Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Problemos ir idėjos Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Vilius Bartninkas. Vita activa ir politikos nuosmukis / 2 Rūpesčiai ir lūkesčiai Rengia Marion von Osten. Bolonijos paradoksas / 7

Almantas SAMALAVIČIUS Richard MÜnch. Bolonija, arba Švietimo kapitalizavimas / 10 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Europos istorijos Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Herkus KunČius. Sutemų atspindžio muziejus / 15 (teatras) 2 62 38 61 Paveldas ir paminklai Kęstutis Šapoka Konstantinas Jakovlevas-Mateckis. Vilniaus Sereikiškių parkas: išlikimo drama / 19 (dailė) 2 62 38 61 Nuomonės apie nuomones Tadas GINDRĖNAS Stasys GOŠTAUTAS. Du požiūriai į 1941 m. Laikinosios vyriausybės vaidmenį / 30 (dailininkas) 2 61 05 38 Mantas Lesauskas. Tuščia estetika / 32 Kristina SABUKIENĖ Kūryba ir kūrėjai (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Zecharia PLAVIN. Rigoletas. Tarno psichologijos atspindžiai / 35 Dalia MEČKAUSKAITĖ Gabrielė Labanauskaitė. Prisijaukinti ateities naratyvą. Įspūdžiai iš elektroninio meno (korektorė) simpoziumo ISEA 2010 / 39 Irena Žaganevičienė „Gražiausias pasaulio muziejus“. Su Folkwango muziejaus direktoriumi Hartwigu Fischeriu (buhalterė) 2 62 31 04 kalbasi Vytenė Muschik / 44 Redakcinė kolegija Kęstutis ŠAPOKA. Zugzwang – (ne)naudingi ėjimai. Jaunųjų Baltijos šalių menininkų kūrybos paroda buvusioje duonos kepykloje / 48 Vytautas BERENIS Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Kaukaitės era nesibaigė / 50 Endre Bojtár (Vengrija) Pažinti naujaip Alfredas Bumblauskas Tomas Kiauka. „Ilgesys plius nuodėmė lygu gyvenimas.“ Jurgos Ivanauskaitės kelionė Pietro U. Dini (Italija) Dievop / 52 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Iš kultūros istorijos Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Kęstutis ŠAPOKA. Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų. Paroda „Vytautas Kairiūkštis ir Rūta Stanevičiūtė jo aplinka“ NDG / 61 Tomas Kiauka Kęstutis ŠAPOKA. Laikas – lyg smiltys. Vytauto Valiaus (1930–2004) kūrybos paroda VDA Liana RuokytĖ (Skandinavija) „Titanike“ / 65 Vygantas Vareikis Kazys Varnelis jr. (JAV) Kelionė kaip intelektualinis nuotykis Almantas Samalavičius. Pietų Korėjos kultūriniai peizažai / 66 Redakcijos adresas Retrospektyva Feliksas JUCEVIČIUS. Lietuvis tarp mirties ir mito / 73 Latako g. 3, 01125 Vilnius Istorijos puslapiai el. paštas: [email protected], Béla NÓVÉ. Debatai dėl cenzūros. 9-ojo dešimtmečio kovos už spaudos laisvę Vengrijoje / 79 [email protected] Apie knygas Liudas TRUSKA. 1940 m. „revoliucija“ Lietuvoje pagal Alfredą Erichą Senną / 89 Faksas: 2 62 38 61 Dalia Čiočytė. Ar būsi pranašas savam krašte / 98 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Vladas Terleckas. Ne(pa)vykęs bandymas papasakoti 1795–2009 m. Lietuvos istoriją / 100 Dalius Jonkus. Erosas ir filosofija / 106 Visai nejuokingi skaitiniai Remia Krescencija Šurkutė. Apie meilę, charizmą ir Octopusą / 110 Summaries / 111 Redakcija nereika­lau­­ja, kad spaus­di­na­mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Vytautas Kairiūkštis. Miestas. 1922. Popierius, aliejus; 47,5x47,5 Lietuvos dailės muziejus, T-6696 Kultūros barai yra Eurozine the net­ma­ga­zine 4 p.: Vytautas Kairiūkštis. Besiprausianti moteris. 1923. Popierius, tempera; partneris. www.eurozine.com 25x32. Lodzės dailės muziejus, MS/SN/RYS/675. Iš parodos „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“ NDG

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 1 Problemos ir idėjos

Vilius Bartninkas

Vita activa ir politikos nuosmukis

olitinio gyvenimo erozijos nepaaiškinsime pasitelkę net šeimos galva griebdavosi jėgos, kad priverstų paklusti Pir naujausius statistinius duomenis apie rinkėjų pasy- šeimynykščius, tarp namų ūkio narių vyravo valdovo ir vumą, teigdami, kad ir žiniasklaida, ir politikai neatsakin- valdinių arba valdovo ir vergų santykiai. O viešoji sfe- gai žvelgia į savo darbą, apgailestaudami, kad vis dar ne- ra buvo suprantama kaip vieta, kur žmogus išties tampa sukurta pilietinė visuomenė… Tiesą sakant, šios tariamos laisvas: čia jis kaip lygus su lygiais diskutuoja klausimais, priežastys visiškai nesusijusios su politikos nuosmukiu, jau svarbesniais negu tie, kurie rūpi pavieniam žmogui, – greičiau jos yra to nuosmukio padariniai. Mano galva, po- apie karą, apie įstatymus ir t. t. Čia jam nėra įsakinėjama, litikos nuosmukį lėmė prarastas pasitikėjimas veiksmu, už- jis nėra pavaldus būtinybei. Todėl darbu, išreiškiančiu mirštas nemirtingumo siekis ir įsivyravęs darbo žmogaus nelaisvą, būtinybei palenktą veiklą, ir jėga, kuri primi- mąstymas. Todėl siūlau pasvarstyti, ko reikia veiksmingai nė azijietišką santvarką, buvo bodimasi, o politinė veikla ir prasmingai politinei veiklai, o kas šią veiklą slopina. laikyta išlaisvinančia žmogų. Arendt apibendrina: „Būti politiškam, gyventi polyje reiškė, kad viskas nuspren- Vita activa (lot. aktyvusis gyvenimas) yra idėja, kildina- džiama žodžiais ir įtikinėjimu, o ne jėga ir prievarta.“ ma iš Sokrato teismo, mat tada pirmą kartą kilo konfliktas Vita contemplativa kaip alternatyva aktyviajam gy- tarp polio ir filosofo, tarp aktyviojo ir kontempliatyviojo venimui buvo žinoma ir iki Platono filosofijos, bet gyvenimo. Šis terminas įvairiomis savo varia-cijomis žymi lemtingai šios dvi gyvensenos susidūrė Sokrato teisme, viską, kas yra priešingybė filosofo gyvenimui – tai dalyva- kai politika, metaforiškai kalbant, panaudojo jėgą prieš vimas politinėje veikloje, amatų ar meno plėtojimas, bet filosofiją. Tai, matyt, turėjo giliai sukrėsti Sokrato mo- kokio pobūdžio darbas. Įtampa tarp vita activa ir vita con- kinį Platoną – jis ėmė nebepasitikėti viešąja sfera ir ak- templativa (lot. kontempliatyvusis gyvenimas) neatslūgo tyviuoju gyvenimu. Garsiojoje olos alegorijoje Platonas iki pat XIX a., kol du filosofai – Nietzsche ir Marxas – ga- žmogiškuosius reikalus apibūdina olos šešėlių ir tamsos, lutinai apvertė tradicinę šių terminų hierarchiją aktyviojo sumaišties ir apgaulės sąvokomis. Oloje geriausiu atveju gyvenimo naudai. Hannah Arendt (1906–1975) laikytina įsižiebia tik laužo šviesa, „dirbtinė ugnis apšviečia daik- pirmąja filosofe, kuri nuodugniai ir tiksliai apžvelgė žmo- tus, esančius oloje, parodo juos tokius, kokie jie yra iš gaus būklę, pasikeitus veiklų hierarchijai. tikrųjų“, o filosofo priedermė – išsilaisvinti nuo saitų, Veikale „Žmogaus būklė“ Arendt, pasitelkdama is- siejančių su žmonėmis, ir palikti olą dėl amžinųjų idė- torinį ir filosofinį kontekstą, nagrinėja Antikos politinę jų, kurias „apšviečia saulė, idėjų idėja, leidžianti žmogui patirtį, priešpriešindama ją moderniajam politiniam matyti, o idėjoms – švytėti“ (Arendt). Platonas pertvarkė gyvenimui, apimtam erozijos. Senovės graikų, kitaip nei veiklų hierarchiją ir politinė veikla užleido pirmenybę modernių žmonių, gyvenimas buvo griežtai padalytas filosofo gyvenimui. Tai, kaip vėliau matysime, stipriai tarp privačiosios ir viešosios sferų. Privačioji buvo pa- paveikė krikščioniškąjį mąstymą. lenkta būtinybei – rūpintis išgyvenimu, ieškoti maisto, Arendt rašo: „Kontempliacijos pirmenybė prieš veiklą dirbti, pratęsti giminę. Ši sfera buvo valdoma despotiškai, yra pagrįsta įsitikinimu, kad joks žmogaus rankų dirbi-

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 nys grožiu ir tiesa negali prilygti gamtiniam kosmosui, „artimiausiai susieta su kūnu“, todėl mažiausiai žmogiš- kuris svyruoja savyje nekintamas ir amžinas be jokio ka. Darbas yra palenktas būtinybei, mat atliepia biolo- žmogaus ar dievo įsikišimo.“ Ši mintis susijusi su Plato- ginius procesus ir yra visiškai privatus.3 Tad dirbantis no filosofija, siekiančia pažinti idėjas vita– contemplativa žmogus – tai animal laborans (lot. dirbantis gyvūnas). yra nukreipta į amžinybės patyrimą per kontempliaciją. Nenuostabu, kad antikinis požiūris niekino darbą – kaip Kontempliacija buvo suvokiama radikaliai: jokia, „net privati, būtinybei palenkta, kūniška veikla, jis visiškai minties veikla, vykstanti kieno nors sieloje padedant nesisiejo su viešąja sritimi, kuri yra laisva ir atvira, o žodžiams“, neleis patirti amžinybės, nes ji „nutraukia ir norint į ją patekti pirmiausia reikia išsilaisvinti iš būti- sugriauna“ patį patyrimą. nybės.4 Čia Arendt padaro stulbinamą išvadą dėl vergo- O politinė patirtis buvo gerbiama kaip teikian- vinės santvarkos steigties: „Vergovės institucija Antiko- ti galimybę siekti nemirtingumo. Nemirtingumas je, nors ne vėlesniais laikais, nebuvo pigios darbo jėgos galėjo būti pasiektas „gaminant“ daiktus (kūrinius, arba išnaudojimo įrankis siekiant pelno; veikiau tai buvo žygdarbius, žodžius, politinius tvarinius), nes „galė- bandymas pašalinti darbą iš žmogaus gyvenimo. Kas dami palikti nenykstančius pėdsakus žmonės, nors žmogaus ir visų kitų gyvūnų gyvenimo formoms buvo individualiai yra mirtingi, pasiekia nemirtingumą ir bendra, nebuvo laikoma žmogiškumu.“ įrodo, kad jie yra „dieviškos“ prigimties“.1 Vis dėlto Bet derėtų pabrėžti, kad Arendt nekritikuoja paties dar- įtampą tarp dviejų laisvo gyvenimo idealų – kon- bo kaip tokio – jis yra praktiškai neišvengiamas žmogaus templiatyviojo ir politinio, kai siekiama ir politinio gyvenime. Arendt nerimauja dėl to, kad marksistai šlo- nemirtingumo,2 ir dvasinės amžinybės, – išsprendė vina darbą kaip žmogiškiausią veiklą (kaip matome – tai ne filosofinis mąstymas, bet empirinė istorijos rai- vidujai prieštaringa) ir kad darbas iš namų ūkio įsiveržė da. Arendt teigia: „Romos imperijos žlugimas aiškiai į viešąją sferą. Viešoji sfera turėtų sieti žmones, o kadan- parodė, kad joks mirtingų rankų kūrinys negali būti gi darbas yra privatus, visiškai gamtiškas, o ne pasauliš- nemirtingas, ir tai lėmė krikščioniškosios amžinojo kas, jis negali sukurti jokių politinių saitų tarp žmonių individualaus gyvenimo doktrinos tapsmą ypatinga ir šitokia būklė, tapusi pamatine, apskritai naikina pačią Vakarų žmonijos religija.“ politiką. Arendt poziciją taikliai apibendrina Majid Yar: Ši ilga įžanga skirta tam, kad geriau suvoktume poli- „Darbo svarbos, privačių oikos [gr. namai, namų ūkis] tinę sferą ir joje kylančias įtampas. Dabar laikas aptar- rūpesčių iškėlimas į viešąją sferą (tai, ką Arendt vadina ti pamatines vita activa veiklas: darbą (labour), kūrybą „visuomenės atsiradimu“), jos manymu, sunaikina tikrą- (work) ir veiksmą (action). Kiekvienos iš jų išsamiai ne- ją politiką, žmonių laisvės viešąją sritį pajungia grynai nagrinėsiu – šiame tekste jos yra svarbios tik tiek, kiek gyvuliškiems būtinybės rūpesčiams. Ekonomikos svar- daro poveikį politikai. ba, iškilusi kartu su kapitalizmo įsigalėjimu, Arendt nuo- mone, užtemdė prasmingas politinio tarpininkavimo Darbas yra gamtiškiausia veikla iš minėtų trijų. Jis galimybes ir aukštesnių prasmių siekimą, kuris turėtų pasižymi nenutrūkstamais ryšiais su gamta, nes darbu iš būti tikrasis viešojo gyvenimo rūpestis.“ gamtos savinamasi medžiaga, bet, „ką darbas pagamina, [...] skirta beveik iškart žmogui maitintis“ ir reprodu- Kūrybą (Work) reikėtų suprasti kaip darbo antitezę. kuoti „naują darbo jėgą“ (Arendt). Jei darbą laikome gamtiška veikla, tai kūryba būtų pa- Darbas gamtiškas dar ir tuo, kad jis labiausiai sie- sauliška veikla. Ką tai reiškia? Kitaip negu darbui, kūry- ja žmones su gyvūnais, mat, pagal Aristotelį, „vergai ir bai būdingas prievartos elementas – žmogus prievartauja naminiai gyvuliai savo kūno galiomis [kursyvas mano – gamtą, išplėšia iš jos medžiagą tam, kad sukurtų visiškai V. B.] padeda patenkinti būtinuosius poreikius“. Pasak naują daiktą, pasižymintį tvarumu. Homo faber (lot. da- Simono Swifto, darbas yra tokio pobūdžio veikla, kuri rantysis žmogus) yra architektas, menininkas, amatinin-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 3 kas, įstatymų leidėjas.5 Jis kuria namus, paveikslus, bal- Arendt stengiasi apibrėžti, kokia veikla yra žmogiš- dus, įstatymus – daiktus, kurie palikti vieni „galiausiai kiausia. Bene pagrindinis to kriterijus yra laisvė. Darbas sudūlės ir vėl įsilies į viską apimantį gamtos procesą“, bet yra nelaisva veikla, skatinama būtinybės. Kūryba yra žmogaus naudojami bus jam tarsi siena, atskirianti nuo „apibrėžta išankstinių priežasčių ir aiškiai numatomos gamtos procesų, sukurianti „bendrąjį [mūsų] pasaulį“, baigties“ (Majid Yar), valdoma utilitarinės filosofijos, nes sauganti žmogų, daranti jo pasaulį tvaresnį (Arendt). „viskas vertinama pagal tai, kiek yra tinkama ir naudinga Žinoma, žmogaus kūriniai nepasižymi absoliučiu tvaru- trokštamam tikslui pasiekti ir niekam kitam“ (Arendt). mu, bet pats sudaiktinimas laiduoja, kad yra sukuriamas Laisvė atrandama veiksme. daiktas, kurio „paskirtis – stabilizuoti žmonių gyveni- Kas yra veiksmas? Arendt teigia: „veikti plačiausia mą“ ir „bent jau kurį laiką atsilaikyti, laikytis ir pergy- prasme reiškia imtis iniciatyvos, pradėti [...], ką nors iš- venti nepasotinamus gyvųjų jo gamintojų ir naudotųjų judinti“. Tad veiksmas turi pradžią, o „pradžios prigim- poreikius ir reikmes“ (Arendt). Tai yra priešingybė dar- čiai būdinga tai, kad pradedama kažkas nauja“ (Arendt). bui, nesukuriančiam nieko tvaraus. Veiksmas – tai unikali nauja pradžia. Būtent pradžioje Swift teigia, kad darbas „įtraukia visą žmogaus kūną aptinkame laisvę. Maurizio Passerinas d’Entrevesas „metabolizme“ su gamta, [o] kūryba apima rankų ir mano, kad Arendt „laisvė reiškia ne galimybę pasirinkti įrankių [naudojimo] gabumus“. Darbas yra vieniša vei- iš įmanomų alternatyvų“, bet „gebėjimą pradėti kažką kla, neturinti pradžios ir pabaigos, o kūryba yra vieniša naują, padaryti [kažką] nelauktą“. veikla tik atliekant patį procesą (kuris, akivaizdu, turi Veiksmas gretintinas su kalba, nes abiejų sąlyga yra pradžią ir pabaigą – pasisavinus medieną iš gamtos, pra- žmogaus „įvairopumas“, pasireiškiantis „kaip lygybė dedama, pavyzdžiui, drožinėti medinę skulptūrėlę, kuri ir kaip skirtingumas“. Lygybė lemia, kad žmonės vieni anksčiau ar vėliau bus baigta), o baigtas kūrinys įžengia kitus supranta, kita vertus, jei žmonės nebūtų skirtingi, į viešąją sferą. Šiuo daiktu galima prekiauti turguje, o gal „jiems nereikėtų nei kalbos, nei veiksmo, kad galėtų vieni tai pastatas, matomas visiems, arba muziejuje rodomas kitus suprasti“ (Arendt). Žmonių skirtingumas atsisklei- meno kūrinys. Pasak Majid Yar, kuriantieji „tiek fiziškai, džia per kalbą ir veiksmą, čia žmonės pasirodo kitiems tiek instituciškai sukuria viešąjį pasaulį“. „ne kaip fiziniai objektai, bet qua žmonės“ (Arendt).6 Atrodo, animal laborans vis dėlto nugalėjo homo faber, Veikdamas ir kalbėdamas žmogus atskleidžia savo cha- nes vartotojų visuomenė – tai animal laborans visuome- rakterį, ketinimus, savybes, talentus, unikalumą, bet nė. „Valdomi poreikio vis greičiau ir greičiau keisti mus pats žmogus „nežino, ką jis atskleidžia atsiverdamas per supančius pasaulio daiktus, nebepajėgiame jų naudoti, poelgį ar žodį“ (Arendt), tai matoma tik aplinkiniams. paisyti jiems būdingo tvarumo ir jų saugoti; mes turime Ir atvirkščiai – norėdamas nuslėpti savąjį aš, asmuo yra vartoti, galima sakyti, ryti namus, baldus ir automobi- priverstas tylėti, būti pasyvus, pasislėpti arba atlikti be- lius, tarsi jie būtų gamtos „geri daiktai“, kurie sugenda be prasmius, nieko nesakančius veiksmus, pavyzdžiui, taip naudos, jei nėra greitai įtraukiami į niekada nesibaigiantį kare elgiasi eilinis kareivis. žmogaus ir gamtos metabolizmo ciklą“ (Arendt). Taiky- Čia paliestas svarbus aspektas – veiksmas atskleidžia dami animal laborans gyvenimo principus kasdienybėje, veikėją kitiems, bet ne pačiam veikėjui, „žmogus niekada mes „privertėme išnykti skiriamąsias ribas, saugojusias negali būti tikras, kokį save atskleis aplinkiniams“ (Arendt). pasaulį [...] nuo gamtos, nuo biologinio proceso“, ilga- Todėl veiksmo reikšmė priklauso nuo pasakotojų, nes tik amžiškumą, stabilumą ir tvarumą paaukojome dėl per- jie gali retrospektyviai pažvelgti į žodžius ir veiksmus, at- tekliaus. Tvarumo atsisakymas galiausiai veda prie tuštu- skleisti ne tik tai, kas buvo pasakyta ar padaryta, bet ir koks mo, kuris, Adamo Smitho žodžiais tariant, „neįtvirtina ar žmogus tą pasakė ar padarė. Tik pasakotojas gali išsaugoti neįgyvendina savęs kokiu nors pastoviu dalyku, išliekan- veiksmą, kuris greitai išsitrina iš atminties. D’Entrevesas čiu po to, kai darbo pastangos pasibaigusios“. priduria: „Būtent todėl [...] graikai taip aukštino poeziją ir

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 istoriją, nes jos geba išsaugoti šlovingus praeities poelgius Politikos nuosmukį skatina daugybė veiksnių. Tikėji- ateities kartoms.“ Bet, žinoma, pasakojimai taps nemirtin- mo nemirtingumu praradimas, matyt, ženkliausiai prisi- gi tik tuo atveju, jei pasakotojas perduos istoriją bendruo- dėjo prie to, kad nunyko viešoji sfera, nes politika neįma- menei, o ši jo pasakojimą atmins ir išsaugos. Todėl, pasak noma be tikėjimo „potencialiu žemišku nemirtingumu“. Arendt, graikai taip vertino polį, mat jo gyventojai „ben- Pasaulis, kuriame gyvename ir kuris yra mums visiems dromis pastangomis“ be istorikų ir poetų pagalbos gali bendras, pranoksta mūsų gyvenimo trukmę – „jis buvo „įtvirtinti nuolatinį prisiminimą apie gerus ir blogus savo prieš mums ateinant ir bus po mūsų laikino apsigyveni- darbus“. Tada net „bergždžiausia žmonių veikla, veiksmas mo jame“ (Arendt). Todėl viešoji sfera yra tiek tvari, kiek ir kalba, net neapčiuopiamiausi, efemeriškiausi jų sukurti ji įstengia „pergyventi kartų atėjimą“, atlaikyti griauna- „produktai“ – poelgiai ir istorijos – taps nedūlūs“. mąją laiko galią ir kiek mes patys sugebame kažką, pri- Kad ir kaip didingai tai skambėtų, vis dėlto veiksmu pa- klausantį mums asmeniškai arba mūsų bendrijai, pavers- sitikėti sunku, nes jį visada lydi „nenuspėjamumas ir ne- ti pastovesniu už mūsų žemiškąjį gyvenimą. Tikėjimo, grįžtamumas“. Veiksmo padarinius sunku nuspėti ne tik kad įmanoma pasiekti nemirtingą šlovę, praradimas todėl, kad esame laisvi nuolatos pradėti kažką naujo, bet „iš lėmė politikos desakralizaciją, o be šio dėmens politika principo todėl, kad jis vyksta žmonių santykių tinkle [...] ir praranda žmogui garbę teikiančią aureolę ir tampa vien joks veikėjas negali valdyti jo padarinių“ (d’Entreves). Bet makiavelišku žaidimu. Nemirtingumo klausimas yra kur kas svarbiau yra tai, kad „niekada nesugebame tikrai esminis – jei mes netikime ne tik tuo, kad patys galime numatyti jokio veiksmo rezultato ir pabaigos paprasčiau- save įamžinti, bet ir tuo, kad galime sukurti nemirtingą siai todėl, kad veiksmas neturi pabaigos“ ir joks žmogus politinį tvarinį, vadinasi, bet kokia valstybės steigtis pra- „niekada negali jo atšaukti“. „Pradedamo proceso niekada randa prasmę, nes manome, kad anksčiau ar vėliau vals- vienareikšmiškai neužbaigia vienintelis poelgis ar įvykis ir tybė vis tiek turės žlugti, todėl stengtis dėl jos nėra pras- pati šio proceso prasmė niekada neatsiskleidžia veikėjui, mės. Tokia dilema apverčia veiklų ir vertybių hierarchiją. ji atsiskleidžia tik retrospektyviam istoriko žvilgsniui, o Pasak d’Entreveso, homo faber vertybės (nekintamumas, pats istorikas neveikia“ (Arendt). Tad kyla klausimas, kiek stabilumas, tvarumas) kartu su zōon politikon vertybė- laisvas yra žmogus, atlikdamas veiksmą, kurio pagrindas mis (laisve, įvairiopumu, vieningumu) paaukojamos dėl yra laisvė? Čia slypi ir pavojus supainioti laisvės ir suvere- animal laborans vertybių – hedonistinio pasitenkinimo, numo sąvokas, bet pačiame veiksme glūdi dvi veiksenos, produktyvumo ir pertekliaus. kurios gelbsti žmogų nuo nenuspėjamumo ir išsaugo lais- Animal laborans vertybės sujaukė aiškią perskyrą tarp vę, – tai galia atleisti ir pažadėti. „Abu gebėjimai susiję, nes viešosios ir privačiosios sferų: klausimai, asmeniškai vienas iš jų, atleidimas, padeda panaikinti praeities poel- svarbūs konkrečiam žmogui, dabar yra keliami tarsi jie gius, kurių „nuodėmės“ lyg Damoklo kardas kabo virš būtų universalūs, privalomai svarbūs visiems. Viešosios kiekvienos naujos kartos, o kitas, susisaistymas pažadais, erdvės perpildymas smulkiais asmeniniais klausimais padeda sukurti saugumo salas netikrumo okeane, kuris iš didina tarpusavio konkurenciją dėl „tribūnos pasisaky- esmės yra ateitis. Be šių salų žmonių santykiuose nebūtų ti“, t. y. žmonės konkuruoja, kad jiems svarbų klausimą net tęstinumo, o ką jau kalbėti apie kokį nors pastovumą“ svarstytų piliečių atstovai, o ne kiti bendrapiliečiai. Tai (Arendt). ir yra „masių visuomenės iškilimas“ – oikos rūpesčių sumaišymas su polio rūpesčiais. Mes jau net nebeįsi- Remdamasis Arendt knyga „Žmogaus būklė“ bandau vaizduojame, kaip galėtų valdžia nesvarstyti namų ūkio pasiūlyti kiek kitokį požiūrį į politikos nuosmukį: turiu problemų! Todėl žmogus yra linkęs nusigręžti į priva- omeny nepasitikėjimą politikais ir politika apskritai, ne- tumo sferą, kurioje jaučiasi saugus. Graikams privačioji tikėjimą bendrais politiniais tikslais, nesugebėjimą ko- sfera kėlė neigiamas asociacijas ir buvo tik laikinas prie- munikuoti tarpusavyje ir atrasti bendras prasmes. globstis nuo res publica reikalų. Viešojoje erdvėje, kuri

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 5 „buvo vienintelė vieta, kur žmonės galėjo parodyti, kas nijos nemirtingumo, pratęsdama ją, gimdyvė tampa nemirtinga kaip žmo- jie iš tikrųjų yra, ir įrodyti esantys nepakeičiami“, graikai nijos rūšies atstovė, bet ne kaip unikali asmenybė. siekė išreikšti savo individualumą, o privačiojoje plo- 2 Arendt nemirtingumą apibrėžia kaip „nemarų gyvenimą šioje žemėje ir šia- tmėje „žmogus egzistavo ne kaip tikras žmogus, bet tik me pasaulyje, koks jis buvo duotas“. Todėl ši sąvoka sietina su pasauliu ir su kaip gyvūnų rūšies, vadinamos žmonija, egzempliorius“ gamta. O amžinybė yra anapus gamtos ir pasaulio – ji sietina su Dievu, su (Arendt). Tačiau mums yra visiškai kitaip: viešojoje sfe- archetipinėmis idėjomis. roje mes niekuo neišsiskiriame iš masės,7 o privačiojo- 3 Sakydamas, kad darbas yra privati (ir mažiausiai politiška, jei politiką su- je siekiame išreikšti savo individualumą, gal todėl, kad prantame kaip bendrąjį reikalą) veikla, visų pirma turiu omenyje, kad dar- „naujųjų amžių individualizmas nepaprastai praturti- bas kyla iš asmeninio, privataus reikalo – būtinybės patenkinti kūniškus no privačiąją sferą“ (Arendt). Galų gale juk pamatėme, poreikius. „Vienintelė veikla, kuri griežtai atitinka nepasauliškumo patirtį, kokie produktyvūs esame dirbdami. Tai neišvengiamai ar veikiau pasaulio praradimą patiriant skausmą, yra darbas, kai žmogaus turėjo sukurti iliuziją, kad perteklius padės išsilaisvinti kūnas, kad ir ką jis veiktų, irgi bloškiamas į save patį, prie nieko nesusitelkia, iš būtinybės ir tapsime absoliučiai laisvi. Tai neleido pa- išskyrus savo paties gyvastį, ir lieka įkalintas savo metabolizme su gamta, matyti, kad įkalinome save nesibaigiančiame metaboliz- niekada netranscenduoja arba neišlaisvina savęs iš besikartojančio paties me su gamta ir besaikiame vartojime, kuris pagraužė bet funkcionavimo ciklo“ (Arendt). kokį pasaulio tvarumą. 4 Tai buvo svarbiausias argumentas, kodėl Antika nesutiko darbui atverti Kaip visa tai pakeisti? Arendt konkretaus sprendimo viešosios erdvės, kad jis būtų matomas, girdimas ir prisimenamas. Naujieji nesiūlo. O senovės graikas į mūsų klausimą atsakytų laikai nesigėdijo darbo, paremto kūno galiomis, vertino jo produktyvumą ir maždaug taip: „Bendri politiniai sumanymai reikalauja naudingumą, todėl šias skirtis apvertė ir darbas buvo įlietas į viešąją erdvę. žmonių, gebančių prasmingai bendrauti tarpusavyje ir Darbo žmonės turėjo būti sektinas pavyzdys (tai ypač būdinga socialisti- atrandančių bendras prasmes. Prasmingas kalbėjimas nėms valstybėms), jie buvo verti šlovės ir atsiminimo. Antikos argumentas sukuria viešąją erdvę, kurioje keliami klausimai, svar- yra politinis, Naujųjų laikų – ekonominis. besni už pavieniam žmogui svarbius klausimus. Savo 5 Įstatymų leidybą graikai priskyrė kūrybai, o mes tai laikome veiksmu ir pri- asmeninius rūpesčius kiekvienas turi palikti namie ir skiriame įstatymus politikos turiniui. ateiti į bendrus pasitarimus kaip laisvas žmogus, neka- 6 Darbe žmogaus individualumas neatsiskleidžia – geriausiu atveju matome muojamas būtinybės, antraip asmeniniai reikalai užgoš „vienodumą“, panašumą į kitus. Tai patvirtina „faktą, kad visi priklausome bendruosius. Žmonės turi būti drąsūs, siekti garbės ir žmonių giminei ir turime patenkinti savo kūno reikmes“ (Arendt). O kūry- pasitikėti vienas kitu. Jie trokšta pasaulio, kuriame galėtų bos procese atsiranda kūrinys (apie kūrėją mažai ką galime sužinoti, tik tai, jaustis tvirtai, todėl tesės savo pažadus ir sieks nemirtin- kas yra autorius, kokius „gebėjimus ir talentus“ jis turėjo). gos šlovės poliui ir sau.“ 7 Tai derėtų sieti su masių visuomenės iškilimu ir žmonijos vienijimusi, kuris lemia, kad visuomenės darosi monolitiškos, konformistinės, turi vieną inte- resą ir nuomonę.

1 Man buvo užduotas klausimas: „O kaip yra su motinomis? Juk jos irgi tampa Šaltiniai nemirtingos, kai pagimdo vaiką tarsi „pratęsdamos save“? Taip, jos tampa nemirtingos, bet nemirtingos ne kaip qua žmogus, bet kaip žmonija. Ne- H. Arendt, Žmogaus būklė, Vilnius: Margi raštai, 2005. mirtingumas įgyjamas didžiu veiksmu, kuris visada išreiškia individualumą, H. Arendt, Tarp praeities ir ateities. Aštuoni politinės filosofijos etiudai, Vilnius: juo pelnoma šlovė ir išliekama bendruomenės atmintyje. Taip žmogus ne Aidai, 1995. tik atlieka didį žygį, bet ir išreiškia savo unikalumą. O gimdymas priskirtinas M. Yar, Hannah Arendt, The Internet Encyclopedia of Philosophy. darbo kategorijai, nes yra valdomas būtinybės, gimdymu nėra išreiškiamas M. P. D’Entreves, Hannah Arendt, Stanford Encyclopedia of Philosophy. individualumas (pats pagimdytasis savo gimimu išreiškia individualumą, S. Swift, Hannah Arendt. Routledge Critical Thinkers, Taylor & Francis e-Li- bet ne gimdytoja). Todėl motina, pagimdydama vaiką, prisideda prie žmo- brary, 2008.

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Marion von Osten

Bolonijos* paradoksas

abar, kai rašau šį tekstą, visos Europos ir JAV vendinimas nacionaliniu lygmeniu dažniausiai duo- Duniversitetuose pats streikų įkarštis. Austrijoje da priešingą rezultatą nei tikėtasi. Pavyzdžiui, taip protestai prasidėjo Vienos dailės akademijoje ir iš- atsitiko su mobilumu ir galimybe palyginti studen- plito po visą šalį, studentai ir dėstytojai palaiko tarp- tų gebėjimus bei kvalifikaciją. Buvo įvestos naujos tautinio streiko dėl aukštojo mokslo reikalų idėją. universitetinių laipsnių hierarchijos, kurios ne tik Protestuojama prieš suvaržymus, dėl kurių mokslas prieštarauja demokratiško lavinimo tikslams, bet ir darosi sunkiai prieinamas, piktinamasi nepakanka- darbo rinkoje neatitinka įdarbinimo politikos. Kri- mu universitetų finansavimu, tuo, kad universiteti- tikuoti tokią raidą turėtų būti pirmiausia naciona- nis lavinimas virto paprasčiausiu mokykliniu moky- linės ir europinės politikos, jos ekspertų komisijų mu, nepriimtinas ir mokesčio už mokslą įvedimas. ir sprendimus priimančių institucijų pareiga, užuot Primenama, kaip Europos universitetų reformos visą atsakomybę suvertus patiems universitetams, buvo propaguojamos ir kaip jos yra įgyvendinamos kuriuos reforma palietė skaudžiausiai. nacionaliniame lygmenyje visą pastarąjį dešimtmetį. Nors originalioji Bolonijos deklaracija numatė Protestai išryškino prieštaravimus tarp nacionalinių transeuropinius laipsnius, ji turėjo galvoje tik dviejų ir antnacionalinių universiteto reformos tikslų. laipsnių sistemą, kuri lydės būsimas reformas kaip nuoseklūs „ciklai“. Austrijos mokslo ir tyrimų mi- Bolonijos deklaracija ir nacionalinis jos nisterija pranešime apie Bolonijos tikslų įgyvendi- įgyvendinimas nimą taip pat nurodė, kad europinių reformų pro- cesas reikalauja įvesti sistemą, „iš esmės pagrįstą Bolonijos deklaracijos, priimtos 1999 m., pirmi- dviem pagrindiniais ciklais“, „tokią kreditų sistemą nis tikslas buvo sukurti europinę aukštojo mokslo kaip ECTS“ ir „aiškių, lengvai palyginamų laipsnių ir tyrimų erdvę. Tačiau Bolonijos deklaracijos įgy- sistemą“.1 Tačiau Šveicarijoje, Vokietijoje ir Austri- joje Bolonijos procesas dažniausiai buvo prilygintas * Streikai Europos (ir ne tik jos) universitetuose 2009–2010 m. sutapo su de- bakalauro ir magistro laipsnių įvedimui. Vokietijo- šimtosiomis Bolonijos deklaracijos metinėmis. je ketverių ar penkerių metų studijų diplomo buvo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 7 atsisakyta trejų metų bakalauro studijų labui. Bo- čiausiojo lygio pozicijos, ypač tyrimų srityje, yra re- lonijos deklaracija ir ja paremti susitarimai jokių zervuotos magistrantūros absolventų mažumai. konkrečių pasiūlymų šiuo klausimu dar nepateikė. Skandinavijoje teko skubiai atsisakyti kvotų sis- Kadangi deklaracija yra ES direktyva, tinkamai ją temos, kai bakalaurai žlugo darbo rinkoje. Vokieti- interpretuoti ir įgyvendinti gali tik nacionaliniai jos žemių kultūros ministrai 2009 m. spalio 15 d. veikėjai. Būtent nacionalinės interpretacijos lėmė, konferencijoje pripažino, kad studentų kritika yra kad didėja laipsnių heterogenizacija tiek ES, tiek, pagrįsta: universiteto kursai iš tikrųjų „mokyklizuo- pavyzdžiui, Vokietijoje – jos federalinių žemių ly- jami“, akademinis jų tinkamumas yra ribotas, mažė- gmeniu. Praėjus dešimčiai metų po pirmosios de- ja nacionalinis ir tarptautinis studentų mobilumas, klaracijos, kol kas neįmanoma kalbėti apie lavinimo bakalauro laipsnis kaip profesinė kvalifikacija yra europinėje erdvėje suvienodinimą ir geresnes gali- menkavertis, kreditų sistema komplikuota. Šveicari- mybes jį palyginti. Frankfurter Allgemeine Zeitung joje taipogi buvo nutarta, kad bakalauro ir magistro viena antraštė 2009 m. lapkričio 24 d. neatsitiktinai įvedimas labiausiai paskatino biurokratinio aparato skelbė: „Bolonijos burbulas sprogo.“ plėtrą, tačiau išsilavinimo kokybę nusmukdė. Ga- liausiai ekonomistai sugebėjo įrodyti, kad aukštojo Universitetinio lavinimo hierarchizacija = mokslo transformacija surijo lėšas, kurios turėjo „Bolonija“? būti panaudotos tam, kad visi turėtų lygias teises gauti išsilavinimą. Jei norima, kad Bolonijos pro- Vis dėlto Bolonijos dokumentus ir Bolonijos pro- cesas nacionaliniame kontekste vyktų be negatyvių ceso praxis reikėtų skirti nuo politinės „Bolonijos“ padarinių išsilavinimo lygiui, tuomet teks jį pratęsti, etiketės naudojimo nacionaliniame kontekste. Dvie- deramai koordinuoti ir paversti demokratiškesniu. jų laipsnių įvedimas, kaip planuojama Austrijoje, iš esmės baigiasi universitetinio lavinimo hierarchiza- „Bolonija“ transformuoto valstybingumo kontekste cija, nors jos negalima tiesiogiai išpešti iš Bolonijos deklaracijos. Planuojami bakalaurų kursai paremti Viena vertus, bakalauro ir magistro sistemos tokia aukštojo mokslo logika, kuria kliaujasi tech- įvedimas vokietkalbėje aplinkoje sutampa su na- nikos kolegijos – studentai orientuojami į darbą, į cionalinių vyriausybių interesais – jos gali mažinti vidutinį lygį, į pritaikomumą nauja moduliuota for- švietimo sistemos apimtis ir dėstytojų skaičių ape- ma. Tačiau ši logika praplėsta iki laipsnius teikiančių liuodamos į Europos reformas. Mokesčio už mokslą kursų, kurie anksčiau buvo dėstomi universitetuose. įvedimas dažnai teisinamas Bolonijos deklaracija – Ypač diplomų pripažinimo srityje – vokietkalbėje tai politinės proceso instrumentalizacijos pavyz- aplinkoje diplomas dabar yra prilygintas pirmajam dys. Vis dėlto žvelgiant į visumą, reikia pripažinti, laipsniui, nors diplomas kartu su magistro laipsniu kad Bolonijos deklaracijos įgyvendinimas, o kartu leidžia siekti Ph. D [daktaro laipsnio – vert.], o tai su juo vykstanti ir nežabota biurokratizacija, davė yra gerokai daugiau nei dviejų pagrindinių ciklų retrogradiškus rezultatus. ekvivalentas. Kita vertus, bakalauras yra pirmasis Kita vertus, ši nauja „valdymo“ forma iliustruo- laipsnis technikos kolegijos (Fachhochschule) atžvil- ja, kad nacionalinės valstybės susiduria su nauja giu. Skirtingai nei diplomas, bakalauro laipsnis lei- valstybingumo forma, kai vis didesnę įtaką nacio- džia tik nedidelei absolventų daliai įgyti akademinį naliniams įstatymams daro antvalstybiniai veikėjai. išsilavinimą (magistras, Ph.D) siauresne prasme. Tai neapsiriboja vien švietimo politika, kaip aiškiai Austrijoje bakalauras suteikia kvalifikaciją siekti ne parodė antiglobalistų sąjūdis. Įgyvendinti antvals- aukštesnės už vidutinę tarnautojo pozicijos, o aukš- tybines instrukcijas skatina abstraktus diskursas,

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 apeliuojantis į laisvosios rinkos reguliacinę galią, ribojančių įstatymų laisvėjimas Europos nacionali- konkurencingumo, efektyvumo ir optimizacijos nėse valstybėse ir „ugdymo rinkodaros“ naujos for- poreikį, kitaip sakant, – į neoliberalias ideologijas. mos lėmė, kad kitoms – ne ES – šalims Europa darosi Tad Bolonijos proceso tikslai, pateikiami postnaci- vis sunkiau pasiekiama. 2005 m. priimtas Vokietijos onaliniame Europos Sąjungos politikos kontekste, emigracijos įstatymas netgi numato skirtį tarp „kva- atskleidžia naują įtraukimo ir išstūmimo dinami- lifikuotų“ ir „nekvalifikuotų“ asmenų. UNESCO pa- ką, o tai būdinga ne tik aukštojo mokslo sistemai. teikta globali ugdymo suvestinė, pavyzdžiui, rodo, Šio posūkio pagrindas yra įsitikinimas, kad lavini- kad tarptautiniu mastu leidimas gyventi išduoda- mo procesas atlieka pagrindinį vaidmenį, kai rin- mas tik tiems, kurie laikomi „aukštos kvalifikacijos“ ka diferencijuojama globalios konkurencijos fone. specialistais. Naujausiais statistikos duomenimis, Specialistų „gaminimas“ pertvarkytuose universite- aukštos kvalifikacijos, mokslinio ir techninio uni- tuose yra pagrįstas įsitikinimu, kad žinojimą galima versitetų personalo migracija į šalis, kuriose, kaip akceleruoti ir optimizuoti, o jo prieinamumą galima manoma, yra geresnės sąlygos gauti išsilavinimą kontroliuoti taikant patentavimo ir monetarizavimo ir vykdyti tyrimus, jau tapo Šiaurės Europos šalių būdus. Manoma, kad žinojimas gali būti pasitelkia- problema. Tačiau labiausiai pažeidžiamos yra šalys, mas tik konkrečiam naudojimui, pavyzdžiui, kom- kurių švietimo sistemą paveikė europinis kolonia- panijų ekonominei gerovei užtikrinti.2 Žinių gamy- lizmas. Iš vadinamojo protų nutekėjimo daugiausia bą ir distribuciją norima pertvarkyti pagal verslumo pasipelno angliškai kalbančios šalys: JAV, Kanada, principus. Tačiau nacionaliniai įstatymai nesuteikia Australija ir Anglija. Tarptautinės migracijos orga- tam pagrindo, įteisinti šiuos argumentus naciona- nizacijos (IOM) duomenimis, 20 000 aukštos kva- liniame kontekste galima tik griebiantis spaudimo lifikacijos specialistų iš Afrikos šalių nuo 2008-ųjų ir nurodant tariamą neišvengiamybę, kad ir kokia kasmet migruoja į Europą, Kanadą ar JAV. O mažu- būtų jos prigimtis. mos lūkesčiai dėl geresnių švietimo sąlygų neišsipil- Tuo pat metu paradoksai tarp antvalstybinių ir do ir jie niekada nepateks į universitetus, kuriuose nacionalinių požiūrių atvėrė kelią naujam derybų dabar vyksta protesto akcijos. etapui, kai jau pripažįstama, kad egzistuoja neati- tikimas tarp programų, diskursų, interpretacijų ir praktikos europiniame ir nacionaliniame lygmeny- 1 Žr. bmwf (ed.), Bericht über den Stand der Umsetzung der Bologna Zie- se. Šis procesas suteikė pagrindą plačiai kritikuoti le in Österreich 2009, 19. šliaužiantį ekonomizavimą ir išdemokratinimą vo- 2 Žr. Yann Moulier-Boutang, ”Neue Grenzziehungen in der politischen kietkalbėje erdvėje, paskatino transnacionalinius Ökonomie“, in: Marion von Osten (ed), Norm der Abweichung, Zürich/ protesto sąjūdžius. Wien/New York: Voldemeer/Springer 2003.

Plečiant perspektyvas: migracijos režimo kritika © Marion von Osten / Malmö © Eurozine Universiteto reformų kritika ir diskusijos apie mo- bilumą, kurį skatina žinių ekonomika, turėtų plėstis, kad aprėptų tiek europinį sienų ir migracijos režimą, Iš vokiečių k. vertė Marius GAUČYS tiek postkolonijinę eurocentrizmo kritiką žinių tu- rinio ir jų „gamybos“ metodų požiūriu. Tuo metu, kai jaunesnės akademikų kartos vis dažniau pasi- telkiamos iš ekonomiškai kylančių šalių, imigraciją

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 9 Richard MÜnch

Bolonija, arba švietimo kapitalizavimas

okiečių studentai 2009 m. pabaigoje vėl išėjo į ga- ali gėrybė ir prekė globalioje švietimo rinkoje. Nauja- Vtves ir užėmė universitetus protestuodami prieš sis akademinis kapitalizmas siekia naudos, kurią teikia dabartines studijų sąlygas. Iš esmės buvo piktinamasi investicijos į žmogiškąjį kapitalą. Kova dėl švietimo aukštojo mokslo pokyčiais, kuriuos paskatino Boloni- prestižo tampa dar įnirtingesnė ir tai didina švietimo jos procesas. Ir ne be pagrindo. Dėl sunkumų, kilusių kaštus. Ši sistema palanki tik tiems, kurių tėvai yra pa- „įgyvendinant“ universiteto reformą, reikia kaltinti ne kankamai turtingi, kad sudarytų savo vaikams geras paprasčiausias „technines klaidas“, kaip tvirtino Vokie- starto sąlygas jau darželyje, pradinėje ir vidurinėje mo- tijos švietimo ministrė Annette Schavan. Priešingai, kykloje. Užtenka pasidairyti po JAV ir Jungtinę Kara- toks teiginys atsakomybę dėl dabartinės krizės nuo po- lystę, kad tuo įsitikintume. litikų perkelia universitetams, o diskutuoti apie esmi- Laisvoji rinka profesines struktūras paverčia tar- nes problemas vengiama. pininkėmis tarp švietimo ir įsidarbinimo. Tai sukelia Vokietijoje Bolonijos procesas reiškia kultūrinę revo- gilų nesaugumo jausmą. Vokietijoje egzistuoja tvirta liuciją. Užbaigiama esminė transformacija, kuri vyksta tradicija, kad išsilavinimas (akademiniai laipsniai) yra jau seniai ir yra susijusi su tuo, kaip traktuojamas švie- glaudžiai susijęs su įsidarbinimu (profesine padėtimi). timas, kokios yra įsidarbinimo galimybės, o galiausiai Šios sistemos pagrindas yra fiksuotas profesinis tapatu- įveikiamas net ir pasipriešinimas šiems pokyčiams, tie- mas, kurį formuoja Fachgesellschaften – vienos ar kitos sa, ne tarp studentų. srities, pvz., gydytojų, advokatų, architektų, inžinierių „Bolonijos procesas kuria europinę aukštojo moks- ar mokytojų, asociacijos. Valstybė įkūrė jas būtent šiuo lo erdvę“, taigi turėtų nacionalines švietimo sistemas tikslu. Profesinis tapatumas susieja kursus ir kvalifika- atverti europinei integracijai. Tačiau jo inicijuotas ciją (valstybinius egzaminus, diplomus) su praktiniu restruktūrizavimas susideda ne tik iš formalaus uni- profesijos apibūdinimu. versitetinių laipsnių standartizavimo: Bolonijos rezul- Naujieji bakalauro kursai to padaryti negali. Jie su- tatas yra didėjantis nacionalinių ugdymo institucijų teikia tik esminę kompetenciją ir į darbo rinką išleidžia išsisluoksniavimas ir hierarchizacija. Nacionalinių ug- absolventus, kuriems stinga aiškaus darbo profilio ir dymo sistemų transnacionalinę integraciją lydi nacio- kurie yra dar nepakankamai tam darbui pasirengę. Tai nalinė dezintegracija. Iš esmės visą procesą tai paverčia reiškia, kad nesvarbu, ko tave išmokė bakalauro kurse, itin kontroversišku. vis tiek labiau nei bet kada turėsi papildomai save pre- zentuoti, tapti ir savo paties vadybininku, ir mokytis, Kova dėl prestižo: kaip rinkos tarpininkauja švietimui kaip sakoma, visą gyvenimą.1 ir įsidarbinimui Kad padarytum didesnį įspūdį darbdaviams savo profesiniu profiliu, reikės daugiau investuoti į savo Naujomis sąlygomis švietimas jau nėra kuriamas asmeninį profilį: studijos užsienyje, socialinė kompe- (akademinių ir profesinių asociacijų) kaip bendrasis tencija, konfidencialumas, iškalba, prestižinė turimo socialinis gėris, dabar jis parduodamas kaip individu- akademinio titulo vertė… Prestižinė akademinio titu-

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 lo vertė tampa svarbesnė už grynai objektyvią jo vertę, kvalifikaciją, kuri leis ją įgijusiam asmeniui dirbti vi- todėl ateičiai svarbus ne tiek įgytas akademinis titulas, dutinio lygmens pozicijoje ir gauti vidutinį atlyginimą. kiek tai, koks universitetas jį suteikė. Tie, kurie nori pasiekti daugiau, turės įgyti magistro Kova dėl prestižo intensyvėja, taigi didėja ir akade- laipsnį. Vadinasi, magistrantūros vietų, kurių skaičius minių titulų kaštai. Tai ypač matyti JAV, kur universi- ir šiaip gana ribotas, bus siekiama dar aršiau nei dabar. tetinio lavinimo kainos akivaizdžiausiai šovė aukštyn: Žvelgiant tolyn į priekį, panašu, kad tik 20 proc. baka- ketverių metų bakalauro kursas ten gali kainuoti nuo laurų gaus vietas magistrantūros kursuose. Taip jau yra 40 000 iki 180 000 JAV dolerių. Kaip futbolo čempio- kitose šalyse, pavyzdžiui, JAV.2 nų lygoje, švietimo isteblišmente didžiausią prestižą „Klaidas“, padarytas aštuntajame dešimtmetyje, kai ir sėkmę švietimo rinkoje turi tie, kurie naudojasi di- buvo nepamatuotai plečiamas universitetų tinklas, džiausiu kapitalu. Jie įsilieja į europinio elito įtakingas dabar skausmingai bandoma „ištaisyti“. Užuot plė- grupes, kurių akademinė prabanga atskiria juos nuo vi- tus techninės pakraipos kolegijas, kur studijuotų iki sos universitetų masės, tad atstumas tarp vienų ir kitų 70 proc. studentų, o praktiniu požiūriu tai realistiška, tampa dar didesnis. pirmenybė buvo atiduota universitetams. Tokį raidos modelį primena ir aštuonmetė vidurinė mokykla, kuri, Spartūs pokyčiai studentų sąskaita tenka pridurti, jau nesibaigia, kaip anksčiau, abitūra. Bakalauras suteikia tolesnę kvalifikaciją, tinkamą vidu- Šis dramatiškas pokytis universitetuose atskleidžia tinio lygio darbo vietai, ir tik nedidelis procentas tęsia esmines su šia transformacija susijusias problemas. Tie, magistro ar daktaro studijas. kurie gina senąjį profesinį pasaulį ir jo žinių monopolį – Bakalauras iš esmės yra aukštesnės klasės vidurinio universitetų profesoriai ir asociacijos, – senojo diplo- mokslo – gimnazijos ir universiteto pirmo kurso, koks mo kursus kiek įmanoma susiaurino iki naujųjų baka- jis buvo anksčiau, mišinys. Tai, kad iš universiteto per- lauro kursų. Rezultatas: bakalaurų vietos perpildytos, sonalo jis atima didžiąją dalį mokymo laiko, lemia dės- daugelis studentų smarkiai persitempia. Tai rodo at- tytojų statuso nuosmukį, o dėstančiųjų doktorantūros krintančiųjų skaičius, kuris yra didesnis nei kada nors studentams statusas kyla. Mažėja universiteto darbuo- anksčiau. tojų atlyginimai ir kartais jiems leidžiama prasimanyti Siekiant viską kontroliuoti, studentai įsukami į eg- pajamų iš šalies, o tai rodo, kad su tokia padėtimi jau zaminų karuselę. Tai atpildas už išlikimo strategijas, susitaikyta. tačiau tai nepadės išlavinti protų, gebančių savarankiš- kai mąstyti. Be to, senamadiškas dėstytojų santykis su Švietimas kaip prekė: naujoji rinkos galia studentais neleidžia rastis tokiai priežiūrai, kuri būtų ir reikli, ir nuoširdi. Tai yra viena iš pagrindinių priežas- Esminis klausimas yra tai, kokia akreditavimo agen- čių, paskatinusių studentų neramumus. tūrų struktūra galėtų suteikti universiteto kursams Esminį vaidmenį dabar vaidina akreditavimo agen- naują rinką dabar, kai asociacijos prarado kadaise joms tūros, o ateityje jų vaidmuo dar labiau didės. Agentūros priklausiusį žinių ir profesijų monopolį. Akreditavi- remiasi akreditavimo tarybomis ir suteikia „kokybės mo agentūros dažniausiai suvokiamos kaip valstybinės ženklą“ kursams, kuriuos išklausius įgyjamos bakalau- ir teisinės universiteto kursų kontrolės pakaitalas, esą ro ar magistro kvalifikacijos. Siekiama, viena vertus, akademinėms disciplinoms jos suteikia daugiau auto- užtikrinti, kad kursai būtų lankomi, antra vertus, kad nomijos. Tačiau tai netiesa. jie tarnautų rinkos poreikiams. Valstybės kontrolės mechanizme iš tikrųjų svarbiau- Tačiau redukuojant kursus iki daugmaž tinkamų sią vaidmenį iki šiol vaidino asociacijos, tą lėmė vals- studijuoti, bakalauras geriausiu atveju suteiks vidutinę tybės sugalvota egzaminavimo tvarka (Rahmenprü-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 11 fungsordnung). Valstybės kontrolė suteikė universiteto nimo agentūros paslaugų. Visa tai lemia, kad reklama ir kursams teisinę apsaugą nuo neakademinių komercinio viešieji ryšiai ištrina kursų turinį. Nors kursai gali būti sektoriaus reikalavimų. Šito pagrindas buvo Alexan- panašūs kaip du vandens lašai, juos pateikti galima la- dro von Humboldto organizacinis modelis, pritaikytas bai įvairiai ir nuo to priklausys jų kaina. Kad gerai pasi- 1810 m. įkurtam Berlyno universitetui (o vėliau ir vi- rodytum neišvengiamose absolventų reitingų lentelėse, siems vokiečių universitetams). Valstybinė akademijos tenka kurti naujus padalinius, kurie kruopščiai rinktų apsauga nuo komercinių ekonomikos ir viešojo admi- tokius duomenis. Totalaus stebėjimo sistema nieko ne- nistravimo reikalavimų veikė beveik du šimtus metų. išleidžia iš akių.4 Tačiau kontrolės perdavimas akreditavimo agentūroms O už visa tai reikia mokėti. yra esminis žingsnis tokios kontrolės atsisakymo link. Likę be valstybinės apsaugos, universitetai pirmąkart Vietoj ekspertizės – rinkodara bus atverti ekonominiams švietimo rinkos reikalavi- mams. Universiteto kursų turinio požiūriu sunku būtų Viskas priklausys nuo to, ar akademinės asociacijos su- nurodyti esminius skirtumus, nes žinija kaip globa- gebės primesti savo interesus akreditavimo agentūroms, lus bendrasis gėris dabar yra prieinama beveik visur: kaip primetė juos valstybei. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, stropus profesorius, kuriam rūpi jo ar jos studentai, kad taip ir atsitiks: universiteto kursų akreditacija vykdo- gali perduoti gerokai daugiau žinių nei moksline veikla ma peer review forma, asociacijos turi savo atstovus akre- užimtas Nobelio premijos laureatas. Tai reiškia, kad į ditavimo tarybose. Tačiau ryšys tarp asociacijų ir akre- pelną orientuota universiteto ir verslo sąjunga turi daug ditavimo tarybų yra silpnesnis, nei buvo užmegztas su investuoti į priežiūros proporcijas, į kursų ir paslaugų egzaminavimo komisijomis, kai tą sistemą valdė pačios rinkodarą, į patrauklų jų pateikimą, kad galėtų reika- asociacijos. Tuo tarpu gerokai gausesnes akreditavimo ta- lauti didesnių įmokų už mokslą. Tai įmanoma tik ple- rybas savarankiškai sudaro pačios akreditavimo agentū- čiant investicijas į infrastruktūrą, nesvarbu, ar tai būtų ros, o tai reiškia, kad tiesioginio lojalumo akademinėms įranga, ar biblioteka, ar akademinis personalas. Štai asociacijoms nebėra. Dar esmingesnis yra akreditavimo taip pirmaujantis ypač brangių universiteto kursų se- komisijų dėmesys tam, ar universiteto kursai tinkamai gmentas atsiskiria nuo masinių produktų, priklausan- parengti studijoms, o ypač – ar jie tenkina rinkos porei- čių vidutinei ar žemai kainų kategorijai. JAV bakalauro kius. Toks dėmesio objekto pasikeitimas aiškiai rodo, kad sertifikatus teikia ir turtingi privatūs universitetai, ir era, kai svarbiausia laikyta akademinė kokybė, baigėsi. vidutinės kainų kategorijos valstybiniai universitetai, Akreditavimo logika dvigubai optimizuoja pasiūlą: ir žemiausiam segmentui priklausančios bendruome- pirminę pasiūlą studentų poreikiams ir antrinę pasiūlą ninės kolegijos. Kadangi išsilavinimas redukuotas iki darbdavių poreikiams. Svorio centras dabar persikėlė prekės, skirtos rinkai, tai lemia, kad prabangos pro- poreikių pusėn. Tai reiškia, kad universiteto kursai ir dukto vertę pirmiausia apibrėžia akademinio titulo akademiniai titulai praranda savo kaip bendrojo gėrio prestižas, savo ruožtu nurodantis, kiek pinigų galima pobūdį ir yra suvokiami ne kaip nauda visuomenei, bet reikalauti už tą produktą. Taip išsilavinimas mutuoja iš kaip individuali nauda, kurią nusako instrumentinės kolektyvinio valstybės siūlomo gėrio, kurio verte pasi- priežastys (susijusios su pasiūla ir paklausa). Švietimo tikima, į prestižo objektą, kurio vertė priklauso nuo jo kokybė, kaip ir bet kuri parduodama prekė, apibrėžia- išskirtinumo laipsnio. ma vien pagal tai, kokių privalumų ji turi pasiūlos ir Akademinio titulo išskirtinumas savo ruožtu pri- paklausos atžvilgiu.3 klauso nuo to, kokia išranki yra priėmimo į kursą pro- Jei norima išlikti rinkoje, universiteto kursams tenka cedūra. Kuo didesnis paraiškas pateikusiųjų skaičius, strategiškai vadybininkauti iki pat ekstensyvių įdarbi- kuo selektyvesnis studijuojamas kursas, tuo didesnė

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 prestižinė jo vertė. Universitetai, kurie veikia kaip verslo Tad naujoji švietimo rinka yra lygiai tokia pat už- įmonės, turi padaryti viską, kas įmanoma, kad pritrauktų dara, kokios iki šiol buvo Vokietijos akademinių ir kuo daugiau paraiškovų. Šiame žaidime – universitetams profesinių asociacijų monopolijos. Tačiau asociacijos ir verslo sąjungoms varžantis dėl kapitalo – išsilavinimas pagal senąją federatyvinės pliuralistinės Vokietijos uni- tampa esminiu resursu. Išsilavinimas – tai žmogiška- versitetų sistemą buvo integruotos į valstybę ir gyvavo sis kapitalas, investuojamas siekiant gauti kuo daugiau iš sąlygiškai tolygiai paskirstomų lėšų be mokesčio už naudos.5 mokslą, o akademinio kapitalizmo monopolis yra vi- siškai kitoks. Elitiniai universitetai privalo panaudoti Išsilavinimas kaip aukcionas savo turtą tam, kad išsiskirtų iš masinių universitetų viduriniame segmente, todėl apdeda stojančiuosius Švietimas, kaip svarbi plėtros industrija, reikalauja mokesčiais už mokslą, imamais tik prestižo dėlei. Be vis didesnių investicijų. Šios plėtros industrijos uni- viso to, jie nuolat didina savo kapitalą kaupdami fon- kalumas susijęs su tuo, kad nesant būdų, kurie leistų dus, pritraukdami investicijas iš pramonės ir gaudami užtikrinti išsilavinimo kokybę, investicijas pritraukia pajamų už patentus.6 ir naudą lemia prestižinė akademinio titulo vertė. Pra- Globali kova dėl akademinio prestižo verčia inves- sideda varžybos siekiant pralenkti varžovus išskirtinu- tuoti vis didesnį kapitalą į aukščiausio lygmens segmen- mu. Išskirtinumo galima pasiekti tik demonstruojant tą – ne tiek dėl objektyvių priežasčių, kiek iš simbolinių akademinę prabangą – tai brangi tyrimų įranga, gerai paskatų. Masiniai universitetai, priklausantys viduri- aprūpintos bibliotekos, geriausias santykis tarp studen- niam segmentui, seka pirmaujančiaisiais, todėl taip pat tų ir apdovanojimus pelniusių akademikų, patrauklus neišvengiamai turi didinti investicijas, kad labai neat- laisvalaikis universitetui priklausančiuose plaukimo siliktų. Nuolatinė konkurencija siekiant pranokti var- baseinuose, koncertų salėse ir, žinoma, įspūdingi uni- žovus verčia didinti įsiskolinimą. Kukliais paskaičia- versitetiniai miesteliai. Vien universitetinių miestelių vimais, studento vieta Harvardo universitete dešimtis palyginimas atskleidžia didžiulį skirtumą tarp JAV kartų pranoksta jos kainą Ludwigo Maximilliano uni- akademinio isteblišmento, prieš finansų krizę dispona- versitete Miunchene. Būdamas tarptautinių varžybų vusio 36 bilijonais dolerių, ir, pvz., Vokietijos univer- tarp aukštojo mokslo įstaigų lyderis, Harvardas verčia sitetų, kurie primena standartizuotą socializmo laikų savo varžovus nuolat persiginkluoti, o tai reikalauja vis architektūrą. Plačiai išreklamuota vokiečių „kokybės didesnių investicijų į akademinius titulus, nors reali jų iniciatyva“ visiškai nieko neįstengė pakeisti. vertė yra visiškai vienoda. Akivaizdu, kad akademinis kapitalizmas gimdo naujas monopolijas. Jos perima anksčiau akademi- „Stiprūs“ universitetai, silpna valstybė nėms asociacijoms priklausiusį žinojimo monopolį ir profesinių asociacijų turėtą savo profesijų monopo- Žinoma, gerokai lengviau sukaupti reikiamą kapi- lį. Šiandieniniai elitiniai monopolistai teikia brangius talą šalyje, kur mokesčiai mažesni, nei tose šalyse, prestižinius akademinius titulus, kurie leidžia užimti kur jie didesni ir kur valstybei iki šiol tenka didžiau- pagrindinius postus ekonomikos, politikos ir admi- sia atsakomybė už visuomenės funkcionavimą, o nistracijos srityse. Trumpiau tariant, kovą dėl prestižo laisvam jėgų žaidimui paliekama mažiau vietos.7 Vis naujajame akademiniame pasaulyje galima laimėti tik dėlto ir Europoje nestinga pionierių, besiveržiančių tuo atveju, jei nestokojama pinigų. Tai tinka kalbant ir pirmyn ir rodančių kitiems universitetams, ką reikia apie didžiausius investuotojus (valstybę, verslą), ir apie daryti, kad pakliūtum į išskirtinį pasaulinės klasės mažuosius investuotojus (studentus) – jų bendras no- universitetų klubą. Vokietkalbėje erdvėje Šveicarijos ras užtikrinti kokybę iš tikrųjų yra „prestižo“ siekimas. Federalinis technologijos institutas (Eidgenossische

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 13 Technische Hochshule/ETH) Ciuriche laikomas vie- žiau abejonių kelia švietimo sistema, išpažįstanti tuo nu iš tokių lyderių. Naikinant disciplinų tapatumą, pačiu principu paremtą akademinį kapitalizmą. Juoba ankstesnis titulas inžinerijos daktaras buvo pakeistas kad pastaruoju metu bandoma imituoti akademinį ka- nauju – Cr. Sc. ETH. Tai aiškus signalas, kad šis uni- pitalizmą, neturint tam pakankamai lėšų. Jei Vokietija versitetas nepageidauja dalytis inžinieriaus profesija nepasitrauks iš šio kelio, tuomet tai, ką jos kancleris kaip viešuoju gėriu su kitais Šveicarijos universitetais pavadino Bildungsrepublik (lavinimo respublika), atsi- ir siekia rinkos unikaliam produktui. Kokių investi- durs aklagatvyje. cijų tai reikalauja, galima spręsti iš personalo statis- tikos. Vienam profesoriui taikomas dėstytojų ir stu- © Richard Münch/Blatter für deutsche und internationale Politik dentų santykis yra 1:39. Viso akademinio personalo, © Eurozine įskaitant tuos, kurie nėra tiesiogiai susiję su dėstymu, ir studentų santykis yra 1:2,5.8 Europiniame konteks- Iš vokiečių kalbos vertė Marius Gaučys te tai itin pageidautinos proporcijos. Tačiau panašaus lygio Amerikos universitetuose, pavyzdžiui, Masaču- setso technologijos institute (MIT) vadovavimo san- 1 Žr. Martin Baethge and Volker Baethge-Kinski, „Jenseits von Beruf und Be- tykis yra dar aukštesnis: apie 1:10 profesoriams ir 1:1 ruflichkeit? Neue Formen von Arbeitsorganisation und Beschäftigung und visam personalui.9 Miuncheno technikos universite- ihre Bedeutung für eine zentrale Kategorie gesellschaftlicher Integration“, te santykis, palyginti su ETH, o ypač MIT, yra gero- in: Mitteilungen des Instituts für Arbeitsmarkt- und Berufsforschung, 3/1998, kai žemesnis: atitinkamai 1:64 ir 1:6.10 Tarptautinėse 461-472; Martin Baethge, „Beruf – Ende oder Transformation eines erfol- varžybose toną diktuoja Amerikos universitetai. Tai greichen Ausbildungskonzepts“, in: Thomas Kurtz (Hg.), Aspekte des Berufs reiškia, kad Europos universitetams, jeigu jie nenori in der Moderne, Opladen 2001, 39-68. atsilikti, reikės daug daugiau investuoti į dėstytojų ir 2 Gero Lenhardt, Hochschulen in Deutschland und in den USA. Deutsche Hoch- studentų santykį. schulpolitik in der Isolation, Wiesbaden 2005. Vokietija, atsižvelgiant į visuomeninių jos finansų 3 Derek Bok, Universities in the Market Place: The Commercialization of Higher skurdumą, turi vienintelę galimybę pasivyti – jei pa- Education, Princeton 2003; Frank Donoghue, The Last Professors. The Corpo- sitelks dėstyti neuniversitetinių institutų tyrinėtojus. rate University and the Fate of the Humanities, New York 2008. Kuo labiau universitetai įsivelia į varžybas, tuo dažniau 4 Michael Sauder und Wendy N. Espeland, „The Discipline of Rankings: Tight jie bando papildyti savo kapitalą rėmėjų pinigais ir di- Coupling and Organizational Change“, in: American Sociological Review, dėjančiais mokesčiais už mokslą. Todėl studijos, ypač 2/2009, 63-82. priskiriamos aukščiausio lygmens segmentui, darosi 5 Wendy N. Espeland und Michael Sauder, „Rankings and Reactivity. How vis brangesnės studentams, tai ypač akivaizdu JAV. Public Measures Recreate Social Worlds“, in: American Journal of Sociology, 1/2007, 1-40. Ar akademinis kapitalizmas gali būti darnus? 6 Sheila Slaughter und Gary Rhoades, Academic Capitalism and the New Eco- nomy. Markets, State and Higher Education, Baltimore und London 2004; Didėjantis Amerikos įsiskolinimas tiek nacionaliniu, Jennifer Washburn, University, Inc.: The Corporate Corruption of American tiek tarptautiniu mastu didele dalimi susijęs su švieti- Higher Education, New York 2005. mo komercializacija. Dauguma amerikiečių murk- 7 Richard Münch, Globale Eliten, lokale Autoritäten. Bildung und Wissenschaft dosi skolose ne dėl prabangių atostogų pertekliaus, o unter dem Regime von PISA, McKinsey & Co., Frankfurt a. M. 2009. dėl kaštų, susijusių su jų vaikų išsimokslinimu. Lygiai 8 Eidgenössische Technische Hochschule Zürich, 2008 at a glance, Zürich 2009. kaip finansinė ir ekonominė krizė, sekusi po lyderių 9 Massachusetts Institute of Technology, MIT Facts, http://web.mit.edu/ krizės, privertė pasaulio mastu suabejoti kapitalizmu, facts. kuris grindžiamas nuolatiniu kainų didinimu, ne ma- 10 Technische Universität München, TUM in Zahlen, http://portal.mytum.de.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Europos istorijos

Herkus KunČius

SUTEMŲ ATSPINDŽIO MUZIEJUS

I tris anuomet veikusius konclagerius, vadinamus Aušvi- cas I, Aušvicas II – Birkenau, Aušvicas III – Monovic. Muziejų (gr. museion – mūzų šventovė) – žmonijos 1940–1945 m. čia buvo nužudyta pusantro milijono atminties saugyklų – esama įvairių: energetikos, kiber- žmonių, tarp jų – apie milijonas šimtas tūkstančių žydų, netikos, fotografijos, meno, etnografijos, archeologijos, šimtas penkiasdešimt tūkstančių lenkų, dvidešimt tūks- zoologijos, memorialinių ir kitokių. Yra muziejai priva- tančių romų, karo belaisvių, politinių kalinių, homosek- tūs ir valstybiniai, amatų, gamtos ir paveikslų, kosmoso sualistų, kriminalinių nusikaltėlių... ir velnių, porceliano ir kino. Yra karališkieji muziejai, Aušvico I stovyklos bloke iškabintame žemėlapyje pa- išstatyti visų apžiūrai, yra vertybių pritutinti prašma- rodyta, kad žmonės buvo vežami beveik iš visos Europos, tnūs turčių rūmai. Ir yra apgriuvę, labai kuklūs, medi- iš Lietuvos taip pat. Žemėlapyje nupiešta – iš Kauno. niai, varganas sargų būdeles primenantys muziejai. Yra kvepiantys „parfumais“ vaškinių figūrų, yra valstiečių III buities ir žvėrių iškamšų muziejai. Yra muziejai kilno- jami ir stacionarūs, skirti burtams ir santechnikai, para- Aušvico muziejuje, nesvarbu, barake, bloke ar po normaliems reiškiniams ir nežemiškoms civilizacijoms, atviru dangum, kalbama pabrėžtinai pašnibždomis. Kai praeičiai ir netgi ateičiai. kada duslia, labai nedrąsia pusbalse. Neprašomos prity- Yra mineralų, erotikos, optikos, vaizduotės, karo, ju- la vokiečių, italų, japonų turistų grupelės. Jos ne tokios velyrikos, mados, sporto, medicinos, baldų, muzikos, au- gausios kaip kituose Europos muziejuose. Patekę už tomobilių, įvairiausių instrumentų muziejai. Esama be- spygliuotų vielų tvoros, kad pamatytų kartuves, sugriau- viltiškai pasenusių ir ultramodernių, lengvai arba sunkiai tą krematoriumą ar daktaro Josefo Mengele’s „kliniką“, surandamų, nemokamų, pigių ir labai brangių muziejų. žmonės čia, gink Dieve, nesistumdo ir nesiveržia kaip Juos galima aptikti rūsiuose ir skaitmenose, sostinėse Luvre kuo arčiau prie „Džokondos“. Čia tarp savanorių ir provincijoje, skurdžiose ir klestinčiose šalyse, jie būna atvykėlių, jų šešėlių, ištįsusių veidų ir apmirusių pastatų veikiantys ir jau uždaryti, gausiai arba saikingai lankomi, tarpsta pagarbi rimtis. net visai pamiršti. Aušvice visi dūlina it apmirę. Ir, žinoma, nelipa vieni Be visų jų, čia išvardytų ir nepaminėtų, mūsų kaimy- kitems ant kulnų, pabrėžtinai nekantriai nekvėpuoja į nystėje – Lenkijoje, apie penkiasdešimt kilometrų nuo pakaušį, nešnirpščioja, nebaksnoja alkūne, atseit, žmo- Krokuvos, Osvencime, yra Aušvico muziejus. Jis nekla- gau, malonėk paskubėti. sifikuotinas. Niekas Aušvice niekur neskuba, telefonu netvarko „neatidėliotinų“ meilės ar verslo reikalų. Nervingai ne- žvilgčioja į laikrodžius, baimindamiesi, kad šiandien II kažkur lemtingai pavėluos ar kažką itin svarbaus pra- žiopsos. Įkurtas 1947 m. buvusioje 1940–1945 m. nacių įsteig- Atvykę kelioms valandoms į Aušvicą, vos įėję pro ge- tų koncentracijos ir darbo stovyklų teritorijoje, jis apima ležinius vartus su užrašu Arbeit macht frei, žmonės staiga

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 15 liaujasi kuždėtis, aikčioti ir komentuoti, ką mato. Klus- neturintys jokių teisių, neapsaugoti nuo jokių pažemini- niai eina gilyn, paskui kumptelėjusį gidą, kuris nevaldiš- mų, pasmerkti beveik garantuotai mirčiai, bet viena teisė kai pasakoja kraupias šių raudonplyčių blokų istorijas. mums dar liko, ir mes privalome ją ginti kiek įmanyda- Neišvysi Aušvice ir pavienių dykinėtojų, landžiojančių mi, nes ji paskutinė, – tai teisė neigti savo pritarimą.“ po lagerį kur papuolė, kad „savarankiškai“ pasmalsautų. Čia žmonės stumiasi tik būriais. Nešnekūs, susikaupę Apie koncentracijos ir liberalesnio režimo darbo sto- eina lyg būtų išsirengę susitikti su pačia mirtimi. vyklas, nesvarbu, kur, kieno valia ir kada jos būtų įkurtos, Nepamatysi net kaitriausią vasarą, kad prie, tarkim, yra parašyta daugiau ar mažiau įtaigių knygų, susukta 16 ar 12 bloko prekiautų ledais, traškučiais, rasotu alu- kino filmų, jos įamžintos neretai tiesmukos propagan- mi, gaiviu mineraliniu, nors lauke būtų žudančiai karš- dos neišvengusiuose paminkluose, taigi išliks ir vėlesnių ta – kokie 34º C. kartų atmintyje. O išėjęs iš bloko, kurio rūsyje matė mirties kameras, Iš šiai temai skirtų knygų, norėčiau paminėti ne tik lie- sugėrusias Zyklon-B garus, net prisiekęs rūkorius nesi- tuvių rašytojo Balio Sruogos (1896–1947) „Dievų mišką“ griebs cigaro ar pypkės. Dažniau ieškos išganingo pavė- ar jo kolegos slovėno Boriso Pahoro (g. 1913), beveik tuo sio, kur galėtų prisėsti, nes jam, kaip ir visiems, pakirto pat metu kalėjusio Štuthofe, puikią knygą „Nekropolis“, pakinklius. Ir, žinoma, griebsis vaistų, kokių nors lašų, bet ir rusų autorių – 1970 m. Nobelio premijos laureato kurie nuramintų šįkart ne sąžinę, o suskaudusią širdį. Aleksandro Solženycino (1918–2008) tai temai skirtus Skirtingai nei anuomet, šiandien čia žmonės atvyksta „Raštus“, Varlamo Šalamovo (1907–1982) biografinius tik sava valia. Ir, tikėtina, ne paiko smalsumo, rėksmingos „Kolymos apsakymus“. reklamos, efemeriškos mados ar snobizmo pastūmėti. Trumpuose, bet prasmės požiūriu itin talpiuose ir Į Aušvico muziejų einama kaip į akistatą su savimi, – šiurpiai paveikiuose „Kolymos apsakymuose“ apra- tokia, matyt, būtų ir viena iš šio muziejaus prasmių. šydamas sovietų represinę mašiną, buvęs „daugkar- tinis zekas“ Varlamas Šalamovas tarsi nešališkas so- IV ciologas piešia dokumentinį Gulago lagerio (o prieš tai ir Solovkų, veikusių RTFSR nuo 1922 m.) kalinių Apie nacių ir sovietų konclagerius prirašyta nemažai, ir jų prižiūrėtojų papročių skerspjūvį. 1962 m. laiške, nors, mano galva, nepakankamai. rašytame Solženycinui, jis padarė paprastą, tačiau Apie lagerius rašo straipsnius, spausdina knygas ir is- fundamentalią išvadą, kuriai, beje, neturėtų prieš- torikai, ir antropologai, ir liudytojai, ir likę gyvi kaliniai. tarauti ir kiti (dažniausiai nekaltai) kalėję, o vėliau Dalis pastarųjų, nacių ar sovietų įkalinti koncentracijos liudiję ar ateityje galbūt (neduok, Viešpatie!) liudy- stovyklose ir per stebuklą išsigelbėję, vėliau tapo iškiliais siantys apie lagerius: rašytojais, humanistais, pasišventusiais visą likusį gyve- „Svarbiausia atsiminkite: lageris nuo pirmos iki pa- nimą liudyti savo kraupią patirtį. skutinės dienos bet kuriam žmogui yra neigiama moky- „Lageris – didžiulė mašina, paverčianti žmones gy- kla. Žmogui – nei viršininkui, nei areštantui – nereikėtų vuliais, bet gyvuliais tapti nevalia. Kadangi išgyventi jo matyti.“ galima net ir čia, privalome norėti išgyventi, kad galė- tume apie viską papasakoti, paliudyti. O kad gyventum, Austrų psichiatras, medicinos profesorius Viktoras E. svarbu prisiversti išsaugoti bent griaučius, karkasą, civi- Franklis (1905–1997), vengrų rašytojas, 2002 m. Nobelio lizuotumo formą, – atvežtam į koncentracijos stovyklą premijos laureatas Imre Kerteszas (g. 1929), italų rašyto- naujokui Primo Levi’ui kalbėjo jau seniai kalintis buvęs jas, chemikas Primo Levi’s (1919–1987) ir daugybė kitų Austrijos-Vengrijos kariuomenės seržantas, 1918 m. Ge- paliko savo liudijimus apie Aušvice patirtas kančias, badą, ležinio kryžiaus kavalierius Steinlaufas. – Esame vergai, nepakeliamą vergo likimą ir tragišką žmogiškumo stoką.

