Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI
Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Bronislovas Kuzmickas. Tradicijos ir inovacijos: ką įgyjame, ko netenkame / 2
Rengia Problemos ir idėjos Algis MICKŪNAS. Lietuviškos kalbos pasaulis / 6 Almantas SAMALAVIČIUS Almantas Samalavičius. Ar leisime šėtono malūnams nusavinti ateitį? Branduolinės (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ energetikos akligatvis ir Lietuvos dilema / 12 (teatras) 2 62 38 61 Kūryba ir kūrėjai Rūta Gaidamavičiūtė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Teresės rankraštis. Iš ciklo „Vieno pavasario (muzika) 2 62 38 61 Kęstutis Šapoka istorijos“ / 18 (dailė) 2 62 38 61 Vita Mozūraitė. Abejonių atmosfera: vyrų paslaptys ir sapnų žemėlapiai. Naujasis Tadas GINDRĖNAS (dailininkas) 2 61 05 38 Baltijos šokis ’11 / 21 Kristina SABUKIENĖ Kęstutis ŠAPOKA. Kas prasmego kiaurymėse? Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Nacionalinėje dailės galerijoje / 28 Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) Stasys Eidrigevičius. Su kauke ant veido / 31 Irena Žaganevičienė „Objektyviausiai meno kūrinio vertę nustato rinka“. Su Meno rinkos agentūros direktore (buhalterė) 2 62 31 04 Simona Makseliene kalbasi Kęstutis Šapoka / 35 Redakcinė kolegija Daiva Šabasevičienė. Pagrobtasis Oskaras, arba Veiksmas Karaliaus Saulės sode / 39 Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Prasmės, kurias suteikiame mes patys / 44 Vytautas BERENIS Dalia BALSYTĖ. Pamąstymai Latėno tema, arba Pri(nu)kabinkim etiketes / 47 Endre Bojtár (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Violeta JUŠKUTĖ. Prano Gailiaus ženklų ir reikšmių visetas / 49 Pietro U. Dini (Italija) Kęstutis Grigaliūnas.1941 / 52 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (prancūzija) Kaimynystė Tomas Kiauka Arvydas Juozaitis: Šiandieninė lietuvių arogancija latvių atžvilgiu – gėdinga / 54 Algis Mickūnas Pažinti naujaip Liana RuokytĖ (Skandinavija) Vygantas Vareikis Virginijus Savukynas. Kaip tampama lietuviu? / 59 Kazys Varnelis jr. (JAV) Istorijos puslapiai
Redakcijos adresas Jonas Rudokas. Permaininga Vilnijos istorija: savas ir svetimas melas / 68 Petras Stankeras. Ispanijos pilietinis karas – generalinė Didžiojo pasaulinio karo Latako g. 3, 01125 Vilnius repeticija / 74 el. paštas: [email protected], [email protected] Laikai ir žmonės Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ. Dvi lemtingos Andrejaus Volkonskio klaidos / 83 Faksas: 2 62 38 61 Apie knygas © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Marius Gaučys. Ar bendrumo siekiančiam Europos kontinentui pavyks išvengti istorinės atminties keršto? / 90 Remia SRTRF įsipareigoja 2011 m. Kultūros Visai nejuokingi skaitiniai barų projektui Krescencija Šurkutė. Nori politinės taikos – įsigyk parabelį! / 93 suteikti 180 000 litų finansinę paramą. Summaries / 95 Redakcija nereikalauja, kad spausdinamų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę
Kultūros barai yra Eurozine the netmagazine Viršelio 1 p.: Stasys EIDRIGEVIČIUS. Mėlyna istorija. 1995. Popierius, pastelė; 239x152 partneris. www.eurozine.com 4 p.: Stasys EIDRIGEVIČIUS. Kasos. 1987. Popierius, pastelė; 48x70. Iš personalinės parodos „Veidas ant kaukės“ Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai
Bronislovas Kuzmickas
TRADICIJOS IR INOVACIJOS: KĄ ĮGYJAME, KO NETENKAME
radicijos ir inovacijos įvairiuose diskursuose Pirmiausia tai pasakytina apie technologines inovaci- Tdažnai suprantamos kaip gana kontroversiškos, jas, kurias ypač skatina tarptautinis mokslo ir verslo ben- viena kitai oponuojančios sąvokos. Tradicijos sieja- dradarbiavimas, – šiuolaikinė civilizacija be jų neįsivaiz- mos su konservatyvumu, uždarumu, inertiškumu, duojama. Tačiau iš šalies ateina ir plataus spektro dvasinės minties sąstingiu, bet vertinamos ir kaip iš kartos į naujovės – žinios ir pažiūros, stiliai ir kriterijai, simboliai kartą perduodami, laiko patikrinti dalykai, patirties ir įvaizdžiai, praturtinantys tautos kultūrą ir susiejantys ir išminties koncentratas, tvirtybės pamatas. Inova- ją su tuo, kas vyksta plačiajame pasaulyje. To neišvengia cijos, jei šią sąvoką laikysime apskritai visų naujovių jokia visuomenė. Tokiam susisaistymui ypač palanki glo- sinonimu, paprastai siejamos su naujomis iniciaty- balizacija, plėtojanti sąlyčius ir sąveikas tarp įvairių tautų vomis, išradimais, pažanga, judėjimu į priekį, bet ne- ir kultūrų. Kultūrologija, menotyra tai vadina kultūros, retai į jas žiūrima nepatikliai, kaip į gyvenimo nepa- meno formų difuzija ir laiko lyginamosios menotyros tikrintus, abejotinus dalykus, kurie ateina ir praeina, objektu. „Greta kitų dvasinės kultūros formų – religijos, nes ne viskas, kas nauja, yra gera ir vertinga. filosofijos – menas buvo ta dalis, kurioje regime itin in- Abu požiūriai turi svarų lašą tiesos, todėl jų prieš- tensyvią kultūrinių elementų, motyvų, formų ir simbolių priešą derėtų vertinti santūriai. Tradicija ir inovacija, difuziją iš Rytų į Vakarus arba atvirkščiai – iš Vakarų į sena ir nauja yra gyvenimo realybė, daugelyje sričių Rytus“ (Kapočiūtė 2008: 259). Tai pasireiškia kaip jų sandūra yra akivaizdi, bet toli gražu nėra akivaiz- tradicijų ir inovacijų susidūrimas, kurio padariniai dūs galimi tos sandūros padariniai, todėl noras kai tautos kultūrai įvardijami akultūracijos, adaptacijos, ką išsiaiškinti, manau, nėra tuščias laiko gaišimas. kopijos sąvokomis. Kultūra gali būti suprantama kaip per šimtmečius Nenutrūkstama kultūros kaita lemia, kad tradici- nuaustas tam tikrų tradicijų audinys, suardykime, jas ir inovacijas saisto ne visada suderinami perei- atmeskime tradicijas ir iš kultūros mažai kas liks. namumo ir perimamumo ryšiai. Būtų paviršutiniška Inovacijų prigimtis dvejopa: žvelgiant plačiau, jos manyti, kad inovacijos, nesvarbu, kokia būtų jų kil- atsiranda ne kur kitur, o tradicijų viduje, jų kismo, mė, yra orientuotos tik į ateitį ir niekada nesigręžioja raidos procese, mąstant lokaliai – didžiuma inovaci- atgal, o tradicijos – tai beviltiškai atgyvenusi plotmė, jų užplūsta iš šalies dėl kultūrinių įtakų ir sąveikų. pasmerkta nugrimzti užmarštin.
2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Klausimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo sudaro svarbią tapatumo dalį. Kaip klostosi arba žvilgsnio, ir sklidinas paradoksų. Daug priklauso nuo kodėl nesusiklosto šių dviejų sluoksnių tarpusavio to, kas yra vertinama ir iš kokios laiko perspektyvos. ryšys, koks naujovių poveikis tradicijų tęstinumui? Populiarus posakis, kad nauja tėra tik gerai „pamirš- Kurios sritys geba inovacijas natūraliai integruoti į ta sena“, ne vienu atveju yra teisingas. Tą rodo ne tik tradicijas, atnaujindamos jas ir leisdamos plačiau iš- drabužių mados, pavyzdžiui, iš apyvartos nesitrau- siskleisti, o kurios elgiasi priešingai – tradicijas įter- kiantys „retro“ modeliai, bet ir įvairūs filosofijos, pia į naujoves, nelabai paisydamos jų turinio ir dva- menų neostiliai, tėkmės, pratęsiančios arba mėg- sios, kartais nukopijuojamos tik išorės formą arba džiojančios tai, kas nauja ir autentiška buvo praeity- iškraipydamos net ir ją. Bet kokiu atveju išvengti je. Be to, vis naujų dalykų troškulys, kurį agresyviai įtampos ir priešpriešos yra sunku, ypač jeigu skirtu- skatina reklama, pamažu atbukina, nuvilia, naujovės mai tarp abiejų pusių yra dideli, t. y. jeigu naujovės pradeda nusibosti ir nebedaro įspūdžio, apima pa- atmeta tai, ką teigia tradicijos, arba atvirkščiai. stovumo ir patikimumo ilgesys. Kai visuomenę ištin- Pabandykime apžvelgti, kokias dėl to atsirandan- ka vertybių krizė, idėjų badas, kai atrodo, kad ateitis čias įtampas patiria Lietuvos visuomenė ir kultūra, nežada nieko gero, tada žvilgsniai krypsta į praeitį, pasvarstykime, kurlink šis procesas gali plėtotis, juo atramos bandoma ieškoti grįžtant prie „ištakų“, prie labiau kad kiekvienos didesnės inovacijos padariniai „pirminių šaltinių“, prikeliant tradicijas. neišvengiamai dviprasmiški – kai kas įgyjama, bet Tokį posūkį gali lemti ir politinės aplinkybės. Žlu- kai kas ir prarandama. gus komunistiniams režimams, Lietuvą, kaip ir kitas Jeigu svarstymus pradėsime nuo kultūros, į akis Vidurio Rytų Europos šalis, užplūdo naujovių lavina. ypač kris priešprieša, atsiradusi tarp tradicinio spaus- Tam tikrą jų dalį sudarė tai, kas Vakarų pasaulyje ne- dinto leidinio ir sparčiai kelią besiskinančios elek- buvo jokia naujiena, o ir Lietuvoje tarpukariu atrodė troninės knygos, o žvelgiant plačiau – tarp teksto ir įprasta, tačiau sovietmečiu buvo sunaikinta, nuslo- vaizdo kultūros, diegiamos elektroninių technologijų. pinta, ištrinta iš žmonių atminties. Įsibėgėja savotiškos varžybos tarp šių knygos rūšių ir Pirmiausia tai – Lietuvos nepriklausomybė, kaip kyla daugybė klausimų, kaip visa tai atsilieps rašto ir faktas ir kaip idėja, politinis ir kultūrinis atvirumas, žodžio kultūrai. Gyvenimo būdo logika negailestin- kapitalistinė ūkio sankloda ir daugybė kitų dalykų. ga – rašto kultūra silpnėja, ir tai požymis, kad gimtoji Čia slypėjo dainuojančių revoliucijų unikalumas ir kalba traukiasi iš viešojo gyvenimo, o atsirandančią paradoksalumas – žengėme į ateitį, susigrąžindami tuštumą užpildo raštas kuria nors svetima kalba. To- praeitį, gaivindami istorinę atmintį. Privati nuosavy- dėl lietuvių kalbos tradicijos tęstinumui turbūt nėra bė, rinkos ūkio pradmenys tam tikro amžiaus ir pa- tas pats, išliks ar neišliks spausdintinės formos teks- tirties žmonėms atrodė gana radikalios naujovės, prie tai, nes nežinia, ar skaitmeninės knygos pajėgs užti- kurių jiems buvo nelengva priprasti ir prisitaikyti, o krinti jos gyvavimą. Šiuo metu esama ir vienokių, ir kai kam to padaryti nepavyksta iki šiol. Nepriklauso- kitokių knygų, spausdintų leidinių dabar išleidžiama mybės išvakarėse ne vienam jaunesnio amžiaus žmo- gal net daugiau negu kada nors anksčiau. Tačiau jų gui „naujovė“ buvo ir Lietuvos himnas – todėl masi- tiražai tokie vargani, kad apima abejonės, ar skaityto- niuose Sąjūdžio mitinguose buvo dalijami lapeliai su jų skaičius pakankamas bent ligšioliniam skaitančiųjų „Tautiškos giesmės“ tekstu. kultūros lygiui užtikrinti. Iš kultūros istorijos žinome, Bet tai jau praeitis, šiandien pagrindinė problema – kad knygų spausdinimas rankraštines knygas pavertė suvokti, kaip dabarties naujovės derinasi su tradici- bibliografine retenybe, perrašinėtojų menas tapo ne- jomis, su tuo, ką esame paveldėję iš artimesnės ir to- bereikalingas (Vladimirovas 1979: 153–176). Ar pa- limesnės praeities, kas lemia mūsų gyvenimo būdą, našus likimas neištiks ir spausdintos knygos?
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 3 Toks klausimas skamba kol kas retoriškai, rei- ar dailininko paveikslas, ar kino kadras, yra žiūrimas, kia manyti, kad taip neatsitiks, tuo įtikina ryškėjanti intuityviai reflektuojamas, todėl valingos koncentra- „specializacija“ pagal leidžiamos literatūros paskirtį. cijos reikalauja mažiau. Darniam asmenybės ugdymui „Popieriniam“ tekstui yra ir turbūt liks ištikima gro- svarbūs abu šie sandai. žinė literatūra, didžioji dalis humanitarinių mokslų Įtampa atsiranda tada, kai kultūroje nusistovėjęs leidinių. Kad rašomo ir skaitomo žodžio kultūra turi teksto ir vaizdo santykis iškreipiamas. Vaizdai yra tvirtas tradicijas, neseniai patvirtino Poezijos pavasa- patrauklesni, prieinamesni už tekstus, be to, lengviau ris – viena iš gimtosios kalbos gyvybingumo apraiš- suvokiami, todėl nesunkiai nustelbia žodžius, kurda- kų. Kitų sričių mokslinė literatūra, mokslo periodika, mi ir plėtodami atitinkamą vizualinį kontekstą, kuria- studijoms skirti leidiniai labiau krypsta elektroninės me, be kitų dalykų, ryškėja viena edukologiniu požiū- leidybos pusėn. Jau dabar kai kurie universitetai dės- riu ypač svarbi problema, nes bene aktyviausi vaizdo tytojų mokslinius ir metodinius darbus skelbia dau- kultūros vartotojai yra paaugliai. giausia elektroniniu pavidalu, nes tai užtikrina plates- Pasinėrimas į vaizdo kultūrą, kad ir kokia įvairi, įdo- nę žinijos sklaidą. mi ji atrodytų, atpratina jaunus žmones nuo skaitymo, Elektroninis, kaip ir kitoks kultūroje įsitvirtinęs kartu ir nuo rišlaus loginio mąstymo, nes stebėti vaiz- tekstas ne tik sukuria atitinkamą sociokultūrinį kon- dus yra daug lengviau, negu gilintis į tekstą. Tai pasyvi, tekstą, bet ir ženkliai pakoreguoja (ne vien teigiama receptyvi būsena, slopinanti raštingumo sklaidą, blogi- linkme) žodinės kūrybos ir jos vartojimo pobūdį, au- nanti bendrąją kalbos būklę. torių teisių apsaugos normas, leidėjų ir prekybininkų Nors vaizdai vaizdams nelygu, vis dėlto prie kompiu- darbą. Anądien, kai pirkau laikraštį, kioskininkė nu- terio ekrano paauglius prikausto tikrai ne gamtos pano- siskundė, kad žmonės beveik nebeskaito laikraščių – ramos ar kitokie harmoningi reginiai, bet uždara virtuali buvusieji pirkėjai dabar naujienų ieško internete. Tai erdvė, kompiuteriniai žaidimai, kurių sudėtinis elemen- objektyvus vyksmas, kalbantiems, rašantiems ir skai- tas yra prievartos, žiaurumo, pornografijos scenos su tantiems būtina prie jo prisitaikyti. virtualiais personažais. Panašų poveikį daro jau ir kai Rimto dėmesio nusipelno ir kitas aspektas: knygos, kurie animaciniai filmai vaikams. Tokie reginiai, užuot nesvarbu, kokia būtų jų forma, apibendrintai tariant, va- praturtinę, iškreipia tikrovės suvokimą, dorovinę nuo- dinamoji teksto kultūra, turi veržlų varžovą – tai vaizdo voką, susiaurina pažintinį akiratį. Manoma, kad tech- kultūra, kurią plėtoja tokios informacinės technologi- nologiniam vizualumui apskritai yra būdinga tam tikra jos kaip televizija, kompiuteriai ir pan. Vaizdas, kaip prievartos dozė, menotyra vartoja net sąvoką „vizualinė regimosios pasaulio patirties elementas, ir jo raiška prievarta“. (Визуальное (как) насилие 2007: 15–16). mene nėra naujovė. (Tikslumo dėlei reikia pasakyti, Atsiranda naujų priklausomybių, kurioms pasiduo- kad vaizdas, apie kurį čia kalbama, yra kūrybos pro- da nemaža jaunosios kartos dalis, ne paskutinę vietą duktas, taigi kultūros reiškinys. Realiame gyvenime tarp jų užima vadinamoji kompiuterinė priklausomy- regimuosius įspūdžius sukelia tikri daiktai, o ne jų at- bė, kurią tyrinėtojai prilygina priklausomybei nuo al- vaizdai.) Ne naujiena ir tai, kad tekstas ir vaizdas daro koholio ar narkotikų. Ne be reikalo tėvai, kuriems rūpi skirtingą poveikį suvokėjų sąmonei. harmoningas jų atžalų ugdymas, ieško būdų, kaip ati- Vis dėlto kažin ar teisingas pasakymas, esą geriau traukti vaikus nuo kompiuterio ir sudominti aktyvesne vieną kartą pamatyti, negu dešimt kartų išgirsti. Ra- kūrybiškesne veikla. šytinis tekstas, nesvarbu, kokios literatūrinės formos Įtampos tarp tradicijų ir inovacijų neišvengia ir aka- ir turinio jis būtų, yra skaitomas ir suvokiamas per deminės institucijos. Pagal tradiciją itin reikšmingas žodžius, sąvokas, mintis, o tam reikia valingo dėme- universitetinių studijų aspektas yra tiesioginis studentų sio ir pastangų. Vaizdas, nesvarbu, ar gamtovaizdis, ir profesorių bendravimas. Bet pastaruoju metu akty-
4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 viai taikomas virtualusis studijų būdas, suteikiantis Visa tai yra objektyvūs pokyčiai, kurių neįma- studentams galimybę išeiti programą nematant ir ne- noma nei sustabdyti, nei išvengti, belieka prie jų girdint dėstytojo, bendraujant vien su kompiuteriu. prisitaikyti. Ir suprasti, kad įtampa tarp tradicijų ir Toks būdas, dar vadinamas nuotolinėmis studijomis, inovacijų nebūtinai turi išsispręsti vienos ar kitos privalumų turi daug – universitetai gali lanksčiau įgy- pusės (ne)naudai, nors gali baigtis ir šitaip. Kultū- vendinti savo programas, išplėsti studijų auditoriją, riškai pliuralistinė visuomenė, kokioje dabar gyve- prisitaikyti prie konkretaus studento padėties. Tačiau name, leidžia vieniems šalia kitų gyvuoti labai skir- prarandamas itin svarbus tradicinio studijų būdo pri- tingiems, sunkiai suderinamiems dalykams. Įgyti ir valumas – studentas netenka galimybės įgyti žinių, ku- prarasti taip pat galima iš abiejų pusių – praranda- rias perteikia dėstytojas kaip asmenybė, čia daug lemia me ir tada, kai dėl neišmanymo nematome to, kuo jo erudicija, gyva mintis, kalba, elgesys. Seniai žinoma, yra vertingos mūsų tradicijos, ir tada, kai nespėjame kad asmenybę labiausiai ugdo kita asmenybė, negerai, žengti koja į koją su naujovėmis. kai tokią atsakomybę perleidžiame kompiuteriui. Pra- Prieš dvi dešimtis metų Lietuvą užplūdo daugy- randamas ir kitas svarbus akademinio ugdymo aspek- bė tikrų ir netikrų naujovių. Nukamuoti priversti- tas – studentų tarpusavio bendravimas, paprastai ne- nio uždarumo dešimtmečių, buvome joms godžiai nutrūkstantis ir po studijų. imlūs, nelabai skirdami, kas yra kas. Norėjome kuo Įtampų laukas neapsiriboja kultūra ir švietimu. Lie- greičiau „grįžti į Europą“, bet dabar, kai jau keliolika tuvos politikų, taip pat dalies visuomenės ginčų objek- metų esame jos dalis, kai daug ką matome iš arti ir tu tapo šeimos samprata. Vieni gina tradicinę šeimą, geriau suprantame, galėtume žvelgti kritiškiau, kad kurią įteisina vyro ir moters santuoka, kiti pasisako abejotinų dalykų, pavyzdžiui, visokių reitingų, nor- už netradicinę, nesantuokinę – „faktinę“ šeimą, kai mų ir vertinimų nelaikytume gryna tiesa. Drąsiau kuriose šalyse jau įteisinta ir tos pačios lyties asmenų gręžkimės į savo kultūros tradicijas, remkimės savo šeima. istorine patirtimi – čia slypi svarbūs mūsų stiprybės Tai tik keletas situacijų, parodančių, kad įtampa ir savitumo šaltiniai. Netrūksta įrodymų, kad ge- tarp tradicijų ir inovacijų, nors ne visur vienodai pas- riausiai sekasi tada, kai perimame tvirtas, iš kartos į tebima, yra konkreti realybė, kurios padarinius jau da- kartą perduodamas tradicijas. Tą patvirtina, pavyz- bar jaučiame, o ateityje, matyt, susidursime su tokiais, džiui, Lietuvos dainų šventės, manyčiau, pasiseks kokių kol kas neįmanoma net numatyti. Elektroninės sėkmingai surengti ir netrukus prasidėsiantį Euro- inovacijos, viena vertus, pagreitina komunikaciją, su- pos vyrų krepšinio čempionatą. trumpina nuotolius, padeda taupyti laiką, paįvairina pramogas. Antra vertus, technologijos, įsiterpdamos į žmonių tarpusavio santykius, į jų veiklos aplinką, A. Kapočiūtė, Meno formų difuzija ir komparatyvistinės menotyros transfor- smarkiai apriboja gyvo bendravimo tarpusavyje sferą. macijos, Estetikos ir meno filosofijos probleminių laukų sąveika, 2008, Vilnius: Tai matyti ir iš paprasčiausių dalykų – laiškus ir atvi- Kultūros, filosofijos ir meno institutas. rukus jau mažai kas siunčia, juos išstūmė elektroninės L. Vladimirovas, Knygos istorija, 1979, Vilnius: Mokslas žinutės, internetinės paslaugos susiaurino betarpišką Визуальное (как) насилие, Вильнюс: Европейский гуманитарный darbuotojo ir kliento bendravimą. Silpstant tradici- университет, 2007 niams tarpasmeniniams ryšiams, žmonės susvetimėja vieni su kitais, visuomenė atomizuojasi. Tuos praradi- mus, žinoma, lemia ne vien technologijos, bet vargu Straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos Nacionalinės mokslo ar juos galės kompensuoti internetinio bendravimo programos „Valstybė ir tauta: paveldas ir tapatumas“ projektą „Individo so- būdai, kad ir kaip sparčiai jie tobulėtų. cialinis ir kultūrinis tapatumas“, Nr. VAT-16/2010.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 5 Problemos ir idėjos
Algis Mickūnas
LIETUVIŠKOS KALBOS PASAULIS*
abandykime trumpai atsakyti į Kanto klausimą: bendrauti su kitomis kultūromis, tačiau tai neturėtų Pkokia būtų filosofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Šį užtrenkti durų į tą jaukų pasaulį, kurį apibrėžia kal- klausimą reikėtų papildyti: koks yra lietuviškos kal- bėjimas lietuviškai. bos pasaulis? Kitų kultūrų puoselėtojai džiaugiasi Kadangi manieji lietuvių kalbos įgūdžiai yra lygūs nu- savo kalbos ir kultūros savitumu, išskirtinumu, ko- liui su minusu, tai reikės kviesti į talką kitus, tarp jų ir ne dėl gi ir mums nepamėginus atskleisti mūsų pasaulio lietuvius, įsiklausant, ką jie sako apie mūsiškąjį pasaulį. savitumo, ne tik lietuvių džiaugsmui, bet ir žmonijos Šis rašinėlis yra padėka Marijai Gimbutienei už tai, praturtinimo dėlei? Lietuvoje daugiau dėmesio krei- kad paskatino mane dalyvauti puoselėjant lietuvybę piama į kitų pasaulius – kokie tie kiti galingi, įdomūs, išeivijoje. reikšmingi! Toks beribis žavėjimasis žemina Lietuvą pasaulio kontekste. Lietuvių kalbamasis kultūrinis Pirmapradė „kalba“ nėra žmogaus kūrinys pasaulis, tiesiogiai susijęs su patirtais dalykais, gam- tos vyksmais, garsais, spalvomis ir lemtimi, gali at- Jau XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo suvokta, skleisti pasaulio sampratą, gyvavusią dar prieš kalbos kad žodžių prasmė kyla ne iš patirties dalykų, bet iš reikšmių tinklus ir voratinklius, o gal net ir tą, kuri žodžių sąryšių su visu kalbos „lauku“. Tie sąryšiai slypi kitų kultūrinių pasaulių kasdieninio gyvenimo kiekvienam žodžiui suteikia „vietą“ tarp jo aplin- šešėlyje. Šiuo atveju ir dabarties lietuviams nederėtų kos žodžių, kurie įgauna prasmę, būdami susiję su bijoti susipažinti su savo protėvių būtove. kitais žodžiais. Žodžio reikšmę lemia ne nuoroda į Filosofijos galiūnas Martinas Heideggeris teigė, kokį nors daiktą, bet jo skirtingumas nuo kitų žo- kad kalba sudaro tos kalbos aplinkoje gyvenančių džių. Žodžių laukui svarbus kiekvienas žodis ir kie- žmonių pasaulį, net tvirtino, kad vokiečių kalba yra kvienas padeda geriau suprasti visą jų lauką. Neį- tikrosios filosofijos pagrindas. O mes, pasikliauda- manoma apibrėžti vienos spalvos, jei nekalbame mi Kantu, argi negalėtume klausti: kokia būtų filo- apie spalvų skirtumus, taip pat neįmanoma suvokti sofija, jei ji kalbėtų lietuviškai? Aišku, tam reikėtų vieno žodžio, jei nėra ryšio su kitais žodžiais. Ne- kiek „sutarptautinti“ dabartinę lietuvių kalbą, įtrau- galima teigti, kad visos kalbos tuos pačius daiktus kiant tą tarptautinių žodžių masyvą, be kurio sunku vadina tais pačiais vardais, tarsi vienos genties viena dievybė būtų sušukusi: tebūnie, ir atsirado daiktas * Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą Santaros-Šviesos suvažiavi- ar gyvūnas, turintis vieną vardą. Tebūnie „liūtas“ ir me 2011 m. birželio 24–26 d. Alantoje, Molėtų rajone. štai sėlina liūtas, tebūnie „asilas“ ir va yra asilas, te-
6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 būnie politikas, ir štai visi mato, kad iš tikrųjų jis kamesnius apibūdinimus. Gestas ranka, apibūdinan- yra asilas… tis nakties skliautu skriejantį meteorą, prarastų savo Čia yra dangiškasis pozityvizmas, kuris atsispindi pradinę reikšmę ir taptų kitų žodžių objektu, jei būtų žemiškajame mokslų pozityvizme: štai varna, ji yra labiau susijęs ne su meteoro skrydžiu, bet su rankos juoda, štai antra irgi juoda, ir taip toliau, kol galima spalva, jos ilgiu, fiziologija ir evoliucija. Tai galima iš- padaryti išvadą, kad „visos varnos yra juodos“. Vis- reikšti įrankio metafora. Plaktukas pagal „pasaulišką“ kas aišku: atmerki akis ir matai, kad paukštis, tupin- daiktų sąryšį turi reikšmę, nes nurodo į vinį, vinis – į tis ant šakos, yra varna, tik kvailys galėtų teigti, neva kalamą lentą, lenta – į sieną, o ši – į statomą namą. ten tupi balandis. Būtų puiku, jei visas pasaulis turėtų Plaktukas „dingsta“, nes jo kaip įrankio esmė – nuo- tokią dievišką ir žemišką patirtį. Neverta veltis į ba- roda į statybas. Jis „pasirodo“ tik tada, kai sulūžta. Tas nalias diskusijas apie kalbų įvairovę ir klausti, kuri pat atsitinka ir gestams: jie yra pastebimi tik tada, kai kalba teisingiau surūšiuoja daiktus ir atspindi tikrąją „lūžta“ ir netinka išreikšti pasaulio tinklo nuorodoms. tikrovę. Apibrėždama rūšis, kalba išryškina pasaulį ir Tos nuorodos nėra a priori nustatytos erdvėje ir laike, jai visiškai nerūpi to rūšiavimo šaltinis. Bet kalbant jos nuolat kinta, kiekvienas judesys keičia laiko ir er- apie supratimo šaltinį negalima išvengti pirmapradės dvės matmenis. pasaulio patirties, kai atsirado įvairūs daiktai, gyvū- nai ir įvykiai, kuriuos skiria vieta, laikas ir veiksmas. Patiriamas pasaulis nėra daiktų, objektų, subjektų Trumpai tariant, supratimą lemia pasaulio radimasis suma, tai kintančių ir tarp savęs susikryžiuojančių ir pirmapradis jo „padalijimas“ pagal vietą, laiką, nuo- nuorodų įvairovė. Jos sudaro kintančius daiktų, įvykių tolius. Todėl galima teigti, kad pirmapradė „kalba“ nėra ir jų reikšmių – tai empiriškai nematomos krypčių ir žmogaus kūrinys, ji atsirado pasauliui be perstojo mo- sąryšių linijos – laiko ir erdvės rėmus. Užtektų pažvelg- difikuojant save. Tam procesui netinka tokios moder- ti į kokį nors peizažą, pavyzdžiui, Lassaux olose rastus nios Vakarų sąvokos kaip „kalba reprezentuoja tikrovę“ brėžinius. Jie nėra „meno objektai“ su „estetinėmis arba „atspindi“ daiktus ir jų ypatybes, nes čia kalbama ypatybėmis“, bet atveria anų laikų medžiotojų pasaulį. apie pasaulio suvokimą, o ne apie suvokimo šaltinį. Tie piešiniai turi stilių, išreiškia įtampą, nurodo kryp- tį, perteikia gyvūnų judesius ir visa tai „suskamba“ Teigti, kad kalba nėra žmogaus kūrinys, leidžia kaip itin gyvybiškas pasaulis. Anų laikų medžiotojams daiktų padėtis pasaulio sąryšių tinkle, kur vienas visas veiklos laukas buvo atviras, bet persunktas tylios daiktas nurodo į kitus: samanos vienoje medžio pu- lūkesčių įtampos. Gyvūno pasirodymas koncentruoja sėje nurodo šiaurę, linkstančios šakos reiškia audrą, ir sukrečia, nes reikia ypač tiksliai orientuotis erdvėje staigus stirnos šuolis reiškia pavojų, besikalantis dai- ir laike, ypač akylai sekti gyvūno judesius. Veiksmo gas skelbia pavasarį. Trumpai tariant, kalba, pirma- laukas įgauna reikšmių nuorodas – vieni daiktai tampa pradžių balsų sudėliojimas „skelbia“ pasaulio „kalbą“. kliūtimis, kiti slėptuvėmis, dar kiti – ginklais ir takais, Bet kalba yra daugiau negu žodžiai, kurie tėra kūniš- kuriais galima prisėlinti arba pabėgti. Pasirodžius gy- ki gestai, dingstantys akivaizdoje to, ką jie skelbia ir vūnui, tylus patirties laukas staiga virsta erdvės ir lai- atveria. Žodžiai, nesvarbu, ar jie būtų garsai, ar ran- ko tinklu. Medžiotojų gestai „seka“ gyvūno judesius ir kų gestai, turi reikšmę, jei skelbia pasaulio įvykius, dingsta, nubrėžę erdvės, laiko ir veiksmų sankryžas, nesiedami jų su „subjekto“ „vidinėmis“ būsenomis, nurodančias kur ir kada reikės perkirsti gyvūno taką. jausmais, genetiniais, biologiniais ar psichologiniais Todėl uolos piešiniu „dailininkas“ perteikia ne gyvū- skirtingumais. Kalba ar gestai pasirodo tik tada, kai no ypatybes, bet jo orientaciją, judesių stilių, priešiškų jiems nepavyksta išreikšti pasaulio reikšmių sąryšio, jėgų išsidėstymą medžioklės lauke. Medžiotojai ges- todėl iš gestų ir garsų fono reikia parinkti kitus, tin- tais „kalba“ arba iš gestų „skaito“, ką skelbia kiti. Jų
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 7 gestai leidžia „perskaityti“ nematomas laiko, erdvės kalbų verčia peržiūrėti savo kalbą ir jos galimybes, ir veiksmo reikšmes. Erdvės ir laiko kryptis nurodo suprasti kitas kalbas ir „kitus pasaulius“. gyvūno judesiai, todėl šis menas nevaizduoja daiktų ir Nesvarbu, ar šių sąlygų pakanka, kad laikytume kal- įvykių laike ir erdvėje, nes jų „tikrovė“ priklauso nuo bą pagrindiniu filosofijos klausimu, bet šis filosofinis specifinių judesių aplinkoje, daiktų pozicijų, būsenų atožvilgis padeda priimti ir suvokti pasaulį, įsikūniju- ir ypatybių kaip reikšmių tinklo. Tokia „pasaulio kal- sį kalboje. Derėtų pabrėžti, kad visos tokios filosofijos ba“ nieko nepraneša apie pasaulį, bet tiesiog skelbia pasikliauja prielaida, esą žmogus patiria pasaulį ne- jį regima ir girdima forma. Žodis „pranešimas“ čia tiesiogiai: įvykius, daiktus, ir jų sąryšius suvokia per netinka, nes jame glūdi daugybė „ateities“ prognozių tarpininkus – dažniausiai toks tarpininkas yra kalba, ir antgamtiškų dalykų, todėl reikia kokio nors vidur- surūšiuojanti viską, kas yra aplink mus. Vadinasi, kal- kio, kuris leistų suprasti tokio pranešimo žodžius. O ba nenurodo pasaulio, bet jam atstovauja. Modernio- „skelbimas“ tiesiog nubrėžia įvykių kontūrus, praeitis, ji filosofija kalba apie „reprezentacijų“ įvairovę. Bet dabartis ir ateitis čia yra neatsiejamos. „Kur“ ir „kada“ postmodernistai nutarė, kad nėra nei prezentacijos yra viso lauko duotybės. Turint omenyje šias pastabas, nei reprezentacijos: visa patirtis yra sutartinis diskur- pasufleruotas pirmykščio meno kūrinio, galima pra- sas, ir niekas neturi teisės ar privilegijos laikyti savęs plėsti tyrimus iki poeto dainiaus kalbos, nes jis turi „tikruoju tikrovės atstovu“. Jei nėra reprezentacijos, ypatingą galią skelbti pasaulio sutvėrimą. nutyla ir visi šūkavimai apie klaidingą, netinkamą Esama daug ir įvairių kalbos filosofijos krypčių, ar iškreiptą reprezentaciją – mano diskurse atsiran- kurios teigia, kad pasaulio samprata ir net jo struk- da čigonai, o kieno nors kito diskurse randasi romai. tūra priklauso nuo gyvosios kalbos ir jos vartoji- Vienas žodis neturi jokio pranašumo prieš kitą, nie- mo. XX a. filosofai laikėsi nuomonės, kad kalbos kas neįrodo, neva jis geriau atstovautų minėtai etninei klausimas yra ypač svarbus ir net neišvengiamas. Jį grupei. Todėl liaukimės kalbėję apie politinį korektiš- svarstyti pradėjo teorija, vadinama „lauko seman- kumą, žinoma, jei norime būti postmodernistai. tika“ (field semantics), išplėtota tokių mąstytojų kaip Jostas Trieras, Leo Weissgerberis ir kt. Lu- Kultūra ir kalba dwigo Wittgensteino „kalbinis žaidimas“, Martino Heideggerio kalbos kaip „būties namų“ (Haus des Károly’s Kerényi’s kultūrų studijose gana įtikina- Seins) samprata, Hanso Gadamerio hermeneutika, mai parodė: kad mokėtume kalbą, nepakanka tik pozityvizmo „metakalba“, Maurice’as Merleau-Pon- suprasti jos sakinius ir žodžius, išmanyti gramatiką. ty, visi semiotikai, Heideggerio pasekėjai, tarp jų ir Reikia žinoti, kas sudaro tos kalbos ištakas: koks ti- Jacques’as Derrida, pirmąją vietą tarp nagrinėjamų kėjimas, kokie mitai, kokia pasaulėžiūra ir tautosa- dalykų teikė kalbai. Tam būta įvairių priežasčių: a) ka, suvokti tos kalbos plotmę ir istorinę raidą. Mitai, kultūriniai pokyčiai gali vykti visose patirties srity- tikėjimai ir tautosaka atskleidžia tautos charakterį, se; tam tikrais atvejais kalba nebeįstengia išreikšti žmonių patirtas ir išreikštas ypatybes, parodo, kaip naujai atsirandančių sąvokų ir žmogus yra privers- jie suvokia pasaulio kryptis ir jo sandarą. Taigi kal- tas pažvelgti į kalbą kaip į visatos plotmę; b) filoso- bos nereikėtų suprasti vien gramatiškai – ji reika- finis mąstymas gali prarasti savo „objektą“ ir tapti lauja visos konkretaus žmogaus gyvenimo patirties. „neveiksnus“. Pavyzdžiui, kai teigiama, kad moks- Ne tik lietuvių, bet ir visų baltų (prūsų, lietuvių ir las gali viską išaiškinti arba kad viskas priklauso latvių) kalbų sandarą analizavo ir nagrinėjo daugy- nuo kokios nors dievybės, filosofija turi tik vieną bė žymių mokslininkų ir kalbininkų (ne vien lietu- išeitį: gilintis į kalbos išreikštus logikos ir metodo- vių, bet ir svetimšalių: Thomas Magneris, Williamas logijos klausimus; c) kultūrų lyginimas su daugybe Schmalstiegas, Williamas Dardenas, Gordonas For-
8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 das, Ericas Hampas, Davidas Robinsonas ir kiti). tuvių dainų išvertė į vokiečių kalbą, o Goethe apie Jie pabrėžia lietuvių kalbos svarbą indoeuropiečių, jas taip rašė: šios dainos turi būti suprantamos kaip indoiranėnų ir indogermanų kalbų pagrindui su- tiesiogiai išplaukusios iš žmogaus artumo gamtai, prasti. Priimta bendra nuostata, kad lietuvių kalba todėl artimesnės poezijai, negu įstengtų parašyti yra viena iš pirmųjų (Uralt) ir mažai pasikeitusių mokytas žmogus. Berlyno poetų būrelis, vadovauja- indoeuropiečių kalbų. Kai kurie kultūrų tyrinėtojai, mas Adalberto von Chamisso, sukūrė nemažai eilių pvz., vokietis Viktoras Jungferis ir indas Sunitis Ku- Lietuvos motyvais ir lietuvišku stiliumi. Tai tęsėsi maras Chatterjiis, net teigia, kad geografinė padėtis visą XIX a. ir pasiekė net Prancūziją – Felikso Dah- ir konservatyvumas padėjo išlaikyti lietuvių kalbą no poezija dvelkia lietuviška dvasia. Tai – tik lašas nepasikeitusią iki XII a., iki vokiečių Drang nacht užuominų apie kultūrinę lietuvių įtaką. Osten. O ir tų pasikeitimų galima nepaisyti, nes Lietuvių kalba indoeuropiečių kalbų šeimoje uži- klausydamiesi lietuvių kalbos ir šiandien išgirsime ma ypatingą vietą. Ji yra dar išlaikiusi tokį gramatinį beveik originalią ir seniausią indoeuropiečių kalbą, bruožą kaip dviskaita ir net septynis linksnius, kurie panašiai skambėjusią nuo pat savo atsiradimo. Kai atitinka sanskrito kalbos ypatybes. Daugelį stebina kurie prancūzų kalbininkai sako, kad norint išgirsti, lietuvių kalbos galimybės vartoti mažybinę formą: kaip skambėjo senoji indoeuropiečių kalba, reikėtų be „mažybiškumų“ neapsieina nei lietuvių dainos, pasiklausyti lietuvio ūkininko. nei pasakos. Pasak Jungferio, tokių formų vartoji- Lietuvių kalbos magišką patrauklumą ir grožį mas puošia kalbą tarsi spalvingas vainikas, išreiš- XVIII a. aprašė įvairūs eseistai, tarp jų ir Theodoras kiantis lietuvių kalbos grakštumą ir psichologinį Lepneris – aptaręs lietuvių dainas ir instrumentus, jautrumą gamtai. Pasirodo, lietuvis supranta pasaulį jis net šūktelėjo: „Kokie jie yra menininkai!“ Jo žo- tiesiogiai, be intelektualinių tarpininkų: jis yra pas- džių paveiktas Wilhelmus Martinus rašė: tabus, jo kalba turtinga niuansų, kurių neišreiškia kitos kalbos, o jeigu bandytų išreikšti, joms tektų „Lietuvi žmogau, palauk, turi būti pavadintas vartoti aibę sunkiai susiejamų būdvardžių. Į lietu- su lauko dūda, kaip ji vadintųsi graikiškai, vių kalbą įausta daugybė priebalsių, perteikiančių tavo širdis dega gamtiškais balsais, daina ir ritmu gamtos šešėlius ir būsenas. Šiuo atžvilgiu lietuvių varai galvijus į žolynus dainomis, ir giedi eidamas kalba yra realistiška, bet ne pagal vakariečių realiz- plūgo vagą mo supratimą, teigiantį, kad pasaulis yra daiktiškas nenuilstamu balsu šventadieniais ir nepriklauso nuo žmogaus patirties, o pagal tai, ir per krikštynas ir kitu laiku, namuose ir prie puodų.“ kad žmogus yra pasaulio dalis. Pagal lietuvių gal- voseną žmogaus siela priklauso pasauliui, sutampa 1745 m. Pilypas Ruigys išleido knygą „Betrach- su juo. Kalba vaizdingai išreiškia daugybę to sutapi- tungen der Litauischen Sprache“ ir pats prisipaži- mo spalvų, ir draugišką, net džiaugsmingą lietuvių no, netobulai parodęs lietuvių kalbos konkretumą ir būdą. Tai veda prie išvados, susijusios su filosofijos lankstumą, kurie suteikia galimybę vartoti daugy- šaltiniais. Maceina teigė, kad filosofijos šaltiniai yra bę mažybinių žodžių. Lesingas, pavartęs šią knygą, trys: nuostaba, abejonė ir skausmas (arba kančia). sakė pagaliau supratęs lietuvių kalbos reikšmę, ir tai Vis dėlto, įvertinus lietuvių kalbos galią perteikti jį labai pradžiugino, nes iš kasdieniškų dainų galima spalvingus niuansus ir išraiškas, aiškėja, kad filo- suprasti, kad po kiekvienos kaimo gryčios stogu gali sofinis šaltinis gali būti ir siela kaip pasaulio dalis. gimti poetas. Apie lietuvių dainas rašė Herderis ir Tokia nuostata lemia, kad viskas yra priimtina ir Goethe, joms skirta Schumanno kompozicija (mer- apdainuotina, nes teikia džiaugsmą. Reisingas net gelė išlydi savo mylimąjį). Liudvikas Rėza daug lie- sako, kad lietuvių kalboje glūdi kažkas draugiško,
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 9 patrauklaus ir būtino, bet šis vertinimas kilęs iš kul- ir dainomis tęsė senąjį tikėjimą ir papročius. Pasak tūros, kuri jau buvo filosofiškai abstrakti, t. y. nuto- Suniti Kumaro Chatterji, lietuvių miestiečiai, pri- lusi nuo realaus pasaulio pažinimo nors filosofinės imdami krikščionybę, sužlugdė indoeuropietiškus teorijos vis dar kalbėjo apie realizmą. tautos pagrindus, bet lietuvių žemdirbių dainos ir Kita kalbos ypatybė susijusi su jos balsų/garsų galvosena tuos pagrindus išlaikė beveik iki pat šių gausa ir dainingumu. Galima sakyti, kad lietuvių dienų. Nepaisant vergovės Artimųjų Rytų asmeny- kalbos garsai atsiranda iš įtampos tarp dviejų vienas bės kultui, lietuviai liko prisirišę prie savo prigim- kitą „jaudinančių“ ritmų. Pagrindinis ritmas – tai il- ties. Žodžio daina šaknys glūdi indoeuropiečių kul- gųjų ir trumpųjų balsių kaita. Bet yra dar ir pakaita tūroje, jis reiškia „galvoti“, „atminti“, „dūmoti“. Daina iš aukšto balso į žemą: sūnus, upė. Įvairiuose deri- turi sąsajų su sanskrito dhi ir dhya. Rigvedoje yra žo- niuose balsas keliauja nuo vienos sudedamosios da- dis dhena („daina“), kuris reiškia „balsinę kalbą“, iš- lies prie kitos ir žodžių reikšmė keičiasi. Tai suteikia reiškiančią patirtį; Avestoje žodis deana reiškia „save kalbai dainingumo. Šis dainingumas, anot Vydūno, patį, kuris galvoja“. Samuelis Grantas Oliphantas at- leido lietuvių kalbai išlaikyti daugybę savo formų be sekė, kad vedų žodis dhena iki dabarties laikų reiškia sutrumpinimų ir galūnių nukirtimo. Toks ritmiš- kalbą, garsą, žodį, garbinimą, giesmę ir dainą; manau, kumas rodo, kad lietuviai laiko gamtą savarankiška kad dhena kilo iš šaknies dhe („galvoti“). Tai gali reikš- visuma, o žmogų suvokia kaip priklausantį gamtai, ti viską, kas tik „kalba“: pvz., upelis išreiškia save, daina su gamta susijusį. garbindamas visatą. Dhena yra lygi Avestos daena ir Tai lemia ypatingą lietuvių kalbos ryšį su daina. lietuviškai dainai: lietuviška daina yra liaudiška; bet Daina kilo iš žmogaus sutapimo/susigyvenimo su tos dainos yra subtiliausia žmogaus širdies ir proto mišku, žeme, saule – visa gamta. Lietuvių kalboje išraiška. Jos yra tarpininkės, padedančios išreikšti re- gyvena Lietuvos gamta, paukščiai, ežerai ir miškai, liginius jausmus ir filosofinę sampratą. Visą lietuvių dalgių žvangėjimas, vasaros vakarai ir ilgesys, sun- gyvenimo filosofiją išreiškia dainos – tai susiklosčiu- kus darbas ir džiaugsmas dėl gero derliaus. Net ir si poetinė tradicija. Jos išreiškia mėnulio dievybę ir liūdesį atmiešia džiaugsmas – tai būdinga labai jau- saulytės mergiškumą, perkūno dundėjimą ir Mildos trioms sieloms. Lietuvis jaučiasi priklausąs gamtai ir jaunatvę – tai nukelia mus atgal į pirmykščius laikus. žemei, net jo „bakūžės“ šiaudiniais stogais atrodo lyg Kaip sanskrito Dhena, lietuvių daina yra ištartas logos, įaugusios į gamtovaizdį. Dar Vydūnas rašė, kad lie- bet ji nenusileidžia iš aukštybių, o yra žemiška. Kaip tuvių dainos, nors kartais liūdnos, nėra persmelktos sanskrito Dhena, Avestos Daena, lietuviška daina yra kančios arba kartėlio, jos išreiškia darną su savimi mintis, kaip aukščiausia dvasinė samprata. Semantika ir visata. Nors vakarietiškai filosofiškai kalbant, dai- ir fonetika rodo, kad šių žodžių reikšmė yra tokia pati. nos priklauso estetikos arba meno sričiai, lietuvių Walteris Otto sako, kad graikų žodis logos, reiškiantis žodis daina turi gilesnę prasmę negu vien estetinė „pasaulio mintį ir tvarką“, nelabai tiktų lietuviškam raiška. Lietuvių kalba išreiškia pasaulio apmąstymą kalbos kontekstui, jam labiau tiktų žodis mythos, kuris dainomis ir poezija, o ne teorijomis, nes šios nėra irgi reiškia žodį ir kalbą, bet jo reikšmė labai konkreti lietuviškas tvarinys. ir žemiška. Tai žinojimas, kaip elgtis ir suprasti pasaulį tiesiogiai, be tarpininkų. Tas, kuris turi teisingą mythos, Dainos, poezija ir mąstymas teisingą žodį, yra žynys ir dainius, yra Poetes – iš sans- krito Vateos. Bendruomenės, neturinčios rašto, pasaulio sam- Pasaulio supratimas yra poetiškas, bet poetiškas pratą vaikų vaikams perduoda žodžiais – balsu. Šias tiesioginiu būdu, be jokių tarpininkų, be jokių in- tradicijas išlaikė kriviai ir dainiai, kurie savo darbais telektualinių voratinklių. Kaip minėjau, lietuvių
10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 kalba išreiškia tiesioginę pasaulio patirtį, tiesioginį įvyko toks dainų tvanas. Nors Lietuvai irgi nesvetima žmogaus ir pasaulio ryšį ir net jo sielos priklausy- imperinė tradicija, jokios įtakos dainoms ji neturėjo.“ mą žemei ir gamtai. Tai gamtos dvasios patyrimas. Lietuvių poezija yra aistri: lietuvių dainos kalba Amerikiečių kritikas Robertas Payne’as teigia, kad apie saulę su geidulingu draugiškumu, su džiaugs- Lietuvos dainos yra kaip tie „sniego laukai. Atrodo, mu, bet be jokių ceremonijų. Poetas, dainius ir sau- jos dainuotos nuo neatmenamų laikų ir vis dar yra lė šnekasi be tarpininkų, vienas kito užburti... Ir ta dainuojamos. Jų išlikimą lėmė poetinė jėga ir šalis, pati saulė pateka kiekvieną rytą, keliaudama amžinu kurioje jos gimė. Ši šalis, apsupta miškų, pelkių ir pasikartojimo ratu. Mūsų amžiuje tokie tiesioginiai jūros, plytėjo palyginti atokiai nuo pagrindinių ci- džiaugsmai jau yra reti, mes jau beveik pamiršome, vilizacijos vieškelių. Dainos atveria poezijos formą, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas. Mūsų saulė beveik neturinčią sau lygių pagal senovinį originalu- yra atominė jėgainė, o senovės lietuvių saulė turėjo mą. Jos – tarsi kalbinės prosenelės, kaip niekas kitas veidą ir tas veidas švyti dainose: gamta šypsosi savo šioje žemėje, nes iš esmės jos – magija, burtai, dievų dieviška šypsena ir tyliai džiaugiasi žmogaus darbais. dovanos. Nors jos yra paprastos ir suprantamos, bet Šis žmogus buvo dar neatsiskyręs nuo gamtos, jis ją nepriklauso pasauliui, kurį pažįstame. Jos, kaip gyvū- mylėjo, o ji jį globojo. Todėl mūsų baugiame amžiuje nų akys, tiesiogiai byloja kažką išskirtinai svarbaus. dainos yra aukščiausios vertės, nes jos primena laiką, Šitos dainos neišreiškia dievų baimės, nemaldauja jų kai džiaugsmas dar vaikščiojo po žemę. gailesčio. Šitos dainos (poemos) nebūna netiesioginės, Kiekvienas sezonas, kiekvienas metų laikas turėjo jomis nebandoma pagražinti tiesos. Jos dainuojasi savo dainas. Marija Gimbutienė teigia, kad lietuvių pačios ir tik reikalauja, kad joms būtų leista dainuo- ryšys su motina žeme buvo ypač stiprus. Lietuvis tu- tis. Mus jos užklumpa netikėtai, klausomės jų stebė- rėjo „aštrią akį“ gamtai ir jos spalvoms. Toks gam- damiesi, kad tokios tobulos dainos įstengė išlikti. Jos tos supratimas kyla iš tiesioginio patyrimo. Dainose gražios, puikesnės už viską, ką esu matęs Vakarų lite- galima išvysti daugybę paralelių tarp žmogaus ir ratūroje... Jos atrodo parašytos pasaulio aušroje, dar gamtos. Tokio gamtos „prigijimo“ dainose nenustel- spindint pirmykščio rytmečio rasai. bė nei svetimšalių karo žygiai, nei vidinė Artimųjų Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypa- Rytų invazija. Pasak Gimbutienės, visoje Europoje tingi. Jie sugebėjo giliai ir tiesiogiai jausti/pajusti pa- tik lietuviai galėtų pasigirti gyvais senaisiais mitais prasčiausius dalykus: miškus, sruvenančius upelius, su daugybe pagoniškų vardų ir mitologinių vaizdi- mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Jie dainavo be me- nių, prilygstančių priešolimpiniams graikų, romė- ninių įgūdžių, bet kiek daug meno jų nemeniškume. Jie nų, vedų, persų ir skandinavų panteonams. Pasak dainavo visu balsu, suprasdami savo jėgą, net kviesda- jos, ta galinga tradicija kilo iš tiesioginės patirties. miesi dievus, nujausdami savo puikybę, savo moralės Kartą važiuodama traukiniu ji pro langą pamatė bū- kilnumą. Pasaulis jiems atrodė nuplautas tyru dangaus relį moterų, laukuose raunančių linus: jos lankstėsi lietumi, jų neslėgė nei kaltė nei gailestis. ritmiškai ir tuo pačiu ritmu dainavo – giedojo. La- Mes įpratę manyti, kad didžią poeziją kuria didžios tvių mokslininkas Ojaras Kratinis teigia, kad dainos civilizacijos, galingos ir sukrečiančios pasaulį, kad ši jų neturi „istorinio laiko“ arba chronologijos; jos tik galia persidavė ir jų poezijai. Bet poezija nebūtinai turi sukaupusios papročius ir poetinę jų išraišką – tai kilti ir labai retai kyla iš imperinių ambicijų. Mes neži- tautos atmintis be specifinių datų. Dainos ir poezija nome, kodėl pirmosios graikų dainos buvo dainuojamos yra nedatuota žmonijos istorija. nuošalioje Aegeano saloje. Nežinome, kodėl Lietuvoje, tokioje nuošalioje šalyje, kurią Europos istorija arba nutyli, arba pamini tik kartu su kryžiuočių istorija, Tęsinys kitame numeryje
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 11 Almantas Samalavičius
Ar leisime šėtono malūnams nusavinti ateitį?
