talentingiausio Lietuvos politiko ir raðytojo darbø nereikia. Ak, kaip bijo tautiðkumo ir tautinës ideologijos ir mûsø kairieji, ir deðinieji, komunistai ir konservatoriai bei liberalai.

133 3. TAUTOTYRINË MINTIS LIETUVOS IÐEIVIJOJE

„Jokie meilûs superlatyvai, skirti iðeivijos intelektualams, neatrodys persistengimu, nes poðalkauskinë karta, iðaugusi savo Mokytojo intelekto spinduliuose, atsidûrusi Vakarø tremtyje, mokë ir tebemoko mus pajusti ir suvokti þodþio, laisvo nuo reþimo draudimø, skoná ir svarbà. Tik laisvas þodis yra bûtina sàlyga màs- tyti, tik màstymas skatina laisvo þodþio gimimà.“ Aldona Þemaitytë

Antanas Adomënas ir Linas Saldukas Klaipëdos universitete leistame moksliniame þurnale „Tiltai“ raðë apie 1944 metais á Va- karus pasitraukusiøjø, tiksliau – bëgusiøjø nuo raudonojo teroro intelektualø vertybes ir jø viltis greitai sugráþti á Tëvynæ. Jø duomenimis, didþiausia pabëgëliø ið Lietuvos stovykla buvo ásikûrusi Hanau apylinkëse, áëjusiose á JAV, Anglijos ir Pran- cûzijos zonà. Èia 1945 m. rugsëjo mënesá gyveno 2837 lietuviai. Jungtiniø Tautø Pagalbos ir atstatymo administracijos – UNRA – duomenimis, tuo metu ðioje zonoje gyveno 47 269 lietuviai. 1946 m. gruodþio mënesá pabëgëliø ið Lietuvos èia buvo uþregist- ruota 57 495. Tai buvo didþioji dalis ið 65 tûkstanèiø lietuviø, pa- likusiø Lietuvà (Adomënas A., Saldukas L. Nationality as a Condition of Mind // Tiltai. 2000, Nr. 2, p. 1–8). 1940 metais, rusams okupavus Lietuvà, etniniams vokieèiams buvo leista iðvykti á Vokietijà. Jø iðvyko apie 50 tûkst. Straipsnio autoriai mano, kad didþioji jø dalis buvo lietuviai arba vokieèiai ið mið- riø ðeimø. Dalis jø vëliau ásitraukë á lietuviðkøjø bendruomeniø veiklà. Ávairiose Hanau apylinkëse pabëgëliø ið Lietuvos ðeimose buvo apie 12 tûkstanèiø vaikø ir jaunimo, todël 1945 m. liepos 20 d. buvusiose vokieèiø kareivinëse buvo ákurta lietuviðka mokykla. Tos mokyklos pavyzdþiu lietuviðkos mokyklos kûrësi ir kitose Ha- nau apylinkëse. Èia buvo dëstoma lietuviø kalba ir literatûra, reli-

134 gijos mokslas, anglø, vokieèiø ir lotynø kalbos, matematika, fizika, visuomenës mokslas, chemija, geografija, pasaulio istorija, ávadas á filosofijà, muzika, menas, namø ûkio ekonomika ir fizinis lavinimas. Prof. M. Þidonis vadovavo 1946 m. spalio 4 d. ákurtai Ðvieti- mo tarybai, kurios biudþetà sudarë lietuviø bendruomenës aukojamos lëðos. Prof. I. Malinauskas-Malënas koordinavo mo- kyklø inspektoriø darbà, rûpinosi Hanau lietuviø bendruomenës ðvietimo reikalais. UNRA lietuviø bendruomenæ aprûpino maistu ir ið vietinës valdþios iðreikalavo, kad ji lietuviðkø mokyklø mokytojams mokëtø atlyginimus. Lietuviø bendruomenës pirmininkas Hanau apylinkëse buvo P. Gauèys, kuris pasiaukojamai rûpinosi visais Lietuviø bendruomenës finansiniais reikalais. Lietuviø bendruomenë – daugiau negu 30 tûkst. – kiekvienà mënesá aukojo pinigø jos reikmëms. „Tai liudija svarbø nemaþos dalies lietuviø, – raðo straipsnio autoriai, – perkeltøjø asmenø ásipareigojimà lietuvybei. Ði lietuviø generacija pasirodë turinti stiprø sampratø „mano“ ir „mûsø“ suvokimà. Kitaip tariant, „mano“ ir „mûsø“ reikðmës buvo suderintos, siekiant naudos individui ir bendruomenei“ (Adomënas A., Saldukas L. Ten pat, p. 6). Á Vakarus pasitraukæ lietuviai buvo ne tik pabëgëliai, bet ir savo Tautos apaðtalai bei misionieriai. Tokiame kontekste VLIK’as 1949 m. birþelio 14 d. Hanau paskelbë 13 straipsniø Pasaulio lie- tuviø chartà dabarties ir ateities kartoms, kurios gyvens uþ etni- nës Lietuvos ribø. Pasaulio lietuviø chartoje sàvokai „lietuvis“ buvo suteikta dva- sinë dimensija, vienijanti gyvenusius, gyvenanèius ir gyvensian- èius lietuvius á reikðmingà bendruomenæ, kurioje „mes“ yra svarbiau negu „að“. Minint Pasaulio lietuviø chartos penkiasdeðimtmetá Vasario 16-osios lietuviø gimnazijoje Hiutenfelde (Vokietija) JAV lietu- viø aktyvistas, Amerikos pilietis A. Rugienius kalbëjo: „Ðiandien, po penkiasdeðimties metø, jau keliamas klausimas, ar Chartos teiginiai yra atgyvenæ, gal juos reikia keisti. Pagalvokime: ar tiesa gali bûti keièiama? Jei Lietuviø chartos teiginiai buvo tiesa prieð

135 50 metø, tai jie yra tiesa ir ðiandienà, o jei reikia keisti, tai jie buvo tik tuolaikinës idëjos ir mums reikëtø kurti naujà ideologi- jà“ (Rugienius A. Pasaulio lietuviø bendruomenës filosofija. Pra- neðimas LB pirmininkø suvaþiavimui Vasario 16-osios gimnazijoje. Huettenfeld, Vokietijoje // Pasaulio Lietuvis, 1999, Nr. 9, p. 2). Straipsnyje raðoma apie tautiðkumà, kaip jis buvo suprantamas tada, kai buvo kuriama, redaguojama ir tvirtinama Pasaulio lietuviø charta, ir kaip ji suprantama iðeiviø dabar, po 50 metø. „Galima teigti, kad A. Rugienius suvokia tautiðkumà kaip sàmo- nës bûsenà, kaip dvasiná turtà, kaip jausmø, màstymo ir gyvenimo bûdà. Jam ir kitiems pasaulyje lietuviðkasis judëjimas nëra susijæs su geografija ir teisiniais apibrëþimais, bet nelyginant religija suau- gæs su lietuvybës esme bet kur ir bet kada – 1940, 1946, 1949, 1999 metais ir vëliau. Ði A. Rugieniaus palaikoma filosofija turi istorinæ ir intelektualinæ kilmæ, pagrástà tautiðkumo kaip sàmonës bûsenos tyrimais. Filosofas E. V. Stonequist teigia: „Tautybë, kaip ir religija, yra subjektyvu, bet valstybingumas – objektyvu. Tautybë yra psichologinis, o valstybingumas – politinis faktorius. Tautybë yra sàmonës bûsena, kai tuo tarpu valstybingumas yra teisinë bûsena. Tautybë – dvasinis turtas, o valstybingumas – prievartinis ápareigo- jimas. Tautybë – jausmø, minèiø ir gyvenimo bûdas“ (Ten pat, p. 7). „Nesupratus tautiðkumo, kaip dvasios turto idëjos, neámano- ma suvokti dvasiniø jëgø, leidusiø lietuviø pabëgëliams sukurti Lie- tuviø chartà. Tautos dvasinio turto idëjos tvirtumas iðreikðtas pirmuoju Chartos sakiniu: „Tauta yra prigimtoji þmoniø bendruo- më“. Kitaip tariant, 1944 m. „politinë iðeivija“ domëjosi ne tik politika. Jø rûpestis buvo lietuvybës saugojimas. 1948 m. lapkrièio 11 dienà politiniø pabëgëliø susirinkime VLIK’o priimtame Pasaulio lietuviø bendruomenës konstituciniame projekte susidurta su likimo nublokðtø uþ Lietuvos ribø lietuviø problema – iðlaikyti sa- vàjà lietuviðkà savimonæ, buvusià sielos dalimi“ (Ten pat). Amerikos lietuviai jà ir iðlaikë. Iki pat Lietuvos nepriklausomy- bës atkûrimo. Ir iki sovietinës „ekonominës iðeivijos“ ið Lietuvos tarsi skëriø antplûdþio. Be motinos, be Tëvynës, be Tautos idealø.

136 LIETUVIØ CHARTA

LIETUVIØ TAUTA, uþsigrûdinusi amþiø kovose dël teisës laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tëvø þemëse, vieninga valia siekia savo gyvybæ, kal- bà, tautines bei valstybines tradicijas iðlaikyti, kurti ir ugdyti, kad savo tautine kultûra visuotinei þmoniø giminës paþangai bendra- darbiaudama, vykdytø Visagalio valià ir laisvo þmogaus paðauki- mà. Lietuviø Tautos amþinøjø siekimø vardan skelbiama ði LIETUVIØ CHARTA 1 Tauta yra prigimtoji þmoniø bendruomenë. Niekas negali bûti prie- vartaujamas savo ryðá su tautine bendrija nutraukti. Pasaulyje pa- sklidæ lietuviai sudaro vieningà Pasaulio Lietuviø Bendruomenæ. 2 Þmogus turi prigimtàjà teisæ laisvai iðpaþinti ir ugdyti savo tauty- bæ. Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada. Savo tëvø iðlaikytà Lie- tuviø Tautos gyvybæ lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amþinai gyventume. 3 Kalba yra stipriausias tautinës bendruomenës ryðys. Lietuviø kalba lietuviui yra tautinë garbë. 4 Ðeima yra tautos gyvybë. Lietuvis kuria lietuviðkà ðeimà. 5 Tautinë kultûra yra kelias á tarptautiná pripaþinimà ir bendravi- mà. Apreikðdama tautos genijø, tautinë kultûra áneða savaimin- gà indëlá á visuotinius þmoniø giminës laimëjimus. Kiekvieno lietuvio priedermë sudaryti sàlygas tautinei kultûrai. 6 Valstybë yra aukðèiausioji tautinës bendruomenës organizacija. Valstybinë nepriklausomybë yra tautinës kultûros ugdymo ir iðli- kimo sàlyga. Darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintø ir iðlaikytø nepriklausomà Lietuvos valstybæ.

137 7 Mokykla yra tautinës dvasios þidinys. Kiekvieno lietuvio kilniau- sioji pareiga bûti lietuviø mokyklos rëmëju. 8 Draugija yra tautinës kultûros veiksminga talkininkë. Lietuvis kuria ir palaiko religines, kultûrines, jaunimo, saviðalpos, profesi- nes ir kitas lietuviø draugijas. 9 Mûsø tëvø kovos ir aukos dël lietuviðkos knygos yra testamentinis ápareigojimas visoms Lietuviø Tautos kartoms. Lietuvis organizuoja ir remia spausdintà lietuviðkà þodá. 10 Tautos istorija yra geriausia tautos mokytoja. Lietuvis brangina savo tautos praeitá ir tautinius paproèius. Lietuvis stengiasi bûti vertas savo protëviø, kad paliktø pagarbø pasididþiavimà savo pa- likuonims. 11 Tautinis solidarumas yra aukðèiausia tautinë dorybë. Lietuvis ugdo tautiná solidarumà. Visi lietuviai yra lygûs tos paèios tautos vaikai, tarp savæs broliai. Tautinio susipratimo ir lietuviø vieny- bës þenklan kiekvienas lietuvis moka nuolatiná tautinio solidarumo ánaðà. 12 Lietuvio tautinës spalvos: geltona – þalia – raudona. Lietuvio tau- tinë ðventë – Vasario 16-oji. Lietuvio ðûkis: „Lietuviais esame mes gimæ, lietuviais turime ir bût!“ 13 Lietuvis yra lojalus savo gyvenamajam kraðtui. Lietuvio santykius su nelietuviu nustato artimo meilë ir pagarba kiekvieno þmo- gaus laisvei, garbei, gyvybei, sveikatai ir turtui.

Vyriausiasis Lietuvos Iðlaisvinimo Komitetas Tremtyje, 1949 m. birþelio 14 d.

138 3.1. LIETUVIØ CHARTA – POKARIO IÐEIVIJOS GYVENIMO KELRODIS IR TIKSLAS

Lietuviø charta buvo sukurta ir pasiraðyta 1949 metais Vo- kietijoje. Ji padëjo suburti iðeivijos lietuvius á Pasaulio lietuviø bendruomenæ ir skatino jø veiklà. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, 1999 m. ðvenèiant Lietuviø chartos 50-metá, kalbëjo: „Paraðytas Vokietijoje dokumentas jungë visos Tautos – Rusi- jos okupuotos Lietuvos ir beteisiø Sibiro tremtiniø – rûpesèius, reiðkë valià, viltis. Apie já negalima kalbëti tik bûtuoju laiku. Ðiandien jame galime rasti dvasinæ atramà, ne vienà atsakymà á kilusius klausimus... Lietuviø charta prieð penkiasdeðimt metø nubrëþë savitos pasaulio bendruomenës ir lietuviø iðeivijos gaires. Iðeivijos bûtis buvo susieta su pavergtos tëvynës likimu, il- gamete jos laisvës byla“ (Adamkus V // Saulë Pauliuvienë. Tautinis solidarumas prieð 50 metø laikytas didþiausia vertybe // Lietuvos aidas, 1999, rugsëjo 15, p. 2). Iðkilmëse dalyvavæs Pasaulio lietuviø bendruomenës valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas, Seimo pirmininkui áteik- damas Lietuviø chartos tekstà, sakë, kad „ji ápareigojo lietuviø tautà amþinai iðlaikyti tautinæ gyvybæ, kalbà, tautines ir valstybines tradicijas, ðeimà, kultûrà, mokyklà, spaudà, solidarumà ir kitas vertybes... Kiekvienas Lietuviø chartos straipsnis buvo ir yra kasdien ágyvendinamas 30 kraðtø Pasaulio lietuviø bendruo- menës ðeimoje nuo Argentinos ir Australijos iki Venesuelos ir Vokietijos. Lietuviø tauta yra viena ir nedaloma, nesvarbu, kur gyvename. Mus sieja lietuviø kalba, praeitis, giminës ir Lietu- viø chartos tikslai. Visi esame lygûs, tos paèios tautos vaikai“ (Ten pat). „Lietuvos aido“ korespondentei, cituojamo straipsnio autorei V. Kamantas kalbëjo, kad „asmeniðkai jam Lietuviø charta yra gyvenimo kelrodis ir tikslai. Ji rodo, kaip gyventi, dirbti, padëti Lietuvai, iðlikti lietuviu, auklëti vaikus ir anûkus“ (Ten pat).

139 Seimo pirmininko pavaduotojas Arvydas Vidþiûnas kalbëjo, kad „Charta buvo þodis, po kurio buvo veiksmas – gimë Pasaulio lietuviø bendruomenë. Lietuviai svetur tvirtai nusprendë neið- nykti ir pareiðkë esà atsakingi uþ tautos ir valstybës likimà. Trem- tá jie suvokë kaip galimybæ padaryti tai, ko nebuvo galima padaryti tëvynëje. Lietuva tapo matoma, girdima ir suprantama net uþ ne- perskeliamø geleþiniø uþdangø. Lietuviø iðeivija tikëjo pasiek- sianti Lietuvos nepriklausomybæ. Tai buvo deklaruojama jau tada, kai bûsima didþiøjø pasaulio valstybiø Atlanto chartija laisvæ ir nepriklausomybæ tautoms tik þadëjo, Jungtinëse Tautose vyravo SSRS veto, kai nebuvo uþsimenama apie Baltijos ðaliø okupaci- jà. Pasaulio lietuviø bendruomenë tada tapo ir liko Lietuvos at- spindþiu pasaulyje“, – kalbëjo parlamentaras. Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis sakë, kad „Chartos kûrëjai Vakaruose galëjo tikëtis tik stebuklo – greito Lietuvos iðsivadavimo. Ið tikrøjø ðitas dokumentas raðytas ilgus deðimtmeèius, kartais vadinamus Vakarø tremtimi. Dabar jà ver- tiname ðiandienos þvilgsniu. Charta skelbë ir mokë, patarinëjo ir liepë. Dokumente paprastais þodþiais kalbëta apie tautos tei- sæ gyventi ir iðlikti. Kas nors galëtø pasakyti – tai senø laikø ar atskiro kraðto dokumentas: Lietuva liko savo þemëje – nebëra kuo rûpintis. Taèiau Lietuviø chartos nuostatos nepaseno ir nio- kotai Lietuvai jos aktualios. Kiek turime tëvynainiø, nelojaliø Lietuvai, niekinanèiø ir plûstanèiø jà? Daþnai pasigendame èio- nykðèio lietuvio pagarbos tautieèiams, jeigu skiriasi paþiûros ir amþius. Ið kur atsirado naujieji lietuviai – gal tai ateiviai ið kitos ðalies ar civilizacijos? Kas jiems paraðys elgesio chartà?“ (Ten pat).

140 VYTAUTAS ALANTAS

„Tautinës ideologijos rëmuose gali sutilpti visokiø paþiûrø bei konfesijø tautieèiai, net ir maþumos. Bet kai tu eini á tautos Panteonà svarstyti ir spræsti bendrø valstybës klausimø, palik uþ du- rø partines programas ir konfesijas ir vieningai kelk rankà uþ bendrà tautos ir valstybës labà.“ Vytautas Alantas

Vytautas Alantas Jis pratæsë neoromantikø tradicijà iðeivijoje, paraðæs dviejø daliø istoriná romanà „Ðventaragis“. Jame pasakojama apie vidur- amþiø Lietuvà, karaliø Mindaugà: jo pastangas ákurti Lietuvos valstybæ, gilià diplomatijà, siekiant suvienyti susiprieðinusius Lie- tuvos kunigaikðtukus, kurie, kaip ir dabar skirtingø partijø vadai, troðko bûti vienvaldþiais ir vieninteliais valdþios solistais. Tai ide- alistø ir kietø kovotojø charakteriai, bûdingi ir vëlesniø laikotar- piø lietuviams, kovojusiems uþ savo laisvæ, iðlikimà ir garbæ. Romanas ir sumanytas buvo, kad ne tik papasakotø, bet ir pamokytø, pagal himno þodþius, „Ið praeities tavo sûnûs te stip- rybæ semia“. Romane – laisvës ilgesys, ryþtas aukotis uþ Tëvynës laisvæ, uþ lietuvio tapatybës iðsaugojimà, kad ir kokios negandos iðtiktø mûsø tautà. Tokias pat idëjas Vytautas Alantas skelbë ir savo publicisti- koje. Iðtikimas Vlado Pûtvio-Putvinskio mokinys, tautinës ideologijos puoselëtojas ir saugotojas, Vytautas Alantas visà savo

141 sàmoningà gyvenimà neturëjo kitos Mûzos – tik Lietuvà ir jos laisvës þvaigþdæ. Vytautas Alantas-Jakðevièius gimë 1902 m. birþelio 18 d. Si- dabrave, Naujamiesèio valsèiuje. Mokësi ir baigë Ðiauliø gimna- zijà. Bûdamas ketvirtoje klasëje, jis su ginklu rankose savanoriðkai iðëjo ginti Lietuvos laisvës 1918–1920 m. laisvës kovose. Viene- rius metus studijavo Kauno universitete. Mokytojavo Plungës gimnazijoje. 1925 m. ástojo ir 1929 m. baigë Monpeliero universitetà Prancûzijoje. Gráþæs ið Prancûzijos á Lietuvà 1930–1934 m. dirbo naujienø ir telegramø agentûroje ELTA prancûzø skyriaus redaktoriumi. 1934–1939 metais buvo „Lietuvos aido“ vyriausiasis redaktorius. 1936 m. buvo apdovanotas Vytauto Didþiojo ordinu uþ nuopelnus þurnalistikai. 1941–1944 m. – Vilniaus valstybinio teatro direktorius. Vytautas Alantas buvo vienas þymiausiø tauti- nës kultûros ir tautininkø kultûros politikos ideologø. Dar anoje nepriklausomoje Lietuvoje iðleido apsakymø rinkinius „Artisto ðirdis“ (1930), „Tarp penkiø ir septyniø“ (1934), publicistikos kny- gà „Þygiuojanti tauta“ (1939), sukûrë pjesiø. 1944 m. pasitraukë á Vokietijà, nuo 1949 m. gyveno Amerikoje. 1967–1971 m. buvo Lietuviø þurnalistø draugijos pirmininkas. Iðeivijoje paraðë romanus: „Pragaro paðvaistës“ (1951), „Tarp dviejø gyvenimø“ (1960), „Amþinasis lietuvis“ (2 d., 1972), „Ðventaragis“ (2 d., 1972–1974), „Liepkalnio sodyba“ (1977), „Auðra Paliûnuose“ (1986), noveliø rinkinius „Ant siûbuojanèios þemës“ (1946), „Sve- timos pagairës“ (1954), „Nemunas teka per Atlantà“ (1970), „At- spindþiai ûkanose“ (1976), „Gelmiø balsai“ (1984), apybraiþà „Romas Kalanta“ (1976), dramø, eilëraðèiø. Romanuose vaizduojama Lietuvos senovë, aukðtinama baltø kultûra, daug sentimentø skirta anos nepriklausomos Lietuvos ûkio ir kultûros strategijai, tautinei mokyklai, raðoma apie Lietuvos par- tizanø prieðinimàsi okupacijai, ðlovinamas jø þygdarbis, atskleidþia- mos iðeivijos lietuviø kultûrinio gyvenimo aktualijos ir problemos. Novelëse vyrauja romantinës meilës kolizijos, melodramiðkumas.

142 Lietuvoje þurnalisto Algimanto Zolubo dëka plaèiau þinomas tik Vytauto Alanto publicistikos rinkinys „Tauta istorijos vingiais“ (1991). Ið jo straipsnio ir suþinojome, kad Lietuvoje 1992 metais pasirodë fotografuotinis knygos leidinys. Knygos pratarmëje jos autorius raðë: „Knygà raðiau neþinau kiek metø. Kartais pagalvoju, tarsi bûèiau raðæs visà gyvenimà... Sunku nusakyti, kada Tau- tos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn þengiantis organizmas, tad ir savaime perðasi iðva- da, kad tautà reikia nuolat kurti. Po ilgø màstymø ir gyvenimo patyrimo priëjau iðvadà, kad tautai, ypaè maþai tautai, neribotas politinis susiskaldymas yra pragaiðtingas klystkelis á saviþudybæ. Pilieèiø politinis savitarpio susiklausymas yra vienintelis kelias á vidaus santvarkos pastovumà; solidarumà bei visokeriopà paþan- gà, uþtikrinanèià valstybës saugumà bei gerovæ“ (Alantas V. Tau- ta istorijos vingiais. V., 1992, p. 6). V. Alanto knyga – svarus indëlis á lietuviðkosios tautotyros aruodà. Joje pateikta ypaè giliai iðmàstyta „tautinës ideologijos“ sàvoka. Jo nuomone, „Tautinë ideologija yra tautos kûrybinës pa- þangos, santvarkos bei jos aspiracijø linkmës formulavimas“ (Ten pat, p. 9). „Tautinës ideologijos tikslas ir prasmë susmaigstyti á ateitá gaires, kuriø prisilaikydami galëtume sëkmingai siekti politinio saugumo, tautinës kultûros suklestëjimo ir medþiaginës ge- rovës“ (Ten pat, p. 12). „Tautinës ideologijos vienas svarbiausiø uþdaviniø yra rûpestingai smaigstyti tautinës kultûros gaires, kaip pagrindinius tautos gyvybës Likimo kelrodþius“ (Ten pat, p. 145). „Ideologija nëra vien tik gerø norø bei intencijø formulavimas ir deklaravimas: ji yra dràsus ir atkaklus ryþtas daryti perversmà savo galvosenoje ir telkti visas jëgas dideliam tikslui siekti“ (Ten pat, p. 13). „Tautà reikia nuolat kurti, o tai reiðkia, jog ideologija nëra sustabarëjusi á geleþinius rëmus árëminta doktrina, o gyva, besikurianti, atsinaujinanti pasaulëþiûra, atremta á tvirtà tautiná pagrindà“ (Ten pat, p. 9). „Be supratimo, kur ketinama eiti, nëra pasaulëþiûros, o tuo paèiu ir ideologijos. Prieðas mûsø tautà per

143 prievartà nuvairavo þalinga kryptimi. Mûsø uþdavinys bus iðdras- kyti jø gaires ir susmaigstyti savas“ (Ten pat, p. 10). „Patriotizmas yra neatsiejama tautinës ideologijos dalis“ (Ten pat, p. 11). Giliu V. Alanto ásitikinimu, tautinë ideologija yra kelio ieðko- jimas, siekiant iðeiti ið Rytø ir Vakarø kryþkelës, ið mums nepa- lankiø geopolitiniø sàlygø ir lemties mûsø gyvenimà tvarkyti kitiems, „kol galø gale mus galutinai sumals kaimynø imperializmo girnos“. Mums bûtina „ásisprausti á kietus tautinës drausmës rëmus, norint iðvengti pavojø ir iðlaviruoti á saugø krantà“ (Ten pat, p. 12). Jo manymu, tautinë ideologija – tai Rubikonas, prie kurio turi pritilti nuomoniø prieðingybës ir visi jungtis á bendrà þygá. „Tuo atveju dingsta pozicija ir opozicija ir visi pilieèiai susi- buria aplink Tautos þidiná. Ta prasme tautinë ideologija yra ideo- logijø ideologija, vienijanti ir cementuojanti pilieèius aplink tautos kamienà, kuris gali iðleisti daugybæ atþalø. Mylëti tautà reiðkia jai tarnauti. Patriotizmas – tai meilë, pasiaukojimas ir atsidavimas Tëvynei; siekimas jos visokeriopos gerovës; pastangos iðvystyti tautos kûrybinæ galià, ginti jos laisvæ“ (Ten pat, p. 32). Lietuviø tauta uþ savo laisvæ ir savo valstybës nepriklausomybæ, praradusi 6000 savanoriø Lietuvos nepriklausomybës kovose 1918–1920 m. ir Tautos sukilime 1941 m. birþelio 22–28 dienomis, 30 000 Lie- tuvos partizanø gyvybiø ir ðimtus tûkstanèiø Tautos vaikø, mote- rø ir seneliø gyvybiø Sibiro platybëse – yra unikali tauta pasaulyje, todël, jai kuriant savo tautinæ valstybæ ir tautinæ ideologijà, á jo- kiø kitø tautø patirtá dairytis nereikia, „jokiø svetimø virtuviø prie- skoniø nereikia“ (Ten pat, p. 35). Kitos tautos gali tik ið mûsø pasimokyti, o ne mes ið jø. Knygos autorius lietuviø tautinëje ideologijoje áþvelgia du svarbiausius jos bruoþus – tautiðkumo ir tikëjimo sintezæ: „tikëjimas remia Tëvynës meilæ; tëvynës meilë remia tikëjimà. Tikëjimas padëjo daugeliui pakelti kanèias uþ Tëvynæ“ (Ten pat, p. 37). Kitas lietuviðkos tautinës ideologijos bruoþas, paveldëtas ið protëviø, tai lietuviø pasaulëjautos panteizmas. Senovës lietuviai

144 gamtà tapatino su dievybëmis ir garbino jà kaip neþemiðkø bûty- biø ásikûnijimà. Gamta lietuvá þavëjo ir þavi ne tik savo iðoriniu pavidalu, bet ir traukia já savo vidiniu slëpiningumu, kur baigiasi tikrovë ir prasideda mistika. „Tuo poþiûriu tautos meilës ideologija yra apðvieèiama gamtos meilës atoðvaisèiø, kitaip sakant, ið lietuvio sàmonës dar toli graþu nëra dingæs panteistinis gamtos supratimas ir iðgyvenimas“ (Ten pat, p. 41). Visais amþiais lietuviø tauta buvo þemdirbiø tauta. Tautos mei- lë visada buvo tapatinama su valstybës ir þemës meile. Ta kibirkð- tëlë iðliko gyva þemdirbio lietuvio sàmonëje per visus politinius kataklizmus. Kaimas buvo tas podirvis, ið kurio prasikalë tautið- kumo daigai, iðtryðko nuostabus kaimieèiø verþimasis á mokslà, buvo lemiamas þingsnis sàmoningo tautiðkumo link. Lietuvos istorija átikinamai rodo, kad dar iki lietuviðko kaimo sàmonëjimo joje buvo 200 metø laikotarpis nuo karaliaus Min- daugo iki kunigaikðèio Ðvitrigailos, kai lietuviai kovojo dël savo valstybingumo, ugdë politiná tautiðkumà – nacionalizmà. Netgi LDK laikais sulenkëjæ bajorai mëgo didþiuotis savo buvusiu vals- tybingumu ir kilme ið lietuviø (Ten pat, p. 18–19). Lietuvos kaimà pabudino „Auðra“ ir „Varpas“. Kaimieèiai, kartais ir labai sunkiø gyvenimo sàlygø prislëgti, savo gyvenimo tikslu laikë vaikus leisti á mokslus. Ið jø ir iðaugo kovotojai su okupacine rusø valdþia. Auðrininkai, vildamiesi atgauti spaudà per ðvietimà, kaip raðo Vytautas Alantas, ið pradþiø prieð valdþià „nesiðiauðë, bet pamatæ, kad ðilkiniø pirðtinaièiø taktika nieko nepadeda, pradëjo atvirà kovà“ (Ten pat, p. 29). Ir laimëjo. Pasi- prieðinimo centru vëlgi tapo kaimas. Kaip tik jis davë Lietuvai tûkstanèius knygneðiø, lietuviðkos spaudos platintojø ir lietuvið- ko raðto mokytojø – daraktoriø. Pasiprieðinimas pareikalavo daug aukø, taèiau jis pagimdë ir uþaugino lietuviø patriotizmà, kuris giliai áleido ðaknis lietuvio pasaulëþiûroje. Remdamasis lietuviø kaimieèiø inteligentø patriotizmu dr. Vincas Kudirka kanoniza- vo Lietuvos praeitá „Tautiðkos giesmës“ þodþiais:

145 Lietuva, Tëvyne mûsø, Tu didvyriø þemë. Ið praeities tavo sûnûs Te stiprybæ semia (Ten pat, p. 29). Patriotizmas lietuviø tautoje iðsikristalizavo á herojiðkiausià Tëvynës meilës idealà. Kaip ir daugelis tautotyrininkø, Vytautas Alantas domëjosi ir savo knygoje pateikë pakankamai gerai argumentuotà áþvalgà apie lietuvio tapatybæ. Apibendrinæs daugybæ iki jo skelbtø ðaltiniø, jis padarë iðvadà, kad bûdingiausi tipiðko lietuvio bruoþai yra: 1) kovingumas; 2) dosnumas ir imlumas; 3) polinkis á menà; 4) ne- uþmirðimas jam padarytos skriaudos; 4) dràsa pasitinkant ávai- riausias audras; 5) drungna lietuvybë, su kuria jis lengvai iðsiskiria ir jà iðduoda ir 6) „Aktyvios kovos lauke mes didvyriai ir laimëto- jai, pasyvios – parsidavëliai ir pralaimëtojai“ (Ten pat, p. 94). Ðá paskutinájá lietuvio bruoþà ypaè ryðkiai pademonstravo anos nepriklausomos Lietuvos seimokratija 1922–1926 metais, susi- skaldþiusi á daugybæ viena kitos nekenèianèiø ir viena prieð kità ðlykðèiausiais metodais kovojusiø partijø, atvedusiø Lietuvà á ka- tastrofà. Ar ne tokià paèià situacijà matome ir dabar nepriklausomos Lietuvos Seime, kai demokratija tarpusavyje besiriejanèiø seimûnø yra paversta seimokratija, kur homo homini lupus est? Raðytoja Alë Rûta Vytauto Alanto ðimtøjø gimimo metiniø proga raðë, kad „Raðytojo gyvavimas tautoje nesibaigia jo fizine mirtimi... knygø, paskaitø, kalbø mintys ir idëjos tebëra lietuviø tautoje – þmoniø atminty ir ðirdyse. Yra já gerbusiø skaitytojø ir jo idëjø pildytojø gyvenime, kuriø kûryboje kartojasi ir sklinda raðytojo V. Alanto senosios Lietuvos, jos herojø iðaukðtinimas ir pasigroþëjimas jais laisvos valstybës (ir norinèios amþiais bûti laisva!) gyvenime“ (Rûta A. Vytautas Alantas – dramaturgas, raðy- tojas, publicistas // Draugas, 2002, balandþio 20, p. 1). Deja, Lietuvoje raðytojo Vytauto Alanto mes dar nepaþástame. Mes tik dabar já atrandame.

146 Kaip raðo Alë Rûta, „Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, prieð pat raðytojo mirtá teko su juo kalbëti telefonu. Aiðku, jis dþiaugë- si Lietuvos iðsilaisvinimu ið raudonojo okupanto, taèiau liûdnai pranaðavo: „Lietuvai bus dar ilgai sunku atsigauti, dar teks patirti daug vargø ir kanèiø… Bet ar gali idealistas netikëti galø gale gërio pergale?“ (Rûta A. Ten pat). Raðytoja Alë Rûta prisimena Vytautà Alantà kaip ádomià, sa- vigarbæ ir santûrià asmenybæ, kuris, beje, buvo iðtikimas tiems, kuriuos gerbë, su jais mëgo bendrauti – daþnai ir nuoðirdþiai; buvo ádomus kalbëtojas – vieðai, o draugiðkuose pobûviuose bûda- vo linksmas, turëjo skoningà ir spalvingà humoro jausmà. Ilgai ir sunkiai sirgæs (jaunystëje sunkiai dirbo „Ford“ auto- mobiliø fabrikuose) raðytojas Vytautas Alantas mirë 1990 metø balandþio 23 d. Detroite (Mièigano valstija). Jo pageidavimu, þmona Irena jo palaikus parveþë á Lietuvà ir 1992 m. birþelio 15 d. palaidojo Petraðiûnø kapinëse. Apibendrinæs savo tyrimus, knygos autorius padarë iðvadà, aktualià ir mûsø dienoms: „Tauta prisikëlë ið numirusiø, atkûrë savo valstybæ ir vël jos laisvë dingo raudoname potvynyje. Kitaip sakant, mes iðgyvenom laisvos valstybës atsikûrimo dþiaugsmus ir laidotuviø marðo tragedijà…“ (Ten pat, p. 222). Raðytojas knygà baigia optimistine gaida: „Lietuvybë yra tas Tautos þiedas, kuris atlaikë þiauriausius istorinius klimatus nenu- vysdamas. Jis laisvai þydëjo imperijos laikais ir plaèiai iðsiskleidë atsikûrusioje Lietuvos valstybëje. Iðsivadavus tautai ið Kremliaus panèiø, iðauð ir treèioji gadynë, kai lietuvybës þiedas galutinai ið- siskleis“. Tikëkime tuo, bûkime idealistai!

147 DR. JUOZAS GIRNIUS

Apie þymiausià lietuviðkosios iðeivijos tautotyrininkà filosofà Juozà Girniø, minint jo mirties 15-àsias metines

„Ateitis kuriama tik kovoje“ – ðie Juozo Girniaus þodþiai – visos jo mokslinës kûrybos svarbiausias leitmotyvas, ypaè akcentuotas jo monografijoje „Tauta ir tautinë ið- tikimybë“ (Èikaga, 1961; iðleista mecenuojant kunigui dr. Petrui Celieðiui, nuo 1950 m. dirbusiam lietuviø parapijoje East Chicago). Nors dr. Juozas Girnius gyveno ne Lietuvoje, ne savoje þemëje ir ne savo tautoje, jis visà gyveni- mà në minutës nenustojo bûti lie- Juozas Girnius tuvis: gyveno tautai, su tauta ðirdyje; raðë tik lietuviðkai ir tapo vienu ið þymiausiø tautotyri- ninkø, tæsusiø iðeivijoje Lietuvos filosofø Vydûno, Stasio Ðalkaus- kio, Antano Maceinos inicijuotà ir subrandintà tautotyros idëjø programà. Nepaisant karo, tremties sunkumø ir kitokiø to meto politiniø, ekonominiø bei socialiniø kataklizmø, jis jautë pareigà savo tautai ir savo pavergtai Tëvynei dirbti be atvangos, kovoti uþ jo Tautos iðlikimà, tæsiant savo mokytojø pradëtà darbà – kurti lietuviðkosios tautotyros teorinius pamatus. 1947 m. buvo iðleista jo pirmoji knyga „Lietuviðkojo charakterio problema“, „Tauti- niai mûsø uþdaviniai tremtyje“ (1947), „Þmogaus problema technikos amþiuje“ (1948, iðspausdinta 1998), „Laisvë ir bûtis“ (daktaro disertacijos „K. Jasperso egzistencialistinë filosofija“, apgintos 1951 m. Monrealio universitete, Kanadoje, rankraðèio san- trauka, 1953), „Tauta ir tautinë iðtikimybë“ (1961, jà latviø

148 mokslininkas J. Zarinis iðvertë á latviø kalbà ir iðleido 1963 m.), „Þmogus be Dievo“ (1964), „Idealas ir laikas“ (1966), „Pranas Dovydaitis“ (1975). Net jeigu ir nebûtø paraðæs kitø kûriniø, tik „Tauta ir tautinë iðtikimybë“, dr. Juozas Girnius amþininkø ir ateities kartø mokslininkø bûtø laikomas vienu þymiausiø Lietuvos moks- lininkø, nes moksle nëra kilnesnio, tauresnio ir reikðmingesnio darbo, kaip pastanga suvokti savo Tautà ir savo Valstybæ, siekiant jø iðliki- mo pasaulio tautø, atsirandanèiø ir iðnykstanèiø, bendrijoje. Juozas Girnius gimë 1915 m. geguþës 23 d. Sudeikiuose, Ute- nos r. Baigë Utenos „Saulës“ gimnazijà. 1931 m. ástojo á Vytauto Didþiojo universitetà, Teologijos filosofijos fakultetà. 1936– 1938 m. studijavo Freiburgo (lankë filosofo M. Heidegerio paskaitas; paraðë pirmàjà savo knygà „Heidegerio egzistencialinës filosofijos pagrindai“ (1936; iðleista 2002 m.), Liuveno ir Sorbo- nos universitetuose. Dalyvavo ateitininkø veikloje, Lietuvoje buvo vienas ið ðios organizacijos ideologø. 1941–1944 m. dëstë VDU. Bendradarbiavo þurnaluose „Logos“, „Þidinys“, „Á Laisvæ“. 1944 m. pasitraukë á Vokietijà. Iki 1949 m. mokytojavo lietuvið- kose gimnazijose Vokietijoje. 1949 m. persikëlë gyventi á JAV. 1955–1958 m. – JAV Lietuviø bendruomenës tarybos narys, 1959– 1964 m. – Lietuviø fronto bièiuliø tarybos narys, 1963–1967 m. – Ateitininkø federacijos vadovas, nuo 1950 m. – þurnalo „Aidai“ redkolegijos narys. 1952–1965 m. þurnalà redagavo Juozas Girnius, L. Andriekus ir A. Nyka-Niliûnas, vyr. redaktorius A. Vaièiulaitis. 1965–1980 m. Juozas Girnius – vyriausiasis „Aidø“ redaktorius, nuo 1953 m. – „Lietuviø enciklopedijos“ redaktorius, „Literatû- ros lankø“ redakcinio kolektyvo narys (Vasiliauskienë A. Dr. Gir- nius: konferencija filosofo gimtinëje // Lietuvos aidas, 2005 rugsëjo 17, p. 6). Parengë spaudai S. Ðalkauskio „Raðtø“ 2 tomus (1986– 1991). Apdovanotas Lietuvos Didþiojo Kunigaikðèio Gedimino 4 laipsnio ordinu (1994). Dr. Juozo Girniaus monografija „Tauta ir tautinë iðtikimybë“ – tai fundamentalus teorinis tautotyros veikalas, paraðytas to meto

149 pasaulio tautotyros kontekste, lyginant, papildant ir patikslinant lietuviðkosios tautotyros, plëtotos prieðkario Lietuvoje, pagrindinius teorinius rezultatus, sàvokas, prapleèiant jø sistemà ir patikslinant jø apibrëþimus, Europos tautotyros pasiekimø kontekste patikslinant jø vidinius ryðius ir átraukiant iki jo nenagrinëtus tyrimo objektus, tautos bei mokslo apie jà iðlikimo galimybëmis svetur, tremtyje arba emigracijoje. Monografijos tekstas persunk- tas savo Tëvynës patrioto ir pilieèio nerimu dël jo Tautos þmoniø iðlikimo nenutautëjus savo okupuotoje Tëvynëje, nes „lietuviø tauta istoriniame vyksme gali ir iðnykti“ (Girnius J. Tauta ir tau- tinë iðtikimybë. Èikaga, 1961, p. 6–7). Tautos iðlikimà ir jos buvimà pasaulyje kuo ilgesná laikà mokslininkas mato tik nuolatiniame Tautos þmoniø budëjime, stebint ir laiku iðsiaiðkinant Tautai gresianèius pavojus, ypaè nutautëji- mo, atpaþástant tø gresianèiø pavojø pagrindinius veiksnius, jø reiðkimosi formas ir prieþastis ir laiku juos ðalinant, t.y nuolat kovojant uþ Tautos iðlikimà. Taèiau, kaip knygos pratarmëje raðo jos leidëjas dr. Vytautas Vardys, „Ðiais dramatiniais nacionalizmo ir tarptautiðkumo átampos laikais budëjimas neámanomas be atsakymø á pamatinius klausimus, lieèianèius tautà, jos esmæ, jos santyká su gyvu, egzistuojanèiu asmeniu. Tie atsakymai reikalingi tautos gyvybei pratæsti“ (Vardys V. Ávadinis þodis // Ten pat). Á tuos klausimus ir atsako dr. Juozo Girniaus knyga „Tauta ir tauti- në iðtikimybë“. Nors knyga buvo paraðyta ir iðleista 1961 metais, jos pagrin- dinës mintys ne tik neprarado reikðmës, bet tapo dar aktualesnës ðiandieninëje Lietuvoje, kai ið ðalies jau emigravo pusë milijono jaunø þmoniø ieðkoti sotesnës duonos kàsnio ir laimës svetur. Todël ðviesaus atminimo mokslininko dr. Juozo Girniaus nerimas dël Tautos ateities mûsø laikais màstantiems tautos þmo- nëms yra puikiai suprantamas. Knygà sudaro jau minëto Vytauto Vardþio ir Stasio Barzduko ávadiniai þodþiai (Barzdukas S. „Tikëjimas neviltyje ir iðtikimybë

150 pavojuje“. Ten pat, p. 10–14), ir 4 pagrindinës knygos dalys: 1. Tau- ta. 2. Tautinë iðtikimybë svetur. 3. Tautinës iðtikimybës pagrindai ir 4. Rezistencinis tikëjimas kaip tautinës iðtikimybës siela. Pirmojoje dalyje knygos autorius nagrinëja pagrindiniø tautotyros sàvokø sistemà: „bendruomenë“, „tauta“, „tautinë sàmo- në“, „tautinë kultûra“, „tautinë valstybë“, „patriotizmas“, „kosmopolitizmas“, „nacionalizmas“, „nutautëjimas“. Jø analizæ pagal dr. Juozà Girniø pateikiau savo straipsniuose, spausdintuose „Lietuvos aide“ (Voverienë O. Ar sugebësime iðsaugoti tautos atmintá ir tautinæ savimonæ? // Lietuvos aidas, 2001, lapkrièio 26, p. 8; Tautiðkumas ir nacionalizmas // Lietuvos aidas, 2002, rug- pjûèio 26, p. 5; Nutautëjæs lietuvis slaviðka dvasia // Lietuvos aidas, 2004, sausio 24, p. 12; Nutautëjimas // Lietuvos aidas, 2004, sausio 20, p. 9; Ðiø dienø lietuviðkasis tautiðkumas ir nacionalizmas // Lietuvos aidas, 2002, rugsëjo 2, p. 7; Tautiðkumas – vertybë globalizacijos kontekste // Lietuvos aidas, 2002, geguþës 25, p. 7; Tautos idëja – pati naujoviðkiausia, gyvybingiausia ir perspektyviausia // Lietuvos aidas, 2004, birþelio 12, p. 11; Tautos gyvybës ðaknys – jos kultûroje // Lietuvos aidas, 2005, kovo 31, p. 8; Tauti- në ideologija ir valstybingumas // Lietuvos aidas, 1999, kovo 4, p. 16; Tautinis mentalitetas ir jo deformacijos // Lietuvos aidas, 2001, spalio 27, p. 8; Tauta yra valstybës suverenas ir jos þodis turi bûti lemiamas // Lietuvos aidas, 2004, spalio 12, p. 5 ir t.t.). Kai kuriuos straipsnius pateikiu ðioje knygoje, taèiau didþioji dalis informacijos, paskelbtos minëtose publikacijose, lieka uþ knygos ribø kaip praradusi aktualumà, buvusá aðtrø savo laiku. Ðioje dalyje dr. J. Girnius taip pat nagrinëja ir ðiø sàvokø vidinius ryðius, tokius kaip bendruomenë ir organizacija, jas supran- tant kaip visuomeniðkumo lytá, o þmogø kaip visuomeninæ bûtybæ; tauta ir valstybë, akcentuodamas tautos bendruomeniná pobûdá, o valstybës – organizaciná; tauta ir kultûra, tautinæ kultûrà vadin- damas objektyviausiu tautos pagrindu, tauta ir asmuo, kur tauta

151 yra ávardijama kaip moralinë bendruomenë, o tautinë sàmonë – kaip subjektyvusis tautos pagrindas; patriotizmas iðkeliamas á tautos moralinio ir dvasinio ryðio statusà. Visas skyrius yra skiriamas patriotizmo, kosmopolitizmo ir nacionalizmo sàvokø analizei. Nutautimas vadinamas tautinio ne- jautrumo viena ið prieþasèiø (egoizmo, sumaterialëjimo, dvasingumo praradimo, pasidavimo svetimos ðalies kultûrinei átakai, kosmopolitizmo ir t.t.), o patriotizmas suprantamas kaip dorinis asmens ásipareigojimas tautai, kaip þmogaus gyvenimo prasmës realizavimas. Sàvokà „tauta“ J. Girnius apibrëþia kaip „prigimtinæ bendruo- menæ“. „Bendruomenë yra visa, kas yra natûralu ir spontanið- ka“, o „organizacija – visa, kas yra sukurta (socialinës technikos prasme)“ (Ten pat, p. 27). Kultûra yra þmogaus atskirties ið viso biologinio pasaulio pagrindas, antroji „þmogaus prigimtis“. Ta- èiau ji priklauso ne atskiram þmogui, o visiems drauge dël to, kad ji yra paèiø susikuriama, o ne gimimu suteikiama“ (Ten pat, p. 29). Þmogus, perimdamas kultûrà, iðauga á savo amþiaus þmogø, tampa kultûrine bûtybe. „Bûti kultûrine bûtybe lygu bûti visuomeni- ne bûtybe, esmiðkai susieta su kitais“ (Ten pat). Laikydami kultûrà savo egzistencijos pagrindu, mes esame ne tik nuo kitø priklau- somi, bet ir esame kitiems ásipareigojæ. Solidarumas ûkinëje bei kultûrinëje veikloje ápareigoja moraliniam solidarumui. Morali- nis solidarumas – „...tai ta vidinë kultûra, kurià vadiname dora, arba moraline kultûra. Kaip viena prasme þmogus pats turi susi- kurti savo egzistencijos sàlygas, taip antra prasme, jis privalo pats save sukurti vertinga asmenybe“ (Ten pat, p. 21). Tautiðkumo þiedai – kilmë, kalba, tradicijos, gyvenimo bûdas, bendras likimas, istorija. „Be savos valstybës tauta negali bûti laisva. Valstybë yra ta organizacija, kuri ágalina tautà laisvai gyventi ir laisvai kurti tautinæ kultûrà. Tautos laisvë – jos valstybinë ne- priklausomybë“ (Ten pat, p. 58, 59). Laisva tauta nepriklausomoje valstybëje – toks yra visø tautø autentiðkas principas ir

152 politinis idealas. Taèiau kur yra laisvë, ten yra ir kova, nes visada tikrovëje vienø laisvë yra ribojama kitø laisvës. Tautos istorija – tai jos kovos istorija. Kiekviena valstybë faktiðkai remiasi viena kuria tauta, net ir tada, kai joje gyvena ir daugiau tautø. Tautinis idealas áprasmina visà lietuviø tautos gyvenimà. Ti- këjimas tokiu idealu ir jo siekimas palaiko gyvà tautinæ mûsø dva- sià, o kur „dvasia gyva, ji pati randa savo sprendimus“ (Barzdukas St. Tikëjimas neviltyje ir iðtikimybë pavojuje // Girnius J. Ten pat, p. 12). Tautinis valstybës modelis istoriðkai susiformavo su demok- ratinës valstybës samprata. Demokratiðkai laisvës aistrai susijungus su tautiniu jausmu, „Tautos, lyg praregëjo, þvelgdamos á save, susidomëdamos savo praeitimi ir drauge uþsidegdamos tautinës laisvës mintimi. Abst- rakèiai suvoktà valstybæ pakeitë tautinës valstybës modelis. XIX a. kilo visa eilë tautiniø revoliucijø Vokietijoje, Vengrijoje, Italijoje. Ir nors jos buvo paskandintos kraujyje, tautø laisvës mintis vis giliau ir plaèiau skleidësi þmoniø sàmonëje. Dalis tautø iðsivada- vo ir sukûrë savo valstybes po Pirmojo pasaulinio karo; taèiau didelë jø dalis vël pateko á komunistinës Rusijos vergijà – po Ant- rojo. Tautos gyvena, valstybës kariauja“ (Ten pat, p. 42). Po ko- munistinës Rusijos imperijos subyrëjimo iðsivadavusios tautos atkûrë savo tautines valstybes. Taèiau kai kurios ið jø, tarp jø ir Lietuva, dël pragmatiniø tikslø iðsiþadëjo tautinës valstybës idea- lø ir siekiø ir tapo tik gerovës siekianèiomis valstybëmis. Todël ðiuo metu pralaimi laisvës kovà. Tikëti Lietuvos istoriniu amþinumu autoriui reiðkia „visomis pajëgomis kovoti, kad piktas likimas jos neiðtiktø, tai visomis pastangomis rûpintis, kad nemirtume Lietuvai, kur bebûtume atsi- dûræ“. Tikëti lietuviðkosios dvasios kûrybiniu nemirtingumu – „tai kiekvienam pagal savo pajëgas ásipareigoti lietuviðkosios kultû- ros ugdymui“ (Barzdukas S. Ten pat). Tautinëje valstybëje tautos kultûra yra tautos forma, „kuri

153 materialius tautos siekius sulydo á vienà visumà ir tuo bûdu suformuoja tautinæ individualybæ – tautinæ dvasià (R. Eisleris). Kul- tûra sukuria tautà, nes ji formuoja visus ryðius, kurie tautà sieja“ (Ten pat, p. 79). Dël tautinës kultûros stokos Didþioji Lietuvos Kunigaikðtys- të, nors ir buvo iðaugusi á galingà valstybæ, jos ðviesuomenë ið pradþiø pasidavë gudø bei rusø, vëliau lenkø kultûrø átakai, o liaudis, neturëdama atramos ryðkesnëje kultûroje, tirpo kaimynø naudai. Nesukûræ pajëgios kultûros ne tik praradome nepriklau- somybæ, bet ir atsidûrëme prieð paèios tautinës gyvybës uþgesi- mo grësmæ (Ten pat, p. 81). Tautinë gyvybë ir vienybë yra susijusios su kultûrine vienybe; kultûra suteikia tautai dvasinæ vienybæ. „Kultûra tautai yra jos paðaukimas, suteikiàs jos egzistencijai þmogiðkàjà prasmæ“ (Ten pat, p. 82). Nepriklausoma tautinë valstybë þmogaus bûtá pakeièia gali- mybëmis, kuriø realizavimas priklauso nuo paties individo (Ten pat). Bûdamas laisvas þmogus laisvoje valstybëje privalo pats realizuoti savo esmines galimybes ir ðia prasme pats save sukurti. Todël kaip atskiram þmogui, taip ir tautai kyla uþdavinys vertingai egzistuoti, o ne tik laike trukti. Vertingai egzistuoti – tai iðplë- toti savo galimybes kûrybiniais laimëjimais ir tuo bûdu savo trukmæ gyvenime pakelti á istorijos rangà (Ten pat, p. 83). Tautai vykdyti savo paðaukimà – tai kurti savo kultûrà. Tauta kaip tauta pabunda tik tada, kai joje subræsta tautinë sàmonë. Kol tautinë sàmonë nëra iðsiskleidusi, tol tautos lyg ir nëra, nes ji pati savæs neþino. Èia yra skirtumas tarp minios, etni- nës bendruomenës ir tautos. Tautà nuo minios ir nuo etninës ben- druomenës skiria tautinës sàmonës iðsiskleidimas. Tik ásiþiebus tautinei sàmonei minia, arba etninë bendruomenë, tampa tauta. „Kultûra kuria tautà, kaip objektà; tautinë sàmonë paþadina jà, kaip subjektà“ (Ten pat, p. 92). Taigi tauta – tai kultûra, tai sàmo- në ir valia, sàmoningai savo vienybæ teigianti bendruomenë. Tau-

154 ta susikuria suvokdama pati save ir norëdama bûti sàmoninga ir valinga jëga. Tautos þadintojui tauta yra idëja ir subjektas, ne tai, kà reikia tirti, o tai, kà reikia kurti ir á kà apeliuoti, kad tauta bûtø tuo, kuo ji pati privalo bûti. Tauta yra lygiai ir objektas, ir subjektas, faktas ir idëja, tikrovë ir uþdavinys; „ji turi turëti bendrø garbingø þygiø praeityje ir bendrà tikslà dabartyje, bûti drauge atlikus dideliø dalykø ir norëti dar jø atlikti – ðtai esminë sàlyga tautai“ (E. Renan). Nepakanka tautoje tik bûti, jai pasyviai priklausyti; privalu jai angaþuotis ir ásipareigoti. Faktinæ tautos vienybæ tautinë sà- monë pakeièia moraline vienybe ir ápareigoja asmená gyventi tautai, bûti jai iðtikimà, rûpintis jos paþanga, ugdyti broliðkumà, etc. Turëdama prieð akis savo paðaukimà, sàmoninga tauta save suvokia ne tik kaip faktà, bet ir kaip uþdaviná. Etninës bendruome- nës uþdavinys – bûti, kaip visi, tautos – asmens auklëjimas individualiai atsakomybei ir kûrybinei iniciatyvai. Etninei bendruomenei pakanka konformizmo, tauta remiasi sàmoningu patriotizmu. Tautinë sàmonë individe atsiskleidþia patriotizmu. Patriotizmas tautinæ sàmonæ padaro dinamine jëga, tautà sulydo á moralinæ bendruomenæ. Patriotizmas yra tautos ðirdis (Ten pat, p. 97). Ðv. Augustinas pagrindiniu patriotizmo principu paskel- bë, o prelatas Mykolas Krupavièius lietuviø kultûroje átvirtino nuo- statà: „Tebûnie tau pirmieji tëvas ir motina, bet Tëvynë tau tebûnie aukðèiau ir uþ tëvus“. To principo laikësi visi pokario Lietuvos partizanai, ëjæ ginti ir þûti uþ Tëvynæ ir jos idealus. Tëvynë mylima dël to, kad ji yra sava, o ne dël kokiø nors istoriniø ar pragma- tiniø jos savybiø (joje sukurtos gerovës, þmoniø kilnumo, kraðto graþumo ar istorijos didingumo, etc.). Tëvynës ir Tautos meilë nëra akla: ji viskà mato: ir „didvyriø þemæ“, ir Tautos „arielkinius padliecus“, ir þmones, ir jø gerus, ir jø blogus darbus. Mylëti savo Tëvynæ ir savo Tautà, tai reiðkia kurti jà tokià, kuri bûtø verta entuziazmo visu jos plotu. Meilë ne kitus ápareigoja, o pati ásipa- reigoja. Ði pagrindinë tiesa slypi patriotizme. Bûti patriotu – tai

155 paèiam ásipareigoti savo Tautai (Ten pat, p. 114). Tikras ásiparei- gojimas visuomet reiðkiasi per darbà, veiklà ir aukà. „Tikra savo Tautos meilë neleidþia nurimti matant joje netobulybiø ir ydø; pasitenkinti tuo, kas yra jos gyvenime. Ji verèia kovoti su savo Tautos silpnybëmis ir nevykusiais polinkiais, jà drausminti ir net smarkiau paplakti, kai jos nukrypimai velka jà ið deramos paþan- gos kelio“ (Cit. pagal St. Ðalkauská, p. 119). Tokiø þodþiø ir tokios doriðkai subrandintos teorijos kaþin ar rasime kurios nors kitos tautos tautotyroje. Turëdami toká Vinco Kudirkos sukurtà valstybiná himnà ir tokià tautotyros teorijos pamatà, koká yra sukûræ Vincas Mykolaitis-Putinas, Antanas Maceina, Stasys Ðalkauskis, dr. Juozas Girnius, Justinas Marcin- kevièius ir Romualdas Grigas, esame tikrai stiprûs ir tikrai turime didþiulæ potencijà atgaivinti savo Tautos galià bei valià, jeigu tiktai laikysimës jø iðmàstytø nuostatø ir jas savo gyvenime reali- zuosime. O tai dabar ir yra svarbiausia. Kitos trys knygos dalys yra skirtos tautinei iðtikimybei, gyvenant svetur. Antroje knygos dalyje analizuojamas tautos ryðys su kraðtu; nutautimas – kaip nusikaltimas be kaltës jausmo; ben- druomenës nusiteikimas kovoti prieð nutautimà; tautinë lietu- viø iðeiviø santalka – Pasaulio lietuviø bendruomenë (PLB). PLB kaip lietuviðkosios iðeivijos organizacinë santalka, jos organiza- cinë forma ir bendruomenës dvasia, ryðys su tauta, vertinant save kaip tautos dalá, o ne atplaiðà. Gyvenant tautai, jos idealams ágyvendinti, siekiant tautinio broliðkumo, vienybës, solidarumo ir atsakomybës, nevengiant kovos su nukrypimais ir kritikos. Gyvenant lietuviðkàja kultûra ir jà kuriant, skleidþiant jos laimëjimus pasaulyje, á mecenavimà þiûrint irgi kaip á kûry- bà, auklëjant jaunàjà kartà lietuvybës dvasia, ugdant joje lietu- vybæ per kalbà, tautos istorijà, tautinæ kultûrà, tautiná charakterá; stiprinant lietuviðkà ðeimà, lietuviðkas mokyklas, vasaros sto- vyklas, jaunimo organizacijas, ugdant tautinës iðtikimybës idealus, rezistenciná tikëjimà kaip tautinës iðtikimybës sielà, asmeniná

156 idealizmà ir iðtikimybæ kaip kûrybinæ atsakomybæ uþ savo tautos ir Tëvynës ateitá. Dr. Juozas Girnius mirë 1994 m. rugsëjo 13 d. Bostone. Pa- laidotas Lietuvoje, Sudeikiuose. Þurnalistë, buvusi „Dienovidþio“ redaktorë Aldona Þemaitytë viename ið savo straipsniø, skirtø filosofo Juozo Girniaus atminimui, pacitavo prof. Juozo Brazai- èio „Raðtø“ IV tomo eilutes, átvirtinanèias filosofo atminimà, ðiais þodþiais: „Dr. Juozas Girnius pataikë suprasti tekamo amþiaus srovæ. Suprasti jo idëjinius rûpesèius. Ne tik suprasti, bet juos priimti. Pataikë suprasti ir prisiimti ir ðio amþiaus formas ir jomis reikðtis. Sakytum, sugebëjo rûpintis ðio amþiaus rûpesèiais ir kal- bëti ðio amþiaus kalba... Dr. J. Girnius yra nusileidæs á savo am- þiaus gyvenimo srovæ ir savo veiksmus, kartais desperatiðkai, daþniau herojiðkai mëgina srovei vadovauti, áspëdamas nuo po- vandeniniø uolø, rodydamas ðvyturius...“ (Brazaitis J. Cit. pagal A. Þemaitytës straipsná In Memoriam // Dienovidis, 1994). Tarsi testamentiná perspëjimà iðeinantiems dabar ið Lietuvos filosofas paliko þodþius: „Savo versmiø vanduo gaivesnis uþ sve- timø ðaliø vynà, savajai tautai laimëtoji ðviesa brangesnë uþ pasaulinio garso vardà. Tebûnie pirmuoju rûpesèiu, kad kûrybinë ðviesa neiðblëstø mumyse, besistengiant ja svetimuosius nuðvies- ti. Ne pasaulinë istorija ir ne visuotinë kultûra iðlaikys mûsø tau- tà gyvà, o tik mûsø paèiø tautinë kultûra“. Nors Lietuvoje yra iðleisti Juozo Girniaus „Raðtai“ (4 tomai, V., 1991–2001), mûsø dinamiðkame informacijos amþiuje jø, esan- èiø tik bibliotekose, nepakanka, reikëtø dideliu tiraþu valstybës lëðomis iðleisti knygà „Tauta ir tautinë iðtikimybë“, kad ji bûtø prieinama visiems dar nevisiðkai nutautëjusiems lietuviams, ið- versti jà á anglø kalbà, kad ji taptø prieinama visoms lietuviðkoms diasporoms uþsienyje. Tik taip iðliksime – patys ðviesdamiesi ir ðviesdami“ (Juozas Girnius).

157 BERNARDAS BRAZDÞIONIS

Minint poeto Bernardo Brazdþionio 100-àsias gimimo metines

Tepabunda krûtinës uþmigæ, Tepradës mûsø ðirdys vël plakti, Ir iðëjæ á vieðkeliø þygá, Ðviesiu rytu paversim tà naktá. Bernardas Brazdþionis

Bernardas Brazdþionis

Bernardo Brazdþionio, Lietuvos poetø karaliaus, jubiliejiniø renginiø maratonà pradëjo kaunieèiai, parengæ ir iðleidæ naujà jo eilëraðèiø rinktinæ „Sugráþimas“ (Kaunas, 2003). Vasario 5 dienà Lietuvos ateitininkai (Ateitininkø federacijos pirmininkas Vygan- tas Malinauskas) pakvietë á graþø jubiliejiná renginá Vilniaus ro- tuðëje, graþiai pavadintà „Bernardas Brazdþionis – jaunimo idealizmo ðauklys“. Vytës Nemunëlio mokyklos pradinukai maloniai nuteikë jø atlikto koncerto programële, buvo parodyta ið- trauka ið dokumentinio filmo „Vëtrose nepaklydæs“, Bernardo Brazdþionio eiles skaitë aktoriai Virginija Kochanskytë ir Petras Venslovas. Iki ðiol tebesiginèijama dël tikslios Bernardo Brazdþionio gimimo datos. Vieni tvirtina, kad ja reikëtø laikyti vasario 1-àjà, remdamiesi paties B. Brazdþionio liudijimu, kad Jis gimæs per

158 paèias Grabnyèias; enciklopedijose ir þinynuose nurodyta vasario 14-oji. Manau, tai – ne bëda. Vienas þymiausiø mûsø tautos poetø, tribûnø ir ðaukliø, perëmæs ið Jono Basanavièiaus „Auð- ros“, Vinco Kudirkos ir Maironio Tautos þadintojø estafetæ, ðven- èiant 100-àsias jo gimimo metines, tikrai nusipelnë, kad tos dienos tarp vasario 1-osios ir 14-osios bûtø uþpildytos ávairiais renginiais, minëjimais, koncertais, skirtais ðiai iðkiliai datai, jo eilëraðèiø skai- tymui. Lietuvos radijas vasario 1-àjà graþiai paminëjo poetà Bernardà Brazdþioná, ávertino jo didþiulá indëlá á Lietuvos laisvës ir nepri- klausomybës kovas, akcentavo jo kaip Tautos ðauklio ir tribûno vaidmená Lietuvos istorijoje. Laidoje dalyvavusi mokytoja ið Kre- tingos Aldona Kruðnevièiûtë (atsipraðau, jeigu nenugirdau ir ið- kreipiau pavardæ – O. V.) aiðkino, kad B. Brazdþionis, savo laiku garsëjæs kaip tribûnas ir ðauklys ir kvietæs á kovà, ðiuo aspektu jau prarado savo aktualumà, nes nepriklausomybës kovas jau laimë- jome; esame laisvi ir laimingi, ir dabar paèiais aktualiausiais jo kûryboje tampa jo eilëraðèiai vaikams, mokantys graþaus lietu- viðko þodþio ir skleidþiantys gërá bei groþá. Visiðkai pritariu antrajam mokytojos teiginiui, tikrai taip yra, bet pirmàjá – kategoriðkai atmetu. Neturime ðiandien nei tikros laisvës, nei tikros nepriklausomybës. Klaidþiojame, kaip ir Brazdþionio eilëraðtyje – komunizmo ir rusizmo pavergto proto naktyje. Apie tai liudija mûsø nutautëjæ ir suzombëjæ „pilieèiai“, keliantys á valdþià svetimtauèius svieto perëjûnus ir nusikaltëlius. Todël kol kas në vieno tautos ðauklio ir þa- dintojo kûryba neprarado savo aktualumo ir jo nepraras, kol Tauta neiðraus ið savo gyvenimo, protø ir vertybiø sistemø paèiø baisiausiø piktþoliø – nostalgijos komunizmui ir rusiz- mui. Gaila, kad po Kæstuèio Genio, perëmusio ið Bernardo Braz- dþionio Tautos þadintojo ir tribûno kûrybos estafetæ, mirties Lie- tuvoje taip ir neatsirado Þodþio, kuris su savo vëliava keltø ir

159 vestø mus á dvasiná atgimimà ir kovà su komunizmo liekanomis, iki ðiol nuodijanèiomis mûsø gyvenimà. Todël tautieèiams, ieð- kantiems dvasinës atramos, Bernardo Brazdþionio kûryba iki ðiol tebelieka neiðsenkanti gaivinanti versmë. Aèiû kaunieèiams, pabudusiems ir kenèiantiems dël Lietuvos nutautëjimo ir daug darantiems, kad tos negandos Lietuvoje lik- tø maþiau. Aèiû ir uþ Bernardo Brazdþionio „Sugráþimà“ (K., 2003). Ðá Poeto eiliø rinkiná á gyvenimà palydinti S. Dovydaièio pra- tarmë – reikðminga ir giliamintë. Jis raðo: „Tabariðkiø mokyklos salë pilnutëlë. Að pirmas mokinys ir dar ið tø, kuriuos veþë ir dar veð, ir að deklamuoju eiles. O uþ nugaros visas choras pro sukàstus dantis niûniuoja pritardamas: ...Kalnuos Altajaus puðys, pasilenkit, Aukðtyn tu debesis pakelk, sunkus Dangau... Margo ðilko suknele salëje sëdi motina mano ir ðluosto aðarà neklusnià. O POETO eilës jaudina ir kvapà gniauþia ir ásimena visam gyvenimui: ...Atgal atgræþk sparnus, vakari vëjau, Á Baltijos pakrantæ baltà gráþk. Laukuos pavasario kur brolis grûdà sëja. Sesuo kur ievø kvapsniui veria langus ir duris... Ir mes sugráþom, nors mus degino ir ðaudë. Sugráþom net ir tie, kurie iðëjæ nebuvom. Nors ne visi. Bet dainos ir Poetai gelbëjo kaip ginklas bunkeriuose ðaltuo- se ir miðkuos, kai tvarstëme þaizdas. Ir drëgnuose saugumo kar- ceriuose, kai alpome nuo ðalèio ir kanèiø. Be Poeto eiliø nebûtume iðtvëræ. Sugráþome ir aptvërëme savanorio kapà. Tik mano Motinos kapas neþinomas... Ir vël eiles kartoju, èia randu paguodà ir am- þiams liks jos nemariai ir Tavo Poete, ðviesus atminimas“ (Dovy- daitis S. Sugráþimas. K., 2003, p. 3, 4). Atmintis atgaivina vaizdà, kai Poetas, tribûnas, sugráþæs á Lie-

160 tuvà, pakëlæs rankà sveikino savo tëvynæ ir beldësi á mûsø jaunimo, tuntais ir bûriais traukianèio á Vakarus laimës ieðkoti, sielas, primindamas jiems sunkià pasaulio klajûno dalià, kurià priverstinai teko patirti pokario jaunimui: ...Ir einu tolyn, kaip vaikas, mielà motinà praradæs, Be takelio ir be kelio kryþkelëm didþiom einu, Kaip gimtø namø pakluonëje audros iðrautas medis, Nieku, niekur neprigijæs gyvenu negyvenu.

Ypatingai, ypatingai, ypaè vieno trokðtu – Kad pavargus nepriglaustø mûsø svetimi kapai, Kad iðvysèiau saulæ tekant ant baltø Paþaislio bokðtø Ir kaip gaudþia aleliuja Kauno Katedros varpai. Kitame eilëraðtyje jaunas poetas, su skausmu ðirdyje palikda- mas tëvynæ, klausia: Lietuva – mano Ðiaurës paðvaistë Ir gëlë sidabriniø rytø, Kas krauju tavo veidà nulaistë Ir ko raudi prie kryþkelës tu?

...Ak, norëèiau raudoti ið dþiaugsmo Ir pajust, kad po kojom esi, Lietuva, þemës þodi ðvenèiausias. Lietuva, þemës laimë ðviesi... Poetas þinojo, kad pavergtai tautai beliko vienintelë vertybë – jos Þodis, ákûnijantis ir dvasios laisvæ, ir viltá, ir amþinà Tautos sieká turëti savo laisvà ir nepriklausomà valstybæ. Poetas Þodá mato ir kaip jo Tautos ginklà jos kovoje uþ savo Tautos ir dvasios laisvæ: O, mûs ðventas lietuviðkas þodi, Ilgà naktá vergijoj kalëjæs, Ne kaip vergas ðiandien pasirodyk, Bet kaip laisvas pavasario vëjas.

161 Ðauk á þygá prieð svetimà jungà, Ið kapø kviesk pakilti vaidilà, – Apie skaudø likimà ir sunkø Uþmirðtøjø dienø teprabyla.

O, mûs ðventas lietuviðkas þodi, Kaip ramunë mûs þemëj praþydæs, Ið gimtøjø viensëdþiø ir sodþiø Tu, skambëk stebuklingas ir didis. Lietuviø pasaulëjautoje mûsø mirusieji neiðeina – jie gyvena ðalia mûsø, stebi mûsø elgesá ir veiksmus, padeda mûsø nelaimë- se ir skriaudose, uþtaria prieð Dievà, nes jie arèiau jo ir primena mums mûsø pareigas. Taip ir poetas Bernardas Brazdþionis, ste- bëdamas ið Anapus mûsø dienø moraliná nuosmuká ir chaosà Tau- tos dvasioje, beldþiasi á mûsø tautieèiø ðirdis „Paskutinio pasmerkto myriop þodþiu“: Man duotas þodis. Laisvas. Paskutinis. Ir savo kaltæ dar, kaip þaizdà uþmirðtà, nuplëðt galiu. Akte kaltinamajam pasakyta: nemylëjau að Tëvynës... Ne! Mylëjau, bet idealø neiðniekinau ðventø!

Maèiau jos veidà skausmo ir kanèios pervertà, Maèiau vergijoj jos laukus ir miestus jos graþius, Verkiau kaip kûdikis ið gailesèio ne kartà, Ir sàþinës nenuneðiau parduot á rinkà uþ graðius.

Verkiau kaip kûdikis, bet neðaukiau prieð vëjà, Ëjau tik neðinas tyliu skausmu po krûtine. Maèiau, kaip brolis broliui laisvæ vagia, bet tylëjau, Kaip be burnos... Að kaltas. Bauskite mane!

O kiek dabar kaltøjø-abejingøjø savo Tëvynës likimui Lie- tuvoje. Kiek jø iðduoda Lietuvà visokio plauko perëjûnams,

162 girtuokliams ir parazitams, ateinantiems á valdþià per rinkimus, kai rinkëjai, neva mylintys Tëvynæ, neina balsuoti. Jie pavojingesni uþ atvirus prieðus ir iðdavikus. Juos mes paþástame. O patys pavojingiausi dabar yra abejingieji... Ir ðie Poeto þo- dþiai skirti jiems, besimeldþiantiems svetimiems stabams, garbi- nantiems svetimas vertybes. Visiðkai pritariu Poeto þodþiams – ðie miniaþmogiai neverti gyvenimo, jø dvasia pasmerkta myriop. Nes ko gi vertas jø gyvenimas? Kokia jo prasmë? Tik – prikimðtas pilvas, palepinta papilvë ir dar viena pripildyta tua- leto duobë... Poetas Bernardas Brazdþionis savo tautos atgimimo kelyje ma- to dvi viena kità papildanèias gaires: Tikëjimà ir Tëvynës meilæ. Pirmasis kelias veda á sugráþimà prie Dievo, mûsø Tautos am- þinàjà vertybæ: Ið Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytà, Ið Tavo rankos ir ðviesi darbø diena, Ið Tavo rankos man ir laimë mano krito, Ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena. Tik per Tikëjimà Tauta atgaus dvasios ramybæ, ávertins jà kaip vertybæ. Tik Tikëjimas sugràþins mûsø Tautai taikà ir teisingumà, mûsø tëviðkës sodybø groþá ir paukðèio giesmæ, ir þydinèios gëlës kvapà, ir groþá, pasitenkinimà tuo, kà turi ið Dievo malonës. Ir tada ... bus ramu, ir man. Ir mano motinai, ir sesei, Ir mûs tëvø, ir mûsø protëviø kapams.... Ið Tavo rankø mûsø meilë þemës dvasiai Ir turtai dangiðki mums, bëdiniems vaikams. Antrasis kelias á dvasios atgimimà – tai meilë savo tëvynei ir budëjimas jos sargyboje: Mirtimi mes uþgrûdinti ir mirt nepabûgæ, Tik mirtis arba laisvë tebus atgaiva, – Prieð kiekvienà vergijon gràþinantá smûgá Smogiam laisvës ðventuoju þodþiu: LIETUVA

163 Budi narsûs pilënai parlamento rûmuos, Pabudëk, sesuva, irgi mudu eiva. Dienà naktá ugniakuro kylanèiuos dûmuos Dangø remia vilties ugnimi Lietuva. Ir dar apie mûsø dienas ir Viltá, negæstanèià, nuðvieèianèià kelià ir vedanèià: Kas paliko sieloj tau tà gilià þaizdà, Lietuva, juk tai ne tu? Nejaugi Tu? Pereisi, tikiu, Tu pereisi tà þaizdrà Pro bedugnæ vedanèiu krantu...

Áëjai á tunelá. Diena aptemo O taèiau dar ne naktis... Dar ne naktis Pro ðirdþiø girdþiu raudojimà neramø Ðviesà akys, apsiverkæ pamatys...

Einanèià Tave Vilties iðgelbës gëlës Pasodintos… gintos Vieðpaties valia Þiba, þiba, þiba... þiburëlis Tunelio tamsaus, regiu, paèiam gale. Ðá eilëraðtá poetas Bernardas Brazdþionis padovanojo „Lie- tuvos aidui“, ir mes, aidieèiai, juo labai didþiuojamës. 2007 m.

164 ADOLFO IR JADVYGOS DAMUÐIØ ÐEIMA

Jadvyga ir Adolfas Damuðiai

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ juos visada matydavome kartu. Adolfas Damuðis (1908 06 16–2003 02 27) – aukðtas, liek- nas, besiðypsantis, besidþiaugiantis atgauta Lietuvos laisve ir laimëjimais, besisielojantis dël jos nesëkmiø. Ji, Jadvyga Pðibils- kytë-Damuðienë – visada elegantiðka, geranoriðka, maloni, balta kaip pavasará obelëlë ir, atrodo, niekada dël to nesisielojusi, visada atrandanti gerà þodá sutiktajam, padràsinimà veikloje. Visada malonu buvo juos sutikti Vilniaus ir Kauno universitetø auditorijose, konferencijø salëse, iðgirsti jø iðmintingà þodá, akinantá neprarasti vilties ir pasiaukojamu darbu greitinti jos realizavimà. Visiems mums jie atrodë kaip tvirtos lietuviðkos ðeimos eta- lonas, á kurá reikia lygiuotis ir imti pavyzdá. Apie prof. Adolfà Damuðá ne kartà raðiau ávairiomis progomis: kaip apie mokslininkà (Þymieji XX amþiaus Lietuvos mokslininkai. V., 2009), politikà, visuomenës veikëjà (vieðojoje spaudoje). Jadvygos Damuðienës bièiule Lietuvoje ir jos biografe

165 tapo dr. Aldona Vasiliauskienë. Jos darbais mielai pasinaudosiu, siekdama atskleisti Jadvygos Damuðienës indëlá á lietuvybës sklaidà iðeivijoje bei iðeivijos jaunosios kartos ugdymà tautiðkumo dvasia. Adolfas Damuðis 1928 metais baigë Panevëþio gimnazijà, 1934 m. – Vytauto Didþiojo universiteto Technikos fakultetà, ágy- damas chemijos inþinieriaus technologo specialybæ. Uþaugæs gra- þioje katalikiðkoje ðeimoje A. Damuðis anksti ásitraukë á ateitininkø veiklà. 1930–1931 m. tapo Moksleiviø ateitininkø sà- jungos pirmininku. Ypaè þavëjosi filosofo Antano Maceinos darbais ir jo asmenybe. 1936 m. kartu su juo tapo deklaracijos „Á organiðkosios vals- tybës kûrybà“, paskelbtos „Naujosios Romuvos“ þurnale, signatarais. Deklaracijoje abu ðviesuoliai, „regëdami pavojingai besiklostanèià tarptautinæ situacijà ir didëjanèià socialinæ atskirtá ðalies viduje, bandë siûlyti bûdus reformuoti autoritariná tautiná reþimà, valstybës þlugimo iðvakarëse likusá be deramos politinës atramos visuomenëje ir tesilaikiusá valstybiniø jëgos struktûrø galiomis“ (Valiuðaitis V. Kapitalistinës dvasios þymë // Lietuvos þi- nios, 2008, sausio 31, p. 14). 1937–1938 m. A. Damuðis specializavosi Berlyno ir Frankfur- to universitetuose. 1937 m. vedë mokytojà ateitininkæ, baigusià Klaipëdos pedagoginá institutà, Jadvygà Pðibilskytæ. Jie prisiekë vienas kitam amþinà meilæ. Visà gyvenimà liko iðtikimi duotai priesaikai. 1940 m. A. Damuðis apgynë daktaro disertacijà „Ge- leþies ir aliuminio deginiø santykio átaka á cemento susitrauki- mà“, buvo pakviestas dëstyti chemijos disciplinø Vytauto Didþiojo universitete. Rusams okupavus Lietuvà, Adolfas Damuðis su iðti- kimiausiais bendraminèiais ásitraukë á pogrindiná pasiprieðinimo judëjimà, aktyviai dalyvavo Lietuvos aktyvistø fronto, vëliau Lietuviø fronto, dar vëliau Vyriausiojo Lietuvos iðlaisvinimo komiteto (VLIK’o) veikloje. Jadvyga visuose jo þygiuose ir su- manymuose tapo iðtikima talkininke. 1941 m. birþelio 22–28 d. Adolfas Damuðis tapo vienu ið Tautos sukilimo organizatoriø. Pra-

166 sidëjus karui ir sukûrus Laikinàjà Lietuvos vyriausybæ A. Damu- ðis joje tapo pramonës ministru. Neilgai. Vokietis pasirodë esàs toks pat okupantas kaip ir rusas, tik rusas raudonos spalvos – ko- munistinës, o vokietis rudos – nacistinës ideologijos. Abi jos buvo broliai dvyniai, vienodai plëðrios ir vienodai naikinanèios pavergtàsias tautas ir fiziðkai, ir dvasiðkai. 1944 m. birþelio 16 d. A. Damuðis kartu su kitais Laikinosios vyriausybës nariais gesta- po buvo suimtas ir ákalintas Vokietijoje. Jadvyga, kaip kadaise Rusijos dekabristø þmonos, nors buvo po sunkios operacijos, pa- siëmusi abu maþameèius sûnus Vytená ir Sauliø ir jau gerokai pa- gyvenusius tëvus, ryþosi vykti á Vokietijà ir bet kokia kaina kalëjimuose surasti savo vyrà. Jai pavyko já rasti Miuncheno ka- lëjime ir iðgelbëti nuo bado mirties. Kai frontui artëjant prie Vo- kietijos kaliniai ið Miuncheno buvo perveþti prie Ðveicarijos sienos, Jadvyga su ðeima taip pat persikëlë ið Miuncheno ir apsigyveno kaimelyje netoli kalëjimo. Ten ir surado savo ðeimà A. Damuðis, JAV kariuomenës iðlaisvintas ið kalëjimo. Jis svërë tik 46 kg. At- gavæs sveikatà A. Damuðis kurá laikà mokytojavo, buvo net pabë- gëliø lietuviukø mokyklos direktorius. 1947 metais Damuðiø ðeima emigravo á JAV, á Klyvlendà. Èia A. Damuðis ásidarbino daþø pra- monës cheminiø tyrimø firmoje, aktyviai dalyvavo Amerikos lie- tuviø visuomeninëje veikloje: tapo Amerikos lietuviø Romos katalikø federacijos pirmininku, Lietuviø katalikø mokslo akademijos nariu, Tautos fondo nariu, Lietuviø enciklopedijos, lei- dþiamos Bostone, chemijos technologijos skyriaus redaktoriumi, aktyviai bendradarbiavo Amerikos lietuviø spaudoje, raðë straipsnius á „Draugà“, „Ateitá“, „Á Laisvæ“, „Lietuviø dienas“, „Pasau- lio lietuvá“. Jadvyga Damuðienë ásitraukë á katalikiðkàjà lietuviø veiklà: iðeivijos lietuviukus mokë lietuviø kalbos ir literatûros, rëmë vargingai gyvenanèias lietuviø ðeimas, parûpindavo jiems pastogæ ir darbà, dainavo lietuviðkos dainos moterø kvartete, gie- dojo baþnyèios chore. Ástojo ir baigë Veino universitetà Detroite, tapo menotyrininke. Visur jos buvo pilna. Daug metø J. Damuðienë

167 dirbo lietuviðkoje ðeðtadieninëje mokykloje. Lietuviø ðeimø vaikai mokësi angliðkose mokyklose, savaitgaliais juos viliojo ávai- rios iðvykos su bendraklasiais, sporto, golfo klubai ir ávairiausiø bûreliø veikla savo mokyklose, todël ðeðtadieniniø lietuviðkø mo- kyklø vadovams ir mokytojams reikëdavo ypatingo iðradingumo, kad vaikai ðeðtadienius norëtø leisti jose. Tokie jie ir buvo. Reþi- savo lietuviðkus spektaklius vaikams, sugalvodavo visokiø pramo- gø. J. Damuðienë su vaikais statë spektakliukus, reþisavo Bernardo Brazdþionio „Meðkiukà Rudnosiukà“, Salomëjos Nëries „Eglæ þalèiø karalienæ“ ir kt. Vaikø tëvai noriai lankydavo tuos spektaklius, jais dþiaugdavosi. 1955 m. Damuðiams kilo idëja organizuoti lietuviðko Ameri- kos jaunimo vasaros poilsio stovyklà, kad joje lietuviukai ið visos Amerikos galëtø susipaþinti, pabendrauti lietuviðkai, o susipaþi- næ gal ir kurti lietuviðkas ðeimas. Taip 1957 metais graþioje vietoje uþ Detroito, prie eþero, ákurta lietuviø jaunimo stovykla „Dainava“, dabar pavadinta A. Damuðio vardu ir veikianti iki ðiol. Stovyklos spiritus movens tapo Jadvyga Damuðienë. Ji buvo ir administratorë, ir mokytoja, ir korespondentë, ir renginiø orga- nizatorë. Kaip raðo jos biografë dr. Aldona Vasiliauskienë: „Jad- vyga mokë visus savo pavyzdþiu, darbais – niekada nesibodëjo valyti ir tvarkyti ateitininkø stovyklos patalpas, parengiant jas naujai pamainai. Gebëjo uþdegti jaunimo ðirdyse meilæ Lietuvai, jos istorijai, paproèiams. Bûdama giliai tikinti, ji mokëjo tikëjimà per- teikti ir jà supusiems. Jadvyga Damuðienë buvo ne tik pavyzdin- ga savo vaikø Motina, bet tapo mylinèia Motina visiems lietuviukams, atvykstantiems á „Dainavà“ (Vasiliauskienë A. Tarsi Anglijos karalienë: Jadvygai Damuðienei atminti // Lietuvos aidas, 2010, rugsëjo 8, p. 7). Mëgstamiausias jos posakis buvo: „Ne- svarbu, kad gimëte ne Lietuvoje. Svarbu, kad gimëte lietuviðkose ðeimose, todël ir esate lietuviai“. Vyskupo metropolito Sigito Tamkevièiaus nuomone, „Dainava“ ir ypaè Jadvyga Damuðienë, „ugdë lietuvius ir dabar ugdo lietuvybæ ir katalikybæ“. Jie abu

168 (Adolfas ir Jadvyga – O. V.) tapo ateitininkø ðvyturiais... þadino dvasiniø vertybiø ilgesá“. Norëdama bûti arèiau savo ákurtos vasaros stovyklos, Damuðiø ðeima persikëlë gyventi á Detroità, jau iðëjæ á pensijà – á Èikagà, lietuviø iðeivijos kultûros centrà (èia jie gyveno 1983–1997 m.), dalyvavo visuomeninëje lietuviðkoje ir katalikiðkoje veikloje. Uþ katalikiðkàjà veiklà Popieþius Jonas Paulius II Adolfà Damuðá apdovanojo Ðv. Silvestro ordinu (1984). A. Damuðio nuopelnus Të- vynei graþiai ávertino ir Lietuvos Vyriausybë. 1995 metais jis buvo apdovanotas Vyèio Kryþiaus 3-iojo laipsnio ordinu, 1997 metais A. Damuðiui Vytauto Didþiojo universitetas suteikë Garbës daktaro vardà. 1978 m. A. Damuðio iniciatyva ir didþia dalimi jo parengta Lietuviø fronto bièiuliø leidinyje „Á laisvæ“ pasirodë studija „Cre- do“, kurioje, sekant filosofo Antano Maceinos idëjomis, buvo ap- tartos pagrindinës valstybingumo vertybës – þmogaus laisvë ir socialinis teisingumas. Socialinis teisingumas ir anoje prieðkario nepriklausomoje Lietuvoje ir dabartinëje Lietuvoje – nerealizuoti. Taip ir liko tik idealu, kaip raðo Vidmantas Valiuðaitis, „prie kurio Lietuvai per visà savo istorijà niekad nepavyko net priartëti“ (Va- liuðaitis V. Kapitalistinës dvasios þymë // Lietuvos þinios, 2008, sausio 31, p. 14). Studijoje raðoma: „Socialinë sritis yra pats pagrindinis dirvonas, kuris turi bûti suartas. Mûsø visuomenë, ypaè jaunuomenë, tegali bûti paveikta bei pajudinta naujomis mo- derniomis socialinëmis idëjomis. Jos turës bûti svetimos prievar- tinei politikai be moralës. Socialinis teisingumas, bendrasis labas, demokratijos politinë, ûkinë, socialinë, kultûrinë ir tarptautinë – tai ateities gairës. Mûsø lietuviðkoji visuomenë yra keista ir lëkð- tai burþuazinë. Ji tegali bûti sukrësta naujø socialiniø idëjø, nu- kreiptø prieð smurtu vykdomà komunizmà ir anemijoje sukritusá liberalizmà“ (Ten pat). Vidmantas Valiuðaitis, komentuodamas A. Damuðio studijà, savo ruoþtu teigia: „Dvasiniai burþujai gyvena visuomet, kadangi

169 tai amþinas þmogaus tipas, kuris, susiklosèius atitinkamoms so- cialinëms sàlygoms, itin iðryðkëja. Burþuaziðkumas pasiþymi dvasiniu lëkðtumu, materialiniø gërybiø suabsoliutinimu ir naudos veiksnio iðkëlimu á aukðèiausiø vertybiø rangà. Burþujum, anot A. Maceinos, tampama tuomet, kai þmogus „prikimba prie me- dþiagos pavirðiaus ir kai medþiagos idëjà jis iðkeièia á medþiagos duodamà naudà“. Naudingumo apskaièiavimas, racionalizmas, gamtos pasaulio apvaldymas, gyvenimo sutechninimas, taupumas yra bûdingos kapitalistinës dvasios þymës, taèiau charakteringiau- sioji jø, lakiu A. Maceinos pastebëjimu, yra „kiekio meilë ir prisi- riðimas prie krûvos“... nenuostabu, kad A. Maceina vienodai kritiðkai vertino ir kapitalizmà, reikalaujantá, kad „þmogus savo asmenybæ paaukotø ekonomikos paþangai ir ekonomikos reika- lavimams“, ir komunizmà bei nacionalizmà, kurie prievartauja þmogø nusilenkti „klasës ar tautos psichologijai ir josios instink- tams“. A. Maceinos ásitikinimu, þmogaus, kurio asmuo „krikð- èionybëje turi absoliutinës vertës“, nedera palenkti ûkio, technikos ar klasës poreikiams. Prieðingai – tiek ûkis, tiek technika, tiek socialiniø grupiø raiðka valstybëje turi tarnauti taip, kad susida- rytø sàlygos asmeniui iðlaikyti savo vertingumà bei iðplëtoti pri- gimtines galias, kadangi „asmenybës laisvë yra aukðèiausias principas, kurá respektuoja net pats Dievas... Kas iðduoda ne- kaltà þmogø, kurá turi pareigos ginti, tas nusilauþia moraliná nu- garkaulá“, – savo laiku raðë filosofas Antanas Maceina ir tai jo minèiai besàlygiðkai pritarë A. Damuðis. Todël ir A. Damuðiui socialinës demokratijos idëja, greta tëvynës laisvës, atrodë svarbiausia „socialinës veiklos kryptis, kuri demokratijà prapleèia á socialinæ ir ûkinæ sritis. Tuo yra siekiama, kad tikrovëje kiekvienas kraðto gyventojas bûtø ir kraðto ûkinës gerovës dalininkas“ (Ten pat). Jadvygos ir Adolfo Damuðiø ðeimoje gimë ir uþaugo keturi vaikai: Vytenis (g. Lietuvoje 1940 m. vasario 28 d.). Dabar jis – socialiniø mokslø daktaras, Purdeu universiteto profesorius, At-

170 eitininkø ðalpos fondo direktorius. Saulius (irgi gimë Lietuvoje 1940 m. geguþës 31 d.) dabar – þymus kompiuteriø specialistas Amerikoje, dirba pagal specialybæ paþangioje kompiuteriø kom- panijoje. Indrë (gimë 1946 m. Vokietijoje, mirë Amerikoje jauna, sulaukusi vos 33 metø, susirgusi vëþiu) ir Gintë Damuðytë trejus metus vadovavo Lietuviø informacijos centrui (jis veikë kaip Lietuviø katalikø religinës ðalpos padalinys Katalikø baþnyèiai, sàþinës laisvës kaliniams bei þmogaus teisiø gynëjams remti; 1991 m. G. Damuðytë buvo viena pirmøjø Lietuvos Respublikos misijos prie Jungtiniø Tautø delegacijos sudëtyje. Nuo 1992 me- tø ji oficialiai tapo diplomate. Jai teko bûti lietuviø delegacijos vadove prie Europos Sàjungos ir Bendradarbiavimo organizacijos, ambasadore Austrijos Respublikoje, kartu ambasadore Slo- vakijoje ir Slovënijoje, nuo 2001 m. – Lietuvos atstovë prie NATO, nuo 2008 m. – Lietuvos ambasadorë Kanadoje. Nuo 1989 m. A. Damuðis daþnai lankësi Lietuvoje. 1997 m. birþelio 12 d. Jadvyga ir Adolfas Damuðiai gráþo á Lietuvà. Èia aktyviai ásitraukë á Lietuviø katalikø mokslø akademijos veiklà, skaitë paskaitas, vaþinëjo po Lietuvà, dalyvavo konferencijose. „Laisvosios Europos“ radijo paklaustas, kas lëmë jø apsisprendi- mà ið klestinèios ir saugios Amerikos gráþti á beatsikurianèià ir sunkiai ekonomiðkai besiverèianèià Lietuvà, Adolfas Damuðis at- sakë: „Meilë Lietuvai. Að tikiu Lietuva, tikiu tauta. Esam perëjæ ugná ir vandená. Iðlikom. Ir tie, kurie iðlikom, galim susiburti ir atstatyti savo kraðtà. Tauta gali keistis. Ir keistis á geràjà pusæ“ (Valiuðaitis V. Ten pat). Adolfas Damuðis buvo vienintelis Lietuvoje gyvenæs Lietu- vos Laikinosios vyriausybës ministras. Jis noriai liudijo Lietuvos sudëtingà 1940–1944 metø laikotarpá savo kalbose Seime, Vyriau- sybëje, vieðose auditorijose. Iðliko jo solidi knyga apie Lietuvos gyventojø aukas. Ði knyga – iki ðiol nepaneigta atskaitos pozicija, tikslinant abiejø okupacijø – raudonosios ir rudosios – genocido aukø skaièiø Lietuvoje.

171 Jadvyga Damuðienë aktyviai ásitraukë á Lietuvos ateitininkø veiklà, skatino jos plëtrà, savo iðmintingais patarimais prisidëjo prie jos veiklos krypèiø formavimo, ateitininkø vasaros stovyklø organizavimo Berèiûnuose, netoli Panevëþio. Ji buvo apdovanota Ateitininkø federacijos padëkos raðtu „Uþ ilgametæ veiklà, glo- bojant ir auklëjant ateitininkus, steigiant ir rengiant „Dainavos“ stovyklà, darniu ðeimos gyvenimu ir uoliu talkininkavimu savo velioniui vyrui Adolfui Damuðiui parodant, kaip vaisingai ágyven- dinamas ðeimyniðkumo principas“ (Vasiliauskienë A. Tarsi Anglijos karalienë: Jadvygai Damuðienei atminti. 1. Ateitininkai pagerbia savo mokytojà // Lietuvos aidas, 2010 rugpjûèio 21, p. 5). Viename ið paskutiniøjø susitikimø su Kauno miesto birutietë- mis Jadvyga Damuðienë, patyrusi pedagogë, kalbëjo, kad „Ge- riausiø rezultatø pedagogikoje galima pasiekti tuomet, kai ðeima, mokykla ir Baþnyèia dirba ta paèia kryptimi. Be ðitos vienybës sunku iðvengti bjaurasties: ðiurpina jaunimo „ðventës“ prie Þa- liojo ir Baltojo tiltø: alkoholis, narkotikai, prostitucija, net þmogþu- dystë...“ (Kaèerauskienë A. Tautos ðventëje – garbinga vieðnia // XXI amþius, 2002 gruodþio 11, p. 4). Adolfas Damuðis mirë Vilniuje 2003 metø vasario 27 dienà, Jadvyga Damuðienë – 2010 metø kovo 4, vieðëdama pas sûnø Amerikoje. Jos palaikai parveþti ir palaidoti ðalia vyro Adolfo Damuðio mûsø Tautos panteone – Petraðiûnø kapinëse. Uþgeso ne tik ateitininkø, bet ir visos lietuviø Tautos ðvytu- riai, visà savo gyvenimà skyræ Lietuvos valstybës atkûrimui, tautos gerovei, jos ðvietimui ir ugdymui.

172 3.2. TAUTOS FONDAS – DEGUONIES PAGALVË DÛSTANÈIAI LIETUVYBEI LIETUVOJE

Kaip jau raðëme straipsnyje „Kad Tautos gyvybës medis þaliuo- tø ir lapotø...“, buvæs Pasaulio lie- tuviø bendruomenës pirmininkas, patyræs ir iðmintingas þmogus Bro- nius Nainys, kelis kartus lankæsis Lietuvoje, jau 1995 metais suvokë, kad lietuvybës Lietuvoje yra likæ maþiau negu Amerikos lietuviø bendruomenëje, o ir ta pati, kurios gyvybë vos berusena, dûsta nuo kosmopolitø ir sovietiniø interna- cionalistø nuoþmaus smaugimo. Matyt, tada ir gimë ðviesiausiø Jurgis Valaitis Pasaulio lietuviø bendruomenës þmoniø galvose mintis, kad lie- tuvybæ pirmiausia reikia gelbëti paèioje Lietuvoje. Mums nëra þinoma Lietuvos mokyklø ádukrinimo prieðisto- rë. Þinome, kad tà graþià iniciatyvà ir projektà Tautos fondas pra- dëjo vykdyti 1995 metais. Per tà laikà jis Lietuvoje jau ádukrino 130 mokyklø. Kaip pabrëþë Tautos fondo Mokyklø ádukrinimo komisijos pirmininkë dr. Nijolë Braþënaitë-Paronetto, „Tautos fondas pageidavo, kad pinigai ádukrinimui bûtø panaudoti ðvieti- mui, tautiniam, doroviniam, krikðèioniðkam jaunimo auklëjimui bei teisingam Lietuvos istorijos dëstymui“ (Tëviðkës ðviesa, 2002, spalio 15, p. 3). Tautos fondo tarybos pirmininkas Jurgis Valaitis – daþnas sve- èias Lietuvoje. Susipaþinæs su èia leidþiamais laikraðèiais Tautos fondo atstovu Lietuvoje jis pasirinko „Valstieèiø laikraðèio“ prie- dà „Tëviðkës ðviesa“, leidþiamà Lietuvos mokytojams 20 000 egz. tiraþu.

173 „Tëviðkës ðviesa“ iðeina du kartus per mënesá. Jà redaguoja Bernardas Ðaknys, talentingiausias Lietuvos þurnalistas, raðantis ðvietimo klausimais, iðsaugojæs dvasioje lietuvybës ðviesà ir jà sklei- dþiantis. Ðiauliø rajono Raudënø pagrindinës mokyklos direkto- rë Zita Bezarienë Tautos fondà ir „Tëviðkës ðviesà“ ávertino kaip dvasingumo ðaltinius, kurie „gyvi, alsuojantys Lietuvos ateitimi“ praskaidrina nelengvà mokytojo darbà (Bezarienë Z. Dvasingu- mo ðaltiniai // Tëviðkës ðviesa, 2003, birþelio 17, p. 1). Jurbarko Naujamiesèio vidurinës mokyklos direktorë savo laiðke Jurgiui Valaièiui raðë: „Aèiû Jums ir visam Tautos fondui uþ priedà „Të- viðkës ðviesa“... Èia randame tautinæ dvasià“. Ji papasakojo apie tautinio ir religinio auklëjimo renginius Naujamiesèio vidurinëje mokykloje, joje aktyviai veikianèias maironieèiø, jaunøjø miðki- ninkø, skautø organizacijas, þymiausiø Lietuvos þmoniø arkivys- kupo Sigito Tamkevièiaus, Lietuvos laisvës kovotojos Nijolës Sadûnaitës lankymàsi mokykloje, knygø pristatymus, mokyklos draugystæ su Karaliauèiaus mokyklomis, puikià dvasinæ atmosfe- rà mokykloje, pasiaukojanèius taurius mokytojus, puikius moks- leiviø mokymosi rezultatus (Gulbinienë R. Skubëkime daryti gera! // Tëviðkës ðviesa, 2001, lapkrièio 20, p. 1). Tautos fondo parama ádukrintoms mokykloms dvejopa: 1) materiali, teikiama pinigais, kompiuteriais, knygomis ir kitomis dovanomis, padedanèiomis mokykloje ágyvendinti lietuvybës puoselëjimo programà; 2) dvasinë – idealistinë, teikiama „Tëvið- kës ðviesoje“ per Tautos fondo nariø publikacijas, gaivinanèias lietuviðkumà, ir Tautos fondo tarybos pirmininko Jurgio Valaièio laiðkus mokytojams. Abi ðios kryptys – materiali ir dvasinë – reikalingos Lietuvos mokykloms, papildo viena kità, harmonizuoja pilietinio ir tautinio ugdymo sieká. Ukmergës rajono Pabaisko pagrindinës mokyklos mokiniai ir mokytojai dëkoja Tautos fondui, jo tarybos pirmininkui Jurgiui Valaièiui ir dr. Roþei Ðomkaitei uþ atsiøstus kompiuterius, spaus-

174 dintuvà, knygas, praturtinusias mokyklos bibliotekà, popieriø ir spalvotus pieðtukus, kuriais „mûsø mokiniai pieð graþius mûsø kraðto vaizdus ir jo ðlovingà praeitá“ (Jastèembskienë J. Aukðtai- tiðka padëka // Tëviðkës ðviesa, 2002, birþelio 17, p. 1). Turgeliø vidurinës mokyklos direktorë A.Voverienë ir infor- matikos mokytoja J. Adamoviè dëkoja Tautos fondo atstovei Karilei Arnold uþ mokyklai ið Ðvedijos atsiøstø 10 kompiuteriø. Jais naudojasi pradiniø ir aukðtesniøjø klasiø moksleiviai bei mokytojai. Mokiniai kompiuteriais pieðia, spausdina, atlieka ávairias uþduotis (Tëviðkës ðviesa, 2003, birþelio 17, p. 2). Tik Tautos fondo paramos dëka suremontuota Ðalèininkø r. Dieveniðkiø „Ryto“ vidurinë mokykla. Joje – 53 moksleiviai ir 12 mokytojø. Ásteigta kompiuteriø klasë, Èingø ir Sinkiø ðeimø fondai padëjo mokyklai ásigyti vadovëliø ir groþinës literatûros, fi- nansavo moksleiviø ekskursijas (Andriuðkevièiûtë D. Dieveniðkiø vaikai // Tëviðkës ðviesa, 2002, spalio 15, p. 1, 2). Tautos fondo ádukrinta Vilniaus rajono Bezdoniø „Saulëte- kio“ pagrindinë mokykla jau atðventë savo deðimtmetá. Joje mokosi 170 moksleiviø. Mokyklos direktorë Auðrelë Ðatienë sako, kad Tautos fondo atstovë Eugenija Bulotienë „...man buvo ir yra lyg geroji sesë, o mûsø vaikams – lyg motina“ (Ðaknys B. Karti pelynø duona // Tëviðkës ðviesa, 2002, vasario 19, p. 1). Mokyklà globoja net keli Tautos fondo atstovai: p. Stasys Kligus dovanojo pinigø, uþ kuriuos mokykla ásigijo kompiuterá, p. Bronë Karðkienë ne kartà mokyklai atsiuntë ávairiausiø dovanø, Irena ir Eugenijus Slavinskai ið Floridos subûrë mokyklos rëmëjø bûrelá, mokyklai kompiuteriø ir knygø padëjo ásigyti Elena ir Meèys Krasauskai, Ona ir Pranas Michelevièiai, Bronë Miklienë. Kaip raðo þurnalis- tas Bernardas Ðaknys, Tautos fondo, jo rëmëjø ir puikiø pedago- gø dëka „mokykla – kaip tikras saulëtekis, neðantis ðviesiàjà dienà. Miestelio þmonës, susirinkæ á ðventæ (mokyklos ákûrimo deðimt- meèio minëjimà – O. V.), dþiûgavo, kad á Bezdonis áþengë Lietu- va. Skambiai aidëjo mokyklos giesmë „Mes saulës vaikai“. Aèiû

175 Auðrelei Ðatienei, aèiû mokytojams, kad sukûrëte ðiuos saulës namus. Valgydami karèià pelynø duonà, kæsdami nepriteklius, jûs at- neðëte ir neðate kraðtui ðventà lietuviø kalbà (Ðaknys B. Ten pat). Ne kartà ir mane á savo renginius buvo pakvietusi, mano nuomone, pati lietuviðkiausia Vilniaus mieste „Sietuvos“ vidurinë mokykla, ádukrinta Tautos fondo (kol jos direktoriumi buvo talentingas pedagogas A. Grauslys). Èia tautinis ir pilietinis ugdymas tapo ðios mokyklos savastimi, tarsi duona kasdienë, tarsi oras ir vanduo. Mokinius ir jø tëvus kasmet nudþiugina iðradingai organizuojamos Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir Motinos dienos ðventës. Ilgai mokiniø ir jø tëvø bei mokytojø atmintyje iðliks áspûdingi „Sietuvos“ mokykloje organizuoti renginiai – „Duonos ðventë“, „Medis – mano brolis“, „Skaièiai senovës lietuviø gyvenime“, „Senasis dvaras“ (pagal Ðatrijos Raganos romanà „Sena- me dvare“, „Mes atëjome ið XX amþiaus“ (pagal O. Voverienës knygà „Þymiosios XX amþiaus Lietuvos moterys“, „Lino ðven- të“, padovanota ir Vilniaus pedagoginio universiteto dëstytojams, ir studentams. Visø ðiø renginiø spiritus movens – neiðsenkan- èios energijos, reto talento ir iðradingumo, niekad nepavargstan- ti ir neiðsenkanti idëjø mokytoja Janina Lukoðevièienë ir 20 jos jaunø bendraþygiø bei kolegiø D. Kasinskienë, I. Guèienë, A. Sa- baliauskienë, D. Katyðovienë, J. Goptaitienë, V. Mikðienë, N. Èiukðienë ir kitos (Tëviðkës ðviesa, 2002, vasario 19, p. 3). Kartais negali atsistebëti, kokiø reto groþio, Vaiþganto þodþiais tariant, „deimanèiukø“ dar turime Lietuvoje. Gaila, kad nëra kam pasirûpinti, jog jie tautoje ir jos istorijoje suþibëtø visomis savo talento saulës spektro spalvomis. Kiek daug bûtø padaryta. Kiek saulës karoliukø bûtø pasëta jaunøjø ðirdyse. „Tëviðkës ðviesoje“ spausdinami p. Jurgio Valaièio laiðkai mokytojams – tikra tautiðkumo tyroji versmë, gaivinanti sielà, kelianti asmenybæ. Kartu tai ir programa Lietuvos mokytojams, dirbantiems Tautos fondo ádukrintose mokyklose ir siekianèiose ádukrinimo.

176 Laiðke jau minëtai Raudënø mokyklos direktorei Zitai Beza- rienei Jurgis Valaitis dëkoja uþ jos „Tëviðkës ðviesos“ puslapius, kuriuose spausdinami moksleiviø raðinëliai konkursui „Esu lietuvis (lietuvë) ir tuo didþiuojuosi“. Jis akina Lietuvos mokytojus nepamirðti Birþelio 14-osios, Gedulo ir vilties dienos, nes „dabartinis jaunimas dar turi galimybæ iðgirsti gyvà þodá ið tø dienø. Tad kuo prasmingiau ir plaèiau skleiskime tiesà apie iðveþimus ir apie Lietuvos partizanø didvyriðkas kovas su okupantais“ (Tëvið- kës ðviesa, 2003, birþelio 17, p. 1). Tarsi atsiliepdamas á tà J. Valaièio laiðkà, Pakuonio (Prienø r.) pagrindinës mokyklos moksleivis Valdas Baranauskas paraðë apie jo mokykloje veikiantá kraðtotyros muziejø, kurá ákûrë ir tvarkë mokytoja Irena Gedminaitë, dabar já tvarko mokytoja lituanistë Ona Zmiejauskienë. Muziejus tapo kultûros þidiniu. Á jo veiklà átraukti mokyklos moksleiviai. Jie surinko medþiagà ir paraðë ra- ðinius apie lietuviø kovas uþ laisvæ, „Lietuviø kariuomenës ir ne- tekèiø istorijà“, dalyvavo Varniuose organizuotoje stovykloje „Þemaièiø apygarda“, kurioje vyko seminaras moksleiviams „Po- kario istorija jaunimui“ (Baranauskas V. Aèiû uþ gyvenimo krai- tá // Tëviðkës ðviesa, 2003, birþelio 17). Kitame laiðke Alsëdþiø vidurinës mokyklos (Plungës r.) di- rektoriui Leonui Mockûnui Jurgis Valaitis gerai ávertino tos mokyklos (joje mokosi 460 moksleiviø) patyrimà, organizuojant gynybiná-pilietiná ugdymà per Ðauliø organizacijà, mokyklos ben- dradarbiavimà su generolo Jono Þemaièio Lietuvos karo akademija, sveikino toká mokyklos uþmojá ir „teisingà poþiûrá á valstybës gynimo svarbà, turintá gilià prasmæ ir naudà“. Jis taip pat pasi- dþiaugë „Tëviðkës ðviesos“ iniciatyva organizuojant moksleiviø raðiniø konkursà „Kaip að suprantu demokratijà Lietuvoje“. Laið- ke jis raðë: „Tai dþiuginantis reiðkinys, kuris stiprina viltá, kad demokratijos idëjos ir tautinë savimonë stiprëja“ (Tëviðkës ðviesa, 2002, spalio 15, p. 1). Atsakydamas á mokytojos Rimgailës Gulbinienës laiðkà,

177 Jurgis Valaitis surado þodþiø, kurie ne tik ðildo, kelia ir ákvepia: „Aèiû uþ laiðkà, nes jis patvirtina, kad Lietuva – gyva. Iðkentusi sovietmetá, ji tarytum rugio daigas pavasará kyla á saulæ, á lietuvið- kà rytojø... Kylama per mokyklas ir atsidavusius mokytojus... Aèiû uþ ðviesà, kurios dëka mokykla apsivalo nuo sovietmeèio nulem- to palikimo“ (Tëviðkës ðviesa, 2001, lapkrièio 20, p. 1). Tik kaip nedaug ðiais laikais Lietuvoje tokiø mokyklø ir tokiø mokytojø turime... Laiðke Kauno Senamiesèio pradinës mokyklos mokytojai Danutei Abramavièienei Jurgis Valaitis dëkoja ir dþiaugiasi jos iðleista knyga „Paþink Tëvynæ ir save“, uþ jos skiepijamà meilæ Tëvynei, uþ ribø tarp gërio ir blogio suvokimà, jos kritiðkà poþiû- rá á abejingus savo tautai ir savo valstybei mokytojus. Jis ypaè akcentavo: „Tautiniø vertybiø diegimas mûsø paèiø maþiausiø moksleiviø sieloje yra ypatingos svarbos... Tautos fondà dþiugina, kad viena mokykla imasi atsakomybës ne tik uþ mokiniø tautiná ugdymà, bet ir padeda ðeimoms atgauti per sovietmetá prarastas tradicijas, kurios anksèiau rëmësi aukðta morale, sàþiningumu, ið- tikimybe tautos idealams“ (Tëviðkës ðviesa, 2003, balandþio 15, p. 1). Tautos fondo tarybos pirmininkas Jurgis Valaitis 2002 m. rug- sëjo 17 d. dalyvavo diskusijoje „Tautiðkumo ir demokratijos daigai Lietuvos mokyklose“. Joje dalyvavo ir Lietuvos mokslo ir ðvietimo ministras Algirdas Monkevièius. Apibendrindamas diskusijoje dalyvavusiø Lietuvos mokyklø direktoriø ir mokytojø mintis ministras tada kalbëjo: „...Norëèiau skatinti Lietuvos mokytojus: kurkite patys! Jûs, bûdami arèiausiai vaiko ir gerai paþindami mokyklà, remdamiesi turima patirtimi, galite atsakingai ir kûrybiðkai rûpintis tautiniu ir pilietiniu ugdymu. Jûs turite laisvas rankas!.. Ugdant mokinius svarbu remtis á krikðèioniðkàjà dorà, katalikiðkàsias vertybes ir visa tai átvirtinti mokiniø sàmo- nëje“ (Tëviðkës ðviesa, 2002, spalio 1, p. 3). Jurgis Valaitis ir diskusijoje dalyvavæs Tautos fondo tarybos narys Kæstutis Miklas pasidþiaugë tokiu ministro poþiûriu á tauti-

178 ná ir pilietiná ugdymà, linkëjo, kad ðis poþiûris nesikeistø ir „Të- viðkës ðviesa“ negestø. J. Valaitis konstatavo, jog „Tautos fondo darbai ðvietimo srityje yra prasmingi, juos bûtina palaikyti“. Èia pat pasidalijo savo mintimis. Apie Tautos fondo vykdomà Lietuvos mokyklø ádukrinimo projektà: „Tautos fondas nuo 1995 metø pradëjo ádukrinti Lietu- vos mokyklas. Tai darëme su viltimi, kad padësime mokytojams atgaivinti tautinæ mokyklà, pasëti demokratijos daigus... Tautos fondas jau ádukrino 130 Lietuvos mokyklø. 1997 m. pirmà kartà buvau maþoje Lavoriðkiø pradinëje mokykloje. Joje buvo tik 8 mokinukai, o dabar èia – jau pagrindinë mokykla. Ketiname ir toliau remti ðá lietuvybës þidiná. Jis vis skaidresnis, ðviesesnis...“ (Ten pat). O tai juk ir yra svarbiausia! Neabejoju, kad ðis Tautos fondo þygis per Lietuvà turi istori- nës svarbos tautos dvasiniam atgimimui, jos laisvëjimui ið pavergto proto vergijos. Turiu viltá, kad ðis þygis tæsis tol, kol, mokytojos ið Alytaus generolo Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinës mokyklos Daivos Mikalonytës þodþiais tariant, mokinys supras „...jog Nepriklausomybë – mûsø ðventovë, kurià privalome kurti ðirdi- mi ir protu, tada jis bus mûsø vaikas – iðaugs pilieèiu, patriotu, o á sovietiná filosofà, paniekinusá patriotizmà, þvelgs kaip á nesusi- pratimà“. Duok, Dieve, Lietuvai tokiø mokytojø! Jø þodis ir veiksmas ir bus didþiausias Tautos fondo laimëjimas.

179 4. TAUTOTYRA SOVIETINËS OKUPACIJOS METAIS (1940–1990)

Sovietinës okupacijos metais, kai okupanto programa ðiame þemës lopinëlyje buvo „Lietuva – be lietuviø“, kalbëti, net ir màs- tyti apie tautotyrà buvo nusikaltimas, vadinamas nacionalizmu, net faðizmu, ëjimas prieð internacionalizacijos, t.y. prieð totalinës rusifikacijos srovæ. Budriai priþiûrint Glavlito sargams, kad ne- bûtø perþengtos lietuviø kaip Sovietø sàjungos vienos ið daugy- bës etninës grupës ribos, ðiaip taip dar buvo toleruojamos etnografija ir etnologija. 1991 metais pasirodþiusioje Pranës Dundulienës knygoje „Lie- tuviø etnologija“ (V., 1991) apibendrintas viso produktyvaus moks- lininkës gyvenimo savo Tautai ir savo Valstybei triûsas, atskleistos ribotos to meto galimybës tirti tautos dvasinæ kultûrà. Savo knygoje etnologë supaþindina su lietuviø materialine kul- tûra – verslais (þemdirbyste, gyvulininkyste, bitininkyste, þvejyba, medþiokle nuo seniausiø laikø iki XX amþiaus pradþios), kaimo architektûra (gyvenvietëmis, jø suplanavimu, sodybomis), namø pramone ir amatais (tekstilës gaminiais, audiniais ir nëriniais), maistu, transportu ir susisiekimu, meteorologija, liaudies meteorologija, liaudies medicina ir veterinarija. Knygoje taip pat raðoma ir apie lietuviø dvasinæ – senovës lietuviø religijà bei mitologijà, kalendo- rines ðventes, paproèius ir apeigas, lietuviø menà ir jo simbolius, dailæ, muzikos instrumentus, choreografijà, ðeimà, lietuviø þodinæ kûrybà, senovës raðtus tik iki XX amþiaus pradþios. Mokslininkë teisingai sudëjo pagrindinius akcentus, raðyda- ma apie pagrindines tautotyros sàvokas: „etnologijà“, „etnogra- fijà“. Tik tabu – „tautotyros“ ji perþengti dar nesiryþo. Etnologijà ji apibrëþë kaip vienà ið visuomenës mokslø, „kurio tyrimo objektas yra tautos ir per ilgus tûkstantmeèius jø sukurta kultûra“. Pagalbinë etnologijos mokslo ðaka yra etnografija (ethnos – tauta ir grapho – raðau). Ji pateikia etnologijai faktinæ apraðomàjà me- dþiagà, paprastai sukauptà ekspedicijø metu, apraðø, brëþiniø bei

180 pieðiniø, fotonuotraukø, muziejø eksponatø (Dundulienë P. Lie- tuviø etnologija. V., 1991, p. 5). Sovietinës okupacijos metais daugiausia nuveikta etnografijos srityje. A. Vyðniauskaitë ir V. Milius sudarë istoriná etnografi- ná Lietuvos þemdirbystës atlasà (Pabaltijo istorinis ir etnografinis atlasas. Þemdirbystë. V., 1985); M. Miliuvienë ir V. Kulikauskie- në (Pabaltijo istorinis ir etnografinis atlasas. Drabuþiai. V., 1986); P. Dundulienë paraðë monografijà „Þemdirbystë Lietuvoje: nuo seniausiø laikø iki 1917 m.“ (V., 1963); R. Merkienë ir V. Milius – „Þemës ûkio inventorius“ (V., 1979); R. Merkienë – „Gyvuliø ûkis XV a.–XX a. pirmojoje pusëje: Etninës patirties iðtakos“ (V., 1989); I. Butkevièius – „Lietuvos valstieèiø gyvenvietës ir sodybos“ (V., 1971); J. Kudirka. „Lietuvos puodþiai ir puodai“ (V., 1975); R. Kulikauskienë, M. Miliuvienë ir S. Bernotienë – knygà „Lietuviø liaudies moterø drabuþiai. XVIII a. pab.–XX a. pra- dþioje“ (V., 1974); A. Vyðniauskaitë – „Lietuviø etnografijos bruo- þai“ (V., 1964); „Lietuviø ðeimos tradicijos“ (V., 1967); „Lietuviø linininkystës paproèiai“ (V., 1983); I. Èepienë – „Lietuviø liaudies vestuviø veikëjai“ (V., 1977); A. Daniliauskas – „Ðiaurës ry- tø Lietuvos pramonës darbininkø materialinë kultûra“ (V., 1970); I. Butkevièius – „Ðiuolaikinis Suvalkijos kaimas“ (1981); I. But- kevièius, R. Kulikauskienë, M. Miliuvienë, A. Vyðniauskaitë – „Ðiuolaikinis Þemaitijos kaimas“ (V., 1985); J. Mardosa – „So- cialistinio Lietuvos kaimo gyventojø dvasinë kultûra“ (V., 1987); P. Kalnius – „Ðiuolaikinë Lietuvos miesto ðeima“ (V., 1988); A. Daniliauskas, P. Kalnius – „Lietuvos TSR pramonës darbinin- kø kultûros ir ðeimos etnografinës problemos“ (V., 1983). Buvo leidþiama konferencijø medþiaga: „Archeologiniai ir etnografiniai tyrinëjimai Lietuvoje (1970–1974); „Etnografiniai tyrinëji- mai Lietuvoje (1975–1994). Padaryta tikrai daug: surinkta gausi medþiaga tautotyros ir etnologijos tyrinëjimø plaèiai programai. Lietuvai atgavus nepriklau- somybæ þymi dalis tos medþiagos jau panaudota etnologijos tyri- muose, taèiau didþioji jos dalis dar tebelaukia tyrinëtojø dëmesio.