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Jiems, kitaip nei milijonams europiečių, pasisekė lageryje kario rezistentus, o apie paprastus, eilinius žmones, ku- išgyventi. riems totalitarinės valstybės „laisvė“ ar netgi savo pilie- Imre Kerteszas, tada dar paauglys, buvo sučiuptas Bu- čiams mažiau žiauri politinė-ekonominė sistema neretai dapešto gatvėje ir išvežtas į Aušvicą, vėliau kalintas Bu- gyvenimą taip suluošina, kad jis tampa nepakeliama chenwalde. Savo knygoje „Prarastas likimas“ (į trilogiją našta, nes verčia elgtis prieš savo valią ar net prigimtį. dar įeina „Fiasko“ ir „Kadišas negimusiam vaikui“) kiek Antras dalykas, kuris šiandien daug kam atrodo ne- ironizuodamas rašo: leistinas, nepriimtinas, tačiau, permąstant ne tik Antrojo „Dar namuose skaičiau, kad turėdamas laiko ir pasi- pasaulinio karo peripetijas, bet ir Rytų Europoje užsitę- stengęs, žmogus gali prisitaikyti gyventi net ir nelaisvėje. susį „pokarį“, ateityje darysis vis aktualesnis – tai neiš- Turbūt taip ir yra, neabejoju, pavyzdžiui, savo šalies, nor- vengiamas nacių Aušvico palyginimas su sovietų Gula- maliame, solidžiame, civilių, ar kaip ten jie vadinasi, as- gu. menų kalėjime. Tačiau koncentracijos stovykloje, sakau Nesunku rasti šimtus nacionalsocializmo ir komu- remdamasis savo stebėjimais, tai neįmanoma. Ir drįstu nizmo panašumų, neatsitiktinių sutapimų, tačiau, pasak tvirtinti, kad – jei kalbama apie mane – ne dėl pastangų Primo Levi’o, sovietų Gulage nepakenčiamomis sąly- ar geros valios stokos, problema čia ta, kad tam reikalui gomis gyvenę ir žuvę žmonės buvo šiek tiek... „laimin- tiesiog neduodama laiko.“ gesni“. Atseit, kad ir formaliai, jie vis dėlto kalėjo „pagal straipsnius“, o tai visuomenės ir net jų pačių akyse teikė Emocinio poveikio požiūriu fundamentali Primo ne tik tariamo teisėtumo iliuziją, bet ir viltį po dvidešim- Levi’o knyga „Jei tai žmogus“ nuo A iki Z atskleidžia ties ar dvidešimt penkerių metų išeiti į laisvę. Aušvice, gniuždančią Aušvico lagerio kasdienybę ir dažniau Primo Levi’o liudijimu, tokios vilties neturėjo niekas. bergždžias nei sėkmingas žmonių pastangas išgyventi. Tačiau dėmesį prikausto tokia, atrodytų, ne pati svar- Knygoje „Jei tai žmogus“ yra ir toks lagerio konkrety- biausia liudytojo pastaba: „Negalima vis dėlto iš žmo- bei skirtas sakinys: gaus, ne savo valia patekusio į nežmoniškas sąlygas, „Mirtis prasideda nuo batų: dauguma mūsų patyrė, reikalauti „žmoniškai“ elgtis. Neleistina (atbuline data) kad jie – tikras kankinimo įrankis, po kelių žingsniavi- iškelti jam elgsenos reikalavimų kaip ir civilizuotame, mo valandų atveriantis skausmingas žaizdas, kurioms laisvame gyvenime.“ dar lemta būti užkrėstoms. […] privalome be menkiau- Aprašydamas savo likimo brolius lageryje, su kuriais sios dvejonės praustis veidą be muilo, nešvariu vandeniu susidūrė ar artimiau pabendravo, jis lyg tarp kitko pri- ir šluostytis jį švarku. Privalome šveisti batus, bet ne to- duria: „Šiandien žinau, kad Henri gyvas. Daug duočiau, dėl, kad tai numatyta reglamente, o iš pagarbos orumui kad sužinočiau, kaip susiklostė jo gyvenimas, tačiau vėl ir švarai. Privalome žengti tiesūs, nevilkdami klumpių pamatyti jo nenoriu.“ pažeme, bet ne iš pagarbos prūsiškai drausmei, o kad iš- Medicinos ir filosofijos daktaras, psichiatras, pro- liktume gyvi, kad nepradėtume mirti.“ fesorius Viktoras E. Franklis taip pat (neakivaizdžiai) Viktoras E. Franklis, o panašiai ir Varlamas Šalamo- pritaria Primo Levi’o nuostatai. Knygoje „Žmogus ieško vas, aprašo ne tik psichologinę lagerio kalinių būseną, prasmės“, kuri besąlygiškai skelbia prasmę gyventi, šis bet ir čia sugalvotą „nužmoginimo“ ritualą – nuo pirmo- buvęs Aušvico kalinys teigia, kad „nenormaliai reaguoti sios sekundės, antrosios minutės, iki paskutinės gyveni- į nenormalią padėtį yra normalu“. mo dienos, kuri baigiasi krematoriume. Abiejų konclagerio pragarą perėjusių humanistų Ar buvo koks nors būdas ištrūkti iš Aušvico? nuostata, man regis, taikytina ne tik Aušvico ar Gulago Atrodo, taip. kaliniams, bet gerokai plačiau. Kalbu ne apie pavienius Paauglys Imre Kerteszas, nuodingai rūkstant Aušvico herojus tremtyje, lageryje ar, tarkime, nepalūžusius po- II – Birkenau krematoriumo kaminui, teigia atradęs net

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 17 tris būdus, kaip pabėgti iš koncentracijos stovyklos. Pats „niekas neprapuola“. Kalnai suverstų akinių, vaikiškų jis pasirinkęs pirmąjį, jo manymu, geriausią. Todėl teigia: batų ir lagaminų, kurie priklausė žmonėms, čia suvež- „Faktas: mūsų vaizduotė net nelaisvėje išlieka laisva.“ tiems nužudyti … Ant vieno stambiomis raidėmis pas- kubomis užrašyta: „Marie Kafka. Praha“ ir jos namų Če- V kijoje adresas...... „Neskausmingą“ mirtį nešančių Zyklon-B dujų skar- Aušvice I, kur šiandien atvykėlį pasitinka ne ginkluota dinės, privilegijuotų kalinių, nekenčiamų „kapo“ kamba- sargyba, ne dresuotų vilkšunių skalijimas ar maršą plė- riai… Mirtininkų gultai, bausmių kameros… šiantis kalinių orkestras, bet, tikėkime, niekada nebenu- Vienose kamerose lėtai žudyta badu, kitose stai- sileisiantis šlagbaumas ir muziejaus eksponatu tapę vartai giai – dujomis. Šalia – speciali bausmės kamera „prasi- su užrašu apie išlaisvinantį darbą, už spygliuotų vielų tvo- kaltusiajam“. Joje ištisas savaites (jei ištverdavo) įgrūstas ros žaliuoja žolė, tarsi nieko nebūtų įvykę. Stūkso pastatai, stačiomis žmogus stovėdavo per naktį negalėdamas nei panašūs į Kaune, Panemunėje, caro statytas kareivines. krustelti, uždarytas aklinai kaip karste. O ryte... Ryte jį Aušvice II – Birkenau, kur lagerio viduriuose teatra- iš karcerio išleisdavo, kad kartu su kitais kaliniais eitų į liškai stabtelėjo antikvarinis traukinio vagonas, už spy- darbą, kuris išlaisvina… gliuotų vielų raizgalynės, greta medinių stulpų eilių, tarp aptrupėjusių plytgalių, tarp griuvėsių, tarp pakrypusių Už kelių metrų nuo Aušvico I krematoriumo, ne- sargybinių bokštelių ir 1945 m. nesuspėtų subombar- toliese dr. Josefo Mengele’s, kuris, beje, išvengė pel- duoti barakų plyti žvilgsniu neaprėpiama lyguma. Ši nyto atpildo, šiurpą keliančios „klinikos“, priešais mirties prisisiurbusi dykynė net ir šiandien įvaro mirti- buvusius konclagerio komendanto namų langus, iki ną liūdesį, neviltį be jokios prošvaistės ir, žinoma, gilios šiol stovi kartuvės. beprasmybės ligą. Keli neaukšti mediniai laipteliai. Pakyla. Atrody- Tačiau be viso to, tiek sutelktame Aušvice I, tiek, at- tų, kokio nors mėgėjo gimnasto skersinis. rodytų, bekraščiame Aušvice II – Birkenau ar anuomet Ant to vos metro ilgio skersinio 1947 m. balandžio kiek laisvesnio režimo Aušvice III – Monovice yra po ke- 16 d. buvo pakartas Aušvico komendantas (1940–1943), letą iškalbingų super-ultra-mega-metavietų. Pro jas net vėliau koncentracijos lagerių inspektorius (1943–1945) ir šalčiausių nervų žmogus negali ramiai praeiti. Nesvar- Rudolfas Hössas. bu, kad vienos iš jų yra po atviru dangumi, kitos – šiek Per teismo procesą SS oberšturmbanfiureris Rudolfas tiek giliau rūsyje, o trečios – barakuose ar raudonų plytų Hössas daug ir nuoširdžiai pasakojo, kas anuomet čia – blokuose saugomos po stiklu erdviose vitrinose. Aušvice – dėjosi. Ir, nors turėjo teorinę galimybę, išgir- Visos šios vietos, nuo krematoriumo iki barako kami- dęs nuosprendį, nesikreipė su prašymu jį sušvelninti. no, kaip ir juos lydintis mirties šleifas, vienodai glumi- Buvo pakartas priešais savo namų Aušvice langus. na, nes Europos paširdžiuose įkurtame lageryje įsuktos mirties industrijos mastai pranoksta ne tik proto, bet ir P. S. 1997 m. lenkų menininkas Zbigniewas Libera sąmoningai įaudrintos vaizduotės ribas. Glumina ne tik (g. 1959), vadovaudamasis šūkiu „Iš LEGO galima pa- šaltas nacių žiaurumas, bet ir jų precizika, su kuria čia statyti bet ką!“, iš plastikinių kaladėlių sudėliojo žaislinį buvo vykdomos žudynės. Aušvice neaptiksi jokių pa- Aušvicą. šalinių reikmenų, dėmesį blaškančių detalių ar šiaip ko Ir nors Zbigniewo Liberos kūrinys „LEGO. Kon- atsitiktinio, viskas čia – nuo adatos iki popiergalio – pa- centracijos stovykla“, kilus pasipiktinimo bangai, buvo jungta vienam tikslui. skandalingai pašalintas iš Lenkijos paviljono Venecijos ...Eksponatu virtusi nužudytų žmonių plaukų jūra. Ir bienalėje 1997 m., vėliau jį iš autoriaus nupirko Žydų audiniai iš jų, kaip patvirtinimas, kad Trečiajame Reiche muziejus Niujorke.

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Paveldas ir paminklai

Konstantinas Jakovlevas-Mateckis

VILNIAUS SEREIKIŠKIŲ PARKAS: IŠLIKIMO DRAMA

uropos urbanistikos charta (1993 m.) pabrėžia: Kiek daugiau ir geriau išsilaikiusių yra romantizmo E„Idealus miestas yra toks, kuriame ieškoma dar- (Astravo, Baisogalos ir kt.) istorizmo (Palangos, Už- nos tarp modernios plėtros ir istorinio paveldo apsau- trakio, Trakų Vokės ir kt.) stiliaus parkų. Turime tik gos, nes miestas be praeities – tarsi žmogus, praradęs vieną gerai išsilaikiusį moderno (secesijos, jugendo) atmintį.“ Miesto bendruomenės gyvenimo, darbo, kul- stiliaus parką – tai Sereikiškių parkas Vilniuje, nes dar tūros ir istorijos pėdsakus saugo ne tik miestų planinė vienas šio stiliaus parkas, esantis Biržuvėnuose, beveik erdvinė struktūra, ne tik pastatai, bet ir kraštovaizdžio visiškai sunaikintas (Januškevičius, 2004). architektūra – parkai, skverai irgi kuria miesto tapatu- Europos šalys stengiasi atkurti bent po vieną skir- mą, jo įvaizdį. Kaip stropiai saugomas istorinių kraš- tingo stiliaus parką su būdingaisiais bruožais. Pavyz- tovaizdžio objektų autentiškumas ir savitumas, įsiti- džiui, Latvijoje, netoli Lietuvos sienos, prie Bauskės kinsime apsilankę Vienoje, Amsterdame, Londone, miestelio, atkuriamas XVIII a. baroko stiliaus Run- Romoje, Barselonoje, Rygoje ir daugelyje kitų Eu- dalės rūmų parkas (archit. F. B. Rastrelli) su anks- ropos miestų. tesne planine erdvine struktūra, parteriu priešais rū- Istorinių parkų atkūrimo praktika rodo, kad yra la- mus, penkiomis spindulinėmis alėjomis, bosketais bai sudėtinga atkurti objekto autentiškumą, išsaugoti (karpomų medžių sienomis), labirintais, žaliuoju jo dvasią, išryškinant būdingus stilistinius bruožus: amfiteatru, rožynais, dešimtimis tūkstančių rutuli- planinius erdvinius ypatumus, želdinių komponavi- nių ir karpomų medžių, krūmų ir kt. Parke statomas mo principą, mažosios architektūros objektų vienin- tam laikmečiui būdingas japoniškas arbatos gėrimo gą autentišką stilių, parko visumos darną ir pan. paviljonas, parenkama ir kuriama mažoji architek- Lietuvoje yra daugiau kaip du šimtai parkų, dalis tūra, išlaikant baroko stiliaus bruožus ir pan. Parko jų įrašyta į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Deja, atkūrimo autoriai siekia išlaikyti parko autentišku- daugelio jų būklė ir priežiūra, kaip tvirtina žinomas mą ir atkurti baroko dvasią. Tai iš tikrųjų sektinas šalies parkotyrininkas dr. Laimutis Januškevičius, pavyzdys, todėl, kai Vilniaus miesto savivaldybė yra nepatenkinama (Januškevičius, 2004). Kadaise 2005 m. užsibrėžė tikslą atkurti Senamiesčio bran- Lietuvoje būta puikių autentiškų renesanso (Valdo- duolyje esantį istorinį Sereikiškių parką, vilniečiai vų, Vyskupų, Radvilų rūmų ir kt.), baroko (Sluškų, tam entuziastingai pritarė. Sapiegų ir kitų didikų rūmų), klasicizmo (Pakruo- Sereikiškių parko istorija susijusi su šioje teritori- jo, Verkių, Raguvėlės ir kitų dvarų) stiliaus parkų, joje buvusiu Bernardinų vienuolyno sodu, Sereikiš- tačiau dabar jie jau praradę šiems stiliams būdingų kių priemiesčiu, Vilniaus universiteto Botanikos sodu bruožų visumą. ir su 1831–1878 m. miesto centre buvusia tvirtove.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 19 Bernardinų vienuolyno sodas Sereikiškių priemiestis

XIII–XIV a. Vilnios vingyje netoli pilies augo gražus Šalia Bernardinų sodo driekėsi Sereikiškių prie- šventas miškas, iškirstas, kaip rašo Januškevičius, 1387 m. miestis, atskirtas Vilnios senvage, kanalu ir vie- įvedus krikščionybę. 1469 m. karalius Kazimieras Jo- nuolyno giraite. Sereikiškės anais laikais buvo lyg ir gailaitis pakvietė į Vilnių vienuolius bernardinus ir šio priemiestis į pietryčius nuo Pilies kalno, saloje, kurią sklypo dalį, pasak Vlado Drėmos, į pietus nuo Sereikiš- supo senoji ir naujoji Vilnios vaga bei, kaip parody- kių, padovanojo jiems. ta 1808 m. Karolio Grunerto parengtame Vilniaus Bernardinai XVI a. pr. tame sklype pastatė Šv. Onos, senamiesčio plane, tiesus kanalas. Prie jo stovėjo Šv. Pranciškaus ir Bernardino bažnyčių ir vienuolyno daugybė dirbtuvių, malūnų, iš kurių išsiskyrė Ka- kompleksą, pelkėtą ir šaltiniuotą plotą sukultūrino, pa- raliaus malūnas. Šalia kanalo (šiaurinėje dabartinės vertė sodu su tvenkiniais, kanalais ir derlingais daržais, Barboros Radvilaitės gatvės pusėje) namą ir nedidelį XVIII a. dalį jo pertvarkė į egzotiškais medžiais apso- malūną buvo pasistatęs botanikos sodo steigėjas pro- dintą uždarą sodą, leidę juo naudotis tik Vilniaus dva- fesorius Fernandas Špicnagelis. Dabar šioje vietoje sininkų aukštuomenei. yra išlikę tik trys namai. Įdomu tai, kad dabartinė Sereikiškių parko centrinė alėja prasideda kaip tik to kanalo pradžioje – tai tarsi simbolinis garsiojo malū- nų kanalo priminimas. Sereikiškėmis ši vieta vadinta nuo seno. Kaip nu- rodo architektūrologas Jonas Jurkštas, šis vietovardis minimas Lietuvos Metrikoje – ten yra įrašas kan- celiarine slavų kalba na Šireikiškach (Sereikiškėse), datuojamas 1515 m. (Jaunimo sodas... 1988). XVI a. pirmosios pusės ikonografinė medžiaga liudija buvus Sereikiškių gatvę (in platea Schereikiszki), kuri ėjo iš pilies į bernardinų vienuolyną. Vėliau, XVIII a., mi- nima Sereikiškių gyvenvietė, kuri tuo metu buvo Bernardinų vienuolyno sodas prie Vilnios (dail. K. Račinskas, 1835 m. jau taip išaugusi, kad vadinta Sereikiškių priemies- Litografija. VUB, inv. G. – 009601) čiu (Kurczewski, 1910). Namai šiame priemiestyje buvę mediniai. Kaip nurodo Vladas Drėma, per Po sukilimo 1864 m. bernardinų vienuolyną Ru- 1794 m. sukilimą caro kariauna juos sudegino ir jie sijos valdžia uždarė, jame įsikūrė kareivinės, o sodas nebuvo atstatyti. Tai patvirtina ir dailininko Juoza- tapo generalgubernatoriaus vasaros rezidencija, tačiau po Peškos piešinys „Sereikiškėse“, atliktas sepijos ja naudotasi neilgai. Vėliau jau visiškai apleistas sodas technika 1797 m. (VVB, inv. G–0014717). Jame atiteko miesto savivaldybei, kuri čia nuomojo sklypus pavaizduotos priešais Pilies kalną išlikusios kelios miestiečiams, o jie sodino daržoves (Drėma, 1991). medinės lūšnos ir styrantys sudegintų namų kami- 1880 m. savivaldybės taryba nutarė įsteigti viešąjį nai, o priekyje matyti plynas laukas, kuriame ganosi miesto parką, kuris apimtų ir buvusį bernardinų vie- palaidi arkliai. nuolyno sodą (Jurkštas, 1977). 1912–1914 m. reprezen- XIX a. ši vietovė vis dar buvo vadinama Serei- tacinėje buvusio bernardinų vienuolyno teritorijos da- kiškėmis. 1916 m. okupacinės vokiečių valdžios pa- lyje buvo įrengta pirmoji Vilniuje vandentiekio stotis, rengtame miesto plane yra pažymėta ir Sereikiškių kuri veikia ir šiandien. gatvė (Schereikischki strasse) šalia miesto sodo.

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Sovietmečiu šioje teritorijoje esantis viešasis mies- to sodas buvo pervadintas Jaunimo sodu. 1988 m. Paminklų projektavimo restauravimo instituto vado- vaujantieji specialistai dr. Jonas Glemža, Liudvikas Dzikas, dr. Jonas Jurkštas mokslo tiriamojo darbo „Jaunimo sodas Vilniuje: istoriniai tyrimai“ išvadose teigia: „Dabartinis sodo pavadinimas „Jaunimo“ yra nieko nesakanti abstrakcija. Šiai vietovei geriausiai tinka senasis, autentiškas jos vardas – Sereikiškės. Jis tinka ir savo lokalizacija, ir istoriškumu. Be to, pats vietovardis savo daryba yra labai būdingas Vilniui ir jo apylinkėms (plg. Burbiškės, Lukiškės, Saltoniškės, Šni- piškės, Leoniškės).“ Specialistų siūlymai sovietmečiu Botanikos sodo fragmentas prie Vilnios upės. K. Račinskas. 1835 m. nebuvo išgirsti, ir tik Nepriklausomybės laikais šis sodas Litografija. VDM, inv. G. – 3711 atgavo savo tikrąjį autentišką vardą – Sereikiškių par- kas. Šiuo istoriniu vardu reikia jį ir toliau vadinti. Botanikos sodą Sereikiškėse kūrė profesoriai Georgas Forsteris, sodo steigėjas Fernandas Špicnagelis, Stanislo- Vilniaus botanikos sodas vas Bonifacas Jundzilas ir kt. Sodas ypač suklestėjo, kai 1799 m. jo vadovu tapo botanikos profesorius Jundzilas. Po 1794 m. sukilimo sunykusioje Sereikiškių prie- Nuo 1814 m. profesoriui talkino jo sūnėnas Juozapas Jun- miesčio teritorijoje Edukacinė komisija nusipirko dzilas. 1823 m. dėdei išėjus į pensiją, jis ėmė vadovauti keletą žemės sklypų, kitus skyrė miestas ir valstybė botanikos sodui, kurį 1829 m. atidarė viešam lankymui. (pvz., Karaliaus malūną 1795 m.) ir pradėjo kur- Jundzilams vadovaujant, Vilniaus botanikos sodas buvo ti Vilniaus universiteto botanikos sodą su Gamtos vienas iš tvarkingiausių ir turtingiausių Rytų Europoje mokslų institutu. Vilniaus botanikos sodo įsteigimo (Jaunimo sodas... 1988). Sereikiškėse datą įvairūs šaltiniai nurodo vis kitokią, Tolesnę sodo raidą sustabdė 1831 m. sukilimas, ku- tai galėtų būti 1797–1800 m. Į jį buvo perkelti auga- riame dalyvavo daug universiteto studentų. 1832 m. lai iš nedidelio botanikos sodo, vešėjusio dabartinės universitetas buvo uždarytas, o botanikos sodas per- Pilies gatvės namo Nr. 22 kieme. Tą sodą buvo įkūręs duotas Medicinos-chirurgijos akademijai. 1842 m. ją profesorius Jeanas Emanuelis Gilibert’as, vadinamas dėl „maištingos dvasios“ carinė valdžia taip pat už- Lietuvos botanikos sodo tėvu. darė. Botanikos sodas nustojo veikęs, retesnių augalų 1800 m. botanikos sodas Sereikiškėse jau funk- kolekcijos buvo perduotos Tartu ir Kijevo universite- cionavo. 1801 m. jo valdos buvo išplėstos ir apėmė tams. Sodo teritorija su pastatais atiteko generalgu- dabartinius teniso kortus. 1806 m. pradėta statyti bernatoriui kaip vasaros rezidencija, tačiau ja naudo- šiltnamius ir oranžerijas, o 1808 m. sodas išsiplėtė tasi neilgai. Sodas buvo apleistas, jį pradėta dalimis ir į kitą Vilnios pusę, užėmė Plikojo ir Bekešo kal- nuomoti privatiems asmenims, tačiau nuo tolesnio nų papėdes. Sodo teritorija buvo padalyta į pailgus nykimo tai neapsaugojo. stačiakampius, tarp jų nutiesti takai. Botanikos sodo ir Gamtos mokslų instituto pastatus, šiltnamius ir Vilniaus tvirtovės padariniai miesto centre oranžerijas projektavo Vilniaus universiteto archi- tektūros profesorius Mykolas Angelas Šulcas ir jo 1831 m., dar tebevykstant sukilimui, Rusijos caro adjunktas architektas Mykolas Kado. įsakymu per penkis mėnesius (nuo birželio 2 d. iki

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 21 lapkričio 2 d.) Vilniaus miesto centre buvo įrengta nios naujosios vagos. Kanalas buvo ilgas, apie 750 m, antrosios kategorijos tvirtovė. vien žemių jam užpilti reikėjo atvežti 70 000 vežimų. Ji užėmė Žemutinės ir Aukštutinės pilies teritori- Darbai užtruko keletą metų (Jurkštas, 1977). Maž- jas, dalį Sereikiškių (botanikos) sodo, Plikojo kalno daug 1882–1884 m. kanalai ir tvirtovės grioviai buvo viršūnę ir jo šlai- užpilti. tus, Sluškų rūmų Tada pradėta tvarkyti Katedros aplinką. Supla- teritoriją, o dešinia- nuota aikštė, nauji skverai ir miesto parkas. 1882 m. jame Neries krante Aukštutinės pilies pietinėje papėdėje, vadinamajame siekė net senąsias Veršyne, įrengtas skveras, kurį numatyta sujungti su žydų kapines. Nu- viešuoju miesto parku, atsirasiančiu vietoj buvusių griauta 20 pastatų, botanikos ir bernardinų vienuolyno sodų. Prie šio kurių nebuvo ga- parko numatyta prijungti Pilies kalną ir dabartinę lima pritaikyti gy- Kalnų parko teritoriją. 1883 m. įrengtas skveras nuo nybos įrenginiams, Neries upės iki Katedros. 1883–1884 m. sutvarkyta nukirsta daug me- Pilies skvero dalis nuo Katedros ir Pilies gatvės iki džių ir pan. Aplink buvusio botanikos sodo ir kt. Miesto centre buvo tvirtovę buvo supil- statomi daugiaaukščiai visuomeniniai ir gyvenamie- ti daugiau kaip 3 m ji pastatai. aukščio ir daugiau Vilniaus tvirtovės, įrengtos 1831 m. kaip 5 m pločio py- pilių teritorijoje, planas (TSRC CVKIA, t. Vilniaus Sereikiškių parkas – pirmas viešasis parkas limai, iškasti 2,5–3 827, ap. 1, b. 1286) Lietuvoje m gylio ir 4,5–5 m pločio grioviai, įrengtos artilerijos aikštelės ir pan. Tvarkant miesto centrą, reikėjo pasirūpinti ir Se- (Sliesoriūnas, 1980). Tačiau, sparčiai tobulėjant ka- reikiškių priemiestyje esančiu labai apleistu botani- rinei technikai, tokio tipo tvirtovė greitai tapo nee- kos sodu, bernardinų vienuolyno sodų likučiais. fektyvi ir nereikalinga. Pradedant 1849 m., tvirtovės Tuo laikotarpiu Europoje vyravusį istorizmo teritorija buvo vis mažinama, atliekami plotai per- (eklektikos) stilių, kurio pagrindą sudarė laisvas duodami miesto savivaldybės reikmėms. Nuo 1852 praeities stilių derinimas ir interpretavimas (Sama- m. pradėti Vilnios ir jos krantų tvarkymo darbai, lavičius, 2004), todėl šis stilius prilygintas rengi- užtrukę iki šimtmečio pabaigos. muisi svetimais drabužiais (Williams Morris), ėmė 1878 m. tvirtovė pagaliau buvo nugriauta, di- stumti į periferiją naujai besiformuojantis (1880– džioji jos teritorijos dalis atiteko miestui. Reikėjo 1890 m.) modernas (Vokietijoje vadinamas Jugends- tvarkyti šiuos sužalotus ir neestetiškai atrodančius til, Anglijoje – modern style, Lenkijoje – secesija), plotus. Vadovaujant gubernijos architektui Nikolajui turėjęs daug šalininkų ne tik Vakarų Europoje, bet Čiaginui ir miesto tarybos visuomeninei sodų komi- ir Lenkijoje, Lietuvoje. Svarbiausias jo principas – sijai, prasidėjo miesto centro atstatymo ir apželdi- kurti naują miestų vaizdą, atsiribojus nuo istorinių nimo darbai. 1860 m. buvo užpiltas Tymo kvartalą formų ir schemų (Benevolo, 1993). Lenkijoje ir Lie- juosiantis kanalas, 1869 m. užpilta žemėmis ir senoji tuvoje vienas iš pirmųjų moderno stiliaus keliu pa- Vilnios vaga. suko vilnietis menininkas, Peterburgo dailės akade- Nugriovus tvirtovę, žemėmis užpiltas niekam ne- mijos auklėtinis Alexanderis Straussas, 1886–1888 bereikalingas išdžiūvęs, dvokiantis kanalas, einantis m. kurdamas Vilniaus miesto parką. Kaip skelbė to per Sereikiškes tarp dabartinės Maironio g. ir Vil- meto laikraščiai, 1888 m. parkas buvo atidarytas

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 viešam lankymui. Tai buvo pirmas viešasis parkas Straussas, rengdamas parko projektą ir jį įgyven- ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. dindamas, susidūrė su kai kuriais sunkumais. Šiau- Strausso projektas pasižymėjo moderno stiliui rinėje ir rytinėje parko pusėje potvyniai buvo labai būdingu planiniu erdviniu sprendiniu ir elegancija. suardę Vilnios krantus, todėl šioje vietoje kranto alėją teko atitraukti nuo upės. Vėliau, sutvarkius Vil- nios vagą, pakėlus ir sutvirtinus jos krantus, gerokai padidėjusioje parko teritorijoje greičiausiai pagal pa- pildomą autoriaus projektą, parengtą XIX a. pasku- tiniajame dešimtmetyje, šia pakrante buvo nutiesta nauja alėja, organišku lanku pratęsusi jau esančią kranto alėją ir elegantiškai įsiliejusi į pagrindinę alėją. Tai matyti iš 1917 m. paskelbto miesto plano.

Vilniaus Sereikiškių parkas – pirmasis moderno stiliaus parkas Lietuvoje. Parko suplanavimo ir sutvarkymo projektas (autorius dail. A. Strauss, 1886-1888 m.)

Kompozicinį parko pagrindą sudarė centrinė ašis, kurios pradžioje, prie įėjimo, buvo numatyta įrengti Vilniaus Sereikiškių parkas – pirmasis moderno stiliaus parkas trumpą (apie 30 m ilgio) dviejų sutankintų medžių eilių Lietuvoje. Praplėsto parko planas (autorius, tikėtina, A. Strauss, XIX a. alėją. Tokio tipo „dengtos“ tunelio tipo alėjos (covered paskutinis dešimtmetis), paskelbtas 1917 m. vokiečių išleistame miesto alley, alley couverte, alleja kryta) dažnai buvo įrengia- plane; jame matome pratęstą pakrantės alėją, kuri lenktu taku buvo mos moderno stiliaus parkuose, siekiant, kad už jų at- sujungta su centrine alėja sivertų saulės apšviestos įspūdingos parko erdvės. Cen- trinis takas organiškai siejosi su ovaline parko aikšte, Pagrindinį įėjimą į parką Straussas projektavo Vilnios pakrantės alėja ir geometriškai lenktų, plastiškų iš vakarinėje jo dalyje tuo metu buvusios Botani- linijų pasivaikščiojimo takų tinklu. Prie jų buvo įrengtas kos ir Sereikiškių gatvių sankryžos. Kad išryškin- tapybiškų formų ovalinis baseinas, kalnelis su muzikos tų įėjimo į parką reprezentatyvumą, suprojektavo paviljonu ir vaikų žaidimų aikštelė. Parkas buvo skirtas neilgą „dengtą“ alėją, bet ji nebuvo įrengta. Vėliau, pasivaikščiojimams, ramiam poilsiui ir muzikos klausy- po 1920-ųjų, Botanikos ir Sereikiškių gatvės šalia muisi. Tokia buvo pagrindinė parko idėja, kurią šian- parko teritorijos buvo panaikintos, kartu padidė- dieniniai parko restauratoriai bando nepagrįstai keisti. jo parko teritorija, o prieš įėjimą įrengta nedidelė

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 23 aikštė ir galutinai suformuota ši Strausso projekte 1902 m. parke vyko žemės ūkio ir smulkiosios numatyta pagrindinė alėja. pramonės paroda, todėl pagrindinio tako ašyje buvo Per Antrąjį pasaulinį karą trumpoji alėja labai nu- pastatytas medinis architekto Konstantino Korojedo- kentėjo nuo šalčių, todėl pokario metais, Vilniaus vo suprojektuotas amatų paviljonas, vėliau, 1907 m., miesto vyriausiojo architekto Vladislovo Mikučia- pritaikytas vasaros teatrui (nugriautas 1939 m.). Šį nio iniciatyva, buvo atsodinta, o lenkų sodininkų pastatą Lietuvos ir Lenkijos menotyrininkai pripa- pakreivintas pagrindinis takas – ištiesintas. Trum- žino vienu iš geriausių moderno stiliaus statinių poji liepų alėja su tankiau pasodintais medžiais, ku- Vilniuje. Parkas ir paviljonas su moderno stiliui bū- rių susipynusios šakos sudaro įspūdingą žalią tunelį, dingais bruožais anuo laiku sudarė labai įspūdingą išliko iki mūsų dienų. Tokio tipo „dengtos“ alėjos visumą. dažnai tapdavo svarbiu parkų planinės erdvinės Tai turėtų būti įvertinta projektuojant ar paren- struktūros elementu. Todėl parko atkūrimo projek- kant mažąją architektūrą atkuriamam moderno sti- to autorių pasiūlymą iškirsti šią alėją, o tai ir buvo liaus Sereikiškių parkui, kuris ir anksčiau buvo, ir šiemet pavasarį padaryta, prilyginčiau nedovanoti- dabar yra miestiečių labai mėgstamas. nam vandalizmo aktui.

Alėjos, einančios Vilnios pakrante, vaizdas (J. Kamarauskas, 1893 m., drobė, aliejus. IEM, inv. T – 1225)

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietmečiu, parkas buvo pavadintas Jaunimo sodu, jame pastatyta estra- da, įrengta šokių aikštelė, karuselė, atrakcionai, žai- dimų aikštelės vaikams ir pan. Parkas buvo tiesiog perkrautas įrenginių gausa. Pirmaisiais nepriklauso- Charakteringi moderno stiliaus architektūros objektai: a – siuvėjų mybės metais iš jo buvo iškelti visi atrakcionai, es- Caraceni individualus namas Florencijoje (archit. G. Michelazzi, apie trada, šokių aikštelė ir pan. Parkui buvo sugrąžintas 1900 m.); b – gyvenamojo namo valgomojo interjeras Nansi (archit. istorinis jo veidas. Todėl Sereikiškių parkas, kaip E. Valtin, A. Daum, 1901–1903 m.) (Koch 1996); c – vienas žymiausių vienintelis gerai išsilaikęs moderno stiliaus par- moderno stiliaus statinių Vilniuje: smulkiosios pramonės parodos kas ir pirmas viešasis parkas Lietuvoje, yra neį- medinis amatų paviljonas Sereikiškių parke, vėliau pritaikytas vasaros kainojama XIX a. pabaigos kultūros vertybė. Jis teatrui (archit. K. Korojedovas, 1902 m., nugriautas 1939 m.) (Lietuvos turi būti saugomas kaip reikšmingas to šimtmečio architektūros istorija... 2000) kultūros ir kraštovaizdžio objektas, atspindintis

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 architektūrinį savitumą. Kadangi parko suplana- želdynams ir jai taikomas restauravimo ir atkūrimo vimas, didžioji dalis želdinių išliko nepakitę iki režimas. Tai reiškia, kad želdinių planinė erdvinė šių dienų, galime lengvai atkurti šį pirmą viešąjį struktūra šioje teritorijoje turi būti tvarkoma tik moderno stiliaus parką Lietuvoje ir paskelbti jį taikant restauravimo-atkūrimo darbų technologijas. kultūros paveldo objektu, kaip tai daroma Euro- Vilniaus miesto savivaldybės siekis atkurti parką poje. yra labai sveikintinas. Jo restauravimo-atkūrimo Ryškus tokio parko pavyzdys yra 1864 m. Ams- projektą miesto savivaldybė pavedė parengti SĮ terdame įkurtas Vendelio visuomeninis parkas. Ny- „Vilniaus planas“. Projektavimo pradžioje 2006 m. derlandų parkotyrininkė Edith den Hartigh nurodo: buvo parengti parko atkūrimo koncepcijos projek- „1996 m. Vendelio parkas paskelbtas istoriniu pa- tiniai pasiūlymai, pagrįsti projekto autoriaus dail. minklu. Tai pirmasis visuomeninis parkas Nyder- A. Strausso idėjų perimamumu (aut. arch. Giedrė landuose, iš esmės išlaikęs savo originalią formą, Miknevičienė, Marija Nemunienė). todėl jis yra didelė kultūros vertybė“ (Den Hartigh, 1999).

Sereikiškių parko atkūrimas: atradimai ir praradimai

Vilniaus Sereikiškių parko restauravimo ir atkūri- mo procesą sujaukė nesuprantami miesto savivaldy- bės veiksmai, klaidingi sprendimai, nenoras išklau- syti specialistų, mokslininkų, vilniečių nuomonės, nesiskaitymas su ypač svarbia aplinkybe, kad šis parkas yra gerai išsilaikiusi nekilnojamoji kultūros vertybė, reikšminga Lietuvos kultūrai, visuomenei ir kraštovaizdžio architektūrai. Bandysiu bent trumpai atskleisti Sereikiškių parko atkūrimo peripetijas, vildamasis nors kiek prisidėti, kad ši kultūros vertybė neprarastų savo išskirtinės vertės ir autentiškumo, išsaugotų būdin- giausius bruožus. Be to, pirmojo vertingo istorinio parko restauravimas ir atkūrimas, jo atradimai ir praradimai pateikia gerų ir blogų pavyzdžių, – vie- nais bus galima remtis, o kitų reikės vengti rengiant Vilniaus Sereikiškių parko restauravimo ir atkūrimo projektas: kitų istorinių želdynų atkūrimo projektus, formuo- a – parko atkūrimo koncepcijos projektiniai pasiūlymai, parengti jant jų atkūrimo, priežiūros ir valdymo įstatyminę remiantis esamos būklės analize ir patvirtinti miesto savivaldybės bazę ir pan. institucijų (archit. G. Miknevičienė) Lietuvos kultūros ministerija raštu patvirtino, kad Sereikiškių parkui, esančiam Senamiesčio branduo- Šie pasiūlymai buvo apsvarstyti, gerai įvertinti ir lyje, galioja Lietuvos Respublikos kultūros pamin- patvirtinti visose miesto savivaldybės instancijose. klo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento Vėliau, 2007 m., techninio projekto užduočiai pa- reikalavimai, tai teritorija, skirta bendro naudojimo rengti SĮ „Vilniaus planas“ sudarė specialistų komisi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 25 ją, į kurią buvo pakviestas ir šio straipsnio autorius. mas, išvengta drastiškų pokyčių. Radikaliems parko Specialistų komisija kartu su projekto autoriais pa- planinės erdvinės struktūros pakeitimams, medžių rengė užduotį, suformulavo projekto tikslą – restau- alėjos kirtimui ir pan. nepritarė Lietuvos kultūros ruoti ir atkurti pirmą viešąjį ir vieną iš vertingiausių ministerija, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos Lietuvoje moderno stiliaus parkų – Sereikiškių par- departamentas, Lietuvos kraštovaizdžio architektų ką Vilniuje (autorius dail. A Strauss, 1886–1888 m.) sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės Gamtos ap- ir numatė pagrindinius projektinius uždavinius. Po saugos visuomeninė komisija, Lietuvos žalieji ir to naujas autorių kolektyvas (projekto vadovė arch. kiti. Susiklosčiusi padėtis buvo gyvai aptariama ir Jurga Večerskytė-Šimeliūnienė) pradėjo rengti par- visuomeninėje, ir mokslo spaudoje. ko techninį projektą. Po 2007 m. įvykusių svarstymų, priimtų nutari- 2007 m. rugsėjo mėn. Paveldo dienų proga visuo- mų, pateiktų rekomendacijų buvo laukiama naujų menei, o kiek vėliau ir Lietuvos architektų sąjungos projektinių Sereikiškių parko atkūrimo sprendinių. Vilniaus skyriaus urbanistikos-architektūros eks- 2009 m. pabaigoje techninis projektas buvo baigtas pertų tarybai buvo pateikti parko techninio projekto ir išduotas statybos leidimas. sprendiniai. Juose siūloma atsisakyti Strausso įgy- vendintos centrinės parko ašies kaip kompozicijos pagrindo, pakeisti jos kryptį – paversti ją vingiuotu taku, iškirsti centrinę trumpąją alėją, vietoj jos įrengti poilsio pievą, parko šiaurės rytų dalyje nuo Vilnios upės atitraukti pakrantės alėją ir pan. Projekte nebu- vo pateikti mažosios architektūros objektų sprendi- niai, nors parkuose jų vaidmuo nepaprastai svarbus. Visa tai Lietuvos architektų sąjungos ekspertų tary- ba ir nemaža dalis visuomenės griežtai sukritikavo. Pasiūlymą iškirsti centrinę liepų alėją, motyvuojant tuo, esą medžiai yra ligoti, atmetė žinomi parkotyri- ninkai, dendrologai doc. dr. Evaldas Navys, doc. dr. Laimutis Januškevičius, Lietuvos aplinkos ministe- rijos Gamtos apsaugos departamento vyriausiasis specialistas Rimantas Grikevičius ir kt. Nuvykę į parką, jie konstatavo, kad alėjos medžiai yra svei- ki (tai ir pasitvirtino, kai alėja buvo iškirsta). Pro- jekto autoriams ir SĮ „Vilniaus planas“ vadovybei atmetus oponentų pastabas, o miesto savivaldybė Vilniaus Sereikiškių parko restauravimo ir atkūrimo projektas: b – par- neišreiškus savo pozicijos, Sereikiškių parkui iškilo ko atkūrimo techninis projektas (SĮ „Vilniaus planas“, proj. vad. archit. realus pavojus. Įvertinę susidariusią padėtį, žinomi J. Večerskytė-Šimeliūnienė, 2009 m.), jame siūloma keisti centrinės kraštovaizdžio, kraštovaizdžio architektūros, nekil- parko ašies kryptį paverčiant ją vingiuotu taku, panaikinti centrinę nojamojo kultūros paveldo specialistai, mokslinin- trumpąją alėją, iškirsti 226 medžius, o parką užgriozdinti pramogų kai, visuomenės atstovai kreipėsi į Seimo Aplinkos aikštelėmis, įrenginiais, statiniais ir pan. apsaugos, Švietimo, mokslo ir kultūros komitetus, į LR Ministrą Pirmininką prašydami pagalbos, kad Visuomeninių organizacijų iniciatyva Kultūros būtų išsaugotas Sereikiškių parko kultūrinis tapatu- ministerijoje įvyko techninio projekto patvirtinto

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 statybai aptarimas, kuriam vadovavo kultūros mi- derno stiliumi, kad sudarytų vieningą visumą ir pan. nistras Remigijus Vilkaitis kartu su Saugomų te- Viso šito techniniame projekte pasigendama. ritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Nors naujame projekte ir atstatyta pagrindinė Grigaitiene. kompozicinė parko ašis – takas, tačiau ji nepagrįstai Kai kurie naujojo projekto sprendiniai krašto- sukreivinta, nors Strausso projekte ji tiesi. Jei nori- vaizdžio architektūros specialistus gerokai nuvylė. ma, kad ši ašis asocijuotųsi su čia buvusiu kanalu, Projekto autoriai nepagrįstai perkvalifikavo par- tai, kaip matyti iš 1808 m. Vilniaus miesto plano, ko istorinį meninį stilių, vietoj moderno stiliaus jis irgi buvo tiesus kaip styga, o Vilnios senvagė la- įvardydami istorizmo stilių su baroko bruožais. bai jau nukrypo į pietus (dešinėn). Sukreivinta ašis atsirado lenkmečiu, kai buvo naikinamos Botanikos ir Sereikiškių gatvės, o parko teritorija praplėsta iki Maironio g. Pagrindinį parko taką, laikantis Straus- so idėjos, nuspręsta ištiesinti pokario metais, manau, reikėtų jį tokį ir palikti. Šiame istoriniame parke tiesus pagrindinis takas galėtų tapti LDK kunigaikš- čių alėja su jų biustais ar pan., tai suteiktų parkui istorinę dvasią. Taip pat reikėtų atsodinti iškirstą trumpąją alėją prie įėjimo į parko aikštelę, kad būtų išlaikytas šio parko autentiškumas. Tačiau didžiausia Sereikiškių parko restauravi- mo ir atkūrimo projekto klaida yra pagrindinių parko funkcijų keitimas. Pagal Strausso idėją, o ir pagal 2006–2007 m. pateiktus projektinius pasiū- lymus bei techninio projekto rengimo užduotį, tai Būdingas istorizmo (eklektizmo) stiliaus Drummond Castle parko turėjo būti ramaus poilsio vieta. Tačiau jau pradėtas Škotijoje (Perthshir) bendras vaizdas (Hobhouse 2005). Sereikiškių įgyvendinti techninis projektas numato radikaliai parką techninio projekto autoriai klaidingai priskyrė šiam stiliui pakeisti jo tikslus, uždavinius ir istorinį parką pa- versti daugiafunkciniu. Vėl siūloma, kaip buvo so- Tai didelė klaida, nes Strausso įgyvendintame pro- vietmečiu, užgriozdinti jį aikštelėmis, įrenginiais ir jekte nėra istorizmui būdingo kelių praeities stilių statiniais. Ydingos „kultūros ir poilsio“ parko idėjos kokteilio ar interpretavimo samplaikos (eklektikos), buvo atsisakyta jau pirmaisiais nepriklausomybės o juo labiau baroko bruožų. Restauruojant ir atkuriant metais, bet šiandien vėl primygtinai siūloma pa- istorinį parką negalima lengvabūdiškai nustatinėti jo statyti oranžeriją-restoraną su atvira aikštele, arba- stiliaus, šiandien rinktis vieną, o rytoj – kitą. Parko tinę-kavinę prie įėjimo į parką, šachmatų aikštelės atkūrimo projekte turi būti išlaikyta šiam stiliui bū- statinį su ledaine-kavine, dvi vaikų žaidimo aikš- dingų bruožų vienovė: planiniai erdviniai ypatumai, teles, didelę paauglių žaidimo (riedučių ir riedlen- želdinių asortimento ir jų komponavimo principai, čių) aikštelę, karuselę, petankės žaidimo aikštelę, mažosios architektūros objektų autentiškas stilius prie įėjimo į parką atkurti bernardinų vienuolyno ir ir pan. Projektuojamų ar parenkamų mažųjų kraš- botanikos sodų bei daržų fragmentus, pagrindinėje tovaizdžio architektūros statinių ir įrenginių (muzi- parko aikštelėje įrengti muzikos paviljoną, žaidi- kos paviljono, Belvederio, tiltelių, šviestuvų, tvorų, mų pievą, Vilnios pakrantėje prie pasivaikščiojimo lauko baldų ir pan.) dizainas turi sietis su parko mo- tako nutiesti dar ir 2,5 m pločio, 550 m ilgio dvi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 27 račių taką ir pan. Čia pramogaus ir ilsėsis didelis skaičius lankytojų, nes aplinkui nėra tokio pobūdžio parkų. Sereikiškių parko plotas yra labai mažas, tik 9 ha (palyginkime – Vin- gio parkas užima apie 260 ha). Pagal metodines parkų projektavimo reko- mendacijas tokie daugiafunkciniai parkai projektuojami ne mažesnia- me kaip 50–60 ha plote. Sereikiškių parke įrengus projektuojamus takus, aikšteles, statinius, įrenginius ir pan., pagal projekto autorių skaičiavimus, apželdinto žemės ploto liks tik 5,35 ha (t. y. tik 60 %, o reikėtų 75–80 %). Šimtai lankytojų, užplūdę parko er- dves, ištryps, o ilgainiui suplūks ap- želdintų žemės plotų dirvožemį kaip aslą, aplinka neteks estetinio vaizdo, medžiai po truputį ims nykti. Beje, pagal projektą numatoma iškirsti dar apie 230 medžių… Tai jau nebus pirmojo Lietuvoje viešojo parko restauravimas ir at- kūrimas, nes vietoj istorinio parko atsiras eilinis parkelis, tapsiantis sa- votišku teniso kortų tęsiniu. Labai gaila, kad šiam perdirbiniui bus iš- leistos didžiulės lėšos. Parko restau- ravimo ir atkūrimo bendra kaina yra 18 mln. Lt. (Europos Sąjungos struk- tūrinių fondų – 14 mln. Lt, Vilniaus savivaldybės – 2 mln. Lt., rėmėjų – 2 mln. Lt.). Vilniaus savivaldybės noras turėti miesto centre pramogų parką puikiai suprantamas, tačiau jo vieta parinkta netinkamai, ma- nyčiau, net pažeidžiant LR kultūros Istorinio Sereikiškių parko, įkurto pagal Strausso projektą, planinės erdvinės struk- paminklo UIP Vilniaus senamiesčio tūros pagrindinės kompozicinės ašies vaizdai: a – pabrėžianti įėjimą trumpa alėja, apsaugos reglamento reikalavimus. tankūs medžiai susipynusiomis šakomis („dengta“ alėja); b – įspūdinga centrinės Vilniuje tikrai yra daug puikių vietų ašies erdvė, atsiverianti už „dengtos“ alėjos; c – Sereikiškių parko radikalaus „restau- naujam pramogų parkui įkurti. Pa- ravimo ir atkūrimo“ vaizdas.