Branduolinės energetikos akligatvis ir Lietuvos dilema
Proto, kuris yra geriausias kiekvieno poelgio draugas, nereikia vengti. Tibeto Aukščiausiasis Kelias, Brangakmenio vėrinys
isą pasaulį sudrebinusi Fukušimos atominės su procesais, kurių suvaldyti žmonija nėra pajėgi. Pa- Velektrinės katastrofa makabriškai byloja: tai dar prasti Lietuvos piliečiai šįkart, kaip ir daugeliu kitų ne juodžiausias scenarijus iš visų galimų, nes, susi- atvejų, pasirodė esą sąmoningesni už savo išrinktuo- klosčius tam tikroms aplinkybėms, gali įvykti ne tik sius: internetu išplatino pareiškimą, raginantį stab- regioninė, bet ir globalinė tragedija. Po šių įvykių ne dyti atominės energetikos plėtrą mūsų krašte (kartu viena Vakarų šalis suskubo permąstyti savo energeti- su keliomis dešimtimis tūkstančių Lietuvos gyvento- nę strategiją. Vokietija pareiškė, kad atominių jėgai- jų jį pasirašiau ir aš), surengė protesto demonstraciją nių tinklo toliau nebeplėtos, kai kurios kitos Europos Vilniuje, sulaukusią (matyt, dėl dalyvių gausos) net ir šalys apsisprendė riboti branduolinę energetiką, rem- žiniasklaidos dėmesio, nors ji darosi vis abejingesnė tis alternatyviais energijos šaltiniais. O kaip į šiuos nebulvariniams įvykiams. Subruzdo ir įvairių atspal- šiurpiai dramatiškus, visą pasaulį sukrėtusius (tiesio- vių žalieji. Keletą kartų, tiesa, dėl baltarusių atominės gine ir perkeltine prasme) įvykius reaguota Lietuvo- elektrinės, statomos Vilniaus pašonėje, aštriai pasisa- je? Premjeras Andrius Kubilius (nepamirškime, fizi- kė buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, ta- kas, kuriam lyg ir pakaktų profesinės kompetencijos čiau panašu, kad tai šauksmas tyruose, nes dabartinė suvokti visą su atomine energetika susijusią riziką), valdžia šios opios problemos nekėlė ir, regis, nesiren- televizijos reporterių paklaustas, ką mano apie Fuku- gia kelti. šimos katastrofą ir jos pamokas, nevykusiai ir ciniš- Po to bruzdesys nurimo ir kurį laiką tvyrojo keis- kai, kaip pastaruoju metu jam įprasta, pajuokavo: gir- ta nejauki tyla. Dabar, kai rašau šį straipsnį, tylą vis di, atomines elektrines reikia statyti ne ten, kur dreba dažniau nutraukia pavienių entuziastų keisčiausi pa- žemė ar ritasi cunamiai, bet tokiose šalyse kaip Lietu- sisakymai apie branduolinės energetikos perspekty- va, kurioms negresia gamtos kataklizmai. Tarsi būtų vas. Leonas Ašmantas, buvęs energetikos ministras gavęs paties Aukščiausiojo garantiją, kad ir negrės… Kazimiros Prunskienės vyriausybėje, lengvabūdiškai Kiti tautos išrinktieji laikėsi kiek santūriau arba pa- pareiškė: „Milžiniška Japonijos jėgainės Fukušimoje našaus pobūdžio klausimus tiesiog nuleido negirdo- katastrofa duos impulsą daugeliui veiksnių, susijusių mis. Neverta apie tai kalbėti? Akivaizdu, kad valdžios su naujų atominių elektrinių statyba, tačiau branduo- viršūnės neturi supratimo, kaip pavojinga yra žaisti linė energetika išliks, atsities ir neš naudą žmonijai.
12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Juk ne pati branduolinė energetika bloga savo esme. taro kritikos smaigalys. Vis dėlto svarbiausia ne tai. Nelaimė yra žemės drebėjimas, po to kilęs cunamis ir Nepaisant akivaizdaus nesutarimo, kur – Lietuvoje jo pasekmė – atsijungęs išorinis elektros tiekimas ato- ar Baltarusijoje – turėtų išdygti atominė jėgainė, abu minei elektrinei. Dėl to sutriko reaktoriaus, o vėliau tariami oponentai kuo puikiausiai sutaria dėl vieno – ir panaudoto branduolinio kuro baseino, kuriame tas atominė energetika yra ekonomiškai svarbi, efektyvi, kuras laikomas, aušinimas. Trečios kartos branduoli- technologiškai saugi, todėl ilgai ir laimingai tarnaus niuose reaktoriuose, kuriuos gamina Prancūzija, Ja- regiono gerovei. Tiesa, nei Ašmantas, nei Masiulis ponija, JAV, Rusija, Pietų Korėja, sustabdžius bran- kažkodėl nepasako, kad šiuo metu ilgiausias atominio duolinę reakciją, reaktorius aušinamas panaudojant reaktoriaus galiojimo laikas yra vos keturiasdešimt gamtos dėsnių galimybes – natūralią aušalo konvekci- metų… Tiek energetikos specialistas, tiek ir politikas ją, tad papildoma elektros energija sukti siurblius jau nė kiek neabejoja, kad naujos kartos branduolinė jė- nereikalinga. Galima drąsiai tvirtinti, kad juose tokia gainė bus aplinkai ir žmonėms nė kiek nepavojingas avarija kaip Fukušimos AE negalima.“1 pasakų aitvaras, sukrausiantis neregėtus turtus tiems, Įdomu, ar kitokios jau irgi negalimos? kurie jį prisijaukins. Pasvarstykime, ar ši „branduoli- Išaukštinęs naujųjų jėgainių technologinį patiki- nių entuziastų“ peršama vizija iš tikrųjų tokia būtina, mumą, buvęs ministras pridūrė, kad statyti atomi- geistina, priimtina ir nepavojinga. nę jėgainę Lietuvoje nerealu, nes investuotojų arti- miausiu metu dėl įvairiausių priežasčių neatsirasią, Praėjusio amžiaus abejonės tad lietuviams, pasak jo, nieko nenuveikusiems, kad laiku pritrauktų investicijas AE statyboms Visagine, Hamishas McRae, tyrinėjantis ateities technologi- nederėtų šiauštis prieš Baltarusijos statomą elektrinę nes ir ekonomines galimybes, primena: XX a. 6-ajame Astrave. Netruko atsiliepti ir dar vienas auksabur- dešimtmetyje buvo šventai tikima, kad branduolinė nis – Kęstutis Masiulis. Kone antrindamas buvusiam energija greitai taps visiškai pigi, todėl jos tiekimo energetikos ministrui, Seimo narys suskato gąsdinti nereikės nei riboti, nei fiksuoti kokiais nors apskaitos tautiečius baisiais padariniais šalies ekonomikai, jei prietaisais. Branduolinė elektra bus tiesiog tiekiama į nebus pastatyta sava atominė elektrinė. Buvęs poli- vartotojų butus „už itin kuklų mokestį, panašiai kaip tologas, politikos mokslų pagrindus dėstęs Mykolo yra tiekiamas vanduo. Palyginti su anglimi, pagrindi- Romerio universitete, aiškina: „Lietuvos atominė elek- niu gamtiniu kuru, naudotu elektros energijos jėgainė- trinė yra pagrįsta ekonomiškai ir jos pastatymas spręs- se, ji būsianti itin švari, o atliekų šalinimas anuomet tų mūsų ekonomines problemas, o dalis elektros būtų net nebuvo suvokiamas kaip problema. Šios gražios eksportuojama jau sutartais keliais į šiaurę ir pietus. viltys netrukus išsisklaidė. Branduolinės energijos kaš- Tuo tarpu rusiškų elektrinių tikslas vienas – sužlugdyti tai yra dideli; kai kurių branduolinių reaktorių sau- Visagino atominę elektrinę ir išlaikyti Baltijos regioną gumas abejotinas, nerasta jokio politiškai priimtino Rusijos energetikos įtakoje. Ilgą laiką Lietuvos koziris būdo, kaip tvarkyti branduolines atliekas“3. derybose su investuotojais ir partneriais buvo tai, kad Taip naiviai ir trumparegiškai mąstyti nuteikė visuomenė palankiai žiūri į atominę energetiką. Tai ne- sparti inovacijų ir technologijų plėtra, įgavusi naują turėjo patikti strategams Kremliuje. Ir štai jau kokį pus- pagreitį, kai Vakarai atsipeikėjo po Antrojo pasau- metį kaip pilypai iš kanapių pradėjo lįsti seniai užmirš- linio karo. Technologinė pažanga žadėjo, kad ne- ti energetikos „ekspertai“ ir visur vykdyti „aiškinamąjį trukus prasidės pergalinga kosmoso užkariavimo darbą“, kaip nereikia Lietuvai elektrinės.“2 era, matyt, todėl kilo ir neregėtas mokslinės fantas- Nesunku atspėti, į ką, žongliruojant Maskvos korta tikos bumas. Laikui bėgant, technologinių utopijų ir pasitelkus liaudišką leksiką, nukreiptas parlamen- banga atslūgo, bet branduolinė energetika ir toliau
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 13 trofą – daug mokslininkų ir visuomenės veikėjų ėmė raginti, kad iš viso būtų atsisakyta branduolinės energetikos, ir pateikė rim- tų argumentų, kokius pa- vojus kelia ši technologija, kokie rizikos faktoriai susiję su jėgainių statyba ir eksplo- atacija. Atominės energe- tikos priešininkai bandė įrodyti, koks rizikingas yra branduolinės energetikos „verslas“, kokie pražūtingi gali būti jo padariniai. Gar- sus ekonomistas Ernstas Fritzas Schumacheris (jo pasiūlytą budistinės eko- nomikos koncepciją apta- riau straipsnyje KB nr. 5) Fukušimos atominės elektrinės avarija Japonijoje pabrėžė, kad didelio masto branduolinės nuotekos su- liko prioritetine kryptimi. Vakarų šalys kasmet statė kels baisius ir neatitaisomus pokyčius, nes jonizuojan- naujas branduolines jėgaines, nors bendrame pasau- ti radiacija yra vienas iš grėsmingiausių gamtos teršalų lio energetikos resursų balanse ji užėmė (ir užima) ir kelia didžiulį pavojų žmonių išlikimui. Schumache- gana kuklią vietą. ris aiškino: žmonės jau pamatė branduolinės bombos 8-ajame dešimtmetyje įsisukus atominės energeti- griaunamąją jėgą, tačiau „pavojus, kurį žmonijai ke- kos plėtros smagračiui, išryškėjo daugybė su ja susi- lia vadinamasis taikus atomas, gali būti dar didesnis. jusių globalaus masto prolemų, apie kurias anksčiau Tai akivaizdus pavyzdys, kad įsigali ekonomikos dik- net nenumanyta. Kilo vis daugiau ginčų ir abejonių, tatūra. Ar statyti įprastines jėgaines, naudojant anglį, ar atominė energetika yra panacėja, geriausias bū- naftą, ar branduolines, nusprendžiama ekonominiais das patenkinti energijos poreikį. Atominės bombos, sumetimais, o „socialinių pasekmių“, kurias gali sukelti Antrojo pasaulinio karo pabaigoje amerikiečių nu- pagreitintas anglies pramonės nureikšminimas, visiškai mestos ant Hirošimos ir Nagasakio, visam pasauliui nepaisoma. Kad branduolio skaldymas kelia išskirtinį, pademonstravo siaubingą naikinantį atomo potenci- su niekuo nesulyginamą, unikalų pavojų žmonijos eg- alą. Didėjantis branduolinės energijos naudojimas zistencijai, nėra suvokta ir niekada neminima“4. taikiais, visų pirma elektros gamybos, tikslais (ypač Remdamasis gamtos mokslininkų atliktais tyri- aktyviai to ėmėsi technologiškai pirmavusios Jung- mais, Schumacheris priminė: šiuolaikinis žmogus tinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, dar keletas ša- geba kurti radioaktyvius elementus, tačiau jis yra lių) pagrįstai kėlė visuomenės nerimą. Vakarų siekis bejėgis pašalinti radioaktyvumą ar bent sumažinti plėtoti branduolinės energetikos sektorių rimto inte- jo lygį; to negali atlikti jokia cheminė reakcija, joks lektualų atkirčio sulaukė dar prieš Černobylio katas- fizinis įsikišimas – tą padaryti įstengia tik laikas. Ta-
14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 čiau kokia kaina? Vieni branduolinių atliekų elemen- toriaus saugumą (!) priverstinio uždarymo atveju,6 bene tai tampa perpus mažiau kenksmingi po beveik pen- pirmą kartą pasauliui pademonstravo, kad „taikus“ ato- kiasdešimties metų, o kiti – tik praėjus beveik šešiems mas turi dar didesnį naikinamąjį potencialą negu bran- tūkstantmečiams ir jokia žemės vieta nėra apsaugota duolinė bomba. Tiesa, ir iki Černobylio būta grėsmingų nuo ilgalaikio radioaktyvių medžiagų poveikio biolo- incidentų – 1957 m. Urale, vietovėje, kur Sovietų Sąjun- giniam ciklui. Tai nuolatinė grėsmė, atominis Damo- ga laidojo atomines atliekas, mįslingomis aplinkybėmis klo kardas virš žmonijos galvos. Maža to, branduolinių įvyko branduolinis sprogimas, žuvo nemažai žmonių. atliekų saugojimas pats savaime yra didžiulė ir, ko gero, 1979 m. Pensilvanijos valstijoje sutriko atominės jėgai- neišsprendžiama problema, nes branduolinių reaktorių nės prie Harisburgo reaktoriaus aušinimas ir susiklostė „negalima išardyti ir perkelti, šimtams, o galbūt tūkstan- avarinė situacija, nors branduolinio sprogimo, laimė, čiams metų jie paliekami ten, kur buvo, ir nepaliauja- išvengta. Po septynerių metų įvyko kraupi Černobylio mai kelia grėsmę visoms gyvybės rūšims, nutekindami katastrofa… radioaktyvumą į orą, vandenį ir dirvą. Niekas nemąsto Pasaulio žiniasklaida nesiliauja domėtis ilgalaikiais apie šių šėtono malūnų skaičių ir vietas, kurių rasis vis šios avarijos padariniais, tačiau kai kurioms didžiosioms daugiau ir daugiau. O kam mąstyti? Juk nebus nei žemės valstybėms, ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir drebėjimų, nei karų, nei pilietinių neramumų, nei maišto Prancūzijai, tai netrukdo didinti investicijų į atominės protrūkių, kurie nuvilnijo per Amerikos miestus [galėtu- energetikos plėtrą. Technologijos tobulėja, naujos kar- me pridurti – nei terorizmo išpuolių, drebinančių pa- tos reaktoriai yra patikimesni, nuolatos didėja energijos saulį – A. S.]“, – ironizavo Schumacheris, klausdamas, poreikis – štai argumentai, kuriais Vakarai grindžia savo nejaugi ateitis neverta nė sudilusio skatiko, palyginti su pasirinkimą plėtoti branduolinę energetiką, nepaisyda- ekonomine nauda, gaunama čia ir dabar?5 mi mokslininkų, mąstytojų, ekologų ir tos visuomenės Nors savo svarstymus jis grindė biologijos ir kitų dalies, kuri nusistačiusi prieš „taikų atomą“, perspėjimų. mokslų išvadomis, tačiau nemanė, kad priimti sprendi- Pasitaikė atvejų, kad net tos koalicinės Europos šalių mus piliečiai turėtų patikėti mokslininkams. Žmonijos vyriausybės, kuriose nemažai vietų turėjo žalieji, pri- išlikimo požiūriu, užuot davus valią beribei mokslinei imdavo sprendimus, palaikančius atominės energetikos vaizduotei, kur kas svarbiau mokslinius tyrimus nukreip- plėtrą. Tai grindžiama ekonomine neišvengiamybe ir ti teisinga kryptimi. Ši kryptis, pasak Schumacherio, turi šios energetikos šakos efektyvumu, tačiau ir toji „neiš- remtis neprievartiniu harmoningu žmogaus santykiu su vengiamybė“, ir „efektyvumas“ yra veikiau mitas negu gamta – reikia pagaliau liautis su ja kovojus, diegti ne- realybė – šiuo metu branduolinės jėgainės tenkina vos triukšmingus, mažai energijos suvartojančius, ekologiš- 11 proc. pasaulio energetikos poreikių, daugiau kaip 60 kus ir ekonomiškus gamybos metodus ir procesus vietoj proc. elektros energijos pagaminama naudojant natūra- dabartinių triukšmingų, brutalių, be to, paliekančių dau- lias gamtines iškasenas, nemenka dalis tenka medžiui – gybę atliekų… Tai tik vienas pavyzdys, kad jau aname manoma, kad jis teikia daugiau kaip 15 proc. pasaulio amžiuje bandyta malšinti savižudišką technologinį azar- energijos.7 Tai rodo, kad kalbos apie branduolinės ener- tą, deja, sveiko proto argumentai branduolinės energeti- getikos reikšmę ir neišvengiamybę, švelniai tariant, yra kos plėtros entuziastų taip ir nesustabdė. gerokai perdėtos. Tačiau nė kiek neperdėta yra tolesnės atominių jėgai- Branduolinės energetikos ateitis po Fukušimos: negi nių plėtros grėsmė. Ne mažiau pavojingas ir kai kurių dar negana pamokų? „specialistų“ mąstymas. Antai dar iki cunamio ir žemės drebėjimo sukeltos avarijos Fukušimoje grupė žmonių Černobylio atominės elektrinės avarija, kurią, kaip iškėlė ieškinį Japonijos vyriausybei, reikalaudama salų manoma, sukėlė eksperimentas – siekta padidinti reak- branduolinėse jėgainėse (tarp jų, beje, ir Fukušimoje)
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 15 padidinti saugumo standartus. Teisme liudijęs žinomas nančioms kartoms, atitraukia dėmesį nuo energijos kon- mokslininkas Haruki Madarame teigė, kad klausimo servavimo ir decentralizuotos energijos tiekimo galimybių apie absoliutų saugumą ir patikimumą apskritai nederė- ir kurios naudojimas daugelyje besivystančių šalių dar la- tų kelti: girdi, atominių elektrinių iš viso nebūtų galima biau padidina jų priklausomybę nuo industrializuoto pa- statyti, jei inžinieriams tektų iš anksto numatyti visus ir saulio“9. O kaip šias problemas suvokia fizikai? Lietuvių kiekvieną gedimą… Likimo ironija – likus vos metams išeivijos fizikos profesorius, su kuriuo mėginau kalbėtis iki Japoniją ir pasaulį sukrėtusių įvykių, šis neatsakingai apie atominės energetikos keliamą pavojų žmonijos atei- samprotaujantis specialistas buvo paskirtas šalies bran- čiai, samprotavo taip optimistiškai, kad beveik nenusi- duolinio saugumo komisijos pirmininku.8 leido buvusiam energetikos ministrui. Tačiau yra ir kito- Technologijos sparčiai tobulėja ir daug kas ima gy- kių nuomonių. Pavyzdžiui, garsi Kanados fizikė Ursula venti klaidinga iliuzija, neva jos garantuoja saugumą. Franklin griežtai atsisakė dalyvauti mokslo projektuose, Todėl nenorima mokytis iš klaidų. Černobylyje beveik kurių paskirtis ieškoti būdų, kaip pašalinti atomines penkiasdešimt tūkstančių aplinkinių gyventojų pradėta atliekas. Jos moralinė pozicija aiški ir nedviprasmiška: evakuoti praėjus pusantros valandos po avarijos, o Japo- dalyvauti tokiuose projektuose reikštų tik atitolinti bran- nijos vyriausybei prireikė trisdešimties (!) valandų, kad duolinės energetikos keliamas problemas, nes išspręsti pripažintų Fukušimos katastrofos mastą ir evakuacijos jų neįmanoma. Mokslininkė sakė sutiksianti imtis to- būtinybę. Nei energetikos kompanija Tokyo Electric Po- kių projektų tik tuo atveju, jei Kanada atsisakys plėtoti wer (TEPCO), nei Japonijos branduolinės energetikos atominę energetiką. Franklin yra įsitikinusi: bet koks priežiūros tarnyba, nei vyriausybė nenumatė, kad salas mokslininkų bendradarbiavimas, šalinant branduoli- gali ištikti tokia didžiulė stichinė nelaimė. Gamta nepro- nę taršą, iš tikrųjų „yra kvietimas tų teršalų gaminti dar gnozuojama, bet šis faktorius specialistų ataskaitose apie daugiau“. 10 Vyriausybės, kai renkasi technologijų plėtros elektrinės saugumo garantijas net nefigūravo. kryptį, dažnai nesiskaito su piliečių nuomone, nors Ka- Lietuvių atominės energetikos specialistas Ašmantas nadoje branduolinė energija apskritai neegzistuotų, jei irgi lengva ranka žarsto patikinimus apie trečios kar- jos „tyrimų ir plėtros neremtų viešasis sektorius, jei ji ne- tos reaktorių neįveikiamumą. Ko jie verti? Ir kas galė- gautų pramonės paramos ir valstybės paskolų“11. Įdomu, tų tokias garantijas suteikti? Gal buvęs ministras, dabar ar daug kas iš Lietuvos mokslininkų mąsto taip drąsiai ir prisistatantis branduolinės energijos ekspertu, o gal nesuinteresuotai? dabartinis premjeras, kuris aiškina, esą „tokiose šalyse Japonijos vyriausybė, nors nesugebėjo laiku užkirsti kaip Lietuva“ iš principo negalimi ne tik cunamiai, bet kelio branduolinei katastrofai, nors demonstravo visišką ir kitokie gamtos kataklizmai? Matyt, yra įsitikinę, kad bejėgiškumą pavojaus akivaizdoje, regis, vis dėlto įsisą- „ašara Dievo aky“ apdrausta ne tik nuo jų, bet ir nuo monino skaudžias Fukušimos pamokas. Praėjus dviem visą pasaulį drebinančių terorizmo išpuolių, pilietinių mėnesiams po salas nusiaubusio cunamio, premjeras neramumų, jau nekalbant apie svarbiausią faktorių – Naotas Kanas pagaliau pareiškė, kad vyriausybė atsisako žmogaus neišvengiamai daromas klaidas. Kas mus nuo daugelį metų puoselėtos vizijos plėtoti branduolinę ener- viso to apdraudė? Ko vertos yra garantijos, duodamos tų, getiką, o juk per artimiausius du dešimtmečius planuota kurie nėra pajėgūs susitvarkyti nei su žmonių sukeliamų salose pastatyti dar 14 branduolinių jėgainių. Beje, Japo- katastrofų, nei juo labiau su gamtos gaivalų padariniais? nijoje 54 branduoliniai reaktoriai tiekia 30 proc. šalies Anglų ekonomistas Jamesas Robertsonas, vadinamas suvartojamos elektros energijos. Premjeras patikino, kad „žaliosios ekonomikos“ krikštatėviu, tvirtina, kad bran- Japonija eksploatuos atsinaujinančius energijos šaltinius. duolinė energetika yra „centralizuota technologija, kuri Šiuo metu jie sudaro 20 proc. šalies energetikos resursų, potencialiai pražūtinga žmonių sveikatai ir aplinkai, kuri o ateityje jų panaudojimas bus didinamas,12 nepaisant primeta didžiulius kaštus ir neapskaičiuojamą riziką atei- laikinų kliūčių, kurios atsiras dėl ekonomikos reorga-
16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 nizavimo. Tai lūžis japonų sąmonėje. Bet jis įvyko ne mūsų kaimynai Rytų ir Vidurio Europoje. Tačiau liūdniau- tik dėl šiurpios katastrofos, o ir todėl, kad šioje šalyje sia, kad ir visuomenės protas miega – neįvyko joks esmi- šaknis giliai įleidusi šintoizmo pasaulėjauta, regis, vėl nis sąmonės proveržis, kuris padėtų suvokti: branduoli- atsitiesia – jos neįstengė nurungti nei beatodairiškai nės energetikos plėtra yra tiesiausias kelias į niekur, jos diegtas technologinis optimizmas, nei supaprastinta var- žala nepalyginama nei su emigracija, kad ir koks būtų totojiška ekonominės gerovės samprata. jos mastas, nei su materialiniais sunkumais, kurie neiš- Tačiau naujausios žinios verčia suglumti ir sunerimti. vengiami, nes įveikus vienus, iškart atsiranda naujų… Jei Neseniai Tarptautinis PEN klubas savo nariams visame sąmonės lūžis būtų įvykęs, šiandien niekas nesvaičiotų pasaulyje išplatino tokią informaciją: š. m. balandžio apie atominės energetikos „naudą“ ir visa Lietuva, užuot mėnesį Japonijos vyriausybė pranešė Fukušimos mo- ieškojusi Visaginui mistinių investuotojų, su artimiau- kyklų vadovybei, kad vaikams leistina radiacijos norma siais kaimynais išeitų į gatves protestuoti, kad ir Europai, padidinama 20 kartų, o tai reiškia, kad dabar ji 4 kartus ir pasauliui primintų – Astravo branduolinės jėgainės sta- viršija lygį, kuris sukelia leukemiją.13 tyba Vilniaus pašonėje yra dar vienas „šėtono malūnas“, Dar vienu absurdu laikytina tai, kad Japonijai sustab- keliantis grėsmę viso regiono ateičiai. Bet kaip protestuosi, džius atominės energetikos plėtrą, šios šalies verslo kom- jei pats rengiesi pasikinkyti „taikų“ atomą? panijos pasisiūlė statyti Visagino atominę jėgainę… Lietuvai, deja, nepakako Černobylio ir Fukušimos pamokų. Mums norisi patiems nudegti nagus, bet negi 1 Leonas Ašmantas. Lietuva po Fukušimos http://www.delfi.lt/archive/print/ mažai juos nudegėme per Černobylio branduolinį gais- php?id=44617089 rą? Ką reiškia fariziejiški ekonominiai argumentai apie 2 Kęstutis Masiulis. Naujoji atominė elektrinė – pasirinkimas tarp baimių ir branduolinės energijos privalumus? Negi dar neatėjo sveiko proto http://www.lrytaslt/print.asp?data=&k=newa&id=1305045268 laikas mąstyti kitaip? Ar turi teisę tie, kurie šiandien gy- 1302945236 vena ir kloja pamatus „šėtono malūnams“, spręsti ne tik 3 Hamish McRae. The World in 2020. Power, Culture and Prosperity: A Vision už save, bet ir už tuos, kuriems dar tik bus lemta gyventi? of the Future, London: HarperCollins, 1995, p. 128. Ar galima nusavinti jų ateitį, siekiant patenkinti trumpa- 4 Ernst Fritz Schumacher. Small is Beautiful: Economics as if People Mattered. laikius ir merkantilius savo interesus? New York: Harper and Row, 1977, p. 135. „Šiandien visas pasaulis apie atsinaujinančią energiją 5 Ten pat. kalba su tokiu pritarimu, tarsi kalbėtų apie gerą orą. Nie- 6 Christoph Neidhart. Fukushima and Chernobyl: are there silver linings kas lyg ir neginčija, kad ji – pagrindinis energijos resursas in chain reactions? http://www.opendemocracy.net/print59351?utm_ ateityje. Tačiau šis suvokimo poslinkis įvyko vos prieš kele- source=feedblitz&utm_medium=FeedB… tą metų“, – rašė Hermannas Scheeras.14 Kaip ir daugelis 7 Hamish McRae, ten pat, p. 130. kitų atominės energetikos analitikų, Scheeras pripažįsta, 8 Christoph Neidhart, ten pat. kad esminės problemos, susijusios su atomine energetika, 9 James Robertson. The New Economics of Sustainable Development. Lon- buvo ir yra neišsprendžiamos, pradedant didėjančiomis don: Logan Page, 2005, p. 32. grėsmėmis dabar veikiančių senų jėgainių saugumui ir 10 Ursula Franklin, The Real World of Technology. Toronto: Anansi Press, baigiant tomis, kurias sukelia jų suvartojamo vandens kie- 2004, p. 125. kis, poveikis žmonių sveikatai, žemės ir vandens tarša. 11 Ten pat, p. 64. Deja, Lietuvoje dar neatsirado taip mąstančiųjų „kritinė 12 http://www.guardian.co.uk/world/2011/may/11/japan-nuclear-power-ex- masė“, per du nepriklausomybės dešimtmečius nepriimta pansion-plans-abandoned sprendimų, kurie galėjo ir turėjo atverti kelią energetikos 13 Detalesnę informaciją žr. The Asia-pacific Journal http://japanfocus.org/Ja- alternatyvoms. Dejuodami, kokia brangi vėjo ar saulės panese/ English: http://peacephilosophy.blogspot.com. energija, šioje srityje pasistūmėjome gerokai mažiau negu 14 Hermann Scheer. Nuclear Exit Now: The Time is Ripe, http://www.eurozine.com
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 17 Kūryba ir kūrėjai
Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė
TERESĖS RANKRAŠTIS
Iš ciklo „Vieno pavasario istorijos“
alentinos motina Teresė didelė kaip kalnas. – Paskambinkit mano motinai, – staiga paprašo ma- VPrastai mato, sunkiai pajuda. Jai devyniasde- nęs Valentina. – Pasakojau apie jus. Motina vis klau- šimt vieneri. Gyvena viena su kate nuosavam name, sia, ar tikrai jūs mokat lietuviškai. Negali patikėti, kad įsigytame prieš keturis dešimtmečius, ir niekur ne- Amerikoje gyvenat ir gerai lietuviškai kalbat. nori iš ten keltis. Atsisako net pas dukteris paviešė- Valentina – mano kaimynė. Neseniai atsikėlė su ti. Nieko nebenori. Sėdi ir žiūri pro langą į apleistą, vyru į daugiaaukštį namą, kuriame gyvenu. Ji gražaus džiunglėm virstantį sodelį, į siūbuojančias šakas. atviro veido su smulkių raukšlių tinkleliais prie akių, Laukia, kada anapus gatvės balandį pražys geltonųjų kuriose šviečia kiek pavargusi šypsena. Jos balso tem- trimitų medis, o gegužę raudonais žiedais suliepsnos bras minkštas, angliški sakiniai banguoja melodingai. kitas, kurio pavadinimą vis užmiršta. Bet atsimena Ji nekalba lietuviškai. Tėvas – ukrainietis, namie šeima girdėjusi, kad kuo senesnis šis ugniažiedis, tuo so- kalbėjo ukrainietiškai. Jos vyras irgi ukrainietis – žils- driau jis žydi, tuo raudonesniais žiedais liepsnoja jo telėjęs sportiškos išvaizdos inžinierius. Abu gimę Ame- vainikas. To žydėjimo labiausiai laukia Teresė. Ir dar rikoje. strazdo giesmininko – tas retas svečias primena jai Kai paskambinu poniai Teresei, ji nustemba, kad lietu- kitus pavasarius, kitą kraštą. viškai kalbu ne blogiau negu ji. Mat esanti nuo Kybartų. Valentina skundžiasi, kad motina nelaiminga, vis- O ten žmonės gražiai taisyklingai kalba – kaip iš rašto. kuo nepatenkinta. Irzli ir įnoringa. Bet jos įgeidžių nėra Apgailestauja, kad dukterų lietuviškai neišmokė. Vyras kam tenkinti: dukterys gyvena kituose miestuose ir ne- buvo griežtas, norėjo, kad namie tik jo kalba skambėtų. dažnai ją aplanko. Jis iš Donbaso, angliakasys, plaučius anglių kasyklose su- – Užsakiau jos miegamajam naują kiliminę dangą. pūdęs. Todėl anksti mirė, – paaiškina ponia Teresė. Dar Motina šiandien pikta, skundžiasi, kad pavargo bežiū- jai rūpi patikrinti, ar aš skaitau lietuviškai ir ar esu skai- rėdama, kaip tą dangą kloja. Pildamasi kavą, ranką ap- čiusi jos mėgstamas knygas. Visų pirma romaną „Valen- siplikino. Vidury žodžio numetė telefono ragelį. Geriau tina“. Pagal tą Antano Vaičiulaičio kūrinį ir dukrai vardą būčiau neskambinusi, – pasiguodžia man. išrinko – Valentina, Valytė. Kita knyga, kurią daug kartų Sunku Valentinai sutarti su motina, niekaip negali skaitė, – Helenos Mniszek „Raupsuotoji“. Skaičiau, ver- jai įtikti. Apima ir gailestis, ir piktumas – taip jau būna, kiau ir vėl skaičiau, – prisipažįsta ji. Ar esi girdėjusi apie kai norėtum, bet negali padėti. Lengviau buvo, kai mo- tokį romaną? – primygtinai klausia manęs. tina dar galėjo skaityti. Skaitydavo daug, ypač romanus. Sakau: taip, ir ponia Teresė vėl nustemba. Kažkodėl Skaitė lietuviškai. atsidūsta.
18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Ne, nepasakoju jai, bet gerai prisimenu tą seną pa- kas skaito melodramatišką „Raupsuotąją“, dėl kurios geltusį leidinį minkštais viršeliais, paauglystėje ras- tiek ašarų jaunystėje išliejo ponia Teresė? tą pas diedukus ant aukšto tarp kitų dulkinų knygų, Nustembu sužinojusi, kad ir šiais laikais išleistos dvi prieškarinių žurnalų. Skaičiau „Raupsuotąją“ nykioje šio kadaise populiaraus romano laidos, o jaunos mer- prietemoje, nes į seną šviestuvą, nuo neatmenamų lai- gelės irgi myli „Raupsuotąją“, net interneto laiškuose ją kų kabantį virš valgomojo stalo, buvo įsukta tik viena prisimena. „Sveiki, aš esu Liza, man devyniolika, – rašo silpna lemputė. Man buvo dvylika, gal trylika metų. viena. – Šiuo metu esu baisiai užsiėmusi, nes ieškau savo Drėgnas Vėlinėmis kvepiančio rudens šaltis smelkė- vietos po saule...“ Lizos plaukai geltoni, akys mėlynos. si į nekūrenamą seną namą. Pas diedukus gyvenome Ji gyvena Raseiniuose. Nusiskundžia, kad „visą pomėgį dvi šeimos dviejuose kambariuose. Didįjį kamba- skaityti sunaikina didžiausi mokinių priešai (mokyto- rį, kur ruošdavau pamokas ir miegodavau ant sofos, jai)“, bet vis tiek sako: „Paskaityti mėgstu, o šauniausia dalijomės su teta ir dviem jos sūnumis. Tėvas ėmėsi knyga, kurią esu perskaičiusi – Helenos Mnišek „Raup- globoti savo seserį, kai jos vyras dingo be žinios per suotoji“. Ne tik Liza iš Raseinių žavisi šia prieš šimtą karą, o ji liko viena su vaikais. Paskui visi trys persi- metų parašyta knyga. Interneto, visuotinio skepsio ir kėlė pas mus, nors mes patys buvom praradę namus globalinio terorizmo laikais prisipažįsta verkusios ją ir tapę „kampininkais“. Vakarais valgomasis kambarys skaitydamos ir kitos meilės romanų mėgėjos. virsdavo miegamuoju su metaline lova ir sudedamąja lovele greta. Giminaičiai atsitverdavo nuo manęs šir- ...Sėdime su Valentina prie šiltos įlankos, žiūrim, ma, o aš likdavau skaityti prie stalo, kol tėvas liepdavo kaip iš žalsvo vandens gilumos šokinėja į viršų gro- gesinti šviesą. buonies persekiojamos žuvys, blykčiodamos sidabrinė- „Raupsuotosios“ turinį atsimenu labai miglotai: mis papilvėmis. Raudona milžiniška saulė leisdamasi jaunutė, graži Stefanija, mokytojaudama didikų dva- įsikerta į siaurą kaip luotas debesį ir skyla pusiau lyg re, sutinka to dvaro paveldėtoją ordinatą (ar grafą) paauglystės svajonių apelsinas. Tarsi jo sultys ištrykšta Valdemarą, užsimezga dramatiška meilės istorija, gilaus raudonio atspindžiai ir užlieja įlanką. kuri baigiasi liūdnai – Stefutė miršta, regis, pakirsta – Motina vėl kalba apie raudonais žiedais apsipylusį intrigų. Siužeto siūlai mano atmintyje gerokai sutrū- medį, kuris auga prie jos gatvės. Metai bėga, o jis vis kinėję, bet vienas kitas vaizdas išlikęs. Matau ištaigin- žydi. Sako, šį pavasarį dar tirščiau žiedais apsipylė, – gą rūmų menę su herbais, grafų portretais ir dideliu sako Valentina. – Keistas to medžio pavadinimas poin- laikrodžiu, kurį puošia žalvarinis Žygimanto Augusto ciana, tolimų, gal Madagaskaro, gal Antilų, salų guber- biustas. Jį įsiminiau, matyt, todėl, kad mūsų šaltame natoriaus de Poince vardu pavadintas. Iš toli atkeliavęs valgomajame ant sienos dailioje įstiklintoje spintutė- tas medis, – priduria. je kabojo dieduko laikrodis su žalvariniais svarsčiais, Kai susitinkame, Valentina visada pasakoja man apie kuriuos reikėdavo „užtraukti“. Tai buvo seniai, kai dar motiną. Matyt, kitame krašte gyvenančiuosius lietuviš- vaikščiojau kiaurais batais ir išaugtu paltu, nežinojau, ka kilmė sieja lyg koks giminystės ryšys. Apie ukrainietį kaip kvepia apelsinai ir rašiau eilėraščius apie amžiną tėvą ji nepasakoja, o aš ir neklausiu. pavasarį, apie savo mažą kalaitę Musę. Tada, skaityda- – Mama džiaugiasi, kad jai paskambinote, sako, abi ma romaną, neverkiau dėl herojės Stefanijos likimo, gražiai pasikalbėjote. Tik, va, užmiršo apie jus pasiteirauti. bet vėliau buvo toks metas, kai pati jaučiausi taip, lyg Paskui apgailestavo nieko taip ir nesužinojusi... – Va- būčiau „raupsuotoji“. lentina skėsteli rankom ir ima pešioti atsišerpetojusį palaidinukės siūlą, kažką galvodama. Ar kas nors šiandien dar atsimena šį romaną, kurį Stebiu, kaip du juodi nedidukai paukščiai, panašūs į Helena Mniszek parašė tada, kai gyveno Lietuvoje? Ar varnėnus, kelia nuo sausos žolės ploną popierinę nosi-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 19 nę kleenex. Lengvas pavakarės vėjas išplėšia ją iš snapų virš vandens kyšo tik sultoniška raudona kepuraitė ir ir pažeme ridena už medžio. Paukščiai vejasi, ir štai vie- paraudę debesys kabo vakaro danguje. nas iš jų jau neša plonytę baltą nosinę aukštyn į palmės – Atidavusi mums tą rankraštį, pasidarė viskam abe- viršūnę, kur dingsta tarp šakų. Šiuolaikiški sparnuočiai! jinga. Niekas jai nebeįdomu. Jos kūnas didėja, pučiasi, Pasiklos lizdelyje popierinę nosinę užuot rinkę ir nešę vis labiau apsunkdamas, net kojos nebelaiko, o mintys po šapelį. Greita ir patogu. klajoja kažkur, lyg suktųsi apie vien jai žinomą paslap- – Ak, tie paukščiai. Jie lizdus ir palmėse suka, – sa- tį. Tik kartais dar pakalba apie medžius ar paukštį, kau kažkodėl nustebusi, nors palmės, ypač tos vešlio- krimsdamasi, kad šis vis rečiau atskrenda į apleistas jos sios, šakotos, paukščiams įsikurti ne blogesnės už kitus džiungles, – lėtai kalba Valentina, neslėpdama kartėlio. medžius. Pakylame eiti. Švelniai palietusi mano petį ji sako: – Kur gali, ten ir suka. Kaip ir žmonės, – atsilie- – Gal kada nors parodysiu jums tą rankraštį. Parsi- pia Valentina, nesigilindama, kuo čia lizdai dėti. vešiu iš senųjų namų. Tik neprasitarkite motinai, jei dar Jos mintys kitur. – Mama seniau buvo visai kitokia. kada kalbėsite. Buvau primiršusi tą jos rankraštį, bet va Energinga, viską suspėdavo. Sukosi kaip vijurkas, susitikom ir... – nebaigia sakinio, lyg nesiryždama dėl tik kartais, būdavo, sustos kaip įbesta, sustingsta, ir kažko pasiteisinti. nė krust. Tada tėvas šūktelėdavo: „Druskos stulpas. – Būtinai parsivežkite, kai grįšite, – sakau. – Pasima- Ir vėl tu druskos stulpu pavirtai.“ O kai tėvas mirė, tysime rudenį! motina, palaidojusi vyrą, pasinėrė į rašymą. Nei iš Atsisveikindamos apsikabiname prie namų durų. šio, nei iš to. Nieko daugiau neveikė, tik vis rašė ir rašė lietuviškai nuo ryto iki vakaro. Trejus metus nė Kitą savaitę Valentina išvyksta su savo ukrainiečiu kojos nekėlė iš namų, su niekuo nesikalbėjo. Tada vyru darbo reikalais į Barseloną. Pakeliaus po Europą, vieną dieną pasikvietė mane su seseria, padavė di- prieš grįždami į kitus savo namus Pensilvanijoje, senų- džiulį, ranka rašytą 800 puslapių rankraštį ir prisakė: jų angliakasių krašte. Ten ji ieškos motinos rankraščio, „Perrašysite ir paslėpsite. Nevalia iki mano mirties kurį paslėpė tokioje saugioje vietoje, kad pati nebegali to skaityti.“ Pirmame puslapyje didelėmis raidėmis atsiminti. Atrodo, matau, kaip senuose Viktorijos sti- buvo užrašyta „MAGDA“. liaus namuose ji atidaro apatinį komodos stalčių, rau- – Magda? Ne Magdė? Magdalena? siasi po baltiniais, paskui eina į rūsį, kur po lašančiais – Magda. Mes ir norėdamos nebūtume galėjusios to vamzdžiais sudėtos nebenešiojamų batų dėžės, papeli- rankraščio perskaityti. Tik supratom: kažko svarbaus jusios nuo drėgmės. Vėl grįžta į viršų, traukia knygas apie savo motiną nežinome. Ką ji visus tuos metus sa- iš lentynų, žiūri po albumų kupeta. Ieško ilgai, despe- vyje nešiojo? Lyg kažkas ilgai dusino ir pagaliau prasi- ratiškai. Ir staiga pagalvoja, kad tą rankraštį, ko gero, veržė... Net ji pati išsigando. atidavė saugoti seseriai, kuri gyvena už jūrų marių... – Ir motina jums nieko nepasakė? Ar tai jos, ar kieno Kiek neišgirstų istorijų, kiek slaptų vizijų ir prisimi- kito istorija? Kas toji Magda? nimų nusineša laikas! Kiek nežinomų lazdynų pelėdų, – Nieko neužsiminė ir į kalbas nesileido. Padarėm, šatrijos raganų ir helenų mniszek iškeliauja į nebūtį, kaip ji norėjo. Radom, kas tą lietuvišką rankraštį per- taip ir nespėjusios tapti rašytojomis. Liūdna nuojauta rašytų. Viena naujalietuvė, atvažiavusi čia studijuoti, kužda, kad turbūt nesužinosiu, ką taip karštai norėjo ir sutiko už nemažus pinigus. Sumokėjom. Bet apie ką tas apie ką taip labai bijojo papasakoti Valentinos motina. rankraštis, ji sakė nežinanti. Perrašė, ir tiek. O gal klystu? Gal tas rankraštis niekur neiškeliavo, gal Valentina, panarinusi galvą, žiūri į gulinčias ant ke- guli ant Valentinos naktinio staliuko, kad ji, prieš nu- lių praskėstas savo rankas, lyg iš jų būtų ką tik išskridęs grimzdama į nakties miegą, paliestų jį delnu kaip moti- paukštis. Įkaitęs saulės diskas jau giliai paniręs į jūrą, nos gyvenimo relikviją? Gal...
20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Vita Mozūraitė
Abejonių atmosfera: vyrų paslaptys ir sapnų žemėlapiai
Naujasis Baltijos šokis ’11
anau, šokis šlovina tai, kas daro mus žmonėmis. organizatoriams teko atsakinėti į klausimus, kurie buvo „M Šokdami labai natūraliai naudojamės savo kūno užduodami ne tik tiesiogiai, bet ir sklandė ore po spekta- mechanika ir savo jausmais, kad išreikštume džiaugsmą klių: kas yra šokis? argi čia šokis? kodėl čia tiek mažai šo- ir liūdesį, mus jaudinančius dalykus. kio? Abejonių atmosfera ypač sutirštėdavo po užsieniečių Žmonės visada šokdavo, pažymėdami lemtingas gyve- pasirodymų. nimo akimirkas, kūnai atsimena visus galimus žmonių „Norėjome atvežti tai, ko Lietuvoje nėra“, – sakė Lietu- potyrius. vos šokio informacijos centro ir šio festivalio direktorius Galime šokti pavieniui, galime šokti drauge. Galime da- Audronis Imbrasas, netiesiogiai teigdamas, kad pas mus lytis tuo, kas mus vienija, ir tuo, kas mus skiria vieną nuo vis dar stipriausias pozicijas užima „tikras“ (taip, kaip jį kito. supranta dauguma žiūrovų), o ne konceptualusis šokis, Man šokis – tai mąstymo būdas. Šokiu galime įkūnyti užkariaujantis Europos scenines (ir ne tik) erdves. Menų pačias abstrakčiausias idėjas ir atskleisti tai, ko negalime spaustuvėje ir Nacionaliniame dramos teatre pasirodžiu- matyti, ko neįstengiame įvardyti. sios keturios užsieniečių trupės kvestionavo tradicinę Šokis – tai žmonių ryšiai, jungiantys dangų ir žemę. šokio, kaip sceninio vyksmo, pagrįsto aiškiu judesio ir Savo kūnuose turime visą pasaulį. muzikos susiliejimu, sampratą. Dar daugiau: per festivalį Galiausiai manau, kad kiekvienas šokis yra didesnės vi- surengtas rašymo apie šokį eksperimentas „Šokis žodžiu – sumos – šokio be pradžios ir pabaigos – dalis“, – sakė garsi ne[w]kritika“ ragino šokio spektaklius matyti, vertinti ir belgų choreografė Anne Teresa de Keersmaeker per Pa- analizuoti visai kitaip, nei esame įpratę. saulinės šokio dienos (balandžio 29-osios) minėjimą. Pa- sirinkau tuos žodžius XV tarptautinio festivalio „Naujasis Vis dėlto kas yra šokis? Baltijos šokis“ apžvalgai, nes manau, kad jie ne tik labai teisingai nusako šokio esmę, bet ir taikliai apibūdina šie- Manau, geriausiai į šį klausimą atsakė Vokietijoje ku- metinį festivalį, kuriame tilpo tiek asmeniniai pasauliai, riantis italų choreografas ir šokėjas Morganas Nardis savo tiek pasaulio atmintis. spektaklyje „a one m(org)an show“. Tai spektaklis apie Finansinė krizė sunkiai prislėgė kultūrą, todėl ir šokio melą. Nardis pasakoja savo kuriamo veikėjo biografiją ir, festivalyje šiemet, kaip ir pernai, dalyvavo daugiau kūrėjų sutapatindamas meną su politika, teigia, kad saviraišką iš Lietuvos negu iš užsienio šalių, vis dėlto tai nesutruk- galima paversti ir vienu, ir kitu, tačiau pirmuoju atveju dė atskleisti šiuolaikinio šokio įvairovės. Kaip ir kasmet tai vertinama palankiai, o antruoju priimama kaip me-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 21 las. Jau spektaklio pavadinimas su išskaidytu autoriaus Mėgdžiodamas spaudos konferenciją, Nardis publikos vardu akcentuoja kelis giluminius sluoksnius. Choreo- juoką keliančiais judesiais bando atsakyti į „žurnalistų“ grafo vardas (Morgan) lyg ir nurodo, kad jis tapatinasi su klausimą, kas yra šokis. Jis skėsčioja rankomis, vedžio- spektaklio veikėju. Biografija pasakojama retrospektyviai, ja plaštaka priešais tą krūtinės vietą, kur „bazuojasi“ siela, t. y. „keliaujant atgal“. Veikėjo „jaunėjimą“ rodo perukų žvelgia į aukštybes, o viską baigia grakščiu baletiniu allon- ir apdarų keitimas (nuo respektabilaus balto kostiumo iki gée – riešų pasukimu, patvirtinančiu į žiūrovų sąmonę „kie- futbolininko aprangos). Įtaigus pasakojimas įtikina, kad tai“ įsisiurbusį šokio supratimą. Nemeluok atėjusiam žiūrėti Morganas Nardis ir yra tas 48 metų kūrėjas, heterosek- šokio – plebėjų, susirinkusių pasilinksminti, naujomis tie- sualią santuoką iškeitęs į homoseksualius santykius, ir tai somis neįtikinsi. Choreografas aštriu judesiu „nusipjauna“ savotiškas kerštas savajam alter ego – „žydraakiam blon- liežuvį, nes tyla – gera byla, atsitveria nuo žiūrovų tinklu, dinui“, atkakliai griovusiam jo karjerą. Kiekviena nau- tarsi tiesos filtru („matote tik mano fragmentus“), auksu ja mizanscena pateikia vis kitokią šios istorijos versiją, nusidažo veidą, tarsi primindamas Liudviką XIV – Karalių santūrumą keičia savigyra, savikritiką – tuštybė, praeitis Saulę, kuris institucionalizavo šokį valstybiniu mastu. Taip darosi vis gražesnė, atsiranda vis daugiau išskirtinumo, o tarsi grįžtama prie šokio šaknų. XVII a. šokis buvo tikras, vėliau – ir genialumo, kuris esą lemtas likimo, žymių. jis nemelavo, nes egzistavo tik vienas – rūmų – stilius. Kaip Tačiau skliausteliuose atsiradusi vardo dalelytė (org) su ir politikoje. O kas yra šiuolaikinis šokis? Kas yra šiuolaikinė žodžio galūne -an akcentuoja ne biografo nuoširdumą, o politika? formalųjį CV, nes nuo to, kaip išmoningai šis bus para- Danų choreografas Palle’as Granhøjus spektaklį „Dan- šytas, priklauso karjeros sėkmė. Jei išbrauktume dalelytę ce me to the end on/off love“ sukūrė, remdamasis klasiki- (org), pavadinimas būtų „one man show“, prikišamai tei- ne šokio ir muzikos derme. Mėgstantiems Leonardo Co- giantis: tokių, kaip aš – milijonai, visi esame bevardžiai, eno dainas šis spektaklis tapo tikra sielos puota. Atrodo, kol nesurengiame savo prisistatymų šou, per kuriuos pri- turėtume būti patenkinti, nes tai būtent toks šokis, apie verčiame patikėti mumis, o paskui – mus mylėti/mūsų kokį kalbėjo Anne Teresa de Keersmaeker, – „Dance me gailėti/mus rinkti… Menas meluoti. to the end on/off love“ yra judesio spektaklis pagal formą ir atminties spektaklis pagal turinį. Jis sukurtas trupės 20-mečiui ir tar- si dėlionė sudurstytas iš ankstesnių Granhøjaus spektaklių elementų, re- miniscencijų, spontaniškų asociaci- jų. Sukakties proga pats choreografas sugrįžo į sceną lyg materializuotas dance me to the end. Nemačiusiems ankstesnių Granhøjaus spektaklių šis gali pasirodyti keista, fragmentiška metaforų sangrūda. Geriausiai jį įkū- nijo dainuojanti moteris su daugybe butaforinių galvų. Kiekviena galva – tai prisiminimas, laikomas apglėbus rankomis, suspaudus kojomis, glau- džiamas prie savęs, bet jų pernelyg daug, tikras Babelio bokštas, todėl „Dance me to the end on/off love.“ Spektaklio scena ryšys netrukus prarandamas.
22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Atskiruose epizoduose (vudu burtus išdainuojančios Kartu su išstypusiu, negrakščiu Øyenu scenoje mato- „raganos“) sukibirkščiuoja nepakartojamas Granhøjaus me visišką choreografo priešingybę – mulatą šokėją Léo humoras, demonstruojama jo sugalvota „obstrukcinė Lérusą, kuris kūno plastika ir išraiškingumu kartais pa- technika“ – šokėjo kūnas palaipsniui sukaustomas, kol sako daugiau negu žodžiais. Tai tarsi vidinis pagrindinio šokti jis gali tik viena ranka, koja ar mimika… Esama ir veikėjo balsas, kartais palaikantis, kartais prieštaraujantis netikėtų atradimų („muzikuojama“ orą čaižančiomis laz- ar abejojantis, o kartais tylintis. Jiedu atviri vienas kitam, domis), ir šviesos efektų, sukuriančių intymios paslapties veikia išvien, kai reikia parodyti santykį su išoriškai svei- atmosferą, ir nuogų kūnų, bet tie vaizdai niekada nepra- ka, bet viduje pūvančia visuomene. Lérusas, užsimaukš- silenkia su morale. linęs geltoną peruką-kepuraitę, vaikšto po sceną persir- Vis dėlto pasibaigus spektakliui apima neišbaigtumo pusios manekenės eisena ir infantiliu juoku, pereinančiu jausmas. Ar šokis Granhøjui yra griaučiai, ant kurių už- į žviegimą, pritaria „teisingiems“ TV šou dalyvio Alano tempęs Coheno dainų kanvą jis ragina žiūrovus, kad šie pasirinkimams. Žiūrovas-dalyvis turi atspėti, kokie žo- pasitelktų vaizduotę ir „išsiuvinėtų“ savus vaizdinius? O džiai su kokiais gali būti gretinami. Visi siūlomi žodžiai gal pirminė čia yra Coheno muzika, į kurią, nenustelbiant susiję su seksualiniais iškrypimais, o pasirenkamieji – su sentimentalaus jos individualumo, panardinami mėgsta- pojūčiais ar kitais objektais. „Žiūrovas“ spėlioja, bando miausi choreografo kūrybos epizodai? Žinoma, tai nėra svarbiausias klausimas, nes atsakymas vis tiek nepakeis spektaklio suvokimo, bet gal leis suprasti, kada šokis tam- pa mąstymo būdu, o kada taip ir lieka tik įrankiu?
Socialinė tematika: kada skauda man, o kada – mums?
