Vilniaus dailės akademija Aukštųjų studijų fakultetas Dailės istorijos ir teorijos studijų programa, valstybinis kodas 6211NX005

Austėja Mikuckytė-Mateikienė

STASIO BUDRIO GYVENIMAS IR MENOTYRINĖ VEIKLA 1957–1970 M. LIETUVOS DAILĖS KONTEKSTE Baigiamasis magistro darbas

Vadovė: doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė

Vilnius, 2018

Aš, Austėja Mikuckytė-Mateikienė, kandidatė menotyros magistro laipsniui gauti, pareiškiu, kad šis baigiamasis darbas paremtas mano pačios tyrimais ir remiasi tik tokia papildoma informacija, kuri nurodyta nuorodose, paaiškinimuose, šaltinių, literatūros bei iliustracijų sąrašuose. Pareiškiu, kad baigiamajame darbe nėra naudojamasi kitų darbais to nenurodant ir nė viena baigiamojo darbo dalis nepažeidžia jokių asmens ar institucijos autorinių teisių. Taip pat nė viena baigiamojo darbo dalis nebuvo pateikta jokiai kitai aukštojo mokslo institucijai kaip akademiniais atsiskaitymas ar siekiant gauti mokslo laipsnį.

Vilnius, 2018-05-29 Parašas

2

Turinys

ĮVADAS ...... 4 1. 1957–1970 M. VISUOMENINIS, SOCIALINIS IR MENINIS LIETUVOS KONTEKSTAI .... 10 1.1. Socialistinio realizmo metodas ir jo korektūros ...... 10 1.2. Kontrolės institucijų veikla dailėje po chruščiovinio atlydžio ...... 14 1.3. Literatūros cenzūra ...... 16 2. STASIO BUDRIO ASMENYBĖ IR BIOGRAFIJOS AKCENTAI ...... 22 2.1. Vaikystė, studijos, pirmieji darbai ...... 22 2.2. Intensyvaus darbo metai ir tragiška lemtis...... 33 3.3. Dailėtyrininko portretai: profesinio kūno ikonografija ir atvejo specifika ...... 44 3. STASIO BUDRIO DAILĖTYRINĖ VEIKLA ...... 52 3.1. Dailėtyrininko parengti tekstai ...... 52 3.2. Tekstų forma ir turinys ...... 56 3.2.1. Estetinės pažiūros ...... 56 3.2.2. Dailėtyros metodai ...... 58 3.2.3. „Pirčiupių motinos“ atvejo analizė ...... 59 3. 3. Necenzūruota mintis ...... 63 3.3.1. Straipsniai ...... 63 3.3.2. Pasisakymai ...... 70 3.3.3. Laiškai ...... 74 IŠVADOS ...... 78 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ...... 82 Literatūra ...... 82 Šaltiniai ...... 87 Santrumpos ...... 89 Priedai ...... 90 Priedas Nr.1. S. Budrio publikacijų sąrašas ...... 90 Iliustracijų sąrašas ...... 100 Priedas Nr. 2. Iliustracijos...... 102 I. Biografija ...... 102 II. Meniniai Stasio Budrio portretai ...... 111 Santrauka ...... 116 Summary ...... 117

3

ĮVADAS Lietuvių meno tyrėjai parengia ir išleidžia solidžias monografijas apie dailininkus. Tačiau knygos, skirtos dailėtyrininkų gyvenimui ir menotyrinei veiklai, tikrai retos. Dažniau pasitaiko dailėtyrininkų straipsnių rinktinės.1 Šiame darbe tyrinėti Stasio Budrio gyvenimas ir menotyrinė veikla. Tai – vienas ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailėtyrininkų, kuris šiandien yra gerokai primirštas. Tyrimo objektas. Stasio Budrio biografija ir jo dailėtyrinė veikla (1957–1970): 1) Straipsniai apie dailę, monografijos; 2) egodokumentai (užrašų knygelės, dienoraštis, laiškai ir kt.); 3) darbas institucijose (Politinės ir mokslinės literatūros leidykloje, Dailininkų sąjungoje, Kultūros ministerijoje ir kt.); 4) profesinė ir visuomeninė veikla (dalyvavimas konferencijose, parodų aptarimuose, diskusijose ir pan.). Pagrindinių problemų laukas. Dėl sovietmečio cenzūros to meto dailėtyrininkų tekstai tapo gana vienodi. Reikia gerai pažinti epochą, jos politinį, socialinį ir meno kontekstą, nes suniveliuotose dailėtyrininkų publikacijose tyrinėtojo talento ypatybės, jo pasaulėjauta atsiskleidžia tik per niuansus, subtilybes. Galbūt todėl iki šiol neturime išsamios sovietmečio dailėtyros istoriografijos, nors bandymų parengti sovietmečio literatūros kritikos istoriografiją esama.2 Iš dailės buvo reikalaujama tarnauti ideologijai. Tai apsunkina ir to meto dailės objektyvų vertinimą. Tačiau Stasys Budrys vertino tuos dailininkus, kurių kūryba pripažįstama ir šiandien. Tai tapytojai Silvestras Džiaukštas, Vincentas Gečas, skulptoriai Vladas Vildžiūnas, Alfonsas Ambraziūnas, grafikai Rimtautas Gibavičius, Juozas Galkus ir kt. Ir tuomet, ir dabar palankiai vertiname Gedimino Jokūbonio skulptūrą Pirčiupiams3. Budriui rūpėjo meno kūrinių plastika ir jis gebėjo jau ankstyvoje dailės modernizuotojų kūryboje įžvelgti jų modernistinius polinkius. Tyrimo aktualumas. Sovietmečiu dailėtyra buvo politizuota. Tačiau talentingiausieji siekė profesionalumo, moksliškumo tam nepalankiomis sąlygomis. Kone ryškiausia to meto asmenybių – Stasys Budrys. Šio įžvalgaus, atkakliai darbštaus, produktyvaus dailėtyrininko pavyzdys primena, kad net sudėtingomis aplinkybėmis įmanoma išlikti principingam. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti dailėtyrininko Stasio Budrio vaidmenį XX a. 6–7 dešimtmečių meniniame gyvenime, jo indėlį į to laikotarpio dailės tyrimus. Tyrimo uždaviniai:

1 Pvz.: Gražina Kliaugienė. Straipsniai, sudarė Danutė Zovienė, Vilnius: Lietuvos dailininkų sąjungos PĮ Dailės leidybos ir informacijos centras, 1999. 2 Elena Baliutytė, Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945 – 2000. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002, 295 p. 3 Pavyzdžiui: Jūratė Mičiulienė. Pirčiupių tragedija be sovietinės propagandos. Prieiga per internetą: https://www.lzinios.lt/lzinios/Istorija/pirciupiu-tragedija-be-sovietines-propagandos/183976 4

1) pateikti 1957–1970 m. visuomeninį, socialinį ir meninį kontekstą; 2) pristatyti Stasio Budrio gyvenimą ir asmenybę; 3) atskleisti dailėtyrininko kūrybinį palikimą XX a. 6–7 dešimtmečių dailės kontekste; aptarti Budrio profesinės veiklos svarbą Lietuvos dailininkams, meniniam gyvenimui. Tyrimo ribos: XX a. 6–7 dešimtmečiai. Pradžios tašku pasirinkti 1957 m., kai Budrys baigė dailėtyros studijas Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute ir grįžo Lietuvą. Tiriamojo laikotarpio pabaiga siejama su ankstyva dailėtyrininko mirtimi 1970 m. Tyrimo motyvai. Stasys Budrys buvo vienas pirmųjų XX a. antrosios pusės profesionalių dailėtyrininkų. Šiandien jis yra gerokai primirštas, nors sovietmečiu buvo įtakingas dailės kritikas. Jis aktyviai reiškėsi spaudoje (LTSR rašytojų sąjungos leistuose periodiniuose leidiniuose – savaitraštyje „Literatūra ir menas“ ir mėnesiniame literatūros, meno, kritikos ir publicistikos žurnale „Pergalė“ (dabar – „Metai“); almanache „Dailė“, mėnesiniame žurnale „Kultūros barai“, dienraštyje „Tiesa“, ir kt.). Budrys parašė daug straipsnių apie atskirus dailininkus, parodas, dailės įvykius bukletuose, kataloguose, tęstiniame apžvalginiame leidinyje „Literatūros ir meno metraštis“ ir kt. Jis per šiek tiek daugiau nei dešimtmetį parašė ir išleido dešimties to meto skulptorių monografijas, albumą „Lietuvių tarybinė dailė. Skulptūra“ (1961), studiją „Lietuvių vitražas“ (1968). Jo trumpalaikis darbas LTSR Kultūros ministerijos ekspertų kolegijoje, referento pareigos LTSR Dailininkų sąjungoje (abu 1964–1965), o vėliau ir pirmininkavimas Dailėtyros sekcijai bei viešos kalbos (pasisakymai parodų aptarimuose, dalyvavimas konferencijose), pokalbiai privačioje aplinkoje ir t. t. galėjo veikti dailės raidą. Tyrimo hipotezė. Budrys buvo talentingas ir įtakingas XX a. 6–7 dešimtmečių dailėtyrininkas, kurio straipsniai, knygos, vieši pasisakymai ir pokalbiai privačioje erdvėje turėjo įtakos lietuvių dailininkų pasaulėjautai, jų laisvės ir cenzūros sampratai, meno suvokimui. Tačiau dėl sovietmečio dailėtyros specifikos jo talentą ir nuopelnus lietuvių dailėtyrai nelengva nustatyti ir įrodyti. Temos literatūra. Apie 1956–1976 m. dailės kritiką yra rašiusi Ramutė Rachlevičiūtė savo baigiamajame studijų darbe4, Ieva Gimberytė bakalauro darbe5, taip pat Ūla Marija Tornau6. Rachlevičiūtė ir Gimberytė nagrinėja tapybos kūrinių kritiką. 1957–1970 – Stasio Budrio menotyrinės veiklos metai domino ir tebedomina tyrinėtojus. Naudojant įvairias prieigas analizuota kone visų dailės šakų raida, atsinaujimas. Jolita Mulevičiūtė7

4 Ramutė Rachlevičiūtė, 1956-1976 m. šalies meninė kritika apie lietuvių tarybinę tapybą: baigiamasis darbas, Vilniaus dailės akademija, 1977–1978. 5 Ieva Gimberytė, Abstrakčioji tapyba Lietuvoje XX a. II p. Dailės kritikos požiūris į abstrakcionizmo apraiškas lietuvių tapyboje: baigiamasis bakalauro darbas, Vilniaus dailės akademija, 1997. 6 Ūla Marija Tornau, Socialiniai prioritetai 7 deš. lietuvių dailės kritikoje: baigiamasis bakalauro darbas, Vilniaus dailės akademija, 2000. 7 Jolita Mulevičiūtė, „Atsinaujinimo sąjūdis lietuvių tapyboje 1956-1970 m.“, in Žmogus ir aplinka XX a. Lietuvos dailėje: straipsnių rinkinys, Vilnius: „Academia“, 1992, p. 128–199. 5 fiksavo modernizacijos procesus Džiaukšto, Gečo, Švažo ir kitų tapytojų drobėse. XX a. II pusės fotografiją nuosekliausiai tyrė Agnė Narušytė8, įdiegusi estetinę nuobodulio kategoriją, ir Margarita Matulytė9, itin daug dėmesio skyrusi lietuvių fotografijos mokyklai. Giedrė Jankevičiūtė apžvelgė žmogaus įvaizdžio kaitą 1945–1988 m. skulptūroje10. Svarbu buvo pasidomėti, kaip įvairios skulptūros rūšys vystėsi XX a. 8-o dešimtmečio viduryje–10-o dešimtmečio pradžioje11, kaip vėlesnių procesų užuomazgos buvo pastebėtos ir išryškintos dailėtyrininko Stasio Budrio. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra išleidęs vertingų publikacijų apie cenzūrą ir ideologinę nelaisvę12. Apie komplikuotą sovietmečio žmogaus santykį su ideologija, moralinius ir estetinius kompromisus yra rašę dailėtyrininkai Alfonsas Andriuškevičius13, Elona Lubytė14, istorikai Aurimas Švedas15, Tomas Vaiseta16, muzikologai17, literatūrologai18 ir kiti. Aktuali šiam darbui ir grafiko Algirdo Jako magistro baigiamojo darbo teorinė dalis19. Tad skirtingais aspektais tyrinėta įvairių meno rūšių situacija sovietmečiu. Tačiau šiam tyrimui rūpi tik Stasio Budrio (1932–1970) atvejis, nagrinėjamas dailės raidos ir dailės bei jos kritikos cenzūros kontekste. Tyrimo šaltiniai. Itin produktyvaus ir įžvalgaus dailėtyrininko Budrio biografija randama tik enciklopedijose.20 Trumpa faktografija pateikta ir literatūros tyrinėtojo Jono Linkevičiaus sudarytoje studijoje.21 Todėl šio darbo tikslams pasiekti svarbūs tampa pokalbiai su Stasio Budrio amžininkais. Tai jau iškeliaujančios kartos atstovai, todėl, manytina, jų atsiminimų fiksavimas yra prasmingas ir tinkamu metu atliktas darbas. Medžiaga apie Budrio asmenybę, gyvenimą ir veiklą buvo renkama pusiau standartizuotų interviu būdu. Atlikti devyni giluminiai interviu, susirašinėta elektroniniais laiškais. Informaciją rinkti pradėta nuo Budrio giminaičių.

8 Agnė Narušytė, Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. 9 Margarita Matulytė, Nihil obstat: Lietuvos fotografija sovietmečiu, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. 10 Giedrė Jankevičiūtė, „Žmogaus įvaizdžio kaita šiuolaikinėje Lietuvos skulptūroje“, in: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, Vilnius: „Academia“, 1992, p. 56–71. 11 Skulptūra 1975–1990: albumas, sudarė Giedrė Jankevičiūtė ir Elona Lubytė, Vilnius: „Aidai“, 1997. 12 Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje:1940–1990, sudarė Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005. 13 Alfonsas Andriuškevičius, „Seminonkonformistinė lietuvių tapyba: 1956–1986“, in: Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 12–23. 14 Elona Lubytė, Tylusis modernizmas Lietuvoje , Vilnius: „Tyto Alba“, 1997. 15 Aurimas Švedas, Matricos nelaisvėje, Vilnius: „Aidai“, 2009. 16 Tomas Vaiseta, Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964-1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2014. 17 Judita Žukienė, „Formalizmo sąvokos sklaida muzikos estetikos kontekste“, In: Tiltai, 2001, Nr. 2 (15), p. 111–116. 18 Elena Baliutytė, op. cit. 19 Algirdas Jakas, Lietuvos dailės cenzūros bruožai (1960–1988): magistro baigiamojo darbo teorinė dalis, Vilniaus dailės akademija, 2014. 20 Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 1, Vilnius: leidykla „Mintis“, 1966, p. 236; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 2, Vilnius: „Mokslas“, 1977, p. 357; Aleksandras Indriulaitis, „Budrys Stasys“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 563; Tarybų Lietuvos enciklopedija, t. 1, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, p. 491; Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 2, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 563. 21 Lietuvos valsčiai: Baisogala, sudarė Jonas Linkevičius, Vilnius: „Versmė“, 2009, p. 1001. 6

Pirmieji pokalbiai vyko su Stasio Budrio šeima: seserimi Aldona (2016-11-03, Vilnius), broliais Algirdu (2016-11-07, Vilnius) ir Romualdu (2016-11-18, Vilnius). Vėliau kalbėta su jį pažinojusiais amžininkais: teatrologe Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25, Vilnius), dailininku, tapytoju, asambliažų autoriumi Valentinu Antanavičiumi (2016-11-30, Vilnius), vienerius metus (1956–1957) kartu su Budriu I. Repino institute studijavusia dailėtyrininke Ingrida Korsakaite (2016- 12-09, Vilnius). Jos rekomendavimu toliau buvo kalbėtasi su grafiku, plakatistu, profesoriumi Juozu Galkumi (2017-03-08, Vilnius), kuris metus su dailėtyrininku (1959–1960, Vilnius) dirbo Politinės ir mokslinės literatūros leidykloje (dabar leidykla „Mintis“) ir toliau palaikė draugiškus santykius. Kalbėta su dailininke Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21), kurį laiką gyvenusia tame pačiame name su Budrių šeima. Jiedu su Stasiu dažnai susitikdavo LTSR Dailininkų sąjungos kūrybos namuose Palangoje, Maskvos, Peterburgo parodų atidarymuose. Bendrauta ir su skulptoriumi Alfonsu Ambraziūnu (2018-03-01), kuris su Stasiu nemažai bendradarbiavo IX forto memorialo konkurso metu. Taip pat elektroniniu paštu susisiekta su Stasio Budrio sūnumi Aleksandru (2018, balandžio 11–13). Stasys Budrys buvo inteligentų apsuptyje, bendravo su talentingais dailininkais ir dailėtyrininkais. Svarbiu šaltiniu tapo Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas iki šiol sistemingai netyrinėtas Stasio Budrio fondas Nr. 189, kuriame yra 386 bylos. Jos suskirstytos į 8 skyrius. Skyriuje „Budrio kūrybinė medžiaga“ yra didelė dalis šiam darbui svarbios medžiagos. Čia randami straipsnių, dailės parodų recenzijų, kalbų ir pranešimų tekstų juodraščiai (rankraščiai ir mašinraščiai), nusėti paties autoriaus ir redaktorių taisymų, pastabų ir komentarų. Tai darbo autorei padėjo suprasti cenzūros ir savicenzūros mechanizmus. Skaityti ir jau spaudoje publikuoti tekstai (daugiausia – Budrio, taip pat kitų apie dailę rašiusių autorių), norint suprasti, kokia informacija pasiekdavo skaitytoją, kaip ji buvo pateikiama. Archyve yra ir dienoraščių. Deja, jie yra išlikę iš trumpo laikotarpio ir suteikia informacijos, susijusios su privačiu dailėtyrininko gyvenimu. Antrame skyriuje yra Budrio laiškai. Tai laiškai žmonai Verai ir sūnui Aleksandrui, oficialūs laiškai įvairioms institucijoms, jų atstovams (LTSR kultūros ir Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrams, LKP CK, Ministrų Tarybai ir pan.). Suprantama, jog Budrio rašyti laiškai liko pas jų adresatus. Todėl šiai spragai užpildyti pasitelkti ir kitų asmenų fondai, pavyzdžiui, skulptoriaus Juozo Kėdainio (f. 691), redaktoriaus Edvardo Pranckūno (f. 452), dailėtyrininkės Pranės Svičiulienės (f. 251). Trečiame skyriuje saugomi laiškai ir sveikinimai Budriui: namiškių buitinio pobūdžio laiškai, žmonos laiškai, suteikiantys informacijos ne tik apie jų tarpusavio santykius, bet ir apie profesinį bendradarbiavimą. Čia yra skulptorių (Roberto Antinio, Konstantino Bogdano, Nijolės Gaigalaitės, Gedimino Jokūbonio), kitų dailininkų, dailės istorikų (Pauliaus Galaunės, Halinos Kairiūkštytės- Jacinienės, Jono Umbraso) ir kitų kultūros atstovų laiškai.

7

Ketvirtame skyriuje – Budrio biografinė medžiaga: diplomai, charakteristikos, kiti asmens dokumentai. Penktame skyriuje – Budrio visuomeninės ir tarnybinės veiklos dokumentai (Dailininkų sąjungos, Kultūros ministerijos, leidyklų). Šeštame – paties Budrio surinkti dokumentai – kitų autorių publikacijos apie parodas, dailininkus ir t. t. Septintame skyriuje yra nuotraukų, kuriose įamžintas Stasys Budrys. Aštuntame skyriuje yra Budrio žmonos Veros dokumentų. Archyve taip pat tyrinėtas LTSR dailininkų sąjungos fondas (f. 146), ieškant Budrio pasisakymų stenogramų, skaitant jo kolegų kalbas. Tyrimo metodai. Pirmame skyriuje aptariamam visuomeniniam, socialiniam ir meniniam kontekstui Lietuvoje atskleisti buvo pasitelktas socialinės dailės istorijos metodas. Kelti klausimai: kokie buvo socrealizmo reikalavimai ir kaip buvo bandoma juos apeiti? Kokios buvo dailės kontrolės institucijos ir kaip jos veikė? Kas ir kaip cenzūravo viešumoje pasirodančias publikacijas? Antrame skyriuje, pasitelkus biografinę prieigą, pristatoma Stasio Budrio asmenybė, jo gyvenimas, dėmesį telkiant į aspektus, tiesiogiai besisiejančius su jo dailėtyrine veikla, turėjusius jai įtakos. Keliami klausimai: kur ir kaip Budrys formavosi kaip dailėtyrininkas? Atsakant į šį klausimą, pasitelkiama sakytinė istorija ir archyviniai šaltiniai (laiškai, dienoraščiai, kiti dokumentai). Kaip Budrį matė jį portretavę autoriai? Atsakant į šį klausimą, pasitelkta atvaizdo antropologijos prieiga. Trečiame skyriuje taikytos tekstų analizės ir sintezės prieigos. Pasitelkus Budrio rengtų monografijų apie skulptorius tekstus, mėginta atsakyti į klausimus: kokios buvo Budrio estetinės pažiūros, kokie buvo jo dailės analizės metodai? Per Gedimino Jokūbonio skulptūros Pirčiupiuose analizę atsakoma į klausimą, kaip Budrys reagavo į sovietinės skulptūros modernėjimą? Nagrinėjant Budrio publikacijų ir kalbų juodraščius, laiškus stebėta: kokią dailę propagavo Budrys, ką cenzūra šalino iš jo tekstų? Tyrimo apribojimai. Dėl veikusios cenzūros negalime viešai publikuotų Budrio teiginių besąlygiškai traktuoti kaip autoriaus nuomonę. Suvokimui, kas yra Budrio autorystė ir kas yra redaktorių įsikišimas, padėjo juodraščių analizė. Tačiau reikia turėti omenyje, jog visuomet iš dalies veikė ir savicenzūra. Savicenzūros laipsnio, konkrečių jos atvejų kone neįmanoma nustatyti, pamatuoti, apčiuopti. Tyrime gana plačiai remtasi Budrio amžininkų atsiminimais. Su pašnekovais kalbėta apie tai, kas vyko prieš maždaug 50 metų. Prisiminimai blunka, juos veikia dabartinis požiūris, noras užpildyti atminties spragas, gražiai atsiliepti apie savo artimą, draugą, kolegą ir pan. Todėl stengtasi pasakojimus patikrinti. Tyrimo potencialas. Manytina, jog dalį šio tyrimo (ypač biografinius skyrius ir Budrio meninių portretų analizę) būtų galima išleisti kaip monografiją. Būtų prasminga išleisti ir paties Stasio Budrio publikacijų rinktinę, tačiau reikėtų įtraukti papildomus paaiškinimus apie cenzūros poveikį, išskirti sovietmečiu privalomas formuluotes kitu šriftu ir pan. Analogiškai pagal šio tyrimo modelį

8 ištyrinėjus kitus sovietmečiu veikusius dailėtyrininkus, būtų galima parengti sovietmečio dailėtyros istoriografiją. Priedų turinys. Prieduose pateikiamas Budrio publikacijų sąrašas. Jame yra: dailėtyrininko tekstai knygose; tekstai spaudoje; jo redaguoti leidiniai; įžanginiai tekstai kituose leidiniuose nei knygos, jų sudarymas; publikuotos dailėtyrininko darytos nuotraukos; jo recenzuotos kitų autorių knygos; Budrio parengtų knygų recenzijos, parašytos kitų autorių. Prieduose taip pat sudėtos iliustracijos: Budrys fotografijose; jo meniniai atvaizdai. Atskirame priedų leidinyje (kuris dėl didelės apimties suformuotas kaip papildomas dokumentas) yra iliustracijų tęsinys. Iliustracijose – publikacijų juodraščiai, laiškai, dokumentai. Taip pat šiame priedų leidinyje pateikti minėtieji interviu su Budrio artimaisiais, draugais, pažįstamais.

