Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Rūpesčiai ir lūkesčiai Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Bronislovas KUZmickas. Tradicijos ir inovacijos: ką įgyjame, ko netenkame / 2 Rengia Problemos ir idėjos Algis MICKŪNAS. Lietuviškos kalbos pasaulis / 6 Almantas SAMALAVIČIUS Almantas Samalavičius. Ar leisime šėtono malūnams nusavinti ateitį? Branduolinės (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ energetikos akligatvis ir Lietuvos dilema / 12 (teatras) 2 62 38 61 Kūryba ir kūrėjai Rūta GAIDamavičiūtė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė. Teresės rankraštis. Iš ciklo „Vieno pavasario (muzika) 2 62 38 61 Kęstutis Šapoka istorijos“ / 18 (dailė) 2 62 38 61 Vita MOZūraitė. Abejonių atmosfera: vyrų paslaptys ir sapnų žemėlapiai. Naujasis Tadas GINDRĖNAS (dailininkas) 2 61 05 38 Baltijos šokis ’11 / 21 Kristina SABUKIENĖ Kęstutis ŠAPOKA. Kas prasmego kiaurymėse? Stasio Eidrigevičiaus kūrybos paroda (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Nacionalinėje dailės galerijoje / 28 Dalia MEČKAUSKAITĖ (korektorė) Stasys EIDrigevičius. Su kauke ant veido / 31 Irena Žaganevičienė „Objektyviausiai meno kūrinio vertę nustato rinka“. Su Meno rinkos agentūros direktore (buhalterė) 2 62 31 04 Simona Makseliene kalbasi Kęstutis Šapoka / 35 Redakcinė kolegija Daiva Šabasevičienė. Pagrobtasis Oskaras, arba Veiksmas Karaliaus Saulės sode / 39 Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Prasmės, kurias suteikiame mes patys / 44 Vytautas BERENIS Dalia BALSYTĖ. Pamąstymai Latėno tema, arba Pri(nu)kabinkim etiketes / 47 Endre BOJTÁR (Vengrija) Alfredas Bumblauskas Violeta JUŠKUTĖ. Prano Gailiaus ženklų ir reikšmių visetas / 49 Pietro U. DINI (Italija) Kęstutis GRIGALIŪNAS.1941 / 52 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Kaimynystė Tomas Kiauka Arvydas Juozaitis: Šiandieninė lietuvių arogancija latvių atžvilgiu – gėdinga / 54 Algis MICKŪNAS Pažinti naujaip Liana RuokytĖ (Skandinavija) Vygantas VAREIKIS Virginijus Savukynas. Kaip tampama lietuviu? / 59 Kazys VARNELIS jr. (JAV) Istorijos puslapiai Redakcijos adresas Jonas RUDokas. Permaininga Vilnijos istorija: savas ir svetimas melas / 68 Petras Stankeras. Ispanijos pilietinis karas – generalinė Didžiojo pasaulinio karo Latako g. 3, 01125 Vilnius repeticija / 74 el. paštas: [email protected], [email protected] Laikai ir žmonės Audronė GIRDZIJAUSKAITĖ. Dvi lemtingos Andrejaus Volkonskio klaidos / 83 Faksas: 2 62 38 61 Apie knygas © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Marius Gaučys. Ar bendrumo siekiančiam Europos kontinentui pavyks išvengti istorinės atminties keršto? / 90 Remia SRTRF įsipareigoja 2011 m. Kultūros Visai nejuokingi skaitiniai barų projektui Krescencija ŠURKUTĖ. Nori politinės taikos – įsigyk parabelį! / 93 suteikti 180 000 litų finansinę paramą. Summaries / 95 Redakcija nereika lau­­ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine Viršelio 1 p.: Stasys EIDRIGEVIČIUS. Mėlyna istorija. 1995. Popierius, pastelė; 239x152 partneris. www.eurozine.com 4 p.: Stasys EIDRIGEVIČIUS. Kasos. 