Aišku, jei nebūsime priekabūs, socialinę tematiką įžvelgsime daugelio choreografų spektakliuose. Tačiau ryškiausiai ją perteikė trys autoriai. Norvegų trupės spektaklis „Ydingieji“ lietuvių žiūro- vams galėjo atrodyti dar per sunkus. Seksizmą, rasizmą, nacionalizmą, sadizmą ir kitus -izmus mūsų žiniasklaida ne tiek analizuoja, kiek eskaluoja, siedama juos su skan- dalais ir stereotipizuodama siaubus. Choreografas Alanas Lucienas Øyenas prabilo apie tų -izmų sukeliamą neapy- kantą sau. Jei esi ne toks kaip „paprasti žmonės“, visuo- menė tau įrodys, kad esi bjaurus, ir privers nekęsti savęs. O neapykanta įstengia sukelti tik neapykantą. Šis spektaklis – tipiškas Vakarų Europoje pamėgto konceptualiojo šokio pavyzdys. Judesiai čia įterpiami organiškai, nedidelėmis dozėmis, jie reikalingi tik kaip paskirų kalbėjimo epizodų jungtys arba nuotaikos išraiš- ka. Kartais net atrodė, kad choreografas nepasitiki šokio galimybėmis, todėl užpila žiūrovus tekstais, verčia mus įtemptai klausyti, nepalikdamas laiko apmąstyti to, ką iš- girdome. „Ydingieji“. Spektaklio scena
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 23 durstyti žodžius į poras ir kartais „pataiko“ – pavyzdžiui, Keletas „Auros“ šokėjų jau yra dalyvavę tarptautiniuose „pedofiliją“ gretina su „vaikais“, o kartais „ne“ – pavyz- šokio projektuose socialine tematika, teatro repertuare džiui, sako, esą „nekrofilija“ lygintina su „nuoboduliu“, ilgokai išsilaikė „Aseptinė zona, arba Lietuviškos sutar- nes smagesnis užsiėmimas vis dėlto yra kraujomaiša… tinės“ – pasakojimas apie beveidiškumą diegiančias dik- Bendražygiai ginčijasi, ar Dievui patinka žiaurumas, jeigu tatūras. Tačiau šokio teatro stilistikos atžvilgiu „Medėjos“ jis visa tai toleruoja, arba įnirtingai aiškinasi, ar kiekvienas yra naujas „Auros“ ir Letukaitės kūrybos žingsnis. Teatre juodaodis yra „negras“, o kalbantis hebrajiškai – žydas… atsiradus naujai šokėjų kartai, nuo judesio estetikos buvo Vertinti šį spektaklį kaip šokio teatrą sunku. Ir ne tik pasukta teatrališkumo link. Tai bene pirmas šokio spek- todėl, kad šokio čia itin mažai. Judesys reikalingas tik taklis Lietuvoje, prabylantis apie socialinę patirtį. kaip butaforija, kaip ta gausybė nuolat keičiamų kostiu- Skaudžios temos pas mus analizuojamos retai, dar mų, ekrane šmėžuojančių dokumentinių ir animacinių rečiau ieškoma socialinių dramų šaknų, dažniau pavir- filmukų kadrų, besimėtančių vinilinių plokštelių ir batų. šutiniškai moralizuojama ir kategoriškai smerkiama. Festivalio organizatoriai, tarsi parodydami, kad „Ydin- „Medėjos“ – irgi deklaratyvus spektaklis, prikimštas guosius“ laiko vis dėlto šokio, o ne teatro spektakliu, ne- demonstratyvios didaktikos ir stokojantis platesnių api- pasirūpino išversti gausaus angliško teksto, taigi nemažą bendrinimų. Akcentuojama, kad abortas yra besąlygiška žiūrovų dalį apsaugojo nuo atsakymo į klausimą, kas bai- blogybė, užuot pasigilinus į priežastis, privertusias Me- siau – homoseksualus paauglys ar ledo ritulio lazdomis dėją, atstumtą mylimo vyro, apimtą pavydo ir nevilties, jį daužantys, padegantys ir ant jo besišlapinantys sadistai griebtis tokio desperatiško veiksmo. Todėl dvi spektaklio hiphoperiai… ašys sukasi tarsi į skirtingas puses, vientisas vaizdas nie- kaip nesusiklijuoja. Kiekvienas turi išsifiltruoti savąją tiesą Pirmoje spektaklio dalyje dar matėme pačią Medė- ją (dainininkė Skaidra Jančaitė), „kraujo“ šliūžę, kurią, Opios temos aktualizavimu „Ydingiesiems“ bandė lyg slėpdami savo kaltę, stropiai valė marškiniais keletas prilygti šokio teatro „Aura“ spektaklis „Medėjos“. Birutė vyrų, scenos gilumoje skausmingai judančius šokėjus, Letukaitė ėmėsi vaikžudystės temos, Euripido tragedi- primenančius antikinį chorą, kuris komentuoja scenos ją ir savo požiūrį kilstelėdama į bendrą patirties erdvę. vyksmą. O antrojoje šmėkščioja jau tik apibendrinti iš-
„Medėjos“. Spektaklio scena
24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 oriški nūdienos įvaizdžiai: tatui- ruoti kūnai, cigaretės, audringi vakarėliai, prievartavimai. Visa tai išplėšiama iš visuomenės gy- venimo ir tiesiogiai susiejama su abortais. Jie pavaizduoti labai tiesmukai – prie juodų suknelių prikabintos baltos lėlės (kūdikiai) numetamos ant žemės. Grėsmin- gai raudoni tonai, šviesos stul- pai, erotiškai besiraitantys kūnai ir klyksmai, matyt, turėtų kelti kažkokias asociacijas. Deja, ne- kelia. Vyrai šiame spektaklyje lyg ir niekuo dėti, visas sprendimo svoris slegia moteris. Spektaklio pabaiga yra tarsi viena didelė auklėjamoji klišė: į žiūrovų salę „Vyrų paslaptys“. spektaklio scena nukreipiami „kaltinantys“ pro- žektorių spinduliai, o sceną užplūsta baltai aprengti vai- pirmiausia su gyvuliškąja seksualine, o ne su žmogiškąja kučiai – tarsi negimę angelai, tarsi vizualinis priekaištas intelektualine paskirtimi. „jie tokie galėjo būti“. Apvilkęs šokėjus moteriškais drabužiais, o vieną rėkau- Nuo gero techniško šokio, tapusio „Auros“ vizitine jantį įmetęs į didžiulį svyruojantį dubenį, choreografas kortele, atsitraukta, tačiau iki šokio teatro tik priartėta. tęsia feministinę studiją: vyrai tvirti tik tol, kol laikosi pa- Žingsnis drąsus, bet iki šokio tiesos dar reikėtų ūgtelėti. kibę ant virvių – savojo fiziologinio vyriškumo, bet vos jį Socialine tematika lengvai žongliruoja Prancūzijoje ir praranda, ima jaustis nestabiliai ir kaltina visus aplinkui. Vengrijoje kuriantis choreografas Pálas Frenákas. Kaip Aiškiai juntamas vyresnio amžiaus choreografo ironiškas stinga lietuviams savikritikos ir autoironijos, atskleidė žvilgsnis ne tik į hipertrofuoto feminizmo teiginius, bet jo spektaklis „Vyrų paslaptys“ (The Hidden Man), nes ir į vyrus, kurie vienareikšmiškai paklūsta hedonistinės jį pasižiūrėjęs dažnas stipriosios lyties žiūrovas purtė visuomenės poreikiui apsiriboti flesh. Nuo piktokos jo galvą: „Tai ne apie mane.“ Stulbinamai plastiški, gražūs, ironijos pasislėpus žiūrovų salės tamsoje, buvo galima išpuoselėti penkių vyrų kūnai pulsavo erotika ir atsto- tiesiog gėrėtis virtuozišku akrobatiniu šokiu ir nesume- vavo tam, kas angliškai vadinama flesh (kūnas, mėsa), luota raiška. tačiau veiksmo potekstėje slypėjo body – kūnas kaip Islandijos trupės „Kviss Búmm Bang“ spektaklį „Sa- visuma. Kultūristų raumenys ir čiulptukai burnose, izo- faris“ sunkoka priskirti kokiam nors žanrui. Manyčiau, liacine juosta užklijuoti užpakaliai, grupinis šlapinima- jis labiau tiktų atokvėpio valandėlei per kokią nors menų sis, žvilgsniu matuojant kaimyno „vyriškumą“, flirtas su konferenciją negu šokio festivaliui, į kurį publika ateina žiūrovėmis, nuogus kūnus glamonėjančios rankos, savi- pasižiūrėti meno, kad ir koks avangardinis jis būtų. Trys meilės kupini žvilgsniai, glostantys tarp kojų įspraustas sportiniais kostiumais apsirengusios Evos (Björk, Rún, aukštyn šaunančias virves… Štai jie – vyrai/kūdikiai, vy- Borg) aiškino žiūrovams, kaip reikėtų elgtis viešuosiuo- rai/raumenys, vyrai/geidžiami objektai, t. y. tikri vyrai, se renginiuose. Pretenzijos būti sąmojingomis, ironiško- kuriuos sukūrė šiuolaikinė visuomenė, vyrą tapatinanti mis taip ir liko tik pretenzijomis, o daugelis idėjų – tik
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 25 idėjomis, netapusiomis kūnu. Tiems žiūrovams, kurie išskirčiau Viktoriją Naumovą, tarsi deimančiukas žybte- nesitrina teatro ir muzikos užkulisiuose, Lietuvos kultū- lėjusią energija, jausmingumu, išraiškingumu. Šį nedidelį ros žmonių portretai, rodomi ekrane su primityviais ko- kūrinėlį tai pavertė tikru spektakliu apie jaunystę. mentarais, beveik nieko nesakė, gailų juoką galėjo sukelti Keletą kartų anksčiau matytas Vyčio Jankausko spek- nebent pasiūlymas senyvų žmonių kolektyvo liaudišką taklis „Liepsnos virš šaltojo kalno“ šįsyk atrodė labiau pasitrepsenimą (tai ir buvo visas šokis) analizuoti pasitel- subrendęs, nors šis choreografas nekeičia savo kūrinių. kiant filosofijos ir teatrologijos terminus. Brandos įspūdį daro prasmingesnis atlikimas. Trys šokė- jai (pats Jankauskas, Tautvilas Gurevičius ir Rūta Butkus) Apie varlę šulinyje įkūnijo tris būsenas – ryžtą, abejones ir atsitraukimą. At- likdami vienodus judesius, šokėjai pripildė juos nevie- Lietuvos choreografai įdomesnių atradimų nepadarė. nodo intensyvumo energijos, o mažos detalės – plaštakų Vyravo estetinis pradas, t. y. judesio grožis šviesomis arba krustelėjimas, kūno padėtis, galvos pasukimas – padėjo objektais dekoruotoje erdvėje, pastangos sureikšminti nutapyti skirtingus to paties personažo paveikslus. asmeninę patirtį ir jausmus. Vis dėlto tarp Lietuvos cho- Kaip ir visuose savo spektakliuose, „Liepsnose…“ reografų kūrinių, šiemet parodytų festivalyje, nebuvo nė Jankauskas pasitelkė santūrią judesio, scenografijos, vieno seklaus ar bereikšmio, o visi anksčiau matytieji at- kostiumų (Jolanda Imbrasienė) ir šviesų (Davidavičius) rodė gerokai ūgtelėję. estetiką, kuri sustiprina emocinę spektaklio pusę. Cho- Giedrės Ubartaitės „Mono tyla“ pasakoja apie brendimą, reografas puikiai geba abstrahuoti asmeninę savo patirtį kai atsiplėšiama nuo saugios praeities ir keliaujama į dar ir apmąstymus, paversdamas juos grynojo šokio vaizdi- neištirtas erdves. Ilga virvė/kasa, pririšusi šokėją prie nema- niais be jokio teatrališkumo. tomų lubų, o spektaklio pabaigoje bejėgiškai krintanti že- Gerokai brandesnis tapo ir Rūtos Butkus monospek- myn, nes tapo nebereikalinga, asocijuojasi su virkštele, taigi taklis „Šventė“. Ironija užleido vietą įtampai, o suknelę be klišės neapsieita. Tačiau „Mono tyloje“ vienodai svarbūs pakeitęs vyriškas kostiumas suteikė personažui tvirtumo. visi elementai – išraiškinga Eglės Sirvydytės muzika, Aure- Dabar šventės laukianti herojė nebeatrodo nekantri iste- lijaus Davidavičiaus ir Ubartaitės šviesos, Artūro Šimonio riška panelė. Ant scenos, užklotos laikraščiais tarsi kas- scenografija, tad ir toji virvė tapo organiška bendros atmos- dienybės dulkėmis, matome gyvenimo išvargintą moterį, feros dalimi, o ne savitiksliu elementu. Ubartaitės plastika kuri desperatiškai viliasi, kad šįsyk šventė vis dėlto įvyks, santūri, sutelkta, šokėja nesitaško emocijomis, nors jai dar o jos nesulaukusi nieko nekaltina, į viską žvelgia ramiai, trūksta spalvingesnių judesių, plastinio atvirumo. „Mono su dirbtine optimistine šypsena. Sužavėjo šios šokėjos iš- tyla“ – pirmas didesnis savarankiškas jos darbas, skatinantis raiškingumas, femme fatale charizma. tikėti šios choreografės kūrybine ateitimi. „Naujajame Baltijos šokyje“ buvo pristatytos ir dvi Editos Stundytės dvi miniatiūros – „Šokis Nr. 2 (Indigo)“ šokio operos. Žanras, siejantis naująją operą ir šokį, dar ir „Šokis Nr. 1 (Juoda)“ – patvirtino jau anksčiau atsisklei- neturi ryškesnių bruožų, bet, išpopuliarintas „Naujosios dusį choreografės ir šokėjos gebėjimą iš smulkių, lyg ir ne- operos akcijos“, pritraukia vis daugiau kūrėjų. Matėme la- reikšmingų detalių dėlioti vientisą ir gana netikėtą vaizdą. biau eskizą nei išbaigtą kūrinį primenančią „Dykrą“ (Jono Minimalistiniai judesiai, jos pačios sukurti abstraktūs kos- Sakalausko muzika, Agnijos Šeiko choreografija), įkvėptą tiumai, lokalizuotas apšvietimas derėjo tarpusavyje, dvi mi- Jeano Baudrillard’o knygos „Simuliakrai ir simuliacija“. niatiūros atrodė tarsi du vieno vėrinio karoliukai. Tekstus išdainavo pats Sakalauskas, o trys šokėjai kartu su Loretos Juodkaitės šokio kompozicija „Sapnų žemėla- juo bandė žodžius paversti reginiais. Įdomi Sigitos Šimkū- pyje“, dvelkianti neoklasicistiniu stiliumi, tarsi iškrito iš naitės ir Arūno Paslaičio scenografija – bene vizualiausias festivalio konteksto. Ją atliko nacionalinės M. K. Čiur- ir įsimintiniausias šios šokio operos sandas. Ant didelių lionio menų mokyklos baleto skyriaus mokinės, iš kurių kubų ir stelos projektuojami stambiaplokščių namų vaiz-
26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 „Dykra“. spektaklio scena dai sukūrė miesto simuliakrą, o ant tokio „namo“ stogo sė- išreiškia skirtingas būsenas. Vis dėlto žiūrovams, nema- dintis žmogus primena filosofuojantį Karlsoną. Bandoma čiusiems visos operos, tie keletas šokių neįstengė perteikti žongliruoti įvaizdžiais, vis dėlto pakilti aukščiau tarpdis- veikalo nuotaikos, jo gilumos ir prasmių. Šokiai, kad ir ciplininių eksperimentų nepavyko. Šokis balansavo tarp labai gerai atlikti, liko tik šokiais. rytietiškos mankštos ir judesio teatro, abstraktūs judesiai derėjo su ne mažiau abstrakčiu tekstu, tačiau tai buvo tar- Festivalis suteikia puikią galimybę per trumpą laiką si „kūrinys savyje“ – niekur nevedantis, nieko nesakantis. pamatyti gana platų lietuviško šokio, ypač to, kuris rodo- Įdomus tiesiog kaip eksperimentas eksperimento dėlei. mas palyginti retai ir mažose scenose, spektrą. Grįžtant Kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės operos „NO AI prie de Keersmaeker žodžių apie šokį, kuris turi galią DI“ apie joiką dainuojančią ir sau pamainos ieškančią perteikti pasaulius, saugomus kūnų, galima konstatuoti: seną šamanę ištraukos (išplėštos šokio dalys) vientises- lietuviški pasauliai vis dar siauroki. Ar nepasijusime kaip nio vaizdo nesudarė, tačiau suteikė galimybę pasigėrėti ta varlė, kuri, tupėdama šulinyje ir regėdama dangaus įdomia Erikos Vizbaraitės choreografija. Čia esama ir skritulį, jaučiasi esanti pasaulio centre? samių folkloro elementų, ir šamaniškų judesių, pagrįstų Tarptautinis festivalis su užsienio choreografų darbais pirmapradžiu tikėjimu, ir meditacijų, dvelkiančių vidiniu mums yra tiesiog gyvybiškai būtinas, kad galėtume kartu susikaupimu. Rūtos Biliūnaitės sukurti kostiumai gerai su kitais ieškoti būdų, kaip šokiu sakyti tiesą.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 27 Kęstutis ŠAPOKA
KAS PRASMEGO KIAURYMĖSE?
Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
tasio Eidrigevičiaus kūryba skleidžia nesumeluotą torės Regina Urbonienė su Milda Žvirblyte pasišovė Sįtaigą. Dailininkas, nuo 1980 m. gyvenantis Len- išryškinti tik vieną (bet turbūt charakteringiausią) kijoje ir ten sulaukęs pripažinimo, viena vertus, iki Eidrigevičiaus kūrybos aspektą iš įspūdingos jų gau- šiol „blaškosi“ tarp lietuvių ir lenkų kultūros, antra sos ir parodyti jį tarsi per padidinamąjį stiklą. vertus, jau seniai yra pasaulio pilietis – tą rodo tiek Pasirinkus tokį parodos formatą, kilo nemažai pa- gyvenimo būdas, tiek kūryba, kuri subjektyviai pa- vojų. Visų pirma, tokios didžiulės ekspozicijų salės radoksali, bet kartu prisodrinta universalių vaizdinių specifika lyg ir savaime diktuoja retrospektyvinį pjū- ir įvaizdžių. vį, nes tokiame plote bandant pristatyti tik vieną dai- Stasys Eidrigevičius – vienas įvairiapusiškiau- lininko kūrybos aspektą gali nepakakti kūrinių arba sių menininkų, natūraliai, intuityviai pasineriantis į priešingai – atsiras nemotyvuotas kartojimasis. Žino- kokią nors jo dar neišbandytą meno sritį ir neretai ma, idėja užčiuopti tam tikrą teminę visos dailininko atrandantis joje netikėtus prasminius niuansus, ku- kūrybos giją irgi įdomi. Tačiau šios parodos atveju riuos atveria ir mums. Kai dailininkas imasi tradici- kuratores, deja, nuskandino erdvė, o ne jos pažabojo nės išraiškos, pavyzdžiui, tapybos, ją traktuoja nepai- erdvę. Todėl, matyt, nesąmoningai bandydamos žūt- sydamas nusistovėjusių „tautinės tapybos tradicijos“ būt užpildyti ekspozicinius plotus, pasidavė šiokiai kanonų, perskaitymo būdų, kai imasi video- ar per- tokiai monotonijai, kitaip sakant, griebėsi tuščiažo- formanso, nepuola į „privalomą“, nes madingą, ciniz- džiavimo. mą, nedemonstruoja sarkazmo, tas medijas permąsto Tas tuščiažodžiavimas gal ir turėtų kokią nors savaip ir sukuria specifinę eidrigevičišką atmosferą. prasmę, jei būtų nuspręsta tiesiog parodyti viską, ką O ką jau kalbėti apie plakatus ar knygų iliustracijas – dailinininkas sukūrė konkrečia tema, tačiau tai pa- čia dailininkas yra pasiekęs išskirtinių aukštumų. daryti būtų keblu, nes visą Eidrigevičiaus kūrybą yra Tiek apie kūrybą kaip tokią. O štai kalbant apie persmelkęs kaukės motyvas. Susidaro keistas įspū- proziškesnius dalykus, pavyzdžiui, apie Stasio Eidri- dis: arba buvo atrinkta kiek per daug kūrinių, arba gevičiaus parodą „Veidas ant kaukės“ NDG, deja, ten- padaryta klaidų juos atrenkant, tačiau ne todėl, kad ka iš esmės keisti „tonaciją“. būtų atrinkti ne patys būdingiausi, o atvirkščiai – to- dėl, kad atrinktieji yra net pernelyg charakteringi ir Iš pradžių maniau, kad ši paroda – tai Eidrigevi- paverčiami labai jau tiesmukiška, pažodine kuratorių čiaus kūrybos retrospektyva, juo labiau kad ne vienas sugalvotos temos iliustracija. Be to, jie tiesiog nevy- pažįstamas dailininkas tvirtino manantis taip pat. Ta- kusiai eksponuoti, nesuderinti tarp savęs. Išimtis – čiau po ilgo apžiūrinėjimo ir įtempto mintijimo susi- salės viduryje rodoma mažų formatų tapyba (tempe- vokiau, kad tai yra, ko gero, kuratorinė paroda. Kura- ra popieriuje). „Paskutinės vakarienės“ ciklas (1983)
28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 ar priešais jį eksponuojami kameriniai paveikslai su- Užuot panaudojusios savo kaip menotyrininkių sti- skamba ir pamatome tą tikrąjį Eidrigevičių. Tai papil- priąsias puses – užsiėmusios datų, faktų rinkimu, jų domas argumentas, kodėl kuratorėms derėjo rinktis kompiliavimu, kuratorės savo tekstais bando konku- kameriškesnę erdvę. ruoti su Eidrigevičiaus paveikslais. Pritempti jų iki Tuščiažodžiavimą paminėjau neatsitiktinai, nes jo stulbinamai lakios Eidrigevičiaus vaizduotės ir išmo- „burbulai“ persmelkia parodą tiek perkeltine, tiek ir nės akivaizdžiai nesiseka, todėl tie tekstai tą išmo- tiesiogine prasme (tikiuosi, Eidrigevičius neįsižeis, nes nę pažaboja, o kūrinius subanalina. Paroda ne tiek kalbu ne apie neabejotinai įdomią ir prasmingą jo kū- skatina kontempliuoti dailininko kūrybą, kiek verčia rybą, bet apie jos pateikimą svetimomis rankomis). narplioti painią, pretenzingą kuratorių retoriką, kuri Niekaip nepavyks išvengti prievolės aptarti pačių nedera ir su gana monotoniška ekspozicijos struk- kuratorių tekstus, nes jie atseit „papildo“ parodos vi- tūra, todėl susidaro įspūdis, kad kuratorės iš didelio sumą. Noras plačiajai publikai priminti ir taip gerai rašto išėjo iš krašto. žinomą kaukių ir sielvartų (smutki) leitmotyvą, kuris Lyrinė „chaltūra“ (viena kolegė, sakyčiau, ypač yra Eidrigevičiaus kūrybos, galima sakyti, „vizitinė taikliai įvardijo panašaus pobūdžio tekstus) apie kortelė“, būtų visiškai natūralus ir pagrįstas, jei ne „atpleišėjusius siluetus, kiaurymes, bylojančias apie rizikingas kuratorių užmojis pristatyti visa tai „neor- asmeninį dailininko kūrybos pobūdį“ ir t. t. vis dėlto dinariai“, žadant atrasti dar neatrastas prasmes. turėtų būti profesionaliau „apžaista“ (kad ir bandant Tokius užmojus išduoda pati „veido ant kaukės“ nuosekliau išplėtoti „veido ant kaukės“ argumenta- metafora – rimta paraiška aukštyn kojomis apversti ciją) – tokios solidžios institucijos kaip NDG paro- prasminę Eidrigevičiaus kaukių etimologiją. Neži- doje neturėtų badyti akių neblėstantis infantilumas. nau, kas tą metaforą sugalvojo, tačiau bėda ta, kad Gražiausių rašinių konkursuose reikėjo dalyvauti įžanginis tekstas daugiau jokia logika (net ir poeti- mokantis vidurinėje mokykloje… ne), išskyrus klampią retoriką, šios „rimtos paraiš- kos“ neparemia, nepaaiškina. Todėl ji, nepaisant to, Trumpai apibendrinkime kuratorių darbo rezul- kad yra kartojama tarsi mantra, vis tiek beregint tatus. Visų pirma, buvo suklysta iš pat pradžių, kai išsikvepia. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad šią vietoj „tiesiog retrospektyvos“ buvo pasirinktas kura- metaforą bandoma pagrįsti ir pateisinti tokiu teigi- torinis projektas. niu: Eidrigevičius negyviems daiktams tarsi suteikia Būtų pakakę, atmetus sudėtingą tekstinę ekvili- gyvybės, todėl kaukė įgauna veido bruožus. Galbūt bristiką, tiesiog atskleisti Eidrigevičiaus įvairiapusiš- to pakaktų, tačiau ši įdomi užuomina, užuot ją iš- kumą, išskirti jo kūrybos periodus, parodyti stilisti- plėtojus, paaukojama, mano subjektyviu supratimu, nes transformacijas ir išraiškos būdų įvairovę. O tai sentimentalios, net patetiškos kuratorių saviraiškos savaime diktuotų ir kūrinių atranką – nuo ankstyvo- dėlei. Kad ir kokius sudėtingus intelektinius triukus sios, sakykime, dar studentiškos, beje, labai įdomios atliktume, bandydami perprasti šią metaforą, kura- „hiperrealistinės“ tapybos iki vėlesnių tapybinių torės mums nė kiek nepadeda – parodos tekstuose variacijų, kurios, ko gero, pasufleruotų, kad Eidrige- jos aptaria tik įprastinį „kaukės ant veido“ motyvą, vičius pamažu atsisakė tapybinio prado (kaip jį su- bet ne atvirkščiai. prantame mes), atradęs ir ištobulinęs grafinę raišką. Taigi ne kuratorės suvaldo skambią metaforą, pri- Natūraliai būtų išryškėjusios Eidrigevičiaus kaukių pildydamos ją konceptualaus turinio, bet metafora motyvo užuomazgos piešiniuose ir posūkis į knygų paprasčiausiai suvalgo pačias kuratores. iliustracijos, plakato sferas, kuriose minėti motyvai Originali, deja, rimčiau nepagrįsta, todėl tuštoka išplėtoti, ko gero, įtaigiausiai ir giliausiai. O tam ti- metafora yra visų parodą lydinčių tekstų simptomas. kras stilistinis manierizmas natūraliai atvestų prie
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 29 dailininko scenografijos, teatrinio periodo ir tam ti- apgailėtiną meškos paslaugą. Retrospektyvinė arba kru atžvilgiu iš jo atsiradusių dailininko performan- retrospektyviniam formatui artima dailės klasikų sų. Toji visuma, ko gero, atskleistų dar ir paralelinių paroda vis dėlto reikalautų didesnio subtilumo ir kūrybinių Eidrigevičiaus pomėgių margą mozaiką. gebėjimo likti „šešėlyje“, t. y. labiau išryškinti prista- Kuratorės pasirinko tarsi ir kūrybiškesnį, origina- tomojo autoriaus kūrybą, o ne pristatančiojo kura- lesnį kelią (bent taip sprendžiu iš parodos struktūros), toriaus koncepciją (nebent kuratoriaus sprendimai tačiau juo eidamos įklimpo būtų sąmoningai ir, pritariant tarsi pelkėje. pačiam dailininkui, drastiš- Kuratorių tekstai išduo- kai radikalūs). Tai geriau da tokį dažną šiais laikais tinka kokioms nors dide- sutrikimą, kai kartelė, lėms grupinėms šiuolai- beje, savo noru, iške- kinio meno parodoms, liama taip aukštai, kad kai eksponuojamas neįstengiama jos per- menas leidžiasi „min- šokti. Kuratorių ra- komas“ arba net pats šinių poetinė įtaiga prašosi kaip nors „iš- nė iš tolo neprilygs- maniai“ konceptua- ta Eidrigevičiaus lizuojamas. kūrinių poetiniam Kai į NDG atve- polėkiui, o meno- žama paroda iš už- tyrinė, faktologinė sienio su tiksliomis dalis yra užtušuoja- instrukcijomis, ką ir ma, nuslopinama. kaip instaliuoti, kur Galbūt kontrasto ką statyti, kabinti, „siurrealistiniams“ dažniausiai ir rezulta- dailininko kūri- tas geras, malonu po niams principu de- ją vaikščioti. Tačiau, kai rėjo įdėmiau, netgi tokią didelę ekspoziciją pabrėžtinai „sausiau“ imasi formuoti etatinės paanalizuoti jo kūrybą NGD kuratorės, žiūrėk, už- ir paprastai, aiškiai, logiš- griūva problemų kalnas – kal- kai atskleisti svarbiausius bu ne apie kabinimo aukštį ar kūrybos bruožus, stilistinę tarpus tarp paveikslų, o apie gebė- kaitą, o daugiašakę jo kūrybą Stasys Eidrigevičius. Du pjūklai. 1999 jimą suvaldyti prasminę ir vizualinę pozicionuoti, atsižvelgiant į dailės ekspozicijos visumą. stilių istoriją ir t. t. Kitaip tariant, ne- Taigi, reikėtų pagirti (sakau tą su visa įkyriai, nepastebimai, bet profesionaliai pakomentuoti pagarba) kuratores, kad ieško įdomesnių eksponavi- ekspoziciją. mo būdų, vis dėlto patarčiau ir palinkėčiau, kad kitą Žinoma, būna atvejų, kai kuratorių „diktatas“ iš- kartą tiksliau apskaičiuotų savo jėgas, gebėjimus, o gelbsti ekspoziciją arba priverčia į dailininko kūrybą „konceptualumą“ demonstruotų laiku ir vietoje. Ži- pažvelgti naujaip, bet Eidrigevičiaus kūrybos „gel- noma, dėl tokios kritikos nereikėtų pernelyg nusi- bėti“ tikrai nereikia, todėl šįkart „diktatas“ padarė minti, juk, kaip sakoma, iš klaidų mokomės.
30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Stasys Eidrigevičius
Su kauke ant veido
Kambarys „su vaizdu“ kelionių biurai laukia savųjų. Sodina į mikroautobu- sus. Gidė informuoja, kad iki viešbučio – pusantros Atidaręs parodą „Veidas ant kaukės“ Vilniuje, Na- valandos kelio. Užsidedu saulės akinius ir tyrinėju cionalinėje dailės galerijoje, pajutau norą kažkur lėkti, gamtovaizdžius, bėgančius už lango. Pagalvoju – ir vėl skristi. Pabėgti nuo minios, nuo interviu, nuo meno. esu neturtingam krašte. Kaip Graikijoje, Egipte. Ant Tartum dušu „dūšią“ nusiplauti, atsinaujinti. Galimy- kai kurių namų stogų metalinės statinės – saulė šildo bių šiais laikais begalė. Kelionių biurai laukia, plačiai vandenį. Vaizdas kiek siurrealistinis. Motyvas mano atvėrę duris, nusipirkęs kelionę kartais gauni net do- paveikslui. Amžinatilsis mano tėvas to nesusigalvojo. vanų, pavyzdžiui, gero vyno butelį. Pavartęs spalvo- Na, bet Lietuvoje, Panevėžio apylinkėse, tokios karš- tus, viliojančius katalogus, išsirinkau Turkiją, Hotel tos saulės nėra, ten daug vėsios mėnulio šviesos... Pa- Club Sun City prie mėlynos pajūrio įlankos. Išgirdęs, galiau autobusas sustoja prie Sun City. kad liko tik vienas kambarys, iškart sumokėjau 2397 Registratūroje nusidriekia eilė. Niekas iš atvažiavu- zlotus ir pasirašiau sutartį. Kitą dieną skambina iš ke- siųjų nekalba angliškai. Šiuo atžvilgiu turiu pranašu- lionių biuro ir klausia, ar Stasys – tai mano pavardė? mą, registratoriui sakau: esu dailininkas, prašom duo- Ne, sakau, – tai vardas. Tada turim perrašyti sutartį... ti gerą kambarį su vaizdu. Pagaliau gegužės 16-osios rytas. Diena giedra. Lėktu- Kompiuteris – tikras stebuklas – randa tokį kambarį. vas, skrendantis į Turkiją, pilnas trokštančiųjų pailsėti. Registratorius šypteli sakydamas, esą nr. 1315 – tai ge- Esama ir iš tikrųjų ištroškusių. Stiuardas ir stiuardesė riausias kambarys iš turimų šiuo metu. Gaunu melsvą siūlo arbatos, kavos, alaus. Paaiškėjus, kad čarterinia- apyrankę, kad čia ir dabar galėčiau jaustis esąs karalius, me lėktuve už gėrimus mokama, troškulys liaujasi ka- mat „viskas įskaičiuota“. Šio viešbučio svečiai apgyvendi- mavęs… Stiuardai šypsosi patenkinti – nereikės prie nami triaukščiuose nameliuose, sustatytuose aplink ba- kiekvieno lankstytis... Lėktuvas leidžiasi Dalamano seiną. Pro langą ir matau tik jo „vaizdą“. Vandenyje dūks- oro uoste. Eilė prie vizų – reikia turėti paruošus lygiai tantys vaikai kelia siaubingą triukšmą. Bandau atidaryti 20 dolerių, čia niekas neklausia nei vardo, nei pavar- balkono duris – nepavyksta. Raktas sukasi vietoje. dės, automatiškai įklijuoja vizą į bet kurį paso puslapį. Ant stalo dėlioju atsivežtą piešimo sąsiuvinį, Kita eilė – pasų tikrinimas. Kontrolierius pokšt ants- pieštukus, teptukus, akvarelinius dažus. Kas žino, paudą prie vizos ir esi Turkijoje. Aš šioje šalyje lan- gal apims noras piešti. Ant sienos kabo van Gogho kausi pirmą kartą. Užplūsta šiokios tokios emocijos. reprodukcija – Arlis. Pakeltas tiltas. Vadinasi, turkai Turistų srautas neša mane autobusų aikštelės link. Čia mėgsta van Goghą. O gal nori įtikti turistams. Tegul
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 31 mato tai, ką matė. Paradoksas. Visą savaitę žiūrėsiu kitą pusę, bet tai tuščias darbas. Galiu vieną naktį ir arba į baseiną, arba į Pakeltą tiltą. be balkono apsieiti. Kviestis pagalbą lyg ir nedrąsu. Persirengiu vasariškai – trumpos kelnės, marškinė- Ryte dar stropiau sukioju raktelį – vėl nieko. Skam- liai – ir einu į žvalgybą. Jau popietė. Laikrodį pasukau binu į registratūrą – gal kas ateis ir parodys, kaip valanda į priekį – laikas Turkijoje toks kaip Lietuvo- atidaryti. Pažada, kad ateis. Po kiek laiko skambina je. Aplinkui daug žalumos, žydi krūmai. Gražu, švaru. ir aiškina: atseit „atsidaryk pats“. Beveik rojus. Tik alkio jausmas kamuoja – beveik visa Vėl bandau, vėl skambinu, nes tos durys, matyt, diena kelionėje. Pamatau reklamą, siūlančią turkišką užkerėtos. Pagaliau ateina tas, kuris padeda nešioti pirtį, įvairius masažus. Iki vakarienės dar visa valan- lagaminus. Paima už rankenėlės ir... atidaro. Sako – da. Atsisėdu prie baro. Barmenas paslaugiai šypsosi, prašom, durys atidarytos. Jaučiuosi kvailai. gaunu turkiško alaus. Stebiu žmones – tyrinėju, kur aš Duodu jam tip į delną. Tas patenkintas. patekau. Girdžiu kalbančius angliškai, lenkiškai. Daug Visą savaitę laikiau duris atviras. Bet vieną naktį senų, nutukusių, jaunesni atvykę su vaikais, beveik priskrido tiek uodų kraugerių, kad dėl savo „atviru- naujagimiais, ir tais triukšmingais paaugliais. Garsiai mo“ labai pasigailėjau... kalba tiek pakaušusieji, tiek blaivūs. Pirmas įspūdis – prastas. Nėra su kuo net šnektelėti, – pagalvoju. Žval- The Times (Laikas) gybos tikslais leidžiuosi į miestelį. Kiekviename žings- nyje – suvenyrų kioskeliai, juvelyrų parduotuvės, jų Kas rytą perku The Times už 4,5 turkiškos liros. Lai- pusėn net žiūrėti nenoriu. Už poros žingsnių – jūra. kraštis, spausdinamas Turkijoje, tapo man kasdieniniu Krantas akmenėtas. Aplink kalnai. Gražu. draugu. Pirmiausia skaitau meno naujienas – spausdi- nama nemažai straipsnių apie Kinijoje įkalintą daili- Užkerėtos durys ninką Ai Weiwei. Mačiau jo parodą Mori muziejuje Tokijyje 2009 m. Tada tą vardą išgirdau pirmą kartą. Po vakarienės grįžtu į kambarį. Vėl bandau atida- Jo skulptūros, instaliacijos atrodė įdomios, bet lyg ryti balkono duris. Neatsidaro. Suku raktelį į vieną, į kažkur jau matytos. Absoliutaus originalumo nebū- na. Pasirodo, jis – vienas garsiausių Kinijos dailininkų. Londone, Tate Modern galerijoje, neseniai sukūrė instaliaciją iš milijonų kera- minių saulėgrąžos grūdelių – padengė jais salės grindis. Panašiai mano tėvas papildavo drėgnus grūdus kambaryje ir liepdavo, kad juos nuolat maišyčiau. Ai Weiwei kritikavo Kinijos politiką, už tai valdžia jį suėmė. Su- judo muziejų direktoriai, dailininkai, politi- kai. The Times rašė, kad dailininkų atstovai nuvyko su peticija į Dauning street 10, kad Londonas aktyviau spaustų Pekiną, reikalau- damas dailininką išlaisvinti. Kita tema, kuri ilgai buvo aktuali, – gar- saus režisieriaus Larso von Triero tarptautinia- me Kanų kino festivalyje per spaudos konferen- Stasys Eidrigevičius. Larsas. 2011 ciją išdėstyti samprotavimai apie nacių estetiką.
32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Stasys EIDRIGEVIČIUS Santuoka. 2011
Stasys EIDRIGEVIČIUS Siurblys. 2011 Stasys EIDRIGEVIČIUS Dailininkas. Popierius, pastelė; 200x155
Iš personalinės parodos „Veidas ant kaukės“ Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje Sakė, kad truputį simpatizuoja Hitleriui, esą ne viską šis galima persivalgyti. Dešimtys padavėjų sukasi kaip bi- daręs blogai. Žinia žaibiškai apskriejo pasaulį. Festivalio tės. Tiksliau tariant, jie – ne padavėjai o indų surinkinė- direkcija pareiškė, kad Larsas von Trieras – persona non tojai. Kai kurie mandagiai sveikinasi, prisistato. Vienas grata ir turi tučtuojau išvykti, nes Kanuose yra nepagei- iš jų sako man: „Jūs atrodote toks rimtas – panašus į ma- daujamas. Režisierius ėmė atsiprašinėti. Bet vis tiek tapo fiozą.“ Štai tau, Stasy, antras komplimentas! „Dar vakar festivalio skandalistu. Spaudai ir televizijai tik to ir rei- buvau policininkas“, – atsakau. kia. Ant vieno stalo – instaliacija iš šakučių ir peilių. Skaitydamas tas žinias pamažu karpiau laikraštį, jo Šalia sukinėjasi padavėjas – to kūrinio autorius. Pa- fragmentus klijavau ant popieriaus, po to piešiau. Taip giriu už išradingumą. Bet „instaliatorius“ nesupran- per savaitę Turkijoje sukūriau koliažinių piešinių ciklą. ta angliškai, todėl pasikvietė kolegą, deja, tas irgi ne kažin ką galėjo padėti, beliko vi- Pirmasis masažas siems trims supratingai šypsotis. Ant kiekvieno kampo stovi Tip Bet svarbiausias čia ir dabar – Box – arbatpinigių dėžutės. Bet poilsis. Antrą dieną užsisakiau tur- doleriuką ar lirą klientai duo- kišką pirtį su kūno valymu, muilo da tiesiog padavėjui. Tada jis dar putų masažu, aliejiniu masažu, vei- mieliau aptarnauja, atneša vyno do masažu, veido kauke, refleksiniu ar vandens – pagal pageidavimą. masažu. Viskas truko 80 minučių. Aš padaviau tip instaliacijos auto- Malonu gulėti ant šilto akmeninio riui. Matyt, todėl jis kasdien jau iš stalo, jausti, kaip kūną išpila prakai- tolo man šypsodavosi. tas. Paskui esi panardinamas į muilo putų debesį, kuris taip švelniai glos- Kasdienybė to tave, kad apima fizinė palaima. Masažistė pirštais maigo kūną gana Televizijos naujienos: japonų skausmingai. Bet kenčiu – masa- politikai demonstratyviai valgo žas yra masažas. Klausia, ar ne per agurkus iš Fukušimos regiono – stipriai. Dar paklausė: „Kodėl jūs Instaliacija iš šakučių ir peilių atseit, radiacija nepavojinga. nesišypsote?“ Iš veido, pasak jos, Parodomas pabudęs Islandijos esu panašus į policininką… Nieko sau komplimentas! ugnikalnis, besiveržiantys dulkių debesys. Galvoju, Kokios veido kaukės norėsite – apelsininės, abrikosinės kad tik spėčiau sugrįžti. Pernai atskridęs į Vilnių at- ar šokoladinės? – teiraujasi. Sakau: šokoladinės. Būsiu gal grįžau traukiniu, o Madride turėjau būti dieną policininkas šokolade, – pagalvoju. Su kvapnia šokolado ilgiau– dėl pavojingų vulkano dulkių atšaukė skry- kauke ramiai gulėjau 15 minučių. Po to veidą nuplovė, džius. pavaišino obuolių arbata. Atsisveikindama pasakė: „Šią- Be perstojo rodomas Larsas von Trieras, komen- nakt miegosite kaip angelas.“ Kažin ar tarp angelų būna tuojami jo žodžiai apie nacius… Režisierių iš Kanų policininkų, – atšoviau mintyse. išprašė, bet jo filmą „Melancholija“ konkursinėje programoje paliko ir net apdovanojo palmės šakele Virtuvės atrakcijos pagrindinio moters vaidmens atlikėją… Čia siūlomos įvairiausios ekskursijos, bet aš nu- Per pusryčius, pietus ir vakarienę vilioja, gundo de- sprendžiau ilsėtis – nesiblaškysiu, žiūrėsiu į dangų, šimtys stalų, apkrautų įvairiausiu maistu. Čia beregint kuriame pilna sportinių parašiutų ir debesų. Pasi-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 33 Paskutinis „drinkas“
Paskutinę viešnagės pavakarę užsisakau dar vieną masažą. Vėl guliu ant šilto akmeninio stalo, masažistas Alexas gausiai pila ant manęs vandenį, balta pirštine trindamas visą kūną. Nuvalęs dešinės rankos delną, rodo, kokia purvina pasidarė jo pirš- tinė. Suprantama, juk visą savaitę piešiau minkštais pieštukais. Alexas klausia, ar turiu kamerą – padary- siąs nuotrauką. Galvoju, ko čia mane storą fotogra- fuoti, bet, jei apipils tomis muilo putomis, – tegu. Stasys Eidrigevičius. Poligrafas. 2011 Kad tik kamera neišslys- tų jam iš rankų. Na, bet tepęs kūną kremu nuo saulės, gulomis įsitaisau šalia rizika visur neišvengiama. Putų kalnas vėl dieviš- kitataučių. Norom nenorom klausausi, ką jie kalba, kai glosto kūną. Taip jautriai, švelniai, kaip mielas stebiu, kaip eina praeina gyvenimas. Susiraukšlėję, žodis kartais glosto „dūšią“... O kur dar gaivinantys gysloti nykstantys senukų kūnai primena džiovintus vandens srautai nuo galvos iki kojų, po to įtrynimai vaisius… Jauni daugiausia yra nutukę ir didžiuojasi kvapiaisiais aliejais, stuburo įspaudimai! Klausiu, ar kičinėmis tatuiruotėmis, kurios vyniojasi apie rankas, Alexas – tai turkiškas vardas. Ne, graikiškas – Ale- kojas, krūtinę, pečius, kaklą. Nei drabužių nereikia – xandras. Sako, jis iš Rodo salos, kuri nuo čia visai vaikščiok sau kaip objektas iš siaubo filmo. Užuodžiu netoli. Jo hobis – gaudyti kardžuves. Supjausto jas cigaretės dūmą. Netoliese rūko viena turistė. Rodau jai gabalais ir parduoda užsieniečiams, kurie saloje ženklą, kad čia to daryti negalima. Ji užgesina cigaretę. įsigiję vilas. Pasakoja pasibaisėjęs, kai nėščia anglų Netrukus visa jaunų anglų grupė užsirūko. Einu nuo jų turistė užsirūkė, nes Turkijoje nėščia moteris – tai atokiau. Saulė visur ta pati... brangakmenis... Alexas imasi masažuoti veidą – Ištroškęs užsuku į barą. „Viskas įskaičiuota“, todėl ga- tepa, trina. Dešimtys kvapų, pojūčių. Jaučiuosi kaip liu gurkšnoti, ko širdis geidžia. turkų sultonas… Po vakarienės garsi muzika kviečia pasinerti į pra- Paskutinis vakaras Oludenizo miestelyje, Sun City mogas. Kasdien kitas šou – tai šokėjai iš Afrikos, tai viešbutyje. Einu į registratūrą – grąžinu pasiskolintą ugnies cirkas, tai turkiškas dainų ir šokių popuri.... rankšluostį, jie man atiduoda 20 lirų užstatą. Dabar – į Publikai didelio skirtumo nėra, kad tik būtų proga pa- barą, kur laukia paskutinis „drinkas“. Duodu bar- silinksminti. menui tas 20 lirų. Tai nemažai, ir jis nusišypso pa- tenkintas.
34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 „Objektyviausiai meno kūrinio vertę* nustato rinka“
Su Meno rinkos agentūros direktore dr. Simona Makseliene kalbasi Kęstutis Šapoka
ęstutis Šapoka: Pirmiausia papasakokite, kas kolekcininkais, norinčiais parduoti kūrinius iš savo Ktoji Meno rinkos agentūra. kolekcijų. Tuo skiriamės nuo galerijų arba pirminės Simona Makselienė: Meno rinkos agentūra buvo rinkos, kai kūriniai parduodami pirmą kartą. Gale- įkurta 2007 m., tada įvyko ir pirmasis mūsų reng- rijos dažniausiai dirba tiesiogiai su kūrinių autoriais tas aukcionas Arsenale. Šiuo metu agentūra valdo ir tariasi dėl pirminės jų kūrinių kainos. Kai kolek- tris prekinius ženklus: Vilniaus aukcionas reguliariai cininkas sumano darbus parduoti – juos neša jau į rengia aukcionus, Vilniaus aukciono biblioteka ėmėsi aukcioną, t.y. antrinę rinką. meno albumų leidybos, Kunstkamera plėtoja galerinę Aukcionų duomenys paprastai būna vieši, kaupia- veiklą. mi viso pasaulio aukcionų duomenų bazėse, pavyz- Dabar aukcionus Vilniuje dažniausiai rengiame To- džiui, Artnet ar Artprice. Mes savo aukcionų duome- lerancijos centre, Naugarduko g. 10/2. Antikvarinių nis taip pat teikiame Artprice. Aukcionas yra viešas knygų, senosios grafikos ir žemėlapių aukcionai vyko pardavimo būdas ir kainos yra viešos, todėl galima Vilniaus rotušėje, galerijose „Arka“ ir „Kunstkamera“. sekti autorių, kurie patenka į antrinę rinką, kūrinių Du aukcionus surengėme Kaune ir Klaipėdoje, atitin- pardavimo kainų istoriją. O tada kaina nustatoma, kamai parinkę tematiką: Klaipėdos aukcione vyravo atsižvelgiant į jau egzistuojančią pardavimų istoriją. marinistika, Mažosios Lietuvos ir Nidos menininkų Tai pagrindinis pirminės ir antrinės rinkos kainoda- kolonijos leitmotyvai, Kauno aukcione buvo daug ros skirtumas. dailininkų kauniečių kūrinių, susijusių su Laikinąja Žmonės, pavartę aukciono katalogą, dažnai klai- sostine. dingai remiasi pirminėmis kainomis kaip objektyviu faktu, nes aukcionuose ši kaina visada yra tik tikė- Ar aukcionų ir galerijų rinka skiriasi? tina. Tikrasis rodiklis yra galutinė pardavimo kaina, Orientuojamės į antrinę rinką, bendraujame su t. y. kiek verta mokėti už vieną ar kitą kūrinį, paro- do rinka. Tik remiantis jau įvykdytais pardavimais, * Rinka, kad ir kokia ji būtų visagalė, nustatyti meno kūrinio vertės niekada transakcijomis, galima sudaryti pardavimų indeksus. neįstengė ir neįstengs. Ji nustato tik laikiną kainą. Čia labai tiktų prisiminti Pasaulyje yra nemažai tokių indeksų, pavyzdžiui, Oscaro Wilde’o žodžius: „Dabar visi žino visų daiktų kainas, bet niekas neži- Kunst AM 500, Mei Moses Fine Art Index, Artprice no nė vieno daikto vertės“, – Red. global index ir kt. Kiekvienam dailininkui apskaičiuo-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 35 jamos kainų kitimo kreivės, sudaromi autorių, kurių šiuolaikinio dailės konteksto pristatymo požiūriu, tą kūriniai geriausiai parduodami, top 500, autoriai rei- pripažino menotyrininkai, bet jo pardavimai buvo tinguojami. Taigi principai panašūs į muzikinius top patys prasčiausi – nupirkta vos 5 proc. kolekcijos, iš 10 ar top 100. 63 kūrinių – tik 3... Po to pradėjome ieškoti aukso vidurio ir stengiamės rinkinius subalansuoti taip, Kiek suprantu, tai yra aukcionų reitingai? Galerijos, kad kūriniai atitiktų keletą svarbių kriterijų. Vienas arba pirminė rinka, turi savo reitingų sistemas? iš pagrindinių – retumas. Svarbi ir meninė vertė, au- Paprastai galerijos savo kainų neviešina, nors, jei toriaus populiarumas, darbo kokybė ir būklė. Jei kū- tą darytų, būtų naudinga rinkai, nes prasiplėstų kai- riniai yra lengvai prieinami, sakykime, autorius dar nų amplitudė, turėtume daugiau informacijos, kuri aktyviai kuria, su juo nesunku susisiekti, nusipirkti leistų tiksliau nustatyti kainų indeksą. Labai sunku jo darbų galerijose, tada netikslinga tokius kūrinius prikalbinti galerijas, kad teiktų duomenis tokioms priimti į aukcioną. duomenų bazėms kaip Artprice ar Artnet. Kuo išsiskiria XIX Vilniaus aukcionas? Ar kainos indeksui turi reikšmės (ne)populiari daili- Jame pristatoma konkreti žinomo žmogaus – ra- ninko pavardė ir panašūs dalykai? šytojo ir diplomato Igno Šeiniaus kolekcija. Taigi Antrinėje rinkoje daugiausia ir perkamos „pavar- pradedame įtvirtinti kūrinių kilmės svarbą. Tai irgi dės“. O kalbant konkrečiai apie lietuvišką rinką, si- didina kūrinių vertę. Kitas XIX Vilniaus aukciono tuacija yra sudėtingesnė. Pasaulio aukcionų konteks- „kabliukas“ – išeivijos dailė. te pakanka kurioje nors duomenų bazėje patyrinėti konkretaus dailininko kūrinių pardavimo istoriją ir Kodėl, pavyzdžiui, Antano Žmuidzinavičiaus ar Ka- viskas tampa aišku, o Lietuvoje to padaryti beveik zio Šimonio kūriniai aukcione įvertinti tokiomis dide- neįmanoma. Kai tik pradėjome rengti aukcionus, ne- lėmis sumomis, o dailėtyros požiūriu kur kas svarbesni turėjome net už ko užsikabinti. Kūrinio savininkas tapytojai – gerokai kukliau? gali įsivaizduoti vienokią kainą, bet rinka diktuoja Žmuidzinavičiaus atveju svarbus autoriaus vardas, visai kitokią. Galerininkas šiuo klausimu gali turėti vieta dailės istorijoje, reikšmė, įtaka kitoms tapytojų vienokį supratimą, o dailėtyrininkai – kitokį. Tarp kartoms. Svarbus ir laikotarpis, ir retumo kriterijus, kitko, dailėtyrininkai ar muziejininkai, įkainodami nes paveikslas gana ankstyvas – nutapytas 1924 m., kūrinius, ypač dažnai prašauna pro šalį. Muziejinin- kai dailininkas lankėsi Amerikoje. Svarbi ir kilmė, nes kai kompetentingi identifikuoti, atributuoti kūrinius, kūrinys yra iš Šeiniaus kolekcijos. Reikia atsižvelgti ir bet apie jų kainas geriau nusimano galerininkai, an- į meninę vertę, nors, kaip matote, šį kriterijų paminė- tikvarai, prekybos tarpininkai, t. y. tie žmonės, kurie jau tikrai ne pačioje pradžioje. Kompozicijos, spalvų nuolatos sukasi pardavimų procese. atžvilgiu kūrinys yra išbaigtas, keliantis asociacijų su Rerichu, su įvairiomis XX a. pradžios dailės krypti- Vadinasi, menotyrinis vertinimas mažai lemia, kokia mis. Svarbu, kad šis paveikslas yra nemažo formato, vieno ar kito kūrinio kaina bus nustatyta aukcione? nutapytas aliejiniais dažais drobėje. Be to, puikiai iš- Pirmasis mūsų rengtas aukcionas labai skyrėsi nuo silaikęs. vėlesnių, nes ir aš, būdama menotyrininkė, aukcionų ėmiausi turėdama tik teorinių menotyros žinių, be Ar kainai turi įtakos faktas, kad tiek Žmuidzinavi- to, kūrinius pirmajam aukcionui atrinkome konsul- čius, tiek Šimonis tarpukariu buvo ypač populiarūs? tuodamiesi su vienu garsiausių Lietuvos menotyri- Svarbu ne tai, ar anais laikais juos lydėjo komer- ninkų. Pirmojo aukciono rinkinys buvo labai įdomus cinė sėkmė, o tai, ar šiandien jie kelia susidomėjimą.
36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Pavyzdžiui, Antano Samuolio arba Vlado Eidu- kevičiaus paveikslai anais laikais nebuvo komer- ciškai itin sėkmingi (Čiurlionio apskritai beveik niekas nepirko!), bet dabar, pavyzdžiui, Samuo- lio, jau nekalbant apie Čiurlionį, kūrinių kaina aukcione būtų labai didelė, nes šiuo atveju lem- tų retumo kriterijus. O Kazio Šimonio kūriniai nėra tokie reti, be to, ir dailės istorijoje Šimonis užima gerokai kuklesnę vietą negu Samuolis. Jei populiarūs dailininkai sukuria daug darbų, jų produktyvumas ir darbų gausa mažina kainą. Taigi komercinė sėkmė dailininko gyvenamuoju metu anaiptol neužtikrina komercinės sėkmės ateityje, žinoma, gali būti ir atvirkščiai.
Ar įžvelgiate kokias nors pirkėjų skonio ten- dencijas? Yra mados. Sakykime, kyla susidomėjimo vieno ar kito autoriaus kūriniais banga. Pavyz- džiui, buvo surengta Vytauto Kasiulio kūrybos paroda, išėjo kūrinių albumas ir rinka atsivėrė Kasiulio darbams, nors iki parodos daugelis apie tokį dailininką beveik nieko nežinojo.
Ar dailininko kūrybos albumas turi įtakos rinkai? Be abejo. Žinoma, daug prisideda gera rekla- ma spaudoje ir televizijoje. Kaip minėjau, kurį laiką žmonės mielai pirko Kasiulio paveikslus, tiesa, šiuo metu rinka gal kiek persisotinusi. Bet po kurio laiko, manau, vėl kils susidomėjimas, ir tada ateis jau tie tikrieji pirkėjai, kuriems Kasiu- lis yra įdomus.