9

1. 1957–1970 M. VISUOMENINIS, SOCIALINIS IR MENINIS LIETUVOS KONTEKSTAI 1. 1. Socialistinio realizmo metodas ir jo korektūros Vienintelis leistinas dailės metodas sovietmečiu – socialistinis realizmas.22 Jis dažniausiai buvo įvardijamas kaip principų visuma, kuriai būdinga ideologijos ir estetikos vienovė, o dabar apibūdinamas kaip „sovietinės totalitarinės valstybės meno doktrina, sujungusi meninę kūrybą su komunistinės ideologijos principais ir valdžios institucijų kontrole“23. Socialistinio realizmo koncepcija yra iš esmės prieštaringa, kaip ir pagrindinė dialektinio materializmo tezė – vienovė ir prieštaravimų kova. Pasak meno kritiko, medijų teoretiko ir filosofo Boriso Groyso, mąstyti dialektinio materializmo būdu reiškia galvoti nuosekliai prieštaringu ir paradoksaliu būdu – galvoti sovietiškai ir antisovietiškai tuo pat metu24. Sovietmečiu prirašyta daugybė mažesnių ir didesnių darbų, kuriuose mėginta aiškintis socialistinio realizmo esmę. Šis metodas, kaip estetikos reiškinys, neturi turinio, nes socialistinio realizmo doktrinos pokyčiai iš esmės sutampa su Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto (toliau – SSKP CK) generalinių sekretorių socialistinio realizmo doktrinos interpretacijų pokyčiais25. Po komunistų partijos XX suvažiavimo (1956), kuriame buvo pasmerktas Stalino asmens kultas, prasidėjus atlydžio epochai, vyko socialistinio realizmo atnaujinimo kampanija. Atlydžio metu realizmo kanonų, kilusių iš XIX a. peredvižnikų26 meno, buvo iš dalies atsisakyta. Tuomet „ideologinę propagandą dailės priemonėmis palaipsniui pakeitė politizuota dailės propaganda“27. Tarybų Lietuvos enciklopedijoje (1987) socialistiniam realizmui priskirti ideologiniai principai (liaudiškumas, partiškumas, socialinis humanizmas) ir estetiniai principai (tipiškumas, realistiškumas, teigiamo herojaus svarba). Tariamai estetiniai principai yra grynai ideologiniai reikalavimai28. Kad dailininkas suprastų tipiškumo esmę, jam buvo patariama stebėti gyvenimą. Nors iš tiesų menininkams reikėjo studijuoti partijos dokumentus. Liaudiškumas tarsi garantavo ideologinę užkardą, apsaugančią sovietinį meną nuo Vakarų modernizmo įtakos ir garantuojančią meno suprantamumą liaudžiai. Gyvenimo tikrovę reikalauta vaizduoti iš ateities perspektyvos, kur socializmas laimi, taip formuojant ir nukreipiant visuomenės sąmonę tarybiškumo linkme29.

22 Elena Baliutytė, op. cit., p. 128–129. 23 Vytautas Kubilius, in: Lietuvių literatūros enciklopedija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 461–462. 24 Boris Groys, The Communist Postscript, London: Verso, 2010, p. 59. 25 Elena Baliutytė, op. cit., p. 64. 26 Peredvižnikų parodos Lietuvoje buvo surengtos 1873 m. ir 1878–1879 m.; draugijos narys buvo ir lietuvių dailininkas Zigmas Petravičius. 27 Erika Grigoravičienė, „Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje“, in: Menas ir politika: Rytų Europos atvejai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007, p. 77. 28 Tarybų Lietuvos enciklopedija, op. cit., p. 64. 29 Elena Baliutytė, op. cit., p. 68–69, 72. 10

„Jei ideologinis mąstymas nustatė savo prielaidą, savo išeities tašką, patyrimas jau nebetrukdo jam, ir jokia tikrovė nebegali jam padaryti jokios įtakos“30, – teigia totalitarizmo analitikė Hannah Arendt. Socializmo ideologai gyveno popieriniame sąvokų pasaulyje, kur konkretybes pakeitė abstrakcijos. Žmogų, asmenį, individą pakeitė klasė, partija, kolektyvas su darbo klasės atstovu priešakyje. Menininkas turėjo nusiteikti ideologijos tarnavimui, o save privalėjo traktuoti kaip aukštesnės istorinio laiko jėgos įrankį31. Nuo 6-o dešimtmečio pabaigos iki 7-o dešimtmečio vidurio entuziazmas dėl socialistinio realizmo metodo at(si)naujinimo, jo ribų „plėtimas“ optimistiškai nuteikė jaunąją lietuvių menininkų kartą. Normatyvinės estetikos varžtai atlydžiu šiek tiek atsileido: leista naudotis įvairesnėmis praeities meno tradicijomis, bet, kaip teigia dailėtyrininkė Erika Grigoravičienė, 6-o dešimtmečio pabaigoje socialistinio realizmo normos tapo dar prieštaringesnės32. Lietuvių menininkams, kurie dalyvavo socialistinio realizmo atnaujinime buvo aiškiai pasakyta, kad geras socialistinio realizmo kūrinys turėjo nagrinėti reikšmingą temą (revoliucija, industrializacija, kolūkiai ir t. t.) ir išsiskirti „lakonišku stiliumi, ekspresyvumu, meniniu apibendrinimu, monumentalumu ir emocionalumu“33. Meno kūrinio politinis ir ideologinis „pranešimas“ paprastai būdavo miglotas. Į reikšmingą temą galėjo būti atsiliepiama tik formaliai – pavadinimu (gana dažnai sugalvotu parodos komisijos). Nors išraiškos priemonių įvairovė buvo skatinama, tarp perkamų ir eksponuojamų kūrinių daugiausia buvo brandžių meninių individų, kurie kartojo išbandytas schemas, darbai34. Religiniai siužetai, krikščioniškos užuominos dailėje buvo draudžiami. Net nuo peizažinių paveikslų, į kurių akiratį patekdavo bažnyčios, atsakingi Dailininkų sąjungos darbuotojai kartais „nugremždavo“ ant stogų ištapytus kryžius ar reikalaudavo, kad jie būtų užtapyti. Dailininkai, išdrįsę priimti iš bažnyčios kūrybinius užsakymus, buvo pašalinami iš Dailininkų sąjungos (pavyzdžiui, Antanas Kmieliauskas, Liudas Truikys ir kiti) ar bent įspėti (Kauno Dailininkų sąjungos skyrius griežtai apsvarstė Henriko Rudzinsko ir Stasio Ušinsko kūrybinę veiklą35). Ypač jautriai reaguota į siužetus, galimai kritiškai vertinančius socialistinę santvarką, iškeliančius nutylimas problemas. Mažiau prisitaikę prie sistemos dailininkai savo kūriniuose mėgino užkoduoti sovietinei ideologijai prieštaraujančias, tautinę ir istorinę atmintį žadinančias prasmes, kurias – tikėtasi – atpažins žiūrovas. Taip plito vadinamoji Ezopo kalba – „kalbėjimas“ uždraustomis temomis ne tiesiogiai, bet per užkoduotus simbolius, motyvus, užuominas, „tarp eilučių“36.

30 Hannah Arendt, Totalitarizmo ištakos, Vilnius: Tyto Alba, 2001, p. 453. 31 Elena Baliutytė, op. cit., p. 70. 32 Erika Grigoravičienė, Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 72. 33 Genovaitė Kęstutytė, „Kai kurie tematinio paveikslo vystymosi bruožai“, in: Literatūra ir menas, 1958 m. lapkričio 22. 34 Erika Grigoravičienė, Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 73. 35 Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 277. 36 Tomas Vaiseta, Lietuvos kultūra vėlyvuoju sovietmečiu, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-15], http://www.xn--altiniai- 4wb.info/index/details/250. Daugiau žr.: Dalia Satkauskytė, Ezopo kalba kaip teorinė sąvoka, arba Kaip mums kalbėti 11

Viešajame mene, siekiant ideologinio neutralumo, vaizduoti ne sistemos proteguojami asmenys, o kolegos menininkai, kultūros veikėjai, intelektualai37. Buvo kritikuojamas dailininkų „pasitraukimas nuo nūdienos“, netoleruotas modernizmas, skatinęs subjektyvumą, formos eksperimentus. Nepageidaujamas buvo ir ironiškas žvilgsnis: ironizuojant vaizduoti buvo įmanoma tik priešus, bet ne savus. Tai būtų buvę prilyginta žmogaus orumo pažeidimui, pasityčiojimui. Dramatizmas buvo pakenčiamas tik tuomet, jei jis buvo sumišęs su pageidautina herojiška ir optimistine socializmo statytojo nuotaika. Socialistinis realizmas ignoravo kenčiantį, rezignuojantį asmenį, vertino optimizmą, kovingumą, akcentavo fizinį pradą, kolektyvizmą38. 1957–1970 m., manytina, Lietuvoje laisvės būta daugiau nei Maskvoje. Laukiant svečių iš Maskvos, parodos buvo pakoreguojamos arba net uždaromos, o po maskviečių viešnagės vėl grąžinamos į pirminį būvį39. Tačiau Lietuvoje nesusiformavo radikalus dailės pogrindis. Amerikiečių sociologas Robertas Mertonas išskyrė būdus, kaip individas adaptuojasi politinėje sistemoje ir siekia įveikti susvetimėjimą: 1) inovacija sistemoje; 2) maištas prieš sistemą; 3) eskapizmas, tikra ar vidinė emigracija; 4) adaptacijos rituališkumas40. Tik maža dailininkų dalis buvo „visiški“ konformistai, oficialiosios linijos puoselėtojai; dar mažesnė dalis – nuoseklūs nonkomformistai, disidentai, o didžioji dalis dalyvavo viešajame dailės gyvenime ir tam tikru mastu nepaisė valdžios nurodymų. Andriuškevičius 1992 m. juos pavadino seminonkomformistais41. Dailėtyrininkė Elona Lubytė oficialioms normoms priešgyniavusiai, užkulisiuose modernėjančiai dailei sovietiniu laikotarpiu naudoja tyliojo modernizmo terminą. Tylusis modernizmas, pasak jos, yra „metafora, žyminti ne menininkų, kūrinių, o proceso pobūdį“42. Lubytė rašo, jog „diplomatija ir tolerancija pasižymi kai kurie TSRS Kultūros ministerijos valdininkai (Stasys Budrys, 1932–1970), LTSR dailininkų sąjungos sekcijų pirmininkai (tapytojų – Jonas Švažas, 1925–1976; jaunųjų – Algimantas Švėgžda, 1941–1996; skulptorių – Vladas Vildžiūnas)“43. Žymiausi dailininkai priklausė partijai, keletas jų buvo išrinkti į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Narystė komunistų partijoje kartais padėdavo dailininkams apsiginti, taikytis prie vis kintančių reikalavimų, jaustis saugiau. Atsakingi už partijos politikos vykdymą menininkai ar meno

apie sovietmečio literatūrą, [interaktyvus], [žiūrėta 2017-04-03], http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/643-dalia- satkauskyt-ezopo-kalba-kaip-teorin-svoka-arba-kaip-mums-kalbti-apie-sovietmeio-literatr. 37 Ieva Pleikienė, „Tarp mito ir tikrovės. Dailės cenzūra sovietinėje Lietuvoje“, in: Naujasis židinys-Aidai, 2007, Nr. 4, p. 191. 38 Elena Baliutytė, op. cit., p. 73. 39 Alfonsas Andriuškevičius, op. cit., 1997, p. 13. 40 Klaus Gustav Heinrich von Beyme, Das Zeitalter der Avantgarde. Kunst und Gesellschaft 1905-1955, München: C.H. Beck oHG, 2005, p. 517. Cituojant per: Erika Grigoravičienė, Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 75. 41 Alfonsas Andriuškevičius, op. cit., p. 12–23. 42 Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, sudarė Elona Lubytė, Vilnius: „Tyto alba“, 1997, p. 8. 43 Ibid, p. 12. 12 kritikai, būdami galios pozicijose, galėjo kiek koreguoti situaciją, ją švelninti, globoti ideologų nepripažįstamus dailininkus. Grigoravičienės nuomonė priešinga, kategoriškesnė. Pasak dailės kritikės, menininkų kooperaciją su valdžia lėmė jų poreikis apsaugoti asmeninius interesus44. Manytina, būta įvairių situacijų, tas pats asmuo galėjo vienu metu tenkinti ir asmeninius interesus, ir padėti kitam. Nuo 7-o dešimtmečio pradžios įvairiose srityse oficialiai vis labiau buvo pripažįstami talentingi menininkai, kurių kūriniai iš dalies atitiko ideologines schemas, bet nebuvo dogmatiškai skurdūs, siūlė įvairias „perskaitymo“ galimybes – buvo daugiaprasmiai. Menininkai laisviau interpretavo socrealizmo reikalavimus, daugėjo vertingų, gilesnių, sudėtingesnių ir menine prasme turtingesnių kūrinių45. Stiprėjo dailė, muzika, kūrėsi savita fotografijos mokykla. Atsiradus kiek daugiau laisvės kūrybiniame gyvenime, dailininkai ėmė domėtis modernizmo kryptimis. Iš pradžių lietuviai važinėjo į Rusijos, kitų respublikų kūrybos namus, plenerus. Po 1957 m. Tiškevičiaus rūmų rekonstrukcijos Palangoje veikė Dailininkų sąjungai priklausantys Dailininkų kūrybos namai (dabar – LDM filialas – Gintaro muziejus).46 Čia Robertas Antinis (vyresnysis) sukūrė „Eglės žalčių karalienės“ skulptūros eskizus, modelį (1957–1959)47. 1958 m. čia pirmąją lietuvišką abstrakčią drobę nutapė monumentalistas Vytautas Povilaitis, pirmuosius savo abstrakčius darbus sukūrė Kazimiera (Kazė) Zimblytė48, Linas Leonas Katinas49. 7-ame dešimtmetyje abstrakcionizmo kryptis sudomino skulptorius. Asociatyvias abstrakcijas monotipijos technika kūrė Alfonsas Ambraziūnas, Vytautas Šerys50, Saulė Kisarauskienė ir kiti. Tai jau buvo leistinų ribų peržengimas, todėl tokie kūriniai nebuvo eksponuojami respublikinėse vaizduojamosios dailės parodose. Socrealizmo reikalavimus laužanti estetika ir praktika buvo pusiau vieša. Su oficialiąja valdžia nesuderintos parodos pradėtos rengti įvairiose kukliose, atokesnėse vietose: Vilniuje – Rašytojų sąjungos klube, „Vagos“ leidykloje, Panevėžio dramos teatre ir kt.51 Pirmosios nuošalesnėse erdvėse vykusios parodos nebuvo cenzūruojamos. Tik po 1968 m. skandalą sukėlusios Kazės Zimblytės abstrakcijų parodos Vilniuje, „Vagos“ leidyklos koridoriuje, valdžia

44 Erika Grigoravičienė, Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 74. 45 Tomas Vaiseta, Lietuvos kultūra vėlyvuoju sovietmečiu. 46 1967 m. Palangoje buvo pastatyti nauji kūrybos namai, kuriuose lankėsi dailininkai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Rusijos, kitų sovietinio bloko respublikų. 47 Svetlana Červonaja, Lietuvių dailės ryšiai, Vilnius: „Vaga“, 1977, p. 135–136. 48 1966 m. Budrys, recenzuodamas albumą „Taikomoji-dekoratyvinė dailė“, rašo: „Nušviečiant dailiąją tekstilę, per menkai parodyti tokie ryškūs ir saviti šios srities dailininkai kaip [...] K. Zimblytė“. Žr.: Stasys Budrys, „Apie masiškiausias dailės sritis“, in: Pergalė, 1966, Nr. 5, p. 171. Kitur Budrys rašo, jog „K. Zimblytės mišrios technikos ir aplikaciniai kilimai“ jį žavėjo „savo moderniu charakteriu“. Žr.: Stasys Budrys „Parodų ekspozicijose“ [Respublikos dailės parodų 1965 m. apžvalga], in: Literatūros ir meno metraštis, Nr. 8, 1966, p. 157. 49 Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, p. 12. 50 Ibid, p. 18. 51 Vilniuje parodos taip pat vykdavo Dailininkų sąjungoje, Respublikinėje bibliotekoje, Valstybinėje konservatorijoje, Miestų statybos projektavimo institute, kino ir teatro holuose, Petro Cvirkos dailės salone (dabar – Pamėnkalnio galerija) ir Menininkų darbuotojų rūmuose. Kaune dailės kūriniai buvo eksponuojami Dailininkų sąjungos skyriuje, Menininkų rūmuose. Žr.: Ibid, p. 12. 13

ėmėsi ryžtingesnės meninių procesų kontrolės – nuo šiol reikėjo gauti LTSR Kultūros ministerijos leidimą52. Neoficialiajame mene dažnai buvo vaizduojami smurto ar kalinimo motyvai, taip pat monstrai ar milžinai. Fantastiniai žvėrys, europiniame mene dažnai reprezentavę karo baisumus, nonkomformistiniame sovietinio bloko mene tapo sovietinio režimo alegorijomis. 7-ame dešimtmetyje protestui prieš režimą pasitelkti archaizmas, egzotizmas ir infantilizmas53. Toks balansavimas ant legalumo ir nelegalumo lyno kainavo menininkams nervų ir sveikatos. Pastovi menininkų kompanija, vadinamoji bohema, rinkdavosi Vilniaus „Neringos“ kavinėje. Kitoniška pasaulio ir meno samprata atsispindėjo ir opozicionierių išvaizdoje. 6-ame dešimtmetyje maištavimo ženklai buvo siauros kelnės, ilgi plaukai. 7-ame dešimtmetyje džinsai, barzda tapo savotiškos agresijos atributais. Vynas ir džiazas lydėjo naują gyvenimo būdą ir bendravimo stilių54.

1. 2. Kontrolės institucijų veikla dailėje po chruščiovinio atlydžio Respublikoje veikė trijų pakopų dailės gyvenimo procesus reglamentuojanti sistema, kurią sudarė: LTSR komunistų partijos CK, Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyba ir Dailininkų sąjunga. Ruošiantis svarbioms respublikinėms ar sąjunginėms parodoms, su dailininkais būdavo sudaromos sutartys konkretiems kūriniams sukurti. Kultūros ministerija įsipareigodavo kūrinį nupirkti, o dailininkas privalėdavo sukurti jį atsižvelgdamas į užsakovo reikalavimus. Kūrinius parodoms pagal pateiktus eskizus užsakydavo už parodų rengimą atsakingos meno komisijos, sudarytos iš Kultūros ministerijos ir Dailininkų sąjungos atstovų55. Tokios komisijos turėjo galią tikrinti kūrybinės eigos procesą ir spręsti, ar užbaigti kūriniai tinkami parodai, ar ne. Komisijų nariai lankydavo dailininkų dirbtuves arba rengdavo bendras kūrinių peržiūras56, kurių metu buvo reikalaujama įterpti žmonių figūras, pašviesinti foną, pakeisti objektų ir subjektų atvaizdų spalvas, rinktis kitą apšvietimą, kitus akcentus, perkonstruoti kompoziciją ir pan. Honoraras būdavo mokamas tik tada, jei galutinis kūrinio variantas atitikdavo užsakovų pageidavimus. Pagrindiniai kriterijai, kuriais vadovautasi, sprendžiant, ar darbas pateks į parodą: ideologinis teisingumas, meninė kokybė, atitikimas parodos dedikacijai ar temai57. Kai darbai jau būdavo išeksponuoti, juos įvertindavo CK Kultūros skyriaus vedėjas arba sekretorius ideologiniais

52 Ibid. 53 Erika Grigoravičienė, Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 76. 54 Elena Baliutytė, op. cit., p. 124–126. 55 Ieva Pleikienė, op. cit., P. 190. 56 1953 m. sausio 24–25 d. įvykusios dekadinių darbų peržiūros protokolas Nr. 8, in: Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau – LLMA), f. 146, ap. 1, b. 130, l. 4–7. 57 Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Alfonsas Andriuškevičius, Pro A.A. Prizmę. Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vilnius: Modernaus meno centras, 2013, p. 114. 14 klausimais. Jie galėdavo liepti nepatikusius kūrinius nukabinti net ir įpusėjus parodai. Tų dailininkų, kurie neatlikdavo valstybinių užsakymų, dirbtuvės nebūdavo lankomos58, nebent KGB agentų. Nors Glavlitas daugiausia kontroliavo leidybą, jis turėjo galios ir parodų kontrolės procesuose. Glavlite veikė išankstinės kontrolės skyrius, kurio viena užduočių buvo tikrinti muziejuose rengiamų parodų teminius­ekspozicinius planus59, kuriuos tvirtino Meno reikalų valdyba. Meno reikalų valdyba turėjo galią įpareigoti muziejus surengti tam tikras parodas60, kontroliuoti muziejaus inicijuotas parodas ir prieš atidarymą patikrinti ekspozicijas61. Leidimas parodai suteikiamas arba ne, pateikus kūrinių sąrašą62. Kiekvienos parodos eksponatai, atrinkti ne iš muziejų fondų, turėjo būti peržiūrimi Dailės skyriaus atstovo. Prieš atidarydami parodas, muziejai privalėdavo Glavlitui pateikti Kultūros ministerijos leidimą. Cenzoriai porą kartų per metus tikrindavo muziejuose lankytojų atsiliepimų knygas, kad ten nepasitaikytų slaptos informacijos – karinių dalinių, slaptųjų gamyklų ar transporto įstaigų pavadinimų63. O meno reikalų valdyba atliko ir dailės mokymo priežiūrą64. Dailininkų sąjungos organizaciniai padaliniai (sekcijų biurai, prezidiumas) buvo analogiški partijos struktūroms. Dailininkų sąjungai pavaldi organizacija Dailės fondas administravo „Dailės“ kombinatus ir dailės salonus-parduotuves. Iš jų pelno buvo remiama dailininkų kūrybinė veikla65. Dailininkų sąjunga kontroliavo visas įmanomas su daile susijusias sritis: muziejus, dailės švietimą ir studijas, tautodailininkų veiklą, dailės istoriją ir kritiką, spaudą, leidybą, prekybą kūriniais. Visi kūrėjai buvo verčiami lankyti vakarinius marksizmo „universitetus“66. Dailininkų sąjunga vertė imtis valstybinių užsakymų – ideologiškai angažuotų kūrinių. 1965 m. SSRS Dailininkų sąjunga išleido griežtą dekretą, kad visos institucijos ir organizacijos gali užsakyti meno kūrinius ar dizainerių paslaugas tik per Dailininkų sąjungą. Dailininkų sąjungos dokumentų skaitymą mokslo tikslais Literatūros ir meno archyvuose turėjo tvirtinti Valdyba. Tik surengęs personalinę parodą ir savo darbus pristatęs Maskvoje, dailininkas galėdavo stoti į Dailininkų sąjungą. Narystė suteikdavo teisę nedirbti valdiško darbo, turėti dirbtuvę, pateikus

58 Lietuvos TSR dailininkų sąjungos valdybos posėdžio protokolas, 1953-02-12, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 129, l. 25; Lietuvos TSR dailininkų sąjungos Kauno filialo skulptorių sekcijos narių susirinkimo protokolas-planas, 1953-05-23, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 33, l. 25; Lietuvos TSR dailininkų sąjungos Kauno filialo tapybos sekcijos narių susirinkimo protokolas Nr. 1, 1953-05-23, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 33, l. 26. 59 Ieva Pleikienė, op. cit., p. 188–189. 60 Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos (toliau – MT) viršininko įsakymas Nr. 50, 1953-01-26; Meno reikalų vyr. valdybos viršininko įsakymas Nr. 335, 1953-08-19, in: LLMA, f. 342, ap. 4, b. 1, l. 54, 403. 61 Meno reikalų valdybos prie LTSR MT viršininko įsakymas Nr. 183, 1953-04-07, in: LLMA, f. 342, ap. 4, b. 1, l. 213. 62 Lietuvos TSR kultūros ministerijos dailės skyriaus viršininko raštas Nr. 5-3659, 1977-12-05, in: LLMA, f. 342, ap. 4, b. 493, l. 293. 63 Glavlito metinė ataskaita apie užsienio literatūros kontrolę 1959 m., in: Lietuvos centrinis valstybinis archyvas (toliau – LCVA), f. R-522, ap. 2, b. 38, l. 5. 64 Dailės pedagogų reikalauta vadovautis komunistų partijos nutarimais, juose iškeliamais meniniais-idėjiniais uždaviniais, socrealizmo metodu. Dėstytojai kritikuoti dėl jų mokinių darbuose regimo formalizmo. Dailininkų švietimo įstaigos turėjo išugdyti oficialios dailės sampratai lojalius ir jos principų besilaikančius menininkus. Žr.: Meno reikalų valdybos prie Lietuvos TSR MT viršininko įsakymas Nr. 91, 1953-02-17, in: LLMA, f. 342, ap. 4, b. 1, l. 102. 65 Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 276–279. 66 Ieva Pleikienė, op. cit., p. 191. 15 pažymėjimą „Dailės“ parduotuvėje nusipirkti dailės reikmenų67. Tik tapę kūrybinių sąjungų nariais galėjo legaliai kurti meną ir vadintis menininkais68. Į kūrybinius kompromisus nelinkę dailininkai bandė apsiriboti kamerinėmis temomis, kūrė portretus, peizažus, natiurmortus, metaforiškas kompozicijas ir buvo kritikuojami už nusišalinimą nuo gyvenimo aktualijų. Buvo siekiama, kad menininkai patys rinktųsi valstybės propaguojamą meninę kryptį69. Ideologiškai angažuotus darbus kūrę menininkai buvo tarp geriausiai aprūpintų sovietinės visuomenės narių. Nepriklausiusių sąjungai dailininkų ar nepaklusnių jos narių laukė psichologinis spaudimas: kritika Dailininkų sąjungos posėdžiuose, parodų aptarimuose, draudimas dalyvauti parodose, materialiniai suvaržymai. Vieša kritika ne tik ugdė savicenzūrą, bet ir rodė pavyzdį kitiems, kas laukia nepaklusniųjų. Po viešų pasmerkimų kartais nusisukdavo net draugai. Be dailininkų pagalbos partija nebūtų įstengusi prižiūrėti atnaujinto socialistinio realizmo ieškojimų70. Patyrę menininkai prižiūrėjo naujokus, sekcijos lyderiai – eilinius narius, vadovai – menininkų grupes rezidencijose. Menininkai buvo sutramdyti ne tik sovietinės valdžios, jie patys savo rankose turėjo galią71.