181 BRONIUS KRIVICKAS

Viena ið jo biografiø Paulë Mikelinskaitë raðë: „Bronius Kri- vickas literatûrologø vadinamas ginkluoto pasiprieðinimo sovieti- nei okupacijai didybës ir tragizmo poetu. Tai be galo tragiðkai, be laiko ið gyvenimo iðëjæs talentingas, daug lietuviø literatûrai þadëjæs ir Bronius Krivickas per trumpà savo gyvenimà, aèiû Dievui, nemaþai suspëjæs palikti kûrëjas“ (Mikelinskaitë P. Ginkluoto pasiprieðinimo poetas // Bib- liotekø darbas, 1994, p. 34–38). Bronius Krivickas gimë 1919 m. lapkrièio 17 d. Pervalkø k. (Pasvalio apskr.). Vëliau Krivickø ðeima persikëlë á Kiauliðkiø vienkiemá (Birþø apskr.). 1931–1938 m. mokësi Birþø valstybinë- je A. Smetonos gimnazijoje, aktyviai dalyvavo Meno kuopos veikloje, savo pirmuosius kûrinëlius raðë á gimnazijos ðapirografuotà þurnalëlá „Literatas“. Paskutinëje gimnazijos klasëje jau pradëjo spausdinti savo raðinius – feljetonus, esë, eilëraðèius ir respubli- kinëje spaudoje. 1937 metais „Ateities“ þurnalas iðspausdino að- tuoniolikmeèio gimnazisto raðiná „Moksleivija nepriklausomybës apsaugojimo ir stiprinimo darbe“, kuriame buvo paskelbta jo credo: „Mes ryþtamës su patvarumu, su valia pildyti savo pareigas Tëvynei, o pavojaus valandai iðmuðus, dël jos laisvës nepasigailë- ti savo gyvybës“ // Ateitis, 1937/1938, Nr. 5, p. 793). 1938 m. B. Krivickas ástojo á Vytauto Didþiojo universitetà, Filosofijos-teologijos fakultetà, ásitraukë á ateitininkø veiklà, á meno kuopà „Ðatrija“. Aktyviai bendradarbiavo spaudoje – „Ateity- je“, „Studentø dienose“ („Ateitá“ redagavo 1938 m., „Studentø dienas“ 1939–1940 m.), „Darbininke“, „Naujojoje Romuvoje“, „XX amþiuje“. Raðë noveles, literatûros kritikos straipsnius, bend-

182 radarbiavo su literatais, vëliau pasivadinusiais þemininkais, E. Ma- tuzevièiumi, P. Jurkumi, V. Maèerniu, K. Bradûnu, A. Èipkumi (Nyka-Niliûnu), H. Nagiu, M. Indriliûnu ir kitais. Lietuvai atgavus Vilniø, B. Krivickas su kitais bendramoksliais tæsia studijas Vilniaus universitete, Humanitariniø mokslø fakultete (vëliau pa- vadintame Filologijos fakultetu). Aktyviai dalyvauja literatûros vakaruose, juose skaito savo kûrybà, padeda jaunesniesiems lite- ratams, diskutuoja Vinco Mykolaièio-Putino globojamose litera- tûros popietëse. Vincas Mykolaitis-Putinas dþiaugësi, kad Lietuvoje yra tokiø talentingø jaunø poetø kaip B. Krivickas, M. Indriliûnas ir kiti. K. Bradûnas vëliau pasakojo, kad Vincas Mykolaitis-Putinas buvo numatæs kviesti B. Krivickà, talentingà kûrëjà, savo asistentu. 1943 m. balandþio mënesá, dar prieð uþdarant vokieèiams uni- versitetà, Bronius Krivickas gavo VU baigimo diplomà. 1944 m. jis talkino J. Keliuoèiui, redagavusiam „Kûrybos“ þurnalà, po to kurá laikà mokytojavo Birþø gimnazijoje, dëstë lietuviø literatûrà ir kalbà, o 1945 metø pradþioje, prasidëjus antrajai rusø okupacijai, iðëjo á miðkà partizanauti, siekdamas bûti kartu su kenèianèia savo tauta. Ginkluotame pasiprieðinime dalyvavo ir du jo broliai Jonas ir Juozas. B. Krivickas raðë eilëraðèius, kelianèius partiza- nø dvasià, straipsnius á partizaninæ spaudà. Kai 1946 metø vasarà þuvo jo jaunëlis brolis Juozas, B. Krivickas savo eilëraðtyje raðë: Jau nuo tos skausmingos valandos Ligi galo motina raudos. Ir kasdien skaudþias maldas kartos, Kad negráþo ið kautynës tos, Kad iðtryðko kraujas ant kaktos, Kad ið rankos barbaro piktos Ten ant gatvës dulkinos karðtos Krito akmenys ant karþygio lavono. (Raðtai. V., 1993. T. 1, p. 194). Partizanaudamas B. Krivickas vedë. Susilaukë sûnelio. Stribai

183 negailestingai terorizavo tëvus, seseris, þmonà, sudegino tëvø so- dybà. Netrukus tëvai, neatlaikæ psichologinio teroro ir grasini- mø, mirë, sesuo Stasë buvo iðtremta á Sibirà, susirgo dþiova ir ten mirë. Jos palaikai, jau atgavus nepriklausomybæ, buvo parveþti á Lietuvà ir palaidoti ðalia motinos. Þuvo ir brolis Jonas. 1940 m. tragiðkai þuvo ir kitas jo brolis Antanas. Bronius liko vienintelis ið visos gausios ðeimos. Jo biografë Paulë Mikelinskaitë savo straipsnyje cituoja jo eilëraðtá „Ðaulio tragedija“, kuriame poetas raðë: Ir ðtai tu vienas. Taip menkai teþiba Tavo auðros iðtryðkæ spinduliai. Stipryn netrykð jie. Juos griausmingai niaukia Piktasis paukðtis, jo sparnø galia. Tu nejauti: tavæs jau laukia, laukia Klaiki nelaimë finale... (Ten pat, p. 173). Literatûrologas V. Kubilius taip apibûdino B. Krivicko kûry- bà: „Priedermës imperatyvas, brëþiamas ties mirties riba, B. Kri- vicko lyrikoje tampa aukðèiausia egzistencijos nuostata ir galutiniu bûties iðsipildymu, kuriam atiduodama viskas... Jis stovi ribinëje situacijoje be jokiø iðlikimo vilèiø ir þvelgia á savo þûtá nesudrebë- damas, kaip á bendrà tautos likimo neiðvengiamybæ“ (Cit.: pagal Paulë Mikelinskaitë. Ten pat, p. 36). Bronius Krivickas þuvo 1952 m. rugsëjo 11 d. Raguvos miðke, slaptam agentui iðdavus. Operacijoje dalyvavo 1150 kareiviø (Mikelinskaitë P. Ten pat). Prieðmirtiniame savo testamente „Vergijos ir priespaudos laik- meèiui“ Poetas uþraðë tokius þodþius: „Raðanèio þmogaus pareiga – þadinti laisvës viltá ir rengti juos laisvës dienai“. „Þmogaus bûtis, draskoma siaubo ir pavojø, paklûsta þiauraus Dievo iðtar- mei: tu privalai veiksmu ginti teisingumà þemëje. Ne stebëti ir komentuoti, o atremti prievartà savo paties gyvybe Eikim, baikim tamsà iðsklaidyti Mûsø meilës deganèiu kardu...

184 Tu negali rinktis – susitaikymo ramybë ar kova iki pabaigos, nes viskas nuspræsta Aukðtybëse, ir tu nesvyruodamas ir nesu- gniuþdomas turi atlikti tai, kas paskirta. Ir tvirtas bûk! Vël vienà þiemà þiaurià Dievø valia pereit privalai! Juk Lietuvos partizanai – „Mes esame kalnai. Mes esame tvirtieji kalnai. Mus plëðo paèios didþiausios þemës vëtros. Mûsø krû- tinës stovi nuogos prieð jas ir nëra pasaulyje daiktø, kurie pasiektø mus nuo jø uþdengti... Mes esame kalnai. Mes esame aukðtieji, nykieji, vieniðieji, tvirtieji kalnai Nepabûgæs grasanèio metalo, Tu pirmyn smelkiesi su aistra, – Vienas geismas tau ðirdy tëra: Prieðais mirtá verþtis ligi galo,

Nes þinai, jei kas, átempæs valià, Nesvyruodams pereis ðità kelià, Mûðá tas ir þûdamas laimës.

O jei kas pabëgs neiðtesëjæs, Tas tikrai bus kovà pralaimëjæs Ir paþenklintas gëdos dëmës.

(Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998 / Sud. Izido- rius Ignatavièius. V., 1999, p. 350, 355).

185 PROF. VOSYLIUS SEZEMANAS

Prof. Vosyliaus Sezemano straipsniai „Tautinës kultûros klausimu“ ir „Vokieèiø idealizmas XIX a. pradþioj ir tautos problema“ – tai du graþiausi perlai jo kûrybos vërinyje, tik dabar Lietu- voje pradedantys ðvytëti savo groþiu. Kaip jau raðëme ankstesniame straipsnyje „Þymieji XX a. Lietuvos mokslininkai. Iðminties ramybë gyvenimo sumaiðtyje“ (Lietuvos aidas, 2003, Vosylius Sezemanas birþelio 28 d., p. 7), prof. Vosylius Se- zemanas þavëjosi vokieèiø filosofija, ypaè J. G. Fichtës bei G. F. Hegelio darbais, kuriuose buvo gvildenamos tautiðkumo problemos. Hegelio kûryboje prof. V. Sezemanui imponavo jo dialektinis poþiûris á istorijà ir tautos problemas. Hegelis teigë, kad „istoriniame procese vienos tautos pavaduoja kitas... Kiekviena epocha arba kultûra yra organiðkai susieta su tam tikros tautos istoriniu likimu. Vadinasi, kiekvienoje epochoje tam tikra tauta vaidina sprendþiamàjá vaidmená: ji sukuria epochos vertybes ir nurodo kitoms tautoms kultûrinio iðlavëjimo kelià. Vadinasi, ðita tauta uþima istorinëje evoliucijoje tam tikrà vietà, kurios negali uþimti kita tauta“ (Sezemanas V. Vokieèiø idealizmas XIX a. pradþioj ir tautos problema // Raðtai. V., 1997, p. 628). Taèiau ne visos tautos pasirodo istorijos scenoje, bet tik tos, kurios aktyviai dalyvauja kultûriniame darbe ir pasiþymi kûrybi- nëmis jëgomis bei svarbiais kultûros rezultatais, t.y. tos, kurios tampa ne tik kultûros paþangos subjektais, bet ir tyrëjø dëmesio nusipelniusiais objektais. „Istoriðkoji tauta... negali pasitenkinti paprastu faktu, kad ji egzistuoja ir auga: jos uþdavinys – ne vien apginti ir iðsaugoti sa-

186 vo politiná ir ekonominá savarankiðkumà. Tad tai, kà ji veikia ir sukuria, turi eiti ne tik jos paèios naudai, bet ir turëti universalià reikðmæ, vadinasi, jos istorinis svarbumas priklauso nuo to, kiek ji aktyviai dalyvauja visos þmonijos kultûros kûrime, nuo to, kà ji ádeda á bendrà kultûriniø vertybiø lobynà. Tai nereiðkia, kad isto- riðkoji tauta turi atsisakyti savo naudos ir interesø, pasiaukoti visos þmonijos gerovei ir laimei; prieðingai, ji gali tarnauti bendrai kultûrai ir atlikti tinkamai savo uþdaviná tvirtindama ir lavinda- ma savo individualià prigimtá, savo ypatingà dvasià bei gabumà“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 632). Todël kiekviena tauta „turi pati ásisàmoninti ir suvokti paskirtà jai istoriná uþdaviná ir padaryti viskà, kas nuo jos paèios priklauso, kad pajëgtø já tinkamai atlikti, nes a priori në viena tauta neþi- no ir negali þinoti, koks vaidmuo istorijos dramoje jai bus skirtas, ir tai priklauso nuo jos valios stiprumo, pasiryþimo ir sàmoningu- mo, ar ji pasinaudos palankia situacija (aplinkybëmis) ir ásigis is- torinës reikðmës ar ne“ (Sezemanas V. Ten pat). Kaip tik dabar Lietuvai ði problema, tautos kultûrinës ir isto- rinës reikðmës problema, pasidarë ypaè aktuali ir neatidëliotinai diskutuotina, spræstina ir gilintina visais teoriniais bei organiza- ciniais lygmenimis. Lietuviø tauta ðiø dienø pasaulio kontekste turi potencijos tapti istorine tauta ir ávykdyti istorinæ misijà. J. G. Fichtë, tarsi papildydamas G. Hegelá, savo filosofijoje parodo kelià, kuriuo eidama tauta galëtø savo tautines vertybes sujungti su universaliomis kultûros vertybëmis. Savo straipsniø cikle „Reden an die deutsche Nation“ (kalbos vokieèiø tautai) jis nurodë pagrindines tautø nelaimiø ir ka- riniø pralaimëjimø prieþastis. Tai moralinis ir dvasinis iðsigimimas, kuris atima ir tautos fizinæ jëgà. Kaip tik dël to Vokietija ir pralaimëjo Napoleonui Bonapartui. Kaip ir Hegelis, Fichtë pripaþásta, kad tautos buvimas ir jos dvasios þydëjimas susijæs su vaidmeniu bendroje visos þmonijos kultûros evoliucijoje.

187 Savo kalbose jis nurodo ir kelius, vedanèius á tautos dvasios atgimimà. Visø pirma tai gimtosios kalbos, „kurios prigimtyje atsispindi tautos dvasia ir tos dvasios charakteringi bruoþai“, puoselëjimas. „Tauta, turinti gyvà gimtàjà kalbà, t.y. tokià kalbà, kur metafo- riðki posakiai gimsta tiesiog ið vidinës patirties, pajëgia sukurti tikras dvasios kultûros vertybes ir drauge aktyviai dalyvauti þmonijos evoliucijos procese. Svetimos kalbos galima iðmokti ir ja pasitenkinti praktiniame (ekonominiame) gyvenime, bet ji nieku bûdu negali pavaduoti gimtosios kalbos dvasinës kultûros atþvilgiu, nes joje nëra atitikimo tarp vidinio patyrimo (dvasios gyvenimo) ir iðreið- kianèiø já metaforiðkø posakiø“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 634). Jo nuomone, normalios civilizuotos valstybës uþdavinys yra ne tik sukurti savo pilieèiams ekonominæ gerovæ ir garantuoti jø saugumà, bet ir TAIP „organizuoti pilieèiø gyvenimà ir veikimà, tad jis tarnautø kultûros reikalams, kultûros paþangai ir evoliuci- jai“ (Sezemanas V., Ten pat, p. 635). Todël vienas ið svarbiausiø valstybës uþdaviniø yra rûpintis savo pilieèiø auklëjimu. Auklëjimas turi bûti organizuojamas taip, kad iðlavinti tos vals- tybës pilieèiai, „tarnaudami savo tautai, kartu bûtø tikri universalios visos þmonijos kultûros veikëjai“ (Ten pat, p. 635). Svarbu, kad auklëjimo sistema, ugdydama individà, asmeny- bæ, skatintø ir lavintø þmogaus savarankiðkà veiklumà; mokëji- mà naudotis savo gimtosios kalbos sukauptomis vertybëmis, nes „gyva kalba – aiðkaus màstymo bûtina sàlyga“ (ten pat), o aiðkus màstymas – pagrindinë þmogaus valios ugdymo priemonë. Màstymo veiklumas suþadina valios veiklumà (ir atvirkðèiai), o jø abiejø harmonija yra glaudþiai susieti su iðoriniu veikimu, dël to atsiranda poreikis lavinti kûnà. Bet „kûno iðlavëjimas ne tik tarnauja sveikatos reikalams, bet ir turi svarbià átakà þmogaus intelektualiniam iðprusimui. Kûno sugebëjimas veikti ir nugalëti kitø kûnø pasiprieðinimà, jo mokëjimas elgtis su aplinkiniais daik- tais, jais naudotis sudaro bendro auklëjimo iðlavëjimo svarbiau-

188 sià momentà, kuriuo valstybë turi rimtai rûpintis“ (Sezemanas V. Ten pat, p. 636). Savarankiðko veiklumo, màstymo aiðkumo, valios ugdymo ir kûno lavinimo pagrindas yra dorovë, nes tik tos valios nukreipi- mas „neprieðtarauja þmogaus esmei, atitinka jo prigimtá, jo liki- mà ir iðplaukia ið natûralaus ir laisvo jo dvasiniø jëgø iðsiplëtojimo“ (Ten pat). Kiekvienas individas yra visuomenës, tautos narys. Þmogaus priklausomybë visuomenei, tautai nëra atsitiktinë, bet esminë, susieta bendradarbiavimu ir savitarpio pagalba. Bendradarbiau- jant ágyvendinami ne tik valstybës uþdaviniai, bet ir svarbiausios þmogaus gyvenimo vertybës – þmoniðkumas, pagarba kitam, pasiaukojimas, savo asmeniniø interesø aukojimas tautos labui. Bendradarbiavimo ir þmoniø (individø) savarankiðkà veiklu- mà turi harmonizuoti moralinis auklëjimas. Individo auklëjimas ir socialinis (bendradarbiavimo) auklëjimas – tai dvi vieningo moralinio auklëjimo pusës, kurios papildo viena kità. „...Tarnaudamas tautai þmogus (individas) taip pat tarnauja ir þmonijai, nes tautø reikðmë ir yra tokia, kad ji atstoja tam tikrà konkreèià þmonijos individualizacijà istorijoje“ (Ten pat). Individà, tautà ir þmonijà vienija religija. „Tuo bûdu tautiðku- mo idëja ir tautiðka kultûra remiasi... religiniu pagrindu“ (Ten pat, p. 637). Toks bendrais bruoþais yra vokieèiø idealistø Fichtës ir He- gelio tautos idëjos supratimas ir jos interpretavimas V. Sezemano darbe. Taèiau, apgailestauja V. Sezemanas, ir gera, ir kilni teorija praktikoje kartais virsta jos karikatûra. Stebëdamas faðistinës Vo- kietijos gimimà, jis raðë: „...Arèiau ásiþiûrëjus nesunku ásitikinti, kad dabartinë tikrovë toli graþu neatitinka tø idealiø reikalavi- mø, kuriuos iðkëlë Fichtë ir Hegelis. Politikoje visur ir visuomet vieðpatavo tam tikras veidmainiðkumas, bet, rodos, niekuomet ðis veidmainiðkumas nepasiekë tokio laipsnio, kaip dabar. Gra- þiø þodþiø (posakiø) tariama daug, bet veiksmai jø visiðkai neati-

189 tinka... Tautiðkumas – nacionalizmas suprantamas ne taip, kaip já suprato Fichtë ir Hegelis, bet visai kitaip: ir ðitas tautos ir tautið- kumo kitas supratimas veda á tai, kad tautiðkumas iðsigimsta ir pavirsta ðovinizmu... Tautiðkumo pagrindas yra teigiamas, kûry- binis pradmuo, o ðovinizmo pagrindas yra neigiamas, naikinàs, grástas neapykanta kitoms tautoms... Svarbiausias neapykanta pa- grásto sielos nusistatymo pavojus yra toks, kad neapykanta (ir apskritai neigiamos emocijos) nusilpnina þmogaus kûrybinæ jëgà, skatina ne kurti bei statyti, o griauti ir naikinti“ (Ten pat, p. 640). Jo nuomone, þmogus ir tauta gali tinkamai paþinti patys save tik paþindami ir suprasdami kitus. Ði aplinkybë turi reikðmës ir politiniam, ir socialiniam gyvenimui. „Dabar kiekvienos tautos gyvenimas taip glaudþiai susietas su kitø tautø gyvenimu, kad sukurti savo savaiminæ kultûrà, kuri nepriklausytø nuo bendros þmo- nijos kultûros, negalimas dalykas. Tokia kultûra bûtø provinciali, atsilikusi ir neturëtø tikros vertës“ (Ten pat, p. 641). Kultûra, nesuprasdama kitø, nesupranta ir pati savæs, „ji nustoja jautrumo istorinei realybei ir, pasiduodama kenksmingiems prieta- rams ir iliuzijoms, nepajëgia atlikti savo istorinio uþdavinio“ (Ten pat). Baigdamas straipsná jis pasiûlë ribos tarp tautiðkumo ir ðovinizmo indikatoriø: „Ðtai kodël tikras patriotas, kuris rimtai rûpinasi savo so- cialinëmis ir politinëmis pareigomis, turi iðsiaiðkinti, koks yra patriotizmo ir patriotiðko veikimo pagrindas: ar jis teigiamas, ar neigiamas; ar jis remiasi meilës ir simpatijos jausmais, ar, prieðingai, neapykanta ir nekantrumu; jo patriotizmas gali pavirsti ðovinizmu, kuris visø daugiausia kenkia tik savosios tautos interesams“ (Ten pat). Kitame straipsnyje „Tautinës kultûros klausimu“ V. Sezemanas pabrëþia, kad tautinës kultûros klausimas visada tampa aktualus iðsivadavusioms ið okupacijø valstybëms. Jau visame pasaulyje pripaþástama, kad tautiðkumas, suprantamas tinkamai, yra þmoniðkumas ir þmoniðkos kultûros universalumo pagrindas. Kiekvienos tautos ribose tautiðkumas þmoniðkumui suteikia „ypatingà ir savotiðkà“ iðraiðkà. Ir tiktai apsivaisinæs tautos... savybëmis ir dël kitø konkreèiø faktoriø áta-

190 kos þmoniðkumas ið tikrøjø pasidaro kûrybine jëga, sugebanèia varyti toliau kultûros plëtotæ ir tobulëjimà“ (Sezemanas V. Tauti- nës kultûros klausimu // Raðtai. V., 1997, p. 619). Todël tautiðkumà V. Sezemanas ir vadina tautos dvasios þy- dëjimu. Straipsnyje V. Sezemanas iðkelia svarbiausius tautinës kultû- ros ir tautiðkumo aspektus. Visø pirma tai sàsajos tarp praeities, dabarties (esamybës) ir ateities. Liaudies menas ir liaudies kalba susiformavo ir susikristali- zavo tokioje aplinkoje ir tokiomis aplinkybëmis, kurios jau beveik paliovë buvusios. Jose atsispindi tokia buitis ir toks poþiûris á gyvenimà ir aplinkiná pasaulá, kuris jau priklauso praeièiai ir nyksta. Bet tai nereiðkia, kad toji liaudies kûryba nustojo vertës. Jeigu taip bûtø, tautiðkumas priklausytø tiktai nuo praeities, ir tautinë kultûra turëtø sekti vien senovës pavyzdþiu, turëtø bûti uþkonservuota, kad iðliktø iðsaugota. Taip atsitiktø, jeigu, kaip raðo V. Sezemanas, pasiduodami be- vaisëms romantizmo svajonëms, ið akiø iðleistume aktualius gyvenimo uþdavinius ir idealu keltume tai, „kas nebegyva ir turi þûti“. Taèiau taip nëra, nes „esamybei tarpininkaujant pati praeitis pasidaro prieinama mûsø supratimui... ir sugeba ið naujo atgyti ir iðsiskleisti dabarties aplinkybëmis... Esamybë, kiek ji aktuali, rodo ateitá, ir esamybës uþdaviniai, ir siekimai gali bûti ágyvendina- mi tik ateityje...“ (Ten pat, p. 621). Ne tik tauta, bet ir jos tautiðkumas, tautinis savitumas... tampa, kinta, rutuliojasi. „O ðis tapimo ir rutuliojimosi procesas priklauso ne tik nuo iðoriniø aplinkybiø, nuo istorinës situacijos, bet pirmuèiausia nuo paèios tautos, jos dvasinës energijos ir intelektualinio savarankiðkumo. Pati tauta kala savo gyvenimo bûdà bei stiliø ir savo idealus, ágyvendindama juos kuria bei formuoja savo tautinæ kultûrà“ (Ten pat, p. 621). Kitas svarbus tautiðkumo tyrinëjimo aspektas – tautinës kul- tûros sàsajos su kitø tautø kultûromis.

191 „Paþinti save galima tiktai santykiaujant su kitais ir juos paþás- tant. Todël ir tautiðka kultûra augdama negali jokiu bûdu apsieiti be svetimø kultûrø átakos. Susipaþindama su kitø tautø gyvenimu, kûrimo ir màstymo bûdu, pasisavindama tai, kas svetimoj kultûroj vertinga bei reikðminga, jinai ásisàmonina savuosius ypatumus bei sugebëjimus, iðmoksta teisingai vertinti savo potencijas bei galias ir naudotis jomis tinkamu bûdu“ (Ten pat, p. 622). Taèiau pasisavinti svetimà kultûrà reikia ne mechaniðkai, ne iðoriðkai, ne pamëgdþiojant jà pakliûti á jos vergovæ, bet uþvaldyti kûrybiðkai, jos ðaltinius ir jà taip transformuoti, kad ji pasidarytø savosios tautinës kultûros dalimi, tautos dvasios komponentu. Jo nuomone, kas bijo svetimos kultûros, tas nepasitiki savo jëgomis ir pripaþásta esàs per silpnas jà pritaikyti prie savosios prigimties savybiø. Originalumo kûryboje ir kultûroje galima pasiekti tik pasitel- kus iðorës jëgas. Jas paþindamas kûrëjas ir nustato, kas originalu, kas vertinga. Pagaliau treèias tautinës kultûros tyrimo aspektas – paþinti jos specifinius raidos dësnius. Pagreitinti jos vyksmà kieno nors nuoþiûra ar kuria nors dirbtinai nustatyta linkme neámanoma. Tai duotø tik prieðingà rezultatà – kultûros pavirðutiniðkumà, dirb- tinumà ir tautiðkumo falsifikavimà. Atsirastø galimybë iðvysti „su- sikurtoje naujoje kultûroje ne savo idealø atvaizdà, bet iðkreiptà ir susuktà veidà“ (Ten pat, p. 624). Todël, jo nuomone, visø pirma reikia siekti ne tik kultûros tautiðkumo, bet ir jos gilumo. Tik kultûros gilumas stiprina tautos ir þmogaus kûrybines jëgas. „Gili kultûra kartu yra organiðka. O organiðka kultûra negali bûti ne tautiðka“ (Ten pat). M. K. Èiurlionis yra menininkas, kurio kûryboj aiðkiausiai ir tobuliausiai atsispindi lietuviø tautos dvasia ir savitumas. Taèiau jo kûrybos siekiai, idëjos ir meninës priemonës, kuriomis jis tuos siekius ir idëjas ákûnijo, pasiþymi ir universalumu. Jis ádomus visam pasauliui. 2002 m.

192 JUSTINAS MARCINKEVIÈIUS

Nors Justinas Marcinkevièius kategoriðkai pasisakë prieð kûrëjø laipsniavimà (þymus, þymesnis, þy- miausias), kai kalbama apie svarbiausius tautos dalykus – jos buvimà ir iðlikimà, tai neiðvengiama. Todël dràsiai já vadiname þymiausiu okupacinio laikotarpio poetu, ëjusiu prieð srovæ ir gaivinusiu tautos at- mintá bei jos savimonæ. Jis pats pasirinko upës tëk- mës metaforà, raðydamas apie Justinas Marcinkevièius Tautos dvasios raidà istorijoje, kaip jis pats sakë – per raðtà ir kalbà – tautos dvasios virðûnæ. Kaþin ar mes bûtume sovietinës okupacijos metais tiek de- ðimtmeèiø iðlikæ lietuviais, po tokiu galingu sovietinës kultûros presu, jeigu Justino Marcinkevièiaus „Mindaugas“, „Maþvydas“ ir „Donelaitis“ bei jo „Katedra“ nebûtø beldæsi á mûsø ðirdis. Tai jie – ðitie Justino Marcinkevièiaus, o per já ir mûsø tautos mylimi didieji Tautos vyrai neleido mums uþmigti... neleido mirti mûsø tautinei savimonei. Jà kaip saulæ rankose ir atsineðëme á antràjá savo tautiná Atgimimà, á Baltijos kelià ir Kovo 11-osios Nepri- klausomybæ. Skaitydama Justino Marcinkevièiaus trilogijà „Dienoraðtis be datø“ (V., 1981), „Tekanèios upës vienybë“ (K., 1995) ir „Paþadë- toji þemë“ (V., 2009), antrojoje trilogijos knygoje atradau, kad visus sovietinës okupacijos deðimtmeèius Poeto namuose ant jo darbo kambario sienos kabojo Maironio portretas. Galima átarti, kad nebijodamas – tyliai, ramiai, be triukðmo ir áspûdingø dekla- racijø – eiti prieð okupacinës valdþios reþimà ir jo agresyvios kul- tûros galingà srovæ, Justinas Marcinkevièius, þvelgdamas á

193 Maironio portretà, kaip tik su juo „tardavosi“ dël savo kûrybos siuþetø ir jø iðraiðkos formø. Ir didysis Lietuvos tautinio atgimimo dainius jam puikiai patarë: imtis to, kas svarbiausia Tautai: neleisti uþmigti ir praþûti tautinei savimonei. Kai mirðta tautinë savimonë, mirðta ir pati tauta. Ieðkojau sàsajø upës tëkmëje. Jos kuklios. Tik vienas Justino Marcinkevièiaus eilëraðtis, skirtas Mai- roniui, „Pavasario balsai Pasandravy“. Jame daug pasakyta: Nulijo padubysiais. Atsivërë dvasia ir nulijo. Þodþiais nulijo. Skalsiais. Atgijo ðirdys. Prigijo. Ar tik ne èia ir bus paslaptis? Skausmingiausio ir ðviesiausio Justino Marcinkevièiaus kûrybos laikotarpio, kai gimë pati reikð- mingiausia lietuviø Tautos herojinio epo dalis – „Mindaugas“, „Maþvydas“, „Katedra“; knygneðiø takai, kurie „Lietuvëlæ augino“, nors patys knygneðiai ir neþinojo, kur tie takai veda – „Á atei- tá ar á kilpà“. Ir Maironio, ir J. Marcinkevièiaus akis temdë aðaros, þiûrint á Tautos moteris, kurios ...nakèia akiø nesumerkia: vaidenasi – lyg vaikai, lyg vyras tremiamas verkia... Maironis kaip „kikilis ant imperijos ledo“, striksëdamas „po dirvà“ þadino tautà... Ir paþadino. Nubudom kalbos geleþy. Praðvitom raides paþinæ. Ir perskaitëm ðitaip: „Graþi Tu, mano brangi, tëvyne“… (Marcinkevièius J. Tekanèios upës vienybë. K., 1995, p. 45–49). O Justinas Marcinkevièius paþadintai Tautai neleido... vël uþ- migti raudonmiegio áðale, „teisybei kosint Sibire...“ Maironis buvo savo epochos, o Justinas Marcinkevièius – savo rûsèios epochos ryðkiausias þenklas, suvokæs, kad pirmasis þingsnis á tautos mirtá yra tautinës savimonës praradimas. Jà pra-

194 radæs þmogus netenka dvasinio inkaro, yra blaðkomas pasaulio vëjø ir galiûnø kaip dykumos augalas be ðaknø. Savo publicisti- koje J. Marcinkevièius yra prisipaþinæs, kad ið Maironio jis perë- më jausmo ir emocijos kaitrà – ryðkiausià jo poezijos bruoþà, keliantá ir vedantá. Á antràjá tautiná Atgimimà ir á dainuojanèià Sàjûdþio revoliu- cijà ëjome su Maironio ir J. Marcinkevièiaus eilëmis ir dainomis... Ir nugalëjome. Atgavome savo valstybës nepriklausomybæ ir... ga- limybæ kurti savo tautinæ kultûrà bei kraðto gerovæ... Justinas Marcinkevièius gimë 1930 m. kovo 10 d. Vaþatkiemio kaime (Marijampolës apskr.). 1954 m. baigë Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto lietuviø kalbos ir literatûros specialybæ. 1953– 1959 metais dirbo þurnalø „Genys“ ir „Pergalë“ redakcijose. Èia dirbant pasirodë ir pirmosios jo kûrybos „kregþdës“: 1955 m. eilë- raðèiø rinkinys „Praðau þodþio“, 1956 m. poema „Dvideðimtas pavasaris“. Uþ jà Justinui Marcinkevièiui buvo paskirta LTSR valstybinë premija. Pasirodë pirmosios jo knygelës vaikams: „Dai- na prie lauþo“ (1955 m.), „Grybø karas“ (1958 m.), „Laukinë kriau- ðë“ (1960). 1959–1960 m. Justinas Marcinkevièius – LTSR raðytojø sàjungos valdybos sekretorius, nuo 1965 m. – raðytojas profesiona- las. Kasmet pasirodydavo vis nauja eilëraðèiø knyga arba net dvi: 1960 m. – poema „Kraujas ir pelenai“, 1961 m. – „Publicistinë poema“ ir „Puðis, kuri juokësi“, 1964 m. – „Donelaitis“, 1965 m. – „Siena“, 1966 m. – „Mediniai tiltai“, 1968 m. – „Liepsnojantis krû- mas“, 1969–1972 m. – baladës pokario metø tematika: „1946-ieji“, „Devyni broliai“, „Ðeðios poemos“ (1973). 1968–1977 metais – po- etinë draminë trilogija: „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971), „Maþvydas“ (1977). Visos dramos iðleistos 1978 ir 1988 metais. 1973–1981 metais pasirodë dar vienas jo poemø ciklas „Heroica, arba Prometëjo pasmerkimas“, tarp kuriø – ir „Ikaras“ (iðleistas 1983 m.). 1978 metais pasirodë nauja jo eilëraðèiø knyga „Gyveni- mo ðvelnus prisilietimas“, 1980 m. buvo iðleista dar viena knygelë vaikams – „Voro vestuvës“ ir dar viena eilëraðèiø knyga – „Bûk ir

195 palaimink“, 1981 m. – publicistikos rinkinys „Dienoraðtis be datø“ (2-as leid. 1999), ir vël eilëraðèiø knygos: „Vienintelë þemë“ (1984), „Uþ gyvus ir mirusius“ (1988), 1994 m. – „Eilëraðèiai ið dienorað- èio“ (1994), 1995 m. esë rinkinys –„Tekanèios upës vienybë“, po jo – vël eilëraðèiø rinkiniai: 1998 m. – „Þingsnis“, 2000 m. – „Carmina minora“, 2002 m. – „Dienos drobulë“, 2005 m. – „Amþino rûpes- èio pieva“, didelë rinktinë „Poemos“ (2007), naujø eilëraðèiø rinkinys „Naktá uþkluptas þaibo“ (2008), dar vienas eilëraðèiø rinkinys „Vëlyvo vëjo vëliavos“ (2009), baladþiø poema „Devyni broliai“ (2010), 2009 m. – publicistikos rinkinys „Paþadëtoji þemë“. Neabejoju, kad ateities tautotyrininkai Justino Marcinkevi- èiaus kûryboje atras daugybæ sàsajø su tautotyra per jo raðymo stiliø, jausmà, emocijà ir raidæ. Ryðkiausia sàsaja – romantizmo dvasia jo poetinëje dramø trilogijoje „Mindaugas“, „Maþvydas“ ir „Katedra“. Tautinio atgimimo ir tautos gyvybës pagrindiniai bruoþai romantizmo kontekste – tai tautos idëja ir jos veikimo kilnus tikslas, kuriais gali ir turi remtis þmogus. Kaip raðë literatûrologas prof. Vytautas Kubilius, „Technið- kosios civilizacijos niveliuojanèiø procesø sûkuryje... lietuviø po- etinë drama (kaip ir romantizmo laikais – O. V.) gyvena tautos istorine praeitimi. Ji karðtai átikinëja: be savo praeities pagrindo tu bûsi tik vëjo gainiojama dulkë; be istorinës sàmonës neturësi jokios perspektyvos ir jokiø vertës kriterijø, niekad nesuþinosi, kur eini, jei neþinosi, ið kur ateini. Paþadinti dabarties þmoguje istorinæ savimonæ – didþioji dramos visuomeninë paskirtis, kitur – Gruzijoje ir Estijoje – sutelkta istoriniame romane“ (Kubilius V. Problemos ir situacijos. V., 1990, p. 262). Romantikai ir neoromantikai savo kûryboje vaizdavo realius (V. Krëvës „Skirgaila“, Balio Sruogos „Vytautas“) ir nerealius, jø sukurtus istorinius ávykius bei veikëjus (V. Krëvës „Ðarûnas“). Jus- tino Marcinkevièiaus poetinë drama vaizduoja realius nacionali- nës istorijos ávykius ir jø herojus, bet jam, skirtingai nuo pirmtakø, labiau rûpi ne pasibaigusiø ávykiø supoetintas apraðymas jø didy-

196 bëje, bet istorijos proceso nenutrûkstamumas. „Tai, kas buvo, ávy- ko – neturi galutinës, uþbaigtos prasmës, o tæsiasi ir vyksta mumyse“ (Marcinkevièius J. Mindaugas. Maþvydas. Katedra. V., 1978, aplankas). Todël J. Marcinkevièiaus poetinë drama regi pa- saulá ne tik toká, koks buvo, bet ir toká, koks turëtø bûti. „Ðiø dviejø aspektø kryþiavimasis formuoja kûrinio átampà, apmàsty- mà iðkelia virð iliustratyvaus apraðymo, áteisina poetiná suvokimà ir apibendrinimà kaip struktûrinæ bûtinybæ. Jau pats Justino Mar- cinkevièiaus dramø trilogijos sumanymas – sutelkti nacionalinæ istorijà á tris svarbiausius taðkus: karaliaus karûna, pirmoji knyga, Vilniaus katedra – yra padiktuotas poetinio abstrahavimo ir metaforizacijos galios, ieðkanèios visur ir visada pasaulio vienti- sumo formulës“ (Kubilius V. Ten pat, p. 263). „Maþvyde“ sodinamas àþuolëlis yra lietuviðko raðto ir kultû- ros alegorinis þenklas. „Katedroje“ aklo smuikininko daina ir pa- miðusios motinos rauda – tëvynës leitmotyvas – visø iðgyvenimø, ávykiø, konfliktø galutinë tiesa ir spindinti aureolë, skaudþios rim- ties ir taurumo intonacija, iðlaikoma net masinëse scenose ir gy- vø balsø dialoguose... „Mindaugo“ monologai ir dialogai uþdaryti abstrakèiose visuotinumo sàvokose. Dramos herojai kalba ne pul- suojanèiais emociniais ðûksniais, bet tvirtais loginiais argumen- tais („Prievarta, brolau, / Tai ne árodymas, jog tu teisus“ (J. Marcinkevièius). Vyrauja valingos átampos, rûsèios didybës skambesys, be jokiø svajingo trapumo ar ironijos priemaiðø: Tu valdovas, Tu privalai ir savo neteisybëj Teisus iðlikti, aukðtas ir baisus... „Mindaugo“ aukðta gaida – ið deganèio intelekto, ið problemø svarstymo, iðgyvenimo, sprendimo“ (Kubilius V. Ten pat, p. 264). „Mindaugas“ – vieno herojaus, istorinio vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo drama. „Mindaugo“ autorius nepripaþásta personaþø teisybiø pliuralizmo. Yra vienintelë teisybë – naciona- linës valstybës gimimo teisybë, sutelkta jos kûrëjo figûroje. Kiti

197 dramos personaþai tik ið ðalies reflektuoja ðità teisybæ, kurios dra- matiðkas turinys yra sudëtas á Mindaugo, valdovo ir þmogaus, as- mená. Tai – veikianti jëga, prieð akis ðventà turinti tikslà – sukurti Lietuvos valstybæ. Jis þino, ko siekia ir kam gyvena: sukurti Lie- tuvà „vieningà, laisvà, stiprià ir galingà“. Ðis tikslas pateisina visas aukas, dël jo iðsiþadama asmeninës laimës, gyvenama kitiems, apeliuojama á ateitá (taip darë ir pokario Lietuvos partizanai). Jo individuali bûtis iðtirpsta tautos istoriniame likime – „to reikalauja Lietuva“. Jis turi aukðtesniø vertybiø horizontà ir verþiasi jo link, kupinas idealistinio pasiaukojimo. Kaip prisipaþino pats Jus- tinas Marcinkevièius, karalius Mindaugas – vienas mylimiausiø jo personaþø Lietuvos istorijoje. „Todël, kad Mindaugas, – raðo Poetas, – kenèiantis, gilus þmogus, sugebantis vertinti savo poelgius, ieðkantis pasiteisinimo, atgailaujantis, keikiantis savo lemtá, regintis, suvokiantis istorinæ prievartà. Bûdamas karalius, Min- daugas iðlieka þmogus ir turi savo Dievà – Lietuvà. Ir jam tarnauja. Ne vien valdþios ar turtø siekimas veda ir iðkelia Mindaugà – já iðkelia jo Dievas, jo Lietuva... Ðiuolaikinë visuomenë ið Mindau- go galëtø pasimokyti patriotizmo, tarnystës ir darbo Lietuvai. Ga- lëtø pagalvoti apie istorijos tragizmà... Esame istorijos tauta – patyrusi ir ðilto, ir ðalto. Ðalto daugiau. Apskritai nëra „ðiltos“ istorijos“ (Marcinkevièius J. Mindaugo stumtelëta Lietuva geriau ar blogiau eina iki ðiol / Uþraðë Ramûnas Gerbutavièius // Lietu- vos rytas, 2003, liepos 5, p. 2). 2010 m.

198 MINDAUGO LIETUVA… ÛKUOSE

Mes mëgstam didelius þodþius: Tëvynë O kas gi ta Tëvynë? Juk tai mes… Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi, Tai ir tëvynë bus teisinga. Justinas Marcinkevièius

Daug paraðyta apie Mindaugà, Lietuvos vienintelá karaliø. Kiekviena karta atranda, atëjusi á gyvenimà, atsineða savàjá jo ávaiz- dá. Jausminá. Mûsø kartai, matyt, iki pat saulëlydþiø iðliks Justino Marcinkevièiaus suformuotas, áaugæs á kraujà, já kaitinæs ir þadi- næs lietuvybæ tada jo þodis… kai dar buvome nelaisvi. Ðiais metais Justino Marcinkevièiaus „Mindaugas“ gráþo á Lietuvà, aplankë Kauno pilá, Trakø pilies kiemelá. Á Vilniø, matyt, dar negreitai sugráð… Èia dar vis tebekaraliauja komunizmo ðmëkla… Rankose laikau Justino Marcinkevièiaus dviejø daliø dramà- poemà „Mindaugas“, iðleistà 1968 metais. Politinis klimatas Lie- tuvoje jau buvo ðiek tiek paðiltëjæs… bet speigmeèio ðalnos… dar vis stingdë protà ir mintis. „Mindaugas“ buvo kaip þaibas, per- skrodæs tamsà; su nerimu laukëme jo knygynuose, stovëjome ilgiausiose eilëse, kad pamatytume já teatre. O iðvydæ jautëmës pakylëti, orûs ir turtingi, turintys tokià istorijà… ir savo valstybæ; gyvenome viltimi, kad svetimøjø jungas vis tiek kada nors nu- kris… toliuose ðvietë uþdegtas ðvyturys. Justino Marcinkevièiaus „Mindaugas“ – tai ne vien tik istorija. Tai – jausmas… ir kraujas, tekantis ið apnuogintos ðirdies. Po- emoje – dvi viena kità papildanèios linijos, Baltojo ir Juodojo metraðtininko, ir antroji – Mindaugo ir Lietuvos. Baltasis ir Juodasis metraðtininkai – tai istorikai, þvelgiantys á to meto istorijà, tik skirtingai… Baltasis metraðtininkas ið paðau- kimo, Juodasis – ið pareigos uþsidirbti duonà. Baltasis Lietuvos istorijà raðo net ir tada, kai neraðo, net

199 sapnuose jà mato: „karai, gaisrai, laiðkai, pasiuntiniai, klasta, ap- gaulë, melas, iðdavystë“. Daþnai jis net miegot negali – „Baisi atsakomybë, kai visa ðita apraðyti reikia“ (Marcinkevièius J. Min- daugas. V., 1968, p. 8). Juodajam metraðtininkui viskas paprasèiau – jis pripaþásta tik faktus ir tik faktus. Jam nei Þmogus, nei jo jausmai ir kiti þmonës neberûpi… Vien tik faktai. Baltajam – atvirkðèiai. Jam atrodo, kad Þmogus, jo jausmai, nerimas ir dþiaugsmas, viltys ir paskatos yra svarbiausia: O faktai – Kaip akmenëliai Nemuno pakrantëj, Nugludinti istorijos bangø, Vaikams tetinka mëtyti á upæ. Mums reikia visumà aprëpt. Þmogø.. Jo prieþastá ir tikslà jo iðaiðkint… Todël abiejø istorikø þvilgsnis á Mindaugà skirtingas, beje, kaip ir nûdienos istorikø – á ginkluotà pokario rezistencijà. Baltasis metraðtininkas pripaþásta, kad faktai lieka faktais ir be jø istorijos neparaðysi… Taèiau vien tik remdamasis jais… gali, kaip ir Juodasis metraðtininkas, pamatyti „tik ðios dienos tie- sà“. O tokia Istorija neproduktyvi. Ji neugdo. Skirtingai negu Juodasis, Baltasis yra ásitikinæs, kad Istorijos mokslas, „aprëpæs Þmogø ir visumà“, atskleis ne tik faktus, bet ir paaiðkins jø „prie- þastá ir tikslà“, iðvaduos ið „DABARTIES kalëjimo, kur esam uþ- daryti“, ir tada: Pro vienà jo plyðelá mus pasiekia Maþytis spindulëlis ateities… (Ten pat, p. 8). Taèiau, skirtingai nuo mûsø laikø istorikø, nesusikalbanèiø tarpusavyje, Justino Marcinkevièiaus Baltasis ir Juodasis metrað- tininkai trumpam sustoja… ir jiems pavyksta susitarti… þvelgti á Istorijà, nors ir ið skirtingø pozicijø, bet viena kryptimi… Abu suvokia, kad Mindaugas yra UOLA, ant kurios pastatyta Lietu-

200 vos valstybë. Toliau jau Istorijos faktai perpinami jausmais… ið kuriø ir pamatai Baltojo metraðtininko rankà… 1219 metais buvo pasiraðyta taikos sutartis su Volynës kuni- gaikðèiais Danila ir Vasilka. Sutartá pasiraðë Lietuvos kunigaikð- èiai Þivinbudas, Daumantas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas; þemaièiø kunigaikðèiai Erdivilas ir Vykintas; Sûduvos kunigaikð- èiai Kintibutas, Vambutas, Butautas, Vyþeikis; Nalðios kunigaikðtis Vismantas, jo broliai Edivilas ir Sprudeika; Deltuvos kunigaikð- èiai Judikis, Pûkeikis ir Ligeikis“ (Ten pat, p. 11). Nalðios kunigaikðtis Vismantas pakvietë Mindaugà ir dar kelis jam artimesnius kunigaikðèius pavieðëti jo pilyje, atðvæsti su- tartá. Èia ir paaiðkëja, kas yra kas… Þemaièiø kunigaikðtis Vykintas, narsus vyras, laimëjæs daug kovø, atskleidþia savo karþygio esmæ ir lietuvio garbës suvokimà, to meto kario garbës kodeksà: Gëdinga bûtø vyrui lovoj mirti. Manau, jog vyrui tinka du kartus, Tik du kartus nuðokt nuo savo þirgo: Kai reikia þmonà pakylët á balnà Ir kai saviðká suþeistà ið mûðio Iðgelbëti, iðneðti privalai. (Ten pat, p. 13). Tai – aiðki karþygio, kario pozicija, reiðkusi, kad tada lietuviams kunigaikðèiams, jam pritarusiems… teks á mûðá joti… O bûta jø ir kitaip màstanèiø. Ðtai filosofuojantis, iðmintimi pagar- sëjæs vyresnysis Mindaugo brolis Dausprungas, tuo metu irgi tu- rëjæs didþiulës átakos Lietuvos raidai, mano, kad … Ir doriausias kardas Uþ nedoriausià arklà nedoresnis. Ðtai pasiraðëm sutartá – garbë dievams – Gal bent metus, kitus… klestës ramybë… (Ten pat). O visi po tiekos alinanèiø karø buvo jos taip pasiilgæ… Taèiau jiems bekalbant á menæ ábëga þygûnas ir paskelbia, kad kryþiuo-

201 èiai, vykdydami popieþiaus Honorijaus III valià, paskelbusio kry- þiaus kovà prieð pagonis lietuvius ir prûsus, uþpuolë kunigaikðèio Kintibuto pilá, nusiaubë jo þemes, jo aukðtà pilá sudegino prieð tris dienas, o þmones, kurie dar gyvi buvo likæ, iðsivedë; þirgus, gyvu- lius ir grûdus iðsigabeno… Prûsai jau pavergti… Beliko lietuviai… Kunigaikðtis Vismantas siûlo: „Pavyti ir uþmuðti, kaip ðunis“… Visø akys krypsta á Mindaugà… O jis kalba iðminties þodþiu: Ak, ne nuo to dabar pradët reikëtø, Pirmiausia reik susitvarkyt namie… Ir kuo greièiau, nes laiko jau neliko… Kol mes kiekvienas atskirai, mes – niekas. Ðtai ðiandien Kintibutà nuteriojo. Rytoj, gal bût, mane. Poryt – jau kità. Mums reikia jungtis. Tai baisi jëga. Mums reikia vienytis. O mes kà darom? (Ten pat, p. 19). Èia pat kryþiuoèiø nusiaubtam Kintibutui Mindaugas padovanojo Kolainiø pilá „su þemëm, su þmonëm ir gyvuliais“ (Ten pat, p. 21). Þemaièiø kunigaikðtis Vykintas Mindaugo dovanà bando uþ- protestuoti, sakydamas, kad jis neturi teisës dovanoti Þemaitijos þemiø… Bet tos þemës – tai Mindaugo tëvø… Ir kai vyresnis brolis Dausprungas pritaria savo jaunëlio brolio þmoniðkumui… visiems pasidaro aiðku, kurá norëtø matyti jø vadu ir valdovu. Kunigaikðtis Vismantas Mindaugui áteikia kalavijà sakydamas: Laikyk tad já iðkëlæs. Mes irgi savo deðines pridësim. Bet pirmas bûsi tu: kur tu pakreipsi, Ten kalavijas kirs. Tuo mes visi Pirmumà, valdþià tavo pripaþástam. (Ten pat, p. 23). Mindaugas prisiekia visiems, kad ðità sunkø kalavijà jis pakels tik tada, kai reikës apginti Tëvynës laisvæ, þmoniø gerovæ ir dievø garbæ…

202 Visi, iðskyrus Vykintà, jam pritarë… O narsus karys Vykintas tik pasiðaipë, kad namo sugráþus Visa Þemaitija ið juoko plið, Iðgirdus, kad jau iðrinktas ka-ra-lius (Ten pat, p. 25). Ásiþeidë karþygys, jam atrodë, kad jis – pats vertingiausias. Apnuodijo jo protà pavydo juodo gyvatukë. Taip, kaip R. Ozolo Seimo pirmininko rinkimuose, nenorëjusio pripaþinti V. Lands- bergio pranaðumo. O Mindaugui… Tëvynë, Lietuva – aukðèiau net uþ dievus… …Nëra daugiau dievø. Yra tiktai Tëvynë. Vienas dievas. Þiaurus, negailestingas ir… teisus (Ten pat, p. 28). Jis pasiruoðæs bet kokia kaina kurti Lietuvà: Sukursiu jà ið ugnies, ið molio ir vandens. Bet ar ji duos mums laimës? Jam laimës Lietuva paðykðtëjo. Sunku Mindaugui. „Visur tik sàmokslai, klasta ir melas“. Net brolis, jo iðmintingasis Dausp- rungas, kai jaunëlis praðo kariø, jam atsiunèia grûdø… Kiekvie- nas Lietuvos ir jos þmoniø laimæ supranta savaip. Mindaugo neapleidþia ir ramybës neduoda mintis. Kaip að surinksiu Lietuvà dabar, Kuri kiekvieno ðirdyje kitokia?.. (Ten pat, p. 53). Vykintas ryþosi iðdavystei. Vedë kryþiuoèius á Lietuvà, kad jie kalaviju ir kryþiumi atneðtø Lietuvai krikðtà. Mindaugas nesutri- ko. Papraðë pagalbos ir krikðto Popieþiaus Inocentijaus IV, 1251 metais ir pats pasikrikðtijo, ir savo þmonà Mortà pakrikðtijo, ir dvariðkius, Rygos vienuoliai ásikûrë jo dvare, o 1253 m. atveþë jam ir Lietuvos karaliaus karûnà. Vykinto iðdavystë buvo aplenk- ta… Taigi Lietuva suvienyta, valstybë sukurta tik Mindaugo kan- èios kaina.

203 Jam norëtøsi bûti geram savo ðeimai ir savo Tëvynei. Bet ap- linkybës neleidþia: maiðtaujantá kunigaikðtá Vilikailà iðsiuntë ið jo tëvonijos á Slonimà jo valdyti; dukterá Ramunæ ið pirmosios santuokos iðvarë uþ nemylimo vyro Galièo kunigaikðèio Ðvarno Danilovièiaus vien dël to, kad sustiprintø rytines Lietuvos sienas giminystës ryðiais, net gerà, dorà ir iðmintingà vyresnájá brolá Dausprungà nuskriaudþia, átaræs já iðdavyste, kelis nepaklusnius kunigaikðèius liepia nuþudyti, net nubaudþia Baltàjá metraðtinin- kà, kai tas pasako, kad Istorijai sakys tiesà ir tiktai tiesà. Nepyks- ta Baltasis ant Mindaugo, já supranta: Kas apsakys tà skausmà, per kurá Keliauja Lietuva. Lyg prakeiksmas Jà uþgulë karai, nesutarimai, Vaidai visokie, rietenos ir kliaudos… Atrodo, lyg á ðità maþà kraðtà… Dievai visas nelaimes bûtø siuntæ…

Ir kalë Lietuva save kaip kardà, Kankindamasi kûrë vienà rankà, Kuri, kaip kardà jà pakelt galëtø… Karalius Mindaugas kûrë Lietuvà. Jis suvokë, kad …Tëvynæ reikia visà laikà Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyti… Nes jei sustoji tik – jinai ir mirðta… Taip. Kurti visà laikà. Visà laikà… Lipdyt ir kurti… Tarsi nujausdamas savo mirtá Mindaugas paliko toká Testa- mentà ateinanèioms lietuviø kartoms. O jam paèiam… toliau kurti Lietuvà nelemta buvo. Kryþiuoèiai nenustojo puldinëti neapsi- krikðtijusiø þemaièiø. Þemaièiai kreipësi á Mindaugà pagalbos, atgailaudami uþ Vykinto iðdavystæ. Já ákalbëjo atsisakyti krikðèio- niðkojo Dievo. Tai pribloðkë Mortà, jau Dievà átikëjusià, ir ji susirgo. Mindaugas iðvijo ið savo dvaro kryþiuoèiø vienuolius, nors

204 jie geranoriðkai perspëjo, kad Mindaugui gresia mirtinas pavojus ið savøjø… Taip ir atsitiko. Netikëtai á jo rûmus ásiverþæs Dau- mantas su savo kariais sunkiu kirviu Mindaugà mirtinai suþalo- jo… Suskaldë Lietuvà. Á Mindaugo sàmonæ jau buvo stipriai áaugæs krikðèioniðkasis Dievas. Neturëdamas savo dvare jo kuni- gø, paskutiniàjà iðpaþintá atlieka Baltajam metraðtininkui, taip palengvindamas savo sielà… ir savo mylimai Lietuvai palikda- mas europietiðkàjà jos orientacijà… Jis mirðta. Juodasis metraðtininkas nuþudo Baltàjá. Juk turi bûti viena tiesa. Jo tiesa… „Scena pamaþu temsta. Jos gilumoje iðryðkëja suskaldytos Mindaugo Lietuvos kontûrai. Dar labiau sutemsta. Ðvieèia tiktai ant didelës juodos knygos karûna…“ (Ten pat, p. 118). Blogis triumfuoja… Ir kartojasi. Kaip Tautos prakeiksmas. Neapykanta pranaðesniam. Begalinis noras pirmauti. Iðdavystës. Iðdavë broliai lietuviai pirmàjá mûsø valstybës kûrëjà – didájá karaliø Mindaugà. Po 700 metø iðdavë ir antràjá mûsø valstybës kûrëjà A. Smetonà, o Lietuvà paþadinæs ið nebûties, inicijavæs jos atkûrimà ir Lietuvos Nepriklausomybës Akto pasiraðymà, dr. Jo- nas Basanavièius mirë skurde. Iðdavë ir treèiosios Lietuvos vals- tybës atkûrëjus… prof. Vytautà Landsbergá, o Stasá Lozoraitá… net sunaikino. Ir vël Lietuva ûkuose. Klastingose komunistø rankose. Kas jà dabar ryðis vienyti, kurti ir lipdyti? Juk pro Istorijos plyðelá… ma- tosi jo ateitis: bûti savo broliø lietuviø iðduotam ir sunaikintam. Kas ryðis ðitokiai aukai mûsø laikais? Paties Justino Marcinkevièiaus idealistinis pasaulëvaizdis, átvirtintas poetinëje trilogijoje, lauþë to meto vieðpataujanèias blogio ir prievartos aplinkybes, skatindamas jo dramas maèiusius þiû- rovus ir jø skaitytojus eiti prieð srovæ, konformistiðkai neprisitaikyti, bet màstyti. „Viena ið „Mindaugo“ svarbesniø uþ- duoèiø, – raðë pats Poetas, – man rodos, buvo paskleisti, sutvir- tinti lietuvybës gaivalà, parodyti sau ir kitiems, kad turëjome

205 valstybæ, karaliø, kad ugnis ateina ið toli, kad ji neturi uþgesti, o begæstanti privalo vël suliepsnoti... Idealo ðviesa rûsti, nepalie- kanti nei ramybës, nei poilsio þmogui, patekusiam á jos ratà“ (Marcinkevièius J. Paþadëtoji þemë. V., 2009, p. 374, 400). Tai patvirtino ir buvæs poetinës trilogijos þiûrovas teatre Arvydas Genys, raðæs: „Poetinë trilogija „Mindaugas“, „Maþvydas“ ir „Katedra“ (taip pat „Daukantas“) savitai ir netikëtai – lemtin- gai pasitarnavo tautinës savimonës ugdymui, net paskatino sà- jûdietiðkos dvasios proverþiui okupantø engiamoje Lietuvoje“ (Genys A. Meilës tiesos poetas, santarvës þmogus // Mokslo Lie- tuva, 2000, kovo 9, p. 6). O literatûros kritikas Vytautas Kubi- lius, prisiminæs, kaip stovëdavome ilgiausiose eilëse bilietø á teatrà, kad patektume á J. Marcinkevièiaus trilogijos spektaklius, ir þiûrovø bendrà nuotaikà jø metu, kurià ir pats, matyt, jausdavo, raðë: „Nors trumpam, bûdamas teatre, þmogus staiga atsiduria tikrovëje, kurioje nebegalioja okupacinës valdþios ásta- tymai, ir patiria trumpalaikæ iðsivadavimo palaimà. Tai uþslëp- tos idealybës iðsipildymo akimirka, graþi ir didinga draudimø zonoje – Maþvydas kartu su minia skanduoja vienintelá þodá „Lie- tu-va!“ Kiekvieno nuotaika, Kai pulti ant keliø noris Ir viskà savim apimti. (Justinas Marcinkevièius). Á tautotyros lobynà Justinas Marcinkevièius átraukë savo laikotarpio Tautos idëjà – „Tauta turi vienintelæ teisybæ – jos idealà, savo nepriklausomà valstybæ“, per Mindaugo asmená nurodë tos idëjos pagrindinæ ágyvendinimo kryptá – Tautos vienybæ, pagrin- dë tautiná patriotizmà su jo savitomis spalvomis, herojine dvasia ir pasiaukojimo tragizmu, asmenybës sàsajas su tauta: Tu esi dalelës visuma: „Að, dalelë, visumà priglausiu“ (Justi- nas Marcinkevièius). Tu privalai nuolat tobulëti, kad pateisintum tautos lûkesèius, aiðkiai skirti gërá nuo blogio, verþtis á didelá tikslà:

206 Ir þmogø suprantu kaip ðûvá, Kurs turi taikiná pasiekti... (Justinas Marcinkevièius). Tu esi tautos vaikas ir turi iðreikðti jos patyrimà, jai tarnauti: Að – vienas ið daugelio tavo langø, Kuriais tu þiûri á pasaulá. (Justinas Marcinkevièius). Santarvë – tai pagrindinë naujausios Justino Marcinkevièiaus knygos „Paþadëtoji þemë: Uþraðai, pokalbiai, straipsniai, kalbos (1988–2008)“ (V., 2008) idëja ir tema, siekinys ir ðaukinys jo Tau- tai, raudona gija, vingiuojanti per visà 520 puslapiø knygà. Èia raðoma: „Lietuva kûrësi vienydamasi: Kæstutis vieningos Lietu- vos simbolis. Nesantarvës vëþys, ásimetæs á galingà valstybës kû- nà, ilgainiui pakirto já, suardë ir sugriovë tà, kà didysis pagoniðkosios Lietuvos riteris buvo sutvëræs. Pagrindinë mûsø tautos istorijos pamoka ir perspëjimas yra toks: Lietuva kûrësi vienydamasi, o iro ir merdëjo skaldydamasi...“ Santarvë – tai dieviðkas aukuras, ant kurio ðvieèia þodþiai: „bû- ti“, „buvimo dþiaugsmas“, „kûrybiðkumas“, „patriotizmas“ ir virð kurio kyla „balti sutarimo ir santarvës dûmai“, „baltas tikëjimo, vilties ir meilës dûmas“. Prie to aukuro turëtø bûriuotis politikai, partijø lyderiai, garbingi valdþios ir verslo vyrai. Deja, to nëra. Dabar gi nepriklausomoje Lietuvoje socialinë paradigma „bû- ti“ pakeista jai prieðinga – „turëti“, pikta, godþia, kai „karðtai mel- dþiamasi pinigui, aukojama ant neapykantos, ðmeiþto, melo, pavydo, prievartos, smurto, puikybës ir tuðtybës altoriø, ar atna- ðaujamos kraujo aukos sprogdinant, nuðaunant, pasmaugiant ar kaip kitaip sunaikinant kità á save panaðø, gal net kaþkuo prana- ðesná. Visuomenë vis dar tebëra gerokai suprieðinta ir pavargusi nuo socialinës ir politinës átampos. Ypaè tai iðryðkëja rinkimø, referendumø, kitokiø akcijø metu, kai socialinio ir politinio egoizmo sukaustytos valdþios, valdymo ir teisëtvarkos jëgos neástengia susitarti, susivienyti, priimti svarbiø Lietuvos vidaus ir uþsienio

207 politikai sprendimø“ (Marcinkevièius J. Paþadëtoji þemë. V., 2008, p. 8). Nuostatà „turëti“ ir „turëti kuo daugiau“ poetas jauèia kaip rûdis, „grauþianèias ne tik þmogaus dieviðkumà, bet ir jo þmogið- kumà“. Knygos pradþia, jos iðtakos – Lietuvos persitvarkymo sàjûdis, jo susiformavimas, gimimas ir veiksmas. Su juo buvo siejamos viltys, kad „Visø mûsø darbas, kûrybiðkumas, susiklausymas ir kantrybë privalo pakelti ir iðauginti tai, kas dar gyva, ápûsti tai, kas dar neuþgesæ – valstybëje, tautoje ir þmoguje“ (Ten pat, p. 7). Vardan to Poetas tada paliko savo ramybës uostà – raðomàjá stalà ir aktyviai ásitraukë á Sàjûdþio veiklà. Steigiamajame Sàjû- dþio suvaþiavime, vykusiame 1988 m. spalio 22 d., jis kalbëjo apie svarbiausius Sàjûdþio uþdavinius: „kad kiekvienas atskirai ir visi kartu su skausmo aðara akyse prisimintume stalininio teroro aukas, kad padarytume viskà jø atminimo áamþinimui, kad tûkstan- èiams nekaltø þmoniø sugràþintume garbæ ir gerà vardà“... „kad visø bendrom pastangom Sàjûdis þengtø dar vienà þingsná tiesos ir teisybës link, átvirtindamas idëjø, minèiø ir ásitikinimø ávairovæ kaip visuomenës laisvo vystymosi pagrindà...“ (Ten pat, p. 8). Tada, prieð dvideðimt metø, turëjome „Tik þodþius. Tik viltá. Tik tikëjimà. Tik ásitikinimà, kad galima ápûsti ugná. Kad galima padaryti tai, kà privalëjome padaryti. Þmonës suprato. Jie buvo iðtroðkæ. Tikëjo, kad po þodþiø seks darbai. Jie buvo pasiryþæ aukoti ir aukotis. Á Lietuvà ëjome lyg á Paþadëtàjà þemæ“ (Ten pat, p. 508). O kà turime po dvideðimties metø? Jau pirmuose knygos puslapiuose Poetas ávardija svarbiausias tautos vertybes: istorijà, „á kurià atsiremiam“, kalbà, „kuria kalbam ir kuria didþiuojamës“, þmogø, „kuris þiûri á mus, reikalauja teisybës ir teisingumo“; gamtà, „kurioj esam, yra mûsø, bet mes esame jos“ (Ten pat, p. 10). Á vertybiø sistemà Poetas átraukë laisvæ ir Sàjûdá, „iðlaisvinantá dvasià, mintá, darbà ir kûrybà ir po

208 jo vieðumo ir demokratijos vëliavomis – siekimà atsinaujinti, at- gimti þmogui ir tautai“. Tas vertybes Poetas plaèiai ir visapusiðkai analizuoja knygoje, daugelyje jos skirsniø (108 straipsniuose, kalbose, pokalbiuose su þurnalistais, eilëraðèiuose), parodo, kaip atgavus nepriklauso- mybæ tos vertybës buvo trypiamos, klastojamos, stumiamos ið gyvenimo, niekinamos ir iðjuokiamos. Màstytojas skausmingai ieðko atsakymo á klausimà – kodël taip atsitiko?.. Ir mano: „Yra tik vienas toks galingas daiktas: nuosavybë. Ypaè grobiamoji. Puo- lëm prie jos gràþinimo, privatizavimo ir paprasèiausio grobimo. Áraðëme á Konstitucijà 23 straipsná: „Nuosavybë nelieèiama. Nuo- savybës teises saugo ástatymas“. Puiku. Kad bûtø dar stipriau ir puikiau, mûsø politinëje retorikoje atsirado epitetas „ðventa“. Jis liudija naujà tikrovæ, kai neteisëtai ásigijæs nuosavybës bijo, nenori jos prarasti, tad uþdeda ant jos kaip antspaudà „ðventa“ (Ten pat, p. 509). Dël tos „ðventos nuosavybës“ paminti visi idealai, net „Tëvynës argumentas, ðiandien, deja, daþnokai dingsta, kai tik prieð mus suþimba trupinys aukso arba pakvimpa gardaus valgio ðaukðtu“ (Ten pat, p. 492). Antrasis Poeto argumentas: „Skaudþiausia, þinoma, kad ta didþioji laisvës idëja – monumentali, didelë laisvë – ðiais laikais tartum subyrëjo á daugelá maþyèiø laisviø. Vos ne kiekvienas mû- sø turi savo laisvæ ar bent mano, kad jà turi. Ir nusikaltëlis galvoja, kad turi laisvæ prievartauti, þudyti... Tos didþiosios laisvës susmulkëjimas, subuitiðkëjimas gerokai pakerta mums sparnus. Norëtøsi, kad vël sugebëtume aktualizuoti tautiná motyvà, pakelti já iki amþinesniø tiesø...“ (Ten pat, p. 374). „Subyrëjus Laisvei á daugybæ laisviø, ir visuomenë subyrëjo á daugybæ visuomenëliø. Jinai jau nebepajëgia suformuoti tokio didelio, tokio vientiso, tokio stipraus „uþsakymo“, koká ji teikë menininkui (ir þmogui – O. V.) anais laikais“ (Ten pat, p. 347). Á þurnalisto Ferdinando Kauzono klausimà, ar po 20 metø po jo pasakytø þodþiø Steigiamajame Sàjûdþio suvaþiavime Poetas

209 dar turi vilties, kad kada nors pavyks „prikelti ir iðauginti tai, kas dar gyva, ápûsti tai, kas dar neuþgesæ valstybëje, tautoje, þmogu- je“, o gal tik mums, mûsø kartai, to dar reikia, o po mûsø jau niekam nebereikës? – knygos autorius tvrtai atsakë: „Liûdnà va- landà ir að panaðiai pagalvoju. Didysis globalizacijos ledkalnis neturi sentimentø. Kapitalas neturi tautybës. Nuosavybë ðventa. Lietuva didelæ dalá savo suvereniteto jau praradusi. Politikai áti- kinëja, kad nacionaliniø valstybiø amþius jau praëjo. Vadinasi, praëjo, dingo ir tautos? Kà gi – mums telieka sunkiausias darbas: árodyti, kad jie klysta... (Ten pat, p. 512). Knyga „Paþadëtoji þemë“ – tai liudijimas, kad Poetas vël kelyje... Einantis... Suvokiantis situacijà: „Dievo aky tebespindi aða- ra... Per nepriklausomybës deðimtmeèius labiausiai nuvertëjo patriotizmas ir padorumas... Esame kalti, jog jos nenuðluosto- me...“ (Ten pat, p. 462). Dràsiai prisiimantis Istorijos iððûká ir ma- tantis tikslà: „Europos integracija reikalauja ið mûsø bûtent sàmoningo tautiðkumo ir aktyvaus pilietiðkumo. Rizikuoju pasirodyti juokingas, bet iðtarsiu þodá... lietuviðkumo. Kalba, istorija, paproèiai, moralë. Nematau prasmës iðtirpti, iðnykti. Kitaip sakant, nutautëti. Kam tada visi tie paminklai, tiltai, Valdovø rû- mai, dainø ðventës?“ (Ten pat, p. 443). Iðtikimas savo idealams: „Að visà laikà ieðkojau savo gyvenimo prasmës tautinio gyvenimo gelmëse. Ir iki ðiol man atrodo, kad tautinio, nacionalinio gyvenimo turinys, jo pajëgumas, galia – tai niekieno nepralenkta vertybë“ (Ten pat, p. 407)... „Net nesapnavau, kad ji taps tarsi kokia programa visam gyvenimui“ (Ten pat, p. 416). Þinantis ke- lià – „atsiremti á nedidelá þemës sklypelá, vadinamà Lietuva“ (Ten pat, p. 416). Ir orientyrus, kaip juo eiti: „Veiksmas dabar yra visø verèiø matas“ (Ten pat, p. 405): „...ið Mindaugo pasimokyti patriotizmo, tarnystës ir darbo Lietuvai“ (Ten pat, p. 442)“; „ne baus- më, o atgaila paþadina mumyse þmogiðkumà, pastangas nuðvisti ir pakilti“ (Ten pat, p. 404); „Jeigu yra kur nors patriotizmo... tai tik mokyklose... Norisi tikëti“ (Ten pat, p. 340).

210 „Tauta ir valstybë yra stipri bûtent mokykla. Kiek mokykla yra gerbiama, vertinama, kiek ja pasitikima, tiek ji atiduoda valstybei, tautai, þmogui“ (Ten pat, p. 349). „Mokytojo veikla – die- viðka... Jo þemë, kurioje jis kuria, yra jaunas, maþas þmogus. Reikia já paþadinti, paaukðtinti, sukurti. Su niekuo tai nepalyginama“ (Ten pat). Sakoma, kad poetas, kaip ir mokytojas, yra pranaðas, þynys, jeigu tik jis savo kûryboje atsiremia á tautos istorijà, jos tradicijas, paproèius, vertybes, tada jis ne tik mato ateitá, bet ir jà kuria, formuoja. Toks buvo Justinas Marcinkevièius tada, kai su aðaro- mis akyse þiûrëjome jo „Mindaugà“ ir „Maþvydà“; kai pamirðæ baimæ skandavome „LIE-TU-VA“, kai tas þodis tarsi sparnai kë- lë á laisvæ, trupino komunistinio reþimo suformuotà màstymo be- tonà, teikë iðsilaisvinimo viltá. Toká Justinà Marcinkevièiø atradau ir jo „Paþadëtoje þemëje“. Knygoje pateikta skausminga poeto patirtis, jo þvilgsnis á Tautos praeitá, dabartá ir ateitá – kvietimas Tautai, jo Tautai, prabusti veiksmui; pakilti jam ir veikti, atkuriant ir puoselëjant amþinàsias tautos vertybes ir visø pirma dorà ir moralæ, „atsakomybæ uþ tai, kà darome, kalbame, raðome. Esa- me labai nedidelë tauta ir valstybë. Atsakomybës jausmas turëtø padëti ir ásiraðyti á Europos kontekstà“ (Ten pat, p. 344). Ir tik tada Tauta pakils kûrybingumui ir jo dþiaugsmui, sugráð patriotizmas, santarvë ir meilë artimui. Neabejoju, kad knyga taps kiekvieno lietuvio ir nelietuvio, doro Lietuvos pilieèio, pamatine knyga, kad daugelis ið jos semsis valios stiprybës ir noro veikti, kad „Ðviesa ir Tiesa mûs þings- nius lydëtø“. 2009, 2010 m.

211 SKULPTORIUS ANTANAS KMIELIAUSKAS

„Tegul pasiþiûri Europa, tegul suþino ir stebisi – nieko reikðmingesnio ji neturi.“ Rimantas Dichavièius

Ðviesaus atminimo raðytojas Romualdas Jurelionis viename ið savo straipsniø skulptoriø, tapyto- jà ir grafikà, Lietuvos nacionalinës premijos laureatà prof. Antanà Kmieliauskà pavadino menininku, kuriam „pavyko ákopti á paèias aukðèiausias virðûnes, o ið jø – mums atskleisti pasakiðko groþio panoramà“ (Jurelionis R. Apie dailininkà, áveikusá kalnø virðûnes / / XXI amþius, 2001, birþelio 22, Antanas Kmieliauskas p. 6). Antroji ðios tiesos pusë yra ta, kad pats menininkas savo talentu, darbðtumu ir kûrybos produktyvumu tapo aukðèiausia mû- sø Tautos meno virðukalne, kiekvienam menininkui siektinu idealu, kûrëju, poeto Vinco Mykolaièio-Putino þodþiais tariant, „pagal kurá galëtume save matuoti“. Dël ribotos straipsnio apimties apsistosime tik prie vienos daugiaðakio menininko kûrybos krypties – skulptûros. Antanas Kmieliauskas gimë 1932 m. kovo 8 d. Olendernëje, Alytaus apskrityje, netoli Butrimoniø miestelio. 1939–1947 m. mo- kësi Butrimoniø pradþios mokykloje ir Jiezno gimnazijoje, 1947– 1949 m. – Butrimoniø progimnazijoje. 1949 m. ástojo á Kauno vidurinæ meno mokyklà (vëliau ji buvo pavadinta J. Naujalio vi- durine meno mokykla, dabar – dailës gimnazija). 1951–1957 m. studijavo Dailës institute. Pieðimà èia tada dës-

212 të Leonas Þuklys, Jonas Mackonis, Liuda Vaineikytë, Kazys Mor- kûnas, o tapybà – Vincas Dilka, Aleksandras Silinas, Vladas Ka- ratajus, Vytautas Mackevièius. 1957 m. Antanas Kmieliauskas buvo priimtas á tuometinæ LTSR dailininkø sàjungà, tapybos sek- cijà, pagal tuometinæ tvarkà, uþ instituto baigiamàjá darbà gavæs aukðèiausià ávertinimà. Á gyvenimà þvelgë optimistiðkai, ákvëptas graþiø jaunystës svajoniø ir dideliø uþmojø. 1957–1959 m. mons. Èeslovo Krivaièio uþsakymu Antanas Kmieliauskas sukûrë Ðv. Kristoforo skulptûrà. Ji buvo pastatyta Ðv. Mikalojaus baþnyèios ðventoriuje ir skirta karo metais þuvu- siam kanauninkui K. Èibirui. Senieji vilnieèiai ilgametá ðios baþ- nyèios klebonà K. Èibirà paþinojo ne tik kaip dvasingà ganytojà, bet ir kaip aktyvø lietuvybës Vilniaus kraðte puoselëtojà. Apie já kalbëjo su didele pagarba ir meile. Kunigas þuvo prie savosios baþnyèios Antrojo pasaulinio karo metu, bombarduojant Vilniø. Ðv. Kristoforas su kûdikëliu Jëzumi ant peties – buvo lemtin- gas Antano Kmieliausko likimo posûkis. „Pradëjæs kurti Ðv. Kris- toforo skulptûrà, ne tik neturëjau gerø árankiø, bet ir nebuvau matæs, kaip kalamas akmuo, – vëliau raðë prof. Antanas Kmie- liauskas. – Nuëjæs prie Þaliojo tilto, stebëjau ten dirbusius ak- menskaldþius. Ið jø nusipirkau ir kaltø, bet jie buvo netikæ, per minkðto plieno. Tad po darbo dienos prie skulptûros motorole- riu veþdavau juos namo á Olendernæ, kad tëvas uþgrûdintø. Kai po dideliø pastangø akmenyje pradëjo ryðkëti pirmieji skulptû- ros þenklai, jauèiau neapsakomà dþiaugsmà... Ir nors iðkalæs ðià skulptûrà buvau vieðai smerkiamas, dël jos niekada nesigailëjau“ (Kmieliauskas A. Skulptûra. Freska. Tapyba. Grafika. Albumas. V., 2003, p. 24). 1960 m. Antanas Kmieliauskas buvo paðalintas ið Dailininkø sàjungos uþ sukurtà skulptûrà „Ðv. Kristoforas“, vadinasi, – liko be darbo ir duonos. O èia ir ðeima atsirado. Apsigyveno Marku- èiuose. Ðv. Kristoforas jam padëjo gauti darbo ir duonos... ir kû- rybinës laisvës – dailininkas pagal individualius uþsakymus

213 pradëjo kurti antkapiø skulptûras. Pagal to meto geleþinius ápro- èius Jis ilgam „dingo“ ið oficialaus menininko gyvenimo. Tik artimiausi draugai – Vincas Kisarauskas, Vytautas Ðerys, Adomas Matuliauskas þinojo apie ðá jo gyvenimo periodà, kûrybà ir jo skulptûras aukðtai vertino. Kuo nusikalto „Ðv. Kristoforas“ okupaciniam reþimui? Ðian- dien jau aiðku – laisvës dvasia. Skulptûroje jos autorius tarsi rëk- te iðrëkë pasauliui savo credo: lietuvis niekada ir niekam neleis pavergti savo dvasios. Menininko sieloje dar gyvi buvo kruvino okupantø siautëjimo pokariu vaizdai jo gimtojoje Dzûkijoje, drau- gø ir artimøjø netektys, tëvø namuose – nerimo ir siaubo kupinos dienos ir naktys. Jo „Ðv. Kristoforas“ valingu ir rûsèiu, susikau- pusiu veidu, galinga figûra, tvirtai þengiantis per upæ, stipriomis rankomis apglëbæs giedro ir nepaprastai graþaus veidelio Jëzø tarsi Lietuvos ateitá buvo akivaizdi simbolinë laisvos Lietuvos ale- gorija. Minëto albumo tekstø autorë Neringa Markauskaitë albume raðë: „Pasak A. Kmieliausko, Ðv. Kristoforas pavaizduotas tarsi eitø prieð vëjà. Skulptûroje norëta áprasminti – tuomet kaip tik arðiais ateizmo ir paminklø griovimo metais – mûsø nepalûþ- tanèià tautà, atsilaikanèià prieð visas audras ir tikinèià ateitimi“ (Ten pat, p. 6). 1962–1979 m. Antanas Kmieliauskas dirbo Vilniaus vaikø dai- lës mokykloje, dëstë pieðimà ir skulptûrà. 1966 m. dalyvavo eks- librisø parodoje Èekoslovakijoje, vëliau tokiose parodose su savo kûriniais dalyvavo ne kartà ir 1974 metais Italijoje laimëjo aukso medalá. Politinis klimatas Lietuvoje jau buvo ðiek tiek paðiltëjæs ir A. Kmieliauskas vël buvo priimtas á Dailininkø sàjungos grafikos, vëliau ir á monumentaliosios dailës sekcijà. 1977 m. buvo pakviestas dëstyti Dailës institute plastinæ anatomijà, vëliau – pieðimà. 1994 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Lietu- vai atgavus nepriklausomybæ uþ Rainiø Kanèios koplyèios fres- kas (architektas A. Þebrauskas) prof. Antanui Kmieliauskui buvo áteikta Lietuvos nacionalinë premija. 2003 m. iðleistas jau minë-

214 tas albumas – Antanas Kmieliauskas. Skulptûra. Freska. Tapyba. Grafika. V., Daigai, 2003, 321 p. (Dailininkas ir sudarytojas Ri- mantas Dichavièius, tekstø autorë Neringa Markauskaitë). Al- bumo nuotraukose pateiktas prof. Antano Kmieliausko kûrybinis derlius: 128 jo sukurtø skulptûrø, tarp jø ir antkapiniø nuotraukos, 59 freskø ir jø atskirø elementø, 49 tapybos paveikslø, 111 ekslibrisø. Nuotraukø autoriai – Valerija Dichavièienë, Riman- tas Dichavièius, Antanas Kmieliauskas, Antanas Luðënas, An- driato di Sante, Vytautas Suslavièius. Kaip tik ðiame albume ir buvo atskleista prof. Antano Kmie- liausko lietuvybës filosofija, kuriai jis liko iðtikimas visà gyveni- mà „...Esame okupacijoje, todël privalome iðsaugoti savo ðaknis. Liaudies menas turëjo reikðmës mûsø kûrybinëms nuostatoms. Tuomet... supratome, kad mûsø kûryba be lietuviðkos dvasios yra nieko verta...“ (Kmieliauskas A. Ten pat, p. 10). Menininkas Antanas Kmieliauskas buvo pats nuosekliausias ir produktyviausias ir skulptorius, ir tapytojas, ir grafikas, savo kûryboje tobulai sintezavæs tautiðkumà ir sakralumà, paèias di- dþiausias lietuviø tautos vertybes – mitologijà, istorijà ir krikðèio- niðkàsias vertybes, tapusias kiekvieno lietuvio dvasine savastimi. Todël Jo kûryba – skulptûra, paveikslai, freskos ar ekslibrisai ðvy- tëte ðvyti, skleisdami lietuvio sielai nepakartojamà kmieliauskið- kà meninæ ðviesà. Apie menininko prof. Antano Kmieliausko kûrybà ir albumà puikius straipsnius paraðë jau minëtas Romualdas Jurelionis, vienas talentingiausiø mûsø dienø þurnalistø Gediminas Zemlickas „Mokslo Lietuvoje“ (2001, Nr. 11(235) ir Nr. 12(236), Lina Klu- saitë „XXI amþiuje“. Pasiklydusi skaièiø ir lenteliø brûzgynuose ir retai pakeldavu- si akis á dangø, ið Linos Klusaitës ir suþinojau apie skulptoriø An- tanà Kmieliauskà, apie Jo Ðv. Mykolo arkangelo skulptûrà, pastatytà Musninkuose, JAV lietuviø bendruomenës kultûros tarybos pirmininkës Marijos Remienës ir jos sesers Margaritos

215 Bareikaitës tëviðkëje jø uþsakymu. Perskaièiusi straipsnyje prof. Antano Kmieliausko þodþius, pasakytus þurnalistei, nustebau, kad Lietuvoje dar yra þmogus, galintis taip kurti ir taip kalbëti: „Ðv. Mykolas arkangelas simbolizuoja gërio pergalæ prieð blogá. Lietuvai teko iðgyventi daug sunkiø laikotarpiø, bet visus ji iðtvë- rë, perëjo, todël Ðv. Mykolo arkangelo paminklas – tai lyg Tautos iðlikimo, negandø nugalëjimo simbolis. Daug ávairiø sunkumø savo gyvenime patiria ir kiekvienas þmogus atskirai. Norëjau, kad paþvelgæs á ðià skulptûrà þmogus pakiltø savo dvasia... Man buvo svarbu atskleisti gyvybës ir energijos verþimàsi, ryþtà kovojant uþ tiesà. Að pats viskà kaliau, todël man buvo svarbi kiekviena forma, kiekvienas bruoþas, atskleidþiantis ðio rausvo, lietuviðko akmens mirgëjimà ir liepsnojimà. Esu labai dëkingas M. Remienei, kad ji mane atrado, pasitikëjo ir be jokiø komisijø leido man kurti taip, kaip að suprantu ir jauèiu. Menininkui kûrybos laisvë yra didelis privalumas“ (Klusaitë L. Musninkuose nusileido Ðv. My- kolas arkangelas // XXI amþius, 2003, liepos 9, p. 1, 16; Voverie- në O. Kad tautos dvasia gyvuotø ir tobulëtø // XXI amþius, 2003, liepos 19, p. 8). Tuo metu raðiau tautotyros straipsniø ciklà ir skausmingai màs- èiau – nebeliko Tautos ðaukliø poetø Bernardo Brazdþionio ir Kæstuèio Genio. Nebeliko Þodþio, kuris galëtø kaip varpas gaus- ti ir þadinti ið letarginio raudonmiegio mûsø pavergto proto tau- tieèius. Ir tada supratau: „Ðv. Mykolas arkangelas“, paminklas Atgimusiai Lietuvai ir pasiaukojusiems dël jos prisikëlimo ir skulptoriaus þodþiai paminklo pjedestale „Ðv. Arkangele Mykolai, vesk mus gërio keliu“ (2003) yra mûsø informacinio amþiaus pats ið- raiðkingiausias Þodis, skaitomas per vaizdà akimis ir ðirdimi. Tai – Lietuvos dvasinio atgimimo strategija. Vëlesnæ prof. Antano Kmieliausko kûrybà – skulptûrà ir tapybà jau suprantu kaip tak- tinius þingsnius ðiai strategijai realizuoti. Svarbiausias ið jø – mû- sø Tautos kanèiø istorija sovietinës okupacijos metais. Sukreèianèià istorijà pasakoja Antano Kmieliausko skulptû-

216 ra „Motina“, neseniai pastatyta buvusio Ðiaurës miestelio teritorijoje, S. Þukausko gatvës pradþioje. Ji savo rankose laiko mirð- tantá sûnø, iðsiøstà á Afganistanà kariauti svetimos valstybës kolonijinio karo, siekusio pavergti, kaip ir mus prieð penkiasde- ðimt metø, afganø tautà. Ið Vilniaus ir jo apylinkiø á tà karà buvo pasiøsta keli ðimtai jaunø vyrø – per ðimtà jø þuvo. Motinos veide – begalinë kanèia, o sûnaus rankos bejëgiðkai nusvirusios. Jose tiek nevilties, pavergtos tautos beteisio vaiko, kuri tarsi ðaukte ðaukia apie jo þûties beprasmybæ. Stovëjau sukrësta ðio vaizdo ir prieð akis iðkilo kito Lietuvos sûnaus – Lietuvos laisvës karþygio, le- gendinio partizanø vado Vaclovo Voverio-Þaibo mirties vaizdas, iðdroþtas ið àþuolo, mokytojo Algimanto Leleðiaus idëjà realizuojant, sûduvieèio skulptoriaus Vytauto Apuèio Tauro apygardos Þal- girio rinktinës partizanams atminti. Vaclovas Voveris-Þaibas po þûties emgebistø buvo nufotografuotas, o ta nuotrauka iðliko Lion- gino Baliukevièiaus-Dzûko „Dienoraðtyje“. Mokytojas istorikas Al- gimantas Leleðius apie tà nuotraukà raðë: „Jis tarsi ir po mirties kovoja: iðkelta jo deðinë ranka tarsi ragina, ðaukia á atakà. Jo mirties vaizdas yra visiðkai adekvatus, sutampantis su jo iðskirtiniu ko- vingumu, jam gyvam esant. Tas vaizdas savaip uþburia, sukelia ðiurpuliukus. Tai idealiai karþygiðka, net romantiðka mirtis“. Abu skulptoriai, ko gero, net nepaþástantys vienas kito, pa- naudojæ savo talento galybæ, net mirties atvaizdu parodë þmo- gaus gyvenimo prasmæ arba beprasmybæ, atskleisdami dviejø þmoniø tragedijos skirtingumà. Vienas jø þuvo kovodamas uþ savo tëvynës laisvæ, kitas – beprasmiðkame lietuviui svetimos vals- tybës svetimame grobikiðkame kare. Tik motinø skausmas, netekus sûnaus, visada tas pats. Prof. Antanas Kmieliauskas – menininkas, sugebëjæs prakal- binti granità, ákalbëjæs já pasakoti lietuviø tautos kanèiø ir skausmo istorijà, vaikø dramas ir tragedijas bei nepalenkiamà lietuvio sielos Laisvës ðauksmà, savo tobula skulptûra suteikæs savo Tau- tai jos dvasinio Atgimimo viltá.

217 5. TAUTOTYRA LIETUVAI ATGAVUS NEPRIKLAUSOMYBÆ

5.1. KELYJE Á PAÞADËTÀJÀ ÞEMÆ

Audringø 1989–1990 metø Lietuvos atgimimo sûkuryje daug vilèiø tautotyros raidai Lietuvoje teikë pasirodþiusi knyga „Tauti- nis mentalitetas. Istoriosofiniai apmàstymai“ (V., 1989 m.) ir ana- logiðku pavadinimu Vilniuje vykusi mokslinë konferencija. Tai buvo pirmosios tautotyros kregþdës po ilgai trukusios sovietinio okupacinio reþimo þiemos, kai tautiðkumas buvo vadinamas pavojinga reþimui tendencija – nacionalizmu ir tapatinamas su faðizmu bei nacizmu. Màstant apie knygà, kurioje buvo api- bendrinta minëtos konferencijos medþiaga, jau ið 17 metø perspektyvos, kyla nuoðirdus pasigerëjimo jos autoriø pozicija jausmas. Tada jie jautësi esà lietuviais gimæ ir norintys jais bûti. Nors vëliau pasirodë keletas Lietuvos autoriø knygø: prof. Ro- mualdo Grigo „Lietuva nepriklausomybës kelyje“ (1991), „Pra- laimëjæs Kainas“ (1991), „Tautos savigyna“ (1993), „Tautos likimas“ (1995), „Savasties ieðkojimas arba laiðkai Amerikos lietuviams“ (V., 2004) ir kt., Broniaus Kuzmicko ir Lilijanos Astros „Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimonë“ (1996), prof. Onos Vo- verienës straipsniø ciklai: „Tautotyra“, „Tauta ir valstybë“, „Tau- tos sargyboje“, „Tautinë mokykla“ bei Mariaus Kundroto straipsniai tautotyros teorijos klausimais, ðios pirmosios knygos, pasirodþiusios pirmaisiais atgautos nepriklausomybës metais, reikðmë tautotyros mokslui – neákainojama. Akademikas P. Kapica bet kurios mokslinës krypties pradi- ninkà (o tokia ir buvo ði tautotyros knyga) lygino su laivø karava- nu Lediniuotajame vandenyne. Nors atstumas tarp pirmojo laivo ir paskui já plaukianèiøjø nedidelis, bet pirmojo vaidmuo daug didesnis – jis pralauþia ledus ir atveria kelià kitiems.

218 Kodël mûsø tautotyros mokslui ði knyga tokia svarbi? Atsa- kymas paprastas: joje buvo numatytos strateginës tautotyros kryptys, ið kuriø svarbiausios buvo mûsø atgimstanèios tautinës valstybës teoriniø pamatø kûrimas ir paèios tautotyros teorijos raidos krypèiø orientyrai. Knygà sudaro 5 dalys: „Tauta ir jos savimonë“, „Tauta ir kultû- ra“, „Tauta ir tikëjimas“, „Tauta ir dvasingumas“, „Tauta ir jos raiðka“. Knygos pratarmëje tarsi pranaðas, þvelgiantis á netolimà atei- tá, prof. Romualdas Grigas raðë: „Niekas taip nepakerta tautos, jos dorovingojo, dvasingojo prado, jos kûrybiniø galiø, kaip ne- santaika ir ambicinga konfrontacija“. Ar ne tai matome ðiø dienø Lietuvoje? Bet ar daug padarë- me, kad áveiktume nesantaikà ir partiniø ambicijø konfrontaci- jà? Ar nuvainikavome nors vienà tà nesantaikà kelianèià ambicingà asmenybæ? Ar iðsiaiðkinome, kur nesantaikos prieþas- tys? Ar tai vien ambicijos, ar ir kiti veiksniai? Tai ne trivialûs dalykai ir apie juos kalbëti reikia karðta ðirdimi bei ðaltu protu. Dr. R. Ozolas straipsnyje „Ðiandieninës Lietuvos tautinis atgimimas“ tada raðë: „TSRS tautø tautinis atgimimas dar ir ðian- dien Maskvos traktuojamas kaip – ðvelniai tariant – pasaulinio imperializmo pavainikis, apie kurá labai nepatogu prisipaþinti, visø pirma sau“ (Ten pat, p. 263). Prieðingai nei ðioje nuostatoje, filosofas manë, kad Lietuvos atgimimà – visus joje vykstanèius ekonominius, politinius ir so- cialinius pakitimus, jeigu norime, kad jie bûtø pozityvûs vyksmai, turi realizuoti pati tauta, ji turi tapti naujos valstybës pagrindiniu subjektu. „Ten, kur persitvarkymas dar netapo nacionaliniu atgimimo procesu (Baltarusija, Ukraina, Rusija), – teigia filosofas, – jo dar tiesiog nëra. Net Uþkaukazës nacionaliniai judëjimai, nors juos komplikuoja dviejø pasauliniø religijø sàrëmiai, patvirtina bendrà taisyklæ: kad ir kraðtutinëmis formomis reikðdamasis, persitvarkymas á teritorijas ateiti tegali tik kaip nacionalinis veikimas“ (Ten pat).

219 Sovietø Sàjungoje bet kokios permainos buvo galimos tik partijai, jos suvaþiavimui arba partijos generalisimui leidus, o nacionali- nës – „nacionalinës savo forma, bet socialistinës savo turiniu“ – tik kultûroje, nors ir ðioje srityje buvo smarkiai tramdomos. Taèiau Atgimimas, jeigu jis nori bûti tikras dalykas, „negali vykti netau- tinës raiðkos forma. Prieðingu atveju viskas liks eiliniu lozungu ir eiline politine kampanija“ (Ten pat). O jo teorijoje svarbiausia – „...visø tø judëjimø rezultatas tegali bûti vienas: savarankiðkø nacionaliniø valstybiø sukûrimas“ (Ten pat). „Pertvarkai, kaip visø pirma dvasioje prasidedanèiai ir dvasi- nëmis formomis pasireiðkianèiai revoliucijai, vykdyti reikalingi ypatingi jos dalyviø dvasiniai sugebëjimai – nauja suderinti su sena taip, kad ið seno galëtø iðlikti visa, kas perspektyvu, kad sena galëtø bûti produktyviai absorbuota“ (Ten pat). Tai idëjos, kurios turëtø patekti á viso pasaulio tautotyros va- dovëlius kaip ðimtus kartø absorbuotos ir pasitvirtinusios valsty- biø praktikoje. Jos visiðkai pasitvirtino ir dainuojanèioje Sàjûdþio revoliucijoje, kuri padëjo atkurti Lietuvos nepriklausomybæ. Be- lieka tik apgailestauti, kad jø autorius, ásivëlæs á partines rietenas, nieko bendra neturinèias su dvasios vertybëmis, neiðlaikë Dievo ar likimo jam skirto egzamino ir ákliuvo „á ambicingos konfronta- cijos“ spàstus, negynë savo idëjos. Ji liko naðlaitë politiniø vëjø pagairëje. Ir tautos idëjos visuotinio niekinimo, ir menkinimo va- juje. O savo turimo intelekto galia jis tai galëjo padaryti. Nedaug tokiø þmoniø turime. Straipsnio autorius kelis kartus akcentavo, kad „visø pirma ir nedelsiant turi bûti sukurta lietuviðka mokykla, kuri dvasià ne niokotø, o ugdytø, ir ugdytø ne bet kokià, o lietuviðkà...“ O kas atsitiko su mûsø mokykla, Lietuvai atgavus nepriklau- somybæ? Viskas, kas lietuviðka, buvo paskelbta, kad tai yra politika, ir mokykla buvo „depolitizuota“, visiðkai nutautinta ir nupilietinta, o dabar dar daugiau – beatodairiðkai „ginant vaikø

220 teises“, padaryta smurto ir moksleiviø nusikalstamumo perykla, diriguojant ir jaunø þmoniø sàmonæ þalojant mûsø televizijos dë- dëms ir tetoms 24 valandas per parà ir visais televizijos kanalais demonstruojant smurtà, þudynes bei nusikaltimus. Uþsiëmæs valdþios reikalais straipsnio autorius negynë ir kitos pamatinës idëjos, skelbianèios: „Turi bûti padëti pagrindai lie- tuviø tautos kultûros atgimimui ir jos tokiam ugdymui, kad ji bûtø pajëgi reprodukuotis kaip tautinë kultûra. Ði kultûra turi pagimdyti menà, kuris remtøsi ne melu, o tiesa, ir dar reikðtø gyventi norinèios bei dþiaugsmingai gyvenanèios tautos dvasios ðviesà“ (Ten pat). Produktyvi buvo autoriaus idëja, reikalaujanti „nedelsiant átvirtinti nuosavybës formø ávairovæ, leidþiant kurti toká ûká, kuris bûtø pajëgus tenkinti visas tautos reikmes“ (Ten pat). Apibendrindamas savo sukurtos tautinës valstybës teorinius pamatus, straipsnio autorius raðë: „Mes turime sukurti tokià savo politikà, kuri uþtikrintø mums visus reikalingus ryðius su visu pasauliu, greta to iðspræsdama vienà ið pagrindiniø mûsø visø lai- kø problemà – nustatydama toká santyká su mûsø didþiàja kaimy- ne Rusija, kad jai niekada nereiktø mums teikti jokios „nesavanaudiðkos“ pagalbos, o mûsø ryðiai bûtø tik kuo geriausi prekybiniai ir kultûriniai ryðiai: kad visa tai bûtø realizuota, turi bûti sukurta mûsø savarankiðkumà konstatuojanti ir institucio- nalizuojanti valstybë“ (Ten pat, p. 269). Taigi dr. R.Ozolui pavyko Lietuvos atgimimo auðroje sukurti ir paskelbti stiprios tautinës valstybës teorinius pamatus. Juos re- alizavæ turëtume valstybæ tokià, kurioje tauta galëtø gyventi ir kurti savo dvasios ðviesà. Deja, visos tautinës valstybës viltys, per- ëjusios atkurtos sovietinës valstybës realybës filtrà, þlugo. Dabar jà turime kreivà ir ðleivà, sukèiø, tapusiø milijonieriais, nusiaubtà ir iðkankintà. Baisiausia, kad patys didþiausi nedorëliai susirinko Lietuvos valdþioje, jos aukðèiausiose institucijose – Seime ir Vy- riausybëje. Mokslininkai tyli, renka trupinius nuo nedorøjø stalo,

221 paliko savo tautà jos paèios gelbëjimuisi – be idëjø, vadø, be kovos su melu ir sukèiais dvasios. Knygoje „Tautinis mentalitetas“ padëti ir tautotyros sàvokø sistemos kûrimo pamatai. Prof. R. Grigas joje nagrinëja vienà svarbiausiø tautos sàvokø – tautiná mentalitetà. Jo nuomone, tautinis mentalitetas – tai tautai bûdinga gyvensena, galvosena, savi- raiðkos, savitaigos bûdai (Ten pat, p. 6). Prof. J. Minkevièius „mentaliteto“ sàvokoje áþiûrëjo dvi pagrindines prasmes – protà ir màstymà. Jo nuomone, ði sàvoka reiðkia „ne tik tautos protiná sugebëjimà ir galvosenos bûdà, bet ir tai, kaip tauta suvokia savo prigimtá, savo istorijà ir savo vietà pasaulyje. Tautos egzistencijos pamatai glûdi jos natûroje ir kultûroje, jø vienovëje ir sàveikoje: tauta tampa savimi pirmiausia savo mentalitetu. Kiekvienos tautos svarbiausias uþdavinys – þadinti tautos atsakomybæ uþ savo egzistencijà. Ðiame procese didþiausià atsakomybæ turi prisiimti inteligentija – mokslininkai, raðytojai, menininkai, kurie ir formuoja tautiná mentalitetà“ (Ten pat). Dainuojanèioje Sàjûdþio revoliucijoje spontaniðkai prasiverþë tautos gyvoji dvasia. Ji ir áveikë monstrà molinëmis kojomis. Ta- èiau tauta, skatinama netikrø, savanaudþiø ir godþiø „pranaðø“, po revoliucijos nesugebëjo gráþti á civilizuotos tautos gyvenimà, nes spontaniðkai prasiverþusi jos dvasia paèiame Nepriklausomybës at- kûrimo procese, kaip mëgdavo sakyti V. Krëvë, kaip ðiaudai per- degë, uþgeso komunizmo ûkuose – su neapykanta, melu ir pavydu, materialiniø gërybiø troðkimais, materija aptemdë tautos protà, ir ðiandien turime tai, kà turime. Tauta, balsuodama uþ A. Brazaus- kà, pasirinko materijà, apvilktà komunizmo drabuþiu. Filosofijos istorijoje ir atbudusiø civilizuotø tautø kultûroje pagrindinë jëga, turinti didþiausià kuriamàjà galià, visada buvo idealizmas. Idealiz- mà propagavusá ir tautos gyvosios dvasios atbudimo siekusá Vilties prezidentà Stasá Lozoraitá lietuviø tauta paneigë ir nuþudë. Prof. R. Pleèkaitis straipsnyje „Tautos savimonës istorijos vyksme“ tautos istorinæ sàmonæ vadina reikðmingiausiu jos dvasinës

222 kultûros kriterijumi. Istorinës sàmonës antipodas yra mankurtiz- mas. Tautos istorinës atminties mirtis tolygi jos fizinei mirèiai. Rusø filosofas F. Èadajevas þmones be istorinës atminties vadino „laiko nesuvokianèiais erdvës klajokliais“, bet istorija ugdo ir formuoja þmones tik tada, kai jie jà jau yra sukûræ ir paraðæ. Svarbiausias Tautos atgimimo poþymis yra jos siekis savo istorijoje apsivalyti moraliðkai. Filosofas dr. Krescencijus Stoðkus studijoje „Lietuviø tautos savitumas: keletas charakterio bruoþø“ ið tø charakterio bruoþø ávardijo lietuviðkà tingumà, namisëdiðkumà, nesantûrumà, atkaklø konservatyvumà, blaðkymàsi tarp Rytø ir Vakarø. Jo nuomone, Vakarai – tai aktyvumas, valia, laisvë, racionalumas, paþanga. Ry- tai – pasyvumas, kontempliacija, despotizmas, iracionalumas (jausmas, intuicija, mistika), sustingimas (Ten pat, p. 51). Tipiðkas lietuvis – Petras Kurmelis. Jis nemoka veikti, paimti likimo á savo rankas, jam bûdingas pasyvumas. Tai Rytø þmogaus tipas – delsiantis, kenèiantis, nesiryþtantis veikti, neapsispren- dþiantis, kaip ir kodël reikia veikti, kokia to prasmë. Vakarø þmo- gus elgtøsi atvirkðèiai – ryþtingai ir energingai imtø likimà á savo rankas. Filosofas savo straipsnyje taip pat akcentavo lietuviø etnolo- ginæ individualybæ. Jis rëmësi A. Maceinos nuostata, kad jà sudaro du pradai – matriarchalinis sëslumas, perimtas ið Rytø kultûros, ir nomadinis karingumas, perimtas ið ekspresyviø vo- kieèiø piemenø kultûros. Zigmantas Morkûnas savo praneðime nagrinëjo ûkio valdymo ir jo tobulinimo galimybes. Jo nuomone, „gamybos augimas yra prasmingas tiek, kiek jis tarnauja sukurti vienodus ðansus kiekvieno þmogaus kûrybinei veiklai“. Jis siûlë Lietuvai atgavus ne- priklausomybæ ákurti Nacionalinës raidos strategijos institutà, kurio uþdaviniai bûtø: nacionalinës raidos koncepcijos sukûrimas ir nuolatinis tobulinimas, ðios koncepcijos realizavimo atsiþvel- giant á strateginio planavimo, programavimo bei valdymo rodiklius

223 ir jø panaudojimo metodikà, strateginio valdymo teorijos sukûri- mà ir jos ágyvendinimo praktikoje metodikos technologiná taiky- mà. Straipsnio autorius pabrëþë, kad strateginio valdymo teorija ir jos technologija yra dinamiðkas procesas, kurá bûtina nuolat tobulinti. Taigi knygoje „Tautinis mentalitetas“ buvo aptarti ávairûs klausimai – pradedant tautinës valstybës kûrimo pagrindais, svarbiausiais tautotyros teorijos klausimais ir baigiant poþiûriais á jos bûsimo ûkio problemas. Reikëtø rimto ir objektyvaus mokslinin- kø þvilgsnio, ávertinanèio, kas ið knygoje pateiktø vilèiø iðsipildë Nepriklausomoje Lietuvoje per 13 jos gyvavimo metø, o kas be- viltiðkai þlugo. Neabejoju, kad daugelis idëjø buvo toliau rutulio- jamos jau minëtose R. Grigo, B. Kuzmicko, L. Astros knygose. Reikia tyrinëti ir nustatyti ryðius tarp idëjø ir jø tæstinumo. Aiðku tik viena – tolesnë tautotyros raida, nesiremiant ðia knyga ir joje pateiktomis pamatinëmis idëjomis, bûtø neámanoma. Tikras mokslas ir tikra iðmintis, kaip sakë I. Lojola, yra nuostabûs tuo, kad turi dvi akis – viena ávertina, kas jau yra padaryta, kita mato, kà reikia padaryti. 2002 m.

224 VYTAUTAS LANDSBERGIS

Profesorius Vytautas Land- sbergis – unikaliausias XX a. pabaigos þmogus, ugnies stulpas, kuris kartu su bendraþygiais atve- dë savo Tautà á Paþadëtàjà þemæ Jo þodis savo laiku didelei tautos daliai tapo svarbiausiu orientyru Lietuvos ir uþsienio politikoje, ðvy- turiu dabartiniuose klaidþiuose Lietuvos politikos keliuose ir kryþ- kelëse, pagrindine atrama Tautos ir Valstybës sargyboje. Jo vadovau- Vytautas Landsbergis jami vadavomës ir vaduojamës ið sovietinës mûsø Þemës ir mûsø dvasiø okupacijos. Sunkiai va- duojamës ið pavergto proto vergijos. Iðsivadavimas ið pastarosios – pats sunkiausias. Juk sunkiausia þmogui áveikti patá save. Leidykla „Pasviræs pasaulis“ iðleido Liuèijos Jasiukevièiûtës sudarytà prof. Vytauto Landsbergio minèiø rinktinæ „Bûta ir pasakyta. Mintys“ (V., 2002). Dabar ði knyga jau tapo bibliografine retenybe, nes kai kurios bibliotekos jos net nespëjo ásigyti. Knygà „Bûta ir pasakyta. Mintys“ sudaro dvylika skyriø: 1. Laisvë. 2. Tëvynë. 3. Tiesa ir melas. 4. Komunizmas. Kompar- tija. SSRS. 5. Sàjûdis. 6. Lietuva ir pasaulis. 7. Menas. Muzika. Èiurlionis. 8. Gyvenimo prasmë. 9. Tautos kultûra. 10. Þmonija. Þmonës. 11. Valstybë ir pilietis. 12. Idealizmas. Atgimimas. Þymusis fizikas A. Einðteinas savo pasekëjus mokë raðyti taip, kad ið vienos frazës ir net formulës bûtø galima atkurti viso pasaulio vaizdà. Kaip raðë vienas pirmøjø V. Landsbergio knygos „Bûta ir pasakyta. Mintys“ recenzentø Robertas Kundrotas, ðios knygos kiekvienas skyrius „...galëtø bûti iðplëstas iki atskiros knygos apimties, nes tai ne citatø rinkinys, o Lietuvos istorija

225 ir ið vidaus, ir ið iðorës“ (Kundrotas R. // Lietuvos aidas, 2002, geguþës 9). Tikriausiai, laikui bëgant, taip ir atsitiks. Tautotyros mokslui aktualiausios mintys yra apie tautà ir vals- tybæ, sàsajos tarp jø ir jø harmonizavimo dalykai. Kaip raðë lietu- viðkos tautinës ideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis, „Demokratinës visuomenës politinis idealas yra tas, kad abu reið- kiniai – tautiðkumas ir valstybingumas – reikðtøsi kuo stipriausiai ir veiktø vienas kità“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 55). Valstybës valdymo aparatas visada siekia centralizavimo ir daugiau ar maþiau direktyvinës valdymo sistemos. Tautinës organizacijos privalo bûti valstybës siekiø atsvara ir eiti kitu keliu... demokratizacijos ir þmoniø poreikiø iðkëlimo (Voverienë O. Tau- tos ir valstybës ateitis; ar ilgai dar ji bus valdþios rankose? // Lie- tuvos aidas, 2001, gruodþio 3, p. 8). „Ir juo kraðto demokratija bus gilesnë, tuo dviejø sroviø prieðingumà pavers harmoningu bendradarbiavimu“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 56). V. Putvinskis-Pûtvis, kalbëdamas apie tarpukario Lietuvos pir- màjá nepriklausomybës deðimtmetá, teigë: „Iðgyventas deðimtmetis kada nors bus pavadintas valstybingumo svaigulio laiko tarpu, kuriuo savaimingas tautinis plëtojimasis maþai tesireiðkë. Tautos ateitis reikalauja, kad prablaivëtumëm ir gráþdami á apleistà tau- tinæ dirvà tuo sugràþintumëm pusiausvyrà ir tuo kartu sutvirtin- tumëm ir paèià valstybæ“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 57). Prof. Vytauto Landsbergio „Mintys“ neanalizuoja tautos kaip tyrimo objekto ar Lietuvos politikos subjekto. Jose nëra net skyriaus apie tautà, bet tautiðkumu yra persunkti beveik visi knygos skyriai, pradedant pirmuoju „Laisvë“ ir baigiant paskutiniuoju „Idealizmas. Atgimimas“. Taip autorius pratæsia tautiðkumo ideologinæ kryptá, pradëtà Motiejaus Valanèiaus, Simono Daukanto, dr. J. Basanavi- èiaus, kitø auðrininkø ir varpininkø ir iðpuoselëtà visø ðioje knygoje minimø Tautos didþiavyriø. Jà koreguoja ir pagilina atsiþvelgdamas á istorines epochos aktualijas ir tarsi sako, kad tauta iðlieka gyva, tik bûdama laisva, puoselëdama savo kalbà ir tautinæ kultûrà, stiprin-

226 dama valstybingumà, á valstybës lygmená iðkeldama dorà ir teisingu- mà, mokydama savo vaikus meilës ir kûrybingumo. Didþiuodamasis savo tauta dainuojanèioje Sàjûdþio revoliucijoje, atgavusia laisvæ ir nepriklausomybæ, knygos autorius akcentuoja lietuviø tautos kilnumà, ryþtantis aukai uþ Tëvynæ ir remiant kitas tautas, siekianèias iðsivaduoti ið totalitarizmo vergijos: „Gy- nëmës politiðkai, pabrëþdami puolimø neteisëtumà, uþpuoliko ne- teisëtumà. Solidariai rëmëme kitas tautas, kylanèias prieð totalitarizmà. Gynëme moraliai, laikydamiesi mûsø èia esanèiø nuostatos, kad nëra aukos, kuri bûtø per didelë uþ Tëvynæ, uþ jos lais- væ ir nepriklausomybæ“. Tai tik viena V. Landsbergio knygos minèiø (Landsbergis V. Bûta ir pasakyta. Mintys. V., 2002, p. 24). Tautos gyvybës pamatas yra jos kultûra. V. Landsbergis „Min- tyse“ raðo: „Tautos sukuria kultûrà. Tai kalba, raðtija, mokslo ir meno formos, tai gamyba, buitis, paproèiai, tikëjimai, tradicijos. Visa susijæ. Kai archeologai atkasa neþinomà kultûriná sluoksná, jie skaito þemëje likusias, dar lentynëlëse neiðdëliotas þinias: kaip tie þmonës ir kokiais ánagiais dirbo, medþiojo, kovësi, kà valgë, kaip rëdësi ir puoðësi, kas jiems buvo graþu. Sena daina apie mer- gelæ primena ir paaiðkina, kaip jie mylëjo...“ (Ten pat, p. 248). „Tautos kultûros prigimtinë paskirtis – bûti savimi ir tuo praturtinti pasaulio tautø bendrijà, jø kultûrø visumà“ (Landsber- gis V. Ten pat, p. 247). Knygos autorius dorovæ laiko tautos kultûros pamatu. Jo nuomone, nedorovinga yra kenkti kitam, apsileisti, burnoti, vengti darbo arba gaminti niekalà... Baþnyèià jis laiko valstybës padëjë- ja, ugdanèia dorovingumà, o ið jos sklindanèià etikà ir estetikà – tarnaujanèia gëriui (Landsbergis V. Ten pat, p. 249). „Esame savotiðka tauta, – raðo jis, – ligi ðiol dainuote iðdai- nuojanti savo skausmus ir viltis... Apsigynæ nuo savæs, pagijæ nuo girtuoklystës ir nedorovingumo, kietaðirdiðkumo ir siauraprotið- kumo, pavydø, kerðtø ir skundëjø pomëgio, gaivindami savyje ge- ràsias lietuviðkas savybes ir dorybes, galëtume tapti net neáveikiami“ (Ten pat, p. 252).

227 Ið tikrøjø juk buvome tapæ neáveikiami tada, Atgimimo pra- dþioje, kai „Matëme þudomà Lietuvos gamtà, griaunamà kultû- rà, moralæ, iðtrinamà istorinæ atmintá, pakertamà kalbà, kai suvokëme, kad atsidûrëme didþiausiame pavojuje, o tuo pat metu – kad laikai keièiasi ir kad galime patys juos keisti, stodami ginti tautos gyvybës“ (Landsbergis V. Ten pat, p. 343)... Kai supratome, kad „galime neiðsaugoti savo galvø, bet Lietuvà turime iðsaugoti! (Landsbergis V. Ten pat, p. 15). Atgimimas. Kovo 11-oji. Politinë ir ekonominë blokada. Sau- sio 13-oji. Jas iðtvërëme, pakëlëme. Tai buvo mûsø dvasios per- galë – aukðèiausi skrydþiai Tautos gyvenime XX a. pabaigoje. „Aukðèiausi momentai iðlieka þmoniø gyvenime, – raðo profesorius. – O apgailëtini, niekingi neiðliks“ (Ten pat, p. 286). Dar 1989 metais V. Landsbergis raðë: „Tauta pasirenka ke- lià – arba gaivalingai savo bûdo vedama, arba sàmoningai, atsi- þvelgdama á paprotá ir teisæ, á suvoktà pareigà ir galimybæ, pavedusi savo ðviesuomenei apsvarstyti ir siûlyti tà pasirinkimà. Nebrandþiai arba sutrikusiai tautai pasirinkimà gali siûlyti atsitiktiniai pranaðai, ir tai pasitaiko net ilgaamþës valstybinës patirties tautø kelyje... Vëlgi nelaisvai tautai tariamàjá „pasirinkimà“ primeta kiti, ir tai pasitaiko net XX amþiaus pabaigoje. Renka- masi tikslas, renkamasi ir kelias á tà tikslà. Tokia yra natûrali branda ir augimas, galimas, kai tautos niekas neprievartauja“ (Ten pat, p. 251.) Atgimimo pradþioje mûsø Tauta pasirodë brandi ir sàmonin- ga, þinanti tikslà ir kelià, á já vedantá, suvokusi savo pagrindinæ teisæ – turëti savo valstybæ ir bûti jos pilieèiu, supratusi pareigà ir galimybæ atkurti nepriklausomà Lietuvà. „Mintyse“ raðoma: „Mû- sø akyse ir tikrovëje ðtai atgimsta mûsø valstybë, nes ji gimë mû- sø sielose ir ðirdyse kaip nauja laisvës ir nepriklausomybës sàvokø prasmë. Kyla, randasi, nors dar apraizgyta ir þaizdota, bet tikra ir apèiuopiama ðiø dienø Lietuva, ir visi tai darome. Duodame nu- rodymus ir ágaliojimus savo valstybei ir joje vieni kitiems pasiþa- dame. Èia yra didþiausioji, su niekuo nepalyginama teisinë,

228 politinë ir dorovinë Lietuvos kelio ir Lietuvos plebiscito reikð- më“ (Landsbergis V. Ten pat, p. 295). Per du tûkstanèius metø atkûræ savo valstybæ treèià kartà jau ið istorinio patyrimo þinojome, kad, kaip raðo V. Landsbergis, „Lie- tuva stiprëdavo ir klestëdavo savo þmoniø sugebëjimo dirbti, kovoti, valdyti ir susitarti dëka, nepaisant kokio nors tautybiø arba tikëjimø skirtumo. Ir Lietuva silpnëdavo ir þlugdavo, kai sumen- këdavo jos þmoniø dorovë ir pilietinë atsakomybë, kai virðø im- davo giminaièiø ardymasis ir valdanèiøjø pasileidimas, nepelnytos naudos arba tuðèios garbës vaikymasis“ (Ten pat, p. 297). O kaip didþiavosi knygos autorius, tada buvæs atkurtos Lietu- vos vadovas, Vytautas Landsbergis Tautos þmonëmis, atkûrusiais savo valstybæ! Neþinau, ar kurios nors kitos tautos istorijoje rasime tokius þodþius, pasakytus apie savo þmones: „Pasaulis pama- të, kad ði valstybë turi savo valstybines sienas. Jeigu þmonës stovi prie tø sienø, rizikuodami savo gyvybe ir sveikata, patirdami te- rorà, puolimus, gàsdinimus, suþalojami ir vël gráþtantys á savo postus, visiðkai nuoðaliuose keliuose naktimis pamiðkëse nepasi- traukiantys ið savo pareigos, tai èia yra valstybë, kurià sudaro þmo- nës, pasiryþæ turëti savo valstybæ“ (Ten pat, p. 304). Tarsi tæsdamas savo mintá, toliau V. Landsbergis raðo: „Vals- tybë – tai þmonës. Tie þmonës, kurie nori turëti savo valstybæ. Jeigu jie nenori, tai yra kokia nors minia arba sàvartynas. Bet tie þmonës, kurie nori turëti savo valstybæ, jie ástengia jà turëti... (Ten pat, p. 331). Kas mes bûtume be savo valstybës? Á tà klausimà knygos autorius atsako taip: „Be valstybës bûtume tik bevardis bûrelis þmonijos vandenyne, kuriam lemta skæsti ir iðtirpti. Su Lietuvos vardu – prieðingai – turime ir vietà pasaulyje, ir atsako- mybæ uþ jà, ir teisæ á ateitá. Lietuvos valstybë nelaukia, kas bus, o pati sprendþia, kaip turi bûti, ir dalyvauja sprendimuose“ (Ten pat, p. 192). „Atkûrus nepriklausomà Lietuvos valstybæ, svarbiausiais jos tikslais laikyta: teismus padaryti nepriklausomus, pasiekti eko- nominës nepriklausomybës – Rytø ir Vakarø ekonominiø ryðiø

229 pusiausvyros, atkurti þmoniø dvasinæ nepriklausomybæ – laisvø pilieèiø atvirà visuomenæ“ (Ten pat, p. 14). Taèiau Tauta nebuvo vieninga, pasirinkdama valstybinæ san- tvarkà. Kaip raðo „Minèiø“ autorius, „Vieni norëjo Nepriklauso- mos neþinomos, tiesiog kitokios Lietuvos, kurioje bûtø teisingumas ir þmoniø santykiai keistøsi ið esmës. Kiti norëjo nepriklausomos „tarybø“ Lietuvos, taigi gerai þinomos, kurioje po- kyèiø bûtø maþiau ir sovietmeèiu nustatyti þmoniø santykiai liktø kaip áprasta. Tas dvilypumas atsispindëjo susikertanèiuose ragi- nimuose „þengti greièiau“ ir „þengti lëèiau, neskubëti“, jis reið- kiasi abipusiuose kaltinimuose ligi ðiol“ (Ten pat, p. 331). Dvasinis iðlaisvinimas ir visos Tautos atgimimas pasirodë daug sunkesni uþdaviniai negu politinis valstybës atkûrimas. Dël to ðian- dien Lietuvoje turime tokià politinæ situacijà: valdþioje komunistai; iðgrobstytas Lietuvos turtas atsidûrë komunistø ir svetimtauèiø rankose; þmonës iki kraðtutinumo nuskurdinti ir toliau kryptingai skurdinami; Vakarø investuotojai iðvaromi, o savi milijonieriai investuoja á Rusijos ir Baltarusijos ûkius; visa energetika melu, klasta ir slaptais suokalbiais Maskvoje perduota Rusijai. Kaip ra- ðë vienoje ið savo publikacijø filosofas Vytautas Radþvilas, „Da- bar Lietuvoje yra tik vienas reikðmingas ávykis – lëtas valstybës mirimas. Ir tai, kà mes vadiname politiniais ávykiais, yra ðito miri- mo kronika“ (Lietuvos aidas, 2002, rugsëjo 3, p. 4). Knygos autorius – optimistas. Jis tiki, kad „Sëkla suspëjo su- bræsti ir ðaknys tebëra tvirtos. Lietuva atgims ir gyvens. Ji buvo ir bus vienintelë mûsø Tëvynë, graþi ir garbinga, verta laisvø þmo- niø“ (Ten pat, p. 356). „Valstybë, Tëvynë yra visø, o ne kuriø nors visuomenës „daliø“ – partijø. Tëvynës meilë – tai þmoniø meilë, noras padaryti bendrijai kà nors gera. Sàmoningas buvimas Të- vynëje, jos kûryba, pasirengimas kà nors kurti ir dalyvauti ápras- mina þmogaus gyvenimà, ir tai ypaè svarbu ádiegti nuo jaunumës „Kol da idealais, o broli, gëriesi...“ Jis kvieèia bûti idealistais, nes „Idealizmas þino, kad yra ver- tybës, dël kuriø verta gyventi ir mirti, nes jos didesnës uþ gyveni-

230 mà. Vertybës, dël kuriø kartais turime aukotis ir gera bûna aukotis“ (Ten pat, p. 348). Lietuvos nepriklausomos valstybës architektas, atvedæs savo tautà á Paþadëtàjà þemæ, savo „Mintyse“ kvieèia tautà eiti „Á tà Lietuvà, kurios norime, kurià nuþymëtø teisingumas, nevarþo- mas þmoniø darbðtumas ir doras poþiûris á gyvenimà, nes vien tik tai atneða gerovæ – ir buities gerovæ ðioje þemëje, ir dvasinæ gero- væ – santarvæ, galimybæ ir tikëjimà, kad mes padarysime savo ðalá vël visokeriopai, visapusiðkai graþià“ (Ten pat, p. 348). Knygos pristatyme, surengtame Vilniaus rotuðëje, prof. Vy- tautas Landsbergis, tarsi papildydamas savo „Mintis“, kalbëjo: „Iðliksime, nes lietuvius jau saugo Lietuvos valstybë. Iðliksime, jei savo vaikus iðmokysime Deðimties Dievo ásakymø; jeigu jie þinos 1949 m. Vasario 16-osios Lietuvos partizanø deklaracijà, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktus ir jø reikðmæ Lietuvos istorijai, jeigu jie mokës Lietuvos valstybës himnà (Voverienë O. Intelektualai apie Vytauto Landsbergio „Mintis“ // Lietuvos aidas, 2004, birþelio 30, p. 8). Knygos pristatyme kalbëjæs Ðarûnas Nakas pabrëþë „Minèiø“ ir prof. Vytauto Landsbergio retorikos originalumà, kuris pasiþy- mi tuo, kad perskaitytas tekstas neduoda ramybës. Jis gimdo naujas asociacijas, verèia á reiðkiná þvelgti ávairiais aspektais, ieðkoti naujø sàsajø tarp ávykiø ir reiðkiniø, áminti giliai paslëptus reiðki- nius ir prieþastis. V. Landsbergis „Mintyse“ nepataikauja skaitytojui. Gal dël to jam ir politikoje sekasi blogiau, negu visiems norëtøsi. Jis kalba apie esminius dalykus, kurie neiðlavintam intelektui ne visada ákandami. Todël jo tekstai kaip ikonos, svarbûs ir reikðmingi, ir visiðkai nesvarbu, ar jie paraðyti 1991-aisiais, ar 2001-aisiais metais. Taèiau iki jo tekstø intelektui reikia priaugti. Tik tada „Mintys“ taps dvasinio kelio gairëmis (Voverienë O. Ten pat). Kultûrologas Vidmantas Valiuðaitis Rotuðëje kalbëjo, kad jis jau penkiolika metø ið tolo stebi Vytauto Landsbergio kultûrinæ ir politinæ veiklà. Retas kultûrininkas tampa geru politiku ir at- virkðèiai – politikas kultûrininku. Lietuvos kultûrininkai – maloni

231 iðimtis. Dar prof. J. Ambrazevièius-Brazaitis kadaise këlë likimi- nes Lietuvos problemas. Jo mintys ir dabar kelia didelæ átampà. O kiti politikai, prasidëjus politiniams kataklizmams, nutilo ir ne- siryþo veikti ryþtingai ir dràsiai, ramiai sëdëjo po ðluota, kurdami tik savo buities gerovæ. Vytautas Landsbergis – viso XX amþiaus Lietuvos þenklas. Tai vëliava, áprasminanti deðiniàjà politinæ kryptá ir vertybes. Dabartinis Lietuvos naujøjø laikø – sovietiniø ir provakarietiðkø – integralu- mas reikalauja svarbiausio – neiðduoti tiesos! Vytauto Landsbergio „Mintys“ moko, kaip neiðduoti tiesos visais galimais kritiniais atvejais. Tai laisvo þmogaus mintys. Ir nëra pasaulyje aukðtesnio þmo- gaus posto uþ laisvo þmogaus postà (Voverienë O. Ten pat). Vytauto Landsbergio knyga „Bûta ir pasakyta. Mintys“ – tai puiki doro politiko, mokslininko ir menininko mokykla. Kaip teigia kultûrologas A. Ðidlauskas, „Profesoriaus Vytauto Landsber- gio iki ðiolei dar niekas nepralenkë – ir minties subtilumu, ir màstymo taktiðkumu, ir kalbësenos átaiga, ir pokalbio nuoðirdu- mu, ir ásitikinimø tvirtumu, ir potekstës gilumu. Aiðku, já suvokti tegali màstanti asmenybë“ (Ðidlauskas A. Lietuvos ávaizdþio ðe- ðëlyje // Lietuvos aidas, 2002, rugsëjo 17, p. 7). Atskirai norisi paminëti knygos sudarytojà Liuèijà Jasiukevi- èiûtæ, perþvelgusià kelis tûkstanèius prof. Vytauto Landsbergio politiniø ir kultûros tekstø ir ið jø iðrinkusià jo mintis-deimanèiu- kus, juos susisteminusià á darnø kûriná, neabejoju, gulusá ant kiekvieno Lietuvos inteligento stalo. Solidarizuojuosi su Robertu Kundrotu, teigianèiu, kad ði knyga áeis á mûsø Tautos kultûros aukso fondà ir atsistos greta J. Basanavi- èiaus, Vinco Kudirkos, Vydûno, Justino Marcinkevièiaus ir kitø ðio- je knygoje minimø autoriø, kurie sunkiomis ir nedëkingomis Lietuvai sàlygomis këlë tautieèiø savimonæ, savo pavyzdþiu ugdë þmonëse aiðkø, dràsø ir tvirtà protà, pasiryþimà ir tvirtà tikëjimà ateitimi (Kun- drotas R. // Lietuvos aidas, 2002, geguþës 9). Tautos ðaukliø, þadinu- siø ir këlusiø Tautà atgimimui, savo galingo talento jëga vedusiø á Paþadëtàjà þemæ, brëþusiø kelio kryptá ir tà kelià apðvietusiø.