Ar dailėtyra, konkrečiau, dailės kritika turi įtakos antrinei rinkai? Bėda ta, kad dauguma mūsų pirkėjų visiškai nesidomi specializuota menotyrine ar dailės kritikos spauda, kuri yra tarsi uždaras pasaulis, kur profesionalai rašo profesionalams. Tarp pir- kėjų paplitusi nuomonė, kad dailės kritikos aps- Kazys Šimonis (1887–1978). Vaidilutė. ~1918, popierius, tušas, akvarelė; kritai nėra. Atsiprašau, kad taip sakau, bet tokių 36 x 24,5. Sign. VK: KŠ
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 37 leidinių kaip Kultūros barai jie neskaito (arba skaito dailės istorijos panoramą. Turėjome rubrikas, skirtas tik nedidelė dalis). Jei dailės kritikos straipsniai būtų naiviajam, religiniam, litvakų menui, tarpukario Vil- rašomi į Verslo žinias, būtų visai kas kita. niaus dailės tradicijai, į kurią įeina lenkų grafika ir tapyba… Lietuviai be savojo modernizmo klasikos Tad tie dailininkai, kurie pristatomi ne kokiuose dažniausiai mažai kuo domisi, nežino, tarkim, len- nors Kultūros baruose, o, sakykime, reklamuojasi ko- kmečio Vilniaus meninio konteksto. O lenkai tą kon- kiame nors Stiliuje, elgiasi kur kas apdairiau? tekstą puikiai išmano. Įdomu dirbti su šiuo konteks- Reikėtų susitarti dėl sąvokų, nes yra „dailės kriti- tu, stengiamės pritraukti daugiau kūrinių iš Lenkijos, ka“ ir yra „reklama“ arba „vadyba“. Paprastai atsitinka kad jie pasklistų tarp mūsų kolekcininkų. taip, kad gerai besireklamuojantys dailininkai tampa Rengėme aukcionus, skirtus Vilniaus temai, – seno- brangūs, bet, kai jų kūriniai patenka į antrinę rinką, sios grafikos ir Vilniaus autorių, pradedant nuo XVI a. kurioje galioja visai kiti dėsniai, vadyba nebeveikia. Brauno atlaso su Vilniaus vaizdu iki šių dienų kūrinių. Kartais į aukcioną atneša populiaraus, madingo dai- Taigi, nors daugelis mano, kad aukcionas yra ko- lininko darbą ir sako, kad už jį sumokėjo, pavyzdžiui, mercinis renginys, jis susijęs ir su edukacija, su naujų keliolika tūkstančių. Tačiau matydama, kad kūrinio vardų įrašymu į dailės istoriją. Karaimo Bari Egizo, kainą išpūtė gera reklama arba labdaros aukcionai kūrusio Stambule, mirusio Vilniuje, vardą iš istorijos (yra dailininkų, noriai duodančių kūrinius labdaros sandėlių iškėlėme mes – išleidome jo kūrybos albu- aukcionams, kuriuose pirkėjai jaučia spaudimą pirk- mą, padėjome surengti parodą Lietuvos dailės muzie- ti, tokiu būdu kainos irgi nepagrįstai iškeliamos), ne- juje, pristatėme jo kūrinius keliuose aukcionuose. Ir galiu net pradinės kainos nustatyti tokios, kokia kūri- XIX Vilniaus aukcione esama tokių pavardžių, kurios nys buvo pirktas anksčiau. Be to, skoniai keičiasi. Ne žinomos daugiausia tik specialistams, pavyzdžiui, to- kartą susidūriau su tokiu reiškiniu: pradėdami rinkti torius Aleksandras Čainskis. kolekciją žmonės perka madingų autorių kūrinius, nes šie paprastai būna ryškūs, efektingi, bet ilgainiui Ar kokie nors lietuvių kūriniai cirkuliuoja tarptau- skonis lavėja, tada ieškoma labiau sofistikuotų dalykų tinėje rinkoje? ir bandoma antrinėje rinkoje atsikratyti tų „burbuli- Pristatomi nebent išeivijos dailininkai. Pavyzdžiui, nių“ autorių, kurie pirminėje rinkoje turi garsų var- Prano Domšaičio paveikslai cirkuliuoja Pietų Afri- dą, didelę kainą, bet aukcionuose jų parduoti beveik kos Respublikoje, Jono Rimšos – Bolivijoje, litvakų neįmanoma. Antrinė rinka orientuojasi į kūrinius, pasitaiko tarptautiniuose aukcionuose, Lietuvos len- turinčius išliekamąją vertę. kų, ypač susijusių su Vilniumi, kūriniai parduodami Dar kartą pabrėžiu: ne aukcionai nustato kainą, o Lenkijos aukcionuose. O sovietmečiu sukurti lietuvių rinka. Jei kaina yra per maža, aukcionas ją pakels, jei dailininkų kūriniai tarptautinėje rinkoje atsiduria la- per didelė, kūrinio niekas nenupirks. bai retai. Ar juos priimtų į tarptautinius aukcionus? Parduoti jų tarptautinėje rinkoje, ko gero, būtų neį- Kokia aukciono kaip ekspozicijos specifika? manoma, nes susiduriame su meno likvidumo proble- Aukcionas nėra kuratorinė paroda. Dažnai daili- ma. Jei į meną žiūrime kaip į investicijų rūšį, turime ninkai priekaištauja, kad pas mus kūriniai sukabinti galvoti ir apie jo likvidumą – jei sumanysiu parduoti ne taip kaip parodoje. Pabrėžiu – tai ir nėra paroda. savo kolekciją, kaip greitai galėsiu tai padaryti? Aukcionas turi teisę kūrinius sukabinti tiesiog pagal Be to, mūsų dailės kainų lygis toks menkas, kad autorių pavardžių abėcėlę. Nors, žinoma, taip neda- vargu ar sudomintų užsienio aukcionus. rome, kiekvienam aukcionui stengiamės parinkti ru- brikas, dažnai net novatoriškas, praplečiančias mūsų Dėkoju už pokalbį.
38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Daiva Šabasevičienė
Pagrobtasis Oskaras, arba Veiksmas Karaliaus Saulės sode
ežisieriaus Oskaro Koršunovo „pagrobimo“ drama Nors Koršunovui nereikėjo kaip Molière’ui ati- Rtęsiasi – Lietuvoje jis stato vis mažiau spektaklių. duoti duoklės Liudviko XIV įgeidžiams (drama- Orhuso teatro meno vadovas Stefanas Larssonas negraž- turgas buvo priverstas perrašyti „Tartiufą“ net kelis byliaudamas sakė, kad po Molière’o „Tartiufo“ sėkmės kartus!), tačiau akivaizdu, kad režisierius pakliuvo yra laimingas ir kartu su visa trupe tikisi, kad Koršuno- į dar didesnius psichologinius spąstus. Juk nėra pa- vas dar ne kartą grįš į jų teatrą. Tą patį kartoja ne vienos prasta Danijos Karalystėje prabilti apie tai, kad mo- užsienio trupės vadovai ir tai skamba gana skausmingai, narchija yra bejėgė kovoti su žmonių ydomis. Tačiau nes įžvalgūs teatro „rykliai“ baigia nusavinti vieną talen- Koršunovas drąsiai teigia tai, kas jam svarbu, ką jam tingiausių Lietuvos režisierių. „skauda“. Todėl keičia finalą: Tartiufas negauna Koršunovas nepakenčia muziejinio teatro, todėl pelnytos bausmės, kaip rašė dramaturgas. Dramos Molière’as jo rankose tapo šiuolaikiniu dramaturgu, siužetas, vedantis „laimingos pabaigos“ link, šia- buitinė papročių ir charakterių komedija virto kri- me spektaklyje virsta tikrų tikriausia visuomenės tiška, analitine, kandžia satyra. Nestokodamas svei- tragedija: apgaviko niekas į kalėjimą nepasodina. ko humoro, moljerišką dorovę ir filosofiją režisierius Daugelis tikėjusiųjų apsišaukėliu ir nuosekliai jam pavertė amžininkų klastos ir apgaulės veidrodžiu. tarnavusiųjų lieka it musę kandę. Finale personažai Danišką „Tartiufą“ galima pavadinti režisūriniu susodinami nugara į žiūrovus, o kai po paskutinių ekspromtu, kurio pamatai buvo padėti daug anks- Tartiufo, klastingo šventeivos, žodžių visi atsisuka, čiau, ar net nauju klasikinio teatro hibridu. Toks matome, kad tai ne atsakymo ieškanti „visuomenė“, „koršunoviškas realizmas“ buvo koduotas jau spek- o lygiai tokie patys apsimetėliai, pasirengę nuolan- taklyje „Ten būti čia“. Sąlygiška teatro kalba leido kiai tarnauti naujam apgavikui. Finalas – atviras, jam išgauti beveik natūralistinį tikrumą. „Tartiufe“ nes konkretaus atsakymo šiais laikais nė negali būti. Koršunovas meistriškai pasitelkia bufonadą, karika- Atviras ir slepiamas apsimetinėjimas, bereikšmių tūrą, groteską, aštrų komizmą. Jis skatina aktorius žodžių lavina tampa apgaulės apoteoze. Finale re- improvizuoti, remiasi net commedia dell’arte prin- žisierius paverčia personažus neregiais, nors jie ir cipais, naudoja kaukes, apibendrintus personažų spokso į žiūrovus išplėstomis akimis. tipus. Patys bufonadiškiausi spektaklio elementai Kodėl gana konservatyvi danų publika taip gerai (tiek vaidyba, tiek kostiumai) tapo objektyvios re- priėmė šį spektaklį? Kodėl jį taip palankiai įvertino alybės – visuomenės įpročių, tamsiausių žmogaus danų spauda? Šalis, turinti senas teatro tradicijas, dvasios užkaborių – atspindžiais. šiandien gyvena permainų nuotaikomis. O poky-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 39 „Tartiufas“. Režisierius Oskaras Koršunovas. Spektaklio scena
čiai verčia mąstyti ir būti aktyvius. Šiame kontekste tuotų vaidmenis. Aktoriams šis „Tartiufas“ yra neišse- Molière’o „Tartiufas“ tampa įspūdinga akcija, su- miamas lobynas, vaidybos enciklopedija – sudarytos krečiančiu akibrokštu. Iki kraštutinumų utriravęs maksimalios galimybės ne tik prigimtiniam talentui absurdiškas situacijas, personažams suteikęs pačias atsiskleisti, bet ir aistringai improvizuoti. Režisūrinis netikėčiausias savybes, režisierius sukuria tikrą so- teatras „Tartiufe“ nusilenkia aktoriniam teatrui. Šiame cialinių tipų panoptikumą. klasikos pastatyme regime nuostabią trijų elementų – Žiūrint Koršunovo „Tartiufą“, prieš akis neišven- dramaturgo, aktorių ir režisieriaus – dermę. giamai iškyla Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo Orhuso teatro aktoriams šis spektaklis – ne tik sveika dvaras“ ir Nikolajaus Gogolio „Revizorius“ – būtent profesinė iškrova, bet ir galingas energijos šaltinis. Todėl rusų klasikai XIX a. išplėtojo Molière’o narpliotas sunku patikėti, kad mačiau vienus iš paskutinių spekta- temas ir atvėrė didžiules dramaturgines prancūzų klių. Danijoje spektaklių sezonai trumpi – tokia tradici- autoriaus galimybes. Koršunovas visa tai perkando, ja. Paradoksalu: ieškoma nekomercinių režisierių, tačiau nes jo spektaklis, kad ir koks atrodytų užbaigtas, spektaklių rodymo politika remiasi visai kitokiais – į rin- paliko atvirą nišą naujoms interpretacijoms. Ne- ką orientuotos vadybos principais. abejoju: jis ir pats dar grįš prie Molière’o, jau vien Danų aktoriai repetavo ypač kruopščiai, buvo at- todėl, kad išbandytų kitus aktorius, kitaip interpre- vykę net į Vilnių pas režisierių, domėjosi jo pasta-
40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 tytų spektaklių erdvėmis, aptarinėjo detales. „Tar- džiulę Prancūzijos vėliavą. Prasmių gali būti įvairių, tiufe“ jie visi triumfuoja, veidai jaunatviškai spindi, gali jų ir visai nebūti, bet vis tiek labai juokinga. nepaisant brandaus kai kurių aktorių amžiaus. Pa- O kaip išradingai Koršunovas su scenografu Vy- vyzdžiui, Sargunas Oshana, įkūnijęs Damisą, Orgo- tautu Narbutu ir kostiumų dailininke Filippía I. no sūnų, vaidina taip išradingai, kad vos keli epizo- Elísdóttir sodų labirinto karpymą susieja su tvarkin- dai atskleidžia visą jaunuolio charakterį. Prasidėjus gai apkirptu Orhuso miestu! Čia žalumos tiek daug, spektakliui, jis kaip vijurkas aplekia sceną, prisėdęs didžiuliai krūmelių plotai apskusti taip tobulai, kaip ant suoliuko, per ausines klausosi „muzikytės“, ban- kadaise Liudviko XIV soduose. Danai linkę viską do susisukti cigarą iš žolytės – nuo gyvatvorės nu- apkirpti, todėl ir per spektaklį didžiulėmis žirklė- plėštų lapų, pripuolęs prie kompiuterio, žaidžia karš- mis vis pakarpomas labirintas, o kartkartėmis – ir tligiškai maigydamas mygtukus... Jis yra vienas iš pasišiaušusi kieno nors garbana. režisieriaus „prisuktų lėlių“. Šį aktorių įdomu stebėti Asociacijų deriniai patys įvairiausi: fone nutapyta net tada, kai jis nedalyvauja veiksme. Dažname Kor- šventyklėlė ant kalno, lyg tikrosios dorovės ir tikėjimo šunovo spektaklyje „šalutiniai“ personažai talentin- priminimas. Scenoje stūkso žalias dvaro labirintas su gų aktorių pastangomis tampa „rišamąja medžiaga“. peršviečiamomis kėdėmis, centre – stalas, šonuose – „Tartiufe“ visi personažai šiuolaikiški, istorijai pa- nedidelės skulptūros. Viename kampe – šaldytuvas, liktos tik humoristinės replikos. Kleantas, Orgono kitame – staliukas su kompiuteriu. Tai tarsi žaidimų svainis, spektaklio pradžioje dar užsideda peruką, lenta – personažams čia labai lengva virsti lėlėmis. tačiau neilgam, netrukus perukas bus naudojamas Jie tarsi prisukti žaislai gali prabėgti siaurais taku- vyno buteliui paslėpti, vėliau kambarinė juo ir stalą čiais, o vienoje ar kitoje scenoje ir atskirą siužetą pavalys… Kai gal- vos perkaista ne tik nuo privačių, bet ir nuo „istorinių“ reikalų, režisierius siunčia personažą pasėdėti ant unita- zo arba atsivėsinti, įkišus galvą į šal- dytuvą. Šaržuoja- mos ne tik situaci- jos, bet ir aplinka. Pavyzdžiui, kai ant intymaus „baldo“ prisėda pats Orgo- nas, prancūziškojo parko labirintais, kaip multiplika- ciniame filme, pralekia jo sūnus Damisas, ranko- „Tartiufas“. Režisierius Oskaras Koršunovas. Tartiufas – Peter Flyvholm, Elmira, Orgono žmona – Dorthe Hansen se laikydamas di- Carlsen. Spektaklio scena
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 41 iš „lėlių namų“ suvaidinti. Kai prašmatnią vestuvinę bukagalvių, apsėstųjų lengvatikių bandos ganytoju. Tar- suknelę vilkinti Mariana (Mette Dossing) prisipažįsta tiufas (Peteris Flyvholmas) net neslepia unikalaus savo Valerui, kad tėvas verčia ją tekėti už Tartiufo, ir jiedu gebėjimo manipuliuoti apkvailintais miniažmogiais. susipyksta, nuotaka per prievartą išsižliumbti pasiren- Aukštas, mefistofeliškos išvaizdos aktorius žavi ne tik ka uždariausią erdvę – šaldytuvą, o Damisas, nuolan- personažo logika, bet ir savo plastika: nuo pat pirmųjų kiai vyniodamas tualetinio popieriaus rulonus, šluosto sceninių akimirkų jis, sakyčiau, ne suvaidina, o tarytum jai ašaras. Orgono namai virsta tikru ydų knibždėlynu. sušoka Tartiufo partiją. Gražaus kūno tipiškas nuožmus Personažus, kuriems lyg ir trūksta svaresnių charak- veidmainis. Mimika irgi įspūdinga – kai pabosta maska- teristikų, režisierius individualizuoja savaip. Kleantui, tuoti ilgu liežuviu, Tartiufas ranka susigrūda jį į burną. kurį vaidina aktorius Kimas Veisgaardas, režisierius Titulinis herojus pasirodo veiksmui jau įpusėjus, tad kai pripaišo silpnybę alkoholiui. Tai vienintelis žmogus, prabyla, žiūrovai jau būna perpratę klastingus jo kėslus. kuris šiuose namuose kiaurai permato Tartiufą, tačiau Režisierius nekoketuoja su savo personažais. Jam ne tiek Kleantu niekas netiki – juk jis be paliovos gurkšnoja! svarbu parodyti, koks niekingas iš amžių glūdumos iki Tartiufas su didelėmis žirklėmis vieną po kito traukia pat XXI a. atkeliavęs ir šiandien sėkmingai klestintis butelius iš Kleanto slėptuvių, bet vargšas girtuoklis vis Tartiufas, kiek demaskuoti pataikūnišką aplinką, kuri tiek yra mažiau nuodėmingas už kitus – pataikūnus, iš- tuos tartiufus daugina. Molière’o komedija baigiasi deus tvirkėlius, gražbyliaujančius veidmainius. ex machina pasirodymu, tačiau Koršunovui toks išriši- Koršunovo „Tartiufas“ sodrus ir racionalus, labai mas būtų pernelyg optimistiškas – jis nepalieka jokios raiškus, spalvingas ir paprastas. Tai, dėl ko „Tartiu- vilties, kad suvešėjusį piktybiškumą išravės kas nors, fas“ vadinamas komedija, labiausiai atspindi vizualioji nusileidęs iš aukštybių. spektaklio pusė – Narbuto ir Elísdóttir kompozicija ir Režisierius kiekvienam leidžia „būti savimi“. Spekta- žaisminga spalvų dermė skatina „apkirpti“ ne tik krū- kliui tai suteikia sveiko šėlsmo, atskleidžia improvizaci- melius, bet ir save patį – pataisyti nuo gyvenimo rūpes- nes kiekvieno aktoriaus galias. Scenoje trykšte trykšta čių išsidraikiusį peruką. energija. Spektaklio aktoriai ilgam įstringa į atmintį dėl Visi veikėjai apvilkti šiuolaikiškais drabužiais. Sce- benefisinių epizodų. Tokiam atsivėrimui sąlygas sudarė novaizdyje dominuoja žalia spalva, kurios fone ryškūs ir Molière’as, ir Koršunovas, ir atviras aktorių vaidybos personažų siluetai primena gyvuosius paveikslus. Tarsi džiaugsmas. „Tartiufo“ komanda švytėjo it kokia religi- lėlės jie sukasi pagal įtaigią muziką. Peršviečiamas suo- nė sekta. Nuo žaviosios aristokratiškos Ponios Pernel liukas arba peršviečiamas stalas tampa puikia slėptuve (Inge Sofie Skovbo), kuri taip ir lieka įtikėjusi Tartiu- ar klausykla tikrajam Tartiufo veidui atskleisti. Žiūrovai fo šventumu, iki žvitriosios Dorinos (Merete Voldste- mato ir to, kuris atgailauja, ir to, kuris klausosi atgailos, dlund), kuri, kaip ir priklauso kambarinėms, yra ne tik veidų išraiškas, – tai sukelia daug gardaus juoko. Spek- siužeto variklis, bet ir „peklos“ kaištis. Orgonas (Ander- taklyje gausu humoristinių akcentų. Linksma ne tik sas Baggesenas) aklai naivus, o kol jis „miega“ šeimos žiūrovams – smagiai laiką leidžia ir „Tartiufo“ herojai. tėvo kiaute, Elmira (Dorthe Hansen Carlsen) „dirba“ Muziką spektakliui Koršunovas parinko kartu su ne tik mirkčiodama savo ilgomis blakstienomis, bet garso dizaineriu Andreasu A. Carlsenu, ji labai įvai- ir gundydama tiek kerinčiu žvilgsniu, tiek gašliai pa- ri – vargonai, hiphopas, repas, o pabaigoje, kai fonas traukliu kūnu. Valeras (Andreasas Jebro) neslepia esąs nušvinta raudoniu, Tartiufas užtraukia barokinių laikų minkštakūnis, nors visada stengiasi išlikti galantiškas. kastrato ariją. Finalas sukrečia: žmonės, virtę lėlėmis, Personažų charakteristikas psichologiškai pagrindžia primena negyvus, tačiau judrius robotus. Jokių spren- ir intonacijos (nuo manieringo „aukštuomenės“ pašne- dimų priimti jie nesugeba, jų mąstymą apsėdęs tartiu- kesio iki sodrios prasčiokų kalbos). Koršunovas į sceną fizmas nebeišgydomas. Apsišaukėlis karjeristas tampa įveda devynis personažus ir to pakanka, kad išsiskleistų
42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 unikalus Molière’o teatro modelis. Dramaturgas vado- džio dalis, o lobti kitų sąskaita – reiškia įrodyti savo vavosi „tikslaus stebėjimo“ metodu, kurį propagavo ir stiprybę ir pranašumą. Tartiufai visada išpažįsta aktu- savo trupėje. Šiuo atžvilgiu Molière’o ir Koršunovo sie- aliąją „religiją“. Molière’o laikais jie tūnojo bažnyčioje, los giminiškos. sovietmečiu sulindo į partiją, o dabar įsitaiso ten, kur Ši papročių ir charakterių komedija režisieriui – ne lengviausia pasipinigauti: bankuose, politikoje ir t. t. vadovėlinis reliktas, o gyvas aktualus tekstas, pagal Jie visada ideologiškai korektiški ir blogiausius darbus kurį jis pastatė spektaklį su ženklu „S“. Antra vertus, sugeba apkaišyti gražiausiais žodžiais.“ Koršunovą galima vadinti Molière’o kritiku: režisie- Koršunovas, skvarbia meno rentgeno spinduliuo- rius dramoje ieško ne buitinio konkretumo, bet kriti- te peršvietęs „renesanso gaivalą su visu karnavaliniu nės analizės, leidžiančios atskleisti žmogaus prigimtį. šėlsmu“, paliko ryškų pėdsaką Larso von Triero tė- Kodėl šiandien Tartiufas toks aktualus, prieš premje- vynėje. rą kalbėjo ir pats režisierius: „Čia jis neapsimetinėja Danai neturi įpročio po spektaklių ploti stačio- šventuoliu; jis greičiau yra puikus viešųjų ryšių spe- mis. „Tartiufą“ vieną vakarą lydėjo ilgi plojimai, o cialistas, gerai suprantantis, kad mulkinti lengvatikius antrą – įsiaudrinę žiūrovai plojo stovėdami. nėra geresnio įrankio už moralę, kuria jis ciniškai „Litauiske instruktør“ Koršunovas, kaip pasakytų manipuliuoja. Veidmainystė ir melas jam tėra įvaiz- danai, tikriausiai į Daniją dar sugrįš.
„Tartiufas“. Režisierius Oskaras Koršunovas. Mariana – Mette Dossing, Orgonas – Anders Baggesen. Spektaklio scena Rasmus Baaner nuotr.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 43 Rūta Gaidamavičiūtė
PRASMĖS, KURIAS suteikiame MES PATYS
Ką apie praėjusį laiką byloja Fausto Latėno muzika?
irdėdamas Fausto Latėno sentimentalokas „Ašarų jo) meno valdas įtraukia ne visai reglamentuotą ele- Gsambos“ ar „Albinoso judėjimų“ melodijas priekabus mentą. Publika tai priėmė kaip žmogiškumo dėmens vertintojas kartais pajunta kažkokio netikrumo, falšo gai- atsiradimą viešojoje oficiozinėje erdvėje. Kaip opozi- dą. Viena – profesionalioji – to vertintojo dalis sako, kad tai ciją oficioziškumui. Kutavičiaus karta tai darė vienaip, banaloka, o kita jaučia, kad autorius vis dėlto yra tikras gry- naujųjų romantikų – kitaip, o Faustas rado dar ir savo nuolis. Jis pateikia ne dirbtinai taisyklingai sukonstruotą, o specifinį takelį, šiek tiek artimą tam, ką kadaise bandė vidujai išgirstą garsų pynę. Kompozitorius debiutavo kūri- provokuoti Antanas Rekašius – atviriau pažvelgti į savo niais, tarsi nutolusiais nuo naujųjų romantikų kartą repre- ir kitų silpnybes, nukrypti nuo kanono. zentuojančio penketuko – Mindaugo Urbaičio, Vidmanto Kartu Fausto kūryboje galima įžvelgti tam tikrų sąsajų su Bartulio, Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės – kryp- primityvistiniu (kitąsyk gal ir apsimestiniu) liaudies meis- ties. Po pirmųjų kamerinės muzikos kompozicijų Faustas tro naivumu, kurio ištakos glūdi Felikso Bajoro muzikoje, pasinėrė į kūrinių teatrui rašymą – čia atsiskleidė jo talen- pavyzdžiui, „Muzikoje septyniems“. Pats Faustas įžiūri arti- tas, kompozitorius buvo įvertintas ir pripažintas. Tačiau, kai mą ryšį su nostalgiškais Audriaus Puipos paveikslais, kurie Fausto jaunystės muzikos klausaisi dabar, supranti, kad ry- nėra agresyvūs, bet sąmojingi ir subtilūs. „Kiek reikia įdėti šys su anais keturiais „romantikais“ daugiau negu akivaiz- šilumos, kad paprasta buitinė scenelė taip veiktų. Visa tai jis dus. Panašiai Raimundo Sližio paveikslų negalima išrauti darė su didžiule meile.“1 iš Mindaugo Skudučio, Henriko Natalevičiaus, Broniaus Labai keblu a priori nuspręsti, ką vienas ar kitas žiūrovas Gražio, Romano Vilkausko kūrybinės aplinkos (beje, tiek pasisems iš individualaus sąlyčio su meno kūriniu, ir nu- muzika, tiek dailė mėgo mistiškus penketukus, kurių penk- spręsti, kad tas yra vertas, o anas nevertas būti tiražuojamas, tasis narys tarsi ne visai tipiškas, lyg nepritampantis trečias platinamas. Kaip ir laiku „suvesti“ tinkamą kūrinį su rezo- brolis, nepaisantis „giliamintiškumo kanonų“, – tai leidžia nuojančiu suvokėju. Daugeliui įkaltas nepasitikėjimas savo būti laisvesniam ir atverti netikėtus dalykus). Įtraukiami į gebėjimu „teisingai“ suprasti profesionalųjį meną. Fausto kūrinius, atrodytų, žemesnės „prabos“ sandai tampa tarsi kūryba tokiems „nepašvęstiesiems“ suteikia šansą. Panašų atpažinimo kodais tiems suvokėjams, kurių intelektualiniai emocinį atvirumą girdime Giedriaus Puskunigio muzikoje, siekiai (aspiracijos) kiek menkesni. O gal tiesiog tiesia tam beje, taip pat puikiai įaugusioje į teatrinę erdvę. tikrą tiltą, kad jie nesijaustų atstumti? Į kompaniją Faustui Fausto kūrybos recepciją kol kas galima įvardyti kaip Latėnui ir Raimundui Sližiui tiktų ir gyvasis klasikas Juozas „pažymėtą teritoriją“ (beje, tokiu pavadinimu yra išleis- Erlickas, kurio juokas pro ašaras, tragikomiškų nuotaikų ta mūsų dienų lietuvių menotyrininkų tekstų rinktinė, stilistika leidžia kiekvienam pažvelgti į savo tamsiąją, todėl sudaryta Rūtos Goštautienės ir Lolitos Jablonskienės2). slepiamą pusę. Beje, 1980 m. pagal jo tekstą Faustas parašė Tarsi yra įsmeigta keletas „kuoliukų“, tačiau detalesni „Iš Helen Blinkevičienės rankraščių ir Petro Blinkevičiaus „kasinėjimai“ dar nepradėti. Gal dėl pasąmoninės nuo- poezijos sąsiuvinių“. jautos, kad įprasti „įrankiai“ čia ne ką tepadės. Be to, ne- Fausto kūryba svarbi lietuvių garsinio tapatumo kai- žinia, ką gali rasti. Pernelyg glaudžiai jo kūryba susijusi tai suvokti, nes įveda tam tikrą trūkstamą pasaulėvokos su socialine muzikos funkcija, traumine mūsų tautos pa- ir savivokos dėmenį. Į rimtojo (ar apsimestinai rimto- tirtimi, mentaliteto, gyvensenos ir tradicijų lūžiais.
44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Latėnas kaip ir Sližys puikiai jaučia didžiulį skirtumą tuacija kinta pati, ar nuo jos tik tolstama, kad kitu rakursu tarp noro atrodyti, būti pasiekusiam tam tikrą kultūros būtų vėl grįžtama prie pagrindinės minties. lygį ir labai elementarių pasaulėvokos ir savivokos ko- Kad klausytojas neklaidžiotų aplinkui, ieškodamas kūri- ordinačių, kai ilgai kaupta tautos savastis jau nebegalio- nio kodo, kokia nors garsinė detalė (akordas, ritmas, mo- ja, netenkina lūkesčių, o noras prasimušti į mažą sovie- tyvas) jam pateikiama tokia „išdidinta“, kad nepastebėti jos tinį „elitą“ verčia persiimti tam tikromis oficiozinėmis tiesiog neįmanoma. Detalių universalumas (neretai jos turi klišėmis, kurias sunku derinti su vidiniu autentiškumo aliuzijų į šokį – valsą, tango, sambą) padeda atrakinti kie- poreikiu. Faustas, būdamas jautrus teatro žmogus, daž- kvieno suvokėjo emocinę atmintį. Nebūtinai tai džiaugsmo nai tiesiog ženklina situaciją, būsenas, naudodamas at- ir gyvybės (kaip laukiama iš šokio), dažniau atviro ar pa- pažįstamus simbolius. Sližys ir Latėnas, nors jų ironijos slėpto skausmo išraiška. ir parodijos laipsniai skirtingi, labai taikliai perteikia Fausto muzika vertė žmones laisvėti. Atmenu, akade- žmogaus pažeidžiamumą. Tai daro ne tiesiogiai, ne miškos salės aplinkoje akademiškas klausytojas, skambant spausdami jautriąsias asmeninio susitapatinimo stygas, Sonatai fleitai su fortepijonu, viduje kvatojo, net pečiai pur- bet tarsi atsitraukę, išlaikydami distanciją, žvelgdami tėsi, bet bijojo tai parodyti. „Astoras Piazzolla jau seniai rašė per graudaus humoro prizmę. Neretai kūrinys tampa savo tango, bet mes tuo metu to nežinojome. Vis dėlto jokia ne tiek įprastu artefaktu, o greičiau visuomenės būklės izoliacija negali izoliuoti žmogaus minties ir noro kitaip gal- diagnoze. voti. Gal ir gerai, kad į mano muziką žiūrėjo kaip į pokštą. Kartais demonstruojamas pajaco šypsnys skirtas tik su- Ji gyvena ir yra reikalinga, o kiek daug esama muzikos, kuri klaidinti lengvatikiams, nukreipti tolyn tuos, kurie mėgsta sukurta rimtai, bet niekam nereikalinga. Kiek reikia laiko, be ceremonijų „lįsti į dūšią“... Dėmesys mažiems, tačiau kad užaugtų klausytojas? Staiga atsiranda muzika, kuri ne- svarbiems dalykams grąžina mus prie pačių savęs. pažeidžia klausytojo orumo, vienu metu yra ir šiuolaikinė, Fausto muzika palanki ir paslanki, ją lengva sieti su pa- ir miela širdžiai. Rinka yra tokia, kad negaliu džiaugtis, jei sakojimu, veiksmu, ji lengvai pasiduoda išoriniam progra- mano kūrinys suskambėjo prestižinėje Amerikos salėje, miškumui. Apie ją lengva pripasakoti „istorijų“, pvz., apie ir šešerius metus tuo didžiuotis. Man smagu, kad tuo pat styginį kvartetą Nr. 2 „Šviesiam atminimui“ ar „Žvilgsnį metu ji skamba keliuose žemynuose, vadinasi, ji pasklido pro aštunto aukšto langą“ smuikui, violončelei, fortepijonui plačiau. Muzika kaip laidininkas, kaip užkratas, kuris lieka ir juostai. Savąjį minties „siūlą“ lengviau veja ir jos klausy- žmoguje.“3 Mūsų visų laisvės įkūnijimo dienomis Faustas tojai. Atliekama nesusireikšminusių atlikėjų, ji gali būti su- buvo vienas iš nedaugelio profesionalių autorių, kūrusių vokta tarsi suvaidinta scenelė – ant ostinatinių „rėmų“ „pa- tautos telkimo dainas. kibę“ klausytojai nesunkiai aprėpia atskiras vyksmo grandis Kompozitorius Vidmantas Bartulis, paklaustas, kuo ir lengvai gali jas papildyti emocine savo patirtimi. Kiek Fausto muzika yra įdomi jam, kuo papildė jo kartos dramos spektaklių yra „išplaukę“ būtent dėl šios Dievo do- kuriamą skambesį, atsakė: „Faustas – mūsų jaunystė, vanos, duotos kompozitoriui, dėl jo talento sukoncentruoti mūsų nežinojimas, mūsų noras žinoti, mūsų noras emocijas į iš pažiūros paprastą melodiją ar į keletą paprastų nežinoti to, ko nenorime, mūsų fantazijos, neapykan- motyvų, kurie dažnai įgauna leitmotyvo funkciją. Beje, te- tos, meilės, girtos ir skaisčiai blaivios dienos ir naktys, atro pajautą turi visi Naujojo romantizmo atstovai – išimtis mūsų susipynusios esybės, kurios buvo (tikiu, kad ir būtų Narbutaitė, kuri netalkina dramos teatrams, o šiuo dabar yra) tvirtos savo trapumu, nepalaužiamos jo- metu, beje, kuria operą. kių blefais grindžiamų „teisybių“, galėjusios be jokio Faustas yra puikus muzikinės situacijos štrichuotojas. gėdos jausmo nuoširdžiai žavėtis arba neapkęsti, nes Meistras išreikšti tam tikras būsenas, o ne romantiškus didžiausia ir baisiausia bausmė TAM buvo (tikiu, kad vaizdelius ar garsinius peizažus. Kūrinio dramaturgija for- dar ir yra) TO vardo neminėjimas ir TO išbraukimas muojama tarsi palengva keičiant situaciją. Nesvarbu, ar si- iš mūsų visų atminties...
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 45 Tai toks buvo gyvenimas (tikiu, kad toks ir liko), tokia spalvų fejerija, nestandartišku skambesiu, skatina ne visai buvo muzika (ir Fausto taip pat)... akademiškiems atsivėrimams. Ji dažnai integruojama į an- Dabar, praėjus daugybei metų, klausydamasis Fausto trinius panaudojimus, kaip choreografinė medžiaga, įvai- tuometės muzikos, suprantu, kad viskas buvo tikra tikra rūs įgarsinimai ir panašiai. Jos nešama žinia gerokai skiriasi tikra... nuo mus supančios garsinės aplinkos skambesio. Kompo- Buvo (tikiu, kad ir yra) gerai... zitorius labai sąmoningai renkasi šitą kitoniškumą. Pasak jo O apie Fausto muziką būtinai reikia parašyti... kaip apie paties, „negali visą laiką būti tik juoda spalva arba kvailas muzikinį – socialinį – sentimentinį – kartos ženklą, nes tuo popsas“. 5 laiku, kai mes dar nieko doro (?!) nerašėm, Faustas rašė „to- Muzikos informacijos centro tinklalapyje Daiva Paruls- pinius“ , neva „lengvus“ kūrinėlius, persmelktus skausmo, kienė kompozitorių pristato, kaip įprasta, kartos kontekste. nežinios baimės ir kitų svarbių (?) dalykų... Jis buvo pirmas „Šalia bendraamžių Algirdo Martinaičio ar Vidmanto Bar- populiarus „rimtas“ kompozitorius... Populiarus tarp pa- tulio, Faustas Latėnas buvo tikras enfant terrible, iš teatro prastų žmonių, nors rašė ne „popsą“, o rimtą „socialinę“ (?) terpės į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banaly- muziką...“ 4 bę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą.“6 Šiandien, matydami Lietuvoje gajus keistas požiūris, kad kompozitorius, kuris kur kas ryškesnių enfant terrible apraiškų, apie Faustą taip nuolat „neužsiregistruoja“ vis naujais kūriniais, tarsi išbrau- gal nebesakytume, bet vis tiek jis yra su niekuo nesupainio- kiamas iš skambančių autorių sąrašo, atmetama galimybė jamas, individualus. Vienas naujesnių darbų – Defragmen- kūrinius perskaityti naujai. tacija 7 instrumentams ir vaizdo projekcijai, savotiškai artėja Dalios Balsytės iniciatyva per porą metų viena po kitos link ribinio minimalizmo. Jį arba iš karto priima kaip savą, pasirodė dvi Fausto Latėno muzikos kompaktinės plokšte- arba visiškai nuo jo atsiriboja, kaip nuo išsišokėlio, kuris į lės („Samba lakrimarum“ 2006, „...in extremis...“ 2008), ir aukštuomenės vakarėlį atėjo be smokingo. tai skatina atsigręžti, pasitikrinti, kuo muzikos skambesys Faustas nesiekia nustebinti, nenutaiso labai rimto veido, skiriasi laike. tiesiog drąsiau už kitus atveria savo sielą. Ir atveria ne pavir- Nostalgišką antrojo styginių kvarteto „Šviesiam atmini- šutiniškam pasiplepėjimui. mui“ natą išgirsti nuo pat pradžių, tarsi šmėkšteli kažin kas Meno kūrinys arba sukelia reakciją, arba jos nesukelia. iš Rimo Tumino spektaklių atmosferos, bet kai tas kvartetas Kartais išprovokuoja prieštaringus jausmus. Aišku, galima buvo sukurtas (1986), daugumos tų spektaklių dar nebu- muziką vertinti ir tada, kai ji nieko tavyje neužkabina. vo, Tuminas dar tik rengėsi savo didiesiems atradimams, Gerai atsimenu tą atmosferą, kai Konservatorijoje studi- o vėliau Faustas ne vienam iš jų parašė muziką. Ir didieji javo Vidmantas Bartulis, Faustas Latėnas, Algirdas Marti- Eimunto Nekrošiaus spektakliai lydimi Fausto muzikos. naitis, Viktoras Gerulaitis ir kiti. Atsimenu tą jausmą, kai Iškart įsuka rytietiškas šokis, gali atsekti kleizmerių tradi- atrodė, kad nėra tokios muzikos, gal iš dalies tik Johanno ciją – gal taip Faustas atsisveikino su draugais, kurių daug Sebastiano Bacho, kuri galėtų išreikšti tragišką mūsų bū- išvažiavo į Izraelį? Tačiau sentimentali gaida nėra perspau- seną. Atėjo karta, kuri turėjo apnuogintą nervą ir negalėjo džiama. Faustas kalba tarsi ne pirmuoju asmeniu, greičiau įsiprasminti vien technologiniais moderniosios muzikos tai pro šalį pralekiančio karnavalo kvėpsnis, kurio šėlsmo ar eksperimentais, negalėjo nuolat dangstytis melu ir greitai graudulio spalvas išsirenkame patys. Spalvos sodrios ir daž- parodė pažeidžiamiausias savo vietas. Jiems apginti buvo nai tarsi ribinės. Fausto muzika, kaip ir geras spektaklis, ne prisegta naujųjų romantikų etiketė. Atseit nelabai tvirtai vieną suveda su pačiu savimi, lyg peržiūrint filmo apie nu- stovintys ant žemės, ko iš jų norėti. gyventą laiką ištraukas. Spektakliai miršta, o muzika gyvena Faustas Latėnas iš karto užėmė poziciją šios kartos pari- toliau, kai kas net transformuoja į koncertinius kūrinius. byje, labai arti banaliosios muzikos. Dėl neįprastumo daug Fausto muziką groja nestandartiškai mąstantys at- kas net nemėgino į jo muziką žiūrėti rimtai, į ją gilintis. likėjai – programoms ji suteikia intrigos, praturtina kitų Ernestas Parulskis, rašydamas apie šiuolaikinio meno
46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 muges, kaip jų solidumo komponentus, virstančius savo Taigi, bandom pažaisti etiketėmis. Osvaldas Balakaus- antonimais, įvardija intelektualinį erzinimą, siužetiškumą kas – pirmasis kompiuteris lietuvių muzikoje. Neblogas ir efektingumą.7 Fausto muzika visa tai turi. Jo kūryba pir- konceptas, jeigu atmesime jo Koncertą fortepijonui ir po miausia „erzina“ emocionaliai. jo premjeros Maestro ištartus žodžius: „Visos muzikos pra- Tas, kuris nėra pajutęs tokios tragiškumo bedugnės, ne- džia – melodija.“ Va taip ėmė ir sugriovė ilgai kurtą mitą, galės užsidėti ir tokios komiškos kaukės. „Man norisi, kad paliko išsižiojusius sekėjus, epigonus ir kopijuotojus. muzika šiek tiek virpintų sielą “, – sako kompozitorius.8 Kita etiketė. Bronius Kutavičius – paskutinis lietuvių pagonis ir pagrindinis minimalistas. Tada, gink Dieve, neklausykime operos „Lokys“ ir sim- 1 Iš pokalbio su kompozitoriumi Faustu Latėnu 2011-06-07. foninės drobės „Metų laikai“, kurios aukščiausios prabos 2 Pažymėtos teritorijos. Sudarė Rūta Goštautienė ir Lolita Jablonskienė. Tyto alba, muzikinė dramaturgija atima iš mūsų ilgai dailintą etiketę Vilnius, 2005, p. 264. kaip žaislą iš vaiko. Aaaaaaaaaa... 3 Iš pokalbio… Op. cit. Sakoma – sunkumus susikuriu, juos nugaliu ir galiu vi- 4 Iš Vidmanto Bartulio laiškų autorei 2009 m. spalio 20, 21 d. siems pareikšti: „Ir aš kenčiu!“ Tai va – mano gyvenimo 5 Iš pokalbio su kompozitoriumi Faustu Latėnu 2009-11-19. susikurtas sunkumas ir yra bandymas prikabinti etiketę 6 Daiva Parulskienė. Faustas Latėnas. MIC, http://www.mic.lt/lt/classical/persons/ Faustui Latėnui. Oi, kaip juokinga… info/latenas?ref=%2Flt%2Fclassical%2Fpersons%2F41 Norint sukurti konceptą, t. y. susidaryti bendrą vaizdą 7 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-10-04-ernestas-parulskis-lietuviskas- apie kieno nors kūrybą, reikia atsakyti į tris klausimus: mersedesas/51158 muzikologas klaustų kas tai yra? Atlikėjas – kaip tą groti? 8 Iš pokalbio su kompozitoriumi Faustu Latėnu 2011-06-07. Klausytojas – kaip to klausytis, kad suprastum? Mąstant apie Latėno kūrybą, klausimų iškyla daugiau negu atsakymų, todėl etiketė būtų tokia: Dalia BALSYTĖ Faustas Latėnas – lietuvių muzikos PROBLEMA. Į pirmą klausimą bandė gražiai atsakyti muzikologas Viktoras Gerulaitis. Jis konstatavo: „F. Latėnas žingsniuo- PAMĄSTYMAI ja vienas ir šalia lietuvių muzikos lauko. […] Išpažįsta neįmantriai ir jausmingai išreiškiamą grožio kategoriją, LATĖNO TEMA arba […], visada yra virš (ar už) mados.“ Puikios muzikolo- go pastangos, tačiau į kokią grožio kategoriją „įpaišyti“ Pri(nu)kabinkim etiketes Latėno kūrinius, kurie linksmai, liūdnai ar skaudžiai iro- nizuoja žmogiškąją būtį, atskleidžia, anot Hugo Wolfo, „nepermaldaujamą tiesą, tiesą, kuri ribojasi su žiauru- mu“. (Pvz., „Musa memoria“, kūrinį, sukrečiantį jame ai altininkas ir dirigentas Donatas Katkus XX a. skambančiomis psichinių ligonių kalbomis, ar „...in K8-ajame dešimtmetyje atrado savyje muzikologą, jis extremis...“, ypač jautriai ir trapiai sukuriantį ribinės si- paskelbė: „Pradžioje buvo konceptas.“ Tarptautinių žodžių tuacijos atmosferą, ar ironiškuosius dainų ciklus Juozo žodynas man išvertė: „Bendras vaizdas, reikšmė.“ O reikš- Erlicko žodžiais.) mei įvardyti reikia apibūdinimų, kitaip tariant, etikečių. Nelįsdama giliau į muzikologines analizes, darau išva- Ech, kaip mėgstam jas kabinti. Aš irgi ne išimtis. dą ir kabinu etiketę: Kategoriškai atmetu dvi: a) šių laikų jaunimas baisus, PIRMA PROBLEMA – nesuklasifikuojamas (pasak pagedęs, ne toks nuostabus, kaip mes ir pan; b) anais lai- Gerulaičio, „į jokį stilių netelpanti muzika“. Taigi pui- kais viskas buvo kitaip (suprask, geriau). ku, ar ne?).
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 47 Atsakymo į antrą klausimą – kaip tai atlikti – veda- tis skersvėjis mano akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, ma jaunatviško entuziazmo pradėjau ieškoti 1976 m., kurioje leistina realizuoti radikaliausias, banaliausias grodama Keturis preliudus-aktus. Vėliau – beveik visus ir šmaikščiausias mintis.“ Bet ir akademinėje kūryboje kamerinius kūrinius: sonatas su fleita, violončele, smui- teatrališkumo nevengiama – žanriniai elementai, mu- ku, du fortepijoninius trio, garsiąją pjesę Samba lacri- zikiniai gestai išdėstomi konfliktiška, dramatinės įtam- marum smuikui ir fortepijonui. Ir kiekvienąsyk erzino pos kupina forma arba plaukia kaip įkyrėjusi rutina – sąmoningas Fausto nenoras patarti, ieškant interpre- viskas atėję iš gyvenimo ir teatrališkai sutirštinta. tacinio rakto. Manydama, kad su partneriais Rimantu TREČIA PROBLEMA – jis reikalauja, vartojant prof. Giedraičiu, Edmundu Kulikausku, Raimundu Katilium, dr. Leonido Melniko terminą, „klausytojiškojo potencialo“. Albertu Šivickiu atradom artimiausią, „teisingiausią“, Abejingų šiai muzikai nėra – ji arba priimama, arba atme- latėniškiausią atlikimą, padariau nemažą klaidą – re- tama. daguodama natas leidybai buvau pernelyg smulkme- Kad Fausto muzikos noriai klausomasi, patvirtina niška, detalizavau momentus, kuriuos kiekvienas atli- LMIC direktorius Linas Paulauskis – „Samba lacrimarum“ kėjas, tikiuosi, išgirs savaip. Kad interpretacinis kelias yra perkamiausias šios leidyklos CD. O kompaktinė plokš- yra vaisingas, rodo Latėno kūrinių jaunosios kartos at- telė „...in extremis...“ jau yra retenybė, nes Fausto valia ji likėjų – styginių kvarteto ARTVIO, fortepijoninio trio nebuvo parduodama, tai asmeninis dovanų fondas. FORTVIO, pianistės Indrės Baikštytės, fleitininko Gie- O Faustas yra dosnus... driaus Gelgoto, altininko Tomo Pertrikio pavyzdžiai ir Faustas dosnus ir visuomeniniame gyvenime. Šalia paties autoriaus geraširdiškas, džiugus smaginimasis, Latėno kūrėjo pastaruoju metu egzistuoja Latėnas val- klausantis jaunimo ieškojimų. Puiki proga „užkrėsti“ dininkas. Ir ne bet koks, o „direktorius/viceministras/ jaunimą Latėno muzika man buvo darbas su jais, kai patarėjas“. Jo gebėjimą „režisuoti“ aplinką įvertinom įrašėme du CD: „Samba lacrimarum“ (2006; MIC) ir jau studijų metais. Nudžiugau atradusi gražų jo cha- „...in extremis...“ (2008; Studija AUREA). Kameriniai rakterio bruožą – paklaususi jo patarimo, jautiesi taip, Latėno kūriniai jau tapo pedagoginiu repertuaru, be tarsi išeitį būtum atradusi pati, be niekieno įsikišimo. kurio neapsieina nė vienas kasmetinis LMTA Lietuvos Ir Fausto pagalbos prašyti nereikia – reikia tik sufor- kompozitorių kamerinių kūrinių atlikimo konkursas – muluoti problemą ir po kurio laiko paaiškėja – jei tik o jų būta jau dešimt. Jame išgirsti tokių įdomių atliki- buvo įmanoma, ji yra jau išspręsta. Puikus to pavyz- mo variantų, kad širdis džiaugiasi. dys – Eduardo Balsio skvero idėja ir jos įgyvendinimas ANTRA PROBLEMA – atlikėjiškai nekanonizuojamas kartu su kitais profesoriaus mokiniais. (tik interpretuojamas, o tam reikia kūrybiško požiūrio, Niežti rankos, kuriose laikau dar dvi etiketes, skirtas La- ojojoj...). tėno muzikos problematikai ir išraiškai apibūdinti: Kaipgi klausytis Latėno muzikos? Taip, kaip žiūrėti Lėkšta, tuščia, kičinė ar ORIGINALI, GYVYBINGA, teatro spektaklį – su gyva reakcija: vaikiška nuostaba, UŽKREČIANTI? liūdna šypsena, atviru juoku... Juk ne veltui dar studi- Kontroversiška? Taip. jų Valstybinėje konservatorijoje (dabar LMTA) metais, Dar sykį paanalizuokim tą muziką, pagrokim ir jos pa- rodos, 1975 m., Latėnas pradėjo gyventi „su teatru“. Ar siklausykim. jį pasirinko tik sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, Įsiklausykim į nuomonę žmonių, Niujorke bisuojančių kai režisierė Irena Bučienė pakvietė parašyti muziką Čiurlionio kvartetui, sugrojusiam Fausto Latėno Styginių Akademinio dramos teatro spektakliui „Piteris Penas“, kvartetą nr. 2 „Šviesiam atminimui“. ar sąmoningai siekė savo profesiją susieti su šia meno Žiūrėk, ir nukris etiketės... šaka, nežinau. Tačiau TEATRAS tapo Latėno likimu. Žiūrėk, ir atsiras dar vienas kitas muzikinę ar visuome- Jis sakė: „Teatras man visuomet atrodė kaip gaivinan- ninę mintį išjudinantis konceptas...
48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Pranas GAILIUS Be pavadinimo
Pranas GAILIUS Be pavadinimo Pranas GAILIUS Iš ciklo „Gražieji Rytai“. 1980
Pranas Gailius. Iš ciklo „Gražieji Rytai“. 1980
Vidmanto Ilčiuko reprod. Violeta Juškutė
Prano Gailiaus ženklų ir reikšmių visetas
ašyti apie Praną Gailių paakino pokalbiai su juo tas, raidė ženklas. 9-ojo dešimtmečio pradžioje pa- RParyžiuje 2011 m. balandžio–gegužės mėn. Iš rašytame „Vaizdinės abstrakcijos manifeste“, kurį to kilusios įžvalgos lėmė ir straipsnio temą – pasi- paskelbė žurnalas Arts Magazine (1981 m. balan- gilinti į šio dailininko kūrinių vizualinę semantiką. džio 14–17 d.), dailininkas teigė: „Tapyba išsiskyrė Prano Gailiaus (1928) kūryba nėra terra incognita su literatūra praėjusio šimtmečio pradžioje, ir jų ke- Lietuvoje – 2005 m. retrospektyva Vilniuje, Radvilų liai niekada nebesusikryžiuos.“ Praėjus netrumpam rūmuose, pristatė 170 grafikos ir tapybos kūrinių, o laikui ir apžvelgiant Gailiaus kūrybos retrospektyvą, vėlesnės parodos gražiai ją papildė. taip ir norisi pasakyti – Jums, maestro, tai negalio- Gailius įvardijamas kaip abstrakčiojo ekspresio- ja. Gal galioja kitiems. Juk manifestai ir yra rašomi nizmo atstovas. Ši meno kryptis, susiformavusi Niu- dažniausiai tiems kitiems, o savi principai skleidžia- jorke XX a. 5-ojo dešimtmečio viduryje, labiau sten- si ir kinta kuriant tyloje. „Aš visada pasineriu į te- gėsi perteikti emocijas, negu pavaizduoti objektus. mas labai giliai, beveik dramatiškai. Svarbu mokėti Nors iki poparto atsiradimo įvyko nemažai ženklių perskaityti tapybą. Žiūrėti ir skaityti yra šioks toks pokyčių, dvi atšakos (veiksmo ir spalvinio lauko skirtumas. Viskas labai arti: gali žiūrėti į tą patį pa- tapyba) su pagrindinėmis ideologinėmis jungtimis veikslą ir gali skaityti tą patį paveikslą“, – sakė daili- vis dėlto išliko – figūros, linijos, formos, dramatiš- ninkas, kai šiemet kalbėjomės Paryžiuje. kos spalvos, tekstūra vizualizuoja jausminę tikro- Vaikystės maldaknygių paveikslėliai ir raidės dik- vę. Žmogus iš prigimties geba klasifikuoti patirtį, tuoja savus manifestus: „Man raidės patinka labiau simboliškai ją koduoti ir tas abstrakcijas perduo- negu žodžiai, norisi jas išrėžti, kad imtų skambėti.“ ti kitiems. „Todėl mes sąmoningai siūlome juslinį Naujas manifestas! suvokimą (perception) laikyti ta nekalbine plotme, Gailiaus kūrinius galima semantiškai perskaityti, kurioje vyksta reikšmės pagava“, – teigė Algirdas Ju- nes juose dažniausiai gausu spausto arba tapyto teks- lius Greimas (Struktūrinė semantika, baltos lankos, to, kuris plastinę dailės kalbą jau savaime išverčia į Vilnius, 2005, p. 35). natūraliąją kalbą, todėl tarsi nereikalauja didesnių Ženklo prasmė paprastai yra abstrakti, daugia- suvokimo pastangų. Ne tik autorinėse knygose (livre prasmė, sutartinė. Visoje Gailiaus kūryboje, ne tik d’artiste), kur tekstas ir šriftas tradiciškai yra neatsie- autorinėse knygose, labai svarbus literatūrinis teks- jama dalis (tai būdinga Vytauto Petravičiaus, Pauliaus
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 49 Grafikos cikluoseIncablock (1972 m.) ir Eagle Lake Story („Erelio ežero is- torija“, 1979–1981 m.) naratyviniam vaizdavimui pasitelkiami visi klasi- kiniai abstrakcijos atributai: deko- ratyvumas, konstruktyvumas, kon- trastingos spalvos. Incablock ciklo grafikos lakštai pri- mena išskobtas skulptūras. Medžio žievės ir rievių kongrevas sprogsta popieriaus išorėn. Geometrinių for- mų pynių kontrastas: kampuota ver- sus minkšta. Kampuota ornamentika ir lokalių spalvų minkštumas. Simbi- ozinis rūpintojėlis – krikštai. Žemė – vanduo. Grafikos ciklo „Erelio ežero isto- rija“ naratyvas koduotas pačiame pavadinime. Laiškai – dienoraščiai. Kiekvieno darbo apatiniame kairia- jame kampe – kalnų erelis, lyg pašto ženklas, neklystamai nurodantis iš- siuntimo vietą. Darbai nėra atkarto- tas vaizdas, matomas žvelgiant per langą. Apibendrinimai išgrynina formas, linijos sukuria lyg ir žino- mą hieroglifą (II): einantis. Moters veidas pranyksta skrybėlės šešėly- je kaip sėkla (IX): paslaptis. Keliais Pranas Gailius. Iš ciklo „Erelio ežero istorija“. II. 1979. Spalvotas medžio ir lino raižinys, reljefo sluoksniais įrėmintas lakštas reljefas 76x56, atv. 56x47 geba paversti plokštumą giluminiu peizažu. Trimatė erdvė sukuriama Augiaus, Vytauto Kazimiero Jonyno, Žibunto Mikšio gretinant faktūras, spalvų kontrastus ir plokštumas. kūriniams), bet ir daugumoje grafikos, tapybos ciklų Tarsi pakyla uždanga it atsiveria klasikinio teatro šeimininkauja tekstas. Dailininko kūryba susideda scena: avanscenoje – pagrindinis ženklas – veikėjas, iš vizualinių ženklų, kurie leidžiasi šifruojami, nes scenoje – mimansas, sustiprinantis prasmę, fone – juose slypinčios reikšmės yra žmogiškos. dekoracijos. Trečio plano refrenas konkretizuoja „Žmogaus pasaulis mums iš esmės atrodo apibūdi- veiksmo vietą. Siunčiamą žinią skaitome kartu su namas kaip reikšmės pasaulis. Pasaulis gali būti vadina- autoriumi, matome jo akimis: „Net kai atpažįstami, mas „žmogišku“ tik tiek, kiek jis ką nors reiškia“, – šie milijonus kartų vaizduoti pavidalai įsiterpia į mano Greimo žodžiai (Struktūrinė semantika, baltos lankos, kūrybą, aš juos sutraiškau, išgryninu iki pirminių Vilnius, 2005, p. 30 p.) Gailiui ypač tinka. formų, ir jie tampa plastiniais ženklais.“
50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Šiems grafikos ciklams būdingos ženklų struktū- Religinės sugestijos įtaka dailininko jausmams, ros ir raiškos priemonės, papildytos tekstu, emigra- pojūčiams, mąstymui išplėtė Gailiaus vizualinę vusiu iš livre d’artiste, perkeliamos į kitą – Expression plastiką. Naudodamas mišrią techniką jis pirmą oblitérée („Išraiškos fiksavimas“, 1981 m.) – ciklą. kartą derina tapybą, grafiką, koliažą. Emocinės ref- Aibė susijusių elementų įgauna sisteminių savybių, leksijos suponuoja naujas ideogramas. Darbuose kurių neturi pavienės detalės. „Visuma yra daugiau apsiribota angelo figūra ir transformuotu kryžiu- nei jos dalių suma“, – sakė Aristotelis „Metafiziko- mi. Judaizmo draudimas, perimtas ir krikščionybės, je“. Vėl kartojamas pašto ženklo simbolis – keletas vaizduoti dievybę sumažina iliustracinių simbolių figūrų kūriniuose gyvena savarankiškai, stebi, fik- kiekį. Dievo angelas, kaip debesies stulpas, lydėjo suoja vaizdą, jį komentuoja. Mimansas perkeliamas izraelitus, bėgančius iš Egipto. Jo atvaizdas lydi mus į avansceną: „Pastebėjau, kad tada, kai abstrakcijos ir Gailiaus cikle. Kryžių, vieną seniausių žmonijos apačioje pridedu dalelę iš realaus gyvenimo, mano simbolių, naudoja įvairios religijos ir tikėjimai. Jis kompozicija nutolsta erdvėje.“ simbolizuoja keturias stichijas, keturias pasaulio ša- Plastika išsikristalizuoja iš abstrakčios mąstyse- lis, dieviškumo ir pasaulio sankirtą. Skaičius keturi nos. „Daiktai, ir veidai, ir viskas, kas su jais susiję, judaizme – pirmiausia keturios Dievo vardo raidės. mintys, išgyvenimai, jausmai“ išsiskleidžia monu- Jos pasiverčia keturiais raktais, atveriančiais Edeno mentaliame tapybos ir grafikos cikle Le Psaume 91 sodą. Keturios stichijos – ugnis, oras, žemė ir van- de David („91-oji Dovydo psalmė“, 1990–2004 m.) duo – Gailiaus lakštuose išreiškiamos dominuojan- Pradėtą kaip autorinė knyga (šeši lakštai su tekstu čiomis spalvomis: raudona, mėlyna, ruda ir skaisčiai prancūzų ir hebrajų kalbomis) ciklą dailininkas kūrė mėlyna. keturiolika metų. Šešiolika didelio formato kūrinių Hebrajiški rašmenys, išreikšti neverbaline kalba, tapo etapiniu kūrybos masyvu, šviesuliu, apie kurį tampa ženklais. Pramaišiui susipynę su prancūzišku skraido smulkesnės kūrybinės plaštakės. tekstu virsta ornamentais, jungiančiais visą kompo- Psalmė [gr. psalmós] – hebrajų religinė giesmė ir ziciją. „Jeigu nori, kad tekstas paveiksle darytų povei- krikščionių bažnyčios liturgijos dalis. Tai poetinis kį, jis negali pasilikti toks, koks yra, jis turi apsiversti, kūrinys atgailos ir skundo, padėkos ir šlovinimo nes kiekvienas potyris apverčia ir mus. Mano teksto motyvais. 150 psalmių knyga – psalmynas [lot. Psal- perteikimas niekada nebūna iliustratyvus“, – sako terium] – maldų ir eilėraščių rinkinys, priklausantis dailininkas. kanoniniam Senojo Testamento tekstui. Daugumos Šis ciklas lyg Raudų siena Jeruzalėje. Tradicinis psalmių autorystė tradiciškai priskiriama karaliui žydų mokymas sako, kad ją pastatė karalius Dovydas. Dovydui (XI–X a. pr. Kr.), kariui, muzikantui ir po- Darbai koliažiškai sumūryti iš žemės spalvų blokų, etui. plytų tarpuose veši žolynai, sklinda skaisti maldų Teksto koncepcijai išsiplėtojus į dailės kūrinius, raštelių mėlynė. Kongrevas, kaip plytas jungiančios Gailiaus vaizdų pasaulio interpretaciją galima na- gyslos, cementuoja vaizdą. Hebrajiški rašmenys – grinėti hermeneutiškai: bandyti įžvelgti dailininko juodai margi maldininkai – išsibarstę pavieniui arba vizualinio mąstymo prielaidas, padaryti jas kiek susibūrę į grupeles. Ištrupėjusios, žemės spalvos galima aiškesnes, kartu įtraukiant stebėtoją į aiš- plytos, tamsios žiojinčios ertmės, susmulkėjimas ir kinimo procesą. Supratimo sklaida – aiškinimas ir fundamento blokų ochra. Atrodo, kad maldų rašte- interpretavimas. Šiuo atveju – suprasti tekstą kaip liai sutvirtina sieną. Pagrindinis maldos aspektas – plastinę išraišką. Kaip jo prasmė atkuriama arba tai darbas, kurį žmogus atlieka savo širdyje. sukuriama naujoje – interpretatoriaus interpreta- cijoje.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 51 Kęstutis Grigaliūnas. Instaliacijos „1941“ fragmentai. Galerija „Kairė–dešinė“ Vidmanto Ilčiuko nuotraukos
ęstutis Grigaliūnas: „Pagrindinis mano projektų šaltinis – Lietuvos ypatingojo archyvo KGB fondų Kbylos, kurių įrašus istorikai jau tyrė, bet vaizdinė medžiaga iki šiol neliesta, o užduotis – surinkti sovietų valdžios represinių struktūrų nužudytų žmonių atvaizdus. Manau, kad šios archyvo bylose saugomos fotografi- jos seniai turėjo būti publikuotos. Suprasdamas, kad sumanymą jas padauginti ir viešai eksponuoti visuomenė gali įvertinti prieštaringai, nemėginau jų panaudoti konceptualiam menui, kaip tą daro, pavyzdžiui, Christianas Boltanskis, rodantis reliktus iš skirtingų simboliškai nesuderinamų archyvų ir teigiantis, kad menininkui turi rūpėti ir tiesa, ir melas, o menas turįs kelti klausimus ar įtarimus. Mano tikslas – per atvaizdus čia ir dabar pristatyti konkrečius asmenis, ne idėjas, todėl apsiribojau elementaria tiesa: perfotografavau kiekvieną archyvo nuotrauką. Lietuvos ypatingajame archyve pradėjau lankytis 2009-ųjų sausį, ir nuo tada einu ten beveik kas- dien, nes vienu kartu galima gauti tik keletą bylų. Ši įstaiga atvira visiems besidomintiems, ir dirbu būtent eili- nių žmonių, ne mokslininkų skaitykloje. Ilgainiui man parūpo ir bylų tekstai. Kai pradėjau dirbti su šiais pro- jektais, visa mano ankstesnė kūryba man neatrodo svarbi, nemanau, kad galėčiau prie jos kada nors grįžti.“
Kęstučio Grigaliūno instaliacija „1941“ Vilniuje, galerijoje „Kairė–dešinė“ atidaryta Gedulo ir vilties dieną – birželio 14-ąją, minint trėmimų 70-metį.
