Kultūros Barai

Kultūros ir meno žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 8 652 32034 Almantas SAMALAVIČIUS. Pandemija ir tikėjimas / 2

Rengia Rūta BAGDANAVIČIŪTĖ. Ties riba / 7 Problemos ir idėjos Almantas SAMALAVIČIUS Leon KRIER. Bendrojo gėrio kūrimas / 13 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ Kalbą „užmigdo“ net perdėtas mandagumas. Su senosios škotų gėlų kalbos dėstytoju (muzika) 2 62 38 61 Deusanu BONDU kalbasi Mindaugas PELECKIS / 15 Monika MEILUTYTĖ Nuomonės apie nuomones (teatras) 8 614 12855 Tadas GINDRĖNAS Juozas BRAZAUSKAS. Intelektualų „klasės“ saulėlydis? / 18 (dizaineris) 2 61 05 38 Algimantas ČEKUOLIS. Rojus šaltoje žemėje / 20 Romena RAČKAITYTĖ-ČEPAITIENĖ Girėnas POVILIONIS. Dėl tikrovės neatitinkančios informacijos, paskelbtos Rimanto (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Asta DEKSNYTĖ Gučo straipsnyje (Kultūros barai, 2020 m. lapkritis) / 22 (korektorė) Ramūnas TRIMAKAS. Kimerika / 25 Irena ŽAGANEVIČIENĖ Kūryba ir kūrėjai (buhalterė) 2 62 31 04 Raminta JURĖNAITĖ. Autentiškas protesto liudijimas / 29 „Būti veiksmažodžiu“. Su menininke, menotyrininke, dailės pedagoge Malvina JELINSKAITE Redakcinė kolegija kalbasi Jūratė STAUSKAITĖ / 38 Alfredas BUMBLAUSKAS „Tikiuosi, žiūrovai mano spektakliuose jaučiasi saugūs“. Su režisiere Karolina ŽERNYTE Pietro U. DINI (Italija) kalbasi Dovilė ZAVEDSKAITĖ / 41 Stasys EIDRIGEVIČIUS Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Jurga MINČINAUSKIENĖ. Vytautas Valius – prisiekęs estetas, ištikimas pašaukimui / 46 Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Lietuvos žemųjų balsų dinastija. Vladimiro Prudnikovo ir jo mokinių kūrybos vakaras / 51 Algis MICKŪNAS (JAV) Stasys EIDRIGEVIČIUS. Erdvės kristalizacija pagal Ludwiką Ogorzelec / 57 Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ Giedrius SUBAČIUS (JAV) „Subordinacija prieštarauja kūrybai“. Su šiuolaikinio meno kūrėju Tadu ČERNIAUSKU Antanas ŠILEIKA (Kanada) kalbasi Ugnė KAČKAUSKAITĖ / 60 Vygantas VAREIKIS Zecharia PLAVIN. Laisvė / 65 Kazys VARNELIS jr. (JAV) Romualdas LANKAUSKAS. Žmogus, kuris nebesišypso. Akistatoje su vienatve / 68 Paveldas ir paminklai Redakcijos adresas Algimantas GRAŽULIS. Piktybiškas bejėgiškumas? Dingstantis Vilnius – apie tai, kas Latako g. 3, 01125 Vilnius sunaikinta ar sužalota / 72 el. paštas: [email protected], Ilona JUKONIENĖ, Monika KALVAITIENĖ, Mindaugas RASIMAVIČIUS. Vertingi istoriniai [email protected] Faksas: 2 62 38 61 duomenys apie brioforą. Kazimierzo Szafnagelio samanų rinkiniai / 80 Laikai ir žmonės Vida GIRININKIENĖ. Uždraustos kalbos tyrėjų keliais / 84 © Leidėjas – VšĮ „Kultūros barų“ leidykla. SL 101 Kazys SAJA. Juos šiek tiek pažinojau / 90 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija ŠURKUTĖ. Karūnuota „pokazucha“ / 94

Redakcija nereika lau ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Vincas KISARAUSKAS. Nutilęs sekmadienis. 1979. Drobė, aliejus; 146 x 146 4 p.: Griša BRUSKIN. Iš serijos „Abėcėlė“. 1998. Porcelianas. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Iš parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine partneris. www.eurozine.com Antano Lukšėno nuotr.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai

Almantas SAMALAVIČIUS

PANDEMIJA IR TIKĖJIMAS

žsitęsusi ir vis šiurpesnį mastą Lietuvoje įgau- tančios globaliu mastu, subjektas, didžiuma ofcialių Unanti koronaviruso pandemija (o kartu ir nuolat asmenų, pasisakančių šia tema, viešumoje itin dažnai kintantis, daugelį varginantis jos užkardymo režimas) vartoja tokias karinio žodyno sąvokas kaip „kova“, ne tik privertė susidurti su vis aštriau juntamomis „grumtynės“, „ginklai“, „priešas“, „fronto linija“, „at- masinio, iki šiol nepatirto (net nesapnuoto) reiškinio sitraukimas“, „persigrupavimas“, „pergalė“ ir t. t. Su- socialinėmis pasekmėmis, bet ir suvokti, perpras- prantama, šios retorinės fgūros turėtų nuteikti visuoti daugybę kitų, ypač kultūrinių bei intelektualinių menę, kad grumtynėse su galingu ir klastingu priešu šios pandemijos aspektų. Galima būtų iki užkimimo kaunamasi be baimės ir visa „karaliaus kariauna“ jį ginčytis, kiek veiksmingos ar neveiksmingos buvo ir neabejotinai įveiks, pasitelkdama šiuolaikiškiausias tebėra pasirinktos jos įveikimo strategijos, retrospek- modernaus „karo“ priemones, t. y. naujausią ir tobu- tyviai aiškinantis iš politinės arenos besitraukiančios liausią medicinos, kitų mokslų, pavyzdžiui, mikrobi- valdžios priimtus sprendimus, kuriuos, beje, lydėjo ologijos „ginklų“ arsenalą. Vilniaus universiteto in- įvairiausios keistenybės, kad ir plačiai nuskambė- ternetinės svetainės naujienų puslapyje mikrobiologė jusi vyriausiojo pandemijos vadybininko atostogų Aurelija Žvirblienė užtikrino, kad kovoje su klastin- istorija. Arba spėlioti, kokie bus naujosios valdžios guoju virusu „nesame beginkliai“. veiksmai. Tačiau tokiems sėkmių ir nesėkmių verti- Oficialiam pandemijos žodynui neatsitiktinai nimams bus tinkamesnis metas, kai viruso grėsmė, skiriu tiek daug dėmesio – juk puikiai žinoma, kad tikėkimės, bent kiek atslūgs ir mėginsime išpešti pa- žodžiais ne tik interpretuojame, bet ir kuriame pa- mokų ateičiai. saulį. Šiame straipsnyje aptarsiu kai kuriuos kitus, mano Palyginti lengvai susidorojusi su pirmuoju „karū- galva, nė kiek ne mažiau svarbius ypatumus, kurie nuoto priešo“ antpuoliu, Lietuva suklupo, susidūrusi atsiskleidė, gyvenant dabartiniu pandemijos reži- su antruoju. Netrukus paaiškėjo, kad koronaviruso mu. Jie nemažai pasako apie šiuolaikinės visuomenės įveikimo scenarijus, paramstytas kariniais vaizdi- įsitikinimus, neretai į gaunančius kone mitologinio niais ir pergalinga retorika, leido pasiekti ne tiek jau mąstymo pobūdį. Aptardamas pandemijos mestus ir daug, atvirkščiai – prarastas laikas, kai dar galėjo- iššūkius, dar birželio mėnesį, slūgstant pirmajai jos me pasirengti lemiamai, militariniu žargonu tariant, bangai, Kultūros baruose atkreipiau dėmesį į tai, kaip šio žudiko „atakai“. Pavasariui baigiantis, daugelis suklestėjo ugninga militarinė retorika. Visuotinai atsipalaidavo, atrodė, kad „priešas“, nors klastingas, pripažinus, kad virusas yra nuožmios kovos, vyks- tačiau ne toks ir baisus, gal jau net negyvai užmėtytas

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 velykiniais kiaušiniais... Tikėta, kad jį pavyko (bent mos, kad ir kaip sparčiai didėtų koronaviruso aukų laikinai) įveikti. Niūrias žiniasklaidos intonacijas ir skaičius. dar niūresnes kai kurių mokslininkų prognozes ėmė Kadaise, kai užklupdavo didelės nelaimės, pavyz- keisti viltingesnė, net optimistiška retorika. Orams džiui, įsisiautėdavo maras, žmonės ieškodavo pa- atšilus ir sulaukus vasaros, tiek pandemijos vadybi- guodos, prieglobsčio ir užtarimo bažnyčiose. Karštai ninkai, tiek iš pradžių siaubingai išgąsdinta plačioji melsdamiesi, atlikdami religinius ritualus, tikėda- visuomenė lengviau atsikvėpė. Paskelbta, kad koro- vosi Dangaus malonės. Buvo tikima ir išskirtine kai navirusas nusilpo, pasidžiaugta, kad jo aukų skai- kurių stebuklingais laikytų objektų galia. Vilniaus čius, palyginti su kai kuriomis pandemijos nusiaub- Šv. Petro ir Povilo bažnyčios transepte yra altorius, tomis Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje nedidelis. kurio reljefas vizualiai atskleidžia anuometinio ti- Net atkakliausi „kovotojai“ suskato rūpintis pel- kėjimo stiprybę. Čia vaizduojama suklupusi, mir- nytu poilsiu. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus ties agonijos apimta maro auka, greta jos meldžiasi Veryga, akivaizdžiai nukamuotas sekinančios kovos, vyskupas ir moterys, maldaujančios visagalio Dievo tiesa, trukusios vos kelis mėnesius (sic!), už herojiš- pagalbos. Virš jų – Kristus, rankose laikantis strėles. kas pastangas paties premjero apdovanotas vardiniu Šis atributas sietinas su maro kaip bausmės simboli- šaunamuoju ginklu, išvyko vasaroti. Mėgautis atos- ka. Bažnyčią dekoravę italų skulptoriai taip perteikė togomis ketino ištisą mėnesį, todėl desperatiškai pri- Faencos miestietės Joanos de Kostumis viziją. Greta sišaukti ministrą pavyko tik vargais negalais, pačiam esančiame reljefe pavaizduota ir paveikslo, esą turė- valstybės Prezidentui pasitelkus visas turimas galias, jusio stebuklingų galių, pernešimo į Šv. apaštalų Pe- nes patarėjai įžvelgė, kad koronavirusas trauktis netro ir Povilo bažnyčią iškilminga ceremonija. ketina, atvirkščiai – rengiasi naujam galingam smū- Ant šoninės sienos kabo XVIII a. pradžios pa- giui... Premjeras Skvernelis per pirmąją pandemijos veikslas, pasakojantis apie marą, siautėjusį Vilniuje bangą (ypač jai slūgstant) visais ofcialiais kanalais 1707–1711 m. Daug kam šie įdomūs ir svarbūs faktai skelbė, kaip sumaniai vyriausybė su ištikimiausiais yra žinomi. Tiesa, dažniausiai ne iš baroko architek- savo talkininkais susidorojo su mirtinu priešu. Tas tūrai ir dailei skirtos menotyrinės literatūros, bet iš sumanumas esą lėmė, kad Lietuva dėl užkrato paty- neprilygstama istorijos eksperte neretai prisistatan- rė minimalius nuostolius. Tokia atkakli (tiek reali, čios rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės populiaraus tiek retorinė) kova premjerą akivaizdžiai nukamavo. istorinio romano „Silva rerum“, kurį labiau tiktų Visiškai suprantama, kad jis nepamiršo kukliai pavadinti kostiumine drama. Kostiuminę dramą labai sirūpinti jam pagal įstatymą priklausančiais „tėva- priminė ir chaotiški valdžios veiksmai, susidūrus su dieniais“. Šia teise skrupulingai naudojosi ir tuomet, tragiškai pergalingu koronaviruso sugrįžimu... kai COVID-19 statistika tapo išties grėsminga ir ga- Nors kai kuriuose, ypač posovietiniuose, kraštuo- lutinai išsisklaidė iliuzijos, kad globali nelaimė Lie- se religinis tikėjimas atsigauna, net patiria tam tikrą tuvą (ar net visą Rytų Europą) kažkokiu stebuklingu pakilimą, šiandien visuomenė maldomis pasikliau- būdu aplenks... ja gerokai mažiau. Didesnėms nelaimėms užklupus, Sparti ir nesuvaldoma viruso plėtra paskatino kai ku- ne tik sekuliarizuota, mokslo žiniomis pasikausčiusi riuos komentatorius griebtis niūrių palyginimų su Eu- jos dalis, bet ir giliausiai tikintys žmonės, televizijos ropą ir kitus žemynus kadaise niokojusiu maru – pan- ekranuose matydami popiežių, priklaupusį maldai demijos pakaitinta vaizduotė šaukte šaukėsi šiurpių visiškai tuščioje Romos bažnyčioje, veikiausiai suvo- ir iškalbingų analogijų... Tačiau tiek užkrečiamumo, kia, kad tokiais atvejais „apeigos“, atliekamos moks- tiek mirtingumo požiūriu šios epidemijos ir jų pa- lo laboratorijose ir medicinos klinikose, yra gerokai sekmės, ačiū Dievui, bent kol kas sunkiai sulygina- veiksmingesnės. Per kelis šimtus moderniosios eros

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 3 metų Vakarų visuomenė tvirtai įsikalė į galvą, kad cituota mikrobiologė) tapo prezidentų, premjerų, savo lūkesčius ir viltis reikėtų sieti ne su Dangaus ministrų patarėjais ir konsultantais, o reguliarūs jų malonėmis, bet su mokslo ir technologijų pažanga. pasirodymai televizijos ekranuose žmonėms gerokai Nenuostabu, kad po popiežiaus maldos ir aukojamų svarbesni už valstybės galvų ar Bažnyčios hierarchų mišių transliacijos išjungęs televizorių, žmogus, pri- pasisakymus. Vis tikimasi išgirsti kažką, kas suteiks klausantis oficialiai tikinčiųjų bendruomenei, sku- vilties, kad visuotinis prakeiksmas netrukus bus at- ba maigyti kompiuterio klavišus, ieškodamas moks- šauktas. linių rekomendacijų ir medikų nurodymų, kaip Pastaruoju metu, ypač vykstant valdžios perdavi- gelbėtis nuo užkrato, grėsmingai plintančio toliau. mui, nuskambėjo nemažai lengvabūdiškų teiginių, Nieko keista, kad šiomis aplinkybėmis būtent jie pa- esą iš politinės arenos pasitraukianti Vyriausybė per junta savo išskirtines galias: „Pagaliau pasaulis pri- menkai paisė mokslininkų rekomendacijų. Prezi- siminė, jog yra mokslininkai, kurie ne tik „kažką ne- dentūroje operatyviai suburta nauja mokslininkų- suprantamo“ veikia laboratorijose, bet gali prisidėti ekspertų komanda, tiesiogiai atskaitinga pirmajam prie svarbiausių klausimų sprendimo. Lietuvoje, kaip valstybės asmeniui. Tiesa, buvęs premjeras, pasitelk- ir kitose šalyse, pastaruoju metu jaučiamas ypatingas damas savo mėgstamą sovietinį slengą, naujos komi- dėmesys mokslininkams. Sprendimų priėmėjai mūsų sijos posėdžius jau spėjo apšaukti „pokazucha“. Šiaip prašo konsultacijų, patarimų, situacijos vertinimų, ar taip, akivaizdu, kad visi esmingesni sprendimai, kreipiasi dėl tyrimų atlikimo. Matome pasitikėjimą, susiję su pandemijos įveikimu, ir anksčiau buvo, ir nes valdžia žengia žingsnius, atsižvelgdama į me- ateityje bus priimami tik po išsamių dalykiškų kon- dikų ir mokslininkų nuomonę, patarimus. Tą mato sultacijų su vienos ar kitos mokslo srities, tiesiogiai ir šalies gyventojai, todėl jaučiame ir jų palaikymą. susijusios su epidemijų užkardymu, atstovais. Gali Nuolat bendraujame su šalies žiniasklaida, taip pa- keistis komisijų pavadinimai, jų narių pavardės, dėdami žurnalistams informuoti visuomenę aktu- bet šiuolaikinėmis aplinkybėmis, kai sprendžiamos aliais pandemijos klausimais. Norisi pasidžiaugti, ypač sudėtingos problemos, mokslininkai visuomet kad mūsų šalies žiniasklaidos atstovai pandemijos atsiduria šalia politikų. Jų žodis neretai tampa net- fone elgiasi išties profesionaliai: skelbia patikrin- gi svaresnis. Šitai, beje, kuo puikiausiai patvirtino tą, ekspertų nuomone paremtą informaciją, domisi ir Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdys. Donaldas užsienio situacija ir lygina ją su Lietuva, neplatina Trumpas, švelniai tariant, nejautė simpatijos griež- „melagienų“. (Prof. Aurelija Žvirblienė: Pandemijos tajam daktarui Anthony’ui Fauciui, bet prezidentas akivaizdoje pasaulis vėl atsigręžė į mokslininkus, vis tiek buvo priverstas, nors ir grieždamas dantimis, https:naujienos.vu.lt). pasikliauti šio iškilaus masinių epidemijų eksperto Tiesa, toks teksto pavadinimas pastabesnį skaity- nuomone, beje, kaip ir keli ankstesni šios šalies va- toją šiek tiek klaidina – moderni, sekuliari visuome- dovai, atstovavę kitokioms politinėms pažiūroms. nė nuo mokslo ir mokslininkų niekuomet nebuvo Todėl, kad ir kokius sprendimus priimtų naujoji nusigręžusi, tad vargu ar galėjo vėl į juos „atsigręž- Lietuvos vyriausybė, beveik neabejotina, kad esminę ti“. Juk mokslo žinios šiuolaikinį žmogų dabar lydi įtaką jiems darys specialistų ir ekspertų, t. y. medikų nuo lopšio (tiksliau tariant, nuo moksliškai adminis- ir gamtos mokslų atstovų patarimai, rekomendaci- truojamų motinos įsčių) iki medikų išrašomo mirties jos. Kitaip tariant, pandemijos suvaldymo politiką liudijimo. Tad pokalbio su mikrobiologe pavadinimą neabejotinai lems „mokslinis“ diskursas, kuriuo no- ir tematiką, matyt, reikėtų suprasti kitaip – užgriu- rom nenorom rėmėsi ir ankstesnioji vyriausybė. Tai vus pandemijai, mokslininkai šalia turėto prestižo visiškai nenuostabu, nes iki kaulų smegenų medici- įgavo gerokai daugiau ir politinių galių. Jie (kaip ir nizuota visuomenė išganingai tiki mokslu ir šaukiasi

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 jo pagalbos, kad susidorotų su bet kokia užgriuvusia suomenės dalį... Perskaičius tokias eilutes, jautres- nelaime. niam skaitytojui per nugarą nubėga šiurpuliukai – Tad pakalbėkime apie mokslą. Bet ne apie tokį gal ir jis yra būsimoji sąmokslininkų auka? Tačiau mokslą, kuris yra tikrovės supratimo, interpretavi- kaip ketinama atlikti tokias masinio „susidorojimo“ mo ir aiškinimo būdas, o apie mokslą kaip retorinį procedūras, docentas, drąsiai velkantis į dienos švie- diskursą, užvaldžiusį šiuolaikinę žiniasklaidą, kuri są „klejojančių fanatikų minias“, suprantama, nenu- pandemijos akivaizdoje griebėsi jau minėtos ne tik rodo. Kita vertus, ką laiko sveiku mąstymu, šios iš karingos, bet ir karinės retorikos. Pasmerkimo ir esmės prieštaringos publikacijos autorius irgi neiš- paniekos ietys smigo į tą visuomenės dalį, kuri neva duoda, akivaizdu nebent tai, kad visuomenės mokslų laikosi nemoksliškos, netgi antimoksliškos nuo- dėstytojas, tarsi koks psichoanalitikas, prisiima teisę monės. Kai kurie autoriai, pandemijos problemas spręsti, kuri visuomenės grupė mąsto sveikai, o kuri svarstę vietiniame kontekste, mokslo vaidmens temą liguistai. Tarp kitų dalykų pabrėžia: „Šiose [sąmoks- mėgino redukuoti iki elementarios priešpriešos tarp lo – A. S.] teorijose nerasime nė lašo racionalumo. Bet medicinos žinių ir sąmokslo teorijų. Antai Mykolo jomis tiki vis daugiau žmonių. Kodėl apie jas kalbu? Riomerio universiteto docentas Povilas Aleksandra- Nes jos, nerealios ir kvailos, gali sukelti realų politinį vičius kaip ir daugelis panašiomis temomis rašan- pavojų. Sąmokslų teorijų poveikis yra stiprus ir visų jų čių lietuvių autorių savo komentare baisėjosi ne tiek siekinys tik vienas: sukelti nepasitikėjimą demokrati- klastinguoju koronavirusu, kiek visuomenėje plin- nėmis institucijomis ir fanatišką tikėjimą gelbėtojais, tančiomis dar klastingesnėmis ir niekšiškesnėmis dažniausiai į totalitarizmą linkusiais politikais. Terei- sąmokslo teorijomis. Pasak docento, jomis „įtikėję kia, kad pastarieji nurodytų priešą. Religinį atsidavimą žmonės tampa neveiksnūs arba savo energiją eikvo- demonstruojantys adeptai griebsis bet kokių veiksmų, ja kovai prieš neegzistuojančias realybes. Šiuo virusu siekdami padėti savo mesijams išgelbėti pasaulį.“ (Po- sumaniai naudojasi destruktyviausios politinės jėgos: vilas Aleksandravičius. Dar vienas virusas – sąmokslo tereikia klejojančių fanatikų minias nukreipti prieš teorijos, www.bernardinai.lt). nurodytą auką ir šioji būtų be skrupulų sunaikinta, Vilniaus universiteto rektoriaus komandai talki- jeigu jos negintų sveikai mąstanti visuomenės da- nantis publicistas Paulius Gritėnas, regis, turintis f- lis ir vis dar gyvuojančios jos institucijos. Auka gali losofnį išsilavinimą, komentuodamas įsismarkavu- tapti bet kas – tauta ar valstybė, mažuma, religinė sias sąmokslo teorijas, irgi remiasi mokslo autoritetu. bendruomenė, migrantai, mokslininkai, turtingieji, Suplakęs krūvon skiepų priešininkus, 5G ryšio skep- gyvenimo naujovė, technologinis atradimas, politinė tikus ir kitus asmenis, kankinamus įvairių abejonių, partija ar teismai.“ siūlo padėtį taisyti, pasitelkus politikos ir mokslo Paradoksalu, bet krūtine dengdamas mokslinio „jungtuves: „mokslo autoritetui reikalingas atviras pasaulėvaizdžio ambrazūrą, Riomerio universiteto palaikymas ir kvailybės pasmerkimas. Taip, ž odžio docentas pakliūva į savo paspęstus spąstus. Angaž- laisvė turi būti užtikrinama visiems. Net ir kvailiausi uodamasis „kovai“ su realiais bei įsivaizduojamais dalykai turi galimybę būti pasakyti. Bet po šių kvai- sąmokslo teorijų kūrėjais (sunku pasakyti, kurie jo lybių viešo išsakymo visuomenėje autoritetą turintys minimi studentai yra realūs, kurie autoriaus išgalvo- asmenys negali tylėti. Jie turi stoti į mokslinio pasau- ti asmenys), docentas pats rezga dar vieną sąmokslo lėvaizdžio gynybą. Nesvarbu, kokios sudėties būtų teoriją, skelbdamas, neva egzistuoja kažkokia ap- būsimasis Seimas, vilčiausi, kad jame atsiras daugiau čiuopiama gyventojų grupė, ne tik įtikėjusi visuoti- drąsos stoti į mokslo pusę. Ne tik stojant į konfron- niu sąmokslu (tokių iš tikrųjų yra), bet ir ketinanti taciją su sąmokslo teorijas skleidžiančiais, viešai jas „be skrupulų sunaikinti“ esą sveikai mąstančią vi- palaikančiais kolegomis, bet ir klausiant mokslininkų

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 5 patarimų, dalyvaujant mokslo konferencijose, galiau- nuo pamatinio Bažnyčios mokymo lemia ne kas kita, siai nuolat susipažįstant su jų srityje aktualiais moks- o šiuo metu dominuojanti religija – mokslas, skel- lininkų pasiekimais. Mokslas gali vystytis ir savaime, biantis, kad gailesčio ir labdaros reikėtų atsisakyti, bet be platesnių visuomenės pastangų, be jas į gali- bandant apsisaugoti nuo rizikos, nors ji suprantama nančios politinės iniciatyvos mes negalėsime skleisti labai abstrakčiai... mokslinio pasaulio supratimo, paaiškinti sudėtingos Norėčiau atkreipti dėmesį į kai kurias sąmokslo te- tikrovės kuo paprastesnėmis koncepcijomis, užkirsti orijų ir mokslo „žinių“ paraleles. Paprastai manoma kelią bauginančioms pasakoms apie pandemijas ar (o tuo, regis, giliai įsitikinę anksčiau cituoti abu lie- kitus vaizduotę dirginančius sąmokslus.“ (Paulius tuvių autoriai), kad iracionalumas, faktų nepaisymas Gritėnas. Plandemija. www.delf.lt). ir pan. yra būdingas tik tiems, kurie tiki sąmokslo Tokie ir panašūs pasisakymai, Lietuvos viešojoje teorijomis, o ne tiems, kurie neva racionaliai remiasi erdvėje plintantys tokiu pat žaibišku greičiu kaip ir mokslo galia. Deja, pastarojo meto įvykiai rodo ką koronavirusas, neišvengiamai ima kelti įtarimą, kad kita. Antai nuvilnijus pirmajai koronaviruso bangai, prieš antimokslinę, t. y. nesąlygišku tikėjimu grįstą, mokslininkų komanda iš prestižinio Londono Impe- neracionalią, su sveika nuovoka nieko bendra netu- rijos koledžo (Imperial College) pateikė prognostinį rinčią, pasaulėžiūrą bandoma kovoti iš esmės tokiais pandemijos raidos modelį, o jame, beje, nurodyta, pat antimoksliškais, neracionaliais argumentais, kad Jungtinėje Karalystėje mirs ne mažiau kaip 2 mi- nors jie skirti mokslo apologijai... Mokslo žiniomis lijonai 200 tūkstančių žmonių. Tai padarė nemenką atsisakoma remtis ne todėl, kad nepasitikima pačiu įtaką pandemijos politikai, nors prognozuotas sce- mokslu, o todėl, kad valdžia manipuliuoja mokslo narijus, ačiū Dievui, neišsipildė. Tačiau būtent to- autoritetu, bandydama pridengti kai kuriuos abe- kiomis prognozėmis ir buvo grindžiama „kovos“ su jotinus savo sprendimus. Šiame kontekste derėtų koronavirusu valstybinė politika. Todėl optimizmas, svarstyti ne apie tai, kas mąsto ne taip, kaip mums kai žadama, kad kaip nors vis tiek „išplauksime“, yra norėtųsi, bet apie tai, kaip turėtume elgtis, kad ne- nepagrįstas. Gal verčiau abejokime. prarastume garbingos laikysenos, kitaip tariant, Iškilus Kanados publicistas ir žurnalistas Davidas žmogiškumo. Cayley’s rašo, kad reiškinys, kuris neretai supapras- Iškilus italų flosofas Giorgio Agambenas keliuose tintai vadinamas „mokslu“, yra susijęs su nuomonių trumpuose, tačiau itin iškalbinguose komentaruose, kontroversijomis. JAV Stanfordo universiteto moks- suerzinusiuose nemažai jo kolegų įvairiose šalyse, lininkas Johnas Ioannidis, beje, plačiai pripažintas dar pačioje pandemijos pradžioje teigė, kad valdžia epidemiologijos ir sveikatingumo specialistas, pan- ne tik pasinaudojo epidemija, kad būtų įteisinta ne- demijai įsisiūbavus, perspėjo apie gresiantį fasko, paprastoji padėtis, bet ir pasistengė šią padėtį insti- jei bus remiamasi menkai apdorotais, neapmąstytais tucionalizuoti. Mąstytojas atkreipė dėmesį, kad už- duomenimis, skatinančiais politikus imtis „drako- klupusi pandemija, o ypač su ja susijęs karantinas, niškų“ veiksmų (David Cayley. Te Prognosis“ Loo- leido įvairioms institucijoms pakeisti savo regulą. king the Consequences in the Eye, https://reviewca- Antai Bažnyčia atsisakė vykdyti kai kurias pama- nada.ca/magazine/2020/10/the-prognosis). Būtent tines savo priedermes – rūpintis sergančiaisiais ir taip ir atsitiko. Masinė isterija, lydėjusi koronaviruso juos lankyti mirties valandą. Agambeno nuomone, plitimą ir paversta politikos įrankiu, visuose pasau- Bažnyčia pamiršo šventųjų kankinių pamokas, kad lio regionuose padarė didžiulę žalą: sumažėjo dėme- „turėtume būti pasirengę paaukoti savo gyvybes, bet sys kitoms sunkioms ligos (pavyzdžiui, vėžiniams ne tikėjimą, nes atsisakyti savo kaimyno reiškia atsi- susirgimams), žlugo daugybė verslų (ypač smulkių), sakyti tikėjimo.“ Filosofo manymu, tokį nusigręžimą padaugėjo savižudybių, muša rekordus sunkių de-

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 presijų skaičius ir t. t. Kada bus adekvačiai įvertinti Rūta BAGDANAVIČIŪTĖ neretai neadekvačių politinių sprendimų padariniai? Nebent tada, kai pandemija pagaliau pasibaigs. Davidas Cayley’s teigia, kad aklai remtis „mokslu“ TIES RIBA skatina lemtingas nesusipratimas – nuomonė, kurią reiškia ekspertai, turintys mokslinius laipsnius, deja, neretai ignoruoja arba užgožia faktus ir duomenis, kuriuos pripažįsta bendruomenės. Tai, pasak autoriaus, pavojinga dėl dviejų priežasčių: „Pirmiausia, mokslas paverčiamas neįgaliu – politikai, užuot atsa- kę už savo sprendimus, ima slapstytis už mokslo sijo- Preliudija no. Tai leidžia jiems atrodyti visada teisiais, narsiais – esą jie be baimės seka mokslu, tuo pačiu atsikratydami Egzistencialistai mėgo Karlo Jasperso terminą ribi- atsakomybės už sprendimus, kuriuos padarė ar kurių nė situacija.1 Tai reiškė, kad žmogus yra išmušamas nepadarė.“ iš kasdienybės rutinos, iš garantuotos, todėl mig- Iškilus kultūros sociologas ir antropologas Arju- dančios sėkmės vėžių... Sutrikdytas, pabudintas, nas Appaduray’us primena paprastą išmintį, gerai ži- jis mato, kad praranda viską, prie ko buvo įpratęs. nomą antropologams – magija ir mokslas turi keletą Ribinė situacija iškyla prieš akis tarsi neįveikiama bendrų bruožų: „Kiekvienas iš jų reikalauja tam tikros siena, į kurią atsimušę liaujamės inertiškai judėję, pagarbos autoritetui, kiekvienas iš jų naudojasi speci- apimti nežinios keliamo nerimo susimąstome. Arba fniais įrankiais savo darbui atlikti, abu žada pateikti gąsdinamai atsiveria tarsi bedugnė, ant kurios kraš- prasmingus rezultatus. Tačiau nė kiek ne mažiau svar- to atsidūrę turime priimti lemtingus sprendimus. būs ir jų skirtumai. Religija paaiškina, kaip tvarkomas Neretai tokios situacijos tampa tuo, ką Martinas pasaulis, kokios galios yra didžiausios, kodėl žmogui Heideggeris vadino prošvaistėmis, tiesos (aletheios) lemta kentėti. Magija individams pasako, kaip spręsti blyksniais, akimirkai nušviečiančiais klaidžiojimą konkrečias gyvenimo problemas. Tai individuali religi- inercijos prietemoje. Tokiomis akimirkomis, ištin- ja. Trečias šio triptiko dalyvis – mokslas – atsiranda, kančiomis lyg praregėjimas, žmogus išnyra iš kas- kai religiją pakeičia empirinė matavimo, tikrinimo dienybės rūko, susivokia, kad ilgą laiką elgėsi taip, ir patvirtinimo technika. Tad mokslas iš prigimties tarsi būtų kurčias ir aklas. artimas magijai, nes abu remiasi konkrečiais, daž- Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, niausiai materialiais įrankiais ir technikomis“ (Ar- tačiau egzistencializmo terminija š iandien ypač jun Appadurai, Paula Kift. Beware the Magic of me- glaudžiai susijusi su postmoderniuoju vartotojų trics, www.eurozine.com). Panašu, kad nemaža dalis pasauliu, kurį netikėtai paralyžiavo COVID-19. Ši „kovotojų“ su sąmokslo teorijomis šios elementarios pandemija tam tikru atžvilgiu visiems atvėrė akis, tiesos tiesiog nežino. privertė suvokti, kokie buvome akli, apakinti kon- Taigi atrodo, kad tai, ką daugelis Lietuvos komen- sumerizmo blizgučių, leisdami, kad viską, net ir tatorių pateikia kaip mokslą ar mokslinį pasaulė- tarpusavio santykius reguliuotų laisvoji rinka. vaizdį, iš tikrųjų yra tik jų tikėjimo, pagrįsto baime, išraiška. Ji tokia pat iracionali kaip ir nuomonės, su Pasaulis pro sudužusius iliuzijų akinius kuriomis kovojama. Deja, jeigu tikėjimas pristatomas kaip mokslas, vadinasi, esame scientizmu per- Ilgą laiką globalus, vartojimo aistros apimtas pa- smelktos sąmonės nelaisvėje. saulis atrodė neapsakomai patrauklus, žėrintis tar-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 7 si Kalėdų eglutė, disneilendinis, viską žadantis čia simuliakrų formas – ji nebėra tiesioginė, todėl ją ir dabar, trumpai tariant, be vargo užtikrinantis itin sunku aiškiai identifikuoti. Sinoptikonas, anot trokštamą greitos ir amžinos laimės viziją.2 Tai ska- Thomaso Mathieseno, yra ne kas kita, o panoptiko- tino tikėti nenutrūkstama gerove, užsidėjus tobulus no transformacija, išreiškianti pakitusį galios po- iliuzijų akinius, per kuriuos žvelgiant, nematyti nei būdį, kai nebelieka aiškios skirties tarp turinčiųjų senatvės raukšlių, nei svetimo sielvarto, vien tušty- galią ir jų pavaldinių – valdoma introvertiškai, so- bės mugė su sėkmės, malonumų, laimės simuliaci- cialiai įdiegiant tokius vidinius mechanizmus, kai jomis. žmonės net nejaučia, kad yra valdomi. Tačiau užgriuvo koronaviruso pandemija. Besiri- Rafinuotas manipuliatorius, gudrus tironas in- tančios vis stipresnės jos bangos išmušė žemę iš po trovertiškai įsismelkia į kitų (pa)sąmonę tarsi vi- kojų – visi pasijutome per prievartą įtraukti į globa- dinis jų „aš“. Galėtume tai palyginti su kafkišku lų pandemijos performansą,3 kuris neišvengiamai neprieinamo, bauginančio ir viską lemiančio tėvo, keičia gyvenimo būdą, įpročius, net aprangos stilių. veikiančio latentiškai, įvaizdžiu. Tokia galia stro- Sudužus iliuzijų akiniams, pasaulis atrodo visai ki- piai slepiama, bet jaučiama kiekvieną akimirką, to- taip, nes visiems virš galvos tarsi Damoklo kardas dėl yra itin veiksminga, nes nuteikia taip, kad pats kabo kančių ir mirties grėsmė... kontroliuojamasis taptų savęs prižiūrėtoju. Tam Konsumerizmo srovė įpratino lėkti pirmyn tokiu nebūtinas išsilavinimas. Š tai, stropiai prisižiūrėk, didžiuliu greičiu, kad nespėjama, o gal net nenorima kad tavo kūnas atitiktų grožio idealą, antraip ne- suvokti, kokia to lėkimo kryptis, tiesiog pasiduo- pateksi į Instagram. Per atostogas būtinai keliauk į dama visuotiniam azartui. Tačiau ribinė situacija, Turkiją, nesvarbu, kad tūnosi užsidaręs viešbutyje šiuo atveju pandemija, skausmingai, šokiruojamai ir apie tos šalies kultūrą mažai ką sužinosi. Stenkis sustabdo ar bent pristabdo tą aklą veržimąsi. Atsi- surinkti kuo daugiau „draugų“ Facebook, nors susi- mušęs į neįveikiamą sieną, kiekvienas iš mūsų dras- tikęs su tais „draugais“ akis į akį, nelabai turėtum tiškai apgręžiamas, tačiau gauna galimybę susimąs- apie ką kalbėti. Daryk viską, kad būtum „žvaigždė“, tyti, kur link taip skubėjo, ar šios kelionės tikslas net jei dėl to, kad sušvistum tuštybės skliaute, pa- apskritai priimtinas refleksyviajam jo „aš“. tirdamas bent penkiolika tariamos šlovės minučių, Tokios ribinės situacijos sudrebina pačius kon- tektų paaukoti viską, ką dar turi autentiško. sumerizmo pamatus, skatina iš naujo įsiklausyti į Veidas Facebook – toje mūsų dienų maldaknygėje – vartotojiškumą kritikuojančių filosofų, tokių kaip tapo toks viešas, dirbtinis, tarsi ekranas, atspindin- Jeanas Baudrillard’as, Guy Debord’as, Zygmuntas tis surežisuotus tuščius jausmus. Tai veidas be veido, Baumanas ir kt., žodžius. Jie atskleidė, kaip įžūliai nes į jį įrašomas socialiai pageidaujamas / parankus manipuliuojama tiesa, visą tikrovę diskursyviai in- turinys, tampantis nauja maskuotės forma. terpretuojant pagal konsumeristinę logiką, lemian- Nebelieka skirties tarp atrodymo ir buvimo. Ne- čią, kad pamažu tampame „statiškų, pasyvių žmo- bereikia klausti, kas mes esame anapus išpuoselėtų nių mase, individų aglomeracija“.4 įvaizdžių. Užsidėtos kaukės prilimpa, nebenusii- Debord’as šį sąmoningai iškreiptą, manipuliaty- mamos net naktį. Hamleto problema seniai nebe- vų, besaikio vartojimo apimtą pasaulį vadino „spek- aktuali. taklio visuomene“, Baudrillard’as – simuliacine Toks pasaulis apsukriai valdomas tarsi be jokios tikrove ir pan. Toks pasaulis neatsparus įvairioms prievartos. Tobulai disneilendizuotas spektaklis šiuolaikinėms tironijoms – įsigali akimirkos tiro- atitinka stropaus vartotojo vidinį „aš“, nebeturintį nija, liberalizmo tironija, rinkos tironija, kiberneti- vertikalės, gelmės, horizontaliai išsklidusį išraiš- nės erdvės tironija ir kt. Galia čia įgijusi sinoptiškas kų-atrodymų paviršiuje, rizominiame tinkle, todėl

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 mumis taip lengva manipuliuoti. Patys patikime kankintojas pagaliau atidarė balkono duris, bandė apgaulinga laisvės regimybe. ją gaivinti, net iškvietė medikus, bet jiems beliko Peteris Bruckneris rašė apie ,,prievolę būti lai- tiesioginiame eteryje konstatuoti aukos mirtį. Ti- mingam“, lydimą „gailestingos prievartos“ ir „ma- kėtina, kad tai paskatins „kurti“ dar žiauresnius lonių inkvizitorių“, kai žmogus priima jam pri- streamus, juk tokių realybės šou auditorija garan- metamus laimės standartus, neva atitinkančius tuota... individualią savastį. Taigi prievartą supranta kaip O nusukę akis nuo ekranų, nors kartais išties malonę. Sistema manipuliatyviai gundo įsitraukti, sunku atsitraukti nuo virtualybės, ypač jaunes- diegdama atitinkamą savęs suvokimą, socialines niems žiūrovams, vartojimo fanatikai kuo greičiau klišes, tampančias individų lemtimi, kuriai pasi- skuodžia į prekybos centrus, nes reikia kuo daugiau priešinti jie nepajėgūs. Tiksliau tariant, priešintis pirkti, kad būtų galima kuo geriau pasirodyti. Ypač net nesistengia, kad nebūtų išmesti iš taip maloniai, kai taip gudriai gundoma juodais išpardavimais, hipnotizuojamai, o kartu inertiškai įsisiūbavusios įtikinėjant, neva viskas siūloma tik jiems tik dabar konsumerizmo valties. ir dar tokiomis išskirtinėmis sąlygomis! Kartais Ribinė situacija atskleidžia tokio pasaulio trapu- siekiama tiesiog numalšinti liguistą pirkimo aistrą, mą ir baugumą, skatindama permąstyti „lemtį“, nes tačiau kartais prekės tampa net paguoda, ieškant mėgavimasis malonumais, bandant sugriebti gyve- nusiraminimo... Apgaulingai prislopintas egzisten- nimą „už ragų“ čia ir dabar, išsiurbiant iš jo viską, cinis nerimas vėliau grįžta su dar stipresne jėga... kas įmanoma, toli gražu neužpildo tuštumos. Ta- Simboliška, kad tokiais malonumais dažniausiai čiau desperatiškos pastangos kuo ilgiau išsilaikyti mėgaujamasi skolon – vartotojų gyvenimo realybė „ant bangos“ socialiniuose tinkluose ar TV eteryje skatina imti įvairius kreditus pirkiniams, kelio- vis tiek neleidžia sustoti, ypač kad skirtis tarp eliti- nėms, pramogoms, kad būtų galima viskuo mė- nės ir masinės kultūros jau beveik visiškai išsitry- gautis čia ir dabar, nelaukiant, kol kišenė iš tikrųjų nusi. Internetas, šiandien prieinamas kone kiekvie- tą leis. Tokios paskolos užneria kilpą ant kaklo ir nam, tapo neatsiejama savasties dalimi. Naujųjų žlugdo ateitį, nes rizikuojama, kad ateis diena, kai medijų apsėsti žmonės negali liautis kovoję dėl po- nebus galima leisti sau netgi to, be ko iš tikrųjų puliarumo, nes bijo, kad užleis neva „prestižines“ neįmanoma apsieiti. Tačiau galvoti apie rytdieną savo pozicijas. Dirbtinė filmavimo kamerų šviesa, nemadinga, neaktualu, rūpinamasi vien tuo, kas beprasmiai „patiktukai“ (like) jau tapo saulės švie- vyksta čia ir dabar, svaiginantis, atrodytų, amžinu sos ir tikrų jausmų pakaitalais. pertekliumi ir atnašaujant jaunystės kultui. Versli- Į vaizdo transliacijas internetu kartais taip įsijau- ninkams toks nusiteikimas labai parankus, nes lei- čiama, kad tai pareikalauja net aukų. Antai Rusijoje džia išpešti nemažai naudos. interneto fanatikas Stanislavas Rešetnikovas, žino- Ekranų „žvaigždės“, savo gyvenimą pavertusios mas Stas Reeflay pseudonimu, savo fanams You- nenutrūkstamu šou, neįsivaizduoja, net nesvarsto, Tube kanale už pinigus tiesiogiai transliavo, kaip ką veiks, kai teks dingti iš eterio, – tai kaina už iliu- savo draugę, vilkinčią vienais apatiniais, uždarė zijų pilį, pastatytą ant netvirtų vienadienio įvaiz- balkone, spaudžiant minusinei temperatūrai.5 Pats džio „pamatų“. tuo metu gėrė šampaną, bjauriais keiksmais atsa- Tokių pilių statymas daro aktyvaus veikimo įspū- kydamas į moters šauksmus. Tūkstantinė auditorija dį. Siekiama, regis, aiškaus tikslo – įsitvirtinant vie- kompiuterių ekranuose su azartu ir pasimėgavimu šuomenėje, užsitikrinti kuo malonesnį, prestižiškes- stebėjo vyrą, kuris pro balkono stiklą abejingai ste- nį, laimingesnį influencerio gyvenimą. Tačiau savo bi šąlančią moterį... Tiesa, „draugei“ susmukus, jos „matomumą“ tenka be paliovos patvirtinti, gausi-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 9 nant vadinamųjų sekėjų gretas. Tarsi čiuožiant per pasmerkti klaidžioti baugiais pilies labirintais, nes skilinėjantį ledą, viliamasi, kad jis neįlūš, kad tais yra labai „progresyvūs“, remdamiesi naujausiomis „šokiais ant ledo“ bus galima mėgautis „amžinai“, technologijomis. Be to, jie lyg ir laisvai, neslegia- nors virtualioji amžinybė, kaip minėta, trunka vos mi nei kaltės, nei baimės, varsto virtualių valdžios 15 šlovės minučių arba kol užgęsta ekranas... „kontorų“ – medijų tinklalapių – langelius, klai- Tas nerimastingas bruzdėjimas, produkuojantis džiodami tarp informacijos srautų. Ten jiems nie- pats save, vis dėlto neužtikrina visiško pasitenkini- kas neužtrenkia durų prieš nosį, kartais atsako į mo, nes persekioja nuolatinis stokos jausmas – trūks- užduodamus klausimus, netgi suteikia laisvę turėti ta dar vieno „šou“ eteryje, dar vieno filmavimo, dar savo tiesą ir teisę pareikšti „atskirąją“ nuomonę... vieno „patiktuko“ (like). O kas, jeigu jo nebebus? Vis dėlto ir influenceriai, kurie maudosi tariamo Jeigu draugai iš socialinių tinklų staiga pradings? prestižo spinduliuose, mėgaudamiesi lengvu gyve- Kišeninių santykių pasaulyje tokie pokyčiai vyksta nimu, nejučiomis pasijunta esantys rafinuotai su- nuolat. Kas, jeigu virtuali, tobulai surežisuota sis- režisuoto spektaklio dalyviai. Suklastotą, fake news tema dėl kokios nors priežasties ims strigti? Todėl pritvinkusią realybę bandoma pridengti laisvės re- gyvybiškai būtina saugoti status quo, nepraran- gimybe. Tą įsisąmoninus, vartotojų būties lengvybė dant tempo, nes jį sulėtinus, malonumų ledas vis darosi vis labiau slegianti, net nepakeliama. dėlto gali įlūžti, o tada po kojomis atsivers bedugnė Aišku, reikėtų pabrėžti esminį skirtumą – ir apims egzistencinis siaubas, kurį Heideggeris va- kafkiška patirtis kyla iš gilaus individualumo, net dino Angst... autsaideriško atotrūkio nuo sociumo, o vartotojai elgiasi atvirkščiai – pernelyg susitapatina, susilieja Kafkos kontekste su sociumu ir jo ideologija. Taigi Kafkos persona- žas individualiai dramatiškai pasitinka niūrų liki- Franzo Kafkos detaliai aprašyta istorija iš pirmo mą, savo ruožtu vartotojas, kaip socialiai formuo- žvilgsnio atrodo visiškai priešinga vartotojų kas- jamas individas, socialinis gyvūnas par excellence, dienybei – protagonistas įsukamas į procesą, kurio nepatiria jokios priešpriešos tarp individualumo ir negali kontroliuoti, nes nesuvokia jo priežasties. socialumo, atrodytų, tokiam masės žmogui, pasak Todėl yra priverstas nuolat varstyti jam baugių val- Ortegos y Gasseto, individualus dramatizmas aps- džios kontorų duris, nuolat jaučia jį persekiojančią kritai svetimas. grėsmę, kurios šaltinis neaiškus (dažnai siejamas, Tačiau šiandien, COVID-19 pandemijai suren- kaip minėta, su tėvo įvaizdžiu). Visą egzistenciją gus globalaus masto performansą, konsumerizmo paralyžiuoja anoniminė likimo(?) galia. kritikos horizontas gerokai išsiplėtė. Dabar jau ne- O romane „Pilis“ Kafka aprašo gyvenimą tarsi beapsiribojama vien iš toli ir iš aukštai žvelgian- painų, tamsų labirintą, po kurį žmogus pasmerktas čių filosofų įžvalgomis. Virusas, ciniškas žudikas, klaidžioti, nepasiekdamas tiesos ar aiškesnio žino- privertė bent minimaliai susimąstyti ir žmones, jimo, kiekviename žingsnyje jausdamas jį valdančią paskendusius vartotojiškumo kasdienybėje, todėl iracionalią galią, kuriai nepajėgia pasipriešinti. Jau- neturinčius nei laiko, nei poreikio kritiškai vertinti čiasi atsidūręs jam svetimame, neperprantamame, dabarties realybę. nežinia kuo jį kaltinančiame pasaulyje, tačiau nesistengia iš jo ištrūkti. Slogi tyla Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šių dienų vartotojai, nepaleidžiantys iš rankų išmaniojo telefo- Šiandien, užsikrėtusiųjų skaičiui sparčiai augant – jau no, nesijaučia nei įpainioti į Kafkos procesą, nei perkopta trijų tūkstančių per parą riba (tampame

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 liūdnais šios statistikos lyderiais Europoje), daugė- rito džiaugsmui.“6 Laimei, langą į pasaulį atveria jant mirčių, kiekvienas kiekviename žingsnyje jau- naujosios technologijos – nuotoliniu būdu moko- čiame pragaištingą koronaviruso galią. Visi turime masi, studijuojama, dirbama, rengiami įvairūs su- vaikščioti su kaukėmis, uždarytos kavinės, resto- sitikimai, bendraujama per atstumą. Tai pozityvioji ranai, lauke draudžiama būriuotis, savaitgaliais technologijų pusė, šiek tiek atsverianti anksčiau mi- uždaromi didieji prekybos centrai, maisto prekių nėtas grėsmes, nors tuo pat metu atsiranda ir nau- parduotuvėse ribojami pirkėjų srautai, automobi- jų problemų – visą dieną sėdint prie kompiuterio, liai prie tokių parduotuvių gali būti statomi tik į kas kyla pavojus sveikatai, be to, kartais sunku ištverti penktą vietą... Esame priversti sustoti. Tai rimtas kritinę sumaištį, susiliejus namų ir darbo erdvėms, smūgis vartotojams, turėjimą ir atrodymą tapati- o kasdieninius šeimos reikalus suderinti su daly- nantiems su būties esme, besimeldžiantiems gausai, kais, reikalaujančiais susitelkimo. Tikrą iššūkį pa- „kiekybinei kaupimo tiesai“, įpratusiems mėgautis tiria aktyvūs vaikai, namuose neturintys kur išlieti absoliučia vartojimo laisve. Jie jaučiasi sužlugdyti. energijos, nėra paprasta mokytis prie kompiuterio, 2000-ųjų pradžioje JAV ir Europos Sąjunga dar nenukrypstant į gundančias pramogas, ž aidimus, mėgavosi besaikiu vartojimu kaip savaimine duo- taip lengvai pasiekiamus virtualiose erdvėse... tybe ir vertybe. Ekonominiai interesai sutapo su Atsiritusi antroji koronaviruso banga dar žiau- moralinėmis nuostatomis – atrodė, kuo daugiau riau kartoja tai, kuo išgąsdino pirmoji, kai paju- vartojame, tuo esame pažangesni. 2008-aisiais iš- tome, kad „pasaulis užsidarė, gyvenimas sustojo“.7 tikus finansinei krizei, moralu pasidarė saikingiau Net visad gyvai šurmuliavusios Italijos gatvės nu- vartoti, taupyti, planuoti. Bet vos tik atsigavome grimzdo į slogią tylą. Koršunovas pandeminę situ- ir vėl narsiai, nutrūktgalviškai įbridome į tą pačią aciją įvertino režisieriaus žvilgsniu: „Mirę miestai, upę. Dėl COVID-19 pandemijos įvestas karantinas tuščios gatvės, užkaltos kavinės ir parduotuvės – tik vartojimo rutiną apribojo dar griežčiau. Žmonės prikabink kamerą prie drono ir jau turi pusę filmo.“8 priversti keisti savo įpročius, gyvenimo būdą. Vers- lininkai patiria rimtų ekonominių sunkumų. Res- Mirties šokis toranų, kavinių, viešbučių, muziejų, teatrų, kino teatrų darbuotojai netenka pajamų, menininkai at- Šiurpiausia, kad į kasdienybę įžengė Giltinė, visą likėjai (muzikantai, aktoriai) praranda užsakymus, gyvenimą apversdama aukštyn kojom. Pasauly- kelionių agentūros skaičiuoja milžiniškus nuosto- je nuo šio viruso jau mirė daugiau kaip milijonas lius... Prognozuojama ekonomikos recesija, be to, žmonių. Užsikrėtusieji patiria didžiulius šios ligos latentiniai tų lūžių padariniai paaiškės gerokai vė- sukeliamus skausmus. Dar pavasarį, per pirmąją liau. pandemijos bangą, matėme sukrečiančius vaizdus Šalių sienos, kurias liberalėjant skubėta griauti, iš Italijos Bergamo ir kitų ligoninių, kuriose spau- kuriant atvirą Šengeno erdvę, dabar staiga vėl už- dėsi sunkiai telpantys ligoniai. Italams ta banga sivėrė, daug emigrantų pajuto poreikį grįžti į gim- virto cunamiu – Bergame nežinota, net kur dėti tąsias šalis. Tokia tendencija paskatino mąstyti net karstus. The Guardian rašė: „Labiausiai nuo koro- apie tai, kad „koronavirusas naikina mums įprastą naviruso pandemijos nukentėjusioje Italijos Berga- ir pažįstamą globalizaciją“. mo provincijoje karstai prie bažnyčių laukė laido- Užsiveria ne tik šalių sienos, bet užsitrenkia ir jimo, o namuose mirusiųjų kūnai kelioms dienoms namų durys. Virusas įkalina tarp keturių sienų, pa- būdavo paliekami užantspauduotuose kambariuose, sak Oskaro Koršunovo, „visi kaip emeritai sėdi savo nes tiesiog nebespėta laidoti.“9 Pandemijos įkarštyje celėse, didžiausio visų laikų atsiskyrėlio Petro Eme- trūko net karstų, giltinės pakirstieji gulėdavo greta