232 POETAS KÆSTUTIS GENYS (1928–1996 m.)

2006 m. gruodþio 15 dienà mi- nëjome mûsø Tautos laisvës ðauk- lio – poeto ir aktoriaus mirties 10-àsias metines. Ne ðiaip sau pa- minëjome. Sugráþo Poetas á visas didþiàsias koncertø sales, á ramo- ves, visø mûsø namus. Þadins ir kels. Kaip kadaise këlë Vinco Ku- Kæstutis Genys dirkos „Varpas“, Maironio „Pavasaris“ ir „Jaunoji Lietuva“, Ber- nardo Brazdþionio eilës apie „GPU Lietuvà uþgujusià nakty“. Prabilo Kæstutis Genys savo galingu poezijos balsu: „Ðaukiu að Tautà KGB uþguità“. Iðgirdo Já visø Lietuvos miestø ir miesteliø akmenys… Deja, Jo neiðgirdo nuzombëjusios Lietuvos vaikø ðir- dys, ðá kartà sukèiø uþguitos… Dël to ir nesikeièia mûsø gyvenimas. Lietuva nepradeda lais- vëti, pakëlusi Teisingumo, Doros ir Þmoniðkumo vëliavas. Renku viskà, kas pasirodo apie Kæstutá Gená. Laukiu knygos apie Já. Tai – ðvenèiausia jo draugø, bièiuliø, buvusiø kolegø pareiga. Jà reikia atlikti. Nutiesti „baltø drobeliø takelius“. Poeto gráþimui ið Anapus á Amþinàjà mûsø Tautos istorijà. Ið mûsø gy- venimø Jis niekada neiðëjo. Gyvena visø Já paþinojusiø ðirdyse ir atmintyje. Ir nebeiðeis. Nes Jis buvo mûsø aukðèiausio dvasinio pakilimo liudininkas, dar daugiau – Ðauklys á Lietuvos laisvæ ir nepriklausomybæ, kiekvieno lietuvio þvaigþdëtàsias aukðtumas. Prieð akis – puikus Reginos straipsnis, pokalbis su Kæstuèio Genio þmona Aleksandra Lolita Geniene, apie jø paþintá, meilæ, gyvenimà. Ið jo ryðkëja mintis, kad net ðviesiausiomis savo gyvenimo valandomis Poetas niekada neuþmirðo… svarbiausio jo gyvenime – kenèianèios Tëvynës. Lolita Genienë liudija: „…Jis savyje turëjo idealà, prie kurio reikia vis eiti ir eiti, nors ir nema-

233 tyti kelio pabaigos… Jo gyvenime buvo daug kanèios… Mudu labai atvirai ir anksti pradëjome kalbëti apie Nepriklausomybæ. Jautëme, kad ji jau ateina, nors þmonës apie tai net negalvojo (Oþeraitienë R. Pamoka ið ilgesio, atvirumo ir meilës // XXI am- þius, 1998 gruodþio 16, p. 7). Apie savo kelià ið kanèios á gyvenimà, tik kitais þodþiais, kalba pats a. a. Kæstutis Genys: Kas man kelià paðvies Ðioj nakty nebylioj? Kas iðdráso mane Ið namø iðviliot?

O namai – pragarai… Be namø kur man eit? Eisiu tyliai numirt. Taip geriausiai. All right… (1946. SOS // Po svarstykliø þenklu. V., 1996, p. 8). Neþinome, kas tada taip skaudþiai slëgë jaunà vaikinukà. Juk jam buvo vos 17 metø. Nemirë tada Kæstutis Genys, atvirkðèiai – jau po dvejø metø, 1948 m. atrado savo Paþadëtàjà þemæ – teat- rà. Já tarsi naujam gyvenimui prikëlë „graþioji Þizel“, „maþa mer- gaitë ið kalnø trobelës“. Ir nors dar daug Kæstuèio minèiø apie gyvenimo beprasmybæ, Þizel „kaip klajojanti ðvieselë, jam jau rodo kelià…“ nors jis ir ið kapø… 1949 metai… Kæstutis Genys galbût pirmà kartà iðvydo Mi- kalojø Konstantinà Èiurlioná, kurio tada nepaþinojo, „didþiulëj maskarado ðventëj“ daugelis – „ðioje iðvargusiø ir nuskriaustø þmoniø ðaly“. Poetas stovi prie Genijaus paveikslø apstulbæs, pa- kerëtas jø paslaptingos magijos ir praðo dailininkà priimti ið jo „nuo darbo ir kanèios suskirdusiø rankø“… nuostabiausià dovanà: Tau atneðu savo karaliðkàjá meilës ir didybës miestà – Jo bokðtus, kylanèius dangun ir griûvanèius á bedugnes… (Ad Astra. M. K. Èiurlioniui. Ten pat, p. 12).

234 Ir Jis pats, Poetas, jauèia „ekstazëje paskendæs ir nematan- tis / Uþgesæs kaip naktis beþvaigþdë ir juoda“, kaip plaka M. K. Èiurlionio ðirdis, kaip virpa jo iðtiesta ranka pagalbos ieð- kanèiam poetui. Tada poetas suprato – tvirtai ir visam gyvenimui …kad nebëra kitos Tiesos, Kaip ði, kurià mes laikom kaip Karaliai savo rankose, – Beprotiðkas Didþiøjø Paukðèiø Kelias – á Þvaigþdes. (1949. Ad Astra. Ten pat). Gal dar studijuodamas Vytauto Didþiojo universitete lietu- viø literatûrà, o gal jau ir Maskvoje, Lunaèiarskio teatro institute (mes Kæstuèio Genio biografijos beveik neþinome – O. V.), 1950 metais, ko gero, pirmà kartà Kæstutis Genys paþvelgë ne á save, o á Lietuvà. Jam ji atrodë kaip gilus ðulinys: Ðulinys buvo baisiai gilus… Biro smiltys á ðuliná gilø… Biro akmenys, biro dangus… Ir galaktikø þvaigþdës biro…

Ðulinys buvo baisiai gilus – Lyg bedugnë. Ir niekas neþino, Kaip nuskendo ten mano Dangus Ir manoji þvaigþdë Auðrinë. (1950. Ðulinys. Ten pat, p. 13). Ádomu, kad jau 1954 metais, kai kraujyje buvo paskandintas ginkluotas Lietuvos pasiprieðinimas ir kai atrodë – nëra jokios vilties Lietuvai atgauti laisvæ, Poetas iðgirdo paslaptingà balsà: Ðaukia balsas lyg tolimas aidas Dusliai ûþianèiø jûros bangø… Kas iðgirsta jo balsà, iðeina tas Kaip á audrà plaukiantis laivas Ir sudûþta paskui tarp uolø… (1954. Apie meilæ. Ten pat, p. 19). Tame balse dar daug abejonës, nevilties, net rezignacijos ir

235 nuojautos… „suduþti tarp uolø“. Bet tas balsas jau yra… ir lydi Kæstutá Gená, nepalieka visà gyvenimà… Gal jis, tas balsas, ir paþadino Kæstuèio Genio dvasioje þmo- gaus gyvenimo prasmës suvokimà – palikti pëdas Þemëje: Eina þmonës – ryðkios pëdos Þemëje palieka… Eina þmonës – þmoniø gëdai – Jokio þenklo – nieko… (1956. Pëdos. Ten pat, p. 21). Praëjo dar metai ir Poetas sapne iðgirdo Motinos Þemës ðauksmà: Ir plakimà ðirdies mano Þemës gimtos, Apðlakstytos purvais ir krauju, Iðgirdau að, prispaudæs prie savo kaktos, Kaip klaikius prakeikimo þodþius.

Iðgirdau að – mirtis, iðgirdau – vergija, Iðgirdau, kaip skausmingai, liûdnai, – Að apleista visø, að palikus viena, – Pakartojo ið lëto jinai. (1957. Sapnas. Ten pat, p. 25). Po 11 metø, jau Poeto talento brandoje, Jis suvokia, kad Lie- tuva ir kiekvienas jos þmogus, kiekvienas jos vaikas – tai tik objektas ir jo atvaizdas: Mes esam lygûs, – lygiai pasmerkti. – Að tavo atvaizdas – hieroglifas ir mitas, – Tu – paþadëta mano Þemë ir mana Lemtis Metagalaktikoj suðvitus. (1968. Lemtis. Ten pat, p. 33). Þmogus, tiktai suvokæs, kad jam ne vis tiek, kokia yra ta jo Paþadëtoji þemë, pradeda matyti jos tikràjá veidà ir trokðti, kad jis keistøsi á geràjà pusæ. Taip ir Kæstutis Genys, þvelgdamas á to meto Lietuvos tikrovæ, pamato, kaip „Aplinkui sukas… pilka ba-

236 nalybë – kibildi, kibildi, kibildi“, kaip „strypinëjam ratu, uþsimie- ðæ salyklà – kibildi, kibildi, kibildi…“ Ið tuðèio – á tuðèià… ið nieko – á niekà, Statinës volë paruoðta – Grûdai sudaiginti – supilti belieka – alutá su kraujo puta. (1969. Ten pat, p. 35). Poetas jau suvokia, kad Laisvës be kovos ir be kraujo putos sulaukti neámanoma. Reikia priprasti prie tos minties. Bet… tada dar nebuvo iðmuðæs Laisvës varpo dûþis… dar daug metø tu- rës praeiti. Tik liûdna Poetui, kad „Ta naktis padûkusiai ilga / Sukasi ir sukasi uþburtas ratas“: Ið rieðkuèiø vandená pilu Ant malûno girnø – kà gi, – Nemala malûnas – malûne tylu. – Dievas regi, – Kà galëjau – viskà padariau, Tiek ir tegalëjau… (1969. Ten pat, p. 39). Todël jis „su þiburiu ieðko þmogaus, pasimatymo laukia.“ …Ta- èiau jo laiðkai „nepasiekia adresato“: Nesuranda mano laiðkas adresato – Gal jis mirë? Gal nëra jau to þmogaus? Ne… Negali bûti. Raðysiu sekantá, O po sekanèio – vël sekantá. Kol gaus. (1969. Laiðkas. Ten pat, p. 46). Poetas savo eilëse prisipaþásta, kad iðbando daugybæ keliø, iðanalizuoja daugybæ prieþasèiø, kodël þmonës taip abejingi jo Tëvynës laisvei, kol ateina suvokimas, kad þmonëms idëjø… ið virðaus – nenuleisi, ið ðalies – neátikinsi. Jie tiki tik savo idëjomis. O kad jos gimtø ir subræstø… reikia laiko. Daug laiko. Ir kantry- bës. Todël svarbiausia – dirbti savo darbà Tëvynë kenèia. Vienos þaizdos…

237 Jai privalau eiles raðyti… Tegu maþasis princas þaidþia… Að neisiu iðmaldos praðyti. (1970. Sonetas 66-tas. Ten pat, p. 54). Kas norës – pasirinks ir idëjas, ir savo gyvenimo kelià… Ar apsinuoginæs ðirdim Tu skelbsi Tiesà? Ar vien graðius tepasiimt Rankas iðtiesi? (1970. Pasirinkimas. Ten pat, p. 55). Poetas susitaiko su ta mintimi, bet nepraranda vilties ir tiki, kad Lietuva anksèiau ar vëliau taps laisva. Tiki ir þodþio galia: Ateina laikas, ir tada Mes tariam savo þodá. Ir þodis skamba kaip malda Kaip dþiaugsmo odë. (1970. Ten pat, p. 59). Turëjo praeiti dar 16 metø, kad Poetas vël pajustø Laisvës dvelksmà ir pasakytø: Ir vël ðià naktá Laisvë man prisisapnavo – Buvau laimingas að regëdamas sapne, Kad nebëra pasauly priespaudos, nei melo, Kad baigësi mano Tëvynëj vergija… (1985. Ten pat, p. 175). Pajutæs laisvës dvelksmà Poetas jos jau nebepaleidþia. Ji tvirtai ásikûrë jo mintyse, ðirdyje, sapnuose ir gyvenime. Ir eina Po- etas per namus, beldþiasi á ðirdis, meldþiasi „…uþ apsnûdusius ir mieganèius visus“, kurie jo, Poeto, balso dar negirdi: Labas rytas. Kelkitës. Gana miegot, Nieko dar nenuveikta, nepadaryta. Atsibuskit. Kyla upëmis vanduo – Tuoj pavasaris, o tëviðkëj ruduo. Kelkitës. Jau metas. Labas rytas.

238 (1981. Kelkimës. Ten pat, p. 247). 1987 m. Poetas jau su dþiaugsmu mato, kad Lietuva – bunda… Jis dþiûgauja, nuolat kartodamas „Pabudome ir kelkimës“: Per skaistyklas, per pragarus, Ið neþinios á neþinià, Mes pagaliau atradome, Kad Lietuva – tai sàþinë.

Bedalëj savo Þemëje Mes patys save niekinom, Mes patys save þeminom. Mes pasidarëm niekieno… (1987. Pabudome ir kelkimës. Ten pat, p. 26). Tapæs daina ðis Poeto eilëraðtis pasklido po visà Lietuvà ir þadino, ir këlë… O 1988-aisiais á Lietuvà, kaip gervës pavasará, kartu su pirmaisiais laisvës ðaukliais pradëjo gráþti Lietuva, nuvilnijus per „Sibiro paðalus“ mûsø motinø kraujui ir aðaroms, „Nerimis, nemunais ir merkiais“: Per pasaulá – á prarastà rojø – Á Tëvynæ sugráþta þmogus, Á Tëvynæ sugráþta Èiurlionis, Donelaitis, Maèernis, Brazdþionis, – Á Tëvynæ sugráði ir tu. (1988. Ðiaurës Atënai. Ten pat, p. 263). 1989 m. Poetas su baime meldþia Vieðpatá, kad tik Lietuva nesukluptø jos laisvës kelyje, praðo jo palaiminimo: Palaimink, Dieve, tuos, kas ðiandien dvasioje atgimæ. Uþ tiesà grumiasi ir þengia Lietuvos keliais, Kas neða sunkø Laisvës Kryþiø – á Prisikëlimà. Palaiminki teisiuosius, nusidëjëliams atleisk. (1989. Laisvëjame. Ten pat, p. 265). Tais paèiais metais per savo gimtadiená, spalio 10 dienà, Po- etas raðo Testamentà Lietuvai:

239 Savo ðirdá sueiliuotà Lietuvai að palieku… Tai Lietuvai, kuri jau laisva dvasia, kuri visada buvo jo „Paukð- èio kelias danguje“ ir „þvaigþdþiø sietynas“, ir „þaiþaruojanti jo saulë“, „meilës þiburys“. Iðsipildë visi jo sapnai ir svajonës: Að dabar jau ne bedalis – Su manim laisva Tëvynë, Su manim visas pasaulis Lietuva mano ðirdy. (1989. Testamentas. Ten pat, p. 267). Paskutinë stotelë Poeto Laisvës kelyje – „Lietuva prisikëlë“ Ëjau ir tikëjau – sulauksiu. – Sulaukiau – Regiu, kaip ðviesëja dangus apsiniaukæs,– Sugráþta á Lietuvà meilë ir Dievas. Laisva Lietuva. Lietuva prisikëlus. (1991. Lietuva prisikëlë. Ten pat, p. 268). Paskutiná kartà maèiau já Kaune, ðventinant atminimo pamin- klà mûsø Vilties prezidentui Stasiui Lozoraièiui, – linksmà, besi- ðypsantá, graþø, kaip tikrà Karaliø, ir girdþiu jo átaigingà balsà: Seserys ir broliai! Lietuva pavojuj! Motina vël ðaukia! Metas atsibust! Jau gana miegoti! Kelkimës á kovà! Uþ tëvynæ brangià! Uþ tëvø kapus! (Genys K. Seserys ir broliai! // Neiðduokim Lietuvos! // Ten pat, p. 198.) Ar iðgirs mano tauta jos geriausio sûnaus, poeto ir pranaðo balsà ðákart? Ar iðgirs? (Voverienë O. Sàjûdþio poetas, ákvëpæs tautà dràsos atgimimu // Lietuvos aidas, 2003, lapkrièio 3, p. 11).

240 5.2. PAÞADËTOJI ÞEMË: DVI LIETUVOS LIETUVOJE

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ ir laisvës bei pergalës eu- forijai iðsisklaidþius kaip rytmeèio rûkui, vos tik nomenklatûri- niai komunistai sugráþo á valdþià, prasidëjo realus gyvenimas, kurá ðiandien galima dràsiai ávardyti raudonuoju dþiungliø kapitaliz- mu, kai þmogus þmogui tapo vilkas. Nuo pat nepriklausomybës atkûrimo svarbiausiuose ûkio postuose ásitvirtinæ buvæ komunistø partijos CK ir partijos komitetø sekretoriai (vien tiktai ið KP CK á Aukðèiausiàjà Tarybà buvo ið- rinkti 23) pirmiausia ëmësi nusavinti „partijos auksà“ – fabrikus, gamyklas, ámones, þemæ ir labai greitai tapo milijonieriais. Po de- ðimties Lietuvos nepriklausomybës metø Lietuvoje buvo 2562 milijonieriai (0,8 proc. bendro gyventojø skaièiaus), valdanèiø 50 proc. viso Lietuvos turto. Inteligentija (raðytojai, mokslininkai, gydytojai, mokytojai, menininkai, inþinieriai ir kiti) buvo nuskurdinti iki Europos elgetø lygmens, o þmoniø, gyvenanèiø þemiau skurdo ribos, per visus 20 Lietuvos nepriklausomybës metø skaièius svyravo nuo 18 iki 21,5 proc. (2010 m. 27 proc.) bendro Lietuvos gyventojø skaièiaus ir turi ryðkià tendencijà augti. Raðytojas Romualdas Lankauskas straipsnyje „Quo, vadis, Lietuva?“ su dideliu nusivylimu ir ðirdgëla prabilo apie lietuviø tautos, apiplëðtos komunistinio klano ir KGB apsukruoliø, skur- dà ir sunkià moralinæ krizæ. Jo nuomone, „Teisinæ valstybæ reikëjo kurti nuo pat pirmøjø komunistinës sistemos þlugimo dienø, tai buvo be galo svarbus uþdavinys, bet á já, deja, anuomet numota ranka. Ðitokio nedo- vanotino naujosios valdþios nerûpestingumo pasekmës akivaiz- dþios – tai suþlugdyti ir iðvogti bankai, grobuoniðka, neretai vagystei prilygstanti privatizacija, neteisëtas tautos turto pasisa- vinimas uþ skatikus, baisus korupcijos ásigalëjimas, nusikaltëliø nebaudþiamumas, ðimtø tûkstanèiø þmoniø, ypaè inteligentijos, nuskurdinimas, nuþmogëjæ, kyðius ir milþiniðkas algas glemþiantys

241 valdininkai, paperkami teisësaugos pareigûnai, banditizmas, narkomanija, alkoholizmas. Negailestingai kertami miðkai, siekiant stambaus pinigo ir klestint gobðumui, ið jûrinës valstybës tampa- me valstybe prie jûros... Dar uþsimota ir Þemæ parduoti uþsie- nieèiams...“ (Lankauskas R. Quo vadis, Lietuva? // XXI amþiaus horizontai, 2002, liepos 10, p. 2). Raðytojas dël tokios apgailëtinos valstybës bûklës ryþtingai kaltino vadovus, kurie net nebandë „kalbëti apie naujos, sovietinio paveldo nesuterðtos, moralës bûtinybæ; nenubrëþë aiðkiø eti- niø orientyrø, neatsigræþë veidu á tradicines tautos vertybes. Todël ir dvasinis Atgimimas neiðsiskleidë it graþus stebuklingas gëlës þiedas“ (Ten pat). Raðytojo nuomone, pragaiðtingà, beveik visuotiná pakrikimà, moralinës entropijos ir degradacijos procesà ypaè klastingai skatino ir skatina bulvarinë spauda, televizija, ðlykðèiausià smurtà, prievartà, seksualinius iðkrypimus ir ciniðkiausià begëdystæ pro- paguojantys uþsienio, ypaè Holivudo, filmai. „Atsivërë itin drum- zlina, bjauriai dvokianti kloaka“ (Ten pat). Raðytojas priminë, kad tokia pat kloaka buvo atsivërusi ir anoje nepriklausomoje, prieðkario Lietuvoje prieð didþiàjà Lietuvos katastrofà – jos okupacijà. Poetas Maironis matë toká pat tuome- tinës aukðtuomenës amoralumà ir nesitverdamas apmaudu saty- riniame eilëraðtyje „Kai kam“ piktai suðuko: O, siurbëlës, niekðai, bastûnø gauja, Diplomuoti valizø veþikai! „Kokiais þodþiais Maironis prabiltø dabar?“ – klausia raðyto- jas. O jo straipsnio logika verèia kelti ir kità klausimà – kokio kataklizmo iðvakarëse esame dabar? Kas mûsø laukia rytoj? Juk dabar situacija Lietuvoje þymiai blogesnë, negu buvo prieðkario nepriklausomoje Lietuvoje. Þurnalistas Kæstutis Girnius, mëgindamas tautà amerikonið- kai raminti, sunkià lietuviø tautos bûklæ dabartinëje savo Tëvy- nëje apraðanèius autorius (ne tik R. Lankauskà, bet ir Rûtà

242 Vanagaitæ bei kitus) vadina kasandromis ir raðo, kad ne taip jau ir blogai toje Lietuvoje. Jis teigia: „Kasandrø yra daugiau negu optimistø, ðmaikðèios jø kalbos yra ásimintinesnës ir sulaukia daug dëmesio. Bet kasandrø analizës neatspindi tikrovës, daugiau kà pasako apie jø psichologinæ bûsenà, negu apie Lietuvos politinæ ir ûkinæ padëtá“ (Girnius K. Kà Lietuva pasiekë per 20 nepri- klausomybës metø? // Lietuvos þinios, 2010, kovo 15, p. 4). Kaip didþiausius Lietuvos pasiekimus per 20 metø þurnalis- tas ávardija: Ástojome á Europos Sàjungà ir NATO. Lietuva, Latvija ir Estija „yra vienintelës buvusios sovietinës respublikos, kurios sugebëjo sukurti stabilià demokratinæ santvarkà“. Nors nuolat baiminamasi militaristinës ir aktyviai besiginkluo- janèios Rusijos, nors jaunimas ir vaikai dar keikiasi rusiðkai, ta- èiau tarp jø nëra tokiø, kurie norëtø vaþiuoti studijuoti ar dirbti Rusijoje. Piktybiðkai nenorima „paþvelgti á automobiliø ir autobusø par- kus, á kavines ir prekiø perpildytas parduotuves, naujas statybas, þmoniø aprangà, ypaè á moterø avalynæ, mobiliuosius telefonus ir kompiuterius bei prisiminti, kaip Lietuva atrodë prieð 20 metø, kad ásitikintum, jog taip yra“ (Ten pat). Krizë padarë savo, bet yra þenklø, kad ûkis atsigauna, biu- dþeto deficitas suvaldytas, verslas prisitaiko prie naujø sàlygø, tarp- tautinë spauda neberaðo apie galimà lito devalvavimà arba kreipimàsi á Tarptautiná valiutos fondà, nes pavojus jau praëjo (Ten pat). Tarptautinës organizacijos, pavyzdþiui, Pasaulio bankas, „World Economic Forum“, „Transparency International“, „Fre- edom House“ ir kitos, kasmet skelbia, kad „Jau kurá laikà bene visose srityse Lietuva laikoma paþangesne ir labiau iðsivysèiusia negu trys ketvirtadaliai pasaulio valstybiø. Kai vertinamos naujai priimtos ES ðalys, Lietuva nëra pirmûnë, bet nëra ir atsilikëlë“ (Girnius K. Ten pat).

243 Kaip vienintelá ir patá ryðkiausià dabartinës Lietuvos trûku- mà, ðalá lyginant su 1919–1939 metø Lietuva, þurnalistas mato dabartinës Lietuvos nutautëjimà. Anai Lietuvai ið lietuviø etno- so pavyko sukurti politiðkai sàmoningà, modernià tautà; jai pasi- sekë „áskiepyti tokià meilæ savo kraðtui ir tautai, kad ji neiðblëso per ilgus okupacijos metus“ (Ten pat). Dabar nutautëjimo procesas kasdien ágauna vis didesná pa- greitá, ir, kaip raðë prof. Vytautas Radþvilas, ið tautos sparèiai tam- pame tik etnosu, nepaisant keleto dabartiniø Lietuvos inteligentø pastangø. Graþios þurnalisto K. Girniaus pastangos suðvelninti prieðta- ravimus ir suteikti þmonëms daugiau optimizmo. Bet tos sritys, kurias jis ávardijo kaip optimistines, – tai aukðtoji politika, kuri vargo prislëgtam þmogui – kaip aukðtas mëlynas dangus, netei- kiantis jokios paguodos ÈIA ir DABAR. O juk jam reikia dar ir vaikus auginti, ir apie jø ateitá pagalvoti. Kodël taip yra ir kodël taip atsitiko? Kodël viskas Lietuvoje klostosi taip skausmingai ir dramatiðkai? Apie tai raðyta deðimty- se straipsniø, kalbëta keliose deðimtyse konferencijø (konferen- cijø ir visuomeniniø organizacijø veiklà apþvelgsime paskutiniame knygos skyriuje „Tautiðkumo sklaida dabartinëje Nepriklausomoje Lietuvoje“).

244 LIETUVOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS

Þvelgiant á Lietuvos Preziden- to Valdo Adamkaus veiklà akivaizdu, kad pirmuoju prezidentavimo laikotarpiu jo veikla skyrësi nuo veiklos antrà kadencijà. Pirmuoju laikotarpiu jo veiksmuose ir sprendimuose buvo daug neryþtingumo, abejoniø ir perdëto atsargumo, kartais ir visiðkai jokia logika ne- paaiðkinamø bei nesuprantamø dalykø, pvz., visos A. Brazausko komunistuojanèios prezidentûrë- lës ádukrinimo in corpore arba jo nenuoseklumo vertinant tautos Prezidentas Valdas Adamkus ginkluoto pasiprieðinimo kovotojø ir tremtiniø kanèias, þodþiais lyg ir suvokiant tautos tragedijà, o veiksmais ir sprendimais remiant tautos kolaborantus – komunistø partijà. Antruoju laikotarpiu priimant sprendimus Lietuvos Preziden- to Valdo Adamkaus veiksmuose ir þodþiuose atsiranda kur kas daugiau nuoseklumo ir tvirtumo. Nesikeitë tik bûdingiausios jo charakterio savybës – matyt, ágimta elegancija, inteligentiðkumas, nuoseklumas, santûrumas ir orientacija á Vakarø politikà bei struk- tûras. Kai pirmà kartà Valdas Adamkus buvo iðrinktas Prezidentu, vienoje ið savo kalbø Lietuvos Seime (1998 m. vasario 26 d.) jis akcentavo: „Tauta kaip suverenas neklystamai renkasi savo lemties kelià. Prieð aðtuonias deðimtis metø Vilniuje ryþtingiausi Tau- tos didþiavyriai ákûnijo per amþius iðkentëtà tautos sieká – paskelbë nepriklausomà Lietuvos valstybæ. Prieð aðtuonerius metus jø ai- niai þygdarbá pakartojo. Að norëèiau padëkoti visiems, kurie, vedami ðirdies balso, iðkentëjæ daug dvasiniø ir fiziniø kanèiø ir

245 paaukojæ gyvybes, nutiesë kelià naujam Lietuvos gyvenimui. Ið ðios garbingos tribûnos norëèiau padëkoti tiems, kurie jau nebegali mûsø iðgirsti, nes pokario metais padëjo galvas uþ mûsø lais- væ. Norëèiau padëkoti ir tiems, kurie sunkiai dirbo, augino vaikus, puoselëjo nepriklausomybës dvasià èia, tëvynëje, arba nublokðti toli nuo jos. Nepriklausomybë yra mûsø viena ir nedaloma. Kaip ir Lietuva“ (Valstieèiø laikraðtis, 1998, vasario 28). Kitoje irgi Seime (1998 m. geguþës 22 d.) pasakytoje kalboje, minint Didþiosios tremties penkiasdeðimtmetá, Lietuvos Prezi- dentas kalbëjo apie Tautos atminties iðsaugojimo bûtinybæ. Jis sakë: „Sunaikinus Tautos istorinæ atmintá, pasikësinama á paèios tautos gyvavimo pamatà. Ne veltui totalitarinës valstybës savo smurto árankius pirmiausia nukreipia prieð ðviesiausius ir kûry- biðkiausius Tautos þmones. Pasaulio visuomenë, gydþiusis Ant- rojo pasaulinio karo þaizdas, apie ðiuos prie Baltijos vykdomus nusikaltimus þmonijai praktiðkai nieko neþinojo. Ðiandien atsklei- dþiami vis nauji istorijos faktai ðiurpina kiekvienà dorà pasaulio pilietá. Tai ne tik prarasta lietuviø karta, ne vien prarastos ar ne- panaudotos þmoniø gyvenimo galimybës. Tremtis sudavë skaudø smûgá mûsø Tautos rezistenciniam pajëgumui. Ji iðdraskë mûsø visuomenës þiedà, uþkirto kelià normaliam ir prasmingam mûsø tautos kultûriniam, ekonominiam ir politiniam augimui. Tai, kà prarado lietuviø tauta, dar nëra iki galo ávertinta... Didþioji tremtis byloja ne tik apie skaudø istorijos faktà. Represijø mastai rodo, koks stiprus buvo lietuviø tautos pasiprieðinimas, kurá okupantas tikëjosi uþgniauþti tik teroru. Ðis pasiprieðinimas su- teikë vilties prievarta nuo tëvynës atskirtiems tautieèiams. Tai tu- rëtø suteikti vilties ir mums. Iðsaugojæ meilæ Lietuvai, tremtiniai ir rezistentai árodë, kad stiprios dvasios tautos neámanoma pa- lauþti. Manau, tai gera pamoka renkantis valstybës prioritetus. Ðeima, mokykla, visuomenë turi ugdyti pilietá, kuris ne tik þinotø savo konstitucines teises, bet ir aiðkiai suvoktø savo pareigà tëvy- nei. Tik ðitaip galësime dràsiai þengti per XXI amþiø. Nebijoda-

246 mi, kad didþiosios XX amþiaus tragedijos vël pasikartos“ (XXI amþius, 1998, birþelio 3). 2002 m. lapkrièio mënesá Lietuva buvo pakviesta á NATO, á Lietuvà atvyko JAV Prezidentas Dþordþas Buðas. Pirmà kartà Lie- tuvos istorijoje tauta pamatë Amerikos Prezidentà. Dþ. Buðas tada pasakë viltingà kalbà. Ne vienas lietuvis Rotuðës aikðtëje braukë aðarà. Jaudinosi ir Lietuvos Prezidentas. Susirinkusiems keliems, o gal keliasdeðimèiai tûkstanèiø Lietuvos þmoniø tada jis kalbë- jo: „Að jauèiu pasididþiavimà lietuviø Tauta. Pagaliau esame ne tik pripaþinti, bet ir ávertinti. Kitaip neásivaizduoju Prezidento Dþ. Buðo atvykimo á Lietuvà. Amerikos politikoje nebûna taip, kad imtø staiga Prezidentas ir nutartø skristi á Lietuvà pasiþiûrë- ti, kaip ten tie lietuviai gyvena. Iki tol buvo ilgas darbas, ir galø gale buvo nuspræsta, kad toks pripaþinimas Lietuvai turi bûti duotas. JAV Prezidento vizitas á Lietuvà buvo pirmas Amerikos istorijoje, kà jau ir kalbëti apie Lietuvos istoriniø ávykiø tëkmæ. Að didþiuojuosi Lietuvos þmonëmis, nes tai – jø pasiekimas, jø darbas, kuris pripaþintas pasaulio mastu...“ (Adamkus V. Didþiuo- juosi Lietuvos þmonëmis // Valstieèiø laikraðtis, 2002, gruodþio 17, p. 1, 8). Savo kalboje, pasakytoje prieð NATO vadovø susitikimà Pra- hoje 2002 m. lapkrièio 20 dienà, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus sakë: „Átvirtinti Lietuvà saugioje Europoje siekë iðtisos lietuviø kartos. Uþ laisvà vakarietiðkà europinæ Lietuvà guldë galvas praëjusiø amþiø sukilëliai, kariai savanoriai, pokario partizanai. Tokios Lietuvos siekëme mes, prieð dvylika metø atkûræ savo valstybæ. Siekëme tam, kad jos vël neprarastume. Kad ji bûtø stipri ir ilgaamþë. Kad ji uþtikrintø saugø ir pasiturintá mûsø gyvenimà. Kad uþtikrintø lietuviø tautos iðlikimà. Kvietimo ásijungti á NATO ginamà saugumo erdvæ laukëme beveik deðimtmetá. Norëjome, kad ði diena ateitø greièiau. Taèiau laukimo metø nepraleidome veltui. Lietuva sustiprëjo, ir ðiandien esame pakankamai brandi demokratiðka valstybë, savo gyvenimà grindþiame bendromis

247 Vakarø vertybëmis... Lietuvos pripaþinimas Prahoje – tai jûsø, mieli Lietuvos þmonës, nelengvo kasdienio darbo ir pastangø áver- tinimas. Tai istorinë visø mûsø pergalë. Uþ jà ið ðirdies visiems dëkoju. Su ja kiekvienà Jûsø sveikinu... Su naryste NATO mes baigiame vienà svarbø valstybës raidos etapà. Ðiandien metas numatyti naujo etapo tikslus, projektuoti darbus ir vienyti jëgas. Juk prireiks dar ne vieneriø metø, kol áveiksime atotrûká, skiriantá mus nuo Vakarø Europos valstybiø. Turime pabaigti pradëtus darbus ir imtis naujø, kad Lietuva sëkmingai gyventø Europoje, pati dalyvautø jà kuriant... Vienybës, solidarumo, bendro darbo ðian- dien reikia naujoms Lietuvos pergalëms“ (Prezidento Valdo Adamkaus þodis visuomenei... // Lietuvos aidas, 2002, lapkrièio 21, p. 1). Sveikindamas Lietuvà Vasario 16-osios proga, Prezidentas kal- bëjo: „...Daugiau nei deðimtmetá gyvename atgavæ Tëvynæ ir lais- væ. Lietuvos nepriklausomybë jau kartais ima atrodyti kaip gamtos dovana – kaip oras, kuriuo kvëpuojame, kaip vanduo, kurá geria- me. Net nepastebime, kai retsykiais savo tëvynæ ir savo laisvæ ima- me keiksnoti kaip blogà orà. Kartais elgiamës kaip mokiniai, pamirðæ istorijos pamokas. Ið tiesø ðiandien esame plaèiame pasaulio vieðkelyje: jame daug galimybiø ir daug bauginanèios neþi- nios. Mums reikia patikimø kelio þenklø, aiðkiø vertybiniø orientyrø, geros atminties ir sàmoningumo, kad vieðame kelyje nesukluptume, bet eitume á prieká – pasitikëdami savimi, Lietuva ir pasauliu. „Saugokime sienas“, – áspëjo mus iðeidamas ðviesios atminties Stasys Lozoraitis. Prie jo þodþiø noriu pridëti: saugokime savo laisvæ ir demokratijà. Nes tik demokratinë Lietuva dabarties pasaulyje gali iðlikti nepriklausoma. Tik laisvi þmonës, tik atsakingi pilieèiai gali iðsaugoti tautos ir valstybës laisvæ. Neuþmirð- kime, – kalbëjo Prezidentas. – Laisvës mums niekas nedavë veltui. Jà iðsikovojome. Patys savo laisvæ turime saugoti ir ginti nuolat. Mûsø laisvë nebus patikima be moralës, be tarpusavio pasitikëji-

248 mo ir solidarumo, be teisingumo, be paramos vargo iðtiktiesiems. Kad mûsø demokratija veiktø, vieðasis gyvenimas, politika turi remtis bendromis vertybëmis, garbe ir padorumu. Politika nëra ir negali bûti tik valdþios siekimo technologija, tik jëgos þaidimu, kur viskas perkama ir parduodama, kur nebelieka ribø tarp tiesos ir melo, tarp padorumo ir niekðybës. Tik garbinga politika, politika kaip atsakingas bendrø tautos reikalø tvarkymas gali auginti mûsø laisvæ ir stiprinti demokratijà. Ne ðeimininko, ne kie- tos rankos, bet veikliø aktyviø pilieèiø, stiprios pilietinës visuomenës ðiandien reikia Lietuvai. Reikia pilieèiø, kurie nuolat primintø valdþiai, kad valstybë nëra jos nuosavybë. Reikia pi- lieèiø, kurie savo kasdiene veikla, savo oria laikysena nuolat sakytø, kad valstybë – tai bendras tautos kûrinys, tai laisvø þmo- niø santara. Tegu Nepriklausomybës diena mums primins raðyto- jo Balio Sruogos perspëjimà, kad istorija lietuviams lëmë statyti savo namus ant Vezuvijaus. Tragiðka praëjusio amþiaus patirtis ir dabarties tikrovë mums primena, kad tautos laisvei ir saugumui reikia patikimø sàjungininkø“ (Adamkus V. Valstybë – tai bendras tautos kûrinys, tai laisvø þmoniø santara // XXI amþius, 2003, vasario 19, p. 1). Klausydamiesi tokiø savo Prezidento kalbø mes dþiaugëmës ir didþiavomës Juo. Taèiau kas atsitiko po dvejø metø, tai, manau, tik po daugelio metø paaiðkins istorikai ir psichologai. 2000- aisiais „Lietuvos aidas“ iðspausdino 33 Lietuvos laisvës kovotojø pareiðkimà, kuriame jie pareiðkë pasipiktinimà, motyvuodami tuo, kad Prezidentas savo dekretais apdovanojo ne tik rezistentus, lie- jusius kraujà uþ Lietuvos laisvæ, bet ir genocidà Lietuvoje vyk- dþiusiø represiniø struktûrø darbuotojà plk. M. Misiukoná, atsisakë áteisinti ástatymu 1949 m. vasario 16 d. ginkluoto pasi- prieðinimo vadø, ëjusiø mirti uþ Lietuvos laisvæ, Lietuvos Ne- priklausomybës deklaracijà; nepasiraðë Rusijai teiktino komunistinio okupacinio reþimo þalos atlyginimo ástatymo; ne- pasiraðë valstybiniø pensijø skyrimo nukentëjusiems nuo komu-

249 nistinio okupacinio reþimo asmenims; nesilaikë neðaliðko ir tei- sinio asmenø ir politiniø partijø vertinimo (Lietuvos aidas, 2000, liepos 11, p. 5). Tauta nusivylë savo Prezidentu, matydama, kaip jo darbai skiriasi nuo þodþiø ir kad jis besàlygiðkai remia buvusiø tautos genocido vykdytojø partijas bei jø nuostatas, o ne savo, nukrau- javusià nuo komunistø partijos budeliø rankos tautà. Apibendrindamas per pirmàjà kadencijà savo nueità kelià pats LR Prezidentas didþiausiu savo kadencijos laimëjimu ávardijo Lie- tuvos integracijà á Europos Sàjungà ir NATO struktûras, saugumo garantijø Lietuvoje gyvenantiems þmonëms uþtikrinimà bei demokratijos laisviø ir garantijø plëtrà, priartinusià Lietuvà prie civilizuotø pasaulio valstybiø. Savo vieðose kalbose LR Prezidentas pasisakë, matyt, jo pa- tarëjo kosmopolito Dariaus Kuolio stipriai veikiamas, uþ pilieti- nës visuomenës kûrimà ir jos tarpusavio santykiø gerinimà. „Lietuvos aido“ þurnalistas J. A. Patriubavièius visos tautos vardu vieðai ávardijo Prezidento Valdo Adamkaus kitokius „nuopelnus“ tautai: „Prezidentas leido ásitvirtinti buvusiems komunistams ekonomikoje, leido privatizuoti ir prichvatizuoti Tautos sûriu pra- kaitu ir vergiðku darbu uþdirbtà visà Lietuvos turtà uþ paþadà netrukdyti Lietuvai þengti á Vakarus... step by step“ (Patriubavi- èius J. A. Valdas Adamkus: Prezidento galia ir valia // Lietuvos aidas, 2002, gruodþio 12, p. 5). Kita vertus, kaip galëjo elgtis Lietuvos Prezidentas, kai komunizmo ðmëklai pavyko Lietuvà suskaldyti á dvi – komunistinæ ir istorinæ – Tautos Lietuvà. Tarp jø komunistai ir jø skardþiabal- siai mazuroniai, gapðiai, klumbiai bei veselkos iðkasë giliausius griovius, pripiltus visokiø „pilstukø“ ir, kaip raðë prof. V. Land- sbergis, „nuodo tiesiogine prasme – dvasinio nuodo, nuo kurio þmonës dvasiðkai apanka, suþiaurëja, þudo ir savo, ir artimo sie- là“ (Landsbergis V. Bûta ir pasakyta. Mintys. V., 2002). Atsidûræs tarp Scilës ir Charibdës, Prezidentas turëjo laviruoti arba þûti,

250 kaip þuvo Stasys Lozoraitis, Vytautas Pociûnas, þurnalistas Kæstutis Þièkus, dar per dvi deðimtis dorø nepriklausomos Lietuvos pilie- èiø – komunistinës politikos aukø. Jis pasirinko „minkðtà politikà“: apsiribodamas „tëviðkai“ pabarti ir kairiuosius, ir deðiniuosius. Metiniame praneðime, skaitytame Seime 2005 m. balandþio 12 d., Lietuvos Prezidentas kalbëjo, kad tuo metu Lietuva stovë- jo dideliø iððûkiø akivaizdoje: 1) politinio susvetimëjimo ir poli- tinës bei pilietinës brandos stokos; kliûèiø sparèiai ekonominei plëtrai ir ið to kylanèio socialinio teisingumo stokos; tautos nykimo, lydimo nevaldomø demografiniø ir emigracijos procesø. Nie- ko negraþindamas ir nieko neslëpdamas Prezidentas ávardijo bjauriausias mûsø visuomenës ydas: „Mûsø vieðojoje erdvëje jau- èiamas bendrø vertybiø, bendrø idëjø stygius... Ir visuomenëje, ir politikoje vis labiau ásigali vartojimo logika, neigianti pilietines vertybes. Mums vis dar trûksta supratimo, kad ir pozicija, ir opozicija, ir skirtingos visuomenës grupës esame bendra Lietuvos komanda, kurianti ir ágyvendinanti bendrà Lietuvos projektà... Pasidavæ fatalizmui ir nesiimdami valingø politiniø sprendimø ar neartëjame prie oligarchinio valdymo, prie modelio ðalies su áta- kinga oligarchø grupe ir didele, taèiau lengvai manipuliuojama skurdo klase“ (Prezidento V. Adamkaus metinis praneðimas // Lie- tuvos aidas, 2005, balandþio 14, p. 8). Praneðime Prezidentas kalbëjo apie „savotiðkà mûsø politinio gyvenimo pakrikimà, kuris darosi pavojingas. Pavojingas, nes pakerta pasitikëjimà valstybës institucijomis ir demokratinio gyvenimo vertybëmis. Todël kyla pavojus mûsø laisvei ir Konstitu- cijoje átvirtintam valstybingumui. Politikø ginèuose jau nebesusigaudoma, kas yra svarbiausios vertybës. Jeigu pamina- ma moralë, politikos etika ir valstybës interesai, netenka prasmës bet kokios kalbos apie vyriausybiø ir koalicijø stabilumà“ (Adam- kus V. Ten pat). Deja, Lietuvos Prezidento balsas nei valdþios, nei Tautos tada nebuvo iðgirstas, liko tik balsas tyruose. Savo praneðime

251 pabrëþæs, kad „Seimo nariø darbe stinga darnos ir atsakingumo“, Prezidentas ið Seimo pirmininko (tada Artûro Paulausko – O. V.) sulaukë tik þeminanèio pasiûlymo patylëti (Voverienë O. Tauta ir valstybë Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vieðose kalbose // Lietuvos aidas, 2005, rugpjûèio 25, p. 8; 2005, rugpjûèio 26, p. 8). Tuo metu Lietuvoje jau buvo prasidëjæs ir sparèiai ágijo pa- greitá oligarchø bei nusikalstamo pasaulio baronø vedybinis procesas, kuris, kaip jau raðë þurnalistas Giedrius Grabauskas- Karoblis, mûsø dienomis pavirto á oligarchiná aðtuonkojá, prade- dantá diktuoti politikos ir ekonomikos madas. Po 2011 metø savivaldybiø rinkimø oligarchinis aðtuonkojis, apraizgæs Vilniø, Kaunà ir Panevëþá, savo kraðtutinai áþûlia veikla ágijo tipiðkà èe- kistiná pobûdá: susivienijæs èekistinis oligarchinis pralaimëjusiø rinkimus partijø aðtuonkojis pradëjo smaugti Lietuvos þmoniø pasitikëjimà pelniusià ir daugumà rinkimuose laimëjusià Tëvy- nës sàjungos krikðèioniø demokratø koalicijà. Veikiama buvo visuose miestuose ir pagal vienà scenarijø, kurio fone plaèiai „ðypsojosi“ Feliksas Edmundovièius Dzerþinskis. ...Lietuvos Prezidentas iðliko Tautos moralinis autoritetas, ta- èiau valdþiai nei jo þodþiai, nei iðmintis buvo nereikalingi. Á Pre- zidento nuostatà „...Visomis galiomis remsiu ðvietimà, o ypaè kaimo mokyklas, kurios, mano ásitikinimu, labai svarbios ne tik kaip kultûros þidiniai, bet ir kaip þmoniø dvasinio atgimimo ðalti- niai“ (Adamkus V. Ar Prezidentas mes iððûká kosmopolitizmui? / Uþraðë Bernardas Ðaknys // Tëviðkës ðviesa, 2005, rugsëjo 20, p. 9) Lietuvos valdþia atsakë dar spartesniu kaimo mokyklø naikinimo vajumi, o miesto mokyklose padidëjo kosmopolitinis spaudimas. Prezidentas pokalbyje su „Tëviðkës ðviesos“ redaktoriumi ið- reiðkë susirûpinimà dël politikuojanèiø Lietuvos lenkø trukdo- mos nelietuviðkø mokyklø vaikø integracijos á visuomenæ. Jis sakë: „Lietuviø kalbos mokëjimas jiems bûtinas, ir valstybë turi sudaryti visas sàlygas jiems tà kalbà gerai iðmokti. Taèiau svarbus ir kitas dalykas – kad tokiø mokyklø vaikams ir jø tëvams neatrody-

252 tø, jog jø gimtoji kalba yra neverta pagarbos, jog dël jos ar dël savo kilmës jie yra nevisaverèiai Lietuvos valstybës pilieèiai. Ne- seniai atlikti sociologiniai tyrimai parodë, jog lenkiðkø mokyklø mokiniai labai tvirtai laiko Lietuvà savo tëvyne ir jà yra pasiruoðæ ginti, jei prireiktø. Norëèiau, kad taip jaustøsi visi jaunieji Lietu- vos pilieèiai“ (Adamkus V. Ten pat). Vienoje ið savo paskutiniøjø kalbø Seime Prezidentas Adam- kus kalbëjo, kad „Ðiandienos Lietuvoje labiausiai trûksta ryðio tarp þodþio ir jo tesëjimo. Tarp tikrøjø vertybiø ir jø realizavimo, tarp veiksmo ir atsakomybës. Sugràþinti pilieèiø viltá ir susigrà- þinti jø pasitikëjimà galima tik viena priemone – atsakomybe. Tik taip áveiksime nusivylimà, ákvëpsime naujo tikëjimo nepriklausoma Lietuva...“ Prezidento nuomone, „Turime ryþtis versti naujà mûsø visø Lietuvos istorijos puslapá ir stiprinti atsakomybe grindþiamà vals- tybæ. Turime didþiuotis savo ðalimi ir jos þmonëmis. Privalome tikëti Lietuva ir puoselëti viltá, kad mokame gyventi kitaip, kad kuriame ateitá, kokios trokðtame. Turi rastis rûpestis Lietuva, o ne jos ávaizdþiu. Nes gyvenimas ne kartà árodë, kad ne popieri- niai projektai, o proverþiui ir paþangai tarnaujantis talentas bei kantrus darbas sukuria geriausius valstybiø ávaizdþius, nepriklausomai nuo jø dydþio ir gyventojø skaièiaus“... linkëjo Lietuvai, kad „Tikëjimas, optimizmas, atsakomybë ir sàþinë bûtø nuolati- niai palydovai Lietuvos kûrybos kelyje“ (Ten pat). Taigi dvideðimt pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybës metais Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus liko savo bejëgës, suskaldytos á ðipulius Tautos bejëgis Prezidentas... Bet, nors ir neturëdamas galios valdyti ir kà nors pakeisti, Prezidentas liko su savo Tauta. Filosofas Vytautas Radþvilas, ðiaip jau labai kritiðkas visø val- dþiø oponentas, aukðtai ávertino Prezidento Valdo Adamkaus nuopelnus Lietuvai ir Jo paties Asmenybæ. Viename ið savo straipsniø filosofas raðë: „V. Adamkaus prezidentavimas yra þingsnis á prieká

253 Lietuvos politinëje raidoje, palyginti su A. Brazausko. Jis nemë- gina savo kartai pasitaikanèio politinio silpnumo ar klaidø dangs- tyti visokiais kitokiais motyvais, pirmiausia administraciniais, juo labiau ûkiniais. Manau, kad Lietuvai turëti toká Prezidentà yra svarbu todël, kad penkiasdeðimt metø ðalis buvo milþiniðkos imperijos ûkinë ir administracinë provincija ir per tà laikà ið daugelio ar net daugumos þmoniø sàmonës iðnyko net supratimas, kas apskritai yra politika. Taigi politiðkai aktyvus Prezidentas, kuris tuo paèiu metu ir valstybës vadovas, paprasèiausiai prisideda prie to, kà að vadinèiau politinës sàmonës gaivinimu“ (Radþvilas V. Prezidentas mëgina veikti kaip politikas // Apþvalga, 2001, kovo 16, p. 3, 8). Politologo Alvido Lukoðaièio vertinimu: „Prezidentà Valdà Adamkø galima ir reikia gerbti uþ tai, kad jis nuosekliai bando laikytis savo rinkiminiø paþadø – bûti aktyviu ir politikoje galin- èiu daryti átakà Prezidentu... Sakyèiau, kad didesnës dalies paþa- dø ágyvendinti jam nepavyksta. Vien todël, kad jis neturi galimybiø. Vis dëlto V. Adamkus labai aukðtai iðkëlë kartelæ bûsimiems pre- zidentams ir jà nuleisti bûtø gana sudëtinga. Juolab kad istorið- kai Lietuvoje yra paveldëtas tvirtos rankos Prezidento ávaizdis: galintis daug, galintis padaryti tvarkà, pagerinti þmoniø gyveni- mà“ (Lukoðaitis A. Stiprus Prezidentas – mitas ar realybë // Ap- þvalga, 2001, kovo 16, p. 3).

254 POLITOLOGAS PUBLICISTAS VILIUS BRAÞËNAS

„Neiðkenèiu nepataræs Lietuvos inteligentijai dëti pastangas dekolonizuoti nuo sovietinës kolonizacijos likuèiø tautos dvasià, kas palengvintø ir kitø problemø sprendimà. Tai bûtø pareiga ypaè tø, kurie savanoriðkai ar priverstinai buvo prisidëjæ prie dvasinës kolonizacijos vykdymo“. Vilius Braþënas

Vilius Braþënas Vilius Braþënas, vienas þymiausiø Lietuvos publicistø, politologas, antikomunistas tarptautininkas – paskutinis Tautos þa- dintojas ir ðauklys, tarsi meteoras ðvystelëjo Lietuvos padangëje ir, perskrodæs tamsà, uþgeso 2010 m. spalio 3 d. Liko ryðki jo As- menybës ðviesa, rodanti tautai kelià á dvasiná atgimimà ir Teisin- gumo mûsø valstybëje atkûrimà. Liko jo knygos, mintys ir ðviesûs prisiminimai apie bendravimà su Juo, mokymàsi ið Jo ir jo paliktas turtas visuomeninëms patriotinëms organizacijoms – þodþiui ir veiksmui. Vilius Braþënas gimë 1913 m. Rygoje, daugiavaikëje Elenos ir Jurgio Braþënø ðeimoje. Tëvas dirbo Rygos gumos fabrike, kur neblogai uþdirbo ir be vargo galëjo iðlaikyti ðeimà. Prasidëjus Pir- majam pasauliniam karui, fabrikas buvo evakuotas á Rusijà. J. Bra- þënas, nenorëdamas prarasti darbo, evakavosi kartu su fabriku ir visa ðeima, kur teko patirti revoliucijos ir pilietinio karo baisu- mus, bolðevikiná terorà, badà ir epidemijas. Sibiro platybëse am- þino poilsio atgulë V. Braþëno tëvas (mirë 1919 m.), dvi sesutës ir

255 jauniausias broliukas. E. Braþënienë su dviem likusiais vaikais 1922 m. gráþo á Lietuvà. Apsistojo Þiemelyje, vëliau gyveno Þal- piuose (Nemakðèiø valsè.), po kurio laiko – Þagarëje ir Kaune. 1933 m. Vilius Braþënas baigë Kauno jëzuitø gimnazijà ir ástojo á VDU, studijavo elektrotechnikà. 1936–1937 m. atliko karo prie- volæ Kauno karo mokykloje. Jam buvo suteiktas karinis inþineri- jos leitenanto laipsnis. Baigæs tarnybà karo mokykloje V. Braþënas dirbo techniku, vëliau inþinieriumi Energijos ir Verslø ûkio val- dybose. 1940 m. vedë þemaitæ nuo Kretingos Edà Sabatauskaitæ, kuri visà gyvenimà buvo ne tik mylima þmona ir rûpestinga jø dukros Livijos motina, bet ir draugë, bièiulë, bendramintë bei savo vyro talkininkë. Eda Braþënienë mirë 2000 m. vasario 27 d. V. Braþëno rûpesèiu jos palaikai ið Amerikos parveþti á Lietuvà. Juos priglaudë Vilniaus Sudervës kapinaitës. 1944 m. V. Braþënas dalyvavo Sedos kautynëse – vadovavo savanoriø bûriui. Èia þuvo 104 lietuviai savanoriai, gynæ mûsø kraðtà nuo Rytø barbarø. V. Braþënui nebuvo lemta þûti. Jis su ðeima emigravo á Vokietijà, ið ten 1949 m. – á JAV. Ástojo á Konek- tikuto valstijos Bridgeporto inþinerijos institutà. Já baigæs kurá laikà dirbo inþinieriumi ávairiose Konektikuto gamyklose ir ámo- nëse. Bendradarbiavo Amerikos lietuviø spaudoje – „Drauge“, „Darbininke“, „Vienybëje“, „Dirvoje“, „Laisvojoje Lietuvoje“, þurnale „Á laisvæ“ ir kt., vëliau ir vieðojoje Amerikos spaudoje, kurá laikà redagavo konservatyvø Floridos laikraðtá „Lee Consti- tution“. Aktyviai ásitraukë á Amerikos visuomeniniø antikomu- nistiniø organizacijø veiklà. 1955 m. V. Braþënas gavo Amerikos pilietybæ. 1960 metais ástojo á paèià aktyviausià antikomunistinæ Amerikos organizacijà „John Birch Society“, lëmusià jo gyvenimo pilnatvæ. Kaip ðios organizacijos narys, V. Braþënas kelis kartus apvaþiavo visà Amerikà, skaitydamas paskaitas apie þudikiðkà komunizmo ideologijà, Baltijos ðaliø okupacijà, komunistø èia vykdytà siaubingà tautø genocidà. Ið pradþiø jis aplankë visas lie- tuviðkas diasporas, po to daug metø ðvietë Amerikos jaunimà,

256 lankydamasis jø vasaros stovyklose, aktyviai spausdindamas savo straipsnius, kalbëdamas per Amerikos radijà ir televizijà. Dar bû- damas Amerikoje parengë ir iðleido savo politinës publicistikos knygà „Sàmokslas prieð þmonijà“ (1975, antrasis knygos leidimas – 1978, treèiasis – 1997 jau Kaune). Lietuvai atgavus nepriklausomybæ 1994 m. V. Braþënas su þmona Eda atvaþiavo á Lietuvà. Supratæs, kad nepriklausomoje Lietuvoje ávykæs komunistinis perversmas vël á paðalius nustûmë tautà, neiðdavusià ir nekolaboravusià su komunistiniu reþimu, V. Braþënas nutarë gráþti á Lietuvà, nes èia jo iðmintis ir aðtri, sàmojinga águdusio feljetonisto, politologo antikomunisto plunks- na yra reikalingiausia. Pradëjo bendradarbiauti su dar iðlikusia laisvos minties spauda „XXI amþiumi“, „Tremtiniu“, „Lietuvos aidu“. 2003 m., mirus þmonai Edai, sugráþo á Lietuvà, kaip jis pats raðë, „padëti kraðto patriotams, kovotojams uþ 50 metø komu- nistinës valdþios nuterioto kraðto sielà ir prisidëti prie grumtyniø uþ Lietuvos nepriklausomybës iðsaugojimà“ (Braþënas V. Primi- nimai bendraþygiams. V., 2003, p. 15). Komunistiná perversmà Lietuvoje 1992 m. jis ávardijo taip: „Èia atsitiko lygiai tas pats, kas jau buvo Rusijoje, kai rusiðki so- cialdemokratai tapo bolðevikiniais komunistais. Dabar, kai bol- ðevikai formaliai nëra valdþioje, atrodo, kad istorijos ratas sukasi atgal, nes daugelis tø, kurie buvo komunistais, dabar vadinasi so- cialdemokratais. Daugeliu jø negalima pasitikëti“ (Braþënas V. Ten pat, p. 15). Gyvendamas Lietuvoje V. Braþënas vieðojoje spaudoje – laik- raðèiuose „XXI amþius“, „Tremtinys“, „Lietuvos aidas“, „Lais- vas laikraðtis“ ir uþsienio spaudoje paskelbë per 100 straipsniø, paraðë ir iðleido knygas „Nauja pasaulio santvarka“ (2000), „Po dvylika vëliavø“ (2005), „Priminimai bendraþygiams“ (V., 2009). Iki pat saulëlydþio raðë dar vienà knygà. Jos baigti jau nespëjo. Mûsø, jo mokiniø ir bendraþygiø, atmintyje Vilius Braþënas iðliko ne tik kaip nuoseklus kovotojas prieð komunizmà ir jo nuo-

257 dingà metastazæ – globalizmà, bet ir kaip kantrus Mokytojas, daþ- nai mus surinkdavæs prie jaukaus stalo aptarti Lietuvos politikos aktualijø, leisdavæs iðsikalbëti, net pasiginèyti, mokæs mus politinio ðvietimo darbo organizavimo informacinës visuomenës kontekste (Voverienë O. Vilius Braþënas. Gyvenimo prasmæ atradæs kovoje prieð komunizmà // Laisvas laikraðtis, 2010, spalio 16–23). Jo testamentinë knyga „Priminimai bendraþygiams“ – tai Mo- kytojo nuþymëtos politinio darbo gairës jo mokiniams ir beldi- masis á dar neprabudusiø ið komunistinio raudonmiegio tautieèiø ðirdis, akinimas busti ir keltis, nenuleisti kovos vëliavos, kol ið visos tautos dvasios nebus iðvarytas jos nuoþmus okupantas. Nors praëjo jau dvideðimt metø, kai atgavome nepriklausomybæ, po 50 metø þiauraus fizinio ir dvasinio tautos genocido padorioji ir màstanti Tautos dalis iki ðiol jauèiasi nesaugi, gyvenanti tarsi ða- lia veikianèio ugnikalnio, kuris kiekvienà minutæ gali iðsiverþti. Lietuva visà laikà jauèia Rusijos kvëpavimà á nugarà ir jos politi- ná spaudimà ávairiausiais gyvenimo atvejais: „dël tranzito teisiø per Lietuvà á Kaliningradà, á uostamiestá, á sritá, kuri anksèiau vadinosi Rytø Prûsija. Rusija derëjosi su Europos Sàjunga, kad iðgautø „bevizá priëjimà“ prie uosto per Lietuvà. Tai reiðkia, kad ir Rusija, ir ES ignoruoja Lietuvos suverenitetà. Ir Rusijos gene- rolai Kaliningrade, kuris yra ne tik uostas, bet ir milþiniðkas karinis rajonas, pakartotinai yra iðreiðkæ grasinimus – kaip lengva bûtø perþygiuoti Lietuvà per kelias valandas, jei Lietuva nesuteiks jiems to, ko jie pageidauja. Mano sutinkami Lietuvoje þmonës puikiai þino Vladimiro Putino biografijà, faktà, kad jis buvo aukðtas pa- reigûnas buvusioje KGB. Jie netiki, kad jis galëtø bûti Lietuvos draugas“ (Braþënas V. Ten pat, p. 16). Savo publikacijose vieðojoje Lietuvos spaudoje Vilius Braþë- nas, kaip prieð gerokà ðimtmetá Vincas Kudirka, akino tautieèius vietoj skundimosi tamsa uþdegti bent vienà þvakelæ, sklaidanèià tamsà, vietoj dejavimø dël padëties ir skurdo kurti aktyviø pilie- èiø kovotojø prieð tamsà branduolius. Jie turëtø uþdegti tiesos

258 þvakes ir þibintus visoje Lietuvoje... „Tada ir raudonojo melo rasa- le uþmarinuoti ir dar neatsidvokæ istorikai nedrástø dergti Lietu- vos garbingà istorijà ar bent negautø valstybiniø tribûnø valstybës istorijai niekinti... Lietuvà bus lengviau tokiø branduoliø pagalba pakelti ið apaèios, negu ið virðaus aukðtiems pareigûnams, ne kartà pamirðtantiems, kuriai valstybei ir kuriai tautai jie turi tarnauti“, – teigia knygos autorius (Braþënas V. Ten pat, p. 21). Straipsnyje „Pakelti Lietuvà ið apaèios“ V. Braþënas pateikë gerai apmàstytà patyrusio politiko, teoretiko ir praktiko bei talentingo politinës veiklos organizatoriaus metodikà, kuria Seimo rinkimams suburti turëtø naudotis „politiniai branduoliai“. Svarbiausias tos metodikos principas, þadinant ir buriant tau- tieèius, – ne nurodinëti „gelbëtojus“ ar „geruosius“, „o politikos proþektoriø ðviesà nukreipti á tikrus ar pagrástai „galimus“ Lietu- vos valstybës ir mûsø Tautos prieðus. Bûtina veikti atsakingai, tik ástatymø ir etikos ribose“ (Braþënas V. Ten pat, p. 29). Kreipdamasis á tautieèius katalikus, per Seimo rinkimus bal- suojanèius uþ svetimuosius, publicistas jiems primena popieþiaus Jono Pauliaus II mintá apie tautiðkumà ir kultûrà: „Siekiant uþ- tikrinti naujajai Europos vienybei ilgalaiká stabilumà, privalu ási- pareigoti, kad ji bus grindþiama etiniais principais, kadaise tapusiais Europos pagrindu, drauge reikia suteikti erdvës reikð- tis kiekvienos tautos kultûros bei tradicijø turtingumui ir ávairo- vei“ (Braþënas V. Ten pat, p. 32). Èia pat publicistas ðià Ðventojo Tëvo mintá komentuoja: „Vargu ar galima manyti, kad Archan- gelskas yra Europos dalis, kad jo kultûra padës reikðtis kiekvienos tautos kultûros tradicijø turtingumui ir ávairovei“ (Ten pat). Tautieèius patriotus knygos autorius akina mûsø laikø infor- macinës visuomenës kontekste nelikti politikos ignorantais, tam- suoliais ir nors retkarèiais pasiþvalgyti „uþ kiemo tvoros“. O ten retas þurnalistas ar politikas, analizuodamas Maskvos laikysenà, pamini nesuvaldomà rusiðkà imperializmà kaip pagrindiná Mask- vos politikos akstinà. JAV politikoje daþnai áþiûrimas „hegemo-

259 nijos“ akstinas. „Taèiau JAV politikos kritikai retai nurodo á hege- monijos prieðingybæ – á globalizmà. O tam yra rimto pagrindo: JAV akademiniame þiniasklaidos ir politiniame elite vyrauja globalinës utopijos idëja. Todël pasitaiko politiniø sprendimø, prieðingø net JAV interesams. Tad paèioje Amerikoje dabar yra kritikuojamas administracijos karas prieð Sadamà ne tiek uþ tai, kad yra kariaujama, kiek uþ tai, kad kariaujama vienaðaliðkai, be aiðkaus Jungtiniø Tautø Organizacijos (JTO) palaiminimo“ (Ten pat, p. 27). Straipsnyje „Tautos iðlikimas globaliniame ciklone“ V. Bra- þënas lietuviams primena popieþiaus Benedikto XV áspëjimà: „Pa- saulio valdþios atëjimo ilgisi visi blogiausi ir iðkrypëliðki elementai. Tokia valstybë panaikintø visus tautinius lojalumus. Joje nebûtø pripaþástamas joks tëvo autoritetas virð jo vaikø ar Dievo virðeny- bë virð visuomenës. Jei tokios idëjos bus ágyvendintos, tai neið- vengiamai seks dar negirdëtas teroro vieðpatavimas“ (Braþënas V. Ten pat, p. 80). Popieþiui Benediktui XV antrino ir kitas Ðventasis Tëvas – Jonas Paulius II. Jis globalinæ pasaulio valdþià irgi ávardijo kaip teroro valdþià, jei jà „sugebëtø sukurti arba lenininis marksizmas, arba demokratinis kapitalizmas“ (Braþënas V. Ten pat). Þymus Rusijos disidentas Vladimiras Bukovskis vienoje ið savo vieðø kalbø Europos Sàjungà pavadino pabaisa (monster), kuri turi bûti iðardyta, ir kuo greièiau, tuo geriau, kol ji dar neiðsigimë á tota- litarinæ valstybæ – tarpiná etapà á pasaulinæ valdþià ir tautø sunaikini- mà. Jis priminë, kad tokiø planø turëjo L. Trockis ir V. Leninas. Ispanø kilmës Amerikos filosofas Santajana mëgdavo kartoti: „Þmogus kojomis turi remtis á savàjà Þemæ, o akimis – aprëpti visà pasaulá“. Jam antrina ir V. Braþënas, sakydamas, kad tauta gali bûti laiminga ir kûrybinga tik turëdama savo valstybæ, bet globalizmas – tai „tautø gripo“ ideologija, skleidþianti visuotiná kosmopolitizmà ir þudo tautas, kurios pasaulio gobðiems susimo- këliams bando pastoti kelià á jø siekiamà pasaulinæ politinæ val- dþià. Èia pat politologas primena garsiàjà Stalino tautø dvasinio þudymo formulæ, jo taikytà greta fizinio jø naikinimo: „Jei suge-

260 bësime sunaikinti bent vienos kartos tautinæ savigarbà ir patrio- tizmà, bûsime nuþudæ tautà“. Panaðu, kad komunistai, Lietuvoje sunaikinæ jau dviejø kartø tautinæ savigarbà ir patriotizmà, gali triumfuoti ir dël to nuolat laimi Seimo rinkimus. Savo knygoje Vilius Braþënas apeliuoja á Lietuvos patriotø, ypaè jaunimo, sàþinæ, kviesdamas „ásijungti á statybà dvasiniø uþ- tvarø tautø þudikø idëjø ásiskverbimui á tautos sàmonæ bei pasà- monæ... Ypaè mûsø jaunimas turëtø pakilti á ideologiná partizaniná ir po to organizuotø pulkø karà uþ tautos iðlikimà... Senoji karta privalo skirti laiko ir energijos mokyklø vaikø patriotiniam ugdymui. Tai gali padaryti organizuodami ideologines moksleiviø organizacijas, kaip valanèiukus, kudirkaièius, jaunuosius ðaulius, skautus, ateitininkus. Studentai turëtø tapti tø moksleiviø orga- nizacijø vadovais... Mûsø visø Motina Lietuva po keliø istoriniø avarijø, po pasaulinio karo ir okupacijø dar vis nesveikuoja. Jos slaugymas reikalauja mûsø visø – nuo jauniausiøjø iki vyriausiøjø – pastangø. Lietuva per ilgai uþsigulëjo ant kairio ðono. Jau metas apsukti jà ant kito ðono ir, gal netrukus, prikelti ið ligos patalo“ (Braþënas V. Ten pat, p. 83). Po patriotiðko jaunimo eisenos Gedimino prospektu Kovo 11-àjà kilæs didþiulis ir iki ðiol netylantis triukðmas vieðojoje erdvëje, eskaluojamas ypaè aktyviai vyresniosios kartos politikø ir kairiøjø, ir deðiniøjø, pravardþiuojant 15–17-meèius jaunuolius „faðistais“ ir „naciais“, rodo, kaip jie visi iðsigando. Ne be pagrindo. Jie puikiai orientuojasi geopolitikoje ir supranta, kad Lietuvà jau pasiekë visoje Europoje (Jungtinëje Karalystëje, Vokietijoje, Suomijoje, Prancûzijoje, Danijoje, Norvegijoje, Ðvedijoje ir t.t.) vykstanti politiniø paradigmø kaita. Objektyviai ateina laikas kiekvienai ideologijai gyventi ir mirti. Dar prieð 15 metø politiniø paradigmø kaitos ateitá iðpra- naðavo Èekijos Prezidentas Vaclavas Havelas. Savo vieðose kalbose Jis ne kartà akcentavo, kad baigiasi dabartiniø ideologijø – kairës ir deðinës – kova ir konkurencija tarp jø dël valdþios ir kad

261 auðta naujos politikos auðra, kai tarpusavyje konkuruos ne ideologijos, o idëjos. Kita Vaclavo Havelo plaèiai propaguojama idëja buvo, kad „politika neprivalo bûtinai ir visiems laikams likti tik valdymo profesionalø rankose. Jautrià ðirdá turintis, kaþkà aukðèiau savæs esantá gerbiàs ir nieko nebijantis elektrikas gali paveikti visos tautos istorijà. Yra galima ir „antipolitiðka politika“. Politika ið apaèios, þmogaus, o ne aparato politika, ið ðirdies, o ne ið tezës kylanti politika“ (Havelas V. Kas þmogaus galioje. V., 1994, p. 122). Ðviesaus atminimo Vilius Braþënas visiðkai pritarë Vaclavo Havelo minèiai, kad ðiuo metu visoje Europoje vyksta politiniø paradigmø kaita. Tik jis labai aiðkiai ir vienareikðmiðkai artikuliavo mintá, kad naujosios politinës paradigmos esmë glûdi ne V. Havelo neapibrëþtø idëjø konkurencijoje ir kovoje, o labai ryðkiai aðtrëjanèioje ir jau apibrëþtoje globalizmo ir nacionalizmo kovoje. Tai – ideologinë kova. Ir jà anksèiau ar vëliau turi laimëti nacionalistai. Tai yra vienintelis kelias iðlikti Europos tautoms, dar neiðtirpintoms globalizmo katile. Tai tautø gyvybës, iðlikimo, jø garbës kelias. Ir jis bus laimimas tik þûtbûtinëje dvasinëje kovoje. Politologo nuomone, Lietuvoje labiausiai trûksta organizuotos ir vieningos politikos „ið apaèios“ – „branduolinës energijos“ visuose Lietuvos miestuose ir kaimuose, ðviesuoliø patriotø, kurie neðtø þmonëms prometëjiðkà tautiðkumo liepsnà, visoje Lietuvoje áþiebtø tautiðkumo þiburius, sklaidanèius nusikalstamà iki ðiol mus valdanèiøjø tamsà, ávardijant tos tamsos skleidëjus ir arðiausius mûsø Tautos ir valstybingumo prieðus. Tie þiburiai savo sàþiningumu, teisingumu ir iðmintimi turëtø vesti tautà á jos Paþadëtàjà þemæ, nuðviesti jai kelius ir takus, einant á savo dvasinæ ir materialiàjà gerovæ (Voverienë O. Publicistas, pranaðo þvilgsniu þvelgæs á Europos politinæ ateitá // Laisvas laikraðtis, 2011, balandþio 9–15, p. 20). Dël visø didþiausiø Lietuvos negandø politologas kaltina dabartinius mûsø intelektualus, kurie „akli aplinkai“: „Intelektualø

262 atsiribojimas nuo visuomenës pilietinio ðvietimo ir nuo Europai tradicinës krikðèioniðkos dvasios gynimo leido ásiðaknyti ávairios kilmës materializmui ir kosmopolitizmui, – kitame straipsnyje raðo V. Braþënas. – Tautos moralës reikalai, ypaè jaunimo auklëjimas, daug kur uþleistas Antikristo legionieriams... Yra politologø, kurie skundþiasi, jog esà sunku rasti aiðkiø skirtumø tarp kairës ir deðinës tradiciniø partijø. Taèiau daugelis þymiausiø JAV polito- logø jau seniai teigia, jog dabar varþybos vyksta ne tarp kairës ir deðinës, o tarp globalizmo ir nacionalizmo“ (Braþënas V. Ten pat, p. 86). Dþiaugiasi, kad nacionalizmas, kad ir kaip já stengtøsi su- niekinti globalistai, Europoje ne slûgsta, bet kyla. Tik Lietuvoje jo maþoka. Patyræs politologas teigia: „Jeigu be kovos atsisakysi- me Nepriklausomybës ir per tai neiðvengiamai tautinio identite- to, ástumsime tautiðkumà, kurá bandoma sutapatinti su nacizmu, á „pasaulio pilieèiø“ (tokiø kaip T. Venclova – O. V.) mësmalæ, Eu- ropos ateities tautos – jø likuèiai – mûsø kartà, ypaè jos elità, galës apkaltinti „Tëvynës iðdavimu“. Ateities kartoms bûtø siaubinga gyventi religiðkai, dvasiðkai, kultûriðkai bespalviame pasaulyje, apgy- vendintame pilkø asmenybiø... Mûsø visø pareiga uþtikrinti, kad ði generacija garbingai perduotø estafetës lazdelæ sekanèiai genera- cijai. Vieðpats gal neklaus mûsø „Ar tau pavyko?“ bet tikriausiai klaus: „Ar bandei?“ (Braþënas V. Ten pat, p. 87). Pabaigos þodyje, tarsi atsisveikindamas su savo Tauta ir bend- raþygiais, V. Braþënas raðë: „Didþiuokitës, Sesës ir Broliai, savimi. Taèiau ypaè didþiuokitës sava Tauta, sava Tëvyne Lietuva. Lietu- vos þemës syvai tûkstantmeèiais iðlaikë kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didþiuokitës sava Tauta, nepaniekindami kitø. Bal- tijos kelias suteikia tam pagrindà... Mûsø istorijoje pirmavo ir toliau turi pirmauti „PAREIGA TËVYNEI“. Pareiga Tëvynei iðrikiavo Lietuvos raitelius Juodosios jûros pakrantëje, Saulës mû- ðio laukuose ir Þalgiryje. Ji subûrë kovotojus Pilënuose ir partiza- nø bunkeriuose. Pareiga Tëvynei uþdëjo ant Lietuvos vadø Europos nuo mongolø gynëjø ðarvus didþiausiame Europos valstybiø suva-

263 þiavime Lucko pilyje... Pareigos Trimitø paðaukti savo didþiàja auka ir beginkle narsa pagerbë uþ Kovo 11-osios Nepriklausomà Lie- tuvà kovojæ ir þuvæ tautieèiai... Kova tebesitæsia. Anot ðviesios atminties kun. Stasio Ylos: „Kas liaujasi kovojæs – mirðta“. Neatsukime nugaros Lietuvos kovø istorijai ir PAREIGAI TËVYNEI. Mus mato kovose þuvusiø lietuviø vëlës. Mûsø þo- dþius su darbais lygina mus stebintis jaunimas. Gal galima gra- þiomis kalbomis, be pasiaukojanèios veiklos, apgauti vyresniàjà kartà. Taèiau vargu ar kam pasiseka tuo bûdu apgauti jaunimà“ (Braþënas V. Ten pat, p. 203). Bûkime verti Jo atminimo. 2011 m.

5.3. PAGRINDINËS TAUTOTYROS KRYPTYS

Kaip áprasta sakyti, pirmiausia buvo „Þodis“. Ir tas þodis buvo sovietinio filosofo Arvydo Ðliogerio, vienoje ið televizijos lai- dø paskelbusio, kad „patriotas – tai idiotas, ir kuo didesnis patriotas, tuo didesnis idiotas“, kad „tauta – tai stabas, kuriam nedera melstis“, o jam paèiam, kai sëdi ant upelio kranto ir gau- do upëtakius, visiðkai tas pats, ar jis lietuvis, ar upëtakis. Á A. Ðlio- gerio diriguojamà chorà ásitraukë kiti filosofai – L. Donskis, A. Tereðinas, M. Ivaðkevièius ir skardþiabalsës mergelës Nerija Putinaitë bei Nida Vasiliauskaitë, ypaè ðlykðèiai niekinanèios tautai ðventus dalykus ir þymiausius jos þmones. Dr. Edvardas Kriðèiûnas, apþvelgæs Lietuvà nutautinanèiø „lakðtingalø“ þygius, viename ið savo straipsniø raðë apie tø isto- rikø ir filosofø veiklos parsidavëliðkà prigimtá kuriant lietuviø tautà þudanèià kosmopolitinæ Lietuvos istorijos doktrinà. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ ið Vakarø atðliauþusi globalizacija, kaip ir sovietinës okupacijos metais pavergtø tautø ru- sifikacija, þymaus JAV politologo P. Bjukineneo teigimu, siekia

264 sugriauti tautines kultûras ir tautines valstybes. „Ðioji didþiøjø tarptautiniø monopolijø finansuojama Europos tautø kosmopo- litizacija, – raðë E. Kriðèiûnas, – mus, lietuvius, uþklupo nepasi- ruoðusius“ (Kriðèiûnas E. Kosmopolitinës Lietuvos istorijos doktrinos bruoþai ir tikslai // Lietuvos aidas, 2008, kovo 20, p. 1). Su ðirdgëla straipsnio autorius raðo: „Dabartinë valdþia – Pre- zidentûra, didþioji Seimo dalis, Vyriausybës ministrai – nesirûpi- na lietuviø tauta, nesaugo jos kultûros... iðduoda tautos interesus. Valdþios þmonës abejingi tautos reikalams arba yra kosmopoliti- niø paþiûrø. Demokratija reiðkia Tautos valdþià. Dabar demokratija Lietuvoje vis labiau silpsta ir ásigali milijonieriø klanø valdþia. Mûsø Tëvynëje demokratija virto oligarchiniu reþimu. Lietuvos oligarchai („Maxima“, „Dujotekana“, I. Paleièiko naf- tos imperija ir kt.), nupirkæ didþiausiø politiniø partijø vadus, tarnauja ne lietuviø tautai, o kosmopolitinëms jëgoms. Valdþia vis labiau tolsta nuo tautos reikalø ir tampa kosmopolitinë. Neretai valdþios pareigûnai ásijungia á lietuviø tautos nutautinimà“ (Sei- mo narys ir ðvietimo ministras G. Steponavièius ir ypaè jo vicemi- nistrë N. Putinaitë – O. V.) (Kriðèiûnas E. Ten pat). Griaunama lietuviø kalba (lenkø tautinës maþumos imperia- listinës uþgaidos), klastojama Lietuvos istorija, tyèiojamasi ið tautos praeities, ið mûsø didþiøjø þmoniø, jaunajai kartai stengiamasi áskiepyti nevisavertiðkumo kompleksà. Briuselio biurokratija siekia lietuvius padaryti dvikalbius, ápareigodama uþsienio kalbà padaryti privalomà nuo 2-os klasës. Kas nepavyko Lietuvoje padaryti Maskvai, tà rengiasi padaryti Briuselis. Istorikai A. Bumblauskas ir A. Nikþentaitis kaip epidemijà Lietuvoje platina kosmopolitinæ istorijos sampratà, kuria tyèio- jamasi ir niekinama Lietuvos praeitis. Kosmopolitine istorijos doktrina siekiama sugriauti tautinæ lietuviðkàjà istoriografijà, pakeièiant jà antilietuviðku teoriniu mo- deliu. Pagal tà kosmopolitinæ istorijos doktrinà, lietuviø tauta nëra savitas istorijos veiksnys, savosios istorijos kûrëja. „Fanatiðkiau-

265 sias kosmopolitinës krypties atstovas A. Bumblauskas aiðkina, kad lietuviø tauta net savosios kultûros neturi. Esà kultûros vertybiø lietuviai prisirankiojo ið Europos. Todël, anot A. Bumblausko, lietuviai, neturintys savo kultûros, negali bûti ir savo istorijos kûrë- jai“ (Kriðèiûnas E. Ten pat). Kitas kosmopolitinës istorijos doktrinos bruoþas – nihilistinis poþiûris á savo gimtàjà kalbà ir istorijà. „Nihilizmas daro daugiausia þalos tautiðkumui, kadangi toks poþiûris mato vien klaidas, iðdavystes, intrigas, kitais þodþiais tariant, vien tamsiàjà istorijos dalá“. Nihilistams, piktybiðkai ðmeiþiantiems Lietuvà ir jos didþiuo- sius þmones, straipsnio autorius priskyrë istorikà E. Gudavièiø, Vytautà Didájá iðvadinusá „ðunsnukiu“, raðytojà Mariø Ivaðkevi- èiø, savo romane „Þali“ ðlykðèiai iðsityèiojusá ið pokario partiza- nø vadø, laisvës kovotojø ir pademonstravusá tipiðkà pokarinio stribo mentalitetà; neva „filosofæ“ N. Putinaitæ, savo raðliavoje apðmeiþusià visà Lietuvos romantikø kartà, prikëlusià Tautà atgimimui ir dr. Jonà Basanavièiø drásusià iðvadinti apolitiðku psi- chiniu ligoniu. (Uþ toká „þygdarbá“ ji buvo Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus apdovanota aukðtomis pareigomis, tapo jo pa- dëjëja, o dabar net patikëtas jaunosios lietuviø kartos auklëji- mas, jai tapus ðvietimo viceministre). Jos stulbinanti karjera – ðlykðtus valdþios spyris Tautai á veidà. Istoriko E. Kriðèiûno nuomone, „Nihilizmas kursto paniekà savo tautai, ugdo jos nevisavertiðkumo kompleksà, tampa net sa- votiðka neuroze. Pagal nihilistiná poþiûrá, tautos praeitis yra men- kavertë, joje – tik protëviø klaidos, iðdavystës, tautos praeitis vargana, todël daroma iðvada, kad nevykëlë yra ir dabartinë lie- tuviø tauta. Kitais þodþiais, kokia tautos praeitis, tokia ir pati tauta. Jei praeitis niekinga, niekinga yra ir tauta, kuri yra tautos istorinio gyvenimo kûrëja. Todël nihilistinis poþiûris á gimtàjà istorijà tampa dabartyje veikianèia idëjine piktybe“ (Kriðèiûnas E. Ten pat).

266 Kas þino, gal kaip tik ðiø idëjø veikiamas vienas Lietuvos istorijos instituto vadovø Darius Staliûnas istorikø suvaþiavime pa- reiðkë, kad ið Lietuvos istorijos mokslo reikia iðmesti sàvokà „lietuviø tauta“, nes esà tokio dalyko ið viso nëra, kadangi istorijoje veikia tik atskiri asmenys, organizacijos ir partijos (Kriðèiû- nas E. Ten pat). Vladas Terleckas savo straipsnyje „Ar senoji Lietuva atsiliko nuo Europos?“, kritikuodamas uþ nutautëjimà tuos paèius istorikus kosmopolitus, ypaè akcentuoja A. Nikþentaièio nesàþiningai atliktà tyrimà, pateiktà habilitacijai, kuris, beje, Mokslo tarybos buvo patvirtintas, apie pagoniðkosios Lietuvos kariuomenæ, kuri neva buvo labai atsilikusi nuo Vakarø Europos. Straipsnyje pa- teikæs daugybæ priekaiðtø istorikui, Vladas Terleckas árodë, kad viskas buvo atvirkðèiai. Net tada Lietuvos kariuomenë ne tik nebuvo atsilikusi to meto pasaulio karo technikos paþangos poþiû- riu, bet, palyginti su kitomis su Lietuva tada kariavusiomis valstybëmis, turëjo ir daug kà, parodanèio tos kariuomenës pozi- tyvø vaizdà. Apibendrinæs savo straipsnio mintis Vladas Terleckas raðo: „Skaudu, kad Tautos praeities niekinimas, vien neigiamybiø këli- mas sklinda kaip uþkratas. Stokojame Tautos iðdidumo ir suvokimo, kad kertamos mûsø Tautos iðlikimo ðaknys. Gal dalis tautieèiø drovisi patriotizmo, kai ið jo politologas R. Lopata tyèiojasi va- dindamas lituanobambizmu, o LDK vadovus – „plëðikais“ ir „re- ketininkais“, filosofuojantis A. Ðliogeris – idiotizmu. Net reþisierius R. Tuminas leido sau pasakyti: kas antras lietuvis yra nevykëlis, esame þudikai ir vagys (Cit. pagal Kultûros barai, 2002, Nr. 2, p. 42–43; Vladas Terleckas. Ar senoji Lietuva atsiliko nuo Europos? // XXI amþiaus horizontai, 2002, birþelio 26, p. 4). Dabartiniai intelektualai turi prisiimti atsakomybæ uþ bendrà psichologiná klimatà dabartinëje Lietuvoje. Tai jø kraðtutinis ci- nizmas sukûrë Lietuvoje tokià situacijà, kad didelë dalis lietuviø, apimti nevilties, savo vaikus skatina kuo greièiau emigruoti, nes

267 Lietuvoje nemato nei savo, nei savo vaikø ateities. Dalis gyvento- jø nedalyvauja jokiuose rinkimuose, o dalis yra pasiruoðusi balsuoti uþ bet kokius uspaskichus (Plumpa P. Lietuva eina fizinio iðnykimo ir moralinës degradacijos link / Uþraðë G. Visockas, 2008, vasario 6, p. 1, 3). Tokiame socialiniame, ekonominiame ir Lietuvos istorijos ty- rimø fone brendo ir naujausios lietuviðkosios tautotyros kryptis. Pradþià jai davë Romualdo Grigo knyga „Pralaimëjæs Kainas (Kri- tinë istoriografinë apybraiþa)“ (V., 1991, 220 p.). Joje filosofas apta- rë kainiðkàjà bolðevizmo prigimtá, konstatavæs, kad bolðevizmas – „tironiðkiausia, totalitariðkiausia Naujøjø amþiø diktatûros sistema. O Stalino politiná credo galëtume ávardinti kaip bolðevizmo teorijos bei praktikos ir rusiðkojo didþiavalstybinio nacionalizmo hibridà“ (Grigas R. Pralaimëjæs Kainas. V., 1991, p. 18). Bolðevizmo ideologijà knygos autorius vadina kitiems savo valià diktuojanèia kainiðkàja þmonijos padermës ideologija, kuri laikosi tik jëga, „slopindama ir ðiaip iki to uþslopintà þmoniø sà- monæ ir pilietinæ saviraiðkà. Toks buvo ir pasilieka bolðevizmas. Jis gajus tol, kol tarsi vampyras maitinasi iðlikusiu ir palaikomu þmoniø tamsumu, nuniokota jø dvasia ir istorijos sukurta jø sà- veika... Bolðevizmo sistemoje per daug akumuliuoto fiziologinio þiaurumo ir neapykantos, brutalumo ir þmogaus prigimtiniø tei- siø neigimo, per daug militarinës jëgos ir vulgaraus utopizmo, áteisinto bandos instinkto ir baimës prieð laisvà þmogø ir jo dva- sià, per daug akumuliuotos rafinuotos demagogijos ir klastos, nukreiptos skaldyti þmoniø bendruomenes, prieðpastatyti tautas viena kitai, siekiant vienintelio tikslo – iðsaugoti paèios istorijos pasmerktà imperijà“ (Grigas R. Ten pat, p. 214, 216). „Bolðevizmas, ypaè jo stalinistinë atmaina, knygos autoriaus nuomone, rëmësi þmogaus prigimtyje tûnojusiais kultûros uþ- spaustais instinktais, tingumu ir vergiðku ásiteikimu, gyvuliðka baime ir pavydu, kerðtu ir neapykanta... Bolðevizmas ne tik juos (tuos instinktus – O. V.) iðlaisvino, bet ir suteikë jiems tariamà prasmin-

268 gumà, kurá proporcingai stiprino naikinamos kultûros, ypaè jos dvasinio-dorovinio komponento, klodas. O ágimtas þmogaus al- truizmas – aukojimasis artimui ir bendruomenei, tapo suvalsty- bintu ir tuo paèiu iðsigimusiu“ (Ten pat, p. 20). Bolðevizmui pavyko sukurti „naujà þmogø“ su „nauja sàþine“ ir nauju „màstymo tipu“. Pagrindinis naujo þmogaus – homo sovieticus bruoþas – „mie- ganèio pilieèio sindromas“. Tai – „tamsûs, uþguiti, neiniciatyvûs ir pavydûs kitø sëkmei þmonës. Jiems bûdingas nuolankumas prieð ponà, prieð valdininkà, prieð bet kokià valdþià“ (Grigas R., p. 183; Ten pat, p. 32). „Miegantis pilietis“ ir diktatûra – du tos paèios sistemos organiðkai suaugæ dvyniai (Siamo sindromas). Tokius pilieèius komunistø partija iðugdë prievarta, smurtu ir masinë- mis þudynëmis. „Homo sovieticus, – teigia knygos autorius, – tapo susvetimë- jæs, pasimetæs, agresyvus ne tik aplinkiniams, áprastai tvarkai, bet ir sau. Jam tapo bûdingu atvirai reiðkiamas egocentrizmas (indi- vidualiø interesø suabsoliutinimas) ir pragmatinë materialinë orientacija... Jis jau nebeturi sugebëjimo suvokti, kad nykstantis jo dvasingumas daro já ne tik agresyvø, bet ir neatsparø sociali- nëms ir fizinëms negandoms“ (Ten pat, p. 185). Toká þmogiðkøjø resursø palikimà Lietuva rado atkûrusi ne- priklausomybæ. Per dvideðimt Lietuvos nepriklausomybës metø jis beveik nepakito. Apie 50 procentø mûsø tautieèiø iki ðiol te- bëra homo sovietikai, sergantys „mieganèiojo pilieèio sindromu“. Jautriausias indikatorius, kuriuo tikrinamas þmoniø pilietiðkumas, yra rinkimai. „Mieganèiojo pilieèio sindromu“ sergantys þmonës paprastai sudaro politinæ balà. Jie piktybiðkai neina balsuoti, bet daugiausia burnoja ir keikia valdþià, kad ir kokia ji bûtø. Kita vertus, bet kokie staigûs revoliucinio pobûdþio pasikei- timai, o tokie pas mus Lietuvoje vyko ir vyksta, knygos autoriaus nuomone, nuo evoliuciniø skiriasi jau tuo, kad ant bangos iðmeta susikaupusá purvà, tarp jø ir þmogaus þemiðkosios prigimties purvà

269 (Grigas R. Ten pat, p. 183)... „Tokiø lûþiø metu iðmintingesnis brutalesniojo daþnai nustumiamas á ðalá arba pats bevelija likti ðeðëlyje, puikiai suvokdamas, kad jam dar neatëjo metas, kad pa- sirodæs tribûnoje jis paprasèiausiai bus apdrabstytas purvu tø, kurie politikos dëka dabar vaduojasi nuo kankinusio juos nepilnavertiðkumo“ (Ten pat). Knygos autoriaus nuomone, „Ðiandien mes gyvename ne tik savojo lietuviðkojo savitumo, bet ir apskritai dvasinës kultûros griuvësiuose. Liûdniausia tai, kad daugeliui þmoniø tie griuvësiai – patogus bûdas ásitvirtinti gyvenime, patenkinti savo grynai ego- centrinius interesus, deformuotai ásisavinti individualizuotà erd- væ, ar tai bûtø politikos, daiktø, ar abi puses apimantis pasaulis“ (Grigas R. Ten pat, p. 187). Viena pagrindiniø prieþasèiø, sukë- lusiø toká dvasiná mûsø nuopuolá, yra tautiðkumo praradimas. Fi- losofo nuomone, „Þmogus, praradæs tautiðkumà, priklausymà tautinei kultûrai, sparèiai degraduoja doroviðkai, nes jo anksty- vesne jëga nebeveikia vadinamoji socialinë kontrolë ir prasmingai veiklai nebemobilizuoja ankstesni bendruomeniniai tikslai“ (Grigas R. Ten pat, p. 195). Kita vertus, þmogus, praradæs tautið- kumà ir dvasingumà, praranda savo gyvenimo atramos taðkà, tikslus ir prasmæ. Orientavimasis á vartojimà ir buities gerinimà þmogaus gyvenimui prasmës nesuteikia. Ðviesaus atminimo p. Vincenta Lozoraitienë, þymi prieðkario nepriklausomos Lietuvos visuomenës veikëja ir viena aktyviau- siø moterø judëjimo vadoviø, su ðirdgëla stebëjusi komunistiná perversmà Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, savo prieðmirtinia- me laiðke giminaitei á Kaunà raðë: „Iðravëkite piktþoles ir jûsø darþeliuose vël rûtos suþaliuos“. Toje metaforoje – gili iðmintis, kuria per 20 Lietuvos nepriklausomybës metø ásitikinome. Nega- lima pastatyti naujo valstybës rûmo, statybø aikðtelëje neiðvalius ðiukðliø ir visokio purvo. Tai puikiai suvokë iðmintingas þmogus, nepabijojæs eiti prieð purvo srovæ ir... rizikuoti savo akademine karjera, prof. Romual-

270 das Grigas, atgimusià Lietuvos nepriklausomà valstybæ pradëjæs statyti savo knyga „Pralaimëjæs Kainas“ statybos aikðtelës iðvaly- mu. Kitas dalykas: kiek tà knygà yra skaièiusiø arba bent maèiu- siø mûsø nutautëjusioje ir sumankurtëjusioje visuomenëje „mieganèiø pilieèiø“? Bet tai jau ne Kûrëjo, bet visuomenës problema. O filosofas R. Grigas, pasirinkæs atgimusios Lietuvos valsty- bës statytojo ir stratego kelià, juo ëjo ir eina toliau. 1994 metais jis paskelbë straipsná „Tautos valstybingumo kon- tûrai“ pagal jo skaitytà praneðimà Nepriklausomo strateginiø ty- rimø centro susirinkime. Straipsnyje jis aptarë tautos ir valstybës skirtybes: skirtingus tikslus ir skirtingas jø egzistencijos átvirtinimo priemones. Anot mokslininko, „Svarbiausias tautos egzistencijos tikslas yra jos ið- likimas ir socialinë evoliucija“ (Grigas R. // Naujasis Dienovidis, 1994, kovo 25, p. 2). „Valstybë – tai tautos organizacija, savæs tei- gimo bûdas, forma. ...Gali bûti normali, tautos lûkesèius, jos ypa- tybes bei ðiuolaikinius civilizacijos reikalavimus atitinkanti valstybë (Ðveicarija, Ðvedija) arba nenormali valstybë (kaip dabar Lietuva – O. V.), pajungta tautiðkumo suniveliavimui, netgi likvidavimui“ (Ten pat). Filosofo giliu ásitikinimu, „Valstybë ir jai atstovaujanti val- dþia ásipareigoja pilieèiams garantuoti jø saugumà, tvarkà, o tautai – pilnavertæ ateitá. Jeigu ásipareigojimai nevykdomi, tokia valdþia nei pilieèiams, nei tautai nereikalinga“ (Ten pat). Aptardamas normalios valstybës siekimo sàlygas filosofas ið- skiria ðias: „ir individualus, ir grupinis, ir tautinis egoizmas, taip pat „kosmopolitinis“ indiferentiðkumas (abejingumas tautiðku- mui) yra vienodai nepriimtini ir smerktini; pasirinkto tikslo siekimo priemonës bei kryptys turi bûti evoliucinio pobûdþio (t.y. privalo „paklusti“ socialinës raidos dësniams); pasirinktos tikslo siekimo priemonës bei keliai turi atitikti realias kultûros potencijas ir galimybes (t.y. ne tik materialinius iðteklius, ekonominá

271 potencialà, politinæ valdymo sistemà ar iðorinæ apsuptá, bet ir þmo- niø áproèius, jø mentalitetà, realiai susiklosèiusià kultûrà)“ (Ten pat). Lietuvos valstybingumo plëtojimui filosofas pasiûlë tokias pagrindines kryptis-orientacijas: orientacija á pilietinës demokratijos visuomenæ; orientacija á visuotinës gerovës valstybæ; orientacija á tautinio identiteto iðsaugojimà ir plëtojimà; orientacija á dvasinës, intelektualinës kultûros primatà; orientacija á integravimàsi su demokratinio tipo tarptautinë- mis bendrijomis“ (Grigas R. Ten pat). Tokia Lietuvos valstybë ir sukurta, tik be tautinio identiteto iðsaugojimo ir plëtojimo bei dvasinës kultûros primato. Turime tai, kà turime, kà ir aptarëme skyriaus pradþioje. Dar daugiau, dvideðimt pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybës metais Lietuva tapo kriminalizuota oligarchine-mafijine valstybe, kurioje daugelá valdþios ástaigø uþvaldë galingi mafijos klanai, ásigalëjo kleptokratija, korumpuotø politikø ir oligarchø kontroliuojama santvarka. Straipsnio autorius ávardija tuos oligarchus, kurie yra susijæ su nusikalstamo pasaulio, kaip dabar áprasta sakyti, „autoritetais“ (Grabauskas-Karoblis G. Faðizmo ir komunizmo renesansas // XXI amþius, 2011, vasario 4, p. 4). Straipsnio autoriaus nuomone, 2004–2006 m. Lietuvoje ávy- ko kriminalizacijos lûþis – daugelá valdþios ástaigø uþvaldë galingi mafijos klanai, ásigalëjo kleptokratija – korumpuotø politikø ir oligarchø kontroliuojama santvarka, buvo pradëti arðiai perse- kioti sàþiningi pareigûnai – iðtremtas á Baltarusijà ir ten nuþudytas saugumo pulkininkas Vytautas Pociûnas, ið Valstybinës mokesèiø inspekcijos Telðiø skyriaus paðalintas jos vadovas A. Bagdonas. Da- bar mafijos taikiklyje atsidûrë Vieðøjø pirkimø tarnybos vadovas G. Plytnikas, kiti (Grabauskas-Karoblis G. Ten pat). Toká palikimà ið 12 metø valdþiusios brazauskinës-kirkilinës valdþios perëmë Prezidentë Dalia Grybauskaitë ir premjeras An-

272 drius Kubilius. Visiðkai iðsipildë talentingo þurnalisto Kæstuèio Þièkaus, irgi, matyt, tø paèiø jëgø nuþudyto, prieðmirtinë prana- ðystë, kad Lietuvoje kuriama kleptokratinë santvarka. Europarlamentaras Leonidas Donskis dabartinæ Lietuvà vadina „maþàja Rusija“. Viskas, kas vyksta èia, – yra arba visiðkai neseniai jau buvo Rusijoje. Viskas sinchronizuota. Petras Plum- pa jau minëtame straipsnyje raðë: „Manau, kad Rusijoje á apy- vartà sugráþta visas daugiametis KGB ádirbis. Jeigu dël Stasio Lozoraièio staigios ir neiðaiðkintos mirties galima buvo visaip galvoti, tai 2004 m. rugpjûtyje bandymas sunkveþimiu nustumti nuo plento kandidato á prezidentus Viktoro Juðèenkos automobilá, jo apnuodijimas dioksinu tø paèiø metø spalio mënesá, Anos Polit- kovskajos nuþudymas 2006 m. spalio mënesá, Vytauto Pociûno nuþudymas 2006 m. rugpjûtyje, Aleksandro Litvinenkos nunuo- dijimas poloniju ir mirtis 2006 m. lapkrièio mënesá turëtø atverti akis naivuoliams: po Èeèënijos karo metodas „moèitj v sortire“ tapo dabartinës Rusijos politikos pagalbine priemone“ (Plum- pa P. Ten pat). G. Grabauskas-Karoblis tà þmogþudysèiø sàraðà papildo: 2005 m. Rusijoje buvo nuþudytas gruzinø kilmës filosofas Timûras Kaèarava, 2007 m. – þydø kilmës profesorius Nikola- jus Girenka (Grabauskas-Karoblis G. Faðizmo ir komunizmo renesansas // XXI amþiaus horizontai, 2010, birþelio 16, p. 1, 2). Ar ne tokia pati ateitis laukia mûsø ir Lietuvoje? …Apleido Dievas maldyklas ir sielas – Ir dvasios votys, sàþinës raupai Uþgriuvo Lietuvà. Vagysèiø maras Á vienà duobæ guldo mus visus...... O kà daryt? Toliau gyventi ðitaip? Sugyvulët? Pavirsti þvërimi Ir gerklæ savo sàþinei pragrauþti (Kad bût ramiau) ir kûno malonumuos Voliotis tartum kiaulei po purvynà? Justinas Marcinkevièius, „Maþvydas“.

273 Tautos ir valstybës santykiø tyrimo kryptis po R. Grigo straipsnio tapo svarbiausia tautotyros kryptimi. Èia per porà deðimtme- èiø paskelbta daugiausia straipsniø. Ði tema galëtø tapti disertacinio tyrimo tema. Svariausi ðios tyrimø krypties rezultatai atsispindëjo 2004 m. Lietuviø tautininkø sàjungos programoje, jos skyriuje „Tauta ir valstybë“. Programoje dabartiniam Lietuvoje ásigalëjusiam gerovës vals- tybës modeliui prieðpastatomas tautinës valstybës modelis, átvir- tinantis tautos konstitucinæ teisæ turëti ir kurti savo valstybæ be jokiø gudravimø, sukèiavimø ir nuolaidþiavimø nusikaltëliams bei svetimiesiems. Joje raðoma: „Tauta – prigimtinë, savaiminë þmoniø bendruomenë, susijusi bendra teritorija, kilme, kalba, gyvensena, tradicijomis, papro- èiais ir savimonës ryðiais, bendru istoriniu likimu. Skirtingai nuo kitø, laisviau pasirenkamø ir maþiau ápareigo- janèiø pilieèiø jungèiø, tauta glaudþia savyje tiek prigimtinæ, tiek ir dvasinæ esmæ. Gimstant ágyjama tautybë, vëliau, sàmoningo apsisprendimo kelyje, bræsta tautiðkumas... Demokratija yra ne vien daugiapartinë sistema ir laisvi rinkimai. Demokratija valstybëje yra tuomet, kai visi pilieèiai turi galimybes laisvai ir pasiturinèiai gyventi, kai valstybë rûpinasi tautos gerove. Ágyvendinti ðá idealà galima tik tautinës demokratijos sàlygomis... Patikimiausias tautos vertybiø ir interesø garantas, tautos laisvo vystymosi ir saugumo laidas, organizuotumo, politinës brandos ir apsisprendimo nepriklausomai kuri savàjá gyvenimà iðraiðka yra tautinë valstybë – tautos tvarkoma ir tautos gyvybingumà ir tæstinumà uþtikrinan- ti valstybë. Atlikdama savo pareigas tautai, valstybë turi tvarkyti jos bendràjá ûká, nustatyti ir priþiûrëti bendràsias teisines normas, reikalingas konstruktyviam þmoniø sugyvenimui visuome- nëje, ginti ir rûpintis savo pilieèiø interesais, kartu reikalaudama, kad pilieèiai rûpintøsi valstybës interesais“ (Tautininkø þinios, 2004, Nr. 20(208).

274 Algirdas Endriukaitis grieþtai kritikuoja Europos Sàjungos programà „Aktyviø pilieèiø Europa“, patvirtintà 2007–2013 metams, kurioje kalbama, kad ES pilieèiams svarbu dalyvauti ES integracijos procese „ir taip ugdyti priklausymo Europai jausmà bei stiprinti Europos identitetà... Jei naujøjø valstybiø nariø pi- lieèiai ir pilietinës visuomenës organizacijos atsisakytø aktyviai bei visapusiðkai dalyvauti ðioje veikloje, Europos raidai galëtø kilti rimtas pavojus“. Straipsnio autorius piktinasi, kad taip siûlo- mas europinis pilietiðkumas, taip paneigiant naujøjø ES nariø tau- tiðkumà ir mano, kad po ðia veidmainystës skraiste yra slepiamas Europos unitarinës valstybës siekis (Endriukaitis A. Tautinës vals- tybës atsisakymas – „Aktyviø pilieèiø Europa“ // XXI amþiaus horizontai, 2007, vasario 28, p. 2). Þurnalistas Saulius Spurga straipsnyje „Ar iðgyvensime atsi- sakæ tautinës valstybës idëjos?“ cituoja filosofà Alvydà Jokubai- tá, kuris tvirtina, kad „demokratija neturi kitos terpës skleistis, kaip tik tautinæ valstybæ. Èia yra tam tikro nepatogumo, nes nacionalizmo idëjos yra ne kartà susikompromitavusios. Vis dëlto, pasak filosofo, be tautinës individualybës demokratija praranda savo ribas, savo atstovaujamus pilieèius ir tampa kratos be demos. Tai juo labiau dera ávertinti turint omenyje, kad nepaprastai tur- tinga Lietuvos praeitis ir kultûrinis paveldas turi didþiulá poten- cialà burti tautà, gaivinti jos kultûrà... Nusisukæ nuo tautinës ir patriotinës valstybës idëjos tapome uolesni liberalizmo vertybiø gynëjai nei daugelis Vakarø ðaliø, kurios vis dar puoselëja galin- gus tautinio pasididþiavimo mitus. Bûtent ðie mitai ir amþinos valstybës vizija turi didþiausios galios ákvëpti þmones kasdienei kûrybai, kuri nebûtinai turi bûti pagrásta ðios dienos ekonomine nauda (Spurga S. Ar iðgyvensime atsisakæ tautinës valstybës idë- jos? // Lietuvos þinios, 2010, liepos 21, p. 4). Kitame straipsnyje „Tauta ir tautiðkumas: lietuviðkosios rea- lybës kontûrai“ prof. R. Grigas kaltina nepriklausomos Lietuvos valstybës valdþià, visiðkai uzurpavusià Tautos suverenitetà ir

275 paþeidinëjanèià Lietuvos Konstitucijos 3-iàjá straipsná, teigiantá, kad „Niekas negali varþyti ar riboti tautos suvereniteto, savintis visai tautai priklausanèiø teisiø“. Ið tikrøjø matome, kad lietuviø tauta yra visiðkai priklausoma nuo valdþios. O juk Tauta yra savo valstybës suverenas, – teigia straipsnio autorius, – valstybës, kuri turi uþtikrinti jos pagrindines teises ir pirmiausia – paèià pagrin- dinæ – tautos teisæ á fiziná iðlikimà ir kultûros bei civilizacijos prasme visavertá evoliucionavimà, teisæ á etnokultûros tæstinumà, ypatumo ir unikalumo iðsaugojimà (Grigas R. // XXI amþiaus horizontai, 2002, sausio 16, p. 2). „Vienpusiðkas valstybës, tik jos struktûrø akcentavimas ir (kartu vien joms skiriamas teorinis aið- kinimas – studijose), kai be dëmesio paliekama tauta, kaip vals- tybës ir valstybingumo átvirtinimo suverenas, ir uþslëpta, ir atvira forma palaiko valstybiniø struktûrø biurokratëjimo ir slenkanèio valdþios „ðventojo despotizmo“ (A. Tocquevillo posakis) tenden- cijà, – teigia straipsnio autorius. – Visuomenës sàvoka, kuria ðian- dien visuotinai operuojama, jokiu bûdu nepakeièia tautos sàvokos, nes jai visiðkai neadekvati...“ Politikai ir visiðkai nutautëjæ intelektualai – mokslininkai ir raðytojai bei pedagogai, dairydamiesi á vëjo, puèianèio ið globalëjanèios ES imperijos, kryptá, pamirðæ lietuviø tautos istoriná ir kultûriná kontekstà „ir kas svarbiausia – to konteksto mobilizuojantá, integruojantá socialiná vaidmená, vi- sà dëmesá koncentruoja á valstybæ ir jos subjektà be tautybës – á pilietá. Ið èia ir lietuviø tautos naikinimas, jos menkavertiðkumo jausenos ugdymas, beapeliacinis valdþios valià tautai diktuojan- tis elgesys, politiniø partijø egoizmas, jø atotrûkis nuo valstybës suvereno – Tautos“ (Grigas R. Ten pat). Antra vertus, ir tautie- èiø neorganizuotumas, pasyvumas, ginant Tautos konstitucines teises, ir jos prieðiðkumas tas teises uzurpavusiai valdþiai, iðtiki- mybës savo valstybei stygius, nepakankama pagarba valstybës sim- boliams, karinës tarnybos vengimas ir tik nebylus prieðiðkumas valdþiai, neinant á rinkimus, nebalsuojant ir didinant valstybëje politinæ balà.