1.3. Literatūros cenzūra Cenzūros terminas vartotas tik Glavlito dokumentuose, nors cenzūros funkcijas atlikinėjo daugybė institucijų ir pavienių asmenų72. Glavlitas buvo bene paslaptingiausia sovietinės valdžios įstaiga. Nei rusiškojo, nei lietuviškojo jos pavadinimo nerasime anuometinėje spaudoje, telefonų knygose, informaciniuose žinynuose ar enciklopedijose73. Glavlitas – nuasmeninta, anoniminė įstaiga, kuri budriai sergėjo, kontroliavo kultūros, ypač leidybos, pasaulį. Cenzūros institucija dangstėsi kitų asmenų bei įstaigų kaukėmis, Maskvos patariamuoju balsu ir valstybės paslapčių saugojimu, bendravo su saugumu, įžūliai kišosi į ideologinius vertinimus ir dažniausiai nepalankiai nulemdavo kūrinių likimą. Cenzūravimo dokumentacija buvo sistemingai naikinama, todėl beveik neliko archyvinės medžiagos74.

67 Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, op. cit., p. 12. 68 Elena Baliutytė, op. cit., p. 12. 69 Ieva Pleikienė, op. cit, p. 190, 192. 70 Erika Grigoravičienė, Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 78. 71 Ibid, p. 75. 72 Ieva Pleikienė, op. cit., p. 188. 73 Liudas Truska, „Glavlito veikla Lietuvoje 1940–1947 metais“, in: Lietuvos istorijos metraštis 1996 metai, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997, p. 216. 74 Leonas Gudaitis, „Uždusinti žodžiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje“, in: „Metai“, [interaktyvus], 2010, Nr.5–6 (gegužė–birželis), [žiūrėta 2016-12-05], http://tekstai.lt/zurnalas-metai/6055-leonas-gudaitis-uzdusinti-zodziai-sovietine- cenzura-pokario-lietuvoje?catid=575%3A2010-m-nr-5-6-geguze-birzelis. 16

Išankstinės cenzūros tikslas buvo neleisti karinėms bei valstybinių paslaptims ir „ideologiniams iškraipymams bei klaidoms“ pasiekti visuomenės. Paskesniosioji kontrolė75 aptikdavo tas „klaidas“, informuodavo apie jas partines ir visuomenines organizacijas, kad „klaidų“ būtų išvengta, mažiau daroma ateityje76. Cenzorių direktyvines pastabas perteikinėjo LKP CK valdžios pareigūnai. Jos būdavo perduodamos dažniausiai vyriausiajam redaktoriui ar direktoriui, atsakingiems už „sklandų“ darbą. Pats cenzorius teksto nebraukė, jis tik pažymėdavo „netinkamas“ vietas, kurias šalindavo leidykla, redaktorius. Naujieji kultūros funkcionieriai neskaitė visų knygų, gaudė kritines nuomones ir tenkino cenzūros reikalavimus. Redaktoriams buvo draudžiama aptarinėti cenzūros veiksmus, autoriai neturėjo žinoti, kad jų knygos buvo cenzūruojamos77, bet tai buvo vieša paslaptis. Pasklidus žiniai apie ideologiškai netinkamo kūrinio išspausdinimą, leidyklai, redakcijai ir kūrinio autoriui grėsė susidorojimas: kritika iš „aukščiau“ spaudoje arba renginiuose (suvažiavimuose, pasitarimuose, susitikimuose ir t. t.). Po to leidyklos vadovui, redaktoriui grėsė pažeminimas pareigose ar pašalinimas iš užimamo posto. Teksto autorius nebegaudavo užsakymų parašyti vieną ar kitą knygą, publikaciją spaudoje, buvo atmetamos jo paties iniciatyvos, į jas žvelgta įtariai. Glavlito darbo 1957 m. ataskaitoje pirmą kartą atsirado spaudos kontrolei skirtas poskyris. Jame rašoma, kad „neteisingos“ idėjos kartais pasirodydavo žurnaluose. Pavyzdžiui, žurnalo „Šluota“ Nr. 23 išspausdintos „politiškai nenuoseklios karikatūros apie žydus“. 1967 m. buvo numatyta asmeninė Glavlito cenzorių administracinė ir net baudžiamoji atsakomybė už nepastebėtas ideologinio turinio klaidas. O po SSKP CK 1969 m. sausio 7 d. nutarimo padidėjo redakcijų atsakomybė už spausdinamos produkcijos politinį turinį, tačiau Glavlitas taip pat neapleido savo pareigų ir 1969 m. padarė 13 politinio, ideologinio pobūdžio pataisymų, o 1970 m. – 3478. Glavlitas iš esmės neteko galios tik 1987 m., atsakomybę už publikacijų politinį, ideologinį turinį perleidus žiniasklaidos priemonių vadovams. 1989 m. pradžioje nuo išankstinės cenzūros kontrolės buvo atleisti dauguma kultūrinių žurnalų79. Bet formaliai Glavlitas veikė iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Oficialiai cenzūra buvo panaikinta 1990 m. sausio 1 d., LTSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymą80. Tačiau cenzūravimas nevyko sklandžiai. Viena iš nesėkmingo sistemos požiūriu cenzorių darbo priežasčių galėjo būti prastas išsilavinimas. Pavyzdžiui, tarp Kauno grupės cenzorių nebuvo nė vieno

75 Kontrolė post factum buvo pavesta ir LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriui, bet tai nebuvo pagrindinė institucijos funkcija. 1968 m. spaudą kontroliavo tik vienas asmuo – skyriaus vedėjo pavaduotojas. Žr.: Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 368. 76 Liudas Truska, op. cit., p. 220. 77 Leonas Gudaitis, op. cit. 78 Ibid. 79 Arūnas Streikus, „Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956–1989 m.“, in: Genocidas ir rezistencija, 2004, 1 (15), p. 63. 80 Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 25. 17

žmogaus, turinčio aukštąjį išsilavinimą81. Išsilavinimo stygių dažnai lėmė ir jaunas cenzorių amžius. Kaip rašo literatūros istorikas Leonas Gudaitis, „ne visi penktojo ir šeštojo dešimtmečių cenzoriai buvo baigę gimnazijas, bet jau turėjo partinius bilietus ir visišką kompartijos pasitikėjimą“82. Cenzoriai menkai nusimanė apie sritis, kurių tekstus „taisė“. 1967 m. cenzoriui Jonui Kulbiui savivaliaujant buvo išaugę braukiamų tekstų mastai83. Glavlito partinės organizacijos susirinkime keltas klausimas, ar ne per daug pašalinama iš tekstų. Glavlito viršininko pavaduotojas Borisas Gurvičius piktinosi, jog kalbos apie kompetencijos stoką ir subjektyvumą slopina ideologinį budrumą ir kenkia jauniems cenzoriams. Susirinkime formaliai nuspręsta įpareigoti cenzorius lavintis84. Subjektyvumo, žinoma, negalėjo būti išvengta, nes nebuvo jokių „ideologiškai kenksmingų frazių“ sąrašų. Cenzorių profesinė literatūra apsiribojo keliomis slaptų informacijų brošiūromis. Cenzūra rankiojo kompromituojančius faktus savo šališkiems sprendimams85. Glavlito pasmerkti spaudiniai buvo deginami, pjaustomi spaustuvėse ir vežami į popieriaus fabrikus. Iš didelių tiražų daugeliu atvejų liko pavieniai egzemplioriai specialiuosiuose fonduose. Iki 1963 m. „politiškai kenksminga literatūra“ iš esmės buvo pašalinta iš bibliotekų lentynų86. Iš apyvartos pirmiausia buvo išimama ir naikinama: 1) „fašistinės“, t.y. prie vokiečių valdžios išleistos knygos ir periodika; 2) „smetoninė“, t.y. nepriklausomybės metais išleista, literatūra ir „smetoninė“ periodika; 3) į Vakarus išvykusių, represuotų asmenų, kitų „buržuazinių“ autorių knygos ir periodika87. Atšilimo laikotarpiu Lietuvą nuo išorinio pasaulio izoliavusi „geležinė uždanga“ tapo pralaidesnė ir cenzoriams iškilo uždavinys riboti Vakarų kultūrinę įtaką ir prižiūrėti, kokia informacija pasiekia Vakarus. 1961 m. Lietuvą iš užsienio pasiekiančios literatūros kontrolės sistema buvo galutinai reglamentuota88. Cenzūros dėmesį patraukdavo leidiniai, kurie propagavo amerikietišką gyvenimo būdą, mistiką, impresionizmą, nihilizmą literatūroje ir mene89. Svarbiausiai cenzūros institucijai rūpėjo ne tiek profesionalioji dailė, kiek sovietinio žmogaus „padorumo“ apsauga, teigiamas jo įvaizdis, ryšių su pasauliu ribojimas. Glavlito cenzoriai peržiūrėdavo spaudoje publikuojamas dailės kūrinių reprodukcijas, iliustracijas, fotografijas – redakcijos buvo įspėjamos dėl

81 Ibid, p. 248–251. 82 Leonas Gudaitis, op. cit. 83 Arūnas Streikus, op. cit., p. 52. 84 Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 361–364. 85 Leonas Gudaitis, op. cit. 86 Arūnas Streikus, op. cit., p. 47–48. 87 Liudas Truska, op. cit., p. 223. 88 Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 19. 89 Arūnas Streikus, op. cit., p. 49. 18

„nepadorių“ nuogo kūno atvaizdų, netinkamų, sovietinio žmogaus įvaizdį menkinančių vaizdų publikavimo90. Drausti arba iškarpyti filmai,91 tikrintos ir plokštelės, garso įrašai92. Be Vakarų idėjų ribojimo vykdyta ir kontrapropaganda.93 1964 m. liepos 9 d. LKP CK prezidiumas priėmė nutarimą dėl kontrpropagandos94 sustiprinimo95. Kontrpropagandą Lietuvoje vykdė daugybė institucijų, tarp jų: Valstybinis spaudos komitetas, laikraščių ir žurnalų redakcijos, Valstybinis radijo ir televizijos komitetas. Vietinė kontrolė leido LKP CK panaudoti Vakarų literatūrą kontrpropagandos tikslams, o KGB – operatyviniams tikslams. Į užsienį keliaujantys menininkai turėjo būti aprūpinti propagandine medžiaga apie savo darbus ir apie sovietinės kultūros ir meno vystymą96. Prie kontrapropagandos turėjo prisidėti ir patys dailės kritikai97. 1968 m. LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus pažymoje rašoma, jog įvairių sričių mokslo darbuotojai mėgina neigti viską, kas buvo praeityje – spaudoje dėl to skiriama pernelyg daug vietos „buržuaziniams nacionalistams“. Taip pat neatsargiai vertinta ir tuometinių „reakcinių“ emigrantų veikla98. Vakarų modernizmo drabstymas purvais teikė Lietuvos skaitytojams šiokią tokią informaciją apie meno procesus už sovietinio bloko ribų ir kėlė susidomėjimą. Negana to, šiek tiek bendram naudojimui neprieinamų knygų nuo 7-o dešimtmečio vidurio vis dažniau vietinei inteligentijai atgabendavo gimtinę aplankanti išeivija99. Išeivių knygos ar jų nuorašai, dailės albumai, mašinraščiu atspausdinti vertimai keliavo iš rankų į rankas100. Meno pasaulio naujienos dažnai atkeliaudavo iš Lenkijos 101. Tačiau daugiapakopėje sovietinės cenzūros sistemoje didelės svarbos turėjo autoriaus savicenzūra („vidinis cenzorius“). Eseistas ir literatūros kritikas Tomas Venclova rašė apie „beveidį“ cenzorių, su kuriuo sovietmečio autorius niekada nesusiduria, kuris nežino netgi pavardės, tačiau su kuriuo nelygioje kovoje grumiasi visą gyvenimą102. Pats autorius save kontroliavo, apsvarstydavo

90 Ieva Pleikienė, op. cit., p. 188–189. 91 Tomas Vaiseta, Lietuvos kultūra vėlyvuoju sovietmečiu. 92 Lietuvos TSR Glavlito darbo 1972 m. metinė ataskaita, in: LCVA, f. R-522, ap. 2, b. 117, l. 7–8. 93 Dideliais tiražais buvo rengiami faktografiniai kraštotyros ir turizmo leidiniai, propaguojantys sovietinį gyvenimo būdą. 1961 m. Vilniuje ir Kaune, įsteigus ekskursijų biurus ir užsieniečių grupėms ėmus keliauti į Lietuvą, atsirado kompiliacinė amatininkystė, kurią savo rankose laikė politiškai patikimiausi, jaučiantys nustatytas ribas periodinių leidinių redaktoriai ir leidyklų vadovai. Nenaujų faktų prikaišiota turistinė lektūra tenkino trumpalaikius keliautojų interesus ir buvo niekam nepavojinga. Žr.: Leonas Gudaitis, op. cit. 94 Kontrpropaganda – tai „mėginimas sumenkinti naujas Vakarų idėjinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo tendencijas ir per Vakarus pasiekiančią informaciją apie tikrąją padėtį Sovietų Sąjungoje“ Žr.: Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 19. 95 Nutarime numatyta į užsienį siųsti tik patikimus asmenis, sudaryti žurnalistų grupę, kuri rengtų medžiagą, demaskuojančią priešišką užsienio reakcinės spaudos ir radijo propagandą, organizuoti ideologinių darbuotojų pasitarimus, skirtus kontrpropagandos taktikai aptarti ir t.t. Ibid, p. 338–342. 96 Erika Grigoravičienė. Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 72. 97 Svetlana Červonaja, op. cit., p. 202 – 230. 98 Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 267. 99 Liūtas Mockūnas, „Knygų keliai į Lietuvą“, in: Metai, 1992, Nr. 12, p. 103. 100 Elena Baliutytė, op. cit., p. 124–125. 101 Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, op. cit., p. 14. 102 Liudas Truska, op. cit., p. 219. 19 savo kūrinius, kas galėtų užkliūti, užtraukti cenzorių nemalonę, atkreipti į jo kūrybą per didelę dėmesį. Literatūros tyrinėtojas Vitas Areška, atsimindamas kritikos situaciją aptariamu laikotarpiu, gerokai vėliau prisipažino: „Karjera, išlikimas, kova už būvį, apgaudinėjimas ilgainiui pasidarė norma. [...] norėjome realizuoti savo gabumus, todėl ėjome prisitaikymo, pataikavimo keliu“103. Socialinis realizmas buvo tapęs ne tik dailės, bet ir dailės kritikos metodu104. Valdžia iš meno reikalavo politinio diskurso, o iš kritikų – šio diskurso apmokymo ir jo atlikimo kontrolės. Spauda turėjo sistemiškai nušviesti agitacijos ir propagandos meno priemonėmis problemas105. Valdžios požiūris į kritiką kaip partijos politikos vykdytoją nepakito per visą sovietmetį, bet tik pirmuoju pokario dešimtmečiu kritikos veikla tiksliai atitiko valdžios lūkesčius. Totalitarinei valdžios politikai liberalėjant, kritika darėsi autonomiškesnė106. Vinco Kisarausko iliustracijos 1960 m. „Vagos“ leidyklos išleistoje knygoje „Poklius tykoja kas dieną“ ir dailininko žmonos, grafikės Saulės Kisarauskienės iliustracijos Eduardo Mieželaičio knygai „Autoportretas. Aviaeskizai“ buvo išjuoktos feljetonais, kritiką spaudoje išplečiant net už LTSR ribų107. Kritikai privalėjo naudoti naująją politizuotą kalbą, prie įprastinių žodžių pridėti epitetus: „socialistinis“, „tarybinis“, „partinis“, „komunistinis“ ir t.t. Naujakalbės žodžiai buvo būtini „žaibolaidžiai“, apdraudžiantys kritikos tekstus nuo cenzorių savivalės ir leidžiantys laisviau užsiimti meno kūrinių analize. Lenino, kitų marksizmo vadų citatos irgi veikė kaip „žaibolaidžiai“, kuriais dažnai prasidėdavo kritikos tekstai. Socialistinio realizmo metodo kovingumas kritikos tekstuose dažnai buvo realizuojamas militaristine leksika. Kita vertus, Socrealizmui oponavusių kritikų rašiniuose randame tyčinio miglojimo – ezopinės kalbos108. Kritikai privalėjo ieškoti kūriniuose turinio ir formos vienovės. Kritikos pozicija kūrinį girti už temą, aktualumą, nekreipiant dėmesio į jo meninę kokybę, vadinta vulgatoriška109. O palikus nuošalyje temą, turinį, kritikas išvadinamas formalistu, estetizuotoju. Buvo nepatartina vartoti „deformacijos“ ar „kolorizmo“ konceptų110. 1962 m. Nikita Chruščiovas po apsilankymo Maskvos dailininkų parodoje karą paskelbia ne tik rusų avangardistams, bet avangardui apskritai.111 Situacijai palaipsniui gerėjo, bet 7-o dešimtmečio pabaigoje kova su formalizmu atsinaujino. LKP CK pažymoje priekaištauta, jog kai kurie meno kritikai neatsižvelgia į SSRS dailininkų III suvažiavime iškeltą teiginį, jog „šalia dogmatiškumo atgyvenų iki šiol didelį pavojų kelia tendencijos, susijusios su formalistinių estetinių pažiūrų įtaka, su revizionistinėmis estetinėmis teorijomis, nutrinančiomis

103 „Buvom lažininkai. Kuo būsim? [pokalbis apie kritiką]“, in: Literatūra ir menas, 1989, sausio 28. 104 Elena Baliutytė, op. cit., p. 9. 105 Erika Grigoravičienė. Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 71. 106 Elena Baliutytė, op. cit., p. 11. 107 Ramutė Rachlevičiūtė, Saulė Kisarauskienė: monografija, Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla, 2008, p. 77. 108 Elena Baliutytė, op. cit., p. 73–77, 109, 116. 109 „Kūrybiškai svarstykime literatūros klausimus“, in: Literatūra ir menas, 1954, balandžio 3. 110 Erika Grigoravičienė. Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje, op. cit., p. 73. 111 Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, op. cit., p. 10. 20 ribą tarp buržuazinės ir socialistinės ideologijų ir orientuotomis į [...] atsitraukimą nuo socialistinio meno ir jo kovinių klasinių uždavinių“112. 1969 m. dokumente rašoma, jog ginčytinus ir žiūrovui sunkiai suprantamus eksperimentus lydi nepagrįstai palankūs, migloti komentarai. Tokias nuomones įsileidžia žurnalai „Kultūros barai“, „Jaunimo gretos“, „Pergalė“. Pažymoje minima dailėtyrininkė ir literatūrologė Irena Kostkevičiūtė, atvirai propaguojanti dailininko išskirtinumo siekimą – individualizmą, meninės išraiškos subjektyvumą vaizduojamajame mene. „Komjaunimo tiesoje“ V. Jurevičius giria tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus kubistine koncepcija besiremiančią kūrybą. „Nemuno“ redakcija džiaugiasi V. Juknevičiaus priešiniais, primenančiais užsienio autorių kūrybą. Meninėje fotografijoje susitelkta į apnuoginto kūno atvaizdus113.