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 11 gyvųjų, dalis žmonių, užgesusių namuose, net ne- tinį vartojamą daiktą – turėsi, kaip atrodysi sociali- įtraukta į statistiką. Brazilijos miestuose mirusieji nėse medijose per savo laidotuves. buvo laidojami masinėse kapavietėse, Ekvadoro gy- Galbūt stovėdami vienumoje prie mirusių arti- ventojai skundėsi nežinantys, kur atsidūrė artimų- mųjų, bent akimirkai susimąstysime apie autentiš- jų, išvežtų į ligonines, kūnai. kesnį gyvenimą, pasiryšime peržengti jaspersišką O gyvieji buvo priversti atsisakyti per daugybę Niekį? Tačiau tikėtinas ir priešingas variantas – metų į kraują įaugusių laidojimo papročių, neturėjo pastovėję nuo sielvarto padūmavusiomis akimis ir galimybės net atsisveikinti su Anapilin iškeliaujančiais grįžę atgal į kasdienybę – jei dar bus tokia galimy- artimaisiais, jau nekalbant apie galimybę surengti lai- bė, – vėl drąsiai brisime į tą pačią besaikio vartoji- dotuves, religines ceremonijas. Uždrausta net šarvoti, mo upę... mirusieji buvo guldomi į karstus be įkapių. Dabar, užplūdus antrajai bangai, kuri vis stiprė- ja, baiminamasi dar baisesnio scenarijaus. Lietuvo- je jau regime bauginančias tendencijas – palyginti 1 Karl Jaspers, Way to Wisdom: An Introduction to Philosophy, translated su pirmąja banga, užsikrėtusiųjų skaičius dešimtis by Ralph Manheim. New Haven: Yale University Press, 1954. kartų išaugo, daugėja mirčių, o aukos darosi vis 2 Zygmunt Bauman. Vartojamas gyvenimas. Vertė Giedrė Kadžiulytė, jaunesnės... Laimei, kapaviečių dar nestokojame, Kęstas Kirtiklis. Vilnius: Apostrofa. 2011, p. 85. karstus žinome kur dėti. Tačiau ligoninės perpildy- 3 Oskaras Koršunovas. Totalus koronos performansas. Interneto prieiga: tos, susirgus rizikuojama net negauti vietos, ką jau https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2020/04/22/news/oskaras- kalbėti apie tuos, kurie veltui laukia planinių opera- korsunovas-totalus-koronos-performansas-14599120/ cijų... Neatsitiktinai padaugėjo mirčių, pavyzdžiui, 4 John Fiske. Populiariosios kultūros supratimas. Vilnius: Žara. 2008, p. 25. nuo širdies infarkto, nes lemiamą akimirką žmogus 5 Rusų „Youtube“ žvaigždės mergina mirtinai sušalo uždaryta balkone: tiesiog negauna pagalbos ligoninėje. Ypatingos ri- tragiškas įvykis buvo parodytas tiesioginės transliacijos metu. Delfi.lt. zikos zonoje atsidūrė medikai, priversti didžiuliais Interneto prieiga: https://www.delfi.lt/veidai/ivairenybes/rusu-youtube- tempais dirbti ekstremaliomis sąlygomis, be to, ne- zvaigzdes-mergina-mirtinai-susalo-uzdaryta-balkone-tragiskas-ivykis- apsaugoti nuo grėsmės, kad patys taps aukomis... buvo-parodytas-tiesiogines-transliacijos-metu.d?id=85928847#. Egzistencinį sukrėtimą iš arti patyrę ir vis dar Plačiau pasiskaityti galima: https://www.delfi.lt/veidai/ivairenybes/ patiriantys žmonės vadina jį košmaru, pragaru, net rusu-youtube-zvaigzdes-mergina-mirtinai-susalo-uzdaryta-bal- Apokalipse. Giltinės alsavimas kiekvienam į pakau- kone-tragiskas-ivykis-buvo-parodytas-tiesiogines-transliacijos- šį itin drastiškai primena „būtį mirties link“ – apie metu.d?id=85928847# tai Heideggeris rašė teoriškai, žvelgdamas į kapi- 6 Oskaras Koršunovas. Totalus koronos performansas. Interneto prieiga: naites, matomas pro langą. Dabar toks mirties ar- https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2020/04/22/news/oskaras- tumas yra tikras šokas visiems mums, vartotojams, korsunovas-totalus-koronos-performansas-14599120/ nes iliuzijos apie nesibaigiančią jaunystę, garantuo- 7 Roberta Tracevičiūtė. Pasaulis užsidarė, gyvenimas sustojo: vis tiek tą sėkmę ir gerovę subliūško. Klesti vien laidotu- skamba viltinga žinutė, kad viskas bus gerai. Interneto prieiga: vių industrija. Pastaruoju metu nuperkama gerokai https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/pasaulis-uzsidare-gy- daugiau karstų, urnų, žvakių, vainikų, įkapių. venimas-sustojo-vis-tiek-skamba-viltinga-zinute-kad-viskas-bus-ge- Koronaviruso performansas aštriai iškelia būties rai-56-1290100 anapus turėjimo ir atrodymo klausimą. Mirties aki- 8 Oskaras Koršunovas, ten pat. vaizdoje atsiveria visas konsumerizmo absurdišku- 9 Interneto prieiga: https://www.delfi.lt/news/daily/world/sukreciantys- mas. Dabar galima mąstyti nebent apie tai, kokioje vaizdai-is-italijos-ligonines-jie-nori-kad-pasaulis-pamatytu-nepagrazin- kapavietėje atgulsi, kokį karstą ar urną – tą pasku- ta-realybe.d?id=83828747

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Problemos ir idėjos

Leon KRIER

BENDROJO GĖRIO KŪRIMAS

ėra jokių abejonių, kad dabartinė demokratijos mokratinių veiksmų rezultatas. Tai projektas, kurį Nsistema susiduria su didėjančiu rinkėjų nepa- turėtų paremti visuomenė, peržengdama politinius, sitikėjimu. Pažadai, apie kuriuos trimituojama per religinius, rasinius ir lingvistinius skirtumus. rinkimų kampanijas, retai kada vykdomi net nacio- Nedaug žmonių suvokia, kad kūną Bendrajam gė- naliniu lygmeniu, o apie Europos Sąjungos lygmenį riui suteikia miestų ir dirbtinio jų audinio – gatvių, jau net nėra ką kalbėti. Demokratija, užuot veikusi aikščių – forma. Būtent tai visada vienijo Europą, Bendrojo gėrio labui, tarnauja galingų partijų intere- nors jai būdingi didžiuliai papročių, religijų, kalbų sams. Turiu omenyje ne valdymo formą, bet pasirin- ir politikos skirtumai. Europinė viešoji erdvė, unikalus kimo galimybes ir tikslus. graikiškos-romėniškos-krikščioniškos civilizacijos kū- Kyla klausimas, ar atviresnė demokratija iš tikrų- rinys, yra neutrali teritorija, kur susipina stulbinamai jų atsidėtų Bendrojo gėrio kūrimui? Kol kas matome įvairūs tikrovės sluoksniai, o žmonės bendrauja, reng- visiškai priešingą tendenciją. Parlamentinė mašina dami taikias ir konstruktyvias varžytuves. daugina įstatymus ir įsakus, neviešindama jų tikslo, Policentriškas miestas, kur gyvena nepriklauso- nenurodydama tą tikslą apibrėžiančių ribų. Nuolat mos bendruomenės, yra modelis, geriausiai atitin- daugėja biurokratijos, kurios užduotis – apsaugoti EP kantis visuomenišką žmonių prigimtį, jo negali pra- nuo metastazių, būdingų jo paties kuriamoms taisy- nokti jokios technologijos, skirtos komunikacijai ir klėms. Patalpos, kurias užima nuolatiniai lobistai, plė- informacijos sklaidai. Tai savaime pakankama (self- šikaujantys trijose Europos Sąjungos sostinėse, savo sufcient), žmogiško mastelio, mišrios paskirties plotu prilygsta toms erdvėms, kuriose posėdžiauja eu- kvartalų sankaupa. Uždari, vienui vienos paskirties roparlamentarai. Dūzgiantis lobistų avilys yra tikras dariniai, kad ir kokia šiuolaikiška būtų jų sandara, kontrastas pustuščiams parlamento apskritimams. negali imtis pagrindinio vaidmens, kurį atlieka vie- Apsiribosiu architektūros ir urbanistikos tema- šosios erdvės, – tai demokratijos saugojimas. tika ir jų vaidmeniu, kuriant Bendrąjį gėrį. Pagal Jei tų erdvių nereguliuoja geros manieros, etiketas mano hipotezę, Bendrasis gėris nebūtinai yra de- ir stilius, jos išreiškia galios įsikūnijimą ir neišven-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 13 giamai pradeda dvelkti grubiu despotizmu. Tą, kas aplinkai. Tokia politika ydinga ne tik estetikos, bet tinka, kalbant apie žmonių tarpusavio santykius, dar ir ekologijos atžvilgiu. geriau atspindi statiniai, išreiškiantys ir simbolizuo- Dabartiniai laisvės, saugumo, nuolatinės pažan- jantys politinę galią. gos įvaizdžiai, monofunkcinės „sužaliavimo“, „kli- Didžiumos demokratinių šalių nacionaliniai mato apsaugos“ ir „energijos taupymo“ struktūros parlamentai posėdžiauja puikiuose klasikiniuose nėra pagrįstos jokiais įtikinamais socialiniais nara- rūmuose. Europos Sąjungos institucijų Briuselyje, tyvais. Melagingą marksistinę hipotezę, skelbusią, Liuksemburge ir Strasbūre „biurai“ architektūros neva industrinė pažanga užtikrins „laisvės režimą“, atžvilgiu nebylūs, priešiškai anonimiški, masyvūs, kuris galiausiai išstums bet kokią „priklausomybę“, visiškai abejingi urbanistiniam ir kultūriniam savo išduoda trivialūs dabarties vaizdiniai – susvetimė- kontekstui. Tie pastatai, užuot reprezentavę demo- jusią visuomenę kamuoja bedarbystė, dezorientuoja kratines ir estetines vertybes, kurias Europa puose- pramogų industrija. Pasitelkdama robotiką ir dirbti- lėjo šimtus metų, išreiškia viešąjį beveidės biurokra- nį intelektą, ji siūlo malonumų rojų, bet iš tikrųjų tai tijos ir diktatoriškos technokratijos įvaizdį. Europos vaizduotės kalėjimas, iš kurio neįmanoma ištrūkti. Sąjungos rūmai, per šešis dešimtmečius taip ir nepel- Globali kapitalizmo / socializmo kritika, jei ne- nę visuomenės simpatijų, juo labiau meilės, demons- siūlomas globalus politinis, ekonominis, techninis, truoja, kad tie, kurie buvo atsakingi už jų formos kultūrinis projektas, reiškia, kad kapituliantiškai kūrimą, ignoravo estetiką ir etiką, kurią civilizuota pasiduodama lemčiai. valdžia, nepriklausomai nuo įsitikinimų ir ideologi- Tradicinė urbanistika ir architektūra, sukaupusi jos, pasitelkia, kad išsaugotų savo autoritetą, teisėtu- tūkstantmečių patirtį, yra vienintelė koherentiška mą ir prasmę, galiausiai, kad jaustųsi gerbiama. aplinkos projektavimo teorija ir praktika. Tą supran- Audringa teritorijų pertvarka, kurios ėmėsi ta vis daugiau architektų, nors yra įgiję modernistinį modernistai, ir kultūrinė revoliucija, kurią sukė- architektūrinį išsilavinimą. Jie atsigręžia į tradicijas, lė industrinė demokratija, pasitelkdama inžineri- nepaisydami didžiulio tiek savo kolegų pasipriešini- ją, išardė Bendrojo gėrio audinį, laikytiną antrąja mo, tiek rinkos spaudimo, tiesa, juos remia vis pla- daugybės europiečių kartų prigimtimi. Nepaisant tesni visuomenės sluoksniai. Architektai ir miestų didžiulių nesėkmių, elektoratas verčiamas tikėti, planuotojai gali rinktis, ar tarnaus beprotybei, ne- kad miestų planavimas ir architektūra tebėra kom- turinčiai ateities, ar projektuos taip, kad užtikrintų petentingų profesionalų rankose. Tačiau taip nėra. Bendrąjį gėrį. Modernistinis planavimas, statybos industrija ir Europos Sąjunga turėtų sveikinti šį projektą, im- administravimas priklauso nuo ekspertų, kurie damasi kelrodžio vaidmens. Ant Reino upės krantų skatina hiperkoncentraciją centruose, monofunk- derėtų sukurti mažą naują Europos sostinę, graikiš- cinę, horizontalią ir vertikalią drieką, priemiesčių ko-romėniško-krikščioniško polio įpėdinę, galinčią plėtrą, valios. Jie diegia teritorinį monofunkcinį zo- tapti ilgalaikių socialinių, etinių ir estetinių Europos navimą, kuriuo tiki ir kurį remia. Spaudžiami do- vertybių simboliu. minuojančių globalių daugianacionalinių kompa- nijų, paklusdami kriminalinių kartelių interesams, vadinamieji architektūros asai įteisina antimiestą, Iš anglų kalbos vertė Almantas SAMALAVIČIUS ardydami pilietinę visuomenę. To pasekmė – liūdesį keliantys trumpalaikiai greit suvartojami objektai, išstumiantys įstabius ir patvarius, gyventi tinkamus Versta iš: Do We Trust Democracy? A Future Agenda for namus, būdingus tradicinei europietiškai dirbtinei Europe. Brussels: Open Government Partnership. 2019.

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 KALBĄ „UŽMIGDO“ NET PERDĖTAS MANDAGUMAS

Su senosios škotų gėlų kalbos dėsytoju Deusanu BONDU kalbasi Mindaugas PELECKIS

Deusanas (angl. Jasonas) Bondas moko škotų gėlų kalbos (Gàidhlig), kurią dar visai neseniai mo- kėjo vos keliasdešimt tūkstančių žmonių Škotijos šiaurėje, kalnuose ir salose, taip pat Naujojoje Škotijoje (Kanada). 2019 m. rudenį šios kalbos programą pasiūlė nemokama kalbų mokymosi platforma Duolingo, šiuo metu apie pusė milijono žmonių daugiau ar mažiau rimtai mokosi škotų gėlų kalbos. Šiuo metu gyvos keturios keltų kalbos (škotų gėlų, airių, velsiečių ir bretonų), dvi atgaivintos (meniečių ir kornų), bet jų situacija ne itin gera. Bene geriausiai laikosi valstybės ir ES remiama airių kalba, kuri Airijoje pripažinta valstybine, be to, ji – viena iš ES kalbų. Velsiečių kalba irgi pakankamai gyvybinga, tiek ji, tiek škotų gėlų kalba turi savo radijo kanalus BBC. Keltų kultūra žavisi daug kas, tačiau norinčių mokytis kalbėti gana sudėtingomis jų kalbomis ryžtasi net ne kiekvienas šių tautų palikuonis. Su Deusanu Bondu, kuris moko egzotiškos, nors europietiškos, gilias tradicijas turinčios, deja, nyks- tančios keltų kalbos, aptarėme susiklosčiusią situaciją.

Mindaugas Peleckis. Kaip nusprendėte pradėti mo- ketverių metų studijas pratęsiau dar dvejiems. Mano kyti škotų gėlų kalbos? Ar Jūs – škotas? pedagogikos bakalauro specifika – gėlų kalba. Deusan Bond. Baigęs vidurinę mokyklą, išvykau į Naująją Škotiją studijuoti keltų – arba airių, arba Papasakokite apie save. Ar esate poliglotas? Ar gy- škotų gėlų – kalbos. Pasirinkau škotiškąjį variantą, venate Škotijoje? Facebook turite daugiau kaip du kad galėčiau artimiau bendrauti su Naujosios Škoti- tūkstančius škotų gėlų kalbos mokinių, o YouTube – jos gyventojais, geriau suprasčiau jų kultūrą. daugiau kaip 12 tūkstančių sekėjų. Jūsų kanalas Ga- Įsimylėjau šios kalbos skambesį, ritmą ir nuo pat elic with Jason išties populiarus! pirmos dienos lankiau tiek paskaitų, kiek tik buvo Esu amerikietis, vidurinėje mokykloje kaip dauge- galima. Be to, studijavau literatūrą, istoriją, kultūrą. lis amerikiečių mokiausi prancūzų kalbos, metus – Ėmiau labai gerbti keltų tautas, ypač airius ir škotus. vokiečių (po to, kai grįžau iš Berlyno, kur gyvenau Norėjau tęsti gėlų kalbos studijas, ketindamas pasi- porą metų). Vokiečių kalba man patiko, tačiau tęsti dalyti tuo su kitais. Apsispręsti buvo lengva, tad po jos studijų neketinau. Apskritai ne itin domėjausi

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 15 kalbomis, kol nepradėjau studijuoti gėlų. Kokia dabar škotų gėlų kalbos (Gàidhlig) situaci- Jei kalbėtume apie mano protėvius, turiu šiaurės ja, ar galima teigti, kad ji sparčiai nyksta? Kas daro- germanų (skandinavų), vokiečių, italų, anglų ir ai- ma, kad neišnyktų? rių genų. Su škotais giminystės ryšiais nesu susijęs. Apie tai galima kalbėti valandų valandas. Pasida- Gimiau Meino valstijoje JAV, o mano tėčio mama lysiu tik savo asmenine patirtimi. kilusi iš Italijos. Gėlų kalbos padėtis išties labai sudėtinga. Nese- Škotijoje gyvenau 2012–2016 m., dirbau škotų niai net kalbėta, kad per artimiausius dešimt metų gėlų kalbos mokytoju Ailos vidurinėje mokykloje ji gali išvis išnykti, jei nebus imtasi gelbėjimo darbų. Vidiniuose Hebriduose. Pietų Hebriduose esanti Ai- Nesutinku su šios kalbos „mirties“ konstatavimu. los (škotiškai – Ylės) sala vadinama „Hebridų kara- Verčiau reikėtų sakyti – „mieganti“. Pažvelkite į he- liene“, ji yra tarp Škotijos ir Šiaurės Airijos. Saloje brajų kalbą (ivritą) – ji buvo „mirusi“ daugiau kaip gyvena apie 3 tūkstančiai žmonių. du tūkstančius metų, bet puikiai sugrįžo į šiuolaiki- nį gyvenimą. Ar škotų gėlų kalbos mokote ir „gyvai“, ne tik per Kodėl škotų gėlų kalba nyksta? Yra daug priežas- internetą? čių. Viena iš jų ta, kad dauguma škotų kalba ger- Kai grįžau į JAV, mokau tik internetu, tačiau mo- maniškąja Scots, o gėlų kalbą vadina „atsilikusia“, kymas vyksta privačiai, akis į akį. Naudoju Dandžio „nenaudinga“ šiuolaikiniam gyvenimui. Kalbantieji universiteto (Škotija) intensyvų 25 savaičių gėlų kal- Scots [kai kurie tyrinėtojai vadina ją anglų kalbos bos kursą, mokau ir YouTube kanale, o savo tinkla- dialektu, – M. P.] man tiesiai į akis yra sakę, kad lapyje rengiu internetinius videokursus. „gėlų kalba turi mirti“. Toks nusiteikimas labai nu- odingas kalbos gyvybingumui ir nuvilia tuos, kurie Kokias kalbas mokate? Kokias dar norėtumėte iš- norėtų mokytis gėlų kalbos. mokti? Kitas svarbus dalykas – vyriausybės požiūris į Laisvai kalbų škotų gėlų, vokiečių ir anglų kal- gėlų kalbos mokymą pradinėse ir vidurinėse moky- bomis. Frazių, kurios padėtų keliauti ir išgyventi, klose. Kai dėsčiau šią kalbą Škotijoje, jos mokytojų moku tajų, vietnamiečių, švedų, suomių, prancūzų smarkiai trūko. Tačiau nemanau, kad gėlų kalbos ir ispanų kalbomis. Metus universitete mokiausi mokymas mokyklose padėtų jai išgyventi. Kodėl? velsiečių kalbos, tačiau nuo to laiko jos nevartojau ir Kai kalbos mokoma mokykloje, į ją žiūrima kaip ši kalba „aprūdijo“. į tai, kas privaloma tik mokykloje, t. y. kaip į aka- Šiuo metu aktyviai nestudijuoju jokios kalbos, nes deminę discipliną, o ne dalyką, kuris pravers gy- mano škotų gėlų kalbos dėstymas turi nemažą pa- venime. Daugelis mano mokinių atsainiai žvelgė į klausą. Norėčiau grįžti prie švedų kalbos. Svajoju ją gėlų kalbą, jiems tai buvo tiesiog dar vienas dalykas, išmokti, nes jau moku kitas dvi germanų kalbas – an- dėstomas mokykloje, nors ir stengiausi įrodyti, kad glų ir vokiečių. Be to, švediškai viskas tariama taip, klysta. kaip parašyta! Svajoju išmokti italų, ypač Milano Remdamasis savo pokalbiais su kolegomis, kitais dialektą, kad pagerbčiau savo močiutę. Be to, kada gėlų kalbos mokytojais, susidariau įspūdį, kad Ško- nors norėčiau pakeliauti po Italiją, bendraudamas tijoje šios kalbos mokoma pirmiausia per gramati- su žmonėmis jų gimtąja kalba. kos prizmę, užuot prioritetu laikius bendravimą. Svajonėse – suomių kalba. Ji mane sužavėjo, kai Mokiniams beveik nelieka laiko bendrauti gėliškai. buvau dar paauglys. Joje yra kažkas ypatingo, ką Nors kalbą studijuoja nemažai metų, daugelis kal- sunku apsakyti žodžiais. Panašų jausmą man suke- bėti ja taip ir neišmoksta. Dažnas gimtakalbis sako: lia škotų gėlų kalba. Abi šios kalbos man prie širdies. „Nemoku kalbėti gėliškai.“

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Be to, nepalaikomi inovatyvūs mokymo meto- Tačiau nepamirškime, kad šių dienų lingua franca dai. Kaip minėjau, škotų gėlų kalbos mokoma pase- tapo anglų kalba. Bendruomenės, puoselėjusios škotų nusiais metodais, tvyrant didžiuliam skepticizmui. gėlų kalbą, smarkiai pasikeitė per pastaruosius 40 metų. Mano bandymus susitelkti į kūrybiškumą, bendra- Škotijoje yra dar vienas aspektas, silpninantis gėlų vimą sabotavo patys mokyklos vadovai. Kolegos, kalbos pozicijas, – tai perdėtas mandagumas. Gėlakal- mokę gėlų kalbos, man tiesiai sakė, kad mokiniai biai skubiai pereina prie anglų kalbos, jei šalia atsiran- turėtų visose Škotijos mokyklose įgyti „vienodą pa- da bent vienas žmogus, nekalbantis škotų gėlų kalba. tirtį“ – pildyti klausimynus, atsiminti žodžių sąra- Tiesa, noriu ir pasidžiaugti – yra daug pasišventėlių, šus. Viskas vien tam, kad išlaikytų egzaminus. kurie mokosi gėlų kalbos ir ją vartoja kasdien. Manau, Škotijos vidurinėse mokyklose gėlų kalbos moko- tikrieji pokyčiai susiję ne su mokyklomis, o būtent su toma siekiant gero įvertinimo, bet ne gebėjimo komu- kiais žmonėmis, nes jie yra gyvų bendruomenių nariai. nikuoti. Standartinis nacionalinis egzaminas įverti- Šiuo metu yra pakankamai medžiagos, kad būtų na, kurie mokiniai turi gėlų kalbos „kompetenciją“, galima mokytis škotų gėlų kalbos, – vadovėlių, žo- net jei realybėje jie visiškai nesugeba kalbėti šia kal- dynų. Gaila, trūksta filmų šia kalba – žinau tik pilno ba! Netgi tie, kurie gauna aukščiausius balus, nesu- metro meninį filmą „Septyni“ (Seachd, 2007) ir aš- geba paprasčiausiai pabendrauti. tuonių minučių filmuką „Kalumo Makleodo pabu- Trumpai tariant, mokyklose neišmokstama kalbėti dimas“ (Faire Chaluim MhicLeòid, 2006 m.), sukur- škotų gėlų kalba, daugeliu atvejų yra net priešingai. Mano tą Naujojoje Škotijoje. požiūriu, tai visiškai nepadeda atgaivinti kalbos. Ar gėlų kalba atgims, lems bendruomenės, o ne mokykla. Dėkoju už pokalbį.

tik 1,45 Eur.

kainuos E

LT56 7044 0600 0114 2623, AB SEB bankas, Svift kodas CB VILT2X.

nebepriimami .

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 17 Nuomonės apie nuomones

Juozas BRAZAUSKAS

INTELEKTUALŲ „KLASĖS“ SAULĖLYDIS?

iais metais pasirodė antrasis papildytas Eglės nėmis. Dar Albert’as Camus (1913–1960) tvirtino, ŠWittig-Marcinkevičiūtės straipsnių rinkinio kad vienintelė laisvo žmogaus prerogatyva – laisvai „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužu- reikšti savo nuomonę ir valią. Tačiau akivaizdu, dyti valstybę jos intelektualų rankomis“ (Kultūros kad įsigalėjęs konformizmas, net abejingumas tam, barai. 2020, 296 p.) leidimas. Autorės pozicija, iš koks bus Lietuvos likimas. pradžių sukėlusi triukšmingą pasipiktinimą, tačiau Į knygą sudėti tekstai, 2011–2014 m. paskelbti taip ir nesulaukusi argumentuotos kritikos, žvel- Kultūros baruose, tačiau šiandien jie skamba dar giant iš laiko perspektyvos, vis labiau ir vis liūdniau aktualiau ir tai gąsdinanti šalies būklės diagno- pasitvirtina. Nacionalinės etikos principų nepaisy- zė. Wittig-Marcinkevičiūtės straipsnių pagrindinė mas rodo, kad lietuvių inteligentija neįstengia arba mintis – Lietuvos neosovietizacija, prasidėjusi iš- nesistengia būti pilietinės nepriklausomybės kūrė- kart po 1990 m. Kovo 11-osios ir vykdoma iki šiol. ja, ji nebuvo ir politinės nepriklausomybės atrama. Bandoma pateisinti ir pagražinti sovietinę siste- Labai nedaug intelektualų elgėsi ir elgiasi kitaip. mą, užmaskuoti net represinių struktūrų vykdytą Knygos autorės manymu, XX–XXI a. sandūroje genocidą. Niekinamai ž iūrima į antisovietinį pa- nemaža inteligentijos dalis pamiršo nacionalinės sipriešinimą. Bandoma įteigti, kad antisovietinė etikos sergėtojų vaidmenį ir nusirito iki dvasios rezistencija – tai pilietinis karas. Iš lietuvių sąmo- proletarų lygio. nės norima ištrinti net šalies okupacijos faktą, su- Per tris dešimtmečius po Atgimimo lietuviai sumenkinti moralinę pasipriešinimo sovietams ver- sikūrė šiokią tokią materialinę gerovę, kai kas jų tę. Toliau žeminami asmenys, pasiaukojamai siekę pastangas net vadina „sėkmės istorija“, tačiau dva- Lietuvos laisvės, tyčiojamasi iš valstybės simbolių. sinė tuštuma jau pasiekė kritinę ribą – visuomenė Atvirai liaupsinami sovietinės kultūros pasiekimai. apimta susvetimėjimo ir nevilties. Autorės teigimu, Šaipomasi iš pastangų integruotis į demokratinę „neliko ką mylėti“. Vakarų sistemą. Jeigu visu tuo tikima, tuomet len- Politikams neįstengiant susitarti ir pasiūlyti nacio- gviau įdiegti ir mintį, kad Sovietų Sąjunga sutry- nalinės reikšmės vizijų, kaip kurti gerovės valstybę, pė Lietuvos valstybę iš dalies... teisėtai! Okupacijos kaip įveikti, bent jau sumažinti socialinę atskirtį, fakto neigimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. ypač trūksta naujų idėjų, atviro keitimosi nuomo- Kiek tokių neigėjų tai bent simboliškai nubausta?

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Esminis momentas: valstybę atiduoti į sovietinio išardyti patys pilietinio solidarumo ir teisingumo elito rankas apsisprendė intelektualai. 1992 m. į val- pamatai.“ Sovietinis elitas galėjo išnykti iš politi- džią sugrįžo senoji komunistinė nomenklatūra. Tai nės padangės, tapti istorija. Bet lemiamu momen- įvyko todėl, kad nemaža lietuvių inteligentijos dalis tu liberalieji intelektualai mūru stojo už sovietinę tą sugrįžimą energingai rėmė nuo pat Kovo 11-osios, nomenklatūrą ir pakreipė Lietuvos istoriją senąja o gal net nuo anksčiau. Gerai prisimename Arvydo linkme. Juozaičio straipsnį „Istorinė klaida“. Tai buvo pir- Man atrodo, dar svarbesnė turėtų būti morali- mas viešas balsas, pranašaujantis ir sveikinantis so- nė desovietizacija. Tai ne sąskaitų suvedinėjimas vietinės komunistų nomenklatūros sugrįžimą. ar „praeities vaiduoklių“ medžioklė, o visuomenės Tačiau tai nebuvo paskutinis viešas balsas. O grįžimas prie etinių savo pamatų. Nors gražbyliau- kiek tokių, kurie slapčiomis tą darė, pavyzdžiui, jama apie pilietinės visuomenės kūrimą, apie gero- nuteikinėdami akademinį jaunimą, kad nesilaikytų vės valstybę, tačiau šiandien jau daug kas supranta, dešiniosios politinės krypties, nes tai trukdys to- kad nereformavus teisėsaugos, tikėtis sveikesnio lesnei jų karjerai. Ši situacija nepasikeitusi iki šiol. moralinio klimato, būtų naivu. Nieko nesukursime Tiesa, „klaidų istoriko“ nesėkmė per pastaruosius ant kreivų pamatų, kai trūksta pagarbos teisingu- rinkimus yra šioks toks ženklas, kad už savo „isto- mui, elementaraus politinio padorumo, pralaimi- rines klaidas“ irgi tenka susimokėti... Dar blogiau, mos kovos su korupcija... Nesveika atmosfera tvyro kad intelektualams susimovus, į politinę areną vis ir švietimo „koridoriuose“, ypač atsilikusi aukštojo įžūliau braunasi mažaraščiai populistai be gėdos, mokslo sistema. „Morališkai išteisintas, politiškai ir garbės ir sąžinės... ekonomiškai įsitvirtinęs sovietinis elitas per dvide- „Estų stebuklą“, „lietuvių sąstingį“ iš esmės nu- šimt metų išsiaugino sau lojalią jaunųjų intelektualų lėmė tai, kad svarbiausiu valstybės kūrimo etapu, kartą“ (Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė). 1992 m., lietuviai šalies valdymą patikėjo sovietinės Baisiausia, kad dabar nei lietuviškumas, nei valsty- nomenklatūros elitui, o Estijos ministru pirminin- bingumas nebeturi didelės „pridėtinės“ vertės. Daug ku tapo konservatyvių dešiniųjų lyderis istorikas politinių ir ekonominių grupuočių tiek šalies viduje, Martas Laaras, neturėjęs nei valdymo patirties, tiek užsienyje, nesuinteresuotos, kad Lietuvos valsty- nei ekonominių žinių. Tačiau tai nesutrukdė kai- bė stiprėtų ir europietiškėtų. Kaip išsiveržti iš užbur- mynams pasiekti didžiulės pažangos. Pasiklausius, to rato? Turime apie ką pamąstyti. ką lietuvių intelektualai vadina Lietuvos at- silikimo priežastimis, atrodo, kad daugeliui iš jų trūksta sveikos nuovokos. Praktiškai visos jų nurodomos priežastys skamba kaip nesusipratimas. Dejuojama, esą Europos Są- junga prilygsta Sovietų Sąjungai, o Vakarų civilizacija apskritai žlunga... Euroskeptikai, būdami ypač iškalbingi rėksniai, nustelbia kitokias nuomones ir pozicijas. Vis dėlto ekonominis Lietuvos atsilikimas, kaip padarinys to, kad valstybės likimas pati- kėtas sovietiniam elitui, nėra pati didžiausia blogybė, palyginti su kitais to pasirinkimo padariniais. Knygos autorė pabrėžia: „Buvo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 19 Algimantas ČEKUOLIS

ROJUS ŠALTOJE ŽEMĖJE

pie tai, kad Suomija visais atžvilgiais gerai susi- Helsinkio centre stovi paminklas Nepriklausomybei, Atvarkiusi, girdime kiekvieną dieną. Tačiau atsakyti kurią suomiai paskelbė 1917-aisiais. Iki tol jų šalis nie- į klausimus „kodėl“, „kaip“ nelengva, net jeigu tą šalį kada nebuvo nepriklausoma. Tas paminklas – ne statula neblogai pažįsti ir jai simpatizuoji (juk prieš 30 metų ar koks nors obeliskas, bet naujoviška biblioteka. Pasak svajojome, kad gyvensime kaip suomiai). Įsigilinti į Suo- žinovų, pasaulyje nėra tokios, kuri jai prilygtų. Tas pa- mijos tikrovę labai padėjo rimto ir populiaraus vokiečių minklas kainavo 100 milijonų eurų, bet suomiai dėl to- laikraščio Süddeutsche Zeitung komanda, dirbusi Hel- kio išlaidumo nesigaili. Knyga jiems yra šventas dalykas. sinkyje. Jungtinės Tautos yra įsteigusios agentūrą WHR, Daug knygų perka, daug ima bibliotekose – vidutiniškai kuri visame pasaulyje stebi, kaip žmonės jaučiasi, ir nu- vieną per mėnesį, jeigu skaičiuosime ir visai mažus, ir la- stato jų laimės „indeksą“. Ji neutrali, joje dirba įvairių bai senus. tautų ekspertai, valstybes „rūšiuojantys“ ne pagal dydį, Suomiją, kaip ir visą žmoniją, koronaviruso epidemija o pagal tos šalies gerovę visais atžvilgiais. Suomijai pir- užklupo netikėtai, tačiau šalis tvarkosi su ta bėda šalta- moji vieta tenka jau trečius metus iš eilės. Danija ir da- kraujiškai ir gana sėkmingai. Mirčių nuo epidemijos pro- nai baisiausiai įsižeidė, kai buvo nustumti į antrą vietą. centas mažiausias pasaulyje – šiuo metu 63 asmenys vienam milijonui gyventojų per metus. Šalies ekonomika nuostolių patyrė irgi mažiau negu bet kuri kita Euro- pos valstybė. Švedų laikraštis Expres- sen įžūlokai paragino savo šalies mi- nistrą pirmininką: „Paprašykite, kad Suomijos premjerė Sanna Marin ilges- niam laikui perimtų Švedijos vairą į savo rankas.“ Gyvenimo kokybė Suomijoje pra- noko visus kaimynus. Švedai pavydi, nors valdė Suomiją 600 metų. Po to ją okupavo Rusija. Išsivadavimo stebuklas įvyko visų akivaizdoje. Pralaimėjusi karą sovietams, jeigu galima sakyti, kad „pralaimėjo“, Suomija vis dėlto išsaugojo nepri- Paminklas Nepriklausomybei Helsinkyje klausomybę. Dar ilgai skurdo. Mo-

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 kėjo Rusijai kontribuciją! Milijonas suomių, ieškoda- tuoja jį po pamokų ištisus metus, kol vaikas išmoksta mi darbo, nuo 1950 iki 1960 m. emigravo į Švediją. gerai kalbėti suomiškai ir spręsti algebros uždavinius. Suomių žemdirbiai, dirbantys nederlingą žemę, gerai Tauta nedidelė – 5,5 milijono. Suomiai nesibaido imi- atsimena, kokia nuskurdusi buvo jų šalis. grantų, padeda jiems įsikurti. Bet šie privalo per nustaty- Kas padarė stebuklą? tą laiką išmokti kalbą, įgyti specialybę, jeigu jos neturi, o Viskas. tada dirbti ir mokėti mokesčius. Suomijoje mokesčiai la- Suomiai labai išdidūs, nors išmintingai tą slepia. bai dideli, neretai sudaro daugiau kaip 50 proc. pajamų. Nepatikėsite, bet energijos šuoliui pirmyn suteikė net Jeigu daug uždirbi, tai ne tik daugiau moki mokesčių, bet grupės Lordi pergalė, kai Eurovizijos konkurse daina ir jų procentas vis didėja. Panašiai pučiasi ir baudos. Kai Hard Rock Hallelujah laimėjo pirmąją vietą. Truputį vieno pramonės koncerno vadovas įkliuvo, viršydamas anksčiau ledo ritulio čempionate Suomija įveikė Šve- greitį, policija, turinti teisę pasižiūrėti į sąskaitas banke, dijos komandą 4:1, nors visi manė, kad švedai nenuga- skyrė jam 90 000 eurų baudą. Pažeidėjas dėl to protesta- limi. O suomių koncernas Nokia užvaldė visą pasaulį. vo, išsikvietė advokatą, grasino skųstis prezidentui ir t. t., Vokiečių žurnalistus iš Süddeutsche Zeitung pasi- bet nuovados viršininkas jam ramiai paaiškino: tiko Nazima Razmyar, Helsinkio vicemerė. Vardas ir – Jeigu dar sykį viršysite greitį, bauda bus dvigubai pavardė rodo, kad ji afganė. Tėvas buvo Afganistano didesnė. ambasadorius Maskvoje. Pasiprašė politinio prieglobs- Suomiai garsėja tuo, kad sąžiningai moka mokes- čio. Suomijoje daug užsieniečių iš viso pasaulio, bet čius (jie labai dideli visoje Skandinavijoje), netgi di- niekas į juos nežiūri skersom. Atvykėliai gali balsuoti, džiuojasi juos mokėdami. Bent jau taip sako: o laikui bėgant įgyti pilietybę. – Matau, kur mano pinigai nueina. Razmyar teigimu, suomių šeimos labai įvairios, bet vi- Jie santūrūs, niekada nešokinėja iš džiaugsmo. sos laikosi taisyklės, kad būtų po lygiai pasidalijama parei- Danams palaima (jie tai vadina hygge ) – popietė gomis. Suomiją tokią, kokia ji dabar yra, padarė moterys. prie kaitraus židinio, gurkšnojant arbatą su citrina Vicemerė sako, kad jos vyras atneša jų naujagimę ir sausainiais. Suomiai turi panašų „palaimos“ api- dukrą į kabinetą, kad Nazima galėtų pamaitinti kūdikį būdinimą – kalsarikiannit. Tai reiškia lengvą ko nors krūtimi. Valstybė irgi padeda moterims. Yra darželiai, mėgstamo gurkšnojimą namuose, irgi prie židinio, bet kurie dirba ištisą parą 7 dienas per savaitę. 20 auklių visiškai atsipalaidavus ir daug nekalbant. prižiūri 75 vaikus. Jauniausiam 10 mėnesių. Tai labai Suomiai vadinami tyleniais, net pasišaipoma, esą jie padeda vienišoms motinoms ir toms, kurios dirba sa- „tyli dviem kalbomis“, nes švedų kalba irgi valstybinė. vaitgaliais arba kelias paras iš eilės. Sakysim, keleivinių Antra vertus, esu pastebėjęs – jei tylenis suomis tikrai lėktuvų palydovės reisuose į Niujorką, slaugės, kurioms turi ką pasakyti, jo nesustabdysi. tenka naktimis dirbti ligoninėse, arba padavėjos resto- Suomijos oras švariausias, vanduo tyriausias Euro- ranuose... Visais atvejais mokestis ne didesnis kaip 289 poje, gatvės saugios, valdžia gera, policija ir spauda pa- eurai per mėnesį. Vaikai mokomi mylėti ir gerbti tėvus. vyzdingai atlieka savo („sarginių šunų“) pareigas. Dar Mokslas visose mokymo įstaigose nemokamas. Di- svarbiau – suomiai pasitiki vieni kitais. džiausias konkursas į tuos universitetų ir kolegijų fakul- Bet nėra namų be dūmų – psichologinė depresija ša- tetus, kurie rengia mokytojus ir IT specialistus, į vieną lyje plačiai pasklidusi. Suomijoje depresija sergančiųjų vietą taiko 8–9 pretendentai. Galbūt todėl, kad mokyto- daugiau negu bet kurioje kitoje valstybėje (o gal kitur ta jų atlyginimai vieni iš didžiausių, o mokytojai labai ger- liga tiesiog nediagnozuojama?). Vis dėlto net šis šaukš- biami. Bet jie ir dirba daug. Būna atvejų, kad mokinys tas deguto nesugadina medaus statinės. Todėl kalėdinis iš imigrantų šeimos suomių kalbą moka vos vos. Tada, sveikinimas būtų toks: mylėkime savo šalį taip karštai, sakykim, matematikos mokytojas papildomai konsul- kaip myli suomiai, ir būsime laimingi.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 21 DĖL TIKROVĖS NEATITINKANČIOS INFORMACIJOS, PASKELBTOS RIMANTO GUČO STRAIPSNYJE (KULTŪROS BARAI, 2020 m. LAPKRITIS)

ultūros barai“ 2020 m. lapkričio numeryje rys jau nesu daugiau kaip dvejus metus, bet Tarybos „Kišspausdino Rimanto Gučo straipsnį „Žinau, nario pareigas ėjau 2012–2018 metais. kad nieko nežinau, arba Visažinių sėkmės istorija“ (p. 68–72). R. Gučas savo straipsnyje, galimai siek- 3. R. Gučas nurodo, kad aš, Girėnas Povilionis, damas sukompromituoti ir viešai pažeminti įmonės iki man suteiktos eksperto kategorijos,* nebuvau VšĮ Vargonų paveldo centras veiklą ir įmonės di- „pateikęs nė vieno rimto, savarankiškai atlikto res- rektoriaus, t. y. mano – doc. dr. Girėno Povilionio tauravimo darbo“ (p. 70), bei kad mano vadovau- veiklą bei mane kaip asmenį, pateikia tikrovės nea- jama įmonė VšĮ Vargonų paveldo centras** dešimt titinkančią informaciją. metų vykdė „kuklią“ veiklą – „nedidelių renginių, Pradėsiu nuo to, kad R. Gučas yra konkurencinės leidinėlių,*** CD leidybos organizavimas“ (p. 70). Be įmonės – UAB Vilniaus vargonų dirbtuvė savinin- to, R. Gučas mano vadovaujamos įmonės VšĮ Var- kas ir vadovas. Žemiau – R. Gučo straipsnyje pateik- tų melagingų faktų pavyzdžiai: * LR Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija man, Girėnui Povilioniui, vargonų restauratoriaus eksperto kvalifkacinę kate- 1. R. Gučas nurodo, kad aš, Girėnas Povilionis, goriją suteikė 2016 m. gruodį, LR Kultūros ministro įsakymas pasirašytas dirbau Kultūros paveldo centre (cit. – „Centro di- 2016-12-07. rektorius, dirbęs dar ir Kultūros paveldo centre...“, ** VšĮ Vargonų paveldo centras įkurta 2007 m. lapkritį. p. 69). Šis R. Gučo teiginys neatitinka tikrovės, nes *** Reikėtų pasakyti, kad tarp R. Gučo vadinamų „leidinėlių“ – beveik 400 Kultūros paveldo centre aš dirbu iki šiol, be pertrau- puslapių mano autorinės mokslinės monografjos „Vėlyvojo baroko kos jau dvidešimt metų, nuo 2000-ųjų. vargondirbystės menas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ leidyba, o taip pat – garbios muzikologės prof. dr. Rūtos Stanevičiūtės, apdovanotos 2. R. Gučas nurodo, kad aš, Girėnas Povilionis, Nacionaline kultūros ir meno premija, kartu su prof. dr. Nicku Zangwillu esu Kilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tary- ir prof. dr. Rima Povilioniene sudaryto mokslo straipsnių rinkinio „Of bos narys (cit. – „kartu yra ir Kilnojamojo kultūros Essence and Context. Between Music and Philosophy“ parengimo spaudai paveldo vertinimo tarybos narys“, p. 69). Šis R. Gučo fnansavimo projektas. Beje, pastarąją knygą išleido prestižinė tarptautinė teiginys neatitinka tikrovės, nes aš šios Tarybos na- leidykla „Springer International Publishing“.

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 gonų paveldo centras „pirmuoju rimtu už- sakymu“ (p. 70) nurodo 2017 m. pabaigoje pradėtą vykdyti Pivašiūnų bažnyčios var- gonų restauravimą. Visi šie R. Gučo teigi- niai neatitinka tikrovės. Žemiau nurodysiu kelis dar iki 2017 m. įgyvendintų darbų pavyzdžius: - mano vadovaujama VšĮ Vargonų paveldo centras 2007–2009 m. atliko Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vargonų restauravimo darbus (fnansavo Kartenos parapija, Kretingos m. savivaldybė, darbus vykdžiau su vargonų meistrais Algiu Stepanausku ir Gintautu Pilipaičiu); - mano vadovaujama VšĮ Vargonų paveldo centras buvo pagrindinis vykdytojas Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros vargonai 2008 m. rudenį organizuojant Lietuvoje vykusias Europos paveldo dienas „Istoriniai vargo- 4. R. Gučas nurodo, kad mano vadovaujamos VšĮ nai Lietuvoje“. Renginys truko daugiau kaip mėne- vykdyti Telšių katedros vargonų restauravimo dar- sį ir aprėpė kelias dešimtis koncertų, paskaitų bei bai nėra priduoti (cit. – „Restauravimo tarybai dar pažintinių ekskursijų visoje Lietuvoje; dienos buvo ir dabar nepriduoti“, p. 71). Deja, ir šis R. Gučo tei- rengiamos bendradarbiaujant su LR Kultūros pavel- ginys neatitinka tikrovės, nes: do departamentu (norėtųsi retoriškai paklausti – ar - pirma, Darbų perdavimo-priėmimo aktas suda- tokio masto renginį derėtų vadinti „nedideliu ren- rytas dar 2020 m. balandžio 3 d., Restauravimo ta- giniu“?); ryba Telšių katedros vargonų darbus priėmė 2020 m. - mano vadovaujama VšĮ Vargonų paveldo centras spalio 22 ir 29 d.; 2011 m. vykdė Kauno Arkikatedros bazilikos vargo- - antra, R. Gučas savo tekstą „Kultūros barams“ nų tyrimų ir restauravimo darbus (I etapas, fnansa- pateikė 2020 m. lapkričio viduryje*. vo Kauno m. savivaldybė, Kauno Arkikatedros bazi- R. Gučas neturėtų paneigti, kad Telšių katedros likos parapija, LR Kultūros paveldo departamentas, vargonų darbų pridavimo procesą aktyviai stebėjo bei darbus vykdžiau su vargonų meistrais A. Stepanaus- jame dalyvavo. Todėl atmetama bet kokia prielaida, ku ir G. Pilipaičiu); kad R. Gučas apie darbų pridavimą nieko nežinojo. - 2014 m. aš asmeniškai buvau Linkmenų bažny- čios vargonų restauravimo darbų vadovas; Įdomu, kodėl R. Gučas savo straipsnyje nenurodo - 2013–2014 m. aš asmeniškai buvau Akmenės mano vardo ir pavardės, nors visame tekste „strėlės bažnyčios vargonų restauravimo darbų vadovas. laidomos“ į konkretų asmenį – VšĮ Vargonų paveldo (Tūlas veikiausiai pasakytų – anokie čia savaran- centras direktorių. Be to, R. Gučas nepateikia nė vie- kiški darbai, juk buvo dirbama su kitais meistrais. Vargonų restauravimas yra kompleksinis procesas, * Tai, kad R. Gučas savo tekstą „Kultūros barams“ pateikė 2020 m. lapkričio vi- o R. Gučas, patsai būdamas vargonų restauratoriu- duryje, telefonu patvirtino „Kultūros barų“ vyr.redaktorė Laima Kanopkie- mi, tai puikiai žino iš savo patirties, nes jis niekada nė, skambinta redakcijos nurodytu tel. Nr. 8 652 32034, 2020 m. gruodžio nedirbo vienas, bet su meistrų grupe.) 2 d., 18 val. 40 min.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 23 no fakto, kuriuo pagrįstų savo abstrakčius teiginius. veika: skelbdamas neteisingą ir nepagrįstą informaciją Pavyzdžiui, jis rašo, kad mano, Girėno Povilionio, apie kitą tokios pat veiklos įmonę, R. Gučas pažeidžia „darbų sąraše, tarsi įrodančiame jo kaip vargonų LR Konkurencijos įstatymą, nes tokių savo veiksmų pa- restauratoriaus nuopelnus, yra daugybė dalykų, sekoje daro žalą kitam ūkio subjektui (LR Konkurenci- kuriuos dabar madinga angliškai vadinti fake“ (p. jos įstatymo 16 straipsnis. Nesąžiningos konkurencijos 70), arba – „šimtai tūkstančių jau išleista darbams, veiksmų draudimas). kurių daryti visai nereikėjo, kurie paveldui padarė daugiau žalos, negu davė naudos“ (p. 71). Taip veik- „Kultūros barų“ redakcija savo leidinyje nurodo: damas R. Gučas pažeidžia LR Restauratoriaus etikos „Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių kodekso IV straipsnio H punktą: mintys atitiktų jos nuomonę“. Tačiau tai neatleidžia H. Kito restauratoriaus kvalifikacijos komentavi- „Kultūros barų“ redakcijos nuo atsakomybės, kurią mas. Restauratoriui neetiška nepalankiai atsiliepti redakcija įgyja skelbdama melagingus faktus; fak- apie kito restauratoriaus kvalifikaciją ir jo veiklą. tai negali būti prilyginti nuomonei. Be to, „Kultūros Reikšdamas nuomonę apie kolegą laisva valia ar kam barų“ redakcija privalo vadovautis LR Visuomenės nors pageidaujant (ypač nespecialistų tarpe), restau- informavimo įstatymo 19 straipsniu „Neskelbtina in- ratorius privalo visada sąmoningai įvertinti galimo formacija“, kurio 2 punkte nurodoma: „Draudžiama šmeižto blogį ir privalo skrupulingai pagrįsti savo tei- platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, ginius faktais. įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“. Apgailėtina yra tai, kad R. Gučo straipsnyje sie- Deja, bet „Kultūros barų“ redakcija neįžvelgė kiama sukompromituoti mūsų šalies institucijas, įžeidimo, ž mogaus garbės ir orumo pažeminimo, pavyzdžiui, LR Kilnojamųjų kultūros vertybių res- kai R. Gučas savo straipsnyje mane kaip asmenį pa- tauratorių atestavimo komisijos veiklą. Ši Komisi- lygino su Duningo-Krugerio sindromo ligoniu. Tai ja, R. Gučo teigimu, man 2016 m. pabaigoje suteikė akivaizdi vieša patyčia. Tačiau, kaip bebūtų keista, eksperto kategoriją „už nieką“, t. y. aš iki tol nepa- „Kultūros barų“ redakcija tai toleruoja ir, vyr. re- teikiau nė vieno rimto, savarankiškai atlikto res- daktorės L. Kanopkienės žodžiais, tai vadina „pole- tauravimo darbo. miniu straipsniu“. Regis, sąmoningai siekiama sumenkinti ir LR Norėtųsi manyti, kad ateityje „Kultūros barų“ Kultūros paveldo departamentą. R. Gučo teigimu, redakcija, prieš paviešindama jai pateiktus tekstus, VšĮ Vargonų paveldo centras buvo į kurtas šio de- įdės daugiau pastangų įvertindama minimų faktų partamento „paunksmėje“, „tokiomis VšĮ aplipusios teisingumą bei objektyviai pasverdama, kas laikyti- visos valstybinės įstaigos“ (p. 69). Ką gi, turiu atsa- na polemika, o kas – patyčiomis. kingai pareikšti, kad pelno nesiekianti VšĮ Vargonų paveldo centras yra privati (išimtinai mano asmeni- nė) iniciatyva; nė viena su kultūros paveldu siejama valstybinė institucija jos steigimu nebuvo suintere- suota ir jokia forma prie steigimo neprisidėjo. Doc. dr. Girėnas Povilionis Tačiau grįžkime prie to, nuo ko pradėjau – R. Gučas VšĮ Vargonų paveldo centras direktorius yra iki šiol veikiančios įmonės UAB Vilniaus vargonų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dirbtuvė savininkas ir vadovas. R. Gučo įmonė užsii- Vargonų ir klavesino katedros docentas ma vargonų restauravimu, t. y. ta pačia veikla kaip ir Kultūros paveldo centro vyresn. mano vadovaujama VšĮ. Todėl visa, ką aukščiau apra- paminklotvarkininkas šiau, mano nuomone, yra nesąžiningos konkurencijos 2020 m. gruodžio 8 d., Vilnius

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Ramūnas TRIMAKAS

KIMERIKA

ungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimus pas yra nepataisomas, visos viltys dedamos į Bideną ir Jlaimėjo komunistinė Kinija. JAV senatorius Tomas gerą Kinijos komunistų partijos valią. Ši „gera valia“ jau Cottonas radijo laidoje Brian Kilmeade Show pabrėžė, pasireiškė, pavyzdžiui, į Bideno sūnaus Hunterio fondą kad Kinijos Liaudies Respublikos vadovybė Amerikos pervestos nemenkos pinigų sumos.2 korporacijas laiko sau palankiais priedėliais prie amba- Nenuostabu, kad vakarietiškos socialinės platformos, sadų ir specialiųjų tarnybų. Pasitelkdama amerikietiš- tarkime, YouTube, tokią atvirą profesoriaus kalbą pašali- kas korporacijas, KLR daro įtaką JAV senatui, centrinei no akimirksniu, kai tik ši buvo įkelta, aptikti ją galima ne- administracijai, valstijų gubernatoriams. Cottono ma- bent alternatyvioje Rumble platformoje.3 Taip įgyvendi- nymu, jokie rinkimai JAV, nesvarbu, kokio lygmens, nama Kimerikos politika – šį neologizmą pasiūlė Niallas nėra apsaugoti nuo KLR kišimosi. Fergusonas ir Moritzas Schularickas, 2006 m. rašydami Beidžinge įsikūrusio Renmino universiteto (tai Kinijos apie ekonominę dviejų šalių simbiozę (užuomina į miti- komunistų partijos „kadrų kalvė“, kokių šalyje apstu) pro- nę būtybę chimerą, nors ir teikianti peno apmąstymams, fesorius, Tarptautinių santykių mokyklos prodekanas Di veikiausiai yra atsitiktinė). Tačiau tokia simbiozė padarė Dongshengas šiemet lapkričio 28 d. per vieną renginį, kurį poveikį ne vien ekonomikai – pradedant JAV prekybos transliavo televizija, pasakojo apie Volstritą ir tarptautinę su Kinija defcitu, Jungtinių Valstijų nacionalinės skolos prekybos sistemą. Jo kalba buvo skubiai ištrinta iš Kinijos akumuliavimu, baigiant milijonų darbo vietų perkėlimu socialinių tinklų. Tuo paslaugiai pasirūpino ir vakarietiški į Kiniją, – bet ir lėmė atitinkamą politinę įtaką. Nūdienos atitikmenys, apkaltinę, neva platinamos „nepagrįstos“ ir korupcijos skandalai yra tik ledkalnio viršūnė. Pirmiau- „nepatikrintos“ žinios. Kokia šio erzelio priežastis? Mi- sia, uoliai rūpinantis komunistinės Kinijos poreikiais, nėtas Kinijos komunistų partijos ekspertas sveikino „Jo nuosekliai klojami Amerikos vasaliteto pamatai. Bideną rinkimų pergalės proga“, nes į valdžią sugrįžta „tra- Bidenas viešame renginyje familiariai pasakoja apie ne- dicinis elitas“. Atvirai pasidžiaugė, kad pagaliau atsikra- legalius savo verslus, teisėsauga apsimeta akla ir kurčia, bet tyta Donaldo Trumpo, kurio Kinijos komunistų partijai socialinių platformų nenuoramos vis primena ir primena nesisekė kontroliuoti, JAV prezidento sukeltas „prekybinis jo prisipažinimą, išdėstytą žurnalistams,4 nors YouTube jį karas“ su Kinija pridarė daug rūpesčių komunistinei ša- vis ištrina. Hunterio Bideno nešiojamajame kompiuteryje lies vadovybei.1 Profesorius Di nurodė: „Kodėl Kinija ir aptikta daug įdomybių – ir tiesioginiai korupcinių ryšių JAV paprastai sutardavo dėl į vairių ginčytinų klausimų su Kinija įrodymai, ir nepilnamečių mergaičių pornogra- nuo 1992 iki 2016 metų? Mes viską sutvarkydavome per fniai vaizdai, tačiau epopėja toli gražu nesibaigia. Vienin- du mėnesius. Dėl kokios priežasdies? Aš ketinu čia išmesti gu frontu, pradedant CNN, baigiant Te New York Times, kai ką sprogstamo, – taip buvo tik todėl, kad mes turėjome buvo užsipultas leidinys, išdrįsęs paviešinti šią informaciją, [savo] žmones pačioje [valdžios] viršūnėje.“ Neslėpdamas kuri išvadinta abejotina ir melaginga, nors nesivarginta ką pridūrė: „Mes turime senus draugus, kurie suka vidinį nors paneigti. Kas anksčiau žurnalistams buvo ne šiaip sau Amerikos galios ir įtakos ratą.“ Pasak profesoriaus, Trum- dėmesio verta istorija, bet žurnalistinės drąsos, padorumo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 25 ir pareigos reikalas, dabar paverčiama pretekstu skaitme- susijusios su komunistiniu režimu ir besąlygiškai paklūs- ninei banicijai. Periodinį leidinį Te New York Post, pa- tančios Guoanbu (paprasčiau tariant, saugumiečiams), viešinusį tuos įrodymus, be vargo suspendavo socialinių kontroliuoja 5G ryšį. Bet kuris, vos apie tai prasižiojęs, žai- platformų cenzorius. Taisyklos, kurioje Bidenas junioras bo greitumu bus užpjudytas klusniais melasklaidos skali- pamiršo savo nešiojamąjį kompiuterį, meistras, teisėtai kais ir sulygintas su žeme kaip „sąmokslo teoretikas“. Dar perdavęs radinį Federaliniam tyrimų biurui, buvo pri- bus pasirūpinta išdeginti tokiam „antivakserio“ bei ma- verstas uždaryti savo verslą, išsikraustyti ir net slapstytis razmatiko žymę, nors klausta visai ne apie tai, o apie grės- dėl grasinimų susidoroti. Tikėtina, kad tų duomenų kopi- mę nacionaliniam saugumui, nes ypač svarbus naujosios jas perdavęs Te New York Post žurnalistams, jis išgelbėjo kartos judrusis ryšys paliekamas su komunistiniu režimu savo gyvybę. Kilus viešam skandalui, reikalai pajudėjo – susijusiųjų kontrolei. Pakako to, kad Donaldas Trumpas po mėnesių mėnesius trukusios masinės dezinformavimo neleido Huawei perimti 5G ryšio paslaugų JAV, nusiste- kampanijos, Hunteris Bidenas šių metų gruodžio 10 dieną bėdamas tuo, kad Jungtinė Karalystė nusprendė įsileisti pripažino, kad jo atžvilgiu pradėtas tyrimas.5 Didžiausias Huawei į savo rinką,6 iškart pasipylė kaltinimai „rasizmu“. dėmesys skiriamas jo „verslo“ ryšiams su Kinija. Tačiau iš- Faktą, kad naująsias technologijas, perimtas ar tiesiog pa- rinktasis prezidentas pareiškė, kad didžiuojasi savo sūnu- vogtas iš Vakarų, KLR naudoja, siekdama įsiskverbti, už- mi ir atsisakė apie jo problemas kalbėti su teisėsauga. Kaip valdyti, paversti priklausomais juos pačius,7 konformisti- veikia Kimerikos teisingumas, netrukus įsitikinsime. nė žiniasklaida abiejose Atlanto pusėse apdairiai nutyli. Tomis pačiomis dienomis kitame Ramiojo vandenyno Komunistinė Kinija ne tik griebiasi ekonominio šantažo, pakraštyje ką tik minėtas Kimerikos „teisingumas“ gari- ji nevengia nusikaltimų žmogiškumui. Beidžingo elgesys niu volu pervažiavo per Honkonge leidžiamą antikomu- vis labiau agresyvėja, geopolitinis apetitas auga, nes nie- nistinį dienraštį Apple Daily – jo savininkas Jimmy’s Lai, kam tas, pasirodo, nėra svarbu. Apie kairiuosius bendra- turintis ir Jungtinės Karalystės pilietybę, buvo suimtas žygius Kinijoje, apmokančius „revoliucinę“ veiklą Vaka- 2020 m. gruodžio 11 d., apkaltintas pažeidęs naujai pri- ruose, šiukštu tarti bent vieną blogą žodį. imtą įstatymą dėl „nacionalinio saugumo“. Šis įstatymas, 2020 m. komunistinės Kinijos specialiosios tarnybos, kaip ir daugybę kitų, kuriuos bruka kinų komunistų parti- pasitelkusios dirbtinio intelekto algoritmus interneto duo- ja, nesilaikydama jokių įsipareigojimų, kuriuos KLR pasi- menims analizuoti, siekė išsiaiškinti amerikiečius, linku- rašė, prieš perimdama Honkongo valdymą, yra šiurkštus sius prisijungti prie „antifos“ ir BLM smogikų rengiamų sutarčių laužymas. Ofcialiai buvo sutarta – „viena šalis, pogromų. Tokiems potencialiems „aktyvistams“ siunti- dvi sistemos“, kitaip tariant, Kinijos komunistų partija ne- nėjamos instrukcijos, kaip efektyviai kurstyti ir palaiky- turi teisės Honkonge taikyti žemyninės Kinijos įstatymų. ti maištus, pasitelkiant šiuolaikines medijas. Lygia greta Tačiau ramiausiai juos taiko. Septyniasdešimt trejų metų visokeriopai remiamos ir pamaloninamos JAV kairiosios milijardierius, visuomenės veikėjas, pasirodo, yra baisus organizacijos. nusikaltėlis, nes išdrįso ne tik bendrauti su užsieniečiais, Tokios specialiosios operacijos nėra šių dienų naujiena, bet ir prabilo apie žmogaus teisių pažeidimus. Naujasis jos vykdomos nuo seno. Komunistinė Kinija, taikydama įstatymas numato, kad už tokį „prasižengimą“ (t. y. už su- iš Vakarų nudžiautas technologijas, pasiekė tokį šnipinė- sitikimą su užsieniečiais ir kalbas apie blogėjančią padėtį, jimo lygį ir mastą, apie kokį sovietų KGB galėtų tik pa- komunistų vykdomus persekiojimus, susidorojimus) gre- svajoti. Pavyzdžiui, 2003 metais kinai pradėjo operaciją sia įkalinimas nuo 10 metų iki gyvos galvos. „Titano lietus“, kuri su kaupu atsipirko, todėl, remiantis Šis pranešimas nėra naujiena nei JAV konjunktūrinei, įvairiais duomenimis, buvo tęsiama iki 2007 metų.8 Įsi- nei čionykštei Lietuvos melasklaidai, tačiau ji Kinijos ko- laužta į įvairių JAV valstybės institucijų, tarp jų ir atsa- munistinio režimo nusikaltimais nesidomi. Kaip ir begale kingų už šalies saugumą, informacinius tinklus, pagrobta kitų temų, pavyzdžiui, neinformuoja, kokios KLR įmonės, daug reikšmingos informacijos. O per kibernetines atakas