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 vyzdžiui, Antakalnio gale prie Neries kairiojo kran- Šis Vilniaus miesto branduolyje esantis želdynas to, banguoto reljefo želdiniuose ties Lizdeikos gatve jau nuo pagonybės laikų buvo integrali senamiesčio ir kitur. dalis. Todėl, įvertinant Sereikiškių parko istorinę, Jei norime išsaugoti istorinį Sereikiškių parką, visuomeninę vertę ir kultūrinį reikšmingumą, jį res- kol nevėlu, reikia skubiai koreguoti techninį pro- tauruojant ir atkuriant negalima daryti jokių radi- jektą. Žinoma, jei miesto istorinio tapatumo ir jo kalių suplanavimo ir veiklos turinio pakeitimų. įvaizdžio išsaugojimas yra svarbesnis už norinčiųjų Kadangi brutali invazija į Sereikiškių parką jau įsitvirtinti Senamiesčio branduolyje interesus. prasidėjo, siūlau: prašyti, kad Kultūros ir Aplin- Kai visi šie ir kiti Sereikiškių parko restauravimo kos ministerijos sudarytų kompetentingą komisiją ir atkūrimo negatyvai buvo išsakyti šiemet kovo mė- iš kraštovaizdžio architektūros ir kultūros paveldo nesį įvykusiame pasitarime Kultūros ministerijoje, specialistų, mokslininkų, visuomeninių organizaci- valdžia žadėjo sutelkti visą dėmesį, kad šią proble- jų atstovų ir pan. susidariusiai padėčiai įvertinti ir mą išsiaiškintų ir pataisytų, ką dar galima pataisyti. pateikti pasiūlymus, kas darytina siekiant išsaugoti Deja, pažadai taip ir liko pažadais. Netrukus Serei- Sereikiškių parko išskirtinę vertę, autentiškumą ir kiškių parke pasigirdo kirvių poškėjimas, pjūklų vieningumą. žviegimas ir ėmė griūti medžiai – liepos, klevai, Kultūros paveldo departamentas Vilniaus Serei- uosiai… Buvo ruošiami laisvi plotai naujiems parko kiškių parką turi nedelsdamas įrašyti į Nekilnoja- įrenginiams ir statiniams. mojo kultūros paveldo vertybių registrą. Neseniai paaiškėjo, kad Europos Sąjunga lėšų šiam tikslui dar nėra skyrusi, tad kyla klausimas, kam reikėjo šitaip skubėti? Literatūra ir šaltiniai Įvyko tai, apie ką dar 1991 m. knygoje „Dingęs Vilnius“ rašė žymiausias mūsų menotyrininkas Vla- J. Bogdanowski, 2000. Polskie ogrody ozdobne. Warszawa: Arkady. 342 p. das Drėma: „Paminklus naikino ne vien gaisrai, ka- V. Drėma, 1991. Dingęs Vilnius. Vilnius: Vaga. 404 p. rai ir kitos stichinės nelaimės – juos griovė ir patys K. Jakovlevas-Mateckis, 2009. Miesto kraštovaizdžio architektūra. I tomas. žmonės, griovė sąmoningai, planingai. Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrindai: mono- Tai patys pavojingiausi kultūrinio paminklo prie- grafija, Vilnius: Technika. šai, nes jie savo barbariškumą teisina „aukštesniais L. Januškevičius, 2004. Lietuvos parkai. Kaunas: Latutė. 486 p. idealais“, nepakantumu praeities atgyvenoms, atsili- Jaunimo sodas Vilniuje: istoriniai tyrimai. Ataskaita. 1988. LTSR kultūros kusiai senovei, jos reakcinei ideologijai ir kitokiais ministerijos paminklų projektavimo restauravimo institutas. Vadovas išgalvotais demagoginiais argumentais. Tai vienos J. Glemža, autoriai: J. Jurkštas, L. Dzikas. Vilnius. kurios pseudoidėjos fanatikai, nepakantūs kitaip J. Jurkštas, 1977. Iš Vilniaus žaliosios architektūros istorijos, Statyba ir ar- galvojantiems ir jaučiantiems, tai paprastai kultū- chitektūra, nr. 2. riškai riboti žmonės, be savęs nematantys ir neįver- Lietuvos architektūros istorija: nuo XIX a. II dešimtmečio iki 1918 m. 2000. tinantys nieko kito.“ Moksl. redaktorė doc. dr. N. Lukšionytė-Tolvaišienė, t. 3. Vilnius: Savastis. 512 p. Sereikiškių parkas tiesiogiai susijęs su konkrečiu A. Samalavičius, 2004. Idėjos ir struktūros architektūros istorijoje. Vilnius: istoriniu laikotarpiu, jis yra vienintelis gerai išsilai- Kultūros barai. 192 p. kęs moderno stiliaus parkas Lietuvoje. Reikšmingas F. Sliesoriūnas, 1980. Gedimino aikštė Vilniuje, LTSR MA Istorijos instituto vaidmuo ir visuomenės kultūros raidos procese, nes darbai. II. 7, Vilnius: 19–20. jis yra pirmasis ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje vie- http://www2.lrs.lt/kt_inst/pamink/dokumentai/2009_12_18/pazymaSNM.doc šasis miesto parkas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 29 Nuomonės apie nuomones

Stasys GOŠTAUTAS

Du požiūriai į 1941 m. laikinosios vyriausybės vaidmenį

uolatos rašau įvairias skiltis apie išeivijos ak- jausdama ryšį su Lietuva ir suvokdama savo prie- Ntyviosios dalies veiklą ir, prisipažinsiu, vis dermes jai. pamirštu paminėti keletą jaunesnės kartos išeivių, Tačiau komplimentų pakaks, juoba kad šįkart tiksliau – senųjų išeivių vaikų, kurie, turėdami ta- norėčiau pasidalyti abejonėmis (jas jau išdėsčiau lentą ir supratimą, kaip svarbu puoselėti lietuvybę Drauge, rugsėjo 10 d. numeryje, bet pakartosiu, nes net esant toli nuo Lietuvos, tęsia savo tėvų darbus manau, kad tie dalykai, apie kuriuos kalbu, aktualūs ir reiškiasi kaip rašytojai, neretai vadinami pas mus abiejose Atlanto pusėse). labiau paplitusiu žodžiu „publicistai“, suprask, že- Kęstutis Girnius Draugo vedamajame „Laikinoji mesnio lygio rašytojai. Iš tikrųjų pasaulyje priimta vyriausybė ir žydai – ką žinome?“ (2010 m. liepos visus, kurie rašo, laikyti rašytojais, manyčiau, kad 29 d.) dar kartą aptarė skirtumą tarp intelektualų, ir mums nederėtų žeminti savo rašytojų, klijuojant užaugusių išeivijoje, ir tų, kurie subrendo sovieti- jiems terminą publicistas, kilusį iš lotynų kalbos žo- nėje Lietuvoje. Nesvarbu, kaip drąsiai jie elgėsi ar džio publicus (viešas, visuomeninis). elgiasi, kartais ima ir iššoka į paviršių homo sovieti- Tarp tų jaunesnių rašytojų žurnalistų, kurie stebi- cus, nors ir su patrauklia liberalo intelektualo kauke. na ne tik išskirtiniu savo darbštumu, bet ir giliomis Pavyzdžiui, neseniai spaudoje Tomas Venclova (su įžvalgomis, yra Kęstutis Girnius, Mykolas Drunga, Leonidu Donskiu) suniekino Lietuvos Laikinąją vy- Donatas Januta, Ramunė ir Raimundas Lapai. Vis riausybę, beveik pažodžiui kartodamas sovietinius dar nepasiduoda ir senoji komanda, ypač išskirčiau kaltinimus, visiškai nesirūpindamas pasigilinti ir Juozą Gailą ir Bronių Nainį, nesvarbu, kad jie, kaip sužinoti, kaipgi ten iš tikrųjų buvo. Tomas Venclova ir mes visi, kartais prašauna pro šalį. Dar reikėtų yra pirmos klasės poetas, eseistas ir mąstytojas, bet paminėti Algimantą Gurecką, Algį Mickūną, Petrą kai kurie jo išsišokimai verčia suklusti. Petrutį, Zenoną Rekašių, gaila, vis rečiau beparašan- Visi, kalbu apie išeivius, pažinojome Juozą Ambra- tį, visą žurnalo Lituanus redakciją, na ir, aišku, lai- zevičių (Brazaitį) – puikų Darbininko redaktorių. Bet kraščių Draugas ir Tėviškės žiburiai nenuilstančius mažai ką žinojome apie jo vadovavimą Laikinajai vy- leidėjus ir bendradarbius. Tai rodo, kad net ir tokia riausybei. kadangi ministrui pirmininkui Kaziui Škir- maža rašytojų saujelė oriai atstovauja tai nepapras- pai vokiečiai neleido atvykti į Lietuvą, jo vietą laikinai tai išeivijai, kuri ir toliau nepasiduoda asimiliacijai, užėmė kultūros ministras Ambrazevičius.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Iniciatyvos ėmėsi Leonas Prapuolenis, kurio pa- mes irgi patyrėme genocidą, kaip ir lenkai, ukrai- stangomis buvo atkurta nepriklausomybės laikų niečiai, gudai ir kiti. Lietuvos administracija, nemažai vyriausybės narių Vis dėlto tiesa yra ta, kad Laikinoji vyriausybė grįžo į tas darbo vietas, kurias užėmė prieš sovie- neperspėjo ar nesuspėjo perspėti žydų – Lietuvos tų okupaciją. Daugelio mūsų tėvai ir tėvų draugai piliečių – apie jiems gresiantį pavojų, už tai žydai dalyvavo tame pakilime ir vylėsi, kad gal kaip nors dabar kaltina visą Lietuvą ir persekioja ją kiekvieną pavyks išlaikyti Lietuvą savarankišką. Ar tai buvo kartą, kai tik pasitaiko proga. Istoriškai žydų žudy- iliuzija? Taip. Haliucinacija? Taip. Bet 1941-aisiais nės prasidėjo 1941 m. rugpjūčio 15 d., kai Laikinoji (beje, greitai sukaks 70 metų, kai buvo sudaryta Lai- vyriausybė buvo jau panaikinta, nors ji dar spėjo pa- kinoji vyriausybė) griebtasi šiaudo, kaip jo griebiasi reikšti protestą prieš vokiečių vykdomą jos piliečių, kiekvienas skęstantis. Ar tai nusikaltimas? Ne. Nors tarp kurių daugiausia buvo žydų, naikinimą. Tad Tomas Venclova ir manytų kitaip. Venclovos ir Donskio mesti kaltinimai Laikinajai Mano tėvas, metus kankintas sovietų kalėjime, vyriausybei yra visiškai nepagrįsti, jų ištakos – bjau- darė, ką galėjo, kad tokie žiaurumai daugiau nepa- ri sovietinė propaganda. Kyla ir kontrklausimas: ar sikartotų. Tomo tėvas griebėsi ne šiaudo, bet rusų daug žydų viešai protestavo dėl lietuvių žudymo per patrankų. Gal iš dalies dėl jo ir kitų apdairių sovie- pirmąjį bolševikmetį? Užtat tikrai nemažai jų ben- tininkų lojalumo Lietuva nebuvo sunaikinta, išliko dradarbiavo su bolševikais, kankindami ir tremda- gyva, nors ir prispausta raudonosios gyvatės. Nie- mi lietuvius į Sibirą… kas jų laurais neapvainikuos, bet ir nenuteis, kad Pagal išgelbėtų žydų skaičių Lietuva, atrodo, pro- jie taip, o ne kitaip pasielgė, nes iš tikrųjų nebuvo centiškai pirmauja visoje Europoje. O dar daug fak- didelio pasirinkimo, kaip elgtis, kad atsilaikytum tų nežinome, daug ką užmiršome. Čia būtų ką veikti prieš Stalino užmačias sutrypti Lietuvą ir lietuvius. Sauliui Sužiedėliui, žymiam Holokausto istorikui, – Gal Lietuvos komunistai savaip bandė gelbėti tautą reikia bent pabandyti surasti visus tuos, kurie iš- nuo pražūties? Juk pačių rusų ir ukrainiečių Stali- gelbėjo ištisas žydų šeimas. Nereikėtų ignoruoti ir nas sunaikino dešimtkart daugiau, taigi sunaikinti fakto, kad Lietuvos žydai buvo laikomi labiausiai Pabaltijį jam būtų buvę vieni niekai. Vis dėlto net išsimokslinusiais ir geriausiai pasirengusiais admi- jeigu kolaboravimas turėjo „antrą dugną“, nejaugi nistraciniam darbui visoje Rytų Europoje. Ne veltui kolaborantai pranašesni už tuos, kurie ieškojo gar- Vilnius buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale“. Gal to- bingesnės išeities? dėl vokiečiai su tokiu įniršiu stengėsi juos sunaikin- Kitas Gordijo mazgas tas, kad kur mes beeitume, ti ir sunaikino. vis tiek prieiname akligatvį dėl lietuvių dalyvavimo Marijampolėje yra Tauro muziejus – vienas iš ne- žydų žudynėse. Vieną kartą – kuo anksčiau, tuo ge- daugelio muziejų, skirtų partizanams, sibiriokams riau – tauta turės pažvelgti atviromis akimis į fak- ir kalėjimuose nukankintiems lietuviams atminti. tus, kad suvoktų, kaip iš tikrųjų buvo, ir pripažintų Yra jame ir kambarys, kuriame eksponuojami do- savo kaltę. Bet reikės atsakyti ir į kitą klausimą: jei- kumentai, susiję su jų kankintojais. Tarp tų išdavi- gu per pirmąją okupaciją žydai nebūtų taip noriai kų, tardytojų, budelių, stribų, naikinusių lietuvius ir aktyviai dalyvavę, kai buvo sudaromi tremtinių iš idėjos, buvo ir žydų. Daugelio pavardės žinomos, sąrašai, kalėjimuose kankinami nepriklausomos nuotraukos išsaugotos. Kiek jie prisidėjo prie masi- valdžios atstovai, gal dauguma lietuvių kaip įmany- nio teroro dar prieš vokiečiams sulaužant paliaubas, dami labiau būtų priešinęsi Holokaustui? Sutikite, niekas tiksliai nežino. rizikuoti savo gyvybe žmogus ryžtasi dėl kito žmo- Norėčiau papasakoti apie vieną žydą, šiandien už- gaus, jei tas kitas darė jam gera, o ne bloga… Galop mirštą ir žydų, ir lietuvių, buvusį aktyvų komunistų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 31 partijos narį (nuo 1929 m.), Aaroną Greisą Michai- Mantas LESAUSKAS lovičių, gimusį 1908 m. Obelių valsčiuje, Rokiškio apskrityje. 1940–1941 m. jis buvo Marijampolės apsk. operatyvinis įgaliotinis ir tardytojas, 1944– TUŠČIA ESTETIKA 1947 m. – Marijampolės vykdomojo komiteto sau- gumo padalinio operatyvinio skyriaus viršininkas. 1947 m. vasario 24 d., nuvykęs suimti Marijampo- lės gimnazijos moksleivio, partizanų ryšininko Pe- trausko, buvo jo nušautas. Rašau apie jį, nes tai tas iame tekste išsakytos mintys nebus konstruktyvi dizai- „žymusis“ mano tėvo tardytojas, kuris vėlyvomis Šno objektų kritika. Tiesiog negaliu suprasti, kodėl šito- naktimis mėgdavo žiauriai pakankinti gojus, tarp jų kia galybė „modernių“ dizaino kūrinių man kelia tokias ir mano tėvą, svarbiausią Marijampolės valdininką. neigiamas emocijas instinktyviame (visceral1) lygmenyje, Ar turėčiau visa tai pamiršti? Viliuosi, kad niekas todėl nusprendžiau tą išsiaiškinti, mintis dėstydamas po- neturi, bent neturėtų turėti, atminties ir tiesos mo- pieriaus lape. nopolio. Kelis kartus permąsčiau esmingiausius tokio tipo objek- Stribų, šį žodį vartoju kaip apibendrinimą, būna tus ir atsakymas pasirodė esąs labai paprastas – jie visi, pa- visose tautose, turėjome jų ir mes, tarp jų buvo ir brėždami tam tikrą estetinę fikciją, neišlaiko kitoms sritims žydų, ir rusų, ir vokiečių… Vis dėlto 70 metų kal- reikšmingų aspektų. Tokį vulgarų „vieno grožio“ kultivavi- tinti vieniems kitus už Stalino ir Hitlerio nusikal- mą drįsčiau vadinti tuščia estetika (empty aesthetics). Daž- timus yra bergždžias darbas, ateičiai jis nieko ne- nai tokie objektai vadinami „geru dizainu“ ir sunku būtų duos. Bandykime susitaikyti, atsiprašykime vieni tam prieštarauti, nes, kaip teigia Ralphas Caplanas, geras kitų už padarytas skriaudas ir pagaliau perkirsime dizainas gali būti kaip geras seksas ar geras maistas, o tai tą Gordijo mazgą. Deja, tam dar nepasirengusi nė labai subjektyvu. Todėl siūlymas objektyvizuoti kriterijus, viena pusė – lietuviai vis dar bijo pažvelgti tiesai taikant atitinkamo dizaino (appropriate design) sąvoką, at- į akis, o žydai atkakliai kursto neapykantą ir taip rodo priimtinesnis net ir tuščios estetikos kontekste. primygtinai reikalauja materialinio atlygio, kad net Vietiniu mastu tokio tipo fizinių objektų sukuriama suabejoji, kur čia moralinis, o kur jau ekonominis nedaug, nes posovietinio bloko šalyse dizainas dažnai su- interesas…. prantamas kaip pridėtinė dekoracija arba apsiribojama Grįžtant prie Laikinosios vyriausybės, reikėtų jaunųjų dizainerių kuriamais dvimačiais aksesuarais, kurių pabrėžti, kad jų buvo dvi. Pirmoji, kuriai vadovavo galite įsigyti dizaino mugėse ar „turguose“ ir kurių estetika Juozas Ambrazevičius, buvo išstumta liepos 23–24 pagrįsta pokštu ar ironija. Jie materializuoja ironiją, dažnai naktį, gestapas pakeitė ją kita, kuriai vadovavo kaž- neperpratę paties ironijos principo, todėl jų kūriniai labiau kokie „voldemarininkai“, kaip antai majoras Jonas primena bulvarines dizaino koncepcijas. Pyragius, kapitonas Stasys Kviecinskas, padėjęs na- Grįžtant prie globalesnio konteksto, vertėtų prisiminti, ciams organizuoti Kauno getą. Vietoj Laikinosios kad estetika transformavosi į produkto emocinį „įpaka- vyriausybės vokiečiai sudarė generolo Petro Kubi- vimą“2 ir pamažu tapo net svarbesnė už patį produktą. liūno vadovaujamą Tarėjų tarybą. Kokį vaidmenį ji „Įpakavimui“ šiandien svarbu ne vien paslėpti technolo- suvaidino naikinant žydus, dar neturime pakanka- giją ar inžinerinius sprendimus, bet ir adekvačiai reaguoti mai informacijos. Bet šį bei tą galime sužinoti pa- į rinkodaros keliamus reikalavimus. Praėjusio šimtmečio vartę bostoniškę enciklopediją, ypač 29-ąjį tomą, ir pradžioje dizaineriai svajojo kurti žmogui, bet aplinkybės Kazio Bobelio atsiminimus. privertė juos kurti rinkai. Jeanas Baudrillard’as teigė, kad Bauhauzas dizaino dėlei išplėtė vertės pasikeitimų sistemą

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 visai ženklų, simbolių, formų ir objektų teritorijai3. O Halas Donas Normanas šio produkto percepciją priskirtų, Fosteris Bauhauzą pavadino dar viena industrine revoliu- matyt, elgsenos (behavioral) lygmeniui, bet NASCAR ir cija ir „apkaltino“ tuo, kad jo ideologija inspiravo kokybinį Disney Crocs adaptacijos, trimitavimas apie ryškiaspalvių šuolį nuo produktų politinės ekonomikos į ženklų politinę batų ortopedines savybes rodo kitą – reprezentacijos arba ekonomiką. Matyt, niekas nepasikeitė ir dabar. refleksijos lygmenį. Ideologinis aspektas taip pat neturėtų Paradoksalu, tačiau nėra taip sunku išskirti tuščios este- būti pamirštas, juk ir George’as W. Bushas avi kroksus. Taigi tikos tipus, diskredituojančius visavertišką dizainą, ar juos kroksai iš rekreacinės paplūdimio, mėgėjiškos laivybos ar susisteminti, nors tai ir nėra šio teksto tikslas. Vėlesniems sodininkystės zonos, fanų ir medikų pastangomis atsidūrė apmąstymams paliekant, pavyzdžiui, fiktyvią retroestetiką, terapijos zonoje, kur apavo privalumus demonstruoja ilgi anachroniškumo pertekliumi prilygstančią netgi Steam- pasivaikščiojimai po prekybos centrus. Ši „lokacija“ nėra punk tendencijoms, nesunkiai galima įrodyti tokio dizaino atsitiktinė, o komentatoriai, besiskundžiantys antsvoriu, paviršutiniškumą. pilnapadyste ar diabetu, džiaugiasi, kad dabar gali be rū- Vakariečių kasdienybėje ypač pastebima tuščio grožio pesčių penkias valandas klajoti po prekybos centrą. Matyt, kriterijus atitinkanti komforto estetika kartu su prabangos šis estetinis kontekstas ir kelia didžiausią aukštosios mados elementais. Komforto estetika vilioja instinktyviame troš- gurmanų pasibjaurėjimą, nes produktas vis dėlto pripažįs- kimų lygmenyje – produktas vitrinoje, gatvėje ar katalo- tamas ir suprantamas tik tam tikrame kontekste. ge, ir kartu užsimenama apie malonumą, kurį jis suteiktų Žinoma, ne tik komfortas ar croslite medžiaga lėmė pa- reprezentacijos lygmenyje. Gamintojas, siūlydamas naują saulinę Crocs kompanijos sėkmę. Korporacija pabrėžia, produktą dažniausiai akcentuoja naujesnį ir patogesnį kad ji yra ir ekologiškai susipratusi (eco-conscious), o šian- jo dizainą. Nauja, kitokia dizaino nugludinta forma kaip dien, kaip žinome, tai yra dar viena sėkmingos prekybos nesustabdomas globalinio kapitalizmo sraigtas paprastai sąlyga. komplikuoja patį produktą savo tariamu naujumu ir dis- Su globalių problemų sprendimu susijęs ir taip pat kredituoja analizuojamą discipliną. Taip, discipliną, nes dažnai globaliai nesuprantamas yra ekologinis arba eko- dizainas – ne tik profesija, jis leidžia apmąstyti ne vien dizainas. Sunku pasakyti, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka eko- objekto formą, o kur kas daugiau aspektų. Komforto es- dizainas, ar tikrai pakanka žalios spalvos logotipo, kad tetika niveliuoja ir produktų archetipus dėl perdėto noro juo paženklintas objektas sugebėtų išlaikyti ekologinę pu- parduoti naują komforto įvaizdį. Yra ir alternatyva – tai siausvyrą. Tačiau pats dizainas, iš dalies tapęs ekologinės subtilios išraiškos objektai, gebantys būti komfortabilūs, pusiausvyros drumstėju, ne visada užsimindamas apie bet patogumas nelaikomas pagrindine jų funkcija. Pavyz- priešistorę, dabar pretenduoja į visuotinį perkūrimą. Per- džiui, dviračio komfortiškumas yra tik viena iš svarbių jo savybių, nes jis turi būti dar ir patvarus, lengvas, mato- mas… Tačiau dauguma rinkos siūlomų produktų nebegali būti „tiesiog dviračiais“, pirkėjams reikia vizualaus patogu- mo naratyvo, kad ir koks jis būtų, o gal net ir kelių tuo pat metu, nes tik pasakojimas apie produktą leidžia papildyti savąją reprezentatyvią istoriją. Produkto įpakavimas arba estetinė jo fikcija paliečia tiek troškimo, tiek ir reprezen- tacijos lygmenis, o tai veda prie dizaino infliacijos4. Taigi esminis klausimas, kaip patiriame komfortą? Pasak mados entuziastų, kroksų fenomenas rodo, kad komfortas nurun- gė estetiką, o aš manyčiau, kad čia tiesiog būta komforto estetikos, kurią pavyko labai sėkmingai parduoti. Kiekvienas avi kroksus

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 33 kūrimas turėtų reikšti geresnės aplinkos kūrimą, tačiau Palyginkime tokias vartotojų stygiumi nesiskundžiančias ekonominei rinkai aktualus tik pats žodis „perkūrimas“, kompanijas kaip Ikea ir Apple. Antroji gerokai didesnį dė- nes nauji estetikos apdarai padeda parduoti senus produk- mesį skiria produkto atspindžiui (reflective) negu elgsenos tus. Dauguma vartotojų jau įsitikino, kad perdėtas žalumas (behavioral) plotmei. Atspindžio arba reprezentacijos svar- ir natūralios medžiagos greitai tampa tuščios ekoestetikos bą dažniausiai pabrėžia tai, kad produktas nepasiekiamas atributais. Juos pateisinti galima tik tuo, kad tokie objektai, arba „neįperkamas“. Žinoma, Ikea produktai irgi leidžia tapdami agitaciniais plakatais, primena skaudžias aplinko- tapatintis su tam tikra idėja juos vartojant, tačiau nereikėtų saugos problemas, bet patys jų tikrai nesprendžia. pamiršti, kad tai beveik kiekvienam prieinamas dizainas ir Žinoma, yra sąjūdžių ir organizacijų, sprendžiančių čia jis mažina objekto kaštus, tačiau pridėtinės vertės pats tokio pobūdžio problemas ir neapsiribojančių vien žalių dizainas vien savo buvimu nekuria. medelių logotipais. Jie produktus ir gamybos scenarijus Kai kalbame apie pridėtinę vertę, ypač svarbi galios ir kuria pasitelkdami biomimetinę analizę. Tokia darnaus dinamikos estetika. Amerikoje dinamika praėjusio am- dizaino (environmentally sustainable design) metodika žiaus pirmojoje pusėje lėmė beveik visų namų apyvokos remiasi ir savo idėjas propaguoja vokiečių chemikas Mi- daiktų formas, bet šiandien ji nebeprimena vientiso ir chaelis Braungartas ir amerikiečių architektas Williamas nuspėjamo streamline vėjo įvaizdžio. Perteikti lengvą šios McDonough’as – šis duetas, sukūręs Cradle to Cradle (C2C) estetikos perversiškumą galima tokiu paradoksaliu pavyz- metodą, įrodinėja, kad objektai, veikiantys industrinėje sis- džiu: vizualiai neagresyvaus universalo, teoriškai rinko- temoje, gali nepalikti jokio balasto. daros traktuojamo kaip šeimos automobilis, akceleracijos Aplinkai draugiškos estetikos priešas – tuščios praban- charakteristikos yra pranašesnės negu ryškiaspalvių, spoi- gos kultivavimas. Tai dar vienas fenomenas, kurį sunku lo- leriais puoštų sportinių mašinų. Žinoma, toks universalas giškai paaiškinti. Auksinės ar limituotos versijų adaptacijos, kaip Audi RS6 nepretenduoja tapti šeimos automobiliu, puoštos brangakmeniais, aprėpė beveik visas įmanomas tačiau aklai nesiekiant sportinio įvaizdžio galima pabrėžti produktų grupes ir nesiliauja plėstis. Mobilusis telefonas, tokių automobilių subtilų daugiafunkciškumą, tiesa, jie ne kuris turėtų būti patogus ir reprezentatyvus savo progra- visiems „įperkami“. O tuščiomis dinamikos ir galios imita- mine įranga, tampa blizgančiu papuošalu, ignoruojami bet cijomis maskuojantys vidutinybę seni ir nauji automobiliai kokie antropometriniai objekto aspektai. su sportiniais aksesuarais ir garso modifikavimo atributais Sunku suprasti, pavyzdžiui, analoginio fotoaparato Lomo estetinio rafinuotumo pernelyg nedemonstruoja. O tai dar LC-A+ auksinės versijos prasmę. Austrijos kompanija Lo- kartą įrodo, kad didelė visuomenės dalis pasikliauja dizai- mography įsigijo Lomo LC-A patentą, atrodytų, siekdama nu tik kaip stilizavimo ir paviršių estetizavimo įrankiu. paprastumo, propaguodama jaukius plastikinius lęšius ir suprasdama nekokybiškų nuotraukų nenuspėjamumo vertę. Ilgą laiką kompanijos rinkodara buvo gana agresyvi, 1 Tekste miniu tris objekto pažinimo lygmenis visceral, reflective, behavioral, ku- paremta ryškiomis tų fotoaparatų sukeliamomis „ostalgiš- riuos dizaino teoretikas Donaldas A. Normanas išsamiai aprašė knygoje Emotio- komis“5 emocijomis ir neryškiomis nuotraukomis. Tačiau, nal Design: Why We Love (or Hate) Everyday Things. kai pasirodė auksinė versija, sunku patikėti, kad pirminės 2 Įpakavimo apibrėžimas tekste tapatinamas su daikto forma, slepiančia jo tech- intencijos buvo nuoširdžios. Matyt, tuščios prabangos este- nologinius vidurius. tika atliepia tokios prabangos ieškančių vartotojų tuštybę. 3 Jean Baudrillard, For a Critique of the Political Economy of the Sign,. St. Louis: Telos Demokratinio dizaino sąvoka tampa tuščia, jei ji atski- Press, 1981, p. 186. riama nuo produkto prieinamumo ir tampa tik dar vie- 4 Halo Fosterio terminas, aprašytas knygoje Design and crime – and other diatri- nu rinkodaros elementu. Prieinamumo estetika taikoma bes. produktams, kurie, gebėdami žaibišku greičiu paplisti, vis 5 „Ostalgija“ – tai sąvoka, apibūdinanti vokiečius kartais apimantį Rytų Vokietijos dėlto neturi vadinamojo demokratiško dizaino bruožų. gyvenimo paprastumo ilgesį.

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Zecharia PLAVIN

RIGOLETAS: tarno psichologijos atspindžiai

uvo vasaris, mes su studentais Tel Avivo muzikos Racheli vis dėlto bandė prieštarauti: – Bet ar galima kal- Bkolegijoje žiūrėjome „Rigoleto“ vaizdo įrašą, kad tinti vargšą kuprių dėl to, kad jo dukrą, galima sakyti, viešai geriau susipažintume su šia opera. Į lengvąją ir auto- išprievartavo tironas miesto valdovas? rinę muziką orientuoti studentai retai turi kantrybės – Kodėl jis vargšas? – nustebo Yarivas, su įniršiu kreipda- klausytis klasikinio repertuaro kūrinių, ypač išplėstų masis į Racheli. – Pažiūrėk, kaip Rigoletas gyvena: dviaukš- simfonijų. Bet Verdi jie priima kaip saviškį – Džildos tis namas su terasa ir balkonu prabangiame miesto pakraš- meilė ir siaubingas jos likimas, lydimas fenomenalios tyje, aptvertas aukšta tvora (vien ta apsauginė tvora kiek muzikos, virpina šiuolaikinio liberalaus jaunimo širdis, kainavo!?), šalia – aristokrato Ceprano rūmai. Namie ištisas lyg skambėtų iš gretimos gatvės. paras triūsia samdyta šeimininkė. Jokių nepritekliaus po- Operos pabaigoje, orkestrui griaudžiant apokaliptinius žymių! Ir svarbiausia – Rigoletas yra paties miesto valdovo akordus, studentai akivaizdžiai sunerimo. dešinioji ranka, viešųjų ryšių meistras, tarptautinė garseny- Racheli paklausė: – Nejaugi Džildos mirtis buvo ne- bė. Celebrity. Jis ir pats kaltas dėl savo dukters išniekinimo. išvengiama? Racheli liūdnai pažiūrėjo į Yarivą, tačiau kreipėsi į Ortal pridūrė: – O kas būtų, jei Sparafucilė vis dėlto nu- mane: – Bet juk mums Rigoletas toks brangus… žudytų Hercogą, bet ne vargšę Džildą? Aš atsidusau: – Taip, tai žmogiškoji tragedija, ir mes Naoris atsakė: – Nužudyti Hercogą neįmanoma. jį tikrai užjaučiame, didžiųjų romantikų Hugo ir Verdi’o Racheli: – Kodėl? paveikti ir nuteikti. Bet nesu tikras, ar mes turėtume tapa- Naoris: – Nes Magdalena, Sparafucilės sesuo, kuri iš es- tintis su šiuo juokdariu, – pasakiau. – Jis ne tik dalyvauja mės yra juodviejų grobuoniško verslo koordinatorė ir nee- Hercogo piktadarybėse, bet ir nesako tiesos dukteriai, sle- tatinė prostitutė, suvokia, kad gyvas Hercogas jiems yra kur pia nuo jos savo tarnybos pobūdį, per prievartą laiko ją kas naudingesnis negu miręs. Juo labiau kad tokios svarbios užrakintą namie (taip, ji kartais išsprunka, bet jis to neži- asmenybės, kaip Mantovos valdovas, žūtis pritrauks galin- no). Iš esmės Rigoletas pats elgiasi su Džilda kaip pasipū- gųjų dėmesį ir sesuo su broliu turės bėgti iš miesto-valsty- tęs tironas, – mane apėmusiam demaskavimo entuziazmui bės, ko gero, net iš regiono. Jiedu jau ir taip yra bėgliai iš dabar nebuvo stabdžių. – Prisiminkit, ji gavo vienuolyno tolimosios Burgundijos, nejaugi ir vėl teks sprukti? mokyklos diplomą ir, nors nepriklauso aristokratų klasei, Ortal: – Tai ką, visas Rigoleto planas buvo iš anksto pa- galėtų siekti, pavyzdžiui, guvernantės karjeros, vėliau ištekė- smerktas? tų už mokytojo arba gydytojo, gal net už miesto archyvaro. Visi klausiamai sužiuro į mane. Juk jos manieros ir išsilavinimas yra tokie nepriekaištingi, – Taip, – atsakiau. kad net pats Hercogas, nors ir lengvabūdis, tačiau, be abe- Supratau, kad juos nuvyliau. jo, išprusęs žmogus, negalėjo šito nepastebėti. Ne veltui jis – Esu įsitikinęs, kad Rigoletas nėra geras žmogus, – pa- melagingai prisistatė jai kaip studentas Valteris Maldo, o ne reiškiau kiek galėdamas ryžtingiau. koks prekybininkas ar finansininkas… Kai Džilda atvyksta Dabar kolegijos 17-osios laidos studentams tapo aiš- pas tėvą, tai yra didžiulis žingsnis atgal, bejėgiškas pasidavi- ku, kad jų muzikos istorijos dėstytojas yra užsimaska- mas svetimai valiai. Jos pasiaukojimas visiškai nepagrįstas vęs sadistas. ir, tarp mūsų kalbant, nepateisinamas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 35 Į mane susmigo keliolika ugningų gan supykusių žvilgs- kais, kai padėjau jam įkurti šią aukštąją mokyklą. Y. nuvar- nių, tarsi sakančių: paaiškink, kodėl Verdi’s privertė visus gino nuolatinė kova už savo gyvenimo svajonės įgyvendini- gailėtis Rigoleto, jeigu šis toks niekšas?! mą. Pripažinta daugelio universitetų pasaulyje, ši mokykla – Tai atskira didžiulė ir amžina tema, – pasakiau, – is- vis dar kovoja dėl adekvataus pripažinimo tėvynėje. Buvo torija apie tarnystę blogam visagaliam šeimininkui ir po jo sėkmingas metas, kai Y. turėjo dosnių rėmėjų ir pakanka- sparnu daromą solidžią karjerą. Kopimas karjeros laiptais mai pinigų, išlaikė net puikų lengvosios muzikos orkestrą, tironiško režimo sąlygomis dažnai panašus į prakeiksmą. kurio skambesys idealiai tiko garsiajai Lawrence’o Durrello – Ir koks gi tas prakeiksmas? – ironiškai paklausė Ra- romanų tetralogijai „Aleksandrijos kvartetas“, – fenomena- cheli. lus Viduržemio jūros erdvės kupinas pastorališkasis skam- Šiam klausimui jau turėjau atsakymą, nes buvau gyve- besys su rytietiškais obertonais. Tai buvo herojiškais Rabi- nimo gerai pamokytas: – Silpnesnių už tave, nuo tavęs pri- no laikais – tada visi tikėjomės garbingos taikos, o mūsų klausančių artimųjų paaukojimas, – atsakiau. Nesusilaikęs visuomenei nestigo kilnumo. Balkanuose tuo metu siautėjo pridūriau: – Prisiminkite, kaip lengvai biblinis Abraomas karai, ir iš ten, gelbėdamas savo gyvybę, atvažiavo R., vienas sutiko paaukoti savo sūnų Izaoką, vos išgirdęs Dievo įsa- puikiausių Pietų Europos pusiasalio lengvosios muzikos kymą. dirigentų. Jis tuoj pat gavo Y. orkestro antrojo vadovo parei- Šį mano argumentą studentai sutiko pašaipiai, kai kurie gas, visi tikėjosi, kad netrukus prasidės sėkmingos gastrolės kandžiai šypsodamiesi. po šalį ir pasaulį. Dar gerą pusvalandį nagrinėjome ambicingo tarno psi- Bet lemtis pasisuko kitaip – Rabinas buvo nužudytas, chologiją, hipotetiškai svarstydami, kas atsitiktų, jei Her- mūsų regione įsivyravo neapykanta ir priešiškumas, pra- cogas patirtų, sakykim, širdies priepuolį, jei prarastų norą sidėjo ekonominė krizė. Y. neteko rėmėjų, orkestras buvo (arba galias) valdingai terorizuoti miesto elitą? Kas dėtųsi, išformuotas, todėl R. teko įdarbinti kolegijos dekanu. Pasi- jei miestą ištiktų ekonominė krizė ir visi būtų priversti tau- rodo, jis yra ne tik talentingas dirigentas, bet ir geras organi- pyti dvaro išlaidas? zatorius. R. puikiai įvaldė hebrajų kalbą, nors jam tada buvo Tęsdamas mintį pasakiau, kad abiem atvejais prasidė- jau apie penkiasdešimt metų. Dirigentas herojiškai susitaikė tų dvaro rietenos dėl kito žmogaus, neoficialiai einančio su savo tarptautinės karjeros žlugimu ir atsidėjo kolegijos Hercogo pareigas, hegemonijos, ir juokdarys neturėtų kitos reikalams. Paaiškėjo, kad R. puikiai asistuoja Y. išeities, kaip tik palaikyti kurio nors iš ryškiausių avantiūris- Bet nepritekliai lieka nepritekliais. Y. vis labiau stoko- tų kandidatūrą, užsitraukdamas dar didesnę kitų dvariškių jo pinigų ir vis dažniau vėluodavo sumokėti samdytiems neapykantą. darbuotojams vis mažėjantį mėnesio uždarbį. Vis dažniau O jeigu Hercogas mirtų, netrukus būtų pakartas ir juok- buvo galima išgirsti, kaip Y. garsiai barasi ir skriaudžia savo darys, kaip senosios valdžios piktadarybių bendrininkas. samdinius. Atsisveikindamas įspėjau studentus: būkite atsargūs – Buvo net toks laikotarpis, kai nežinojome, ar kolegija ambicingi tarnai yra labai pavojingi. apskritai galės priimti naujus studentus. Per keletą dienų Visi smagiai nusijuokė ir palinkėjo man tokio paties pro- R., geraširdis sportiškos išvaizdos aukštaūgis, pražilo ir su- tingo atsargumo. siraukšlėjo. Jam jau 65-eri, taigi jokių šansų kur nors kitur Niekas iš mūsų nenumanė, kad vos po trijų savaičių grį- įsidarbinti nėra (ačiū Dievui, dabar padėtis šiek tiek page- šime prie šios temos ir net laikinai pakeisime viso kolegijos rėjo). semestro programą, stengdamiesi suprasti į spąstus pakliu- Ir staiga ėmiau girdėti, kaip studentai skundžiasi, kad iki vusio ambicingo tarno fenomeną. šiol gerbtas dekanas be jokio pagrindo bara juos, žemina, kartais keistai ir nežinia kodėl suardo egzaminų grafiką tar- Ši kolegija gyvuoja jau 20 metų. Jos rektorius – mano si specialiai trukdytų jiems sėkmingai mokytis. R. net gra- draugas Y. Nerami mudviejų draugystė užsimezgė tais lai- sino studentams, kad parašys neigiamas charakteristikas.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Neabejoju, kad ir studentai kažką darė netinkamai, bet R. nasis gydytojas, nepaisydamas tėvo įspėjimų, veržiasi kuo reakcija buvo kraštutinė. Įvyko skaudi, o studentams netgi skubiau išbandyti savo išradimą. pavojinga, R. metamorfozė (mačiau, kaip tokią metamorfo- Jam padeda sužadėtinė Jan ir ištikimas asistentas – chi- zę patiria daugelis žmonių, nepriekaištingai tarnavusių juos rurgas Kurtas, kuriam jaunasis gydytojas priaugino avarijo- žeminantiems arba į krizę pakliuvusiems šeimininkams). je prarastą ranką. Važiuodamas į laboratoriją su Jan, gydy- Toks skausmingas R. virsmas ypač aštriai pasireiškė pra- tojas patenka į avariją ir jo sužadėtinė miršta. Sužadėtinės ėjus trim savaitėms po mūsų „Rigoleto“ aptarimo. galva, nuplėšta nuo kūno, ritasi plentu. Gydytojas stveria Šįkart studentai į paskaitą atėjo prislėgti, jie prašė pagal- mylimosios galvą, skubiai nuveža į laboratoriją ir pamerkia bos. Daug galimybių veikti nemačiau. Pernelyg gerbiu R., į naująjį cheminį preparatą. Galva ima gyventi savo atski- kad drįsčiau su juo aiškintis, o juo labiau kalbėtis apie tai rą gyvenimą. Dabar gydytojo užduotis yra surasti tinkamą su Y., kurį ir šiaip slegia nelengvi išbandymai. Išgirdęs stu- moterį, nužudyti ją, o prie gražaus kūno priauginti savo dentų nuoskaudas, pasiūliau papildomai susitikti ir kartu mylimosios galvą. išnagrinėti susidariusią situaciją, bet ne tiesiogiai, o kaip ji Galva baisisi šiuo planu ir bando įkalbėti Kurtą, kad šis atsispindi mene. neleistų įvykti naujam nusikaltimui. Bet Kurtas pernelyg Apibūdinome problemą taip: „Tarno, kurio šeimininkas ištikimas savo darbdaviui, todėl atsisako. Tada Galva krei- pateko į krizę, lemtis ir galimi jo elgesio padariniai.“ piasi į geležinėje spintoje užrakintą monstrą ir šis nuplėšia Į susitikimą atsinešiau du vaizdo įrašus – Mozarto ope- Kurto gerąją ranką. Asistentas miršta. Monstras sudegina rą „Don Žuanas“ ir 1959-ųjų siaubo filmą The Head That laboratoriją su gydytoju ir Galva viduje, gelbėdamas mergi- Wouldn’t Die („Nemirštanti galva“), sukurtą Josepho Gree- ną, kurią norėta nužudyti, kad atgytų avarijos auka. no ir Rexo Carltono. Koks šių trijų tarnų santykis su šeimininkais ir koks Paprašiau, kad studentai perskaitytų kelis tekstus, tapu- jų likimas? sius operų, kurias ketiname aptarti, pagrindu, – tai Tirso Rigoletas, Leporelis ir Kurtas tarnauja ypatingiems šei- di Molina’os „Sevilijos Apgavikas ir Akmeninis svečias“ mininkams. Don Žuanas yra garsus ir privilegijuotas aris- (~1630), Molière’o „Don Žuanas, arba Puota su akmeniniu tokratas, Hercogas yra miesto (iš esmės – šalies) valdovas, svečiu“ (1665), susiję su Mozarto opera „Don Žuanas“, ir jaunasis gydytojas yra potenciali pasaulio garsenybė. Victoro Hugo „Karaliaus pasismaginimai“ (Le roi s’amuse, Visi tarnai pateko į spąstus ir negali palikti savo šei- 1832), tapę Verdi’o operos „Rigoletas“ libreto pagrindu. mininkų. Patariau sutelkti dėmesį į tarnų personažus. Rigoletas susigadino santykius su visu dvaro elitu, nes „Don Žuane“ tai moterų persekiotojo ir prievartautojo yra nuolankiai paklusnus tironui Hercogui. Mano suprati- tarnas (Mozartas vadina jį Leporeliu, Tirso di Molina – Ka- mu, Rigoleto galimybės išsilaisvinti yra labai kuklios: jam talinonu, o Molière’as – Sganareliu). Operoje „Rigoletas“ tai reikėtų atsistatydinti iš dvariškio pareigų ir įsidarbinti (ne- besismaginančio tirono juokdarys (Verdi’s jį vadina Rigo- pamirškime, kad jis kuprius) keliaujančiame cirke, o tai letu, Hugo dramoje jo vardas Tribulė). Filme „Nemirštanti reikštų apgailėtinai varganą gyvenimą, be to, jis neturėtų galva“ tai gydytojo sadisto asistentas Kurtas. jokios įtakos savo dukters karjerai. Norėdamas efektyviau panaudoti papildomos paskaitos Leporelis negali palikti savo šeimininko, nes taps nieko laiką, viso filmo studentams nerodžiau (jis yra atvirame vertu žmogumi be rekomendacijų, bus visų atstumtas, turės internete), apsiribojau asistento Kurto scenomis. Trumpai dirbti sunkų fizinį darbą ir nusialinęs mirs jaunas. Panašio- papasakojau šio klasika virtusio filmo turinį. je situacijoje, beje, atsidūrė nuo vyskupo Colloredo pabėgęs Talentingas, bet amoralus gydytojas privačioje tėvo labo- Mozartas – kai atvyko į Vieną, jis buvo priverstas kovoti už ratorijoje sukuria cheminį preparatą, kuris leidžia grąžinti egzistenciją, nes po konflikto su vyskupu ir neturėdamas gyvybę mirusiesiems. Preparatas yra labai pavojingas, nes rekomendacinių laiškų negalėjo rasti jokios pastovesnės grąžina žmogui gyvybę, bet kartu visiškai jį sudarko. Jau- tarnybos aristokratų sluoksniuose. Jo gyvenimo tragiška

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 37 pabaiga liudija, kaip pavojinga konfliktuoti su šeimininku. Rigoletas lieka prie smuklės, bet ir ten jis pasyviai lau- Kurtas negali palikti šeimininko dėl savo paties pro- kia keršto, tarsi įvyksiančio savaime. Jis nepamato net grįž- fesinių svajonių ir iš dėkingumo jaunajam gydytojui – tančios savo dukters, ir tai lemia jos žūtį. Paradoksaliausia, juk šis priaugino Kurtui naują (nors ir pasibaisėtinai kad po Džildos mirties Rigoletas YRA LAISVAS TOLIAU bjaurią) ranką. TARNAUTI HERCOGUI, juk tarp jo ir Hercogo neįvyko Taigi visi trys tarnai susitapatina su savo šeimininkais, jokio rimto konflikto! Žinoma, nei skaitytojai, nei žiūrovai nors ir mato jų nusikaltimus. Rigoletas šnipinėja dvariškius, negalvoja apie tai, kad Rigoletas galėtų grįžti atgal į tarnybą. pina intrigas, sadistiškai ir viešai išjuokia Hercogo aukas; Greičiausiai našlys ieškos greitos mirties arba bandys nusi- Leporelis padeda šeimininkui vilioti moteris, Kurtas talki- žudyti. Bet formali spektaklio ir operos situacija tokios ga- na gydytojui, kuriančiam pragaištingą preparatą. Visi trys limybės juk nepašalina (o gyvenime, bijau, šitoks dvasiškai negailestingai skriaudžia ir žemina žmones, kurių pozicijos suluošinto tarno sugrįžimas yra dar labiau tikėtinas). yra silpnesnės už jų šeimininkų. Pagal mūsų su studentais apmąstymus trys nelaimingi Visų trijų šeiminė padėtis labai sudėtinga – Rigoletas yra tarnai vis dėlto turėjo bent kelias galimybes išsivaduoti iš našlys ir vienas augina dukrą; Leporelis turi žmoną, kurios spąstų ir išgelbėti artimuosius. Gal atrodys keista, bet tar- dėl savo tarnybos beveik nemato (apie jos egzistavimą mi- nams būtų dvasiškai lengviau priešintis blogiui, jeigu jie iš- glotai sužinome tik iš paties Don Žuano Kapinių scenoje); drįstų atsisakyti pasiturimo gyvenimo. Rigoleto atvejis yra Kurtas yra vienišas žmogus, galbūt (dėl vardo) nacių bėglys pats skaudžiausias – kad išgelbėtų dukrą, jis privalėjo būti be tėvynės ir prieglaudos. su ja atviras, o tai reikštų „prarasti autoritetą jos akyse“. Ta- Visi trys tarnai akivaizdžiai siekia (nors to neakcentuoja) čiau šio „rūpestingo tėvo“ mintys užimtos vien dvaro intri- patogaus ir pelningo gyvenimo, trokšta šlovės. gomis, o santykiai su dukra pagrįsti savo pranašumo prieš Tai ambicingi tarnai – šlovė ir patogus gyvenimas jiems ją demonstravimu. yra svarbesni už santykius su artimaisiais. Mes mažai žino- Dramų, operų ir filmo tarnų tragedija, kad ir kaip keista, me apie Leporelio santykius su tariamąja jo žmona, bet jei- nuolat kartojasi visais, taip pat ir mūsų laikais. Vienintelė gu tokia egzistuoja, vadinasi, ji yra palikta ir savo vyro viešai dažna alternatyva autoritariniam tarnų elgesiui, savo ar- kompromituojama moteris. Komplikuočiausias personažas timųjų žeminimui yra eskapizmas – bėgimas į svaiginantį yra, aišku, Rigoletas – tai silpnadvasis tironas, melagis tėvas, vartotojiškumą, pasineriant į neurotinę kvaziegzistenciją. slepiantis nuo dukters savo pasipelnymo šaltinį ir tuo fata- Bet ir šiuo atveju lengvai pažeidžiami artimieji lieka be dė- liškai apribojantis Džildos pasirinkimo galimybes. Iš esmės mesio, be globos, be paramos ir be meilės. jis pasmerkia savo dukrą socialiniam aklumui ir pasibaisė- tinai padidina jai gresiančius pavojus. …Mano didžiai gerbiamo R. pozicijos pastaraisiais mė- Siaubingiausia „Rigoleto“ scena yra trečiame akte, kai Ri- nesiais šiek tiek sustiprėjo, bet toli gražu ne todėl, kad sta- goletas, atvedęs Džildą prie Magdalenos smuklės ir atsklei- bilizavosi Y. padėtis. Abu R. vaikai labai sėkmingai baigė dęs jai Hercogo tikrąją prigimtį, išsiunčia dukterį persireng- mokslus ir įsidarbino pelningose srityse, užsitikrindami sau ti, kad ši pasiruoštų bėgti į Veroną. neblogą ateitį. Visiškai užsisklendęs savo jausmuose, Rigoletas lieka R. dabar dažniau šypsosi. Neseniai mudu ilgai kalbėjo- prie smuklės, nesigilindamas į dukros emocinę būseną, mės. Jis man papasakojo, kad balandžio mėnesio pabaigoje vien siekdamas atkeršyti Hercogui. Šis keršto siekimas iš staiga pajuto inteligentišką dalykiškumą ir kažkokį ypatingą esmės ir pražudo Džildą. Rigoletas, jeigu jam rūpi du- švelnumą, sklindantį iš trečiojo kurso studentų. Prisipažino, kros likimas, privalėjo ją saugoti, apgaubti nuolatiniu kad tai padėjo jam įveikti sunkią dvasinę krizę – dabar jis dėmesiu, parodyti savo tėvišką meilę ir dvasinius prio- jaučiasi daug ramiau ir santykiai su studentais tapę geresni. ritetus. Bet jis nepalydėjo dukters namo, nepadėjo pasi- O kokia Y. lemtis? Šioje srityje teigiamų naujienų kol kas, rengti tolimai kelionei svetur. deja, nedaug.

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Gabrielė LABANAUSKAITĖ

PRISIJAUKINTI ATEITIES NARATYVĄ

Įspūdžiai iš elektroninio meno simpoziumo ISEA 2010

arptautinis Elektronikos meno simpoziumas (In- Garuojantys peizažai Tternational Symposium on Electronic Art, ISEA) yra vienas svarbiausių skaitmeninio ir elektroninio Vokiečių kilmės teatro kritikas Hansas-Thiesas Leh- meno festivalių pasaulyje. Tapęs vienu iš Rūro regio- mannas knygoje „Postdraminis teatras“ teigia, kad be- no – Europos kultūros sostinės 2010 projektų, šiemet veik nebeliko motyvų, dėl kurių anksčiau teatrui buvo pirmąkart per visus 16 gyvavimo metų jis buvo su- svarbus veiksmas. Dabartiniam teatrui (ir meno kūri- rengtas Vokietijoje, bet ne Berlyne. Pasak organiza- niams apskritai) būdingas „su naratyvu, fabula susijęs torių, norėta parodyti, kad šalyje yra ir kitų menams pasaulio vaizdavimas mimezės priemonėmis; dvasine palankių miestų, galinčių tapti traukos centru. prasme svarbi tikslų kolizija; veiksmo raida kaip žmo- Rūras – urbanistinis regionas vakarinėje Vokietijos giškosios patirties dialektikos paveikslas; „įtampos“, kai dalyje, 4435 km² plote gyvena 7,3 mln. žmonių, tai viena situacija mus ruošia kitai ir gena link jos, pramo- didžiausias industrinis kraštovaizdis Vokietijoje ir ke- ginis aspektas“1. tvirtas pagal dydį Europoje (po Maskvos, Londono ir Danų choreografė ir šokėja Mette Ingvartsen perfor- Paryžiaus). Šis policentriškas, pietvakariuose su Belgija manse „Išgaravę peizažai“ sukuria dirbtinį pasaulį, ku- besiribojantis regionas susideda iš keleto didelių, anks- ris sklaidosi, garuoja, transformuojasi tiesiai žiūrovams čiau industrinių Duisburgo, Eseno, Dortmundo ir kt. prieš akis. Iš šviesos (Minna Tiikkainen), garsų (Gerald miestų, apjuostų Reino ir Rūro upių. Pasak ISEA 2010 Kurdian) ir tokių efemeriškų medžiagų kaip burbulai, meninės programos direktoriaus Andreaso Broec- putos, dūmai konstruojami įvairių pavidalų ir konsis- kmanno, 2010 m. visas Rūro regionas buvo paskelbtas tencijos peizažai. Kai kurie iš šių dirbtinių kraštovaiz- Europos kultūros sostine, kad skirtingų miestų gyven- džių primena tikruosius gamtos objektus – kalnus, tojai pajustų bendrumą dalydamiesi ta pačia kultūrine rūką, ežerą ir pan., o kai kurie panašesni į futuristines erdve. vizijas. Abiem atvejais žiūrovai panardinami į sulėtinto Simpoziumas, į kurį patekti man suteikė galimybę laiko akvariumą ir gali iš viršaus stebėti sumažintą „re- Goethe’s institutas Lietuvoje, buvo sudarytas iš eduka- alybės“ modelį. cinės ir meninės programų. Viename straipsnyje neį- „Išgaravusių peizažų“ performanse choreografija nėra manoma sutalpinti visos simpoziumo savaitės įspūdžių, suvokiama kaip kūnų judėjimas erdvėje, veikiau tai efe- todėl šįkart pasidalysiu mintimis apie performansus ir meriškų objektų kaitos ir skaidymosi procesas. Idėjos pagrindines ISEA parodas. autorė scenos šone energingai pumpuoja dūmus, kad iš-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 39 gautų tirštų debesų kamuolius. Ji daro tai statinės dydžio mėjo dirigento judesiais, kad nusprendė pateikti cho- aparatu, kurio vamzdžiai ir laidai tarsi aštuonkojo čiuptu- reografinę šio klasikinio kūrinio interpretaciją. Šokio vai aplipę visą sceną. Materija ne tik pasklinda po erdvę, spektaklio premjera įvyko 2007 m. Lione (Prancūzija). bet ir fiziškai susiliečia su žiūrovų kūnais. Ledo skleidžia- Molekulinę biologiją Monpeljė universitete studijavęs mas šaltis vėsina pirmoje eilėje sėdinčiųjų kojas, žiūro- Xavier Le Roy’us, choreografo ir šokėjo karjerą pradėjo vus provokuoja intensyvus spalvų blyksėjimas, kylančios 1991 m. Be solo performansų „Savęs neužbaigęs“ (Self triukšmingo garso bangos. Paveikiami beveik visi recep- Unfinished, 1998), „Aplinkybių produktas“ (Product of toriai, todėl žiūrovai irgi tampa performanso dalyviais, Circumstances, 1999), kartu su Yvonne Rainer sukūrė tiesiogiai ir net fiziškai filtruojančiais gamtovaizdžius per „Susitikimus“ (Meetings, 2000) ir kt. Po 2007 m. reži- save. Gaila, bet „kraštovaizdžių“ egzaminas išlaikytas ne suoto „Šventojo pavasario“ Xavier toliau tęsia muziki- iki galo – kartais susižavėjimą sužeisdavo iliustratyvumo nių gestų tyrinėjimus, dirba Nacionaliniame Monpeljė kulkos, pavyzdžiui, ugnies pleškėjimas, įrašui raudonai choreografijos centre, kartu su kitais kolegomis kuria apšvietus putų „kalnus“, numarina jausmą, kad ir mes specialią edukacinę programą ir įgyvendina projektą, kaip Alisa atsidūrėme stebuklų šalyje, nes suveikia tarsi nagrinėjantį specifines kūrybos sąlygas. žadintuvas – pasijuntame marionetėmis, kurias kažkas Nors neturi muzikinio išsilavinimo, Le Roy’us bando timpčioti už emocijų siūlo. kruopščiai išstudijavo Berlyno filharmonijos dirigento Mette Ingvartsen, būdama paauglė, susižavėjo pran- Simono Rattle’o „Šventojo pavasario“ atliekamą versiją, cūzų šokėju ir choreografu Jérôme’u Belu, kurio įtaka rankų gestus ir mostus suvokdamas kaip choreografi- akivaizdi iki šiol – savo performansuose Mette stengia- nę visumą. Scenoje nėra jokios scenografijos – tuščia si sulaužyti teatro kodus. 2004 m. baigusi menų univer- erdvė, salėje dega šviesos. Atlikėjas puikiai mato žiūro- sitetą P.A.R.T.S., Ingvartsen tapo menininke, kuri, anot vų veidus. Scenoje tik vienas žmogus, kuris „diriguoja“ kritikės Nicole Strecker, savo kūryba demonstruoja kūrinį, įrašytą puikia Eseno „PACT“ salės aparatūra. emocines būsenas be jokios apčiuopiamos psicholo- „Dirigento“ judesiai, iš pradžių turėję sinchronizuoti ginės motyvacijos. Triukus primenančių jos perfor- įsivaizduojamus muzikantus, patys pradeda rastis iš mansų „Fizinis fokusas“ (Manual Focus, 2003), „50/50“ muzikos. Intuityvi judesio ir garso improvizacija ištri- (2004), „Ateik“ (To come, 2005) ir „Kodėl mėgstame na ribą tarp tų, kurie groja ir kuriais grojama. veiksmą“ (Why We Love Action, 2006) scenas sudaro Scenoje matome jau antrą „Šventojo pavasario“ abstrakti choreografija, neturinti naratyvinio stuburo: interpretaciją (o tiksliau – interpretacijos interpre- „Kad ir kiek bandytume šiame įtrūkime atrasti pasako- taciją). Prancūzų teoretikas Jeanas Baudrillard’as, jimo šerdį, proceso metu prarandamas bet koks aiški- aiškindamas simuliakrų logiką, rėmėsi ne dievišką- namasis kontekstas“, – teigia Nicole Strecker. ja lemtimi, o nepermaldaujamu modelių pirmumu. Mette pasinėrusi į įvairiausio pobūdžio tyrinėjimus, Įvykiai nebeturi prasmės, bet „ne todėl, kad jie patys nuo 2005 m. ji dirba atvirame projekte „Visi“ (Everybo- savaime bereikšmiai, o todėl, kad pirma eina mo- dys), gilinasi į dirbtinės gamtos išradimus, kuria žaidi- delis, su kuriuo jų vyksmas tik sutampa“.2 Gal todėl mus ir daro įrankius, padedančius menininkams tobu- spektaklio dramaturginė struktūra paremta keliomis linti jų kūrinius. nuspėjamomis formulėmis: a) diriguojama atsukus žiūrovams nugarą; b) kai muzikos ir judesių atrodo Pavasaris, bet ne šventasis jau iki soties, įterpiamos kelios stabtelėjimo, tylos pauzės; c) „dirigentas“ išeina iš salės, bet netrukus Prancūzų choreografas Xavier Le Roy’us 2003 m. sugrįžta ir tai kulminacija, išreiškiama tradicinio stebėdamas Berlyno filharmonijoje vykstančią Igorio „šokio“ proveržiais. Ir... pabaiga. Judesio dramatur- Stravinskio „Šventojo pavasario“ repeticiją taip susido- gija paprasta, tą pripažįsta ir pats choreografas, esą

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 taip specialiai sumanęs, kad žmonės patirtų visai ne šiną, kurios taip paprastai nesustabdysi, bando taikyti tai, ko tikėjosi. formulę: abstrakti muzika – konkretus judesys. Šokė- Ne mažiau įdomu tai, kaip vokiečiai ir simpoziumo jas, diriguojantis tai mimetiškai, tai metaforiškai, teigia: svečiai suvokė šį spektaklį. Iš Eseno kilusi pensininkė, „Mane domina kiekvieno skirtingo judesio specifišku- nors perskaitė visus aprašymus, buvo įsitikinusi, kad mas. Skirtingo judesio santykis su garsu. Ir skirtingas atėjo į baletą. Trisdešimtmetis vyrukas, kuris, kaip ir santykis su kodų suvokimu.“ O jo kodas, iš pradžių nemaža publikos dalis, pasirodo, atmintinai moka atrodęs gana paprastas, žiūrovams atrakino didesnes „Šventąjį pavasarį“, pastebėjo, kad „dirigentas“ suklydo duris, nei tikėtasi. trijose vietose. Beje, dauguma iš tų atmintinai mokan- čiųjų dar ir „repetuoja“ šį kūrinį namuose prieš veidro- Sinchroniški ir šlapi dį, o minėtas trisdešimtmetis sakė, kad jį buvo apėmusi pagunda šokti, kai Xavier išėjo į sceną prieš kulmina- Naujausias amerikietės Noros Zunigos Shaw projek- ciją. tas „Sinchroniški objektai“ sukurtas kartu su Williamu Performanso aptarimas atskleidė daugybę reikšmin- Forsythe’u ir Maria Palazzi. Pradėję bendradarbiau- gų dalykų. Xavier, atlikdamas tokį mažą, tačiau esminį ti internetu, darbą tęsė Ohajo universiteto Wexnerio režisūrinį sprendimą ir iš šokėjo batų įlįsdamas į diri- Menų centre 2009 m., o baigė Niujorke. Tai globalaus gento kostiumą, sykiu keičia ne tik savo, bet ir žiūro- Goethe’s instituto kuruojamo turo dalis. vų vaidmenį – iš pasyvių stebėtojų (trumpą laiką, kol Ekrane matome nufilmuotą šokį „Sinchroniški stebėjo „dirigentą“ iš nugaros, pabuvusių ir šiame „kai- objektai vienam plokščiam daiktui“ (Synchronous lyje“) jie tampa aktyviais – kontaktuoja akimis, galvo- Objects for One Flat Thing). Šokėjai atlieka judesius je skambant kūrinio partitūrai, bando analizuoti, kuo pagal fiksuotas grafines linijas. Ant grindų pritvir- dabar skambantis kūrinys skiriasi nuo originalo ir t. t. tintoje interaktyvioje aikštelėje kiekvienas lankyto- Žiūrovai tapo virtualiais muzikantais, specifiniu jude- jas gali pasijusti esąs šokėjas – mėlynos varnelės, t. y. sio adresatu, pajuto ypatingą tarpusavio ryšį ne tik su tolstantys ir artėjantys virtualaus šokio „partneriai“, dirigentu, bet ir su šalia „grojančiu“ „orkestro“ kaimy- braižo skirtingas choreografines schemas. Kiti ketu- nu. Xavier pavertė klasiką žaidimu, flirtu su publika, ri ekranai rodo, kaip animatoriai ir videomenininkai maišydamas skirtingas dirigavimo manieras – tai įsto- įvairiomis techninėmis priemonėmis kuria šokio ju- damas prieš toną, tai vėliau, kai garsas jau sklinda, ak- desius. centuodamas jį judesiu. Dar vienas aspektas – žanrinis skirtumas, kai dirigavimas pagal Stravinskio muziką virsta šiuolaikiniu šokiu. Todėl šmaikščiai nuskambė- jęs vieno žiūrovo klausimas „Ar diriguodamas Xavier norėtų, kad publika šoktų?“ pasirodė ne toks ir naivus percepcijos atžvilgiu. Pasak menininko, jis norėjęs pabrėžti tokio šou be- prasmiškumą – dažnai orkestrui dirigento net neberei- kia, jei kūrinys gerai „nušlifuotas“. Žinoma, tik teoriš- kai, nes jo vis tiek reikia per repeticijas ir tais atvejais, kai muzikantai negali gerai girdėti vieni kitų. Šou ele- mentui paryškinti Xavier parinko perspektyvą, iš ku- rios žiūrovai salėje per koncertą dirigento nemato, t. y. iš priekio. Regis, Xavier, muziką suvokiantis kaip ma- Nora Zuniga Shaw. Sinchroniški objektai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 41 Tradiciškai choreografija suvokiama kaip „šokis“ klausytojus, nes jie norėjo tik pasiklausyti šlapių gar- ir gyvas jo atlikimas, o šis kūrinys – virtuali šokio sų, o ne patys sušlapti… manifestacija. Tiek instaliacija, tiek ekrane fiksuotas originalas išplečia ne tik choreografijos apibrėžimą, Pasitikėjimas nepasitikėjimu? bet ir erdvės suvokimą. Šiuolaikinių performansų ty- rinėtojas Adrianas Heathfieldas teigia, kad dėl naujų Dortmunde vyko pagrindinė ISEA 2010 simpo- technologijų ekspansijos virtualiuose laukuose atsi- ziumo programa – ryte ir po pietų buvo rengiamos rado „naujos vietos, todėl dabar mūsų erdvės suvo- konferencijos, vakarais – koncertai, penkiose salėse kimas yra pakibęs tarp tolimo ir artimo, tarp didė- buvo eksponuojamos elektroninio meno parodos. jančios virtualios ir nestabilios realiosios erdvių“.3 Viena pagrindinių – Andreaso Broeckmanno ir Ste- Shaw priklauso tiems menininkams, kurie savo spe- fano Riekele’s kuruojama paroda „Pasitikėjimas“ cialybės (šiuo atveju choreografijos) žinias pasitelkia (Trust) buvusiame alaus fabrike, vadinamajame „U“ tarpdisciplininiam ir tarpkultūriniam kūrybiškumui bokšte. Projekto autoriai rašo: „Mes pasitikime tai- plėtoti. syklių, kodų ir normų galia, pasitikime vieni kitais. Sužavėjo ir Joelio Caheno garso instaliacija „Šlapi Tas pats pasakytina apie medijos ir technikos sis- garsai“ (Wet Sounds) „PACT“ baseine. („PACT“ – temas, nes į jas projektuojame savo norus ir troš- buvusio anglių fabriko pastatų ansamblis, paverstas kimus. Seiko Mikami (Japonija), Carsten Nicolai puikiu meno ir kūrybingumo skatinimo centru, jame (Vokietija), Joan Leandre (Estija), Joyce Hinterding įsikūrusios galerijos, šokio ir teatro scenos, yra kavi- (Austrija) ir kt. išreiškia pasitikėjimą techniniais nė, apžvalgos aikštelė, net baseinas.) „Šlapi garsai“ aparatais ir jų simuliakrais, nes šie padeda papasa- postindustrinio fabriko pastatų fone tyvuliuojantį koti gerą istoriją, įrodyti tam tikrą tiesą, pagerinti baseino vandenį naudoja kaip garso perdavimo me- mūsų kasdieninę buitį ir būtį.“ diumą. Sukuriamos garso erdvės – viena vandenyje, Paroda ne tik meta iššūkį konservatyviai techno- kita jo paviršiuje, ir iš tos kombinacijos atsiranda logijų atžvilgiu nusiteikusiems lankytojams, bet ir trečia. Gaila, kad kriokliais pasipylęs lietus išbaidė padrąsina juos leistis į dialogą su mašinomis ir me- dija. Įspūdinga, kai keli šimtai robo- tų fiksuoja kiekvieną įėjusiojo jude- sį, bet gal tai užuomina, kad niekuo nepasitikima ar negalima pasitikėti? Vis dėlto didžiausią įspūdį man pa- darė Milicos Tomić (Serbija) „Viena diena vietoj vienos nakties“. Video- filme Milica prisistato kaip respek- tabiliai atrodanti simpatiška mote- ris, su plastikiniu pirkinių maišeliu ir… automatu rankose vaikštinėjan- ti Belgrado gatvėmis. Nors kūrinio apraše teigiama, kad autorė įveikia intuityvų nepasitikėjimą ginklais ir šį pavojingą įrankį sėkmingai perke- lia į viešąją erdvę, stulbina kitas šios Joel Cahen. Šlapi garsai akcijos aspektas – nepaisant to, kad

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 ginklas visai nepanašus į žaislinį, nė vienas mieste kurioje žmonės galynėjasi su mišku. Miškas tampa sutiktas praeivis neatsisuko ir nesureagavo į gatvė- didžiuliu organizmu, galinčiu kovoti ir pasipriešin- mis žingsniuojančią ginkluotą moterį. Nežinau, ar ti žmonių atvarytiems buldozeriams ir pjūklams. taip žmonės išreiškia perdėtą pasitikėjimą, ar visiš- Scenos, pramaišiui su teksto intarpais, yra abstrak- ką abejingumą karų nualintame krašte, bet ši soci- ti atmosferos vizualizacija, tema ir požiūrio kam- alinė provokacija pavyko, pasėjusi (ne)pasitikėjimą pas primena Islandijos alternatyviosios dainininkės ne technologijomis, bet pačia visuomene, bent jau Björk dainose ir klipuose prieš gerus penketą metų pavieniais jos nariais. plėtotas idėjas. Turint omenyje, kad ISEA simpoziu- Paroda ISEA 2010 RUHR, eksponuojama Dor- mo biudžetas buvo beveik du milijonai eurų, juokau- tmundo Meno ir kultūros istorijos muziejuje, prista- jant galima klausti, kodėl gi jo rengėjai nepasikvietė to daugiau kaip trisdešimt menininkų ir jų grupių, pačios Björk, kuri viena pirmųjų suskumba pritaiky- naujai žvelgiančių į aplinkos problemas, tapatybės ti mokslinius atradimus savo koncertams – įvairiau- pokyčius ir socialinę mediją. Keliami ir tokie klausi- sius instrumentus, prisilietimui jautrius, garsą sklei- mai: „Kaip skamba žmogaus plaukas? Koks vaizdas džiančius stalus ir t. t. įaudrintų jūsų vaizduotę? Kas nustato skaitmeninio Konferencijų pranešėjai – puikūs elektroninio pasaulio taisykles?“ Tarptautinės komisijos atrinkti meno kūrėjai ir teoretikai – per paskaitas supažin- dvidešimt devyni darbai, eksponuojami Dortmun- dino ne tik su savo kūryba, bet ir su pasaulinėmis de, Duisburge ir Esene, pristato ne tik šiuolaikinių šios srities tendencijomis. Kalbėta apie ekomuziką, medijų galimybes, bet ir jų autorių poziciją mokslo trans/žmones ir kiborgus, medijų meno istoriją ir ir technologijos atžvilgiu. Nagrinėjamos aktualios teoriją, elektroninių muzikos instrumentų gamybą, temos, pradedant klimato pokyčiais, tapatumo de- medijų architektūrą, algoritmines tipologijas ir dau- konstrukcija, baigiant alchemijos eksperimentais. gybę kitų dalykų, keistasi idėjomis, ieškota naujų Pavyzdžiui, belgas Aernoudtas Jacobsas garso skulp- meno ir technologijų santykio modelių. tūroje „Amžino įšalo žemė“ (Permafrost) analizuo- Medijų profesorius Louis-Philippe’as Demers’as, ja vandens užšalimo ir garso sąsajas. Kristalizacijos skaitydamas pranešimą apie scenografiją, pasakė: procesas tampa garso šaltiniu, vandens užšalimo ir viskas yra labai paprasta, tik mes tai pamirštame. tirpimo garsai sukuria poetišką simfoniją. Pavyzdžiui, kai paklausia savo studentų, kas yra jų Suomis Terike Haapoja instaliacijoje „Įkvėpimas. svarbiausias „sąlyčio paviršius“ (sunkiai išverčia- Iškvėpimas“ (Inhale. Exhale) į stiklinę dėžę, kuri mas angliškas terminas interface), dauguma atsako: primena karstą, pripylė dirvožemio, sudžiūvusių kompiuteris, i-pod’as ir pan. O juk svarbiausias yra lapų ir įrengė ventiliaciją, skatinančią irimo proce- kūnas ir jo recepcija. Tik pats objektas gali mums są. Gaminamas anglies dioksidas yra matuojamas pasakyti, su kokiu „sąlyčio paviršiumi“ jis susidūrė. sensoriais ir paverčiamas garsu. Taip metaforiškai Esu dėkinga už galimybę pamatyti savo šešėlį, pa- „karstas“ tampa kvėpuojančiu „kūnu“. verstą pikseliais. Eksponatai, balansuojantys ant meno ir mokslo ribos, brėžia, menotyrininko Virginijaus Kinčinai- čio žodžiais tariant, „meninius ateities visuomenės 1 Hans-Thies Lehmann, Postdraminis teatras, Vilnius, 2009, p. 106. scenarijus“4. Vladimiras Todorovičius (Serbija) pa- 2 Jean Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija. Vilnius, 2002, p. 68. gal brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių apsaky- 3 Adrian Heathfield, Elements of performance composition: time, space and mą „Sraigė ant šlaito“ sukūrė to paties pavadinimo embodiment // Space and Composition. Kopenhaga, 2005, p. 51. filmą. Kompiuterinės programos „Processing“ kalba 4 Virginijus Kinčinaitis, Audiovizualinės kultūros kon/tekstai. Šiauliai, pasakojama istorija vyksta nežinomoje planetoje, 2007, p. 33.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 43 „Gražiausias pasaulio muziejus“

Su Folkwango muziejaus direktoriumi Hartwigu Fischeriu kalbasi Vytenė Muschick

okietijos Rūro regionas šiemet yra Europos kul- konstrukcijos konkursą, o paskui muziejų rekonstruo- Vtūros sostinė. Vienas reikšmingesnių išliekamąją dami, nesiliovėme kartoję architektams: „Įsižiūrėkite ir vertę turinčių projektų neabejotinai yra Folkwango atsižvelkite į transparentinį senąjį 1960 m. pastatą. Jo muziejaus rekonstrukcija Eseno mieste. Rekonstrukci- architektūrą mes labai vertiname ir branginame.“ Tai jos autorius – žymus britų architektas Davidas Chip- buvo vienaaukštis pastatas su dviem nuostabiais vidi- perfieldas, 2009 m. rekonstravęs ir Naująjį muziejų niais kiemais. Aplink juos galima vaikščioti koridoriais, (Neues Museum) Berlyne. panirus į save ilsėtis, gėrėtis menu ar stebėti kitus žmo- Po rekonstrukcijos muziejaus plotas siekia 25.000 m2. nes. Tai graži ir neįprasta situacija. Pabrėžėme, koks Rekonstrukcijos trukmė: 23 mėnesiai. Finansavimas: mums svarbus senojo pastato sąrangos principas, ragi- 55 mln. eurų iš Alfriedo Kruppo von Bohlen ir Halba- nome, kad architektai nevengtų iš jo semtis įkvėpimo, cho fondo. Šiuo metu muziejuje vyksta paroda „Hac- kurdami naują muziejaus priestatą. Britų architektas king the City“ iki rugsėjo 29 d. ir „A Star Is Born“ iki Davidas Chipperfieldas savo projekte į tai atsižvelgė ir spalio 10 d. Nuo spalio 2 d. atsidarys nauja paroda „Im- šią vidinių kiemų idėją puikiai integravo į rekonstruk- presionistai Paryžiuje“. cijos planus. Naujasis priestatas dabar tapo pagrindiniu Folkwango muziejaus direktorius Hartwigas Fische- nauju pastatu. Muziejaus erdvė padidėjo keturis kartus. ris pasidalijo mintimis apie muziejaus rekonstrukciją, Be ekspozicinių salių, saugyklų ir sandėlių netrūksta vykstančias parodas ir muziejaus vietą Europos kultū- ir kitokios paskirties patalpų, reikalingų moderniam ros sostinės kontekste. muziejui. Dabar čia yra viskas, pradedant požeminiu garažu, baigiant knygynu ir restoranu. Chipperfieldas Vytenė Muschick: Šiandien saulėta diena ir Jūsų perėmė vidinių kiemų jungiamąjį principą ir naująjį muziejus priplūdęs šviesos. Ar tai susiję su muziejaus re- pastatą sukonstravo iš paskirų erdvių, išdėstydamas konstrukcijos koncepcija? jas aplink kiemus. Šie kiemai tas erdves ir sujungia, ir Hartwig Fischer: Natūrali dienos šviesa muziejaus atskiria vieną nuo kitos, panašiai kaip namukus maža- erdvėje kiekvienam lankytojui leidžia pajusti, kaip kinta me miestelyje skaido ir vienija tarp jų plytinti aikštė. šviesa nuo ryto iki vakaro ir suvokti, kad muziejus nėra Toji koridorių erdvė, kurioje neeksponuojamas me- atskirtas nuo dienos ritmo, glaudžiai su juo susijęs. nas, kuri skirta tik perėjimui iš vienos vietos į kitą, yra priplūdusi šviesos, – įžengiate vidun ir iškart intuity- Net su metų laikais susijęs? viai pajuntate, to dar net nesuvokdami, kaip šis pastatas Net su metų laikais, nes skirtingais metų laikais ir jums atsiveria. šviesa yra skirtinga. Pavyzdžiui, į metų pabaigą saulė pasiekia minimalų aukštį zenite ir tada muziejuje at- Ar buvo svarbu, kad po rekonstrukcijos muziejus dar- siranda pustonių nuotaikos. Iš pradžių rengdami re- niai įsilietų į Eseno architektūrą?