112 Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 369. 113 Ibid, p. 369–372. 21

2. STASIO BUDRIO ASMENYBĖ IR BIOGRAFIJOS AKCENTAI 2.1. Vaikystė, studijos, pirmieji darbai Stasys Budrys gimė 1932 m. sausio 16 d. Vakaruose-Vertimuose Baisogalos valsčiuje (Radviliškio raj.). Tėvai Kazimieras Budrys ir Liucija Jacevičiūtė-Budrienė114 turėjo 12 hektarų ūkį115. Žemės sklypą Budrių šeimyna buvo gavusi 1921 m. po žemės reformos kaip dvaro darbininkai116. 1935 m. tėvai pasistatė erdvų namą. Atėję į valdžią sovietai nusavino beveik visą Budrių šeimos žemę. 1949 m. gegužės 14 d. Budriai tapo kolūkio „Darbo Didvyris“ nariais117. Budriams grėsė ir tremtis, teko slapstytis.118 Galbūt užkliuvo tvarkingas ir pavyzdingas ūkis, o gal drąsesnis patriotiškas mamos žodis119. Tėvai iki pat pensijos dirbo kolūkyje, užaugino septynis vaikus.120 Mama buvo paskirta apylinkės Tarybos deputate, neva aktyviai prisidėjo prie kolektyvizacijos apylinkėje121. Ji verpdama dainuodavo. Tėtis buvo svarbiausias parapijos bažnyčios giedotojas122. Vaikai padėdavo ūkyje, ganė karves123. Vyriausias brolis Mykolas (antras vardas Vytautas (1930–2010))124 tapo inžinieriumi, tarnavo armijoje, dirbo Šiaulių aerodrome. Kai Mykolui pasiūlė tapti Šiaulių rajono kolūkio pirmininku, šis atsisakė ir įstojo į Leningrado institutą, kad su juo nebūtų susidorota. Po mokslų jį norėjo grąžinti į armiją. Šis vėl atsisakė ir liko dirbti institute. Nors visada svajojo grįžti į Lietuvą, tačiau pagal savo kvalifikaciją negavo darbo125. Sesuo Aldona (g. 1935) tapo ekonomiste, finansininke. Į Klaipėdą pas Aldoną atvyko ir brolis Adolfas (1941–1997); įsidarbino vairuotoju. Kita sesuo Bronė (g. 1928) dirbo Kėdainių rajono tarybiniame ūkyje, vėliau grįžo padėti tėvams. Dalis vaikų buvo linkę į tiksliuosius

114 S. Budrio gimimo liudijimas, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 4–5 . 115 Kaime nebuvo turtingų, stambių ūkininkų; visi sugyveno taikiai. Žr.: pokalbį su Aldona Budryte-Rutkauskiene (2016- 11-03). 116 S. Budrio charakteristika 1949 m., in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 1. 1964 m. Stasys Budrys rašė, jog gimė valstiečių šeimoje. Žr. S. Budrio asmens byla, f. 342, ap. 3, b. 16, l. 1. Sovietmečiu kilmė buvo apibrėžia tik trimis variantais: valstiečių, darbininkų ir inteligentų. 117 S. Budrio charakteristika 1949 m., op. cit., l. 1. Kolūkio pirmininkas atėmė iš Budrių mylimą arklį Aidą: „Būdavo važiuoja pirmininkas į Baisogalą, mūsų tas arkliukas atsisuka ir žvengia, o tėtis verkia. Tokia tvarka buvo, nieko nepadarysi, viską atėmė.“ Žr.: pokalbį su Aldona Budryte-Rutkauskiene (2016-11-03). 118 Iš pokalbio su Algirdu Budriu (2016-11-07). 119 Nors tėvams grėsė tremtis, 1949 m. Stasio charakteristikoje, skirtoje mokyklos valdžiai, įrašyta: „Šeimoje yra 9 asmenys, kurie laikomi lojaliais“. Žr.: S. Budrio charakteristika, op. cit., l. 1. 120 Tėvus, kaip ir kitus kaimo suaugusiuosius, vakarais mokino mokytoja patriotė S. Stančienė, kurią sovietai po to ištrėmė į Sibirą. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 121 S. Budrio charakteristika, op. cit., l. 1. 122 Tėtis buvo iškalbingas – sūnaus Algirdo koncerto proga parengė eiliuotą pusvalandžio trukmės kalbą. Žr.: pokalbį su Algirdu Budriu (2016-11-07). 123 Stasys su Romualdu vasaromis visiems metams pripjaudavo malkų, kartu uogaudavo, grybaudavo, maldami miltus dainuodavo. Žiemomis Stasys mėgdavo slidinėti, išsiruošdavo į žygius su slidėmis. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 124 Stasys, būdamas studentu, intensyviai susirašinėjo su Mykolu. Žr.: „Laiškai ir sveikinimai S. Budriui“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 239, l. 1–3. Išlikęs laiškas ir iš vėlesnio periodo. Žr.: Laiškai ir sveikinimai S. Budriui“, Ibid., l. 5. 125 Iš pokalbio su Algirdu Budriu (2016-11-07). Mykolui Budriui buvo pasiūlyta dirbti ir jūrinių lokatorių gamykloje Serpuchove (miestas vakarų Rusijoje). Bet jis turėjo savo nuomonę, žinojo, kad tai „labai blogas fabrikėlis“. Laiške Stasiui rašė: „Aš pasakiau, kad aš ten nevažiuosiu, aš gyvenu savo protu ir jeigu klausyčiau visų patarimų, tai nebaigčiau ne tik instituto, o ir 7 kl. Važiuoti niekur nevažiuosiu, nors ir išvarys iš instituto.“ Žr.: „Laiškai ir sveikinimai S. Budriui“, op. cit., l. 2–3. 22 mokslus, dalis nevengė paprasto darbo, o trys iš jų linko į meną. Tai – klarnetininkas Algirdas (g. 1939), keramikas ir Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas (g. 1933)126 ir dailėtyrininkas Stasys. Stasys kartu su broliais Mykolu, Romualdu ir sese Aldona kasdien eidavo per purvynus 8 kilometrus į Baisogalos vidurinę mokyklą127. Stasys daug skaitė: kelionė į mokyklą neprailgdavo, nes visą kelią Stasys ar jo bendramokslis atpasakodavo perskaitytas knygas. Romualdas prisimena, jog jo brolis neskaitė „pigių“ knygų, mėgo rimtesnę literatūrą; neapsiribojo lietuvių literatūros klasikais, o domėjosi ir pasauline literatūra. Mokykloje Stasys perskaitė abi Johno Galsworthy romano „Forsaitų saga“128 dalis, vėliau (nuo 6-o dešimtmečio pabaigos) – Hemingway‘aus kūrinius. Iš rusų literatūros klasikų jį žavėjo Fiodoras Dostojevskis129, Ivanas Turgenevas130, Antonas Čechovas131. Vaikystėje visi giedodavo gegužinėse, laidotuvėse, o namuose dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Stasys dar ir virtuoziškai grodavo akordeonu132 vestuvėse, vakaronėse. Jis atmintinai žinojo gausybę liaudies dainų, grodavo Stasio Šimkaus, Juozo Tallat-Kelpšos, Juozo Naujalio aranžuotas liaudies dainas133. Anot brolio Algirdo, Stasys galėjo būti puikus muzikantas. Visi buvo nustebę, kad jis nepasirinko muzikinės karjeros. Mokykloje Stasys Budrys grojo fisharmonija, vargonais, dainuodavo chore ir net pavaduodavo mokytoją kaip chorvedys. Dalyvavo 1950 m. Dainų šventėje. Buvo muzikalus, turėjo puikią klausą ir gerą balsą (buvo tenoras). Susidomėjimą muzika kurstė ir puikus muzikos mokytojas Urbonavičius, pas kurį Stasys nevengdavo užsukti į svečius, patobulinti muzikinių įgūdžių. Vargonuoti slapta mokė mokytojas Gaidamavičius, kuris vėliau buvo atleistas iš

126 Romualdas Budrys, beje, Dailės institute norėjo studijuoti skulptūrą, tik, deja, jo ten priėmė. Tačiau studijų metais darė skulptūras, bareljefus. Ir baigiamajam darbui sukūrė skulptūrą. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). Stasys didžiąją dalį savo dailėtyrininko veiklos paskyrė būtent skulptūros tyrimams. 127 Baisogalos vidurinė buvo įsikūrusi Komarų dvare. Čia buvo išlikęs autentiškas dvaro interjeras: koklinis židinys, kareliško beržo knygų spintos, parketas. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). Pokario metais, kai mokiniai nebetilpo pradinėje mokykloje, Budrių namo dviejuose kambariuose (salone ir miegamajame) mokėsi dalis pradinukų. Žr.: pokalbius su Aldona Budryte-Rutkauskiene (2016-11-03) ir Romualde Budriu (2016-11-18). 128 Johnas Galsworthy, Forsaitų saga, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950–1951. 129 Tuo metu galėjo skaityti išleistus šiuos Dostojevskio kūrinius: Baltosios naktys [turinyje ir Vargšai žmonės; Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1949; Jaunuolis: romanas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950. Bibliotekoje galėjo būti tarpukariu išspausdinti autoriaus kūriniai: Vyriausias inkvizitorius [iš „Broliai Karamazovai“, II d.], Kaunas: „Varpo“ bendrovė, 1922; Nusikaltimas ir bausmė: šešių dalių romanas su epilogu, Kaunas: „Universitas“, 1929–1930; Idiotas: romanas, Kaunas: Žinija, 1939; Lošėjas: romanas, Kaunas: Spaudos fondas, 1939; Vienos moters istorija: [Netutė Nezvanova], Kaunas: Spaudos fondas, 1940. 130 Kol Stasys mokėsi mokykloje, jau buvo išleistos šios Turgenevo knygos: Raštai, I–IX t, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1946–1950; Apsakymai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1953. Bibliotekoje galėjo būti tarpukariu išleistų knygų: Tėvai ir vaikai: romanas, Kaunas: Švietimo ministerijos leidinys, 1924; Bajorų gūžta: romanas, Marijampolė: „Dirvos“ b-vės leidinys, 1924 (II leidimas 1929); Pirmoji meilė, Kaunas: Spaudos fondas, 1937; Prieš įvykius: romanas, Kaunas: Antikvaro knygyno leidinys, 1938; Dūmai: romanas, Kaunas: „Studijos“ knygyno leidinys, 1938; Pavasario sriautas: apysaka, Kaunas: Šviesa, 1940. 131 Iš pokalbio su Romualdu Budriu (2016-11-18). 132 Akordeonu groti Stasį išmokė dėdė Edvardas Sirutavičius. Žr.: pokalbį su Algirdu Budriu (2016-11-07). 133 Štai toks Stasio Budrio muzikalumas galimai turėjo įtakos tam, jog jis dailės kūriniuose ypatingai palankiai vertino vieningą kompoziciją, ritmą, kartais lygino juos su muzika. Pavyzdžiui: „Lėtas, bet tvirtas plastinių masių ritmas suteikia šiam kūriniui lyg senovės dainos apie liaudies kovas, apie meilę Tėvynei skambesį“. Žr.: Stasys Budrys, Bronius Pundzius: monografija, Vilnius: „Vaga“, 1969, p. 53. 23 darbo už vargonavimą bažnyčioje134. Stasys galėjo būti ir geras rašytojas135. Rašytojo talentas136 Stasiui, žinoma, pravertė dailėtyrininko veikloje. Baisogalos vidurinėje būta gerų „stiprių“ pedagogų iš prieškario, pasišventusių mokytojavimui, nors vadovėlių, galima sakyti, nebuvo. Pokariu pedagogai traukėsi į provinciją tikėdamiesi, kad nebus ištremti į Sibirą. Romualdas prisimena jaunuoliams ypač imponavusias keramiko Povilo Krivaičio137 dailės pamokas, ypač paveikusias Romualdo likimą. Neatsitiktinai Krivaičio mokiniai, Stasio Budrio mokyklos draugai, vėliau tapo svarbiais lietuvių dailės pasaulio veikėjais. Tarp jų dailininkai Vincas Kisarauskas, Liucija Šulgaitė, Arvydas Každailis, dailėtyrininkas Leonas Jasiulis138. Stasys galėjo tapti dailininku. Jis kūrė plakatus. Taip pat prisidėdavo prie mokyklos spektaklių apipavidalinimo ir net pats juos režisuodavo, vaidindavo. Kultūrinis gyvenimas virė, o sunkios sąlygos139 tik dar labiau įžiebė norą mokytis, užsiimti saviveikla. Mokiniai spektaklius rodydavo Radviliškio rajono gyvenvietėse: Pociūnėlių miestelyje, Skėmių ir Valatkonių kaimuose140. Stasys, vasarą pasimokęs, vieną klasę „peršoko“, išėjo tos klasės kursą eksternu, kad nebūtų pašauktas į kariuomenę, kad anksčiau taptų studentu. Itin paklausūs buvo imlesni, gabesni mokiniai, žinant, kad šie greičiau perpras naujos karinės technikos abėcėlę. O Stasys Budrys mokėsi puikiai. 1951 m. baigė mokyklą aukso medaliu141. 1951 m. Stasys Budrys tuo pačiu metu įstojo į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija), chorvedybos specialybę, ir į Valstybinį (Lietuvos) dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), tekstilės specialybę, nes į tapybą jo nepriėmė. „Konkursai tuomet į šią [tapybos – A. M.-M.] specialybę buvo didžiausi ir būti dailininku

134 Stasys mėgo simfoninę, operinę, bet ir liaudišką muziką. Pats įvaldydavo instrumentus ir kitus mokė. Klarnetininkas Algirdas prisimena, kad būtent Stasys mokė jį groti fisharmonija ir įkalbėjo jį stoti į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą (dabar – Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Vėliau Stasys lankydavosi brolio Algirdo koncertuose. Algirdui jis buvo itin ryški asmenybė, įkvėpėjas, autoritetas. Tokiu jis Algirdui išliko visą gyvenimą. Žr.: pokalbį su Algirdu Budriu (2016- 11-07). 135 Iš pokalbio su Romualdu Budriu (2016-11-18). 136 Budrio poezijos randame jo dienoraščiuose, pvz.: 1969 m., sausio 17 d., 2 valanda nakties. Žr.: Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 210. 137 Povilas Krivaitis (1911–1989) 1932–1940 m. studijavo Kauno meno mokykloje keramiką. Nuo 1940 m. dirbo Kauno dailės mokyklos instruktoriumi. Pedagoginį darbą dirbo iki 1956 m. Jo darbai buvo eksponuoti Niujorke (1939, 1959), Vilniuje (1957), Maskvoje (1956), Leipcige (1958), Briuselyje (1958), Poznanėje, Damaske, Ceilone, Milane, Osle (visos 1959). Žr.: Povilas Krivaitis, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-04-03], http://www.tdaile.lt/Autoriai/P_Krivaitis/P_Krivaitis.htm. 138 Romualdas Budrys 1954–1959 m. LTSR valstybiniame dailės institute studijavo keramiką. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18) ir Arvydas Každailis: parodos katalogas, Vilnius : Lietuvos TSR dailės fondas, 1989, p. 2. 139 Romualdas prisimena, jog tekdavo rasti įvairių ginklų, prieštankinių granatų. Vaikai galėjo netyčia paspausti rankenėlę. Sykį, turbūt 1946 ar 1947 m., broliai Romualdas, Mykolas, Stasys ir sesė Aldona keliavo į gimnaziją, o keliu važiavo stribai, vadinamieji „liaudies gynėjai“. Alkoholio užtemdytomis akimis pamatę iš karinių šinelių pasiūtus rūbus, pamanė, jog čia ne mokiniai, o partizanai ir ėmė šaudyti. Jaunuoliams pavyko nušokti į griovį ir lūžtančiu ledu pabėgti į mišką, kur nuo kulkų krito šakos. Tad įtampos pokario metais būta. Miškelyje dažnai slapstėsi sovietų kariai su kulkosvaidžiais. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 140 Vienas spektaklių buvo pastatytas pagal Lazdynų Pelėdos apsakymą „Motulė paviliojo“. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 141 1951 m. liepos 3 d. rašoma: „Pažymima, kad Budrys Stasys, Kazio, 1950–1951 m. mokėsi Baisogalos vidur. mokykloje XI (vienuoliktoje) klasėje ir, būdamas labai gero elgesio, išlaikė brandos atestato egzaminus labai gerai.“ Žr.: Pažymėjimas, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 2. 24

– visų pirma reiškė būti tapytoju“142. Neįstoję į tapybos specialybę, galėjo rinktis grafiką, taikomąją dailę. Budriui teko apsispręsti, pasirinkti vienas studijas. Po kelių mėn. blaškymosi Stasys nusprendė toliau mokytis Dailės institute. Studentai tais laikais gyvendavo pusbadžiu. Stasys, studijuodamas Dailės institute, pažįstamų mergaitę mokė groti akordeonu. Už tai gaudavo vakarienės143. Dailės institute dailėtyrininkai Tadas Adomonis, Jonas Umbrasas pastebėjo, jog Stasys – intelektualus, domisi dailės istorija, puikiai ją išmano. 1952 m. Budrys Lietuvos TSR MT Meno reikalų valdybos nukreipimu laikė stojamuosius egzaminus, sėkmingai juos įveikė ir išvyko studijuoti į I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros instituto144 Meno istorijos ir teorijos fakultetą145 Leningrade. Tai lėmė, jog Stasys tapo dailėtyrininku. Nors gerai tapė, valdė akademinį piešinį, imtis meno teorijos vietoje meno kūrybos ragino ir suvokimas, jog menuose įgūdžiai lavinami nuo vaikystės, nuo mažumės. Išvykimo sistema galiojo visoms specialybėms – gabesni studentai iš Lietuvos buvo siunčiami tęsti studijų į SSRS sostinę Maskvą ir į turtingą kultūrinėmis tradicijomis Leningradą146. Kurį laiką išvykimas buvo neišvengiamas menotyrą studijuoti nusprendusiems lietuviams. Mat Valstybiniame dailės institute tik 1959 m. į neakivaizdines studijas buvo priimta pirmoji pokariu būsimų dailėtyrininkų karta. Dar turėjo prabėgti dešimt metų, kol 1969 m. dailėtyrą buvo galima studijuoti dieninėse studijose147. I. Repino institute studijavo dailėtyrininkės Rachilė Krukaitė (1955–1958)148 ir Ingrida Korsakaitė (1956–1961), grafikai Leonas Lagauskas (1952–1958), Laimutis Ločeris (1952–1958) ir

142 Ramutė Rachlevičiūtė, „Tobulos konstrukcijos ilgesys“, in: Jonas Švažas: albumas, sudarė Marija Švažienė, Saulius Švažas, Vilnius: Klaipėdos apskrities dailininkų sąjunga, 2015, p. 6. 143 Vilnius tuo metu buvo labai nukentėjęs, karo apgriautas. Sostinė buvo gerokai mažesnė nei dabar. Už Neries jau ganėsi ožkos. Mieste buvo pilna kareivių. Po Chruščiovo amnestijos kurį laiką siautėjo vagys. Studentai duonai užsidirbdavo kraudami vagonus, užmiestyje padėdami nukasti bulves ir t. t. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 144 Tai Sankt Peterburgo Raudonosios vėliavos ordino valstybinis akademinis I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institutas (Санкт­Петербу́ргский ордена Трудово́го Кра́сного Зна́мени госуда́рственный академи́ ческий институ́т жи́ вописи, скульпту́ры и архитекту́ры и́ мени И. Е. Ре́пина). Tai seniausia Rusijoje aukštoji dailės mokykla, įkurta 1757 m. kaip Imperatoriškoji dailės akademija. Sovietmečiu ir dabar kartu su kita aukštąja mokykla – Maskvos valstybiniu akademiniu V. Surikovo dailės institutu – sudaro Rusijos dailės akademiją. Tuo metu, kai studijavo Budrys tapytojas, pedagogas Viktoras Orešnikovas (1904–1987) buvo rektorius (1953–1977). 145 S. Budrio asmens byla, op. cit., l. 3. 146 Tiesa, dėl politinių priežasčių į Maskvos, Leningrado aukštąsias meno mokyklas buvo priimami nebūtinai geriausi studentai. Buvo ir silpnesnių mokinių, atvykusių iš Albanijos, Kinijos. To reikalavo „internacionalizmo“ principas, tai simbolizavo šalių draugystę. Žr.: pokalbį su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 147 Dailės istorijos ir teorijos katedros įkūrėjo Adomonio vadovavimo katedrai laikotarpis (1951– 1976) tapatinamas su Lietuvos pokarinės dailėtyros mokyklos formavimu. 1953 m. katedroje pradėta rengti Lietuvos dailės istorijos programa, kurios sudarytojais buvo visi tuometiniai dėstytojai. Adomonis buvo atsakingas už laikotarpį iki XIX amžiaus pabaigos, Juozas Umbrasas – už XX amžiaus pirmąją pusę, Genovaitė Kęstutytė-Jasiulienė – už XX amžiaus antrosios pusės taikomąją dailę. Programa buvo parengta 1958 m., nors Dailės istorijos ir teorijos katedra buvo įkurta jau 1945 m. Tačiau tuo metu jos paskirtis buvo suteikti meno istorijos pagrindus būsimiesiems dailininkams ir architektams. Katedra iš dalies rėmėsi panaikintų Vytauto Didžiojo ir Stepono Batoro universitetų ištekliais. Žr.: Dailės istorijos ir teorijos katedra, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-03-12], http://www.vda.lt/lt/studiju_programos/bakalauro-studiju-programos/dailetyra/dailetyra-bakalauro-studijos-vilnius. 148 1940–1949 m. Krukaitė studijavo monumentaliąją tapybą Kauno Valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vadovaujama Ušinsko. Krukaitė yra sukūrusi monotipijų, tapybos darbų, papuošalų, vitražų, dirbo menotyros 25

Samuelis Rozinas (1951–1955), skulptorius Leonas Strioga (1952–1958). Į Repino institutą stojo ir dailininkas Antanas Kmieliauskas. Tačiau, nebaigęs stojamųjų egzaminų, nusprendė grįžti į Lietuvą149. Aspirantūros studijose žinias gilino skulptorius Konstantinas Bogdanas (1953–1956).150 Bogdano skulptūros „1863 m. valstiečių sukilimas Lietuvoje“ (1956) gynime151 dalyvavo ir Stasys Budrys152. Grįžęs į Vilnių būtent su Bogdanu Stasys bendravo bene artimiausiai iš visų dailininkų153. Stasys buvo subūręs lietuvių studentų organizaciją, kuri rengdavo koncertus, pokalbius apie dailę ir kitus menus. Tai buvo patriotinis154 judėjimas. Vėliau būrelio vadovavimą perėmė iš tremties grįžęs lietuvis ir pavertė šį būrelį atvirai antitarybiniu. Būrelis buvo išvaikytas, vadovas suimtas, o Stasio lojalumas sovietų valdžiai svarstytas Lietuvos TSR dailininkų sąjungos pirminėje partinėje organizacijoje155. Dėl to 1960 m. balandžio 16 d. Stasys Budrys rašo Lietuvos KP Vilniaus m. Lenino rajono komitetui paaiškinimo, duoto LTSR Dailininkų Sąjungos pirminei partinei organizacijai, papildymą156. Dokumente Budrys prisimena, kaip Repino institute buvo verbuojamas saugumiečių. Saugumiečių vilionėms jaunuolis nepasidavė ir darbo atsisakė. Todėl jam teko gudriai teisintis: „Sutikimo eiti pas jį dirbti negalėjau duoti, nes turėjau labai daug mokslo darbo, artėjo diplominiai