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 2013 m. Kinijos specialiosios tarnybos užvaldė asmenines abipusiai naudingų tarpusavio santykių su JAV“, jau atvirai 21 milijono JAV valstybės tarnautojų bylas. grasina karine jėga ne tik Taivanui, bet ir Australijai. Šiomis dienomis vis didesnį atgarsį įgauna JAV Atsto- Tai netrukdo vadinamiesiems „taikiems protestuoto- vų rūmų nario Erico Swalwello glaudžių santykių su Ki- jams“ bastytis po JAV miestus, mosikuojant kairuoliška nijos šnipe Christine Fang istorija. Neaišku, kiek slaptos simbolika, beje, ir komunistinės Kinijos vėliavomis. Jie informacijos buvo nutekinta Kinijai, ypač kad Swalwellas degina savo šalių, kaip antai JAV ir Jungtinės Karalystės darbavosi Žvalgybos komitete. Kadangi šis veikėjas yra vėliavas, skanduodami sakralųjį šūkį „Mirtis Amerikai“. demokratų partijos narys, JAV Atstovų rūmų pirmininkė Plečiama vadinamoji Portlando „autonominė zona“, ten Nancy Pelosi mūru stojo ginti bendrapartiečio, pareikšda- jau sukauptas solidus ginklų arsenalas – rengiamasi „re- ma, esą šis tyras kaip krištolas, ir eilinį kartą užsipuldama voliucinei akcijai“, o demokratų partijos atstovai, valdan- respublikonus. Jokie argumentai, kad kalbama ne apie tys miestą, vis labiau karpo policijos fnansavimą ir drau- partinę priklausomybę ar politines antipatijas, bet apie džia imtis griežtų veiksmų prieš „taikius protestuotojus“. nacionalinį saugumą, neveikia. Los Andželo apygardos įgaliotinis George’as Gascónas, Nors kantriai kartojama aksioma, kad žmogėdros nie- sekdamas „kairiaisiais idealais“, ėmė net persekioti poli- kina nuolaidžiautojus, vis tiek krečiamos tos pačios savi- cininkus, pavyzdžiui, dėl ginklo panaudojimo savigynos žudiškos kvailystės, beje, šiuo atveju adekvatesnė sąvoka tikslais tarnybos metu. Be to, ketina iš kalėjimų paleisti būtų išdavystė – Vakarai atidavė Honkongą sudraskyti nusikaltėlius, tarp jų ir itin pavojingus; nebetaikyti įka- komunistams. Jimmy’o Lai atvejis yra tik dar vienas iš linimo bausmės gaujų nariams už nusikalstamas veikas, nusikaltimų, kurie vykdomi kasdien ir nesislapstant. KLR naudojant šaunamuosius ginklus; o mirties bausmę, tai- atsiųsti statytiniai masiškai suiminėja, kankina, įkali- komą už ypač sunkius nusikaltimus, pavadino „rasisti- na žmones vien už tai, kad jie reikalauja laikytis to, ką ne“.9 Kairysis JAV aktyvas nekantrauja skelbti „didžiąją patys komunistinio režimo vadovai įsipareigojo vyk- kapitalizmo perkrovą“, nuosekliai likviduojančią asmeni- dyti – žadėta išsaugoti ypatingą Honkongo statusą, gerbti nes laisves ir respubliką, aišku, su pačiais respublikonais. žodžio laisvę, nepersiekioti žiniasklaidos, nevaržyti poli- Hilaire’as Bellocas jau kadaise įrodė: „Laisvė turi tik tinės veiklos, britų sistemos pavyzdžiu leisti, kad veiktų vieną alternatyvą – jos gali nebūti. Arba žmogus yra nepriklausomi teismai, garantuoti privačios nuosavybės laisvas savo noru imtis ar nesiimti darbo, arba valstybė neliečiamybę. Iš viso to likęs jau tik blankus šešėlis. teisinėmis priemonėmis verčia jį dirbti. Pirmuoju atve- Wuhanio virusas paslaugiai išsiveržė pačiu laiku – ju jis yra laisvas asmuo, antruoju – vergas. Taigi laisvės pandemija tapo puikia priežastimi įvesti ilgalaikį karan- atžvilgiu neturime galimybės rinktis iš daugybės sprendi- tiną Honkonge. Pasipylė protestuotojų areštai, iš vietinio mų, galima tik pakeisti laisvę vergove. Toks sprendimas parlamento be ceremonijų buvo išstumti opozicionieriai. – atviras, skubus ir sąmoningas vergovės atkūrimas – ti- Beje, iki įvedant karantiną, kone kasdien protestuoti išei- krai išspręstų daug kapitalizmo sukeltų problemų. Veiks- davo milijonas honkongiečių. Jie nepadeginėjo automobi- mingais reglamentais jis garantuotų vargšams šiokį tokį lių, neplėšė parduotuvių, nežudė policijos pareigūnų. Bet pragyvenimą ir saugumą. [...] Žmonės, manantys, kad vis tiek buvo mušami, suiminėjami, kankinami, žemina- kolektyvizmas arba socializmas taps vaistu nuo kapita- mi. Šiandien persekiojimai įgauna vis didesnį mastą, o to- lizmo blogybių, deja, priartina ne kolektyvistinę, o ver- lerancijos adeptai nuo San Francisko, Sietlo iki Helsinkio govinę valstybę. [...] Aišku, vergovinė valstybė jiems nėra ir Vilniaus, drąsiai besistumdantys prie JAV ambasados, savaiminis tikslas, greičiau pakenčiama kolektyvistinės bijo net žvilgtelėti Kinijos ambasados pusėn. valstybės idealo alternatyva. Palankiai žiūrėdami į šią Didžiojo Xi vadovaujama partija, pasveikinusi Jo Bideną alternatyvą, jie visiškai pasirengę ją priimti. [...] Kiekvie- su pergale, pagrūmojusi „nepolitizuoti koronaviruso klau- nas toks „socialistas“ prisideda prie vergovinės valstybės simo“ ir pasidžiaugusi, kad ketinama grįžti prie „įprastinių atkūrimo, tačiau daro tai toli gražu ne per apsirikimą. Jis

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 27 yra jos autorius. Jis džiaugiasi jos atsiradimu. Jis numato mažiau galimybių pasiekti tarpusavio sutarimą, dūmų savo įtaką jos ateičiai.“10 bei pelenų fone vis labiau ryškėja Kinijos kolosas. Trum- JAV susiklosčiusią padėtį nemaža isteblišmento dalis pas ir jo šalininkai tapo netikėtumo faktoriumi (tai toks laiko puikia galimybe imtis radikalių permainų, po kurių reiškinys, kurio neįmanoma numatyti, dar vadinamas Amerika neatpažįstamai pasikeistų. Žinoma, klausimas, „juodąja gulbe“, angl. black swan), sujaukusiu ilgai pla- kodėl socializmas, iki šiol niekur ir niekada sėkmingai ne- nuotą ir gerai parengtą „didžiosios transformacijos“ pro- veikęs, dabar ūmai pradės funkcionuoti stulbinamai gerai cedūrą. Daryta viskas, kad šis kliuvinys būtų pašalintas, ir teisingai, nekeliamas.11 siekiant grįžti prie įprastinės bendrų Kimerikos reikalų Socialistinės „utopijos“ jau keturis tūkstančius metų vi- rutinos. Beje, JAV valdžios institucijų ir teismų sprendi- sur baigiasi vienodai blogai. Vieni pirmųjų savo kailiu tą mus, neva skirtus bendram labui ir santarvei, komunis- patyrė šumerai Tarpupyje per „socialistinį eksperimentą“, tinė Kinija suprato kaip nuolankumo ir pasidavimo jos kaip dabar pareikštų dažnas kairuolis politrukas, dirban- įtakai signalus. tis žurnalistu. Suklijuotos molinių lentelių duženos ir kitokie archeologinių kasinėjimų radiniai pateikia vaizdus, analogiškus tam, kas vyko Sovietų Sąjungoje ar tebevyks- 1 Frank Chung. Chinese professor boasts about Beijing’s infuence in ‘America’s ta Venesueloje. Ekonomika visiškai pajungiama valstybei, core inner circle’, hails Biden victory. News.com.au, December 10, 2020. https:// www.news.com.au/world/north-america/us-politics/chinese-professor-boasts- centralizuojamas darbo užduočių ir maisto racionų pa- about-beijings-infuence-in-americas-core-inner-circle-hails-biden-victory/news-st skirstymas, įvedama totalinė visa ko apskaita ir kontrolė. ory/8627da8b369fc569791393649e0df2e Nevaržoma biurokratijos visagalybė ir stulbinamų užmo- 2 Išverstą į anglų kalbą viešą pasisakymą galima rasti internete: https://www. jų korupcija pramaišiui su nekompetencija garantavo sis- jenniferzengblog.com/home/opening-up-fnancial-sector-as-goodwill-to-biden- temos degradaciją, galiausiai lėmė neišvengiamą valstybės as-we-cant-fx-trump-via-wall-street 3 https://rumble.com/vbojf1-cp-expert-opening-up-fnancial-sector-as-goodwill-to- ar net ištisos civilizacijos vidinį kolapsą, susidūrus su bent biden-as-we-cant-fx-t.html kiek rimtesniais iššūkiais. 4 https://www.youtube.com/watch?v=rnIPw_Who7E&feature=emb_logo Sovietų Sąjunga ilgus dešimtmečius nesivaržė (turbūt 5 Evan Perez, Pamela Brown. Federal criminal investigation into Hunter Biden nesivaržo ir dabar) taikyti plačių užmojų ardomosios ir focuses on his business dealings in China, CNN, December 10, 2020. https:// dezinformacinės veiklos JAV teritorijoje: „nuo Šaltojo karo edition.cnn.com/2020/12/09/politics/hunter-biden-tax-investigtation/index.html 6 laikų tebeveikianti KGB dezinformacijos mašina, daugiau Ken Dilanian. Does China’s Huawei really pose a threat to national security? NBC News, January 28, 2020. https://www.nbcnews.com/politics/national-securi- kaip keturiasdešimt metų vykdė antiamerikietiškas ope- ty/does-china-s-huawei-really-pose-threat-national-security-n1124746 racijas, skirtas Kremliaus „didžiausiam priešui“ diskredi- 7 Kadri Kaska, Henrik Beckvard and Tomáš Minárik. Huawei, 5G and China as a 12 tuoti.“ Kad ši sistema neišnyko, rodo tų pačių leidinių Security Threat. NATO Cooperative Cyber Defence Centre of Excellence, Tallinn, tos pačios antraštės, ta pati profesūra, užimanti nepaju- 2019, 26 p. Taip pat galima rasti internete: https://ccdcoe.org/uploads/2019/03/ dinamas pozicijas universitetuose, tie patys „naudingi CCDCOE-Huawei-2019-03-28-FINAL.pdf 8 https://www.cfr.org/cyber-operations/titan-rain idiotai“, priklausantys politinėms partijoms... Ši sistema, 9 Eric Leonard. Newly Elected Los Angeles County District Attorney Explains veikianti nuo pat pirmųjų bolševikinio perversmo dienų, Plans for Justice Reform. NBC Los Angeles, December 8, 2020. https://www. palaipsniui vis plečiama, ir ne vien džonai rydai apdaina- nbclosangeles.com/investigations/newly-elected-los-angeles-county-district- vo neprilygstamą jos efektyvumą. Teisybės dėlei derėtų attorney-justice-reform-george-gascon/2479104/ pridurti, kad sovietai, nors nėrėsi iš kailio, stengdamiesi Brakkton Booker. George Gascón Implements Sweeping Changes To Los prasiskverbti ir užvaldyti JAV politinį, ekonominį, akade- Angeles District Attorney‘s Ofce. NPR, December 8, 2020. https://www.npr. org/2020/12/08/944396495/george-gascon-implements-sweeping-changes-to- minį, kultūrinį, net kasdieninį gyvenimą, vis dėlto nesu- los-angeles-district-attorneys-of?t=1607819017746 gebėjo sukurti ko nors panašaus į Kimeriką... 10 Hilaire Belloc. Vergovinė valstybė. Vilnius: Margi raštai, 2010, p. 96, 110–116. JAV užsitęsus ginčams, palaipsniui peraugantiems į gi- 11 Dinesh D’Souza. United States of Socialism. All Points Books, 2020, 304 p. lėjančią nesantaiką, neramumus, net riaušes, kai lieka vis 12 Ion Mihai Pacepa. Dezinformacija. Vilnius: Briedis, 2018, p. 326.

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Kūryba ir kūrėjai

Raminta JURĖNAITĖ

AUTENTIŠKAS PROTESTO LIUDIJIMAS

varbiausias dailės gyvenimo įvykis 2020-aisiais, biavimas, 173 kūriniai. Sukaupta nemažai ir kitų Smano įsitikinimu, buvo Radvilų rūmuose atida- Maskvos konceptualistų kūrinių. Bent po vieną, o ryta paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklus- dažniausiai po kelis ar net keliolika darbų yra pado- nieji“ iš Vladimiro Tarasovo kolekcijos, padovano- vanoję Eduardas Štenbergas, Viktoras Pivovarovas, tos Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Vladimiras Jankilevskis, Jurijus Sobolevas, Erikas Dovana dosni, nes kolekcijoje yra daug įžymių Bulatovas, Ivanas Čiuikovas, Igoris ir Svetlana Ko- Maskvos konceptualistų kūrinių, kuriuos norėtų pystianskiai, Dmitrijus Prigovas, Eduardas Goro- turėti didžiausi pasaulio muziejai. Juo labiau kad šio chovskis, Olegas Vasiljevas, Jevgenijus Čiubarovas, periodo tokių didelių, ypač teminių, konvoliutų, ko- Levas Nussbergas, Komaras ir Melamidas, Pavelas kie priklauso šiai kolekcijai, net nėra rinkoje. Peperšteinas, Igoris Makarevičius, Jelena Jelagina Tarasovas rašo: „Mano kolekcijos pradžia – praė- ir kiti. Maskviečių nonkonformistų rinkinį papildo jusio šimtmečio septintas dešimtmetis. Net nežinau, kiek mažiau Leningrado (Peterburgo), Talino ir Vil- ar tai galima pavadinti kolekcija, ar geriau tiktų žo- niaus nepriklausomų menininkų kūrinių. dis rinkinys. Pažįstu kiekvieną iš šių dailininkų, be- Taip išsamiai sovietmečio neofcialusis menas iki veik visi jie – mano labai artimi bičiuliai. Didžiąją šiol buvo pristatomas tik Valstybiniame šiuolaikinio dalį savo laisvo laiko praleidau jų studijose. Drau- meno centre Maskvoje ir Rusų muziejuje Peterburge. gystė su dailininkais rėmėsi kūrybiniu bendradar- Tarasovo kolekcija svarbi ir kaip autentiškas liu- biavimu ir bendrais muzikos, meno ir literatūros po- dijimas apie tokių menininkų tarpusavio ryšius. Tai mėgiais, todėl buvome laimingi dovanodami vienas tarsi „laiko mašina“, nukelianti į vis labiau tolstan- kitam geriausia, ką turėjome.“1 čią praeitį su gyvybinga neoficialaus meno scena – Muziejui padovanoti 487 kūriniai, sukurti 115 veiklos variklis čia buvo drąsa, smalsumas, humoro autorių iš 17 šalių. Didžiausią ir vertingiausią dalį jausmas ir pasitikėjimas vienas kitu. Pasak Jekate- sudaro Rusijos, Lietuvos ir Estijos nonkonformistų rinos Degotj, šios elitinių menininkų grupės veikė kūryba – tokio pobūdžio ir apimties rinkinys iki šiol kaip mikrobendruomenės, tarsi riterių ordinas ar buvo tik Jane Voorhees Zimmerli muziejuje Rutger- masonų ložė – artimai bendravo, vieni kitų kūrinius so universitete Naujajame Džersyje (JAV). nuolatos aptarinėdavo: „Vietoj standartinės XX a. Tarasovo kolekcijos branduolys – pasaulinio meno rodymo logikos Maskvos konceptualizmas rė- garso menininko Iljos Kabakovo, su kuriuo džia- mėsi pokalbių logika.“2 Anot menotyrininkės, tai ir zo muzikantą siejo artima bičiulystė ir bendradar- šiandien sukelia specifinių eksponavimo sunkumų,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 29 Todėl ir pirmąją parodą iš Tarasovo kolekcijos jis pavadino „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“. Ekspozicijoje pavyko informatyvumą suderinti su idėjine to meto atmosfera, perteikti nuotaikas ir nuojautas. Tam tikslui sėkmingai pritaikyta atvira struktūra – to paties autoriaus kūriniai gali būti priskiriami skirtingoms tendencijoms, rodomi skir- tingose salėse. Realizuoti šį sumanymą kuratoriui padėjo ekspozicijos architektai Petras Išora ir Ona Lazuraitytė. Pagal pasirinktą protesto išraišką eksponatai suskirs- tyti į tris dalis. Pirmoji ir pati didžiausia – „Maskvos konceptualistai: idėja ir pakeistu naratyvu išreikštas protestas“. Maskvos konceptualizmo ištakomis laikomas „siurrealistų klubas“ – menininkai telkėsi apie leidyklą Novosti, kurios vyriausiuoju dailininku nuo 1959 m. dirbo Jurijus Sobolevas. Jis ir Ülo Soosteris tapo šios grupės lyderiais. Siurrealistų klubui priklausė Ilja Kabakovas ir Vladimiras Pivovarovas, telkėsi menininkai, domėjęsi mokslu ir siekę novatoriškai iliustruoti šios tematikos literatūrą. Pasak Darjos Mille, „paveikslai keldavo naujas, netikėtas asociacijas, metaforiškai supažindindami žiūrovus su besikeičiančiu pasauliu, kuris tampa vis su- Jurij SOBOLEV. Iš ciklo „Kelias“. 1978. Popierius, tušas, guašas. Lietuvos dėtingesnis… Menininko-pranašo vaidmuo papildė žy- nacionalinis dailės muziejus Skaitmenino Mindaugas Česlikauskas nio-mokslininko vaidmenį.“5 Iš dailininkų, bendradarbiavusių su leidykla No- kuriuos lemia pati tų kūrinių prigimtis: „Pirmiau- vosti, siurrealistinę liniją nuosekliausiai plėtojo Vla- sia, menininkams sunku pasiduoti meninės siste- dimiras Jankilevskis (1938–2018), sakydavęs, kad mos kontrolei, nes jie save realizavo už šios sistemos piešia užmerktomis akimis, t. y. vaizduoja „vidinį ribų… Antra, patys kūriniai problemiški rodymui. matymą žvilgsniu, nukreiptu į vidų“.6 Jankilevskis Tarp kitko, kuo mažiau jie pataikauja inicijuotiems siekė perteikti universalumą, kurdamas koduotas žiūrovų įpročiams, tuo labiau juos vertina pati ben- schemas, paremtas mokslo formulėmis, grafikais, drija.“3 brėžiniais ir biomorfiniais elementais. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direkto- Ankstyvojoje Iljos Kabakovo, Vladimiro Pivova- rius Arūnas Gelūnas ėmėsi itin sudėtingos užduo- rovo kūryboje irgi esama siurrealistinių vaizdinių. ties – iš tokios tradicijų, temų, kodų, stilių ir tech- Dorotėja Bienert, rašydama apie Pivovarovo kūry- nikų įvairovės, iš didelių ir mažų kūrinių gausos bą, išryškina bruožus, giminiškus siurrealizmui: sudaryti patrauklią ekspoziciją. Kuratorius taikliai „Kai kurie paveikslai pasakoja apie kasdieninius įvy- apibūdino nonkonformistų laikyseną: „Čia pat, sokius, figūros sudėliojamos iš amorfinių, daiktiškų ir vietinių ideologų pašonėje, buvo formuojamas galin- geometrinių elementų – tai drąsus neoprimityvizmo, gas sprogstamasis įtaisas – kapsulėje sutelktas kon- geometrinės abstrakcijos ir imitacijų derinys, prime- centruotas antisovietinio meno turinys.“4 nantis vėlyvąją Malevičiaus tapybą.“7

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 8-ojo dešimtmečio pradžioje Maskvos nonkon- bus vaidmuo. Pasakojimo gija plėtojama, kuriant formistinis menas gerokai pasikeitė. Anot kritiko personažus. Kabakovas parašė net esė su konkrečio- Viktoro Misiano, „naujasis susidomėjimas socialine mis nuorodomis, skirtą tokių albumų demonstravi- tematika buvo įkūnytas jau ne deskriptyvaus rea- mui. Pradedama nuo pagrindinio personažo pasisa- lizmo kalba, o per socialinę refleksiją. Programiniu kymo, po to seka piešiniai, o pasakojamas istorijas terminu šalia socialinio meno formulės Soc-Art tapo interpretuoja racionalūs, mistifikuojantys, emocio- konceptualizmas. Tačiau Sovietų Sąjungos konceptu- nalūs herojai. Dėmesys sutelkiamas į mažo žmogaus alistams, skirtingai nuo jų kolegų Vakaruose, rūpėjo banalią kasdienybę komunaliniame bute, virtuvėje, ne tiek vidinė meno struktūros kalba, kiek pragma- turguje ar menininkų dirbtuvėse. Kabakovas teigė: tinis sluoksnis, t. y. jos funkcijos konkrečiame visuo- „Kalbama ne apie herojus, bet apie „mažus žmones“, meniniame kontekste.“8 kokius pažįstame iš Gogolio, Čechovo, kitų rusų ra- Pats šiandien prigijęs terminas atsirado, kai Bo- šytojų kūrinių, ne apie literatūrines figūras, bet apie risas Groysas 1979 m. paskelbė straipsnį „Maskvos gyvus žmones čia ir dabar.“12 Iš pirmo žvilgsnio tai romantinis konceptualizmas“. Susipažinęs su neofci- realistinės istorijos, bet atidžiau pažvelgus, už jų sle- alaus meno kūrėjais, bandydamas apibūdinti naujojo piasi visai kitokie diskursai. Milena Slavicka rašo, meno savitumą, kalbėjo apie emocijas, lyrizmą ir ro- kad jau anksčiau buvo pastebėtas rusų meno nepasi- mantizmą, tvirtindamas, kad „menas Rusijoje – tai tikėjimas realybe, todėl jam svarbi antrinės realybės magija“.9 „Išskirtinis rusų naujosios meno krypties, idėja. Maskvos konceptualistai viena iš svarbiausių vadinamos Maskvos konceptualizmu, bruožas yra temų, interpretuojančių realybę, laikė skrydį, nu- visų pirma tekstų, lydinčių kiekvieną meninę akci- tolimą ir išnykimą.13 Šios temos tapo leitmotyvu ir ją ar kiekvieną meno kūrinį, gausa. Dažnai patys Kabakovo albumuose, pavadintuose „Dešimt perso- objektai pranyksta jiems skirtų komentarų masėje.“10 nažų“. Du iš jų priklauso Tarasovo kolekcijai. Išsamų ir taiklų apibūdinimą pasiūlė vienas iš kon- Albumo „Išskridęs Komarovas“ (1973–1981), eks- ceptualistų Vadimas Zacharovas: „Tai menininkai, ponuojamo pirmojoje salėje, herojus, stoviniuodamas kurie išsiskiria veiklos daugiaplaniškumu – dailė, balkone, vieną dieną pastebi, kad žmonės skrenda. literatūra, poezija, žurnalistika, performansai, leidy- Skrisdami jie darosi vis labiau permatomi, kol visai ba, archyvavimas; kritiška distancija su savo kūryba išnyksta danguje. O albumas „Spintoje sėdintis Pri- ir pozicija kultūroje, juokas kaip kūrybos ir bet ku- makovas“ parodo, kaip išnyksta ne tik pats sėdėtojas, rios koncepcijos pagrindas, nepaliaujama dinamika, bet ir jo spinta, kambarys, net gatvė ir laukai. Galiau- ieškant naujovių; privalomas antrasis planas kaip siai lieka tik baltas lapas, įrėmintas tušo linija. Kaba- nežinomybės, to, kas nelogiška ir nepaaiškinama, iš- kovas rašė: „Mano kūryba priminė lėktuvų dispečerio, raiška.“11 priimančio radarų signalus, darbą. Kai tik aš popie- Maskvos konceptualizmas pirmiausia siejamas su riuje pažymėdavau signalą, pasijusdavau visiškai lai- Ilja Kabakovu (g. 1933), apie kurį susitelkė bendra- mingas. Šie signalai ėjo iš tolumos ir iš mano gelmės, minčiai, tarp jų Viktoras Pivovarovas, Erikas Bula- išorinių dalykų aš neskyriau nuo vidinių.“14 tovas, Olegas Vasiljevas, Ivanas Čiuikovas. Vienas Pivovarovo albume „Kabakovas ir Pivovarovas“ ryškiausių savitumų buvo pasakojamasis kūrinių (1982) yra toks dviejų menininkų bičiulių dialogas: pobūdis. Į paveikslus integruojami poetiniai tekstai, „Kabakov: Žinai, aš dabar drebu iš baimės. Man at- literatūriniai komentarai, trumpos istorijos. Knygų rodo, mes padarėm klaidą. Klaidą, kurios negalima iliustravimo patirties turėję Kabakovas ir Pivovaro- atitaisyti. Mums negalima skristi. Pivovarovas: Tu vas „išrado“ albumo žanrą. Paveikslams ir komenta- manai, mes padarėm ką nors draudžiama, neleisti- rams tokiuose albumuose skiriamas vienodai svar- na, kažką tokio kaip bandymas įsiskverbti į paslap-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 31 tį. Kabakov: Taip, iš tikrųjų, mes norim pasižiūrėti į propagandinės mašinos išsekimą.“18 sritį, kuri mums uždrausta. Pažvelgti už mirties, už Erikas Bulatovas (g. 1933) motyvų kūrybai kaip dangaus, už popieriaus baltumos.“15 ir Kabakovas ieškojo sovietinėje kasdienybėje. Ta- Buities košmaras komunaliniam bute su bendra čiau jį labiau domino ne mažo žmogaus rūpesčiai, virtuve yra dažna Kabakovo tekstų, paveikslų ir bet ideologinė valdžios propaganda. Monumenta- instaliacijų tema, tačiau bene iškalbingiausiai ją iš- laus formato, plakatiško pobūdžio drobėms jis taikė reiškė 1970–1980 m. kurti paveikslai-stendai. Juose, ne dailės, o retušuotų fotoatvirukų plastinę kalbą. pasak autoriaus, utopinius įsakmius plakatų šūkius Bulatovo paveiksluose skrydžio ilgesį simbolizuo- pakeičia realybės faktai.16 Viena spalva nutapytos ja dangus, bet jis „okupuotas“, suraižytas šūkiais, drobės centre Kabakovas nupiešia arba pritvirtina užrašytais transparantų šriftu, užgriozdintas em- realų objektą – tai gali būti musė, pagalys, kamuo- blemomis. Tokius piešinius (gal eskizus) matome lys ar „tarka“, o kampuose užrašo dialogą tarp fik- ir šioje ekspozicijoje. Visų pirma tai garsios drobės tyvių veikėjų apie tuos daiktus. Taip šios parodos „Gyvenu – matau“ variantas, sukurtas spalvotais paveiksle su kočėlu Irina Ivanovna Melčuga klausia: pieštukais. „Ar muši mėsą?“, o Galina Borisovna Savčenko jai Maskvietis Ivanas Čiuikovas (g. 1935) sako, kad atsako: „Pirma šiek tiek pašluosiu.“ Sukuriama ab- tik 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai susipažino su surdiška, bet kartu tikroviška situacija. Tokią pat Pivovarovu, Sobolevu, Neizvestnu, Jankilevskiu, funkciją turi ir murzinai žalias paveikslo fonas – to- Kabakovu, Soosteriu pasijuto esąs ne vienišas ir šis kia spalva buvo dažomos bendro naudojimo patal- bendrumo jausmas jam buvo labai svarbus. Iš visų pos gyvenamuosiuose namuose ir tokiose įstaigose šio būrio menininkų Čiuikovo paveikslai, asamblia- kaip namų valdyba. žai spalvų ryškumu, dekoratyvumu yra artimiau- Pasak Kabakovo, 1985 m. visi pajuto, kad baigiasi popmenui, bet ir jo išeities taškas konceptualus. si svarbus „sovietinės istorijos etapas“, atrodė svar- Čiuikovas rašo: „Mane domina konfliktai, susidūri- bu visą sovietmetį apmąstyti nuo pradžios iki galo, mas, vaidmenų pasikeitimas tarp realybės ir fikcijos, aprašyti, „įamžinti“, nes niekas panašaus žmonijos santykis tarp tikrovės ir iliuzijų, turiu omenyje ir istorijoje nebepasikartos. Emigracijoje jis kūrė di- skirtingas vaizdavimo sistemas. Iš esmės tai kalbos delio formato instaliacijas, kurias vadino „totalinė- problemos, mūsų atveju jos vizualinės. Pasaulis eg- mis“: „pagrindinis tikslas yra restauruoti, generuoti zistuoja tik kalboje, keisdami ją keičiame ir pasaulį.“ ar sukurti specifinę kiekvienos vietos nuotaiką.“17 Šiai konceptualistų kartai priklausė ir Eduardas Tokios vietos pavyzdys buvo ir Kabakovo kartu su Gorochovskis (1929). Parodos lenkytojų dėmesį, be Tarasovu 1993 m. sumanytas „Raudonas paviljo- abejo, patrauks šilkografijos technika sukurtas jo nas“ Venecijos bienalei. Vilniuje eksponuojami šios paveikslas „Vakarienė“ – jauki scena, kaip du bičiu- instaliacijos eskizai. Rusijos paviljonas Giardini so- liai Tarasovas su Kabakovu bendrauja užstalėje. duose buvo dar nebaigtas rekonstruoti, menininkai Jaunoji karta 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais kon- savo instaliaciją šmaikščiai įkurdino tiesiog paviljo- ceptualųjį meną plėtojo kartu su vyresniais kolego- no kieme, virtusiame statybviete. Iš valdžios atribu- mis, bet jos išeities taškas buvo ne kasdieninė pa- tika dekoruotos medinės pašiūrės griaudėjo liaudies tirtis, o labiau abstrahuoti socialiniai, kultūriniai, ūkio pasiekimų parodų, šventinių eitynių šūkiai ir ideologiniai santykiai. Pagrindine menine strategija muzika. Margarita Tupicina rašė: „Kabakovo „Rau- jie pasirinko ironišką žaidybinę manipuliaciją vaiz- donas paviljonas“ – kreivas (sovietinio stiliaus) sta- dais ir tekstais. tinys, apraizgytas garsiakalbiais, skleidžiančiais Komaras (g. 1943) ir Melamidas (g. 1945), kurian- muziką ir lozungus, – metaforiškai įkūnijo galutinį tys kartu nuo pat studijų Stroganovo meno mokyklo-

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Ivan ČIUIKOV Kelio ženklas. 1972 Medienos plaušų plokštė, mišri technika Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

Vladlen GAVRILČIK Kilogramas bulvių 1984 Kartonas, aliejus Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Eduard GOROCHOVSKIJ. Vakarienė. 1986. Drobė, aliejus, šilkografja. Lietuvos Parodos „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ nacionalinis dailės muziejus ekspozicijos fragmentas Ugniaus Gelgudos nuotrauka

Valentinas ANTANAVIČIUS. Taikos sargyboje. 1984–1985. Kartonas, mišri technika. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Antano Lukšėno nuotraukos je, 1972 m. pradėjo naują kryptį, alternatyvią popar- tyvnyje deistvija ir vėlesnės Medicinskaja germeneu- tui, pavadintą Soc-Art. Anot Andrejaus Jerofejevo, ši tika (1987) nariams, tarkime, Igoriui ir Svetlanai karta nuo ankstesnės skyrėsi tuo, kad nenorėjo būti Kopystianskiams, sociopolitiniai suvaržymai, be pogrindyje. Komaras ir Melamidas savo 1972 metų abejo, svarbūs, tačiau tiesioginių politinių užuomi- manifeste ironiškai pasiskelbė „avangardo anūkais“ nų vengiama. Jų performansų, piešinių, fotografijų, ir „socrealizmo sūnumis“, sovietinę ikonografiją pa- instaliacijų pobūdis asketiškas, o kartu poetiškai sitelkdami aštriai politinei satyrai sukurti. „Jie plė- ironiškas. Tarasovo kolekcijoje grupei Kolektyvnyje toja naują distancijavimosi būdą, žaidžia su meni- deistvija atstovauja Igoris Makarevičius su Jelena Je- ninko figūra, trečiuoju asmeniu, vaidinančiu idiotą lagina, esama ir grupės Medicinskaja germeneutika ir nevykėlį, kuris ironiškai parodijuoja meną, nei ofi- lyderio Pavelo Peperšteino piešinių. cialiai, nei neoficialiai prie jo neprisidėdamas.“19 Ši Parodoje šios kartos konceptualistų flangas pri- mintis puikiai tiktų ir naujam, specialiai šia proga statytas Igorio ir Svetlanos Kopystianskių (g. 1954, sukurtam ir padovanotam Komaro ir Melamido kū- 1950), emigravusių 1988 m., kūriniais. Pirmojoje riniui – diaprojekcijai „Lik saugus“, pasitinkančiai salėje vienas įspūdingiausių ekspozicijos akcentų – parodos Radvilų rūmuose lankytojus. Michelangelo Igorio Kopystianskio „Paveikslas – objektas“ (1985). Siksto koplyčios freskos atletui ant veido „užrišta“ Senųjų meistrų technika nutapyta, nuo porėmio medicininė kaukė – bejėgiškai tragikomiškas gestas. nuimta drobė išlankstoma ant grindų – paslaptin- Soc-Art dvasia kūrė ne tik gausus būrys jaunų Ko- gas daiktas priklauso serijai „Sugadinti paveiks- maro ir Melamido mokinių, bet ir vyresnės kartos lai“, „Rekonstruoti paveikslai“. Autorius kopijuoja Maskvos konceptualistai. Būtent toks pavyzdys yra senųjų meistrų drobes, vėliau tas kopijas naudoja šios parodos plakate reprodukuota Leonido Sokovo kaip medžiagą, konstruodamas objektus ar interje- (g. 1941) skulptūra „Mauzoliejus“. „Labiausiai žino- rus, vadinamąsias kompaktines ekspozicijas: „Daug mas (nors ir ne vienintelis) Soc-Art judėjimo skulp- metų neturėjau galimybės eksponuoti savo darbų. torius Sokovas atskleidžia folklorinių ir ideologinių Nekurti aš negalėjau, taigi mano dirbtuvė palaips- mitų kūrimo esminį panašumą, tai galima pavadinti niui virto sandėliu, kiekviename kampe stovėjo krū- „ritualiniu išjuokimu“. Sokovas senus mitus supriešino vos paveikslų. Pradėjau jausti juos kaip grynai fizi- su naujais, kurdamas naujo tipo folklorą, kurį galima nę masę, turinčią apimtį, svorį ir t. t. – visas fizines pavadinti „politine pasaka.“20 Emigravęs į Niujor- savybes, bet praradusią meninio objekto funkcijas. ką, Sokovas plėtojo sovietinių vadų temą, kurdamas Nes likę be meninio ir dvasinio konteksto paveikslai skulptūrinius apokrifus. Kompozicijoje „Leninas ir pradeda panašėti į daiktus… Nuimta nuo porėmio ir Giacometis“ (1987) socrealistine maniera sukurta Le- susukta į ruloną drobė nesiliauja buvusi paveikslu, nino statula tiesia ranką moderniai Giacometi’o skulp- nors žiūrovai mato tik 20 proc. jos paviršiaus. Be to, ji tūrai. Skulptūroje „Mauzoliejus“, sukurtoje 1997 m., įgauna naujų savybių kaip daiktas: gali savarankiš- Sokovas pasirenka lakoniškesnę, bet ne mažiau iškal- kai stovėti vertikaliai, išlaikyti svorį ir t. t.“21 bingą kulto dekonstrukciją – iš ketaus išlietas mažytis Tarasovo kolekcijoje yra net du chrestomatiniai Lenino mauzoliejaus modelis pakeitęs formą ir spalvą. Svetlanos Kopystianskos ankstyvojo periodo kūri- Dabar tai juodas bokštas, ant kurio sienų vado vardas niai: „Baltasis albumas“ (1983) ir ciklas „Spektaklio negrabiai užterliotas raudonais dažais. Nr. 3 dokumentas“ (1983). Šiame cikle, pasak Hein- Pamfletinė Soc-Art satyra, aproprijuojanti so- zo Schützo, „dėmesys sutelktas į dvi linijas – tiesią crealizmo ikonografiją ir stilių, – ne vienintelė ir kreivą, viena įvardijama kaip „teisingas veiksmas“, Maskvos jaunosios kartos konceptualistų strategi- o kita kaip „neteisingas veiksmas“. Taip konstrukty- ja. 1975 m. įsikūrusios performansų grupės Kolek- vistinė kompozicija įgauna absurdišką atspalvį.“22

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 33 Svetlana apie savo kūrybos šaltinius sako: „Man (1977), kurioje tapytas spalvines plokštumas linijomis buvo labai svarbu naujai apmąstyti rusų avangardo atskiria rasti daiktai – metalinė juostelė ar virvutė. idėjas, Rodčenko ir Tatlino konstruktyvizmą ir vėly- Pavienius, tačiau svarbius kūrinius Malevičiui de- vąjį avangardą su absurdo tradicija, atstovaujama dikavo Vladlenas Gavrilčikas ir Ilja Kabakovas. Tie- Daniilo Charmso, Vvedenskio ir visos Oberių grupės. sa, jų adoracijai būdinga nemaža autoironijos dozė. […] Į oficialaus meno naratyvą aš reagavau labai Gavrilčiko objektas „Pas Malevičių“ (1991) – tai specifiškai, rašytinį tekstą naudodama nauju būdu, iš seno lygintuvo sukonstruotas žaislinio modelio paverčiau jį vizualiu objektu.“23 dydžio karinis laivas. Ant laisvo stiebo iškelta vėlia- Maskvos konceptualistai telkėsi į grupes, bet neof- vėlė su Malevičiaus juodu kvadratu, o patį korpusą cialioje meno scenoje buvo ir vienišių, pavyzdžiui, Gri- signuoja Gavrilčikas. ša Bruskinas (g. 1945). Radvilų rūmuose rodomas jo Kabakovo „Kvadratas Malevičiui“ (1980) – kon- ciklas „Alef-Bet“ (hebrajiškas alfabeto pavadinimas). tūrine linija aprėmintas popieriaus lapas kaip ir jo Maskvos konceptualistų literatūriškumui visiškai albumuose, tačiau tuščias, tik apatiniame dešiniaja- priešingas polius – abstrakčios geometrinės kompo- me kampe signuotas. zicijos. Tačiau tiek vienų, tiek ir kitų kūrėjai prieši- Toks kontroversiškas Malevičiaus ir suprematizmo nasi toms pačioms sovietinėms realijoms. Kai kada tradicijos interpretavimas būdingas ir kitiems rusų net tų pačių autorių, pavyzdžiui, Kabakovo kūriniai konceptualistams. Užtenka prisiminti Nikitos Alek- priskiriami abiem grupėms. Kuratorius šį ekspozici- sejevo projektą „Trumpa šiuolaikinio meno istorija, jos skyrių pavadino „Neo-suprematistai: Forma iš- arba Juodojo kvadrato gyvenimas ir mirtis“ (1986). reikštas pasipriešinimas“. Suprematizmo tradicijos Geometrinis menas Estijoje sėmėsi įkvėpimo iš puoselėjimas rusų nonkonformistams reiškė sugrį- dviejų klasikinio avangardo šaltinių – suprematizmo žimą prie avangardo, kurio raidą brutaliai nutraukė ir iš 1923 m. Tartu įsikūrusios konstruktyvistų gru- socrealizmo dogmos. pės. Suprematizmo įtaką lėmė kontaktai su Rusijos Eduardas Šteinbergas (1937–2014), vienas nuo- nonkonformistais. Ülo Soosteris (1934–1970), grį- sekliausių suprematistinės tradicijos tęsėjų šioje žęs iš tremties, apsigyveno Maskvoje ir tapo svarbia parodoje pristatomas abstrakčių kompozicijų ciklu. neofcialiojo meno fgūra. Jo pastangomis buvo nu- Tapytojas rašė: „Susidomėjimas geometrine abstrak- tiestas tiltas tarp Maskvos ir Talino bei Tartu non- cija atėjo palaipsniui […] per rusų avangardą, visų konformistų, kurie lankydavosi vieni kitų dirbtuvė- pirma per Kazimiro Malevičiaus suprematizmą. Aš se, keisdavosi idėjomis, plėtojo draugiškus ryšius. Po nieko naujo neatradau, tik suteikiau rusų avangar- Soosterio mirties 1970 m. bendravimas nenutrūko, dui kitokį rakursą. Kokį? Greičiausiai religinį. Savo jį tęsė jaunesni menininkai – Leonhardas Lapinas, erdvines geometrines struktūras aš grindžiu sena Svija Runge, Raulas Meelas.27 Visų trijų kūrybai Ma- sienine katakombų tapyba ir, be abejo, ikonomis. levičiaus suprematizmas suteikė stiprų postūmį, ta- Mano mažytis nuopelnas, kad rusų avangardą pa- čiau estai jį transformavo to meto vakarietiškų meno sukau truputėlį kita linkme.“24 krypčių kontekste. Ekspozicijoje pristatoma įspūdin- Leonidas Borisovas (1943–2013) pabrėždavo, kokį ga Runge’s (g. 1950) didelio formato drobė. Dailinin- įspūdį jam padarė Maskvos nonkonformistų, ypač kė priklausė legendinei grupei SOUP’69, išreiškusiai Šteinbergo, kūryba.25 Jis kartu su bendraminčiais Le- radikaliausią opoziciją ofcialiam sovietiniam me- ningrade 1976 m. surengė pirmąją abstraktaus meno nui.28 Ji tapė savitus minimalistinius monochromi- parodą. Borisovas „geometrinėje abstrakcijoje atrado nius mėlynos ir baltos spalvų paveikslus, kuriuose mažai tyrinėtą simetrijos, veidrodiškumo sritį.“26 Iš- geometrinės fgūros atsidurdavo peizažų, dvelkiančių skirtinai įdomi Vilniuje rodoma jo kompozicija „Trys“ kosmologiniu misticizmu, fone.

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Inžinierius Raulas Meelas (1941) į dailę atėjo kaip savamokslis. Tarnau- damas sovietų armijoje, rašė poeziją, kūrė ciklus su kasdieninio gyvenimo ženklais, tokiais kaip skustuvo aš- menys ar Estijos žemėlapio kontūrai. Nuo 1970 m. jo plastinė kalba vis labiau abstraktėjo, virto elementariomis geometrinėmis formomis. Soosterio pomirtinės retrospektyvos atidaryme Tartu muziejuje 1971 m. Meelas susi- pažino su Kabakovu ir užsimezgė bi- čiulystė. Nors abu priešinosi ofcialiai ideologijai, vis dėlto pasuko skirtingais meninių ieškojimų keliais. Geometri- nių minimalistiškai unifkuotų formų redukciją Meelas derino su kinetiniu dinamizmu, varijuodamas pasikarto- jimais, išsaugodamas serialumo prin- Vladlen GAVRILČIK. Pas Malevičių. 1991. Metalas, mišri techika. Lietuvos nacionalinis cipą, įterpdamas simbolines užuomi- dailės muziejus Antano Lukšėno nuotrauka nas.29 Taline svarbiu eksperimentų centru tapo Tonio Vinto vadovaujamos mistų susivienijimas „Skurstančių (neparsiduodančių) grafkos dirbtuvės. Jose išpopuliarintą šilkografjos tapytojų ordinas“. Jo narių Aleksandro Arefevo ir Vla- techniką įvaldė ir Meelas – estampų ciklai „Redux“ dimiro Sorgino paveikslai vadinami „unikaliu ekspre- (1992), „Adventus“ (1993) rodomi ir Vilniuje. Būtent syvaus avangardo ir klasikinės tradicijos lydiniu.“30 estampai Meelui – anuomet Estijos autsaideriui – pir- Iš visų Leningrade greitai susikuriančių ir išyran- majam iš šalies dailininkų atnešė tarptautinį pripa- čių grupių ilgiausiai gyvavo 1976 m. susibūrusi TEV žinimą. (Eksperimentinių parodų draugija), 1981 m. reor- Su rusų ir estų „neosuprematizmu“ įdomų dialogą ganizuota į TEII (Eksperimentinė vaizduojamosios šiame parodos skyriuje užmezga Marijos Teresės Ro- dailės draugija). Grupės ilgaamžiškumą lėmė tai, žanskaitės ir Eugenijaus Antano Cukermano kūriniai. kad nebuvo jokios hierarchijos nei tarp asmenybių, Netikėtas Gelūno sumanymas palyginti Peterbur- nei tarp meno krypčių, visi nariai buvo ryškūs ingo ir Vilniaus neofcialiojo meno scenas. Šį ekspozici- dividualistai, nesvarbu, ar plėtojo ekspresionizmą, jos skyrių kuratorius pavadino: „Lietuvos tylieji mo- primityvizmą, siurrealizmą, popmeną ar abstrak- dernistai ir Piterio nepaklusnieji: ekspresyvia emocija ciją. Jų parodos Leningrade sulaukdavo didžiulio ir juodu humoru išreikštas protestas.“ Šių miestų me- publikos dėmesio. Vienas iš populiariausių TEII nininkai sovietmečiu nepalaikė ryšių, tačiau kurato- narių – dailininkas ir rašytojas Vladlenas Gavril- riaus įžvelgtos paralelės gana akivaizdžios. čikas (1929–2017). Spalvinga menininko biografija. Gelūno pasirinktas apibūdinimas „ekspresyvia Dirbęs jūreiviu, kapitonu, telegrafistu, sargu, kū- emocija ir juodu humoru išreikštas protestas“ yra tai- riku jis buvo savamokslis, pradėjęs piešti vėlokai. klus, nes šiuo keliu pasuko jau pirmasis Leningrade Gavrilčikas kūrė primityvistine maniera, pasitelk- 5-ojo dešimtmečio pabaigoje susibūręs nonkonfor- damas folklorinius elementus. Parodoje Vilniuje

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 35 verta vien Vinco Kisarausko „Laga- mino dangčio hiperbolė“ (1981), kur popmeno priemonėmis – ryškias- palvės tapybos jungtimis su rastais daiktais – netikėtai sukuriama grės- mės, praradimo nuojauta. Džiaugs- mo žiūrovams suteiks ir groteskiška personažų porelė Raimundo Sližio drobėje „Koks nuostabus pasaulis“ (1979). Net ir gerai pažįstantiems šio periodo meną netikėta bus tai, kaip ironiškai Dalia Kasčiūnaitė pavadino savo paveikslą, nutapytą tuo metu (1980), kai abstrakcijos dar buvo draudžiamos, – „Špižinė moteris ir varinis katiliukas“. Pana- Ivars POIKĀNS. Sekmadienis mikrorajone. 1983. Popierius, ofortas, akvatinta. Lietuvos šus absurdiškai žaismingo humoro nacionalinis dailės muziejus Skaitmenino Irena Aleksienė pojūtis atsiskleidžia ir Lino Leono Katino (g. 1941) asmeninių pikto- eksponuojamas paveikslas „Ikaro kritimas“ – ne gramų serijoje, sukurtoje cinkografjos technika. Tikras tik linksma, bet ir ironiška antikinio mito rusiška šios parodos atradimas man buvo ir tai, kad galima versija. Gavrilčikas tęsė ekspresionistinę tapybą, įžvelgti daug panašumų tarp Marijos Teresės Rožans- buitiniam žanrui suteikdamas grotesko elementų, o kaitės, Vinco Kisarausko ir maskviečio Ivano Čiuikovo estafetę perdavė grupei „Mitki“, susibūrusiai 9-ojo ryškiaspalvių erdvinių asambliažų. dešimtmečio viduryje ir puoselėjusiai rusofiliškus Prieš eidami į ekspozicijos sales žiūrovai patenka į geraširdžio vėplos įvaizdžius. mažytį kambarėlį – asmeninį Tarasovo archyvą. Čia Jurijaus Dyšlenko (1939–1995) paveikslai – savi- eksponuojama džiazo muzikanto koncertų ir perfor- tas siurrealizmo, hiperrealizmo, popmeno lydinys. mansų dokumentacija, jo bičiulių laiškai, dovanos – Tiesa, Vilniuje rodomuose paveiksluose „Fudži artefaktai, savilaidos leidiniai. Vienoje iš salių matome vaizdas“ (1980), „Rekvizitas“ (1981), „Pasikėsini- saugyklos fragmentą – ten sudėti kolekcijos kūriniai, mas“ (1982) svarbus vaidmuo tenka apokaliptiniams laukiantys kitų parodų. siužetams, dramatiškoms emocijoms. Tarp lietuvių Toks asmeninis archyvas daug pasako apie kolekcijos tapytojų jam artimiausias tiek temomis, tiek stiliu- donatorių, o kartu yra nuoroda į vieną iš pagrindinių mi būtų Igoris Piekuras. Maskvos konceptualistų temų bei išraiškos priemonių – Šiame ekspozicijos skyriuje šalia peterburgiečių at- tai archyvų, kartotekų, rinkinių kaupimas. Vienoje savo sidūrė ir iš Tarasovo kolekcijos atrinkti lietuvių autorių esė Kabakovas parašė odę Gogolio herojui Pliuškinui, kūriniai. „Ekspresija ir juodas humoras kaip pasipriešini- sukurdamas psichologinį neofcialaus menininko intro- mo forma“ tiesiogiai ir kiek užšifruotai atsispindi Vinco verto, kaupiančio net menkiausias smulkmenas, auto- Kisarausko, Valentino Antanavičiaus, Marijos Teresės portretą. Savo parodą Stedelijko muziejuje Amsterdame Rožanskaitės, Raimundo Sližio, Dalios Kasčiūnaitės, jis neatsitiktinai instaliavo kaip didelį archyvą.31 Lino Leono Katino kūriniuose. Visi jie išskirtinai įdomūs Dmitrijus Prigovas (1940–2007) išgarsėjo insta- ir tikrai praturtino Lietuvos dailės muziejaus rinkinį. Ko liacijomis su Pravdos laikraščiais, kurių oficialiai