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Taip, žinoma. Tokio dydžio ir svarbos muziejai be finansinės paramos surengti nepajėgtume. Beje, kaip Folkwangas turi į tai atsižvelgti, nes muziejus dėl muziejaus rekonstrukcijos esame ypač dėkingi atlieka ne tik kultūrinę funkciją, jis yra ir miesto mūsų dosniam rėmėjui – Kruppo fondui. Jo pir- plėtros svarbus dalyvis. Chipperfieldas abu pasta- mininkas Bertholdas Beitzas 2006 m. vasarą priė- tus – senąjį ir naująjį sujungė į nuostabų ansam- blį, tačiau muziejaus vieta mieste yra komplikuota. Priešais muziejų eina plati, judri gatvė, sausakimša automobilių, bet vis tiek nusprendėme centrinį įėji- mą daryti būtent iš šios gatvės pusės – tai signalas, kad muziejus orientuojasi į miesto erdvę ir mies- tiečius. Pastato architektūra tarsi sako: „Aš niekam neatsuku nugaros, visus kviečiu į savo glėbį, esate čia laukiami.“ Tai stiprus impulsas. Architektas taip suprojektavo naująjį priestatą, kad muziejus dabar tiesiog atsiveria miestui. Įdomu tai, kad šį stiprų įspūdį daro ne kokios nors sensacingos formos. Muziejaus formų kalba santūri, bet būtent todėl jis ir yra ypatingas. Man jis primena Mieso van der Rohe’s architektūrą. Folkwang muziejuje Pastato plotas gerokai prasiplėtė. Ar tai patenkina vi- sas muziejaus reikmes? mė sprendimą muziejaus rekonstrukcijai ir naujam Nutarėme statyti naują priestatą, nes mums ver- priestatui skirti 55 mln. eurų. Eseno miestiečiams kiant reikėjo erdvės. Ne tik tam, kad galėtume pla- jis įteikė ypatingą dovaną. Tokio masto parama – čiau eksponuoti turimą kolekciją, bet ir tam, kad pa- tikrai išskirtinis mecenavimo pavyzdys Vokietijos kaktų vietos eksponatams sandėliuose ir saugyklose. muziejų istorijoje. Po rekonstrukcijos pagaliau turime deramas patal- Beveik stebuklas, kad per 23 mėnesius sėkmingai su- pas ir meno kolekcijai nuo 1945 m. iki šių dienų, sidorojome su tokia kompleksiška užduotimi, žinoma, ir fotografijos rinkiniui, kuris yra labai reikšmingas, mums pasisekė, kad sprendimas paremti muziejaus re- ir plakatų poskyriui, kurį sudaro 350 000 eks- konstrukciją buvo priimtas prieš prasidedant finansų ponatų, beje, jis yra vienas didžiausių Europoje, ir ir ekonomikos krizei. Po dvejų metų tai būtų buvę jau solidžiai grafikos kolekcijai. Dabar turime ir 1400 neįmanoma. Šis projektas įgavo didesnę svarbą, kai su- m2 plotą keičiamoms parodoms. Stumdomų sienų žinojome, kad buvo žinoma, jog 2010 m. Esenas taps sistema leidžia šią erdvę keisti pagal poreikius. Fol- Europos kultūros sostine. kwango kaip ir daugelio kitų, muziejų ekspozicinė O parodų programa šiemet orientuojama pirmiau- praktika yra mišri. Turime didelės vertės nuolatinę sia į tai, kad muziejus atsinaujino, pasikeitė, ir į tai, kad kolekciją, bet rengiame ir keičiamas parodas, kurios Esenas su visa Rūro sritimi šiemet yra Europos kultū- pritraukia didžiausius lankytojų srautus. Mūsų par- ros sostinė. odų programa labai įvairi. Galime tik pasidžiaugti, kad bendradarbiaujame su tokiais svariais rėmėjais Pirmoji paroda vadinosi „Gražiausias pasaulio mu- kaip E.ON Ruhrgas ir RWE, ilgametė partnerystė su ziejus“ „Das schönste Museum der Welt“. Ar kas kitas jus šiais koncernais leidžia rengti tokias parodas, kurių taip apibūdino, ar patys taip manote?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 45 Parodos pavadinimas buvo parašytas kabutėse, nes traktuojami ne kaip archeologijos ar kultūrinės an- taip teigti patiems apie save būtų pernelyg arogantiš- tropologijos objektai, bet kaip kūriniai, lygiaverčiai ka. Pirmoji paroda – tai muziejaus kolekcijos, tokios, Europos moderniajam menui. 1932 m. muziejuje kokia ji buvo iki 1933 m., rekonstrukcija. Vokietija lankėsi garsus amerikiečių meno istorikas Paulas J. nacionalsocializmo laikais prarado daug meno kūri- Sachsas, Harvarde išugdęs ištisą Amerikos muzieji- nių, kuriuos 1937 m. vyriausybė pavadino entartete ninkų (ekspertų ir vadybininkų) kartą, įkūręs MoMa Kunst (išsigimęs menas). Jie buvo konfiskuoti, o vėliau muziejų Niujorke. Apsilankęs Folkwange, Sachsas parduoti. Šia paroda norėjome priminti buvusią Fol- žurnalistams pasakė: „Tai yra gražiausias pasaulio kwango kolekciją, kuri iki 1933 m. buvo viena reikš- muziejus.“ Iš čia ir mūsų pirmosios parodos pava- mingiausių Europoje. Suradome tuos kūrinius, dabar dinimas – priminėme, kad Folkwangas buvo pasau- priklausančius kitiems muziejams, kitoms kolekcijoms, liniame kontekste žinomas muziejus. Bet šią parodą ir keturis mėnesius eksponavome šalia išlikusių kolek- surengėme ne nostalgijos apimti, tiesiog norėjome cijos eksponatų. Išdraskytai kolekcijai priklausė senasis atviro ir sąmoningo susitikimo su savo praeitimi, Europos šalių menas, tačiau būta kūrinių ir iš Javos, kad taptų aiškiau, ką turime veikti toliau. Esu tikras, Afrikos, Papua Naujosios Gvinėjos, Kinijos, Mesopo- kad skirtingų kultūrų susitikimai ir ateityje vaidins tamijos, Indijos, Egipto. Svarbi ypatybė ta, kad senojo svarbų vaidmenį. ir neeuropinio meno kūriniai buvo eksponuojami ir Krinta į akis, kad lankytojų dėmesį stengiatės pa- traukti įvairiomis priemonėmis. Ne tik vizualiai. Šiuo metu vykstančioje fotoparodoje „Žvaigždės gimimas“ (A Star Is Born)– apie roko istoriją, be kita ko, galima atsistoti ir po garsų dušu. Paraleliai vyksta ir inter- vencijų mieste projektas „Hacking the City“ – muzie- jus pristatomas viešosiose miesto erdvėse.

Teisingai pastebėjote, sinestezija mums svarbi. Ir per parodą „Gražiausias pasaulio muziejus“ vyko Ja- vos šešėlių teatro spektakliai, buvo galima pasiklau- syti tradicinės gamelano muzikos. Žinote, visada pa- daromas kur kas stipresnis įspūdis, kai sužadinami skirtingi pojūčiai ir juslės. Kuo didesnė įvairovė – ži- noma, negalima leisti, kad ji virstų įspūdžių chao- su – tuo labiau praturtins, sujaudins ir pradžiugins sąlytis su menu. Taip dirbome ir rengdami parodą A Star Is Born, kurios kuratorė Ute Eskildsen yra muziejaus fotografijos skyriaus vadovė. Ši paroda reflektuoja XX a. fotografijos vaidmenį formuojant „žvaigždės“ kultą populiarosios muzikos srityje. Čia eksponuojamos netikėtos, net stebinančios rokenro- lo ir ankstyvesnių roko muzikos atlikėjų, tokių kaip Elvis Presley’s, Rolling Stones, AC/DC, Prince’as, ir Anonimas. Elvis ir fanai. Iš parodos „Žvaigždės gimimas“ vėlesnių grupių (Franz Ferdinand arba Coldplay)

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 nuotraukos. Yra ir filmuotos medžiagos iš koncer- ga Folkwango muziejui – jis niekada nebuvo užsida- tų, galima pasiklausyti žinomų įrašų. Parodoje fo- ręs dramblio kaulo bokšte, bet nuo pat pradžių buvo tografijos, filmuota medžiaga ir muzika sužadina dinamiška institucija, daranti įtaką miesto plėtrai, daugybę emocijų. Kiekvienąkart užsukęs į parodą architektūrai, dizainui. Net ir kultūros sostinės idėją matau, kaip gyvai susidomėję žmonės diskutuoja galima suvokti plačiau – kaip miesto plėtros idėją, prie ekspozicijos nuotraukų, ypač vyresnioji karta, už kurios slypi tikėjimas, kad kultūra skatina poky- kuriai fotografijos sukelia daugybę prisiminimų. O čius. Iš čia ir kultūros sostinės moto „Pokyčiai per jaunesnieji drožia tiesiai prie jiems patinkančių gru- kultūrą, kultūra per pokyčius“… pių ir dalijasi įspūdžiais ten. Šis moto, beje, taip pat susijęs su Folkwango mu- Intriguoja ir paroda „Hacking the City“… ziejumi… Teisingai, muziejaus įsteigėjas Karlas Ernstas Ost- Tai parodinis-projektas, parengtas šiuolaikinio hausas šiuos žodžius pasakė XX a. pradžioje, ir štai meno kuratorės Sabine’os Marios Schmidt, vykstan- matote, kaip šis impulsas, keliavęs visą šimtmetį, vėl tis daugiau miesto erdvėje nei pačiame muziejuje. daro įtaką mūsų laikais. Jis priklauso didesniam projektų ciklui, kurį rengia Ruhrkunstmuseen. Rūro srities meno muziejai su- Ar, Jūsų nuomone, reikalingi Europos kultūros sosti- sivienijo ir nutarė kultūros sostinės metais bendra- nės metai? Ką jie duoda, pavyzdžiui, Jūsų muziejui? darbiauti įvairiose srityse, rengti bendrus parodų Kultūros sostinė, man regis, duoda daug ką. Pažiūrė- projektus. Tai nereiškia, kad viena ir ta pati paroda kime į tai iš skirtingų perspektyvų. Visų pirma, ji daug bus rodoma skirtinguose muziejuose, tai reiškia, kad duoda regionui, nes čia gyvenantys žmonės pamažu kiekvienas muziejus kultūros sostinės metais rengs atranda bendrą urbanistinę kultūrinę erdvę. Tai tapo skirtingas parodas mūsų visų pasirinkta bendra viena iš pagrindinių kultūros sostinės temų. Regiono tema. Tokia tema šiemet yra Mapping the Region – gyventojams tai svarbi patirtis ir reikšmingas savivokos Rūro regiono kartografija, t. y. regiono žymėjimas impulsas. Bet yra suvokimas ir iš išorės. Mano nuo- žemėlapyje pasitelkiant meną. Juk šis regionas yra mone, kultūros sostinės organizatoriams, daug dėme- policentrinė urbanistinė erdvė – trečias pagal dydį sio skyrusiems turizmui ir rinkodarai, puikiai pavyko aglomeratas Europoje, turintis metropolio ambicijų. už Rūro srities ribų paskleisti žinią, kad šis sunkiosios Ar šios ambicijos pasiteisins, pamatysime vėliau, bet pramonės regionas iš tikrųjų yra įdomi ir patraukli Rūro srities meno muziejai susivienijo, kad dirbda- vieta, kur vyksta intensyvus ir įvairialypis kultūrinis mi išvien stiprintų regiono bendrumo jausmą. Ben- gyvenimas. Folkwango muziejus pats savaime atlieka dras projektas yra ir Hacking the City. Menininkai, svarbią funkciją kultūros sostinės metais – dėl naujo pasirinkę subversyvias strategijas, netikėtai įsiveržia priestato, del puikios savo kolekcijos, dėl naujų įdomių į urbanistinę erdvę. Savo performansais jie kažkiek parodų. Bet muziejus taip pat gauna nemažai naudos, pakeis ir patį miestą – ne agresyviai ar destrukty- nes šiemet čia atvažiuoja daug smalsių žmonių, kurie viai, bet juntamai… nori apsidairyti ir sužinoti, kuo gi šis regionas patrau- klus. Todėl esame laimingi ir dėkingi, kad muziejų po ...per įvairius pojūčius ir jusles?.. rekonstrukcijos galėjome atidaryti būtent kultūros sos- tinės metais. Taip (juokiasi). Per įvairius pojūčius ir jusles, bet dažniausiai vis dėlto nesąmoningai. Toks projektas kaip Hacking the City vėl grąžina prie to, kas būdin- Dėkoju už pokalbį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 47 Kęstutis ŠAPOKA

ZUGZWANG – (NE)NAUDINGI ĖJIMAI

Jaunųjų Baltijos šalių menininkų kūrybos paroda buvusioje duonos kepykloje

ugzwang – tai tokia padėtis šachmatų žaidime, kai matyt, iš įpročio visus įtarinėja vagiant duoną, ekspo- Zbet kuris ėjimas yra nenaudingas. Taigi jaunieji zicijos paieškos klaidžiojant po gamyklą pagal miglotas Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkai prabyla apie nuorodas, tampa keistu, bet intriguojančiu nuotykiu. savo, jei ne beviltišką, tai bent jau gana keblią, padėtį. „Parodinėmis patalpomis“ paverstų cechų netvarka ir Juk, pasak parodos pristatymo internete, jei nesi žino- „pogrindžio“ atmosfera sustiprina avantiūristinį azartą mas, tai nesi ir matomas, o jei nesi matomas – nebūsi ir galbūt net padeda parodai, jos idėjai. žinomas... Tiesa, kyla šiokių tokių keblumų, kai bandai aptarti Tiesos šiuose žodžiuose yra, tad jaunieji elgiasi logiš- parodos kūrinius, nes jie, nepaisant to, kad dominuo- kai – stengiasi būti matomi, kad taptų žinomi. Prie to ja tapyba (yra piešinių, keletas skulptūrinių objektų, prisideda ir jų įkurta Všį „Commune Art“, pretenduo- rodomi performansų vaizdo įrašai ir fotodokumenta- janti į kultūrinį sąjūdį. Gana skambi paraiška. Pažiūrė- cijos, vienas animacinis kūrinys), tapę „neatsiejama“ sime, kas iš to išeis. tos chaotiškos erdvės dalimi. Nėra noro aiškintis, kiek Kadangi parodos tikslas – jaunųjų meninink(i)ų, kuris (-i) autorius (-ė) pažengęs (-usi) profesionaliai norinčių tapti žinomais, prisistatymas, manau, bus (amato sritis) ar konceptualiai (mąstymo sritis), nors teisinga išvardyti visus parodos dalyvius. Estijai atsto- akivaizdu, kad tie lygiai skiriasi. Taip yra todėl, kad vauja Marta Stratskas, Kerli Kurikka, Margit Lohmus, paroda kalba ne tiek tapybinėmis ar dar kokiomis nors Mai Soot, Kristi Kongi, Holder Loodus, Mart Vainre, formaliomis subtilybėmis (juo labiau kad nemažai čia Maarja Nurk. Latvijai – Neonilla Medvedeva, Aigars eksponuojamų bent jau lietuvių meninink(i)ų kūrinių Kokins, Madara Peiseniece, Lauris Solodevs, Laura esame matę kitose parodose ar konkursuose), kiek in- Vecmane, Atis Jakobsons, Dace Kalipsa, Sanda Un- triguoja pats projekto „neformatas“, provokuodamas ir dzena. Lietuvai – Kristina Ališauskaitė, Adomas Da- keldamas įvairius klausimus. nusevičius, Olga Dedova, Indrė Ercmonaitė, Gabrielė Sunku pasakyti, kaip tokios parodos visuma atsi- Gervickaitė, Jonas Jurcikas, Eglė Karpavičiūtė, Kristina skleistų sterilioje galerijos erdvėje, gal dar labiau išryš- Kurilionok, Simona Žilėnaitė. kėtų autorių profesinio lygio skirtumai. Tačiau agresyvi Buvusi duonos kepykla Vilniuje (Saltoniškių g. 7) kepyklos aplinka suteikia daugumai ir taip „šizovų“ yra iš tikrųjų tinkama vieta pranešti apie „beviltišką“ kūrinių papildomą psichodelikos antsluoksnį – kaip savo padėtį ar priešingai – paroda tokioje aplinkoje kad latvės Sandos Undzenos tapybos triptikui „Ir vieną pabrėžia ryžtą išsikovoti savęs vertas pozicijas meno gražią dieną upė įplaukė į Londoną, kuriame tuo metu pasaulyje... Vien jau kelionė pasižiūrėti parodos ne kur trūko vandens“ (2009), estų menininkų kūriniams – nors į Senamiestį, kuriame įsikūrusios dauguma galeri- Marto Vainre’s tapybai „Trys sekundės judėjimo Tali- jų ir meno centrų, o į apleistą gamyklą pramoniniame ne gegužės 25, 2010 metų 14:36:24, 14:36:25, 14:36:26 Žvėryno pakraštyje, derybos su griežtu sargu, kuris, trimis pagrindinėmis spalvomis“ (2010) ir Kerli Ku-

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Mart Vainre (EST). „Trys sekundės dangaus Taline gegužės 25, 2010 metų, 14:36:24; 14:36:25; 14:36:26 trimis pagrindinėmis spalvo- mis.“ 2010. Drobė, aliejus; 130x210

Jonas Jurcikas (LT). Iš ciklo „Marso užkariavimas“. 2009. Mišri technika; įvairūs dydžiai. Iš parodos Zugzwang Sanda Undzena (LV). „Vieną gražią dieną upė įplaukė į Londoną, kur tuo metu trūko vandens“ I–II. 2009. Drobė, aliejus

Gabrielė Gervickaitė (LT). „Kūnai/mechanizmai“. Piešiniai. 2009–2010 m. Kerli Kurikka (EST). „2/001“. 2010. Videoanimacija, 40 sek. Iš parodos Zugzwang rikkos animaciniam filmukui „2/001“ (2010), kuriame bet jau pasijutęs menininku, dažnas puola į juodžiau- matome, traukinys nugarma į bedugnę. Ta psichode- sią neviltį, nes praėjo ištisas pusmetis, o pasiūlymai lika užsikrėtęs ir Jono Jurciko tapybos ciklas „Marso dalyvauti prestižinėse parodose nepasipylė, atrodo, kolonizavimas“ (2009), atmintyje pažadinantis Ray’aus kad viskas – ir gyvenimas, ir karjera – žlugę, kiekvienas Bradbury’o kūrybos motyvus, Gabrielės Gervickaitės „ėjimas“ nenaudingas ar beprasmiškas. piešiniai „Kūnai/Mechanizmai“ (2009/2010) ir dau- Žinoma, laikui bėgant kiekvienas menininkas randa gelis kitų kūrinių. Minėto keistumo dulkės daugiau ar savo kelią ir savo vietą. Vienam tenka atlaikyti išban- mažiau nusėdusios ant visų kūrinių, čia jų neaprašinė- dymą šlove, užgriuvus staigiam pripažinimui ir/ar ko- siu, nors visi jie įdomūs. mercinei sėkmei, kitas turi tenkintis marginalo dalia, Svarbiausia ir įdomiausia šiuo atveju tai, kad tam trečias gal apskritai nebesies savo gyvenimo su menu. tikra grupė menininkų (ne tik iš Lietuvos) suvokia Bet kokiu atveju nė viena iš pirmųjų dviejų lemčių sa- save kaip visumą, tam tikros kartos atstovus su savita vaime nenulemia ir kūrybos vertės, būsimos jos reikš- pasaulėžiūra ir stengiasi (jau ne pirmą kartą) akty- mės lokaliam ar platesniam kultūriniam kontekstui. viai integruotis į dailės pasaulį. Iš daugybės užsibrėž- Reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną niuansą. Kie- tų parodos „tikslų“, ko gero, labiausiai abejotinas yra kviena debiutuojanti karta visada iš dalies yra konteks- noras papildyti ir pratęsti praėjusiais metais vykusią to, aplinkybių, pasaulėžiūros auka (nelygu, kiek jai yra Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę. Sunku suvok- žinomos ankstesnių menininkų kartų „istorijos“). Ne- ti, kodėl bandoma „prisirišti“ prie šio LDS renginio ir abejoju, kad nemažai daliai vyresnių kolegų dabartinė kodėl apskritai būtinas kokio nors institucinio projekto jaunųjų menininkų situacija, palyginti su jų pačių kar- „papildymas“. Mano manymu, ši paroda puikiai veikia jeros pradžia sovietmečiu, pasirodytų ne tokia jau be- kaip savarankiškas reiškinys, kuriam nereikia kitų ins- viltiška, gal net primenanti šiltnamio sąlygas. Ką reiškia titucijų balasto ir problemų šleifo. Yra kūrybingų žmo- vien informacijos sklaida internetu, galimybė net visiš- nių grupė ir ji įdomiai reiškiasi. To tikrai pakanka. kai „pogrindinį“ renginį tuojau pat išreklamuoti kokia- Pradžioje pristatytame parodos pavadinime Zugz- me nors internetiniame kultūros portale ir t. t. Be to, ir wang tarsi suskamba šiokia tokia apmaudo gaida, neva šioje parodoje dalyvauja keletas tikrai neblogai žinomų jaunieji menininkai yra atsidūrę beviltiškoje padėtyje. meninink(i)ų, jau dalyvavusių gana prestižinėse paro- Viena vertus, jauniems, kūrybinį kelią tik pradedan- dose, konkursuose ir panašiai (pvz., Adomas Danuse- tiems menininkams visada būna sunku. Kita vertus, vičius, Eglė Karpavičiūtė). Kai kurių parodos dalyvių kūrybinio kelio pradžioje „matomumas ir žinomumas“ „matomumas ir žinomumas“ net kelia pavydą... Taigi, neretai suvokiami kaip aksiomos, dažnai nesusimąs- tos „nevilties“ gaidos parodos pavadinime kai kuriais tant, ką iš tikrųjų tai reiškia, kiek esama to „matomumo aspektais šiek tiek perdėtos, net panašu, kad tai kiek ir žinomumo“ versijų. Vienas gali būti puikiai matomas arogantiška poza. ir visiems žinomas, bet nepagydomai lėkštas... O kitas Žinoma, solidžios oficialios institucijos turi dau- gali visą gyvenimą pratūnoti periferijoje, tačiau tai ne- giau galių rašyti dailės istoriją, tačiau tai nereiškia, kad reiškia, kad jam nepavyks sukurti labai reikšmingų kū- tokios parodos kaip ši (o ypač tokių nepriklausomų rinių. Be abejonės, žinomumas ir matomumas – geri iniciatyvų visuma) negali tapti rimtomis ir reikšmin- dalykai, bet patys savaime jie nieko nereiškia. gomis alternatyvomis. Šiuo atžvilgiu belieka tik pasvei- Kita vertus, iš savo patirties žinau, kad maksima- kinti jaunų menininkų komuną, palinkėti kuo aktyviau lizmas ypač būdingas jauniems menininkams, kurie reikštis ateityje, kad ir kokia beviltiška ar nenaudinga trokšta būti pastebėti ir įvertinti. To pripažinimo no- jiems atrodytų, o gal ir tikrai būtų, jų padėtis. Nes, kaip risi kuo greičiau ir kuo didesnėmis dozėmis, todėl, sako liaudies išmintis, ne tas pirmas ėjo, kuris rado, o vos baigęs dailės akademiją ar net jos dar nebaigęs, tas, kuris pametė…

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 49 Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ

KAUKAITĖS ERA NESIBAIGĖ

apasakoti, ką mums reiškė Giedrės Kaukaitės dai- iš lietuvių dainininkų galėtume pastatyti greta jos? Gal Pnavimas sovietmečiu, vargu ar įmanoma. Ji su tokia Reginą Maciūtę, Virgilijų Noreiką... Kai atlikėjo veiklos jėga dainavo lietuvių liaudies dainas, tarsi eitų į karą. neįmanoma atsieti nuo pačios lietuvių muzikos raidos, Apskritai Giedrė – kovinga asmenybė. Sunku būtų ją nuo muzikos ištakų, kai ta muzika atliekama atliepiant įsivaizduoti nuolankiai nugludintais kampais. Kaukaitė autoriaus viziją, nekeista, kad 7-uoju ir 8-uoju dešim- buvo ir yra įvykių sūkuryje, kasdieniškai rami tėkmė jai tmečiais lietuvių vokalinė muzika pasiekė tokias aukš- nuobodi. Ir iš kitų ji reikalauja panašaus aktyvumo. tumas, kad sukurta tiek daug gyvos muzikos. Šiandien Bet pamažu ateina laikas, kai jos įdainavimų įrašai kompozitoriai taip pat norėtų reikštis per šį tobuląjį bus vertinami atsietai nuo asmenybės, pagal tai, kaip „instrumentą“, bet nedaug yra norinčių dirbti kartu su yra perteikiama muzika, ar ji išlaiko savo gyvybingu- autoriumi, ieškoti naujos manieros, balso spalvų, žodžiu, mą, kokį poveikį jai daro šių dienų kūryba. atsidėti tam, ko dar tarsi ir nėra, kieno vertė neaiški. Gerai jausdama laiko tėkmę dainininkė nusprendė Šios dvi CD – tai beveik lietuvių vokalinės muzi- suaktualinti daugelio pamėgtus kūrinius ir iš beveik kos antologija. Kaukaitės pasirinkimas visą plokšte- dvidešimties valandų radijo įrašų sudarė keletą kom- lę skirti vien Felikso Bajoro muzikai rodo ne tik tos paktinių plokštelių. Pirmasis dvigubas diskas buvo iš- muzikos vertę, bet ir tai, kiek pačios atlikėjos talento leistas praėjusiais metais. bruožų ji atskleidė. Bepigu sudaryti įvairovės įspūdį Giedrės Kaukaitės CD „Debesų keliu didžiuoju“ ir dainuojant skirtingų stilių muziką, bet tiek niuansų „Upelio varpelis“1 pristatymai (vykę ir dar vyksiantys ir spalvų rasti vieno kompozitoriaus partitūrose ne- keliuose miestuose) tapo triumfališku pasirinktos me- įmanoma be rimtų tos muzikos studijų ir atsidėjimo ninės raiškos patvirtinimu. Pristatymus labai pagyvi- jai. Tie, kurie seka lietuvių muzikos raidą, žinojo, no ekspromtinės auros kupinas Algimanto Kunčiaus kad toks lobis yra. Tačiau viena yra tuos įspūdžius filmas iš Kaukaitės jaunystės dienų. Pasvarstykime, ką kaupti keletą dešimtmečių, priprantant prie aukštos atlikimo kokybės, ir visai kas kita – apžvelgti visą 1 CD išleido Muzikų sąjunga, rėmė LR kultūros ministerija, Vilniaus miesto kūrybinės veiklos panoramą, išgirsti spontaniškus savivaldybė, V. Landsbergio fondas, Lietuvos radijas, privatūs rėmėjai Juo- emocijų proveržius, sekti, kaip klausytojus vilioja zapas Budrikis ir Pranas Dailidė. Atlikėjai talkino muzikologė Dalia Sverdio- ir užkariauja jų širdis nušlifuoti lietuvių muzikos lienė ir etnomuzikologė Varsa Zakarienė. Dailininkas Arvydas Nekrošius, brangakmeniai. panaudoti Monikos Žebriūnaitės grafiniai piešiniai, viršelyje – Giedrės Kau- Kaukaitės dainavimas, jos ypatingas tembras ypač kaitės nufotografuotas Leonardo Gutausko kaldinys. puikiai sutapo su Bajoro muzika. Abiem kūrėjams pa-

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 vyko atskleisti begalinę teksto intonavimo įvairovę. ir sulėtinimų, o Kaukaitė mėgo dažnai šiurkštesnį, bet Šiandien, deja, tai ne dažnai patiriamas jausmas. vientisesnį, artimesnį autentiškam tos dainos variantą. Reikia dėkoti likimui, kad Bajoras atrado Kaukaitę, o Ji viena pirmųjų ėmė gilintis ne tik į stilistiką, be to, Kaukaitė atskleidė Bajorą. (Kompozitorius labai nema- suvokė atliekamos muzikos ir sceninio kostiumo der- žai prisidėjo ir rengiant šiuos įrašus.) Jei šių meninių mės būtinybę. Tai dainininkė atvira naujovėms – pa- individualybių kūrybinė sąjunga nebūtų įvykusi, šian- vyzdžiui, televizinis Menoti’o monooperos „Telefonas“ dien neturėtume svarbaus lietuvių muzikos istorijos pastatymas buvo pirmas toks Lietuvoje. puslapio arba jis nebūtų toks spalvingas. Šio tandemo Daug dirbta su bendraminte, puikia interpretatore vienas ryškiausių puslapių yra garsioji „Sakmių siuita“ pianiste Gražina Ručyte-Landsbergiene, bendrai ieško- (1968), tapusi ne tik kompozitoriaus vizitine kortele, ta netradicinių interpretacijų, išryškinant partnerystę, bet ir visos lietuvių vokalinės muzikos chrestomatiniu o ne tuomet labiau įprastą solavimo ir akompanavimo pavyzdžiu. santykį. Šios plokštelės primena dar vieną buvusį puikų Prieš imdama į rankas plokšteles bandžiau mintyse koncertų partnerį – Vytautą Korį (1944–2008). Atlikti atgaivinti ryškiausius lietuvių vokalinės muzikos kū- kūrinius jai talkina ir kiti instrumentalistai. Kaukaitė rinius ir beveik visus juos radau čia. Be Bajoro dainų dainavo pritariant ne tik fortepijonui, bet ir vargonams, ir ciklų, tai klasikų Balio Dvariono, Stasio Šimkaus, koncertavo su „Musica humana“, kitais instrumenti- Justino Bašinsko, Juozo Gruodžio, Jono Nabažo, vy- niais ansambliais. resniosios kartos autorių Vytauto Laurušo, Vytauto Balsą įmanoma išlavinti, repertuarą išmokti, bet dar Jurgučio, Algimanto Bražinsko, Rimvydo Žigaičio reikia plačios širdies, kad pamiltum tą, ką darai, reikia dainos, nepamirštamos Konstancijos Brundzaitės suvokti savo misiją ir valingai ją vykdyti, tik tada rezul- raudos, garsusis Broniaus Kutavičiaus ciklas „Ant tatas turi šansą praaugti savo laikmetį. kranto“. Kaukaitę galima apibūdinti kaip dainininkę, ap- Nesvarbu, kad nespėta prisiderinti prie daininin- dovanotą poveikio galia ir žinančią, kad ji tokią ga- kės jubiliejaus, tai gera proga priminti ir prisiminti, lią turi. Tai moteris, šalia kurios turbūt nelengva gy- o daug kam ir pažinti tiek muzikos rašymo, tiek jos venti ir kurti, bet spėju, kad angeliško būdo atlikėja atlikimo istorijos tarpsnį. nebūtų pasiekusi tokio charakterio ryškumo, scenos Kaukaitė dainavo ne jau patvirtintus XX a. I pu- „karalienės“ įvaizdžio. Tam būtinas žemaitiškas už- sės lietuvių kompozitorių kūrinius, bet dažniausiai sispyrimas ir reiklumas. Muzikoje neatsiras ryškių premjeras. Jos interpretacijų naujumą lėmė ir tai, kad spalvų, jei jų stokoja pats atlikėjas – kalbu apie tem- ji nesitenkino vien išmoktomis vokalizavimo normo- peramentą ir patirtį. Kartais primadonos charakte- mis, bet drąsiai ieškojo naujų balso spalvų. O Bajoro ris keistai dera su dideliais meno atradimais ir me- muzika, pagrįsta lietuviška intonacija, teikė daug ago- nine tiesa. ginės laisvės ir naujų frazavimo galimybių. Nors plokštelių įrašai apima trisdešimties metų lai- Bajoro duotas pamokas Kaukaitė pritaikė ir atlikda- kotarpį, ši muzika daro poveikį ir šiandien – ji taip ma kitų kompozitorių muziką. Stambesniuose veika- energetiškai įkrauta, kad nėra virtusi būtojo laiko nė- luose stengėsi atskleisti skirtingas, kartais gana kraš- riniais. tutinio spektro emocijas, o dainuodama miniatiūras, ji Tai kartu ir dovana kompozitoriui – pernai Feliksas dažnai parinkdavo vieną spalvą išlaikydama būdingiau- Bajoras šventė septyniasdešimtpenkmetį. sią apibendrintą perteikiamos prasmės charakteristiką. Plokštelėje „Debesų keliu didžiuoju“ įrašyta daug Tuo metu, kai atlikėja tik pradėjo savo karjerą, buvo muzikos, kuri buvo žinoma ir dainuojama kitų daini- įprasta dainuojant liaudies dainas jas romantizuoti, ninkų, bet Kaukaitės atlikimas suteikė jai naują skam- ieškoti visokių patildymų, pagarsinimų, pagreitinimų besį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 51 Pažinti naujaip

Tomas Kiauka

„Ilgesys plius nuodėmė lygu gyvenimas“

Dukters palaidūnės kelionė Dievop

asaulį man kelionėje ieškojo, ką rado, ir „Preikėjo apei- ko išmoko, ir ko, galiausiai, ti vos ne keliais ir iš to galime pasimokyti mes. grįžti stipriai ap- Galbūt tai padės ne tik ge- lamdytais šonais, riau suprasti Jurgos Ivanaus- kad pamatyčiau, kaitės fenomeną, bet naujai jog ir savo na- suvokti, ką reiškia atvirai ir muose viską turiu. autentiškai priimti gyveni- Mane ramina, kad mo iššūkį nuo simuliakrų, tai archetipinis pa- vartotojiškumo ir merkan- veikslas, ir aš nesu tilizmo apspangusiame pa- išimtis. Antra ver- saulyje. Jurga išdrįso eiti tus, manau, kad per savo keliu, nebijojo suklysti tuos savo kančių ir pradėti gyventi iš naujo, kelius labai daug regis, beviltiškoje padėtyje. išmokau. Dabar Galbūt todėl iš jos sklido to- pagaliau ragauju kia asmenybės charizma, ir vaisius, kuriuos su- galbūt todėl, anot Kęstučio teikė penkeri me- Navako, su Jurga Ivanaus- tai, praleisti Tibeto Jurga Ivanauskaitė ~1990 m. kaite, o ne su Žemaite, norė- kultūros areale. jo tapatintis daugelis. Manau, kad vis dėlto tapau nauju žmogumi, o juk to ir siekiau. Anksčiau buvau labai destruktyvi ir užvis la- Egzistencija Tarp: biausiai mėgau save naikinti, o pasaulį mačiau niūriau- Jurgos Ivanauskaitės religinių paieškų prielaidos siomis spalvomis. Dabar esu daug pozityvesnė, rames- nė, o ir pasaulis man nebeatrodo ta vieta, kurioje esu Jurga mėgo kartoti, kad pasaulis yra ne toks, koks už bausmę“, – sakė Jurga Ivanauskaitė viename interviu atrodo. Tą patį galima pasakyti ir apie pačią Jurgą. 2005 m. Ji kalbėjo apie savo nueitą religinių ieškojimų Paslapties įspūdį patvirtina daugelis ją pažinojusiųjų, kelią, kuris buvo ne kas kita, o bandymas susitaikyti su paradoksalu, bet kuo artimiau, įvairiapusiškiau susipa- savimi, su pasauliu ir su Dievu. Pažvelkime į šį kelią ati- žįsti su Jurga, tuo prieštaringesnė ji atrodo1. Dailininkė džiau: kodėl pasaulį reikėjo apeiti keliais, ko Jurga šioje Jūratė Stauskaitė sako: „Nesirengiu spręsti, kiek tame

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Jurgos draugystės savinimesi būta nuoširdumo, kiek monstruoja savo meilę, o niekuo dėti žmonės, sužaloti spekuliacijos, bet aišku viena – ji iš tiesų traukė žmones per sprogimus kur nors Izraelyje, savo kančia prisideda paradoksaliu neprieinamumu, keistu impozantiškos iš- prie JO karalystės priartinimo. Žinau, kad piktžodžiau- vaizdos ir kuklaus, labai žmogiškai pažeidžiamo vidaus ju. Mintyse piktžodžiauju dar labiau, baisiau už Jobą. kontrastu, tik jai vienai žinoma paslaptimi.“2 Po kiekvienos „chemijos“ jėgų turiu vis mažiau, todėl Skaitant Jurgos tekstus, žvelgiant į jos paveikslus ir atsiprašau už tokį „sulaukėjimą“. Jeruzalės akmenukas nuotraukas, klausantis ją pažinojusių žmonių atsimini- vis dar prie mano lovos, ir žmogus žmogui tikrai gali mų, išryškėja paradoksalus prieštaringumas, kurį pa- daug padėti, nes Dievas, kaip jau sakiau, kažkodėl ne- vadinčiau egzistencija TARP: tarp Rytų ir Vakarų, tarp linkęs to daryti. Turbūt šią akimirką mane trenks per- krikščionybės ir budizmo, tarp literatūros ir dailės, tarp kūnas.“4 Tačiau tuo pat metu „Viršvalandžiuose“ Jurga kūno ir dvasios, tarp gyvenimo geismo ir savinaikos, nuoširdžiai rašo: „Kūno kančia tarsi peilis bakstelėjo tarp išorinio ir vidinio pasaulio, tarp beprasmybės ir į juodą nežinojimo, nesuvokimo, nevilties uždangą nušvitimo, tarp ego puikybės ir savęs atsižadėjimo, tarp ir staiga įsiveržė švytintis Dieviško džiaugsmo spin- kančios ir džiaugsmo, tarp skaitytojų meilės ir literatū- dulys. Kas dieną aš didinu tą skylę, plyšį, prorėžą ir rinio elito paniekos, tarp politinio aktyvumo ir viena- matau vis daugiau giedro dangaus, vis daugiau švie- tvės, tarp bohemos ir askezės, tarp maišto ir susitaiky- sos, vis daugiau Jo.“5 Kitoje vietoje, polemizuodama mo, tarp gyvenimo ir mirties polių.3 Kiekvienas Tarp su religines klišes išpažįstančiais teisuoliais, ji netgi yra užpildytas konkrečiu biografiniu turiniu, kiekvienas randa nesuvokiamos stiprybės teigti, kad vėžys yra ne įgauna savo krūvį ir pobūdį skirtinguose egzistencijos Dievo bausmė – tokia teologema būdinga Senojo Tes- sanduose – Jurgos kaip moters, kaip menininkės, kaip tamento išminčiai, pagal kurią visos ligos ir nelaimės pilietės, kaip tikinčiosios, kaip politinės veikėjos ir t. t. suvokiamos kaip Dievo bausmė už Įstatymo nesilaiky- Tačiau šis Tarp nėra statiškas, nepaisant nekintamos jo mą, – o malonė, ir netgi bando tai pagrįsti racionaliais struktūros, jis yra nuolatiniame tapsme, tad šį sinch- argumentais.6 Šie paradoksai svarbūs ne vien todėl, kad roniškąjį Tarp galime praplėsti į diachroninį Nuo-Iki. juose rasime biblinių motyvų, kaip kad Jurgos tapatini- Bendriausia prasme Nuo-Iki topografija žymi tam tikrą masis su Jobu, maištaujančiu prieš Dievą, ar su Jėzaus nueitą kelią – nuo destruktyvaus ir skausmingo santy- patirties panašumu, kai jis, mirdamas ant Kryžiaus, iš- kio su savimi ir pasauliu iki susitaikymo, ramybės, pras- gyvena Dievo nebuvimą ir tylą baisios kančios ir netie- mės ir Dievo atradimo, apie kurį Jurga kalba paskutinė- sos akivaizdoje. Manau, šis paradoksaliai prieštaringas je savo knygoje „Viršvalandžiai“. Nepaprastai įtaigiai šį santykis yra pamatinė egzistencinė struktūra su archeti- pokytį iliustruoja ir Jurgos portretinės fotografijos, ypač pine dialektika, kuria remiasi kiekvienos religijos anti- paskutinės, iš kurių žvelgia vidinę ramybę ir harmoniją cipuojantis pažadas. Šis santykis pasireiškia per įtampą pasiekusio žmogaus mistiško grožio veidas. Ir vis dėlto ir prieštarą tarp netobulos, stokos ženklu pažymėtos, klaida būtų manyti, kad prieštaringas santykis išnyko ir baigtinės, laikinos žmogiškosios egzistencijos ir tobu- Jurgą apėmė nuolatinė absoliučios harmonijos būsena. los, amžinos dieviškosios būties pilnatvės. Todėl visus 2006 m., jau kovodama su liga, savo bičiulei Irenai Vei- Jurgos egzistencinės įtampos sklidinus Tarp galima re- saitei Jurga rašė: „Per chemoterapiją galvoje būna visai dukuoti į šį vieną, iš kurio išplaukia visi kiti: tai priešta- tuščia, žodžių nėra net maldoms, nebent piktžodžiavi- ra tarp laikinumo, atmiešto netikrumu, pasireiškiančio mui. Mano ankstesnis religinis optimizmas išgaravo, skausmingu netapatumo kaip trūkumo išgyvenimu, ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad kančia beprasmė, amžinumo pilnatvės, išreiškiančios tapatumo kaip au- ypač jei ilgai trunka. Vėl mintimis grįžtu prie Aušvico tentiškos, pilnatviškos ir galutinės savirealizacijos il- ir kitų baisių dalykų, kad ir dabar nuo AIDS ir bado (!) gesį. Religinės paieškos Jurgai tapo svarbiausiu gyve- mirštančios Afrikos. Nemanau, kad šitaip Dievas de- nimo tikslu, religiją ji suvokė kaip galimybę pasiekti

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 53 galutinį, tikriausią, pilnatvišką būvį, kurį skirtingos egzistencijos sąlyga, rodo Jurgos veikla atgimimo laiko- religijos vadina įvairiais vardais – išganymu, rojumi, tarpiu, vėliau – pilietinė kova už Tibeto laisvę. amžinuoju gyvenimu, nirvana ir t. t. Studijuodama dailę Jurga irgi jautėsi nepritapėlė: jai Būtent ši įtampos sklidina egzistencija Tarp, kaip pa- sunkiai sekėsi akademinis piešimas, jos darbai neatiti- matinė būties struktūra, lėmė ir spontanišką Jurgos re- ko tuometinių meninių ideologinių kriterijų.10 Para- liginių ieškojimų motyvaciją, troškimą išrišti egzisten- doksalu, o Jurgos atveju gal dėsninga, kad ir literatū- cinius nerealizuoto geismo, neįveiktos mirties baimės, rinė jos kūryba tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomos neatrastos prasmės ir kankinančios kaltės mazgus. Šie Lietuvos laikais sulaukdavo neadekvačios kritikos – mazgai užveržia ir smaugia laisvą, gaivališką gyvenimo vadinamieji elitiniai literatai ir kritikai jos knygas lai- geismą, tarsi užtvenkia jausmų tėkmę, įkalina žmogų kė popsinėmis, diletantiškomis, net pornografinėmis. netikrame, bet privalomame vienatvės ir atskirtumo Dėl tokių vertinimų ji labai krimtosi.11 Tačiau ir pats kalėjime7, sukelia ir laisvės ilgesį, ir kaltės jausmą. Ko rašymas Jurgai buvo problemiškas dalykas, ji nemėgo gero, dėsninga, kad aptariant Jurgos fenomeną dažnai būti vadinama rašytoja, jautė nepasitikėjimą žodžiais, nuskamba sąvoka „nuodėmė“, suteikianti religinį ats- netgi tarėsi apgaudinėjanti skaitytojus, jei literatūra ne- palvį ir religinės interpretacijos galimybę. Jurga yra pa- padeda prasiskverbti į tikresnę tikrovę: „Pasaulis visai rašiusi frazę: Ilgesys plius nuodėmė lygu gyvenimas. ne toks, kaip mums atrodo. Bet žodžiai, sąvokos, kalba labiausiai sustiprina iliuzinės tikrovės galutinį įtvirti- Tikrovės netikrumas ir autentiškos nimą. Rašant „grožinę literatūrą“ iliuzijos šydas daž- egzistencijos ilgesys niausiai tik dar labiau sutankinamas, kuriamas miražas miraže, apgaulė apgaulėje. [...] Dabar jau galvoju, kad Jurga ilgėjosi metafizinio tikrumo, kuris pasklidą gali būti prozos tekstai, ne tik sutankinantys iliuzijos sumaištingą realybę sulydytų į harmoningą visumą. Šis šydą, bet ir pajėgiantys jį nuplėšti, atskleisdami tikrąją ilgesys persmelkia egzistencinį jos santykį su savimi, daiktų prigimtį. Tai padaryti įstengusių rašytojų visada su kitais, su savo kūryba, su santvarka, su visuomenės buvo ir Vakaruose. Manding, kažko panašaus siekiau normomis, su religija ir netgi su Vakarų kultūra. Kad ir aš visais savo romanais bei novelėmis, tačiau nė per geriau suprastume Jurgos vidinius ir išorinius konflik- nago juodymą taip ir nepriartėjau prie tikslo. Todėl šito tus, glaustai paminėsiu kiekvieną iš šių santykių, ban- kelio ir atsisakau.“12 dydamas apčiuopti esminę kolizijos priežastį. Tai padės Nuo pat vaikystės Jurgą domino metafiziniai ir reli- geriau suprasti ir religinių jos ieškojimų motyvaciją. giniai klausimai.13 Ji daug skaitė, net konspektuodavo Nėra paprasta tiksliau apibrėžti, ką Jurgai reiškė tėvų teologinę literatūrą. Jurgą jaudino mirties, laikinumo ir išsiskyrimas, patirtas ankstyvoje vaikystėje. Tėvas tarsi baigtinumo, prasmės temos. „Kas mes? Kodėl esame? dingo iš jos gyvenimo – po to jį, apsistojusį Peterburge, Iš kur ateiname?“ – Jurgai buvo esminiai būties klau- matė vos porą kartų, bet įsitikino, kad tėvui ji mažai simai.14 Ji visą gyvenimą ieškojo dvasinių autoritetų, rūpi. Jurga šią patirtį įvardijo kaip atstūmimą, kuris iš prigimties laikė save mokine. Kaip svarbiausius savo lemtingai paveikė jos pasaulėžiūrą.8 dvasinius mokytojus ji mini dailės dėstytoją Algimantą Jurgą slėgė ir sovietmečio atmosfera, persmelkta ap- Švėgždą, Tėvą Stanislovą, monsinjorą Kazimierą Vasi- simetinėjimo ir dviveidystės. Jos seneliai, žinomi oficia- liauską ir, žinoma, Dalai Lamą.15 Tačiau Jurgos santykis liosios kultūros veikėjai Kostas ir Halina Korsakai, pas su religija irgi nebuvo paprastas. Jaunystėje ji nevengė kuriuos vaikystėje praleisdavo nemažai laiko, atstovavo kritiškai vertinti krikščionybės – esą ji atitrūkusi nuo sovietinei ideologijai, kurios, kaip prievartinės ir visiš- realybės, paskendusi negyvose dogmose, praktikuoja- kai melagingos, Jurga, žinoma, negalėjo priimti.9 Kokia ma tik kaip formalus sekmadieninis ritualas, jai stinga svarbi jai buvo politinė laisvė, kaip būtina visavertiškos gyvybės ir tikrumo. Tačiau vėliau, kai pasuko į budizmą,

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 krikščionybė darėsi jai vis priimtinesnė.16 Kita vertus, Frommą. Jie desakralizuoja žmogaus būtį, atima trans- Jurga prasitarė, kad dvasiniuose ieškojimuose visada cendentinę perspektyvą,24 jie praradę organišką ryšį jausdavosi vieniša, neturėjo bendraminčių.17 Kompli- su gamta ir visata. Taigi ir santykis su Vakarais Jurgai kuotą, įtemptą santykį su religija, manyčiau, lėmė ne sukelia netapatumo jausmą, verčiantį ilgėtis ir ieškoti religijos netikrumas ir sustabarėjimas, ar tai būtų krikš- tikrųjų savo namų. Vėliau ji ne kartą minėjo, kad Lietu- čionybė, ar budizmas, bet tai, kad neįmanoma paneigti va yra fizinė, o Rytai – dvasinė jos gimtinė. savo prigimties. Jurgos literatūra18 ir jos dailės kūriniai, Tačiau pamatinis konfliktas, stūmęs Jurgą ieškoti ti- ypač Tibeto laikotarpio,19 rodo, kad į religines paieškas kresnės egzistencijos, buvo, kaip minėjome, priešprie- ji pasinėrė ne vien dėl dvasinių poreikių, – jos glaudžiai ša tarp laikinumo ir amžinybės, tarp kūno ir dvasios. susijusios su gyvenimo ir kūniškos meilės geismu, ke- Pažvelkime į šio konflikto anatomiją ir jo reikšmę ati- liančiu daugybę metafizinių klausimų.20 Tiek krikščio- džiau. nybės, tiek budizmo esmė, Jurgos manymu, yra dvasios pergalė prieš materiją.21 Kartu netiesiogiai įvardijamas Tarp kūno ir dvasios – tarp žmogaus ir Dievo geidulingo kūno ir „švarios“ dvasios konfliktas, „Virš- valandžiuose“ išsakytas visai atvirai, o gal jau ir įveik- Šis iš esmės transcendentinis konfliktas tarp kūno tas susitaikymu: „Paauglystės romantika, indėnai ir laikinumo ir sielos amžinumo yra viena iš svarbiausių muškietininkai, aktoriai, „dangiškasis“ meilužis Johnas Jurgos temų. Lennonas. Meilė dvasininkams – lamoms ir kunigams, Interviu Dovilei Zelčiūtei, pavadintame „Du bergždžiai viliantis, kad meilės troškulys bus pasotintas. krantai – kūnas ir siela“, pati Jurga 2005 m. įvardi- „Meilės trikampis“: aš – Dievas – vyriškis. Ar tai išda- jo kūno ir sielos santykio reikšmę jos gyvenime ir vystė? Amžina mano gyvenimo dilema, ką pasirinkti – kūryboje, pabrėždama religinę dimensiją: „Aš tie- kūniška, pernelyg kūniška, dvasiška, pernelyg dvasiška. siog desperatiškai stengiausi ir, ko gero, tebesisten- Jei ne „arba – arba“, kaip savyje surasti pusiausvyrą? Ir giu peržengti tuos barjerus, kurie skiria mane, kaip tas, ir tas, kaip viršuje, taip ir apačioje – pasaulis vienas, uždarą esybę, nuo visuotinybės, nuo Viseto. Tam vieningas ir vientisas.“22 tikru gyvenimo periodu pagrindinis barjeras, kuris Ir pagaliau Vakarų kultūra, kuria Jurga iš pradžių ža- neva įkalina sielą, atrodo kūnas. Kita vertus, kūnas vėjosi kaip sovietinės sistemos priešingybe, kurioje ras- kaip tik ir suteikia galimybę išsiveržti iš savęs ir su- davo prieglobstį: „Turėjau du gyvenimus: vieną išori- silieti su kita kūniška būtybe. [...] Manau, kad mano nį – dailės institute, kitą pogrindinį (andergraundinį), kūryboje daugelį šokiruoja ne „akiplėšiškos“ sekso povandeninį. Nesakyčiau, kad buvau tiesiogiai susijusi scenos, tačiau erotikos buvimas šalia religinio ma- su hipių ar pankų judėjimais, nors Lietuvos pankų „tė- tmens. Mes vis dar tikime, kad tai yra du krantai, vas“ Atsuktuvas mane pavadino „pankų motina“, esą kurie niekados nesusieina, nors net per Komuniją „Pakalnučių metai“ daug prisidėjo prie lietuviško punk dalijamas Kristaus kūnas, ne siela. Žmogus visų pir- judėjimo. Paauglystėje ir jaunystėje turėjau savo asme- ma yra kūniška būtybė, mes gyvename daiktiškame ninį urvą, į kurį sugrįždavau iš „išorinio gyvenimo“, čia pasaulyje, maitinamės materialiu maistu ir net sielą buvo mėgstamos knygos, muzika ir kitokios Vakarų nuolat bandom paversti daiktiniu ar bent jau jaus- pasaulio nuotrupos bei simboliai „draudžiamos“ kul- miniu dariniu – tekstu, paveikslu, muzika.“ Jurga at- tūros, kurios labai ilgėjausi.“23 Tačiau Lietuvai atgavus kreipia dėmesį į krikščioniškos dailės suerotinimą: nepriklausomybę, kai nebeliko geležinės uždangos, ar- „Ar pastebėjai, kad Europos tapyboje krikščionybės timiau susipažinusi su Vakarais, Jurga nusivylė: anot kankiniai ir šventieji dažniausiai vaizduojami nuo- jos, Vakarai nukrypę į išorę, į paviršių, juos valdo pi- gi? Kartais jų kankinystė, pavyzdžiui, šv. Sebastijono nigai ir vartojimas, noras turėti, o ne būti, pagal Ericą atvaizdai, net gerokai erotizuojami. Erotizuojama ne

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 55 tik kančia dėl Dievo, bet ir saldus Dievo priartėji- aprašo beveik transcendentinį kaltės jausmą: „Lengva mas. Marija Magdalietė visada meldžiasi pusnuogė pasakyti, kad pasaulio kančios atrodo neišmatuojamos, [...], o angelo aplankytos šv. Teresės veidas Berninio bet... jos iš tikrųjų atrodo neišmatuojamos... aš praž- skulptūroje neleidžia suabejoti, kad ją ištiko ne tik liumbiau kiauras dienas, ir aš jaučiausi baisingai prie religinė ekstazė, bet dar ir orgazmas. Piktžodžiauju. tų kančių prisidėjusi, tiesiog apsigimusi kankintoja, aš […] Fizinė sueitis kartais gali abiem jos dalyviams net norėjau parašyti atvirą laišką į LR ir atsiprašyti visų išplėšti švytinčią transcendencijos akimirką, kuria, [dukart pabraukta], kuriuos aš kada nors esu įžeidusi, ko gero, neapdovanos net ilgiausios maldų valan- bet, supranti, tų mantrų šviesoje paaiškėjo, kad kalčių dos.“25 Anot Jurgos, ir tantriniame Tibeto budizme sąrašas tiesiog begalinis, nes tau primenama viskas.“29 kaip tik kūnas, jo aistra yra išėjimo į transcendenciją Net ir gyvenimo pabaigoje, po Dievo artumo išgyve- mediumas. Tačiau problema ta, ir čia Jurga užčiuo- nimo, Jurgos neapleidžia kaltės ir kančios kaip atpildo pia vieną iš gilesnių krikščioniškos kultūros proble- už tai jausmas: „Aš visada nujaučiau, kad manęs dar mų ar konfliktų, kad kūnas yra demonizuojamas ir tik laukia didelė, labai didelė kančia, nors ir taip beveik dėl keliamų pagundų baudžiamas: „Mūsų kultūroje visą gyvenimą, nuo pat paauglystės (o dar ir astmos ap- taip jau susitarta, kad „į nuodėmę įstumia“ kūnas, nuodyta vaikystė) buvau kentėtoja, savanorė kankinė, ir už tai jis turi būti plakamas rykštėmis.“26 Dažnai kentėjimo medžiotoja ir paika kančios apologetė.“30 kartojamas žodelis „piktžodžiauju“ išduoda Jurgos Kaltės išgyvenimas kartais stumia į savižudišką nevil- santykį su šia kūną nukryžiuojančia kultūra, kuriai tį, į pasąmoninį susinaikinimo siekimą: „Be to, neturiu ji pati priklausė. jokio savisaugos instinkto, nuo vaikystės sergu astma (o Jos literatūrinėje kūryboje – ryškiausias to pavyzdys tai, pasak psichoanalitikų, noro uždusti, nebekvėpuo- yra, ko gero, populiariausias Jurgos romanas „Ragana ir ti, nebebūti išraiška) ir net per sunkiausią gripą man lietus“ – šis kūno ir dvasios konfliktas išsiliedavo į ne- nepakyla temperatūra [...], taigi net ląstelės ir visokie įmanomos meilės istorijas. Dažniausiai tai kūniškų ir leukocitai už mane nekovoja. Tikrai savęs nemyliu ir... dvasinių aistrų kamuojamos moters meilė vyrui, kuris susinaikinimui bent jau pasąmoningai dedu kur kas iš principo negali atsakyti tuo pačiu dėl savo socialinės daugiau pastangų negu buvimui. Žinau, kad tai blogai, padėties (priklausymas dvasininkų luomui simbolizuo- bet niekaip nepavyksta savęs perprogramuot,“ – rašė ja dangiškąjį pradą). Meilė, iš anksto pasmerkta neišsi- Jurga artimai draugei 2004 m. Kitame laiške tai pačiai pildyti, stumia į kraštutinumus, baigiasi tragiškai, nes draugei Jurga su širdgėla konstatuoja negalinti priim- prilygsta mirčiai. Taigi, krikščioniškoji kultūra neleidžia ti džiaugsmo iš kitų: „Išgyventi sugebu tik neigiamas suderinti kūniškos meilės ir dvasios transcendencijos emocijas, netektis, skausmą; džiaugsmas, ypač kitų dievop, o Jurga tą suprato kaip vienas kitą papildančius žmonių teikiamas, manęs kaži kaip nepaliečia, išsi- ir vienas be kito neegzistuojančius polius. Jeigu jų dermė gąstu jo, jaučiuosi neverta, gal net netikiu, kad kitų neįmanoma, vadinasi, negalima realizuoti savęs, pado- meilė, pagarba, susižavėjimas gali būti skirti man.“31 vanoti kitam savo meilės ir mylėti,27 negalima įprasmin- Kaip žinome, šį pamatinį egzistencinį konfliktą Jur- ti savo egzistencijos. Iš to atsiranda chroniškas, kanki- ga bandė išspręsti nusisukdama nuo vakarietiškos kul- nantis kaltės jausmas, kai negali sau atleisti dėl to, kad tūros ir rinkdamasi budizmo kelią, kuriuo ji ėjo apie jautiesi kaltas.28 Šis kaltės jausmas plečiasi ir persmelkia penkerius metus.32 visą egzistenciją. Net prieš savo skaitytojus Jurga jaučiasi kalta, lyg apgaudinėtų juos aprašydama netikrą, žodinę Posūkis į budizmą pseudotikrovę. Apie tai Jurga daug kur kalba ir tiesio- giai, ir savo herojų lūpomis ne tik ikibudistiniu laiko- Po susitikimo 1991 m. su Dalai Lama, kuris, anot tarpiu, bet ir vėliau. Viename laiške iš Indijos 1996 m. ji pačios Jurgos, išgelbėjo jai gyvybę, ji ryžtasi keliauti į

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Rytus ir ten ieškoti harmonijos, dvasinio nušvitimo, metafizinį konfliktą tarp laikinumo ir amžinybės? Ir atsinaujinimo. Su Rytais Jurga jau buvo netiesiogiai kiek visa tai pakeitė pačią Jurgą? susidūrusi dar iki susitikimo su Dalai Lama. Vienas Daug kur Jurga prasitaria ir apie visai kitokius iš- Jurgos bičiulis pasakoja, kad vaikystėje netyčia ra- gyvenimus – gilius sielos sukrėtimus, iliuzijų žlugi- dusi nuotraukų albumą su Tibeto vaizdais ir vienuo- mą, nusivylimą idealizuotais Rytais ir savo gebėjimu liais ji pravirko. Vėliau, studijų metais, apie Rytus pasiekti harmoniją. Po ilgų meditacijų Jurgą aplanko daug pasakojo vienas iš Jurgos dėstytojų Algiman- ne dvasinė ekstazė ar nušvitimas, o košmarai. Ji ne tas Švėgžda. Domėtis Rytų kultūra kaip alternatyva kartą mini Dalai Lamos įspėjimą apie religiją kei- sovietmečio sąstingiui buvo madinga, pavyzdžiui, čiančių žmonių psichologines problemas:35 „Atrodė, nemažai menininkų, tarp jų ir Jurga, lankėsi Buria- turėčiau pasiekti dvasinę ekstazę, tačiau naktimis tijoje. sapnuodavau košmariškus galaktikų karus, mane Vienareikšmiškai negalima pasakyti, ką Jurgai persekiojančius siaubingus ateivius iš kitų planetų davė patirtis, įgyta Rytuose. Viena vertus, ji buvo la- ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl, taip šventai pra- bai pozityvi: „Radau ne neurotišką kaip Vakaruose, leidusi dieną, naktį esu baudžiama pragariškais koš- bet džiaugsmingą gyvenimo ritmą, galimybę visiš- marais.“36 Savo košmarus Jurga bando aiškinti kaip kai atsipalaiduoti.“ „Tibete pirmą ir vienintelį kartą „pasąmonės priešinimąsi per dideliam svetimų sim- gyvenime pajutau tobulą harmoniją su savimi, su bolių spaudimui. Gal tai mano ego nenorėjo būti su- mane supančiais žmonėmis, gyvūnais, žeme, vande- griautas ir paskelbė karą budistinėms ego naikinimo niu, dangumi, Dievu [...] tai buvo su niekuo nepaly- priemonėms.“37 Tačiau ne tik svetima kultūra varė ginamas absoliučios pilnatvės ir palaimos jausmas.“ į neviltį, bet ir gilesnis savęs pažinimas: Jurga paju- „Net mirdama galėčiau prisiekti, kad kelionių po to, kad jos „širdyje Dievas kovoja su šėtonu, ir abie- Rytus periodas buvo pats svarbiausias, lemtingiau- jų, ko gero, yra po lygiai“,38 išgyveno klaikų kaltės sias ir laimingiausias mano gyvenime.“ „Man budiz- jausmą, lydimą pamišėliškos mirties baimės.39 Jos mas padėjo giliau ir pilniau suvokti krikščionybę.“ gyvenimą komplikavo dar ir buvimas tarsi dviejuose „Kaip tik budizme radau atsakymus į visus ligi tol skirtinguose pasauliuose: sugrįžusi į Lietuvą ji grau- mane kankinusius klausimus, kuriuos anksčiau ban- žėsi, kad negali prisitaikyti prie čionykštės realybės: džiau išspręsti karštligiškai, desperatiškai, bet bergž- „Buvo apėmusi ir visiška depresija, metafizinė klai- džiai.“33 kuma. Nuolat sau priekaištaudavau: kokia aš budis- Taigi budizme Jurga iš tikrųjų rado tai, ko ieškojo – tė, jei grįžusi į Tėvynę negaliu pakęsti savo Tėvynės? „Laisvę nuo visų savo kankinančių emocijų, sudrumsto Neretai kildavo ir konfliktų su pačiais artimiausiais proto, iliuzijų, prisirišimų, baimių.“ Romane „Agnijos žmonėmis. Piktinausi, ko jie lenda prie manęs, tokios magija“, kurį pati Jurga labai vertino34 ir kurio, anot dvasingos ir beveik nušvitusios, su savo kasdieninė- jos, visiškai nesuprato kritikai, romano herojė Agnija mis problemomis? Konfliktus sekdavo nepakeliami atranda gyvenimą be apgaulės – tiesiog mato pasaulį be sąžinės priekaištai.“40 iliuzijų, tokį, koks jis yra. To įmanoma pasiekti sutram- Apmąstydama prieštaringą savo patirtį Jurga es- džius arba tiesiog sunaikinus savo ego – budizme jis su- miniu skirtumu tarp Rytų ir Vakarų įvardijo ego vokiamas kaip neurozių, kankinančių emocijų, psicho- sampratą: budizmas siekia atsisakyti, netgi sunaikin- zių raizginys. Tai lyg ir dvasios pergalė prieš materiją, ti ego, o Vakarų kultūra ir kūryba, kokios, beje, ne- prieš kūną. Būtent jos Jurga atkakliai siekė ir tikėjosi sama Rytuose, pagrįsta būtent ego kaip individualios pasieksianti Rytuose. asmenybės principu.41 Ir vis dėlto derėtų paklausti, ar sąlytis su budizmu Taigi Jurgos budizmo periodas buvo ambivalen- iš tikrųjų išsprendė visas problemas? Ar Jurga įveikė tiškas: eidama sudėtingu keliu per „tamsiąją sielos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 57 naktį“, ji dvasiškai atsinaujino, pajuto daugiau har- atsiklaupti ant kelių, atlikti išpažintį ir t. t. [...] Bai- monijos ir būties pilnatvės, rado daugelį svarbių mė atsiduoti, paklusti, ištirpti kažkieno didesnio, ne atsakymų. Tačiau kartu tai buvo ir iliuzijų žlugimo žmogaus (bet ir žmogaus), o Dievo glėbyje... metas, skausmingas savo vakarietiškos tapatybės Nors ir keista, puikybė labai dažnai gali būti su- suvokimas, atradimas, kad ego – tai jos asmenybės sijusi su savęs menkinimu, panieka ir neapykan- branduolys. Nors 1997 m. Jurga apie save kalbėjo ta sau.“43 „Klausiat, kaip pavyksta suderinti vidinę kaip apie budistę, vėliau teigė, kad Rytai ir Vakarai – ramybę ir ekspresyvumą? Niekada nesugebėjau jų nors tai ir labai apmaudu – negali susitikti ir kad va- suderinti, visada draskiausi ir draskysiuos tarp prie- kariečiai dažniausiai tik žaidžia budizmą. Taip pat ir šingų polių.“44 esminis egzistencinis konfliktas tarp kūno ir dvasios, Nepaisant to, kad sugrįžimas prie krikščionybės kaip matome iš daugelio pobudisti- Jurgai neatnešė visiško nusirami- nio periodo Jurgos pasisakymų šia nimo ir susitaikymo su Dievu, pa- tema, liko iš esmės neišspręstas. skutiniai jos gyvenimo metai pažy- mėti įstabiomis, beveik mitiško ir „Sugrįžimas“ mistiško grožio, o kartu ir siaubo akimirkomis. Ji iš kažkur – tur- Jau sunkiai sirgdama Jurga su- būt iš tikėjimo – atrado stiprybės grįžo prie krikščionybės, atrado suvokti savo ligą ne vien kaip bai- krikščioniško Dievo artumą. Tokį sią ir beprasmišką kančią, bet ir atsivertimą galima traktuoti kaip kaip Dievo malonę. Paskutiniuo- kabinimąsi už šiaudo, laukiant sius savo metus ji išgyveno tarsi stebuklo, kaip nevilties ir baimės dar vieną gyvenimą po gyvenimo, išraišką alinančios kančios ir be- nes sugebėjo savo kančią paversti siartinančios mirties akivaizdoje, dramatišku ir įstabiu literatūriniu galbūt kaip atgailą už savo budisti- tekstu: „Jau dvylika mėnesių gy- nius „paklydimus“. Labai gali būti, venu viršvalandžius. Tai yra tarsi kad ir šis vertinimas turi pagrindą. gyvenimas po gyvenimo, savotiš- Tačiau vien toks atsakymas būtų la- Jurga Ivanauskaitė 2006 m. kas bisas – sakytum, pianistas, vos bai primityvus. Iš Jurgos pasisaky- nenušluotas nuo scenos ovacijų mų galime spėti, kad „grįžimas“ yra ne vien ligos pa- audros, grotų patį mėgstamiausią savo kūrinį. Pavar- sekmė atgailaujant, o ir pati „grįžimo“ sąvoka kažin gęs, bet apimtas ekstazės skambintų pašėlusį opusą, ar tinkama nusakyti Jurgos religinio kelio posūkiams. kupiną džiaugsmo ir sielvarto, meilės ir neapykantos, 2006 m. Jurga nebijojo pasakyti: „Esu individualistė vilties ir baimės. Tarp priešingų būties polių tvyranti ir vienišė, turbūt puikybė man neleidžia prisijungti žūtbūtinė muzikos įtampa lyg peilius išgalanda bal- prie jokios dvasinės bendruomenės. Mėgstu kartoti tuosius klavišus, o juoduosius nugludina tarsi akme- B. Grebenščikovo teiginį: „Stydno vsem stadom pro- ninius tumi kirvukus, kuriais inkai išlupdavo Saulės ryvatsia v carstvo Otca.“42 Beje, puikybę Jurga irgi dievui aukojamų nekaltų mergelių širdis. Iš pianisto suprato paradoksaliai – ne kaip savęs iškėlimą virš pirštų trykšta kraujas. Sužavėta publika ploja, švil- kitų, o atvirkščiai – kaip paniekos ir neapykantos sau pia, trypia kojomis.“45 išraišką. „Viršvalandžiuose“ ji teigia: „Puikybė ne Viename iš paskutinių savo interviu į klausimą, kaip išpuikimas ar garbėtroška, o kaip nuolankumo kokioje žemėje po nueito įspūdingo dvasinių, inte- nebuvimas, nesugebėjimas prašyti, melsti, melstis, lektualinių ieškojimų kelio gyvena Jurga Ivanaus-

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 kaitė, ji atsakė: „Gyvenu niekieno žemėje. Nežinau, tinimo su galutine tikrove, ieškojo tobulos savireali- ar tai tik laikina pauzė, ar uvertiūra į Didžiąją Tylą, zacijos – tiek kūniškos, tiek dvasinės, ieškojo esmės tačiau šis neveiklumo ir tikslų neturėjimo tarpsnis man ir prasmės, ieškojo tikrųjų namų. O ką rado? Rado patinka. Esu visai patenkinta, kad iškritau iš, Cz. Mi- netobulą, laikiną ir prieštaringą pasaulį ir save jame, łoszo žodžiais tariant, „kuprių lenktynių“. Kita vertus, pažvelgė į savo „tamsiąją pusę“, pažino Dievo gailes- būtent dabar kur kas labiau užčiuopiu, užuodžiu ir tyri- tingumą, bet kartu ir jo nesuvokiamybę. Ką visa tai nėju būtį nei bet kada anksčiau. Nesvarbu, kad pasaulis davė? Ko gero, nieko apčiuopamo, nebent tai, kad sumažėjo iki palatos dydžio, o kaleidoskopiškus tolimų pasikeitė jos santykis su savimi ir su pasauliu. Šis kelionių peizažus pakeitė vienas ir tas pats vaizdas, kurį nueitas kelias išmokė ją mylėti savo artimą ir pačią matau pro langą. Būna valandų ar net dienų, kai jaučiu save. absoliučią pilnatvę, galiu įžvelgti smulkiausias, mikros- kopines pasaulio detales ir tobulą, Dievo persmelktą vientisumą. O dar – padariau tai, kas anksčiau buvo di- 1 „Jei man rūpėtų išsipasakoti, parašyčiau autobiografiją ar memuarus džiausia kliūtis stoti į budistų vienuolyną (va ką reiškia (tai ketinu kada nors padaryti), tada tie, kuriems įdomu, pamatys, kad tuštybė!): plikai nusiskutau galvą.“46 Šiuo laikotarpiu mano gyvenimas ne visai toks, koks atrodė ar buvo rodomas iš šalies.“ Jurga atranda kitokias laiko dimensijas: „Akimirka gali Žr. Rytai – Vakarai, p. 45. Apskritai kalbant apie Jurgos Ivanauskaitės fe- būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį. Kartais atrodo, nomeną ypač svarbus vienas metodologinis aspektas: Jurga, kaip ir jos kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių do- kūryba, buvo paslaptinga ir prieštaringa, tad koks jos „teksto“ plačiąja vanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau dau- prasme perskaitymas yra „teisingas“? Iškart kyla pavojus, kad bus koks giau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių nors vienas hermeneutinis raktas, pvz., psichoanalitinis – dėl tėvo vai- metų periodą.“47 Ir galiausiai šiuo fiziškai itin sunkiu ir dmens, juoba kad tam duoda pagrindą ir pačios Jurgos užuominos apie alinančiu laikotarpiu Jurga atranda savo kūnišką grožį: patirtą atstūmimą ir nesąmoningas nuolatines jo paieškas. Ko gero, „Paradoksalu, bet būtent dabar iš tikrųjų pamilau savo dėsninga, kad Jurgą asmeniškai pažinoję žmonės piešia visiškai skirtin- kūną, nors anksčiau turėjau aibę kompleksų, o kartais gus jos paveikslus. Pati Jurga stebėjosi, kiek daug esama Ivanauskaitės tiesiog nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Pagaliau paveikslų, mažai susijusių su realybe. Matyt, tai lėmė ta aplinkybė, kad (kai pagal visas nūnai egzistuojančio grožio teorijas Jurga buvo labai jautri, empatiška asmenybė. Kita vertus, galima spė- turėčiau savo noru pasitraukti į šiukšlyną) tapau sau ti, kad toks įspūdis susidaro ir dėl sudėtingo Jurgos santykio su (ne) graži. Net pamėgau fotografuotis, kaitalioti įvaizdžius, tikrove – autentiškos egzistencijos, savirealizacijos ji ieškojo religijoje ir keisti šukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plaukų) kūryboje. ar kelioms valandoms pasipuošti haute couture drabu- 2 „Jurga“, p. 318. žiais.“48 3 „...jos [Jurgos] charakteryje netrūko prieštaringų bruožų. Jurga galėjo Šios citatos taikliai atspindi ne tik „Viršvalandžių“ būti švelni ir rūsti, patikli ir slapukė, rimtuolė ir lengvabūdė, introvertiš- laikotarpį, bet ir nusako Jurgos fenomeną: savo proble- ka, nuolaidi ir užsispyrusi, net karinga. Jos santykis su pasauliu pirmiau- mas, kančią, sielvartą ir baimę paversti menu ir gyveni- sia buvo jausminis, kartais egzaltuotas“, – taip Jurgą apibūdina jos moti- mo švente, iš būties tamsos išplėšiant šviesos spindulius. na Ingrida Korsakaitė, žr. „Jurga“, p. 47. Plg. pačios Jurgos nuomonę apie Be jokios abejonės, jėgų tam suteikė ir tikėjimas, tačiau save: „Visada save laikiau uždaru, droviu, kukliu ir baikščiu žmogum. Nuo vis dėlto matyti, kad Jurgos nueitas religinis kelias ne pat vaikystės, visą jaunystę tokia buvau ir dabar taip jaučiuosi, bet nuo- tiek pakeitė ją kokybiškai, kiek pakeitė jos santykį su lat patenku į tokias situacijas ar provokacijas, lyg būčiau kokia Jeanne savimi, sakyčiau, ji susitaikė netgi su savo nenuolanku- d’Arc arba bent jau Šustauskas“, Ten pat, p. 529. mu Dievui. 4 „Jurga“, p. 153. Ko savo religiniame kelyje ieškojo Jurga ir ką su- 5 „Viršvalandžiai“, p. 74. rado? Ieškojo tikrovės be apgaulės, ieškojo susitapa- 6 Plg. „Viršvalandžiai“, p. 35; 41.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 59 7 Plg. Baranovos pateiktą Ivanauskaitės kūrybos analizę, „Filosofija ir literatū- 30 „Viršvalandžiai“, p. 102. ra“, p. 322 ir toliau. 31 „Jurga“, p. 649. 8 „Jurga“, p. 643. Nesigilinant į asmeniškas detales, o tik remiantis šiuolaikine 32 Savo kelionės motyvus pati Jurga mini įvairiuose interviu – tai visų pirma psichologija, galima teigti: tai, kad neturėjo tėvo, Jurgai reiškė pamatinio sau- bėgimas nuo egzistencinės krizės, kuri atsispindėjo jos romane „Ragana ir gumo ir tikrumo stygių, gali būti, kad nesąmoningai dėl to ji kaltino save. lietus“. Kartu ir nelengvu išbandymu tapęs bandymas ieškoti savęs: „Norė- 9 Plg. „Jurga“, p. 126; 284. Daugiau šia tema žr. „Jurga“, p. 515–531. Jurga užsi- jau atrasti visiškai naują, tyrą, nesuterštą erdvę, kurioje galėčiau pradėti ab- mena apie depresiją, kuria sirgo ir senelis, ir mama, žr. „Jurga“, p. 614. soliučiai naują gyvenimo tarpsnį. Gal net iš naujo sukurti nesuterštą ir tyrą 10 Žr. „Jurga“, p. 111. Šis etapas sutapo su „mazochistiniu“ jaunystės tarpsniu, save. Tačiau atradau visiškai kitus dalykus“, „Jurga“, p. 539. Kitame interviu plg. „Jurga“, p. 531: „Kai mokiausi Dailės institute, kančia, venų pjaustymasis, Jurga atsako, kad šis posūkis nebuvo planuotas ir argumentuotas, tiesiog ją gulėjimas beprotnamyje „tikram“ menininkui buvo absoliučiai privalomi „pagavo kažkokia stipri jėga ir nusinešė“. „Rytai – Vakarai“, p. 18. dalykai, lyg ir kokie iniciacijos laipsniai. Iki šiol nuo tų laikų tebeturiu randus 33 Ten pat, p. 15–26. ant kairiojo riešo.“ 34 „Tarp „Raganos ir lietaus“ bei „Ištremto Tibeto“ buvo dar vienas romanas – 11 Žr. „Jurga“, Laiškai Dovilei Zelčiūtei p. 613–665; 616; 289. Romanas „Ragana ir „Agnijos magija“ (1995). Kritikų jis buvo sutriuškintas kaip silpnas ir visiškai lietus“ kurį laiką buvo netgi uždraustas kaip neva pornografinis. Plg. „Jurga“, „neįtikinantis“, tačiau, manding, kaip tik jame bandžiau apčiuopti ir pati sau p. 530: „Jaučiausi taip, tarsi Nepriklausomybę atgavusi Lietuva būtų tyra, išsiaiškinti tą naują kelią, kurį jaučiau beprasidedant.“ Ten pat, p. 43. skaisti, be nuodėmės, o aš ją būčiau suteršusi nedovanotinomis šventva- 35 „Jurga“, p. 540. gystėmis.“ 36 Ten pat, p. 541. 12 „Rytai – Vakarai“, p. 22–23; plg. 33. 37 Ten pat, p. 541. 13 Ten pat, p. 25. 38 Ten pat, p. 542. 14 Ten pat, p. 29. Plg. „Jurga“, p. 517. 39 Ten pat, p. 543; 545. 15 Ten pat, p. 30. 40 Ten pat, p. 550. 16 Ten pat, p. 25–26. 41 Ten pat, p. 544. „Tibetiečiai net neturi tokių dalykų kaip grožinė literatūra, 17 Ten pat, p. 25. romanas, pasaulietinė poezija ar dailė. Vienintelis meilės lyriką rašęs poetas, 18 Tai ypač gerai atskleidžia romanai „Ragana ir lietus“, „Agnijos magija“. VI Dalai Lama, buvo savo pavaldinių nužudytas dėl pernelyg libertiniško 19 „Jurga“, p. 590; 591; 594; 595; 603. Kaip organiškai viena su kita susijusios gyvenimo būdo.“ laikinumo, meilės ir mirties temos, rodo Jurgos darbai iš ciklo „Tibeto miru- 42 „Rytai – Vakarai“, p. 31. siųjų knyga“. 43 „Viršvalandžiai“, p. 69. 20 V. Rubavičius (Kelionė į Neten ir atgal, p. 93, geismo tematiką Ivanauskai- 44 „Rytai – Vakarai“, p. 36. tės kūryboje supranta kaip froidiškąją Eroso ir Tanato koliziją. Tačiau iš šios 45 „Viršvalandžiai“, p. 9; 10. kolizijos kylanti neviltis išveda ir į metafizinę dimensiją: „Neviltis yra susijusi 46 „Jurga“, p. 557. su noru aprėpti, suimti į save visą pasaulį, viską, kas yra.“ Taigi kūniškas geis- 47 „Viršvalandžiai“, p. 154. mas čia transformuojasi į transcendentinį, viską apimantį ir tuo skausmin- 48 Ten pat, p. 158. gesnį, kad patenkinti jo neįmanoma. 21 „Rytai – Vakarai“, p. 26. Šaltiniai 22 „Viršvalandžiai“, p. 151. 23 „Jurga“, p. 525. J. Baranova, Filosofija ir literatūra, Vilnius, 2006. 24 Plg. „Rytai – Vakarai“, p. 20; 23. J. Ivanauskaitė, Rytai – Vakarai meditacijų tyloje, In: Rytai – Vakarai. 25 Ten pat, p. 535. Komparatyvistinės studijos VI, Vilnius, 2007, p. 14–58. 26 Ten pat, p. 535. J. Ivanauskaitė, Viršvalandžiai, Vilnius, 2007. 27 Ten pat, p. 643. Jurga. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai. Sud. D. Zelčiūtė, Vilnius, 2008. 28 Apie tai Jurga kalba romane „Agnijos magija“. V. Rubavičius, Kelionė į Neten ir atgal, In: Rytai – Vakarai. Komparatyvis- 29 „Jurga“, p. 597. tinės studijos VI, Vilnius 2007, p. 88–96.