srityje. 7-o dešimtmečio pabaigoje dirbo LTSR MA Istorijos instituto menotyros sektoriuje. Žr.: Stasys Budrys, Lietuvių vitražas, Vilnius: „Vaga“, 1968, p. 26. 149 Iš pokalbio su Alfonsu Ambraziūnu (2018-03-02). 150 Šiame sakinyje skliaustuose nurodytos studijų pradžios ir pabaigos datos. 151 Tuomet dailininkai sukurdavo kūrinį, už kurį, o ne už kandidatinę disertaciją (kaip dailėtyrininkai) gaudavo mokslinį laipsnį po studijų aspirantūroje. 152 Taip pat – skulptoriai Mikėnas ir Nikolajus Tomskis (skulptorius monumentalistas, daugelio sovietinės epochos paminklų autorius, Stalino premijos, taip pat Lenino premijos ir SSRS Valstybinės premijos laureatas; Černiachovskio paminklo Vilniuje autorius (1993 m. I. Černiachovskio paminklas perkeltas į Voroženą, o po paminklu buvę palaikai palaidoti Maskvos Novodevičės kapinėse). 153 Tačiau, nepaisant to, nevengė kritikuoti Bogdano kūrinių. Plačiau apie tai žr. šio teksto 3.3.3. 154 1969 m. gegužės 10 d. inicialais pasirašiusio, Budrio monografiją apie Pundzių perskaičiusio, dailininko laiške rašoma: „džiaugiuos Jūsų darbu ir sveikinu. Pundzių dūšioj labai gerbiau. O jus – už tai, kad jūs tykus tykutėlis patriotas.“ Žr.: Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 257, l. 25. Šią Budrio savybę patvirtina ir dabartiniai jo amžininkų liudijimai. Žr.: pokalbis su Algirdu Budriu (2016-11-07), pokalbis su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 155Apie šį būrelį pasakojo brolis Algirdas, kuris, studijuodamas LTSR konservatorijoje, važinėdavo tobulintis į Leningradą pas prof. V. Genslerį ir apsistodavo pas brolį Stasį. Studentų organizacijos veikloje dalyvavo šie Leningrade studijavę lietuviai: grafikai Leonas Lagauskas, Laimutis Ločeris, Samuelis Rozinas. Žr.: pokalbį su Algirdu Budriu (2016- 11-07). 156 Budrio pasiaiškinime atsiskleidžia saugumiečių darbo, verbavimo metodai: „Kartą kažkas skambino į bendrabutį ir ieškojo manęs [...]. Sužinojau, kad tai būta Dailininkų Sąjungos ūkio skyriaus vedėjo.[...] Nuvykaus pas jį. [...] Jis klausinėjo mane apie studentišką gyvenimą, iš viso apie mano biografiją, tėvus. Pasirodė, kad pašnekovas daug apie mane žinąs. [...] Toliau man teko nustebti, kai pašnekovas [...] prisistatė Vladimiru (ar Aleksandru?!), tarybinių valstybinės saugumo organų darbuotoju. Jis kalbėjo, kad mane tam tikri žmonės, dailininkai, rekomendavo kaip gabų studentą, gerą visuomenininką ir t. t. [...] Pirmiausia buvo susitarta dėl visiškos šios mūsų kalbos paslapties. Po to drg. Vladimiras aiškino, kad aš galėčiau būti naudingas kaip Pabaltijo kalbų žinovas. [...] Pašnekovas mane viliojo patrauklumu, romantišku įdomumu saugumo organų darbo, tikino, kad aš jį labai pamilsiąs, net ateity paliksiąs savo, kaip meno istoriko, specialybę ir t. t. [...] klausinėjo apie jugoslavus studentus (jie tais metais jau nebesimokė Tarybų Sąjungoje) [...] Mano pašnekovas pastebėjo, kad jau šaltoka, o aš be palto, kad aš visai blogai vilkįs [...] stengėsi suinteresuoti materiališkai.“ Žr.: S. Budrio paaiškinimas LKP Vilniaus m. Lenino rajono komitetui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 278, l. 1–2. 26 metai, valstybiniai egzaminai. Aš buvau respublikos pasiųstas studentas, todėl mokslai pirmon eilėn“157. Šis dokumentas liudija, jog Budrio politinis nepaklusnumas buvo nagrinėjamas ir kritikuojamas Lietuvos TSR Dailininkų Sąjungos pirminės partinės organizacijos. Už prasižengimus dailėtyrininkui tekdavo formaliai atgailauti. Jis kaltintas ne tik dėl lietuvių būrelio organizavimo, bet ir dėl bendros savo profesinės laikysenos: „Lietuvos TSR dailininkų sąjungos pirminė partinė organizacija apsvarstė mano asmens bylą. [...] Kalbėję susirinkime draugai teisingai iškėlė mano charakterio blogybes, kaip karštumą, nekuklumą, nesavikritiškumą, negerbimą kitų nuomonės ir pan. Lietuvos TSR Dailininkų Sąjungos komunistai teisingai pareikalavo iš manęs didesnio partinio pricipingumo, partiškumo savo darbe ir elgesiuose. Aš visomis jėgomis stengsiuos pateisinti duotą man draugų pasitikėjimą, savo darbu atitaisyti padarytas klaidas“158. Vėliau, pretenduojant į darbą Kultūros ministerijoje, šiuos prasižengimus Budriui teko slėpti159. Nepaisant akylaus saugumiečio žvilgsnio, Leningrade160 atšilimo laikotarpis buvo labai jaučiamas, nes šis miestas visą laiką oponavo Maskvai meno srityje161. Veikė biblioteka, kupina senų gerų leidinių. Repino instituto studentams dalis paskaitų vykdavo Ermitaže162. Studentai buvo vedami į Ermitažo fondus, kuriuose jau buvo galima išvysti rusų klasikinio modernizmo atstovų kūrinių: Kazimiero Malevičiaus, Vasilijaus Kandinskio drobių163. 1954 m. laiške Stasys Budrys pasidžiaugia:

157 Kad tai yra tik pasiteisinimas, tampa aišku, atidžiau sekant minties giją. Budrys, kol saugumietis nebuvo atskleidęs savo tapatybės, buvo pasiryžęs padirbėti ūkvedžio padėjėju: „Jisai siūlė man darbo. Aš, priimdamas šį pilietį už ūkio reikalų vedėją, atsakiau, kad studentui uždarbis neprošal.“ Žr.: Ibid., 1. 3. 158 Dokumente rašoma: „Susirinkime man tapo dar aiškesnės padarytos ideologinės klaidos. Draugai iškėlė daug teisingų apkaltinimų, apsvarstė jautriai mano partinį nusižengimą. Aš buvau labai ir labai neteisus, dalyvaudamas ir veikdamas Leningrado lietuvių studentų tarpe. Mums, tarybiniams studentams, nebuvo jokio reikalo atskirai rinktis. Tai buvo nesveikas, politiškai neteisingas reiškinys. Jis davė pagrindo pasireikšti nacionalistinėms atgyvenoms, galėjo būti panaudotas socializmo priešų. Dar daugiau buvo mano nusižengta, kad, pradėjus tarybiniams organams nagrinėti atskirų Leningrado lietuvių studentų klausimą, nepažiūrėjau į šį reikalą su didžiausiu rimtumu, nesugebėjau duoti kritišką šio reiškinio įvertinimą“. Žr.: Ibid., l. 4. 159 1964 m. vasario 1 d., pildydamas būsimos darbovietės – Kultūros ministerijos anketą, Budrys nutyli, jog jis buvo „nusižengęs partijai“, patraukė Lietuvos TSR Dailininkų sąjungos pirminės partinės organizacijos dėmesį. Žr.: S. Budrio asmens byla, op. cit., l. 15. 160 Leningradas Budriui paliko įspūdį: „Ermitažas [...] yra pačiame Leningrado, šio puikaus miesto-muziejaus, garsaus savo nepakartojamu barokiniu ir klasikiniu grožiu, griežtai šiaurietiškais didingais architektūros ir meno paminklais, plačiomis granitinėmis krantinėmis, centre.“ Žr.: Stasys Budrys, „Ermitažui – 200 metų“, in: Pergalė, 1964, Nr. 3, p. 186. 161 Iš pokalbio su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 162 Susižavėjęs Budrys rašė: „Tarybinis Ermitažas – tai neįkainojamas meno ir kultūros lobynas, turintis didžiulės pažintinės reikšmės, neišsemiamas estetinio pasigėrėjimo šaltinis, kurį amžių amžiais kūrė geriausieji įvairių pasaulio šalių ir tautų atstovai.“ 1964 m. „Ermitažo salėse žiūrovai pamato Egipto skulptūras, antikinės plastikos ir keramikos šedevrus, garsiąsias kamėjas. Italų dailės rinkinyje yra Leonardo da Vinčio, Rafaelio, Mikelandželo, Ticiano, Džiordžionės ir kitos įžymios drobės. Ermitažas didžiuojasi ispanų tapybos rinkiniu (El. Greko, Velaskezo ir kt. paveikslai), olandų bei flamandų didžiųjų dailininkų kūriniais: čia eksponuojami 41 Rubenso ir 25 Rembranto reto grožio šedevrai. Prancūzijos tapybos rinkinys Ermitaže – geriausias už Prancūzijos ribų. Ypač turtingas XIX a. pab. ir XX a. prancūzų tapybos skyrius, kur eksponuojami Mane, Renuaro, Marke, Gogeno, Van Gogo, Matiso, Pikaso ir kt. kūriniai. Nepaprastai turtingas Ermitažo Rytų šalių skyrius“. Žr.: Stasys Budrys. „Ermitažui – 200 metų“, op. cit., p. 186. 163 Čia pat ir kiti muziejai, kuriuose studentai galėjo pamatyti meno kūrinių originalus. Pats Instituto pastatas mena XVIII amžių. Peterburge gastroliavo ir lankėsi pasaulinio garso teatrai iš Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos. Leningrado bibliotekose būta įvairesnės literatūros nei Lietuvoje. Garsiajame „Draugystės“ knygyne buvo galima įsigyti SSRS respublikų leidinių. Žr.: pokalbį su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 27

„Pas mus Leningrade atidarytos labai puikios parodos: prancūzų dailės, Vrubelio ir Golovino“164. Žinoma, tai buvo laikai, kai dailės istorijos paskaitos baigdavosi impresionizmu165. Budriui impresionistai labai imponavo. Jis žavėjosi Claude‘o Monet, Pierre‘o-Auguste‘o Renoiro tapyba, ypač Alberto Marquet paveikslais. Jį stulbino impresionistų koloritas, atmosferos virpėjimas166. Leningrade dirbo menotyrininkai, kurie buvo tikri savo sričių specialistai167. Repino institute dėstė dar caro laikais mokslus baigusios labai „stiprios“ profesūros168. Daugiau dėmesio skirta dailės istorijai nei kalbėta apie socrealistinį meną. Mokyta, kokias metodais analizuoti kūrinį. Suteikta pedagoginių pagrindų. Supažindinta su meno medžiagų savybėmis, įvairių dailės šakų skirtingomis technikomis169. Studentams buvo privaloma dailėtyrinio darbo praktika170. Dailėtyros studentai ir patys piešė, tapė. Stasiui dailės praktika sekėsi ne prasčiau nei teorija171. Tad Leningrade Stasys gavo gerus dailės teorijos ir istorijos pagrindus. Repino instituto absolventai tapo rimtais, žinomais menotyrininkais, gavo atsakingas pareigas172.

164 S. Budrio laiškas P. Svičiulienei, in: LLMA, f. 251, ap. 1, b. 60. 165 Iš pokalbio su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 166 Iš Romualdo Budrio prisiminimų apie jam vestas brolio Stasio ekskursijas po Ermitažą. Deja, apie šiuos savo įspūdžius rašyti viešai negalėjo. Vėliau, studijuojant Maskvoje, Stasiui jau buvo prieinama kiek daugiau vakarų Europos profesinės literatūros. Pralaisvėjus atmosferai ir surinkus daugiau informacijos, Stasys yra parašęs straipsnį apie impresionistus į spaudą. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 167 Čia dirbo tokie menotyrininkai kaip Germanas Nedošivinas (Герман Недошивин (1910–1983)). Ermitaže dirbo fenomenalios atminties poliglotas ir eruditas Svetoslavas Rerichas (Святослав Рерих, Svetoslav Roerich, (1904–1993)). Menotyros daktarė Antonina Izergina (Антонина Изергина (1906–1969)) tuo metu nebuvo nepripažinta, nors, o kartu ir būtent todėl, kad puikiai išmanė impresionizmą, moderniąją Vakarų dailę. Žr.: Ibid. 168 Korsakaitė prisimena dalį jai Repino institute dėsčiusių profesorių. Šie profesoriai galimai dėstė ir Stasiui Budriui. Albrechto Dürerio seminarą vedė profesorė Cecilija Nesselštraus (Цецилия Нессульштраус (g. 1919)). Tarybų sąjungos tautų dailę dėstė ja nuoširdžiai besidomėjęs profesorius Viktoras Inokentjevičius Plotnikovas (Виктор Иннокентьевич Плотников). Su rusų architektūros istorija studentus supažindino inteligentiškas, sudominti gebantis dekanas Igoris Bartenevas (Игорь Бартенев, 1911–1985). Antikos pažinimas buvo epizodiškas, nenuodugnus, tačiau šlubuojančią teorinę dalį kompensavo vasaromis vykstančios archeologinės praktikos Kryme, Kerčės pusiasalyje. Per kasinėjimus čia buvo atrasti amforų šukių kalnai, Korsakaitė čia atrado lėlę-marionetę. Žinoma, jog į praktikas buvo išleidžiamas ir Stasys Budys. Žr.: pokalbį su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 169 Visi kursai, kuriuos 1952–1957 m. lankė Stasys Budrys: 1. Marksizmo-leninizmo pagrindai, 2. Politinė ekonomika, 3. Dialektinis ir istorinis materializmas, 4. Filosofijos istorija, 5. Marksistinės-leninistinės estetikos pagrindai, 6. SSRS istorija, 7. Bendra istorija, 8. Literatūros istorija, 9. Įvadas į vaizduojamųjų menų istoriją, 10. Rusų vaizduojamųjų menų istorija, 11. Sovietų vaizduojamųjų menų istorija, 12. SSRS tautų menų istorija, 13. Rusų tautinė vaizduojamoji kūryba, 14. Rusų taikomoji ir dekoratyvinė dailė, 15. Demokratinių šalių vaizduojamieji menai, 16. Užsienio šalių vaizduojamųjų menų istorija, 17. Meno paminklų aprašymo ir analizės seminaras, 18. Kritikos seminaras, 19. Meninių medžiagų technika ir technologijos, 20. Speckursas, 21. Piešimas ir tapyba, 22. Rusų/sovietinės dailės seminaras, 23. Pedagoginė praktika, 24. Užsienio kalba – prancūzų, 25. Kūno kultūra. Žr.: Budrio studijuotos disciplinos ir įvertinimai Repino institute, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 58. 170 Būdamas II kurse, 1954 m. liepos 10–spalio 1 d., Budrys atliko praktiką Chmelnyckio Perejaslave (Kijevo sritis, Šiaurės Ukraina).170 Būdamas IV kurse sausio 24–vasario 6 d. praktiką atliko Vilniuje ir Kaune. Žr.: Komandiruotės pažymėjimas, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 6, 8. 171 Romualdas prisimena puikius antrakursio Stasio piešinius, įspūdingą senutės portretą. Piešiniai, deja, neišliko. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 172 Dalis jų įsidarbino Ermitaže (pvz.: architektūros istorijos žinovas, disidentas, archyvų tyrėjas Viktoras Antonovas (Виктор Антонов (1938–2014)); Anastasiia Rakova (Анастасия Львовна Ракова (1938–2010)), Vilniuje ir Kaune surengusi XVII–XVIII amžių ornamentinės grafikos parodą iš Ermitažo rinkinių). Eduards Kļaviņš (g. 1937) tapo vienu svarbiausių dailės istorikų Latvijoje. Žr.: pokalbį su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 28

Studijų Leningrade metais Stasys rinko medžiagą diplominiam darbui apie skulptorių Juozą Zikarą173, vėliau išleido jo monografiją174. Nuo Stalino mirties tuomet buvo praėję vos keleri metai, tad Stasio pasiryžimas rašyti baigiamąjį darbą apie lietuvių skulptorių buvo drąsus žingsnis175. Tuo metu Stasys buvo įsigilinęs į Vilniaus piešimo mokyklos veiklą, Lietuvių dailės draugijos įkūrimą, pirmąsias lietuvių dailės parodas, A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, M. K. Čiurlionio kūrybą. Todėl po kelerių metų, kai Lietuvos TSR dailės institute Juozas Umbrasas gynėsi disertaciją iš M. K. Čiurlionio kūrybos, Stasys nešykštėjo savo vyresniam kolegai pataisymų, patikslinimų, pastabų, komentarų, klausimų. Vėliau Stasys analizavo ir J. Vienožinskio piešimo kursų, Kauno meno mokyklos aplinką. Žavėjosi impresionistiška Vlado Eidukevičiaus tapyba, gerai žinojo XX a. pradžios lietuvių dailės lauką. Leningrade Budrys buvo patenkintas studijomis. Už gerus mokslo rezultatus jis gaudavo padidintą stipendiją. Baigė studijas nepriekaištingais įvertinimais176 – su pagyrimu177. Stasį Leningrade dar keletą metų po jo studijų visi puikiai prisiminė178. Tokie teigiami įspūdžiai, jaunatviškumas ir kitos priežastys lėmė, jog jaunuolis tuo metu buvo patikėjęs komunistiniais lozungais179. Studijų metais Budrys savo kurse susipažino su leningradiete Vera Kulešova180. 1957 m. Stasys Budrys ir Vera Kulešova susituokė ir, tais pat metais baigę studijas, kartu išvažiavo gyventi į Vilnių. 1957–1960 m.181 jis dirbo Politinės ir mokslinės literatūros leidyklos Dailės kūrinių redakcijos182

173 Jis lankėsi su broliu Romualdu Paliukuose, Zikaro tėviškėje, bendravo su skulptoriaus brolio sūnumi. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 174 Stasys Budrys, Juozas Zikaras: monografija, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. Tadas Adomonis apie monografiją atsiliepė taip: „Autorius kruopščiai ir rūpestingai surinko apie skulptorių medžiagą“. Tačiau jau tada Budrys gavo pastabą, kuri vėliau nuolat atsikartos. Recenzentas nerimauja, kad, rašant apie Zikaro darbus pirmosiose lietuvių dailės parodose, „nepaliestas rusų dailės poveikis jo kūrybai“. Bet tuomet Budrys dar gana kukliai aptarinėjo kompozicinę sandarą, darbą su plastinėmis masėmis, faktūriškumą, kas vėliau jam tapo svarbiais meno kūrinio analizės aspektais. Rašoma, jog Budrys „gerokai išaukština trimetę Trutnevo piešimo mokyklą“ ir bandoma atitaisyti „klaidą“, teigiant, kad Zikaras ten nesimokė, nors iš tiesų mokėsi – Budrys buvo teisus. Žr.: Tadas Adomonis, „Dar viena monografija“, in: Literatūra ir menas, 1960 m. rugs. 17. 175 Iš pokalbio su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). Todėl Budriui tenka argumentuoti tokį savo pasirinkimą. Apie Zikarą jis rašo: „Jis – vienas iš tų lietuvių ikitarybinio laikotarpio skulptorių, tapytojų ir grafikų, kurių kūrybos sveikos realistinės tradicijos yra artimos mums.“ Žr.: Stasys Budrys, Juozas Zikaras, op. cit., p. 5. 176 Budrio studijuotos disciplinos ir įvertinimai Repino insitute, op. cit., l. 58. 177 S. Budrio asmens byla, op. cit., l. 10. 178 Romualdas 1959–1960 m. stažavosi Ermitaže. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 179 Kad buvo ja naiviai patikėjęs, leidžia įtarti ne tiek jo tekstai dailės klausimais, kiek tam tikri faktai, įrašyti į autobiografiją, prisegtą prie prašymo priimti dirbti į Kultūros ministeriją: „Institute dalyvavau visuomeninėje veikloje; buvau fakulteto komjaunimo sekretorius, instituto profkomo narys ir kt.“ Prieš įstojant į komunistų partiją 1961 m., Stasys Budrys buvo ir komjaunimo nariu 1956–1960. Taigi į komjaunimą jis įstojo būdamas ketvirtame arba penktame kurse, t. y. studijoms Leningrade jau artėjant prie pabaigos. Galbūt tai ne Budrio apsisprendimas, galbūt narystė buvo privaloma, norint gauti studijų baigimo diplomą. Žr.: S. Budrio asmens byla, op. cit., l. 9. 180 Intymesnis santykis užsimezgė kolūkyje, kur visas kursas buvo nuvežtas atlikti praktikos. Stasio tėviškėje nebuvo vandens telkinio, tad jo plaukimo įgūdžiai buvo silpnoki. Bendrakursių akivaizdoje ėmusį skęsti Stasį Vera išgelbėjo. Žr.: pokalbį su Aldona Budryte-Rutkauskiene (2016-11-03). 181 1957 m. rugsėjo 1 d.–1960 m. sausio 1 d. Žr.: Darbo knygelė, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 48. 182 Ją 1959–1960 m. sudarė šeši žmonės. Vyriausias dailininkas tuo metu buvo grafikas ir dailėtyrininkas Antanas Gedminas. Iš karto po studijų čia gavęs paskyrimą ir pradėjęs darbuotis Juozas Galkus, atsakingas už plakatų ir atvirukų 29 redaktoriumi (dabar – „Minties“ leidykla)183. 1959 m. Stasiui buvo pavesta redaguoti Tado Adomonio monografiją „Vincas Grybas“. Atidžiai nagrinėdamas archyvinę medžiagą, jis rado netikslumų gerokai už save vyresnio, turėjusio didesnės profesinės patirties kolegos darbe ir nesivaržė tas pastabas surašyti184. Vėliau keletą leidinių Budrys parengė bendradarbiaudamas su buvusiu Politinės ir mokslinės literatūros leidyklos bendradarbiu, grafiku Juozu Galkumi185. 1958 m. birželio 10 d. Budrys su žmona susilaukė sūnaus Aleksandro Budrio. Daktarai tai vadino stebuklu, nes Vera buvo labai išsekusi186. Aleksandras pasakoja: „Mano prisiminimai apie tėvelį labai geri, nors nedaug pavyko pabendrauti tada, kai aš tai galėčiau įvertinti. Bet kada aš mažiukas visai buvau, jis mane daug ko išmokino. Ne tik lietuviškai šnekėti, bet ir drožinėti peiliu visokius švilpukus ir malūnėlius, žvejoti, irkluoti“187. Stasys su šeima iš pradžių nuomojosi kambarį Pavilnyje. Paskui tapytojo, Dailininkų sąjungos pirmininko Vytauto Mackevičiaus188 rūpesčiu įsikėlė į sąjungos palėpėje esantį kambarį. Pats nieko neturėdamas, Stasys rūpinosi kitais – Budrio dėka Galkų šeimyna gavo padorų stogą virš galvos189. Kaimyniniame kambarėlyje Dailininkų sąjungoje su šeima gyvenusi Galina Petrova-Džiaukštienė prisimena, jog Stasys dienas praleisdavo sąjungos bibliotekėlėje šalia konferencijų salės, kur rašė straipsnius, rengė monografijas. Kai konferencijų salėje nebūdavo posėdžių, ji tapdavo studija. Čia kūrė Galina Džiaukštienė ir Silvestras Džiaukštas, kiti tapytojai190.

leidybą. Toje pačioje meninei redakcijai skirtoje salėje darbavosi grafikai Konstantinas Dockus, Anatolijus Vitkauskas, Ona Kirnaitė. Žr.: pokalbį su Juozu Galkumi (2017-03-08). 183 1958 m. jis gaudavo 5, 6 arba 10 rublių už suredaguotą tekstą. Žr.: Nario kasos knyga, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 36–37. 184 Adomonis tuo metu ėjo Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto Meno istorijos katedros vedėjo pareigas. Profesorius dėstė Romualdui ir trumpai referavo: „Tavo brolis kietai, iš panagių analizuoja, ne tik skaito.“ Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 185 Stasys Budrys, Gediminas Jokūbonis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963; Stasys Budrys, Lietuvių vitražas, op. cit. Už monografijos apie Gediminą Jokūbonį apipavidalinimą Galkui atiteko pirmojo laipsnio diplomas 1964 m. geriausių tarybinių knygų konkurse. Žr.: Budrys, Stasys, „Talento blyksniai“ [Apie grafiką J. Galkų], in: Literatūra ir menas, 1966, rugsėjo 10 d. 186 Nuo karo pabaigos jau buvo prabėgę daugiau nei dešimt metų. Bet Vera buvo patyrusį ilgalaikį sekinantį badavimą blokados metu. Vera su mama išgyveno, o tėtis ir brolis mirė iš bado. Žr.: pokalbį su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018- 02-21). 187 Aleksandras toliau pasakoja: „Nelabai gal tinkantis prisiminimas. Bet aš taip džiaugiausi, kada jis man nupirko deficitinį tranzistorinį imtuvą „Sokol”, apie kurį svajojau. Niekas iš vaikų tokio neturėjo, o man tėtis padovanojo.“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kaip Stasio sūnus išsaugojo lietuvių kalbą. Kalba minimaliai taisyta (kai kur ištaisyta į nosines raides), tačiau kalba įvaldyta labai gerai (ir gramatiškai, ir stilistiškai), naudojami frazeologizmai. Aleksandras I–IV klasėse mokėsi lietuvių Vilniaus 23-ojoje vidurinėje mokykloje (nuo 2009 m. – Vilniaus Simono Daukanto gimnazija), V–VI klasėse – 6-tojoje vakarinėje pamaininėje vidurinėje mokykla, kurioje pamokos vyko tik rusų kalba (nuo 2011 m. – Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazija). Nuo VII klasės mokėsi jau Maskvoje. Iš susirašinėjimo el. laiškais su Aleksandru Budriu (2018 m. balandžio 13 d.). 188 Mackevičius Dailininkų sąjungos pirmininku buvo pirmininkavo 1956–1958 m., Žr.: Mūsų istorija, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-05-20], http://www.ldsajunga.lt/Musu_istorija. 189 Iki tol Dailininkų sąjungos nešildomame bute gyvenęs J. Galkus gavo pastogę, išsikėlė ten su žmona ir vienerių metukų dukra. Žmona tuo metu dar studijavo Dailės institute ir gyveno bendrabučio kambaryje su keturiolika studenčių. Kuzminskis Budrio paraginimu užleido savo butą Užupyje, kur Galkai pragyveno beveik 20 m. Tokia pagalba buvo nelegali – Kuzminskis atlaisvintą butą turėjo perleisti Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomajam komitetui, o šis – jį įtraukti į butų fondą ir paskirti jį žmogui pagal eilę. Žr.: pokalbį su Juozu Galkumi (2017-03-08). 190 Algirdas Šiekštelė, Aldona Griciūnaitė-Molnikaitė, Aloyzas Stasiulevičius. Žr.: pokalbį su Galina Petrova- Džiaukštiene (2018-02-21). 30