276 Kuo tas valdþios ir tautos prieðinimas ið virðaus baigiasi, ðian- dien matome ið Afrikos valstybiø revoliucijø. Ar norime tokios ateities sulaukti ir mes? Filosofui antrina ir politikos apþvalgininkas Andrius Navic- kas, teigdamas: „Turime rinktis: bûti tauta arba vergø banda... Tiek, kiek sugebësime áveikti korumpuotà, oligarchinæ sistemà, tiek stipri ir nepriklausoma bus Lietuva. Bûtent ðia prasme ðian- dien reikalinga revoliucija, kuri pakeistø sistemai lojalø màsty- mà, leistø iðsiverþti ið nomenklatûros gniauþtø. Didelë problema, kad pilieèiai, suvokiantys sistemos ydas, ðiandien neturi sàjungi- ninkø valstybëje. Opozicija (turima galvoje Tëvynës sàjunga valdant komunistams ir jø skydui ir kalavijui, buvusioms jëgos struktûroms – O. V.) kolaboruoja su sistema, vis labiau traukiasi Prezidentas (tuo laiku buvo Valdas Adamkus – O. V.). Taigi pilie- èiams tenka prisiimti konstitucinæ atsakomybæ uþ valstybæ (Na- vickas A. Turime rinktis: bûti Tauta arba vergø banda // Baltijos kelias, 2006, geguþës 23, p. 1, 3). Tokios pat nuostatos laikosi ir vienas þymiausiø Amerikos lie- tuviø þurnalistø ðviesaus atminimo Juozas Kojelis (Kojelis J. Lie- tuvai reikia antro iðsilaisvinimo // Apþvalga, 2000, rugpjûèio 16, p. 2.) Antra sulaukusi didþiausio tyrëjø dëmesio tautotyros kryptis – lietuviðkos tapatybës paieðkos. Viktoras Alekna straipsnyje „Savitumas ar tapatumas“ lietuviðkajam savitumui priskiria kal- bà, paproèius, tikëjimà, net valstybingumo atkûrimo troðkimà (XXI amþius, 2001, rugpjûèio 22, p. 11–12). Vienas pirmøjø, praradæs savo tautiná savitumà ir nuëjæs tarnauti kitoms tautoms, buvo Lietuvos karaliaus Mindaugo ir jo sûnø Ruklio ir Rupeikio þudikas Nalðios kunigaikðtis Dauman- tas. Bijodamas Mindaugo sûnaus Vaiðvilko kerðto jis pabëgo á Pskovà, kur priëmë staèiatikiø tikëjimà, vedë rusaitæ ir visiðkai nutolo nuo savo Tautos ir Tëvynës, pasivadino net rusiðku Timo- fiejaus vardu, su savo kariuomene net keletà kartø buvo uþpuo-

277 læs Lietuvà (Ten pat). Tokiø faktø Tautos istorijoje raðytojas rado ir straipsnyje pateikë deðimtis. Ðiai kategorijai tautieèiø priklauso ir visi komunistinio reþimo kolaborantai, padëjæ komunistinës rusø imperijos rezidentui Lietuvoje M. Suslovui ágyvendinti Sta- lino nubrëþtà Lietuvos sunaikinimo programà: „Lietuva, jos vardas iðliks, tik be lietuviø“. Ðiai nutautëjusiø lietuviø kategorijai að, ðios knygos autorë, priskiriu ir dabartinius rusiðkosios imperijos kolaborantus, vadovaujamus tos ðalies rezidento Lietuvoje V. Uspaskicho, tæsianèius genocidinæ M. Suslovo programà: „Lie- tuva be lietuviø“. Ðia programa siekiama Lietuvos þemæ kolonizuoti neva „pigia darbo jëga“, áveþta ið Baltarusijos ir Rusijos, net ið komunistinës Kinijos. Lietuvio tapatumà autorius mato ir kai vis daugiau lietuviø dþiaugiasi savo drabuþiais, automobiliais, svetimø kalbø mokëji- mu, universitetinio aukðtojo mokslo ágijimu uþsienio universitetuose, maistu, jo daugybe, áveþtø ið visos ES valstybiø, ir t.t. (Alekna V. Ten pat). Manau, kad ðá reiðkiná reikëtø vadinti kitaip, gal panaðumu ar pan., nes terminai „tapatumas“ „tapaty- bë“, „identitetas“ jau turi kità prasmæ, nusistovëjusià tautotyroje. Filosofas Leonidas Donskis, atvirkðèiai, tautinæ tapatybæ sieja ne su panaðumu ir ne su buitimi, o tik su aukðèiausiais þmo- gaus kultûros laimëjimais. Jo nuomone, „Tapatybë yra pasiekiama, o ne nustatoma ar pripaþástama – ji yra sàmoninga veikla ir iden- tifikavimasis su tuo, kas mums egzistenciðkai yra svarbiausia. Në- ra ir negali bûti, – raðo jis, – nei normatyvinës tapatybës teorijos, nei tapatybës ekspertø, kurie pagal objektyvius kriterijus nusta- tytø, kas yra kas“ (Donskis L. Tapatybës klasifikavimas ar pasiekimas? // Lietuvos aidas, 2007, rugsëjo 24, p. 2.). Remdamasis savo patyrimu lankantis daugelio valstybiø universitetuose ir bendrau- jant su daugelio ðaliø mokslininkais, filosofas teigia, kad apie ðalá ir tautà sprendþiama ið garsiø vardø ir pasiekimø. Jie tampa sa- væs identifikavimo ir net savivokos dalimi bei tautinës tapatybës segmentais. „Augustas Strindbergas ir Ingmaras Bergmanas yra

278 ðvediðkosios tapatybës segmentai, Hansas Kristianas Andersenas – daniðkosios, Rembrandtas ir kiti olandø tapybos genijai – olan- diðkosios, Volfgangas Amadëjus Mocartas – austriðkosios. Lygiai kaip lietuviø teatras ir dþiazas yra tapæ mûsø tapatybës segmen- tas“ (Donskis L. Ten pat). Danutë Bindokienë, buvusi JAV lietuviø dienraðèio „Drau- gas“ redaktorë, lietuviø tapatybæ apibûdina ryðkiausiais charakterio bruoþais: „Tëvynës (galbût reikëtø sakyti – þemës) meilë, tvirtas moralinis nugarkaulis, teisingumas, verþlumas á mokslà, pamaldumas ir nepalauþiamas laisvës ilgesys... (Lietuvis – O. V.). Juo labiau spaudþiamas, tuo stipriau priespaudai prieðinasi. Daug kartø bûvyje svetimiesiems pavyko pavergti tautos kûnà, bet niekuomet jie neástengë parklupdyti lietuvio sielos“ (Bindokienë D. Kas paþadins tautà? // Draugas,1995, kovo 24, p. 4). Taèiau dabartinëje Lietuvoje straipsnio autorë mato „labai neigiamà reiðkiná, kurio uþuominos pradþioje srovëjo menka sro- vele, o dabar jau liejasi putojanèia upe: „tautieèiai tëvynëje visið- kai puolæ á apatijos glëbá... Skandina savo dienas alkoholyje ir apatijoje“ (Bindokienë D. Ten pat). Vis dëlto D. Bindokienë turi viltá, kad „visuomet, kai lietuviai puldavo á neviltá, kai jø ateitis atrodydavo beviltiðka, atsirasdavo þadintojai – vaidilos, kurie juos vesdavo á dvasiná bei tautiná atgi- mimà. Ar atsiras ir ðiandien vaidila su sidabrinëmis kanklëmis, ar privers mûsø tautà pabusti kol dar nevëlu?“ (Bindokienë D. Ten pat). Deja, kitam iðeiviui ið Lietuvos Tomui Venclovai, pasaulio pi- lieèiui, klajûnui, labiau rûpi tautiniø maþumø problemos Lietu- voje, o ne paèios lietuviø tautos (Venclova T. Tautos identitetas yra gyvas daiktas // Voruta, 2009, liepos 10–16, p. 3). Jo nuomone, lietuviðko tapatumo esmë „pirmiausia yra kalba ir tam tikri istoriniai prisiminimai“ (Venclova T. Ten pat). Dienraðèio „Lietuvos þinios“ organizuotoje diskusijoje tau- tiðkumo klausimu buvo konstatuota, kad Lietuvoje „Trûksta vals-

279 tybës politikos... Nëra aiðkios politikos nei lietuviø kalbos puose- lëjimo atþvilgiu, nei skatinant pagarbà Lietuvos istorijai. Trûksta ir tautiðkumà áprasminanèiø simboliø. Vilniuje nëra nei paminklo Jonui Basanavièiui, nei Vytautui Didþiajam. Rasø kapinës, kur ilsisi iðkiliausi Lietuvos þmonës, gyvenæ prieð ðimtà ir daugiau metø, griûva, o lenkai Jozefo Pilsudskio atminimà kruopð- èiai priþiûri. Nesirûpinant iðkiliø tautos þmoniø atminties áprasminimu paminklais ir jø palaidojimo vietomis neámanoma iðlaikyti tautiðkumà. O dabar dar prasideda ir globalizacijos iððû- kiai“ (Medalinskas A. Lietuviðkojo tautiðkumo iðbandymai // Lie- tuvos þinios, 2009, lapkrièio 8, p. 3–15). Valdas Pruskus straipsnyje „Globalizacijos iððûkiai tautiniam tapatumui“ tuos iððûkius – stiprëjantá individualizmà, kultûros vartotojiðkumà, religiniø vertybiø ir baþnyèios vaidmens menkë- jimà, gimtosios kalbos kaip tautinës vertybës menkinimà, ásiga- lint anglø kalbai, globalizacijos iððûkius politiniam ir ekonominiam savarankiðkumui, ekonomikai integruojantis á pasaulio ekonomi- kà, o politikai á ES politikà, – vertina kaip grësmæ tautiniam iden- titetui ir Lietuvos valstybingumui. Bûdama ES ir NATO bei kitø tarptautiniø organizacijø narë, Lietuva dalá savo suvereniteto deleguoja joms, teikdama pirme- nybæ ES ástatymams, kuriems ðalys ES narës turi paklusti. Antra – valstybëje visada atsiranda viskuo, ypaè valdþia, nepatenkintø pi- lieèiø, kurie pradeda ieðkoti „teisybës“ ES institucijose, kompro- mituodami savo valstybæ. Kita vertus, politinis lietuviðkas servilizmas, „tylusis nuolankumas“, atsineðtas mûsø pareigûnø ið sovietinës sistemos, neretai jiems trukdo jaustis visaverèiais per ES svarstymus ir suponuoja didþiosioms valstybëms galimybæ spræsti uþ mus klausimus, lieèianèius mûsø tautos ir valstybës gy- vybinius interesus. Eilinis pilietis, matydamas toká mûsø atstovø bejëgiðkumà ir net neágalumà tarptautinëse organizacijose, savo Tëvynëje pradeda jaustis nesaugiai ir þvalgosi vietos po saule Va- karuose ir net Rytuose. Straipsnio autorius mano, kad, norint Tau-

280 tai iðlikti, neiðtirpti globalizacijos katile, bûtina puoselëti tautiná orumà, saugoti savo kalbà, sugràþinti pasididþiavimà savo tauti- nëmis vertybëmis, aktyviau ginti savo ekonominius interesus tarp- tautiniu lygmeniu (Pruskus V. // Lietuvos aidas, 2005, birþelio 16, p. 13). Ádomias tautotyros kryptis inicijavo J. Venclova savo straips- niø cikle „Tautinis paðaukimas“, iðspausdintame 2006 m. sausio mënesá, ir Vaclovas Jonuðka straipsniu „Tautinë iðtikimybë“ (Lie- tuvos aidas, 2003, birþelio 4, p. 5). Iðskirtinio dëmesio nusipelno „Vyresniosios kartos atstovø þo- dis jaunimui“, pasiraðytas þymiausiø mûsø Tautos ðviesuoliø, dalis kuriø jau iðëjo á Amþinybæ. Ðiame „Þodyje jaunimui“ vyresnieji raðo: „Senoji karta nenori iðdidinti savo nuopelnø, bet ir nuneigti juos bûtø istoriðkai neteisinga, nes jai teko labai sunkûs iðbandymai, pareikalavæ daug iðtvermës, fiziniø ir dvasiniø kanèiø. Per penkiasdeðimt sovieti- nës santvarkos metø, dominuojant agresyvios pasaulëþiûros diktatui, kurá rëmë ir skatino svetimos valstybës represinis aparatas, Lietuva iðliko lietuviðka, iðsaugojo savo kalbà ne vien privaèioje, bet ir valstybinëje sferoje, sukûrë modernià pramonæ ir, kiek tomis sàlygomis buvo ámanoma, intensyvø þemës ûká, iðplëtojo ir iðkëlë iki pasauliniø aukðtumø ne vienà mokslo ðakà, labai daug nuveikë meno kûrybos baruose ir visoje humanitarinëje sferoje, apsaugojo Lietuvos kultûrà nuo internacionalizacijos tendenci- jø, o þymiausi tautos talentai paliko joje pasaulinës reikðmës pëd- sakus, kurie negali nekelti tikrø Lietuvos patriotø pasididþiavimo. Visa tai pareikalavo ne vien fiziniø ir dvasiniø dabar jau nueinan- èios kartos pastangø, bet ir aukø, asmeniðkø netekèiø, neretai virtusiø visos tautos þaizdomis. Taèiau Lietuva iðliko, liko savo istorinëje þemëje su jà mylinèiais, gimtàja kalba kalbanèiais tautos sûnumis ir dukromis“ (Lietuvos aidas, 2003, gruodþio 8). Perduodami Lietuvos ir lietuvybës estafetæ á jaunimo rankas, vyresnieji iðreiðkë susirûpinimà tautiðkumo ir tautiniø vertybiø

281 menkinimu bei niekinimu dabartinëje Lietuvoje ir atsainiu jaunosios kartos poþiûriu „á savo gimtàjá kraðtà. Atrodo, kad ne vienam jaunam þmogui ðiandien nëra didesnës svajonës uþ galimybæ palikti tëvø þemæ ir ásikurti uþsienyje“... „Þodyje“ beldþiamasi á jaunimo ðirdis, siekiant jose paþadinti sàþinæ: „Lietuva tëvynë mû- sø yra ne todël, kad mes taip giedame mûsø dainiaus Vinco Ku- dirkos sukurtoje tautinëje giesmëje, tapusioje Lietuvos himnu, o todël, kad mûsø protëviai atrado ðá þemës lopinëlá prie Baltijos jûros daugiau kaip prieð du tûkstanèius metø ir per gausybæ istorijos ne- gandø iðsaugojo já – lietuviðkai kalbantá ir graudþias dainas dainuo- jantá. Jei mes já paliksime, greit nebeliks ir mûsø tautos, numirs lyginamajai kalbotyrai labai svarbi lietuviø kalba, Antikos laikus siekianti mûsø kultûra nebepuoð pasaulio tautø etninio gëlyno. Todël visomis fizinëmis ir dvasinëmis galiomis mes privalome kurti Lietu- và... Tam yra bûtinos kelios sàlygos: 1) Laisvë, kurià mûsø tautai iðkovojo jos kankiniai, negali bûti vaisinga be vidinës kiekvieno pilieèio disciplinos, jo mokëjimo ir noro ið savæs reikalauti daugiau nei ið kitø, be pastangø nuveikti daugiau, prasmingiau ir nau- joviðkiau ne vien sau, bet ypaè savo tautai ir jos valstybei. 2) Tautos ir jos valstybës labui daugiau nuveikia ne tas, kuris reikalauja daug teisiø, o tas, kurio pareigos jausmas logiðkai kontroliuoja jo teisines galimybes, dideles teises atsveria dar didesnë pareiga nepik- tnaudþiauti jomis. 3) Pareiga neturi rastis ið baimës: jà turi skatinti tvirtas doros jausmas, kuris savo ruoþtu negali bûti matuojamas tik elgesio paþymiu, tikybos ar etikos þiniomis, o visados turi at- spindëti tikràjá asmenybës sielos groþá“ (Lietuvos aidas, 2003, gruo- dþio 8). „Þodá jaunimui“ pasiraðë prof. Z. Zinkevièius, prof. J. Balþekas, prof. A. Þilënas, akad. A. Merkys, prof. J. Kubilius, inþ. A. Jasiûnas, aktorius D. Banionis, þurnalistë N. Bauþytë, prof. K. Meðkauskas, P. Plumpa, þurnalistas A. Naujokaitis, gydytoja L. Knizikevièienë, med. dr. J. Stankus, inþ. A. Stumbras, jau a.a. inþ. Kostas Birulis, a.a. prof. V. Kubilius, a.a prof. H. Za- bulis, a.a. advokatas A. Dziegoraitis, a.a. prof. A. Stancevièius.

282 Ar pasieks ðis „Þodis jaunimui“ jaunøjø lietuviø ðirdis, parodys mûsø tautos ir valstybës ateitis. Jeigu ji dar matyti horizonte. Iðskirtinio visuomenës dëmesio sulaukë trijø mokslininkø – akademiko Zigmo Zinkevièiaus, prof. Aleksiejaus Luchtano ir a.a. prof. Gintauto Èesnio knyga „Tautos kilmë“ (V., 2006), kurioje, remiantis antropologijos, archeologijos ir ypaè kalbotyros duomenimis, nagrinëjami lietuviø etnogenezës klausimai. Dës- tomas ir moksliniø tyrimø rezultatais patvirtinamas tradicinis po- þiûris á lietuviø tautos kilmæ. Tyrimø apraðymus papildo archeologiniø radiniø nuotraukos ir pieðiniai, þemëlapiai, sche- mos, laiko juostos, kalbø pavyzdþiø lyginamosios lentelës, þymiau- siø mokslininkø, daugiausia nuveikusiø lietuviø tautos kilmës tyrimø baruose, nuotraukos ir biografijos. Pateikiamos visø knygos autoriø nuotraukos, supaþindinama su jø mokslo tiriamosios veiklos problematika ir paraðytais darbais. Knygos pabaigoje, mokslininkø pavadintoje „Tarsi Feniksas“, raðoma: „Ið kadaise gausaus baltø genèiø bûrio XXI a. pasiekë tik lietuviai ir latviai. Lietuviø tauta, XIII a. pirmoji ið visø baltø genèiø sukûrusi savo valstybæ, patyrë ir klestëjimo laikotarpiø, ir skaudþiø netekèiø. Sunkiausiu metu lietuviø tauta visada atras- davo jëgø susitelkti, pasiprieðinti, tarsi legendinis paukðtis Fenik- sas vël pakilti ið pelenø. Dël to á ateitá þvelgiame optimistiðkai“ (Zinkevièius Z., Luchtanas A., Èesnys G. Tautos kilmë. V., 2006, p. 127). Pervertus 108 laikraðèio „Tautininkø þinios“ numerius pavyko rasti 26 straipsnius, daugiau ar maþiau susijusius su analizuo- jama tematika. Visø pirma tai Algio Aviþienio straipsniai. Viename jø „Lie- tuviðka nacionalinë savimonë ES plëtros kontekste“ autorius teigia, kad lietuviø nacionalinë savimonë „yra palyginus jauna, gyvavusi ne ilgiau nei pusantro ðimtmeèio“ (Aviþienis A. // Tauti- ninkø þinios, 2001, birþelio Nr. 11(133), p. 3). Fragmentiðkø lie- tuvybës protrûkiø bûta ir XVI, ir XVII, ir XVIII a., taèiau tikrasis

283 tautiðkasis atgimimas siejamas su Þemaièiø vyskupo Motiejaus Valanèiaus veikla, „Auðros“ ir „Varpo“ atsiradimu, auðrininkø, vadovaujamø dr. Jono Basanavièiaus, ir varpininkø, susitelkusiø aplink Vincà Kudirkà, veikla. Lietuvos bajorai, kaip ir dabartiniai praturtëliai ið komunistinës nomenklatûros ir nusikalstamo pasaulio, tarnavo tik savo turtui ir savo klanui. Jie ambicingai deklaravo, kad valdþia jiems duota paties Dievo, o Dievas juk gynë ne kaþkokias tautines, bet bendraþmogiðkàsias vertybes. Tau- ta – tai jø baudþiauninkai ir samdiniai, todël jie jokio vaidmens valstybës gyvenime neatlieka. Tik XIX a. pabaigoje ðis psichologinis barjeras buvo perþengtas, pradëjo formuotis tautinë savi- monë, atsirado vienijanti – Tautos idëja ir bendri politiniai tikslai, susirûpinta savo kilmës studijomis, kalbos norminimu, tautinës kultûros apraiðkomis, jos paieðka, tautosakos rinkimu, puoselëji- mu ir kûrimu. Lietuviø tautos sàmonëjimo kelià akino dar ir kaimynai, ypaè lenkai, kaip tik tuo metu vieni pradëjæ kurti savo tautines valstybes, kiti – vaduotis ið svetimø valstybiø jungo. Straipsnio autorius lietuviø tautà lygina su þydais ir savo simpatijas aiðkiai skiria jiems, nes jie pirmieji pasaulyje iðmoko kon- ceptualiai þiûrëti á giminystës ryðius, sukûrë iðtisà moraliniø vertybiø sistemà, kuri iðtikimai jau du tûkstanèius metø tarnauja „svarbiausiam tikslui – jø bendruomenës solidarumui“ (Aviþienis A. Ten pat, 2001, Nr. 12 (134), p. 3). Ið daugybës þydø Dievo ásakymø pats svarbiausias yra – iðtikimybë savo Dievui. Jau XIX a. gimë Izraelio vals- tybës atstatymo idëja kaip svarbiausias visos þydø tautos, kad ir kur ji bûtø iðsisklaidþiusi, siekinys. Ir jiems pavyko já ágyvendinti. Þydø tautai visada vadovavo jø intelektualinis elitas – rabinai. Lietuviø intelektualinis elitas bajorai nutautëjo pirmiausia. Þydø rabinai didþiausia savo Tautos vertybe laikë Talmudà, kiekviena ateinanti nauja karta stengësi stiprinti jo sukurtø moraliniø vertybiø sistemà. Rabinai grieþtai reikalavo laikytis tø vertybiø sistemos, gyventi pagal jos nustatytas normas. Lietuviø bajorø am- bicijas þadino universalios vertybës, kurios tarnavo Europos feo-

284 dalams ir karaliams kaip pretekstas siekti teritorinës ekspansijos ir vienyti pavergtas tautas. Ðiø dienø euroentuziastø pastangas kuo greièiau ásilieti á eu- ropietiðkàjà erdvæ straipsnio autorius prilygina Þeèpospolitos politikai, kai tuometinis Lietuvos elitas strimgalviais verþësi á Europà, ten patekæs prarado visus ryðius su savo tauta, ið kurios buvo ki- læs, ir nutautëjo. Ir dabar straipsnio autorius baiminasi dël to. Kuo daugiau valstybës funkcijø Lietuva perduoda Briuseliui (eko- nominá planavimà, pinigø kontrolæ, kraðto apsaugà, uþsienio po- litikà ir daug kitø dar atsirasianèiø), tuo labiau pakerta nacionalinës savimonës pagrindus – bendrà veiklà ir bendrus siekius. Tauta savo reikalus turi spræsti pati: „kojos turi judëti, kitaip jø raumenys sunyksta… o protui reikia nuolat màstyti, kad iðsaugotø savo aðtrumà“ (Ten pat). Ðiuo metu po sovietiniø nomenklatûriniø komunistø valdymo (deja, jis ir toliau bus tæsiamas, A. Brazausko ðeðëliui tampant uþ virvuèiø naujà G. Kirkilo vyriausybæ – O. V.) mûsø Tauta yra ir be galvos, ir be orientyrø. Á universalumà pretenduojanèios ideologijos ir valdþios vienija tiktai valdantájá elità, o Tautos kur kas patikimesnis susitelkimo pagrindas yra giminystë, kalba ir is- torinës atminties ryðiai. Tautà sutelkti gali tik Tautos idëja. Auto- riaus nuomone, „Nauja nacionalinë idëja galëtø sutelkti ðiuo metu demoralizuotà inteligentijà naujoms pastangoms, tame tarpe ir politinës programos kûrimui“ (Ten pat). Dabar sàlygos tam yra palankios. Tautos idëja stiprëja visoje Vakarø Europoje. Vienas populiariausiø Prancûzijos politikø Le Penas grieþtai pasisako prieð svetimtauèiø imigracijà á Prancûzijà ir reikalauja, kad Prancû- zija iðstotø ið ES, jeigu nesiims jokiø priemoniø prieð nevarþomà imigracijà, kaip buvo iki ðiol. Tokios pat nuotaikos sklando Olan- dijoje: deðinysis politikas Pim Fortuyn dël jø skelbimo buvo net nuþudytas, mat arabai toje ðalyje jau sudaro 40 proc. gyventojø ir jø skaièius vis didëja. Taèiau pralietas kraujas uþ idëjà visada daro jà nemirtingà ir, matyt, Olandija viena pirmøjø atkurs savo tautinæ

285 valstybæ. Tokie patys judëjimai bræsta Belgijoje, Italijoje, Austri- joje, Norvegijoje, Danijoje, Portugalijoje. Romos katalikø vado- vybë, nors to atvirai nedeklaruoja, ðiai idëjai simpatizuoja, kà liudija jos pritarimas sugràþinti á tëvynæ atplaukusius á Italijà pabëgëlius ið kitø ðaliø. Straipsnio autorius grieþtai pasisako prieð tvirkinanèià ES nuostatà: „Aukðèiausia vertybë yra ne tauta, o individas ir jo asmeninë laisvë“ (Aviþienis A. Tautiniø jëgø stiprëjimas Vakarø Europoje // Tautininkø þinios, 2001, Nr. 11(155), p. 3). Treèiame straipsnyje „Koks galëtø bûti mûsø laikø nacionali- nës savimonës vaidmuo“ A. Aviþienis aptaria dabartines vyrau- janèias ideologijas – socializmà, demokratijà ir nacionalizmà (já tarptautinës praktikos ápratimu laiko tautiðkumo sinonimu – O. V.). Mes skaitytojø neklaidinsime ir tautiðkumà vadinsime tikruoju vardu. Autorius, be jokios abejonës, aiðkiai simpatizuoja tautinei ideologijai, nes ji nutiesia tiltus tarp praeities, dabarties ir ateities. Tai þmogui suteikia ðaknø pojûtá, jis darosi tvirtesnis ir saugesnis, þino kelià ir moka siekti savo tikslo. Tuo tarpu demok- ratinës valstybës elitas, kaip ir socialistinës, yra kraðtutinai cinið- kas, plëðrus, godus, sugeba rûpintis tik savo ir savo klano reikalais. Abi ðios ideologijos yra visiðkai identiðkos, tik viena savo valsty- bës valdymà delegavo Maskvai, o kita, dabartinë – Briuseliui. As- menybiniu poþiûriu „Mûsø laikø mobilusis europietis kol kas gali mëgautis savo laisve“, kurios neturëjo jo tëvai, bet ilgainiui ir jis pajus, kad gyvenimas yra beprasmis, nes jis visuomenëje atlieka tik stebëtojo ir vartotojo, bet jokiu bûdu ne savo valstybës kûrëjo vaidmená. Tai gali tenkinti tik menko intelekto, jokiø dvasiniø polëkiø neturinèià vidutinybæ, bet ne Asmenybæ. Tik tautinë vals- tybë Asmenybei gali suteikti kûrybos ir saviraiðkos laisvæ. Marius Kundrotas á tautiðkumo sàvokà áterpia dar vienà at- spalvá „pasyvusis tautiðkumas“, kuris lietuviams buvo bûdingas sovietinës okupacijos metais, kai, norint iðlikti lietuviu, reikëjo gudrauti, kalbëti Ezopo kalba ir bûti labai iðradingam, kad galë- tum ðvæsti savo tautines ðventes.

286 Deja, sovietinës okupacijos metais susiformavæs pasyvusis patriotizmas toks ir liko, ir tai darosi labai pavojinga ðiuo metu, kai Lietuvoje sparèiai daugëja imigrantø ið rusakalbiø kraðtø (Kun- drotas M. Pasyvusis tautiðkumas, arba ko galime pasimokyti ið ðvedø // Tautininkø þinios, 2002, Nr. 19(163), p. 2). Gintautas Ereminas tautiðkumui nori suteikti dar ir moderniojo atspalvá. Pagal vakarietiðkà áprotá já vadina moderniuoju nacionalizmu. Savo straipsnyje jis apþvelgia literatûrà, iðleistà Vakaruose: Ernesto Gellnerio knygà „Tautos ir nacionalizmas“ ir Anthonio Smitho teorijas bei daro iðvadà, kad ir ten tose teori- jose, kurios pakyla virð abstraktaus filosofavimo lygmens bei abst- rakèiø, normaliam þmogui nieko nesakanèiø teiginiø, tokiø kaip E. Gellnerio: „nacionalizmas yra politinis principas, kuris teigia, kad politiniai vienetai turi sutapti…“ arba „nacionalizmas yra politinio teisëtumo teorija“, tautiðkumo sàvokos turiná sudaro tie patys principai, kurie yra pripaþinti ir Lietuvos tautotyrininkø, t.y. „Istorija ir tautinë tradicija vaidina svarbiausià vaidmená na- cionalistiniame (tautiðkame) màstyme, nes tëvynës nepriklauso- mybës poreikis yra vienas ið pagrindiniø nacionalistinio judëjimo reikalavimø. Nuo pat savo pradþios nacionalizmas fetiðizuoja et- ninius, tautosakos, gimtosios þemës, kalbos, religijos, paproèiø ir postuluojamos kilmës ryðius, kad tik bûtø patvirtinti ir atgaivinti platesniu mastu tie broliðki solidarumo jausmai, kuriuos komu- nikacijø stoka, lokaliðkumas ir grupiðkumas iðardë ir suskaldë“ (Anthony Smith // Gintautas Ereminas. Moderniojo nacionalizmo apraiðkos Lietuvoje // Tautininkø þinios, 2002, Nr. 4(148), p. 4). Su didele ðirdgëla jaunas vaikinukas raðo, kad Atgimimo metais buvo deklaruojamas siekis atkurti tautinæ Lietuvos valstybæ. Taèiau labai greitai, vos tik buvæ komunistiniai nomenklatûrinin- kai ágijo persvarà valdþioje, „…ið tautiðkumo liko tik graþi iðka- ba, po kuria slepiasi tai, kas buvo giliai uþslëpta mumyse paèiuose, tik mes to niekam nenorim prisipaþinti. Konkreèiai tai laisvë lë- bauti ir iðtvirkauti, laisvë naikinti tautos praeitá ir kultûrà, laisvë

287 bûti skundikais ir iðdavikais. Niekad dar nebuvo paleista á laisvæ tiek þvëries – kruvina, godi, purvina, ðlykðti gyvulio laisvë. Jeigu tu negriebi, neapgaudinëji, neplëði, nevagi, nesidrabstai kuo nors dvokianèiu – tai esi atvirai ir tiesiai vadinamas kvailiu“ (Ten pat). O man tai, prisipaþinsiu, – didþiulis dþiaugsmas: jeigu toje mûsø þvëries visuomenëje atsirado jaunas þmogus, kuris taip màs- to, vadinasi, jis sulauks pasekëjø ir tà þvëries visuomenæ áveiks, padarys jà þmoniðkesnæ ir tauresnæ. Linkiu Lietuvai, kad taip màs- tanèiø þmoniø atsirastø bent ðimtas – tada ir iðsivaduosime ið moderniojo þvëries „tautiðkumo“. Kitame straipsnyje Marius Kundrotas nagrinëja svarbias tautotyrai sàvokas „nacionalizmas“ ir „nacizmas“. Jo manymu, „Na- cionalizmas – tai lojalumas tautinei valstybei, ideologinë ir praktinë sistema, solidarizuojanti visuomenæ bendros kilmës, savimonës ir kultûros pagrindu“ (Kundrotas M. Nacionalizmas ir nacizmas: is- torinë tàsa ar prieðprieða? // Tautininkø þinios, 2002, Nr. 12(156), p. 2; Nr. 14 (158), p. 2). „Nacizmas – tai sàvokos „nacionalsocializ- mas“ trumpinys, kuriame persipynë ksenofobija (neapykanta kitoms tautoms), ðovinizmas (savo tautos iðkëlimas virð kitø tautø, imperinis ekspansionizmas ir totalitarinis despotizmas“ (Ten pat). Z. Juðkevièienë analizuoja svarbià kosmopolitizmo sàvokà. Pa- sak jos, „Kosmopolitizmas – tai politinio, pasaulinio planavimo sukurta ideologija, neigianti viskà, kas þmogui sava, miela, brangintina; neigia tautiðkumà, tautinius paproèius, tradicijas, religijà, valstybiø sienas. Kosmopolitizmas yra nukreiptas prieð maþø pasaulio valsty- biø egzistencijà“ (Juðkevièienë Z. Kosmopolitizmas siaubia Lietu- và, dëmesio // Tautininkø þinios, 1999, Nr. 10(90), p. 4). Marius Kundrotas su bendraautore dar viename straipsnyje gráþta prie Prezidento Antano Smetonos vartotos sàvokos „tautinis patriotizmas“. Ðiam reiðkiniui A. Smetona teikë pirmenybæ ir prieð klasinius visuomenës interesus, ir prieð konfesinius prieðta- ravimus, o „tautinæ valstybæ ávardino patikimiausiu tautos gerovës ir tautinio ugdymo garantu“ (Kundrotas M., Paðkevièiûtë-Kundro-

288 tienë E. Eurointegracija tarpukaryje ir tautininkø Lietuva // Tau- tininkø þinios, 2005, Nr. 3, 5, 6). Teoriniu poþiûriu ádomus ir dr. Henriko Gintauto straipsnis apie Antano Smetonos poþiûrá á lietuviø padarytas klaidas, vedu- sias prie nutautëjimo. Prie tokiø klaidø A. Smetona priskyrë: 1. Vi- duramþiais – Lietuvos didþiøjø kunigaikðèiø polinká á ekspansijà. LDK, savo valstybës ribas iðplëtusi iki pat Juodosios jûros, deri- nosi prie svetimos aplinkos, buvo tolerantiðka Rytø tikëjimui, to- dël á svetimas þemes pakliuvæ valdovai ir jø ðeimos bei dvariðkiai greitai nutautëjo, iðtirpo toje svetimoje aplinkoje. 2. Polinká á kos- mopolitizmà – visais laikais, esant visoms santvarkoms, lietuviai bëgo ieðkoti laimës svetur. 3. Lietuviai negerbia savo kalbos, lengvai jà uþkreèia svetimais barbarizmais. Jau pirma emigravusiø lie- tuviø vaikø karta praranda tautiðkumà, nesimoko savo gimtosios kalbos. Lietuvos bajorai kalbëjo tik lenkiðkai. 4. Lietuviai pernelyg daþnai, kaip në viena kita pasaulio tauta, kuria miðrias ðei- mas. Tokiose ðeimose, ypaè jeigu motina yra svetimtautë, vaikai labai greitai nutautëja. 5. Lietuviai yra „palaido þodþio“ tauta. Tai itin ryðku þiniasklaidoje. Prasimanymais ir gandais lietuviai itin mëgsta þeminti aukðtas pareigas uþimanèius tautieèius, o tai þemina paèià lietuviø tautà, maþina mûsø kraðto þmoniø autori- tetà tautø santykiuose. 6. Lietuviai irgi kaip në viena pasaulio tauta niekada nesiekë nutautinti savo valstybëje gyvenusiø tautiniø ma- þumø. A. Smetona mano, kad „lietuvio bûdui yra prieðinga kitos tautos þmoniø sielà þaloti“ (Gintautas H. Prezidento Antano Sme- tonos tautiðkumo samprata // Tautininkø þinios, 2002, Nr. 17, 18). Dël to labai daþnai nukenèia pati lietuviø tauta. Akivaizdus pavyzdys – lenkø maþuma Lietuvoje. Antano Smetonos nuomone, lietuviðkàjá tautiðkumà geriausiai ákûnija valstybës þenklas Vytis. „Tai riteriðko teisingumo simbolis. Tai – riteris, kuris su kalaviju stoja uþ teisybæ. Teisingumas mûsø valstybës pagrindas“ (Ten pat). O tai ir yra, Prezidento An- tano Smetonos nuomone, svarbiausia.

289 ROMUALDAS GRIGAS

„Maþos tautos teturi tik vienà stip- rybæ, bûtent, dvasios ðvarumà. Kada jose teisybës jausmas gyvas, budrus ir stiprus, kada jose tëvynës meilë yra skaisti ir karðta, tada ta tauta turi savyje visa, ko jai reikia gyventi viduje ir pakelti pasitaikanèias sunkiø iðbandymø valandas“. Vydûnas

Romualdas Grigas Lietuva, ðimtmeèius buvusi karø ir grobikiðkø þygiø tai á Ry- tus, tai á Vakarus kryþkelë, per stebuklà iðlaikë savo kalbà ir etni- næ kultûrà. Kiekvienas okupantas ne tik þudë ðviesiausius ir narsiausius tautos þmones, grobë jø turtà, naikino lietuviø kultû- ros paveldà, bet ir stengësi jà nutautinti, pavergti protà, atimti sielà, primesti savo kultûrà ir savo vertybiø sistemas. Gal todël Lietuva ir iðugdë tokià stiprià rezistencinæ tautos dvasià, sukûrë turtingà literatûrà, skirtà mûsø tautos iðlikimo problemoms, reið- kianèià didþiulá susirûpinimà dël jos ateities. Tautos ir jos iðlikimo klausimais daug raðë mûsø filosofai Vy- dûnas, S. Ðalkauskis, A. Maceina, J. Aleksa. V. Alantas, M. Kru- pavièius, J. Girnius ir kiti. Mûsø dienomis lietuviø tautotyros baruose daugiausia nuveikë prof. Romualdas Grigas, paraðæs net kelias knygas, skirtas tautotyrai ir Tautos iðlikimo klausimams. Tai „Pralaimëjæs Kainas“ (1991), „Tautos savigyna“ (1993), „Tau- tos likimas“ (1995), „Prolegomenai. Politikui ir pilieèiui“ (1997),

290 „Tautinë savivoka“ (2002), „Savasties ieðkojimas arba laiðkai lietuviams“ (V., 2004), jo iniciatyva paraðytos ir redaguotos knygos „Tautinës tapatybës dramaturgija“ (V., 2005), „Tautiðkumas ir pi- lietiðkumas“ (V., 2007), ir vël jo monografija „Senieji lietuviai: tapatybës bruoþai ir jø kitimas“ (V., 2009). Visai neseniai pasiro- dë dvi naujausios jo knygos „Dienoraðèio langà pravërus“ (V., 2011) ir rubajatø knyga „Akivarø atspindþiai“ (V., 2010). Kiekviena ið ðiø knygø nusipelnë atskirø iðsamiø recenzijø, tikriausiai nemaþai jø jau ir paskelbta. Neabejoju, kad jomis bus remiamasi, jos bus analizuojamos raðant daktaro disertacijas ir habilitacijos darbus, kai á aktyvø moksliná gyvenimà ateis dabartiniai aðtuoniolikmeèiai–dvideðimtmeèiai, kai Lietuvos mokslui bus sugràþintas deramas prestiþas ir pagarba. O kol kas Lietuvo- je, sukaustytoje materializmo ir hedonizmo, trokðtanèioje tik duonos ir þaidimø, nëra kam rimtais likiminiais darbais uþsiimti. Su ðirdgëla prisimenu prof. R. Grigo þodþius, pasakytus Tautos ðven- tëje Veliuonoje, ant Ramybës piliakalnio: „Dabar nei mano, nei jûsø, profesore, darbai niekam nereikalingi… Bet vis tiek dirbki- me…“ Dar daugiau: Lietuvoje tokie darbai yra pavojingi… Kos- mopolitiðkai nusiteikusiø politikø jie yra vertinami kaip ëjimas prieð srovæ, t.y. prieð oficialiàjà, siekianèià Tautà kuo greièiau nutautinti politikà. Jø leidyba nefinansuojama, visuomenë skatinama jø „nepastebëti“, o autoriai nustumiami á mokslo ir visuomenës gyvenimo pakraðèius. Po penkiø sovietinës okupacijos deðimtmeèiø, kai literatûra ið Vakarø sunkiai prasiverþdavo pro „geleþinæ uþdangà“, prof. R. Grigui savo tyrinëjimuose ypaè nelengva buvo rasti objekty- viø tautotyros atramos taðkø. Sovietinës okupacijos metais tautos klausimai irgi buvo nagrinëjami, bet tik kaip jos niekinimo ir peikimo objektai, tautiðkumà vadinant tik nacionalizmu ir net faðizmu, propaguojant „tautø draugystæ“, kai svarbiausias vadas ir vëliavneðys, þinoma, buvo „didþioji rusø tauta“, ir internacio- nalumà, aukðèiausiu siekiniu laikant komunistiná kosmopolitiz-

291 mà, sovietinës lietuviðkos lakðtingalos lyriðkai apdainuotà: „Ap- sistosim, kai raudonu þiedu / Visa þemë skaisèiai suþydës“. Prof. Romualdui Grigui, vienam ið nedaugelio Lietuvos inte- lektualø, pavyko iðsivaduoti ið pavergto proto klampynës ir sukurti darnià ðiuolaikinæ lietuviðkos tautotyros kryptá, kuria pagrástai galime didþiuotis. Romualdas Grigas gimë 1936 m. sausio 25 dienà Astelkiø kaime, Radviliðkio rajone. 1954 m. baigë Joniðkëlio (Pasvalio r.) þe- mës ûkio technikumà, tais paèiais metais ástojo á Maskvos K. Timiriazevo þemës ûkio akademijà, ekonomikos specialybæ. 1962–1965 m. èia mokësi ir aspirantûroje. 1966 m. apgynë ekonomikos mokslø kandidato disertacijà, dirbo ávairiose su þemës ûkiu susijusiose organizacijose – Bartkuðkio þemës ûkio techni- kumo direktoriumi, Aðtriosios Kirsnos (Lazdijø r.) parodomojo ûkio direktoriumi, Lietuvos mokslø akademijos Ekonomikos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu. Ten dirbdamas pradëjo do- mëtis filosofijos problemomis. 1982 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà, perëjo dirbti á Lietuvos filosofijos ir sociologijos insti- tutà, vëliau tapo Socialiniø tyrimø instituto vadovu. 1988 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, 2003 m. tapo Lietuvos moks- lø akademijos nariu korespondentu, paraðë per 10 monografijø, kelis ðimtus straipsniø, aktyviai dalyvavo visuomeninëje veikloje, dëstë specialius kursus Vilniaus pedagoginiame universitete, Kau- no technologijos universitete, Lietuvos teisës M. Romerio universitete. Monumentaliausia prof. R. Grigo knyga – monografija „Tau- tos likimas“ (1995), kuri pelnë viso pasaulio lietuviø pagarbà. Knyga pradedama Jono Aisèio þodþiais, siejanèiais dvi tautos epochas: „Mûsø tautos istorija yra tragiðka. Dideles pastangas sekë didelës nesëkmës. Ir að galvoju, argi bûtø lietuviø tauta kadaise amþiø glûdumoje padariusi kam nors didelæ skriaudà, ku- rià ðtai daugiau nei tûkstantis metø esame tebeverèiami atlyginti…“ (Jonas Aistis).

292 Tarsi pratæsdamas Jono Aisèio mintá knygoje prabyla ir sovie- tiniø lageriø kankinys, pirmasis antikomunistas teoretikas Lietu- voje arkivyskupas Meèislovas Reinys: „Mirðta tik tos idëjos, uþ kurias niekas nemirðta“. Tautos ir valstybës atsiranda ir iðnyks- ta… o lietuviø tauta jau gyvuoja ir kaip idëja, ir kaip jos materia- lusis pavidalas jau daugiau negu tûkstantá metø gal kaip tik dël to, kad buvo kam uþ jos laisvæ mirti.“ Knygà „Tautos likimas“ sudaro keturios dalys: 1. Tauta civilizacijos skersvëjuose. 2. Þmogaus pasaulis ir socializacija. 3. Tau- tos socialinë organizacija. 4. Tautos valstybingumo orientyrai. Pirmojoje dalyje nagrinëjamos temos: tauta socialiniø epo- chø sankirtoje; nuo kaimiðkosios bendruomenës prie urbanisti- nës visuomenës; agrarinë epocha; pramoninë-industrinë epocha; poindustrinë epocha; civilizacinë tuðtuma; gamybos socialinës organizacijos Vakaruose evoliucija; ávadinës pastabos; „laukinio“ kapitalizmo etapas; apþvalgos apibendrinimas; suartëjimas – tautø raiðkos geosocialinë sàlyga; suartëjimo prasiverþimas; politiniø- ekonominiø doktrinø konvergencija; mokslø konvergencija; reli- gijø suartëjimas; mokslo ir religijos suartëjimas, tautos socialiniø jëgø konvergencija; „transcendentinis suartëjimas; universalizmo ideologija; ideologijø krizë ir jø kaita; universalizmo ideologijos esmë ir akivarai; mûsiðkasis mentalitetas; lietuviø ir kitø tautø etnogyvybingumo bruoþai; ávadinës pastabos; lietuviai ir rusai; lietuviai ir lenkai; lietuviai ir estai; lietuviai ir þydai. Antrame skyriuje analizuojamos temos: þmogus socializacijos procese; bendrasis socializacijos mechanizmas; socializacijos prieðtaravimai; socializacijos institutai; mokykla; neformalios gru- pës; Baþnyèia; tauta ir ðeima; integralumo erdvë ir jos kaita; sociologinis þvilgsnis; ðeimos deformacijos; moteris ir vyras ðeimoje; þvilgsnis á ðeimos ateitá; kintanti ar gæstanti socializacija; kartø sociologinis portretas; iðeities pozicija ir t.t. Akivaizdu, kad tai nëra tautos istorija atskirais istoriniais pe- riodais, kaip iki ðiol buvo áprasta raðyti, o visai kitas þvilgsnis á

293 tautos problemas ið dabartiniø filosofijos ir sociologijos pozicijø. Tas þvilgsnis originalus, ádomus ir studijuotinas, nes nemaþai knygoje minimø faktø, reiðkiniø ir áþvalgø daugeliu atvejø jau pasitvirtino, manau, dar ir todël, kad ið monografijoje panaudotø 229 pasaulio literatûros ðaltiniø dauguma yra iðleisti paskutiniaisiais metais iki knygos pasirodymo. Taigi naudotasi naujausiais informacijos ðaltiniais. Nustebau tarp jø pamaèiusi ir mano mielo bi- èiulio antikomunisto publicisto Viliaus Braþëno cituojamà straipsná, iðspausdintà tik 1993 metais. Toks pat poþiûris ir treèioje bei ketvirtoje monografijos daly- se. Jos ádomios. Kiekvienas inteligentas, kuriam rûpi jo Tautos ir Valstybës reikalai, jas turëtø perskaityti. Paskutinëje, ketvirtojoje, dalyje „Tautos valstybingumo orientyrai“, be teorinës dalies, pateikiama ir konkreèios pilietinës savigynos rekomendacijos, pilietinës savigynos bûdai ir pagrindiniai visuomeninës-politinës veiklos principai. Pabaigos þodyje knygos autorius raðo: „Esu ásitikinæs, kad visi mes – eiliniai pilieèiai – turëtume ne tik sparèiau patys bræsti, keistis savu supratimu – tuo praplësdami savàjá. Bet mes neturime taip lengvai, kaip iki ðiol, pavesti spræsti mûsø ir mûsø vaikø, ir netgi tautos, valstybës likimo nedaugeliui þmoniø, kurie linkæ vadintis profesionaliais politikais. Mes visi privalome uþimti màstanèio, su- prantanèio tikrovæ ir aktyviai jà veikianèio pilieèio pozicijà. O tai ir yra ðiandien Lietuvai bene svarbiausia. Tada ir tasai mus kankinantis nerimas palengva iðsisklaidys tarsi koks rugsëjo rytmeèio rûkas“ (Ten pat, p. 447). Nors knyga paraðyta jau senokai, ðiandien ji ypaè aktuali, kai naikinama nepriklausoma Lietuvos valstybë, ignoruojamos visos valdþios aukðèiausios valdymo institucijos ir vël gráþtama prie vienos, komunistø partijos, tik melagingai vadinanèios save ávairiais vardais – LDDP (Lietuvos demokratinë darbo partija), LSDP (Lietuvos socialdemokratø partija). Matyt, mûsø gyvenamuoju laikotarpiu atsiras ir naujø ðios partijos pervartø ar pavadinimø,

294 siekiant iðvalyti kraujo dëmes ið jos munduro. Atsirado ir „vienos tiesos“ valdymo modelis, ákûrus keistà dariná – politiná biurà ar politinæ tarybà. Tai nekeièia jo esmës, kuriam vadovauja „kaþka- da pro duris dþiaugsmingai iðlydëto gubernatoriaus drg. N. Mit- kino ápëdinis, tyliai sugráþo per langà ar parðliauþë atgal dujotiekio vamzdþiais ir kryptingai bei sumaniai tæsia savo pirmtako darbà“ (Radþvilas V. Evoliucija ar revoliucija? // Baltijos kelias, 2005 gruo- dþio 11, p. 1). Knygoje „Prolegomenai“ (áþanginiai samprotavimai) prof. R. Grigas kalba apie didelá Nerimà, kuriuo gyvename kiekvienas dël mûsø valstybës valdanèiøjø negalios. Baiminamasi dël Lietu- vos ateities. Tai knygoje pateikta graþia literatûrine kalba, þais- mingai, su daugybe pasaulio iðminèiø sentencijø ir todël politikos valdymo principai, jau pateikti pirmojoje monografijoje, èia pa- pildyti, kai kurie permàstyti skaitomi lengvai, vienu prisëdimu, þavintis autoriaus raðymo stiliaus lengvumu su neslepiama sar- kazmo doze, ironija ir autoironija. Nors knygoje daroma analo- giðka iðvada, kaip ir pirmojoje monografijoje, èia akcentai ryðkesni ir kategoriðkesni: kol Tauta, eiliniai Lietuvos þmonës nesusiburs á galingà kumðtá, turintá valià ir galià, kol neatsiras pusiausvyra tarp valdþios ir tautos galiø, tol valdþia, kad ir kokia ji bûtø – mus naudos kaip baudþiauninkus, nevisaverèius ir nevisproèius pada- rus, tik kaip medþiagà, árankius jø paèiø asmeniniams turtams didinti ir ágeidþiams tenkinti. Treèioje R. Grigo publicistikos straipsniø, spausdintø Ameri- kos laikraðèiuose „Dirva“ ir „Draugas“, knygoje „Savasties ieð- kojimas arba laiðkai Amerikos lietuviams“ (V., 2004) dominuoja sociosofiniai pamàstymai apie Lietuvos politinæ situacijà bei pagrindines lietuviø tautos iðlikimo sàlygas ir problemiðkumà. Problemiðka yra tai, kad dabartinæ Lietuvà sudaro dvi pama- tinës struktûros. Pirmoji arba klodas – tai lietuviø etninë tauta. Jà dar galëtume pavadinti istorine-kultûrine bendruomene. Antroji – politinë bendruomenë, „fizinë þmoniø masë, turinti

295 pilietines teises ir taip pat susidedanti ne tik ið etniniø lietuviø (jau nutautëjusiø, suslavëjusiø, praradusiø tautinæ savimonæ, netgi moraliai degradavusiø, bet turinèiø balso teisæ, idëjiniø komu- nistø, kuriems lietuvybë – savotiðkas tabu – O. V.), bei kitø tauti- niø ir etniniø maþumø“. „Lietuvos valstybës gyvenime, jos politikoje pusiausvyra aið- kiai yra paþeista, – raðo knygos autorius. – Ir paþeista bûtent isto- rinës-kultûrinës bendruomenës nenaudai. Toks reiðkinys vertintinas kaip mûsø lietuviø tautos nelaimë, einanti ne tik ið sovietiniø, bet ir þymiai ankstesniø istoriniø laikø“ (Grigas R. Sa- vasties ieðkojimas. V., 2004, p. 213–214). Autoriui tenka tik apgailestauti, kad to nesupranta ne tik valdþios vyrai, bet ir politologai. Jie visà dëmesá sutelkia tik á politinës bendruomenës interesus – tautiniø ir etniniø maþumø Lietuvoje problemas: „Jos valdþiai rûpi labiau negu pagrindinës, vienintelæ Tëvynæ èia tu- rinèios etninës lietuviø tautos likimas“ (Ten pat, p. 204). „Istorinei-kultûrinei bendruomenei paliekamas muziejinio paveldo vaidmuo, eliminuojant etninæ tautà ið bent kiek aktyvesnio dalyvavimo politiniame gyvenime… tokio susiprieðinimo (saky- èiau ne susiprieðinimo, o sàmoningo suprieðinimo, einanèio ið val- danèiosios komunistinës daugumos – O. V. ) neiðgyvena ne tik lenkai, vokieèiai ar èekai, bet ir rusai, iðkentæ septyniasdeðimt metø trukusá bolðevikiná terorà ir sovietinës ideologijos spaudi- mà“ (Ten pat, p. 214). Tokia apverktina etninës lietuviø tautos padëtimi dabartinëje Lietuvoje autorius siûlo susirûpinti visoms Lietuvos visuomeni- nëms organizacijoms ir Pasaulio lietuviø bendruomenei, organizuoti Pasaulio lietuviø kongresus ir pareikalauti, kad valdþios vyrai paaiðkintø, kas vis dëlto yra Lietuvos valstybës suverenas – etni- në, istorinë-kultûrinë lietuviø tauta ar atklydusi ir paklydusi poli- tinë bendruomenë? Tai ir yra svarbiausia. Mokslininkas, savo moksliniø tyrinëjimø kryptimi pasirinkæs tautà ir jos iðlikimo problemas, tiriantis ir analizuojantis visus jos

296 aspektus, nusipelno didþiausios tautos pagarbos ir dëkingumo uþ jo atliktà moksliná þygdarbá. Kaip mëgdavo sakyti raðytojas V. Hu- go – mokslininko þygdarbis nuðvieèia Tautos istorijà akinanèia ðviesa, tai ir – vienas ryðkiausiø þmonijos ðvyturiø. Ðiø metø sausio 27 dienà Lietuvos mokslø akademijos Maþo- joje salëje iðkilmingai buvo paminëtos filosofo, sociologo ir tautotyrininko prof. Romualdo Grigo 75-osios gimimo metinës, praþydusios graþiausiomis roþiø ir kitokiø spalvingø gëliø puokð- tëmis bei jo þmonos solistës Zitos Grigienës iðtraukomis ið ope- rø, dainomis (akompanavo Daiva Þitkevièienë, kankliavo Martyna Galûzaitë). Iðkilmëse buvo pateiktos minëtos pastaraisiais metais iðleistos dvi Romualdo Grigo knygos „Dienoraðèio langà pravërus. 10 mano jaunystës metø (1956–1965)“ ir „Akiva- rø atspindþiai“. Iðkilmëse dalyvavo ir jubiliatà pagerbë Lietuvos mokslø akademijos prezidentas V. Razumas bei MA skyriø vedë- jai, R. Grigo kolegos ir bièiuliai. Daugelis jø su jubiliatu buvo nuo pat jaunystës – studijø ir aspirantûros laikø, tapo „Dienorað- èio“ herojais, prisiminë jaunystës ir akademinio gyvenimo ávy- kius, kuriuose dalyvavo kartu su juo. Akademikas Algirdas Gaiþutis aukðtai ávertino Romualdo Gri- go mokslinius nuopelnus sociologijos srityje, jubiliatà ávardijo kaip þymiausià Lietuvos sociologà. „Dienoraðèio“ virðelio atlanke pateikti A. Gaiþuèio þodþiai: „Knygos autorius, sovietiniais metais priverstinai „iðmuðtas“ ið agrarinës ekonomikos kelio, jau tuo laikotarpiu tapo ir sociologijos, ir vadybos mokslø Lietuvoje pirmeiviu. Vëliau, atkûrus Lietuvos Nepriklausomybæ, dëjo teorinius pamatus lietuviø tautos socialinës organizacijos tyrimams, gilino ir plëtë tautotyros kryptá. 1991-aisiais buvo iðrinktas Lietuvos mokslø akademijos nariu ekspertu, o 2003-aisiais – nariu korespondentu. Jam suteiktas 2002 metø Lietuvos mokslo premijos laureato vardas“. Þurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ irgi graþiai paminëjo prof. Romualado Grigo 75-eriø metø jubiliejø, akcentuodamas: „Dau-

297 geliu ádomiø knygø, straipsniø, paskaitø prisodrinta profesoriaus ávairiatematinë veikla. Ir moksliniai interesai labai platûs, ir didis nerimas dël lietuvybës, tautiðkumo iðsaugojimo, ir ðirdies skausmas, kad Lietuva neiðsivaikðèiotø... Profesoriui neduoda ramybës, kad globalizacija neiðtrina, bet iðryðkina socialinës realybës loka- liðkumà, kelia kità itin aktualø klausimà: virðtautiðkumo, anttau- tiðkumo sklaidà“ (Romualdui Grigui – 75 // Mokslas ir gyvenimas, 2011, Nr. 1, p. 31). Þurnalas pateikë iðtraukà ið R. Grigo knygos „Akivarø atspindþiai. Sociosofinës mintys eilëmis“ (V., 2011). Jubiliejiniame renginyje kaip tik kalbëjau apie ðià knygà ir apie prof. Romualdo Grigo vaidmená tautotyros plëtroje ir jos istorijoje. „Akivarø atspindþiai“ – tai visos Romualdo Grigo kûrybos, paraðytos tautiðkumo tematika, kvintesencija eilëmis: èia ir kûrë- jo kûrybinio kelio posûkiai, ir jo knygø referatai eilëmis, ir mintys apie lietuviø tautos likimà bei didelis nerimas dël jos iðlikimo. Kaþkada, dar jaunystëje, pradedantis poetas V. Kukulas pa- raðë eilëraðtá apie Kûrëjo kelià. Prieðaky – balti balti sparnai – Kiekvienam. Ir kiekvienam tik savo... Gal pavys... Gal, sakau... Þinai, Kad kai kas ir mirðta nesugavæs... (V. Kukulas) Kiekvienas þmogus, pasirinkæs Kûrëjo kelià, turi svajonæ, vil- tá, kuriø siekia, kartais ir visà gyvenimà. Daþnai ta svajonë tarsi miraþas vilioja, traukia ir klaidina. Taèiau, kaip raðo literatûrolo- gë Viktorija Daujotytë, „ir tada ji didelë jëga, verèianti griuvus atsikelti ir vël kopti ið naujo, palaikanti þmogaus dvasià“. Daugelis taip ir neranda atsakymo á klausimà, kas að esu. Kur að einu? Kokia mano gyvenimo prasmë? Ir praplaukia savo gyvenimo upe tûkstanèiai ar milijonai tarp savo neiðsipildþiusiø svajoniø krantø, uþ kiekvieno upës posûkio girdëdami tolimà ðauksmà... Neiðsipildþiusio...

298 Kartais ir pats neþinai, kas jis?.. Tas tavo gyvenime Neiðsipil- dæs... Man atrodo, kad tokio laikotarpio bûta ir R. Grigo gyvenime. Nuo jo pirmosios knygos „Ámonës socialinë organizacija ir jos funkcijos“ (V., 1980, rus. k.) (tai buvo ir jo habilitacinis darbas – O. V.) iki apysakos „Medaus skonis“ (1987) praëjo septyneri metai, devyneri – iki kitos apysakos „Degantis sniegas“ (1989) ir vie- nuolika metø iki svarbiausiojo – „Pralaimëjæs Kainas“ (1991), suvokus didþiàjà gyvenimo ir kûrybos misijà – tarnauti savo Tau- tai ir Valstybei, tarus sau ir kitiems „Tauta buvo ir tebëra mano esybë“. Tai tarsi ir patvirtina filosofo rubajatas (taip R. Grigas vadina savo eiles – O. V.): Eini... Pro obelá, praþydusià senam sode, Pro pusná, supustytà patvory. Pro aðarà, á sausþemá nukritusià. Pro þvilgsná, gæstantá ðalia… Pro gûdumà, nusëdusià nakty... Eini... Kaþkas kaþkur tave dar ðaukia... Kà veikë talentingas ir kûrybingumu liepsnojantis kûrëjas tais savo gyvenimo metais – sunku pasakyti. Dabar jau ið laiko perspektyvos atrodo, kad ir kûrybiniu tuðtymeèiu filosofas nepasken- do neiðsipildymø buityje, bet sunkiai kasë molá ir smëlá – savo milþinkapiui statyti... Kad atsistotø á vienà gretà su didþiaisiais tautos vyrais – Maþvydu, Kristijonu Donelaièiu, Simonu Daukan- tu, vysk. Motiejumi Valanèiumi, dr. Jonu Basanavièiumi, dr. Vin- cu Kudirka, Maironiu, Vydûnu, Vincu Krëve, Baliu Sruoga, Vincu Mykolaièiu-Putinu, Vytautu Alantu, dr. Juozu Girniumi, Bernar- du Brazdþioniu, Justinu Marcinkevièiumi.

299 Tai jie – tie didieji Tautos vyrai penkis ðimtus metø, aukðtai iðkëlæ rankas á Dangø, atneðë mums kaip Prometëjo liepsnà mû- sø Tautos idëjà ir jos nemarumo paslaptá. Nedaug jø mûsø Tauta iðugdë. Bet kiekvienas jø kaip ryðkus þibintas tamsoje – paverg- toje Lietuvoje tapo epochos þenklais, ákûnijo Tautos idëjà ir jos viltá... Kaip ir jie, Romualdas Grigas savo knygomis, skirtomis lietuvybës analizei ir jos iðlikimo vilèiai, tapo mûsø epochos – didelio dþiaugsmo atgavus laisvæ ir skaudþiø nusivylimø, jà pagro- bus juodosioms mûsø amþiaus jëgoms, þenklu, kurianèiu ir lipdanèiu Lietuvà, neleidþianèiu uþgesti vilèiai ir jos kûrimo pro- cesui savo paraðytomis bei redaguotomis knygomis, vieðais pasi- sakymais apie mûsø Tautos ir Valstybës praeitá ir ateitá, susitikimuose su jo kûrybos gerbëjais. Kai þvelgi á Romualdo Grigo nueità buities ir bûties kelià, kuris, beje, nebuvo roþëmis klotas, nors knygos autorius ir su- spaudë já á 8 eilëraðèio eilutes: Audringoj jûroj blaðkomas buvai Ir netekèiø skaudþiø praëjæs kelià, Vos ne stebuklu iðlikai, Be pakirptø sparnø. Ne protas, o ðirdis tau sakë, dël ko pasauly gyvenai Ir kà jame praradæs suradai... Ir savo knygose, ir ið aukðtø tribûnø – akademiniø ir politiniø – filosofas R. Grigas skelbia: „Valstybës tvarumas priklauso nuo tautos tvarumo ir atvirkð- èiai – paliegusi tauta „gimdo“ tokià pat paliegusià valstybæ.“ „Be istorinës atminties, be tapatybës... þmogus lieka be ðaknø. Jam plaèiai atveriami vartai tapti mankurtu, o gal ir zombiu...“ „Tauta – tai protëviø tikëjimas, jog jø iðkeltoje kovos vëliavo- je yra susitikusios þuvusiøjø karþygiø vëlës...“ „ Tik susigràþinusi Tëvynës meilæ tauta pasveiks ir þengs pirmyn...“

300 O jo rubajatuose – ir kreipimasis á valstybës vyrus: Konfucijus kalbëjo: „Tas gyvas liks dabartyje Ir ateitá tik tas regës, kas savo praeitá brangina...“ Valstybës vyre, kà nors apie iðminèiø ðá esi girdëjæs? Ar suvoki, kokia tautos bus ateitis, Jei nuraðai ðaknis? Jei svetimas tau tapo þodþiø junginys: „Tauta ir jos valstybë“... Ir pedagogo, iðmintingo þmogaus, pamokymai Mokytojui: Tu klausi: kokia þmogaus bûties prasmë? Iðniekintø tiesø ieðkoki. Ieðkoki aukso trupiniø, kurie purvu uþkloti. Prieð laikà negalvok apie vartus, á amþinybæ atvertus... Jei dienomis prasmingom gyvenai, Prie jø tikrai neuþsibûsi..... Straipsnio pabaigoje pakartosiu mintá, paraðytà savo knygoje „Þymieji XX amþiaus Lietuvos mokslininkai“ (V., 2009). „Istori- ja, ilgus deðimtmeèius Romualdui Grigui buvusi pikta pamotë, didþiulës tautinës potencijos màstytojui leidusi tik smilkti, Lietu- vai atgavus Nepriklausomybæ, Jam... nusiðypsojo ir Já áðventino á Tautos dvasios riterius, þinantá, kam ir vardan ko jis màsto, pasi- aukojanèiai ir kûrybingai dirba, vardan ko gyvena“ (Voverienë O. Þymieji XX amþiaus Lietuvos mokslininkai. Kai Istorija, buvusi rûsti, ima ir... nusiðypso. V., 2009, p. 180). 2011 m.

301 ROMUALDAS OZOLAS

O laiko smiltys byra vis ir byra Po klodais ðimtmeèiø þmogaus pëdas uþkloja... Kas amþina, kas ðventa ir kas gyva Pro savo rëtá kruopðèiai atsijoja. Zita Èepulytë

Romualdas Ozolas Romualdas Ozolas – filosofas, màstytojas, publicistas, 1990 metø Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataras, politikas, bu- væs Seimo narys ir Seimo pirmininko pavaduotojas, politikos ap- þvalgininkas, Centro partijos vadovas ir t.t. – viena þymiausiø ir kontroversiðkiausiø Lietuvos politikos asmenybiø. Neprognozuo- jamas kaip ir visi dualistai. Pasirinkæs treèiàjá kelià, tarp lietuvið- kos tautinës ir komunistinës politikos ir jø ideologijø. Ir vienoje, ir kitoje fronto barikadø pusëje daug nuveikæs, gynæs Tautos idë- jà, tautinës valstybës modelá ir tautiðkumà... Ir komunistinio liû- no balsà bei liûno plëtrà gilyn ir platyn. Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Sunku pasakyti... Tik viena aiðku – tokiems politikams gyventi ir veikti þymiai sunkiau, negu turintiems vienà kelià ir juo einantiems nuo sàmoningo gyvenimo pradþios iki pat saulëlydþiø... R. Ozolo tipo politikams galima bûtø dràsiai priskirti ir Lietuvos laisvës lygos vadovà Antanà Terleckà. Neabejoju, kad nemaþai besiblaðkanèiø savo politinëse nuostatose treèiakelininkø yra ir tarp þemesnio lygio politikø.

302 Dabar bandoma treèiojo kelio politika ir ideologija vadinti liberalizmà. Kaþin? Pastaruoju metu pasaulyje vis labiau ásigali poþiûris, kad liberalizmas yra tas pats, kas ir marksizmas. Libera- lizmas kuria marksizmà. Marksizmas kuria liberalizmà. Abiejø jø pagrindas yra tas pats – materializmas. Á þmogø liberalai þiûri tik kaip á objektà, kaip á áranká. Romualdas Ozolas á lietuviðkàjá liberalizmà þiûri dar kritiðkiau. Jo nuomone, lietuviðkiesiems pseu- doliberalams „niekas nesvarbu, svarbu, kad jø gerovæ garantuotø neribojamas pelnas ir asmeniniai sargybiniai“ (Ozolas R. Priori- tetas – tautietis ar pilietis? // Atgimimas, 2007, gruodþio 21, p. 10). Gal kaip tik tai suvokæs ir bûdamas padorus þmogus R. Ozo- las paliko oficialiàjà politikà ir savo vertybiø sistemoje prioritetà teikia lietuvybës puoselëjimui. Lietuvybë, noras tarnauti lietuviø tautai ir Lietuvos valstybei, be jokios abejonës, tapo ryðkia bryde ne tik R. Ozolo kûrybinëje biografijoje, bet ir Lietuvos politikoje, ir lietuviðkojoje tautotyroje. Bûtina pripaþinti, kad R. Ozolas buvo pirmasis, Atgimimo apyauðryje iðkëlæs tautiðkumo vëliavà. Dar 1987 m. vykusioje konferencijoje „Tautinis mentalitetas“ (jos medþiaga 1988 m. tuo pa- èiu pavadinimu buvo iðleista atskira knyga) jis pirmasis prabilo apie tai, kad visi nacionalinio iðsivadavimo judëjimai baigiasi sëk- mingai tik tada, jeigu jie vyksta su tautiðkumo vëliavomis. Vëliau, jau Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, iðrinktas de- putatu á Lietuvos Aukðèiausiàjà Tarybà – Atkuriamàjá Seimà ir èia atsidûræs valdþios piramidës virðûnëje (dirbo ministrës pirmi- ninkës K. Prunskienës vienu ið padëjëjø) R. Ozolas dirbo prie- ðingai – komunistinei idëjai, beveik besàlygiðkai rëmë visus buvusiø komunistø partijos CK nomenklatûrininkø sprendimus. Daug metø iðbuvo valdþioje ir bendromis pastangomis su komunistais bei jø „skydu ir kalaviju“ – uspaskiniais kûrë toká Tautos „ðviesø rytojø“, koká ðiandien turime. Tik iðkritæs ið oficialiosios politikos veþimo vël savo mintimis, pamàstymais, darbais, visa savo kûrybinga Asmenybe gráþo á tautos

303 glëbá, o dabar vis dëlto, be kitø savo darbø, dirba ir Lietuvos valstybei, ir lietuviø tautai. Gaila, daug metø vëjø iðpustyta. Nesekiau viso Romualdo Ozolo kûrybinio proceso, tai tikriausiai jau daro jo biografai. Registravau ir ið laikraðèiø iðsikirpdavau tik tai, kas man buvo ádomu: jo mintis tautiðkumo klausimais, pamàstymus apie tauti- nës valstybës atkûrimo perspektyvà ir priemones, kuriomis ði idëja galëtø bûti ágyvendinta ir tautinë Lietuvos valstybë atkurta. Tautiðkumo gaivinimo klausimais Romualdas Ozolas paraðë daugiausia. Nemaþai jo straipsniø ir ávairiø straipsniø fragmentø apie tai, iðtraukø ið jo „Dienoraðèiø“ buvo spausdinta „Lietuvos aide“, „Atgimime“, interneto svetainëse. R. Ozolo garbei tenka pripaþinti, kad net bûdamas nepriklausomos Lietuvos valdþios olimpo virðûnëje jis jautë pareigà dalyvauti renginiuose, skirtuose lietuviø etninës kultûros klausimams, juose net praneðimus skaitydavo. 1995 m. prof. Norberto Vëliaus organizuotoje konferencijoje „Etninë kultûra...“ R. Ozolas savo praneði- me akcentavo, kad kol kas mes savo etninæ kultûrà tik giname, o reikëtø jà teigti: jokia Europos Sàjunga neiðspræs mûsø likimo ið esmës. Mes já turime spræsti patys. Viena svarbiausiø lietuviðko- sios tautotyros problemø tada jis laikë lietuvio tapatybës klausimà: kas mes esame – kariai ar þemdirbiai? Du sukilimai XIX a., du iðsivadavimai XX a. Be to, Lietuvos viduramþiø kunigaikðèiø þy- giai á Rytus ir Vakarus ir sëkmingi jø uþkariavimai, pagaliau pokario partizaninis karas, trukæs dvigubai ilgiau negu Antrasis pasaulinis – ar tai nereiðkia, kad mes esame kariø tauta, uþsigrûdinusi nuola- tinëse kovose uþ savo bûvá. Antra vertus, mûsø tautos etninë kul- tûra, ðimtmeèius kurta, saugota ir puoselëta Lietuvos kaime, ðvelni ir lyriðka – ar tai nereiðkia, kad esame þemdirbiø tauta, siekianti iðsaugoti taikø dangø virð savo galvø ir taikià savo þemæ, kad galë- tume joje saugiai gyventi ir kurti savo Tëvynës ateitá? Vëliau, jau pasitraukæs ið aktyvios politinës veiklos, Romual- das Ozolas daug ir kûrybingai raðë kitais klausimais, savo „Die-

304 noraðèiuose“ fiksavo Lietuvos ávykius ir jø komentarus, stabtelë- jo raðyti tautiðkumo klausimais, ilgai màstë apie savo tautinæ ta- patybæ (Jo gyslose teka latviðkas kraujas). Savo „Supratimuose“ ( ) jis raðë: „Ieðkodamas atsakymo, kaip man gyventi, visø pirma turëjau atrasti, kad turiu tapti lietuviu. Ir tapau – visø pirma ne- formaliai, o paskui ir formaliai – pase pakeisdamas tautybæ... O dabar „Esu nacionalistas. Nacionalizmas, o ne kas kita, yra mano jëgø ðaltinis. Kà tai reiðkia, tegul aiðkinasi kiekvienas pagal savo kvailumo laipsná“ (Ozolas R. Supratimai. Parinktos 1956–2006 metø metafizinio dienoraðèio mintys. V., 2007). Ëmæsis Tautos idëjos analizës filosofas pradëjo nuo pat jos degradavimo nepriklausomoje Lietuvoje ðaknø. Manau, „uþsi- kabino“ uþ Aukðèiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko prof. Vytauto Landsbergio kalbos 1990 m. kovo 11 d., pasakytos pirmajame nepriklausomos Lietuvos AT posëdyje. Jo- je Profesorius sakë: „Sàjûdis – tai mûsø kraðto atgimimas: dvasinis, pilietinis, tautinis. Jis atneðë dideliø permainø. Permainos – tai gyvybë, jau esanti ir paþadëta. Permainos ir jø siekiai ðiandien atsispindi jau ne vien Sàjûdþio programoje, ne vien Sàjûdþio dokumentuose. Tas bendras siekis gali bûti vadinamas labai paprastu þodþiu – Lietuva. Ðiame þodyje, kaip að suprantu, yra meilë, yra þmoniø orumas, yra teisingumo siekis. Mûsø bendras uþdavi- nys: atkurti savo visuomenæ, savo valstybæ ir kurti jas toliau. Tos kûrybos galias atskleidþia tik laisvi þmonës laisvoje þemëje“ (Lais- vës byla. V., 1991, p. ). Matyt, ðie LR AT pirmininko þodþiai po deðimties metø su- ponavo vieno ið jo nuolatiniø oponentø filosofo R. Ozolo mintá, vëliau iðsakytà vieðojoje erdvëje, aptariant nepriklausomos Lie- tuvos nueità kelià: „Pakeitimai prasidëjo vos tik mes atkûrëme Lietuvà. Ðtai pirmuosiuose 1990 metø dokumentuose pakeitimas atrodytø labai nedidelis – vietoje Tauta áraðomas Þmogus. Tauta, kaip sàvoka, kaip þmoniø visuma ið politinio màstymo pradedama eliminuoti, viskà sukoncentruojant apie þmogø“ (Karklelienë E.

305 Romualdas Ozolas perspëja apie tautos nykimà // www Patrio- tas. Lietuviais esame mes gimæ, 2000). Nuo tada, kai Lietuvà ëmë kurti „laisvi þmonës“, „laisvoje þemëje“ – o jø net 3 mln., visokiø, ir padoriø ir labai nepadoriø – Lietuvoje iðmuðë barbaro valanda. Kaip raðë filosofas Arvydas Ðliogeris, „Griovimo instinktas vis labiau pradëjo iðstumti kûry- bos instinktà. Technikos iðugdytø barbarø masë augo stebëtinu greièiu“, iðstumdama ir ið gyvenimo, ir ið politikos pozityviuosius þmogaus instinktus ir gebëjimus – padorumà, kûrybingumà, sàþi- næ, moralæ ir dorà. Labai greitai buvo sugriautas ir iðgrobstytas kaip komunistø partijos „auksas“ visas Lietuvos þmoniø socia- listinës vergovës sàlygomis uþdirbtas ir sukurtas turtas: gamyklos ir fabrikai, kolchozø turtas, statybinës medþiagos, viena po kitos pusvelèiui, net uþ simboliná vienà lità „prichvatizuojamos“ gamyklos, vidury baltos dienos iðtuðtinti visø bankø seifai, o jø turinys nusëdo grupës draugø asmeninëse kiðenëse, per 12 ko- munistinës nomenklatûros ir jos „skydo ir kalavijo“ (KGB ir GRU struktûrø Lietuvoje) ið uþsienio pasiskolintos milijardi- nës paskolos iðgaravo irgi kaip „rytmeèio rûkas“, depolitizuota, t.y. visiðkai nutautinta ir demoralizuota Lietuvos ðvietimo sistema, per labai trumpà laikà atsirado tûkstanèiai milijonieriø (prieð trejus metus, J. A. Patriubavièiaus duomenimis, jø Lietuvoje buvo 2652, dabar jau tikriausiai daugiau, taèiau ði statistika – jau uþ devyniø spynø – O. V.) ir ðimtai tûkstanèiø bedarbiø. Dabar kas penktas lietuvis gyvena þemiau skurdo ribos. Lietuva „iðsi- vaikðèioja“ po pasaulá. Filosofo nuomone, dauguma iðkeliaujanèiøjø daþniausiai va- þiuoja ne degintis, bet ieðkoti duonos. Kà jie daro iðvykæ, niekas dorai ir neþino – daþniausiai vieðinamos tik sëkmës istorijos, o nesëkmiø – nutylimos. „Tuo tarpu þmogaus paþeminimas, koká ten patiria mûsø ekonominiai migrantai, yra siaubingas, – sako R. Ozolas. – Jis siaubingesnis negu Lietuvos skurdas, nes þmo- gaus orumas yra kur kas vertingesnis“.

306 „Kovo 11-osios Respublikos mes nebeturime. Kovo 11-oji bai- gësi 2004 m. geguþës 1 d., kai Lietuva pasiraðë ástojimo á Euro- pos Sàjungà sutartá. Todël dabar esame pasimetæ, neþinome, ko neturime kaip savo þemës suverenai ir ko privalome reikalauti ið tø, kurie pasiëmë didþiàjà dalá mûsø suvereniteto, – raðo R. Ozo- las. – Kai kas man sako: ko tu èia purkðtauji – mes turime laisvæ ir daug kam yra visai neblogai. Sutinku. Niekada neturëjome tiek daug automobiliø, tiek ir tokiø informacinio ryðio sistemø, niekada taip nebendravome ir tiek nekeliavome. Taip. Tai yra tiesa. Taèiau jei mes suskaièiuotume visus galinèius ir negalinèius ke- liauti, matematika bûtø nedþiuginanti ir, ko gero, visiðkai prie- ðinga“ (Ozolas R. / Uþraðë Edita Karklelienë. Ten pat). Filosofas yra ásitikinæs: jei ir toliau nykimo ir naikinimo procesai Lietuvoje vyks taip, kaip vyksta dabar, po keliø deðimtme- èiø Lietuvoje nebeliks në dviejø milijonø þmoniø. Taèiau „Jei koks pusantro, na, du milijonai þmoniø pasakytø: „Èia mûsø þemë ir mes niekur ið jos nesitraukiame ir niekad ne- sitrauksim“, atsirastø vilties, kad Lietuva iðliks kaip lietuviø tauta, bet jei ne – ðansø iðlikti nëra daug“, – ásitikinæs filosofas. „Baisiausia yra tai, jog þmonëms ákalta, kad nuosavybë yra ðventa: aptvërei tvora, pririðai ðuná ir niekas nepraeis, o eis – tu- rësi teisæ net ðaudyti... Betgi nuosavybë nëra ðventa. Ji ðventa tik kaip tautos þemë. Visa kita nuosavybë þmogui yra atiduota tik sutartimi. Ir tu, þmogau, privalai pagal tos sutarties sàlygas ta nuo- savybe disponuoti, perduodamas jà tokià pat gerà, nenugyventà savo vaikams ir anûkams“ (Ten pat). Tai kà daryti? Negi imsiesi prievartos prieð nepadoriuosius, savo amoralumu, godumu ir ðlykðèiausiu gobðumu griaunanèius valstybës pamatus ir þudanèius tautos gyvybæ? R. Ozolo nuomone, „Nukentëjusiøjø nedalia yra ta, kad jie blogio negali sunaikinti, darydami naujà blogá“. Suprantama, nuo tokio elgesio Lietuvoje blogio tik dar daugiau atsirastø. Be to, tai bûtø nesuderinama su laisve ir laisvo þmogaus, ne vergo, mentalitetu.

307 Vergui nereikia laisvës, vergui reikia tik kerðto. Skausmingai apmàstæs ávairiausias iðeitis ið tokios aklavietës, filosofas daro iðvadà, kad vienintelis tautos iðsigelbëjimas bûtø atkurti savo tautinæ valstybæ. Tiesa, jo nuostatose – tai turëtø bû- ti nacionalinë valstybë, kuri bûtø motina ne tik lietuviui, bet ir èia gyvenanèiam þydui, lenkui, rusui, vokieèiui, ukrainieèiui, estui ir pan. 1988–1990 metais Lietuva turëjo didelá visà tautà vienijantá tikslà – áveikti Sovietø Sàjungà ir atsikratyti okupacijos. Dabar Lietuva jokio vienijanèio tikslo neturi. Gerovës valstybës modelis Lietuvoje nepasiteisino – vienø besaikis turtëjimas, kitø be- precedentis skurdas ir jo augimas suskaldë, supykdë vienus su kitais, iðplovë buvusià tautos vienybæ. Jos nebeliko. Galimais lem- tingais istorijos lûþiais (R. Ozolo nuomone, geopolitikos kontekste dabartiniai lokalûs civilizacijø konfliktai gali pereiti á totalinio krikðèionybës jungiamø tautø ir islamo vienijamos erdvës susidû- rimo Didájá civilizacijø karà) mûsø Tauta gali bûti pasmerkta, jeigu abi jos viena kita nepatenkintos, kartais net konfliktuojanèios pusës nesupras vieno – kad „nëra ir nebus kito, realaus, – o ne spekuliatyvaus – gyvenimo ðioje þemëje, kaip þmoniø gyvenimas tautoje“ (Ten pat). „Tokia yra mums istorijos iðmintis – iðgyventi arba visai tautai atsilaikant, arba dar geriau – nugalint. Bet jokiu bûdu neprisitaikant, kaip dabar“ (Ten pat). Ðiandien vykstanèio tautinio degradavimo eigà bandoma vaiz- duoti kaip paþangà. Visose þiniasklaidos priemonëse, ypaè televizijoje, gaudþia: „...tautietis yra beveik retrogradas, kaþkoks atgyvenæs padaras, nacionalistas, o gal net faðistas. Jis uþsisklen- dæs savy, kaþkà vienas sau galvoja, popso ir pilieèiø Europai bet kada gali iðkrësti þiaurø pokðtà“ (Ten pat). Didþioji Prancûzijos revoliucija sukûrë pilieèio kosmopolito projektà. Juo pasinaudojo JAV, iðkëlusios pilietiðkumà virð tau- tiðkumo, taip pat ir „azijuotizuota“ Sovietø Sàjunga, o dabar já stengiasi ágyvendinti Europos Sàjunga.

308 R. Ozolas teigia, kad ðiam projektui ágyvendinti sukurti galingi metodai ir priemonës: 1949 m. paskelbta Visuotinë þmogaus teisiø deklaracija, „suteikianti juridinius ágaliojimus kiekvienam asmeniui kovoti su savo valstybe. Tai ir laisvoji rinka, suteikianti galimybæ tur- tingiesiems jø ámones dislokuoti ten, kur galima tikëtis didesnio pelno, ir... darbo jëgai trauktis ten, kur galima daugiau uþdirbti. Taip nutrinamas bet koks etninis tapatumas, þmogus nutautinamas, pa- verèiamas pasaulio klajûnu – be motinos, be Tëvynës, be ðaknø“. Svarbiausia, kad Lietuvoje ðiai Europos doktrinai pasiduota nuo pat pirmøjø Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo dienø. Dabar sueuropëjæ lietuviai, nutautinti, nukirstomis savo ðak- nimis nuo Tautos kamieno, paversti pasaulio klajûnais, jau gyvena 41 pasaulio ðalyje. Jie dar prisimena Lietuvà, kai kurie ið jø dar jauèia savo Tëvynei sentimentø, o jø vaikams – Tëvynë jau bus ten, kur duonos kàsnis sotus ir sriubos ðaukðtas riebus. Didþiausià nerimà filosofui kelia mûsø valdþios ir praturtëliø abejingumas savo tautai ir tautiðkumo problemoms, neturëjimas Lietuvos ateities perspektyvos ir nenorëjimas matyti geopolitikos iððûkiø. „Ðiandien, kai virð mûsø riaumoja globalinis Euro- pos Sàjunga vadinamas cunamis, mûsø reikalas yra visomis galiomis siekti, kad ðis cunamis nenuðluotø mûsø tautos... Ðiø problemø sprendimas ámanomas tiktai tada, kai visø mûsø darbø kriterijus bus vienas – nacionalinë valstybë“ (Ozolas R. Prioritetas – tautietis ar pilietis? // Atgimimas, 2007, gruodþio 21, p. 10). Nacionalinës valstybës svarbiausi bruoþai: atkurtos Tautos tei- sës jos þemëje, nes þmogaus teisës dabar pavirto tik maþumø tei- sëmis; nacionalinis ûkis turi bûti Tautos rankose, gynyba turi bûti nacionalinë, politinës visuomeninës organizacijos – tik mûsø, kul- tûra – irgi mûsø. Visa tai tam, kad bet kuriuo momentu galëtume pasakyti: „Aèiû, nuo ðiol mes gyvensime savarankiðkai“ (Ozolas R. Yra gal- vø, kurioms galima atleisti tiktai po to, kai jos nuimtos nuo pe- èiø // Slaptai. Lt. 2000 sausio 1 d.).

309 MARIUS KUNDROTAS

Mariaus Kundroto monografija „Tauta amþiø kelyje“ – tai vienas reikðmingiausiø (po prof. R. Grigo monografijø tautine tematika ciklo) dabartinës kultûros ir lietuviø tautotyros ávykiø. Jos autorius kvalifikuotai ir deramu aukðtu teoriniu lygmeniu tautotyros estafetæ perëmë ið pirmtakø, Tautos kultûros milþinø – Antano Maceinos, Stasio Ðalkauskio, Marius Kundrotas Juozo Girniaus, Romualdo Grigo. Mûsø Tautoje sakoma: „Istorija moko, pavyzdys ugdo“. Kitas ðios knygos privalumas tas, kad jos autorius – jaunas þmogus. Ne- abejoju, jog jauno þmogaus rezistencinë dvasia dabartinës „nepriklausomos LTSR“ pirkliðkai kriminalinei ideologijai, kuriant „gerovës valstybæ“ sau ir savo giminaièiams, taps pavyzdþiu daugeliui jaunø þmoniø dabartinio sumaterialëjusio pasaulio sumaið- tyje. Jaunimas jau pradeda màstyti ne tik buities, jos malonumø, pilvo ir papilvës kategorijomis. Jaunø þmoniø pasirodymas vie- ðuosiuose politiniuose ir kultûros renginiuose jau rodo, kad kuo toliau, tuo daugiau tarp jø atsiranda ieðkanèiø gyvenimo prasmës ir tikslø, trokðtanèiø kilniø idealø ir jø realizavimo, kuriant ðva- rià, orià ir garbingà Lietuvà. Monografija „Tauta amþiø kelyje“ paraðyta istorijos, politologijos ir tautotyros sandûroje, bet visø pirma tai istoriko þvilgs- nis á lietuviø tautos nueità kelià, jo vingius, tarpeklius tarp kalnø ir nuokalnes bei kryþkeles, palyginti su kitø pasaulio tautø istorijos keliais ir Tautos idëjos sampratos raida ávairiose valstybëse. Monografijà daro ðiuolaikiðkà jos autoriaus, ið istoriko persi- kûnijanèio á politologà, þvilgsnis á Tautos idëjos vietà ávairiø ðiuo- laikiniø ideologijø – liberalizmo, konservatizmo, socializmo,

310 nacionalizmo... ir globalizmo – ir joms atstovaujanèiø partijø kontekste. Be jokios abejonës, Lietuvos tautotyrininkai Mariaus Kund- roto monografijà „Tauta amþiø kelyje“ savo darbuose laikys viena dabartinës tautotyros teoriniø atramø, nes joje pirmà kartà Lietuvos tautotyros istorijoje pagrindinis objektas – tauta – yra nagrinëjama taip giliai: nuo pirmøjø tautinës minties atsiradimo iðtakø – èekø reformatoriaus Jano Huso (1369–1415) ir prancû- zaitës Þanos d’Ark, Orleano Mergelës (1412–1431), vedusiø savo tautieèius á þûtbûtinæ kovà prieð uþsienio pavergëjus okupantus, ir taip plaèiai – pasaulio mastu (apimant Tautos idëjos raidà Di- dþiojoje Britanijoje, JAV, Indijoje, Kinijoje, Vengrijoje, Èekijoje, Ispanijoje, Japonijoje, netgi Korëjoje ir t.t.). Paraðyti savo Tautos istorijà yra svarbus ir reikðmingas þygis, bet paraðyti pasaulio tau- tø istorijà jø sàmonëjimo kelyje – tai jau þygdarbis. Prof. Romualdas Grigas savo kalboje knygos pristatyme Vil- niaus knygø mugëje (2010 02 18–21 dienomis) jos tyrimo objektà apibûdino kaip „Tauta jos tëvynëje ir tauta pasaulyje“, o jos aktua- lumà – kaip autoriaus bandymà atsakyti á laiko iððûkius. Svarbiau- sias ið jø – tautiðkumo nykimas Lietuvoje, jo erozija ideologinëse kryptyse, partijose ir valstybinëse Lietuvos institucijose. Iðskirtiniu knygos bruoþu prof. R. Grigas pavadino jos autoriaus minties brandà ir gilumà, todël net neabejoja, kad Mariui Kundrotui ásitraukus á tautotyrà, ði mokslinë kryptis ágis pagreitá, suaktyvës, tyrimø tematika plësis. Pagirtinas autoriaus poþiûris á tautiðkumà – universalumas, nagrinëjant tautos idëjos plëtrà dviem aspektais: 1) tauta pasaulyje, nepriklausomai nuo to, kokia ta tauta ir kokioje geografinë- je erdvëje ji sukûrë savo valstybæ; 2) lietuvybës ideologija ir jos istorija paèioje Lietuvoje. Popieþius Benediktas XVI vienoje ið savo enciklikø paþymë- jo, kad ðiuolaikinis pasaulis gyvena dvasios dykumoje. Mariaus Kundroto monografijoje tautiðkumas suprantamas kaip priemonë,

311 átvirtinanti dvasinæ kultûrà. Prof. R. Grigas iðradingai, panaudo- damas graþià metaforà, dvasinæ dykumà palygino su realiàja dy- kuma, kurioje auga tik kupranugariø þolë. Bet koks, net ir menkiausias vëjelis, papûtæs ið bet kur, pakelia kupranugariø þo- læ, ir ji skraido vartydamasi po visà dykumà. Kupranugariø þolë be ðaknø. Á kupranugariø þolæ panaðus ir þmogus, praradæs savo Tëvynæ arba ir gyvenantis joje, bet praradæs savo tautines vertybes. Jam visur gerai, kur gera ir sotu gyventi, o ciniðkesni tokie þmogënai net sako „Nusispjaut man ant tos Lietuvos!“ Skaudu ir liûdna, kai lietuviai tampa naujanomadais – zom- biais ir mankurtais, gebanèiais tik vartoti ir turtëti. Daugelis jø pasaulio kryþkelëse tampa kapitalizmo grobuoniø, kartais... net ir bedanèiø aukomis. NASA mokslininkai, tyræ tûkstanèius galaktikø, tam panau- dodami Þemës palydovus, nustatë, kad tarp jø visiðkai nëra iden- tiðkø. Nors jø yra milijonai, bet kiekviena turi savo konfigûracijà. Taip ir su tautiðkumu. Kiekviena tauta, be universaliø, visoms tautoms bûdingø ir priimtinø vertybiø, turi savitas, unikalias. Taip ir lietuviø tauta turi savø, unikaliø vertybiø – nuostabiausià pasaulyje kalbà, mitologijà, senàsias lietuviðkas dainas, sutartines, dai- nø ðventes, unikalø pasaulyje kryþdirbystës menà, pilkapiø istorijà. Tas vertybes bûtina tyrinëti tautotyros kontekste, Tautos istorijos gelmëse ieðkoti naujø savitumø. Tautiðkumas yra vienas ið tautinës tapatybës matmenø. Jis suteikia þmogui, tautai ir jos kultûrai kokybiðkai naujà jø gyvavimo, likimo ir iðlikimo dimensijà – gyvenimo prasmæ. Prasmingas yra ir knygos autoriaus Mariaus Kundroto þodis „Vietoje pabaigos...“ jo monografijoje: „Þalgirio mûðio kritusiems kariams, XIX amþiaus sukilëliams, 1941 metø rezistentams, pokario partizanams teko mirti uþ savo tautà. Uþtat mums, dirbantiems, màstantiems, kuriantiems ir kovojantiems, tenka ne kà lengvesnë uþduotis – vardan tautos, su tauta ir tautoje... GYVENTI!“

312 6. TAUTOTYROS TEORIJOS PRADMENYS

6.1. TAUTOTYRA ETNOLOGIJOS SÀVOKØ SISTEMOJE

Pagal „Dabartinës lietuviø kalbos þodynà“, sàvoka – tai þmo- gaus màstymo forma, suvokimo iðdava, mintis, idëja, kuri iðreið- kia bendrus ir esminius daikto bei reiðkinio poþymius (DLKÞ. V., 1972, p. 688). Apibrëþiant mokslo ðakos sàvokà, atskleidþiamas jos turinys, nurodomi esminiai poþymiai. Taip ji iðskiriama ið visø gretimø ir panaðiø sàvokø ir nuo jø atribojama. Kiekvienos mokslo ðakos iðtakos prasideda nuo jos pagrindi- niø sàvokø atsiradimo. Kaip raðëme ávadinëje dalyje, Lietuvoje pagrindinë tautotyros sàvoka „tauta“, tapusi svarbiausiu tautotyros objektu, atsirado kartu su lietuviðku raðtu pirmojoje Martyno Maþvydo iðleistoje lietuviðkoje knygoje „Katekizmo prasti þodþiai“ (1547). Vëliau, paèios tautotyros raidoje sàvokos tapo þenklais, þyminèiais ne tik ðios mokslo ðakos raidos periodus, kintanèius tyrimo objektus ir metodus, bet ir jos teorinæ brandà bei vietà mokslø sistemoje. Sàvokos „etnografija“, „tautotyra“ ir „etnologija“ – kito lygmens. Jos þymi hierarchinius ryðius paèioje etnologijos mokslo sistemoje. Vincas Maciûnas savo knygoje „Lituanistinis sàjûdis XIX am- þiaus pabaigoje – XX amþiaus pradþioje“ raðë, kad etnografija savo giliausiomis ðaknimis rëmësi á þmogaus natûralø polinká ste- bëti ádomius, retus ir keistus reiðkinius, juos papasakoti kitiems, o atsiradus raðtui ir uþraðyti (V., 1997, p. 261). Niekas tada ir negalvojo, kad tokie pasakojimai gali turëti kokià nors mokslinæ reikðmæ. Ðiandien, kai tautotyros mokslas jau gerokai paþengæs ir kai atëjo laikas sudëlioti pagrindinius akcentus, bûtina gráþti prie jo iðtakø. 313 Sàvoka „tautotyra“ atsirado tik 1925 metais, per penkis ðimt- meèius jau gerokai paþengus ir ásitvirtinus kitø jos sàvokø sistemai. Tautotyros sàvokà pasiûlë, ávedë á mokslinæ apyvartà ir iðpopuliari- no panevëþietis mokytojas Petras Bûtënas. Jis net paraðë knygà „Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programa“ (1925), joje atskleisdamas tautosakos rinkimo metodus ir kitas paslaptis. Terminas „tautotyra“ mokslo ðakai þymëti Lietuvoje buvo vartojamas iki 1944 metø, antrosios Lietuvos okupacijos po karo. Okupuotoje sovietinëje Lietuvoje pagal vieno ið Kremliaus vietininkø M. Suslovo programà nei termino „tauta“, nei paèios lietuviø tautos ðioje þemëje neturëjo likti. Lietuva turëjo likti be lietuviø. Taigi ir sàvoka „tautotyra“ okupantø ir jø kolaborantø, komunistuojanèiø tautos atplaiðø ið mokslo apyvartos buvo ið- ginta. Vietoj jos buvo vartojamas terminas „etnografija“, nuver- tinæs lietuviø tautà iki etninës grupës – „nedidelio etninio darinio, esanèio kito, daþniausiai gerokai didesnio etninio darinio gyve- namojoje teritorijoje“ (Visuotinë lietuviø enciklopedija. V., 2004). Ilgus deðimtmeèius etnografija buvo vadinama mokslo kryptis, tirianti materialinæ ir dvasinæ tautos kultûrà. Okupacijos metais iki pat Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo etnografija buvo tapatinama su tautotyra. Etnografijoje, gyvavusioje okupuotoje Lietuvoje kelis deðimtmeèius, susiformavo keletas jos krypèiø: etnobotanika (liaudies medicina), etnoarcheologija, kraðtotyra. Etnografija ir visos jos kryptys – apraðomoji mokslinë discip- lina. Jos pagrindiniai metodai – stebëjimas ir apraðymas. Tautotyra – tai mokslo ðaka, tirianti vienos tautos dvasinæ ir materialiàjà kultûrà bei jos savitumus, siekiant plëtoti tos mokslo ðakos teorijà, istorijà, metodologijà, praturtinant tas jos struk- tûrines dalis naujais mokslo faktais, kartu tobulinant ir visos tautos dvasinæ kultûrà. Tautotyros mokslinio paþinimo metodai – ben- dramoksliniai ir specialieji (A. Maceina kaip vienà tokiø ávardijo etnologiná tyrimo metodà), kuriais siekiama nustatyti tos mokslo ðakos dësnius ir dësningumus bei jos raidos tendencijas.

314 Etnologija – þymiai platesnë sàvoka uþ dvi pirmàsias. Tai mokslas, tiriantis ávairiø pasaulio tautø materialiàjà ir dvasinæ kultûrà, jos savitumus ir bendràsias savybes bei raidos tendencijas. Etnologijos pradininku laikomas ðvedø mokslininkas S. Eriksonas praëjusio ðimtmeèio septintajame deðimtmetyje pa- siûlë ðá terminà ir etnologijos mokslo matmenis. Jo sukurta etnologijos koncepcija sulaukë didþiulio bûrio pasekëjø ir ypaè spartø raidos pagreitá ágijo visose Skandinavijos ðalyse, Vokieti- joje bei Austrijoje.

PETRAS BÛTËNAS

Malvina ir Petras Bûtënai Kaip jau minëjome ankstesniuose skyriuose, terminà „tautotyra“ á mokslo apyvartà ávedë panevëþietis mokytojas Petras Bû- tënas. Nors jis nesuformulavo termino esmës, bet jau pats termino atradimas naujai etnologijos mokslo krypèiai ávardinti yra laikomas svarbiu moksliniu faktu, áeinanèiu á tos mokslo krypties te- oriniø þiniø visumà. Petras Bûtënas gimë 1896 m. birþelio 27 d. Dovydø kaime, Birþø apskrityje (Joniðkëlio parapijoje). Jis XIX amþiaus pabaigos – XX amþiaus pradþios vaikas,

315 kurio dvasinæ pasaulëjautà ir moralines savybes brandino lietu- viø tautos dvasinis atgimimas ir to meto idealizmas. Petro Bûtëno kelrode þvaigþde tapo meilë Tëvynei, o gyvenimo prasme – kuo daugiau padaryti jos labui. Pirmojo pasaulinio karo metais P. Bûtënas, kaip ir daugelis Lietuvos moksleiviø, kartu su savo Martyno Yèo berniukø gimnazija pasitraukë á Voroneþà. Jau 1916 metais jis ásitraukë á akty- vià lietuviðkà tautinæ veiklà ir 1916–1917 metais Voroneþe ðapirografu leido lietuviðkà laikraðtëlá moksleiviams „Inkaras“, propagavusá ateitininkø idëjas. Prasidëjus Lietuvos Nepriklauso- mybës kovoms (1918–1920 m.) P. Bûtënas 1918 m. gráþo á Lietuvà ir nuo 1919 metø pradþios iki 1923 m. sausio 27 d. buvo Lietuvos kariuomenës kareivis, dalyvavo kovose Ðirvintø ruoþe, vëliau dirbo karo valdininku. Nuo 1922 m. studijavo aukðtuosius kursus Hu- manitariniø mokslø fakultete. Stropus studentas greitai atkreipë á save didþiøjø to meto kalbininkø Kazimiero Bûgos ir Jono Jab- lonskio dëmesá. Jie ir pasiûlë jam imtis mokslo tiriamojo darbo. Jau 1923 metais dienraðtyje „Lietuva“ P. Bûtënas paskelbë pir- màjá savo moksliná straipsná, kuriame pagrindë bûtinybæ iðsaugo- ti maþesniø miesteliø, kaimø ir viensëdþiø pavadinimus. Vytauto Didþiojo universitetà baigë 1930 metais. Nuo 1923 metø – Pane- vëþio mergaièiø gimnazijos mokytojas, nuo 1925 m. – Panevëþio mokytojø seminarijos lietuviø kalbos mokytojas. Prie Panevëþio mokytojø seminarijos ásteigë Tautotyros ir senienø rinkimo drau- gijà. Paraðë ir paskelbë Lietuviø tautotyros þiniø ir senienø rinkimo programas (1925). Kurá laikà redagavo „Darbininkà“ ir buvo „Ryto“ redakcinës kolegijos narys; bendradarbiavo ir skelbë savo straipsnius to meto laikraðèiuose ir þurnaluose „Ateityje“, „At- eities spinduliuose“, „Lietuviø balse“, „Matininke“, „Kalboje“, „Mûsø senovëje“, „Laisvëje“, „Lietuvoje“, „Sietyne“, „Ðvietimo darbe“, „Þidinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Ûkininke“, „Pane- vëþio balse“ ir kt. Paraðë mokymo priemoniø: „Kirèio ir priegai- dës mokslas“ (1926, iðspausd. 1927), „Trumpas linksniø mokslas“

316 (1929), „Lietuviø kalbos akcentologijos vadovëlis mokyklai“ (1931), „Aukðtaièiø tarmës akuojanèios paðnektës sienos“ (1932), „Lietuviø kalbos prielinksniø mokslas“ (1930), „Prieþodþio ir pa- tarlës gyvenimas“ (1930), „Tautosakos nagrinëjimas mokykloje“ (1928), surinko ir susistemino kelis tûkstanèius tautosakos daly- kø. Dar spëjo paskelbti rinkiná „Vestuviø apeigos“ (1924), „Ais- èiø tautos ir jø kalbos“ (Þidinys, 1925), „Mûsø kalbos prokalbiai“ (Lietuvos mokykla, 1926) ir t.t. Iðvertë á lietuviø kalbà Dode (Dau- det) Taraskono „Tartarënà“ (1931), I. Turgenevo „Rudinà“, B. Ke- lermano „Tunelá“ ir kt. 1935 metais Petras Bûtënas buvo apdovanotas Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1940 m. birþelio 15 d. Lietuvà okupavus Raudonajai armijai, P. Bûtënas buvo suimtas ir tardomas NKVD kalëjime, muðamas ir kankinamas uþ tai, kad buvo Lietuvos krikðèioniø demokratø partijos narys ir á jà ástojo ið gilaus ásitikinimo tos partijos reikalingumu Lietuvai, buvo pasiþadëjæs joje bûti visà gyvenimà. Ste- buklu iðliko gyvas. Taèiau 1944 metais frontui artëjant prie Lietuvos, þinodamas, kas jo laukia, gráþus NKVD sadistams, emigravo á Vokietijà. Lietuvoje liko jo þmona Malvina su keturiais maþameèiais vaikais (Lionë Lapinskienë. Du patriotai // XXI am- þius, 2005, lapkrièio 30, p. 5). 1949 metais P. Bûtënas, kaip ir daugelis lietuviø pabëgëliø, emigravo á JAV, ásikûrë Niujorke. Dirbo laikraðtyje „Keleivis“, bendradarbiavo „Lietuvos enciklopedijos“ redakcijoje. Toliau tyri- nëjo lietuviø kalbos kirèiavimà, senàsias lietuviø etnines ribas. 1951 metais Lietuvoje þuvo jo brolis partizanas Julius Bûtënas. Apie brolio þûtá jam praneðë prel. M. Krupavièius savo laiðke su prieraðu „Graþu mirti uþ Tëvynæ“. Mirë Petras Bûtënas 1980 m. spalio 4 d. Bostone. Palaidotas Toronte. 1996 m. jo palaikai perlaidoti Panevëþyje.

317 6.2. PAGRINDINËS TAUTOTYROS SÀVOKOS

Dr. Juozo Girniaus nuomone, tautotyros sàvokø sistemoje pa- grindinës yra „tauta“ ir „valstybë“ ir jø vediniai „tautiðkumas“, „pilietiðkumas“. Taip pat – „kosmopolitizmas“, „internacionaliz- mas“, „nacionalizmas“, „nutautëjimas (nutautimas)“ (Girnius J. Tauta ir tautinë iðtikimybë. Èikaga, 1961). Tauta „yra bendruomenë, kurios nariai yra jungiami jø gimimu tautinëse ðeimose, kalba, bendru gyvenimo bûdu, paproèiais, kultûra“ (Girnius J., p. 39). Valstybë yra formali organizacija, sukurta specialiu tikslu. Vals- tybës tikslas – jos valdomoje teritorijoje palaikyti tvarkà ir vykdyti teisingumà, rûpintis visø jos gyventojø gerove ir garantuoti jø laisvæ (Ten pat). Visoms ðioms funkcijoms atlikti valstybë organizuoja valdþios aparatà. Taigi tauta yra prigimties, o valstybë – sutarties dalykas. Tautiðkumas yra prigimtinis, atsineðtas ið ðeimos gimstant, kartu su krauju ir tëvø genetiniais kodais. Jis yra unikalus. Tautiðku- mo dvasinë gyvybë – ið tautos kultûros ir kasdieninës kûrybos. Jo pamatas – tautos sàmonë. „Tautiðkumas ápareigoja bûti iðtiki- miems savajai tautai ir jos tradicijoms, rûpintis tautos grynumu, jos groþiu, meno savitumu ir visu kuo, kad bûtø iðsaugotas tautos savitumas, studijuojant jos istorijà, ginti Tautos sukurtà Nepri- klausomà Lietuvos valstybæ“ (Vincentas Rastenis). Pilietiðkumas yra suteiktas valstybës. Galima tapti bet kurios valstybës pilieèiu. Tai priklauso nuo tavo noro ir valios bei kantry- bës, jeigu reikia tenkinti tos valstybës reikalavimus pilietybei gauti. Tautinë sàmonë. Jà sudaro keletas svarbiausiø struktûriniø daliø. Tai – tautinis idealizmas, kuris pasireiðkia dviem bûdais: politiniu ir kultûriniu. Tautos idealas ir siekinys yra laisva tauta nepriklausomoje savo valstybëje. Tik valstybë gali suteikti tautai galimybæ

318 gyventi laisvai ir kurti savo tautos kultûrà. Normalioje, sveikoje valstybëje tai, kas nepriimtina tautai, nebus priimtina ir valstybei. Kitas tautinio idealizmo bruoþas yra susijæs su kûryba. J. G. Her- deris teigë: „Þmogaus minties tobulybë visuomet yra individuali ir tautiðka“. Tautinis patriotizmas. Kiekviena tauta sàmoninga tiek, kiek yra sàmoningi jos individai. Patriotizmas – tai meilë savo tautai, savo gimtinei, savo tautos tradicijoms ir paproèiams, dorovës ir kultûros vertybëms. J. Girnius patriotizmà vadino tautos ðirdimi ir dinamiðkiausia jëga, kuri tautos individus daro labai aktyvius ir kryptingus, kai jie siekia ágyvendinti savo tautos idealus. Neatsitiktinai sovietmeèiu gerai maitinti filosofai savo „iðmin- ties“ smaigalá kaip tik ir nukreipë á tautinio patriotizmo niekini- mà bei naikinimà. Vieniems tauta – tai stabas, o patriotas – tai idiotas, kitiems Lietuvos nepriklausomybë – tai istorinë klaida, tretiems Lietuvos nepriklausomybës architektas prof. Vytautas Landsbergis – tai didþiausias prieðas ir aðaka gerklëje. Dël to jis raudonøjø brigadø – tëvø ir ásûniø Seime ir Vyriausybëje yra ðmei- þiamas ir ujamas. Tam panaudojama þiniasklaida, ypaè angaþuo- ta televizija, dabar jau ir valdþios galia. Tautinë iðtikimybë. Teisingai suprastas patriotizmas reikalauja mylëti savo tautà todël, kad jinai yra sava ir kartu niekuo nepa- keièiama. Panaðiai kaip vaikas myli savo motinà, todël, kad jinai yra jo motina, sava, individuali, nepakeièiama. „Patriotizmas, sà- moningai pakeltas á moraliniø dorybiø laipsná, yra tikrai vertin- gas ir visiðkai patikimas Tautos ramstis. Tik per dorà kilsime kitø Lietuvos tautø akyse. „Tautinë iðtikimybë kaip moralinë problema atsiranda tada, kai Tautai iðkyla grësmë“(Vaclovas Jonuðka). Dabartinei Lietu- vai viena didþiausiø grësmiø yra demografinë. „Didelei tautai – tai ne problema, taèiau maþai, kuriai gresia iðnykimo pavojus (et- ninë mirtis) – tai didelë bëda... Tautinë iðtikimybë pasireiðkia kon- kreèiomis sàlygomis kaip elgesys savo Tautoje kritiðkais momen-

319 tais. Tautinë iðtikimybë neatskiriama nuo valstybës – „Tautos na- mø, – raðo tautotyrininkas Vaclovas Jonuðka. – Kai valstybingumui kyla pavojus, tai poþiûris á Tautos valstybingumo atkûrimà ir iðsaugojimà nusako iðtikimybës laipsná“ (Jonuðka V. Tautinë iðti- kimybë // Lietuvos aidas, 2003, birþelio 4, p. 5). Tautinë kultûra. Ji kartais vadinama dar ir tautos dvasia. Tau- tinë vienybë ir solidarumas grindþiami tautinës kultûros bendrumu. Kiekvienos tautos misija yra sukurti savità tautinæ kultûrà. Tuo savitumu ji yra ádomi pasauliui. Pasaulis tautos vertæ matuoja jos kultûros verte. Kultûra transformuoja tautos dvasià á tautos valià. Kaip iðlikti tautai su savo kultûra ir vertybiø sistema, kai prieð jà nukreipta zoologinë neapykanta tø, kuriems svetimos valstybës kul- tûra ir jos vertybës yra mielesnës negu ðimtmeèiais savo þemëje gyvenusios savo tautos? Tai didþiausia mûsø dienø problema. Nacionalizmas. J. Girniaus monografijoje „Tauta ir tautinë iðtikimybë“ jis turi aiðkiai apibrëþtà prasmæ. Tai sàvokai paaið- kinti autorius pasitelkë tautiná patriotizmà. Jo nuomone, „...Tau- tinis patriotizmas – tai protinga savo tautos meilë, vadovaujama doriniø principø ir tuo bûdu pakelta sàmoningai á moraliniø do- rybiø laipsná“, tuo tarpu nacionalizmas – tai patriotizmo karika- tûra, „neprotinga savo tautos meilë, iðkelianti tautybæ aukðèiau uþ dorà ir teisæ“ (Ten pat, p. 116). Patriotizmas savo tautai siekia moralinës ir dvasinës didybës, kurià jis gali pasiekti per kultûrà ir kûrybos laimëjimus, moraliná ir dvasiná tautos vertingumà, kuris remiasi jos nariø doriniu ir kultûriniu vertingumu. Nacionaliz- mas siekia materialinës ir fizinës galybës, kuri veda á imperializ- mà, kai tauta iðkeliama aukðèiau visko, kai ji pastatoma aukðèiau teisës ir doros. Antrojo pasaulinio karo ávykiai ir faðizmas tai pa- liudijo. S. Ðalkauskis já grieþtai pasmerkë taip: „...nuo doriniø prin- cipø atpalaiduotas nacionalizmas neða praþûtá savo paèiø tautoms... visi tie nacionalistai, ðovinistai, imperialistai, kurie no- rëtø pasilaikyti savo monopolijoje tikro patriotizmo vardà, ið tik- røjø yra ne tik þmonijos, bet ir savo tautos budeliai“. Ten pat

320 S. Ðalkauskis nacionalizmà vadina „kultûrinës destrukcijos veiks- niu“, stumianèiu tautà á kultûriná nuosmuká. „Maþøjø tautø didy- bë, – teigë jis, – remiasi ne iðorine galybe, o vidine jëga, jø kultûrine paþanga“ (Ðalkauskis S. // Þidinys, 1928, Nr. 5–6). Patriotizmas nuo nacionalizmo skiriasi dar ir savo poþiûriu á kitø tautø kultûrà. Nacionalizmas, iðkeldamas savo tautà virð tei- sës ir doros, niekina kitø tautø, ypaè nacionaliniø maþumø, kul- tûrà. Tikroji savo tautos meilë jokiu bûdu nesiejama su ðovinistine neapykanta kitoms tautoms, o atvirkðèiai, gerbia jø kultûrà ir tradicijas ir siekia savo kultûros laimëjimus integruoti á pasaulio kul- tûros lobynà. Kosmopolitizmas. Straipsnio pradþioje kalbëjome apie mark- sistiná kosmopolitizmà, aukðèiausià internacionalizmo pakopà. Dabar jau atsiranda nauji reiðkiniai ir naujos sàvokos – pirmiausia globalizmas, kilæs visø pirma ið ekonominio kosmopolitizmo. J. Girnius skiria dar vienà kosmopolitizmo rûðá. Jis tai vadina materialistiniu kosmopolitizmu, kuris nuvertina þmogaus ryðá su savo tauta ir gimtine principu „kur gerai, ten tëvynë“. Jo nuomone, ðis kosmopolitizmo principas nuvertina ne tik tautà ir kraðtà, bet ir patá þmogø degraduoja á gyvûnà. B. Paskalis, skausmingai susidûræs su ðia problema, raðë: „...þmogus nëra nei angelas, nei gyvulys: jam reikia vietos, nes nëra angelas, bet jis nëra savo vietai abejingas, nes nëra gyvulys“ (Cit. pagal J. Girniø. Ten pat, p. 129). Kraðtas – tai tautos namai, ðiam pastarajam þodþiui teikiant visà tà ðilumà, kuri supa gimtuosius namus. Tautai jos kraðtas yra tëvynë, kurioje ji susiformavo, gyvena ir augina vaikus. Neatsitik- tinai ið pradþiø tauta buvo vadinama tëvyne, lotyniðkai patria. Ðian- dien, kai tautos yra save „praregëjusios“, tëvynë yra daþnai vartojama kaip tautos sinonimas. O patriotizmo þodþiu, reiðkian- èiu tëvynës meilæ, faktiðkai iðreiðkiama savo tautos meilë, kuri apima ir tëvynës, ir gimtojo kraðto meilæ. Nutautëjimas. Gali bûti ávairiø nutautëjimo prieþasèiø. Daþniau- siai pasitaikanti – tai ryðiø su tëvyne nutraukimas: 1) dël tiesioginës

321 prievartos (taip atsitiko su ðimtais tûkstanèiø lietuviø naciø ir komunistinio genocido laikotarpiu); 2) dël materialiniø siekiø. Skaudus Lietuvos patyrimas parodë, kad tie, kurie paliko savo tëvynæ dël tiesioginës prievartos, iðliko Lietuvos patriotai, o tie, kurie iðvyko norëdami pagerinti savo ekonominæ situacijà – nutautëjo. Pastarieji jau gyvendami Lietuvoje buvo nutautëjæ. Tau- ta, jos kultûra, vertybës, idealai, jos likimas ir ateitis jiems niekada nerûpëjo, domino tik materialinë gerovë, bet Lietuvà jau pasiekia ðykðèios þinios, kad kai kurie ið naujosios bangos iðeiviø pradeda busti tautai. Pasiekæ atitinkamos gerovës, jie pradeda ilgëtis Lietuvos, „didvyriø þemës“, kuriai priklauso savo dvasia. Bunda istorinë savimonë. Kai kas ið jø jau pradeda mylëti savo tautà, laikyti Lietuvà savo istorine tëvyne. Kaip teigia J. Girnius: „Nesame Lietuvos netekæ, kol patys nesame jai miræ. Tikra prasme palikti Lietuvà – tai mirti jai, nutautëjus“ (Ten pat, p. 141). Nutautëjimas – dabar pats aktualiausias Lietuvai reiðkinys. Apibendrinant tai, kas pasakyta, galima teigti, kad tautiðku- mas yra tautos gyvybës pamatas, stiprinantis jos ðaknis tautinës kultûros versme, tautiniu idealizmu ir patriotizmu, individø dora ir moraline didybe. Nacionalizmas – lietuviø tautai svetima savybë, iðkelianti tautà virð doros ir teisës, siekiant jai materialiniø gërybiø ir imperialis- tiniø tikslø. Tautiðkumas ir nacionalizmas – nesuderinamos tautinës savimo- nës sàvokos kultûrine prasme. Tautinis intelektas tarsi medþio ðakos stiebiasi á saulæ ir pasaulio kultûrø kontekstà, nacionalistinis – á uþ- darumà, provincialià izoliacijà nuo kitø tautø kultûrø ir vertybiø. Tautiðkumà bûtina paþinti, „nes tautos dvasinis charakteris yra mus ápareigojanti tëvø testamentinë valia. Ir tiek bûsime savo tëvø verti, kiek ðità jø valià iðpildysime. O mumis galës didþiuotis tik tie, kurie jau po mûsø ateis. Bet vargas mums bûtø, jei tas testamentinis þodis, kurá mums perdavë tëvai, liktø mûsø vaikams neperduotas“ (Girnius J. Ten pat, p. 411).

322 6.3. TAUTINË SAVIMONË

„Tik laisva nepriklausoma tauta gali daugiau pri- sidëti ir prie kitø tautø, visos þmonijos paþangos. Iðsaugoti tautà ir jos savimonæ – svarbiausia. Jei valstybë þûsta, ji gali bûti atstatyta ið naujo. Jei þûsta tauta, tai þûsta amþinai. Yra þinoma apie stebuklus, kai atgyja miræs þmo- gus, bet mirusi Tauta neatgyja niekada. Daugiausia þmogus gali nuveikti, pasiekti didesnio tobulumo – tik stengdamasis suaugti su savo tauta, Tautos garbæ laikydamas savo garbe“. Vladas Putvinskis-Pûtvis

Savimonë – tai savo esmës, savybiø ir vaidmens supratimas. Sugráþome á Tautos namus, á savo Valstybæ. Vilniaus katedroje bazilikoje skamba giesmës, tarp jø ir Lietuvos himnas – Tautinë giesmë. Kaune atgijo Laisvës statula ir Vytauto Didþiojo paminklas, Vilniuje prisëdo vienintelis mûsø Valstybës karalius Min- daugas, á Vilniaus miestà, jo mûrus ir baþnyèias þvelgia Lietuvos Didysis kunigaikðtis Gediminas. Ðvyti Valdovø rûmai. Graþëja miestai ir kaimø sodybos. Naujomis spalvomis ðvyti miestø ir mies- teliø baþnyèios. Ðvenèiausiose Tautos vietose statomi kryþiai. At- siveria patys skaudþiausi rezistencijos ir tremèiø puslapiai. Lydimi Lietuvos himno garsø ir pridengti Lietuvos Trispalvëmis perlai- dojami þuvæ uþ Lietuvos laisvæ kovotojai ir kankiniai. Pradeda kalbëti Lietuvos istorija. Laimëjome didþiausià politinæ pergalæ – atgavome laisvæ ir nepriklausomybæ, apie kurià deðimtis metø buvo svajota bunkeriuose, kalëjimuose ir Sibiro gulaguose, mûsø basoje ir alkanoje vaikystëje bei jaunystëje. Laimëjome, nes mûsø tëvai, net ir mûsø karta turëjome stip- rià tautinæ savimonæ, suformuotà dar prieðkario tautinës mokyklos mokytojø.

323 1996 m. prof. Norberto Vëliaus iniciatyva organizuotoje konferencijoje „Etninë kultûra atkurtoje Lietuvos Respublikoje: pa- kilimas ar nuosmukis“ áþanginiame þodyje Profesorius akcentavo, kad tai, kà mes turime – senieji mitai, giesmës, dainos, liaudies paproèiai – nëra pakankamai apmàstyti, ávertinti. Noras suprasti save – tautos brandumo þenklas, kuris rodo, kad visuomenë pa- jëgi iðsaugoti tai, kas buvo puoselëta per ðimtmeèius (Mykolaity- të A. Lietuva – medis su pakirstom ðaknim? // Apþvalga, 1996, vasario 9–15, Nr. 6). Atgavæ Lietuvos nepriklausomybæ tikëjomis kurti savo tautos gerovæ ir kultûrà. Deja, 1992 m. komunistams laimëjus rinkimus ir 12 metø uzurpavus valdþià Lietuvoje, visos viltys þlugo. Per visas þiniasklaidos priemones ir ið aukðtø valdþios tribûnø jø vykdoma nutautinimo, krikðèioniðkosios kultûros slopinimo, doros ir moralës vertybiø bei ðeimos naikinimo, seksualiniø iðkrypi- mø – homoseksualumo ir pedofilijos, nomadizmo ir alkoholizmo skatinimo politika – davë savo vaisiø. Á Tautos kûnà áaugo piktþo- lës ir kaip pikèiausia vëþio forma já naikina. Tai komunistinio mentaliteto ir Europos sugedimo, plûstanèio didþiule srove ne tik ið Rusijos, bet ir ið visos Europos, padariniai, kuriuos reikia tyrinë- ti, aiðkinti jø esmæ ir átakà Tautos gyvenimui, jaunimui bei neutralizuoti. Lietuvos dailës akademijoje ilgokai dëstë ið Amerikos atvy- kæs dailininkas Zapkus. Jis ir „Lietuvos aide“ raðë apie nesupran- tamà lietuviø laikysenà Sibire. Paþiûrëjæs parodà apie tremtá jis nustëro, kodël ten nëra baisiø dalykø. Sako, iðgyvenimai buvo kaip Osvencime, o lietuviai pieðë berþelius, paukðtelius, gëles, etc. Jis tai laikë vos ne pasityèiojimu ið tremties. Beje, tremtiniø poezija irgi labai ðvelni, lyriðka. Kitam amerikieèiui, literatûros kritikui Rimvydui Ðilbajoriui tai pasirodë ádomus lietuviø mentaliteto reiðkinys, prieðingas þy- dø ir norvegø mentalitetui. Jo nuomone, „Kad tà perprastum, jog èia yra pati sielvarto gelmë, o ne pavirðutiniðkumas. Èia be-

324 veik kaip Samuelis Beketas, ið dalies. Absoliutaus pasaulio galo ramybë“ (Ðilbajoris R. Apie lietuviø mentalitetà, istorijà, ðvente- nybes / Uþraðë Sigitas Geda // Lietuvos aidas, 2003 spalio 17, p. 12). Tik kodël Lietuvoje tiek daug nerimo ir netikrumo? Kodël Tauta iðsivaikðèioja po pasaulá? Kodël tiek daug skurdo? Ir su- maiðties, nevilties, ir tragedijø? Kai prieð septyniolika metø ið Lietuvos iðëjo paskutinis oku- pantø kareiviø bûrys, Seimo narë Vilija Aleknaitë-Abramikienë viename ið dþiaugsmo mitingø kalbëjo: „Iðlydëjome paskutiná ru- sø kareivá. Lietuva tapo laisva ir nepriklausoma. Bet tai dar tik viena pergalë. Tikràjà ðvæsime tada, kai ið savo gyvenimo ir sielø iðvarysime paskutiná ðëtono kareivá“. Mums liko sunkiausia, daugiausia pastangø reikalaujanti kova su mûsø Tautà uþvaldþiusia ðëtono kariuomene – komunizmu, kagëbizmu, tinginyste, girtuok- lyste, godumu, pavydu, seksualiniu palaidumu, pareigos jausmo sunykimu... ir stipria penktàja kolona, ásirangiusia ne tik á visuomenæ, bet ir á aukðèiausias valdþios institucijas. Dar prieð ðimtmetá Vincas Kudirka pranaðiðkai numatë: „Jei teks jums kada maskoliø valdþia nusikratyti, turësite dar sunkes- næ kovà, kol savo juodøjø nenugalësite“. Tai jie, tie mûsø Tautos juodieji, – brazauskininkai, ðustauski- ninkai, borisovininkai, uspaskiniai ir jø ðutvës, iðvogæ visos tautos uþdirbtà turtà, susikûræ sau ir savo gentims bei partiniø klanams rojø Lietuvos þemëje, mus ubagais paleidæ ir jø ideologinis vainikas – Prezidento dekretas dël stribø bei KGB pareigûnø apdovanojimo ðventais lietuviø tautai Gedimino ordinais, valstybinëmis pensijomis, jø ilgametis valdymas jau nepriklausomoje Lietuvoje atvedë mus á paèios skurdþiausios Europos valstybës padëtá, pra- skolino, atëmë keliø visos tautos kartø ateitá. Tarsi aidas, atskriejæs ið ðimtmeèio toliø, viename ið Vasario 16-osios minëjimø á mûsø ðirdis pasibeldë prof. Vytauto Land- sbergio þodis apie ðiuolaikinæ dvasinæ mûsø visø, Lietuvos þmo- niø, nustumtø á visuomenës pakraðèius, bûklæ: „Ir svarbiausias

325 dalykas, kurá turbût jauèiame, gal pamàstome, o gal ir ne, kodël yra tiek siûlymø, patarimø nedaryti skirtumo tarp gërio ir blogio, neskirti, kur tvirta þemë, o kur liûnas, kur mûsø krantas, o kur pelkë ir klampynë. Neabejoju, kad mes iðliksime sugebantys tai atskirti: èia yra gëris, o èia – blogis, èia – tiesa, èia – melas, èia krantas, èia liûnas. O siûlymas nematyti skirtumo yra liûno balsas. Ir nors pats juodþiausias liûnas gali pasivadinti krantu, mes atskirsime, kas yra kas. Mus norëtø ásiurbti, norëtø, kad krantas susmegtø ir nugrimztø á tà liûnà; tada kas nors sakytø: ðtai kaip graþiai mes susivienijome“ (Landsbergis V. Kai sutarsime, joks liûnas neásiurbs // Lietuvos aidas, 2000, vasario 17, p. 5). Oligarchø valdþia stiprëja, liûno balsas kasdien vis garsesnis ir baisesnis, Tautos ir valdþios keliai iðsiskyrë ir tolydþio vis labiau tolsta vienas nuo kito, tauta verèiama beteisiais vergais; tûkstan- èiai renkasi ekonominæ tremtá kaip panacëjà nuo bado ir psicho- loginæ uþuovëjà nuo paniekinimo Tëvynëje. Liûnas Lietuvoje spjaudësi ir riaumojo ne kartà. Kaip raðë politikos apþvalgininkë Lina Peèeliûnienë, „Visi, kas protingo- mis akimis þiûrëjo Lietuvos televizijos filmà „Viktoras. Geras vaiz- delis“, turëjo puikià progà suprasti, jog tie patys rusiðkos kilmës pinigai ir rusiðkos rinkimø technologijos ið Rolando Pakso gru- puotës dabar dar stipriau permestos á Darbo partijà... Dabar vi- siðkai aiðku, kad V. Uspaskichas á Lietuvos þmones þiûri kaip á savo vergus, besimuðanèius dël numestos ledø porcijos, o Darbo partijà valdo pyrago ir lazdos principu. Klausimas tik vienas: kaip ilgai ðios partijos nariai pakæs savo vado patyèias, kaip ilgai uþ kàsná ið baimës lankstysis savo ðeimininkui. (Vienas Darbo partijos lyderiø europarlamentaras Arûnas Degutis V. Uspaskichà atvirai vadina „ðeimininku“) (Peèeliûnienë L. Girgþdanèiais ratais pirmyn // Valstieèiø laikraðtis, 2004, spalio 19, p. 6). Kaip matome, darbieèiai – baudþiauninkai tvirti. Daug metø atlaikë. Ir vis dar laikosi. Kol lietuviø tauta miega, kietai ámigusi abejingumo ir raudonmiegio letargu. O „ðeimininkai“ ðeimininkauja Lietuvoje.