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Iš kultūros istorijos

Kęstutis ŠAPOKA

SAVAS TARP SVETIMŲ, SVETIMAS TARP SAVŲ

Paroda „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“ NDG

ąlygiškai galima būtų sakyti, kad dailės isto- „lietuviškasis kubizmas ir konstruktyvizmas ver- Srija turi savo favoritus, bet Vytautą Kairiūkš- tinamas skeptiškai, net pati sąvoka eksperimen- tį priskirti prie jų kažin ar galėtume. Jis nėra taip tas nuskamba lyg ne visai kokybiškų, atsitiktinių, sudievintas ir karūnuotas, kaip, sakykime, jaunes- trumpalaikių ar nesubrandintų kūrybos rezultatų ni jo amžininkai – Ars grupė, nepaverstas mūsų sinonimas.“1 tautinės tapybos (meninės savimonės) atitikmeniu Provinciali ir konservatyvi aplinka nepriima jos kaip Antanas Samuolis ar Antanas Gudaitis. Atro- kultūrinį mentalitetą gerokai aplenkusių reiškinių, do natūralu keleto dešimtmečių lietuvių tapybos bando „aplaužyti ragus“ išsišokėliams – tai būdinga tradiciją suvokti remiantis teptukus plaunančio Gu- ne tik tarpukario, bet ir šiandieninei Lietuvai. Deja, daičio įvaizdžiu (toks buvo vienos iš Vilniaus tapy- tenka konstatuoti, kad su tuo susidūrė daugelis mūsų bos trienalių leitmotyvas), o tai daryti pasitelkiant didžiųjų, pavyzdžiui, įrašyti į pasaulinę dailės isto- Kairiūkščio avangardizmo sampratą, ko gero, būtų riją Mikalojaus Konstantino Čiurlionio neleido ne sunkoka... tik sovietinis režimas dėl ideologinių priežasčių, bet Kita vertus, nepatekusi į tautinių mitų kalvę, jo ir tarpukario Lietuvos valdininkų provincialumas, kūryba gali būti analizuojama giliau, produktyviau net pavydas, sužlugdęs Oskaro Milašiaus planus su- ir objektyviau. Tiesa, profesionalios menotyros dė- rengti Čiurlionio kūrybos retrospektyvą Paryžiuje. mesio jo kūrybai lyg ir nestinga (derėtų prisiminti Kitokio pobūdžio, bet toks pat ryškus, Vytauto Kai- Romanos Brogienės, Ingridos Korsakaitės, Vytauto riūkščio vilnietiškasis laikotarpis – XX a. 3-iojo de- Landsbergio ir Viktoro Liutkaus parengtą ir 1989 m. šimtmečio avangardinės kūrybos blykstelėjimas. Vis išleistą solidų leidinį „Vytautas Kairiūkštis“ su paties dėlto tai buvo sąlyčio su modernia europine kultūra, dailininko straipsniais, laiškais, paskaitomis). ypač Rusijos avangardu, išdava, o ne vietinės kultū- Žinoma, ir menotyrai, bent netolimoje praeityje, ros subrandintas vaisius. darė įtaką minėti mitai, nes romantinėms ir lyri- Viktoro Liutkaus kuruota paroda „Vytautas Kai- nėms mūsų tautiškumo (ir metaforiškumo) vaiz- riūkštis ir jo aplinka“ pirmiausia yra ideologiškai duojamajame mene, ypač tapyboje, gaidoms opo- reikšmingas veiksmas, „atrandant iš naujo“ mūsų nuojanti kosmopolitinė ir, kas svarbiausia, analitinė dailei ir apskritai kultūrai ypač svarbias asmenybes, Kairiūkščio meno samprata vis dar atrodo įtartina, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių iki šiol su-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 61 Rusų ir lenkų suprematizmo, kubizmo, kubofu- turizmo, konstruktyvizmo srovių fone Kairiūkščio avangardizmas yra nuosaikesnis, bet vietiniame kontekste jis atrodė labai radikalus. Ypač įdomiai atsiskleidžia Kairiūkščio pedago- ginė įtaka mokiniams – Vladui Drėmai, Baliui Ma- cutkevičiui, Antanui Butkūnui, Stasiui Kuckai… Jų kūriniuose juntami Kairiūkščio skiepyti analitinio avangardizmo principai, tačiau savo mokytojo dės- tytas tiesas jie perėmė labiau išoriškai, suprato kaip dekoratyvesnį, manieringesnį formos arba tikrovės daiktų vaizdavimą. Formos avangardizmas gerokai pralenkė jų mąstymą, kuris liko konservatyvus. Jo mokinių „lyriškasis avangardizmas“ arba „manie- rizmas“ net gali sudaryti įspūdį, neva ir paties Kai- riūkščio avangardizmas buvo laikinai atpūstas madų vėjo... Bet kokiu atveju Kairiūkščio mokinių kūryba – savitas ir įdomus mūsų dailės istorijos reiškinys. Tai pirmasis bandymas taikyti konstruktyvizmo, ku- bizmo principus. Pavyzdžiui, Vlado Drėmos futu- ristinės vizijos, kaip atrodys Vilnius 2000-aisiais ar 2222-aisiais, mūsų dailėje neturi analogų, nesvarbu, kokios (ne)brandžios jos būtų europietiško avangar- do fone. Kodėl gi šio unikalaus reiškinio negalėtume Vytautas Kairiūkštis. Sėdinti moteris.1922. Popierius, anglis, pastelė, traktuoti kaip Ars grupės pradėtų meninio mentali- 66,5 x 47,5. Lietuvos dailės muziejus, G-12622 teto reformų svarbios priešistorės? laukdavo sąlygiškai mažiau dėmesio arba jų kūryba Šiuo požiūriu būtų įdomus dar vienas pjūvis – buvo suvokiama pernelyg vienpusiškai. polemika su Ars, mūsų tautinės ekspresionizmo ta- Tokioms retrospektyvoms labai padeda kontekstinis pybos mokyklos pradininke (būtų buvę ne pro šalį (aplinkos) išskleidimas, paskatinęs naujai pažvelgti ir į parodyti ir keletą arsininkų kūrinių). Dvi avangardo Čiurlionio palikimą. Panašų poveikį daro ir ši paroda, versijos (ankstesnė Kairiūkščio ir vėlesnė Ars) kri- natūraliai atvėrusi dvi tarpusavyje netiesiogiai (per Kai- tikavo viena kitą, nors abi, atrodytų, siekė panašių riūkščio veiklą ir kūrybą) sąveikaujančias atodangas. tikslų – atnaujinti lietuvių dailę, praturtinti ją va- Tai Kairiūkščio ryšiai su tuometinėmis avangardinėmis karietiško modernizmo motyvais. Kairiūkščio avan- srovėmis: studijos Aukštosiose techninėse dirbtuvė- gardo versiją kritikavo palyginti naujai mąstantis se Maskvoje, matytos futuristų, Kazimiro Malevičiaus Justinas Vienožinskis, kuris, aplankęs Kairiūkščio parodos, lenkų grupės „Blok“ įtaka ir Kairiūkščio pe- ir jo mokinių parodoje Kaune (1931 – 1932), pasi- dagoginė veikla Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje gedo „lietuviškos sielos“2. Gerokai nuosaikesnis Ars (1922–1928), kur avangardizmo dvasią jis bandė diegti avangardizmas savo ruožtu sulaukė ne tik griežtų savo mokiniams. kritiškų Kairiūkščio vertinimų3, bet ir išprovokavo

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 aštrią konservatyvių vyresniosios kartos dailininkų reakciją – Jonas Zikaras, Antanas Žmuidzinavičius, Adomas Varnas, Vladas Didžiokas, Jonas Mackevi- čius, Petras Kalpokas, Jonas Šileika, Petras Rimša parašė skundą švietimo ministrui.4 Šiandien, prabėgus jau beveik aštuonioms de- šimtims metų, Kairiūkščio polemika su arsininkų „chaotišku ekspresionizmu“, jausmingumu, laisva jausmine tapysena ir „etiudiškumu“ vėl tapo aktuali nagrinėjant tiek kosmopolitizmo santykį su naciona- lizmu, tiek ir aptariant sovietmetį, kai sureikšminta jausminė konservatyvaus Ars ekspresionizmo tradi- cija suvaidino gana dviprasmišką vaidmenį... Taigi ši paroda provokuoja „kasti“ dar giliau ir „atidengti“ daugiau probleminių, poleminių mūsų dailės (istorijos) kontekstų.

Dar vienas lygmuo – sovietmetis, pakeitęs (kai kuriems į gera) ar sužlugdęs daugelio XX a. pradžios ir tarpukario menininkų, net simpatizavusių kairio- sioms pažiūroms, kūrybą ir likimus. Pavyzdžiui, la- tvių avangardisto, gyvenusio ir kūrusio sovietinėje Rusijoje, Gustavo Klucio „Rekviem“ (1924), dedi- kuotas Leninui, norom nenorom suteikia parodai ideologinį atspalvį, be kurio neįmanoma „skaityti“ Vytautas Kairiūkštis. Kubistinis autoportretas.1922–1923. Rusijos avangardo. Kita vertus, šį kontekstą papildo, Popierius, anglis, 69 x 49. Lietuvos dailės muziejus, G-17388 praplečia filmas apie šio latvių avangardisto tragišką likimą Stalino teroro laikais, nepaisant komunisti- dailės gyvenime vis dažniau imta vadovautis dauge- nių jo pažiūrų. liu tų estetinių principų, kurie buvo artimi ir V. Kai- Visa tai tiesiogiai gal ir nesusiję su Kairiūkš- riūkščio kūrybai.“5 Tai irgi įdomus ir diskutuotinas čiu, tačiau praplečia jo „aplinkos“ erdvę. Ko gero, aspektas. ir pokarinė Kairiūkščio kūryba, parodyta kartu su Parodoje sąmoningai, korektiškai ir profesiona- ankstesne avangardistine, kontekstualizuotųsi šio liai akcentuojamas brandžiausias Kairiūkščio kūry- leitmotyvo fone, ypač šalia Vinco Dilkos, Vytauto bos laikotarpis – trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių Mackevičiaus, Sergejaus Gračiovo ir kitų autorių avangardizmas, santykis su prieškarinėmis Vakarų kūrinių, taip pat ir pirmųjų Jono Švažo, Augustino ir Rytų Europos avangardo srovėmis (vėliausi dar- Savicko, Vincento Gečo, Leopoldo Surgailio, Aloy- bai datuojami 1943 m.). Parodos kuratorius Vikto- zo Stasiulevičiaus ir kt. kūrybinių bandymų. Šį lei- ras Liutkus teigia, kad sąmoningai „nerodoma po- tmotyvą savotiškai skatina pratęsti Aloyzo Stasiu- karinė V. Kairiūkščio kūryba, kuri „suminkštintų“ levičiaus žodžiai: „V. Kairiūkščio ryšys su jaunąja konstruktyviąją, bet parodomas dailininko kūrybos dailininkų karta, matyt, buvo jo paskutinis sąlytis mastas“6. Todėl mano užuominos apie sovietmečio su gyvu dailės procesu. Jis mirė 1961 m., kai mūsų kontekstą – tiesiog pasvaičiojimai, kaip galėtų būti

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 63 ir kur teoriškai visa tai nuvestų, bet jokiu būdu ne 2 Vilniaus menininkų darbų parodoje beveik nieko nerandame, kas mums priekaištai kuratoriui ar parodai. Vilnių primintų – nebūtinai Vilniaus gatves, Vilniaus rūmus ar kitokius Juk atskirai akcentuojamas, kontekstualizuojamas motyvus, bet Vilniaus ir Lietuvos sielos estetinius siekimus. […] menas nu- pokarinis sovietmečio periodas Lietuvoje, ko gero, stoja vertės ir prasmės, lieka svetimas tautai ir pasauliui, jei visiškai atsipa- suardytų Kairiūkščiui svarbią, prasmingą, natūralią laiduoja nuo tautos sukurtųjų estetinio pasaulėvaizdžio formų, jojo idėjų. „aplinką“ ir brandžiausią jo avangardistinės kūry- Tokiu svetimu, vien tolimu tarptautinio moderninio meno aidu, mano bos atkarpą, nes represinis sovietmečio kontekstas manymu, ir yra daugumos Vilniaus menininkų menas, – jis galėjo pasi- primestų visai kitokias žaidimo taisykles ir reikalau- reikšti ir bet kuriame Vokietijos ar Prancūzijos mieste, jį galėjo kurti bet tų turbūt visai kitokios parodos. kurios tautos menininkai meisteriai, bet ne menininkai kūrėjai. (Justinas Vienožinskis. Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai, Pabaigai norėčiau pateikti porą spontaniškų pasvars- Sudarytoja Irena Kostkevičiūtė, Vilnius, 1970, p. 104. tymų apie Kairiūkščio kūrybos (menamas) sąsajas su 3 Visi Gudaičio paveikslai tapyti tamsioje, vietomis tiesiog juodoje gamo- pokarine lietuvių tapyba, apskritai menu (sakykime, je, net ir tada, kai vaizduojamos gėlės. Gamtoje gėlės – tai mūsų akių fotografija, kuri buvo institucionalizuota XX a. šeštuoju džiaugsmas, čiagi niūrioje gamtoje jos turi, kaip ir kiti Gudaičio darbai šio- ir septintuoju deš.) ir menotyros tradicija. je parodoje, lyg ir dramatiško ir neramaus įtempimo ir dinamikos žymių; Pirmąją asociaciją inspiruoja Kairiūkščio kūrinys bet daugelio paveikslų kompozicija lieka žiūrovui nesuprantama, neaiški „Miestas“ (apie 1922 m.). Nors jis atliktas kubistine galbūt todėl, kad kontrastinės, tamsios spalvos ir formos vienodai stipriai maniera, mąstant apie konstruktyvią formų, linijų ir įtemptos visame paveiksle. spalvų sąrangą, bet kompozicinis išdėstymas, o ypač Panašią tamsią ir beviltiškai niūrią gamą turi Samuolis, bet jo paveikslai jautri, subtili spalvinė nuotaika, artima abstrahuo- labiau dekoratyvūs, tapybiniai; matomas siekimas aiškia spalva ir linija toms ir net saikingai konstruktyvioms Vilniaus se- apibrėžtų dėmių konstrukcijos. Spalvų konstrukcijos siekimas tapyboje yra namiesčio kompozicijoms, kokias Jonas Švažas tapė pagrindinė ir sine qua non (vadinas, būtina) geros tapybos sąlyga; bet, jau gerokai vėliau – XX a. aštuntuoju dešimtmečiu. deja, dailininkas visą savo dėmesį kreipia vien į 2 ar 3 kompozicijos dėmes Kita gija nuo Kairiūkščio paveikslo „Kompozici- ar formas, ir tiktai šitas – 3 dėmes harmonizuoja, suderina ir, sakyčiau, ja. Pažaislis“ (1921) veda Ričardo Povilo Vaitiekūno abstrahuoja nuo realizmo, kitas dėmes ir formas palikdamas be tapybinės „Pažaislio pievos“ (1978) link. Šiuo atveju kontras- vertės, lyg realistiškai (daiktiškai) veikiančias. Šitas (neigiamas) bruožas tas (tiek formalus, tiek ir numanomas istorinis) tarp charakterizuoja ne tiktai Samuolio, bet iš dalies ir kai kurių mūsų moder- „analitinės formalios“ ir „jausminės“, „psichologi- nistų tapybą (Vytautas Kairiūkštis: straipsniai, paskaitos, dokumentai, nės etinės“ pozicijų dar akivaizdesnis, bet ši savaime laiškai, amžininkų atsiminimai, Parengė Romana Brogienė, Redakcinė kilusi asociacija, ko gero, leidžia kelti prielaidą, kad komisija: Ingrida Korsakaitė, Vytautas Landsbergis, Viktoras Liutkus, Vil- iš pažiūros skirtingi tapybiniai pasaulėvaizdžiai, ne- nius, 1989, p. 61–62) paisant laiko atstumų, jau egzistuoja vienas kitame 4 Šiame rašte Ars grupės nariai kaltinami esą jie stengiasi […] diskredituo- ir vienas kitą papildo. ti viską, kas mene surišta su klasiška tradicija. Klaidina visuomenę tariamu Taigi, ne tik Kairiūkščio avangardinis menas, mūsų meno atsilikimu nuo moderniškojo Vakarų Europos meno, laikyda- blykstelėjęs tarpukariu, jo principai, bet ir poveikis mi menu tik visokius iškrypimus ir liguistos fantazijos amoralybes. ( Zita (galbūt netiesioginis) Lietuvos dailės raidai vertas Žemaitytė, Adomas Varnas, Vilnius, 1998, p. 172.) tolesnių tas įtakas atskleidžiančių parodų ir teorinių 5 Vytautas Kairiūkštis: straipsniai, paskaitos, dokumentai, laiškai, amži- lyginamųjų studijų. ninkų atsiminimai, p. 492. 6 V. Kairiūkščio ir jo aplinkos parodoje – avangardo dailės korifėjai. In: http://www.lrytas.lt (žiūrėta 2010-08-24). 1 Viktoras Liutkus, Vytauto Kairiūkščio (1890–1961) suprematistinė kūry- ba ir fotomontažai, In: Menotyra, 2008, t. 15, nr. 2, p. 2.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Vytautas VALIUS. Antikinė tema (sukūrimo metai nežinomi). Kartonas, sintetinė tempera; 130x100 6 Ramūno Virkučio reprod. Vytautas VALIUS. Pavasarėjant (Prieplaukoje). 1999. Kartonas, sintetinė tempera; 84x112

Vytautas VALIUS. Žemė. Iš ciklo „Kultūros ekologija“. 1993. Kartonas, Vytautas VALIUS. Atsisveikinimas. 1988. sintetinė tempera; 81x100 Kartonas, popierius, sintetinė tempera; 90x70 Kęstutis ŠAPOKA

LAIKAS LYG SMILTYS

Vytauto Valiaus (1930–2004) kūrybos paroda „Titanike“

mogaus gyvenimas – laiko įkaitas, lyg byrančios čiuota ar dirbtinė, o gyva, paklūstanti širdies plakimo Žsmiltys, įkalintos mums nesuvokiamo mastelio ritmui. Šiuo atžvilgiu Valius įdomus tuo, kad mokėjo smėlio laikrodyje... Deja, neįmanoma to laikrodžio suderinti formalizmą, ir idealizmą (net šiokios tokios apversti, kad laikas „atgytų“ ir viskas prasidėtų iš naujo. didaktikos elementus) ir kartu išlikti subtilus, jautrus, Vienas iš būdų bent trumpam prikelti praeitį – gilintis net svajingas ir melancholiškas. į kūrybinį palikimą, nes kūriniai suteikia simbolinę Daugelis neįvardytų tapybinių kompozicijų, vie- galimybę vėl susitikti su jų autoriumi. Vytauto Valiaus na vertus, abstrahuojamos, antra vertus, kalba apie vienas iš pagrindinių kūrybos motyvų kaip tik ir buvo laiko ir kultūros (nykimo, tęstinumo ir t. t.) santykį, praeinantis, nykstantis, į (ne)būties bedugnę garman- neprarasdamos saitų su atpažįstamais mus supančio tis kultūrinis ir subjektyvus laikas. (kultūrinio) pasaulio pavidalais. Pusiau abstrakčiose Nekartosiu įprastų, visiems gerai žinomų įžvalgų kompozicijose vis dėlto galima įžvelgti antikines (kaip apie šio mūsų dailės klasiko kūrybą, nes patvirtinti bendrą vakarietiškos kultūros simbolį) aliuzijas, fata- jos vertės nebereikia – tai savaime akivaizdus faktas. liškas Osvaldo Spenglerio „Europos saulėlydžio“ nuo- Tiesiog pasidalysiu subjektyviais parodos įspūdžiais, taikas, išreikštas spalvų kalba, nes daugelis kompozi- svarstymais, nors jie turbūt taip pat nebus originalūs. cijų asocijuojasi su mentalinėje erdvėje tarpstančiais Vytautas Valius šioje parodoje (dar kartą) atsi- senųjų civilizacijų griuvėsiais. Neįvardytose kompo- skleidžia kaip jautrus tapytojas. Šįkart eksponuojami zicijose šios „antikinės“ užuominos nujaučiamos vi- pusiau abstraktūs jo tapybos paveikslai, kurie visos zualiai ir intelektualiai, o kitų kūrinių pavadinimai Valiaus tapybos fone, ko gero, užimtų kuklesnę vie- („Paminklai“ iš ciklo „Kultūros ekologija“, „Antikinė tą. Kita vertus, paroda netikėtai atveria naujas Valiaus tema“) neleidžia abejoti, kad tai dramatiški kultūros kūrybinės visatos erdves. nykimo ir viltingi jos tęstinumo leitmotyvai. Sintetine tempera, akrilu tapytų pusiau abstrakčių Valiaus kūrybos paroda – dar viena galimybė su- kompozicijų forma – tarsi vidine gyvybe pulsuojantis vokti, kokia įvairialypė ir daugiaprasmė yra kiekvie- pasaulis. Šie kūriniai savaip papildo lietuvių ekspre- nos asmenybės atskira ir praėjusio kultūrinio istori- sionizmo ar ekspresyvumo sampratą, nes didžiosios nio laikmečio bendra erdvė, kurioje gyveno ir kūrė dalies Valiaus tapybos darbų ekspresija nėra nei dras- ne chrestomatinės pamėklės, o gyvi žmonės su savo tiška ar gaivališka (išskyrus nebent „Paskutinės vaka- unikalia pasaulėžiūra, lūkesčiais, svajonėmis, viltimis, rienės“ ciklus, kuriuose gestiškas, ekspresyvus fonas pergalėmis ir klaidomis, grožio, tiesos, vertybių vizijo- sudaro kontrastą griežtam, konstruktyviam piešiniui mis ir suvokimu, kad esame tik smiltys Dievo delne. Tai ir išryškina turinio dramatizmą), nei šaltai apskai- suteikia kūrybai vertės ir gylio matmenis.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 65 Kelionė kaip intelektualinis nuotykis

Almantas Samalavičius

Pietų Korėjos kultūriniai peizažai

irželiui persiritus į antrą pusę susikroviau gana kuklią šimt, ypač gausu universitetams nepriklausančių aukštojo Bmantą ilgesnei negu mėnesio trukmės kelionei (gerą mokslo kolegijų, kur mokslas trunka nuo dvejų iki trejų dešimtmetį minti maršrutai po Pietryčių Aziją išmokė metų. Daegu – ryškus taškas šalies pramonės žemėlapyje, apdairiai įvertinti kiekvieną, net ir mažiausią daiktą, ar jis be daugelio pasaulio mastu garsių įmonių čia įsikūrusios tikrai būtinas). Vilnius buvo nevasariškai apniukęs. Įkyriai ir Hyundai (beje, korėjietiškai tariama hjunde) korpora- lynojo, nors ir nestipriai. Dangus virš Helsinkio, kur nuo- cijos gamyklos. Daegu pasižymi dar viena, beje, ne pačia bodžiai stūmiau bene penketą valandų, buvo gerokai švie- maloniausia savybe – klimato požiūriu tai karščiausias sesnis. Po devynių valandų skrydžio lėktuvas nusileido taškas šalyje. Nors miestas apsuptas aukštų kalnų, kur perkaitusiame Seule. Kelionės tikslą Daegu nusprendžiau oras vaiskus ir vėsus, jis plyti milžiniškoje itin žemo reljefo pasiekti greituoju KTX traukiniu, švilpiančiu trijų šimtų dauboje. Todėl pirmąsyk atvykusiam nelengva susigaudy- kilometrų per valandą greičiu, pro jo langus žvalgiausi po ti topografijoje, nepaisant gausybės aukštybinių pastatų, įstabias miškingas kalnuotas vietoves. kurie galėtų būti vizualiniai orientyrai. Bet… įveikei vos porą kvartalų, o tie milžiniški dangoraižiai, kuriuos įsidė- Akademijos paunksmėje mėjai, jau dingę iš akiračio. Kyungpook nacionalinis universitetas primena didžiuo- Kyungpook nacionalinis universitetas, kurio kvietimu sius Jungtinių Amerikos Valstijų universitetus, kuriuose atvykau į kasmet rengiamą tarptautinę vasaros mokyklą teko dėstyti ar lankytis. Skirtingai nei daugelis Europos skaityti keturiasdešimt penkių valandų kurso „Architek- universitetų, kurių padaliniai dažniausiai išblaškyti po tūra ir utopija“, Pietų Korėjoje laikomas prestižiniu – jis įvairias miesto dalis, čia visi fakultetai ir mokyklos įsikūrę yra trečias tarp nacionalinių universitetų reitingų lentelėje, didžiuliame aptvertame universitetiniame miestelyje, nuo tris kartus laimėjęs valstybinį pažangos prizą universitetų vienų jo vartų iki kitų pėsčiomis tenka pėdinti daugiau nei ir pramonės bendradarbiavimo srityje, parengęs daugiau- pusvalandį. Nepriekaištingai puoselėjama aplinka – gausu sia administratorių pasaulyje gerai žinomoms LG ir Sam- medžių ir žalumos, centrinėje aikštėje įrengtas puikus ba- sung korporacijoms. Universitete mokosi daugiau kaip seinas su fontanu ir gyvomis įvairiaspalvėmis žuvimis. Yra trisdešimt tūkstančių studentų, iš jų beveik tūkstantis trys pustuzinis teniso kortų ir aikštynų, kuriais gali naudotis šimtai – atvykėliai iš užsienio šalių. Įsikūręs trečiame pagal visi universiteto studentai ir darbuotojai. Nuo pat anks- dydį Pietų Korėjos mieste, turinčiame pustrečio milijono tyvo ryto čia gausu žmonių – veikiausiai todėl, kad paki- gyventojų – beveik tiek pat, kiek, atmetus visus, išvykusius lus saulei tampa nepakeliamai tvanku. Laisvalaikiu taip duonos kąsnio ieškoti užsienyje, šiandien likę Lietuvoje… ir traukia persikelti į ramesnę tvanksną po medžiais arba Be Kyungpook nacionalinio universiteto, čia jų yra dar de- arčiau žvaliai purslojančio fontano, spjaudančio aukštyn

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Kyungpook nacionalinio universiteto administracijos rūmai vandens čiurkšles. Čia su kavos puodeliu ir aš praleisda- korėjietiška tradicija. Likus porai viešnagės dienų ryžausi vau dažną rytą prieš paskaitas, juoba kad iki architektūros apsilankyti universiteto muziejuje, nors nieko nesitikėjau, mokyklos buvo vos keletas minučių kelio. maniau, kad tai bus įprastinė pompastiška ekspozicija, Vasaros mokyklos dėstytojus – tuziną profesorių, at- kurioje formaliai pristatomi vietos „laimėjimai“. Įsivaiz- vykusių iš Jungtinių Valstijų, Japonijos ir įvairių Europos davau porą nykių kambarėlių, apkabinėtų vėliavėlėmis, šalių – savo reprezentacinėje menėje po savaitės priėmė vimpelais, žymesnių profesorių portretais, sportininkų universiteto rektorius. Nors tai viso labo formalus gestas, taurėmis ir akademinių laimėjimų sertifikatais. Nustebau nustebino priėmimo kultūra – į septintą dešimtį įžengęs išvydęs per keturis aukštus išskleistą puikiausią archeo- universiteto vadovas buvo puikiai pasirengęs susitikimui: logijos reliktų, dvasinės ir materialinės istorijos artefaktų pademonstravo, kad nestokoja geografijos, istorijos ir lin- ekspoziciją, aprėpiančią daugiau nei tūkstantmetį Korėjos gvistinių žinių, kiekvieną svečią asmeniškai pamalonino praeities. Šiai aukštos prabos kolekcijai, kuri nepadarytų dėmesiu, nors kalbėjo pasitelkęs guvią korėjietę vertėją. gėdos jokios šalies (ne tik miesto) nacionaliniam muzie- Kviestiniams profesoriams rektorius patarė šalia kitų daly- jui, buvo galima padaryti nebent vieną priekaištą – tik pa- kų, radus laiko, būtinai nepraleisti trijų: pakilti pėsčiomis į tys svarbiausi eksponatai buvo aprašyti ir anglų kalba. Kita kalnų viršūnes, apsilankyti saunoje ir neaplenkti universi- vertus, tai liudija, kad muziejus yra savotiška gyva istorijos teto muziejaus. Pirmuoju patarimu netrukau pasinaudoti. saugykla, skirta ne tiek svečiams, kad galėtų akis paganyti, Kopdamas į didingą Apsano kalną, kuriame glaudžiasi ne aukštosios mokyklos savireklamai, o universiteto stu- kelios senos budistų šventyklos, patyriau įstabių gamtos dentų savišvietai ir savižinai. Vertas pagarbos ir sektinas vaizdų ir gaivaus, vėsaus oro žavesį, todėl į kalnus leidausi požiūris! Deja, po ūkanotu Lietuvos dangumi muziejinin- dar keletą kartų. Prisipažinsiu, antruoju rektoriaus patari- kystė ir aukštasis mokslas kaip buvo taip ir yra nesusisie- mu taip ir nepasinaudojau – atrodė ganėtinai keista keletą kiantys indai… valandų tūnoti įkaitintoje saunoje, kai aplink tvyro daugiau Kyungpook nacionalinio universiteto tarptautinė vasa- kaip trisdešimties laipsnių karštis, nors būtent tokia yra ros mokykla nepanaši į, pavyzdžiui, Europos šalyse ren-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 67 giamas vasaros mokyklas, kurios daugiausia būna labai sunkiai sužeistas JAV karinių oro pajėgų pilotas. Už ke- kryptingo, specializuoto pobūdžio, skirtos dažniausiai lių savaičių tame pačiame kaime du Pietų Korėjos armijos doktorantams ar jauniems dėstytojams. Tokio pobūdžio dezertyrai kaktomuša susiduria su trim iš viso būrio gy- tarptautinėje vasaros mokyloje praleidau 1993-iųjų rupjū- vais likusiais šiauriečių kariškiais. Kadangi jėgos apylygės, tį. Ją, skirtą kultūros studijoms, ne vienus metus Vokietijos nei tie, nei anie nesiryžta šauti pirmieji, todėl stovi vieni Liudvigsburgo pilyje rengė Štutgarto universitetas, kuriam prieš kitus ištisą parą, lietui pliaupiant… Galiausiai po ko- tada vadovavo energinga ir ambicinga rektorė profesorė miško apsisvaidymo granatomis kaimiečiai, atsigavę nuo Heidi Ziegler, vėliau tapusi privataus universiteto vadove. išgąsčio, įkalbina nuožmius priešininkus pagelbėti lauko Korėjiečių vasaros mokykla buvo skirta saviems univer- darbuose, juolab kad svaidydami granatas jie sunaikino siteto studentams ir čia besimokantiems užsieniečiams maisto atsargų sandėlį. Prie jų prisideda ir kaimo žiniuo- (tiesa, į kai kurias paskaitas ateidavo ir vietos profesūra). nės išgydytas amerikiečių pilotas. Keletą savaičių jie triūsia Išklausę keturiasdešimt penkių valandų kursą anglų kalba kartu ir karingas priešiškumas pamažu tirpsta. Pietiečiai ir sėkmingai išlaikę egzaminą jie galėjo savo akademinę negali grįžti į savo dalinį, nes bus sušaudyti kaip dezertyrai, „sąskaitą“ papildyti trim kreditais. Šios mokyklos temų o šiauriečiai – už tai, kad nepaaukojo gyvybių kovos lauke, spektras buvo labai platus: tarptautinis verslas, verslo sta- gindami komunizmo idėjas… Mezgantis naujoms bičiu- tistika, tarptautinė JAV politika, JAV masinės komunika- lystėms, kaimo prieigose išlaipinamas amerikiečių desan- cijos įstatymas, architektūra ir utopija, viešojo administra- tas. Tai nuožmių, ciniškų, žudyti ir prievartauti pasirengu- vimo tyrimų metodologija, signalai ir sistemos, algebrainė sių vyrų būrys, kurio užduotis – surasti nukritusio lėktuvo topologija ir kt. Kiekvienas iš šių kursų buvo skirtas vienos pilotą ir jo gabentą svarbią informaciją apie karines ope- ar kelių giminiškų specialybių studentams, todėl kiekvie- racijas. Netrukus amerikiečių desantininkų įkaitais tam- nas lektorius paskaitas skaitė atitinkamo fakulteto audi- pa visi. Ir visi iki vieno atsiduria ties gyvybės ir mirties torijoje. Visus čia dėstančius užsienio lektorius po vienu slenksčiu – atėjūnai ketina nušluoti nuo žemės paviršiaus stogu suburdavo tarptautinių ryšių centras ir dvi šios mo- visą kaimelį, išžudyti jo gyventojus, išskyrus savo tėvy- kyklos spiritus movens – rektoriaus patarėja tarptautiniais nainį. Regis, įvyksta stebuklas – buvę priešininkai, tarp klausimais dr. Lorne Hwang, beje, maloni anglė, prieš jų ir amerikietis pilotas, sutartinai duoda atkirtį desantui, penkiolika metų kartu su vyru, korėjiečių kilmės ameri- o vėliau atremia ir oro ataką. Filmo moralas akivaizdus kiečiu, ir vaikais persikrausčiusi į Daegu, ir jos padėjėja p. – Korėjos skilimą į šiaurę ir pietus lėmė pašalinių (Sovie- Woo. Tarptautinių ryšių centro patalpos tapo neformaliu tų Sąjungos ir JAV) grumtynės dėl įtakos sferų, o įveikti svetimšalių klubu (tiesa, žodis svetimšalių ne visai tikslus priešpriešą, sugydyti perkirstą tautos kūną įstengs tik pa- – tarp mūsų buvo ir keletas Jungtinių Valstijų universi- tys ideologijų suskaldytos šalies gyventojai… Įdomu, kad tetuose dirbančių korėjiečių). Susiburdavome įvairiomis numanomos filmo potekstės, kaip teko patirti iš daugelio progomis – bendrai užkandžiaudavome, žiūrėdavome pokalbių su kolegomis korėjiečiais, atitinka dabartinės korėjiečių filmus, aptardavome akademinius klausimus. jaunuomenės požiūrius ir nuotaikas. Nepaisant plačiai Padarė įspūdį čia demonstruota nauja šios šalies kino pagarsintos konfrontacijos tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos, produkcija (iki tol buvau matęs tik Pietų Korėjoje plačiai pietiečiai žiūri į tai ne itin rimtai – karo veiksmams Šiaurė, žinomo, bet man ne itin patinkančio Kim ki Duko fil- nors ir sutelkusi gausią armiją, neturi nei technologinių, mus). Sakyčiau, tai esmingai naujas požiūris į savo istoriją. nei ekonominių resursų. Jaunimas nė kiek neabejoja, kad Viename iš pastaruoju metu šalyje nuskambėjusių filmų anksčiau ar vėliau šalis susivienys. Amerikiečių karinių (deja, jo pavadinimas ir režisieriaus pavardė išsitrynė iš at- pajėgų buvimą – jų čia apstu, vien Daegu yra trys karinės minties) gvildenama Korėjos karo tema, pastaruoju metu bazės – vertina kaip tam tikrų sąlygų padiktuotą, tačiau vėl tapusi pavojingai aktuali. Šiaurės korėjiečiams pašovus neišvengiamai laikiną reiškinį. Suprantama, susivieniji- lėktuvą, viename kalnų kaime su parašiutu nusileidžia mas – tai tik įsivaizduojama projekcija, kuriai įgyvendinti

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 reikės nemažai laiko. Skirtingai nei Vokietija, kuri Berlyno sie- nos žlugimo išvakarėse buvo ekonomiškai pasirengusi rytinės savo dalies reintegracijai, Pietų Korėja panašių pastangų kol kas nededa. Tad, papūtus naujiems politikos vėjams, ekonominis veiksnys gali tapti susivienijimo užkarda… …Į kiekvieną vasaros mo- kykloje dėstomą kursą (jų buvo dvylika) užsirašė nuo 15 iki 50 korėjiečių studentų. Manąjį pa- sirinko trisdešimt keturi, du po savaitės pasitraukė, nes nepakan- kamai gerai mokėjo anglų kalbą. Per pirmąją paskaitą tvyrojo keista įtampa, kuri veikiai atslū- go, bet ją, kaip paaiškėjo, pajuto Haein šventyklos kiemas beveik visi svetimšaliai dėstytojai. Studentus korėjiečius kaustė kalbos barjeras. Kasdieninis girdęs tiesų ir labai asmenišką klausimą arba kai autobuse darbas su studentais išryškino ir kai kuriuos korėjietiškos ar stotelėje apspisdavo būrelis moksleivių – kalbindami kultūros ypatumus, kuriuos mums vėliau įžvalgiai pako- svetimšalius jie pasitikrina savo kalbos žinias ir įtvirtina mentavo tarptautinį verslą dėstęs amerikietis profesorius savo autoritetą tarp bendraamžių. Nebestebino ir tai, kad Alenas, šioje šalyje gyvenęs ketvertą metų, beje, čia gimė vaišindamas svečią korėjietis pripildo jo taurę, bet sau ne- ir abu jo vaikai. Pasak Aleno, korėjiečiai itin jautrūs vie- įsipila nė lašo: Korėjoje svečio pareiga pripildyti šeiminin- šumui: būti viešai išjuoktam ar pažemintam jiems yra ne- ko taurę. Šios taisyklės neperpratus, nesupratingo svečio pakeliama kančia. Dėl šios priežasties jie nenoriai reiškia apleistas šeimininkas visą vakarą sėdės prie tuščios taurės. mintis balsu, ypač būdami tarp kitų, menkai pažįstamų Įgijęs tokių elementarių, bet svarbių žinių vėliau steng- studentų, tačiau gyvai ir noriai bendrauja su užsienio dės- davausi vizitinę kortelę ar dovanėlę šeimininkams įteikti tytojais individualiai, drąsiai reiškia mintis raštu, nors ir abiem rankomis ar bent kaire suspaudęs dešiniosios alkū- ne itin taisyklinga anglų kalba. Ilgėliau padirbėjus grama- nę: paduoti daiktą viena ranka čia laikoma mandagumo ir tinės klaidos jau nebetrukdo įžvelgti ir suvokti perteikia- supratingumo stoka… mos minties. Kita vertus, kiekvienas studentas siekia tapti Profesorius In-Seob Hanas per susitikimą Vilniuje pa- tarptautinės korporacijos darbuotoju, todėl tarp jų vyksta kvietė apsilankyti Ulsano universitete. Nuvykęs į Daegu didelė konkurencija dėl aukštesnio įvertinimo… kvietimo nepamiršau ir brūkštelėjau profesoriui trumpą Neįkyrios, trumpos, dalykiškos Aleno pamokos apie žinutę. Gavau labai malonų ir dalykišką atsakymą. Po trijų korėjiečių mentalitetą jau pirmąją savaitę labai pravertė. dienų sėdau į autobusą, vykstantį į Ulsaną – daugiau nei Suteikti žinių apie kasdieninės korėjiečių kultūros savi- milijoną gyventojų turintį miestą, laikomą industrine Ko- tumą pasirūpino ir mus nuoširdžiai globojusios tarptau- rėjos sostine: čia įsikūręs Hyundai automobilių gamybos tinių ryšių koordinatorės, tad vėliau nebesutrikdavau iš- centras, sutelkta šios kompanijos laivų statybos pramonė.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 69 ambicijų, bet ir galingą potenci- alą joms įgyvendinti: aukštojo mokslo vizija šioje šalyje aiški ir nuosekliai plėtojama siekiant tarptautinio prestižo ir negailint solidžių, ilgalaikių valstybės ir privačių korporacijų investici- jų. Tai visiškas kontrastas mūsų kraštui, paklydusiam tarp suk- tų, apgaulingų neoliberalizmo pažadų, nestabilios, permainin- gos, paviršutiniškos valstybi- nės mokslo politikos, neaiškių orientyrų ir klampios brandaus postkomunizmo realybės…

Stupa ir švyturys. Haein šventykla Budizmo architektūros švytėjimas Be kita ko, Hyunday yra didžiausia laivų statykla pasaulyje. Ulsano universitetas nuo kai kuriose srityse jį pranokstan- Pirmieji pasižvalgymai po Pietų Korėją kiek nustebi- čio Kyungpook nacionalinio universiteto skiriasi tuo, kad no: priešingai nei Birmoje (Myanmare) ar Tailande, kur yra privatus – prieš keturiasdešimt metų jį įsteigė Hyun- reikšmingą miestovaizdžio segmentą sudaro gelsvos ar dai kompanija, kuri iki šiol yra pagrindinis jo savininkas ir plytų spalvos tunikomis apsisiautusių vienuolių siluetai, finansinis rėmėjas. Šiame universitete studijuoja daugiau čia vienuolį pamatysi ne itin dažnai. Iš pradžių tą aiški- kaip dvylika tūkstančių studentų, dėsto beveik tūkstantis nau sparčia krikščionybės plėtra šioje Azijos šalyje – tik profesorių ir mokslininkų. Kai kurie padaliniai remiami vienas trečdalis jos gyventojų yra budistai, vis daugiau ypač dosniai – pavyzdžiui, okeano inžinerijos mokykla. erdvės čia randa įvairios krikščioniško tikėjimo bendruo- Tarptautinių ryšių dekanas profesorius In-Seob Hanas, menės. Beje, keistas paradoksas – kai Vakaruose svyruo- jaunas, simpatiškas ir labai dalykiškas žmogus, puikiai ja (arba yra sąmoningai klibinami) krikščionių tikėjimo, kalbantis angliškai, beje, informatikos mokslų specialistas, pirmučiausia katalikybės, pamatai, kai vis ryškesnis krikš- pasitiko mane Ulsano prieigose. Vykome pietauti su ar- čionybės atoslūgis, dalyje Azijos šalių, tarp jų ir Korėjoje, chitektūros fakulteto profesūra. Po puikių pietų (korėjie- pastebima slinktis krikščionybės link. Išties gluminantis čių virtuvė verta specialaus aptarimo), fakulteto dekanas ir veikiausiai atskiro svarstymo reikalaujantis paradoksas. Suk-Bong Kangas aprodė sparčiai kylančius naujus fakul- Bet jį teks palikti nuošalėje, nes šįkart ketinu aptarti Korė- teto rūmus (jiems projektuoti buvo surengtas tarptautinis jos budizmo architektūrą. konkursas, kurį laimėjo užsienio architektas) ir kol kas Sakyčiau, truputį glumino faktas, kad didmiesčiuose laikiną šios specialybės studijų buveinę, supažindino su tiek nedaug budistinių šventyklų. Ir tai nebuvo akių ap- studentų darbais. Pasidairėme po visą įspūdingą aukšto- gaulė: iš tiesų dauguma (ypač didesnių ir svarbesnių) Pie- sios mokyklos teritoriją, tiesa, mažesnę ir kompaktiškesnę tų Korėjos budizmo šventyklų pastatytos tolokai už mies- nei Kyungpook. Pažintis su šiais dviem universitetais pa- tų, dažniausiai aukštai kalnuose. Tai susiję su korėjietiško tvirtino nuojautą, kad Pietų Korėja, kaip ir šalys, vadina- budizmo istorija. Budizmas pasiekė šią šalį 372 metais mos „Azijos tigrais“, turi ne tik didelių (beje, pamatuotų) po Kr., o apie 500 metus po Kr. jau buvo tapęs valstybine

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 anuometinės Gogurėjo karalystės religija, tačiau, įsigalėjus Joseonų dinastijai, prasidėjo šio tikėjimo atoslūgis, nes karališkoji valdžia rėmė ir skatino neokonfucioniz- mo sklaidą. Šios dinastijos val- dymo metais budizmas patyrė daugybę suvaržymų: iš pradžių vienuolynų skaičius buvo apri- botas iki 242, vėliau buvo leista veikti tik 36 reikšmingesniems vienuolynams, galiausiai visos šventyklos miestuose buvo už- darytos, o vienuoliams uždrausta įkelti koją į bet kurio miesto teri- toriją… Nepaisant budizmui nepa- lankios vėlesnės valstybinės po- litikos, Pietų Korėjos teritorijoje iki šiol yra daugiau kaip trys Laiptai į Tripitaka Koreana saugyklą tūkstančiai budizmo šventovių. Svarbiausios iš jų įsikūrusios aukštai kalnuose. Korėjie- dami jį adatomis, taip ir šalies teritoriją galima sustiprinti tišką budizmą, kurio pagrindinė atmaina yra seon (dzen) užstatant ją šventyklomis ir pagodomis. Budistų vienuolių budizmas, tyrinėjantis Jangas Eunhwa puikioje knygoje bėgimas į kalnus ypač sustiprėjo po 1424 metų, kai Joseo- „Kelionė į korėjiečių šventyklas“ tvirtina, kad senaisiais nų dinastijos tęsėjas karalius Seondžongas uždraudė vie- laikais Korėjoje ir Japonijoje šventyklos buvo statomos nuoliams įžengti į šalies sostinę, nugriovė giedojimo salę miestų centruose, tačiau laikui bėgant susiformavo trys pagrindinėje šventykloje ir uždarė dvidešimt tris bhiksuni jų tipai: miestų, kalnų ir akmeninių urvų šventyklos. Pa- (moterų vienuolių) prieglobsčius, versdamas visus vie- sak Eunhwa, itin didelį kalnų šventyklų skaičių Korėjoje nuolius tapti pasauliečiais. galima sieti su keliais veiksniais: pirma, žmonių sąmonė- Pietų Gyeongsano provincijos kalnuose esanti Haein je giliai įsišaknijęs už budizmą senesnis kalno garbinimo šventykla, vadinama tiesiog Haeinsa (sa korėjiečių kalba kultas (buvo tikima, kad mirę protėviai tampa tautą sergs- reiškia šventyklą), įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo lo- tinčiomis kalnų dvasiomis), antra, kalnuose šventyklos byną. Tai viena iš trijų svarbiausių Korėjos seon budizmo buvo statomos gynybiniais tikslais – pavyzdžiui, Beomeo- šventovių, kurioje saugoma ne tik korėjiečiams, bet ir vi- sa ant Geomdžongo kalno buvo pastatyta siekiant apginti sam budizmo pasauliui svarbi vertybė – Tripitaka Koreana šalį nuo japonų įsiveržimo, trečia, nusišalinimą ir askezę arba kitaip Goryeo Tripitaka (Goryeo vardu buvo vadina- propaguojančiam budizmui kalnuotos vietovės teikė na- ma Korėja tarp 10 ir 14 amžių po Kr.). Tai išsamiausias ir tūralų tokio gyvenimo prieglobstį. Korėjos budizmo šven- seniausias budistinio kanono rinkinys kinų rašmenimis, tyklų statyba buvo glaudžiai susijusi su pung-su praktika, savotiška budizmo biblija, pasak žinovų, joje neaptikta t. y. tuo, kas Kinijoje vadinama feng-shui. Seon budizmo nė vienos klaidos. Ją sudaro 81 340 medinių blokų (kie- sklaidai itin nusipelnęs korėjiečių vienuolis Doseonas kvienas 70 cm ilgio ir 24 cm pločio, svoris – nuo trijų iki mokė, kad panašiai, kaip kūno ligas žmonės gydo bady- keturių kilogramų), suskirstytų į daugiau nei šešis su puse

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 71 statulomis milžinų, saugančių budizmo šventyklą iš išorės ir prižiūrinčių žmonių dorą. Neatsitiktinai kiekvienas iš jų pavaizduotas trypiantis nedorėlį… Tretieji vartai, stovin- tys ant trisdešimt trijų pakopų dangaus, yra paskutiniai prieš įžengiant į Budos žemę… Už jų įkurdinta pagrin- dinė Budos menė. Kadaise ji buvo vadinama Aukso sale, vėliau – Dharmos. Įveikus trečiuosius vartus, prieš akis atsiveria kiemo erdvė ir trys svarbiausi šventyklos objek- tai: pagoda, varpo paviljonas ir pagrindinė menė. Būtinas šios architektūrinės erdvės atributas – švyturys, simbo- lizuojantis Budos mokymo šviesą. Po pagoda saugomi įvairūs budistiniai reliktai (kartais paties Budos). Varpo paviljonas – pakylėtas nuo žemės ir apgaubtas čerpių sto- gu. Architektūrinės erdvės sąrangoje svarbiausias akcen- Haein šventyklos varpo paviljonas Autoriaus nuotraukos tas – pagrindinė menė. Jos išorinės sienos (išskyrus fasa- dą) ištapytos scenomis iš Budos Šakjamunio gyvenimo ir tūkstančio tomų. Pirmasis tekstų rinkinys buvo išskap- didaktiniais vaizdais, simbolizuojančiais proto nušvitimo tuotas medyje 1087 m. tikint, kad skaptavimo darbas su kelią. Jose vaizduojamas piemuo, gaudantis ištrūkusį jautį, Budos pagalba išgelbės šalį nuo ją užgriuvusio karo, tačiau kurį mėgina prisijaukinti. Jautis simbolizuoja protą arba 1232 m. įsiveržus mongolams jis buvo sunaikintas (tiesa, sąmonę, piemuo – žmogų, kuris siekia jį suvaldyti. Pasku- yra šiek tiek jo liekanų). 1236–1251 seon ir kyon budizmo tinėse scenose galiausiai paaiškėja, kad jautis niekados ne- ordinų vienuoliai, remiami šalies valdovo, iš naujo išdrožė buvo realus – nėra jokio ego ir individualaus proto. Nėra visą Tripitaka rinkinį. 1398 m. jis buvo atgabentas į Ha- nei mirties, nei gyvenimo, nei skausmo… einsa, kur yra saugomas iki šių dienų. Kadangi šis rinki- Į menę paprastai įžengiama pro šonines duris – nau- nys yra ypač tikslus, juo buvo remiamasi atkuriant japonų, dotis centrinėmis pagarbiai paliekama budistų vienuo- kinų ir Taivano budizmo kodeksų versijas. liams. Janggyeongpanjeon – gana paprastos struktūros keturių Varpo paviljone ant medžio stulpų laikomos paky- dalių statinys, kuriame saugoma Tripitaka Koreana, buvo los yra keturi objektai – medinė žuvis, debesies formos suręstas iš medžio XV a., tačiau statytojų meistriškumas metalo gongas, didžiulis būgnas ir varpas. Šiuos muzi- lėmė, kad šventovė sėkmingai išsilaikė iki mūsų dienų. Jos kos instrumentus vienuoliai muša du kartus per dieną, grindys padengtos smėlio, druskos, molio ir kitų ingredi- skelbdami Dharmą visiems pasaulio gyventojams: gon- entų mišiniu, kuris sutraukia drėgmę lyjant ir drėkina pa- gas ją skelbia gyvenantiems ore, medinė žuvis – gyve- talpas atėjus sausrai, be to, patalpos vėdinamos atidarius nantiems vandenyje, būgnas ir varpas – pragaro ir žemės skirtingų dydžių langus šiaurės ir pietų pusėse. Į Haeinsa, gyventojams. Vienuoliai gongą, žuvį ir būgną muša kiek kaip ir į kitas korėjietiškas seon budizmo šventyklas, pa- tinkami, o varpas išmuša nustatytą dūžių skaičių. Kai tenkama pro trejus vartus: Vieno pilioriaus (Iljumun), Ke- kuriose šventyklose varpo garsai sklinda pusės šimto ki- turių Sargų (Cheonwangmun) ir Nedvejybės (Bulimun), lometrų atstumu. Vakarinę ceremoniją, kai mušami visi kurie reiškia aukštesnių ir grynesnių budizmo tiesų atsi- instrumentai ir skambinama varpu, turėjau progą pama- vėrimą žengiant šventovės link. Pirmuosius vartus sudaro tyti, bet tai buvo jau ne Haein šventykloje… viena linija išdėstyti keturi pilioriai, simbolizuojantys vie- nybę arba proto vienovę, žymintys ribą tarp sekuliaraus ir Dharmos pasaulių. Antrieji vartai dekoruoti didelėmis Tęsinys kitame numeryje

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Retrospektyva

Feliksas JUCEVIČIUS

Lietuvis tarp mirties ir mito*

monės vaidina gyvenimo dramą, ir tai mes vadi- to, koks svarbus praeities prisiminimų vaidmuo asme- Žname istorija. Kiekvieną kartą, kai susiduriame su nybės formavimuisi. Kas liktų iš mūsų, jei prarastume istoriniais įvykiais, iš tikrųjų susiduriame su žmonių atmintį? Alfredas Tennysonas „Odisėjoje“ laiko save veiksmais. Štai kodėl istorija yra ne vien įvykių, bet ir dalimi „viso to, ką sutiko“. Tai galioja ir tautoms. Jos žmonių gyvenimo atspindys. Etimologine prasme isto- didele dalimi yra tai, ką sutiko amžių būvyje. Aišku, rija reiškia nagrinėjimą, o ne pasakojimą. Domėtis isto- daug lemia ir tai, kaip jos laikėsi sutiktosios tikrovės rija – tai bandyti suvokti tam tikro laikotarpio žmonių akivaizdoje. Kai išsiaiškina, ką jos sutiko ir kaip laikėsi galvojimą, jų viltis ir troškimus, jų meilę ir neapykantą. to, ką sutiko, akivaizdoje, daug sužinome apie tai, kas Kai kurie istorikai, pavyzdžiui, Collingwoodas, istoriją jos yra. laiko praeities atkūrimu mąstymo lygmenyje. Kai ap- Tautos pažįsta save geriau, kai žvelgia į savo praei- mąstomi praeities įvykiai, toji praeitis lyg ir „prisike- tį ne svajotojo, o gydytojo akimis. Štai kodėl istorinis lia“. Istorinis pažinimas sutampa su žmonių patirties pažinimas turi daug panašumo su autopsija. Gydy- apmąstymu. Tokia istorijos samprata artima hėgeliz- tojai tyrinėja lavonus, kad galėtų suvokti organizmo mui. Hegelis istoriją tapatina su apmąstymu. Kadangi funkcionavimą ir vienos kūno dalies ryšius su kita. apmąstymas yra proto veikla, o istorija – dialektinis Mes irgi gilinamės į praeitį, kad suprastumėm josios proto judesys, tai tarp istorinio vyksmo ir istorinio pa- vyksmą su įvairiais posūkiais ir sutrikimais. Kartu žinimo nėra rūšinio skirtumo. Ir vienas, ir kitas yra tas noriu pabrėžti, kad istorinis pažinimas neturi nieko pats protas, kurį Hegelis kartais vadina pasaulio dvasia, bendra su praeities liaupsinimu. Idealistinė ir poe- o kartais absoliutine dvasia. Todėl kai kas, su pagrin- tinė įvykių ir jų dalyvių interpretacija – tai ne isto- du ar be jo, hėgeliškoje istorijos interpretacijoje įžiūri rija, o mitas. Kurti mitus apie praeitį dar nereiškia panteizmą. ją pažinti. Mitinė dalykų ir įvykių sklaida turi tiek Bet kodėl domimės praeitimi? Ką duoda istorinis pa- pat bendro su istorija, kiek gražūs sapnai su tikro- žinimas? Atsakymą randame iš dalies tame imperaty- ve. Aišku, mes galime sustoti prie savo tautos pra- ve, kurį senovės graikai vadino žmogaus tikslu: pažink eities kaip Hamletas prie savo numylėto juokdario save. Sokratui gyvenimas atrodė nesąs vertas gyventi, kaukolės. Kaip kaukolė Hamletą, taip praeitis mus jei jis nėra nagrinėjamas. Kad praeities nagrinėjimas gali priversti susimąstyti. Bet kaukolė neturi sieki- turi daug bendra su savęs pažinimu, galime spręsti iš mų, planų ir tikslo, nes joje nebėra gyvybės. Jų neturi ir praeitis. Praeitis yra be vilties prisikelti. Garbinti * Iš knygos „Tauta tikrovės ir mito žaisme“, 1970, Putnam, Connecticut, Spau- praeitį iš dalies reiškia garbinti mirtį. Štai kodėl Loto dė Immaculata spaustuvė. žmonos vaikai yra praeities garbintojai. Kaip Loto

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 73 žmona, žvelgdama atgal, pavirto druskos stulpu, taip minties visai atskirti nuo jausmo, vis dėlto sveikiau va- suakmenėja ir tie, kurie paskęsta praeities idolola- dovautis protu negu širdimi. trijoje (stabų garbinime). Ar ne keistai mus nuteikia Kai kritiškai žvelgiu į reliatyviai artimą praeitį, tai žmonės, kurie gyvena tik praeitimi? Nebūtų galima darau siekdamas suprasti, kaip mes išlaikėme egzami- sakyti, kad jie gyvena, greičiau, tik egzistuoja praei- nus XX a. pirmojoje pusėje. Šios mano pastabos susi- tyje, nes rytojus jiems nerūpi. Kai didesnė tautos da- jusios su mūsų politine logika apskritai, nes ji iš dalies lis gyvena praeitimi, toji tauta yra mirštanti, tiksliau yra tautos politinio galvojimo atspindys. Štai kodėl tariant, ji yra mirusi ateičiai, nes savo gyvenimą sieja šie pasisakymai yra nei daugiau, nei mažiau, o tauti- tik su vakarykšte diena. nė savikritika. Žinau, kad lietuviai nemėgsta kritikos. Šičia kreipiu savo žvilgsnį į netolimą praeitį, kai lie- Jos nemėgsta ir politiniai mūsų vadai. Tai yra politinio tuviai svyravo tarp mirties ir mito, į laikotarpį, kurio nebrandumo požymis. Subrendusios tautos apmoka liudytojai buvome Antrojo pasaulinio karo metais. Kai opoziciją, t. y. jos yra dėkingos už kritiką. Tautininkų kas mano, kad tauta atskleidžia visas savo galias tada, valdymo metais kritikai turėdavo tylėti, jei nenorėda- kai atsiduria pavojuje. Kadangi karas yra didžiausias vo atsidurti kalėjime. Tačiau, jei kritiškas balsas nebū- pavojus, tai per jį pasiekiamas aukščiausias jėgos su- tų buvęs užslopintas, lietuvių tauta gal būtų išvengusi telktumo laipsnis. Nors su tuo teiginiu ne visai norė- nuolankios kapituliacijos. čiau sutikti, vis dėlto reikia pripažinti, kad karai išmė- gina tautas. Taikos metais tautos plėtoja kūrybines savo II galias, o dvasinį tvirtumą parodo didžių pavojų aki- vaizdoje. Žodžiu, taikoje tarpsta genijai, o herojus gim- „Taika dar gali viską išgelbėti, o karas viską sunai- do pavojai. Mes tiesiogiai su niekuo nekariavome, bet kins“, – savo pirmojoje kalboje pranašavo Pijus XII. mūšio lauke buvome per visą Antrąjį pasaulinį karą. Ar daug kas iš lietuvių galvojo, kad karas sunaikins ir Neabejoju, kad iš laikysenos karo metais galime daug Nepriklausomą Lietuvą? Jos naikinimas prasidėjo Sa- ką pasakyti apie save. vitarpio pagalbos paktu, kurį rusai primetė mums. Ką Šiandien istorinio pažinimo horizontai nepaprastai lietuviai galvojo 1939 m. spalio dešimtąją, kai Vilniaus pasistūmėjo praeitin. Istorikai kalba apie civilizacijas, atgavimą apmokėjome sovietinių dalinių priėmimu? kurios gyveno pastarųjų septynių tūkstančių metų lai- Suprasti tas lemtingas valandas reiškia ne ką kita, kaip kotarpiu. Paleontologai suranda žmogaus pėdsakus, suprasti tai, ko lietuviai tada nesuprato. O jie nesupra- kurie yra gal milijono metų senumo. Bet tuo pat metu, to labai daug ko. Jie nesuprato, kad laisvės dienos jau kai istorinio pažinimo akiratis prasiplėtė beveik iki be- suskaičiuotos. Nesuprato, kad Vilnius buvo tas žaisliu- galybės, mūsų kasdienybė yra apribota ne ką daug di- kas, kuriuo Stalinas nukreipė mūsų žvilgsnį, kai atginė desniu už rakto skylutę apžvalgos plotu. Mes įstengiame į mūsų kraštą savo raudonąjį Trojos arklį. Rusai mėgi- žvelgti iš savo kasdienybės į pasaulį, bet neįstengiame iš no „pasikeisti žemėmis“ su suomiais, bet tie labai gerai pasaulio pažvelgti į savo kasdienybę. Ar ne geriau susi- suprato, ką tokie mainai reiškia. Nors tiesioginėje rusų orientuotume padėtyje į save žvelgdami iš pasaulinės priespaudoje jie niekada nebuvo, bet rusus pažinojo perspektyvos? geriau už mus. Svarbiausia, jų vadai labiau brangino Aišku, praeities panorama priklauso ne tik nuo to, iš savo tautos laisvę ir jautė istorinę atsakomybę prieš at- kur, bet ir kaip žvelgiame. Gyvenimas atrodo vienaip, einančias kartas. Kai 1939 m. lapkričio 30 d. rusai už- kai matome jį per ašarų prizmę, o kai stebime kritišku puolė suomius, šie visi kaip vienas išėjo ginti laisvės. žvilgsniu, jis atrodo visai kitaip. Argi nesakoma, kad Nors Laisvės Varpas skambino ir mums: „Tas laisvės gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja, o tiems, nevertas, kas negina jos“, bet jo garsą išgirdo tik Kale- kurie jaučia, jis atrodo tragedija. Nors galbūt negalima valos palikuonys. Kaip visą pasaulį, taip ir mus stebino