1959 m. Džiaukštų ir Budrių šeimos išsikraustė191 į Jeruzalės rajoną192. Čia padėti auginti vaiko atvažiavo ir Veros mama193. Vėliau Budriai gavo atskirą butą name (virš dabartinio kino centro „Skalvija“), kur gyveno įvairių sričių menininkai. 1968 m. dailėtyrininkas, jau vienas, išsikraustė į butą Žirmūnų gatvėje194. Budrio žmona su sūnumi, kurį laiką gyvenusi Žvėryne, 1970-ųjų vasarą, po dailėtyrininko mirties, išvyko į Rusiją195. 1959 m. Budrys kultūros universitetuose skaitė paskaitas196. Parodų rūmuose skaitė paskaitą „Lietuvių 1919–1940 metų skulptūra“197. Pasisakė SSRS Dailės akademijos ruošiamos TSRS tautų dailės istorijos tezių apie Lietuvos dailę aptarime198. LTSR dailininkų sąjungos susirinkimai atspindi diskusijų tematiką. V. Kairiūkščio199 straipsnio „M. K. Čiurlionis ir jo meninis palikimas“ aptarime siekiama galutinai reabilituoti šio dailininko ir kompozitoriaus kūrybą200. Kitos Dailininkų sąjungos

191 Yra Budrio pareiškimas K. Preikšui (Lietuvos TSR MT pirmininko pavaduotojui): „Aš su šeima (kurioje yra mažas 9 mėn. vaikas) laikinai gyvename Lietuvos TSR Dailininkų sąjungos drėgnose ir tamsiose pusrūsio patalpose, kuriose neįmanoma nei dirbti, nei gyventi. Prašau Tamstos tarpininkavimo prieš Valst. V. Mickevičiaus-Kapsuko v. universiteto administraciją dėl mano šeimos priregistravimo V. Mackevičiaus bute (Lenino a. 9, 6. 11).“ Šis dokumentas greičiausiai buvo parašytas 1959 metais. J. K. (Jonas Kuzminskis, kuris 1958–1982 m. buvo LTSR dailininkų sąjungos valdybos pirmininkas) rašo Vilniaus m. DŽDT Vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojui J. Abišalai: „Drg. Budriui S. prieš du metus laikinai buvo leista apsigyventi LTSR Dailininkų Sąjungos ūkinėse patalpose, esančiose namų rūsyje. Pastaruoju metu šios patalpos mums yra labai reikalingos ūkio reikalams.“ Žr.: S. Budrio biografinė medžiaga, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 23. 192 Jeruzalėje kaimynystėje gyveno Algirdas ir Birutė Žilytė Steponavičiai, Antanas ir Aldona Milkintai, vėliau atsikraustė Vildžiūnai. Žr.: pokalbį su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). 193 Anot Romualdo Budrio, tai buvo itin prosovietinių pažiūrų moteris, lietuviškai kalbančiuosius vadinusi fašistais. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). Tarp Veros laiškų Stasiui surandame komplikuotus Stasio ir Veros mamos santykius patvirtantį laišką. Vera rašo: „Stasiuk, atleisk tu mūsų babai, ji pati nepatenkinta. Dėl manęs atleisk.“ Žr.: V. Kulešovos-Budrienės (žmonos) laiškai, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 240, l. 2. 194 Tai buvo 17,10 m² kambarėlis. Orderis išduotas 1968 m. liepos 9 d.. Žr.: Orderis, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 27. LTSR Dailininkų sąjungos pirmininkas Kuzminskis ir vėl stengėsi padėti Budriui: „Lietuvos TSR Dailininkų sąjunga prašo Jus duoti nurodymą įvesti telefoną mūsų nariui St. Budriui [...] Ankstyvesniame bute St. Budrys turėjo telefoną ir jį paliko. Telefonas būtinai reikalingas St. Budrio darbe.“ Žr.: 1968 m. rugsėjo 23 d. raštas Vilniaus miesto telefono stoties viršininkui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 28. 195 Iš susirašinėjimo el. laiškais su Aleksandru Budriu (2018 m. balandžio 13 d.). 196 Tai – taip vadintieji marksizmo-leninizmo universitetai. Budriui siūlyta skaityti paskaitas šiomis temomis: „Kaip žiūrėti ir suprasti dailės kūrinį“ ir „Dailė, jos rūšys ir žanrai“. Žr.: LTSR dailininkų sąjungos ir kt. įstaigų bei organizacijų raštai, pranešimai S. Budriui dailėtyros klausimais, in: LLMA, f. 189, b. 282, l. 4. Nustatyti, ar jis skaitė šias paskaitas, nepavyko. 197 Ibid., l. 32. 198 Ibid., l. 5. 199 Kairiūkštį Budrys vertina kaip tarybinės lietuvių dailiosios tekstilės pamatinių principų diegėją. Dailininkas trumpai (1950– 1951), bet įsimintinai savo žiniomis ir pažiūromis dalinosi su Kauno Valstybinio taikomosios-dekoratyvinės dailės instituto studentais. Žr.: Stasys Budrys, „Apie masiškiausias dailės sritis“, op. cit., p. 171. 200 Straipsnį komentuoja dailėtyrininkai Vladas Drėma, Pranas Gudynas, grafikai Vytautas Valius, Valerijonas Vytautas Jucys. Budrio stenograma, 1959 m. birželio 5 d. Žr.: LTSR dailininkų sąjungos kritikų sekcijos susirinkimų protokolai, darbo planas ir kt., in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 286, l. 1. 31 diskusijos, kuriose dalyvavo Budrys: „Nūdieniškumas dailėje“201, „Nauji daviniai apie XVII–XIX a. lietuvių dailę“202. Pasisakydavo parodų aptarime.203 1961 m. gegužę Stasys Budrys įstojo204 į Sovietų Sąjungos komunistų partiją205. Narystė partijoje garantavo uždarbį ir dažnai būdavo ne politinių pažiūrų nulemta. Galina Petrova- Džiaukštienė komentuoja: „Daug draugų įlindo į partiją dėl duonos. Mums buvo nusispjauti, kurie iš jų priklausė partijai, nes visi buvome vienos nuomonės“206. Budrys ir pats vertino žmones pagal jų asmenybes, elgesį, sugebėjimus207. 1960–1963 m. jis studijavo Maskvoje, TSRS Meno istorijos instituto TSRS tautų dailės sektoriaus aspirantūroje ir parašė menotyros disertaciją „Tarybinės lietuvių skulptūros vystymosi keliai“208. Matyt iš šiam darbui renkamos medžiagos Stasys Budrys parengė ir albumą „Skulptūra“, išleistą 1961 metais209. Tuo metu (1960–1963) Lionginas Šepetys studijavo menotyrą Maskvos Visuomeninių mokslų akademijoje prie SSKP CK. Stasys diskutuodavo su Šepečiu modernaus meno temomis210.

201 Drėma savo kalboje kritikuoja iš kulto laikų paveldėtus trūkumus – paviršutiniškumą, didaktiką, antiestetizmą dailėje, peredvižnikų išaukštinimą praeityje pavadina klaida. Gečas įdomiai pastebi: „didieji peredvižnikai nebuvo įvertinti, o iškelti „aprašinėtojai“ (Vladimiras Makovskis, Grigorijus Miasojedovas). Diskusijoje taip pat pasisako Adomonis, Umbrasas, Gudynas, Jurkūnas. Budrio stenograma,1960 m. Žr.: Ibid., l. 7. 202 Pranešimą skaitė Drėma. Šioje diskusijoje pateikiama vertingų žinių apie skulptorių Joną Pensą, tapytoją Johaną Šrėterį, vėlyvojo baroko architektą Martyną Knakfusą, architektą Lauryną Bartkevičių, architektą Mykolą Enkingerį. Budrio konspektas, 1962 m. kovo 26 d. Žr.: Ibid., l. 9. 203 Stasys Budrys pasisakė 1959 m. balandžio 10 d. respublikinės 1958 m. išleistų knygų, plakatų ir knygų iliustracijų parodos atidaryme (Vilniaus valstybiniame dailės muziejuje). Po jo kalbėjo grafikai Irena Žemaitytė, Samuelis Rozinas, vitražistas Kazys Morkūnas. Žr.: Kvietimai (spausdiniai), in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 279, l. 217. 204 Stodamas į partiją, Budrys privalėjo išlaikyti egzaminą iš dialektinio ir istorinio materializmo. 1960 m. birželio 16 d. jis gauna protokolą iš LTSR Mokslų akademijos Istorijos instituto. Kiekvienas jo atsakymas įvertinamas „gerai“, toks ir bendras įvertinimas. Budrys išsitraukė štai tokius tris klausimus: „V. I. Lenino straipsnis „Gercenui atminti““, „V. I. Leninas apie buržuazinio gamtos mokslo krizę, jos esmę, priežastis ir kelius iš tos krizės išeiti“, „Gamybinių santykių tipai ir formos“. Žr.: Kandidatinio minimumo egzamino iš dialektinio ir istorinio materializmo protokolas, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 6. 205 1960 m. kovo 30 d. rekomendacijoje priimti Budrį į partiją Jonas Švažas rašo: „Žinau Budrį S. K. nuo 1951 m. Tuo metu jis buvo Dailės instituto studentu, dirbo Komjaunimo darbą, pasižymėjo kaip aktyvus, pažangus studentas. [...] 1957 m. grįžta į Lietuvą ir aktyviai įsijungia į kūrybinį Dailininkų sąjungos darbą: rašo straipsnius ir knygas, dalyvauja parodų aptarimuose, buvo jaunųjų dailininkų sekcijos biuro nariu. Budrys S. K., yra gabus meno istorikas-kritikas, aktyvus visuomenininkas, pavyzdingas savo pareigose.“ Žr.: Ibid., l. 5. 206 Iš pokalbių su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21), su Algirdu Budriu (2016-11-07). 207 Iš pokalbio su Algirdu Budriu (2016-11-07). 208 Disertacija meno mokslų kandidato laipsniui įgyti, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 4. Kitur rašoma, jog disertacija vadinosi „Lietuvių tarybinė monumentalioji dekoratyvinė skulptūra“. Žr.: „Dailės bičiulio netekus“, in: Literatūra ir menas, 1970, lapkr. 28, p. 15. 209 Skulptūra 1940–1960: albumas (ser. Lietuvių tarybinė dailė), sudarė ir įž. straipsnį (p. 5–14) parašė Stasys Budrys, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. Edvardas Pranckūnas apie šį albumą rašė: „Stasys Budrys [...] nesitenkina siauru faktų nušvietimu, atskirų dailės reiškinių paminėjimu. Skaitytojas susidarys išsamų vaizdą apie [...] ištakas ir raidą.“ Pranckūnas pastebi, kad nemaža dėmesio skiriama monumentaliajai ir žanrinei plastikai. Jis suabejoja, ar tikrai skulptūra tebėra pirmaujanti dailės sritis, pastebi, kad ją jau pasivijo grafika. Į pokyčius operatyviai reaguoti, rengiant tokio tipo leidinius nebuvo įmanoma. Žr.: Edvardas Pranckūnas „Dailės dvidešimtmetis“, in: Švyturys, 1961, Nr. 24, p. 29. 210 Iš pokalbio su Romualdu Budriu (2016-11-18). Šepečio knyga „Modernizmo metmenys“ buvo išleista tik 1982 m., tačiau diskusijos su Stasiu galėjo prisidėti prie knygos autoriaus liberalesnio žvilgsnio į modernizmą, galėjo iš dalies formuoti pažiūras, atsispindinčias šiame leidinyje. 32

2.2. Intensyvaus darbo metai ir tragiška lemtis Grįžęs į Lietuvą, 1963 m. vasario 1 d.–1964 m. vasario 1 d.211 Stasys Budrys dirbo LTSR Mokslų Akademijos istorijos instituto jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu212. Aktyviai dalyvavo viešose diskusijose dailės klausimais213. Po studijų Maskvoje (ne anksčiau 1963 m.) Stasys Budrys rašė prašymą LTSR valstybinio dailės instituto direktoriui profesoriui Vytautui Mackevičiui dėstyti meno istoriją ir teoriją. Jis teigė, jog gali „skaityti visuotinės, rusų ir tarybinės TSRS tautų ir socialistinių šalių dailės istorijos kursus, lietuvių <...> [neįskaitoma, galbūt tarpukario – A. M.-M.] periodo ir taryb. laikotarpio dailę už kursą, vesti teorinį seminarą, vadovauti teoriniams studentų darbams ir kt.“214 Tačiau Budrys LTSR valstybiniame dailės institute nedėstė. 1964 m. vasarį jis skaitė paskaitą kultūros universitete215. 1964 m. balandį Budrys skaitė pranešimą tema „Nacionalinės tradicijos ir internacionalizmas dailėje“ LTSR dailininkų sąjungos dailėtyros sekcijos susirinkime216. 1964 m. vasario 1 d.–1965 m. gruodžio 31 d.217 Stasys buvo LTSR kultūros ministerijos ekspertų kolegijos narys218. Jis buvo įpareigotas lankytis dailininkų dirbtuvėse ir tikrinti, kaip vykdomi valstybės užsakymai, ruošti medžiagą kolegijos posėdžiams219. Dailėtyrininkas vienoje savo publikacijų pasakojo apie kelionę į Kauną su Juozu Mikėnu ir Banaičiu, kurios tikslas buvo susipažinti su naujais dailininkų darbais, pažiūrėti naujų interjerų: „Dirbant Kultūros ministerijoje,

211 Darbo knygelė, op. cit., l. 49. 212 „S. Budrio asmens byla“, op. cit., l. 16. 1967 m. rugpjūčio 25 d. Stasys Budrys siuntė pareiškimą Lietuvos TSR MA Istorijos instituto direktoriui Juozui Žiugždai, prašydamas priimti jį dirbti šio instituto moksliniu bendradarbiu. Tačiau nėra žinoma, ar čia dirbo antrą sykį, jau nebe kaip jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Žr.: Pareiškimas Lietuvos TSR MA Istorijos instituto direktoriui Juozui Žiugždai, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 21. 213 Kaip LTSR dailininkų sąjungos narys 1963 m. balandžio 8–15 d. Budrys buvo komandiruotas į Maskvą, į II Visasąjunginį dailininkų suvažiavimą. Žr.: Lietuvos TSR Dailininkų sąjunga. Pažymėjimas, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 13. 214 Pareiškimas Lietuvos TSR Valstybinio dailės instituto direktoriui prof. V. Mackevičiui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 17. 215 LTSR dailininkų sąjungos kritikų sekcijos susirinkimų protokolai, darbo planas ir kt, op. cit., l. 10. 216 LTSR Dailininkų sąjungos dailėtyros sekcijos darbo plane 1964 m. Stasiui Budriui paskirtas 1963 m. respublikinės dailės parodos aptarimas spaudoje. Ta pati užduotis pavesta ir A. Gedminui, V. Ulozai, R. Krukaitei, I. Korsakaitei, J. Umbrasui. Žr.: Ibid., l. 14–15. 217 Darbo knygelė, op. cit., l. 49–50. 218 Dokumentuose pareigos įvardijamos ir truputį kitaip: LTSR Kultūros ministerijos meno reikalų valdybos redakcinės- repertuarinės kolegijos narys arba LTSR Kultūros ministerijos Meno reikalų valdybos vaizduojamojo meno ekspertinės kolegijos narys. Žr.: Lietuvos TSR Kultūros ministro įsakymas Nr. 2/21, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 18. 219 LTSR kultūros ministras tuo metu buvo Juozas Banaitis. Anot G. Petrovos-Džiaukštienės, Stasys, dirbdamas Kultūros ministerijai, visada užsukdavo su parodinėmis komisijomis, tačiau balso teisės neturėjo, mat buvo jaunas. Tokiuose dailininkų studijų apsilankymuose Stasys, matyt, dalyvaudavo net nekviestas norėdamas aplankyti draugus, akylai sekti meno raidos procesus. Žr.: pokalbį su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). Stasys Budrys dalyvavo Respublikinio parodinio komiteto posėdyje, kuris įvyko 1964 m. balandžio 8 d. tema „Nauji kostiumai LTSR Liaudies ansambliui pagal dail. D. Mataitienės eskizus“. Žr.: TSRS ir LTSR kultūros ministerijų raštai, nutarimai dailės klausimais ir kt., in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 291, l. 12–17. 33 dažnai tekdavo lankytis dailininkų, ypač jaunųjų, dirbtuvėse“220. Budrys vertino teatrų repertuarus221, rengė leidinių recenzijas222. Jis priklausė Paminklų ir dekoratyvinių skulptūrų meno tarybai. Šios tarybos nuostatuose nurodoma, jog „Meno taryba apsvarsto pateiktus pasiūlymus ir parenka vietas visuomeninės reikšmės paminklų ir dekoratyvinių skulptūrų statybai, vertina jų projektus, priima užbaigtus projektus“223. Taigi, Budrys turėjo galios, įtakos tam, kur ir kokios skulptūros atsiras Lietuvos interjeruose ir eksterjeruose224. Jis rengė pažymas, kuriose vertino monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės kūrinius (pvz.: antkapiniai paminklai, restoranų interjerai)225, siūlydamas, kaip ateityje pagerinti tokių kūrinių kokybę. 1965 m. vasario 23–27 d. Taline vykusiame Pabaltijo respublikų dailėtyrininkų seminare tema „Tradicijos ir dabartis šiuolaikinės Pabaltijo dailės praktikoje“ įžanginį, „problematinį pranešimą“ skaitė Stasys Budrys226. 1965 m. Stasys Budrys, kaip Kultūros ministerijos darbuotojas, rūpinosi Mikėno atminimo įamžinimu227. Kaip Meno reikalų valdybos ekspertų kolegijos narys jis buvo deleguotas į respublikinę muziejų fondo ekspertų komisiją228.

220 Stasys Budrys, „Juozo Mikėno tėviškėje“, in: Literatūra ir menas, 1969, spalio 18, p. 13. 221 Poskyris „Apie inscenizacijas ir libretus“. Žr.: Pranešimas LTSR dailininkų V suvažiavime, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 196, l. 21. 222 Pavyzdžiui, recenzavo knygą „Jaunųjų dailininkų piešiniai“ (Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959) – Stasys Budrys, „Jaunųjų dailininkų piešiniai“, in: Komjaunimo tiesa, 1959, rugs. 2. 223 Nuostatose rašoma: „Pirma stadija. [...] darbų sukūrimas užsakomas LTSR Dailės fondo gamybiniuose kombinatuose. Kombinatas, gavęs užsakymą, paruošia numatomo statyti objekto projektą. [...] Kol statomo objekto projektas nesuderintas su Monumentaliosios dailės Meno taryba, Valst. Statybos ir architektūros komitetu ir nepatvirtintas LTSR Kultūros ministerijos – statybos darbų vykdymą pradėti draudžiama. Antra stadija. Meno Taryba susipažįsta su kuriamu objektu natūraliame dydyje (paminklai ir dekoratyvinės skulptūros žiūrimos modelyje), teikia pastabas ir duoda rekomendacijas pervedimui į medžiagą. Trečia stadija. Meno tarybos priima baigtą monumentaliosios dailės kūrinį statybos vietoje ir rekomenduoja jį atidarymui visuomenei.“ Žr.: TSRS ir LTSR kultūros ministerijų raštai, nutarimai dailės klausimais ir kt., op. cit., l. 35. 224 1965 m. gruodžio 1 d. Stasys Budrys sudaro sąrašą „Projektuojami ir statomi pastatai, kuriuose pageidaujama turėti pritaikomosios ir monumentaliosios dailės kūrinius“ ir siunčia jį kultūros ministrui Banaičiui. Žr.: Ibid., l. 37. 225 1964 m. jis parengia pažymą dėl antkapinių paminklų statymo įžymiems revoliucionieriams Vilniaus karių kapinėse. Paminklus Eg. Tautkaitei (arch. J. Šeibokas, skulpt. G. Jokūbonis), K. Preikšui (arch. V. Šilingas, skulpt. J. Burneika) ir K. Didžiuliui (arch. V. Šilingas, skulpt. L. Kamarauskas) Budrys vertina iš formaliosios pusės – aptaria kompoziciją, ritmą. Siūlo atsisakyti masinės antkapių gamybos pagal šabloną. Žr.: Ibid., l. 8–9. Tais pačiais metais jis parengia pažymą dėl „Dainavos“ restorano Druskininkuose ir „Vasaros“ kavinės-restorano Palangoje interjerų. Pažymoje pastebima, kad darbai vyksta nekoordinuotai: „Juose panaudota tiek daug medžiagų ir formų, kad jie visumoje darosi eklektiški, nesaikingai papuošti.“ Žr.: Ibid., l. 10. 226 Jo pranešimas vadinosi „Apie Tarybų Lietuvos vaizduojamojo meno tradicijas ir vystymosi rolę“. Tarp 9 pranešimų – ir Veros Kulešovos pranešimas tema „Pažangios lietuvių teatro dailės tendencijos ir jos dabarties problemos“. Žr.: Ibid., l. 16, 19. 227 Budrys tikslino LTSR MT 1965 m. vasario 10 d. nutarimo dėl Mikėno atminimo įamžinimo formuluotes. Dokumente siūlyta įkurti memorialinį Mikėno kūrinių muziejų, pastatyti Mikėno antkapį karių kapinėse, atliedinti bronzoje Mikėno dekoratyvines skulptūras „Taika“ ir „Pirmosios kregždės“ ir pastatyti jas Vilniaus aikštėse ir skveruose (bronzoje atliedinti ir kitus svarbesnius kūrinius: „Vincukas“, „Žmonos portretas“, „Janonis“ ir kt.), suruošti pomirtinę apžvalginę Mikėno kūrinių parodą Vilniuje ir Kaune, pritvirtinti memorialines lentas prie pastatų, kuriuose Mikėnas gyveno, mokėsi, dėstė ar turėjo dirbtuves, suteikti Mikėno vardą Klinikų arba Smėlio gatvei, paruošti ir išleisti pilną Mikėno monografiją ir suteikti pensiją našlei. Žr.: Ibid., l. 20–21. 228 Šios komisijos pareiga buvo „padėti muziejams spręsti visus muziejų fondų komplektavimo apsaugos ir apskaitos klausimus“. Žr.: Ibid., l. 27, 29. 34

