r

Pilietiðkumo, tautiðkumo akivaruose

Liudviko GIEDRAIÈIO interviu su Pilietinës visuomenës instituto direktoriumi, kultûros istoriku Dariumi KUOLIU

Norëdamas bûti pavyzdingas etnokultûrinio þurnalo tokioms kurianèioms þmoniø grupëms: kà dabar daro „atstovas“, privalau paisyti tæstinumo. Prieð ðeðiolika me- entuziastai, reikëtø daug stipriau remti. Kitas dalykas – tø „Liaudies kultûros“ vyriausiosios redaktorës D. Raste- nesame ávertinæ to, kad mûsø uþdaras pasaulis labai grei- nienës pokalbis su Jumis baigësi pastaba apie „etninës tai atsivërë. Gyvename globalizacijos sàlygomis, turime kultûros þmoniø susivalstybinimo pavojø“ ir, kad „etni- matyti visus mûsø tapatumui kylanèius iððûkius. Lietu- nës kultûros studijos bûtinos aukðtojoje mokykloje, gal viai savo tapatybæ turëtø suprasti kaip kuriamà dalykà, ir vidurinëje“. Kaip Jûs visa tai matote, vertinate dabar? o ne tik paveldëtà ir saugojamà. Manau, kad per maþai Manyèiau, kad nereikëtø atskirti etninës kultûros nuo skiriame dëmesio savo lietuviðkajai tapatybei: turëtume visos tautos kultûros. Tada, atsimenu, buvo svarstoma, giliau apmàstyti, kokia ji turëtø bûti ðiandien, koks jos ar Lietuvos mokykla turëtø pabrëþtinai orientuotis tik á santykis su valstybe. Iki ðiol gyvename remdamiesi etni- liaudies, valstietiðkàjà, kultûrà, ar aprëpti visumà. Mano ne kultûrinës tapatybës samprata: gimtoji kalba, istorinë supratimas iðliko tas pats: labai svarbu neskaidyti Lietu- atmintis, paproèiai – ðtai ir viskas. Lieka nuoðaly ásipa- vos kultûros, tautai svarbi visa tradicija – ir bajoriðkoji reigojimai valstybei, politinës teisës, laisvës, Konstituci- dvarø, elito kultûra, kurta tø paèiø lietuviø senaisiais am- ja. O tai yra politiná gyvenimà gyvenanèios tautos tapa- þiais, ir valstietiðkoji, kurià kûrë þmonës, neturëjæ pilie- tybei labai svarbûs sandai. To mes dar neturim. Gyve- tiniø, politiniø teisiø. Ðiandien labai svarbu turëti vienti- nam laisvës sàlygomis, bet tik kaip etninë kultûrinë ben- sà poþiûrá á Lietuvos kultûriná palikimà, neskaidant jo á druomenë. Tarsi gentis rezervate. atskiras dalis, vienos kurios neiðkeliant vietoj visumos. Kas gi turëtø pasirûpinti kitokia samprata? Mûsø þurnalo tuo poþiûriu, manau, kaltinti negalima… Visi. Visi mes turime rûpintis: nuo politiniø lyderiø, Tikrai nieko niekuo nekaltinu. Kita vertus, visai natû- kurie turi bendrauti su mumis kaip su laisva, savarankið- ralu, kad egzistuoja atskiri þurnalai atskiroms kultûros ka tauta, kuriai reikia teikti visà informacijà apie valsty- dalims. Puiku, jei bûtø þurnalas bajoriðkai dvarø, mies- bæ ir nesidþiaugti kaip buvæs Seimo pirmininkas A. Pau- tietiðkajai Lietuvos kultûrai: tyrinëti, skelbti medþiagà ga- lauskas, kad lietuviams rûpi tik jø asmeninë materialinë lima ir atskirais „sektoriais“, bet labai svarbu, kad mûsø gerovë, o ne valstybës reikalai. bendrojo lavinimo mokykla, mûsø visuomenë matytø Esate Pilietinës visuomenës instituto vadovas. Pasa- kultûros visumà. Lietuvoje griûvantys dvarai rodo, kad kysiu atvirai, man kelia ðiurpuliukà tokie ðûkiai: sukursi- ði tautos kultûros dalis mums dar gana svetima. me pilietinæ (anksèiau kûrëme komunistinæ) visuomenæ Kolektyvinëje monografijoje „Tautinës kultûros dra- ir bûsime laimingi… maturgija“ etninës kultûros ugdymo padëtis mûsø ðian- Pilietinë visuomenë – komunizmo antitezë. Ji negali dieninëje ðvietimo sistemoje vertinama kaip kritiðka, bûti kuriama prievarta, kuriama valdþios. Ji atsikurs, jei esà nebuvo sukurta valstybinë etninës kultûros ugdy- keisis mûsø, pilieèiø, santykiai. Pilietinë visuomenë në- mo sistema, tad mûø vaikai „neteko bendrojo kultûri- ra laimës teikëja ar laisvës garantas. Laimæ kiekvienas nio iðsilavinimo pagrindø, tos visos kultûros vientisu- supranta savaip, tad ir pilietinë visuomenë nebûtinai su mo, stabilumo ðaltinio, tos mus vienijanèios grandies“. ja susijusi. Svarbu kita: në viena laisva tauta, valstybë Ar Jums tap pat atrodo? negali iðlikti be savarankiðkø, organizuotø pilieèiø, de- Ne visai. „Neteko…“ O kada turëjo! Ar – sovietiniais mokratija negali egzistuoti be savarankiðkos visuome- laikais?! Atsiverskite dabartinius pradiniø klasiø vado- nës. Tai elementaru. Kitaip ásivyrauja valstybæ pasisavi- vëlius – kiek ten yra liaudies kûrybos pavyzdþiø. Ir mû- nusiø valdþios þmoniø tvarka – oligarchinë ar autoritari- sø klasikinë literatûra daug kuo susijusi su etnine kultû- në. Jei þmonës nëra organizuoti, nesugeba susivienijæ ra. Visa tai dëstoma mokyklose. Mano supratimu, Lietu- ginti savo teisiø, apie laisvà, demokratinæ valstybæ nela- voje ðiandien dar stinga paramos ávairioms liaudies kul- bai galime kalbëti. Tam ir bûtina pilietinë visuomenë: tûros kûrybinëms formoms – folkloro ansambliams, ki- jeigu norime gyventi savarankiðkà, laisvà gyvenimà. O

1 l

guotø á tokius dalykus, jei bûtø savarankiðka, stipri – neleistø ðitaip tyèiotis ið savæs. Teigiate: „Lietuviø valstybë – pilieèiø sàjunga“. Ar vis tik ne per daug sureikðminate tà „sàjungà“… Tuo labiau, kad vis prisimenate: ne valstybæ turim, o tik jos kevalà… Sakau, gal ir „pilieèiø sàjunga“ – tik ke- valas… Kà visa tai ðiandien reiðkia praktiðkai? Sàjunga nëra „kevalas“: ji arba yra, arba jos në- ra. Aristotelis, Ciceronas teigë, kad valstybë – tai visø pirma þmoniø susivienijimas, jungiamas ben- drø ástatymø ir vertybiø. Jei valstybæ suprantame tik kaip tam tikrà administraciná aparatà ar prievartos maðinà, iðkreipiame klasikinæ valstybës sampratà. Pilietinës visuomenës institutas bûtent ir mëgina ði- tai priminti. Jei valstybë sutapatinama tik su politi- ne galia bei valdþia, visuomenë á valstybæ ima þiû- rëti kaip á blogá, kurá rûpi apeiti, kuriam nëra pras- mës áspareigoti. Kita vertus, kai valdþia susitapatina su valstybe, ji þvelgia á visuomenæ tik kaip á paval- dinius. Taigi gráþimas prie klasikinës valstybës kaip pilieèiø susivienijimo sampratos, manau, labai rei- kalingas, ðiandienos Lietuvoje jo labai trûksta ir po- litikams, ir visuomenei. Kaip Jûs praktiðkai matytumët idealià tà „pilieèiø Darius Kuolys. Vlado Braziûno nuotrauka. visuomenæ“? Pilieèiø visuomenë – savarankiðka, organizuo- ar toks gyvenimas bûtinai bus laimingas? Nebûtinai. Kar- ta, valdþià kontroliuoti sugebanti vsuomenë. Tai – tais nesavarankiðkas vergo gyvenimas, kai nereikia prisiim- laisvos valstybës pamatas. Demokratija grindþiama ti atsakomybës, rûpesèiø uþ bendrus visuomenës, valstybës mûsø dalyvavimu, mûsø susitarimais, mûsø ásipa- reikalus, gali bûti laimingesnis: dirbi, uþsidirbi, á vieðàjá gy- reigojimais. venimà nesikiði … Kas tie – „mûsø“? Vadinkite mane kaip patinka, að noriu pagaliau gerai Pilieèiai. Jei mûsø nuomonë svarbi, jei jos klau- dirbti savo darbà, o ne „prisiimti atsakomybæ – uþ ben- siama, paisoma – mes moraliai ásipareigojame ásta- drus visuomenës reikalus“. To gal reikëjo ir buvo paþangu tymo, bendro sprendimo laikytis. Jei sprendimai pri- XVII a., patvaldystës laikais, bet dabar, atsipraðau, – kam imami uþ mûsø nugarø, jie mûsø neápareigoja, lie- gi yra armija teisësaugininkø, ekonominiø, teisiniø nusi- kame jiems abejingi, stengiamës tø sprendimø iðveng- kaltimø ir visokiø kitokiø „veikø tyrinëtojø“, tikrai, atro- ti. Pavyzdys – Europos Sàjungos Konstitucijos patvir- do, atlyginimais neskriaudþiamø… Ar jie ten negalëtø vie- tinimas Lietuvos Seime. Net tekstas nebuvo paskelb- nas kità veiksmingai kontroliuoti! Reikia kurti bûtent tokià tas. Ta konstitucija mûsø tarsi ir nesaisto. Kai valsty- sistemà. Juk ir Jûs esate minëjæs, kad LDK gyvavo teisinës bë veikia kaip pilieèiø susivienijimas, joje yra taria- visuomenës tradicija, jà gal ir reikëtø aukðèausiu lygiu ak- masi. O kai valstybë veikia kaip prievartos aparatas, tualizuoti, o ne amþinai kalbëti: nebus teisingumo, kol pi- grupë þmoniø neinformuodama visuomenës, nesitar- lietiðkumo lygis þemas. Ðitaip net aukðèiausieji mûsø val- dama priima sprendimus ir paskui prievartauja visuo- dininkai jau taip suáþûlëjo, kad dël savo savivalës atvirai menæ, kad tø sprendimø bûtø laikomasi. kaltina to pilietiðkumo stokà. Net per ðø metø Kovo 11- Jûsø vadovaujamas institutas ir Strateginiø studi- osios minëjimà Seime jo pirmininkas ramiai uþsiminë: nie- jø centras neseniai iðleido monografijà „Lietuvos tau- ko gero esà ir nebus, kol þmonës nesubrendæ pilietiðkai. ta: bûklë ir raidos perspektyvos“. Kam beuþsimeni Kol jie tokie silpni, pasyvûs, neorganizuoti – jie ir kalti, apie toká pavadinimà – vis sutrinka. Kà ta „Lietuvos jiems taip ir reikia. Nesàmonë: að per amþius turiu reika- tauta“ gal lemia „lietuviø tautai“? lauti, iðreikalauti ið jø sàþiningumo, dorumo, ástatymø lai- Lietuvos tauta yra lietuviø tauta kaip politinë ben- kymosi... Ge˜ra mûsø valdþiai! druomenë. Senais laikais ðios sàvokos vartotos si- Jei politikai turi áþûlumo taip kalbëti, o visuomenë á to- nonimiðkai. Lietuvos tauta þymi lietuviø visuome- kias kalbas nereaguoja, jie lieka „teisûs“. Visuomenë rea- næ, esanèià politine bendruomene. Gal ateityje, kai

2 r

lietuvio sàvokà pradësime vartoti pilietine prasme, ne ir þmonës apsisprendþia. Jie rëmësi kita kultûrine tradi- tik etnine, kultûrine, lietuviais imsime vadinti ávairios cija. Kodël gi mes juos turëtume smerkti ar ieðkoti kaltø? kilmës Lietuvos pilieèius, tarp Lietuvos tautos ir lietu- Man nerûpi jø kaltinti. Bet jie istoriðkai – buvæ etni- viø tautos jokio skirtumo neliks. Taip gali bûti. Sàvoka niai lietuviai. Ar tai neliudija mûsø ne tik silpnumo, Lietuvos tauta tada turës ávairias prasmes: pilietine pras- bet jau ir pasmerktumo: akivaizdþiai tebetirpstam. me taip bus nusakomi ávairios kilmës Lietuvos pilie- Dël tokio apsisprendimo kaip politinë bendruome- èiai. Kas yra, pavyzdþiui, ðveicarø tauta? Viena dalis në mes netirpstam. Labiau tirpstame dël lietuviø emig- kalba vokiðkai, kita prancûziðkai, treèia… Lietuvos tau- racijos ir kad emigrantø vaikams neuþtikriname Lietu- tos samprata pilietinës, politinës bendruomenës pras- vos pilietybës. me jau dabar vartojama mûsø Konstitucijos papildy- Kur beþiûri, – sprangu… Sociologø tyrimo iðvados muose, bet tai neprieðtarauja etninës tautos sampratai, liudija: „Tik ta bendruomenë, kurios narius vienija ko- o papildo jà. lektyvinio identiteto pajutimas (èia ið: „Neatrasta ga- Viskas gal bûtø ir graþu, jei árodytumëte, kad tas þon- lia“, p. 264), turi jëgø veikti bendrø, o ne partikuliari- gliravimas sàvokomis neslepia pavojaus paslëpti jau ir niø interesø labui“, „pilietinio veikimo prielaida yra visai visiðkà mûsø, lietuviø, iðtirpimà toje nepriklauso- aukðtas politinës visuomenës ar patriotizmo lygis…“. moje Lietuvoje, kad tai nëra dirbtinis kurpimas savotið- Iðeitø, kas kerta patriotizmo ðakná, susina ir pilietinio kos skraistës, po kuria jau visiðkai neaiðku bus, ar dar aktyvumo medá… yra koks, sakykim, tradiciðkai suprastas „lietuviðkas lie- Patriotizmas – ne tik asmeninë Tëvynës meilë, bet ir tuvis“, ar jau ir nebe… Juk tirpstam ir tirsptam – tûks- gebëjimas turëti bendrø platesniø interesø ir veikti drau- tantmeèius. Toji sàvoka, atrodytø, ne tik neapgina mû- ge Tëvynës labui. Tai yra labai svarbus patriotizmo dë- sø, bet lyg ir stengiasi iðtrinti mus ir net jau visai nebe- muo: gebëjimas kolektyviai veikti, turëti kolektyvinæ ta- ávardyti lietuviø. patybæ, ásipareigojimus, bûti politine tauta… Kaip tik – apgina. Manau, kad mes liausimës tirpæ, …ið kurios lyg ir iðnyksta tautiðkumo dëmuo, pakinta kai suvoksime, kad ávairios kilmës lietuviai gali bûti pats patriotizmo turinys? jungiami lietuviø kaip valstybinës kalbos, savo kraðto Taip, gali bûti tik gentinis patriotizmas ir gali bûti vals- tradicijø, kultûrø, pilietiniø laisviø, teisiø, ásipareigoji- tybinis. Valstybinis patriotizmas – tai ásipareigojimas rû- mø Lietuvos valstybei. Ðiuo atveju politinë, pilietinë pintis ne tik gimtàja kalba, bet ir politine tautos laisve, bendruomenë leidþia priimti á lietuviø politinæ, kultû- valstybës reikalais. Ðiais laikais valstybinio patiotizmo rinæ bendrijà vis daugiau þmoniø. Tik, deja, mûsø Kon- mums labai stinga. Stinga supratimo, kad tik saugodami stitucinio Teismo pasirinkta Konstitucijos interpretaci- laisvà valstybæ, galësime iðsaugoti ir gyvà kultûrà. ja stipriai sukomplikavo reikalus: lietuviai vieni ið ne- Kai M. Maþvydo bibliotekoj pasakiau ieðkantis kny- daugelio Vakarø erdvëje bûsime atsisakæ dvigubos pi- gos „Lietuvos tauta“, bibliotekininkë kiek sutriko, uþra- lietybës. Taip artimiausiu metu galime netekti labai daug ðë „gugle“ jos pavadinimà, liepë kompiuteriui surasti, o pilieèiø. tas ir surado: Jonas Basanavièius ir jo kaþkoks leidinys. Praeitø metø pabaigoje Vilniaus universitete vyku- Vël ir vël bibliotekininkë ieðkojo, suabejojo, gal að su- sioje konferencijoje „Lietuviø tapatybë kultûrø dialogo klydau, gal – „Lietuviø tauta…“, bet ir vël – Jonas Basa- kontekstuose“ iðgirdau ir dar vienà mums „prabangià“ navièius… Að pajuokavau: gal patriarchas pyksta uþ tà þinià: esà jau vienuolika metø Vilniaus kraðte nebëra „Lietuvos tautà“. Jûsø nuomone, kà jis pasakytø? save vadinusiøjø „tuteiðais“ – virto Lietuvos lenkais. Tai, Manau, kad suprastø, nes Basanavièiui ypaè rûpëjo anot I. Ðutinienës, gal ir dël mûsø „kultûrinio, kûrybi- ryðys tarp naujos, atkuriamos, respublikos ir Lietuvos Di- nio matmens nepakankamumo“. Taigi galime pasvei- dþiosios Kunigaikðtijos. Bûtent jis siûlë ir senàjà vëliavà kinti vieni kitus: ne vienà tûkstantmetá tirpstam, o vis iðsaugoti. Senojo valstybingumo tradicija Basanavièiui net nepriklausomybës sàlygomis dar turim ið ko ramiai, buvo labai svarbi. Taigi ir tas Lietuvos tautos supratimas be skausmo – prarasti, siaurëti… Galime pasidþiaugti, jam bûtø artimas. Kita vertus, Basanavièius matë ir isto- ar ne! Ðtai ir toliau tirpstam! Kà gi tai liudija apie mus rinës kaitos dalykus, o lietuviø tauta XX amþiuje kûrë ir mûsø valstybæ? savo valstybæ – Lietuvos Respublikà jau naujais moder- Dalis vadintø „tuteiðø“ apsisprendë bûti lenkø kultû- naus nacionalizmo pagrindais. ros þmonëmis. Kiekvienas þmogus pasirenka savo kul- Beþongliruodami ta „Lietuvos tauta“, vël sakau, ar tûrinæ tapatybæ. Bet kaip pilieèiai jie yra lietuviai. tik nepamatysime vienà kartà, kad jau visiðkai nebeaið- Manæs tai neðildo… ku, ar dar yra Lietuvoje kur likæs koks vienas, taip sa- O kas Jus turëtø ðildyti! Kiekvienas – laisvas apsi- kant, tikras lietuviðkas lietuvis, ar jau nebe… spræsti. Sovietmeèiu dalis ðiø þmoniø neturëjo aiðkios O að noriu Jûsø paklausti: kas yra „tikras lietuviðkas tapatybës. Ateina laikas, kai tie dalykai tampa svarbûs, lietuvis“?

3 l

Jau þinojau, kad taip sakysite. Na, – bent jau ið tokiø, rinei erdvei suteikti ðvietimo matmená, edukacinæ dimen- kurie, kaip tik kà sakëte, kadaise kûrë savo valstybæ Lie- sijà – kad ji turëtø ir ðvieèiamàjá pobûdá. tuvos Respublikà modernaus nacionalizmo pagrindais, Argi dar ámanoma mûsø valstybëje ðitai… na – ar bent jau mokantys lietuviðkai kalbëti. Ámanoma. Kitos ðalys tà daro. Ðtai Seimas neseniai Kol nebus pakeista Konstitucija, kol lietuviø kalba patvirtino Pilietinio ir tautinio ugdymo programà, kurià bus valstybinë, tol Lietuvos tauta kalbës lietuviðkai, nes ágyvendinti Ðvietimo ir mokslo ministerijai skyrë milijo- pagrindinë bus lietuviø kalba. nus litø. Ji galëtø daryti daug gerø dalykø: remti atitinka- Konstitucijà labai lengva pakeisti ir tada toj „Lietu- mas televizijos ir radijo laidas, skirtas pilietiniam, tauti- vos tautoj“ gal pasimatys – nebëra në vieno lietuvio. Pa- niam ugdymui. Jaunimui galëtø kurti interneto portalus, togi skraistelë! kuriuose bûtø daug medþiagos ið tautos kultûros ir pilie- Jei po pusðimèio metø ið esanèiø Lietuvos gyventojø tinio veikimo. Visa tai reikia daryti, lëðø yra ir viskas mi- senøjø, vietiniø bus tik pusë, pusantro milijono, kaip nisterijos rankose… prognozuoja demografai, o kita dalis gyventojø bus at- Kaþkaip sunku tikëti, kad Lietuvos ðvietimo ir moks- vaþiavæ – ið Vietnamo, Pakistano, Baltarusijos, Rusijos, lo ministerija ims ir veiksmingai pasirûpins tautiðkumu. – natûralu, kad tada gali keistis ir valstybinë kalba… Minëtoje konferencijoje apie visa tai P. Subaèiaus iðva- Aaai… Etninës kultûros globos tarybos pirminininkas da buvo tokia: „Mûsø pilietiðkumo ugdymas, deja, neug- L. Klimka kaip vienà ið dideliø mûsø kultûrinio visuo- do tautiðkumo“. O A. Nakienës: „Uþ tapatybës kûrimà meninio gyvenimo blogybiø mato pilietiðkumo idëjø ðiandien daug naðesnis mûsø tautiðkumo ardymas“. Ogi, prieðinimà su tautiðkumu. Taip esà ir mûsø mokyklose… pasak V. Ðeferio, Vakarø Europoje stiprëja „tapatybiø svar- Pritariu ponui Klimkai. Prieðinti pilietiðkumà tautið- bos átampa“. Kokios jëgos ar negalios ardo mus? kumui nëra jokio pagrindo. Kiekviena valstybæ turinti Vargu ar esamà piktø jëgø, kurios sàmoningai ir kryp- tauta turi gyventi visavertá pilietiná gyvenimà. Tas prieði- tingai mus, lietuviø tautà, ardytø. Gyvename globalioje nimas dirbtinis. Pilietiðkumas yra valstybës gyvenimà gy- erdvëje, informacijos, populiarios kultûros srautai, mus venanèios tautos tautiðkumo dalis. Tik tokia tauta gyve- veikiantys, yra labai stiprûs. Kà skaito mûsø vaikai! „Hará na jau ne tik kaip etninë kultûrinë bendruomenë, bet ir Poterá“ ir kitus tarptautinius bestselerius. Kino ir televi- kaip politiðkai laisva, turinti savo politiná gyvenimà. zijos filmai, mutiplikaciniai ir kiti, – tarptautinës kino Ar mûsø mokyklose pilietinis ugdymas, koks jis yra produkcijos. Nacionalinës kultûrinës produkcijos turi- dabar, Jus tenkina? me labai nedaug. Mums stinga tekstø, kurie jungtø mus Jis perdaug teoriðkas. Mano supratimu, labiau turëtø á bendruomenæ. Galime tik klausti, ar mes kaip valstybë bûti siejamas su praktika, pilietiniu veikimu, su Lietuvos ugdysime savàjà kultûrà. Bendras klimatas labai pasi- vieðàja erdve. Jei jaunimas neágyja pilietinio veikimo ágû- keitæs ne jos naudai. dþiø, neiðmoksta diskutuoti apie bendrus reikalus, pri- Að ieðkau iðties, man nerûpi interviu dël interviu su imti sprendimus, nagrinëti, kritiðkai vertinti vietos tikro- Kuoliu… væ, politinæ padëtá, o tik ásimena demokratijos ir piliety- Reikia veikti matant esamas sàlygas. Gyvename glo- bës apibrëþimus, toks pilietinis ugdymas jauniems þmo- balioje erdvëje, mûsø þmonës juda po pasaulá, turime nëms nesuteikia galiø veikti. Mûsø instituto tyrimø duo- galvoti, kaip kurti modernià tapatybæ, kaip skatinti lietu- menimis, jaunimas gerai iðmano, kas yra demokratija, vius rûpintis savo kultûra, tapatumu: puoselëti, kurti lie- bet praktiðkai visuomenëje jis pats pasyviausias, neina tuviðkumà. Mums gali bûti labai pravarèios, pavyzdþiui, ginti tø demokratijos principø: nei á rinkimus, nei á pro- iðeivijos patirtys. Kai jauni þmonës ið Lietuvos po karo testo akcijas. Taigi jaunimo pilietinio ugdymo, mokymo atsiduria Amerikoje, ima energingai galvoti, kas yra jø turinys atitolæs nuo praktinës tikrovës. Tokiu atveju rei- tapatybë, kaip jiems prisitaikyti prie ðito pasaulio, kaip kia atnaujinti, keisti pilietiná ugdymà. Beje, tokia pati ir neiðnykti jame, bet ir neuþsidaryti nuo jo, neatsilikti, kaip tautinio ugdymo padëtis. Jaunimas þino, tarkim, kas yra neiðduoti savo lietuviðkumo. Kurtos ávairios programos, liaudies daina, paproèiai, paskaito Krëvæ, Vaiþgantà ir kaip padaryti lietuvybæ ðiuolaikiðkà, kaip lietuviðkai ap- kitus lietuviø autorius, bet ásipareigojimo tautos kultû- tarti dvideðimtojo amþiaus antrosios pusës þmogui eg- rai, angaþavimosi jai stinga. zistenciðkai svarbius dalykus. Turime ieðkoti, plëtoti sa- Kur gal to prieþastys? vo tapatybæ, kurti jà. Uþdaviniai perdaug svarbûs, o mes Visuomenæ veikia visa vieðoji erdvë. Televizijos ka- per maþai apie tai kalbame. nalai, radijo stotys, interneto svetainës dar per maþai ski- Ðitai ir að Jums bûèiau piminæs: minëtoje konferenci- ria dëmesio nacionalinei kultûrai. Daþniausiai apsiribo- joje politologë A. Ramonaitë pripaþino esà mûsø „eliti- jame masine pramogø kultûra, kuri nëra itin kûrybinga, niai kalbëjimai, deja, menkai reflektuojami á visuome- savita. Ðvietimo politikos ágyvendinimas neámanomas næ“. O ir „Lietuvos tautoj…“ teigiama, kad „neliko dis- vien per mokyklà. Labai svarbu vieðajai Lietuvos kultû- kusijø platesniais tautiðkumo reikalais“, kad „neaptari-

4 r

nëjamas lietuviðkosios tapatybës turinys“. Ásiduriam ant- mûsø visuomenëje toleruojamas. Beje, vienas ið idealø ràkart á tà patá adatos smaigalá: kodël gi neaptarinëja- buvo ir – kûrybinga lietuviø tauta. Ðiandien ir ðiuo idealu mas? Man kartais pasivaidena: dël to, kad nemenkos da- per maþai rûpinamës… lies mûsø ðiandieninio jauniausiojo intelektualinio elito Ar Jums malonu, gera bûtent – gyventi? dvasioje kaþkas labai subtilaus tautiðkumo prasme – lû- Taip, man gera gyventi. þæ… Gal tik pasivaidena… O gal jau ir visa mûsø vals- Gal galëtumëte ir paaiðkinti, kaip tà gerumà laimë- tybë, pasak V. Rubavièiaus, ið esmës atskirta nuo nacio- ti. Gal tai padës kam, tarkim, ir man, laimingiau jaustis nalinio turinio, nacionalinës valstybës tikslai po Atgimi- pasaulyje. mo perkeisti á pilietinës visuomenës siekius… Gyveni susidurdamas su iððûkiais, mëgindamas á juos Taip, á valdþià Lietuvoje atëjæ þmonës per menkai atsakyti. Kartais pavyksta, kartais nepavyksta. Auginda- suvokia ar nesistengia suvokti nacionaliniø, gyvybiniø mas vaikus, skaitydamas knygas, mëgindamas raðyti – tautos interesø, per menkai juos gina. Tà liudija ir dra- taip ir gyveni. Jausdamas savo laikinumà, suprasdamas, matiðka mûsø demografinë padëtis. Visos valdþios turë- kad kaþkà turi palikti ir po savæs. Nesi daug galiø turin- tø apie tai labai rimtai kalbëti, imtis ágyvendinti aiðkø tis þmogus ðiame pasaulyje. Kà gali, kas nuo tavæs par- veiksmø planà. Pritarèiau Rubavièiaus iðvadai, tik saky- eina, tà stengiesi daryti. Neiðduoti tam tikrø pincipø, rû- èiau: ne valstybë, o valdþia atitolsta nuo nacionalinio pintis dalykais, kurie rûpëjo mûsø protëviams, kurie tu- turinio. Kita vertus, ji nesuinteresuota ir pilietinës visuo- rëtø rûpëti ir bûsimoms lietuviø kartoms. menës stiprëjimu. Jai gal net geriau, kad lietuviai liktø Gal kà norëtumëte pasakyti bûtent mûsø þurnalà skai- etnine kultûrine bendruomene. Valdþia mums padës ið- tantiesiems, gal ir – apie þurnalà? saugoti ðokiø ir dainø ratelius, dainø ðventes, tik kad mes Dirbate gerà darbà, sëkmës já dirbti toliau. nesikiðtume á vieðàjá gyvenimà, kad paliktume valdþiai Ar Jums taip atrodo, kad – gerà?.. valstybæ. Taip elgësi su mumis ir sovietø valdþia: nu- Taip. Toks leidinys yra reikalingas. Linkëèiau kuo mesdavo pinigø ir dainø ðventëms, ir ðokiø ansambliams, daugiau dëmesingø skaitytojø. ir kitkam, tik „nesikiðkit á politikà“… Ëjau pas Jus ðnekëtis, nes daug kam esate máslinga Tai kad ðiandien ir tiems „rateliams“ ne kas paberia- asmenybë ir, ko klausinëjau, net neaiðku, ar labiau „tei- ma. Skurdþiai jie gyvena. giama“, ar labiau „neigiama“. Skurdþiai, bet jei vyktø mainai: duokit daugiau „ra- Nuo visuomenës nesislapstau. Vieðai ginu man svar- teliams“, ir mes jus paliksim ramybëje, valdþia tikrai su- bius principus. Svarbu, kad lietuviai nebûtø liurbiø vi- tiktø su tokiu susitarimu. suomenë, liurbiø tauta. Kad bûtø savarankiðki, kûrybin- „Iðgyvenam traumos laikotarpá“, – pasak „Lietuvos gi, kad iðliktø ðio amþiaus sàvartose, kad bûtø iðmintin- tautos“, didþioji to prieþastis –„tautos idealo kaitos bûti- gi. Kad turëtø savo valstybæ, neleistø ið jos tyèiotis sveti- nybës nesuvokimas ir nenorëjimas pripaþinti ðià kaità miems. Tai yra svarbu. Tam reikia, kad bûtume stiprûs jau vykstant (V. Laurënas). Jei taip, kaip ávardytumët tà kaip bendruomenë, kaip tauta. Tai man rûpi. Ir, manau, naujàjá tautos idealà, kokia jo kaita. Juk ir apie tai, pasak prasminga savo laikà skirti tokiems dalykams. Jûsø, „vieðojoj erdvëj“ lyg neðnekama. Taip, sutinku, ðiandien turëtume tartis dël bendro Lie- The Whirpools of the Civil tuvos projekto: kokios Lietuvos norim, kokiai Lietuvai norime ásipareigoti, kokià Lietuvà norime palikti bûsi- and National Spirit moms kartoms. Liudvikas GIEDRAITIS‘ interview with the Head Jau Atgimimo laikais, manau, iðsakyti visi idealai, tik, of the Civil Society Institute and culture historian, þiûrëk, pamirðtami, mums tereikëtø gal prisiminti, pra- Darius KUOLYS turtinti naujø laikø patirties sàlygomis… Since the end of Soviet rule Lithuania has been Taip. Tarp tø idealø ir – laisvas þmogus laisvoje vals- going through a period of change, including the re- tybëje. Turëjome toká, bet net ir já ðiandien per maþai consideration of economic, national, social, cultural, giname. Buvo svarbus ir bendros gerovës idealas, – kad and political values. Both the state and its citizens Lietuva bûtø klestintis kraðtas, be atskirèiai pasmerktø are facing new challenges, such as the choice be- þmoniø, kad visi turëtume galimybes gyventi pasitu- tween striving for their civil rights which include liv- rinèiai, be skurdo, kad galingesni neapiplëðinëtø ma- ing a safe, free life protected by law or passively þiau galinèiøjø. Buvo svarbus teisingumo idealas – vi- watching the licence of those in power. They are also sø lygybë prieð ástatymus, teisinë valstybë. Ðie idealai faced with the danger of locking themselves in the tuo metu buvo labai aiðkiai reiðkiami, bet ðiandien net deadlock of despising the old national values rather jie pamirðtami, paminami, iðkreipiami. O visuomenë than looking for contemporary expressions of national neprotestuoja. Matome, kad ir nomenklatûrinis elgesys identity.

5 l

DISKUSIJA TÆSIASI

Kas kam duos garo?

Daiva TAMOÐAITYTË

Pakviesta ásitraukti á „Liaudies kultûroje“ publikuo- turëti kuo aukðtesná reitingà, tik jos objektas specifinis. tà diskusijà apie televizijos laidà „Gero ûpo!“ („Duo- Joje tiek pat nenatûralumo ir pigumo, kiek bet kuriame kim garo!“) sutikau, nes asmeninis (vëliau – ir profesi- komerciniame TV ðou arba sovietiniø laikø parodomuo- nis) mano gyvenimas nuo maþens tekëjo tarp vadina- siuose „numeriuose“. Klausimas, kodël tai, kas visuo- møjø liaudininkø, ásiliedamas á kitas profesionalaus mu- menës kultûroje populiariausia, bûtinai yra þemiausio zikinio gyvenimo sritis, ragaudamas ir folkloro, ir klasi- lygmens, ðiuo atveju yra kertinis, o atsakymas vertas kiniø Rytø kultûrø tradicijø. Viskam esu atvira, domina Nobelio premijos. „viskas, kas skamba“, man taip pat rûpi Lietuvos muzi- Mano atsakymas toks. Pagal istorinio kultûrinio cik- kos ateitis visu spektru. Taèiau paðnekesys, kaip ir pati liðkumo logikà, pasaulis iðgyvena nuosmukio laikotar- laida, paliko slogø áspûdá. „Nerûpëtø – neskaudëtø“, – pá, kurio ryðkiausius poþymius ávairiø ðaliø filosofai, re- pagalvojau ir nusprendþiau pataupyti nervus. O ðáryt ligijotyrininkai, sociologai ir kiti raðto bei mokslo þmo- ásijungusi radijà iðgirdau diskusijoje minëtà ðeðtadieni- nës mëgina iðsiaiðkinti ir ávardyti sàvokomis, atitinkan- næ muzikos laidà apie Lietuvos ir pasaulio dûdmaiðius, èiomis kultûros ar civilizacijos, kurioje jie gyvena, ypa- kurioje pasakojama taip gyvai ir ádomiai, kad tuoj pat tumus. Tai esminiø moralës, tvarkos, koegzistencijos sukilo ûpas raðyti. principø nepaisymas, þanrø ir stiliø miðrainë, painiava Labai geri pokalbio tikslai atsimuðë á problemà, ið lyèiø santykiuose, korupcija, vertelgiðkumas ir panaðûs kurios lietuviai iðsivaduos, matyt, taip pat sunkiai kaip bruoþai, kurie ima virðø supuvusiose epochose – „civi- ið baudþiavos. Kiekvienas kalbëjo ið savo pozicijø, rem- lizacijø saulëlydyje“ arba „geleþies amþiuje“ – kad ir damasis sava patirtimi, në nemëgindamas ið esmës iðsi- kaip jas pavadintume. Jei pripaþástame, kad fiziniame aiðkinti, kas yra kas, todël buvo tik spëliojama ir reiðkia- kosmose viskas neiðvengiamai sukasi ratu, kyla ir lei- mas nepasitenkinimas. Laidos kûrëjai tesistengë iðsau- dþiasi, o ðis neiðvengiamas kaip metø laikø kaita ciklið- goti savo nekaltybës prezumpcijà, todël „nesuprato“ tei- kumo principas galioja visoms gamtos formoms, sykiu singos kritikos. Ðiame kontekste svariausias buvo nuo- ir þmogui, tuomet dësninga, kad ðiuo metu „þiemoja- ðirdus diskusijos rengëjo pasisakymas straipsnio gale. me“. Esame tarpsnyje, kuomet barbarø ordos ima siaubti Taèiau pokalbis simptomiðkai atspindëjo bendrà kultû- aukðèiausià technikos lygmená ir dvasingumà pasieku- ros situacijà: tiek paèià laidà, tiek problemos sprendi- sias kultûras bei neiðvengiamai jas praryja. Kadangi ab- mo bûdus. Að irgi pamëginsiu tiesiog iðdëstyti savo nuo- soliuti tiesë (taip pat klaidingas tiesinis istorijos suvoki- monæ, nes sprendimo rasti nesitikiu. O gal nuomonë mas) realiai neegzistuoja, o saulës ratà apsukusios kul- prie nuomonës, ir, rasi, koks obuolys, nors ir nedidukas, tûros ir civilizacijos niekada negráþta á tà patá taðkà, ne- ant galvos nukris? galime kaip mistiniai uroborai – serpens qui caudam Laidà esu maèiusi tik prieðokiais, nes maþdaug nuo devoravit – ákàsti sau á uodegà ar pamatyti praeitimi paksogeito supratau: arba turiu saugoti savo protà nuo virstanèià ateitá, ir prieðingai. Tik nenumaldoma plieni- tarðos, arba nusinuodysiu, todël nuo to meto lioviausi ne visatos raidos logika galima paaiðkinti paradoksalø þiûrëti televizoriø. Tyèia neturiu jo namuose ir nepasi- faktà, kad visuotinio informacijos prieinamumo ir þai- gendu. Retai ásijungiu radijà. Dar reèiau „patikrinu“ ið biðko jos pasklidimo amþiuje nëra masiðkai orientuoja- anksto nusiþiûrëtas laidas ir programas, daþniausiai LTV, masi á akivaizdþiai progresyvius ir naudingus dalykus, Mezzo, History, BBC arba kitas aktualias uþsienio stotis. bet atsiduodama tolydþio vulgarëjanèiø madø diktatui. Ir su siaubu pagalvoju, kaip turi jaustis Lietuvos þmonës, Tai nebûtinai reiðkia, kad aukðtoji kultûra pavargsta kar- be atrankos, be nuovokos þiûrintys tà daiktà, kuris nuo toti pati save ir brutaliose formose mëgina ieðkoti naujø ryto iki vakaro drebina namus ir rodo klaikius vaizdus. paskatø. Veikia daug sudëtingesnës prieþastys, taèiau apie Laida „Gero ûpo!“ nuo „þvaigþdëtø“ popmuzikos rengi- jas nekalbësime (ne tas straipsnio tikslas). Tiesiog melo niø neatsilieka siekiu bûti populiaria pramogine laida ir ir neiðmanymo formos tampa sveikà protà temdanèia

6 r

DISKUSIJA TÆSIASI epidemija, neiðvengiama gravitacijos jëga, kai visas Globalizacijos veikiami kûrëjai „autentiðkà“ tradici- þmogaus kosmosas imamas formuoti pagal þemëjanèius jà bando miksuoti, daryti visokius þanrinius, stilistinius, kriterijus ir áaðinamas á kaþkokià nematomà juodàjà sky- instrumentinius junginius. Dariniø su ðaknimi „-folk“ dau- læ. Jis iðverèiamas á iðvirkðèià pusæ, prisitaiko sau atitin- gëja. Ne visi eksperimentai neádomûs ar profaniðki. Ta- kamà þodynà, yra áteisinamas ir „uþantspauduojamas“. èiau pati muzikos raidos logika reikalauja neapsimesti, Todël elementarus knygø pirkimas ar prusinimasis tam- kad nesupranti, jog natûraliai, laisvai, su variacijomis at- pa virusu, madø demonstravimas – infekcija, ðukuose- liekamà liaudies dainà pajungus niveliuojanèiam bum- nos imituoja susivëlusias nuðepusias ðeveliûras, o uþ èiko tipo ritminiam pieðiniui, kad ir labai smagiam, pusë specialiai apibrizgintus, nutrintus ir skylëtus rûbus kaip tos dainos vertës iðkart prarandama. Sëkmingiausi atro- uþ gerus mokame didþiausià kainà. Vulgarëja þmoniø dytø bandymai jungti ávairias improvizacines muzikines santykiai, visa homo sapiens veikla. Ðis reiðkinys yra sistemas, bet – su iðlygomis. (Ádomiai skambëjo neseniai globalus ne tik geografine, bet ir vertybiø prasme, ir girdëta Stasio Daugirdo su gitaros pritarimu atliekama muzika nëra jokia iðimtis. improvizuota lietuviø liaudies daina lëto bliuzo stiliumi. Todël man kelia átarimà autentiðkumo sàvokos varto- Taèiau ðiuo atveju svarbi buvo ir ryðki, originali kûrëjo sena. Netikiu, kad nûdienos folklorininkai yra autentiðki asmenybë.) Nykstant kaimo poetikai ir tautosakai jos vietà tradicijos tæsëjai, nes kartu su rankø darbu, gyvenimu uþima kita musica profana rûðis – proletariato muzikinë darnoje su gamta ir neskubiais, natûraliais cikliniais gy- kultûra, tapusi „miesto liaudies“ savastimi. Dël ðios prie- venimo ávykiais kaime beveik iðnykæs ir juos atspindintis þasties urbanizuotose ðalyse sparèiai iðpopuliarëjo dar- savaiminis liaudies menas, o po dvideðimt trisdeðimt metø bininkø saviraiðkos stiliai ir þanrai bei instrumentai: tan- neásivaizduoju jo kaip nors kitaip kaip tik iðlikusio uþda- go, akordeono muzika, buitinis romansas, ðlageriai, re- rose muziejinio arba sektinio pobûdþio institucijose. Kar- pas ir t. t., persikëlæ ir á klasikinæ scenà. Ðis mûsø ðalyje tu su gyva perdava neiðvengiamai nyks ir þodynas, ir gar- vëluojàs procesas ágauna pagreitá ir sparèiai plinta. synas. Teigti prieðingai reikðtø tvirtinti, kad gráðime á ba- Muzika daro átakà ir klesti tik tada, kai jà kuria ir at- lanø gadynæ, atgal á gamtà et cetera. Beje, eksperimen- lieka þmonës, ákvëpimo besisemiantys ið aplinkos, ku- tas ámanomas (garsiøjø amiðø pavyzdys). Jei folkloro an- rioje gyvena. Ji turi bûti gyva, o ne dirbtinai reprodukuo- sambliai brangintini dël tam tikros, kad ir fragmentais jama. Suklasifikuota, áraðyta ir padëta á lentynà liaudies iðlikusios, autentiðkos muzikinës tradicijos tæstinumo, rei- muzika, nebeskambanti vieðose erdvëse, tëra mumija ir këtø á pagalbà pasitelkti intuicijà ir pamëginti ásivaizduoti, ateity bus ádomi tik mokslininkams. Ið tikrøjø ji gali iðlik- kaip tos tradicijos perëmëjai atrodys po pusës amþiaus. ti tik modifikuotais pavidalais, tarp jø – kompozitoriø kû- Ar jà kurs sodybà kaimo turizmui paaukojæs statistinis ryboje, kurie savaip jà iðgirsta ir áprasmina. Neturiu po- þemës savininkas, kà tik gráþæs ið banko (kelionës Kari- reikio laidoje „Gero ûpo!“ klausytis kaimo kapelø, nes buose), ið automobilio persëdæs prie TV pulto mygtuko paprastutë jø muzika negali në lygintis su ðimtmeèiais ir galintis matyti trisdeðimt kanalø ávairiomis kalbomis ðlifuota liaudies daina ar instrumentine muzika, vadina- tuo metu, kai jo kompiuterizuotoje „troboje“ vieði ið did- ma folkloru; kapelos atlieka labai siaurà tam tikro socia- miesèio pabëgæs, þolës gyvenime nei dalgiu, nei delnu linio sluoksnio þmoniø linksminimo paskirtá, o pastaruoju nelietæs nuobodþiaujantis vokietis ar ðvedas? Kas gali ga- metu laidoje plintanti „kapelijø“ (tai yra neaiðkios kil- rantuoti, kad darbà prie interneto jis derins su sveika pro- mës ansambliø) mada liudija to siauro rato adresato pra- tëviø mityba ir sodo veisimu? Ar skiepydamas obelis jis radimà arba virsmà. Ko mielai klausausi, kai pasiilgstu dainuos liaudies dainà „Vai þydëk, þydëk“, ar visu garsu þmogaus balso? Kitàsyk Èeslovo Sasnausko, Juozo Nau- bus ásijungæs populiariosios muzikos radijo stotá? Prieð jalio ir ypaè Mikalojaus Konstantino Èiurlionio origina- penkiolika metø kaþkà panaðaus maèiau savo akimis: liø bei harmonizuotø liaudies dainø chorams. Sekma- staiga pralobusiø turtuoliø þmonas, vienoje rankoje lai- diená iðklausyti visas pastarojo dainas nuo „Oi giria gi- kanèias alkoholio tauræ, kitoje cigaretæ ir nedarniais bal- ria“ iki „Kelk, dukrele“, kurios yra tobulybë, man tolygu sais traukianèias „tautines“ dainas (kaþkà panaðaus á dalyvauti ðventose miðiose. Ir tada apima iliuzija, kad „Ant kalno mûrai“) tuo metu, kai jø pirtyje iðsipëræ vy- tebesame dainø kraðtas, kad mûsø vaikai vël bus moko- rai ant groteliø kepino deðras, pariebindami jas skolin- mi lietuviðkos muzikos ir kad konkursuose bei ðventëse tais keiksmaþodþiais ir neðvankiais juokeliais. Tie „nau- nereikës girdëti nuo vaikystës jiems brukamø svetimø in- jieji kaimieèiai“ supirko kone visà kaimà (ne vienkie- tonacijø, kalbos, pseudokultûros… mius!). Neþinau, kaip jiems dabar ten sekasi, nes nuo Pokalbyje neaiðkus, neatidarytas liko stalèius, skirtas tokios „liaudies kultûros“ paðiurpusi pabëgau kartà ir vadinamajai stilizuotai liaudies muzikai. Kà reiðkia ter- visiems laikams. Þinau tik, kad vienas savininkas be ðil- minas „stilizuota“? Gal gali bûti ir „þanrizuota“, ir kitaip domø „gryèios“ vonios grindø neapsiëjo. dozuota liaudies muzika? Piktintis jos unifikuotumu, tam

7 l

DISKUSIJA TÆSIASI

tikrø unikaliø savybiø susiliejimu á visumà yra tas pat, lu susimetæ atsitiktiniai „muzikantai“, ir dar klausimas, kas piktintis tarmiø, akcentuacijos (kirèiavimo pobûdþio) ar jiems toks „muzikavimas“ ið viso teikia dþiaugsmà – ávairovæ panaikinusia bendrine lietuviø kalba. Deja, tai esminá liaudies muzikos akstinà ir ðaltiná. irgi neiðvengiamas globalizacijos padarinys. Jis egzistuoja Leiskime mûsø liaudies talentams iðradinëti dviratá. visur. Ar ðis fenomenas gyvybingas? Mano nuomone, „sti- Tegu ásiklauso, kuria, eksperimentuoja, derina, apiben- lizuota liaudies muzika“ yra atsidûrusi tarp dviejø ug- drina. Daþnai ryðkaus talento atlikëjas iðgarsina iki tol niø, trypia kaþkur pusiaukelëje tarp „grynøjø folklorinin- prastu laikytà instrumentà, já patobulina. (O ar apskritai kø“ ir „klasicistø“, ji trukdo ir vieniems, ir kitiems. Tai, esti kitaip?) Kaip visuomenë progresuoja, ar jai gali pa- kas harmonizuota arba stilizuota, folklorininkams yra ta- vykti ábristi á tà paèià upæ? Galbût kur nors Lietuvos ðirdy bu; europinës, akademinës (rimtosios) muzikos tradici- jau gimë bûsimasis Èiurlionis, genialiai iðspræsiàs tauti- jos tæsëjai (pakrikðtijus politine sàvoka – „konservatoriai“) nës savasties ir kosminio universalumo vienovës klausi- mano, kad „liaudininkai“ iðradinëja dviratá. Kaip jie drásta, mà. Tokie genijai tampa uroborais, savo kûryba apjuos- mano sau koks snobas, daryti tà, kà darë italai, vokie- dami visà kosmosà, harmonizuodami aplinkà ir áminda- èiai, indai, liaudies instrumentà ið lëto vertæ klasikiniu. mi artimà kankinanèias másles. Jie ateina gelbëti tautos, Laimi „liberalai“, kurie dràsiai eksperimentuoja, nebijo kuri to tebëra verta. O ar pasinaudojome Mikalojaus Kon- panaudoti unikaliø archajiniø instrumentø, ritmø, garsa- stantino palikimu ir ágyvendinome jo vizijas, ar tæsëme eiliø, ávairiø chtoniniø kultûrø tradicijø perkelti á ultra- jo kûrybinæ tradicijà? Ar ant Tauro kalno stovi Tautos na- ðiuolaikinæ terpæ. mai? Ar nuo sakralinës ir integralios lietuvio pasaulëjau- Pokalbyje nuskambëjo labai teisinga mintis: muzika, tos nukrapðtëme vëlesniøjø laikø apnaðas, kurios nelygi- kad ir kokiai rûðiai priklausytø, turi bûti kokybiðka. Vadi- nant falsifikatas dengia originalià drobæ? Kai á ðá klausi- nasi, jei tai folkloras, vokalinës ar instrumentinës liau- mà atsakysime teigiamai, galësime viltis turá liaudies mu- dies muzikos judëjimas, atlikëjai turi remtis gyvai peri- zikos ateitá. O màstyti, kaip viskas atrodys po pusðimèio mama tradicija ið mokytojo, atstovaujanèio tam tikram metø, turime. Nekurianti ateities vizijø tauta yra mirð- regionui (ir jo pagrindu susiformavusiai liaudies muzi- tanti gentis. Mes svajoniø ir regëjimø turime apsèiai. Dar kos mokyklai), kuris reikliai atsirenka mokinius, lygiai turime tapti Ðiaurës Atënais, kuriuose bus ostrakuojamas taip pat, kaip tatai daro profesionalûs muzikantai. Jokiø kiekvienas praðalaitis, paminantis O. Milaðiaus, Vydû- pusfabrikaèiø, „mësainiø“ gaminti nevalia, ir jiems vie- no, M. K. Èiurlionio, S. Ðalkauskio tautos reikalus. Pir- tos Nacionalinëje televizijoje neturi bûti, nes egzistuoja miausia iðrûkykim ið savæs servilizmà ir duokim garo kvis- gráþtamasis ryðys, kai nesàmoningai mokomasi to, kas lingams, iðlaisvinkim vietà forumui. girdima tokiose laidose kaip „Gero ûpo!“. Dainuojamam, Pamenu savo moèiutæ ið tëvo pusës Onà Tamoðai- rimuotam þodþiui ypaè imlûs vaikai. Reitingai ir negai- tienæ, kuri priþiûrëdama merguèes (t. y. mane ir seserá) lestingø rinkos ekonomikos dësniø skatinamas pataika- visàlaik niûniuodavo liaudies dainas. Be paliovos. Stab- vimas beformiam muzikos supratimui laidos neiðgelbës, teli – ir vël ima linguoti, dûgzti. Tai veikë kaip mantros, ji iðnyks savaime arba gyvuos paþemëse kaip kitos, nuë- kaip jûros oðimas. Ið gelmiø, ið tolybiø ateina dieviðka- jusios populiarumo keliu. Svarbiausia daiktus ir reiðki- sis garsas, ásismelkia po oda, á atmintá, á ateitá. Pavirðius nius vadinti tikraisiais vardais. Jei laidoje vyraus kièas, juk visada liks pavirðius, blizgantis ir nykus kaip televi- tai nesitikëkime, kad supratimà turinti, bet já slepianti zoriaus ekranas. laidos vedëja ðypsosis ir kalbës taip natûraliai, kaip kà tik ið laukø su laukneðëliu sugráþusi devynioliktojo am- Discussion continued þiaus linø rovëja. Who Will Heat Things up at Whose Expense? Mus gali iðgelbëti tik dràsa kurti aiðkiais kriterijais ma- tuojamà liaudies menà, kuriame turi veikti pagrindiniai Daiva TAMOÐAITYTË veiksniai – ið aplinkos gyvai kylantis poreikis kurti ir ta- In response to the discussion about the Lithuanian lentas, bûtinas tam tikslui ágyvendinti. Pelno ir iðorinio National Television programme In Good Spirits (formerly masinio populiarumo siekimas ðiuo poþiûriu veikia kaip – Let’s Heat Things up!) published in “Liaudies kultûra” lakmuso popierëlis: jei nors krislelis jo yra ámaiðytas á (N° 6, 2006) Daiva Tamoðaitytë expresses her more motyvacijà muzikuoti, jei tai nëra nuoðirdus piemens no- general opinion on folklore, the so called folk music- making, and on contemporary socio-cultural and so- ras pasipuikuoti prieð kità piemená kuo graþesne, kuo cial processes taking place in the public space. She ámantresne birbyne ir kuo dailesne melodija, ilgainiui ir believes that “ratings and pandering to shapeless un- atsidengs visa virtuvë – greito muzikinio maisto ruoðimo derstanding of music generated by the merciless laws restoranai, nieko bendra neturintys su autentiðka pasau- of the market will not save the programme. It will dis- lëjauta. Bûdinga, kad greito populiarumo siekia tuo tiks- appear or will flounder at the bottom […]”.

8 r

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2007/2 (113)

Motina Þemyna baltø deiviø kontekste

I dalis: Tacito mater deum, trakø-frigø Sem#lh, latviø Zemes mâte, Mâra, lietuviø bei latviø Laima, Laumë ir lietuviø Austëja

Nijolë LAURINKIENË

Tyrimo objektas: lietuviø deivë Þemyna ir jos santykis kad ir nepakankamai racionaliai bei preciziðkai susiste- su kitomis baltø deivëmis, susijusiomis su chtoniðkàja mi- mintos medþiagos, pastebëjo ið tiesø kai kuriuos labai svar- tinio pasaulio sfera, turinèiomis mitinës Motinos bruoþø. bius dësningumus baltø mitologijos faktø visumoje ir juos Straipsnis skaidomas á dvi dalis. Pirmojoje dalyje kalbama savaip interpretavo. Èia nekvestionuosime ir prieðindo- apie Þemynos sàsajas su aisèiø Dievø motina, trakø-frigø europinës epochos sampratos. Kad ir kaip, ið mitologijos Semele, taip pat apþvelgiamos tokios deivës kaip latviø Þe- duomenø matyti, kad tam tikra dalis baltø mitiniø perso- mës motë, Mara, lietuviø, latviø Laima bei Laumë ir lietu- naþø yra chtoniðkos prigimties, turi specifiniø, pasikarto- viø Austëja. Antroji ðio straipsnio dalis bus publikuojama janèiø, juos jungianèiø bruoþø. Tai leistø daryti prielaidà kitame „Liaudies kultûros“ numeryje. Tikslai: atskleisti þe- kaþkada egzistavus ganëtinai archajiðkà tuos personaþus mës deivës ryðá ir bendrus bruoþus su kitomis baltø deivë- telkusá chtoninës mitologijos pasaulá, kuriam priklausytø mis, pademonstruoti jos vietà ir vaidmená moteriðkøjø die- ir tam tikras moteriðkos mitinës bûtybës tipaþas, kurio bû- vybiø kontekste. Metodai: rekonstrukcijos, struktûrinis-ti- dingiausieji ypatumai sutelkti þemës deivës (lietuviø Þe- pologinis, lyginamasis-istorinis. Iðvados: Þemyna galëjusi myna, latviø Zemes mâte) mitinëje figûroje. bûti viena svarbiausiø baltø deiviø, ákûnijusia charakterin- Latviø mitologijos tyrinëtojai yra tos nuomonës, kad giausius moteriðkos chtoninës dievybës, paprastai kvalifi- kai kuriose latviø mitinëse bûtybëse (kaip kad Laima ir kuojamos kaip Þemë motina ar Deivë motina, poþymius. Mara) uþsiliko tam tikros archajiðkos nebeþinomo vardo Kai kuriuos chtoniðkumo ar mitinës Motinos ypatumus deivës poþymiø; toji deivë sietina su vaisingumo skatini- áþvelgiame ir kitose baltø deivëse. mu ir galëjusi bûti chtoniðkø galiø valdove. Ji galëjusi pri- klausyti indoeuropieèiø Deivëms motinoms. Ið latviø dei- Baltø moteriðkøjø dievybiø kaip visumos, kaip tam tik- viø tai greièiausiai Þemës motë, Zemes mâte. Vëliau jos ros sistemos samprata raiðkiausiai moksliniuose tyrinëji- vaidmuo palaipsniui maþëjo, ir jos funkcijas perëmë ki- muose buvo pristatyta Marijos Gimbutienës. Tokias seno- tos latviø Motinos (Straubergs 1949: 28; Biezais 1955: sios religijos figûras kaip Þemyna, Laima, Gabija, Austë- 338). Taigi kitose latviø deivëse galima áþvelgti Þemës ja, Laumë, Ragana, Medeina, Þvorûna, Giltinë ir joms gi- motës substratà. Panaðiai lietuviø deiviø bruoþai kore- miniðkas mitines bûtybes ji siejo su prieðindoeuropine epo- liuoja su Þemynos esminëmis funkcijomis. Toliau ir bus cha ir vietiniais (ankstesniø nei 3–2,5 tûkstm.pr. Kr. laikø) siekiama apþvelgti svarbiausias baltø deives, turëjusias baltø þemiø gyventojais, jø specifine matricentrine, matri- ryðá su þemiðkàja mitinio universumo sritimi bei Deivës linijine kultûra (Gimbutas 1999: 197–213; Gimbutienë motinos vaizdiniu, eksplikuojant jø funkcijas, ieðkant tarp 1996: 10–11; 2002: 19). Nesiimdama preciziðkos mitiniø jø sàsajø, panaðumø, analogijø. vaizdiniø analizës, ji savo hipotezæ grindë daugiausia ar- Atskirai dar reikëtø paþymëti, kad Deivës motinos cheologijos duomenimis, taèiau ir ðios medþiagos inter- samprata, su kuria glaudþiai siejasi þemës deivë, – tai ne pretacija bei ja pagrásta Senosios Europos kultûros hipo- vienos kurios nors epochos reiðkinys. Ðá vaizdiná yra tyri- tezë susilaukë ið lietuviø archeologø ir mitologø kritikos nëjusi ne tik Gimbutienë, bet ir daugelis kitø þinomø is- (Butrimas 2000a: 65–67, Girininkas 2002: 73–75; Irðënas torikø, antropologø, religijotyrininkø ir psichoanalitikø 2003: 7–19; Beresnevièius 2002: 149–156). Nesiimsime ðia- (Briffault 1927; Stone 1976; Scully 1979; Preston ed. 1982; me straipsnyje gvildenti stipriøjø ir silpnøjø mokslininkës Olson ed. 1983; Jung 1982; Neumann 1989). Deivë moti- teorijos pusiø, tam specialiai tektø skirti nuodugnesnæ ana- na èia figûruoja kaip savaime suprantama religijotyros lizæ. Galëtume tik konstatuoti, kad Gimbutienë, bûdama bei archetipinës psichologijos sàvoka. susipaþinusi su plaèiu Europos prieðistorës tyrinëjimø kon- Kaip liudija istorijos, senøjø religijø ir literatûros ðalti- tekstu, turëdama stiprià mokslininkës intuicijà ir gausybæ niai, matristinë ideologija bei ja grindþiama religinë tradi-

9 l

MOKSLO DARBAI

cija Europoje ir gretimuose ar átakà jai dariusiuose Azijos ðaltiniø – Tacito De origine et situ Germanorum, paraðytame kraðtuose egzistavo (nebûtinai dominavo) ne tik prieðis- apie 98 metus. Èia (sk. 45) teigiama deðiniajame Svebø (Bal- toriniu periodu, bet ir vëlesniais laikais. Tai patvirtina di- tijos) jûros pakraðtyje gyvenant aisèiø gentis, kurios garbi- dþiosios Europos dalies (ypaè jos vidurio bei pietryèiø re- na Dievø motinà (matrem deum venerantur) (BRMÐ I: 143, gionø) ir Maþosios Azijos ne tik VII–II tûkstantmeèio pr. 145). Be to, dar paþymima, kad ðios gentys neðioja ðernø Kr., kaip remdamiesi daugiausia archeologijos radiniais atvaizdus, kurie yra jø tikëjimo þenklas, saugantis nuo vis- konstatavo Gimbutienë ir Kretos Mino kultûros tyrinëto- ko. Kardus naudoja retai, daþniau – vëzdus. Anot Tacito, jai (Gimbutienë 1996: 10, 189–191; 1999: 127–214; Evans aisèiai augina javus ir kitus augalus uoliau negu „tingûs ger- 1921–1935), bet ir istoriniu periodu nuo I tûkstantmeèio manai”, taip pat jie jûros seklumoje ir paèioje jos pakrantë- pr. Kr. iki I–V a., kas matyti ið mitologijos duomenø. Tarp je vieninteliai ið visø renka gintarà, jø paèiø vadinamà gle- aptariamo reiðkinio gyvavimo teritorijø iðsiskiria Maþoji sum (BRMÐ I:143, 145). Taigi Tacitas apibûdina aisèius (tu- Azija (ypaè atsikrausèius á jà frigams 1200 m. pr. Kr. ir rëdamas omenyje vakarø baltus, gyvenusius á ðiaurës rytus apie 1000 m. pr. Kr. jos vakarinëje dalyje ásikûrus grai- nuo Vyslos þemupio) kaip þemdirbius ir gintaro rinkëjus. kams), Vidurþemio jûros pakranèiø kraðtai (ypaè graikø ir Jau III tûkstantmetyje pr. Kr. ir vëliau gintaras ið èia buvo romënø), Reino aukðtupys (ið kur kildinami keltai, irgi mi- gabenamas á Vidurþemio jûros baseino ðalis. Todël „barba- tiniø Motinø ir matronø garbintojai, vëliau turëjæ glau- rø gentys“, gyvenusios palei Gintaro kelià nuo Dunojaus dþiø sàlyèiø su romënais, I tûkst.. pr. Kr. migravæ á Euro- iki Baltijos, romënams galëjo bûti paþástamos. pos vakarus bei Maþajà Azijà), taip pat Reino þemupys Mitinës motinos kultà Tacitas pabrëþia apibûdindamas (apgyventas germanø, tarp kuriø I–V a. irgi buvo iðplitæs ir germanø genèiø religijà. Tame paèiame veikale (sk. 40) matronø kultas) ir galiausiai – Baltijos jûros pakrantës, jis praneða, kad septynios germanø gentys garbino þemæ kuriose, be germanø, slavø ir finø-ugrø kilmës gyventojø, Nertà, tai yra Þemæ motinà (Terram Matrem) (Tacitas 1972: nuo seno gyveno baltai, I a. Publijaus Kornelijaus Tacito 26–27; Simek 1984: 282). Tai, kad ideologija, susijusi su paliudyti kaip Dievø motinos garbintojai (kitoms apibrëþto moters vaidmens akcentavimu, buvusi stipri ano meto Pa- arealo sritims ðiuo atþvilgiu bus skirta atskira ðio tyrinëji- baltijy, liudija ir Tacito teiginys apie sitonus (jo priskiria- mo dalis). Kai kuriose pasaulio religijose bei kultûrose ðis mus germanams, nors esama prielaidos juos galëjus bûti vaizdinys tebegyvuoja iki ðiol. Mûsø dabar vyraujanèiame suomius), svijonø (dabartinës Ðvedijos germanø gentys) religiniame kontekste jos vietà uþëmë krikðèioniø Dievo kaimynus, kuriuos, kaip raðo romënø istorikas (sk. 45), val- motina Marija. do moteris (femina dominatur) (BRMÐ I: 143, 146; Taci- Ið Deivës motinos (arba Didþiosios motinos, Magna tas 1972: 30, 269). Mater) vaizdinio tyrinëjimø matyti, kad, pasiremiant ávairiø Tacito paminëtoji aisèiø mater deum mitologijos tyri- pasaulio tautø mitologine medþiaga, jis gali skleistis ávairio- nëtojø identifikuojama su lietuviø þemës deive Þemyna, mis formomis. Erichas Neumannas teigia, kad sàvoka Mag- tarp jø áþvelgiamos akivaizdþios analogijos (N. Vëliaus: na Mater þymi iðtisà mitiniø objektø kategorijà, tokiø kaip BRMÐ I:140; V. Toporovo: Toporov 2000: 257). Kitose mi- deivës, fëjos, burtininkës, raganos bei kt. Ðios mitinës bûty- tologinëse tradicijose Dievø motina taip pat gali bûti kva- bës gali bûti laikomos Didþiosios motinos archetipo miti- lifikuojama kaip þemës deivë ar susijusi su þeme bûtybë. nëmis bei ritualinëmis apraiðkomis (Neumann 1989: 26). Graikø Gaja, þemës deivë, þemës personifikacija, buvo ir Þemës deivë – tai tik viena ið Didþiosios motinos tipui pri- Dievø motina, mitinë pramotë, atsiradusi ið Chaoso. Ðiau- klausanèiø mitiniø bûtybiø, tik viena ið jos ávairiopø raiðkos rës germanø mitologijoje deivë Fjorgiun, griaustinio die- formø. Religijotyrininkø bemaþ visuotinai pripaþástama, vo Toro motina, su þeme siejasi paèiu savo vardu (fj§rgyn kad þemës deivë skirtina prie seniausiø ir kartu gyvybin- paþodþiui – ‘þemë, ðalis’). giausiø dievybiø tipø. Toliau ir pamëginsime áþvelgti bei D i e v ø m o t i n à gerokai vëliau – 1583 m. mini ir atpaþinti ávairiose baltø deivëse atitinkamos þemës dievy- Jokûbas Lavinskis, lietuvis jëzuitas, misionieriavæs Lietu- bës-motinos prototipà ar jo poþymius. Uþtat ryðys su þe- voje, Þemaitkiemyje, dab. Ukmergës r. Jis teigia, kad kai me, þemiðkumu ir þemës sferos objektais, taip pat matris- kurios „moterys buvo ápratusios kvailai aukoti viðtà Dievø tiniai baltø deiviø ypatumai bus ypaè pabrëþiami. motinai (matri deum), neþinau, koká vardà turinèiai“ (BRMÐ II: 606, 608). Beje, prieð apeigos, skirtos matri Dievø motina deum, apraðymà jis pasakoja apie rudená vëlgi moterø at- liekamà ritualà (kurio metu aukota kiaulë), skirtà þemës Pirmàsyk baltø moteriðkoji dievybë paminëta viena- deivei (tellure dea). Tad Lavinskio paminëtoji moterø gar- me ankstyviausiø raðytiniø baltø religijos ir mitologijos binta Dievø motina jam neþinomu vardu ar tik nebus bu-

10 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE vusi toji pati þemës deivë? Kiaulë ar ðernas – þemës bei ataskaitose (1588 m.) raðoma apie lietuviø Þemës Deivæ þemdirbystës deivëms aukojami, joms priklausantys gyvu- (Deae Telluri) (BRMÐ II: 618, 626). Mikalojus Daukða liai. Parðiukai – bûdinga auka graikø þemdirbystës deivei (1595 m.), vardydamas lietuviø garbinamus objektus, uþ- Demetrai (FWSD: 307); germanø vaisingumo dievams va- simena ir apie Þemynà (BRMÐ II: 655). Danielius Klei- nams priklausanèios Frëjos atributas buvo ðernas (Edda, nas „Lietuviø kalbos gramatikoje“ (Grammatica Litvani- Hyndluljóð 7). Kiaulë siejama ir su baltø þemës deive. Vil- ca, 1653 m.) pateikia Þemynos vardà ir teigia, kad tai – niaus kolegijos jëzuitø metinëse ataskaitose (1588 m.) kal- þemës deivë, kuri, anot jo, atitinkanti romënø Cererà bama apie lietuviø Þemës deivæ (Deae Telluri), kuriai au- (BRMÐ III: 51). Daugiausia dëmesio tuometinëje Prûsi- kota kiaulë (BRMÐ II: 618, 626). Per Mato Pretorijaus joje ir Vakarø Lietuvoje (Þemaitijoje, Nemuno þemupyje apraðomà sëjos ðventæ, kurios metu bûdavo atliekami nu- ir Klaipëdos apylinkëse) garbintai deivei Þemynai yra sky- liejimai Þemynai, kaip javus globojanèiai deivei, vienas ri- ræs Matas Pretorijus. Jo veikale (XVII a. pab.) Þemyna tualiniø patiekalø buvo kiaulës galva, kojos ir bûtinai knyslë apibûdinama nurodant svarbiausias jos funkcijas, siejant (BRMÐ III: 180–182, 287–288). Stanislovas Rostovskis pa- jà su reikðmingiausiomis þmogaus bûties situacijomis, ðven- sakoja, kad kiaulæ Þemei aukoja (Telluri porca faciebant) tëmis ir darbais bei jø metu atliekamais ðiai deivei skirtais þemaièiai (BRMÐ IV: 140). Tad nenuostabu, kad ðernø at- ritualais (BRMÐ III: 107–323). Taigi Þemyna, taip pat ne- vaizdai Tacito paminëti kaip Dievø motinos, kuri asoci- ávardyta þemës deivë, minimos gana vëlyvuose baltø mito- juojasi su Þemyna, garbintojø atributas. Ðerno ir kiaulës logijos ðaltiniuose. Taèiau priminus, kad Tacitas I a. uþfik- ryðys su chtoniðkàja sfera ir tos sferos deivëmis nekelia abe- savo Dievø motinà, kuri irgi laikytina þemës deive, galima joniø. Aisèiø adoruojamà Dievø motinà sieti su þemës dei- bûtø teigti, kad ði deivë paliudyta viename ankstyviausiø ve skatina ir tai, kad tie garbintojai esà, anot Tacito, duo- baltø religijos ir mitologijos ðaltiniø. niniø javø augintojai. Agrikultûrinis Dievø motinos figû- Kadangi èia bus nemaþai kalbama apie deiviø prie- ros kontekstas juo labiau leidþia manyti, kad toji motina dermes ir jø suverenumo sferas, svarbu aiðkiai þinoti ir galëjusi bûti þemës deivë, Þemë motina (plg. latviø Zemes Þemynos veiklos ne tik bendràjà erdvæ, bet ir konkreèius mâte). „Dievø motina” – tai tik aisèiø deivës ávardijimas svarbiausius kuruojamus objektus. Remdamiesi daugiau- pagal antikoje gerai paþinotà dievybës tipà. sia Pretorijaus apraðymais, glaustai nusakysime pagrin- Kalbos ir tautosakos duomenys aiðkiai liudija, kad Þe- dines ðios dievybës funkcijas. myna vadinta motina, ir tai yra bûdingiausias, pastovusis Þemyna, kaip rodo pats vardas, yra þemës deivë, ta- jos epitetas: Motina Þemyna mus ðeria (LKÞ XX: 344); èiau savo funkcijomis ji apima kur kas plaèiau. Tai neabe- Motinële Þieminële, perlo upë, ant perlo upës aniolas sto- jotinai polifunkcionali deivë, valdþiusi ne tik chtoniná mi- vi... (12 kartø) (TD IV: 179). Gerai þinoma, kad ne tik tiná pasaulá su jo vaisingumo galiomis, ne tik poþemá su Þemyna, bet ir pati þemë nuo seno vadinta ir laikyta mo- jame esanèia vëliø karalyste, – nuo jos valios priklausë ir tina: Þemæ pirma buèiuodavo ir kalbëdavo: Þeme, motina þemiðkasis þmogaus gyvenimas, ypaè lemtingais tarpsniais. mano, að ið tavæs esu, tu mane ðeri, tu mane neðioji, tu ma- Taigi Þemynos funkcijos gali bûti suskirstytos á keletà sri- ne po smerèio pakavosi (LTR 1539/39/); Þemë reikia gerb- èiø. Pirmoji ir svarbiausioji jø – þemdirbystë. Þemyna visø ti, ba þemë yra mûs motka (LTR 1580/828/) ir pan. (pla- pirma – augalijos, ypaè javø globëja. Á jà kreiptasi sëjos, èiau þr. Toporov 2000a; Ûsaitytë 2002). Þemës vidinæ es- ðienapjûtës, derliaus nuëmimo ir dorojimo periodais, pra- mæ, jos galias áasmeninusi Þemyna laikyta pavyzdine mo- ðant sëkmës laukus ádirbti, apsaugoti pasëlius nuo nelai- tina, ir tikriausiai bûtent ji tapatintina su Tacito bei La- miø, leisti pasëliams gerai suveðëti ir siøsti javams brandà vinskio paminëtàja Dievø motina.1 (BRMÐ III: 180, 287). Antroji Þemynos funkcijø sritis – gyvuliø globa. Ðventinant karves ir arklius, taip pat per ga- Þemyna niavos uþbaigimo ðventæ laiminant gyvulius þiemos metui, net ir per skerstuves, bûdavo atliekamos apeigos Þemynai Tad baltø Þemyna, kaip ir vardu nepavadinta þemës ir tikimasi jos paramos (BRMÐ III: 190–191, 195, 201–205, deivë, minimos XVI–XVII a. ðaltiniuose. Jonas Lasickis 304–306). Treèioji Þemynos funkcijø sritis susijusi su es- (apie 1582 m.) tarp kitø þemaièiø dievø pateikia Þemynos miniais þmogaus gyvenimo momentais – krikðtynomis (ro- (Zemina) vardà ir jà pristato kaip þemës deivæ (BRMÐ II: dynomis), kai Þemynos praðoma globoti motinà ir kûdiká 582, 595). Kaip jau kalbëta, Jokûbas Lavinskis liudija (1583 (BRMÐ III: 221, 319); suþadëtuvëmis, kai nuliejama Þe- m.) lietuvius turëjus þemës deivæ (tellure dea) ir Dievø mo- mynëlei, pirðliui atjojus (BRMÐ III: 209–210, 310); laido- tinà (BRMÐ II: 605, 608), kurios, matyt, yra viena ir ta tuvëmis, kai Þemynos praðoma priimti „dûðelæ“ ir gerai pati dievybë. Vëliau Vilniaus kolegijos jëzuitø metinëse „kavoti“ (BRMÐ III: 225, 322).