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 suomių drąsa. Mes apie juos daug kalbėjome, bet mažai galėję apsiginti, aišku be jokių įrodinėjimų. Bet nie- iš jų mokėmės. Lietuviai iš prigimties yra linkę moky- kas iš mūsų to ir nereikalavo. Vieno tik reikėjo – ginti ti politikos, užuot patys mokęsi iš kitų. O pasimokyti laisvę. Ginti ją nors savaitę, nors dieną, nors valandą. iš suomių tikrai reikėjo, nes jau kitą vasarą turėjome Visų pirma laisvę turėjome ginti dėl istorinės atsako- puikią progą parodyti, kad laisvę mylime nė kiek ne mybės prieš ateinančias kartas. Juk turėjome Lietu- mažiau negu jie. vos kariuomenę. Turėjome generolų, pulkininkų ir Kai šiandien sklaidome pereito karo kronikas, karininkų. Turėjome ginklų. Beveik pusę valstybės matome, kad rusų politiką Baltijos kraštuose didžia biudžeto skirdavome gynybos reikalams. Svarbiausia, dalimi lėmė įvykiai Vakaruose. Nors Sovietų Sąjunga buvome laisva tauta. Ar visa tai neįpareigojo mūsų buvo pasirašiusi Nepuolimo paktą su Vokietija, ta- ginti laisvės? Antra, turėjome ginti laisvę dėl politi- čiau ji niekada nepasitikėjo nacių vadais. Rusus ypač nių išskaičiavimų, nes tik mūsų kova galėjo liudyti, gąsdino žaibiški vokiečių žygiai Vakaruose. Štai ko- kad laisvės neišsižadėjome, kad praradome ją nely- dėl su jais sutampa rusų ėjimai Rytuose. 1940 m. ge- gioje kovoje. Jeigu anuomet būtume gynę savo laisvę, gužės 10 d. vokiečiai užpuolė Olandiją ir Belgiją. Ge- mums nereikėtų nei įrodinėti sovietinės klastos, nei gužės 25 d. Molotovas apkaltino Lietuvos vyriausybę dejuoti, kad Vakarai mūsų nesupranta, nei aiškintis sovietų karių „grobimu“. Birželio 5 d. po Dunkerque’o Kersteno komitetams. alijantų pralaimėjimo Churchillis prisiekė: „Mes nie- Kartu reikia tik stebėtis, kaip ano meto vadai ne- kada nepasiduosime“, o vokiečiai tą pačią dieną pra- pasitikėjo savo tauta, kuriai jie buvo atsakingi už dėjo masinę ofenzyvą prieš prancūzus. Birželio 6 d. savo veiksmus. Kaip kitaip paaiškinti, kodėl vyriau- Lietuvos delegacija su Merkiu priešakyje išvyko į sybė nedavė pavojaus ženklo tautai, kai buvo daro- Maskvą. Birželio 14 d. vokiečiai įžengė į Paryžių, o mas spaudimas Maskvoje? Tiesa, kai kas nurodo tokį Kauno prezidentūroje tos pačios dienos vakare pra- motyvą – vyriausybė nenorėjo rūstinti rusų. Kokia sidėjo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdis, gili politinė išmintis! Priešas grasina tautą pasmaug- kuriame buvo sprendžiama, ar priimti rusų ultima- ti, tačiau vyriausybė jai to nesako, nes bijo, kad šauk- tumą, ar ne. Ką vyriausybė nutarė, labai tiksliai su- dama ji neužrūstintų smaugiko. Tik pačiu paskutiniu sumavo Juozas Audėnas, vienas to posėdžio dalyvių: momentu tauta sužinojo, kad Raudonoji armija už- „Tame istoriniame birželio 14–15 nakties vyriausybės ima Lietuvą. Net ir tada ministras pirmininkas ne- posėdyje, nežiūrint ankstyvesnių pasisakymų disku- išdrįso rusų okupacijos pavadinti tikruoju vardu, tik sijų eigoje, visi posėdžio dalyviai paliko tos nuomo- kreipėsi į gyventojus, kad šie laikytųsi rimties. Taip ir nės, kad pasipriešinti sovietų kariuomenei ginklu ne- prisimena Shakespeare’o dramos žodžiai, kuriuos iš- įmanoma – reikia pasiųsti protestą.“1 Kitą dieną rusų tarė Brutas prieš Cezario nužudymą: „Linksmi ir žva- tankai jau riedėjo Vilniaus ir Kauno gatvėmis. lūs būkite bičiuliai, kad nematytų nieks iš jūsų veido, 1940 m. birželio penkioliktoji mums yra tamsi kas paslėpta yra giliai širdy; vaidinkit nesuklupdami, diena. Tamsi todėl, kad rusai okupavo Lietuvą. Ji liks tiksliai, kaip mūsų Romos aktoriai geriausi.“ mūsų istorijoje dar tamsesnė, nes mūsų vadai atsisa- Ar visa tai nerodo, kad neturėjome politiškai ir kė ginti šalies laisvę. Jiems trūko tokio laisvės supra- istoriškai galvojančių vadų? Kad sovietų okupacijos timo, kokį parodė suomių vadai. Jiems trūko tokios nepajėgėme interpretuoti politinėmis kategorijomis, pat drąsos pažvelgti mirčiai į akis, kokios tiek daug matyti ir iš pereinamosios vyriausybės laikysenos, iš turėjo paprasti mūsų tautos sūnūs ir dukterys, kaip tą kai kurių asmenų, važiavusių parvežti „Stalino sau- parodė tolesni įvykiai. Šiandien mums įrodinėja, kad lės“, pareiškimų ir iš diplomatų kalbų. Tik kai Liau- negalėjome apsiginti, kad ginti laisvę vadai atsisakė dies seimas pradėjo „prašytis“ į sovietinių respublikų dėl tautos gyvybės išsaugojimo. Kad mes nebūtume šeimą, t. y. šešioms savaitėms praėjus po to, kai Rau-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 75 donoji armija užėmė Lietuvą, mūsų atstovai Berlyne, klausomybėje išaugusi karta ypač skaudžiai išgyveno Romoje, Vašingtone, Londone ir kitur pradėjo pro- laisvės netektį. Ši karta irgi turėjo savo mitus, savo testuoti prieš sovietų agresiją. iliuzijas, bet kartu ji dar turėjo ir nesukompromituo- Kuo tai paaiškinti? Politinių vadų stoka. Jų neturė- tus idealus. Turiu mintyje tuos vyrus, kurie priklausė jome, nes gyvenome ne tikrove, o mitais. Sukūrėme įvairioms pogrindžio grupėms. Tačiau tiesos labui mitą „Tas laisvės nevertas, kas negina jos“, sukūrėme turime pripažinti, kad iš tikrųjų supratome, kas yra mitą „Mes be Vilniaus nenurimsim“, sukūrėme mitą raudonieji rusai, tik trėmimų dienomis, o galutinai „vado“, o jis pirmutinis šoko gelbėtis iš skęstančio praregėjome po Pravieniškių, Rainių miškelio ir Čer- laivo, sukūrėme Lietuvos kariuomenės mitą, kuni- venės žudynių. Sakoma, kad tik mirties akivaizdoje gaikščių Lietuvos mitą, kad nuslėptume savo viduti- žmogus susidaro teisingą vaizdą apie kitus žmones, niškumą, bet nesirūpinome betarpiška tikrove ir nea- įvykius ir daiktus. Atrodo, tai galioja ir tautoms. nalizavome jos terminais, kuriuos diktavo ano meto Minėjau, kad tauta, kaip ir žmonės, pavojaus aki- geografinė ir politinė mūsų situacija. vaizdoje griebiasi šiaudo. Kas buvo tas „šiaudas“ pirmaisiais sovietinės okupacijos metais? Viltis, kad III vokiečiai mus „išlaisvins“. Mes staiga užmiršome ne tik kryžiuočius su kalavijuočiais, ne tik Drang nach Kai nelaukti įvykiai mėgina sugriauti psichinę pu- Osten, bet ir Neumanną su Saasu… Ar to nepamiršo siausvyrą, žmogų apima troškimų antplūdis, kuris ir Lietuvių Aktyvistų Fronto vadai, kurie, nacių pade- dažnai apsaugo jį nuo nervinio pakrikimo. Argi mir- dami, rengė sukilimą? čiai pasmerktas ligonis negyvena išgijimo viltimi? Ar Šiandien kai kas mėgina pateisinti sukilimą dėl skęstantysis nesigriebia šiaudo? Kai tauta atsiduria trijų dalykų: pirma, jis atskleidęs komunistinės pro- pavojuje, ji taip pat viliasi, kad stebuklingai išsigel- pagandos melagystę, neva Lietuva savo noru įstojo į bės ir griebiasi šiaudo, kurio vardas yra mitas. Tačiau Sovietų Sąjungą; antra, jis įgalinęs bent trumpam at- mito nepainiokime su melu, nes tarp jų yra esminis kurti suverenią Lietuvos valstybę; trečia, jo dėka kraš- skirtumas. Melo žmogus aiškiai jaučia konfliktą su to administracija atiteko lietuviams. Ar galime sutikti tikrove. Šita konflikto sąmonė neleidžia jam melo su tokia sukilimo interpretacija? Kad mūsų sukilimo laikyti tiesa, t. y. tikrove. Mitas irgi gimsta tada, kai vadai turėjo tokių tikslų, kai organizavo sukilimą, ne- įvyksta žmogaus konfliktas su tikrove. Bet mito žmo- drįsčiau ginčytis. Tie vyrai buvo idealistai, geromis gus neturi konflikto sąmonės. Melo žmogus mėgina jų intencijomis nereikėtų abejoti. Bet kaip gyvenime, neigti tikrovę, o mito žmogus bando ją ignoruoti. taip ir politikoje vien gerų intencijų neužtenka. Rei- Mitas yra bėgimas nuo tikrovės. Kai mito žmogus su- kia numatyti ir pasekmes. O kokios jos buvo? Nors siduria su sunkumais, su pavojais ar pralaimėjimais, pats Molotovas ir kai kurios užsienio radijo stotys už- jis nesuvokia to kaip konflikto su tikrove, jis yra įsi- siminė apie sukilimą, bet jis nedemaskavo rusų mela- tikinęs, kad tai konfliktas su likimu. Štai kodėl mito gystės ir to karo analuose yra visiškai ignoruojamas. žmogus yra tragiškas žmogus, skausminga asmenybė, Šalies viduje sukilėlių viltys irgi nepasiteisino. Jie o melo žmogus yra paprasčiausias apgavikas. išvadavo Kauną iš vienų okupantų, bet greitai buvo Pirmaisiais sovietinės okupacijos metais mes tie- priversti perduoti jį kitiems okupantams. Neabejoju siogiai susidūrėme su pavojumi. Kadangi buvome ir tuo, kad Laikinoji vyriausybė norėjo atkurti suve- atskirti nuo pasaulio, tas pavojus įgavo ypač tragiš- renią valstybę. Tačiau, jei kas manė, kad sudaryti mi- ką pobūdį. Nors mūsų politiniai vadai nepajėgė šio nisterių kabinetą reiškia atkurti nepriklausomybę tuo pavojaus nusakyti dalykiniais terminais, didžioji tau- metu, kai per mūsų žemę milijonai vokiečių išdidžiai tos dalis instinktyviai nujautė rusų užmačias. Nepri- žygiavo į Maskvą, tas turėjo tikrai savotišką nepri-

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 klausomybės idėją ir dar savotiškiau vertino nacius. Rusams bėgant iš Lietuvos, niekas negalvojo, kad Realiau skamba trečiasis motyvas, nors irgi nereikėtų po ketverių metų jie grįš atgal, bet šįkart jau su ame- pamiršti, kad lietuvių administracija turėjo vykdyti rikoniškais tankais, sunkvežimiais ir apranga. Kad vokiečių direktyvas. turėsime realiai skaitytis su rusų sugrįžimu, aiškiai Štai kodėl tas sukilimas man atrodo griebimasis už skelbė karo eiga. Jau 1942 m. lapkričio mėn. rusai lai- šiaudo, o tas šiaudas – tai mitas, kad vokiečiai mus mėjo Stalingrado mūšį, kuris baigėsi Pauliaus armijos išvaduos. Jis paremtas ne ano meto situacijos rimta sunaikinimu. Nors Stalingradas dar nereiškė lietuvių politine analize, o iliuzijomis, kurias diktavo mūsų tautai, kad rusai grįš, bet jis buvo rimtas įspėjimas, troškimai. Mes turėjome apgailėtiną komunizmo su- kad karas krypsta visai kita linkme, negu skelbia Go- pratimą, bet sukilimas parodė, kad ne geriau pažino- ebbelsas. Keistas sutapimas, kad, vykstant Stalingra- jome ir nacius. do ofenzyvai, vokiečiai suėmė ir išvežė tris mūsų po- litikus – J. Alseiką, K. Grinių ir M. Krupavičių, kurie IV privačiai pasisakydavo už santūrumą rusų atžvilgiu. Jie nujautė, kuo kvepia vokiečių pergalės Rytuose, Dante sakė: „Tu se’ ombra ed ombra vedi“. Tai ypač nors ir klydo tikėdamiesi sulaukti pagalbos iš Vakarų. tinka vokiečių okupacijos laikotarpio lietuviams. Mes Tačiau rusų sugrįžimu jau niekas neturėjo abejoti po buvome šešėliai ir šešėlius matėme. Užėjus rusams, Kursko mūšio, kurį vokiečiai pralaimėjo taip triuški- mes jau žinojome, kas yra komunizmas. Žinojome, namai, kad po jo nebepajėgė surengti jokios didesnės kad tai teroras. Deja, nesupratome, kad jis yra pa- ofenzyvos. To mūšio istorija tokia. Nepavykus vokie- saulinė jėga. Vokiečiams užėjus, pažinome nacizmą. čiams Charkove atsiteisti už „Stalingradą“, Hitleris Žinojome, kad jis yra pasaulinė jėga, bet ignoravo- nutarė Kursko fronto lanke sunaikinti keturias rusų me, kad jis taip pat sėja terorą. Nors naciai kaip ir armijas ir tuo vėl nustebinti pasaulį. Bet išėjo kitaip. sovietai nesiskaitė su tautinėmis mūsų aspiracijomis, 1943 m. liepos mėn. 5 d. vokiečiai pradėjo ofenzyvą, vis tiek vokiečius laikėme mažesniu blogiu už rusus. o rugpjūčio mėn. 5 d. Stalinas jau sveikino Raudoną- Tikėjome jų pergale Rytuose iki paskutinės dienos. ją armiją su Kursko pergale. Laimėję šį mūšį, rusai O tai reiškia, kad dalykus analizavome širdimi, bet žinojo, kad iš tikrųjų laimėjo karą. Šiandien su tuo ne protu. Tuo nesistebėkime: esame lyrikai, o ne re- sutinka ir vokiečių istorikai. Ar Lietuvoje ta rusų per- alistai. Žvelgiame į gyvenimą kaip literatai, o ne kaip galė buvo tinkamai suprasta? Man atrodo, ji liko net politikai. Turime apsčiai jausmų, ašarų ir aimanų, bet nepastebėta. Mitais gyvenanti tauta nemėgsta faktų, stokojame kritiško žvilgsnio, praktiško apskaičiavi- kurie primena gąsdinančią ar varganą tikrovę. mo ir tikrovės pajautimo. Štai kodėl mieliau gyvena- Po Kursko mūšio lietuvių tauta atsidūrė tarp artė- me mitu, o ne tikrove. jančios mirties ir stiprėjančio mito. Stalino grįžimas Gyventi reiškia tautai surasti save pasaulyje. O kas reiškė mums fizinę, politinę, tautinę ir religinę mir- yra pasaulis? Tai realizuotos vitalinės galimybės. Pa- tį. Bet kuo sparčiau ši mirtis artėjo, tuo labiau didėjo saulis yra daugiau tai, ką tauta realizuoja, o ne tai, mitas, kad vokiečiai jokiu būdu neleis rusams priar- apie ką ji svajoja. Prie veiksmų, kurie rodė, kad bu- tėti prie savo sienų ir kad mes būsime stebuklingai vome suradę save ano meto pasaulyje, reikėtų pri- išgelbėti. Didelė tautos dalis iki paskutinio momento skirti pogrindinę spaudą, mokyklų tinklo plėtimą, abejojo, kad rusai sugrįš, o ilgesnės okupacijos nepra- SS legiono boikotą ir Vietinės rinktinės fiasco. Visa našavo net didžiausi pesimistai. tai bylojo apie mūsų vitalinių galimybių realizavimą. 1944 m. graži saulėta vasara prieštaravo tragiškai Tik, deja, toji dvasia nepajėgė sutelkti visų vitalinių įvykių baigčiai. Liepos 12 ir 13 dienomis rusai užėmė mūsų jėgų. Mitas nugalėjo tikrovę. Vilnių, o po keleto dienų visa Lietuva, išskyrus Že-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 77 maitiją, pateko į jų rankas. Net ir tada nenubudome, Nors mūsų partizanai kartu su „Iliados“ herojais kūrėme mitus toliau. Iš tų dienų man įstrigo į atmin- galėtų sakyti: „Net dienose, kurios ateis, mes būsime tį toks įvykis. Vieną saulėtą rugpjūčio sekmadienį kai daina žmonėms, kurie tik bus“, vis dėlto lieka atvi- kurie politikai, besiskubinantys į Vokietiją, ir Vanagų ras klausimas, ar tauta galėjo leisti sau paaukoti tūk- vadai suvažiavo į Kaltinėnų kleboniją. Suvažiavimo stančius sūnų ir dukterų už idealą, kurio realizavimo tikslas – nustatyti tolesnio veikimo gaires. Partizanų galimybė rėmėsi iliuzine tikrovės interpretacija? Ar vadai nematė jokios alternatyvos, kaip tik likti krašte tai nėra istorijos ironija? Kol lietuviai buvo laisvi, jie ir kovoti su okupantu, kol alijantai įsakys jiems neš- savo laisvės negynė, bet išėjo už ją kovoti, kai atsidūrė dintis iš mūsų žemės. Vienas iš dalyvių buvo toks op- nelaisvėje. Kai tautinė atsakomybė ragino priešintis timistas, kad išdėstė savo viziją apie pokarinę Lietuvą ginklu, jie liko pasyvūs, o kai politinės aplinkybės su penkiolika milijonų gyventojų. Pasakodamas apie šį kreipė verčiau likti pasyviems, jie griebėsi ginklo. suvažiavimą, Kaltinėnų klebonas pridūrė: „Mane gąs- Lietuviai išėjo kovoti už savo kraštą, kai jis tapo mū- dina ne tai, kad rusai vėl užims Lietuvą. Tai jau įvykęs šio lauku, kuriame du jų priešai pliekėsi vienas su faktas. Mane apima šiurpas, kai pagalvoju, kad likome kitu, ir kai jau nebuvo jokio politinio išskaičiavimo, be vadų. Mes turime tik svajotojus.“ Vėliau sužinojau nes ginkluotas pasipriešinimas vienam okupantui apie kitą partizanų suvažiavimą, kai rusai buvo jau vos pasaulio akyse reiškė kito okupanto palaikymą. Be už devynių kilometrų. Jame buvę prieita prie bendros to, lietuvių vadai beveik in corpore bėgo nuo mirties. nuomonės, kad, jei rusų okupacija užtruktų ilgiau negu Tautos himnas liepia mums semtis stiprybės iš praei- metus, tai partizanams pasilikti būtų beprasmiška. Il- ties. Ar ne geriau būtų, jei jis ragintų mus mokytis gesnės okupacijos niekas negalėjo nė įsivaizduoti. iš istorijos? Žinote, kada tauta būna išmokusi istori- Kad ir ką kas rašys ir teigs šiuo klausimu, viena aišku: jos pamokas? Kai ji žino, kada reikia gyventi, o kada antru pačiu kritiškiausiu mūsų tautai momentu mes ne- mirti. Man atrodo, šiuo atžvilgiu esame menki istori- beturėjome realiai galvojančių vadų. Dar blogiau – mes jos žinovai ir kaip tik dėl to menki politikai. likome visai be vadų. Gal buvo vienas ar keli, svajoję Šiandien visa tai jau praeitis. Ši praeitis kai kam apie pokarinę Lietuvą su penkiolika milijonų gyven- yra žemės pėda, kai kam – ašaringi prisiminimai, kai tojų, bet niekas nesiskaitė su sovietų okupacijos realu- kam – klaikus sapnas, o daugumai iš mūsų ir visam mu. Noriu ypač pabrėžti, kad šis galvojimas nebuvo tik pasauliui – tai jau istorija. Istorija – kaip nebesugrąži- momento klaida, tai buvo tvirtas įsitikinimas. Tai buvo nami įvykiai, istorija – kaip perspėjimas ateinančioms didysis tautos mitas. Joks kitas mitas nekainavo mūsų kartoms. Ši netolima praeitis rimtai perspėja mus, kad tautai taip brangiai, kaip mitas apie sovietų okupacijos politika yra galimybių, o ne iliuzijų menas. Politika laikinumą. Turiu mintyje partizanus. Kodėl mūsų vyrai nemėgsta poezijos, nors politikai kartais ir rašo eiles. išėjo kovoti su šimtą kartų galingesniu priešu? Todėl, Politika nemėgsta mitų. Nieko nėra pavojingiau tautai kad jie kartu su visa tauta tikėjo, kad sovietų okupacija kaip vadai, kurie mitus laiko tikrove. Politiką galima bus laikina. O kai rusai pergalingai nužygiavo iki Ber- palyginti su šachmatais. Teisingai – politika yra žaidi- lyno, partizanai tęsė kovą, nes tikėjo trečiuoju pasauli- mas, kur žaidžiama istorinėmis figūromis, o politiniai niu karu. Vieną mitą jie pakeitė kitu. Mes skundžiamės, ėjimai yra istoriniai ėjimai. Jeigu kas politikoje žaidžia kad buvome vienui vieni šiame kare. Bet daugelis tautų iliuzinėmis figūromis, tai ir jo ėjimai iliuziniai, ir visa jo buvo vienui vienos. Vis dėlto turime sutikti, kad mūsų politika yra tik iliuzija. partizanai tikrai buvo vienų vieni, nes liko be vadų. Tie, kurie 1944 m. balandžio mėn. 29 d. VLIK’o pareiški- me skelbė apie „mūsų teises pasilikti Lietuvoje Tėvynės 1 Juozas Audėnas, Paskutinis posėdis, New York, 1966, p. 220. prisikėlimui“, jau seniai buvo Vokietijoje.

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Istorijos puslapiai

Apie autorių: Béla Nóvé – vengrų rašytojas ir istorikas, buvęs disidentas, redagavęs sa- vilaidos kultūros savaitraštį Beszélö ir socialinių mokslų žurnalą Replica, dėsto istoriją ir kultūros istoriją Moholy-Nagy universitete Budapešte. Straipsnį „Debatai dėl cenzūros“ Kultūros barams pasiūlė pats autorius.

Béla NÓVÉ

DEBATAI DĖL CENZŪROS

9-ojo dešimtmečio kovos už spaudos laisvę Vengrijoje

irmiausia trumpai aptarkime, ką vadiname nepri- tiek sklido jų eilėraščiai ir rašiniai. Įvairių bendruomenių Pklausomais leidiniais. Apibrėžimą paimsime iš „Re- atstovai gausiai platino religinę literatūrą. Po 1956-ųjų daktoriaus žodžio“, kurio autorius yra Ferencas Köszegas, revoliucijos tarp intelektualų, darbininkų ir studentų pa- steigiamasis žurnalo Pašnekovas (Beszélö) – įtakingiausio skleista dešimtys politinių manifestų, deklaracijų ir esė. periodinio Vengrijos savilaidos* leidinio – redaktorius: Policijos sučiuptiems jų autoriams tekdavo kalėti ne vie- nus metus. Taip nutiko ir revoliucinės vyriausybės nariui, Rusiškas žodis samizdat paraidžiui reiškia nepriklauso- išskirtiniam politiniam mąstytojui Istvánui Bibui. mą leidybą. Šalyje be cenzūros jis neturi prasmės. Tačiau Žodis savilaida į vengrų kalbą atėjo drauge su necenzū- ten, kur vyriausybė pasilieka sau teisę leisti arba uždraus- ruojamos rusų ir lenkų leidybos praktika. Savilaida – tai ti knygų, žurnalų ar straipsnių leidybą, viskas, kas išvysta nelegaliõs spaudos ir disidentų ar kitais sumetimais drau- dienos šviesą ir plinta be cenzoriaus antspaudo, yra savi- džiamõs literatūros leidyba ir sklaidos sistema. Vengrijoje laida. Cenzūra ir savilaida yra priklausomos viena nuo ši veikla, modeliuojama pagal Rusijos pavyzdį, tiesiogiai kitos – kol egzistuoja cenzūra, tol plinta ir necenzūruojami veikiama ir lenkų savilaidos, ypač suklestėjo 1977 m. tekstai. Ankstyvuoju savilaidos periodu išleista apie 170 leidi- nių, daugintų dažniausiai rašomosiomis mašinėlėmis ar Trumpa Vengrijos savilaidos istorija1 kalke. Pirmasis ir vienas pačių svarbiausių buvo Mark- sizmas ketvirtuoju dešimtmečiu (Marxizmus a negyedik Nors už viešai sakomą asmeninę nuomonę grėsė évtizedben). Kitas „savileidinys“ – 800 puslapių Jánoso nuožmus valstybės teroras, savilaida Vengrijoje egzista- Kenedi’o sudarytas Profilis (Profil; pavadinimas reiš- vo jau nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžios. Geriausius kia vengrų terminą leidyklos užmojams ar veiklos sri- Vengrijos rašytojus supo tylos siena, bet tarp draugų vis čiai nusakyti). Tai didžiulis eilėraščių, apsakymų, esė ir straipsnių, kuriuos 8-uoju dešimtmečiu atmetė oficialioji * Rusiškas žodis самиздат į lietuvių kalbą paprastai verčiamas kaip savilaida, periodika, rinkinys. Svarbiausias ir gana rizikingas anks- žr. Egidijus Jaseliūnas, „Savilaidos termino genezė: nuo avangardinės poezijos tyvosios savilaidos sumanymas buvo tritomė 1000 pus- rinkinių pavadinimo iki lietuviškojo naujadaro“, Lietuvos istorijos studijos 18, lapių Ferenco Donátho ir kitų sudaryta „Knyga Istváno 2006, p. 100–110. Verčiant šį straipsnį laikomasi ir apibūdinimo тамиздат – Bibo atminimui“ (Bibó-emlékkönyv). Bibo pateikta Ven- emigracijoje pasirodžiusių ir nelegaliai šalyje platintų leidinių – vertinio tenlai- grijos visuomenės analizė ir jo teorija apie „kompromi- da, kurį siūlo Jaseliūnas. (Čia ir toliau išnašose pastabos – vertėjos). sus iš principo“ padarė didžiulę įtaką Vengrijos intelek-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 79 tualams. Beje, ši teorija stulbinamai primena lenkų KOR* japonų kalbomis, vengriškai dienos šviesą išvydo kaip ribotos revoliucijos koncepciją. „savileidinys“. „Rašomųjų mašinėlių“ laikotarpiu leisti ir du žurnalai. Kita nepriklausoma leidykla – Jeno Nagy’o ABC spaus- Vengrijos apžvalgininkas (Magyar Figyelö) daugiausia rašė tuvė – žmonėms padovanojo Arthuro Koestlerio „Tamsy- apie vietinius reikalus ir vengrų nacionalinių mažumų bę vidudienį“ (Sonnenfinsternis) ir Raoulio Wallenbergo likimą kitose šalyse. Rytų Europos apžvalgininkas (Kelet- biografiją. Vengriškuoju spaliu (M.O. Független Kiadó) Európai Figyelö) spausdino vertimus iš sovietinio bloko pasivadinusi leidykla, kurią įsteigė kompromisų nepripa- šalių savilaidinės spaudos ir iš emigrantų tenlaidos. žįstantis revoliucijos dalyvis György’s Krassas, pagrindine 1981 m. įvairios grupės, paveiktos milžiniškų nepri- savo užduotimi laikė veikalų ir dokumentų, susijusių su klausomos spaudos mastų Lenkijoje (jau veikė Solidar- 1956-ųjų įvykiais, spausdinimą. Ji išleido Istváno Bibo ność), suskato aktyviau platinti savilaidos produkciją. 1956 m. rašytus tekstus, žymaus lenkų poeto ir žurnalisto Pirmasis mechaniškai padaugintas leidinys buvo 5-asis Wiktoro Woroszylskio „Vengrišką dienoraštį“ (Dziennik Rytų Europos apžvalgininko numeris „Lenkiška vasara“ węgierski), autobiografinius Bélos Szászo, išgyvenusio (A lengyel nyár), išėjęs 1981 m. rugpjūtį. Rajko* teismą, veikalus, George’o Orwello romaną „1984- Wojciecho Jaruzelskio manevras** smarkiai sukrėtė ieji“ (Nineteen Eighty-Four) ir kt. Greta šių stambiųjų Vengrijos opoziciją. Žlugus iliuzijoms, dingo ir noras ak- leidėjų, savilaida užsiėmė ir keletas mažesnių – Srautas tyviai priešintis. Kad ir kaip būtų, dauguma disidentų, į (Áramlat), Katalizacijos biuras (Katalizátor Iroda), Vaiz- Lenkijos eksperimentą žvelgusių kritiškai, pradėtą darbą das iš apačios (Alulnézet), Laisvalaikis (Szabadidö). Būti- nusprendė tęsti. Nustota leisti tik du iš ankstyvųjų žurna- na atskirai paminėti avangardinius meninius Inconnu Art lų – Išformuotoją (Kisúgó, kaip priešpriešą Informuotojui) Group leidinius ir politinius dokumentus, naudotus kaip ir Vengrijos apžvalgininką. O politinis kas tris mėnesius meno objektai. Nors cenzūra Vengrijoje, palyginti su ki- leidžiamas žurnalas Pašnekovas (žodis beszélö reiškia ir tomis komunistinio bloko šalimis, buvo liberalesnė, mi- pašnekovą, ir kalinių lankymo valandas), išliko. nėti leidiniai niekada nebūtų pasiekę vengrų skaitytojų, Savilaidoje pasirodžius pirmosioms apžvalgoms, imta jei ne nepriklausomų leidyklų veikla. leisti ir knygas. Pirmoji ir produktyviausia nepriklauso- Verta paminėti ir keletą Vengrijos savilaidinės periodi- ma leidykla buvo Gáboro Demszky’o AB Nepriklausoma kos pavadinimų: Pašnekovas (Beszélö), Pašnekovas iš sve- leidykla (AB Független Kiadó), veiklą pradėjusi 1982 m. tur (Máshonnan Beszélö), AB šauklys (AB Hírmondó), De- Greta politinių straipsnių rinkinių („Priedas Rytų Euro- mokratas (Demokrata), Už kompaso lauko ribų (Égtájak pos istorijai“, „1956-ieji“, „Lenkija“, „Gulagas“) ji vis di- között), Vandenženklis (Vízjel), Vengrijos žydas (Magyar desniu tiražu leido užsienio ir vengrų autorius, gyvenan- Zsidó) ir Sien/laik/raštis – Transilvanijos stebėtojas (Határ/ čius namuose ar svetur. Buvo išleistas George’o Orwello idö/napló – erdélyi figyelö). Paprastai naudotasi rotacinės „Gyvulių ūkis“ (Animal Farm), Václavo Havelo pjesės, trafaretinės spaudos ir šilkografijos technikomis, „rėme- keletas Milano Kunderos romanų. Vienas populiariausių liu“ (jis atkeliavo iš ankstyvosios Lenkijos savilaidos – tai (ir rizikingiausių) žingsnių buvo autobiografinis György’o abiejų technikų derinys), fotokopija. Knygoms leisti nuo Faludy’o, iškilaus vengrų rašytojo ir poeto, romanas. 600 puslapių „Smagios dienelės pragare“ (Pokolbeli víg na- * Lászlo Rajk (1909–1949) – pokario Vengrijos vidaus reikalų ir užsienio reika- pjaim), jau išleistos anglų, prancūzų, vokiečių, švedų ir lų ministras, 1949 m. Vengrijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Mátyáso Rákosio surengtame teisme nuteistas kaip bandęs nuversti Ven- * KOR (Komitet Obrony Robotników – Darbininkų gynimo komitetas) – 1976 m. grijos vyriausybę. Tais pat metais jam įvykdyta mirties bausmė, kurią – o Lenkijoje įkurta organizacija, siekusi padėti streikuojantiems darbininkams; sykiu ir patį Rajko teismą – Vengrijos vyriausybė 1956 m. pripažino buvus pirmasis rimtas prieš komunistų valdžią nukreiptas sąjūdis Lenkijoje. klaida. Šis pripažinimas buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių sukilti prieš ** 1981 m. pabaigoje Jaruzelskis įvedė Lenkijoje karinę padėtį. komunistinį režimą ir išprovokavusių 1956-ųjų revoliuciją.

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 9-ojo dešimtmečio vidurio itin dažnai naudota ofsetinė Valstybės biurokratai ir partijos politinis biuras nuolat spauda. diskutuodavo, kaip elgtis su „priešiškomis opozicinėmis Apie 1988 m. kraštutinė opozicija jau buvo surinkusi grupuotėmis“ ir jų „nelegaliais leidiniais“, tačiau viešai daugumą, ėmė steigtis demokratinės organizacijos, vėliau savo principų nedeklaravo, niekada nepaskelbė draudžia- virtusios partijomis, ir jau niekas negalėjo sustabdyti stai- mų knygų ar autorių sąrašų, nors 9-uoju dešimtmečiu to gaus nepriklausomų leidinių proveržio. Todėl paskutinio atkakliai reikalavo, pavyzdžiui, maištingi Pasaulinio judė- komunistų vyriausybės ministro pirmininko Miklóso jimo (Mozgó Világ) redaktoriai ir Vengrijos rašytojų są- Németo pareiškimas 1989 m. gegužę, kad jau nebereikia jungos atstovai. Vėlyvuoju Kádáro* laikotarpiu kasdieninę iš anksto gauti leidimo bet kokio pobūdžio knygoms ir administracijos veiklą jau buvo persmelkęs atsainumas. laikraščiams spausdinti, buvo tik viešas politinės realybės Neverta nė sakyti, kokį svarbų vaidmenį vaidino „min- pripažinimas. Tai laikytina cenzūros, egzistavusios ilgiau čių policija“, ypač III/3 Valstybės saugumo korpuso de- kaip 4 dešimtmečius, nes komunistinis valdymas buvo partamentas. Kratos namuose, trumpalaikiai areštai, di- pratęstas pasitelkiant karinę jėgą, oficialia pabaiga. džiulės baudos ir įvairios kitos „priemonės“ buvo nuolat Vos per dvylika metų (1977–1989) Vengrijoje savilai- taikomos nuo 1981 m. iki pat 1988-ųjų. Sunaikinta tūks- dininkai išleido apie 300 knygų ir dvi dešimtis periodi- tančiai savilaidos knygų ir laikraščių, konfiskuota nema- nių leidinių2. Šis derlius gali pasirodyti ne toks gausus ir žai kopijavimo aparatų. 1982–1984 m. dažniausiai buvo įvairiapusis kaip Sovietų Rusijoje, vengrai turėjo gerokai persekiojami ir baudžiami žurnalų Pašnekovas ir Šauklys mažiau „mobilizuotų pajėgų“ nei nepriklausoma Lenki- redaktoriai. 1983 m. pavasarį Gáborą Demszky, vyriau- jos spauda, daugelį metų kursčiusi visuomenės pasiprie- siąjį AB Nepriklausoma leidykla redaktorių, policininkai šinimą komunistų valdžiai ir kariniam režimui. Tačiau užpuolė gatvėje. Dėl tariamai panaudoto smurto prieš net ir po daugelio metų du išskirtiniai Vengrijos savilai- pareigūnus jis buvo nuteistas šešiems mėnesiams kalėji- dos nuopelnai atrodo gana ženklūs – tai intelektualinė jos mo lygtinai. Kiek vėliau imta atkakliai persekioti Vengrijos galia ir radikalus įsipareigojimas tiesai bei teisingumui. spalio redaktorių György Krassą ir Demokrato, Už kompa- Tą aiškiai rodo debatai apie cenzūrą, kadaise vykę tiek so ribų, Katalizacijos biuro redaktorius – kelissyk darytos savilaidos leidiniuose, tiek kituose laisvuose forumuose kratos jų namuose, skirtos milžiniškos baudos. (pavyzdžiui, 1985 m. viešose diskusijose Alternatyvios kultūros forume ir Vengrijos rašytojų sąjungoje). „Aksominiame kalėjime“ ir už jo

„Neegzistuojantys“ cenzoriai Pirmasis konceptualus savilaidos leidinys, suda- „egzistuojančiame socializme“ vęs rimtą smūgį valstybinei cenzūrai, buvo Miklóso Haraszti’o pamfletas, iš pradžių pavadintas „Cenzūros „Vengrijoje cenzūros nėra“, – nekaltu veidu pareiškė estetika“4, o vėliau angliškai išėjo kaip „Aksominis ka- György’s Aczélis, kuris daugiau nei du dešimtmečius lėjimas“5. Kritinis Haraszti’o požiūris į cenzūros veiklą buvo Vengrijos komunistų partijos CK kultūros sekre- pradėjo formuotis 8-ojo dešimtmečio viduryje, kai va- torius, 1980 m. kalbėdamasis su Paulu Lendvai’umi3. dinamoji kadaristų sąjunga Vengrijoje dar atrodė gana Tačiau visi gerai žinojo, kad šalyje, kurioje „egzistuoja socializmas“, taip pat egzistuoja (savaime suprantama, * János Kádár (1912–1989) – Vengrijos politikas, Rajko teismo ir 1956-ųjų turėjo egzistuoti) ir toks dalykas kaip cenzūra. Tad šis revoliucijos dalyvis, Vengrijos socialistinės darbo partijos sekretorius 1956– teiginys, ištartas įtakingiausio komunistų veikėjo, at- 1988 m. Kádáro era („guliašinis komunizmas“, kadarizmas) – komunistinės sakingo už kultūros politiką, buvo tik įprastas propa- Vengrijos laikotarpis nuo 1956-ųjų revoliucijos iki 1989 m. – tai „adaptuo- gandinis melas arba orveliškosios „dvikalbės“ pavyz- tas“ komunizmo variantas, integruojantis laisvosios rinkos, žmogaus teisių, dys. vartotojiškumo elementus.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 81 Ši knyga nekelia sau tikslo pateikti liūdną anekdotų apie cenzūrą rinkinį ar akademinę blogosios kontrolės sistemos analizę. Šios dvi prieitys, paprastai mėgstamos Rytų Europos tyrinėtojų, yra geros, jei norima išveng- ti svarbesnių klausimų. Kas kuria šią kultūrą? Kodėl? Kaip? Kodėl ji tokia patvari? Ar atviro arba slapto teroro grėsmė yra pakankama priežastis jai išlikti? Ar menui klestėti tikrai būtina laisvė? 6

Net šie klausimai gerai atskleidžia faktą, kad Haraszti’s, dažnai stipriai ironizuodamas ir ne be sar- kazmo, kurio pamflete gausu, noriai prisiėmė advoca- tus diaboli vaidmenį. Jo istorinės pastabos apie minties ir meno laisvę atrodo vis dar aktualios ir vertos dėme- sio:

Tik nuo XX a. vidurio menas tapo antiautoritariz- mo sinonimu. Tik nuo tada menas virto atpažįstamu asmeninės savimonės, abejojančios pasaulio tvarka ir prieš ją protestuojančios, simboliu. Kurį laiką buržuazi- nė civilizacija laikėsi nuomonės, kad meno autonomija Vengrų savilaida nuo 1980-ųjų. pati savaime gali būti kenksminga. Laikotarpis, kai to- kia perspektyva galiojo, apima tik vieną meno istorijos stipri, o institucinė kultūros, mokslo, švietimo kontro- atkarpą. lė – nepajudinamai tvirta. Be to, dauguma menininkų, Bet man regisi, kad atmintis vis dėlto pernelyg trum- rašytojų ir intelektualų, dirbančių valstybės tarnyboje, pa. Sinologai ypač džiūgauja, suradę ironijos, satyros, panašu, ne tik gerbė komunistinio režimo taisykles, nepagarbos ženklų tūkstantmetės imperijos poezijoje, bet ir noriai jį rėmė. Tokia bendra lojalumo politika kuri iš pradžių atrodė negalinti daryti nieko kita, kaip leido Haraszti’ui apibendrinti, kad, praėjus maždaug tik šlovinti imperatorių. Taip būta ir viduramžiais – dviem dešimtmečiams po 1956-ųjų revoliucijos, kas- argi eretikai neperinterpretuodavo galiojusių dogmų dieninė Vengrijos valdžios veikla daugumą cenzūros argi jie nebūdavo už tai smerkiami tol, kol jų pažiūras principų ir funkcijų sėkmingai perkėlė patiems meni- priimdavo? Man, žinoma, nėra jokio pagrindo dvejopos ninkams, kurie cenzūruoja save, intelektualams, kurie totalitarinio socializmo kalbos laikyti bent kiek destruk- save disciplinuoja. Jis manė, kad tai didžiausias naujo- tyvesne ar teigti, kad ji darys ne tokį ilgalaikį poveikį, sios valstybinės kontrolės sistemos iššūkis kultūriniam kaip jos pirmtakės. ir intelektiniam gyvenimui – trumpai tariant, „naujoji Komunikacija, skaitant tarp eilučių, jau įsivyravo civilizacija“. Štai keli šmaikštūs istorinio jos naujoviš- sureguliuotoje mūsų kultūroje. Ši technika nėra vien kumo aprašymai Haraszti’o akimis: menininko įgūdis. Biurokratai taip pat skaito tarp ei- lučių – jie irgi taiko autocenzūrą. Net pačiam loja- Cenzūra jau nėra vien paprasta valstybės išmonė. liausiam asmeniui reikia akinių, kad įstengtų skaityti Iškilo nauja estetinė kultūra, kurioje į vienas kito glėbį tarp eilučių – tai iš esmės yra vienintelis būdas, kaip puola cenzoriai ir menininkai. [...] iššifruoti tikrąją mūsų kultūros struktūrą. Tikroji ko-

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 munikacija vyksta tik tarp eilučių. O erdvė tarp eilu- buvo betampanti atskira klase. Būtent 8 dešimtmečio čių ir yra viešasis gyvenimas.7 viduryje visuomenę apėmusios nuotaikos įkvėpė teo- riją, kad valstybinio socializmo sąlygomis cenzūra yra Ar daug džiaugsmo tokia perversiška komunikaci- neatsiejama literatūros dalis, sudaromasis ir konstruo- ja gali atnešti joje dalyvaujantiems? Haraszti’s pateikia jamasis jos elementas, pamažu nusavintas valdančiojo meistrišką atsakymą, tiek empatišką, tiek ironišką: elito. Suvokėme, kad komunizmas – tai sistema, kurioje valdžią palaiko ne vien policija.13 Tegul skaitytojai nemano, kad bjaurimės šito įslap- tinto viešojo gyvenimo perversiškumu ir dalyvaujame Haraszti’o pamfletas išprovokavo kritinius vengrų jame per prievartą. Priešingai: rašymo tarp eilučių rašytojų ir intelektualų pamąstymus. Du iš jų – po- technika tolygi meninėms technikoms. Tai amato dalis etas, filosofas György’s Petris ir istorikas Gáboras ir profesionalumo išbandymas. Net prestižą, suteikia- Klaniczay’us – savo komentarus išspausdino Pašneko- mą valdininkijos, iš dalies išpranašauja talentas kalbėti ve, įtakingiausiame Vengrijos savilaidos žurnale. Savo tarp eilučių. Kas nepasakoma, yra ne mažiau svarbu (o straipsnyje14 Petris radikaliai atmetė Haraszti’o „naujo- dažnai ir svarbiau) negu tai, kas pasakoma.8 sios civilizacijos“ sampratą. Jis kategoriškai neigė, kad bet kokia cenzūra kada nors galėjo stiprinti kultūrą; Haraszti’o knyga buvo priimta nuotykingai tiek nenorėjo sutikti ir su tuo, kad rašytojai ir intelektualai Vengrijoje, tiek pasaulyje. Ją rašyti autorius pradėjo iš tokio kompromiso kada nors galėję turėti naudos ar 8-ojo dešimtmečio viduryje, o rankraštį spėjo pa- bent kūrybiškai prie jo prisidėti. Priešingai: jis įžvelgė baigti iki 1980 m. rugpjūčio – likus vos dienai iki vis daugiau vilčių teikiantį intelektualinės autonomijos Lenkijos Solidarność didžiosios pergalės. Pirmą sykį siekimą, bandymus atkurti moralinius intelektualinio ji išleista 1981 m. Budapešte kaip kalke dauginta sa- gyvenimo principus ir profesinės kokybės standartus. vilaidos brošiūra. Kitas savilaidinis variantas vengrų O valstybinio socializmo cenzūra buvo praradusi bet kalba9 (jau knygos pavidalu) išleistas 1985 m., o ver- kokius autentiškus ideologinius principus ir atskleidė timai į prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas10 pasirodė tikrąją represinę policinės valstybės prigimtį. 9-uoju dešimtmečiu, kaip ir slaptasis variantas Kan- Klaniczay’us savo straipsnyje15 apsvarstė tiek Haraszti’o, tono dialektu, neseniai išspausdintas Honkonge. tiek Petri’o argumentus. Pirmiausia jis konstatavo, kad Be abejonės, Haraszti’o pamfletui didelę įtaką padarė „Haraszti’s ir Petri’s, atrodo, kalbėjo ne apie tuos pačius György’o Konrádo ir Iváno Szelény’o knygoje „Intelektu- dalykus“ ir abu nekreipė dėmesio į tikrąją kultūros pri- alai pakeliui į klasinę valdžią“ (iš pradžių taip pat išleis- gimtį. Kad ir kaip būtų, jis mielai pripažino „teigiamą toje savilaida) išdėstyta teorija.11 Kadangi komunizmas Haraszti’o satyrinių-pesimistinių sutirštinimų poveikį“, (ar valstybinis socializmas) buvo oficialiai deklaruojamas mat jie įkvepia kritiškai mąstyti ir ieškoti kontrargumen- kaip sistema, paremta – bent jau teoriškai – nekvestio- tų. Klaniczay’aus manymu, Haraszti’ui nepasisekė tuo at- nuojamomis marksistinėmis doktrinomis, visi jos žvilgiu, kad pamfletas išleistas per vėlai, mat jo požiūris oponentai stengėsi savo kritines pažiūras reikšti rem- į postalinistinės autocenzūros persmelktą „naująją civili- damiesi bent jau šiek tiek struktūruota teorine baze.12 zaciją“ gerokai atgyveno: Haraszti’o knygos angliškojo leidimo pratarmėje György’s Konradas komentuoja: Šiandien mieliau sutikčiau su Petri’o pažiūromis nei su Haraszti’o vizija. [Tačiau] Haraszti’o knyga, mano Anksčiau knygoje „Intelektualai pakeliui į klasinę žiniomis, apskritai yra pirmas bandymas aprašyti nau- valdžią“, parašytoje kartu su Ivánu Szelény’u, bandžiau ją suvaržymų tipą ir galimą jų poveikį socializmo kul- nagrinėti, kaip valstybiniame socializme inteligentija tūrai kaip sistemai, todėl nusipelno daug daugiau nei

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 83 vien pikto atmetimo. [...] Petri’ui nederėjo kritikuoti Didesnė tikimybė, kad vidutinių skaitytojų, o iš esmės Haraszti’o dėl poetinio „naujosios civilizacijos“ sutiršti- visų normalių žmonių, pasitikėjimą palaiminga mark- nimo – verčiau reikėjo pabrėžti, kad pati sistema, kaip sizmo ir leninizmo pranašyste labiau sukrės sociologinė teigia autorius, yra labai statiška. studija, įrodanti, kad daugelyje kaimų užkrėstas geria- Kultūra plačiąja prasme yra kasdieninė visuomenės masis vanduo, bet valdžiai tai nerūpi, negu paprastas veikla, kurios negali nei reguliuoti ciniški, neišrankūs konstatavimas, kad Engelso tezės apie „gamtos dialek- biurokratai, nei remti vien herojiška keleto radikalių in- tiką“ yra banalios arba apskritai beprasmės. Tačiau telektualų rezistencija, – o tai ir neleidžia Klaniczay’ui pirmąją studiją galima paskelbti, o antrosios – ne, nes labai optimistiškai žvelgti į ateitį. cenzūruodama filosofines publikacijas partija vis dar sergsti ir gina Doktriną, į kurią jau niekas nebežiūri Ištikimi „dofinologijos“ kronikininkai rimtai.

Painus valstybinės kontrolės mechanizmas nubrėžė Komunistams perėmus valdžią 1948 m., cenzū- laisvų tyrimų ir viešų debatų ribas, ypač humanitarinių ros akiratyje atsidūrė ir literatūrinis bei intelektuali- ir socialinių mokslų srityse. Juos turėjo šiek tiek atsverti nis kultūros paveldas. Kartais būdavo pakeičiami tik privatūs seminarai butuose, vadinamieji „naminiai se- paskiri žodžiai ar vardai, dėl „ideologinių“ priežasčių minarai“ (flying seminars), narplioję opius praeities ir praleidžiamos eilutės, o kitais atvejais ištisi romanai, ateities klausimus. Tuo metu netgi būta keleto aistringų apsakymai, atsiminimai ar eilėraščiai būdavo palie- „kronikininkų“, kurie registravo cenzūros priekabiavi- kami už XIX ir XX a. tautos klasikų „rinktinių raštų“ mus ir intelektualinės rezistencijos pasireiškimus. Pa- ribos. Ši gėdinga stalinistinė cenzūra paskatino dau- vyzdžiui, istorikas Miklósas Szabas, aprašydamas aka- gelį nepriklausomos minties autorių ir redaktorių do- demines Vengrijos institucijas nelaisvės dešimtmečiais, kumentuoti tokią „filologinę prievartą“ ir viešinti tai pabrėžė svarbų faktą, kad dėl slapto, bet vis dar jaučia- savilaidos, o, jei pavyks, tai ir legaliuose leidiniuose, mo 1956-ųjų revoliucijos poveikio kai kurios iš jų įsten- slaptuose arba viešuose seminaruose. Atkakliausi ven- gė išlaikyti tam tikrą autonomiją.16 (Dauguma mokslo grų klasikų, kritusių pomirtinėje kovoje su cenzūra, darbuotojų, dalyvavusių revoliucijos įvykiuose, kai 7-ojo gynėjai buvo Mátyásas Domokosas, Lászlo Szörény’s, dešimtmečio pradžioje buvo paleisti iš kalėjimo, rado Péteris Balassas, Ákosas Szilágy’s ir Ferencas Kösze- prieglobstį kai kuriuose mažiau kontroliuojamuose aka- gas. Iki pat 9-ojo dešimtmečio pradžios gyvavo inte- deminiuose tyrimų institutuose.) Kitas disidentas – filo- lektualinė mada, ironiškai vadinta „dofinologija“, ginti sofas György’s Bence analizavo komunistų partijos ide- tautinių klasikų kūrybą nuo komunistinių cenzorių. ologines kampanijas, nukreiptas prieš laisvus tyrimus Šis pseudomokslinis žodis, šmaikšti Lászlo Szörény’o, ir viešas diskusijas.17 Literatūros redaktorius Ferencas tuo metu jauno literatūros istoriko, išmonė apeliuoja Köszegas išsamią 1985 m. parašytą studiją18 apibendri- į Prancūzijos jėzuitų, vėlyvaisiais viduramžiais siste- no tokiu teiginiu: Šiandien cenzūra socialinių mokslų mingai cenzūravusių antikos autorių kūrinius, kad jie publikacijas varžo daug stipriau nei grožinę literatūrą, o tiktų jaunam sosto įpėdiniui dofinui(ad usu Delphini), abstrakčias idėjas kontroliuoja daug griežčiau nei empi- veiklą. Szörény’s sarkastiškai apibendrino: „Šitaip visi rinius faktinius atradimus. skaitytojai iš komunistinių šalių, nori jie to ar nenori, Tiesa, kai kuriais atvejais lygiai toks pat teisingas tapo Prancūzijos sosto įpėdiniais!“ būtų ir priešingas teiginys – pažiūrėkime, kiek daug Pavieniai skandalai, susiję su valstybine kultūros kon- uždrausta dokumentinių filmų, neleista skelbti tyrimų trole, stulbinamai iškilo aikštėn, kai buvo konfiskuota ke- apie skurdą, korupciją ar čigonų diskriminaciją ir pa- letas periodinių literatūrinių ir kultūros žurnalų numerių, našiai. Köszegas čia pateikia įdomų palyginimą: o nepaklusnūs jų redaktoriai staiga pakeisti. Steigiamasis

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 savilaidinio Pašnekovo redaktorius Sándoras Szilágy’s iša- masinės paramos, o tai buvo ženklas, kad valstybinė nalizavo tokių išskirtinių mėnraščių kaip Pasaulinis judė- cenzūra ilgai nesitęs.20 jimas (Mozgó Világ), Kino kultūra (Filmkultúra), Šiuolai- kinis (Kortárs), Šaltinis (Forrás) ir Tisos peizažas (Tiszatáj) Maištai Vengrijos rašytojų sąjungoje konfliktus su cenzūra nuo 7-ojo iki 9-ojo dešimtmečio pradžios.19 Laikraščių ir žurnalų kontrolės mechanizmas Tarp visų skandalingų konfliktų išnyra dvi ypač buvo „apdraustas su pertekliumi“ ir itin biurokratinis. svarbios diskusijos per Vengrijos rašytojų sąjungos „Savininko“ (dažniausiai tai būdavo vietinė partinė ar suvažiavimus. Pirmasis vyko 1981 m. gruodį, o an- valstybinė organizacija), Nacionalinės informacijos įstai- trasis – 1986 m. pabaigoje, praėjus trisdešimčiai metų gos (Tájékoztatási Hivatal) ir Centro komiteto Ypatingojo nuo 1956-ųjų revoliucijos. Gaila, bet dauguma detalių poskyrio pareiga buvo išvengti politinių „nefunkciona- apie legendinius maištaujančių 9-ojo dešimtmečio ra- lumų“, tačiau retkarčiais vis tiek nepavykdavo užkirsti šytojų akibrokštus taip ir liko „viešos paslaptys“ – kad jiems kelio. taip atsitiktų, pasistengė cenzūra, dauguma pirminių Šie atvejai buvo paviešinti ir aistringai aptarti 9-ojo šaltinių paprasčiausiai dingo.21 Jei audringų diskusijų, dešimtmečio Vengrijos rašytojų sąjungos visuotiniuo- vykusių tomis dienomis, nebūtų spausdinusi savilaida se suvažiavimuose kaip vienas pagrindinių klausimų (Pašnekovas) ir tenlaida (Paryžiaus Vengrų literatūros „kolektyviniuose“ autorių skunduose. Nėra ko stebėtis laikraštis (Gazette Litteraire Hongroise), Laisvosios Eu- – juk tie žurnalai kartu su vieninteliu nuo pat 1957 m. ropos radijas, vargu ar būtų likę kas daugiau nei keli leistu savaitraščiu Gyvenimas ir literatūra (Élet és Iro- pabiri atsiminimų lapeliai. dalom), skaitytu daugiausia dėl kritinių diskusijų, drą- Vienas iš tokių yra György’o Konrádo „Atsisvei- sių reportažų ir interviu, turėjo gerą reputaciją, o savo kinimas su Rašytojų sąjunga“, atkuriantis grėsmingą misija laikė intelektualinio ir viešojo šalies gyvenimo 1981 m. pabaigos nuotaiką: formavimą. Garsiausias iš visų skandalų, be abejonės, buvo jaunõs ir radikalios Pasaulinio judėjimo redko- Prabėgo dvidešimt penkeri metai [nuo 1956-ųjų ru- legijos pakeitimas 1983 m. Tuo metu niekam nebuvo dens]. Nedaug ką bendra turėjau su Vengrijos rašytojų paslaptis, kad šį itin populiarų žurnalą perėmusi nauja sąjunga, tačiau vis dėlto nuėjau į visuotinį suvažiavimą, redaktorių ir autorių karta nuolat konfliktuoja su kai kuris vyko 1981 m. gruodžio 12–13 d. Komunistų parti- kuriais partijos funkcionieriais ir cenzūros organais. jos (ar, kaip tuomet paprastai sakydavo, Valdžios) vardu Ironiškai kartodami marksistinį lozungą, esą ir jie kaip ilgai ir grasinamu tonu kalbėjo György’s Aczélas, tačiau proletariatas „neturi ko prarasti, išskyrus grandines“, per pertrauką jis, atrodė, nekreipia dėmesio į santūrius užsispyrę redaktoriai nusprendė nepaisyti formalių ar liaupsinančius aplink jį susibūrusių dalyvių žodžius. instrukcijų iš viršaus ir atvirai paprašė visuomenės Priėjo prie mūsų trijų, kurie buvome tuo metu pagrin- palaikymo. Tarsi mesdami iššūkį būsimieji rezisten- diniai jo oponentai – Sándoro Csoório, Istváno Eörsio ir tai pareikalavo, kad cenzūros organai pateiktų išsamų manęs, atseit papolemizuoti. draudžiamų autorių ir knygų sąrašą, o šiuos toks rei- Kaip tik tą dieną mus pasiekė žinios, kad Lenkijoje kalavimas dar labiau siutino. Kad apgintų žurnalą ir jo paskelbta karinė padėtis. 1956-aisiais Vengrijoje šį pur- leidėjus, žmonės pusiau spontaniškai pradėjo didelę viną reikalą atliko Sovietų armija, o Lenkijoje – jos pa- solidarumo kampaniją. Siuntė protesto laiškus, ren- čios „nacionalinė armija“ generolo Jaruzelskio įsakymu. gė viešas diskusijas, Budapešto universitetų studentai Susibūrėme į mažas grupeles ir visą visuotinio suvažia- organizavo demonstracijas, bet viskas buvo perniek – vimo sesiją stelbė privačių pašnekesių murmesys. Šen bei redaktorių kolegijai vis tiek teko pasitraukti. Vis dėl- ten dalyviai rinkosi aplink mažyčius radijo imtuvėlius to tai suteikė vilčių, kad viešas protestas gali sulaukti pasiklausyti Laisvosios Europos radijo. Aukšto rango

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 85 Vengrų savilaida nuo 1980-ųjų. partijos funkcionieriai, regis, jautėsi taip pat nesaugiai Čia derėtų prisiminti, kokį didžiulį vaidmenį kaip ir rašytojai, jiems irgi ne prie širdies buvo tankų 1956-aisiais suvaidino vengrų rašytojai. Dauguma žlegėjimas ir nuo pat ankstyvo ryto duodamos arešto jų aktyviai dalyvavo viešuosiuose įvykiuose prieš re- komandos.22 voliuciją, per ją ir po jos, o ir pati Rašytojų sąjunga buvo nacionalinės demokratinės rezistencijos tvirtovė. Visuotiniame 1981 m. suvažiavime gruodžio 12-ąją, Iki pat Stalino mirties literatūra ir viešasis gyvenimas karinio Lenkijos manevro išvakarėse, Istvánas Eörsis turėjo tarnauti komunistų propagandai, buvo tiesio- atvirai pareiškė protestą prieš administracines priemo- giai kontroliuojami partinių organų ir Vengrijos KGB nes, varžančias rašytojų laisvę. Jis kalbėjo apie slapta padalinio. Vis dėlto valdant pirmajai Imre’s Nagy’o* sklindančius draudžiamuosiuos sąrašus, dėl kurių nie- vyriausybei, nemažai iškilių rašytojų ir poetų – tokių kam nekyla ranka prisiimti asmeninės atsakomybės, ir kaip Tiboras Déry’s, Gyula Illyésas, Lörincas Szabas, siūlė vietoj šios gėdingos veiklos įvesti legaliai apibrėž- Áronas Tamásis ir Lászlo Némethas ir vėl galėjo pu- tą, atvirą cenzūrą. Tačiau provokuojantis pasiūlymas blikuoti savo darbus. Rašytojų sąjunga pamažu atgavo kitų kalbėtojų paramos nesulaukė. Vienintelis atsakas autonomiją, sykiu su Petöfi rateliu (Petöfi Kör) ir Lite- buvo Gyvenimo ir literatūros, vienintelio literatūrinio ratūriniu laikraščiu (Irodalmi Újság) tapo įtakingiau- savaitraščio, vyriausiojo redaktoriaus gana ciniška re- siu viešų diskusijų forumu. Per „trylika dienų, kurios plika, kad jis mielai išbraukysiąs Eörsio rašinius, nes sukrėtė Kremlių“, rašytojai visais įmanomais būdais turi užtektinai praktikos. Be šio intermezzo, radika- reiškė nuoširdžią paramą revoliucijai: laisvoje spaudo- liausi rašytojų pasipriešinimo ženklai apsiribojo kele- je skelbė eilėraščius ir straipsnius, pagalbos Vengrijai tu pasiūlymų pakeisti ir kiek sudemokratinti sąjungos kreipėsi į pasaulio visuomenę, dalyvavo daugelyje tai- nuostatus, tarybos rinkimų procedūrą. (Beje, daugu- mą partijos kandidatų išbalsavo ir pakeitė disidentai.) * Imre Nagy (1896–1958) – Vengrijos valstybės veikėjas. 1953 m. paskirtas Antrą suvažiavimo dieną, gruodžio 13-ąją, aptemdė ministru pirmininku pradėjo liberalias reformas. 1955 m. pašalintas iš parei- grėsmingos žinios iš Lenkijos. Nors keletas atsargių gų ir iš komunistų partijos. Prasidėjus Vengrijos revoliucijai 1956 m. vėl tapo kalbėtojų įspėjo kolegas, kad „nepaklusnumu nepro- premjeru, sudarė daugpartinę vyriausybę. Paskelbė, kad Vengrija išstoja iš vokuotų Valdžios iki tragiško 1956-ųjų konflikto pasi- Varšuvos sutarties organizacijos ir kreipėsi į Jungtines Tautas prašydamas kartojimo ar iki karinės diktatūros, kuri visus nusiųs- apginti šalies neutralumą. SSRS kariuomenei puolant Budapeštą, pasislėpė tų kalėjiman“, bet jokių protestų prieš karinį manevrą Jugoslavijos ambasadoje, iš kur klasta (pažadėjus saugumą) buvo išviliotas. Lenkijoje nebūta, su Lenkijos rašytojais suvažiavimo 1958 m. slaptame teismo procese nuteistas mirti ir pakartas. Laikomas na- dalyviai nesisolidarizavo.23 cionaliniu didvyriu ir kovos su komunizmu simboliu.