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 deklaruojamoms tiesoms priešpriešino užtapymus 8 Missiano, Wiktor. Die Kunst der sowjetische Avantgarde „Die andere ir piešinius. Savilaidos būdu publikavo rinkinius Seite der Medaile“, p. 205. „Atmestų eilėraščių karsteliai“. Pats save vadino ne 9 Гройс, Борис. Московский романтический концептуализм. In: pranašu, bet paprastu kultūros darbininku ir sie- Московский концептуализм. 2005, с. 343–351. kė pagal planą parašyti labai didelį kiekį eilėraščių, 10 Groys, Boris. Die Ästetisierung des ideologischen Textes. In: Sowjetis- teigdamas, kad nesvarbu, ar po autoriaus mirties jie che Kunst um 1990. Du Mont, Köln, 1991, p. 31. bus išleisti atskira knyga.32 11 Захаров, Вадим. Золотая книга концептуализма. In: Московский Levas Rubinšteinas (g. 1947) tekstus rašė ant концептуализм. 2005, с. 7. skaityklų kartotekos lapelių, kurių susidarydavo 12 Künstler in Moskau, p. 112. tūkstančiai. Andrejus Monastyrskis (g. 1949) savo 13 Flug. Entfernung. Verschwinden. Konzeptuelle Moskauer Kunst. Cantz performansų didžiulės apimties fotodokumentaciją Verlag. 1995, p. 21–51. ir tekstines interpretacijas brošiūravo tomuose „Iš- 14 Ten pat, p. 26. vykos į užmiestį“. Kopystianskiai 1994 m. rengdami 15 Ten pat, p. 32. parodą Diuseldorfe, kūrinius instaliavo archyvavi- 16 Кабаков, Илья. Плакат и стенд. Импровизация, p. 359–361. mo principu – Igoris ekspoziciją pavadino „Muzie- 17 Кабаков, Илья. Totale Instalation. München. 1995. jus“, o Svetlana savąją – „Biblioteka“.33 18 Тупицина, Маргарита. Критическое оптическое. Статьи о Simboliškai archyvavimo temą tęsia ir šios paro- современном русском искусстве. Наука. 1997, с. 183. dos atidarymui išleistas išsamus dovanotos kolekci- 19 Андрей Ерофеев. Русское искусство 1960–70–х годов в jos su visų kūrinių reprodukcijomis katalogas. Jis ne воспоминаниях современников и свидетельствах очевидцев. Серия tik džiugins lankytojus, bet ir bus parankinė knyga интервью. Москва. 1997. С. 584. sovietmečio neoficialaus meno tyrinėtojams, mu- 20 Тупицина, Маргарита, op. cit. с. 52. ziejų kuratoriams. 21 Igorj Kopystiansky, p. 228. Ši puiki paroda Radvilų rūmuose veiks dar dvejus 22 Schütz, Heinz. Verschwindende Gegensätze, p. 18. metus, bet apžiūrėti ją siūlyčiau iškart, kai tik baigsis 23 Gespräch zwischen Svetlana Kopystiansky und Gavin Jantjes, p. 126, p. 31. karantinas, nes tai iš tikųjų didelis malonumas. 24 Пацюков, Виталий, Эдуард Штейнберг. In: Координаты поколения LXXV. ГЦСИ, Москва, 2012, с. 9, 14. 25 Борисов, Леонид. Вспоминая прошлое. In: Леонид Борисов. Работы 1 Tarasov, Vladimir. Apie kolekciją. In: Draugų muziejus. Vladimiro Tarasovo 1975–1995. Государственный Русский музей Петербурга. 1995, с. 68. kolekcija Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkiniuose. Vilnius. 26 Боровский, Александр. Любовь к геометрии, p. 7. 2020, p. 27. 27 Lapin, Leonhard. Kaks Kunsti, Tallinn. 1997 Ülo Sooster. Eesti Kunsti- 2 Деготъ, Екатерина. Русское искусство ХХ века. Трилистник. Москва. muuseum, Tallinn 2001, Tallinn–Moskva 1956–1985. Tallinn, 1996. 2000, с. 154–297. 28 Helme, Svija. Probleme og Post-War Modernisme and Avant-garde in 3 Деготъ, Екатерина. Московский коммунистический концептуализм. Estonian Art. Eesti Kunstiakadeemia, Tallinn. In: Московский концептуализм. WAM. Москва. 2005, с. 11. 29 Komissarov, Eha. Graph, Geometry and Language: A Survey of Raul 4 Gelūnas Arūnas. Epochos kapsulė, p. 21 Meel Work. In: Raul Meel. KUMU, Tallinn. 2014, p. 47. 5 Милле, Дарья. Искусство точных тезисов. Влияние науки на 30 Андреева, Екатерина. Война, холодная война, советская идеология неофициальное русское искусство. In: Лицом к будущему. Искусство и конформизм, p. 208. Европы 1945–1968. Москва. 2017, с. 386. 31 Кабаков, Илья. Ноздрёв и Плюшкин, p. 353–357. 6 Künstler in Moskau. Die neue Avantgarde. Edition Stemmle, Schaffhau- 32 žr. Dmitrij Prigov. Ifa-Galerie, Berlin, 1999; Dmitri Prigov. La Biennalle sen. 1988, p. 23. di Venezia 54: Esposizione del Arte. Eventi Collaterali. 2011. 7 Bienert Dorothee. Paradigma „Kind“. In: Viktor Pivovarov. Philemon, 33 žr. Igorj Kopystiannsky. The Museum Kunsthalle, Düsseldorf. 1994; IFA – Galerie. Berlin. 2001, p. 9. Svetlana Kopystiansky. The Library. Kunsthalle, Düsseldorf. 1994.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 37 „BŪTI VEIKSMAŽODŽIU“

Su menininke, menotyrininke, dailės pedagoge Malvina JELINSKAITE kalbasi Jūratė STAUSKAITĖ

Jūratė Stauskaitė. Žinau, kad ką tik išlaikei egzami- geografjos mokytoja. Kai atėjau „mokytis piešti“, apie ną ir įgijai teises vairuoti motociklą. Kam tavo subtiliai dailės akademiją nieko nebuvau girdėjusi, o dailinin- kasdienybei prireikė sunkiosios artilerijos? kais vadinau žmones, kuriančius afšas kino flmams. Malvina Jelinskaitė. Motociklo idėja šmėžavo seniai. Visada žavėjausi vyrais, kurie laksto motoci- Išsiskyrei keistumu. Lyg ir atlikdavai užduotis – klais. Per pirmąjį karantiną sėdėdama prie netikėtai piešei neblogai, sakyčiau, originalia maniera, viską išsitrauktos siuvimo mašinos ir siūdama tiesias, kuo atlikdavai, ,,ožių“ nestatei. Bet, kiek tave prisimenu, ilgesnes siūles visokiems patalams ir drabužiams, su- skleidei neapčiuopiamą paslapties šleifą. Kas ta mer- galvojau įvaldyti kažką didelio, galingo. Motociklas gina? Kokios jos intencijos? Apie ką ir su kuo ji norėtų žadėjo greitį, polėkį, koncentraciją, orientaciją, būse- kalbėtis? ną be minčių. Panašiai ir nutiko. Ant motociklo jau- Taip, aš tokia. Iš pažiūros labai lanksti, kasdieny- čiuosi jaunatviška, ryžtinga, nerūpestinga. Vairuoda- bėje prisitaikanti, kartais jokia. Kaupiu patirtį, atsi- ma iš pažiūros nekomfortabilią transporto priemonę verdama sau per santykį su kitais. Tas kitas kartais padariau nemažai egzistencinių išvadų. Ir man tai būna žmogus, kartais geras flmas, knyga ar kelionė, patinka. Įvyko sąmoningai suvoktas išsilaisvinimas. labai dažnai – mano pačios kuriama fotografja. Kar- Kai sėdu ant motociklo, esu priversta galvoti tik apie tais „fotografuoju“ ir be fotoaparato, stebiu aplinką save ir tik apie tai, ką darau. Super veiksmas, judesys sulėtintu, sutirštintu žvilgsniu, tarsi norėdama įžiū- „čia ir dabar“. Dalyvauju! rėti kažką anapus „fasado“. Pastabumą, įgytą ir išsi- ugdytą, turiu jau seniai. Man patinka stebėti aplinką Na, su tavimi lengva nebus... Esame seniai pažįsta- ir dalyvauti procesuose, tiesiogiai juose nedalyvau- mos, daug ,,vandens nutekėjo“ per mūsų malūną, ne jant. Fotografavimas, iš pirmo žvilgsnio visiškai pa- visada skaidraus, bet visada sraunaus. Gal verta prisi- syvus santykis, tam labai tinka. minti pačią pradžią? Kas atvedė į dailės paieškas ,,ža- Pasiilgstu kasdieniškų pokalbių su intelektualais. lią“ mergaitę iš provincijos? Būtent kasdieniškų, būtent su jais. Savo aplinkoje Tuo metu aš jau studijavau flosofją Vilniuje, o apie pasigendu gero humoro jausmo, skambaus juoko. O dailininkės Stauskaitės mokyklą man papasakojo Zita jeigu sutikčiau Josephą Betysą (dabar jau a. a. vokie- Subačienė, buvusi mano klasės auklėtoja Šiauliuose, čių menininką avangardistą), paklausčiau, kelintą

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 valandą kėlėsi, ką valgė pusryčiams, ką veikė. Kodėl Šeškus (esi 7 jo knygų sudarytoja). Nevadini savęs fo- būtent jį? Man Beuyso kūriniai, nors visiškai ne- tomenininke, juo labiau fotografe. Sutinku. Tavo foto- suprantami, paslaptingi, bet įtaigūs, tad kiekvieną vaizdai (spalvomis) labiau primena tapybą ar mistinio kartą, atsivertusi kurį nors jo albumo puslapį, pati- kino vizijas. Fotoaparatas tavo rankose – paprasta, gal riu grynojo meno jėgą. net prasta priemonė mąstyti vaizdais. Čia jau reikėtų tavo išpažinties – tad prašom. Baigusi dailės mokyklą, studijavai menotyrą VDA, Taip, susitikimas su Algirdu Šeškumi buvo lemtin- dirbai pas mus administratore (tau tas nelabai tiko), vė- gas. Būtent jis tapo pirmuoju mano kritiku, įžvalgiu liau – mokytoja. Mokytoja esi ir dabar, nors jau ne pas vertintoju ir gerbėju. Žavėjausi valingais jo sprendimus. Ką tau reiškia kontaktas su vaikais? mais, jis turėjo tvirtą nuomonę visais meno, o ir ne Vaikai yra mano partneriai, mano draugai, mano meno klausimais. Kartu sudarėme 7 jo knygas. Na- pašnekovai, mano įkvėpimo šaltinis ir mano džiaugs- tūraliai atsisveikinome, kai aš sudarinėjau septintą mas. „Atsigaudama“ po flosofjos studijų, ilgą laiką jo albumą „Plastikinių gulbių girgždėjimas“, o jis – sąmoningai bandžiau „išlaisvinti“ savo protą, per- mano „Auksą ir žuvį“. Bendravimas nutrūko, žino- krautą protingais atsakymais į visus egzistencinius ma, ne iš karto, bet kažkaip natūraliai, kai Algirdas klausimus. Tada pastebėjau, kad „normaliai pasikal- abi knygas pavadino savomis. bėti“ galiu tik su vaikais. Mano proto ir sąmonės „at- Taip, fotografuoju lygiai kaip kvėpuoju – stichiškai, palaidavimo“ procedūroms gyvybiškai svarbi mito, spontaniškai, tada, kai ką nors pamatau arba man paro- pasakos, simbolių kalba, mažiems vaikams artima do. Niekada to nedarau „specialiai“, o tik tada, kai Tai iš prigimties. Žavėjausi jų mąstymo sinkretiškumu, nutinka. Fotografuodama pasąmoningai „susitikinėju“ kai man pačiai trūko savastie vientisumo. Vaikai su savo idealiuoju (aukštesniuoju) aš, o nufotografuo- mane skatino būti „čia ir dabar“, o aš juos vedžiau tiems vaizdams kuriu vienokį ar kitokį daugmaž rišlų ten, kur jiems labiausiai reikėjo. Jie žinojo „ką“, aš naratyvą. Svarstau kaip galėčiau paversti juos sąvoko- žinojau „kaip“. Puikiai sutarėme. Dabar, kai esu tiek mis, kad visavertiškai mąstyčiau vaizdais, nes vaizdai, sustiprėjusi, kad neabejoju nei savo žiniomis, nei pa- be jokios abejonės, yra mano mąstymo išraiška. Labai sirinkimu, skatinu jų vizualinį mąstymą. Labai retai tiksliai savo tekste „Auksas ir žuvis: Malvinos Jelins- pamokos pradžioje pasakau temą. Siūlydama konkre- kaitės fotografnio medijavimo praktikos“ tai įvardijo čios dailės technikos konkrečias priemones, visada dr. Kęstutis Šapoka: „... šiuo atveju turime reikalą ne sulaukiu momento, kai vaikas prieina tam tikrą savo su tikrovės kopijavimu, o su gilesne ikikalbine semanti- vaizduotės ribą, už kurios keliaujame kartu. ka, kurios šaknys iš dalies vis tiek susisiekia su logosu. Fotografnio medijavimo praktikas šiuo atveju galima Kaip susietum vaiką savyje su konkrečiu vaiku? suvokti kaip savitą mąstymo epistemologijos, kaip ne- Labai paprastai arba labai sudėtingai. Man patinka klasikinės stebėjimo f losofjos atmainą. Taigi tai ne į žmones, daiktus ar įvykius pažvelgti (juos pajusti) tiek logoso paneigimas, kiek jo dalinis „sustingdymas“ tarsi iš naujo. Gyvenimo įvykius dėlioju kaip kaladė- tiesiog jaučiant ir stebint. O vaizdai, vaizdinija Jelins- les, apčiuopdama kaskart vis kitas realybės briaunas, kaitei yra vienas iš kalbos sustingdymo būdų, nes žo- kartais net ką nors iš to sukurdama. Tam reikia bent džiai „uždaro, įtvirtina, nusprendžia, nuteisia“, vaizdai truputį būti vaiku. O man tai sekasi. šiuo atveju „lakoniškesni ir atviresni interpretacijai, nes tiesa jiems nerūpi“. Žinoma, sakydama, kad vaizdams Savotiškas, ,,malviniškas“ pasaulis ryškus ir tavo nerūpi „tiesa“, Jelinskaitė turi omenyje tai, jog vaizdai, menotyriniuose rašiniuose, o ypač fotografjose. Ne- arba vaizdiniai, yra tarsi ikifonetinė, todėl semantiškai keista, nes brendai šalia tokio meistro kaip Algirdas takesnė substancija, taigi ne taip griežtai susaistyti su

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 39 tikrovės ženklinimo nusistovėjusiomis konvencijomis“ santykius tarp spalvų ir įvairių detalių. Audiniai (Logos. 2020. sausis • kovas). man tarsi „žada“ padėti iššifruoti būties harmoniją, kurios kasdienybėje pritrūksta. Audinių ornamentai Aš irgi pacituosiu – kritikė dr. Agnė Narušytė tavo yra tam tikras pavyzdys, kaip galima raiškiai, aiškiai, vaizdines išpažintis apibrėžė taip: „sodriai spalvotos tiksliai ir prasmingai koduoti tikrovę. Gėriuosi jais. fotografjos knygoje keičia viena kitą nenuspėjamai: Galiu dienų dienas čiupinėti, apie juos galvoti. gal todėl, kad jų seka pagrįsta ne logika, o intuicija, tačiau intuicija kaip anglai sako, with a twist – su Tave sunku ,,apibrėžti“, nusakyti profesiją, juo labiau užsukimu. Juk intuicija irgi nuspėjama – visus val- tapatybę... Esi tarsi paraštėse. Bet paraštės iš esmės yra do tie patys instinktai, bet Malvinos sprendimai juos stebėjimo ir pastabumo kvintesencija. Taigi – esmas. Be išmuša iš vėžių. Kiekviename puslapyje sudaryta to, buvimas ,,tarp“ kuria įtampas, o įtampa, kaip žino- kliūtis savaiminiam suvokimui sustabdo fotografjų me, – kūrybos sąlyga. srautą ir šis suka į šoną, palenda po susikalbėjimo Esu baigusi flosofjos studijas Vilniaus universite- tiltais ir plaukia nežinoma kryptimi“ („Fotografja te ir menotyros studijas Vilniaus dailės akademijoje. (ne) akims“. 7meno dienos. 2015 m. vasario 20 d.). Ar Tačiau dirbu menininke, dailės mokytoja, darželio sutinki? Ir apskritai, man atrodo, kad keblu apie tave auklėtoja ir pan. Norėdama nusakyti savo tapatybę, kalbėti. Padėk susigaudyti. turėčiau klausti savęs ne „kokia ji yra“, bet „kaip ji Man pačiai dar sunkiau apie save kalbėti, o juo la- egzistuoja“. Medijuodama tikrovę vaizdais ir vaiz- biau save apibrėžti. Kai kiti parašo, pasidaro aiškiau. diniais išryškinu savo pačios atsitiktinumą, nekon- Skaitydama Narušytės, Šapokos įžvalgas, suprantu, kretumą, aktualizuoju buvimą „tarp“. Įtampa dailės kad intelektualui yra svarbu terminus, sąvokas ir jų kūrinyje? Man tai svarbu. Tais dažnais atvejais kai reikšminius atitikmenis įvaldyti pagal individualią fotografuodama išorę, nufotografuoju savo vidų, įtai- logiką. Kalbėti vaizdais man lengviau. Kai „kalbu“ gus santykis fotopaviršiuose yra vienintelis kriterijus vaizdais, galiu būti stebėtoja, galiu pasinerti į savo- suvokti, ar tas kadras ko nors vertas. Nuotrauka pri- tišką tylą, kai „jau ne žodis ir dar ne žodis“. Vilniaus valo turėti charakterį, o jis susiformuoja iš matomų ir vaikų ir jaunimo meno galerijoje 2021 m. kovą numa- numanomų santykių tarp linijų, spalvų, formų. At- toma mano paroda „Malvina à la Malvina: būties la- rinkinėdama savo fotografjas patiriu dar vieną, kaip boratorija“ galbūt išryškins kažkokius svarbius meno man atrodo, specifnę būseną, kai aš, stebėtoja, stebiu kūrinių prasmės dėmenis ne tik man, bet ir kitiems. save stebinčią. Filosofas Aleksandras Piatigorskis tai Būtent prasmės, o ne reikšmės. vadina ypatinguoju refeksu Z.

Tavo foto etiuduose ir viešuose pasirodymuose daž- Ar esi numačiusi savo ateities trajektorijas? Ar jaunas ornamento motyvas. Jaučiu, kad ne šiaip sau. Juo- tiesi drugelis, ar vis dar kokonas? Ir jeigu reikėtų rink- lab kad tradicinė, itin struktūruota ornamento raiška, tis, kuo norėtum būti? Taigi, kaip save apibūdintum, jei atrodo, labai kertasi su ,,išplaukusiomis“ tavo vizijomis. reikėtų prisistatyti ,,dviem žodžiais“? Kaip tą paaiškintum? Ir toliau pasilieku sau teisę nebūti nei drugeliu, Vis ieškau ornamento, kurį galėčiau pasimatuoti, nei kokonu. Esu TARP jų, kad patirčiau kuriančiąją apsivilkti, juo tapti. Susitapatinimo su vienu ar kitu šio paradokso žaismę. Noriu būti veiksmažodis, o ne ornamentu ritualas yra savotiškas tapsmo aktas, ve- daiktavardis. dantis prie mano individualybės ribų, kurias sten- giuosi jeigu ne peržengti, tai bent praplėsti. Mėgstu Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės veiksmažodžiau- audinius, drabužius – juose išaustus ornamentus, jant!

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 „TIKIUOSI, ŽIŪROVAI MANO SPEKTAKLIUOSE JAUČIASI SAUGŪS“

Su režisiere Karolina ŽERNYTE kalbasi Dovilė ZAVEDSKAITĖ

„Pojūčių teatro“ įkūrėja Karolina Žernytė savo spektaklius leidžia vadinti visaip: imersiniais, įtrau- kiančiais, sensoriniais, interaktyviais, nes jie netelpa į standartinę terminiją. Režisierei ir jos komandai kur kas reikšmingesni ne terminai, bet pastangos būti visaverte visuomenės dalimi, matyti, kas vyksta aplinkui, ir į tai reaguoti. Kiekvienas „Pojūčių teatro“ kūrinys turi ir socialinį tikslą. Su režisiere kalbėjomės apie karantiną, vaizduotę, trisdešimt šešis pojūčius, neuroįvairovę ir apie tai, koks žiūrovas yra „blogas“, o koks – „geras“. Karolina sako, kad jai svarbiausia – išjudinti publiką, sukuriant aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi saugus ir drąsiai atsivertų kūrybai.

Dovilė Zavedskaitė. Kuo gyvenate dabar, per antrąjį ka- vabzdžio kas išsivysto, iš kur atsiranda drugelis, kaip vis- rantiną? Ar „Pojūčių teatras“ jau prisitaikė prie naujos – kas gamtoje atrodo... nuotolinės – realybės? Kitas projektas irgi susijęs su gamta – tai taktilinė kny- Karolina Žernytė. Šiuo metu vykdome du projektus, ga akliems vaikams „Kaip jaučiasi miškas?“ Joje pasako- kuriuos įmanoma įgyvendinti ir karantino sąlygomis. jama ne tik apie tai, kas miške yra, ką ten galima užuosti, Vienas iš jų – sensorinis spektaklis autistiškiems vaikams paliesti, bet ir apie miško savijautą. Bandome paaiškinti ir jų šeimoms, pasakojantis apie pievos gyvenimą, vaba- sąvokas, pavyzdžiui, kas yra voratinklis, skruzdėlynas, lus, vabzdžius, drugelius, apie tai, kaip jie jaučiasi. Šiuo medžių viršūnės, kurių nepačiupinėsi. Tai galimybė vai- metu gaminame spektaklio rekvizitą, su kuriuo dirbsime. kams, kurie nemato, pajusti, prisijaukinti mišką. Viską supakuosime į atskiras dėžutes, kurias galės pasiim- ti visi, dalyvausiantys spektaklyje. Žiūrovai jį stebės nuo- Apie imersinį, dalyvavimo ir interaktyvųjį teatrą toliniu būdu ir, klausydamiesi vaidinamos istorijos, galės dažniausiai kalbama kaip apie tris skirtingus scenos joje dalyvauti, naudodami tas priemones. Manau, šiai au- meno tipus, tačiau kuo jie skiriasi, kiekvienas apibrėžia ditorijai toks būdas galėtų būti patrauklus. Šiems vaikams savaip. Turbūt iš tikrųjų būtų teisingiausia, jei režisie- susibūrus vienoje erdvėje, jeigu kažkam kažkas nepatin- riai savo kūrybą įvardytų individualiai, nebūtinai tai- ka, dažnai jie visi negali nei atsipalaiduoti, nei susikaupti. kydami ofcialius terminus. Kaip tu apibūdintum savo Gal žiūrėdami spektaklį namuose, patirs jį kitaip. Tokiam kuriamą teatrą, jo suteikiamą patirtį ir pasirinkto kūry- kūriniui iš tikrųjų net nebūtinai reikia kokios nors istori- bos būdo poveikį žiūrovams? jos, svarbu tiesiog gerai, saugiai jaustis. Bet aš labai noriu, Šiuo klausimu daug kur esu karštai diskutavusi. Atsi- kad spektaklis atvertų kažką įdomaus, todėl įtraukiame menu, pirmą kartą mane prispaudė prie sienos, kai Pietų nemažai informacijos apie vabalus, mikropasaulį. Taigi Afrikos Respublikoje vyko ASITEŽ suvažiavimas ir buvo spektaklis tiks ne tik vadinamiesiems sensoriniams vai- surengtas didžiulis teatro vaikams festivalis. Stebėjausi, kams, bus įdomus ir kitiems, visi galės sužinoti, iš kokio kad kai kurie žmonės net negalėjo pradėti kurti, kol ne-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 41 apsispręsdavo, kokį krypties pavadinimą pasirinks. O aš Tačiau, jeigu pasigilintumėte, kaip vyksta mūsų spek- sakau – nesvarbu, kaip vadinsite mano spektaklius, vis takliai vaikams, taptų iš tikrųjų akivaizdu, kad galutinis tiek darysiu tai, kas man tiesiog įdomu. Toks griežtų api- rezultatas priklauso būtent nuo žiūrovų. Todėl kūrėjas turi brėžimų vaikymasis turbūt perimtas iš britų ar kitų eu- būti labai lankstus – staiga pamatome, kad vaikams labai ropiečių – sakau vaikymasis, nes tam iš tikrųjų skiriama patinka ridenti kamuoliukus. Tada prisitaikome, pažai- pernelyg daug dėmesio. Kartais tam, ką kuriame, termi- džiame ilgiau su tais kamuoliukais. Iškart svarstome, ką nų dar net nėra – juos reikia sugalvoti. galėtume pridurti prie tos istorijos, kad su kamuoliukais Apibrėžimas inclusive man atrodo tinkamas žodis tam, nuveiktume kažką daugiau, nes gali būti, kad kita veikla ką „Pojūčių teatras“ daro dabar – šiuo metu orientuoja- jų visai nesudomins. mės į skirtingas visuomenės grupes, dažniausiai tai tam tikros, kaip mes vadiname, supergalios. Bet spektaklių yra Kas tau aktualiausia – sužadinti žiūrovų vaizduotę, visokių, kai kurie skirti paaugliams, kai kurie – suaugu- kūno pojūčius ar jausmus? siesiems, kai kurie tik moterims... Tokiems galbūt labiau Nors dažnai sakoma, kad lietuvių teatras, ypač skir- tinka terminas immersive – kiekvienas žiūrovas čia yra ir tas vaikams, sutelkia dėmesį į pojūčius, į jausmus, aš pati kūrėjas, nes veikia fziškai, dalyvauja diskusijoje, jo buvi- labiau pabrėžčiau vaizduotę, nes pojūčiai už ją daug pri- mas toje erdvėje daro labai didelę įtaką pačiam spektakliui. mityvesni. O jausmai gali būti net pavojingi, ne visus juos Interaktyvusis, įtraukiantis – kiekvieną priskiriu skir- verta sužadinti. Vaizduotė, žvelgiant psichologiškai, yra ta tingai grupei, nes viskas priklauso nuo to, kokius žmones erdvė, kurioje jaučiamės saugūs, – po ją galima klaidžioti noriu prisikviesti. Tarkim, žodis sensorinis yra labai gerai tiek, kiek kiekvienam norisi. žinomas tiems tėvams ir pedagogams, kurie susiduria ir Viena kolegė, psichoanalitikė, kai statėme spektaklį dirba su vaikais, turinčiais proto negalią. Terminas įtrau- „Pirmapradis“ pagal Carlo Gustavo Jungo archetipus, la- kiantis mūsų kontekste dar naujadaras, tad tinka vartoti bai nuogąstavo, koks bus rezultatas. Svarstė, kaip žiūrovus nebent paraiškoje, kuri teikiama Kultūros tarybai. „Atvi- paveiks mūsų noras panardinti juos į archetipus dirbtiniu rą odą“ vadiname spektakliu-ritualu, nes norime pri- būdu, nes žmonėms, iš tikrųjų susidūrusiems su archeti- traukti žmones, kuriems patinka ritualai, galbūt mistika, pais, prireikia gydytojų pagalbos. Bet, kai ji pati tą išbandė, savęs tyrinėjimas. Daugelis kūrėjų turbūt sakytų, kad te- sakė įsitikinusi, kad psichika turi apsaugą. Būtent vaizdai, gul sprendžia patys žiūrovai, vadindami, kaip kam norisi. kuriuos matome, veikia kaip apsauga, kad nepanertume pernelyg giliai. Žinoma, čia kalbu apie sveiką psichiką. Kurios idėjos laikaisi – ar spektaklį sukuria režisierius, Vaizduotė yra erdvė, kuri skatina kurti, augti, išmokti, ar susikuria kiekvienas žiūrovas? sužinoti, keliauti… O jausmai yra mįslė, kurią pavyksta Nuo pat pradžių sakiau, kad galutinę spektaklio ver- arba nepavyksta įminti. Kai kurie žiūrovai per spektaklius siją sukuria žiūrovų vaizduotė. Tačiau be režisieriaus atsipalaiduoja, kai kurie lieka abejingi, kai kurie verkia arba ji nieko nesukurs. Čia grįžtame prie esminio teatro juokiasi. Bet kurio meno tikslas vis tiek yra sužadinti jaus- apibrėžimo – kad spektaklis įvyktų, būtinas atlikėjas, mus, tačiau man įdomiau tai, kas susikuria vaizduotėje. žiūrovas ir erdvė. Būdamas vienas, nejausdamas aplin- Po spektaklių visada darome aptarimus ir pirmiau- kos poveikio, žmogus spektaklio paprastai nepatiria. sia klausiame: „Kaip jaučiatės?“ Tai duoda toną dialo- O erdvė šiuo atveju, ypač karantininiais metais, labai gui, sukelia pasitikėjimą, užmezga ryšį su žiūrovais. išsiblurinusi. Bet ji vis tiek yra – aš erdvę suvokiu kaip Dažnai žmonės tiesiog pradeda pasakoti, ką matė, ką vaizduotę. Juk tą patį spektaklį kiekvienas mato sa- įsivaizdavo. Iš tų vaizdinių paprastai galima susidaryti vaip, tik režisierius kiekvienąkart skirtingai nematys, nuomonę, kokius jausmus kas patyrė, ar malonius, ar nes jam svarbiausia, kas ko nepadarė, kas ką pamiršo, ne, ar čia tiesiog nuklydimas, ar sukeltas smalsumas. ko kur pritrūko. Tai neatsiejami dalykai.

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Kokie fziniai kūno pojūčiai tau atrodo įdomiausi? Naujausi moksliniai tyrimai įtraukia visus spaudimo, šalčio, tempimo ir panašius pojūčius, jų ištirta yra apie 36. Man labai įdomus ryšys tarp pojūčių ir mąstymo. Dirb- dama su vaikais autistais, sužinojau labai daug dalykų apie mūsų smegenis, kaip jos veikia, kas užtikrina saugumo jausmą arba neleidžia jaustis saugiai. Kai rodome spektaklį jiems, tiesiog bandau sukurti aplinką, kurioje visi ramiai jaustųsi, nes vaizduotė negali veikti, jeigu instinktai liepia bėgti, slėptis ar gelbėtis. Kai kuris nors iš tų pojūčių yra pernelyg smarkiai dirginamas, negalima jaustis saugiai. Man įdomios šios teorijos, ypač propriocepcijos pojūtis, lemiantis, ar jaučiame savo kūno „Pirmapradis“. Režisierė Karolina ŽERNYTĖ. Spektaklio scena padėtį erdvėje, ar nejaučiame. Pati esu patyrusi tą neti- Dmitrijaus Matvejevo nuotr. krumą per labai stiprius migrenos priepuolius – apima baimė, kad savęs nevaldau, net nebežinau, kur kūnas rėjai aiškina, kaip sunku apibrėžti socialinį tikslin- prasideda, o kur baigiasi. Dalis vaikų, kuriems būdingi gumą, o man suvokti, kuo galėčiau būti naudinga autizmo požymiai, tos propriocepcijos natūraliai ne- visuomenei, yra labai paprasta. Tiesiog matau, kad turi – jiems reikia ją sužadinti. Domiuosi, kas padeda kažkam skauda, ir dažniausiai negaliu paprasčiausiai tą pojūtį užtikrinti. Tarp tokios pagalbos metodų yra praeiti pro šalį – noriu kištis į svetimus reikalus. Kar- ir vadinamieji fdgeting – smulkūs judesėliai, kuriuos tais tai naudinga konkrečiai grupei, kartais – man mėgstame dažnas iš mūsų, vieni plaukų sruogą suka, kiti pačiai arba mano komandai, juk tokiu būdu mes au- kažką mechaniškai braižo, krapšto. Šie įprasti mikroju- game. Laikausi nuostatos, kad esame kūrėjai, nenori- desiai padeda nusiraminti, susikurti saugumo jausmą. me gydyti nei visuomenės, nei individų – tai ne mūsų sritis, bet spektakliais vis tiek siekiame šiokio tokio Ar kokio nors pojūčio tyrinėjimas gali inspiruoti terapinio poveikio. spektaklį? Kas dažniau tampa atspirtimi, kai imatės naujo kūrinio, – forma, tema, dramaturginė idėja? „Pojūčių teatro“ spektaklių neužtenka vien pama- Kaip vyksta kūrybos procesas? tyti – juos reikia suvokti, priimti žaidimo taisykles ir Paprastai vienas eina paskui kitą. Dažniausiai dirbu patikėti ta realybe, į kurią norima įtraukti žiūrovus, ne viena, bet su komanda, įsiklausau, kas kam įdomu, kad atsivertų naujai patirčiai. Kiek kurdama tu mąs- kas tarp mūsų bendra, kokie interesai mus sieja. Bet tai apie žaidimą kaip būdą patirti pasaulį ir save? narpliodami vieną temą užkliudome ir kitą, paskui Kadangi labai daug dirbu su vaikais, negaliu apie norisi prie jos grįžti. Taigi viskas plėtojasi labai na- tai negalvoti. Bet apskritai, kai pradėjome kurti kaip tūraliai. Jau kurį laiką gilinamės į gamtos tematiką, komanda, aš visąlaik ieškodavau, kokia ž aidimo for- į mikropasaulį – č ia telpa medžiai, grybai, vabalai... ma padėtų atrakinti vieną ar kitą temą. Tarkim, kaip Prieš tai gilinomės į mitologiją, labai ilgai tyrinėjome atskleisti prisiminimus apie paauglystę? Kaip sukurti archetipus, galiausiai perėjome vien prie moteriškų ar- siužetą, kuris leistų vėl pasijusti lyg mamos pilve? Mes chetipų. dažnai tyrinėjame tokias galimybes, pasitelkdami įvai- Dabar man labai rūpi neuroįvairovė ir „superga- rius žaidimus, kad neprarastume smalsumo jausmo. lios“, taip pat bendruomenės įvairovė. Drauge man visada labai svarbi ir socialinė pusė. Kartais kiti kū- Ar lietuvių žiūrovai yra geri žaidėjai?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 43 Tikrai taip! Mes esame tarp Trečiojo pasaulio ir Vaka- me tikėtis, kad spektaklis, pastatytas kur nors užkampy- rų. Trečiojo pasaulio šalių žiūrovai yra tikra dovana – tose je, apgriuvusiame pastate, kiekvieną savaitgalį pritrauks šalyse, kur žmonės daug sunkiau gyvena, jie kaip žiūro- daug žmonių. vai visada būna gerokai atviresni. Rusijoje, Afrikoje, kur Mūsų projektas Tense in sense remiasi prisiminimais, o mums teko vaidinti, publika liete liejo teigiamas emocijas. drauge prisimenama ir erdvė. Esame jį rodę Gelgaudiškio Ypač Rusijoje – ten visi labai iškalbingi ir mėgsta pasakoti, dvare, religinės paskirties pastate Plungėje, lauke prie eže- ką patyrė. ro, Energetikos muziejuje. Kiekvieną kartą pritaikome kū- Lietuviai per tą laiką, kiek veikia „Pojūčių teatras“, la- rinį konkrečiai erdvei, tačiau svarbu, kad ji būtų įkvepian- bai pasikeitė, išlaisvėjo. Atsimenu pirmą mūsų spektaklį ti. Projektas „Pojūčių paveikslai“ skirtas galerijoms, nes „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ – po spektaklio bū- inspiruotas ten eksponuojamų kūrinių. „Aš tavęs nevirš- davo mirtina tyla. Jokių komentarų. Klausdavome, kaip kinu“ – tai spektaklis apie žarnyną ir apie virškinimą, ro- jaučiatės, gal norite kažkuo pasidalyti? Tyla. Dabar tai jau dytas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje sunkiai įsivaizduojama, žiūrovai pamėgo refeksijas, dis- prie Kauno Rotušės aikštės. Jo salės, išsivinguriavę laiptai, kusijas, kartais kyla net konfiktai dėl skirtingų požiūrių. koridoriukai, rūsiai – tikras žarnynas, tinkamas tokiai ke- Kai tik pradėjau kurti, sulaukdavau protestų ir iš aktorių, lionei. Aišku, siužetą sugalvojome, neturėdami omenyje ir iš kitų režisierių: „Ką čia darai, griauni visą įspūdį! Mes šios erdvės, bet ji tam labai tiko. Paminėjau erdves, kurios ką tik keliavome po vaizduotės erdves, o tu dabar su mu- mus įkvepia, tačiau tą patį spektaklį dabar vežiojame į mis!“ Bet aš visada pabrėžiu, kad žmogiškasis ryšys, užsi- mokyklas. Aišku, vaikams būtų įdomiau atsidurti Kaune, mezgantis per aptarimus, yra daug svarbesnis. bet ne visi gali, ypač iš atokesnių regionų, ten atvažiuoti. Aišku, pirminė pauzė būna visada. Reikia ją išlaukti. Vakaruose viskas priklauso nuo publikos. Aš mėgstu ne Kai kuriuose tavo spektakliuose galima dvejopa patir- visai pagrindinę publiką, ne festivalių ar didžiųjų teatrų tis – arba patirti pojūtį, arba stebėti pojūčių patyrimą. Kuo žiūrovus. Tarkime, Vokietijoje, Rūro-Reino regione mano skiriasi šie dalyvavimo spektaklyje variantai? Ar kurdama geras draugas, prodiuseris, vykdo projektus, subūręs savo mąstai apie tuos žiūrovus, kurie lieka tik stebėtojais? Kuo auditoriją, kuriai pristato džiazo muziką ir eksperimenti- stengiesi juos paveikti? nį meną – šokį, teatrą. Jo žiūrovai – paprasti darbininkai, Daug apie tai mąstau. Pati pradžia dažniausiai būna bet šie žmonės po sunkaus darbo skaito knygas, klausosi sensorinė, jutiminė. Naujausiuose spektakliuose žiūrovų muzikos, priklauso ansambliams, turi įkūrę grupes... Jie į grupes nebeskirstome. O spektaklius, kurie skiriami labai įdomiai flosofuoja. Ten dažniausiai improvizuoja- kelioms grupėms, specialiai kuriame taip, kad būtų pa- me, o žiūrovai mūsų spektakliuose įžvelgia labai gražių trauklūs vizualiai. Pažaisti vizualumu tikrai sau leidome, dalykų. Tačiau tai nėra tipinė publika. Nacionaliniame dramos teatre statydami „Pirmapradį“. Tačiau tokiuose spektakliuose man iš esmės svarbiausia, Jeigu jau prabilome apie vietas, smalsu, ką tau reiškia kaip juda grupė, koks stebėtojų santykis su dalyviu, ku- erdvė? Kiek ji svarbi, įtraukiant žiūrovus į žaidimą, t. y. riam užrištos akys, kaip galėtume pamatyti, ką jis jaučia? kiek ji gali lemti, garantuoti publikos įsitraukimą arba Kaip sužadinti stebėtojų empatiją žmogui užrištomis aki- atvirkščiai – jį slopinti? Ar erdvė gali įkvėpti kūrybai? mis? Apie tai visada labai daug galvojame. Kadangi esu ne tik režisierė, bet ir vadybininkė, viską Man pačiai savo spektaklius labiau patinka žiūrėti negu vertinu dvejopai. Esame surengę nemažai įvietintų pasi- jausti. Nes žinau, kad planas suveiks, – priemones kruopš- rodymų, kuriuos įkvėpdavo, inspiruodavo konkreti erdvė. čiai atsirenkame, jos visada daro vienokį ar kitokį povei- Tačiau nemažai galvojame ir apie tai, kad spektaklį būtų kį. Dažnai, beje, nutinka taip, kad žiūrovai lyg ir nepatiria galima išvežti, „parduoti“ mokyklai, darželiui, klasei, ren- jokios istorijos, didžiausią įspūdį jiems daro tai, kad klai- giniui. Tokia realybė, juk gyvename mažoje šalyje, negali- džiodami tamsoje visą laiką jautėsi saugūs, galėjo pasiti-

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 kėti „vedliais“. Nieko daugiau, pasirodo, nereikia. O mes konkrečius rėmus, antraip jie nieko nesukurs. Esu daly- sukame galvas, knaisiojamės po giliausius šešėlius... Bet vavusi tokiuose bandymuose, kai kiekvienas žiūrovas yra yra ir tokių žiūrovų, kurie dalyvauja kiekvienoje premje- kviečiamas visiškai laisvai improvizuoti, daryti, kas tik roje ir iš tikrųjų neria vis gilyn, gilyn, gilyn. šauna į galvą. Šių eksperimentų sėkme nelabai tikiu, nes ir pati, pakliuvusi į tokią situaciją, nesijaučiu saugiai. Ne dėl Kaip manai, ar daug lemia emocinė žiūrovų temperatū- savęs, bet dėl kitų – jeigu pradėčiau iš tikrųjų labai laisvai ra – apėmęs jaudulys, įtampa, baimė būti veiksmo epicen- improvizuoti, kiti, kurie neturi tiek patirties ir drąsos, ko tre? Ar ji sustiprina įspūdžius, leidžia giliau pasinerti, ar gero, jaustųsi suvaržyti. atvirkščiai – susilpnina, atitraukia, blokuoja? Tavo many- Lietuvoje juntamas milžiniškas skirtumas tarp regionų mu, ar tai išlaisvinantis jausmas, ar uždarantis? ir didžiųjų miestų publikos, netgi tarp to paties miesto ra- Man atrodo, ta įsitraukimo čia ir dabar būsena labai jonų. Galima tikėtis visko – replikų, komentarų, visiškos reikalinga, kad galėtum patirti spektaklį. Bet būtinai tylos, kuri reiškia atsiribojimą, arba visiškos tylos, kuri reikia palikti laiko refektuoti tam, kas įvyko. Žiūro- reiškia įsitraukimą, – visur viskas vyksta labai skirtingai. vai, jau ne vieną kartą lankęsi mūsų spektakliuose, Yra buvę spektaklių, kai po pasirodymo teko net pabarti yra sakę, kad iš anksto susiplanuoja, jog po spektaklio publiką – tai buvo keli vyresnio amžiaus žmonės iš aklų- turės laiko sau – pabūti, pamedituoti. Gerai žinau tą jų bendruomenės. Dažnai susidaro įspūdis, kad tie mūsų jausmą, kai patiri kažką didesnio už save, ir tau reikia spektakliai rodomi lyg ir per prievartą. Atrodo, tie žmonės tiesiog patylėti, pabūti ar išsivaikščioti. Čia turbūt yra išvis neitų į jokį teatrą. Bet po mūsiškio gal ir kitą spekta- vienas iš stipriausių jausmų, kokie gali apimti. Man at- klį jau vertins kitaip. To irgi tikiuosi. rodo, be emocinės „temperatūros“, be įsitraukimo šita Tačiau man didžiausias džiaugsmas yra įkvėpti kūry- patirtis neatsirastų. bai ką nors kitą. Labai gerai atsimenu tas akimirkas, kai Tačiau žiūrovų būna visokių. Pasitaiko tokių, kurie žiūrovai pasijunta vieningi ir nusiteikia laisvai kurti. Net užrištomis akimis eina, lipa, griūva, neklauso patarimų, jeigu tai tiesiog smėlio barstymas. Spektaklio „Pirmapra- nepriima pagalbos, nepasiduoda, improvizuoja, paskui dis“ pabaigoje kartu su žiūrovais per visą salę dėliojame nusiriša raištį ir sako: „Tikėjausi daugiau, nelabai ką čia mandalą. Jie patys to nori, niekaip negali sustoti, kol neiš- patyriau…“ Vis dėlto niekada negali žinoti, kaip yra iš ti- dėlioja visų akmenų. Tai iš tikrųjų stebuklingas jausmas. krųjų. Tai labai asmeniški potyriai, – sakoma, kritikai bū- Tačiau rėmai vis tiek būtini – kiekvienas turi saują akme- tent dėl to apie mūsų spektaklius mažai rašo. Labai sunku nukų ir gali dėlioti juos, kur nori, gali jų ir nedėlioti, vien recenzuoti asmeninį patyrimą. žiūrėti, kaip tą darys kiti, vertinti, kas iš to išeis. Bet laisvės Visai kitaip reaguoja vaikai – pajutome, kad po užsiė- nesuteikiama tiek daug, kad ieškotum tų akmenų po visą mimų jiems norisi piešti. Piešimas – įprastas refektavimo pasaulį arba išvis nežinotum, ką su jais daryti. Be žodžių būdas. O sensorinis užsiėmimas nėra įprastas ir, aišku, aišku, kas vyksta. Tokie momentai patys stebuklingiausi, ten visko pasitaiko. Daug ko galbūt nepamatysi, nes vai- nes pamatome, kaip žmonės laisvėja, kaip jie kuria, kokį kai visaip elgiasi – ir išdykauja, ir nesusikaupia. Bet viduje malonumą jiems tai suteikia. kažkas įvyksta. Minėjai, kad labiau mėgsti būti tarp stebėtojų. Jeigu Ar tikiesi, kad žiūrovai paklus dramaturgijai? Ar nori, klausčiau asmeniškai – ar Karoliną kaip žiūrovę labiau kad jie atpalaiduotų savo kūrybinę galią, apversdami spek- veikia imersinės, ar tradicinės teatro formos? taklį aukštyn kojom? Visada, taip pat ir savo spektakliuose, mėgstu stebėti Tikiuosi, kad pavyks juos išjudinti. Tikiuosi, jausis sau- publiką, ypač įdomu, kaip reaguoja vaikai. Aišku, spek- giai ir nebijos atsiverti. Tai reiškia, kad jiems reikia suteikti taklį irgi stebiu, bet čia mano profesinė sritis, todėl sunku kažkiek laisvės kūrybai, tačiau ta laisvė turi tilpti į labai tiesiog įsijausti.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 45 Man nesvarbu, ar tai įtraukiantis teatras, ar tradicinis, Gaisras net apskritai nerūpi, ar čia teatras, ar tapybos paveikslas, Kažkur ten, Lietuvoj, ar koncertas – bet kokia meno forma tiesiog daro povei- nežinomam krašte, kį arba nedaro. Tačiau labai mėgstu, kai mane įtraukia į pamatė dailininkas, klasiokas Vytautas. veiksmą, nors ir esu kritiška, nes turiu daug patirties. Ki- taip tariant, esu bloga žiūrovė. Savo komandoje juokais Liepsnoja kopėčios esame apibrėžę, koks žiūrovas yra „blogas“, o koks – „ge- tarsi dangoraižis. ras“. „Blogas“ tas, kuris per daug sau leidžia, provokuoja, Dar tolumoj rusenančios žarijos žėri. nes jam neįdomu, nes jau yra kažką panašaus išbandęs, patyręs. Tokia esu ir aš. Tačiau visada ieškau, kas galėtų Dažnokai pagalvodavau, kad tas paveikslas galėtų mane sudominti. Įtraukiančiame teatre tai gerokai pakeliauti per pasaulį kaip vieno paveikslo paroda. vojinga, nes kiti žiūrovai gal nėra tiek daug patyrę, todėl jiems nejauku šalia tokio besiblaškančio ieškotojo. Vytautas LANDSBERGIS

Kas tau svarbiau kaip kūrėjai – ar padėti žmonėms at- ietuvos nacionalinio dailės muziejaus Paveikslų rasti kitą, ar suprasti save pačius? Lgalerijoje nuo lapkričio 4 d. veikia Vytauto Valiaus Man atrodo, tų kitų iki galo vis tiek niekada ne- (1930–2004) kūrybos paroda „Jausti savo žemę“, papil- suprasime. Po spektaklių labai dažnai girdime frazę: dyta archyviniais dokumentais. Dailininko kūrybą yra „Kai užsirišau akis, pradėjau daug labiau vertinti tai, išsamiai išnagrinėję menotyrininkai Ingrida Korsakai- ką turiu.“ Taigi žmonės galbūt kažkiek supranta kitus, tė, Ramutė Rachlevičiūtė, Kęstutis Šapoka, Nijolė Tu- pagalvoja, kaip jie jaučiasi, bet vis tiek viską lygina pa- mėnienė, Irena Žemaitytė-Geniušienė ir kt. Tekstų vi- gal save ir pagal savo patirtį. Nors niekada iki galo ne- suma atskleidžia platų kūrybos horizontą – dailininkas persikūnysi į kitą žmogų, visada pasitelkiu tiesioginio gilinosi į lietuvių liaudies dailę ir humanistinę flosofją, įsijautimo būdą – jeigu noriu parodyti, kaip jaučiasi, jam rūpėjo tiek individo, tiek tautos, net pasaulio liki- pavyzdžiui, autistas, turiu visiškai pasinerti į jo pa- mas. Kūriniai ekspresyvūs, monumentalūs, su turtin- saulį, įsivaizduoti, kad mano kūnas yra toks pats, kaip gomis faktūromis – jas išgaudavo, taikydamas autorinę jo kūnas, net iki pačių smulkiausių pojūčių. Tik tada techniką. Valius kartu su Birute Žilyte, Algirdu Stepo- galėsiu papasakoti apie tai kitiems. Beje, atsidūrę kito navičiumi (1927–1996), Vincu Kisarausku (1934–1988). kailyje, labai daug atrandame. Sigute Valiuviene ir kt. atstovauja atlydžio menininkų kartai, į lietuvių dailę įnešusiai gaivių modernizmo Kokį pasakojimą – plačiąja prasme – nori perteikti vėjų. Kaip ir daugelis 7-uoju dešimtmečiu degė kūrybos žiūrovams savo kūriniais? aistra – eksperimentavo, nuolat ieškojo naujų raiškos Dabar noriu kalbėti apie tai, kad kiekvienas iš mūsų formų. Tai atsispindėjo estampuose, tapyboje, knygų yra normalus, bet ir unikalus. Tai, ką jaučiame, kaip iliustracijose, freskose. Jį traukė ir kitos meno sritys – te- jaučiamės, yra normalu, net jei atrodo, kad esame visiš- atras ir kinas, poezija ir muzika.1 Valius dėstė grafką ir kai kitokie… Tačiau kartu visa tai unikalu, todėl verta kompoziciją Vilniaus dailės institute (1965–1971), buvo tuo dalytis. Šios jausenos galbūt kyla dėl paprasčiausio aktyvus grafkų bendruomenės narys. noro aplinkui matyti kuo daugiau įvairių žmonių. Tos Dailininko paveldu rūpinasi šeima – žmona Sigutė, bendruomeninės įvairovės ypač trūksta dabar, kai dėl dukra Eglė ir sūnus Saulius. Jų bei Vilniaus dailės aka- karantino būnu tik Lietuvoje. demijos leidyklos iniciatyva išleisti jau trys albumai, ap- rėpiantys plačiašakę, gilią Valiaus kūrybą. Šis pasakoji- Dėkoju už pokalbį. mas apibūdina asmeninius dailininko bruožus – tai tik

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Jurga MINČINAUSKIENĖ

VYTAUTAS VALIUS – PRISIEKĘS ESTETAS, IŠTIKIMAS PAŠAUKIMUI

pirmas žingsnis, nedidelė liudijimų dalis. Atsiminimais sklandžiai funkcionuotų, buvo vienas iš Vytauto, kaip pasidalijo bendramokslės Irena Žemaitytė-Geniušienė ir biuro pirmininko, rūpesčių. Retkarčiais ten padirbė- Birutė Žilytė, artimi bičiuliai ir kolegos Bronius Leonavi- davau, bet Vytauto spausdinančio nemačiau. Jo studija čius, Arvydas Každailis, Petras Repšys, Mikalojus Povilas buvo Antakalnyje, vieno daugiabučio namo viršuti- Vilutis, mokinės Jūratė Stauskaitė, Ramunė Vėliuvienė. niame aukšte, – joje tarp rėmų, popierių, presų, stalų buvo sunku net prasibrauti. Jurga Minčinauskienė. Kokį įspūdį Vytautas Valius Birutė Žilytė. Studijavau viename kurse su abiem darė kaip asmenybė? Valiais, nors artimiau bendrauti pradėjome tik baigę Irena Žemaitytė-Geniušienė. Išskirtinį! Būdin- Dailės institutą. Sigutei ir Vytautui apsigyvenus greta giausia jo savybė, jau nekalbant apie akivaizdų talentą grafkos dirbtuvių Grybo g., dažnai čia ir susitikdavome. ir ištikimybę pašaukimui, buvo protas ir išmintis (o jie Kartais jiedu apsilankydavo pas mus Jeruzalėje. Mūsų ne visada sutampa). Pirmą kartą susitikome 1950 m. šeimos artimai bendravo. Siejo individualaus kūrybos vasarą per stojamuosius egzaminus į grafkos specia- kelio paieškos ir neišsenkami pokalbiai apie meną. Vy- lybę. Penkerius metus praleidome vienoje studijoje, tik tautas iš prigimties turėjo švietėjiškų polinkių – todėl šeštaisiais jau turėjome galimybę dirbti atskirai. Mūsų ir dėstė institute. Jis buvo idealistas ir gebėjo tą švie- kursas sutarė neblogai, mėgdavome juokauti, bet ne- sų idealizmą skleisti tiek per privačius pokalbius tarp sėkmes ir nusivylimus kiekvienas stengdavosi įveikti, draugų, tiek ofcialiuose grafkų susirinkimuose, tiek užsidaręs savyje. Tad studijoje dažniau tvyrodavo tyla. uždegti juo studentus. Tai darydavo labai natūraliai, Beje, kalbėtis pusbalsiu išmokom iš Sigutės2 ir Vytau- pasikliaudamas pašnekovais, nieko jiems neprimesda- to. Nuotrauką, kurioje rimtais veidais pučiam muilo mas. Vienas iš svarbesnių jo siekių buvo, kad visuomenė burbulus, vadinom savo studijų alegorija. Trumpai ta- nenusisuktų nuo kultūros. Apie tai daug kalbėdavo, kai riant, buvome kritiški, pasišaipydavom ne tik iš kitų, vieną ar du kartus per metus apsilankydavome pas Al- bet ir iš savęs. Vytautas neužsigaudavo, kai draugiš- doną Liobytę.4 Žinodama, kad esame individualistai, ji kuose kurso šaržuose nupiešdavau jį pasišiaušusį, liesą, nesuburdavo mūsų su aktoriais ar literatais. Dažniausiai perkarusį. Po poros dešimtmečių tokį patį pavaizdavau kartu svečiuodavosi Valiai, Rimtautas Gibavičius. Kalbą ir piešinyje, kuris ilgai kabėjo grafkos dirbtuvėse Gry- nuo visuomenės gyvenimo paviršiaus Liobytė visuomet bo g. – ten dažniausiai vykdavo Dailininkų sąjungos pasukdavo į gilumą – jai buvo įdomu, apie ką ir kaip Grafkos sekcijos biuro posėdžiai.3 Kad šios dirbtuvės mąsto menininkai. Susitikdavome ir Vytauto Kalinaus-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 47 ko dirbtuvėje, vadinamajame menininkų kieme.5 nybė. Veikiausiai todėl savo autorinės grafkos techni- Ramunė Vėliuvienė. Mano vyrą Norbertą Vėlių ir kos didelėje paslaptyje nelaikė. Iš jo išgirsdavau apie Vytautą Valių labai siejo tai, kad abu žemaičiai. Kny- šiuolaikines pasaulines dailės tendencijas, gaudavau goje „Senovės baltų pasaulėžiūra“6 aprašęs aukštaičių paskaityti arba persirašyti straipsnių, anotacijų apie už- ir žemaičių psichologinius ir vertybinius skirtumus, sienyje vykstančias parodas, apie žinomus dailininkus. Norbertas juokaudavo, kad Vytautas, būdamas gilus Tokia informacija anuomet buvo nelengvai prieinama, melancholikas, labai susirūpinęs dvasios reikalais, yra nebent lenkiškame žurnale Projekt, rusiškame Курьер tipiškas žemaitis – visiška priešingybė sangviniškiems, ЮНЕСКО. Kita tokio pobūdžio literatūra mus pasiek- ekstravertiškiems, karingiems aukštaičiams. Jiedu daž- davo tik neofcialiais keliais. Vytautui pavykdavo gauti nai susitikdavo. Vytautas konsultavosi su Norbertu, užsienio leidinių apie dailę – iš jų sužinodavome, kas kurdamas iliustracijas žemaičių pasakoms. Valius la- vyksta pasaulyje. Daug ir dažnai pasakodavo apie savo bai daug prisidėjo prie dirbtuvių Grybo g. įkūrimo. Tai dėdę Telesforą Valių (1914–1977), garsų išeivijos daili- buvo pagrindinė darbo vieta daugeliui to meto grafkų. ninką grafką, nors palaikyti ryšius su išeivija sovietme- Pamenu, grafkos spaustuvėje tvyrodavo labai bohemiš- čiu buvo draudžiama. ka atmosfera – kartu gerdavome arbatą, vakarieniauda- B. Žilytė. Vytautas mėgo aptarti pasaulio dailės ak- vom, kas nors atsinešdavo vyno. Tačiau Vytautas nemė- tualijas, sekė pasaulines menų kryptis, nors galimybės go tuščio plepėjimo, šurmulio, meno temomis mielai gauti naujausią informaciją sovietmečiu buvo labai ri- kalbėdavo, bet ilgai neužsibūdavo. botos. Pradėjęs tapyti, Grybo g. dirbtuvėse rado tinka- Arvydas Každailis. Valius man iki šiol yra dailinin- mą vietą 1-ame aukšte, greta skulptorių. Pamenu, dir- ko humanitaro etalonas. Jis, nekalbus, bet reiklus, tole- bo labai daug. Religiniuose paveiksluose jam rūpėjo ne rantiškas kolega, buvo dvasinis įkvėpėjas. Visuomeniš- tiek šventumo įprasminimas ar siužeto reikšmingumas, kumas, tautiškumas ir etinės nuostatos lėmė, kad visi kiek savo pasaulėjautos, savitumo perteikimas. Apie tai jam simpatizavome. Sovietmečiu vien tokio žmogaus esame daug diskutavę. buvimas šalia daug reiškė. Jam rūpėjo lietuvių dailės A. Každailis. Jis buvo modernistas. Prisiekęs este- ateitis ir vieta pasauiyje. Valius globojo tautodailinin- tas. Puikus piešėjas. Nagrinėjo sudėtingas temas – tai kus, dėstė Dailės institute, kartu su kolegomis atrink- laikmečio tragizmas, tautos kultūros likimas, dvasinė davo grafkos kolekcijas parodoms, nesavanaudiškai erozija. Sukaupta rami Valiaus sienų tapybos kompozi- padėdavo naujiems grafkos sekcijos nariams. cija puikiai tiko VU lituanistikos Kristijono Donelaičio skaityklai.7 Didelį įspūdį 2010 m. VDA „Titanike“ vyku- J. Minčinauskienė. Plačiai aptarinėjant kūrybos sioje jubiliejinėje dailininko parodoje padarė parafrazė klausimus, greta bendrų meno temų neišvengiamai kal- Leonardo da Vinci’o „Paskutinės vakarienės“ tema. bėta ir apie jo paties kūrinius. Ką prisimenate iš tokių pokalbių? J. Minčinauskienė. Valius nesikratė ir visuomeninės I. Žemaitytė-Geniušienė. Anuomet labai trūko dai- veiklos. 1962–1964 m. ir 1969–1973 m. buvo grafkų sek- lėtyrininkų, tad pradėjau jiems talkinti, rašydavau apie cijos pirmininkas, tačiau sprendė visai dailės bendruo- mūsų grafkų parodas, aptariau ir Vytauto kūrybą. Jis menei svarbius klausimus. mielai pasakodavo apie temas, kurios sužadina menines I. Žemaitytė-Geniušienė. Pamenu, per sekcijos biu- idėjas, – jo akiratyje buvo žmogus, visuomenė, pasaulis, ro posėdžius ramiai, apgalvotai išsklaidydavo besikau- net kosmosas. Kartais susipainiodavau jo minčių, įžval- piančią įtampą. Niekada negirdėjau pakelto, nekantraus, gų, spėlionių labirintuose, nors visuma buvo vientisa, pikto balso, nors progų susinervinti pasitaikydavo, ypač nuosekli, tačiau nelengvai aprėpiama kitam žmogui. atrenkant kūrinius į parodas. Šių dienų akimis žvelgiant, Sakydavo, kad galutinį rezultatą visada nulemia asme- tekdavo svarstyti net juokingus klausimus – kuriam tu-