11 l

MOKSLO DARBAI

Tad Þemyna neabejotinai buvo þemdirbiø ir gyvuliø Baltø þemës deivë turi kai kuriø panaðumø ir su Kibele, augintojø deivë. Jos valdos – dirbami laukai su kultivuo- kurie, atrodytø, tëra tipologinio pobûdþio. jama augalija. Ji kuravo ir namø ûká, kuriame gyvuliai buvo bene didþiausias turtas. Be to, Þemyna, tarsi vy- Zemes mâte riausioji amþiumi bei statusu motina ðeimoje, priþiûrëjo kitas moteris – gimdyves ir jø kûdikius. Kaip globojanti Latviø þemës deivë vadinama tiesiog Þemës mote, ar Motina, ji dalyvaudavusi sutuoktuviø apeigose. Ir galiau- Motina Þeme (Zemes mâte). Ji – tik viena ið daugelio siai, nepalikdama likimo valiai mirusiojo, lydëdavusi já á latviø mitologijos „moèiø”, nors bene svarbiausioji tarp poþeminá mirusiøjø pasaulá, ten eidama vëliø ðeiminin- jø. Kitos motës, atstovaujanèios ávairioms stichijoms, lau- kës pareigas. kinës ar kultivuotos gamtos sritims, – tai Vandens, Ug- nies, Vëjo, Jûros, Upës, Miðko, Lauko, Krûmø, Lapø, Þemyna ir trakø-frigø Semelë Uogø, Þiedø, Mieþiø, Darþo ir kt. Atskira moèiø grupë susijusi su þmogaus gyvenimu (turtu, gerove) ir mirtimi: Pretorijus pavadina Þemynà ir tiesiog Þemele: Ze- Vëliø, Kapø, Skalsos, Naudos, Raugo, Gyvuliø, Bièiø ir myne, oder auch Zemele (BRMÐ III: 121, 239). O vardas kt. Manoma, kaip jau buvo uþsiminta, kad ta daugybë Þemelë asocijuojasi su trakø-frigø kilmës mitine bûtybe moèiø – tai vienos, pagrindinës Þemës motës funkcijø vardu Semelë (Sem#lh), irgi reiðkusiu þemæ. Tai Tëbø ka- iðsiskaidymo padarinys (Biezais 1955: 207; BRMÐ III: raliaus Kadmo ir Harmonijos duktë, pristatoma ir kaip 612–614, 630, 701). Taigi jau vien mitiniø motinø gausu- senoji trakø-frigø þemës deivë (Nilsson 1941: 566). Vë- mu latviø mitologija paremia prielaidà, kad baltø protë- liau jà perëmë graikai. Semelës vardas ir etimologiðkai viams tolimoje praeityje, o ir ganëtinai vëlai, kai baltai susijæs su indoeuropieèiø þemës pavadinimu (Nilsson jau buvo suskilæ á atskiras tautas, Deivës motinos tipo 1941: 535; Toporov 1990: 166). Tyrinëtojø seniai paste- dievybë buvo aktuali ir turëjo savo garbinimo tradicijà. bëtas ir Semelës (Sem#lh) etimologinis ryðys su lietuviø Pasak Pëterio Ðmito, latviai tikëjæ, kad „kiekvieno Þemele bei Þemyna (Nilsson 1941: 535; Toporov 2000: þmogaus kûne esanti dar tokia bûtybë, vadinama motina 259). Kaip þinoma, trakai-frigai, kadaise gyvenæ Juodo- ar mote (mâte). Ði motë panaði á rupûþæ, su keturiomis sios jûros vakarinëse ir ið dalies ðiaurinëse pakrantëse, II kojomis. Sulig vienomis þiniomis, ji apsikabinusi þmogaus tûkstm. pr. Kr. patraukë á pietus ir ásikûrë tarp Dunojaus ðirdá, sulig kitomis, glûdinti prie nugaros palei nugarkaulá. ir Marmuro bei Egëjo jûrø (dabartinëje Bulgarijoje bei Kol motës niekas neskriaudþia, ji ramiai sau miega, bet kt.) ir Maþojoje Azijoje (Maþiulis 1979: 34). Átraukta á jei þmogus, per daug dirbdamas, „persiplëðia“, motë pa- graikø mitologinæ tradicijà, Semelë tapo viena ið Dzeuso sidaro nerami ir pradeda vaikðèioti. Kartais ji savo ko- mylimøjø, ir jiems gimë sûnus Dionisas (Hesiodo „Te- jom apglëbianti þmogaus vidurius ir imanti juos gniauþ- ogonija” 940–942, 975–978; Pausanijas II.37.5). ti, dël ko kylantys dideli pilvo skausmai. [...] Norëdami Frigø mitologija iðsiskyrë itin pabrëþtu Magna Mater nerimstanèià motæ vël uþmigdyti, ligoná veda á pirtá, kur tipo dievybës vaidmeniu. Jos ryðkiausia reprezentantë – kokia nors geradarë já brauko (masaþuoja), paprastai kar- Kibelë, gamtos bei vaisingumo deivë. Ði deivë ið Anatoli- tu tardama tam tikrus uþkalbëjimus. Uþ vaistus nuo mo- jos paplito graikø, romënø ir kitose religijose (gr. Kubelh, tës sutrikimø vartojamos „motës mëtos“ (mâtes mçtras), lot. Cybele). Vadinta ji ir tiesiog Magna Mater deum Idea dievana (deviòvîru spçks [verbascum]) bei kiti augalai“ (pagal Maþosios Azijos kalnuose, á pietryèius nuo Tro- (Ðmitas 2004: 77–78). Èia mote pavadinta kiekviename jos, lokalizuojamà jos buveinæ Idà). Trakø-frigø mitolo- þmoguje esanti bûtybë, panaði á chtoniná padarà – rupû- gija buvo vienas svarbiausiø Didþiosios deivës vaizdinio þæ, kuri tarsi jo vidinë esmë, tarsi siela (apsikabinusi ðir- plitimo ðaltiniø Maþojoje Azijoje ir Vidurþemio jûros pa- dá ar tûnanti palei nugarkaulá) galinti pasidaryti nerami kranèiø kraðtuose. Intensyviausiai ði deivë plito Romos ir sukelti net ir fiziná skausmà. imperijoje, kur ji III a. pr. Kr. pateko ið frigø ir uþëmë Zemes mâte, manoma, kadaise galëjusi bûti ir augalø reikðmingà vietà (FWSD: 271; AÞ: 205). bei þvëriø motina (Ðmitas 2004: 26). Taèiau ypaè svarbi Baltø Þemelë nei vardu, nei bendriausiu pobûdþiu ne- yra jos kaip mirusiøjø globëjos funkcija, kuri suartina jà prieðtarauja sàsajai su trakø-frigø Semele. Þemelë ir su Vëliø mote, Veïu mâte. Þemës motë, kadangi jai pri- Sem#lh yra tam tikro laikotarpio kalbinë ir mitologinë klausë þemës gelmës, poþemis, priglaudþia mirusiuosius bendrybë, galëjusi susiformuoti dar tais laikais, kai baltø (Ðmitas 2004: 26–27). Kapo raktus turinèios abi – ir Þe- ir trakø-frigø gentys gyveno kaimynystëje (apie baltø ir mës motë, ir Vëliø motë. Abi jos globoja ir mirusiøjø vëles trakø galimus kontaktus þr. Karaliûnas 2006, I: 47–51). (ME II: 226). „Vëliø laikas”, rudená trukæs apie keturias

12 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE savaites (nuo rugsëjo 29 iki spalio 28: BRMÐ III: 621–622, 631), latviø seniau vadintas Semlicka, arba Zemliku, mënesiu (pagal vëlëms dedamas aukas, nuo la. zemç likt „dëti ant þemës“) (BRMÐ III: 609, 618, IV: 208; Ðmitas 2004: 94–95). Savo poþeminëse valdose Þemës motë turë- jusi pagalbininkiø – „ðventø mergø” (Swehtas meitas). Jø valdovë, anot Jakobo Langës, buvusi Lauma arba Zemmes mahte, bûtent Þemës mo- të (BRMÐ IV 166, 179). Kadangi, kaip minëta, latviø Þemës motinos vaidmuo ilgainiui ëmë palaipsniui menkti ir savo funkcijas ji galëjo iðdalyti kitoms mitinëms Moti- noms, jos substrato ieðkoma ir kitose deivëse, vi- sø pirma – Maroje ir Laimoje (Straubergs 1949: 28; Biezais 1955: 338).

Mâra

Ið tiesø Mara (Mâra) pasiþymi akivaizdþiais chtoninës deivës bruoþais. Jos vardas siejamas su mirtá þyminèia indoeuropieèiø ðaknimi *mer-, ið kurios kilo latviø mirts, lietuviø mirtis ir kt. (Bie- zais 1955: 86). Tad Mâra, kaip ir Zemes mâte, ga- lëjo asocijuotis su mirtimi ir mirusiøjø pasauliu, kuris gali bûti lokalizuojamas poþemyje, tai yra þemës gelmëse. Mara su þeme turi ryðá ta prasme, kad jos veiklos viena ið sferø yra þemdirbystë. Beje, ði sritis buvo glaudþiai susijusi su mirusiaisiais, ku- rie, kaip ásivaizduota, galëjo daryti átakà derliui. Latviai, norëdami pamaloninti vëles, rudená, spa- lio mënesá surengdavo joms vaiðes. „Nes jeigu kitais metais bûdavo nederlius, to prieþastimi lai- kydavo vëles: jos nebuvo gerai primaitintos, ið- trypusios pasëlius ir sukëlusios nederliø“ (BRMÐ III: 637, þr. taip pat 629–630). Taigi mirusieji ir þemdirbystë buvo koreliuojanèios sferos, todël Francisco Borgeso skulptûra „Þemë“. Tenerifë. Nijolës Laurinkienës nuotrauka. 2007 m. chtoninës dievybës neretai palaikë vienoká ar ki- toká santyká su abiem ðiomis sritimis. Kaip galima spræsti ið latviø dainø, charakteringa Ma- todël vadinta ir Piena mâte (Biezais 1955: 247–248). Dei- ros buvimo bei tam tikrø veiksmø erdvë – rugiø laukas. vë iðkreiptu vardu Moschel, kuris, kaip manoma, atspindi Mara kartu su Dievu apeina rugiø laukus (Biezais 1955: vienà ið Maros variantø Mârðala (Biezais 1955: 76), 1606 241). Ðie veiksmai asocijuojasi su ritualiniu laukø apëji- m. praneðime jëzuitø apibûdinama kaip karviø dievybë: mu javø apsaugos ir vaisingumo skatinimo tikslais (Bie- Deo Moschel, qui est Vaccarum deus (Mannhardt 1936: zais 1955: 229–230). Tad Maros viena ið misijø buvo javø 445; Biezais 1955: 76). Marðava (dar vienas to paties vardo prieþiûra (kaip kad ir Þemynos). variantø) ir pati gali bûti ásivaizduojama kaip karvë: Ai, tu Mara taip pat atliko gyvuliø globëjos funkcijà. Ði dei- govu Mârðaviòa, Kur gulçji Jâòu nakti? „Oi tu, karve Mar- vë ypaè rûpinosi karvëmis, netgi jas melþdavusi (Mîïa ðavina, kur gulëjai Joniniø naktá?“ (Biezais 1955: 327). Dei- Mâra goves slauca, Biezais 1955: 247; þr. taip pat 257), vës motinos ryðys su karve, netgi jos karvës pavidalas –

13 l

MOKSLO DARBAI

viena archajiðkiausiø zoomorfiniø Deivës motinos ma- pritvinkusi pieno), o kita vertus, pati pieno pilna rupûþë nifestacijø, ypaè raiðki Rytø mitologinëje tradicijoje. vadinta Pieno mote, o tai vëlgi primena irgi Pieno mote Egiptieèiø moteriðkumo simbolis – vaisingumo deivë Isi- vadintà Marà. Faktà rupûþæ vadinus Pieno mote patei- dë, kuri atliko ir Deivës motinos vaidmená, galëjo turëti kia Salomonas Henningas (1589 m.): „…savo dievais lai- karvës arba moters su karvës ragais pavidalà (MNM I: kë þalèius ir piktas rupûþes, kurios, kaip ið dalies man 569). Kita egiptieèiø deivë, Nut, pasiþymëjusi Deivës mo- paèiam teko girdëti, yra storos ir iðsipûtusios ir kurias tinos funkcijomis, galëjo bûti tapatinama su mitinëmis sukapojus, sumuðus ar numetus, iðteka daugybë pieno, o karvëmis Hator ir Ichet (MNM II: 230). Egiptieèiø Dei- senoji burtininkë Brekinë (Breckin), sumaþëjus [rupûþei], vës motinos Mut (vienas jos epitetø – „motinø motina“) ima ðaukti: Man pene Math, man pene Math ‘O, mano ðventas gyvulys buvo bûtent karvë (MNM II: 187). Seno- Pieno motina, mano Pieno motina!’“ BRMÐ II: 689–690). vës indø vedinio periodo „dievø motina“ (tiksliau, dalies Mara, kaip ir lietuviø Þemyna, figûruoja taip pat su dievø motina) Aditë buvo tapatinama su vëliau indams moters gimdymu susijusiose apeigose: tuomet á Marà bû- ðventa tapusia karve (þr. „Rigvedà“ I.153.3; VIII.90.15; davo kreipiamasi, jai aukota viðta (Biezais 1955: 187). Be X.11.1). Graikø deivë Hera, þemës deivës Gajos anûkë, to, Mara, kaip liudija dainø tekstai, buvo ir viena ið bûty- Dievø motinos Rëjos duktë, santuokos globëja, Argo biø, dalyvaujanèiø su vedybomis susijusiose situacijose. Tai- mieste buvo garbinama karvës pavidalu, be to, karvë bu- gi Mara lydëdavusi þmogø, visø pirma moterá, nuo gimi- vo ir aukojama Herai (AÞ: 183; MNM I: 276). Karvë – mo iki vestuviø (Biezais 1955: 201–229). Savo plaèia veik- apskritai vienas ið motinystës simboliø (ChGDS: 237; los sfera, aprëpianèia þemdirbystæ, gyvulininkystæ bei pa- Neumann 1974: 209, þr. ten pat apie deivæ karvæ: 127–130). grindinius þmogaus gyvenimo etapus, taip pat atliekamo- Be to, esama glaudaus ryðio tarp karvës ir þemës (FWSD: mis funkcijomis Mara ið tiesø turi neabejotinø panaðumø 256). Karvë su Motina galëjo asocijuotis ta prasme, kad su Þemyna, galimas daiktas, kad vëlesniais laikais ji bus abi jos yra romios maitintojos. Pienas – tai gyvybës eliksy- perëmusi latviø Þemës motës funkcijas, gal net tiesiog yra ras, bûtinas kiekvienai þmogiðkai bûtybei, ypaè kûdikystë- jos transformacija vëlyvojoje latviø pasaulëþiûroje. Maros je. Taèiau dar prieðistoriniais laikais jis galëjo bûti laiko- manifestacija gyvatës pavidalu, jos artimas ryðys su karvë- mas ne vien materialia, bet ir su dieviðkuoju lygmeniu su- mis – tai senøjø moteriðkø dievybiø poþymiai. Beje, vienas sijusia vertybe. Ne veltui pienas esàs vienas bûdingiausiø Latvijos regionø – Latgala poetiðkai ávardijamas kaip dievams ir kai kurioms kitoms mitinëms bûtybëms auko- Mâras zeme (Biezais 1955: 85). Chtoninës prigimties ar jamø objektø. Latviø folklore iðlikæs ásivaizdavimas apie Deivës motinos funkcijomis pasiþyminèiø deiviø vardai ir Maros ryðá su karvëmis, galimas daiktas, yra tos paèios se- kitose tradicijose neretai tapdavo eponimais – plg. graikø nosios Eurazijos mitologinës tradicijos palaikas. mito siuþetà apie chtoninæ Europæ (MNM I: 418), kurios Paþymëtina ir tai, kad vienas ið Maros pavidalø galëjæs vardu tapo pavadintas mûsø þemynas. bûti gyvatë: Melna odze ietecçja Manâ govu laidarâ; Tâ ne- bija melna odze, Tâ bij govu Mârðaviòa „Juoda gyvatë áðliau- Laima þë á mano karvidæ. Tai buvo ne juoda gyvatë, o karviø Mar- ðavinia“ (Biezais 1955: 256; þr. taip pat 259, 262). Gyvatë Laimos ðeimininkavimo sritis – pats þmogaus gyveni- – bûdinga chtoniniø dievybiø epifanija ar atributas. mas, ypaè jo pradþia, „vartai“ á pasaulá, kurio prieigose Latviø mitologinë tradicija taip pat liudija, kad „na- tarsi ir budinti ði deivë, nes kaip tik pradþioje numato- minës gyvatës“, tai yra þalèiai, seniau laikyti prie tvartø, mas vienoks ar kitoks likimas, gyvenimo kelias. kad geriau sektøsi gyvulius auginti, buvo siejami su kar- Savo prigimtimi ir funkcijomis latviø Laima yra artima viø Mara, arba Pieno mote (ME II: 175). Þalèiø ryðys su Marai. Teigiama, kad ji tiesiog esanti Maros prototipas gyvuliais patvirtintas gausiais duomenimis ne tik latviø, (Biezais 1955: 171–172). Tiesa, esama ir kitokios nuomo- bet ir lietuviø mitologinës tradicijos. Þalèiai mëgsta pie- nës dël Maros ir Laimos kilmës, jø formavimosi periodø ir nà, tai – jiems aukojamas maisto produktas. Bet þalèiai chronologinio tarpusavio santykio. Kitokio poþiûrio ðali- ir patys prisiþinda pieno ið karvës teðmens, kaip apie tai ninkø tvirtinama, kad Mara esanti sulatvinta Marija, ku- praneðama Vilniaus kolegijos jëzuitø 1604 m. ataskaito- rios garbinimas latviuose paplito ásigalëjus krikðèionybei, se: „Pasitaiko kartais, jeigu galima tikëti jø kalbomis, rasti ir kad toji ið Marijos kilusi Mara perëmë daugelá ankstes- þalèius (serpentes) kabanèius po karvës teðmeniu ir èiul- niø dievybiø, ypaè Laimos, atributø (ME II: 203).2 pianèius pienà“ (BRMÐ II: 630). Latviø mitinë rupûþë, Pretorijus Laimà priskiria dangaus dievybëms (BRMÐ tai ðiuo atveju svarbu paþymëti, viena vertus, buvo susi- III: 121, 239). Taèiau vis dëlto joje, kaip ir Maroje, áþvel- jusi su pienu (kaip ðaltiniuose paþymima, ji galëjo bûti giama ir chtoninës deivës liekanø (Biezais 1955: 337–338).

14 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE

Su chtoniðkumu ir vegetacija Laimà sieja tai, kad jos, kaip paima ant kairës rankos, ásipila pilnà kauðelá ir vël ðaukia- ir Maros bei Þemynos, veiklos erdvë bei objektas gali bûti si Mergelës Marijos arba Laimës pagalbos, kad kûdikis javø laukas. Èia, kaip sakoma dainø tekstuose, Laima sëja gautø krikðtà ir ðventà vardà (BRMÐ III: 223, 320). Gi- kvieèius: Mîïâ Laim‘ pûrus sçja „Miela Laima sëjo þiemi- mus vaikui, latviai Laimai aukodavo viðtà, avá ar parðiukà nius kvieèius“ (Biezais 1955: 229). Ádomu tai, kad lietuviø (Biezais 1955:184, 333). kalboje bûdvardþiu laimus nusakomas javø ar kitø kultû- Savo slëpiningame uterus moteris sukuria gyvenimà riniø augalø derlingumas: Kai dangus apsiniaukæs, gerai sëti ir likimà (Neumann 1989: 216). Ðalia jos budinèios dei- javai, nes esti laimûs (Balys 1986: 10, Nr. 139); Giedroje sëti vës, kurios paèios primena motinas, gali vienaip ar kitaip javai esti nelaimûs (ten pat: 10, Nr. 140; þr. taip pat Nr. paveikti ateinanèiojo á pasaulá ateitá. Tad jos ir yra jo liki- 1206). Beje, latviø Laimos interesø sritis gali apimti ne tik mo valdovës. agrarinius reikalus, bet ir gyvulininkystæ, kurioje tai pasi- Laimos glaudø ryðá su moters reprodukuojanèia ga- reiðkia rûpinimusi karvëmis (Biezais 1955: 243, 257, 264). lia, su jos vaisingumu liudija tai, kad, kaip yra pastebëjæs Taèiau ryðkiausia Laimos prigimtyje motinystë. Lai- H. Biezais, vienoje latviø dainoje pats moters lyties or- ma, skirtingai nei Þemyna, iðliko tiek latviø, tiek lietuviø ganas pavadinamas Laimes caurums „Laimës kiaurymë“ mitologinëje tradicijoje. Laimos, kaip moterø deivës, (Biezais 1955: 191). Laima galëjo bûti identifikuojama ir vaidmuo atsiskleidþia visame minëtø baltø tautø areale. su vadinamàja Gimdos mote (ME II: 197). Gimda – tai Laimos-motinos kvalifikacija ir su tuo susijusios jos funk- kaip tik ta moters vieta, kur vyksta gyvybës kûrimo mis- cijos neprieðtarauja jos kaip chtoniná substratà galëju- terija, ir dël to ji yra numinozinë. Tai pats moters centras sios turëti deivës esmei. Latviø tautosakoje Laima nere- jos atliekamø svarbiausiøjø funkcijø prasme, jos vykdo- tai ir vadinama motina: Ai, Laimiòa mûþa mâte „Ai, Lai- mo esminio kuriamojo akto branduolys. Ne veltui rusai mute, gyvenimo mote“ (Biezais 1955: 168); Celies, mana gimdà ávardija tuo pat þodþiu kaip motinà – ìàòêà, taip Laimes mâte „Kelkis, mano Laimës mote“ ar „mote Lai- pabrëþdami jà ir esant gyvybës ðaltiniu. Beje, rytø Lietu- me“; Laima mahmiòa „mamyte Laima“ (Biezais 1955: voje uþraðyta uþkalbëjimø, kuriuose gimda vadinama mo- 74, 168; þr. taip pat Ðmitas 2004: 40). èiute: Moèiute, moèiute, graþioji mergele, nusiprausk, apsi- Paulius Einhornas teigia, kad Laimà visø pirma gerbë stok, atsigulk! (LMD I 275/5/, Ignalinos r.; þr. taip pat nëðèios moterys ir gimdyvës. Jos ðaukdavosi ðios deivës, Zavjalova 2005: 276–281). kadangi ji padëdavo gimdant (BRMÐ III: 621, 630). Tad Moterys á Laimelæ (Laimele) kreipdavosi ir dar vienu Laima buvo susijusi su esmine moters funkcija – gyvybës atveju: „…ji turëdavusi padëti, kad jø vyrai bûtø ir liktø davimu, kurià atlikdama ji tik ir tampa motina (plaèiau pajëgûs apvaisinti, ir jos garbei laikë tuos þalèius“ (BRMÐ apie tai þr. Vaitkevièienë 2002). Einhornas, taikydamas in- III: 264; þr. taip pat BRMÐ II 299). Laimos ryðys su chto- terpretatio romana principà, ðià dievybæ pavadina Junona niniais gyvûnais – þalèiu ir gyvate pastebëtas ir kitais at- Lucina, romënø mënulio ir gimdyviø deive (BRMÐ III: vejais. Tai, kaip buvo kalbëta, bûdingas chtoniniø deiviø 621, 630). Kita vertus, Laima savo rûpinimusi gimdyve, atributas, o kartais ir pavidalas. Latviø mitologinë tradi- dalyvavimu gimdyme, naujagimio globa ir savo kaip liki- cija liudija, kad Laima pasirodydavusi kaip juoda gyvatë mo lëmëjos funkcija asocijuojasi su pribuvëja, kuri pra- (ME II: 198–199). Beje, lietuviø folklore uþsimenama, ëjusiø amþiø kaimo gyvenime buvo ið tiesø svarbus asmuo. kad gyvatës ar juodos kirmëlës pavidalà galëjusi turëti Pribuvëjos pagalba ir jos galios, reiðkiamos tiek veiksmu, Nelaimë – Laimës antipodas (LTR 768/107/; LTR 370/ tiek þodþiu, galëjo bûti mistifikuojamos, o kadangi visa tai 348/; Vëlius 1977: 68). Kita vertus, gyvatë – tai vienas ið dargi buvo susijæ su didþia gyvybës radimosi paslaptimi, zoomorfiniø sielos ásikûnijimø; mitiniø ropliø ryðys su sie- tai pagrindinis sëkmingà ávykiø eigà lemiantis asmuo, pri- lomis nekelia jokiø abejoniø (BRMÐ I: 602, 604; III: 152, buvëja, galëjo bûti prilyginta atitinkamai dievybei – Lai- 264; SD II: 339). Turint tai omenyje ir fiksuojant glaudø mai. Laima, kaip ir pribuvëja, latviø tradicijoje paruoðia santyká tarp Laimos ir gyvatës, svarbu bûtø paþymëti, se- moteris gimdymui: pakloja paklodes, paprastai paèiø ið- kant H. Biezaju, kad ði deivë galëjusi bûti „sielø motina“ austas, ant kuriø jos gimdydavusios; uþriða þalià juostà (Biezais 1955: 339). Galbût ir tuo galima bûtø aiðkinti (BRMÐ III: 624, 632–633; Biezais 1955: 182–183). Preto- Laimos bemaþ bûtinà dalyvavimà gimdyme, taigi randan- rijus liudija, kad moteriai pagimdþius, pribuvëja ima á ran- tis pasaulyje naujai sielai. kas kauðelá degtinës ir meldþiasi Mergelei Marijai arba ðau- Gimdyviø globa, likimo lëmimas buvo daugelio mo- kiasi Laimës (Layme), kuriai nulieja truputá ant þemës ir teriðkøjø mitiniø bûtybiø, skiriamø matristiniø dievybiø palabindama uþgeria gimdyvæ (BRMÐ III: 222, 319–320). kategorijai, funkcija. Ðias funkcijas atliko egiptieèiø mo- Kai tëvas uþsako krikðtà ir ateina kûmai, pribuvëja kûdiká terø ypatingai adoruota Didþioji motina Isidë (MNM I:

15 l

MOKSLO DARBAI

569). Gimdyviø, gimdymo prieþiûra rûpinosi graikø lau- mës vandenimis – tuo, kad jos daþnai esti prie vandens kinës gamtos bei vaisingumo deivë Artemidë, turinti aki- telkiniø ar juose paèiuose. Èia jos skalbia, dauþo kultuve vaizdþiø Didþiosios motinos bruoþø (Nilsson 1941: 485). rûbus ar vaikðtinëja su „vindais“ (Vëlius 1977: 93, 97–111). Romënø Junona, su kuria mitografø, kaip minëta, gre- Stenderis apibûdina laumæ kaip þemës deivæ, taèiau taip tinta Laima, globojusi motinystæ ir moteris, irgi rûpinosi pat paþymi jà turint ypatingà galià lietui ir kruðai (BRM gimdyvëmis (AÞ: 219). Tad Laimà, budinèià prie gim- IV 197, 204). Ðios bûtybës ryðys su vandenimis neprieðta- danèios moters, besirûpinanèià ja ir gimusiu kûdikiu, ne- rauja jos þemiðkumui. Beje, slavø rusalkos (ðóñàëêè) bei dvejodami galëtume vadinti moterø, tampanèiø motino- deivë Mokoðë, turinèios bendrø bruoþø su Laume, irgi reið- mis, globëja bei palydove. Ji laikytina vaisingumo plaèià- kiasi ávairiopai: viena vertus, siejasi su vandenimis, su vai- ja prasme deive, dariusia átakà tiek þmogaus, tiek augali- singumà laiduojanèia drëgme, kita vertus, – su þeme ir þe- jos vaisingumo galioms. Pastaroji jos funkcija ir sàsaja su miðkumu. Vëlyvesnë Mokoðës transformacija Paraskeva- mitiniais ropliais demonstruoja ðios deivës gana glaudø Piatnica taip pat siejosi su þemës drëgme, þemës vandeni- ryðá su mitiniu þemës pasauliu. mis – ðaltiniais, ðuliniais (ant ðuliniø bûdavo statomos me- dinës Piatnicos statulëlës, jai aukodavo mesdami á ðulinius Laumë linø kuodelá, vilnà, audeklus) (MNM II: 357). Turint ome- nyje tai, kad vandens telkiniai tyvuliuoja þemëje, galima Laumës, irgi þinomos tiek lietuviams, tiek latviams, juos traktuoti kaip chtoninës srities sudëtinæ dalá. O tarp prigimtis vertinama prieðtaringai. Vienø baltø mitologi- þemës ir dangaus cirkuliuojantys vandenys – rûkas, vaivo- nës tradicijos fiksuotojø duomenimis, laumë yra vandens rykðtë, lietus (apskritai krituliai) – tai savotiðka vandeninë deivë (Pretorijus, þr. BRMÐ III: 121, 239), kitø teigimu, dangaus ir þemës jungtis. tai gimimo deivë (Jokûbas Brodovskis) arba þemës dei- Tarp vandenø ir moters, ypaè jos galios gimdyti, esa- vë (Pilypas Ruigys, Kristijonas Gotlibas Milkus, Jakobas ma gilaus ryðio. Tai vienas archetipø, glûdinèiø giliai mû- Langë, Gothardas Fridrichas Stenderis), miðko deivë (Jo- sø pasàmonëje bei atsispindinèiø mitologijoje. Tad mo- nas Kreèinskis) (þr. Mannhardt 1936: 629; LM I: 317– teriðkos dievybës artimas santykis su vandenimis gali bû- 320; BRMÐ IV 29, 41, 80, 179, 184, 197, 204), arba deivë, ti motyvuotas paties vandens simbolika, susijusia su vai- susijusi „su ðviesos ore sàvoka“ (Karaliûnas 2004, II: 54). singumu ir gyvybës radimusi. Gyvybë uþsimezga vande- Laumë buvo ásivaizduojama kaip moteris su hiper- nyse ir su vandenimis ateina. Vandenys, ypaè gilieji van- trofuotais moteriðkumo poþymiais: ilgais plaukais ir di- denys, savaime simbolizuoja motinystæ (Jung 1990: 218– delëmis krûtimis (Vëlius 1977: 93–96). Tam tikrø kûno 219, 267). Vandenys þemëje – tai tarsi moters kûno, jos daliø paryðkinimà moterá vaizduojanèioje figûroje, þino- ásèiø vandenys (ChGDS: 677). Dar ir Laumës ryðys su mà dar nuo prieðistoriniø laikø, liudija visø pirma arche- vandenimis tik papildomai pabrëþia jos moteriðkumà. ologiniai radiniai. Moters organai nuo seno laikyti nu- Laumës artimumà þemei atskleidþia kai kurie jos at- minoziniais simboliais. Apnuogintos deiviø ir ðventikiø- liekami veiksmai. Kartais ji pertvarko reljefà – supila pi- þyniø krûtys galëjo bûti maitinanèio gyvybës ðaltinio sim- liakalnius, kuodeliu uþkemða upæ (LTR 1420/166/; 4156/ bolis. Nutásusios kabanèios krûtys reiðkë vaisingumà 2, 98/). Kaip pastebi N. Vëlius, ði laumiø funkcija suarti- (Neumann 1989: 130, 132). Tad laumë su savo pabrëþti- na jas su chtoninëmis bûtybëmis – milþinais. „Laumiø nai moteriðkais atributais primena vaisingumo deivæ ið chtoniðkumas leidþia jas statyti á vienà gretà su velniais, neolito ir dar ankstesniø laikø archeologiniø radiniø. þalèiais, giltine ir kitomis chtoniðkomis mitinëmis bûty- Pretorijus paþymi, kad nadruviai laumæ ásivaizdavo kaip bëmis“ (Vëlius 1977: 122). savotiðkà vandens nimfà. Ji panaði á moterá, tik jos rankø O kadangi laumës turi ryðá su þemdirbyste, tai jos lai- plaðtakos ir kojø pëdos esanèios kiek plokðèios (BRMÐ kytinos ir derlingumo deivëmis (Vëlius 1977:118–119). Lie- III: 108, 229). Ið tiesø laumës asocijuojasi su vandenimis. tuviø folkloro naratyvuose jos pasirodo dirbamuose lau- Laumës vardu gali bûti pavadinta vaivorykðtë – laumës kuose, kur moterys pjauna rugius (ten pat: 112). Laumës juosta, kuri, kaip tikëta, traukia vandenis ið þemëje esan- ir paèios dirba þemës darbus: apkaupia bulves, kurios po èiø vandens telkiniø á debesis, taip galiausiai sukeldama to gerai auga (ten pat: 119). Ypaè artimai jos susijusios su lietø (LTR 1083/89/; 374c/1219/; Laurinkienë 2004). Ið es- linininkyste, gali rauti linus (LMD I 144/61/; BLP II 193). mës vaivorykðtë, kartu ir Laumë yra tarpininkës tarp dan- Pagal vienà ið þodþio laumë etimologijø, tiesiogiai siejan- gaus ir þemës: Laumei priklausanèia juosta vandenys kyla èiø jà su „augimu”, ji bûtø priskirtina þemës vegetacijos ið þemës á dangø, o paskui vël sugráþta á þemæ (ðiaip ar deiviø tipui (Fraenkel 1962: 346). O rûpinimasis augalais taip, vaivorykðtë pasirodo lyjant). Laumës siejasi ir su þe- – tai vienas bûdingø þemës dievybës bruoþø.

16 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE

Baltø Laumë, kaip ir graikø Atënë ar slavø Mokoðë þin ar ámanoma tiesiogiai atsakyti. Taèiau akivaizdu, kad (FWSD: 88; MNM II: 169), siejasi su moteriðkaisiais ama- ði bûtybë turi chtoniðkø bruoþø, kuriuos atspindi jos ry- tais. Laumës ir paèios verpia, audþia, ir ateina á namus ðys su þemdirbyste. Ðiaip jau tai moters gundytojos, ne- padëti tuo uþsiimanèioms moterims, ir dirba ðá darbà ne- pastovios, neiðtikimos sutuoktinës tipas, kuriai bûdinga paprastai sparèiai (LMD I 144/16/; LTR 3643/105/). Ver- ir moteriðkø darbø sritis, ir vaikø globa – taigi, viena ver- pimas, audimas, skalbimas – tipiðka moterø veikla, ir dau- tus, seksualios, vaisingos, o kita vertus, veiklios, darbð- gelio tautø mitologijos liudija chtoniniø moteriðkø die- èios bei teisingos (skriaudþiamø vaikø atþvilgiu) moters vybiø (kaip ir minëtos Atënë bei Mokoðë) dalyvavimà funkcijos. Kai kurie jos bendrumai su rytø slavø Moko- ðioje veikloje. ðe, rusalkomis, lenkø boginkomis rodo jà esant iðriedë- Laumiø veikla galëjo bûti derinama su mënulio fazë- jus ið tam tikro bendro moteriðkø mitiniø bûtybiø tipo, mis. Kaip þinoma, laumëms buvo skirtas ketvirtadienio kuriam bûdingas su þeme, vandenimis, drëgme bei jø vai- vakaras (LTR 987/2/; 2284/429/; 2237/84/; BRMÐ IV: 197, singumu susijusiø bruoþø kompleksas, galás siekti ne tik 204) arba ðeðtadienis (LTR 960/342/; 1310/194/; 3665/ indoeuropieèiø protautës, bet ir dar senesnius laikus. Tad 195,197/). Kai kurie lietuviø folkloro duomenys liudija ir Gimbutienë, matyt, visai pagrástai Laumæ sieja su mat- laumes þemëje vieðpatavusias ir kitomis savaitës dieno- ristiniu mitologijos sluoksniu (Gimbutas 1999: 207–208). mis, kartais pabrëþiant mënulio fazæ: pirmà jauno mëne- sio penktadiená (LTR 1044/50/). Mënulis yra itin glau- Austëja dþiai susijæs su moters prigimtimi, jos fiziologiniais cik- lais (plg. vien jau mënesiniø pavadinimà). Todël kai ku- Lasickis mini deivæ Austëjà (Austheia), kuri jo tekste riose religijose deivë, pasiþymëjusi matristinëmis funkci- eina po Þemynos. Bendrais bruoþais nusakoma jø abiejø, jomis, kartu buvo ir lunarinë deivë. Sakysim, Junonos var- jo nuomone, ið esmës ta pati funkcija: „…ir viena, ir kita, das Romoje bûdavo ðaukiamas pasirodþius jaunam më- jø ásitikinimu, skatina augimà“. Tik Austëja susijusi ne su nuliui (MNM II 679). augalijos, o su bièiø vaisingumu, vislumu. Lasickis paþy- Lietuviø tautosakoje esama uþuominø, kad Laumë mi, kad bitëms leidþiant spieèiø, þemaièiai tuos dievus pra- buvusi Perkûno, vieno svarbiausiø panteono dievø, þmo- ðo, kad tranus nuo aviliø sulaikytø, kad daugiau biteliø ið na, tai yra dieviðkoji sutuoktinë (tipas AT 1147, þr. LTR kur kitur á avilius sueitø (BRMÐ II: 582, 595). Taigi Austë- 1852/12/) ir kad ketvirtadiená, Perkûno dienà, vykusios ja yra bièiø ðeimos – tarsi socialinës struktûros tvarkytoja, jø vestuvës (LTR 832/ 429, 434, 440; 832/440). Kitø tautø priþiûrëtoja, lyg pati bièiø motinëlë. Algirdas Julius Grei- mitologijose chtoninë deivë irgi galëdavusi tapti Griaus- mas jà taip ir ávardija: „Austëja èia pasirodo, kaip suidea- mavaldþio pora – kad ir minëtoji trakø-frigø Semelë, grai- lintos bièiø motinos, atsakingos ðeimininkës figûra; ji visø kø tradicijoje virtusi Dzeuso mylimàja. Graikø vaisingu- pirma rûpinasi, kad jos globojamos ðeimynëlës – taip pa- mo bei þemdirbystës deivë Demetra irgi buvo viena ið prastai vadinamos kiekvieno avilio bièiø bendruomenës – Dzeuso þmonø ir jo sesuo (Hesiodo „Teogonija” 912– daugintøsi ir gausëtø, bet jinai drauge ir saugoja priau- 914). Tad Laumë dël savo þemiðkumo, ryðio su ávairiopa gantá jaunimà nuo tranø viliojimo” (Greimas 1990: 259). drëgme bei vandenimis, tarsi paèios motinos Þemës at- Austëja – tai motina bitininkystës srityje. stovë tampa vieno vyriausiøjø dievø sutuoktine, kartu, Daugelis raðytojø yra pastebëjæ, kad bièiø bûtis, speci- vadinasi, ir hierogamijos – ðventøjø vestuviø tarp Dan- finë jø organizacija, iðkeliant bièiø motinëlës vaidmená, pa- gaus ir Þemës – viena svarbiausiøjø figûrø. siþymi svarbiausiais matriarchalinio gyvenimo bruoþais. Laumiø motiniðkàjá pradà atskleidþia jø santykis su Kaip paþymi Johanas Jakobas Bachofenas, bièiø gyveni- vaikais. Jos gali globoti vaikus, ypaè skriaudþiamus: juos mas demonstruoja matriarchatà aiðkiausia ir gryniausia priþiûri – migdo, liûliuoja, net apdovanoja (LTR 3715/ forma (Bachofen 1967, 139). Turbût dël to bitës nuo seno 39/; 462/491/; Vëlius 1977: 100–101). Laumës ir paèios ávairiose tautose buvo siejamos su moterimis ir moterið- gali bûti motinos, turëti vaikø (LTR 768/82/; 1027/75/; komis dievybëmis. Bitë – Deivës motinos gyvis. Vienas ið 2989/341, 342/). Vytauto Bagdanavièiaus teigimu, visoms graikø deivës Demetros (pagal vienà romënø vaizduoja- „laumëms bendras bruoþas yra labai gili meilë kûdikiams. mojo meno kûriná) atributø yra avilys, papuoðtas kuokðtu Ir ðis bruoþas padeda atstatyti tikràjà laumiø prigimtá“ javø varpø su aguonos galvute ant stiebelio ir kitø augalø (Bagdanavièius 1999: 31). þiedais (Neumann 1989: 249–252, 321; èia ir kûrinio rep- Taigi Laumë – daugiaprasmë mitinë bûtybë. Kurie ið rodukcija pagal Vergilijaus 1750 m. leidimà Londone, XVI jos poþymiø yra pirminiai, atskleidþia jos vidinæ esmæ, lentelë). Kartu bitë – sielos simbolis. Manoma, kad kaip motyvuoja atliekamas funkcijas ir paaiðkina jø logikà, ka- tik dël to ji ir sieta su Demetra, nes Demetra, kaip motina

17 l

MOKSLO DARBAI

Þemë, turëjo ryðá su visos gamtos mirties ir atgimimo cik- Balys 1986 – BALYS, Jonas. Lietuviø þemdirbystës paproèiai ir ti- lais (ChGDS: 79, 283). këjimai. Ið: Lietuviø tautosakos lobynas, X. Silver Spring MD, 1986. Beresnevièius 2001 – BERESNEVIÈIUS, Gintaras. Trumpas lie- Apibendrinant galima konstatuoti, kad anksèiausiai (I tuviø ir prûsø religijos þodynas. Vilnius, 2001. a.) raðytiniuose ðaltiniuose paliudyta baltø moteriðkoji die- Beresnevièius 2002 – BERESNEVIÈIUS, Gintaras. Pastaba pa- vybë – Tacito Dievø motina (mater deum) tapatintina su baigai. Ið: Gimbutienë, Marija. Senovës lietuviø dievai ir deivës. Þemyna. Abiejose pabrëþtinai iðreikðta motinystë, dievið- Vilnius, 2002. Beresnevièius 2006 – BERESNEVIÈIUS, Gintaras. Aisèiø mater kosios Motinos statusas. Abi jas garbino þemdirbiai, abi deum klausimu. Ið: Liaudies kultûra, 2006, Nr. 2, p. 6–9. siejamos su chtoniniu gyvûnu – ðernu / kiaule. Visos kitos Biezais 1955 – BIEZAIS, Haralds. Die Hauptgöttinen der alten Let- èia aptartos deivës – latviø Þemës motë, Mara, lietuviø, ten. Uppsala, 1955. latviø, prûsø Laima ir Laumë, lietuviø Austëja – taip pat Briffault 1927 – BRIFFAULT, Robert. The Mothers: A Study of the Origins of Sentiments and Institutions, I–III. London–New atliko motinos ir bûtent dieviðkosios Motinos priedermes. York, 1927. Motinystë nuo prieðistoriniø laikø buvo iðkeliama kaip Butrimas 2000a – BUTRIMAS, Adomas. Gyvøjø deiviø beieðkant. reikðmingiausia moters funkcija, pati jos esmë, verta su- Ið: Liaudies kultûra, 2000, Nr. 2, p.65–68. dievinimo tiek paèioje moteryje, tiek visame supanèiame Butrimas 2000 – BUTRIMAS, Adomas. Human Figurines in East- pasaulyje. Visos èia apþvelgtos deivës turi vienokiø ar ki- ern-Baltic Prehistoric Art. Ið: Acta Academiae Artium Vilnensis, 20. Vilnius, 2000. tokiø chtoninës deivës ypatumø: Þemës motë globojo mi- Eddalieder – Eddalieder, ausg. G. Neckel, H. Kuhn. Heidelberg, rusiuosius; Mara, be ryðio su mirusiaisiais, pasiþymëjo þem- 1962. dirbystës ir gyvulininkystës srityje; Laima ir Laumë irgi Eliade 2002 – ÝËÈÀÄÅ, Ìèð÷à. Èñòîðèÿ âåðû îò êàìåííîãî buvo susijusios su þemdirbyste; o Austëja priþiûrëjo bites, âåêà äî Ýëèâñèíñêèõ ìèñòåðèé, I. Ìîñêâà, 2002. kaip sësliø þemdirbiø veiklos sritá. Evans 1921–1935 – EVANS, Arthur J. The Palace of Minos at Knos- sos, I–IV. London, 1921–1935. Fraenkel 1955–1965 – FRAENKEL, Ernst. Litauisches etymologis- IÐNAÐOS: ches Wörterbuch, I–II. Heidelberg–Göttingen, 1955–1965. Girininkas 2002 – GIRININKAS, Algirdas. Migraciniai procesai 1. Esama nuomoniø, kad Dievø motinos vaidmeniui tiktø ir kitos Rytø Pabaltijyje vëlyvajame neolite: Virvelinës keramikos kul- deivës: Laima (Biezais 1955: 71), Laumë (Karaliûnas 2005 II: tûra. Ið: Lietuvos archeologija, 23, 2002. 54), Medeina (Beresnevièius 2001: 111–112). Beresnevièius, Greimas 1990 – GREIMAS, Algirdas Julius. Tautos atminties be- remdamasis Wilhelmu Mannhardtu, teigia, kad Þemynos iden- ieðkant. Apie dievus ir þmones. Vilnius–Chicago, 1990. tifikavimas su Dievø motina neámanomas, kadangi Þemyna Gimbutas 1999 – GIMBUTAS, Marija. The Living Goddesses. Ber- esanti „gan vëlyvas personaþas, jai priskiriamos pirmiausia vai- keley–Los Angeles–London, 1999. singumo, derlingumo funkcijos“ (Beresnevièius 2006: 6–9). Ið Gimbutienë 1985 – GIMBUTIENË, Marija. Baltai prieðistoriniais tiesø, Þemyna pirmà kartà lietuviø mitologijos ðaltiniuose uþ- laikais. Vilnius, 1985. fiksuojama vëlokai – tik XVI a. pabaigoje, taèiau ir kitos mote- Gimbutienë 1996 – GIMBUTIENË, Marija. Senoji Europa. Vilnius, riðkos lietuviø dievybës istoriniuose ðaltiniuose pasirodo vëlai: 1996. Laima – XVII a. antrojoje pusëje (1666 m. Danieliaus Kleino Gimbutienë 2002 – GIMBUTIENË, Marija. Senovës lietuviø die- giesmyne), Laumë – XVII a. pabaigoje (Mato Pretorijaus „Prû- vai ir deivës. Vilnius, 2002. sijos ádomybëse“) (BRMÐ III: 121, 239; Vëlius 1977: 56, 84). Irðënas 2003 – IRÐËNAS, Marius. Didþioji Deivë ir prieðistorinë Tik Ragaina, Medeina ir Þvorûna paminimos anksèiau – XIII tikrovë. Ið: Acta Academiae Artium Vilnensis, 31. Vilnius, 2003. a. istoriniuose ðaltiniuose (BRMÐ I: 260–261, 266, 268). Ta- Jucevièius 1959 – JUCEVIÈIUS, Liudvikas Adomas. Raðtai. Vilnius, èiau vëlyvas deiviø uþregistravimas istoriniuose ðaltiniuose dar 1959. neárodo jø vëlyvos kilmës. Jung 1982 – JUNG, Carl Gustav. Aspects of the Feminine. New York: 2. H. Biezais, svarstydamas, kokià gi deivæ savo veikale Tacitas Princeton University Press, 1982. pavadino mater deum, mëgina sieti jà su XVII a. latviø istori- Jung 1990 – JUNG, Carl Gustav. Symbols of Transformation. New niuose ðaltiniuose (teismo aktuose) uþfiksuota laimes mâte (bû- York: Princeton University Press, 1990. tent: Swete mate Dewe mate ley [laimes] mâte arba Iesus Christ Karaliûnas 2006 – KARALIÛNAS, Simas. Baltø praeitis istoriniuose Sweta mahte, laimes mahte ir dar kitur – Laimes mate swete ðaltiniuose, I–II. Vilnius, 2006. mate, Dewe mate), kuri, kaip sprendþiama ið pateikiamø teksto Laurinkienë 1996 – LAURINKIENË, Nijolë. Senovës lietuviø die- fragmentø, matyt, galëjusi bûti pavadinta ir Dewe mate „Dievo vas Perkûnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose ðaltiniuose. Vil- motina“ (Biezais 1955: 71). nius, 1996. Laurinkienë 2004 – LAURINKIENË, Nijolë. Vaivorykðtë lietu- LITERATÛRA: viø þodinëje tradicijoje. Ið: Tautosakos darbai, XX (XXVII). Vilnius, 2004. Bachofen 1967 – BACHOFEN, Johann Jacob. Myth, Religion, and Mannhardt 1936 – MANNHARDT, Wilhelm. Letto-Preussische Mother Right: Selected Writings of J.J. Bachofen. New York, 1967. Götterlehre. Riga, 1936. Bagdanavièius 1999 – BAGDANAVIÈIUS, Vytautas. Laumiø pra- Maþiulis 1979 – MAÞIULIS, Vytautas. Pasaulio tautø kalbos. Vil- eitis Lietuvoje. Vilnius, 1999. nius, 1979.

18 r

Nijolë LAURINKIENË. MOTINA ÞEMYNA BALTØ DEIVIØ KONTEKSTE

Mierzyñski 1892 – Êródùla do mytologii litewskiej, zebraù, oceniù i LTR – Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tauto- objaúniù Antoni Mierzyñski, I. Warszawa, 1892. sakos rankraðtynas. Neumann 1989 – NEUMANN, Erich. Die Grosse Mutter: Eine ME – Mitologijos enciklopedija, II. Vilnius, 1999. Phänomenologie der Weiblichen Gestaltungen des Unbewussten. MNM – Ìèôû íàðîäîâ ìèðà, ãë. ðåä. Ñ.À. Òîæàðåâ, I–II. Olten und Freiburg im Breisgau, 1989. Ìîñêâà, 1980–1982. Nilsson 1941 – NILSSON, Martin P. Geschichte der griechischen RV – Ðèãâåäà: Ìàíäàëû I–IV, èçäàíèå ïîäãîòîâèëà Ò. ß. Religijon, I. München, 1941. Åëèçàðåíêîâà. Ìîñêâà, 1989. Olson, ed. 1983 – The Book of the Goddess, Past and Present: An SD – Ñëàâÿíñêèå äðåâíîñòè: Ýòíîëèíãâèñòè÷åñêèé ñëîâàðü, Introduction to Her Religion, ed. Carl Olson. New York, 1983. ïîä ðåä. Í.È. Òîëñòîãî, I –III. Ìîñêâà, 1995–2004. Preston, ed. 1982 – Mother Worship: Theme and Variations, ed. Ja- TD – Tautosakos darbai: Leidþia lietuviø tautosakos archyvas, I– mes J. Preston. New York, 1982. VII. Kaunas, 1935–1940. Scully 1979 – SCULLY, Vincent. The Earth, the Temple and the Gods. New Haven and London, 1979. Simek 1984 – SIMEK, Rudolf. Lexikon der germanischen Mytholo- gie. Stuttgart, 1984. The Mother-Goddess Þemyna Stender 1783 – Lettische Grammatik, verfassen von Gotthard Fried- in the Context of Baltic Deities rich Stender. Mitau, 1783. Stone 1976 – STONE, Merlin. When God Was a Women. New York, Nijolë LAURINKIENË 1976. In this paper Laurinkienë focuses on the Lithuanian Straubergs 1949 – STRAUBERGS, K. Lettisk folktro om de döda. Goddess Þemyna (cites the earliest sources in which she Ið: Nordiska Museets Handlingar, 32. Stockholm, 1949. is mentioned and defines her functions) and her relation Ðmitas 2004 – ÐMITAS, Pëteris. Latviø mitologija. Vilnius, 2004. Toporov 1990 – ÒÎÏÎÐÎÂ, Âëàäèìèð Íèêîëàåâè÷. Ïðóññêèé to other Baltic Goddesses associated with the chthonic ÿçûê: ñëîâàðü, L. Ìîñêâà, 1990 realm of the mythic world and to which the features of Toporov 2000 – TOPOROV, Vladimir. Baltø mitologijos ir ritualo the mythic Mother are attributed. The paper is divided tyrimai, sudarë Nikolai Mikhailov. Vilnius, 2000. into two parts. The first part focuses on the links between Tacitas 1972 – TACITAS, Publijus Kornelijus. Rinktiniai raðtai. Vil- Þemyna, the Aistian Mother of Gods and the Thraco- nius, 1972. Phrygian Semele. Furthermore, such deities are discussed Ûsaitytë 2002 – ÛSAITYTË, Jurgita. Motina þemë: moteriðkumo as the Latvian Mother of Earth, Mara, Lithuanian and reprezentacija. Ið: Tautosakos darbai, XVI (XXIII), Vilnius, 2002. Latvian Laima and Laumë, and Lithuanian Austëja. The Vaitkevièienë 2002 – VAITKEVIÈIENË, Daiva. Laima gimtuvëse second part of the paper will appear in the following edi- ir krikðtynose. Ið: Tautosakos darbai, XVI (XXIII), Vilnius, tion of the journal Liaudies kultûra (Folk Culture). It aims 2002. at pinning down the relation between Þemyna and other Vëlius 1977 – VËLIUS, Norbertas. Mitinës lietuviø sakmiø bûtybës. Baltic Goddesses and describing her status as well as role Vilnius, 1977. in the context of female deities. Zavjalova 2005 – ÇÀÂÜßËÎÂÀ, Ìàðèÿ Â. Èç áàëòî-ñëàâÿí- The earliest (I c.) female Baltic deity mentioned in ñêèõ çàãîâîðíûõ èçîãëîññ: òåëî ÷åëîâåêà â ïðîåêöèè íà a written source (by Tacitus) is the Goddess of Gods ìèêðîêîñì. Ið: Áàëòèéñêèå ïåðåêðåñòêè. Ñàíêò- (mater deum) who could be identified with Þemyna. Ïåòåðáóðã, 2005. They both have distinct maternal qualities and the sta- tus of the divine mother. Both were venerated by peas- SANTRUMPOS: ants and associated with the chtonic animal, boar or pig. AT – The Types of the Folktale. A Classification and Bibliography, All the other Goddesses evoked in the paper, that Antti Arne’s Verzeichnis der Märchentypen (FFC No 3), tran- is to say the Latvian Mother of Earth, Mara, Lithua- slated and enlarged by Stith Thompson. Ið: Comunications, No nian, Latvian and Prussian Laima and Laumë, as well 184, Helsinki, 1961. as Lithuanian Austëja also functioned as divine Moth- AÞ – Antikos þodynas. Vilnius, 1998. ers. As of the prehistoric times motherhood was re- BLP – Lietuviszkos pasakos, surinko dr. J. Basanaviczius. Shenan- vered as the fundamental female function, as the es- doah Pa, I–II, 1898–1902. sence of womanhood both in real women and in the BRMÐ – Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai, sudarë Norbertas Vë- surrounding world. lius, I–IV. Vilnius, 1996–2005. All the discussed Goddesses posses some of the char- ChGDS – Chevalier, Jean, and Gheerbrant, Alain. A Dictionary of acteristics of the chthonic Goddess. The Mother of the Symbols. London, 1996. Earth, Mara, protected the dead. She was also promi- FWSD – Funk&Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, Mytholo- nent in the areas of agriculture and stock-raising. Laima gy and Legend, I–II. New York, 1949–1950. and Laumë were also associated with agriculture, LD – Laumiø dovanos: Lietuviø mitologinës sakmës, paruoðë Nor- whereas Austëja protected bees as the field of a seden- bertas Vëlius. Vilnius, 1979. tary agricultural activity. LKÞ – Lietuviø kalbos þodynas, I–XX. Vilnius, 1956–2002. LMD – Lietuviø mokslo draugijos rankraðèiai Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto Lietuviø tautosakos rankraðtyne. El. p. [email protected] LM – Lietuviø mitologija, I, parengë Norbertas Vëlius. Vilnius, 1995. Gauta 2006 10 17, áteikta spaudai 2007 04 18

19 l

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2007/2 (113)

Sutartiniø choreografijos bruoþai: paprastosios trejinës

Dalia URBANAVIÈIENË

Tyrimo objektas – paprastøjø trejiniø sutartiniø cho- judesiø kanonas, kai giedant atskirà melodijos dalá at- reografija. Tikslas – nustatyti ðiø sutartiniø ðokimo ir þai- liekami tik su ja susijæ þingsniai ar figûros. dimo bûdus turint omeny jø sàveikà su giedojimo bûdais, Dël muzikos ir judesiø akivaizdþios sàveikos sutar- iðaiðkinti kai kuriuos neiðsamius judesiø apraðus. Meto- tinës buvo iðanalizuotos visø pirma jas suskirsèius á gru- das – struktûrinës analizës ir tipologinis lyginamasis. Ið- pes, besiskirianèias pagal giedojimo bûdà: 1) kanoni- vados. Pagrindinis trejiniø sutartiniø atlikimo principas nës sutartinës (trejinës ir trejinës keturiose), 2) kontra- – kanonas – bûdingas ne tik muzikai bei poetiniam teks- punktinës sutartinës (dvejinës, dvejinës keturiose ir ke- tui, bet ir choreografijai. Iðskirtinë trejiniø choreografijos turinës). Kiekviena grupë pasiþymi vis kitokiais ðokimo ypatybë yra judëjimas ratu ir tam tikrø judesiø atkartoji- ir þaidimo bûdais, kurie kai kuriais atþvilgiais turi es- mas paeiliui, susiliejant su muzikiniu kanonu. Nustatyti miniø skirtumø, o kai kuriais – panaðumø. 8 paprastøjø trejiniø ðokimo (þaidimo) bûdai. Iðryðkëjo trejiniø sutartiniø variantinës sàsajos su keturinëmis, taip Bendrieji kanoniniø sutartiniø pat su vienbalsiai, pakaitinës giesmës bûdu ar homofo- choreografijos ypatumai niðkai dainuojamais ðokiais, þaidimais. Apie kanoniniø sutartiniø choreografijà duomenø Mus pasiekæ sutartiniø uþraðymai suteikia galimy- daugiausia. Visos trejinës ið kitø ðokamøjø sutartiniø bæ jas vienaip ar kitaip atkurti ir tokiu bûdu vël tarsi iðsiskiria itin akivaizdþiu muzikos, teksto ir judesio ry- „gràþinti gyvenimui“. Taèiau duomenø apie choreo- ðiu, nes pagrindinis jø atlikimo principas – kanonas – grafinius ðios unikalios liaudies kûrybos ypatumus yra bûdingas ne tik muzikai bei poetiniam tekstui, bet ir labai nedaug. Senuosiuose apraðuose sutartiniø jude- choreografijai. Pagrindinë trejiniø choreografijos ypa- siai apibûdinti neiðsamiai, nepaþymint vieno ar kito tybë yra judëjimas ratu ir tam tikrø judesiø atkartoji- svarbaus dëmens – choreografinio pieðinio, þingsniø, mas paeiliui, susiliejant su muzikiniu kanonu. Trejiniø susikabinimo bûdø ir pan. Daug neaiðkumø kelia per- keturiose sutartiniø choreografiniams pieðiniams taip nelyg apibendrintai ar net klaidingai nurodytas judesiø pat bûdingas apskritimas, taèiau esama kvadrato, kry- ir muzikos derinimas (be to, neretai trûksta melodijos, þiaus arba segmentinës þvaigþdës formø. kuri leistø patikslinti atlikimà). Kartais choreografijos Aptardami ðokamàsias sutartines, Zenonas Slaviû- apibûdinimas bûna toks painus, kad ðokimo bûdà gali- nas ir Daiva Raèiûnaitë-Vyèinienë daugiausia dëmesio ma iðaiðkinti dvejopai ar net trejopai. Tad palyginti su skyrë trejinëms keturiose ir trejinëms atitartinëms su- þiniomis apie muzikines sutartiniø ypatybes, jø ðokimo tartinëms.1 Atlikus tyrimà atsiskleidë daug didesnë pa- ir þaidimo bûdai atrodo kur kas neaiðkesni. prastøjø trejiniø choreografijos ávairovë (nustatyti 8 ðo- Siekiant nustatyti pagrindinius choreografijos ypa- kimo ir þaidimo bûdai), o trejiniø keturiose – kur kas tumus, apie sutartiniø judesius buvo surinkti visi duo- maþesnë (nustatyti 3 bûdai). Abejoniø kelia nurodytas menys, net menkiausios uþuominos. Iðryðkëjo pagrin- þaidþiamøjø trejiniø atitartiniø tipas, kuriam priskirtos dinë ðokamøjø ir þaidþiamøjø sutartiniø ypatybë – tie- kai kurios þaidimo „Kazilio“ atmainos (SlS III 1388, sioginë sàveika tarp muzikos ir judesiø, kuri daþniau- 1389) – jos nëra atliekamos kanono bûdu, labiau ati- siai grindþiama taisykle „kas negieda, tas neðoka“. Ta- tinka keturiniø sandaros principus.2 Taip pat reikëtø èiau ji netaikoma judanèiu ratu ðokamoms sutartinëms, pakoreguoti teiginá, kad ðokamosios trejinës buvo pa- kai apskritimu ðoka ir tylintys atlikëjai. Tais atvejais mu- plitusios tik Birþø kraðte,3 nes ðio tipo sutartiniø daug zikos ir judesiø tiesioginis ryðys pasireiðkia kitokiu bû- daugiau rasta Ukmergës kraðte, Kupiðkio ir Rokiðkio du: pavyzdþiui, kartu su muzikiniu kanonu atsiranda apylinkëse, esama ið Panevëþio ir Ðiauliø apskrièiø.