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 kių demonstracijų, palaikė gyvą ryšį su revoliucionie- teiginys, su kuriuo visi dalyviai sutiko be išlygų, ta- riais – studentais ir darbininkais, kovotojais už laisvę čiau turėdami omenyje visiškai skirtingus dalykus. ir naujų partijų steigėjais (tai padėjo siekti visos tautos Kalbėtojas, tikėtina, implikavo, kad partija daugiau demokratinių jėgų vienybės). Net po lapkričio 4-osios, netoleruosianti nepaklusnumo, nes Tarybos daugu- po sovietų invazijos, tamsiausiomis teroro ir vargo ma ir kiti disidentai jau atvirai priešinasi oficialioms dienomis nuniokotoje šalyje rašytojai liko demonstra- priemonėms, protestuoja prieš cenzūrą, pasirašinėja tyviai ištikimi revoliucijai. Šis itin dvasingas patriotiz- provokuojančias peticijas, mini 1956-uosius ir da- mas ir gilus atsidavimas demokratinėms idėjoms buvo lija interviu „priešiškiems kanalams“, pavyzdžiui, justi paskutiniame nepriklausomos Rašytojų sąjungos Laisvosios Europos radijui. Tačiau dauguma rašytojų suvažiavime, įvykusiame 1956 m. gruodžio 28 d. Ypač teigė, kad visuomenės kontrolė, vykdoma „virš jų“ iškilminga jo priimta „Nelaimės ir pasitikėjimo“ dekla- esančių politikų, pagaliau turi baigtis. Populiariau- racija – nuostabaus romanisto Árono Tamási’o tekstas, si kalbėtojai (Miklósas Mészöly’s, Gáboras Albertas, kurį galima skaityti ir kaip moralinį bei politinį už- Istvánas Eörsis ir Istvánas Csurka) teigė, kad „visos gniaužtos revoliucijos testamentą.24 Po dviejų savaičių tautos susitarimas“ jau baigėsi, šalį užklupo gilėjanti masinių areštų lavina užgriuvo ir rašytojus, o sąjunga krizė. Taigi politikai kaltino rašytojus nelegaliu kiši- buvo išvaikyta jėga. musi į politiką, o rašytojai kaltino politikus legaliu, Kad būtų palaužtas nebylus rašytojų pasipriešini- bet nepriimtinu kišimusi į literatūros reikalus. Kaip mas ir iš naujo įkurta „sutaikyta“ sąjunga (kaip ka- parodė tolesni įvykiai, abi pusės jau buvo pasieku- daristų sąjungos dalis) prireikė trejeto metų.25 Antra sios kritinę ribą. vertus, iškalbingas ir faktas, kad prireikė trijų dešim- Antrą suvažiavimo dieną išrinkta nauja taryba, tmečių, kol rašytojai vėl viešai sukilo. Šis daugiau kurioje buvo stulbinamai daug radikalų, o partijos simbolinis konfliktas įvyko 1986 m. pabaigoje, Ra- narių – vos keletas. Protestuodami aukšto rango po- šytojų sąjungos generaliniame suvažiavime, praėjus litikai, tarp jų ir kultūros ministras Béla Köpeczi’s – lygiai 30 metų nuo Vengrijos revoliucijos. Daug ką demonstratyviai pasitraukė iš sąjungos ir ėmė kurti sako ir kultūros ministro draudimas spausdinti audrin- kitą organizaciją. Valstybinis „senosios“ finansavi- gas dviejų dienų diskusijas, o vėliau jos, kaip ir 1981 m. mas buvo smarkiai apkarpytas, sklido gandai, kad suvažiavimo stenogramos, pradingo. Tačiau skaitydami ji greitai bus išvaikyta. Priešininkų kampanija buvo išsamų aprašymą savilaidos Pašnekove, pagrindinius remiama „valdilaidos“ (gosizdat – vyriausybės spau- darbotvarkės klausimus galime numanyti.26 da), bet po kelių savaičių iniciatyva nunyko, nes iš Iš daugiau kaip 600 sąjungos narių tąsyk atvyko sąjungos išstojo mažiau nei 5 proc. visų narių. Komu- 444 rašytojai (tarp jų – 70 išrinktos tarybos narių). nistų partijos kultūros politika prarado bet kokį presti- Be kultūros ministro ir jo pavaduotojų, susitikime žą, ypač komiškai skambėjo kai kurių giliai įsižeidusių dalyvavo ir du partijos CK sekretoriai. Kita vertus, aukštų funkcionierių pasisakymai. Juk kas galėtų ap- susirinko daugybė smalsuolių, laukiančių valdžios ir saugoti beveik visagalį, bet itin netalentingą ministrą vienišų herojų, remiamų galingos minios, susidūri- nuo jo paties? mo ir pasirengusių prisijungti, jei reikės. Iš tikrųjų tai buvo veikiau parodomasis politinis mūšis negu rimta įžymių rašto žmonių diskusija. Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė „Tai, kas įvyko per pastaruosius penkerius metus, ne- gali pasikartoti“, – grasinamu tonu pareiškė Jánosas 1 Remiuosi Ferenco Köszego istorine apžvalga, kuri, kaip „Redaktoriaus žo- Bereczas, CK sekretorius ir slaptas Kádáro statytinis dis“, paskelbta knygoje Roundtable, Digest of the Independent Hungarian bei įpėdinis. Tai buvo, ko gero, pirmas ir paskutinis Press, 1987, p. 1–2, 3–5.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 87 2 Gėda, bet Vengrijos savilaidos leidinių išsami bibliografija iki šiol nepa- 1968–1988 (Vengrijos demokratinė opozicija, 1968–1988), Vol. 3. Interjúk, rengta. p. 75–77. 3 György Aczél, Szocializmus, nemzet, kultúra [Socializmas, tauta, kultūra], Bu- 17 György Bence, Cenzúrázott és alternatív közlési lehetõségek a magyar dapest, 1985, p. 168. kultúrában. Beszámoló a budapesti Kulturális Fórum alkalmából [Lei- 4 Miklós Haraszti, A cenzúra eszétikája [Apie estetinę cenzūrą], Budapest: AB dybos priemonės cenzūruotoje ir alternatyviojoje Vengrijos kultūroje. Independent Publisher, 1981 / 1986. Ataskaita Budapešto kultūros forumui], AB Hírmondó 1985/4, p. 20–21. 5 Miklós Haraszti, The Velvet Prison [Aksominis kalėjimas], London: Penguin 18 Ferenc Köszeg, Könyvkiadói cenzúra Magyarországon [Knygų leidybos Books, 1989. cenzūra Vengrijoje], Beszélö, Összkiadás (Rinktinė), Vol. I (1981–1984), Bu- 6 Ten pat, p. 5–6. dapest: AB–Beszélö Kiadó, 1992, p. 239–248. 7 Ten pat, p. 143–145. 19 Sándor Szilágyi, A föszerkesztöket le lehet váltani… [Vyriausiuosius redak- 8 Ten pat, p. 145. torius galima pakeisti, bet...], Beszélö, Összkiadás (Rinktinė), Vol. I (1981– 9 Pasikeitus politinei sistemai, šį tekstą 1991 m. trečią sykį išleido Budapešto 1984), Budapest: AB–Beszélö Kiadó, 1992, p. 157-158. leidykla Gondolat. 20 Apie Pasaulinio judėjimo istoriją žr. išsamią dokumentinę György’o Német- 10 Leidimas prancūzų kalba: L‘Artist d‘Etat, Paris: Fayard, 1983; vokiečių: Die ho monografiją A Mozgó Világ története, 1971–1983 [Pasaulinio judėjimo Staatskünstler, Berlin: Rotbuch Verlag, 1984; anglų: 1) The Velvet Prison, New istorija, 1971–1983], Budapest: Új Palatinus, 2002. York: Basic Books–New Republic Books, 1987; 2) London: I. B. Tauris, 1988; 3) 21 Be išsamių visuotinių suvažiavimų, vykusių 1956 m. pabaigoje ir 1989 me- New York: The Noonday Press–Farrar, Straus and Giroux, 1989; 4) London: tais, protokolų, neliko jokių dokumentų nei vietiniame Rašytojų sąjungos, Penquin Books, 1989. nei Nacionaliniame archyve (MOL). Paskutiniai oficialūs popieriai, laiškai ir 11 Konrád-Szelényi, Az értelmiség útja az osztályhatalomhoz [Intelektualai pa- kt., kurie buvo perduoti Nacionaliniam archyvui, datuojami anksčiausiai keliui į klasinę valdžią], Budapest: Katalizátor Iroda, 1987. nuo 1973 m. 12 Dėl to Vakaruose atsirado didžiulis teorinės naujųjų kairiųjų autorių litera- 22 Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2004 m. kovo 21. tūros kiekis, o Rytuose – keletas tradicinių marksistinės reformos bandymų, 23 Išsamiau žr. György’o Daloso ataskaitą „Rašytojai tarpusavyje“, 1982 metų to siekė filosofas György’o Lukácsas ir jo „Budapešto mokykla“. Kruopšti pavasarį išleistą savilaida Pašnekove (Beszélö Collected Edition, vol 1, p. 114– šios turtingos ir gana dvilypės tradicijos politinių teorijų analizė nėra šio 115). straipsnio tema, reikėtų tik paminėti, kad viena iš pirmųjų Vengrijos sa- 24 Visuotinio 1956 m. gruodžio suvažiavimo protokolų tekstas Vengrijoje vilaidos knygų buvo tyrimų rinkinys, pavadintas Marksizmas ketvirtuoju pirmiausia išleistas savilaida: A Magyar Írók Szövetsége 1956 decembe- dešimtmečiu, o daugybė iškilių buvusios demokratinės opozicijos veikėjų ri közgyűlése [Visuotinis 1956 m. gruodžio Vengrijos rašytojų sąjungos (tokių kaip Jánosas Kisas, György’s Bence, Mihály’s Vajda ir kt.) anksčiau taip suvažiavimas], Budapest: AB Független Kiadó, 1982, o vėliau (tuo pat pat priklausė György’o Lukácso mokyklai. Taip pat gerai žinoma, kad pats pavadinimu) – žurnale Literatūra, 1989 metų 1–2 numeriuose. Haraszti’s 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje kurį laiką koketavo su ma- 25 Apie 1956-ųjų revoliucijoje dalyvavusių rašytojų „sutaikymą“ žr. išsamią oizmu ir netgi sykiu su kitais buvo teisiamas kaip dalyvavęs „priešiškame Évos Standeisky monografiją:Az írók és a hatalom, 1956–1963 [Rašytojai ir maoistų sąmoksle“. valdžia, 1956–1963], Budapest: 1956-os Intézet, 1996. Taip pat žr. Istváno 13 „Foreword to The Velvet Prison. Artists Under state socialism. By Miklós Ha- Deáko apžvalgą „On the Leash” [„Už pavadėlio“], Hungarian Quarterly, raszti“. Haraszti, op. cit., London: Penguin Books, 1989, p. 13. 1999 m. žiema. 14 György Petri, A legvidámabb barakk mint civilizáció [„Laimingiausias bara- 26 Közgyülésen és közgyülés után [Suvažiavimas ir kas vyko po jo], Beszélö, kas“ kaip civilizacija. Pamąstymai apie Miklóso Haraszti’o knygą], Beszélö, Összkiadás (Rinktinė), vol. II (1984–1987), Budapest: AB–Beszélö Kiadó, Összkiadás (Rinktinė), Vol. I (1981–1984), Budapest: AB–Beszélö Kiadó, 1992, 1992, 728–739. p. 94–96. 15 Gábor Klaniczay, Még egyszer a cenzúra esztétikájáról [Dar sykį apie cenzū- rą. Pamąstymai apie Miklóso Haraszti’o knygą], Beszélö, Összkiadás (Rinkti- nė), Vol. I (1981–1984), Budapest: AB–Beszélö Kiadó, 1992, p. 210–213. 16 Miklós Szabó, in: ed. Ervin Csizmadia, A magyar demokratikus ellenzék,

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Apie knyga

Liudas TRUSKA

1940 m. „revoliucija“ Lietuvoje pagal Alfredą Erichą Senną

A. E. Senn, Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus, p. 406. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009 (2007 m. išleistos studijos „Lithuania 1940. Revolution from above“ patikslinto rankraščio vertimas. Vertė Rita Truskauskaitė)

ovietinė 1940 m. okupacija – viena iš naujausiųjų tyje.2 Jis nurodo motyvus, paskatinusius imtis didesnės Slaikų Pabaltijo istorijos temų, kurios bene labiau- studijos: „Kai pradėjau dirbti Antrąjį pasaulinį karą ti- siai traukia tyrinėtojų dėmesį. Ir tai suprantama, juk riančioje Latvijos istorikų komisijoje [mūsiškės Tarptau- iš politinio Europos žemėlapio net pusei amžiaus buvo tinės komisijos sovietinių ir nacistinių okupantų nusikal- išbrauktos trys suverenios valstybės. Sennas primena, timams Lietuvoje įvertinti latviškasis analogas – L. T.], kad 65 (dabar jau 70) metų senumo įvykiai turi atgar- mane suintrigavo problema. Rusijos užsienio reikalų sį net XXI amžiuje. 2005 m. žiemą Lietuvos, Latvijos ministro 2000 m. birželio mėn. pareiškimas išprovo- ir Estijos prezidentai sprendė problemą, ar dalyvauti kavo mano reakciją ir, kai Lietuvos studentai vienoje aukščiausio lygio pasaulio vadovų susitikime Maskvoje, mano paskaitoje nesugebėjo tiksliau paaiškinti, kodėl kur buvo švenčiamos Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1940 m. sovietų įvykdytą Lietuvos inkorporaciją jie lai- 60-osios metinės. Ta pati problema iškilo ir šių metų ko neteisėta, pagalvojau, kad būtų įdomu kruopščiau gegužę: Latvijos ir Estijos vadovai nuvyko į Maskvą, o ištirti visą problemų kompleksą“ (p. 16–17). Lietuvos prezidentė – į Airiją. Dažnas lietuvis, net ir tyrinėtojas, sudėtingus ir ne- Net ir šiandien kai kurie politikai ir istorikai, daugiau- vienareikšmius 1940 m. vasaros įvykius linkęs įsprausti sia Rusijoje, neigia trijų Baltijos šalių okupaciją 1940 m.1 į pas mus itin populiarią „kančių“ schemą, pagal kurią Sennas cituoja 2000 m. birželio 9 d. Rusijos Federacijos nuo pačių lietuvių niekas nepriklausė, dėl visų mūsų užsienio reikalų ministro oficialų pareiškimą: „SSRS ka- nelaimių, anot Bronio Railos, vien priešai kalti. Pasak riuomenė 1940 m. buvo įvesta į šios šalies [Lietuvos – L. T.] Senno, požiūris, kad Raudonoji armija ir SSRS saugumo teritoriją aukščiausios valdžios sutikimu, ir tas sutikimas struktūros jėga primetė svetimą tvarką žmonėms, kurie buvo gautas pagal to meto tarptautinę teisę […] SSRS buvo lojalūs Smetonos režimui, yra diametraliai priešin- Aukščiausiosios Tarybos 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuta- gas sovietinių istorikų tvirtinimams apie „liaudies ma- rimas dėl Lietuvos priėmimo į Sovietų Sąjungos sudėtį sių revoliuciją“. Sennas prisimena, kaip 1988 m. vasarą buvo priimtas, kai to paprašė Baltijos valstybių aukščiau- vienas lietuvis sušukęs: „Pasipriešinimas prasidėjo nuo sieji atstovaujamieji organai“ (p. 15–16). 1940 m. birželio 16-osios.“ Suprask, Lietuva tapo didžių- Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos tema Sennas jų valstybių sąmokslo auka, todėl pasaulis turįs atlyginti pradėjo domėtis praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtme- Lietuvai nuostolius ir jos atsiprašyti (p. 15–16).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 89 Pasak Senno, tarp šių dviejų kraštutinių požiūrių vietų Sąjunga ir nacių Vokietija numatė pasidalyti Rytų vyksta plataus spektro ginčai. Atsargesnė yra Mykolo Europą, buvo pagrindas Sovietų Sąjungai prisijungti Römerio interpretacija, su kuria sutinka ir recenzuoja- Baltijos valstybes – Estiją, Latviją ir Lietuvą. Išsamaus mo veikalo autorius: „Lietuvos sovietizacija – tai buvo plano tuomet gal ir nebuvo, bet galutinis SSRS vadovų ne pačios Lietuvos evoliucijos padarinys, bet svetimų, ketinimas, galima sakyti, buvo aiškus“ (p. 48). nuslopinusių Lietuvos valstybę, pajėgų darbas, kuriam Remdamasis daugiausia Lietuvos užsienio reikalų buvo paruošta tam tikra neva pačios Lietuvos aktų ins- ministro Juozo Urbšio atsiminimais ir ambasadoriaus cenizacija.“3 Maskvoje Lado Natkevičiaus pranešimais, Sennas išsa- Veikalo įvade Sennas nurodo, kad jo tyrimo tiks- miai analizuoja 1939 m. spalio pradžioje vykusias SSRS las buvo dvejopas: pagrindinis dėmesys sutelktas į ir Lietuvos derybas, spalio 10 d. pasirašytą Savitarpio tai, kaip sovietai organizavo Lietuvos inkorporavimą pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuva, atgaudama Vil- į SSRS, o lygia greta analizuojama, kaip žlugo autori- nių ir dalį Vilnijos, sutiko įsileisti Raudonosios armijos tarinis Smetonos režimas (p. 11). Monografijos chro- įgulas (20 tūkst. karių). nologinės ribos – nuo 1939 m. rugpjūčio 23-iosios iki Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje nė vienai Euro- 1940 m. rugpjūčio 3-iosios, tačiau daugiausia vietos pos valstybei neteko išgerti tokios kartybių taurės kaip skirta 7 savaičių, nuo 1940 m. birželio 15 iki rugpjū- Lietuvai: 1938 m. kovą – kapituliacija Lenkijai, lygiai čio 3 d., įvykiams aptarti. Veikale, skirtame Pabaltijo ir po metų – Vokietijai. Vyriausybės atsisakymas 1939 m. SSRS istorija besidominčiai Europos ir pasaulio visuo- rugsėjo pradžioje siųsti kariuomenę į Vilnių irgi buvo menei, autorius tyrinėja įvairias 1939–1940 m. įvykių savotiška kapituliacija. Spalio 10 d. sutartis, kėlusi mir- interpretacijas. Jam ypač rūpėjo aptarti šiuolaikinę is- tiną pavojų Lietuvos valstybingumui, buvo jau ketvir- toriografiją ir prieštaringą istorinę atmintį (p. 10). Lie- tas smūgis iš eilės. tuviškojo leidimo pratarmėje Sennas įspėja skaitytojus, Pradėdama derybas su Maskva, Lietuvos vyriausybė kad apėjo kai kuriuos lietuviams itin aktualius klausi- spalio 2 d. demobilizavo prieš 2 savaites į kariuomenę mus, be to, pateikia minčių, kurios lietuviams nebus pašauktus atsarginius. Sennas cituoja Antano Smeto- priimtinos (pvz., abejoja dėl tvirto lietuvių įsitikinimo, nos adjutantą plkn. Vaclovą Šliogerį: „Tada demobili- kad Vilnius turėjęs priklausyti Lietuvai). zuodami savo kariuomenę, mes pasidavėme“ (p. 49). Monografijoje panaudota šaltinių bazė labai pla- Pasak Senno, tarpukariu svarbiausios lietuvių tauti- ti: dokumentai ir jų rinkiniai, atsiminimai, ano meto nės savimonės idėjos buvo „tėvynė“ ir „Vilnius“. Mo- periodinė spauda, archyvinė medžiaga, beje, ne vien nografijos autorius mano, kad Lietuvos likimas būtų Lietuvos (pvz., JAV ir Vokietijos ambasadorių Kaune pasisukęs kitaip, jeigu lietuviai 1939 m. rugsėjį būtų ėję pranešimai savo vyriausybėms). Autorius pavydėtinai į Vilnių, kaip ragino Berlynas. gerai susipažinęs su įvairiakalbe šios temos istoriogra- Kaip žinoma, „žygį į Vilnių“ propagavo volde- fija. Sennas neignoruoja ir sovietinių tyrinėtojų – Juozo marininkai, radikalieji („jaunieji“) tautininkai, o la- Žiugždos, Kosto Navicko, Antaninos Butkutės-Rame- biausiai – pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, lienės ir kt. – darbų, dažnai mini 1940 m. vasarą Lietu- pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa, kuris buvo įsiti- voje apsilankiusios JAV žurnalistės komunistės Annos kinęs: jei lietuviai būtų paklausę Berlyno ir atsiėmę Strong kelionės įspūdžių knygą „Naujoji Lietuva“4. Vilnių, Vokietija nebūtų pardavusi Lietuvos sovie- Sovietų istorikai buvo visiškai atskyrę 1939 m. rug- tams, RA nebūtų įžengusi į Lietuvą 1939 m. rudenį, pjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytą SSRS – Vokietijos o juo labiau 1940 m. birželį. Todėl po karo Lietuvos nepuolimo sutartį nuo trijų Baltijos valstybių inkorpo- tikriausiai būtų laukęs, panašiai kaip ir Lenkijos, ravimo į Sovietų Sąjungą 1940 m. vasarą. Sennas ją ver- liaudies demokratinės šalies, o ne sąjunginės respu- tina kitaip: „Molotovo–Ribbentropo paktas, kuriuo So- blikos statusas.

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Senno nuomonė kitokia: vargu ar sovietai 1945 m. agresijos: „Turint galvoje mūsų sutartį su rusais ir būtų palikę Vilnių Vokietijos sąjungininkei Lietuvai. O bendrą politinę padėtį, mums Ženevoje tenka elgtis kadangi Maskva buvo numačiusi aneksuoti Kenigsber- taip, kad nesupykdytumėm rusų […]. Palaikykite gą, ji tikriausiai nebūtų palikusi jo kaip „anklavo“ kitoje kontaktus su latviais, estais ir pačiais rusais [ne su Lietuvos valstybės pusėje tokio, koks jis yra dabar, ir, ga- suomiais! – L. T.]. Niekur nebalsuokite prieš rusus.“6 limas dalykas, į Kaliningrado sritį būtų įtraukusi ir Klai- Svarbiausiu Lietuvos užsienio politikos principu pėdą (p. 79–80). Galutinė Senno išvada tokia: „Iš sovie- tapo „Nesupykdyti rusų!“ tų rankų vokiečių pritarimu perimdami Vilnių, lietuviai Manyčiau, Sennas politinį Lietuvos statusą laiko- iš esmės įgyvendino savo užsienio politikos tikslus, ku- tarpiu nuo 1939 m. spalio 10 d. iki 1940 m. birželio riuos buvo užsibrėžę 1920 m., kai kartu su vokiečiais ir 15-osios pagrįstai įvardija kaip SSRS protektoratą.7 sovietais susivienijo prieš Versalio sutartį“ (p. 81). Pasak monografijos autoriaus, nors Lietuvos užsie- Ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos dramoje nio politika jau buvo priklausoma nuo Maskvos, 1939– Vilnių, kurį Stalinas padovanojo lietuviams, Sennas lai- 1940 m. žiemą šalis praleido kaip vis dar nepriklausoma ko Trojos arkliu. Lietuvos vyriausybei Vilnius tapo di- valstybė, bent jau formaliai. Baimė, apėmusi, kai įžengė delės įtampos šaltiniu, o sovietams – svarbiausia prie- RA, pamažu blėso. Vilniaus atgavimas, pasak Senno, mone skverbtis į lietuvių sąmonę. Tačiau, šių eilučių sustiprino Smetonos prestižą kai kuriuose visuomenės autoriaus nuomone, negalima sutikti su Senno teigi- sluoksniuose. 1939 m. gruodį buvo sudaryta XXI ir pa- niu, kad RA bazės šalyje – tai kaina už atgautąją sostinę skutinė tautininko Antano Merkio vadovaujama Lietu- (p. 51). Juk Estija ir Latvija irgi įsileido RA įgulas, nors vos Respublikos vyriausybė. 1940 m. sausį Prezidentas mainais nieko už tai negavo, priešingai – jų teritorija po atleido iš pareigų palankumu krikščionims demokra- Antrojo pasaulinio karo netgi sumažėjo. Su Vilniumi ar tams įtarinėtą kariuomenės vadą gen. Stasį Raštikį, į jo be Vilniaus (Stalinas galėjo atiduoti jį Baltarusijai), Lie- vietą paskyrė Merkio proteguotą, ryšių su SSRS pasiun- tuva vis tiek nebūtų išvengusi RA įgulų, o galiausiai – ir tinybės darbuotojais turėjusį gen. Vincą Vitkauską. sovietinės respublikos statuso. Kada Maskva nusprendė okupuoti Baltijos valsty- Paskutinį nepriklausomos Lietuvos pusmetį Sennas bes? Tyrinėtojų nuomonės skiriasi. Romas Misiūnas ir pavadino „nežinomybės žiema“. Užsiėmusi Vakarų Reinas Taagepera rašo, kad sprendimas buvo priimtas Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos inkorporavimu, ka- 1940 m. vasario pradžioje, kai į Maskvą instruktažui riaudama su suomiais, Maskva kuriam laikui paliko buvo sukviesti SSRS pasiuntiniai Kaune, Rygoje ir Ta- Baltijos šalis ramybėje. Viačeslavas Molotovas spalio line.8 Pasak Natalijos Lebedevos, galutinis sprendimas 31 d. sakydamas kalbą SSRS Aukščiausiojoje taryboje okupuoti Lietuvą buvo priimtas gegužės 24 ar 25 d.9 labai gerai įvertino „socializmo šalies“ santykius su tri- Maskvos sprendimą visiškai okupuoti Baltijos vals- mis Baltijos valstybėmis, ypač su Lietuva. Maždaug tuo tybes Sennas sieja su karo veiksmais Vakarų fronte. pat metu SSRS atstovas Kaune Nikolajus Pozdniakovas Ten 1940 m. balandį baigėsi pozicinis karas ir vokie- gavo griežtą Molotovo įspėjimą: nesikišti į Lietuvos vi- čiai pradėjo veikti. Jie pasuko į šiaurę, kur, anot Senno, daus reikalus, neteikti jokios paramos opozicinėms jė- „nušlavė“ Daniją su Norvegija, o gegužę, aplenkdami goms, palaikyti santykius tik su vyriausybe.5 Mažino liniją, per Belgiją ir Olandiją įsiveržė į Šiaurės 1939 m. spalio 10 d. pasirašiusi Savitarpio pagalbos Prancūziją ir „nudundėjo“ tiesiai į Paryžių. Vokiečių sutartį ir įsileidusi RA įgulas, Lietuva prarado neutralu- pergalės Vakaruose paskatino sovietus veikti Pabaltijy- mą. Jos užsienio politika jau buvo orientuota į Maskvą. je. Gegužės 25 d. Maskva apkaltino Lietuvos vyriausy- Sennas cituoja gruodžio 4 d. užsienio reikalų ministro bę, esą ji toleruoja ir netgi kursto nedraugiškus veiks- Juozo Urbšio nurodymą Lietuvos delegacijai Ženevoje, mus prieš šalyje esančias RA įgulas (raudonarmiečių kur Tautų Sąjunga svarstė Suomijos skundą dėl SSRS „grobimas“).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 91 Pasak Senno, įgyvendinti savo planus Pabaltijyje aviacija atkirto Latviją su Estija nuo išorinio pasaulio. sovietams pavyko lengviau, negu jie tikėjosi. Laukta Pasak Senno, Dekanozovas gerai pasinaudojo abiem stipraus pasipriešinimo, ypač Lietuvoje. Todėl birže- dalykais: liaudies antipatija Smetonai ir manymu, kad lio pradžioje prie Lietuvos sienos buvo sutelkta per Prezidentas pabėgo iš baimės (p. 189). 220 tūkst. karių, 1140 karo lėktuvų, 1,5 tūkst. tankų Birželio 16-osios rytą Lietuvos vėliava virš Preziden- (p. 158). Sennas, kaip ir Lebedeva, mano, kad lenkų tūros nepakilo. Tai patvirtino jau 15-osios vakarą mies- karininkų žudynės Katynėje sietinos su pasirengimu to centre sklandžiusius gandus, kad „Smetona pabėgo“. okupuoti Baltijos valstybes: reikėjo atlaisvinti vietas Raudonarmiečiai ėjo sargybą prie vyriausybinių pas- naujiems belaisviams (p. 197). tatų ir reguliavo eismą laikinosios sostinės gatvėse. O Lietuvos prezidentas Antanas Smetona teigė, kad „pa- SSRS pasiuntinybėje Laisvės alėjoje jau buvo įsikūręs iš sišalinimas [išvykimas į Vokietiją birželio 15 d. – L. T.] vakaro atvykęs nepaprastasis SSRS vyriausybės įgalio- buvo mažas protestas Maskvos smurtui, toks, koks buvo tinis, užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, galimas susidariusiomis aplinkybėmis“10. Sennas to- Lavrentijaus Berijos, 1938 m. tapusio NKVD vadovu, kiam tvirtinimui nepritaria. Į Maskvos ultimatumą buvo mokinys ir bendražygis Vladimiras Dekanozovas (gru- atsakyta dviem žodžiais: „Vyriausybė sutinka“. Kur čia zinas kaip ir Berija). protestas? Senno knygos skyrius apie birželio 14 ir 15 d. Daugelis lietuvių, pasak Senno, tikėjosi, kad Maskva Kauno įvykius pavadintas trumpai „Pabėgėlis“. paskatinsianti politinę Lietuvos valstybės reformą ir gal Sovietų požiūris į Smetonos pabėgimą, pasak Senno, net sugrąžinsianti demokratinę 1922 m. Konstituciją. buvo dvejopas. Viena vertus, okupantai būtų manipu- Mintys apie reformas tvyrojo ore. Pirmieji įspūdžiai liavę Smetona taip pat, kaip jie elgėsi su Latvijos prezi- dėl SSRS kariuomenės elgesio buvo geri. Raudonar- dentu Karliu Ulmaniu ar Estijos – Konstantinu Pätsu. miečiai nesielgė kaip okupantai ir greitai pasitraukė Antra vertus, Lietuvos Prezidento pabėgimas buvo la- iš sargybos postų prie vyriausybinių pastatų (p. 189). bai parankus sovietų propagandai: pasipylė Smetonos, Bet, Senno teigimu, lietuviai proceso jau nebevaldė. Jis brendančio per Širvintos upelį, karikatūros, paskalos ir buvo Maskvos prokonsulo (taip pavadintas 7-asis mo- straipsniai spaudoje apie „apvogtą Lietuvą“, apie taria- nografijos skyrius) Dekanozovo rankose. Per 48 valan- mus Smetonos turtus užsienyje… das Dekanozovas suorganizavo vadinamąją Liaudies Tačiau labiausiai, Senno manymu, Smetonos pabė- vyriausybę. Tačiau svarbiausias Maskvos prokonsulo gimas pribloškė pačius lietuvius. Karininkai reikalavo uždavinys buvo surežisuoti savanoriško Lietuvos įsto- sugrąžinti bėglį į Kauną, o Kybartuose, prie valstybės jimo į „SSRS tautų šeimą“ spektaklį. Kai įžengė RA sienos, šautuvus į Prezidentą atsuko ne vietiniai ko- ir atvyko Dekanozovas, Lietuva buvo inkorporuota munistai, bet Lietuvos šauliai. Pasak Senno, kad ir į SSRS de facto. Dabar Dekanozovo uždavinys buvo kaip bauginamai atrodė sovietų kariuomenės antplū- inkorporuoti ją de jure, suderinant šį procesą su Lie- dis, daugelis lietuvių [žodį „lietuvis“ Sennas vartoja ne tuvos Konstitucija (p. 200). Dekanozovas jam patikėtą tautine, o pilietine prasme – L. T.] džiaugėsi Smetonos uždavinį išsprendė per 7 savaites. pabėgimu. Lietuvoje dirbę Vokietijos žvalgybininkai, Nuo rugpjūčio pradžios į Maskvą grįžusį Dekanozo- įvykius Kaune lyginę su Rygos ir Talino įvykiais, manė, vą Lietuvoje pakeitė buvęs SSRS ambasadorius Kaune, kad lietuviai su didesniu entuziazmu nei latviai ar estai VKP(b) CK ir SSRS Liaudies komisarų tarybos įgalioti- sutiko sovietų įvestą tvarką. Jų nuomone, viena prie- nis Nikolajus Pozdniakovas. žasčių galėjo būti Smetonos pabėgimas (p. 188–189). 1953 m. gruodį Dekanozovas ir Berija buvo sušau- Karlis Ulmanis ir Konstantinas Pätsas pasiliko su tauta. dyti kaip „tarptautinio imperializmo agentai“. Tačiau Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jie ir norėdami ne- nei SSRS, nei Rusijos vyriausybė niekada nepasmerkė būtų galėję pabėgti: RA Lietuvoje, sovietų laivynas ir jo veiklos Lietuvoje 1940 m.

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 Tai, kad Lietuvos vyriausybė besąlygiškai priėmė Sennas 1940 m. vasaros įvykius Lietuvoje lygina su Maskvos reikalavimus, o ypač Ministrų Tarybos pir- tuo, kas 1920–1921 m. vyko Gruzijoje. 1920 m. sovietų mininko, einančio ir Respublikos Prezidento pareigas, Rusija pasirašė taikos sutartį su nepriklausomybę pa- Antano Merkio veikla birželio 16 ir 17 dienomis, kai skelbusia Gruzija, o 1921 m. pasiuntė į ją savo kariuo- buvo priimtas Vyriausybės nutarimas, kad Smetonos menę. Okupuota Gruzija tapo sovietine respublika. Tada išvykimą į užsienį reikia vertinti kaip jo atsistatydini- Leninas liepė padaryti nuolaidų gruzinų inteligentijai ir mą iš Prezidento pareigų, kai pavesta Justui Paleckiui „smulkiajai buržuazijai“. Mintis palyginti sovietų politi- sudaryti naują vyriausybę ir ji buvo patvirtinta, kai pats ką 1920–1921 m. Gruzijoje ir 1940 m. Lietuvoje Sennui Merkys atsistatydino iš Prezidento posto, kuris pagal kilo todėl, kad Liaudies vyriausybės ministro pirminin- 1938 m. Konstituciją automatiškai atiteko naujajam ko pareigas einantis užsienio reikalų ministras Vincas premjerui Paleckiui, labai pasitarnavo Maskvos užma- Krėvė-Mickevičius 1920 m. buvo Baku miesto tarybos čioms sudaryti okupacijos teisėtumo regimybę. Tokį (sovieto) narys. Pozdniakovas šį mūsų literatūros klasi- Merkio elgesį Sennas, kaip kadaise Smetona, linkęs ko biografijos faktą, be abejo, žinojo ir papasakojo apie aiškinti visišku psichikos išsekimu, šoku (p. 226–227). tai Dekanozovui, kuris anuo metu vykdė komunistinę O gal Merkys, kaip ir Estijos prezidentas Pätsas, vykdė veiklą Užkaukazėje. Sennas netgi kelia hipotezę, kad jie svetimos valstybės valią? Tiesa, faktų ir tiesioginių ar- (Krėvė ir Dekanozovas) galėjo būti pažįstami dar nuo gumentų tokiai versijai paremti neturime. Užkaukazės laikų (p. 214–215). Birželio 15-osios pavakarę į Kauną atvykusio Deka- Krėvės dalyvavimas, pasak Senno, buvo labai svarbus nozovo veikla Lietuvoje Sennui primena suktą žaidimą Liaudies vyriausybės įvaizdžiui. Tačiau dar svarbesnis „Kur paslėptas žirnis“ – mažas kamuoliukas arba žir- buvo žinomo politiko Ernesto Galvanausko sutikimas nis pakišamas tai po vienu, tai po kitu iš 3-jų puode- tapti Liaudies vyriausybės finansų ministru. Būtent lių, o žaidėjai turi atspėti, kur jis yra. Raudonoji armija, todėl naujajai vyriausybei kurį laiką pritarė antisme- linksmindama Lietuvos gyventojus koncertais, stengėsi toninė „Ašis“ – krikščionys demokratai ir valstiečiai įtikinti žiūrovus, kad valdžios „žirnis“ yra po puodu- liaudininkai. Kai liepos pradžioje buvo uždaryti „bur- ku, kuris vadinasi „Liaudies vyriausybė“, paskui – po žuaziniai“ laikraščiai, išimtis padaryta tik krikščionių puoduku „Liaudies seimas“. Bet „žirnis“ visą laiką buvo demokratų XX amžiui ir valstiečių liaudininkų Lietuvos Dekanozovo saujoje. Nusprendęs, kad kompartija jau žinioms. Abu šie populiarūs dienraščiai agitavo skaity- pasirengusi valdyti kraštą, jis pakišo „žirnį“ po LKP tojus dalyvauti Liaudies seimo rinkimuose. puoduku (p. 209–210). Kai Vinco Krėvės vadovaujama Ministrų taryba su- Senno nuomone, nereikėtų pervertinti birželio 17 d. darė nekomunistinės vyriausybės įvaizdį, Dekanozovas sudarytos Liaudies vyriausybės vaidmens, nes tikroji jau galėjo įtraukti į ją ir komunistus. Mečislovui Ge- valdžia visą laiką buvo Maskvos prokonsulo rankose, dvilui pavesta Vidaus reikalų ministerija, pasak Senno, o jam talkino iš Maskvos atvykę NKVD specialistai, tapo vyriausybe vyriausybėje. Gedvilas veikė nepaisy- Pozdniakovas ir kiti sovietų pasiuntinybės darbuoto- damas Krėvės pageidavimų, o Paleckis pakluso VRM jai, LKP viršūnė – pirmiausia partijos sekretoriai Icikas iniciatyvoms. VRM pirmiausia tarnavo Dekanozovui ir Meskupas ir Antanas Sniečkus. komunistų partijai, o tik po to – Liaudies vyriausybei Pasak Senno, sovietų veiksmų planas Lietuvoje la- (p. 251–253). Valstybės saugumo departamentą, kurio bai skyrėsi nuo to, ką Maskva 1939 m. pabaigoje – žinioje buvo politinė policija, Dekanozovas patikėjo 1940 m. pradžioje mėgino įvykdyti Suomijoje.Ten so- iš kalėjimo paleistam Antanui Sniečkui. Gedvilas ir vietai sudarė komunistinę Otto Kuusineno vyriausybę, Sniečkus užėmė Kazio Skučo ir Augustino Povilaičio, kurią mėgino primesti suomiams. Naujojoje Lietuvos apkaltintų provokacijomis prieš RA įgulas Lietuvoje, vyriausybėje iš pradžių nebuvo nė vieno komunisto. postus, t. y. tapo represinių institucijų vadovais.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 93 Sennui nekyla abejonių, kad „daugelis Lietuvos Krėvės vardas buvo labiau žinomas visuomenei, antra, nekomunistų iš pradžių į sovietų invaziją ir naujos būdamas Liaudies vyriausybės užsienio reikalų minis- vyriausybės sudarymą žiūrėjo palankiai, nes tai reiškė tras, Krėvė klaidino ne tik Lietuvos visuomenę, bet ir [iki kaulų smegenų įkyrėjusio, anot Vinco Trumpos – L. pasaulį. Jo nurodymu Lietuvos ambasadoriai užsienio T.] Smetonos režimo žlugimą“ (p. 211–212). Tuo labiau šalyse tvirtino, kad Lietuva nėra okupuota, o sovietų kad naujoji vyriausybė prisiekė ištikimybę Lietuvos vyriausybė nesikiša į Lietuvos vidaus gyvenimą. Respublikos konstitucijai, pagerbė Nežinomo kareivio Pasak Senno, užsienio šalių atstovų, akredituotų kapą, o ministrai žadėjo ginti šalies nepriklausomybę ir Kaune, birželio pabaigos vizitai pas Krėvę ir Palec- išsaugoti privačią nuosavybę.11 kį rodo, kad užsienio valstybės pripažino Liaudies „Lietuvos komunistų partija, žinoma, nebūtų su- vyriausybę (p. 279). Čia būtina Senną papildyti ir gebėjusi 1940 m. birželį paimti ir išlaikyti valdžios, – patikslinti: Liaudies vyriausybę pirmieji pripažino tvirtina Sennas, – bet rūpestingai konsultuojama ir patys lietuviai – „smetoninio“ Seimo prezidiumas, globojama Dekanozovo, Maskvos padedama ir Rau- kariuomenės, Lietuvos šaulių sąjungos, krikščionių de- donosios armijos kontroliuojama, ji išaugo ir susti- mokratų, valstiečių liaudininkų vadovai.15 prėjo. Galiausiai ji perėmė valdžios Lietuvoje vairą“ Didžiulio dėmesio ir įvairių komentarų sulaukė Krė- (p. 239). Birželio 25 d. Vidaus reikalų ministerijai vės pasakojimas apie jo pokalbį birželio 30-osios vakarą įregistravus LKP, iš pogrindžio išėjo 1260 partiečių: Kremliuje su Molotovu.16 Kai kas tą Krėvės pasakoji- 54 proc. lietuvių, 31 proc. žydų, 14 proc. rusų tau- mą laiko beletristika, juk Krėvė – rašytojas. Tačiau Mo- tybės.12 „Kitoms partijoms, ilgai kovojusioms prieš lotovo pasakymas, kad Europoje nėra vietos mažoms liaudį ir prieš Lietuvos nepriklausomybę, nėra dau- valstybėms ir kad Lietuva tapsianti SSRS respublika, – giau vietos Lietuvoje“, – birželio 26 d. rašė Liaudies patvirtina pokalbio autentiškumą. Krėvės pasakojimą, vyriausybės organu tapęs Lietuvos aidas.13 1936 m. už- kaip jis, grįžęs iš Maskvos, įteikė Paleckiui savo ir Gal- darytų krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir vanausko atsistatydinimo iš pareigų raštus ir daugiau socialdemokratų partijų veikėjų viltys, kad bus legali- nedalyvavo Liaudies vyriausybės veikloje, Sennas pa- zuotos ir jų partijos, žlugo. grįstai laiko geriausiu atveju klaidinančiu (p. 289). Rei- „Mauras gali eiti“, – taip pavadintas monografijos kalas tas, kad Lietuvos ypatingajame archyve saugomi skyrius apie Liaudies vyriausybės veiklą iki liepos vi- Liaudies vyriausybės posėdžių protokolai17 liudija, kad durio, kai Dekanozovas „paslėpė žirnį“ po puodeliu, Krėvė pirmininkavo liepos 9 ir 12 d. posėdžiams, daly- kuris vadinosi „Liaudies seimas“ (p. 266–291). Liau- vavo ir liepos 21 d. Seimo posėdyje. Po to atostogavo, dies vyriausybė neatsiejama nuo Vinco Krėvės, todėl tačiau rugpjūtį jau vėl dalyvavo vyriausybės posėdžiuo- šis monografijos skyrius skirtas daugiausia jo veiklai se, o 13 ir 21 d. jiems netgi pirmininkavo. Apskritai birželio–liepos mėnesiais. Krėvės vaidmuo sulaukė Krėvė buvo Liaudies vyriausybės narys iki pat paskuti- prieštaringiausių vertinimų: vieniems jis – didvyris,14 nės jos veiklos dienos – rugpjūčio 26-osios. Ir tai dar ne kitiems – kolaborantas ar net išdavikas. Sennas prime- viskas: jis buvo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos na Zenono Butkaus iškeltus faktus apie SSRS pasiun- likvidavimo komisijos, veikusios nuo rugpjūčio 9 d. iki tinybės Kaune piniginę paramą tautininkų partijos rugsėjo 19 d., pirmininkas.18 reikalams 3-iojo dešimtmečio viduryje ir dažną Krė- Krėvės dalyvavimo Liaudies vyriausybėje priežasčių vės lankymąsi SSRS pasiuntinybėje 4-ojo dešimtme- Sennas nenagrinėja, palikdamas šį klausimą lietuvių čio pabaigoje (viltingas jo klausimas 1939 m. rugsėjį, istorikams. Manyčiau, Krėvės patriotizmas abejonių ar ateis Raudonoji armija į Kauną?). Krėvės politinė nekelia. Tačiau, Lietuvai atsidūrus tarp Vokietijos ir veikla 1940 m. vasarą susilaukė, pasak Senno, didesnės Sovietų Sąjungos girnų, Krėvė, kaip, beje, ir dauguma kritikos negu jos kliuvo Ernestui Galvanauskui. Viena, tuometinių mūsų politikų, buvo linkęs rinktis pastarąją,

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 neva mažiau pavojingą lietuvių tautiškumui.19 Antrasis kurių sąvoka sąmoningai nebuvo apibrėžta. „Liaudies motyvas – valdžios troškimas, išryškėjęs dar 3-iajame priešai“ yra ne tik kapitalistai, „buožės“, bet ir tie, kurie dešimtmetyje, atsispindėjęs ir literatūriniuose Krėvės skleidžia „gandus“, esą Lietuva būsianti sovietizuota, personažuose (Skirgaila, Šarūnas). Žlugus iliuzijoms bus persekiojama Bažnyčia, Lietuvoje būsią kolchozai, dėl „Mongolijos statuso“, Krėvės entuziazmas gerokai ir, žinoma, tie, kurie neis balsuoti. Liepos 6 d. VSD atvėso, tačiau su sistema jis nekonfliktavo: buvo paskir- direktorius Antanas Sniečkus pasirašė įsakymą suim- tas sovietų įsteigtos Lietuvos SSR Mokslų akademijos ti „destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prezidentu, išrinktas SSRS AT deputatu. prieš Liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką“. Labai vaizdžiai Sennas aprašo Liaudies vyriausybės Per kelias dienas buvo suimti 504 asmenys (p. 343). veiklos pabaigą. Ji, „kaip Schillerio Otelas atliko savo Nepaskelbdama balsavimo už atskirus kandidatus darbą ir jau galėjo dingti iš politinės arenos („Mauras duomenų, kaip to reikalavo rinkimų įstatymas,23 ir padarė savo darbą, mauras gali išeiti“) […] Dekano- patvirtinusi, kad išrinkti visi 79 kandidatai, Vyriau- zovo dėka Lietuvai jau vadovavo Maskva, o pareng- sioji rinkimų komisija,24 Senno teigimu, smarkiai ti oficialų Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą suklastojo tikruosius rinkimų rezultatus ir tai yra pa- buvo Liaudies seimo, o ne Liaudies vyriausybės dar- grindas abejoti Liaudies seimo ir jo nutarimų teisėtu- bas“ (p. 291). mu25 (p. 350). Seimo rinkimai, kaip ir viskas Lietuvoje 1940 m. Liepos 16 d. vietoj Lietuvos aido išėjo Darbo Lietuva vasarą, vyko žaibiškai. Tikslas – kad žmonės nespėtų (keisti laikraščio pavadinimą pasiūlė Krėvė), netrukus atsipeikėti, susivokti, kas darosi. SSRS pasiuntinybėje tapsianti Tarybų Lietuva. Kartu su Lietuvos aidu iš po- liepos 4 d.20 įvyko LKP vadovų ir pasiuntinybės dar- litinės arenos dingo ir rinkimus laimėjusi Lietuvos dar- buotojų pasitarimas dėl rinkimų. CK narys Vladas bo liaudies sąjunga, su savimi į nebūtį nusinešdama ir Niunka įrodinėjo, kad rinkimams pasiruošti reikia bent ikirinkiminius savo pažadus. Pasak Senno, ji tapo dar 3 savaičių, tačiau Dekanozovas nukirto: rinkimai įvyks vienu istorinio efemeriškumo pavyzdžiu (p. 353). po 10 dienų vienu metu su rinkimais Latvijoje ir Esti- Liepos 17 d. Rygoje susitiko trys Maskvos prokonsu- joje (p. 325–326). Kitą dieną vyriausybė paskyrė naujo lai Baltijos šalyse – Dekanozovas, Vyšinskis (Latvijoje) seimo rinkimų datą – liepos 14-ąją. Liepos 6 d. spaudo- ir Ždanovas (Estijoje) – suderinti ką tik išrinktų „parla- je buvo paskelbtas Niunkos per 12 valandų parengtas mentarų“ darbotvarkės, kurios svarbiausi punktai buvo rinkimų įstatymas, kurio 19-asis straipsnis skelbė, kad į sovietų valdžios paskelbimas ir prašymas priimti į SSRS 79 vietų seimą turi būti iškelti 79 kandidatai.21 Visus iki sudėtį. vieno kandidatus parinko LKP, o juos oficialiai iškėlė Remdamasis Arvydu Anušausku,26 Sennas rašo, iš kažkur atsiradusi Lietuvos darbo liaudies sąjunga – kad liepos 21-osios išvakarėse Dekanozovas ir NKVD liūdnai pagarsėjusio „komunistų ir nepartinių bloko“ atrinko 500 kompartijos ir komjaunimo narių, ku- analogas. riems pavesta Liaudies seimo posėdžiuose sudaryti Remdamasis rankraštine vieno iš LKP vadovų „džiūgaujančios publikos“ vaizdą. Valstybės teatro Chaimo Aizeno autobiografija, Sennas nustatė, kad salėje, kurioje posėdžiavo Seimas, buvo 730 vietų. Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkiminę progra- Specialių vietų sėdėti deputatams teatro salėje nebu- mą parengė Vladas Niunka, Chaimas Aizenas ir Liu- vo. Tad jie ištirpo „džiūgaujančioje publikoje“. Balsų das Gira (p. 331). Programa žadėjo visiems viską, ko niekas neskaičiavo.27 tik kas troško. Tačiau programoje nė žodžiu nebuvo Liaudies seimo paskirtoje 20 asmenų delegacijoje, užsiminta apie Lietuvos stojimą į SSRS.22 Vien dema- kuri liepos 29 d. išvyko į Maskvą „parvežti į Lietuvą goginiais pažadais Dekanozovas ir kompartija nepa- Stalino saulės“ (perduoti SSRS Aukščiausiajai tarybai sikliovė. Pradėta piktai grūmoti „liaudies priešams“, Seimo prašymą priimti Lietuvą į SSRS sudėtį), Icikas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 95 Meskupas vyko kaip delegacijos narys, o Antanas dija skirta sovietų perversmui Lietuvoje, o hipotezės Sniečkus – kaip vertėjas. Mat Meskupas 1939 m. dėl pasipriešinimo galimybių nėra jos objektas (p. pabaigoje – 1940 m. pradžioje beveik 4 mėnesius 383). Tiesa, kitoje vietoje Sennas nurodo, kad 1939 praleido Maskvoje ir jo veikla jau buvo VKP(b) CK m. spalį įsileidusios Raudonosios armijos įgulas, aprobuota, o Sniečkus nuo Zigmo Angariečio suė- Baltijos valstybės buvo jau bejėgės. Kai 1940 m. bir- mimo 1938 m. kovą Maskvoje nesilankė ir jo veikla želį Maskva pareiškė joms ultimatumą, pasipriešinti dar turėjo gauti bolševikų partijos palaiminimą.28 buvo galima tik simboliškai (p. 134). Tik 1940 m. rugpjūčio 14 d. grįžęs iš Maskvos jis Prieš 40 metų Feliksas Jucevičius rašė: „Kad mes pradėjo oficialiai eiti LKP CK pirmojo sekretoriaus [1940 m. birželį] nebūtume galėję apsiginti, aišku pareigas. be jokių įrodinėjimų […] Vieno tik reikėjo – laisvę Politinis „savanoriško Lietuvos įstojimo į SSRS“ ginti. Ją ginti nors savaitę, nors dieną, nors valandą. spektaklis, prasidėjęs 1940 m. birželio 16–17 d. Kau- Visų pirma laisvę turėjome ginti dėl istorinės atsako- ne, baigėsi po 7 savaičių – rugpjūčio 3 d. Maskvoje, mybės prieš ateinančias kartas.“29 Jucevičiaus mintį kur SSRS Aukščiausioji taryba priėmė Lietuvą į SSRS galima būtų pratęsti: būtų užtekę aistiškojo „vieno sudėtį 14-ąja respublika. Vienas ryškiausių Lietuvos kraujo lašo“, netgi „vienų vieno žodžio“ – reikėjo pa- inkorporavimo ceremonijos momentų, pasak Sen- sakyti „Ne!“ ultimatumui. Jeigu Lietuvos vyriausybė no, buvo Salomėjos Nėries poemos, skirtos Stalinui, 1940 m. birželio 15-ąją būtų atmetusi ultimatumą, skaitymas. Dekanozovas norėjo, kad poetė skaitytų pareiškusi bent protestą Maskvai, kreipusis į pasau- savo kūrinį apsivilkusi vakarine suknele, tačiau Sa- lio tautas dėl SSRS agresijos, jeigu ne vienas „Tau- lomėja užsispyrė vilkėti tautinį lietuvaitės kostiumą. tos vadas“, o visa vyriausybė būtų išvykusi į užsienį, „Vadui, mokytojui, draugui – Didžiajam Stalinui aš kaip tą buvo numačiusi Valstybės gynybos taryba,30 skiriu savo eiliuotą žodį – poemą apie Staliną“, – to- kas tada būtų sudaręs naują vyriausybę? Dekanozo- kiais žodžiais poetė pradėjo deklamuoti savo kūrinį, vas? Pozdniakovas? Sniečkus? Bet juk tokiu atveju kurį, pasak Kosto Korsako, užsakė Dekanozovas, ta- neteisėtumas būtų matomas plika akimi ir net Ru- čiau tai neprieštaravo vidinėms poetės nuostatoms, sijos politikai ir istorikai šiandien nedrįstų tvirtinti, todėl poemą ji parašė per vieną naktį. kad tarptautinė teisė nebuvo pažeista, nes Lietuva Tai, kad Lietuvos, kaip ir Latvijos, ir Estijos, li- esą nebuvo okupuota. kimą nulėmė SSRS ir Vokietijos sandėris, kad Lie- Na, bet kadangi pasipriešinimas, nepriklauso- tuvos valstybė buvo pasmerkta 1939 m. rudenį iš- mybės gynimas 1940 m. birželį nėra Senno veikalo nykti iš politinio žemėlapio, – akivaizdu visiems. objektas, tai leistis į diskusiją šiuo klausimu nedera Klausimas, dėl kurio jau 70 metų verda aistros, gin- ir veikalo recenzentui. čijasi ne tik istorikai, publicistai, bet ir visuomenė, Jau palyginti gausioje literatūroje apie 1940 m. yra toks: ar lietuviai turėjo ginti didžiausią tautos vasaros įvykius Lietuvoje ir Pabaltijyje Senno veika- vertybę – nepriklausomybę? Savo veikalo pabaigoje las „Lietuva 1940. Revoliucija iš viršaus“ ir savo ap- šį klausimą kelia ir Sennas: „Ar turėjo ir ar galėjo imtimi, ir turiniu užima ypatingą vietą. Žinoma, tai lietuviai pasipriešinti Raudonosios armijos įsiver- nereiškia, kad Sennas padėjo galutinį tašką šios te- žimui į Lietuvą? Ar jie galėjo neleisti komunistams mos tyrinėjimuose. Apie 1940 m. sovietinę Lietuvos paimti valdžios, kai šalį kontroliavo Raudonoji ar- okupaciją ir aneksiją toliau bus rašomi straipsniai mija? Ar sovietinėje administracijoje dirbę lietuviai ir monografijos, skelbiami nauji dokumentai, tačiau išdavė savo šalį, o gal jie padėjo tautai išlikti?“ (p. neabejotina, kad kiekvienas tyrinėtojas turės rimtai 383). Tačiau atsakymo į šį klausimą recenzuojamo skaitytis su Alfredo Ericho Senno veikalu. veikalo autorius neduoda, nurodydamas, kad jo stu-

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 1 Apie šiuolaikinių Rusijos istorikų požiūrį į 1939–1940 m. įvykius Lie- 19 Žr.: L. Truska, Kas traukė į Rusijos glėbį? In: Darbai ir dienos, 2002, nr. 30, p. tuvoje žr.: Н. С. Лебедева, Вводная статья, In: СССР и Литва в годы 43–45. Второй мировой войны. Том I. Сборник документов. Вильнюс, 2006, 20 Iki šiol mūsų istorinėje literatūroje dažniausiai nurodoma šio pasitarimo с. 23–68. data – liepos 1-oji. 2 A. E. Senn, The sovietization of the Baltic states, In: The annals of the 21 Liaudies seimo rinkimų įstatymo 3-iasis str. skelbė, kad nuo 35 000 gyven- American Academy of political and social science, vol. 317(1958); What tojų renkamas 1 atstovas, o 19-asis str. – kad kandidatų į Seimo atstovus pa- Happened in Lithuania in 1940? In: Lithuanian Foreign Policy Review, siūloma tiek, kiek apygardoje renkama atstovų (Lietuvos Liaudies seimas. 2000, No. 2(6). Stenogramos ir medžiaga. V., 1985, p. 19–20). Liepos 7 d. Vyriausioji seimo 3 M. Rėmeris, Lietuvos sovietizacija 1940–1941. Istorinė Lietuvos sovietizaci- rinkimų komisija pranešė, kad visose 8-iose rinkimų apygardose pagal mi- jos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas, Vilnius, 1989, p. 67. nėtąją proporciją turi būti išrinkti 79 seimo atstovai (ten pat, p. 25). 4 A. L. Strong, The New Lithuania, New York, 1941. Šios knygos versti į lietuvių 22 Lietuvos darbo liaudies sąjungos rinkiminėje programoje būsimoji šalies kalbą neleido Genrikas Zimanas, pasak jo, Strong įspūdžiai tinka tik propa- užsienio politika nusakyta vienu sakiniu: „Lietuvos Respublikos ir Tarybų Są- gandai tarp Amerikos lietuvių skleisti (A. E. Senn, Lietuva 1940, p. 330). jungos tautų draugiškumas ir tvirta bei nesulaužoma Lietuvos Respublikos 5 Полпреды сообщают… Сборник документов об отношениях СССР ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąjunga“, In: Lietuvos Liaudies с Латвией, Литвой и Эстонией. Aвгуст 1939 г. – август 1940 г., Москва, seimas. Stenogramos ir medžiaga, p. 26–29. 1990, с. 140. 23 Liaudies seimo rinkimų įstatymo 40-asis str. skelbė, kad „apygardos rinkimų 6 Dokumentas paskelbtas dokumentų rinkinyje „Žiemos karas ir Lietuva“. V., komisija […] suskaičiuoja, kiek paduota balsuojamųjų kortelių už kiekvieną 1997, p. 93. kandidatą“. „Išrinktais liaudies atstovais laikomi tie kandidatai, kurie gavo 7 Plg.: L. Truska, Lietuva 1938–1953 metais. V., 1995, p. 41. balsų daugumą“ (41 str.) (ten pat, p. 21). 8 R. Misiūnas, R. Taagepera, Baltijos valstybės: priklausomybės metai 1940– 24 Vyriausiąją Seimo rinkimų komisiją sudarė: Vladas Niunka (pirmininkas), 1990. V., 1992, p. 26. Kęstutis Domaševičius (pirmininko pavaduotojas), Andrius Bulota, Valerija 9 СССР и Литва в годы Второй мировой войны, с. 49. Narvydaitė ir Jonas Kvietkauskas (nariai) (ten pat, p. 25). 10 A. Smetona, Pro memoria, In: Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai. V., 25 Plg.: L. Truska, 1940 metų „Liaudies“ seimo rinkimai. 2. Rinkimų rezultatai, 1990, p. 14. In: Lituanistica, 1995, nr. 1 (21). 11 Išsamiau apie tai žr.: L. Truska, min. veik., p. 65 ir 71 (35 ir 36 išnašos). 26 A. Anušauskas, Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais. V., 12 A. Sennas remiasi: N. Maslauskienė, Lietuvos komunistų tautinė ir sociali- 1996, p. 29. nė sudėtis 1939 m. pabaigoje – 1940 m. rugsėjo mėn., In: Genocidas ir re- 27 Štai kaip liepos 21 d. buvo priimama Lietuvos stojimo į SSRS deklaracija: zistencija, 1999, nr. 1, p. 89. 1940 m. birželį LKP turėjo kartu su kalėjusiais vicepirmininkas M. Gedvilas: „Kas už šią deklaraciją, prašau pakelti manda- iš viso apie 1,6 tūkst. narių. Palyginkime: Latvijos KP turėjo 968 narius, o tus (Atstovai pakelia mandatus ir šaukia „Valio“). Kas prieš? (Atvirai juokiasi). Estijos KP – tik 150 narių (Ten pat). Kas susilaikė? Nėra. Deklaracija priimta (Ilgi audringi plojimai), In: Lietuvos 13 Lietuvos komunistų partiją legalizavus, In: Lietuvos aidas, 1940-06-26, p. 1. Liaudies seimas. Stenogramos ir medžiaga, p. 76. Panašiai buvo priimti visi 14 Žr.: A. Zalatorius, Rašytojo politiniai memuarai, In: V. Krėvė, Bolševikų inva- nutarimai. zija ir Liaudies vyriausybė. V., 1992, p. 5–9; J. Skirius, Vinco Krėvės-Mickevi- 28 šsamiau apie tai žr.: V. Tininis, Sniečkus. 35 metai valdžioje, V., 2000, p. čiaus pastangos išsaugoti Lietuvos savarankiškumą po sovietų invazijos, In: 34–37. Kultūros barai, 1998, nr. 2. 29 F. Jucevičius, Tauta tikrovės ir mito žaisme, Putnam, Immaculata, 1970, 15 L. Truska, min. veik., p. 61. p. 96. 16 Pasikalbėjimas Maskvoje su V. Molotovu, In: V. Krėvė, Bolševikų invazija ir 30 Žr.: G. Galva, Ernestas Galvanauskas, Čikaga, 1982, p. 403–404; K. Musteikis, Liaudies vyriausybė, p. 53–71. Prisiminimų fragmentai. V., 1989, p. 46; A. Smetona, Pro memoria, In: Lietu- 17 Lietuvos ypatingasis archyvas, F. 3377, Ap. 58, B. 591. vos aneksija. 1940 metų dokumentai. V., 1990, p. 10. 18 R. Žepkaitė, Paskutinės dienos, In: Laikas ir įvykiai, 1990, nr. 3; J. Skirius, Lie- tuvos užsienio reikalų ministerijos likvidavimas, In: Lietuvos užsienio reika- lų ministrai 1918–1940. Kaunas, 1999.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 97 Apie knygas

Dalia Čiočytė

Ar būsi pranašas savam krašte

nžinieriaus ir rašytojo, Lietuvos politinių kalinių sąjun- komentarų nereikia. Partizanų likimai – realybė, pranoks- Igos valdybos nario Petro Girdzijausko knyga „Partiza- tanti literatūrinę vaizduotę, o egzistencinė herojaus aukos nų išrinktas Lietuvos Prezidentas“ svariai ir savitai papildo patirtis nurungia interpretacines galias. Prie vyraujančių literatūros ir kino pasakojimus apie generolą Joną Žemai- tokio pobūdžio tekstų kontrasto principu gretinami ke- tį-Vytautą (1909–1954) – Lietuvos letas kitokio žanro kūrinių, auto- partizanų ginkluotųjų pajėgų vadą, rius vadina juos istorinėmis apy- Lietuvos valstybės, kovojusios braižomis. Tai tekstai, išausti iš prieš okupantus, vadovą.1 Kny- istorinių dokumentų, autentiškos ga išleista Jono Žemaičio-Vytau- patirties ir rašytojo intuicijos, me- to šimtųjų metinių proga. Petras tonimiškai atveriantys būdingus Girdzijauskas pasakojimą dėsto komunistinio teroro metodus ir iš kruopščiai surinktų, preciziškai rezistencijos kovų vaizdus. Piešia- patikrintų faktų (kai kurie paimti mi ekspresyvūs čekistų portretai, iš ligšiol neskelbtų asmeninių ar- varijuojant literatūrinę smurto ir chyvų, amžininkų liudijimų). At- pornografijos techniką. kreiptinas dėmesys ir į pavyzdinį Įdomu analizuoti autoriaus knygos redaktoriaus prof. Juozo metanaratyvą, kuris knygoje pasi- Girdzijausko darbą. Autoriaus, reiškia arba taupomis pastabomis, pasipriešinimo kovų dalyvio, re- „prasitarimais“, arba netiesiogiai. konstruojama visuma asmeninei Knygoje pasakojama apie Jono vizijai palieka minimalią erdvę. Žemaičio-Vytauto ir jo bendra- Toks paryškintas dėmesingumas žygių (Petro Bartkaus, Vytauto faktams ne tik sustiprina istoriko Gužo, Henriko Danilevičiaus-Vi- žvilgsnio objektyvumą, bet turi ir dmanto, Vaclovo Ivanausko ir kt.) literatūrinę prasmę. Minimalizuojant aiškinimą, pabrėžia- likimą. Skyrius „Šimkaičių miško karžygiai (1944–1954)“ mas fakto iškalbingumas. Knygoje pateikiamiems faktams pasakoja apie paskutinės generolo Jono Žemaičio-Vy- tauto vadavietės kovotojus. Šis pasakojimas suvertas iš 1 Žr. Ketvirtasis prezidentas (dokumentinis filmas, režisierius Juozas Sabolius, dvidešimt keturių lakoniškų biografijų, akcentuojant jų scenarijaus autoriai Eugenijus Ignatavičius ir Juozas Sabolius, Lietuvos te- leitmotyvus: „Buvo išniekintas prie Šimkaičių stribyno. levizija, 1995); Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius: Užkastas Šimkaičių miško kampe“; „Žuvusieji buvo nu- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998; Pranas vežti ir išniekinti prie Šimkaičių stribyno. Užkasė Šimkai- Morkus, „Žemaitis ir Berija: 1953 metų birželio 25-oji, ketvirtadienis, 21.50- čių miško kampe“ ir t. t. (p. 67–82). Partizanų žūties, jų 22.50 (susitikimo rekonstrukcija)“, Šiaurės Atėnai, 1998 m. kovo 7 d.; Kęstutis kūnų išniekinimo variacijos yra daugiaprasmės: ironiškai Kasparas, Lietuvos karas, Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių są- užsimenama apie stribų „rusomongoloidinius papročius“ junga, 1999; Romas Batūra, Lietuvos laisvės kovų vietos: Partizanų generolas (p. 67), teksto intonacija aktualizuoja maldos, litanijos, Jonas Žemaitis, Vilnius: Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, hagiografinio pasakojimo kontekstą, o įvykio kartojimas 2009. atskleidžia kraupiai panašius likimus. Knygos pratarmėje

98 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 („Jono Žemaičio-Vytauto šimtąjį gimtadienį minint“) au- Panašią mintį rezonuoja Girdzijausko knygos faktų kalba: torius apibendrina, kad „tokie arba panašūs likimai lydėjo „Mirties nuosprendis [Jonui Žemaičiui-Vytautui – D. Č.] Lietuvoj visus kovojusius su okupantais“ (p. 5). Tačiau kar- buvo įvykdytas 1954 11 26 d. Maskvoje, Butyrkų kalėjime. tu šie likimai apibūdinami ir kaip „lemtingi“ (p. 5). Lem- J. Palubeckui [bandžiusiam kalbėtis su tardytojais, norė- tingas – unikalus, išskirtinis. Beletrizuotas pasakojimas jusiam išgauti jų pažadų ir išdavusiam Joną Žemaitį-Vy- „Paskutinė Kęstutėnų užduotis“, turintis autobiografinių tautą – D. Č.] mirties nuosprendis buvo įvykdytas ten pat bruožų, praskleidžia laisvės kovotojo kelią pasirinkusio gruodžio 2 d. M. Žiliūtė [pasak autoriaus, kategoriškai at- jaunuolio individualius išgyvenimus. Tad knygos visuma sisakiusi kalbėti su tardytojais – D. Č.] iš konclagerio buvo kuria ambivalentišką likimų panašumo vaizdą – išoriš- išleista 1960 07 11, E. Palubeckaitė [„nežinojusi duomenų, kai panašūs biografijos faktai ir vidinis kiekvieno likimo kurie domintų čekistus“, p. 26] – 1956 06 26“ (p. 27). unikalumas. Panašiai Tengizo Abuladzės filmas „Atgaila“ Atitaisyti suklastotus terminus reiškia atitaisyti suklas- (1984) artikuliuoja mintį, kad masinės tremtys ir žudynės totą istorijos vaizdą. Tai aktualu net ir dabar, nes Seimui nėra individualių kančių suma: kiekvienas okupantų iš- svarstant deklaraciją „Dėl Jono Žemaičio pripažinimo draskytos šeimos santykis buvęs toks subtilus ir gilus, kad Lietuvos valstybės vadovu“ (priimta 2009-03-12) būta sudaužyti likimai negali būti sumuojami, jie tiesiog neturi nepasitenkinimo balsų, neva bandoma „perrašyti isto- bendro vardiklio. riją“, nors, atrodytų, kas gi šiandien teigtų tokį absurdą, Reikšminga, kad Petras Girdzijauskas aktualizuoja kad neverta „perrašyti“ (t. y. atitaisyti) Lietuvos istorijos, ypatingą kalbinės terminologijos galią. Atrodytų, neturi kuri okupantų buvo sufalsifikuota. Išties keista, kad kaž- lemiamos reikšmės tai, ar „stribus“ įvardysime tiesiogiai, kam norisi likti sovietinėje kreivų veidrodžių karalystėje. ar vadinsime juos „liaudies gynėjais“, vis vien aišku, kad Jono Žemaičio vardas buvo viešai prisimintas tik Lietuvai kalbama apie ginkluotus būrius sovietinėms represijoms atgavus Nepriklausomybę, viena ryškiausių pokario isto- vykdyti. Petro Girdzijausko knyga teigia priešingai – klas- rijos asmenybių tik dabar pagaliau sulaukė visuomenės toti terminologiją sovietams buvo labai svarbu, nes tai vie- dėmesio, o generolo nuopelnai tik dabar įvertinti aukš- nas galingiausių ginklų. Todėl, išsilaisvinus iš pavergties, čiausiu valstybės lygiu. Sovietai dėjo visas pastangas, viena iš svarbių užduočių yra adekvačiai tas klastotes įvar- kad ištrintų iš žmonių atminties partizanų vardus, net dyti. Knygos autorius netgi siūlo naujesnius semantinius jų kapus sulygino su žeme. KGB persekiojo partizanų atitikmenis, pvz., „stribas“ – tai teroristas, žmonių suvary- gimines, slėpė archyvus. Atrodo neįtikėtina, bet tik mas į kolūkius – tai ūkininkų pavertimas baudžiauninkais prasidėjus Atgimimui Jono Žemaičio sūnus Laimutis (p. 5). Terminologijos klastočių klastą suvokė ir partiza- (1941–2008) susipažino su savo tėvo bendražygiais ir nų vadas: „Vilniuje tardymo metu J. Žemaitis elgėsi oriai, daugiau sužinojo apie partizanus. Laimučiui nebuvo nė neleido čekistams teršti sąjūdžio kovotojų ir jų vardo. Jei penkerių, kai mirė mama ir jį globoti ėmėsi Ona Liubi- tardytojai savo terminologiją bruko prievarta į tardymo navičienė, parūpinusi jam dokumentus Liubinavičiaus protokolus, J. Žemaitis tų protokolų nepasirašė arba net pavarde, kad vaikui būtų saugiau. Tik 1991 m. jis susi- atsisakydavo išvis kalbėti“ (p. 26). grąžino Žemaičio pavardę.2 Oraus tylėjimo, atsisakymo kalbėti su tardytojais idėja Petras Girdzijauskas aktualizuoja klausimą, ką mums artima Aleksandro Solženycino „Gulago salynui“, pasak jo, šiandien reiškia tai, kad sovietinės okupacijos metais vis tylėjimas per tardymus buvo vienintelė tinkama sovietų dėlto turėjome Respublikos Prezidentą, aptardamas po- kalinio laikysena: tylėdamas jis arba žus kankinio mirtimi, litinį ir patriotinį Jono Žemaičio-Vytauto vaidmenį pasi- arba, retu atveju, gal netgi bus paleistas, tačiau prabilęs, leis- priešinimo kovose ir Lietuvos laisvės byloje. damasis į dialogą su tardytojais, neišsigelbės pats ir įklam- pins kitus (plg. folklorinį „Neik su velniu riešutauti“, biblinį 2 Rozvita Vareikienė, „Ne tik žuvusiųjų prezidentas“, Ateitis, http://www.zur- Kristaus tylėjimą Poncijaus Piloto surengtame teisme). nalasateitis.lt/straipsniai/prisiminkime/ne-tik-zuvusiuju-prezidentas.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 99 Vladas Terleckas