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Vytautas VALIUS. Vakaras. 1999. Dailininko šeimos nuosavybė Vytautas VALIUS. Barokas. Iš ciklo „Vilniaus architektūra“. 1971. Popierius, mišri technika zinui iš keliasdešimties grafkų bus suteikta galimybė nu- žiūris į jaunus kūrėjus, kaip drąsiai jis palaikydavo jau- sipirkti importinių trintukų ar guašo... Valius garbingai nimą. Juk sovietmečiu debiutantams, ypač tiems, kurie elgdavosi visais atvejais, pavyzdžiui, kai LSSR Dailininkų nesileido į kompromisus, nekūrė ideologinio meno, teko sąjungos Valdybos prezidiume virdavo ginčai dėl kūrybi- patirti nemenką spaudimą (kūrinių nepriimdavo į paro- nių dirbtuvių. Puikiai išmanė net ir tokius keblius reika- das, neduodavo užsakymų ir pan.)... lus, kaip Dailės fondo fnansų balansas, Dailės kombinatų R. Vėliuvienė. Man baigiant M. K. Čiurlionio menų mokos fondai, normatyvai ir t. t. (būčiau neprisiminusi, mokyklą, Valius recenzavo mano diplominį darbą apie bet tarp senų popierių radau to meto, kai buvau Daili- sakmes. Jo nuomonė buvo svarbi ir vėliau, kai studijavau ninkų sąjungos referentė, protokolų juodraščius). Mūsų grafką Dailės institute, nors man jis nedėstė. Privačiai dailininkų delegacijos važiuodavo į Maskvoje rengiamus rodydavau savo eskizus. Buvo ypač jautrus besiformuo- SSRS dailininkų sąjungos suvažiavimus, Valdybos plenu- jančiai menininko asmenybei, niekada neprimesdavo mus, parodų aptarimus. Viename iš tokių sąjunginės par- kategoriškos nuomonės, žlugdančios kritikos. Su stu- odos aptarimų „nuo respublikos“ teko kalbėti Valiui, nes dentais mielai dalydavosi technologiniais savo atradi- jis buvo autoritetas tarp SSRS dailininkų bendruomenės, mais, rodydavo, kaip jam pavyksta originalia autorine be to, diplomatiškai gebėdavo išaiškinti, kuo nepaten- technika išgauti įvairius grafkos sluoksnius. Vadovau- kinti Lietuvos SSR dailininkai. Kad tokiuose renginiuose damas Grafkos sekcijai, itin tolerantiškai elgdavosi, kai nekirstų miegas, imdavau konspektuoti, todėl išliko keli būdavo atrenkami kūriniai į parodas, rėmė, užstodavo pagrindiniai tos Valiaus kalbos aspektai – jis ragino keisti moderniai kūrusius autorius, antai Vilutį, Juchnevičių. kūrinių eksponavimo sąjunginėse parodose principus. Mikalojus Povilas Vilutis. Jis, panašiai kaip Algiman- Vytautui nebuvo prie širdies parodų organizavimo, tas Švėgžda, Rimtautas Gibavičius, Arvydas Každailis, leidyklų, Dailės fondo, dailės kombinatų ir pan. reika- sutikęs gabų žmogų, stengdavosi kaip įmanydamas pa- lai, bet, kaip ir dauguma talentingų to meto dailininkų, dėti, kad visi pamatytų jo kūrinius. Man pažįstami dai- aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, jausdamas lininkai, mokęsi pas Valių, prisimena, kaip nuoširdžiai atsakomybę už mūsų dailės gyvavimą. dėstytojas stengdavosi palaikyti studentus. Ne itin arti- Bronius Leonavičius. Grafkų sekcija, palyginti su mai bendravome, bet pamenu, kai manęs nepriimdavo kitomis, buvo labai vieninga. Aktyviai reiškėsi Vytau- į parodas, Valius ragindavo nenusiminti, ieškoti išeities, tas Kalinauskas, Rimtautas Gibavičius, Vytautas Valius, patardavo net keisti siužetą. Tuomet menininkus neretai Algirdas Steponavičius, Alfonsas Žvilius. Vytautas buvo gelbėdavo peizažai. Aišku, ne kokie nors apsiniaukę, nes vienas iš tų nedaugelio, kurie gebėdavo įtaigiai pakal- Sovietų Sąjungos peizažai būna tik saulėti. Tačiau aš, lai- bėti per įvairias konferencijas, suvažiavimus ar įtikin- kydamasis antropomorfnės krypties, niekaip negalėjau ti valdžią, ko dailininkams reikia. Jam visada galėjau kurti peizažų. Tiesa, bandžiau paišyti gėles, bet čia jau skambinti ir tartis svarbiais klausimais, daug kalbė- nebuvo kūrybos laisvė, kurios taip troškau. davome apie strateginius reikalus. Būdavo, po kokios Petras Repšys. Valius buvo labai ypatingas, nepa- nors parodos atidarymo aš lydžiu jį iki Arkikatedros, prastai intelektualus žmogus. Man yra tekę lankytis pas mudu kalbamės, o paskui jis lydėdavo mane atgal – taip jį dirbtuvėje, Antakalnyje, – įspūdį padarė jo paties kū- ir vaikščiodavom. Iš pažiūros Vytautas atrodė pabrėž- riniai ir įvairiausių knygų gausa (turbūt gaudavo jų iš tinai rimtas, bet nestokojo šmaikštumo. Žvelgiant api- savo dėdės Telesforo). Anuomet mums buvo labai svarbi bendrintai, jis buvo labai patikimas žmogus, todėl geras Talino grafkos trienalė. Vienais metais Lietuvai atsto- Grafkų sekcijos pirmininkas. vavo labai gerai sudaryta komisija – Valius, Stepona- vičius ir Gibavičius.8 Jie, vyresnioji karta, labai palaikė J. Minčinauskienė. Bendraudama su buvusiais Va- mus, jaunesniuosius. Valių nepaprastai gerbėm, jautėm, liaus mokiniais, sužinojau, koks geranoriškas buvo jo po- kad jis visokeriopai stengiasi padėti, ypač palaikė Juch-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 49 nevičių. Buvo labai rimtas, teisingas. Per Grafkų sek- kliuvęs“ žodžio „įprasminti“ vartojimas: jei sakoma „lais- cijos susirinkimus tinkamu laiku atsistodavo ir „tiems vės kovas įprasminantis paminklas“, tai ar be paminklo laikams“ sakydavo puikias kalbas, ypač jei reikėdavo ką tos kovos būtų beprasmės? Priėjome prie išvados, kad nors apginti ar užtarti. tokie apibūdinimai diletantiški. Neretai pokalbį Vytautas Jūratė Stauskaitė. Vytautas Valius man dėstė pirma- baigdavo kokiu nors šmaikščiu aforizmu, karikatūriška me Dailės instituto kurse. Mūsų paveikslėliai dar atro- ar šiaip linksma fraze. Pamenu, ragino nesmerkti senti- dė nedrąsūs, bet jų turėjo būti daug – tokia dėstytojo mentalių dalykų mene, svarbu, kad būtų išvengta banaly- nuostata. Kiekvienam piešinėliui jis rasdavo nors po bės. Namų reikalų, šeimų gyvenimo neaptarinėdavome, sakinį, pastebėdavo kokią nors įdomesnę formą ar netik pasidžiaugdavome, kad ir jo vaikai, ir maniškiai už- tyčia nutėkštą dėmę. Vėliau, jau pradėjusi savarankišką augo darbštūs, kūrybingi, padorūs. Vytauto šeimoje visi kelią ir dalyvaudama parodose, mačiau, kaip atidžiai dailininkai, mano šeimoje – muzikantai. Pajuokaudavo- ir atsakingai jis vertina kiekvieną kūrinį, ypač jautriai me dėl skirtumų – grafkai, jei dieną nesuspėjo, gali dar- žvelgdamas į jaunus ir kitokius autorius. Tose atrankos bus tęsti naktį, o pianistams to daryti neleidžia kaimynai. komisijose Valius išsiskirdavo garbingumu. Pakvies- Nuo jaunystės laikų Vytautas man buvo kamertonas tas ateidavo į nedideles personalines parodėles, kurias įvairiausiais gyvenimo klausimais. Tik ne visada sekda- rengdavome kur nors redakcijose, teatrų ar kino tea- vosi pataikyti į toną. trų fojė, kitų aukštųjų mokyklų koridoriuose. Pamenu, 1983 m. savo grafkos ciklą „Baltas paukštis meta juodą J. Minčinauskienė. Dėkoju už pokalbį. plunksną“ pristačiau metinei grafkos parodai Parodų rūmuose. Meno komisijos sprendimu, prieš pat atidary- mą mano ciklas buvo nukabintas. Tuo pasipiktinęs Va- 1 Muzikos eksperimentais Valius susidomėjo po kelionės į JAV 1988 m., iš lius nuėjo į Kultūros ministeriją ir paprašė, kad kūrinys ten parsivežė elektrinius vargonėlius. Draugavo su vargonininku Leopoldu būtų grąžintas į parodą. Žinant taikų, nuosaikų jo būdą, Digriu, kuris laisvomis minutėmis net leisdavo dailininkui paimprovizuoti šis poelgis turėjo būti jam nelengvas. Vilniaus konservatorijos ir Valstybinės flharmonijos vargonais. Vytautas Valius – neabejotinas autoritetas, bet man 2 Sigutė Kopustinskaitė, dailininkė grafkė, tuomet dar būsimoji Vytauto labiau patinka vadinti Mokytoju, nes jo pamokomis pati Valiaus žmona. iki šiol remiuosi. 3 Nuo 1956 m. Grybo g. veikė Lietuvos TSR dailininkų sąjungos Eksperimenti- nės grafkos ir skulptūros dirbtuvės. J. Minčinauskienė. Ar jūsų bendravimas ir draugystė 4 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais intelektualai būrėsi į neofcialius „bendramin- sukdavosi tik kūrybinės veiklos orbitoje? čių klubus“, kurie ilgainiui daugeliui menininkų tapo svarbiomis bendravimo B. Žilytė. Kai lankydavomės Palangos kūrybos na- ir susitikimų vietomis. Viena iš tokių vietų buvo rašytojos, dramaturgės, muose, yra tekę kartu keliauti po Žemaitiją. Pamatėme vertėjos Aldonos Liobytės namai. daug autentiškų liaudies meno pavyzdžių – Sigutė ir 5 Pilies g. nr. 32 kūrybines dirbtuves turėjo Vytautas Kalinauskas, Arvydas Vytautas jais labai domėjosi. Vasarą mūsų šeimos kartu Každailis, Leonas Lagauskas, Ramunė Vėliuvienė, Mikalojus Vilutis ir kt. ilsėdavosi, plaukdavome ežerais. Visi buvome savotiškai 6 Norbertas Vėlius. Senovės baltų pasaulėžiūra. Vilnius: Mintis. 1983. uždari, tad netrukdydavome vieni kitiems. Labai sklan- 7 VU flologo Albino Kentros iniciatyva 8-uoju ir 9-uoju dešimtmečiais univer- džiai sutardavome dėl plaukimo atstumų, krypties, siteto erdvėse savo kūrinius realizavo Petras Repšys, Antanas Kmieliauskas, stovyklavietės vietos ir apsistojimo laiko. Daug piešda- Rimtautas Gibavičius, Stanislovas Kuzma, Mindaugas Navakas ir kt. 1979 vome, maudydavomės. Neturėjome automobilių, visur m. VU lituanistikos Kristijono Donelaičio skaitykloje Valius sukūrė sieninės mėgdavome eiti pėsčiomis. tapybos kompoziciją „Metai“. I. Žemaitytė-Geniušienė. Prisimenu, kartais bandy- 8 Nuo 1968 m. Taline vykdavo grafkos trienalės, kuriose dalyvaudavo estai, davom spręsti lingvistikos klausimus. Mums buvo „už- latviai ir lietuviai.

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 LIETUVOS ŽEMŲJŲ BALSŲ DINASTIJA

Vladimiro Prudnikovo ir jo mokinių kūrybos vakaras

Galbūt ne kiekvienas lietuvis šiandien domisi opera, bet beveik visi žino Vladimirą Prudnikovą. Kai MO muziejus ir Vilnius City Opera rengė parodą „Iš tos operos“, pasakojančią apie alternatyvios operos de- šimtmetį, irgi neišsivertė be gerai žinomo boso. Ekspozicijoje šis operos solistas pristatomas ne tiek „vado- vėliniais“ pasiekimais – pateikiamas daugumai žiūrovų mažai žinomas jo kaip mokytojo portretas. Ir ne veltui, nes visuose VCO spektakliuose dainuoja bent vienas iš Maestro mokinių. Prudnikovo auklėtinių gausu ne tik tarp „bohemiečių“, bet ir tarp visos Lietuvos operos dainininkų. Dar daugiau – didžioji jų dalis nuolatos dainuoja svarbiausiose Europos ir pasaulio operos scenose. Kaip ugdomi talentai? Kokios savybės lemia mokytojo talentą? Ką apie savo profesorių papasakotų jo mokiniai? Parodą „Iš tos operos“ papildė kūrybinis mokytojo ir jo mokinių susitikimas. Pokalbį moderavo LRT programos Klasika vadovas Julijus GRICKEVIČIUS, mintimis dalijosi Tadas GIRININKAS, Vytautas JUOZAPAITIS, Ieva PRUDNIKOVAITĖ, Kostas SMORIGINAS ir, žinoma, pats Vladimiras PRUDNIKOVAS.

Julijus Grickevičius. Šiandien įvyks ypatingas labai grus“, kurie buvo pavaizduoti net ant degtinės butelio... „žemų balsų“ – bosų, baritonų, mecosopranų, – su- Šiandien su Maestro mokiniais, bičiuliais ir juo pačiu sitikimas. Kaip „kalbamasi“ šiame specifniame pa- kalbėsimės apie dalykus, būdingus solistui ir mokytojui. saulyje? Tačiau šis kūrybos vakaras visų pirma skirtas Specifnį Prudnikovo ryšį su mokiniais jie patys api- Vladimirui Prudnikovui, o jis, lyg bendrinis vardiklis, būdina kaip nuoširdžią tėvišką meilę ir nuolat juntamą kaip koks Beethovenas ar Coca-cola, iškart iškyla iš tvirtą pedagogo ranką. Pokalbyje dalyvauja trys puikūs pasąmonės, kai pagalvojame apie operą. mokiniai, kurių balsus nuolat girdime Lietuvos, Europos Tie, kurie užsuka į Lietuvos nacionalinį operos ir ba- ir pasaulio operos scenose. Tai Kostas Smoriginas, bosas leto teatrą (LNOBT), mato puikų solistą su šešiasdešim- baritonas, dainavęs Londono Karališkojoje operoje, Mi- ties metų dainininko „stažu“. Tie, kurie nesidomi opera, lano La Scala, Maskvos Didžiajame teatre, San Franciske, vis tiek žino Prudnikovą, nes yra girdėję apie „Tris ti- Vašingtone, Brėgenco ir Zalcburgo festivaliuose. Tadas

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 51 Girininkas, kurį galite pamatyti atliekant visas pagrindi- pabandyti, bent jau kitais metais. Nuo to ir prasidėjo nes boso partijas visose Lietuvos operos scenose. Ir Ieva draugystė. Dirbti ėmėme, žinoma, nuo paprasčiausių Prudnikovaitė, kurios misija ypatinga – kalbėti apie savo pratimų, toliau sekė vyriškumo, valios, pasirengimo ir tėtį, mokytoją ir, ko gero, labai svarbų vertintoją. drąsos pamokos. Tobulėjimo kelias buvo ilgas, iki šiol Kostas Smoriginas. Labai džiaugiuosi, kad šio vakaro tą patirtį nešiojuosi su savimi, nes ji mane ne tik augino, pažiba yra mano mylimas dėstytojas. Labai sunku vadin- bet vis dar augina. Opera – mano namai, kur esu lais- ti save Maestro studentu, labiau jaučiuosi lyg jo vaikas, vas, pasitikiu savimi, atiduodu visą širdį. nes bendraujame jau labai ilgai. Iki šiandien vis kreipiuo- J. Grickevičius. Ieva, kaip atsitiko, kad tėtis jūsų balsą si į jį, prašau pagalbos. Smagu, kad visi čia susirinkome pirmąkart išgirdo tik per dainavimo egzaminą? pagerbti tokio brangaus, šilto ir didžio žmogaus. I. Prudnikovaitė. Kartu dirbti pradėjome tik tada, kai Tadas Girininkas. Man tai Profesorius didžiąja rai- mokiausi ketvirtame kurse. Anksčiau man tai atrodė vi- de, nes iš jo visuomet sulaukiu paramos ir palaikymo. siškai neįmanoma, – tiesiog nesugebėdavau išsižioti prie Ieva Prudnikovaitė. Jaučiuosi taip, tarsi čia vyktų gi- savo tėvų. Matyt, vaikystėje patyriau kažkokią traumą minės susitikimas – visų gyvenimai susipynę. Tėčio mo- (juokiasi). Varžė tai, kad jie abu – profesionalai, o dar ir kiniai jo akyse užaugo nuo berniukų iki vyrų. Tai ryškus eiti jų pėdomis pradėjau beveik nenoromis, ilgai maniau, jo pedagoginės praktikos bruožas. Kaip ir vyriškumo kad bent jau vėliau veiksiu kažką kito. Jaučiau baisią gėdą, mokykla – jis nuteikia taip, kad visi mokiniai tvirtai ženg- kad balsas neskamba taip, kaip turėtų skambėti. Kiekvie- tų pasirinktu keliu, nesvarbu, ar vaikinai, ar merginos. nas bandymas dirbti kartu baigdavosi ašaromis arba vi- J. Grickevičius. Vyriškumo mokykla! Grįžkime į siškai neadekvačiu juoko priepuoliu. Todėl mokiausi pas praeitį. Kostai, Tadai, kaip susitikote su profesoriumi? profesorę Reginą Maciūtę – tėvai mane patikėjo jai. T. Girininkas. Atsimenu, atėjau lyg maža mergytė Tačiau tuo metu tėtis buvo katedros vedėjas ir priva- prie fortepijono, nedrąsiai sukiodama suknelę (šypsosi). lėjo išgirsti bent porą natų, kad nuspręstų, ar man išvis Kaip tik tuo metu, atvažiavęs į Vilnių, mačiau spektaklį galima laikyti egzaminą. Kadangi išsižioti vis dar ne- „Aida“. Tai buvo pirmas kartas, kai klausiausi profeso- drįsau, savo balsą įrašiau į kasetę ir paleidau automobi- riaus, gyvai dainuojančio scenoje. Noras mokytis iš jo lyje. Jis išklausė tylėdamas, be jokių replikų, pabaigoje buvo toks didelis, kad išdrįsau, vėliau įgavau ir pasiti- tarė: „Gerai, gali pabandyti.“ Tokia pradžia. kėjimo savimi. Tą jis tikrai išugdė, todėl dabar nebijo- Galiu pasidžiaugti, kad įveikiau nelemtą savo fo- damas galiu stovėti didžiausiose scenose. Profesorius biją. Galėjau tą padaryti ir anksčiau, – būčiau gavusi atstodavo ir tikrąjį tėvą, jei tuo metu jo nebūdavo šalia. penkiagubai daugiau žinių bei praktikos iš savo K. Smoriginas. Dar tada, kai dainavau berniukų šeimos. Bet psichologija ne visada veikia racionaliai, chore „Ąžuoliukas“, man prasidėjo balso mutacija – ir nieko čia nebepakeisi. Dabar dirbame kartu, kon- kalbėjau storesniu balsu. Tai išgirdęs profesorius Vy- sultuojamės. Tėvai yra pagrindiniai mano kritikai, tautas Miškinis liepė: „Kostai, užeik po egzamino pas patarėjai, palaikytojai, 100 proc. pasitikiu jų žodžiais, mane, tiesiog padainuosi, atliksi keletą pratimų.“ Su- nuoširdumu bei kompetencija. tikau, nuėjau, padainavau kelis pratimus, o jis man ir J. Grickevičius. Kiek žinau, iš pradžių ketinote sako: „Žinai, gal ir tapsi antru Prudnikovu.“ stoti į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų ins- O kas tas Prudnikovas? – pagalvojau. Grįžęs namo, titutą arba žurnalistiką. papasakojau tėvams, o jie buvo pažįstami su profeso- I. Prudnikovaitė. Būčiau dabar jūsų arba gerbiamo riumi jau daug metų, nes kartu studijavo Konservatori- Vytauto Juozapaičio kolegė (juokiasi). joje [dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija – aut. J. Grickevičius. Muzikų, aktorių vaikai dažnai past.]. Buvo surengtas susitikimas. Aš, šešiolikmetis, sako: „Rinksiuosi kitą kelią, tik ne tą.“ jaučiausi labai sutrikęs. Prudnikovas pritarė, kad verta I. Prudnikovaitė. Aš irgi visada pabrėždavau – bet

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 kas, tik ne tai. Tačiau gali šnekėti, ką nori, o likimas vu, nesvarbu, į kokį personažą tuo metu reikėdavo įsikū- sudėlioja, kaip reikia. nyti. Tada viskas man techniškai susistyguodavo būtent J. Grickevičius. Kaip šiandien priimate grįžtamąjį taip, kaip reikia. Iki šiol Pimeno ariją dažnai dainuoju ryšį, pastabas po pasirodymų? kartu su profesoriumi, jam nežinant ir negirdint (šypsosi). I. Prudnikovaitė. Man daug svarbesnis asmeninis J. Grickevičius. Kai gerai pažįstame savo mokytojus, mūsų ryšys. Tai nusveria profesinę plotmę, kur viskas žinome, kas jiems būdinga, – žodeliai, posakiai, kiti pa- yra pakeičiama, nes tai nėra gyvenimo esmė. našūs dalykai. Kokia yra tipiška Prudnikovo frazė? J. Grickevičius. Kai rinkotės, ar studijuoti Londone, K. Smoriginas. „Neblogai, na, neblogai...“ (juokiasi). ar dirbti Vokietijoje, irgi tarėtės su tėvu? T. Girininkas. „Šitaip, šitaip...“ (juokiasi). I. Prudnikovaitė. Mes visuomet tariamės įvairiais I. Prudnikovaitė. Sunkus klausimas. Man dabar vi- klausimais – profesiniais, buitiniais, asmeniniais... sas gyvenimas prieš akis prabėgo (juokiasi). Esame absoliučiai atviri vienas kitam. J. Grickevičius. O kaip profesorius drąsina? J. Grickevičius. Pasišnekėkime apie tą valios ar vy- K. Smoriginas. Labai dažnai prieš didelius koncer- riškumo mokyklą. Daug kam atrodo, kad svarbiausia tus ar naujas partijas nueinu pas profesorių, kad sudai- pasirengti solisto keliui, o kai jis prasideda, to, ką su- nuočiau vieną iš arijų kartu – tai padeda sudėti visus kaupei, pakanka visam gyvenimui. Tačiau solistai mo- taškus ant „i“, atsakyti į visus kylančius klausimus. Ir kosi be paliovos. Turbūt ir Plácido Domingas užsidaro vėl išskrendu kaip paukštis. klasėje ir dainuoja, dainuoja, dainuoja... Ko reikia, kad T. Girininkas. Bebaigiant akademiją, prasidėjo di- valingai, ilgai tą darytum, ir save motyvuotum? desnių partijų rengimas su profesoriumi – jis prižiū- K. Smoriginas. Visi dirbame skirtingai. Pavyzdžiui, rėdavo, nušlifuodavo. Ilgainiui grafkas pasidarė toks man sunku repetuoti vienam. Niekada to nedarau. Ži- įtemptas – opera po operos, – kad nerasdavau laiko noma, galiu išmokti tekstą, perskaityti libretą, bet visą nueiti pas jį. Bet visada, po kiekvieno spektaklio, pro- pagrindą gaunu, dirbdamas su pianistu, – turiu šimtą kar- fesorius pasako, ką kaip daryti, kur pasitaisyti. tų pakartoti frazes, kad suprasčiau, kaip iš tikrųjų reikia I. Prudnikovaitė. Esu labai savikritiška, iki šiol ka- jas dainuoti. Kad ir ką daryčiau, vis tiek reikia nors vieno muoja profesinė baimė. Tačiau žinau, kad tėtis ir mama žmogaus šalia – tada man geriau išeina, labiau sekasi. tiki mano sugebėjimais labiau negu aš pati – tai visada I. Prudnikovaitė. Natūralus publikos poreikis... geras postūmis, palaikymas. Prisimenu abu savo gim- J. Grickevičius. Mokytojas jau yra publika. Ištiki- dymus, man tai buvo svarbiausi gyvenimo momentai, miausias klausytojas. norėjau, kad tėtis būtų šalia. Ir jis buvo. T. Girininkas. Pritarčiau Kostui, nors aš labai daug J. Grickevičius. Su Kostu vienoje laidoje esame dirbu vienas. Akademijoje net duris užsirakindavau, kalbėję, kad yra „berniukų Kostų linija“, o Jūs, Ieva, kad niekas netrukdytų, ir ardavau, ardavau, ardavau... svarstydama apie vaikų ateitį, ar tikitės muzikinio Po 2–3 valandas. Atsimenu, buvau taip nusivaręs, kad tęstinumo? teko sustoti... Tada jau profesorius stengėsi prižiūrėti, I. Prudnikovaitė. Aš, aišku, nenorėčiau. Kaip ir kad nepersidirbčiau. mano atveju, – to nenorėjau, neįsivaizdavau... Klausą, K. Smoriginas. Dažnai prieš skirtingus spektaklius talentą, polinkį jie turi, nežinau, gal čia genai. Profesinės klausausi profesoriaus atliekamos Pimeno [Modesto Mu- virtuvės stengiamės namo nesinešti, bet vaikus visa tai sorgskio operos „Borisas Godunovas“ veikėjo – aut. past.] vis tiek supa. Viskas teisinga ir sveika tol, kol pateikia- arijos įrašo, turiu jį savo telefone. Nežinau, negalėčiau pama žaidimo forma, kol nevirsta prievole ir spaudimu, sakyti, kodėl daugybę metų būtent jos klausausi ir nešio- bandant nulipdyti iš jų tai, kuo patys galbūt netapome. juosi su savimi. Būdavo taip, kad prieš eidamas į sceną K. Smoriginas. Nežinau, ar tikrai norėčiau, kad pasileisdavau šią ariją ir dainuodavau kartu su Prudniko- vaikai rinktųsi tokį patį muzikinį kelią. Du maniškiai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 53 šoka, yra meniški žmonės. Jei matyčiau, kad gali ir Profesoriaus gebėjimas išgirsti ne vien tai, kaip balsas nori dainuoti, pritarčiau. skamba dabar, bet ir kaip skambės po penkerių, dešim- T. Girininkas. Ko vaikas norės, tam neprieštarau- ties metų, yra fenomenalus. Tai tikra didžio pedagogo siu. Sūnus lanko „Ąžuoliuką“, yra labai užsidegęs, bet nuojauta, nes abstrakčiai papasakoti, kaip reikia dai- jeigu nenorėtų, varu nevaryčiau. Dukra irgi domisi. nuoti, gali daug kas, bet įsiklausyti, kaip kitas dainuoja, Tačiau tai vaikų pasirinkimas. ir tinkamai jam patarti sugeba tik retos išimtys. K. Smoriginas. Tik kartais, jei matai, kad gabus, J. Grickevičius. Pasakėte labai svarbų žodį – nuojauta. talentingas vaikas labiau nori maigyti telefoną ar plan- V. Juozapaitis. Nuojauta apskritai yra kiekvieno me- šetę, užuot grojęs, gal reikėtų kažkaip įkalbėti, kad vis nininko duotybė – jei nėra talento, nėra ir nuojautos. dėlto eitų pagroti. Tačiau reikia stengtis susitarti taip, Menininkas turi net nugara jausti, kas darosi aplinkui. kad jis suprastų, kodėl tą daro. Ir ne tik dėl kūrybos. Tai labai padeda išgyventi šioje J. Grickevičius. Norėčiau pakalbinti dar vieną šio terpėje, nes meno, ypač operos, aplinka kupina intrigų. vakaro svečią, irgi pedagogą, profesorių, operos solistą – Vien gražiai arba labai gerai dainuoti neužtenka – rei- Vytautą Juozapaitį. kia mokytis konkuruoti. Nuojauta, žinojimas, gebėji- Vytautas Juozapaitis. Žinote, jie visi mano akyse mas deramai, laiku ir vietoje reaguoti į aplinkybes yra užaugo, subrendo, mus sieja, galima sakyti, šeimy- ir Dievo duotas, ir, be jokios abejonės, mokytojų įskie- niški ryšiai. Ypač su Ieva, nes mūsų šeimos apskritai pytas, nes matant, kaip gyvena ir elgiasi tavo dėstytojas, neišardomos tiesiogine šio žodžio prasme. lengviau perprasti tą specifnį gyvenimo būdą. Dažnai J. Grickevičius. Kaip jos susiklijavo, kad tapo neiš- sakau, kad mokytojas yra ne tas, kuris moko, o tas, iš ardomos? kurio mokomasi. Mokytojais gali tapti žmonės, niekada V. Juozapaitis. Kai prisimenu savo atėjimą į profe- nedirbę jokio pedagoginio darbo, bet jeigu iš jų moko- soriaus klasę, pirmiausia atmintyje iškyla Nijolė Raly- masi, vadinasi, jie yra tikrieji mokytojai. tė. Ji visada buvo, yra ir bus neatsiejama Prudnikovo J. Grickevičius. Ar išskirtumėte savo mėgstamiau- gyvenimo dalis. Tai du labai iškilūs menininkai, kie- sius profesoriaus vaidmenis? kvienas su savo orbita, bet sukasi viena kryptimi. Jiedu I. Prudnikovaitė. Kiekvieną jo spektaklį mačiau iš tikrųjų daro stebuklus. daugybę kartų. Visada labai jaudindavausi. Vėliau, O grįžtant prie klasės – atsitiko taip, kad ketvirtame kai man reikėjo dainuoti tuose pačiuose spektakliuose kurse nutarta išmesti mane iš Konservatorijos. Kate- ne Lietuvoje, pavyzdžiui, Verdi’o operoje „Nabukas“, dra jau buvo nubalsavusi, kad nebegaliu studijuoti... jausdavau didžiulę įtampą. Baigusi dainuoti, turėda- J. Grickevičius. Kodėl? Trumpai papasakokite... vau kapitaliai išsibliauti, nulindusi, kur niekas nemato. V. Juozapaitis. Trumpai neišeis, todėl tegul tai būna Jaudulys mane pasivijo net po dvidešimties metų. intriga (juokiasi). Kai pasensiu, gal parašysiu knygą ir O dėl vaidmenų – man labiau patinka šiuolaikiški viską papasakosiu... Šiaip ar taip, Prudnikovas vieninte- režisūriniai sprendimai operos teatre. Todėl norėčiau lis ištiesė man pagalbos ranką ir išgelbėjo mano likimą. paminėti naujausią tėčio premjerą – Sergejaus Prokof- Paskui taip susiklostė, kad mudu su žmona Egle (abu jevo „Lošėją“ ir Generolo partiją. Mano nuomone, tai mokėmės vienam kurse) pradėjome lankytis pas profe- vienas stipriausių jo vaidmenų. sorių. Anuo metu studentams buvo įprasta eiti pas savo K. Smoriginas. Daugelis profesoriaus mokinių, tarp mokytojus į namus, bendrauti kaip šeimoje. Taigi po jų ir aš, dirbo teatre mimanso artistais. Vadinasi, gauni truputį suartėjome. Ieva daug laiko praleisdavo mūsų nebylų vaidmenį, vieną dieną gali būti karys, kitą – tar- namuose. Ji irgi pasirinko solistės kelią, čia profesorius nas, zuikis, gal vilkas. Tad pirmas mano susitikimas su padarė stebuklą, net aš, turėdamas šiokią tokią peda- profesoriaus vaidmenimis įvyko scenoje, stovint šalia ir goginę nuojautą, nesitikėjau tokio puikaus rezultato. matant iš arti, kaip artistui. Labai daug iš to mokiausi,

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 analizavau. Aišku, buvo labai sunku klausytis, nes ma- Vėliau susitikau su Zenonu Paulausku. Mokiausi iš jo tydavau visus niuansus – kada jam sunku, nepatogu, o pedagoginių paslapčių ir to, kas vadinama nuojauta arba kada skamba labai gerai. Jaudindavausi kartu. intuicija. Bet intuicija kaip ir talentas nėra šiaip duodami. T. Girininkas. Prudnikovo vokalinė įtaiga, artistiš- Galbūt talentas yra Dievo dovana, bet intuiciją reikia išla- kumas tiesiog neįtikėtini. vinti. Dabar dirbu panašiai, kaip dirbo Paulauskas. V. Juozapaitis. Būtent įtaiga. Kartais solistai ar artistai J. Grickevičius. Iškart tapote ir mokytoju, ir atlikėju? išeina į sceną, o publika jų visai nepastebi, net kai dai- V. Prudnikovas. Taip. Baigęs Konservatoriją, gavau nuoja. Vos tik į sceną išeina Prudnikovas, dar nepradėjęs du paskyrimus – ir dainuoti teatre, ir dėstyti. Ėmiausi dainuoti, jis jau yra. Nuo tada prasideda spektaklis – iki abiejų. Taip dirbu iki šiol. tol kažko tarsi trūko. Kai kalbame apie operinę mokyklą, J. Grickevičius. Galėjote rinktis? reikia pabrėžti ir paties profesoriaus fenomenalų gebėjimą V. Prudnikovas. Taip, ir pasirinkau abu. Daug kas iš ilgus metus išlaikyti fantastišką vokalinę formą. Tokie ta- dainininkų, ypač jaunų, bijo pedagoginio darbo, išsisu- lentai yra vienetiniai – tai ne „konvejerio“ reiškinys. kinėja: „Dabar mums svarbu dainuoti, vėliau imsimės J. Grickevičius. Manau, pats laikas pakviesti, kad pedagogikos.“ Taip nebūna. Laikui bėgant, atsiranda prie pokalbio prisijungtų Vladimiras Prudnikovas. kitų sunkumų, visai prarandamas noras mokyti. Be to, Dar prieš susitikimą man kilo mintis padaryti nedidelį norint tapti pedagogu, reikia ne tik perskaityti vieną kitą tyrimą, kas kieno mokytojas. Taigi Prudnikovas buvo šimtą knygų, bet ir sukaupti praktinę patirtį. Pirmieji 10 Hermano Perelšteino, įkūrusio „Ąžuoliuką“, mokinys. pedagoginio darbo metų – tik pradžia. Štai Kostas baigė Perelšteinas – Klemenso Griaudzės mokinys. Griaudzė akademiją ir dabar VDU muzikos akademijoje turi savo mokėsi iš Aleksandro Gedikės, kuris buvo Vasilijaus klasę. Po 10–15 metų bus labai rimtas pedagogas. Safonovo mokinys – prieiname prie XIX amžiaus. Sa- J. Grickevičius. Profesoriau, ar iš tikrųjų galima fonovas buvo Teodoro Lešetickio mokinys ir štai atsidu- numatyti žmogaus ateitį? Patarti, ar jam verta rinktis riame XIX a. pirmojoje pusėje šalia čekų kilmės pianisto dainininko kelią? Carlo Czerny’o, kurį globojo Beethovenas, Haydno mo- V. Prudnikovas. Pirmiausia, reikia išgirsti, pama- kinys. Juokaujant galima sakyti, kad Jūs, profesoriau, tyti, kas bus po metų, dviejų. Pamokoje reikia girdėti, esate Haydno aštuntos eilės mokinys! O nejuokauda- ne tai, kas svarbiausia šiandien, rytoj, bet ką žmogus mas paklausiu, kas Jūsų įkvėpimo šaltinis? padarys po metų. Vladimiras Prudnikovas. Didžiausias po tėvų įkvė- Esame pernelyg pririšti prie griežtos repertuarinės pimo šaltinis buvo Perelšteinas, įkūręs berniukų chorą. tvarkos – pirmame kurse dainuojama tai, antrame – tai, Į „Ąžuoliuką“ atėjau beveik 9-erių, o 10–12-os jau įra- trečiame – tai. O kaip trečiakursis dainuos, tarkime, šinėjau plokšteles, koncertuose dainuodavau sudėtin- šiuolaikinę muziką, jeigu jis dar neįvaldęs barokinio giausias arijas, kantatas ir t. t. Perelšteinas įkvėpė vi- „elementoriaus“, liaudies dainų? Todėl visada rengiu to- sapusiškai. Norėjau būti panašus į jį. Mokiausi iš jo ir kias programas, kurios duos rezultatą po metų ar dve- pedagoginio amato, ir dirigavimo paslapčių. jų. Jei matau, kad pirmam kursui reikia skirti daugiau Perelšteinas matė, kad gyvenu gana skurdžiai, todėl pa- dėmesio vokalizėms, liaudies dainoms, mažos apimties kvietė mane dirbti koncertmeisteriu jo klasėje. Aišku, koks arijoms, tą ir darau. Jei antrame kurse studentams to vis iš manęs koncertmeisteris, jei aš, kaip pianistas, negalėjau dar trūksta, nebijau grįžti. Na ir, žiūrėk, trečiame kurse valdyti instrumento – nebuvau baigęs mokslų. Grodavau jie jau dainuoja, o būdami ketvirtakursiai, – jau teatre! po 7–9 valandas, net pirštai įsiskaudėdavo. Tokia buvo J. Grickevičius. Ar yra tekę patarti kam nors, kad pradžia. Perelšteinas – pasaulinio lygio pedagogas, kito verčiau nesiveržtų į sceną? tokio atsidavusio mokytojo nesu regėjęs. Jis įgyvendino V. Prudnikovas. Beveik niekam nesu to sakęs. Man savo idėją įkurti chorą ir gyveno dėl „Ąžuoliuko“. net įdomu dirbti su tais, kuriems įteigta, kad jie negalės

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 55 dainuoti, aš jų pastangas vertinu. Būna, kad žmogus V. Prudnikovas. Susibūrėme, turėjome repertuarą, kažkur mokėsi, bet vokalinė jo kryptis kreivoka, – ją puikų orkestrą – viską darėme su Gintaru Rinkevičiu- „ištiesinti“ man irgi įdomu. O kartais užtenka vien mi. Svarstėme, kaip čia pasivadinti. Kaip tik tuo metu pakalbėti su žmogumi ir jau girdi jo tembrą. Yra tem- Kauno zoologijos sode gimė trys tigriukai. Sakau: „Va- bras, vadinasi, jis gali būti dainininkas. Aišku, būna žiuojam ten!“ Nuvažiavom. Fotografavomės su tigrais ir ir „betembrių“, dainuojančių pilkokai, – čia jau tikrai prilipo – „Trys tigrai“. Buvo malonūs ir smagūs laikai. sunkūs atvejai. J. Grickevičius. Jums teko daug dirbti vadovu. Ne K. Smoriginas. Pas profesorių eidavo daugiau- taip dažnai operos solistą pamatysi vadovaujantį... sia visiškai nurašyti, atseit dainuoti nesugebėsiantys V. Prudnikovas. Esu giežtas, galbūt per daug tiesiai žmonės. Bet visi uždainavo. sakau, ką galvoju. Bet darau tą ne šiurkščiai, o nuo- J. Grickevičius. Profesoriau, jei neklystu ir šaltiniai širdžiai. Jei mokinys prastai padainavo, sakau jam: nemeluoja, sukūrėte apie 80 vaidmenų. Ar galėtumėte „Klausyk, čia negerai. Sutinki su manim ar nesutinki, išskirti tris svarbiausius? spręsk pats. Bet jeigu norėsi pasitaisyti, visada patar- V. Prudnikovas. Jeigu klaustumėte, kokia partija ar siu, pakonsultuosiu.“ Tai normalu. O šiaip lyderė yra koks vaidmuo atnešė daugiausia pinigų, sakyčiau, kad Nijolė [Nijolė Ralytė – aut. past.]. Ir namie, ir klasėje. Mozarto „Requiem“. Su šiuo kūriniu važinėjau visur. J. Grickevičius. Teatras reikalauja mokytis Iš didelių vaidmenų, mieliausių širdžiai, – Borisas Go- išgyventi, turėti charakterį, nes konkurencija čia dunovas. Atlikau visas jo versijas su daugybe teatrų. nuolatinė palydovė. Ką patariate savo studentams? Dar „Don Karlas“, Verdi’o „Requiem“. V. Prudnikovas. Raginu, kad visada stengtųsi laimė- Koncertinis, oratorinis žanras kitoks nei operinis. ti. Ar konkursas, ar egzaminas, svarbu pasirodyti kuo Operoje dainuoti lengviau – gali atsigerti, pakosėti, o per geriausiai, nugalint visas kliūtis. Todėl reikia būti labai koncertą sėdi prieš publiką, čia pat dirigentas, orkestras, stipriems ir fziškai, ir emociškai. Tam būtinas pasišven- choras. Kūrinį turi atlikti taip, tarsi priėmime pas karalių. timas. Jeigu jo nėra, tada nieko nebus. Dirigentas, kuris J. Grickevičius. „Trijų tigrų“ laikotarpis – tai 10-ojo neturi ar nenori turėti savo orkestro, yra prastas. Solis- dešimtmečio pabaiga. Daug žmonių apskritai nežino- tas savo ruožtu turi siekti viršūnių, kad dainuotų sudė- jo, kas yra opera, bet staiga išgirdo... tingiausias partijas savo mylimo teatro scenoje. V. Prudnikovas. „Trys tigrai“ buvo smarkiai išre- J. Grickevičius. Ar būna taip, kad mintyse pats dai- klamuoti... Aš, Virgilijus Noreika, Eduardas Kaniava nuojate kartu su savo mokiniais, ypač kai sėdite salėje? užsukdavome į parduotuvę, nusipirkdavome duonos V. Prudnikovas. Anksčiau taip elgdavausi, dabar „Trys tigrai“, saldainių „Trys tigrai“, dešrelių „Trys tine. Tapau ramesnis. grai“ ir butelį „Trys tigrai“ (juokiasi)... K. Smoriginas. Tikrai iki šiol dainuojate kartu su Pirmiausia, tai humoristinis projektas. Mes patys mumis, esu tuo įsitikinęs (juokiasi). Net per koncertą, rašėme eiles, pritaikėme klasikinę muziką. Tai buvo kai pamatau, kad profesorius žiūrovų salėje pradeda satyra, ir žmonės mus pamėgo. O diapazonas ganėti- trinti žandikaulį, suprantu, ką man reikia daryti, nes nai platus – tenoras, baritonas ir bosas. Smagu buvo ir jis tarsi sako: „Atpalaiduok žandikaulį“ (juokiasi). Jei mums, ir publikai – surinkdavome pilnus stadionus. ima vis keisti sėdėjimo pozą, tuo parodo, kad kažkas Prisimenu, dainavome Šiauliuose, oro uoste, – aplink negerai. Taigi visą laiką dainuoja kartu. didžiuliai pakilimo takai, geriausia aparatūra, tūks- V. Prudnikovas. Dažnai tas ir padeda, nes tik paro- tančiai žmonių (šypsosi). dai kažką ir štai žiūrėk – pasitaisė (juokiasi). J. Grickevičius. Tai pirmoji patirtis po Lietuvos J. Grickevičius. Visiems dėkoju už pokalbį. nepriklausomybės atgavimo? Juk tokių renginių, šou, kuriuose dalyvautų operos solistai, daugiau nebuvo. Parengė Sigita IVAŠKAITĖ

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Stasys EIDRIGEVIČIUS

ERDVĖS KRISTALIZACIJA PAGAL LUDWIKĄ OGORZELEC

aunu kvietimą: Varšuva. Šiuolaikinio meno klės, lyg strėlės, lyg svarstyklės, lyg laikrodžiai, lyg Gcentras Zamek Ujazdowski. Gruodžio 4 dieną paslaptingi žemėlapiai, teritorijų ribos, skylės, ša- 17 val. atidaroma dailininkės Ludwikos Ogorzelec knys… Viskas sujungta, suklijuota. Medinės vinys, paroda „Ieškau pusiausvyros“. Dėl pandemijos ati- kuolai, sąnariai, vartai, durys, tvoros, grėbliai – me- darymas virtualus. Pasidarė liūdna – dailininkė apie keturis mėnesius šešiose parodų salėse kūrė instaliacijas, bet atidarymas vyks be publikos. Autorės paklausiau, kada galėčiau apžiūrėti ekspo- ziciją, nes norėčiau apie tai parašyti Lietuvos skaity- tojams. Pasiūlė apsilankyti atidarymo, kurio nebus, dieną. Einu per tarnybinį įėjimą, pakilęs į antrą aukš- tą matau didelę baltą erdvę, kurioje baltai švyti instaliacija iš ciklo „Erdvės kristalizacija“ (2020) – 29 km celofano linijų, vizualinė garsinė erdvė. Pasak Ludwikos, celofanas – tai industrinis šil- kas, pastaraisiais metais tapęs pagrindine jos išraiš- kos priemone. Įtempdama celofaną, ji nuo taško A iki taško Z pina, suka, savotiškai mezga plastines formas, kurios egzistuoja tik apibrėžtame laike. Po parodos uždarymo instaliacija išardoma. Celofani- nė konstrukcija šįkart padalyta į du lygius – prie grindų ir prie lubų. Apačioje išregztas savotiškas urvas, atsiklaupus ant kelių, galima įšliaužti į kūri- nio vidų. Mano anūkui Leo čia būtų rojus… Kitoje salėje vienuolika medinių skulptūrų, esu jas matęs Paryžiuje, dailininkės dirbtuvėje. Ten ne kartą buvau apsistojęs. Atsibudęs rytais, matydavau aplink lyg sapne plaukiančius medinius debesis, su- konstruotus iš tūkstančių mažų medžio gabalėlių. Dabar išeksponuoti šioje parodoje tie kūriniai kvė- puoja erdve – trikampiai, keturkampiai, lyg švytuo- Ludwika OGORZELEC. Iš parodos „Ieškau pusiausvyros“

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 57 dinių formų spiečius, proporcijų chaosas… Tai gali tęstis be pradžios, be pabaigos… Salės centre – medinė „Piramidė“ (2001). Skulp- tūros spalva ir struktūra primena medaus korį, linksmai kalbant, belieka laukti, kol čia įsikurs bi- tės, o kitose skulptūrose galėtų apsigyventi kregž- dutės, žvirbliai – jauste jaučiamas paukščių lauki- mas. Žinau, kad žarstytis palyginimais turiu ypač atsargiai, nes autorė retai šypsosi ir primygtinai, be perstojo pabrėžia, kad tai ne kas kita, o erdvės kris- talizavimas. Tylomis žengiu į kitas sales. Vėl medžio šakų pynė, vėl erdvės kristalizavimo vaisiai. Tų instalia- cijų nesinori komentuoti, aiškinti, pirmenybė vidi- niam monologui, tylai, kad pajustum poetinį šių kūrinių dvelksmą. Medžių kalba, apšviesta muzika, išnykstantys kontūrai, impresionizmas, potėpiai. Čia tiek virpėjimo, neapibrėžtumo. Kai buvau vaikas, tėvai neturėjo už ką pirkti man žaislų. Paėmęs vieną kitą pagaliuką, iš jų montuo- davau kažką panašaus į vežimą, rogutes ar auto- mobiliuką. Tai buvo tikra kūrybiškumo mokykla. Dabar, žiūrėdamas į šiuos medžio tvėrinius, jaučiu jų artumą. Viename interviu Ogorzelec irgi sako: „Vaikystėje patyriau, kaip erdvė bėga per laukus, pievas. […] Kraštovaizdis saulėtą dieną atrodydavo begalinis, rudens rytą – uždangstytas rūko užuolai- domis arba aklinai paslėptas naktį.“ Vakare įjungiu kompiuterį. Parodos atidarymas – kalba Zamek Ujazdowski direktorius Piotras Ber- natowiczius ir Ludwika Ogorzelec. Lankytojų nėra. Ką sako autorė? Ji jau 35 metus kviečiama į įvairias pasaulio šalis atlikti „erdvės kristalizacijų“. Pabrė- žia, kad jos kūriniai laikini. Išlieka tik žmonių atmintyje ir nuotraukose. Jai svarbi intuicija, mobilu- mas, žiūrovų reakcija… Įspūdžiais apie parodą pasidalijau su sūnum Ignacy, paklausiau, ar padarys ekspozicijos nuo- traukų. Sutiko. Taigi kitą dieną į parodą vykstam visa grupė – Ignacy su žmona ir anūkas dvimetis Leo, kuris iškart pajuto, patekęs į „meno glėbį“. Ludwika OGORZELEC. Iš parodos „Ieškau pusiausvyros“ Džiaugsmingai įbėgo į pirmąją baltą instaliaciją,

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 tartum žaistų slėpynes. Po to bėgiojo iš vienos salės į kitą, garsiai komentuodamas: Oo… Pagalvojau – tai TIKRAS TEATRAS. Priešpaskutinėje salėje tartum nusileidęs baltas debesėlis, įeiname į jį. Dan- gaus pasaka. Leo krykštauja susižavėjęs. Išplaukę iš debesų, einam į paskutinę salę, kur tarp metalo vielų švyti stiklo žvaigždės, priminda- mos „Sniego karalienę“. Stebuklinga akimirka – tas švytėjimas, paslaptis, gerumas, kuriam apsakyti trūksta žodžių. Kurdamas dokumentinį filmą „Svečiuose pas save“ / Gosciem u siebie / režisierius Arkadius Bie- drzyckis nutarė flmuoti Krokuvos Teatr Stary, mano dirbtuvėje Varšuvoje. Paskui vykome į Vilnių, Pane- vėžį, Kauną, na ir į Paryžių. Buvo įamžinti pokalbiai su Lolita Jablonskiene, Osvaldu Daugeliu, Patricku Penot, Jacques’u Debsu, Mareku Barteliku… Nekantriai laukiau premjeros, kurią Lenkijos televizija parodė 2009 m. Pačioje flmo pradžioje laukė malonus netikėtumas – Ludwika Ogorzelec, apmąs- tydama kiekvieną žodį, komentavo mano kūrybą, apsupta skulptūrų, kurios dabar eksponuojamos čia. Susitikę su Ludwika paprastai dalijamės meninė- mis naujienomis, bet kartais pasiguodžiame, kad ir jos, ir mano kūrinius mėgstama padirbinėti. Pastaraisiais metais dailininkė dažnai svečiuojasi Kinijoje, ten vieši kelis mėnesius, kurdama instaliacijas parkuose, kiemuose ir kitose atvirose erdvėse. Kartą ant jos dirbtuvės sienos nupiešiau žmogų su lagaminu ir užrašiau lietuviškai „Svečiuose pas save“. Ji pasiūlė ką nors nupiešti ir ant grindų. Flo- masteriu piešiau aplink stalą, po kėdėmis. Kai atvykau po metų, piešinys buvo nusitrynęs, Ludwika paprašė, kad atnaujinčiau… Juokaudamas galėčiau sakyti, kad prisidėjau prie jos asmeninės erdvės kristalizacijos. O rimtai kalbant apie erdves, reikėtų pridurti, kad dailininkė 1986 m. emigravo į Vaka- rus: „Vaikystės, mokyklos ir jaunystės metai, pažen- klinti prievarta gyventi tamsoje, nelogiška komunistinio režimo tikrovė privertė mane susirasti savo erdvę, kurioje galėčiau atgauti pusiausvyrą, logiką ir Ludwika OGORZELEC. Iš parodos „Ieškau pusiausvyros“ gyventi be melo kaip laimingas žmogus…“ Ignacy EIDRIGEVIČIAUS nuotraukos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 59 „SUBORDINACIJA PRIEŠTARAUJA KŪRYBAI“

Su tarpdisciplininio meno kūrėju Tadu ČERNIAUSKU kalbasi Ugnė KAČKAUSKAITĖ

„Fabrica“ yra hibridas – teatro, performanso, vizualaus meno ir instaliacijos mišinys. Arba kūrinys, iki galo galbūt neatliepiantis nė vienos iš tų formų, pakibęs kažkur „tarp“ jų. Vienoje salėje kabo gyvatės oda, grindis dengia porolono gabalai, toliau padėtas didžiulis pelėsinio sūrio gabalas, čia pat, ant sienos kabo storo stiklo apskritimas. Patekę į kitą erdvę, pamatome ekranus. Baltam fone fgūros – du žmonės su iškištais liežuviais, lateksu apsitempę virtualių žaidimų veikėjai – vis kartoja kažkokius ritualus, o susintetinta Veronikos Povilionienės atliekama, šimtus kartų girdėta liaudies daina nutiesia giją tarp šiuolaikybės ir nuolat pasikartojančios praeities. Atviro konkurso būdu atrinkta, tuo metu dar vadinta teatrine, instaliacija „Fabrica“ buvo parodyta Vilniaus tarptautinio teatro festivalio Sirenos programoje. Tadas Černiauskas (plačiau žinomas Tadao Cern vardu) pasaulyje garsėja unikaliais šiuolaikinio meno projektais. Pradėjusi pokalbį supratau, kad „Fabrica“ – tik pretekstas aptarti šiuolaikinį meną bei laisvo menininko poziciją.