326 Dabar jau tvarkosi Vilniaus ir Kauno savivaldybëse. Mat ðeimi- ninko uþpakalis gali likti be këdës. Vladas Putvinskis-Pûtvis dar praëjusio ðimtmeèio pradþioje raðë: „Tautos mirties prieþastis visuomet buvo vidaus liga. Ið jø baisiausia yra vergija. Ið visø vergijø baisiausia yra ta, á kurià einama laisvu noru, nes ið priverstinës vergijos galima iðsivaduoti, o ið laisvu noru prisiimtos – sunkiau iðtrûkti, kadangi trûksta dvasios pasiryþimo ir jëgø“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir pasi- rinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 259). Pirmasis þingsnis á tautos mirtá – savimonës praradimas. Jà praradæs þmogus netenka dvasinio inkaro, yra blaðkomas pasaulio vëjø ir galiûnø kaip dykumos augalas be ðaknø. Kitame straipsnyje V. Landsbergis raðë: „Mums reikia tvirto dorovinio susivienijimo, pagrásto vertybëmis, idealais. Brangin- kime Lietuvos idealà. Niekada jo nesupainiokime su kasdienybe, su nepasisekimais, su klaidomis, kuriø yra mûsø statybos kelyje...“ Sociologë M. Èesnavièiûtë teigia, kad praradus tautinæ savi- monæ prarandami ir dorovës pradai, savoji vertë. Todël apsisprendimas dël tautinio identiteto reikalauja sàmoningo apsisprendimo ir nemaþai pastangø. Pagrindiniais tautos bruoþais ji laiko savo bendruomenæ, bendrà kalbà, bendrus paproèius, tradicijas, ben- drà istorijà ir savo kultûrà. Kiekviena tauta turi savo vertybes, gyvenimo nuostatas ir tarpusavio bendravimo bûdus. Jaunimui mokyklose turëtø bûti diegiamos tautos tradicijos, dorovës principai, savo Tautos ir Tëvynës meilë, þmogaus vertës ir jo gyvenimo prasmës suvokimas, teisë á laisvæ ir pagarba kitø tautø laisvei. Tautybë ir tautiðkumas yra ágimtos savybës, bet jos turi augti, plëstis ir tvirtëti kiekviename individe. Tautiðkumas yra þmogaus ta- patybës þenklas, jis yra vertybë, kurià reikia gerbti ir branginti. Tau- tinës tapatybës perdavimas ið kartos á kartà yra neiðvengiamai susijæs su epochø, jø politiniø, socialiniø ir ekonominiø vertybiø kaita. Kaip teigia straipsnio autorë, dabar poþiûris á vertybes yra smarkiai pasikeitæs. Sumaterialëjusi, vartotojiðka visuomenë

327 traukiasi ið amþinøjø vertybiø lauko, eina á turto, pinigø, moder- numø ganyklas. Naujausios komunikacijø technologijos, globalizacijos procesai, miðrios vedybos su kitatauèiais daro praþûtingà átakà tautiðkumui. „Globalizacija yra procesas be turinio, – raðo sociologë. – Turinys glûdi tautinëje ir asmeninëje tapatybëje. Bet tam turiniui iðlaikyti reikia asmeniniø nuoðirdþiø pastangø, reikia tarpusavio bendravimo, iðtikimybës savo vertybëms ir gyvenimo moraliniams principams“ (Èesnavièiûtë M. Ar iðlaikysime savo tautiðkumà // Lietuvos aidas, 2005, birþelio 13, p. 1, 3). Atkûrus Lietuvoje nepriklausomybæ prasidëjo tautinis atgimimas, bet jis greitai iðblëso, nes visiems buvo svarbûs ekonominiai ir socialiniai dalykai, kova uþ bûvá, uþ fiziná iðlikimà. Prasidëjo emigracija, o kartu ir „smegenø nutekëjimas“. Gabûs ir labiausiai iðsilavinæ pasirodë esantys labiau reikalingi ir vertinami svetur negu Lietuvoje. Visuotinai pripaþástama, kad mûsø valstybë po 500 metø ne- bûties, tautai visus tuos ðimtmeèius bûnant svetimøjø baudþiau- ninke, 1918 ir 1990 m. buvo atkurta tik su tautinës valstybës vëliava. Prieðkario Lietuvoje iðugdytas aukðtas tautinës savimo- nës lygis, puoselëtas paslapèiomis ir sovietinës okupacijos metais, ið pradþiø kaip besikalanti þolë pro storà okupacinio reþimo, vykdþiusio tautos fiziná ir dvasiná genocidà, gelþbetonio dangà, vëliau – jau dràsiau ir galiausiai beveik atvirai padëjo tautai iðlai- kyti gimtàjà kalbà, tradicijas, paproèius, etninæ kultûrà. Ðios ver- tybës buvo perduotos ið kartos á kartà. Svarbø vaidmená iðsaugant tautinæ savimonæ atliko Baþnyèia, pogrindinë spauda, uþsienio lietuviø veikla ir okupuotos Lietuvos kultûrinis gyvenimas – poezija, literatûra, dainø ir kitos tautinës ðventës. Visiðkai pritariu sociologës tvirtinimui: „Tautinë tapatybë ið tiesø priklauso þmogaus protui, dvasiai ir jo jausmams. Jie ir turi puose- lëti tautiðkumà. Tik taip já iðlaikysime, tik taip atremsime globalizacijos grësmes, tik taip parodysime pavyzdá kitoms tautoms ir galësime didþiuotis, jog esame lietuviai“ (Èesnavièiûtë M. Ten pat).

328 Marius Kundrotas savo knygoje „Tauta amþiø kelyje“ (V., 2009) raðo: „Tauta – tai ne ðiaip elektoratas, kurio balsas tampa svarbus tiktai per rinkimus. Tauta – tai sàmoninga, turinti savi- monæ bendruomenë. Savimonës neámanoma sukurti, jà galima tik paþadinti. Kaþkada tai darë dr. Jonas Basanavièius, dr. Vin- cas Kudirka ir Vilhelmas Storosta-Vydûnas. Ne visi jie sulaukë savo darbo vaisiø. Taèiau be jø Lietuva galëjo taip ir neprabusti. Ðie pavyzdþiai ákvepia ir verèia susimàstyti: ar viskà padarëme, kas nuo mûsø priklauso?“ Minimo straipsnio autorë Aurelija Mykolaitytë su ðirdgëla ra- ðo: „Mums dar labai stinga tautinës savimonës: mes dar neþino- me, kas esame, ir uþtat nesugebame tø didþiuliø ið praeities turtø iðsaugoti. Ar ne todël Lietuva ið galingos valstybës susitraukë á kumðtelá, nes buvo labai lengvai pasiduota svetimøjø átakai, ne- suvokiant savo tautinës tapatybës. Taip nuëjo á istorijos uþmarðtá daugybë baltiðkø þemiø. Ar mums ið tikrøjø jau negresia prûsø likimas? Ar mes nesame tauta su pakirstom ðaknim?“ (Ten pat).

6.4. TAUTINIS MENTALITETAS

Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, tautinis mentalitetas ir inteligentijos vaidmens istorijoje tema ágijo naujà skambëjimà. Ji iðsiverþë uþ filosofijos mokslo kompetencijos ribø, tapo daugelio mokslo ðakø atstovø analizës objektu ir dabar jaudina mokslinin- kø bei menininkø protus, dëmesys jai kasmet didëja. Gera pradþia buvo Vilniuje 1989 metais surengta konferencija, skirta tautiðkumo problemoms, ir ypaè ðios konferencijos prane- ðimø rinkinys „Tautinis mentalitetas“, iðleistas Vilniuje tais pa- èiais metais. Vëliau pasirodë ðiai temai skirtos arba su ja susijusios R. Gri- go monografijos „Lietuva nepriklausomybës kelyje“ (1991), „Pra- laimëjæs Kainas“ (1991), „Tautos savigyna“ (1993) ir „Tautos

329 likimas“ (1995), Lilijanos Astros ir Broniaus Kuzmicko knyga „Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimonë“ (1996). Taèiau ðios monografijos temos neiðsëmë – atsiranda vis naujø darbø ir naujø pamàstymø, rodanèiø, kad tema aktuali ir ádomi skaitytojams. Tautinis mentalitetas, pagal R. Grigà – tai tautai bûdinga galvosena, gyvensena, saviraiðkos, savitaigos bûdai (Tautinis mentalitetas. V., 1989, p. 6). Tauta tampa savimi pirmiausia savo mentaliteto dëka. Svarbiausias Tautos mentaliteto ugdymo uþdavinys yra þadinti jos atsakomybæ uþ savàjà egzistencijà. Didþiausia atsakomybë ðia- me procese tenka mokslininkams, menininkams ir visai inteligentijai, formuojanèiai tautiná mentalitetà. Pirmasis, istoriðkai pradëjæs domëtis lietuviø tautos mentalitetu (nors taip dar ir nevadino), buvo vokieèiø istorikas C. P. Heils- bergas, daug kartø lankæsis Lietuvoje. Jis lietuvius apibûdino taip: „Lietuvis yra vidutinio vaiðingumo, tauriai galvojàs, filantropas, narsus […]. Jis patenkintas savo esama buitimi, myli tëviðkæ, nemëgs- ta gausiø susirinkimø, draugysèiø su svetimais […]. Jis gerbia savo tëvø tikybà, nors dar nëra visai laisvas ir nuo prietarø; ðvietimo srityje yra paþangus […], tvirtas, pastovus, nebijo sunkumø. Lietu- vis ið prigimties yra paslaugus, skolina be palûkanø ir nekenèia suk- èiavimo“ (Heilsbergas C. P. Litauisch – Deutsches uns Deutsch – Litauisches Weltberichte Buch. C.9. – Millecke, 1800). Simonas Daukantas, „Bûde senovës lietuviø, kalnënø ir þe- maièiø“ apraðæs senovës lietuviø politinæ santvarkà, paproèius, teigia lietuviø „dievobaimingumà nuo gimimo“, pratinimàsi nuo maþø dienø kariauti su prieðais, kovoti uþ savo laisvæ. Kaip teigia S. Þukas, „Bûdas senovës lietuviø, kalnënø ir þemaièiø“ tapo viena pirmøjø knygø, caro valdþios áraðytø á draudþiamos literatûros sàraðà (Þukas S. Simonas Daukantas. V., 1988, 182 p.). Baudþiavos ávedimà Lietuvoje Simonas Daukantas laikë pra- þûtingu lietuviø tautai. 1845 m. vasario 24 d. laiðke T. Narbutui jis raðë, kad lenkai mums atneðë valdþios oligarchijà ir valstieèiø

330 luomo vergijà, ûkiná nuosmuká, ponø ir valstieèiø moraliná degrada- vimà. Valstieèiai, skirtingai nuo senovës lietuviø – karingø ir dorø, – ágijo baudþiauninko mentalitetà „verkti ir […] guostis priespaudo- mis ir neteisybëmis“, o ponai tapo iðtvirkæ ir ðykðtûs, nesirûpinantys savo kraðto þmoniø gerove ir kraðto prestiþu (Ten pat). Danijos keliautojas ir istorikas Age Meyeris Benedictsenas savo 1985 metais iðleistoje knygoje „Lietuva. Bundanti tauta“ (knyga iðversta ir iðleista Lietuvoje 1994 m.) apie lietuviø tautà XIX amþiaus pabaigoje raðë taip: „Ði valstieèiø tauta, kurios vos septintadalis moka skaityti ir raðyti, pradeda suvokti, jog ji vis dëlto yra tauta, turinti kraðtà ir kalbà, kurias reikia mylëti […]. Rodos, kad ðydas, ðimtmeèius gaubæs ir vos nepasmaugæs lietu- viø tautos, buvo sunaikintas karo ir smurto, ðimtø tûkstanèiø þmo- niø kanèios ir karèios tremties, ir dabar ði tauta su savo senomis teisëmis ir jaunatviðka energija iðvydo auðrà […], kuri pranaðauja naujà dienà […]. […] laisva tauta laisvoje þemëje“ (Benedic- tsen A. M., 1994). Mokslininko nuomone, patriotizmas yra lietuviø tautos mentaliteto pagrindas, tiesiantis Lietuvai kelià á pasaulio tautø ben- drijà. „Taèiau ne vienas, stebëjæs ðios tautos kovà kelis pastaruosius deðimtmeèius, susipaþinæs su ankstesniø kartø padëtimi ir dabartine situacija, neabejoja, kad tai viena ið tautø, kurios þodis skam- bës daugiabalsiame tautø bûryje, kuris po tamsos metø sukurs naujàjà erà“, – taip raðë mokslininkas apie Lietuvos ateitá prieð ðimtà metø tarsi ðiandien (Benedictsen A. M. Lietuva. Bundanti tauta. V., 1994, p. 17–18). Apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos tautos mentalitetà raðë prel. J. Prunskis. Savo sudarytoje ir redaguotoje knygoje „Ma- no pasaulëþiûra“ (1958) apibendrinæs 68 ávairiø paþiûrø ir profe- sijø iðeivijos lietuviø – mokslininkø, raðytojø, gydytojø, þurnalistø, mokytojø ir kitø – uþpildytas anketas apie lietuviø tautà, jos vietà ir savitumà pasaulyje, kaip svarbiausius to meto lietuvio mentaliteto bruoþus ávardijo gilø religingumà, jo pagrindu sukurtà

331 aukðtà moralæ ir dorovingumà, tautiðkumà, grindþiamà dvasine kultûra, ir iðskirtiná lietuviø geraðirdiðkumà (Prunskis J., 1958). Iðeivijos lietuviams visada grësë ir tebegresia nutautëjimo pavojai. Vienas ið minëtos knygos autoriø (P. Naujokaitis) mano: „Niekas þmogaus dvasios taip nenuskurdina, kaip nutautimas – atitrûkimas nuo savo tautos kultûrinio paveldëjimo. Kosmopoli- tizmo ir internacionalizmo idëja yra tikroji dvasios elgetos sesuo. Jei kraujo balsas turi þmogui tam tikros reikðmës biologine prasme, tai tautos dvasios balsas yra paveldëjimas visø tø dvasios lo- biø, kuriuos sukûrë kartø kartos per praëjusius amþius. Kiekviena kultûra ir kiekviena kûryba savo esmëje yra tautinë“ (Naujokai- tis P. Mano pasaulëþiûra. Èikaga, 1958, p. 221–222). Per iðeivijos lietuviø mintis apie tautà atsiskleidþia ir jø paèiø dvasinis portretas, jø noras tarnauti Dievui, tautai ir lietuviðku- mo talkai pasaulyje, kraunant tokius turtus, „kuriø nei kandys, nei rûdys neëda“ (Babickas P. Ten pat, p. 19), t.y. siekiant palikti „ateities kartoms ne savo mirties testamentà, bet ateities lietuvio gyvybei palaikyti bûtinas lietuviðkosios dvasios kultûrines vertybes“ (Prunskis J. Ten pat, p. 124). Viktoras Alekna straipsnyje „Savitumas ir tapatumas“ apra- ðo tautinio mentaliteto naikinimà sovietmeèiu (XXI amþius, 2001, rugsëjo 22). Lietuvà okupavus rusams, pirmiausia buvo iðþudyti, nukan- kinti ir iðtremti á Sibiro gulagus ðviesiausi, doriausi, labiausiai ið- silavinæ Lietuvos þmonës, tautos patriotai. Tauta neteko beveik 40 proc. savo ðviesiausiø þmoniø. Pradëtas priverstinis rusø kalbos mokymas jau darþelyje. Norint gauti aukðtosios mokyklos di- plomà ar apginti daktaro disertacijà, taip pat reikëjo mokytis rusø kalbos. Per rusiðkus vadovëlius buvo diegiamas komunistinis po- þiûris á pasaulá. Tautos savitumas buvo smukdomas sovietiniais filmais, teatru, raðtijos kûriniais, muzika, dailës kûryba – viskà vienodino, „viskà tempë ant sovietinio kurpalio“ (Alekna V., 2001). Lietuviðka literatûra, net ir mokslinë, paraðyta iki sovietmeèio, bu-

332 vo sunaikinta. Vien tik per 1940–1941 metus, vykdant A. Venclo- vos dekretà, buvo sunaikinta 7 343 683 egz. Sunaikintø knygø sà- raðuose – Marijos Peèkauskaitës (Ðatrijos Raganos), Bernardo Brazdþionio, K. Inèiûros, J. Ereto, S. Ðalkauskio, A. Maceinos, V. Èepinskio, Vaclovo ir Viktoro Birþiðkø, netgi L. Tolstojaus ir A. Èechovo knygos (Sinkevièius K. Uþdrausti autoriai ir leidiniai. V., 1994, p. 171). Sovietinë cenzûra gyvavo visà penkiasdeðimtmetá – iki pat 1998 metø, kai sovietinës imperijos pamatai pradëjo irti. Tauta buvo pasmerkta istorinës atminties mirèiai. Kaip teigia filosofas R. Grigas, svarbiausias sovietinio reþimo „laimëjimas“ – „paþeistas þmogaus socialumas, suniekinta jo dvasia, sunykusi at- sakomybë ir masinë tautos alkoholizacija. Ið to laikotarpio lietuviai, ypaè jaunesnioji, jau bolðevizmo sàlygomis gimusi ir brendusi karta, paveldëjo dabar jau laisvos Lietuvos sàlygomis iðryðkëju- sius dar ir mankurtizmo (individo atsiribojimo nuo praeities, të- vø, proseneliø kultûros) ir neonomadizmo („man nesvarbu, kur gyventi – svarbu, kad galiu gyventi gerai“, „po manæs – nors ir tvanas“) bruoþus“ (Grigas R. Tautos likimas. V., 1995, p. 113). Homo sovieticus per dvi lietuviø generacijas buvo iðugdytas þmo- gus be doros, be sàþinës, be garbës jausmo, be pareigos Tëvynei. Jo gyvenimo tikslas – gardaus valgio ðaukðtas ir virðininkø malonë. Aleksandra Ashborne straipsnyje „Homo sovieticus: posovieti- në Lietuva“ su giliu liûdesiu kalba apie lietuviø dvasiná degradavi- mà okupacijos metais. Etalonine homo sovieticus charakteristika ji pasirinko Michailo Gorbaèiovo pateiktà sovietinio þmogaus cha- rakteristikà – pravaikðtininkas, tinginys, melagis, vagiðius, girtuok- lis ir visoks kitoks niekadëjas (Ashborne A. Homo Sovieticus and postsoviet Lithuania // Lithuanian Papers (Australija), 2000, V. 14, p. 49–55). 2000 m. gráþus á Seimà komunistams ir jø tikriesiems ásûniams liberalams bei socialliberalams, tautos dvasinis genocidas ágijo naujà pagreitá – ástatymais áteisinta masinë alkoholizacija, alkoholio girdyklos pradeda dirbti visà parà, netgi sanatorijose áteisinti

333 loðimo namai, naikinama dorovë, kaip ir sovietmeèiu, panaikintos kunigø, skleidþianèiø teisingumo, dorovës ir dvasios atgimimo ðvie- sà, socialinës garantijos, þiniasklaidà uþtvindë paties premjero ir jo superaktyvaus homo sovietiko A. Juozaièio bei jø pakalikø kelia- mos raudonosios nostalgijos bangos – ak, kaip saldu buvo soviet- meèiu, kai jie buvo okupantø durtuvais ramstomi karaliai, o visa tauta – paklusnûs, bijantys sovietinio „kagëbë“ vergai. Filosofo B. Kuzmicko nuomone, esmingiausias homo sovieticus bruoþas ir paradoksas yra tai, kad „Komunizmas suformavo þmogø, kuris yra materialiai nuskurdintas, bet jau nemato savo skurdo, nes visi yra sulyginti skurde, kuris yra visiðkai priklauso- mas, bet priima priklausomybæ, net palaiko tuos, kurie já nuskur- dino ir supanèiojo, mielai leidþiasi manipuliuojamas, patikliai priima melà“ (Kuzmickas B. Ðiuolaikinë lietuviø tautinë savimo- në. V., 1996, p. 34). Kaip tik to ir siekia juozaièiai, jokubënai, bra- zauskai ir kt. Lietuvos nepriklausomybës prieðauðryje, audringø 1989 me- tø Lietuvos atgimimo dienø sûkuryje, minëtoje konferencijoje „Tautinis mentalitetas“ R. Ozolas praneðime „Ðiandieninis Lie- tuvos tautinis atgimimas“ raðë: „[…] O mums jau nebepatogu argumentuoti tà banalia tapu- sià tiesà, kad visi ekonominiai, socialiniai ir politiniai pakitimai, kaip pozityvûs vyksmai, galimi tik tautos subjekto vykdomi… […] Jeigu pertvarka nori bûti tikras dalykas, ji negali vykti ne tautinës raiðkos forma. Prieðingu atveju viskas liks eiliniu lozungu ir eiline politine kampanija... […] Taèiau visø tø judëjimø rezultatas tegali bûti vienas – sa- varankiðkø nacionaliniø valstybiø sukûrimas“ (Ozolas R. Tauti- nis mentalitetas. V., 1989). Panaðios mintys skambëjo ir Lietuvos kultûros kongrese 1991 m. Justinas Marcinkevièius, tarsi pratæsdamas R. Ozolo min- tá, tada kalbëjo: „Laisvës ir nepriklausomybës sparnai iðsisklei- dþia tiktai kultûros danguje. Mums reikia jo aukðto ir gilaus, kad

334 po ðitiekos metø galëtume atsitiesti, pakilti visu ûgiu ir iðdrásti paþvelgti á akis ir þmogui, ir Dievui“ (Marcinkevièius J. Lietuvos kultûros kongresas. V., 1991, p. 6). Tiek buvo svajota, tiek buvo planuota, norëta „sugràþinti tei- singà poþiûrá á etninæ kultûrà kaip á bendraþmogiðkøjø ir tautiniø vertybiø visumà, mûsø tautinës kultûros pamatà“ (Vëlius N. Ten pat, p. 26). Tokios idëjos sklandë ore Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, labai sunkiais politinës ir ekonominës blokados metais, kai dar nebuvo iðvesta okupacinë kariuomenë, siautëjo omonininkai, buvo þudomi þmonës ir kiekvienà dienà grësë pavojus prarasti ne- priklausomybæ. Bet buvo nuþymëtas kelias – stiprinti tautinæ kultûrà ir tauti- ná mentalitetà. Tik kas ið to iðëjo? Kai Lietuva tapo visiðkai laisva ir nepriklausoma ir rodës, kad turëtø suklestëti kultûra bei menas, nes þmonës tapo laisvi ir ne- varþomi, Lietuvoje prasidëjo keisti, protu nesuvokiami dalykai. Tarsi kaþkas bûtø pravëræs pragaro vartus ir iðleidæs visus bai- siausius demonus. „Iðmuðë barbaro valanda!“ – taip situacijà apibûdina Arvy- das Ðliogeris. „Prasidëjo chamo epocha!“ – jam antrino dramaturgë Graþina Mareckaitë. Jà autorë charakterizavo remdamasi Mereþkovskio-Ga- launës þodþiais: „[…] jis (chamas – G. M.) iðtiesë neðvarius nagus prie ðvenèiausiø tautos sielos paslapèiø: literatûros, meno, teatro, kritikos. Chamas nieko nekuria. Jis tik griauna. Griauna vardan savo kûrybinio nupuolimo“. […] gërá jis pavadino blogiu, blogá – gëriu, jis iðbraukë ir trumpina þodynà, nes þodþiai „sàþinë“, „garbë“, „vul- garumas“, „niekðybë“ jam visiðkai nieko nereiðkia, tëra tik kalbinis balastas“ (Mareckaitë G. Gyvenimo teatras. V., 2001, p. 148). Chamui nëra nieko ðventa. Netgi vaikø sielos jam – tik nuodi- jimo objektas. Straipsnyje „Tai tau mergelë!“ autorë apraðo áspû- dþius ið spektaklio vaikams „Vilniaus mergelë“, kur „þudymas,

335 þudymas, þudymas“, „galvos kaip kopûstai ritasi prieð trimetukø, keturmetukø akeles, o „mergelë“ balta skepeta valo nuo kirvio aðmenø „kraujà“ (p. 121). Autorë stebisi: „Gal ðitaip maþyliai pra- tinami prie „realybës“? O gal tiesiog dëdës ir tetos savo pasàmo- nës demonus stengiasi suvaryti á vaikø sielas?“ Chamai okupavo beveik visus TV komercinius kanalus, bjau- rojasi, keikiasi, tyèiodamiesi ið to, kas ðventa, neðvankauja kiek tik ástengia. Per televizijà, radijà, spaudoje, estrados renginiuose, teatre, literatûroje apstu bjaurasties, þodþiø, vietoj kuriø raðte dëdavome daugtaðkius, o kalboje darydavome pauzes, neðvan- kiø anekdotø ir vaizdø, kuriø autoriø ir atlikëjø intelektas ir padorumas aukðèiau juosmens pakilti neástengia. Atrodo, kad Lietuvà uþplûdo ir siaubia nauja neregëta dviko- jø padermë – chamai: þiniasklaidoje, teatre, literatûroje, politikoje. Dar tarpukario Lietuvoje Vladas Putvinskis-Pûtvis raðë: „Chamas yra þemiausias pasaulio padaras. Chamas yra bjaures- nis, ðlykðtesnis uþ piktadará. Su piktadariu yra lengviau kovoti ir lengviau já izoliuoti. Chamas viskà subjaurina, sutepa, suterðia, paþemina, pagadina prie ko tik prisilieèia […]. Chamas yra dvasios iðdaras […]. Ðtai dël ko taip sunku susitvarkyti kraðtams, kurie po ilgø vergijos metø ágijo laisvæ“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973). Lietuvoje chamo mentalitetas remiasi kalëjimø „kultûra“. Ji Lietuvoje gerbiama ir aukðtinama. „Lietuvos ryto“ pirmuosiuose puslapiuose puikuojasi recidyvistø, keliskart þmogþudþiø nuotraukos, prieð TV laidà „Paskutinë kryþkelë“ liejasi kraujo upelis, ro- domi lavonai, ekrane puikuojasi þmogþudys uþ grotø. Èia vël norisi pakartoti teatrologës G. Mareckaitës þodþius, ar tik to laikraðèio ir TV laidos savininkas ir autoriai nevaro savo pasàmonës demonø á Lietuvos þmoniø sàmonæ? Ar jie nëra atsakingi uþ nusikalstamumo didëjimà Lietuvoje? O gal chamo „kultûra“ – raudonosios nostalgijos sudëtinë dalis – plëtojama kryptingai ir sàmoningai? 2004 m.

336 6.5. NUTAUTËJIMAS

Nutautëjimas – tai viena didþiausiø mûsø ir visø tautø nelai- miø. Kartu tai ir viena svarbiausiø teoriniø tautotyros sàvokø bei problemø. Jà iðsprendus teoriðkai, gal pradëtø taisytis reikalai ir praktiniame tautø gyvenime. Tautotyros teorijoje ði sàvoka nedalomai susijusi su pamati- nëmis jos sàvokomis: tauta, valstybë, tautiðkumas, nacionalizmas, pilietiðkumas, tautinë sàmonë, tautinis patriotizmas, tautinë kul- tûra, tautinis mentalitetas, tautos moralë ir pan. Kaip jau raðëme, tautiðkumo pamatas yra tautos sàmonë – tautinis idealizmas: politinis, kultûrinis ir tautinis patriotizmas. Kai tautos sàmonë prarandama – nutautëjama. Ne ið karto, laipsniðkai, kaip ir visomis kitomis ligomis sergant, prarandant vienà po kitos ir kitas tautinës sàmonës dalis – gimtàjà kalbà, kultûros savitumà, tradicijas, paproèius, uþmirðtant savo tautos istorijà, prarandant tautinæ savigarbà, giminystës ryðius, kuriant miðrià ðeimà (Voverienë O. Tautos ir valstybës iðlikimo pamati- nës vertybës // Lietuvos aidas, 2004, sausio 14, p. 9). Nutautëjama, kai tautinëms vertybëms tampa abejinga, kaip dabar Lietuvoje, ðeima, mokykla, þiniasklaida, t.y. tos struktûros, kuriø svarbiausias uþdavinys turëtø bûti tautiðkumo ir jo savitumo ugdymas. Dabartinës lietuviø kalbos þodynas taip ir aiðkina: nutautëti, nutausti – tai netekti savo tautiniø ypatybiø, asimiliuotis. Teoriðkai iðeivijos lietuviams visada daugiau negu mums, gyvenantiems Lietuvoje, grësë ir tebegresia greitesnio nutautëjimo pavojus. Prel. Juozo Prunskio sudarytoje knygoje „Mano pasaulëþiû- ra“ vienas knygos autoriø P. Naujokaitis, jausdamas tà grësmæ, susirûpinæs ieðkojo jos prieþasèiø, tikëdamasis, kad jas ávardijæs pristabdys tà procesà tarp antrosios iðeiviø bangos lietuviø, dar 1958 metais raðë: „Niekas þmogaus dvasios taip nenuskurdina,

337 kaip nutautimas – atitrûkimas nuo savo kultûrinio paveldëjimo. Kosmopolitizmo ir internacionalizmo idëja yra tikroji dvasios elgetos sesuo. Jei kraujo balsas turi þmogui tam tikros reikðmës biologine prasme, tai tautos dvasios balsas yra paveldëjimas tø dvasios lobiø, kuriuos sukûrë kartø kartos per praëjusius amþius. Kiekviena kultûra ir kiekviena kûryba savo esme yra tautiðka“ (Naujokaitis P. Mano pasaulëþiûra. Èikaga, 1958, p. 221–222). Kada atitrûkstama nuo savo tautos dvasios – jos kultûros? Filosofas J. Girnius kaip vienà pagrindiniø prieþasèiø ávardi- jo ryðiø su savo Tëvyne nutraukimà: 1) dël politiniø sàlygø – tie- sioginës prievartos, okupacijos, genocido, tremties; 2) dël materialiniø siekiø. Jis nustatë, kad tie tautieèiai, kurie paliko Tëvynæ dël tiesio- ginës prievartos, neprarado tautinës sàmonës, patriotizmo ir ið- eivijoje, ribodami savo materialinius poreikius, savo kûrybiniu darbu toliau plëtojo lietuviø kultûrà, studijavo, leido laikraðèius, organizavo sekmadienines lietuviukø mokyklas, kûrë jiems va- dovëlius, raðë ir leido knygas, stengësi ir iðeivijoje iðsaugoti lietu- viðkà dvasià. Tie, kurie iðvyko ieðkodami materialinës naudos, prarado savo tautinæ savimonæ, asimiliavosi, jø vaikai ir vaikaièiai, nors ir pakankamai turtingi, jau nebeturi tautinës savigarbos, neþino Lie- tuvos istorijos, jos tradicijø, paproèiø, liko be genetiniø ðaknø ir Tëvynës, neþino, kad jos – Lietuvoje. Stebint tautieèius Lietuvoje ðiandien jau dràsiai galima teigti, kad èia pagrindinë nutautëjimo prieþastis yra valstietiðkas bau- dþiavinis mentalitetas ir sumaterialëjimas, begalinis turto troðki- mas bei gobðumas. Nutautëjimas – tai vienos tautybës kultûros vertybiø pakeitimas kitomis. Tipiðkas pavyzdys – jauni þmonës, kurie dar vaikys- tëje tëvø buvo atskirti nuo savo tautinës aplinkos. Tai, kà jie gavo tëvø namuose, svetimame kraðte nesunkiai uþgoþia to kraðto pa- grindinës tradicijos, paproèiai, kultûra.

338 Kaip raðo J. Girnius, svetima mokykla jiems perduoda to krað- to vertybes, svetimøjø ðventës virpina ðirdá, svetimoje kariuome- nëje jis rengiamas ginti svetimà kraðtà. Tai, kas svetima, jam darosi savastimi, o savo tautos vertybës pamirðtamos, darosi tolimos ir nereikðmingos. Áaugæs á svetimà tautà, toks þmogus jau niekada nekentës ir nekovos dël savo tëvø tautos, jam ji svetima (Gir- nius J. Tauta ir tautinë iðtikimybë. Èikaga, 1961, p. 312–317). Su ðirdgëla daug metø stebiu vienà Seimo nará, garbingos in- teligentø, 1941 metø tremtiniø ðeimos vaikà. Ta ðeima prie Lap- tevø jûros iðkentë baisiausias kanèias, Dalios Grinkevièiûtës apraðytas jos knygoje „Lietuviai prie Laptevø jûros“ (Amþino áðalo þemëje. V., 1989, p. 20–45). Jø vaikas, gimæs jau ten, ðiaurëje, tapo svetimos tautos, svetimos valstybës ir tos valstybës Lietuvai prievarta primestos komu- nistinës ideologijos reiðkëju mûsø nepriklausomos Lietuvos Seime, savo draugais ir bendraþygiais pasirinko komunistus, nau- dodamasis valdþia kartu su jais griovë, naikino atkurtos jaunos nepriklausomos Lietuvos valstybës pamatus, kartu su komunistais tempë Lietuvà á jo Tëvynæ pavergusios, treèdalá tautos iðnai- kinusios ir tëvams tiek skausmo suteikusios Rusijos glëbá. Tai, ko gero, pats átikinamiausias chrestomatinis nutautëjimo pavyzdys, turintis patekti á visas mokymo priemones ir vadovëlius. Aèiû Dievui, dabar tas Seimo narys, kai jau daug kas prarasta, praþudyta negráþtamai, pradeda atsikvoðëti, busti tautai. Tik ar suspës jis savo gerais darbais panaikinti tà blogá, kurá kartu su komunistais sukûrë, atneðë savo tautai, atvedæs jà prie sunkios dabartinës politinës krizës slenksèio, dar neþinia. Kas þino? O kiek jis gera galëjo padaryti savo tautai, savo valstybei, jeigu ne- bûtø nutautëjæs! Ðiuo metu uþsienio lietuviø spaudoje daug raðoma apie nu- tautëjimà. Ðtai liûdnas vedamojo pamàstymas „Tëviðkës þiburiuo- se“, Kanados lietuviø laikraðtyje: „Iðeivijoje nyksta Lietuva, traukiantis á Amþinybæ pirmajai

339 pokario iðeiviø kartai. Su ta karta mirðta ir jos inicijuota, leista, finansuota, platinta ir skaityta lietuviðka spauda. Kanadoje mirë „Nepriklausoma Lietuva“, JAV – „Darbininkas...“ Tokia netektis verèia susimàstyti ir ne maþiau nuliûdina negu mylimø þmoniø netektys“ (È. S. Jautrûs klausimai // Tëviðkës þiburiai, 2002, sausio 29, p. 1). Kitame to paties laikraðèio vedamajame raðoma, tik jau pa- sidairius paèioje Lietuvoje: „Mirðtanti tauta (!?)... Tartum koks balsas tyruose retkarèiais vis pasigirsta statistikø praneðimai, kad mes, lietuviai, esam mirðtanti tauta... Surinkti duomenys paliu- dija, kad tai nëra tuðèias gàsdinimas ar koks pesimistø prasima- nymas...“ (Mirðtanti tauta? // Tëviðkës þiburiai, 2002, liepos 2, p. 1). Tame paèiame straipsnyje analizuojamos to liûdno tautos istorijos reiðkinio prieþastys. Autoriaus nuomone, pagrindinës jø yra dvi – maþëjantis gimstamumas ir emigracija. O ðiø prieþasèiø pagrindinës prielaidos – iðsikerojæs egoizmas ir savimeilë, hedonistinis gyvenimo bûdas, gyvenant tik ðia diena, tautiniø idealø netektis, sumaterialëjimas ir sumiesèionëjimas. Pagrindinis nutautëjimo poþymis – psichologinë nuostata: Të- vynë ten, kur man gerai. Nebeliko vertybiø, kurioms galëtum aukotis, jas ginti, saugoti, puoselëti, palikti ateinanèioms kartoms. Formuojasi kirmino psichologija – suvartoti, sugrauþti, sunaikinti, po manæs nors ir tvanas. Skitiðkasis nomadizmas padarë Lie- tuvos þmones nuolatiniais keliautojais, kuriems terûpi jø paèiø malonumai ir iðsilaikymas. Suvokus tai, rûpestis dël tautos iðliki- mo në kiek nesumaþëja... Belieka tik viltis... ir pasiaukojamas ðvie- timo darbas. „Tik darbais paremtos viltys nëra tuðèios“ (Mirðtanti tauta? // Ten pat.). Taigi mes kalbame apie spartø nutautëjimà, lietuviams iðvy- kus á svetimà kraðtà, o lietuviai iðeiviai jau mato ir kità medalio pusæ – nutautëjimà paèioje Lietuvoje. Ar ið tikrøjø taip yra? Ar galima nutautëti savame kraðte?

340 Pasirodo, galima! Ir dar kaip! Nutautëjimo prieþastys – tos paèios. Jos bendros: þmoniø sumaterialëjimas, tautinës dvasios praradimas, tautos ir valstybës idealø sunykimas, kraðtutinis egoizmas, pareigos ir atsakomybës savo tautai ir savo valstybei praradimas. J. Girnius mini dar vienà prieþastá, suponuojanèià nutautëji- mà savo kraðte. Tai tariamai „aukðtesnë“ kitos tautos, gyvenan- èios ðalia, kultûra. Taip atsitiko bajorø luomui Lietuvoje, nutautëjus dël tariamai „aukðtesnës“ lenkø kultûros, taip atsitiko lietuviams Maþojoje Lietuvoje dël tariamai „aukðtesnës“ vo- kieèiø kultûros (Vydûnas, tyræs ðá reiðkiná, labai átikinamai ir argumentuotai árodë, kad, atvirkðèiai, lietuviø kultûra tuo metu Maþojoje Lietuvoje buvo daug aukðtesnë negu agresyviø, garbi- nanèiø tik ginklo galià vokieèiø), taip atsitiko Pietryèiø ir Rytø Lietuvoje. Ypatingas atvejis nutautëjimo istorijoje – lietuviø nutautëji- mas, jiems lietuvybæ iðkeitus á homo sovieticus. Ðviesaus atminimo istorikë Nijolë Gaðkaitë-Þemaitienë raðë, kad ðià homo sovieticus sudaro okupacinio reþimo mièiûriniðkai iðvesta ir iðugdyta „nauja besieliø þmoniø veislë“, kuri nepripaþásta jokiø dvasiniø verty- biø – tik vartojimà ir biologinius malonumus. Juo þmogus yra dvasiðkai menkesnis, juo jis greièiau nutautëja, pirma, dël to, kad niekas jam nëra brangu, kas neneða naudos, antra, dël to, kad nutautimas, sutampant „su visais“, su „aplinka“, jam atrodo galás paslëpti dvasinæ menkystæ. Iðeivijos lietuviai skundþiasi, kad dël jaunosios kartos ir tre- èiosios bangos bëgliø ið Lietuvos nutautëjimo prarandantys savo deðimtmeèiais leistus laikraðèius, o Lietuvoje kasmet krintantys laikraðèiø tiraþai (dël to dabar dauguma laikraðèiø jø ir neskel- bia) rodo, kad vyksta visiðkai tas pats procesas: nëra dvasinio po- reikio juos skaityti... ir nutautëjimas spartëja geometrine progresija. Sovietinio reþimo metais nutautëjimas buvo okupacinës val-

341 dþios triumfas prieð individà. Kuo daugiau nutautëjusiø þmoniø, tuo juos lengviau valdyti. 1940 metø spalio 14 d. Lietuvoje buvo ásteigtas Glavlitas, kuriam buvo pavesta priþiûrëti naujus leidinius, o jam vadovauti ið Maskvos atsiøstas V. Procenko, kuris ir toliau vienà po kito vyk- dë lietuviðkos spaudos naikinimo vajø. 1959–1960 m. buvo iðspaus- dinti 452 antilietuviðki straipsniai, parengta 30 antilietuviðkø radijo laidø, 2 kino apybraiþos; 1985 m. iðleistos 9 antilietuviðkos knygos, per 100 straipsniø, 14 radijo laidø, 2 dokumentiniai filmai (Ten pat, p. 376–379). Manyèiau, kad tiek antilietuviðkos produk- cijos bûdavo paskelbiama kiekvienais metais. Vietoj tautinio paveldo tûkstantiniais tiraþais buvo brukama rusø kultûra kaip pati geriausia, pati stebuklingiausia. Nuo 1972 m. buvo uþdrausta raðyti disertacijas lietuviø kalba. Rusijos poetai buvo patys „geriausi“, Rusijos filmai – „tobuliausi“, rusø muzika – pati graþiausia, o visa, kas lietuviðka, provincialu, muþikiðka, ne- ádomu, negraþu. Tokiomis sàlygomis uþaugo dvi lietuviø kartos, rusø kalbos mokomos nuo darþelio ir rusø kultûros vertinimo kaip paèios ge- riausios pasaulyje. Todël ðiandien ir turime tai, kà turime – nu- tautëjusá slaviðkos dvasios lietuvá. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, lietuvybës dvasia, vedusi ir suteikusi mums visiems sparnus dainuojanèioje Sàjû- dþio revoliucijoje bei Sausio 13-osios neginkluotame pasiprieðinime, atrodë tvirta, atspari, prabudusi amþiams. Tai buvo tikras stebuklas tautos istorijoje. Deja, jo neapgynëme, neiðsaugojome. Atsitiko baisiausia, kas galëjo atsitikti – Tautos dvasia, atlaikiusi prieðo tankus, jø smurtà ir prievartà, iðkentusi þuvusiøjø skausmà, ne- atsilaikë prieð savøjø komunistëliø melà, suvyniotà á ðilko skepetaitæ, leido save apvogti, apiplëðti, iki kraðtutinumo nuskurdinti, juos iðrin- kusi, tiems ciniðkai ðaipantis, kad jø niekðybes jiems leido pati tauta. Vis daþniau ir vis neramiau gráþta mintis prie Jono Aisèio pa-

342 màstymø: „Mûsø tautos istorija yra tragiðka. Dideles pastangas visada griovë didelës nesëkmës. Ir að galvoju, argi bûtø lietuviø tauta kadaise, amþiø glûdumoje, padariusi kam nors didelæ skriau- dà, uþ kurià ðtai daugiau negu tûkstantis metø ji tebeverèiama atlyginti...“ Kas sumaiðo tautos protà lemiamais momentais? Gal tai ið tikrøjø Dievo bausmë? Vytauto Landsbergio ir pasiaukojusiø Lietuvai jo bendraþy- giø dëka tapome atkûrusios savo nepriklausomybæ valstybës pi- lieèiais. Didþiavomës esantys lietuviai. Pasaulis stebëjosi mûsø dràsa ir dvasios pergale prieð tankus. Kaip raðë Justinas Marcin- kevièius, „nedidelë Lietuva... vël tapo didele“. Atrodë, visi tapome broliais ir seserimis. Taèiau taip neilgai tetruko tos þvaigþdëtos tautinio patriotizmo, tautinës santarvës ir brolybës dienos. Tarsi á gilø ðuliná ámestas sunkus akmuo sudrumstë jo vande- ná ir ið paties jo dugno á pavirðiø iðkëlë apipuvusias, pasmirdusias, nuodingas ðiukðles, kurios iki ðiol nuodija mûsø sielas, temdo dan- gø, luoðina mûsø gyvenimus, varo tautà á beprotybæ... Pirmasis smûgis lietuvybei buvo suduotas komunistø, pakë- lusiø kovos kirvá prieð Lietuvos nepriklausomybæ ir valstybingu- mà dël valdþios ir turto. A. Brazauskas, K. Prunskienë, R. Ozolas ir jø bendraþygiai turi prisiimti atsakomybæ ir kaltæ uþ pirmàjá ir arðiausià Lietuvos nepriklausomybës pamatø griovimà, jiems vadovaujant pirmajai atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei. Jø bendraminèiai A. Ðliogeris ir A. Juozaitis kaip iðmanyda- mi niekino tautos laisvæ ir mûsø valstybës nepriklausomybæ, griovë tautos savigarbà, ðaipësi ið patriotizmo. Ðliogerizmas kaip pik- èiausia nuodinga gyvatë ásirangë á „Dviratininkø“ televizijà ir try- lika metø kasdien nuodijo ir taip jau sovietinio reþimo metais tautiðkai paþeisto homo sovieticus smegenis. Darius Kuolys ir jo kompanija savo kosmopolitiniais ekspe- rimentais parklupdë ir, kas þino, gal ir galutinai praþudë mûsø

343 ateitá – mokyklas, visà ðvietimo sistemà. Kai akademikas Zigmas Zinkevièius bandë mokyklose atkurti tautinæ pusiausvyrà, buvo kaip pikèiausiø vilkø rujos uþpultas, apkandþiotas, apdraskytas ir turëjo pasitraukti. Gediminas Vagnorius, galëjæs tà niekðingiausià vieno didþiau- siø tautos vyrø susidorojimà sustabdyti, to nepadarë, nes tuo metu jis jau buvo sàmoningai persiorientavæs á Lietuvos nepriklauso- mybës ir valstybës griovëjø pozicijas. Ðiandien jø visø dëka turime tai, kà turime – nutautëjusá sla- viðkos dvasios lietuvá. Koks yra tas „lietuvis“ ir kaip pasireiðkia jo slaviðka dvasia mûsø dienomis, kalbësime kitame skyriuje.

Lietuvos laisvës kovø dalyvis dr. Juozas Parnarauskas su dideliu liûdesiu raðë: „Erðkëèiais klota mûsø Tautos istorija. Oku- pacija sekë po okupacijos. Tûkstanèiai patriotø krito garbingoje laisvës kovoje. Okupantai deðimtis tûkstanèiø iðþudë, nukankino Sibiro katorgoje, sunaikino Tautos elità – geriausius, patriotið- kiausius. Okupantai suprieðino mûsø Tautà á partijas, „liaudies prieðus“, „liaudies gynëjus“, priveisë agentø ir ðnipø. Patriotiz- mo, tautiðkumo, dvasingumo pamatai suardyti“ (Parnarauskas J. Tautiðkumo naikinimo metai // XXI amþius, 2004, sausio 16). Lietuvos þmoniø dvasia dar tebëra okupuota. Ðtai kodël tokie saldûs atëjûno ið mus okupavusios imperijos mëtomi kaip ðunims ar þuvims tvenkinyje ledai... Dël jo sociologinëse apklausose iðda- vikiðkos partijos reitingai tokie aukðti... ir pora deðimèiø Lietuvos kvislingø, ðmeiþusiø nepriklausomà Lietuvà po Trispalve, jø iðskleis- ta po Kremliaus kurantais, sëdi aukðèiausios valdþios Olimpe ir valgo ið nuskriaustos ir apmulkintos Tautos atimtà, storai sviestu uþteptà baltà duonà, savo kiðenëse kaupdami milijonus... Kaip raðo cituotos iðtraukos autorius, Lietuvos laisvës kovø dalyvis Juozas Parnarauskas, Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, jos nutautinimas prasidëjo pirmiausia... ið virðaus... Nepriklauso-

344 mos Lietuvos ðvietimo ir mokslo ministrui mestelëjus frazæ „Mo- kykla privalo bûti depolitizuota“. „Ekskomunistai dëstytojai ir mokytojai tai suvokë pagal savo norà – nereikia jokio tautinio- patriotinio ugdymo“. Lietuvos mokyklose jaunoji karta pradëta ugdyti kosmopolitiðkai, pagal principà: „Kur geriau – ten ir tëvy- në“. Ðiandien Lietuva jau turi tokio ugdymo rezultatus: neteko- me beveik pusës milijono darbingiausiø jaunø þmoniø, iðvykusiø ieðkoti kur geriau. Taèiau buvæs ðvietimo ministras ir jo to meto ministerijos bendraþygiai, formavæ tokià Tautai pragaiðtingà ðvie- timo politikà, vaikðto pakëlæ galvas ir nejauèia jokio sàþinës grau- þimo dël jø padaryto nusikaltimo Tautai, naikinant jà fiziðkai. Seimo narys liberalas Gintaras Steponavièius „sumàstë – reikia nuvertinti Trispalvæ. Ir visi Seimo nariai nutarë: nereikia Tau- tai brangiø ðvenèiø metu jos kelti. Turbût ðiandien mûsø seimûnams nepaprastai dþiugu, kai ir sostinëje, ir provincijoje jau neðlama Trispalviø jûra. Nekelia tëvai, nekels ir vaikai“ (Par- narauskas J. Ten pat). Uþ tai G. Steponavièius buvo apdovanotas... ðvietimo ministro portfeliu... Ir toliau su savo dabartine komanda „depolitizuoja“ mokyklà. Jo pavyzdys tapo uþkreèia- mas. Atsirado ir kitas dienos didvyris – teisingumo ministras Ði- maðius, kuris irgi abejoja Trispalviø këlimo valstybiniø ir tautiniø ðvenèiø dienomis reikalingumu.... Matyt, kaip ir G. Steponavi- èius, tikisi aukðtesnio... premjero ar prezidento posto uþ nuopelnus... þudant tautiðkumà. Rytinëse radijo laidose neskamba Lietuvos himnas – Tautið- ka giesmë. Valdþia uþdraudë, kad nedirgintø jausmø tø, kurie Tau- tà þudë, kankino, trëmë. Nuo liberalizmo apsvaigusi mûsø valdþia nemato ir nenori matyti, kad sostinëje ar kokio kito apskrities miesto gatvëse „prieð akis plieskia dvimetriniai, mirguliuojantys ðviesomis vos ne viso pasaulio kalbomis parduotuviø, „ofisø, ámoniø pavadinimai“. Kai kur dar yra ir maþulytëmis lietuviðkomis raidëmis paraðyta, tarsi Lietuva bûtø kitos valstybës tarnaitë, tai identifikuojant kalbo-

345 mis. „Vadinasi, uþsienieèiai, savi verslininkai, patentininkai ir kitokie, o ne mûsø valdþia, kalbininkai reguliuoja miestø (kartu ir valstybës) ávaizdá, savitumà. Impotentiðka Kalbos komisija algas gauna, o kà veikia?“ (Ten pat). Taip savøjø ir svetimøjø rankomis ir bukagalviðkumu tiesiamas kelias á lietuviø tautos iðtirpinimà globalizacijos katile, o Lietuvos valdþia nieko nedaro, kas „su- stiprintø Tautos brandumà, atsparumà, kas sukurtø ne vien Eu- ropos gudragalviø mums primestà pilietiðkai, bet ir tautiðkai stiprià valstybæ“ (Ten pat). Ádomu dar ir tai, kad tautines vertybes puoselëjæ iki rinkimø á Seimà, laimëjæ rinkimus, tuoj pat iðtirpsta Seime vyraujanèiame komunizmo-liberalizmo katile, pamirðæ savo rinkiminius paþa- dus rinkëjams ir savo rinkimø programas, ciniðkai ir niekðingai spekuliuodami „Tautos prisikëlimo“, „Tautos paþangos“, tauti- ninkø vardais. Dvasia politikoje ryðki rusakalbiø ir prorusiðkos politikos gar- binimu, dël to á Lietuvos Prezidento postà Rusijos pinigais ir ið- rinktas rusiðka nacionalbolðevikine maniera faðistuojantis þmogus. Dël to ir kyla kaþin kokiais tikslais á Lietuvà atklydusio V. Us- paskicho, pretenduojanèio, kaip ir J. Borisovas, á aukðèiausius Lie- tuvos postus reitingai. Dël to ir kuriasi nacionalbolðevikø – smogikø bûriai, lydintys Prezidentà jo kelionëse, jau parodæ kumðèius prieð Ukmergës moksleiviukus paauglius. Kodël taip yra? Kodël taip atsitiko? Raðytojo Antano Èalnario nuomone, „todël, kad mes nebe- mylime savo Tëvynës! Uþmirðome, kad ji yra! Tie, kuriems reikalinga ne Lietuva, o tik jos turtas ir vardas, klastingai pasinaudojo mûsø naiviu patiklumu, ákalbëjo, jog patriotizmas tëra atgyvenæs þeminantis tautinis davatkiðkumas, vertas tik kaþkokiø „megztø bereèiø“. Mes patikëjom áþûliais pliurpalais (ir dabar jais dar ti- kime – O.V.) ir dvasiðkai beveik sugráþome á besielá sovietiná gy- venimà, kai nereikia nei tëvø sodybø, nei baþnyèiø, nei lietuviðkø

346 dainø, nei doros meilës, nei nuostabiø saulëlydþiø groþio. Nerei- kia nieko – tartum þmogus sutvertas tam, kad ëstø ir gulëtø... Iðklydome ið Baltijos kelio, o bûtume nuëjæ jau labai toli“ (Èal- naris A. Iðklydæ ið Baltijos kelio // V. L ., 1996, kovo 9, p. 1). Mûsø dienomis patys átakingiausi jaunimo kultûrinio ir tautinio identiteto formuotojai yra televizija ir radijas. Taèiau dabarti- nës Lietuvos televizijos laidø tinkleliuose dominuoja kriminalinës laidos, tokios kaip „FTB“, „Abipus sienos“, Rûtos Grinevièiûtës laidos ir daugybë kitø, kuriose kalbama vien tiktai apie þmogþu- dystes, plëðikavimus, vagystes, iðprievartavimus ir t.t. Tokios laidos kaip tik ir ugdo nusikaltëlius. Neatsitiktinai ið visø Europos Sàjungos valstybiø Lietuvoje jø daugiausia – pilni kalëjimai, glau- dþiantys deðimtis tûkstanèiø daugiausia jaunø þmoniø ir uþkietëju- siø recidyvistø, teistø po 10 ir daugiau kartø. Kartais kyla mintis, ar nereikëtø su jais pasodinti kokiems trejiems–penkeriems metams – Kæstutá Petrauská, buvusá Televizijos ir radijo komiteto generaliná direktoriø, Audriø Siaurusevièiø – dabartiná ir visus ankstesnius, organizuojanèius ir vykdanèius dvasiná Tautos genocidà rodomais filmais beveik vien apie þmogþudystes, keliais lavonais per vienà vakarà, bei visus buvusius televizijos komitetø pirmininkus, for- muojanèius laidø tinklelius. Tada gal jie susimàstytø, koká produk- tà savo veikla gamina. Gal pradëtø màstyti...

6.6. TAUTOS IDËJA

Popieþius Jonas Paulius II socialinëje enciklikoje „Apie ðim- tàsias Rerum Novarum metines“ (Cantesimus Annus, 1991) ra- ðë: „Troðkimas gyventi geriau nëra blogas, bet netikæs yra toks gyvenimo bûdas, kai orientuojamasi á „turëjimà“, o ne á „bûtá“ ir kai turëti daugiau siekiama ne tam, kad bûtø daugiau, bet kad malonus gyvenimo praleidimas taptø galutiniu tikslu“. Ið èia ir begalinis skurdas vienø, ir milijonai bei darkymasis tø, kurie plëðrûs ir nori turëti kuo daugiau.

347 Todël statyti valstybës rûmà ne ant dvasiniø, bet ant materia- liniø pamatø – vadinasi, já pasmerkti griûèiai kaip smëlio pilá pa- jûry. Taigi politologø ginèe teisus ir toliaregiðkesnis yra A. Baèiu- lis. Dabartinë mûsø politika – tai tik iðdþiûvusio medþio stagaras, be lapø – be kelianèios, ðaukianèios ir vedanèios idëjos. Kokia ta idëja turëtø bûti? Ji sena kaip pats pasaulis. Ir nauja kaip kiekvienà pavasará praþystanèios vyðnios þiedas. Jeigu patys savæs negirdime, apakinti ir apkurtinti asmeninës didybës ir patologiðko egoizmo arba gudraus brangokai parsiduo- danèiø svetimiesiems cinizmo, paklausykime, kà sako kiti. Kitø mes kartais paklausome. Zbignievas Brzezinskis savo knygoje „Nebevaldomas pasaulis“, beje, viename ið pasaulio bestseleriø, raðë: „Tautos, neturin- èios instinktyvaus organiðko tautinio siekio, negali sukurti didþiø valstybiø“ (Brzezinskis Z. Nebevaldomas pasaulis. Globalinë su- maiðtis. V., 1998, p. 3). Tautos, kurios á pasaulá eina ir kaip savo skydà aukðtai iðkë- lusios neða tautiðkumo idëjà, tampa visa galva pranaðesnës uþ kitas. Tautiðkumas „atspindi paslaptingà misijos jausmà, pasi- reiðkiantá daugybës individø pasiaukojimu ir bendru ásipareigo- jimu pelnyti didingos tautos ðlovæ“ (Brzezinskis Z. Ten pat, p. 116). Prieðkario Nepriklausomoje Lietuvoje ðis ypatingas mûsø þmoniø pasiaukojimas, derinant individø iniciatyvà su valdþios kuriama gerove, padarë mûsø tautà dvasiðkai nenugalimà. Mûsø tautos ir lietuvybës dvasios nesunaikino nei Stalino dur- tuvai pokario kovose, nei M. Gorbaèiovo tankai 1991 m. sausio 13-àjà. Iðlikome tik todël, kad gyva buvo tautos idëja ir jos sudedamosios dalys: tikëjimas, meilë ir viltis. 1918–1920 metø Lietuvos Nepriklausomybës kovø dalyvis, Ðauliø sàjungos ákûrëjas ir daugiametis jos vadovas, tautinës ideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis raðë: „Vienintelis Lietu-

348 vos iðganymas – tai tautinës ideologijos gimimas. Jei ji negims – tai Lietuva þus. Tà idëjà aiðkiai matau, tik negaliu jos ágyvendinti. Turi gimti pranaðas. O kol jo nëra, tai reikia sudaryti grupæ, dir- banèià tautos idëjai, reikia sudaryti tautos þidiná. Be tautos idëjos ûkiðkoji pakimba ore. Pajudinkime tautos varpà!“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èi- kaga, 1973, p. 7–8). „Nëra tokios jëgos pasaulyje, kuri galëtø pavergti tautà, tvirtai pasiryþusià ginti savo Nepriklausomybæ“ (Ten pat, p. 221). Prieðkario Lietuvoje tautos idëja ne tik gimë, apgaubta dr. Jono Basanavièiaus, Vinco Kudirkos, Maironio ir jø bendraþygiø meilës savo Tëvynei, bet ir suþaliavo, suþydëjo ir subrendo, glo- bojama lietuviðkos tautinës mokyklos, mûsø iðkiliøjø prieðkario mokytojø (amþina jiems ðlovë!), lietuvës motinos, mokyklos ir valstybës laikraðèio „Lietuvos aido“. Tautos idëja buvo gaivinama mûsø protëviø þygdarbiø dvasia, romantizuota tautos karþygiðka praeitimi, jos didvyriø atmintimi. Atmintis – tai tautos gyvybës siûlas, jungiantis praeitá su dabartimi ir ateitimi, „kada perkerpamas tas gyvybës siûlas – tauta þûsta“ (Ten pat, p. 195). Tautos gyvybei iðlaikyti reikia doros ir dràsos. „Pavergti save leidþia tik bailiai ir apgautieji. Dràsus niekada nebus vergas ir neleis savæs þeminti ir iðnaudoti. Lietuviai niekada neleido savæs pavergti jëga. Prieðui mus pavyko pavergti tik apgaule“ (Ten pat, p. 260). Vladas Putvinskis-Pûtvis kaip Testamentà mums paliko kele- tà priesaikø: „Sugebëk sujungti savo sielà su tautos siela ir tapsi amþinas. Jeigu nori tapti amþinas savo kûnu – pasisodink sau ant keliø savo palikuoná“ (Ten pat, p. 174). „Kuo aukðèiau iðkilusi tauta, juo daugiau gerbiamos tos tautos moterys. Kokios bus lietuvaitës, tokios bus bûsimos kartos motinos, toks bus visas mûsø jaunimas, tokia bus mûsø tauta“ (Ten pat, p. 189).

349 „Tu turi iðmokti dirbti taip, tarsi tau bûtø skirta gyventi tûks- tantis metø. Bet kiekvienu momentu turi bûti pasirengæs mirti“ (Ten pat, p. 227), kaip bitë, kuri „uoliai ir ramiai dirba, bet, uþ- puolus prieðui, ið karto virsta narsiu kariu. Tautos didybë ir laimë susideda ið daugelio gerai atliktø darbø“ (Ten pat, p. 125). Mûsø turtas – mûsø þemë, graþi, skambi ir ðventa mûsø kalba, „kilnus lietuviø kraujas, kurá jûs paveldëjote ið galiûnø di- dþiavyriø ir nors jûs suterðët tà kraujà pasidavæ vergovei, bet vis dëlto jis teka jûsø gyslose, jis dar nenustojo jëgø, jis dar gali ir turi gimdyti didþiavyrius“ (Ten pat, p. 304). „Didþios tautos amþinosios vertybës – tautos idealai, tautinë kultûra, tikëjimas savo galia, patvara, santûra, narsa, blaivybë, pastanga tapti dvasios aristokratu. Tauta be savo dvasios riteriø, be idëjinës aristokratijos silpna“ (Ten pat, p. 131). Prieð mirtá Vladas Putvinskis-Pûtvis sakë: „Að trokðtu, kad lietuviai burtøsi á vienà ðeimynà, kad ir jie sulauktø savo laimës dalelës. Nes ko man vertas tas dangus, jei jo nematys mano tauta, jei bûsimoji laimë bus tik svetimøjø puota ant manosios, nesuge- bëjusios gyventi ir nukankintosios, kapø...“ (Ten pat, p. 24). Visa tai siejasi su Z. Brzezinskio mintimis, uþraðytomis po 80 metø: „Europos tautoms bûdingas giliai glûdintis didybës siekis. Istorijoje tai reiðkësi dinamiðka atradëjø, vëliau imperijø kûrëjø veikla. Dabar ðlovingos praeities ir net neiðsipildþiusiø tautiniø troðkimø istorija yra itin svarbus ðaltinis, kuriant vieningà ir pagaliau galingà Europà“ (Brzezinskis Z. Ten pat, p. 133). Apibendrinæs savo tyrimus ir baigdamas knygà politologas ra- ðë: „Moderniame pasaulyje visiems teks siekti aiðkesnës pusiausvyros tarp materialinës ir dvasinës gyvenimo dimensijø, ypaè jei vis labiau bus sutariama, kad globalinës politikos tikslas yra formuoti bendrà pasaulinæ bendruomenæ, palengva suvienodinant þmoniø saviraiðkos galimybes, todël tautinë valstybë dar gana ilgai iðliks kaip svarbiausias politinio lojalumo þidinys, pagrindinis istorinës ir kultûrinës ávairovës ðaltinis ir pagrindinë jëga, mobili-

350 zuojanti individà vykdyti savo ásipareigojimus visuomenei“ (Ten pat, p. 221). Tautinës valstybës svarbiausias tikslas – áveikti globalinæ dvasios krizæ, á valstybës lygmená iðkelti dorà, savidrausmæ, saikà ir pusiausvyros jausmà, jo cituoti A. Jakovlevo þodþiai, „sutaurinti þmogø per jo dorovæ“ (Ten pat, p. 29). Taigi tautos idëja vël tampa pati naujausia, moderniausia ir perspektyviausia, o Lietuviø tautininkø partija – ateities partija. Ar pajëgs ji aukðtai iðkelti tautos Trispalvæ ir neðti jà per politikos brûzgynus, dvasinio nuosmukio liûnà, ar uþteks jai dvasios stip- rybës ir rankø tà atsakomybës naðtà pakelti? Tik aukðtas tiesos ir prasmës skliautas gali sutelkti jëgas. O idëjà ði partija jau turi – ji yra tautos idëja.

6.7. TAUTINË VALSTYBË

„Tardami „Lietuva – lietuviams“ (pagrindinis dr. Jono Basanavièiaus „Auðros“ ðûkis – O. V.) mes trokðtame iðgauti mûsø Tautai tokià politiðkà tvarkà, kuriai esant lietuviai patys galëtø save valdyti, nepriklausydami svetimiesiems, o kultûriðkas jø ûgis nebûtø trukdomas svetimtauèiø“. Vincas Kudirka. Varpas (1902, Nr. 12, p. 2)

Prieð dvi deðimtis metø, atgimimo laikais, visø pirma buvo atsigræþta á valstybæ, kurià 1940 m. sunaikino okupacija. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ buvo orientuojamasi á tautinës valsty- bës atkûrimà. Lietuvos nepriklausomybës prieðauðryje, 1989 metø Lietuvos atgimimo dienø sûkuryje ávyko konferencija „Tautinis mentalitetas“. Viename ið praneðimø Romualdas Ozolas iðsakë tokias mintis: „...visi ekonominiai, socialiniai ir politiniai pakitimai kaip po- zityvûs veiksmai galimi tik tautos subjekto vykdomi...

351 Jeigu pertvarka nori bûti tikras dalykas, ji negali vykti ne tau- tinës raiðkos forma. Prieðingu atveju viskas liks eiliniu lozungu ir eiline politine kampanija...... visø tø judëjimø rezultatas tegali bûti vienas – savarankiðkø nacionaliniø valstybiø sukûrimas“ (Ozolas R. Ðiandieninis Lie- tuvos atgimimas // Tautinis mentalitetas. V., 1989). Panaðios mintys skambëjo ir Lietuvos persitvarkymo sàjûdþio seimo sesijoje Kaune tø paèiø 1989 m. vasario 15 d. Profesorius Vytautas Landsbergis tuomet savo kalboje teigë: „Tauta niekam nepriklauso. Jeigu kiti savinasi ir lemia jos likimà, jie elgiasi ne- teisëtai. Tauta pati pasirenka kelià – arba gaivalingai savo bûdo vedama, arba sàmoningai atsiþvelgdama á paprotá ir teisæ, á su- voktà pareigà ir galimybæ, pavedusi savo ðviesuomenei apsvarstyti ir siûlyti tà pasirinkimà...“ (Landsbergis V. Atgavæ viltá. V., 1990, p. 27). Tiesa, toje paèioje kalboje prof. V. Landsbergis, tarsi nujausdamas Lietuvai gresianèius pavojus, perspëjo: „Nebrandþiai arba sutrikusiai tautai pasirinkimà gali siûlyti atsitiktiniai pranaðai... Vëlgi nelaisvai tautai tariamàjá „pasirinkimà“ primeta kiti, ir tai pasitaiko net XX a. pabaigoje“ (Ten pat). 1989 m. geguþës 31 d. SSRS liaudies deputatø suvaþiavime Maskvoje prof. Vytautas Landsbergis prabilo apie „savivaldþiø tautiniø valstybiø, iðauganèiø ið tautos suverenumo principo, ku- rá apvaisina tautø, savo gyvenimo ðeimininkiø, valia, atkûrimà“ (Ten pat, p. 38). Lietuviø tauta, susibûrusi á Sàjûdá, parodë pasauliui esanti brandi, galinti atgauti savo laisvæ ir nepriklausomybæ. 1990 m. kovo 11 d. Aukðèiausiosios Tarybos posëdyje prof. V. Landsbergis Sàjûdá ávertino taip: „Sàjûdis – tai mûsø kraðto atgimimas: dvasinis, pilietinis, tautinis. Jis atneðë dideliø permainø... Permainos – tai gyvybë, jau esanti ir paþadëta. Permainos ir jø siekiai ðiandien atsispindi ne vien tik Sàjûdþio programoje, ne vien Sàjûdþio dokumentuose. Tas bendras siekis gali bûti vadinamas labai papras-

352 tu þodþiu – Lietuva. Ðiame þodyje, kaip að suprantu, yra meilë, yra þmoniø orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir þmoniðko gyvenimo siekis. Mûsø bendras uþdavinys: atkurti savo visuomenæ, savo valstybæ ir kurti jas toliau“ (Landsbergis V. Darysiu viskà, kà man patars protas ir sàþinë // Laisvës byla. V., 1992, p. 19). Lietuvos Respublikos Aukðèiausiosios Tarybos Akte „Dël Lie- tuvos Nepriklausomos Valstybës Atstatymo“ Tautos valia buvo ypaè akcentuojama: „Lietuvos Respublikos Aukðèiausioji Taryba, reikðdama Tau- tos valià, nutaria ir iðkilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jëgos panaikintas Lietuvos valstybës suvereniø galiø vykdymas, ir nuo ðiol Lietuva vël yra nepriklausoma valsty- bë“ (Laisvës byla. V., 1992, p. 18). Taigi Tautos valia Lietuva tapo nepriklausoma tautinë valsty- bë, kuri 50 metø svetimos jëgos buvo uþgrobta ir okupuota. 1991 metais Lietuvos kultûros kongrese Justinas Marcinkevièius kalbë- jo: „Laisvës ir nepriklausomybës sparnai iðsiskleidþia tiktai kultû- ros danguje. Mums reikia jo aukðto ir gilaus, kad po ðitiekos metø galëtume atsitiesti, pakilti visu ûgiu ir iðdrásti paþvelgti á akis ir þmo- gui, ir Dievui“ (Marcinkevièius J. Lietuvos kultûros kongresas. V., 1991, p. 6). Norëta sugràþinti „teisingà poþiûrá á etninæ kultûrà kaip bendraþmogiðkøjø ir tautiniø vertybiø visumà, mûsø tautinës kul- tûros pamatà“ (Vëlius N. Ten pat, p. 26). Taip buvo planuota ir svajota apie Lietuvos ateitá sunkiausiais Lietuvai politinës ir eko- nominës blokados metais, kai dar nebuvo iðvesta okupacinë ka- riuomenë, kai dar siautëjo omonininkai, kai A. Brazauskas su p. K. Prunskiene Lietuvai primetë isteriðkà purvinà diskusijà, kai kiekvienà dienà grësë pavojus prarasti nepriklausomybæ. Komunistams 1992 metø spalá laimëjus rinkimus ðio valsty- bës raidos modelio buvo atsisakyta ir blaðkytasi tarp rusiðkojo sovietinio Lietuvos raidos ir vakarietiðkojo gerovës valstybës modelio. Buvæ komunistai – LDDP, LSDP, NS, „Tvarka ir teisingumas“, prorusiðka Darbo partija nors ir jautë didelæ nostalgijà jø

353 karaliavimo laikams sovietinës okupacijos metais, vis dëlto ma- þiau prieðinosi Lietuvos kaip gerovës valstybës raidos modeliui, sparèiai ágyvendindami visas jo struktûrines dalis – politinæ, eko- nominæ, socialinæ ir ypaè tautiðkumo bei dorovës naikinimo. Þi- niasklaidoje plaèiai buvo skelbiama mintis, kad lietuviø kaip þemdirbiø tautos ávaizdis – „Nieko nëra lietuviui brangiau uþ þe- mæ“, su kuriuo siejome tarpukario Lietuvà, kuris buvo aukðtina- mas ir sovietiniais metais, jau yra visiðkai atgyvenæs ir gerokai atitrûkæs nuo pasikeitusiø aplinkybiø. Okupacijos metais lietuviai, norëdami pabrëþti savo tapatybæ ir iðskirtinumà pilkoje ir niveliuojanèioje aplinkoje, imdavosi folkloro. Ir menininkai, ir paprasti þmonës gilinosi á tautos kultûros lobius. Atkûrus nepriklausomybæ ðitai neteko reikðmës. Folklo- ras tapo tik muziejine vertybe. Imta priekabiai ir kritiðkai vertinti tautos istorijà, tautos autoritetus, Lietuvos didybæ – viduramþius, kunigaikðèiø darbus, kritikuoti romantizmo laikus, kurie jau seniai pasibaigë. Lietuvai perðamas LDK, daugelá ðimtmeèiø buvusios daugiatautës ir daugiakultûrinës gerovës valstybës modelis, afiðuojant tos valstybës teisinæ aðá – demokratijà. Stebëdamas atsikurianèias posovietines valstybes Z. Brzezins- kis kaip optimalø mato tautiniø valstybiø raidos kelià. Jo nuomone, „Tautinë valstybë dar ilgai iðliks pagrindinë jë- ga, mobilizuojanti individà vykdyti jo ásipareigojimus visuomenei, þabojanti atskirø individø uþgaidas, kurios yra daug didesnës uþ asmens reikmes. Tautinei valstybei, jeigu ji nori valdyti savo likimà, bûtinas moralinis kompasas, dora, saikas ir pusiausvyros jausmas, iðsiugdyta drausmë ir jos lemiama nuostata, kas dera, o kas nedera. Tautos kokybë reiðkia þmogaus sutaurinimà per jo do- rovæ. Tautinë valstybë turi tapti pilietinio lojalumo þidiniu, iðsau- goti savo istoriná ir kultûriná savitumà. Tautinës valstybës sëkmingai galës bendradarbiauti susitelkusios á platesnæ bendruomenæ, kuri atspindës tai, kas valstybes vienija, ir prislopins tai, kas jas skiria...“ (Brzezinski Z. Ten pat).

354 Ðarlis de Golis, kalbëdamas apie valstybiø tautiná didingumà, manë, kad tikroji didybë gali bûti pasiekta tik bendromis Euro- pos pastangomis bendruose tautiniø valstybiø Europos namuose. Dël giliai paslëptø tautiniø ambicijø daugeliui vokieèiø, britø, prancûzø, ypaè jø politiniam elitui, ði vizija atrodo nepaprastai patraukli. Ðlovingos praeities ir net neiðsipildþiusiø tautø troðki- mø istorija yra itin svarbus motyvas, kuriant vieningà ir galingà Europà (Voverienë O. Moterys ir politika XXI amþiuje? // XXI amþius, 1991, rugpjûèio 13). Taigi pagrindinis ðiø dienø Lietuvos politikos uþdavinys – Tau- tos dvasinis atgimimas ir tautinës valstybës sukûrimas – kaip siekinys, kaip procesas, kaip ateities garantas. Istorija rodo, kad vienokie ar kitokie teigiami ir neigiami poky- èiai ið pradþiø vykdavo paèioje visuomenëje, ir tik ðitoje terpëje politikai susirasdavo „vietà po saule“. Istorija taip pat rodo, kad kiekviena tauta, kiekviena karta turi iðspræsti savo laikotarpio gyvybiná uþdaviná. Neiðsprendusios jo tautos ir kartos þuvo. Taip þuvo sëliai... taip þuvo jotvingiai, taip þuvo prûsai… taip þuvo bajorø Lietuva, penkiasdeðimèiai me- tø ið pasaulio þemëlapio buvo iðnykusi Smetonos Lietuva (Vove- rienë O. Ar atras Tauta jëgø dar kartà pakilti skrydþiui? // Draugas, 2001, lapkrièio 8, p. 3). Ar suvoks Tauta svarbiausià ðiø dienø uþdaviná, jo esmæ? Ar supras, kaip veikdama ji iðspræs Dievo skirtà uþdaviná? Ar atras jëgø dar kartà pakilti skrydþiui ir ágyvendinti daugelio lietuviø kartø svajonæ – laisva ir saugi Tauta laisvoje ir nepriklausomoje savo valstybëje? Prasidëjo keisti dalykai (Voverienë O. Tautinis mentalitetas ir jo deformacijos // Lietuvos aidas, 2001, spalio 27, p. 8). Ne veltui sakoma: á revoliucijas veda romantikai, jas daro paprasti þmo- nës, o jos vaisiais naudojasi niekðai. Tø niekðø, deja, Lietuvoje netrûko. Vieni vogë bankus ir tapo milijonieriais, kiti apvaginëjo „Maþeikiø naftà“ ir statë vieðbuèius

355 Vilniuje, treti iðvogë kolchozø turtà ir dabar tebevagia ið viso- kiausiø fondø, skirtø þemës ûkiui, ketvirtieji tiesa ir netiesa pasi- savino þiniasklaidà ir kaip pelkiø piktosios pradëjo nuodais ðlakstyti tautos idëjà bei romantikus, vedusius á nepriklausomy- bæ, visa, kas susijæ su lietuviðkumu. Á apyvartà sugráþo stribø terminija: nacionalizmas, faðizmas, banditai, patriotas – idiotas, visa, kas tautiðka, lietuviðka – nemodernu, primena urviná þmogø, o Lietuvos nepriklausomybë – istorinë klaida. Beveik visos partijos ëmë kratytis lietuviðkumo, politinëje veikloje jis tapo savotiðku tabu, nebeliko lietuviðkos dramaturgijos, ið estrados repertuarø iðstumta lietuviø kalba, ðvietimo sistemoje tai, kas lietuviðka, pavadinta politika, o politikuoti mokyklose ir aukðtosiose mokyklose uþdrausta, ið aukðtøjø mokyklø paðalinti dëstytojai, iðdrásæ priminti studentams, kad lietuviais esame mes gimæ, lietuviais ir turime bûti, bibliotekos beveik nefinansuoja- mos, ásigyti naujos literatûros neástengia, o nuraðyti sovietinæ, pro- paguojanèià raudonàjà nostalgijà literatûrà uþdrausta, matote, tai nedemokratiðka, bus paþeistos raudonøjø partorgø ir stribø teisës... Taip ir liko daugelio bibliotekø lentynos uþpildytos tik sovietine literatûra. Netgi ðiomis dienomis vienas aukðtas parei- gûnas, tikras Vinco Kapsuko dvasinis ásûnis, prasitarë, kad kuo greièiau baigsime su tuo lietuviðkumu, tuo mums visiems bus geriau. Vincas Kapsukas dvideðimtojo amþiaus pradþioje irgi norë- jo lietuviø tautà, „tà lavonà“, kuo greièiau uþkasti. Istorija kartojasi. Daug dar Lietuvoje þmoniø, þvelgianèiø á savo tëvynæ svetimøjø akimis ir balsuojanèiø uþ komunistus bei jø ásûnius, svetimos vals- tybës kolaborantus. Tai jie daugiausia skundþiasi ir verkðlena. Kaip sakë Vydûnas, „svetimieji visada peikia, kas ne jø“. Dar 1995 metais Zita Paulauskaitë liûdnu, bet sodriu balsu prabilo: „Að bijau faðizmo ir jo brolio dvynio, apsisiautusio rau- donø vëliavø ðilku, kruvinom kojom þengusio per mûsø jaunystæ, per mûsø gyvenimus ir likimus“ (Þemaièiø saulutë, 1995). Filosofas Alvydas Jokubaitis paþymi, kad demokratija neturi

356 kitos terpës skleistis, kaip tik tautinæ valstybæ. Be tautinës indivi- dualybës demokratija bet kokioje valstybëje praranda savo ribas, savo atstovaujamus pilieèius ir tampa tik „kratos“, be „demos“. Tai juo labiau dera ávertinti, turint omenyje, kad nepaprastai tur- tinga Lietuvos praeitis ir kultûrinis paveldas turi didþiulá poten- cialà burti tautà, gaivinti jos kultûrà. Kaip raðo þurnalistas Saulius Spurga, kol kas neturime net tokio suvokimo, kad nauja demokratinë Lietuva gali bûti sukurta tik patriotiðkai nusiteikusiø pilieèiø pastangomis. „Istorija kvieèia ðiandien jaunus ir senus telktis á valstybæ kaip á etninæ visuomenæ, – kalbëjo Lietuvos Prezidentas Valdas Adam- kus 2004 m. kovo 10-osios vakarà, Valstybës 14-ojo gimtadienio iðvakarëse, kada Seimas patvirtino NATO sutartá. – Esame ir bû- sime skirtingi, ávairiai galvojantys ir gyvenimà ávairiai suprantan- tys. Bet saugûs ir tvirti bûsime tik tada, jei mûsø meilë Lietuvai bus stipresnë uþ mûsø skirtybes. Brangieji, saugokime ðiandien tai, kà bendromis pastangomis esame laimëjæ, bûtent tautos lais- væ ir tautos garbæ. Bûkime valstybës þmonëmis. Mûsø atstatyta Lietuvos valstybë gyvuos per amþius...“ (Mûsø dienos kaip ðven- të // XXI amþius, 2004, kovo 19, p. 9). Lietuvos ðvietime ir vieðojoje erdvëje vyrauja kitos idëjos – aukðtinamas liberalizmas. Mûsø valstybë tarsi koks UAB’as gar- bina liberaliàjà rinkà, jos dësnius nori pritaikyti visose gyvenimo srityse. Retai susimàstoma, kiek daug destrukcijos ir nihilizmo á mûsø gyvenimà áliejo ði ideologija, propaguojanti mechaniðkà in- strumentiná poþiûrá á politikà ir skiepijanti savo pilieèiø prieðið- kumà savo valstybei. Liberalizmas nuvertina tautiðkumà, paraðtën nustumia moralæ, o þmoniø þvilgsnius kreipia á universaliàsias vertybes, tokias kaip þmogaus teisës, niveliuoja tautas, jø kultûras ir vertybes, jas nuvertina. Ir tokia etninio minimalizmo programa mûsø vis dar besiku- rianèioje valstybëje, atrodo svetima, ðalta ir neturi didesnio po- tencialo ákvëpti nuoðirdþiam valstybës statybos darbui.

357 Mûsø valdþia, nusisukusi nuo tautinës ir patriotinës valstybës idëjos, tapo uolia liberalizmo vertybiø gynëja ir propaguotoja, tuo tarpu daugelis stipriø Europos valstybiø vis dar puoselëja savo kultûrines ir tapatumo vertybes, kuria tautinio pasididþiavimo mitus. Bûtent ðie mitai ir amþinos valstybës mitai turi didþiausios galios ákvëpti þmones kasdieninei kûrybai, kuri nebûtinai turi bûti pagrásta ekonomine nauda. Siekiant tik ekonominës naudos – juk lengviausia yra imti ir iðvykti ten, kur reikalingos tavo rankos, protas ir intelektas (Spurga A. Ar iðgyvensime atsisakæ tautinës valstybës idëjos? // Lietuvos þinios, 2010, liepos 21, p. 4). Daugu- ma Lietuvos jaunimo taip ir daro. Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataras Algirdas En- driukaitis, su ðirdgëla raðæs apie komunistø, laimëjusiø 1992 me- tø Seimo rinkimus, pastangas atkurti sovietinæ komunistinæ Lietuvà, atsisakant tautinës valstybës raidos modelio, raðë, kad jiems ágyvendinus gerovës valstybës su komunistine dvasia mo- delá Lietuvoje, „Lietuviai giliai á archyvus uþdarë Vasario 16- osios ir Kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybës Aktus; nors ir gieda savo Tautos himnà, bet negirdi jo þodþiø, prisimena tik, kokie narsûs ir iðmintingi buvo jø tëvai ir protëviai pokaryje ir Atgimimo metais ir yra panaðûs á ðaulius, kurie neturi ðautuvo. Vietoje ðiø ðimtmeèiais puoselëtø Tautos vertybiø, nutautëjæ lietuviai pasirinko europietiðkàsias neva „vertybes“ – tokias, kaip „Aktyviø pilieèiø Europà“, judëjimà, jungiantá visos Europos iðkrypëlius ir iðsigimëlius, homoseksualus ir pedofilus, Europà, dabar jau siekianèià iðkrypëliø „santuokos“; Europà, plëtojan- èià prostitucijos industrijà bei didþiavimàsi ja; pasiprieðinimo, tradicijø, pagarbos ir meilës savo kraðtui menkinimo; pasilinks- minimø ir pramogø pramonës plëtojimà, tautai paliekant tik mu- ziejinës etnografinës politikos þaidimus. Padorias Lietuvos valstybës valdþias jie nuverèia jëga arba nuperka pinigais (En- driukaitis A. Aktyviø pilieèiø Europa“ (2007–2013) // XXI am- þius).

358 Ðias europietiðkàsias „vertybes“ mûsø valdþia papildo dar ir amerikietiðkomis, apie kurias su ðirdgëla raðë savo knygoje „Nebevaldomas pasaulis“ Zbignievas Brþezinskis: gyvenimà kreditan, kai per 20 metø prisiskolinta ir valdanèiøjø iðsidalin- ta po privaèias kiðenes deðimtys milijardø litø, taip pasmer- kiant kelias ateinanèias lietuviø kartas skurdui; þemà santaupø ir investicijø lygá, kai visomis propagandos ir reklamos prie- monëmis skatinamas vartojimas, o ne investicijos ir gamyba; pramonës nekonkurencingumà tarptautinëse rinkose dël to, kad nëra ilgalaikiø pramonës vystymo tikslø; tolydþio lëtëjan- èius darbo naðumo tempus dël nuolatiniø darbininkø streikø ir nepasitenkinimo darbo sàlygomis; masinæ emigracijà ir be- darbystæ; nepatenkinamà sveikatos apsaugà, nors jai skirtos milijoninës lëðos, bet vartotojø visuomenei, kà bedarytum, viskas jai bus blogai; godþiausià visoje Europoje turtingøjø kla- sæ, kuri rûpinasi vien tik savimi ir nemato ðalia kito, maþiau sëkmingo þmogaus; parazitiðkà bylinëjimosi manijà, daþniau- siai dël garbës ir orumo, kai besibylinëjantis jø jau seniai nebeturi, pats yra kraðtutinai nepadorus; didþiulá nusikalstamumà ir prievartà; masinæ narkotikø kultûrà; seksualiná palaidumà, tampantá dominuojanèiu gyvenimo bûdu; politinës sistemos krizæ, demonstruojanèià rinkëjams, kad jø iðrinktiesiems rûpi tik jø asmeniniai interesai ir kad jø iðrinkta vyriausybë yra krað- tutinai atitrûkusi nuo þmoniø, neatsakinga, korumpuota; ma- sinæ moraliniø iðkrypimø – homoseksualumo, pedofilijos, narkomanijos, alkoholizmo ir paleistuvystës – propagandà, pri- sidengiant þmogaus teisëmis ir laisvëmis; gilëjantá dvasinio tuð- tumo jausmà ir saviþudybes ir t.t. Ðtai tokiomis „vertybëmis“ ir praturtëjo Lietuva, atgavusi nepriklausomybæ ir pasirinkusi gerovës valstybës raidos modelá. A. Brazausko vadovaujamas komunistø ir jø „skydo ir kalavijo“ – tvarkieèiø ir uspaskiniø – klanas ið tikrøjø sukûrë „gerovës valstybæ“ sau ir savo vaikams bei anûkams, o tûkstanèiams Lietu-

359 vos þmoniø liko tik nuograuþos nuo jø sotaus stalo, nedarbas, elgetystë ir ekonominë tremtis ið Lietuvos, ieðkant duonos kàsnio. Kardinolas A. J. Baèkis savo pamoksle, skirtame Kovo 11-osios Akto paminëjimui, sakë: „Dauguma þmoniø siekia gerovës tiktai sau, bet ne visai tautai, myli tik save ir abejingi artimiesiems – iðsiþadëjo krikðèioniðkø vertybiø – mylëti artimà kaip pats save“. Bet gyventi taip toliau neámanoma: vieniems parazituojant, o kitiems – tik vegetuojant. Kur iðeitis? Kas darytina, siekiant sumaþinti tø „vertybiø“ átakà mûsø gyvenimui? Knygos autorius Z. Brzezinskis mato vienintelá kelià, bûtent, tautinës valstybës raidos kelià. Jo nuomone, „Tautos, neturin- èios instinktyvaus organiðko tautinio siekio, negali sukurti di- dþiø valstybiø. Tik tos valstybës tampa visa galva pranaðesnës uþ kitas, kuriø kultûroje spontaniðkai iðsiverþia atkaklus, stiprus atradimø ir pergaliø troðkimas. Ðis troðkimas atspindi pa- slaptingà misijos jausmà ir galià, pasireiðkianèià nuoðirdþiu daugybës individø pasiðventimu ir bendru ásipareigojimu pelnyti didingos Tautos ðlovæ“ (Brzezinski Z. Nebevaldomas pasaulis. V., 1998, p. 112). Jau net kinai, turintys beveik pusantro milijardo gyventojø, rûpinasi savo tautine tapatybe, nekalbant apie lenkus, kuriems prieð þûdamas jø Prezidentas Lechas Kaèynskis paliko testamen- tiná susirûpinimà, iðreikðtà þodþiais: „Lenkø elitas daþnai neat- siþvelgia á mûsø nacionalinius interesus. Jeigu prie to dar pridësime Lenkijos þiniasklaidos pozicijà, manau, jog mûsø mû- ðis dël Lenkijos gali bûti pralaimëtas“ (Dziennik, 2006, liepos 22–23; 26–27). „Kiekvienas þmogus visø pirma pasigenda saviraiðkos ir prasmingesnio gyvenimo, kuriam labiausiai tinkama sava ðalis“ (Spurga S. Ten pat). Tik tautinëje valstybëje þmogus gali realizuoti savo gyvenimo prasmæ, tarnaudamas savo Tautai ir savo Valstybei.

360 2010-aisiais pirmà kartà dabartinës Lietuvos istorijoje jauni nesavanaudiðki mûsø bronzinës krepðinio komandos vyrai pademonstravo ryþtà savo sveikatà ir jëgas skirti ne pasipinigavimui pasaulio keliuose ir kryþkelëse, bet savo tautos ir savo valstybës ðlovei, savo Tëvynës iðaukðtinimui. Gal jau pradeda busti Lietu- va? Gal bronziniø krepðininkø pavyzdþiu paseks ir visa jauna Lietuva. Tik ar sugebës ji susivokti ir atkurti savo tautinæ valsty- bæ, kelti jos atkûrimo tikslà ir já realizuoti? Filosofas Romualdas Ozolas kaip tik èia mato didþiausià dar- bartinës mûsø valstybës problemà. Jis tvirtina: „Tegul sako, kas kà nori, o að tvirtinu: lietuviø tauta dar neturi tikslo. Vienu metu jis buvo atsiradæs: iðsivaduojant. O iðsivadavus vël prapuolë – iðsiplovë. Turto troðkulys, skurdþiø psichikos valdovas, iðplovë. Mes vël vegetuojame plavinëdami dekadentiðkose klajonëse“. Su tikslo problema màstytojas sieja laisvës problemà. Prieð de- ðimtmetá jis savo „Dienoraðèiuose“ raðë: „Deðimtmetis praëjo. Visi svajojom apie Lietuvos laisvæ, o pasirodë – tik apie savo laisvæ, dar baisiau – apie laisvæ nuo Lietuvos... Ðtai baisusis mû- sø amþiaus laisvës plëtros rezultatas, sutvirtinamas ir literatû- ros, kuri laisvæ vartoja kaip kûno laisvæ (Rièardas Gavelis), pabëgimo laisvæ (Jurga Ivanauskaitë), pasiðaipymo laisvæ (J. Er- lickas)“. Vakarai, atidþiai stebëdami Lietuvos gyvenimà ir suvokæ, kad èia pabëgimo laisvë tapo viena svarbiausiø lietuviø vertybiø, vilioja gabiausius þmones ið Lietuvos savo intelektu bei gebëji- mais joms neðti naudà. Todël ið visø Europos ðaliø Lietuvoje didþiausias protø – gydytojø, inþinieriø, programuotojø, moky- tojø, mokslininkø – nutekëjimas. Tûkstanèiai lietuviø stengiasi iðvykti á Vakarus, kad èia nutautëtø ir mirtø savo Tautai amþi- nai. Kaip teigia þurnalistas Saulius Spurga, „Svarbiausias verty- biø krizës poþymis – savigarbos stoka. Jo nuomone, þmonës palieka Lietuvà ne tik dël ekonominiø motyvø, bet ir dël gyvenimo

361 prasmës, motyvacijos stygiaus, dël tvyranèios savidestrukcijos dvasios, nors blaiviai paþiûrëjus didþiam pesimizmui pagrindo nëra“ (Spurga S. Visø pirma atkurkime savigarbà // Lietuvos þinios, 2010, liepos 7, p. 4). Ar ámanoma atkurti tautinæ valstybæ Lietuvoje? Koks jos svarbiausias bruoþas? Dalá jø jau iðvardijome referuodami Z. Brze- zinskio mintis apie tautinæ valstybæ, bet paèià svarbiausià dar prieð kelias deðimtis metø atskleidë mûsø tautos màstytojas, tautinës ideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis. Jo nuomone, tauti- nës valstybës pamatas yra jëgø pusiausvyra ir harmonija tarp Tau- tos ir valdþios valiø. Savo laiku jis raðë: „Tautinës varþytynës valstybës viduje, organizacijos ir þmo- niø susigrupavimai ne tautiniais pagrindais, ekonominës sàly- gos, tarpvalstybinë politika ir kitos sàlygos atitraukia valstybæ nuo Tautos (formà nuo esmës), duoda jai daugiau ar maþiau autoriteto ir savarankiðko gyvenimo. Atsiranda savitas, nuo tautinio daugiau ar maþiau atplëðtas valstybës ûkis, didëja þmoniø kadras, susijæs su valstybës likimu, atsiranda tam tikra valstybi- në ideologija, kuri nori atsiriboti nuo tautinës. Gali nueiti iki to, kad jau ne valstybë tarnauja Tautai, bet tauta valstybei... Tauta pasidaro tik reikalingos valstybei þmogienos gamintoja. Valsty- bë tampa tautai Prokrusto lova, batas, o tauta – koja, vartojama, kaip kurpalis, kuris gyvas skutamas ir kalamas vinimis. Batas lieka tikslas, o koja tik priemonë“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyveni- mas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 54). „Tauta, jeigu nori bûti gyva, turi ðalia valstybës varyti savo, nepriklausomà nuo valstybës gyvenimo vagà... Jeigu tauta to nepadarys, valstybë jà panaudos kaip medþiagà savo statybai, bet ne kaip ponà valdo- và. Demokratinë valstybë yra jos veikianèiøjø jëgø aktyvumo iðraiðka – kas energingesnis, kas aktyvesnis, tas ir madas dik- tuoja. Valstybë savo iniciatyva negali kelti ið esmës bet kokiø tautiniø idealø ir rûpintis jos ateitimi... Negali ir neturi, tai ne jos uþdavinys. Valstybë orientuojasi á dabartá, tauta – visuomet á

362 ateitá ir sulig tuo nuostatu á ðios dienos þingsnius“ (Putvinskis- Pûtvis V. Ten pat). Todël ir tautinë valstybë Lietuvoje galës bûti sukurta tik tada, kai valdþios ir Tautos jëgos ir galios bus apylygës, liks jas tik harmonizuoti... „Laisvæ atgavome. Bet ar nesame panaðûs á ðuniukà, kurá atriðo nuo grandinës ir kuris nebeþino, kur bëgti, todël tik kvailai, beprasmiðkai strakalioja á visas puses“, – tvirtina kitas þurnalistas Gintaras Visockas. Tai tik dar vienas patvirti- nimas, kad ðiuo metu Tauta neturi svarbiausio savo strateginio tikslo. Tik já turëdama ji galës spræsti ir kitas aktualias mûsø laikotarpiui problemas, tarp jø valdþios atotrûkio nuo tautos, kurià kardinolas A. J. Baèkis ávardijo taip: „Valdþioje në- ra asmenybiø, kurioms rûpëtø ne vien valstybës ávaizdis, bet ir jos þmonës. Bûtent politikams tenka didþiausia atsakomy- bë uþ juos. Ir kad kartais mûsø valdþios atstovams rûpi tik partiniai interesai, asmeninë nauda, dar didesniø galiø siekis“. Kita aktuali, neatidëliotinai spræstina problema, ávar- dinta kardinolo, yra lietuviø nuostata savo nepasitenkinimà Vyriausybe ir Seimu tapatinti su nepasitikëjimu paèia valstybe. Su netinkama valdþia reikia visomis ámanomomis prie- monëmis kovoti, taèiau savo valstybæ privalome visi ginti ir tobulinti jos valdþios struktûras. Didelë mûsø tautos problema – giminystës, kraujo saitø, ðeimos nuolatinis naikinimas. Kova prieð padorià lietuviðkà ðeimà tapo vienu svarbiausiø socialdemokratø Seime programiniø uþdaviniø (M. Pavilio- nienë, B. Vësaitë, R. Þilinskas, savo dorovinëmis nuostatomis, papildantys vienas kità); tautiniø maþumø, ypaè lenkø, problemos, kurios nepriklausomoje Lietuvoje visada buvo itin aðtrios; visuotinë vertybiø krizë; tautos smegenø „plovimas“, ciniðkai veidmainiaujant ir spekuliuojant tautiniais jausmais (Tautos prisikëlimo partija (vad. A. Valinskas), „Tautos ateities forumas“ (vad. Algimantas Matulevièius) atrodo, kad ðis

363 paskutinis judëjimas siekia ið þmoniø patiklumo nusikaldinti naujà Trojos arklá ir juo ájoti á Seimà ir t.t. Lietuvos istorija moko, kad kiekviena karta turi iðspræsti savo laikotarpio svarbiausià, gyvybiná iðlikimo uþdaviná. Neiðsprendu- sios jo gentys ir tautos þuvo. Taip þuvo sëliai… taip þuvo jotvingiai, taip þuvo prûsai… þuvo ir bajorø Lietuva, praradusi savo kalbà ir dvasià, penkiasdeðimèiai metø ið pasaulio þemëlapiø buvo iðnykusi ir Antano Smetonos Lietuva, nesugebëjusi áveikti komunizmo ðmëklos ir jos gaivalø Lietuvoje... (Voverienë O. Tautinë valstybë: ar turi ji ateitá Lietuvoje? // Lietuvos aidas, 2002, sausio 4, p. 11; Ar atras Tauta jëgø dar kartà pakilti skrydþiui? // Drau- gas, 2001, lapkrièio 8, p. 3). Ar suvoks dabartinës Lietuvos kartos svarbiausià ðiø dienø tautos uþdaviná, jo esmæ? Ar supras, kad neiðravëjusi piktþoliø: – komunizmo ideologijos pikèiausiø apraiðkø ir jos subjektø nomenklatûriniø komunizmo vadovø ir partijos kruvinojo ginklo – KGB; – liberalizmo dorovinio nuosmukio, kelianèio grësmes þmo- niðkumui ir vedanèio á visiðkà Tautos sugyvulëjimà; – kad neatkûrusi tautinës þmoniø savimonës ir tautinës vals- tybës, ápareigojanèios þmones ne tik imti ið valstybës, bet ir jai atsilyginti pareiga ir atsakomybe uþ jos likimà; – ir neatkûrusi pusiausvyros tarp tautos ir valdþios galiø ji negalës, neturës jëgø pakilti naujam skrydþiui, atsispirti globalizacijos vëjams ir ágyvendinti daugelio lietuviø kartø svajo- nës – gyventi laisvoje, nepriklausomoje ir saugioje savo valstybëje ir kurti savo ir savo vaikø dvasinæ bei materialinæ gerovæ. Kol Tauta neatsibus, neatkurs savo tautinës savigarbos ir ne- sugràþins Lietuvos á tautinës valstybës raidos kelià, kol kiekvienas mûsø pilietis neatgaus atsakomybës uþ savo valstybës likimà ir iðlikimà jausmo ir pats jausis ar norës bûti kaþkieno pastumdë- lis, tarnas ar iðlaikytinis, o savo gyvenimo prasmæ matys tik bega-

364 liniame piktame bambëjime arba paðûkavimuose girtuose mitinguose ant Tauro kalno su raudonomis ir svastikuotomis vëliavo- mis, tol mes grimsime á dugnà. Gal ir iðnyksime nuo þemës pavirðiaus kaip degradavusi baudþiauninkø minia, iðtirpsime kaip rytmeèio rûkas. O atsigauti dar turime ðansà, jeigu savo istorijoje ir praeityje ieðkosime ir atrasime tai, kas mus stiprina ir telkia, kas þadi- na vienybæ ir patriotizmà, kas augina laisvës ir demokratijos daigus.

6.8. TAUTINË IDEOLOGIJA IR VALSTYBINGUMAS

Lietuva ðimtmeèius buvo karø ir grobikiðkø þygiø kryþkelë. Visø okupantø tikslas – sunaikinti valstybæ, pavergti jos þmones, jø protà, dvasià, primesti jiems savo kultûrà, vertybiø sistemà ir nutautinti. Valstybingumas – tai valstybës savarankiðkumas. Ekonominá ir teritoriná valstybingumà turime. Tai átvirtino Nepriklausomos Lietuvos Respublikos atstatymo 1990 m. Kovo 11-osios Aktas ir LR Konstitucija. O dvasiná? Kaip raðë prof. Vytautas Landsber- gis savo knygoje „Kryþkelë“, „Rusijos ekspansijos grësmë iðlie- ka, o Lietuvos dvasinis iðsilaisvinimas ir visos tautos atgimimas pasirodë daug sunkesni uþdaviniai negu politinis valstybës atkû- rimas“ (Landsbergis V. Kryþkelë. V., 1992, p. 408). Ideologija – tai idëjø, paþiûrø, sàvokø sistema, iðreikðta ávai- riomis visuomenës sàmonës formomis (filosofija, politinëmis pa- þiûromis, teise, morale, menu, religija ir t.t.). Kokia ðiandien ideologija vyrauja Lietuvoje? Turbût neapsiriksime teigdami, kad komunistinë. Ji yra persmelkusi filosofijà, teisæ, moralæ. Ja vadovaujasi visos margaspalvës ekskomunistø partijos, dabar jau nusi- rëdþiusios savo margaspalves sukneles, susivienijusios ir veikianèios atvirai, tik gëdinasi jà vadinti komunistine. Vadina demokratine

365 liberaliàja. Jos esmæ gana iðsamiai atskleidë lenkø politologas Janas Maria Jackowski. Jo nuomone, socializmo „ðviesios ateities“ kûrëjai komunistinæ ideologijà perrenginëja „liberaliosios demokratijos“ drabuþëliais, jos centre palikdami „gerà mark- sistà“, perrengtà liberalo arba postmodernisto drabuþiais, kurio pagrindinis uþdavinys – painioti sàvokas, „plauti smegenis“, melo monopolá (kurá valdë SSRS – O. V.) keisti melo pliuralizmu, daugelá melo ir pusiau tiesø skelbti demokratijos ir liberalizmo vardu. Liberalioji demokratija atmeta ðeimos institucijà, tautos ir istorijos tradicijas, propaguoja hedonistiná visuomenës idealà, ypaè arðiai kovoja prieð Katalikø baþnyèià (Jackowski J. M. // Dienovi- dis, 1998, spalio 30–lapkrièio 5), t.y. visas vertybes, kurias lietuviø tauta ðimtmeèius laikë tautinëmis vertybëmis. Tos ideologijos propagandos priemonës – þiniasklaida, laik- raðèiai, televizija, o metodas – nuolatinis sàmonës slopinimas pagal principà „laðas prakala akmená ne jëga, o daþnai krisdamas“. Dar Èestertonas pastebëjo, kad tie, kurie netiki á Dievà – patikës viskuo. Apgaulës pliuralizmo ideologai daþnai naudojasi labai veiksmingu propagandos ginklu, gerai psichologiðkai motyvuoja „uþslëpta átaiga“ (Jackowski J. M. // Dienovidis, 1998, ten pat). Nedràsiai, tarsi þolë pro storà cemento dangà Lietuvoje pradeda kaltis tautiðkoji – katalikiðkoji ideologija. Jos kelias sunkus. Liberaliosios demokratijos ideologai, ekskomunistai stengiasi jà sunaikinti, vos tik koks daigas pasirodo – stengiasi kuo greièiau já iðrauti. Jie þino, kà daro. Tautos idëjos ir tautinës ideologijos jie bijo labiausiai. Jos gyvybingumà árodë tûkstanèiø Lietuvos ge- riausiø sûnø ir dukterø þûtys rezistencinëje kovoje, þmoniø kan- èios Sibiro gulaguose, þuvusiøjø ir badu bei ðalèiu numarintø auka, kad tauta ir jos idëja gyventø. 2004 m.

366 Dabar visi esame (iðskyrus negausià saujelæ pralobusiø no- menklatûriniø turèiø) valdþios ákaitai. Elgiamasi su mumis kaip norima. Kaip sovietmeèiu. Tokia padëtis bus tol, kol Lietuvoje bus sukurta visuomeninë jëga, galinti atkurti pusiausvyrà tarp val- dþios ir þmoniø, pareikalauti teisingumo. Kaip raðëme minëtame straipsnyje (Lietuvos aidas, 2001, lap- krièio 26, p. 8), ta jëga yra tauta, turinti stiprià savimonæ ir pakankamai patriotizmo, transformuoto á tautos valià. Kokiø reikëtø siekti ryðiø tarp tautos ir valstybës? Valstybës ateitá galima prognozuoti. Kiekviena save gerbianti partija privalo turëti Lietuvos vizijà bent artimiausiems deðim- èiai metø. Ji turi bûti prieinama visuomenei, atvira kritikai ir tobulëjimui. Valstybë yra idëjø ir þmoniø susitarimo dalykas, to- dël ji privalo bûti atvira kritikai. Tauta yra tokia, kokia yra. Ji turi ateitá tik tada, jeigu turi tvirtà savimonæ. Jeigu tauta tà savimonæ praranda, ateities nebeturi. Ar galima pakeisti tautà pilietine visuomene? Tai primygtinai bando daryti Lietuvos valdþia visuose olimpuose: ðvietimo, politikos, kultûros, teisës ir kituose, formuojanèiuose pasaulëjautà. Kodël taip yra? Pilieèiø bendruomenæ, draskomà ávairiausiø prieðtaravimø – tautiniø, religiniø, istoriniø, skirtingø kultûrø ir socialiniø – lengviau valdyti. Lietuvoje dar gajus pagrindinis im- perialistinës Rusijos valdymo principas: „Skaldyk ir valdyk!“ Algimantas Zolubas straipsnyje „Demokratija – naðta ar palaima?“ (Lietuvos aidas, 2001, lapkrièio 28, p. 7) klausia: „Kas gali paneigti, kad pilietinë visuomenë nëra nauja fikcija? Ar pilietinë visuomenë gali iðreikðti tautos valià? Moldovos Padniestrës „pilietinë visuomenë“, atskyrusi Padniestræ nuo Moldovos ir prijungusi jà prie Rusijos, jau reiðkia savo valià, tokià grësmæ turi mûsø artimiausia kaimynë Latvija“. Pridur- sime... ir Gruzija. Lietuvoje valstybingumo pamatus griauna Ar- mijos Krajovos palikuonys, vadovaujami LLRA vadovo ir ideologo V. Tomaðevskio.

367 Ar ne „pilietinë visuomenë“ Lietuvoje á Seimà iðrenka tuos, kurie savo vieðomis kalbomis ir veiksmais griauna Lie- tuvà, jos valstybingumà, pasinaudodami turima valdþia propaguoja Lietuvoje prorusiðkas ir probaltarusiðkas lukaðenkines „vertybes“? Niekas geriau neapibrëþë tautos ir valstybës santykiø bei jø normalizavimo, negu tai padarë Vladas Putvinskis-Pûtvis dar 1928 metais straipsnyje „1928 metai. Vasario 16-oji“. Tenka tik stebëtis, kad jo mintys, paraðytos prieð 73 metus, skamba ypaè aktualiai ir ðiuolaikiðkai kaip nepaneigtos ir nepa- þintos tiesos ir veikimo ateities gairës. V. Putvinskio-Pûtvio tautinës ideologijos centre yra trys es- minës idëjos: tautos, tikybos ir socialinë. Ið ðiø trijø idëjø svarbiausia yra tautos idëja. „Tautinës idëjos svarbiausia problema yra valstybë“. Tik laisvoje nepriklausomoje valstybëje gali atsiskleisti tautos vaikø talentai, tauta gali gyventi kûrybingai, kurti savo kultûrà. Taèiau net savo nepriklausomoje valstybëje kiekvienas privalo apibrëþti ir grieþtai suvokti santykius: 1) tarp tautos ir valstybës, 2) tarp lietuvio ir pilieèio, 3) tarp tikrøjø tautos vaikø ir svetimtauèiø jø geruose santykiuose ir kovoje demokratinëje valstybëje“ (Ten pat, p. 53). Apie tautos ir valstybës santykius bei tautiðkumo ir pilietið- kumo ryðius raðëme ankstesniuose skyriuose. Taèiau gyvenimas parodë, kad pastaraisiais, ypaè 2010–2011 metais, ypaè aktualûs tapo santykiai tarp etniniø lietuviø ir svetimtauèiø, buvusiø ðios þemës okupantø – lenkø ir rusø. Lietuvos lenkai visada buvo mûsø tautai kaip rakðtis ger- klëje, nuo pat jø iðdavikiðkos Vilniaus kraðto okupacijos. Taèiau anoje prieðkario Lietuvoje nei Tauta, nei nepriklausomos Lie- tuvos valdþia jiems neleido perþengti politinio lojalumo ribø. Deja, ðito negalima pasakyti nei apie dabartinæ valdþià, nei apie Tautà.

368 Tautinës ideologijos kûrëjas Vladas Putvinskis-Pûtvis, vado- vavæs Lietuvos ðauliø organizacijai, Tautà per ðaulius mokë: „Bet kas yra tos maþumos Lietuvoje? Ar Lietuva prarijo dar maþesnæ þuvá (negu ji pati tuo metu buvo – O. V.)? Ne! Ji nieko neprarijo. Lietuvos svetimi gaivalai nëra praryti, bet varu álindæ, kaip rakð- tys (turima galvoje Vilniaus kraðto kolonizacija, Þeligovskio smo- gikams ginklu uþgrobus Vilniaus kraðtà – O. V.), kaip prancûzai vokieèiams á vienà jø kraðtà su nepatogiu vardu, arba tai yra lydekos pilvo neðvarumø likuèiai, nuo kuriø eðerys, vos iðlindæs (ið didelës lydekos pilvo – O. V.), dar nesuspëjo apsivalyti (Putvins- kis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji raðtai. Èikaga, 1973, p. 80). Ávardijæs tautiniø maþumø Lietuvoje esmæ ir sàlygas, kaip tos tautinës maþumos Lietuvoje atsirado, Vladas Putvinskis-Pûtvis nurodë ir kaip su jomis kovoti, jeigu tik jos vietoj to, kad gráþtø á savo tëvynæ, svetimai tautai pradeda diktuoti savo valià. „Demokratija leidþia mums reikalauti ið svetimtauèiø, kad jie nekliudytø mums siekti mûsø tautiniø idealø savo tëvynëje, jeigu mes pripaþástame tà teisæ jiems jø tëvynëje. Su tais „pilieèiais“, kurie to nesupranta, prieðinasi ir kovoja dël savo maþumos visokiø privilegijø, demokratija leidþia kovoti. Politinis taktas ir tikslumas verèia daryti tà kovà kultûringai. O TAUTOS ATEITIS DEDA MUMS TOS KOVOS PAREIGÀ“ (Ten pat, p. 32). Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona savo vieðuose pasisakymuose reikalavo: „Tautinës maþumos privalo gerbti ir didþiu- mai privalomas teises. Deja, ligðiol tos pagarbos Lietuvoje nebuvo matyti... Patys lietuviai nebuvo kaip reikiant ligðiol supratæ savo kalbos teisiø vertës. Uþaugæ Rusijos nelaisvëje, nesijuto laisvi esà, bendraudami su kitomis tautomis, pasidavë netikriems demokratijos obalsiams: bûdami nuskausti, bijojo bûti apðaukti ðovinis- tais ir nejuèiomis patarnavo svetimam ðovinizmui... Ta lietuviø ypatybë nëra kokia didelë dorybë, bet baikðtuolio bûdo silpnybë, pateisinama vien vergiðkos buities liekanomis... Rûpindamiesi

369 Lietuvos valstybæ atstatyti ir laiduoti teises maþumoms, neuþmirð- kime ir mûsø paèiø kalbos teisës, pasirûpinkime jà pastatyti pri- valomoje pirmaeilëje vietoje visose mûsø ðalies gyvenimo srityse. Tai yra teisë viso pasaulio pripaþinta, ir mums belieka ja tinkamai pasinaudoti“ (Smetona A. Maþumos ir lietuviø kalba Lietuvoje // A. Smetona. Rinktiniai raðtai. Kaunas, 1990, p. 103–106). Dabarti- nis Europos Teisingumo teismas vakar, t.y. 2011 m. geguþës 12 d. – tà patvirtino. Kitame savo straipsnyje „Lenkø politika Lietuvoje“ Antanas Smetona, aptaræs Balkanø valstybiø draugiðkus santykius, atsklei- dë Lenkijos slaviðkà imperialistinæ prigimtá: „Ne toki yra lenkai: jiems nepakanka Lenkijos, jie dairosi Lietuvos ir Gudø kraðto. Tai, mat, Lenkijos provincijos, kur reikiàs tvirtinti lenkø gaivalas, kolonizuoti... Lenkø dienraðèiai vienu balsu ðaukia, kad reikià sutvirtëti „lenkiðkajam gaivalui“ pakraðèiuose... Lietuvos lenkai, nerodomi ið Varðuvos pirðtu patys numanà, kas reikià daryti, kad ta ðalis (Lietuva – O. V.) paliktø Lenkijos provincija“ (A. Smetona. Rinktiniai raðtai. K., 1990, p. 321–324). Lietuvos Prezidentas vieðai ir atvirai kvietë jo laikø inteligentijà ðviesti nutautintus Vilniaus kraðto lietuvius, jau nemokanèius kal- bëti lietuviðkai, belstis á jø ðirdis, sakydamas „Kovokime dël savo teisiø ne þodþiu, o darbu. Visø pirma sudarykime tam tikrà bûrelá þmoniø, kurs rûpintøsi vilnieèiø lietuviø likimu, jø apsaugojimu nuo sulenkinimo“ (A. Smetona. Ten pat, p. 347). Vienoje ið savo paskutiniøjø kalbø Lietuvoje Antanas Sme- tona kalbëjo apie tautines maþumas Lietuvoje: „Maþumoms pri- paþintos teisës lygios su Tauta kûrëja prieð ástatymus, pripaþinta teisë tautiðkai organizuotis ir ðviestis savo gimtàja kalba, bet uþ tai reikalaujama ið jø bûti iðtikimoms valstybei. Ið èia eina dvi skirtingos sàvokos tautieèio ir pilieèio. Ir Lietuva turi tokiø tauti- niø maþumø; joms mûsø duota, rodos, tiek teisiø, kiek reta kita kuri valstybë duoda“ (A. Smetona. Ten pat, p. 457). Taèiau Lietuvos lenkams to niekada nebuvo gana. Lenkijos

370 imperialistinei siekiai pavergti Lietuvà ypaè iðryðkëjo dabar, dvi- deðimt pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybës metais, sàmoks- laujant su Rusijos ambasada LLRA vadovui V. Tomaðevskiui, kraðtutinai áþûliam, agresyviam ir ciniðkam tipui, klastojanèiam Lietuvos istorijà ir kurstanèiam neapykantà Lietuvoje tarp lenkø ir lietuviø. Jo destruktyvi veikla jau augina vaisius. Seimo narys P. Saudargas neseniai lankæsis Ðalèininkø, Vilniaus ir kituose Lie- tuvos Rytø rajonuose, jø mokyklose pamatë, kad „Èia sutikti lietuviai nesijauèia gyvenantys Lietuvoje, o besimokantys vaikai sunkiai kalba lietuviðkai ir nedaug þino apie Lietuvà. Visame rajone vyrauja lenkø kalba, o lenkiðkose mokyklose jauèiamas prie- ðiðkumas Lietuvai. Tai árodo uþraðai ant suolø: „Uþkonservuosime lietuviø galvas stiklainiuose“, „Lietuva – tai Lenkija“, „Tegyvuo- ja Lenkija“ ir pan. (Saudargas P. Integracija nereiðkia tautinio tapatumo praradimo // XXI amþius, geguþës 4, p. 4). Skirtingai negu anos nepriklausomos Lietuvos Prezidentas An- tanas Smetona ir Ðauliø sàjungos pirmininkas Vladas Putvinskis- Pûtvis, galingos savanoriðkos jëgos struktûros vadovas, mûsø valdþia á toká svetimtauèio áþûlavimà nereaguoja. Atvirkðèiai, Tëvynës sà- jungos-Lietuvos krikðèioniø demokratø partija, kurios pagrindiná elektoratà sudaro dar nenutautëjæ lietuviai, Tëvynës patriotai, ið savo gretø iðmetë Seimo nará tautininkà Gintarà Songailà, kuris iðdráso pasiprieðinti Lietuvos lenkinimui, iðdavikiðkos Lenko kortos, átvirtinanèios Lenkijos penktàjà kolonà Lietuvoje, platinimui Lietuvoje ir iðdavikiðkai LLRA vadovo V. Tomaðevskio veiklai. Tai Tautos valdþios vyro didvyriðkas þingsnis, kuris neabejotinai áeis á Lietuvos istorijà. O Tautos fronte kol kas vieðojoje erdvëje skamba tik Nepriklausomybës Akto signataro Romualdo Ozolo balsas. 2011 m. balandþio 13 d. vienoje ið interneto svetainiø pasiro- dë jo Þodis, skelbiantis protestà lietuviðkiems oportunistams, kvie- èiantiems nulenkti galvas prieð didþiàjà Lenkijà ir paklusti áþûlaus Lietuvos interesø iðdaviko V. Tomaðevskio diktatui: „Su kanki- nanèiu gëdos ir pasibjaurëjimo jausmu matome, kaip Lietuvoje

371 diena ið dienos iðduodami ir parduodami lietuviø kultûros ir civilizacijos pamatai ir principai – sàþinë, iðtikimybë, þodþio ir veiksmo vienybë, pasiaukojimas, atsakomybë. Kas buvo padaryta didaus, buvo nuveikta laikantis ðiø dorybiø. Bûtent jos apgynë Lietuvà ir lietuvius, formavo istoriná Europos veidà... Nelaimin- goji mûsø tautos istorija per egoistinës sanglaudos su lenkø kara- lyste laikotarpá nëra „prarastieji amþiai“ – tai viso labo lietuviø didþiûnijos nutautinimo ir nutautëjimo metas, kurio esmës jûs nenorite pripaþinti gal kaip tik dël to, kad savo raginimais taiky- tis su mûsø valstybæ niekinanèiais ir naikinanèiais „broliais“ jûs siûlote pratæsti ir ðiais laikais. Kas ðmeiþia ir niekina mûsø istorijos kelià nuo Antikos iki naujausiø laikø? Negi jums reikia priminti lietuviø vaidmens Þalgirio mûðyje bylà, kuri prasidëjo su Dlugoðu ir tæsiasi iki ðiø dienø? Kodël Lenkijos 1791 metø Kon- stitucija ir ðiandien slepiama po Geguþës 3-iosios Konstitucijos vardu? Kas 1989 metais kûrë raudonàjà autonomijà Vilniaus krað- te? (Ir dabar renka paraðus V. Tomaðevskio paakinti dël jos atkû- rimo – O. V.), o 1990 m. kovo 11-àjà nebalsavo uþ Lietuvos valstybës atkûrimà? (Kà reiðkia lenko ðovinisto Zavistonovièiaus viso lietuviðko Drauèiø kaimo gyventojø iððaudymas Vasario 16-àjà? Ar tai ne Armijos Krajovos, masiðkai þudþiusios lietuvius ðiame kraðte, palikuoniø akcija? Ir mûsø valdþios iððaudytø gy- ventojø iðdavystë vardan gerø santykiø su Lenkija? – O. V.). Kà reiðkia Lietuvos pilieèiams iðduodamos Lenko kortos ásiparei- gojimas bûti iðtikimais Lenkijos valstybei – eilinæ niekingà klas- tà ar ðiuolaikiná Liublino unijos variantà? Kodël jûs niekinate Kovo 11-osios eitynes, o në þodþiu niekad neuþsimenate apie Armijos Krajovos veteranø ir jø ápëdiniø deboðus Vilnijoje arba prieð porà trejetà metø ið Lenkijos atveþto gaivalo manifes- tacijas Vilniuje? Galima tik stebëtis, kà vapa rinkimø á savivaldybes rezultatø supanèioti mûsø politikai, girdëdami vieno Lietuvos europarlamentaro iðpuolius prieð Lietuvos valstybæ, jos Konstitucijà ir tau-

372 tiná lietuviø orumà“ (Romualdas Ozolas, 2011, balandþio 13, in- ternetas). Analogiðkà þodá R. Ozolas paskelbë ir kitame savo straipsnyje (Lietuvos lenkø rinkimø akcija propaguoja antivals- tybines idëjas // Diena. Lt, 2011, kovo 24). Romualdas Ozolas iðkëlë bylà V. Tomaðevskiui dël Lietuvos valstybës ðmeiþto Europos Parlamente, kad Lietuvoje paþeidinë- jamos lenkø maþumos teisës. Deja, dabartinës Lietuvos proku- rorai nerado V. Tomaðevskio kaltës. O V. Tomaðevskis ánirðæs uþsipuolë teismus, juos áþeidinëdamas; LLRA paskelbë Lenkijos prieðø Lietuvoje sàraðà, reikalaudami paðalinti ið TS-LKD partijos tuos narius, kurie protestuoja prieð nelojalø Lietuvai V. To- maðevskio elgesá (Andriejus Þukovskis) (Ten pat). Lietuvos Sàjûdþio pirmininkas Rytas Kupèinskas ðios visuo- meninës organizacijos vardu paraðë kreipimàsi á Europos Parla- mentà, jo vadovus, kuriame nurodë, kad europarlamentaro V. Tomaðevskio „vieðas elgesys ir pasirinkta veiklos forma nerodo pagarbos þmogui ir valstybei, teisingumui, nedidina pasitikë- jimo valstybe ir jos institucijomis“. O Lietuvos valdþia ir VSD ir toliau nereaguoja á toká ásisiau- tëjusio áþûlaujanèio politinio chuligano elgesá – augina tautø tarpusavio neapykantos vëþá, leidþia plisti jo metastazëms. Kol V. Tomaðevskis stengiasi reokupuoti Lietuvà per Euro- pos Parlamentà ir áþûlaudamas paèioje Lietuvoje, kitas tautinës maþumos atstovas Rusijos milijonierius ið Archangelsko Vikto- ras Uspaskichas per naktá, pasakø „stebuklinga lazdele“ pamo- savæs, „padarë tvarkà“ Lietuvos didþiøjø miestø – Vilniaus, Kauno ir Panevëþio savivaldybëse. Paniekinæs Tautos valià ir daugumos rinkëjø balsais iðrinktø partijø atstovus, jis kaip Lietuvos valdovas, Rusijos generalgubernatorius Vakarø kraðtui, perdavë val- dþià savo statytiniams tuose miestuose. O Lietuvos Vyriausybë, spaudþiama Europos Parlamento, tarsi þado netekusi (ar paveikta Rusijos psichotroninio ginklo, kurá taip plaèiai Lietuvoje propaguoja svetimtauèiai), begëdiðkai

373 pataikauja tautinëms maþumoms ir jø agresyviems atstovams. Etninis lietuvis jau jauèiasi nereikalingas savo Þemëje, kurià savo komandomis ir absurdiðkiausiais reikalavimais valdo tomaðev- skiai, uspaskichai ir kiti svetimtauèiai. Lietuviui belieka tik kuo greièiau emigruoti. Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Ðiame kontekste bûti- na pasikartoti. Kaip raðë Vladas Putvinskis-Pûtvis: „Demokrati- në valstybë yra jos veikianèiøjø jëgø iðdava. Jeigu tautinë sàmonë miega, valstybë netgi teisës neturi eiti prieð budinèiøjø direktyvas. Tauta pati kalta. Valstybë negali bûti Tautos butas. Ji visada yra tautø bendrabutis su bendrabuèio teisëmis. Valstybë turi bûti paruoðta gintis, kariauti uþ save. Tauta turi bûti paruoðta tam pa- èiam du kartus smarkiau, negu valstybë ir du kartus didesniam frontø skaièiui negu valstybë“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 76)... „Jeigu mes norime, kad Lietuvos valstybë taptø tikra lietuviø Tau- tos tëvyne, tai, be kita ko, turime rûpintis, kad mûsø valstybës politika bûtø tikrai tautinë, tikrai lietuviðka. Valdþia sugebës vesti tautinæ politikà tik tuomet, jei turës tvirtà paramà lietuviø ben- druomenëje ir jos organizacijose. Jos duos Tautai tvirtà tautiná pagrindà ir veiks jà paèià“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 77). Toks yra demokratijos dësnis. Vykusiai pakreipti politikà á norimà pusæ sugebës tik tie, kurie supranta, kaip politika daroma, kas kraðtà valdo, kas yra val- dþia“ (Ten pat, p. 78). Valstybë savo iniciatyva negali kelti jokiø tautiniø idealø ir rûpintis vien tik tautos ateitimi. Negali ir neturi. Demokratinëje valstybëje tautos reikalais privalo rûpintis tautinës organizacijos. Demokratinës visuomenës idealas yra tas, kad abu reiðkiniai – tautiðkumas ir valstybingumas reikðtøsi kuo stipriausiai ir veiktø vienas kità. Pavyzdys galëtø bûti anglai. Tai tauta, kuri moka jungti tautinæ tolerancijà su tautine sàmone (Voverienë O. Tauta ir vals- tybë Vlado Putvinskio-Pûtvio tautinëje ideologijoje // XXI am- þius, 1999, kovo 5, p. 5).