20 r

Dalia URBANAVIÈIENË. SUTARTINIØ CHOREOGRAFIJOS BRUOÞAI: PAPRASTOSIOS TREJINËS

Paprastøjø trejiniø ðokimo ir þaidimo bûdai tojama ne tik sutartinës melodija su tekstu, bet ir trepsimasis þingsnis. Minëta, kad nustatyti aðtuoni paprastøjø trejiniø sutar- Panaðiai kanonu galëtø bûti atkartojami ir kiti tiniø ðokimo ir þaidimo bûdai: rinkëjos èia pat sukurti judesiai – treptelëjimai, ap- I bûdas – tuðèiaviduriu ratu: sisukimai aplink posmo pradþioje ar pabaigoje, 1 atmaina – be vaizduojamøjø judesiø; pliaukðtelëjimai6 ir pan. Be to, pradëdama kità pos- 2 atmaina – su vaizduojamaisiais judesiais; mà, rinkëja gali apsisukti ir vesti ratukà á kità pusæ, II bûdas – ratu su viduriu; keisdama judëjimo kryptá. Ðios detalës pernelyg api- III bûdas – judëjimu pirmyn (á centrà) ir atgal; bendrintuose sutartiniø apraðuose nëra iðaiðkintos, IV bûdas – ðokiu trise eilëje su porø apsisukimais; bet numanomos ið kai kuriø uþuominø ir remiantis V bûdas (prielaida) – su porø apsisukimais dviejose rato nuostata, kad sutartinës sumanymas priklauso nuo pusëse; rinkëjos. Ji turëtø ne tik plëtoti poetiná tekstà, bet VI bûdas – su porø apsisukimais rate; ir improvizuodama sukurti muzikà papildanèius gar- VII bûdas (prielaida) – su porø apsisukimais eilëje; sus, iðgaunamus ávairiais judesiais – treptelëjimais, VIII bûdas – su porø nërimu po „tilteliu“. ritmiðkais patrepsëjimais ar paðlepsëjimais, pliaukð- telëjimais, ávairaus ritmo plojimais. Garsiná fonà pa- I bûdas – ðokimas tuðèiaviduriu ratu. Esminis I bûdo pildo ðokëjø ûksëjimas (ne vienas uþraðinëtojas pa- poþymis – ðokama ið pavieniø ðokëjø sudarytu ratu, tam minëjo, kad ðokdamos moterys, kartais ir vyrai, ðûk- tikrus judesius daþniausiai perduodant kanonu kartu su teldavo ûk! ûk!). viena ar kita melodijos dalimi. Ðis bûdas pasiþymi ypaty- Kai kuriais atvejais smulkûs choreografijos ele- be, jog nebegalioja daugumai sutartiniø bûdinga taisyklë mentai galëjo bûti ne improvizaciniai, o ið anksto „kas negieda, tas neðoka“, nes juda visi rate esantys ðokë- numatyti, privalomi. Kupiðkyje (Rokiðkio apskr.) jai – ir giedantys, ir tylintys. Taèiau ði taisyklë iðlieka, jei ðoktõs sutartinës „Naðloita rûta“ (dar vadintos ratas nejuda. Tai daþniausias trejiniø ðokimo bûdas, turin- ðokiu „Èiutyta“) apraðe randame uþuominà apie bû- tis dvi atmainas. tinà ritminá akcentà – treptelëjimà: 1 atmaina – be vaizduojamø judesiø. Ðokdami ratu ðo- këjai paprastai bûna nesusikabinæ, daug reèiau – susikabi- Naðloita, rûta, næ. Ðokimo nesusikabinus tipiðkas pavyzdys – Þemaitkie- Naðloitâla rûtala. mio valsèiuje (Ukmergës apskr.) uþraðyta sutartinë „Ðo- – Naðloita, rûta, kinëja þvirblalis“ (SlS III 1367). Ji buvo ágiedota á fo- Kas darþëlá tvârâ? nografà, vëliau paskelbta jos melodijos transkripcija:4 – Mas, sasutâlâs.

1 mel. – SlS III 1367 Ðoka pavienës moterys, eidamos ratu viena paskui kità, ir dainuoja. Tariant þodþius „mas, sasutâlâs“, deði- ne koja smarkiai trepteli [èia ir toliau paryðkinta mano – D.U.]. (SlS III 1373).

Toks su tekstu susietas treptelëjimas – vienas ið svarbiausiø ðios sutartinës motyvø, sureikðminant ati- tariná. Melodija nepateikta, giedojimo bûdas priskir- tas trejinëms atitariant, o teksto posmø sandara ne- Ðoka trys moterys, judëdamos viena paskui kità (sutar- áprasta – penkiø eiluèiø. Atitariná palydinèio trepte- tinæ galëtø ðokti ir daugiau ðokëjø, nes ðokant paprastà- lëjimo atlikimà galima suvokti dvejopai: 1) arba ðo- sias trejines dalyviø skaièius daþniausiai bûdavo neribo- këjos tai darydavo paeiliui, giedodamos kanonu penk- tas). Pradëjusi sutartinæ rinkëja kartu su kitomis ðokëjo- tàjà eilutæ, 2) arba kanonu bûdavo giedamos tik ke- mis eina paprastuoju þingsniu („stipriau statydamos kojas: turios eilutës, po to penktoji „Mas, sasutâlâs“ – vien- vienam taktui – du þingsniai“), o giedodama antràjà melo- balsiai, visoms kartu treptelint. Labiau átikinama ant- dijos dalá trepsi tankiu trepsimuoju þingsniu, primenanèiu roji prielaida, nes vienbalsiai giedamas atitarinys bû- ðlubavimà (choreografai ðá þingsná pavadino paèiuoþiamuo- dingas ir kitoms sutartinës „Èiutytë“ atmainoms (jos ju).5 Lygiai taip paeiliui keièia þingsnius ir kitos moterys, priskirtos II bûdui, nes ðokama ratu aplink vienà ið- kanonu perimdamos giedojimà. Taigi kanono bûdu atkar- skirtinæ ðokëjà). Toks giedojimo bûdas, kai vienbal-

21 l

MOKSLO DARBAI

sis atitarinys skamba po kanonu atliekamo posmo, paèioje Kupiðkio apylinkëje uþraðytos sutartinës „Iðjojo jo- iki ðiol tyrinëtojø dar nebuvo aptartas. jo, sodauto“ (SlS III 1251) giedojimo bûdà, kai trejinës ápras- Ratu ðokamà „Èiutytæ“ B. Buraèas uþfiksavo tinis kanonas papildomas pritariniu, atliekamu bûrio gies- nuotraukoje: mininkø (þr. IV balsà): 1 iliustracija. „Èiutytë“, ðokama didesnio ðokëjø skaièiaus. 2 mel. – SlS III 1251

Panaðu, kad ðioje nuotraukoje áamþinta bûtent ap- tariamoji „Èiutytës“ („Naðloita rûta“) atmaina. Kitose sutartinëse taip pat pasitaiko svarbus trep- sëjimo motyvas. Pagal jo buvimà ar nebuvimà galima nustatyti net atskiras sutartinës atmainas, gyvavusias skirtingu laikotarpiu. 1940 m. uþraðant Kupiðkio apy- linkëse paplitusià trejinæ „Parlalis“ buvo tvirtina- Viena „Porlali, rito“ atmaina ið Kupiðkio apylinkiø uþ- ma, kad giedodamos pirmàjà frazæ („Parlali ryto, par- raðyta be melodijos, todël neaiðku, ar jà giedodavo kaip pa- lali tatato“) ðokëjos gyvai eidavo pagal taktà ir sutrep- kaitinæ giesmæ, ar kaip trejinæ su kintamu tekstu:7 sëdavo su þodþiais tatato, o giedodamos antràjà frazæ („Parlali rytato, parlali rytato“) – „sukas gyvai koþna „Sustoja penkios ðokëjos, eina rateliu viena paskui kità nulei- [kiekviena – D.U.] apie save ir á taktà kojom sutrypia“ dusios rankas, pasisukinëdamos, paðlepsëdamos kojomis. (LTR 2277/52). Panaðiai ðokis apibûdintas ir kitame I d. Porlali, rito, to laikotarpio apraðe, tik nurodant, kad sutartinæ ðok- Porlali toto. davo ne tik moterys, bet ir vyrai (LTR 2071/170). Ki- II d. Peruluti, rito, taip teigta 1934 m. apraðe: „Ðokdavo ið lengvo sukda- Toto. mos ir svyruodamos á ðalis, netrepsëdavo kaip dabar. III d. Parlutëli, Sakytojos pastaba: „Netrepsëkit, lyduote lyduokit!“ Tatato. (LTR 687/21). Tai liudija sutartinës pakitimà skirtin- gø kartø tradicijoje. Po ðiø þodþiø visos rankom suploja, atsisukusios á vidø, vël suploja delnais ir prideda „Vokaro“ Ðokant sukimasis apie save daþniausiai yra impro- (SlS III 1603). vizacinis, taèiau kartais ði figûra ðoky yra bûtina. Tuo- Kadangi ðokëjos juda ratu, manytina, kad ir giedojimo met apsisukimo derinimas su giedojimu yra grieþtai bûdas turëtø bûti pagrástas melodijos „perdavimu“ ratu – nustatytas, atliekamas ðokëjams paeiliui giedant tam nesvarbu, ar giedant kaip trejinæ sutartinæ, ar kaip pakaiti- tikrà melodijos dalá. Bûtent toks sukimasis apie save næ giesmæ. Ðokëjø suplojimas ir atitarinio „Vokaro“ giedoji- bûdingas ðokant minëtojo „Parlalio“ atmainas, todël mas primena aptartà tikëtinà sutartinës „Naðloita rûta“ at- E. Morkûnienë visas jas priskyrë sukamøjø tipui. likimo bûdà, kai po kanonu atkartojamo renkamo teksto Viename ið „Parlalio“ uþraðymø yra ádomi pasta- atsiranda vienu balsu giedamas atitarinys. ba apie giedojimo bûdà: „...trys rinkinius renka, o ki- Ádomu, kad tose paèiose Kupiðkio apylinkëse kitos „Porla- tas [literatûrine kalba – kitos] vienu balsu uþtûravoja“ lio“ („Parlalio“) atmainos bûdavo atliekamos visiðkai kitaip (LTR 687/21, melodija neuþraðyta). Tai primena toje

22 r

Dalia URBANAVIÈIENË. SUTARTINIØ CHOREOGRAFIJOS BRUOÞAI: PAPRASTOSIOS TREJINËS

– kaip keturinës, ðokant prieðprieðiais dviem poromis. Keisdami judëjimo kryptá, ðokëjai kartu sutrepsëda- Tai liudija apie sutartinës skirtingø atmainø choreo- vo ir Kupiðkio apylinkëse ðokdami itin mëgtà trejinæ su- grafinæ ávairovæ, nors jø poetiniai tekstai tapatûs. tartinæ „Sarbinèiula ogëla (uogëla)“. Taèiau jos ap- Keliuose apraðuose uþsiminta, kad trejines ðokda- raðyme nurodyta, kad sutrepsëjimo bûta ne eilutës pa- væ ratu ir susikabinæ rankomis. Ðokimas susikabinus baigoje, o pradþioje: arba nesusikabinus galëjo bûti kaip tos paèios sutarti- nës choreografijos improvizacinis pakeitimas, nors „Eina vienas paskui kità ratu ir dainuoja „Sarbinèiula konkreèiai uþfiksuota tik viena atmaina. Kupiðkyje uþ- uogela“. Kai dainuoja „sorbinto sorbinto“, tai tuomet apsi- raðytà trejinæ sutartinæ „Lioj obalala“ ðokdavo ra- gráþta, sutrepsi ir sukasi atgal. Toliau vël eina taip pat. Ðok- tu bûtent susikabinæ: davæ miðriai, bet vyriðki retai kada <…>“ (LTR 2071/167).

„Ðokantieji sustoja ratu ir susitveria rankomis. Dainuo- Ðis apraðas pateiktas be melodijos. Dauguma kitø tos dami pirmà posmà, visi eina á kairæ pusæ, o baigdami dai- paèios sutartinës atmainø uþraðyta tose paèiose Kupið- nuoti posmà, sutrepsi kojomis vietoje. Dainuodami kità pos- kio apylinkëse,9 kai kurios su melodija: mà, visi eina ratu atgal, á deðinæ pusæ, ir, baigæ dainuoti, vël sutrepsi kojomis. Taip ðokëjai gràþosi visà laikà, kol dainuoja“ 3 mel. – SlS II 736 (SlS III 1606).

Ið þodþiø ðokantieji, ðokëjai galima spræsti, kad ðok- davo ne tik moterys. Sutartinë uþraðyta be melodijos, taèiau ið rankraðtyje esanèios pastabos „Dainuojant vy- rai tûravoja – bauboja“ matyti, kad ði trejinë taip pat bûdavo giedama su savarankiðka pritarinio melodija, Eilutës pradþia giedant priedainá sorbinto yra q e e kaip minëtosios sutartinës „Parlalis“ (LTR 687/21) ir ritmo, nors trepsëjimà labiau atitiktø prieð tai esanèios „Iðjojo jojo, sodauto“ (SlS III 1251). eilutës pabaigos ritmas . Matyt, bendro sutrepsëji- e e q Turint omenyje, kad pacituotas apraðas yra trejinës, mo momentas priklausydavo ne tiek nuo sutapimo su neáprastai atrodo bendras ðokëjø sutrepsëjimas prieð muzikiniu ritmu, kiek nuo ðokëjø pasirinkimo. Tokia prie- krypties pakeitimà, nes paprastosioms trejinëms bûdin- laida tikëtina ypaè dël to, kad sutartinëms bûdinga poli- gesni kiekvieno ðokëjo atskirai atliekami judesiai, juos ritmika tarp atskirø balsø – tad ji galima ir judesiø bei atkartojant kanono bûdu (iðskyrus minëtà aiðkinimà, kad muzikos ritminiame derinime. ðokant trejinæ „Naðloita rûta“ reikëtø kartu treptelti vien- 2 atmaina – su vaizduojamaisiais judesias. Savità gru- balsiai giedant atitariná). Ðis neatitikimas tampa priim- pæ sudaro trejinës su kanonu perduodamais tekstà vaiz- tinu suvokus, kad rinkëja turi teisæ ne tik keisti ratelio duojanèiais judesiais. Lyduokiuose (Pabaisko vls., Uk- judëjimo kryptá, bet ir prieð tai (arba po to) vadovauti mergës apskr.) ðokant trejinæ „Trepute martela“ gies- bendriems visø ðokëjø veiksmams. Ðiuo atveju toks veiks- mininkës eidavo ratu viena paskui kità ir, atkartodamos mas yra sutrepsëjimas ritmu. Aptariamà ðokio eigà rinkëjos judesius, rodydavo ávairius darbus su linais – së- e e q 8 galima pavaizduoti tokia schema: jimà, rovimà, veþimà, braukimà ir t.t. (SlS III 1302b). XIX amþiuje Mykolas Mieþinis uþraðë panaðiai ðok- tà sutartinæ „Sëja marti linelius“:

„Tokiu tapenas paveizdu [ðitaip vyksta] ir kiti veikimai, kuriuos rodo skidruojent [skeryèiojantis] rankomis. Tas skid- ravijms atseinas tes [sutampa su] þodþiu „Taj rove“, ir t.t. Tie veikimai visiems þinomi likuoj [yra]: verþe, brauke, mete, mer- ke, sloge [slëgë], velke, kloje, varte, jime [ëmë], dþiove, mine, pluke, riðo, verpe, mete, riete ir t.t.“ (SlS III 1312).

Ðiuo atveju nëra sutartinës geografiniø nuorodø. Ki- tos atmainos, pagiedotos trejiniø bûdu, buvo uþraðytos Lyduokiuose,10 kaip ir aptartoji „Trepute martela“.

23 l

MOKSLO DARBAI

Minëtos „Treputës“ apraðe aiðkiai nurodyta, kad dar- „Oþys“ ðokamas kaip „Þvirblelis“ (Nr. 1367). Ðokëjos, bai bûdavo vaizduojami rateliui judant. Matyt, darbai ga- dainuodamos „Iðvedþiau oþá, oþá ant ûlyèios“ – ratuku eina á lëjo bûti vaizduojami ir ratui nejudant, visoms ðokëjoms vienà pusæ, dainuodamos „Oi oþy, oþeli, oþeli, tuto“ – trepsi veidu atsisukus á vidø ir stebint vienai kità. Bûtent taip kojomis“ (SlS III 1374). atliekamas vienbalsis þaidimas „Va taip sëjau line- lius“ ið Gelvonø vls. (Ukmergës apskr.): atsisukæ veidu Vis dëlto ir ðios sutartinës treèiame, penktame, de- á rato vidø þaidëjai ið pradþiø vaizduoja linø darbus („lyg vintame ir vienuoliktame posmuose aiðkiai uþsimenama patys juos dirbtø“), o giedodami priedainá „Ðalavija, rû- apie ávairiø veikëjø (moèiutës, tëvuèio, jaunimo, sesutës, tele, tu þalioji, tu graþioji“, pliaukði rankomis, sukasi ap- broliuko) ðokio vaizdavimà þodþiais „Ðitaip ðokinëja, ði- link save (SlS III 1750).11 Greièiausiai panaðiu bûdu bu- taip trepinëja“,13 todël jà taip pat galime priskirti prie I vo ðokama ir sutartinë „Kaip sëjau linelius“ ið Uþu- bûdo 2-os atmainos. lënio kaimo (Taujënø vls., Ukmergës apskr.), nors apie „Oþio“ sutartinës buvo uþraðytos ir Birþø kraðte, bet jos atlikimà liko tik uþuominos: „Þaidimas. Þaidþia = ne kaip trejinës, o kaip keturinës.14 Palyginti su Ukmer- ðoka keturiese susikibæ rateliu, imituoja lino augimà, linø gës kraðto trejinëmis, pastebimas ne tik jø turinio, bet ir darbus“ (LTR 2813/335, uþraðyta be melodijos). kai kuriø melodijø intonacijø panaðumas. Ukmergës apskrityje paplitusios kitos trejinës sutar- tinës, apibendrintai vadintos „Oþio“ vardu, atlikimui * * * bûdingas ávairiø veikëjø ðokio vaizdavimas. Tokià cho- reografijà sàlygoja pats poetinis tekstas: kas antrà (ar- Kai kurie vienbalsiai dainuojami ir sutartiniø poþy- ba kas treèià) posmà kalbama apie „oþelá“, vaizduo- miø turintys ðokiai taip pat bûdavo ðokami ratu. Rokið- jantá, kaip ðoka moèiutë, tëvutis, jaunimas, sesutës, bro- kio apskrityje uþraðytà ðoká „Ir áminë ðeðurëlis“ ðok- liukai ir kiti veikëjai.12 Dainuojant apibûdinami ir tø davo „…visi bendrai, eidami taktan ratu paskui vienas veikëjø ðokio judesiai: „tëvutis“ – kojas kraipinëja, „mo- kità. Tardami „Èiuta lylia“, sutrepsi“ (LT V 9695): èiutë“ – kûprinëja, „anyta“ ir „ðeðurëlis“ – ðoka susirie- 4 mel. – LT V 9695 tá, susitrauká gûrinëja, „berniukai“ – trepsi ásirëmæ, „mer- gaitës“ – sukasi, „bajorai“ – panskai ásirëmæ, „ponai- èiai“ – ant pirðtø galø, rankas ant nugaros pasidëjæ, „pa- nytës“ – sijonø susiëmusios sukasi, „þydeliai“ – su ran- kom kiloja aukðtyn, iðmëto rankom, „þidoukëlës“ – po viena puse, rankom susiëmæ po paþasèia, „èigonëliai“ – vis jau iðsikraipo, rankom persiëmæ, „katinai“ – sienas Ðá pavyzdá bûtø galima vertinti ir kaip blogai uþra- graibsto ðokdami. Prie viso to, matyt, turëtø prisidëti ir ðytà sutartinæ (nenurodytas kitos dainininkës ástojimas kiti kanono bûdu perduodami judesiai, bûdingi judan- melodijos viduryje, be reikalo paþymëtas antrosios ei- èiu ratu ðokamoms trejinëms: paèiuoþiamasis ar trep- lutës pakartojimas), nes Rokiðkio apskrityje gyvavo pa- simasis þingsnis, treptelëjimai, apsisukimai, pliaukðëji- naðaus teksto trejinës15 – jos galëjo bûti ðokamos pa- mai ir pan. Taèiau pastabos apie judesius apraðuose pa- gal trejinëms bûdingà I bûdo 1-àjà atmainà. Taujënuo- þymëtos pernelyg glaustai, pavyzdþiui: se (Ukmergës apskr.) uþraðytà trejinæ keturiose „Uþu- minë Jurgelis marteùai másùá“ (SlS III 1358) ðokdavo „Ðià dainà – giesmæ dainuodami ðoka, trepsi, sukasi pa- susikabinæ „þvaigþdute“ ir sukdamiesi. Visi paminëti vienës moterys. Ðoka taip pat vyrai ir vaikai. Ðià dainà vadina ðokimo bûdai panaðûs dël rato formos. Gali bûti, kad ðokiu – „Oþiu“. Dainininkë nemokëjo aiðkiai nupasakoti, kaip ðie skirtingi bûdai (ratu ðokama paprastoji trejinë; su- ðis ðokis ðokamas“ (SlS III 1380b); sikabinus „þvaigþdute“ ðokama trejinë keturiose; vien- balsiai giedant ðokamas rato formos ðokis) gyvavo vie- „Ðokëjos eina ratu viena paskui kità ir ðokdamos rodo, noje tradicijoje ir buvo ðokëjø pasirenkami priklauso- kaip oþys ðoka“ (SlS III 1377). mai nuo aplinkybiø. Ásidëmëtina, kad giedant vienbal- siai kanonas prapuola ne tik ið muzikos, bet ir ið jude- Vienu atveju vaizduojamieji judesiai ið viso nenuro- siø: nebëra atskirai kiekvienos ðokëjos smulkiø trepsi- dyti, choreografija sutapatinta su I bûdo 1-ajai atmainai møjø þingsniø giedant antràjà melodijos dalá. Vietoj priskirtos sutartinës „Ðokinëjo þvirblelis“ (SlS III 1367) to atsiranda bendras visø ðokëjø sutrepsëjimas tariant ðokimo bûdu: þodþius „èiuta lylia“.

24 r

Dalia URBANAVIÈIENË. SUTARTINIØ CHOREOGRAFIJOS BRUOÞAI: PAPRASTOSIOS TREJINËS

Tai rodo, kad bûta sàveikos ne tik tarp atskirø sutar- Visais atvejais viduryje ratelio sëdinti „snaudalë“ im- tiniø tipø, bet ir tarp sutartiniø bei kitø choreografiniø davo raudoti tikriausiai tik pulkui baigus giedoti ar pûsti þanrø. Sutartinës neabejotinai darë átakà visai Aukðtai- instrumentais. Ið kai kuriø apraðø paaiðkëja tolesnë þai- tijos choreografinei kûrybai, taèiau galëjo bûti ir atvirkð- dimo eiga: „snaudalë“ surinkdavo ið ratelyje esanèiø þai- èiai – á sutartines ásiterpdavo kitø tradiciniø ðokiø cho- dëjø „fantus“, kurie bûdavo „iðperkami“ arba áprastine reografinës figûros. Pirmumo klausimas ðiuo atveju ga- tvarka (su „teisëju“ ir „veidrodþiu“), arba raudant. na sudëtingas, ypaè kalbant apie tokias archajiðkas cho- Þaidimo atlikimo bûdo rekonstrukcijà apsunkina tai, reografines formas kaip ratas. kad „Snaudalës“ atmainos pateiktos kaip trejinës, uþra- ðytos be melodijø. Yra þinoma tik Pandëlyje (Rokiðkio II bûdas – ratas su viduriu. Rato su viduriu choreo- apskr.) uþraðytos vokalinës-instrumentinës sutartinës „Snaudalëlë“ melodija, kurià ir giedodavo, ir pûsdavo grafinë forma – viena seniausiø, ji yra apeiginio pobû- trim skuduèiais bei lumzdeliu (LLIM 333): dþio. II bûdui priklauso kai kurios trejiniø sutartiniø „Marèiutë snaudalë, tûto“ („Snaudalë“) ir „Èiutyta rû- 5 mel. – LLIM 333 tala“ („Èiutytë“) atmainos. Dël rato viduryje esanèios veikëjos iðskirtinio vaidmens jø atlikimas pasiþymi su se- nosiomis apeigomis susijusiu vaidybiðkumu. Ðtai kaip apraðyta „Snaudalë“ ið Kupiðkio valsèiaus:

„Sustoja visos aplink ratu, o viena „snaudalâ“ vidury së- di po kolvratu [uþdangalu], golvø nulaidus ir verpia liûdna. Dvi moterys stovi prie jos ir glosto vis jos golvø, veidø, o rate- lis dainuoja: „Snaudalâ snaudâ“ ir t.t. Pabaigus dainuot, snaudalâ pokelia golvø ir prodeda raudot smagiai kaip tik iðrëkia: „Sesiulâs malagëlâs“ ir t.t., o tos dvi moterys vis til- do, glosto. Pabaigus raudø, nusijuokia, nusipurto ir eina á ratelá bëgèioms. Tuo ir uþsibaigia“ (LTR 1841/26).

Panaðiai þaisdavo ir Ðimonyse (Panevëþio vls.) uþ- raðytà trejinæ „Marèiutë snaudalë, tûto“: „…viena mer- gaitë atsisëda ant këdës ir verpia, kuodelá draikydama. Visos mergaitës eina aplink ir dainuoja“ (SlS III 1397). Tikëtina, kad judanèios ar stovinèios rate moterys ne Giesmininko partija savo intonacijomis primena Pa- tik giedodavo kanonu, bet ir atlikdavo tam tikrus jude- nemunëlio vls. (irgi Rokiðkio apskr.) uþraðytà vienbalsæ sius – trepsimàjá þingsná, improvizacinius apsisukimus, þaidimo „Snaudalë“ melodijà (SlS III 1398): suplojimus ir pan. O rato viduryje esanti atlikëja rody- 6 mel. – SlS III 1398 davo vaidybinius judesius. Kitos „Snaudalës“ atmainos uþraðytos giedant vie- nu balsu (Rokiðkio apskr., SlS III 1398), giedant ir pu- èiant lumzdeliu bei trim skuduèiais (Rokiðkio apskr., LLIM 333), giedant ir puèiant daudyte (Birþø apskr., LLIM 128). Kai kuriuose apraðuose yra pastabø apie atlikimà: Ðá pavyzdá lengvai galima paversti trejine: tereikia ant- rajame takte þodá audþia giedoti ne per dvi ketvirtines, o „Kaip ir rauda. Viena vidury gryèios sëdi, markatnuoja per dvi aðtuntines – tuomet atlikimas kanonu skamba [liûdi], kad jà iðkolioja [bara], visi kiti rateliu eina ir dai- kaip tipiðkos heterofoninio pobûdþio sutartinës. Ðios nuoja“ (LLIM 333); „Snaudalës“ þaidimo eiga apibûdinta gana iðsamiai:

„Loluðka. Nebûdavo pritarimo. Rotø ðokam, o ji sëdþia „Þaidþia ir vyrai, ir moterys. Choras dainuoja, ir vidury“ (LLIM 128). visi dainuodami eina ratelá. Solistas, pasirëmæs vidury

25 l

MOKSLO DARBAI

rato, rauda, o tuo metu kiti þaidëjai stovi. Solistas, Daþniau „Èiutytës“ atlikimo bûdas nurodytas kaip pabaigæs raudoti, paima nuo kiekvieno þaidëjo fantà pakaitinës giesmës,18 viena atmaina giedama vienbal- – kepuræ ar skarelæ. Fantus iðdalija paprasta tvarka. se melodija, turinèia ir homofoninës struktûros poþy- Taisëjai bûna ið choro“ (SlS III 1398). miø.19 „Èiutytës“ kaip trejinës pavyzdys yra tik vienas (SlS III 1454):20 Pateikta ir pagrindinës veikëjos – „snaudalës“ – rau- dos melodija: 8 mel. – SlS III 1454

7 mel. – SlS III 1398 (II dalis)

„Snaudalë“ bûdavo atliekama ir be þaidybinio veiksmo: Rokiðkio ir Birþø apskrityse moterys, suëju- Ði trejinë uþraðyta nenurodant atlikëjø ir jø veiks- sios þiemos vakarais verpti á vienà trobà, jà giedodavo mø. Dël to neaiðku, kokiu bûdu á sutartinës giedojimà kaip keturinæ.16 Tuomet irgi bûdavo panaðu á þaidimà, nes viena giedotoja, tarsi vaidindama „snaudalæ“, im- turëtø ásiterpti ratelio viduryje svoèia, kuri, remiantis davo raudoti. kitais pavyzdþiais, turëtø giedoti pagrindiná tekstà, o Ðokant Rokiðkio apskrityje (daugiausia Kupiðkio likusios moterys tik atitarti (tuo „Èiutytë“ skiriasi nuo apylinkëse) paplitusià „Èiutytæ“, ratelio viduryje bû- „Snaudalës“, nes pastarojoje pagrindinis tekstas tenka davo kitas ypatingas asmuo: sprendþiant ið kupiðkënø rateliui). paliudijimø – svoèia.17 Ji rateliu ðokanèioms moterims Viename „Èiutytës“ apraðe paminëta, kad ratelio uþduodavo apeiginio pobûdþio klausimus („Kas dar- viduryje bûdavo trys moterys, renkanèios rinkiná (SlS þëlá tvârâ, rûtalas sëjo, akëjo, skynâ, vainikø pynâ, unt III 1732). Tai sietøsi su senàja tradicija, kai vestuvëse galvalâs dëjo“ ir t.t.), á kuriuos ratelis atitardavo: „Mâs, bûdavo ne viena, o daugiau svoèiø, kiekviena turëjusi sasutâlâs“. Kai kuriuose apraðuose paminëta, kad mo- skirtingas funkcijas. Apibûdinimas „trys moterys vidury terys susikabinusios sukdavosi rateliu aplink vedëjà, ratelio rinkiná renka“ tarsi nurodo trejinës giedojimo bû- uþduodanèià klausimus, o ði „ratelyje daro, kas jai pa- dà, taèiau ði „Èiutytë“ uþraðyta be melodijos, dël to Z. tinka: ðoka, trypia, sukas, tûpèioja, o ratelis atitarda- Slaviûno buvo priskirta pakaitinëms dainoms. Pakaitiná mas trepsi kojomis ir kraiposi“ (SlS III 1733). Toks at- likimo bûdas atsispindi ir B. Buraèo nuotraukoje (þr. giedojimà rodytø ir teksto pateikimas: 2 iliustracijà). Trys moterys Kitos, rateliu 2 iliustracija vidury ratelio eidamos, rinkiná renka vis atsako

Èiutyta rûtala ...... Âjau par dvarëlá...... Èiutyta rûtala, ...... Mas, sasutâlâs. Èiutyta rûtala ...... Kas darþëlá tvârâ? ...... Èiutyta rûtala, ...... Mas, sasutâlâs. Ir t.t.

Trejinëms ðá pavyzdá galëtume priskirti nebent tuo atveju, jei viduryje esanèios moterys rinkiná giedotø ka- Smilgiø k., Kupiðkio vlsè. ðokëjos ðoka „Èiutytæ “ nonu (ástodamos kas eilutæ), o po tokios vieno posmo B. Buraèo nuotrauka (1935), VDKM BBM 3895 „tirados“ skambëtø vienbalsis ratelio atitarinys. Tokia

26 r

Dalia URBANAVIÈIENË. SUTARTINIØ CHOREOGRAFIJOS BRUOÞAI: PAPRASTOSIOS TREJINËS prielaida kyla ið palyginimo su tose paèiose Kupiðkio 10 mel. – MFA V 16/8 apylinkëse uþraðytos sutartinës „Naðloita rûta“ (irgi va- dintos „Èiutyte“) iðaiðkintu giedojimo bûdu (þr. I bû- do 1 atmainos aptarimà). Pritaikius ðiam bûdui aukð- èiau pateiktà trejinës „Èiutytës“ melodijà (8 mel.), pir- màjà jos dalá giedotø viduryje ratelio esanèios rinkëjos (ástojanèios kanonu kas du taktai, paskutinei uþbaigiant solo prasminio teksto eilutæ), o antràjà dalá, atitinkan- èià atitariná, – ratelis. Kupiðkio apylinkëse uþraðyta ir pakaitinës giesmës bûdu pagiedota „Èiutytë“ (SlS III 1733).21 Jos melodi- ja labai panaði á minëtosios trejinës, tik nëra antrosios dalies, sudaranèios sekundinius sàskambius su pirmàja dalimi (antroji grupë atitardama tiesiog pakartoja pir- màjà dalá):

9 mel. – SlS III 1733

Ið tokio ávairiø „Èiutytës“ atmainø melodinio gimi- ningumo matyti, kad jos priklausë bendrai tradicijai. Sutartinæ ðoka tik trys giesmininkës. Giedodama pir- Spëjama, kad ratu aplink vienà asmená buvo ðoka- màjà melodijos dalá, 1-oji ðokëja eina 2-osios link (þr. mos ir kitos sutartinës, kuriø giedojimo bûdai neþino- 2-oje schemoje a) padalà); pradëdama antràjà dalá, 1- mi arba uþfiksuoti netiksliai. Dovainiðkio kaime (Salø oji traukiasi atgal, o 2-oji eina 1-osios ðokëjos link gie- apyl., Rokiðkio apskr.) ið tos paèios pateikëjos uþraðy- dodama pirmàjà melodijos dalá (þr. schemoje b): tos sutartinës „Tûta, ratu, ratu“ ir „Linga bite“ buvo ðokamos aplink iðskirtinæ veikëjà: „Vidury rato vaikðto viena, o kitos, eidamos rateliu ir taip dainuoda- mos, neleidþia jai iðeiti“ (SlS III 1635). Beje, nors prie „Linga bite“ teksto paþymëta, kad tai keturinë, bet ran- kraðtyje uþsiminta, jog bûdavo giedama kanono bûdu: „Ðokdamos sutariam, viena baigiam, kita pradedam“ (SlS III 1630 paaiðkinimas). 2-ajai ðokëjai traukiantis atgal, á vidurá þengia 3-ioji vien atitariná giedanti ðokëja (þr. 3-ioje schemoje a). III bûdas – judëjimas pirmyn (á centrà) ir atgal. Ðis Ðiai gráþtant atgal, 1-oji rinkëja vël þengia pirmyn (þr. ðokimo bûdas bûdingas sutartinei „Að viena mar- b), ir t.t.: tala“ ið Kvetkø apyl. (Kupiðkio vls.), kurià atlieka fol- kloro ansamblis „Sadauja“.22 Ansamblio vadovë Emi- lija Meðkuotienë jà iðmoko apie 1947–1948 m. gimna- zijoje ið savo auklëtojos Juodelytës. Pagal giedojimo bû- dà tai trejinë su dviem rinkiniais ir vienu atitariniu:23

27 l

MOKSLO DARBAI

Visø ðokëjø judëjimo linijos atitinka brëþiná. tuo, kad prisidëdavo ir 5-oji giesmininkë, po „raminan- Choreografijoje iðlieka kanono principas, taèiau neat- èios“ ir „grasinanèios“ atitarëjø nuolat ásiterpianti su sitiktinai atsiranda ir prieðprieðinis 1-osios ir 2-osios ðo- savo atitariniu:26 këjø judëjimas – tokiu veiksmu paryðkinamas tarp jø vykstantis ginèas (kiekviena renka savo tekstà: pirmoji Suderëto, martalâs, giriasi „Að viena martala linelius pasâjau...“, o antroji Abi labi tokios. atsako „Ne tu viena sâjai, ir að tau padâjau...“). Ðis tre- Ai kûkolâli, jiniø atlikimo bûdas turi panaðumø su dvejiniø ir ketu- Lylia, ratilâli (SlS I 239). riniø choreografija, kuriai bûdinga prieðprieða. Tik 3- ioji ðokëja, kurios tekstas yra raminanèio pobûdþio Jei bûtø ðokama, 5-oji giesmininkë, ástodama po 4- (nuolat kartojamas atitarinys „Citat citat, martalas, jûd- osios, ið pradþiø taip pat turëtø paëjëti vidurin, o pas- vis nesiborkit...“), ðvelnina prieðprieðos áspûdá – judë- kui atbula trauktis atgal (daugëjant dalyviø skaièiui, la- dama ið tarpinës pozicijos á centrà tarp abiejø konflik- biau iðryðkëja rato forma). Taigi paaiðkëja, kad ta pati tuojanèiø ðokëjø, ji sutartinës choreografiniam pieði- sutartinë galëjo bûti ðokama ne tik trijø, bet ir keturiø, niui suteikia ratui artimà trikampio ávaizdá. penkiø ðokëjø. Tokio pat turinio sutartinës, atliekamos dviejø rin- Viena „Oþio“ sutartinës atmaina taip pat buvo ðo- këjø ir treèiosios atitarëjos, dar uþraðytos apie Papilá ir kama aptariamu III bûdu – tai Ukmergës apylinkëse J. Nemunëlio Radviliðká (Birþø apskr.), apie Kupiðká (Ro- P. Kuznecovo XIX a. be melodijos uþraðyta ðokamoji kiðkio apskr.).24 Kai kurios sutartinës „Að pati, marta- trejinë „Iðvedem aþá, tuta, tutela“. Sutartinës ju- la“ atmainos ið Kupiðkio, Vabalninko ir Papilio apylin- desiai apraðyti labai neaiðkiai: „Palydima kûno judesiais kiø pasiþymi tuo, kad jas atlikdavo keturiese – su savo – insisprindus ir plojimais, keturiose, kiekviena ið jø tai atitariniu ásiterpdavo ir 4-oji giesmininkë, ástodama po iðeina á prieká, tai traukiasi“ (SlS III 1381). Kiekviena „martelas“ raminanèios atitarëjos:25 ðokëja turëjo paeiliui pabuvoti rato centre, tad ðios su- tartinës ðokimo bûdas greièiausiai buvo toks pat kaip Iðsilauðiu rykðtaùá, aptartosios keturiese atliekamos sutartinës „Að pati Sugodysiu martaùá. marteùa“. Neatmestina galimybë, kad ðià „Oþio“ sutar- Ei kukuolâli, tinæ galëjæ ðokti ir trise (kaip „Sadaujos“ atliekamà „Að Lilia, ratilâli (SlS I 240) viena martala“). Antra vertus, prisiminus trejinëms áprastà neribotà ðokëjø skaièiø, galima prielaida ir dël Pagal giedojimo bûdà tai trejinë keturiose su dviem didesnio atlikëjø skaièiaus tikimybës. Tuomet choreo- atitariniais. Uþraðymuose judesiai nenurodyti, bet, va- grafijoje iðryðkëtø panaðumai su dar vienu „Oþio“ ðo- dovaujantis „Sadaujos“ ansamblio pateiktu pavyzdþiu, kimo bûdu: Gelvonuose (Ukmergës apskr.) „Iðsivedþiau galima ásivaizduoti tikëtinà choreografijà. Greièiausiai oþelá“ (SlS III 1375) ðokdavo daug moterø ratu, paei- antroji atitarëja taip pat turëtø kanono bûdu ástodama liui po dvi iðeidamos á vidurá ir pasisukinëdamos. Es- ðokti pirmyn/atgal, galbût dar pavaizduodama savo teks- minis skirtumas tik tas, kad ta sutartinë giedama ketu- tà judesiais – pagrasindama rykðtele. Tuomet ðokio at- rinës bûdu, nëra kanono. likimà atitiktø ði schema: IV bûdas – ðokis trise eilëje su apsisukimais poro- je. Þinoma tik viena tokiu bûdu ðokama sutartinë –XIX a. antrojoje pusëje Mykolo Mieþinio be melodijos uþ- raðyta „Ivonos seserëlë“: „Ðoka trise: pirmoji dainuo- toja prieina prie antrosios – vidurinës ðokëjos ir su ja ap- sisuka. Po to antroji paima ir sukasi su treèiàja – nuo kraðto“ (SlS III 1447). Lieka neþinomas ðokëjø susika- binimas sukantis (ar uþ parankiø, ar uþ alkûniø), ta- Viena ið tokiø keturiese atliekamø atmainø uþraðy- èiau ðokio eiga apibûdinta palyginti aiðkiai. ta su melodija (SlS I 240), kuriai pritaikius aptartà ðo- Ið pradþiø 1-oji ðokëja turëtø giedoti pirmàjà sutarti- kimo bûdà galima pilnai rekonstruoti sutartinæ. nës dalá stovëdama, o pradëjusi antràjà melodijos dalá – Tose paèiose Kupiðkio apylinkëse uþraðyta dar vie- suktis su 2-àja ðokëja, tuomet giedanèia pirmàjà melodi- na sutartinës „Að viena martelë“ atmaina. Ji pasiþymi jos dalá (þr. 5-oje schemoje a). Ði, pradëdama antràjà

28 r

Dalia URBANAVIÈIENË. SUTARTINIØ CHOREOGRAFIJOS BRUOÞAI: PAPRASTOSIOS TREJINËS savo partijos dalá, imtø suktis su 3-iàja, kanono bûdu kairiøjø alkûniø su savo kaimynëmis ið kitos pusës, ku- taip pat ásijungianèia á giedojimà (þr. schemoje b): rios ásijungdamos á kanonà tuomet turëtø giedoti pir- màjà melodijos dalá. Taip susidaro dvi besisukanèios po- ros. Toliau kaimynës turëtø apsisukti susikabinusios uþ deðiniø alkûniø su savo kitomis kaimynëmis rate, ðios – dar su kitomis, ir t.t., kol prieðingoje rato pusëje vël susidarytø viena pora. Kartu su apsisukimo figûra dviem prieðingomis kryptimis turëtø bûti perduodamas ir gie- dojimas kanonu: vienodas partijas giedotø po dvi prie- Toliau, matyt, 3-ioji ðokëja turi suktis su 1-àja (2-oji ðingose rato pusëse esanèias ðokëjas, kaip parodyta 6- lieka 3-iosios vietoje), paskui 1-oji – su 2-àja (3-ioji lie- oje schemoje, o kitos tuo metu stovëtø vietoje ir tylëtø ka 1-osios vietoje), ir t.t. Pagrindinës ðokëjø padëtys, (arba giedotø pritariná, þr. toliau). Taigi, kaip ir nuro- vis pasikeièiant vietomis, iðlieka vienoje linijoje. Kiek- dyta apraðe, vienu metu ðoktø tik dvi poros: vienos ðokëjos kelias sudaro „aðtuoniukæ“, nes pirmà- kart apsisukama su viena porininke á vienà pusæ, o ant- ràkart su kita – á prieðingà. Tokia pakaitinio apsisuki- mo poroje figûra primena pynimà „þilvièiu“.

V bûdas (prielaida) – porø apsisukimai dviejose rato pusëse. Ðis trejiniø ðokimo bûdas rekonstruotas pagal vienà sutartinës „Treputë martelë“ atmainà (SlS III 1305), uþraðytà 1932 m. F. Ðalkausko ið R. Jasiûnienës- Lauruðkaitës, gyvenusios S. Stebëkiø kaime (Vadokliø Naujà sutartinës posmà turëtø pradëti pirmoji pora vls., Panevëþio apskr.),27 tad pateikiamas tik kaip prie- tuomet, kai prieðingoje rato pusëje susidariusi pora gie- laida. Rekonstrukcijà apsunkina tai, kad judesiø atliki- dotø antràjà melodijos dalá. mas apibûdintas prieðtaringai, melodija neuþraðyta, o Skirtingai, negu ðokant kai kurias kitas trejines, tekstas neáprastos sandaros – posmà sudaro tik trys ei- þingsnis turëtø iðlikti tas pats – paprastasis (kas ketvir- lutës a a b. Pagal apraðà sutartinës atlikimà galima ið- tinæ), nes ðioje sutartinëje choreografinis kanonas yra aiðkinti netgi trejopai. Èia pateikiamas vienas ið gali- susijæs ne su þingsniu, o su apsisukimo poroje figûra. Ði mø aiðkinimø. primenanti „þilvitá“ figûra atspindi sàveikà su Aukðtai- Ðtai apraðo citata: tijoje áprastu rateliø atlikimo bûdu, kai „þilvitá“ prade- „Ðá ðoká ðoka dvi poros. Ðokëjos dainuoja sutartinæ, t.y. da pinti tik viena pora. viena ið jø renka pagrindiná sutartinës tekstà, o kitos tik „Tre- Sutartinës apraðe uþsiminta apie grupës ðokëjø gie- pu, trepu, martelë“ ir t.t. Dainuojant viena pora, uþ rankø damà pritariná „Trepu, trepu, martelë“ (tekste jo nëra). per alkûnes susikibus, vienà kartà apsisuka. Po to ðokëjos, Pagal tà uþuominà sprendþiame, kad buvo giedama tre- paleidusios rankas, suka tokiu pat bûdu kità porà. Pastaroji, jinë su pritariniu – panaðiu bûdu kaip giedant jau ap- pasileidusi rankas, ima sekanèius asmenis“ (SlS III 1305). tartas sutartines „Iðjojo jojo, sodauto“ (þr. 2 mel.), „Par- lalis“, „Lioj, obalala“. Ið pradþiø uþsimenama tik apie dvi poras, bet vëliau Neaiðku, kaip prie poetinio teksto turëtø bûti deri- kalbama apie sukimàsi susiëmus uþ alkûniø vis su kito- nama choreografija, jei jo sandara nesimetriðka – trijø mis porininkëmis („ima sekanèius asmenis“). Taigi tu- eiluèiø. Tikriausiai vienam apsisukimui turëtø tekti dvi rëtø ðokti neribotas porinis ðokëjø skaièius, greièiau- eilutës, o kitam – viena, apsisukimà uþbaigiant jau nu- siai sudarius ratà ir „pinant“: ið pradþiø apsisukant su tilus (toks giedojimo bûdas atitiktø 19-àjá daugiabalsu- porininke ið vienos pusës, paskui – su gretima ðokëja – mo klasifikacijos bûdà – asimetriðka trejinë su solo in- ið kitos. Pabandþius ðokti tokiu bûdu paaiðkëjo, kad pir- tarpais28). Kaip nurodyta pastaboje, dar bûdavo gieda- moji pora toliau apsisukimà turëtø perduoti á dvi skir- mas pritarinys „Trepu, trepu, martelë“ – taigi solo intar- tingas apskritimo puses: ið pradþiø dvi ðokëjos, giedo- pai neturëtø iðryðkëti (tai minëtà giedojimo bûdà pa- damos pirmàjà melodijos dalá, turëtø apsisukti susika- pildantis poþymis, dar neátrauktas á daugiabalsumo kla- binusios uþ deðiniø alkûniø, paskui iðsiskirti ir, giedo- sifikacijà). Toká bosuojamà pritariná labiausiai tiktø gie- damos antràjà melodijos dalá, suktis susikabinusios uþ doti kitiems giesmininkams, taèiau ir patiems ðokëjams

29 l

MOKSLO DARBAI

ámanoma prisijungti prie bosavimo belaukiant savo ap- Kuo daugiau porø – tuo ilgesnë sutartinë, nes kiek- sisukimo, ypaè jei susidaro daugiau porø. vienas posmas kartojamas tiek kartø, kiek ðoka porø. Taip aiðkinant apraðà atrodo visiðkai tikëtina, kad VI bûdas artimiausias kaip prielaida toliau patei- aptariamàjà sutartinæ „Treputë martelë“, kaip ir kai ku- kiamam VII ðokimo bûdui (porø apsisukimai eilëje). rias kitas trejines, ðoko neribotas porø skaièius. Ði re- Abu ðie bûdai, matyt, lengvai galëjo virsti vienas kitu, konstrukcija galima ir dël to, kad ji gimininga ne tik priklausomai nuo porø skaièiaus: kai maþiau porø (maþ- aukðèiau aptartam IV bûdui, bet ir VI–VIII bûdais at- daug 3–4) – sutartinæ patogiau atlikti VII bûdu, kai dau- liekamoms trejinëms, kai dviese giedama viena partija giau – VI-uoju. ir ðokama sukantis uþ parankiø (beje, VII bûdui pri- Panaðiai, atrodo, buvo ðokamos ir Kupiðkyje uþra- klauso ir viena „Treputës“ atmaina). ðytos sutartinës „Dijûta, Jurgeli“ (LTR 2293/1), Vis dëlto ðios sutartinës apraðà galima suvokti ir ki- „Svirtis sviro ant rûteliø“ (LTR 2293/6),31 kuriø taip – atmetant uþuominà apie daugiau kaip keturiø apraðas vienodas: „Susitaria keletas porø ir ðokdami dai- ðokëjø dalyvavimà sutartinëje ir áþvelgiant daugiau tre- nuoja. Viena pora dainuoja vienà posmà, antra – kità“. jinëms keturiose bûdingus poþymius. Viena „Svirtis sviro ant rûteliø“ atmaina ið Birþø apy- linkiø (LTR 2784/56), ko gero, neatsitiktinai kontami- VI bûdas – porø apsisukimai rate. Ið kitø trejiniø nuota su „Aviþos“ tekstu – abi ðios sutartinës galëjo ðokimo bûdø jis iðsiskiria tuo, kad neatitinka taisyklës bûti ðokamos vienodai. „kas negieda, tas neðoka“, nes ratu juda ir tylinèios po- Ávairioms sutartinës „Aviþa“ atmainoms bûdingi ros (panaðiai kaip ðokant I ir II bûdais). Aiðkiausiai VI priedainiai „Tu dobile penkialapi, dobilëli penkialapi“, bûdas apibûdintas sutartinës „Aviþa praðë dirvono „Dobilo pinki lopai, dobilëlio trys lapëliai“32 pasitaiko ir pasëti“ („Aviþa“) ið Þeimelio valsèiaus (Ðiauliø apskr.) sutartinëse „Dobilio penki lapai“,33 „Martelë“.34 apraðe: „Dainuojant „Aviþa praðë“, eina ratelis, bet þai- Priedainiø panaðumas taip pat rodo tam tikrà giminin- dëjai turi bûti poromis. „Tu dobile penkialapi“ – poros gumà, dël to galima spëti, jog ðios sutartinës irgi buvo sukasi“ (SlS III 1482). Ðios sutartinës melodija, deja, ðokamos panaðiai. Toká priedainá turi ir visoje Lietuvo- 29 liko neuþraðyta. je paplitæs ratelis „Dobilëlis“, kurio choreografija taip Pasiaiðkinkime iðsamiau toká atlikimà. Ðokama po- pat artima VI bûdui (tik nëra kanono): ið pradþiø su- rai paskui porà neperstojamai judant ratu (apraðe ne- kamasi bendru ratu, paskui poros apsisuka susikabinu- nurodytas poros susikabinimas – jis galëtø bûti ir uþ sios uþ parankiø. Lygiai tokios pat choreografijos yra parankiø, ir uþ alkûniø, ir „krepðeliu“ pro prieká ar pro rateliai „Aviþa praðë“, „Tu, dobile penkialapi“.35 nugarà). Tuomet vieno balso partijà bûtina giedoti po- Panaðiu bûdu ðokami ir kiti rateliai, pagal tekstà ir roje, o rinkëjos funkcija tenka vedanèiajai porai (toks muzikines ypatybes turintys atitikmenø su sutartinëmis: giedojimo bûdas dar nëra tiksliai ávardytas daugiabal- krikðtynø ratelis „Rasodëlë“,36 primenantis sutartinæ 30 sumo tipø klasifikacijoje ). Pradëjusi giedoti pirmàjà „Kûmas aina par gryèiø“;37 javø lankymo rateliai „Siû- melodijos dalá vedanèioji pora eina ratu kartu su kito- linau dûlinau“ ir „Surûko rûko“,38 kurie yra kaip su- mis, o ëmusi giedoti antràjà dalá – sukasi, judëdama paprastintos to paties pavadinimo sutartiniø39 atmai- tarsi spirale, kad neatsiliktø nuo kitø porø. Vëliau to- nos. Ðie pavyzdþiai dar kartà parodo akivaizdþias ðoka- kiu paèiu bûdu ásijungdama á kanonà apsisuka antroji møjø sutartiniø ir rateliø sàsajas. pora, toliau – treèioji, ir t.t. Taip pakaitinis poros apsi- sukimas kanono bûdu „apeina“ ratà kartu su giedoji- VII bûdas – porø apsisukimai eilëje (prielaida). Pa- mu. Sprendþiant ið choreografijos, sutartinæ turëtø at- kaitiniai porø apsisukimai gali bûti atliekami ne tik ðo- likti ne maþiau kaip kelios poros: kant trejines poromis ratu, bet ir eilëje. Tai labiau „ið praktikos“ kilæs „atradimas“, kai ávairûs folkloro an- sambliai (visø pirma „Trys keturiose“, vëliau ir kiti) ëmë sustojus poroms eilëje ðokti vienà „Treputës marte- lës“ atmainà. Jos apraðe nëra net uþuominos apie ei- lës choreografiná pieðiná (uþraðë J. Jurga 1937 m. ið Ur- ðulës Augustinienës, gyvenusios Skominø kaime, Pa- baisko vls., Ukmergës apskr.):

„Ðokëjos sustoja poromis viena prieð kità. Abi dainuoja:

30 r

Dalia URBANAVIÈIENË. SUTARTINIØ CHOREOGRAFIJOS BRUOÞAI: PAPRASTOSIOS TREJINËS

Treputë martelë „Þaidëjai sustoja poromis vieni prieð kitus. Vieni dainuoja Linelius sëja. pirmà posmà. Kada dainuoja antrà posmà „Kur tu dëjai, ar Trepu, treputële, pragërei?“ – stovintieji imasi uþ parankiø ir apsisuka á vienà Marti lelijële. pusæ, paskui á kità. Besisukdami dainuoja. Pradþioje dainuoja Dainuodamos pirmo posmo pirmas dvi eilutes, ðokëjos vienas, kitas stovi ramiai. Dainuojàs lenkia galvà stovinèiam“ stovi ramiai. Pradëdamos dainuoti treèià eilutæ, abi supliauk- (SlS III 1394 b). ði rankomis ir, uþ parankiø susiëmusios, sukasi á vienà pusæ, paskui á kità. <...>. Dainuojant visus kitus posmus, þaidþia- Pagal toká apibûdinimà ði „Kozilio“ atmaina bûtø ma taip, kaip ir dainuojant pirmà posmà“ (SlS III 1304b). veikiau panaði ne á sutartinæ, bet á vienu balsu giedamà Taigi pora turëtø vienu balsu giedoti tà paèià parti- poriná þaidimà. Netikslus apraðas suklaidino ir Z. Sla- jà, kaip ir atliekant VI bûdo sutartines. Apsisukimas su viûnà, kuris manë, jog poros turëtø vaikðèioti vienos muzika derinamas kaip pavaizduota ðioje schemoje: prieð kitas ir apsisukti uþ parankiø.40 Taèiau tokia cho- reografija labiau bûdinga ne trejinëms, o dvejinëms ke- turiose ir keturinëms. Greièiausiai ið pradþiø turëtø gie- doti tik vienas þaidëjas, vëliau jau kartu poroje reikëtø giedoti antràjà melodijos dalá (priegiesmá „Kazilëli, ka- zilëli, kazilio“) ir suktis uþ parankiø, kai tuo metu kita pora stovëdama imtø giedoti pirmàjà melodijos dalá, Minëta sutartinëms bûdinga taisyklë „kas negieda, ásijungdama á kanonà. Neaiðkumø kelia tai, kad prie- tas neðoka“ ðiuo atveju iðlieka, nes nëra nuolatinio ju- giesmis pateiktas tik ðalia melodijos (SlS III 1394a), bet dëjimo pora paskui porà. Judesiø, muzikos ir teksto ka- jo nëra tekste prie þaidimo eigos apibûdinimo (SlS III nonas slenka ne ratu, o ið eilës pradþios á pabaigà, ta- 1394b). Dar viename ðio þaidimo apraðe (nurodant á èiau, pradedant kiekvienà posmà, veiksmas sugráþta á fonografà U. Augustinienës ágiedotà tà paèià melodi- eilës pradþià, kur yra vedanèioji pora. Pastebësime, kad, jà41) ðis priegiesmis vis dëlto pasirodo kas antroje teks- daugëjant porø, eilës galuose stovinèioms poroms tam- to eilutëje.42 Tad susumavus visus duomenis apie ðià pa sunku girdëti viena kità ir sklandþiai perduoti gie- sutartinës „Kazilio“ atmainà, labiausiai tikëtinu tampa dojimà ið eilës galo á pradþià – taigi savaime perðasi jos atlikimas pagal VII bûdà. patogesnis aukðèiau aptartas VI ðokimo bûdas ratu. Ðià sutartinæ Z. Slaviûnas leidinyje „Sutartinës“ pri- VIII bûdas – porø nërimas po „tilteliu“. Ðis ðokimo skyrë trejinëms keturiose, taèiau rankraðtyje paþymëta bûdas labiau pasiþymi grupiniams ðokiams (Aukðtaiti- pastaba aiðkiai nurodo didesná arba maþesná negu ke- joje vadintiems darþeliais) bûdingu choreografiniu pie- Þaidimas. Þaisti gali vieni vyrai turiø atlikëjø skaièiø: „ ðiniu – pakaitiniu porø nërimu po „tilteliu“, sudarytu ir vienos moterys, viena pora ir kelios. Þaidþia kambary, ið kolonoje stovinèiø ir sukabintas rankas pakëlusiø po- sode, pievoj, kieme“ (SlS III 1304b paaiðkinimas). Þi- rø. Tokia choreografija atsispindi Obeliuose (Rokiðkio noma, sudëtingiausia sutartinæ atlikti dviem poromis, apskr.) 1932 m. J. Dovydaièio be melodijos uþraðytos nes tuomet jos turëtø giedoti be atokvëpio. Likus tik trejinës sutartinës „Laduto, laduto“ apraðe: vienai porai, sutartinë virstu vienbalsiu poriniu ðokiu. Panaðiai turëtø bûti atliekama J. Jurgos ið tos pa- „Kelios poros eina paskui viena kità. Kai pradeda dai- èios pateikëjos uþraðyta reta þaidimo „Kozilio“ atmai- nuoti pirmà eilutæ, paskutinë pora pradeda lásti pro pakeltas na, taip pat apibûdinta gana neaiðkiai. Jos melodija pa- rankas, paskui jà kitos. Dainuoja, kol visi pralenda. Kai ið- teikta kaip trejinës (SlS III 1394a): neria visi, tai poros sukasi, susikabinæ rankomis per alkû- 11 mel. – SlS III 1394a nes, ir dainuoja antràjà eilutæ kelis kartus“ (SlS III 1369).

Abejoniø kelia nurodytas pirmosios eilutës giedoji- mas tol, kol praneria visos poros, o porø apsisukimai – tik paskui, kartojant antràjà eilutæ. Tai sunkiai suderi- nama su atlikimu kanono bûdu. Kaip trejinæ ðià sutar- Ásijungimas á kanonà nurodytas po vienos eilutës, tinæ ámanoma atlikti tik tokiu atveju, jei kiekviena po- taèiau þaidimo eigos apraðe – tik po dvi eilutes apiman- ra nerdama po „tilteliu“ giedotø pirmàjà eilutæ (þr. 9- èio pirmojo posmo: oje schemoje a), o iðnirusi suktøsi ir giedotø antràjà

31 l

MOKSLO DARBAI

eilutæ, kai tuomet tolimesnë pora tokiu pat bûdu pra- atmainos tekstu. Ði choreografø sukurta „Laduto“ do- dëtø giedoti ir nerti (þr. b): mina labiausiai tuo, kad paskelbta su melodija, kurios nëra në viename ið aukðèiau aptartø archyviniø apra- ðø (beje, ji turi visus sutartiniø melodijoms bûdingus bruoþus). Apie kità ðokamàjà sutartinæ panaðiu pavadinimu „Ladutë“ dar yra uþsiminæs S. Paliulis. Jo aplankyta Elz- bieta Natkienë-Ðernaitë Jasiðkiuose (Birþø aps.) ið sa- Panaðiai kaip ðokant VI ir VII bûdais, pora turëtø vo motinos buvo girdëjusi, kad ðokant „Ladutæ“ ðokë- giedoti tà paèià melodijà vienu balsu. jos plodavæ rankomis ir trypdavæ, taèiau tiksliau nepri- Dar dviejø sutartinës „Laduto laduto“ atmainø ap- siminë nei giedojimo, nei ðokimo bûdo.48 Sunku pasa- raðai yra Klaipëdos universiteto Choreografijos kated- kyti, ar tai jau kita sutartinë (priedainis laduto arba la- ros archyve. Viena atmaina ið Jûþintø (netoli Rokiðkio) doto bûdingas ir Birþø kraðte paplitusiai sutartinei „Tu panaði á uþraðytàjà Obeliuose pagal tekstà (tik trum- gervela, ladoto“49), ar ta pati, senutei ásiminusi kituose pesnio siuþeto), bet taip pat trûksta melodijos, o jude- apraðuose nepaminëtais elementais – improvizaciniu siai apibûdinti neaiðkiai, nes pateikëja tiksliai neprisi- trypimu ir plojimu. minë ðokio bûdo: „Sustodavo po dvi ir landþiodavo: vie- nos keldavo rankas, kitos pralásdavo ir t.t.“.43 Ið ðio trum- * * * po pasakymo vis dëlto galima atpaþinti J. Dovydaièio apraðytàjá ðokio bûdà. Apþvelgus trejiniø choreografijos bruoþus paaiðkë- Kitas Klaipëdos universitete saugomas „Laduto, la- jo, kad sutartiniø ðokimo ar þaidimo bûdai lengvai gali duto“ apraðas yra ið Vabalninko (Birþø r.): virsti vienas kitu – priklausomai nuo skirtingo atlikëjø skaièiaus, pasirinkto vienokio ar kitokio choreografinio „Pateikëjai jaunai esant per ðventes giedodavo ir ðlub- pieðinio, pasikeitus giedojimo bûdui (pavyzdþiui, kai su- èiodamos vaikðèiodavo pagyvenusios moterys. Sustodavo po tartinë ið paprastosios trejinës virsta trejine keturiose, kelias á tris grupes ir giedodavo paeidamos tai pirmyn, tai keturine arba vienbalse daina palydimu ðokiu). Paaið- atgal. Jaunimas nemokëjo. këjo akivaizdþios ðokamøjø trejiniø ir kitø choreo- Laduto, laduto, grafinio folkloro rûðiø – palydimø pakaitine giesme, Kas teka, laduto? vienbalse, heterofonine ar homofonine daina rateliø, Per dvarelá, laduto? ðokiø ir þaidimø – sàsajos. Saulë teka, laduto. Ið to kyla gana naujas poþiûris á sutartines – paste- Giedojimas bûdavæs graþus, bet viso teksto pateikëja ne- bint jose ðalia archajiðkø motyvø nemaþai ir naujesniø, prisimena“.44 lankstaus pritaikomumo skirtingomis aplinkybëmis ga- limybes, ávairialypá kintamumà. Èia nusakomas jau visiðkai kitoks ðokimo bûdas – nebeuþsimenama apie landþiojimà poromis, bet nuro- domas vaikðèiojimas ðlubèiojamuoju þingsniu pirmyn LITERATÛROS SÀRAÐAS ir atgal. Atlikimà galima suvokti dvejopai: 1) kaip visos grupës judëjimà, vienu balsu giedant tà paèià partijà; Èapaitë 1994 – ÈAPAITË, Jûratë. Ðalavijo rûtelë. I dalis. Klai- 2) kaip tose grupëse pavieniø ðokëjø judëjimà kanono pëda, 1994. bûdu pirmyn/atgal. Antrasis atvejis atitiktø III ðokimo Morkûnienë 1982 – MORKÛNIENË, Elena. Lietuviø liaudies bûdà, taip pat reikðtø tos paèios sutartinës atlikimà ly- choreografijos bruoþai. Vilnius, 1982. Paliulis 1959 – PALIULIS, Stasys. Lietuviø liaudies instrumen- giagreèiai trim grupëmis (apie tokià sutartiniø atliki- tinë muzika. Puèiamieji instrumentai / Sudarë ir paruoðë mo galimybæ yra raðæs Z. Slaviûnas45). Taèiau dël per- Stasys Paliulis. Vilnius, 1959. nelyg migloto apraðo ðios „Laduto laduto“ atmainos re- Poðkaitis 1992 – POÐKAITIS, Kazys. Liaudies choreografija. konstrukcija labai abejotina. Vilnius, 1992. Choreografai sukûrë dar vienà sutartinës „Ladu- Poðkaitis 1992a – POÐKAITIS, Kazys. Ðokio apraðymas. Vil- to“ atmainà, paskelbtà rinkinyje „Ðalavijo rûtela“.46 nius, 1992. Judesiais ji labiausiai primena uþraðymà ið Vabalnin- Raèiûnaitë-Vyèinienë 2000 – RAÈIÛNAITË-VYÈINIENË, ko,47 o tekstas sutampa su J. Dovydaièio uþraðytosios Daiva. Sutartiniø atlikimo tradicijos. Vilnius: Kronta, 2000.