1964–1965 m. Budrys buvo ir Lietuvos TSR dailininkų sąjungos referentas229. 1965–1966 m. – LTSR dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos230 biuro pirmininkas231. Į Stasio pareigas įėjo Dailininkų sąjungos pirmininko Jono Kuzminskio kalbų rašymas, posėdžių programų rengimas, posėdžiui reikalingos medžiagos surinkimas, atsakinėjimas į Dailininkų sąjungai adresuotus laiškus. Šie darbai Stasiui nebuvo prie širdies – jam labiau patiko kūrybinės veiklos232. Tai paliudija ir net viešai spausdinti Budrio tekstai: „prisiminiau vieną išvyką meškerioti [...] J. Banaitį pagrobėme iš Rašytojų sąjungos, kur jis, rodos, posėdžiavo jubiliejiniame K. Donelaičio komitete. [...] koks tai buvo nuostabus vakaras, kaip visi pailsėjome, atsigavome po įvairių posėdžių ir valdiško darbo“233. Dailės tyrimų veiklą pradėjęs nuo pirmųjų lietuvių dailės parodų, Stasys keliavo link arsininkų234. Jis bičiuliavosi su Juozu Mikėnu. Jam rūpėjo Paryžiaus meno įtaka lietuvių autoriams. Mikėnas, Ušinskas užsukdavo pas Stasį į svečius. Jis domėjosi Ušinsko tarpukario scenografija, planavo parengti jo monografiją235. Lankydavosi pas Juozą Miltinį Panevėžyje, bendravo su keramiku Liudviku Stroliu236. Stasys turėjo tikslą – išleisti monografijas apie visus arsininkus. Tačiau dėl ligos negalėjo įgyvendinti šio projekto, jam nepavyko užbaigti net išsamios Mikėno monografijos. Pradėjęs nuo Mikėno kūrybos studijų, jis planavo pereiti prie Antano Samuolio kūrybos analizės, toliau – prie Antano Gudaičio veiklos išsamaus tyrimo ir t. t. Stasys Budrys rengėsi paruošti Mikėno atsiminimų knygą ir gailėjosi, kad, ruošdamas leidinį 1960 m., neužrašė daugiau skulptoriaus atsiminimų ir minčių: „Norėjosi užrašyti profesoriaus pasakojimus apie vaikystės ir jaunystės metus, mokslą Rusijoje, Kaune ir Paryžiuje, gyvenimo ir kūrybos įspūdžius, mintis ir išleisti atskira knyga“237. 7-o dešimtmečio pradžioje publikuotam leidiniui reikėjo tik trumpo tekstuko. Tačiau, jo nuomone, „parašyti knygą apie J. Mikėną – tai vienas

229 Stasys Budrys, dirbdamas Kultūros ministerijoje bei Dailininkų sąjungoje, gaudavo išsamią informaciją apie būsimas parodas. 1964 m. SSRS dailininkų sąjunga atsiunčia pranešimą spaudai atitinkantį tekstą, informuojantį apie būsimą visąsajunginę akvarelės parodą, planuojamą atidaryti 1964 m. gegužės 1 d. Žr.: Ibid., l. 11–13. 230 TSRS Dailininkų sąjungos Kritikų sekcijos biuras išsiųsdavo redakcijoms laiškus, nurodydami, kokie dailės renginiai turėtų būti nušviesti spaudoje ir kaip tai turi būti padaryta. 1965 m. rašoma: „1965 m., pažymint Tarybų Lietuvos 25-metį, įvyks visa eilės svarbių dailės parodų. [...] Atidarius tą ar kitą iš minėtų parodų, pageidautina, kad be bendrų straipsnių apie parodos eksponatus, būtų rašoma atskirai apie dailės šakas bei žanrus, net apie atskirus reikšmingesnius kūrinius. [...] Labai svarbu parodyti mūsų dailės internacionalinius ryšius, o taip pat išryškinti jos nacionalinį savitą charakterį.“ Žr.: Ibid., l. 17. 231 Stasiui Budriui, LTSR Dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos biuro pirmininkui, atsiunčiami ateinančių metų parodų, jubiliejų ir literatūros planai. 1965 m. sudarytame literatūros plane numatyta per 1966 m. išleisti: 3 numerius žurnalo „Dailė“, parodų katalogus, leidinius apie sovietinės Lietuvos vitražą, teatro dailininkus, monografiją apie B. Pundzių, J. Kuzminskio reprodukcijas, J. Vaičio reprodukcijas, J. Vienožinskio monografiją ir P. Rimšos monografiją. 1967 m. numatyta išleisti 2 numerius žurnalo „Dailė“, toliau leisti parodų katalogus ir išleisti 1966 m. planuotus ir neišleistus leidinius: leidinį apie teatro dailininkus, B. Pundziaus monografiją, J. Kuzminskio reprodukcijas, J. Vaičio reprodukcijas. Naujas leidinys plane – knyga „Leninas ir lietuviška sovietinė dailė. Žr.: Ibid, l. 21. 232 Iš pokalbio su Romualdu Budriu (2016-11-18). 233 Stasys Budrys. „Juozo Mikėno tėviškėje“, op. cit., p. 13. 234 Iš pokalbio su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 235 Recenzuodamas leidinį „Taikomoji-dekoratyvinį dailė“ Budrys papriekaištauja: „Per mažai nušviestas S. Ušinsko daugelio metų darbas, ieškant naujų techninių galimybių meninio spalvoto stiklo srityje, – čia jis pasiekė nemažų rezultatų.“ Žr.: Stasys Budrys, „Apie masiškiausias dailės sritis“, op. cit., p. 172. 236 Iš pokalbio su Romualdu Budriu (2016-11-18). 237 Stasys Budrys. „Juozo Mikėno tėviškėje“, op. cit., p. 13. 35 iš didžiausių ir aktualiausių mūsų dailėtyros priesakų“. Į šį tikslą Budrys žvelgė itin rimtai ir darbščiai: „Medžiagą apie J. Mikėną telkiu jau nuo 1960 m., jos jau geras lagaminas“ 238. Svarbu tai, kad jis nepasikliovė vien knygomis, siekė viską pamatyti savo akimis, išgirsti iš pirmų lūpų239. Toks Stasio tikslingumas, metodiškumas A. Girdzijauskaitę tiesiog pribloškė. Ji pamena, jog kukliame Stasio kambarėlyje Žirmūnuose vietoje kėdžių svečiams buvo siūloma atsisėsti ant jo triūso – stirtų rankraščių, surinktos medžiagos. Viena aukščiausių „kėdžių“ buvo iš tekstų apie Mikėną: „Aistringai kalbėdamas240 apie Mikėną, apie tai, kad dar niekas iki galo jo neperprato, neįvertino, jis susijaudino iki ašarų“241. Budrys Mikėną lygindavo su Rodenu242. Per Mikėno mirties metines Stasys Budrys su skulptoriaus mokiniais Juozu Kėdainiu ir Gediminu Jokūboniu nuvyko į velionio gimtinę pasirūpinti memorialine lenta mokytojui243. Algimantas Mikėnas dėdės gimimo 100-mečio minėjime prisiminė „Stasio ir Romualdo Budrių simpatiją Mikėnų giminei ir mecenatinę veiklą jos labui“244. Stasys Mikėno mokiniui Juozui Kėdainiui vis patardavo atsikratyti nereikalingų detalių, siekti monumentalumo, apibendrinimo. Jis stebėjo Kėdainio skulptūros „Poilsis“, Vyšniausko skulptūros „Ratnyčėlė“ gimimą. Džiaugėsi Kėdainio pažanga, tobulėjimu: „Ypač įsiminė apsilankymas J. Kėdainio dirbtuvėje, kur buvo pradėta nemaža gerų darbų“245. Budrys dažnai lankydavosi Kūrybos namuose Palangoje, Tiškevičių rūmuose246. Kartą Stasys Dailininkų namuose Palangoje organizavo Stasinių šventimą. Susirinko dailininkai, virė diskusijos

238 Taip pat rašoma: „Mes ruošėmės šiam darbui. [...] Deja, [...] tai neįvyko ir nebeįvyks daugiau niekada. [...] Dabar rašyti knygą apie J. Mikėną yra ilgas ir sunkus darbas, nes ją reikia rašyti be paties profesoriaus... Reikia rinkti medžiagą iš artimųjų ir giminių, draugų, bičiulių ir pažįstamų. Tik tokiu keliu galima kažką nuveikti.“ Žr.: Ibid. 239 Budrys rašo: „Sėdęs prie monografijos, vėl panorau patraukti į jo tėviškę, į Skardupį. [...] Naudodamasis mikėnišku svetingumu, vėl grožiuosi Skardupiu, renku prisiminimus iš Juozo sesers Liudvikos, peržiūriu čia saugomas jo fotografijas ir darbus. Vaikštau tomis vietomis, kur vaikščiojo mažasis Juozukas, meškerioju, renku grybus, kur jis grybaudavo, vanojuos vanta pirtyje, kur jis vanodavosi, miegu lovoje, kur jis, jau svečiuodamasis, miegodavo.“ Žr.: Ibid. 240 Paskutinysis paskutinio (bent paskutinio išlikusio) įrašo dienoraštyje sakinys (1969 m. sausio 17 d.) yra tarsi Stasio Budrio gyvenimo ir darbo moto: „Gėda tam, kas viskam inertus (nerangus, neveiklus, tingus), ko niekas nejaudina, kas savo pasitenkinimu sotus.“ Žr.: Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, op. cit., b. 210, l. 42. 241 A. Girdzijauskaitė su Stasiu susipažino „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jau iš jų pažinties istorijos matyti Stasio profesinė smalsa. Teatrologė į žurnalo redakciją atnešė savo rankraštį apie scenografiją. Stasys pasiėmė rankraštį namo, per vakarą perskaitė, prižymėjo tekste pastabų. Nors Audronė pastaboms nepritarė, jos įžiebė intelektualią ir vaisingą judviejų diskusiją ir žymėjo jų draugystės pradžią. Žr.: Audronė Girdzijauskaitė, Stasys Budrys. Jis liko aname krante, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-10-12], http://www.satenai.lt/2011/06/03/stasys-budrys-jis-liko-aname-krante/ 242 Stasys Budrys, Juozas Mikėnas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, 24 p. Kitame tekste, rašydamas apie Ivaną Šadrą, Budrys, akcentuoja, jog šis rusų skulptorius „pabuvojo įžymiojo O. Rodeno dirbtuvėje“. Žr.: Stasys Budrys, I. Šadro paroda Vilniuje, in: Pergalė, 1963, Nr. 7, p. 187. 243 Stasys Budrys. „Juozo Mikėno tėviškėje“, op. cit., p. 13. 244 Algimantas Mikėnas, „Apie mano krikšto tėvą Juozą“, in: Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną, parengė Gražina Marija Martinaitienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2017, p. 37. 245 Kėdainį itin vertino Mikėnas: „J. Mikėnas džiaugėsi savo mokiniu, jaudindamasis iki ašarų.“ Žr.: Stasys Budrys. „Juozo Mikėno tėviškėje“, op. cit., p. 13. Vertindamas Kėdainio skulptūrą „Šeima“, Budrys rašo: „Tai kupinas vidinės šilumos darbininko vaizdas, kokį šis skulptorius, galbūt, vienintelis lietuvių tarybinėje dailėje sugeba taip liaudiškai sukurti.“ Žr.: Stasys Budrys, „Į išplėstinės monumentaliosios propagandos žygį“, in: Dailė, kn. 8, 1966, p. 44–45. 246 Gintaro ekspozicijos skyrius buvo vis plečiamas, atsižvelgiant į didelį jo populiarumą. 7-o dešimtmečio viduryje Tiškevičių rūmai buvo galutinai atiduoti Palangos gintaro muziejui. Anot tapytojos Galinos Petrovos-Džiaukštienės, Stasio brolis Romualdas Budrys, parengęs ten išplėstinę gintaro ekspoziciją, turėjo rūmuose butuką. Stasys Budrys, matyt, čia ir apsistodavo. Žr.: pokalbį su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). Pavyzdžiui, yra žinoma, jog į šiuos namus jis įsiregistravo 1968 m. balandžio 31 d. Žr.: Priedas prie paso, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 25. Žinoma, jog Stays Budrys komandiruotas į šiuos kūrybos namus 1969 m. balandžio 30 d., kuomet dailininkų grupė darbą pradėjo gegužės 4 36 apie meną, Stasys rūpinosi vyresniaisiais, jaunesnieji įdėmiai klausėsi Gudaičio, Petrulio, Surgailio samprotavimų apie kūrybą247. Stasys Budrys atvirai sakė, ką galvoja, nepaisė nurodymų „iš viršaus“, kurie kūriniai ir autoriai „turi būti“ vertinami palankiai. Jis ypač stengėsi sukurti žinomumą jauniems autoriams, rūpinosi, kad jų darbai pakliūtų į parodas. Budrys vienas pirmųjų įvertino iš Instituto pašalintų ir studijas dar nebaigusių Vlado Vildžiūno ir Alfonso Ambraziūno darbus248, išsamiau išnagrinėjo Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko kūrybą,249 pastebėjo Juozo Galkaus talentą250, grafiko Rimtauto Gibavičiaus potencialą251. Alfonsas Ambraziūnas papasakojo anekdotinę istoriją, kaip Stasys norėjo sutelkti visas pajėgas IX forto memorialo konkurso II ture. Budrys visiems, jo nuomone, talentingiems skulptoriams liepė rinktis Vilniaus „Neringos“ kavinėje. Susirinko apie 15 skulptorių ir architektų pasitarti. Trūko tik paties Stasio. Susirinkusieji susėdo prie padengto stalo ir vaišinosi. Paaiškėjo, kad stalas buvo padengtas vestuvininkams, o dailėtyrininko susirinkusieji taip ir nesulaukė. Stasys Budrys, pasirodo, skubiai išskrido tą vakarą į Maskvą. Todėl Alfonsas Ambraziūnas Stasiui taikė meteoro metaforą252. Stasys Budrys visada stengdavosi pamatyti jam rūpimas parodas Sovietų Sąjungos centruose253. Jis nepraleisdavo nė vienos parodos Maskvoje, kurioje dalyvaudavo lietuviai254. Menotyrininkas lankėsi, pavyzdžiui, 1962 m. Maskvoje eksponuotoje personalinėje Mikėno parodoje255. O lietuviai

d. LTSR dailininkų sąjungos ir kt. įstaigų bei organizacijų raštai, pranešimai S. Budriui dailėtyros klausimais, op. cit., l. 35. Taip pat Stasys Budrys ten svečiavosi 1969 m. gruodžio mėn. 30 d. Priedas prie paso, op. cit., l. 31. Matyt, šventė Naujus metus. 247 Iš pokalbio su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 248 Iš pokalbio su Alfonsu Ambraziūnu (2018-03-01). Vėliau dailėtyrininkas pirmas parašė apie šiuos autorius monografijas. Žr.: Stasys Budrys, Vladas Vildžiūnas (ser. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai), Vilnius: „Vaga“, 1970. Stasys Budrys, Alfonsas Ambraziūnas (ser. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai), Vilnius: „Vaga“, 1971. Šiedu dailininkai buvo novatoriai tuo, kad ėmė ryškinti medžio medžiagiškumą, analitiškai apibendrino figūras, siekė šiurkštumo ir archajiškumo. Žr.: Irena Kostkevičiūtė, „Skulptūra“, in: XX a. lietuvių dailės istorija, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Kultūros ir meno institutas, 1990, p. 245. A. Ambraziūnas, iš naujo perskaitęs Stasio parengtą monografiją apie save, tvirtina, jog ten jo kūrybos etapai aprašyti nepaprastai tiksliai, „juvelyriškai įvardinti. Stasys ten padirbėjo lyg chirurgas su skalpeliu.“ Žr.: pokalbį su Alfonsu Ambraziūnu (2018-03-01). Budrys netgi įžvelgia, jog „moliotipijos savotiškai padėjo dailininkui išvystyti sintetinius plastinius principus vėlesniuose geriausiuose jo skulptūros darbuose. Žr.: Stasys Budrys. Alfonsas Ambraziūnas, op. cit., p. 3. 249 Iš pokalbio su Valentinu Antanavičiumi (2016-11-30). 250 Budrys publikaciją pradeda taip: „Be abejonės, grafikas Juozas Galkus priklauso mūsų talentingiausių dailininkų plejadai.“ Anot Budrio „geriausios J. Galkaus kūrybos savybės: vaizdo įtaigumas, meninių priemonių lakoniškumas, spalvinis ryškumas ir drauge – santūrumas“. Pasak dailėtyrininko, Galkaus plakatai yra ne tik agitatoriai, bet ir įtaigūs meno kūriniai Žr.: Stasys Budrys, „Talento blyksniai“, op. cit. 251 Nors tada grafikas buvo tik baigęs studijas ir jo kūriniuose buvo pastebima liaudies meno įtaka, Stasys ragino kolegas atkreipti dėmesį į šio grafiko kūrybą. Žr.: pokalbį su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 252 Iš pokalbio su Alfonsu Ambraziūnu (2018-03-01). 253 Tačiau jis visada norėjo gyventi ir dirbti Lietuvoje. Žr.: pokalbį su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). 254 Ir apskritai aktyviai lankėsi parodose, buvo kviečiamas į visas pagrindines parodas respublikoje ir kitose Sąjungos šalyse, ypač į tas, kur dalyvavo lietuviai. Literatūros ir meno archyve yra išsaugoti Stasiui Budriui skirti kvietimai į parodas, jų aptarimus, konferencijas, plenumus bei kitokius dailės, apskritai meno ir kultūros renginius. Šioje byloje – 270 lapų. Stasys Budrys kvietimus dažnai naudodavo kaip užrašų knygelės pakaitalą, užsirašydavo savo įžvalgas, pastabas (pvz.: „Straipsnį pirmadienį. 3 psl. apie parodą“) arba pasižymėdavo parodos uždarymo datą. Žr.: Kvietimai (spausdiniai), op. cit., l. 1–270. 255 Jurgis Dvarionas, in: Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną, op. cit., p. 114. 37 bei latviai ir estai buvo nepaprastai laukiami ir vertinami SSRS respublikų bloke256. Lietuviška meno mokykla, patyrusi Paryžiaus įtaką, susiformavusi arsininkų judėjimo pagrindais, tuo metu visiems atrodė itin vakarietiška. Lietuvoje nebūta realistinės dailės tradicijos tvirtų šaknų, mažiau dėmesio kreipta akademinio piešimo pagrindams. Budrys artimai bendravo su Maskvos, Leningrado dailėtyrininkais. Viena jų – Galina Pletniova, Lietuvą pamilusi menotyrininkė, nuolatos rašiusi apie lietuvių meninį gyvenimą. 1970 m., kai Lietuvos istorijos institute dailėtyrininkė Ingrida Korsakaitė gynėsi kandidatinę disertaciją „Liaudies kūrybos tradicijos Lietuvos grafikoje“, ji turėjo pati susirasti oponentą. Stasys Budrys jai pasiūlė profesorių Suzdalevą iš Maskvos. Suzdalevas kaip ir dauguma Lietuvą laikė Vakarais. Jis buvo išleidęs knygą apie Antaną Gudaitį (rusų kalba), nusimanė modernizmo mene. Kaip atsidėkojimą už dalyvavimą gynime Stasys Budrys nupirko profesoriui, Ingridai Korsakaitei ir keliems draugams lėktuvo bilietus ir visi nuskrido į Palangą pasižiūrėti užšalusios jūros257. Budrys gerai pažinojo dažnai Lietuvoje besilankiusią Svetlaną Červonają258. Rusijoje, Lietuvoje ir kitur Stasys per kiekvienos parodos atidarymą būtinai eidavo į tribūną259, nors beveik visada būdavo jauniausias. Jam visada rūpėjo išsakyti savo profesinį požiūrį diskusijose. Drąsiai išsakydamas neretai kritišką nuomonę, stengėsi ne primesti savo nuomonę, o argumentuoti. Per vienos parodos atidarymą vyko Stasio diskusija su Robertu Antiniu vyresniuoju. Stasys gynė Henry Moore‘o skulptūrą, vadino ją modernia, šiuolaikiška, o skulptorius Antinis vadino ją formalizmu260. Kitą kartą Stasys skulptoriui Mikėnui pasakė: „Tautinės formos, apibendrinimai gerai, bet va Henry Moore – aukščiausias menas“. Mikėnas Stasiui atsakė: „Henry Mort“261. Budrys drįso garsiai girti vakarietišką meną. Vienoje publikacijoje jis pasakoja apie „eilinį ginčą su J. Mikėnu dėl šlifuotos skulptūros, kurios profesorius nepripažindavęs ir nevertinęs. Aš gi priešingai, ją kėliau“262. Kitame tekste jis rašo, jog IX forto paminklo konkurse dalyvavusio skulptoriaus Vildžiūno projekte „jaučiama žinomo dabartinio anglų skulptoriaus H. Muro bei kitų modernistų meninių atradimų kūrybiškas panaudojimas“263.

256 Iš pokalbio su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). 257 Tuo pačiu atšvęstas ir Budrio gimtadienis. Iš pokalbio su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 258 1969 m. spalio 8 d. Jonas Umbrasas prašo Budrio recenzuoti Červonajos ir Bogdano rankraštį apie Lietuvos dailę: „Ar negalėtumei patsai atlikti šį darbą, juo labiau, kad Červonąją pažįsti gana gerai.“ Žr.: J. Umbraso atvirlaiškiai S. Budriui, in: LLMA, ap. 1, b. 273, l. 2. 259 1964 m. Stasys Budrys dalyvavo LTSR Rašytojų sąjungos klubo suorganizuotame pokalbyje apie Gudaičio darbų parodą ir pasisakė jame. Žr.: Kvietimai (spausdiniai), op. cit., l. 167, 168. 260 Stasiui tai buvo tikrų tikriausias menas. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 261 Iš pokalbio su Alfonsu Ambraziūnu (2018-03-01). Juozo Mikėno antipatija šiam skulptoriui įsiminė ir jo žmonos Eugenijos Dvarionaitės brolio – Balio Dvariono sūnui Jurgiui. Jurgis Dvarionas tvirtina, kad Juozas puikiai žinojo pasaulinį meno kontekstą, bet „kreivai žiūrėjo į Mūrą“. Žr.: Jurgis Dvarionas, in: Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną, op. cit., p. 115. 262 Rašoma: „ypač G. Jokūbonio puikų matematikos mokytojo Janulionio portretą“. Žr.: Stasys Budrys. „Juozo Mikėno tėviškėje“, op. cit., p. 13. 263 Stasys Bbudrys „Ką davė IX forto konkurso antrasis turas“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 145, l. 7. 38

Stasys buvo maištininkas, siekęs dailės modernėjimo264. Jį nervino prisitaikėlių būrys, unifikuojanti santvarka. Dailėtyrininkė ir teatrologė Audronė Girdzijauskaitė prisimena Stasio akibrokštą konferencijoje Vilniaus Dailės parodų rūmuose, kai šis prie mikrofono pasistatė vyno butelį ir vis iš jo gurkšnojo. Į mikrofoną tarė: „Visi jūs žinote tezę „menas priklauso liaudžiai“. Tai va aš noriu pasakyti, kad menas nepriklauso liaudžiai“. Dėl pasisakymo formos ir turinio Stasys buvo iškviestas „pasiaiškinti“. Vyno butelyje buvo tik sultys. Bet toks Stasio „performansas“, neginčijamos frazės neigimas smarkiai supykdė valdžios atstovus265 . Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė teigia, jog „neįmanoma būti geru menotyrininku, jeigu nepažįsti įvairių meno sričių. [...] jis buvo visiems menams neabejingas ir dėl to jis turėjo platų požiūrį“266. Stasys Budrys labiau gilinosi į skulptūrą, vitražą, bet domėjosi visais menais. Jis meniškai fotografavo267. Jo albumo vertos nuotraukos sukeldavo dailininkams baltą pavydą268. Dailėtyrininkas buvo didelis Silvestro Džiaukšto gerbėjas, žavėjosi Galinos Petrovos-Džiaukštienės koliažais. Jis visada palaikė inovacijas, eksperimentus dailėje269. Tapytojai pritaria ir Ambraziūnas: „Tas vis būdavo už modernizmą, už naujoves mene“270. Skulptorius taikliai priduria: „Svarbu, kad jis vertino naujoves ne dėl naujumo, bet dėl naujovių kokybės“. Ambraziūnas pasakojo, jog Stasys kartkartėmis drauge su skulptoriumi Mikėnu apsilankydavo jo dirbtuvėje Rudens gatvėje ir džiaugėsi skulptoriaus eksperimentais – moliotipijos technika atliktais kūriniais271. Dailėtyrininkas su Algimantu Stoškumi važinėjo į Uljanovską apžiūrėti jo kūrinių272. Vėliau parašė vitražui skirtą monografiją273. Jį domino visa dekoratyvinė dailė274, išskyrus interjerą275.