374 Valstybë rûpinasi dabartimi siekdama sukurti þmonëms ge- rovæ ðiandien. Tautos pareiga – „statyti ribas vartojimui“, kad „ateities kartos nebûtø apkrautos paskolomis materialinës ir bûsimos sveikatos atþvilgiu“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 56). „Tautos uþdavinys – sugebëti taip paveikti valstybæ, kad jos politika didintø jos tolimos ateities turtus“ (Ten pat, p. 56). Taip elgësi tarpukario nepriklausomos Lietuvos valdþia. Ji ne- paliko jokiø skolø ateinanèioms kartoms. Dar daugiau, jos su- kauptos aukso atsargos ir dabar tebëra mûsø valstybës aruode. Valstybës valdymo aparatas visada siekia centralizacijos ir daugiau ar maþiau direktyvinës valdymo sistemos. Tautinës organizacijos privalo bûti atsvara valstybës siekiams ir eiti kitu keliu – demokratizacijos bei þmoniø poreikiø iðkëlimo. „Ir juo kraðto demokratija bus gilesnë, juo dviejø sroviø prieðingumà paverèia harmoningu bendradarbiavimu“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 56). Pastaruoju metu, kai tapo akivaizdu, kad valdanèiosios daugumos paþadai sukurti Lietuvoje medaus valstybæ kisieliaus kran- tais – tik rinkiminis triukas, ekskomunistus ir jø ásûnius vël atvedæs á valdþià, suaktyvëjo visuomeniniai ir politiniai judëjimai. 2001 m. spalio 24 d. akademinë bendruomenë ákûrë Lietuvos mokslø akademijos mokslininkø rûmø visuomeniniø organizaci- jø forumà uþ lietuviø pilietinæ bendruomenæ (Gubavièiûtë E. „Sie- kiama glaudesnio visuomenës ir valstybës ryðio“ // XXI amþius, 2001, lapkrièio 28, p. 1). Forumo pirmininkas prof. R. Grigas problemà, kuriai spræsti ákurtas forumas, suformulavo taip: „...iki ðiol neturime suformavæ tokio valstybinio patriotizmo, koká turi lenkai, rusai ar vokieèiai. Valstybë su mumis, kaip ir mes su ja, elgiasi nepakankamai pagarbiai. Bûtina lietuviø patriotinëms ir pilietinio veiksmo organizacijoms jungtis ir bendromis jëgomis pradëti veiksmus“ (Ten pat, p. 1). Deja, ir ðita Tautos gëlë, kaip jau ne kartà atsitiko, nuvyto, net ir nepraþydusi. Jos neparëmë intelektualai ir jaunimas. Mano giliu ásitikinimu, dabartinës, komunizmo ir Mamonos suþalotos

375 intelektualø kartos yra beviltiðkos – jos lietuvybei jau niekada neprabus. O jaunimas? Amerikos lietuvis politologas Vilius Braþënas su jaunimu visada kalba paprastai: „Jaunoji karta turi apsispræsti, ar nori (tautos – O. V.) idealø padangëse arais skrajoti, ar materializmø dumblynuose var- lëmis straksëti“ (Braþënas V. Nauja pasaulio tvarka. K., 2000, p. 149). Jis tiki (ir að tikiu! – O. V.), kad mûsø jaunimas prabus, iðgirs tëvynës ðauksmà ir, kaip Balio Sruogos „Milþino paunksmëje“, atsistos prie Vytauto Didþiojo karsto ir drauge su kunigaikðèiu Ðvitrigaila tars: „Dangaus vardu palaimink Tu mane, kad að galë- èiau eit keliu Tavuoju, – pakelt galëèiau tavo naðtà“ (Ten pat). Uþbaigti skirsná irgi norëèiau V. Putvinskio-Pûtvio mintimis, tarsi ðiandien pasakytomis: „Pergyventas deðimtmetis kada nors bus pavadintas valstybingumo svaigulio laiko tarpu, kuriuo savaimingas tautinis plëtojimasis maþai tesireiðkë. Tautos ateitis reikalauja, kad prablaivëtumëm ir gráþdami á apleistà tautinæ dirvà tuo sugràþintumëm pusiausvyrà ir tuo pa- èiu sutvirtintumëm ir paèià valstybæ“ (Putvinskis-Pûtvis V. Ten pat, p. 57). 2006 m.

6.9. TAUTOS VALIA

O, tu valia manoji! Tu permainø, visø vargø, tu – mano bûtinybe! Apsaugoki mane nuo pergaliø... Visø maþøjø... A. Schopenhaueris

Tautos valia – tai viena daþniausiai vartojamø sàvokø tautotyroje – teorijoje, metodologijoje, istorijoje ir praktinëje tautos bûtyje. Tautos valia – tai galia, pasireiðkianti sàmoningu Tautos veiklumu. Sàvoka ir pats reiðkinys – valia yra daugelio mokslo ðakø –

376 psichologijos, psichiatrijos, edukologijos, filosofijos, tautotyros ir, kas þino, gal dar keliø mokslo srièiø tyrimo objektas. Filosofijoje vien tik ðios sàvokos ir reiðkinio pagrindu susikûrë iðtisa filosofijos mokslinë kryptis voliuntarizmas. Ðiame puslapyje neanalizuosime nei voliuntarizmo teoriniø postulatø, nei valios kaip tos filosofijos krypties tyrimo objekto, nei jos vidiniø ryðiø su kitomis ðios krypties sàvokomis, nei su kitose mokslo ðakose vartojama sàvoka „valia“. Kas susidomës, paims bet kurá filosofijos vadovëlá, paskaitys ir pasigilins. Sàvoka „valia“ mums ádomi kitu aspektu – jos vaidmeniu tautos gyvenime, atkûrus mûsø valstybæ ir jos nepriklausomybæ, to- dël teoriniais dalykais remsimës tik tiek, kiek jø reikës mûsø temai atskleisti ir paaiðkinti. Kai Algirdas Brazauskas buvo iðrinktas Lietuvos Prezidentu ir lankësi Los Andþele, ten susitiko su Amerikos verslininkais ir kalbëjosi apie prekybos, ekonomikos ir investicijø problemas, ið- kylanèias siekiant uþmegzti tarpvalstybinius ryðius. Pokalbyje da- lyvavæs dar tada tebeinantis Lietuvos ambasadoriaus Amerikoje pareigas Stasys Lozoraitis, suvokæs „realios ir pragmatiðkos“ ekonomikos praþûtingumà nepriklausomybës sàlygomis, tyliai, bet tvirtai pasakë: „...Neuþmirðkime tautos dvasios... Kai ji atgis, sëk- mingiau spræsis ir ekonomikos problemos“. Tautos dvasia tapatinama su jos kultûra ir unikaliu gebëjimu tautos dvasià transformuoti á tautos valià. Kiekvienos tautos svarbiausia misija yra sukurti savità tautinæ kultûrà. Tik tautinës kul- tûros bendrumu grindþiama tautinë vienybë ir solidarumas, galintys tautos valià paversti jëga ir galia. Vienas pirmøjø valios tyrinëtojø Europoje, gyvenæs viduram- þiais, buvo krikðèioniðkosios ideologijos màstytojas Duns Scotus, kuris, remdamasis loginiais metodais, teigë: „Voluntas est supe- rior intellectu!“ (Valia yra aukðtesnë uþ protà!) Valios ir proto sàsajomis domëjosi ir Imanuelis Kantas, kai kas já net vadina vienu þymiausiø psichologinio voliuntarizmo

377 atstovø, teigë, kad protas yra tik valios prielaida ir kad ne jis, o valia lemia þmogaus doroviná elgesá. Vokieèiø màstytojui J. G. Fichtei valia yra asmenybës pagrindas. Protas, intelektas yra labai svarbûs þmogaus gyvenime, ta- èiau ne jie lemia svarbiausiø, gyvybiniø sprendimø priëmimà, bet tik valia. Be to, protas pavargsta, nusilpsta, ilgainiui darosi viskam abejingas, valia – niekada. Ji yra visos pasaulëdaros pamatas. „Valios þmogus“, „valingas þmogus“ – tai voliuntarizmo filo- sofinës krypties subjektas. Visi svarbiausi þmonijos istorijos ávy- kiai vyko: 1) palankiomis tam ávykiui vidaus ir iðorës sàlygomis; 2) juos lëmë didþiosios, stiprios valios asmenybës, iðgirdusios laiko ir lemtingo momento ðauksmà, aiðkiai suvokusios svarbiausià tautos politiná tikslà, akumuliavusios tautos valià ir þinojusios ke- lià, kuriuo tautà reikia vesti ir to tikslo siekti. Lietuvos istorijoje tokiø asmenybiø turëjome tik tris – vienin- telá Lietuvos karaliø Mindaugà, sukûrusá pirmàjà Lietuvos vals- tybæ, dr. Jonà Basanavièiø, po 500 metø jà atkûrusià, ir prof. Vytautà Landsbergá, iðgirdusá laiko ir lemtingo momento ðauks- mà Kovo 11-àjà, akumuliavusá Tautos valià, jà transformavusá á jëgà, kuri ir susprogdino gelþbetoniná okupacijos kalëjimà (Vo- verienë O. Asmenybës vaidmuo istorijoje // Lietuvos aidas, 2002, liepos 8, p. 11). Taigi valia neatskiriama nuo þmogaus gyvenimo tikslø, jo ide- alø ir poelgio motyvø. Tai pripaþásta visi voliuntaristai – A. Scho- penhaueris, F. Nietzsche, V. Diltëjus, O. Spengleris ir kiti. Tikslai ir idealai bûna ilgalaikiai. Kartais jie nekinta per visà þmogaus gyvenimà. Motyvai – tai, ko að noriu ðiuo momentu, ðio- je vietoje ir ðiomis aplinkybëmis, o ne tai, ko að noriu apskritai. Valios pasireiðkimas visuomet yra lemiamas tikslø ir motyvø. Ðiuo poþiûriu irgi visi voliuntaristai sutaria. Taèiau jie susipyksta ir arðiai polemizuoja, pasirinkæ skirtingus valios subjektus. Humaniðkas ir gailestingas, norintis visiems padëti A. Schopenhaueris pasirenka... maþàjá þmogø (beje, kaip

378 pateikëme straipsnio epigrafe, kuriuo jis nenorëtø bûti, ir net pra- ðo savo valios apsaugoti net nuo pergaliø maþøjø...), todël jis savo filosofinæ mintá koncentruoja á „individo valià“ ir „pasaulio valià“. Jo nuomone, svarbiausias þmogaus uþdavinys yra iðlikti pasaulio ðaliø siausmø pagairëje. O pasaulis þmogui visada yra blogis. Ra- cionalistinei R. Dekarto tezei: „Að màstau, vadinasi, egzistuoju“ jis prieðprieðina budistinæ tezæ „Kenèiu, vadinasi, egzistuoju“ (An- tanas Andrijauskas. Artûro Schopenhauerio idëjø pasaulis // A. Schopenhaueris. Gyvenimo iðminties aforizmai. V., 1994, p. 15). „Taèiau daþniausiai mes nesuprantame, neásisàmoniname ðios á karèius vaistus panaðios tiesos – tiesos, kad kanèia yra gyvenimo esmë...“ (Schopenhaueris A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. V., 1995, 649 p.) Dël to á filosofijos istorijà A. Schopenhaueris áëjo kaip pesi- mistinës filosofijos kûrëjas ir propaguotojas, nors ir laikomas svarbiausiu ðaltiniu ir neginèijama versme F. Nyèës (Nietzsche’s) optimistinei filosofijai, gimusiai kritikuojant A. Schopenhauerá ir teigianèiai „valios galià“, „valios jëgà“, „valià vieðpatauti“. Ið naujo perskaièius A. Schopenhauerá tautos valios aspektu, aiðkiai matyti jo tvirta pozicija, kad tautos valià lemia ne jos ma- þieji, o, atvirkðèiai, stiprios valios, didieji þmonës, gebantys atlikti þygdarbá – „ðiuo metu, ðioje vietoje ir ðiomis aplinkybëmis“ (Ten pat). Þygdarbiui reikia ryþto ir apsisprendimo. Apsisprendimas – bûtinas valios procesas. Jo metu vyksta motyvø kova. Lemia ge- bëjimas remtis reikðmingiausiu motyvu. Kalbant apie tautos va- lià – nëra reikðmingesnio motyvo uþ tarnavimà savo tautos laisvei ir valstybës nepriklausomybei. Nepriklausomoje Lietuvoje toks þygdarbis buvo generolo P. Plechavièiaus ir Lietuvos karo aviacijos kapitono Antano Maèiuikos organizuotas perversmas 1926 m. gruodþio 17 d., uþbë- gant uþ akiø bolðevikams organizuoti toká perversmà 1926 m. gruo- dþio 24 d., remiant tuometinei kairiøjø vyriausybei, pasiruoðusiai

379 leisti okupuoti Lietuvà jau tada, 1926 metais (Ðvoba J. Seiminë ir prezidentinë Lietuva. Cleveland, 1985). Toks þygdarbis buvo ir Lie- tuvos partizanø kova su okupaciniu reþimu. Þygdarbá atliko V. Landsbergis ir S. Lozoraitis, suskubæ uþbëgti galimiems ávykiams uþ akiø ir paskelbti Lietuvos nepriklausomybæ Kovo 11-àjà. Þygdar- bá atliko beginkle savo kova prieð tankus Sausio 13-osios didvyriai, krauju pasiraðæ uþ Lietuvos laisvæ. Þygdarbiu laikytinas ir Artûro Paulausko ryþtingas poelgis, kovojant uþ nepriklausomos Lietuvos prokuratûrà. Ir jaunos mergaitës policininkës pavojingo recidyvisto sulaikymas, Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus ryþ- tas nevykti á Maskvà ðvæsti svetimos valstybës svetimo karo pergalës. Visi ðie þygdarbiai atlikti vadovaujantis svarbiausiu motyvu – tarnauti savo tautai ir savo nepriklausomai valstybei. Istorikas G. Nikþentaitis, sukëlæs triukðmà dël generolo P. Ple- chavièiaus apdovanojimo ir apkaltinæs já nebûtais dalykais, paro- dë, kad ðis istorikas iki ðiol, kaip ir jo kolega L. Truska, Lietuvos istorijà vertina tik ið marksistiniø-lenininiø pozicijø, iki ðiol tebe- tarnauja svetimos valstybës interesams ir apie kitokià tiesà nenori nei þinoti, nei girdëti. Svetimos valstybës interesams tarnauja ir borisovininkø partija (ðaunuoliai kaunieèiai, vadinantys daiktus jø tikraisiais vardais! – O. V.), kalbanti tautos vardu. Tai ciniðkiausia ðvent- vagystë! Tie þmonës iðduoda savo tautà ir valstybæ, siekdami vël mus sugràþinti á Putino imperijos glëbá, atimti ið mûsø lais- væ. Ar ne todël arðiausias jø demagogas R. Pavilionis siekë su- trukdyti mûsø valstybei integruotis á NATO? Iðdavë savo Tautà ir savo Valstybæ ir klajûno ið Archangelsko Uspaskicho politinio UAB’o samdiniai. Tautos valià gali vykdyti tik susitelkæ þmonës, tarnaujantys savo tautos laisvei. F. Nyèë „valios“ sàvokø sistemà prapleèia dar dviem – „galios valia“ ir „valia vieðpatauti“. Vertindamas A. Schopenhauerio pesimistiná voliuntariz-

380 mà, propaguojantá „silpnumo instinktà“, jis prieðprieðina jam „stiprià valià“, „galios valià“, ákûnijanèià laisvà dvasià par ex- cellence. O laisva dvasia – tai aukðèiausias individo valios diktuojamas meistriðkumas, „gebëjimas iðsilaikyti ant plonø lynø bei menko- mis galimybëmis ir net dar ties bedugnëmis ðoká ðokti“. F. Nyèë teigia, kad realiame gyvenime yra tik „silpna valia“, kaip ir A. Schopenhauerio filosofijoje, pasiduodanti „pasaulio ða- liø“ átakoms ir demonstruojanti „vergø moralæ“, ir „stipri valia“, gebanti „silpnà valià“ valdyti, t.y. „galios valia“. Gyvenimui prasmës suteikia jo tikslas. Tik stiprieji þino savo gyvenimo tikslus, moka jø siekti ir juos ágyvendina. F. Nyèës Zaratustra taip kreipiasi á minià: „Atëjo metas, kad þmogus sau tikslà keltø. Atëjo metas, kad jisai vilties didþiausià daigà pasodintø“. Tikslo nëra ðalia þmogaus, jis – paèiame þmoguje, jis – pats þmogus, siekiantis iðugdyti save kaip asmenybæ, kaip didá þmogø, priimantá valingus sprendimus, iðkylantá virð masiø visuomenës diktato, nepasiduodantá vergø moralei. Visuomenës raidà ir jos istorijà lemia didieji þmonës, didþiosios asmenybës. Taèiau saviugdos nepakanka. Asmenybes turi ugdyti ðeima, mokykla, þiniasklaida. Taip ir buvo prieðkario nepriklausomoje Lietuvoje. Dël to ði Lietuvos karta ir paraðë herojiðkiausius mûsø istorijos puslapius, á savo tautos istorijà áraðë daugiausia vardø, pagarsëjusiø savo þygdarbiais. O kà po savæs paliksime mes, kai neturime tautos mokyklos – nei ðeimoje, nei ðvietimo sistemoje, nei þiniasklaidoje?.. Ar iðliksime kaip tauta, turinti savo valià ir, reikalui esant, jà paverèianti tautos galia? Kaip sakë filosofas J. Girnius, „...ateitis yra nenumatoma, o kuriama, ir bûtent kuriama dabartyje. Paprastu laukimu negalima nei gera sulaukti, nei bloga nuveikti. Ateitá kuria ne lauki- mas, o veikimas... Ateitis lemiama tik kovoje... Kol kovojama, tol

381 lygiai atviros abi galimybës – ir laimëjimas, ir pralaimëjimas... Vi- sur þmogiðkoji didybë yra reta, nes ji iðkovojama tik pasiaukojimo idealizmu. O menkystë visur klesti legionais, nes ji nieko nereikalauja – nei kovos, nei aukos. Dauguma visada renkasi menkys- tæ, viliojanèià savo lengvu keliu. Tik maþuma nesibaimina sunkaus kelio á visa, kas didu. Maþu- moj slypi ir mûsø viltis. Todël ið tiesø maþumoj bûti reikia dvasinës jëgos, ir uþtat tik stiprieji ryþtasi maþuma likti. Dvasinæ jëgà þmo- gui teikia tos vertybës, kuriose jis regi savo gyvenimo prasmæ. Dau- guma rûpinasi dabartimi, vilioja bûti „kaip visi“, bet pavergia ir niveliuoja asmená: ásilieti á „visus“ – tai susilieti su visais ir paskæsti masëje. Maþumos nariui reikia bûti paèiu savimi... Maþumos þvilgs- nis krypsta á ateitá ir tuo bûdu ji vadovauja gyvenimui. Ji ir yra gyvenimo druska, be kurios dauguma pradeda pûti...“ (Girnius J. Tauta ir tautinë iðtikimybë. Èikaga, 1961, p. 286, 287, 292). Taèiau ir stipriøjø maþumos turi bûti sutelkta kritinë masë, gebanti suvienyti tautos valià jos svarbiausiems uþdaviniams spræs- ti... reikalui esant, paversti jà tautos galia. 2005 m.

6.10. TAUTOS GARBË

Kaip þinoma, kiekvienoje mokslo srityje ar mokslinëje disciplino- je, atstovaujanèioje mokslinio tyrimo krypèiai, jos teorinëje dalyje svarbiausia yra sàvokø sistema, jø turinio atskleidimas, tarpusavio ryðiø nustatymas ir, jomis remiantis, mokslo ðakos ar disciplinos teorijos, istorijos, metodologijos ir jos rezultatø praktinio taikymo analizë. Ankstesniuose poskyriuose, „Tautos mokyklos“ serijos straipsniuose, jau aptarëme sàvokas „tauta“, „valstybë“, „tautiðkumas“, „pilietiðkumas“, „nacionalizmas“, „tautinis mentalitetas“, „tau- tinë kultûra“, „nutautëjimas“, „tautos valia“ ir kitas. Ðiø sàvokø sistema gerokai ðlubuotø, jeigu jos nepapildytø dar viena – „tautos garbë“.

382 Teoriniu lygmeniu ðios sàvokos labui daugiausia yra nuveikæs vo- kieèiø filosofas Alfredas Ðopen- haueris (1788–1860 m.). Jo nuomone, „tautos garbë – tai visos tautos, kaip tautø bendri- jos dalies, garbë ir jos individø garbë“ (beje, visiðkai uþmirðta da- bartinëje Lietuvoje. – O. V.). A. Ðopenhaueris, analizuodamas ðià sàvokà kaip metodà, geriau iðryðkinantá sàvokos turiná, pasitel- kë kità – „ðlovë“. Pasak jo, „garbë ir ðlovë – tai Pranas Þiþmaras dvynës, bet ne identiðkos, o tokios kaip broliai Dioskûrai, ið ku- riø Polideukas – nemirtingas, o Kastoras – mirtingas“ (Ðopen- haueris A. Gyvenimo iðminties aforizmai. V., 1994, p. 139). Garbës sulaukti gali kiekvienas mirtingasis, jeigu tik jis turi tvirtà valià, stiprià savo gyvenimo prasmës motyvacijà ir gali atlikti þygdarbá „ðiuo metu, ðioje vietoje ir ðiomis aplinkybëmis“ (Ðopenhaueris A. Ten pat). Tautos garbë yra svarbiausia þygdarbiø ir didþios kûrybos paskata. Kas gali apginti tautos garbæ? Tik stipri valia, ákûnijanti laisvà dvasià par exellence. Laisva valia – tai aukðèiausias dvasios skrydis dël idealiø ver- tybiø, ryþtantis bet kokiai aukai, taip pat ir gyvybës. Kaip raðo A. Ðopenhaueris, „...gebëjimas iðsilaikyti ant plonø lynø bei men- komis galimybëmis ir net... dar ties bedugnëmis ant tø lynø ðoká ðokti“ (Ðopenhaueris A. Ten pat). Lietuvos istorijoje vienas ryðkiausiø laisvos dvasios pavyzdþiø ginant tautos garbæ buvo jaunas vilnietis Pranas Þiþmaras. „Jo vardas ir biografijos faktai it legenda perduodami ið lûpø á lûpas, ið kartos á kartà, ið ðirdies á ðirdá. Amþinai jaunas, valingas, ener-

383 gingas P. Þiþmaro veidas, iðlikæs daugybëje nuotraukø, ákûnija to- kià pat jaunà, optimistiðkà, darbams ir þygiams pasiaukojusià prieðkario Lietuvos idealistø kartà (Daugëla A. Amþinai jaunas vilnietis // Vilniaus balsas, 1997, sausio 31, p. 8). Vytauto Didþiojo gimnazijos dëstytojas, „Gedimino“ skautø draugovës vadas (jai vadovavo iki 1935 metø) lenkø okupuotame Vilniuje surengë áspûdingà savo draugovës garbës nario dr. Jono Basanavièiaus palydëjimà 1927 m. á paskutiniàjà jo kelionæ; anks- tyvà 1928 m. vasario 16-osios rytà surengë nutrûktgalviðkà jau- nøjø skautø iðdaigà ir iðkëlë trispalvæ Gedimino bokðte; 1938 m. tapo paskutiniosios dvikovos dël tautos garbës Lietuvos þemëje organizatoriumi, dalyviu ir laimëtoju. Prano Þiþmaro dukterëèia, þymi Lietuvos dramaturgë ir te- atrologë Graþina Mareckaitë savo prisiminimuose apie dëdæ ra- ðë: „...1938-aisiais, lenkams paskelbus garsøjá ultimatumà Lietuvai, Vilniuje sukilo antilietuviðki gaivalai, prasidëjo pogromus prime- nantys iðpuoliai, duþo lietuviø gimnazijos langai, skambëjo „na Kowno, na Kowno!“ Viename mitinge lenkas kariðkis Chom- Chomskis áþeidþiamai atsiliepë apie lietuvius. Jø, beje, Vilniuje buvo labai maþai, bet jie garsëjo vieningumu ir tvirtu nusistatymu. „Dëdë, girdëjæs tà áþeidimà, nuëjo á restoranà „Zaczisa“, kuriame sëdëdavo lenkø kariðkiai, – pasakojo straipsnio autoriui G. Mareckaitë. – Tai dabartinës A. Jakðto gatvës ir Gedimino pro- spekto kampas, kur „Benetono“ parduotuvë, namas jau nebe tas. Ten radæs oratoriø Chom-Chomská nusimovë pirðtinæ – pagal visas, turbût ið XIX a. atëjusias taisykles, ir, trenkæs lenkui á þandà, áteikë savo vizitinæ kortelæ“ (Musteikis A. Paskutinë dvikova Lie- tuvos þemëje // Lietuvos þinios, 2004, birþelio 19, p. 20). Dvikova vyko kardais Vilniaus universiteto patalpose. Prano Þiþmaro sekundantas buvo gydytojas Umbrasas. Abiejose pusë- se buvo po nedidelá bûrelá bièiuliø. Pranas Þiþmaras laimëjo. Prieðininkai buvo sutaræ kautis iki kraujo pasirodymo. P. Þiþmaras prakirto prieðininkui lûpà.

384 Likimo ironija: 1940 m. rusø kariuomenei okupavus Vilniø, abu prieðininkai buvo suimti ir iðtremti á Sibirà. „Legendos varia- cijos byloja, kad abu dvikovininkai ten susitiko, susitaikë, paspau- dë vienas kitam rankà“. „Bet èia jau turbût pramanyta“, – teigia G. Mareckaitë (Musteikis A. Ten pat). Lietuviai palankiai ávertino ðá Prano Þiþmaro þygdarbá ginant idealiàsias vertybes – tautos garbæ. 1938 m. Pranà Þiþmarà, atvykusá su jo bendraþygiais á Kaunà, á pirmàjà lietuviø tautinæ olimpiadà, pasitiko lietuviðki lëktuvai, o patá Vilniaus didvyrá já pasitikusieji nuo stoties iki soboro neðë ant rankø. 1939 metais P. Þiþmarui pasiro- dþius Kauno halëje per Lietuvos ir Italijos rinktiniø krepðinio varþy- bas, Europos krepðinio èempionatas laikinai buvo nutrauktas. Visi þiûrovai atsistojo ir skandavo: „Þiþma-ras!“ (Musteikis A. Ten pat). Net lenkas Wladyslawas Wielhorskijus savo knygoje „Wspom- nienia i przezyãia w newolie sowietskiej“ („Prisiminimai ir iðgy- venimai sovietinëje nelaisvëje“) pagarbiai raðë: „...33 metø lietuvis Pranas Þiþmaras, vadovavæs lietuviðkam sportiniam gyvenimui Vilniaus kraðte, mûsø politinis prieðas, buvo garbingas, kilnus, riteriðkas ir geras þmogus“ (Daugëla A. Ten pat). 1944 metais Pranas Þiþmaras (1907–1944 m.) mirë Severod- vinlage (Archangelsko srityje), iðsekæs nuo bado ir ligø. Palaidotas Ðangale, amþino áðalo þemëje. Gyvi liko tik jo vardas ir þygdarbis (Mareckaitë G. Legenda apie Pranà Þiþmarà. V., 2007, p. 200). Tragiðkoje pokario Lietuvoje uþ tikràsias vertybes – savo tau- tà ir savo valstybæ – þuvo tûkstanèiai Lietuvos partizanø. Po 1948 metø, kai ðimtatûkstantinës Rusijos enkavëdistø or- dos uþplûdo Lietuvà ir jau nebuvo vilties iðkovoti Lietuvos nepri- klausomybæ, rezistencija ágijo kità dimensijà – tik dvasinës kovos. Tarp Vyèio kryþiaus ordino kavalieriø, þuvusiø ir dar gyvø, rasime ne vienà, kovojusá uþ tautos garbæ. Apie þygdarbius, atliktus dabartinëje Lietuvoje, raðëme poskyryje „Tautos valia“. Beje, spauda Lietuvos Prezidento þygdar- bá ávertino taip:

385 „...Geguþës 9 d. bûti Maskvoje reiðkia vieðai ir oficialiai pritarti mums beveik atviru ðantaþu perðamam melagingam, mus þemi- nanèiam ir dvasiðkai vël pavergianèiam istorijos aiðkinimui“ (Ar apginsime garbës ástatymà? // Lietuvos aidas, 2005, vasario 3, p. 5). Atsisakius vykti á Maskvà, dabar J. E. LR prezidentui „...teks patirti dvigubà – ne tik Rusijos ir jos penktosios kolonos ðalyje (Lietuvoje. – O. V.), bet ir Vakarø valstybiø spaudimà. Tai sunkus uþdavinys, bet kartu ir unikali galimybë pagaliau tapti save ger- bianèia tauta ir valstybe“ (Ten pat). Algirdas Pilvelis straipsnyje „Lietuvos prezidento þvaigþdþiø valanda“ raðë: „Kai prezidentui nelengva buvo rinktis ðá istoriná sprendimà, já palaikë tauta. Jos pasipiktinimas dël ðantaþo, kurio, deja, griebësi ir kai kurios Lietuvos politinës jëgos, padëjo Valdui Adamkui pasirinkti. Kas nors gal paslapèiomis pasvajoda- vo apie sugráðianèias stalinines privilegijas ir neþabotà valdþià. Ir ði kova tikrai buvo atkakli, taip ryðkiai atsispindëjusi „Lietuvos aido“ puslapiuose. Ir Lietuvos prezidentas, ir lietuviø tauta, ir valstybës laikraðtis kovojo kartu. Mes dabar puikiai suprantame vieni kitø pozicijas. Taip gera ant ðirdies, nes dar kartà apgynëme savo laisvæ“ (Lietuvos aidas, 2005, kovo 8, p. 1). Aèiû prezidentui uþ apgintà tautos garbæ! „...Tautos garbæ sudaro ne tik kitø nuomonë, jog tauta galima pasitikëti (kreditas), bet ir þinojimas, kad jos reikia bijoti. Todël kiekvienà pasikësinusá á jos teises ir garbæ bûtina nubausti. Tau- tos garbë sulieja á vienà pilietinæ ir riteriðkàjà garbæ“ (Ðopenhau- eris A. Ten pat, p. 139). Dabarties nihilizmo ir vertybiø nukainojimo akivaizdoje kyla abejoniø, ar ið viso galima kalbëti apie garbæ, kai net aukðèiausi valdþios pareigûnai, net prezidentas (R. Paksas), Vyriausybës vadovai, Seimo nariai kasdien demonstruoja jos visiðko neturëjimo pavyzdþius. Dþiaugiuosi sustiprëjusia, turinèia nemaþai intelektualø ir ypaè daug màstanèio jaunimo Lietuviø tautininkø sàjunga (vadovas

386 Gintaras Songaila, pavaduotojas – Klemas Inta) ir tikiuosi, kad ji á savo veiklos planus átrauks tautos garbës klausimà. Jis turëtø bûti sprendþiamas radikaliai: tautieèiams, þeminan- tiems tautos garbæ uþsienyje, turëtø bûti atimta pilietybë amþi- nai, o nusikaltëliams Lietuvoje – pilietybë ir politinës bei socialinës teisës jø kalinimo laikotarpiu ir po jo, kol taps visaverèiais Lietu- vos pilieèiais. Ðlovë nuo garbës skiriasi tuo, kad jai pasiekti reikia ne tik valios, dràsos ir ryþtingumo, bet ir kitø savybiø – „visø pirma nepaprastos ðirdies ir nepaprasto proto“ (Ðopenhaueris A. Ten pat). Ji pasiekiama tik nuveikus kaþkà ypatinga, kà pripaþásta visas pasaulis. Garbë suteikiama uþ didvyriðkà poelgá, ðlovë – uþ kantrià, il- gametæ kûrybà. „Poelgiai – laikini, kûriniai – amþini. Net tau- riausias poelgis ilgainiui arba pasikeitus aplinkybëms iðblësta, o genialus kûrinys gyvena amþinai, jis kelia þmoniø dvasià ir juos ákvepia“ (Ðopenhaueris A. Ten pat, p. 140). Þygdarbiai ir jø garbë iðlieka amþinai, kai jie atliekami siekiant esminiø tautos ir valstybës permainø. Toks buvo amþinasis Min- daugo kelias atkuriant Lietuvos valstybæ, Vytauto Didþiojo – jà ginant nuo prieðø ir stiprinant jos galià, Vinco Kudirkos ir dr. Jono Basanavièiaus – þadinant tautà ið letargo, gaivinant jos valià ir ryþ- tà atkurti nepriklausomà Lietuvos valstybæ, toks buvo Vytauto Landsbergio ir Stasio Lozoraièio kelias vaduojant Lietuvà ið sovie- tinës vergijos. Ðlovë ir garsas apie jø þygdarbius pasklido plaèiai pasaulyje ir buvo visø tautø pripaþinti. Ðlovë yra visada susijusi su kûryba: valstybës, meno, mokslo. Kad kûrinys sulauktø ðlovës ir pripaþinimo pasaulyje, jis turi bûti unikalus: ðaknimis giliai áaugæs á savo tautos þemæ ir kultûrà, o ðakomis – siekiantis pasaulio kultûros horizontus. Kitaip nei garbë, kuri ateina staiga, „èia, dabar ir ðiomis ap- linkybëmis“, ðlovës kelias – ilgas, jis slenka palengvële, ið pradþiø

387 patyliukais, vëliau vis garsiau ir garsiau, kartais tik po daugelio metø suskamba visu stiprumu kaip skambiausia pasaulio tautø ðlovës styga. Iki ðiol nenustojama þavëtis Homero „Odisëja“ ir Vergilijaus „Eneida“, nors praëjo 2000 metø. Iki ðiol labiausiai didþiuojamës Mindaugo Lietuva, nors jau minëjome jos 750 metø sukaktá. Taèiau A. Ðopenhaueris, þvelgdamas á istorinæ pasaulio patir- tá, liûdnai konstatuoja, kad likimas bûna negailestingas kûrëjams, pelniusiems pasaulio ðlovæ. J. W. Gëtë didþiausiu ðlovës prieðu laiko doroviná blogá – pavydà. „...Vos tik kokia vertybë kur atsirado, visa gausi vidutinybë susivienija, kad uþkirstø kelià jos pripaþinimui, o, jei ámanoma, stengiasi jà nugalabyti. Jø slaptas ðûkis: „A bas le meritie!?“ („Ða- lin nuopelnus!“) (Ðopenhaueris A. Ten pat, p. 147). Garbë gali bûti suteikiama kiekvienam, atlikusiam þygdarbá, taèiau, esant tam tikroms aplinkybëms, gali bûti ir prarandama. „Su ðlove yra kitaip: ji niekada neiðnyksta, nes veiksmas ar kûri- nys, neðæs ðlovæ, lieka visam laikui – net ir tuo atveju, jei didvyris ar autorius nieko daugiau nepadaro“ (Ten pat, p. 149). Svarbiausia ðlovës prielaida – intelektas ir iðmintis. O tie dalykai daugumai þmoniø sukelia neapykantà ir pyktá, kartais ir ánirðá. „Luomas ir turtas visados gali tikëtis pagarbos, o dvasiniams su- gebëjimams tokiø vilèiø verèiau ir nepuoselëti, geriausiu atveju jie bus ignoruojami, o ðiaip jau á juos þiûrima kaip á savotiðkà akiplëðiðkumà arba kaip á tam tikrà dalykà, kurá jo turëtojas ágijo neleistinu bûdu ir dabar drásta nosá uþriesti. Uþtat kiekvienas patyliukais màsto, kaip já kitaip paþeminus, ir tik laukia dingsties“ (Ðopenhaueris A. Ten pat, p. 240). Nepaisant to, ðlovë yra objektyvi kategorija, iðkelianti kûrëjà á pasaulio aristokratijos luomà, kuris yra kur kas virðesnis uþ tar- nybinæ ir pinigø aristokratijà, nes tos vertybës yra þemiðkos ir pra- einanèios, o ðlovë – amþina. 2006 m.

388 7. TAUTOS VERTYBËS

Kiekvienas, kuris atidþiai ir kritiðkai þiûri á ðiuolaikinæ realy- bæ, lengvai pastebi gyvenimo stabilumo stygiø ir dvasinæ erozijà, gyvenimo prasmës devalvacijà ir jau keliø lietuviø kartø gyveni- mà po laikinumo ir visko praeinamumo þenklu. Matyt, tai yra neribojamos laisvës ir jos kaip vertybës devalvavimo pasekmë. Kaip teigia Baltarusijos vyskupas T. Kondrasevièius, „Daugelis laisvæ supranta kaip doros ir moralës principø ir elgesio normø atmetimà, nes nieko nëra tikra, nei Dievo, nei þmogaus, nei pro- to“ (Kondrasevièius T. Krikðèionis postmodernizmo ideologijos akivaizdoje // XXI amþius, 2008, lapkrièio 7, p. 7). Gerovë bei sekuliarizacijos kultûra uþtemdë þmoguje jo dvasinio gyvenimo reikalingumà, virð visø idealø iðkëlë malonumà, suformavo hedonistinæ kultûrà, kurios credo – gyvenimas ÈIA ir DABAR, gyvenimas – ðventë, kaip þydëjimas vyðnios, tad skubë- kim gyventi.... Moraliniai skersvëjai neaplenkë ir Lietuvos. Iðsi- vadavæ ið okupacinio reþimo ir komunizmo ideologijos gniauþtø ir atgavæ politinæ laisvæ – bûti savimi, papuolëme á kitos – mëly- nosios ideologijos – moralinio nuosmukio ir reliatyvizmo gniauþ- tus. Stojimo á Europos Sàjungà procese mums buvo þadama, kad mûsø tautiðkumas ir tautinës vertybës taps vienu ið svarbiausiø ES ásipareigojimø, jos globojami ir skatinami. Taèiau kai ástojo- me á ES, pamatëme, kad mûsø tautinës vertybës per visokiø te- mø „Eurovizijas“ yra iðstumiamos ir niveliuojamos, ES Konstitucijos preambulëje net atsisakyta áraðyti mûsø tautos ir daugelio Europos tautø vienà ið svarbiausiø vertybiø – krikðèio- niðkàsias ðaknis ir paveldà (Kaèerauskienë A. Ar tautiðkumas yra vertybë? // XXI amþius, 2005, geguþës 27, p. 5). Lietuviø tautiniø vertybiø sistema niekada nebuvo stabili. Ji kito amþiø tëkmëje, priklausomai nuo Lietuvos geopolitinës situacijos, santvarkos, jos intelektualinio elito nuostatø. Kiekvie- nas autorius, raðantis apie tautines vertybes, pateikia skirtingà jø

389 sistemà, savaip iðryðkina jø prioritetus: Kristijonui Donelaièiui svarbiausios lietuviø tautos vertybës atrodë darbas ir vëþlybumas (ðirdingumas, kuklumas, saikingumas, tautiðkumas, uþuojauta þmogui, pagarba senatvei, dievobaimingumas); istorikui Simo- nui Daukantui – liuosybë ir tautos istorija; poetui ir vyskupui An- tanui Baranauskui – dora, graþûs paproèiai ir tradicijos, jo valstybës laisvë; vyskupui Motiejui Valanèiui – lietuvybë, blaivys- të, tikëjimas ir dora; Vydûnui – tauta, kraujo ryðys, kalba, þmo- niðkumas, dvasingumas; raðytojui Vincui Mykolaièiui-Putinui – pareiga ir iðtikimybë savo tautai; tautotyrininkui prof. Stasiui Ðal- kauskiui – lietuvybë, krikðèionybë, demokratija; jo mokiniui filosofui Antanui Maceinai – dora ir tëviðkë kaip etinë vertybë; Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai – laisvë, tautos vienybë, Lietuvos istorija, didþiosios tautos asmenybës, Tëvynës meilë, narsa ir pasiaukojimas; tautinës ideologijos kûrëjui Vladui Putvins- kiui-Pûtviui – tautinis savitumas „kaip aukðèiausia tautos brangenybë“, kultûra, tautos kûrybingumas, tautinë valstybë, jos saugumas; diplomatui A. Dambravai – teisingumas, sociologei, mûsø amþininkei Mildai Èesnulevièiûtei – ðeima, mëgstamas uþ- siëmimas, kûryba, tautiðkumas, tikëjimas; tautotyrininkui prof. Romualdui Grigui – kalba, mitologija, senosios lietuviðkos dainos, sutartinës, dainø ðventës, kryþdirbystës menas, tautiðkumas, pilkapiø istorija ir t.t. Manau, kad tautinëmis vertybëmis galëtø bûti laikomos ir pagrindinës tautotyros sàvokos: tautos idëja, tautos valia, tautos garbë, tautinë valstybë, tautinë iðtikimybë. Þmoniø poþiûris á vertybes ir jø vertinimà yra reliatyvistinis, priklausantis nuo individo, jo iðsilavinimo ir humanitarinio iðug- dymo. Sociologës nuomone, toks poþiûris gal ir bûtø priimtinas ateinanèiø ir greitai praeinanèiø „vertybiø“ poþiûriu, taèiau tau- tiniø vertybiø, ypaè paties tautiðkumo poþiûriu, jis visiðkai nepri- imtinas. Egoistiniais sumetimais kai kada yra patogiau nesilaikyti vertybiø reikalavimø. Todël bûtina, kad „Ta visuomenë, kurioje gyveni, perduotø vertybes kaip normas, kuriø turëtum laikytis...

390 Visuomenë turi sukurti dorovinæ ir materialià sankcijø sistemà, kad vertybiø reikalavimø visi kuo grieþèiau laikytøsi“ (Èesnavi- èiûtë M. Gráþti prie tikrøjø vertybiø // Lietuvos aidas, 2005, birþe- lio 16, p. 10)... „Tik vertybës gyvenimui suteikia prasmæ. Prasmës ieðkojimas, tikëjimas savo darbø vertingumu ir nevienadieniu jø reikðmingumu yra esminës prasmingo gyvenimo prielaidos“ (Èes- navièiûtë M. Ten pat). Ðiø dienø daugelio þmoniø gyvenimo tikslas yra naudos siekimas: kuo daugiau pinigø ir kuo daugiau daiktø sau. Paniekinta ðeima, kûryba, tikëjimas, tautiðkumas. Tautiðkumas – tai dorovi- në kategorija. Lietuviø tautinës vertybës visada buvo ðeima, tikë- jimas, moralë ir kultûra. Tautinë kultûra, kad ir kokiomis priemonëmis ji besireikðtø, yra tautinës tapatybës apraiðka. Tau- tinë individualybë atsiskleidþia individe ir turi tris pagrindinius bruoþus – tautiðkumà, patriotizmà, nacionaliná nusiteikimà. Sovietinës okupacijos metais tautinë individualybë buvo ypaè aktyviai naikinama, tautiðkumas tapatinamas su nacizmo ir faðiz- mo apraiðkomis. Globalizacijos ir spartëjanèios integracijos bei naujø komunikacijø sàlygomis kyla kultûrø niveliacijos grësmë, etninës kultûros autentiðkumo praradimo pavojus. Tik Lietuvos valstybë gali sustabdyti ðiuos praþûtingus tautinei kultûrai proce- sus, iðsaugoti kultûros savitumà, jos vertybiø identifikavimà, puo- selëjimà ir sklaidà. Nepakankamas valdþios dëmesys lietuviø kultûros savitumo ir tapatumo iðsaugojimui negali bûti kitaip kom- pensuojamas. Iðkeitus tautines bei bendraþmogiðkàsias vertybes á materia- liniø ir hedonistiniø poreikiø tenkinimà, vyksta ne tik nutautëji- mas, bet ir nuþmogëjimas. Todël, sociologës nuomone, reikalinga ðeimos, visos tautos, valstybiniø ir visuomeniniø institucijø sutelkta misija, nukreipta á tikrøjø – doriniø ir tautiniø vertybiø ið- saugojimà, ugdymà ir puoselëjimà (Ten pat).

391 7.1. TAUTIÐKUMAS

O þemë juk graþi kaip visada. Kaip moteris jauna, þydëjimu apsvaigus. Ak, Lietuva! Tu nestovëk liûdna, Áskaudinta ðirdim, rankas nuleidus.

Pasirinkimas turi bûti tikslus. Tu pasiduodi. Arba – ne. Ak, þmonës, – Nejaugi Lietuvoje jau pamirðtas Maironis? Kudirka, Vaiþgantas, verþlus, ðviesus? Gyvenimo saulutei leidþiantis – toks vienas.

O jeigu ðiandien stotume lyg mûro siena Su tais, uþ tuos, kurie jø Dvasios deglà Dar laiko rankose... Kodël jø tiek maþai?! Kodël visi kiti taip praþûtingai, Taip arðiai grumias – tapæ prieðais – mirtinais, Kas dël valdþios ir turtø. Kas dël kàsnio Juodos duonutës... Argi pasirinkome jau tai, Kad mes – ne broliai ir ne seserys, Ir – ne tauta, o Aukso Verðio vergai... (Dalia Duobaitë. Mano Lietuva // Draugas).

Kaip jau raðëme ankstesniuose skyriuose, kiekviena tauta ir kiekviena jos karta turi iðspræsti Dievo ir likimo jai skirtà gyvybi- ná uþdaviná. Jo neiðsprendusios tautos ir gentys þuvo. Taip þuvo prûsai, nadruviai, jotvingiai, sëliai...

392 Mindaugo Lietuva savo uþdaviná iðsprendë garbingai ir pir- mà kartà pasaulio istorijoje buvo sukurta galinga Lietuvos valsty- bë. Didysis karalius Mindaugas, ne kartà istorijoje vadintas Iðmintinguoju, Lietuvà atvedë ir á Europos valstybiø ðeimà. Bajorø Lietuva, nutolusi nuo savo tautos ðaknø, iðdavusi jos kalbà, paproèius ir tradicijas, savo gyvybinio uþdavinio neiðsprendë ir Lietuva penkiems ðimtams metø iðnyko ið pasaulio þemëlapiø. „Auðros“ ir „Varpo“ Lietuva savo gyvybiná uþdaviná iðspren- dë ir po keliø ðimtmeèiø nebûties vël atgimë, iðaukðtino savo kal- bà, atkûrë savo valstybæ. A. Smetonos Lietuva savo uþdavinio neiðsprendë, ir ðalis, nuoþ- maus kaimyno okupuota, buvo paskandinta kraujyje, neteko treè- dalio tautos. Sàjûdþio Lietuva ir jos dainuojanti revoliucija savo gyvybiná uþdaviná iðsprendë – Lietuva vël tapo laisva ir nepriklausoma. Ðiomis dienomis mûsø tauta vël priversta spræsti tos paèios militaristinës agresyvios valstybës padiktuotà gyvybiná uþdaviná – iðlikti tautai ir valstybei ar leisti jà vël okupuoti be ðûvio, per tos valstybës nupirktà prezidentà, jos rezidentus Lietuvoje ir per mûsø superagresyvius bei áþûlius iðdavikëlius, maitinamus ir renkamus á mûsø valdþià rusø pinigais. Kaip raðë poetë ið uþ Atlanto: „Pasirinkimas turi bûti tikslus. Tu pasiduodi arba ne?“ Sausio 7 d. lazdijieèiai vienareikðmiðkai pademonstravo, kad jie nepasiduos. Kad èia dar gyvas tautos – Þalgirio mûðio, Trakø pilies ir pasiprieðinimo rusinimui genas, dar neuþgesæs tautos did- vyriø genas. O kaip kiti? Iki ðiol dar pavergtais protais komunistinës neapykantos, pavydo ir pagieþos sukaustyti... Kodël Lietuvoje jø tiek daug, pamirðusiø Maironá, Kudirkà ir Vaiþgantà, kiekviename þingsnyje parduodanèiø Lietuvà Kremliui uþ R. Pakso saldainiu- kus ir Uspaskicho agurkiukus? Ar jie turi motinas? Ar turi jie mokytojus?

393 Kokios to parsidavëliðkumo prieþastys? Dr. Juozas Parnarauskas mano, kad pagrindinë prieþastis yra nutautëjimas. Ne ten, kur nors uþjûriuose, svetimose ðalyse, o èia, Lietuvoje (Parnarauskas J. Tautiðkumo nykimo metas // Var- pas, 2002, Nr. 3, p. 6–7). Algimantas Zolubas puikiame savo straipsnyje nagrinëja to fe- nomeno anatomijà: „Deðimtmeèius blaðkyta, kankinta, þudyta, bul- dozerinio ateizmo ir marksistinës ideologijos ðviesoje prievartauta lietuviø tauta patyrë neiðmatuojamus nuostolius, didelë jos dalis prarado ne tik tautinæ savimonæ, bet ir sveikà nuovokà, atsiþadëjo krikðèioniðko tikëjimo, blaðkosi po ávairias sektas, jaunimas godþiai srebia Vakarø civilizacijos kanalizacijos turiná, o atstovais á valdþià renka buvusius prievartautojus. Valstybëje tebetvyro raudonas rû- kas, o gudrûs ir klastingi nehabilituoti ir habilituoti mokslinèiai, filosofai, raðytojai, politologai siûlosi á vedlius ið to rûko ir taiko vesti á naujas sutemas“ (Zolubas A. Tautos balsas demokratinëje valstybëje // Draugas, 2001, rugsëjo 29: Priedas, p. l). Svarbiausiu ir galingiausiu kryptingo nutautinimo bastionu ir prie- monëmis Algimantas Zolubas ávardijo mokyklà, jos reformà ir tos reformos pagrindiná ideologà Dariø Kuolá. „Kà reiðkia puolimai prieð ðvietimo ir mokslo ministrà Z. Zinkevièiø, kuris dëjo pamatus ir kû- rë tautinæ mokyklà? Reiðkia viena: jei nepasisekë sunaikinti atkurtos Lietuvos valstybës, reikia naikinti lietuviø tautà, tada nebebus ir valstybës. Bus kosmopolitiðka, atvira visuomenë, „narod“ (liaudis), kaip jau neseniai buvo, ir jai nebebus svarbu, kur Rytai, kur Vakarai, nebebus svarbi ir pati Lietuva“ (Zolubas A. Ten pat). Ðios politikos rezultatus ðiandien jau turime – nutautinti mokytojai ugdo nutautintus nevisaverèius Lietuvos pilieèius, pareng- tus bet kuriuo atveju Lietuvà savo tautà iðduoti ir parduoti, todël tokie aukðti ateivio ið Rusijos V. Uspaskicho prorusiðkos partijos reitingai ir tokia gausi jo vadovaujama partija. O dabar gráþkime prie tautiðkumo ir valstybingumo abëcëlës. Viename paskutiniøjø jau minëtø dr. Juozo Parnarausko

394 straipsniø gráþtama prie tautos vertybiø ir, jas apibendrinus, laikoma, kad tauta visø negandø, katastrofø, karø, politiniø suiru- èiø, globalizacijø ir kitokiø kataklizmø metu iðlieka, jeigu: 1) iðlaiko gimtàjà kalbà; 2) kultûros savitumà, tradicijas, papro- èius; 3) vertina savo istorijà; 4) kuria tautines ðeimas, laikosi tvir- tø giminystës ryðiø; 5) gerbia savo tautiná orumà. Svarbiausias kiekvienos tautos politinis uþdavinys – sukurti savo nepriklausomà valstybæ kaip savo tautos saugumo, gerovës ir kûrybiniø galiø plëtros garantà. Valstybingumas suponuoja pilietines vertybes – tautos ir jos valstybës savitumo simbolius: 1) herbà; 2) vëliavà; 3) himnà; 4) pi- nigus (Parnarauskas J. Ten pat). E. Staigys mano, kad labai svarbios sudedamosios valstybingumo dalys yra: 1) tautos þmoniø skaièius. Jeigu jis maþëja, tautai gresia pavojus iðnykti. Todël reikia ieðkoti demografiniø problemø prieþasèiø ne tik socialinëje ir ekonominëje, bet ir psi- chologinëje bei dvasinëje plotmëse; 2) kapitalas. Jeigu bendras uþsienio kapitalas virðija tautos þmoniø kapitalà ir pradeda vyrauti svetimasis – tautos savasèiai iðkyla pavojus; 3) tautos savastis yra paþeidþiama ir tada, kai nëra subalan- suotas eksportas ir importas; 4) jeigu valstybë praranda 51 proc. strateginiø objektø akcijø kontrolæ, jai gresia atsidurti svetimøjø kontrolëje; 5) tautos ir valstybës istorinis paveldas ir energetinis darinys yra jos þemë. Uþsienieèiams galima parduoti tik labai nedidelá valstybës fiksuotà jos procentà, kitaip atsitiks tai, kas atsitiktø ðei- mai pardavus vaikà; 6) valstybë, neturinti 51 proc. jos ûkiui naudojamø þaliavø, gali patekti svetimøjø priklausomybën; 7) tautos ir jos valstybës klestëjimo, doros ir moralës prielaida – stiprus tikëjimas. Jeigu 51 proc. tautos þmoniø tikëjimà pa- verèia tik apeigomis, kaip dabar yra Rusijoje, arba yra daug

395 netikinèiøjø, tautai ir valstybei gresia moralinio nuosmukio pavojus, o kartais ir katastrofa; 8) giminingos tautos ir stiprios valstybës pagrindinë prielaida yra tautinë mokykla, ne reliktas, bet bûtinybë. Jos pamokose turi dominuoti lietuvybë ir ne neutralios, bet tautinës ir valstybinës ðventës; 9) kiekviena tauta privalo turëti savo ðventas vietas, kaip kadaise lietuviai ðventàsias giraites. Jø neturëtø lankyti turistai. Pa- sak autoriaus, „kur plûsta tûkstanèiai turistø, ta vieta iðsisemia“, ir pan. Autoriaus nuomone, tauta ar valstybë, kuri laikosi ðiø nuo- statø, yra gyvybinga, stipri ir ilgaamþë. Ir atvirkðèiai: tauta, kuri tø nuostatø nesilaikys – pradës pamaþu silpti, kosmopolitëti ir laikui bëgant visai iðnyks. „Ties tokiu slenksèiu pradeda atsidurti Lietuva“ (Staigys E. Dar kartà apie valstybingumà // Lietuvos aidas, 2001, geguþës 28, p. 5). Prof. Vytautas Kubilius dar tik rengiantis Lietuvai stoti á Eu- ropos Sàjungà brëþë strategines Tautos elgesio gaires, kuriø lie- tuviø tauta turëtø laikytis, integruodamasi á didþiøjø Europos valstybiø ðeimà. Viename ið savo straipsniø „Nacionalinë ideologija – bûtinoji gintis“ jis raðë: „Visos tautos yra lygios. Tautos bûtinoji gintis nëra nacionalizmas. Nëra ir neturi bûti vieðpa- taujanèiø ir bernaujanèiø tautø. Valdþia yra teisëta tik per Tau- tos valià. Tautinë savimonë, kartà nubudusi ir ásitvirtinusi kul- tûroje, neiðvengiamai siekia savarankiðkos valstybës atkûrimo. Ir ðito siekimo negali uþgniauþti net pati þiauriausia diktatûra. Slopinamas nacionalinis jausmas telkia savyje milþiniðkos jëgos sprogstamàjá uþtaisà. Sovietø Sàjungà pribaigë ne socialiniai ne- ramumai, visiðkai realûs dël þemo pragyvenimo lygio, o dainuo- janèios tautinës revoliucijos. Socialinis ir dvasinis vakuumas, kurá paliko komunizmas, negali bûti nugalëtas be tautiðkumo atramos. Tautinës idëjos yra bûtinas pagrindas vykstanèioms politinëms ir ûkinëms reformoms,

396 taip pat naujos valstybinës sàmonës formavimui. Be nacionalinio principo ar net já atmetant Rytø Europoje neámanoma sukurti jokios funkcionalios ir patvarios tvarkos“ (Kubilius V. Nacionalinë ideologija – bûtinoji gintis // Lietuvos aidas, 1994, geguþës 10, p. 5). Taigi iðvardijome pagrindines tautos ir valstybës iðlikimo vertybes bei nuostatas. Vargu ar galima jas kvestionuoti kaip tokias. Jos pripaþástamos tautotyros autoritetø ir tautos istorijos yra patikrintos. Kitas dalykas – kiek tose vertybëse liko esmës po þiauraus sovietinio, neturëjusio sau lygiø pasaulio istorijoje, dvasinio genocido, vykdyto pagal ðëtoniðkà Lenino ir Stalino formulæ: leisti pavergtoms tautoms kultûrà, „nacionalinæ savo forma, socialisti- næ – savo turiniu“. Kiek Lietuvoje po tokios kultûros ðalnø liko lietuvybës, liudija R. Pakso rinkimai Rusijos pinigais, kylantys V. Uspaskicho ir jo partijos reitingai, troleibusuose, vieðosiose vietose skambanti rusiðka muzika ir, deja, ðlykðèiausi keiksmaþodþiai, taip pat negai- lestinga pasaulio nuomonë apie mus: „Ið visø trijø Baltijos valsty- biø labiausiai rusiðka yra Lietuva: Estijoje vyrauja skandinaviðkos, Latvijoje – vokiðkos, o Lietuvoje – rusiðkos tradicijos“. Taip konstatavo Didþiosios Britanijos dienraðtis „Financial Times“ (Lie- tuva labiausiai rusiðka ið trijø Baltijos valstybiø, teigia „Financial Times“ // Lietuvos aidas, 2001, balandþio 21, p. 3). Filosofas J. Girnius savo monografijoje „Tauta ir tautinë iðti- kimybë“ (Èikaga, 1961) paèia svarbiausia tautos iðlikimo vertybe pavadino tautos sàmonæ. Jà sudaro: tautinis idealizmas, tautinis patriotizmas ir tautinë kultûra. Kaip jau minëjome, kiekvienos tautos politinis idealas yra turëti savo laisvà ir nepriklausomà valstybæ. Tik sava valstybë gali suteikti galimybæ tautai gyventi laisvai, kurti tautos kultûrà ir gerovæ. Tautinis patriotizmas – tai meilë savo tautai, gimtinei, tradicijoms ir paproèiams, dorovës ir kultûros vertybëms. Kiekviena tauta yra sàmoninga tiek, kiek yra sàmoningi jos individai. Patriotizmà

397 J. Girnius vadina tautos ðirdimi ir dinamiðkiausia jëga, kuri su- vienija individus, juos daro aktyvius. Tautinë kultûra – tai tautos dvasia. Kultûra transformuoja tautos dvasià á tautos valià, lemtingà jëgà, siekiant uþsibrëþtø politiniø ir kultûros tikslø (Voverienë O. Ar pajëgsime iðsaugoti tautos atmintá ir tautinæ savimonæ // Lie- tuvos aidas, 2001, lapkrièio 26, p. 8). Tautinis patriotizmas ir tautos valia, paþadinti dr. Jono Basa- navièiaus ir Vinco Kudirkos, tautà pasiekdavæ per jø leidþiamus „Auðrà“ ir „Varpà“,1918 metais atvedë Lietuvà á nepriklausomybæ. „Auðros“ ir „Varpo“ dvasia, atgimusi pokario rezistencijoje, Lietuvos partizanø bunkeriuose, gesinta neuþgesinta, smaugta ne- pasmaugta, kaip ðvenèiausia tautos Gabija pakurstyta Vinco My- kolaièio-Putino, Justino Marcinkevièiaus, J. Mikelinsko, Jono Avyþiaus, Kazio Sajos, sovietinës okupacijos metais tapo varo- màja jëga dainuojanèioje Sàjûdþio revoliucijoje. Kai gausiai penktajai Rusijos kolonai – pagrindinei komunis- tø kovinei, agitacinei ir propagandinei jëgai Lietuvoje, pavyko paniekinti, su purvais sumaiðyti ir sutrypti patriotizmà, tauta neteko valios ir galios. Ðiandien turime tai, kà turime, tokià Lietuvà, kokia buvo su- modeliuota Kremliuje, jos scenarijuose nepriklausomybæ atga- vusioms valstybëms, kuriose pagrindinis dëmesys vël skiriamas tautos protui pavergti. Taigi gyvename istorinëmis dienomis, kai sprendþiamas mû- sø tautos ir valstybës likimas – iðliksime kaip tauta, apginsime savo laisvæ ir nepriklausomybæ ar vël pakliûsime á to paties agresyvaus grobuonies glëbá ir visiðkai nesvarbu – kuriuo keliu, per R. Pakso ir jo geleþiniø vyrukø atvirà begëdiðkà melà, ðantaþà, agresijà ir taikymà savo kerziniu batu atsistoti ant kiekvieno lietuvio veido, uþspausti tautos gerklæ, ar per V. Uspas- kicho katiniðkà murkimà agurkëliais ir paþadëliais nuskurdintai tautai...

398 Ar atgaus tauta savo savigynos valià ir galià? Ar iðvaduos savo pavergtà protà? Ar pabus joje lietuviðkasis rezistencinis genas rusifikacijai, suponavæs pasiaukojamà mûsø knygneðiø triûsà, jø neðtà „Auðrà“ ir „Varpà“ á Lietuvà, grësusá mirtimi ir kalëjimais, vyskupo M. Valanèiaus blaivybës sàjûdá, rusiðkø mokyklø boiko- tà, slaptø lietuviðkø mokyklø kûrimà, pokario ginkluotà ir dvasi- næ bei kultûrinæ rezistencijà sovietinio reþimo metais? Filosofas T. Carlylis teigia: „Þmogus neturi dejuoti dël savo laikmeèio: ið to nieko gero. Tam yra þmogus, kad savo laikmetá pataisytø!“ Negali sakyti, kad Lietuvoje ðiuo klausimu nieko nedaroma. 2001 m.

Lietuvai integruojantis á euroatlantines struktûras ypaè daug ir garsiai kalbama apie globalizacijà, jos grësmæ tautoms, jø kul- tûrai ir iðlikimui, kitas jos þalingas átakas. Pasirodë kelios deðim- tys publikacijø, organizuojamos konferencijos, leidþiami jose skaitytø praneðimø rinkiniai, formuojama visuomenës nuomonë apie Lietuvai gresianèius pavojus. Kasmeèiø konferencijø ciklà bendru pavadinimu „Lietuviø tauta ir pasaulis“ 1999 metais Kaune prasidëjusioje pirmojoje konferencijoje „Lietuviø tautos savimonë ir tautiðkumas: dabarties vaizdas ir perspektyvos“ ir to paties pavadinimo praneðimø rinkinio ávadiniame straipsnyje raðoma: „Vykstant visuomenës glo- balinei modernizacijai ir integracijai, savaime plëtojantis supranacionalinëms, pavyzdþiui, Europos Sàjungos, struktûroms, kyla pavojus, ypaè maþoms tautoms, tautiðkumo, tautinës savi- monës nuvertëjimui, vengiama kalbëti apie savo tautà ir patrio- tiðkumà, vyksta tautinio bendruomeninio gyvenimo sunykimas, turi tendencijà silpnëti tautinë (nacionalinë) savimonë“ (Gri- gas R., Dumèius A. Bendroji koncepcija ir áþanginis þodis skaitytojams // Lietuviø tauta ir pasaulis. K., 2000, p. 5). Neigti tokios grësmës pavojø bûtø nemoksliðka ir netoliare-

399 giðka. Tai – objektyvûs procesai, kuriuos mokslo þmonës ir Tauta turëtø paþinti, ðvelninti... ir neutralizuoti. Kita vertus, kalbëti apie juos be iðlygø, tik gàsdinant þmones eurointegraciniø procesø grësme tautiðkumui, irgi negalima. Nutautinti uþgrobtas valstybes siekia tik okupantai, okupuo- tø kraðtø gyventojams primesdami savo kalbà, kultûrà, tradicijas ir paproèius, naikindami jø kultûrà. Á euroatlantines struktûras integruojamës savanoriðkai, kaip laisva ir nepriklausoma valstybë, siekianti skydo nuo nuoþmaus, ginklais þvanginanèio kaimyno, beveik du ðimtus metø mus lai- kiusio vergijoje. Kaip minëjo Vilniuje lankæsis Europos Parla- mento pirmininkas Patrikas Koksas, Europai mes esame ádomûs savo tautiniu savitumu ir tautine kultûra, ir ES visomis iðgalëmis stengsis remti mûsø tautinës kultûros plëtrà, padës iðsaugoti jos istoriná paveldà. Tuo tarpu intelektualai, þvelgdami á globalizacijos horizontus ir dabartiniame etape juos pernelyg sureikðmindami, tarsi nema- to, kas ðiandien vyksta Lietuvoje: èia, dabar, vidury baltos dienos, visø akivaizdoje... O vyksta kur kas pavojingesni valstybës ir Tautos iðlikimui procesai. Ar kas galëjome pagalvoti tada, kai bûrëmës á Sàjûdá, kai áveikæ baimæ tekini bëgome á mitingus, kad apgintume þiniasklaidà ir archyvus nuo okupantø, kai stovëjome Baltijos kelyje ir þuvome prie Televizijos bokðto, kad tryliktais Lietuvos nepriklausomybës metais Tautos iðrinkti Seimo nariai nuvertins Lietuvos nepriklau- somybæ, paneigs Kovo 11-osios prasmæ, paniekins Tautos krauju ir kanèiomis iðgelbëtà Trispalvæ, iðkels komunistø ðulà ant pje- destalo, prievartaus Tautos þmones gráþti prie komunistinës ideologijos, propagandai pasitelkdami televizijà ir radijà. Tarsi Lietuvos nepriklausomybës ir nebûtø... Tik ðiek tiek su- drumsta sovietø Lietuva. Tebesitæsianti þmoniø sàmonës ir dvasios okupacija.

400 Raðytoja Ema Mikulënaitë nu nerimu klausia: „Ar buvo Lie- tuvos atgimimas?“ Draugas Karosas „Laisvosios Europos“ radi- jui jau atvirai ir ciniðkai pareiðkë, kad „..rinkdami juos þmonës balsavo uþ buvusius. Jau ne uþ padaþytà DDP, o uþ tikràjà, grynà TSKP. Vadinasi, ir prieð Nepriklausomybæ, nes gi TSKP jà atëmë ið Lietuvos ir laikë pusæ ðimtmeèio... Taip mano didþiosios frakci- jos lyderis, vadinasi, ir pati frakcija ne tik mano, bet ir daro viskà, kad nepriklausomybës maþëtø, o atgimimas liktø atmintyje – kaip audros suplakta putelë pajûryje“ (Mikulënaitë E. Ar buvo Lietu- voje atgimimas? // Lietuvos aidas, 1994, balandþio 19, p. 5). Todël buvusiems nomenklatûrininkams teikiamos ðiltos vietos su tûkstantiniais atlyginimais per mënesá. Todël atkurtos bolðevikinës ðventës – kovo 8-oji ir geguþës 1-oji. Todël ið radijo atleisti geriausi þurnalistai Lina Peèeliûnienë ir Aras Lukðas. Todël penktoji kolona atnaujino savo „suspenduotà“ veiklà KGB struktûrose ir vadimai, karaliai, makniai bei kiti dar nepasi- garsinæ pradëjo atvirà kovà prieð Lietuvos valstybæ. R. Pavilionis ir E. Klumbys bei jø bendraþygiai prabilo apie „bai- sià NATO þalà“ ir apie bûtinybæ dar kartà organizuoti referendumà dël Lietuvos stojimo á NATO ir... Lietuvos nepriklausomybës. Istorija kartojasi, kaip tada, kai „jau Rusijai sutikus iðvesti savo kariuomenæ, atsirado kenkëjø, reikalaujanèiø referendumo tuo klausimu. Ðiandien Lietuvai stovint ant NATO slenksèio – scenarijus kartojasi“ (Rudþionis G. Politiniai kurmiai valstybës darþe // Valstieèiø laikraðtis, 2002, geguþës 4, p. 24). Komunistinës ideologijos vyriausiasis priþiûrëtojas, „pilkasis kardinolas“ A. Juozaitis ir valdantieji „sportsmenai“ ketina siøs- ti á Maskvà, á sporto varþybas ir linksmybes, Lietuvos vaikus per tragiðkiausios Lietuvos istorijos metines, birþelio 14 dienà, kai okupantai Lietuvoje pradëjo genocidà ir masines tremtis. Þurnalistas Vilius Litvinavièius visà tà ðurmulá taikliai pavadino „komunizmo restauracija“ Lietuvoje, o jos prieðakyje – tvirtai

401 ásispendæs mûsø „branduolinis“ premjeras. „Vos nustos mûsø lai- velis plaukæs á Europos vandenis, kapitonas iðkart atsuks visas bures vëjeliui, neðanèiam Rusijos link“ (Lietuvos aidas, 2002, ge- guþës 15). Netgi Vakarø laikraðèiai, ypaè po sukelto skandalo dël Lietu- vos pristatymo Frankfurto knygø mugëje, jau prabilo apie komunizmo restauracijà Lietuvoje (XXI amþius, 2002, geguþës 22). Vincas Kudirka daugiau nei prieð ðimtà metø, prieð savo mirtá raðytojai Gabrielei Petkevièaitei-Bitei kalbëjo: „Jei teks jums kada maskoliø valdþia nusikratyti, turësite dar sunkesnæ kovà, kol savo juodøjø nenugalësite“. Pranaðiðki buvo jo þodþiai. Ðiandien kur kas svarbiau atsilaikyti prieð savo juoduosius, prieð komunizmo res- tauracijà ir jo naikinanèià þmogø ir dvasià neapykantos ideologijà. Jeigu prieð jà atsilaikysime – globalizacija tebus tik maþas rieðutë- lis. Turëdami patyrimà jos padarinius nesunkiai áveiksime. Po penkiasdeðimties okupacijos metø iðlikome ir nepriklau- somybæ atgavome, nes dar jautëmës esantys lietuviai: vieni turë- jo lietuvybæ puoselëjanèias ðeimas, kiti – sugráþæ ið Sibiro gulagø ir kanèiø, kentëjæ uþ Lietuvos laisvës ir nepriklausomybës sieká ir uþ Tautos Trispalvæ, treti – skaitæ mûsø ðviesuoliø Vinco Kudirkos, Jono Basanavièiaus, Vlado Putvinskio-Pûtvio, Stasio Ðalkauskio, Antano Maceinos knygas, skirtas Tautos ir jos iðlikimo klausimams. Dar buvome stiprûs. Dar galëjome pareikðti Tautos valià, iðugdytà tarpukario Lietuvos inteligentø. Á atgimimà ëjome su Trispalvëmis, su Tautiðka giesme, atgauta Katedra ir lietuviðka daina, pakilæ á toká dvasiná aukðtá ir vie- ningi, kad pralaimëti negalëjome. Tautø istorijoje buvo tokiø stebuklø. Tik jie labai reti. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, kad ir kaip bûtø paradok- salu, pirmiausia nutilo trumpam prabudæs pavergtas Tautos protas – inteligentija. Daugelis iki ðiol tyli… Jeigu Lietuvos inteligentijai bûtø uþtekæ jëgø iðlaikyti tà dvasios aukðtá, kurá per visas negandas iðlaikë pagrindiniai Sàjûdþio lyderiai,

402 ðiandien Lietuvai nebûtø reikëjæ ið naujo kovoti su penktàja kolona, komunizmo ir KGB vaisiukais – juozaièiais, pavilioniais, sa- lamakinais, klumbiais, kvietkauskais, steponavièiais ir panaðiais á juos, nebûtø reikëjæ kalbëti apie sugráþusias á Lietuvà komunizmo ðmëklas ir komunizmo restauracijà mûsø þemëje. Lietuva ðian- dien jau bûtø kûrusi savo þmoniø gerovæ ir mûsø vaikø ateitá. Dabar, kaip ir prieð Atgimimà, atsidûrëme mums komunisti- nës praeities nostalgikø primestoje kryþkelëje. Tik ðá kartà dar pavojingesnëje, nes vienas ið keliø veda á Tautos mirtá. Ta kryþke- lë – þmoniø sàmonës, dvasinë. Kaip raðë prof. Vytautas Landsbergis, „Lietuvai Rusijos ekspansijos grësmë iðlieka, o Lietuvos dvasinis iðsilaisvinimas ir visos Tautos atgimimas pasirodë daug sunkesni uþdaviniai negu politinis valstybës atkûrimas“ (Landsbergis V. Kryþkelë. V., 1992, p. 408). Kodël taip yra? Ir kodël taip atsitinka? Kaip jau raðëme ankstesniame straipsnyje, todël, kad valdþia rûpinasi tik savimi, savo giminaièiais ir partijos kolegomis, o jë- gos, kuri galëtø pareikalauti teisingumo ir valstybei reikalingø sprendimø, nëra – opozicija silpna, susiskaldþiusi, skirtingos ver- tybinës orientacijos. Liberalai, turintys daug vietø Seime, rûpina- si tik savo malonumais – loðimø namais, alkoholio girdyklomis visà parà, net degalinëse ir sanatorijose, ak, kaip jiems dar reikia sveikø, legaliø prostituèiø ir lengvøjø narkotikø – tai ir visa jø politika bei vertybinë orientacija. Todël, kad valdþia gudriai propaguoja tik ekonominæ, „rinkos ideologijà“ – be idealø, be dvasingumo, be tautos vertybiø ir jos istorijos. Klesti pinigø kultas, panieka þmoniðkumui ir þmo- gui, valdininkø savivalë, nëra gailestingumo, atjautos, pagarbos ir globos senatvëje. Todël, kad didþiausia Tautos vertybë – tautiðkumas pakeista melo fikcijomis, pavadintomis „liberaliàja demokratija“ ir „pilietine visuomene“. (Apie pirmàjà fikcijà liberaliàjà demokratijà raðëme poskyryje „Tautinë ideologija ir valstybingumas“.)

403 Kita fikcija – tai pilietinë visuomenë. Ar galima Tautà pakeisti pilietine visuomene? Tai primygtinai mëgina daryti Lietuvos valdþia visose gyvenimo srityse: ðvietimo, politikos, kultûros, tei- sës ir kitose, formuojanèiose þmogaus pasaulëjautà. Algimantas Zolubas straipsnyje „Demokratija – naðta ar palaima?“ (Lietuvos aidas, 2001, lapkrièio 28, p. 7) klausia: „Kas gali paneigti, kad pilietinë visuomenë nëra nauja fikcija? Ar pilietinë visuomenë gali iðreikðti tautos valià? Moldovos Padniestrës „pilie- tinë visuomenë“, atskyrusi Padniestræ nuo Moldovos ir prijungusi jà prie Rusijos, jau iðreiðkë savo valià, tokià grësmæ turi mûsø artimiausia kaimynë Latvija.“ Pridursime... ir Gruzija, ir Ukraina. Ar ne „pilietinë visuomenë“ Lietuvoje á Seimà iðrenka tuos, kurie savo kalbomis, nusistatymu ir veiksmais griauna Lietuvà, jos valstybingumà, dorà ir moralæ, pasinaudodami turima valdþia Lietuvoje propaguoja ir aukðtina probaltarusiðkas ir rusiðkas, „lu- kaðenkines“ ir „þirinovskines“ vertybes? Prof. Meèislovas Treinys, analizuodamas Tautos nesëkmes, ra- ðë: „1990 metais Lietuvai atkûrus nepriklausomybæ, anksti ir sëk- mingai atsikûrusi tautiðkosios linkmës politikos srovë neágijo pagreièio ir neásitvirtino visuomenëje kaip þenkli, vairuojanti, ðalies likimà nulemianti jëga... Konservatizmas, niekada neturëjæs ideologinës niðos Lietuvoje, dël savo charizminio lyderio patraukë absoliuèià daugumà potencialiø tautinës ideologijos rëmëjø. Pa- traukë, nors... þymia dalimi nuvylë. Nuvylë ne tik dël tos partijos ekonominës politikos nesëkmiø, bet ir dël to, kad konservatoriø politikoje neliko vietos tautiðkumui, bet iðryðkëjo þenklus keliak- lupsèiavimas antitautiniø idëjø raiðkai bei jø neðëjø diktatui. Tai buvo viena prieþasèiø, lëmusiø ne tik konservatoriø, bet ir viso de- ðiniojo bloko partijø pralaimëjimà 2000 metø Seimo rinkimuose“ (Treinys M. Tautiðkumo ir globalizacijos sankirta: problema ir sprendimai // Lietuviø tauta ir pasaulis. K., 2000, p. 16–20). 2004 m.

404 7.2. TAUTOS KULTÛRA

„Jei yra kokia jëga, galinti iðsaugoti tautos gyvybæ ir iðvesti jà á tikrà laisvæ, tai ta jëga slypi kultûroje, þmonës ir tautos deda visas pastangas, kad iðlaikytø galimumà kurti. Kûrybingume yra tautø nemirtingumas. Vi- sos politinës valdymo formos, kurios slopina arba neleidþia individui laisva savo kûryba reikðtis, yra nukreiptos prieð tautos gyvybæ“. Vytautas K. Jonynas. Mano pasaulëþiûra / Sudarë J. Prunskis. Èikaga, 1958.

Yra tiesø, kurios ásitvirtina tautos istorijoje ir gyvenime kaip am- þinosios. Tokia tiesa yra ir tai, kad tautos gyvybë yra jos kultûroje. Kita tiesa, suformuluota raðytojo Vytauto K. Jonyno, yra ta, kad politinës valdymo formos, kurios slopina arba neleidþia individui laisva savo kûryba reikðtis, yra nukreiptos prieð tautos gyvybæ. Lietuvà sudrebino paèiø kukliausiø, paèius maþiausius atlyginimus gaunanèiø kultûros darbuotojø – bibliotekininkø – protes- to akcija prieð bibliotekø skurdinimà. Kaip raðë þurnalistë Auðra Maldeikienë: „Beje, në viena bibliotekininkë net neprisiminë, kad esama ir dideliø bëdø su jø algomis. Ir èia didþiausios vilties pra- dþia – knygos buvo pradþioje“ (Maldeikienë A. Bibliotekos gyvos... iniciatyva // Atgimimas, 2004, lapkrièio 26–gruodþio 2, p. 1, 5). O Vyriausybë „kiekvienam Lietuvos þmogui bibliotekos kny- goms ásigyti per metus skiria 70 centø“ (Ten pat). Nesibaigiantys karnavalai, festivaliai, pirotechnikos fiestos, girtos linksmybës... O kur kultûra? Jai nebelieka pinigø – iððvais- toma, prageriama, iðbarstoma vienadienëms linksmybëms. Ne- belieka pinigø nei bibliotekoms, nei mokslui, nei rimtam menui, turinèiam iðliekamàjà vertæ. Taigi ar rûpi mûsø valdþiai Lietuva? Ar rûpi jai tautos, kurios pasi- tikëjimo mandatà giriasi gavusi per rinkimus, likimas ir iðlikimas? Ar turi mûsø valdþia parengusi kultûros politikos strategines kryptis, kur bûtø subalansuotos ávairios kultûros sritys? Jeigu turi, kodël jø niekas niekur nematë?

405 Kodël kultûros ministrai, ðiltose këdëse pasëdëjæ, neatsiskai- to juos renkanèiai visuomenei, kà nuveikë per tuos ketverius së- dëjimo metus? Gal ið tikrøjø, kaip þmonëms atrodo, tik pavaþinëjo po blizganèius uþsienius, pakilnojo ðampano taures, pasidþiaugë fejerverkais ir kitomis linksmybëmis... ir viskas? Juk jokiø poslinkiø kultûroje, jos gerëjimo kryptimi visiðkai nematome, jø neþinome. Ið kur toks poþiûris á kultûrà? Ið ten. Ið sovietijos. Ið komunizmo. Ið virðaus. Ið valdþios. Ið valstybës valdymo modelio. Kai valstybë valdoma demokratiðkai, o jos valdyme dalyvauja lygûs ir laisvi pilieèiai, kai valdþia skaito- si su valstybës suverenu – tauta, tada ji rûpinasi ne tik materialia þmoniø gerove, bet ir dvasine, jos kultûra ir kûrybingumo ugdymu. Kai á valstybës valdymà gráþo administraciniai komandiniai metodai ir Lietuvà valdo „ðeimininkas“, juolab technokratas, jam jo tautos intelektas, kûrybingumas ir kultûra – tai savybës, kurios visiðkai nereikalingos ðeimininkø paliepimø vykdytojams ir tarnams. Tai – dvaro valdymo modelis. Tarnai ir vykdytojai turi bûti sotûs ir sveiki. Retkarèiais juos dar reikia pamaloninti kultûriniu poþiûriu menkaverèiais, pigiais þaidimais, formuojant liaudþiai atitinkamà ideologijà – duonos ir þaidimø! Tokiems tikslams juk ðiandien ir tarnauja visa valdiðka „kul- tûra“ ir... þiniasklaida. Á koká baisø dvasiná liûnà ta „ðeimininko“ filosofija atvedë Lietuvà – jau akivaizdu. Tie, kurie nesotûs ir ne visai sveiki, atsi- dûrë visuomenës dugne – beveik 700 tûkst. alkoholikø, narko- manø, kasmet uþregistruojama per 50 tûkstanèiø ávairiausiø nusikaltimø, 300–500 þiauriausiø nuþudymø, pagal saviþudybiø skaièiø Lietuva pirmauja pasaulyje, já drebina lietuviø nusikaltimai pasaulio sostinëse, miestuose, keliuose ir miesteliuose. Bu- vusio Seimo nario Vaclovo Lapës þodþiais tariant, „...kaip ðëtonas ðliauþia blogis ir melas, daþnai þmoniø priimamas uþ tiesà“, „naikinamos tautos kultûrinës ir dvasinës vertybës“, „Ðëtoniðkos niek-

406 ðybës ásiskverbia á paèius graþiausius ir didingiausius darbus ir juos nuvertina... Jos tarsi maro ir kitø ligø bakterijos apnuodijo daugelio þmoniø sàmonæ, pasmerkë juos apatijai, dvasinei de- gradacijai, vergø daliai“ (Lapë V. Ko siekia Lietuvos konservatoriai? // Valstieèiø laikraðtis, 1994, sausio 4). Justinas Marcinkevièius, pastatæs amþinàjá paminklà knygai, savo „Dienoraðtyje be datø“ raðë: „Niekas tiek nepasitarnavo þmogui, niekas neiðkëlë taip aukð- tai jo dvasios ir niekas tiek nekentëjo kartu su þmogumi kaip knyga. Prieð jà nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji – visø mokslø ir technikos laimëjimø lopðys, visø mûsø dvasiniø galiø motina. Ka- da nors knygos atëjimas pas þmogø bus prilygintas dieviðkosios ugnies pagrobimui – nes kuo mes ginamës nuo tamsos ir smurto þvëriø, jei ne knyga, kuo ðildom sugrubusià sielà, kieno, jei ne knygos, ðviesa mus vedë ir veda pasaulio ir mûsø paèiø ðirdies labirintais? Keista, kad ligi ðiol mes dar nepastatëm paminklo jai. O gal visa, kà sukûrë, kà padarë, pasiekë þmogus, ir yra ne kas kita, kaip visuotinis, gyvas, be paliovos visur ir visø kuriamas paminklas knygai?“ (Marcinkevièius J. Dienoraðtis be datø. V., 1999, p. 61). Taigi geriausias paminklas knygai ir yra jo skaitytojø kûrybin- gumas. Knyga skatina kûrybingumà, palaiko tautos nemirtingu- mà, átvirtina dvasios vertybes. Prof. Romualdo Grigo jubiliejinëje konferencijoje, vykusioje LMA Maþojoje salëje 2006 m. vasario 8 d., jubiliatas skaitæs pra- neðimà „Delokalizuoto pasaulio ir tautinës tapatybës problema“ jame atskleidë svarbiausià nûdienos lietuvio bruoþà, suformuotà objektyviø mûsø tautos istorijos sàlygø: „Nûdienos pasaulis vis labiau atplëðia þmogø nuo tëvø ir protëviø, nuo tradicijos, nuo gimtosios þemës, nuo istorinës atminties, nuo doroviniø ásiparei- gojimø. Mainais jam suteikiama laisvë judëti erdvëje ir kultûro- je. Kartu jam paliekama laisvë tapti neonomadu, þmogumi be

407 Tëvynës, netgi zombiu.“ „Kiekvienas istorinis laikotarpis, – sakë jis, – tai kryþkelë, prisodrinta pasirinkimo kanèios. O ji, ta pasirinkimo kanèia, yra mûsø dvasios, mûsø valingumo ðaltinis. Dar daugiau – lokalios ir visuotinës kultûros atsinaujinimo galimybë“. Tautinæ tapatybæ (identitetà) mokslininkas supranta ne tik kaip savæs teigimà, bet ir kaip pasaulio kultûros turtingumo bei universalumo atspindá. Jo nuomone, mûsø dienø globalizacija kë- sinasi ne tik á tautinæ tapatybæ, bet ir á þmogaus atplëðimà nuo gamtos, nuo tëviðkës, nuo Tëvynës, nuo tautinio identiteto, savo kultûros ir nuo deðimties Dievo ásakymø. Þmogaus laisvë, kad ir kaip mes jà deklaruotume ir propa- guotume, tampa priklausoma nuo kapitalo. Pasaulio þmogus Georgas Soroðas savo darbuose teigia: „Rinkos mechanizmas yra stipresnis uþ bet kokius ásitikinimus – tautinius, dorovinius“. Tei- së tampa tokia paèia preke, kaip ir viskas rinkos ekonomikoje, fetiðizuojanèioje: viskas perkama, viskas parduodama. Didëja konfliktas tarp Vakarø ir islamo civilizacijø, kompiuteris ir interne- tas tampa þmoniø protø valdovais, þmogus praranda tautiná ir kultûriná identitetà. Paniekinæs savo tautinæ tapatybæ, ðiuolaiki- nis þmogus siekia pasaulio þmogaus tapatybës. Tokios yra objektyvios nûdienos visuomenës raidos sàlygos. Joms atsispirti, beje, gali tik labai stiprus, tvirtos valios þmogus. Dabartinës lietuviø kartos, iðaugintos sovietiniuose darþeliuose, lauþiusiuose asmenybës individualumà ir diegusiuose konformis- tiná standartizuotà homo sovieticus màstymà, valios poþiûriu yra silpnos, individualybës niveliuotos. Kaip iðlikti lietuviu ir iðsau- goti tapatybæ tokiomis sàlygomis – tai ne trivialus klausimas. Á já sunku atsakyti net daug maèiusiam ir patyrusiam mokslininkui, beveik visà savo gyvenimà skyrusiam tautos problemoms. Prieðkario nepriklausomoje Lietuvoje mûsø tëvai ir seneliai iðliko lietuviais todël, kad turëjo didvyriðkà istorijà, kuria didþia- vosi, turëjo tautos atgimimo ðauklius Jonà Basanavièiø ir auðri- ninkus, Vincà Kudirkà ir varpininkus, Maironá ir katalikiðkàjà

408 inteligentijà, vëliau Bernardà Brazdþioná ir gerbëjus, turëjo dar nepaþeistas tautos ðaknis, tvirtai ásikibusias á savo gimtàjà þemæ – Lietuvos kaimà, iðsaugojusá kalbà, tradicijas, paproèius, dainas ir legendas, pasakojusias apie mûsø protëviø didvyriðkumà: jie tu- rëjo tikrà tautinæ mokyklà. Dabar jau viso to neturime. Nors prelegentas nesusismulki- no analizuodamas, o kà gi dabar turime, drástu tai skaitytojams priminti. Per visà sovietinës okupacijos penkiasdeðimtmetá valdþia ir visa ðvietimo bei kultûros sistema stengësi ið mûsø tautos þmoniø sàmonës su ðaknimis iðrauti tautiná idealizmà ir patriotizmà, o vietoj jø atsiradusá dvasiná vakuumà didelëmis dozëmis uþpildyti tautiniu nihilizmu. Beveik visø rinkimø rezultatai rodo, kad Lie- tuvoje okupantams tà tikslà realizuoti pavyko. Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidento rinkimuose buvæs komunistø partijos generalinis sekretorius A. M. Brazauskas gavo daugiau balsø negu Lietuvos valstybës idealams iðtikimas Lietuvos patriotas Stasys Lozoraitis. Kaip raðo þurnalas „Á Laisvæ“, „tuo buvo uþbaigta vienos partijos piramidë, pradëta statyti nuo Seimo rin- kimø, ir tai reiðkia nemaþà þingsná atgal á senosios sistemos zonà, á socialistinæ-komandinæ sistemà“ (Á Laisvæ, 1993, Nr. 115(152), p. 2). O kà tai reiðkia tautos dvasiai, jos kultûrai? Tik tai, kad Lie- tuvos þmonës sugráþusiø á valdþià buvusiø komunistiniø nomen- klatûriniø bonzø per bankø iðgrobstymà, viso tautos turto nusavinimà, gamyklø iðparceliavimà, kolchozø iðvogimà iki paskutinio siûlo buvo beviltiðkai apiplëðti, nuskurdinti iki Afrikos tauteliø lygmens, daugelis pasmerkti bado mirèiai. Tik tai, kad Lietuva tapo viena labiausiai degradavusiø vals- tybiø pasaulyje, kurioje kasmet iðgeriama daugiausia alkoholio. O girtas þmogus, pripaþinkime, tai jau ne þmogus, o kaþkas tarp þmogaus ir gyvûno... Tik tai, kad Lietuva uþima pirmàjà vietà pasaulyje pagal sa- viþudybiø skaièiø, ir tik tai, kad Lietuvoje nusikalstamumas, ko

409 gero, pats didþiausias visoje civilizuotoje Europoje. Kalëjusiø as- menø skaièius Lietuvoje jau siekia per 150 tûkstanèiø, juose dabar sëdi per 14 000 Lietuvos gyventojø. O Norvegijoje, turinèioje vos 700 tûkstanèiø gyventojø daugiau negu Lietuvoje, kaliniø skai- èius tëra vos 2,5 tûkstanèio, t.y. 5,5 karto maþiau negu Lietuvoje, tarp jø, manau, ir mûsø tautieèiø. Ko galima tikëtis ið þmoniø, iðëjusiø ið kalëjimø, nesunku nuspëti. Ir dar tiktai, kad dabar kas penktas lietuvis gyvena uþ Lietu- vos valstybës ribø. Ðiandien iðvykusiø sotesnës duonos ieðkoti pasaulyje jau turime 500 tûkstanèiø darbingø þmoniø. O kiek jø dar bus rytoj? Ir dar tik tai, kad sovietø laikais KGB darbuotojai buvo sovietinio partinio aktyvo elitas ir sprendë visos tautos þmo- niø likimus. Dabar tas elitas beveik visas sugráþo prie Lietuvos valdþios vairo ir yra tokie pat, kaip sovietinës okupacijos metais – aktyvûs ir akiplëðiðki. Todël Lietuvoje tebetvyro baimë, kad komunistai valdþioje ir teisësaugoje gali bausti, jeigu jiems nepaklusi ir nevykdysi jø valios, gali ateiti ir nuþudyti (Valstieèiø laikraðtis, 1999, balandþio 13). Vadinasi, dabar Lietuvoje bûtina pradëti kurti viskà ið naujo: atkurti tikrà lietuviðkà kaimà, stiprinti tautinæ kultûrinæ ir religi- næ visuomenæ, brëþti strateginius orientyrus tautiniam identite- tui iðsaugoti globalizacijos kontekste, visomis jëgomis ir visais bûdais kovoti su komunizmo kagëbizmo atgyvenomis, trukdan- èiomis Lietuvai þengti paþangos keliu. Prof. R. Grigas savo paskaitoje teigë, kad pasaulis be tautið- kumo iðsigimsta: mintis ir veiksmas atsiskiria, didëja praraja tarp tautos ir valdþios, valdþios vyrø svarbiausiais bruoþais tampa sku- botumas, netoliaregiðkumas, priimamø sprendimø neatsakingu- mas, taip pat gilëja praraja tarp kultûros ir civilizacijos, nors jos abi turëtø sudaryti vientisà ir nedalomà visumà – kultûra lemia þmogaus dvasiná pasaulá ir jo tobulëjimà, o civilizacija – techno- loginá ir þmogaus materialinës gerovës kilimà bei paþangà. Silp- niausia grandis, profesoriaus nuomone, dabartinëje Lietuvoje yra

410 jaunimas. Jis jau dabar tampa grësme Lietuvos valstybingumui, o ta grësmë, esant dabartinei ðvietimo sistemai ir jos vykdomai politikai, kasdien vis labiau didëja. Jaunimas neþino ir visiðkai nesidomi savo tautos istorija, jos buvimu ðiame pasaulyje, jos pastangomis iðlikti ir neprarasti tautinio identiteto, iðsaugoti savo kultûrà. Globalëjanèiame pasaulyje tauta, kuri neþino savo ðaknø, pasmerkta iðnykti – tokios nelinksmos mintys sklandë þymiausio mûsø tautotyrininko akad. Romualdo Grigo jubiliejinëje konferencijoje. 2006 m. liepos 31 d. Dariaus Kuolio radijo laidoje „Tarp Rytø ir Vakarø“ dalyvavæ Lietuvos Nepriklausomybës Akto signataras Romualdas Ozolas, politologas Vladas Lauèius ir poetas Sigitas Geda vël gráþo prie tautos iðlikimo globaliame pasaulyje temos. R. Ozolas kalbëjo, kad Lietuvoje nuo 2004 m. geguþës 1 d., kai ástojome á Europos Sàjungos bendrijà, situacija pasikeitë, ir jeigu kas tik pradeda kalbëti apie tautiðkumà, „pamaþu, bet sistemin- gai yra nutildomas“. Politologas Vladas Lauèius pastebëjo, kad taip yra todël, jog Lietuvoje intelekto vaidmuo tolydþio maþëja, politikoje girdimas tik verslininkø balsas, kurie, beje, kaip rodo Seimo posëdþiai, në- ra aukðto intelekto, o ðvietimo sistemoje dominuoja tik biurok- ratø, iðaugintø sovietinës sistemos ir marksizmo-leninizmo terpëje, balsas. R. Ozolo nuomone, Lietuvos intelektualai patys save ávarë á kampà, deklaruodami ne tautos ir ne valstybës idealus, o tik savo asmeninius, daþniausiai savo verslo interesus ir savo asmeninës laisvës idëjà – „galiu gyventi, kaip noriu“. Jie ir tekstus raðo tik dël tekstø, kelia informaciná triukðmà vien tik dël triukðmo, lie- tuviø literatûra tapo paèia asocialiausia ne tik Europoje, bet ir, visø mûsø gëdai – visame pasaulyje. Politikoje ásigalëjo vienos partijos diktatûra daugiapartinës veidu. Intelektualai tai diktatû- rai, kaip ir okupacijos metais, begëdiðkai parsidavinëja, jai tarnauja, tarp jø ir Vyriausybës, ásigalëjo „pono ir jø tarnø“ santykiai,

411 todël Lietuvos valdþia su intelektualais nesiskaito, nelaiko jø ly- giaverèiais partneriais. Poetas Sigitas Geda pamëgino filosofui prieðtarauti, sakydamas, kad ir Sàjûdþio saulëtekyje intelektualai politikams buvo reikalingi tik kaip medþioklëje „antys viliokës“. Kai jis nuvaþiuo- davæs á tëviðkæ, tëviðkënai kaltindavæ, kad jis susidëjæs su Lands- bergiu, o Vilniuje buvo kaltinamas, kodël nesusidëjo su Uspaskichu. Todël, jo nuomone, ðioje politinëje klampynëje intelektualams geriau nesivelti á jokià politikà, bet dirbti savo dar- bà, kurá jie sugeba dirbti geriausiai. Lietuva dabar yra groteskinë komunistinë-kapitalistinë valstybë ir intelektualams joje nëra kà veikti. Taigi radijo laida, nors ir labai kvalifikuotai buvo vedama, ið- ryðkino mûsø intelektualø bejëgiðkumà, jø kaip asmenybiø silp- numà, pademonstravo, kad ðiuo metu nëra þmoniø, galinèiø prisiimti atsakomybæ uþ savo tautà ir savo valstybæ, tauta neturi tinkamø vadø, galinèiø pakelti tokià sunkià naðtà kaip tautos idë- ja ir jà neðti per globalizacijos brûzgynus. Yra taip, kaip yra. Prie tautos iðlikimo problemos globalizacijos procese gráþæs P. Plumpa, siekiant spræsti problemà, pirmiausia siûlo atskirti mokslà ir ekonomikà, skleidþianèius paþangà ir neðanèius þmo- nëms materialinæ gerovæ ne tik vienai kuriai nors tautai, bet ir visai þmonijai apskritai, ir tautines kultûras, kurios negali bûti nei subendrintos, nei suvienodintos. „Tautinë kultûra, – raðë jis, – yra vietinë, kiekvienos tautos dvasios iðraiðka, per ðimtmeèius subrandinta vertybë, kurios nykimas, tuo labiau naikinimas, atima tautai sielà, jos esmæ. Tuomet ir pati valstybë, sukurta tautiniu pagrindu, praranda esmæ“. Jo nuomone, dabartinëje Lietuvos politinëje situacijoje, kai á valdþià sugráþo beveik visas sovietinio reþimo komunistø partijos CK: „Tad kam buvo dël nepriklausomos Lietuvos valstybës kovota, kentëta ir net mir- ta? Kas davë teisæ visa tai sunaikinti? Jeigu dabartiniai politikai neketina dvasiniø ir medþiaginiø tautos kultûros vertybiø iðkel-

412 ti á aukðèiausiø tikslø virðûnæ, tuomet asmenys, atsakingi uþ to- ká elgesá, turëtø bûti ávardijami kaip tautos duobkasiai“ (Petras Plumpa // Cit. Bronius Nainys. Ar iðliks lietuviai ir Lietuva? // Lietuvos aidas, 2005, spalio 7, p. 5). Petro Plumpos nuomone, dël tokios apverktinos lietuvybës pa- dëties, kokià turime dabar Lietuvoje, kalti LR Seimo Ðvietimo, mokslo ir kultûros komitetas, LR Kaimo reikalø komitetas, Ðvieti- mo ir mokslo ministerija, Kultûros ministerija, Valstybinë lietuviø kalbos komisija ir ypaè Prezidentûra, „nes Respublikos prezidentas yra valstybës vadovas“ (Ten pat). Jo terminija kalbant, visos ðios dabartinës valdþios institucijos yra „Tautos duobkasiai“. Amerikos lietuvis þurnalistas Bronius Nainys pritarë P. Plum- pos mintims. Jis pritarë ir Rimtauto Marcinkevièiaus nuostatai, kad „...tautinio identiteto ir patriotizmo ugdymas yra vienas ið svarbiausiø valstybës uþdaviniø. Tai yra gyvybinës reikðmës Lie- tuvos iðlikimo ir iðkëlimo reikalas. Jaunimo ir visuomenës auklë- jimas turëtø prasidëti nuo ðeimos, á ðá darbà átraukiant baþnyèià, kunigø seminarijas, mokytojus, mokyklas, universitetus, valsty- bës ástaigas, spaudà ir – svarbiausia – Prezidentûrà. Prie pastarosios turi bûti ákurta tautinë lietuviø identiteto ir tautinio patriotizmo ugdymo tarnybos grupë, kuri kurtø idëjas, organi- zuotø darbus, rûpintøsi spauda ir t.t.“. Broniaus Nainio nuomone, graþiø idëjø ir racionaliø pasiûly- mø, kaip ugdyti ir plëtoti tautiðkumà, jau turime per akis. Tik trûksta veiksmo ir geros valios. Arba yra veiksmas – tik atvirkðti- nis, skatinantis tautos nykimà. Visø pirma tai gàsdinanti nenu- trûkstama jaunimo emigracija ieðkoti baltesnës ir lengvesnës duonos uþsieniuose. Ne kà geresnë situacija ir dvasinëje plotmëje. Pati arðiausia mûsø dienø lietuvybës niekintoja, tautos þadintojo dr. Jono Ba- sanavièiaus ðmeiþëja ir jo nuopelnø lietuviø tautos atgimimui men- kintoja, priraðiusi niekingø knygiûkðèiø, nukreiptø prieð tautà, buvo pakviesta dirbti á Prezidentûrà. Kodël? Kas gali paneigti,

413 kad ne þlugdyti lietuvybës? Prezidentas juk puikiai tai þino ið spaudos, bet toleruoja... Vadinasi, jam nesvarbu... Marius Kundrotas savo straipsnyje „Tautiðkumas ir tautinin- kystë: Lietuva pasauliniame kontekste“, be kitø teoriniø tautið- kumo ir tautininkystës klausimø, irgi reiðkë didelá susirûpinimà tautos iðlikimu. „Ávairûs kosmopolitizmo bei globalizmo ideologai tautà skelbia dirbtiniu konstruktu, o po jos imasi dekonstruo- ti ir likusias bendraþmogiðkàsias vertybes – ðeimà, dorovæ, gërá. Tautiniam nihilizmui atsiranda uþtektinai teorinës medþiagos“ (Ten pat), skleidþiamos ne tik rusø, bet ir Vakarø Europos mark- sistø – Ernesto Gelnerio (Gellner) ir Benedikto Andersono. Jaunas mokslininkas, kaip lyg ir ið ðalies þiûrintis á Lietuvos politiná gyvenimà Bronius Nainys, skatina tautieèius ne þodþiui, o veiksmui, kurá jis ásivaizduoja tik per tautinæ partijà, tokià, kokia dabar yra jau pradëjæs laimëti rinkimus Tautos frontas Pran- cûzijoje, Danø tautos partija Danijoje, britø konservatoriai ir Jungtinës Karalystës nepriklausomybës partija Didþiojoje Brita- nijoje, „Teisës ir teisingumo“ bei „Savigynos“ partijos Lenkijoje. Jis mano, kad Lietuvos politinei ateièiai galëtø atstovauti Lietu- vos tautininkø sàjunga, kuri, deja, po daugelio jos skaldymø, dez- organizavimø, griovimø, vadø iðdavysèiø ir nepadorumo tebëra silpna, jungianti savo gretose ávairiausiø paþiûrø þmones, pradedant liberalais ir baigiant socialistais, dezorganizuota vadybiðkai (jos pirmininkas ir valdyba renkami ne nuo Seimo rinkimø iki rinkimø, o kas dveji metai – visiðkai ydinga, mano poþiûriu, praktika – O. V.). Taèiau straipsnio autorius yra optimistas ir mano, kad kuo daugiau Lietuvos politiniame gyvenime atsiras nesavanaudiðkai màstanèiø þmoniø, linkusiø aukotis dël tautos ir valstybës likimo bei iðlikimo, tuo labiau Lietuvos tautininkø sàjunga tvirtës, rodys daugiau ryþto ir veiks siekdama iðsaugoti savo tautà ir valstybæ. 2006 m.

414 7.3. TEISINGUMAS

Atotrûkis tarp tautos ir valdþios mûsø valstybëje yra didþiu- lis. Normalioje, sveikoje valstybëje tai, kas nepriimtina tautai, niekad nebus áteisinama valstybëje.Tik normalioje ir sveikoje valstybëje. Bet ar galime normalia ir sveika valstybe vadinti mûsø valstybæ, kurioje tiek daug neteisingumo? Po Nepriklausomybës atkûrimo praëjo dvideðimt metø. Bet iki ðiol iðnagrinëtos tik kelios Tautos galvaþudþiø, buvusiø stribø ir enkavedistø bylos. 12 metø valdant komunistams Seime átei- sintos Tautos genocidà vykdþiusiems asmenims „nukentëjusiøjø asmenø“ pensijos. Ir jos mokamos ið Lietuvos mokesèiø mokëto- jø pinigø jau keleri metai. Ar pasaulis kada nors girdëjo toká ci- nizmà? Iki ðiol Lietuvoje valstybiniu mastu nepasmerkta komunizmo ideologija kaip neapykantos þmogui ir masines þudynes organi- zuojanti ir pateisinanti ideologija ir komunistø partija kaip rep- resinë struktûra, vykdþiusi Tautos genocidà, fiziná ir dvasiná. Kol Lietuva, pasaulyje labiausiai nukentëjusi nuo komunistinio reþi- mo valstybë, to nepadarys pas save, tol ji neturi moralinës teisës reikalauti ið Europos Parlamento, kad ðis ásteigtø Tarptautiná komunizmo teismà Europoje. Tik dabar, 21-aisiais Lietuvos nepri- klausomybës metais, pradedamos skelbti komunistø partijos „skydo ir kalavijo“ KGB þudikø bylos. Valstybinio sektoriaus darbuotojø atlyginimai Lietuvoje nuo didþiausio iki maþiausio skiriasi 46–50 kartø. Aukðèiausi teisë- saugos pareigûnai, kuriø misija – vykdyti teisingumà, yra patys didþiausi tos neteisybës subjektai, jø atlyginimai deðimtis kartø pranoksta ne tik darbininkø, mokytojø ir gydytojø, bet ir Tautos intelektualinio elito – mokslininkø ir profesoriø atlyginimus. Kaip raðo prof. Vytautas Landsbergis, teisingumas yra didþiau- sias mûsø tautos lûkestis.Teisingumas – tai pagarba aukoms. Tu- rime girdëti jø balsà, besikreipiantá á mus. Teisingumo stoka þudikø

415 atþvilgiu þudo patá teisingumà (Landsbergis V. // XXI amþius, 2006, vasario 24. Atodangos ir internetinë svetainë). O jo mûsø valsty- bëje labai nedaug. Tà rodo mûsø rezonansinës, daugelá metø ne- sulaukianèios sprendimø bylos – valdþios pareigûnø nuþudyto saugumo pulkininko Vytauto Pociûno, kovotojo prieð seksualinius iðkrypëlius, jø nuþudyto Dràsiaus Kedþio, nedorø prokuro- rø fabrikuojama buvusios trylikametës moksleivës Kusaitës byla, nenagrinëjamos politiniø þmogþudysèiø Lietuvoje bylos. Privaèiame sektoriuje þmonës verèiami dirbti po 12–14 va- landø. O jiems mokami maþiausi visoje Europoje atlyginimai. Ar tai nëra niekieno nekontroliuojama vergovë? O visø mûsø vergiðku darbu uþdirbto turto sovietmeèiu „prich- vatizuotojai“, tapæ vergvaldþiais, augina savo milijonus. Ar yra kita tokia ðalis, kur per toká trumpà laikotarpá kaip grybai po gausaus lietaus iðdygo 2562 milijonieriai ir jau „dygsta“ milijardieriai. Kaip jie atsiranda? Ar tik ne didþiausio pasaulyje savo tautieèiø iðnaudojimo sàskaita? Beveik visas Lietuvos ûkis atiduotas á privatininkø rankas, kuriems visiðkai nerûpi Tautos ir Valstybës likimas ir iðlikimas. Jie gyvena tik savo pilvo ir papilvës malonumais, aukðtesniø sie- kiø, nei tautiniø, nei politiniø, nei humanistiniø neturi. Tik savo siaurus egoistinius. Daþnas politinis tamsuolis kaltina valdþià, kad Lietuvoje 300 000 bedarbiø, o nekaltina ðitø privatininkø oligar- chø, susiglemþusiø visà Tautos turtà ir á biudþetà skirianèiø tik trupinius nuo jø gausaus stalo. O bejëgë ir bedantë valdþia nege- ba ðitø aðtriadanèiø grobuoniø sutramdyti. Mûsø pensininkai, komunistinio reþimo metais savo vergið- ku, menkai apmokamu darbu per visà savo gyvenimà uþdirbæ vi- sà Lietuvoje buvusá turtà ir sukûræ rojø þemëje dabartiniams valdþios ir oligarchø klanams, labiausiai nuskriausti visoje Euro- poje – jau nebeiðgali ne tik knygø, bilieto á teatrà ar koncertà, bet ir normalaus maisto nusipirkti, mokesèiø susimokëti dël oligar- chø makabriðko siautëjimo ir egoizmo. Lietuvoje pensijos paèios

416 maþiausios visoje Europoje, o valdþia visas finansines problemas visada sprendþia ne turtingøjø, bet labiausiai jos paèios nuskur- dintø pensininkø sàskaita. Vidutinæ ir ðiek tiek didesnæ pensijà, negu vidutinë gauna vos 36,9 proc. senatvës pensininkø, kiti 63,1 proc. gauna pensijas þymiai maþesnes, negu galima skurdþiai pragyventi (Petrauskas A. Pensininkus skursti verèia maþos pensijos // Lietuvos aidas, 2001, lapkrièio 28). Kodël taip yra? Ir kodël taip atsitiko Lietuvoje? Todël, kad iki ðiol visos Lietuvos valdþios rûpinosi tik savo iðlikimu postuose. O jëgos, kuri pareikalautø teisingumo, vieningos Tautos – nëra. Opozicija – neveiksni, apsiriboja tik destrukty- viu lieþuvio malimu, griaunanèiu valstybingumo pamatus ir trukdanèiu valdanèiajai koalicijai dirbti. Liberalai, turintys nema- þai vietø Seime, rûpinasi tik savo malonumais – loðimo namais, girdyklomis alkoholiu visà parà, net degalinëse, prie mokyklø ir sanatorijose; ak, kaip jiems dar reikia áteisintø sveikø, legalizuotø prostituèiø! – tai visa jø politika ir vertybinës orientacijos. Kaip atkurti teisingumà Lietuvoje? Politologë tarptautinin- kë, Sorbonos universiteto profesorë Fransuaza Thom tvirtina, kad teisingumà ðalyje gali atkurti tik teisinë valstybë. Ar gebësime jà atkurti, kai dabartinë Lietuvos teisësauga blað- kosi kryþkelëje tarp tiesos ir netiesos, tarp teisingumo ir neteisy- bës? Kada tai ávyks? Tai netrivialûs klausimai. Jie rûpi màstantiems Lietuvos þmo- nëms.

417 LIETUVOS DIPLOMATAS VYTAUTAS DAMBRAVA

Didieji þmonës yra kaip prana- ðai, matantys ateitá, rodantys kelià. Ypaè jeigu jie stovi tautos sargyboje. Jie nesiblaðko tikslø ir idëjø ávairovëje, nëra smulkmeniðki, bet turi vienà didþià, jø vertà idëjà, eina siauru takeliu, stengdamiesi tà idëjà ágyvendinti, jà paversti di- dþiuoju savo tautos keliu. Vytautas Antanas Dambrava tik Lietuvai atgavus nepriklauso- mybæ gráþo á Tëvynæ... ið sovietiniø enciklopedijø ir vardynø „neþino- Vytautas Dambrava jimo“, mirtinos tylos apie didá lie- tuvá... ar sàmoningos uþmarðties... Gráþo ir atsistojo á tautos didþiøjø vyrø gretà. Stovi joje tvirtai ir patikimai. Ne ðiaip sau stovi, bet su didþio þmogaus verta idëja. Paèia svarbiausia – atkurti teisingumà Lietuvoje. Tai idëjai jis tarnavo visà savo gyvenimà. Jo nuomone, „...teisingumas yra visø vertybiø pagrindas – kaip laisvë yra visø vertybiø esmë“ (Dambrava V. A. Atverkime duris Teisingumui. K., 2000, p. 4). „Teisingumas nëra juridinë sàvoka, bet moralinë vertybë, – tvirtina jis, – ðios vertybës skalëje yra þmogus, visuomenë, tauta. Atvërus duris teisingumui, atsiveria durys kitoms vertybëms“ (Ten pat). „Teisinë valstybë yra morali valstybë: joje pilieèiø klausimas neegzistuoja, jis laikomas iðspræstu. Tiesa ir teisingumas kom- promisø nepripaþásta“ (Ten pat). „Atsakingas teisiniø institucijø sudarymas ir teisingumo lai- davimas pilieèiams – visiems, be iðimties – yra pagrindinis valsty-

418 bës uþdavinys. „Justitia est fudamentum regnorum“. Teisingumas yra valstybiø pamatas“ (Ten pat). „Teisingumas yra pirmoji socialiniø institucijø vertybë… nes teisingumas neiðvengiamai siejasi su gailestingumu“ (Ten pat). Tai graþi idëja ir jà iðreiðkianèios mintys, bet ji tolima nuo mûsø teisësaugos realybës. Dabartinës Lietuvos teisësaugos, ta- pusios vienos komunistø partijos tiesa ir valia. Vilko „teisingumu“ ëriukui. Kiek deðimtmeèiø dar turës praeiti, kol nustosime murkdytis „komunistinës tiesos“ liûne? Antra vertus, ar gali kas pakeisti þmogaus sàmonæ, jo smegenis, màstymà? Tik sovietai, turëjæ penkis deðimtmeèius laiko okupuotoje Lietuvoje, tai galëjo padaryti, þmogaus màstymà pradëjæ keisti nuo lopðelio-darþelio, ankstyviausios kûdikystës, o vëliau ir visà sàmoningà gyvenimà. Iðaugo dvi kartos teisëjø, iðugdytos pavilioniðkos dvasios universitete. Vidmanto Valiuðaièio parengta knyga „Ðirdis – Lietuva. Vy- tautas Antanas Dambrava diplomatinëje tarnyboje“ (K., 2000) bei TV filmas apie ambasadoriø Vytautà Dambravà, jo knygos, pasiekusios Lietuvà – tai pirmieji þingsniai á objektyviosios tiesos paþinimà. Tik po jø gali prasidëti ëjimas á Teisingumà. Vytautas Antanas Dambrava gimë 1920 m. birþelio 10 d. Ba- benavièiuose, Mogiliovo gubernijoje, Baltarusijoje. Kada ðeima gráþo á Lietuvà, kol kas neþinome. 1939 metais Vytautas A. Dambrava baigë Utenos valstybinæ gimnazijà ir ásto- jo á Vilniaus universiteto Teisës fakultetà. 1941 m. birþelá „jo akyse okupantas uþkalë tremtiniø vago- nuose motinà su trimis maþameèiais broliukais ir sesute, taip pat tëvà, ir iðsiuntë neþinoma kryptimi á Rytus, já patá – dvideðimtme- tá jaunuolá palikæs Naujosios Vilnios geleþinkelio sotyje vienplauká ir vienmarðkiná be namø, be artimøjø, vieniðà ir svetimà savoje þemëje“ (Valiuðaitis V. Ten pat, p. 28). Tada jis pirmà kartà patyrë neteisingumà. Okupanto jo pa-

419 vergtai tautai, jo Tëvynei, jo ðeimai. Vëliau visà savo sàmoningà gyvenimà visais ámanomais bûdais prieð tà okupantà kovojo. Vëliau suþinojo, kad po aðtuoniø mënesiø Sibire ið bado mirë jo tëvas. Reikëjo pradëti dirbti. 1941 m. ásidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktiniø ástaigø valdybos sekretoriu- mi ir Vilniaus 6-osios infekcinës ligoninës vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1942 m. ástojo á Vilniaus muzikos mokyklà ir 1944 m. jà baigë. Kartu lankë Vilniaus aukðtesniàjà vaidybos meno studijà. 1943 m. baigë Vilniaus universiteto Teisës fakultetà. Buvo paliktas dirbti universitete, Teisës mokslø fakulteto dekanate, administracijos vedëju. Tais paèiais metais tapo Vilniaus teismo kandidatu, jam buvo suteiktos teisës apylinkës teisëjo ir tardytojo pareigos. 1944 m. buvo paskirtas eiti Vilniaus apylinkës teisëjo pareigas. Artëjant antrajai rusø okupacijai, pasitraukë á Austrijà. Èia tapo lietuviø ir estø tremtiniø stovyklos UNRRA–IRO komen- dantu Glasenbache prie Zalcburgo. Ástojo á Insbruko Leopoldo Fransenzo universitetà ir èia 1946 m. apgynë teisës mokslø daktaro disertacijà. 1946–1948 m. studijavo Zalcburgo muzikos akademijoje „Mozarteum“. 1948 m. vasario 9 d. ið Austrijos iðvyko á JAV. 1949 m. tapo Lietuviø Romos katalikø susivienijimo LRKSA generaliniu organizatoriumi rytinëse JAV valstijose (Niujorke, Masaèiusetse, Merilende, Pensilvanijoje ir Ilinojuje). Gyveno Niujorke. 1950– 1951 m. buvo akredituotas Èikagos lietuviø dienraðèio „Draugas“ korespondentu Jungtinëse Tautose. 1951 m. geguþës 8 d. priimtas á JAV Valstybës departamento tarnybà, tapo „Amerikos balso“ tarnybos lietuviðkojo skyriaus darbuotoju. Jis vedë nuolatinæ radijo skiltá „Antano Aukðtaièio pastabos“, kurioje komentavo einamuosius ávykius. Savo apþvalgose de- maskavo dvigubos sovietø moralës klastingumà, jø vykdomà pavergtø tautø genocidà, sovietø pastangas tarptautinëje bendrijoje prisis-

420 tatyti „þmogiðku veidu“, kalbëjo apie masines þmoniø þudynes, marinimà badu prievartinio darbo stovyklose, ragino Amerikos vyriausybæ objektyviai vertinti Baltijos ðaliø okupacijà. 1955 m. Vytautas Dambrava Miuncheno radijo centre tapo „Amerikos balso“ programos redaktoriumi, o 1956 m. – Specia- liøjø ávykiø Europos tarnybos virðininku, spaudos ir informacijos departamento vedëju, Miuncheno radijo centro programø gamybos virðininku. 1960 m. gráþo á Amerikà ir buvo paskirtas „Amerikos balso“ programø gamybos virðininku Lotynø Amerikos divizijoje. 1963 m. Federalinës administracijos ir valdybos reikalø komisija já paskyrë á nuolatinæ karjeros tarnybà – eiti aukðtas administracijos ir vadybos pareigas JAV vyriausybëje. 1965–1967 m. – „Amerikos balso“ radijo programø 19 kalbø vadovas Jungtinëje vieðøjø reikalø þinyboje Amerikos ambasadoje Vietname ir Saigono universiteto vokieèiø kalbos profesorius, 1967–1969 m. – informacijos ataðë JAV ambasadoje Bolivijoje, La Pazoje. 1969–1971 m. – konsulas, JAV informacijos agentûros vieðø- jø reikalø regioninis direktorius Amerikos generaliniame konsu- late Meksikoje, Monterëjuje. 1971–1974 m. – JAV informacijos agentûros kraðto vicedirektorius Amerikos ambasadoje Argentinoje, Buenos Airëse. 1969 m. liepos 27 d., Senatui pritariant, JAV prezidento paskirtas eiti nuolatinæ karjeros diplomatinæ tarnybà. 1974–1977 m. – JAV informacijos agentûros vicedirektorius Amerikos ambasadoje Venesueloje, Karakase, ðvietimo ir kultû- ros ministro patarëjas JAV ambasadoje Brazilijoje. 1977–1980 m. – JAV Tarptautinës ryðiø agentûros kraðto direktorius Amerikos ambasadoje El Salvadore. 1980 m. – JAV Tarptautinës ryðiø agen- tûros kraðto direktorius Amerikos ambasadoje Hondûre (Tegu- cigalpa). 1983–1992 m. – dienraðèio „El Universal“ Karakase (Venesueloje) tarptautinës politikos apþvalgininkas.