32 r

Dalia URBANAVIÈIENË. SUTARTINIØ CHOREOGRAFIJOS BRUOÞAI: PAPRASTOSIOS TREJINËS

Slaviûnas 1958 – SLAVIÛNAS, Zenonas. Sutartiniø dainavimo 4. Visos melodijos èia ir toliau transponuotos á bendrà aukðtá, bûdai. Sutartinës. Daugiabalsës lietuviø liaudies dainos pradþioje lauþtiniuose skliaustuose nurodant pirmojo garso T. 1. / Sudarë ir paruoðë Zenonas Slaviûnas. Vilnius, 1958, tikràjá aukðtá. p. 39–142. 5. Ðis þingsnis iðsamiai apibûdintas vienos „Treputës marte- Slaviûnas 1971 – SLAVIÛNAS, Zenonas. Sutartiniø ðokiai, jø lës“ atmainos apraðe: „Trepsimasis þingsnis atliekamas taip: amþius ir panaudojimo problemos. Praneðimas teorinei kon- „viens“ – þengti nedidelá þingsná kairiàja koja á prieká, truputá ferencijai choreografijos klausimais. Vilnius: Lietuvos TSR paèiuoþiant, o deðinæ atmetant atgal; „ir“ – pastatyti deðinæ kojà liaudies meno rûmai, 1971. XII. 12–13. ant pirðtø prie kairës kojos kulno, kartu truputëlá treptelti. Vie- Sutartiniø ir skuduèiø keliais 2002 – Sutartiniø ir skuduèiø ke- name takte [2/4 metro] atliekami du trepsimieji þingsniai“ (SlS liais. Stasys Paliulis. Tautosakininko gyvenimas ir darbai. Su- III 1301b). Apeiginæ ðio þingsnio prasmæ, lygindama su to- darë ir parengë Algirdas Vyþintas. Lietuvos muzikos aka- teminiø paukðèiø simbolika, iðsamiai aptarë D. Raèiûnaitë- demija, 2002. Vyèinienë (2000: 34–39). Apie ðiam þingsniui bûdingà ðlub- Urbanavièienë 2000 – URBANAVIÈIENË, Dalia. Lietuviø èiojimo reikðmæ raðë ir ðio straipsnio autorë, þr. Urbanavi- apeiginë etnochoreografija. Lietuvos muzikos akademija, èienë 2000: 141. 2000. 6. Pasak pateikëjo Adolfo Bièiûno ið Palaidþios (Kvetkø apyl., Urbanavièienë 2000a – URBANAVIÈIENË, Dalia. Tradicinio Birþø apskr.), moterys ðokdavo „ir prieky, ir uþpakaly papliauk- ðokio fiksavimo metodika. Lietuvos muzikologija. Lithua- ðëdamos“ (Sutartiniø ir skuduèiø keliais 2002: 250). nian musicology. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 7. Pagal daugiabalsumo bûdø klasifikacijà tai bûtø 2 arba 36 a 2000, p. 104–119. giedojimo bûdai. Apie juos þr. Raèiûnaitë-Vyèinienë 2000: Þarskienë 2003 – ÞARSKIENË, Rûta. Skuduèiavimas ðiaurës 90, 142. rytø Europoje. Vilnius: Lietuviø literatûros ir tautosakos 8. Èia ir toliau pateikiant choreografinius simbolius schemo- institutas, 2003. se, naudotasi K. Poðkaièio ir ðio straipsnio autorës paskelb- tais lietuviø liaudies ðokio uþraðymo bûdais, þr. Poðkaitis SUTRUMPINIMAI 1992; Urbanavièienë 2000a. 9. Kitas Kupiðkio apylinkëse uþraðytas sutartinës „Sarbinèiula AM Aukðtaièiø melodijos / Parengë Laima Burkðaitienë, Da- ogëla (uogëla)“ atmainas þr. LTR 968/2, 2994/9; SlS I 462, nutë Kriðtopaitë. Vilnius, 1990. 463; SlS II 597, 735–740; taip pat þr. uþraðymus ið Rokiðkio LKA V Lietuvos liaudies kultûros centro archyvo videofondai apylinkiø (LTR 1893/1), Ðimoniø vls. Panevëþio apskr. (LTR LLMA F 393 Lietuvos literatûros ir meno archyve saugomas 2196/133). J. Lingio asmeninis archyvas 10. Þr. SlS III 1310; LTR 2813/335. Plg. su dvejine sutartine LTR Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto rankraðtynas. „Kaip sëjau linelá“ (SlS III 1311) ið Deltuvos apyl. (irgi Uk- LT Lietuviø tautosaka. T. 5. Vilnius, 1968. mergës apskr.). MFA KTR Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologi- 11. Rinkinyje „Ðalavijo rûtelë“ ðis apraðas pakeistas – þaidimas jos instituto Etnomuzikologijos skyriaus muzikinio folklo- pavadintas rateliu, já atlieka tik merginos, ðokanèios ne toje ro archyvo rankraðtiniai rinkiniai paèioje vietoje, o judanèios viena paskui kità ratu á deðinæ; MFA V Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikologijos þr. Èapaitë 1994: 44. instituto Etnomuzikologijos skyriaus muzikinio folkloro ar- 12. Þr. trejines sutartines ið Vidiðkiø, Lyduokiø, Deltuvos, Tau- chyvo videofondai jënø, Pabaisko, Ukmergës apylinkiø (SlS III 1374, 1377, 1378 LLIM Lietuviø liaudies instrumentinë muzika. Puèiamieji in- a ir b, 1380 a ir b, 1381, 1383) ir trejinæ keturiose ið Taujënø strumentai / Sudarë ir paruoðë S. Paliulis. Vilnius, 1959. (SlS 1379 a ir b). SlS Sutartinës. Daugiabalsës lietuviø liaudies dainos. T.1–3 / 13. Pateiktas tekstas nëra nuoseklus, dalis posmø praleista ne- Sudarë ir paruoðë Z. Slaviûnas. Vilnius, 1958–1959. silaikant trafaretinës siuþeto formulës (pirmasis posmas pra- ÐR Ðokiai ir rateliai / Sudarë Eugenija Venskauskaitë. Vilnius, leistas prieð paminint tëvuèio, jaunimo, broliuko ðoká, o tre- 1989. èiojo posmo trûksta po jaunimo ðokio paminëjimo). Apgie- VDKM BBM Vytauto Didþiojo karo muziejaus fondai, B. Bu- dant vis kitokio veikëjo ðoká, reikëtø pakartoti refreninius raèo nuotraukø kolekcija pirmàjá ir treèiàjá posmus. 14. Þr. LTR 3112 A /5, 626/451, SlS III 1386. NUORODOS: 15. Þr. SlS II 1168, 1169. Dar viena ðios sutartinës atmaina (SlS II 1166) pateikta kaip heterofoniðkai skambanti keturinë, 1. Plaèiau þr. Slaviûnas 1958: 48; D. Raèiûnaitës-Vyèinienës su- taèiau ji abejotina, nes buvo rekonstruota sujungiant ið skir- darytoje daugiabalsumo tipø klasifikacijoje þr. 5, 6 ir 14 ti- tingø pateikëjø uþraðytà melodijà (pagiedojo giesmininkës pus (þr. Raèiûnaitë-Vyèinienë 2000: 92–96, 108–110). ið Ðimoniø, Panevëþio apskr.) ir tekstà (pateikë moteris ið 2. Giedant ðias sutartinës „Kazilio“ atmainas vienoje poroje Kamajø vls., Rokiðkio apskr.). gieda rinkëja ir pritarëja, vëliau kitoje poroje – dvi pritarë- 16. Þr. SlS I 283 (su melodija), 284. jos, atkartojanèios pirmosios poros melodijas. 17. Senøjø giesmininkiø ðokama „Èiutytë“ buvo nufilmuota ir 3. Þr. Raèiûnaitë-Vyèinienë 2000: 151. parodyta etnografiniame filme apie kupiðkënø vestuves

33 l

MOKSLO DARBAI

„Èiutyta rûta“ (1968). Plaèiau apie „Èiutytës“ apeiginæ 41. LTR pl. 793/1, mel. 2587/29. reikðmæ þr. Urbanavièienë 2000: 404–405. 42. Tame apraðe yra papildomø pastabø apie atlikimo deta- 18. Þr. SlS III 1732–1734; AM 33; LT V 9630; LTR 2294/8 (Ro- les: „...besisukdami dainuoja abudu“; „Þaisti gali kas tik nori. kiðkio apskr., Kupiðkio apyl. ir Jûþintø vls.). Kada iðdainuoja visà tekstà, pradeda ið pradþios. Þaisdavo 19. Þr. MFA KTR 176/2 (Anykðèiø r.). bet kada“ (LTR 1368/15). 20. Perspausdindama ðià melodijà, rinkinyje „Aukðtaièiø melo- 43. Uþraðë 1984 m. A. Kurmytë ið K. Vegelytës-Buèienës, gi- dijos“ L. Burkðaitienë nurodë kitoká tos paèios atmainos, musios 1900 m. kurià uþraðë S. Paliulis ið Urðulës Krapavickienës-Bukënai- 44. Uþraðë 1975 m. Choreografijos katedros III k. studentas V. tës (gyvenusios Kupiðkio vls.), atlikimo bûdà – kaip pakai- Cholinas ið B. Jantodienës, gimusios 1905 m. tinës giesmës, þr. AM 33. 45. Þr. Slaviûnas 1971: 5. 21. Beje, jos apraðe nurodoma viena vedëja ir jai atitarianti gru- 46. Þr. Èapaitë 1994: 95-96. pë, o prie melodijos paþymëtos dvi atlikëjø poros – tai aki- 47. Plaèiau þr. Slaviûnas 1958: 48; þr. D. Raèiûnaitës-Vyèinie- vaizdus prieðtaravimas. Teisingiau bûtø vadovautis apraðu, nës sudarytos daugiabalsumo tipø klasifikacijos 5, 6 ir 14 kuriame nurodoma balsø sàsaja su choreografija: „Susitve- tipus (þr. Raèiûnaitë-Vyèinienë 2000: 92–96, 108–110). ria ratelis, á vidurá eina vedëja ir dainuoja: „Èiutyta rûtyta, kas 48. Þr. Sutartiniø ir skuduèiø keliais 2002: 241, 323. darþëlá tvârâ?“, o ratas atitaria: „Èiutyta rûtyta, mas, sasutâlâs“ 49. Þr. SlS I 103, 260. <...> (SlS III 1733 paaiðkinimas). 22. Ðios sutartinës vaizdo áraðà þr. MFA V 16/8. 23. Þr. daugiabalsumo klasifikacijos 13-àjá bûdà (Raèiûnaitë- Choreographic Features of Sutartinës: Vyèinienë 2000: 106–107). Simple Trebles 24. Þr. SlS I 234–236, 241. Dalia URBANAVIÈIENË 25. Þr. SlS I 240, 242, 243. 26. Remiantis ðiuo pavyzdþiu, reikëtø ðiek tiek pakoreguoti dau- The paper focuses on danceable and playable sim- giabalsumo klasifikacijos 13-ojo bûdo pavadinimà „Trejinë su ple treble sutartinës (with the exception of trebles in dviem rinkiniais ir su vienu arba dviem atitariniais“ (Raèiûnai- four). All the trebles stand out from the rest of the të-Vyèinienë 2000: 106–107) ir nurodyti 1–3 atitarinius. sutartinës in the apparent relation between the music, 27. Pateikëja nurodë, kad tokiu paèiu bûdu ðokamos ir sutarti- text and movement. The canon, the main principle of nës „Kelkis, martel, tu jaunoji“ (SlS III 1306), „Tarðka barðka performing the trebles, is characteristic not only of the þiedeliai“ (SlS III 1307). music, poetical text, but of the choreography too (spe- 28. Apie ðá giedojimo bûdà plaèiau þr. Raèiûnaitë-Vyèinienë cial steps, stamps, hops, turns, illustrative and demon- 2000: 117–118. strative actions, etc are passed on by way of a canon). 29. Plg. su to paties turinio aviþapjûtës sutartinëmis, uþraðyto- Moving in circles characteristic of trebles coincides with mis Ukmergës, Panevëþio, Zarasø, Birþø apskrityse (SlS I the musical canon of the treble sutartinë, namely sing- 189–209), su mëðlaveþio sutartine ið Ðvenèioniø apskr. (SlS ing in a circle. Eight manners of dancing and playing I 301). Dalis ðiø sutartiniø uþraðytos su melodijomis (SlS I treble sutartinës have been identified. The first manner 189a, 191a, 192, 193, 194, 200a, 201, 205–207). is the most frequent and is divided into two varieties. 30. Á toká giedojimo bûdà panaðus daugiabalsumo klasifikaci- Manners V and VII are presented as hypotheses: jos 25-asis bûdas, bet jis pavadintas Dviejø porø, besikeièian- èiø partijomis, keturinë, nors ir pastebëtas panaðumas á tre- I manner – empty circle: jinæ (þr. Raèiûnaitë-Vyèinienë 2000: 126–127). 1 variety – does not include demonstrative actions 31. Plg. su kitomis sutartinës „Svirtis sviro ant rûteliø (varteliø) 2 variety – does include demonstrative actions; darþelio“ atmainomis, uþraðytomis Birþø, Rokiðkio, Kupið- II manner – filled circle; kio, Panemunio (Rokiðkio apskr.), Panevëþio, Zapyðkio III manner – moving forwards, towards the centre of (Kauno apskr.) apylinkëse (LTR 2784/56, 2293/6, 287/14; the circle and back; SlS I 331–338, 341, SlS II 626). IV manner – dancing in a line of three, with turnings in 32. Þr. SlS I 205–209. pairs; 33. Þr. LLIM 21; SlS III 1586 (Vabalninkas, Birþø apskr.). V manner (hypothesis) – turning of pairs on both sides 34. Þr. LLIM 174 (Pandëlys, Rokiðkio apskr.). of the circle; 35. Þr. ÐR 60 (uþr. Këdainiø r.); LT V 9646. VI manner – turning of pairs within the circle; 36. LLRÐ 53 (Skapiðkio, Kupiðkio apyl.). Plaèiau apie ðokio „Ra- VII manner (hypothesis) – turning of pairs in a line; sodëlë“ apeiginæ paskirtá þr. Urbanavièienë 2000: 58–59. VIII manner – pairs “ducking” under a “bridge”. 37. SlS II 1206, SlS III 1751 (Pandëlio vls., Rokiðkio apskr.). 38. LLMA F 393, ap. 1, b. 109 (Klausuèiai); LLMA F 393, ap. 1, b. 111 (Pumpënai, Pasvalio r.). Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 39. SlS I 256, SlS II 551, SlS III 1583 (Birþø apskr.); SlS II 495 Gedimino pr. 42, LT-01110 Vilnius, (Panevëþio apskr.). El. p. [email protected] 40. Plaèiau þr. Slaviûnas 1971: 7. Gauta 2007 02 13, áteikta spaudai 2007 04 18

34 r

MOKSLO DARBAI ISSN 0236–0551 LIAUDIES KULTÛRA. 2007/2 (113)

Moksleiviø kultûra: subjektyvaus ir objektyvaus pasaulio sandûra

Rasa PETRAUSKAITË-PRANSKÛNIENË

Straipsnio objektas – moksleiviø subkultûros raiðka. pyvardis, nurodomas amþius arba klasë. Respondentø kal- Tikslas – analizuoti moksleiviðkos kultûrinës saviraiðkos ba netaisyta. ypatumus ir jos formavimosi prieþastis. Metodai – atliekant Lietuvoje moksleiviø subkultûra netyrinëta, todël empiriná tyrimà naudoti kokybiniai tyrimo metodai: inter- straipsnyje daugiausia remiamasi uþsienio autoriais. Ra- viu, stebëjimas bûnant moksleiviðkos bendrijos aplinkoje. ðant straipsná ypaè naudingas buvo suomiø autoriaus T. Ait- Taip pat naudotos anketos, kuriose buvo pateikti atviri klau- tolos praneðimas „Neformalaus mokymosi galimybës mo- simai. Iðvados – mokykloje esanti tvarka ir institucinës tai- kantis mokykloje ir uþ jos ribø“, pristatytas Europos kon- syklës sukelia moksleiviø pasiprieðinimà, kuris skatina ferencijoje Bremene 1999 m. vasario 25–27 dienomis, bei moksleiviðkos subkultûros raiðkà. Moksleiviø subkultûra to paties autoriaus straipsniai, spausdinti knygoje „Á re- formuojasi dviejø skirtingø pasauliø – subjektyvaus ir ob- fleksyvià modernizacijà mokykloje (Towards a Reflexive Mo- jektyvaus – sandûroje. dernization of the School),³ kuriuose tiriama modernios vi- suomenës mokykla. Ið T. Aittolos darbø matyti, kad Lietu- Moksleiviø kultûra formuojasi moksleiviø bendruome- voje, kaip Vakarø Europos ðalyje, moksleiviðkos kultûros nëje, susidaranèioje uþdaroje mokyklos aplinkoje. Jauni- tyrimai reikalauja naujo poþiûrio, siejamo su modernëjan- mas ðia kultûra domisi ne vedamas kultûriniø pomëgiø, èios visuomenës procesais. Aptariant ávairius ðiuolaikinës pasaulëþiûros, tiesiog atëjus laikui eiti á mokyklà patenka á kultûros aspektus taip pat remtasi J. Fornaso, A. Gidden- jau suformuotà, tradicijas turinèià aplinkà. so, R. Jenkinso, R. Þelvio, R. Þukauskienës, K. Trimako Straipsnyje analizuojami vyresniøjø klasiø (8–12) mo- ir ávairiø kitø autoriø darbais. kiniø poþiûriai á mokyklos aplinkà. Tai tarpinis tarp pa- Tyrimas buvo atliktas vienoje Kauno vidurinëje mokyk- augliø ir suaugusiøjø amþius. Paauglystë laikoma vertybiø loje, todël negalima teigti, kad rezultatai iðsamiai atspindi perkainavimo ir savivokos laikotarpiu. Vis dëlto asmeny- visø moksleiviø problemas. Jø analizei reikalingi tolesni bë formuojasi mokyklinëje aplinkoje, joje praleidþiama tyrinëjimai. daugiausia laiko. Subjektyviø polinkiø ir objektyviø reika- Laikmeèio kontekstas lavimø sandûroje formuojasi moksleiviðka subkultûra, ku- ri, pasak L. Broomo, yra „apibrëþtas gyvenimo bûdas, ku- Moksleiviø kultûra, kaip ir kitø kultûriniø bendrijø kul- ris turi daug bendro su dominuojanèia kultûra, taèiau turi tûra, formuojasi asmens ir laikmeèio sàveikoje. Ypaè po 1990 ir skirtumø. Joje yra ne tik dominuojanèios kultûros verty- m. pastebima mokykliniø paproèiø kaita. Skiriasi mokytojo biø, bet ir savø vertybiø bei paproèiø, turinèiø ypatingos ir mokinio santykiai, daugiau reikðmës skiriama subjekty- átakos jos nariø gyvenimui ir lemianèiø jø skirtingumà“.1 vumui, moksleivio asmenybei. Tarp moksleiviø pastebimas Ðià mintá papildo I. Gromovas: „Subkultûra – normø ir ryðkesnis poreikis formuoti draugø bendrijas – subkultûras, vertybiø sistema, skirianti tam tikros grupës kultûrà nuo kurios daþnai bûna prieðiðkos mokyklinei tvarkai. Ðios ten- visuomenës kultûros“.² dencijos susietos su bendraisiais kultûros pokyèiais. Tyrime dalyvavo 63 respondentai ið vienos Kauno vi- Suomiø mokslininkas T. Aittola pabrëþia masinës infor- durinës mokyklos. Daugiausia respondentø atrinkta ið 8 macijos priemoniø poveiká nacionalinëms kultûroms, jø pa- klasës, nes 14–15 metø paaugliai ypaè jautriai reaguoja á proèiams. Pasak A. Giddenso, dauguma anksèiau gerbtø tra- aplinkà ir jos prieðtaravimus; taip pat atrinkta 10–12 kla- dicijø nyksta, autoritetai praranda vertæ. Dabarties kultûra siø mokiniø, kurie jau laikomi labiau suaugusiais. 14 –15 vis sparèiau keièiasi ir jos pavidalà sunku pranaðauti“.4 A. metø paaugliai ir 16–18 metø paaugliai á aplinkà þvelgia Giddensas pabrëþia, kad kasdienis elgesys susietas su klau- skirtingomis akimis. Tyrimo metu buvo uþpildytos 45 an- simais „Kà daryti? Kaip veikti? Kuo bûti? (…) Kaip save ketos. Anketø rezultatai buvo tikrinami pusiau struktûruo- pateikti?“.5 Pasak B. Kuklerienës, „dabarties kultûrai bû- tu interviu, kuris leido giliau atskleisti moksleiviðkos kul- dinga atsisakyti vienareikðmiø paþiûrø, ieðkoti naujø màs- tûros reikðmes, suformuoti naujus tiriamuosius klausimus. tymo ir kûrybos principø“.6 „Postmodernizmo þmogus ap- Interviu metodu apklausta 18 respondentø. Cituojant res- skritai gali bûti vadinamas þmogumi su kauke. Tai save ap- pondentø interviu tekstus pateikiamas jø vardas arba sla- màstantis, kenèiantis, ieðkantis savæs þmogus…“ 7

35 l

MOKSLO DARBAI

Moksleiviðkos kultûros formavimuisi neabejotinai turi maþiau emocijø, jausmø nepastovumo. Jaunimas darosi la- átakos sàmoninga asmenybës saviraiðka. Pasak R. Jenkin- biau sukalbamas, dominuoja protas, bûdingi ávairûs ieðkoji- so, socialinis identitetas formuojasi màstant apie save ir mai. Kyla polinkis màstyti, filosofuoti. Daugiau þiûrima á aplinkà.8 M. Mishaellis teigia, kad „identitetas yra savæs ateitá. Ðis laikas tinkamas patirti intuicinius iðgyvenimus ir kaip individo suvokimas, savo sugebëjimø ásisavinimas (...), pirmàjà meilæ. Formuojasi pasaulëþiûra. Renkamasi darbà, kuris ágyjamas per socialinæ sàveikà su kitais þmonëmis“.9 profesijà. Jaunystës krizës pamatinis klausimas yra „Kà man Ypaè jaunimui bûdinga turëti draugø ratà, kurie, pasak P. daryti?“, „Kokia viso to prasmë?“.17 J. Bergerio, „sustiprintø savojo „að“ suvokimà“.10 E. Erik- J. Fornasas paþymi aktyvø jaunimo dalyvavimà kuriant sonas pastebi, kad „ieðkant naujos tapatybës „identifikuo- ir vartojant kultûrà. Jie dominuoja koncertø salëse, teat- jamasi“ su bendraamþiø grupe, taip pat su herojais ir áþy- ruose, bibliotekose, kuria muzikà, linksminasi ðokiø vaka- mybëmis.11 D. Kellneris paþymi ávaizdþio, stiliaus svarbà rëliuose, domisi pramogomis. Jaunimas labiausiai rûpina- reiðkiantis dabarties kultûriniam tapatumui.12 si stiliumi, domisi kûno estetika ir subkultûros þenklais, Moksleiviðko kultûrinio tapatumo formavimàsi veikia kurie yra bûdas formuoti norimus identitetus. Jaunimas dabarties visuomenei bûdingas refleksyvumas. Tai yra in- greièiausiai iðmoksta panaudoti naujas masinës informa- divido ar grupës savæs apmàstymas ir iðreiðkimas simboli- cijos priemones. „Video, ausinukai, kompaktiniai grotu- niais ávaizdþiais.13 Pasak L. Broomo, refleksyvumas supran- vai ir kompiuteriniai þaidimai pirmiausia iðbandomi pa- tamas kaip veidrodinis að, kurá sudaro, pavyzdþiui, „kito augliø, pralenkiant suaugusiuosius“.18 þmogaus poþiûris á mûsø iðvaizdà, mûsø ásivaizdavimas, Paaugliø amþiaus grupæ tyrinëjantys mokslininkai pa- kaip jis vertina mûsø iðvaizdà ir ið to kylanti mûsø reakcija þymi jø iðskirtinumà. R. Þukauskienë knygoje „Raidos psi- – pasididþiavimas ar savigrauþa, susijusi su ðiuo vertini- chologija“ pabrëþia, kad „paauglys mëgsta kurti idealizuo- mu“.14 Tokiu bûdu formuojasi draugø rato kultûriniai sti- tas visuomenës struktûras, religijos, filosofijos sistemas. Jis liai, siekiama atitikti formuojamus kultûrinius vaizdinius, mano, kad tik ágyvendinus jo idealistinæ pasaulio sistemà, kurie ypaè svarbûs paauglystëje, kai asmuo renkasi savo pasaulis taps geresne vieta gyventi. Paauglys mano, kad kultûriná tapatumà. aplinkiniai þmonës yra taip pat kaip ir jis pats susidomëjæ jo iðvaizda, kad kiti þmonës labai daug apie já galvoja“.19 Amþiaus tarpsnis – paauglystë Pasak D. Elkindo, paaugliui ypaè svarbu tai, kaip á jo ið- Moksleiviðkos subkultûros formavimasis susijæs su ávai- vaizdà, elgesá reaguoja kiti þmonës. Paauglys, bûdamas tarp riomis amþiaus grupëmis. Ðiame straipsnyje analizuojamas kitø þmoniø, elgiasi taip, tarsi bûtø aktorius, vaidinantis 14–18 metø jaunimas yra susiskirstæs á daugybæ skirtingø gru- scenoje, o visi kiti – juo susidomëjæ þiûrovai“.20 Pasak M. piø, kupinas prieðtaravimø. Nepaisant to, pasak J. Fornaso, Barkauskaitës, „paaugliai nepriima nieko, kà suaugusieji „jaunimà sieja daug bendrø dalykø, artimø jø specifiniam yra patikrinæ savo patirtimi. (…) Jie abejoja vyresniøjø dva- amþiaus tarpsniui tarp vaikystës ir suaugusiøjø. Jaunimas sinëmis ir materialinëmis vertybëmis, „geromis maniero- priklauso nuo daugelio socialiniø institucijø (ðeima, mokyk- mis“, apranga, poþiûriu á vedybas, seksà, mokyklà“.21 la, laisvalaikio organizacijos, darbas, kultûros industrija ir Jaunimà ypaè veikia masinës informacijos priemoniø masinës informacijos priemonës)“.15 Jaunystë yra greièiau- pateikiama kultûra. Apsupti muzikiniø garsø, afiðø, tele- siai pasikeièianti gyvenimo fazë, jaunimas ypaè jautrus so- vizijos informacijos, jie nesàmoningai tuo matuoja savo gy- cialinëms transformacijoms, jis bando prieðintis jaunystës ir venimà. „Jûs galite lyginti savo kûnà su nuotraukomis þur- laikmeèio nepastovumui ir stengiasi susikurti identitetà. naluose ir nutarti, kaip jûs atrodote, ar jûsø iðvaizda ati- Jaunimo pastangas susikurti identitetà (kûno, lyties, kar- tinka aiðkius idealus, ar ne“.22 Pokalbyje su respondente, jeros, paðaukimo, tautybës, ideologijos, pasaulëþiûros, tikë- „Jaunimo linijos“ konsultante-psichologe, buvo pasakyta, jimo, asmeniðkai pasirinktø vertybiø, talentø ir jø panaudo- kad ðiame amþiuje daþniausiai pasitaiko „bendravimo pro- jimo poþiûriu) paþymi E. Eriksonas,16 iðskirdamas santyki- blemø ir tarp savo lyties, ir su prieðingos lyties bendraam- nes jaunystës fazes. Ankstyvoji jaunystë (12–14 m.) labai ne- þiais (...). Kyla konfliktinës situacijos, norima atkreipti á gatyvi, maiðtaujanti, emocinga. Jai bûdinga neigti tai, kas save dëmesá“. Jaunimas stengiasi viskà iðbandyti, formuo- vaikiðka, taip pat praeitá ir priklausomybæ, tëvø autoritetà. ja savo pasaulëþiûrà, vertybes ir prieðinasi, jeigu tai jiems Bûdinga atsiþadëti to, kas „sena“, daryti „kitaip“, eksperi- kaþkas draudþia (…)“. Paauglystës problemas iliustruoja mentuoti apranga, elgesiu, paþiûromis. Bûdinga idealizuoti iðtraukos ið interviu su tyrime dalyvavusiais respondentais. „didvyrius“, filmø ir sporto þvaigþdes. Jiems bendraamþiø grupë yra svarbesnë uþ ðeimà. Vidurinioji jaunystë (14–16m.) „Iðaugi ið vaiko ir verþiesi á suaugusiøjø pasaulá, nori bûti yra negatyvi, energinga, entuziastinga. Joje maþiau nihiliz- suaugusiu. Að galvoju, kad verta pabandyti, visi, kurie nori mo, emocijø, sàmyðio. Stipriau pasireiðkia energija, entu- iðbandyti, iðbando, o kurie protingi, tie sustoja“ (Laura, 10 ziazmas, taèiau jiems trûksta tikslesnës krypties. Vëlyvosios b). „Tada að buvau maþas, tik penkiolikos metø, toksai gal jaunystës (16–19 m.) laikotarpiu dar maþiau negatyvumo, laikotarpis, kai nori kuo nors iðsiskirti“ (Andrius, 12 b). „Ne

36 r

Rasa PETRAUSKAITË-PRANSKÛNIENË. MOKSLEIVIØ KULTÛRA: SUBJEKTYVAUS IR OBJEKTYVAUS PASAULIO SANDÛRA

kaþin kas, nesimokai, neturi pinigø, esi priklausomas nuo Dabarties mokyklà respondentai tapatina su objekty- tëvø, nuo mokytojø. Nuo tëvø labiausiai“ (Tomas, 8 c). via institucija – biurokratiniu aparatu, pilnu taisykliø ir draudimø. Jo alternatyva – laisva ir demokratiðka mokyk- Moksleiviðka kultûra yra jaunimo kultûros reiðkinys, to- linë aplinka, kurià moksleiviai laiko mokyklos idealu. Da- dël paauglystës ir jaunimo amþius tiesiogiai veikia jø kul- barties mokyklos kultûrinæ aplinkà sudaro objektyvios tvar- tûrinæ saviraiðkà. Ðis aspektas á moksleiviðkas problemas kos ir subjektyviø poreikiø samplaika. Ðioje sferoje kyla paskatino paþvelgti netradiciniu poþiûriu, iðryðkinant sub- mokykliniai konfliktai, kuriø veikiamos formuojasi moks- jektyvøjá pradà. Kokias gi sàlygas ðiai saviraiðkai sudaro leiviðkos subkultûros. ðiuolaikinë mokykla? Taisyklës ir draudimai Mokykla – tiesioginë moksleiviðkos subkultûros aplinka Aptariant mokyklà labai daþnai buvo vartojamas þodis kalëjimas ir panaðûs apibûdinimai (taip mokyklà apibûdi- Moksleiviðka kultûra formuojasi specifinëje mokyklos no 11 respondentø ið 20). Ið mokiniø paaiðkinimø, kodël aplinkoje, kurià sudaro mokyklos erdvë, jos paproèiai. J. mokykla yra kalëjimas, iðsiskyrë du ðio „kalëjimo“ tipai: Vaièiûnaitë straipsnyje „JAV mokykla kaip atvira institu- fizinis ir moralinis. Þemiau pateikiame keletà dominavu- cija“ pateikia trumpus mokyklos subkultûros apibrëþimus, siø atsakymø á atvirus anketos klausimus. kuriuose pabrëþia, kad „mokyklos subkultûra – tai paþiû- rø, vertybiø, ásitikinimø, tradicijø, màstymo ir veiklos bû- „[Mokykla yra] zona, nes neiðleidþia vaikø á kiemà“ (Sau- dø ávairovë, vienijanti skirtingus individus á bendruome- lius, 16 m). „Kaip tvartas, pusiau kalëjimas. Nelabai ma- næ. J. ir E. Eriksonai mokyklos subkultûrà apibûdina kaip lonus pastatas. Aplink vien tik ðiukðlës“ (Að, 14 m). „Ka- organizuotà socialinio proceso jëgà, jos dvasià atspindin- lëjimas, nes neiðleidþia á kiemà, mëðlas, ir kas jà sugalvo- èià bendruomeniðkumo sampratà“.23 Mokyklos subkultû- jo?“ (Audrius, 15 m). „Kalëjimas, nes visà laikà turi sëdëti ros formavimosi ypatumus autorë sieja su mokytojø, tëvø ir klausyti mokytojø kalbø“ (Krep,18 m). „Suvarþyta tai- ir paèiø mokiniø sutartomis intelektinëmis ir moralinëmis sykliø, kurias sugalvojo mokytojai ir neklausë mokiniø nuo- normomis.24 monës“ (Saulë, 15 m). „Mokytojø veidai baisûs, niûrûs, Pasak ðiuolaikinæ mokyklà tyrinëjanèio suomiø moksli- ateini kaip á kalëjimà“ (Donatas, 18 m). „Fortas, kuriame ninko T. Aittolos, „mokykla ir darbas yra labiausiai institu- kai kurie mokytojai tik ir nori aprëkti mokiná, kuris neatli- cionalizuotos ðiuolaikinio gyvenimo sferos“.25 Tyrëjas pa- ko namø darbø. Èia daþnai ðalta ir baisu“ (Siaubas, 15 m). brëþia, kad „mokykla yra biurokratinis aparatas, pilnas tai- „Bloga, stipresni bernai muða silpnesnius“ (Vyr., 15 m). sykliø ir draudimø“. Mokykla prilyginama „ðaltam administ- raciniam aparatui“, kuris daþniausiai nesirûpina mokiniø vi- Panaðià nuomonæ respondentai iðsakë ir per interviu. diniu pasauliu, jø subjektyvumu.26 Mokslininkas pabrëþia Pateikiame iðtraukà ið interviu su 8 c klasës mokiniais, ku- modernios mokyklos paradoksiðkumà. Mokykla yra „admi- rie analizuoja mokyklos aplinkà. nistracinis aparatas su begale taisykliø ir normø, kita vertus, Ugnius: „Kalëjimas – neiðleidþia á kiemà, nëra kà veikti, á akivaizdi pasikeitusi kultûrinë situacija, kurioje mokiniø sub- skaityklà neleidþia, visi rûko tualete, nëra kaip á já áeiti.“ jektyvûs poreikiai ir troðkimai yra be galo svarbûs.“ 27 Aurimas: „Nieko daryt negalima, kalioèinti negalima – at- Siekiant iðanalizuoti mokiniø poþiûrá á kultûrinæ aplin- ima, semkø valgyt negalima, mokytojai – isterikai.“ kà, iðskirti dominuojanèius kultûrinius konfliktus, moks- Auðra: „Mokinio þodis nieko nereiðkia, viskà sprendþia mo- leiviams buvo pateikti klausimai apie jø poþiûrá á dabarties kytojai, nes jie mano, kad mokiniai kvaili.“ mokyklà bei jø pageidaujamà mokyklos vizijà. Tyrimo re- Rasa: „O kà bandët daryt?“ zultatai atsispindi þemiau pateiktoje 1 schemoje. Auðra: „Buvo vienas mokinys, kuris gindavo savo klasæ, sa- 1 schema. Objektyvaus ir subjektyvaus pasaulio sandûra kydavo savo nuomonæ, jis neklausydavo mokytojø, bet ðiaip moksleiviø kultûroje. per pamokas tylëdavo, tai já apkaltino neteisingai ir iðmetë (...). Pavaduotoja mus smirdþiais, netvarkingais, apsileidu- siais iðvadino, nes jai nepatikom, be jokios prieþasties ap- kaltino, kad pavogëm durø rankenà...“ Rasa: „Ir kà jûs darët?“ Auðra: „Remigijus mus apgynë, kam ji mums reikalinga...“ Rasa: „O kokiø taisykliø reikia laikytis?“ Auðra: „Turi laikytis taisykliø, kuriø net pats neþinai, esi apkaltinamas tada, kai jau kaþkà padarai, ko net neþino- jai. (…) Ir iðvis, vëluoji á pamokà – durys bûna uþrakintos,

37 l

MOKSLO DARBAI

turi eiti pro paradines duris, kur stovi pavaduotoja ir tave (Andrius, 14 m). Norëtø, kad mokykla bûtø „ádomi, ðvari, uþsipuola. (…) Kaip jaustis?“ tvarkinga, draugiðka, kad joje bûtø daug pramogø, moki- niai á tokià mokyklà eitø su noru ir lauktø pirmøjø pamo- Kaipgi mûsø tiriamos kultûros atstovai jauèiasi mokyk- kø“ (Nafta, 16 m). „Mokykla turëtø bûti „antri namai“, loje? Respondentai paþymëjo, kad mokinys mokykloje yra kad kiekvienà dienà bûtø diskanai, ðventës ir t.t. ir kad nelaisva asmenybë. joje bûtø ámanoma mokytis“ (Buzë, 16 m).

„Mokinys yra tarnas, kuris klauso mokytojø ir mokyklos val- Dauguma respondentø pabrëþia laisvës svarbà tikëda- dybos, priverstas mokytis nenorimø dalykø“ (Sakalas, 15 m). mi, kad ágavæ laisvës ne tik neprarastø, bet netgi sustiprin- „Mokslo vergas, priverstas daryti tai, ko nenori. Ir daro to- tø norà mokytis ir lankyti mokyklà. kius dalykus, kuriø jam gyvenime tikrai neprireiks“ (Aud- rius, 14 m). „Uþsispyræs, greitai puolantis á depresijà, jeigu Moksleiviðka subkultûra kas nors nepavyksta“ (JA, 17 m). „Robotas, kuriam kemða- formalizuotoje klasës aplinkoje mas bereikalingas mokslas. Mokytojams svarbiausia iðmo- Moksleiviðkos subkultûros formavimasis akivaizdus kint. Jie nesupranta, kad taip daro visi, ir vaikas tampa ro- moksleiviø grupës – klasës – aplinkoje. Moksleiviø klasë yra botu“ (X, 14 m). „Susikaustæs, bijantis mokytojo, bëgantis formali grupë. Sociologijos þodyne sakoma, kad „grupë – ið pamokø, nesimokantis“ (Smilga, 16 m). tai visuma þmoniø, kuriuos vienà su kitu jungia bendri inte- resai ar tarpusavio priklausomumas“.28 Pasak R. Þelvio, Nesutarimai tarp mokyklos administracijos ir mokslei- þmonës grupëje jauèiasi geriau, „ji palaiko mûsø moralinæ viø atspindi ðiuolaikinio jauno þmogaus ir konservatyvios dvasià, mes mëgstame susitikti su mums patinkanèiais þmo- aplinkos prieðtaravimus. nëmis. (...) Daþnai þmonës susiburia á grupæ tam, kad galë- Interviu su respondentais atskleidë ir pasitaikanèias mo- tø atlikti tam tikrus darbus ar uþduotis. Ypaè tai bûdinga kiniø tarpusavio santykiø negeroves. Pasak Edgaro (8 b formalioms grupëms: moksleiviø ar studentø, mokslininkø klasë), „mokykloje vieni kitus nori primuðt todël, kad jie ar darbuotojø kolektyvams. Daugumoje grupiø abu fakto- nori bûti kieti“. Akivaizdus ypaè neigiamas moksleiviø po- riai – asmeninis pasitenkinimas ir bendro tikslo siekimas – þiûris á mokyklinæ uniformà, kuri, pasak jø, „uþgoþia þmo- derinasi tarpusavyje“. Pasak autoriaus, „formaliose grupë- gaus (…) màstymà“ (Þygirdas, 8 b klasë). Respondentai se pasirinkimo galimybë maþesnë negu neformaliose (atëjæ paþymëjo daugelá kitø jø laisves varþanèiø mokyklos kelia- á pirmà klasæ mokykloje sutinkame vaikus, su kuriais teks mø reikalavimø, pavyzdþiui, neiðleidþia ið pamokø, nelei- mokytis nepriklausomai nuo to, patinka jie mums, ar ne)“.29 dþia rûkyti ir pan. Formali grupë gali bûti vadinama ir „áforminta grupe – to- Tarp ávardytø teigiamø mokyklos bruoþø dominavo drau- kia, kurioje nariø padëtá ir elgesá grieþtai reglamentuoja or- gai: „Mokykla – geras dalykas, nes èia susitinki su draugais, ganizacija, taisyklës. Tai visuomet organizuota grupë, ku- su klasiokais, daug bendrauji, jei reikëtø truputá maþiau mo- rios nariai turi tam tikrø taisykliø ir pareigø rinkiná (mokyk- kytis, bûtø daugiau laisvalaikio, mokykla bûtø ta vieta, ku- los, klasës)“.30 „Kolektyvo formavimas – tai ne mechaninis rios að niekada nenorëèiau palikti“ (Briedis, 18 m). þmoniø bûrimas á vienà sàraðà, kurie nuo ðiol mokysis vie- Laisva ir demokratiðka organizacija name kambaryje, klausys tø paèiø mokytojø aiðkinimo ir t.t. Nuo pat pirmøjø dienø vyksta labai sudëtingas santykiø kris- Kitas tiriamasis klausimas buvo susietas su mokyklos talizavimosi procesas. Kolektyvas (…) ágyja sudëtingà vidi- vizija. Kokios mokyklos mokiniai norëtø? Tarp atsakymø næ struktûrà ir kiekvienas þmogus tampa jo elementu“.31 iðryðkëjo mokyklos laisvës poreikis. Respondentai, kalbëdami apie klasæ, labiausiai pabrë- „[Mokykla turëtø bûti] tvarkingesnë, daugiau turëtø bûti þia draugiðkumà. Pasak respondentø, „klasë yra paþásta- laisvës mokiniams parodyti savo gabumus, jausmus“ (Do- mø, draugø ir prieðø ratas, klasës atmosfera kartais bûna natas, 18 m). „Tokia, kad joje bûtø galima jaustis nesuvar- slogi…“ (Eimutis, 10 b kl.). Svarbø vaidmená klasëje atlie- þytam ávairiø taisykliø“ (Saulë, 15 m). „Kad mokinys turëtø ka lyderis. R. Þelvys pabrëþia, kad grupës lyderiu laiko- savo þodá“ (Graikas, 18 m). „Atviresnë, daugiau laisvës, kad mas tas jos narys, „kuris turi daugiausia átakos grupës na- ir paëmus durø uþdarymà ir neiðleidimà á laukà… Ar tai riø veiklai. Galimybë kontroliuoti kitus ir daryti jiems áta- normalu“ (JA, 17 m). kà yra vienas svarbiausiø þmoniø tarpusavio santykiø as- pektø. Lyderis duoda nurodymus, iðaiðkina nesutarimus Mokiniai norëtø, kad mokykla bûtø ðiuolaikiðkesnë, ti- tarp kitø grupës nariø ir priima sprendimus“.32 kisi daugiau materialinës gerovës ir tvarkos. Lyderiavimo procesai klasëse daþnai bûna sudëtingi. Pasak Kristinos (11 a kl.), „negali kiekvienas pagal save „Kad bûtø daug krepðinio saliø“ (Að, 14 m). „Kad bûtø daryti, turi bûti reþisierius. Negali gi bût visi reþisieriai. nepriðiukðlinta, neapspjaudyta, sienos nenudauþytos…“ (...) Ir todël labai konfliktuoja, kai renginius daro…“ Kla-

38 r

Rasa PETRAUSKAITË-PRANSKÛNIENË. MOKSLEIVIØ KULTÛRA: SUBJEKTYVAUS IR OBJEKTYVAUS PASAULIO SANDÛRA së daþnai ignoruoja lyderá, nors jis skiria daug laiko mo- (Ita, 15 m). „C“ – þemas lygis, „A“ – cool“ (Padanga, 17 kyklai. Mokiniai nenori bûti varþomi kitø, todël tos paèios m). „A“ – sustiprinta vokieèiø klasë, „B“ – paprasta, „C“ grupës nario – lyderio – bandymai apriboti jø laisvæ daþnai – þemiau þemiausio“ (Jaunëlë, 17 m). „Skirtumas jauèia- perauga á konfliktinæ situacijà. Iðskirtinumas nëra priimti- mas mûsø klasëj „C“ – mes skaitoma silpniausia klase, o nas ir skatintinas reiðkinys moksleiviðkoje grupëje – klasëje. „A“ klasë vadinama geruèiais vaikais“ (Saulë, 15 m). „A“ Pasak respondentës Vitos (8 b kl.), „galima iðsiskirti iðvaiz- klasë – bezdukai, „B“ – kietiakai, „C“– miþniai“ (Siaubas, da, o jeigu iðsiskiri mintimis, tave uþduchins. Vienas klasio- 15 m). „C“ bûna „rinktinës“ (Juoda varna, 16 m). „A“ yra kas laiko save protingesniu uþ kitus, bet jis yra smerkiamas, stipresnës, bet kietesnës „C“ (Venera, 17 m). nes kalba ir nusikalba, jo juokeliai vaikiðki, jis þiauriai nusi- kalba, jis þiauriai pasikëlæs, nors turëtø tylëti, jis vienas uþ- Galime pastebëti, kad „A“, „B“, „C“ klasiø santykiuo- sispaudæs neduoda nusiraðinëti niekam ir niekada“. Akivaiz- se iðryðkëja hierarchija A Æ B Æ C. du, kad á iðsiskiriantá þmogø þvelgiama su panieka, netgi ne- Moksleiviðka grupë-klasë yra sudëtingas junginys, vei- apykanta. Siekianèiam pritapti prie moksleiviðkos klasës ap- kiantis kiekvieno nario gyvenimà, nurodantis mokinio sta- linkos bûtina prisitaikyti prie esamos tvarkos ar vyraujan- tusà. Klasë – formaliai sudaroma grupë, á kurià mokiniai èios nuomonës, remtis elgesio standartais, laikytis màstymo daþnai patenka mokytojø nuoþiûra. Mokiniai áspraudþia- stereotipø. Edukologinë psichologija konformizmà laiko bû- mi á taisykliø rëmus, kuriuose sunku augti jø asmenybei. dingu þmoniø grupiø vienijimosi poþymiu.33 Tai ir yra prieþastis, kuri, pasak T. Aittolos, kelia „konflik- Tyrinëtose klasëse vyksta sudëtingi tarpusavio santykiø tà tarp institucijos ir subjekto“.34 Mokykla suteikia þiniø, formavimosi procesai, daþnai skaudûs ir nenuspëjami. Ðioje ávairiø pirminiø ágûdþiø, kurie panaudojami norint iðreikðti aplinkoje formuojasi pirmosios nusivylimo patirtys. mintis ir patyrimà, taèiau daþnai riboja originalià mokslei- vio saviraiðkà. Nepaisant to, ðioje grieþtoje organizacijoje Hierarchiniai klasiø santykiai akivaizdûs moksleiviðko originalumo þenklai. Mokyklose áprasta klasiø hierarchija. Formuojasi netgi Moksleiviðka kûryba: A, B, C klasiø stereotipai. pieðiniai ant suolø ir sàsiuviniuose „A“ klasës daþniausiai geriausiai vertinamos, nes á jas Originalus moksleiviðkos kûrybos þanras – susiraðinë- surenkami geriausiai besimokantys mokiniai. Vis dëlto jimas, pieðiniai ant suolø ir sàsiuvinio lapø. Knygoje „Á jie nëra labai draugiðki ar vieningi. refleksyvià modernizacijà mokykloje“ (Towards a reflexi- Pasak Kristinos (11 a kl.), „visos tos klasës, kur „A“, tokios ve modernization of the school) vartojamas þodis „bore- sustiprintos, tai bjaurios tokios, visi susirinkæ tokie ambi- dom“ ávardija nuobodulá. Mokiniai turi ávairiausiø bûdø cingi labai, principingi, su savo isterijom, su savo visokiom praleisti laikà per pamokas, kai juos kankina nuobodu- nesàmonëm. Garsi mûsø ta klasë: rëkia per pamokas. Va, lys: bendrauja su draugais ar nuolat klausinëja, kuri va- pavyzdþiui, atëjo paðalinis ir sako – kaip jûs taip galit per landa. Ávairûs juokeliai ir ironija yra svarbus bûdas atsi- ðitos mokytojos pamokà, per istorijos, taip rëkti? (…) Sa- traukti nuo tiesioginës mokytojø kontrolës. Ðis procesas kau, èia labai tylu dar palyginus“. Taip pat apie „A“ klasæ mokykloje yra nesibaigiantis. Atsikratyti nuobodulio më- sakoma, kad „yra „A“ klasë pasikëlus“ (Cendi, 17 m). „A“ ginama siuntinëjant ávairius raðtelius, raðant istorijas, skaitoma geriausia klase“ (Maþylis, 17 m). „Mokytojø my- klausantis muzikos per ausinukus, þaidþiant kortomis ir limiausia yra „A“, todël, kad jie gerai mokosi ir yra gerie- pan. þaidimus.36 èiai“ (X, 14 m). „A“ yra protingesni“ (Vyresnëlë, 17 m). Visa tai bûdinga ir tyrinëtai mokyklinei aplinkai. Mo- kiniai per pamokas daþniausiai susiraðinëja norëdami ap- „B“ klasë pasiþymi draugiðkumu. tarti koká nors svarbø jø gyvenimo ávyká, vienà ar kità mo- Pasak Andriaus (12 b kl.), „draugiðkesnë visà laikà bûna kytojo ar kito mokinio bruoþà, susitarti, kà veiks pamokø „B“. Net negaliu pasakyti dël ko (…), bet ðiaip daþniau- metu ar po jø, taip pat – siekdami pralinksminti draugus. siai bûna draugiðkesnë, kai ketvirtoje mokinausi, „B“ bu- Pamokø ir pertraukø metu mëgstama pieðti ar raðinëti vo geriausia, draugiðkiausia, nu, geriausiai mokinosi ir vis- ant mokykliniø stalø. Stalai panaudojami uþraðyti nespë- kà, nu, visur eidavom, ðvæsdavom kartu“. Ir kiti respon- tai suvokti kontroliniam darbui reikalingai informacijai, dentai pabrëþia, kad „B“ ir „C“ klasës geresnës, draugið- taip pat pieðiami ávairiausi – paaugliams itin svarbûs – fi- kesnës“ ( Gerietis, 17 m). ziologiniai kûno pokyèiø simboliai. Uþraðomi ávairiausi mu- zikos grupiø pavadinimai, patinkanèiø asmenø vardai. Pie- „C“ klasë daþniausiai yra blogiausiai besimokanti, ðimas ir raðymas ant suolø mokykloje yra labai paplitæs, galbût maþiausiai mëgstama kitø klasiø. nors mokytojai nuolat kovoja su ðiuo reiðkiniu. Teko ste- „A“ klasë labiau þiûri á mokslus, nes jie galvoja apie ateitá, bëti, kaip visiðkai nuvalyti suolai po keliø dienø buvo ið o „C“ klasë nerimtai þiûri á mokslus, o tai didelë klaida“ naujo „atgaivinti“.

39 l

MOKSLO DARBAI

Populiarus mokiniø uþsiëmimas per pamokas yra pieð- Rasa: „Kà reiðkia lievas?“ ti ar raðyti paskutiniuose sàsiuvinio lapuose. Ðie pieðiniai Andrius: „Ðlykðtus, be ryðio, kvailas, niekam tikæs ir atðokæs.“ puikiai atspindi ðiuolaikinio mokinio pasaulëþiûrà, verty- Rasa: „O kas yra lopas?“ bines orientacijas. Jie iðmarginti ávairiausiais keiksmaþo- Andrius: „Na durneliai, ávairiausi iðsiðokëliai, jie nori pasiro- dþiais, daþniausiai angliðkos kilmës, taip pat ten esama ávai- dyti kieti, nors jie tokie nëra. Neþinau (…) jie yra kaþkokie riø þinomø prekiniø þenklø vardø, muzikos grupiø pava- asilai.“ dinimø, siaubûnø ið televizijos ekranø arba ið koðmariðkø Rasa: „O kas yra kietas?“ sapnø, panaðø matome 1 paveiksle. Jurga: „Pasikëlæs.“ Paskutiniai sàsiuvinio lapai yra tarsi savitas avangardi- Rasa: „O kaip tai pasireiðkia?“ nis menas, kuriame atsispindi moksleiviðka kasdienybë (2 Andrius: „Viskà gali, tipo, jis muðasi gerai, taip toliau, ge- pav.): ant neiðspræsto uþdavinio pieðiami pieðiniai. Tenka riausias yra, nors pats yra mëðlo gabalas daþniausiai.“ pastebëti, kad populiarusis grafiti menas atsispindi ne tik Edgaras: „Kietà lauþia.“ ant miesto pastatø ir tvorø, bet ir moksleiviø kultûroje, Rasa: „Tà kietà arba ðustrà þmogø visi smerkia?“ yra perkeliamas ir á paskutiniuosius sàsiuvinio lapus, tai Andrius: „Jis nori bûti tuo, kuo jis nëra.“ matome 2 paveiksle. Edgaras: „Ðustri gal mano kitaip, bet sako, kaip nori draugë (8 b).“ Pieðiniuose ir uþraðuose ant suolø bei sàsiuviniuose at- sispindi ir moksleiviðkas slengas. Siekdami kopijuoti masi- Kalba, susiraðinëjimai ir pieðiniai atskleidþia mokslei- næ kultûrà, jie vartoja daug vulgarybiø, þargonizmø, bûdin- viø subkultûros ypatumus, pasireiðkianèius kaip reakcija á gø net atskiroms klasëms ar nuo mokyklos atitrûkusiø vien- aplinkà, kuri, moksleiviø manymu, menkina jø asmenybæ. meèiø grupëms. Pasak A. Guèo, „kalbësena ir eisena pa- augliai irgi mëgdþioja suaugusiuosius, kalbëdami vartoja vul- Iðvados garius þodþius, daug þargonizmø, bûdingø tik atskiriems Moksleiviðkos subkultûros formavimosi reiðkinys iðryð- miestams, klasëms ar nuo mokyklos atitrûkusiø vienmeèiø këja paauglystëje, kai jaunimas giliau apmàsto savo porei- grupëms. Tais þodþiais jie labai trumpai arba supaprastintai kius ir supanèià aplinkà. Tuomet mokykla, skirtingai negu iðreiðkia savo iðgyvenimus, geriau vieni kitus supranta.35 gatvë ar TV ekranuose siûlomi pramogø bei filmø siuþe- Moksleiviai mëgsta pajuokti draugus, kurie, jø many- tai, suvokiama kaip taisykliø ir draudimø vieta. Kyla prieð- mu, pasielgia kvailai, neprotingai arba kà nors netinka- taravimai, kurie sàlygoja tiriamos kultûros formavimàsi. moje vietoje ir netinkamu metu pasako, pavyzdþiui, dau- Pastebëti ðie moksleiviðkos kultûrinës saviraiðkos for- nas – durnai elgiasi; brasas – kvailys; èepas – paskutinis mavimosi ypatumai: kvailys; grybas – lopas, durnius; asilas – kvailys; ðyzikë – – klasë – formali mokiniø grupë – formuojasi kaip su- durnelë ir pan. dëtingas reiðkinys, kuriame atsiskleidþia asmeniniai

1 pav. Moksleivio saviraiðka paskutiniame 2 pav. Ne tik grafiti motyvai paskutiniame sàsiuvinio lape. sàsiuvinio lape.

40 r

Rasa PETRAUSKAITË-PRANSKÛNIENË. MOKSLEIVIØ KULTÛRA: SUBJEKTYVAUS IR OBJEKTYVAUS PASAULIO SANDÛRA

kultûrinës grupës nariø bruoþai, iðryðkëja lyderiavi- 30. SAVICKYTË, I. Asmenybë ir mokyklinë bendruomenë. Ðiau- mas bei konformizmas, klasiø hierarchija; liai, 1996, p. 53–54. 31. KOLOMINSKIS, J. Paþink save. Kaunas, 1987, p. 81. – mokyklinë aplinka, kurioje gausu draudimø ir taisyk- 32. ÞELVYS, R. Bendravimo psichologija. Vilnius, 1995, p. 153. liø, skatina moksleiviø pasiprieðinimà, viena ið jo iðraið- 33. SPRINTHALL, N. A., SPRINTHALL, R. C. Educational psy- kø – moksleiviðka kûryba: pieðiniai ir uþraðai paskuti- chology. New York, 1990, p. 494. niuose sàsiuviniø puslapiuose, ant mokykliniø suolø. 34. AITTOLA, T., KOIKKALAINEN, R., SIRONEN E. Towards a Reflexive Modernization of the school. Yliopisto, 1995, p. 48. Ði kûryba pasireiðkia kaip iðskirtinis subkultûros ele- 35. GUÈAS, A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas, 1990, mentas, kaip niûri reakcija á kasdienæ aplinkà. p. 257. Atliktas tyrimas padëjo atskleisti moksleiviðkà subkul- 36. AITTOLA, T. KOIKKALAINEN R. SIRONEN E. Towards a tûrà, susiformuojanèià ir susivienijanèià prieð kità pasaulá Reflexive Modernization of the school. Yliopisto, 1995, p. 61. – draudþiantá ir ribotà, ávilktà á grieþtà taisykliø ir normø apvalkalà, nenorintá pastebëti ir suprasti to, kuris ðiuo me- tu stovi ant þemesnio hierarchijos laiptelio. Schoolchildren’s Culture: the Conflict of the Subjective and Objective Worlds NUORODOS: Rasa PETRAUSKAITË-PRANSKÛNIENË 1. BROOM, L. Sociologija. Kaunas, 1992, p. 52. The paper focuses on the conflict of the subjective and 2. ÃÐÎÌÎÂ, È. è äð. Çàïàäíàÿ ñîöèîëîãèÿ. Ìîñêâà, 1997, p. 365. objective worlds in today’s schoolchildren’s culture. Its 3. AITTOLA, T. Possibilities of informal learning inside and out- central assumption is that school is the most institutional- side the school. Ið: Lifelong Learning – inside and outside scho- ised environment for contemporary Lithuanian schoolchil- ols, European Conference, Bremen, 1999. dren and young citizens of Lithuania. Therefore, it is sug- 4. Ten pat, p. 1. gested that school represents the objective world for 5. GIDDENS, A. Modernity and Self–Identity. Polity Press, 1991, schoolchildren. The other starting point is that the subjec- p. 70–81. tive world in contemporary schoolchildren culture is mostly 6. KUKLERIENË, B. Þmogaus situacija postmodernizmo lite- represented by the lifestyle of an independent young per- ratûroje, dailëje, muzikoje. Ið: Mokykla, 1996, Nr. 8, p. 20. sonality type. The paper argues that the conflict of subjec- 7. Ten pat, p. 20. 8. JENKINS, R. Social Identity. London, 1992, p. 5. tive and objective worlds shapes the schoolchildren’s sub- 9. MISHAELL, M. Constructing Identities. Sage, 1996, p. 14. culture. Qualitative (half-structural interview) and quan- 10. BERGER, P. J. Sociologija. Vilnius, 1995, p. 103. titative (open questionnaire) research methods were used 11. TRIMAKAS, K. Asmenybës raida gyvenime. Kaunas, 1997, to acquire the data (observed characteristics of the school- p. 56. children subculture) and provide the statements and con- 12. KELLNER, D. Media culture. London, 1995, p. 259. clusions presented in the paper. 13. FORNÄS, J. Cultural Theory and Late Modernity. London, The research has led to believe that contemporary 1996, p. 55. Lithuanian schoolchildren see school as the environment 14. BROOM, L. Sociologija. Kaunas, 1992, p. 81. defined by strict and boring rules. This environment trig- 15. FORNÄS, J. Cultural Theory and Late Modernity. London, gers sensitive reactions from the schoolchildren, which 1996, p. 243. 16. TRIMAKAS, K. Asmenybës raida gyvenime. Kaunas, 1997, results in them feeling physically and morally „imprisoned” p. 58. at school. Contemporary Lithuanian schoolchildren dream 17. Ten pat, p. 59. of what they call free and democratic school organization. 18. FORNÄS, J. Cultural Theory and Late Modernity. London, The class is the formal structural element of the school 1996, p. 214. organisation, which divides schoolchildren into groups. It 19. ÞUKAUSKIENË, R. Raidos psichologija. Vilnius, 1996, p. 297. is a very complicated phenomenon, which displays personal 20. Ten pat, p. 305. young people’s skills, namely conformance and leadership. 21. BARKAUSKAITË, M., ÞYGAITIENË, B. Mokytojas – tai Hierarchies are formed in relationships between classes. psichologas. Ið: Mokykla, 1997, Nr. 6, p. 14. The restricting rules of the school environment result 22. FORNÄS, J. Cultural Theory and Late Modernity. London, 1996, p. 216. in schoolchildren’s boredom, which further leads to their 23. VAIÈIÛNAITË, J. JAV mokykla kaip atvira institucija. Ið: creativity spilling out in the last pages of their exercise Socialiniai mokslai ðiuolaikinei Lietuvai. Mokslo darbai. Kau- books, on the desks and blackboards. Schoolchildren’s nas, 1996, p. 101. creativity is the most exclusive element of the subculture, 24. Ten pat, p. 181. which should be investigated in order to understand the 25. AITTOLA, T. Possibilities of inforrmal learning inside and schoolchildren’s world and their reactions to the so called outside the school. Ið: Lifelong Learning – inside and outside objective world. schools, European Conference. Bremen, 1999, p. 2 26. AITTOLA, T., KOIKKALAINEN, R., SIRONEN, E. Towards a Reflexive Modernization of the school. Yliopisto, 1995, p. 48. Vytauto Didþiojo universitetas, 27. Ten pat, p. 48. K. Donelaièio 52, LT44248 Kaunas, 28. LEONAVIÈIUS, J. Sociologijos þodynas. Vilnius, 1993, p. 68. el. paðtas: [email protected] 29. ÞELVYS, R. Bendravimo psichologija. Vilnius, 1995, p. 147. Gauta 2004 04 16, áteikta spaudai 2007 04 18

41 l

SKAITYMAI

Gerardas van der Leeuwas (1890–1950) yra vienas þymiausiø XX a. pradþios religijotyros srovës, vadinamos religijos fenomenologija, atstovas, o jo veikalas „Religijos esmë ir apraiðkos“ (pirmasis leidimas vokieèiø kalba – Phänomenologie der Religionen, 1933; pasauliná garsà pelnæs angliðkasis leidimas – Religion in Essence and Manifestation: A Study in Phenomenology, 1938) – ðios religijotyros srities klasika. Siûlome skaitytojui keletà ðio veikalo skyreliø.