1987. Popierius, pastelė; 48x70. Iš personalinės parodos „Veidas ant kaukės“ Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 1 Rūpesčiai ir lūkesčiai Bronislovas KUZmickas TRADICIJOS IR INOVACIJOS: KĄ ĮGYJAME, KO NETENKAME radicijos ir inovacijos įvairiuose diskursuose Pirmiausia tai pasakytina apie technologines inovaci- Tdažnai suprantamos kaip gana kontroversiškos, jas, kurias ypač skatina tarptautinis mokslo ir verslo ben- viena kitai oponuojančios sąvokos. Tradicijos sieja- dradarbiavimas, – šiuolaikinė civilizacija be jų neįsivaiz- mos su konservatyvumu, uždarumu, inertiškumu, duojama. Tačiau iš šalies ateina ir plataus spektro dvasinės minties sąstingiu, bet vertinamos ir kaip iš kartos į naujovės – žinios ir pažiūros, stiliai ir kriterijai, simboliai kartą perduodami, laiko patikrinti dalykai, patirties ir įvaizdžiai, praturtinantys tautos kultūrą ir susiejantys ir išminties koncentratas, tvirtybės pamatas. Inova- ją su tuo, kas vyksta plačiajame pasaulyje. To neišvengia cijos, jei šią sąvoką laikysime apskritai visų naujovių jokia visuomenė. Tokiam susisaistymui ypač palanki glo- sinonimu, paprastai siejamos su naujomis iniciaty- balizacija, plėtojanti sąlyčius ir sąveikas tarp įvairių tautų vomis, išradimais, pažanga, judėjimu į priekį, bet ne- ir kultūrų. Kultūrologija, menotyra tai vadina kultūros, retai į jas žiūrima nepatikliai, kaip į gyvenimo nepa- meno formų difuzija ir laiko lyginamosios menotyros tikrintus, abejotinus dalykus, kurie ateina ir praeina, objektu. „Greta kitų dvasinės kultūros formų – religijos, nes ne viskas, kas nauja, yra gera ir vertinga. filosofijos – menas buvo ta dalis, kurioje regime itin in- Abu požiūriai turi svarų lašą tiesos, todėl jų prieš- tensyvią kultūrinių elementų, motyvų, formų ir simbolių priešą derėtų vertinti santūriai. Tradicija ir inovacija, difuziją iš Rytų į Vakarus arba atvirkščiai – iš Vakarų į sena ir nauja yra gyvenimo realybė, daugelyje sričių Rytus“ (Kapočiūtė 2008: 259). Tai pasireiškia kaip jų sandūra yra akivaizdi, bet toli gražu nėra akivaiz- tradicijų ir inovacijų susidūrimas, kurio padariniai dūs galimi tos sandūros padariniai, todėl noras kai tautos kultūrai įvardijami akultūracijos, adaptacijos, ką išsiaiškinti, manau, nėra tuščias laiko gaišimas. kopijos sąvokomis. Kultūra gali būti suprantama kaip per šimtmečius Nenutrūkstama kultūros kaita lemia, kad tradici- nuaustas tam tikrų tradicijų audinys, suardykime, jas ir inovacijas saisto ne visada suderinami perei- atmeskime tradicijas ir iš kultūros mažai kas liks. namumo ir perimamumo ryšiai. Būtų paviršutiniška Inovacijų prigimtis dvejopa: žvelgiant plačiau, jos manyti, kad inovacijos, nesvarbu, kokia būtų jų kil- atsiranda ne kur kitur, o tradicijų viduje, jų kismo, mė, yra orientuotos tik į ateitį ir niekada nesigręžioja raidos procese, mąstant lokaliai – didžiuma inovaci- atgal, o tradicijos – tai beviltiškai atgyvenusi plotmė, jų užplūsta iš šalies dėl kultūrinių įtakų ir sąveikų. pasmerkta nugrimzti užmarštin. 