421 E. J. Friedmanas, JAV vieðøjø ryðiø diplomatas Argentinoje, V. A. Dambravà apibûdino kaip „bebaimá“: „Susitelkæs á tikslà, siekia jo ryþtingai, iki sëkmingos pabaigos, nepaisydamas laiko ir pastangø. Savo darbà iðmano, ágûdþiai – aukðèiausio laipsnio, vi- siðkai atsidavæs darbui. Nors dirba kaip maðina, ponas Dambrava yra romantikas. Nuoðirdus, sàmojingas, kilniai supratingas þmo- gus. Domisi menu, pats groja pianinu, galëtø bûti apibûdinamas kaip didelë ir dosni ðirdis“ (Valiuðaitis V. Ten pat). Kitas jo kolega prof. dr. Augustinas Fernandezas del Valle, Portugalijos garbës konsulas, apie V. Dambravà raðo taip: „Jis þino tûkstanèius bûdø, kaip ásigyti draugø ir natûraliai vykdyti uþsibrëþtà misijà. Degtinë, pianinas, daina – viskas jam gali tarnauti ardant kliûtis ir uþmezgant santykius tarp „að“ ir „tu“. Na- tûraliai draugiðkas ir tikrai dosnus. Kaip graikas Zorba jis gali improvizuoti bet kada ir kaip panorës“ (Ten pat). Juos papildo grafas H. Lubensky, JAV misijos El Salvadore vadovas, sakydamas: „Jis pasiekë aukðèiausio lygio profesinæ kom- petencijà visose srityse. Bendras ávertinimas: veikla – aukðèiau- sio lygio ir yra beveik neprilygstama“ (Ten pat). 1986 m. gruodþio 17 d. Vytautas Antanas Dambrava Lietu- vos diplomatijos vadovo buvo pakviestas á Lietuvos diplomatinæ tarnybà. Lietuvai atgavus nepriklausomybæ, V. Dambrava 1991 m. kovo 10 d. buvo paskirtas Lietuvos Respublikos garbës generaliniu konsulu ir Lietuvos diplomatijos vadovo asmeniniu atstovu Lo- tynø Amerikoje, nuo 1992 m. kovo 5 d. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir ágaliotasis ambasadorius Venesuelos Respubli- koje, nuo 1993 m. gruodþio 22 d. – Lietuvos Respublikos specia- liøjø misijø ambasadorius Lotynø Amerikoje ir Karibø srityje, nuo 1995 m. gruodþio 15 d. – Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir ágaliotasis ambasadorius Kolumbijos Respublikoje, nuo 1996 m. kovo 14 d. – LR nepaprastasis ir ágaliotasis ambasadorius Argentinos Respublikoje, nuo 1997 m. kovo 6 d. – LR nepa-

422 prastasis ir ágaliotasis ambasadorius Urugvajaus Rytø Respubliko- je, nuo 1996 m. balandþio 14 d. iki ðiol – LR nepaprastasis ir ága- liotasis ambasadorius Brazilijos Federacinëje Respublikoje, nuo 1999 m. lapkrièio 23 d. iki ðiol – LR nepaprastasis ir ágaliotasis ambasadorius Ispanijos Karalystëje (Ten pat). „Diplomatijos Mocartas“, – taip Vytautà Antanà Dambravà pavadino muzikë, buvusi Seimo narë Vilija Aleknaitë-Abrami- kienë (Ten pat, p. 355–360). „Nesiliauju stebëjæsis Vytauto Dambravos energija, entuziazmu, optimizmu, kuriems, kaip regis, amþius nedaro jokios átakos. Yra tikintis þmogus, raðantis ir religijos klausimais. Tikriausiai ið èia – jo dvasios stiprybë“,– taip apie Vytautà Dambravà raðo prof. Vytautas Landsbergis (Ten pat, p. 365–367). Monsinjoras Alfonsas Svarinskas Vytautà Dambravà vadina „garbingu Laisvës kovotoju“, þavisi jo darbais Baltijos valstybiø laisvës klausimu, paskelbtais keliuose tomuose bendru pavadinimu „El Grito Baltico“, meldþia Aukðèiausiojo ambasadoriui gausios palaimos ir ilgø ilgø metø, nes „ðiuo sunkiu Lietuvai metu reikia didþiø asmenybiø tæsti nebaigtà Laisvës kovà iki visiðkos laisvës ir nepriklausomybës“ (Ten pat, p. 289–292). Nesutepto þodþio ir kilnios plunksnos riteris Juozas Koje- lis yra ásitikinæs, kad „ant ðios þemës pavirðiaus nëra kito þmo- gaus, kuris savo moralinëmis kvalifikacijomis, tauriu patriotizmu, iðsimokslinimu ir praktine politinio-diplomatinio darbo patirtimi bûtø labiau tikæs vadovauti Lietuvai, iðëjusiai ið okupacijos nakties á nepriklausomo gyvenimo rytà“ (Ten pat, p. 299–305). Venesuelos uþsienio reikalø ministras Miguelis Angel Burre- li Rivas viename ið savo straipsniø dienraðtyje „El Universal“ ra- ðë: „Jeigu Lietuva pasaulyje neturëtø kito tokio pasiðventusio karþygio ir ðauklio savo bylai ginti, koks yra Vytautas Dambrava, – jau turëtø uþtektinai. Toks gilus ir spontaniðkas yra ðio þmogaus tikëjimas, nuovargio nepaþástàs patvarumas ir kitus ákvepianti

423 dvasinë jëga. Jis visuomet veikë, kalbëjo ir raðë su meilës kupina ðirdimi savo ðalies dramai“ (Ten pat, p. 158). Knygos sudarytojas Vidmantas Valiuðaitis raðo: „Vytauto Dambravos turtingas, dramatiðkas, kupinas sukrëtimø ir dþiaugs- mo akimirkø gyvenimas, ið prigimties stiprus ir sudëtingø situaci- jø uþgrûdintas charakteris leido pasiekti jam tokias intelektualines ir administracines aukðtumas, kurios liudija já esant vienu didþiø- jø XX amþiaus lietuviø“ (Ten pat). Tuo tarpu paèiam Vytautui Dambravai labiausiai rûpi teisingumo problemos Lietuvoje. Minëtoje knygoje jis raðo: „Tei- singumo principai mûsø tëvynëje dar nëra ágyvendinti. Lietuva dar nepasiekë teisinës valstybës lygio... Jei galvojame apie Eu- ropos Sàjungà, dabartinë teisëtvarka su raudonais purvabridþiais turës bëdø. Teisingumas reikalauja, kad praeities gëda bûtø kuo greièiau nuplauta, ástatymai skubiai modifikuojami ir pakeisti, kadrø politika ið ðaknø reformuota. Socialinis teisingumas turi bûti tvarkomas – ir energingai tvarkomas – neatidëliojant, nesi- teisinant, neiðsisukinëjant. Ðiandien penktadalis milijono (ar tik ne pusë? – O. V.) nuskriaustø mûsø tautieèiø kartoja Dantës þodþius: „Esu piligrimas (savo kraðte), beveik elgeta ir liûdëda- mas rodau þaizdas, kurias man padarë neteisingumas“. Atsimin- kite, kad atidedamas teisingumas yra neteisingumas. Partijos insignijas neðiojæs teisëjas tinka kiekvienai profesijai, tik ne teisingumui vykdyti“ (Dambrava V. A. Atverkime duris teisingumui. L., 2000, p. 8). 2004 m.

424 7.4. ÐEIMA KAIP TAUTOS VERTYBË

Dþiugina Lietuvoje didëjantis dëmesys ðeimai: gausëja publi- kacijø, organizuojamos konferencijos, nemaþai sociologiniø tyri- mø, daugelio nevyriausybiniø organizacijø programose ðeimos problematika darosi viena pagrindiniø, net Lietuvos televizija, vi- sø mûsø nuostabai, susidomëjo daugiavaikëmis ðeimomis. Publikacijø apie ðeimà sraute ne tik konstatuojama apokalip- tinë dabartinës ðeimos Lietuvoje bûklë: maþas gimstamumas, ka- tastrofiðkais tempais didëjanti emigracija, didelis mirtingumas dël iðorinio poveikio – ligos dël atmosferos uþterðtumo ir gamybos traumø bei þmogaus dorinio nuosmukio – alkoholizmo, narkomanijos, karo keliuose, nusikalstamumo ir t.t., bet ir analizuojamos prieþastys, kodël nyksta lietuviø ðeimos. Bene labiausiai paplitusi nuomonë, kad lietuviø ÐEIMA BUVO STIPRI TOL, KOL MOTERYS BUVO DORESNËS. Lietuviø moterø dorybë padëjo Tautai iðlikti ðimtmeèius, atlaikyti ið- orës pasaulio kataklizmø smûgius, karus, revoliucijas, baisiausià prie- vartà, taisyti jø vyrø daromas politines klaidas ir iðsaugoti nepriklausomos valstybës viltá. Vienoje ið konferencijø prof. Vytautas Landsbergis kalbëjo: „Tautos gyvybë – ið moters... Jei á moralinio nuosmukio liûnà grimzta vyras – tai dar pusë bëdos, bet jeigu á já áklimpsta moteris – tai jau pabaiga, galas ir ðeimai, ir tautai, ir valstybei“. Keisèiausia, kad apie tai patys lietuviai nenori kalbëti, ypaè moterys savo organizacijose. Tuomet kalba svetimieji. Ir tai yra þymiai skaudþiau. Èeèënø raðytojas Vahidas Jelchojevas, pabë- gæs nuo Rusijos galvaþudþiø, siautëjanèiø jo Tëvynëje, ir ásikûræs Lietuvoje, prieð keletà metø savo knygoje „Susitikimas su vel- niu“ (V., 2002) raðë: „Jûsø moterys paleistuvauja, negimdo vai- kø. Jûs nebranginate savo kalbos. Negerbiate savo religijos. Negerbiate vyresniøjø, tëvø. Piktnaudþiaujate alkoholiu, rûkalais, narkotikais ir jûs nykstate... Jûsø tauta graþi. Simpatingi, kultû- ringi, mandagûs, ðvarûs ir tvarkingi þmonës... Daug pliusø. Taèiau

425 juos visus nubraukia nesantuokinis gyvenimas. Pasiðlykðtëtina. Ir rezultatas – maþas gimstamumas“ (Ozolas R. Krauni metus kaip daiktus // Lietuvos aidas, 2008, vasario 1). Akuðerë ginekologë dr. Alina Ðaulauskienë teigia, kad 70 proc. Lietuvos moterø yra dariusios abortus. Bûta atvejø, kai á jà krei- pësi pacientës, „kurioms buvo padaryta 20–30 tokiø operacijø“ (Griþibauskienë E. Demografinë þiema: karstø daugiau nei lop- ðiø // Lietuvos aidas, 1999, vasario 13, p. 9). Gydytojà pribloðkë apklausa, kurios metu daugelis jaunø mo- terø, atëjusiø daryti aborto, prisipaþino, kad jas gàsdina ne eko- nominë padëtis, skurdas, bet baimë pagimdyti nesveikà kûdiká, nes jis buvo pradëtas po linksmos vakarienës“ (Ten pat). Kita svarbi prieþastis, griaunanti lietuviø ðeimas, yra EUROPOS DORINIO NUOSMUKIO ÁTAKA LIETUVOS JAUNIMUI. „Ar galima laikyti ðeima kartu gyvenanèius du vyrus arba moterá, gimdanèià vaikus nuo svetimø vyrø? – klausia vyskupas Jonas Kau- neckas. Anot jo, tai – pasaulio moralinis nuopuolis“. Vos tik spëjome atgavæ Nepriklausomybæ iðsivaduoti de jure (bet toli graþu – ne de facto) ið komunistinës raudonosios ideologijos gniauþtø, tuoj pat patekome á globalinës mëlynosios ideologijos diktatà. Kaip raðë prof. Vytautas Kubilius, „Skubëjome á Europos bendrijà, kaip á paskutinæ mûsø valstybingumo ir tautið- kumo apsaugos zonà. Tikëjomës, kad èia mus iðgirs ir supras. Ir èia pat abejojantis balsas ðnibþdëjo: Bosnijà iðgirdo ir suprato, o paliko skersti didþiosios valstybës kûrëjams“ (Kubilius V. Nacio- nalinë ideologija – bûtinoji gintis // Lietuvos aidas, 1994, geguþës 10, p. 5). Po keleriø metø, jau Lietuvai integravusis á ES, filosofas Vytautas Radþvilas raðë: „ES yra absoliuèiai ne tokia, kokià ási- vaizdavome. Manau, kad pasaulis, kuriame jau prieita iki to, kad vieðuose dokumentuose greitai nebus galima vartoti sàvokø tëtis ir mama, yra keistas pasaulis“ (Radþvilas V. ES yra ne tokia, ko- kià ásivaizdavome // XXI amþius, 2011, vasario 23, p. 3). Pasaulinës sveikatos organizacijos vadovas Brokas Èisholmas

426 (Brock Chishalm) UNESCO misijà apibrëþë taip: „Þmoniø visame pasaulyje pareiga – praktikuoti gimstamumo kontrolæ ir mið- rias santuokas, kad sukurtame vienà rasæ visame pasaulyje, valdomà vienos vyriausybës. Ðiam tikslui pasiekti „reikia iðtrinti ið þmoniø màstymo individualizmà, iðtikimybæ ðeimos tradicijai, tautiná pa- triotizmà bei religines dogmas“ (Kjos B. The UN plan for global migration. Part 2. // News with views com., 30 June, 2006). Europos „sëkmës dþentelmenu“ laikomas Berlyno meras Klausas Voveraitis (Klaus Wowereit) – suvokietiejusiø lietuvnin- kø palikuonis, atviras ir agresyvus homoseksualistas. Kaþkada jo protëviai prarado tautinæ tapatybæ, jis pats – lytinæ. Jo protëviai atmetë tautines vertybes, jis – moralines. Tokie patys – áþûlûs ir agresyvûs – ir homoseksualistai Lietuvoje, praradæ ir tautines, ir moralines vertybes, svetimos tautos atplaiðos – Vladimiras Simon- ko, Eduardas Platonas ir Aleksiejus Terentjevas, jau sugriovæ daugelio lietuviø tautos vaikø (áskaitant ir Seimo nará Rokà Þilinskà) gyvenimà. Jiems advokatauja ir griauna lietuviø tautos dorà Sei- mo narë socialdemokratë Marija Auðrinë Pavilionienë, grieþtai ir agresyviai pasisakanti prieð normalià lietuviðkà ðeimà, matyt, labai stengdamasi bûti globaliai moderni. Jolanta Pileckaitë, socialiniø mokslø magistrantë, savo tyrimais nustatë, kad 2006 m. Lietuvoje susituokë 21 000 jaunø po- rø... bet jau 2007 m. 11 000 iðsiskyrë. Be tëvo liko 10 000 vaikø (Vertelka B. Tradicinës ðeimos – tvirti Tautos pamatai // XXI am- þius, Pro Vita, 2007, liepos 11, p. 1). Kun. dr. Robertas Pukenis, analizavæs lietuviø ðeimos negandas, tvirtina, kad tarp dabartinio Lietuvos jaunimo, kuriam áta- kos turi gerokai iðtvirkintø Europos maþumø moralinis nuosmukis, „plinta hedonistinis poþiûris á meilæ, neiðugdomas ási- pareigojimas ðeimos gyvenimui. Silpstant tikëjimui, þlunga ir ðei- mos. Skyrybø prieþastys – dvasinio ásipareigojimo stoka, alkoholizmas. Turime 20 000 asocialiø ðeimø. Ar jø vaikai pajëgs sukurti darnias ðeimas?“ – klausia kunigas.

427 E. Laumenskaitës tyrimø duomenimis, tarp jaunimo iki 29 metø beveik 16 proc. gyvena su partneriu, ne santuokoje. Jauni þmonës vengia ásipareigoti ilgesniems santykiams, nes abejoja ne tik savo partneriu, bet ir savimi. Taèiau, – teigia mokslininkë, – 65 proc. jaunimo svarbu, kad jø vaikai gimtø santuokoje. 81 proc. merginø mano, kad susituokusi moteris jauèiasi saugiau ir oriau. 83 proc. moksleiviø mano, kad ðeimai reikalinga palanki valstybës politika. Apibendrinusi savo tyrimus jø autorë padarë iðvadà: „Gyve- nimo susidëjus niekaip negalima vadinti ðeima, nes ið esmës jis yra hedonistinis, laikinas, daþnai atmeta vaisingumo perspekty- và“ (Lapënienë D. Ðeimoje vaikui – saugiausia // Valstieèiø laik- raðtis, 2008, sausio 22, p. 23). Akivaizdu, kad kaltos dabartinës merginos, leidþianèios save taip þeminti vyrams patinams, neturintiems atsakomybës jausmo, siekiantiems tenkinti tik savo seksualinius poreikius ir neturintiems savo ðirdyse jokios meilës nei þmogiðkumo, nei þinojimo, kad doras Lietuvos vyras visada saugojo ir gynë moters orumà ir garbæ. Þinau ne vienà mergaitæ, kuri sutiko geriau likti viena, negu leisti taip save þeminti nesantuokiniais ryðiais. Taèiau vienoje televizijos laidoje teko sutikti ir prieðingai mananèià pen- kiolikmetæ, áþûliai postringavusià, kad „merginos irgi turi seksualinius poreikius“. Matote, kokia „protinga“. Nenorëjau gin- èytis su ja, tik meèiau tokià frazæ: „Kvailelë tu ir neiðmanëlë, jeigu nesupranti, kad iðtvirkaujantis patinas, tenkindamas „tavo“ atseit seksualinius poreikius, iðpils savo turiná á tave kaip á kokià ðiukðliø dëþæ ir nuèiuoð toliau ieðkoti tokiø kvaiðø ðiukðliadëþiø kaip tu“. Neþinau, ar ðita mergaitë prisimena mane, o að daþnai apie jà ir jos likimà pagalvoju: arba ji visiðkai nusivalkiojo ir ten- kina savo „seksualinius poreikius“ prostitucijos rinkose, arba gyvena nesantuokinëje „ðeimoje“. O gal vis dëlto iðgirdusi ir kità nuomonæ susimàstë, tapo padoria moterimi, analizuojanèia ir pa- sverianèia, kas yra kas.

428 Taèiau lietuviðkos ðeimos griovimo procese kalèiausi yra tie dëdës ir tetos, sëdintys Seime, kurie patvirtino ðità baisø Ðeimai, Tautai ir Valstybei ástatymà, leidþiantá Lietuvos þmonëms riedëti á seksualinio palaidumo liûnà, ið kurio sklinda visos moralinës negandos – nesibaigianèios sugyventiniø þudynës, kasdien ðiur- pinanèios vis þiauresniais iðsigimëliðkais metodais, smurtas prieð vaikus, alkoholizmas, narkomanija ir kitos negandos, þudanèios Lietuvà. Ateis laikais ir visø tø seimûnø pavardës turës bûti ávardytos kaip dvasiniø stribø, þudanèiø tautà, tik dar baisesniø uþ pokario stribus, nes anie nedaug tebuvo nutolæ nuo þvëries ir gyvulio „dvasinio“ lygmens, þmonës jais bjaurëjosi, kaip mano moèiutë saky- davo, kaip „þmonëmis ant paskutinio trepo“, daþnas jø savo gyvenimà baigë prasigëræs, sàvartyne, o tie mokyti, rafinuoti, mokantys á graþø popierëlá supakuoti daromà Tautai niekðybæ, kuri tikriausiai kartosis per kelias jø palikuoniø kartas. Treèioji, ne kà maþesnë uþ pirmàsias dvi, prieþastis, griaunanti lietuviðkà ðeimà, yra EMIGRACIJA. Ieðkoti riebesnio kàsnio ir saugesnio stogo virð galvos ið Lietuvos jau iðvyko 447 tûkstanèiai mûsø pilieèiø. Kas treèia iðvykusiøjø ðeima iðsiskyrë. Praëjusiais metais dël emigracijos iðsiskyrë 80 tûkstanèiø porø. Iðsiskyrusiø- jø ðeimose migracijos aukomis tapo vaikai ir nusenæ, jau nebega- lintys savimi pasirûpinti tëvai. Lietuvoje ðiuo metu gyvena 9031 vaikas, gyvø tëvø paliktas likimo valiai naðlaitis, kurio vienas ið tëvø jau yra emigravæs. Tai oficialûs skaièiai, faktiðkai tokiø vaikø yra þymiai daugiau. O bejëgiø tëvø, jau perþengusiø 80 metø ri- bà, paliktø ir apleistø, vien tik Vilniaus mieste yra per 1300. Daþ- nas jø ðaukiasi mirties, nes socialinë globa, kaþkieno sugalvota, tëra tik pasityèiojimas ið gyvo ir màstanèio þmogaus. VDU doktorantas Gedas Malinauskas, tyrinëjæs Kauno vai- kø darþeliø kontingentà, nustatë, kad 4 proc. jø auklëtiniø tëvø yra iðvykæ á uþsiená uþdarbiauti, 40 proc. jø augina tetos ir seneliai, 2000 vaikø gyvena ne savo namuose, svetimoje aplinkoje.

429 Dalis vaikø, palikti tëvø, gyvena vieni. 38 proc. tokiø vaikø turi problemø mokyklose, nes juos auklëja gatvë, smurtiniai kompiu- teriniai þaidimai ir mûsø „neprilygstamoji“, jau visiðkai nuþmo- gëjusi televizija, 17 proc. tokiø vaikø turi elgesio problemø. 36 proc. mokytojø skundþiasi, kad emigrantø vaikai keièiasi á blogà- jà pusæ (Malinauskas G. Kuo iðaugs emigrantø vaikai // XXI am- þius, 2008, sausio 23, p. 1). Jonavos Upninkø pagrindinës mokyklos „mergos“ ir „bernai“ net baþnyèios ðventoriuje spardë, dauþë, klupdë ir kitaip gaujos dþiaugsmui kankino prie jø nepritapusià penkiolikmetæ“ (Ozo- las R. Ten pat). „Vaikai per televizijà prisiþiûri visokio kriminalo ir iðmoksta þiaurumo“, – verkdama sako kankintos penkiolikme- tës motina. O televizijos dëdës ir tetos taip linksminasi, varyda- mi, matyt, ið savo pasàmonës juos jau galutinai apsëdusius beprotybës demonus. Abejoju, ar tie televizininkai, savo paren- kamomis programomis ir kino filmais þudantys jaunàjà Lietuvos kartà, pasibaigus jø kadencijai, besugebës tapti normaliais þmo- nëmis, ar áveiks jie savyje prievartos ir smurto poreikius, kuriuos kasdien rodo visai Lietuvai. Lietuvos moterø lyga ðias ir kitas aktualias problemas aptarë su Seimo Ðeimos ir vaiko komiteto pirmininke Rima Baðkiene, reikalavo taisyti begëdiðkà, Tautà ir jos moralæ þudantá ðeimos ástatymà, taip pat paskelbti tà ástatymà patvirtinusiø Seimo niek- dariø pavardes. Tegul Tauta þino, kas kalti dël jos nelaimiø. Nuo- ðirdþiai dëkojame Seimo narei Rimai Baðkienei uþ jautrø poþiûrá á skaudþias mûsø problemas ir pastangas siekiant taisyti ðá reika- lingiausià Lietuvai ástatymà. Tikësimës, kad ji tesës mums duotà þodá ir dar ðio Seimo likusioje sesijoje sulauksime to ástatymo pataisø, ðalinanèiø mûsø keliamas problemas. Kovo 14 d. Tëvynës sàjunga ir Konrado Adenauerio fondas pakvietë á tarptautinæ konferencijà „Ðeima – visuomenës ateities garantas“, kur buvo pateikti Nacionalinës ðeimø ir tëvø asociacijos reprezentatyvios Lietuvos gyventojø apklausos „Lietuvos

430 gyventojø poþiûris á ðeimà“ rezultatai. Apklausà atliko Visuome- nës nuomonës ir rinkos tyrimø centras „Vilmorus“. Apklausti 1003 respondentai ið 19 miestø ir 62 kaimø. 67 proc. atsakë, kad tikra ðeima jie laiko sutuoktinius su vaikais (ávaikiais), jei jø yra, ir tik 0, 8 proc. – sugyventinius su vaikais ir vieniðas motinas. Ðokiravo ne apklausa ir jos rezultatai, bet mûsø seimûnai, áteisinæ sugy- ventiniø statusà ástatymu ir tuos 0,8 proc. degradavusiø þmoniø prilyginæ 67 proc. normaliø. Kitas tyrimo aspektas parodë, kad 79,9 proc. respondentø svarbus jø vaikø likimas, jie norëtø, kad vaikai gyventø susituokusiø tëvø ðeimoje. Kitiems vaikø likimas visiðkai nesvarbu (4,5 proc.) arba nelabai svarbu (15,6 proc.). Ma- tyt, kaip tik tø, kuriems vaikø likimas nesvarbus, aplinkoje ir atsiranda jonaitienës ar girtuoklës, skandinanèios savo vaikus. Ádomûs ir treèiojo apklausos aspekto rezultatai, teigiantys, kad moteris yra saugesnë ir oriau jauèiasi gyvendama su vyru santuokoje – 87,8 proc. Tai suponuoja mintá, kad sugyventiniø iniciatyva priklauso vyrams, jie psichologiðkai smurtauja, versdami moterá gyventi ne santuokoje, o valstybë tam psichologiniam nedorø vyrø smurtui pritaria, já áteisinusi ástatymu. Neabejoju, kad taip yra todël, kad Seime trûksta moterø, jos nesudaro net kritinës ma- sës, galinèios paveikti sprendimus, ir todël yra taip, kaip yra: ásta- tymu áteisintas moralinis nuosmukis, fizinis ir psichologinis smurtas bei nusikaltimai susimetusiøjø ûkiuose. Ketvirtasis tyri- mø aspektas atskleidë dar baisesnæ ðeimø tikrovæ – valstybë rûpi- nasi tik vieniðø motinø (74,8 proc.) ir iðsiskyrusiø tëvø vaikais (11,3 proc.) ir maþai dëmesio skiria padoriose ðeimose augan- tiems vaikams (13,8 proc.). Tad apie kokià valstybinæ ðeimos po- litikà ðiandien kalbame Lietuvoje? Jos nëra, o tikrovë dramatiðka. Tà parodë ir klaipëdietës Rinau teismø epopëja. Lietuvos valstybei jos vaikai visiðkai nerûpi, tuo tarpu Vokietija draskyte dras- kosi dël neaiðkios moralës jø pilieèio ágeidþio turëti vaikà ið Lietuvos, neþinia kam jam reikalingo (kas gali paneigti, kad ne dël organø persodinimo? Visokiø minèiø kyla dël to vyro keisto

431 ir ðokiruojanèio elgesio). Ádomûs ir kiti apklausos rezultatai. Tik ar rûpi jie valdanèiøjø klikai? Ið konferencijoje skaitytø praneðimø paaiðkëjo, kad ir Lenki- ja (Vl. Sidoroviè), ir Vokietija (J. Zilber), ir Estija (P. Ott Lumi), ir Latvija (Jûris Calitis) ðiuo metu kamuojasi su tokiomis pat, kaip ir Lietuvoje, vertybiø krizës apraiðkomis, nepaisant, kokià religi- jà – katalikø, liuteronø ar anglikonø kuri ðalis iðpaþásta. Sëkmin- giausiai ðeimos klausimus sprendþia Vokietija – èia apie 80 proc. porø gyvena normalioje santuokoje, nors nesmerkiami ir vieniði tëvai. Nors gimstamumas toks pat, kaip ir Lietuvoje, vidutiniðkai 1,3–1,4 vaiko moteriai, taèiau jis skatinamas ávairiais bûdais: ilgi- namos motinystës atostogos, didinamos vienkartinës iðmokos. Gi- mus antram, treèiam ir t.t. vaikui, anuliuojamos studentø paskolos ir kt. Ið visø konferencijoje dalyvavusiø ðaliø Latvijoje, atrodo, ðeimos padëtis pati liûdniausia: jie net neturi ðeimø ir gimstamumo statistikos, jau nekalbant apie valstybës paramà skurstanèioms padorioms ðeimoms. O Olandijoje, Ðvedijoje ir Suomijoje doro- vinis nuosmukis jau pasiekë dugnà – èia áteisintos homoseksualø „ðeimos“. Baisiausia, kad ði skandinaviðka liga plinta Europoje – jau pasiekë Ispanijà, net katalikiðkàjà Italijà. Homoseksualai áþû- liai ir akiplëðiðkai braunasi ir á Lietuvà, kuo toliau, tuo labiau savo cinizmu ir áþûlumu piktina vis daugiau þmoniø. Jeigu ir liksime, kokie dabar esame, abejingi bedanèiai, neabejoju – ir ant sprando uþsisës. Konferencijoje buvo vieningai pritarta minèiai, kad bûtina ðei- mos klausimais plësti ðvietimà visais lygiais – mokyklose, aukðto- siose mokyklose, per þiniasklaidà, ypaè televizijà. Dabartiniai televizijos vadovai ir jos prieþiûros komitetas nepateisino mûsø vilèiø: jeigu jie bûtø padorûs, visi turëtø atsistatydinti ir atsipra- ðyti Tautos uþ dvasinius nuodus, kuriais nuodija mûsø jaunimà jau daug metø. Lietuvos vyskupai vienoje ið savo konferencijø, remdamiesi sociologiniais moksleiviø apklausos duomenimis, teigia, kad kiek-

432 vienoje klasëje gal net treèdalis vaikø yra ið iðsiskyrusiø ðeimø. Kita vertus, vyskupai teigia, kad „Lietuvos þmonës ilgisi stabilios, patikimos ir laimingos santuokos, svajoja apie jà, nors ðiandien Lietuvoje jà patiria tik maþesnioji sutuoktiniø dalis“ (Ðeimos namas tebûna pastatytas ant tvirtos uolos // XXI amþius, 2007, ba- landþio 2). Ne individas, bet ðeima yra Tautos pamatas. Tik stipri ir tvarkinga Tauta gali sukurti stiprià ir galingà valstybæ. „Tvirèiausias meilës pamatas, – moko Lietuvos vyskupai, – yra pasitikëjimas Dievo globa ir brandi sutuoktiniø draugystë“, o tam tëra vienintelis bûdas „Ðeimos namà statyti ant tvirtos Dievo ir Baþnyèios uolos, nes „Tikëjimo praktika stipri kaip nuolatinio augimo mei- lëje praktika“ (Ten pat). 2008 m.

7.5. TAUTOS DVASINIS PAVELDAS

„Tautos naikinimas pradedamas, naikinant jos istorijà. Kosmopolitai siekia taip perraðyti tautos isto- rijà, kad joje liktø tik iðdavystës, nesëkmës, klaidos. Tuomet þmonës nusivylæ nusigræð nuo savo tautos istorijos ir nuo paèios tautos“. Milanas Kundera

Tai þodþiai þymaus èekø raðytojo, pasakyti tarsi stebint da- bartinæ Lietuvà. 2005 metais, minint Vasario 16-àjà, Lietuvos Pre- zidentas Valdas Adamkus ið aukðtos Seimo tribûnos kalbëjo: „Iki 1918-øjø vasario 16-osios buvo likæs tik valstybës, sukurtos karaliaus Mindaugo laikais, prisiminimas. Taèiau buvo tvirtas svarbiausias dalykas: Tëvynës meilë ir nenugalima moralinë jëga bei tikëjimas, gràþinæs mums laisvæ ir valstybingumà. Moralinë jëga yra stipresnë uþ ginklus, uþ bet kokià priespaudà“. Tada, 87-aisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybës metais,

433 Prezidentas prabilo apie paèios baisiausios moralinës krizës grës- mæ. 2006-ieji tapo tos moralinës krizës Lietuvoje apogëjumi: ji apë- më visà valdþios vertikalæ, pradedant Seimu ir Vyriausybe ir baigiant savivaldybëmis, teismø sistemà, Valstybës saugumo komitetà, þi- niasklaidà, istorijos mokslà, per þiniasklaidà grësmingai braunasi á lietuviø kalbos mokslà ir visà kultûrà. Lietuva atsidûrë pavojingoje jos istorijos kelio atkarpoje, kai stengiamasi sumenkinti, suniekin- ti ir sunaikinti viskà, kà geriausio tauta per amþius sukûrë; perraðy- ti jos istorijà, kad tik tauta ja nesididþiuotø, pati virstø agresyvia ir grësminga minia, kokià matëme vienu metu ant Tauro kalno. Didþioji dalis inteligentijos tyli, kai reikia ginti savo tautos kultûros paveldà nuo savø ir svetimø niekadëjø, kautis uþ jo iðli- kimà kiekvienà dienà, nuvalyti nuo istorinio paveldo storà uþ- marðties dulkiø arba net ir purvo, sukaupto per visà okupacijos laikotarpá, sluoksná, apginti tai, kas Tautai brangu ir svarbu, kas kelia pasididþiavimà mûsø Tauta ir tautieèiais. Akivaizdþiausias mûsø tautos kultûros naikinimo pavyzdys – kalba. Turime didþiausià tautos turtà – graþø, brangintinà, visame pasaulyje gerbiamà lietuviðkà þodá. Ir Didájá lietuviø kalbos þody- nà, net 22 jo tomus. Daugelis tautø mums tokio turto galëtø pavy- dëti. O kà mes darome? Lietuviø kalba darkoma, draskoma ir naikinama labiausiai. Vasario 5 dienà vilnieèiø sueigoje gaudë pavojaus lietuviø kalbai varpai. Konstatuota, kad labiausiai nuo kalbos darkytojø nukentëjo Vilnius: á gatves plûstelëjo svetimi þenklai, „savas“, lietuviðkas verslas iðkabomis prie parduotuviø, vieðbuèiø, kaviniø prisistato svetimais vardais: kuriasi visokie „Grand djukai“, „Crown plazos“, „Forum palacai“, „Oldtauno“ klubai, laukiama „Vichy“ vandens pramogø parko ir net „Soho“ kvartalo. Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Akivaizdu, kad mû- sø verslininkai sunkiai serga nevisavertiðkumo kompleksu, su- beþdþionëjæ mëgdþioja ir stengiasi átikti svetimiesiems, praradæ lietuviðkà garbæ ir orumà. Teisininkai tarsi nepastebi, kà iðda- rinëja mûsø kultûros klastotojai – patentininkai, registruojan-

434 tys prekiø þenklus ir á gyvenimà juos paleidþiantys kvailiau- sius, abejotinos vertës ir svetimomis kalbomis. Prekiø þenklas yra verslininko ir gamybininko veidas. Ámantrûs ir kvaili pre- kiø þenklai rodo mûsø verslo pasaulio þmoniø menkà iðprusi- mà, visiðkà nutautëjimà, prastà skoná ir labai þemà kultûrà. Tarsi á verslà visas kalëjimø kontingentas susirinko. Mokslininkai pripaþásta, kad dabartinis mûsø kalbos darkymas – tai nauja mûsø paèiø lietuviø iðsigimimo iðraiðkos forma po polonizacijos, germanizacijos ir rusifikacijos. Visiðkai pritariu prof. B. Genzeliui, sakiusiam, kad ðiø dienø Lietuva jam primena Rene- sanso epochà, kai lietuviø bajorai gëdijosi bûti lietuviais. Pirmeny- bës teikimas angliðkam ir rusiðkam þodþiui rodo mûsø tautieèiø orumo stokà, nesupratimà, kad nuvertinæ savo kalbà, esame ne tik sau, bet ir visam pasauliui juokingi ir neverti pagarbos. Kaip paprotinti ir kaip sulaikyti tuos, – buvo kalbama minë- toje sueigoje, – kurie verèia Vilniø mums visiðkai svetimu ir at- ðiauriu miestu, iðsiþadëjusiu savo kultûros, savo kalbos – kalbos, kuria bylodamas á mus Vilnius deðimtmeèiais palaikydavo mûsø ryþtà – atsispirti, iðlikti? (Vaièiûnienë D. Vilnius pasauliui turi by- loti lietuviðkai // Lietuvos aidas, 2007 vasario 10, p. 7). Svarbiausia, kad ði bjauri liga plinta epidemijos greièiu ir apima mokslà, kultûrà, ðvietimà, pasiekë net buvusá lietuviðkiausià renginá „Dainø dainelæ“. Savo laiku prelatas kunigas Mykolas Krupavièius, stebëjæs ðá reiðkiná, plintantá lietuviðkojoje diasporoje Amerikoje, su didele ðirdgëla kalbëjo, kad Tautos mirtis prasideda nuo gimtosios kalbos apleidimo ir uþmirðimo. Gimtoji kalba – kertinis lietuvybës akmuo. Gimtosios kalbos þalojimà ir terðimà svetimþodþiais M. Krupavièius palygino su ðventiniu stalu, ant kurio primëtyta vaisiø grauþtukø bei nuorûkø. Kalbos grynumas – svarbiausia tau- tiðkumo iðsaugojimo prielaida. Tokiomis sàlygomis ypaè didelæ pagarbà kelia þmonës, kurie, atidëjæ á ðalá visus svarbius savo darbus ir kasdieninius þemiðkus

435 reikalus, rûpinasi mûsø Tautos paveldo iðlikimu, puoselëjimu ir propagavimu. Kaip aukðèiausi lietuviðkø katedrø bokðtai virð bë- ganèios, skubanèios, besistengianèios pralenkti laikà minios iðky- la didingiausios mûsø poetø, Lietuvos laisvës ir atgimimo ðaukliø, tautos þadintojø Maironio, Bernardo Brazdþionio, Vinco Myko- laièio-Putino, Justino Marcinkevièiaus, Kæstuèio Genio, tautoty- rininkø Antano Maceinos, Stasio Ðalkauskio, Juozo Girniaus, Romualdo Grigo, Angelës Vyðniauskaitës Asmenybës. Tokiu pat aukðtu bokðtu tapo Tëvynës paþinimo tautotyri- ninkø draugija, jau 17 metø puoselëjanti tautos dvasiná pavel- dà, nuvalanti uþmarðties dulkes ir socialistines purvo apnaðas nuo archeologijos ir istorijos paminklø, prikelianti naujam gyvenimui Lietuvos baþnytkaimius, paminklus, mûsø þymiausiø þmoniø epistoliariná palikimà, ieðkanti ir randanti visoje Lietu- vos þemëje, nuo Palangos iki pat Ðalèios, deimanèiukø. Vienam tokiø ðios draugijos atrastø deimanèiukø, pirmosios Nepriklau- somos Lietuvos Respublikos kûrëjui Tadui Daugirdui prisiminti ir skirtos ðios iðkilmës. Tëvynës paþinimo draugijos patyrimas ir pasiaukojimas – gra- þus pavyzdys jà besivejanèioms lietuvybæ puoselëjanèioms organizacijoms – Lietuvai pagraþinti draugijai, neseniai atðventusiai savo veiklos deðimtmetá, ir Lietuvos moterø lygai, jau penkiolika metø propaguojanèiai tautotyros mintá bei tautinio patriotinio ir dorinio-religinio moksleiviø ugdymo idëjas. Tokiø lietuvybës þidiniø Lietuvoje kasmet randasi vis daugiau: minëtina graþi Marijos ir Jurgio Ðlapeliø muziejaus, Lietuvos dai- lininkø draugijos „Plekðnë“ lietuviðka, labai nelengva daugelio metø „Vilnijos“ draugijos veikla. Tëvynës paþinimo draugijos veikloje ypaè ryðki – spindinti, þëruojanti, ðvieèianti visomis saulës spalvomis – Tëvynës meile, meile lietuviðkam þodþiui, savo Tëviðkës gamtai ir mûsø daug kentëju- sios Þemës þmogui – veiklos kryptis, ðios draugijos pirmininko dr. Kazio Raèkausko pavadinta „Mûzos“. Kur ten oficialiai Lietuvos

436 raðytojø sàjungai, kurios nariai nuolat skundþiasi ir gedi dël tuðty- meèiø jø sielose, iki Tëvynës paþinimo draugijos kûrëjø. Nesuly- ginsi. Èia yra tikroji atgimstanèios Lietuvos raðytojø sàjunga, dràsiai ir ryþtingai savo darbais kurianti Lietuvos ateitá, ugdanti tautiðku- mà ir patriotiðkumà, pasididþiavimà savo Tëvyne ir jos þmonëmis. Argi kas ið dabartinës Lietuvos poetø gali prilygti mûsø Birutei Lengvenienei, Juozui Elekðiui, Elenai Dekaminavièienei, puikiai derinanèiai ir kûrëjos, ir literatûros kritikës talentus, Genutei Mar- kauskaitei-Saulutei, Vidai Janauskaitei-Sereikienei ir tikriausiai kitiems ðios draugijos kûrëjams, su kuriø kûryba dar nesu susipaþinusi. Ar kas nors kitur, iðskyrus „Gimtinæ“, galëjo perskaityti tokias nuoðirdþias ir spalvingas Redos Kiselytës ir Izabelës Nava- rackienës miniatiûras, vaizdelius ið gimtosios tëviðkës arba Bernardo Aleknavièiaus straipsnius apie mûsø talentingiausius tautodailininkus, Izabelës Navarackienës prisiminimus ið jos skau- dþios patirties pokario rezistencijos dienø ir elegiðkus eilëraðèius. Dþiaugiamës ir didþiuojamës, kad Tëvynës paþinimo narë Iza- belë Skliutaitë-Navarackienë sulaukë valstybinio pripaþinimo – jai Prezidento Valdo Adamkaus dekretu suteiktas Vyèio Kryþiaus ordinas, ji tapo ðio ordino ritere. Daugelis negali atsistebëti, kokia jëga suburia ir traukia paèius kûrybingiausius ir talentingiausius kûrëjus á Tëvynës paþinimo drau- gijà? Kodël jø èia susibûrë tiek daug? Man atrodo, tai – nedidelë paslaptis. Tarnauti savo Tautai ir savo Valstybei yra pats prasmin- giausias ið visos þmogiðkosios bûties tikslø. Antra vertus, mûsø nera- miais politinës ir socialinës átampos laikais þmonës pasiilgo graþaus, kûrybinio bendravimo, padràsinanèio ir paskatinanèio kûrybai þo- dþio, ðilto draugiðko þvilgsnio, nuoðirdaus rankos paspaudimo sëk- mës atveju ir tylaus pabuvimo kartu iðtikus negandai. Ir èia, ðioje draugijoje, þmonës visa tai randa – dr. Kazimiero Raèkausko, dr. Gra- þinos Kadþytës, þurnalisto Jono Laurinavièiaus, mokytojø Vinco Ste- ponavièiaus, Irenos Eigelienës ir visø draugijos nariø asmenyse. 2007 m.

437 8. TAUTIÐKUMO SKLAIDA DABARTIES LIETUVOJE

„...Mûsø jausmai, mûsø mintys, mûsø ryþtas ir veiksmai turi bûti nukreipti á tai, kad neiðtirptume ir iðliktume amþiams kompaktiðka Tauta, su savo ne- sudarkyta kalba, su savo neiðkreiptomis tradicijomis ir kultûra, su savo vientisa, nesuniokota þemës teritorija. ÐIANDIEN. DABAR. IR VISADOS.“ Juozas Urbðys

Ðiø tautos ir valstybës idealø, sugráþus antrajai rusø okupacijai, ginti iðëjo per 30 tûkstanèiø Lietuvos vyrø ir mergaièiø. Jiems vadovavo Lietuvos Prezidentas, iki ð.m. kovo 12 dienos vadintas „Partizanø prezidentu“, „Okupuotos Lietuvos prezidentu“ ir net „Þuvusiøjø prezidentu“ – Jonas Þemaitis-Vytautas. Jo 100-àsias gimimo metines graþiai paminëjo visa Lietuva. Daugiau negu 22 tûkstanèiai Lietuvos laisvës kovotojø, tarp jø ir pats Jonas Þemaitis, þuvo nelygioje kovoje. Likæ gyvi perëjo nenusakomø kanèiø sovietiniuose lageriuose pragarus. Ið jø kraujo ir kanèios iðaugo tvirèiausieji tautos valios daigai ir siekinys realizuoti savo þuvusiø bendraþygiø idealus. Taip buvo nu- tiestas tiltas ið Vasario 16-osios per okupacijos bedugnæ á Kovo 11-àjà. Sàjûdþio dainuojanèioje revoliucijoje Tautos dvasios sparnais – dainomis ir giesmëmis bei jos vyriausiojo dirigento prof. Vytauto Landsbergio ir jo bendraþygiø aðtraus strateginio proto dëka atkurta Lietuvos valstybë tapo realybe. Tik gaila, kad neilgam. 1992 m. spalio rinkimai á Seimà, sugràþinæ á valdþià visà komu- nistiná nomenklatûriná CK, rajonø komunistø partijos komitetø sekretorius ir kolchozø pirmininkus atvërë kelius pragariðkam siausmui. Griovimo instinktas iðstûmë kûrybos instinktà, technikos iðugdytø ir aukðtàsias partines mokyklas baigusiø barbarø ma-

438 së, po pirmojo nepriklausomybës ðoko pradëjusi didëti stulbinan- èiu greièiu ir viskà griovusi: gamyklas, ámones, gerus þmoniø santykius, dorovæ ir sàþinæ, su dar didesne energija, negu sovietinës okupacijos metais, rovë ið þmoniø sàmonës tikëjimà ir tautiðku- mà, kitas amþiais puoselëtas Tautos vertybes. Á Lietuvà atëjo barbaro valanda, paskatinusi poetà Justinà Marcinkevièiø su ðirdgëla tarti: Neapykantos ir pykèio sodai þydi, Nuoskaudø lyg piktþoliø pilni laukai. Þmogiðkume, avinëli tu maþyti, Kur ganysiesi ir kaip? Kaip pragaro vartams prasivërus tautiðkumas, ðvenèiausias mûsø Tautos jausmas, Lietuvos partizanø, Norilsko , Vorkutos ir kitø sovietiniø kalëjimø politiniø kaliniø ir tremtiniø iðsaugotas ir puoselëtas þiauriausiomis sàlygomis, pradëtas naikinti su tokiu cinizmu ir tokia pikta valia, kokios, ko gero, dar nebuvo Lietuvo- je ir sovietinës okupacijos metais. Politiniam klimatui paðiltëjus jis, prabilæs paskutiniaisiais sovietmeèio metais Justino Marcin- kevièiaus eilëmis jo poemose „Katedra“, „Mindaugas“, „Maþvy- das“, „Donelaitis“, neleido uþmigti tautinei sàmonei, jà þadino ir puoselëjo þmoniø sielose. Pagal pragariðkà kaþkieno scenarijø filosofo Arvydo Ðlioge- rio mestas iððûkis nepriklausomybæ atkûrusiai Tautai þodþiais „patriotas – tai idiotas“, o „tauta – tai stabas“, kuriam melstis gali tik idiotai, nuriedëjo kaip sniego gniûþtë nuo aukðèiausio kalno, virtusi didþiule sniego griûtimi, laidojanèia tautiðkumà. Kaip „Lie- tuvos þiniose“ raðë jaunas þurnalistas Tomas Viluckas, „...atsitiko, kad pats þodis „patriotizmas“, kaip ir sàvokos „tautiðkumas“, „nacionalizmas“ tapo anachronizmu, kad jis iðbraukiamas ið þodyno bei visur ir visada keièiamas pilietiðkumo sàvoka. Kas mums atsitiko, kad buvimas patriotu reiðkia atgyvenà? Maþa to, didþiuotis, kad esi lietuvis, reiðkia sulaukti ksenofobo etiketës. Tuo metu patriotizmas nereiðkia nieko kita, kaip Tëvynës meilæ. Tad kodël

439 mylëti Tëvynæ mûsø visuomenëje yra blogo tono þenklas?“ (Vi- luckas T. Gràþinkime tai, kas nusavinta // Lietuvos þinios. 2009, kovo 14, p. 4). Abejingumas savo Tëvynei, lygiai taip pat, kaip abejingumas blogiui – veda á Tautos dvasinæ mirtá. Grësmingi jos þingsniai jau aidi: vaikai þudo tëvus, sugyventiniai vienas kità, jaunimas svaigi- nasi kvaiðalais ir iðtvirkauja, motinos þudo jø pagimdytus vaikus, Lietuvos ateitá, iðmeta á ðiukðliø konteinerius. O buvusieji kelias kadencija Seime ir atvedusieji Lietuvà á dar nematyto negirdëto moralinio nuosmukio situacijà vël kelia galvas, nuodydami Tautos protus: ak, kaip viskas blogai valdant de- ðiniøjø koalicijai, nes ið tikrøjø jie bijo atsidurti akistatoje su tais, kuriuos visà okupaciná laikotarpá ir dar 12 metø nepriklausomy- bës vidury baltos dienos mulkino, niekino ir apvaginëjo, susikrovæ sau milijoninius turtus; drabstë purvais paèios nepriklausomybës idëjà, menkino tautos iðkovojimus ir jos tikruosius didvyrius. Da- bar ta pati partija ir jos „skydas ir kalavijas“(KGB ir GRU) eina tuo paèiu jos pramintu ðmeiþto ir melo keliu. Jie stengiasi iðtrinti ið Tautos atminties pokario trëmimus, turgaus aikðtëse sumestus ir iðniekintus jaunø vyrø ir mergaièiø lavonus. Ðitos partijos, kuri daugiau ar maþiau paveldëjo atsakomybæ uþ tautos genocidà, su- gráþimas á valdþià yra istorinis spjûvis á veidà komunistinio reþi- mo aukoms. Gal, kas pasakys – tokia rinkëjø valia. Taèiau reikia suprasti, kad ði valia buvo klastingai iðprievartauta. Aligierio Dan- tës „Pragare“ yra raðoma: „Florencija, raudok! Tau begëdystë ið- puikusiø ateiviø primesta ir tu vien tik turtø geismà tepaþásti...“ Norisi perfrazuoti tà nemirtingà mintá, þvelgiant á mûsø dabarti- næ Lietuvà ir suðukti „Lietuva, raudok!“ Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Kokiam Blogio imperijos dirigentui taip rûpi sunaikinti mûsø Tautà? Pastangos gaivinti tau- tiðkumà ir patriotizmà kartais atrodo beviltiðkos... Taèiau tai reikia daryti! Ir su dviguba, triguba energija. Ir tai jau daroma. Vangiai, bet vis dëlto daroma.

440 8.1. VINCO KUDIRKOS VAIDMENS TAUTIÐKUMO SKLAIDOJE AIDAI DABARTINËJE LIETUVOJE

2008 metø Ðv. Kalëdos, jø palydëtuvës ir Naujøjø sutiktuvës – buvo ypatingos: jos vyko su mûsø Tautos þadintojo Vinco Kudir- kos 150-øjø gimimo metiniø ir jo „Tautiðkos giesmës“ – Lietuvos himno 110-øjø metiniø þenklu. Graþiai tas ðventas mûsø Tautai datas paminëjo Lietuvos ðvie- suomenë Kaune, Vilniuje, Panevëþyje. Lietuvos mokslø akademijos biblioteka surengë graþià Vinco Kudirkos darbø ir literatûros apie já parodà (rengëjos – MA bibliotekos bibliografijos skyrius – ved. dr. B. Railienë, bibliografës Rita Kazlauskienë ir Eglë Paðkevièiûtë-Kundrotienë). Parodos atidaryme, tapusiame graþia tautiðkumo ðvente, dalyvavo Kudir- kos Naumiesèio vidurinës mokyklos moksleiviai, saugantys dr. Vinco Kudirkos atminimà ir puoselëjantys kudirkiðkà tautiðku- mo dvasià. Gruodþio 9 d. Lietuvos moterø lygos Panevëþio skyrius (vad. Liudvika Knizikevièienë) kartu su Gabrielës Petkevièaitës-Bitës biblioteka (vyr. metodininkë Elvyra Paþemeckaitë) ir Þiemgalos draugijos Panevëþio skyriumi surengë áspûdingà konferencijà „Vincui Kudirkai –150“. Svarbiausius publicisto, poeto, raðytojo, vertëjo, visuomenës veikëjo ir Tautos þadintojo gyvenimo ir kûrybos bei jo aktyvios visuomeninës veiklos faktus priminë Mykolo Karkos vidurinës mokyklos moksleiviai Agnë Ðeðtokaitë, Indrë Pletaitë ir Donatas Stasytis. Nors Vinco Kudirkos gyvenimas ir kûryba þinomi, jubi- liejø proga jie kartotini kaip malda, minties laivas, plaukiantis laiko bangomis ir rûpestingai gabenantis savo brangø kroviná ið kartos á kartà. Minëjimo dalyviams grieþë Panevëþio muzikos mokyklos smuikininkø ansamblis (vad. Birutë Juodvirðienë), Vinco Kudir- kos kûrybà skaitë J. Miltinio dramos teatro aktorius Petras Kezys.

441 Konferencijos dalyvius pasitiko Vinco Kudirkos darbø ir leidiniø apie já bei jo kûrybà, saugomø Panevëþio apskrities Gabrielës Pet- kevièaitës-Bitës bibliotekos fonduose, su meile parengta ekspo- zicija. Jos rengëja – bibliotekininkë Stasë Mikeliûnaitë. Konferencijoje dalyvavo Panevëþio vyskupas JE Jonas Kaunec- kas, Panevëþio ðviesuoliai, organizacijø, konferencijos rengëjai. Apie pirmàjá Vinco Kudirkos eilëraðtá „Graþu, graþiau, gra- þiausia“, sukurtà rezistencinës tautinio atgimimo studentø organizacijos „Lietuva“ ákûrimo proga, kalbëjo Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytojas ekspertas Juozas Brazauskas. Liudvika Kni- zikevièienë perskaitë Mykolo Karkos vidurinës mokyklos mokytojos ekspertës Lionës Lapinskienës parengtà praneðimà „XX a. pirmosios pusës Panevëþio inteligentai – Vinco Kudirkos atminimo puoselëtojai“ (Gabrielë Petkevièaitë-Bitë, mokytojai Petras Bûtënas, Julijonas Lindë-Dobilas ir kt.). Vieðnios ið Vilniaus prof. Ona Voverienë skaitë praneðimà apie dr. Vinco Kudirkos kûrybà ir jo personalinæ bibliografinæ rodyklæ – „Gyvenimas, tapæs ákve- pianèiu pavyzdþiu“, prof. Regina Koþeniauskienë – „Ar dr. Vin- cas Kudirka tikrai buvo bedievis?“ Prof. Reginos Koþeniauskienës praneðimas tapo svarbiausiu konferencijos programos akcentu. Prelegentë jame akcentavo, kad sovietinë literatûra jaunøjø lietuviø kartø sàmonëje buvo átvir- tinusi nuomonæ, jog Vincas Kudirka buvo bedievis: nelankë baþny- èios, nëjo iðpaþinties, kritikavo kunigus uþ jø netikusius poelgius – loðimà kortomis, pritarimà caro politikai, girtuoklystæ, nusigræþi- mà nuo tikrøjø lietuviðkø dvasios vertybiø. Profesorë, visapusiðkai ir labai iðsamiai susipaþinusi su Vinco Kudirkos kûryba, argumentuotai ir labai tvirtai árodë, kad dr. Vin- cas Kudirka nebuvo bedievis. Jis uþaugo katalikiðkoje ðeimoje, kurioje tikëjimas buvo laikomas didþiausia vertybë. Ir motulë, ir tëvas svajojo, kad sûnus taptø kunigu. Vykdydamas tëvø valià V. Kudirka net buvo ástojæs á Seinø kunigø seminarijà, bet ásitiki- næs, kad ne kunigystë jo paðaukimas, ið seminarijos pasitraukë ir

442 ástojo á Medicinos fakultetà, tikëdamasis, kad taip galës daugiau padëti savo vargstanèiai tautai. Vincas Kudirka niekad nesiskyrë su Ðventuoju Raðtu. „Jo tikëjimas buvo tylus, nedemonstruoja- mas, toks, kaip mokë Ðventasis Raðtas“, – sakë prof. R. Koþe- niauskienë. Daugelis V. Kudirkos bièiuliø buvo kunigai. Jis skatino juos raðyti á „Varpà“ ir mielai tuos straipsnius spausdino. Profe- sorei pavyko rasti faktø, kaip V. Kudirka diskutavo ir net barë varpininkà Jonà Ðliûpà (1861–1944), savo straipsniais uþsipuldi- nëjusá kunigus. Dievobaimingai seseriai Jonieðkai prieð pat savo mirtá kalbëjo: „Ateis tokie laikai, kai maskoliaus èia nebus, bus Lietuva... Dabar maldaknyges draudþia, o tada galësi laisvai, rû- tø ðakelæ ásidëjusi, neðtis rankoje“. Savo straipsniuose „Varpe“ V. Kudirka ne kartà sielvartavo, kad uþdaromos lietuviðkos baþnyèios, lietuviai neturi kur eiti ið- paþinties, reikalavo, kad vaikai bûtø mokomi tikëjimo tiesø lietu- viðkai. Kaip liudija prof. R. Koþeniauskienë, „Biblija jam buvo ne tik rimtø studijø, bet ir moralinës paspirties ðaltinis, jo kûry- boje gausu parafraziø, simboliø ið Ðventojo Raðto, aliuzijø á evan- gelijas ir apaðtalø bei pranaðø darbus... jauèiamas pomëgis kalbëti Ðventojo Raðto metaforomis, alegorijomis ir parabolëmis“ (Cit. pagal A. Kaèerauskienæ: Ar Vincas Kudirka buvo bedievis? // XXI amþius, 2008, gruodþio 17, p. 11). Po praneðimo R. Koþeniauskienës laukë maloni staigmena: jos pasveikinti su gëliø puokðtëmis atëjo buvusi klasës auklëtoja Laima Guobienë ir grupelë buvusiø bendraklasiø. Moterø lygos irgi laukë maloni staigmena: lygos Panevëþio skyriaus pirmininkë Liudvika Knizikevièienë ið vyskupo JE Jono Kaunecko rankø gavo Ðventojo Tëvo Benedikto XVI asmeniná palaiminimà uþ jos sudarytà ir didþia dalimi paraðytà knygà „Pir- møjø Panevëþio baþnyèiø ir senamiesèio gatvës istorija“ (Pane- vëþys, 2007), skirtà pirmosios Panevëþio baþnyèios pastatymo (1507–2007) 500 metø sukakèiai. Renginiø, skirtø Vinco Kudirkos gimimo ir jo „Tautiðkos gies-

443 mës“ jubiliejams, ciklà vainikavo iðkilmingas kalbos vakaras „Lie- tuva mano. Vincui Kudirkai – 150“, 2008 m. gruodþio 10 d. Na- cionaliniame operos ir baleto teatre surengtas Lituanistikos tradicijø ir paveldo áprasminimo komisijos bei Lietuvos Respub- likos kultûros ministerijos raðytojø klubo. Renginys akivaizdþiai parodë, kaip galima kûrybingai sujungti praeitá su dabartimi, ran- dant tarp jø sàsajø ir idëjiná tæstinumà. Lituanistikos tradicijø ir paveldo áprasminimo komisijos pirmininkas Seimo narys Èeslovas Jurðënas savo áþanginiame pra- neðime supaþindino su tos komisijos veiklos tikslais ir uþdaviniais; jos kasmet teikiamos Kalbos premijos nuostatomis. 2008 m. Kalbos premija renginyje buvo áteikta lietuviø istorijos metraðtininkui, lituanistikos archyvo kûrëjui, dokumentinio ir materialaus paveldo puoselëtojui Albinui Kentrai. Kalbos premijos teikiamos nuo 2004 m., kai spaudos atgavimo 100-meèio minëjimo renginiuose, vieðose akcijose buvo atgaivinta daug svarbiø asmenybiø vardø. Ði premija siejama su áþymios lietuviø visuomenës veikëjos, spaudos laisvës gynëjos, labdaros organi- zatorës Felicijos Bortkevièienës vardu. 2004 m. Kalbos premija buvo skirta Violetai Bakutienei, Daliai Vladislavai Uþpelkie- nei, Vladui Þukui, 2005 m. – Malgoþatai Kasner ir Stasiui Kei- niui, 2006 m. – Reginai Koþeniauskienei ir Liudui Subaèiui, 2007 m. – Jonui Ohmanui, o dabar – Albinui Kentrai. Premijos apdovanojimà simbolizuojanèios skulptûrëlës „Vyturys“ auto- rë – prof. Dalia Matulaitë. 2008 m. Kalbos vakaras „Lietuva mano. Vincui Kudirkai – 150“, kaip buvo teigiama kvietime á renginá, skiriamas „Þmogui, kuris politiniø draudimø laikotarpiu telkë lietuviø kultûros lyde- rius, áskëlë diskusijà apie tautos savimonæ, ekonomikà ir politi- kà, pradëjo skleisti Vakarø Europos raðytinæ herojinæ klasikà, pasëjo liberalizmo grûdà ir paliko visø kartø lietuviams vienijan- èià Tautiðkà giesmæ“. Apie Vinco Kudirkos gyvenimà ir kûrybà, jo neákainojamà

444 indëlá á lietuviø tautos savimonës formavimà, visuomeninæ bei literatûrinæ veiklà neáprastais, pakylëtais, jaudinanèiais þodþiais kalbëjo VU Komunikacijos fakulteto dekanas, doc. dr. Andrius Vaiðnys ir VU Lietuviø kalbos ir literatûros katedros prof. Regi- na Koþeniauskienë (jø kalbos tekstas iðspausdintas „Atgimime“ 2008 m. gruodþio 19 d.). Prelegentø kalbà papildë vaizdais, muzika ir iðtraukomis ið Vinco Kudirkos kûriniø Vytenio Pauliukaièio talentingai sureþi- suotas ásimintinas spektaklis apie Vincà Kudirkà, jo gyvenimà bei veiklà. Vaidmenis atliko aktoriai Virginija Kochanskytë, Saulius Èiuèelis, Vytautas Gasiliûnas, Aleksas Kazanavièius, Algis But- vilas, Violeta Podolskaitë, Sergejus Ivanovas, Vytautas Rumðas, Aleksandras Kleinas, Jokûbas Bareikis, Lietuvos muzikos akademijos Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir reþisûros katedros III kurso studentai Dominykas Vaitiekûnas, Ðarûnas Banevièius, Vaidas Kublinskas (scenarijaus autoriai Andrius Vaiðnys ir Vyte- nis Pauliukaitis). Spektaklyje dalyvavo Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), VU kamerinës muzikos ansamblis (vadovas ir dirigentas Paulius Koncë), smui- kininkas Dainius Peseckas, violonèelininkas Justas Kulikauskas, ðokëjai Jekaterina Romankova ir Nerijus Jasaitis, þydø liaudies dainø ir ðokiø ansamblis „Fajerlach“ (vad. Larisa Vyðniauskienë, choreografas Arikas Krupas). D. G. Bairono eiles skaitë VU stu- dentë Giedrë Tatariûnaitë. Spektaklyje Vincas Kudirka parodytas kaip labai stiprus þmo- gus, iðugdytas D. Bairono, A. Mickevièiaus, J. Slovackio, F. Ðile- rio ir kitø romantiðkojo herojinio literatûros periodo dvasioje, idealistas, pasiruoðæs pakartoti tø raðytojø herojø þygdarbá, talentingas organizatorius, subûræs studentiðkà tautinio atgimimo judëjimà „Lietuva“, ákûræs tautinio atgimimo ðvyturá „Varpà“ ir laikraðtá „Ûkininkas“, juose kvietæs Lietuvos inteligentijà ðviesti savo pavergtà, caro okupantø skriaudþiamà tautà, pratinti jà prie knygos, gaivinti mûsø Tautos garbingà istorijà ir puoselëti pasidi-

445 dþiavimà lietuviø tautos didvyriais, kultûros vertybëmis, tradicijomis bei paproèiais. Viename savo pirmøjø eilëraðèiø „Labora“, paraðytame Var- ðuvos universiteto baigimo proga, jis kvieèia jaunimà sëti „pasë- lio grûdà“ ir dirvos neapleisti, kol „dvasia nesusnûdus“, ir siekti idealo tik „doro ir aukðto“. Savo tvirta valia ir jos spinduliuojan- èia átaiga subûræs vienminèiø kolektyvà „Varpui“ leisti, vëliau pats ásitikino, kad „Laboroje“ jo iðsakyti þodþiai buvo pranaðiðki. Jie iðsipildë – daugelis buvusiø bendraþygiø, jø dvasiai susnûdus, vienas po kito ið kovos uþ lietuvybës gaivinimà pasitraukë, iðsiþadë- dami idealø dël ávairiausiø aplinkybiø, „dël trupinio aukso, dël gardaus valgio ðaukðto“: vieni dël ðeimos, kurià reikëjo iðlaikyti, kiti dël sotaus gyvenimo ir malonumø, kuriuos jiems teikë tarny- ba okupanto ástaigose, o kai kas palûþæs ir prasigëræs. Prieð mirtá V. Kudirka liko kone vienas, nes daugelis ið kovos dël lietuvybës jau buvo pasitraukæ. Tik ne jis. Iki gyvenimo saulëlydþio jis daug dirbo, pasiraðinëdamas ávairiais slapyvardþiais, kad tik þmonëms atrodytø, jog Tautos þadinimo ir jos savimonës formavimo fronte dirba daug þmoniø. Vincas Kudirka, tapæs sàmoningu lietuviu dr. Jono Basanavi- èiaus ir jo bendraþygiø leidþiamos „Auðros“ (1883–1886) dëka, savo ásteigtame ir beveik visà laikotarpá iki pat 1899 metø su per- traukomis redaguotame „Varpe“ tæsë J. Basanavièiaus pradëtà lietuvybës gaivinimo kryptá – skleisti „dvasiðkà ðviesà“. Atsiþvelg- dami á tai, kad Rytprûsiuose jau tuo metu buvo leidþiama keletas religinës krikðèioniðkosios krypties laikraðèiø, kuriø reikðmæ ir Jonas Basanavièius, ir Vincas Kudirka, „vykdant apðvietimà per dvasiná mokslà“ pripaþino, jie abu – ir J. Basanavièius savo „Auð- roje“, ir V. Kudirka „Varpe“ uþsibrëþë tikslà skleisti pasaulietið- kà ðviesà, J. Basanavièiaus þodþiais tariant, „mûsø laikraðtis tegul apims tà vietà, kuri dirvonais guli“. Ir mokytojo J. Basanavièiaus, ir jo mokinio V. Kudirkos kûryboje dominuoja „dirvos“, „grûdo“, „ðviesos“ ir „saulës“ ávaizdþiai bei metaforos. Mûsø tautinio atgi-

446 mimo þadintojai lietuvybës, tautinës savimonës ugdymà prilygi- no neartiems dirvonams, kuriuos reikia ádirbti. To darbo pagrindinis metodas – ðviesos, þiniø skleidimas ir noro jas ásisàmoninti þadinimas. Tik tada, kai saulë Lietuvoj „tamsumas praðalins“, kaip teigia Tautiðkos giesmës þodþiai, „þydës vienybë“, tik tada Tauta atsigaus ir bus pajëgi pakilti aukðtiems skrydþiams, ið kuriø pats aukðèiausias – sukurti savo Tautos valstybæ, Tautos namus tvirtais pamatais. Ið tikrøjø, mesdami grûdà po grûdo á tà daug ðimtmeèiø dir- vonavusià lietuviðkà dirvà, to meto ðviesuoliai, ákvëpti J. Basana- vièiaus ir V. Kudirkos idealizmo, sugebëjo jà atgaivinti ir jø pasëtø sëklø derliø iðauginti bei subrandinti. Nors Vincui Kudirkai nebuvo lemta sulaukti Lietuvos nepriklausomybës atkûrimo 1918 m. vasario 16 d., jo ánaðas á Lietuvos laisvës bylà ir valstybës atkuria- màjá darbà buvo didþiulis. Deja, atkûrus Lietuvos nepriklausomybæ antrà kartà, po 50 metø sovietinës okupacijos ledynmeèio, Vinco Kudirkos poezijos ir jo Tautiðkos giesmës pagrindiniai þodþiai, tapæ simboliais – grûdas, ðviesa ir saulë, nors su jais ir buvo eita á dainuojanèià Sàjûdþio revoliucijà ir kova laimëta, greitai buvo uþmirðti. Juos nustelbë pinigai, pelnas ir valdþia. Tautos dvasia vël dirvonuoja... Dël to renginys Operos ir baleto teatre mums visiems labai svarbus istorinis ávykis, kuris turëtø bûti pakartotas daugelá kar- tø, kad galëtø prabilti á abejingøjø lietuvybei ðirdis, pasibelstø á jø sàþines, kaip kadaise Justino Marcinkevièiaus „Katedra“, „Min- daugas“ ir „Donelaitis“, neleidæ numirti lietuvybei mûsø ðirdyse. Gal tada prabusime... Gal prisikelsime... Gal ir piktþoles ið mûsø gyvenimo iðravësime, kaip jas narsiai tais laikais ravëjo Vincas Kudirka, iðjuokdamas caro valdininkø ir jø pataikûnø ydas... Gal tada prisiminsime Vinco Kudirkos testamentinius þodþius, iðsa- kytus eilëraðtyje „Valerijai“ – „Tëvynë þiûri á tave, tu jai reikalingas“.

447 8.2. VISUOMENINËS ORGANIZACIJOS IR MOKYKLOS, PUOSELËJANÈIOS LIETUVYBÆ

LIETUVOS MOTERØ LYGA

Lietuvos moterø lyga, ásikûrusi 1992 metais, planuodama savo veiklà, pirmiausia pakëlë A. Ðliogerio mestà „pirðtinæ“ ir pirmuoju bei svarbiausiuoju savo veiklos programos uþdaviniu ásiraðë: „Gaivinti, puoselëti ir propaguoti tautos dvasines, doro- vines, kultûros, istorijos ir ðeimos vertybes, ugdant Lietuvos þmo- niø, ypaè jaunimo, tautinæ savimonæ; kovoti su komunizmo, globalizmo ir liberalizmo apraiðkomis, griaunanèiomis Lietuvos valstybingumà, smukdanèiomis tautos dorovæ, demoralizuojan- èiomis Tautà ir þmogø; propaguoti humanistiná krikðèioniðkàjá po- þiûrá á ðeimà“ (Lietuvos moterø lygos veiklos programa. V., 1993, 6 p.). Nuo 1993 m. iki ðiol lietuvybës klausimais „Lietuvos aide“, „XXI amþiuje“, „Tremtinyje“, „Drauge“, „Mokslo Lietuvoje“, „Gimtinëje“ ir kt. spaudoje mûsø buvo paskelbta keli ðimtai straipsniø, knygø, organizuotas seminaras „Moteris ir politika“, rengiamas jau 16 metø, kur moterys mokomos tautiðkumo ir pi- lietiðkumo, orientavimosi politikoje ir pan. Seminaras kasmet sulaukia 50–70 kûrybingø moterø ið visos Lietuvos. Jame kelis kartus dalyvavo moterø organizacijø vadovës ið Didþiosios Britanijos. Parengtos ir iðleistos knygos: O. Voverienës „Þymiosios XX am- þiaus Lietuvos moterys“ (K., 2000), „Þymiosios XX amþiaus Lie- tuvos moterys: partizanës, ryðininkës, tremtinës, kovotojos“ (K., 2005), „Lietuvos moterys mokslininkës“ (O. Voverienë su bendraautore Ina Dagyte), Onos Kuorienës „Ko alksta ðirdis“ (V., 2008), Inos Dagytës „Loreta Asanavièiûtë: veiksmas ir atmintis“ (V., 2000), Onos Voverienës „Lietuvos Laisvës Kovos karþygys – Vac- lovas Voveris-Þaibas“ (V., 2007) ir kt. Apie Lietuvos moterø lygà, jos veiklos penkiolikos metø (1992–2007) kelià parengta ir iðleista jubiliejui skirta Onos Vove-

448 rienës knyga „Kad Lietuva klestëtø ir Tautos dvasia tobulëtø“ (V., 2007), kurioje apþvelgtos tokios temos: „Patriotizmas Lietu- vos moterø vertybiø sistemoje“, „Tauta ir valstybë Lietuvos mo- terø sàjûdyje iki sovietinës okupacijos“, „Moterys ir rezistencija Lietuvoje“ (1944–1990), „Moterø judëjimai dabartinëje Lietu- voje, atkûrus Nepriklausomybæ“, „Megztosios beretës“ Lietuvos politikoje“, Lietuvos moterø lygos veikla 1992–2007 metais. Pa- grindinës kryptys: lygios teisës ir lygios galimybës, prevencinë pedagogika, tautinës savimonës þadinimas, moterys politikoje ir moterø politika, moterø politinis ðvietimas: antikomunizmo teorija ir praktika, Tautos frontas, mûsø moterys (Lietuvos moterø lygos Vilniaus, Kauno, Panevëþio, Kretingos, Druskininkø skyriø moterø biografijos ir jø savanoriðka veikla). Parengtos ir iðleistos antikomunizmo teorijos ir praktikos krypties Onos Voverienës knygos: „Lietuva juodojo voro (NKVD, MGB, MVD, KGB) gniauþtuose“ (V., 2005, 107 p.), „Antikomu- nizmas“ (V., 2010, 495 p.). Parengta ir iðleista tautinës sàmonës þadinimo ir ugdymo krypties Onos Voverienës knyga „Prie tautotyros versmiø...“ apie Të- vynës paþinimo draugijos savanorius-tautotyrininkus, raðytojus ir poetus, savo kûrybà paskyrusius tautiðkumo ir tautiniø vertybiø puoselëjimui bei sklaidai. Parengta ir jau áteikta leidyklai kita tos paèios krypties Onos Voverienës knyga „Tautotyros etiudai“. Ti- kimës, kad ji bus iðleista dar ðiais, 2011, metais. „Lietuvos aide“ paskelbti straipsniai susisteminti á ciklus: „Tautotyra“, „Tautos mokykla“ ir „Tautos sargyboje“. Dalis straipsniø ið ciklo „Tautoty- ra“(1997–2011) yra panaudoti rengiant knygà „Tautotyros etiudai“. Ciklai „Tautos mokykla“ ir „Tautos sargyboje“ dar laukia savo leidëjø.

449 TËVYNËS PAÞINIMO DRAUGIJA

Tautinës kultûros paveldo srityje ið visø visuomeniniø organi- zacijø, ko gero, daugiausia nuveikë Tëvynës paþinimo draugija (TPD) (1989–2011). Ji buvo ákurta 1919 m. Lietuvos dailininko ir archeologo, muziejininko ir tautotyrininko kaunieèio Tado Dau- girdo, o atkurta 1989 metais istoriko dr. Kazimiero Raèkausko. Ði draugija, savo kraðtotyros, vëliau tautotyros darbais stovëjusi prie tautotyros iðtakø ir skaidriausiø jos versmiø, du deðimtme- èius leido savo mënraðtá „Gimtinë“, kur publikuota per 6 tûkst. straipsniø, tyrimø apraðymø, atsiminimø, literatûrinës kûrybos vaizdeliø, eilëraðèiø, esë. Vien tik pirmajame TPD veiklos de- ðimtmetyje jø uþregistruota 2048, tarp jø istorijos klausimais – 467, etnografijos – 233, kalbos ir tautosakos – 142, personalijø – 352, paminklø – 307, muziejø – 64, gamtos ir kraðtovaizdþio – 38, aplinkotyros – 393, tëviðkës jaunimo – 52 (Raèkauskas K. Ið se- noliø atminties – á amþininkø ðirdis // Lietuvos aidas, 2009, lapk- rièio 11, p. 1–2). „Gimtinës“ vaidmuo lietuviø kultûros istorijoje – unikalus. Mënraðtis – vienintelis dabartinëje Lietuvoje skleidë ne tik TPD tautotyrininkø naujausius tyrimus ir atradimus, bet ir informacijà apie patriotizmui, pasiaukojimui ir pareigai bundan- èià Tautos dvasià. Belieka tik apgailestauti, kad ðis unikalus Lietuvos kultûros leidinys buvo skurdo ir valdþios biurokratø abejingumo Tautos reikalams uþdusintas, negarbingø þmoniø negarbingai vidury baltos dienos pavogtas. TPD dabar visà dëmesá skiria á tæstinio mokslinio leidinio „Tautotyros metraðtis“ bei monografijø apie tautos paveldà leidybai. Tëvynës paþinimo draugija jau iðleido monografijas „Aukðtadvaris“ (sudarytojas Kazys Raèkauskas) (V., 2002), Kazio Raèkausko „Mano tëviðkë“ (V., 2002), „Lietuvos deiman- èiukai“ (sud. K. Raèkauskas (V., 2008), „Bekðtonys“ (sud. K. Raè- kauskas) (V., 2009), Kazio Raèkausko „Paparèiø ðviesos þidinys“ (V., 2010). Nuo 1999 metø kasmet leidþiami Juozo Kuckailio „Lei-

450 palingio kalendoriai“ apie ðio kraðto þymiuosius þmones, jo knygos apie laisvës kovas ir jø herojus „Dzûkai“ (pirmoji – V., 2003, antroji – V., 2010), Janinos Jankauskienës ið Þemaitijos „Peda- goginës akvarelës“ (V., 2007), Elenos Dekaminavièienës knygos „Ne vien tik pëdos“ (Jonava, 2005) ir „Erðkëèio ðviesoje“ (apie politiná kaliná, raðytojà ir poetà Leonardà Matuzevièiø) bei jos poezijos knyga „Kai tu ðalia“ (V., 2010), Vinco Steponavièiaus „Gyvenimo keliu“ (V., 2006), Onos Alesiûtës-Bleizgienës ir Jono Varnausko „Skamba Gerdaðiø varpai“ (V., 2008), O. Bleizgienës eilëraðèiø knygos „Prieð saulëlydá“ (V., 2000) ir „Kas ðirdþiai brangu“ (V., 2009), Jono Laurinavièiaus „Iðtiesk rankas á saulæ“ (publicistikos rinkinys) (Kaiðiadorys, 2008), organizacijos nariø darbø bibliografines rodyklës: „Tautotyros savanoriø darbai“ (sud. K. Raèkauskas. V., 2009), tautotyrininko mokytojo Vinco Stepo- navièiaus darbø bibliografinë rodyklë (V., 2006), jau minëta Onos Voverienës knyga „Prie tautotyros versmiø. Tëvynës paþinimo draugijai – 20 metø“ (V., 2009) ir kt. Visø ðios draugijos iðleistø knygø jau ir neiðvardinsi – jø pilna visa mano asmeninës bibliotekos lentyna. Vien tik Þemaitijos lakðtingalos, ðviesaus atminimo poetës Birutës Lengvenienës poezijos knygø joje 14. Ði tautotyrininkø draugija – tai ne tik kraðtotyrininkø, tauto- tyrininkø, bibliografø, bet ir tautinës kultûros kûrëjø, tikrø tautos deimanèiukø puoselëjimo mokykla, dirbanti savanoriðkai ypaè daug nuveikusi. Kai Lietuvos moterø lyga pradëjo su ðia draugija bendradarbiauti, jos kartu vykdë projektà „Lietuvos deimanèiukai“ (archi- tektûros ir skulptûros paminklai, baþnyèios, dvarai, gamtos paminklai, kultûrinis tautos paveldas ir t.t.). Pastaraisiais metais, jau kartu su Lietuvos moterø lyga ir su Marijos ir Jurgio Ðlapeliø muziejumi, savo tyrimø programà iðplëtë, átraukdami ir „deiman- èiukus“, tyrinëtojus, daugiausia nuveikusius tautotyros teorijos ir praktikos srityje, puoselëjant tautiðkumà ir patriotizmà. Jau mi- nëta O. Voverienës knyga „Prie tautotyros versmiø. Tëvynës pa-

451 þinimo draugijai – 20 metø“ kaip tik ir yra apie Tëvynës paþinimo draugijos narius kûrëjus: tautotyrininkus, raðytojus ir poetus, savo kûryba puoselëjanèius tautiðkumà. Neseniai nudþiugino pasi- rodþiusi raðytojo Juozo Kundroto knyga apie Tëviðkës paþinimo draugijos veteranà Jonà Laurinavièiø (Kundrotas J. Pilnatvë. V., 2008). Atsirado naujas kûrybinis projektas „Tautiðkumo þiedai“. Ieðkant, puoselëjant ir auginant tautiðkumo þiedus aplankytos Vi- sagino, Onuðkio, Pabradës, Jaðiûnø, Dieveniðkiø „Ryto“, Ðalèi- ninkø „Lietuvos tûkstantmeèio“ mokyklos, ten su moksleiviais pasidairyta, kà jie nuveikë tautotyros baruose, kalbëtasi, organizuotos viktorinos, netgi tautiniø ðokiø bei dainø vakarëliai, dis- kutuota pamatiniais tautotyros ir tautiðkumo sklaidos klausimais. Visur, kur tik lankëmës, atradome tautiðkumo þiedø, besisklei- dþianèiø arba jau ir praþydusiø, paakinome juos gerai priþiûrëti, kad jie mûsø tëvynëje suveðëtø ir klestëtø. Tada mes bûsime stip- rûs ir galingi, tada ir mûsø valstybë bus saugi, ramiai galës kurti savo dvasinæ ir materialinæ gerovæ. Tëvynës paþinimo draugijai á tautotyros veiklà pavyko átrauk- ti Marijos ir Jurgio Ðlapeliø muziejø, vadovaujamà dr. Almos Gu- donytës. Èia, kaip ir pageidavo ðviesaus atminimo Tautos patriotai Ðlapeliai, vyksta TPD renginiai – Vilniaus ðviesuoliø susibûrimai, konferencijos, seminarai, minimos valstybinës ir tautinës ðven- tës, þymiausiø Tautos þmoniø ir tautotyrininkø jubiliejai, atvyks- ta sveèiø ið visø Lietuvos miestø ir kitø vietoviø. Neseniai muziejaus direktorë Alma Gudonytë ir istorikë Nastazija Kai- riûkðtytë padovanojo Lietuvai jø paraðytà nepaprastos svarbos Lietuvai ir tautotyros mokslui knygà „Lietuvybës kovø verpetuo- se. Vilniaus ir Seinø kraðtai XIX a. pabaigoje – XX a. pradþioje“ (V., 2009), kurioje mokslininkës Lietuvos istorijai sugràþino 120 Lietuvos didvyriø, gaivinusiø lietuvybæ ðiuose kraðtuose, biogra- fijas ir jø veiklos apraðymus. Ðviesaus atminimo poetas Justinas Marcinkevièius vienoje ið savo paskutiniøjø poezijos knygø raðë: „Mano eilëraðtis kyla ið

452 dviejø ðaltiniø – þmogaus, ávairiø jo iðgyvenimø ir dvasios patir- èiø, ir virpesiø, ir tautos. Jos istorijos ir dabarties. Man svarbiausi du dalykai – þmogus ir tauta. Kitais þodþiais: þmogus tautoje“ (Marcinkevièius J. Vëlyvo vëjo vëliavos. V., 2009). Ði poeto dvasinë nuostata tarsi ðviesi aura globia Tëvynës pa- þinimo draugijos veiklà. Þmonës patys kuria savo likimus, o knygø – jø skaitytojai. Justino Marcinkevièiaus knygos, jo eilëraðèiai ir ypaè poetinë dra- minë trilogija „Mindaugas“ (1968), „Maþvydas“ (1976) ir „Ka- tedra“ (1971) turëjo iðskirtiná likimà – þadino tautiðkumo idëjas, skatino patriotizmà, aukðtino pasididþiavimà kelianèius lietuviø bruoþus – narsà, kovingumà, sumanumà, darë átakà keliø lietu- viø kartø pasaulëjautos formavimuisi. Poetas visà savo kûrybiná kelià ir jo vaidmená Tautos kultûros kelyje minimame eilëraðèiø rinkinyje ávertino paprastais, valstie- tiðkais, gamtos vaiko þodþiais Esu jau, esu – Kaip akmuo pamëtëtas á virðø, Kad èiulbëèiau tave, Tavo paukðtis ir ðauksmas, gimtine! (Marcinkevièius J. Vëlyvo vëjo vëliavos. V., 2009). Dauguma Tëvynës paþinimo tautotyrininkø savo kûrybiniu likimu pasirinko Poeto dvasinæ kryptá – èiulbëti savo gimtinei, savo tautai, jos istorijai ir dabarèiai. O toks èiulbëjimas yra pats aukðèiausias kûrëjo dvasinis skrydis, jo reikðmë Tautos istorijoje – pati didþiausia. Antra vertus, tautotyrininkai dabartinëje Lietuvoje – patys dràsiausi þmonës, einantys prieð galingà kosmopolitizmo ir globalizmo srovæ: naujausiø laikø kovotojai, rezistentai, keliantys ið uþmarðties tautos kultûros vertybes, jos þmoniø heroizmo didin- gumà, kurá gyvenimo tikrovë uþdengë uþmarðties dumblu, paslë- pë kaip perlus vandens gelmiø kiauteliuose. Prof. Sigitas Marèiukaitis mëgsta cituoti Ðventojo Tëvo Jono Pauliaus II þodþius:

453 „Tik eidamas prieð srovæ atrasi tyràsias ðaltiniø versmes, ið kuriø pradeda tekëti upës“. O poetas Justinas Marcinkevièius, tarsi atsistojæs visø TPD tautotyrininkø prieðakyje ir juos vesdamas, raðë: „Visø mûsø darbas, kûrybiðkumas ir kantrybë privalo prikelti ir iðauginti tai, kas dar gyva, ápûsti tai, kas dar neuþgesæ – valstybëje, tautoje ir þmo- guje“ (Marcinkevièius J. Paþadëtoji þemë. V., 2009, p. 7). Todël jo „dvasios gëlë, Jo bûties vienkartybë teiðsiskleidþia tarp mûsø ir mums“ (Ten pat, p. 9), tesuteikia mums valios ir tvir- tybës ir toliau tæsti savo darbus, eiti jo keliu. Tai ir yra mûsø isto- rinë misija ir jos prasmingumas (Voverienë O. Mokslinë tautotyros savanoriø darbø reikðmë // Tautotyros metraðtis. I dalis. V., 2011, p. 46–49).

LIETUVAI PAGRAÞINTI DRAUGIJA

Graþø ir prasmingà darbà atlieka Lietuvai pagraþinti draugija (jos spiritus movens – draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, aktorius Tomas Vaisieta ir fotomenininkas Vytautas Ylevièius). Jie savo kûrybine veikla akina Lietuvos þmones valyti ðiukðles ne tik ið savo aplinkos, sodybø, bet ir ið þmoniø sielø, primindami tautos istorijà, piliakalniø ðviesas, skleisdami aukðèiausios tauti- nës átampos jausmà, átvirtintà Justino Marcinkevièiaus, Pauliaus Ðirvio, Vinco Mykolaièio-Putino, Vinco Mickevièiaus-Krëvës ir kitø þymiausiø Lietuvos poetø kûryboje, fotografijos mene. Pla- tø atgarsá Lietuvoje ir uþsienyje rado ðios draugijos organizuoti graþiausios sodybos Lietuvoje konkursai, jø kasmet organizuojamos valstybinës ðventës „Uþdekime lauþus ant Lietuvos piliakal- niø“, taip pat valstybinës ðventës – Mindaugo karûnavimo dienà liepos 6-àjà. Lietuvai pagraþinti draugijos iniciatyva beveik visoje Lietuvoje buvo iðkilmingai paminëtos Juozo Tumo-Vaiþganto 140-osios gimimo metinës, su paskaitomis ir meniniø fotografijø

454 parodomis aplankyta kelios kelios deðimtys mokyklø Lietuvoje, iðleisti fotomeninko Vytauto Ylevièiaus parengti nuotraukø ir poezijos albumai „Gyvybës kloniais“ (K., 1996), „Manoji Lietu- va“ (V., 2007), Lietuvai pagraþinti draugijos „biografinë“ knyga „Tëvynës meilës ir groþio keliu“ (V., 2006; 2-asis leid. V., 2008), knygo, skirtos buvusiems draugijos vadovams Juozui Tumui-Vaiþ- gantui (Neuþmirðtamas Vaiþgantas. Atsiminimai, esë, laiðkai / Sud. Alfas Pakënas. V, 2009; LPD Kauno skyrius) ir Stasiui Ðilingui (Urbonas V. Ðilingas S. Gyvenimas tautai ir valstybei. V., 2011). Uþ ðià knygà jos autoriui áteikta Vinco Kudirkos premija. Lietuvai pagraþinti draugija – didþiausia visuomeninë organizacija, turinti 63 skyrius visoje Lietuvoje ir daugiau negu 4000 nariø. Draugija dirba dviem pagrindinëmis kryptimis: 1) visuo- menës dorovës, pilietiðkumo, tautinio savitumo ir kultûros ugdymo; 2) kraðtotvarkos, aplinkosaugos, ekologinio ðvietimo, gamtos ir kultûros paminklø apsaugos. Draugija buvo ákurta 1921 metais Kaune. Valdybà sudarë Lie- tuvos ðviesuoliai: kanauninkas Juozas Tumas-Vaiþgantas, miðki- ninkas prof. Povilas Matulionis, teisingumo ministras ir Valstybës tarybos pirmininkas Stasys Ðilingas, Eugenijus Kubilius, prof. Ta- das Ivanauskas ir kt. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo iðrinktas J. Tumas-Vaiþgantas, valdybos pirmininkais – kanauninkas Juozas Tumas-Vaiþgantas (1921–1924,) generolas leitenantas Vladas Nagevièius (1925–1928), pulkininkas Vladas Braziulevi- èius (1928–1940). 1925 m. birþelio 28 d. Lietuvai pagraþinti draugija surengë savo pirmàjá suvaþiavimà Veliuonoje, 1930 m. organizavo visoje Lietuvoje Vytauto Didþiojo 500-øjø mirties me- tiniø minëjimà, kvietë visos Lietuvos þmones aktyviai veiklai – graþinti kraðtà, ugdyti jaunàjà kartà. LPD didþiulá organizaciná darbà atliko statant paminklus Vytautui Didþiajam Lietuvoje. Vi- soje Lietuvoje buvo renkamos lëðos jø statybai ir buvo pastatyta 30. Po sovietinës okupacijos kaip po juodþiausio cunamio liko tik 5, tarp jø – dzûkø pasididþiavimà keliantis Perlojoje. Per visà kraðtà

455 keliavo ekspedicijos su Vytauto Didþiojo portretu, iðkilmingais jo þygdarbiø minëjimais. Tai stiprino lietuviø dvasià, kuri atsilai- kë prieð nutautinimà visus 50 okupacijos metø. Draugija anoje Nepriklausomoje Lietuvoje veikë iki sovietinës okupacijos 1940 metais. 1995 m. birþelio 23 d. Lietuvos ðviesuoliø bûrelis, vadovaujamas miðkininko Juozo Dingelio, kartu su muziejininke Birute Fe- deravièiene ir mons. Kazimieru Vasiliausku atgaivino Lietuvai pagraþinti draugijos veiklà. LPD valdybos pirmininku buvo iðrink- tas ir jau kelias kadencijas vadovauja jos atkûrimo iniciatorius Juo- zas Dingelis. Garbës pirmininkais tapo mons. Kazimieras Vasiliauskas ir poetas Justinas Marcinkevièius, abu jau ðviesaus atminimo. Garbës nariais tapo politologas tarptautininkas, publicistas antikomunistas ir antiglobalistas Vilius Braþënas, etnologë prof. Angelë Vyðniauskaitë, muziejininkë kaunietë Birutë Federavièie- në, mokslotyrininkë prof. Ona Voverienë. Muziejininkë Birutë Federavièienë per visus okupacijos metus iðsaugojo Lietuvai pagraþinti draugijos steigimo dokumen- tus, savo kalboje jubiliejinëje konferencijoje priminë LPD aktyvistams jø ðventà pareigà – pastatyti paminklà Tautos patriar- chui dr. Jonui Basanavièiui. Lietuvai pagraþinti draugija gydo Tautos kultûrinio paveldo þaizdas, steigia LPD skyrius rajonuose ir kaimuose, organizuoja konferencijas, seminarus, suvaþiavimus, skelbia Lietuvos graþiau- sios sodybos konkursus, aplinkos tvarkymo, medeliø sodinimo talkas, ðventes istorinëms datoms paminëti, Þemës dienos minë- jimus, paukðèiø sutikimo ðventes ir t.t. 2008 m. balandþio 26 d. LPD organizavo Santarvës àþuolo sodinimo talkà ðalia Katedros bazilikos Vilniuje; 2008 m. gegu- þës 10 d. – iðkilmingà jubiliejinæ ðventæ prie „Auðros“ àþuolo Kau- ne Karo muziejaus sodelyje. Ðvenèiant Lietuvai pagraþinti draugijos 90-metá, 2011 m. ba- landþio 30 dienà Kauno Àþuolyno parke buvo pasodinti 9 àþuo-

456 liukai. Jie skirti buvusiø LPD draugijos vadovø atminimui: kanauninkui Juozui Tumui-Vaiþgantui, Valstybës Tarybos pirmininkui Stasiui Ðilingui, miðkininkui Povilui Matulioniui, prof. Tadui Ivanauskui; gen. ltn. Vladui Nagevièiui, plk. Vladui Braziulevi- èiui, LPD garbës pirmininkams – mons. Kazimierui Vasiliauskui, poetui Justinui Marcinkevièiui, publicistui Viliui Braþënui. Àþuoliukus draugijai padovanojo Raudondvario medelynas. Kauno miesto savivaldybë skyrë vietà jiems pasodinti Àþuolyno parke. Iðkilmingas LPD jubiliejaus minëjimas vyko Kauno Águ- los karininkø ramovëje. Lietuvai pagraþinti draugijos veiklà jubiliejinëje konferencijoje savo sveikinimais aukðtai ávertino Lietuvos Respublikos Pre- zidentë Dalia Grybauskaitë, Seimo narës Vincë Vaidevutë Margevièienë ir Auksutë Ramanauskaitë-Skokauskienë, renginyje dalyvavæ Kauno savivaldybës atstovai, draugiðkø visuomeni- niø organizacijø vadovai. Lietuvos Prezidentë savo sveikinime draugijai raðë: „SVEIKINU LIETUVAI PAGRAÞINTI DRAUGIJÀ SU GRAÞIU 90-TIES METØ JUBILIEJUMI! 1921-aisiais ákurtos Lietuvai pagraþinti draugijos iniciatoriai, iðkilios to meto asmenybës Juozas Tumas-Vaiþgantas, Vladas Na- gevièius, Tadas Ivanauskas ir kiti padëjo pilietiðkumo ir patriotizmo ugdymo pamatus. Jie puikiai suprato, jog graþus þmogus – graþi valstybë. Ugdydami þmogø, tobulëdami patys, ragindami kitus, graþiname ir Tëvynæ. Pastebëdami ir paskatindami darbðtø, pasiaukojantá, pilietið- kà ir aktyvø þmogø, padëdami jam, pasieksime, kad visiems ir kiekvienam rûpëtø valstybës dabartis ir ateitis. Tik savo pavyz- dþiu auklëjame jaunimà. Tai vertybës, kurias puoselëja ir atkuria ðiø dienø draugija, savo veikla aprëpdama visà ðalá. Monsinjoras Kazimieras Vasi- liauskas, Birutë Fedaravièienë, Justinas Marcinkevièius, kiti pa- siðventæ nariai tæsë ir tæsia ðià kilnià misijà.

457 Linkiu, kad ðviesios Jûsø idëjos virstø kasdieniais darbais, tau- tinanèiais þmogø, stiprinanèiais Tëvynës meilæ ir vienijanèiais visus Lietuvos þmones.

Dalia Grybauskaitë Lietuvos Respublikos Prezidentë 2011 m. balandþio mën. Vilnius Jubiliejinëje konferencijoje á Lietuvai pagraþinti draugijos Kauno skyriø buvo iðkilmingai priimti didelis bûrys naujø nariø, pasiryþusiø tæsti, puoselëti ir ágyvendinti Vaiþganto idëjas (Veliè- kaitë L. Àþuolø ðlamëjimo 90-metis // Lietuvos aidas, 2011, gegu- þës 7, p. 1, 4).

„VERSMËS“ LEIDYKLA

Tauri ir prasminga yra leidyklos „Versmë“, rengianèios ir lei- dþianèios ðimtatomæ serijà knygø „Lietuvos valsèiai“ veikla. Tai daugiatomis vienodos struktûros leidinys apie Lietuvos miestus ir miestelius, kaimus ir vienkiemius, apylinkiø kraðtovaizdþio rai- dà bei istorijà nuo seniausiø prieðistoriniø laikø iki mûsø dienø, kovos uþ Nepriklausomybæ, apie tradicinæ kultûrà, verslus, ka- lendorinius ir ðeimos paproèius, paproèiø teisæ, liaudies iðmintá, baþnyèias, áþymius þmones, tarmiø ir vietos ðnektø ypatumus, tau- tosakà, tautines maþumas, jø paproèius ir kt. Kaip raðoma leidyklos „Versmë“ reklaminiame lankstinuke, serijos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai: XIX a. viduryje susiformavæ valsèiai iki jø panaikinimo 1950 metais buvo maþiausi ir palyginti stabilûs administraciniai-teritoriniai vienetai, jungæ tapaèios etninës kul- tûros þmones – valsèiø ribos paprastai atitiko parapijø, kartu ir ðnektø ribas. Remdamiesi serijos autoriø lokaliniø tyrimø ekspe- dicijø metu surinkta medþiaga, þmoniø atsiminimais, archyvø duomenimis, mokslo studijomis, kitais raðytiniais ðaltiniais bei

458 medþiaga, kiekvienà serijos knygà raðo dideli – iki 120 autoriø kolektyvai – þinomi Lietuvos mokslininkai, istorikai, archeologai, etnologai, folklorininkai, kalbininkai, sociologai, gamtinin- kai, kraðtotyrininkai, kraðtieèiai ir kiti autoriai. Ið viso èia jau yra raðæ 1700 autoriø, ið kuriø daugiau kaip 300 turi mokslo vardus ir laipsnius. Jau iðleista 20 serijos monografijø (25 tomai): „Þagarë“ (1998), „Obeliai. Kriaunos“ (1998; antroji laida – 2009), „Plate- liai“ (1999), „Þiobiðkis“ (2000), „Ðirvintos“ (2000), „Lygumai. Sta- èiûnai“ (2001), „Veliuona“ (2001), „Raguva“ (2001), „Seredþius“ (2003), „Kvëdarna“ (2004), „Papilë“ (I dalis, 2004; II ir III – 2006), „Tauragnai“ (2005), „Musninkai. Kernavë. Èiobiðkis“ (2005), „Laukuva“ (I dalis, 2005; II dalis, 2008), „Gelvonai“ (2009), „Bai- sogala“ (2009), „Gruzdþiai“ (2009), „Endriejavas“ (2010), 1996 metais buvo iðleista pirmoji, áþanginë knyga „Sintautai. Þvirgþ- daièiai“. Ji ðiltai buvo sutikta kraðtieèiø ir paskatino tolesnæ ðios serijos knygø leidybà. Artimiausiuose leidyklos „Versmë“ planuose numatyta parengti ir iðleisti 56 jau pradëtas monografijas, tarp jø – „Juodupë. Onuðkis“ (dvi dalys), „Panemunëlis“, „Kartena“, „Kazlø Rûda“, „Gelgaudiðkis“, „Vaiguva“, „Þemaièiø Naumiestis“, „Kriûkai“, „Griðkabûdis“, „Rumðiðkës“, „Ðilalë“, „Plokðèiai“ ir kitos.

VILNIAUS DAILININKØ KLUBAS „PLEKÐNË“

Lietuviðko tautinio meno tradicijas gaivina ir puoselëja þymiausi dabartinës Lietuvos dailininkai, susibûræ á Vilniaus menininkø klubà „Plekðnë‘ (jo prezidentë – Giedrë Bulotai- të-Jurkûnienë), vienijantá per 60 Lietuvos dailininkø. Klubas kasmet rengia ne tik personalines savo darbø ekspozicijas, bet ir nariø metines ataskaitines parodas, dalyvauja Lietuvos ir tarptautiniuo- se pleneruose, leidþia savo kûrybos katalogus (paskutinis, kurá maèiau – „Vilniaus menininkø klubo dailininkø klubo „Plekðnë“

459 katalogas–2010“). Ðiame kataloge – Lenos Ausiejûtës, Arvydo Bagdono, Taidos Balèiûnaitës, Egijos Brinkytës, Giedrës Bulo- taitës-Jurkûnienës, Petro Cicëno, Gintaro Èesiûno, Juozo Gece- vièiaus,Vidmanto Gerulaièio, Valentino Ylos, Jono Jackevièiaus, Auðros Kurtinaitienës, Teresës Bajorûnaitës-Lekienës, Dalios Ma- karaitienës, Irenos Meiðtaitës, Rimos Miknevièienës, Juozapo Mi- liûno, Kæstuèio Ramono ir kitø darbai. „Plekðnës“ klubo dailininkai ið kitø dailininkø organizacijø iðsiskiria dar ir tuo, kad jie – visapusiðkai kûrybingi menininkai: daugelis jø jau tapo pripaþintais Lietuvoje poetais ir raðytojais. Mane ypaè þavi jø optimistinës nuotaikos: niekada nesiskundþia sunkia materialine dalia, kai Lietuvoje klesti vartojimo, o ne dva- sinës kûrybos kultas, kai menininkams dabartinëje Lietuvoje ypaè sunku, jie beveik visi iðlieka optimistai, dþiaugiasi Lietuvos laisve ir nepriklausomybe. Tokias ðviesias nuotaikas skleidþia ir savo aplinkoje. Minëtina grafiko vieniðiaus Antano Rimanto Ðakalio kûryba. Jis dabartinëje Lietuvoje sukûrë nuostabiausià Lietuvos istorijos ir þymiausiø Lietuvos þmoniø estampø ciklà, inicijavo ir iðplëtojo maþosios grafikos – paðto vokø kryptá, garsinanèià Lietuvoje ir pasaulyje þymiausius Lietuvos istorijos ávykius bei þymiausius istorijos ir dabartinës Lietuvos þmones. Kiekvienas ið paminëtø autoriø yra vertas monografijø, ana- lizuojanèiø jø kûrybà, bet... matyt, tas rytas, kai prabus, atsikvo- ðës Tautos dvasia ir atsiras poreikis dvasinei kultûrai, dar negreitai iðauð. Dabar svarbiausia – iðsaugoti jø kûrybà Tautos ateities kartoms.

460 LIETUVIØ TAUTINIS CENTRAS

Angaþuojasi aktyviai politinei tautinei veiklai Lietuviø tautinis centras (vad. Marius Kundrotas, Rièardas Èekutis). Jo tikslas – konsoliduoti tautos jëgas konstruktyviai veiklai ir sutelkti iðsisklai- dþiusias tautines sroves kovai uþ lietuvybës iðsaugojimà. Jauni- mas angaþuojasi „sudaryti stiprø tautiná smegenø centrà ir pilietinës valios platformà, kuri padëtø pateikti valdþios institu- cijoms konkreèius reikalavimus“ (Iðsibarsèiusios tautinës jëgos buriasi á Lietuviø tautiná centrà // Lietuvos aidas, 2008, rugpjûèio 21, p. 9). Centras savo programoje yra numatæs: siekti ástatymais apri- boti migracijà; pripaþinti negaliojanèiu sprendimà dël Lisabonos sutarties ratifikavimo; paskelbti neterminuotà moratoriumà euro ávedimui; remti gimstamumà ðeimose (Ten pat). Filosofo R. Ozolo teigimu, „Lietuviø tautinis centras turëtø bûti opozicija ðalies politinei valdþiai“. Tokiais jaunieji tautinin- kai ir tampa. Vien tik Kovo 11-àjà jø rengiamos eisenos – su tautiniais ðûkiais, atributika ir dainomis ne vienam ateiviui ir nelojaliam Lietuvai pilieèiui kelia daug nerimo. Buvau liudinin- kë to, kai didþiulë jaunøjø lietuviukø eisena, priimdama lenkø ir rusø iððûká uþvaldyti Vilniø, siekiant imperialistiniø Rusijos ir Len- kijos tikslø, iðëjo á Gedimino prospektà su ðûkiais ir skanduotë- mis „Lietuva – lietuviams!“ Net valdanèioji dauguma krûptelëjo ið netikëtumo, kad visad nuolanki tauta, „miegantys pilieèiai“ pradeda busti. Ir svarbiausia – bunda jaunimas. O senimui atsiranda viltis, kad jø idealai nebus iðduoti. Asociacijos, buriamos LTC, veikloje dalyvauja Lietuvos centro partija, Lietuvos laisvës lyga, Lietuvos þygeiviø sàjunga, Al- ternatyvaus jaunimo judëjimo atstovai.

461 KITOS ORGANIZACIJOS

Be minëtø tautiðkumo srityje dirbanèiø organizacijø, fragmen- tiðkai vieðojoje erdvëje pasirodo Lietuviø tautinio jaunimo centras (vad. Julius Panka), kaþkada iðeivijoje aktyviai dirbæs, bet dabar uþgesæs „Á Laisvæ“ fondas, Vytauto Landsbergio fondas, globojantis lietuviðkàsias Pietryèiø Lietuvos mokyklas, Lietuvos kultûros kongresas. Kuriasi pseudotautinës partijos ir organizacijos: Tautos prisi- këlimo partija (A. Valinskas), po Tautos idëjos stogu, savotiðku Tro- jos arkliu, atvedusi á Seimà grupæ piktybiniø chuliganø, dabar griaunanèiø valstybës pamatus viduje ir kompromituojanèiø vals- tybæ uþ jos ribø. Formuojasi vieno ið broliø Matulevièiø, ilgà laikà griovusiø nepriklausomà Lietuvos valstybæ, nevyriausybinis judëji- mas Tautos ateities forumas, kuris tikisi ant tautiðkumo meðkerës prisigaudyti pakankamà kieká nemàstanèiø kilbukø, kad patektø á Seimà, prie valdþios ir iðrinktøjø gerovës lovio. Vos ne kas mënesá gimsta to judëjimo metastazës: Vienybës forumas, „Pilieèiø sàðau- ka“, „Uþ dorà ir tautà“. Kiek jø dar bus iki savivaldybiø ir Seimo rinkimø – neþinia. Tikriausiai daug. Komunistø, daug metø uzur- pavusiø Lietuvos valdþià, melo ir veidmainystës spektakliai, klo- nuojant daugybæ margaspalviø partijø ið to paties komunistinio- kagëbistinio kelmo, uþkreèiantis. Ir deja, sëkmingas Lietuvoje.

MOKYKLOS

Skleidþiasi tautiðkumo þiedai Kauno „Àþuolo“ gimnazijoje, „Þiburio“ vidurinëje mokykloje, Vilniaus „Sietuvos“, Druskinin- kø „Atgimimo“, Garliavos Juozo Lukðos-Daumanto vidurinëse mokyklose, Telðiø vysk. Vincento Borisevièiaus katalikiðkoje gimnazijoje, Varniø vysk. Motiejaus Valanèiaus pradinëje mokykloje, Lietuvos karo akademijoje, Vilniaus M. Daukðos vidurinëje mokykloje (direktorius V. Kvederaitis).

462 Man teko laimë iðgirsti ðios mokyklos muzikos mokytojos S. Skarunskienës ir jos jauno kolegos parengtà tos mokyklos moks- leiviø chorà Ðv. Onos Baþnyèioje, giedantá moderniausias gies- mes. Toká repertuarà ir toká skambëjimà retai beiðgirsi. Rodos, pati Baþnyèia paaugo, jos sienos iðsiplëtë, danguje nustebusios þvaigþdës suþibo. Màsèiau, kokia Mokytojo galia! Lankydamiesi Panevëþio Vytauto Þemkalnio gimnazijoje (jos direktorius tada buvo E. Urbonas, jis ir dabar vadovauja Lietu- vos maironieèiø draugijai) buvome suþavëti. Graþi mokykla. Pa- vyzdingai tvarkoma jos aplinka, svetainë ir tikybos klasë, puikiai dirbantis lietuvybæ puoselëjantis maironieèiø klubas, draugaujan- tis su visos Lietuvos mokyklø maironieèiø sambûriais, organizuo- jantis ne tik Maironio, bet ir kitø Lietuvos autoriø, savo kûriniais stiprinanèiø lietuvybæ, kûrybos konkursus, skaitymus, tarp kitø – ir moksleiviø kûrybos, skirtos Maironiui, skleidþiantis Maironio ðviesà visoje Lietuvoje. Dabar Panevëþio maironieèiø klubas, fak- tiðkai vadovaujantis visam Lietuvos maironieèiø judëjimui, nuo 1990 metø leidþia þurnalà „Sandrava“, iðeinantá balandþio, rug- sëjo ir gruodþio mënesiais, patá patriotiðkiausià Lietuvoje þurna- là, ko gero, vienintelá, ugdantá Lietuvos jaunimà patriotizmo, meilës Tëvynei dvasia. Maironieèiø draugijos pagrindinë veiklos kryptis ir yra – pa- triotiðkumo, pilietiðkumo, meilës tëvynei ir jos istorijai ugdymas (Þëkaitë R. Maironieèiø draugijos 20-metis Panevëþyje // Sandra- va. 2009, Nr. 2, p. 3–4). Kaip ir dera maironieèiø þurnalui, jame daug medþiagos skelbiama apie Maironio gyvenimà ir kûrybà, moksleiviø organizuotas ekskursijas á vietoves, susijusias su Maironio vardu. Dabar rûpinamasi deramu Maironio 150-øjø gimimo metiniø paminëji- mu visoje Lietuvoje, svarstoma ar bus pastatytas paminklas lietu- viø tautos þadintojui Vilniuje. Þurnale pateikiama daug medþiagos ið Lietuvos istorijos, svarstomi gyvybiniai lietuviø tautos iðlikimo Pietryèiø Lietuvoje klausimai, publikuojami tø konkursø nugalë-

463 tojø poezijos, literatûros kritikos darbai, apþvalgos, skelbiama daug kraðtotyrinës medþiagos ir t.t. Lietuvos moterø lyga kartu su Ðiauliø pedagoginio universiteto prof. Vincentu Lamanausku organizavo keletà tautinio, patriotinio ir religinio ugdymo konferencijø Vilniuje, Kaune, Telðiuose, Kazlø Rûdoje, Druskininkuose, Trakuose, Kretingo- je ir Palangoje. Ðia tematika buvo organizuotos ir konferencijos bei knygø pristatymai ir Panevëþio Vytauto Þemkalnio gimnazijoje. Lietuvos laisvës kovø dalyvis, buvæs partizanas Antanas Ði- mënas geru þodþiu mini Panevëþio 9-àjà vidurinæ mokyklà, kurioje klesti patriotinis auklëjimas, globojamas istorijos mokytojos metodininkës Editos Galinaitytës, muzikos mokytojos Dalios Ðmitrienës ir mokytojos metodininkës Vitalijos Paslauskienës (Ði- mënas A. Kai kuriose mokyklose patriotinis auklëjimas klesti // Tremtinys, 2005, vasario 24, p. 6). Mûsø Tautos sàþinë poetas Justinas Marcinkevièius raðë: „Þmoniø laimë neámanoma be ðviesos ir doros, nepasiekiama be dvasios pastangø, be kantraus darbo ir pasiaukojimo... Lietuvà iðgelbëjo kalba ir raðtas, kurio pramoko kaimas. Ðviesa ugdë pa- triotizmà. Pirmojo nepriklausomybës laikotarpio ðviesuoliai buvo idealistai ir pasiðventëliai. Prie þmogaus dvasios jie lenkësi giedodami „Ir ðviesa, ir tiesa mûs þingsnius telydi“ (Marcinkevi- èius J. // XXI amþius, 1998, spalio 14). Vertindamas Prienø „Þi- burio“ gimnazijos veiklà Poetas su ðirdgëla dël dabartinës mûsø mokyklos raðë: „Kas ðiandien pasvers, ávertins „Þiburio“ nuveik- tus darbus, jo ðviesà, pasklidusià po visà Lietuvà. Neuþgesinama „Þiburio“ ðvieselë pleveno Sibiro tremtyje ir partizanø þeminë- se. Ji ryðkiai suðvito mûsø Atgimimo ir nepriklausomos Lietuvos kûryboje, mûsø kultûroje, ðventëse ir ðiokiadieniuose. Karta po kartos atneðë þiburá iki mûsø“ (Marcinkevièius J. Ten pat). Ðiandien tarsi testamentinis priesakas mums skamba vieno ið lietuvybës apaðtalø Juozo Girniaus pasakyti þodþiai: „Visur þmo-

464 giðkoji didybë yra reta, nes ji iðkovojama tik pasiaukojamu idealizmu. O menkystë klesti legionais, nes ji nieko nereikalauja – nei kovos, nei aukø. Dauguma visada renkasi menkystæ, viliojan- èià savo lengvu keliu. Ateitá kuria veikimas. Ateitis ið tiesø lemiama tik kovoje. Veikimas ateina su sàþinës pabudimu. Taèiau sàþinæ paþadinti gali ne kiti, o tik kiekvienas pats asmeniðkai“. Jam antrino filosofas Antanas Maceina: „Kûrybingas mokytojas visados yra kaip pranaðas, jeigu tik jis yra stipriai ásirëmæs á gimtàjà þemæ, á visà joje vykusià tautos istorijà, á joje kerojanèius paproèius ir tradicijas, tada jo þvilgsnis prasiskverbia á ateitá, at- skleidþia bûsimuosius kelius ir uþdavinius ir tuo bûdu vadovauja tautai“. Ledai tautiðkumo sklaidoje pajudëjo. Bunda Lietuva... Tik reikia, kad lietuvybës sklaida ið pavieniø entuziastø ir nedaugelio visuomeniniø organizacijø lygmens pereitø á totalø ir galingà lie- tuvybës judëjimà. Reikia nenuleisti rankø, atkakliai ir nenusto- jant dirbti ir tikëti – atkursime Lietuvà tokià, su kurios vizija visuomet siejome savo lûkesèius ir svajones. Tauta yra nugalima tik tada, kai pati prisipaþásta esanti nuga- lëta.

465 POETË BIRUTË LENGVENIENË

Poetæ Birutæ Lengvenienæ atradau prieð trejus metus „Valstieèiø laikraðty- je“. Mëgstu eiles. Pirmiausia jas perskai- tau. Ir atidedu... Kiekvienas skaitytojas atranda ir turi savo poetà. Ir dar dai- lininkà. Ir kompozitoriø. Jeigu jo kû- rinys suskamba ir palieèia ðirdá. Birutës Lengvenienës eilëraðtis „Tai kas“ suskambo. Palietë ðirdá: Einu... Neðu... Diena dienon.. Lig pirmo akmenio... Lig vingio... Diena trumpyn, naðta sunkyn – Birutë Lengvenienë Ir vis nesijauèiu laiminga... (Lengvenienë B. Tai kas // Valstieèiø laikraðtis, 2000, rugpjû- èio 5, p. 7). Supratau, kodël Birutë nesijautë laiminga... Ið atminties gelmiø iðplaukë Juodoji jûra ir prie jos pirmà kartà á rankas paimtas talentingiausio romantiko Aleksandro Grino romanas „Bëganèioji bangomis“. Jo keistas, bet tarsi gyvas perso- naþas – „Neiðsipildymas“. Kas jis, tas „Neiðsipildymas“? Gal tai troðkimas? Gal svajo- në? Gal nesutiktas pasakø princas ar pasakø karalaitë? O gal tai pats reikðmingiausias tikslas, suteikiantis gyvenimui prasmës? Taèiau jis gyvas tarsi ðeðëlis, sekantis þmogø, kartais já pralen- kiantis, primenantis apie save... „Anksèiau ar vëliau, senatvëje ar jëgø þydëjime, Neiðsipildy- mas paðaukia mus, – raðo A. Grinas, – mes apsiþvalgome, tarsi norëdami suvokti, ið kur tas ðauksmas sklinda? Tada, tarsi pabu- dæ savo pasaulyje ir supratæ kaþkà labai svarbaus, pradedame branginti kiekvienà dienà, kiekvienà minutæ, visa savo esybe

466 stengiamës pajusti, o gal jau pradeda pildytis Neiðsipildæs? Gal paaiðkës jo esmë? Gal tereikia tik iðtiesti rankà ir stipriai já nu- tvërus iðlaikyti? Paþvelgti á jo ryðkëjanèius bruoþus? Bet... praeina ðiek tiek laiko... Tas polëkis silpsta. Ir vël mes ramiai plaukiame tarp aukðtø, rûkuose skendinèiø Neiðsipildþiu- sio krantø, paskendæ savo kasdieniniuose rûpesèiuose...“ (Gri- nas A. Bëganèioji bangomis. Minskas, 1979, p. 317–318, rusø k.). Supratau, taip gali atsitikti daugeliui, tik ne Birutei. Ji iki pat pabaigos sieks savo tikslo. Jos gyvenime neliks vietos Neiðsipil- dþiusiam. Apie tai ji pareiðkë visam pasauliui. Tai kas, kad rudenio daþai Liûdnesnæ akvarelæ lieja... (Ten pat). Taip pat supratau, kad tai mano poetë, sielos sesuo. Ir turiu jà surasti. Neprisimenu, kaip að jos ieðkojau, bet netrukus gavau mielà jos laiðkelá – valingo, stipraus þmogaus ranka raðytà. Kai rugsëjo mënesá jà pirmà kartà sutikau Palangoje, konferencijoje „Moterys ir politika“, ir apkabinau sveikindamasi, ji man padovanojo kelias savo eilëraðèiø knygas. Tada apie jà ir suþinojau. Birutë Toleikytë-Lengvenienë gimë 1942 m. kovo 7 d. Stemp- liø kaime, Ðilutës rajone. Mokësi Ðvëkðnos vidurinëje mokykloje. Ið èia, ið Ðvëkðnos kraðto, ir Birutës poreikis dalá savo kûrybos raðyti þemaitiðkai. 1963 m. baigë Kûno kultûros institutà. Daug metø dirbo Rietavo þemës ûkio aukðtesniojoje mokykloje dësty- toja, buvo iðrinkta á Rietavo miesto savivaldybæ. Paraðë ir iðleido poezijos knygas „Judo gvazdikai“, „Deginu roþæ“ (1998), „Lûþæs meldas“ (2000), „Vienu sparnu“ (2002), dvi humoreskø knygas „Per brukà“ (1997) ir „Krepðinis y-ga-ga“ (2001), tris knygeles vaikams: „Anèiø ginèas“, „Kalëdinis atvirukas, arba ar nesuðalai, Seneli?“ (2000), „Gandras manekenas“ (2001). Ji – Kaimo raðytojø sàjungos narë, jos eilëraðèiai pasirodo „Gimtinëje“, „Valstieèiø laikraðtyje“.