Religijos esmë ir apraiðkos: Ðventas þmogus, ðventoji benduomenë

Gerardus van der LEEUW

Pranaðas að negalëèiau savo ruoþtu, eidamas prieð Vieðpaties þo- dá, padaryti nei gero, nei blogo. Kà Vieðpats sako, tai Graikø þodis prof$thV „pranaðas“ pagal kilmæ reiðkia turiu pakartoti“. sakovà, kuris per apeigas pasakodavo ðventus padavimus,1 Mes þinome, kad visi Senojo Testamento pranaðai, ar taigi jo, kaip ðventybës atstovo, veikla pirmiausia yra kal- jø kalba buvo daugiau ekstatiðka, ar maþiau, skelbë Jah- bëjimas, kuris Graikijoje savaime turëjo techniná pusiau vës þodá. Tam buvo griebiamasi ávairiausiø ekstazæ suke- þyniðkà, pusiau teologiná pobûdá. Bet mes ápratæ manyti, lianèiø priemoniø bei intoksikantø. Antai Eliða pasiðau- kad pranaðas savo vaidmená iðgyvena kur kas ekstatiðkiau, kë arfininkà, ir „arfininkui grojant, Eliðai atëjo vieðpaties veikiau ðamaniðkai, kad ðis atstovavimas ðventybei reika- galia“ (2 Karaliø 3.15). Panaðiai Delfø Pitija, prieð pa- lauja didelës vidinës átampos, kurià mes vadiname apë- skelbdama orakulà, turëjo pasiruoðti ðiam dieviðkojo kal- mimu ir kuri atmeta visa kà asmeniðka, bent jau paèiam bëjimo sakramentui: atsigerti vandens ið ðventojo Kasta- patyrime. Pavyzdþiui, galima prisiminti Karlo Jasperso mi- lijos ðaltinio ir uþvalgyti lauro lapø. nëtà sutrikusios psichikos þmogø, vyriausio teisëjo pra- Audringas pranaðo emocijas bei sunkiai suprantamà ðiusá „kuo nuolankiausiai, kad jûsø kilnybë gràþintumëte kalbà su nepaprasta psichologine áþvalga yra apraðæs Ais- man mano mintis“.2 Jei tik ðis schizofrenikas „savo min- chilas. Ðiurpi jëga priverèia vargðæ Kasandrà kalbëti lau- tis“ bûtø laikæs maþiau vertomis, jis bûtø galëjæs bûti pra- þytais sakiniais: „Otototoi… Sapnai. Sapnai. / Apolonai. naðu. Jis tikrai buvo giminë tam Melanezijos demonia- Apolonai!“ Ir tuomet ji iðvysta siaubingà reginá: kruvi- kui, kuris vadino save ne „að“, bet „mudu“.3 nus Atreidø namø vaikus, þmogþudystës áranká kirvá, Ðiaip ar taip, abiejø rûðiø pranaðai, tiek ramûs, tiek Agamemnono nuþudymà maudyklëje, jos paèios likimà. ekstatiðki, persako kaþkieno kito þodþius, ne savo: kar- Ji kreipiasi á chorà: „Bûk su manim, man þengiant / Pëd- tas nuo karto jø asmenybës yra visiðkai iðjungiamos, ir sakais kadaise padaryto blogio, / Bûk mano liudininkas“. jie tampa absoliuèiais ir visiðkais ðventybës atstovais. Pra- Ir tuomet jà vël apima ekstazë: „Aiman, aiman! Agoni- naðas tuomet tëra Galios árankis, „pilnas dievo“ bei tuð- ja, agonija! / Vël pranaðavimo skausmai siaubingi / Apë- èias savæs – paþodþiui, „entuziastas“.4 Geriausiu pavyz- më mane, varydami ið proto“. Ir vël gráþta ðiurpus regë- dþiu tam gali bûti Balaamo istorija (Skaièiø 23–24). Ba- jimas (Aischilo „Agamemnonas“ 1072t, 1184t, 1214t). lako papirktas prakeikti Izraelio tautà sunykimui, jis ið- Mûsø dienomis ðiam didingam nuasmeninto bei objek- tarë þodþius, kuriuos „Vieðpats ádëjæs jam á burnà“. Ba- tyvaus kalbëjimo apraðymui atliepia Kundrës figûra Wag- lakas, pabûgæs, kad prakeiksmas jo prieðams nevirstø pa- nerio „Parsifalyje“, kai klaikiai klykaujanèià jà prieð jos laiminimu, ëmë maldauti pranaðo verèiau tylëti. Taèiau valià uþkeri Klingsoras. Dar plg. jaudinanèias Jeremijo Balaamas negalëjo: „Beoro sûnaus Balaamo þodis – þo- dejones: „Mano ðirdie! mano ðirdie! Raitausi ið skaus- dis þmogaus, kuriam atvertos akys, þodis girdinèio Die- mo! Netelpa krûtinëje mano ðirdis! Man ðirdis plyðta, vo þodþius, matanèio regëjimà ið Visagalio, parpuolusio negaliu tylëti“ (Jer 4.19). kniûbsèia, bet atmerktomis akimis“. Tai supykdë Bala- Pranaðautojos santykiai su jos valdovu daþnai inter- kà, ir jis jau ketino pavaryti pranaðà ðalin, taèiau Jahvës pretuoti lytiðkai – dar vienas tipiðkas sakramentas ðalia palaiminimas tebesklido ið Balaamo lûpø: „Nors Bala- ðvento valgymo.5 Kasandra buvo Apolono meiluþë, o ðtai kas man duotø ir savo namus, pilnus sidabro bei aukso, Pitija turëjo bûti skaisti ir rengtis mergaitës drabuþiais,

42 r

SKAITYMAI kad ir bûdama garbaus amþiaus. Pradþioje ji pranaðauda- tinka pranaðo asmenybæ. Tiesiog klasikinis pavyzdys yra vo tik dievo epifanijos dienà (Plutarchas, Quaestiones gra- tasai jo „Gana!“ Ir vis dëlto Jahvës rankos paliestas jis ecae 292).6 Vergilijus apibûdina pranaðautojà kaip dievo leidþiasi tekinas pirm Ahabo veþimo á Jezrëelá (Karaliø jojamà kumelæ („Eneida“ VI.101). O ðtai malda á Hermá, 18.46) ir visai kaip Eliða daro stebuklus bei gydo. pasiekusi mus ið sinkretizmo laikotarpio: „Vieðpatie Her- Platonas („Faidras“ 244) irgi skyrë dvi mantikos, ar mi, áþenk á mane, kaip kad kûdikiai áþengia á moterø kû- „pranaðavimo“, rûðis: pirmoji – tai mantik$ ÆnqeoV, „ðëlas, nus“.7 Tuo tarpu Buru salos Indonezijoje pranaðautojos kylantis ið dievo“, arba ekstazë, kaip kad Pitijos; antroji – savo dovanà kildina ið santykiavimo miðke su þemës dva- sistemiðkas þenklø interpretavimas, kaip kad augurø pa- sia.8 Èia mes palietëme santykio su dievybe formø klau- gal paukðèiø skridimà. Pastarajai priklauso bûrimas ið ke- simà, prie kurio dar gráðime veliau. penø Babilone, minëtieji Romos augurai, taip pat kinø Dabar tik noriu pabrëþti visiðkà pranaðo asmenybës vandens ir vëjo þinovø mokslas (feng ðui), kuriø pranaða- paðalinimà. Jis ágaunà objektyvaus kalbëjimo galià, ir to- vimai gerokai priartëja prie „ðventojo mokslo“, kuriam kios jo iðtarmës yra ið esmës nesuprantamos: objektyvus irgi bûdingas objektyvus kalbëjimas. Panaðiai dalyvauda- kalbëjimas negali bûti suprastas. Taigi jis turi bûti inter- mi dieviðkoje iðmintyje savo religines pareigas ëjo pirmykð- pretuojamas. Delfuose ákvëptosios pranaðautojos iðtar- èiø bendruomeniø sakovai, kurie tiesà „uosdavo“,11 o mes vadinamieji hosijai, Ísioi, versdavo á sklandø hegza- skandinavø völva buvo sakovë bei burtininkë moteris. metrà. Jie patys, kaip paþymi Farnellis, buvo „pakanka- Be to, pranaðui bûdinga gydymo dovana teikia jam Ið- mai sveiko proto“.9 Plutarchas ðiuos egzegetus vadina te- gelbëtojo personaþo elementø. „Þodis“, kurá pranaðas ið- ologais, qeol^goi. Ir iðties teologo uþduotis visuomet bu- taria, turi galios, taigi jis yra veiksmas, iðgelbëjimo veiks- vo objektyvø ir nesuvokiamà kalbëjimà iðguldyti subjek- mas. Nuo VI ligi IV a. pr. Kr. po graikø pasaulá klajojæ tyviais, suprantamais þodþiais, kartu vis dëlto iðsaugant l^gioi ÀndreV, paþodþiui „þodþio þmonës“, buvo burtinin- þynio ar pranaðo galià. Todël nereikia stebëtis, kad, Plu- kai, ðarlatanai, pranaðai, ateities spëjikai, gydytojai, apsi- tarcho („Dël orakulø nutraukimo“ XV.417) nuomone, valymo ðaukliai, filosofai bei mokslininkai, poetai, die- Delfø teologai nusiþengdavo tiesai. vaþmogiai, dievai… Ryðkiausias ið jø yra Empedoklis, vai- Taèiau pranaðo objektyvià iðtarmæ sudarë ne tik þo- nikuotas dievu ir pats leidæs save garbinti liaudþiai, kuri dþiai. Pats þodis, galios þodis, kartu yra veiksmas. Taigi rinkosi prie jo tûkstanèiais: „Bet nuo ðiol að vaikðtau prieð Fausto svarstymai apie Jono Evangelijos pradþià, atsiþvel- jus nebe kaip mirtingasis, o kaip nemirtingas dievas. Ir giant á tikrà religinæ situacijà, nëra vykæ. Nes pranaðai at- kaip toks, visur að susilaukiu deramos pagarbos, mano stovauja Galiai, ir jø iðtarmës tuo pat metu yra Galios galvà apvijusios girliandomis bei juostomis. Vos áþengiu paðlovinimas bei apreiðkimas. Juos galima laikyti sako- að á klestintá miestà, mano gerbëjai, vyrai ir moterys, pa- vais, gydytojais, ekzorcistais, patarëjais, pamokslininkais garbina mane jomis, ir tûkstanèiai eina paskui mane, no- ir dar daug kuo, o geriausiai jø bûdà atskleidþia Senasis rëdami patirti, kur veda kelias á iðsigelbëjimà. Vieniems Testamentas, kur esama visokiausio plauko pranaðø. reikia pranaðysèiø, kiti teiraujasi apie ávairias ligas, trokð- Aukðèiausiai rûðiai priklauso Izaijas bei Jeremijas, Amo- dami iðgirsti bent þodelá, teikiantá iðsigelbëjimà, nes jau sas, Ozëjas ir Antrasis Izaijas, pastarojo atveju ekstazë ir ilgà laikà raitosi nuo raiþanèiø skausmø“.12 Taigi mato- stebuklas kone visai pasitraukia, uþleisdami vietà tiesio- me, kad „galingasis þodelis“, eøhk¦V b@xiV, turi daug reikð- giniam Dievo Þodþiui, neretai pritaikomam einamosioms miø: nuodëmë, liga bei visokios kitos gyvenimo negan- aplinkybëms, bet daþniausiai pranokstanèiam jas ar bent dos iðkart pradingsta, vos tik jas palieèia „iðsigelbëjimas“. jau, kaip kad Izaijo knygos 53-me skyriuje, sklendþian- Taèiau Empedoklis kartu buvo didis gamtos filosofas, nors èiam aukðtai virð jø. Ne toks betarpiðkas bei spontanið- tai, kaip jis save apibûdino cituotoje iðtraukoje, mums vei- kas, nors ne maþiau reikliai teigiamas Dievo Þodþiu esan- kiau primena ið dalies Evangelijà, ið dalies ðarlatano pri- tis ir Ezekielio bei Zacharijo pranaðavimas.10 Taèiau ðie imamàjá. „Iðgelbëjimas“ ið tikrøjø bemaþ visada kartu reið- vardai mena tik aukðèiausià Izraelio pranaðø tradicijos kia gydymà, kaip kad „gydymas“ savo ruoþtu visuomet suþydëjimà bei pabaigà, tuo tarpu jo pradþia bei iðkilimas kartu reiðkia tam tikrà iðgelbëjimà. Ir tada, kai gydytojas, liudija visiðkai kitas lytis. Antai Samuelis yra „regëtojas“, netgi ðiuolaikinis, „nebesugeba pasiekti stebuklo, jo vietà á kurá kreipësi Saulius, ieðkodamas tëvo praganytø asilø. uþima magnetometras arba ðundaktaris“.13 Taigi mûsø Nors kartu jis ir teisëjas bei þynys. O ðtai po ðalá klajojan- dirbtinai daromas skirtumas tarp „dvasinio“, moralinio, tys pranaðai, prie kuriø Saulius, gráþdamas ið Samuelio, ir kûniðkojo iðsigelbëjimo tëra dirbtinis, todël neatlaiko nevalingai prisijungë, buvo kliedintys ekstatikai, tarsi der- þmogaus troðkimo ágyti galios ir iðsigelbëti. viðai ar Dioniso sambûriø nariai, ir netgi Eliða pranaðavo Poetui irgi atiteko kaþkiek dieviðkø pranaðo galiø. palydimas arfos garsø. Pirmasis ið didþiøjø pranaðø buvo Nes pradþioje poetas ir pranaðas buvo viena. Platonas Elijas, o aðtrus psichologiðkas jo pasirodymo apraðymas kalba apie poetus kaip apie ákvëptus Dievo ir stato juos juolab yra puikus pavyzdys, kokia vidinë kova tarp objek- á vienà gretà su orakulø dainiais bei pranaðautojais tyvaus kalbëjimo ir subjektyviø pastangø bei nevilties ið- („Apologija“ 22).14

43 l

SKAITYMAI

Paðvæstasis se, rodo istorija apie Paulinà, garbingà ponià, Isidës ðven- tykloje suvedþiotà paleisto vergo, uþsidëjusio dievo Anu- Jau seniai prieð Freudà iðmintingi þmonës suprato, kad bio kaukæ. Suvedþiotojas puikiai suvokë situacijà, kuri ir þmogaus galios, kurias jis nukreipia á iðoriná pasaulá, ðak- leido jam pasinaudoti jo aukos religine isterija. nimis siekia jo lytiná gyvenimà, o dabar kai kas iðvis nebe- Panaðiai dievo moterimis laikytos hindø bajaderës.20 skiria dëmesio niekam daugiau! Ðiaip ar taip, lytinis bei Taèiau ádomiausias, mûsø poþiûriu, dalykas yra pats per- alkio instinktas – tai tos dvi galingos varomosios jëgos, ëjimas nuo skaistybës prie nevarþomo pasileidimo. Já su- kuriø dëka valia ágyja galià ir net pasiekia dangø. Jø aki- vokti galima tik pasitelkiant dieviðkos Galios sampratà. vaizdoje impotentiðkoji sàmonë þlunga. Viena vertus, Susilaikymas – tai ne skaistybë mûsø ðiuolaikiniu suprati- maistas bei gërimas, kita vertus, lytinë sueitis tad yra ne mu, bet „kultûrinë skaistybë“,21 bûtent santykiavimas su tik du svarbiausi bendrumo su dievu simboliai, bet ir tie dievybe, dangiðkoji santuoka. Jà galima ágyvendinti trim veiksniai, kurie ákinko á darbà þmogiðkàsias galias. bûdais: arba nuotakà nuþudant, arba jai iðliekant skais- Kad ði galia ne tik yra tikra, bet ir turi bûti apvaldyta èiai, arba be jokiø iðlygø tarnaujant dievui ir atsiduodant vienokiu ar kitokiu „paðventinimu“, jau pakankamai aið- jo valiai. Mirties, santuokos bei erotikos mistikos tad të- kiai nustatyta. Moteriðkoji lytinë galia, paprastai laikoma ra skiriamos, bet niekuomet ne skirtingos. Uostø deivë itin stipria, daugelyje bendruomeniø nukenksminama pra- Afroditë Pelagija tuo pat metu buvo ir prostitutë, ir ðven- duriant nekaltybës plëvæ, t.y. atliekant ruptura hymenis, toji.22 Meilës svaigulys – tai apalpimas ir mirtis; kita ver- kurios tikslas – tiek paðalinti pirmosios sueities grësmæ, tus, kreiptis á dievà – tai pareikðti savo erotiná pajëgumà tiek ir uþtikrinti lytiná veiksnumà. Operacijà daþnai atlie- arba galios troðkimà. ka senolë, bet neretai ir þynys arba praðalaitis.15 Deflora- Santuokos mistikoje tebegalioja ta pati schema, ir net- cija gali bûti atliekama kaip ritualas, dalyvaujant þyniui gi ne visada sudvasinta. Kristaus nuotakos visà savo mei- ar praðalaièiui, nes abu jie yra „galingieji”. Èia mes jau læ, tiek kûniðkà, tiek netgi isteriðkà, kaip kad neretai nu- esame pakeliui á ðventàjà prostitucijà, daugelio tautø gy- tikdavo, visuomet atiduodavo savo dangiðkajam jauni- venime vaidinusià reikðmingà vaidmená.16 Mergystæ turi kiui. Ir uþ tai jø nereikia smerkti. Nes nemanau, kad san- atimti kaþkas „galingas“, ir ne tik todël, kad sutuoktinis tykio su Dievu tyrumas reiðkia lytinio elemento paðali- per maþai kliautøsi savo paties galiomis, bet ir todël, kad nimà. Lytiðkumo visiðkai paðalinti neámanoma ið jokio tai ið esmës yra Aukðtesniojo privilegija. Taèiau ðis ðiurkð- bendravimo, netgi ið bendravimo su Dievybe. Taigi te- tus ritualas gali bûti pakeistas simboliniu, kaip kad suei- lieka vienintelis jo ávertinimo bûdas – ásitikinti, ar pa- tis su jaunuoliu Nakso saloje (Egëjo jûroje), arba susilai- ðvæstasis ið tikrøjø yra pasiðventæs, vadinasi, iðsiþadëjæs kymu vadinamosiomis Tobijaus naktimis.17 savæs, ar ðitaip tik siekia sau galios; kitaip sakant, ar pa- Taèiau toks „paðventinimas“ taip pat gali virsti auka ðvæstoji moteris siekia tik daugiau ar maþiau dvasiðkai, dievybei, ir vëlgi – siekiant suþadinti galias, arba paties bet visuomet erotiðkai, dominuoti savo jaunikiui, ar my- aukojanèio individo, arba visos bendruomenës. Praðalai- lëti já nuoðirdþiai. tis arba þynys tuomet atstovauja dievybei, o moteris, kaip Pradþioj romënø vestalëmis, regis, galëjo bûti tik ne- „paðvæstoji“, – bendruomenei. Pagarsëjusioje savo „Isto- tekëjusios moterys ið ûkininkø ðeimø, kuriø pareiga buvo rijos“ iðtraukoje (I.199) Herodotas pasakoja apie Babilo- neðti vandená ir priþiûrëti ugná.23 Jos buvo ugnies nuota- no moteris, kurios prieð iðtekëdamos dalá savo gyvenimo kos ir visà gyvenimà dëvëjo nuotakø apdarus. Priskirtos praleisdavo atskirtyje, pasiðventusios dievui. Jø pasiðven- valstybës aukurui, jos sudarë tam tikrà ordinà, o jø skais- timas pasireikðdavo arba lytiniø santykiø auka, t.y. skais- tybë turëjo uþtikrinti visuomenës galias bei gerovæ.24 Se- tybe, arba visiðka jos prieðingybe – atsidavimu dievui, kai novinæ ðio paproèio formà liudija skaistybës tikrinimas tik jis aplankydavo jas kokio nors vyro pavidalu.18 Abiem Lanuvijuje, kur vestalë turëjo pamaitinti gyvatæ: jeigu ði atvejais jos priklausë dievui, buvo jo nuotakos, ¢arimtu valgë, vestalës skaistybë buvo laikoma patvirtinta, ir þem- „atskirtosios“, íadiðtu „paðvæstosios“. Senovës Ðumere irgi dirbiai suðukdavo: „Metai bus derlingi!“ (clamantque ag- bûta dievo moterø, kurios, galimas daiktas, netgi turëjo ricolae: fertilis annus erit).25 Èia kultûrinis skaistumas yra ið tikrøjø atsisveikinti su gyvenimu savo „liûdesio kamba- tiksli paralelë santykiavimui ant suarto lauko bei kitiems ry“, tuo pat metu buvusiame joms buvo ir kapu, ir su- paproèiams, kuriuose lytiniø galiø pasireiðkimas skatina tuoktiniø miegamuoju.19 derlingumà, ir sutinkamai su tuo skaistumo praradimas Paðvæstosios moterys, tiek mergelës, tiek prostitutës, yra ne tiek nuodëmë, kiek þala.26 laikësi savo iðskirtinio statuso visos bendruomenës, ku- Ðio tipo paðvæstumas turi akivaizdþiai moteriðkø rios galià ðitaip saugojo, labui. Korinte Persø karo metu bruoþø. Bet vyrai, þinoma, irgi pasiðvæsdavo dievams. To- hierodulës meldësi uþ miesto iðgelbëjimà, ir netgi tokio dël ne atsitiktinai jie taip darydami supanaðëdavo su mo- masto poetas kaip Pindaras iðgyrë jas graþiausiais þodþiais terimis, kartais net bjauriu bei iðkreiptu bûdu, kaip kad (fr. 122). Kaip tvirtai pasiðventimas dievui paaukojant jam patys save suluoðindavæ kalnø deivës þyniai Maþojoje savo skaistybæ buvo ásiðaknijæs graikiðkuosiuose Rytuo- Azijoje. Kaip kad rodo I Karaliø knyga (18.28), o dar

44 r

SKAITYMAI akivaizdþiau – Apulëjus, tai bûta tikrai sadistiðko þaloji- cija cum libello in angello, regimas neproduktyvumas – mosi.27 Taèiau kartu tai buvo tiesioginis savo vyriðkumo irgi pasiðventimas: „Nieko neveikti dël Dievo – tai ne tin- aukojimas, atliekamas transo bûsenoje ir iðkalbingai ap- ginystë, o visø darbø darbas“.36 Pasiðventusiøjø malda, raðytas Luciano (De dea Syria 15): „Rëjos vardan jie pa- atgaila bei pamaldumas ið esmës turtina tà lobynà, ku- tys save iðkastruodavo“. Iðsikastravæ jie gaudavo mote- riuo gyvena visa bendruomenë. Taip individo gyvybiniø riðkus drabuþius.28 Mato Evangelijoje (19.12) irgi mini- galiø apribojimas ugdo visuomenës galias. mi eunuchai, „kurie patys save tokius padarë dël dan- Pasiðventimo iððûkis tad yra pasiekti galios per sava- gaus karalystës“. noriðkà negalëjimà. Pasiðventusiøjø auka virsta tik dides- Visame tame ryðkø vaidmená vaidina moterystës ðven- ne galybe, ir tai iðties yra tam tikra magija, taèiau tokia, tumas. Antai senovës Romoje, pasak Plutarcho (Numa kuri lieèia ir gyvenimà po mirties, kaip ir jø atstovauja- 10.3), nusikaltëlis, sutikæs vestalæ, bûdavo iðgelbëtas. Pa- mos bendruomenës kultas. Panaðiai visiðkà negalià galy- naðiai viduramþiais, kai moterø garbinimas buvo pasie- be paverèia kankinys, atsiþadëjæs gyvenimo. „Man reikia kæs virðûnæ, jø uþtarimas laidavo laisvæ: „Jeigu vilkas (pa- iðkæsti daugiau nei þmogui kada nors teko iðkæsti, nes kan- bëgæs nusikaltëlis) ras prieglobstá pas moterá, ið meilës jai èios karûna – tai vienintelë karûna, kurià galiu ágyti”, – jam bus dovanota gyvybë“.29 Riteris irgi prisiekdavo „vi- pasakytø pavyzdinis vaikas. O psichologas pridurtø: „Bet somis moterimis“ – jam visa moterø giminë buvo tarsi ðitam tobulybës ásikûnijimui në á galvà neateina, kad þmo- Ðventoji Ðeimyna. Tuo tarpu Wolframo Parcifalis moterá, gus gali sau gyventi iðvis be jokios karûnos”.37 kaip saugà kautynëse, iðkelia net aukðèiau uþ Dievà. Ðven- Taèiau situacija ið esmës pasikeièia (ir tai lieèia visus tikai ir moterys priklauso tai paèiai ðventybei, todël netu- pasiðventëlius), kai tik atsiþadëjusysis ið tikrøjø atsiduo- ri neðioti ginklo.30 Taigi ðiuo atveju pasiðvæsti reiðkia vi- da tai galiai, kuriai save paaukojo, kaip aukðèiausiai ir sos bendruomenës vardan supanaðëti su moterimi, su mo- visà savo gyvenimà ima vertinti vien ðios galios atþvilgiu. tina. Taip keistu bûdu susilydo ilgesys sugráþti á motinos Ðtai kas sudaro tikràjà kankinio, m@rtuV, sàvokos esmæ – ásèias ir potroðkis paaukoti gyvybæ. O krikðèioniø vienuo- liudijimas, netgi liudijimas krauju. Kas ið tikrøjø pasiðven- lis svyruoja tarp gerokai moteriðkos meilës Kristui ir bû- èia, nebegyvena savo nuoþiûra, jo gyvenimas nebëra „ðven- dingai vyriðkos pagarbos Mergelei. Nes nors Baþnyèia gar- timas“, – jis liudija38 ir todël ágyja dràsos laisvai kalbëti, bina skaistumà bei visà blogá kildina ið moters, ji vis dëlto parrhs%a:39 apie savo susitikimà su Galia, apie Dievo dar- puikiai iðmano, kaip subtiliai sublimuoti viskà, kas yra per- bus ir Jo þodá, kurá iðgirdo. Ði dràsa ir yra pasiðventimas: nelyg giliai þmogiðka. Kaip kad tai teigia ðv. Bernardas: „Tada jums bus proga liudyti“ (Lk 21.13). Ir ðiuo atveju „Vyras nupuola ne kitaip, kaip tik per moterá, ir pakilti jis savanoriðkas negalëjimas jau yra nebe didesnës galios sie- gali tik per moterá“. kis, o paprasèiausias paklusnumas, ligi mirties. Bet ir toks Pasiðventusiojo dievui gyvenimas – tai naujas gyveni- Dievo liudytojas laimi „dràsà ir pasitikëjimà“ (Ef. 3.12). mas, pilnas naujos jëgos, o á já vedantys ritualai yra labai Ðitaip moteriðkasis pasiðventimas tapo pakeistas vy- panaðûs á pérëjimo ritualus: jie mena mirtá. Pavyzdþiui, riðku klusnumu. priëmimo á vienuoliø ordinà apeigoms neretai priklauso laidotuviø liturgija.31 Sekta Áþadai, duodami áðventinti rengiamo asmens, þinoma, neapsiriboja vien skaistumu, kuris ir pats visuomet sim- Pirmykðèiame pasaulyje nebuvo religiniø bendruome- bolizuoja gyvenimo atsiþadëjimà.32 Be skaistumo, dar gali niø, tik ðventos bendruomenës. Panaðiai nebuvo religi- bûti privalomas skurdas bei paklusnumas, kaip kad krikð- nës veiklos, tik ðventa veikla. Nebûta ir jokio ypatingo èioniø ordinuose. Tai pasireiðkia kuo ávairiausiai. Savo gy- religinio gyvenimo, puoselëjamo individualiai ar bendruo- venimà paðventæs nepaliaujamam kultui, neámanomam menëje, todël Scipionas, prieð auðtant eidavæs á Jupiterio „pasaulyje“, vienuolis atstovauja visai bendruomenei. menæ, cella Jovis, Kapitolijuje pamedituoti ir, „matyt, pa- „Vienuoliø choras kasdien meldþiasi uþ visus tuos, kurie sitarti su Jupiteriu valstybës reikalais“, buvo itin reta ið- patys negali arba nenori melstis, taip atiduodamas bega- imtis, këlusi nemaþà nuostabà (Gelijus, „Atikos naktys“ linei Dievo galybei garbæ uþ visus tuos, kurie, gyvendami VI.1.6). Pirmoji bendruomenë, kurià sudarë pasiðventu- bei dirbdami iðoriniame pasaulyje, patys to padaryti ne- sieji religiniams dalykams, tad buvo sekta, atsiskyrusi ne gali“.33 Taigi vienuoliðkas gyvenimas, nelyginant angelø tik nuo aplinkinës bendruomenës, bet ir apskritai nuo „pa- gyvenimas (b%os àggelik^V), – tai nuolatinis garbinimas.34 saulio“. Taigi sekta reiðkia ne atskilimà nuo baþnyèios (tai Taèiau vienuoliai ne tik atstovauja pasauliui pas Dievà; tëra antrinë jos prasmë), bet pirmiausia – pasitraukimà ið atvirkðèiai, tai ir Dievo águla pasaulyje. Uþtat Jëzaus drau- bendruomenës, kokiu nors savitu bûdu siekiant religinio gija – tai Kristaus kariauna, militia Christi, kurios ástatai iðsigelbëjimo. prasideda þodþiais: „Kas tik stotø á kovà uþ Dievà po Kry- Taigi sekta nëra bendruomenë, atskilusi nuo kitos re- þiaus vëliava mûsø draugijoje, kurià mes trokðtam paþenk- liginës bendruomenës, kaip kad baþnyèios. Veikiau ji linti Jëzaus vardu“.35 Betgi pasinërimas á rimtá, medita- reiðkia atsiskyrimà nuo bendromenës apskritai, religinius

45 l

SKAITYMAI

siekius pastatant anapus áprastø gyvenimo tikslø. Kaþkà tis, ðiaip ar taip, nereiðkia nieko („Virðø paëmë Saros panaðaus jau darë misterijø draugijos, tarp kuriø bûta ir sûnus…“). Kraðtutinës sektos perniek laiko ir visus anks- miðriø su sekta formø, kaip kad orfikai. Nors apskritai tesnius áðventinimus ar ritualus, nebent perprasmina juos misterija gyvenimà suvokia daugiau kosmiðkai, kaip vi- taip, lyg kûdikio krikðtà keistø suaugusiojo krikðtu. Tai- sybæ, nei sekta, kuri patyliukais nusigræþia nuo pasaulio gi þiûrint fenomenologiðkai, sekta iðties eina prieð baþ- iðsigelbëjimo vardan. nyèià, kuri jos atþvilgiu atrodo kaip regresija prie pir- Taèiau pats þodis secta yra kilæs ne ið secare „(at)kirs- mykðtës bendruomenës. ti“, bet ið sequi „sekti“. Tai religinë partija, erezija, kaip Dingstá ákurti sandorá gali suteikti kuo ávairiausios prie- kad byloja graikø þodis aÃresiV, „pasirinkimas“ arba „po- þastys, tarp kuriø þymià vietà uþima „atgimimas“. Koks linkis“. Ir tai yra gryniausia þinoma sandorio40 forma. Pa- nors stiprus jausmø sukrëtimas priverèia susimàstyti apie vyzdþiui, þydø bendruomenës atþvilgiu naziritai ir krikð- savo nuostatà á pasaulá ir Dievà, priverèia palikti tai, kas èionys yra sektos (Apd 24.5; 28.22), kaip ir fariziejai su turima, ir ieðkoti naujø galimybiø. Tokie buvo dionisiðki sadukëjais, o islame – mutazilitai. Ið esmës visos jos buvo proverþiai Senovës Graikijoje, reformacijos entuziazmas, schizmatiðkos, „separatistinio“ tipo,41 nors atskilo ne nuo sekmininkø judëjimas bei kt. kokios nors atskiros bendruomenës, o nuo bendruome- Kas be ko, ir sekta gali tolydþio prarasti savo iðskirti- nës kaip tokios, ar ji bûtø pirmykðtë, religinë-tautinë, ar numà. Nors daþniausiai ji lieka sau iðtikima ir tik tobuli- baþnytinë. Taigi sekta atsiskiria ne nuo baþnyèios, o nuo na save, ir tokia raida vyksta vis grieþtesnio siaurëjimo bendruomenës, ir tai yra kraðtutinis sandorio padarinys. kryptimi. Vis rûsèiau reikalaujama asmeniðkai atsiversti, Sekta apima ir tam tikrà heterodoksiðkà doktrinà, ir iðpaþinti tikëjimà bei patyrimà, vis priekabiau gryninama skirtingus nei bendruomenës, nuo kurios ji atskilo, kultû- doktrina. Ðiuo atþvilgiu iðkalbinga yra Jean’o de la Badie rinius paproèius: „tarp jûsø bus netikrø mokytojø, kurie (1610–1674) paþiûrø raida. Jis siekë suburti á bendruo- áves praþûtingø klaidamoksliø (aÃreseiV)“ (2 Petro 2.1). menæ visus, kurie ið tikrøjø buvo atgimæ, todël negalëjo Taèiau fenomenologiðkai nei skirtinga doktrina, nei kul- apsiriboti kokia nors viena parapija. Jis ákûrë tokià ben- tûriniai elementai nëra lemiantys veiksniai, tai tik apraið- druomenæ, kuriai priklausë visi jam þinomi ið naujo gimæ kos tø ásitikinimø, tø nuostatø, ant kuriø susikûrë sekta. krikðèionys, ir ðiuo plaèiu uþmoju sugráþo prie pirmykðtës Taigi ir krikðèionybë judaizmo bei romënø visuomenës at- „ðeimos“: bendruomenæ ir ðeimà sujungë á viena. Po ku- þvilgiu, ir reformacija Romos baþnyèios atþvilgiu, ir bu- rio laiko Herfordo bendruomenës namai pagarsëjo savo dizmas hinduizmo atþvilgiu, ir islamas arabø bendruome- dvasiniais pasilinksminimais bei ðokiais, bûdingais komu- nës atþvilgiu tebuvo sektos, ilgainiui virtusios baþnyèio- nijai per tobulà meilæ, kurià tuomet kaip tik pavykæ pa- mis, vienuoliø draugijomis ar tautiniais junginiais. Sek- siekti. Santuokos tarp sektos nariø ir nenariø buvo pa- tos kaip tokios esmæ sudaro atsiskyrimas bei eretiðka nuo- skelbtos negaliojanèiomis, ir imtos ðvæsti naujos jungtu- stata: erezijos sekëjas yra bûtent eretikas bei „atskalû- vës, kuriø vaikai bûsià laisvi nuo prigimtosios nuodëmës. nas“, aÃretikÊV ˆnqrwpoV, „nukrypëlis“, kurio dera saugo- Po la Badie mirties buvo ávesta grieþta riba tarp tø, kurie tis (Tit 3,10). Taigi „erezija“ lieèia ne tik nuomonæ, bet jau patyrë Dievo malonæ, ir tø, kuriuose ji dar nepasireið- gyvenimà, tai nuodëmë, todël schizmà ið eretiko pusës kë: pirmieji buvo broliai ir seserys, o antrieji vadinti po- lydi ekskomunikacija ið bendruomenës pusës. Viduram- nais ir poniomis. Netgi tai, kaip reikia kreiptis á Dievà, þiais netgi doroviniai nukrypimai, kaip kad sadizmas, bu- priklausë nuo iðgelbëtumo laipsnio: tik brolija galëjo ðauk- vo laikomi erezija.42 Kita vertus, jokios bendruomenës tis Jo „Tëve“, kiti – ne.44 neámanoma ið esmës perprasti neatsiþvelgiant á atskilu- Tokiu bûdu „pasaulis“ pleèiasi, o bendruomenë, „Nau- sias nuo jos sektas,43 nes bûtent paèios bendruomenës jasis Sionas“, „tikrasis Izraelis“, Dvasios erdvë traukiasi gyvenimas jas pagimdë. Taèiau pasilikæ bendruomenëje – pagal „atskirtos paðvæstøjø bendruomenës principà to- paprastai to suvokti negali, jiems priklausymas sektai të- leruoti valstybæ, bet kiek ámanoma vengti kontaktø su ja ra skirtingos nuostatos bei svetimos átakos árodymas. To- ir kuo grieþèiausiai atsiriboti nuo pasaulio per aprangà, kiu atveju bent jau bûtø galima pripaþinti, kad „juk turi paproèius, pasisveikinimus, vedybinius santykius bei eks- pas jus bûti atskalø, kad iðeitø aikðtën, kurie ið jûsø yra komunikavimà“.45 Ið tikrøjø ðitas nepaliaujamas sektos iðmëginti þmonës“ (1 Kor 11.19). gryninimo, atribojimo bei sutvirtinimo siekis rodo slaptà Ypatinga sektø galia patiriama kaip savotiðka cha- troðkimà panaikinti apskritai bet kokià bendruomenæ ir rizma, o „pasirinkimas“ – kaip paðaukimas, todël tam vienumoje sugráþti Dievo akistaton.46 Pasak Nietzsches, tikros grynos galimybës vardan gali bûti siekiama paða- „didþiausias yra tas, kas iðgali bûti vieniðiausias“.47 Nes, linti bet koká motininës bendruomenës pëdsakà. Tà gry- darsyk pacituojant tà patá autoriø, „bet kokia bendruo- nàjà galimybæ reikia suvokti kaip dvasià arba, vëlgi, kaip menë subendrina ir suprastina“. Vienatvës siaubas èia virs- pamaldumà. Priklausymà sektai patvirtina paðaukimas ta prabanga, o savaiminë negalia, kylanti ið apleistumo arba poelgis: pirmasis reiðkia iðrinktumà, antrasis atsi- jausmo, transformuojama á netikëtà, bet dël to tik juolab vertimà, nors abu gali vienas kità papildyti. Taèiau gim- palaimingà visagalybës nuojautà.

46 r

SKAITYMAI

Baþnyèia mà nuo bendruomenës prie sandorio, o kita vertus, pa- goniø religinæ sàmonæ, jau pasireiðkusià kuo ávairiausiais Izraelitø tautos susirinkimas tuo pat metu buvo ir re- sandoriais, sutelkë á naujo tipo bendruomenæ. Taigi baþ- liginë bendruomenë (Pr 44.6; 1 Kar 12.3; 1 Kar 8.14; Kun nyèia – tai pagoniø baþnyèia, bet „iðganymas ateina ið þy- 4.13; Sk 15.3; Ps 22.23; Jl 2.16), kokià graikai vadino þo- dø“ (Jn 4.22). dþiu ækklhs%a.48 Taigi kai Jëzus rinkosi mokinius ir vie- Visa tai reiðkia, kad savo esme baþnyèia, kokia ji yra nam ið jø suteikë ypatingà statusà (Mt 16.18), Jis ne tik tikinèiøjø sàmonëje, iðsprûsta ið fenomenologijos. Nes tai ðiaip suðaukë panaðaus bûdo þmones, ne tik nustatë su Kristaus Kûnas ir kaip toks – iðsprûsta ið bet kokio suvo- jais mokytojo ir mokinio santyká, kaip kad Buda. Jo ásteigta kimo, kuriam pats yra iðankstinë prielaida. Þinoma, tai ækklhs%a veikiau „turi bûti aiðkinama remiantis Jo santy- kartu tauta ir sandoris, bet visuomet su sàlyga, kad jame kiu su Jo tauta, ið kurios, dël kurios ir prieðprieðinda- dalyvauja Kristus, jo „Vieðpats“, kuris laiduoja ir sutarti- mas kuriai jis iðsirinko bei ágaliojo Dvylika kaip ypatingà ná ryðá, susijusá su paðaukimu bei pasirinkimu, ir prigimti- kongregacijà, atstovaujanèià Jahvës kongregacijai“.49 ná, kaip Kûrëjas Dalyvis. Uþtat baþnyèia tuo pat metu yra Dvylika, þinoma, buvo mokiniai, bet pirmiausia jie buvo matoma ir nematoma, þmoniø organizuota ir mistiðkai tauta, tikrasis Izraelis, o Sekminiø ávykiai áneðë tarp mo- ákvëpta, dvasinë ir kosminë. Reikia ne tikrinti jà, kaip fak- kiniø, kaip á tautos susirinkimà, Ðventos Dvasios dovanà. tà, bet ja tikëti, ir ne atsitiktinumas, kad bûtent èia mes Tuo bûdu tad gimties ir „dvasios“ ryðiai tapo suausti á vie- pirmàsyk susiduriame su tikëjimo sàvoka.55 na: „O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo pali- Taigi nors iðkilusi ant þemiðkosios duotybës pamato, kuonys bei paveldëtojai pagal paþadà“ (Gal 3.29).50 Baþ- baþnyèia remiasi dieviðkàja galimybe. Ir kol ji dar netapo nyèia tad yra Dievo tauta dvasine prasme ir Kristaus Kû- ecclesia triumphans arba neiðtirpo kaip communio sanc- nas tikràja prasme, o tai reiðkia, kad sandoris ir bendruo- torum, ji – þemës druska, tikrasis pasaulio tvermës pa- menë tapo sulieti ir pakylëti á aukðtesná viená. Atskirai grindas: Kristaus Kûnas palaiko þemës kûnà. Ið èia baþ- nebëra lemiamas nei þmogaus apsisprendimas, nei gim- nyèios bei jos sekëjø iðdidumas: „ðventieji teis pasaulá“ (1 tis, nors nei viena, nei kita nëra nesvarbu. Abu rado sau Kor 6.2).56 Èia bendruomenës idëja pasiekia bene aukð- pagrindà bei pateisinimà ið Dievo, kuris nuþengë Kristu- èiausià savo virðûnæ, nes bendruomenë, ðitokiu bûdu je pasitikti þmogaus51 ir pats panoro tapti bendruome- ásteigta baþnyèia, ágyja metafizinæ reikðmæ. Jos ribos yra nës ryðio pamatu. visas pasaulis, o ðerdis – Pats Dievas, Kristaus meilë. Pir- Uþtat nuo pat savo uþgimimo baþnyèia kaskart atsi- mykðtë ðeimos bendrystë su savo mirusiaisiais dabar esti duria pavojuje arba nebegráþtamai virsti „tauta“, nes baþ- perkeistu pavidalu: bendrystë su Dievu apima ir bendrys- nyèios hierarchinë organizacija iðtikimai tæsia tà paèià tau- tæ su protëviais. Baþnyèios ryðys siekia toliau uþ kapus. tos idëjà, tik perkeltà nuo Izraelio Romos imperijai, arba Baþnyèia yra Dievo mergelë, nuotaka, sostas ir ðirdis – galutinai „sudvasëti“, daugeliui sektø darant átakà kaip nekaltoji motina, be paliovos gimdanti tikinèiuosius.57 Pa- tik ðia linkme. Taèiau jos esmë visuomet iðliko ta pati: nei sak Firmiko Materno (De errore profanarum religionum), atskirai þmogaus pasirinkimas pagal paðaukimà, nei sa- „Kristus yra jaunikis, o baþnyèia – nuotaka, kuri kasdien vaiminë duotybë lemties dëka, bet visuomet abu kartu, ðvenèiausiajam Tëvui gimdo sûnus dvasioje“. Taigi prieð suvokiami kaip paties Dievo valia, iðpildyta per baþny- mûsø akis iðkyla motinos ávaizdis, taèiau motinos, kurios èios Vieðpatá.52 galia remiasi Tëvo pradëjimu. Kaip tauta, baþnyèia tad neabejotinai tæsia bendruo- Pagaliau tikinèiøjø sàmonëje baþnyèia yra katalikið- menæ, tik dabar jau paðauktøjø bendruomenæ, iðrinktajà ka. Pirminë prasmë ðiuo atþvilgiu yra ne ta, kad baþny- tautà; o kadangi remiasi sandoriu, ji tæsia misterijø san- èia apimtø visà pasaulá, o, sulig pirmine paties þodþio dorius, besibûrusius apie atitinkamo „Vieðpaties“ figûrà kaqolik^V reikðme, kad ji yra visuma, organizmas, kurio bei gyvenimà. Nors kartu tai sandoris, kurio misterija per- galva – Kristus. Taigi katalikiðkumas reiðkia ne tiek baþ- smelkia pasaulio duotybæ bei kiekvieno þmogaus gyveni- nyèios apimtá, kiek jos visa-pakankamumà. „Kur yra mà. Kalbant ankstyvosios krikðèionybës kalba, baþnyèios, Kristus, – teigia Ignacas, – ten yra katalikiðkoji baþny- pastatytos ant silpno þmogaus, Petro, negali áveikti net èia“, o bûdama katalikiðka, baþnyèia per Kristaus Kûnà pats pragaras.53 savo galva yra neatskiriamai suaugusi su visuotine visa- Baþnyèià ið tikrøjø turi tik krikðèionybë. Nes nei bu- galybe. Ir bûtent ið èia kyla baþnyèios visa apimanti pri- distø vienuoliø bendruomenë, nei musulmonø bendruo- gimtis, tik ne kaip faktas, o kaip uþdavinys, kaip misija. menë, kuri iðvis remiasi tik sutikimu bei nuostatø laiky- Nes kur du ar trys susirinko Jo vardu, ten yra Jis ir, vadi- musi, neigi þydø tautos susirinkimas nëra baþnyèios. Ðis nasi, yra katalikiðkoji baþnyèia. istorinë tiesa, negano to, yra giliai susijusi su paèia baþ- Baþnyèios katalikiðkumas tad mena jos vienybæ ir jos nyèios esme, kuri yra padarinys konkreèios istorinës situ- ðventumà. Joje tampa iðbaigta tai, kà kitos bendruome- acijos, kurioje þydai atstûmë Kristø, ir Jis atsigræþë á pa- nës bei sandoriai tik numato. Nes pati bendrumo esmë, gonis.54 Ði konkreti situacija, viena vertus, ir lëmë perëji- pats „ðventasis bendrumo dëmuo“ yra ne ðiaip bûti drauge,

47 l

SKAITYMAI

ne ðiaip draugø ratelis, kuriame þmogus glaudþiasi nuo 23. Warde Fowler W. The Religious Experience of the Roman Pe- siaubo. Prieðingai: tai kaþkas visiðkai kita, kaþkas nepri- ople, p. 135. Dël pareigos neðti vandená þr. Ovidijaus Fasti 3; klausoma nuo nariø visumos, kas sudaro naujà organo- plg. dar Cagnat R. Les Vestales et leur couvent sur le forum romain (Conférences Faites au Musée Guimet), 1906, p. 61t. nà. Ir ðis iðskirtinis veiksnys – tai visa ko pradþia ir pabai- 24. Fehrle. Min. veik., p. 210t. ga, esmë ir pirmapradis pagrindas. 25. Toutain J. RHR, Nr. 89, 1924, p. 183t. Firmikas Maternas (De errore profanarum religionum 14) davë uþuominà á poliariðku- Versta ið: G. van der Leeuw. Religion in Essence mà tarp kultûrinës skaistybës ir palaidumo, kai apie vestales and Manifestation. New York–Evanston: Harper (prieðingai faktams) pasakë: „jos yra arba per jëgà ástumia- & Row Publ., 1963, p. 222–226, 230–235, 261–268. mos á prostitucijos nuodëmæ, arba iðlieka skaisèios, taigi ðiaip ar taip praranda kilnios giminës vardo garbæ“. Ið anglø kalbos vertë Dainius RAZAUSKAS 26. Wissowa G. AR, Nr. 22, 1923–1924, p. 201t. 27. Bertholet. Lesebuch, V, p. 42t. NUORODOS 28. Ten pat, p. 43t. 1. Kern O. AR, 26, 1928; Fascher E. PROFHTHS, 1927. 29. San Marte. Parzivalstudien, III, 1862, 121. 2. Algemeine Psychopatologie, 1923, p. 113. 30. Ten pat, p. 115. 3. Codrington, The Melanesians, p. 153. 31. Gennep A., van. Rites de Passage, p. 125, 140. 4. [Graikø ænqousiastik^V paþodþiui reiðkia ‘ákvëptas, apimtas 32. Savito pasiðventimo, kartais trunkanèio visà gyvenimà, bûta dievo’ ar ‘dievø’. – Vert. past.] tarp Senojo Testamento naziritø, kurie nevartojo alkoholio, 5. Þr. klasikiná sakrameniniø simboliø aptarimà: Dieterich A. nekirpo plaukø ir vengë bet kokio kontakto su lavonais. Kuo Eine Mithrasliturgie, 1910, p. 92t. ávairiausiø tokio pobûdþio vengimø religijø istorijoje apstu. 6. Fehrle E. E. Die kultische Keuschheit im Altertum, 1910, p. 33. Heiler, Katholizismus, p. 452. 7t, 75t; Farnell, Cults, IV, 186t. 34. Ten pat, p. 438. 7. Dieterich A. Eine Mithrasliturgie, p. 97. 35. Ten pat, p. 313. 8. Riedel, Sluik- en kroesharige rassen, p. 8t. 36. Ten pat, p. 474. 9. Cults of the Greek States, IV, p. 188t. 37. Künkel F. Einführung in die Characterkunde, 1929, p. 48. 10. Wundtas (Wölkerpsychologie, IV, p. 187t.) paþymi, jog grynos 38. Dornseiff. Der Mätyrer, 1923–1924. pranaðystës atveju Dievas ir pranaðas esti vîena, ir tik jai re- 39. Peterson E. R. Seeberg-Festschrift, p. 293. gresuojant, jà imant apmàstyti Dievas pranaðà siunèia. Pirma 40. [Autorius prieðprieðina bendruomenæ pagal pasirinkimà, su- – tai tarsi sapnuoti, antra – apmàstyti sapnà. Taèiau kompul- sitarimà, taigi sandorá (covenant), ir savaime „duotà“ bendruo- syvios iðtarmës, kone spazmiðka pranaðavimo kalbësena bû- menæ (community), kurià paprastai sudaro giminë, tauta; kla- dinga bemaþ visiems Izraelio pranaðams, þr. Pedersen J. Isra- sikinis sandorio pavyzdys yra (Senasis, Naujasis) Testamentas el, 1920, p. 116t. (covenant). – Vert. past.] 11. Thurnwald R. Lexikon der Vorgeschichte, s.v. Orakel. 41. Wach. Meister und Jünger, p. 8. 12. Diels H. Die Fragmente der Vorsokratiker, 1912, I, p. 264t. 42. Huizinga. Herfstty, p. 414. 13. Kretschmer E. Medizinische Psychologie, 1902, p. 255. 43. Wach. Religionswissenschaft, p. 162, 53. 14. Apie graikø „þodþio þmones“ plg.: Murray, The Rise of the 44. Heppe H. Geschichte des Pietismus und der Mystik in der Re- Greek Epic, p. 118: „Senovës ‘þodþio þmogus’ buvo ne visai formierten Kirche namentlich der Niederlande, 1879, p. 240t. sakmiø sakytojas, ne visai metraðtininkas, ne visai burtinin- 45. E. Troeltschas (Kultur und Gegenwart, I, IV, I, p. 510) taip kas. Jis buvo viskas ið karto ir dar kais kas daugiau“. pasakë apie baptistus, bet tai tiek pat gerai tinka ir dauge- 15. Crawley, The Mystic Rose, I, p. 168t. liui kitø sektø. 16. Gennep A., van. Rites de Passage, p. 48t. 46. Lohmeyer. Vom Begriff der religiösen Gemeinschaft, p. 44t. 17. Þr. Nilsson M. P. Griechische Feste, 1906, p. 365t; Cumont F. 47. Nietzsche. Beyond Good and Evil, p. 155. Les religions orientales dans la paganisme romain, 1909, p. 48. Bultmann. Glauben und Verstehen, p. 162t. 287. Apie privalomà prostitucijà tarp arabø þr. to pat veika- 49. Schmidt. Die Kirche des Urchristentums, p. 291t. lo 1929 m. leidimà, p. 258. Toliau: Fehrle, Min. veik., p. 40t 50. Ten pat, p. 314. (upës dievas atima nekaltybæ Trojos moterims); Schmidt K. 51. Bultmann. Min. veik., p. 170t. Jus primae noctis, 1881. 52. Plg. Wetter G. P. La catholisation du Christianisme primitif (Re- 18. Lyon D. G. The Consecrated Women of the Hammurabi Co- vue d’Histoire et de Philosophie religieuse, VII), 1927. de, Studies Presented to Toy, p. 341t; plg. Hartland A. S. At 53. Kaip kad graþiai pasakë Maritainas, „didþioji Baþnyèios ðlo- the Temple of Mylitta, Anthr. Essays Presented to E. B. Tylor, vë yra ta, kad ji iðlieka ðventa su visais savo nariais nusidëjë- 1907, p. 189. liais“ (Religion and Culture, p. 40). 19. Böhl F. M. Th. Verslag van het Zesde Congres Oostersch Ge- 54. Peterson. Die Kirche. nootschap, 1929, p. 21t. Ðventyklø prostitucijos pëdsakø esa- 55. Bultmann. Min. veik., p. 172. ma ir Senajame Testamente: 1 Sam 2.22, Ið 38.7; Oz 4.14. Pa- 56. „Baþnyèia – tei ‘eschatologinë’ realija. Kitaip sakant, religi- naðiai paðvæsta buvo Jeftos duktë, nors kuria bûtent prasme, në bendruomenë nelaiko savæs ðio pasaulio reiðkiniu, bet pri- turbût taip ir liks ginèytina (Teisëjø 11). skiria Anam“ (Ten pat, p. 154). 20. Clemen C. Die nicht-chtistlichen Kulturreligionen, II, 1921, p. 57. Plg. Conybeare F. C. Jungfräuliche Mutter und jungfräuliche 15; plg. Crawley, The Mystic Rose, I, p. 235. Kirche, 1906; Harnack. History of Dogma, III, p. 108, 109; plg. 21. Fehrle. Min. veik. dargi Liuterio himnà „Ðventoji krikðèioniø baþnyèia“: „Ko- 22. Usener H. Vorträge und Aufsätze, 1914, p. 189t. kia brangi man iðtikimoji tarnaitë“ ir pan.

48 r

ATMINTIS

VERONIKA

Tæsiame pirmajame þurnalo numeryje pradëtà pokalbá su Veronika Povilioniene. Ðá kartà prisimenami ásimintiniausi pastarøjø deðimtmeèiø – Veronikai nepaprastai intensyvaus kûrybinio laikotarpio – ávykiai ir nuotykiai. Ásiterpia saksofono virtuozo Petro VYÐNIAUSKO bei Lino KARALIAUS-EZOPO, buvusio grupës „Þas“ dalyvio, liudijimai bei etnomuzikologës Austës NAKIENËS vertinimai. Saulë MATULEVIÈIENË

VERONIKA: Kai iðëjau ið Povilo Mataièio trupës, tai joje daina padainuota – ðiuo atveju visiðkai nesvarbu, pagrindinis didþiulis darbas buvo propaguoti folklorà. koks dainos turinys ar kokio ji þanro. Að jo tiesiog buvau pasiilgusi, ir man atrodë, kad tai Jau vëliau að patyriau didþiulá lûþá... sugebu. Jeigu jau að kà teigiu, tai visø pirma noriu teigti Mes visi þinojome, kad tëvukas mirs. Jis sirgo cukrali- dainà, kokia ji yra. ge, jam nupjovë vienà kojà, vëliau kità, ir po poros mëne- Norbertas Vëlius ir Donatas Sauka man yra sakæ, kad siø jis iðties mirë. Bet po operacijos palatëlëje gulëjo trys jeigu dainà iðplëði ið jos aplinkos, jinai jau daug nebe- þmonës – vienas toks suvalkietis, o kità þmogø mes vadi- reikð ir þmonës jos jau taip nebesuvoks kaip tikrojoj terpëj. nome „bepilviu“ – po operacijos jis jau negalëjo pats mai- Ir að pradëjau uþraðinëti dainø istorijas, kokioje situaci- tintis, bet ateidavo anûkë ir labai graþiai já priþiûrëdavo.

Pasaulio lietuviø dainø ðventë „Mes“. Profesionalios kûrybos vakaras. Vidmanto Bartulio oratorijos „Mûsø Lietuva“ premjera. 2003 m. Ramûno Virkuèio nuotrauka.

49 l

ATMINTIS

Mano tëvuliui po operacijos penkias valandas tekdavo Po to kartu dainavome „Pokðtà” – „nuo Vilniaus ir Kauno varguot su laðeline, kuri buvo labai skausminga. Gelbë- bokðtø“, ir að kaþkà solo. davo vienintelis dalykas – jeigu dainuodavom arba giedo- Tik man iðëjus á scenà gal buvo koks riktelëjimas – davom, jis iðtverdavo ir nelupdavo jos ðalin... Tai sugiedo- „Vaþiuok á kaimà…“, bet Kauðpëdas pasakë vienà þodá – davom kokius ðeðis „Vieðpaties angelus“, nes jam buvo „Ða“, ir ramybë. Tie koncertai buvo graþûs – kai tauta labai graþu, o paskui visokias kitokias dainas. Po vieno vieninga, visi kartu ir viskas gerai. [1987 m. gruodþio 26 tokio dainavimo jau ruoðiausi eiti namo, ir staiga uþdainavo d. Koncertø ir sporto rûmuose vyko koncertas „Kalëdos tëvukas: „Merguþële, ko verki, aðarëles ko brauki, ko blað- su Antimi“, tais metais ávyko ir pirmasis „Roko marðas kais kaip paðautas paukðtelis...“, ir tas „bepilvis“, kuris në per Lietuvà“ – S.M.] nebekalbëdavo, labai graþiu balsu jam pritarë. Jie taip aið- 1988 m. pavasará dainavau su Kauðpëdu Katedros aikð- kiai, garsiai, graþiai – þinai, du vyrai, prieð smertá – iðdai- tëje, o po to koncertavau Menininkø rûmuose [dabartinë- navo visà dainà. Að, aiðku, baisiausiai apsiverkiau, ir dak- je Prezidentûroje]. Tai vyko festivalio „Skamba skamba tarai atbëgo su sesutëmis. Ir tas þmogus po kokiø trijø va- kankliai“ metu. Kai pasakiau, kad einu koncertuoti, visi ið landø mirë. O man ta prasta daina tapo mano gyvenimo tos aikðtës suplûdo, ir rokeriai, – nebuvo salëje në kur mu- daina. Taip kartais viskas gyvenime apsiverèia. Daþnai dai- sei nutûpt, ir visi labai dainavo. Su Ryèiu Ambrazevièiu- nos vertë ir priklauso nuo jos iðgirdimo istorijos. mi nusprendëme, kad reikia dainuoti tai, kà visi moka, o po koncerto skiauterëti, „lenciûguoti“, iðëjæ á Daukanto Miela Veronika, dar gráþkime á praeitá. Ar galëtumëte aikðtæ visi kai pasileido ðokti… mes buvom pritrenkti… ávardyti Jums esmingiausius pastarojo deðimtmeèio ávy- Jau po deðimtmeèio – 1997 m. – kitas kalëdinis kon- kius ar projektus? Sàjûdþio laikais ne kartà stovëjote gre- certas su „scenos chuliganais“ Þas’ais? ta pagrindiniø tautos Atgimimo ðaukliø. Tuomet pirmà- Kaþkada planavom su Samu [Saulium Urbonavièium] kart pamatëme Veronikà su „eþiuku“… ið Bix’ø parengti bendrà projektà, bet kai LNK pasiûlë ka- Laikotarpis prieð pat Atgimimà buvo absoliuèiai ki- lëdiná koncertà su Þas’ais, tai net mano vaikai stojosi piestu toks. Kaþkiek gaivesnio oro plûstelëjo. Tuo metu visa Lie- – kodël su Þas’ais, kà ten su jais darysit… Tada Þas’ai tuva darë labai gerus darbus, þmonës buvo draugiðki vieni neturëjo gero vardo, buvo vadinami skandalingiausiais, kitiems, man atrodo, kad net nusikaltimø tuo metu Lie- nors nei jie ten skandalingi buvo, nei kà. Að parinkau dai- tuvoje buvo maþiau, nes visi tikëjo graþesne, tauresne, nas, ádainavom… Vaikai, paklausæ áraðø, pripaþino, kad geresne ateitimi. Prasidëjo ir dainø atgimimas. Tereikë- ádomiai, graþiai padaryta. davo dainà uþvesti, ir ji bûdavo èia pat dainuojama… Kai kas iki ðiol atsimena tas Kûèias, nes buvo ir ramybës, Atsimenu, kaip per Pirmàjá Sàjûdþio suvaþiavimà átiki- ir giedrumo, ir senovës, ir naujumo… O pirmà Kalëdø dienà nëjau: „Padainuokime „Tu neverk, motuðële“ ir pamatysi- uþeinu Kaune á parduotuvæ, – áeina jaunimëlio ir, mane me, kad ta daina bus labai svarbi“. Ir ji prigijo. Tai jau pamatæ: „Gráskime… leliumoj…“ – jie jau mane paþino… klasika, tik man buvo pikta, kad þmonës klausinëjo, ið kur Kadangi ðis projektas jau buvo „iðtriûbytas“, tai berods ta daina, o buvo Maironio metai… Jos melodijà að iðmo- Kazlø Rûdoje vykusiame koncerte buvo pilna salë prisi- kau kaþkokiame þygyje ið kalbininko Kazimiero Eigmino. rinkusi vaikø, ir man iðëjus á scenà, jie ðaukë – „Þas!“ Ta- Paskui atgimë daug patriotiniø, B. Brazdþionio dainø. da supratau, kad vaikai, kurie liaudies dainø neklausyda- Sàjûdþio prieðauðryje, atrodo, 1987 metø þiemà, Jûs vo, pirmà kartà pasiklausë jø visai rimtai, o su þasiðkiais koncertavote kartu su Algirdu Kauðpëdu ir roko grupe áraðyta daina „Kam tavo vilkeli“ ilgai iðsilaikë topuose. „Antis“. Tai, matyt, buvo pirmas bandymas folklorà jungti Þas’ai net á mano „Pasidainavimus su Veronika“ bu- su roku.... vo atëjæ ir mokë savo dainø. Tàkart susirinko labai ádomi Koncertas su „Antimi“ buvo Algirdo Kauðpëdo suma- auditorija – bobutës ir keturiolikmeèiai, beveik per pu- nymas. Atðilimo pradþioje „Antis“ iðgyveno didþiulá pa- sæ. Po to Tru Sabaka [Marius Berenis] sakë – turbût ir kilimà – suvokta, kad Kauðpëdas yra nepaprastas lyderis, Jums, ir mums tai buvo iðbandymas. toks „baltasis riteris“. Kad ir kà jis bûtø pasakæs, jauni- Bet kodël jie taip prastai dainavo? mas bûtø nuëjæs ið paskos. Kartà ðnekëjausi su þasiðkiais. Beveik visi muzikan- Taip, tai buvo pirmas koncertas, kuriame folkloras bu- tai, kurie nedainuoja liaudies dainø, bijo prie jø prisi- vo susijungæs su roku, ir, matyt, vienas ið pirmøjø tautið- liesti, jie bijo jas pagadinti, sako, mes vis tiek taip nepa- kai patriotiðkø lietuviðkø „Anties“ pasirodymø. Tas kon- dainuosim kaip tu. O dainuoti prasèiau uþ mane nenori, certas jaunø þmoniø susivokimui, kas esi, padarë bepro- jie ieðko savo santykio, todël tam tikra improvizacija, tiðkai didelæ átakà. Su Kauðpëdu dainavom „Vai tu kleve- savitas poþiûris á dainà yra neblogai. Talentinga impro- li, þalusis medeli“, að – vienà, jis – kità punktukà, paskui vizacija, manyèiau, tik prapleèia liaudies dainos ribas. „Ðiø naktelá per naktelá“. Sporto rûmø ðvieslentëse buvo Antra vertus, manyèiau, jø sàþinës reikalas, kà ten da- matyti þodþiai, ir þmonës dainavo kartu. Dar su A. Klova, ro aplinkui. Marius Berenis yra pasakæs: vis tiek muzika „Ratilio“ instrumentine grupe buvo pagrota „Obelytë“. yra komercija. Jeigu ið jos gyveni, dideliems eksperimen-

50 r

ATMINTIS

Koncertas su roko grupe „Antis“ 1988 m. geguþës mënesá Vilniuje, Katedros aikðtëje. Vytauto Daraðkevièiaus nuotrauka. tams neturi laiko. Geriau eiti pramintu taku. Jie eina pra- Prieð Kalëdas jie sumanë parengti bendrà mûsø ir Ve- mintu taku ir nesuka sau galvos. ronikos laidà sensacijà. Þas‘ai tuo metu buvo laikomi vi- Man atrodo, negali liaudies dainos paimt kaip kokio siðkomis padugnëmis, kurie gyvena stotyje, labai keikiasi, buroko – iðraut, nupurtyt, pastatyt... Liaudies daina esant kuriems nieko nëra ðvento. Toks buvo sukurtas ávaizdis. Ir kitokiam gyvenimo bûdui, kitai gyvenimo sampratai, ne- visiðka prieðybë – dvasinga Veronika Povilionienë, Kûèios. derës. Ji neatskiriama viso tavo gyvenimo dalis. Nuo pat pirmos dienos mes su Veronika pradëjome labai graþiai bendradarbiauti – savo jaunatviðkà verþlu- Linas KARALIUS-EZOPAS mà sujungëme su jos folkloro þiniomis. Tiesiog susitik- davome studijoje, Veronika padainuodavo greitai maþ- Kas nutinka 1997 metais? daug 50 iðtraukø ið liaudies dainø, ir mes iðsirinkdavo- Tuo metu mes labai glaudþiai bendradarbiavome su me, kurias, mûsø manymu, galima pritaikyti prie ðiuo- LNK televizija. Kiekvienà savaitæ vyko laida jaunimui „Tan- laikiðko ritmo. Padaræ kokià ritmiðkà dainà pasikviesda- gomanija“. Ji tæsësi per naktá, tad LNK televizija Lapëse vome Veronikà, ji uþdainuodavo, o mes, savo ruoþtu, tapo mûsø antraisiais namais. Natûralu, kad mus vis ma- kaþkà uþrëkaudavom. Taip gimë keletas dainø, skirtø bû- tydami prodiuseriai galvojo, kur dar galëtø panaudoti. Vie- tent tai televizijos laidai. nas ið laidø reþisieriø, Rièardas Rickevièius, sumanë su- Veronika minëjo, kad po ðio koncerto jà gatvëje at- kergti du ið pirmo þvilgsnio visiðkai skirtingus reiðkinius. paþindavo paaugliai... Grupë „Þas“ jau kurá laikà buvo vadinama ne grupe, ne Turbût toks ir buvo televizijos þurnalistø tikslas. Ka- muzikantais, o reiðkiniu. Veronika Povilionienë irgi buvo dangi Kûèios – ðeimos ðventë ir prie stalo sëda visa ðeima, reiðkinys – galbût folkloro renesanso reiðkinys. jie norëjo átikti visiems: kad projektas bûtø þiûrimas ir vie- Jaunimui daþnai folkloras asocijuojasi su liûdnais da- nø, ir kitø. Studijoje buvo pastatytas didelis medinis sta- lykais arba prievarta, tarkim, kai reikia jo klausytis ar ðokti las, po staltiese – ðienas, traukëme tas smilgas – kas ilges- mokykloje... Bent jau mano jaunystës laikais taip bûda- næ iðtrauks... Veronika ir jos grupë „Blezdinga“ mus kaip vo. Gal todël, kad mes labai troðkome kultûros ið Vaka- tokius nuo ðaknø atitolusius jaunimo atstovus supaþin- rø, kokio hip-hopo, kuris sklido ið Amerikos, o tai, kas dino su visais Kûèiø paproèiais – bûrimais, maistu. Së- sava, atrodë, tik bobutëms gali rûpëti, o ne jaunimui. dëjome prie stalo ir diskutavome. Pirmà kartà grupë „Þas“

51 l

ATMINTIS

televizijoje kalbëjo intelektualiai, protingai, nes buvome ten leidþia pasaulinio garso didþëjai. Tokiu bûdu mes susikûræ ávaizdá, jog tiktai spjaudomës ir keikiamës. Daug garsiname Lietuvà. þmoniø tuo tikëjo. Visi tiki televizija ir laikraðèiais, tad Taip pat ir Veronika – ji labai aktyvi, kûrybinga ir drau- vienoká ar kitoká ávaizdá sukurti labai lengva. Ta laida mû- giðka moteris. sø ávaizdá ið dalies sugriovë, bet sukûrë naujà – mes, pasi- Kokiai kartai Jûs atstovaujate? rodo, ir màstyti mokame. Að gimæs 1973 metais – tai aðtuntojo deðimtmeèio Bet dainavote negraþiai... karta. Bet mûsø klausytojø ratas buvo kur kas platesnis. Jei bûtume dainavæ ðvelniai, kaip Veronika, tai bûtø Ir vyresniø buvo, o pagrindiniai mûsø klausytojai buvo neádomu. Mes specialiai dainavome „þasiðkais“ balsais, vaikai, nuo 6 metø ir dar jaunesni... Neþinau, kodël, bet kad jaustøsi, jog dvi skirtingos kultûros dalys, skirtingos mano ketveriø metø sûnus yra absoliutus grupës fanati- kartos sujungtos. kas. Nors að joje seniai nedainuoju, bet jam patinka, jis Po to gimë mintis iðleisti albumà. Mini albumas „Me- klauso, ðoka, jam – „kieta“, „jëga“. Vaikams patrauklu, dinis – skaitmeninis“ su 5 kûriniais daugelio profesiona- kai suaugusieji kvailioja kaip vaikai. liø muzikantø vienareikðmiðkai vadinamas geriausiu Þas‘ø albumu, jis turi iðliekamàjà vertæ. Ádomu, kad skirtingas stilistikas susiejantiems koncer- Po daugelio metø mes Lietuvoje galbût pirmieji pa- tams buvo pasirinktas Kalëdø laikas? bandëme tai padaryti. Po to atsirado „folkðokas“, dai- VERONIKA: Tai ðventas laikas. Kalëdos – tai virsmas, nuoja ir naujieji realybës ðou dalyviai – prodiuseriai su pradþiø pradþia, jei nori, tai Dievo gimimas, jei nori – naujomis technologijomis „padaro“ labai graþiai skam- Saulës, man tai pati didþiausia ðventë... Tai laikas, kai ne banèiø liaudies dainø. tik á þemæ, bet ir á dangø pasiþiûri, kai þmonës atsigræþia Per tà laikà labai pasikeitë ir mano poþiûris. Dabar patys á save ir á savo ðeimà. Nors daþnai nëra laiko ap- man liaudies dainos jokiu bûdu neatrodo liûdnos, jos màstymams, bet… Tuo metu gali vykti stebuklai ir ðiuo- meditatyvios. Daþnai vaþiuodamas automobiliu klausausi laikiniame gyvenime – tik reikia tuo tikëti. Veronikos, tarkim, kur ji dainuoja miðke. Liaudies dai- Dainuodama Jûs nuolat susilieèiate su labai archajið- nos ir jos graþus balsas þadina gerus jausmus. kais dalykais, su galinga tradicija, ar Jums neteko patirti, Veronika labai gerai sutaria tiek su manimi, tiek su kad dainuojant tikrai dangus priartëja ir kartais siunèia mano buvusiais kolegomis Þas‘ais – ji tapo visø drauge- þenklus... Folklorininkai nuolat prisimena griaustiná, nu- mama. griaudusá per Nijolës Laurinkienës disertacijos apie lie- Ar pramokot liaudies dainø? tuviø dievà Perkûnà gynimà, arba balandæ, vaikðtinëju- Tokio tikslo nebuvo – tiesiog susipaþinome su kai ku- sià palei urnà su Marijos Gimbutienës palaikais Ðv. Jonø riomis dainomis, kuriø anksèiau nebuvome girdëjæ. Da- baþnyèioje… Ar galëtumëte pasidalyti savo nekasdienë- bar daþnai klausau liaudies dainø, bet nepasakyèiau, kad mis patirtimis? daug mokëèiau. Reikia specifinës kompanijos. Þinau, kur Negalëèiau pasakyti, kad tai nutinka daþnai, bet yra tokiø þmoniø yra, – tiesiog galëèiau daþniau ten lankytis. buvæ, gal ir ne taip retai… Man sunku tai komentuoti. Yra anastasieèiø klubas [bendruomenë, kurianti ekologi- Tai, kas jauèiama, daþniausiai yra nenupasakojama. Tai nes gyvenvietes ir gyvenanti pagal V. Megre, keliolikos labai sudëtinga, nëra akivaizdþiø þenklø, bet kartais tie- knygø apie Anastasijà autoriaus, mokymà], taip pat jauni, siog pats, þmogus, jauti, kad plaukai ant rankø pasiðiau- iniciatyvûs þmonës, kuriantys „tautinæ mokyklà“, bandan- ðia… Vis tiek saulelë eina vakarop, ir labai daþnai, ypaè tys diegti naujà tautiðkumu paremtà pedagogikà. Jie pir- dainuodama, pagalvoju apie tuos þmones, ið kuriø ið- miausia jaunimui pasiûlo vizijà – kaip turëtø atrodyti jø mokau dainø ir kuriø jau èia nëra… Tai tikri, neviena- ðalies ateities þmogus, kad, ðià vizijà turëdami, galëtø jos dieniai dalykai. Dabar jiems iðlikti, be abejonës, bus tûks- siekti ir augti. Lietuvai labiausiai trûksta vizijos, nes dabar tantá kartø sunkiau, nes pasikeitë poþiûris á daugelá daly- vienintelis dievas – pinigai. Ir tai atspindi jaunimo proble- kø, ir pasaulis pasikeitë, bet liaudies dainos gali turëti mos – auga nusikalstamumas, narkomanija. labai didelæ reikðmæ ir dabartiniam gyvenimui. Projektai, kai liaudies dainos yra padainuojamos ðiuo- Kartais pagalvoju, kad ir þemæ persekiojanèios stichi- laikiðkai, kaþkiek supaþindina jaunimà, kuris nemëgsta nës nelaimës yra tarsi þenklai, atsirado tiek naujø ligø... klausytis liaudies dainø, su mûsø kultûra. Kaþkada hipiø Gal prasidëjæs ekologinis judëjimas ateis ir á mûsø sie- laikais buvo puikus Andrew Lloydo Webberio kûrinys – las, kaip ir dainø þodþiai – kai jie sugráð á mûsø lûpas, tai „Jesus Christ Superstar“, popmuzikos stiliumi ádainuota sugráð ir á ðirdis... Biblija. Lygiai taip pat ir èia – jaunimas iðgirsta liaudies Neseniai ið ðalies stebëjau, kaip graþiai gatvëje susto- dainas, jas net pamëgsta, ir tokiø kûriniø atsiranda vis jote ir nusilenkëte prieð koplyèios, kurioje nuolat vyksta daugiau. Prieð porà metø du didþëjai – Mindaugas ir Ma- Ðvenèiausiojo Sakramento adoracija, duris... rius Ivanoff ið Klaipëdos – buvo padaræ klubinæ dainà – Að vis pabrëþiu, kad esu kaimo þmogus. Vis atsimenu „Saulele motinële“. Daina tapo þinoma net uþsienyje, jà savo tëvukà, kuris, gulëdamas ligoninëje, su visais svei-

52 r

ATMINTIS kinosi – nes visi jau kaip ir kaimynai, arba kaip sësda- nebeturëjome laiko ruoðtis... Koncertas truko gal valandà mas prie stalo visada persiþegnodavo... Kiekvienà kartà penkiolika minuèiø, lygiai tiek pat laiko tæsësi bisai. Tada praeidama pro Auðros vartus „papoteriauju“ ir eidama á jau dainavome kà iðmanëme ir kartojome. Po koncerto að televizijà prie Kryþiø kalnelio persiþegnoju... Nors kiek- pirmà kartà gyvenime uþmigau prie stalo – buvau taip pa- vienà sekmadiená neinu á baþnyèià, bet suprantu, kas yra vargusi, kad net nemoku pasakyti. Tokie koncertai sutei- bendrystë, iðgyvenama, kai kartu kalbamas roþinis ar gie- kia daug, bet ir iðsunkia. Atsimenu naktiná koncertà Stras- damos „mojavos“ [geguþës mënesio maldos ðv. Marijai], bûre, á kurá taip pat vëlavau, nes skridau ið Amerikos, o ir jeigu kas nors èia, netoli namø, pastatytø kryþiø, tai ten mane uþlaikë dël nesusipratimo su tranzitine viza, tad eièiau giedoti per Geguþines… á scenà iðëjau net nepersirengusi, visa susiglamþiusi, o kai Galbût mano tikëjimas labai lietuviðkas, bet tai dary- baigëme koncertà ir Vyðnia jau iðtraukë instrumento mund- èiau... Graikijoje, Atënuose, stebëjausi: kad ir kur jie ei- ðtukà, atsimenu, atbëgo organizatorius kviesti atgal – pa- tø ar vaþiuotø, prieð baþnyèias visada persiþegnoja (jie sirodo, visa salë dainuoja „liûlia, liûlia...“. Visi buvo pri- visi pravoslavai) – tokia pagarba tradicijai. Gal tai su me- trenkti, sakë, – dar to Prancûzijos istorijoje nebuvo, kad tais ateina, bet tradicija padeda... prancûzai antrà valandà nakties dainuotø lietuviø liau- dies dainà. Jie savo dainø nedainuoja... Tame projekte – Plaèiausiai nuskambëjo Jûsø duetas su P. Vyðniaus- nuolatinis dþiazas, nuolatinë improvizacija ir netikëtumai. ku… Gal galëtumëte papasakoti apie bendras keliones, Net ëjimas á scenà yra tam tikra improvizacija. Visada tai aplankytus festivalius, pirmøjø turnë po pasaulá áspûdþius? vaikðèiojimas aðmenimis, briaunomis, bet mums buvo Mums sakydavo, kad daugiau tokiø duetø nëra. Að smagu. Daþnai bûdavo ir kuriozø – kaip ir mano jubilieji- nenusikaltau folklorui, o Petras tikrai labai geras muzi- niame 2006 m. lapkrièio mënesio koncerte Vilniaus fil- kantas. harmonijoje, kai iki paskutinës akimirkos neþinojau, ar Buvo labai graþiø koncertø – Prancûzijoje Atviros Lie- Petras spës atskristi, tik þiûriu – iðeina á scenà su „kepeliu- tuvos fondas rengë „Lietuviø dienas“. Mûsø koncertas vy- ðu“ ir vos ne su lagaminu... ko baþnyèioje (keletà gabalëliø grojo ir Dainius Pulaus- Mes su Vyðnia labai daug pasaulio kartu apvaþiavom, kas), tai ten að pirmà kartà pasijutau Monserat Kabalje bet að to pasaulio nemaèiau. Prisimenu vienà iðvykà, kai (Montserat Caballe)... Mes koncertavome valandà, ir, ma- su Petru, kaip mes sakom, net nemiegojom. Iðvaþiavo- tyt, pusantros valandos tæsësi bisas. Man dabar gali sakyti me autobusu á Leipcigà, persëdome á traukiná á Zalcbur- kà nori, að vis tiek þinau, kad mes labai ádomûs... Á kità gà, ten mus pasitiko, ryte parepetavome, áraðëme radijui, koncertà atvaþiavome pavëlavæ, nes traukinys vëlavo, ir po to lyg ir spaudos konferencija, vakare atidainavome,

Vidmanto Bartulio oratorija „Mûsø Lietuva“, 2003 m. Ramûno Virkuèio nuotrauka.