2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 1 · 6 Klausimas yra sudėtingesnis, nei atrodo iš pirmo sudaro svarbią tapatumo dalį. Kaip klostosi arba žvilgsnio, ir sklidinas paradoksų. Daug priklauso nuo kodėl nesusiklosto šių dviejų sluoksnių tarpusavio to, kas yra vertinama ir iš kokios laiko perspektyvos. ryšys, koks naujovių poveikis tradicijų tęstinumui? Populiarus posakis, kad nauja tėra tik gerai „pamirš- Kurios sritys geba inovacijas natūraliai integruoti į ta sena“, ne vienu atveju yra teisingas. Tą rodo ne tik tradicijas, atnaujindamos jas ir leisdamos plačiau iš- drabužių mados, pavyzdžiui, iš apyvartos nesitrau- siskleisti, o kurios elgiasi priešingai – tradicijas įter- kiantys „retro“ modeliai, bet ir įvairūs filosofijos, pia į naujoves, nelabai paisydamos jų turinio ir dva- menų neostiliai, tėkmės, pratęsiančios arba mėg- sios, kartais nukopijuojamos tik išorės formą arba džiojančios tai, kas nauja ir autentiška buvo praeity- iškraipydamos net ir ją. Bet kokiu atveju išvengti je. Be to, vis naujų dalykų troškulys, kurį agresyviai įtampos ir priešpriešos yra sunku, ypač jeigu skirtu- skatina reklama, pamažu atbukina, nuvilia, naujovės mai tarp abiejų pusių yra dideli, t. y. jeigu naujovės pradeda nusibosti ir nebedaro įspūdžio, apima pa- atmeta tai, ką teigia tradicijos, arba atvirkščiai. stovumo ir patikimumo ilgesys. Kai visuomenę ištin- Pabandykime apžvelgti, kokias dėl to atsirandan- ka vertybių krizė, idėjų badas, kai atrodo, kad ateitis čias įtampas patiria Lietuvos visuomenė ir kultūra, nežada nieko gero, tada žvilgsniai krypsta į praeitį, pasvarstykime, kurlink šis procesas gali plėtotis, juo atramos bandoma ieškoti grįžtant prie „ištakų“, prie labiau kad kiekvienos didesnės inovacijos padariniai „pirminių šaltinių“, prikeliant tradicijas. neišvengiamai dviprasmiški – kai kas įgyjama, bet Tokį posūkį gali lemti ir politinės aplinkybės. Žlu- kai kas ir prarandama. gus komunistiniams režimams, Lietuvą, kaip ir kitas Jeigu svarstymus pradėsime nuo kultūros, į akis Vidurio Rytų Europos šalis, užplūdo naujovių lavina. ypač kris priešprieša, atsiradusi tarp tradicinio spaus- Tam tikrą jų dalį sudarė tai, kas Vakarų pasaulyje ne- dinto leidinio ir sparčiai kelią besiskinančios elek- buvo jokia naujiena, o ir Lietuvoje tarpukariu atrodė troninės knygos, o žvelgiant plačiau – tarp teksto ir įprasta, tačiau sovietmečiu buvo sunaikinta, nuslo- vaizdo kultūros, diegiamos elektroninių technologijų. pinta, ištrinta iš žmonių atminties. Įsibėgėja savotiškos varžybos tarp šių knygos rūšių ir Pirmiausia tai – Lietuvos nepriklausomybė, kaip kyla daugybė klausimų, kaip visa tai atsilieps rašto ir faktas ir kaip idėja, politinis ir kultūrinis atvirumas, žodžio kultūrai. Gyvenimo būdo logika negailestin- kapitalistinė ūkio sankloda ir daugybė kitų dalykų. ga – rašto kultūra silpnėja, ir tai požymis, kad gimtoji Čia slypėjo dainuojančių revoliucijų unikalumas ir kalba traukiasi iš viešojo gyvenimo, o atsirandančią paradoksalumas – žengėme į ateitį, susigrąžindami tuštumą užpildo raštas kuria nors svetima kalba. To- praeitį, gaivindami istorinę atmintį. Privati nuosavy- dėl lietuvių kalbos tradicijos tęstinumui turbūt nėra bė, rinkos ūkio pradmenys tam tikro amžiaus ir pa- tas pats, išliks ar neišliks spausdintinės formos teks- tirties žmonėms atrodė gana radikalios naujovės, prie tai, nes nežinia, ar skaitmeninės knygos pajėgs užti- kurių jiems buvo nelengva priprasti ir prisitaikyti, o krinti jos gyvavimą. Šiuo metu esama ir vienokių, ir kai