Ugnė Kačkauskaitė. Į projektą „Fabrica“ atėjai iš vi- trauklų spektaklį, susidarai nekokią nuomonę ir apie zualiųjų menų. Naubertas Jasinskas ir Gintaras So- visą scenos meną. deika – teatro ir muzikos atstovai. Iki tol nebuvote Pamatęs, kad Vilniaus tarptautinis teatro festivalis pažįstami. Kaip susitikai su šiais kūrėjais? Kaip sekėsi Sirenos paskelbė atvirą kvietimą Lietuvos kūrėjams, dirbti su naujais bendrakeleiviais? vedinas nesavanaudiškų paskatų, pasidalijau šiuo Tadas Černiauskas. Būsimų bendražygių nepa- kvietimu ant savo socialinio tinklo sienos. Netikė- žinojau, nedaug žinau ir apie teatrą. Tiesiog neįma- tai man parašė festivalio meno vadovė: „Būtų labai noma visko aprėpti. Net muzikai nebeturiu laiko, be įdomu tave pamatyti, pabandyk dalyvauti.“ Pagalvo- to, niekad nejaučiau poreikio matyti gyvą veiksmą, jau, gal tikrai vertėtų, tačiau šis procesas man atrodė klausytis gyvai atliekamos muzikos. Galiu mėgti at- techniškai pernelyg sudėtingas. Tai nėra tas pats, kaip likėją, bet jo koncertas man neįdomus. Teatrą vertinu atsisėsti ir nutapyti paveikslą. Vis dėlto idėją turėjau, rezervuotai. Esu buvęs keliuose, tačiau pamatęs nepa- buvau šiam kvietimui atviras. Deja, niekas daugiau

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 nebesidėliojo. Vos ne paskutinę mi- nutę iki kvietimo pabaigos, man pa- rašė kažkoks jaunuolis – Naubertas Jasinskas, – labai gražiai išdėstė, ką norėtų daryti ir kodėl. Nuspren- džiau susitikti. Pasikalbėjome. Tai buvo toks malonus sutapimas. Nau- bertas atėjo, pasakė, kad yra matęs mano darbus. „Turiu apšvietėją, gar- sistą, dar kelis asmenis, man reikia scenografo“, – pridūrė. Dalyvauti projekte tokiomis sąlygomis iškart atsisakiau. Man neįdomu kažkam kažką daryti, nes tai varžo kūry- bos laisvę. Dėl šios priežasties išė- jau iš architektūros, nes ten visada Teatrinė instaliacija „Fabrica“. Režisierius Naubertas JASINSKAS, vizualinis kas nors virš galvos kažką diktuoja, įgyvendinimas – Tado ČERNIAUSKO nurodinėja... Aš ir taip galiu sėdė- ti savo studijoje. Turiu visas sąlygas kažką sukurti. mi. Pamatėme, kad iš tikrųjų turime labai daug ben- Naubertui pasakiau, kad galėsime kartu dirbti su vie- dro. Pradėję bendrauti, tapome draugais. Gyvenau na sąlyga – viskas, kas iki tol jo padaryta, suplanuota, prie jūros, Naubertas pas mane atvažiuodavo. Laiką turės būti nubraukta. Nes jeigu ateini ir pasakai, kad leidome trise su Gintaru, vaikščiodavom, diskutuo- turi surinkęs komandą, tai reiškia, kad bus privaloma davom, galvodavom ir pradėjom suprasti, kokios te- dirbti su ja. Tačiau ar iš tiesų visi bus reikalingi? Pa- mos mus jaudina, kas mums patinka. Prasidėjo idėjos siūliau kurti drauge su kompozitoriumi Gintaru So- kristalizacija. Po truputį pradėjo rastis kažkokie ben- deika, jau pakviestu bendradarbiauti. Taigi mes trys, dri konceptai – kūniškumas, erotika. Mes vis grįž- skirtingų sričių kūrėjai, bandykim kažką sulipdyti, davom, pasitikrindavome su Gintaru. Jis mums duo- jei pavyks, kviesime papildomus žmones. Naubertą davo tam tikras gaires, sakydavo: „Ne, manęs šitas gerbiu už tai, kad jis pasiūlymą priėmė ir drąsiai suti- neveikia, o tas veikia, gal pabandom taip arba kitaip?“ ko. Sakiau jam, kad negali būti jokios subordinacijos, Vieną dieną jau atrodė, kad suradome savo temą. nenoriu nieko kurti, kažkam vadovaujant. Aš noriu Susitikome su Gintaru, bet jis vis dėlto jos nepalai- kurti su kažkuo, kuriančiu šalia. Teatras man yra vi- kė. Nuėjom į Jono Meko vizualiųjų menų centrą, siškai nauja sritis, tai viena iš priežasčių, kodėl norė- apžiūrėdami patalpas, galvojom, svarstėm apie vi- jau prie ko nors prisijungti, kažką naujo atrasti. Dėl sokius perversiškus dalykus (apie tai norėjome kal- tokio požiūrio visi sutarėm, o tada viskas po truputį bėti). Tada man dingtelėjo mintis, gal virtualus pa- išsikristalizavo. saulis ir ten vykstantys iškrypimai yra tarsi bučinys tarp suaugusiojo ir vaiko? Juk jis gali būti ir tyras, Kaip vyko kūrybos procesas – kai suradote kryptį, ir nusikalstamas. Minties eksperimentas: realybėje ar sunkai priimdavote bendrus sprendimus? jis nesuvokiamas, tačiau tokią mintį galima turėti, o Naubertas atsinešė keletą knygų, kuriomis norėjo virtualus pasaulis leidžia tai, pavyzdžiui, pamatyti. remtis. Knygose nurodomą repetityvumą vizualiai Kur yra riba tarp minties ir veiksmo? Kodėl negali- atitiko keletas mano eksperimentų. Tema atrodė įdo- me kontroliuoti savo minčių, net ne visas jas drįsta-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 61 me garsiai pasakyti? Tai tapo atspirties tašku. Už šios Gali būti, kad su kitu žmogumi, ne su Naubertu, ne- minties užsikabinom, tada prasidėjo tikrasis kūrybi- būčiau radęs kompromiso. nis procesas. Su kitais aš nedirbu. Galėčiau, bet nenoriu. Nes ne- Pandeminė situacija diktavo savas sąlygas – žino- verta daryti nieko, kas tau nemalonu. Todėl jau ilgą jome, jeigu viskas bus uždaryta, negalėsime nieko laiką dirbu vienas. Tačiau pasirodė Naubertas ir aš gyvai rodyti, tad nusprendėme kurti netikrą veiks- sutikau. Galbūt atėjo laikas pabandyti kažką naujo, mą, teatrą daryti truputį kitaip. Daugiausia esu dir- dirbti su kažkuo. Viskas taip sutapo, kad buvo malo- bęs su architektūra, su fotografija, su 3D technolo- nu daryti kompromisus. Kažką sugalvoji, kitas sako: gijomis. Pradėjom ieškoti reikiamų žmonių. Visi, „Galbūt ne“, ir tu tuo žmogum tiki. kurie prisijungė, atėjo iš savo profesinės srities – iš Šiam darbui mes labai daug savęs atidavėm, nes į reklamos, ten vaizdas turi atrodyti idealiai. O mums viską žiūrėjom labai drąsiai, taip, tarsi turėtume vi- reikėjo pusės valandos filmo ir 3D animacijos. Tu- sišką laisvę. Tai reikalauja labai daug jėgų, nes rizi- rėjome tik mėnesį laiko. Vienas specialistas pasakė, kuoji, nežinai, ar pavyks, supranti, kad ne dėl kitų kad tai neįmanoma. Tačiau paaiškinome, kad mums tą darai, tačiau vis tiek reikalinga auditorija. Tai, ką reikia visai ne to, kas įprastai daroma reklamai. Mes rodome žiūrovams, žinoma, supranta ne visi, tačiau turime ir siūlome visišką laisvę. „Įsivaizduok, kad man ramu dėl šio kūrinio, nes iš tikrųjų padarėme turi visas priemones ir gali su jomis daryti, ką tik viską – dirbome drąsiai, nuoširdžiai, užkabinome te- nori. Turbūt tuomet norėsi elgtis drąsiai, o ne taip, mas, kurios mums įdomios. kaip elgiesi darbe. Tai, kas jūsų srityje laikoma bro- ku, mūsų srityje gali būti kūrybos įrankis“, – tiki- Koks yra „Fabricos“ temų laukas? nom. Jam nušvito akys, prie mūsų prisijungė, sura- Bene svarbiausia tema yra kūnas. Jis – visa ko ats- do ir profesionalių animatorių. pirties taškas. Visų pirma, kokį kūną gavai gimda- Kai jau turėjome koncepciją, žinojome, apie ką šne- mas (tai savotiška tavo karma), tokį gyvenimą ir nu- kame, koks turėtų būti veiksmas ir kaip jį pateiksime, gyvensi. Kūnas, gražus / negražus, apkūnus / lieknas, Naubertas ėmėsi režisūros – susitiko su aktoriais, re- net kūno spalva – daro įtaką viskam... „Fabrica“ – tai petavo nedidelius etiudus. Po to prasidėjo darbų „glu- kūniškumo atspindys ir jo sureikšminimas. Jaunas / dinimas“ – persikėlėme į mano studiją, flmuodavo- senas kūnas yra konstruktas. Kokie ir kodėl jie gali / me, žiūrėdavome, vienus kadrus išmesdavome, kitus negali būti? pridėdavome... Ateidavo pasižiūrėti Gintaras. Dirbo- Mes nesakome, kad vienos ypatybės yra geresnės me tol, kol atsirado kūnai, ekranai, kuriuose rodoma už kitas. Teigiame, kad sociumas patiria daug pro- 3D animacija, veiksmas ir atsikartojimai. blemų, įvairių skaudulių, susijusių su kūnu. Mūsų performansas yra apie kūnus, skirtumus tarp jų ir to Pabrėžei, kad Tau svarbi kūrybos laisvė. Kiek šiuo nulemtas patirtis. Nedėstome kažkokio konkretaus atveju tą laisvę pavyko išsaugoti? naratyvo, šia tema tiesiog žaidžiame. Nebuvo taip, kad kažkoks režisierius iš viršaus pasako, ko jam reikia ir visi vykdo jo reikalavimus. Tai Esi vizualiųjų menų atstovas, o instaliaciją „Fabri- buvo bendras kūrybinis darbas, kiekvienas iš mūsų ca“ tolygiai kūrėte trise. Tačiau galutinis rezultatas – galėjo pasitelkti stipriausias savo savybes. Pavyzdžiui, tai vizualus pareiškimas. Kaip jį pavyko įgyvendinti ir nuėjęs į restoraną, nors nesu virėjas, galiu pasakyti, koks jo svoris, tavo manymu? kas skanu, o kas ne. Lygiai taip ir čia – dalyvauji, ta- Bendra koncepcija turi tikti visiems – tai visos riesi, žinai, ar tame kūrinyje nori matyti tam tikrus komandos darbas, išvestinis rezultatas. Taigi ieško- dalykus, ar nenori. Turi būti pasiektas kompromisas. ma sąlyčio taškų. O mums kuriant, jie netgi sutapo.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Naubertas ir Gintaras visa tai įvilko į teatrinę ir mu- nės ambicijos, na, bet reikalinga ir tokia patirtis. zikinę poeziją – darbas su aktoriais, teatrinė kalba, Kartą skridau į Kiniją. Kinai man suteikė tokias pasakojimas, kad ir abstraktus, yra jų teritorija. O sąlygas, kokios pasitaiko vos kartą gyvenime – išlei- kaip visa tai atrodo, jau mano indėlis. Man patin- do dešimtis tūkstančių eurų tam, kad galėčiau daryti, ka tarpdisciplininis menas, esu didelis jo gerbėjas. ką tik noriu. Pažadėjo užtikrinti visas sąlygas, kokių Turiu daug planų, idėjų, ką galima tokiame lauke man reikės. Pasakiau, kad surastų 100 BMW ratlan- padaryti. „Fabrica“ remiasi estetika, kokią trans- kių. Dar nežinojau, ką su jais darysiu (mano skaičia- liuoju ir kitais savo darbais. Kuriamos mizanscenos vimais, jie kainavo gal trisdešimt, gal keturiasdešimt dėliojosi visiškai natūraliai. Į šį bendrą performan- tūkstančių eurų!). Sėdau į lėktuvą ir skridau į Kiniją, są įtraukiau 3D animaciją, video. Mano sprendimai žinodamas, kad parodų salėje manęs laukia šimtas buvo priimti. Taip atsirado instaliacijos vizualizaci- ratlankių ir vienintelė sąlyga – kurti tai, ką noriu. ja, tam tikra scenografija. Svarsčiau, net jeigu niekam nepatiks, ką ten padary- Naubertas dirbo su aktoriais. O aš sprendžiau, siu, bet man patiks, būsiu vis tiek laimėjęs. Ta laisvė kur tas aktorius bus, kaip mizanscena atrodys vi- atrišo rankas. Buvo tarsi koks didžiulis atradimas. zualiai. Iš pradžių maniau, kad kartu dėliosime ir Kitiems tokios aplinkybės galbūt yra įprastos. Tačiau dramaturgiją, tada jau ir visą performansą. Tačiau aš, ateidamas iš komercijos, turėjau pasimokyti, kad Naubertas gerai žino, ką daro, – puikiai dirba su ak- neprivalau niekam pataikauti. toriais, turi patirties, juk atėjo iš teatro. Kiekvienas Galima ap(si)gaudinėti, sakyti, kad yra kuriama pasakydavome, kas tinka, kas netinka, taip ir dirbo- vien dėl savęs. Bet jeigu iš tiesų tik dėl savęs, tada tų me visą mėnesį. Turi kažkokią mintį, ją transliuo- darbų kitiems ir nerodai. Galbūt yra tokių kūrėjų, ji, žiūri, ar kitas žmogus atsiliepia, ar neatsiliepia. Į bet jeigu veži kūrinius į parodas, vadinasi, nori, kad tam tikras sritis labiau giliniesi, kuruoji, bet jos re- juos matytų. Negalima apgaudinėti. Visi tikimės, kad zonuoja ir su kitomis projekto dalimis, kurias tvar- kitiems patiks tai, ką sukūrėme. Įvertinimas suteikia ko kolegos. Smagu dirbti su tais, kuriais pasitiki. laisvės ir papildomas galimybes kurti. Jeigu padarai Atsiranda antrinis garso atspindys, kaip pasakytų tai, ką nori, taip, kaip nori, o kam nors tas kūrinys trečias bendražygis Gintaras Sodeika. dar ir patinka, supranti, kad tau nebereikės ieškoti ir spėlioti, kas patiks auditorijai. Tiesiog tampi laisvas Ar tau svarbu, kad būtum suprastas kaip meninin- kurti taip, kaip tau norisi, ir tave už tai vertina. Be kas? abejo, tas nesibaigiantis dialogas, firtas su publika Tai amžinas klausimas. Labai daug kur su tuo su- reiškia didelę riziką – visą save atiduodamas, esi labai siduriu. Esu dalyvavęs parodose ir daręs kūrinius pažeidžiamas. vien tam, kad patiktų auditorijai. Pastaruoju metu nemažai dirbau kaip komercinis fotografas. Ten Užsiminei apie komercinę patirtį. Scenos menų visada pataikaujama klientams. Architektas daro kūrėjams ilgai neatleidžiama už komercinės praei- lygiai tą patį – pataikauja užsakovams. O kuriant ties šešėlį. Ar šiuolaikinis menas irgi „baudžia“ taip meną yra visiška laisvė daryti tai, ką nori. Save vis griežtai? Ar vis dar gajus toks nusistatymas? Ar anks- dar turiu nuolatos auklėti. Esu pakliuvęs į tokias tesnė komercinė patirtis gali trukdyti tau, kaip me- situacijas, kai darydavau, ko iš manęs tikimasi, pa- nininkui, pavyzdžiui, siekiant patekti į meno kūrėjų čiam tas nelabai patikdavo, auditorija irgi nerea- elitą? O gal tai tam tikra stiprybė, padedanti geriau guodavo. Taigi pralošdavau abiem atžvilgiais. Tada susiorientuoti? klausdavau savęs, kuriam galui visa tai daryti? Toks Ta skirtis neišvengiama. Menininkai, kritikai ly- pataikavimas išsekina. Prarandamas laikas, kūrybi- giai taip pat užsiima politika. Nors kartais patys sau

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 63 ti. Tave visai kitaip vertina, jei tampi pernelyg populiarus. Kita vertus, juk visi darom tą patį – turime kokį nors muzi- kantą, kuris mums labai patinka, ir jeigu jo kūriniai netikė- tai tampa hitais, visi jį pastebi, mums jis pasidaro nebepatrau- klus, nes dabar jau patinka visiems... Dailininkai irgi vertinami panašiai – visada norisi būti truputį atradėju. Yra labai daug istorijų meno pasaulyje, kai kažkas tampa nauju atradi- mu – staigiai šauna į viršų, bet greitai perdega. Tokį meninin- Teatrinė instaliacija „Fabrica“. Režisierius Naubertas JASINSKAS, vizualinis įgyvendinimas – ką sudegina pati rinka – visi Tado ČERNIAUSKO Dainiaus Putino nuotraukos greitai persisotina jo menu ir jis smunka į apačią. Dažniausiai prieštarauja. Profesionaliajam menui komercinė sė- tokiems kūrėjams būna labai sunku atsitiesti. Taigi kmė, sakyčiau, yra tam tikra dėmė, dėl kurios visi visada vaikštome slidžiu lynu. tavęs privengia. Egzistuoja net tam tikri juokai, au- Anksčiau labai grauždavausi, dar ir dabar kartais toironija, kad, pavyzdžiui, viena labiausiai stebimų, apima kartėlis, kad negimiau, tarkim, menininkų garsiausių šiuolaikinio meno parodų Documenta, kas šeimoje, nes ta sritis man labai įdomi. Apmaudu, penkerius metus vykstanti Kaselyje, niekada nekvies kad neturėjau tokios mokyklos, nepasirinkau tokių dalyvauti menininkų, pasiekusių komercinės sėkmės. mokslų iš pat pradžių. Buvau šalia meno – jo gerbė- Taigi tokie svarbūs renginiai diktuoja taisykles, kurių jas, domėjausi, knygas skaičiau, parodas lankydavau. visi paiso. Niekas negali ateiti, tarkim, iš kitos srities. Studijavau architektūrą, bet ją mečiau, gerai, kad už- Tačiau tik iki tol, kol atsiranda koks nors išskirtinis teko drąsos ir paskatinimo iš šalia esančių žmonių. talentas, jam jokios taisyklės negalioja. Galbūt tai Pradėjau pažinti fotografją, tada prasidėjo parodos... svarbu ne visiems, bet vis tiek jaučiama. Aš irgi tokį Iki viso to, ką dabar kuriu, teko keliauti ilgiau kaip spaudimą jaučiu. Taigi, jeigu tu ateini, esi nuoširdus, trisdešimt metų. Matau jaunus žmones, darančius nesivaikai komercijos, bet netikėtai tampi komerciš- tai, ką galbūt svajočiau daryti, bet juk čia yra jų, o ne kai sėkmingas (tiesiog graibstyte graibstomas!), tarsi mano patirtis. Tas jaunas menininkas tikriausiai nie- viskas gerai, bet jeigu peržengsi tam tikrą ribą, tap- kada nevaldys tokių įrankių, kokius naudoju aš. si, pavyzdžiui, brangiausiai parduodamas, nuo tavęs Taigi turiu savo gyvenimo legendą ir vis ramiau daugelis nusigręš, vadins parsidavėliu. Toks požiūris vertinu, kad esu įgijęs nemažai komercinės patirties. nuolat primetamas. Tai labai svarbi tema, apie kurią Nebeturiu nei laiko, nei noro kam nors, net sau pa- nuolatos diskutuojama. Sakyčiau, būti geru meninin- čiam pataikauti. Pradedu labiau atsigręžti į artimiau- ku, kuris nėra komerciškai sėkmingas, yra saugiau sius žmones – laiką, praleistą su jais, vertinu labiau už negu būti geru ir komerciškai sėkmingu menininku. viską. Kai save taip nuteiki, tas pradeda atsiliepti ir Tokio išsišokėlio automatiškai pradedama nemėg- kūrybai, atsikratai bet kokio pataikavimo ydos.

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Zecharia PLAVIN

LAISVĖ

ai man sukako šešiasdešimt ketveri, susimąs- gos“ langus, pajutau gaivų vasaros vėją, ir pirmąkart Kčiau, ar galėčiau paaiškinti, ką reiškia Laisvė. nebijojau susirgti – man drausdavo stovėti prie atvi- Prisimindamas visą gyvenimą, padariau pačiam sau ro lango, kad neperšalčiau (taip visada ir atsitikda- netikėtą išvadą, kad Laisvė yra tai, ką jaučiau, būda- vo). Bet dabar daktaras, kuris mane gydė, buvo čia mas devynerių–dešimties metų, kai vasaromis važi- pat, ir neprieštaravo, kai jo vaikai nuleido stiklą, nėdavausi dviračiu po Nemenčinės plento Septintąjį tik šysojosi, švelniai laikydamas vairą. Praūžė sun- kilometrą. Mano atmintyje Septintasis kilometras kvežimis su tiršta tamsia dujų juosta iš paskos, bet taip ir liks pasakiškai nuostabi vieta, kur nėra blo- jos greitai išsisklaidė, oras vėl pasidarė tyras, per- gio, netyko jokie pavojai. Ošia draugiškas, nors labai matomas. Miško kvapas buvo tiesiog neapsakomai paslaptingas miškas, atsargiai rieda sunkvežimiai, gaivus. Kairėje pamačiau autobuso stotelę, ten su nedideli autobusai. Kartais prašvilpia „Volgos“ pa- maišais stovėjo keli senyvi žmonės, kuriuos galėjau prastai su dviem vyrais viduje – vienas prie vairo, o atskirti tik pagal plikes (vyrai) ir skareles (moterys). kitas, su skrybėle ir su paltu, įsitaisęs ant užpakali- Kai mes jau sukom į kairę, tolumoje sublizgėjo prie- nės sėdynės. kiniai autobuso langai, nutvieksti saulės. Ištempęs Pirmą kartą patekau į Septintąjį kilometrą, kai kaklą, bandžiau pamatyti, kaip tie pavargę laukti man sukako ketveri metai – įžymus Vilniaus dakta- žmonės džiaugsis, su maišais lipdami į dangišką au- ras, kuris mane gydė nuo eilinės ligos, savo šviesiai tobusą, įdomu, kur jisai juos veš? žalia „Volga“ vežė mane per Turniškes į Valakam- Dvyniai man paaiškino, kad į turgų. Aš jau žino- pius, bet važiavome ne tiesiai, o kažkodėl pasukom jau, kaip atrodo turgus, todėl nusiminiau – pagailo Nemenčinės link. Tėvas labiau mėgsta paslaptinges- tų žmonių. Daktaras, gal pajutęs mano nusivylimą, nį aplinkinį kelią į Valakampius, – paaiškino man paaiškino, kad jie važiuoja į Vilnių, į sostinę. Sos- „suaugę“ daktaro vaikai. Dvilyčiai pokariu gimę to Vilniuje, nors pats jame gyvenau, nebuvau matęs, dvyniai, jiems turbūt buvo apie 15 metų, draugiškai bet žinojau, kad mieste (mūsų šeima Vilniaus var- mane globojo. Susižavėjęs dairiausi per langą – plen- du nevadindavo, sakydavo „miestas“. „Kur eini?“ – tas ištuštėjo, pamačiau, kad jis lygus kaip stiklas, be „Į miestą“) esama daug irzlių suaugusiųjų ir piktų duobių, be šiukšlių ar besivoliojančių akmenų, prie paauglių. Labai gali būti, kad paaugliai mane pri- pat kraštų ryškiai žaliavo žolė. Dvyniai atidarė „Vol- muš, o suaugusieji arba peiks, arba griebs už rankos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 65 ir bandys kur nors nusivesti. Labai bijojau moterų sileisti tolimuoju kalvos kraštu, ir važiavau vis tolyn su didelėmis priekaištaujančiomis akimis – atrodė, tarp medžių palei plentą, kol pasiekiau sankryžą. Tai jos manęs nekenčia, tuoj įstums į kokią nors duobę. ir buvo Septintasis kilometras! Vieninteliai žmonės, kurių bijojau kiek mažiau, buvo Nulipęs nuo dviračio, dairiausi, lyg būčiau sugrį- karo invalidai – be kojos arba be rankos, o vienas žęs į pamirštą pasakų šalį. Viskas čia buvo lygiai taip, išvis neturėjo nei kojų, nei rankų, sėdėdavo ant len- kaip mačiau kadaise – retai praūždavo koks sunkve- tos su ratukais, kažkodėl vadintos „invalido vežimė- žimis, tiesa, kas ketvirtį valandos dumdavo pavie- liu“. Bet išsimiklinęs pasistūmėdavo kūno judesiais nės „Volgos“ su dviem vyrais, vairuotoju ir keleiviu. ir nuriedėdavo, kur jam reikia. Jų nebijojau, tačiau Dabar jos buvo šviesiai melsvos. Autobusų stotelėje vis tiek dumdavau šalin, nes nežinojau, kap turėčiau lūkuriavo senyvi žmonės su maišais. su jais elgtis. Po mūsų kiemą vaikščiodavo moteris, Bet išvydau ir dar kai ką – šiek tiek atokiau į miško kuri nuo vaikystės negalėjo kalbėti, tik gūdžiai ūkau- gilumą stūksojo pusiau sugriuvusi lūšna. Kitoje pusė- davo. Ji gyveno vienu aukštu žemiau, vis bijojau, kad je stovėjo mažas naujas tvarkingas namukas, sumū- ją susitiksiu. Dažniausiai taip ir būdavo. Šitoks man rytas iš plytų, su pusiau praviromis durimis ir vienu atrodė Vilnius. mažu langučiu. Man jis labai patiko (atrodė, jei būtų Gatvėmis triukšmingai braudavosi sunkvežimiai ir iškeptas iš raguolių, tokį mielai suvalgyčiau). Virš „gazikai“, dideli autobusai su pavojingai aukštais laip- durų parašyta Почта. Aš jau žinojau, kad Lietuvoje, teliais. Suaugusieji vis perspėdavo, kad būčiau labai at- kur gyvenu, pavadinimai rašomi dviem kalbomis – sargus, nes tie pėsčiųjų žudikai kelia nuolatinį pavojų. rusų didesnėmis, lietuvių mažesnėmis raidėmis. Čia Septintajame kilometre nieko baugaus nebuvo. lietuviško užrašo išvis nebuvo. Prie namuko stovė- Miške nesiautėjo pabaisos, sirpo kvapnios saldžios jo gazikas. Priėjęs prie pravirų durų, pajutau rašalo žemuogės. Sunkvežimiai pasirodydavo retai, riedė- kvapą (tada dar nežinojau, kad rašalas ir „rašalas“ davo iš lėto, nė kiek negąsdindami. Autobusiukai panašiai kvepia). Išgirdau vyrų balsus – jie kalbėjosi buvo maži. Išvis ten pasirodydavo labai mažai žmo- lenkiškai. Ištaria žodį – ir laukia, kažką kramto. Po to nių, bene tik tie, laukiantys, kol atvažiuos autobusas kitas trumpai atsako, tada irgi kramto. Vienas ėmė į su saule spindinčiais langais. Ten nebuvo nei nuolat gaziką tempti maišą, pakeliui išvoliodamas sausame barančių, kažkuo kaltinančių tetų, nei susirūpinusių smėlyje, į kurį prikritę daug aštrių sudžiūvusių spy- suaugusiųjų, kurie vis kiša ranką man po marški- glių. Užvedė motorą (iš priekio, sukdamas kažkokią niais, glosto nugarą, tikrindami, ar nesu suprakai- rankeną). Variklio dujų kvapas susimaišė su pasakiš- tavęs. ku miško oru. Gazikas nuvažiavo, šokčiodamas per Praėjo keletas, gal penkeri metai. Aš jau seniai medžių šaknis, o paštininkas užsidėjo kepurę, už- išmokau važinėti dviračiu, o dabar gavau išsvajotą rakino duris ir išėjo. Man atrodė keista, kad jis taip dovaną – dviratį Orlionok (atrodo, jis buvo baisiai ilgai vargo, rakindamas durų spyną, bet langą paliko brangus – kainavo 45 rublius). Iš pradžių važinėjau atvirą. Ten, viduje, pūpsojo krūvos visokių popierių, aplink vasarvietes, man buvo griežčiausiai uždraus- mėtėsi antspaudas, lyg kviesdamas vagį… Po keleto ta net per centimetrą užvažiuoti ant plento. Bet jis metų, kai buvau jau paauglys, kažkas juokais man manęs ir netraukė, labiau viliojo miškas, kurį mano atvežė iš to pašto pavogtą antspaudą, pamenu, tada šeima irgi laikė mažiau pavojingu. Mėgdavau suki- labai pagailo to netvarkingo pavargusio paštininko, nėtis tarp medžių, peršokdamas per gumbuotas jų kuris dėl vagystės, aišku, turės bėdų... šaknis, tačiau plento vis tiek neišleisdavau iš akių. Stovėdamas netoli namuko su užrašu Почта, Pirmiausia tyrinėjau kelią į Turniškes (su Aukštąja visai nepastebėjau, kad prie manęs priėjo aukštas, kalva ir ministrų vasarvietėmis), po to išdrįsau nu- labai liesas vyras raukšlėtu veidu.

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 – Eikš su manim, – pasakė. – Čia mūsų mama, – pristatė Natikas. O Amikas – O kodėl? – nustebau, bet visai neišsigandau, nes priėjo ir prisiglaudė prie mamos sijono. Ji paglostė jo žvilgsnis atrodė šiltas, geras. sūnui galvą. Diadia Monia sėdėjo šypsodamasis. – Pavaišinsiu kriaušėmis, jos labai skanios, ir su- O aš vis valgiau ir valgiau kriaušes, kurios tikrai pažindinsiu su savo sūnumis, Natiku ir Amiku. buvo labai skanios. – Gerai, – pasakiau. Tempdamas dviratį, nuėjau – Jos defcitinės, – paaiškino Natikas, – bet len- paskui nepažįstamąjį. kas paštininkas mums parduoda pigiai. Ši vieta labai – Vadink mane diadia Monia, gerai pažįstu tavo gera. tėvus, – prisistatė vyras. – Esu inžinierius kaip ir – Bet mes išvykstame į Izraelio valstybę, – pasigy- tavo tėvas. Mes gyvename miške, vasarvietėje. rė Amikas. – Kaip vadinasi ta vieta? – paklausiau. – Kaip jūs važiuosite su tokia maža mergaite? – – Septintasis kilometras, – atsakė diadia Monia. nustebau. Netrukus mudu atsidūrėme prie tos sugriuvusios – Mama ją nešis ant rankų, – paaiškino Natikas, – o lūšnos. kai kirsime sieną, mums duos vežimėlį. Ten yra gerų – Statyk dviratį prie medžio ir eikš vidun, – pa- vežimėlių. kvietė, matyt, pastebėjęs mano sutrikimą. Kažkaip susipratau, kad man jau reikėtų grįžti Peržengiau slenkstį. Iš vidaus „vasarvietė“ irgi vos lai- namo... kėsi. Stalas, ant kurio papilta kriaušių, atrodė sukiužęs. – Perduok linkėjimų tėvams, – pasakė diadia Mo- – Valgyk, – paragino diadia Monia. nia ir įdavė dar dvi kriaušes. Iš kažkur atskubėjo du berniukai – vienas mano Jo žmona nusišypsojo – veidas staiga nušvito. amžiaus, vardu Natikas, kitas mažesnis – Amikas. Raukšlės stebuklingai išsilygino. Amikas tebestovėjo – Nemenčinės plento septintajame kilometre sma- prisiglaudęs prie mamos. Natikas pasakė: gu ir patogu gyventi, – išaiškino Natikas. – Čia svei- – Einam, palydėsiu iki dviračio. kas, grynas oras, aplinkui raudonuoja žemuogės. Tai Prie medžio išsiskyrėm. vietovių, nutolusių nuo miesto, pranašumas, be to, Buvau toje lūšnoje dar kelis kartus. Natikas vis pa- čia pat yra paštas ir autobusų stotelė. Nors miškas sakojo, kaip jie ruošiasi kelionei į Izraelį. tankus, bet nebijok, jame negalima paklysti, nes čia – Prieš išvažiuodamas apsilankyk Nemenčinėje, – ne vienas, o du plentai ir dar sankryža. patariau. – Kur veda Nemenčinės plentas? – pasiteiravau. – Mes padarysime tai pakeliui, – atsakė jis ir aš su- Natikas sumišo. Čia įsiterpė Amikas: vokiau, koks išlavintas jo humoro jausmas. Natikas – Nemenčinės plentas veda į Nemenčinę! – nusi- taip niekad ir nenuvyko į Nemenčinę. O aš buvau – juokė. nulėkiau su dviračiu Neries pakrante aukštyn. Paklausiau, ar jiedu jau lankėsi Nemenčinėje. Nuo to laiko visada žinojau, kad Septintasis kilo- – Ne, dar nebuvom, – už save ir už jaunėlį atsakė metras – tai mažytis laisvės ruožas. Ten yra daug Natikas. – Nemenčinė labai toli, gal toliau negu Iz- skanių kriaušių, vilioja saulėtos laukymės su sirps- raelio valstybė. Bet mes būtinai ten apsilankysim, tai tančiomis žemuogėmis, ošia pasakiškas miškas be svarbi vieta. jokių pabaisų, be to, ten gyvena malonūs gerašir- Išgirdau klykiant kūdikį. Natikas paaiškino: diški žmonės, tarp kurių jautiesi mylimas, gerbia- – Čia mūsų sesuo. Mama ją neseniai pagimdė. Da- mas, todėl esi laisvas. Nereikia bijoti net vagių, bar žindo. kurie nukniauks pašto antspaudą, jei paštininkas Kambario durys atsidarė, pasirodė pavargusi pamirš uždaryti langą... Tik išmok gerai važinėti žemo ūgio moteris su labai storais akiniais. dviračiu…

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 67 Romualdas LANKAUSKAS

ŽMOGUS, KURIS NEBESIŠYPSO

Novelė

iena kaip ir visos kitos beveik niekuo nesisky- tai, krioktelėjo kelis sykius ir nutilo visiems laikams, Drė nuo prieš tai buvusių. Tiesa, jau pavasaris, nors į ligoninės langą jau beldėsi pavasaris. Taip ir greit ir vasara, todėl šilta, malonu klausytis, kaip baigiasi gyvenimas, pagalvojo Pranciškus, nors tas aplinkui čiulba varnėnai, baigiant nužydėti obelims žmogus dar prieš kelias savaites smarkiai triukšma- sodelyje priešais namą. vo, išgėręs degtinės butelį, grūmojo kumščiu ir manė Abrikosui, kadaise, kai Pranciškus buvo dar gana ilgai gyvensiąs, kad spėtų kažkam atkeršyti... jaunas ir sveikas, pasodintam virš šiluminės trasos, Bet giltinė vaikšto aplinkui ir niekas nežino, kiek dabar pastebimai sustorėjus ir apsipylus švelniais dienų kam likę. Gal ir gerai, kad nelemta žinoti. rausvo atspalvio žiedais, žvilgsnis neįstengė atsi- Pranciškus stebėdavosi, kad viskas taip greitai traukti nuo šio gamtos stebuklo. praėjo: štai visai neseniai buvo jaunas, mokėsi, tapo Kažkoks mažytis vikrus paukštukas vis nardė dantų techniku, vedė, susilaukė dukters, vėliau sū- aplink seną obelį prie ąžuolinio stalo su tokiu pat naus, statėsi namą, taupė pinigus, sumokamus tų, suolu, nes tos obels kamiene susirado tinkamą uok- kurie vylėsi atgauti prarastus dantis. Plokšteles pri- są savo lizdeliui, į kurį be paliovos skraido. Ten gal taikydavo kuo geriausiai, turėjo auksines rankas, jau tupi patelė, perėdama paukščiukus. todėl pacientai pas jį veržte veržėsi. Pranciškus visa tai mato, nors jau prastai girdi, to- Žmogus be dantų atrodo tarsi koks prasčiokas, dėl, jei atsiranda pašnekovas, šis turi garsiai kalbėti, vargo pelė. Net būdamas didelis sovietinių laikų kartais net šaukti, arčiau prisislinkęs. Kitaip nieko viršininkas, jei nebeturi kuo kramtyti, prarandi nebeišeitų. Senatvėje, sako Pranciškus, daug kas pra- gyvenimo džiaugsmą ir malonią savijautą. Niekas randama, lieka tik pusė žmogaus, gal net mažiau. nebemiela, dievaži, žmogus be dantų yra tik pusė Šiaip ar taip, kai tvirtai įsikibęs į vaikštynę, kad žmogaus. Todėl Pranciškus ir triūsė, pritaikydamas nepargriūtų, slaugytojos lydimas nulipa prieangio savo pacientams dirbtinius dantis. Anuomet jokių laipteliais ir atsargiai prisėda sodelyje ant suolo, tūkstančius kainuojančių implantų, kokius dabar jaučiasi daug geriau, negu tūnodamas lovoje, ir, siūlo stomatologai, niekas nė nesapnavo. žinoma, šimtą kartų geriau negu ligoninėje, kur Viskas smarkiai pasikeitė po didžiųjų permainų, Pranciškus praleido devynis mėnesius, kilnojamas tačiau kartu prasidėjo ir ta beprotiška, nusikalstama iš vieno skyriaus į kitą. Greta gulėjo trys senyvi vy- privatizacija, kai už menkiausią sumą galėjai įsigyti rai, tokie pat sunkūs ligoniai, neaišku, gyvi ar mirę. net stambią gamyklą, o tapęs jos savininku, turėjai Vienas vis norėjo pabėgti iš ligoninės, kažkodėl rei- teisę dalimis ar visą parduoti už stambius pinigus, kalaudamas atiduoti jam peilį, bet nesakė, ką su juo pats vengdamas kokio nors rimtesnio darbo. Kitų darys. Po kelių dienų numirė, kai jį aplankė iš kai- iškovota laisve pasinaudota kaip lengva galimybe mo atvažiavusi žmona. Tai įvyko kažkaip labai grei- kuo greičiau praturtėti. Imta šaudyti konkurentus,

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 reketuoti piniguočius, kad pats dideliu ponu pasi- joje būtų susikaupusios visos nelaimės, apie kurias be darytum, galėtum smagiai gyventi. paliovos galvodavo, svarstydamas, kur link ritasi pa- Pranciškus to nesiėmė. Eidavo, kaip buvo įpratęs, saulis. Nereikėdavo nė žinių iš nešiojamojo radijo ap- į bažnyčią pasimelsti, Dievulio malonės sau ir šei- aratuko klausytis, kad sužinotų – vėl kažkas bombą mai paprašyti, bet nežinia, ar buvo išklausytas, nes susprogdino, į nekaltus žmones šaudė iš automato... nelaimių neišvengė. Valandos sodelyje buvo tikra palaima. O kas Tapęs pensininku, darbavosi kieme prie garažo daugiau, jei gyvenimas, kadaise buvęs toks įdomus, įsirengtame „kabinete“, į kurį vienas po kito traukė tapo nuobodžiai monotoniškas, skausmui geliant pažįstami vyrai ir moterys, neturintys stambių pi- visą kūną be jokios atvangos. Dieną ir naktį. nigų implantams, tačiau be dantų juk nebūsi. Tapo niekam nebereikalingas, retai kas jį aplan- Ėjo visi – ir buvę viršininkai, ir direktoriai, ir ka- ko. Atklibikščiuoja tik Jonelis su aptvarstyta koja ir gėbistai, ir bazių valdytojai, ir kolchozų pirminin- negyjančia žaizda, kurią visiems rodo, kaulydamas kai. Stengėsi tiems prašytojams padėti, nieko neat- kokio euro. Tas vargeta jokio darbo neieško, o gal ir stumdamas, o pavargęs nuo nesibaigiančių darbų, neranda. Ką čia supaisysi. čiupdavo meškeres ir su bičiuliais dumdavo prie Nors imk ir pasikalbėk su kudlotu, smarkiai ežerų. Ten kantriai laukdavo, kol plūdė panirs, mat senstelėjusiu Sargiu, lakstančiu po kiemą su storais žinojo, kur ir kada žuvį gaudyti, niekada tuščiomis kailiniais. Jam, vargšeliui, tikriausiai pašėlusiai namo negrįždavo. Kaip ir be laimikio iš medžio- karšta saulėtą dieną. klės, šerną ar kiškį ant šono paguldęs. Miestas lyg išmiręs. Gatvės tuščios. Negirgštelės Dabar tai jau praeitis. Viskas tampa praeitim – tiek kieme varteliai, bičiuliai nebeateis – nė vienas iš jų praėję metai, tiek kiekviena diena, valanda ar minu- nepasirodys su alaus ar ko stipresnio buteliu, kaip tė. Nebelieka bičiulių, su kuriais smagiai meškeriota, būdavo kadaise, kai visi dar vaikščiojo šia žeme. prie ąžuolinio tvirto stalo ne kartą išgerta putojančio Diena krypsta vakarop, nors saulė vis dar malo- alaus, aptariant ir žūklę, ir tai, kas dedasi baigian- niai šildo. Ant žalios pievelės tarp ilgėjančių šešė- čiam išprotėti pasaulyje, nes atsiranda idiotų, kurie lių dėl kažko juokingai pešasi žvirbliai. Pranciškus patys susisprogdina, kad be gailesčio nužudytų kuo susidomėjęs stebi smarkų jų kivirčą, tačiau nebesi- daugiau nekaltų, jiems net nepažįstamų žmonių. Ką šypso, tarytum nebemokėtų šypsotis, nors per visą visa tai reiškia? Gal jie nori užvaldyti Europą ir čia ilgoką gyvenimą verčiau juokdavosi negu verkė, viešpatauti? O gal šitaip supranta tarnystę Alachui? drąsiai žvelgdamas lemčiai į akis... Grįžęs iš ligoninės, jis valandų valandas, ištisas dienas sėdėdavo, abiem rankom susiėmęs galvą, tarsi 2017

AKISTATOJE SU VIENATVE

Novelė

ažkaip netikėtai atėjo diena, kai Teodoras labai aiš- pasirinkimo nebuvo. Sulaukęs gilios senatvės, užpuolus Kkiai suvokė, kad yra visiškai vienas pasaulyje, kuris visokioms ligoms, vis dar kabinosi į gyvenimą, nors tas kuo toliau, tuo pastebimiau darėsi vis bjauresnis ir pa- darėsi nebepakeliamas. vojingesnis. Sunkių išbandymų nuolat daugėjo, reikė- Viskas atrodė atgrasu, nebesinorėjo sėsti prie ra- jo norom nenorom „kariauti“ vos ne kasdien, nes kito šomojo stalo, nebeapimdavo įkvėpimas, netroško ką

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 69 Romualdas LANKAUSKAS. Violetinis natiurmortas. 1965 nors naujo patirti, įdomesnio sukurti, kaip kadaise, nėra nei įtakingas besiriejančių partijų veikėjas, nei tur- kai ištisas valandas praleisdavo su plunksna rankoje, tingas verslininkas, nei solidus valdininkas, kurie garbi- jausdamas būties pilnatvę. Visa tai liko praeityje, kai nami bent jau tol, kol paslysta... Kokia nauda iš jo? Kam jo kūrybos pasigesdavo ir leidyklos, ir redakcijos, ir galėtų būti įdomus ir naudingas? Teodoras puikiai supra- jį gerbiantys skaitytojai. to, kad laikai jau kiti, o jis prie jų nepritapo. Jokių iliuzijų Dabar kitaip. Ko gero, dar būtų įveikęs save ir pasi- nepuoselėjo, nei tuštybės mugė, nei pinigų medžioklė jo nėręs į kūrybą, tą vienintelį jam prasmingą, dvasinę ra- niekad netraukė, žodžiu, neatitiko šiuolaikinių standar- mybę teikiantį užsiėmimą, patikimai gelbstintį nuo de- tų. Na, ir kas, kad yra rašytojas, išleidęs nemažai knygų, presijos. Tačiau kamavo nelemta būsena, apėmusi prieš visuomenė be jo apsieis, juk panašių į jį nebemato nei kurį laiką, kai pasijuto niekam nebereikalingas, niekieno literatūros kritika, nei spauda, televizija, radijas... Visų nebeprisimenamas, niekur nebekviečiamas, tarsi apskri- akiratyje – jaunieji literatai, nors rašo prastai, bet rėkauja tai nebebūtų gyvas. Na, toks pašalinis asmuo, ir tiek. Juk garsiai. Kritika jiems, net aiškiems grafomanams, negai-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 lėjo liaupsių, o valdžia premijų. Nepelnyta šlovė, sparčiai resnio dulkių sluoksnio. Net pats sau atrodė juokingas. kopiant į Parnasą, būna pavojinga, bet argi tokius įspėsi... Svarstė, kaip galėtų pakeisti šią varganą būklę. Ar yra ko- Teodoras kadaise, anais nuožmios priespaudos laikais, kia nors stebuklinga išeitis? Kažin, nes viskas dabar tik nebūtų galėjęs sakyti, kad yra gyvenimo paraštėse, nes prekė, net įsitikinimai, sąžinė, tėvynė. Viskas perkama ir buvo skaitytojų laukiamas, žinomas autorius, o leidykla parduodama kaip sendaikčių turguje. deramai atlygindavo už kūrybą. Ne, jis neskurdo ir nesi- Bičiuliai. Seni draugai. Kur jie? – neretai susimąstyda- jautė pamirštas, nors cenzoriai neretai koneveikdavo ne- vo Teodoras. Jų lyg ir turėjo, anksčiau smagiai bendrau- patogų autorių, vis dėlto sovietų valdžia rimtesnių „prie- davo prie vyno taurės arba kalbėdavosi telefonu. Buvo monių“ prieš jį nesiėmė. Taip, Teodoras erzino režimą, dalykų, kurie jiems visiems atrodė svarbūs, aktualūs nes nenorėjo būti liokajus. Servilizmas jam svetimas, kaip arba nepakenčiami, todėl norėdavo išgirsti pritariantį ir kiekvienam tikram kūrėjui, ginančiam vidinę laisvę. arba smerkiantį žodį. Stengėsi elgtis taip, kaip liepia pro- Bet štai dabar, kai viename straipsnyje pasipiktino, tas ir širdis, bet visa tai jau dingę iš vienišų jo dienų. kad klostosi nyki, rašytojus žeminanti ir žlugdanti si- Dabar vėl panūdo išgirsti bent vieno bičiulio balsą, tuacija, nes leidėjai reikalauja, kad autoriai susimokėtų persimesti keliais žodžiais, tačiau telefonas atkakliai už knygas arba būtinai gautų kažkokių kultūros tary- tylėjo. Gal tai tylos iššūkis jam, o gal raginimas pri- bų paramą, buvo viešai apkaltintas, neva ilgisi pries- siminti bičiulius, pačiam juos susirasti. Ėmė priekaiš- paudos laikų! Aišku, čia akivaizdi nesąmonė, tiesiog tauti sau, kad apsileido, surambėjo, neleistinai aptingo, piktas vieno kolegos išpuolis prieš jį. Nelabai tuo ir pasidarė nejautrus. Staiga subruzdęs, susirado seną už- stebėjosi, juk visada kam nors užkliūdavo – vieni, ma- rašų knygelę nušiurusiais viršeliais ir ėmė ją sklaidyti, tyt, pavydėjo, kitus siutino disidentiška laikysena, nes kad pasitikslintų telefono numerius, nes ne visus pri- Teodoras nepriklausė padlaižiams, niekam nesistengė siminė. Deja, taip jau atsitiko. Ir kas čia keisto? Netru- įtikti, karčią tiesą rėždavo į akis. kus šmėstelėjo mintis, kad niekam nebeprisiskambins, Tačiau netrukus susidūrė su tokio išdidumo padari- nes bičiulių nebėra gyvų. Kaip galėjo tą pamiršti? Pats niais – jam vis sunkiau sekėsi leisti naujas savo knygas, nusistebėjo, susigėdęs ir smerkdamas save. Atmintis jei netyčia pavykdavo, gaudavo už jas tik skatikus. Ne- ėmė vieną po kito vartyti praeities puslapius. Teodoras jaugi turėjo tuo džiaugtis ir sakyti, kad yra laimingas, jautėsi taip, lyg žarstytų blėstančias žarijas, vėstančius matydamas, kaip skursta jo gimtoji šalis, valdoma ne- pelenus, laužavietei užgesus. mokšų, todėl čia klesti vien kyšininkai, vagys ir sukčiai. Užvertęs užrašų knygelę, pažvelgė pro langą į ap- Teodoras aiškiai suvokė, kokia beviltiška jo pa- niukusį žiemos dangų. Ten, genami aršaus vėjo, plaukė dėtis – buvo vienas, visiškai vienišas abejingame, net sunkūs debesys, į visas puses sklandė karksinčios var- priešiškame pasaulyje. Jam artimi žmonės išmirė, šir- nos, matyt, nežinodamos, ką joms veikti. Jis irgi neži- dyje nebeliko jokios vilties sulaukti pragiedrulių, kurie nojo, ko griebtis, kur nukreipti niūrias mintis, kurios skatintų nepasiduoti kasdienybės slogučiui. Turbūt ne- blaškėsi, kaip tie vieniši tamsūs paukščiai, be tikslo ir vertėjo apgaudinėti savęs tuščiomis iliuzijomis. Keista, prasmės. Nėra nieko liūdnesnio, kaip būti senam, ligo- bet kartais vis tiek rašė, tarsi alkoholikas, neįstengian- tam ir jaustis visiškai vienišam. Tačiau ar jis vienas toks tis atsikratyti priklausomybės. visame pasaulyje? Be abejo, ne. Pasvarstęs sėdo prie sta- Tačiau nauji rankraščiai taip ir gulėjo rašomojo stalo lo ir ėmė rašyti laišką tariamam savo antrininkui, ra- stalčiuose, leidėjai jais nesidomėjo, Teodoras nebuvo iš tų gindamas, kad vis tiek grumtųsi su likimu, net jeigu jis autorių, kurių knygos užtikrintai garantuotų geras paja- neįveikiamas, tikėtųsi stebuklo, net jeigu jis neįmano- mas. Ypač kad žmonės vis rečiau varstė knygynų duris... mas. Teodoras žinojo – verta bent pabandyti. Taip jis ir egzistavo, nelyginant senas nebenaudoja- mas, mažai kam tinkamas rakandas, užklojamas vis sto- 2017

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 71 Paveldas ir paminklai

Algimantas GRAŽULIS

PIKTYBIŠKAS BEJĖGIŠKUMAS?