53 l

ATMINTIS

sëdome á traukiná, atvaþiavome á koncertà Leipcige, po Kelionëse po pasaulá Jûs buvote ledlauþis, Jûsø var- jo sëdome á autobusiukà ir iðvaþiavome á Lietuvà. Dar das buvo plaèiau þinomas, atveriantis kelius. Leipcige koncerto metu man, pasirodo, buvo akmenli- Mes, man atrodo, daugiau dþiazo pasauliui buvome gës priepuolis... Baisus skausmas... O savo garsiàjà Ûd- þinomi. Veronika yra dalyvavusi Detroito dþiazo festiva- rio arijà su „Vairu“ að áraðiau dvi savaitës po infarkto... lyje Jungtinëse Amerikos Valstijose, tai labai rimtas festi- Lietuvoje ne taip daþnai koncertuojame. Per pirmàjá valis, labai gerai mus ten priëmë, kuo negali pasigirti, mûsø koncertà 1991 m. Mokytojø namuose ant „lubø ka- pavyzdþiui, daugelis liaudiðkos muzikos dainininkø, nes bëjo“ þmonës. Lietuvoje kartais gaudavau kokià milþinið- tokiame dþiazo festivalyje dalyvauti yra tikrai malonu, o kà puokðtæ gëliø ið pirmà kartà liaudies dainas iðgirdusio ðiaip... keistoka. Mes kartu dalyvavome ne tik dþiazo fes- „gerbëjo“: „ Aèiû, kad jûs mane supaþindinote su liaudies tivaliuose – dalyvavome ávairiuose renginiuose. Pavyz- dainom – að jø tiesiog nekenèiau, bet kai jûs su Vyðniaus- dþiui, Veronikà kvietë á moterø festivalá Danijoje, tai ir ku... Tai labai graþu“. Visada lazda turi du galus, bet jeigu man teko vaþiuot... Tik atgavus nepriklausomybæ liau- þmonës atranda, smagu... diðkos dainos ir dþiazo sàlydis buvo ir labai originalu, ir ádomu. Mes, matyt, pataikëm á laikà. Nors fiziðkai dviejø Petras VYÐNIAUSKAS: daliø koncertà dviese groti labai sunku, reikëdavo pa- galvot, kà daryt, kad bûtø ádomu, ávairu. Bet tai daugiau Kada pirmà kartà pamatëte Veronikà? Pirmas áspûdis rûpëjo man, nes Veronika neimprovizavo, o mano ke- daþnai bûna labai stiprus... lias buvo, kaip að vadinu, visà laikà jai „trukdyti“. Bet að Taip ir buvo. Labai stipru. Mes vaþiavome á Norvegi- niekaip jos „neiðmuðdavau“... jà ðvæsti Vasario 16-osios. Man atrodo, 1991 metais, bet Koncertuose buvo daug ekspromtø, nesureþisuotø abu vaþiavome savais keliais. Jinai viena ar su grupe, o dalykø? að turëjau groti su norvegø muzikantais. Taline, kai áli- Taip, daug, man apskritai tokia situacija patinka – ið- pom á laivà, buvo labai daug laisvo laiko, ir Veronika einame á scenà ir tik scenoje tariamës, bet tai tarimasis ið pradëjo dainuot. Ir að pasiëmiau instrumentà. O kai at- akiø, ið raidës ar þvilgsnio, judesio. plaukëme á Oslà, tai jau koncertavome – vienà ar du Veronika galëdavo uþdainuoti, kà panorëdavo? kûrinëlius pabandëme. Kaip biblioteka – bet kuriuo momentu, bet kuriuo pa- Ar anksèiau nebuvote susidûræs su Veronika kaip fol- ros metu, bet kà. Pati programa bûdavo kuriama koncer- kloro þvaigþde? to metu, ir tai suteikdavo ðvieþumo, naujumo. Að þinojau jà, bet kartais þmonës susitinka danguje – Ar esate pastebëjæs, kokius folkloro þanrus ar stilius skrisdami lëktuvu, o mes ant vandens susipaþinom, taigi jums lengviau „apgroti“ – dzûkiðkà monodijà, vaikiðkas, Veronika nebuvo þvaigþdë ir jau septyniolikti metai, kai ritmiðkas daineles, ar kà kita? Ar tai nebesvarbu? mes, buvæ nebuvæ, vis kur nors susitinkam – ávairiose Svarbu, netgi labai. Að pats – þemaitis, tad jeigu þe- scenose. maitiðka daina – labai sunku pagroti kaþkà netikëto – vis Keliavot daug... tiek traukia prie susigulëjusio skambëjimo. Tos kvartos, Labai daug. Lietuvoje pradþia buvo nelengva – ka- kvintos – jos vis tiek traukia. Mes grojame su Veronika dangi mûsø ansamblis netradicinis, labiau kviesdavo á keletà dainø, kurios jau per laikà nusistovëjo, tapo nepa- Vakarus. Prisimenu, Lietuvos ambasadorë prie UNESCO judinama forma. Paryþiuje Ugnë Karvelis labai ðiltai apie mus atsiliepë ir Dzûkiðkos dainos taip pat turi kaþkokios traukos á jau paraðë graþø straipsná. To straipsnio esmë – kad èia susi- esamà skambëjimà, bet tada Veronika turëtø dainuoti vie- tinka tradicinës lietuviø dainos ir saksofonas kaip naujo- na, tada manæs nereikia, o jeigu jau mes dviese, tai turi- ji karta ar kaþkas panaðaus. Ðitas susijungimas tarsi kvie- me padaryti kaþkà tokio, ko nëra. Nes mano tokia nuo- èia ið senø laikø á naujus laikus. Ásivaizduokit – mes gro- stata, kad ádomus tik originalus menas. Tai, kà mes da- jam Ðveicarijoje, ir po koncerto þmonës iðeina dainuo- rom, yra originalu ir jau pripaþinta pasaulyje – ðiandien dami lietuviðkai. galiu dràsiai pasakyti. Kaip tai nutinka ? Ar su folkloru buvote susidûræs ir anksèiau? Kiek Jus Veronika turi biosroviø, kurios eina kiaurai sienas. Sie- buvo palietæs folkloro sàjûdis – ekspedicijos, ðventës? na gali bûti 7 metrø storio ir daugiau... Ið jos tai tiesiog Tiek, kiek ir visus. Að nevaþinëdavau po kaimus, nes spinduliuoja, ir, matyt, per garsus atsiranda þmoniø vie- pats buvau kaime. Að plungiðkis, mano giminë buvo mu- nybë. Tai labai sunkiai nupasakojamas jausmas – tiesiog zikali, grodavau ir vestuvëse, o þmonës dainuodavo, tai po to labai gera dûðiai. að ant to kaip ir iðaugæs. Tai buvo maþdaug 60-aisiais. Po Ar skiriasi lietuviø ir kitokios publikos reakcija ? to að jau patraukiau prie dþiazø. Bet ið esmës að uþ tai, Taip, yra skirtumas, kadangi mes – netradicinis duetas. kad liaudies daina bûtø viena, kad jai netrukdytø koks Lietuvoje man kartais tekdavo taikytis prie publikos sko- Vyðniauskas, man patinka grynas produktas. nio, o að taikytis nelabai mëgstu, að savo keliu turiu eit. Bet labai pozityviai buvo vertinamas bûtent dviejø

54 r

ATMINTIS

Jubiliejiniame koncerte Filharmonijoje su Petru Vyðniausku. 2006 m. lapkrièio 17 d. Vytauto Daraðkevièiaus nuotrauka. grynuoliø susidûrimas. Veronika yra minëjusi, kad jà toks Bet Jums tai nebuvo naujiena, juk Jûs pradëjote ke- muzikavimas iðlaisvino kaip dainininkæ, kaip solistæ... liauti po pasaulá kiek anksèiau? Gali bût, nes mes labai intensyviai koncertuodavom. Að turëjau dþiazo kvartetà, kai mes iðvaþiavome maþ- Ir nenusidëvëjome. daug 1980-øjø vidury á Suomijà, á kaþkoká kaimà – tai Koks tas intensyvumas? buvo kaip didþiausia dovana. Á Bratislavos dþiazo festi- Bûdavo: Vilnius, Kelnas, Austrija, Ðveicarija, Ameri- valá vaþiavau beveik 4 dienas. Traukiniu ið Vilniaus á ka, Australija, Japonija, Rusija – tiesiog per metus. Ge- Maskvà, ten tave gerai patikrina, ið Maskvos vaþiuoji per rai, kad dabar taip nëra. Kijevà... Á Bratislavà atvaþiavome visiðkai pervargæ, rei- Labai daug laiko praleidote kartu, gal galëtumëte pa- këjo dar groti, o po to iðkart atgal... Ðiais laikais kitaip. pasakoti kokiø nutikimø... Apie 1980-uosius pas mus buvo dþiazo muzikos pakili- Galëèiau, bet nenoriu. Tai nutinka, matyt, visiems mas. Vykdavo labai daug dþiazo festivaliø Sovietø sà- postsovietiniams þmonëms – kaþkokios parduotuvës, jungoje – Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Armënijoje, Gru- vaikðèiojimai, spalvota viskas. Pas mus juk nebuvo. Mes zijoje... Vaþiuodavau su savo kolektyvu. gyvenome vien raudona spalva. Að turiu omeny – tamsa. Mano tarptautinë karjera prasidëjo su vokieèiø bûg- O ten, Vakaruose, visko pilna, viskas ádomu, bet nieko, nininku Klausu Kugeliu. O su Veronika (matyt, ir Veroni- iðskyrus pripaþinimà ir puikius þmones, mes daugiau ten ka galëtø tà patá pasakyti) – vienas ið epizodø. neradome. Mudu vienija tai, kad visada norëjome gráþt Bet minëjote, kad tas epizodas tæsësi 17 metø. Kada namo, á Lietuvà. baigëte intensyviai kartu koncertuoti?

55 l

ATMINTIS

Mes dar gyvi... Mes dar nebaigëme kartu koncertuo- Jonuðà, paðnekëjau ir atsirado CD su puèiamøjø orkest- ti. Tai priklauso nuo visokiø dalykø – jinai yra moteris, ru. Jame greta liaudies dainø daug literatûriniø dainø – motina, turi ðeimà ir manau, kad daug jai atiduoda. Kaip Maironio. ir að. Ir tai kartais yra ðioks toks stabdys aktyviai koncer- Kai pristaèiau ðá darbà Zitos Kelmickaitës radijo lai- tinei veiklai. Nes turi rinktis. Að anksèiau sakydavau, kad doje, skambino labai daug þmoniø. Pasirodo, kad visoje muzika yra labai svarbu, dabar á prieká iðkelèiau ðeimà. Lietuvoje – ir Dzûkijoje, ir Aukðtaitijoje, gal maþiau Su- Ar esate patyræs nesëkmiø? valkijoje – prieð karà po miðiø parke grodavo dûdomis. Labai daug, nesëkmës tik grûdina. Net su Veronika Stovëdavo miesteliuose koks pulkas su orkestru ir vyk- esam patyræ nesëkmiø, nes nëra labai lengva groti sak- davo tokie vakarai. Þmonës tai atsimena, ir að turiu viltá sofonu, kai esi su liaudies dainininke ir ji gali paimti ne- – gal ði tradicija gráð. intonuotà, netemperuotà natà. Tada neþinai, kà daryti. Dar reikëtø iðleisti CD su ðokiais „Ant kalno karklai Kartà Palangoje man derëjo tik trys natos ir að iðgrojau siûbavo“, „Trepsiuku“ ar naujoviðkesniais – „Cvingu“, su tomis trimis natomis pusæ valandos. Tai priklauso ir „Vengierka“, „Aleksandruðka“. Ir juos grodavo dûdomis. nuo oro sàlygø – kai ðalta ar vëjas, instrumentas nelaiko Jie, be abejonës, nelietuviðki, bet, kaip að juokiuosi, ir derinimo. visos mûsø pagrindinës patriotinës dainos dainuojamos O Veronika visada dainuoja jai patogiu aukðèiu? Ji nelietuviðkomis melodijomis. Atsiveþë jas kokie tremti- nesiderina prie Jûsø? niai, juk jau po 1863 m. sukilimo këlë á Rusijà iðtisus Taip, nes ji yra laimingas þmogus. Jinai nesugadinta, kaimus. neiðmokyta, jinai „ið dûðios“. O tas mano saksofonas yra Jau yra ir lopðinës, aranþuotos Dainiaus Pulausko. atsiradæs visai neseniai, maþdaug prieð 150 meteliø, la- Kompaktinæ plokðtelæ paþadëjo iðleisti Motinos dienai. bai netobulas instrumentas palyginti su balsu. Jos nebus skirtos vaikams migdyti, bet tai rami muzika. Veronika yra fenomenas ? Lopðinës yra ið tø liaudies dainø, kurias kiekviena mama Absoliuèiai, taip. gali dainuoti – moteriðkës jas ir kuria dainuodamos, þiû- Ar galëtumëte nusakyti, kas já sudaro – balsas, asme- rëdamos á vaikelá ir já èiuèiuodamos, liûliuodamos. Kaþ- nybë, natûrali tradicijos tàsa? kada Kaune kelis kartus buvau nuëjusi á Kauno 2-àjà li- Tai labai lengva. Veronikà að galiu atpaþinti ið vie- goninæ bûsimøjø mamø mokyti dainuoti lopðines. Tai jau nos natos. Neþinau, kodël, bet man atrodo, kad ji mo- ne mano, o latviø folklorininkës, ansamblio „Ilgi“ vado- ka per 3000 dainø. Ir labai daug ðilumos turi. Tai labai vës Ilgos Reizniecës sumanymas. Sekësi visai neblogai… originalu, nuoðirdu ir tikra. Tai veikia... Koncertavote su ávairiais atlikëjais, bendradarbiavote Puikiø, gerà balsà turinèiø dainininkø yra ir daugiau... su ávairiais kompozitoriais… Jûs viskà galite? Taip, kaip ir muzikantø gerø yra. Bet kai kam bûna Koncertai – tai ir malonûs netikëtumai, ir kaþkieno numesta daugiau, ir nieko nepadarysi. pasiûlymai. Su Bronium Kutavièium buvo „Dzûkiðkos variacijos“, taip pat dainø ciklas, o visa ko virðûnë – Per dvylika metø pasirodë 10 CD, kuris mieliausias? Senës vienaakës vaidmuo operoje „Lokys“, Nacionali- VERONIKA: Labai svarbus su Petru Vyðniausku (1995 niame operos ir baleto teatre. Tai man visiðkai naujas m. CD „Veronika Povilionienë ir Petras Vyðniauskas), taip þanras – po dþiazo, roko, folkðokø atëjo operos metas, pat tas, kur að miðke áraðiusi (2005 m. CD „Dzûkø dai- ir að labai dëkinga Kutavièiui ir likimui, kad man teko nos“, áraðytos Lazdijø r. Kapèiamiesèio ir Ðakiø r. mið- dainuoti operoje. kuose). Ir su dûdø orkestru, ir pagaliau lopðinës, kurios Man, nepaþástanèiai gaidø, tai buvo labai netikëtas jau pakeliui – á kiekvienà darbà ðirdies ádedi... Visada, iðbandymas – atsivërë visai kitos erdvës. Iki tol ir teatrà kai kà ruoðiu, tai ir keliu eidama dainuoju, galvoju – ne- kitaip ásivaizdavau, ir kas yra opera... galiu dirbti viena koja... Yra repertuaras ir reikia áraðyti, Jums smalsu tuos naujus vaidmenis iðbandyti, nesi- kad nepasimirðtø. bijot? Paminëjote pastarøjø mënesiø darbà – su Dainium Bijau, bijau visko. Kad pats sugriûsi – kà jau darysi, bet Pulausku ir Skirmantu Sasnausku áraðytas lopðines, o metø baisu visiems kitiems pakenkti. Lengva dainuoti vienam, sandûroje pasirodë CD „Kada sûneliai sugráð“… nes þinai, kad esi atsakingas tiktai uþ save... O spektaklyje Kaþkada seniai seniai su „Ratilio“ vyrais ir trim ak- atsiranda tikrasis solidarumas tarp þmoniø – kartais galvo- toriais buvome parengæ tokià programà – mes dainavo- ju, – kodël gyvenime negali bûti taip, kaip spektaklyje. me karines-istorines dainas, o jie skaitë iðtraukas ið is- Visi projektai su kompozitorium Vidmantu Bartuliu – toriniø ðaltiniø. Daugiausia buvo kalbama apie kovas tai jo autorinë kûryba, kur esi áterpiamas su daina. Buvo su kryþiuoèiais, bet visi suprato, kad ir apie sovietus... spektaklis „Kalnø kalba“ Kauno dramos teatre (reþ. Jo- Dukra Rima paskatino tà programà atgaivinti. Tad nuë- nas Juraðas), Bartulio muzikinis projektas „Kauno Jazz“ jau pas Lietuvos Didþiojo Kunigaikðèio Gedimino ðta- festivalio atidarymui ir „In Vogue“ mados festivaliui bei bo bataliono garbës sargybos orkestro vadovà Justinà 2003 m. Karaliaus Mindaugo karûnavimo dienai skirta

56 r

ATMINTIS dainø oratorija „Mûsø Lietuva“, kurioje dalyvavo ir aka- prato, nes ið Lietuvos jie iðsiveþë kità repertuarà, bet il- deminis choras, ir að su „Blezdinga“, ir dþiazo muzikan- gainiui, vaþinëdama á lietuviø vasaros stovyklas, að juos tai, ir Þas‘ai... Klasikinë muzika, simfoninis orkestras man ir prie senøjø dainø jau beveik pripratinau. visada yra susijæ su dangum, su kaþkuo ðventu, didingu, Amerikoje yra rengiamos vasaros stovyklos vaikams, galingu, ir kai pats tame vyksme dalyvauji, tai stiprus jaunimui, tiems, kas turi lietuviðkas ðaknis, bet jau nebe- jausmas... Tru Sabaka sakë, kad tokio jaudulio kaip per kalba lietuviðkai, mokytojams. Kai pirmà kartà visas sto- Bartulio oratorijà niekada nëra patyræs, ir jam tai paliko vyklas apvaþiavau, gal buvau pirmoji tokia ið Lietuvos, beprotiðkà áspûdá... praeità vasarà vaþiavau ten jau ketvirtà kartà. Jie dirba Lietuvos tûkstantmeèio minëjimui þurnalistas Rimas pragariðkai kruopðtø darbà. Tai vieta, kur kiekvienas la- Bruþas ir Vidmantas Bartulis ruoðia misterijà ar miuzik- bai gerai þino savo pareigà – bûti lietuviu. Amerikos ir là, kuris vadinsis „Moters vardas – Lietuva“. Labai gra- Kanados mokytojai, taip pat Punsko lietuviai galëtø pa- þus scenarijus, skirtas laisvei. Ir Lietuva, ir laisvë lietuviø mokyti, kà reiðkia bûti lietuviu. Senosios emigracijos pa- kalboje yra moteriðkos giminës þodþiai, kaip ir meilë, tirtis saugoti lietuvybæ galëtø praversti ir naujiesiems tëvynë. Þiûrëkit, ir paaiðkës, kad moteris visus tris kam- emigrantams. pus laiko. O kà ryðkiausiai atsimenate ið „ambasadoriavimo“ Praeitø metø rudená ávyko Jûsø solinis koncertas pres- metø, kai, lydëdama vyrà, Vidmantà Povilioná, gyvenote tiþiniame Niujorko Thalia teatre… Atënuose ar Seinuose... Tas koncertas buvo labai ðiltai sutiktas. Mane kvietë Graikija labai sutvirtino mano poþiûrá á senàjà kultû- Pasaulio muzikos institutas. Kai dar vasarà skrisdama á rà, ten visuose restoranuose skamba vien graikiðka mu- Bostonà uþsukau pasiðnekëti ir pasiþiûrëti, kaip atrodo zika, gal tik kokià valandà per dienà dainuojama anglið- jø salë, jie vis manæs klausë, ar að tikrai dainuosiu folklo- kai. Ten labai daug tautiniø ðvenèiø, ir visas miestas tuo rà, ar tikrai neatsiveðiu kokiø bûgneliø, akordeono ar dar metu bûna pasipuoðæs vëliavomis. Tiems, kurie ðaukia, ko nors, ko nëra mano kompaktuose. Tai að jiems dieva- kad mes – nacionalistai, galiu atsakyti, kad ðioje srityje þijausi, kad tikrai taip nebus. Po koncerto direktorius, mes ið viso savæs negerbiame. Tuomet turëjau labai daug priëjæs manæs pasveikinti, sakë: „Tu tiesiog pranokai mano darbo Lietuvoje – vyko UNESCO inicijuotas projektas lûkesèius, aèiû tavo tautai, kad iðsaugota tokia puiki se- „Civilizacijø dialogai“, kur dainavau drauge su Afrikos ir noji kultûra“. Be abejonës, buvo dëkingas ir man. kitø ðaliø folkloro dainininkais, buvo opera, pora festiva- Yra toks amþinas pasakymas, kad savam kraðte pra- liø, tad per ketverius metus kokius keturis–penkis mëne- naðu nebûsi, bet að neliûdþiu, nes ir savam kraðte kaþ- sius praleidau Lietuvoje. Seinuose taip pat gyvenau ketve- kiek tos „pranaðystës“ tenka. Sunkiau, ne taip lengvai, rius metus. Ten norëjosi padëti tautieèiams nesikiðant á jø bet vis tiek. gyvenimà. Þmonëms reikëjo valdþios palaikymo, tad mes Gráþtu ið Amerikos ir po kokio mënesio gaunu laiðkà dalyvaudavome visuose jø renginiuose, konkursuose... Jie – Èikagos simfoninis orkestras rengia Igorio Stravinskio padorumu iðsilaikë. Kad ir kokiø paþiûrø bûtø, jei reikia „Ðventàjá pavasará“, jame skamba ir trys Juðkø uþraðytos padaryti koká bendrà darbà, visi susikimba uþ rankø... Ir lietuviø liaudies dainos, tad jie papraðë, kad að áraðyèiau lietuvio ûkininko kiemas visada blizgës... dainas ir jiems nusiøsèiau. Áraðà padarë Gediminas Zu- Miela Veronika, pastaruoju metu Jûsø visur daug… jus. Gavau laiðkà, kad ir ðis koncertas sulaukë pasiseki- Gal galëtumëte pakomentuoti, kuo gyvenate dabar? Ko- mo, tad planuojami koncertai kituose Amerikos mies- kia Veronikos kasdienybë ? tuose, tà programà atveð ir á Europà. Kas antrà antradiená Mokytojø namuose vyksta „Pa- Amerikoje per pastaràjá deðimtmetá lankëtës ne kartà, sidainavimai su Veronika“. Ðie vakarai prasidëjo prieð daugiausia lietuviø bendruomenëse? porà metø. Á juos, þinoma, ateina daugiau pagyvenusiø Pirmà kartà vaþiavau á Amerikos folkloro festivalá su þmoniø, bet juntamas ir sezoniðkumas – rudená ir pava- Tarybø Sàjungos grupe 1989 metais, amerikieèiai tuo- sará ateina ðeimø su vaikais ar tëvai ateina padainuoti, met patys pagal áraðus pasirinko, kà kviesti. Sakiau, kad kol vaikai bûna bûreliuose. Bet Svetainë beveik visuo- manæs tikrai neiðleis. Tuomet viena moteriðkë ið Mask- met pilna. vos Folkloro komisijos patarë – iðleis, tik neduok popie- Að labai dþiaugiuosi, kai á Mokytojø namus þmonës riø Lietuvai, veþk tiesiai á Maskvà, „nes pabaltijieèiai to- ateina nusiteikæ dainuoti. Man toká áspûdá paliko – sëdi kie stropûs...“ Vertëjavo ten tautieèiai, atsimenu, kai së- prie manæs gal 45 metø moterytë, tikrai dar jauna, tikrai dëjome ir dainavome Vaðingtone sodelyje pas Kondra- dar graþi ir taip vis ðnairom á mane pasiþiûri. Aiðku, ji tus, vis èiupinëjausi – ar að èia sëdþiu, juk manæs ir á dainuoja ne á tonà, bet tokia laiminga, o iðeidama man Saaremo salas neiðleisdavo. sako: „Jëzau, galësiu visiems pasakot, kaip að dainavau Kai jau pirmaisiais nepriklausomybës metais iðvaþia- su Veronika“. Tai va. Bet èia ne að svarbiausia, èia svar- vome su ansambliu „Ratilio“, senosios folklorinës dai- biausia, kad jai taip malonu dainuot. Ir nereikia atimti ið nos Amerikos lietuviams atrodë keistos, nelabai jø su- þmogaus to dþiaugsmo.

57 l

ATMINTIS

Kartà paskambino klaipëdiðkiai ið Etninës veiklos cen- tymai ar diskusijos, o gal impulsas rimtam socialiniam tro ir pasiûlë per Vasario 16-àjà surengti pasidainavimø projektui. Atsimenu, kai gulëjau Onkologijos centre, á vakarà. Buvo iðspausdinti dainynëliai. Tai buvo neápras- palatà nuolat uþeidavo vienas daktaras: „Sveikos, mote- ta, bet sakë, kad þmonës atsimena iki ðiol… rytës, tai kaip gyvenate, va, kaip graþiai atrodote…“ Nors Ar daug veidø ið 7-ojo deðimtmeèio folkloro sàjûdþio ir nebe labai jis galëjo padëti ten gulinèioms moterið- laikø? këms, bet joms tiek ir uþtekdavo – gero þodþio, gero Tai nëra folkloro ansambliø publika, tai þmonës, dai- þvilgsnio. navæ choruose ar ðiaip mëgstantys dainuoti – ne vien Dar tebesitæsia ir LNK televizijos „Þvaigþdþiø duetø“ liaudies dainas. Kadangi að pati universitete dainavau projektas… Sliþio chore, tai mokëmës Prano Sliþio dainø. P. Ðirvio Tame projekte dalyvauju, nes… taip iðëjo. Gal ið ge- dainas dainavom, svajoju pasikviesti Stasá Þlibinà. Bu- ros ðirdies, bet ne todël, kad man reikëtø realybës ðou. vo atvaþiavæs ið Ðvenèioniø moterø oktetas, kvietëm ir Mes buvome suporuoti su Saulium Balandþiu ir pasirin- operos solistø – tuomet mes tik klausëmës, bet að sva- kome savo þaidimo taisykles, bet tiems þaidybiniams da- joju dar kokià operos arijà visus iðmokyti. Kartà buvo lykams taip pat reikia pasirengimo ir laiko. atëjæ Þas’ai. Vyksta tokie „natûriniai mainai“ – pakvie- Man kartais bûna skaudu, kad dalyvavimas televizi- èiu koká ansambliukà á tuos pasidainavimus, o jie nori, jos ðou labai sureikðminamas – tarsi þmonës pamato ma- kad að pas juos atvaþiuoèiau. Kartais þinau, kad að ten ne tik dabar, kaip duetø dainininkæ. Yra tik ðiandiena, reikalinga kaip sloga ðeðiskart per savaitæ, bet sutinku, dainavimas su Balandþiu – tai stebuklas, o viskas, kas kartais tiesiog ið durnumo. mano pasiekta, rimtai padaryta – tai niekai. Tarsi nuraðo Kasdienybë – tai projektai. visa tai, dël ko að ir esu á tuos duetus pakviesta. Bet juk Jau antri metai rengiame vaikø „Iðminties ðventæ“. tai toks praeinantis, didesnës vertës neturintis dalykas. Ðiemet jos tema buvo „Lazdos, terbos ir tiurmos neiðsi- Pavyzdþiui, buvau Laukuvoje, graþiame renginyje „N.Vë- þadëk“. Dviejø mokyklø vaikai rinko tautosakà ir dai- liaus skaitymai” – tai visi tik apie duetus klausinëja, vi- navo, pasakojo, másles mynë apie terbà ir ubagus, kal- siems ádomi jø virtuvë. Tokia intriga. bëjome apie kitokius, kitaip gyvenanèius þmones, pa- Ar svarbus kitø poþiûris, ar saugot savà ávaizdá, kaip sikvietëme Kraðto apsaugos ministerijos patarëjà A. Ge- jauèiatës visada atpaþástama? èà, kuris papasakojo apie Afganistano Goro provinci- Kartais gatvëje prieina kokia moteriðkë ir pasako: jos, kur lietuviø kariai atlieka taikdariðkà misijà, gyven- „Kaip gerai, að pirmà kartà gyvenime matau Jus gyvà“. tojus, o vaikai á paèiø pasiûtas ir iðpuoðtas „terbas“ ádë- Man pasidaro truputá baisu ir nejauku ir neþinau, kà pa- jo á parsi kalbà iðverstas lietuviðkas pasakas – dovanø sakyti. „Tai gal norëtum pamatyt negyvà...“ Kai man sa- Afganistano vaikams. ko kokius komplimentus, að pasijuntu nejaukiai. Kaþka- Viena mintis gimë labai supykus – iðgirdau, kad vie- da, kol dainuodavau scenoje, viskas bûdavo gerai, o kai nos mokyklos mokiniø tëvai nenorëjo, kad jø vaikus mo- tik pabaigdavau, iðsyk pagalvodavau, kokios baisios di- kytø nëðèia mokytoja. Tai tiesiog neámanomas dalykas. delës mano rankos, ir kur jas dëti, ir kaip pasisukti, kur Vis tiek, pamaniau, turiu kaþkà ið to padaryti. Tai pir- nueiti. Esu labai dëkinga senam mielam bièiuliui Sauliui miausia sugalvojau iðleisti lopðiniø kompaktà, kuris jau Sipaièiui, kuris sakydavo: „Tu pabaigi dainuoti ir bûk, yra áraðytas su Dainium Pulausku. Susitariau su Dailës na, graþios tos tavo rankos, tu gali jas vienaip ar kitaip akademijos Kostiumo katedros studentais, kad jie sukur- susidëti, kaip nori…“ Iki ðiol kai netikëtai þmonës pra- tø kolekcijà, skirtà nëðèiosioms (prieð porà metø jie su- deda girti, pasijuntu kaip ta pirmokë scenoje su savo di- kûrë kolekcijà pensininkams, kuri turëjo didþiulá pasise- delëm rankom. Ypaè kai bûnu labai pavargus, o tai jau kimà). Ðiø metø Motinos dienà bus ðventë – tø kostiumø daþnai bûna ir labai matosi, man pasidaro nepatogu, kad pristatymas Kotrynos baþnyèioje. Mokytojø namø kie- þmonës mane taip giria, o að tokia nuvargusi... Kita ver- melyje vyks „mamø turgus“ – mamos pasikeis rûbeliais, tus, labai smagu, kai þmonës prieina... Tik nejauku, kad þaisliukais, kurie jau iðaugti ar atlikæ (tai Mokytojø namø negali pateisinti to, uþ kà tave myli – uþ dainavimà, uþ direktorës sumanymas, atsiveþtas ið Vokietijos). Kita se- „strainumà“... na mano svajonë – tai graþus ir ilgas, graþiai padengtas Ar esate sulaukusi kritikos? stalas per visà Moniuðkos skverà su nekasdieniðkomis vai- O.... ir pelnytos, ir nepelnytos. Skaudþiausia, kai ji ðëmis – gal suneðtinëmis, ar galëtø nusipirkti þmonës, o nepelnyta. vaiðintøsi moèiutës, mamos, anûkës… Kartais po koncerto galvoji – „na kaip man èia ðian- Dar viena idëja man kilo po vieno susitikimo su klie- dien pavyko“, o kas nors prieina ir sako: „Na kas tau rikais. Tai bûtø Kunigø seminarijos auklëtiniø ir gal Vil- ðiandien buvo...“ Ne visada pasiseka taip, kaip norëtum, niaus universiteto Medicinos fakulteto studentø bendras tai jauèia ir publika, ir bièiuliai, ir pasako... Bet labiau- projektas „Gydykime kartu ir kûnà, ir sielà“. Kaip ir kà siai supykstu, kai kas nors pikta pasakoma apie senàjà mes darytume – dar reikia pagalvoti. Gal tai bûtø svars- tradicijà, man tuomet bûna ypaè skaudu....

58 r

ATMINTIS

Austë NAKIENË visa jos patirtis, visas nugyventas gyvenimas, tik neþino jokios profesionalios dainininkës, galinèios taip dainuo- Pastaruoju metu rimtai domiesi lietuviø muzikiniu fol- ti. Toks sumanymas jam greièiausiai kilo klausantis kai- klorizmu, gal galëtum pakomentuoti Veronikos muziki- mo moterø, iðvingiuojanèiø visus savo dþiaugsmus ir var- nius projektus? Kas ásiminë ir kodël? gus. Veronika turbût negalëtø padainuoti visko, kas pa- Veronika yra viena ið tø lietuviø inteligentø, kurie gi- raðyta Kutavièiaus partitûrose, bet atlikti nedidelá folklo- më kaime, vëliau atvyko studijuoti ir pritapo didmiesty- riná vaidmená, kuriam reikia ypatingos balso spalvos, ji je, o dar vëliau sulaukë ir tarptautinio pripaþinimo. Ma- puikiausiai gali. Operoje Lietuva ásivaizduojama kaip gi- nau, kad tokiø þmoniø patirtis labai ávairi, o jø pasaulio riose skendinti, visokiausiø burtø ir prietarø pilna ðalis, suvokimas labai platus. Turbût þymiausi iðeiviai ið Lietu- todël Veronikos vaidmuo ten labai tinka, suteikia operai vos kaimo yra Jonas Mekas, Antanas Monèys, Eimuntas daugiau egzotiðkumo. Nekroðius, kurie vaikystëje dirbo ûkio darbus, valgë kai- Bet man nepatiko Veronikos pasirodymas Vidmanto miðkus valgius ir pasitenkino paprastomis pramogomis, Bartulio specialiai dainø ðventei paraðytoje oratorijoje „Mû- bet niekada nesakë, kad jø vaikystë buvo skurdi, atvirkð- sø Lietuvai“. Didþiulëje scenoje dainuojant kartu su or- èiai, nuolat minëdavo, kad augdami tëvø namuose paty- kestru, jos balsas kaþkur pranyko, pasiklydo muzikos au- rë neblëstanèiø áspûdþiø. Atvykæ á Vilniø ar Kaunà jie dinyje, ir nebuvo jokio áspûdþio. Manau, kad kompozito- pasireiðkë kaip kûrëjai, ryðkios meninës individualybës, riaus sumanymas buvo nevykæs, manæs visai nesuþavëjo o vëliau nesunkiai pritapo Niujorke, Paryþiuje ar Vene- Veronika, vaizduojanti Motinà Tëvynæ. Daug ádomiau, kai cijoje, sugebëjo nustebinti kitø kultûrø þmones. Manau, Veronika nieko nesimbolizuoja, bet yra pati savimi. kad tokie kûrëjai yra paèios ádomiausios asmenybës, daug Ðiuolaikinio folkloro kûryba daþnai remiasi seno ir ádomesni uþ tuos, kurie apsiriboja vien miesto kultûra ir naujo, skirtingø tradicijø ar dviejø muzikavimo bûdø su- net nenutuokia, kas vyksta toliau nuo greitkelio. gretinimu. Susitinka keliø kultûrø atstovai ar skirtingø þan- Man labai patinka, kaip Veronika bendrauja su klau- rø atlikëjai ir bando eksperimentuoti. Tarkim, folkrokas sytojais. Nors koncertuoja didelëje salëje, sugeba sukur- sujungia ið mados iðeinanèias liaudies dainas su popu- ti áspûdá, tarsi dainuotø seklyèioje ar kieme. Kai ji dai- liariu, jaunimo mëgstamu stiliumi ir susilaukia nemaþo nuoja, jos balse nuolat suskamba ðiltos gaidelës. Þemas, pasisekimo. Veronikos bandymai dainuoti su grupe „Þas“ skambus, sodrus Veronikos balso tembras yra labai ma- patiko ir jos, ir grupës gerbëjams, nors rezultatas ir ne- lonus, neatsibostantis. Jos balse atsispindi ávairios emo- buvo stebuklingas. Vilnius, kuriame verda lietuviðkas fol- cijos. Jei Veronika dainuoja rugiapjûtës dainà, balsas ga- klorizmas, nëra Niujorkas, Paryþius ar Londonas, kur mai- li skambëti labai stipriai, tarsi lietøsi per laukus, jei dai- ðosi paèios ávairiausios kultûros, dþiazas pinasi su indø nuoja dainà apie marèios dalià, jame girdëti nuoskauda, ragomis, o popmuzika dunda afrikietiðkais ritmais. Lie- o jei lopðinæ, balsas labai ðvelnus. Veronika graþiai ið- tuviø folkloro ir kitø stiliø muzikos deriniai yra gana pa- dainuoja dzûkø dainoms bûdingas puoðmenas, to meno prasti, neámantrûs. Todël labai svarbu, kad Veronika ne- ji iðmoko ið liaudies dainininkø. Todël jos balsas ne tik uþmirðta autentiðko dzûkiðko dainavimo, tæsia senàjà tra- natûraliai graþus, bet ir profesionalus, nes atkartoti au- dicijà. Tikrai atsiras koks nors talentingas aranþuotojas, tentiðkà dainavimo manierà nëra taip lengva. Jos balsas kuris sukurs jos dainavimui graþø pritarimà ir dar kartà tikrai ypatingas, galima net tarti, kad svarbesnis yra ne atskleis savità jos balso groþá. Veronikos ávaizdis, bet balsas. Þmonës atpaþásta balsà ir kvieèia Veronikà dalyvauti ávairiuose renginiuose ne tiek MEMORY norëdami jà pamatyti, kiek iðgirsti. VERONIKA (Part II) Veronika garsi kaip liaudies dainø, taip pat ir folk- dþiazo atlikëja, muzikuojanti kartu su Petru Vyðniausku. The conversation with the famous Lithuanian folk Manau, kad Veronikos ir Petro duetas labai sëkmingas, singer Veronika Povilionienë continues. Her music jø pasirodymuose dera dzûkiðkas nuoðirdumas ir þemai- projects of the last decades (i.e. concerts and CDs com- tiðkas humoro jausmas. Ðiame duete susitinka du skirtin- bining different music genres and recorded with jazz, gø srièiø profesionalai. Veronika parenka skirtingø þan- rock, pop musicians as well as those working in other rø ir nuotaikø dainas, o Petras prisitaiko prie jø, savo genres, the most impressive solo concerts and co-op- improvizacijomis sujungia dainas á vienà visumà, ir iðei- erations with Lithuanian composers) are discussed. She also speaks about her day to day life, public “singing na labai ádomus vërinys. for the sake of singing evenings”, and educational pro- Man ásiminë ir Veronikos vaidmuo Broniaus Kutavi- grammes for children and the whole family. Her friends èiaus operoje „Lokys“. Greièiausiai kompozitorius jà pa- such as the virtuoso saxophonist Petras Vyðniauskas, kvietë todël, kad kurdamas ásivaizdavo bûtent jos balsà. the controversial member of the band Þas, Linas Viename interviu Kutavièius yra sakæs, kad norëtø paraðy- Karalius, and some folklore specialist share their ideas ti kûriná senos moters balsui, tokiam, kuriame girdëtøsi and impressions about Veronika.

59 l

PAÞINTYS

Kernaviðkë liaudies menininkë Vida Peèiulytë

Angelë ÐARLAUSKIENË

Ðias metais liaudies menininkei tapytojai, grafikei intensyviai tapant neigiamai veikæ toksiniai aliejiniø daþø naivistei Vidai Peèiulytei (1959–1995) bûtø suëjæ 48 skiedikliai (3; 12). metai. Jau 12 metø, kai ji ilsisi gimtosios Kernavës Pirmasis V. Peèiulytës gyvenimo ir kûrybos etapas (1987– þemëje. Menininkë, rimèiau pradëjusi kurti Vilniaus 1992), susijæs su dailës studija „Paletë“, platesniam þmoniø Taurakalnio kultûros centro dailës studijoje „Paletë“, ratui daugmaþ þinomas, o antrasis (1993–1995), atsiribojus po 5 metø intensyvios kûrybos dël ligos buvo privers- nuo gyvenimo tempo sostinëje ir galiausiai persikëlus gy- ta sulëtinti kûrybos tempus, o 1993 m. ápusëjus, dar venti á Kernavæ, dengiamas paslapties ðirma. Pabandysime labiau pablogëjus sveikatai, nebegalëdama uostyti apþvelgti tautodailininkës gyvenimà ir kûrybà, jos darbø pa- aliejiniø daþø ir skiedikliø kvapo, turëjo atsisakyti ta- sklidimo ir kûrybinio palikimo áamþinimo reikalus. pybos aliejumi ir pereiti prie paprasto pieðtuko, spal- Biografinës þinios. Vida Peèiulytë gimë 1959 m. vasario votø pieðtukø bei akvarelës (3; 12). Sveikatai negerë- 14 d. Rudeikiðkiø kaime (prie Kernavës eþero), greta Kerna- jant tautodailininkë persikëlë gyventi pas tëvus á Ker- vës miestelio lietuvës Valës Jurkevièiûtës ir lenko Stanislo- navæ. Ten ji kûrë iki gyvenimo pabaigos. 1995 m. lie- vo-Èeslovo Peèiulio ðeimoje (2; 5). Ji po mirusios sesers Ma- pos 24 d. Vida Peèiulytë mirë, palaidota Kernavës ka- rytës buvo antrasis vaikas ðeimoje. Kai dukrai sukako ketve- pinëse. Manoma, kad ankstyvos mirties prieþastis – ri metai, tëvai persikëlë gyventi á Mieþionis, esanèius netoli Kernavës. Ten ji lankë pradinæ mokyklà. Tëvams persikëlus gyventi á Ðirvintas, V. Peèiulytë ten pradëjo lankyti penktàjà klasæ ir ágijo viduriná iðsilavinimà. 1977 m. ji iðvyko moky- tis á Vilniø. Ástojo á Vilniaus 21-àjà technikos mokyklà (2; 5), ágijo maðininkës-sekretorës specialybæ. Pasiliko gyventi Vil- niuje. Ið pradþiø dirbo Lietuvos kino studijos laboratorijoje Þvëryne, vëliau – Elektrografijos mokslinio tyrimo institute „Elmatronas“ (1; 11). Keli V. Peèiulytës portreto ir bûdo ðtrichai. Nuotrauko- se, paèios sukurtuose paveiksluose liko nemaþai meninin- kës atvaizdø. Kiekviename jø Vida vis kitokia. Vienur ji vi- siðkai atsiribojusi nuo aplinkiniø, kitur per kraðtus liejasi ir spindi jos sielos bei kûno ekstravertiðkumas. Vienur ji kukli sodþiaus mergina, kitur – þavi miesto graþuolë. Gyvenime ji buvo uþdaro bûdo, nelinkusi perdaug bendrauti. Viena kita draugë per visà gyvenimà. Buvo labai pareiginga, kruopð- ti. Jos darbas einant kanceliarijos vadovës pareigas ávertin- tas garbës raðtais. Jai visiðkai nerûpëjo asmeninis gyveni- mas. Gyvenimo esmæ matë kûryboje. Juto didelæ meilæ kraðto praeièiai. Turëjo subtilø skoná. Apie save stengësi kurti groþá. Ið giminiø tëvø Kernavëje nusipirktà namà iðpuoðë – iðryð- kino dekoratyvias jo ir klëtelës detales, ant svetainës sie- nos per dvi su puse dienos vietoj kilimo nutapë freskà, vaiz- duojanèià Trakø pilá saloje su eþere plaukiojanèiomis gul- bëmis (2; 5). Net liaudiðko stiliaus telefonui padëti skirtà stalelá ant vienos kojos be tinkamø árankiø ið medþio pa- darë! Dar vaikas su tëvais persikëlusi gyventi á Mieþionis Vidos Peèiulytës portretas. 1981. Nuotrauka ið tëvø albumo. restauravo ankstesniøjø namo ðeimininkø iðmesti paliktà

60 r

PAÞINTYS

Vida Peèiulytë. Gimtinës prisiminimai. 1993, popierius, pieðtukas, 29,5x39. apgriuvusá Nukryþiuotàjá ant kryþiaus. Vilniuje, Laisvës Tautodailininkë, bûdama jau ne per geriausios svei- prospekto daugiabutyje, kuriame Vida gyveno, taip pat katos, neatsisakydavo padëti negaluojantiems kernavið- kûrë groþá. Svetainës grindys, iðtapytos tautodailininkës, kiams bei kitø vietoviø þmonëms, kurie, norëdami pa- vaizdavo puikios ornamentikos kilimà su bordo spalvos sveikti, kreipdavosi á jà pagalbos. Menininkë gydë netra- roþëmis, sienas ji puoðë stilizuotomis gëlëmis, prieðkam- diciniu Reiki metodu, kilusiu ið Japonijos ir Lietuvà pa- bario grindys priminë þydinèiø ramuniø pievà (2; 5). Vo- siekusiu po valstybingumo atkûrimo. nios lubas puoðë puikus karpinys. Já autorë vadino „Lai- V. Peèiulytë daþnai pabrëþdavo, kad jos gebëjimas mës paukðte“. Po buto remonto ten apsigyvenus gimi- kurti, kaip ir galios padëti nesveikuojantiems, kyla ið Die- nëms viso ðito neliko. vo (1; 18). Ji nuo pat maþumës buvo gabi menui. Mo- V. Peèiulytë pradinëse klasëse grojo lûpine armonikë- kykloje puikiai pieðë. Gerai sekësi braiþyba. Taèiau atei- le, rankine armonika, vëliau akordeonu. Jø garsams pri- ties, susijusios su kûrybine veikla, nors ir traukë braiþy- tardavo dainuodama. Ávairiø jubiliejø proga yra sukûrusi tojos-konstruktorës profesija, nepasirinko. Sutrukdë dël ne vienà eiliuotà pasveikinimà draugëms ir giminaièiams. patirtos traumos suprastëjæs vienos akies regëjimas bei Liaudies menininkë buvo susipaþinusi su ávairiomis didelio polinkio tiksliesiems mokslams neturëjimas. V. pasaulio religijomis, taèiau savo esme buvo giliai tikinti Peèiulytë kurti iðdráso bûdama beveik trisdeðimties, kai ir pamaldi krikðèionë. Taèiau iðpaþindama ðá tikëjimà ne- 1987 m. ástojo á dailës studijà „Paletë“ (studijos ir tapy- buvo akla jo skleidimo trûkumams. Tautodailininkë daþ- bos vadovas Rimas Zigmas Bièiûnas, grafikos vadovas nai pabrëþdavo, kad Dievas yra vienas, tik keliø prie jo – Vladimiras Nesterenka) (5; 59). Pradëjo nuo pieðimo, vë- galybë. Uþraðams skirtame sàsiuvinyje aptiktas apie 1995 liau ásidràsino tapyti. Rezultatai, kaip ir josios darbðtu- m. V. Peèiulytës ranka sukurtas religinis traktatas. Tai ti- mas, buvo stulbinantys. 1991 m. ji priimta á Lietuvos tau- këjimui ir svarbiems þmonijos ekologiniø, socialiniø, eti- todailininkø sàjungà. niø klausimø svarstymams skirtas kûrinys, paraðytas krikð- Kûrybinis palikimas. Per 1987–1995 metø laikotar- èionybës dvasia (9). pá (ið jø apie trejus metus sirgo) sukurta apie du ðimtai

61 l

PAÞINTYS

akvarelës, grafikos, tapybos darbø svarbesniø kraðto ávy- tapë. Atrodytø, kad, sukûrusi nespalvotà paveikslà, kiø, istorijos, mitologijos, religijos tematika, etninës kul- ji norëdavo pamatyti, kaip jis atrodo spalvotas. Abie- tûros motyvais. Nemaþai peizaþø, buities scenø, vienas juose V. Peèiulytës kûrybos etapuose juntamas dar- kitas natiurmortas. Didesnioji kûriniø dalis – Kernavës te- bø vitaliðkumas, sukurtas su sodriø ir ðiltø lyg geros matika. Buvo sukurti paveikslø ciklai „Kernavës mitai“ (sep- vasaros su lietaus gausa spalvø deriniu. tyni darbai, 1989–1992), „Kristaus istorija“ (septyniolika Pirmojo kûrybos etapo pradþioje buvo sukurti áspû- darbø, 1994–1995), „Ið lietuviø liaudies pasakø“ (aðtuoni dingi grafikos darbai: Bulviakasis (1987, popierius, pieð- darbai, 1990–1994 m.). Paveikslai buvo pristatyti trijose tukas, 23,5x72), Èiuoþykloje (1988, popierius, pieðtu- personalinëse parodose (Vilniuje 1990, 1992; Kernavëje kas, 42x60), Joninës (1987, popierius, pieðtukas 1990) ir daugelyje bendrø tautodailininkø parodø Lietu- 41,5x59), Pasibalnojæ juodbërá þirgà (1988, popierius, voje (Vilniuje, Kaune, Klaipëdoje, 1988–1992) ir uþ jos pieðtukas, 37,5x44,5), Pynëjas (1987, popierius, pieð- ribø (Rusijoje, Kaliningrade, 1989). tukas, 44x38,5), Senelë ir kanarëlë (1987, popierius, V. Peèiulytë niekada nekûrë ið natûros. Uþtekdavo vie- pieðtukas, 38,5x39), Stotelëje (1988, popierius, pieð- nai ar su tëèiu pasivaikðèioti po gimtàsias Kernavës apy- tukas, 37x51) ir kiti. Girdëtø Kernavës padavimø pa- linkes, ir per kelias valandas ji sugebëdavo atkurti matytus grindu buvo sukurti grafikos darbai: Mergaitë karietoje vaizdus. Ji greitai nupieðdavo ar nutapydavo ir ið tëvø ið- (1989, popierius, pieðtukas, 42x60), Nuskendæs var- girstus pasakojimus ið praeities (1; 18). Kai kurie tautodai- pas (1990, popierius, pieðtukas, 42x60), Piemenukas lininkës darbai detaliø tikslumu beveik atkartoja realybæ. piliakalnyje (1990, popierius, pieðtukas, 60x42), Sëjë- Ji pasiþymëjo puikia regimàja atmintimi. Nevengë pasikar- jas ir milþinas (1989, popierius, pieðtukas, 60x42). Pir- tojimø. Tà patá objektà ar masinæ scenà, siuþetà ir pieðë, ir mosios istorinës sostinës praeities motyvais nutapyti trys paèiø didþiausiø formatø darbai: Kautynës (1989, karto- nas, aliejus, 86x122), Kuni- gaikðtis Kernius su dukra Pajau- ta (1990, kartonas, aliejus, 86x122), Senovës Kernavë (1989, kartonas, aliejus, 86x122). Nemaþai sukurta pa- veikslø Kernavës kraðto etno- grafinëmis temomis. Ið jø mi- nëtini: Ganykloje (1988, karto- nas, aliejus, 50,5x70,5), Kulia- moji (1988, kartonas, aliejus, 50,5x70,5), Naktigonë (1988, kartonas, aliejus, 60,5x60,5), Prie malûno (1988, kartonas, aliejus, 65,5x65,5), Prie ðulinio (1992, drobë ant kartono, alie- jus, 55x46), Rugiapjûtë (1992, drobë ant kartono, aliejus, 65x81), Vakaronë (1988, kar- tonas, aliejus 50,5x70,5), Uo- gautojai (1988, kartonas, alie- jus 46,5x55,5). Iðsiskiria peiza- þai: Kernavë ið paukðèio skry- dþio (1990, kartonas, aliejus, 55xll0), Kernavës piliakalniai (1988, kartonas, aliejus, 60,5x60,5), Neries vingiai (1990, kartonas, aliejus, 55x110), Lapkritis Kernavëje (1991, kartonas, aliejus, Vida Peèiulytë. Sodø þydëjimas. 1993. Drobë ant kartono, aliejus, 46x50. 100x70), Pavasaris tëviðkëje

62 r

PAÞINTYS

(1989, drobë ant kartono, aliejus 50x70), Tëvø sodyba (1988, kartonas, aliejus, 60,5x70,5), Vakaras Pajautos slënyje (1991, kartonas, aliejus, 53x80). Religinës ir kalendorinës ðventës nutapytos paveiksluose: Joni- nës (1992, drobë ant kartono, aliejus, 50x87; pieðtukas, 60x42), Kûèiø va- karas (1988, kartonas, aliejus, 60,5x60,5), Uþgavënës (1989, karto- nas, aliejus 50x70), Verbø sekmadie- nis (1989, kartonas, aliejus 60,5x60,5). Aliejiniais daþais nutapyti ciklo „Kernavës padavimai“ darbai: Mergaitë karietoje (1992, drobë ant kartono, aliejus, 65x81), Milþinas ir sëjëjas (1992, drobë ant kartono, alie- jus, 80x56), Nuskendæs varpas (1992, drobë ant kartono, aliejus, 65x81), Piemenukas piliakalnyje (1992, dro- bë ant kartono, aliejus, 75x75). Mito- logine tematika sukurtas paveikslas Vandens deivë ir merginos (1990, kar- tonas, aliejus, 50x70). Vida nutapë ir neikonografiná paveikslà Jëzus Kristus (1992, drobë ant kartono, aliejus, 55x46). Menininkë uþfiksavo ir XX a. pabaigos Lietuvos tautinio atgimimo akimirkas: Kruvinoji naktis (1991, dro- bë, aliejus, 100x70), Laisvæ Lietuvai! (1990, kartonas, aliejus, 75x75), Ne- priklausomybës aikðtëje (1991, drobë, aliejus, 65x74), Ðventë aikðtëje (1991, kartonas, aliejus, 75x75). Antrame V. Peèiulytës kûrybos etape tik dalis 1993 m. sukurtø dar- bø nutapyti aliejumi. Tai daþniausiai paveikslai senojo lietuviø tikëjimo te- matika. Jie vis dar buvo nemaþø for- matø: Aukojimas (1993, drobë ant kartono, aliejus, 65x81; vaizduojama masinë ðventë prie uþdegto aukuro Vida Peèiulytë. Kûèios. 1994, popierius, pieðtukas, 60,5x43. ant kalvos); Giraièio dovanos (1993, drobë ant kartono, aliejus, 72x59), Gabijos ðokis (1993, Aliejumi sukurti ir kai kurie Kernavës peizaþai. Tai drobë ant kartono, aliejus, 65x53); Lazdona ir rieðutau- paveikslai: Sodø þydëjimas (1993, drobë ant kartono, tojai (1993, drobë, kartonas, aliejus, 61x51), Perkûnas aliejus, 46x50), Nuo Kernavës piliakalniø (1993, drobë virð piliakalniø (1993, drobë ant kartono, aliejus ant kartono, aliejus 47x76). Nebegalëdama tapyti alie- 81,5x57). Pastaruosiuose greta mitologiniø dievybiø – jiniais daþais, V. Peèiulytë puikiai derino pieðtukà, spal- autorë su artimiausia paskutiniøjø gyvenimo metø drau- votus pieðtukus ir akvarelinius daþus, jø miðriu naudo- ge ið dailës studijos „Paletë“ Auðrele Anuðkevièiûte, kuri jimu mëgino sukurti sodriø spalvø – raudonos, þalios, spaudoje tvirtino, kad jos draugæ globojo pagoniðki srau- geltonos, mëlynos – derinius, bûdingus aliejiniais da- tai, ir apgailestavo dël Vidos nusigræþimo nuo jø bei þais sukurtiems darbams. Jos paskutiniojo gyvenimo fanatiðko pasinërimo á krikðèionybæ (3; 13). pusmeèio paveikslai: Atëjo geguþë (1995, popierius,

63 l

PAÞINTYS

pieðtukas, spalvoti pieðtukai, akvarelë, 62x44), Bulviø Ið antrojo V. Peèiulytës kûrybos etapo darbø þen- sodinimas (1995, popierius, pieðtukas, spalvoti pieðtu- kliai iðsiskiria ciklo „Kristaus istorija“ paveikslai, sukur- kai, akvarelë, 43x61), Tëviðkës sode (1995, popierius, ti 1994 ir 1995 metais ant nedidelio formato popieriaus pieðtukas, spalvoti pieðtukai, akvarelë, 62x44), Þiemos lapø (31x40,5, 42x31, 43x31, 44x32, 31x46, 55x46). rytas tëviðkëje (1995, popierius, pieðtukas, spalvoti pieð- Jiems sukurti naudotas pieðtukas, spalvoti pieðtukai, ak- tukai, akvarelë, 39x41), Vasaros popietë (1995, popie- varelë. Paveikslai kurti remiantis tarp panaðaus pobû- rius, pieðtukas, spalvoti pieðtukai, akvarelë, 36x61). Jie dþio populiariø leidiniø autoritetingu laikomo italo lyg ið neávardyto ciklo „Tëvø namai – brangiausi“. Juo- Dþiovanio Papinio (Giovanni Papini) kûriniu „Kristaus se, atrodytø, jau atsisveikinant dar kartà perþvelgiamos istorija“. Juose plevena daug subtilesniø energijø srau- ástabios tëvø namø aplinkos, darbymeèio ir poilsio aki- tai, pasakojantys labai senø laikø Dievo Vienatinio sû- mirkos. Paveiksluose Prie þydinèios slyvos (1995, po- naus istorijà. Paveiksluose átaigiai, ðviesiais ir lengvais pierius, pieðtukas, spalvoti pieðtukai, akvarelë, 62x44; spalviniais tonais perteiktas smëlynø gamtovaizdis per- jame menininkë su tëvais), Autoportretas su slyvaite kelia á sakralià krikðèionybës prieðistoræ. Ásimintinas tra- (1995, popierius, pieðtukas, spalvoti pieðtukai, akvarelë, diciniø vertybiø tematika 1994 m. sukurtas paveikslas 62x44) – vaizduojami þydintys medþiai, jie net maþiau Kûèios (popierius, pieðtukas, 60,5x43; jame prie ðven- tinkamomis perteikimo priemonëmis ðvieèia nuo þiedø tinio vakarienës stalo sëdi menininkë su tëvais). baltumo, sukuria nerealumo pojûtá ir spalvinæ vitalið- Abiejuose ðios menininkës kûrybos tarpsniuose su- kumo gamà. Keri paveikslas Þvilgsnis á Kernavës pilia- kurta nemaþai autoportretø – tai nebûdinga liaudies kalnius (1995, popierius, pieðtukas, spalvoti pieðtukai, menui. 38x51). Jis në kiek nenusileidþia ankstesniems ðiø pi- Antrojo kûrybos etapo dël sveikatos pablogëjimo pa- liakalniø vaizdiniams, nutapytiems aliejiniais daþais. gal paveikslø formatus, atlikimo intensyvumà, technines

Vida Peèiulytë. Prie aukuro. 1994, popierius, pieðtukas, 43x60,5.