52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 53 Kaimynystė
Arvydas Juozaitis: Šiandieninė lietuvių arogancija latvių atžvilgiu – gėdinga
įrankis, savęs įtvirtinimo pamatas. Istorija – tai būdas nulaikyti rankose laiką, tęsti gyvybę. Yra žmonių, kurie užsikemša ausis, kad negirdėtų praeities gausmo. Bet ir jie nepabėga nuo istorijos – nuo savo šeimos praei- ties, savo genų, gyvenimo įvykių, nuotraukų, pagaliau karalystės – vaikystės. Trumpai tariant, man istorija yra manoji – vienintelė – praeities versija. Manoji am- žinybė.
Viename iš apsakymų rašytojas Jurgis Kunčinas yra užsiminęs, kad pažintis su miestais prasideda nuo ka- pinių. Beje, Jūsų straipsnio apie Rygos istoriją „Sapnis ilosofo, rašytojo Arvydo Juozaičio knyga „Ryga – nie- par Latviju“, išspausdinto Metuose (2009), išeities tašku Fkieno civilizacija“ – tai eseistiškas žvilgsnis į „latvių tapo Lielie kapi. Ar toks pasirinkimas sąmoningas? Ar civilizaciją“, talpinančią savyje tiek vokiškosios, tiek ru- būtent čia reikėtų ieškoti ir gal pavyksta geriau užčiuopti siškosios, tiek lietuviškosios istorinės atminties paveldą. ne tik Rygos, bet ir visos latvių civilizacijos giją? Ne tik Rygos, bet ir visos Latvijos istorija lietuviams iki Latviai turi vadinamąsias kapu svētki – kapų šven- šiol yra mįslė, kad ją įmintume, pasak autoriaus, pir- tes. Tai ne Vėlinės, o būtent šventės. Ir didžiuojasi, kad miausia reikia peršokti lietuvių ir latvių nesusikalbėjimo jas turi vieninteliai pasaulyje. Tiesa, bičiulė iš Klaipė- duobes. Su rašytoju Arvydu Juozaičiu kalbasi istori- dos ką tik parašė, kad Mažojoje Lietuvoje tokios pačios kas Robertas Šimkus. „šventės“ yra minimos nuo 1945 metų. Jos prasidėjo, užėjus religinio persekiojimo ir ateizmo marui. Ko jau ko, bet kapų komunistai neužgynė. Net pašalintiems Robertas Šimkus: Knygoje „Ryga – niekieno civili- iš viešumos skulptoriams negalėjo uždrausti dirbti zacija“ praeitį siejate su dabartimi. Kodėl Jums svarbi kapuose – kurti antkapius ir paminklus. Beje, rygietis istorija? Juozas Baltušis sakydavo: „Jeigu noriu suprasti, ar čia Arvydas Juozaitis: Praeitis nėra svarbesnė už dabartį – ji žmonės myli gyvuosius, einu į kapines pažiūrėti, kaip yra sudėtinė dabarties dalis. Vos pagalvoji apie gyvenimą, ir jie gerbia mirusiuosius.“ ką darai? Bemat griebiesi praeities, kurią įsivaizduoji kaip is- Man likimas lėmė, kad iš savojo ketvirto aukšto Mie- toriją. Šiuo atžvilgiu dabartis – tai mano pasakojimas apie ra gatvėje matau Lielie kapi – Didžiuosius kapus. Štai ir praėjusį laiką. Nesu iš tos politikų kastos, kuri istoriją šią akimirką, rašydamas šias eilutes, vis pažvelgiu ton laiko politika, nukreipta į praeitį. Arba politika, atei- pusėn, kur ilsisi latvių tautos didžiūnai: Krišjanis Ba- nančia iš praeities. Nemanau, kad praeitis yra politikos ruonas, Krišjanis Valdemaras, Andrėjus Pumpuras.
54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Sakoma, kad menininkams, tarp jų – rašytojams, nio režimą ilgai buvo žvelgiama pro rožinius akinius, kalbantiems apie istoriją, leidžiama gerokai laisviau elg- kuriuos šiandien vis dažniau keičia kritiškas žvilgsnis. tis. Ar nebijote, kad sulauksite latvių istorikų kritikos? Gal tai simbolizuoja tam tikrą lūžį – latviai pagaliau yra Pavyzdžiui, dėl požiūrio į suaktualintą ir mitologizuo- pasirengę priimti tokią tautos istoriją, kokia ji buvo iš ti- tą, ypač tarpukariu, latvių kunigaikščių vaizdinį? Kiek krųjų? Antra vertus, nežinia, kaip tas lūžis atsilieps ilgai istorijos mitai apskritai aktualūs šiandieninei Latvijos godotai valstybingumo svajonei, kurią ir įkūnijo Pirmoji visuomenei? Respublika? Be tarpukario latviai, atrodo, nelabai turi į Be mitų neįmanoma gyventi. Mitas nėra tik meni- ką atsiremti… ninko kūrėjo darbo laukas, jis – kiekvieno žmogaus bū- Žinoma, broliai latviai nepriklauso tai „istorinio das susitvarkyti gyvenimą. Mitas yra nelyginant šluota, svorio kategorijai“, kuria didžiuojasi lietuviai. Todėl su kuria pasišluojame kiemą. Faktų tiek daug, jie at- jie taip idealizavo tarpukarį – juk tada Latvija buvo rodo tokie neaprėpiami, kad primena šiukšles. O štai Baltijos pakrantės žvaigždė! O mes? Kad istoriškai imame šluoti ir susitvarkome. Faktų gausą sumažiname ir turtingesni, tačiau pripažinome nugalėtojus. La- iki keleto pasakų. tvija atstojo mums Ameriką [daug lietuvių tarpuka- Sąjūdžio pradžioje daugelis skubėjo kurti mitologi- riu dirbo Latvijoje. Buvo net stengiamasi susitarti nius vaizdinius, skleisti mitus apie savo „kovą komuniz- vyriausybiniu lygiu dėl supaprastinto vizų režimo, mo laikais“. Žinojo, ką daro! Pasaka nėra nusikaltimas, kad darbininkai iš Lietuvos bent savaitgaliais galė- o pasakininko melas – tai šventas kūrybos aktas. Jokios tų grįžti į Lietuvą. – Red]. Iš vokiečių gavę kultūros bėdos. Visai kas kita, kai iš tų pasakų surenčiamas val- pamatus, iš Rusijos nusižiūrėję imperinį užmojį, jie džios rūmas. Stebuklinė pasaka virsta galia, garbe ir pi- gavo dovanų dar ir Baltijos perlą – Rygą. Svaigo iš nigais. Auksaburniai – neišvengiami. Be jų neapsieina pasididžiavimo. Kuo viskas baigėsi? Gaila, bet am- nei Bažnyčios hierarchija, nei politinė valdžia. Visi be žinų nugalėtojų nebūna. Po Antrojo pasaulinio karo išimties politikai – tai buvę mitų kūrėjai. latvius ištiko baisus tautinis nuosmukis. Dėl to kalti Tad ko tikėtis iš brolių latvių? Jie neturėjo galingos ir „raudonieji šauliai“, ir jų palikuonys, o ypač latvis praeities, tad jiems teko kur kas rimčiau imtis mitų apie Arvidas Pelšė, vykdęs agresyvią rusifikavimo ir so- praeitį. Sukurti jos pakaitalą. Ir jie sukūrė tautos epą. vietizacijos politiką. Buvo tarsi jau pernelyg vėlu, atrodė, šaukštai po pie- Karlio Ulmanio fenomenas – atskira kalba. Jis iš da- tų – juk XIX a. pabaiga. Bet štai 1888 metais Andrėjus lies kaltas ir dėl šiandienos politinių krizių: 1991 metais Pumpuras ėmė ir parašė „Lačplėsį“. Mes to nedarėme. Latvijos parlamentas, ketindamas pabrėžti demokrati- Kodėl? Matyt, tenkinomės eilėraščiais ir kiekvienoje nės teisinės valstybės tąsą, priėmė 1922-ųjų Konstitu- pirkioje rusenančiu įsitikinimu, kad lietuvis yra didžia- ciją. O juk jau Ulmanio perversmo metais (1934) buvo vyrių, Vytauto kilmės žmogus. Kad ir baudžiauninkas, parengtos didelės jos pataisos. bet „juk pabus kada nors“. Skriejant laikui, menkėja mano tikėjimas, kad gy- Lietuvos istorikams dažnai priekaištaujama, kad jie venimą įmanoma paaiškinti racionaliais principais, užsibarikadavę savo ceche ir stokoja motyvacijos palai- laikantis teisingumo ar dar kokių „protingų dėsnių“. kyti ryšius su visuomene. Ar latvių istorikai aktyviau Dešimt Dievo Įsakymų – štai ir visi principai. O gyve- dalyvauja viešajame Latvijos gyvenime, kurdami latvių nimas – tai maurai, apaugę įstatymus. tapatumo pamatus? Latvių istorikai daugiau kalbasi su visuomene, yra Knygoje pateikiate keletą pavyzdžių, kaip latvių is- net Prezidentinė istorikų komisija, vadovaujama profe- torikai bando iš naujo pasverti Latvijos istorijos mitus. soriaus Antonijaus Zundos. Ta komisija buvo pasitelkta Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo į Karlio Ulma- ir rengiant prezidento Valdžio Zaltero istorinį vizitą į
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 55 Maskvą 2010-ųjų gruodį. Vis dėlto latvių istorikų dar- priklausomos Latvijos kariuomenės ir pirmųjų nepri- bo mastai kiek menkesni negu lietuvių. klausomybės kovų branduoliu, šiandien nekyla tam tikrų prieštaravimų? Turbūt ir rašytojų vaidmuo, populiarinant istorines Raudonųjų latvių šaulių likimas yra tragiškas – šiuo temas, yra labai svarbus? metu jie nereikalingi nei Rusijos, nei Latvijos istorinei Prieškariu Latvijoje kūrė Aleksandras Grynas – gar- atminčiai, nes netinka jų mitams. Nežinia, kiek tai tę- saus rusų rašytojo bendravardis ir bendrapavardis. Tai sis, tačiau vaidmens, kurį dešimtys tūkstančių geležinės jis sukūrė istorinį žanrą, rašė apie kunigaikštį žemgalį drausmės latvių atliko Rusijoje, nepervertinsi. Neper- Nemeišį, apie Kurzemės Tobagą. Labai sodriai istoriją vertinsi jų reikšmės ir Latvijos istorijoje – jie grąžino į tautos sąmonę diegė dramaturgas Martinis Zyvertas, Latvijai Latgalą. Tačiau šiais laikais įmanoma viskas, kuriam priklauso pirmenybė, atskleidžiant Mindaugo viską galima užmiršti, paversti virtualia tikrove, žaidi- temą. Dramą „Valdžia“, skirtą Mindaugo karūnavimui mu. Gal šiandieninė užmarštis yra mokestis už perne- ir žūčiai, jis parašė Antrojo pasaulinio karo metais, ji lyg didelę šlovę? buvo pastatyta teatre. Gvildenti istorinę temą pradėjo Tačiau kokia ten šlovė! Juk latviai iš tikrųjų kalnus Aspazija, dar prieš Janį Rainį sukūrusi dramą „Vaidelo- nuvertė – Leniną išgelbėjo, bolševizmą iš eserų nagų tė“ – irgi lietuviškais motyvais. ištraukė. Savo nelaimei. Tiesa, didelė jų dalis buvo lai- mingi, nes gyveno pagal įsitikinimus, buvo religingi Šį pavasarį Latvijos knygynuose pasirodė istoriko Il- militaristai. Latviai – geležinė religija, sakydavo jie. O gvaro Butulio parengta knyga „Sveiki, aizsargi“. Atrodo, šiandien? Rygos senamiestyje stovintys trys granitiniai Latvijos istorikai ir toliau nepaliaujamai turtina knygų Raudonieji latvių šauliai neteko net vardo: dabar ant lentynas tyrimais, skirtais atskleisti karingam latvių tau- postamento iškalta tik... Latvių šauliai. tos paveikslui. Kaip paaiškintumėte tokį jų angažuotu- Beje, gal tai ir teisinga – juk 1915 metais Rusijos ar- mą? mijos suformuoti nacionaliniai latvių daliniai buvo tas Tai militaristinės latvių sąmonės eskalavimas, kitaip kiaušinis, iš kurio išsirito raudonasis viščiukas. Impe- nepaaiškinsi [turima galvoje latviai nuo XIII a. – 700 rinės Rusijos kariniu šv. Georgijaus ordinu apdovano- metų vokiečių valdžioje – Red.]. Juk gausu ir latvių ti daugelis Latvijos armijos kūrėjų (tarp jų ir Oskaras Waffen SS legionui skirtos literatūros, o kovo 16-oji, Kalpakas). pernešta į Rygą 1993 metais iš Anglijos, tapo kone valstybės reikalu. [1944 m. kovo 16 d. latvių legio- Kovojančios latvių tautos istoriją galima suskirstyti į nierių 15-oji ir 16-oji divizijos Opočkos apylinkėse, du etapus: latvių kova su vokiečiais iki Antrojo pasau- prie upės Velikaja, įveikė sovietų armijos karius. Da- linio karo ir kova su rusais po jo, besitęsianti iki šiol. bar kovo 16-oji – oficiali Latvijos legionierių atminimo Manyčiau, sovietmetis pakoregavo latvių ir vokiečių diena. – Red.] priešpriešos vertinimą, ypač kai kalbama apie latvių le- Gili Livonijos šaknis, jos taip lengvai neišrausi. gionierius. Gal vokiškoji istorinė atmintis tampa vis la- biau priimtina latvių savimonei? Jūsų knygos skyrius „Latviai Rusijoje“ man as- Į šį klausimą iš dalies jau atsakiau. Turėtume suprasti, meniškai pasufleravo atsakymą, kodėl aštuntojo kad lietuviai negalėjo tapti Waffen SS kariais ir žygiuo- dešimtmečio viduryje jaunuoliui iš Lietuvos, atsi- ti su Hitlerio vėliavomis, privalomai prisiekę fiureriui, dūrusiam sovietinėje kariuomenėje Maskvoje ir pri- nes mes turime Žalgirio pergalę. Latviai nieko panašaus sistačiusiam „из Прибалтики“, sakydavo: „а, из neturi, jie mažiausiai 600 metų tarnavo vokiečiams, o ir Риги! Латышские стрелки – вот это солдаты!“ Žalgirio mūšyje kovojo prieš mus! Tad jiems buvo daug Ar dėl raudonųjų latvių šaulių, kurie vėliau tapo ne- lengviau patikėti mitu apie „vokiečius išvaduotojus“. Su
56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 tuo mitu jie neatsisveikino ir šiandien. (Kalbu, žinoma, valomas abiejų kalbų pamokas mokyklose? Juolab kad apie nūdienos politinį elitą ir laikraštinę sąmonę.) abejotina, ar abi tautos yra tuo suinteresuotos. Latvius drasko istorinis palikimas ir jie blaškosi – tai Knygoje ypač daug dėmesio skiriate sovietmečiui. Ar jiems estai atrodo svarbesni, tai lietuviai. Su estais jiems to meto realybė, su kuria esate susidūręs ir pats, lengvai teko plaukti vienoje istorinėje Livonijos valtyje, tad ir paklūsta Jums kaip rašytojui? Gal sovietinės Latvijos dabar vos kas – tuoj lygina save su estais. Su lietuviais realybė turėjo kokių nors išskirtinių bruožų, palyginti kiek rečiau, nors irgi dažniau, negu lietuviai lygina save su Lietuva? Perskaičius Jūsų knygą, peršasi išvada, kad su latviais. Man regis, jie nenori pripažinti, kad Estija – šiandien Ryga vis dar stovi ant sovietmečio pamatų ir ją tai Suomijos vektorius, jos tęsinys, jos provincija. Tali- labiau reikėtų laikyti rusiška negu latviška… nas niekada nesilygiuos į Rygą. Jo pašonėje – Helsinkis, Sovietinė realybė yra labai sodri ir tokia gyvybin- svajonių ir sapnų miestas, įsitvirtinęs mitas. Net nacio- ga, kad jos neįstengia užgožti jokios permainos. Ypač nalinių himnų melodija tokia pati. Viskas, kas įvyksta Rygoje, kuri ir šiandien gaudžia daugiau rusiškai negu Suomijoje, neišvengiamai pasikartoja Estijoje. Pasekite, latviškai. Štai ir šią akimirką po mano langais siautėja pamatysite. Kad ir euras: tą dieną, kai suomiai (vienin- girti rusai. Bet nereikia nė girtų: Parex banka steigėjai teliai iš skandinavų), jį įsivedė, buvo galima drąsiai spėti: Valerijus Karginas ir Viktoras Krasovickis visus dvide- dabar tai padarys estai. Nepaisydami nieko – padarys. Ir šimt Latvijos nepriklausomybės metų kalbėjo tik rusiš- padarė. Jokia „Baltijos trijulė“, jos vienybė estams nerūpi. kai, ir visos vyriausybės jiems lankstėsi. Kol tie vyrai Tarkis su estais kiek nori, bet vos suomiai pamos pirštu, – 2008-ųjų rudenį latvių nuolankumą sukišo į „asocijuo- iškart nubėgs paskui juos, pamiršę ir latvius, ir lietuvius. tus kreditus“ ir ištuštino Latvijos banko rezervus. Šių eilučių nereikėtų suprasti kaip priekaišto estams, greičiau kaip pavydą. Estai turi labai gerą kaimyną, jiems Jūsų knygoje gausu įdomių tiek Latvijos istoriją, tiek pasisekė. O mums su latviais? Todėl abi šalys turi laikytis Lietuvos ir Latvijos ryšius atspindinčių istorinių parale- drauge. Dviese. Gal net nuspręsti, kam mums tas euras? lių, kurios lietuvių istorikams yra mažai žinomos. Kny- Pakaktų bendros „baltų“ valiutos abiem valstybėms. Kuo gos anotacijoje rašoma, kad tarp lietuvių ir latvių pa- mūsų federacinė ekonomika būtų prastesnė, tarkime, už stebėjote daugiau skirtumų negu bendrumų, ir tai perša Danijos? Juk tokią Rygą turime! išvadą, kad dvi giminiškos baltų tautos anaiptol nepuo- selėja tokio bendrumo, koks oficialiai skelbiamas. Vargu Atrodytų, ne tik Rygos, bet ir apskritai visos latvių ar jis iš viso įmanomas? istorijos kontekste lietuviai turėtų užimti svarbią vietą. Nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Taip, nesusikal- Tačiau apsiribojama vien mitu apie Karaliaus Min- bėjimo duobes reikia peršokti. Bet kad peršoktume, daugo kapą, Durbės ar Saulės mūšius. Kad lietuviškas privalome išsiaiškinti, kokio jos dydžio ir kokio gylio. „pėdsakas“ blėsta, puikiai atskleidžiate knygoje paminė- damas faktą, kad apie Žalgirio mūšio 600 metų jubilie- 2010-ųjų rudenį Latvijos ir Lietuvos forumo suvažia- jų Latvijoje neužsiminta nė žodžiu. Dar iškalbingesnis vime Rygoje doc. Edmundas Trumpa įžvalgiai užsiminė: faktas, kad nuo Rygos iki Bauskės vargu ar rasime kelio bendruose lietuvių ir latvių susitikimuose pirmiausia rodyklę „Vilnius“. Gal tik mes, lietuviai, veržiamės drau- vertėtų kalbėti apie tai, ką jau esame pasiekę deklaruo- gauti su latviais, o šie dairosi į Šiaurę ir kažin ar iš viso jamo bendrumo klausimu. Galbūt reikėtų pradėti kalbą esame jiems įdomūs, išskyrus keletą entuziastų? Galbūt nuo paprastesnių dalykų, nuo jų viešinimo, tą simboli- iš to kyla ir bendradarbiavimo sunkumai? zuotų ir Jūsų knyga, užuot kėlus nerealius ir vargu ar Tai irgi susiję su istorijos duobėmis, kurias mums labai įgyvendinamus uždavinius, pavyzdžiui, planus įkurti sunku peršokti. Trukdo skirtingi pamatiniai mitai. Bet abiejose šalyse matomą televizijos kanalą ar įvesti pri- stengtis susikalbėti būtina. Ir netgi reikėtų paskubėti.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 57 Taip, pamatiniai mitai skiriasi: Ryga ant istorinės „blogio gėle“ – turiu omenyje Lietuvos ambasadoriaus atminties pjedestalo šiandien kelia švedus, o Lietuvos Latvijoje Antano Valionio akiplėšiškus komentarus apie Didžioji Kunigaikštystė tarsi ir toliau asocijuojasi su la- Latvijos prezidento Valdžio Zatlero drąsų sprendimą tei- tviams priešiška to meto Lenkija, vadinamaisiais lenkų sėtai paleisti Seimą. Tokio žingsnio Latvija laukė visą savo laikais. Kaip paaiškintumėte tokias tendencijas? Kas, Jūsų istoriją, tą vakarą žmonės verkė prie TV ekranų. O mūsų manymu, lemia, kad tarpukariu įtvirtinta koncepcija aukštas diplomatas (buvęs užsienio reikalų ministras, apie „geruosius švedų laikus“ šiandien tokia patraukli? kai Lietuva stojo į NATO ir ES!) brolių latvių politinio Lietuviai patys save pasmerkė, kai leido Lenkijai do- vadovo žingsnį pakomentavo kaip koks mačo iš Azijos minuoti. Taip, 1562 metais Rygos pilyje, Livonijos šir- ar Lotynų Amerikos. Baisu. Išgirdęs, ką pasakė Valionis, dyje, lietuvis Mikalojus Radvila Juodasis paskutiniam pamaniau: „Tai pabaiga...“ Tokie pareiškimai padaro žalą išnykusio ordino magistrui Gotardui ilgam. Stenkis dešimtmečius, o ateis, Ketleriui suteikė naujos valdžios rega- atsiprašant, chamas ir leptels. Nei is- lijas, padarydamas jį vasalu. Kitaip sa- toriją jis žino, nei latviškai supranta. kant, Lietuva padalijo Livoniją, apgy- Mužikai tie lietuviai, – pamanys bro- nė ją nuo Rusios caro Ivano Rūsčiojo. liai latviai, – su kuo čia bendrauti? O kas toliau? Jau 1582 metais, karaliui Laimė, prezidentė Dalia Grybauskaitė Steponui Batorui įžengus į Rygą, nie- reagavo žaibiškai ir latviai šį kartą ne- kas apie Lietuvą nebekalbėjo: atjojo užpyko. Dėkui baltų dievams. Lenkijos valdžia. Ir patys lietuviai su tuo susitaikė. Žodžiu, mitas ne mūsų Tai jau antroji Jūsų knyga, skirta naudai. Ir priekaištauti dėl to reikia miestų istorijai. Abiejų pavadinimai Vytautui. Tai jis, užuot pasinaudojęs gana intriguojantys. Tam tikru atžvilgiu Žalgirio pergale ir sutvirtinęs lietu- tiek Kaliningradas, tiek Ryga yra pana- vybę, 1413 metais visą savo karališką šaus likimo miestai, abu be karalių… Ar svitą, 47 lietuvių didikų gimines, su- galimas tam tikras Kaliningrado ir Ry- lenkino, net jų pavardes ėmė rašyti gos sugretinimas? lenkiškai (koks aktualus nūdienos klausimas!)… Sugretinimas? Galimas: Lietuva gyvena tarp dviejų seismiškai aktyvių vulkanų. Knygų pavadinimai? Jie at- Jūsų knyga yra tarsi dar vienas akmuo į istorikų sirado be išankstinės nuostatos, vėluodami į traukinį, daržą – nagrinėdami lietuvių ir latvių ryšius, filolo- t. y. kai knygos buvo jau parašytos. Tai viską pasako. gai jau seniai yra pralenkę istorikus. Beje Sigitas Geda Neigiamas įvardijimas iššoko kaip džinas iš butelio, dienoraštyje apie Latvistikos kabineto atidarymą Vil- nors kamštį laikiau užspaudęs delnu iki paskutinės aki- niaus universitete taip rašė: anais laikais keli žmonės mirkos. Rygai rinkau visokiausius „gintarinius“ ir „ro- bendram dviejų tautų labui padarė daugiau negu visi žinius“ būdvardžius. Neprilipo nė vienas. Ir tada ūmai universitetai per 18 metų! Leidiniai mieliau aprašys iššoko teisingiausias. Kipšas, žinoma, tas Žodis. lietuvio ir khmerės vestuves, negu paskelbs ką nors iš Tokios knygos turi būti rašomos atidžiai žvelgiant, latvių istorijos, kultūros, poezijos… Turbūt latvių ir lie- matant ir su atvira širdimi. Arba nerašomos iš viso. tuvių bendrumu šiandien ima abejoti ir literatai. Bet Esu neabejotinai mūsų brolių latvių pusėje, tiesiu jiems gal vis dėlto įžvelgiate tam tikrų teigiamų poslinkių? Ar ranką, laukiu supratimo. Bet padėtis prasta ir jaučiu, ši problema aktuali ir Latvijai? kad nebūsiu suprastas. Ir ką čia pridursi? Pasakysiu daugiau: šiandieninė lietuvių arogancija la- tvių atžvilgiu – gėdinga ir pražūtinga. Ji ką tik sužydėjo Dėkoju už pokalbį.
58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Pažinti naujaip
Virginijus Savukynas
Kaip tampama lietuviu?
ai 1906 m. mirė Žemaitės „atradėjas“ Povilas Vi- vandeniu mano karštą širdį apipylė, besidyvydami, kad Kšinskis, Lietuvos ūkininke Gabrielė Petkevičaitė-Bi- aš norįs Lietuvą kelti... Prūsuose nesą tokių žmonių... tė išspausdino nekrologą, prasidedantį tokiais žodžiais: Jiems rūpi tik trupučius mūsų pasakų, mislius, dainas „Povilą Višinskį pažinau kokie 13 metų atgal. Atkeliavo surinkti, idant išliktų tie skarbai mirštančių lietuvių tau- dar nesuaugęs bernelis su kitu savo draugu. Abudu buvo tos!“2 tik ką gimnaziją baigusiu. Buvo išsirengusiu į kelionę po Lietuviško modernaus nacionalizmo veikėjai labai Lietuvą be skatiko kišenėje. Keliavo pėsčiu, sodiečiu mi- dažnai aprašydavo savo patyrimą kaip vienišų, mažos liniais švarkais apsivilkusiu. Jaunikaičių kelionės tikslas grupelės asmenų darbą. Pasirinktieji Aušros ir Varpo buvo pažinti savo kraštas ir suieškoti „lietuvių“. Mat dar pavadinimai buvo labai simboliški. Aušra žymi nau- tuomet lietuvis, kurs jau susiprasdavo esąs lietuvis, savo jos dienos pradžią, tačiau tai reiškia, kad dabar yra tautos žmogus, buvo retas atsitikimas. Daug mylių rei- dar tamsu, vos vos brėkšta… Varpas praneša žinią, ją kėdavo suvaikščioti, lig toks žmogus atitikti pasisekdavo. skleidžia.3 Juk, jei visi žinotų, nereikėtų balsu „da vis Ir a. a. Povilas su savo draugu vos trečią savo kelionės garsiau“ to pranešti. dieną atrado pastogę, po kuria jų kelionės tikslas buvo Vincas Kudirka ne kartą yra rašęs apie „nesusipra- suprastas ir po kuria galėjo kaip reikiant pailsėti.“1 tusius lietuvius“, o jo „sapnas“ apie lietuvaitę, kuri ne- Keista – laikydami atrama kaimą ir lietuvių kalbą, žino, kad yra lietuvaitė, tapo kone chrestomatiniu. To- „susipratę lietuviai“ net tris dienas turėdavo per Lietu- dėl visiškai natūralu, kad savo darbą jie vadino „tautos vą eiti, kol surasdavo kitą „susipratusį lietuvį“! O juk budinimu“: tauta yra užmigusi, ji nežino, kas iš tikrųjų visi kaimiečiai kalbėjo lietuviškai. Tad ko čia reikėjo yra, nors savastį išlaikė – tai kalba, dainos, pasakojimai, ieškoti? Vis dėlto „susipratusių lietuvių“ patirtis, jiems menantys tolimus laikus, tolimesnius nei tie, kai valdė ieškant lietuvių, labai primena apokaliptinį vaizdinį, Vytautas, kurį prisimena Lietuvos totoriai, bet ne lie- kai po pasaulio pabaigos žmogus ieško kito žmogaus. tuviai. Kodėl? Tad Višinskio kelionė atspindi esamą situaciją. Jo Panašiai jautėsi ir Jonas Šliūpas, nuvykęs į Mažąją supratimu, tauta „užmigusi“, „nesusipratusi“, tačiau, jei Lietuvą išsiaiškinti, ar būtų įmanoma leisti lietuvišką pažvelgtume to meto lietuvių valstiečių akimis, tai nor- laikraštį: „Dyviną įspaudą padarė ant manęs Prūsija. malu, – juk jie savo tapatumą sieja su katalikybe ir len- Keliai dailūs, ūkė kilta, namai kaimų ir miestelių švarūs, kiškumu. Tautinio atgimimo veikėjams reikėjo įveikti bet dvasė žmonių kas link savos tautos užmigusi! Tilžėje šį savivokos antsluoksnį ir įdiegti naują tapatumą, pa- suėjau tūlus vyrus iš Liet. raštų draugystės, ir tie lyg šaltu grįstą kalba, kuri puoselėjama po „šiaudine pastoge“.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 59 Vis dėlto išvengti tam tikrų prieštaravimų nepavyko. tai nesieta nei su nauja lietuvių savimonės trajektorija, Viena vertus, „susipratusius lietuvius“ imta vadinti nei (juo labiau) su galima Lietuvos nepriklausomybe. „naujalietuviais“, priešpriešinant juos „senalietuviams“, Lenkai irgi džiaugėsi, kad buvo išleistos Juškos surink- t. y. bajorams, išlaikiusiems senąją LDK tradiciją, – jie tos dainos: „Tasai išleidimas papildo žymią spragą tame kalbėjo lenkiškai, bet vadino save lietuviais. Antra ver- dalyke, nes jau rusinų ir lenkų dainų melodijos esančios tus, kaimo bendruomenė šį tą nutuokė apie Gedimino, surinktos ir išleistos anksčiau.“4 Vytauto žygius, o Basanavičius žvelgė į gerokai senes- Jų požiūris ir laikysena pasikeitė tik tada, kai lietu- nius laikus. Tai buvo tam tikro istorinio valstiečių ben- viai ėmė mąstyti apie atskirą savo valstybę. druomenės paso paieškos – reikėjo parodyti, kad kaimo Ir vėl kyla klausimas: o kaip pavyko sutelkti jėgas, bendruomenės, kuri kalba lietuviškai, dainuoja lietuvių jas mobilizuoti? Kokiu būdu lietuviams įrodyta, kad jie liaudies dainas, pasakoja pasakas ir sakmes, šaknys sie- yra lietuviai? Kas lėmė, kad iš paprastų (lenkuojančių) kia labai senus laikus, bet dabar ji yra tiesiog užsnūdusi lietuvių jie tapo „susipratusiais lietuviais“? ir to nepamena. Taigi paradoksalu, bet „naujalietuvių“ Kultūros semiotika, su ja susiliečiančios teorijos ir žvilgsnis buvo nukreiptas į praeitį. metodologijos (tarkime, Michelio Foucault „genealo- Tiesą sakant, būtų lengviau paaiškinti, kodėl XIX a. gija“) siūlo gerai išgaląstus įrankius preparuoti kultūrą nesusidarė (jei būtų nesusidariusi!) kalbiniu tapatumu sinchroniniu lygmeniu. Sunkumų kyla, kai susiduriame pagrįsta bendruomenė, save įvardijanti lietuviais, negu su diachronija. O sunkiausia yra paaiškinti, kodėl kei- kodėl taip atsitiko. Nepaisant to, kad XIX a. buvo na- čiasi kultūros reikšmės. Tad dažniausiai apsiribojama cionalizmo amžius ir panašūs atgimimo procesai vyko konstatavimu, kad štai tam tikru momentu įvyko tam visoje Vidurio Europoje, vis dėlto, giliau pažvelgus, ap- tikri pasikeitimai. Tarkime, Foucault kalba apie žinijos ima nuostaba – juk Lietuvos ano meto visuomenės kul- struktūras, būdingas Vakarų kultūrai, tačiau nepaaiški- tūriniai ir socialiniai vektoriai buvo nukreipti į ankstes- na, kodėl jos keičiasi.5 nį Lenkijos ir Lietuvos valstybės tapatumą, kurį labai Bandysiu užčiuopti bent vieną tapatumo transfor- greitai pradėta sieti su lenkiškumu. Žinoma, baudžiavos macijai būtiną elementą – tai emocijos. Patyrinėkime, panaikinimas sudarė sąlygas, kad ir prakutę valstiečiai kokią įtaką kolektyviniam tapatumui daro pasididžia- galėtų, sukaupę šiek tiek pinigų, leisti sūnus į mokslus. vimo ir garbės jausmas. Šie dažniausiai tapdavo gydytojais ir kunigais. Užėmę tvirtesnes pozicijas visuomenėje, būtent jie diegė gimtą- Vinco Kudirkos tapimas lietuviu ja kalba pagrįstą tapatumą. Vis dėlto „dviguba“ lietuvio ir lenko savimonė buvo būdinga ne tik bajorams, bet ir „Įsibėgėjusi lenkų šlėktiška dvasia negalėjo susilaikyti, valstiečiams (tą aptariau straipsnyje KB nr. 5). Lenkai apsiaupdama ir kiekvieną lietuvį. Vos spėjau apsivilkti buvo laikomi draugais ir broliais, o ne priešais. Kitaip mėlyna mundieraite su baltais sagučiais ir susimaišiau tariant, kyla klausimas: kodėl valstiečių, o kai kada ir su draugais mokiniais, pajutau, kad mano dvasioje ka- bajorų, vaikai apsisprendė būti lietuviais, bet ne lenkais žin kas dedasi. Kas dedasi, numanyti ir išreikšti negalė- arba ne lietuviais ir lenkais? Kodėl ir kaip atsirado lie- jau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuo aš buvau, tuvių tauta, suvokianti savo atskirumą ir siekianti tapti o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jog aš moku nepriklausoma? Juk tyrinėdami to meto mentalitetą ir lietuviškai. Tas dalykas galėjo mane išduoti artojo sūnu- savimonę neaptinkame jokių ženklų, kurie pranašau- mi esant. Žinoma, išlikimo instinktas liepė man niekad tų ką nors daugiau negu etnografinis Lietuvos likimas. neatsiliepti lietuviškai ir saugotis, idant niekas nepama- Susidomėjimas lietuvių valstiečių kultūra, jų dainomis tytų, kad mano tėvas dėvi sermėginę ir moka tik lietuviš- ir pasakomis buvo greičiau mokslinė veikla, skubėta kai. Dėl to stengiausi kalbėti, nors blogai, bet lenkiškai, o fiksuoti ir išsaugoti nykstantį etnokultūrinį klodą, bet nuo tėvų ir giminių, kurie manęs atvažiuodavo aplankyti,
60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 šalindavausi iš tolo, jeigu tik pastebėdavau, kad kas drau- tiek „tuteišių“, tiek ir modernių lietuvių tapatumas kilo iš gų ar ponų mato... Tapau mat lenku ir kartu ponu – tekau bendro vardiklio, bet susitelkusios grupės apibrėžė save lenkiškai dvasiai“,6 – rašė Vincas Kudirka. pagal skirtingus kriterijus. Dabar paanalizuokime, kaip Jo įspūdingas liudijimas atveria duris į lietuvių tapa- modernusis lietuvių tapatumas buvo įtvirtintas. tumo kalvę: „Paleido ant Velykų. Keletas mokintinių su- sitarėme pasisamdyti arklius ir keliauti drauge namon. Kalbinis tapatumas Tarp mūs buvo Basanavičius, mokintinis iš vyriausios kliasos. Bevažiuojant jis atsiliepia: „Panowie, zaspiewaj- Anot garsios Czesławo Miłoszo frazės, moderni Lie- my!“ Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs pri- tuva gimė iš filologijos. Nuo XIX a. pabaigos pagrin- sidėti. Tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin diniu tapatumo kriterijumi tapo kalba. Mečislovas Da- tėvas du sūneliu...“ Rodos, kad man kas gerklę užėmė iš vainis-Silvestraitis viename eilėraštyje rašė: gėdos. „Chlop“, – pamislijau sau lenkiškai ir nuleidęs nosį tylėjau.“7 Juk tai viena gentė mūsų Tapimas lenku reiškė galimybę kilti socialinės hie- Po Maskolium ir po Prūsu: rarchijos laiptais. Tai visiškai atitinka jau nagrinėtas Liuteriai ir katalikai – mentaliteto struktūras. Tegyvuoja mūsų mužikai! Tačiau atkreipkime dėmesį į Kudirkos savijautą, kai Ponai štuką mums iškirto, jis įsisąmonino savo tapatumą: „Po to ar į pusmetį ga- Kad į Vokiečius pavirto. vau Nr. 1 Aušros numerį. Žiūriu, pirmame puslapyje Būrs Lietuvis neišnyko – stovi Basanavičius. „Pranašas“, – pagalvojau tada apie Tegyvuoja kalba mužiko!9 Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti Auš- rą ir... nebeatmenu jau visko, kas paskiau su manimi Eilėraštis rodo, kad jau bandoma peržengti konfesinį ta- darėsi... tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, patumą. Aiškinama, esą liuteronai ir katalikai gali priklau- nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio... syti tai pačiai bendruomenei, jei jie kalba ta pačia (lietuvių) rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu kalba. Nuo šiol kalba, o ne konfesija, tampa bendruomenės ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui apibrėžtimi – tai XIX a. antrosios pusės realybė. pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo XIX a. pabaigoje susiformuoja kalbinis tapatumas – apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios negrą- dabar lietuviu laikomas tik tas, kuris kalba lietuviškai. žinamai išbrauktos iš mano gyvenimo, kaip lietuvio, ir Bajoriškasis tapatumas, paremtas valstybės ribomis ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Po religija, atmetamas. Be abejo, tai susiję su visuomenės to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, demokratizacija ir valstiečių luomo iškilimu, įsitrauki- naujos pajėgos pradėjo rastis... Rodos, užaugau išsyk, mu į viešąjį krašto gyvenimą – vis daugiau valstiečių ir tas pasaulis man per ankštas... Pajutau save didžiu, galėjo leisti sūnus mokytis. galingu: pasijutau lietuviu esąs…“8 Štai Antanas Smetona Viltyje rašė: „Taigi, kas laiko Kudirka patyrė tokias transformacijas: „gėda būti save lietuviu, bet nemoka ir nerodo noro mokytis lietu- lietuviu/lietuviškai kalbėti“ – gėda gėdytis būti lietuviu/ viškai, tas nebe lietuvis, tas nesusipratęs.“10 lietuviškai kalbėti“ – „didžiuojuosi esąs lietuvis“. Jo lie- Kunigas Gimžauskas pabrėžė: tuviškumas buvo susijęs su kalba, kurios jis iš pradžių gėdijosi, o vėliau, skaitydamas lietuvišką Aušrą, supra- Nėr tėvynės be liežuvio. to, kad yra lietuvis ir privalo grąžinti skolą tėvynei. Kiekviens šitą gal suprasti. Ankstesniame straipsnyje (KB nr. 5) aptariau, kad Atimk kalbą nuo lietuvio tiek krajovcų (Lietuvos lenkų, „likusių be vardo“ litwini), Tai Lietuvos neesti.11
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 61 Šis tapatumo lūžis, jei lūžiu vadinsime naują, neį- ba buvo laikoma „nekultūringa“, „necivilizuota“, „že- prastą laikyseną, naują savivokos kryptį, įvyko anks- mesne“, tinkama tik valstiečių luomui, žinome seniai. čiau. Jau Aušra lietuvių kalbą siejo su lietuvių tapatu- Tačiau šį reiškinį reikėtų patyrinėti atidžiau, kad geriau mu: „Lietuvos dvasė per tiek šimtų metų neprieteliszka suprastume, ką anuo metu tai reiškė ir kokia logika ranka gesįta szendien didei sunykus! Vislab, kas buvo li- buvo remiamasi. tuviszka, per ilgus metus buvo rupinama isznaikinti, isz 1830–1831 m. sukilimo vadovybė atsišaukime „Bro- szaknų iszrauti. Drauge su sunaikinimu kalbos isznaikį- ley Žemayscicy yr Letuwininkay“ žadėjo: „Po pabayktos ta tapo senovės Lietuvos dvasė; kalbai ir dvasei sunykus, waynos, kayp jau newiena Maskole nepalyks Žemayscio- nuvargo ir visa mūsų giminė!“12 se, palikset tuo kartu tykrais Lankais walnays.“15 Arba: Matome, kad laisvė čia siejama su lenkiškumu. Tap- ti laisvam reiškė tapti lenku. 1863 m. sukilimas paliko Tewu mano žeme, brangioji Lietuwa! tokį liudijimą: „Jei, Dieve duok, bus lenkų valdžia, tuo- Ne daug tawo waiku – maža juju kruwa; met visai tautai bus duota žemė ir laisvė, valstietis taps Nors daugel isz juju jau susilenkavo, lyg bajoras.“16 Po sziaudiniu stogu gywoj žodis tawo! Šiuos atsišaukimus liaudis palaikė, buvo net taip dai- Prigimtoji žeme, brangioji Lietuwa, nuojama: Kaip senelei sako, daug platesnė buwo. Nors taw kaimynai grabą nor priskirti, Kai bus lenkų karalystė, Asz neduosiu kalbai prigimtai numirti.13 Gausit visi bajorystę, Tiktai muškim tuos vabalus.17 Šie teiginiai aiškiai rodo, kad svarbiausiu lietuvybės kriterijumi tampa lietuvių kalba, bet ji vis dar laikoma Taigi laisvė apibrėžiama kaip išsivadavimas iš baudžia- po sziaudiniu stogu, t. y. lietuviškai kalba tik valstiečiai. vos – tada visi taps bajorais, o kartu ir lenkais. Į lenkiškumo O kaip ir kokiu būdu kalbinį tapatumą priėmė visa sampratą – bent jau Lietuvoje – buvo įtrauktas ne tik reli- bendruomenė? ginis (lenkas – tai katalikas), bet ir socialinis (lenkas – tai bajoras) turinys. Aišku, tai atitiko to meto tikrovę: bajorai Kodėl Prancūzijos piemenys kalba lietuviškai kalbėdavo lenkiškai ir daugelis laikė save lenkais. Aiškėja ir kitas aspektas: kylant socialinės hierar- Savaime aišku, kad Prancūzijos piemenys XIX a. chijos laiptais, buvo atsisakoma lietuvių ir pereinama tikrai nekalbėjo lietuviškai ir net nežinojo, kad Lietu- prie lenkų kalbos. Valerijus Čekmonas teigia: „Kaip va apskritai yra. Vincas Kudirka aprašo anekdotišką šlėktų kalba, panaikinus baudžiavą, ji tampa taip pat atvejį apie savo „draugą iš I kliasos, kuris užklaustas pasiturimo gyvenimo, tvirtos visuomeninės padėties mokintojo, kaip kalba piemens Francūzijoje? – atsakė: ženklu. Paribio zonos gyventojai dar ir dabar prisimena, l i e t u v i š k a i “.14 Nežinia, ar tai buvo tikras nutiki- kad pralobę ūkininkai laikę savo pareiga mokyti vaikus mas, ar jį sugalvojo pats Kudirka, norėdamas parodyti, lenkiškai ir patys ta kalba kalbėdavę namie. Taigi lenkų kaip absurdiška lietuvių kalbą sieti su „chlopų“ kalba. kalba paribyje apskritai, vadinasi, ir lietuviškai kalban- Jis aistringai kritikavo tuos lietuvius, kurie atsižadė- tiems žmonėms, reiškė socialiai didelį prestižą.“18 jo savo tėvų kalbos, jos gėdijosi ir kalbėjo lenkiškai, Tą patį pabrėžia ir Halina Turska: lenkų kalbą perėmė esą lietuviškai kalba tik valstiečiai. Todėl suprantama pirmiausia turtingesni žmonės arba užimantys kokius jo draugo – tikro ar išgalvoto – logika: jei valstiečiai nors postus, pavyzdžiui, seniūno, miškininko.19 Jei kuri „chlopai“ kalba lietuviškai, tai ir Prancūzijos „chlopai“ nors šeima pradėdavo lenkiškai kalbėti, kiti sakydavo, (piemenys) turėtų kalbėti lietuviškai. Kad lietuvių kal- kad jie „prie šlėktos“ arba kad turtingai gyvena.20
62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 XIX a. paliko gausybę liudijimų, kad lenkų kalba masis baltų/lietuvių kalbų ypatybėmis, argumentuotai buvo siejama su aukštesniu socialiniu sluoksniu. Jonas įrodė: „Heteronimu gudai lietuviai vadina kitomis tar- Šliūpas autobiografijoje rašo, esą tėvas ketino nuvežti mėmis kalbančius lietuvius, ir toks vartojimas orien- jį pas savo brolį kunigą: „Sako, pas dėdę išmoksite poli- tuojamas rytų kryptimi. Prūsų lietuviai gudais vadino tikės, gražaus apsiėjimo ir lenkiškai kalbėti... mat, tėvai šiaurės rytuose esančius lietuvius abipus Nemuno; va- dar ne kartą svajojo, kad tai, kas lenkiška, gražiau yra, karų lietuviai gudais vadino vakarų ir vidurio aukštai- ir sapnuodavo apie įsipirkimą į bajorystą. Matomai, ba- čius; pastariesiems gudai yra patys rytiniai kitatarmiai jorai dar turėjo kokias privilegijas, kurių neturėjo muži- kaimynai ir vietiniai arba dar toliau į rytus gyvenantys kai.“21 baltarusiai.“24 Tad lenkų kalbos perėmimas buvo natūralus žingsnis. Įdomu, kad vienas iš semantinių „gudo“ aspektų yra O dabar pažiūrėkime, kaip šį socialinį statusą vertina „mažas“, „prastas, netikęs, menkas, niekingas“. Beje, tai tradicinė kultūra, XIX ir XX a. valstiečių bendruome- rodo ir vėlesni ne tik Vilniaus krašto etnonimai. An- nė. Remiuosi etnografine medžiaga 1997 m. surinkta tai XVII a. Prūsijoje gudu buvo vadinamas apdriskęs, Varėnos (Mikalčiūnai) ir Vilniaus (Airėnai, Bezdonys, prastai apsirengęs žmogus.25 Be to, gudu vadindavo ir Vindžiūnai) rajonuose. Medžiaga saugoma autoriaus tą, kuris neaiškiai, nesuprantamai kalba. Tokie Prūsijos archyve. Kas išlaiko skirtumus konfesiškai homogeniš- lietuviams atrodė Didžiosios Lietuvos lietuviai, žemai- kuose rajonuose? Kuo yra grindžiamas priklausymas čiams – aukštaičiai, o aukštaičiams – baltarusiai. Daiva vienai ar kitai tautai? Astramskaitė-Vaitkevičienė atkreipė dėmesį į mitologi- Keliu hipotezę, kad etninį susisluoksniavimą lėmė nes „gudo“ reikšmes, siejamas su ekstrasocialine būty- socialinio prestižo hierarcija.22 be, kuria kartais gąsdinami vaikai: Pirmiausia išsiaiškinkime, koks lenkų ir po prostu kalbų santykis. Po šiuo įvardijimu slepiasi dvi kalbos: Ačia, ačia, maumą, aa, aa, guda, baltarusių ir lenkų (vienas iš tarmių variantų). Tai nėra Aš Jonulio neduosiu, keista, nes baltarusiškai kalbantys katalikai laiko save Ba jis mažutukas. 26 lenkais. Jau pats kalbos pavadinimas nurodo hierarchi- nę struktūrą: yra „paprasta“ ir yra aukštesnė (lenkų) Mitologiniai duomenys, ko gero, padėtų geriau kalba. Štai Eišiškių apylinkėse kaimai dalijami į „švie- išsiaiškinti senąsias „gudo“ reikšmes ir suprasti jų sius“ ir „tamsius“, pagrindinis to skirstymo požymis yra funkcionavimą, tačiau tai jau atskiros studijos rei- lenkų kalbos mokėjimas. Tai, kas „lenkiška“, laikoma kalas. Šiame tyrime apsiribosiu mažiau ambicingais visko, kas „šviesu“ ir „kultūringa“, sinonimu.23 Gali- tikslais. ma numanyti, kad tokia hierarchinė struktūra padėjo Vilniaus krašto lietuviai sako, kad gudas nesiskiria baltarusių kalbai išlikti, nes nevertė jos asimiliuotis su nuo lenko: lenkų kalba. „ – Kas yra gudas? Tuo remiantis galima drąsiau interpretuoti surinktus – Gudas yra tas pats lenkas, tik negrynai kalba. Žo- duomenis. Visuotinai žinoma, kad Vilniaus kraštas – tai džiai kitokie.“ ir gudų kraštas. Kas tie gudai yra? Šiuo atveju nereikė- Tačiau kiti tuoj pat patikslina: „Gudas – tai praz- tų supaprastinti situacijos ir tapatinti jų su baltarusiais, viščias lenko. Lenkas – tai tikras jau užvardijimas, o nes tai nepadės išsiaiškinti etnokonfesinių šio regiono gudas – tai pravardė. Kai ant lenko pasakai gudas, jie santykių, tik dar labiau juos supainios. supyksta. Pasakyti gudas, tai blogai pavadinti. Bet šiaip Čia plačiau nenagrinėsiu „gudo“ reikšmių. XIX a. lenkas nuo gudo niekuo nesiskyrė. Va ir pas mus yra kalbininkai manė, kad šį žodį baltai vartojo gotams dzūkas ir žemaitis. Tai toks pat skirtumas tarp gudo ir įvardyti, tačiau neseniai Simonas Karaliūnas, remda- lenko.“
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 63 Šiuo požiūriu įdomios Mikalčiūnų apylinkės Varė- gudobelė – šaltekšnis, laukinė obelis, gudas (gudažo- nos rajone. Ten gyvena lenkai, lietuviai ir baltarusiai/ lė, gudbarščiai) – rūgštynė…“27 gudai. Visi jie yra katalikai. Kurklių kaime vienas lietu- Kyla klausimas: o kur pagal susiklosčiusią hierachi- vis taip teigė: „Lenkas ir gudas yra tas pats. Ir gudas, ir nę struktūrą yra lietuviai? Atrodo, jie išstumti į užribį. lenkas yra katalikas.“ Lenkai juos vadino chamais. Varėnos rajone Pakanavės Vadinasi, „gudas“ yra lenko pravardė. Taip suponuo- kaimo žmonės sakė: „Jie, lenkai, labiau galvas buvo iš- jama hierarchinė struktūra, kuri atitinka opoziciją švie- kėlę prieš lietuvius, į mus žiūrėdavo iš aukšto. Kai norė- sus vs tamsus, apie kurią jau kalbėjome. davo įžeisti, tai lenkai ant lietuvių pasakydavo: „cham“. Varėnos rajone sakoma: „Gudas – tai prasčiokas, kas Lietuviai atsilygindami: „išverstarankoviai“. Oi būdavo, paprastai kalba. Čia seni lietuviai nemoka kalbėt, kaip kad ir susimušdavom mokykloje, vaikais būdami. Aiš- reikia. Kai kaimynai sueina, – kalba gudiškai. Va, ir ku, tik vaikai mušdavos.“ Šią pravardę galima vadinti mano žmona irgi gudiškai kalbėjo, o lietuviškai nemokė- atsaku į lenkų nubrėžtą socialinę hierarciją: „išversta- jo. Tik kai vaikai pradėjo eit į mokyklą, – ten lietuviškai rankovis“ – tai „išvirkščias“, „priešingas“. Pravardė su- kalbėjo, – tai per juos išmoko lietuviškai. konstruota remiantis ta pačia struktūra, bet vertinant – O kuo skiriasi lenkas nuo gudo? ją priešingai. – Nu, kad lenkas ir gudas tas pats. Tik kai gudiškai Gudai lietuvius pravardžiavo „klumpiniais“: „Kai su- kalbi, tai prastas. Mano tėveliai taip kalbėjo, ir aš esu pyksta, tai „klumpiniais“ pavadina lietuvius. Bet dabar gudė. Ir lenkas, ir gudas yra katalikai. O mes ir lietu- gudus „klumpiniais“ gali pavadinti, nes jie prasčiau gy- viškai prastai kalbam – dzūkiškai, nu ne grynai lietu- vena. „Klumpinis“ – tai reiškė prastesnis. Bet čia niekas viškai.“ nei anksčiau, nei dabar klumpių nenešiojo. Ten toliau į Taigi lietuviams lenkas ir gudas yra tas pats, arba gu- Lietuvą.“ das yra lenko pravardė. „Lenkas“ įkūnija „šviesumą“, Panašu, kad gudai lietuvius laikė dar žemesniais pa- o „gudas“ – „tamsumą“. Darosi aišku, kodėl gudas yra gal socialinę hierarchiją. lenko pravardė: norint įžeisti, pažeminti, pavadinama Taigi matome, kad lenkai – tai socialiai „aukštesnis“, etnonimu, kuris turi „menkinamąjį“ atspalvį. Tai įma- „kultūringesnis“, „civilizuotesnis“ sluoksnis, o gudai noma todėl, kad baltarusiškai kalbantys žmonės įvardi- – žemesnis, „paprastas“. Lietuviai iš šios hierarchinės ja save lenkais. struktūros apskritai išmesti, taigi jie – dar žemesni. Taip pat suprantama, kodėl Aldiškių kaimo lenkas Štai kodėl lietuviškumas buvo suvokiamas kaip gėda. teigė: „Gudai – tai baltarusiai, o čia lenkai. Tai du skir- Lietuviai mokėsi „kiek galėdami, lenkų, bet daugiausia tingi dalykai.“ gudų kalbos ir jeigu juos kas nors poniškai apsirėdęs, koks ponas, lietuviškai užkalbina, tai jie, mįslydami, kad Pats save jis, be abejo, laiko lenku. juos nor’ išjuokti, lietuviškai neatsiliepia, tik gudiškai“.28 Taigi tie, kurie supranta kalbantys „ne taip gry- „Asaviečius kažkas įkalbėjo, kad jų kalba visiškai nai lenkiškai“, didelio skirtumo tarp gudo ir lenko prasta, prastesnė net už „prostą“ gudų kalbą, kad su ja neįžvelgia, netgi tvirtina, kad tai yra tas pats. O tie, Dievui nei nesirodyk, kad Dievas labiau mėgsta ponišką kurie laiko save „šviesesniais“, aiškiai brėžia ribą kalbą.“29 tarp lenko ir gudo. Beje, Laima Anglickienė rašo: Kaip teigia Halina Turska, socialiniai ekonominiai „Niekinančią, blogą prasmę turi ir kai kurie liaudiš- procesai lėmė, kad atsirado du galios vektoriai. Viena ki augalų bei gyvūnų pavadinimai su šaknimi gud-. vertus, lietuvių ūkininkams praturtėjus, susikūrė galin- Tai nelabai vertingi, bet savo išvaizda panašūs į nau- gesnė lietuvių inteligentija, pradėjusi „budinti“ tautą. dingesnius, vertingesnius augalus: „gudablė – tekšė Antra vertus, lietuviai buvo nuolatos lenkinami. Tarp (avietės rūšis), gudkarklis – gluosnis, blindė, alyva, valstiečių irgi plito polonofilinės nuotaikos. Lenkišku-
64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 mas buvo siejamas su aukštesniu socialiniu sluoksniu juk aš lietuvis, ir moku lietuviškai, ir nesigėdysiu su tavimi ir vertinamas teigiamai, vadinasi, socialinis mobilumas ant ulyčios ir kitose vietose lietuviškai šnekėti“. – „Ir aš irgi turėjo atverti dar platesnius vartus lenkų kalbai ir len- nebūsiu už tave prastesnis“. – O mūsų tėvynė tokia puiki! kiškam tapatumui. Lietuvių liaudies dainos eilutė „visi Ir joje pievos žaliuoja ir miškai gaudžia, ir laukuose javai būsit Lenkay“ galėjo būti pranašiška (juk tai ir buvo pa- uždera ne prasčiau kaip kitur, ir mes niekuo ne prastesni už rašyta remiantis tokia kultūros logika). kitus žmones, todėl nesidrovėkime tarti balsiai: „Aš lietu- vis! Tu lietuvis! Mes visi lietuviai! Mūsų tėvynė Lietuva!“31 Ne gėda būti lietuviu Čia reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą: ne- gėda būti lietuviu valstiečiu. Tai buvo laikoma natūraliu Garsus kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas yra de- dalyku, niekas nereikalavo, kad valstiečiai kalbėtų len- taliai aptaręs gėdos ir baimės vaidmenį kultūroje. Pasak kiškai. Tačiau tiems, kurie socialinės hierarchijos laip- jo, grupės, kurią vienija gėda, atskyrimas nuo grupės, tais pakilo aukščiau, vartoti lietuvių kalbą atrodė gėdin- kurią vienija baimė, sutampa su skirstymu į mes ir jie. ga. Kitaip tariant, po baudžiavos panaikinimo nebeliko Kultūros atžvilgiu mes – tai kolektyvas, kuris pripažįsta baimės sverto, kuris atskirtų ponus nuo valstiečių, ta- bendras vidines gėdos ir garbės normas. O baimė lemia čiau išliko gėdos svertas. Noras pasiekti ko nors dau- mūsų santykį su tais, kurie yra išorėje. Pasak jo, gėda giau socialiniu atžvilgiu vertė atsisakyti lietuvių ir per- ir garbė funkcionuoja bendruomenės viduje tarp lygių eiti prie lenkų kalbos. Taip buvo todėl, kad ši (lenkiškai asmenų, o baimė apibrėžia hierarchinių subjektų tar- kalbanti) bendruomenė lietuvių kalbą laikė valstiečių, pusavio ryšius. Štai XIX a. Rusijoje (kaip, beje, ir kitur) „chlopų“ kalba, netinkama aukštesniam luomui. kilmingųjų veiksmus apibrėžė gėdos ir garbės jausmai Į mokslus išleisti lietuvų valstiečių sūnūs paklusda- (rusų literatūroje visapusiškai aprašyta gėdos baimė), o vo šiam reikalavimui. Jie atsisakydavo lietuvių kalbos ir santykis su valstiečiais buvo grindžiamas jiems diegia- kalbėdavo lenkiškai. ma baime (taip siekta paklusnumo).30 Baudžiavos panaikinimas nereiškė, kad išnyko ir Baimę sukelia kas nors iš išorės, o gėda užplūsta iš vi- mentaliteto struktūros, persismelkusios baudžiavine daus. Valgyti rankomis man nebus gėda tol, kol aš pats ideologija. Socialinis mobilumas atvėrė dar platesnes to neįsisąmoninsiu. Kas nors iš išorės (pavyzdžiui, tėvai) galimybes perimti lenkų kalbą. gali mane bausti, aš galiu tinkamai elgtis, kai esu kontro- Lietuvių kalbai žūtbūt reikėjo išsikovoti teisę egzistuo- liuojamas, tačiau, ištrūkęs iš kontrolės, elgsiuosi taip, kaip ti, reikėjo įrodyti, kad lietuviškai kalbėti ne tik nėra gėda, noriu. O nuo gėdos jausmo nepabėgsi, nes gėda jaučiama o atvirkščiai – verta tuo didžiuotis. Jei nebūtų atsiradęs ir tada, kai niekas nemato, kai esi tik pats su savimi. šis svertas, būtų buvusi masiškai perimta lenkų kalba ir Baimė yra kontrolė iš išorės, o gėda – iš vidaus. kultūra. Taigi vien socialinės reformos dar nereiškia, kad Tad garbės ir gėdos (atitinkamai negarbės ir negėdos) būtinai atsiras ir nacionalinis sąjūdis. Suprantama, jei bau- svertai būdingi bendruomenei, kuri remiasi lygiatei- džiava nebūtų buvusi panaikinta, vargu ar būtų prasidėjęs siais ryšiais. Čia ir slypi transformacijos galimybė: tą, nacionalinis lietuvių atgimimas. Tačiau ne ką mažiau svar- kas anksčiau atrodė gėdinga, pavertus pasididžiavimo bu įveikti ir mentaliteto pančius, paveldėtus iš praeities. vertu objektu, galima aktualizuoti ir įteisinti tam tikrą Kai atsikratoma gėdos jausmo, pradeda galioti nau- grupę. Šiuo atveju buvo įteisinta valstiečių, kalbančių jos taisyklės ir galima nebeslėpti savo tapatumo, įteisin- lietuvių kalba, bendruomenė. ti jį ir sulaukti palankaus aplinkinių vertinimo. Garbės svertas buvo labai svarbus „susipratusiems“ Propaguoti šią garbės ir gėdos dialektiką pradėjo ne lietuviams. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė rašė: „Užtektų juk Vincas Kudirka – žemaičių bajorai kalbėjo apie tai jau jau romantizmo laikų, kuomet vien džiaugėmės ir, trinda- XIX a. pradžioje. Prisiminkime vieną Simono Stanevi- mi mieguistas akis, šaukėme viens kitam: „Ar žinai, brol, čiaus eilėraštį:
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 65 Mačiau Vilnių, šaunų miestą, Rankas ant akių uždėję, Seną mokslų gyvenimą, Išsisklaidė neprieteliai. Nuo žemaičių beapsėstą * Ir jų tikrą sutarimą. Šimtabalsis garsas lėkė, * Ilgus sparnus plasnodamas, Šlovė visus sujudino Nepaliaudams šaukė, rėkė, Gera tėviškei daryti, Po pasaulį skrajodamas: Ir, ką amžiai pagadino, * čėsas yra sutaisyti. Veizdėk, sviete nusiminęs! * Kas ten šiaurėj atsitiko, Daugel metų sviets rokavo, Lietuvos senos giminės Mūsų žemė kaip pražuvo, Pražuvime sveikos liko.32 Kaip užmiršo kalbą savo Ir užmiršo, kuomi buvo. Eilėraščio autorius kreipiasi į istorinę tradiciją, * nori atgaivinti didžiųjų kunigaikščių šlovę (plačiau Tarp žemaičių vis atgijo apie šlovės ir garbės skirtumus yra rašęs Paulius Su- Garbė tėvų ir liežuvis, bačius33). Stanevičiaus adresatas yra bajorai – tie, Meilė tarp jų išsiliejo, kuriems svarbi istorinė perspektyva. Garbingas yra Prasidžiugo ir lietuvis. noras būti tauta, lygia tarp kitų tautų. Tačiau čia ne- * bandoma keisti to meto realybės, nesipiktinama, kad Sveiks, Ringaude, mūsų tėve! lietuvių kalba laikoma „mužikiška“, nesiekiama su- Sveiks, Mindauge, karaliūnai! griauti įsitvirtinusio požiūrio. Aišku, tuo metu, esant Garbę jūsų skelbdink, dieve, baudžiavai, ši opozicija („mužikiška lietuvių vs po- Kuri linksmin mumis nūnai. niška lenkų kalba“) nebuvo aiškiai išreikšta vien to- * dėl, kad ji nebuvo aktuali, socialinis mobilumas tada Sveiks būk, senas Gediminas! buvo toks menkas, kad lietuvių kalba nekėlė jokios Sveiks, Algirde galingiausias! grėsmės, neturėjo pretenzijų tapti „elito“ kalba. Sveiks, Kęstuti minėtinas, Utenos apylinkių dvarininkas Pranciškus Vilčins- Iš žemaičių ko stipriausias! kis nusiuntė Eustachijui Tiškevičiui tokį eilėraštį: * Buvot ligšiol užmiršime Kur Kunigaykszczey nuzdieia, Dėl daugumo neprietelių, Ku musu Zemi tureja Štai žemaičių surinkime Ir lietuviszkay kalbeia, Šlovė jūsų prisikėlė. Kur musu Jaunimas ginklay * Ju stiprybies waldzios ženklay? Prasidžiugo Lėtų šalys Lika tik kapay paminklay. Ir geruma sūnų savo, Kas ios suieszkat nares, Nesang greitai iš nevalios Kitam dot‘ zyniu gales, Pražuvimo išvadavo. Garbi nuo musu tures.34 * Šviesi saulė užtekėjo, Idealas – senoji LDK, jos kunigaikščiai ir sąjunga su Lėtų nušvito pašaliai, Lenkija. Atgaivinti tokią senovę yra garbingas dalykas.