Dingsantis Vilnius – apie tai, kas sunaikinta ar sužalota

ietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė ronų bažnyčių bei Vizitiečių – Misionierių bažnyčių LUNESCO pasaulio paveldo Lietuvoje metais. Tad grupes, nes jų apsaugos problemos pastaraisiais metais jiems baigiantis pakalbėkime apie kai kurias Vilniaus tapo ypač aktualios. senamiesčio apsaugos piktžaizdes. Kultūros paminkle – Vilniaus senamiestyje (uk- Sprendžiant dėl Vilniaus istorinio centro įrašymo į 16073) – bet kokia veikla turi būti orientuota į jo iš- UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 1994 m., ICOMOS saugojimą bei vertingųjų savybių atskleidimą, išryš- (Tarptautinė paminklų ir vietovių taryba, pasaulinė kinimą konservuojant, restauruojant bei tausojamai nevyriausybinė organizacija, kurios tikslas – per savo pritaikant. Deja, pastaraisiais metais apie Senamiesčio ekspertų tinklą skatinti paveldo apsaugą) pateikė re- apsaugą, autentiškų erdvinių jo struktūrų, istorinių komendacijas. Savo ataskaitoje prof. Kaila pabrėžė, valdų, apskritai apie autentiško jo audinio – medžiagiš- kad nėra tradicijos taikyti nuolatinę Vilniaus istorinių kumo – išsaugojimą, apie urbanistinei, taip pat erdvi- pastatų, nepriskirtų paminklų kategorijai, priežiūrą. nei Senamiesčio struktūrai būdingų pastatų, statinių Be to, kolektyvinei nuosavybei tapus privačia, naujie- ar jų elementų apsaugą darosi ypač sudėtinga kalbėti. ji savininkai neprivalo vykdyti remonto ar priežiūros Vilniaus senamiestyje saugomi (sic!) pastatai (ar jų darbų. ICOMOS rekomendavo skubiai ištaisyti šią ne- dalys) be atodairos ir be paliovos šluojami nuo žemės normalią padėtį. paviršiaus. Tai masinis reiškinys. Dažniausiai griau- Vilniaus istorinis centras 1994 m. gruodžio 17 d. per nami vertingųjų savybių turintys kultūros paveldo UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 18-ąją sesiją Tai- objektai, vertingi kaip istorinei Senamiesčio struktūrai lande įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą nr. 541. Rem- būdingos dalys ar autentiški elementai, kurių visuma tasi II ir IV kriterijais. ir sudaro Senamiesčio savitumo, net unikalumo esmę. II kriterijus: Vilnius yra puikus viduramžių miesto, Vilniaus senamiesčio apsaugai, priežiūrai, tvarky- keletą amžių turėjusio didelę įtaką Rytų Europos archi- mui ir naudojimui galioja Lietuvos Respublikos kul- tektūros ir kultūros raidai, pavyzdys. tūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio apsaugos IV kriterijus: Vilniaus architektūros peizažas ir iš- reglamentas, patvirtintas kultūros ministro 2003-12- saugota pastatų įvairovė puikiai parodo, kaip organiš- 23 įsakymu Nr. ĮV-490 (Valstybės žinios, 2004, nr. 25). kai penketą amžių plėtojosi Vidurio Europos miestas. Pateikiu kai kuriuos esminius, pastaraisiais metais Pasaulio paveldo objekte – Vilniaus istoriniame ypač aktualius, Reglamente nustatytus bendruosius centre – yra išskirtos 6 pagrindinės pastatų grupės. Senamiesčio apsaugos reikalavimus: 2. Senamiestyje Paminėsiu tik Šv. Mikalojaus – Pranciškonų – Liute- saugomos apskaitos dokumentuose nustatytos vertin-

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 gos dalys bei elementai: 2.1. Statiniai, jų kompleksai ir vienas saugotinas fasadas ir kito kiemo pastato kai ku- ansambliai, užstatymo visuma – (žr. Senamiesčio dos- rie vertingi restauruotini elementai irgi jau sunaikinti. jė): 2.1.1. Statiniai, jų kompleksai ir ansambliai – ne- KVR įrašyta (2.2.8.p.), kad gatvių išklotinės atkarpa kilnojamosios kultūros vertybės (saugomos pagal šių nuo pastato Pylimo g. 53 / Sodų g. 2 iki pastato Sodų vertybių apskaitos duomenyse ir nekilnojamųjų kul- g. 8 yra saugoma, nes tai vertingoji Senamiesčio savy- tūros vertybių apsaugos reglamentuose ar tipiniuose bė. Deja, nugriautų (nors atseit saugomų) pastatų vie- statinio ar statinių komplekso apsaugos reglamentuose toje jau išdygo ilgas, masyvus 3 aukštų monstras, nu- nustatytus reikalavimus). 2.1.2. Statiniai, jų komplek- stelbiantis ir vertingą istorinį pastatą Sodų g. 8. Taigi sai ir ansambliai – kultūrinės vertės požymių turintys „saugoma“ Sodų g. išklotinės atkarpa ir istoriškai su- objektai, Senamiesčio vertingos dalys ir elementai (žr. Se- siformavusios šiai gatvei būdingos erdvinės savybės namiesčio dosjė): 1) statinių bendrasis pavidalas; 2) stati- pakeistos iš esmės. Ne tik prie gatvės, bet ir visoje nių sudėtinės dalys (stogas ir jo elementai, dangos ir jų didelės teritorijos istorinėje valdoje (Reglamente tai elementai, laikančios konstrukcijos, dekoro elementai, sklypas Sodų g. 6) statomas daugiaaukščių gyvena- išorės į ranga). 2.2. Urbanistinės struktūros elementai: mųjų namų kompleksas. Didelės apimties naujų pas- 2.2.1. Gatvių ir aikščių tinklas (t. t. dangos, skersiniai tatų statyba iš esmės keičia šios valdos užstatymo po- ir išilginiai profliai); 2.2.2. Užstatymo struktūra: 2.2.3. būdį, aukštingumą, tankumą, intensyvumą, pastatų Sklypų (posesijų) dydis, ribos; 2.2.4. Statinių išdėstymas išdėstymą ir t. t. Apie tokius Vilniaus istorinio centro sklypuose; 2.2.5. Sklypų elementai. 2.3. Gamtinis pa- pertvarkymus Lietuva privalėjo informuoti Pasaulio grindas (reljefas, hidrografja, želdynai). 2.4. Statiniai, paveldo komitetą... jų kompleksai ir ansambliai, urbanistinės struktūros Vadinamieji Pšezdeckių rūmai, Visų Šventųjų g. 7 / elementai bei gamtinis pagrindas formuoja vertingas Pylimo g. 54 sklype (Reglamente 53 kvartalas), – pir- senamiesčio projekcijas (siluetus, panoramas bei pers- miausia dėl architektūrinės vertės saugomas kultū- pektyvas). 3. Senamiestyje nesaugomos nevertingos ros paveldas (G343K, uk–10631). Pažymėtina, kad šie kultūros paminklo dalys bei elementai – medžiaginiai rūmai įkomponuoti į išlikusius Vilniaus gynybinės ir struktūriniai svetimkūniai ar naujadarai, iš esmės keičiantys kultūros paminklo sudėtį, apimtį, struktū- rą, funkciją, menkinantys jo kultūrinę vertę. 4. Sena- miestis saugomas jį prižiūrint, tvarkant ir naudojant. 5. Senamiestyje taikomi tokie tvarkymo režimai: 5.1. Konservavimo – restauravimo. 5.2. Restauravimo. 5.3. Restauravimo – atkūrimo. Peržvelgę ir prisiminę kai kuriuos esminius Vil- niaus senamiesčio apsaugos reikalavimus, pasižvalgy- kime po Senamiestį, įvertinkime dabartinę jo būklę. Pastatas Sodų g. 6 sklype, 80 kvartale, buvo ver- tingųjų savybių turintis kultūros paveldo objektas. Reglamente nustatyta saugoti jo fasadus, elementus ir aukštingumą. Šio pastato gatvės fasadai, kai kurie elementai turėtų būti restauruojami. Tačiau vieno Visų Šventųjų g. 7/Pylimo g. 54 rūmai, vad. Pšezdeckių, aukšto su dvišlaičiu čerpių stogu saugotinas pastatas architektūrinės vertės saugoma vertybė (uk–10631), įkomponuota 2019 m. vasarą buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus į išlikusius Vilniaus gynybinės sienos (ji irgi valstybės saugoma iki pamatų. Šio sklypo (valdos?) kieme esančio pastato vertybė) fragmentus. 2020-08-22

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 73 saugomą (sic!) pastatą, vadinamuosius Mejerių namus (uk-27438) Šv. Mikalojaus g. 7 / Pranciškonų g. 8, pablogina kultūros paminklo – unikalios architektūros Vilniaus pranciškonų vienuolyno pastatų ansamblio (uk-769) apžvalgą, sumenkina jo reikšmę istoriškai su- siklosčiusioje Senamiesčio erdvinėje struktūroje. Re- glamento brėžinyje (62 kvartalo grafnė apsaugos rei- kalavimų dalis) nustatyta, kad šioje istorinėje valdoje (Reglamente nurodytas sklypas be numerio Lydos ir Šv. Mikalojaus g. kampe) galimas restauravimas-at- kūrimas, tačiau buvo pastatytas visiškai naujas, agresyvus griozdas. Pastato kampas prie sankryžos yra pastumtas į istorinę ypač siaurą gatvę, kuri dėl to dar labiau susiaurėjo... Pažymėtina, kad Šv. Mikalojaus, Lydos ir Pranciškonų gatvės priskiriamos Vilniaus se- namiesčio vertingosioms savybėms, todėl jų pločio ir kitų matmenų kaitalioti negalima. Ypač agresyvus šio naujo pastato tūrio poveikis Lydos gatvės atkarpoje prie sankryžos, nes užstoja istorinę Pranciškonų g. pers- Per išlikusius gynybinės sienos fragmentus, Pšezdeckių rūmų Pylimo g. pektyvą bei nustelbia kitapus gatvės (ypač Lydos g. fasade įrengtas įvažiavimas į požeminius garažus. 2020-08-22 dalyje) esančius dviaukščius Pranciškonų vienuolyno pastatus, pablogina jų apžvalgą. Žvelgiant iš Ly- sienos fragmentus nuo Pylimo g. pusės. Reglamente dos g., šis griozdas labai sumenkina ir šiaip nedidelės nustatyta, kad leidžiamas tik jų restauravimas. Isto- Šv. Mikalojaus bažnyčios (uk-24642) vizualinį reikš- rinės valdos teritorijoje, t. y rūmų kieme, nurodytas mingumą, net keičia istoriškai susiformavusią erdvinę restauravimas, remontas, želdynų restauravimas-re- šios vietos struktūrą ir semantinę prasmę. Beje, Kultū- generavimas, tačiau po minėtu vidaus kiemeliu ir kai ros vertybių registre (KVR) ši bažnyčia nurodoma kaip kuriomis rūmų dalimis į rengti požeminiai garažai gretimos aplinkos dominantė. su išvažiavimu į Pylimo g. per šioje vietoje išlikusią Vlado Drėmos knygoje „Dingęs Vilnius“ pateiktas Vilniaus miesto gynybinės sienos (valstybės saugoma harmoningas vaizdas į Šv. Mikalojaus bažnyčią iš Pran- kultūros vertybė) dalį, ją sužalojant ir sumenkinant ciškonų g. pusės su dviejų aukštų namo fragmentu pir- vertingąsias jos savybes. Beje, sklypas su rūmais Visų mame plane, kampinėje posesijoje. Ten pat pateiktoje Šventųjų g. 7 yra jau 1808 m. Grunerto plane, Visų Lydos g. 1834 m. pietinės pusės išklotinėje parodytas Šventųjų skg. nurodyta 262 posesija (istorinė valda). dviaukštis kampinis pastatas (356 posesija). Šios gatvės Unikalios architektūros kultūros paminklo – Šv. Mi- apžvalgoje Drėma irgi nurodo 2 aukštų pastatą, kuris kalojaus bažnyčios (uk-24642) ir apskritai jos komplekso per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriautas ir liko neat- (uk-749) aplinkoje, istorinėje valdoje Lydos ir Šv. Mika- statytas. Tiesa, nagrinėdamas Šv. Mikalojaus g., jis jau lojaus g. kampe (1808 m. Grunerto plane ši valda yra nurodo, kad šis pastatas (356 posesija) vėliau perstaty- 356), 2019–2020 m. išdygo naujas 3 aukštų mūras, tas į triaukštį... nustelbiantis ypač vertingus aplinkinius istorinius Vieno aukšto mūrinius pastatus Šv. Stepono g. 12 statinius. Aukštas, didelio tūrio svetimkūnis užgožia sklype Reglamentas priskiria Senamiesčio 82 kvarta- autentišką, architektūros požiūriu vertingą valstybės lui. Šie pastatai – kultūros paveldo objektai. Nustaty-

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 ta, kad leidžiama tik restauruoti vertingus jų fasadus ir vidaus struktūras. Tiesa, painiavą sukėlė kultūros ministro Šarūno Biručio 2014-12-04 įsakymas ĮV–871, pakeitęs ankstesnį (2003 m. gruodžio 23 d.) įsakymą Nr. ĮV-490 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros paminklo U1P Vilniaus senamiesčio reglamento patvirtinimo“, galimai net sudarydamas prielaidas Senamiesčio žalojimui, vertingųjų jo savybių menkinimui. Kita vertus, šio sklypo Plane nustatyti kultūros paveldo apsaugos detalūs reikalavimai liko nepakeisti. Reglamento Senamiesčio apsaugos reikalavimų brėžinyje (Plane) nustatytas pastato restauravimas – restauruotini visi jo fasadai (kiemo taip pat) bei vertingi elementai, rū- siai. Tačiau šio pastato jau nebėra. Jis nugriautas 2018 2019 m. žiema. Senamiestis, Šv. Stepono g. 12 pastatai m. Reglamento tekste (iki pakeitimo) buvo nustatyta, jau sunaikinti. Taip „saugomi“ istoriniai pastatai, jų gatvės fasadai, kad galimas kapitalinis nevertingų dalių remontas, išoriniai I a. pastato matmenys bei tūris rekonstrukcija, nedidinant aukštingumo. Galimi visų rūšių tyrimai, priešavariniai, konservavimo ir pan. suplanuotas daug aukštesnis, 3 aukštų fasadas su agre- darbai. Kiti šios posesijos statiniai (prieš minėtą Re- syviai iškilusiais stoglangiais, stelbia kitapus gatvės glamento pakeitimą) turėjo būti ne didesni kaip vieno esančią Vilniaus senamiesčio gynybinę sieną, keičia aukšto su mansarda. Šioje valdoje buvo leidžiami kai šios gatvės dalies – urbanistinio elemento – erdvinę kurie atkūrimo darbai. Deja, nugriautų (Reglamento struktūrą, siluetą bei perspektyvą. Suplanuoti didelės vis dar saugomų, nes toks apsaugos režimas nustaty- apimties nauji pastatai (didinamas užstatymo inten- tas grafnėje dalyje!) vienaaukščių pastatų vietoje, prie syvumas, korpusų aukštis ir bendras šios kvartalo da- gatvės suprojektuotas dviaukščių korpusas, iš esmės lies aukštingumas) su požeminiais garažais minėtoje keičiamas bei intensyvinamas (posesijos gilumoje jau šmėžuoja kai kurių daugiaaukščių pastatų konstrukcijos) ir visos istorinės valdos užstatymas. Keičiama is- toriškai susiformavusi šios Šv. Stepono gatvės atkarpos išklotinė bei erdvinė struktūra. Nors Reglamentas (žr. Senamiesčio apsaugos reikalavimų brėžinį) iki šiol reikalauja, kad Vilniaus senamiesčio istoriniai viena- aukščiai pastatai Šv. Stepono g. 12 būtų saugomi ir restauruojami, tačiau jie jau seniai nugriauti. Ar kas nors to dar nemato? Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdis 2018-04-14 raštu Nr. I–18-1R(1T) Dėl neteisėtų didelės apimties pastatų griovimo darbų 63 kvartale Šv. Dvasios-Straz- delio gatvių istorinėse valdose, Vilniaus senamiestyje kreipėsi į atsakingas valstybės institucijas. Nurodė, Nugriovus vertingus saugomus pastatus Šv. Stepono g. 12 pradėta kad fasadas priešais Vilniaus senamiesčio gynybinę naujų daugiabučių namų statyba. Tai būdingas pastarųjų metų sieną, nors buvo saugomas, jau nugriautas. Vietoje jo Vilniaus senamiesčio „saugojimo“ pavyzdys. 2020-08-22

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 75 kvartalo dalyje. Deja, veiksmingų priemonių nei vals- samblio teritorijoje, neatsiejamos ir ypač vertingos šio tybės, nei savivaldos institucijos nesiėmė... Todėl Šv. vienuolyno dalies – istorinio sodo – vietoje (KVR nu- Dvasios gatvėje vietoj vis dar atseit saugomo 2 aukštų rodyta ansamblio vertingoji savybė) – riogso beveidis fasado (kuris nugriautas) jau stūkso dvigubai aukštes- gyvenamųjų namų kvartalas. Beje, dar Grunerto plane nis gyvenamasis namas. Jis iš esmės pakeitė istoriškai 1808 m. parodyta, kad sodai su daržais yra Vilniaus susiklosčiusią erdvinę šios vietos struktūrą, tūrių san- misionierių statinių ansamblio neatsiejama dalis, kuri tykį, nustelbė prieš jį esančią Vilniaus gynybinę sieną. sudaro vientisos architektūrinės kompozicijos statinių, Valstybės saugomas Vilniaus misionierių statinių želdinių ir vandens telkinių darnią visumą, esančią ansamblis (uk-761) su Viešpaties Dangun Žengimo baž- viename sklype, t. y. vienoje 1325 posesijoje (valdoje). nyčia (uk-27327) yra viena iš įspūdingiausių Vilniaus Atsakingoms valstybės ir savivaldos institucijoms senamiesčio dominančių (tai akcentuota ir KVR). bei užsakovams nė motais, kad NKPAĮ 19 str. nustaty- Reglamente nurodytas 67A kvartalas. Nekilnojamojo ta, jog viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame kultūros paveldo apsaugos įstatymo (NKPAĮ) 11 str. objekte draudžiama naikinti ar kitaip žaloti saugomo nustatyta: 1. Kultūros paveldo objektas saugomas kartu objekto vertingąsias savybes. su jo užimama ir jam nustatyta teritorija. Ši teritorija Kad nekiltų abejonių dėl tipinių reglamentų pa- nuo kultūros paveldo objekto neatsiejama. Tačiau šis veldosaugos reikalavimų privalomumo ir jų taikymo reikalavimas Vilniaus senamiestyje, akivaizdu, netai- tvarkos, priminsiu: vis dar galioja 2002 metų sausio komas. Visiškai nesaugomos net vertingiausių – naci- 31 dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutari- onalinės reikšmės – kultūros paveldo ansamblių teri- mas Nr. 152 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių torijos, vertinga autentiška erdvinė jų struktūra ir net atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų patvirti- vertingiausios jos savybės. Ryškiausias ir ciniškiausias nimo“, kuriuo nustatytas „Nekilnojamosios kultūros pavyzdys – vadinamieji Misionierių sodai. Pamin- vertybės – statinių komplekso, ansamblio tipinis ap- klinėje Vilniaus misionierių vienuolyno statinių an- saugos reglamentas“. 1. Nekilnojamosios kultūros ver- tybės – statinių komplekso, ansamblio (toliau vadinama – statinių kompleksas, ansamblis) tipinis apsaugos reglamentas (toliau vadinama – tipinis reglamentas) nustato bendrąsias nekilnojamosios kultūros vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas. 2. Šis tipinis reglamentas privalomas visų statinių kompleksų, an- samblių, įrašytų į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą [...] savininkams, valdytojams ir naudotojams, iki bus parengtas konkretaus statinių komplekso, ansamblio apsaugos reglamentas. Jo 3 p. nustatyta, kad [...] Konkretaus statinių komplekso, ansamblio apsaugos reglamentas negali prieštarauti tipinio reglamento ir kitų teisės aktų nuostatoms. Be to, jame pateikti statinių komplekso ir ansamblio apibrėžimai: 8. Statinių kompleksas – tai tam tikro laikotarpio (su istorijos raidoje suformuotais vertingais Iš esmės pakeitus Vilnelės šlaitų reljefą statomas memorialas (aukšta pakeitimais ir papildymais), funkciniais ryšiais tarpu- atraminė siena) nelygioje kovoje su besaike plėtra kritusiam Vilniaus savyje susijusių įvairios paskirties statinių, želdinių, senamiesčiui. 2019-04-18 vandens telkinių ir žemės sklypų su visa įranga visuma.

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 [...] 9. Statinių ansamblis – tai vientisos architektūrinės kompozicijos statinių, želdinių, vandens telkinių ir dai- lės kūrinių darni visuma (kompleksas) viename žemės sklype, sukurta vienu metu ar papildyta istorijos raidoje, taikant šiai visumai būdingas kompozicines priemones ir savybes. Taigi kyla esminis klausimas, kodėl pažeidžiant ker- tinę statinių ansamblio apibrėžimo nuostatą (beje, iš esmės ta pati statinių ansamblio samprata pripažįsta- ma ir pasauliniu mastu), Vilniaus misionierių statinių ansamblį (uk-761) planavimo dokumentu siekta gru- biai suskaidyti į du sklypus? Tipiniame reglamente pateikti ir esminiai stati- nių ansamblio apsaugos reikalavimai: 10. Statinių Keičiami ir žalojami Vilnelės šlaitai. 2019-04-18 kompleksas, ansamblis saugomas kartu su jo teritorija – šios kultūros vertybės užimamu ir su ja funkciškai, vybių naikinimą siekiama pateikti kaip normalų reiš- kompoziciškai ar istoriškai susijusiu žemės plotu (skly- kinį bei neišvengiamą procesą? pu ar sklypais). [...] 11. Saugomos visos vertingos statinių Naujas daugiabutis gyvenamasis namas Subačiaus komplekso, ansamblio dalys bei elementai ir teritorija. g. 19 išklotinėje nėra agresyvus. Deja, žvelgiant nuo [...] 12. Vertingos statinių komplekso, ansamblio dalys Vizitiečių vienuolyno pusės, šis statinys įsirėžia į is- bei elementai yra visos pirminio suformavimo (pasta- toriškai susiformavusį Vilniaus senamiesčio kraš- tymo, sumontavimo, apželdinimo, nutiesimo, įrengimo) tovaizdį kaip milžiniškas, agresyvus naujadaras, dalys bei elementai (nepriklausomai nuo jų išlikimo užgožiantis kadaise buvusią vaizdingą panoramą su laipsnio) su istoriniais pakeitimais ir papildymais, ku- įspūdingu Šv. Kazimiero bažnyčios kupolu bei kitų rie patys savaime turi kultūrinės vertės požymių arba bažnyčių smailėmis. kartu su ankstesnių etapų elementais sudaro tokių Bokšto g. 6 sklype (posesijoje), valstybės saugomo požymių turinčią visumą. [...] 20. Naudojant statinių komplekso teritorijoje, nuo Maironio gatvės pusės kompleksą, ansamblį, turi būti išsaugota autentiška jo teritorija, vertingos dalys bei elementai ir sudarytos sąlygos jį eksponuoti. [...] 27. Statinių komplekso, ansamblio tvarkymo darbai yra priešavariniai, remonto, pritaikymo, tyrimo, konservavimo, restauravimo ir at- kūrimo. [...] 28. Priešavarinių, remonto ir pritaikymo darbų tikslas – garantuoti gerą fzinę statinių komplekso, ansamblio būklę ir praktinį naudojimą, leidžiantį išsaugoti autentišką jo sudėtį, apimtį, struktūrą, kultū- rinės vertės požymius ir teritoriją. Kyla daug klausimų, kodėl aukščiau išvardytus, o ir kitus šio tipinio reglamento reikalavimus leidžiama įžūliai ignoruoti? Kodėl drastiškus pažeidimus ir visą ansamblio bei jo teritorijos žalojimą, vertingos istori- nės erdvinės struktūros, jos vertingų elementų bei sa- Iš esmės pakeisti Vilnelės šlaitai, jų reljefas, padidintas nuolydis. 2019-04-18

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 77 kai). (Žr. 2017-03-30 fotofiksaciją į minėtas naujų pastatų statybas Bokšto g. 14 sklype per Augustijo- nų vienuolyno langą.) Be to, nukastas net istorinis šlaitas nuo Maironio g. pusės per valstybės saugomą Vilniaus gynybinę sie- ną (ši siena ir / ar jos vieta yra minėto komplekso reikšmingiausia dalis ir / ar vertingoji savybė, kuri turėjo būti atskleista ypač vertingoje šio komplekso erdvinėje struktūroje). Iškasus didelę dalį Bokšto g. 14 sklypo (1808 m. Grunerto plane šioje vietoje pažy- mėtos bent dvi istorinės valdos 88 ir 89 su dideliu is- toriniu želdynu, o Reglamente nustatytas jų rekons- Nukastas istorinis šlaitas nuo Maironio g. pusės per Vilniaus gynybinę travimas–atkūrimas), vietoj gynybinės sienos įrengti sieną. Iškasus didelę dalį Bokšto g. 14 istorinės valdos, gynybinės sienos garažai ir kitos požeminės patalpos su įvažiavimu vietoje įrengti garažai ir kitos požeminės patalpos su įvažiavimu gynybinės sienos šlaite. Minėtame sklype pastatytas gynybinės sienos šlaite. Valdoje pastatytas naujas daugiabutis, naujas daugiabutis, pavadintas „grafenės Pliaterie- pavadintas „grafenės Pliaterienės rūmais“. 2020-08-22 nės rūmais“. Priminsiu, kad visa tai daroma nacionalinės reikš- nukastas istorinis Senamiesčio šlaitas su buvusiomis mės komplekso paminklinėje teritorijoje, kuri turėjo XIII–XX a. kapinėmis ir įrengti garažai bei kitos pa- būti išsaugota ir kurioje apskritai negalima statyti talpos. Nukasus šlaitą nuo Maironio g. pusės, jo vie- nieko, kas nesusijusę su komplekso tvarkyba, ekspo- toje įrengtas įvažiavimas į Bokšto g. 6 istorinę valdą. navimu, vertingųjų jo savybių atskleidimu. Negali- Namas Bokšto g. 14 sklype (uk-26995, S758; 1808 m. ma keisti užstatymo struktūros, menkinti, juo labiau Grunerto plane istorinės valdos 88 ir 89) yra „Vilniaus žaloti sudėtinių dalių, elementų, vertingųjų savybių. miesto gynybinės sienos Subačiaus – Išganytojo – Ber- Be to, priminsiu, kad šio komplekso apsaugai irgi nardinų vartų dalies, Bastėjos, stačiatikių Dievo Moti- galioja anksčiau minėto, tačiau atsakingų valstybės nos Ėmimo į dangų soboro, kitų statinių komplekso“ ir savivaldos institucijų „užmiršto“, dar 2002 metų (uk-39, nacionalinio lygmens valstybės saugomas kom- sausio 31 dienos Lietuvos Respublikos Vyriausybės pleksas) trečiasis namas... Minėtas kompleksas sudary- nutarimu Nr. 152 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertas iš skirtingų laikotarpių – XVI a. pr.–XX a. pab. sta- tybių atskirų grupių tipinių apsaugos reglamentų tinių, kuriuos apjungia XVI a. pr. statyta Vilniaus patvirtinimo“ įteisinto „Nekilnojamosios kultūros miesto gynybinė siena. Tačiau greta istorinio namo vertybės – statinių komplekso, ansamblio tipinio buvo pastatyti nauji, griozdiški daugiabučiai, kurių apsaugos reglamento“ reikalavimai. Kai kuriuos es- statyba pavadinta „grafenės Pliaterienės rūmų at- minius reikalavimus jau pacitavau, aptardamas Vil- kūrimu“ Bokšto g. 14 sklype. Tačiau tokio pavidalo niaus misionierių statinių ansamblio liūdną lemtį, pastatų (ne tik rūmų) šiame, Reglamente nurodyta- todėl jų nekartosiu. me sklype (valdoje?) apskritai nebuvo... Beje, KVR Vilnelės vaga, jos šlaitai (reljefas) su visa aplinka pateiktuose duomenyse nurodoma, kad 1789–1819 m. yra saugomi (gamtinis pagrindas su kultūriniais ele- istorinės 88 ir 89 valdos (posesijos) iš tikrųjų pri- mentais). Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamen- klausė Pliaterienei, o dar XVI a. ši vieta ir namas te, Sklypų plane, Kultūros vertybių registre nurody- priklausė Vilniaus kaštelionui Pacui (vėliau namas ta ir / ar pažymėta, kaip griežtai saugotina želdynų, daug kartų rekonstruotas, nuolat keitėsi jo savinin- šlaitų, upės vagos gamtinė teritorija, t. y. vertingo-

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 sios savybės... Tačiau žodžiai lieka žodžiais, o veiksmai – veiksmais. Šlaitų nuolydis, jų reljefas, gamtinė Vilnelės upės aplinka iš esmės jau pakeista, šlaituose atsirado nauji statiniai (aukštos atraminės sienutės ir pan.) prie Polocko g. 17 valdos Užupyje. Reglamente rašoma, kad Vilnelės vaga ir šlaitai yra saugomi. Šie ypač vertingi gamtiniai-kultūriniai senamiesčio elementai, jo panoramų bei unikalių vaizdų formantai turi būti atskleidžiami istoriškai susiformavusiame kraštovaizdyje, saugomi ir tvarkomi, o ne iš esmės keičiami, žalojami. Kultūros vertybių registre nurodyta, kad Vilnios upės vaga ir jos šlaitai bei slėnis yra vertingosios Vilniaus senamiesčio savybės, kurias būtina išsaugoti. Šie ypač vertingi gamtiniai- Plačiosios ir Raugyklos g. kampinis kiemas. Pastaruoju metu kultūriniai Senamiesčio elementai, jo panoramų bei pastatytas didelio tūrio naujadaras–svetimkūnis, naujausias Vilniaus unikalių vaizdų formantai turi būti atskleidžiami is- senamiesčio „tvarkybos ir apsaugos“ pavyzdys. 2020-08-22 toriškai susiformavusiame kraštovaizdyje, saugomi ir tvarkomi, o ne iš esmės keičiami, ardomi. Beje, ir dė, kad 2018-09-11 Vilniaus m. savivaldybė išdavė aplinkos apsaugos teisės aktai draudžia upės apsau- leidimą daugiabučių statyboms Vilniaus senamies- gos zonoje statybos darbus, nesusijusius su aplinkos tyje (un. k. KVR 16073), Žygimantų g. 12. Straipsny- bei kultūros paveldo apsauga bei eksponavimu. je teigiama, kad projektui pritarė ne tik Vilniaus m. Plačiosios g. 4 sklype Senamiestyje (88B kvarta- savivaldybė, bet ir Kultūros paveldo departamento las) apleistas ilgai stovėjo pastatas – kultūros paveldo Vilniaus skyrius. objektas – Reglamente nurodytas kaip saugotinas, Vertingųjų savybių požymių turėję pastatai – nustatyta, kad restauruotini jo fasadai ir kai kurie kultūros paveldo objektai – Vilniaus senamiestyje, elementai. Tačiau restauruoti jo jau neįmanoma, Žygimantų g. 12, (Reglamente 1 kvartalas) nugriauti nes šis pastatas prieš keletą metų buvo su pamatais 2017 m. rudenį. Projektuotojai privalėjo išsaugoti pa- nugriautas, o jo vietoje baigiama statyti didesnių iš- noramą, kuri atsiveria nuo dešiniajame Neries krante matavimų ir kitokios architektūrinės raiškos naują esančio pėsčiųjų pasažo bei kitų vietų ir vadovautis pastatą. Beje šioje posesijoje (Reglamente nurodytas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento reikalavi- sklypas) buvęs kitas saugotinas pastatas – kultūros mais. Planuojamas daugiabutis sunaikintų esamą se- paveldo objektas (su restauruotinais fasadais bei ele- namiesčio panoramą, kuri pripažinta vertybe. Nugrio- mentais), sunaikintas dar anksčiau. vęs pastatus, statytojas buvo įpareigotas juos atstatyti, Latako g. 5 (41 kvartalas) korpuso – irgi kultū- tačiau tai nebuvo padaryta ir net neplanuojama to rei- ros paveldo objektas – kiemo fasadai jau visiškai kalauti. nugriauti, o sienos prie Latako bei Rusų gatvių su- Nepateikiu nei išvadų, nei siūlymų... Jų teikta be- žalotos (esama naujų skilimo žymių). Galimai su- galės... Tik klausiu, kodėl valstybės ir savivaldos ins- naikinti ar sužaloti ir vertingi interjero elementai, titucijos neatlieka esminės savo pareigos, susijusios autentiškos konstrukcijos... su paveldosauga – užtikrinti, kad Vilniaus senamies- APSS 2018-09-12 raštu Dėl grėsmių kultūros pa- tis, neprilygstma istorinė, architektūrinė ir kultūros veldui Vilniaus senamiestyje, Žygimantų g. 12 krei- vertybė, būtų perduota kitoms kartoms kuo mažiau pėsi į atsakingas valstybės institucijas. Rašte nuro- sužalota?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 79 Ilona JUKONIENĖ, Monika KALVAITIENĖ,* Mindaugas RASIMAVIČIUS**

VERTINGI ISTORINIAI DUOMENYS APIE BRIOFLORĄ

Kazimierzo Szafnagelio samanų rinkiniai

erbariumai ir juose saugoma informacija neat- zervato nuo jo įkūrimo iki dabar.4 Tyrimai parodė, kad Hsiejami nuo augalų įvairovės tyrimų. Pagal jų publikuoti darbai ir herbariumo rinkiniai sudaro neat- duomenis nustatomos augalų rūšys, naujos mokslui siejamą duomenų apie augalų įvairovę visumą – buvo ar konkrečioms teritorijoms, sudaromi jų paplitimo nustatytos iki šiol Lietuvoje nežinotos samanų rūšys, žemėlapiai, tikslinami arealai, vertinami fenologijos patvirtintos arba atmestos retų rūšių radimvietės bei pokyčiai dėl klimato kaitos, nustatomos svetimžemių argumentuotai patvirtintas jų apsaugos statusas. Seno- augalų plitimo tendencijos. Tai neįkainojama me- sios kolekcijos atskleidžia mokslo raidos šalyje kryptis, džiaga taksonominėms revizijoms ir monografjoms. tuometinę mokslo ir kultūros pažangą.5 Herbariumų duomenys atspindi ne tik augalijos, bet Kazimierzas Szafnagelis (Szafnaglis) botanikams ir kraštovaizdžio pokyčius. Nors mokslininkams ir žinomas kaip knygos „Zapiski bryologiczne“, išleistos visuomenei labiausiai žinomi, lengviausiai prieinami Vilniuje 1908 m., autorius.6 Po Vilniaus universiteto yra publikuoti darbai, tačiau, bėgant laikui, kaip bu- (1832), vėliau Vilniaus medicinos ir chirurgijos aka- vusios augalų įvairovės įrodymai, vis svarbesnę reikš- demijos (1842) uždarymo ilgus dešimtmečius tęsėsi mę įgauna herbariumo duomenys. Pagal juos galima botanikos tyrimų sąstingis. Kad Vilniaus universitete ištaisyti ankstesnes tyrėjų klaidas, atsekti jų taikytas klestėjo gamtos mokslai, vis dar priminė garsių bo- taksonomines sampratas. Prieš keletą metų pagal Lie- tanikų Joanneso Emmanuelio Gilibert’o, Stanisławo tuvos mokslo tarybos lituanistinių tyrimų programą Bonifacy’o Jundziłło, Józefo Jundziłło darbai. Deja, ištyrėme įvairiais laikotarpiais surinktas samanų ko- nei XIX a. antrojoje pusėje, nei XX. a. pradžioje svar- lekcijas, išsklaidytas po įvairius Lietuvos ir Europos besnių botanikos studijų nepasirodė, todėl Vilniaus herbariumus. Tarp jų yra Józefo Jundziłło samanų rin- mokslo bičiulių draugijos išleista Kazimierzo Szafna- kiniai iš pirmosios botaninės ekspedicijos po Lietuvą gelio (Szafnaglio) knyga, skirta samanų įvairovės XIX a.,1 lenkų botanikės Irenos Dąbkowskos Rytų Lie- tyrimams, buvo ryškus proveržis, tiriant Lietuvos ir tuvos pelkėse surinkti pavyzdžiai XX a. pirmojoje pusė- kaimyninių regionų augaliją. je,2 Jono Pipinio – Kauno marių patvankos zonoje prieš Szafnagelis, kaip ir daugelis to laikotarpio tyrėjų, ją užliejant,3 rinkiniai iš seniausio Lietuvoje Žuvinto re- nebuvo profesionalus botanikas. Baigęs Rygos poli- technikos instituto Chemijos skyrių, visą gyvenimą * Gamtos tyrimų centras domėjosi literatūra, botanika, žemės ūkiu. Aktyviai ** Vilniaus universitetas, Gyvybės mokslų centro Biomokslų institutas dalyvavo Ašmenos ir Vilniaus krašto socialiniame

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 gyvenime. Buvo vienas iš Vilniaus mokslo bičiulių draugijos ir jos muziejaus steigėjų. Knygoje „Zapiski bryologiczne“7 aptariami autoriaus atlikti samanų įvairovės tyrimai septyniose vietovėse – Vilniaus ir Minsko aukštumose (dabar Lietuvos ir Baltarusijos teritorijos), Belovežo girioje (dabar Baltarusijos ir Lenkijos teritorijos), Berdyčivo ir Žytomyro (Volynė, dabar Ukraina), Kuzmynčyko ir Ivachnivcių (Podo- lė, dabar Ukraina), Pilavos, Vilgos ir Otvocko (prie Vyslos, dabar Lenkija), Šydlovo (Petrakavo gubernija, dabar Lenkija) ir Milejuvo (Liublino gubernija, dabar Lenkija) apylinkėse. Duomenys labai skirtin- gos apimties – nuo surinktų per vienadienes išvykas iki išsamių briologinių tyrimų Vilniaus ir Minsko aukštumose.8 Savo aprašytas teritorijas autorius įvardija kaip etnografnės Lietuvos dalis. Ne veltui knyga pradedama ištrauka iš Adomo Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“: „Kas tyrinėjo Lietuvos pirmykštes žemes / Iki pat centro, iki tankmio šerdies?..“ (Któż zbadał puszcz litewskich przeoastne krainy / Aż do samego środka, do jądra gęstwiny?..) Remdamasis tuometine samprata, Szafnagelis aprašė Šiurkščialapės ežerės (Platyhypnidium riparioides) herbariumo 240 samanų rūšių, iš jų net 210 nurodė esant Vilniaus pavyzdys, surinktas K. Szafnagelio gimtosiose Kušlėnų apylinkėse ir Minsko aukštumų regione. Svarbu, kad beveik pusės aprašytų rūšių anksčiau nebuvo nurodę XIX a. bota- Jakubas Mowszowiczius15 ir Alicija Zemanek16 teigia, nikai, tyrinėję Lietuvos forą. Szafnagelio darbą labai kad tarpukariu herbariumas buvo saugomas Stepono gerai vertino Lietuvos ir užsienio botanikai. Lietuvos Batoro universiteto Bendrosios botanikos katedro- botaninių tyrimų apžvalgose jį mini Jakubas Mowszo- je, tačiau jokių duomenų apie tai, kad šio universite- wiczius,9 Antanas Minkevičius10 ir Ilona Jukonienė.11 to mokslininkai būtų ištyrę Szafnagelio herbariumą, Briologinių tyrimų pradininku Szafnagelį laiko Lenki- nėra.17 Lietuvos briologinių tyrimų pradininkas Anta- jos12 ir Ukrainos13 mokslininkai. Baltarusijos briologai nas Minkevičius, nors pabrėžia, koks svarbus Szafna- Genadijus Rykovskis ir Olegas Maslovskis14 kai kurių gelio indėlis brioforai pažinti, tačiau herbariumo irgi samanų paplitimą jų šalies teritorijoje ir dabar grin- nemini. Samanų rinkinys nebuvo žinomas ir vėlesnės džia Szafnagelio duomenimis. kartos botanikams, nors ilgus metus buvo visai šalia – Vis dėlto praėjus daugiau kaip 100 metų, rūšių apim- sukrautas į kartonines dėžes, saugomas Vilniaus uni- ties samprata iš esmės pasikeitė, daugelis Szafnagelio versiteto herbariume. Pirminiame kolekcijos apraše knygoje nurodytų rūšių sunkiai suvokiamos dabarti- pažymėta, kad tai užsienio šalyse XIX a. surinkta sa- nių sisteminių tyrimų kontekste, todėl labai svarbūs manų kolekcija, autorius nežinomas. Tik 2018 m., tvar- pirminiai šaltiniai – herbariumo rinkiniai. Knygos au- kant Vilniaus universiteto herbariumo fondus ir ti- torius pažymi, kad jo surinktas herbariumas buvo per- riant senuosius samanų rinkinius, atkreiptas dėmesys duotas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos muziejui. į kolekciją, kurią sudarė daugiau kaip 600 pavyzdžių.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 81 Herbariumas priskirtas nežinomiems lenkų tyrėjams. skaitmenimis arba įvardijamas žodžiu lenkų kalba. Ant etikečių kolekcininkas nenurodytas, tačiau ra- Etiketės užrašytos ranka, juodu tušu. dimviečių nuorodos sutampa su vietovėmis, aprašyto- Labai svarbu, kad beveik visose (97 proc.) etiketėse mis Szafnagelio knygoje. Po detalesnių tyrimų paaiš- nurodytos samanų radimvietės. Didžioji dalis (82 proc.) kėjo, kad tai išties jo surinkti samanų pavyzdžiai. Šis kolekcijos surinkta dabartinės Baltarusijos teritorijo- atsitiktinai aptiktas rinkinys atvėrė naujas galimybes je. Ukrainoje – 6 proc., Lenkijoje 4 proc., o Lietuvoje įvertinti Szafnagelio tyrimų rezultatus. Svarbu pami- tik 3 proc. Kai kur radimvietė nurodyta netiksliai (pa- nėti, kad samanų pavyzdžiai buvo surinkti XIX a. pa- vyzdžiui, Vilija, kelio Vilnius–Minskas pakelėje ir kt.), baigoje. Taigi šis herbariumas yra regioninės reikšmės todėl neįmanoma jos priskirti konkrečiai šaliai. Apie dokumentinio paveldo objektas, įtrauktas į UNESCO 3 proc. samanų pavyzdžių surinkta Beloveže, tačiau programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. nenurodyta, ar iš Baltarusijai, ar iš Lenkijai priklau- sančios girios dalies. Pagal knygoje pateiktas Belovežo Kolekcijos aprašymas vietovių nuorodas, jos yra ir dabartinėse Lenkijos, ir Baltarusijos teritorijose. Daugiausia pavyzdžių surink- Szafnagelio rinkinys, kurį sudaro 662 samanų pavyz- ta gimtajame Ašmenos krašte – Kušlėnų (32 proc.), Žu- džiai, išskirtinai apipavidalintas. Paprastai samanos pronių (9 proc.) ir Gajdzės (9 proc.) kaimų apylinkėse. saugomos suspaustos tarp popieriaus lakštų arba popie- Lenkijoje daugiausia pavyzdžių surinkta Milijovo (44 riniuose vokeliuose, o šios priklijuotos ant 21 × 26,5 cm proc.), Pilavos (17 proc.), Šydlovo (13 proc.) apylinkėse. dydžio plono popieriaus lapų, kiekvienas įdėtas į tokio Ukrainoje – Žytomiro (47 proc.) ir Kuzmino (44 proc.) paties tipo 44 × 27 cm dydžio popieriaus lakštą, per- apylinkėse. 3 proc. radimviečių, nurodytų etiketėse, lenktą pusiau. Tokiam popieriaus lape pritvirtinta nuo nepavyko iššifruoti. vienos iki keturių skirtingų samanų rūšių arba ta pati Knygoje Szafnagelis aprašo 240 samanų rūšių, her- samanų rūšis, tačiau iš skirtingų vietų. Etiketė daž- bariume jų yra net 208. Dauguma pavyzdžių surinkta iš niausiai yra lapo apačioje, centre, kairėje arba dešinėje Vilniaus ir Minsko aukštumų teritorijos, kolekcijoje iš šio pusėje. Samanų rūšis nurodyta lotynų kalba, informa- regiono neaptikome tik aštuonių knygoje aprašytų rūšių cija apie augimvietes ir radimvietes užrašyta lenkiškai. pavyzdžių. Po revizijos buvo įvardyti 96 pavyzdžiai. To- Metai užrašyti graikiškais, o mėnuo – romėniškais dėl negalima patvirtinti 10 samanų rūšių, kurių papliti- mas Baltarusijoje iki šiol buvo grindžiamas tik Szafnagelio duomenimis. Vis dėlto kai kurių jo aprašytų labai retų rū- šių pavyzdžiai kolekcijoje aptikti, jų identifkacija patvir- tinta. Visai netoli dabartinės Lietuvos sienos su Baltarusija Szafnagelis surinko žemapelkių Catoscopium nigritum ir ant riedulių augančių Racomitrium macrocarpon samanų pavyzdžius. Lig šiol kiti tyrėjai nė vienos iš jų nei Lietu- voje, nei Baltarusijoje nebuvo radę. Tai vieninteliai pavyz- džiai, liudijantys, kad šios dvi samanų rūšys augo tame regione prieš krašovaizdžio pokyčius – pradėtas pelkių sausinimas, rieduliai nyko dėl intensyvios žemdirbystės, dėl urbanizacijos. Retos samanų rūšys Catoscopium nigritum ir Racomitrium Mums labai svarbu, kad Szafnagelis samanų rūšių macrocarpon Baltarusijoje iki šiol žinomos tik pagal K. Szafnagelio pavyzdžius surinko Vilniaus mieste – ant Bekešo ir duomenis Pilies kalnų, Kučkuriškėse, Vilniaus Botanikos sode.

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Ant Pilies kalno jis rado tik ant plačialapių medžių teritorijų forai patiklinti. Žuvinto rezervato briofora. Kn: Ilona Jukonienė kamienų augančią paprastąją šilksamanę (Homalothe- (sud.), Briologiniai archyvai – Lietuvos mokslo ir gamtos istorijos paveldas. cium sericeum), o iš Kučkuriškių yra tik atvirose vieto- Vilnius: Gamtos tyrimų centras. 2018, p. 153–167. se augantis kriaušinis sterpis (Leptobryum pyriforme). 5 Ilona Jukonienė, Mindaugas Rasimavičius, Aurika Ričkienė, Monika Gausiau pavyzdžių iš Bekešo kalno, tai daugiausia Subkaitė. S. B. Gorski’s Bryological Collection in the Herbarium of Vilnius atvirų šlaitų samanos – brijinė kulkterbė (Protobryum University. Acta Societatis Botanicorum Poloniae. Warsaw. 2018, 87 (3): bryoides), kalkinė aukstura (Campyliadelphus chrysop- 3588. Mindaugas Rasimavičius, Ilona Jukonienė, Monika Subkaitė, Aurika hyllus), naguotoji barzdė (Barbula unguiculata), pail- Ričkienė. Vilniaus universiteto herbariumo paslaptys: ištirti XIX a. samanų goji žilutė (Pterygoneurum ovatum), paprastoji grunė rinkiniai. Literatūra ir menas. Vilnius. 2017, 3638/4321-mokslas/6580. (Encalypta vulgaris), ritininė draikutė (Trichodon cy- 6 Kazimierz Szafnagl. Zapiski bryologicznie. Wilno: Wydawnictwo Towarzys- lindricus). Szafnagelio herbariumo analizė ir praėjusią twa przyjaciólnauk w Wilnie. 1908. vasarą atlikti briologiniai tyrimai patvirtina, kad šio 7 Aurika Ričkienė, Ilona Jukonienė. Iš botanikos mokslo paveldo: K. Szafna- kalno augalija per 100 metų smarkiai pasikeitė. Dabar gelis ir jo „Briologiniai užrašai“. Mokslo Lietuva. Vilnius: Mokslo laikraštis. čia gausiau nei Szafnagelio laikais aptinkama miš- 2020, 13 (656), p. 9–10. kams būdingų samanų – gaubtoji aštriasnapė (Oxy- 8 Ilona Jukonienė, Aurika Ričkienė. K. Szafnaglio „Zapiski bryologiczne“ – rrhynchium hians), vingialapė lapūnė (Plagiomnium įžanga į specialiuosius briologinius tyrimus Lietuvoje. Kn: Ilona Jukonienė undulatum)... (sud.), Briologiniai archyvai – Lietuvos mokslo ir gamtos istorijos paveldas. Naujai atrasti ir dokumentuoti, mokslininkų ištirti, Vilnius: Gamtos tyrimų centras. 2018, p. 54–62. Kazimierzo Szafnagelio samanų pavyzdžiai yra svar- 9 Jakub Mowszowicz. Conspectus forae Vilnensis. Volumes 1–3. Lodz: bus XIX a. Vilniaus universiteto herbariumo kolek- Łódzkie Tow. Nauk. 1957–1959. cijos papildymas, atveriantis tolesnes galimybes stu- 10 Antanas Minkevičius. Pradmenys Lietuvos samanų forai tirti. Vytauto dijuoti mūsų krašto ir kaimyninių regionų augalijos Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbai, 5(2). Kaunas: raidą, pateikia daug vertingų istorinių duomenų apie Spindulys. 1931, p. 296–325. Vilniaus ir jo apylinkių brioforą. 11 Ilona Jukonienė. Lietuvos kiminai ir žaliosios samanos. Vilnius: Botanikos instituto leidykla. 2003. 12 Ryszard Ochyra, Jan Żarnowiec and Halina Bednarek-Ochyra. Census Cata- Projektą „Botaninių tyrimų XIX ir XX amžių sandūroje šaltiniai. K. Szafna- logue of Polish Mosses. Biodiversity of Poland 3. Kraków: Polish Academy gelio „Zapiski bryologiczne“ ir herbariumas“ fnansavo Lietuvos mokslo of Sciences. 2003. taryba, sutarties Nr. S-LIP-19-62. 13 Ana Bačurina. Razvitok briologii v Ukrains‘kij RSR. Ukrain‘skij botaničeskij žurnal. Kijiv. 1977, 34(5), p. 475–480. 14 Genadij Feodosjevič Rykovskij, Oleg Mečislavovič Maslovskij. Flora Belaru- 1 Ilona Jukonienė. J. Jundziłło indėlis į Lietuvos brioforos tyrimus. Kn: Ilona si. Mokhoobraznyje. Minsk: Tekhnologija. 2004. Jukonienė (sud.), Briologiniai archyvai – Lietuvos mokslo ir gamtos istori- 15 Jakub Mowszowicz. Conspectus forae Vilnensis... jos paveldas. Vilnius: Gamtos tyrimų centras. 2018, p. 19–30. 16 Alicija Zemanek and Bogdan Zemanek. Methodology of Renaissance 2 Ilona Jukonienė, Monika Subkaitė, Aurika Ričkienė. Herbarium Data on Bryop- botany and the „Libri picturati“ (A. 18-30) watercolour collection. In: M. hytes from the Eastern Part of Lithuania (1934–1940) in the Context of Science Kokowski (ed.), The Global and the Local: The History of Science and the History and Landscape Changes. Botanica. Vilnius. 2019, 25(1), p. 41–53. Cultural Integration of Europe. Krakow: Polish Academy of Arts and Scien- 3 Danguolė Jakštienė, Ilona Jukonienė. Ką slepia Kauno marios? Užlietų ces. 2006. vietovių briofora pagal J. Pipinio duomenis. Kn: Ilona Jukonienė (sud.), 17 Ilona Jukonienė, Aurika Ričkienė. K. Szafnaglio „Zapiski bryologiczne“ – Briologiniai archyvai – Lietuvos mokslo ir gamtos istorijos paveldas. įžanga į specialiuosius briologinius tyrimus Lietuvoje. Kn: Ilona Jukonienė Vilnius: Gamtos tyrimų centras. 2018, p. 135–152. (sud.), Briologiniai archyvai – Lietuvos mokslo ir gamtos istorijos paveldas. 4 Monika Subkaitė, Ilona Jukonienė. Herbariumo rinkinių svarba saugomų Vilnius: Gamtos tyrimų centras. 2018, p. 54–62.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 83 Laikai ir žmonės

Vida GIRININKIENĖ

UŽDRAUSTOS KALBOS TYRĖJŲ KELIAIS

019–2021 metai – jubiliejiniai mūsų kalbos tyrinė- bėjo kanceliarijos fonde saugoma Jono Jablonskio asmens 2tojų metai. Šį pasakojimą reikėtų pradėti nuo kal- byla, pradėta 1888 m. lapkričio 15 (3) d., Jablonskiui ta- bininko, tautosakininko, etnografo, kunigo Antano pus neetatiniu Tartu švietimo apygardos (įstaigos būstinė Juškos, kuriam 2019 m. birželio 16 d. sukako 200 metų. buvo Rygoje) globėjo stalo viršininko padėjėju, ir baigia- 2020 m. kovo 13 d. buvo 175-osios Bodueno de Kurtenė ma 1905 m. gruodžio 26 (13) d. susirašinėjimu dėl jo pa- (Jan Baudouin de Courtenay) gimimo metinės. Gruodžio skyrimo lietuvių kalbos mokytoju kokioje nors Vilniaus 30 dieną sukanka 160 metų, kai Šakių rajone, Kubilė- švietimo apygardos mokykloje. Remdamasis šios by- liuose, gimė Jonas Jablonskis. Ateinančiais, 2021-aisiais, los dokumentais, Piročkinas pateikė naujų duomenų sausio 14 dieną, – 145-osios Antano Daniliausko, kovo Jablonskio biografjai ir 1971 m. Kalbotyroje (t. XXXI- 18-ąją – 165-osios Eduardo Volterio, balandžio 16 d. – II (1), p. 113–124) publikavo Jablonskio tardymo bylos 160-osios Aleksandro Aleksandrovo gimimo metinės. Į medžiagą. Apie tai išsamiai kalbėsime vėliau. Šioje byloje šį sąrašą galėtume įtraukti ir Jurgį Šlapelį, kuriam ba- saugomi Jablonskio tarnybos lapai (formuliarai), kuriuo- landžio 30 d. sukaktų 145 metai. Visus šiuos asmenis siejo se yra įrašas, kad „Rygos švietimo apygardos 1896 m. rug- Sankt Peterburgo Mokslų akademija ir universitetas, ku- pjūčio 23 d. siūlymu J. Jablonskis 1896 m. rugsėjo 1 die- riame privatdocentu dirbo Eduardas Volteris. Tuo metu ną perkeltas senųjų kalbų mokytoju į Revelio Aleksandro buvo rengiamas spaudai Antano Juškos lietuvių-lenkų gimnaziją“.1 Tačiau, kaip matysime vėliau, šį „perkėlimą“ kalbų žodynas, į šiuos darbus vienaip ar kitaip įsitraukė jis vadino tremtimi. visi čia minimi asmenys. Nepasakosiu šių žmonių biogra- Jelgavoje, anuo metu vadintoje Mintauja, Jablonskis jau fjų, nelenktyniausiu su šviesaus atminimo profesoriumi buvo pasiekęs ketvirtą – aukščiausią – mokytojo lygį, t. y. Arnoldu Piročkinu. Remdamasi skelbtais ir dabar Rusijos turėjo teisę gimnazijų ir progimnazijų pagrindinėse klasė- ir Estijos archyvuose bei bibliotekose rastais dokumentais se dėstyti klasikines kalbas ir flologijos dalykus. Mintau- stabtelsiu kai kuriose primirštose ar naujai atrastose jų joje sukūrė šeimą, subūrė aplink save lietuvių moksleivius gyvenimo kelionės stotelėse. Dėmesio centre – dvi Šakių ir bendraminčius. 1894 m. jo namuose buvo suvaidinta regiono asmenybės, kalbininkas Jonas Jablonskis ir flo- Antano Krikščiukaičio-Aišbės režisuota Keturakio kome- logijos studentas Antanas Daniliauskas, kuriam visi pra- dija „Amerika pirtyje“. Antanas Smetona, Mintaujos gim- našavo puikią kalbininko ateitį, jeigu ne... Beje, šį „jeigu nazijos auklėtinis, atsimena šventadienius pas Jablonskius, ne...“ iš dalies galėtume taikyti visiems šiame straipsnyje kai mokėsi dainuoti.2 Artimai bendradarbiavo su gimna- minimiems asmenims, nes carinėje Rusijoje nebuvo len- zistais Petru Avižoniu ir Jurgiu Šlapeliu. 1896 m. gegužės gva užsiimti kalbotyra, ypač įstatymu uždraustos kalbos 8 d. Jablonskis tapo tikruoju Rusijos geografjos draugijos tyrimais. nariu. Susidraugavo su Lietuvių–latvių komisijos pirmi- ninku Vladimiru Lamanskiu, kuris įsteigė ir redagavo Jono Jablonskio stotelė Revelyje draugijos žurnalą Živaja starina. 1895 m. vienas šio žur- nalo numeris buvo skirtas lietuvių kalbos problemai, „ke- Estijos istorijos archyve Derptu (dabar – Tartu) švietimo liant mintį, kad lotyniško lietuvių raidyno persekiojimas apygardos (nuo 1893 m. – Rygos švietimo apygarda) glo- yra didelė skriauda tautai“. Atsirado viltis tęsti mokslines