64 r

PAÞINTYS priemones negalima lyginti su pirmuoju. Pagal tai þen- Kûrybos vertinimai ir prognozës. Lietuvos tautodai- kliai atsiliekama nuo pirmojo. lininkø sàjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas apie ðios Istorija, kuria sunku patikëti. Vidos Peèiulytës gyveni- menininkës paveikslus, sukurtus dailës studijoje „Pale- mo ir kûrybos apþvalga nebûtø iðsami, jei nepaminëtume të“, kalbëjo: „Vidos Peèiulytës darbai mane labai dþiu- vienos istorijos. Dël netradicinio gyvenimo bûdo (gydë gino. Primityvûs, naivûs. Jø koloritas atitinka mûsø tau- þmones Reiki metodu, turëjo savo nuomonæ tikëjimo klau- todailës tradicijas. Jokiø kièo temø, sàmoningas, rimtas simais, buvo nutapiusi induistø dievà Kriðnà bei neiko- darbas – panoraminiai peizaþai, gana sudëtingos figûri- nografinius Kristaus atvaizdus), nors ir buvo krikðèionë, nës kompozicijos su ðvenèiø vaizdais. Dideli, parodiniai baþnyèios tarnai atsisakë menininkæ palydëti á amþinojo formatai“ (3; 13). poilsio vietà (3; 12). Á gyvenimo pabaigà þenkliai sublo- Dailës studijos „Paletë“ vadovo tapytojo R. Z. Bièiû- gusi, vengdama vieðumos bei fiziðkai ir dvasiðkai nebega- no, kuriam neteko susipaþinti su V. Peèiulytës darbais, lëdama bûti minioje, ji meldësi tik namuose. Menininkë, kai ji iðëjo ið ðios studijos, prognozë: „Bûtø toliau dirbusi bûdama giliai tikinti, nepradëdavo dienos ir kûrybos be ðioje studijoje, bûtø buvusi viena ið ádomiausiø tauto- maldos prie namuose ásirengto krikðèioniðko altorëlio, ar- dailininkiø Lietuvoje“. timiesiems uþsimindavo apie tiesioginá savo ryðá su Kris- Ilgametë studijos „Paletë“ lankytoja, tautodailininkë, tumi ir Ðvnè. Mergele Marija (8; 23). Dël mirties nesuspë- Adomo Varno konkurso 1993 m. premijos laureatë, gam- jo galutinai uþbaigti në vieno ið sumanytø 17 „Kristaus tos mokslø daktarë Nijolë Dirvianskytë prisimena: „Ji bu- istorijos“ ciklo paveikslø (6; 11). Juose liko baltø vietø, vo nepaprasto darbðtumo. Viskas iðstudijuota dideliø for- stigo ryðkesnio spalvinio braiþo. Dël tokio neiðbaigtumo matø darbams istorine, praeities tematika sukurti. Prieð ðio ciklo paveikslai, nors kurti su gilia krikðèionybës dva- jà galëjai pasijusti menkas. Kildavo pavydas dël josios sia, tarp baþnyèios patarnautojø nepadëjo atstatyti paðli- galëjimo visa esybe pasinerti á kûrybà“. jusá jau mirusios menininkës kaip katalikës vardà. Ponios Irenà Valiulienæ, ilgametæ „Paletës“ lankytojà, inþi- V. Peèiulienës liudijimu, 1996 m. prieð Velykas, per Di- nieræ, stebino vidinë energija, sklindanti ið V. Peèiulytës dþiàjà savaitæ, atlikus kai kuriuos ritualus, dukros vëlë su- paveikslø bei jos ryþtas ir dràsa realizuoti bet koká kûry- gráþo ið Anapus ðiø paveikslø pabaigti (7; 31). Dukra, su biná sumanymà, net ir nutapyti save sëdinèià ant balto kuria mama pradëjo justi sunkiai paaiðkinamà ryðá, leido þirgo su senjoros rûbais (Autoportretas su þirgu, 1991, suvokti, kad yra pasiruoðusi ðiuos paveikslëlius uþbaigti, drobë, aliejus, 74x65). perdavë, kaip tam pasirengti. Pasak V. Peèiulienës, per Kita ilgametë minëtos studijos lankytoja Alicija Siu- Didþiàjà savaitæ menininkës vëlë keturias dienas nuo 9 dikienë pamena plaèius V. Peèiulytës kûrybinius uþmo- iki 18 val., o Didájá penktadiená tik 1 val., darbavosi sve- jus – sukurti apie tris ðimtus tam tikros tematikos darbø. tainëje, kur ant stalø buvo iðdëlioti neuþbaigti ciklo „Kris- Vladimirui Nesterenkai, vienam ið dailës studijos „Pa- taus istorija“ paveikslai. Prie jø nebuvo jokiø pieðimo ar letës“ vadovø, ásiminë ypatingas menininkës pareigin- tapymo priemoniø. Penkis kartus mama sutiko ir iðlydëjo gumas ir kûrybinis paklusnumas. dukros vëlæ ið namø. Per visà tà laikà V. Peèiulienei nebu- Darbø pasklidimas. Bûdama gyva tautodailininkë ven- vo leista pasiþiûrëti á tuos paveikslëlius tol, kol jie nebus gë parduoti savo paveikslus (2; 5). Po dukros mirties të- uþbaigti. Kai ponia V. Peèiulienë Didájá penktadiená, iðly- vai në vieno jø nepardavë, nors norinèiøjø jø ásigyti atsi- dëjusi dukros vëlæ, á juos paþiûrëjo ir pamatë nuspalvin- rasdavo. To prieþastis – jau ðviesios atminties ilgameèio tas baltas vietas ir naujus spalvotø pieðtukø brûkðnius, ið- Ðvnè. Mergelës Marijos Ðkaplierinës baþnyèios klebono skubëjo pasikviesti baþnyèios patarnautojø. Buvo pripa- monsinjoro Èeslovo Krivaièio ketinimas V. Peèiulytës dar- þinta, kad paveikslai nebe tokie, kaip anksèiau. Praðyta bams Kernavëje ásteigti muziejø (3; 12). Todël visus su- patvirtinti, kad tai paèios ponios V. Peèiulienës darbas. Ði kurtus darbus stengtasi kaupti vienoje vietoje. tikino, kad juos uþbaigë dukros vëlë. Yra liudininkø, tvir- Paèioje V. Peèiulytës kûrybos pradþioje, 1988 m., gra- tinanèiø, kad ðie paveikslai buvo pabaigti tik po V. Peèiu- fikos darbø (Duonos kepimas, 1987, popierius, pieðtu- lytës mirties. Taèiau, iðskyrus ponià V. Peèiulienæ, niekas kas; Derliaus ðventë, 1987, popierius, pieðtukas; Prie nau- kitas negali patvirtinti, kad juos uþbaigë dukros vëlë. Jei- jametinës eglutës, 1987, popierius, pieðtukas) ásigijo Kau- gu tikëtume tuo, kà papasakojo ponia V. Peèiulienë, ir jei no M. K. Èiurlionio meno muziejus. Vëliau, 1991 ir 1992 ateityje moksliðkais metodais bûtø galima pagrásti pana- metais, tapybos kûriniø nupirkta ir iðveþta á Ðvedijà (Ra- ðias mirusiøjø galias, turëtume precedento neturintá ávyká sos ðventë, 1990, kartonas, aliejus, 75x75), á Danijà (Lais- meno istorijoje. Taèiau jau dabar kyla ðiø darbø autorys- væ Lietuvai! 1990, kartonas, aliejus, 75x75), á Vokietijà tës klausimas. Jei jie, kaip tvirtina ponia V. Peèiulienë, bu- (Archeologiniai tyrinëjimai, 1990, kartonas, aliejus, vo galutinai uþbaigti ið Anapus sugráþusios dukros vëlës, 70x100). Kai kurie paveikslai, susijæ su kalendorinëmis ar pagal dabartinæ autorystës sampratà juos galima visið- ðventëmis, kaimo linksminimosi tradicijomis (Kaimo va- kai priskirti tautodailininkei? karonë, 1998, kartonas, aliejus, 50,5x70,5; Joninës, 1992,

65 l

PAÞINTYS

kartonas, aliejus, 60,5x60,5; Koncertas Rumðiðkëse, kambarys, kuriame lankytojai gali susipaþinti su daugu- 1988, pieðtukas, popierius, 35x50; Gabijos ðokis, 1993, ma jos paveikslø. Pasirodë naujos publikacijos su iliust- drobë ant kartono, aliejus, 65x53; Kaziuko mugë, 1992, racijomis apie V. Peèiulytës gyvenimà ir kûrybà. Ja susi- drobë, aliejus, 65x81) tëvø perduoti eksponuoti á 2002 domëjo ir regioninë televizija (Ðiauliø kraðto). 2004 m. m. pradëjusá veikti Jono Pivoro „Armonikos“ muziejø rudená Kernavëje ávyko renginys V. Peèiulytei atminti. Kernavëje (Mindaugo g., Nr. 4). Vienas kitas tautodaili- ninkës paveikslas 1989, 1991 ir 1992 metais pateko á NUORODOS: privaèias kolekcijas Lietuvoje (Neris, 1991, kartonas, 1. BALIKA, Edvardas. Nuo Kernavës piliakalnio. Ið: Buitis, 1992, aliejus, 55x46; Þiema kaime, 1988, kartonas, aliejus, Nr. 5–6, p. 11, 18. 46x55; Neris ties Kernave, 1991, kartonas, aliejus, 2. BALIKIENË, Brigita. Tëviðkë ðirdyje ir paveiksluose. Ið: Res- publika, 1990, gruodþio 28 d., p.5. 53x80); du paveikslai (Kûèiø vakaras, 1988, kartonas, 3. BALIKIENË, Brigita. Vidos Peèiulytës gyvenimas ir mirtis: aliejus, 60,5x60,5; Tautinë ðventë, kartonas, aliejus, Kernavës naujøjø laikø istorija. Ið: Respublika, 1996, sausio 26 d., 60,5x60,5) puoðia dailës studijos „Paletë“ interjerà. Vi- p. 12–13. 4. PILECKAS, Lukas. Armonika grieþia gyvenimà. Ið: Kernavë, si kiti menininkës darbai sukaupti V. Peèiulytës tëvø na- 2004, liepos mën., p.4. muose Kernavëje. 5. SKRUIBYTË, Alma. „Paletës“ laiptai. Ið: Liaudies kultûra, Tenka apgailestauti, kad V. Peèiulytës tëvai neatlaikë 1995, Nr. 2, p.59–63. Kernavës katalikiðkosios bendruomenës spaudimo, kilu- 6. ÐARLAUSKIENË, Angelë. Ðviesëja tautodailininkës Vidos Pe- èiulytës atminimas. Ið: Kernavë, 2004, liepos mën., p.11,14. sio dël netradicinio dukros màstymo, þmoniø gydymo. 7. ÐARLAUSKIENË, Angelë. Kernavës fenomenas: Tautodailinin- Todël po dukros mirties jie sunaikino du svetainæ puoðu- kë ið Anapus atvyko pabaigti darbø. Ið: Lemtis, Nr. 6 (77), p. 30–33; sius aliejumi tapytus paveikslus – neikonografiná „Kris- 8. ÐARLAUSKIENË, Angelë. Kernavës fenomenas. Ið: Lemtis, taus prisikëlimà“ bei „Kriðnà“, likusius kabëti ant svetai- Nr. 7 (78), p. 23–24. 9. Vidos Peèiulytës religinis traktatas. Ið: Lemtis, Nr.7 (78), nës, kurioje menininkë buvo paðarvota, sienos, ir tapu- p. 24–26. sius ávairiø gandø objektu. Ðie paveikslai iðliko tik V. Pe- èiulytës laidotuviø nuotraukose. Vietoj iðvadø. Kernavës romantinio didingumo dva- ACQUAINTANCES sia susiformavusi tautodailininkë savo kûriniuose siekë The Folk Artist Vida Peèiulytë sustabdyti kasdienybës akimirkas ir jas áprasminti. Jos dar- from Kernavë bai liudija didelæ meilæ Kernavei bei þemdirbiðko gyve- Angelë ÐARLAUSKIENË nimo kultûrai. Ið V. Peèiulytës paveikslø sklindanti ener- Vida Peèiulytë (1959– 1995) was a contemporary folk gija jaudina iki sielos gelmiø. Tik per atsitiktinumà apie artist – a painter and a graphic artist practicing naîve art. ðios menininkës kûrybiná palikimà, saugomà V. ir È. Pe- She started painting in her late twenties when she joined èiuliø namuose, suþinojo Kernavës bendruomenës akty- the Vilnius culture centre art studio Paletë. vistai. Kai kurie ið tautodailininkës sukurtø paveikslø iki During the period of 1987–1995 she created about 2004 m. vasaros buvo parodomi tik Kernavës sveèiams, 200 pieces of art – watercolours, graphical works, and atsitiktinai uþëjusiems á puikiai priþiûrimus jos tëvø na- paintings. They feature important historical events, as well mus. Kernavës bendruomenës inicijuoto projekto tauto- as mythological, religious and ethnographic topics. She also made a few landscapes and some still lifes. She made dailininkës V. Peèiulytës atminimui áamþinti, kuri parë- a three painting series consisting of “Kernavë Stories”, “The më Lietuvos kultûros ministerija, Kernavës seniûnija, „Ker- Story of Christ”, and “From Lithuanian Fairy Tales”. At niaus“ baras-kavinë, rezultatai: tautodailininkës paveiks- the centre of most of her works is Kernavë. las Aukojimas (1993, drobë, aliejus, 65x81) puoðia kny- She has held three personal exhibitions. Up to 1993 gelæ „Pilaitës giesmininkai: Vilniaus Pilaitës rajono gy- she participated in many collective folk art exhibitions. ventojø kûryba: Pilaitës „Poezijos pavasaris 2004“, skir- In 1993 she retreated from public life and moved to her tas lietuviðkos spaudos atgavimo ðimtmeèiui paminëti“, parents’ home in Kernavë where she worked until the end of her life. Not being able to stand oil-colours and their o Ðventë aikðtëje (1991, kartonas, aliejus, 75x75) – leidi- smell she opted for colour pencils and water colours. ná „Teisë gyventi ekologiðkai darnioje ir demokratinëje Some V. Peèiulytës’ paintings have been bought by the aplinkoje“ (2003). 2004 m. apie V. Peèiulytës gyvenimà State M. K. Èiurlionis Art Museum. Some works were bought ir kûrybà sukurtas videofilmas „Paletëje vien gimtinës abroad in Sweden, Denmark, and Germany. Several paint- spalvos“ (scenarijus ir reþisûra ðio straipsnio autorës), ings on the subjects of public holidays and country festi- parengtas virtualus V. Peèiulytës darbø muziejus inter- vals are exhibited in the Jonas Pivoras Museum “Armonika” in Kernavë. Few of her works have found their way into nete, menininkei dedikuotas Onetos Lunskajos groþinis private collections in Lithuania. Two of them decorate the kûrinys „Baltojo kalno link“. 2004 m. liepos 24 d. tau- walls of the art studio Paletë. The rest of her works are todailininkës tëvø namuose Kernavëje devintøjø mirties accumulated and exhibited at her parents’ house in Kernavë, metiniø proga atidarytas ir paðventintas memorialinis which hosts her Memorial Museum opened in 2004.

66 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Folkloro ekspedicijos XXI amþiuje

Galima pasidþiaugti, jog dar XIX a. pradëtas sàmoningas lietuviø tautosakos rinkimas, tai suintensyvëdamas, tai sumenkdamas, Lietuvoje tæsiasi iki ðiø dienø. Tai jau ryðkus folkloristikos istorijos baras. Vis dëlto kintanti tikrovë tyrinëtojams kelia naujus iððûkius – tad, atrodo, svarbu stabtelti ir susivokti, kà ir kodël bûtina fiksuoti ðiandien, kaip profesionaliai pasirengti lauko tyrimams, koká pavidalà gali ágyti ðio darbo rezultatai. Kitas tikslas – pagrásti lauko tyrimø bûtinybæ XXI amþiaus skeptikams, daþnai ir sprendþiantiems, ar ði sritis verta valstybës paramos bei palaikymo... Pakvietëme mokslo institucijø – Istorijos instituto bei Literatûros ir kalbos instituto, aukðtøjø mokyklø – Lietuvos teatro ir muzikos akademijos ir Vytauto Didþiojo universiteto bei Lietuvos liaudies kultûros centro atstovus atsakyti á keletà ið anksto pateiktø klausimø, pasvarstyti, ko folklorininkai, etnologai, kultûros antropologai ieðko, kà atranda pastarøjø metø ekspedicijose.

Auksuolë ÈEPAITIENË bei teritorijomis, su poreikiu efektyviai veikti vadovau- jantis ne asmenine patirtimi ar tradiciðkai nusistovëju- Lietuvos istorijos institutas siomis taisyklëmis, o nuolat atsinaujinanèiu þinojimu. Taèiau tam, kad ðis þinojimas ir já áforminantys teoriniai diskursai atsakytø á naujai visuomenei iðkylanèius klau- Kalbà apie lauko tyrimus XXI amþiuje reikëtø pradë- simus, reikia vël rengti lauko tyrimus, rinkti medþiagà, ti nuo klausimo: kas tai yra? Kiekvienas etnografas þi- kalbëtis su pateikëjais, þvalgytis aplinkui, apraðinëti, kla- no, kad lauko tyrimas yra neiðvengiama etnologijos, so- sifikuoti ir sisteminti bei atlikti daugybæ visokiø kitokiø cialinës ir kultûrinës antropologijos dalis. Tai empirinës realiø ir simboliniø veiksmø. medþiagos rinkimo bûdas, kai nuodugniai ásigilinama á Ko lauko tyrimø metu ieðko etnografas? nedidelæ savojoje aplinkoje esanèiø objektø grupæ bei Atsakyti galima paprastai – etnografas „lauke“ sie- ávairias tø objektø gyvavimo aplinkybes. Lauko tyrimas kia áþvelgti arba „perskaityti“ þmoniø gyvensenos ir elg- ið esmës yra panaðus á laboratorijà ir skiriasi nuo jos senos formas bei jos prasmes. Antropologai bei etnolo- tiek pat, kiek nuo jos skiriasi realus gyvenimas (Barnes gai tai vadina kultûra, kuri ir yra jø tyrimo objektas. Jie 1979). Be lauko tyrimø neámanomas joks teorinis api- taip pat þino, kad materiali, socialinë ir simbolinë tos bendrinimas ir socialinis bei kultûrinis visuomenës pa- gyvensenos ir elgsenos raiðka yra, E. Durkheimo þo- þinimas. Todël klausimas, ar lauko tyrimai prasmingi dþiais, socialinis faktas – „veiksmø bûdas, nusistovëjæs XXI amþiuje, ið tiesø yra klausimas, ar ðiame amþiuje ar ne, galintis daryti individui iðoriná poveiká, iðplitæs yra prasminga etnologija, socialinë ir kultûrinë antro- visoje konkreèioje visuomenëje ir gyvuojantis savaran- pologija. Á já galima vienareikðmiðkai atsakyti – taip, tik kiðkai, nepriklausomai nuo jo individualiø pasireiðki- taip. XXI amþiuje, kaip ir XX ar XIX amþiuje, etnologija, mø“ (Durkheim 2001: 36). Lauko tyrimø metu tyrëjas socialinë ir kultûrinë antropologija bei jø disciplinos turi renka konkreèià medþiagà savo pasirinkta siaura tema: iðlikti gyvybingos ir socialiai prasmingos. Jos padeda ar tai bûtø þmoniø grupë – darbininkai, kaimo gyvento- þmogui paþinti realøjá gyvenimà ir „save“ paþástant ða- jai, Lietuvos lenkai ir pan., ar kokia nors gyvenimo sri- lia esantá „kità“. Bûtent ði metodologinë nuostata, ap- tis – maistas, etniðkumas, vaikystë, religija ir pan. Pa- ðvietos epochos atrastas „kito“ matmuo, lemia etnolo- vyzdþiui, mano pastarøjø metø tyrimo tema buvo gimi- gijos ir socialinës bei kultûrinës antropologijos aktualu- nystë ir socialinis solidarumas. Kadaise pradëjusi nuo mà ir ðiandien. Juk ir XXI amþiuje þmonës neiðvengia- liaudiðkojo verpimo ir tekstilës gamybos tradicinëje kai- mai susiduria su kultûrine ávairove ir elgsenos skirtu- mo visuomenëje tyrimo, vëliau perëjau prie svarsty- mais bei kaita, su naujomis ir neþinomomis erdvëmis mø apie simboliná ðios veiklos áprasminimà ir jos vietà

67 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

tautinio tapatumo þenklø rinkinyje. Ir jau tada buvo cialinius reiðkinius ir ávairias jø materialiàsias raiðkas. smalsu paþvelgti kitur – á keletà vadovëliniø tiesø, susi- Man toks reiðkinys buvo giminystë. Etnografinis tyri- jusiø su tautiðkumu ir visuomene, klausti, ar tikrai so- mas yra apraðomasis. Tyrinëjami objektai yra smulkiai cialinis solidarumas yra vienas ið tautiðkumo bei nacio- bei nuodugniai apraðomi, nes èia ypaè reikðmingos de- nalizmo kertiniø dëmenø ir ar giminystei tenka pagrin- talës. Jis yra ir interpretacinis, nes etnografas pats turi dinis vaidmuo tvarkant socialines bei kultûrines siste- nuspræsti, kurie lauko tyrimø metu pastebëti dalykai mas. Nuo 1997 metø pradëjau rinkti medþiagà gimi- yra svarbûs. nystës ir socialinio solidarumo tema. Suprantama, teko Gali pasirodyti, kad etnografija panaði á literatûrà vaþinëti po Lietuvà, kalbëtis su pateikëjais. ar kelioniø apraðymus. Ne syká tai tenka iðgirsti ir ið Etnografinis lauko tyrimas – tai kokybinis tyrimo me- eiliniø þmoniø, ir ið specialistø. Ið tiesø, etnografinis todas. Jo metu etnografas apraðinëja þmogiðkuosius so- atvejis gali bûti patraukliai ir ádomiai apraðytas, nes tyrëjas naudojasi tuo paèiu instru- mentu kaip ir raðytojas – kalba. Taèiau tai nëra literatûra. Tai në- ra ir bet koks pasakojimas apie þmoniø gyvenimà. Etnografinis apraðymas yra toks, kuriame þmo- giðkieji reiðkiniai apraðomi juos klasifikuojant, o kiekvieno apra- ðymo vidinëje sàrangoje glûdi antropologijos disciplinos teorinis stuburas. Pasiruoðimas lauko tyrimui? Pasiruoðimas lauko tyrimui pra- sideda kai raðomas bûsimo moks- linio tyrimo projektas ir pasiren- kama tema. Nes lauko tyrimas yra priemonë ir metodas analitiðkai paþvelgti á pasirinktà sritá, reiðkiná ar objektà ir yra neatskiriamas nuo visos mokslinës analizës. Tai nëra tikslas pats sau, bet bûdas surinkti empirinæ medþiagà. Svarbus yra ir teorinis tyrëjo pasirengimas – tiek tiriamosios temos, tiek ir metodo- logijos paþinimas. Taèiau ðis teori- nis pasirengimas visø pirma reið- kia sugebëjimà profesionaliai pri- artëti prie temos, o ne iðsamø, is- toriografiná bei teoriná jos iðmany- mà, kuris nepaliktø erdvës jokiam klausimui ar abejonei. Lauko tyrimo metu etnografas ásigilina á tiriamàjà sritá pasitelkda- mas tam tikrus metodus: dalyva- vimà stebint, bendraujant ir kal- bantis su pateikëjais. Etnografinës apklausos yra tiesioginës ir gali bûti ávairios: nuo anketinës ap- klausos iki giluminio struktûrinio ar pusiau struktûrinio interviu bei Armonikø meistras bei muzikantas Kriuka. Fotografuota jo namuose, Kupiðkio r. laisvo pokalbio. Ávairios apklausos

68 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS rûðys gali bûti pasitelkiamos ir vieno lauko tyrimo me- svarbûs yra etnografiniai atvejai, t. y., kaip daroma, o tu, kalbantis su vienu pateikëju. Pokalbiai uþraðomi èia ne tai, kas kà daro. Vis dëlto anonimiðkumo klausimas pat ranka ar áraðomi diktofonu. Etnografiniai pastebëji- yra gerokai sudëtingesnis nei gali atrodyti ið pirmo þvilgs- mai taip pat fiksuojami raðant dienoraðtá, fotografuojant, nio. Visø pirma, yra pateikëjø, kurie nori save identifi- pieðiant, filmuojant, renkant ávairià dokumentinæ, sta- kuoti ir nelikti anoniminiais. Jeigu á pateikëjø medþiagà tistinæ ir kità medþiagà. Visus ðiuos metodinius klausi- þiûrima kaip á iðsaugotà liaudiðkàjá paveldà, galbût pa- mus yra nuodugniai apibûdinusi Egidija Ramanauskai- garbu ir tikslinga uþfiksuoti asmenis, kurie já iðsaugojo të leidinyje „Ðiuolaikinës kultûros fenomenø tyrinëji- ir gali perteikti kitoms kartoms. Taèiau jeigu analizuo- mai“, 2002. Taèiau noriu pabrëþti, kad, rengiant kon- jami etnografiniai atvejai – analizës neiðvengiama sàly- kretø mokslinio tyrimo projektà, bûtent tyrimo proble- ga yra kritinis poþiûris (ne vertinantis ir kritikuojantis!) ma ir tema nulemia metodiniø principø – lauko tyrimø – tokiu atveju anonimiðkumas, manau, yra privalomas, vietos, laiko, pateikëjø, pokalbiø pobûdþio ir pan. – pa- net jeigu pateikëjai to nenori. Tai svarbu metodologið- sirinkimà. Pradëjus lauko tyrimà, metodai gali netikëtai kai, saugant etnografinio atvejo principà. Antropologai pasikeisti. Pavyzdþiui, pasirinktoje etnografinëje vieto- gana daþnai net tiriamàsias vietas pavadina sugalvotais je visiems numatytiems pateikëjams atsisakius kalbëtis, vardais arba raidëmis. etnografas gali rinktis kità vietà tai paèiai temai tyrinëti Antra, yra atvejø, kai pateikëjas gali bûti atpaþásta- arba susitelkti vien tik ties stebëjimu ir savàjà patirtá fik- mas ne vien ið pavardës, bet ir já apibûdinus. Taip atsi- suoti dienoraðèiuose. Kiekvienas metodikos ir metodo- tinka, kai pateikëjai yra þinomi visuomenës ar bendruo- logijos posûkis yra tyrimo dalis. menës þmonës. Ðie atvejai ypaè subtilûs. Ruoðdamiesi lauko tyrimui, etnografai gana daþnai Treèia, anonimiðkumo neámanoma iðsaugoti fotogra- bûsimiems pateikëjams parengia klausimus. Tai gali bûti fuojant ir filmuojant. Taèiau bet kuriuo atveju tyrëjas iðsamios etnografinës anketos arba individualûs klausi- turi iðsaugoti pagrindinæ etinæ nuostatà, kad jo atlieka- mai, skirti konkreèiam asmeniui bei situacijai. Man te- mas tyrimas, kuris yra intervencija á þmoniø gyvenimà, ko naudotis ávairiais klausimynais, taèiau jø pasirinki- neturi paþeisti nei tø þmoniø, nei bendruomenës. mas nebuvo atsitiktinis, o priklausë nuo pateikëjø gru- Lauko tyrimø dalyviai? pës ir situacijos. Etnografiniø apklausø stilius neiðven- Lauko tyrimø dalyviø skaièius, kaip ir visa kita, pri- giamai siejasi su vëliau atliekama duomenø analize bei klauso nuo tyrimo pobûdþio ir apimties. Galima á lauko iðvadomis. Rengiantis lauko tyrimui svarbios ir bendro- tyrimà vaþiuoti vienam, su kolegomis arba su talkinin- sios þinios apie tyrimo vietà. Jos padeda geriau orien- kais. Tyrimo dalyviø skaièius ir jø tarpusavio santykiai tuotis aplinkoje. Taèiau lauko tyrimø vieta etnografui lauko tyrimø metu yra taip pat vienas ið metodologiniø yra patirta vieta (Hastrup 2005). Todël atvykæs privalai pasirinkimø. Kaip ir tyrimo trukmë ar pakartotinas grá- jà pamatyti tarsi ið naujo – savo ir pateikëjø akimis. þimas á tà paèià vietà. Taigi teorinis temos suvokimas, atitinkamos metodi- Kiekvienas lauko tyrimø dalyvis yra etnografas, o bet kos pasirinkimas ir iðankstinis metodologiniø principø kuris þmogus (ir tyrëjas) gali bûti pateikëju. Taèiau no- bei metodø suformulavimas yra svarbus pasirengimo rëèiau atkreipti dëmesá á santyká tarp tyrëjo, pateikëjo ir lauko tyrimams etapas. Tam padeda konkreèios srities tiriamosios temos. Tyrëjo ir pateikëjo tarpusavio santy- teoriniai ar metodologiniai darbai, antropologijos va- ká visais atvejais savo elgesiu modeliuoja tyrëjas. K. Hast- dovëliai ir þodynai bei teminiai srièiø ir kategorijø sà- rup yra pabrëþusi, kad pateikëjai nëra „objektai“, bet vadai (pvz., Georg P. Murdock et al., Outline of Cultural aktyvûs tyrimo dalyviai, padedantys tyrëjui suprasti ti- Materials, Fifth edition with modification, 2004, HRAF, riamàjá reiðkiná. Ji teigia, kad tas supratimas atsiranda http://www.yale.edu/hraf/Ocm_xml/newOcm.xml). Ta- tyrëjo ir pateikëjo sàveikoje ir jø bendravimo erdvëje, èiau svarbiausiu iðlieka etnografo sugebëjimas ásigilinti kadangi socialiniø faktø prasmës glûdi ne paèiuose fak- á tiriamuosius objektus, juos klasifikuoti bei áþvelgti tarp tuose, prasmæ jiems suteikia þmonës (Hastrup 1996: 77). jø esanèius ryðius. D. Schneideris tyrëjo vietà nusako dar konkreèiau. Jis Kalbant apie pasiruoðimà lauko tyrimui, negalima teigia, kad tyrëjas yra kaip vaikas, kuris turi bûti sociali- uþmirðti etikos klausimø, kuriuos antropologai ypaè ak- zuotas á tiriamàjà kultûrà, o paþinti kultûrà yra tas pat, centuoja. Nekintama taisyklë skelbia, kad etnografinis kaip iðmokti kalbà (Schneider 1968: 9–10). Tai, kad ty- tyrimas – vieðas veiksmas. Pateikëjai turi þinoti apie ty- rëjas ieðko savo vietos tyrime, gali liudyti jo pasirinktas rimà ir yra laisvi apsispræsti, dalyvauti jame ar ne. Ne- dalyvavimo ar stebëjimo metodas. Pastebëjau, kad dar vieðas tyrimas, manau, nëra mokslinë veikla. Kita tai- neseniai lietuviðkoje tradicijoje, prie kurios ir pati pri- syklë – pateikëjø anonimiðkumas. Tai susijæ su asmens tampu, pasitaikydavo apibûdinimø: „stebëjimas daly- duomenø apsauga. Noriu akcentuoti, kad etnografui vaujant“ ir „dalyvavimas stebint“. Siûlyèiau stebëjimà

69 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

dalyvaujant sieti su gyvenimiðkosios realybës analize ið ne taip, kaip jis buvo supratæs, kad jam dar reikia dau- ðalies, atitinkanèia etiná principà, o dalyvavimà stebint giau laiko ávertinti naujà, ankstesná jo poþiûrá keièian- – su suvokimu ið vidaus, t. y., eminiu principu. Taèiau èià, informacijà. Manau, ðis pasakojimas primena ne visais atvejais akivaizdu, kad tyrëjo pozicija, nusakanti vieno etnografo, etnologo, antropologo patirtá, taip pat jo vietà pateikëjo ir tiriamosios temos atþvilgiu, yra ne ir mano. tik orientuota á konkretaus lauko tyrimo metodus, bet Sukauptos medþiagos likimas? susijusi ir su kultûros samprata bei teoriðkai pagrindþia- Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus dar- ma galimybe tà kultûrà paþinti. buotojams áprasta, kad jø surinkti etnografiniai apraðai Taip suvokiant tyrëjo vietà tiriamoje aplinkoje, bet tinkamai sutvarkyti patenka á ðio skyriaus rankraðtynà. koks – sëkmingas ar nesëkmingas – ryðys su pateikëju Kitur turbût yra kitaip. Ávairiai su rinkta medþiaga elgia- yra socialinis faktas, reikðminga informacija ir visavertë si ir kitø ðaliø antropologai. Daþna nuostata, kad antro- tyrimo dalis. Svarstydama apie lauko tyrimo sëkmæ, no- pologø surinkta medþiaga priklauso jiems patiems. riu gráþti prie ankstesnës minties, kad etnografinis tyri- Lauko tyrimai ir jø finansavimas? mas yra ne tik apraðomasis, bet ir interpretacinis, nes Tyrimø finansavimas yra susijæs su visuomenës reik- tyrëjas pats turi nuspræsti, kas jame svarbiausia, paste- mëmis – etnologinës ar socialinës antropologinës gy- bëti ir mokëti „perskaityti“ prasmes. Taèiau tokià tyrëjo venimo reiðkiniø analizës poreikiu. Lietuvoje ðiuo metu „laisvæ“ interpretuoti riboja siekis paþinti tiriamàjá ob- vyrauja dvi tendencijos: rûpestis etnine kultûra kaip jektà nuodugniai ásigilinant, o ne ádedant savàsias pras- paveldu bei dëmesys lietuviðkosios tapatybës iðsaugo- mes. Tai ne „laisvë“ interpretuoti, bet atsakomybë pa- jimui, lokaliniams kraðtotyros sàjûdþiams bei regionø þinti. O teiginys, kad etnografinis apraðymas yra inter- plëtrai. pretacinis – tai vieðas ðios metodologijos ávertinimas. Man asmeniðkai nuo 1997 m. daugiausia teko da- Taigi lauko tyrimø sëkmæ lemia tai, kiek pasiseka priar- lyvauti Lietuvos Respublikos Kultûros ministerijos fi- tëti prie gyvenimiðkosios tikrovës. nansuotose ekspedicijose. Tai buvo lokalinio pobûdþio Nesëkmæ gali lemti ávairios, kartais tiesiog techni- lauko tyrimai, atliekami apsigyvenus viename nedide- nës prieþastys, pavyzdþiui, trumpa lauko tyrimo truk- liame miestelyje ir vaikðtant po apylinkes. Lankiausi më, maþas pateikëjø skaièius ar nevykusi atranka, ne- Skuodo, Ðiauliø, Utenos, Këdainiø rajonuose. Taip pat kvalifikuoti talkininkai ir pan. Bet tokiu atveju tai jau medþiagà teko rinkti Varënos, Lazdijø, Ðalèininkø, Tra- yra tyrimà vykdanèio etnografo neprofesionalumas. Ypaè kø, Ðvenèioniø, Molëtø rajonuose. Dalyvavau ir „Ver- svarbu sugebëti pamatyti ir klasifikuoti socialinius fak- smës“ leidyklos organizuotose ekspedicijose Panevë- tus bei detales, mokëti savojoje bendruomenëje tapti þio bei Ðilalës rajonuose. Taèiau bene iðsamiausi lau- „kitu“ ir paþvelgti á þinomus dalykus naujai. Siekiant ko tyrimai vyko Kurðënuose, Ðiauliø rajone, kur buvau paþinti reiðkinius, atsiriboti nuo asmeniniø nuostatø, in- net kelis kartus. Èia kartu su kolega Dariumi Daukðu terpretacijø, vertybiø bei hierarchijø. atlikome tyrimà, kurio tema „Lokalinis ðeimos, gimi- Vis dëlto neretai ið kolegø ar pagalbininkø tenka nystës ir etniðkumo supratimas“ – tai Europos komisi- iðgirsti ir paèiai mintyse ar garsiai pasakyti: „Nieko ne- jos finansuoto tarptautinio projekto „Vieðasis geneti- radau“ ar „Nieko gero“. Èia noriu prisiminti P. Desco- kos supratimas: tarpkultûrinis ir etnografinis „naujo- la’os pasakojimà apie M. Forteso pokalbá su savo dar- sios genetikos“ ir socialinio tapatumo tyrimas (2002– bo vadovu B. Malinowski’u prieð jam iðvykstant á lau- 2004)“ dalis. ko tyrimus pas Tallensi þmones (Descola 2005: 69). B. Ekspedicijos vizija? Malinowski’s pasakë, kad po dviejø mënesiø jis tikisi Lauko tyrimai gali bûti atliekami visur – didmiesty- sulaukti irzlaus laiðko su nusiskundimais dël maisto, je, kaime, bendruomenëje, laboratorijoje, ligoninëje, klimato, privatumo stokos ir apie tai, jog tø þmoniø fabrike, turguje, „Maximoje“, muziejuje, teisme, þur- elgsenos suprasti neámanoma. Kitas laiðkas, jo many- nalo redakcijoje, ministerijoje ir kitur. Klausimas, kur mu, turëtø ateiti dar po keturiø mënesiø. Ðis bus daug reikia atlikti tyrimus, yra susijæs su klausimu, kokia te- optimistiðkesnis. Jame bûtø pasakojama apie tolygø ma yra reikalinga tyrimo, kas aktualu visuomenei. Et- lauko tyrimø judëjimà tikslo link ir iðkeliama keletas nologija ir socialinë bei kultûrinë antropologija, kaip ir darbiniø hipoteziø. Praleidæs lauko tyrimuose beveik bet kuris kitas mokslas, siekia bûti visuomenei nau- metus, M. Fortesas B. Malinowski’ui turëtø atsiøsti dar dinga. Ðiandien Lietuvoje etnologija siejama su etni- vienà laiðkà – apie tai, kad darbas yra beveik uþbaig- nës kultûros ir istorijos, paproèiø tyrimais ir tuo pa- tas ir likæ tik patikslinti keletà detaliø. Tai ir bûtø kriti- grindu konstruojamo etniðkumo bei regionalizmo pro- nis lauko tyrimø taðkas. Nes po keliø savaièiø naujaja- pagavimu. Kartais susidaro áspûdis, kad tokias etnologi- me laiðke M. Fortesas raðytø: paaiðkëjo, kad viskas yra jos uþduotis suformulavo pati etnologø bendruomenë.

70 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Pateikëja ið Darþininkø k., Varënos r. 1995 m.

Taèiau socialines ir kultûrines visuomenës bei þmoniø kaip tyrimai vadinami, svarbiausia, ar jie reikalingi pla- elgsenos analizes daþniau pateikia sociologai, psicho- èiajai visuomenei. Á ðá klausimà gali atsakyti tik pati logai, istorikai ir filosofai. visuomenë, nes að neþinau. O þodis „ekspedicija“ skamba didingai. Ið karto no- risi priminti istorinius pavyzdþius. Tokiais gali bûti Dþeimso Kuko (James Cook) ekspedicijos aplink pa- LITERATÛROS SÀRAÐAS saulá – antrojoje, 1772–1775 m., kartu su tëvu plaukë ir Georgas Forsteris, XVIII a. pabaigoje dëstæs Vilniaus BARNES, J. A. 1979. Who Should Know What? Social Science, universitete, Èarlzo Darvino (Charles Darwin) plauki- Privacy and Ethics. Cambridge: Cambridge University Press. DESCOLA, P. 2005. On Anthropological Knowledge. Ið: Social mas aplink pasaulá laivu „Beagle“ 1831–1836 m. ar Anthropology, 13 (1), 65–73. Konstantino Tiðkevièiaus organizuotas ir ágyvendintas DURKHEIM, E. 2001. Sociologijos metodo taisyklës. Vilnius: plaukimas Neries upe 1857 m. Paminëjus „ekspedici- Vaga. jà“, daugelio atmintyje iðnyra kompleksinës lokalinës HASTRUP, K. 2005. Social Anthropology. Towards a Pragma- ekspedicijos, kuriø metu apie konkreèià vietovæ buvo tic Enlightment? Ið: Social Anthropology. 13, (2) 133–149. renkama ávairi medþiaga: istorinë, geografinë, folklo- HASTRUP, K. 1996. Anthropological Theory as Practise. Ið: rinë, etnografinë ir kt. Prisimenami ir tie, kurie jas or- Social Anthropology, 4, (1), 75–81. ganizavo bei aktyviai dalyvavo: È. Kudaba, R. Kuns- RAMANAUSKAITË, E. 2002. Ðiuolaikinës kultûros fenomenø kas, V. Milius, A. Tyla, N. Vëlius, A. Vidugiris. Lietu- tyrinëjimai. Kaunas: Vytauto Didþiojo universiteto leidykla. voje áprasta etnografinius lauko tyrimus vadinti ekspe- SCHNEIDER, D. M. 1968. American Kinship: A Cultural Ac- dicijomis. Taèiau manau, kad svarbiausia yra ne tai, count. Englewood Cliffs, New Jersey: Prentice Hall.

71 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Vita IVANAUSKAITË dþiaugsmà ekspedicijø metu patiriame tada, kai pavyksta susitikti su talentingu pateikëju, ið savo tëvø ir seneliø Lietuviø literatûros ir tautosakos institutas perëmusiu ir iðlaikiusiu tikràjá, t. y. mums gerai paþásta- mà klasikinio folkloro repertuarà. Nevadinèiau to per dideliu sustabarëjimu ar atgyvenusia tendencija. Anaip- XXI amþiaus lauko tyrimai – ko ieðkome ir kà ran- tol. XXI amþiaus pradþioje, kai visas klasikinës liaudies dame? kûrybos klodas negráþtamai traukiasi ið aktyvaus tradi- Optimistiðkai apibendrindama galëèiau á ðità klausi- cinës bendruomenës gyvenimo, tokius atradimus reikia mà atsakyti taip: randame viskà, ko ieðkome, ir visuo- laikyti nemenku stebuklu. Vis dëlto ekspedicinio darbo met dar daugiau... Ir tas daugiau neretai tampa malo- (ar apskritai viso tradicinës kultûros tyrimø lauko) pro- niai netikëtais atradimais, tolesniø ieðkojimø pagrindu. blema norëtøsi pavadinti nedovanotinai lëtà naujø me- Pastaruoju metu daþnai pasigirsta svarstymø, kokios todologiniø nuostatø, aktualiø iððûkiø ásisàmoninimà. folkloro ekspedicijos bûdavo seniau ir kokios jos bûna Bûtent ásisàmoninimà, o ne iðmokimà, nes tam, kad eks- dabar. Toks lyginimas neiðvengiamas, nes jau pusðimtá pedicijø metu darbas vyktø sklandþiai ir remtøsi pras- metø po visà Lietuvà ir net uþ jos ribø vyko ir tebevyks- mingu pateikëjo ir uþraðinëtojo dialogu, iðmoktus dar- ta gausybë ávairiø lauko tyrimø: folkloriniø, etnologi- bo metodus turime pamirðti – tik tada jie, tinkamu mo- niø, dialektologiniø ar jungtiniø-kompleksiniø ir pan. Á mentu, „suveiks“ savaime, ið vidaus. juos ásitraukia vis nauji kultûros þmonës, keièiasi patei- Lietuvos kultûrinëje padangëje vis dar nepripranta- këjø kartos ir visa jø gyvenamoji aplinka. Manyèiau, ma prie minties, jog folklorininkai ekspedicijose gali do- áþvalgiausiai anø ir ðiø laikø patirtis gali palyginti tie mëtis ne tik klasikine senàja liaudies kûryba, bet ir anks- þmonës, kurie ne vienà deðimtmetá aktyviai dalyvauja èiau lauko tyrimø akiratin nepatekdavusiais kultûros reið- lokalinëse folkloro ekspedicijose. Kadangi nepriklausau kiniais: sapnais, þmoniø biografijomis, tremties ar emig- ðiai folklorininkø kategorijai, apie anø laikø organizuo- racijos atsiminimais, religinës patirties refleksijomis ar tà folkloro rinkimà suþinau ið didesnæ tautosakos rinki- net jokios „senovës“ neprimenanèiais ðiandienos kai- mo patirtá turinèiø kolegø pasakojimø ar jø publikaci- mo aktualijø kupinais naratyvais. Ne paslaptis, jog kar- jø.1 Neslëpsiu – kurá laikà slapèia pavydëjau tø nuola- tais iðimtinai klasikiniam liaudies paveldui prijauèian- tos minimø „auksiniø“ tautosakininkø darbo metø, ka- tieji mano, kad ðios „naujovës“ kaupiamos tik todël, kad da, pasak amþininkø, kompleksiniø ekspedicijø metu nieko tradiciðkesnio, suprask, senesnio, neberandama. nesulaikomu srautu liedavosi vien tik klasikinis folklo- Taip pat daug kam neáprasta, kad pateikëju ðiandieni- ras, tereikëdavæ paspausti magnetofono mygtukà ir klau- nëse ekspedicijose vis daþniau gali tapti ne tik garbin- sytis, klausytis, klausytis... Antra vertus, ne kartà yra te- go amþiaus senolis, bet ir jaunesnis kaimo ar miestelio kæ girdëti (tai nesunkiai pajusime ir þvelgdami á gausià gyventojas. ekspedicijø metu surinktà medþiagà), kad daþnai tai, Norëèiau akcentuoti vienà dalykà: tam, kad XXI am- kas neatitikdavo anuomet susiformavusios klasikinës, t. þiaus folkloro (ir ne tik) ekspedicijos bûtø ádomios, turi- y. senosios liaudies kûrybos sampratos, bûdavo tiesiog ningos ir produktyvios, pirmiausia bûtina atsisakyti ið- ignoruojama, kartais net nepaisant paèiø pateikëjø va- ankstinio vertinimo, kad tai, kas sena, yra graþu, o tai, lios... Bûta ir grynai buitiniø prieþasèiø, neleidusiø eks- kas nauja, – nelabai vertinga. Tokia opozicija yra ydin- pedicijø metu fiksuoti kuo didesnës repertuaro ávairo- ga ir tiesiog trukdo normaliam darbui. vës: Lietuviø tautosakos archyve turime daugybæ garso Ar ði veikla dar prasminga? Kodël? juostø, kuriose kaip melodijø pavyzdþiai áraðyti tik pir- Neabejotinai prasminga. Ir ne vienu aspektu. Ypaè mieji dainø posmai. Taip buvo taupomos juostos, o iðti- jeigu á mûsø tradicinæ kultûrà þiûrësime ne vien kaip á sus kûriniø tekstus uþraðinëtojai fiksuodavo uþraðuose sparèiai nykstanèiø ir saugotinø-konservuotinø fenome- ranka. Niekas anuomet, matyt, negalëjo ásivaizduoti, kad nø sankaupà, bet ir kaip á procesà, kuris, pasak Boriso ðtai XXI a. autentiðki áraðai bus skelbiami kompaktinë- Putilovo, neturi tiksliai fiksuotos pradþios. Ir, aèiû Die- mis plokðtelëmis ir tø neáraðytø posmø bus pasigesta vui, jo pabaigos tikrai dar nematyti... O ten, kur proce- labiausiai... sas, ten neiðvengiami atradimai, naujovës, taip pat ir Nieko naujo nepasakysiu konstatuodama, kad ne- nauji laiko jau patikrintø dalykø atspalviai. Man atro- paisant nesulaikomai kintanèiø folkloro gyvavimo sàly- do, kad bûtent ðitas kultûriniø procesø pajautimas ir ska- gø bei jo turinio, iki ðiol tebejauèiama nepagydoma nos- tina nebijoti imtis naujø, iki ðiol lietuviø tradicinës kul- talgija klasikinio folkloro kûriniams. Kiek besistengtu- tûros fiksavimo istorijoje neiðbandytø darbo krypèiø. me pasitelkti naujas darbo metodologijas, kiek besimo- Pirmøjø didþiøjø ekspedicijø dalyviai preciziðkai, kytume atidumo naujiesiems þanrams, tikràjá atradimo profesionaliai ir su meile atliko savo pareigà. Jiems turi-

72 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS me bûti dëkingi, kad turime uþfik- suotus tûkstanèius folkloro varian- tø, atspindinèiø regioninæ ávairo- væ, kûrybiná þmoniø potencialà. O mes dabar turime puikià progà pratæsti ir papildyti jø darbus ak- tyvesnëmis konteksto ir tradicinës kultûros tæstinumo studijomis – kaip tik ðitø dalykø daþniausiai ir pasigendame vartydami senuosius folkloro rinkinius ar spausdintas publikacijas. Jau nebeturëtume sau leisti fiksuoti tik dainas, pasa- kas ar etnografinës buities realijas – jeigu ðios medþiagos nepapildy- sime aktualia kultûrine informaci- ja, ið ekspedicijø teparsiveðime daugiau ar maþiau per ankstesnius deðimtmeèius sukauptø tekstø va- riantø. Kad ir koks patrauklus bû- tø, toks darbas ðiais laikais, many- èiau, jau yra per didelë prabanga. Folklorinë tradicija – tai ne tik mû- sø uþfiksuojami liaudies kûriniai, o kur kas platesnis ir gilesnis ko- munikacinis fenomenas, kultûriniø procesø ir reiðkiniø visuma. Ma- nyèiau, èia puiki proga pasitelkti Antano Maceinos mintis apie tra- dicijà, kurios galëtø tapti aktualiu leitmotyvu ðiandieniniams tradici- nës kultûros lauko tyrimams: „Tra- dicija yra ir veiksmas, ir iðdava kar- tu. Kaip iðdava ji gali bûti labai se- na. Kaip veiksmas betgi tradicija visados yra jauna, gaivi ir lanksti. Ji apgaubia visas buvusias, esamas ir bûsimas kartas. Kaip iðdava tra- dicija pripildo savu turiniu laikà ir padaro já nebepraeinantá. Nes kultûrinis þmogaus laimëjimas pa- èiu savimi nenyksta. Jis gali bûti Muzikantas ið Ðakiø r. Slavikø k. Apie 1982 m. sunaikintas tik ið virðaus, bet ne su- dilti bei iðsisemti ið vidaus. Tradicija kaip tik ir yra kul- ðviesos. Tradicija, ið kurios nelaukiama nieko naujo, yra tûriniø þmogaus laimëjimø pastovumo apraiðka. Ji yra nebe tradicija, o seniena: tai mirusi ir sukalkëjusi lieka- laidas, kad susigràþinta praeitis visados pasiliks dabar- na istorijos plotuose“.2 tinë. <...> Kad tradicija iðliktø, ji turi bûti gyva ir uþde- Neretai ekspedicijose atsitinka taip, kad atkakliai ganti. Gyva ir uþdeganti ji betgi gali bûti tik tuo atveju, kvosdami savo pateikëjus mums aktualiø senøjø daly- kai nuolatos kyla ið jà palaikanèios þmogaus dvasios, o kø, visiðkai nepasidomime, kaip visa þmogaus pavel- ne ið „taisykliø“ ar „nuostatø“. Kitaip tariant, tradicija dëta ir iðsaugota þodinë kûryba veikia dabartiná jo gy- yra gyva tik tada, kai esti palaikoma ateities ðviesos, venimà, kupinà prisiminimø, asociacijø, stiprëjanèio vadinasi, asmens kuriamø planø bei laukiamø naujybiø individualaus poþiûrio á kolektyviná paveldà. Tokiais

73 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

ðaltiniais, taip pat ir su naujais ádomiais darbo objektais, kurie savo ruoþtu atspin- di ðiuolaikiniø folkloro tyrimø panoramà. Stengiamasi pagal iðgales (nes naujos me- todologinës tradicinës kultûros faktø ir jø kontekstø fiksavimo nuostatos mums vis dar tebëra naujovë) nusistovëjusius dar- bo metodus koreguoti, papildyti tarpdis- ciplininio atspalvio turinèiais sociokul- tûriniais aspektais. Kartais tiesiog paban- dome nuosekliai tirti lankomos vietovës dabartinæ kultûrinæ situacijà, fiksuoti ne tik konkreèius kûrinius, bet ir visà su jais susijusá kontekstà, apimantá tiek þmoniø vaikystës ar jaunystës prisiminimus, tiek dabartines jø gyvenimo realijas. Dirbant ðia linkme tyrimo objektu gali tapti net ir kiekvienoje ekspedicijoje pasitaikantys neuþsimezgusiø kontaktø su aplanko- mais þmonëmis atvejai. Jie ádomûs tuo, kad atspindi bendruomenës, kurioje vyk- domi lauko tyrimai, nariø ávairovæ, jø tar- pusavio santykius ir poþiûrá á atklydusius tautosakos rinkëjus. Todël net ir konkre- taus „derliaus“ neatneðæ folklorininkø ir vietos gyventojø susitikimai yra verti uþ- fiksavimo, detalesnio aptarimo. Ðiuolaikinëse ekspedicijose fiksuoja- ma viskas, kas buvo uþraðinëjama ir anks- èiau, tuo pat metu aktyviai fiksuojant ir naujus þanrus. Vis daþniau ið ekspedici- jø parsiveþame pateikëjø asmeninës kû- rybos. Daþnai tai bûna uþraðai su liau- diðkàja poezija: romantiðka, su tradicine kûryba ádomiø sàsajø turinti lyrika, hu- moristinio pobûdþio ketureiliai aktualio- mis politinio gyvenimo temomis, progi- niai atminimai ir kt. Siekdami platesnio lankomø erdviø ir jose gyvenanèiø þmo- Pateikëjas ið Darþininkø k., Varënos r. 1995 m. niø paþinimo, stengiamës iðsamiai fik- suoti bendrà kultûriná-landðaftiná pavel- atvejais labiau orientuojamës tik á vienà tradicijos pu- dà: nuolatos filmuojame ir fotografuojame kultûros ir sæ, á tà paèià, kurià A. Maceina vadina sukalkëjusia gamtos paminklus. Atskira vis labiau ásibëgëjanti sritis liekana, o uþ jos procesø, vykstanèiø hic et nunc, taip – senøjø, pateikëjø namuose saugomø, fotografijø kau- ir „neuþkliûvame“... pimas (ðiuolaikinës skaitmeninës technologijos leidþia Prasmæ savo ekspedicijø darbams suteikiame mes kopijuoti nuotraukas vietoje, neiðveþant to brangaus tur- patys, padedami mûsø pateikëjø. to ið þmoniø namø). Apie tyrimø objektus? Man asmeniðkai ne kartà teko ásitikinti, jog aplin- Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto organizuo- ka, kurion patenku atvaþiavusi á ekspedicijà, þmonës, jami folkloro lauko tyrimai ðiuo metu iðgyvena nemaþà su kuriais bendrauju, gali gerokai pakoreguoti ar net pakilimà. Tai susijæ ir su aktyviu mokslininkø noru vykti pakeisti ið anksto numatytus darbo planus, apsibrëþ- á ekspedicijas, ir su atsirandanèiais naujais finansavimo tus objektus. Anksèiau visada maniau, kad geriausiai

74 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS man sekasi uþraðinëti dainas. Atrodë, kad ir pateikëjus nereikalingø daiktø...), ið pradþiø nepatikliai þiûri á dar geriausiai sekasi per dainas „prisijaukinti“. Bet kai pas- vienus uþklydëlius. kutiniø keliø ekspedicijø metu pabandþiau kiek dau- Baigiamasis pasiruoðimo etapas – bûsimos ekspedi- giau dëmesio skirti ne tiek konkreèiø kûriniø „iðpraðy- cijos dalyviø susitikimas ir pasidalijimas tiek jau sukaup- mui“, o ásiklausymui á bendrà pateikëjø kartais nepa- ta informacija, tiek kiekvieno lûkesèiais, ankstesnëmis prastai atvirai iðsipasakojamø gyvenimo istorijø kon- patirtimis. Visi á ekspedicijas vaþiuojantys kolegos turi tekstà, pajutau didelæ traukà per dialogu paremtà ben- savo pamëgtus ir gausiau pastudijuotus folkloro þan- dravimà gilintis á visai kitokias, ið pirmo þvilgsnio in- rus. Natûralu, kad ir uþraðinëti savojo objekto kûrinius dividualiomis atrodanèias, kûrybos sritis: sapnus ir re- mokame geriau negu maþiau paþástamus dalykus. To- gëjimus, religiniø patyrimø ar folklorizuotus buities na- dël kolegiðkos konsultacijos labai praverèia. ratyvus ir pan. Kai leidi þmogui kalbëti apie tai, apie Apie ekspedicijos dalyviø skaièiø ir trukmæ... kà jis pirmiausia pats prabyla, o pats tampi aktyviu Trukmë – manyèiau, ne maþiau kaip savaitë, jeigu klausytoju, neiðvengiamai iðgirsti visà jo gyvenimà ka- norima bent kiek turiningesnio darbo. Kadaise komplek- daise ir dabar uþpildanèià kûrybà, visas jo girdëtas ir sinës ekspedicijos trukdavo po tris savaites ar net ilgiau iðmoktas dainas, sakmes, pasakas ir visus tos kûrybos ir jose dalyvaudavo iðties dideli bûriai þmoniø. Ðiuo me- kontekstus. Þinoma, laiko sugaiðti kur kas daugiau, nei tu á ekspedicijas paprastai vykstama nedidelëmis 6–10 koncentruodamasis á tam tikrø konkreèiø (neretai ið tyrëjø grupelëmis. Þinoma, labai gerai, kai susidaro di- bendros folklorininko patirties jau gerai paþástamø) fol- desnis pulkas. Tada galima tiesiog fiziðkai aprëpti di- kloro kûriniø variantø fiksavimus. desnius lankomø apylinkiø plotus. Turbût kiekvienas, Ruoðiantis ekspedicijai... dalyvavæs ekspedicijose, pritars: kai ateina laikas iðva- Institute ekspedicijoms ruoðiamës pirmiausia atidþiai þiuoti, paprastai prasideda tikrasis darbas... susipaþindami su Tautosakos rankraðtyne ir spausdin- Ar galëtumëte apibûdinti profesionalø ekspedicijos tuose folkloro leidiniuose esanèia medþiaga. Kartais dar dalyvá? prieð konkreèios lauko tyrimø vietos pasirinkimà (kai Norëèiau padëkoti „Liaudies kultûrai“ uþ ðá klau- kada bûname numatæ keletà galimø ekspedicijos vieto- simà. Jis mane paskatino giliau pamàstyti apie tai, ko- viø) taip pat apsiþiûrime, kas ir kada iki ðiol tose vietose kie mes nuvaþiuojame á ekspedicijas ir kokie bûna- surinkta. Archyvinës medþiagos analizë kartais padeda me po jø... apsispræsti, kokià konkreèià vietovæ pasirinkti. Kartais Pasak amerikieèiø folklorininko Dano Ben-Amoso, susidarome pasirinktam regionui bûdingiausiø kûriniø „folkloristai sau kelia paradoksalià dvilypæ uþduotá: sàraðus – jie labai praverèia, kai siekiame iðsiaiðkinti, rinkti tekstus ir stebëti jø atlikimà visuomenëje, netrik- kokià klasikinio folkloro dalá ir kokiu mastu þmonës dar domiems savo paèiø dalyvavimo“.3 Mes visi þinome, prisimena. kad tai beveik neámanoma – visos folkloro uþraðinëji- Visada prieð ekspedicijà stengiamës iðvaþiuoti á va- mo situacijos yra paþenklintos pateikëjo ir uþraðinëto- dinamàjà þvalgomàjà komandiruotæ. Jos metu vietoje jo santykio „antspaudu“. Todël labai svarbu, kokie ir apsiþiûrime daugybæ dalykø. Susitinkame su vietiniais kaip mes bûname tose situacijose. þmonëmis, besirûpinanèiais þmoniø socialiniu bei kul- Toliau pabandysiu ávardyti vienà kità, mano subjek- tûriniu gyvenimu. Susirenkame seniûnijose duomenis tyvia nuomone, svarbø ekpedicijos dalyvio bruoþà. apie kaimus ir þmones, apsilankome vienoje kitoje kon- Folkloro ekspedicijos dalyvis turëtø bûti: kreèioje vietovëje. Susisiekiame su parapijos klebonu * aktyvus klausytojas; ir paliekame informacijà apie numatomà ekspedicijà. * iðmanantis tiek klasikinius, tiek naujuosius folkloro Ið patirties matyti, kad per miðias apie mûsø darbus apy- þanrus; linkëse suþinojæ þmonës daug noriau bendrauja. Siek- * turintis bent ðiek tiek þiniø apie vietovæ, á kurià at- dami paskleisti informacijà susisiekiame ir su rajoniniais vaþiavo (vëliau jas praplës ir papildys uþkalbinti laikraðèiais, kuriuose maþdaug prieð savaitæ bûna pa- pateikëjai, patikëjæ, kad ðitas atvykëlis nuoðirdþiai skelbiama informacija apie ekspedicijà. Visa ði infor- domisi); macinë „kampanija“ labai reikalinga, nes juk vieða pa- * absoliuèiai gerbiantis pateikëjo asmeniná gyvenimà slaptis, kad ekspedicijose mes neretai patenkame á situ- ir jo gyvenamàjà aplinkà; acijas, kai þmonës, pavargæ nuo nuolatos po kaimus * neslepiantis nuo pateikëjø savo vertybiø, taèiau jo- ðmirinëjanèiø ávairiausio plauko prekiø ir paslaugø pla- kiu bûdu neprimetantis jø pateikëjams ir kitiems eks- tintojø (kartais tiesiog negali atsistebëti, kaip ðitie vei- pedicijos dalyviams; këjai sugeba nuklysti á atokiausius vienkiemius ir uþ ne- * nebijantis, kad þmonës, kuriuos jis aplanko, átakos maþus pinigus ásiûlyti krûvas kaimo þmogui absoliuèiai jo paties gyvenimà;

75 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

* neþadantis to, ko nepadarys; Ðtai kodël taip svarbu netaupyti savæs, neslëpti savo * nebijantis apsijuokti ar pasirodyti neiðmanëliu; vertybiø, atsiliepti, kai esi klausiamas, o ne tik klau- * nepykstantis ant jo neásileidusiø ar net iðvijusiø sinëti paèiam… Niekados nepamirðiu þemaièio se- þmoniø; diðkio senelio, mums, dviem þalioms antrakursëms * dëmesingas detalëms (ypaè toms, kurios ið pirmo studentëms (pirmosios gyvenime – dialektologinës – þvilgsnio neturi tiesioginio ryðio su jo uþraðinëjama ekspedicijos dalyvëms) kantriai ir vaizdþiai aiðkinan- medþiaga); èio, kokios yra ðpuntuotos lentos... * saikingai ákyrus; Þavi ir gilus þmoniø sàmoningumas, tikëjimas tau- * po ekspedicijos nusiunèiantis ar (o tai dar geriau) tosakos rinkëjo patikinimu, kad tai, kà jie prisimena, nuveþantis savo pateikëjams nuotraukas; kaip atlieka, yra dëmesio ir iðsaugojimo verti dalykai. * padedantis kitiems ekspedicijos dalyviams; Tai, be abejonës, skatina ir pozityvesná þmogaus po- * atsakingai tvarkantis uþraðytà medþiagà. þiûrá á save. Donatas Sauka apie tai yra labai graþiai raðæs: „Postûmis meninei prigimèiai plaèiai atsiskleisti Folkloro rinkimo istorija turtinga labai ryðkiø uþra- buvo tiesioginis dëmesys, pagarba, pripaþinimas. <...> ðinëtojø asmenybiø, turëjusiø savità darbo braiþà. Ne- Ðitas pripaþinimas po daug metø trukusio paprasèiau- abejotinai áspûdingiausiu ir prieðtaringiausiai vertina- sio vegetavimo ne vienu atveju buvo iðgyventas kaip mu tautosakos rinkimo dirvonø „artoju“ visiems lai- likimo staigmena. Tai plëtë interesø ratà, þadino pasi- kams iðliks Jurgis Dovydaitis. Visai kitaip savo ir dau- tikëjimà savo jëgomis, nedràsø savo reikalingumo su- gybës ekspedicijø dalyviø darbus rikiavo Norbertas Vë- vokimà“.6 Neretai pasitaiko, kad po ekspedicijos da- lius, kurio organizuotas ekspedicijas dalyviai prisime- lyviø apsilankymo pasikeièia artimøjø (ypaè jaunosios na kaip nuostabiø atradimø ir turiningo darbo metà. kartos atstovø) poþiûris á nuolat ðalia esantá senà þmo- Pateikëjo ir folkloro rinkëjo santykio variantai... gø. Ne kartà teko matyti nuostabà anûkø veiduose ið- [Pasvarstymus ðia tema renkuosi vietoj Jûsø pateik- girdus, kaip graþiai dainuoja ar pasakoja jø seneliai. to klausimo apie tipiðkà pateikëjà. Manau, kad tipiðkø Apie ekspedicijose surinktos medþiagos likimà… pateikëjø… nebûna. Na, nebent mes juos tokius ási- Reikia pripaþinti, kad mes dabar kaþkodël nebepa- vaizduojame, susikuriame mintyse, o paskui stebimës, jëgiame taip iðsamiai ir operatyviai sutvarkyti ekspe- kad nesutikome arba, kas dar blogiau, sutiktuosius eks- dicijose uþraðytos medþiagos, kaip tai atlikdavo kole- pedicijose þmones bandome padaryti „tipiðkais“…] gos prieð deðimtmetá kità. Vis tas laiko stygius… Antra Kad ir kokie águdæ ir profesionalûs folkloro rinkë- vertus, tik iððifravæs visus áraðus, „suguldæs“ tautosa- jai bûtume, tuo metu, kai atsiduriame konkretaus kos rinkiná, pasijunti uþbaigæs pradëtà darbà. Juolab þmogaus namuose, kai pradedame bendrauti, visa kad tada parsiveþta kûryba tampa prieinama visiems mûsø patirtis ir visos iðankstinës nuostatos „susitin- besidomintiesiems. Pastaruoju metu vieni kitus para- ka“ su pateikëjo savybëmis, jo vertybiø sistema, gy- giname átraukti á tvarkomos tautosakos rinkinius kuo venimo bûdu. Kontaktas uþsimezga arba ne, uþsimez- daugiau uþraðinëjimo metu kilusiø minèiø, pastebëji- gæs tæsiasi ilgai ir kûrybingai arba nutrûksta po va- mø apie lankytus þmones ir vietoves, apie paèià kûry- landos kitos… Nepasakysiu nieko geriau negu dar vi- bà, nevengti iðsakyti savo individualios pozicijos. To- sai neseniai yra raðæs Juozas Ðorys, pristatydamas sa- kia informacija labai vertinga, ji perteikia platesná su- vo pokalbá (beje, siûlyèiau já skaityti visiems vaþiuo- rinktø kultûros duomenø kontekstà. Be archyvo gausi- jantiesiems á ekspedicijas kaip tikrai tiesioginio ir abi- nimo, vis aktualesnë tampa ir platesnë ekspedicijose pusiai turiningo pateikëjo ir tyrinëtojo dialogo pavyz- surinktos medþiagos sklaida. Jau áprasta parengti ap- dá) su liaudies menininku droþëju Kazimieru Striau- þvalginius straipsnius, internetinius ekspedicijø pusla- pa: „Sukrenta roda arba ne. Randi kontaktà, dvasiná pius,7 pasidalyti áspûdþiais þiniasklaidoje. ryðá arba ne. Aiðku, su daþnu reiktø kur kas ilgesnës Kiek ir kokiose ekspedicijose Jums teko dalyvauti, paþinties, druskos pûdo valgymo – tada mezgasi ki- kas jas finansavo? tokie santykiai, kitokios atvertys“.4 Tas ekspedicijø Jei kalbëèiau apie visà Lietuviø literatûros ir tauto- metu „surastas“, ávykæs kontaktas neretai perauga á sakos instituto organizuojamø folkloro ekspedicijø pa- gilesná dvasiná ryðá. Prisimenu giliai ástrigusá Vlado tirtá, susidarytø didþiulis sàraðas, apimantis visus Lie- Braziûno, daug metø bendraujanèio su liaudies me- tuvos regionus ir gausybæ konkreèiø vietoviø... Kadangi nininkais, paatviravimà: „Su niekuo nesu dainavæs, ði diskusija susijusi su XXI amþiaus lauko tyrimais, pa- kad taip imtø uþ ðirdies, kaip su moèiute Ona Bluz- minësiu tik 2000–2006 metø ekspedicijas, kuriose da- miene“.5 Pajutæ nuoðirdø santyká, þmonës mums pa- lyvavo Lietuviø literatûros ir tautosakos instituto fol- siruoðæ atiduoti viskà, bûti su mumis kaip su savais. klorininkai.

76 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Pateikëja ið Darþininkø k., Varënos r. 2004 m. Vytauto Daraðkevièiaus nuotraukos.