66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Dionizas Poška rašė: 8 Ten pat p. 542. 9 Lietuvių literatūros istorija. XIX amžius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosa- Lietuway nier giedas kos institutas, 2001, p. 428–429. Sawa žinkla statiti pri Greku peliedas.35 10 A. Smetona, Rinktiniai raštai, Kaunas: Menta, 1990, p. 45. 11 Pr. Naujokaitis, Lietuvių literatūros istorija, Brooklyn, 1973, t. 1, p. 390. Lietuva gretinama su antikinės kultūros idealais – su 12 Auszra, 1883 m., nr. 4, p. 89. Graikija. Tai aukštosios kultūros laukas, kuris nie- 13 Auszra, 1883 m. gegužės 24. kaip neatliepė to meto realijų. Todėl „savo ženklą 14 V. Kudirka, Raštai, Vilnius: Vaga, 1990, p. 466. statyti prie graikų“ atrodė normalu, bet nebandyta 15 Z. Ivinskis, Nežinomas 1831 m. sukilėlių atsišaukimas lietuvių kalba, Athea- nė užsiminti, kad „prie lenkų“ negėda kalbėti lie- neum, Kaunas, 1938, t. 9, p. 102. tuviškai… Labai būdingas dalykas: Poška poemoje 16 Hutorka dwoch susiedou, 1861 04, Prasa tajna z lat 1861–1864, Wroclaw, „Mužikas žemaičių ir Lietuvos“ užjaučia baudžiau- 1966, p. 158. ninką, aiškina jo dorybes, aiškina, kad pasaulis lai- 17 Gimtasai kraštas, nr. 1943 nr. 31, p. 330. kosi tik ant jo pečių, bet šio pasididžiavimo nesieja 18 V. Čekmonas, Lietuvos lenkai dabar; H. Turska, O powstaniu polskich obsza- nei su tautiškumu, nei su nauju kolektyviniu tapa- row językovych na Wilenszczyznie, Vilnius: Mintis, 1995, p. 78–79. tumu. 19 Ten pat, p.157 Taigi reikėjo sulaukti Kudirkos kartos, kuri tą pa- 20 Ten pat, p. 158. sididžiavimą susiejo su lietuvių kalba, su kasdienine 21 J. Šliūpas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Vaga, 1977, p. 264. praktika, t. y. su kalbėjimu lietuviškai viešosiose er- 22 XIX a. lenkai buvo priskiriami aukštesniam socialiniam sluoksniui. Visi ba- dvėse. Ankstesnę socialinę gėdą išstūmė pasididžia- jorai kalbėjo lenkiškai. Kai valstiečiai praturtėdavo ir įgaudavo aukštesnį vimas. Baudžiavos panaikinimas suteikė valstie- socialinį statusą, jie iškart pereidavo prie lenkų kalbos. čiams galimybę praturtėti, įgyti išsilavinimą, užimti 23 M. Krupoves, Sociolingvistinė situacija Eišiškių apylinkėse, Rytų Lietuva, V., aukštesnę socialinę padėtį, tačiau, kaip minėta, tai 1992, p. 232. nepakeitė jų mąstymo krypties. Baudžiavinio men- 24 S. Karaliūnas, Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose, Vilnius: Lietuvių kalbos taliteto pančius sutraukė aušrininkai ir Kudirka. institutas – Vytauto Didžiojo universitetas, 2004, p. 162. Tad šis jų veiksmas mentaliteto srityje simboliškai 25 Ten pat, p. 155–156 reiškia tą patį, ką socialinėje ir ekonominėje plo- 26 D. Astramskaitė, Vestimentarinis kodas lietuvių mitologijoje, In: Baltos lan- tmėje reiškė baudžiavos panaikinimas. Jei to nebūtų kos, 1993, t. 3, p. 126–128. buvę, lietuvių ir Lietuvos likimas būtų buvęs visiškai 27 L. Anglickienė, Kitataučių įvaizdis lietuvių folklore. Vilnius: Versus aureus, kitoks. 2006, p. 211. 28 Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčioje, Kaunas, 1906, p. 17. 29 Auszra, 1912-01-04, nr. 1, p. 12. 1 G. Petkevičaitė-Bitė, Iš gyvenimo verpetų, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 159. 30 J. M. Lotman, Semiosfera, 2004, Sankt-Peterburg: Iskusstvo – SPB, s. 665–666. 2 J. Šliūpas, Rinktiniai raštai, Vilnius: Vaga, 1977, p. 232. 31 G. Petkevičaitė-Bitė, Iš gyvenimo verpetų, Kaunas: Šviesa, 1990, p. 138. 3 Apie varpo simboliką, kuri neabejotinai buvo žinoma ir svarbi Vincui Kudir- 32 „Šlovė žemaičių“. Prieiga per internetą: http://anthology.lms.lt/texts/14/ kai, šiek tiek rašiau straipsnyje „Kodėl Vilniui reikia kariliono?“, Kultūros barai, tekstas/2.html#14.7 2011, nr. 2, p. 33. 33 P. Subačius, Lietuvių tapatybės kalvė, Vilnius: Aidai, 1999, p. 38–39. 4 P. Višinskis, Raštai, Vilnius: Vaga, 1964, p. 79. 34 V. Abramavičius, Antanas Strazdas naujų faktų šviesoje, Pergalė, 1949, nr. 3, 5 M. Foucault, Les mots et les choses. Une archeologie des sciences humai- p. 81. nes, Paris: Gallimard, 1966. 35 D. Poška, Raštai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959, p. 87. 6 V. Kudirka, Raštai, Vilnius: Vaga, 1990, p. 541. 7 Ten pat.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 67 Istorijos puslapiai
Jonas Rudokas
Permaininga Vilnijos istorija: savas ir svetimas melas
am pagal tarptautinę teisę turi priklausyti Vilnius pretenzijos nėra didelė naujiena: lenkų leidyklos jau yra Kir Vilnija? Šis klausimas tarpukariu buvo vienas iš išleidusios ir tebeleidžia knygas, kuriose Lietuvą (ir Bal- sunkiausių ir painiausių to meto Europos politikams, tarusiją, Ukrainą) vadina „kresais“, t. y. didžiosios Lenki- diplomatams, jis ne kartą svarstytas Tautų Sąjungoje, jos pakraščiais, o Baltarusijoje gausėja mokslininkų, įro- Hagos teisme, jį bandė spręsti kitos autoritetingos tarp- dinėjančių, neva Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tautinės organizacijos, dėl jo suko galvas maži ir dideli ne mūsų, lietuvių, valstybė, todėl ir jos sostinė mums diktatoriai – Antanas Smetona su Józefu Piłsudskiu, net nepriklauso. Adolfas Hitleris su Josifu Stalinu. Į šį miestą ir kraštą Apie kaimynų baltarusių užmačias jau esu rašęs (KB, pretendavome ne tik mes, lietuviai, bet ir kaimynai len- 2011, nr. 1), šį kartą pasvarstykime, kodėl Vilnių ir Vilniją kai, pateikdami tam tikrų argumentų. XX a. viduryje vėl ėmė taip agresyviai savintis lenkai. Istorikai sako neži- šis klausimas vis dėlto buvo išspręstas mūsų naudai – tą nantys kito tokio atvejo, kad kokia nors valstybė preten- lėmė ne tik pasaulio galingųjų valia, bet ir milžiniškos duotų į savo kaimynės sostinę,2 bet Lenkijos argumentas didvyriškų mūsų tautiečių, gyvenusių tiek nepriklauso- yra paprastas: Vilniuje gyveno daug lenkų tautybės žmo- moje Lietuvoje, tiek okupuotoje Vilnijoje, pastangos. Per nių. Puikiai žinome: kadaise Prahoje, Taline viskas buvo keletą pokario dešimtmečių, o ypač 1990–2000 m., Vil- vokiečių rankose, Rygoje vyravo rusai, Helsinkyje – šve- nius pagaliau tapo lietuvišku miestu, lietuvių kalba dabar dai, tačiau panašių pretenzijų nei vieni iš jų nekėlė ir juo deramasi net Kalvarijų turguje. labiau nekelia dabar. Vis dėlto pasiaiškinkime, kaip toji Todėl keista, net nesmagu, kad kai kuriems iš mūsų lenkų gausa Vilniuje ir Vilnijoje atsirado, ar tikrai jie gyve- inteligentų tas lietuvėjimas stringa kaip ašaka gerklėje: na čia nuo amžių, kaip patys garsiai skelbiasi? labai blogai, kad gatvių pavadinimai Vilniuje rašomi tik lietuviškai, o ne dviem kalbomis kaip Sudervėje, Jašiū- Nutautėjimas nuose ar Dieveniškėse. Aršesniems net atrodo, kad da- bar tai miestas, svetimas ir sau, ir Europai, ir pasauliui, Kitas svarbus klausimas: kodėl Lietuvos sostinė atsi- tikras Europos tautų kapinynas ir t. t.1 – išeitų, sostinė- dūrė šalies pakraštyje? Nejaugi didysis kunigaikštis Ge- je jau per daug mūsų tautiečių! Tai labai primena vieną diminas senais laikais padarė lemtingą klaidą, dėl kurios seną anekdotą – kadaise rusai sakydavo: puikus mūsų Vilniui dabar gresia baugi baltarusių Astravo AES kaimy- miestas Ryga, tik latvių jame, gaila, per daug... nystė? Žinoma, ne: Gedimino Vilnius buvo lietuvių gyve- Tad gal ir gerai elgiasi bičiuliai lenkai, gyvenantys tiek namų žemių centre, bet padėtis palaipsniui ėmė blogėti, čia, tiek Lenkijoje, kaip tik dabar primindami mums: nes Vilnijos gyventojai nutautėjo – gimtąją lietuvių kalbą dejuoti dėl sostinės lietuviškumo dar ankstoka, nes pre- išstūmė kita, slaviška. Vieni kalbininkai vadina ją balta- tendentų į ją – nors vežimu vežk. Tiesą pasakius, tos rusiška, kiti – paprastąja (po prostu), tai specifinis rusų,
68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 baltarusių, lenkų ir lietuvių kalbų mišinys. Ją vartojantys lietuvių kultūros, raštijos puoselėjimu. XVI a. pradėjusi žmonės laikomi tuteišiais, nes ir patys dažnai taip prisi- formuotis bendrinė lietuvių kalba netapo nei valstybine, stato. Tuteišių padermė ir jų vaidmuo Vilnijos nulietuvė- nei bažnytine, todėl nunyko,5 o pirmosios lietuviškos jime yra mįslingi, kalbininkai dėl to vis dar ginčijasi. Ne knygos, kaip visi žinome, buvo išleistos ne LDK, o užsie- taip lengva paaiškinti, kodėl lietuviai, aukštesnės kultūros nyje – Prūsijoje. žmonės, perėjo prie žemesnės kultūros kalbos,3 ir kaip jų Tiesa, ir XIX a. pabaigoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, perimta paprastoji kalba prisidėjo prie sulenkėjimo. dar buvo nesulenkėjusių ar ne visai sulenkėjusių bajo- Šiaip ar taip, neginčytina, kad ne lenkų, o tuteišių ban- rų, ne vienas iš jų, prasidėjus tautiniam atgimimui ėmė ga XIV–XIX a. iš Rytų, Pietryčių pamažu slinko Lietuvos mokytis lietuviškai (pavyzdžiui, stambus dvarininkas link ir pasiekė Vilnių, apsupo jį. Atrodo, tai buvo stichiš- Vladas Pūtvinskis, vėliau pasivadinęs Pūtviu6 ), tapo ak- kas ir neprievartinis procesas, niekas specialiai jo neor- tyviais to sąjūdžio dalyviais, kūrė valstybę, rūpinosi jos ganizavo, tą skatino nebent praktiniai sumetimai: Vilni- kultūra. joje kaimo žmogui lietuviškai susikalbėti su valdininku, Vilnijoje tokių beveik neatsirado, galėtume paminėti su klebonu ar dvarininku buvo neįmanoma, o paprastoji tik VDU profesorių Tadą Ivanauską7 ar poetą, diplomatą kalba tiko visur. Taigi šiuo atveju vyko ne nutautinimas, Oskarą Milašių. Tačiau tai išimtys, patvirtinančios taisy- bet nutautėjimas – lietuviai buvo nepakankamai atspa- klę: daugumos Lietuvos bajorų sulenkėjimas savo noru rūs šiam procesui, nes neturėjo tvirto stuburo, t. y. sto- buvo ne kas kita, o tautos išdavystė, matyt, todėl jie tapo kojo tautinės savimonės. tokiais aršiais lietuvių tautinio atgimimo priešais, ypač Savo noru, tik dėl kitų priežasčių, nutautėjo ir Lietu- daug pakenkė, nutautindami Vilniją. vos didikai – iš lėto, galima sakyti, stichiškai, sulenkėjo Sostinėje tautinė gyventojų sudėtis, amžiams bėgant, ne tik Vilnijos, bet ir visos šalies bajorija, šlėktos. Tai pra- taip pat keitėsi ne lietuvių naudai, bet ne vien dėl lenkų ar sidėjo po Krėvos (1385 m.) ir Horodlės (1413 m.) unijų baltarusių įtakos. Per švedų, rusų armijų žiaurius siautėji- su Lenkija, laikytinų Liublino unijos prototipais: bajorai mus XVII–XVIII a. Vilnius neteko didelės senųjų gyven- susigundė privilegijomis ir laisvėmis, nesukdami sau tojų dalies, juos pakeitė atvykėliai. Rytų Europos mies- galvos, kaip visa tai atsilieps bendros valstybės likimui, tuose, ypač vakarinėje Rusijos imperijos dalyje, gyveno perėmė svetimą kalbą ir svetimus papročius, kuriuos lai- palyginti daug žydų, pavyzdžiui, Varšuvoje 1918 m. jų kė tikruoju bajorystės požymiu. Sparčiai gausėjo mišrių buvo 42,3 proc.8 Nuo seno, nuo XIII–XIV a., gausi žydų vedybų. Taigi luominiai interesai lengvai nurungė tauti- diaspora gyveno ir Lietuvoje – ne tik Vilniuje, bet ir Su- nę savimonę, kuri tais laikais ir šiaip buvo labai silpna. valkijos miestuose, pavyzdžiui, Šakiuose, Vilkaviškyje jie Prie didikų, bajorijos sulenkėjimo daug prisidėjo di- sudarė apie 60–70 proc. gyventojų.9 džiojo kunigaikščio dvaras Vilnijoje: vėliausiai lietuviš- Kiek lietuvių gyveno Vilniuje, tarkime, XX a. pradžio- kai jame kalbėta tik Kazimiero Jogailaičio, valdžiusio je, niekas negalėtų tiksliai pasakyti. Tiesa, 1897 m. vyko 1440–1492 m., laikais. O daugelio mūsų rašytojų, dra- visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas, maturgų šlovinamas Žygimantas Augustas (1520–1572), vokiečiai, okupavę Lietuvą, 1916 m. taip pat surašė puikiai išsilavinęs žmogus, mokėjęs senąją kanceliarinę Vilniaus gyventojus10 (žr. lentelę), bet šiuos skaičius slavų, lenkų, lotynų, vokiečių, italų kalbas, ne tik neiš- reikėtų vertinti kritiškai. moko lietuviškai, bet ir skatino dvare žydų lenkų rusų baltarusių lietuvių vartoti lenkų kalbą.4 Ne jis vienas toks 1897 m. 40% 31% 20% 4,2% 2,1% buvo: LDK valdo- 1916 m. 43,15% 50,15% 1,46% 1,36% 2,6% vai, deja, nesirūpino
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 69 juos užrašytų lietuviais, o ne lenkais.12 Papras- tam vilniečiui viešai prisipažinti, kad yra lietu- vis, anuo metu buvo net rizikinga. Surašinėtojai galėjo „pagražinti“ ir 1897 m. rezultatus, o apie vėlesnių surašymų, vykusių lenkų okupacijos laikais, duomenis nė kalbėti neverta – jų falsi- fikavimas tada peržengė visas ribas. Taip buvo susumuotas tikrasis ir „popierinis“, statistinis nutautėjimas.
Nutautinimas
Nors politinis, kultūrinis, ekonominis lie- tuvių elitas, dvasininkija masiškai nutautėjo, jų pėdomis pasekė palyginti nedaug valstiečių baudžiauninkų. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. būtent iš jų ėmė kilti naujoji inteligen- Kęstučio K. Šiaulyčio piešinys tija, XIX a. pabaigoje pradėjusi žadinti lietuvių tautą. Tai sukėlė priešišką Lietuvos lenkų ir su- Žinoma, lietuvių (ir baltarusių) Vilniuje buvo ne- lenkėjusių lietuvių reakciją: polonizacija mūsų krašte iš daug, sulenkėjimas – tiek savo noru, siekiant aukš- gaivališkos virto kryptinga.13 Lenkinimas vyko visoje tesnės socialinės padėties, kultūrinio prestižo, tiek dėl Lietuvoje, bet Vilnijoje jo rezultatai buvo ypač ryškūs ir aplinkos pramonės įmonėse, dėl bažnyčios spaudimo, pragaištingi. dėl lenkų kultūros įtakos – vyko gana sparčiai. Tik tuo Šiaurinėje, vakarinėje ir pietinėje pusėse nuo Vil- galima paaiškinti tokią lenkų gausą sostinėje, nes ma- niaus, kaip po rimtų tyrimų, atliktų tarpukariu, nustatė sinės imigracijos iš Lenkijos nei į Vilnių, nei į Vilniją, lenkų mokslininkė Halina Turska, tik XIX a. pabaigoje istorikų ir kalbininkų teigimu, niekada nebuvo.11 atsirado stambokas lenkų arealas su visai nesenos kil- Dėl bajorijos nutautėjimo, dėl rusų valdžios pries- mės specifine lenkų kalbos šnekta.14 Panašiai sulen- paudos tada turėjome apgailėtinai mažai inteligentijos, kėjusių kaimų liekanos mūsų dienomis aptinkamos o ji – pagrindinė bet kurio tautinio atgimimo jėga. Tie- ir Kauno apylinkėse (Babtai, Vandžiogala, Dotnuva), sa, Vilniuje po 1905-ųjų jos susibūrė daugiau nei bet tokių salų esama apie Panevėžį, Radviliškį, bet jų kil- kuriame kitame Lietuvos mieste, tačiau lietuviai kultū- mė, pasirodo, visai kitokia. Jos atsirado todėl, kad tuose ros pajėgomis vis tiek neprilygo lenkams, ir tai buvo kaimuose gyvenę smulkūs bajorai, šlėktos ne tik patys dar viena polonizacijos paskata. užsigeidė būti lenkais, bet patraukė į savo pusę ir kai- Kad ir kaip būtų, vis tiek sunku patikėti, esą lenkų mynus. O didžiąją Vilnijos dalį sutelktomis pastango- skaičius galėjo per tokį trumpą laiką tarp tų dviejų mis nutautino miestas, dvaras ir bažnyčia. surašymų (1897–1916) taip smarkiai išaugti – nuo 31 Dvasininkijos vaidmuo šiame procese, deja, visų proc. šoktelėjo net iki 50 proc.! Veikiausiai čia nemažai svarbiausias,15 nes tuo metu kaimo žmonėms ji buvo pasistengė surašinėtojai, tarp kurių buvo daug kaizerio didžiausias autoritetas. Taip susiklostė, kad nuo pat kareivių lenkų, kilusių iš Poznanės krašto. Antai net to- Lietuvos krikšto 1387 m. Vilniaus vyskupijoje viešpata- kie žymūs mūsų inteligentai kaip Antanas Dambraus- vo kunigai lenkai, nemokantys vietos gyventojų kalbos. kas-Jakštas, Jurgis Šaulys turėjo atkakliai reikalauti, kad Tai buvo nesuderinama su Katalikų bažnyčios vadovy-
70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 bės politika, nes labai kenkė sielovados kokybei. Specialus Jonu Šliūpu įkūrė pirmąją lietuvišką parapiją išeivijoje, Romos popiežiaus vizitatorius Aleksandras Kumulėjus, Plimuto mieste.18 Vilniaus vyskupijoje lankęsis 1595–1597 m., tuo pasi- Kovoti už lietuvių kalbą Vilnijos bažnyčiose XIX a. piktino ir reikalavo padėtį taisyti, bet dvasininkai jo pabaigoje–XX a. pradžioje sekėsi sunkiai, nes jėgos raginimų nepaisė. buvo labai nelygios. Lenkintojų pusę palaikė ne tik Žemaičių vyskupijoje lenkų kunigai taip pat turėjo sulenkėję vyresnio amžiaus, aukštesnes pareigas uži- didelę valdžią, bet ten pasitaikė ne vienas vyskupas, mantys, didesnį autoritetą turintys kunigai klebonai, kuris buvo aktyvus, atkaklus lietuvybės šalininkas ir dekanai, Vilniaus vyskupijos vadovybė, bet ir sulen- žadintojas, pavyzdžiui, Merkelis Giedraitis, Motiejus kinti parapijiečiai – kaip įprasta persimetėliams, jie Valančius. O Vilniuje, jei toks ir atsirasdavo, tai vie- buvo ypač aršūs lietuviškų pamaldų ir giesmių prie- ningas lenkiškas vyskupijos štabas – kapitula tuoj jį šininkai. Lenkintojams aktyviai talkino vietos dvari- sutramdydavo, priversdavo keisti tautinį nusistaty- ninkai. Net ir po baudžiavos panaikinimo jie išsaugo- mą ir veikti taip, kaip nurodyta. Tokį spaudimą teko jo ekonominę galybę, autoritetą tarp valstiečių, todėl patirti vyskupui baronui Edvardui Ropui, jo įpėdi- parapijose diktavo savo valią. Pavyzdžiui, Paberžėje niui, vyskupijos valdytojui Kazimierui Michalkevi- finansuoti naujos bažnyčios statybą vietos dvarininkai čiui, o vyskupas Jurgis Matulaitis dėl to turėjo net sutiko tik su sąlyga, kad joje nevyks lietuviškos mišios. pasitraukti iš pareigų. Butrimonių dvarininkai pažadėjo dovanoti bažnyčiai Dauguma Vilniaus vyskupijos kunigų, sakyda- 30 dešimtinių žemės, jeigu joje bus nutrauktos pamal- mi pamokslus lenkiškai, ne tik mokė lenkų kalbos, dos lietuvių kalba,19 ir t. t. Dvarininkai aiškino, kad bet ir plūdo gimtąją lietuvių kalbą – esą ji tinka tik Vilnijos gyventojai meldžiasi lenkų pastatytose baž- virtuvei ir tvartui, yra pagoniška, Dievas lietuviškai nyčiose, todėl laikyti mišias pagoniška lietuvių kalba nesuprantąs, todėl tie, kurie siekia išganymo, turi tik jokiu būdu negalima.20 Maža to, ragindavo gyvento- vieną kelią – kalbėti poterius lenkiškai.17 Atkaklus jus, kad šie kunigus lietuvius skųstų valdžiai, šmeižė lietuvių kalbos niekinimas daug kur pasiekė tikslą, juos lenkų laikraščiuose ir t. t. Vilnijos kaimai gerokai sulenkėjo, bet vis tiek dar Lenkintojai ne tik trukdydavo lietuviškai giedoti, negalutinai. Kai Sūduvoje prasidėjęs lietuvių tautinis klausytis pamokslų, bet ir stumdydavo, mušdavo mal- atgimimas, nors ir vėluodamas, pasiekė Vilniją, baž- dininkus, bažnyčiose keldavo kruvinas riaušes – tokių nyčiose, šventoriuose prasidėjo įnirtinga kova dėl būta Stakliškėse, Butrimonyse, Sužionyse, Mielagė- teisės klausytis lietuviškų pamokslų, melstis ir gie- nuose, Benekainiuose ir kitur.21 Argi galima griebtis doti gimtąja kalba. smurto šventovėje, Dievo namuose, argi galima neleisti Tos kovos iniciatoriai ir vadovai dažniausiai būda- žmonėms melstis taip, kaip jie nori? – nelengvai tuo vo jauni kunigai. Nors baigė lenkišką Vilniaus kunigų patikės šių dienų žmogus. Deja, tokių incidentų būda- seminariją, bet buvo kilę iš Žemaičių vyskupijos, lie- vo nemažai, o vyskupijos vadovybė į tai nereaguoda- tuvybės idėjas atsinešė iš gimtinės. Jie ėmė priešintis vo, nesiimdavo nieko, kad smurtautojus sutramdytų. lietuvių kalbos išstūmimui iš Vilnijos bažnyčių, kai kur Lietuviai turėjo tik vieną kelią – kreiptis į teismą. Dėl net bandė ją, jau pašalintą, sugrąžinti. Žymiausi tautiš- įvykių Giedraičiuose, Rodūnėje, Alovėje, Eišiškėse ir kai susipratusios dvasininkijos atstovai buvo Silvestras kitur buvo iškeltos bylos. Bene garsiausiai nuskambėjo Gimžauskas, poetas, draudžiamos lietuviškos spaudos byla dėl Joniškio (dabartinis Molėtų rajonas) riaušių, bendradarbis ir platintojas, broliai Jonas ir Aleksandras kilusių 1910 m. Lenkintojai čia ne kartą drumstė lietu- Burbos. Krašto lenkintojai tokius „litvomanus“ perse- viškas mišias, o šv. Kazimiero atlaidų dieną puolė mušti kiojo, antai Aleksandrui teko net išvykti į JAV, bet ir žmones, varyti juos iš bažnyčios, atimti lietuviškas mal- ten jis rūpinosi lietuvybės reikalais, 1889 m. kartu su daknyges. Mušeikoms vadovavo vietos dvarininkas Le-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 71 onas Zajončkovskis. Joniškio parapijiečiai lietuviai ap- mui, negu buvo anksčiau. Keisti padėtį rusai suskato skundė smurtautojus teismui, kuris sprendė bylą 1912 tik po 1830–1831 ir 1863 m. sukilimų. Žinoma, rim- m. Vilniuje. Zajončkovskis buvo nuteistas metus kalėti, tesnio pavojaus imperijai jie nesukėlė, nes buvo pras- keli jo sėbrai gavo 6–8 mėnesių bausmę. Lenkų spauda tai organizuoti, bet toks nepaklusnumas įžeidė carą. riaušių organizatorių paskelbė kankiniu.22 Antai 1849 m. Motiejų Valančių skirdamas Žemaičių Vis dėlto net palankūs lietuviams šios ir panašių vyskupu, Nikolajus I jam prikišo: „1831 m. tas kraštas bylų sprendimai nesustabdė lenkintojų, nes juos pa- mums yra nusidėjęs.“24 laikė Vilniaus vyskupijos vadovybė. Dėl konfliktų Kadangi abu sukilimai įvyko lenkų iniciatyva, oku- bažnyčiose ji kaltino kunigus lietuvius, kuriuos tuojau pacinė valdžia užsibrėžė tikslą nuslopinti lenkų įtaką pat iškeldavo į baltarusių gyvenamas parapijas, vietoj Lietuvoje, o šalies gyventojus surusinti. Po 1863 m. jų paskirdavo lietuvių kalbos nemokančius dvasinin- sukilimo imtasi konkrečių veiksmų: įsakyta Lietu- kus ir šie tęsdavo polonizaciją. Vis dėlto ši kova buvo vos lenkus atleisti iš valstybės tarnybos, mokytojus permaininga, kai kur lietuviams pavykdavo apginti irgi pakeitė rusai, apribotos dvarininkų katalikų gali- savo teises – taip atsitiko, pavyzdžiui, Molėtuose, La- mybės parduoti ar pirkti žemę ir t. t. Tačiau daugelis banore, Giedraičiuose, Musninkuose.23 tokių kampanijų arba žlugo, arba nedavė laukiamo rezultato, neretai jų poveikis buvo netgi priešingas. Rusų valdžios politika Pavyzdžiui, parapijų klebonams buvo griežtai nuro- dyta įrašus gimimo, santuokos ir mirties metrikų kny- 1795 m. užėmusi Lietuvą, caro valdžia kurį laiką nė gose daryti tik rusų kalba, bet tas nesutrukdė jiems kiek netrukdė, kad ji būtų toliau polonizuojama tiek dar intensyviau lenkinti lietuvių – Žvirblius pavadinti per valdžios įstaigas, kur vyravo lenkai, tiek mokyklo- Vrublevskiais, Čepulius – Čapskiais, Oželius – Koz- se, kuriose susidarė net palankesnės sąlygos lenkini- lovskiais ir t. t.25 Polonizacijai ypač naudingas buvo spaudos lotyniškais rašmenimis draudi- mas 1864–1904 m. Labai trūko lietuviš- kų maldaknygių, ypač Vilnijoje, nes nuo Rytprūsių iki čia knygnešiams buvo toli, be to, už lietuviškų knygų platinimą grė- sė kalėjimas ir Sibiras, o įsigyti lenkiškų spaudinių niekas nedraudė. Lenkų kultū- rai išėjo į naudą ir tai, kad spaudos drau- dimas sulėtino, net pristabdė lietuvių kultūros, raštijos plėtrą. Caro valdžia suprato, kad lenkiškumą Lietuvoje ypač aktyviai diegia Katalikų bažnyčia, todėl skatino žmones iš kata- likybės pereiti į stačiatikių tikėjimą, tuo tikslu dosniai dalijo įvairius pažadus, darė spaudimą dvasininkams. Žemaičių vyskupijoje tvirtas ganytojas Motiejus Va- lančius neleido šiai kampanijai įsibėgėti, Kęstučio K. Šiaulyčio piešinys o Vilnijoje pasisekė perkrikštyti Šumsko,
72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Dūkštų, Paberžės, kelias kitas parapijas. Iš dalies taip 1 L. Briedis, Vilnius savas ir svetimas, Vilnius, Baltos lankos, 2010, p. 266, 274, 278. atsitiko dėl kai kurių klebonų žemos moralės, bet tai 2 P. Čepėnas, Naujųjų laikų Lietuvos istorija II t., Vilnius, 1992, p. 180. dar labiau paspartino Vilnijos gyventojų – lietuvių ir 3 V. Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798–1918 m. Vilnius, Ver- tuteišių – lenkėjimą.26 sus aureus, 2006, p. 116. Lygia greta caro valdžia įsuko kitą kampaniją – 4 J. Kiaupienė, Lietuvos bajorų polonizacija XV–XVII amžiais, Mokslas ir gyve- 1866–1883 m. kaip įmanydama stengėsi priversti nimas, 1990, Nr. 2. Vilnijos katalikus, kad šie melstųsi ne lenkiškai, o… 5 V. Čekmonas, Pratarmė H. Turskos knygai, O powstaniu polskich obsza- rusiškai. Gerokai keista, bet šią idėją palaikė net vys- row językowych na Wilenszczyznie, 1995, p. 74. kupijos valdytojas Petras Žilinskis. Vis dėlto paprasti 6 E. Pūtvinskienė, Atsiminimai, Šiauliai, 1995, p. 24. tikintieji vieningai tam pasipriešino, kampanija žlugo, 7 T. Ivanauskas, Aš apsisprendžiu, Vilnius, Vyturys, 1994, p. 75–88. o šv. Sostas ekskomunikavo Žilinskį – privertė atsisa- 8 N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija II t, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjun- kyti pareigų ir atgailauti.27 gos leidykla, 2002, p. 236. Katalikų bažnyčios, kuri tada buvo nepaprastai 9 L. Truska, Lietuviai ir žydai nuo XIX a. pabaigos iki 1941 m. birželio. An- svarbi institucija paprastų žmonių gyvenime, perse- tisemitizmo Lietuvoje raida, Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, kiojimas dar labiau sustiprino jos autoritetą, padidino 2005, p. 21. patrauklumą. Lenkintojai tuo sumaniai pasinaudojo, 10 Sudaryta pagal duomenis knygoje: J. Jurginis ir kt. Vilniaus miesto istorija, bažnyčiose plėsdami antilietuvišką propagandą: ėmė Vilnius, Mintis, 1968, p. 304, 378. gąsdinti žmones, kad visus, kurie meldžiasi lietuviš- 11 J. Jurginis ir kt. Op. cit., p. 57, H. Turska, O powstaniu polskich obszarow kai, caro valdžia pavers stačiatikiais.28 Tokia demago- językowych na Wilenszczyznie, 1995, p. 108. gija paveikė nemažai šio krašto žmonių. 12 Z. Zinkevičius, Rytų Lietuva praeityje ir dabar, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų Polonizacija stiprėjo ir mokyklose, nors oficialiai leidykla, 1993, p. 154. visur, net Lenkijoje, pamokos vyko rusų kalba. Šiek 13 V. Čekmonas, Op. cit., p. 79. tiek draudžiama lenkų kalba jaunimui atrodė dar pa- 14 H. Turska, Op. cit., p. 107–109, 119. trauklesnė – jie irgi norėjo poniškai kalbėti! Mokyda- 15 Ten pat, p. 163. miesi Marijampolės gimnazijoje, lenkinimui pasidavė 16 K. Prapuolenis, Lenkų apaštalai Lietuvoje, Kaunas, 1938, p. 45, 46. net Jonas Jablonskis su Vincu Kudirka. Tiesa, vėliau 17 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 117. jiedu ryžtingai grįžo prie gimtosios kalbos. Iš Vilniaus 18 K. Gineitis, Amerika ir Amerikos lietuviai, Kaunas, 1925, p. 273. gimnazijos auklėtinių „neatsivertė“ nė vienas. Ji aps- 19 E. Vidmantas, Rytų Lietuvos lietuvių lenkinimas per bažnyčias XIX amž. an- kritai, regis, neišugdė nė vieno žymaus lietuvių inteli- troje pusėje ir XX amž. pradžioje. Kn. Rytų Lietuva, Vilnius, 1992, p. 42. gento, o Marijampolės, Šiaulių, Mintaujos gimnazijos 20 V. Merkys, Op. cit., p. 367. jų parengė dešimtis, gal net šimtus. Slaptų lietuviškų 21 E. Vidmantas, Op. cit., p. 37. mokyklų Vilnijoje taip pat buvo nedaug, gerokai ma- 22 Lenkinimo politika Vilnijoje: straipsniai ir dokumentai, Sudarytojas Gintau- žiau negu lenkiškų29 – tam tikriausiai turėjo įtakos tas Šapoka, Vilnius, Žaltvykslės knygos, 2009, p. 65. sulenkėjusi dvasininkija, juk kaimo vietovėse kunigai 23 E. Vidmantas, Op. cit., p. 41. buvo vieninteliai inteligentai. 24 V. Merkys, Motiejus Valančius, Vilnius, Mintis, 1999, p. 172. Tai labai trukdė lietuvių tautiniam atgimimui, vis 25 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 123, 124. dėlto lietuvybė Vilnijoje neužgeso, kai kur netgi atsi- 26 V. Merkys, Tautiniai santykiai, p. 234–251. kovojo prarastas pozicijas. Kai atėjo 1918-ieji – tau- 27 Ten pat, p. 252–284. tų pavasario, jaunų tautinių valstybių kūrimo metas, 28 E. Vidmantas, Op. cit., p. 42, 43. kova dėl lietuvių teisių Vilnijoje, Vilniaus klausimo 29 Z. Zinkevičius, Op. cit., p. 129. sprendimas iš bažnyčių šventorių persikėlė į Europos diplomatų kabinetus ir į mūšių laukus...