Ne(pa)vykęs bandymas papasakoti 1795–2009 m. Lietuvos istoriją

lgokai neskaičiau mūsų istorikų darbų, nes dauguma raidos labui, nors seniai įrodyta, kad geležinkelių tiesimas Ijų kelia alergiją. Bet susigundžiau atsiversti Arūno Gu- buvo suintensyvintas kariniais tikslais. Autorius padarė muliausko „Lietuvos istoriją (1795–2009 m.)“, pavadintą atradimą: „Caro valdžia tiesė ir siauruosius geležinkelius.“ studijų knyga. Tarp jų pamini liniją Švenčionėliai – Panevėžys. Bet juk ją, Atidžiau perskaičiau mane dominančius skyrius. Ne- kaip ir daugelį kitų, nutiesė privačios bendrovės. reikėjo to daryti, nes pašoko kraujospūdis. Tiesiog apgailėtinai papasakota apie rusifikavimo poli- Faktiškai visiškai nutylėta carų Rusijos kolonijinio iš- tiką, nes apsiribota tik spaudos draudimu, Katalikų Baž- naudojimo politika Lietuvoje, sąmoningas ūkio plėtros nyčios persekiojimu. Sąmoningai ar nesąmoningai ap- stabdymas. Kaip žinoma, šiais tikslais buvo padidinti se- eitas faktas, kad Lietuvoje buvo numatyta kolonizuoti ir nieji ir įvesti nauji mokesčiai, dėl to daugelis įmonių buvo rusifikuoti ⅔ žemėvaldos. „Lenkų kilmės“ žemvaldžiams priverstos užsidaryti. Kai kurios gamyklos (pvz., degtukų) drausta laisvai disponuoti žeme, taikyta diskriminacinė negavo leidimo tęsti veiklą. Dvarų ūkius žlugdė 1863 m. kredito politika, iki 1905 m. galiojo suvaržymai steigti dvarininkams įvesta ir iki 1897 m. imta kontribucija. Be to, kredito kooperatyvus, buvo imama didelė kontribucija ir ją reikėjo mokėti ir už miestuose turėtą nekilnojamąjį tur- kt. Su tikrove prasilenkia tvirtinimas: „Naujoji programa tą. Net oficialiai buvo pripažįstama, kad didelė kontribu- numatė visiškai pašalinti lenkų kalbą iš viešojo gyveni- cija žlugdo ūkius. Tuo pačiu tikslu Lietuvos žemvaldžiams mo, neleista lenkų kilmės asmenims (tokiais save laikė ir taikyti diskriminaciniai geležinkelių tarifai, ilgai trukdyta dalis lietuvių) užimti valdiškų postų.“ Pasiskaičius tokios steigti kredito įstaigas. Šiais veiksmais padaryta didžiulė išminties galima pamanyti, kad lietuvių kalbos vartojimas žala, bet autorius mini tik tai, kad 1863 m. sukilimo slopin- nebuvo varžomas, kad lietuviai buvo laisvai priiminėjami tojai degino kaimus, ištrypė pasėlius, gyventojams uždėjo į valdišką tarnybą (ne postus!). Istorikas, matyt, nežino, baudas. Pagal sovietinės istoriografijos tradiciją Gumu- kad studijas baigusieji lietuviai savo krašte negalėjo gauti liauskas sukoncentravo dėmesį tik į valstiečių sunkią pa- kitokio darbo, išskyrus gydytojo ar advokato, nėra matęs dėtį, jų vilktą didelę mokesčių naštą. Istorikas nepamiršo įstaigose anais laikais kabėjusių lentelių su užrašu „Lie- ir sovietinio mokymo apie Lietuvos prijungimo prie Ru- tuviškai kalbėti draudžiama“. Pavyzdžiui, tik po 1905 m. sijos pažangų vaidmenį, antraip neįrodinėtų, kad „atsira- revoliucijos Mečislovas Davainis-Silvestraitis vargais ne- dus nuolatiniams ryšiams su Rusijos rinka, Lietuvoje pas- galais pasiekė, kad Kuršėnų skolinamosios taupomosios tebimi spartesni pramonės augimo procesai“. „Panaikinus draugijos valdybos posėdžiuose būtų leista kalbėti lietu- baudžiavą, Lietuvoje susidarė dar [kursyvas mano – V. T.] viškai. palankesnės sąlygos pramonei sparčiau augti.“ Jei nebūtų Rašant apie Lietuvos turtų masišką grobimą, gyvento- žodelyčio „dar“, galima būtų sutikti. Kategoriškai teigia- jų skurdinimą kaizerinės okupacijos metais, nepaminėtos ma, kad Rusija tiesė geležinkelius Lietuvoje ekonomikos galvijų, avių ir kiaulių, daržovių, pašarų ir kitų produktų

100 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 rekvizicijos. Pasigedau duomenų, kurie leistų susidary- Tiesa, kitoje knygos vietoje istorikas trumpai užsimena ti apibendrinamąjį vaizdą. Juk iš kaimiečių buvo paim- apie Vokietijos ekonominį spaudimą. Užkliūna formu- ta 200 tūkst. (38%) arklių, 500 tūkst. (47%) galvijų, 707 luotė „vokiečių represijos“. Gal norėta pasakyti „sankci- tūkst. (44%) avių ir kiaulių. jos“? Aiškiau, teisingiau buvo galima išdėstyti 1935 m. Manau, neadekvačiai daug vietos skirta bolševikinių Lietuvos teismo nuteistų Klaipėdos nacių amnestijos is- imperialistų pastangoms 1918–1919 m. užgrobti Lietu- toriją. Knygoje ji pateikta pagal tokią schemą: Vokietija vą. Praną Eidukevičių, sovietmečiu įvardytą „bolševikų paspaudė Lietuvą, nuteistieji padavė malonės prašymus, revoliucionieriumi“, Gumuliauskas laiko „itin nuosekliu 1938 m. visi nuteistieji buvo amnestuoti. Gali susidaryti marksistu“, kokiu šis tapęs, kai pabendravo su Leninu. įspūdis, kad Lietuvos vadovybė nuolaidžiavo (taip buvo Taigi autorius tęsia sovietinės istoriografijos tradiciją. rašoma ir sovietmečiu). Neužsimenama, kad amnestuoti Glumina tokie išvedžiojimai apie kai kuriuos įvykius po nacius ar derėtis su Vokietija dėl jų paleidimo ragino An- 1926-12-17 perversmo: „Pirmiausia buvo suduotas smū- glija, JAV, Prancūzija. Be to, ir Lietuva buvo gyvybiškai gis komunistų partijai, nors persekiojimų neišvengė ir suinteresuota pralaužti Vokietijos ekonominę blokadą, visi aktyvesni demokratiškai nusiteikę visuomenės vei- juolab kad pastaroji mainais už nuteistųjų paleidimą ža- kėjai.“ Vadinasi, reikėjo leisti nevaržomai veikti Maskvos dėjo pradėti derybas dėl prekybos sureguliavimo ir tą pa- „penktajai kolonai“ ir jos priedangai – kairiosioms prof- žadą tesėjo. Demonstruojant gerą valią, buvo išleidžiama sąjungoms? Toliau dar gražiau: „Represijos prieš LKP ir po keletą nuteistųjų (paskutiniai išleisti 1938 m.). Pasak jos šalininkus buvo Antano Smetonos režimo ypatumas.“ istorikės Petronėlės Žostautaitės, delsti nebuvo galima, Tiesa, istorikas užsimena, kad „represijų mastas […] toli nes tai kėlė grėsmę valstybės egzistavimui. Surengusi šį gražu nebuvo toks, kaip įsigalėjus totalitariniams reži- teismo procesą Lietuvos vadovybė parodė tautai ir pa- mams Vokietijoje ar Sovietų Sąjungoje“. Tai bent palygi- sauliui ryžtą net sunkiausiomis ekonominėmis sąlygo- nimas, tarsi pažodžiui nusirašytas iš sovietinių ideologų mis ginti šalies suverenumą. Be to, svarbu nurodyti, kad ir propagandistų kalbų apie „kruvinąjį smetoninį reži- į kaltinamųjų suolą buvo patekę 122 asmenys, o nuteisti, mą“! Ar Vokietija ir Sovietų Sąjunga naikino vien „penk- Žostautaitės teigimu, buvo 87, o ne 88 kaltinamieji, kaip tosios kolonos“ narius, ar su „penktąja kolona“ nekovojo nurodo Gumuliauskas. demokratinės valstybės?! Neaišku, ką norėta pasakyti tokiu sakiniu: „Lietuvos Poskyryje „Autoritarinio režimo krizė“ teigiama: „Dėl Respublikai ypač sunku buvo tvarkyti ekonomiką.“ Lygi- Klaipėdos krašto priklausomybės pablogėjusius Lietuvos nami nelygintini dalykai, pvz., Lietuvos darbininkų ir tar- santykius su Vokietija labiausiai pajuto krašto žemės ūkis. nautojų dalis tarp savaveiksmių gyventojų su analogišku Vokiečių represijos ypač pakenkė Užnemunės ūkinin- Anglijos, Švedijos, Danijos rodikliu arba teigiama: „Pagal kams.“ Atrodo, tokią paikystę jau esu skaitęs kito istoriko nacionalines pajamas vienam gyventojui Lietuva buvo rašinyje. Pirmuoju abstrakčiu sakiniu užmaskuojamas paskutinė iš Vakarų Europos valstybių.“ Kodėl autorius faktas, kad 1934 m. nacistinė Vokietija rengė sukilimą pamiršo hermeneutikos principą? Rašant apie valstybės Klaipėdos krašte, norėdama jį užgrobti. Lietuvos valdžia biudžetą, buvo būtina bent pažymėti, kaip ženkliai (26%) ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad sutramdytų sukilimo orga- sumažėjo jo pajamos 1931–1933 m., ir to pasekmes. Ne- nizatorius. Į tai Vokietija reagavo grasindama ginklu, pa- tiksliai pabrėžiama, kad 1925–1939 m., didėjo valstybės skelbdama Lietuvai propagandinį karą ir ekonominę blo- išlaidos, nes autoriaus nurodyti duomenys ir oficialūs šal- kadą. Nutraukė prekybos ryšius su Lietuva, net uždraudė tiniai rodo, kad 1931–1933 m. jos susitraukė 71 mln. Lt, lietuviškas prekes gabenti per jos teritoriją į trečiąsias arba 22,2%. Už nekilnojamojo ir kilnojamojo turto drau- šalis. Tai skaudžiai atsiliepė Lietuvos ūkininkams, kurie, dimą nei Lietuvoje, nei kitose šalyse draudimo mokestis kaip ir kiti ūkio sektoriai, kentėjo ir nuo pasaulinės ūkio nebuvo imamas. Reikėtų skirti mokesčius nuo draudi- krizės. Net keista, kaip Lietuva atlaikė šiuos du smūgius. mo įmokų. Pasak autoriaus, 1934 m. viduryje Lietuvos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 101 metinės nacionalinės pajamos sudarė 190 mln. dolerių, kai. Klaustina, ar tai blogai, o gal lietuviai tada vyravo o vienam gyventojui teko 207 doleriai. Aiškiai padaryta versle? Trumpai sakant, 1919–1922 m. daug įsisteigusių skaičiavimo klaida. Jei visa šių pajamų suma buvo lygi įmonių „nušlavė“ pinigų stabilizavimas įvedant litus, iš- 190 mln. dolerių, vienam gyventojui teko po 76 dolerius. liko tik tos, kurios buvo reikalingos šalies rinkai. Auto- Jeigu teisingas pajamų vienam gyventojui vidurkis, tada rius rašo: „Taip JAV lietuviai tapo ne tik infliacijos, bet visa jų suma būtų apie 517 mln. dolerių. Na, kam nepa- ir nesąžiningų vyriausybės veiksmų aukomis.“ Turima sitaiko apsirikti. Gumuliauskas rašo, kad 1936 m. buvęs mintyje, kad pražuvo apie 62 tūkst. dolerių, kuriuos JAV įvestas karinės prievolės mokestis. Iki šiol man neteko lietuviai surinko būsimam Žemės bankui. Šioje istorijoje girdėti apie tokio mokesčio ėmimą. vyriausybei blogiausiu atveju galima prikišti neveiklumą, Fragmentiškai išdėstytas skyrelis „Aukštosios moky- nes ji nesugebėjo rasti kitos pusės sumos banko kapita- klos“. Jame teigiama: „Tarpukariu prasidėjo profesiona- lui. Lemtingiausią vaidmenį suvaidino to banko komi- liosios Lietuvos istorijos etapas.“ Bet argi tik šios mokslo teto apsisprendimas dolerius iškeisti į infliacijos sparčiai šakos? Juk tuomet subrendo įvairiausių sričių profesio- graužiamus auksinus. Tai buvo minėto komiteto klaida, nalus mokslo personalas, tyrinėtojų teigimu, atitikęs Va- finansinis nekompetentingumas. Nežinau, ar tarp jo na- karų Europos standartą. Jauni astronomijos, fizikos, ma- rių buvo vyriausybės atstovų. Autorius gerokai perdeda tematikos mokslininkai nemažai pasiekė savo srityje. Jų teigdamas, kad išeivijos „finansų dėka vyriausybė galėjo darbai buvo spausdinami solidžiausiuose Vakarų mokslo įvesti litą“. Svarbiausia to prielaida buvo iš Sovietų Rusijos žurnaluose ir sulaukė autoritetų pripažinimo. gauti 3 mln. aukso rublių. Kitas dalykas, kad vėliau emi- Didelių abejonių kelia kai kurie duomenys apie emigra- grantų piniginės perlaidos iš tikrųjų reikšmingai prisidė- ciją ir jų komentarai. Nurodoma, kad 1920–1940-06-01 iš jo prie lito kurso palaikymo. Lietuvos išvyko per 102 tūkst. gyventojų. Enciklopedi- Atlikti pakenčiamą ekonomikos analizę autoriui nesise- jose rašoma, kad 1923–1939 m. emigravo apie 80 tūkst. ka. Antai jis rašo, kad palyginti aukštą gyvenimo lygį Lie- žmonių ir pažymima, kad 1920–1922 m. emigracija tuvoje lėmė ir tvirtas lito kursas, nurodo, kad nuo 10 Lt už buvo nežymi. Tad ar per 1939 m. ir 1940 m. pirmąjį vieną dolerį kursas pasikeitė iki 5,98 Lt. Tačiau dėl šio pa- pusmetį galėjo išvykti per 22 tūkst. gyventojų? Gumu- kilimo Lietuva pradėjo gauti mažiau (skaičiuojant litais) liauskas rašo: „Emigracijos didėjimo tendencija ypač pajamų už eksporto prekes, savo ruožtu eksportuotojai pastebima 1926–1931 m.“ Nieko panašaus! Nuo 1928 buvo priversti mažiau mokėti gamintojams. Teigiama, m., o ypač nuo 1930 m. galima įžvelgti mažėjimo, o ne kad mūsų ūkininkai, negalėdami parduoti savo produk- didėjimo tendenciją. 1929–1931 m. emigrantų skaičius cijos, prasiskolino. Tokiais atvejais įprasta nesiskolinti ir nuo 16 tūkst. sumažėjo iki 1756, t. y. 9,1 karto! Taip nuti- neskolinti. Gal norėta pasakyti kitką: kad išaugo anksčiau ko todėl, kad dėl kilusios pasaulinės ūkio krizės daugelis paimtų paskolų našta. Pagal autorių, „smetoniniais“ lai- valstybių uždraudė imigraciją. Palyginimus mėgstantis kais pramonės įmonės buvo išdėstytos netolygiai, ypač autorius galėjo nurodyti, kad 1899–1914 m. iš Lietuvos mažai jų buvę Zarasų, Utenos, Švenčionių apskrityse. į JAV išvyko 253 tūkst. gyventojų. Tada skaitytojai turėtų Manyčiau, matuojama sovietmečio paskutinių dešim- galimybę pasidaryti kai kurias išvadas apie emigracijos tmečių matu, pamirštant, kad Lietuvos laikais buvo rin- masto ir jos priežasčių pokyčius. Gumuliauskas neatsi- kos ekonomika, kur naudingiau kurti įmones, savo nuo- spiria pagundai „papešioti“ tarpukario vyriausybių, ta- žiūra nuspręsdavo investuotojai, o ne viską reguliuojantis čiau tą daro be rimtesnių argumentų. Antai teigia, kad visagalis Gosplanas. Beje, ar iki 1939 m. pabaigos buvo nepriklausomybės pradžioje iš JAV grįžusių mūsų išeivių Švenčionių apsk.? įmonės dažnai bankrutuodavo, nes vyriausybė protegavo Iš kur ištrauktas ir kuo pagrįstas teiginys, kad po Klai- vietines bendroves, bet jokių įrodymų nepateikia. Pasak pėdos krašto užgrobimo „Lietuva niekada negalėjo nau- istoriko, išeivių įmones perpirkdavo lietuviai verslinin- dotis Klaipėdos uostu“, t. y. Vokietija nesilaikė šio krašto

102 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 perdavimo jai sutarties. Autorius nežino net to, ką priva- su sovietine istoriografija, išvedžioja: „Tokia situacija kėlė lu žinoti mokiniams. Turiu mintyje tokį jo pasiklydimą: nerimą Lietuvos gyventojams. Vyriausybės veiksmais „Vokietija netesėjo duoto įsipareigojimo nepulti Lietuvos [kokiais? – V. T.] ypač buvo nepatenkinti kariškiai [iš kur ir 1939 m. rugpjūčio 23 d. sudarė sutartį su Sovietų Są- žinoma, kur įrodymai? – V. T.].“ Taigi, pagal Gumuliaus- junga dėl jos padalijimo.“ Tai rodytų, kad istorikas nežino ką, tik Lietuvos valdžiai mažai kas rūpėjo, ji nejautė jokio šios sutarties, o svarbiausia – slaptojo protokolo teksto. nerimo ir nieko neveikė. Gal todėl kitame skyrelyje „Vil- Šie dalykai skaitytojams gerai žinomi, gal net nusibodę, niaus ir dalies Vilniaus krašto atgavimas“ nė neužsime- todėl nematau reikalo dar kartą jų aptarinėti. Tik esu pri- nama apie Vyriausybės skubiai nuveiktus didelius darbus verstas Gumuliauskui priminti, kad Vokietija ir SSRS Lie- bandant palengvinti to krašto žmonių gyvenimo sąlygas. tuvą pasidalijo ne rugpjūčio 23 d., o rugsėjo 28 d. slaptuo- Užtat visas skyrelis skirtas Antano Smetonos pasitrauki- ju protokolu. Ar tik per skubėjimą autorius susipainiojo, mui į užsienį, išvardijimui važiavusiųjų į Maskvą „Stalino esą Lietuvą užpuolė Vokietija, bet ne Sovietų Sąjunga, saulės“ parvežti. „prarijusi“ ir „ginklo draugui“ Hitleriui pažadėtą lopi- Politiškai neskaniai „kvepia“ toks minčių suraizgy- nėlį Lietuvos žemės? Tai būtų daugiau negu faktologinė mas: istorikas, atrodo, sutinka, kad 1940-06-15 SSRS klaida. Matyt, pamiršęs, ką parašė p. 213, istorikas p. 220 veiksmai, užimant Lietuvą, kvalifikuotini kaip agresija maždaug teisingai išdėstė, kaip abi šios agresorės dalijosi pagal 1933 m. šių šalių konvenciją jai apibrėžti, bet čia valstybes, nurodė, kad jų įtakos sferų riba buvo Lietuvos pat priduria: „…vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, siena su Latvija. Ir vis dėlto verta atkreipti dėmesį į keis- Sovietų Sąjungos vyriausybė laikėsi nesikišimo politi- toką autoriaus tonaciją: „Suomija, Estija, Latvija atsidūrė kos.“ Pažodžiui skaitant išeitų, kad po Lietuvos okupa- SSSR įtakos sferoje, o Lietuva pateko Vokietijos žinion.“ cijos SSRS nesikišo į mūsų šalies reikalus, matyt, Sovietų Grįžtu prie Klaipėdos krašto praradimo aprašymo. Sąjunga kartu su Vokietija pasidalijo Lietuvą irgi „nesiki- Jame neproporcingai plačiai aptariama Hitlerio kelionė į šimo politikos“ vedama. Panašių „perlų“ knygoje ne vie- Klaipėdą. Negi istorikas pretenduoja į fiurerio biografus? nas. Antai, ko verta tokia vieno skyriaus antraštė – „Pir- Niekaip negaliu sutikti su autoriaus išvedžiojimais, kad mosios Lietuvos Respublikos žlugimas“. šia kelione „buvo siekiama įbauginti vietos gyventojus, Vietomis leidžiamasi į gluminantį fantazavimą. Pvz., pademonstruoti pasauliui Vokietijos karinę galią“. Klai- autorius įrodinėja, kad Lietuvos „įstojimo“ į SSRS spekta- pėdos krašto vokiečių nereikėjo bauginti, jie buvo apimti klį režisavo Vladimiras Dekanozovas. Išeitų, kad Latvija Vokietijos pergalių euforijos ir laukė, kada bus prijungti ir Estija turėjo savus režisierius, bet juk visur scenarijus prie Reicho. Lietuvius ir žydus pakankamai įbaugino vie- buvo vienodas, o jo autorius – ūsuotas gruzinas. Ir jau tinių nacių smurtas dar iki krašto užgrobimo. Vokietijai visai amą atima išsigalvojimas, neva 1953 m. Dekanozo- jau senokai nebereikėjo gąsdinti pasaulio, nes Vakarai ir vas buvo „sušaudytas už sunkius nusikaltimus žmoni- šiaip drebino kinkas. Galop kokią čia galią ji pademons- jai“! Istorikui, matyt, nėra žinoma, kad budelis pats tapo travo užimdama Klaipėdos kraštą? Kremliaus viršūnių kovos dėl valdžios auka. Kiek pame- Paviršutiniškai, netiksliai aiškinama, esą krašto netek- nu, Dekanozovas, kaip ir Lavrentijus Berija, ir kiti, buvo tis Lietuvos ekonomikai padarė žalą tik todėl, kad per apkaltintas šnipinėjimu imperialistų naudai. Vaikystėje Klaipėdos uostą buvo eksportuojama 80% Lietuvos pre- teko dalyvauti suvarytų kaimiečių susirinkime, kuris „pa- kių. Iš tikrųjų Lietuva prarado daug daugiau: apie trečdalį smerkė“ šiuos imperializmo agentus. pramonės potencialo, ne vieną įmonę, kurios vienintelės Poskyryje „Lietuvos ūkio griovimas“ (1940–1941 m.) gamino tam tikras prekes (pvz., celiuliozę), didelių išlai- apsiribota nacionalizuotų (konfiskuotų) ūkio sektorių iš- dų pareikalavo Pedagogikos ir Prekybos institutų perkė- vardijimu. Ūkį griovė ne tik karštligiškai vykdytas įmonių limas, daug rūpesčių kėlė pabėgėlių įkurdinimas, aprūpi- nusavinimas, bet ir tai, kad joms vadovauti buvo skiriami nimas darbu. Tačiau autorius, tarsi būtų susipažinęs tik neišmanėliai – „partiniai bilietai“, joms komandavo Mas-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 103 kvos įgaliotiniai, buvo vykdomos įvairios propagandinės VU asistentu dirbęs Kazys Daukša. Neatsitiktinai jis neį- kampanijos, įvairiausiais būdais buvo žlugdomi stam- trauktas į „Visuotinę lietuvių enciklopediją“. biausi, produktyviausi žemės ūkiai. Istorikas ir čia pasi- Iki šiol nėra žinomas tikslus Lietuvoje gyvenusių ir nu- klydo tarp dviejų pušelių. Antai jis teigia: „1940–1941 m. žudytų žydų skaičius. Literatūroje nurodoma, kad jų būta smulkiesiems valstiečiams kooperacija [kokia – žemės ga- nuo 200 tūkst. iki 265 tūkst., o Holokausto aukomis tapo mybos, prekybos ar kredito? – V. T.] pasidarė prieinames- nuo 165 tūkst. iki 254 tūkst. Gumuliauskas be jokių argu- nė.“ Bet kaip tai dera su kitu autoriaus tvirtinimu: „Tačiau mentų teigia, kad Lietuvoje gyveno apie 215 tūkst. žydų, administracinė – komandinė sistema ribojo kooperatyvų 200 tūkst. iš jų buvo nužudyti. veiklą, žlugdė ją.“ Iš tolesnio teksto susidaro įspūdis, kad Gumuliauskas įdomiai aptaria Antano Sniečkaus ir kalbama apie kolchozų kūrimą ir jam simpatizuojama. Mečislovo Gedvilo vaidmenį. Anot jo, abu „buvo au- Beje, istorikas lyg ir turėtų žinoti, kad 1) buvo likviduoti klėti tarpukario Lietuvos ūkininkavimo dvasia“. Tarsi miestų kredito kooperatyvai (lietuviškieji Kremliaus sta- nežinotų, kad Sniečkus nuo 1915 m. gyveno Vorone- tytiniai siūlė taip pasielgti ir su kaimo kooperatyvais), 2) že, ten, mokydamasis lietuvių gimnazijoje, pritapo buvo pasunkintos priėmimo sąlygos, 3) šie kooperatyvai prie bolševikų, po to sėmėsi „ūkininkavimo dvasios“ neteko savarankiškumo, jiems iškeltas uždavinys padėti dalyvaudamas represinėse operacijose prieš Rusijos kaime įgyvendinti okupanto politiką. Žodžiu, norint ra- kaimiečius, vėliau pogrindyje rausdamasis po Lietu- šyti reikia bent šį tą žinoti. vos valstybės pamatais. Gedvilas, kurio tėvas buvo „Skystas“, tragizmo neatskleidžiantis ir tekstas apie smulkus tarnautojas, vaikystę ir jaunystę irgi praleido 1941 m. birželio trėmimus. Autorius lieka ištikimas savo Rusijoje, į Lietuvą grįžo tik 1923 m., mokytojavo, dir- pomėgiui fantazuoti. Turiu omenyje jo teiginį, kad tre- bo redaktoriumi, vėliau suartėjo su komunistais ir ėmė- miamieji turėjo teisę pasiimti brangenybių. Autorius si antivalstybinės veiklos. Tad „ūkininkavimo dvasia“ jį laikosi istoriografinės tradicijos, teigiančios, kad stotyse galėjo apimti nebent valgant ūkininkų išaugintus žemės šeimų galvos buvo atskiriamos. Bet esama daug faktų, ūkio produktus. Negi autoriui reikia priminti, kad šie ir kad vyrai buvo suimami dar trėmimų išvakarėse. Nepasi- kiti komunistai laikė ūkininkus pikčiausiais priešais, ku- naudota jau skelbta informacija apie tremtinių socialinę, riuos reikia nuosekliai naikinti. Aras Lukšas, Vytautas profesinę struktūrą, o ji parodytų, į ką pirmiausia buvo Tininis rašo, kad Gedvilas ragino ministrus ir apskričių nutaikytos represijos. Netiesa, kad buvo ištremti Aleksan- administracijas į „buožių“ sąrašus įtraukti kuo daugiau dras Stulginskis, Pranas Dovydaitis, Voldemaras Vytautas žmonių, plačiai taikyti represines priemones. Daug ką Čarneckis, Juozas Papečkys, Jonas Masiliūnas, Vytautas pasako 1940-12-24 Tiesoje duotas toks Gedvilo veiklos Bičiūnas, Jonas Sutkus. Visi jie buvo išgabenti į lagerius ir įvertinimas: „Kieta ranka jis valė šalį nuo jos žiauriau- visi, išskyrus Stulginskį, sušaudyti. Jokūbas Stanišauskas, sių priešų ir budelių, tėvynės išdavikų.“ Gumuliauskas Stasys Šilingas, Izidorius Tamošaitis, Juozas Tonkūnas minėtų partiečių „ūkininkavimo dvasią“ bando pagrįsti buvo kalinami lageriuose, o ne laikyti tremtyje. Mano gal- tokiais samprotavimais: „Sovietiniai Lietuvos ūkio per- va, užuot vardijus tik kai kuriuos represuotus valstybinin- tvarkymai greičiausiai jiems buvo daug kuo nepriimtini kus, derėjo nurodyti jų skaičių. 1940–1941 m. buvo suimti […] tad stengdavosi jų iki galo neįgyvendinti. Abu […] 25 valstybininkai, 14 iš jų sušaudyti. Ar kartais nesiekia- visaip priešinosi ir Lietuvos rusinimui.“ Įdomu, kodėl ma nuslėpti žiauraus susidorojimo su Lietuvos elitu? Isto- iki šiol niekam nepavyko aptikti tokios laikysenos (ypač rikui privalu skirti lagerio kalinių ir tremtinių kategorijas, Sniečkaus) įrodymų? Gumuliauskas net nebandė jų ieš- jų statusą. Kam reikėjo Žemės ūkio akademijos rektorių koti, greičiau priešingai – kitu sakiniu pats paneigė anks- Vincą Vilkaitį, rašytoją, žurnalistą Augustiną Gricių pri- tesnį savo teiginį: „negalėjo, neturėjo drąsos iš esmės skirti prie politikos ir visuomenės veikėjų? Neaišku, pagal prieštarauti centrui. Taigi jie laikytini Maskvos paranki- kokį kriterijų į šias gretas įrašytas mažai žinomas VDU ir niais, vykdžiusiais, tiesa, ne aklai, jos valią.“ Gal istorikas

104 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 paaiškintų, kokia blogybė yra didesnė – ar sąmoningas, iš kolchozo glėbį šiaudų ar grūdų saują. Kitaip elgtis jie ar aklas Kremliaus valios vykdymas? Norėčiau paklaus- ir negalėjo, nes reikėjo išmaitinti šeimas, kaip nors gintis ti autoriaus, ar per skubėjimą, ar sąmoningai jis nutylėjo nuo bado. lietuvių naikinimą 1944–1953 m. lageriuose, kalėjimuo- Apie paskutinį knygos skyrių „Nepriklausomos vals- se, kodėl apsiribojo tik įkalintų lageriuose skaičiaus ir kai tybės atkūrimas ir išsaugojimas“ nesinori net kalbėti, nes kurių nereikšmingų detalių nurodymu? Iš knygos nesu- neatskleistas valstybės pagrindų kūrimo procesas, pa- žinosi, už ką jie pateko į lagerius, kokios bausmės jiems teikta tik plika informacija apie Prezidento ir Seimo rin- buvo atseikėtos, kiek jų žuvo. kimuose dalyvavusius kandidatus, partijas, jų surinktus Įtartinai atrodo tai, kad ginkluotas pasipriešinimas balsus ir pan. Bet ir čia neišvengta prasimanymų. Antai okupantui, aukščiausia rezistencijos forma – partizani- Lietuvos laisvės lyga kartu su „Jedinstvo“, su platformi- nis karas, buvęs svarbiausias gyvenimo veiksnys, kny- ninkais priskiriama prie… antivalstybinių jėgų, kaltina- goje „nukištas“ net po Lietuvos destalinizacijos, po visų ma Aukščiausiosios Tarybos šturmavimu (1991-01-08). ekonominių, kultūrinių, sportinių „laimėjimų“. Ar tai ne Kaip tik Lygos nariai ir į Vytauto Landsbergio kvietimą atitinkamo požiūrio, keistos vertybių hierarchijos požy- ginti parlamentą atsiliepę vilniečiai bandė blokuoti „je- mis? Šį klausimą dar labiau sustiprina tai, kad knygoje dinstvininkus“, sulaikyti jų įsiveržimą. Istorikui turėtų būti faktiškai nėra partizaninio karo, miestelių užiminėjimo, nesudėtinga suprasti, kodėl priešiškos jėgos veržėsi į AT, o didžiųjų kautynių, partizanų skaičiaus ir žūčių statisti- ne į Vyriausybės, įgyvendinusios maisto kainų pakėlimo kos. Daugiausia kalbama apie partizanų organizacines avantiūrą, rūmus. Netiesa, kad visi ministrai pareiškė at- struktūras, vieningos vadovybės kūrimą. Autoriaus valia sistatydinantys kartu su Kazimira Prunskiene. Dalyvavau patriotizmas, kaip partizanavimo motyvas, atsidūrė pa- tame AT posėdyje, bet tokių pareiškimų negirdėjau. skutinėje vietoje, nors galėjo nepatingėti ir būtų susiradęs Autoriui derėjo vadovautis moksliškai apibrėžtomis, čekistų duomenis apie visai kitokius motyvų prioritetus. nusistovėjusiomis ekonominėmis sąvokomis, tada nebū- Su tiesa prasilenkia ir tvirtinimas, kad „iki karo [Antro- tų rašęs „taupė valstybės finansus“, nes taupomos lėšos, o jo pasaulinio – V. T.] pabaigos sovietų vadovybei rezis- ne finansai. Valstybė turi arba neturi ne finansų, bet lėšų, tencijos nuslopinimas nebuvo svarbiausia uždavinys“. finansinių išteklių. Nereikėtų imti pavyzdžio iš žurnalis- Esą okupantui labiau rūpėjo vyrų mobilizacija į sovietų tų. Gal jų įtaka lėmė, kad pinigų reformą istorikas tapa- kariuomenę, maisto ir kitų reikmenų tiekimas jai ir kt. tina su finansų sistemos reforma. Aiškinimas, kad „litas Vadinasi, autorius nežino arba nutyli, kad 1945 m. gegu- buvo sudarytas iš trijų dalių“ – tai auksas, gautas iš Sovie- žės mėn. Berija pareikalavo per 2–3 savaites sunaikinti tų Rusijos, valiutos įplaukos (ne pajamos) už eksportą ir „nacionalistinį pogrindį“ ir po to šį įsakymą nuolat kar- emigrantų perlaidos – galėtų būti priskirtas prie nonsen- tojo. Pagal autoriaus logiką, 1945 m. okupantas sutelkė so. Spėju, norėta pasakyti, kad minėtos dalys sudarė lito Lietuvoje 50–70 tūkst. ginkluotos jėgos vien tam, kad ka- padengimo fondą. Kai kurios teksto vietos verčia įžvelgti riuomenė geriau būtų aprūpinama maistu, o gal siuntė į konfliktą su Autorių teisių įstatymo normomis. miškus malkauti. Iš knygos nieko nauja nesužinojau, išskyrus aptartus iš- Tikriausiai per nežinojimą autorius parašė žodžius, vedžiojimus. Tokio seklaus leidinio seniai neteko skaityti. kuriais įžeidė pirmuosius kolchozninkus: „Kolūkiai pri- Veikale, pavadintame studijų knyga, nėra nei šaltinių, nei vertė juos įsisąmoninti taisyklę, kad geriau gyvena ne tas, literatūros nuorodų. Bet, matyt, jos autoriui vis tiek bus kuris gerai dirba, o tas, kuris sugeba daugiau pavogti.“ Juk pripažintas aukštesnis mokslinis laipsnis ar pedagoginis ne jie, o juos apvogė brutalus svetimas režimas, iš pradžių vardas, juolab kad knygą palaimino Šiaulių universiteto subendrindamas didumą turto, o vėliau nemokėdamas už Humanitarinio fakulteto taryba ir net trys recenzentai. priverstinį darbą. Antra, negalėjo būti nė kalbos, kad už- Kaip gaila Lietuvos istorijos! sitikrinsi geresnį gyvenimą, jei įveikęs baimę parsitempsi

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 105 Dalius JONKUS

EROSAS IR FILOSOFIJA

Algis Mickūnas, Summa Erotica, Vilnius: Apostrofa, 2010, p. 226

aip atsitiko, kad erotika tapo nepadori? Kodėl filo- zikoje įsitvirtinusiems prietarams atskleisti ir išsklaidyti. Ksofai erotiką laiko neesmine tema? Kodėl erotika, Pirmiausia yra kritikuojamas metafizinis dvilypumas nepaisant jos draudimų ir supaprastinimų, vis dar yra (manyčiau, tiksliau būtų sakyti dualizmas). Jis siejamas viena iš svarbiausių žmoniją dominančių temų? Tai klau- su bandymais fenomenų esmės ieškoti anapus fenome- simai, kuriuos savo naujoje knygoje Summa Erotica kelia nų. Antra, yra apmąstomas tiesioginio išraiškos patyri- filosofas Algis Mickūnas. Jis – vienas produktyviausių mo pirmumas. Lietuvos filosofų. Algis Mickūnas, net ir negyvendamas Vakarų metafizikai yra būdingas dualizmas, paremtas Lietuvoje nuolatos, sugeba čia išleisti nemažai knygų, proto ir kūno, vidaus ir išorės, dvasios ir materijos, psi- o dar daugiau straipsnių1. Summa Erotica – tai knyga, chikos ir fiziologijos perskyra. Kūnas suvokiamas kaip kurioje filosofiškai apmąstoma erotinė patirtis. Auto- išorybė, o siela kaip vidujybė. Kūnas apibūdinamas kaip rius žingsnis po žingsnio atveria skaitytojams vis naujas materialus anatominis mechanizmas, o dvasiniai išgy- erotikos plotmes. Tiesa, ieškantieji lengvo pasiskaitymo venimai priskiriami kūno viduje uždarytam subjektui. bus nuvilti, nes autorius erotiką atskleidžia kaip esminę Erotiką galima suprasti tik tada, kai ji neredukuojama žmogaus buvimo kosmose sąlygą. Erotika – tai plotmė, nei į vieną iš šių pradų. Mickūnas nuosekliai argumen- reikalaujanti naujai apmąstyti pačią filosofiją. Autorius tuodamas parodo, kad erosas susijęs su išgyvenamo sąmoningai vengia vartoti erotikos terminą, kuris jau per kūno išraiškomis. Šios išraiškos yra tai, ką mes patiriame daug nuvalkiotas ir suvulgarintas, dažniau vartoja eroso pirmiausia. O dualistinės teorijos neigia išraiškų plotmę, sąvoką, pabrėždamas jo sąryšį tiek su mitologine kosmo- nes joms svarbiausias yra anatominis materialus kūnas. so išraiškų pajauta, tiek su graikų filosofijos įžvalgomis. Išraiškos priskiriamos vidujybei, iš kurios jos projek- Algis Mickūnas siekia sugrąžinti erosą į filosofinės ref- tuojamos į išorinį pasaulį. Mickūnas pabrėžia, kad du- leksijos lauką. Reikalas tas, kad erosas buvo nužemintas, alistinės teorijos nepajėgia suprasti asmenų susitikimo, supaprastintas ir redukuotas į biologinius, ekonominius nes to neįmanoma padaryti apeinant tiesioginę išraiškų ar psichologinius žmogaus poreikius. Algis Mickūnas patirtį: „Dualizmas priveda prie absurdiškų spekuliacijų siekia reabilituoti kosminę eroso prasmę ir kartu paro- ir iš viso neigia galimybę suprasti bet kokią bendrą pa- dyti, kaip šią plotmę supranta fenomenologinė filosofija. tirtį. Be to, dualizmas remiasi ne filosofiniais argumen- Eroso, pasak autoriaus, negalima nei paaiškinti objek- tais, o dogmatinėmis prielaidomis, pagal kurias kūnas tyviomis priežastimis, nei redukuoti į žmogaus psicho- – tai mechaniškai veikiančių ir į pasaulį, kuris ir yra bet loginę vidujybę. Kalbėdamas apie erosą, Mickūnas visų kokios kūno veiklos ar reakcijų priežastis, reaguojan- pirma siekia eliminuoti susikaupusius prietarus. Pirmieji čių dalių suma. Kadangi toks anatominis kūnas neturi du knygos skyriai kaip tik ir skirti šiems Vakarų metafi- išraiškų, šios yra priskiriamos subjektui, sukraunamos į

106 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 jį lyg į kokį maišą. Toks priskyrimas visai neleidžia su- kartiškojo mokslo filosofija. Jis dėsto Descartes‘o sielos ir prasti kasdienių asmeninių santykių patirčių, nes asme- kūno dichotomijos koncepciją, tikindamas savo mokinę, nų susitikimo pagrindas – patiriamos išraiškos“ (p. 42). kad atliekant „dvasinius pratimus“ galima sielą atskirti Akivaizdu, kad Mickūnas, kritikuodamas dualistines nuo kūno. teorijas ir pabrėždamas išraiškų patirties pirmumą as- Apmąstydamas Eroso sampratą Vakaruose, Mickū- menų santykiuose, remiasi fenomenologine gyvenamo nas daugiausia dėmesio skiria Platono ir Freudo kon- kūno samprata. Fenomenologai argumentuotai įrodė, cepcijoms. Abu jie pabrėžia esminį Eroso vaidmenį kad gyvenamas kūnas yra neredukuojamas į anatominį- žmogaus gyvenime, tačiau Platonas nekreipė dėmesio fiziologinį kūną, nes jis susaistytais reflektyviais sąryšiais į erotinį jausmingumą. Jis, pasak Mickūno, peržengia su kitais kūnais. Gyvenamas kūnas yra jautrus kitų kūnų juslių plotmę ir erotiką susieja su estetika, su grožio jautrumui. Šioje tarp gyvenamų kūnų besimezgančių ir racionalios harmonijos paieška. Pats erosas tampa santykių plotmėje išraiškos yra tai, kas pirmiausia pa- tokiu judesiu, kurio tikslas – beribis idealios formos traukia dėmesį. Išraiškoms būdingas skvarbumas, kuris siekis (p. 93). Freudas, erosą tapatinęs su libido, ieškojo padeda joms mus pagauti, apsupti ir išjudinti. Erotiškas eroso tikslingumo paneigdamas perteklių ir pasiekda- gali būti tik išraiškingas kūnas, kuris tiesiogiai suvokia mas laikiną pusiausvyrą. Pasak Mickūno, tokia pusiaus- ir reaguoja į savo bei kitų kūnų išraiškas. Dar daugiau, vyra paneigia patį erosą. Eroso negalima patenkinti. Jis Mickūnas pabrėžia, kad išraiškos būdingos ne tik gyve- nepatenkinamas, nes peržengia visus laikinus pasitenki- namiems kūnams, bet ir aplinkai. Džiaugsmas, siaubas, nimus ir pusiausvyras. Erosas skatina mylėti dar ir dar, vienišumas ir švelnumas yra paties pasaulio išraiškos. net ir tada, kai nėra nei biologinių, nei seksualinių jėgų. Pasak Mickūno, siaubinga audra ir iš siaubo sustingęs Erosas yra gyvenimo troškimas, skatinantis augimą, tęs- veidas yra vienoje išraiškos plotmėje (p. 58). Teigdamas, tinumą ir įtampą, o ne numalšinimą ir išsekimą. Erosas kad išraiškų plotmės yra „pasaulinės“, Mickūnas įvairias negali būti redukuotas į lytinį geismą, nes esminė eroso mitologines ir religines figūras interpretuoja kaip pasau- kaip geismo plotmė – tai troškimas, kad geistų kitas (p. lio išraiškų kondensatą. Taip šalia erotinio kūno feno- 104). Taigi tiek Platono, tiek Freudo eroso išaukštinime menologijos atsiranda kosminių figūrų hermeneutika. Mickūnas įžvelgia racionalų grūdą, tačiau abi šios kon- Afroditės išraiška sutampa su įvykių taikumu, patrau- cepcijos nusipelno kritikos todėl, kad erose ieško tikslin- klumu ir palankumu, Artemidė išreiškia įsiūtį ir neža- gumo. Pasak Mickūno, eroso tikslas yra jis pats. Bet koks botą laukiniškumą, o Hermis – liūdesį, nakties tamsą ir bandymas erosą pajungti išoriniam tikslui sunaikina kerinčią vienatvės nuostabą (p. 60). kosmines erotikos išraiškas. Kita vertus, erotiką redukuojant į fiziologiją ir anato- Mickūnas pabrėžia, kad erotinio troškimo, kuris yra miją, imama ją vaizduoti kaip pornografiją. Įdomi Mic- kažko troškimas, negalima apibrėžti kaip konkretaus kūno mintis, kad erotikos virsmą pornografija paskatino objekto troškimo. Eroso negalima paaiškinti sąmonin- tiek mokslinis, tiek religinis dualizmas. Kaip pažymi Ro- gais gyvenimo tikslais ir siekiais. Jis nesupaprastinamas bertas Darntonas, Apšvietos epochoje suklestėjusi por- iki giminės pratęsimo, malonumo siekio ar noro atsi- nografinė literatūra paradoksaliu būdu sujungė mokslą kratyti įtampos. Tad Mickūnas kelia klausimą, ar erosas su religingumu.2 Religija ciniškai demaskuojama, pasi- apskritai gali būti kryptingas. Ribos peržengiamos, pla- telkiant materialistinę filosofiją, o pastaroji pateikiama nai sugriaunami, intencionalus kryptingumas dingsta kaip apverstas religinio dualizmo variantas. Štai, pavyz- erotiniame susijungiančių kūnų abipusiškume: „Nors džiui, viename žymiausių XVIII a. pornografinių kūri- atrodo, kad žmonių tarpusavio santykiuose erosas turi nių – romane „Teresė filosofė“ pasakojama apie jėzuitų kryptį, tampa kito asmens geidimu, toks intencionalu- kunigą, kuris suvedžiojo jauną merginą. Romane šis mas dingsta, kai geidžiantys kūnai randa vienas kitą – kunigas savo seksualines pratybas pateisina radikalia de- kai ranka paliečia ranką. Šiuose polyčiuose į nedalomą

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 107 vienį susilieja tai, kas lyti, su tuo, kas lytima. Liečiamo Pažymėtina, kad Mickūnas moters artimumą gamtos ci- kūno paviršius plečiamas tolesniais lytėjimais, nes tas, klams ir iš to kylantį globėjišką kūrybiškumą sieja ne su kuris lyti, visada geidžia būti paliestas ir neišvengiamai moters biologija, bet su jos artumu kosminėms atmos- yra liečiamas. Virpančio kūno paviršius turi gelmę: kie- feroms. Moteriškai suprantami meilės žaismai, susiję su kvienas polytis – tai viso kūno polytis. Kūnas nori būti vaisingumu ir gyvenimo paslaptimi, turi būti „apgaubti liečiamas ir pats liesti. Kiekvienas lytėjimas yra pertekli- šventumo, nuostabos ir pagarbos, nes kiekvienas veiks- nis, išsiplečiantis už paliestos dalies ribų. Visos intencijos mas čia turi kosminę reikšmę, kiekvienas apvaisinimas dingsta, nebelieka tam tikras konkrečias savybes turinčio susijęs su viso pasaulio vaisingumo klestėjimu“ (p. 124). jo ar jos. Pojūčiai susilieja ir neįmanoma atskirti, kurie jų Šiuo atžvilgiu būtent moteriškumo erosas akivaizdžiai yra „mano“, o kurie – „tavo“ (p. 69). Kita vertus, erosui demonstruoja, kad meilės ritualai turi būti ne draudžia- būdingas ne tik susiliejimas, susivienijimas, bet ir atski- mi, bet palaikomi kaip pasaulio gyvybingumo klestėji- rybės, individualybės siekis. Mickūnas puikiai aprašo, mas ir visatos šaltinio sustiprinimas. Moters erotiškas kaip erotinė aistra konkretizuojasi ieškodama to, kame žaismingumas akivaizdžiai demonstruoja, kad nėra nie- realizuojasi pasaulio patrauklumas: „Eroso plėtimasis, ko šventesnio už mėgavimąsi gyvenimu. Be moters vyro judėjimas link bendrumo, tęsimosi, įtampos, aistros su- gyvenimas tampa tuščiu ir mechanišku transcendentinių sivienyti su kito aistra yra ir to vienintelio asmens paieš- tikslų siekimu. Taigi moteriškumas yra paženklintas be- ka – dėmesys tik tai vienintelei nepakartojamai būtybei. tarpiškos refleksijos ženklu, vadinasi, moters demoniza- Tik štai šis asmuo, jo ar jos žvilgsnis, jo ar jos drovumas, vimu siekiama paneigti kosminius saitus tam, kad būtų tik šis saulėlydis, tik ši sąvoka sukrečia, patraukia ir suke- išgrynintas protas ir įtvirtinta patriarchalinė tvarka. lia aistringą atsaką, geismo kupiną patirtį, norą atsakyti Aptardamas eroso ir religijos sąryšį Mickūnas paro- glamonėmis, apsupti ugnimi ir nieko kito neprileisti – do, kad visoms monoteistinėms religijoms yra būdinga pavydžiai išsaugoti tik sau ...“ (p. 77). siekti transcendencijos. Tai reiškia, kad erotiškumas, Erotiškumo neigimas visais laikais buvo siejamas su kaip tiesioginis įsivėlimas į pasaulį, turi būti paneigtas. moteriškumo pažeminimu. Mickūnas teigia, kad moters Pasaulio blogį religijos atranda demoniškame erose. erotika – tai ypatinga galia, kuri naikina vyrams būdingą Pasaulio erotiškumas sunaikinamas, metafiziškai redu- abstrahuojančią refleksiją. Moteriškumas įkūnija betar- kuojant pasaulį arba į natūralius daiktus arba į vidines pišką refleksiją, kuri susiejama su moters kūrybiškumu žmogaus būsenas – religinį žmogaus santykį su dievybe. ir artumu kosminiams ciklams. Tai, kad moterys kalti- Pastaruosius du tūkstančius metų, pasak Mickūno, vyks- namos demoniškumu ir raganystėmis, yra ne kas kita ta lėtas, bet kryptingas judėjimas nuo erotinio šaltinio, kaip bandymas paneigti kūrybinę eroso plotmę. Tiesiog kurį išreiškia moteriškumas, į askezę ir abstrahuotą nuo- moterims būdingas pirmapradis artumas pasaulio išraiš- tolinę refleksiją (p. 165). Šią eroso degradacijos istoriją koms. Jos jautresnės pasaulio jausmams ir nuotaikoms. liudija erotiškumo draudimai, askezės propagavimas ir Moterys ne tik jaučia žmones pranokstančias jėgas, bet ir moterų persekiojimai. Tiesa, religijos palaiko erotišku- sugeba jas valdyti. Šias savybes Mickūnas sieja su įgimtu mą savaip jį transformuodamos. Mickūnas aprašo kelis moterų šamanizmu: „Moteris yra šamanė iš prigimties, pavyzdžius, kaip redukuotas erotiškumas pasireiškia jai beveik nereikia jokių pamokų, nes ji yra suleidusi ša- krikščionybėje. Religinė ekstazė, mistinis susiliejimas su knis į pasaulio arkhē ir su juo sutapusi. Ji – periodiškumo dievybe, tapimas dievybės sužadėtine, dievybės gimdy- ir kosminių ciklų ženklas, gimimo, atgimimo ir gyveni- tojos ir madonos kultai – visa tai liudija, kad erotiškumo mo šaltinis – ji peržengia mirtį ir atnaujina gyvenimą. negalima pašalinti net iš „vyriškų“ monoteistinių religijų. Kaip saugotoja ir globėja, ji yra visa aprėpianti ir gydan- Bet dauguma moteriškumo vaizdinių monoteistinėse re- ti duotis: motina, medžiaga, materija, šaltinis, iš kurio ligijose yra grindžiami santykiais per nuotolį t.y. abstrak- viskas randasi ir kuriame viskas pradingsta“ (p. 118). čia neįsitraukiančia refleksija. Madonos garbinimas yra

108 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 ne kas kita kaip moters suvaržymas ir vyro pranašumo pagrindas būtų erotiniai santykiai ir darna. Galima įtvirtinimas. Erotinio susiliejimo pėdsakus galima aptik- būtų teigti, kad reabilituodamas erosą Mickūnas siekia ti mistinės ekstazės aprašymuose, tačiau tai dar kartą pa- pasauliui sugrąžinti šventumą. Tikroji desakralizacija, liudija pačių „kiečiausių“ vyriškų religijų neatsparumą jo manymu, prasidėjo ne tada, kai Nietzsche paskelbė, moteriškumui. kad Dievas mirė, ir ne tada, kai tikintieji religiją ir baž- Svarbu pažymėti, kad Mickūnas eroso esmės ieško nyčią ėmė suvokti kaip vieną iš socialinio aptarnavimo ne tik nagrinėdamas filosofines koncepcijas, bet ir pasi- funkcijų, bet tada, kai pasaulis buvo demitologizuotas, telkdamas kultūrinę įvairovę, kultūrinius skirtumus. Jis kai įsivyravo dualistinė pasaulėžiūra, kai buvo sunie- siekia parodyti, kad visos kultūros turi erotinę plotmę, kintas kūnas, o erotiniai ryšiai paskelbti nuodėmingais be kurios nesuprasime nei savo, nei svetimos kultūros. ir gašliais. Poetinį kalbėjimą apie dievų pasitraukimą Knygoje atskirai aptariama Indijos kosminė erotika. iš pasaulio lemia paties pasaulio erotiškumo išniekini- Mickūno įsitikinimu, Indijos erotiškumas yra nevaržo- mas. Kur patrauklumas ir grožis laikomi nuodėmingu mai žaismingas ir atsiskleidžia visų pirma kaip vakarie- gundymu, kur moteriškumas tapatinamas su demoniš- tiško racionalumo ir puritoniško moralizavimo atsvara. kumu, ten paneigiamas tiesioginis pasaulio patyrimas Indų mitologinės figūros – jas Mickūnas aprašo pasi- ir betarpiškas įsiliejimas į jį. Atrodytų, kad tokia erotinė telkdamas įvairių menų pavyzdžius – išreiškia ugningas patirtis yra susijusi su išnykimu, su anonimiškumu, su aistras. Indų civilizacijos erotiškumas, kurį nesėkmingai ištirpimu aistrų sūkuryje, tačiau eroso reabilitavimas, bandė užgniaužti kolonizatoriai britai, yra geriausia pa- pasak Mickūno, reikalauja įgyti naują arba prisiminti moka Vakarų civilizacijai. Mickūnas taip apibūdina šią užmirštą refleksijos, neatsiejamos nuo tiesioginio pa- erotinę darną: „Indijai būdingas erotinis jautrumas, ku- saulio suvokimo, patirtį. Kitaip sakant, filosofo arba riame nėra vietos falocentrizmui, kuriame santykiai tarp kiekvieno išmintingai gyventi siekiančio žmogaus tiks- žmonių ir gyvūnų, tarp įvairiausių visatos formų nesiekia las yra toks patyrimas, kuris suvokia išraiškas ne kaip lytinio pasitenkinimo ar noro pratęsti gentį; priešingai, statiškas nuorodas į anapus jų esančias priežastis, bet ten aptinkama tokia erotinė įtampa, tarsi ji būtų viską kaip betarpiško atsako reikalaujančius dinamiškus iš- persunkianti ir lengvai alsuojanti, banguojanti; įtampa šūkius. matoma visur, bet nieku neįveikiama. Nieko nėra per- Ši puiki Algio Mickūno knyga man iškėlė daugiau dėto, nė viena lytis neturi viršenybės, nėra vertikalios klausimų nei pateikė atsakymų. Kas atsitiktų, jei pra- falokratijos“ (p. 216). dėtume gyventi vadovaudamiesi ne darbo, bet erotikos Indijos ar kitų civilizacijų pavyzdžiai yra pamoka dėsniais? Ar erotikos perviršis sugriautų mūsų civili- Vakarų civilizacijai todėl, kad ši paneigė ir užmiršo zaciją, o gal ji virstų laimės oaze, kurioje ne transcen- patirtį, būdingą deivių epochai. Mickūno svarstymuo- dentinių dievų reikalavimai, ne ekonominės naudos se galima įžvelgti tam tikrą matriarchalinės civilizaci- siekimas, bet šokiai ir žaidimai taptų svarbiausiu gy- jos idealizavimą. Tuo jis panašus į istorikę archeologę venimo tikslu? Mariją Gimbutienę. Bet Mickūnas savo darbais eina dar toliau. Jis siekia parodyti, kad erosas kaip kosminė energija persmelkia visus santykius, todėl nužeminti 1 Tiems, kurie domisi filosofine erotikos refleksija rekomenduoju paskai- erosą reiškia panaikinti svarbiausią gyvenimo šaltinį. tyti ne tik pristatomą Algio Mickūno knygą, bet ir du lietuviškai išverstus Reabilituoti erosą galima tik įveikiant dualistinę me- jo straipsnius: Algis Mickūnas, Erosas ir mitas, vertė Alvydas Bausys. Algis tafiziką. Tai padaryti nėra paprasta. Eroso iškėlimas į Mickūnas, Baisioji gražuolė ir jos refleksijos jėga, vertė Arūnas Gelūnas, In: pirmą planą tiesiog primena mums, kad nei religiniai Baltos lankos, Vilnius, 1997, nr. 8, p. 39–67. draudimai ir askezė, nei vakarietiška pažanga ir eko- 2 Robert Darnton, Seksas pamąstymui, In: Baltos lankos, Vilnius, 1996, nr. 7, nominė gerovė nesukūrė tokios bendruomenės, kurios p. 27¬68.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 109 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXXXII

Apie meilę, charizmą ir Octopusą

eilė neturi orientacijos“, – autoritetingai pareiš- tai lengvabūdis Silvio. Chitryj Dmitrij irgi netinkamas, „Mkė Lietuvos gėjų lygos pirmininkas Vladimiras nes atkakliai bando suvedžioti Vokietijos Angelą, nuo Simonko. galantiško Kremliaus dėmesio (Nordstream), beje, jau „Kubilius neturi charizmos“, – dalykiškai konstatavo gerokai apdujusią, todėl kitų nuotakų jo politinių inte- European Voice, aiškindamas, kodėl daugybė teigiamų resų sąrašuose nėra, susiviliotų nebent vyriška tradici- Lietuvos premjero savybių nepadeda užaugti jo reitin- ne draugyste su Nicolas, kol minėto prancūzo pašėlusi gui. žmona italė Carla varžosi su paties Obamos Michel- „Lietuvos Dalia neturi Daliaus“, – verslo nišą įžvelgė le… elitinių vedybų organizatoriai ir ėmė bomondo, net ma- Užjūrio princo ant balto arklio, t. y. iš Baltųjų rūmų, žiau kilmingo demimondo sluoksniuose dairytis tinka- palankumą Lietuvos Dalia išdidžiai atmetė pati – pa- mo kandidato. mynusi comitas gentium, t. y. tarptautinės diplomatijos Tokia koincidencija, t. y. antgamtinių reiškinių ir bū- papročius ir etiketą, nenuvyko net į pirmąjį romantiš- simų įvykių sutaptis, sukėlė nerimą valdžios viršūnėse ką pasimatymą. Kortų parodymais, taip įvyko todėl, ir bruzdėjimus tautos pašaknėse. Taisyti tris išvardytus kad tamsiaveidis ėmė priekabiauti prie šviesiaplaukės trūkumus pradėta nuo paties mažiausio – aiškiaregės ne kur nors Ovaliniame kabinete, o viename iš virtua- visažinės per TV ėmė burti, kada gi ištekės pirmoji lių CŽV kalėjimų, maža to – lygia greta leidosi dar ir į šalies ponia. Tačiau iki šiol vis dar ne visi tiki tuo, ką lengvą flirtą su Putinu Raudonuoju atseit dėl nusigin- pamato ir išgirsta per televizorių, todėl ieško nepri- klavimo. Argi beginkliai vyrai tinkama pora karingoms klausomų ekspertų patvirtinimo. Pėsti, raiti ir važiuoti moterims? Gėda būtų amazonei tapti tiek vieno, tiek klientai tuo tikslu užplūdo mano būrimo saloną Dura kito įkaite. necessitas, nekreipdami dėmesio, kad pranašavimo pa- Kaimyniniuose kraštuose politinių jaunikių pasirin- slaugos šį rudenį pabrango labiau negu šakniavaisiai, kimas irgi skurdus. Dviveidis Janas (kitaip Janukovy- šakniastiebiai ir grikiai kartu sudėjus. Smalsiausių neiš- čius) vienu metu žvelgia dviem priešingomis krypti- gąsdino net mano pareiškimas, kad į privačią sferą ne- mis. Susidėjus su tokiu visą kadenciją tektų žvairuoti, sikišu, matyt, atvykėliai žinojo, kad ji jau seniai sulipusi tikėtina, kad dviveidiškas elgesys išbaidytų draugus ir su viešąja. pagausintų priešų gretas. Ir arkliui (tiesa, pastaruoju „Pėstininkai veržiasi į figūrų pozicijas“, – mįslingai metu madingesnės ne keturkojų, o aštuonkojų (Oc- pacitavau vieno signataro žodžius, dėliodama politinį topus) orakulų pranašystės, gaila, mūsų platumose jų pasiansą, kaip pašalinti trečiąjį iš akivaizdžių trūkumų, būna tik šaldytų, tad tenka pasikliauti savais pranašais) kad tik Lietuvai būtų geriau. Kortos nežadėjo nieko aišku, kad vedybos iš išskaičiavimo su griausmavaldžiu gero – jaunikiai buvo vienas už kitą prastesni, t. y. arba Aliaksandru būtų naudingos ekonomiškai, bet pražū- seniai susižadėję, arba nepataisomi lovelasai, kaip an- tingos politiškai… Šitaip susiaurėjus tarptautiniams

110 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 ryšiams, gresia autarkija, patas ir net matas, nuo kurių kultūros barai Lietuvos Dalią išgelbės nebent senas geras jos pažįsta- 2010. 9 (549) mas José Manuelis Barroso po to, kai sutramdys savo domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art namuose, t. y. Prancūzijoje, įsisiautėjusį Sarkozy… Sėkmingai rastas atsakymas į trečiąjį klausimą iš- editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: sprendė ir pirmąjį: meilė, pasirodo, turi orientaciją ir Latako st. 3 būna ji dvejopa – tradicinė arba netradicinė. Netradi- 01125 Vilnius Lithuania cinės orientacijos įsimylėjėlius mirtinai išgąsdino Sei- E-mail: [email protected] mo narys Valkiūnas, pasiūlęs įstatymo projektą, kuriuo summaries numatoma, kad vaikai turės mokėti kiekvienam gim- Vilius Bartninkas. Vita activa and the Downfall of Politics. We can not dytojui po 5 proc. savo pajamų. Vadinasi, tradicininkai explain the erozion of political life even having new statistical data and , pralobs, o netradicininkų teisės ir galimybės vėl bus media. These things are both related to downfall of politics. In author s opinion the downfall of politics is conditioned by bad attitude toward neleistinai pamintos! Išeitis, atrodytų, matoma plika action (page 2). akimi – gėjų lygos pirmininko žiniomis, „Lietuvoje jau Marion von Osten. The Bologna paradox. On the contradictions in the yra homoseksualių šeimų, auginančių vaikus“! Tačiau implementation of the Bologna Criteria. The Bologna Process is typical of sukti seimūnai gali taip viską susukti, kad pagal Valkiū- a new dynamic of inclusion and exclusion in post-national Europe. Not only must the assumption be challenged that access to knowledge can no įstatymą vaikai tuos 5 proc. mokės anaiptol ne savo be controlled via monetization, the reforms must also be placed in the augintojams, o būtent gimdytojams, bet juk ne visiems context of Europe’s selective border regime (page 7). norisi šį natūralų giminės pratęsimo aktą atlikti… Richard MÜnch. Bologna, or The capitalization of education. The German Vis dėlto sunkiausia ką nors pasakyti antruoju klau- protests against the Bologna Process are the last opposition to what simu – dėl premjero charizmos. Ją turintieji esą geba amounts to a cultural revolution, writes Richard Münch. The result of the exposure of German universities to purely economic demands will be an „įkvėpti visuotinį entuziazmą ir pritarimą“. Naujausiais increasing hierarchization of educational institutions (page 10). laikais tokį masių entuziazmą ir besąlygišką pritarimą Herkus KunČius. The Museum of Reflection of Downfall. The author ypač gabiai ir chroniškai įkvėpdavo toks Rolandas P. ir speaks about his visit to Aushwitz (page 15). Viktoras U., net ir dabar jie vis dar maudosi savo būto- sios populistinės šlovės spinduliuose ir yra reitinguojami Konstantinas Jakovlevas-Mateckis. Vilnius Sereikiškės Park: Drama of Survival. This park is related to concrete historical period and in fact pačioje Lietuvos Dalios pašonėje. Deja, Andrius K. elgia- is modern type of park. Thus the author suggests that this peculiar place si diametraliai priešingai – neskraido lėktuvu kaip Ro- should be treated as heritage of modern style of art. He claims that this park could be renovated as this kind of artistic heritage (page 19). landas, nemėto ledų – manos iš dangaus – kaip Viktoras, įžūliai nenori duoti rentos vienai turtingiausių Lietuvos Stasys GOŠTAUTAS. 1941 m. Temporary Government: Two Attitudes. ponių ir negailestingai naikina paskutinius savo menkos Polemical notes (page 30). charizmos likučius, reikalaudamas, kad biudžeto išlaidos Mantas Lesauskas. Empty Aesthetics. A large part of society thinks that neviršytų pajamų… Žmogui, kuris šukuoja prieš plauką design is a kind of stylization and aesthetization of form. The author does not agree (page 32). ne tik mases, bet ir elitą, jau niekas nepadės. Tą supras- dami opozicijos galiūnai ėmė slapta lankytis pas Lietuvos Zecharia PLAVIN. Rigoletto. Reflections of Servant’s Psychology (page 35).

Dalią, kaip koks Žygimantas Augustas pas Barborą… Gabrielė Labanauskaitė. To Tame the Narrative of the Past. Impressions Matyt, vis dėlto turės darbo elitinių vestuvių organiza- from International Sympozium of Electronic Art, ISEA 2010. An overview of toriai – jaunikių stygius juntamas tik svetur, o vietiniai one of the most important festivals of this kind, held in Germany (page 39). dygsta kaip grybai po lietaus… Most Beautiful Museum. Talk with director of Folkwang museum Hartwig Fischer by Vytenė Muschik (page 44).

Tiesiai iš kortų namelio Kęstutis ŠAPOKA. Zugzwang – Useful Not Useful Actions. Exhibition of Baltic Krescencija Šurkutė artists in former bakery. An essay on exhibition of alternative art (page 48).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 111 Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Era of Kaukaitė not finished. Review of singer KULT ŪROS BARAI (mezzosopran) Giedrė Kaukaitė CD (page 50). Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Tomas Kiauka. „Longing plus Sin is Life.“ About writer Jurga Ivanauskaitė (1961–2007) who was looking for reality without illusions, she was looking for perfect realisation of self, this road taught her to love people and Some Kultūros barai articles herself, writes philosopher (page 52). and translations in eurozine (www.eurozine.com): Kęstutis ŠAPOKA. Own Among Strangers, Stranger Among Own People. „Vytautas Kairiūkštis and his millieu“ NDG (page 61). Almantas Samalavičius Lithuania: Universities on the threshold (En) Kęstutis ŠAPOKA. Time as Sand. About the exhibition of Vytautas Valius A blind drive towards utility characterizes higher education policy in (1930–2004) in the galery „Titanikas“ (page 65). Lithuania. The only remedy on offer for the ongoing brain-drain is based on the logic of the market. Lithuanian universities are steadily going the Almantas Samalavičius. Cultural Landscapes of South Korea. Impressions way of the rest of “common property” after independence. about Korea’s academic culture and heritage, with a focus on temples (page 66). Tomas Venclova Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that Feliksas JUCEVIČIUS. Lithuanian between Death and Myth. Article about inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature Lithuanian political culture in the last century. The past tells us that politics makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it close is art of possibilities but not illusions. Politics does not like poetry, though to Prague, Trieste or Sarajevo. politicians sometimes write poetry. Nobody are more dangerous thath leaders who take myths for reality (page 73). Violeta DavoliŪtė History and politics between Left and Right, East and West (En) (Lt) Opposition to last year‘s Prague Declaration on „European Conscience and Béla NÓVÉ. Debates on Censorship. Fights for Free Publicity in Hungary Totalitarianism“ reveals a change of attitude on the part of western Europe in the 1980s. The study aims to provide a brief historical overview and a towards the East, writes Violeta Davoliūte. Western fears about an upsurge detailed analysis of some passionate debates on censorship in Hungary of ultra-nationalism in eastern Europe suggests the era of democratic during the 1980s. It was a hot and principal issue of the age – the late idealism has come to an end. Communist era somewhat before and under Gorbachev’s leadership, and Kazys Varnelis has been still widely debated as an inherent part of the moral, political and The meaning of network culture (En) (Lt) intellectual heritage of the Hungarian democratic movements. However As digital computing meshes with mobile networking technology, society such debates mutatis mutandi are equally typical of the aftermath of the is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric democratic changes in countries like Russia, Poland, the Czech Republic of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this and elsewhere from the early 1990s (page 79). mean for the democratic public sphere? Almantas Samalavičius Liudas TRUSKA. Review of the book by Alfred Erich Senn „Lietuva 1940. Literary perspectives: Lithuania (En) (Lt) Revoliucija iš viršaus“, p. 406. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Almost normal tyrimo centras, 2009 (Lithuania. 1940. Revolution from above) (page 89). The literary field in Lithuania has established itself since independence, despite vastly smaller print runs. Today, a range of literary approaches can be made out, from the social criticism of the middle generation to the more Dalia Čiočytė. Can One Be a Prophet in One’s Own Land. Reviews of the private narratives of the post-Soviet writers. book by Petras Girdzijauskas „Partizanų išrinktas Lietuvos Prezidentas“ (Lithuanian President Chosen by Guerilla Fighters) (page 98). Tomas Kavaliauskas Salvation fantasies (En) (Lt) Vladas Terleckas. Mistaken Attempt to Tell the History of Lithuania. No one in eastern central Europe suspected that once the fight for Review of the book by Arūnas Gumuliauskas „Lietuvos istorija (1795–2009 independence was won, democracy would become a parody of itself, writes Tomas Kavaliauskas. Open disrespect for the public jars with the m.) (Lithuanian History (1795–2009) (page 100). ideals of the Baltic Way that existed before and after 1989.

Dalius Jonkus. Eros and Life. Review of the book by Algis Mickūnas Zinovy Zinik „Summa Erotica“ (page 106). History thieves (En) (Lt) Thirty years after leaving Russia for Israel, an “unheimliche” experience in Krescencija Šurkutė. About love, charisma and Octopus. Ironical essay on Berlin led Zinovy Zinik to investigate the chequered past of his Russian- born grandfather. An autobiographical exploration of “assumed identity” in Lithuania’s cultural and political life (page 110). twentieth-century Jewish experience.

Rasa Baločkaitė “Go West...” (En) (Lt) Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Myths of femininity and feminist utopias in East and West Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Working illegally in the West, eastern European women take care of “the Tiražas 2350 egz. logistics of bodily experience”, freeing western women to participate alongside men in business, science and politics. Kaina – 4,99 Lt

112 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9