2000 – Merkinë ir jos apylinkës (organizavo Lietuviø lite- Ar galëtumëte nusakyti tobulos XXI a. ekspedicijos ratûros ir tautosakos institutas (toliau LLTI), parëmë vizijà? Valstybinis mokslo ir studijø fondas (toliau VMSF)) Tai kad kaþin ar reikia tø tobulø ekspedicijø ir jø 2001 – Merkinë ir jos apylinkës (LLTI, VMSF) vizijø… Manyèiau, kad ir tos, kurios jau vyksta XXI am- 2001 – Laukuva ir jos apylinkës („Versmës“ leidykla) þiaus pradþioje, yra puikios ir prasmingos… 2002 – Erþvilkas ir jo apylinkës (LLTI, VMSF) Apie ekspedicijà didmiestyje... 2004 – Salantai ir jø apylinkës (LLTI, VMSF) Tai, kad folkloro procesø tyrimai gali vykti didmies- 2004 – Baisogala ir jos apylinkës („Versmës“ leidykla) èiuose, – akivaizdus ir ne kartà pasitvirtinæs faktas. Tie- 2005 – Þarënai ir jø apylinkës (LLTI, VMSF) sa, neþinau, kiek ðitam darbui tinka ekspedicijos pava- 2005 – Valkininkai ir jø apylinkës („Versmës“ leidykla) dinimas. Man ne kartà yra tekæ uþraðinëti tautosakà ið 2006 – Viekðniai ir jø apylinkës (LLTI, VMSF) Vilniuje gyvenanèiø pateikëjø. Vienus jø paþinau per savo draugus – tai jø tëvai ir seneliai, kiti – o tai ypaè Ðiemet taip pat planuojame ekspedicijà. Ketvirtus me- ádomûs atvejai – ateina pas mus á Institutà patys. Suþi- tus ið eilës vaþiuosime á Þemaitijà. Taigi darbø galo ne- nojæ (kartais vieni ið kitø, kartais ið radijo, televizijos matyti, ir tai dþiugina… laidø ar spaudos) apie ástaigà, kuri kaupia ir saugo tau- Finansavimo ðaltiniai. Ðiuo metu Instituto biudþete tosakà, þmonës noriai atsiliepia. Stebëtinas dalykas! Bû- lëðø ekspedicijoms skiriama iðties nedaug. Gelbsti pro- na, kad besëdint prie kokio visiðkai „popierinio“ darbo, jektai. Lauko tyrimams, kartais organizuojamiems kaip atsidaro durys ir áeina þmogus, neðinas uþsiraðytu dai- mokslo tiriamøjø projektø veiklos dalis, lëðø skiria Lietu- nos tekstu: „Atneðiau suraðæs dainà. Gal neturit“. Prieð vos valstybinis mokslo ir studijø fondas, Lietuvos kultû- keletà dienø uþëjo ið Ignalinos kraðto kilæs vyriðkis ir ros ministerija. Atskirai verta minëti „Versmës“ leidyklos atsineðë savo jaunystës laikø dainà, jos tekstà susiraðæs organizuojamas ir finansuojamas kompleksines ekspedi- ant didelio plakato... Apsilankymo tikslas turbût ir bû- cijas, kuriose folklorininkai taip pat aktyviai dalyvauja. na – atneðti tekstà. Todël daþnai þmogus net nustemba,

77 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

kai papraðai atsineðtà kûriná èia pat padainuoti. Meti emocijomis) neliktø vien momentiniais dialogais, o bûtø uþ- visus darbus, skubi susirinkti aparatûrà, ant durø kabi- fiksuojami ir publikuojami. Jau turime ne vienà rimtesnæ pub- ni uþraðà, praðantá kolegø kurá laikà laikytis tylos, nes likacijà, kurioje vienaip ar kitaip analizuojama folkloro eks- vyksta áraðas, ir áraðinëji tà vienà dainà... O nuosta- pedicijø patirtis. Man asmeniðkai labai patiko dar 1990 m. biausia tai, kad paprastai po tos vienos dainos seka atnaujintø „Tautosakos darbø“ pirmajame tome paskelbtas kita, paskui pasipila pasakojimai... Tariesi su þmogum Vlado Braziûno straipsnis-pokalbis su Venantu Maèiekumi (þr. BRAZIÛNAS, Vladas. Ir ákaltis teisiems, ir nuosprendis dël kito susitikimo, iki kurio jis dar daug ávairiausios teisëjams. Ið: Tautosakos darbai, t. I(VIII), p. 121–137). Kitas kûrybos prisimena. Institute turime iðties nemaþai to- gilesnius apmàstymus skatinantis tekstas – Bronës Stundþie- kiu bûdu uþraðytos medþiagos. Áspûdingu laikau ir ki- nës straipsnis apie Merkinës apylinkiø tautosakà, kuriame tà miestietiðkø „lauko tyrimø“ situacijà, kai, sugráþusi pateikiama plati folkloro ekspedicijø dinamikos panorama ið ekspedicijos kuriame nors Lietuvos regione, po kiek ir metodologiniø nuostatø kaita (þr. STUNDÞIENË, Bronë. laiko sulauki pateikëjø apsilankymo. Bûna, kad atva- Merkinës dainø istorija: vizija ir tikrovë. Ið: Tautosakos dar- þiavæ á Vilniø pas gydytojus ar aplankyti giminiø ir tu- bai t. XIX(XXVI, p. 13–32) bei platesniuose sociokultûriniuose rëdami mûsø adresà, jie pasipraðo palydimi á Institutà, kontekstuose 2005 m. ir 2006 m. ekspedicijø Þarënuose bei nes prisiminë dar neuþraðytø dalykø. Juos atveda tas Viekðniuose patirtis apibendrinanèios kitos tos paèios auto- nuostabus, ið mûsø kasdienybës neretai dingstantis no- rës publikacijos (þr. STUNDÞIENË, Bronë. Folkloro lauko ras uþbaigti pradëtà darbà... Jau vien dël to visada su tyrimai Þarënø kraðte. Ið: Tautosakos darbai, t. XXX, p. 133– kolegomis stengiamës ekspedicijose iðsamiai informuo- 139; STUNDÞIENË, Bronë. Kuo gyvas þemaièiø folkloras. ti þmones, kur iðsiveþame ið jø uþraðytus turtus, palie- ið: Liaudies kultûra, 2007, Nr. 1, p. 44–50). kame adresà, telefonø numerius, savo pavardes. O did- 2. MACEINA, Antanas. Asmuo ir istorija. Chicago, Il: At- miesèiuose gyvenantys pateikëjai be galo ádomûs dar eitis, 1981, p. 40, 44. ir tuo, kad, miesto aplinkoje susitikæ su folklorininkais, 3. BEN-AMOS, Dan. „Konteksto“ kontekstas. Ið anglø kal- bos vertë Lina Bûgienë. Ið: Tautosakos darbai, [t.] XVI (XXI- tarsi atkuria savo tëviðkiø atmosferà. Patyrimø èia bû- II), p. 234–247. na visokiø: nuo ðviesiausiø prisiminimø iki aðaromis 4. ÐORYS, Juozas. Ásivaþiavimai tarp Lesèio, Salanto ir laistomø praradimø jausmø. Apðos. Ið: Liaudies kultûra, 2006, nr. 3, p. 57. 5. BRAZIÛNAS, Vladas, KLOVA, Algirdas. Ið naminio au- NUORODOS: dimo dainos: Kompozicija poeto balsui ir skambanèiai gau- 1. Manau, kad formuojasi gana turtingas folkloro lauko sai (su CD). Vilnius: Kronta, 2005, p. 16. tyrimø Lietuvoje vertinimo kontekstas. Jo atskleidimui pir- 6. SAUKA, Donatas. Lietuviø tautosaka. Vilnius: Mokslas, miausia svarbu, kad taip daþnai ir spalvingai aptariami eks- 1982, p. 237–238. pedicijose patirti áspûdþiai (visi þinome, kad ten, kur susi- 7. Besidomintiesiems galima bûtø rekomenduoti porà ad- tinka bent du ekspedicijø patirties turintys tradicinës kultû- resø: http://archyvas.llti.lt/ekspedicijos/salantai/; http://archy- ros puoselëtojai, iðkart dalijamasi prisiminimais ir geromis vas.llti.lt/ekspedicijos/zarenai/

Rita BALKUTË Jonas Trinkûnas pasiûlë vaþiuoti á pirmàjà ekspedicijà. Patraukëme á Salakà, kurio apylinkëse gyveno ir mano Lietuvos liaudies kultûros centras seneliai. Ekspedicijoje rinkome dainas, galbût bûsimam ansamblio repertuarui, bet man buvo smalsu prisiminti ir tas vaikystëje girdëtas pasakas. Taip atgijo beveik vi- Mano ekspedicijos prasidëjo vaikystëje, kai vakarais sas senelës repertuaras, ir prasidëjo mano savarankið- atsigulusi su senele ant peèiaus, klausydavausi ðimtø kos ekspedicijos. pasakø ir tikrø istorijø. Atrodë, kad mûsø seneliai yra Kitas mano ekspedicijø vadovas ir mokytojas buvo nemirtingi, bet, deja, senelë mirë, o kartu su ja ir pa- Vytautas Musteikis, kurio idëjomis ir metodika iki ðiol sakos, ir istorijos, ir aplinka, kurioje jos buvo pasako- vadovaujuosi. Kadangi esu biologë, jis mane pasikvietë jamos. Laikui bëgant, iðsitrynë girdëtø istorijø detalës, rinkti þiniø apie liaudies medicinà, bet tuo pat metu liko tik ypatingo gerumo, patirto jø klausantis, prisimi- skatino pasidomëti ir kitomis mûsø senosios kultûros nimas. Todël labai apsidþiaugiau, kai Dailës instituto sritimis: vietovardþiais, sakmëmis, dainomis ir pan., t.y. [dabar – Dailës akademija] folkloro ansamblio vadovas rinkti ne vienos siauros srities duomenis, o darbuotis

78 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS kompleksiðkai. Ið vienos pusës, tas kompleksiðkumas gali nosparná, ámesti á skruzdëlynà ir pabëgti, kad neiðgirs- bûti „þalingas“, nes kyla pavojus tapti visø galø specia- tum to ðikðnosparnio cypimo. Bernø bûta nekvailø, ir listu ir viskà iðmanyti tik pavirðutiniðkai, taèiau plates- jie pasisamdë muzikantà – kai tik ámetë ðikðnosparná á nio konteksto paþinimas padeda giliau suprasti ir tyri- skruzdëlynà, liepë jam groti, o patys puolë bëgti. Taip nëjamà dalykà. muzikos garsai neleido iðgirsti ðikðnosparnio cypimo. Ekspedicijose man, visø pirma, yra ádomus pats þmo- Ir tokiø istorijø galima bûtø uþraðyti ne vienà, todël, gus, o ne vien tai, dël ko pas já atvykau. Daþnai ir semi- man regis, svarbiausias ekspedicijose yra þmogus, jo naruose sakau, kad, kai ruoðiesi ekspedicijai ar á jà vyksti, interesai ir pasaulëþiûra. Pasitaiko kaime „blogos re- turi iðmanyti viskà, bet kai ateini pas þmogø, turi viskà, putacijos“ þmoniø – toks susiformavæs jø ávaizdis. Nie- kà jau þinojai, pamirðti ir klausytis, kas tam þmogui yra kada nepaisau tokiø iðankstiniø nuomoniø. Pamenu, ádomu. Tai padeda pasiekti ir savàjá tikslà. kartà pamaèiau lapus begrëbianèià moèiutæ ir uþkal- Tarkim, eini pas bobutæ paklausinëti apie þoleles, binau, në neþinodama, kad bûtent pas jà man patarë bet jos nëra, atrandi tik diedukà. Be abejonës, pasi- neiti. Uþdaviau vienà kità klausimëlá, bet atsakymo ne- junti kebliai – su dieduku retai kada gali kalbëtis apie sulaukiau. Pagalvojau, apie kà gi bûtø ádomu ðiam þoleles, bet su juo juk gali aptarti gyvulius, jø prieþiû- þmogui pasakoti. (Daþnai svarbu þmogui uþduoti koká rà, pirkimà, pardavimà ir pan. Atsimenu þiemos eks- nors „teisingà“ pirmà klausimà, naudinga pasidomëti pedicijà Grauþiniø kaime – ðliuoþiau slidëmis, uþëjau þmogaus asmenine patirtimi, iðgyvenimais, o paskui á pirmà pasitaikiusià trobà, – ten bobutë serga, o die- viskas eina lyg patepta.) Pasirodë, kad keletà mënesiø dukas labai þvalus ir pasiruoðæs su manim kalbëti apie ði moteris labai sunkiai sirgo, vos nenumirë. Per tà lai- viskà, kas tik mane domina. Po pirmøjø klausimø pa- kà jà lankë kaimynës ir siûlë ávairiausius vaistus, að aiðkëjo, kad viskas, apie kà klausiu, tëra „banaliukai“ juos uþsiraðiau, bet ðie nepagelbëjo. Gal jau paskutiná – dalykai, apie kuriuos ir kalbëtis neverta. Pradëjau kartà jos aplankyti ið Klaipëdos atvaþiavo giminaitë, svarstyti, o kas gi bûtø tam þmogui ne „banaliukai“? kuri, suþinojusi apie ligà, patarë iðmëginti dar vienà Pasirodë, kad tinkamiausios temos yra medþioklë, laik- receptà ir pati surinko þoles. Per dvi dienas liga buvo rodþiø taisymas, dantø traukimas ir pan. Apie medþiok- pristabdyta, o per savaitæ moteris visai iðgijo. Dar ji læ neiðmaniau nieko, bet svarbiausia, kad paðnekovas papasakojo, kaip ið mirties nagø iðtraukë savo dukterá. gerai jà iðmano, tad telieka klausytis ir aiðkintis deta- Dar visai maþa mergaitë susirgo keista liga, kurios ne- les. L. Pukënas ne tik man iðaiðkino, kodël kiðkis kvai- galëjo iðgydyti gydytojai – visas mergaitës kûnas lyg las, lapë gudrumu nepasiþymi, o gudriausias yra vil- vienu luobu buvo nusëtas ðaðais. Kartà jà pamatë kaþ- kas, bet ir papasakojo, kaip já seni medþiotojai mokë koks atsitiktinai uþsukæs þmogus ir patarë pasikalbët medþioti: jie uþkalbëdavo kulkà, o kad þvëriui ne taip su jo þmona. Jos pasiûlytas receptas buvo toks efekty- skaudëtø ir kulka lengviau prakirstø jo kailá – jà patep- vus, kad po keliø kartø visi ðaðai nubyrëjo nepalikæ davo riebalais. L. Pukënas buvo ið tø kaimo ðviesuo- pëdsako. Iðgirdæ, kokià puikià pateikëjà radau ir kokiø liø, kurie senuosius pasakojimus („banaliukus“) sten- gerø receptø uþraðiau, kaimynai stebëjosi, kad ta mo- gësi iðsiaiðkinti, jø iðmintá patikrinti savo kailiu. Senas teris galëjo bûti kaþkuo naudinga. kaimynas pasakojæs, kad gyvatës turi dvi kojas, kurios Panaðiai atsitiko ir Þemaitijoje. Per keliolika kilo- yra panaðios á paukðèio – su plunksnelëmis. Gyvatë metrø sklido garsas, kad nuo roþës labai gerai gydo jas parodanti tik „kankinama“ ant lauþo. Pirmai pro- Emilelë. Nutariau su ta Emilele susipaþinti, nors kaþ- gai pasitaikius, L. Pukënas su keliais draugais nutarë kas juokdamasis perspëjo, kad vargu ar pavyks su ja pasiþiûrëti, ar senis nemeluoja: pasigavo gyvatæ, su- susikalbëti. Atëjusi radau ant stalo sukniubusià kaþko- kûrë lauþà ir, pakabinæ jà ant pagalio, laukë, kol „kaip kià þmogystà, o ir pati Emilelë buvo gerokai „paëmu- vertaliotas“ [kaip malûnsparnis – R.B.] iðleis kojytes, si“. Keletà minuèiø galvojau, kà að èia veikiu. Nors bet taip ir nesulaukë. Ið tyrimo jis padarë iðvadà, kad atëjau suþinoti, kaip gydoma roþë, supratau, kad iki „èia sunku suprast, ar tas senis Kutulskas melavo, ar jos „toli graþu“. Pirmas á galvà ðovæs klausimas kaþko- ne“. Ðis pasakojimas mane taip suþavëjo, kad toje apy- dël buvo apie velnius. Emilelë atsigavo ir entuziastin- linkëje uþraðiau koká ðimtà istorijø apie gyvates, jø gy- gai pradëjo pasakoti, kaip pas jà neseniai atbëgo pijo- venimo bûdà, santyká su þmonëmis, gydymà jomis ir kas, rëkdamas gelbëti já nuo besivejanèio velnio. Emi- kt. O L. Pukëno kaimynë pasakë uþkalbëjimà, kuria- lelë pasakë, kad jis kvailas ir girtas, bet dël viso pikto me gyvatë kaip tik vadinama paukðtyte... Kità kartà ke- dëbtelëjo uþ durø, ar tikrai nieko nëra, o kad bûtø „tvir- letas kaimo draugø nutarë iðsiaiðkinti, ar tikrai ðikð- èiau“ – uþkabino ant rankenos roþanèiø, o ant lango nosparnis turi kabliukus ir ðakutes, kuriais galima bûtø pastatë þvakæ. Ið karto supratau, kad ið Emilelës iðeiti „pritraukti“ mergas. Jie þinojo, kad reikia sugauti ðikð- man anksti. Ne tik „repèikà“ apie roþæ uþraðiau, bet

79 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

dar po keliø mënesiø gráþau sukurti filmo, kurá ir pa- uþkalbëjimus, magijà, atsiskleis uþraðinëtojams gal tik vadinau „Emilija“. Jau vëliau suþinojau, kad pas Emi- po penkeriø, deðimties ar daugiau metø. lijà tiesiog veikë „taðkas“, todël vargu ar kas nors bûtø Reikëtø paminëti ir visai naujà tiek liaudies medi- rekomendavæs pas jà uþeiti pasisemti liaudies medici- cinos, tiek kitø srièiø medþiagos fiksavimo formà – nos þiniø. filmavimà videoaparatûra. Esu sukûrusi ne vienà fil- Ekspedicijos sëkmæ, kaip jau minëjau, lemia ir tyri- mà apie þolininkes ar gydymà tikëjimu, dalyvavau nëjamo dalyko kompleksiðkumas. Kai pradëjau rinkti ne viename tarptautiniame vizualinës antropologijos þinias apie liaudies medicinà, mano klausimynà su- filmø festivalyje. Filmuodama atradau naujø dalykø darë koks dvideðimt klausimø, o dabar jø jau keli ðim- ir net paslëptø prasmiø, kuriø neámanoma uþfiksuoti tai. Supratau, kad jei þmogus neþino þoleliø pavadini- nei raðtu, nei audioaparatûra: tai ir þmogaus kûno kal- mo, galbût jis þinos, kaip kokià ligà gydë, jei neþino ba – gestai, þvilgsnis, ir daugybë kitø duomenø – pats nei vieno, nei kito, tikrai bus girdëjæs kokià istorijà augalas ir vieta, kurioje jis auga, ar vaistà gaminan- apie kaimynæ, kuri pakenkë þmogui ar gyvuliui. Kartà èio þmogaus aplinka etc. uþëjau pas labai gerà pateikëjà – S. Bazá ið Miðtûnø Lietuvos liaudies kultûros centro archyve saugoma kaimo. Klausimai greitai pasibaigë, o atsakymo nesu- jau per 8 000 vienetø medþiagos, kurià sieja tema laukiau në vieno. Netyèia kalba pakrypo apie miru- „Liaudiðkas þmogaus supratimas: gyvybës uþmezgimas, siuosius. Ir jis man ëmë pasakoti, kaip já iðgydë mirusi laukimas, gimimas. Dvasinë ir kûniðkoji þmogaus san- mama. Lipdamas kopëèiomis, jis nukrito ir koká më- dara, sveikatos ir ligø samprata, ligø diaganostika, gy- nesá sirgo. Vaistai nepadëjo, o gydytojai neþinojo, kas dymo bûdai bei priemonës”. yra. Vienà naktá sapnuoja, kad ateina pas já mama, at- Apibendrindama norëèiau pasakyti, kad kiekviena sistoja uþ nugaros ir sako: „Tave, vaikeli, spaudþia Uni- tyrinëjimo sritis yra neiðsemiama. XX a. pradþioje suo- jotas“. Ji prisilietë prie jo nugaros ir dar liepë nueiti á mis Viljo Mansikka lietuviø uþkalbëjimus uþraðë pieð- laukà ir, prisiskynus tokiø þoliø, gerti arbatà. Taip ir tuku, o man jau pasisekë ne tik juos uþraðyti, bet ir padarë, ir per kelias dienas pasveiko. Mes nuëjome ir nufilmuoti. Jei viena tradicija nutrûksta, visada lieka susiradome tas þoleles. Taigi klausimynas prasiplëtë dar daug kitø jokio tyrinëtojo „nepajudintø“ arba tie- dar viena sritimi – mirusiøjø pagalba gyviesiems gy- siog primirðtø srièiø. dant ávairias ligas. Manau, kad pasakyti, jog jau visi Lietuvos kampai Domëjimasis ne tik þmogumi, bet ir aplinka, kurio- apeiti, visa medþiaga jau surinkta, artimiausià deðimt- je jis gyvena, klausimynà papildë dar viena labai ádo- metá tikrai negalësime. mia ir svarbia tema – apie gydymà tikëjimu. Tai bene gyvybingiausia XX a. pab. – XXI a. pr. tradicija, kuri (Pabaiga kitame numeryje) iðlieka në kiek nepakitusi. Parengë Saulë MATULEVIÈIENË Daugelis senøjø liaudies medicinos tyrinëtojø siûlë apsiriboti þiniomis apie þoleles, gyvulinës kilmës me- dþiagas ar pan., tikindami, kad kitos tradicijos, pa-

vyzdþiui, liaudies magija, kaimuose jau iðnykusios. CURRENT AFFAIRS IN ETHNIC CULTURE Bet, rinkdama duomenis apie þoles ir kitas gydymo st priemones, pastebëjau, kad kai kuriose Lietuvos vie- Expeditions in the 21 century tose ðios liaudies medicinos tradicijos labai gyvos, The paper features opinions of people working tad kyðtelëjau nosá ir ten, kur, pasak skeptikø, jau nie- for different Lithuanian academic and research in- ko nëra. Pasirodë, kad uþkalbëjimai, magija, tikëji- stitutions. They discuss the subject and results of mai yra dar gyvybingesni, nei, tarkim, gydymas þolë- the recent ethnographical field research. The inter- mis, kurios jau iðnyko numelioruotose pievose ar ku- locutors share their advice as to how best prepare rias „iðstûmë“ vaistinës ir „ambulatorijos“. Atsakymai for a professional ethnographical expedition. Prac- pasipylë kaip ið gausybës rago. Ið tos „nesamos“ me- tical issues such as the best number of members of dþiagos atsirado CD „Liaudies magija: uþkalbëjimai, an expedition, its duration, the relationships be- maldelës, pasakojimai XX a.pab. – XXI a.pr. Lietuvo- tween the researcher and the subject, as well as je“ (2004 m.). Tai ne tik unikalios tematikos CD, di- dealing with the research material are all addressed, dþiausia jo vertæ sudaro tai, kad skelbiami ne vien too. All the interlocutors believe that field research tekstai, bet ir audio, videomedþiaga. Ðá kompaktà ar- remains topical and meaningful in the 21st century, timiausiu metu bûtø galima esmingai papildyti. Tai whereas the changing reality provides researchers labai subtili tema, ir þmonës, iki ðiol praktikuojantys with new challenges and tasks.

80 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

Ar gajus Joniðkio pirmeiviø uþmojis?

Áspûdþiai ir pamintijimai apsilankius liaudies tapybos sostinëje Juozas ÐORYS

2007 m. kovo 24 d. Joniðkyje ávyko baigiama- sierë Vanda Ðalkauskienë. Tiesa, ið pradþiø ir steigëjø – sis jau penkioliktà kartà rengtos visos Lietuvos liau- kultûrai neabejingø rajono savivaldybës veikëjø, ir jo- dies tapybos meistrø kûriniø parodos-konkurso niðkieèiø kultûrinininkø uþmojai ir siekiai buvæ kuklesni dailininko Adomo Varno premijai laimëti rengi- – manyta apsiriboti rajono ar gal regiono (kiek „rëpia“ nys (steigëjas – Joniðkio rajono savivaldybë, ren- Ðiauliø letena arba teritoriðkai apsibrëþiant ir remiantis gëjas – Joniðkio kultûros centras). Vertinimo ko- gaivintina istorine þiemgaliø etnokultûrine gentine atmin- misijos (pirmininkas – Lietuvos tautodailininkø sà- timi ir vienybe) mastais, bet, laimë, ir Lietuvos, ðalelës jungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, nariai – Kul- mylimos, sostapilëje kartais randasi neiðgverusiø papro- tintojø. Per 1991 m. rajoninæ visø liaudies meno þanrø tûros ministerijos Regionø kultûros skyriaus va- darbø parodà-konkursà kai kurie pakviestosios komisi- dovë Irena Seliukaitë, Lietuvos liaudies kultûros jos nariai (Vytautas Valius, Vytautas Ciplijauskas, Alë Po- centro Tautodailës poskyrio vyriausioji specialis- èiulpaitë) ëmë joniðkënus gundyti ir „stiprinti dvasià“ – të Alë Poèiulpaitë, Ðiauliø universiteto profeso- ko tokie kuklûs, mokitës plaèiau! Visø suinteresuotøjø rius Vytenis Rimkus, birþietis liaudies meistras, balsai tada neèirpë unisonu, bet graþiai susiderino ir pa- 1998 m. Adomo Varno premijos laimëtojas Kæs- siekë ne tik ðios pasaulio dalies galingøjø valdiðkø kapðø tutis Preidþius, Joniðkio rajono savivaldybës Kul- sagèius, bet ir Dievo ausá. Taip visos Lietuvos, liaudiðkai tûros ir vieðøjø ryðiø skyriaus vedëja Gerda Noru- sakant, „teplioriø“ ar prisilaikant protokolo – liaudies ta- ðaitienë) sprendimu ðiemetinës Adomo Varno pre- pytojø nacionalinio lygmens (valstybës, ðalies, „visos ða- mijos laureatais tapo birþietis Albertas Petkevièius lelës“, anot Anicetos Krajinienës) „rikiuotë“ ilgam ásitvir- (po mirties) ir kupiðkënas Vytautas Pastarnokas. tino ðiaurës Lietuvoje, genetinio fondo (specifinio stoto, veidø formos, akiø „susodinimo“, laikysenos, bûdo) sa- Ir iðties ne ið kelmo spirti tie joniðkieèiai, jei dar 1991 vitumus iðlaikiusiame kraðte. m. jø galvose ir ðirdyse ëmë dunksëti sumanymas rengti Tiesa, parodos-konkurso vyksmas turi ne tik penkioli- metinæ liaudies tapybos (ið pradþiø – ir kitø liaudies dai- kos pakopø istorijà, bet ir ádomià prieðistoræ. Atgimimo lës srièiø) meistrø konkursinæ darbø parodà. Ji natûraliai metais Vanda Ðalkauskienë „atkapstë“ sovietmeèiu slëp- virsdavo (ir ðiemet tokia buvo) meistrø subuvimu, pasi- tus faktus apie Adomo Varno kilmæ, giminæ, domëjimosi þmonëjimu, pamatymo, ávertinimo, kas yra kas, ir ben- menu sritis, plaèiai iðsidriekusià kultûrinæ veiklà ir inici- dravimo ðvente. Regis, idëja „ádarbinti“, traukti talkon ir javo „Adomo Varno dienø“ renginius (1989 ir 1990 me- kraðtieèio dailininko Adomo Varno (gimusio 1879 m. Zi- tais). Tuo metu kûrybingai bendrauta su bûsimos monog- niûnø k., dab. Joniðkio r. – mirusio 1979 m. Èikagoje) rafijos apie Adomà Varnà autore Zita Þemaityte, Kazi- legendà pasiteisino, juolab kad jis buvo ne tik tapytojas, miera Galauniene, á renginá buvo atvykæs ir þinomas dai- grafikas, kai kuriø dailës vertintojø nuomone, esà balan- lininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, paþinojæs Adomà savæs ant profesionalumo ir mëgëjiðkumo ribos, bet ir Varnà emigracijoje (tiesa, jis nekantravæs kuo greièiau platesniø tautiniø, etnokultûriniø interesø kupina asme- apþiûrëti, kas Pasvalyje likæ ið draugo, raðytojo Mariaus nybë – pavyzdþiui, ne tik fotografavo (ir ne tik gimtosio- Katiliðkio namo). Adomo Varno gimtajame Ziniûnø kai- se apylinkëse) lietuviðkus kryþius, koplytstulpius, bet ir me tuo tautinës kultûros pakilimo laikotarpiu rodytas ir iðleido albumà „Lietuvos kryþiai“ (1926 m.), su bendra- joniðkieèiø teatralø parengtas spektaklis, vyko kiti rengi- minèiais Kaune buvo ásteigæs ir 1920–1922 metais vado- niai. Dar kurá laikà Adomo Varno jau tik liaudies tapybos vavo Lietuviø meno kûrëjø draugijai. Pagal kai kuriuos parodos-konkurso (ið pradþiø tradiciðkai vykdavusio spa- pasakojimus ir liudijimus, bene aktyviausiai idëjà Jonið- lio 13 – Angelø Sargø dienà, vëliau – per Atvelyká, tik kyje ásteigti liaudies tapytojø, t.y. neprofesionalø, nebai- ðiemet dël bûsimo patalpø remonto atsikelta á kovà) „pa- gusiø aukðtesniø mokslø tapybos entuziastø parodà-kon- radui“ vadovavo Vanda Ðalkauskienë, kol jos galutinai kursà „stûmë“ vietinë kultûrinininkë, mëgëjø teatro reþi- „neátraukë“ teatras. Tada renginiu rûpintis apsiëmë ilga-

81 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

metë Joniðkio kultûros centro darbuotoja Nelija Stirblie- þinoti, kokie „tautodailininkø darbai“ parodoje mums, në, padedama dailininko Antano Bartaðiûno. tarkim, sudomintiems paðaliniams, bus pateikiami? Juk Valia pasirinkti – tiek stiliø, tiek iðraiðkos priemones, nei medþio droþiniø, nei grafikos ar kitø vaizduojamø- bet vieðoji informacija (ir vieðieji ryðiai) turi bûti tiksli ir jø menø, nei puodø, nei lovatiesiø, nei kalvystës dirbi- nepriekaiðtinga. O kitaip ðiuokart iðëjo ðiaip jau gana in- niø ten neiðvysim – tik liaudies tapybà (tiesa, ir kelias formatyvaus ir spalvingo renginio plakato (matyt, atsto- prie jos prigludusias akvareles – neprastà vilnieèiø Lai- jusio kad ir kuklaus, bet visos Lietuvos lygio renginiui mutës Ðirvydienës ir Irenos Suveizdienës kûrybà). Tai reikalingo katalogo su trumpu autoriø pristatymu ir dar- gal taip ir reikëtø raðyti? Juk pirmøjø renginiø „tauto- bø sàraðu stygiø – gal ðiuo aspektu vertëtø pasilygiuoti á dailininkø darbø“, pasak Simono Daukanto, sàmieþinis jau senokai turëjo iðgrynëti… Tiesa, plakato su autoriø ið- vardijimu ir vieno darbo rep- rodukavimu apaèioje yra ir liesesnis uþraðëlis, kur „tapy- ba“ lyg ir nemotyvuotai, bet stebuklingai atsiranda: „Res- publikinës tautodailininkø ta- pybos parodos A. Varno pre- mijai laimëti laureatai“. Ir vël negrabi, kiek kitaip „susukta“ formuluotë, be to, juk per tiek metø bûta ne vis besitæsian- èios vienos, o daugybës pa- rodø su kiekvienais metais ið naujo ávertinamais laureatais. O jei dar atsiminsime netils- tanèias diskusijas dël termi- nø ir neprofesionalø meno vertinimo principø (pavyz- dþiui, Graþinos Marijos Mar- tinaitienës nuomonë ðiais klausimais – „L.K.“, 2007 m., Nr. 1 (112)), tai kartais gali- Alma Krapauskienë. Namas Þemaitijoje. me ir suabejoti, ar ir visai lie- Rokiðkio Liongino Ðepkos medþio droþëjø parodos-kon- tuviø dailei tinkama, ne tik jos porûðá, bet ir visà reiðki- kurso rengëjø patirtá?) autoriams ir, matyt, renginio orga- ná aprëpianti tautodailë kai kuriais atvejais geriau ne- nizatoriams. Ant plakato kaip vis dëlto savarankiðko lei- keistina liaudies daile, liaudies menu, o ðiuokart tiesiog dinio statusà turinèio spaudinio neaptikau nei leidëjø, liaudies tapyba. (Ar tik plakate primygtinai ir konteks- nei redaktoriø, nei rengëjø ar organizatoriø duomenø ar tualiai netinkamai brukami „tautodailininkai“ neatspindi metrikos, nei kokios nors nuorodos apie jo priklausomy- þinybinës Tautodailininkø sàjungos „rankos“, kita vertus, bæ. Tad kam adresuoti pastabas? Plakatas vadinasi „Pen- pasigedome matomesnio minëtos sàjungos Ðiauliø ben- kioliktoji respublikinë tautodailininkø darbø paroda A. drijos ir Joniðkio skyriaus vaidmens.) O gal ir parodos Varno premijai laimëti. 2007. Joniðkis“. Pagrindinës in- rengëjams, tik ið kitos pusës, kliûva ta „liaudis“, irgi, þi- formacijos ðioje antraðtinëje frazëje tarsi ir esama, bet ji noma, ðlovingai „polutorkom“ ir „emkom“ idëjine ir ver- arba netiksli (nevisa), arba net klaidinanti. Na, „respubli- tybine prasme „iðvaþinëta“, bet bëda ta, kad geresnio pa- kinæ“ palikim skonio, vertybiniø orientacijø ir kalbinës kaitalo ið tautos ir jos draugø, sudaranèiø „Lietuvos tau- nuovokos srièiai, jei plakato raðëjams taip patinka – bû- tà“, gelmiø kylanèiam gaivalui, tam pieðtaringam savai- kime mes, eiliniai skaitantieji, ne tik ið res publikos, bet mingam kûrybos reiðkiniui nusakyti neturime. Ir dar „pri- ir ið Lietuvos Respublikos, o vis dëlto jautriai akiai ir kibsiu“, kad vieðojoje plakato informacijoje nenurodyta, ausiai tas „penkioliktosios tarp lygiø“ sesiø atminties ðlei- kad tai ne ðiaip jau paroda, kuriø daugybë vyksta, o ver- fas tebetásta… Bet te já bala su chtoniniais rupûþiokais tinamoji, su komisijos darbu susijusi bûtent paroda-kon- ir, þinoma, padangiø perkûnëliais! O ið kur neásigilinus kursas. Ir dar vienas, jokiu bûdu ne privalomas vykdyti

82 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

(kaip ir ankstesnieji), pasvarstymas dël asmens tapatybës statuoti, kad Joniðkis iðtikimai ir stojiðkai iðlaiko dar 1991 þenklø pateikimo vieðumoje, ypaè raginamàjà, informaci- m. prisiimtos tradicijos tæstinumà. Ir nepasakytum, kad næ, reklaminæ, galop manifestinæ paskirtá turinèiuose pla- ðis „vieno didelio kelio ir baþnyèios“ (ir savito senamies- katuose. Pirmoji þmogaus tapatumo (ne tik formaliojo, èio – pridëtume) miestas bûtø koks ypatingas ir nepri- bet ir sudëtingais paveldëjimo ryðiais „uþgyvento“) þymë lygstamas liaudies tapybos centras, kuriame iðtisus me- – pavardë, antroji – vardas (ir pagal dokumentus, ir jø tus veikliai dûzgia ðios srities menininkai. (Ðiemet paro- kilmæ, simbolinæ raiðkà, ir pagal „legendà“ – gyvenime doje anksèiau gausiau dalyvavusius liaudies tapytojus pri- susidëliojusius prasminius ávardijimus, nuopelnus, áver- minë tik dvi likusios „mohikanës“ ið Joniðkio r. – skaistgi- tinimus). Trumpai sakant, plakate labiau nei raidæ su taðku rietë Virginija Kutkienë ir Janina Ðimaitienë; nemaþai ta- bûtø pravartu tiesiog raðyti Adomo Varno vardà ir pavardæ. Iðvertus á meno arba „ne- þmoniø kalbà“ – ta „þmogaus-paukðèio“ simbolika ir mitika renginá sukilnina, su- teikia papildomø iðskirtiniø prasmiø. Tie formalûs, bet ið esmës diskutuotini filologiniai prasminiai vieðosios informa- cijos pateikimo niuansai, be abejo, veþi- mo neverèia, bet ið dalies parodo dabar- tinæ vidiniø kovø (ypaè po buvusios ve- dëjos Liucijos Bertulienës atleidimo ið pa- reigø ir buvusios kultûros centro direkto- rës Aldonos Viteikienës „suëdimo“) nua- lintø Joniðkio kultûrinininkø situacijà. O kad jie moka prasmingai triûsti, parodo kad ir neblogai uþsukto Joniðkio istorijos ir kultûros muziejaus ásteigto leidinio „Þe- mygala“ pradþia, ir, vedëjos Rasos Ali- ðauskienës þodþiais, iðvystyta muziejaus edukacinë ir leidybinë veikla, ir Mato Slanèiausko tautosakiniø ir etnografiniø rinkiniø sudarymo skatinimas ir vardinës premijos teikimas þymiojo tautotyrinës pasakojamosios medþiagos rinkëjo garbei pavadintoje gimnazijoje (klausimas pre- mijos teikëjams – ar vertëjo nuo visos Lie- tuvos lygmens pereiti prie rajoninës krað- totyros darbø apþiûros?), be to, rengiamasi pagerbti dar vienà ðios þiemgaliðkos þe- mës kampo áþymybæ – ið Medginiø kai- mo kilusá Jonà Avyþiø. Ðiam garsiam ra- ðytojui þadama steigti dar vienà vardinæ Vytautas Pastarnokas. Grûda krupas. premijà – ðiuokart literatûrinæ, turbût irgi ne parapijinio skambumo, bet su kuria jau, deja, ne tik pantis Vincas Ðmaiþius á ðià parodà „nesidavë pripraðo- Lietuvos, bet ir kitø rajonø nenustebinsi (jau seniai po- mas“). Greièiau andai suveikë apdairus, bet ir ápareigo- tyliai vegetuoja Þemaitës, Zigmo Gëlës, Juozo Paukðte- jantis sprendimas, padarytas laiku ir vietoje. O kai ilgai lio, Jono Aisèio ir kitos vietinës literatûrinës premijos, o þiojëjusi tuðèia niða uþimama – kitiems ðaukðtai bûna televaizdø, kompiuteriø ir kitos „karðtos medijos“ ási- jau po pietø. Juk panaðiai atsitiko ir su medþio droþëjais, verþimas á gyvenimà visai neskatina domëtis kultûros skulptoriais – kol istoriðkai neabejotini þanro lyderiai þe- gelmëmis. Kam to, jei visada gali kà nors rankose pa- maièiai, tiksliau, jø savivaldybiø ir kultûros institucijø va- maigyti, perjungti ir pats iðsijungti… dai ir „vadovëliai“, vëpsojo, valingai ir supratingai su- Iðties tarsi ið tolëliau ir apibendrintai þvelgiant á ben- veikë Rokiðkio kraðto muziejus ir rajono savivaldybë, pa- dràjà Lietuvos liaudies meno sklaidos situacijà maga kon- roda-konkursu pagerbdami unikaløjá Pandëlio apylinkiø

83 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

meistrà Lionginà Ðepkà ir tapdami nacionalinio masto kolekcijø, ir visiðkai pagal sumanymà, nuotaikà, spalvi- renginio ðeimininkais. Kita vertus, matyt, ið dalies rokið- ná kolorità, kompozicinæ sàrangà skirtingø darbø, sam- kënams atsiliepë ir palyginimo, nusiþiûrëjimo („O kà da- plaikø, nepagrástø sumetimø á vienà þiûros „maiðà“. Kie- ro kaimynai ir kiti? Ir kà – galvos liko nenuraðkytos“?) kybine prasme aktyviausi buvo kaunieèiai (beje, pagal efektas, o á Joniðká po 1991 m. jau galima þvelgti kaip á kone vienintelá prieinamà vieðà informacijos ðaltiná – apmàstyto ir kultûriðkai prasmingo telkimo galià ir pa- plakatà – iðeitø, kad visi „Kaunu“ paþymëti tapytojai vyzdþio jëgà turinèio veiksmo pradininkus. gyvena tame mieste, bet taip toli graþu nebuvo, nes dau- Penkioliktà kartà susirinkæ á ðios liaudies meno ða- gelis buvo atvykæ ið Kauno rajono, beje, panaðiai su- kos lietuviðkàjà Mekà (netikëtai susikurtas Medinos ávaiz- miestinti ir kitø rajonø „kaimieèiai“), vilnieèiai, alytie- èiai, birþieèiai, kupiðkieèiai, joniðkieèiai, klaipëdieèiai, ðakieèiai, telðieèiai, maþei- kieèiai, plungieèiai, varënieèiai, pakruo- jieèiai, ukmergieèiai, marijampolieèiai… Gale iðvardytøjø menkas tas aktyvumas, bet vis geriau negu nieko. O ko snaudë likusiø rajonø ir miestø savamoksliai ta- lentai? Jø yra visur, tik daþnai nëra kam paraginti rodytis vieðumoje arba vietiniai kultûros „veiksniai“ nesugeba rasti finan- sø, transporto, laiko ir noro pajudinti uþ- ðalusius sànarius ir „uþvesti“ savo globo- jamuosius, dar ir visuomeniniø bei kûry- biniø organizacijø valdomus liaudies meistrus. Ir vëlgi – ne troðkulys, kaip ban- do áteigti reklama, yra viskas, ir netgi ne kaèiø maistas, ir netgi ne „piaras“, o in- formacija ir noras dalyvauti, tobulëti. Kas be ko, ir dël materialiøjø „viliokø“ liau- dies tapytojams vertëjo á Joniðká atvykti. Juk pagrindinë Adomo Varno premija ðiuo metu yra 2500 litø dydþio „kàsnis“, kuri, nors kartais ir skeliama per pusæ, kaip ðie- met, vis tiek yra solidþiausia tarp visoje

Albertas Petkevièius. Pagoniðkos vestuvës. Lietuvoje liaudies menininkams teikiamø premijø (tiesa, ðiuo rodikliu në kiek neat- dis, be abejo, priklauso medþio droþëjø sostinei – „me- silieka ir Liongino Ðepkos meninës ðlovës „ákainotojai“ diniam“ Rokiðkiui), ekspozicinëse salëse ir kitur ið susi- Rokiðkyje; pagal iðgales stengiasi ir Stanislovo Riaubos rinkusiøjø galëjome nugirsti ditirambø supratingiems ir Þemaitijos regiono „jaunøjø talentø“ parodos-konkur- svetingiems parodos-konkurso rengëjams. O ðie gal ið so organizatoriai Plungëje, bet jø ir renginys ne nacio- kuklumo personaliai perdaug nesiafiðavo, veikë kaip pa- nalinis, ir finansinës „kiðkos“ bloznesnës. Kaip, beje, ir tyræ reþisieriai – „nematomi þmonës“. nacionaliniø „Aukso vainikø“ teikëjø akcija – jiems jo- Renginyje ðiemet dalyvavo 60 liaudies meistrø, ku- niðkieèiai ir rokiðkieèiai „nuðluosto nosá“, nes bendru rie pateikë 244 darbus (Ipolitas Uþkurnys surauktø ant- tiek Kultûros ministerijos, tiek LLKC rûpesèiu ir vaiz- akius ir grësmingai pataisytø – kûrinius!). Aritmetiðkai duojamøjø, ir taikomøjø menø laureatams, kaip þemai- sudëjus iðeitø, kad kaþkurie parodos dalyviai buvo „ly- èiai sako, „teiðdreþama“ áteikti tik pirmàjá keturþenklá gesni uþ lygius“, nes bendra darbø suma keturiais di- skaitmená – vienetà su trimis barankø (ðiais laikais!) sky- desnë… (Vëliau paaiðkëjo, kad bûta ir nekonkursinës lëmis (1000 Lt). Beje, po tiek skirta ir dviem Vilniaus Virginijos Gurðnienës kolekcijos). Eksponavimo princi- apskrities „Aukso vainiko“ renginio Ðvenèionyse nuga- pas buvo pateikti vientisà keturiø darbø kolekcijà, kuri lëtojams, o prizininkams – nuo 500 Lt…) Bala jø nema- iðreikðtø ir suponuotø apibendrintà autoriaus idëjà ir kû- të, nes visuose konkursuose paprastai bûna ir kitø rë- rybinius principus. Kaip visada, buvo visko – ir puikiø, mëjø skiriamø (iðties daþniausiai priplojus lieþuvá pri- suderintø, papildanèiø gretimai eksponuojamus kûrinius praðytø ar „iðmelþtø“) prizø, dovanø. O norams galo

84 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS nëra… Nëra ko priprasti prie gero… Juolab kad kultûros kelia abejoniø, yra tapæ þinia „ið aukðèiau“, todël aið- darbuotojai su savo beveik iki minimumo nuèiulptomis kiai nuðvieèia padûmavusá þanro kraðtovaizdá. algelëmis nei protestuos, nei streikuos kaip tamstos mo- Gaila, vienas ið ávertintøjø nei premijos, nei garbës kytojai ar baltachalaèiai su didelëm kiðenëm ir Hipokra- regalijø nebeatsiëmë – tai padarë ne dël mados ðauksmø to priesaikos tekstu rankose medikai, nors jø vis augantis visa juoda lyg amþiø þuvusiøjø sûnø þadanti gedëti gru- apetitas kaþkodël pripaþástamas labiau teisëtas. zinë motina meistro Alberto Petkevièiaus þmona. Pasak Taigi prieð pat Blovieðèiø arba Gandrø parskridimo Joniðkio „Sidabrës“ laikraðèio autorës, rajoninës tauto- dienà (kovo 25 d.) Joniðkyje buvo paskelbta ðiemetinë dailininkø organizacijos pirmininkës Anicetos Krajinie- „geroji naujiena“ – metams iðrinkti du liaudies tapybos nës, „atveþë þmogus paveikslus ir… pats nebeparsiveð. „karaliai“. Þinia, dar Rokiðkyje nu- statomas metø medþio droþëjø, skulptoriø „autoritetas“, Plungëje þe- maièiai iðsiaiðkina, kà einamaisiais metais tituluoti „jaunuoju talentu – Þemaitijos Andersenu“, bet, þinoma, nebe savamoksliø, o gludinamø pa- gal meno mokyklø programas ir dai- lës mokytojø iðmanymà bei juodà darbà. Lietuvos liaudies kultûros centro iniciatyva metø gale ant la- biausiai tinkamø vaizduojamøjø ir taikomøjø menø meistrø galvø uþ- dedami „Aukso vainikai“. Bet siste- miðkumo pojûèio tarsi ir trûksta, nes ne visos hierarchinës liaudies dailës medþio ðakos ir laktelës yra uþim- tos, dar ne visos jos darniai teûþia siûbtelëjus europiniam susidomëji- mui ir primityviuoju, ir mëgëjø, ir taikomuoju amatininkø menu, „auk- siniø nagø“ meistryste, iðmone. Ver- tëtø vieðai diskutuoti, ar ðiais laikais dar bûtø reikalingi geriausiø audë- Reginos Juodþbalienës kûriniø ekspozicija. jø, mezgëjø, pynëjø, puodþiø (ke- ramikø), kalviø ir kai kuriø kitø liaudies meno ðakø ge- Iðëjo… Albertas, tapyti pradëjæs prieð ketvirtá amþiaus, riausiøjø nustatinëjimai? Prie visos Lietuvos „Amatø die- Joniðkio parodose, berods, pradëjo dalyvauti 1994-aisiais. nø“, kuriose àþuolø vainikais ir kitkuo bûdavo pager- Jis – primityvaus meno puoselëtojas, susiþavëjæs etno- biami „Kalviø kalviai“, „Puodþiø puodþiai“ ir kiti, var- grafija. Itin kruopðèiai tapë kiekvienà paveikslo detalæ. gu ar bus sugráþta. Nebe tie laikai, nebe tie þmonës… Áamþino kaimo sodybas ir sniegu uþklotas „Diliø kapi- Panaðiems renginiams reikëtø ilgametës tradicijos au- nes“, ðventë „Jonines prie Ðirvintos“, ásiklausë á „Sesuèiø ginimo, aktyvios savivaldybës ir neapsnûdusiø kultûri- dainas“… Alberto Petkevièiaus kûrybinës manieros stip- ninkø, etninës kultûros specialistø, þmoniø, iðmanan- riosios pusës – savitas pasaulio matymas, natûralus sti- èiø konkreèiø liaudies dailës srièø specifikà, turinèiø liaus pojûtis, keistokas spalvinis sprendimas – tarsi kolo- kontaktø su rajoniniais ir zoniniais Tautodailininkø sà- ristikos sterilizacija, „iðplautumas“, spektriniai „triukai“, jungos skyriais, noro ir uþsidegimo, derinimosi su cen- persiklojimai, tiesa, kartais nuvilia naivoka pozuojanti trinëmis vilniðkëmis ðios srities institucijomis. Kaþkokiø kompozicija. Stiliaus pagava, tiksli vaizduosena, dëme- ðnekesiø, judesiø, bruzdesiø ta linkme lyg ir girdëjosi, sys detalëms, santûri spalvinë paletë bûdinga kitam ðiø bet realiai kol kas á þymesná renginá tai neiðsirutuliojo. metø Adomo Varno premijos laureatui kupiðkënui Vy- Antai lyg þemaièiai Maþeikiuose ketino „nusikaldinti“ tautui Pastarnokui. Já iðskiria, anot jau cituotos vietinës kalviø „karaliø“? O Joniðkyje jø titulai kaip tvirta valiu- apþvalgininkës Anicetos Krajinienës, „ramus rusvas ko- ta anava kiek metø jau tiraþuojami, ir tie kasmetiniai loritas, kruopðti tapymo maniera, kai matai kiekvienà ðiau- liaudies dailës bûklës nustatymo verdiktai niekam ne- dà, drabuþio klostæ“. (…). Darbðtûs Vytauto Pastarnoko

85 l

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS

„Grëbliø pardavëjas ir dirbëjas“, basakojës moteriðkës sybæ atrodytø per menkai ávertinti, juolab kad ir ko- („Grûda kruopas“), pati darbymetë rudená („Burokø nuë- misija vis ðnekëjo, kad ðiemet ryðkaus ir savaime ran- mimas“).” keles aukðtyn kelianèio lyderio nebuvo? Regis, tarp Skaitmeniu „2007“ paþymëjæ ðiemetiniø laimëtojø pa- tokiø (perðu asmeninæ nuomonæ!) galëjo bûti kaunie- vardes, prisiminkime ir jau kiek primirðtus geriausiais pripa- të Daiva Dlugoborskienë, vilnietë Aldona Varnienë, þintus Lietuvos liaudies tapytojus. Ankstesniøjø metø liau- vilnietë Elena Andrulienë-Jasënienë, kaunietë Nijolë dies tapybos parodø-konkursø Adomo Varno premijai lai- Bûrienë (ypaè su paveikslu „Piliaroþë. Mano kiemas“), mëti laureatai buvo: 1991 m. – Elena Makaveckienë (Jonið- alytiðkë Eglë Bylaitienë („Kelias á Alovæ“). kis; mirusi), Antanina Norvaiðienë (Joniðkis, audëja; mirusi); Beje, kai kurais atvejais ir garbiosios komisijos na- riø darbo metodika, ir kai ku- riø ásikaltø elgsenos ir verti- nimo technologijos stereoti- pø laikymasis këlë ir abejo- niø, ir ðypsenø… Apzujæ sa- les su autoriø pavardþiø sà- raðais rankose ir pasiþymëjæ „gerieèius“ bei, matyt, numa- tæ bûsimus laureatus, jie tar- si kurmiai buhalteriai su bal- tais antrankoviais (seniau naudotais ir ið aukðto á stik- lainius turguose pilstant grie- tinæ!) ið seno multiko seikëjo ðio sezono grûdus – gana Vytautas Pastarnokas po 2007 m. Albertas Petkevièius prie savo kûriniø kolekcijos. subjektyvius pliusiukus. Su- Adomo Varno premijos iteikimo. 2006 m. Stasio Lengvenio nuotraukos. rausë krûvelëmis ir tarsi me- 1992 m. – Elena Adomaitienë (Akmenë); 1993 m. – Nijolë chaninis darbas bûtø atliktas. Bet tokia metodika (kas Dirvianskytë (Vilnius); 1994 m. – Aleksandra Juodeikytë-Re- jà „nuleido“, kodël bûtina pagal jà pliusuoti?) perdëm minienë (Akmenë); 1995 m. paroda nebuvo surengta; 1996 autoritetiðka ir netgi autoritariðka („O að taip manau! m. – Elena Adomaitienë (Akmenë); 1997 m. – Antanas Tu- O man patiko tie autoriai!“), o svarios darbø analizës èius (Kupiðkis; miræs); 1998 m. – Kæstutis Preidþius (Birþai), ir argumentacijos priimant sprendimus ir juos apgi- Felicija Noreikaitë-Jurevièienë (Kaunas; mirusi); 1999 m. – nant stojus prieðais vertinamøjø akis tarsi nebûtina? Birutë Jakðtienë (Ðakiai), Jonas Sabaitis (Gargþdai); 2000 m. Kokie kriterijai? Meniðkumas ir tradiciðkumas, – su- paroda nebuvo surengta; 2001 m. – Egontas Peteraitis (Ðilu- murma vienas ið meno buhalteriø (biusthalteriø – bius- të), Vilija Vilkienë (Kaunas); 2002 m. – Nijolë Bûrienë (Kau- to ir pareiginio „ðinelio“ laikytojø) ir klausëjo kakton nas); 2003 m. – Regina Juodþbalienë (Kaunas); 2004 m. – ásmeigia kibias akutes. Kam tokie svarstymai, kam sà- Elena Kniukðtaitë (Rumðiðkës); 2005 m. – Danguolë Raudo- myðio këlimas? Laikas spaudþia… Reikia „duoti“ nikienë (Vilnius); 2006 m. – Alfonsas Blaþys (Kupiðkis). tiems, kurie dar negavæ ar beveik per klaidà kaþkada Jau kelinti metai ir þurnalas „Liaudies kultûra“ yra tarp nesurinkæ balø, tiems, kurie atkakliai dalyvauja paro- „kukliøjø kirmëliukø“ (pagal Rièardo Skerio knygà vaikams) dose, pateikia vis naujas nuglaistytas kolekcijas, tiems, – parodos-konkurso rëmëjø. Patikusiems autoriams savo kuriø atminimà padoru áamþinti… O, menu, kartà Ro- nuoþiûra skiriame tris metines þurnalo prenumeratas. Ðie- kiðkyje buvo kitaip. Surinkæ daugiausia balø arba pa- met jas paskyrëme Almai Krapauskienei ið Maþeikiø rajo- èiø komisininkø pasiûlyti menininkai buvo priekabiai no Tirkðliø miestelio („Namas Þematijoje“, „Vakaras“, „Tro- dailëtyriðkai „perkratyti“, iðgliaudyti, ir diskusijos pa- belë Aukðtaitijoje“, „Skalbëja“), Reginai Juodþbalienei ið baigoje visiems pasimatë, ko vertas yra „ugnies ir van- Kauno rajono Piliuonos gyvenvietës („Vasaros gëlës“, „Vain- dens stichijø“ nepersmelktas ir nepatikrintas (tiesa, bû- trakio piliakalnis“, „Prienai“, „Babtø baþnyèia“) ir ðakietei dingesnis neatitrûkusiems nuo kûrybos þaizdro) ma- Elenai Ruzgienei („Adomas Varnas“, „Zypliø àþuolas“, „Pi- tematinis turimø po delnu pliusiukø dëliojimas… Ir liaroþë prie sienos“). laureatas kitàdien tikrai buvo kaip naujas – apðaudy- Apskritai vertinimo komisija atrinko ir ávairiais prizais áver- tas visø kalibrø ginklais ir ðio to vertas, nes atlaikë tino apie dvideðimt (maþdaug treèdalá) parodos-konkuso da- arðiausià kritikà, buvo argumentuotai ávertintas, o su lyviø. Kas dabar subjektyviu þvilgsniu apmetant autoriø gau- menine intuicija ir tradicijø iðmanymu kalbëjæ dailës

86 r

ETNINËS VEIKLOS REALIJOS apskritai ir liaudies meno iðmanytojai uþkrëtë ir tuos, ku- sukaupta, kad „Joniðkio rajone gilias tradicijas turi më- rie á komisijà buvo pakviesti labiau „konjunktûriniais“ ar gëjø teatro menas, taip pat nepaprastai aktyvi choreo- „atsidëkojimo“ interesais. Gaila, bet ðiemet Joniðkyje pa- grafijos grupiø veikla“. Nematëm… Veikia suaugusiøjø naðus pretendentø á nugalëtojus ir kitø ryðkesniø liaudies ir „Bendraamþiø“ mëgëjø teatrai (neeilinës liaudies ta- tapytojø menotyrinis obliavimas ir meninës vertës mata- pybos ðventës rengëjams nepasirinkus tinkamos datos te- vimas nevyko nei verdiktø skelbimo kambarëlyje, nei nuo atralai ðiemet iðdûmë á „savo“ ðventæ Ðiauliuose). Yra fol- scenos. Ypaè ten þvelgiantiems á salës prietemà trûko ar- kloro ansamblis „Kuparas“, tautiniø ðokiø kolektyvai „Jie- gumentuotø vertinimø, netgi tam tikro geranoriðko nusi- varas“, „Ratilëlis“ ir kiti. Ko tik nëra! Bet trûko kaþkokiø leidimo iki publikos lygio ir nuodugnaus iðaiðkinimo, kas, neformaliø veiksmø, nuoðirdumo proverþiø, juk dauge- kodël ir kaip tarp ðiemet pateikto tapybos meniu buvo lis parodos dalyviø atvyksta nebe pirmi metai, visi kone geriausia. Ir tai daryti reikëtø ne iðpûtus krûtines, ne nuo savi, „neformalai“. Gal reikëtø remtis teatralizuota þais- apðviestos scenos, o gal ramiai susëdus kaþkur salëje tarp me, gal oficioziná renginá riktuoti kur nors kad ir susigrû- darbø, tarsi vyktø improvizuotas dalykiðkas seminaras, dus salëje ar net fojë, o ne nuo aukðtos scenos, gal vyks- visiems kartu padedantis suvokti savo meniniø pretenzi- mà galëtø vaþnyèioti kokie nors rimtai komiðki (ar tragi- jø pagrástumà. Komisijos nariai á konkursinius renginius komiðki) personaþai – pagarbiai, bet ðmaikðèiai, ne nuo- turëtø vykti nusiteikæ sunkiai dirbti, ilgai diskutuoti, þi- bodþiai, su ironijos ir juoko dujø „balionëliu“ galëtø bûti noma, to neiðeina padaryti, kai vëluojant atlekiama tik interpretuojami kad ir þiemgaliø kraðto kunigaikðèiai, dva- vos prieð porà valandø (ankstesnis dviejø dienø pabuvi- rininkai, ðvietëjai, raðytojai, visuomenës veikëjai, „teplio- mas ir detalesnis ásigilinimas á darbus labiau pasiteisin- riai“. O gal sujudinti „mases“ ir teprabyla tie, kurie turi davo) ir karðtligiðkai imama mëtytis karðtomis nuomoniø galios ir iðmonës á daugialypá ir rajono, ir visos Lietuvos apie darbus „bulvëmis“. Ir, be abejo, á komisijà Joniðkyje liaudies meno (ir apskritai kultûros) procesà paþvelgti tarsi turi bûti kvieèiamas bent vienas autoritetingas dailëtyri- ið ðalies, vystant ne kalbëjimà „á vienus vartus“, bet dau- ninkas, kurio pagrindinë specializacija – tradicinë, ne gialypá ir ávairiakryptá polilogà? Perdaug norisi? Tebûna postmoderni tapyba. sukuriama savita renginio kokybë su reþisûrine iðmone, Atsivertæs 2004 m. iðleistà katalogà „Lietuvos kultû- su paèiø dalyviø pasisakymais, paprovokavimais, juokin- ros centrai“ iðsiaiðkinau, kad 1970 m. statyti tipiniai Jo- gomis uþduotimis, þmogiðko bendravimo skatinimu!.. Pa- niðkio kultûros namai vëliau buvo pavadinti rûmais. Ne- tarimø galima bûtø paþerti daug, bet patys joniðkieèiai te seniai jie tapo kultûros centru. Jame vykusios parodos- pasuka galvas, kaip padaryti, kad „tipiniuose kultûros na- konkurso baigiamosios dalies eiga apskritai imant buvo muose“ nevyktø beveidis tipinis renginys. A propos! O apgalvota, paprasta, rami, be nereikalingo pretenzingu- kur joniðkieèiø, þiemgaliø palikuoniø, etniniø tradicijø mo, dvi ekspozicinës salës buvo gerai apðviestos (viena aktualinimas, parodymas, santykis su jomis apsiskelbus – aðtrios pavasarinës saulës), gana jaukios, ðvarios (ne nacionaliniu renginiu? Ar vien visur postmodernas, ki- veltui vëlesnio koncerto vedëja valytojoms ir rûbininkëms èas, pigi stilizacija, „veido neturëjimas“ valdo mus, o gal skyrë dainà!), bet ðventei vis dëlto kaþko esminio trû- dar ir „sodybø tuðtëjimo“ nusiaubtuose kaimuose, mies- ko… Ko? Ogi ðventiðkumo! Tokio, kuriuo liaudies tapy- teliuose, net Jonø mieste esama savièiausios etnokultûri- tojus ið visos Lietuvos galëjo apdovanoti ir pagerbti, ne- nës savasties pasireiðkimø? Ar jau Joniðkio þemë në tra- formaliai pabûti kartu tik Joniðkio kultûros centro ir ið diciniø kaimo aludariø nebeturi, jei alaus statinës volës kitur atkakæ bûtent þmonës, o ne pareigø uþëmëjai, val- nëra kam iðmuðti? dininkai. Juk dar ne „visas svietas“ situacijos diktuoja- mas bendravimas, stoviniavimas prie paveikslø, bet be- CURRENT AFFAIRS IN ETHNIC CULTURE veik nevykæ pokalbiai su komisininkais po rezultatø ið- Does the Inspiration girdimo, ilgas, nuobodus, perdëm materializuotas, nu- of Joniðkis Predecessors Survive? kreiptas tik á gavimà, pagarbinimus, be ðelmysèiø, „rim- to veido“ ir naktaizinis (su kaklaraiðèiais ir stilizuotomis Impressions and Thoughts Having Visited roþëmis prie atlapø) apdovanojimø maratonas, keli ðykð- The Capital of Folk Painting tûs ir oficialoki komisijos nariø þodeliai, neblogai gro- Juozas ÐORYS janèiø muzikantø ir romansiðkai dainuojanèios damos In this essay Juozas Ðorys reviews and assesses the su blizgiu þiponu bei lape repertuaras, pateikimo manie- fifteenth national folk painting exhibition-competition for the Adomas Varnas Prize held on 24th March 2007. ra provincialus koncertas, bendrojo stalo „po viskam“ Ðorys is critical of the exhibition-related information dis- salëje „po palme“ nusiaubimas… Kaip iki kaulø smege- tribution as well as the functioning of the event’s public nø tai matyta… O gal galima ir kitaip? Iðties ko jaudintis, relations on the whole. He makes suggestions as to how drebinti kinkas, juk raðoma, kiek daug kultûros ádirbio it could be made more festive and socially topical.

87 [

LIETUVOS KULTÛROS MINISTERIJA TURINYS: LIETUVOS LIAUDIES KULTÛROS CENTRAS Pilietiðkumo, tautiðkumo akivarai. Liudviko GIEDRAIÈIO LIAUDIES KULTÛRA 2007 Nr. 2 (113) Þurnalas leidþiamas nuo 1988 metø, interviu su Pilietinës visuomenës instituto direktoriumi kas du mënesiai kultûros istoriku Dariumi KUOLIU ...... 1•

REDAKCIJOS ADRESAS: Barboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilnius Daiva TAMOÐAITYTË. Diskusija tæsiasi. Kas kam duos garo? ...... 6• el. p. [email protected] VYRIAUSIOJI REDAKTORË MOKSLO DARBAI Dalia RASTENIENË, tel. 261 34 12 el. p. [email protected] SKYRIØ REDAKTORIAI: Nijolë LAURINKIENË. Motina Þemyna baltø deiviø kontekste. Dainius RAZAUSKAS I dalis: Tacito mater deum, trakø-frigø Sem#lh, – bendrieji kultûros klausimai, mitologija, tel. 261 31 61 latviø Zemes mâte, Mâra, lietuviø bei latviø Laima, Liudvikas GIEDRAITIS – etnologija, Laumë ir lietuviø Austëja ...... 9• folkloras, etninës veiklos realijos, tel. 261 31 61 Juozas ÐORYS – etnologija, Dalia URBANAVIÈIENË. Sutartiniø choreografijos bruoþai: tautodailë, etninës veiklos realijos, tel. paprastosios trejinës ...... 20• 261 31 61 Beatrièë RASTENYTË – korektorë-stilistë Rasa PETRAUSKAITË-PRANSKÛNIENË. Moksleiviø kultûra: Kompiuteriu rinko Enrika STANEVIÈIENË Maketas Martyno POCIAUS subjektyvaus ir objektyvaus pasaulio sandûra ...... 35• Reziumë á anglø kalbà vertë Eglë KAÈKUTË

REDAKCINË KOLEGIJA: Prof. habil. dr. Leonidas DONSKIS, Politikos mokslø ir diplomatijos institutas, Vytauto SKAITYMAI Didþiojo universitetas, Gedimino g. 44, LT44261 Kaunas Gerardus van der LEEUW. Religijos esmë ir apraiðkos: Habil. dr. Simas KARALIÛNAS, Lietuviø kalbos Ðventas þmogus, ðventoji bendruomenë ...... 42• institutas, Antakalnio 6, 2055 Vilnius Habil. dr. Ingë LUKÐAITË, Lietuvos istorijos institutas, Kraþiø 5, LT01108 Vilnius ATMINTIS Habil. dr. Nijolë LAURINKIENË, Lietuviø VERONIKA. literatûros ir tautosakos institutas, Antakalnio 6, LT10308 Vilnius Saulës MATULEVIÈIENËS pokalbiai su Dr. Alë POÈIULPAITË, Lietuvos liaudies garsia dainininke Veronika POVILIONIENE kultûros centras, Barboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilnius ir jos bendraþygiais ...... 49• Doc. dr. Daiva RAÈIÛNAITË-VYÈINIENË, Lietuvos muzikos akademija, Gedimino pr. 42, LT01110 Vilnius PAÞINTYS Irena SELIUKAITË, Lietuvos kultûros Angelë ÐARLAUSKIENË. ministerijos Profesionalaus ir mëgëjø meno skyriaus vedëja, J. Basanavièiaus g. 5, Kernaviðkë liaudies menininkë Vida Peèiulytë...... 60• LT01118 Vilnius Doc. dr. Krescencijus STOÐKUS, Vilniaus universitetas, Didlaukio 27, LT08303 Vilnius ETNINËS VEIKLOS REALIJOS Dr. Þilvytis ÐAKNYS, Lietuvos istorijos Folkloro ekspedicijos XXI amþiuje ...... 67• institutas, Kraþiø 5, LT01108 Vilnius Vida ÐATKAUSKIENË, Lietuvos liaudies kultûros centras, Barboros Radvilaitës g. 8, Ar gajus Joniðkio pirmeiviø uþmojis? LT01124 Vilnius Áspûdþiai ir pamintijimai apsilankius Dr. Marija ZAVJALOVA, Ëåíèíñêèé ïðîñïåêò 32-à, Èíñòèòóò ñëàâÿíî- liaudies tapybos sostinëje ...... 81• âåäåíèÿ, Ðîññèéñêàÿ Àêàäåìèÿ Íàóê, Ìîñêâà 117334, Ðîññèÿ, el. p. [email protected]

© ¥Liaudies kultûra´ Steigimo liudijimas Nr. 152 Pasiraðyta spaudai 2007 04 18 VIRÐELIUOSE: 1-ame virðelyje: Regina Juodþbalienë. Prienai. Tiraþas 870 egz. Drobë, aliejus. Formatas 60×90/8 Rinkta kompiuteriu. 11 sp. l. 4-ame virðelyje: Vida Peèiulytë. Giraièio dovanos. Lietuvos liaudies kultûros centras 1993. Drobë ant kartono, aliejus, 72x59. Barboros Radvilaitës 8, LT01124 Vilnius http://www.llkc.lt Spausdino UAB ¥Grafija”, Sëliø g. 3a, Vilnius Redakcija nereikalauja, kad diskusinio pobûdþio nuomonës sutaptø su redakcijos nuomone.