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 73 Petras Stankeras
ISPANIJOS PILIETINIS KARAS – GENERALINĖ DIDŽIOJO PASAULINIO KARO REPETICIJA
rieš 75 metus, 1936 m. liepos 18 d. Ispanijoje parlamente – kortesuose įgijo daugumą. Liaudies frontui Pprasidėjo vadinamasis pilietinis karas (Guerra oponavo dešiniosios pakraipos koalicija – politinis judėji- Civil Española), trukęs beveik 33 mėnesius. Generolo mas Liaudies veiksmai ir 1933 m. įkurta fašistinė Falange Francisco Franco vadovaujami pučistai (vadinamieji Española. Vėliau falanga tapo pagrindiniu politiniu ka- nacionales – nacionalistai) kovėsi su Ispanijos Respu- riuomenės įrankiu. blikos vyriausybe ir ją remiančiais partizanais respu- Suformuota naujoji kairiųjų vyriausybė, vadovaujama blikonais (vadinamaisiais rojos – raudonaisiais). Manuelio Azaños y Diazo, nebuvo labai efektyvi, ir tai pa- Antroji Ispanijos Respublika Europos žemėlapyje išsi- skatino, kad prasiveržtų susikaupęs socialinis nepasiten- lukšteno iš žlugusios monarchijos. 1930 m. karalius Al- kinimas. Antiklerikaliniai Liaudies fronto išpuoliai įskėlė fonsas XIII privertė atsistatydinti diktatorių generolą José susirėmimus gatvėse. Darbininkai nuolatos rengė visuoti- Antonio Primo de Riverą, bet savivaldybių rinkimai mo- nius streikus. Katalonai paskelbė autonomiją. narchui buvo nesėkmingi, 1931 m. balandžio 14 d. jis at- Pilietinis karas Ispanijoje brendo ypač aštrių socialinių sisakė sosto ir išvyko iš šalies. Buvo paskelbta Antroji Res- ir politinių pokyčių fone. Nei promaskvietiškos komunis- publika. Ispanija tapo daugmaž demokratinė valstybė. tų, nei fašistų partijos šalyje didesnės įtakos iki pilietinio Deja, per penkerius konstitucinės vyriausybės valdymo karo neturėjo. Tačiau pavojų kėlė buržuazinių ir darbinin- metus (1931–1936) įsigalėjo visiškas chaosas. Po 1936 m. kų partijų tarpusavio konfliktas, o pasaulinė ekonomikos vasario 16 d. įvykusių rinkimų minimalia (150 tūkstančių) krizė dar labiau padidino socialinę įtampą. balsų persvara nugalėjo ir prie valstybės vairo stojo kairio- Karštą liepos mėnesį vienas iš monarchistų lyderių – sios pakraipos Liaudies frontas (Fronte Popular) – respu- talentingas advokatas José Calvo Sotello parlamente blikonai, radikalai, socialistai, Katalonijos kairiųjų partija pasakė griežtą kalbą, nukreiptą prieš Respublikos vy- ir komunistai. Parlamente kairieji respublikonai gavo 158 riausybę. Komunistų deputatė, NKVD agentė Doloresa vietas, socialistai – 88, komunistai – 17, o jų piešininkai iš Ibarruri sušuko, kad tai paskutinis Sotello pasisakymas dešiniųjų partijų – 205 vietas. Būtent komunistai su savai- šioje salėje, nes iki rytojaus jis neišgyvens. Baisi „pra- siais 17 deputatų vėliau taip įsigalėjo, kad iššaudė savo „są- našystė“ išsipildė: iš liepos 12-osios į 13-ąją, vidury jungininkus“, užgrobė valdžią ir kariaujančiai Respublikai nakties, į Sotello butą įsiveržė policininkų uniformo- pradėjo diktuoti savo valią. mis aprengti žmonės, ištraukė jį iš lovos ir šalia namų, Nors Liaudies frontas laimėjo rinkimus, bet prieš nau- kelkraštyje, nušovė į pakaušį. Pasipiktinimo bangą su- jąją vyriausybę buvo nusistačiusi beveik pusė rinkėjų. Vis kėlė ne tiek pats nužudymo faktas, kiek tai, kad žmog- dėlto Liaudies frontas gerai suderino veiksmus ir Ispanijos žudystė buvo įvykdyta valstybės vardu, o žudikais tapo
74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 tie, kurie jai tarnavo. Dauguma ispanų kariškių atsisakė jokių suvaržymų, todėl reikalavo pirmiausia panaikinti paklusti tokiai valdžiai. valstybę. 1936 m. liepos mėnesį sukilo kariniai daliniai Is- Vyresniosios kartos skaitytojai turbūt prisimena moky- panijos Maroke ir Kanarų salose. Pagrindinės sukilė- klinių laikų istorijos pamokas arba sovietmečio istorines lių pajėgos buvo Afrikos kolonialinis korpusas, kurį knygas apie pilietinį karą Ispanijoje, kur blogi pučistai sudarė Svetimšalių legionas ir samdiniai marokiečiai. skriaudė gerus respublikonus. Karinis perversmas esą Korpusas turėjo 45 186 karius (tarp jų 2 126 karinin- prasidėjo 1936 m. liepos 18-osios naktį – 5.00 val. pasigir- kus) – tai sudarė 25 proc. Ispanijos sausumos kariuo- do sutartas signalas iš Ceutos radijo stoties „Virš Ispanijos menės. Prie sukilėlių prisidėjo Ispanijos Gvinėjos gvar- giedras dangus“ (Sobre toda España el cielo está despeja- diečiai, solidarumą su jais išreiškė ketvirtis milijono do). Ispanų šaltiniai to nepatvirtina, ispanų istorikams šis Falange Española, Rekete ir kitų profašistinių organiza- slaptažodis apskritai nėra žinomas, o jį minintys šaltiniai cijų narių. Liepos 15 d. generolas Emilio Mola Vida- susiję su SSRS arba jos satelitais, taigi yra pagrindas ma- las į pagrindinius numatomo sukilimo centrus perdavė nyti, kad frazę iškraipė vertėjai arba tokio sutarto signalo sutartą slaptažodį „Septynioliktos septynioliktą“ – tai apskritai nebuvo. Pažymėtina, kad liepos 18 d. 15.15 val. reiškė, kad maištas prasidės liepos 17 d. 17.00 val. respublikonų valdžia oficialiai pareiškė: „Visame pusiasa- Sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai nuo- lyje visiška ramybė“ (La tranquilidad es absoluta en toda vokiausias Ispanijos armijos generolas Francisco Paulino la Península). Hermenegildo Teódulo Franco Bahamonde’as. Dvigu- Prieš Ispanijos Respublikos vyriausybę sukilus dides- ba pavardė pagal ispanų tradiciją susieja tėvo ir motinos nei negu 40 tūkstančių kariuomenei, pirmomis maišto linijas. Pagal motinos liniją Franco buvo žydas. 1926 m. aukomis tapo generolai Augustinas Gomezas Maratas ir jis tapo jauniausiu generolu to meto Europoje. 1928 m. Romeralesas Quinteras, kurie atsisakė paremti sukilėlius buvo paskirtas Karo akademijos Saragosoje komendantu. ir buvo sušaudyti. Užėmę Ceutą, nacionalistai gana greitai 1931 m., kai Ispanijoje žlugo monarchija, buvo atleistas palaužė Melilą ir paėmė į savo rankas protektorato sosti- iš pareigų, nes kairiųjų vyriausybė juo nepasitikėjo, bet nę Tetuaną. Afrikos kolonialinio korpuso vadas generolas karo tarnyboje liko. 1934 m. spalio mėnesį nuosaikiųjų Franco 1936 m. liepos 18 d. paliko savo dalinius Kanarų vyriausybės pavedimu nuslopino kairiųjų darbininkų su- salose ir išsinuomotu privačiu anglų lėktuvu iš Las Palmo kilimą Astūrijoje. 1935 m. gegužės mėnesį buvo paskir- išskrido į tuo metu Ispanijai priklausiusį Maroką. Tetuane tas Generalinio štabo viršininku, tačiau 1936 m. vasarį Franco paskelbė manifestą, kad Ispaniją reikia gelbėti nuo sudaryta Liaudies fronto vyriausybė atleido jį iš pareigų raudonosios revoliucijos. Pagrindinis šūkis buvo: „Aklas ir paskyrė kariuomenės, dislokuotos Kanarų salose, vadu. tikėjimas pergale.“ Maroko rytuose esantį Melilą maiš- 1936 m. vasarą Franco aktyviai įsitraukė į sąmokslą prieš tininkai panaudojo kaip sukilimo bazę. Šiame mieste iki Respubliką. šiol stovi paminklas Franciscui Franco. Kariniai perversmai ir kiti neramumai Ispanijoje nebu- Ispanijos kariuomenė turėjo 8 divizijas su 145 tūks- vo naujiena – XIX a. ir XX a. pradžioje įvyko 5 revoliuci- tančiais kareivių. Stiprus karinis jūrų laivynas (divizionas jos, 3 pilietiniai karai, 8 liaudies sukilimai, 43 kariniai per- šarvuočių, divizionas kreiserių, flotilė torpedinių katerių, versmai ir 6 pasikėsinimai į prezidentus. Kariškiai nuolat flotilė povandeninių laivų – iš viso 57 vienetai su 15 000 kišosi į šalies politinį gyvenimą. Armijos karininkai užė- jūreivių) ir karo aviacija (su 154 senais susidėvėjusiais lėk- mė privilegijuotą padėtį visuomenėje. Katalonai ir baskai tuvais) liko ištikimi respublikonams (jūrų karininkus, ku- siekė savarankiškumo. Liberalai, socialistai ir komunistai rie pareiškė norą prisijungti prie pučistų, sušaudė patys jū- susivienijo prieš konservatyviąsias jėgas. Politiniame Is- reiviai). Iš pradžių tai trukdė marokiečiams ir svetimšalių panijos spektre išskirtinį vaidmenį vaidino anarchistai, legionams patekti į Ispaniją. Tačiau maištininkai patraukė šalyje turėję ypač daug šalininkų. Jie agitavo už laisvę be į savo pusę apie 70 proc. sausumos pajėgų ir beveik visus
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 75 karininkus, prie Maroko pučistų netrukus prisijungė kai tam tikros dalies anarchistų vyriausybės ir sukilusios ar- kurie kariuomenės ir policijos daliniai, tarp jų – Ispani- mijos. Abiejose pusėse kovėsi beveik 1,5 milijono karių. jos Civilinė gvardija. 1936 m. liepos mėnesį maištininkai Vyriausybei sunkiai sekėsi sutarti net su tomis masėmis, persikėlė į Europos kontinentą, užėmė keliolika Ispani- kurios priešinosi perversmui, tad ką ir kalbėti apie gene- jos miestų, o rugsėjo 28 d. patraukė į sostinę. Būtent su rolus, kurie sakė kovojantys su komunizmu. Priešprieša mūšiais dėl Madrido susijęs garsusis posakis penktoji ko- tarp dešiniųjų ir kairiųjų jėgų, Ispanijoje virtusi pilietiniu lona: nacionalistų karinių dalinių vadas generolas Mola, karu, netrukus tapo visos Europos tragedija. su keturiomis kolonomis puldamas miestą, pareiškė, kad Kairieji radikalai vadino save antifašistais, tačiau ti- penktoji kolona laukia jo pačiame Madride. Lapkričio 7 d. kėtina, kad fašistų apskritai nebūtų buvę, jei ne agresyvi Respublikos vyriausybė pasitraukė į Valensiją, tačiau Ma- Sovietų Sąjungos politika XX a. ketvirtuoju dešimtmečiu. drido gynėjai atsilaikė dar dvejus su puse metų. Tai taikytina ne tik Ispanijai, bet ir Vokietijai, kur Hitleris Pirmaisiais pilietinio karo mėnesiais buvo beveik neį- atėjo į valdžią 1933 m. per demokratinius rinkimus, nes manoma atskirti priešų karių, nes ir vieni, ir kiti vilkėjo vokiečius baugino SSRS užmačios ir stiprėjanti Vokietijos vienodomis uniformomis. 1936 m. spalio 31 d. respubli- kompartija. Panaši situacija susiklostė ir Ispanijoje – „fa- konų armija vietoj geltonų šešiakampių ir aštuonkampių šistinė“ falanga niekada nebūtų sulaukusi šimtų tūkstan- žvaigždžių ant krūtinės ar ant rankovių prisisiuvo raudo- čių jaunų ispanų palaikymo, jeigu ne respublikonų teroras nas žvaigždes, apsiūtas auksu. Spalio 16 d. respublikonų ir komunizmo grėsmė. Smurtas skatina smurtą. armijoje buvo įsteigta komisarų (vyriausybės delegatų) Ispanų tautai istoriniai 1936-ieji buvo olimpiniai metai. pareigybė. Politinius komisarus atskirdavo pagal didelę Visas pasaulis rengėsi vasaros olimpinėms žaidynėms Tre- raudoną žvaigždę raudoname apskritime. Aukšto rango čiojo Reicho sostinėje Berlyne, bet koalicinė kairioji Ispa- karininkai virš skiriamojo ženklo prisikabindavo dvi, tris nijos vyriausybė, stengdamasi padidinti savo autoritetą ir arba keturias (kiekis priklausė nuo pareigų) žvaigždes su nuslopinti maišto nuotaikas, pasiūlė surengti alternatyvias trimis spinduliais, kurie simbolizavo komunistų, socialistų olimpines žaidynes Barselonoje. Idėja pasirodė patraukli. ir kitų antifašistinių jėgų vienybę. Komunistų organizuota Olimpiada Popular (Liaudies olimpiados) organizacinis darbininkų milicija buvo aprengta mėlynais puskombine- komitetas gavo sutikimą, kad žaidynėse dalyvaus spor- zoniais. tininkai iš 20-ies šalių, tarp kurių buvo Sovietų Sąjunga, Ispanijos generolų perversmas kai kuriuose miestuose Kanada, Lenkija, Palestina, Danija, Norvegija, Švedija, pavyko, bet kitur pučistai susidūrė su įnirtingu gyvento- Prancūzija, Nyderlandai ir Didžioji Britanija. Atsirado ir jų ir vyriausybei ištikimų dalinių pasipriešinimu. Iš šešių lėšų žaidynėms rengti. 1936 m. liepos 18 d., mesdami iš- didžiausių Ispanijos miestų pavyko užimti tik Seviliją. šūkį nacionalsocialistiniam ir antisemitiniam Berlynui, į Liepos 20 d. nacionalistai patyrė pralaimėjimus Madride Katalonijos sostinėje organizuojamą Liaudies olimpiadą (maištininkai buvo apsupti ir sunaikinti La Montaña ka- atvyko daugiau kaip 2 tūkstančiai sportininkų. reivinėse) ir Barselonoje. Be to, tądien lėktuvo katastrofoje Lietuvos delegacijos tarp jų nebuvo. Kaune vyko dideli žuvo vienas iš sukilimo vadų generolas leitenantas José ginčai dėl šalies sportininkų dalyvavimo Berlyno olimpi- Sanjurjo Sacanellis. Liepos 26 d. Burgoso mieste įsikūrė nėse žaidynėse, nes Vokietijoje vis agresyviau reiškėsi ra- nacionalistų chunta, tačiau buvo akivaizdu, kad sukilimo sizmas. Boikotuoti jas ragino svarbiausia ir turtingiausia sėkmė priklausys nuo užsienio valstybių paramos. Lietuvos žydų sporto organizacija kartu su tautinių mažu- Ispanijos pilietinis karas prasidėjo kaip tik tuo metu, mų sporto sąjunga „Makabi“, turėjusia daugiausia klubų. kai komunistų ir fašistų priešprieša Europoje buvo bepa- Tačiau kodėl žydų sporto funkcionieriai neparėmė Barse- siekianti apogėjų. Karo reikšmė ir mastas įgavo tarptautinį lonos Liaudies olimpiados, taip ir liko neaišku. pobūdį. Ispanijoje jis virto užsitęsusiu kruvinu konfliktu Anglų sportininkų komanda, vadovaujama George’o tarp teisėtos, tinkamai išrinktos socialistų, komunistų, net Elvino, atvyko į Barseloną traukiniu liepos 18 d. vakare.
76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Apsigyvenę viešbutyje ir pavakarieniavę, svečiai išėjo pasi- Paskelbtas devizas: „Vienas vadas, viena valstybė, viena vaikščioti, bet netrukus pajuto, kad atmosfera mieste nėra tauta“, įteisintas romėniškas pasisveikinimas, kai deši- šventinė, ji pritvinkusi nerimo ir įtampos. Tą dieną Ispani- nė ranka su atviru delnu išmetama į priekį. Dėkodamas joje prasidėjo nacionalistų maištas. Šturmuoti Barseloną už pareikštą pasitikėjimą, naujasis ispanų tautos vadas numatyta artimiausiu metu. Ryte virš miesto nugriaudėjo pareiškė: „Dabar karas yra laimėtas.“ Į savo nacionalinį artilerijos kanonada, pasigirdo lėktuvų riaumojimas, ga- frontą Franco įtraukė tada dar nelabai reikšmingą ispanų tvėse ėmė tratėti kulkosvaidžiai. Falange, nes falangistai atstovavo visų dešiniųjų sąjungai, Pirmąją ataką miesto gynėjams pavyko atremti, todėl pasisakančiai prieš 1789-ųjų ir 1917 m. revoliucijų šmė- nuspręsta vis tiek rengti žaidynes, nors ir sutrumpintas, – klas, nelabai suprasdami skirtumus tarp jų. 1937 m. ba- tai pakels kovinę dvasią. Anglų delegacija paprašė leidimo landžio 19 d. dekretu Franco suvienijo Ispanijos fašistinę kartu su svečiais iš kitų šalių žygiuoti į stadioną pėsčio- Falangą su kitomis nacionalistus remiančiomis organiza- mis. Iškilmingą sportininkų eiseną lydėjo muzikantai su cijomis, paskelbė ją vienintele nacionalistų partija ir tapo dūdmaišiais. Barseloniečiai sutiko paradą džiaugsmin- jos pirmininku. gais šūksniais. Vietoj varžybų buvo surengta kolektyvinė Žydų kilmės anglų istorikas Ericas Johnas Ernestas mankšta ir treniruotė. Išeinančius iš stadiono sportinin- Hobsbawmas rašo, kad Ispanijos generolų maištas prieš kus apšaudė Franco šalininkai, bet, laimė, niekas nenu- Liaudies fronto vyriausybę iš karto sukėlė socialinę revo- kentėjo. liuciją dideliuose šalies regionuose. Tai, kad revoliucionie- Kitą dieną anglai sužinojo, kad Barselonos uoste nu- riai, ypač anarchistai, stengsis suvisuomeninti gamybos leidęs inkarą stovi anglų kreiseris London. Vicekonsulas priemones, nieko nestebino, nors komunistų partija ir primygtinai siūlė, kad sportininkai pasinaudotų proga ir centrinė vyriausybė vėliau tam priešinosi ir kaip įmany- išvyktų namo. Taip jie galų gale ir pasielgė. Dalis kitų šalių dama sukdavo šį procesą atgal. Šio reiškinio pliusus ir mi- atletų tiesiai iš stadiono įstojo į internacionalinę brigadą. nusus vis dar svarsto tiek politikai, tiek istorikai. Sukilimo vadas generolas Franco neturėjo jokios spe- Vyriausybė bemaž neturėjo profesionalių karių, to- cialios ideologinės programos, išskyrus antikomunistinį dėl organizuoti Respublikos gynybą buvo bejėgė. To nusistatymą. Nepaisant to, sukilėlius palaikė visų didžiųjų ėmėsi vietiniai savarankiški darbininkų ir valstiečių Ispanijos miestų įgulos ir sukarinti falangistų būriai. Ne- gynybos komitetai, kuriems vienur vadovavo anarchis- trukus jie sulaukė pagalbos iš kaimyninės šalies – Portu- tai, kitur – socialistai arba komunistai. Tie komitetai galija pasiūlė savo saugias bazes. stengdavosi išžudyti savo regiono opozicionierius, ne- Netoli Salamankos susirinkusi Tautos gynimo chunta gailestingai terorizavo Bažnyčią. 1936 m. lapkričio 8 d. (isp. junta – susirinkimas, sąjunga) – per karinį pervers- vietovėje Paracuellos del Jarama respublikonai sušaudė, mą sudarytas vykdomosios valdžios organas iš 12 asmenų vienų šaltinių teigimu, 2800, o kitų – 5000 kalinių, eva- kartu su kooptuotu Franco – nusprendė įsteigti generalisi- kuotų iš Madrido. mo pareigybę armijoje ir iškėlė dvi kandidatūras: genero- Respublikonai formavo banditų gaujas, kurioms pa- lus Molą ir Franco. Laimėjo Franco – jis buvo jaunas, pro- rinkdavo išraiškingus pavadinimus: „Furijos“, „Respubli- tingas, energingas, nepriklausė jokiai politinei grupuotei, kos lūšis“, „Raudonieji tigrai“. Manoma, kad respublikonų nebuvo nei falangistas, nei monarchistas, nei dešinysis kovotojų grupės nužudė 55 tūkstančius gyventojų, tarp respublikonas. jų – 4 tūkstančius moterų ir kelis šimtus vaikų. Aukomis 1936 m. rugsėjo 12 d. Franco buvo paskelbtas sukilėlių tapo 13 vyskupų, 16 tūkstančių kunigų, 2365 vienuoliai, ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu (Generalissimo), o 283 vienuolės. 1937 m. Ispanijos komunistų partijos gene- spalio 1 d. tapo nacionalistų vyriausybės vadovu (Jefe del ralinis sekretorius José Diazas pasigyrė: „Ispanija ženkliai Estado). Ispanijos pilietinis karas buvo pavadintas Kry- lenkia sovietus kovoje su bažnyčia. Toje dalyje, kuri yra žiaus žygiu, o generolas Franco – kaudilju (Caudillo). mūsų rankose, bažnyčia nustojo egzistavusi.“
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 77 į vieną pusę, o bolševikinė Sovietų Sąjunga – į kitą. Ispanijos vyriau- sybė kreipėsi pagalbos į Angliją ir Prancūziją, bet jos nesulaukė, šios šalys ginkluotame konflikte tiesiogiai nedalyvavo, bet tarp- tautinėms brigadoms leido kovoti respublikonų pusėje. Prancūzi- jos neutralumą daugiausia lėmė politinės sistemos nestabilumas. Karo pradžioje, rugpjūčio 1 d., premjeras Léonas Blumas, Pran- cūzijos Liaudies fronto – kairiųjų Antikomunistiniam sukilimui ėmėsi vadovauti jauniausias ir politiškai raštingiausias Ispanijos partijų koalicijos lyderis, pasiū- armijos generolas Franciscas Franco lė nesikišti į Ispanijos reikalus, o rugpjūčio 8 d. uždarė sieną su Is- Nacionalistai siautėjo dar aršiau ir žudė visus, atsidūru- panija. Anglijos politikas Winstonas Churchillis, uolus, sius „netinkamoje pusėje“. Užėmę respublikonų kaimus, bet netipiškas to meto konservatorius, simpatizavo Beni- juos apiplėšdavo, sušaudydavo vyrus, prievartaudavo to Mussolinio Italijai ir neparėmė Ispanijos Respublikos moteris. „Tegul gimdo fašistus“, – užrašydavo ant sienų. kovos su generolo Franco šalininkais. 1936 m. birželio 12 tūkstančių el niños – frankizmo vaikų, kuriuos išprie- 16 d. anglų dienraštis Daily Mail rašė: „Jeigu komuniz- vartautos moterys pagimdė kalėjimuose, buvo atiduota į mo užkratas, plintantis šiuo metu iš Ispanijos ir Pran- katalikiškas prieglaudas. Teroro auka tarp daugybės kitų cūzijos, persimes į kitas šalis, tai pačiais naudingiausiais tapo ir komunistų išreklamuotas poetas Federico García mūsų draugais taps dvi vyriausybės: vokiečių ir italų, ku- Lorca, sušaudytas 1937 m. rugpjūčio 19 d. Kai kurie šalti- rie sėkmingai išnaikino šį užkratą savo žemėje.“ niai nurodo, kad Franco šalininkai sušaudė 50 tūkstančių Anglija labiau bijojo, kad Ispanijoje įsigalės bolše- žmonių. Pilietinis karas įgavo pačią baisiausią formą: dau- vizmas negu fašizmas. giau būdavo sušaudoma, negu žūdavo mūšio lauke. 1936 m. rugsėjo 9 d. Londone prasidėjo tarptautinė Respublikonams priklausė 80 proc. karo lėktuvų, konferencija dėl padėties Ispanijoje. Nė viena iš didžių- tačiau tai buvo senos mašinos, labai trūko naujos tech- jų valstybių neturėjo veltis į pilietinį karą. Prancūzija ir nikos. Lakūnų turėta užtektinai, nes atvykdavo pilotų Didžioji Britanija parengė nesikišimo sutartį. Vokietija ir iš Prancūzijos, JAV, Anglijos, Sovietų Sąjungos. Pagrei- Italija tą sutartį pasirašė, bet vis tiek ir toliau rėmė Fran- tintuose kursuose Rusijoje per trumpą laiką buvo pa- co sukilimą. Nesikišimo į Ispanijos reikalus komitetas, rengta daugiau kaip 500 lakūnų, šturmanų, kitų avia- vos pradėjęs veikti, labai trukdė respublikonams pirkti cijos specialistų. Pirmasis tarptautinis aviacijos dalinys karinę techniką užsienyje, aiškiai nuolaidžiaudamas ge- buvo sudarytas 1936 m. prie Madrido. Jam vadovavo nerolui Franco. Komitetas vadovavosi šūkiu: „Verčiau ispanas kapitonas Luna. Prancūzų rašytojas ir politikas Ispaniją tegul valdo Vokietijos fašistai negu Rusijos ko- André Malraux subūrė garsiąją tarptautinę bombone- munistai.“ Sovietų Sąjunga nesikišimo komitetui pareiš- šių eskadrilę España. kė griežtą protestą dėl tendencingos jo veiklos. 1937 m. Ispanijos pilietiniame kare daugiau ar mažiau tiesio- vasario 16 d. Vokietija, SSRS, Didžioji Britanija, Italija ir giai susidūrė būsimosios Antrojo pasaulinio karo daly- dar 23 valstybės pakartotinai įsipareigojo neteikti kari- vės: nacionalsocialistinė Vokietija su fašistine Italija stojo nės pagalbos Ispanijai.
78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 1936 m. rugsėjo 29 d. Sovietų Sąjungos komunistų tikęs generolas leitenantas José Sanjurjo, numatytas (bolševikų) partijos Centro komiteto Politinis biuras maišto vadovu, žuvo sudužus lėktuvui. priėmė sprendimą suteikti Ispanijos Respublikai ka- Liepos 26 d., dalyvaudamas tradiciniame Wagnerio rinę pagalbą. Savo dalyvavimą Ispanijos pilietiniame festivalyje Bairoite, Vokietijos kancleris priėmė spren- kare Sovietų Sąjunga laikė „internacionaline pareiga“, dimą suteikti generolui Franco visokeriopą pagalbą. o Vokietijos ir Italijos paramą ispanų nacionalistams Tuo tikslu buvo įsteigtas specialus štabas „W“ (Son- vadino „intervencija ir fašistine agresija“. Toks požiū- derstab W), vadovaujamas generolo leitenanto Hel- ris Rusijos istoriografijoje gyvuoja iki šiol. muto Wilbergo, turėjęs nutiesti oro tiltą iš Maroko į Pasitraukusi iš Nesikišimo komiteto, Sovietų Są- Ispaniją (operacija „Užburta ugnis“). junga suteikė Ispanijai didelį kreditą ginklams pirkti. Generolas Franco iš pradžių neturėjo aviacijos, Ispanijos mūšio laukuose pasirodė naujausi sovieti- bet vokiečiai ir italai pasirūpino, kad ji atsirastų. niai greitaeigiai ratiniai vikšriniai tankai BT-5 (grei- Rugpjūčio 14 d. pradėjo veiklą italų Legione Stranie- tis su vikšrais buvo 52 km/h, su ratais – 73 km/h), ra Spagnola, tuo pat metu vokiečiai permetė į Ispaniją lengvieji tankai T-26 ir T-28, kurie, apginkluoti 45 galingą legioną Condor. Franco įgavo milžinišką pers- mm patrankomis ir keliais kulkosvaidžiais, akivaiz- varą ore. Vokiečių legiono pradininke tapo privačia džiai pranoko vokiečių ir italų šarvuotas kovines firma užmaskuota Ispanų ir marokiečių transporto mašinas. akcinė bendrovė (HISMA) ir transporto aviakompa- Fašistinė Italija ir nacionalsocialistinė Vokietija nija ROWAK. Savo veiklą ji pradėjo su dviem avia- rėmė antiliberalias jėgas kitose šalyse. Mussolinis ir eskadrilėmis, pavadintomis Pablo ir Pedro. Jau liepos Hitleris iš dešiniųjų pergalės Ispanijoje tikėjosi ne tik 28-ąją į Tituaną atskrido pirmasis transportinis lėktu- moralinės, bet ir politinės naudos: atsirastų trečia fa- vas Ju-52/3m. Karinis dalinys gavo „Bitininko“ vardą. šistinė valstybė, besiribojanti su Prancūzija, o tai reikštų politinę Paryžiaus izoliaci- ją. Be to, dučė rimtai svarstė idėją įtraukti Ispaniją į Itali- jos karalystės sudėtį. Ispanų generolams reikėjo rimtos finansinės paramos ir praktinės pagalbos, todėl Franco apsimetė fašistu. Lie- pos 19 d. jis išsiuntė į Romą prašymą atsiųsti tuziną bom- bonešių. Po trijų dienų du savo emisarus – vokiečių pirklį Johannesą Bernhardtą ir Maroko nacionalsocialistų vadovą Adolfą Langenheimą – generolas nusiuntė į Vokieti- ją prašyti transportinių laivų. Prieš keletą dienų į Berlyną nuvykęs ir su Hitleriu susi- Respublikonų kariai mėgina desperatiškai gintis
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 79 turistus arba komercinių firmų tarnautojus. Karinės uniformos su vokiškais skiriamaisiais ženklais jie nedėvėjo. Tik legiono lakūnai viršum dešinės švarko kišenės įsi- segdavo ispanų oro pajėgų ženklelį. Tradicinė germanų „mirties galva“ su maža svastika po ja ženklino juodas vokiečių legiono tankistų beretes. Kandidatai į legioną buvo atrenkami iš viengungių, reikalauta viską, kas susiję su tarnyba, laikyti griežtoje paslaptyje. Tarnyba legi- one Condor buvo pavojinga, tačiau pelninga. Eilinis karys gaudavo 600, puskarininkis – 800, feldfebe- lis – 900, leitenantas ir vyresnysis Frankistų armijos kariai laiko pozicijas ties Madridu leitenantas – 1000, kapitonas – 1200, majoras – 1500, papulkinin- Vėliau buvo pavadintas legionu Condor. Jo veikla Is- kis – 1800, pulkininkas – 2000, generolas – 2400 reich- panijoje slaptuose Trečiojo Reicho dokumentuose už- smarkių. šifruota kaip operacija „Ugnies burtai“. Legione buvo Lenkų savaitraštis Polityka (2006, nr. 31) rašo, kad keturios bombonešių, keturios naikintuvų, viena oro Trečiojo Reicho oro pajėgų vadas generolas pulkinin- žvalgybos ir dvi jūrų aviacijos eskadrilės, turėjusios kas Hermanas Goeringas, į pagalbą ispanų naciona- 30 transportinių Ju-52/3m, 27 dvisparnius naikintu- listams nusiuntęs legioną Condor, slapčia pardavinėjo vus He 51, ir 12 – He 70, 16 kitokių lėktuvų. Legionui ginklus ir respublikonams, nes siekė gauti lėšų stato- priklausė keli zenitinės artilerijos ir ryšių daliniai, iš mai medžioklės rezidencijai Karinhall. viso – 5000 karių. Vėliau arsenalas buvo papildytas 1936 m. rugpjūčio pradžioje virš Viduržemio jūros 48 naujausiais naikintuvais Messerschmit Bf 109B, 48 buvo nutiestas oro tiltas iš Ceutos į Seviliją: 22 vokie- bombonešiais He 111, gauta 12 pikiruojančių bombo- čių lėktuvais Ju-52/3m ir 11 italų Savoia S-81 per vieną nešių Ju 87, tobulų priešlėktuvinių pabūklų Flak 36 ir dieną sukilėliai pergabeno į Ispaniją 3 000 kareivių ir 88. Pirmuoju legiono vadu buvo paskirtas talentingas 600 tūkstančių šaudmenų. Rugpjūčio 27-ąją Franco vokiečių aviacijos generolas majoras Hugo von Sperrle, lakūnai pirmą kartą bombardavo Madridą. Kas pilota- o jo pavaduotoju – pulkininkas Wolframas von Rich- vo pučistų lėktuvus? Pirmaisiais pilietinio karo metais thofenas, legendinio Raudonojo barono – garsaus pi- numušta 98 italų, 49 vokiečių lakūnai ir tik 16 ispanų. loto Manfredo von Richthofeno, per Pirmąjį pasaulinį Kalbėdamas apie Ispanijos „raudonąją revoliuciją“, karą skraidžiusio raudonai dažytu naikintuvu Fokker prieš kurią su ginklu rankose stojo generolas Franco, DR-1, giminaitis. Vokietijos kancleris reikalavo, kad „europietiškų tau- Iš pradžių vokiečių lakūnai veikė kaip instrukto- tų šeima“ įsisąmonintų „didžiulę bolševizmo grėsmę riai. Be to, dar Vokietijoje juos perkeldavo iš tikrosios pasauliui“. Jau 1936 m. lapkričio 18 d. Vokietija ir Ita- tarnybos į rezervą, parūpindavo instruktorių arba ci- lija oficialiai pripažino Franco vyriausybę, reziduojan- vilių lakūnų dokumentus ir siųsdavo į Ispaniją kaip čią Burgose, įsteigė diplomatines atstovybes ir žadėjo
80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 smarkiai padidinti visokeriopą pagalbą. Pirmuoju vo- sužeista 10 tūkstančių italų kareivių ir karininkų, res- kiečių charge d‘affaires tapo generolas Wilhelmas Fau- publikonų nuostoliai mažesni – 7 000. Ši pergalė pa- pelis. Franco vyriausybę pripažino ir nemažai Lotynų kėlė respublikonų dvasią ir pakirto fašistinės Italijos Amerikos valstybių. prestižą. Tų pačių metų spalio 19 d. frankistai išstūmė Vokietija ir Italija rėmė generolą Franco ne tik sau- respublikonus iš teritorijų Atlanto pakrantėse. sumoje (operacija „Bitininkas“ – Imker), bet ir jūroje (ope- Ispanijos šiaurėje esantis baskų kraštas palaikė cen- racija „Šiaurės jūra“ – Nordsee). Į Viduržemio jūrą Hitleris trinę respublikonų valdžią, nes ši žadėjo, kad regionui nusiuntė nemažą karinių laivų eskadrą: linijinius laivus suteiks savivaldą. Frankistų Šiaurės armijos vadas gene- Deutschland ir Admiral Scheer, kreiserį Köln, minininkus rolas Mola puolė baskų kraštą. Spaudžiami baskai atsi- Seeadler, Albatros, Luchs, Leopard, Condor ir Möwe, kelis traukė prie Gernikos, nedidelio miestelio, kuris laikomas povandeninius laivus. 1937 m. prie Viduržemio jūrų eska- baskų kultūros lopšiu. 1937 m. balandžio 26 d. vokiečių dros, kuriai vadovavo admirolas Rolfas Carlsas, prisijungė legiono Condor 88-osios kovinės grupės lakūnai, vado- linijinis laivas Admiral Graf Spee, du kreiseriai Nürnberg ir vaujami aviacijos diviziono kapitono Heinzo Trettne- Leipzig, 8 povandeniniai laivai, kuriems įsakyta veikti prie rio, 43 lėktuvais (He-111, Me-109 ir Ju-52) palaikydami Ispanijos krantų. frankistų puolimą, netoli baskų sostinės Bilbao esančią 1937 m. gegužės 29 d. respublikonų bombonešiai, Gerniką užmėtė 50 t fugasinėmis ir padegamosiomis 50 manydami, kad jų taikinys – frankistų sunkusis kreiseris ir 250 kg bombomis. Antskrydyje dalyvavo ir italų lėktu- Canarias, per klaidą subombardavo vokiečių linijinį laivą vai. Tai buvo pirmas atvejis Europoje, kai profesionalūs Deutschland: dvi bombos sprogo šalia laivo, kitos dvi nu- kariškiai, taikydami kiliminį antskrydį, šaltakraujiškai krito ant denio. Per antskrydį 23 vokiečių jūrininkai žuvo, sunaikino beveik visą miestelį. Trečiojo Reicho pro- 83 buvo sunkiai sužeisti, 8 iš jų netrukus mirė. Vokiečių pagandos ministras Josephas Goebbelsas iškart po to linijinis laivas Admiral Scheer ir keturi minininkai gegužės pareiškė, esą vokiečių legiono lėktuvai bombardavime 31 d. iš keršto apšaudė ispanų miestą Almerą – 24 civiliai nedalyvavo. Beje, prieš tai, kovo 31 d., 40 vokiečių lėk- gyventojai žuvo, beveik 100 buvo sužeista. tuvų atakavo nedidelį baskų miestelį Durango, žuvo 248 Nuo vokiečių neatsiliko ir italai. Dučė nusiuntė prie gyventojai. Vien per 1938 m. pirmąjį pusmetį vokiečių Ispanijos krantų 56 povandeninius laivus, 30 mininin- ir italų aviacija atliko daugiau kaip 600 antskrydžių virš kų, 3 sunkiuosius ir 7 lengvuosius kreiserius. Vien tik Barselonos, Valensijos, Alikantės ir Madrido. povandeniniai laivai dalyvavo 94 operacijose ir išbuvo Gernikoje gyveno 3 700 žmonių, miestelyje buvo jūroje iš viso 1238 dienas. 1937 m. liepos ir rugpjūčio dislokuoti respublikonų armijos kariniai daliniai, vei- mėnesiais jie paskandino 7 prekybinius laivus, plau- kė 2 karinės gamyklos ir aviacinių bombų fabrikas. kusius su įvairių šalių vėliavomis. Netoliese buvo svarbus strateginės reikšmės tiltas. Kai 1937 m. vasario 8 d. italų ekspedicinės pajėgos už- kurie istorikai, remdamiesi tuo, kad kariniai objek- ėmė Balearų salas ir pietinę pakrantę Malagos apylin- tai beveik nenukentėjo, teigia, esą antskrydžio tikslas kėse. Italų generolas Mario Roatta nutarė pulti Gvada- buvo demoralizuoti civilius gyventojus. Sprendimą lacharą, ketindamas susijungti su Franco pajėgomis. subombarduoti Gerniką priėmė pats legiono Condor Per pirmą puolimą kovo 8 d. buvo prasiveržta pro vadas, su generolu Franco ši karinė operacija nebuvo menkai įtvirtintą respublikonų fronto liniją, tačiau suderinta. Sklando versija, kad viena iš antskrydžio prie šilumos įpratusiems italams labai trukdė sniegas priežasčių – kerštas už vokiečių lakūno, kuris buvo ir šlapdriba. Kovo 12 d. respublikonai su sovietiniais numuštas virš Bilbao, nulinčiavimą. pėstininkų palaikymo tankais T-26, kurie buvo galin- Po Gernikos bombardavimo mieste kilo didžiu- gesni už Italijos šarvuočius, pradėjo kontrpuolimą. lis gaisras, kuris dėl nevykusių ispanų gaisrininkų Vien šiame mūšyje prie Gvadalacharos žuvo ir buvo veiksmų sunaikino beveik 75 proc. statinių.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 81 Palyginti su Perl Harboru, Leningradu, Hambur- „Gyvulių ūkio“ ir „1984-ųjų“ autorius, Théodore’as gu, Drezdenu, Tokiju, Hirošima ir Nagasakiu, šis įvy- Dreiseris, Ernestas Hemingway’us, meksikiečių kis atrodė per „menkas“ – „tik“ 1654 žuvusieji ir 889 dailininkas monumentalistas Davidas Alfaro Siqu- sužeistieji, – kad būtų ilgam įsimintas. (R. G. Gran- eirosas, beje, dalyvavęs Levo Trockio nužudyme, ir tas garsioje knygoje „Karai“, išverstoje ir į lietuvių kiti. kalbą, nurodo apie 300 aukų. Kituose istoriniuose Tapę internacionalinių brigadų, kariaujančių šaltiniuose aukų skaičius priklauso nuo skaičiuoto- respublikonų pusėje, savanoriais, vėliau karo įspū- jų politinių pažiūrų: Franco simpatizuojantys naci- džius jie perteikė kūriniuose. Pasak profesoriaus onalistai sako, kad žuvo 120 žmonių, baskų krašte Dietricho Schwanitzo, „jų reportažai iš fronto, pa- priimta minėti 2000 aukų.) Tačiau miestelio tra- sakojimai apie mūšius, mirtį ir aukas paliko mums gedija buvo įamžinta – Pablas Picasso, sukrėstas atminimą – antifašistinį epą, tokį margą, kupiną tų įvykių, nutapė vieną garsiausių antikarinių pa- žiaurumo, idealizmo ir meilės Ispanijai“. Labiau- veikslų „Gernika“ (1937). Ryžtingai stojęs respubli- siai išpopuliarėjo amerikiečio Hemingway’aus dra- konų pusėn, jau 1936 m. dailininkas paskelbė ciklą ma „Penktoji kolona“ ir romanas „Kam skambina „Franco pažadai ir apgaulė“. varpai“, pasakojantys apie Ispanijos pilietinį karą. Ispanijos respublikonų kovą rėmė Amerikos ir Sovietų cenzoriai ilgai dvejojo, ar leisti publikuo- Europos kairiosios jėgos, revoliucinė Meksikos ti romano vertimą, nes jis nelabai atitiko leistiną valdžia. Nemažai Vakarų demokratų, intelektualų, schemą – geri „raudonieji“, blogi „baltieji“. Bet ir rašytojų, kuriuos piktino demokratinių valstybių uždrausti knygą apie didvyrius respublikonus, o bejėgiškumas nacionalsocialistinės Vokietijos ir fa- dar parašytą tokio garsaus autoriaus, būtų buvę po- šistinės Italijos akivaizdoje, ryžosi asmeniškai su- litiškai nenaudinga. sikauti su fašistais. Tarp jų buvo ne tik Picasso, bet ir rašytojai Romainas Roland’as, George’as Orwellas (tikrasis vardas Ericas Arthuras Blairas), garsiojo Tęsinys kitame numeryje
Pablo Picasso. Guernica. 1937
82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Laikai ir žmonės
Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ
Dvi lemtingos Andrejaus Volkonskio klaidos
uvo karštas 1963 m. birželis. Skridau į Maskvą gintis di- skustuvu. Šiandien gal niekas per daug dėl to nenustebtų, Bplominio darbo, lėktuve sutikau Grigorijų Kanovičių. bet tada jo elgesys atrodė įžūliai ekstravagantiškas. Tai Leisdamasis lėktuvas ilgai suko ratus, sunkiai nardė po juo- ir buvo Andrejus Volkonskis, pažintis su juo užsimezgė dus debesis tarp žaibų, man pasidarė negera, ir Griša iš oro mano numylėtame „Nacionalyje“. Kai mus supažindi- uosto džentelmeniškai palydėjo mane iki pat draugės, pas no, kandžiai replikavau dėl viešo skutimosi, o jis to tik kurią turėjau apsistoti, namų. Gynimo išvakarėse sutarėme ir laukė – matyt, rūpėjo mane išbandyti, perprasti, koks susitikti viešbučio „Nacionalj“ kavinėje – visoje Maskvoje čia paukštis taikosi nutūpti prie jų stalo. Grišą visai pa- ji kone vienintelė buvo išlaikiusi amžiaus pradžios dvasią. miršau, pasinėriau į pokalbį su Andrejum ir jo draugais, Mediniai sienų paneliai, švara, tyla, kilimai, elegantiški įvai- vienas, Džanri, buvo iš Gruzijos. Man rodos, su mumis raus dydžio stalai ir staliukai, ant jų – jaukią šviesą sklei- buvo ir Virgilijus Čepaitis, nes po kelių dienų buvom pa- džiančios lempos su secesiniais gaubtais. Dar studijų metais kviesti pas jo ir Andrejaus pažįstamus psichiatrus – Su- mėgdavau čia užeiti, užsisakydavau nebrangų valgį „žiuljen saną Iljinišną ir Vladimirą Isakovičių, senyvus žmones, iz kur“ – vištų apkepėlę, kurią patiekdavo dviejuose mažuo- gyvenusius netoli Puškino paminklo ir įžymiosios Tea- se karštuose metaliniuose indeliuose, ir geros juodos kavos tro draugijos (vėliau ji sudegė). Sužinojau, kad Andrejus puodelį su grietinėle sidabruotame ąsotėlyje. Laukdama pažįsta ne vieną lietuvį, tarp jų Tomą Venclovą, Teodorą patiekalo, paskaitinėdavau kokią įdomią knygą, dažniausiai Kazimierą Valaitį ir, aišku, dar iš anksčiau – jo žmoną nusipirktą pas bukinistus Gerceno gatvėje. Na, pavyzdžiui, Marianą Bruni, keletą mūsų muzikantų. Andrejaus Belo ar Igorio Severianino poezijos tomelį (šį Kitą rytą į gynimą mane lydėjo senas draugas iš Trifonov- kažkas jau Vilniuje negrąžintinai išsinešė), seną Teatraljnaja kos, GITIS’o bendrabučio laikų, Leonidas Davydovas-Sub- žyznj žurnalą su pašaipiais, įnoringais Kugelio straipsniais ir bočius. Jis, jau baigęs teatro institutą, oriai sėdėjo auditori- šmaikščiomis garsių artistų karikatūromis (pavyzdžiui, jau- joje ir buvo vienintelis solidus procedūros stebėtojas. Gavau nas Mejerholdas, ištiktas ekstazės, klūpo apsikabinęs į gy- nuo jo barti, kad per gynimą pati kritikavau savo darbą, dalį vatę barškuolę panašios Komisarževskajos – Hedos Gabler mano pastabų pakartojo ir oponentas – jaunas operos kri- kelius). Kuklus mano užsakymas „Nacionalyje“ kainuo- tikas Vytautas Mažeika. Pagyrė už gerą vertimą, nors darbo davo tiek, už kiek bet kurioje valgykloje galėjai valgyti iki man niekas nevertė, rusiškai rašiau pati, trumpiau tariant, soties kokias dvi dienas... Bet jausdavausi čia tarsi pakylėta, pagal penkiabalę sistemą nusipelnau tik ketverto. laiminga. Kitą, o gal net tą pačią dieną po gynimo Andrejus iš- Įėjau į salę, dairydamasi Grigorijaus. Ne iš karto pa- kėlė žadėtą „balių“ čekiškoje aludėje Sokolnikų parke. Di- mačiau jį mojant man antrojoje, mažesnėje, saliukėje nuo džiuliame paviljone susėdę prie ilgų stalų, virtus žirnius didesnio stalo prie lango, su juo sėdėjo keletas žmonių. su spirgučiais užgerdami puikiu čekišku alum, žmonės Dingtelėjo, gal tai jo draugai rašytojai. Vienas iš jų, švies- linksminosi kaip mokėjo. Juos, ypač susiruošusius išei- bruvis, išsidraikiusiais plaukais, akiniuotas, čia pat už- ti, įdėmiai sekė užklydę girtuokliai tuščiomis kišenėmis, stalėje skutosi anuomet dar nelabai paplitusiu elekriniu taikydamiesi nugriebti ką nors iš likučių, kol oficiantai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 83 o tapo ja tik „po mužu“. Su ja bendraudama, apie Vol- konskių likimą sužinojau daugiau, bet tai buvo lyg trūk- čiojanti kino juosta... Nebepamenu susitikimų Maskvoje ir Vilniuje datų, tik žinau, kad visi jie vyko 1963–1971 m. Andrejaus draugas Nikita Krivošeinas jau šiais laikais at- siuntė man iš Paryžiaus muzikanto Naumo Zeidelio teks- tus apie Volkonskių šeimos odisėjas. Jų esmę perteiksiu keliomis pastraipomis, kurios leis geriau suvokti Andre- jaus modus vivendi, jo paradoksus ir charakterį, kurį for- mavo kelionės ir kryžkelės. Volkonskių šeima kilusi iš plačios kunigaikščių giminės, valdžiusios žemes Vologdos, Voronežo, Kalugos, Kursko, Maskvos, Riazanės, Saratovo ir Samaros, Tulos ir Tambovo gubernijose. Viena iš giminės atšakų turėjo dvarą Schloss Fall Estijoje (ten 1891 m. gimė Michailas Petrovičius, An- drejaus tėvas). Daugelis giminės narių buvo istorinės as- menybės, palikusios pėdsaką rusų kultūroje. Kunigaikštis Michailas Volkonskis, dainininkas profesionalas, 1917-ai- siais išvyko iš Rusijos. Gyveno Ženevoje, Belgrade, Pary- Andrejus Volkonskis žiuje; mokėjo kelias kalbas, dirbo vertėju diplomatinėje tarnyboje. 1931 m. Paryžiuje susipažino su Kira Georgijev- nespėjo apsisukti. Mes su Andrejaus draugais išsirinkom na Petkevič (1911), po dvejų metų vasario 14 d. jiems gimė nuošalesnį stalą, prie alaus užsisakėm ne tik žirnių, bet sūnus Andrejus. Kira Georgijevna buvo nuolanki savo ir čekiškų špikačkų – gardžių apkeptų dešrelių kryžmai vyrui ir pasiaukojo Andrejaus auklėjimui. Namuose su įpjautais galais... Prisipažinsiu, alų gėriau pirmą kartą, ir sūnum buvo kalbama tik rusiškai, tarsi nujaučiant būsimą man jis neatrodė skanus. Andrejus stebėjosi: „Na kas gi grįžimą į Rusiją. Nuo ankstyvos vaikystės Andrejus mokė- taip geria, ragauja? Alų reikia pilti į save!“ O kai pili į save, si muzikos – iš pradžių namuose, paskui konservatorijose reikia ir išpilti. Eilė prie tam skirtų vagonėlių parko pie- Ženevoje, Paryžiuje (ši buvo privati, jai vadovavo vienas iš voje vis ilgėjo... Kai baigėm puotavę ir išėjom gaudyti tak- Volkonskių). Anksti atsiskleidė dideli jo gabumai. si, apsunkusios kojos nuo žvyro takelio lyg tyčia vis patai- 1947 m. rudenį Volkonskių šeima, patikėjusi oficialiais kydavo ant vejos, prismaigstytos grasinančių perspėjimų: sovietinių pareigūnų pažadais ir agitacija, ryžosi grįžti į Tė- „Choditj po gazonam strogo zapreščajetsia…“ vynę. Kupini šviesiausių vilčių, sėdo į traukinį Paryžius– Apie Andrejų žinojau nedaug, tik tiek, kad gimė Vaka- Maskva su ambasados išduotais sovietiniais pasais ir gausia ruose, emigrantų šeimoje, gyveno ten iki paauglystės, kol manta. Juos išlydėjo giminės ir draugai. Ašaros, atsisveiki- tėvai sumanė iš Paryžiaus grįžti į mylimą tėvynę. Pakvies- nimai, linkėjimai gražaus naujo gyvenimo Maskvoje. Va- ta į Andrejaus namus, susipažinau su jo mama Kira Ge- žiuojant per Europą, Michailas Petrovičius pasakojo, kaip orgijevna, ir išsyk pradėjome maloniai bendrauti. Kartą, didžiuojasi savo Tėvyne, nugalėjusia fašistus, išvadavusia kai sėdėjome jų kuklaus dviejų kambarių buto virtuvėje visą kontinentą. Dvi paras važiavo per Belgiją, Olandiją, ir gėrėme kavą, ji staiga pasakė: „Znajete, dorogaja Au- Vokietiją, Lenkiją. Traukinys sustodavo tik didžiuosiuose drone, ja kniaginia toljko po mužu.“ Mane apstulbino jos miestuose. Ir štai – Brestas, pirmas miestas perkirtus sovie- kuklumas, aristokratiškas prisipažinimas, kad ne ji pati tinę sieną. Keleiviai vaikšto kas kur. O į Volkonskių kupė kunigaikštienė (nors buvo iš senos dvarininkų giminės), beldžiasi civilių drabužiais apsirengę asmenys, aiškina, kad
84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 toliau vykti šiuo traukiniu jie negalės, jiems esą reikia su buvo ištremta). Su Olegu, būsimu tapytoju ir skulptorium visa manta eiti tvarkytis dokumentų, registruotis, tartis dėl modernistu, susidraugavo. Artimai bičiuliavosi ir su ver- įsidarbinimo. Nuvedė į tarnybines patalpas, atėmė pasus ir tėju iš prancūzų kalbos Nikita Krivošeinu – juos abu siejo kitus dokumentus, tada nulydėjo į kažkokią stovyklą, kur permainingas ir nepavydėtinas repatriantų likimas. An- riogsojo nudrengti vagonai be ratų ir be stogų. Ten jie ir drejaus mama iki Michailo Petrovičiaus mirties (1961) apsistojo. Frankai baigėsi, o rublių nėra. Kira Georgijevna gyveno Tambove. Tapęs savarankiškas, Andrejus Chruš- turgelyje pardavė savo kojines, palaidinukes, lūpų dažus. čiovo laikais gavo butą ir atsikvietė iš Tambovo motiną. Volkonskius nuolatos lankė civiliai ir uniformuoti valdi- Ryšys su giminėmis užsienyje irgi niekada nenutrūko. ninkai. Liepė užpildyti tradicines Stalino laikų anketas su Andrejaus muzika SSRS buvo ignoruojama, į koncer- daugybe absurdiškų provokacinių klausimų: ar buvot? ar tų programas ją įtraukdavo nebent su beviltiškai negabių turit? ar dalyvavot? ar esat?... Michailas Petrovičius aiški- kompozitorių kūriniais, o galop ir visai uždraudė viešai no, kad norėtų su šeima gyventi Maskvoje ir tyrinėti Alek- atlikti. 1971 m. į Londoną pas staiga mirusios žmonos sandro Puškino kūrybą. Vienam iš valdininkų jis perdavė tėvus gavo leidimą išvykti Olegas Prokofjevas. Grįžo į įtakingo žmogaus iš Paryžiaus rekomendacinį laišką, adre- Prancūziją ir Nikita. O Andrejus, 1972 m. fiktyviai ve- suotą rašytojui Konstantinui Simonovui, kurį itin mėgo dęs pažįstamą žydaitę Nataliją Jablonskają, gavo leidimą Stalinas. Susitikęs su tautų vadu, rašytojas užsiminė, kad išvykti į Izraelį. Bet prieš tai jį apsvarstė Maskvos kom- Volkonskių giminė Rusijoje turėjo daug žemių ir dvarų... pozitorių sąjunga: pažemino, pasmerkė ir išmetė. Jis su Stalinas pasiteiravo, kur buvo tos žemės. Simonovas gre- „žmona“ išvyko, bet Šveicarijoje liko vienas, apsistojo Že- ta kitų paminėjo ir Tambovo sritį. ‚,Ką gi, tegu Tambove nevoje. Vėliau gyveno Paryžiuje. Kai ėmė šlubuoti sveika- draugas Volkonskis ir gyvens, ir dirbs. Neprieštarausiu“, – ta, įsikūrė provincijos miestelyje, arčiau jaunystės draugo ciniškai baigė pokalbį Stalinas. Luiso Martinezo, su kuriuo susipažino Maskvoje. Tambovas tada reiškė apribojimus, beveik tremtį. Pa- Andrejaus mama, poaukštė, dailaus sudėjimo šviesi galiau buvo gautas leidimas vykti traukiniu Brestas–Mas- šatenė, kai su ja susipažinau, buvo jau nebejauna. Kalbėjo kva. Tačiau Baltarusijos stotyje išlipti neleista, Volkons- gražia rusų kalba ir aiškino man, kad dabar Maskvoje kal- kius prekiniu traukiniu pervežė į kitą stotį, o iš ten – į ba visai suprastėjusi, išsigimusi, sunku net suprasti, ką mala Tambovą... Tikriausiai pasitarusi su vyru, Kira Georgijev- žmonės, leisdami žodžius lyg per mėsmalę, tik Peterburge na kreipėsi į Andrejų: „Sūneli, mokslo metai jau seniai dar galima išgirsti tikrą rusų kalbą... Apgailestavo, kad mo- prasidėjo, tau reikia mokytis... Tu jau didelis ir sumanus terys nebedažo kojų – labai nustebau sužinojusi, kad Kira berniukas...“ Davusi Andrejui tėvo pusseserės Lisette Georgijevna ir jos jaunystės draugės vasarą dažydavosi adresą (ji gyveno Tomilino gyvenvietėje prie Maskvos), kojas, spalvą taikydamos prie drabužių! Kartą paklausė, liepė ją susirasti. Traukinys važiavo lėtai, Andrejus iš- ar nenorėčiau ko nors užkąsti. Aišku, sutikau. „Tai aš jums šoko iš vagono Kazanės stotyje ir leidosi į kelionę. Teta išvirsiu grybų sriubos.“ Nustebau, nes grybų sriuba man džiaugsmingai jį sutiko, ėmėsi globoti. Po dvejų metų anuomet asocijavosi su grybų rinkimu, valymu, džiovini- Andrejus baigė Merzliakovo muzikos mokyklą, 1950 m. mu, bent jau apvirimu, o tik paskui – sriuba. Pajutusi mano įstojo į Maskvos Čaikovskio konservatoriją studijuoti nuostabą, nusijuokė: „Aš tai darau labai greitai. Žiūrėkit.“ kompozicijos pas profesorių Jurijų Šaporiną. Fortepijo- Iš virtuvinės spintutės išėmė kažkokį nematytą pakelį, nas, vargonai, klavesinas, muzikos istorija – kasdieniniai praplėšė, jo turinį subėrė į verdantį vandenį. Rūpestingai užsiėmimai. Kurti muziką pradėjo dar neįstojęs į konser- pamaišiusi šaukštu, netrukus jau pilstė grybienę į lėkštes. vatoriją. 1953 m. Andrejus iš Konservatorijos buvo paša- Dabar visokių kondensuotų sriubų ir košių esam ragavę, lintas už nelankymą. Tuo metu jis susipažino su Sergejaus o tada man buvo tikra staigmena... Tiesa, užkandinėje ir Prokofjevo (kompozitorius gyveno atskirai nuo šeimos) kulinarijoje prie „Prahos“ restorano jau buvo galima nusi- sūnumis Sviatoslavu ir Olegu (jų motina Lina Ivanovna pirkti pailgą metalinę dėžutę su vištienos sultinio kubeliais.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 85 Supratau, kad tuos „stebuklus“ ji gaudavo iš Paryžiaus, at- mėnulio šviesoje, blizgant Nemuno ledui, buvo puikus, bet veždavo kokie nors pažįstami, važinėjantys į ,,aną pasaulį“. nepamatėm raudono saulėlydžio, tamsa ir senos mašinos Andrejus iš ten gaudavo knygų, naujausios muzikos plokš- gausmas traukė į miegą. Šilutę pasiekėm vėlokai, tamsoje, telių, aparatūros, net mėgstamų cigarečių... ir miestelio negalėjome apžiūrėti. Užtat patyrėm kitą įdo- Regis, tą patį 1963-iųjų rudenį Andrejus paskambino mų malonumą: kadangi buvome sušalę ir alkani, Tomo ir paklausė, ar negalėčiau jo su Džanri pakviesti per Ka- nurodymu, susiradom senąjį restoraną. Išsilaikęs nuo karo lėdas: „Nuo ankstyvos paauglystės, kai išvykom iš Pary- metų, restoranėlis dar alsavo prieškariu, čia buvo šilta, net- žiaus, nebeteko švęsti katalikiškų Kalėdų“, – lyg pasiteisino gi tvanku. Stiprus vėjas miestelyje nutraukė laidus, todėl dėl tokios savo užgaidos. Pakviečiau juos, ir Mamos Ancės elektros nebuvo, ant stalelių degė žvakės, kurių mirgančio- padedama, surengiau Kūčių vakarienę pagal visas tradici- je šviesoje raudonas seno vokiško stiliaus interjeras atrodė jas, su visais būtinais patiekalais, net su daigintais kviečiais dar paslaptingesnis. Užsisakėm raugintų kopūstų sriubos (ji ir šienu po staltiese... Eglutę papuošiau kukliai – raudono- buvo dieviška), keptų naminių dešrelių ir... degtinės (gero mis žvakutėmis, baltais kaspinais perrišusi viršūnę ir ke- vyno čia nebuvo). Nuovargis, tvankuma, ne itin suderintas letą šakų. Suprantama, neapsieita be vyno. Vakaras buvo ir man neįprastas meniu apsvaigino ir apsunkino. Tik ei- jaukus, pakilus... dama į stotį atsigavau. Traukinyje buvo daug žmonių, bet Kitą dieną Andrejus vedžiojo Džanrį po Vilnių, lankė mums pavyko prigulti ant kietų suolų. Kretingoje svajojom draugus, o vakarojom pas mane. Andrejui patiko mūsų išsimiegoti, bet viešbutyje vietų neatsirado (sovietmečiu jų pianino garsas, jis „išskambino“ visas mano natas ir no- niekada niekur nebūdavo), gerą valandą numigom, sugulę rėjo dar. Prisiminiau, kad tame pačiame Mokslininkų ant viešbučio laiptų, bet netrukus mus iš ten išvijo. Nutarėm name su Andriaus Cvirkos šeima gyvena profesorius eiti į Palangą pėsti, nes autobuso tuo metu nebuvo, o apžiū- Merkelis Račkauskas – jis mėgsta groti fisharmonija ir turi rinėti miestelio įdomybių neturėjom jėgų. Perėję tiltuką su natų. Pakviečiau profesorių, jis mielai atskubėjo, nešinas nešuliais rankose įveikėm gerą kelio galą plentu. Prašvitus senomis, regis, Bacho dvispalvėmis (spalvos raudona/mė- mus pasivijo arkliu kinkytas vežimas. Nustebęs vežėjas pa- lyna ar raudona/juoda turbūt žymėjo skirtingus registrus gailėjo pavargėlių ir nuvežė beveik iki pat Palangos. Ke- ar funkcijas?) dar „vėliaviniu“ būdu užrašytomis natomis, lionė buvo egzotiška, spaudžiant šaltukui, sėdėjom ant kurios mus visus nustebino, ypač nudžiugo Andrejus. Jis šiaudų, nukorę kojas į šalis. Viešbutyje griuvom į lovas ir skambino mano kambaryje prie žvakių, klausėmės klasi- miegojom iki pavakarių. kos gurkšnodami vyną ir skendėdami cigarečių dūmuose. Po vakarienės viešbutyje, Naujųjų išvakarėse, nuėjom į Tiškevičiaus parką prie tvenkinio. Ant akmeninio grafų Antrąją Kalėdų dieną Andrejų su Džanriu globojo To- stalo po gražiąja egle, kurią vėliau išvertė uraganas, gėrėm mas Venclova, o vakare visi susitikom „Neringoje“. Tomas šampaną už senuosius ir už absurdišką mūsų kelionę. Ne- pasiūlė važiuoti į Palangą sutikti Naujųjų metų. Jis ir kelio- galėjom nueiti prie jūros, nes ją jau saugojo pasieniečiai. nės planą sugalvojo čia pat, prie staliuko... Važiuosime per Bet į mūsų keturių santykius įsivėlė negera dvasia: kažkas Lietuvą lengvąja mašina, gražiuoju Jurbarko keliu, gėrėda- sulaužė nebylų susitarimą... Suvokę tai, mudu su Andre- miesi žiemos peizažais. Pasiekę Šilutę, iš ten traukiniu vyk- jum patyliukais sėdom į rytinį autobusą ir grįžom į Vil- sime į Kretingą, o iš jos – autobusu į Palangą. Pakviečiau nių švęsti Naujųjų su mano draugais. Atsimenu, tą rytą drauge važiuoti vieną savo bendradarbę, iš anksto buvo Palangoje Andrejus apmokėjo visos mūsų kompanijos užsakyti kambariai Palangos „Pajūrio“ viešbutyje. Bet mūsų viešbučio sąskaitą. Tikras džentelmenas. planams buvo lemta apvirsti aukštyn kojom: mašina ties Jis buvo bohemiškas ir laisvas. Ne miesčionis, ne snobas. Vilkija sulūžo, turėjom daug rūpesčių, sugaišom, ėmė tem- Anksti subrendęs, puikiai išsilavinęs ir apsišvietęs, Andre- ti. Vilkijoje man pavyko įkalbėti iš miego pakeltą žmogų, jus nekentė visko, kas peršama per prievartą – valstybinio kad už nemažus pinigus nuvežtų mus iki Šilutės. Peizažas radijo, televizijos, laikraščių, susirinkimų. Mėgo sponta-