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 studijas Sankt Peterburge, ten redaguoti Antano Juškos kumentus, nes ministras ne tik leido gimnazistams baigti žodyną. Tačiau būtent įtaka, daroma Mintaujos mokslei- mokslus, bet ir melstis lotyniškai. Tačiau ir tada ne visi viams, tapo priežastimi, kodėl Jablonskis buvo atleistas iš „nepaklusnieji“ grįžo į Mintaują. Vieni pasirinko kitas gimnazijos. Pasak Aleksandro Merkelio, „kad ir kaip Jono gimnazijas, kiti nuvyko pas Jablonskį į Taliną. Šlapelis, Jablonskio būta gudraus ir atsargaus, vis dėlto Švietimo kiek pasiblaškęs Peterburge, 1897 m. spalio 23 d. apsigy- ministerija suuodė jo didelę įtaką lietuviams mokiniams ir, veno pas savo mokytoją ir, be abejo, jam rekomendavus ruošdamos dar labiau rusinti gimnaziją, 1896 metų pava- įstojo į Aleksandro gimnaziją. Paaiškėjus, kad už įvykius sarį [čia klaida – ne pavasarį, o rudenį – V. G.] jį iškėlė į Mintaujoje jam bus sumažintas pažymys už elgesį, todėl Talino (tada vadinamo Reveliu) gimnaziją.“3 negalės studijuoti medicinos Maskvos universitete, Šla- Arnoldas Piročkinas atkreipė dėmesį į paties Jablons- pelis iš šios gimnazijos išstojo ir 1898 m. balandžio 1 d. kio pastabą: „...buvau valdžios kiek įžiūrėtas, mane kėlė išvyko į Maskvą. Ten tais pačiais metais eksternu baigė toliau nuo Lietuvos sienos; skaudu buvo keltis, tiek tik buvo 6-ąją gimnaziją ir įstojo į universitetą.9 gera, kad galėjau pasirinkti Taliną.“4 Pasak Piročkino, Panašiai pasielgė ir Vaiciuška: „Persekiojamas, kaipo perkėlimas į Taliną susijęs ir su slaptos jaunimo draugijos maištininkas, iš Petrapilio X-ios gimnazijos aš persikėliau „Atgaja“, XIX a. pabaigoje veikusios Joniškio, Gruzdžių, į Revelį, kur maloniai Jablonskio buvau priimtas pas save Skaisgirio, Žagarės apylinkėse, byla.5 1895 m. apklaustas gyventi iki savo reikalų sutvarkymo, ir tokiu būdu aš turė- ir Vincas Kudirka, savo užrašų knygutėje paminėjęs, kad jau progos būti artimesniuose su juo santykiuose.“10 Petras bendrauja su Jablonskiu.6 Šniukšta atsimena: „Kilus Mintaujos gimnazijoj maištui Ir Mintaujoje, ir Revelyje pedagoginis darbas Jablons- dėl maldų kalbos ir man dėl tos priežasties persikėlus į kiui sekėsi puikiai. Buvo reiklus, griežtas, dėstė graikų ir Revelį, teko su Jablonskiu susipažinti ir net apsigyventi jo lotynų kalbas. Direktorius Piotras Pogodinas irgi buvo namuose. Atvykęs iš Mintaujos į Revelį, aš, užuot stačiai flologas, graikų kalbos mokytojas. Nežinia, kaip būtų kreiptis į gimnazijos direktorių priimti mane VII-jon kla- susiklostęs jo likimas, pedagoginė ir mokslinė veikla Es- sėn (buvo tai po Naujų metų 1896 metais), aš kreipiaus į tijos sostinėje, jei ne ambicingi Mintaujos gimnazijos mo- Jablonskį, kursai buvo mokytoju Revelio Aleksandro gim- kiniai lietuviai, slaptos „Kūdikio“ draugijos nariai, kurie nazijoje. Išklausęs mano prašymo, jis sutiko padėti man ir 1896 m. rudenį pasipriešino gimnazijos direktoriaus pakvietė, iki išsispręs klausimas mano priėmimo, gyventi Tichomirovo įsakymui melstis rusų kalba. Kai kur teigiama, kad buvo maždaug šimtas tokių nepaklususiųjų, tačiau Mintaujos gimnazijos dokumentai dingę arba ne- surasti, todėl jų pavardės nenustatytos. 1896 m. lapkričio 5 dieną pašalinta kelios dešimtys įvairių klasių mokslei- vių, bet po kiek laiko daugelis sutiko melstis rusiškai ir vėl buvo priimti mokytis. Tačiau atkaklieji nenusileido, tuos pašalino iš gimnazijos be teisės grįžti ar įstoti į kurią nors kitą.7 Gimnazistai Antanas Smetona, Petras Vaiciuška ir Jurgis Šlapelis ryžosi kreiptis į švietimo ministrą Ivaną Delianovą. Vaiciuška prisimena: „...važiuodami į Petrapy- lį per instancijas lietuvių pamaldų ir ištremtųjų mokinių reikalais, A. Smetona ir aš pasiekėme Revelyje Jablonskį pasiskųsti ir pasitarti. Pirmą kartą aš išgirdau jo pilieti- nius nusistatymus. Jis labai mus užjautė, pasižadėjo, kiek Aleksandro gimnazija XX a. pradžioje. Talino miesto muziejaus galėsiąs, remti...“8 Be abejo, būtų įdomu rasti šio vizito do- kolekcija, TLM, f. 366.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 85 pelis, Liutkevičius (dabar komunistas Peterburge) ir gar- susis Kapsukas-Mickevičius arba baigė Revely gimnaziją arba kurį laiką ten mokėsi. Kadangi „maišto“ metu ir man teko išlėkti iš gimnazijos už atsisakymą melstis rusų kalba, tai buvo reikalo keltis kitur, nes Mintaujoj atvirai buvo pasakyta, kad tokie elementai esą nepageidaujami. Taigi 1899 m. nuvykau Revelin ir įstojau į VI klasę. Pirmoji vi- zita buvo, žinoma, J. Jablonskiui. Ėjau su kai kuria baime ir pasitikėjimu. Bet atsilankymas man darė įspūdžio, kad Rusų turgavietė ir Aleksandro gimnazija XX a. pradžioje. Turgavietės mokytojas nelabai pritaria mano sumanymui eiti toliau (dabar Viru aikštė) centre – Aleksandro Nevskio koplyčia, už jos, mokslus Revely, nors to aiškiai nepasakė. [...] Pradėjus kairėje – Šv. Olafo bažnyčios bokštas. Henricho Tijdermano nuotr. dažniau lankytis, tekdavo apie šį tą išsikalbėti. Viena, kas Estijos istorijos muziejaus kolekcija, AM 13741:342, f. 11684:242. metėsi į akis, tai nuolatinis liūdėjimas. Atsistos prie kros- nies, susimąstys ir tyli ilgą valandą nieko nesakydamas, pas jį. Tuo metu Jonas Jablonskis dar buvo stiprus vyras nieko nematydamas, kas dedasi aplinkui. Buvo numanu, ir jo vaikai dar buvo maži. Gyvenimą turėjo labai netiku- kad viskas čia jam svetima, kad niekas nemiela, niekas sį. Mediniai apgriuvę namai, kiaurais pamatais ir baisiai netraukia. Į iškėlimą iš Mintaujos žiūrėjo kaip į ištrėmi- šalti. Aš, nors ir jaunas būdamas, vis tik šalau. Šalo ir Ja- mą. Niekad neteko matyti jo tokio linksmo ir gyvo kaip blonskio šeimyna. [...] Pagyvenęs pas Jablonskį dvejetą sa- kad Mintaujoj. Mūsų pasikalbėjimai būdavo dažniausiai vaičių, aš buvau priimtas į Revelio Aleksandro gimnazijos iš flologijos srities. Labai susinteresavo kupiškėnų tarme ir VII klasę ir persikėliau iš Jablonskių į mokinių pensijona- ėmė ją tyrinėti. Tais pasikalbėjimais daug ir man teko pa- tą, o į Jablonskių šeimyną užeidavau tik švenčių pasveikin- sinaudoti gimtosios kalbos pažinimui. [...] Buvo tuo metu ti. Aštuntoje jau klasėje man esant, gimnazijos vyresnybės Revely ir daugiau lietuvių inteligentų: veterinarijos gydy- man buvo įsakyta apsigyventi vėl Jablonskio šeimoje. Tas tojas J. Bulota, juristai A. Bulota, Kalnietis, M. Tomkevi- apsigyvenimas buvo priverstinas ir aš rodžiau savo vyres- čius ir politiniai tremtiniai J. Kriaučiūnas (buvęs „Varpo“ nybei, kad keliauju pas Jablonskį kaip į kokį ištrėmimą, iš redaktorius) ir flologijos studentas A. Daniliauskas. Cen- tikrųjų tai man labai norėjosi apsigyventi Jablonskiuos. trinė fgūra buvo J. Jablonskis. Ir jų tarpe grįžimo tėvynėn Tuomet pas Jablonskį gyveno Šlapelis ir dar vienas gim- mintis dažnai buvo keliama.“12 nazistas vokietys. Lankydavo Jablonskį veterinorius Jonas Tame pačiame name kurį laiką gyvenęs apygardos Bulota su šeimyna ir teisininkas Andrius Bulota. Kalėdų teismo tarnautojas Andrius Bulota liudija, kad Revelyje šventėms atvyko Smetona ir Avižonis, kurie su Jablonskiu mokėsi ir, tikėtina, kurį laiką pas Jablonskį gyveno, be jau redagavo lietuvių gramatiką. Jablonskis tuomet redagavo paminėtų, iš Mintaujos gimnazijos išmesti slaptos „Kūdi- Juškevičiaus žodyną, ponia Jablonskienė ir Šlapelis nura- kio“ draugijos nariai: Bytautas (?), Liutkevičius (Liutkus?), šinėdavo. Andrius Bulota tuomet buvo priruošęs spaudai Juozas Kubilius, Juozas Valeika. Pasak buvusio Mintau- Lomonosovo bijografją, bet cenzūra neleido. Buvo suma- jos gimnazijos moksleivio, o tuo metu Tartu universiteto nyta apgauti spaudos valdybą manant, kad ji per neapsi- medicinos fakulteto studento Petro Avižonio, Jablonskis žiūrėjimą leis spausdinti lietuvių kalba, bet nepavyko. Ta buvo parašęs „Kūdikio“ draugijai įstatus, daug kartų ją bijografja buvo Jablonskio vertime ištaisyta ir bendrai Ja- šelpė knygomis.13 blonskio šeimynos rate skaityta.“11 Pasak Andriaus Bulotos brolio veterinaro Jono, „žan- Kazimieras Jokantas pasakoja: „Persikėlus mūsų mo- darų ištremtieji iš Lietuvos prašydavos į Revelį.“14 Nežinia, kytojui į Revelį, pradėjo ir lietuviai moksleiviai traukti į tą ar Jablonskis nežinojo Šniukštos paminėto fakto, kad niekam lig tol nežinomą miestą. Šniukšta, Vaiciuška, Šla- „per Joną Bulotą buvo susipažinta su jūrininkais, kurie

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 pargabendavo lietuviams uždraustų raštų, kuriuos siųs- dentas. Jis buvo ne tik Peterburgo lietuvių studentų, bet davo Dorpatan ir Petrogradan.“15 Ar atsargu buvo savo ir slaptos „Sietyno“ draugijos narys. 1996 m. sausį ir vasa- namuose priimti knygnešį Joną Gadeikį, 1900 m. Šiau- rį dažnai lankydavosi Volterio namuose Vasiljevo saloje. lių kalėjime atlikusį kardomąjį areštą? Jonas Kriaučiū- Reikėtų atmesti paplitusias pasakas apie tai, kad Volteris nas atsimena: „Į Jablonskius Revelin aš atvykau stačiai „globojo“ Praną Vaičaitį ir kitus, kurie pas jį lankėsi. Buvo iš Kryžių kalėjimo (Petrapilėje) 1900 metais. Su pačiu dienų, kai pas Volterį apsilankydavo daugiau kaip dešimt Jablonskiu buvau jau seniai susipažinęs studentavimo žmonių. Juos siejo bendra lietuviška veikla, tuo metu jie laikais, kada jisai gyveno Žemojoje Panemunėje. Nėra perrašinėjo Simono Daukanto rankraštį „Istorija žemai- ką nė aiškinti, kad nuo pat pirmojo pažinties momen- tiška“, rengė jau minėtą Antano Juškos žodyną, organi- to aš dideliai pamėgau tą karštą patrijotą, dorą žmogų zavo ekspedicijas po Lietuvą ir kt. Jablonskis susipažino ir lyg lipte prilipau prie jo visa širdimi. Todėl ir, atvykęs su Volteriu 1894 m., o gal ir anksčiau, tai liudija Rusijos Revelin, ėjau stačiai į jo namus, kame mane pasitiko lyg Mokslų akademijos archyvo Sankt Peterburgo fliale sau- seniai lauktą svečią, nors laikymas pažinties su manimi gomi laiškai ir kiti dokumentai. tada buvo pavojingas daiktas mokytojavusiam tuo laiku 1897 m. pavasarį prasidėjo garsioji „Sietyno“ byla, kai rusų gimnazijoje Jablonskiui. Kadangi aš buvau Revelin buvo susekti ir nubausti 34 asmenys. Pas sietynietį Pra- ištremtas trejiems metams ir administracijos buvau lai- ną Matulaitį radus Antano Daniliausko laišką, 1897 m. komas po atvira policijos priežiūra, kuri stengėsi užbėgti rugpjūčio 15 d. buvo padaryta krata Daniliausko tėvų man visus kelius bent ką užsidirbti, o man teišduodavo namuose Sintautuose ir jo paties nuomojamame bute pragyvenimui tiktai 6 rublius mėnesiui, tai aš be gau- Vasiljevo salos 11-oje linijoje Nr. 52, kur jis gyveno su saus parėmimo iš šalies nebūčiau galėjęs gyventi. Didelę Pranu Vaičaičiu. Rasta slapta lietuvių studentų bibliote- to parėmimo dalį aš radau Jablonskio namuose, kame kėlė – 16 lietuviškų laikraščių ir brošiūrų, rankraštis apie tuomet gyveno ir Andrius Bulota. [...] Sužinoję apie ar- Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“ 300 metų jubiliejaus timus mano santykius su Jablonskiais, Revelio žandarai minėjimą Peterburge. Vaičaitis tuo metu buvo Sintautuo- sumanė pasinaudoti manimi susekimui veikimo sūkurio se, Daniliauskas draugo neišdavė. Netrukus Daniliaus- lietuvių, kuris sukosi apie Jablonskį. Jie man pasiūlė gau- ką suėmė, rugpjūčio 25 d. nuvežė į Kalvarijos kalėjimą, saus pašelpimo, laisvę ir gerą vietą, idant aš suteikčiau tardė. Po to nuvežtas į Peterburgo Kryžių kalėjimą, kur jiems kai kurių žinių apie Jablonskį ir apie tuos žmones, kameroje Nr. 784 laukė verdikto. Ne tik Volteris bandė kurie apie jį sukasi ir su juo susineša. Gavęs iš žandarų padėti studentui, bet ir kraštietis Jablonskis. Estijos isto- tokį pasiūlymą, žinoma, aš tuojau apie tai pranešiau Ja- rijos archyve saugoma Revelio Aleksandro gimnazijos blonskiui ir kitiems, kad pasisaugotų. Bet pasirodė, kad byla „Apie asmenis, kuriems draudžiamas pedagoginis Jablonskiui gresta pavojus ir iš kitos pusės.“16 darbas ir apie išmestus iš mokymo įstaigų“. Čia yra Rygos Pas Jablonskį lankėsi ir galbūt kurį laiką nuo 1894 m. mokslo apygardos globėjo 1899 m. balandžio 10 d. laiškas gyveno Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakulteto Revelio Aleksandro gimnazijos direktoriui P. Pogodinui, studentas, jau minėtas Vincas Kalnietis, aktyvus lietuvių kuriame informuojama, kad švietimo ministro 1898 m. studentų tautinio sąjūdžio dalyvis, privatdocento Edu- kovo 23 ir 29 d. pasiūlymu (ne įsakymu) iš Maskvos uni- ardo Volterio namų lankytojas. Štai čia ir galėtume tęsti versiteto išmestas Pranas Matulaitis, o iš Sankt Peterbur- pasakojimą apie Sankt Peterburgo universiteto studentus, go universiteto – Antanas Pranas Daniliauskas ir Pranas kurie lankydavosi pas Volterį, arba sostinėje gyvenusius Vaičaitis „neturi būti įdarbinti pedagoginiame darbe, nei ar trumpam atvykusius lietuvius. Juolab kad daugelis vėl priimti į kurią nors šalies aukštąją mokyklą.“ Vadinasi, jų, kaip ir Jablonskis, buvo iš Suvalkijos lygumų. Vienas klausimas buvo neeilinis, ir direktorius elgėsi atsargiai. aktyviausių – sintautiškis Antanas Pranas Daniliauskas, Beje, Matulaitis – irgi Jablonskio kraštietis, iš Stebuliškių, Sankt Peterburgo universiteto Filologijos fakulteto stu- Marijampolės gimnazijos auklėtinis.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 87 1899 m. vasario 3 d. buvo paskelbtas caro įsakas, ku- dalią ir leisti man, baigus kalėti, stoti į kurį nors Rusijos Im- riuo Daniliauskui paskirta bausmė – pusė metų kalėjimo, perijos universitetą. Aš jau to prašiau Vidaus reikalų minis- po to – metai tremties „už Kuršo gubernijos, Pavyslio ir terijos, bet man buvo atsakyta.“20 Liepos 8 (birželio 26) d. Šiaurės Vakarų krašto ribų“.18 Gabaus studento likimas Sankt Peterburgo Teismo rūmų prokurorui buvo pavesta sujaudino flologų bendruomenę. 1899 m. rugpjūčio 9 pranešti, kad buvusio flologijos studento A. P. Daniliaus- (senuoju stiliumi – liepos 28) d. Volteris rašė Lamans- ko, atliekančio bausmę už valstybinį nusikaltimą, prašy- kiui (laiškas skelbiamas pirmą kartą): „Didžiai gerbiamas mas peržiūrėtas ir „paliktas be rezultato“, t. y. atmestas.21 Vladimirai Ivanovičiau. Pasinaudodamas p. Maršalio (?) Tačiau Jablonskio bičiulis Lamanskis galėjo patarti, o gal išvyka į Kijevą rašau Jums prašydamas padėti įtaisyti b. ir padėti – Daniliauskas tremties vieta pasirinko Taliną, studentą Antaną Danilevskį [taip dokumentuose buvo tiksliau tariant, – Jablonskio namus. rašoma Daniliausko pavardė – V. G.] į Imp. Universitetą. Šiandien galima tik stebėtis Jablonskio drąsa. Galbūt Danilevskis išeis iš kalėjimo rugpjūčio 19 [dabartiniu sti- tikėjosi, kad apie gresiančią kratą ar kitus nemalonumus liumi – rugpjūčio 31 – V. G.] ir todėl būtų gerai, kad Jūs jį perspės teismo žinyboje dirbęs ir tame pačiame name parašytumėte laišką Istorijos-flologijos fakulteto dekanui gyvenęs Andrius Bulota. Tačiau to nežinojo ir teismo tar- P. V. Nikitinui. Galima tikėtis, kad P. V. tikrai pasistengs nautojas. Kazimiero Jokanto teigimu, „jau seniai skriejo padėti šiam jaunam žmogui įsigyti istorinį-flologinį išsi- apie jį slaptoji policija, ieškodama progos prikibti“, Ja- lavinimą. Ir jei Jūs tai laikote tinkama ir tikslinga, prašau blonskis „nepateko į kalėjimą, rodos, tik per Mokslų Jūsų parašyti P. V. Nikitinui rekomendacinį laišką. Su Akademijos užtarimą, kuri buvo pavedusi jam redaguoti nuoširdžia pagarba Jūsų E. Volteris.“19 A. Juškos žodyną.“22 Caro žandarams buvo žinoma, kad Tačiau ir buvęs Sankt Peterburgo universiteto rektorius, Jablonskis ir Andrius Bulota palaikė artimus ryšius su po- akademikas, MA viceprezidentas, flologas ir archeologas licijos sekamais Kriaučiūnu ir Daniliausku. Dokumentai Piotras Nikitinas vargu ar galėjo Daniliauskui padėti. Juo- liudija, kad jau 1899 m. gegužę Jablonskiui dėl ryšių su lab kad prieš tai, 1899 m. birželio 25 (senuoju stiliumi – Kriaučiūnu ir „politiškai susikompromitavusiu“ kunigu birželio 13) d. Daniliauskas, kalėdamas Sankt Peterburgo Juozu Tumu buvo nustatytas slaptas policijos sekimas.23 Kryžių kalėjimo kameroje, rašė carui: „nuolankiausiai Taigi laukta tinkamo momento. prašau Jūsų Imperatoriškąją Didenybę sušvelninti mano Kur Taline buvo Jono Jablonskio namai, kuriuose gyveno ar lankėsi čia išvardyti žmonės? Sprendžiant iš laiškų kalbininkui Aleksejui Šachmatovui, 1897 m. sausį Jablonskio šeima gyveno Bolšaja Jurjevskaja (Di- džiojoje Jurjevskaja) gatvėje buvusiame Šteinbergo name, nr. 303 / 62.24 Gatvė neišlikusi, dabar čia – Tartu plentas. Pasak Arnoldo Piročkino, prasidėjus tardymui, Jablonskio adresas buvo Rozenkranco gatvėje, nr. 245, kur pas jį gyveno ir Andrius Bulota.25 Tačiau čia pateikti atsiminimai liudija, kad Bulota gyveno tame pačiame name, bet ne Jablonskio bute. Sprendžiant iš laiškų f- lologui, Maskvos universiteto prof. Fiodorui Koršui bei Lamanskiui, 1901 m. pavasarį Jablonskis gyveno Bolšaja Beliasnaja gatvėje, nr. 44 a.26 Bandydama nustatyti Jono Jablonskio gyvenamąją Rozenkranco gatvės mediniai namai XX a. pradžioje. Viename jų galėjo vietą, susipažinau su Talino miesto muziejaus archyvo gyventi Jonas Jablonskis. Talino miesto muziejaus kolekcija, TLM, f. 2831. kolekcijos saugotoju ir bibliotekininku istoriku Lauriu

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 Frei’jum. Jis atsiuntė istorinių Talino nuotraukų, kurių dalį publikuojame šiame straipsnyje. Jam patarus krei- piausi į Talino miesto archyvo darbuotoją Kalmerį Mäe- orgą, kuris netrukus pateikė išsamią informaciją apie gatvių ir namų dislokaciją šiandien. Pasirodo, Jablonskio adresas dokumentuose nurodytas kaip mokytojo darbo vieta, t. y. Aleksandro gimnazija. Nėra ir teismo tarnau- tojo Andriaus Bulotos adreso, jis buvo per žemas parei- gūnas – ne advokatas. Rozenkranco gatvėje yra išlikęs dviejų aukštų medinis namas. Tačiau, pasak Mäeorgo, ten niekada nebuvo namo su numeriu 245. Vadinasi, dokumentuose arba jų nuorašuose yra klaida. Namas Buvusios Aleksandro gimnazijos fasadai Viru gatvėje Taline. 2020 m. B. Beliasnaja gatvėje 1944 m. sudegė. Ši gatvė išlikusi, Vidos Girininkienės nuotr. dabar ji vadinama Lembitu gatve. Visos šios minėtos ga- tvelės buvo netoli viena kitos, kiek toliau į pietus nuo 9. Publikuota: Vida Girininkienė. Jurgio Šlapelio jaunystė: tarp pašaukimo, miesto centro. Kiek paėję centrine Viru gatve, lengvai politikos ir medicinos, in: Vilniaus kultūrinis gyvenimas ir Šlapeliai, Vilnius: rasime buvusios Aleksandro gimnazijos fasadą, pri- Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. 2019, p. 15–46. gludusį prie vėliau pastatyto namo.Kodėl čia nėra Jonui 10 Lietuvos mokykla, 1921 m. sąs. Nr. 12, p. 543. Jablonskiui skirtos atminimo lentos? Kodėl ekskursijų va- 11 Ten pat, p. 538, 539. dovai lietuviai neveda prie šio namo? Beje, Gardine, ant 12 Ten pat, p. 542, 543. buvusios Berniukų gimnazijos, kurioje 1912–1914 m. Jo- 13 Ten pat, p. 531. nas Jablonskis dėstė lotynų ir graikų kalbas, 2014 m. 14 Ten pat, p. 546. atidengta atminimo lenta su įrašais baltarusių ir lietu- 15 Ten pat, p. 540. vių kalbomis. Taigi pavyzdys yra. 16 Ten pat, p. 548. 17 Estijos istorijos archyvas, f. 102, ap. 1, b.53 (lapai nenumeruoti). Tęsinys kitame numeryje 18 Vida Girininkienė. Antanas Pranas Daniliauskas „Sietyno“ byloje, in: Raimondas Daniliauskas, Vida Girininkienė, Įžvalgos apie Šakių apskritį. Su- darytoja V. Girininkienė, Vilnius: asociacija „Valsčiaus Metų žmonių klubas“, 1 Estijos istorijos archyvas, f. 384, ap. 1, b. 3792, l. 41–42, 48–49. V. Girininkienė, 2019, p. 455–474. 2 Jono Jablonskio laiškai. Sudarė, įvadą, paaiškinimus parašė ir laiškus išver- 19 Rusijos MA Sankt Peterburgo flialo archyvas, f. 35, ap. 1, b. 365, l. 310, 311. tė Arnoldas Piročkinas. Vilnius: Mokslas. 1985, p. 210. 20 Originalo kalba publikuota in: Didžiosios knygnešių bylos, sudarė Algiman- 3 Aleksandras Merkelis. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė tas Katilius, Vilnius: LII leidykla, 2006, p. 196–197. Vertimas į lietuvių kalbą veikla. Antrasis leidimas, Vilnius: Vyčio paramos fondas. 2017, p. 46. in: Raimondas Daniliauskas, Vida Girininkienė, Įžvalgos apie Šakių apskritį, 4 Arnoldas Poročkinas. Prie bendrinės kalbos ištakų. J. Jablonskio gyvenimas ir p. 468, 469. darbai 1860–1904 m. Vilnius: Mokslas. 1977, p. 92. 21 Valstybinis Rusijos federacijos archyvas, f. 124, ap. 6, b. 167, l. 135. 5 Ten pat. 22 Ten pat, p. 549, 550. 6 Didžiosios knygnešių bylos. Sudarė Algimantas Katilius. Vilnius: Lietuvos 23 Arnoldas Poročkinas. Prie bendrinės kalbos ištakų, p. 177. istorijos instituto leidykla. 2006, p. 131–135. 24 Jono Jablonskio laiškai, p. 291. 7 Vladas Žukas. Marijos ir Jurgio Šlapelių lietuvių knygynas Vilniuje. Vilnius: 25 Ten pat. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 2000, p. 14. 26 Jono Jablonskio laiškai, Jono Jablonskio laiškai. Sudarė, įvadą, paaiškinimus 8 Lietuvos mokykla, 1921 m. sąs. nr. 12, p. 543. parašė ir laiškus išvertė Arnoldas Piročkinas. Vilnius: Mokslas. 1985, p. 210, 9 Maskvos miesto centrinis valstybinis archyvas, f. 418, ap. 312, b. 1043, l. 1,2, 185–189, 229, 242.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 89 Kazys SAJA

JUOS ŠIEK TIEK PAŽINOJAU

Kunigas Petras Celiešius

Kunigas Petras Celiešius kiau ir galvojau, ką tas malonus žmogus man šiandien parodys. Kokias nors šventoves, muziejus, Holivudą? 1969 m. pabaigoje atskridęs į Los Andželą susitikau Antanas Miškinis Vilniuje buvo prašęs, kad perduo- su Apaliu, ketvirtį amžiaus nematytu savo vyresniuo- čiau linkėjimus Brazdžioniui. Per Kalėdų atostogas ju broliu. Jis buvo neseniai vedęs. Jiedu su Vida įsigijo brolio prašysiu, kad nuvežtų į Disneilendą... dviaukštį namą ir turėjo daug dirbti, kad galėtų dali- Celiešius pirmiausia ir paklausė, ką norėčiau pama- mis už jį susimokėti. tyti. Virš „Angelų miesto“ aukščiausiai iškilusi mor- Man, čia atvykusiam, atrodė, kad laikas – dienos ir monų bažnyčia. Aš nieko apie juos nežinojau. valandos – staiga ėmė greitėti. Vakar, šeštadienio pa- – Gerai, – atsakė kunigas. – Pas mormonus ir aš dar vakary, mudu su broliu vos tik nurijom savo graudulį, nebuvęs. Bet jų šventovė pirmadieniais atsidaro vėliau. o šiandien jau atsidūrėm pilnoj tautiečių parapijos sa- Todėl važiuokim į Lietuvių dienas. Užklupsim Braz- lėj, kur buvo rodomas spektaklis apie M. K. Čiurlionį. džionį neperspėję. Per vaidinimo pirmąją dalį spėjo pasklisti žinia, kad Amerikoje jau buvau įpratęs matyti savo tautiečius, salėje sėdi du per karą išsiskyrę broliai, vienas tik va- dirbančius didesnėj prabangioj erdvėj. O Lietuvių dienų kar atskrido iš okupuotos Lietuvos. redakcija ir spaustuvė priminė tėviškę. Brazdžionis atro- – Na, kaip ten dabar vargsta ta sovietinė mūsų tėvy- dė panašus į kaminkrėtį – apsivilkęs juodu chalatu, pats nė? – per pertrauką ne vienas panašiai klausė, žvelgda- kaip juodadarbis triūsė prie seno linotipo. Į ankštus rė- mas ne į mane, bet į Apolinarą. melius dėliojo galbūt savo paties surinkto teksto metali- – Gadem! Jūs Kazio klauskit, – šaipėsi ir net pyko nes eilutes. (Panaši spausdinimo mašina, kaip vėliau suži- Apalis. – Jaunesnis, gražesnis, jis ir negėręs geriau pa- nojau, buvo sumontuota ir vieno kauniečio slaptavietėje.) meluos. Taigi mudu su kunigu Celiešium žurnalo redakciją Po spektaklio priėjo aukštas energingas kunigas, sudrumstėm kaip vasaros dieną per javapjūtę. Atsira- prisistatė esąs šios bažnyčios vikaras Celiešius. do pats Lietuvių dienų leidėjas Antanas Skyrius, prozi- – Žinau, kad tavo broliui ir brolienei pirmadienį ninkas Juozas Tininis, poetas Bernardas Brazdžionis... darbas, o man laisva diena. Gal norėtum ją praleisti su Penkiese susėdę aplink stalą, aukodami įprastą siestos manim? – paklausė. laiką, aptarėm viską, kas kam rūpėjo. Ir aš labiau įsi- Štai taip – be jokių įžangų ir pažadų. drąsindamas paklausiau: – O aš vis dairiaus, ko čia paprašyti, – neslėpė brolis, – Visi čia tikimės, kad Lietuva anksčiau ar vėliau at- kuriam iš tikrųjų rūpėjo, kam galėtų mane įpiršti. gaus nepriklausomybę. Kaip tai atsitiks, jūsų manymu? Kitos dienos rytą vikaras savo automobiliu atvažia- – Kils karas, – atsakė Brazdžionis. – Manau, kad čia vo prie Apolinaro namų, kur aš vaikštinėdamas lau- niekas tuo neabejoja.

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 – Bet juk Baltijos valstybės – Sovietų Sąjungos pa- – Tai ką dabar turės galvoti Teresės Nauman, kaip sienyje. Įrengtos bazės gal tik to ir telaukia. Jeigu kiltų gyvos šventosios, adoratoriai? atominis karas, iš Lietuvos mažai kas beliktų. – Kiekvienas mąstantis tikintysis yra penkiasde- – Amerika Lietuvos nebombarduos, – užtikrino šimčia procentų ateistas, – ramiai atsakė Celiešius, – o Brazdžionis. Jis dar apsidairė: negi tuo kas nors abejoja? mąstantis bedievis tiek pat procentų tikintis. Aš klausiamai pažvelgiau į kunigą. Tegu pasako, – Anądien, kai mes pabuvojom musulmonų meče- kad viskas Dievo valioj. Tačiau Celiešius tik pasižiū- tėj, aš jums ketinau pacituoti Omarą Chajamą, XI a. rėjo į laikrodį: persų poetą ir flosofą. Studentaudamas iš rusų kalbos – Mums metas, jeigu norim aplankyti mormonus, buvau išvertęs jo vieną laisvamanišką posmelį. judėjus ir kitus išminčius. – Jeigu prisimeni, pacituok. Aplankėm dar induistus ir musulmonus. Vėliau Aš pacitavau: kažkurią dieną kunigas mane lyg sūnų nuvežė į Dis- – Žabangos, spąstai lydi mus iki pat kapo. neilendą. Išlandžiojom visus vaiduokliais bauginan- Kūrėjas, jų priraizgęs, tarė: „Eik, sūnau...“ čius požemius ir neaikčiodami stačia galva nusileisda- Pasakė ir prašapo. vom nuo aukštų amerikietiškų kalnelių. O kai aš pasiklydęs kilpon patekau, Tada jau žinojau, kad mane globoja ne šiaip vi- Gerasis tėvas man rūsčiu teisėju tapo. karas, o flosofjos ir teologijos daktaras. Todėl per – Matai! Jau tada buvo ir tikinčių, ir abejojančių tuo, ilgesnę kelionę, mums grįžtant iš Disneilendo, aš jo kuo tiki... paklausiau: – Kas ir už kokius darbus kunigams suteikia teolo- P. S. Po keliolikos metų Dzūkijoje įsigijęs apleistą gijos daktaro vardą? sodybą, vyresnių kaimynų paklausiau, ar jie dar pri- – Vatikanas, – atsakė Celiešius. – Po karo Vokietijoj simena Celiešių, klebonavusį Merkinėje. Ona Kraune- man buvo pavesta ištirti Teresės Nauman fenomeną. lienė dėl to klausimo net susigraudino. Tuoj pat atidarė Pats – dar jaunas, apie stigmatizuotąją Teresę Nauman klėtelę, kur stovėjo sena kraičio skrynia. Iš jos Ona iš- tikriausiai nieko negirdėjai. traukė vilnonę gėlėtą skarelę. – Girdėjau. Lurdas apie ją daug rašė. Kunigai per – Va, ką jis mums iš Amerikos atsiuntė. Geriausioms pamokslus minėjo. Tai jūs po karo Teresę Nauman ap- Merkinės giedotojoms. lankėte dar gyvą? Argi galima tokį kunigą užmiršti? – Taip. Bet aš ten jokio stebuklo neįžvelgiau. Kle- bonas iškart mane perspėjo: „Ateinantį penktadienį ji Vaclovas Aliulis neturės jokių stigmų.“ – Tai Kristaus žaizdos ant rankų ir kojų jai atsiras- Mano seneliai, Kazimieras ir Ona Žebrauskiai iš Lie- davo dėl klebono sugestijos? plaukės parapijos, išauginę keturis sūnus ir keturias – Vadinasi, pats ir apie sugestiją žinai? dukras, buvo religingi ir labai gerbė žemaičių vyskupą – Šiek tiek. Kai Rusijoj, kaip ir kitur, atsirado dau- Motiejų Valančių, lietuvybės gaivintoją. Vyresniesiems giau ekstrasensų, sovietų valdžia net Lietuvos mokslų vaikams jie samdė daraktorių, kad išmoktų skaityti, akademijai leido įkurti savotišką paranormalių reiški- rašyti, o jaunesnieji sulaukė 1904-ųjų, kai caro valdžia nių tyrinėjimo grupę. nustojo drausti lietuvišką spaudą ir mokyklas. Taigi toj kelionėj sužinojau, jog teologijos daktaro Pamažu brendo mano troškimas apie vyskupą Va- laipsnis Celiešiui buvo suteiktas už tai, kad jis paneigė lančių parašyti pjesę „Žemaičių piemuo“. Prireikė anuomet išgarsintus Teresės Nauman „stebuklus“. Aš konsultacijų, kurias mielai suteikė kunigas marijonas dar tada paklausiau: Vaclovas Aliulis. Kito tokio šviesaus, išsilavinusio ku-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 91 nigo tada nepažinojau. Nueidavau į Šv. Petro ir Povilo konstatuoti, kad Kristaus mokymas mylėti savo priešus bažnyčią pasiklausyti Aliulio pamokslų. Džiaugiausi, prieštarauja žmogaus prigimčiai. Juk ir pats Dievas savie- kad vėliau jis buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio tarybą. siems yra paskyręs dangų, o priešams – pragarą.(...) Iš kunigo Aliulio sulaukiau palankaus dėmesio ir savo Dabar daug važinėju po Lietuvą – į rodinėju žmo- knygai „Rasi rasoj rasi“. Jis parašė malonią recenziją, nėms, kad šie metai galėtų atnešti šiokių tokių per- kuri, šiek tiek sutrumpinta, 1996 m. buvo išspausdinta mainų. Žmonės labai nusivylę, sunku rasti tokių, kurie Dienovidyje. Išsaugojau jam rašytą laišką (1996), ku- „pasidžiaugtų kūdikiu, saule, vieni kitų gerumu“. Dar riame neslėpiau kai kurių abejonių dėl savo tikėjimo. ir dar kartą gaunu įsitikinti, kad nei religija, nei ubago, Net pavadinau jį savo velykine išpažintim. nei vyskupo lazda iš esmės žmogiškos prigimties nepa- „Mielas kunige Vaclovai, keičia. Niekšybė, Kvailybė ir Nuobodybė – tos trys Šėto- (...) iš jūsų tikėjausi – gal atsakysite man į skaudžius no sugulovės sugeba palįsti po kiekviena antklode. Bažnyčiai keliamus klausimus, kurių mano knygoje iš- Didžiausia Dievo dovana – žmogaus protas – iš tiesų sakyta nemažai. Tačiau Jums labiausiai patiko mano pavojingas instrumentas. Gal todėl daugelis ieško būdų, teiginys, kad mąstant apie Dievą, geriausia užgniaužus kaip jį nuslopinti, atbukinti: dedasi į visokias sektas, kvapą patylėti. O juk buvo ten kalbama ne apie tokį Die- pasitelkia alkoholį, narkotikus, „muziką“. Nenorėčiau vą, kurį Bažnyčios dignitoriai tariasi pažįstantys geriau eiti panašiu keliu. Jeigu dabar atsiklaupčiau prie klau- negu savo artimą. Ar jiems dažnai prabunda sąžinė, ar syklos, neįstengčiau gailėtis to, ką pritariant širdžiai jie kamuojasi dėl to, ką jie Dievo vardu per amžius yra kalba mano protas... prišnekėję ir pridarę? Prisipažinau, kad esu laisvamanis, bet nuoširdžiai Mane ilgai kamavo vaizdinys: anomis dienomis ro- sveikinu Jus su šv. Velykom. mėnai ir žydai nepasitenkina, nuplakę ir apspjaudę Kai Kristus mirė ant Kryžiaus, atėjo metas, katarsio Kristų, – jie neskubėdami, pasišaipydami aptaiso jį šiuo- valanda – apaštalai pajuto, kad pastaruoju metu elgė- laikinio vyskupo drabužiais, ant galvos užmaukšlina mi- si ne per geriausiai. Galbūt jie suvokė, kad Mokytojas, trą ir sako Jam, kad ateity šitaip atrodys ir Jo apaštalai. taip dosniai išdalijęs save, dabar gyvena jų širdyse. Atė- Taigi, kunige Vaclovai, Jūs be reikalo teisinat mane – aš iš jo metas jiems tęsti tą dalijimo darbą. Laisvamanio aki- tiesų esu laisvamanis. Jūs nepastebėjot knygoj mano mak- mis Prisikėlimas galėjo būti ir toks. Tam tikra dalis Jo simos: „Žmogus šioj žemėj lieka nemirtingas tiek, kiek jis, mokymo rusena ir manyje.“ ČIA BŪDAMAS, išdalija save“. Man labai artimas Antikos žmogus, išdrįsęs pastatyti paminklą „Nežinomam Dievui“. Nespėjau, o gal ir neišdrįsau Aliulio paklausti, kodėl Jam užteko drąsos suabejoti tradicijų kolonom paramstytu krikščionys tvirtina: esi daug iškentęs – vadinasi, šioj Panteonu ir jo dievais, kuriuos žmonės apdovanoja savo žemėj jau išpirkęs bent dalį savo nuodėmių. ydomis. Jeigu tas išminčius būtų pažinojęs Kristų, galbūt jo Iki šiol neturiu atsakymo, už kokias nuodėmes kentė- nežinomas Dievas primintų mūsiškį Rūpintojėlį. jo du jaunesni mano broleliai, Bernardas net iki trylikos Gerosios Naujienos skelbėjo antgamtiškas gimimas ir metų, o kaulų džiovos suluošintas Pranelis inkštė net mirtis, mano įsitikinimu, – anų laikų duoklė žmonių septynerius metus... Negi Viešpačiui Dievui, kuris dar silpnybei. Mes ir dabar neįstengiam suvokti, kad dvasia garbstomas už savo gailestingumą, besikankinančios gali egzistuoti ir be žemiškojo kūno. Krikščionys iki šiol sielos suteikia kokį nors malonumą ar papildomų galių? tebetrokšta prisikelti iš numirusiųjų su savo kvaiša gal- Nenorėjau kunigui Aliuliui užduoti tokio skaudaus vele, kuri nedaug tesiskiria nuo subinės. (Čia Jūsų, o ne klausimo, ypač po to, kai savo knygai sulaukiau tokios mano šmaikštalas.) malonios recenzijos Visos religijos mėgina įtikinti, kad jų šventosios kny- Užuot atsakęs į teologinius klausimus, Aliulis prita- gos – paties Dievo žodis. Ką padarysi... Man daug liūdniau rė laisvamaniškai mano išvadai: eik su tais, kurie ieš-

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 ko, ir šalinkis tų, kurie šaukia – mes jau suradom! kui. Dar nusiunčiau mandagų, neįkyrų laišką Jo Emi- Ilgai vargęs ir ieškojęs žmogus privalo turėti viltį, nencijai kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Atsakymo kad jis ėjo, kol galėjo, tikėdamas, kad nėra pasiklydęs. negavau, bet netrukus sužinojau, kad Kavaliauskas jau perkeltas į Širvintas. Čia jis džiaugėsi ežeru, ku- Česlovas Kavaliauskas riame galėjo atsigaivinti, ir turėjo mažiau darbo prie altoriaus. Netrukus buvo perkeltas į Kaišiadoris. Čia Kai kuriuose Sibiro lageriuose kaliniai po Stalino mir- jis baigė versti Naująjį Testamentą, Mažojoje studijoje ties sukilo. Lietuviai, išlikę gyvi per sukilimą Norilske, atsakinėjo į Vaidoto Žuko klausimus. numalšintą ypač žiauriai, kai pagaliau grįžo į tėvynę, Nors laiko pokalbiams su draugišku ir atviru kunigu pasivadino Norilsko vyčiais ir pasižadėjo, bėdai išti- Česlovu turėjom užtektinai, bet, perskaitęs jo „Trumpą kus, viens kitam padėti. Galiu didžiuotis, kad 1990-ųjų teologijos žodyną“ su kvantinės fzikos intarpais, ne- pradžioje mane, kaip kandidatą į renkamą Lietuvos siryžau paklausti, kam Viešpačiui Dievui reikalingos Aukščiausiąją Tarybą, pasiūlė Vytautas Laugalys, bu- maldos, žiemą net šliaužiojant keliais Šiluvoj arba Že- vęs partizanas, Norilsko sukilėlis, tuomet vadovavęs maitijoj per Kalvarijos atlaidus. Jeigu, tikinčiojo many- Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių sąjungai. Po mu, gerajam Dievuliui dar ir šito maža, žmogus kokia metų jis man paskambinęs paprašė, kad nuvažiuočiau nors intencija užperka mišias arba, duodamas elgetai į Jiezną ir susirasčiau kunigą Česlovą Kavaliauską, No- išmaldą, įpareigoja, kad ir šis už ką nors pasimelstų. rilsko vytį, anuomet sukūrusį net sukilėlių himną. Jis Toks meldimas, dievaži, panašus į melžimą. Kodėl pats pasakys, kokios jam prireikė pagalbos. iki šiol, bent jau po ilgų karų su reformatais, katali- Susipažinau su pagyvenusiu, bene šviesiausiu ir ku- kai žmonių nepamokė, nepatarė pradėjus „Tėve mūsų“ kliausiu Lietuvos kunigu, teologu, atsidūrusiu Jiezne, mintyse sau pridurti: „kurs esi mumyse“?.. kilus bažnyčios tarnų nesutarimams buvusioje jo pa- Iš istorijos žinome, kad žemiškųjų imperijų valdo- rapijoje. Kavaliauskui užteko vieno kambario, kuriame vai mėgo liaupses ir ne visada atstumdavo nuolankius tilptų lova, lentyna su knygom ir stalelis, prie kurio iš malonių prašytojus. Nesinorėtų šių tironų lyginti su hebrajų ir graikų kalbų galėtų versti Senąjį Įstatymą ir Visatos Kūrėju. Galėjau kunigui Kavaliauskui primin- kurti savuosius teologinius tekstus („Netiesinis Jėzus“, ti, kad himnas, kurį jis sukūrė Norilsko sukilėliams, „Trumpas teologinis žodynas“). Mažiausiai jam rūpėjo prasideda žodžiais: „Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo“... valgis, o labiausiai – laikas, kurį stengėsi taupiai ir dar- Ne, aš tikrai nesiūlau prieš savo Kūrėją sukilti, aš tik bingai naudoti. norėčiau geriau Jį pažinti. Tad kodėl kunigui prireikė kreiptis į Norilsko vyčius? Politkalinys kunigas Kavaliauskas, dovanodamas Vyresni žmonės turėtų prisiminti: parduotuvės man Senojo Testamento Išminties knygas, verstas iš anuomet mūsų valstybėj vis labiau tuštėjo, už sutau- hebrajų ir graikų kalbų (išleistas JAV, Putname), patarė pytus rublius jau beveik nieko vertingo nenusipirksi. giliau įsijausti į Jobo dramą. Mėginau. Čia Dievas su Nebent dar gali užsakyti mišias už kurį nors mirusį Šėtonu (lyg du konkurentai) yra susilažinę dėl turtus ir žmogų. Kai kam Dievo meldimas buvo ir tebėra pana- sveikatą praradusio Jobo ištikimybės. Abejoju, ar kuris šus į melžimą... nors iš jų tada laimėjo. Jiezno klebonas nė vieno neatstūmė. Priimdavo tuos Vis dar tebesaugau savo seną laisvamanišką viltį, varganus pinigus, užsirašydavo mirusiojo vardą ir įparei- kad žmogus šioj žemėj lieka nemirtingas tiek, kiek jis, godavo čia atkeltąjį pagalbininką imtis rimtesnio darbo... čia būdamas, išdalija save kitiems. Mano paminėti (o Kurdamas dramą „Žemaičių piemuo“, buvau suar- kiek dar nepaminėtų!) kunigai gyveno, ne tik skleisda- tėjęs su kunigu Vaclovu Aliuliu. Dabar aš jo prašiau, mi tikėjimą, išmintį, patirtį, bet ir dosniai, nuoširdžiai kad jis paieškotų galimybių padėti Česlovui Kavaliaus- dalydami sukauptą savo gerumą.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 93 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai CLXXXVI

KARŪNUOTA „POKAZUCHA“

adariau didžiulę taktinę klaidą, kai savo būrimo saloje, gavo ten tokių vaistų, kuriuos išgėręs jau kitą rytą pa- Pno Dura necéssitas kieme pastačiau Kalėdų eglutę, nes sijuto 10 metų jaunesnis“, – dėstė radikalus optimistas. klientai nusprendė, kad ją papuoš savo pačių pagamin- „Nesidairykime po svetimas ligonines, rūpinkimės tomis šventinėmis dekoracijomis. Pirmasis susisiekė su- savais reikalais, – paprotino socialdemokratų galva sisiekimo eksministras Narkevičius, pasiūlęs išasfaltuoti Gintautas P., – štai naujosios Vyriausybės naujoji pro- keliuką iki eglutės, kad Sauliui S. būtų lengviau atgabenti grama kaip koks Frankenšteinas sudurstyta iš nuosta- Kalėdų dovanas visam atleistam kabinetui. Buvo sumanęs tų, būdingų įvairioms partijos!“ išgrįsti prieigas vieno nominalo eurocentais, kurie vis tiek „Aš net skaičiau laikraštyje, kad dėl varžomų teisių išimami iš apyvartos, bet prisiekusioji Ingrida Š. iškart iš- vis labiau inkščianti opozicija ėmė priekaištauti nauja- jungė jo greiderio motorą. Likę be normalaus privažiavi- jai valdančiajai daugumai, esą po Seime įvykusių kė- mo, klientai nesikeitė didelių gabaritų dovanomis, tiesiog džių dalybų nebus kam aiškintis Vyriausybės nuodė- išsidalijo kalėdines premijas, o eglutę papuošė visų spal- mių“, – apsiašarojo aiškus paranojikas. vų ir formų kaukėmis. „Dabar visa Europa faktiškai yra „Vis dėlto ankstesnis premjeras valdžios vairą su- raudonos spalvos, – tokį puošmenų margumyną sukriti- kiojo kaip koks Dievas – visi keleiviai mašinoje meldė- kavo Aurelianas V., – mūsų savivaldybės irgi raudonos.“ si, rydami jodo tabletes, o praeiviai žegnojosi“, – įsiter- Tai buvo ne politinis, bet grynai pandeminis vertinimas, pė opozicijoje nepelnytai atsidūręs pataikūnas. tačiau klientai dėl pažiūrų skirtumo vis tiek apsikumš- „Ar žinote, kad Amerikoje kanapės bus įteisintos čiavo. Matydamas, kas dedasi, ekspremjeras pasidžiaugė: anksčiau negu Lietuvoje, dar iki Užgavėnių, kai Aušri- „Dabar aš pats galiu apsiginti, ginklą turiu, jeigu reikės, nės A. Kanapinis susikaus su opozicijos Lašininiu?“, – panaudosiu.“ Mušeikos nuščiuvo ir įsiklausė į Sauliaus suktai teiravosi šizofrenikas, bet nesulaukęs atsakymo S. žodžius – be jokios „pokazuchos“ šis pripažino, kad jo užsirūkė savadarbę suktinę. „planas chuliganas“ nesuveikė dėl opozicijos klastingų „Vis dėlto geri buvo laikai. Aš esu pirmasis sveika- veiksmų: „Kitiems duobės nekasėme, o tie kiti mums vis tos ministras nepriklausomos Lietuvos istorijoje, iš- tiek iškasė.“ Ypač giliai įsmuko Ramūnas K., kurį vargu buvęs visą kadenciją!“ – prisiminimais dalijosi Aure- ar bepavyks ištraukti iš politinio dugno. Čia įsiterpė neu- lianas. Jam pritarė Saulius S.: „Pats prezidentas tavęs rastenikas, primindamas Nikolo Machiavelio jau kadaise kartais su žiburiu ieškodavo.“ pasakytus žodžius, kad didžius darbus nuveikia tik tie „Gerą ministrą nelengva rasti!“ – pripažino Veryga. valdovai, kurie moka pergudrauti pavaldinius. Imkime „Kaip ir gerą žmoną!“ – aimanavo buitinio sekso Kim Džonguną, kuris dėl COVID-19 padarinių ne tik maniakas ir nutarė pasekti kūno rengybos trenerio pasmerkė myriop keletą aukšto rango funkcionierių, bet Jurijaus Toločkos pavyzdžiu, mat šis kazachstanietis ir uždraudė žvejybą jūroje, nes jam nusibodo nuolatos vestuvių žiedą užmovė ne kokiai nors barakudai, bet girdėti: pirmoji banga, antroji banga – akivaizdu, kad ko- guminei sekso lėlei... ronavirusas išlenda iš jūros gelmių... „Bet ne visiems dėl jo kyla problemų – antai Rudy’s Tiesiai iš Kazachstano Giulianis, užsikrėtęs koronavirusu ir atsidūręs ligoninė- Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 KULTŪROS BARAI 2020. 12 (671) constructed. This neologism was introduced by Niall Fergusson and Moritz Schulrick while writing on the economic symbiosis of both DOMAINS OF CULTURE countries they made an allusion of mythical being chimera. Polemi- THE MONTHLY JOURNAL OF CULTURE AND ART cal notes (page 22). editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st. 3. 01125 Vilnius. Lithuania Raminta JURĖNAITĖ. Authentic Certificate of Protest. An Exhibition E-mail: [email protected] The Art of Protest: The Disobedient of the Soviet Era. The most important art event of 2020 was an exhibition The Art of Protest: The Disobedient of the Soviet Era opened at Radvila Palace and based on the works donated by Vladimir Tarasov. Some of these art works of Moscow conceptualists are very important and many museums of the world would like to acquire them (page 29).

SUMMARIES “To be a Verb“. Artist, art critic and educator Malvina JELINSKAITĖ is interviewed by Jūratė STAUSKAITĖ (page 38). Almantas SAMALAVIČIUS. Pandemic and Belief. The essay on how beliefs disguised as science afects current pandemic. While ana- “I hope people in the plays staged by me feel safe“. Director Karolina lyzing opinions about science and conspiracy theories, the author ŽERNYTĖ is interviewed by Dovilė ZAVEDSKAITĖ (page 41). notes that often arguments in favour of science are equally delu- sional and are equally irrational and lacking the qualities that true Jurga MINČINAUSKIENĖ. Vytautas Valius – an Aesthete True to His science exhibits (page 2). Calling. Friends, colleagues and students about the famous artist (page 46). Rūta BAGDANAVIČIŪTĖ. On the Borderline. Existentialists liked the term borderline situation. Though it might be surprising but the ter- The Dynasty of Low Pitched Voices. An evening of Vladimiras Prud- minology of existentialism is especially close to consumerist world nikovas and his pupils. Maestro speaks about his pupils and pupils paralyzed by COVID-19 (page 7). speak about their teacher (page 51).

Leon KRIER. The Creation of Common Good. An essay by renown ar- Stasys EIDRIGEVIČIUS. Crystalization of Space according Ludwika chitects about the possibilities of reviving Europe with the help of Ogorzelec. An essay about a Polish artist and her exhibition in War- architecture. The architect reminds that practitioners of his profes- saw‘s Zamek Ujazdowski (page 57). sion could become creators of common good – so needed by Eu- ropean cities damaged by reckless urban design of the last century “Subordination is against creation“. Contemporary artist Tadas (page 13). ČERNIAUSKAS is interviewed by Ugnė KAČKAUSKAITĖ (page 60).

Language is Afected by Excess of Politeness. Mindaugas PELECKIS in- Zecharia PLAVIN. Freedom. Musician‘s essay on his childhood im- terviews Deusan BOND – a teacher of old Scottish Gaelic language pressions of Lithuania (page 65). (page 15). Romualdas LANKAUSKAS. The Man Who Does Not Smile Any Longer. Juozas BRAZAUSKAS. The Decline of Intellectuals? A new edition of Facing Loneliness. Two short stories (page 68). book The Ruins of National Ethics or How to Kill the State With the Hands of Intellectuals by Eglė Marcinkevičiūtė-Wittig was published Algimantas GRAŽULIS. Malignant Helplessness? Disappearing Vil- this year (Kultūros barai, 2020, p. 296). The arguments provided in nius – On What Was Damaged or Destroyed. About heritage monu- this book have become even more topical and this is alarming di- ments destroyed in Lithuania‘s capital (page 72). agnosis (page 18). Ilona JUKONIENĖ, Monika KALVAITIENĖ, Mindaugas RASIMAVIČIUS. Algimantas ČEKUOLIS. Paradise on the Cold Earth. We learn al- Valuable Historical Data about Brioflora. About collections of most every day how well Finland is doing. What conditioned moss of Kazimierz Szafnagel. An article about the collection of this miracle? Everything. Thus, I would like to extend a Christmas the 19th century scientist held at Vilnius University (page 80). greeting: Let‘s love our country as much as Finns do and we will be happy (page 20). Vida GIRININKIENĖ. Following Researchers of the Banned Language. An article about two personalities born in Šakiai district – renowned linguist Girėnas POVILIONIS. On the Lack of Reality in the article by Rimantas Jonas Jablonskis and philology student Antanas Daniliauskas (page 84). Gučas (Kultūros barai, November 2020). Critical notes on the article I Know I do not Know Anything or the Story of Those Who Know Kazys SAJA. I knew Them a Little. Writer‘s memoirs about priests Pe- Everything (page 22). tras Celiešius, Vaclovas Aliulis and Česlovas Kavaliauskas (page 90).

Ramūnas TRIMAKAS. Chimerica. Communist China won the elec- Krescencija ŠURKUTĖ. Ironical essay on Lithuania’s cultural and politi- tions of USA. The author provides his view on how Chimerica is cal life (page 94).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12 95 SRTR fondas 2020 m. Kultūros barų Some Kultūros barai articles projektui „Kultūros raidos kryptys and translations in eurozine ir komunikacijos slenksčiai“ skyrė 23 000 eurų, o projektui (www.eurozine.com): „Nepriklausomybė kultūros veidrodyje“ – 24 000 eurų SRTR fondas remia rubrikas: Problemos ir idėjos, Skaidra TRILUPAITYTĖ Kūryba ir kūrėjai, Rūpesčiai ir lūkesčiai, Paveldas ir Can we track what makes humans happy? (En) (Lt) Lithuanian scientists are working on a formula for happiness. Their biometric paminklai, Laikai ir žmonės measurements of feelings and emotional states propose to improve lives. But smart governance linking efciency with happiness might have repercussions, says Skaidra Trilupaitytė. In a pandemic-tainted world, tracking and advanced lie detector tests could have questionable political uses. Lietuvos kultūros taryba remia pro- Karl SCHLÖGEL jektus. „Eseistika – kritinio mąstymo This mess of troubled times (En) (Lt) The processes set in motion by the disintegration of the socialist economy in teritorija“ 7000 eurų. „Grįžtamojo ryšio eastern Europe eluded all analytical frameworks. It was a time of ‘wild thinking’, in paieškos teatre“ 7000 eurų. „Varžybos dėl simbolinio kapitalo ir which received ideas were reconsidered and values re-assessed. We are still living through this troubled era, writes the historian of the Soviet Union Karl Schlögel. / ar gyvenimas be meno“ 4 000 eurų Joshua FARLEY, Almantas SAMALAVIČIUS Where now for economics? A conversation with ecological economist Professor Joshua Farley (En) (Lt) Maths-based economics seems to be stuck in something of a rut. Almantas www.eurozine.com Samalavičius, editor of Eurozine partner journal ‘Kulturos barai’, spoke to Professor Joshua Farley, an ecological economist at the University of Ver- mont (UVM), about the failure of mainstream economic thinking to explain economic reality, and why the dominant discourse nevertheless remains so Svarbiausi straipsniai apie Europos kultūrą ir politiką powerful in academia. Eurozine yra internetinis žurnalas, skelbiantis esė, straipsnius ir Diana GEORGESCU interviu svarbiausiomis mūsų laikų temomis. The Romanians are coming’. Emerging divisions and enduring misper- ceptions in contemporary Europe (En) (Lt) Following changes to UK immigration law in 2014, the documentary ‘The Roma- Europos kultūros žurnalai pasiekiami pirštų galiukais nians are Coming’ promised the truth behind the headlines. Diana Georgescu Eurozine yra svarbiausių Europos kultūros žurnalų tinklas. Jis fnds a more troubling picture of Romanians, tied up with longstanding preju- dices applied to eastern Europeans generally and Romani people in particular. jungia ir remia daugiau nei 100 žurnalų – savo partnerių bei asocijuotų leidinių ir institucijų iš visos Europos. Aleida ASSMANN Go East! (En) (Lt) Stephen Holmes and Ivan Krastev argue that illiberal politics in central and eastern Nauja transnacionalinė viešoji erdvė Europe should be understood primarily as a reaction to the ‘imperative to imitate’ the West after 1989. But to downplay the ideological substance of the new au- Skelbdamas geriausius žurnalų – partnerių straipsnius įvairiomis thoritarianism is reckless in the current situation, responds Aleida Assmann. Recall- kalbomis, Eurozine atveria naują viešąją erdvę transnacionali- ing the contribution of eastern European dissidents to Europe’s culture of human rights ofers a corrective to the damaging myth of the ‘victorious West’. niam bendravimui ir diskusijoms.

Håkan FORSELL Cracks in the future. On 1989 and historical time (En) (Lt) The anachronistic appearance of the post-communist world fascinated westerners visiting eastern Europe after ’89. As Håkan Forsell puts it, the East ofered the image of a ‘future that would never happen’. Four decades of totalitarianism were rapidly forgotten by the seekers of ‘true Europe’.

Samuel ABRAHÁM Intellectual paths in central Europe. An idealistic Havel, a cynical Or- bán, and a compassionate Walter (En) (Lt) (Cy) How can intellectuals of central Europe maintain their moral principles and Geriausi straipsniai iš visos Europos independence, yet support democracy, in an age when the region is again traversing a rocky road paved with nationalism and populism?

Richard SAKWA Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com Back to Cold War and beyond (En) (Lt) Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius Instead of overcoming the division of East and West after 1989, the West em- Tiražas 2400 egz. barked on a programme of expansion and Russia began to create an alterna- tive world order. Yet as economic power shifts from the Atlantic to the Pacifc basin, this is just one aspect of the current clash of world orders. Kaina – 1,45 Eur

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 2 0 · 12