467 Ðvedø delegacijos, atveþusios á Lietuvà labdarà, Birutë Leng- venienë uþ savo eiles apdovanota kelione á Ðvedijà. Eilëraðèiø knyga „Deginu roþæ“ apdovanota Lietuvos þemës ûkio ministerijos premija, o „Lûþæs meldas“ – „Valstieèiø laikraðèio“ prizu. Kiek- viena Birutës knyga verta iðsamesnës recenzijos. Skaitytojas jos kûryboje atras artimø minèiø, kurias norës ásiminti, uþsiraðyti, kurios jam padës gyventi. Kuriantis þmogus jos eilëraðèiuose, leng- vuose ir grakðèiuose, be jokios abejonës, ras naujø idëjø. Ðio straipsnio tikslas – skaitytojo akimis paþvelgti á poetës kû- rybos raidà kelyje á „Neiðsipildþiusio“ ágyvendinimà. Jos kûryboje dominuoja trys pagrindinës temos: margaspalvë asmeniniø jausmø – meilës, pavydo, nusivylimo, patirtos iðdavys- tës, kanèios ir vilties mozaika, bendraþmogiðkøjø humanistiniø vertybiø – gerumo, uþuojautos ir gailestingumo ir „Neiðsipildy- mo“ realizavimo, nuo kurio jau kylama á þvaigþdes. Visos trys temos tarpusavyje susipynusios. Jø fragmentai, tarsi karoliukai iðbarstyti visose rinktinëse, kiekvienoje ið jø suþëri naujomis spalvomis ir atspalviais, iðryðkina kûrëjos arba jos he- rojës asmenybæ, jos kilimà kûrybos laiptais. Tai – stipri ir valinga asmenybë. Ir jos meilë tokia: Mano stilius – mano kaimo stilius, Abejingas blizgesiui ir lakui, Jeigu myliu, tai, vadinas, myliu, Jei nebe – nesimaiðyk ant tako. (Mano stilius // Deginu roþæ. V., 1998). Jeigu myli stiprus þmogus, tai jo meilë, kaip ir jis pats, – gili, pasiaukojanti ir gyvenimiðka: Ar mylës kas tave taip, kaip að? Ar ant rankø pavargusá neð? Ar nelaimëj uþjaus ir godos? Ar paklydusiam rankà paduos? Ar dulkëtà nuplaus, ar galës Bûti tavo kiemelio þole?

468 (Ar mylës? // Lûþæs meldas. Jonava, 2000). Jos ir pavydas kitoks – ðviesus ir þmoniðkas: Mano pavydas, tavo laimei, baltas. Jausmø korozija nepalietë manæs... Að ið tvirèiausio þemëje bazalto – Vilties – kalu iðtikimybës ramunes. (Baltos gëlës // Lûþæs meldas)

Jos eiliø herojës – paliktos, apviltos, iðduotos ir paniekintos – skausmas taip pat kitoks – iðdidþios ir orios moters problema, kurià ji pati ir iðspræs savaip: Verðiu galvà savitvardos ratlankiu, Riðiu protà spygliuota viela. Kalsiu gimstanèiai aðarai antrankius, Kad nesprogtø prinokus tyla...

Iðtylëjau – kà myliu... Ko nekenèiu – Dar labiau privalau... Iðtylët! (Tyla // Vienu sparnu. Jonava, 2000)

Iðdavystës ir kanèios prislëgta eilëraðèiø moteris turi viltá – ji nepraþus! Dabar iðpanèioti likimai Áteisins vienasparnæ viltá: Tarytum vienasparniais gimæ, Vienu sparnu bandysim kilti... (Vienu sparnu // Ten pat)

Ið netekèiø ir skausmo ateina þmonës baltais drabuþiais, ne- ðantys dvasingumà ir bendraþmogiðkàsias vertybes – gerumà, uþuojautà, gailestingumà. Gerumo tema dominuoja visose Biru- tës Lengvenienës poezijos rinktinëse:

469 Gerumas – lieptas, jungiantis kiemus, Draugus ir prieðus, sàþines ir krantus. O juo iðbëgæs gëris gráþta mums Ir, Dieve duok, kad stiprios bûtø lentos. (Gerumas – lieptas // Vienu sparnu...) Kitame eilëraðtyje „Èiurlionio „Bièiulystë“ poetë kvieèia: Ir branginkim gerumà, þmonës, Ir piktumo, ir kerðto iðvengæ! Paþiûrëkit, kaip eina Èiurlionis Bièiulystæ savim pridengæs. (Deginu roþæ, 1998) Ðiai temai skirtø eilëraðèiø poetës kûryboje gana daug. Iðtisas srautas. Já papildo eilës, skirtos uþuojautos ir gailestingumo – jau prarandamø mûsø tautos vertybiø, iðaukðtinimui. Ji gailisi gir- tuoklio, kuriam „...kaþkodël likimas – gniauþtai, liûnas, uþkeiki- mas...“, kuriam „vargas aðaromis laða“. Jai gaila benamio, kurio „Naktys juodos, vëjuotos ir ðaltos“, o „dienos prëskos. Lyg uþ- mirðta druskos“. Gaila ir kalinio, kuriam nuolat priekaiðtaujama: „kà uþdirbai, tai tà ir gavai“ ir ypaè vargðës mergaitës, kuri dël savo varganos dalios kasryt sumaiðo aðaras su poteriais ir klausia Vieðpaèio, kodël jà sutvërë moterimi? Negandø prispausti þmonës, nepaþinæ gailestingumo ir uþuo- jautos, daþnai suabejoja savo gyvenimo prasme, jauèiasi kaip ver- ðiai, „veþami parduoti“, „Kaip maþulytis vabalas esmi!”, todël jiems ypaè reikia þmoniø pagalbos. Ir tarsi antrindama Justinui Marcin- kevièiui, sakiusiam „Niekada þmogus nebuvo maþas / Jeigu jis tik buvo savimi“, poetë tvirtina, kad þmogaus gyvenimo prasmë – ið- likti þmogumi, mokëti sutikti ir dþiaugsmà, ir skausmà. Tai þmogið- ka. Toks yra þmogaus gyvenimo imperatyvas. Bet tu esi ! Tau niènieko neskauda! Kaþkà turi ir iðgeri kaþkà! ...Nors kartais iðlupa

470 Likimas baudà. Bet kai uþmoki, bent þinai, uþ kà! (Gyvenimo prasmë // Deginu roþæ...) Kitas jos imperatyvas – tai asmenybës laisvë. Ðiais laikais tai pati reèiausia þmogaus savybë. Tik labai stiprus þmogus gali sau leisti pasakyti: Að jûsø gildijai nepriklausau: Nei jûsø porûðiui, nei kastai! Að sau einu! Ir priklausau tik sau! Ir jums to mano kelio nesuprasti! (Að nebijau // Lûþæs meldas...) Paskutinis Birutës Lengvenienës poezijos rinkinys – pats stipriausias. Tai iðgirstas „Neiðsipildþiusio“ ðauksmas ir jo iððûkio pri- ëmimas – be baimës, ryþtingai ir valingai. Poetës kûryba pasipildë dar vienu aspektu – tapo pilietiðka. Nieko nëra prasmingesnio þmogaus gyvenime, kaip tarnauti savo Tautai, savo Tëvynei, jas saugoti, stiprinti, puoselëti, o prirei- kus ginti, kartais net savo gyvybës kaina. Poetei ðirdá skauda þiûrint á dabartinæ Lietuvà – suskaldytà, supykintà, pilkà, su nudrengtais medeliais, „paèiø pasodinta sly- va“ ir jos dienomis, „kai tykoja kilpom ir spàstais ástatymo raidë kreiva“ (Ar èia Lietuva? // Vienu sparnu...). Stipri ir valinga poetë, nelaukianti niekieno ir niekur patari- mo, pati ieðko brastos, kad pereitø jà kartu su Lietuva. Randa tà brastà. Pati pereina ir kitus veda savo poema „Laisvës reèitalis“ (beje, skirta prof. Onai Voverienei. Aèiû, Birute...). Savo kelyje stiprybës semiasi ið pokario rezistencijos, ið Briedþiø, Kæstuèiø, Girënø, kurie taip ir nesulaukë laisvës pavasario; ið jø motuliø, praþilusiø ið sielvarto, akeles ir nakteles iðverkusiø, savo sûnø ne- sulaukusiø: ið sengirëse proverksmiais jø giedamø psalmiø „ant ledynmeèio, ant áðalusio akmenio... tremtyse, KGB kazematuo-

471 se, atskirtø, paneigtø, uþplaktø, nuteistø...“ vilties ir tikëjimo ne- praradusiø, kad Lietuva bus laisva. Poetë – ne kovotoja. Ne didvyrë. Ji – Kûrëja. Jos Lietuvos kûrimo metodas – unikalus: Jau deðimt metø Akmenis renku ið savo þemës! Vienais ið jø – iðmaltà tankø Grindiná uþlopau! Kitus – ámûrijau Á Atminimo sienà, Treèiais sutvirtinau kampus, Statydamas ant Tëvo þemës savo trobà! Dar Amþinajai ugniai Aukurà sudëjau! Dar palikau prie kelio Smilgai apsigint nuo vëjø... O ið spalvotø, Ið paèiø graþiausiø Iðmokiau sûnø sudëlioti: „LIETUVA“! (Laisvës reèitalis // Vienu sparnu…). O tai dabar ir yra svarbiausia! „Mûsø bendras uþdavinys: atkurti savo visuomenæ ir valsty- bæ, – raðë prof. Vytautas Landsbergis savo „Mintyse“. – Tos kûry- bos galias atskleidþia tik laisvi þmonës laisvoje þemëje“ (Landsbergis V. Bûta ir pasakyta. Mintys. V., 2002, p. 289). Poetë Birutë Lengvenienë savo brandþia poezija viena pir- møjø ásitraukë á laisvos Lietuvos kûrybà. Kurti Lietuvà... Kaip paprasta! Ir kaip ðviesu! Net aðara nu- rieda. Viskas pasakyta apie doro lietuvio kelià po atgautos lais- vës ir nepriklausomybës. Jeigu taip kiekvienas Lietuvos þmogus, neburnodamas ir ne-

472 dejuodamas, bûtø surinkæs akmenis ið mûsø nepriklausomybës kelio, jais lopæs mûsø gyvenimo ir paþeistos dvasios grindiná, At- minimo sienà þuvusiems uþ mûsø laisvæ ir mûsø gyvenimà sumû- rijæs, savo namà, tikëdamas mûsø valstybës stabilumu ir amþinumu, pastatæs ir sûnø iðmokæs mylëti Lietuvà – kaip bûtø lengva dabar Lietuvoje gyventi ir kaip bûtume paþengæ mûsø vi- sø materialinës ir dvasinës gerovës link... Gaila, kad tokia poetë Lietuvoje – tik viena, mylinti ir kurianti Lietuvà. Jeigu jø bûtø bent deðimt, þadinanèiø ir stojanèiø tautos prie- ðakyje, vedanèiø jà savo kûrybos keliu – kurti Lietuvà, dabar jau ir mûsø dvasia bûtø prisikëlusi, iðsivadavusi ið pavergto proto panèiø. Man Birutë Lengvenienë ðiandien – geriausia poetë Lietuvo- je, prabilusi þodþiais, kuriø labiausiai reikia mûsø tautai, gydan- èiais, teikianèiais viltá, nuðvieèianèiais horizontà ðviesiomis ateities vizijomis, skatinanèiais þmogø bûti Þmogumi, atrasti dþiaugsmà savo þemëje, savo kasdieniniame darbe, jeigu tik jis daromas ið ðirdies ir su ðirdimi, kûrybingai. Birutë Lengvenienë savo sparnuotu þodþiu, þadinanèiu ir ke- lianèiu, pirmoji ásitraukë á laisvos Lietuvos kûrybà. Pati laisva ir atsitiesusi, ákvëpusi savo Tëvynës oro pilna krûtine. Jos eilëraðèiai – tai kûryba, atneðta jau á Nepriklausomos Lietuvos kultûros aruodà tada, kai dauguma Lietuvos poetø ir raðytojø aimanavo apie neri- mà ir tuðtymeèius sielose... Birutës sieloje tuðtymeèio nebuvo. 2003 m. Birutë Lengvenienë, Kaimo raðytojø sàjungos narë, tapo þemdirbiø organizuoto konkurso „Þydinèios vyðnios ðake- lë“, inicijuoto dar 1984 metais p. Stepono Jankeliûno, laureate uþ eilëraðtá „Dar anksti“ ir kitus: ...Ten, ið kur atëjome, Dar nevyksta dangiðka puota. Valgo ten vaikai varu nevaromi, Nes to valgymo daþnai nëra... Ten geri darbai uþ dykà daromi, O malda – kaip gintaras tyra.

473 Kitas jos eilëraðtis „Rugiai“, mielas ir artimas kiekvieno lietuvio pasaulëjautai, dinamiðkas ir kvepiantis Lietuvos laukais, pats sklei- dþia viltá ir meilæ gyvenimui, pakylëtà iki romantikos aukðtumø: Bëga vëjo varomi rugiai Á vësa alsuojanèià giraitæ, Bet sugráþta lyg aiðkiaregiai, Ðirdyje pajutæ kelio baigtá... Ir vilnija saulëje smagiai Kaimo laimës pakilimo aukðtis, Kai karûnà iðkelia rugiai – Lietuvos didieji kunigaikðèiai. Bunda Lietuvos kaimas, baltuoja, geltonuoja naujos arba gra- þiais daþais atnaujintos sodybos, pasipuoðusios medþiais ir gëly- nais, neretai ir gandrø lizdais, atgauna jø þmonës pasitikëjimà ir tikëjimà Lietuva, jos ateitimi, ir gerai, kad yra kam já romanti- zuoti, kelti ir vesti. Juolab kai tas vedlys unikalaus talento. Ðalia didþiøjø Lietuvos poezijos vyrø – Maironio, Bernardo Brazdþionio, Justino Marcinkevièiaus, Jono Strielkûno ir kt. á vie- nà gretà atsistojo mûsø Nepriklausomos Lietuvos poetë ið Rieta- vo, laisvos dvasios, iðsivadavæs ið pavergto proto vergijos, stiprus mûsø Þemës þmogus Birutë Lengvenienë. Ðalia Jos Jûratë Suèy- laitë, kurios nuoðirdþiu ásitikinimu, kurti Lietuvà – tai uþdegti þi- burá sieloje, „iðgirsti motinà Þemæ ir leisti jai dainuoti“, ir poetë Saulutë, ir mokytoja Almonë Miliauskienë, ir mo kytoja istorikë Irena Eigelienë, ir dailininkë Jolanta Teiðerskytë-Stoðkienë, ir skulptorë–poetë Konstancija Stoðkienë, ir muziejininkë dr. Al- ma Gudonytë, ir mokslininkë istorikë Nastazija Kairiûkðtytë, ir daug kitø moterø kûrëjø, savo kûryba liudijanèiø, kad Nepriklau- somos Lietuvos kûryboje dabar svarbiausias vaidmuo tenka mo- terims, savo darbais puoselëjanèioms Lietuvos kultûrà, tobulinanèioms mûsø visuomenës dvasià, teikianèioms viltá, kad Lietuva Europos Sàjungos valstybiø ðeimoje, atgaivinusi savo dvasines ir kûrybines jëgas, taps viena garbingiausiø tautø. 2002, 2004 m. 474 AKTORIUS TOMAS VAISIETA

Nesu nei literatë, nei menoty- rininkë, todël menininkø kûrybos negaliu vertinti profesionaliai. Ma- no gyvenimo kelias ir takeliai buvo kiti: mokslininkës, skaitytojos, klausytojos, þiûrovës. Tame kelyje prieð gerus keturiasdeðimt metø ir turëjau laimës sutikti aktoriø To- mà Vaisietà Palangoje. Jis buvo kaip tik tas þmogus, kuris nevalin- gai privertë pamilti ir su pagarba klauptis prieð Krëvæ, Justinà Mar- cinkevièiø, Vincà Mykolaitá-Puti- nà... Per ðiuos menininkus jis man Tomas Vaisieta tapo ryðkiausia aktorinio meno þvaigþde, kvieèianèia pakelti akis á Lietuvos dangø ir susimàstyti... Kelis deðimtmeèius stebëjau jo, menininko, kelià ir maèiau, kad jis, ko gero, buvo vienintelis ið skaitovø, kurio ákvëpimo Mû- za buvo lietuvybë, Lietuvos istorija ir Tautos vertybës. Mûsø ne- lengvame istorijos kelyje kaip tik tie dalykai buvo þmogaus tautinës ir þmogiðkosios sàþinës indikatoriai, reiðkæ menininko ëjimà prieð srovæ, jo iðtikimybæ tautos idealams. Poetas Justinas Marcinkevi- èius, paraðæs „Mindaugà“, „Katedrà“, „Maþvydà“ ir „Donelaitá“, tapo tautos þadintoju ir ðaukliu, iðkiliausia uola pavergtos tautos tekanèioje upëje, epochos tautos balsu, o aktorius Tomas Vaisie- ta – jo veidrodþiu ir aidu, spinduliuojanèiu ir skleidþianèiu Justi- no Marcinkevièiaus kûrybos ir dvasios ðviesà. Á gyvenimo saulëlydá nusineðiu kaip vienà ryðkiausiø mano gyvenimo áspûdþiø Lietuvai pagraþinti draugijos jubiliejiná rengi- ná Veliuonoje, kur susirinko keli tûkstanèiai lietuviø folkloro atli- këjø. Jie iki iðnaktø ðoko lietuviðkus tautinius ðokius, dainavo visø

475 Lietuvos regionø liaudies dainas, o Tomas Vaisieta, pasipuoðæs karaliðkais Mindaugo rûbais ir jo karûna, deklamavo áspûdingiau- sias iðtraukas ið Justino Marcinkevièiaus „Mindaugo“ ir „Kated- ros“, kitø poeto kûriniø. Maèiau, kaip solidûs ir daug matæ ponai, profesoriai ir akademikai braukë aðaras... Vëliau juos ne kartà maèiau kituose lietuvybæ puoselëjanèiuose renginiuose. Dalyva- vau ir kitame Lietuvai pagraþinti draugijos renginyje Utenoje, kur paskui karaliaus Mindaugo metalinæ „karietà“ iðsirikiavo per 50, o gal ir 100 baikeriø ir lydëjo já á iðkilmiø vietà iðklausyti karaliaus Mindaugo priesaikos bei susimàstyti apie kiekvieno lietuvio pareigà savo Tautai. Kad ir kur bûtø, kad ir kà skaitytø aktorius Tomas Vaisieta, Jis niekada neiðklydo ið lietuvybës kelio, juo kantriai ir iðtikimai ëjo visà gyvenimà, nors þinojo, kad tas kelias pilnas erðkëèiø ir juo, o ne iðdavystës keliu einant teks þengti tik erðkëèiø spygliais. 2009 m. spalio 20 d. Lietuvai pagraþinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio buvau pakviesta dalyvauti Perlojos istorijos ir etnografijos muziejaus naujos, perlojiðkiui aktoriui Tomui Vaisie- tai skirtos ekspozicijos atidaryme. Atvykæ á Perlojà pirmiausia nusilenkëme Vytautui Didþiajam, perlojiðkiø iðsaugotam ir apgintam per visus sovietinës okupacijos metus jo paminklui su perlojiðkiø pasiþadëjimu – kol gyvas bus nors vienas lietuvis, tol jo ðirdyje bus gyvas ir Jis, Didysis Lie- tuvos kunigaikðtis karþygys Vytautas. Aplankëme ir kità didingà atminties paminklà þuvusiems Per- lojos ir jos apylinkiø partizanams. Èia veikë narsaus partizano Adolfo Baublio-Merkio, Vyto bûrys; èia kryþiavosi visi Dainavos apygardos partizanø keliai ir takeliai. Amþino poilsio èia atgulë ir 16 Baubliø genties vyrø, þuvusiø uþ Lietuvos ir savo þydinèio kraðto laisvæ pokario „kare po karo“, bei jø kaimynai. Jø kraujà sugërusioje Dainavos þemëje dygo ir kerojo jø puoselëtø Tautos idealø gëlës, jø nuþymëtu kraujo taku atëjome ir á Lietuvos ne- priklausomybæ.

476 Perlojos istorijos ir etnografijos muziejuje ðventai saugomas tø Lietuvos didvyriø atminimas. Ðio fondo eksponatus papildë ir Perlojos muziejui dovanotos mano knygos: „Lietuvos laisvës kovos karþygys Vaclovas Voveris-Þaibas“ (2007) ir „Þymiosios XX amþiaus Lietuvos moterys (partizanës, ryðininkës, tremtinës, kovotojos“ (2000), tarp jø ir kelios dzûkës. Ryðkiausias mûsø kelionës á Perlojà akcentas ir pagrindinis tikslas buvo aktoriaus Tomo Vaisietos gyvenimo ir veiklos ekspozicijos atidarymas. Beje, pats Perlojos istorijos ir etnografijos muziejus ásikûræs miesteliui padovanotame Vaisietø ðeimos name. Juostelæ, skyrusià gausø bûrá perlojieèiø ir jø sveèiø, susirinkusiø pagerbti savo talentingojo þemieèio, perkirpo pats Varënos meras Vidas Mikalauskas, lydimas kultûros skyriaus vedëjos su didele puokðte gëliø ðventës herojui. Ðiais laikais naujo kultûros þidinio atidarymas – retas, bet pats svarbiausias mûsø laikotarpio ávykis. Kai Tautos dvasia mirðta, jà atgaivinti tegali kultûros vertybës. Nustebau pastarosiomis dienomis perskaièiusi UNESCO dokumentuose, kad ir ðios pasauli- nës kultûros organizacijos programoje prioritetiniu uþdaviniu (uþraðytu programoje pirmuoju – O. V.) yra laikomas kultûros paveldo iðsaugojimas. Tai geras þenklas, liudijantis, kad Europa, nepaisant sparèiai per jà besiritanèios globalizacijos bangos, stengiasi iðsaugoti tautø savastá, jø kultûrà. Ne veltui sakoma: „Tauta gyva tol, kol gyva jos kultûra ir jos iðsaugota Kalba ir Atmintis“. Aktoriaus Tomo Vaisietos ekspozicijoje – jo vaidintø spektak- liø afiðos, atliktø vaidmenø nuotraukos, dailininko Vido Gibavi- èiaus Lietuvos valstybës herbai, Dzûkijos gamtos peizaþø paveikslai, jo draugø ir kolegø dovanotos knygos, kiti atminimo þenklai. Á mano gyvenimà Tomas Vaisieta atëjo kaip vienas talentin- giausiø skaitovø su ypatingu repertuaru. Kai Tauta buvo migdo- ma ir narkotizuojama svetimos ðalies kultûra, Tomas Vaisieta savo galingu ir átaigiu balsu ir Vilniuje, ir Palangoje, Birutës kalno papë- dëje, beldësi á kiekvieno lietuvio ðirdá Vinco Mickevièiaus-Krëvës,

477 Justino Marcinkevièiaus, Juozo Gruðo, Antano Baranausko ir kitø Tautos patriotø tekstais, ragino nepamirðti savo tëvø þemës ir jos karþygiø aukø, uþ savo Tëvynës laisvæ ir nepriklausomybæ pralie- to kraujo, mokë didþiuotis savo tautos raðytojø talentu, prilygs- tanèiu pasaulio þymiausiems kûrëjams, jø tekstais, paèiais paprasèiausiais, lyg ir kasdieniniais þodþiais atskleidþianèiais di- dþiausià pasaulio iðmintá, svarbiausiø Tautos doros ir kultûros ver- tybiø, jos dvasingumo. Apþiûrëjæ ekspozicijà ir susipaþinæ su ja rinkomës Perlojos kultûros namuose, kur Tomas Vaisieta deklamavo beveik visà An- tano Baranausko „Anykðèiø ðilelá“, taip primindamas ir akcentuodamas mûsø didþiausio turto, Lietuvos gamtos, groþá bei vaidmená lietuvio pasaulëjautoje, jo vertybiø sistemoje. Taip pat deklamavo ne vienam aðarà iðspaudusias iðtraukas ið Justino Mar- cinkevièiaus dramos „Mindaugas“. Èia Tomo Vaisietos talentas nepakartojamas, unikalus – keliantis dvasià, ugdantis pasididþia- vimà savo Tauta ir jos garbinga istorija, kerintis ir programuojan- tis daugelio dienø apmàstymams. Savo talento daugiabriauniðkumà aktorius pademonstravo ir padovanojo savo þemieèiams, tarsi ir be didelio vargo pereidamas nuo dramatiðko herojinio þanro prie komedijinio, skaitydamas raðytojo Romo Sadausko humoristinius vaizdelius ið mûsø kasdieninio gyvenimo. Ilgai netilo aplodismentai Aktoriui, tikram dzûkø karaliui su Mindaugo karûna ant galvos, ðlovinanèia jo atmintá ir skatinanèia kurti Lietuvà, kaip ir jis kûrë. Kultûros namø salë praþydo gëlëmis ir sveikinimais, lietuviðkomis dainomis, atliekamomis kaimyninio kaimo Ûlos ansamblio „Rûta“ ir perlojieèiø ansamblio. Vytauto Didþiojo ordino kavalieriø aktoriø Tomà Vaisietà jo memorialinio muziejaus atidarymo proga sveikino Lietuvai pa- graþinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, politologas, publicistas Vilius Braþënas, Seimo narys Algis Kaðëta, fotomenininkas Vytautas Ylevièius, dailininkas Vidas Gibavièius, raðytojas Ro- mas Sadauskas, prof. Ona Voverienë, jo kraðtieèiai – Varënos me-

478 ras Vidas Mikalauskas, Perlojos seniûnas Juozas Belevièius, kiti. Visi dëkojo Tomui Vaisietai uþ padovanotà kultûros þidiná, linkë- jo jam stiprios sveikatos ir dar tûkstanèiø tokiø graþiø ir prasmin- gø koncertø, o Perlojos jaunimui – gaivinti savo kraðto atmintá, semtis ið jos stiprybës. Ilgai skambëjo dzûkø atliekamos dainos, þavëjo Perlojos moksleiviø atliekami ðiuolaikiniai ritmiðki ðokiai. Buvo parengtas nuotaikingas spektaklis apie ðiø dienø dzûkø kas- dienybæ, prie arbatos puodelio dalinamasi politikos, kultûros ir kasdienos aktualijomis.

DAILININKAS GRAFIKAS ANTANAS RIMANTAS ÐAKALYS

Nuo pat metø pradþios tai Vil- niuje, tai Kaune, tai Birðtone, tai Raudondvary ðurmuliavo, akino, aidëjo, drebino þiniasklaidà dailininko Antano Rimanto Ðakalio parodos. Jø bûta ávairiø. Ir tai suprantama. Dailininkas – plataus diapazono menininkas, kurio kû- ryba apima grafikos, knygø iliust- racijos, ekslibriso, dizaino, estam- po bei suvenyrinës filatelijos Antanas Rimantas Ðakalys þanrus. Jo kûrybà ypaè iðgarsino grafikos darbai: estampai bei maþoji grafika – suvenyriniai vokai. Taèiau kad ir kà darytø, kad ir kà kurtø dailininkas Antanas Ri- mantas Ðakalys, visà kûrybà vienija meilë Tëvynei, Tautos istorijai, jos þmonëms... ir begalinis pasididþiavimas Tautos pasiaukojimu, ginant savo þemës lopinëlá prie gintaro jûros nuo visokiø spalvø agresoriø, noras pagelbëti savo Tautai, bet kokia meno forma suteikiant jai vilties kibirkðtëlæ, kvietimas aktyvia ir ne- nuilstama kova siekti teisingumo.

479 Toks yra dailininkas Antanas Rimantas Ðakalys, supratæs, kad þmogaus gyvenimas ir kûryba ágyja prasmæ tik tada, kai yra skirti savo Tautos ir Valstybës gerovei arba kovai uþ jø likimà ir iðliki- mà. Visa kita – tik grûdø akuotai. Apie dailininkà Antanà Rimantà Ðakalá esu ne kartà raðiusi jo kûrybos parodø ir jubiliejø progomis. Ko gero, sunku bûtø ið- vengti pasikartojimo, taèiau jubiliejinëmis datomis tai – neiðven- giama ir didele nuodëme nelaikoma. Antanas Rimantas Ðakalys gimë 1938 m. spalio 12 d. Pakaèi- niø kaime, netoli Dusetø. Dailës mokslus pradëjo Kauno taiko- mosios dailës technikume, kurá baigæs pakliuvo á sovietinius rekrûtus. Po kariuomenës tæsë mokslus Dailës institute, taèiau po poros metø, susiþavëjæs kinematografija, iðvyko á Maskvà studijuoti kinematografijos institute. Já baigæs ir gráþæs á Lietuvà ku- rá laikà dëstë pieðimà Vilniaus inþineriniame statybos institute ir Dailës institute – kino bei televizijos dailës pagrindus. 1974 m. Antanas Rimantas Ðakalys tapo Dailininkø sàjungos nariu (Zo- lubas A. Antano Ðakalio þibintai // Lietuvos aidas, 2002, rugsëjo 6, p. 11). 1979 m. A. R. Ðakalys buvo pakviestas kurti dokumentinës juostos „Vilniaus universitetas 1579–1979“. Kaip raðiau savo ankstesniame straipsnyje, dailininkas pats nepajuto, kaip áklimpo á didþiàjà savo gyvenimo meilæ, vëliau tapusià visos jo kûrybos keliu – Lietuvos istorijà, jos ávykius ir þmones. Universiteto 400 metø jubiliejui dailininkas labai nuoðirdþiai ruoðësi – nuo pat bibliotekos darbo pradþios iki pabaigos tyrinëjo senàsias knygas, rankraðèius, kaupë vaizdinæ ir kitokià medþiagà, stengësi pajusti, prisiliesti prie Tautos dvasios, pajausti jos kvëpavi- mà... Po to – skausmingos meninës iðraiðkos formø paieðkos. Vienas po kito gimë jo estampø ciklai: Senojo Vilniaus ir Kara- liauèiaus universitetø profesoriø ir ákûrëjø Petro Roizijaus, Abraomo Kulvieèio, Stanislovo Rapalionio, Kazimiero Simona- vièiaus, Mikalojaus Daukðos, Martyno Maþvydo, Joachimo Lele-

480 velio, Simono Daukanto, Jurgio Pabrëþos, Dionizo Poðkos ir ki- tø. Jie ypatingi – lietuviðkø bruoþø, kilnûs, gilios minties, á savo Tautos ateitá nukreiptu þvilgsniu. Kitas dailininko prakilniosios grafikos ciklas – didþiausias pa- sididþiavimas – aviacijos kûrëjai Kazimieras Simonavièius, Alek- sandras Griðkevièius, Juozas Lukoðevièius, Bronius Oðkinis, Balys Karvelis, Steponas Darius ir Stasys Girënas, jø skrydis per Atlan- tà, Jurgis Dobkevièius, Antanas Gustaitis... Ciklas dar nebaigtas. Jame trûksta mûsø ðiø dienø didvyriø Jurgio Kairio, daugkarti- nio pasaulio èempiono, pelniusio Lietuvai nemirtingà ir amþinà ðlovæ, Igno Vyliaus, þiauriai enkavedistø nukankinto Vilniaus KGB kalëjime, Viktoro Aðmensko, sovietinio reþimo Vilniaus saugumo kankinio, istorijos knygø apie lietuviø pasiprieðinimà okupantams autoriaus, generolo Povilo Plechavièiaus bendraþy- giø, lakûnø, apvaliusiø (nors ir laikinai) Lietuvà nuo komunistinio gaivalo 1926 metais. Treèiasis prakilniosios grafikos ciklas – tai didieji Lietuvos valdovai: karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Gediminas, Kæstu- tis, Algirdas, Þygimantas Augustas. Visi prakilniosios grafikos portretai nutapyti didingu senøjø lietuviðkø graviûrø stiliumi. Menotyrininkas Liudvikas Pocius, vertindamas dailininko kûrybà, raðë: „Bûdamas puikus pieðëjas, dailininkas preciziðkai valdo ðtrichà, modeliuoja formà, þaidþia faktûromis, taip sukurdamas stilistinæ vienovæ. Ið paþiûros nepa- lanki ir kiek gruboka graviûros imitacijos technika pasirodo turinti savø pranaðumø, kai reikia pasiekti norimos stilizacijos ritmikos lygius, paslankiai derinti pasyvius ir aktyvius kompozicijos elementus, o kartais daug kà taisyti, keisti“ (Pocius L. // Die- novidis, 1998, gruodþio 25–31, p. 10). Ta paèia technika sukurtas ciklas „Lietuvos prekybiniai ry- ðiai“ (5 kompozicijos), nuostabaus groþio Vilniaus („Pilies gat- vë“, „Auðros Vartai“, „Totoriø Vartai“) ir Lietuvos ciklai („Maþeikiai“, „Ðiauliai“, „Malûnø Lietuva“).

481 Kaip jau raðiau, ið visø A. R. Ðakalio paveikslø dvelkia pasidi- dþiavimas savo tauta, jos kûrybiniu genijumi, þmonëmis, sukûru- siais pasaulinio mokslo ðedevrus, unikalià architektûrà. Juose trykðte trykðta susiþavëjimas maþos valstybës dideliais aviacijos laimëjimais, lietuviðka kultûra. Dailininkø turime daug, bet, deja, dirbanèiø Tautos idëjai ir atrandanèiø savo Tautoje tiek graþiø dalykø ir neiðsenkanèià kû- rybingumo versmæ, kiek jø atranda nepaprasto produktyvumo ir originalaus talento menininkas Antanas Rimantas Ðakalys, ka- þin ar daug Lietuvoje berasime. O jie mums, iðëjusiems ið okupacijos þiemos ir vos pradedantiems savo nepriklausomos Lietuvos valstybës kelià, yra patys brangiausi (Voverienë O. Dailininkas, skelbiantis pasauliui tikràjà, didingà ir orià tautos istorijà // Lie- tuvos aidas, 2004, vasario 10, p. 11). Kurdamas minëtus estampus dailininkas Antanas Rimantas Ðakalys netikëtai sau paèiam atrado maþosios grafikos þanrà. Ji tapo antràja jo gyvenimo Mûza, o kartu ir palydove. „Lietuvos aido“ skaitytojai jau keleri metai dþiuginami svarbiausiø Lietu- vos istorijos datø ir ávykiø paminëjimais graþiais A. R. Ðakalio maþosios grafikos vaizdais. Tai puiki dailininko, Lietuvos patrio- to dovana „Lietuvos aido“ skaitytojams uþ jø iðtikimybæ dienrað- èiui nuo seniausiø laikø. Balys Sriubas, iðtikimas Antano Rimanto Ðakalio kûrybos ger- bëjas ir biografas, sudarë ir iðleido du dailininko maþosios grafikos katalogus: „Antano Rimanto Ðakalio kûrybos vokai, atvirukai (atvirlaiðkiai), suvenyriniai lapai. 1979–1997. Katalogas“ (V., 1998, 100 p.) ir „Antanas Rimantas Ðakalys – 65; vokø, atvirukø, suve- nyriniø lapø 1998–2003 metø katalogas“ (V., 2003, 95 p.). Juose menotyrininkas Balys Sriubas dailininko maþosios grafikos kûrybà vertina kaip unikalø reiðkiná lietuviø kultûroje, „vienodai susijusá su maþàja grafika ir filatelija“ (Sriubas B. Katalogas. V., 1998, p. 3). Visiðkai neseniai, jau jubiliejiniais metais, dailininkas A. R. Ða-

482 kalys padovanojo naujà savo kûrybos katalogà „Antano Riman- to Ðakalio publicistiniai straipsniai, ekslibrisai, suvenyriniø vokø katalogas“ (V., 2008), apimantá jo paskutiniojo deðimtmeèio kû- rybà, meninæ ir publicistinæ. Ir tai suprantama, kai valdþios þmo- gënams visiðkai nerûpi Tautos likimo ir iðlikimo klausimai, jos gyvybës pamatas – kultûra ir jos plëtra, tik ekonomika, jos duodami pelnai ir „otkatai“. Lietuvos menininkui savo lëðomis iðleis- ti viso gyvenimo kûrybos katalogà – finansiðkai neámanoma. Ir patys menininkai dabartinëje mûsø valstybëje – nereikalingi þmo- nës: valstybë nesirûpina nei jø duona kasdienine, nei stogu virð galvos, gyvenkit, kaip iðmanote. O Lietuvos turèiø mentalitetas ir jø dvasinis meninës kûrybos poreikis yra toks, koká rodo menininko darbø uþsakymai. Per 19 Lietuvos nepriklausomybës metø dailininkas A. R. Ðakalys gavo vos 17 uþsakymø ir tø dalis – orga- nizacijø. Geresnio Tautos kultûrinio lygmens mato joks iðmin- èius nesugalvos. Yra taip, kaip yra. Laimei, dar turime iðeivijos lietuvius. Tai jie ir gaivina Lietu- vos kultûros ðaknis savo dëmesiu dailininkams, atsiliepimais apie juos spaudoje, kartais nupirkdami jø paveikslø. Todël, matyt, ir Lietuvos dailininkø pristatymas visuomenei tik jiems reikalingas. Aèiû broliams èikagieèiams, „Drauge“ iðspausdinusiems iðsamø mano jubiliejiná straipsná, skirtà dailininko A. R. Ðakalio kûry- bai, ir Èikagos filatelistams, iðleidusiems paðto vokà su dailininko atvaizdu ir FILOP þenklu. Ilgai nesupratau, kà reiðkia ðis þenklas: aèiû þurnalistui A. Zo- lubui, populiariai ir suprantamai paaiðkinusiam. Pasirodo, tai yra rezistencijos þenklas, kuriuo þymimi vokai, þenklai, lipdukai, atvirukai, prieðinantis oficialiam mûsø dabartinës sovietinës valdþios nusiteikimui prieð Lietuvos istorijà, kultûrà, paproèius, religijà, gamtos puoselëjimà, prieð lietuvybæ apskritai. Toks jau jis yra tas mûsø mylimas (nedaugelio, deja!) lietuviðkas „dinozauras“ dailininkas Antanas Rimantas Ðakalys. Nors ir skaudþiai baudþiamas valdþios institucijø, iki ðiol tebevadovaujamø ligoniø, serganèiø nostalgija

483 putininei Rusijos valdþiai, nuolat ir ciniðkai þeminamas, ignoruo- jamas teikiant valstybinius apdovanojimus, visaip kitaip apeinamas, dailininkas A. R. Ðakalys vyriðkai ir oriai praryja karèias paþemini- mø piliules ir në per milimetrà nesitraukia ið savo rezistencinës kûrybos kelio. Atrodo, kad jam visiðkai nesvarbu, jog Gedimino ordino ið Prezidento rankø negavo, kad Nepriklausomos Lietuvos paðtas jo þenklø á apyvartà neleidþia, kad daþnai vëjas kiðenëse ðvil- pauja – jis dirba savo Tëvynei tai, ko labiausiai reikia, tai, kas svarbiausia. Daug ir pasiaukojamai dirba. Retai bûna diena, kad „Lietuvos aidas“ neiðspausdintø naujo jo kûrinio. Dailininko maþosios grafikos skrynioje jau 776 pieðiniai – ekslibrisai, vokai, atvirukai, paðto þenklai, lipdukai. Tematika labai ávairi, priklausomai nuo dienos aktualijø, bet, kaip ir prakilniosios grafikos atveju, èia vyrauja kelios jo pamëgtos temos, jø ciklai. Lietuvos vardo tûkstantmeèio minëjimo planuose – daugybë projektø, tarp jø – ir Tëvynës paþinimo draugijos (vad. dr. K. Raè- kauskas) „Lietuvos deimanèiukø“ projektas, pagal kurá áamþina- mos mûsø tautos kultûros paveldo vertybës bei jø kûrëjai. Dailininkas A. R. Ðakalys savo kûryba á „Lietuvos deiman- èiukø“ projektà þvelgia plaèiau, neapsiriboja vien kultûros pavel- du ir jo kûrëjais, já papildo þymiausiø Lietuvos þmoniø – valdovø, politikø, mokslininkø, specialistø lygmeniu. Ásimintinas jo suvenyriniø vokø ciklas „Lietuvos prezidentai“. Prieðingai oficialiajai nuostatai, dailininkas atkuria Lietuvos valdymo teisingumà ir á prezidentø ciklà átraukia Þuvusiøjø Prezi- dentà – Lietuvos laisvës kovotojø generolà Jonà Þemaitá-Vytautà, beveik 10 metø valdþiusá doràjà Lietuvà bolðevikinës okupacijos metais, Aukðèiausiosios Tarybos pirmininkà, dainuojanèios Sàjû- dþio revoliucijos vyriausiàjá dirigentà, komunistø ðmeiþtais naiki- namà nesunaikinamà, purvuose skandinamà nepaskandinamà prof. Vytautà Landsbergá. Taip dailininkas pareiðkë pasauliui apie savo pilietinæ pozicijà ir teisingumo atkûrimà jeigu ne valstybëje, tai nors mene, þmoniø dvasioje, o mums, lietuviams, priminë mûsø

484 gëdingiausià moraliná puviná, kai melà ir iðdavystæ iðkëlëme aukð- èiau þmogiðkøjø ir tautiniø vertybiø, tikràsias savo Tautos vertybes paniekinome, o svetimàsias gerbiame kaip paskutiniai niekðai ir pasaulio padugnës. Á þymiausiø Lietuvos þmoniø ciklà pateko partizaninio po- grindþio ir ginkluoto pasiprieðinimo Lietuvos vyriausybës – Lie- tuvos laisvës kovos sàjûdþio vadai, pasiraðæ 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybës deklaracijà. Tai LLKS Prezidiumo pirmininkas gen. Jonas Þemaitis-Vytautas (1918–1954), gen. Adol- fas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957), Aleksandras Grybinas- Faustas (1920–1949), Petras Bartkus-Þadgaila (1925–1949), Vytautas Guþas-Kardas (1919–1949), Juozas Ðibaila-Merainis (1905–1953), Bronius Liesis-Naktis (1922–1949), Leonardas Gri- gonis-Uþpalis (1906–1950). Visi jie þuvo tikëdami, kad Lietuva atgims ir atgaus savo nepriklausomybæ. Liko neágyvendintas jø priesakas: „Asmenys, bolðevikinës arba vokiðkosios okupacijos metais iðdavæ Tëvynæ bendradarbiavimu su prieðu, savo veiksmais ar átaka pakenkæ tautos iðsilaisvinimo kovai, susitepæ iðda- vystëmis ar krauju, yra atsakingi prieð Lietuvos Teismà“ (Lietuvos Laisvës Kovos Sàjûdþio Tarybos Deklaracija. – Okupuotoji Lie- tuva, 1949 m. vasario 16 d. // Gaðkaitë N. Pasiprieðinimo istorija. 1944–1953. V., 1997, p. 252–254). Tik tada, kai ði þuvusiøjø valia, pareikðta Deklaracijoje jø vyriausybës pogrindyje, bus realizuota, Lietuva taps tikrai laisva ir nepriklausoma, nes tik iðvadavæ Tautos protà ið komunistinës vergijos tapsime laisvi. Þymiausiø Lietuvos þmoniø atminties suvenyriniø vokø cikle – Lietuvos diplomatai Stasys Lozoraitis (jaunesnysis), Voldemaras Èarneckis, Vytautas Dambrava. Paskutiniojo deðimtmeèio A. R. Ðakalio suvenyriniø vokø cikle „Jie kûrë antràjà Nepriklausomà Lietuvos Respublikà“ kelios pa- vardës: Vytautas Landsbergis, Stasys Lozoraitis, Romas Kalanta, Ronaldas Reiganas, Bernardas Brazdþionis, Vilius Braþënas, Jo- nas Kronkaitis, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevièius, Robertas

485 Grigas, Zigmas Zinkevièius, Albinas Kentra, Nijolë Sadûnaitë, Nijolë Angelë Bauþytë, Antanas Tyla, Ona Voverienë, Kazimie- ras Garðva, Algirdas Patackas. Globalëjanèiai Lietuvai ypaè malonus turëtø bûti A.R. Ðaka- lio suvenyriniø vokø ciklas „Iðgarsëjæ lietuviai uþsienyje“, kuriame – Amerikos sporto legenda Pranas Lubinas (1910–1999), Amerikos generolas Tadas Kosciuðka (1746–1817), pirmosios aukðtosios mokyklos Amerikoje rektorius med. dr. A. Karolis- Kurðis (b. m.), lakûnas Romualdas Marcinkus (1907–1944), JAV boksininkas Juozas Ðarkis-Þukauskas (1932), geologas ir geo- grafas, Sibiro tremtinys ir jo tyrinëtojas Jonas Èerskis (1845–1892), avangardinio kino meno pradininkas Jonas Mekas (1922), inþi- nierius, tiltø Peterburge, Rygoje, Varðuvoje statytojas Stanislo- vas Kerbedis (1810–1899), lauko teniso treneris Amerikoje Vitas Gerulaitis (1810–1899), lietuviø archemitologijos pradininkë prof. Marija Gimbutienë (1921–1994). Paskutiniaisiais dailininko kûrybos metais atsiranda nemaþai humoristinio pobûdþio suvenyriniø vokø, iðjuokianèiø valdanèio- sios sistemos ðulus ir jø valdymo metodus. Dailininko Antano Rimanto Ðakalio publicistika „Lietuvos aide“ skirta paèioms aktualiausioms dabarties temoms – meni- ninkø apgailëtinai egzistencijai Lietuvos valdþiai jais visiðkai ne- sirûpinant, veikianèios penktosios kolonos Lietuvos ðmeiþtø organizavimo demaskavimui uþsienyje, Frankfurto mugëje ir kitur, komunistø „atgailos“ uþ lietuviø tautos genocidà, trëmimus ir sulauþytus likimus grimasoms, apkaltos prezidentui R. Paksui analizei, tautiðkumo ir valstybës tapatybës krizei, energingai spau- dþiant lenkø maþumai ir ponams ið paèios Lenkijos, þydø kultû- ros galimai invazijai á Lietuvà per Gugenheimo muziejø ir pan. Tai kûryba tikro Lietuvos pilieèio ir patrioto, kuris neabejin- gas tam, kas vyksta jo Tëvynëje, teisëtai piktinasi nedorø þmoniø valdþioje veiksmais ir norëtø, kad jø nebûtø. Taèiau tai tik blyð- kus ðeðëlis tos ðviesos ir groþio, kuriais dailininkas yra apipynæs

486 tai, kas jam brangiausia lietuviø Tautoje, jos istorijoje, Tëvynëje, jos didþiuosiuose þmonëse. Sveikindami kolegà Antanà Rimantà Ðakalá jo garbingo jubiliejaus proga, uþvertus dar vienà brandø puslapá jo kûrybinëje biografijoje, linkime ir toliau eiti tuo paèiu, svarbiausiu Lietuvai keliu, jos angliø kasyklose ieðkant tokiø pat unikaliø luiteliø, kuriuos sunkiu darbu nuvalius, nubrûþinus, nuðlifavus, visomis vaivorykðtës spalvomis suspindës dar daugiau Lietuvos deiman- èiukø. Sëkmës ágyvendinant ðá patá svarbiausià Lietuvos projektà. 2008 m.

FOTOMENININKAS VYTAUTAS YLEVIÈIUS

Manoji Lietuva – Kalvø, kloniø ir miðkø, upiø, eþerø ðviesa. Istorinës atminties paminklai, pakeliø kryþiai. Sodþiaus pakylëta lietuvio pasaulëjauta. Manoji Lietuva – Atgimimas, paðlakstytas dþiaugsmo ir skausmo aðaromis. Dvasios atsinaujinimas, tvyrantis vir- ðum mûsø, Tarsi ðventas senoliø priesakas laisvës siekiams. Vytautas Ylevièius Vytautas Ylevièius

Ðiais fotomenininko Vytauto Ylevièiaus þodþiais prasideda jo naujausias fotoalbumas „Manoji Lietuva“ (V., 2007). Tuose þodþiuose telpa ir visas fotomenininko kûrybos kelias, ir jo gyvenimo prasmë, skirta didþiajai meilei – Lietuvai. Ypaè Lietuvai – nepaprasto groþio, padabintai kalvomis ir kloniais, miðkais ir eþe- rais, istoriniais paminklais ir pakelës kryþiais, nuðviestai lietuvið- ko dvasingumo ðviesa, tarsi lotoso þiedas pakilusiai virð dumblo

487 ir visko neðvaraus, kas tame dumble veisiasi. Ko gero, dabartinë- je mûsø sutrikdytos dvasios aplinkoje, dvasiniø lûþiø ir katastro- fø akivaizdoje, dar labiau sutirðtinamoje juodomis postmodernizmo ir visuotinës bjaurasties spalvomis mene, fotomenininkas Vy- tautas Ylevièius vienintelis liko groþio ir vilties dainiumi, savo kûryboje puikiai sintezuojanèiu groþio vaizdà su poetiniu þo- dþiu. Kiekviena jo nuotrauka palydima iðkiliausiø lietuviø Tautos poetø eilëraðèio strofa, pripildanèia vaizdà muzikos, miðko oði- mo, vëjo dvelksmo, eþero bangelës ðnabþdesio... ir lietuviðkos sielos virpesio, likus vienam su gamta, su jos groþiu, uþburianèiu ir kelianèiu, ákvepianèiu geroms mintims ir vilèiai. Þinoma, fragmentu visumos neperduosi... Reikia matyti, skaityti, kvëpuoti ir groþëtis visu albumu. Tylumoje. Susikaupus. Ap- màstant. Taèiau ir fragmentas – brangus, keliantis ir skatinantis kilti. Dël ribotos straipsnio apimties pateiksime tik 4 fragmentus, reprezentuojanèius daugiau negu 200 meniniø fotografijø visumà. Ðtai Nemunas nuo Merkinës piliakalnio (1-oji nuotrauka). Ir tarsi matai ðalia jo susimàsèiusá poetà Antanà Miðkiná, tariantá meilës þodþius savo Tëvynës kraðtovaizdþiui: Ðalie gimtoji, dainø apdainuota, Per ilgus amþius kniubus po naðta. Raibøjø gegutëliø apgiedota, Aukðtais piliø kalneliais papuoðta. (Antanas Miðkinis) Pamatë tà vienà graþiausiø Lietuvos kampeliø jautri menininko akis ir tas groþis jo sieloje suskambëjo poeto kankinio, per- ëjusio Sibiro lageriø golgotas, eilëmis. To puslapio átaiga tokia veiksminga ir gili, kad jos tikriausiai nepakeis ir ðimtas patrioti- nës prozos kûriniø. Ir vaizdas, ir poeto eilëraðèio strofa su skausmu sminga á ðirdá ir tarsi plëðia nuo jos surambëjusá nutautëjimo ir suslavëjimo kiau- tà, ðirdá apnuogina ir verèia savæs paklausti: „Ar að dar lietuvis?“

488 Fotomenininkas Vytautas Ylevièius skalsus: kiekviena jo nuotrauka – tai iðtisos knygos pagrindinë idëja apie kà jis bekalbë- tø – ar apie Ylakiø apylinkes, jø istorijà, gamtos groþá, kas þino, gal ir tø apylinkiø vyrø þygdarbius, ar apie tiltelá, nutiestà per upelá ir vedantá á Impilties piliakalná, kur miega Lietuvos karþy- giai ir ...dûmoja, ar apie Rekyvà, nuðviestà saulës, raibuliuojan- èià ir mirganèià, viliojanèià paukðtá iðtiesti sparnus ir kilti á dangaus aukðtybes, ar tëvà ir sûnø, stovintá ant Bernotø piliakalnio Euro- pos centre... ir, matyt, pasakojantá sûnui apie piliakalnio papëdë- je augantá paþinimo medá, o gal prie to medþio palaidotà partizanà, þuvusá uþ Tëvynës laisvæ, kad sûnus, iðeidamas Europos keliais, visada já prisimintø kaip savo Tëvynës savitumà ir visada gráþtø prie jo. Vartant albumà kyla mintis, kad jis kupinas simboliø, reikð- miø, kad jame uþkoduota Tautos atmintis ir jos ateities vizija, kurios kvëpavimà jau pradedame jausti... Ðtai nuotrauka „Rusnë“. Fotografuota 1968 metais. Tamsus medis ar kaþkoks statinys, o ant jo – tamsus gandralizdis... Taèiau virð jo saulës – rutulys, apðvieèiantis vienà ið gandrø, matyt, dar vis taisantá gandralizdá... Ir paveikslo apaèioje poetës R. Luns- kienës þodþiai kaip malda... Þeme, dovanok man rytà – Lopðá vakarui auginti, Vasaros dangaus aplytà Skaudanèià ir gyvà mintá. R. Lunskienë Ið tikrøjø mintis skaudi... Juk gandras lietuviø pasaulëjautoje – tai tikras pavasaris, atgimimas ir prisikëlimas. Kasmet sugráþtan- tis á savo lizdà jis yra vaisingumo, ðeimos gausumo, vaikø pareigos tëvams, turtingumo simbolis. Tikëta, kad namai, kur peri gandrai, yra laimingi, nes jie saugo namus nuo gaisrø ir negandø, tai þenklas, kad tie namai laimingi... O nuotrauka tarsi ðaukte ðau- kia... nesvarbu, kad naktis tamsi ir diena pilka... Kol gandras prie namø, Lietuva dar neþuvo... Nuðvis saulë ir lietuvio dvasia atsi-

489 gaus, atgaivins tautos ir valstybës paèià didþiausià vertybæ – ðei- mà. Atsilaikysime. Atsilaikëme prieð okupacijos tamsà, iðtversi- me ir dvasinæ sumaiðtá, keliamà nepriklausomoje Lietuvoje jos svetimøjø ir susvetimëjusiø, tautines vertybes praradusiø lyg ir savøjø. Stipriausieji jau atsilaikë. Mano anûko Donato ðeima – graþi ir tvarkinga, tikra lietuviðka ðeima: pasodintas medis, stato- mas namas, auginamas sûnus. Namuose – meilë ir ramybë. Jo draugø, daugiausia Lietuvos karininkø, ðeimos irgi panaðios. Ðir- dis dþiaugiasi, kad Lietuva jau atgimsta. Sustiprës lietuviðka ðei- ma, atsigaus ir valstybë. Jaudinanti savo patriotiðkumu ir kita knygos dalis: mûsø Tau- tos ðaknys – kaimas, kryþiai ir iðlikæ istorijos paminklai: „Vytau- tas Didysis“ Perlojoje, „Medininkø pilies kuorai“, skelbiantys Bernardo Brazdþionio lûpomis: Ið mûsø þemës niekas neiðrovë Ir niekas amþiais neiðraus Ðaknø, áaugusiø á gilø griová, Nebijanèiø ugnies nei vëjo atðiauraus. B. Brazdþionis Zapyðkio, Vadokliø baþnyèios, Panemunio pilis, Laisvës paminklas Rokiðkyje, paminklas þuvusiems uþ laisvæ Plokðèiuose, Zikaro skulptûra Petraðiûnø kapinëse, paminklas Dariui ir Girë- nui Kaune, paminklas Kristijonui Donelaièiui Klaipëdoje, diev- dirbio V. Svirskio koplytstulpis Naruðiuose ir t.t... ir per septyniolika nepriklausomybës metø neiðsipildþiusi viltis, puose- lëta Atgimimo ir Sàjûdþio dainuojanèios revoliucijos metais: Ir kaip namo sugráþta tavo paukðèiai, Sugráþta sielon sàþinë, tiesa, Kurià lyg boèiø vëliavà á aukðtá Iðkëlus neða Lietuva visa. R. Pakënienë Kol kas atrodo, kad vis daugiau ir daugiau þmoniø Lietuvoje praranda sàþinæ, daugëja netiesos ir blogio... matyt, dar nuopuo-

490 lio dugno nepasiekëme... Ðëtoniðkas nutautinimo, demoralizavi- mo ir ateizavimo scenarijus Lietuvoje sëkmingai vykdomas toliau, giliau ir plaèiau. Bet Atgimimo spalvos ir þvaigþdëtos aukðtosios akimirkos siekiant Lietuvai laisvës ir nepriklausomybës ir net Sausio 13- osios tragedija bei sielvarto minutës kiekvieno doro lietuvio ðir- dyje iðliks kaip prasmingiausios jo gyvenimo akimirkos, talentingo menininko sustabdytos ir padovanotos savo tautai. Atgimimo nuotraukose mûsø vaikai ir anûkai ieðkos savo tëvø ir seneliø veidø, didþiuosis jais, kaip dabar didþiuojamës pokario partizanais. Jie supras, kad dël tø ðventø akimirkø verta buvo gyventi, ir stebësis... kodël mes praradome protus ir sàþines, balsuodami uþ mûsø Tautos budelius ir jø kolaborantus, jiems nukryþiuoti atidavæ savo Tëvynæ Lietuvà... Negi visi suniekðëjo- me ir sustribëjome? Ne visi. Dar yra Kaunas. Dar yra Lietuvos rajonai, balsuojan- tys uþ padorumà ir Lietuvà. Dar yra þmoniø, neparsidavinëjanèiø ir nepaperkamø. Lankiausi Visagine, Kaune, Ðiauliuose, Onuð- kyje, Griðkabûdyje, Geguþinëje, Panevëþyje – maèiau bundanèià Lietuvà. Maèiau mokytojus, jau atgaunanèius þadà ir norinèius kitokios Lietuvos, doros ir teisingos. Maèiau moksleivius, dainuo- janèius senovines lietuviðkas dainas ir jose atrandanèius daug gro- þio. Graþiai ir prasmingai dirba Tëvynës paþinimo draugija, Marijos ir Jurgio Ðlapeliø muziejus, Lietuvai pagraþinti draugija, Tautos frontas. Jø gretos kasmet vis gausëja. Randasi daugiau pasiaukojimo, ðventø darbø mecenavimo, pradeda rastis idealizmo daigai. Ryðkëja paradoksas, peraugantis á dësná: kuo daugiau bjaurasties – moralinio nuopuolio, valstybës iðdavysèiø, begali- niø malonumø ieðkojimo ir gobðumo savo Tautos skurdo sàskai- ta valdþios institucijose ir jos pinigais valdomoje purvasklaidoje, ypaè televizijoje, tuo sparèiau formuojasi Tautos pasiprieðinimas tai bjaurasèiai. Þmonës jau pradeda matyti, kas yra kas Lietuvo- je, ir màstyti.

491 Fotomenininko Vytauto Ylevièiaus kûrybos albumas – tai ne tik vaizdingiausia ir poetiðkiausia jo meilës savo Tëvynei ir savo Tautai dovana, bet ir vaizdinis Lietuvos istorijos, jos reikð- mingiausio tarpsnio paminklas, ið kurio semsis faktø ir idëjø savo kûrybai ne tik istorikai, ateities raðytojai ir poetai, bet ir psichologai bei sociologai, tyrinëjantys lietuvio dvasios lûþius, manipuliuojant þmoniø protais. Talentingo menininko kûryba – neiðsemiama naujø idëjø ir naujø darbø versmë. Neabejoju, ji daugeliui teiks minèiø, kaip áveikti bjaurastá groþiu ir blogá ge- rumu. 2007 m.

492 PABAIGA: LIETUVA TARP SCILËS IR CHARIBDËS. QUI VADIS, LIETUVA?

„Visur þmogiðkoji didybë yra reta, nes ji iðkovoja- ma tik pasiaukojamu idealizmu... Ateitá kuria veikimas. Ateitis ið tiesø lemiama tik kovoje. Veikimas ateina su sàþinës pabudimu. Taèiau sàþinæ paþadinti gali ne kiti, o tik kiekvienas pats asmeniðkai“. Juozas Girnius

Lietuva ðiuo metu kaip tik ir yra atsidûrusi pavojingoje jos istorijos kelio atkarpoje, kai stengiamasi perraðyti istorijà ir pakeisti jos raidos kryptá. Kodël taip yra ir kodël taip atsitinka? Ma- nau, todël, kad ðiuo metu Lietuva atsidûrë ideologinëje kryþkelëje... tarp rusiðkojo komunizmo-kagëbizmo ir vakarietið- kojo globalizmo. Rusiðkàjá komunizmà-kagëbizmà jau paþástame ið jo kruvino genocido, vykdyto Lietuvoje pokariu, ir dvasinio mûsø tautos genocido, vykdyto kelis deðimtmeèius per visà sovietinës okupacijos laikotarpá, siekiant pavergti komunizmo ideologijai mûsø protus. Politologo Viliaus Braþëno nuomone, Europos Sàjunga ir NATO yra politinë psichologinë priebëga, tolinanti mus nuo Rytø globalizmo vartø. Vakarietiðkasis globalizmas mums atrodo geresnis negu komunizmas, nes jo ideologai mus vilioja saldai- niuku graþiame popierëlyje ir paþadais, kad duonos valgysime soèiai ir su sviestu. Taèiau vakarieèiai, gardþiuodamiesi utopiniu globalizmo „tvarkos pasaulyje“ idealu, nesuvokia, kad globalizmas kaip ideologija yra kuriamas ant komunizmo pamato. Tai átikinamai ir nuosekliai savo tyrimais árodë Vilius Braþënas savo knygoje „Nauja pasaulio santvarka“ (Kaunas, 2000) ir patvirtino JAV politologas Patrikas Bukenenas knygoje „Vakarø mirtis“, ty- rinëjæs ðá reiðkiná Amerikoje. Jie abu teigia, kad ðiø dienø globalizmas paremtas neomarksistine ideologija ir yra ásigalëjæs

493 daugelio Vakarø Europos bei Amerikos kultûros srièiø. Já finansuoja tarptautinës monopolijos. Turtingiausiø pasaulio globalis- tø pasamdyti protai griauna tradicines krikðèioniðkøjø valstybiø vertybes: krikðèionybæ, patriotizmà, ðeimà, propaguoja seksuali- nes revoliucijas, skatina þemiausius individø prigimties instinktus, neþabojamà „laisvæ“ bûti narkomanais, doros naikintojais, þudikais. Tas nedorybes pateisina ir net iðaukðtina kosmopoliti- nës antikrikðèioniðkosios jëgos, kurios, anot P. Bukeneno, tæsia III Internacionalo pradëtà politikà – sukurti pasaulinæ kosmopo- litinæ valstybæ, kurià valdys pasaulio milijardieriai ir oligarchai. Lietuviø tauta sukûrë savo valstybæ, kad ji saugotø tautà, gin- tø nuo iðorës prieðø ir nuo þlugdanèio, engianèio, naikinanèio piktadariðko vidaus gaivalo. Deja, dabar Lietuvos valstybëje ka- raliauja nutautusios, lietuvybæ iðdavusios politinës jëgos. Lietuvà kiekvienà kartà iðtinka skaudþiausios nelaimës tada, kai valdþia atitrûksta nuo savo tautos, nebegina jos, nesirûpina jos gerove ir dvasiniu gyvenimu, tik savo gerove ir savo biznio interesais, kai Lietuvai vadovauja nutautæ þmonës, neigiantys politikos moralæ vadai. Ar iðliks Lietuva èia, ðioje þemëje, ar ji liks tik teritorija komu- nistø ar globalistø këslams ágyvendinti, lietuvius paverèiant darbo jauèiais ir stambiø monopolijø pigiai iðlaikomais vergais, kaip jau buvo sovietinës vergijos metais, valdþià uzurpavus komunistams? Vladas Putvinskis-Pûtvis, prieðkario nepriklausomos Lietu- vos màstytojas ir tautinës ideologijos kûrëjas, savo prieðmirtinia- me laiðke raðë: „Vienintelis Lietuvos iðganymas, tai tautinës idëjos gimimas. Jei ji negims, tai Lietuva þus. Að nesu pranaðas, bet tà idëjà aiðkiai matau, tik jau nebegaliu jos realizuoti. Kol nëra As- menybës, galinèios tà idëjà realizuoti, reikia sudaryti þmoniø gru- pæ, dirbanèià Tautos idëjai ir kurti Tautos þidiná. Toji grupë paruoð kelià Asmenybei ateiti, o kol jos nëra, Tautos þidinys turi atstoti tà Asmenybæ“ (Putvinskis-Pûtvis V. Gyvenimas ir parinktieji rað- tai. Èikaga, 1973).

494 Pasaulio tautos tai jau suprato: gimsta tautiniai politiniai ju- dëjimai visoje Europoje – Prancûzijoje, Danijoje, Ðvedijoje, Vo- kietijoje, Latvijoje... tik pas mus ramu. Didþiausia mûsø bëda, matyt, yra ta, kad neturime stiprios ir kovingos nei tautinës, nei krikðèioniðkosios partijos. Kartais kyla bedieviðkos mintys, kad dabar ðià niðà uþëmusios partijos, bedantës ir mieganèios, ir yra sukurtos tam, jog stabdytø tautinës krikðèioniðkosios politinës minties plëtrà, neutralizuotø jø veiklà. Ten yra puikiø þmoniø, neveidmainiaujanèiø ir norinèiø geresnës Lietuvos ateities, bet veikimo, aktyvumo – nëra: tik ramybës bala, jau apsitraukianti jos augmenija. O politinë situacija, kokià ðiandien turime Lietu- voje, nepavydëtina: 1. Sunaikinta tautinë katalikiðkoji ideologija, kuria vadova- vosi mûsø valstybë prieðkario nepriklausomos Lietuvos metais. Tautos ir Dievo idëjos Lietuvoje buvo gaivinamos pokario rezis- tencinëje kovoje, o politiniam klimatui paðiltëjus, net sovietinës okupacijos metais – kultûros kontekste. Tomis idëjomis vadovau- damasis Sàjûdis su malda ir dainomis, taikiu pasiprieðinimu ag- resijai ir tvirta lietuviðka valia iðkovojo Lietuvos nepriklausomybæ, XX a. atkûrë Lietuvos valstybæ antrà kartà. Taigi V. Putvinskio- Pûtvio idëja visiðkai pasitvirtino. 2. Kaip teigia Svajûnas Kontrimas, „Tautai gyvuoti bûtina vals- tybës remiama ir saugoma nacionalinë ekonomika, taèiau nacio- nalinës pelningai veikusios ámonës buvo iðvogtos arba iðparduotos uþsienio kapitalui, kuris ir valdo Lietuvos ekonomikà bei... poli- tiná gyvenimà. Finansø analitikës M. Starkevièiûtës apskaièiavi- mais, uþsienio kapitalo valdomos ámonës ið Lietuvos kasmet iðsiveþa 3 milijardus litø grynojo pelno. Nebeliko nacionalinio ban- ko, kuris galëtø finansuoti gyvybiðkai svarbias ekonomikos ðakas. Ið 1990 metø Lietuvos nacionalinio ûkio, priklausiusio tautai, beliko tik trupiniai. Padëtis primena XIX a., kai lietuviai savo Të- vynëje buvo beturèiai (Kontrimas S. Kas griauna lietuvybæ // Lietuvos aidas, 2007 sausio 4, p. 4).

495 3. Lietuva begëdiðkai praskolinta – jos skola uþsienio ban- kams siekia 44,3 milijardo Lt, arba 54,4 proc. prognozuojamo ðiø metø bendrojo vidaus produkto (BVP) (Lietuvos skola uþsieniui – 54,4 proc. prognozuojamo BVP // Lietuvos aidas, 2006, gruodþio 28). Tà skolà mûsø valdantieji komunistai uþkrovë ant mûsø vai- kø ir anûkø peèiø, Lietuvà palikus be ateities, tik praturtëjus ke- lioms deðimtims buvusiø komunistø partijos nomenklatûrininkø, kurie iki ðiol pasakiðkais savo ir savo giminaièiø atlyginimais te- bedidina tas skolas ir tebealina Lietuvà. 4. Laisvanoriðkai atsiþadame savo kultûros vertybiø rusiðkøjø ir anglosaksiðkøjø naudai. Per mokyklø koncertus ir net „Dainø dainelëje“ retai beiðgirsi lietuviðkà dainà, dainuojama kokia tik nori kalba, tik ne lietuviø. Parduotuviø vitrinos puikuojasi ávai- riausiais angliðkais uþraðais, vieðbuèiai – taip pat, netgi, rodos, iðsilavinæ lietuvaièiai puikuojasi savo nutautëjimu, kurdami viso- kius Palacus, Crownas ir kitokius keiksmaþodþius, tuo parodydami savo susvetimëjimà tautai ir paniekà juos uþauginusiai Lietuvos þemei. 5. Kokia yra ðvietimo sistema, kokià kultûrà ji perduoda jaunimui, tokia bus ir Lietuvos ateitis. Tautinë valstybë prieðkario nepriklausomoje Lietuvoje buvo sukûrusi patriotinæ ðvietimo sis- temà, kurios iðauklëti þmonës iðsaugojo lietuvybæ per visà sovie- tinës okupacijos laikotarpá. Visiðkai pritariu Svajûnui Kontrimui, kad dabar tautinës ðvietimo sistemos nëra. „Vietoj tautinio patriotizmo brukamas pilietiðkumas be moralës, be tautiniø verty- biø. Toks kosmopolitinis „pilietiðkumas“ yra negyvas, tuðèias, apgaulingas“ (Ten pat). Mûsø jaunoji karta nutautëjusi, jau tapusi bedvasiais „pasaulio pilieèiais“ tarptautinio kapitalo tarnais, be tautinës savigarbos ir orumo. 6. Lietuvoje veikiantys tarptautiniai ir uþsienio fondai dos- niai finansuoja atsakomybæ ir tautinæ savigarbà praradusius vei- këjus, istorikus, neva vykdant bendrus projektus, mokslininkus, kultûros veikëjus, dainininkus, poetus, raðytojus, kurie, tar-

496 naudami globalioms uþmaèioms, naikina savo tautà ir jos dva- sià – tautiðkumà, propaguoja „homo globalicus“ idëjas – hedo- nizmà ir vartotojiðkà kultûrà, siekdami mûsø jaunimà paversti teletabiais–teðlagalviais, pigia darbo jëga, geriausiu atveju – kompiuterizuotais robotais. Lietuvos Vyriausybë finansuoja tau- tiniø maþumø visuomenines organizacijas, taèiau lietuvybës baruose dirbanèios visuomeninës organizacijos, kiek girdþiu ir esu patyrusi, savo veiklai plëtoti ið mûsø valdþios nëra gavusios në cento. Taigi Lietuva dabar atsidûrë tarp Scilës ir Charibdës: komunistinio-kagëbistinio globalizmo ir vakarietiðkojo globalizmo, kurie abu yra pasiruoðæ lietuviø tautà nuðluoti nuo þemës pavirðiaus, tautiðkumà – sunaikinti. Ar turime jëgø pasiprieðinti? Atrodo, kad jau nebe. Uþ Lietuvos tautininkø sàjungà balsuoja tik 0,1 proc. Lietuvos gyventojø. Tai Tautos agonijos þenklas. Ko gero, po ar- tëjanèiø rinkimø... savivaldos ir ypaè Seimo, teks giedoti Requi- em lietuviø tautai ir jos kûrybiniam genijui. Vilius Braþënas dar nepraranda vilties ir siûlo: „...Dabar, kai nebereikia pro petá þvalgytis á Maskvà, reikëtø visiðkai atsigræþti á Lietuvos reikalus. Pasinaudokime politiniu pavasariu savo tautos dirvonams neatidëliojant apsëti laisvës, tautiðkumo, krikðèio- niðkosios dvasios sëklomis. Turëtume pasinaudoti laisve ir susiorganizuoti á svetimybëms ir praþûtingoms vilionëms atspa- rià tautà... Eikime á ES ir Vakarø pasaulá su laisvës misija. Eikime átaigauti, o ne bûkime átaigaujami. Eikime bûti vienu ið maþø kups- tø, kuris nuverstø bet koká didelës tironijos veþimà. Istorija neina tiesia linija. Bûna netikëtø pasikeitimø. Nepamirðkime ir to, kad istorija árodë lietuviø tautà buvus vadø tauta. Geopolitinë situacija ástûmë mûsø tautà á svarbiø apsisprendimø reikalaujantá ge- opolitiná pavasará. Nesitikëkime, kad kiti uþ mus darys mums palankius sprendimus. Darykime juos patys, kad ir kaip susiklos- tytø geopolitiniai metø laikai“ (Braþënas V. NATO, ES ir globalizmas // Lietuvos aidas, 2004 birþelio 8, p. 1).

497 Graþûs, viltá þadinantys þodþiai. Tik ar turi dabar Lietuva as- menybiø, galinèiø tas viltis paversti tikrove. Kadaise karaliø Min- daugà ir mûsø ðviesiausiàjá kunigaikðtá Kæstutá mes, lietuviai, savo rankomis nuþudëme, o dabar visais televizijos kanalais, visais pur- vinais laikraðèiais moraliai ir politiðkai þudome geriausius savo þmo- nes, apipildami juos neapykantos þmogui ir þmonijai purvu. Dabar jau á darbà paleisti, kaip ir Baltarusijoje, mirties eskadronai – poli- tiniø þmogþudysèiø skaièius, kuris kaþin ar baigsis Vytauto Pociû- no nuþudymu, jau siekia antrà deðimtá, o lietuviðka þiniasklaida kasdien paleidþia po Lietuvà klajoti kraupias komunizmo pamëk- les, ið nasrø spjaudanèias pragaro smalà, ðmeiþtus ir prasimany- mus, skatina þudyti, þudyti, þudyti... Jau ir automobiliai sproginëja… Lietuvà vël kausto baimë... ir nepasotinamas godulys, juolab kad yra tokia didelë paskata – ES pinigai. Apie Tautà, savo vals- tybæ nëra kam galvoti, nëra tokiø, kurie galëtø aukotis, idealizmo nebeliko. Beliko tik viltis... kad kaþkur, kaþkokio nedidelio Lie- tuvos miestelio pradiniø klasiø moksleiviø suole jau sëdi Asme- nybë, kuri ir ateis kurti Lietuvos, savo Tautos ir valstybës tikrosios laisvës ir gerovës. Istorijà kuria tik Asmenybës, o ne minia. Turi- me suprasti ir pripaþinti, kad ðiuo metu Lietuvos horizonte tokiø asmenybiø jau nebëra. Màstytojø ir idëjø generatoriø dar turime, bet vadø, galinèiø atsistoti minios prieðaky, jà paversti Tauta ir vesti á kovà prieð niekðybæ, vagystes, prieð raudonàjá (komunistai), juo- dàjá (KGB ir GRU) ir pilkàjá (kriminalinis pasaulis) vorus – jau nebeturime. Algirdas Julius Greimas sakë, kad tokia Asmenybë turëtø bûti kaip paveikslas seklyèioje, – ðventa ir neklystanti. Ar tai ámanoma dabar Lietuvoje? Belieka tik laukti pranaðið- kø þenklø... Jais galëtø tapti: 1. Tautiðkøjø-krikðèioniðkø jëgø pergalë nors per vienerius rinkimus. Tai liudytø, kad tauta keliasi ið komunistinio marazmo letargo. 2. Tautinës-krikðèioniðkosios ideologijos atkûrimas. Tik Tau- tos idëja Lietuvoje yra gyvybinga ir turi ateitá, visos kitos – tik sapnas, dûmø uþdanga, grobuoniðkoms grupuotëms siekiant kuo

498 daugiau prisiplëðti turto ir vis labiau nuskriausti tautà. Lietuviai turi suprasti, kad valdþia yra teisëta tik per Tautos valià. (Tai reið- kia, kad dabartinë Kauno ir Panevëþio V. Uspaskicho statytiniø valdþia yra neteisëta – O. V.) 3. Baþnyèios pabudimas politiniam gyvenimui, keièiant kardinolo V. Sladkevièiaus suformuluotà dël jo didelës meilës A. Brazaus- kui Tautà þlugdanèià nuostatà, kad Baþnyèia negali dalyvauti politikoje (Vyliûtë J. Brolis Vincentas. V., 2003, p. 245–246). Prof. Juozas Eretas tvirtino, kad krikðèionis, nesikiðdamas á politikà, daro dvigubà nuodëmæ: dël jo abejingumo politikai ðalyje randasi blogis; dël jo pasyvumo, nesiprieðinimo leidþiama tam blogiui tarpti, ir taip blogis dauginamas (Zolubas A. Pamokslëlis kunigams // Lietuvos aidas, 2007 sausio 19, p. 1, 2). O juk kunigas yra visø krikðèioniø dvasios vadas, ganytojas ir turi bûti jø mokytojas. Kol kunigai nedalyvaus politinëje veikloje, krikðèioniðkasis tautinës krikðèioniðkosios ideologijos sparnas niekada neatsigaus, nes ta partija, ðiandieninëje Lie- tuvoje sàmoningai kaþkam reþisuojant ar nesàmoningai, vis atsiduria nedorø þmoniø rankose. Kas þino, gal ir dël to, kad reikia jà neutralizuoti, siekiant komunistø partijos vieðpatavimo. 4. Kai visuomeninës organizacijos, tokios kaip Tëvynës paþi- nimo draugija, Lietuvai pagraþinti draugija, jaunimo sàjûdis „Lie- tuva – be komunizmo“ suvoks, kad politika nëra „neðvarus reikalas“, o já toká daro tik nedori, sàþinæ praradæ politikai, ir savo geriausius þmones deleguos á politikà, jà padarys moralià, siekianèià Tiesos ir Teisingumo savo Tautai ir Valstybei. 5. Kai Lietuvoje bus atgaivinta tikroji Tautos istorija, jos kultû- ros paveldas ir vertybiø sistema, kai á Lietuvà gráð amþinosios mûsø Tautos vertybës – tautinë savigarba, lietuviðkas orumas, pareigos ir atsakomybës uþ savo ðeimà, tëviðkæ, tautà ir savo valstybæ jausmas. 6. Visuose pilietinio ir tautinio ugdymo (o gal ir istorijos ) vadovëliuose turëtø bûti áraðytos ir nuosekliai ágyvendinamos nuostatos, kad lietuvis privalo likti lietuviu ir tautinæ gyvybæ per- duoti ateities kartoms; kurti lietuviðkà ðeimà, nes tik tokia ðeima

499 yra tautos gyvybës garantas; gerbti ir puoselëti lietuviø kalbà; ji – stipriausias tautinës bendruomenës ryðys, tautinës kultûros pamatas; remti lietuviðkà mokyklà, tautinës dvasios þidiná; saugoti ir ginti tikràjà ir garbingà mûsø Tautos istorijà; branginti ir puoselëti tautos tradicijas ir paproèius; ugdyti pagarbà ir pasididþiavimà savo istoriniais protëviais; saugoti ir ginti savo valstybæ, nes jos nepri- klausomybë yra tautinës kultûros iðlikimo ir ugdymo sàlyga. 7. Kai mûsø tautieèiai suvoks, kad nepagarba tûkstantmetæ istorijà turinèioms dvasinëms, tautinëms ir religinëms vertybëms, anaiptol nëra nei „ðiuolaikiðka“, nei „modernu“, o tik provincia- lumo ir þmogaus bendrosios þemos kultûros rodiklis, dabar jau tapæs masiniu religijos ir tautiniø vertybiø naikinimo netramdo- mu siautuliu. 8. Kai Tauta pabus ið pavergto proto vergijos, iðsilaisvins po- litiðkai ir dvasiðkai ir suvoks, kad Ji yra Lietuvos valstybës suverenas, o ne jos iðrinktieji atstovai, daþniausiai besimeldþiantys kitø imperialistiniø valstybiø stabams. Kai Tauta suvoks ir grieþtai pa- reikalaus, kad jos atstovai valdþioje vykdytø Tautos valià, o ne atvirkðèiai; kai bus atkurtas balansas tarp valdþios ir Tautos. 9. Kai á Lietuvos Respublikos Seimà ir Europos Parlamentà bus iðrinkti tokie atstovai, kurie suvoks savo pareigas lietuviø Tau- tai ir Valstybei ir realizuos teisingumà valstybiniu ir Europos mastu ir visø pirma organizuos komunizmo teismus Lietuvoje ir Euro- poje, pasmerksianèius komunizmà kaip neapykantos ir þmoniø þudymo ideologijà ir komunistø partijà, kaip represinæ struktûrà, vykdþiusià savo tautø genocidus visoje Europoje ir Azijoje. Kai ið mûsø gyvenimo iðravësime piktþoles ir jø paèià pik- èiausià – komunistinæ nomenklatûrà ir kagëbizmà, dabar truk- danèias mums gyventi ir kurti tikràjà Lietuvà, tada ir mûsø darþeliuose rûtos suþaliuos, lengviau atsikvëpsime ir galësime ramiai kurti savo Tautos dvasinæ bei materialinæ gerovæ. LIETUVIAIS ESAME MES GIMÆ, LIETUVIAIS TURIME IR BÛT!

500 ETUDES OF TAUTOTYRA (A theory and history of Lithuanian Ethnology) Summary

For a long time I was thinking about a title of this book. It turned out, that it is not easy task, because there are many “white places” in the system of concepts in the ethnology science. Tautotyra, its part of a theory and history of Lithuanian ethnology is somewhere between ethnography (descriptive discipline of ethnic group) and ethnology (a branch of science, which inves- tigates general phenomena of development of culture of many nations and ethnic groups). Lithuanian tautotyra engages Lithuanian ethnography – as a first stage of its investigations, but itself it is only a part of ethnology science. A second problem of this study is using a term “etude”. In the Lithuanian tautotyra there are few scientific facts and conceipts, which are settled already and generally accepted. “The dictionary of international words” recommends use neutral word “etude”. Giving its definition as “scientific study, which does not pretend to theoretical finiteness, strict argumentation and final decision”. This book “Etudes of tautotyra” does correspond to this definition entirely, and that is why a term “etude” is used. A book “Etudes of tautotyra” does not pretend to consider it as monograph or a serious educational book. Its task is more modest – only to draw attention of young generations of scien- tists to this most interesting branch of science – ethnology, and especially to the Lithuanian tautotyra, which is very interesting as scientific discipline, and especially interesting as educational mean for bringing up patriots of its own nation and of the Lithuania, as the State. Ethnologists accepted already, that nation does form only then, when national self-conceit come into being.

501 Self-conceit of Lithuanians begun to form only in the XVI century, when Lithuanian writing and the first Lithuanian book, writ- ten by Martynas Maþvydas, was published (1547). The first term of tautotyra – “nation” was used in that the first Lithuanian book. Since those times development not only of Lithuanian self- conceit, but also and its theory “tautotyra” begun. It is revealed through biographies and ideas of the most famous Lithuanian writers and public-spirited persons – dr. Motiejus Valanèius, dr. Jonas Basanavièius, dr. Vincas Kudirka, poet Maironis, philosopher Vydûnas, writer Vincas Krëvë-Mickevièius, poet, writer and scientist of literature Vincas Mykolaitis-Putinas, writer Balys Sruoga, philosophers educationalists dr. Stasys Ðalkauskis and Antanas Maceina, philosophers Vladas Putvinskis-Pûtvis and Antanas Smetona, poet Bronius Krivickas, philosopher Vosylius Sezemanas, etc. All of them investigated and were writing about origin of Lithuanian nation, its language, its traditions and history, about whole material and spiritual culture of Lithuanians, their life in the global world, etc. and also tried to create a well-shaped system of theoretical knowledge, which in the course of years be- come a scientific footing of Lithuanian tautotyra. Works of those patriots of Lithuanian nation made the most considerable contri- bution to a history and a theory not only of Lithuanian tautotyra, but also to ethnology, as international science of nations. In a book “Etudes of tautotyra” a history of Lithuanian tautotyra is looked in the frame of several historical periods of its development. Those periods are named: “At the sources of the tautotyra (XVI century, when the first concept “nation” appeared in the first Lithuanian book), “Tautotyra in the first independent Republic of Lithuania (1918–1940)”, “Tautotyra in the Lithuanian emigration (1940–1990)”, “Tautotyra in the period of Soviet oc- cupation (1940–1990)”, and “Tautotyra in the Republic of Lithuania after restoration of its independence” (1990–2010). In the 6-th chapter of the book (313–437 pages) rudiments of a theory of tautotyra are given. The concepts “tautotyra”, “ethnography”, “ethnology”, “national self- conceit”, “national men- 502 tality”, “national identity”, “denationalization”, “nationalism”, “internationalism”, “cosmopolitism”, “globalism and globaliza- tion”, “national idea”, “national bringing up”, “national state”, “national ideology and self-dependence of State system”, “the national honour”, “national will”, “national culture”, etc. and inner relations among them are explained, using definitions, made by authors, which studies were looked in the previous historical part of the book (in the previous 5 chapters); on some of them giving original explanation by the author of this book Those ex- planations were published and discussed in the open media by author in 1998–2010 years. National values, as elements of the theory of tautotyra are also discussed in this chapter: nationality, national culture: spiritual and material and its singularity, justice, family, nation, as a value, national cultural heritage, etc. are among them are analysed in this chapter also. The last chapter of the book “Dissemination of national ideas in the present Lithuania” is devoted to public organizations, some schools and the most famous creative cultural activists and their activities. There are The Woman league of the Lithuania; The society for embellishment of the Lithuania; The Cognition society of native country, etc and the most industrious members of them. In the epilogue of the book “The Lithuania between Scile and Charibde. Qui vadis, the Lithuania?” a national situation of the present Lithuania is named as sorrowful, because of an ero- sion of national values. At the end of the book its author calls her nationals to return to the national culture and national values, saying “We were born the Lithuanians and the Lithuanians we must be!” The further investigations of nation phenomena and development of theory, history, methodology and bringing up young generations in the spirit of national patriotism would help to reach this the most important task for all nations.

503 PAVARDÞIØ RODYKLË

Abramavièienë D. 178 Ashborne A. 333 Adamkus V. 139, 245, 247, 248, Asnykas 50 249, 250, 251, 252, 253, 254, Astra L. 218, 224, 330 266, 277, 357, 380, 386, 433, Aðmenskas V. 481 437 Audënas J. 118 Adamoviè J. 175 Augustinas, ðventasis 155 Adomënas A. 134, 135 Aukðtaitis A. 420 Aistis J. 83, 292, 293, 342 Ausiejûtë L. 460 Akelaitis M. 23, 24, 27, 41, 42 Aviþienis A. 283, 284, 286 Alantas V. 141, 143, 144, 145, Avyþius J. 75, 398 146, 147, 290, 299 Alantas-Jakðevièius V. 142 Babickas P. 332 Alantienë I. 147 Baèiulis A. 348 Albanas 27 Baèkis A. J. 360, 363 Alekna V. 277, 278, 332 Bagdonas A. 272, 460 Aleknaitë-Abramikienë V. 325, Baironas D. G. 50, 445 423 Bajorûnaitë-Lekienë T. 460 Aleknavièius B. 437 Bakutienë V. 444 Aleksa J. 290 Balèiûnaitë T. 460 Alesiûtë-Bleizgienë O. 451 Balinskis M. 24 Algirdas, kunigaikðtis 101, 481 Baliukevièius-Dzûkas L. 217 Ambrazevièius-Brazaitis J. 232 Baltramaitis S. 42 Ambraziejus J. 39 Balþekas J. 282 Andersenas H. K. 279 Banevièius Ð. 445 Andersonas B. 414 Banionis D. 282 Andriato di Sante 215 Baranauskas A. 25, 26, 41, 42, 72, Andriekus L. 149 390, 478 Andrijauskas A. 379 Baranauskas V. 177 Andriuðkevièiûtë D. 175 Bareikaitë M. 216 Aputis V. 217 Bareikis J. 445 Arnold K. 175 Bartkus-Þadgaila P. 485 Asanavièiûtë L. 448 Barzdukas S. 150, 153

504 Basanavièius J. 12, 15, 27, 28, 37, Bortkevièienë F. 444 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 48, Boruta K. 83 49, 58, 59, 66, 72, 84, 120, Bradûnas K. 183 159, 205, 226, 232, 266, 280, Brandenburgietis A. 19, 21 284, 299, 329, 349, 351, 378, Brazaitis J. 157 384, 387, 398, 402, 408, 413, Brazauskas A. M. 9, 65, 245, 254, 446, 447, 456, 502 285, 343, 353, 359, 377, 409, Basanavièius Jurgis 38 499 Basanavièius V. 38 Brazauskas J. 31, 442 Basanavièiûtë U. 38 Brazdþionis B. 158, 159, 160, 162, Baðkienë R. 430 163, 164, 168, 216, 233, 239, Baublys-Merkys A. 476 299, 333, 409, 436, 474, 485, Bauþytë N. A. 282, 486 490, 497 Beketas S. 325 Braziulevièius V. 455, 457 Belevièius J. 479 Braþënai E. ir J. 255 Benedictsenas A. M. 56, 57, 58, Braþënaitë-Paronetto N. 173 59, 60, 331 Braþënas V. 16, 255, 256, 257, Benediktas XV, popieþius 260 258, 259, 260, 261, 262, 263, Benediktas XVI, popieþius 311, 264, 294, 376, 456, 457, 478 443 Braþënienë E. 256, 257 Bergmanas I. 278 Brinkytë E. 460 Bernotienë S. 181 Bruoþis V. 42 Bezanconas A. 133 Brzezinskis Z. 133, 348, 350, 354, Bezarienë Z. 174, 177 359, 360, 362 Biliûnas J. 128 Bûga K. 316 Bindokienë D. 279 Bukauskienë T. 106 Bingelis P. 445 Bukelienë E. 57 Binkis K. 36 Bukenenas P. 493, 494 Birðtonaitë-Basanavièienë 38 Bukovskis V. 260 Birulis K. 282 Bulotaitë-Jurkûnienë G. 459, 460 Birþiðka Vaclovas 333 Bulotienë E. 175 Birþiðka Viktoras 333 Bumblauskas A. 265, 266 Bjukineneo P. 264 Burokevièius 11 Blaþevièius K. 24 Burreli Rivas M. A. 423 Borisevièius V. 462 Buðas Dþ. 247 Borisovas J. 346 Butautas, kunigaikðtis 201

505 Bûtënas J. 317 Èiuèelis S. 445 Bûtënas P. 17, 28, 31, 314, 315, Èiukðienë N. 176 316, 317, 442 Èiurlionienë-Kymantaitë S. 69, Butënienë M. 315, 317 82 Butkevièius I. 181 Èiurlionis M. K. 55, 192, 234, Butvilas A. 445 235, 239, 470

Calitis J. 432 Dagilis 41 Carlylis T. 399 Dagytë I. 448 Celieðius P. 148 Dambrava V. A. 390, 418, 419, Chodakauskaitë S. 120 421, 422, 423, 424, 485 Chodakauskas R. 120 Damuðiai 168, 169, 170, 171 Chom-Chomskis 384 Damuðis A. 165, 166, 167, 168, Cicënas P. 460 169, 170, 171, 172 Cvirka P. 70 Damuðis S. 167, 171 Damuðis V. 167, 170 Èadajevas F. 223 Damuðytë G. 171 Èalnaris A. 346, 347 Damuðytë I. 171 Èarneckis V. 485 Danila, Volynës kunigaikðtis 201 Èechovas A. 333 Daniliauskas A. 181 Èekutis R. 14, 461 Dantë A. 440 Èepienë I. 181 Darius S. 481 Èepinskis V. 333 Daugëla A. 384, 385 Èepulytë Z. 302 Daugirdas T. 436, 450 Èerskis J. 486 Daujotytë V. 95, 96, 298 Èesiûnas G. 460 Daukantas S. 25, 31, 34, 36, 61, Èesnavièiûtë M. 327, 328, 391 72, 206, 226, 299, 330, 390, Èesnys G. 283 481 Èesnulevièiûtë M. 390 Daukða M. 21, 22, 31, 36, 71, 72, Èestertonas 366 124, 462, 480 Èibiras K. 213 Daumantas, kunigaikðtis 201, Èibiras P. 44 205, 277 Èingai 175 Dausprungas, kunigaikðtis 201, Èipkus (Nyka-Niliûnas) A. 183 202, 203, 204 Èisholmas B. (Brock Chishalm) Davaina-Silvestravièius M. 39 426 Degutis A. 326

506 Dekaminavièienë E. 437, 451 Eretas J. 106, 333, 499 Dekartas R. 379 Eriksonas S. 315 Dichavièienë V. 215 Erlickas J. 82, 361 Dichavièius R. 212, 215 Ezopas 286 Dilka V. 213 Diltëjus V. 378 Federavièienë B. 456, 457 Dingelis J. 454, 456, 476, 478 Fernandezas del Valle A. 422 Dioskûrai 383 Fichtë J. G. 186, 187, 189, 190, 378 Dlugoðas 372 Fortuyn Pim 285 Dobkevièius J. 481 Fortunatovas F. 57 Dode (Daudet Taraskonas 317 Fransenzas L. 420 Donelaitis K. 20, 22, 23, 67, 71, Friedmanas E. J. 422 239, 299, 390, 439, 447, 475, Fromas-Guþutis A. 72, 77 490 Donskis L. 264, 273, 278, 279 Gaiþutis A. 297 Dovainis-Silvestravièius M. 72, Galinaitytë E. 464 77 Galûzaitë M. 297 Dovydaitis J. 36 Garðva K. 486 Dovydaitis P. 107, 149 Gasiliûnas V. 445 Dovydaitis S. 160 Gaðkaitë N. 485 Drazdauskis A. 36 Gaðkaitë-Þemaitienë N. 341 Dumèius A. 399 Gauèys P. 135 Dundulienë P. 180, 181 Gavelis R. 361 Duobaitë D. 392 Gecevièius J. 460 Dzerþinskis F. E. 252 Geda S. 37, 325, 411, 412 Dziegoraitis A. 282 Gediminas, kunigaikðtis 481 Gedminaitë I. 177 Eidintas A. 123, 124 Gelneris (Gellner) E. 287, 414 Eidivilas, kunigaikðtis 201 Genienë A. L. 233 Eigelienë I. 437, 474 Genys A. 206 Einðteinas A. 22 Genys K. 159, 216, 233, 234, 235, Eisleris R. 154 236, 240, 436 Elekðis J. 437 Genzelis B. 106, 435 Endriukaitis A. 275, 358 Gerbutavièius R. 198 Erdvilas, kunigaikðtis 201 Gerulaitis V. 460, 486 Ereminas G. 287 Gëtë J. W. 388

507 Gibavièius V. 477, 478 Grinbergienë R. 9 Giedraitis 124 Grinevièiûtë R. 347 Gimbutienë M. 486 Grinius J. 106 Gintautas H. 289 Grinius K. 24 Gira L. 70 Grinkevièiûtë D. 339 Girënas S. 481 Griðkevièius A. 481 Girenka N. 273 Griþibauskienë E. 426 Girnius J. 148, 149, 150, 151, 152, Gruðas J. 478 153, 156, 157, 290, 299, 310, Gruzdytë E. 128 318, 319, 320, 321, 322, 338, Gubavièiûtë E. 375 339, 341, 381, 382, 397, 398, Guèienë I. 176 436, 464, 493 Gudavièius E. 266 Girnius K. 242, 243, 244 Gudonytë A. 452, 474 Gytis 94, 95, 96 Gulbinienë R. 174, 177 Gobis A. 107 Guobienë L. 443 Goptaitienë J. 176 Gustaitis A. 481 Gorbaèiovas M. 333, 348 Guþas-Kardas V. 485 Gorodeckis 41 Goðtautai 103 Havelas V. 15, 16, 261, 262 Grabauskas-Karoblis G. 252, Hegelis G. F. 186, 187, 189, 272, 273, 275, 276 190 Grainis 92 Heidegeris M. 149 Grauslys A. 176 Heilsbergas C. P. 330 Greimas A. J. 498 Herbaèiauskas J. A. 68, 69, 78, Grybauskaitë D. 272, 457, 458 81, 82, 83, 88, 90, 91 Grybinas-Faustas A. 485 Herbaèiauskas-Jaunutis-Vie- Grigas R. 156, 218, 219, 222, 224, nuolis J. 29 268, 269, 270, 271, 272, 274, Herderis J. G. 319 290, 291, 292, 295, 296, 297, Homeras 388 298, 299, 300, 301, 310, 311, Honorijus III, popieþius 202 312, 329, 330, 333, 390, 399, Hugo V. 297 407, 410, 411, 436, 486 Husas J. 311 Grigienë Z. 297 Grigonis M. 31 Ieðmantaitë A. 93 Grigonis-Uþpalis L. 485 Ignatavièius I. 185 Grinas A. 466, 467 Inèiûra K. 333

508 Indriliûnas M. 183 Lietuvos didysis kunigaikðtis Inocentijus IV, Popieþius 203 99, 100 Inta K. 387 Jokubaitis A. 275, 356 Ivanauskaitë J. 361 Jonas Paulius II, popieþius 169, Ivanauskaitë S. 77 259, 260, 347, 453 Ivanauskaitë-Lazdynø Pelëda M. Jonila-Þilius J. 70 77 Jonynas V. K. 405 Ivanauskas T. 455, 457 Jonuðka V. 281, 319, 320 Ivanovas S. 445 Judikis, kunigaikðtis 201 Ivanovas V. 11 Juodvirðienë B. 441 Ivaðkevièius M. 48, 264, 266 Juozaitis A. 13, 334, 343, 401 Ivinskis Z. 25, 118 Jurelionis R. 215 Yèas M. 118, 316 Jurkus P. 183 Yla S. 264 Jurðënas È. 444 Yla V. 460 Juðèenka V. 273 Ylevièius V. 454, 455, 478, 487, Juðkevièienë Z. 288 488, 489, 492 Kaèarava T. 273 Jablonskis J. 27, 42, 48, 58, 120, Kaèerauskienë A. 172, 389, 443 128, 316 Kaèynskis L. 360 Jackevièius J. 460 Kadþytë G. 437 Jackovskis J. M. (Jackowski J. M.) Kairys J. 481 10, 11, 366 Kairys K. 36 Jakovlevas A. 351 Kairys S. 118 Janauskaitë-Sereikienë V. 437 Kairiûkðtytë N. 452, 474 Jankauskienë J. 451 Kalanta R. 142, 485 Jankeliûnas S. 473 Kalnius P. 181 Jankus M. 42 Kamantas V. 139 Jasaitis N. 445 Kantas I. 377 Jasiukevièiûtë L. 225, 232 Kapica P. 218 Jasiûnas A. 282 Kapsukas V. 356 Jasmantas A. 111 Karatajus V. 213 Jaspersas K. 148 Karka M. 441, 442 Jastèembskienë J. 175 Karklelienë E. 305, 307 Jelchojevas V. 425 Karolis-Kurðis A. 486 Jogaila, Lenkijos karalius ir Karosas 401

509 Karðkienë B. 175 Kmieliauskas A. 212, 213, 214, Kartanavièiûtë J. 120 215, 216, 217 Karvelis B. 481 Kneþauskas 36 Kasinskienë D. 176 Knizikevièienë L. 30, 282, 441, Kasner M. 444 442, 443 Kaðëta A. 478 Kochanskytë V. 158, 445 Katyðovienë D. 176 Kojelis J. 277, 423 Katkevièiai 71, 76 Koksas P. 400 Kaukënas D. 18 Koncë P. 445 Kauneckas J. 426, 442, 443 Kondrasevièius T. 389 Kauzonas F. 209 Konfucijus 301 Kazanavièius A. 445 Kontrimas S. 495, 496 Kazlauskienë R. 441 Kosciuðka T. 486 Kedys D. 416 Kostkevièiûtë I. 96, 97 Keinys S. 444 Koþeniauskienë R. 442, 443, 444, Kelermanas B. 317 445 Keliuotis J. 183 Krasauskai E. ir M. 175 Kentra A. 444, 486 Kraðevskis J. I. 40 Kerbedis S. 486 Krëvë-Mickevièius V. 69, 67, 70, Kæstutis, kunigaikðtis 207, 481, 82, 83, 88, 89, 90, 91, 92, 102, 498 196, 222, 299, 475, 502 Kezys P. 441 Kriauèiûnas J. 39 Kybelka 27 Kriauèiûnas P. 42, 57 Kintibutas, kunigaikðtis 201, 202 Kriðèiûnas E. 264, 265, 266, 267 Kirkilas G. 285 Krivaitis È. 213 Kirmis 94 Krivickai 182 Kisarauskas V. 214 Krivickaitë S. 184 Kiselytë R. 437 Krivickas A. 184 Kjos B. 427 Krivickas B. 182, 183, 184, 502 Klasinskaitë L. 18 Krivickas Jonas 183, 184 Kleinas A. 445 Krivickas Juozas 183 Kleinas D. 20 Kronkaitis J. 485 Kligus S. 175 Krupas A. 445 Klimas P. 118 Krupavièius M. 155, 290, 317, Klumbys E. 401 435 Klusaitë L. 215, 216 Krûðna, valdovas 93, 94, 95

510 Kruðnevièiûtë A. 159 Lamanauskas V. 464 Kubilius A. 273 Landsbergis V. 9, 12, 13, 53, 55, Kubilius E. 455 140, 203, 205, 225, 226, 227, Kubilius J. 282 228, 229, 231, 232, 250, 305, Kubilius V. 73, 98, 99, 184, 196, 319, 325, 326, 327, 343, 352, 197, 206, 282, 396, 397, 426 353, 365, 378, 380, 387, 403, Kublinskas V. 445 412, 415, 416, 423, 425, 438, Kuckailis J. 450 462, 472, 484, 485 Kudirka J. 181 Landsbergis-Þemkalnis G. 28, Kudirka V. 12, 15, 28, 37, 41, 42, 58, 72, 77 43, 45, 46, 47, 48, 49, 50, 51, Lankauskas R. 241, 242 52, 53, 54, 55, 57, 58, 66, 129, Lapë V. 407 145, 156, 159, 232, 233, 258, Lapënienë D. 428 282, 284, 299, 325, 329, 349, Lapinskienë L. 317, 442 351, 387, 392, 393, 398, 402, Lauèius V. 411 408, 441, 442, 443, 444, 445, Laumenskaitë E. 428 446, 447, 455, 502 Laurinavièius J. 437, 451, 452 Kudzys A. 14 Laurinkus M. 122 Kukulas V. 298 Le Corderas 47 Kulikauskas J. 445 Le Penas 285 Kulikauskienë V. 181 Ledesma J. 31 Kulvietis A. 19, 124, 480 Leleðius A. 217 Kundera M. 433 Lelevelis J. 480 Kundrotas J. 452 Lengvenienë B. 437, 451, 466 Kundrotas M. 13, 218, 286, 287, 468, 469, 471, 472, 473, 474 288, 310, 311, 312, 329, 414, Leninas V. 260, 397 461 Leonas P. 55 Kundrotas R. 225, 226, 232 Liesis-Naktis B. 485 Kuolys D. 250, 343, 394, 411 Ligeikis, kunigaikðtis 201 Kuorienë O. 448 Lindë-Dobilas J. 28, 31, 70, 442 Kupèinskas R. 373 Litvinavièius V. 401 Kurmelis P. 223 Litvinenka A. 273 Kurtinaitienë A. 460 Lojola I. 224 Kusaitë 416 Lopata R. 267 Kuzmickas B. 218, 224, 330, 334 Lozoraitienë V. 270 Kvederaitis V. 462 Lozoraitis S. 205, 222, 240, 248,

511 251, 273, 377, 380, 387, 409, Malinauskas-Milënas I. 135 485 Marcinkevièius J. 9, 20, 21, 22, Lubensky H. 422 23, 25, 26, 27, 28, 30, 53, 54, Lubinas P. 486 55, 75, 91, 92, 97, 156, 193, Luchtanas A. 283 194, 195, 196, 197, 198, 199, Lukoðaitis A. 254 200, 205, 206, 207, 208, 211, Lukoðevièienë J. 176 232, 273, 299, 334, 335, 343, Lukoðevièius J. 481 353, 398, 407, 436, 439, 447, Lukrecijus 91 452, 453, 454, 456, 457, 464, Lukða-Daumantas J. 462 470, 474, 475, 476, 478 Lukðas A. 401 Marcinkevièius R. 413 Lunskienë R. 489 Marcinkus R. 486 Luðënas A. 215 Marèiukaitis S. 453 Mardosa J. 181 Maceina A. 103, 106, 107, 108, Mareckaitë G. 335, 336, 384, 385 110, 111, 112, 113, 114, 115, Margevièienë V. 457 116, 117, 148, 156, 166, 169, Markauskaitë N. 214, 215 170, 223, 290, 310, 314, 333, Markauskaitë-Saulutë G. 437 390, 402, 436, 465, 502 Masiliûnas K. 119 Maciûnas V. 313 Matulaitë D. 444 Mackevièius A. 35, 36 Matulevièiai 462 Mackevièius V. 213 Matulevièius A. 363 Mackonis J. 213 Matuliauskas A. 214 Maèernis V. 183, 239 Matulionis P. 455, 457 Maèiuika A. 379 Matuzevièius E. 183 Maèiulis J. 42 Matuzevièius L. 451 Maironis 12, 15, 28, 61, 62, 63, Mauderodë O. 27 64, 65, 66, 67, 69, 72, 81, 92, Mauras, karys 93, 94, 95 93, 159, 193, 194, 195, 233, Maþvydas M. 20, 21, 31, 67, 77, 242, 299, 349, 392, 393, 408, 193, 194, 195, 196, 197, 206, 436, 463, 474, 502 209, 299, 313, 439, 453, 475, Makaraitienë D. 460 480, 502 Maldeikienë A. 405 Medalinskas A. 280 Malinauskas D. 39 Meiðtaitë R. 460 Malinauskas G. 429, 430 Mekas J. 486 Malinauskas V. 158 Mereþkovskis-Galaunë 335

512 Merkienë R. 181 Mindaugas, Lietuvos karalius, Merkys A. 282 Lietuvos didysis kunigaikðtis Meðkauskas K. 282 141, 145, 201, 202, 203, 204, Michelevièiai O ir P. 175 205, 206, 210, 211, 277, 378, Mickevièius A. 50, 67, 445 388, 393, 433, 481, 498 Mickevièius-Kapsukas V. 119, Minkevièius J. 222 122 Misiukonis M. 249 Mickevièius-Krëvë V. 454, 477 Miðkinis A. 83, 488 Mikalauskas V. 477, 479 Mitkinas N. 295 Mikalonytë D. 179 Mocartas V. A. 279 Mikelinskaitë P. 182, 184 Mockûnas L. 177 Mikelinskas J. 75, 398 Mohl-Basanavièienë G. E. 44 Mikeliûnaitë S. 442 Monkevièius A. 178 Mikelkevièius 128 Morkûnas K. 213 Miklas K. 178 Morkûnas Z. 223 Miklienë B. 175 Morta 204 Miknevièienë R. 460 Mozë 34 Mykolaitis-Putinas V. 25, 28, 29, Muravjovas M. 24, 32, 34, 35, 36 31, 4, 61, 62, 63, 64, 65, 66, Musteikis A. 384, 385 67, 68, 69, 70, 71, 72, 73, 74, Musteikis K. 118 75, 77, 78, 79, 80, 83, 88, 93, 96, 97, 102, 156, 183, 212, 299, Nagevièius V. 455, 457 390, 398, 436, 454, 475, 502 Nagis H. 183 Mykolaitytë A. 324, 329 Nainys B. 173, 413, 414 Mikðas J. 27, 42 Nakas Ð. 231 Mikðienë V. 176 Napoleonas Bonapartas 187 Mikulënaitë E. 401 Narbutas T. 330 Miliauskienë A. 474 Narkevièius 41 Miliûnas J. 460 Naujokaitis A. 282 Milius V. 181 Naujokaitis P. 332, 337, 338 Miliuvienë M. 181 Navarackienë I. 437 Miltinis J. 441 Navickas A. 277 „Mindaugas“ 193, 194, 195, 196, Nëris S. 83, 168 197, 198, 199, 200, 206, 210, Nezabitauskis A. 37, 43, 44 211, 439, 447, 453, 454, 475, Nyèë (Nietzsche) F. 378, 379, 476, 478 380, 381

513 Nyka-Niliûnas A. 149 Pauliukaitis V. 445 Nikþentaitis A. 265, 267 Pauliuvienë S. 139 Nikþentaitis G. 380 Pavilionienë M. A. 363, 427 Noreika I. 36 Pavilionis R. 380, 401 Paþemeckaitë E. 441 Ohmanas J. 444 Paþûsis L. 56, 57, 58 Oðkinis B. 481 Peèeliûnienë L. 326, 401 Ott Lumi P. 432 Peèkauskaitë-Ðatrijos Ragana Ozolas R. 203, 219, 221, 302, 303, M. 31, 72, 77, 82, 333 304, 305, 306, 307, 308, 309, Peseckas D. 445 334, 343, 351, 352, 361, 371, Petkevièaitë-Bitë G. 1, 28, 72, 77, 373, 411, 426, 430, 461 128, 402, 441, 442 Oþeraitienë R. 234 Petrauskas A. 417 Petrauskis K. 347 Pabrëþa J. 36, 481 Pietaris V. 28, 70 Pakënas A. 455 Pikutis V. 106 Pakënienë R. 490 Pileckaitë J. 427 Paksas R. 326, 386, 393, 397, 398, Pilsudskis J. 280 486 Pilvelis A. 386 Pakðtas K. 105 Plaèenis K. 70 Paleièikas I. 265 Platonas E. 427 Paltarokas K. 442 Plechavièius P. 379, 380, 481 Panka J. 462 Pleèkaitis R. 106, 222 Parnarauskas J. 344, 345, 394, 395 Pleirytë-Vaidilutë O. 44 Parulskis S. 48 Pletaitë I. 441 Paskalis B. 321 Pliaterytë I. 127 Paslauskienë V. 464 Plioteris 36 Pastarnokas J. 33, 36 Plytnikas G. 272 Paðkevièiûtë-Kundrotienë E. Plumpa P. 268, 273, 282, 412, 413 288, 441 Pociûnas V. 251, 272, 273, 416, Patackas A. 486 498 Patriubavièius J. A. 250, 306 Pocius L. 55, 481 Paulauskaitë Z. 356 Podolskaitë V. 445 Paulauskas A. 252, 380 Politkovskaja A. 273 Paulauskas R. 102, 103, 104, 105, Poðka D. 27, 72, 481 106, 108, 113, 114 Povilas, apaðtalas 35

514 Procenko V. 342 Reylaenderis 40 Prunskienë K. 303, 343, 353 Reinys M. 293 Prunskis J. 331, 332, 337, 405 Rembrandtas 279 Prunskus V. 280, 281 Remienë M. 215, 216 Pðibilskytë-Damuðienë J. 165, Renan E. 155 166, 167, 168, 172 Rëza L. G. 20, 22 Pûkeikis, kunigaikðtis 201 Rinau 431 Pukenis R. 427 Roizijus P. 480 Putinaitë N. 13, 264, 265, 266 Romankova J. 445 Putinas V. 258, 380 Rudþionis G. 401 Putvinskiai V. ir E. 128 Ruklis 277 Putvinskis R. 127 Rumðas V. 445 Putvinskis-Pûtvis V. 12, 13, 34, Rupeikis 277 116, 127, 128, 129, 130, 131, Rûta A. 146, 147 133, 141, 226, 323, 327, 336, 348, 349, 350, 362, 363, 368, Sabaliauskienë A. 176 369, 371, 374, 375, 376, 390, Sabatauskaitë E. 256 402, 494, 495, 502 Sadamas 260 Sadauskas R. 478 Raèkauskas K. 17, 436, 437, 450, Sadûnaitë N. 174, 486 451, 484 Saja K. 34, 35, 398 Radvilos 71, 76 Saldukas L. 134, 135 Radþvilas V. 230, 244, 253, 254, Salys A. 106 295, 426 Saudargas P. 371 Railienë B. 441 Sauerveinas J. 40, 42 Ramanauskaitë S. 56, 58 Savickis J. 58 Ramanauskaitë-Skokauskienë A. Schopenhaueris A. 376, 378, 379, 457 380, 381 Ramanauskas-Vanagas A. 485 Scotus D. 377 Ramonas K. 460 Sezemanas V. 104, 186, 187, 188, Rapalionis S. 19, 480 189, 190, 191, 502 Rastenis V. 318 Siaurusevièius A. 347 Raðtikis S. 118 Sidoroviè V. 432 Raugienius A. 135, 136 Silinas A. 213 Razumas V. 297 Silvestras, ðventasis 169 Reiganas R. 485 Simonavièius K. 480, 481

515 Simonko V. 427 Stasytis D. 441 Sinkevièius K. 333 Stepaðinas 9 Sinkiai 175 Steponavièienë S. 57, 58 Skaidra 94, 95 Steponavièius G. 265, 345 Skipitis R. 128 Steponavièius V. 437, 451 Skirgaila, 196 Stonequist E. V. 136 Skirgaila, kunigaikðtis 92 Storosta-Vydûnas V. 84, 329 Skuodis V. 14 Stoðkus K. 223 Sladkevièius V., kardinolas 499 Strielkûnas J. 474 Slavinskai I. ir E. 175 Strindbergas A. 278 Slovackis 50 Stumbras A. 282 Slovackis J. 445 Subaèius L. 444 Smetona A. 28, 118, 119, 120, Suèylaitë J. 474 121, 122, 123, 124, 125, 126, Suslavièius V. 215 182, 205, 288, 289, 355, 364, Suslovas M. 278, 314 369, 370, 371, 390, 393, 502 Svarinskas A. 423, 485 Smetona J. 119 Sverdiolas A. 106 Smetonienë I. 33 Svirskis V. 490 Smith A. 287 Songaila G. 371, 387 Ðakalys A. R. 460, 479, 480, 482, Soroðas G. 408 483, 484, 485, 486, 487 Soðkienë K. 474 Ðaknienë M. 14 Spengleris O. 378 Ðaknys B. 174, 175, 176, 252 Sprudeika, kunigaikðtis 201 Ðalkauskiai 103, 105 Spurga S. 275, 357, 358, 361, 362 Ðalkauskis S. 103, 104, 105, 106, Sriubas B. 482 107, 108, 109, 110, 111, 112, Sruoga B. 82, 83, 98, 99, 100, 101, 113, 114, 115, 148, 149, 156, 102, 196, 249, 299, 376, 502 290, 310, 320, 321, 333, 390, Staigys E. 395, 396 402, 436 Stakvilevièius-Troðèenka 46 Ðarkis-Þukauskas J. 486 Stalinas 260, 268, 278, 348, 397 Ðarlis de Golis 355 Staliûnas D. 267 Ðarûnas, kunigaikðtis 89, 91, 92 Stancevièius A. 282 Ðatienë A. 175, 176 Stanevièius S. 27, 72 Ðatrijos Ragana 176 Stankus J. 282 Ðaulauskienë A. 426 Starkevièiûtë M. 495 Ðerys V. 214

516 Ðernius M. 40 Thom F. 133, 417 Ðeðtokaitë A. 441 Tyla A. 486 Ðiaulëniðkis M. 28 Tocquevillo A. 276 Ðibaila-Merainis J. 485 Toleikytë-Lengvenienë B. 467 Ðidlauskas A. 232 Tolstojus L. 333 Ðilbajoris R. 325 Tomaðevskis V. 367, 371, 372, 373 Ðileris F. 50, 445 Treinys M. 404 Ðilingas S. 455, 457 Trockis L. 260 Ðimaðius 345 Truska L. 380 Ðimënas A. 464 Tulevièius V. 56, 57 Ðirvys P. 454 Tumas-Vaiþgantas J. 67, 454, 455, Ðlapeliai M. ir J. 436, 451, 452, 491 457 Ðliogeris A. 13, 106, 264, 267, Tuminas R. 267 306, 335, 343, 439, 448 Turgenevas I. 317 Ðliûpas J. 40, 42, 43, 443 Ðmitrienë D. 464 Urbonas E. 463 Ðomkaitë R. 174 Urbonas V. 455 Ðopenhaueris A. 383, 386, 387, Urbðys J. 438 388 Uspaskichas V. 278, 326, 346, Ðpengleris O. 111, 112 373, 380, 393, 394, 397, 398, Ðustauskas 46 412, 499 Ðvarnas D., Galièo kunigaikðtis Uþpelkienë V. 444 204 Ðvitrigaila, kunigaikðtis 101, 145, Vagnorius G. 344 376 Vaièaitis V. 42 Ðvoba J. 380 Vaièiulaitis A. 83, 149 Vaièiûnienë D. 435 Tamkevièius S. 485 Vaineikytë L. 213 Tamkevièius S., arkivyskupas Vaisieta T. 454, 475, 476, 477, 168, 174 478, 479 Tatariûnaitë G. 445 Vaisietos 477 Teiðerskytë-Stoðkienë J. 474 Vaiðnys A. 445 Terentjevas A. 427 Vaiðvilkas 277 Tereðinas A. 264 Vaitiekûnas D. 445 Terleckas A. 302 Vaiþgantas 176, 392, 393, 455, Terleckas V. 47, 48, 51, 267 458

517 Valaitis J. 173, 174, 176, 177, 178, Vileiðiai 28 179 Vileiðis P. 41 Valanèiai O ir M. 31 Vilikaila, kunigaikðtis 204 Valanèius M. 12, 21, 24, 25, 30, Vyliûtë J. 499 31, 32, 33, 34, 35, 36, 120, 226, Viluckas T. 439, 440 284, 299, 390, 399, 462, 502 Vismantas, kunigaikðtis 201, 202 Valinskas A. 363, 462 Visockas G. 268, 363 Valiûnas 72 Viðinskis P. 128 Valiuðaitis V. 1, 166, 169, 171, Vyðniauskaitë A. 181, 436, 456 231, 419, 422, 424 Vyðniauskienë L. 445 Vambutas, kunigaikðtis 201 Viðteliauskas J. A. 40, 41, 42 Vanagaitë R. 243 Vytautas, Lietuvos didysis kuni- Vardys V. 150 gaikðtis 99, 100, 101, 196, Varnauskas J. 451 266, 280, 376, 387, 455, 456, Vasiliauskaitë N. 264 476, 481, 490 Vasiliauskas K., monsinjoras Vyþeikis, kunigaikðtis 201 456, 457 Voveraitis K. 427 Vasiliauskienë A. 149 Voverienë O. 9, 12, 14, 50, 52, 53, Vasiliauskienë A. 166, 168, 172 60, 118, 151, 175, 176, 216, Vasilka, Volynës kunigaikðtis 201 218, 226, 231, 232, 240, 252, Velièkaitë L. 14, 458 258, 262, 301, 337, 355, 364, Vëlius N. 304, 324, 335, 353 374, 378, 398, 442, 448, 449, Venclova A. 333 451, 454, 456, 471, 478, 482, Venclova J. 281 486 Venclova T. 263, 279 Voveris V. 1 Venslovas P. 158 Voveris-Þaibas V. 217, 448, 477 Vergilijus 388 Vroblevskienë 50 Vertelka B. 427 Vësaitë B. 363 Zabulis H. 282 Vydûnas 28, 66, 67, 69, 80, 83, 85, Zalatorius A. 50, 51 86, 87, 102, 103, 148, 232, Zapkus 324 290, 299, 341, 356, 502 Zarinis J. 149 Vidþiûnas A. 140 Zavistonovièius 372 Vienuolis A. 83 Zbignievas, vyskupas 100 Vykintas, kunigaikðtis 201, 202, Zemlickas G. 215 203, 204 Zilber J. 432

518 Zinkevièius Z. 11, 12, 59, 60, 282, Þemkalnis V. 463, 464 283, 344, 394, 486 Þièkus K. 251, 273 Zmiejauskienë O. 177 Þidonis M. 135 Zolubas A. 143, 367, 394, 404, Þygimantas Augustas 481 480, 483, 499 Þilënas A. 282 Zorba 422 Þilinskas R. 363, 427 Þirgulis A. 75 Þana d’Ark, Orleano Mergelë Þitkevièienë D. 297 311 Þivinbudas, Lietuvos kunigaikðtis Þebrauskas A. 214 201 Þëkaitë R. 463 Þiþmaras P. 383, 384, 385 Þeligovskis L. 43, 369 Þukas S. 330 Þemaitë 72, 77, 128 Þukas V. 444 Þemaitis-Vytautas J. 438, 484, 485 Þukauskas S. 217 Þemaitytë A. 134, 157 Þuklys L. 213 Þemaitytë-Markevièienë O. 21 Þukovskis A. 373

519 UDK 908(474.5) Vo-198

Voverienë, Ona Vo-198 Tautotyros etiudai / Ona Voverienë. – Vilnius: „Diemedþio“ leidykla, 2011. – 520 p.: iliustr. Santr. angl. – Bibliogr.: p. 504-519. ISBN 978-9986-23-166-0

UDK 908(474.5)

Ona Voverienë TAUTOTYROS ETIUDAI

Vyr. redaktorius Danas KAUKËNAS Dailininkas Tomas Baciuðka Dizainerë Lina Klasinskaitë Kalbos redaktorë Elena Matiukienë

Leidëjas: UAB DIEMEDÞIO leidykla (neperiodinës spaudos redakcija). Vyr. redaktorius Danas KAUKËNAS. Tel. (8 5) 273 5344, +370 686 51 100, faks. (8 5) 273 1900. Pasiraðyta spaudai 2011 07 12. Tiraþas 420 egz.