86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 niškus vakarėlius, bet nekentė maskvietiškos minios, mėgo derinti su mano gyvenimu. Kartą, pažadinta trečią valandą taksi, viešuoju transportu beveik nesinaudojo. Mėgo mie- nakties, pyktelėjau. Po to santykiai kuriam laikui šiek tiek goti dieną, o kurti, bendrauti su žmonėmis – naktį. Todėl atšalo. Aišku, mano rūpesčiai Andrejui buvo svetimi, be to, dažnas vakare jį aplankęs svečias likdavo nakvoti. Teko ir jis ir savų turėjo su kaupu. Juk neatsitiktinai vis dažniau ėmė man. Kartą atėjau po pietų, Kira Georgijevna pridėjo pirštą galvoti apie grįžimą į Vakarus. prie lūpų ir paprašė eiti į kambarį tyliai. Žiūriu, vienas žmo- gus groja fleita (ar kokiu kitu pučiamuoju), o Andrejus – Ir vėl birželis. Regis, 1970-ųjų. Vilniuje afišos skelbia apie „rašo“/groja rašomąja mašinėle, vyksta įrašas... Paskui buvo Andrejaus Volkonskio – šįkart kaip klavesinisto – koncer- klausomasi šios improvizacijos. O vakaras buvo paskirtas tą. Jau žinojau, kad jo muziką Sovietų Sąjungoje uždrausta ką tik gautiems iš užsienio Gesualdo ir Monteverdi’o ma- groti. Jį tai žeidė ir siutino. Leista tik vadovauti „Madrigalui“ drigalams ir operoms, apie kurias ir apie kurių atlikėjus An- ir skambinti klavesinu (beje, jis buvo pirmasis klavesinistas drejus mums pasakojo susijaudinęs, kone verkdamas... Jis Sovietų Sąjungoje), tačiau ir šių koncertų nepalikdavo be nepaprastai mėgo senąją, ypač pačią seniausią, muziką. Aš priežiūros – koreguodavo repertuarą, sekė bendradarbius. tos muzikos klausiausi pirmą kartą... Atėjo Džanris, tą vasa- Andrejaus elgesys, jo prigimtinis laisvumas, ryšiai su užsie- rą svečiavęsis pas Andrejų. Atsirado gruziniško vyno. Prieš niu, o ypač kilmė, labai erzino valdžią. aušrą suėmė miegas. Andrejus pasiklojo guolį po fortepijo- Į Mažąją filharmonijos salę Vilniuje susirinko visa pa- nu, draugą įtaisė fotelyje, o man užleido sofą. Daug keliavęs, žįstamų ir draugų kompanija, kurioje ryškiausi – Teodo- dažnai lankęsis Gruzijoje, Dagestane, už Uralo, plaustais ras Kazimieras Valaitis su šeima, Jurgis ir Lena Šliogeriai, keliavęs Amudarja, jis gerai žinojo svetingų tautų senuosius Tomas Venclova… Atėjo keletas pavienių klavesino mu- papročius. Kitą rytą paklausiau Kiros Georgijevnos, kaip ji zikos gerbėjų, studentų – nežmoniškas tos vasaros karštis ištveria tą muziką per naktį, tą amžiną triukšmą už sienos. Ji daugelį potencialių klausytojų išginė iš miesto į gamtą. liūdnai palingavo galva: „ Žinote, muzikos garsų aš nebijau, Kantriai sėdėjom, prilipę prie kėdžių. Andrejus puikiai turiu ausų kamštukus (kamštukai man irgi buvo naujiena!), suvokė situaciją. Būdamas artistiškas, koncertą jis paver- baisiau yra namus kiaurai persmelkęs rūkalų kvapas ir tai, tė dar ir įspūdingu reginiu. Frakuotas, rimtas ramiai pa- kad Andrejus be perstojo graužia nagus, kad neprižiūri sa- skambino porą kūrinių, o paskui ėmė žaisti lyg koks girių vęs ir praustis nėra didelis mėgėjas.“ Panas ar satyras, puldinėjantis instrumentą. Įkaitęs nusi- Na, čia tai jau nei verkt, nei juoktis... metė frako švarką, žvilgsniu paprašęs publikos leidimo, Draugauti su Andrejum nebuvo lengva. Jo moralinis ko- ir skambino toliau lyg juokaudamas. Tai buvo nuostabus, deksas reikalavo, kad draugas būtų pasiaukojantis ir visiškai lengvas koncertas, laužantis visus kanonus, kaip leistina ištikimas. Pats būdamas atviras, tolerantiškas, to paties tikė- elgtis scenoje sovietiniam muzikantui. Visus, išskyrus ti- josi ir iš kitų. Pirmaisiais pažinties metais dažnai skambin- krą muzikos suvokimą ir perteikimą. Po koncerto patrau- davo telefonu, aišku, vėlai vakare arba naktį. Mano tėvai iš kėm pėsti per miestą. Stabtelėjom ties „Neringa“ – Tomas, pradžių stebėjosi, paskui įprato. Laimė, jų miegamieji buvo Andrejaus paprašytas, nuėjo nupirkti vyno (parduotuvės toliau nuo telefono. Andrejus skambindavo norėdamas pa- seniausiai uždarytos, o nelegalių „točkų“ mes nežinojom). plepėti, pratęsti vakarykštį pokalbį ar ginčą. Fone girdėti Netrukus pasukom į prospekto skersgatviuką priešais Že- šurmulys, draugų balsai, taurių skambėjimas, juokas, o aš maitės paminklą, kur seno namo palėpėje Tomas su savo, gyvenu su tėvais, ryte reikia eiti į darbą... Kartais Andrejus rodos, trečiąja žmona leningradiete turėjo nedidelį butą. ko nors paprašydavo, pavyzdžiui, kad Brehmo enciklope- Tai buvo vienas kambarys su niša ir neįrengta palėpe, ta- dijoje surasčiau kokio nors reto paukščiuko aprašymą, mat pusia drabužine, šaldytuvu ar dar kuo. Šnekučiavomės. susiginčijo su draugais ir siekia įrodyti savo tiesą. Vartau Atėjo Virgilijus Čepaitis. Pamenu, Andrejus su Tomu sunkų tomą, nors mirtinai noriu miego… 1964-ųjų žiemą, susiginčijo dėl persiškų kilimų: kelintame amžiuje galėjo kai laukiausi kūdikio, tie naktiniai skambučiai ėmė nebesi- pasikeisti vienas kuris iš tradicinio rašto elementų. Kol ne-
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 87 išsiaiškino, nustvėrę enciklopedijas, nenurimo. Tai buvo Andrejaus laisve alsavo ir jo suburtas renesansiškas an- žavingas profesionalus ginčas... Su tuo koncertu susijusi ir samblis „Madrigalas“, neįprastas reiškinys sovietmečio mu- dar viena įdomybė: Parodų rūmų vitrinoje netrukus pasi- zikiniame žemėlapyje. Trys reto ir ypatingo grožio armė- rodė nuostabūs aštuonmečio Kristoforo Valaičio piešiniai, nai, įžymaus baritono Pavelo Lisiciano vaikai – dvi seserys perteikiantys ypatingą koncerto dvasią – Volkonskis prie (vyresnioji baltaodė brunetė Ruzana, jaunesnioji tamsaus klavesino, lyg koks satyras ar kentauras su kanopa... gymio Karina su rausvų plaukų debesiu) ir pikantiškos iš- Andrejų ir jo mokinį (per koncertą jis vartė natas) vaizdos brolis Rubenas, smulkutė jautraus balso Lidočka pakviečiau pas save, o tada gyvenau Žirmūnuose. Len- Davydova, baritonas Aleksandras Tumanovas ir baritonas gvai papusryčiavom, ir, nors buvo labai karšta diena, pa- Borisas Jaganovas. Jie dainavo švariais balsais, niekur ne- siūliau paiškylauti – pėsčiomis nueiti miškais į Jeruzalę. spausdami ir laisvai bendraudami, tarsi dovanodami vieni Prie mūsų prisidėjo ir Saulius Šaltenis. Pavėsingi miškai, kitiems frivoliškus tekstus, o žavingos damos – šiek tiek buvusių Kryžiaus kelio stočių apsamanoję akmenys, koketuodamos su kavalieriais. Tas žaidimas priminė vai- nuostabioji Cedrono upelė ir didingas bažnyčios vaizdas dinimą, kaip būta Renesanso laikais. Atlikimas buvo labai iš laiptų apačios – viskuo džiaugėsi Andrejus. Kai užli- meistriškas, skaidrus. Jokių nuolaidų! Orkestrantai būdavo pom į viršų, šventoriuje vėl tvokstelėjo karštis, bet durys kviečiami pagal reikalą. Klavesinu skambino ir ansambliui į tuščią bažnyčią buvo atdaros – šitaip šildėsi restaura- dirigavo Andrejus, jis sudarydavo repertuarą, koncertų toriai, dirbę ant pastolių. Įėjom vidun. Andrejus norėjo programas, instrumentuotes. Salėje būdavo sušvelnintas pamatyti vargonus. Ir kaip mums pasisekė! Radau vargo- apšvietimas. Po vieno koncerto, muzikantams išeinant, nininką, kuris nuvedė Andrejų ir jo mokinį „ant viškų“. kažkuris iš atlikėjų šovė į orą iš senovinio „puštalieto“! Netrukus išgirdom didingus garsus. Spontaniškas kon- Vilniaus publika dievino laisve alsuojantį „Madriga- certas buvo nepakartojamas. Susijaudinęs vargonininkas lą“... Gerai paieškoję, rastume ir recenzijų. sakė tokio malonumo anksčiau niekada nepatyręs. Turėjau laimės susipažinti su dar vienu nepaprastai Nusileidom nuostabiaisiais laiptais ir vėl miškais grįžom įdomiu žmogum – Nikita Krivošeinu, kurį Andrejus at- į Žirmūnus, tik dabar jau – tiesiai į „Šaltinėlio“ restoraną. siuntė į Vilnių ir prašė, kad paglobočiau. Susitikom su Valgėm ir vis gėrėm Andrejui labai patikusį „Vilniaus dži- Nikita „Neringoje“, administratorius pasodino mus vie- ną“, į kurį iki šiol negaliu net pažiūrėti. Buvo smagu ir gera, name iš didžiosios salės „boksų“, lyg nujausdamas, kad tik staiga Andrejus atsistojo ir sušuko: „My opozdali na po- kalbėsimės ilgai ir jokių kompanionų nelauksim. jezd! A – čiort s nim!“ – ir vakaras tęsėsi... Pirmiausia Nikita padavė man paketėlį – Andrejaus do- vaną ir paklausė: ,,Ar nežvilgtelėsit?“ Greičiausiai An- drejus buvo prisakęs stebėti mano reakciją. Jaučiu ran- kose kažką nedidelio, bet sunkaus, išvynioju iš senų laikraščių, ogi ten – ne kartą matyta peleninė! Tikriau tariant, rudas molinis puodelis su ąsele, jo naudotas kaip peleninė. Neišplautas. Nusistebėjau: „Peleninė?“ Pamatęs mano nusivylimą, Nikita paaiškino, kad tą puodelį Andrejus ypač brangina – rado jį Gruzijos kalnuose, jis labai senas, įdėmiai pasižiūrėjus, matyti žiedėjo pirštų atspaudai apačioje... Nikita kalbėjo su manim kaip su artimu, seniai pažįstamu žmogumi, matyt, Andrejus jam kažką gero apie mane pasako- jo. Kai „Neringą“ uždarė, nuėjom pas mane į butą ir Ansamblis Madrigalas. Roma. 1983 kalbėjomės iki aušros, kai jau galima grįžti į viešbutį
88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 (viešbučiai, ypač tokie kaip „Neringa“, kur apsistodavo buvo priverstas sėsti į invalido vežimėlį. Andrejus galė- užsienio svečiai, buvo akylai sekami ir dirbo pagal sau pa- jo dažnai priiminėti svečius, leisdavo sau pirkti brangias togų grafiką). Klausytis Nikitos pasakojimų apie lagerius kompaktines plokšteles (tai buvo jo aistra, beje, unikalius (1957-aisiais, „atšilimo“ metais, jis buvo suimtas, 3 ar 4 muzikos rinkinius teko parduoti prieš išvykstant į Vaka- metus praleido Mordovijoje), apie lietuvius tremtyje ir jo rus). Kad ir kur gyventų, jo namuose, kaip ir kadaise Mas- šeimos istoriją buvo įdomu ir graudu. Beje, suimtas buvo kvoje, nebuvo nei laikraščių, nei radijo, nei televizoriaus. už tai, kad į Prancūziją nusiuntė nepasirašytą informaciją Beje, Naumas Zeidelis rašo, kad po SSRS subyrėjimo apie Vengrijos įvykius 1956 m. Kai paklausiau, ką jis veikia, Andrejus ketino vėl grįžti į Rusiją, gal vylėsi, kad ten bus atsakė, kad rašo „į šiukšlių dėžę“. Ir paaiškino: iš prancū- reikalingesnis, siūlėsi dėstyti kompoziciją Maskvos kon- zų kalbos verčia viską, kas aktualaus pasirodo Prancūzijos servatorijoje, bet sutikimo negavo. Ilgainiui ėmė šlubuoti spaudoje, bet tai reikalinga tik tam, kad kažkoks viršinin- sveikata, paskutinius metus teko praleisti invalido kėdėje... kėlis perskaitytų ir išmestų, nes „sovietinei liaudžiai“ tokių Paradoksalią savo padėtį su jam būdinga ironija Andrejus naujienų ar samprotavimų skaityti nėra reikalo... Sakė, yra apibūdinęs taip: padariau dvi lemtingas klaidas – kai svarstąs apie grįžimą į Prancūziją ir klausė manęs kažko grįžau į Rusiją ir kai reemigravau į Vakarus. labai rimto, bet aš nebuvau tam klausimui pakankamai 2008 m. rugpjūtį jį sukrėtė Rusijos karas su Gruzija. subrendusi. Gailiuosi, kad buvau tokia kvaila, neįžvelgiau Naumui Zeideliui sakė, kad ketina parašyti viešą laišką, žmogaus ir neįvertinau situacijos. Apgailestavo ir Andre- kuriuo išreikš solidarumą su gruzinų tauta... Ar spėjo? jus, kuris vylėsi, kad tarp mūsų su Nikita užsimegs gilesnis 2008 m. rugsėjo 16 d. Andrejus mirė savo namuose, sė- ryšys. dėdamas kėdėje. Gal klausydamasis muzikos. Į jo laidotu- Mintis parašyti apie Andrejų seniai kirbėjo galvoje. Ko ves atvyko pirmoji žmona Helvi Jerissom ir sūnus Piotras gero, nuo tada, kai jis mirė, nors apie jo mirtį sužinojau iš Estijos, Rusijos kompozitoriai Sofija Gubaidulina, Vik- gerokai vėliau. Iš įvairių žmonių bandžiau sužinoti, kaip toras Kisinas, Viktoras Suslinas, dalyvavo Louisas Marti- klostosi jo likimas, bet mane pasiekdavo tik kažkokios nezas. Po metų Maskvos konservatorijos Mažojoje salė- keistos nuotrupos. Vieni pasakojo, kad grįžęs atgal į Va- je įvyko Andrejaus atminimui skirtas A. M. Volkonskio karus Andrejus „susitvarkė“ dantis, priekinius papuošė klavesinistų konkursas. Vis dažniau atliekama jo paties briliantais (tokia nesąmonė galėjo šauti į galvą tik saugu- muzika. Juliaus Andrejevo iniciatyva Sonata altui ir for- miečiams, nors jo dantys tikrai buvo labai prasti). Kiti aiš- tepionui skambėjo ir Lietuvoje. Manyčiau, Gintaro Varno kino, kad jam ten nepavyko išgarsėti kaip kompozitoriui, režisuotų madrigalinių operų muzikantai irgi turėtų ką teko verstis koncertuojant. Bandė kurti Senosios muzikos pasakyti apie Andrejų Volkonskį – to žanro pradininką ansamblį. Plačiau žiūrint, jam ten nesisekė ir todėl, kad Sovietijoje... praėjo jo laikas, be to, neturėjo artimų žmonių, kurie rem- tų jo sumanymus, organizacinio darbo nenorėjo ir nemo- P. S. Nenustebsiu, jeigu vėl atsiras koks nors „Senbuvis“ kėjo derinti su kūryba, reikalaujančia pasišventimo. O gal ir parašys man repliką, kurią redakcija stambiom raidėm ir todėl, kad neįstengė atsisakyti bohemiško gyvenimo išspausdins pirmuosiuose puslapiuose. Replikantas gal vėl būdo. Kurį laiką gyveno Šveicarijoje, keletą metų praleido pasiūlys patikslinti, tik šį kartą jau ne Monikos Mironaitės Italijoje ir Vokietijoje, paskui nusėdo Prancūzijoje, regis, (žr. KB nr. 4), o Andrejaus Volkonskio gyvenimo faktus. iš pradžių Paryžiuje, o vėliau – jaukiame provincijos mies- Bet man mažiausiai rūpi tokio pobūdžio faktai, nes rašau telyje Aix-en-Provence, prie Marselio, netoli savo draugo ne analitinius straipsnius – tai laisvi prisiminimai (esė). Luiso Martinezo. Šiame miestelyje gyveno beveik dešimt O vis dėlto 1954 m. studentai akivaizdžiai paskelbė metų, gavo nuolatinę Beliajevo fondo stipendiją rusų mu- boikotą Monikai Mironaitei, įtarę, kad jaunas aktorius zikantams šelpti, tai leido gyventi oriai. Jo erdvius namus nusižudė dėl jos, – žinau tai net iš keleto liudytojų, nors prižiūrėjo samdoma moteris, ypač daug padėjusi, kai jis „Senbuvis“ ir manytų visai kitaip…
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 89 Apie knygas
Marius Gaučys
ar bendrumo siekiančiam Europos kontinentui pavyks išvengti istorinės atminties keršto?
Europe Talks to Europe: A Polylogue on Culture and Politics, Wienn, Eurozine: imprint, 2011, p. 152
uo 2009 m. rudens iki 2011 m. pavasario Euro- vakarietiškų mąstymo ir analizės schemų. Ne paslaptis, Npos kultūros žurnalų asociacija ir jos internetinis kad liberaliosios demokratijos šalių akademiniai ir in- portalas Eurozine Vidurio ir Rytų Europos miestuo- telektualiniai sluoksniai plėtoja marksistinę visuome- se – Budapešte, Bratislavoje, Brno, Bukarešte, Sofijo- ninių procesų analizės tradiciją. je, Varšuvoje, Vienoje ir Lvove – rengė pokalbius apie Tad nebus perdėta sakyti, kad šiame pokalbių ir Rytų Europos savastį, regiono šalių tarpusavio sąveiką straipsnių rinkinyje susitinka dvi Europos – kiekviena ir kontroversijas su „senąja“ Europa. Pristatydamas šio su specifine istorine patirtimi, skirtingu praeities pavel- teminio ciklo pagrindu parengtą knygą, jos sudaryto- du ir jo nulemta mąstymo tradicija. jas, www.eurozine.com vyriausiasis redaktorius Carlas Pirmojoje rinkinio publikacijoje „1989-ųjų dilema“ Henrikas Fredrikssonas rašo: „Ši diskusija, apimanti te- politikos analitikas ir romanistas Martinas M. Simecka, mas nuo daugiakultūriškumo ribų iki marksizmo kaip beje, buvęs čekų disidentas, kalbasi su vengrų architek- analizės įrankio ir politinės perspektyvos, nuo piliečių tu Laszlo Rajku. Pašnekovų teigimu, Rytų Europos šalių pasitikėjimo iki politinės sistemos ir demokratijos atei- patirtis po Antrojo pasaulinio karo, kai šį regioną ėmė ties, nuo atminties politikos iki sienas peržengiančios kontroliuoti komunistiniai režimai, buvo labai skirtin- žurnalistikos, iliustruoja bendros erdvės, kuri įveikia ga. Antai Čekoslovakija 5-ajame dešimtmetyje rėmėsi nacionalines ribas, svarbą, kad galėtume nagrinėti ti- politinės kairės tradicija, intelektualų elitas buvo glau- krovę, remdamiesi skirtingos istorinės patirties argu- džiai susijęs su komunizmo ideologija ir jai prijautė – mentais.“ Rytų ir Vidurio Europos autoriai tarp savęs šiuo atžvilgiu šalis labai skyrėsi tiek nuo kaimyninės ir su kolegomis vakariečiais aiškinasi šio regiono visuo- Vengrijos, tiek nuo Lenkijos. Daugelis gyventojų, ypač menės ir kultūros specifiką, aptaria sudėtingus ir prieš- 60 proc. jų, per 1948 m. rinkimus balsavusių už kom- taringus dabarties procesus, mentalinę distanciją, kuri partijos kandidatus, nuoširdžiai tikėjo, kad Raudonoji vietos intelektualų bei analitikų požiūrius skiria nuo armija ir Rusija čekams ir slovakams atnešė laisvę. Šis
90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 intriguojantis ir įžvalgus pokalbis paremtas ir asmeni- ir pabrėžia: nors pastaruoju metu daugelis valstybių ak- nėmis pašnekovų istorijomis. Rajko tėvas tarpukariu tyviai plėtoja atminimo politiką, labai svarbu nepalikti priklausė komunistų elitui, dalyvavo Ispanijos pilieti- jos vien valstybinėms institucijoms, kurios visada pa- niame kare, bet vėliau Kadaro režimas jį represavo ir laiko sau naudingus politinius mitus, todėl būtina per- sušaudė. Simeckos tėvas, jaunystėje žavėjęsis komunis- kelti tai į pilietiškumo sferą. Tik taip galima tikėtis, kad tine ideologija, ilgainiui atsitokėjo ir tapo nuosekliu disi- atmintis nebus „privatizuota“ ir netaps vienų ar kitų dentu, jo pėdomis pasekė ir sūnus, redagavęs samizdato politinių jėgų manipuliacijos objektu. leidinius. Pasak Simeckos, 1968-ųjų įvykiai Čekoslova- Knygoje neapsiribota vien politinių ar ideologinių kijoje buvo esmingiausias praėjusio amžiaus lūžis: di- mitologemų analize, aptariami ir ekonominiai šiandie- desnė visuomenės dalis suvokė ankstesnių savo iliuzijų ninės Europos prioritetai, įsigalėjusi homo economicus nepagrįstumą ir pamatė tikrąjį komunistinės ideologi- pasaulėžiūra ir jos žala Europos visuomenių raidai. jos veidą. Tačiau, nepaisant ilgos ir vaisingos disidenti- Buvęs Rumunijos finansų ministras, buvęs Europar- nio sąjūdžio tradicijos, daugelį klausimų, susijusių su lamento narys Danielis Daianu akcentuoja vertybių ir buvusiu režimu, iki šiol gaubia tyla. Išskyrus rašytoją etikos svarbą ekonomikai, nors daug kas mano, kad ji Ivaną Klimą, niekas nesiryžta atvirai ir be kompromisų su šiais „nepamatuojamais“ dalykais visiškai nesusi- aptarti praeities. Toks atsargumas, net bailumas lemia, jusi. Svarstydamas apie globalinės krizės priežastis ir kad jaunesnioji karta neturi galimybės pažinti tos gy- veiksnius Daianu sako: „Mums būtina paklausti savęs, vosios istorijos, kuri turėtų būti perduodama iš lūpų į kodėl visos ekonomikos funkcionavimui tokia svarbi lūpas. industrija [čia turima galvoje bankininkystės siste- Istorinės atminties temą tęsia švedų rašytojas ir žur- ma – M. G.] galėjo staiga imti ir išsikraustyti iš proto. nalistas, buvęs Dagens Nyheter dienraščio vyriausiasis Viena vertus, kaltinu tą ekonomikos paradigmą, kuri redaktorius Arne Ruthas ir lenkų kultūros veikėja Da- neįvertino sisteminės rizikos. Antra vertus, daugybė nuta Glondys – jiedu aptaria, kaip kuriamos naciona- žmonių žinojo, kad kažkas yra negerai, bet toliau tęsė linės mitologijos ir kokią įtaką jos daro kolektyvinei ir tokią pačią žlugdančią veiklą. Jie žinojo, kad tai, ką kultūrinei atminčiai. Kai Arne’s Rutho redaguojamas daro, žalinga visai sistemai, tačiau nesiliovė, nes matė didžiausias švedų dienraštis pradėjo narplioti temą, iš to uždirbsiantys nemažus pinigus. Tad problema apie kurią tylėta daug metų, – tai asocialiais laikytų as- susijusi ir su sąžiningumu.“ Ekonomistas daro išva- menų sterilizacija, Švedijoje ši diskusija iš pradžių buvo dą: pasimokius iš šios krizės, būtina sugrąžinti eko- ignoruojama, niekas nenorėjo drumsti kone pavyzdi- nomikai vertybinę dimensiją, o etikos dalykus dėstyti nio švedų visuomenės įvaizdžio Europoje. „Antrą kvė- kiekvienoje aukštojoje ekonomikos mokykloje. Ne- pavimą“ tiems, kurie ragino pripažinti praeities kuprą, pakanka guostis tuo, esą tokios manijos ir panika yra užuot ją slėpus, suteikė pasaulio žiniasklaida, susido- neišvengiami kapitalizmo atributai, atėjo laikas ne tik mėjusi šiais skandalingais įvykiais. Danuta Glondys, mokytis iš šiurkščių klaidų, šios pamokos turi keisti remdamasi lenkišku kontekstu, sako: „Istorija nėra tik ekonominį mąstymą ir elgseną. Austrų publicistas ir praeities faktų saugykla, ji teikia kritišką tų įvykių in- kritikas Robertas Misikas primena, koks svarbus pa- terpretaciją ir įteisina grupinį tapatumą. Štai kodėl ji sitikėjimo vaidmuo bankų veikloje ir apskritai visoje tokia svarbi Europai – bendrumo siekiančiam konti- ekonomikos sferoje. Misikas pabrėžia, kad atėjo lai- nentui. Istorija suteikia mums bendrą patirtį, kultūrinę kas peržiūrėti ne tik ekonomines, bet ir pasaulėžiū- elgseną ir etinę sistemą. Todėl, kai kalbama apie liudi- rines paradigmas, susigrąžinti socialinio solidarumo jimus, istorijos politiką ar atsiminimus, visada kyla pa- ir socialinės atsakomybės sąvokas – iš dailių teorinių vojus pakliūti į istorinės atminties spąstus – vadinčiau abstrakcijų jos turi pagaliau tapti finansinės politikos tai atminties kerštu.“ Arne Ruthas pritaria pašnekovei orientyrais.
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 91 Pokalbyje „Esminė skirtis“ Niujorko universiteto tuoti šios religijos – taip buvo paspartintas radikalaus Prahoje rektorius Jiři Pehe, buvęs artimas Václavo islamo diskursas ir pagausinta jo auditorija, iki tol kai Havelo bendražygis ir pagalbininkas, su anglų rašy- kuriose šalyse, kaip antai Danijoje, nesiekusi nė tūks- toju ir dokumentinių filmų režisieriumi Benedictu tančio asmenų. Įsidėmėtina Kenano Maliko pastaba Seymouru svarsto, kodėl tokie skirtingi yra požiūriai (kuri, galėčiau pridurti, visada buvo ir Kultūros barų į marksizmą kaip metodologinį šiuolaikinio kapita- išpažįstamas principas) apie „diskretiškų“ nutylėjimų lizmo analizės įrankį. Po 1990-ųjų lūžio Rytų ir Vi- ir kitokios nuomonės ignoravimo žalą kultūros klima- durio Europa stengėsi (ir stengiasi) atsikratyti dešim- tui. Malikas sako: „Man regis, perdedame laisvo kal- tmečius prievarta bruktos suvulgarintos ideologijos, bėjimo keliamus pavojus. Taip elgdamiesi sukuriame neva galinčios pateikti atsakymus į visus gyvenimo naują problemą. Tikrąjį pavojų kelia net ne, pavyz- keliamus klausimus, o Vakarų akademiniai sluoksniai džiui, islamistų smurto protrūkiai, o Vakarų visuome- ir toliau nuosekliai plėtoja marksizmo paradigmą. Ši nėse giliai įsišaknijusi nuostata, kad moraliai neteisin- skirtis darosi vis ryškesnė: Rytų Europoje distancija ga užgauti kitas grupes ir kitas kultūras. Žmonės bijo su marksizmu tolydžio didėja, bet marksistiniam dis- tai daryti, nes baiminasi pasekmių, tačiau taip pat bijo kursui Vakaruose komunizmo žlugimas, regis, nė kiek kalbėti apie dalykus, kurie esą moraliai neteisingi to- nepakenkė. Nors ir nesutardami tiek dėl marksizmo dėl, kad užgauna kitus žmones ir kitas kultūras. Mano vaizdinių, tiek dėl vaidmens šiuolaikinės visuome- nuomone, tai gerokai gilesnė problema. Galėtume sa- nės gyvenime ir tuo paliudydami, kad regi skirtingus kyti, kad užgauti kitus žmones yra moraliai teisinga. marksizmo profilius, abu pokalbio dalyviai paradok- Tokia ir yra pliuralistinė visuomenė. Jei norime joje saliai pripažįsta šios metodologijos neįtikėtiną gyvy- gyventi, turime mokėti ir jos kainą – nors laikau tą ne bingumą, o kartu – principinius pasaulėžiūrinius ne- kaina, o pliuralistinės visuomenės vertybe, – tai gali- sutarimus, atsiradusius po sociopolitinio lūžio, ir jų mybė konfrontuoti vieniems su kitais.“ inspiruojamą poreikį ieškoti naujų teorinių įrankių Konfrontacija, kaip ją interpretuoja Kenanas Mali- visuomenės raidai analizuoti. kas, – tai būtinybė kvestionuoti kitus požiūrius, įsiga- Dar vienas (anaiptol ne paskutinis) diskusijų lėjusias mitologemas, stereotipus ir gyventi pilnakrau- objektas – daugiakultūriškumas, jau tapęs akivaiz- jį kultūros gyvenimą, užuot slapsčiusis veidmainiškų džia daugelio Vakarų Europos šalių realija. Vis daž- nutylėjimų paunksmėje. Regis, vertėtų tai įsidėmėti ir niau jis ima reikštis ir toje Europos dalyje, kuri anks- Lietuvos intelektualams, ypač tiems, kurie prisiskiria čiau priklausė sovietų įtakos zonai (prisiminkime, sau arbitrų, neklystančių teisėjų vaidmenį, kai svars- kad daugiakultūriškumas, nors ir kitokio pobūdžio, tomi problemiški, dažnai „nekorektiški“ klausimai, ir dar iki modernybės ir komunizmo įsigalėjimo šiame bando nubrėžti viešųjų diskusijų erdvės ribas. Tačiau regione buvo neginčytina konstanta). Žinomas britų kas driekiasi už jų? Ar ne melo ir veidmainystės vieš- rašytojas, akademikas Kenanas Malikas, diskutuoda- patija, gerai pažįstama iš komunizmo ir sovietmečio mas su slovakų rašytoju ir politiku Fero Sebeju, at- praktikos? kreipia dėmesį, kad daugiakultūriškumo realijos po- Šiuos ir kitus klausimus inspiruojantis įdomus, dau- litinėje sferoje jau ima slėgti. Nemaža dalis politikų giabalsis, sąžiningą ir kritišką mąstymą skleidžiantis išgalvotus stereotipus apie kitas religijas ir kultūras leidinys kuria atvirą diskursą, įkvėptą, kaip galima spėti bando bet kokia kaina paversti realybe. Pavyzdžiui, iš keleto aiškių užuominų, ir tos tematikos, kuri prieš taip atsitiko, kai radikalaus islamo atstovai Europoje, pusantrų metų gvildenama Vilniuje, Eurozine konfe- vieniję ne itin reikšmingą bendraminčių grupę, tapo rencijoje „Europos istorijos“. Šiemet tokia konferencija „tikraisiais“ islamo religijos ir ideologijos reiškėjais, o vyko Lince. Plačiau apie ją skaitykite kitame Kultūros liberalesni islamistai pasidarė „netinkami“ reprezen- barų numeryje.
92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Visai nejuokingi skaitiniai
Lietuvos šalies žmonių padavimai. XCI
Nori politinės taikos – įsigyk parabelį!
eimo publikos išplūdimas, dar vadinamas Gele- „Žinoma, čia yra tam tikras persistengimas“, – Sžinės rūtos metiniu pranešimu, patvirtino seną rūstavo net veteranas Tščeslavijus, bet nuo deta- ir visiems žinomą tiesą, kad paranojikas – tai žmo- lesnių komentarų susilaikė. Užtat netrukus narsiai gus, turintis visus faktus. Todėl tautos išrinktinių sukilo prieš Seimo narių veiklos garantijų įstatymo šventovės užkulisiuose, net Daukanto aikštės pa(k)- projektą, kuris, anot jo, „yra ne šiaip sau griežtas, o rūmėse atsirado, kaip ir pranašauta horoskope Avi- supergriežtas“. nams, dar daugiau įtampos, erzelio, irzlumo ir dar Apkaltas Seimas, – graudenosi visakadencinis po- labiau sumažėjo (m)oralinių skrupulų. litikas (kaip koks visžalis krūmas), – turės rengti net „Nekorektiška, kad perdėta reitingine savo sėkme už pravaikštas, o kartais tų posėdžių būna net po du Jos Ekscelencija giriasi žmonėms, kuriems nesise- vienu metu, vadinasi, ir jis, stropusis Tščeslavijus, ka“, – liejo apmaudą vienas garbingas Narys, kie- vieną iš jų, ko gero, praleidžia, todėl bus apkaltintas, kvieną prezidentinę pastabą priėmęs kaip asmeninį apjuodintas, apšmeižtas ir priešų (o visi žmonės, įžeidimą. Ypač jį papiktino teiginys, kad kyšininkų kaip žinome, yra priešai!) niekingiems balsams lė- vaikšto laisvėje daugiau, negu turėtų… mus išmestas, nebaigęs eilinės kadencijos! Kitas, dar garbingesnis, priekaištus dėl Seimo Seimo patriarchas neprieštaravo tik dėl to, kad narių, taigi ir jo paties, neprofesionalumo atrėmė būtų ženkliai padidintas potencialių pravaikštinin- tokiais pa(si)drąsinimo žodžiais: „Niekada nebijok kų atlyginimas. Minėtas garantijų projektas, kurį daryti to, ko nemoki. Nojaus arką, kaip visi žinome, kūrė Kūris (vardu Egidijus), numato, kad darbo pastatė mėgėjas, o „Titaniką“, – profesionalai!“ užmokestis „atitiktų Seimo nario statusą“ (rinkėjai Seimo Ironija nusprendė atsikeršyti Lietuvos Da- vietoj statuso siūlytų „reitingą“). O dabar neatitin- liai gudriu ir labai moterišku būdu – paveržti iš jos ka, todėl „daugybė garbingų profesionalų, – pasak kaip iš kokio Clintono jo žmoną Hilary, kai ši atvyks to Egidijaus, kurio juk nepavadinsi nei negarbingu, oficialaus vizito. nei neprofesionaliu, – kurie galėtų padaryti nemažai
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 93 gero valstybei, neina į Seimą“. Kai tik atitiks, ateis tina Viktorui U., tas neleistina Andriui K., – šis irgi net Kūris, kūręs, būręs ir įrodęs, kad net pasitraukę paprastai nesiteisina, bet jį kaltina visi, kas netingi, iš Seimo politikai dar pusę metų turėtų gauti savo net mėlynplaukė Lady Gaga kaip koks Mėlynbarzdis buvusios algos dydžio pašalpą! Šviesus rytojus, ačiū viešai išplūdo Lietuvos vyriausybę, esą ši nemyli ne- Kūrėjui Kūriui, nušvis bent viename „atskirai paim- tradicinės orientacijos asmenų. Žydrajame jos sąraše tame“ (отдельно взятом) valdžios rūme (reziduo- šalia Andriaus K. įrašyti dar du piktadariai: Tuskas jantiems pa(k)rūmėse rojaus žemėje reikės kantriai ir Putinas Raudonasai. Toji Lady gagena taip, tarsi palaukti). O vėliau komunizmas bus pastatytas gal net nė nežinotų, kad mūsų Premjeras (priešingai negu ir vienoje atskirai paimtoje savivaldybėje – tokių vil- kiti du) yra konservatorius ir jam pagal apibrėžimą čių kai kuriems, atskirai paimtiems (net suimtiems), įtartina viskas, kas netradiciška. Užtat tradiciškai veikėjams teikia faktas, kad Europos lėšas sostinėje visų keikiamas jis tradiciškai šypsosi, džiaugdama- skirstys pats Viktoras U. Plačiai pagarsėjęs juodasis sis, kad nil novi sub sole (nieko naujo po saule). buhalteris ir vėl galės visą savo protą, garbę ir sąži- Saulė iš Daukanto aikštės plieskia kaip rentge- nę skirti tam, ką sugeba geriausiai, o moka jis ne tik no spinduliai: visi valdžios organai matyti kaip ant stepą šokti… Čiastuškas valdiškuose namuose traukti delno. Nesiliovė plieksti net laikinai likusi be balso ir valdiškus pinigus savanaudiškai (kitaip nemoka!) (Balsys dėl niekam, net jam pačiam, nežinomų prie- skaičiuoti jam pavedė zuoktelėjęs Artūras, kuris pui- žasčių staiga dingo iš Rūmų ir išvyko tokia pat nie- kiai žino: veritas odium parit, obsequium amicos (tiesa kam nežinoma kryptimi). Mat Geležinė rūta laikosi gimdo neapykantą, nuolaidžiavimas – draugus)… griežtos, net supergriežtos, kaip pasakytų Tščeslavi- Vis dėlto visuotinės sumaišties fone, kai Sei- jus, Hipokrato priesaikos: Quod medicamenta non mas taip viešai ir taip negailestingai buvo užpul- sanat, ferrum sanat (Ko vaistai – suprask, Baudžia- tas „kumštim geležinėm“, o jo nariai taip vangiai masis kodeksas, – nepagydo, tą pagydys geležis) ir gynėsi, Prezidentūros pusėn svaidydami atšipusias dar supergriežtesnio nežinia kieno principo: Si vis filipikas*, bent vienas valdžios žmogus išlaikė nesu- pacem, para bellum (Jei nori taikos, renkis karui). drumsčiamą olimpinę ramybę. Tai premjeras, kuris Sklandant gandams, kad ketinama leisti valdžios Metinį pranešimą įvertino tokiais išmintingais žo- viršūnes šturmuoti vis jaunesniems ir jaunesniems džiais: Se non è vero, è ben trovato! (Jei tai ir ne- asmenims, nusprendžiau patikrinti, kaip rentgeninį tiesa, vis dėlto gerai sugalvota!) O Seimo kolegoms, Metų pranešimą, skaitytą su parabeliu rankose, ver- pakampiais liejantiems tulžį ir aiškinantiems, atseit, tina jaunoji karta. Augustukui, pernai gimusiam tą jie ne tokie, kaip mananti Prezidentė, trečias vals- ypatingą dieną, kai Žygimantas Augustas buvo karū- tybės asmuo ir pirmas vyras priminė: Qui s’excuse, nuotas karaliumi, užuot pasakojusi, kaip paprastai, s’accuse! (Kas teisinasi, tas kaltas!) liaudies epą apie vilką (ausys stačios, akys plačios, Šventa tiesa: Viktoras U. niekada dėl nieko nesi- dantys kaip vargonai), pradėjau iškilmingai skaityti teisina, per televizorių rinkėjus špygomis varsto, bet rūstybės kekėmis apkaišytą dokumentą, svaidyda- buvo yra ir bus nekaltas ir išrinktas! Žinoma, kas leis- masi žaibais ir perkūnais. Abi pasakos potencialiam rinkėjui ir pretenden- * Filipikos (primenu neišmanėliams!) – tai aistringos politinės Atėnų orato- tui į valdžios viršūnes padarė vienodą įspūdį: Au- riaus Demosteno kalbos, smerkiančios Makedonijos karalių Pilypą II. Nors gustukas labai juokėsi… mūsų Pilypas ne iš Makedonijos, o iš kanapių, nors Lietuva labiau primena ne senovės Graikiją, o krizinę dabartinę, tačiau, kaip sakoma, verba docent, exempla trahunt. T. y. iš Prezidentės išmokę sodrių žodžių, pavaldiniai pase- Krescencija Šurkutė tiesiai kė jos pavyzdžiu, tik nuėjo priešinga kryptimi… iš pa(k)rūmės Daukanto aikštėje
94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Almantas Samalavičius. Lotoso kultūros barai kvapas: kelionių po Aziją 2011. 6 (558) apybraižos. Vilnius: Vilniaus domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art Pedagoginio universiteto editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ leidykla, 2011. 224 p. editorial address: Latako st. 3 01125 Vilnius Lithuania E-mail: [email protected] Eseistinių apybraižų (nemaža jų summaries dalis išspausdinta Kultūros baruo- Bronislovas KUZMICKAS. Tradition and Innovation – What We Acquire and Loose. After dozens of years living in enclosure, we became extremely se) knyga pasakoja apie autoriaus open to various innovations, without trying to find out whether we really keliones po įspūdingas Rytų šalis – Birmą (Mianmarą), need them. We wanted to “come back to Europe” as fast as possible, but now when we are members of European community we see many things Tailandą, Malaiziją ir tikru gamtos stebuklu laikomą Bor- more closely and critically, thus we learn not to trust various ratings, norms an evaluations. Are we learning how to turn back to our cultural traditions, neo salą, Pietų Korėją ir Japoniją, kur, nepaisant nioko- enquires the author, philosopher and former politician (page 2). jančių globalizacijos galių, iki šiol puoselėjamas tradici- Algis MICKŪNAS. The World of Lithuanian Language. Let us try to find an nės kultūros paveldas, o religija, metafizinė pasaulėjauta answer to Kant’s question what philosophy world would be if it spoke Lithuanian. This question should be expanded: what is the world of nėra praradusios savo reikšmės kasdieniam žmonių gy- Lithuanian language? Philosopher’s essay (page 6). venimui. Spalvotomis nuotraukomis gausiai iliustruoto- Almantas SAMALAVIČIUS. Shall We Allow the Satanic Mills to Expropriate the Future? The Dead End of Nuclear Energy and Lithuanian Dilemma. The je knygoje vaizdžiai aprašomi aplankyti kraštai ir vietos, author reconsiders Lithuania’s reaction to the events in Fukushima nuclear tarp jų ir tos, kuriose rečiau lankosi turistai, išryškinama power plant and recalls the aftermath of Chernobyl. Several European countries and Japan have said farewell to exploatation of nuclear energy, budizmo ir kitų religijų svarba žmonių pasaulėjautai, but Lithuanian government has demonstrated that so far these lessons were futile: they still speak about the expansion of “national” nuclear industry. The skiriama daug dėmesio turtingam šių šalių sakralinės author suggests that instead of speculating which – Lithuanian or Belarus atomic power plants will be more safe, we should make all possible efforts ir liaudies architektūros paveldui, aptariami vizualiniai to stop nuclear waste industry growing (page 12). senųjų Rytų kultūrų simboliai, įgavę stupos ar pagodos Aušra Marija SLUCKAITĖ-JURAŠIENĖ. The Manuscript of Teresė. From the formą… „Nemaniau, kad kada nors patirsiu tokią sti- cycle “Histories of One Spring”. Writer’s essay (page 18). prią Rytų trauką… Anuomet, priklausomybės metais, Vita MOZŪRAITĖ. The Atmosphere of Doubts and Maps of Dreams. New Baltic Dance ’11. “We wanted to bring to Lithuania something that we can’t kai dalis mano bendraamžių ryte rijo ezoterinius tekstus, find here” – explained Audronis Imbrasas, the head of Dance Information Center and director of the festival, insisting that so far Lithuania is svaigo nuo Budos išminties ir autostopu mėgino pasiekti dominated by “real” dance, i.e. such that is not conceptual, which on the Buriatiją, garsėjusią dar neužgesusiais budizmo židiniais, contrary wins more and more space in Europe (page 21). domėjausi nuo mūsų sienomis atskirta Vakarų kultūra. Kęstutis ŠAPOKA. What Has Vanished in the Holes? Review of an exhibition of Stasys Eidrigevičius “Face on a Mask” in Vilnius, National Gallery of Art. Rytai mano akiratyje atsirado vėliau, tarsi visai atsitikti- The works of Eidrigevičius contain a suggestive power, the artist who lives in Poland since 1980 and won recognition there still moves from Polish to nai, tačiau, ko gero, dėsningai. Ir štai jau ištisą dešimtmetį Lithuanian culture and vice verse. On the other hand, for many years he is keliauju po Rytų kraštus, stebėdamas kitas kultūras“, – the globe trotter – this is proved by his way of life and works of art full of universal images (page 28). pratarmėje rašo knygos autorius. Apie Azijos kraštų kul- Stasys Eidrigevičius. With a Mask on the Face. Artist’s essay on holidays tūras pasakojama „akimis žmogaus, jaučiančio didžiulę in Turkey (page 31). pagarbą Rytų religijos ir išminties lobynui, tačiau aiškiai “The price of a work of art is most objectively stated by the market.” Art auctions in Lithuania have just started. About the experience of arranging suvokiančio savo priklausomybę Vakarų kultūrai“. them and first signs of success art critic Kęstutis Šapoka interviews Simona Tiek keliautojas, tiek turistas šioje gyvų ir skvarbių as- Makselienė, director of Art Market Agency (page 35). meninių įžvalgų, istorinių faktų prisodrintoje knygoje ras Daiva ŠABASEVIČIENĖ. The Kidnapped Oskaras or Action in the Orchard of “Sun-King”. The drama of “kidnapped” Oskaras Koršunovas continues – he naudingos informacijos kelionėms po šį vis didesniu trau- stages less and less plays in Lithuania. The artistic director of Arhus theatre said that after the success of Molière’s “Tartuff” he is happy and hopes with kos lauku tampantį regioną. Knyga padės geriau suprasti his troupe that Koršunovas will come back to their theatre many times. tradicinės sakralinės architektūros vaidmenį Pietų ir Piet- Many directors of foreign theatres repeat these claims and it sounds painful, because Oskaras Koršunovas – one of the most gifted Lithuanian theatre ryčių Azijos šalių kultūrose. directors is about to be expropriated by foreign theatres (page 39).
K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 95 Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Meanings that Are Given By Us. Creative portrait of KULT ŪROS BARAI composer Faustas Latėnas (page 44). Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas Dalia BALSYTĖ. Meditations on the Theme of Faustas Latėnas or Let’s Take off the Brands. Music that fits no style. I have two more brands to characterize Latėnas’s music themes: superficial, empty, kitch-like or original, full of life. Some Kultūros barai articles Controversial? Yes. Let’s analyze and listen to it (page 47). and translations in eurozine Violeta JUŠKUTĖ. The Summ of Signs and Meanings of Pranas Gailius. (www.eurozine.com): The art of Pranas Gailius (b. 1928) is no terra incognita in Lithuania. The retrospective exhibition of his works was arranged in Radvilos Palace in Anna Karpenko 2005 and contained 170 works of art and further exhibitions showed that The debate over Kaliningrad’s architectural heritage (En) he has created much more. The author of the article visited Gailius in Paris KALININGRAD What is the threat implied in the handover of the and talked to him about his views on art (page 49). symbolically significant heritage of the Kaliningrad region to the Orthodox Arvydas JUOZAITIS. The Present Arrogance of Lithuanians Towards Church of Russia? An examination of the social and cultural aspects of the Latvians is Shameful. The book “Ryga – Nobody’s Civilization” by Arvydas conflict. Juozaitis is an essaystic glimpse at “Latvian civilization” that contains legacy of historical memory full of German, Russian and Lithuanian elements. Not Almantas Samalavicius only Riga but the whole Latvia is a mystery to Lithuanians, but in order to The vanishing genius loci of Vilnius (En) understand it we should seek mutual dialogue. Writer Arvydas Juozaitis is ARCHITECTURE Vilnius’s Baroque and Gothic urban heritage was once interviewed by historian Robertas Šimkus (page 54). a rallying point for Lithuania’s independence movement following the architectural ravages of Soviet modernism. Now it is subject to a new Virginijus SAVUKYNAS. How to Become a Lithuanian? We had to wait for onslaught from local finance capital – and no one seems to care. Vincas Kudirka generation which revived Lithanian language as a basis for daily communication in public spaces. The former social shame was Dalia Leinarte replaced by dignity. The abolition of serfdom resulted in the ascent of On emotions (En) (Lt) farmers who aspired to education and higher social status, but this did not The correspondence between Algirdas Julius Greimas and Aleksandra end the tendency of thinking. This mentality was challenged and broken Kašuba, 1988-1992 by activists of Aušra and Vincas Kudirka: their actions in the sphere of The sociologist Zygmunt Bauman finds unstable families a threat to society. mentality was symbolically equal to that one of abolition of serfdom and Anthony Giddens opens for negotiation and change. Dalia Leinarte finds this conditioned Lithuania’s fate (page 59). Giddens more in keeping with the times and uses the correspondence between two Lithuanian intellectuals to illustrate her point. Jonas RUDOKAS. Shifting History of Vilnius: Lies Foreign and Our Own. I have already written about the claims of Belorussians to Vilnius (Kultūros barai, 2011, Nr. 1) but let us reconsider the issue why Poles have such an aggressive Ivaylo Ditchev, Tomas Kavaliauskas claims to Vilnius. Historians do not know a case when a neighboring state Territory, identity, transformation (En) (Lt) claims to the capital of another country, but Poland replies: very many Poles A Baltic-Balkan comparison (En) (Lt) lived in Vilnius. However, we do know” there was a time when Prague and Lithuania and Bulgaria: subjected to neoliberal forces of disintegration, Tallin was ruled and dominated by Germans, Riga – by Russians, Helsinki – territorial identities in the regulated zone of market democracy that is new by Swedes, but these countries have no claims to these cities. Since Poles Europe re-pattern along altered lines of conflict. Ivaylo Ditchev and Tomas insist, let us discuss why ther are so many Poles in Vilnius and do they live Kavaliauskas share Baltic-Balkan perspectives on the present. here from times immemorial as they claim (page 68). Béla nóvé Petras STANKERAS. Spanish Civil War – A Rehearsal of Great World War. Talking about censorship and the lost world of samizdat (en) (lt) Seventy five years ago on June 18, 1938 a civil war broke in Spain (Guerra In 1980s hungary, as in the ussr and other communist ruled countries, Civil Española) and continued for approximately 33 months. Supporters censorship and opposition to it was a crucial issue. A onetime dissident of general Francisco Franco waged war on the government of Spanish turned historian recalls the passionate debates at the time and establishes Republic and partisans - republicans (the so-called – reds). Historian their continuing relevance in the post-wall world. discusses the reasons and outcome of the civil war (page 74). Tomas Venclova Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ. Two Fatal Mistakes of Andrey Volkonsky. Vilnius as an object of nostalgia (Pl) (Lt) (En) Essay of memoirs on the renowned heir of the family of duke Volkonskis, Vilnius is often seen as a mysterious, magic and strange city, one that composer and player, the head of “Madrigal” ensemble Andrey Volkonsky inspires myths and poetry, writes Tomas Venclova. Its closeness to nature and his relations with Lithuania (page 83). makes Vilnius a pastoral city, while its multicultural character brings it Marius GAUČYS. Will the Continent Europe Aspiring for Community Escape close to Prague, Trieste or Sarajevo. from the Revenge of Historical Memory? Review of the book “Europe Talks to Europe: A Polylogue on Culture and Politics, Wienn, Eurozine: imprint, Violeta DavoliŪtė 2011 (page 90). History and politics between Left and Right, East and West (En) (Lt) Opposition to last year‘s Prague Declaration on „European Conscience and Krescencija ŠURKUTĖ. You Want Political Peace - Get Yourself a Parabellum. Totalitarianism“ reveals a change of attitude on the part of western Europe Ironical essay on Lithuania’s cultural and political life (page 93). towards the East, writes Violeta Davoliūte. Western fears about an upsurge of ultra-nationalism in eastern Europe suggests the era of democratic idealism has come to an end.
Kazys Varnelis Spaudė akcinė bendrovė Spauda, www.spauda.com The meaning of network culture (En) (Lt) Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius As digital computing meshes with mobile networking technology, society Tiražas 2200 egz. is undergoing a cultural shift. In postmodernism, being was left in a fabric of intensities; today, the self is affirmed through the net. What does this Kaina – 4,99 Lt mean for the democratic public sphere?
96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6