264 Iš pokalbio su Valentinu Antanavičiumi (2016-11-30). 265 Audronė Girdzijauskaitė, Stasys Budrys. Jis liko aname krante. 266 Iš pokalbio su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 267 Budrys dažnai atiduodavo savo nuotraukas leidiniams. Žr.: S. Budrio laiškai J. Kėdainiui, in: LLMA, f. 691, ap. 1, b. 72, l. 47. Jo nuotraukos buvo panaudojamas net atvirukams. Žr.: Revoliucinis Vilnius [Atvirukų komplektas], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, foto S. Budrio. 268 Džiaukštienė džiaugiasi Stasio nuotraukomis, kuriose įamžintas jos vyras ir sūnus. Iš pokalbio su Galina Petrova- Džiaukštiene (2018-02-21). Galbūt šis Stasio hobis atsirado dar vaikystėje, kuomet jo brolis Mykolas buvo palėpėje įsirengęs fotolaboratoriją. Žr.: Pokalbį su Aldona Budryte-Rutkauskiene (2016-11-03). 269 Iš pokalbio su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). 270 Alfonsas Ambraziūnas, in: Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną, op. cit., p. 184. 271 Iš pokalbio su Alfonsu Ambraziūnu (2018-03-01). 272 Iš pokalbio su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). Budrys giria Stoškaus vitražą Uljanovsko memorialiniam centrui. Tai – pirmas vitražas iš lietuviško stiklo, anot jo, darniai įsiliejantis į architektūrą, svarbus pastato dekoratyvinis elementas. Budriui svarbu, jog siužetą „dailininkas perteikė ne iliustratyviai, o savitomis vitražo priemonėmis, stiklo luitų masių ir spalvų ritmu, jų emocine įtaiga. Tai tartum savotiška muzikinė kompozicija, besiremianti vitražo visuma, visais jo elementais.“ Žr.: Stasys Budrys. Algimantas Stoškus (ser. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai), Vilnius: „Vaga“, 1970, p. 12. 273 Stasys Budrys. Lietuvių vitražas, op. cit. 274 Recenzuodamas albumą „Taikomoji-dekoratyvinė dailė“, Budrys padaro priekaištą leidinio įžangos autoriams (Adomoniui ir Pinkui), jog leidinyje „pamirštama, kad iš buržuazinio laikotarpio (o taip pat dar ankstesnių amžių) taikomoji-dekoratyvinė dailė paveldėjo [...] turtingą liaudies meno palikimą, tą neišsemiamą kūrybinio įkvėpimo ir turtingų nacionalinių tradicijų šaltinį. Nepaminėti ir tokie ryškūs liaudies keramikos židiniai kaip Kuršėnai. [...] Kauno dailės instituto vaidmuo leidinyje nušviestas silpnokai.“ Žr.: Budrys, S. „Apie masiškiausias dailės sritis“, op. cit., p. 170. 275 Interjerą Budrys laikė sritimi, balansuojančia tarp meno ir ne-meno. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). Kita vertus, nepaisant to, kad pačiam interjeras nebuvo prie širdies, jis gebėjo objektyviai vertinti jos situaciją: „Tarybų 39

Dailėtyrininkas domėjosi grafika, ypač plakatais, bendravo su grafiku Vytautu Valiumi, Vytautu Kaušiniu276. Jis draugavo su kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu277. Stasys turėjo didžiulį draugų kūrėjų ratą, tačiau Girdzijauskaitė ir Galkus įsitikinę, jog Stasys nebuvo bohemos atstovas278. Apibūdindami Stasį bičiuliai pabrėžia jo aktyvumą, energingumą, visuomeniškumą, komunikabilumą, draugiškumą ir norą pagelbėti kitam, net nebūtinai artimam. Išskirtinė Stasio savybė buvo darbštumas279. Budrio žmona Vera Lietuvoje dirbo Teatro ir muzikos muziejuje.280 Teatru domėjosi ir Stasys, ypač vertino Juozo Miltinio darbus, domėjosi Juozo Rudzinsko kūryba281. Sūnus Aleksandras tvirtina: „Mama labai gerai kalbėjo lietuviškai. Beveik be akcento. Tik kartais labai juokingai žodžius painiodavo“282. Vera rašė apie Lietuvos parodas, meno įvykius ir lietuviškai, bet daugiausia rusiškai283. Dailėtyrininkė nagrinėjo Vladimiro Dubeneckio kurtas dekoracijas, pabrėžė joms būdingą architektūrinį stilizavimą, žavėjosi Richardo Wagnerio operos „Lohengrinas“ dekoracijų linijų,

valdžios metais labai išaugo taikomosios-dekoratyvinės dailės sritys: dailioji keramika, tekstilė, gintaras ir ypač meninis interjeras“. Žr.: Budrys, S. „Apie masiškiausias dailės sritis“, op. cit., p. 172. 276 Budrys Kaušinį ypatingai vertino: „Nedaug dailininkų dirba ir plakato srityje (kurioje tik vienas V. Kaušinis turi savo kūrybinį braižą).“ Žr.: Stasys Budrys, „Grafika ir taikomoji dailė jubiliejinėje parodoje“ in: Pergalė, 1958, Nr. 2, p. 162. Kaušinis, kaip ir Galkus, buvo kritikuotas už „formalizmą ir sekimą Vakarais“. Žr.: A. Gedmino laiškai S. Budriui, in: LLMA, ap. 1, b. 250, l. 1. 277 Iš pokalbio su Algirdu Budriu (2016-11-07). 278 Tačiau sesuo Aldona prisimena kelis atvejus, kuomet Stasys ateidavo pas ją nakvoti po užsivėlinusių pasisėdėjimų garsiojoje „Neringos“ kavinėje. Žr.: pokalbį su Aldona Budryte-Rutkauskiene (2016-11-03). 279 Budrys nuolatos ragino save dirbti: „Aš daug dirbsiu – tai irgi laimės šviesa.“ Žr.: Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, op. cit., l. 12. Sesuo Aldona Stasį prisimena kaip gerą, jautrų ir nuoširdų. Taip pat talentingą, tvarkingą. Žr.: pokalbį su Aldona Budryte- Rutkauskiene (2016-11-03). Jis apibūdinamas kaip ryški asmenybė, doras, principingas, romantikas, įkvėptas. 1954 m. dienoraštyje Budrys rašo: „reikia gerbti save [...] Nuleisk tik galvą, taip ir užslėgs tokia našta, kad nebepaneši. Taigi kovok, Stasy, su gyvenimu, kovok už savo teises.“ Žr.: Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, op. cit., l. 15. Algirdui Stasys atrodo vienareikšmiškai talentingiausias iš visos šeimos. Žr.: pokalbį su Algirdu Budriu (2016-11-07). Jaunystėje Stasys buvo visiškas optimistas, taikaus būdo, visus sunkumus pakeliantis lengviau nei kiti. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 1954 m. Budrys dienoraštyje rašo: „būt gyvenime pesimistu reiškia būti mušamu gyvenimo“. Žr.: Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, op. cit., l. 16. Buvo malonus, pažangus. Žr.: pokalbius su Valentinu Antanavičiumi (2016-11-30), Juozu Galkumi (2017-03-08). Dosnus, mokėjo vertinti draugus, turėjo savyje vidinės laisvės ir neslėpė savo emocijų, buvo kūrybingas ir organizuotas. Žr.: pokalbį su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 280 Stasio žmona neblogai išmanė rusų teatrą. Žr.: Ibid. 281 Yra parašęs apie šio režisieriaus statytą spektaklį. Žr.: Budrys, Stasys. „Muškietininkai... mūsų uostamiestyje“ [S. Rudzinskio pjesė pagal A. Diumos romaną „Trys muškietininkai“ Klaipėdos dramos teatre], in: Literatūra ir menas, 1965, vas. 13. 282 Iš susirašinėjimo el. laiškais su Aleksandru Budriu (2018-04-13). Stasys Budrys su Vera susirašinėjo pramaišiui lietuviškai ir daugiau rusiškai. Žr.: V. Kulešovos-Budrienės (žmonos) laiškai, op. cit., l. 1. 283 Iš pokalbio su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). Sūnus taip pasakoja apie mamos tautybės subtilybes: „Su mama daugiausiai kalbėjomės rusiškai. Lietuvių kalba buvo mūsų „slaptoji” kalba, pasitarimams, kad niekas nesuprastų. [...] Apie gyvenimą Lietuvoje mama nedaug pasakodavo. Nes buvo įsitikinusi, kad nepavyko prisitaikyti Lietuvoje dėl rusų kilmės (nors buvo pusiau estė).“ Iš susirašinėjimo el. laiškais su Aleksandru Budriu (2018-04-13). 40 spalvos, ornamento grožiu ir rafinuotumu284. Budriai kelias publikacijas parengė kartu285, susirašinėjo profesiniais klausimais286. Iš pradžių Budrių šeimos santykiai buvo geri, tačiau 1968 m. Stasys ir Vera išsiskyrė287. 1970 m. vasarą Vera su sūnumi Aleksandru išvažiavo gyventi į Maskvą288. Vėliau ji ištekėjo už teatro istoriko Viktoro Beriozkino. Dirbo „Советский художник ” leidyklos vyr. redaktore, rašė straipsnius ir knygas apie scenografiją, kitas dailės sritis289. 1971 m. Kulešova išleido monografiją rusų kalba „Lietuvių teatro dekoracijų meistras: apie Liudo Truikio kūrybiškumą“290. Truikio kūrybos analizės Kulešova neapleido ir 9-ame dešimtmetyje291. Ji gilinosi į spalvų ir šviesų svarbą Truikio scenovaizdžiuose292. 1973 m. ji išleido monografiją rusų kalba apie Ušinską293. Rašė ir apie Mstislavą Dobužinskį294. Vera aukštai vertino lietuvių dailininkus.

284 Vera Kulešova, „Lyg nebaigta pasaka“, in: Tiesa, 1968 rugsėjo 7, p. 4. 285 Stasys Budrys, Vera Kulešova „Didelis meistriškumas“ [Apie ukrainiečių dail. V. G. Litvinenkos kūrinių parodą Vilniuje], in: Komjaunimo tiesa, 1957, rugp. 24, p. 9. Arba: Stasys Budrys, Vera Kulešova „Piešimo mokykla Vilniuje 1866–1915 metais“, in: Iš lietuvių kultūros istorijos“: straipsnių rinkinys [red. kolegija: P. Kulikauskas, A. Vyšniauskaitė (ats. Red.) ir kt.], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 333–339. Arba: Stasys Budrys, Vera Kulešova „Centre – tematinis paveikslas“ [Resp. Jubiliejinės dailės parodos Vilniuje eksponatų apžvalga, J. Vaičio ir J. Danilovo pieš.], in: Literatūra ir menas, 1960, rugpj. 20. 286 Viename laiške Vera teiraujasi Stasio, kuriais metais scenografas Juozas Jankus tapo Lietuvos operos ir baleto teatro vyr. dailininku. Žr.: V. Kulešovos-Budrienės (žmonos) laiškai, op. cit., l. 4. Žmona buvo ir jo kritikė. Žr.: Ibid., l. 3. Kritikos Vera negaili ir sau: „Pirmą kartą gyvenime perrašinėjau viską keletą kartų, o vis tiek daro juodraščio įspūdį. [...] Tikriausiai jūs su Mikėnu turėsite kokią tai nuomonę šiuo klausimu.“ Žr.: Iibid., l. 5. 287 Girdzijauskaitė prisimena, kad sykį vietoje pokalbio Stasys, liūdėdamas dėl skyrybų su žmona ir šios planų išvykti į Maskvą, deklamavo amžiaus pradžios rusų poetų eilėraščius, ištisas poemas atmintinai. Audronė Girdzijauskaitė, Stasys Budrys. Jis liko aname krante. 288 Aleksandras Budrys apie motinos poziciją: „Apie tėvelį nedaug pasakodavo. Bet nieko blogo.“ Aleksandras baigė užsienio kalbų institutą Maskvoje, visą gyvenimą darbavosi ir tebesidarbuoja naujienų agentūrose. Jis rašo: „Lietuvą stengiuosi aplankyti jei ne kasmet, tai vieną kartą per dvejus metus. Po Kaziuką palakstyti ir su giminaičiais pabendrauti. Paskutinį kartą kaip tik per Kaziuką su dukra Marija buvome. Ji baigė mokslus Londono universitete, bet porą mėn. studijavo lietuvių kalbą Vilniuje.“ Tačiau paklaustas, ar skaitė savo tėvo tekstus, Aleksandras prisipažįsta: „Tiesą sakant, neskaičiau. Bandžiau, bet nepatiko. Pati kalba ir stilius. Rusiškai išvis nieko suprasti negalima buvo: tie menotyrininkai sovietų laikais sugalvojo savotišką „paukščių kalbą”. Gal kad būtų lengviau apgautų cenzorius. Kada manęs prašydavo iš anglų kalbos išversti kokius nors menotyros straipsnius, visada klausdavau: „Kodėl angliškai viską suprantu, o rusiškai – ne““. Iš susirašinėjimo el. laiškais su Aleksandru Budriu (2018-04-13). 289 Sūnus pasakoja: „Apie dailę dažnai kalbėjomės, nes mama norėjo kad tapčiau dailininku. Bet nepavyko. Dar būdamas 6-os mokyklos Čiurlionio vardo tapybos būrelyje supratau, kad spalvų nejaučiu.“; Ibid. 290 Вера Кулешова, Литовскии мастер театральной декорации: о творчестве Людаса Труикиса, Искусство, 1971. 291 „Dailininkas kitų akimis: Apie L. Truikio kūrybą kalba menotyrininkės J. Luckaja, V. Kulešova“, in: Švyturys, 1984, Nr. 19, p. 6–7. 292 Kristijonas Siparis, „Aida“ ir Liudo Truikio sintezės samprata, [interaktyvus] [žiūrėta 2017-07-08], http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Kr-20102-26-33-Siparis.pdf. Pats Truikys yra pasidalinęs atsiminimu, kaip 1977 m. į jubiliejinę jo parodą Vilniuje atvažiavo Vera Kulešova ir pranešė apie savo monografiją, skirtą jam. Šis buvo labai nustebęs, tačiau netrukus sužinojo, jog apie sintezės klausimą ji nerašė, kad ši tema yra uždrausta valdžios. Žr.: Asta Giniūnienė, Iš pokalbių su dailininku Liudu Truikiu, [interaktyvus], [žiūrėta 2017-07-08], http://archive.li/AGQHH. 293 Rimas Driežis, Gimtadienis – proga darbui: Medžiaga apie Stasį Ušinską, kurios nėra, [interaktyvus], [žiūrėta 2017- 07-08], http://menufaktura.lt/print/print.php?m=1052&s=62365. 294 Iš susirašinėjimo el. laiškais su Aleksandru Budriu (2018-04-13). 41

Stasio emocinės pusiausvyros sutrikimas buvo jo variklis ir tragedija295. Pakilimo laikotarpiais Stasys būdavo nepaprastai produktyvus296, tačiau apatiškais periodais buvo sunku dirbti kūrybinį darbą, nepavykdavo išsimiegoti297. Prie šios ligos prisidėjo aštrus žmonos charakteris, skyrybos298. Vera galimai buvo prokomunistinių pažiūrų299, o Stasys Budrys nuo 7-o dešimtmečio pradžios kritiškai vertino sovietinę sistemą. Kritiškumą skatino patirtis, gyvenimo realybė, kitų menininkų likimai, pasidalijimai asmeninėmis skriaudomis. Jį gniuždyti galėjo ir suvokimas, jog buvo naiviai patikėjęs santvarka. Galbūt Stasys jautė spaudimą iš saugumiečių ir būtent tai galėjo jam kelti depresyvias nuotaikas. Jo santykiai su valdžia buvo problemiški ir tai liudija dar 1963 m. LTSR KGB pažyma, kurioje rašoma: „Mokslo darbuotojas menotyrininkas Budrys nedideliame pažįstamų būryje pasisako už modernistinį ir abstrakcionistinį meną, teigdamas, kad jis neišvengiamai įsitvirtins“300. Po šios pažymos Budrys turėjo būti stebimas saugumiečių per didinamąjį stiklą. Budrys iš tiesų jautėsi sekamas. Dailėtyrininkė Korsakaitė atsimena, kaip Stasys, važiuodamas pas ją į svečius, išlipo keliomis stotelėmis anksčiau ir ėjo pėsčiomis. Jis guodėsi, jog po straipsnio apie arsininkus buvo smarkiai užsipultas, kad jo pozicijos ne tokios, kokios turėtų būti. Arsininkai ir kiti dailininkai, stažavęsi Paryžiuje, buvo lyg ir pripažįstami, tačiau buvo privaloma jų „buržuazinės praeities“ kritika301. Tuometinis cenzūros absurdas buvo kone tragikomiškas302.

295 Stasiui Budriui buvo diagnozuota maniakinė depresija (bipolinis afektinis sutrikimas). Nuotaikų svyravimai buvo būdingi Budriui ir jaunystėje: „jaučiau, kad išseko jėga, grynai fizinė (taip būna visada, kada dvasioje kančia). [...] Kodėl mane tokia didelė šiandien jėga apvaldė ir sielą, ir kūną. Aš pripildytas dinamito ir sprogsiu, man vietos maža, oro maža.“ Žr.: Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, op. cit., l. 14. 1969 m. sausio 17 d. Budrys dienoraštyje rašo: „Nesimiega, visai nesimiega. Būtinai prašysiu daktaro stipresnio migdomojo. O galva šviesi. Ateina begulint ir bevaikštant gerų minčių. Gi laikas bėga taip lėtai, lėtai.“ Žr.: Ibid., l. 42. Aleksandras Budrys prisimena, jog mama apie tėvo ligą jam pasakojo taip: „Sakė, kad jo krizės šaknys buvo tame, kad jis (kaip ir ji pati) suprato Lietuvos tarpukario meno svarbumą, o rašyti tekdavo daugiau apie socialistinį realizmą.“ Iš susirašinėjimo el. laiškais su Aleksandru Budriu (2018-04-13). 296 Iš pokalbio su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 297 Galkus prisimena, jog Stasys Budrys 7-o dešimtmečio pabaigoje turėjo ir šiokių tokių finansinių sunkumų. Žr.: pokalbį su Juozu Galkumi (2017-03-08). Stasys Budrys kreipėsi į teismą dėl jam nesumokėto atlyginimo. 1968 m. gruodžio 13 d. įvyko teismo posėdis. Žr.: Teismo šaukimas, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 29. 298 Žmonos ir sūnaus ilgesys, vienatvė. 299 Algirdo ir Romo Budrių nuomone, Vera buvo prokomunistinių pažiūrų. Žr.: pokalbius su Algirdu Budriu (2016-11- 07), Romualdu Budriu (2016-11-18). Vera, anot Algirdo, apie Stasį sakydavo: „Jis būdavo normalus tarybinis pilietis, o dabar persivertė į kitą pusę visiškai.“ Žr.: pokalbį su Algirdu Budriu (2016-11-07). Sūnus Aleksandras tvirtina kitaip: „Kaip su valdžia bendravo, nepasakysiu. Nesipyko. Bet namuose visada buvo gausu visokių „disidentuojančių” menininkų.“ Iš susirašinėjimo el. laiškais su Aleksandru Budriu (2018-04-13). 300 Juozapas Romualdas Bagušauskas, Arūnas Streikus, op. cit., p. 328. 301 Tai Korsakaitė patyrė ir savo kailiu, rašydama apie Paryžiuje besimokusius grafikus Vytautą Kazimierą Jonyną, Viktorą Petravičių. Jau XX a. 9-ame dešimtmetyje, sudarinėdama dvitomį „XX a. lietuvių dailės istorija: 1900–1940 m.“ (XX a. lietuvių dailės istorija: 1900–1940 m., t. 1–2 (atsakingoji redaktorė ir bendraautorė I. Korsakaitė), Vilnius: Vaga, 1982–1983), Korsakaitė gavo nuo Antano Gedmino pylos, jog giria Kauno kunigų seminarijoje studijavusio, į JAV emigravusio Adomo Varno kūrybą, rašo apie ekslibrisus su A. Smetonos atvaizdu. Žr.: pokalbį su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 302 Galkus pasakoja istorijas, kaip jo plakatų tiražai buvo sunaikinti dėl mažiausių smulkmenų. Sniečkus, CK ar Galvlitas antikomunistines intencijas įžvelgti gebėdavo bet kur. Pirčiupių tragedijai skirtame Galkaus kurtame plakate valdžia lango rėmuose įžvelgė paslėptą kryžių, kurio grafikas nevaizdavo. Kitą sykį rinkiminiame plakate Sniečkui užkliuvo amerikietiški einančios balsuoti moters batai ilgais aulais ir paaukštintu kulnu. Taigi SSRS gyventojai buvo vainikuojami priešais, disidentais dėl netikėčiausių priežasčių. Nekalčiausi motyvai buvo palaikomi revoliucinga antikomunistine 42

Stasys Budrys politinių pažiūrų atvirai nedemonstravo, tad artimieji jas tik nujautė. Stasys nepolitikuodavo, kalbėdavo apie meną, pasakodavo apie parodas, savo rengiamas knygas303. Jis negalėjo pakęsti dviveidiškumo, nenorėjo girti „privalomų girti“ autorių, prisitaikyti, galvoti viena, o sakyti ir rašyti kita. Eidavo į „Literatūros ir meno“ redakciją ir bardavo žurnalo redaktorių Edvardą Pranckūną, kad šis daro kompromisus, išbraukia sakinius, kurie yra svarbūs, tačiau neatitinka komunistinės programos304. Tačiau kompromisai tuo metu buvo vienintelis kelias būti spausdinamam, apskritai dirbti bet kokį kūrybinį darbą. Stasį vis pasikviesdavo Dailininkų sąjunga ir įspėdavo, kad tam tikri jo žodžiai kertasi su komunistine ideologija, yra lankstymasis Vakarams305. Jį ypač žlugdė nuolatinis atsitrenkimas į cenzūros sieną. Nors jis stengėsi nesileisti į kompromisus, kartais vis vien tekdavo. Dauguma jo monografijų išspausdinta 7-o dešimtmečio pabaigoje, prieš pat Stasio mirtį306. Stasys Budrys, net kankinamas ligos, nebuvo praradęs žingeidumo, mokslinių interesų. Jis toliau gilinosi į savo srities literatūrą307, dalyvavo konferencijose308. Į 1969–1970 m. Liaudies universiteto Dailės fakulteto planą įtrauktos Stasio Budrio paskaitos309. 1970 m. lapkričio 20 d. Stasys Budrys pasitraukė iš gyvenimo310. Lapkričio 29 d. pas Džiaukštienę atbėgo Vera ir rusiškai suriko: „Jis viską paliko sūnui: daiktus, rankraščius, knygas ir

veikla. Viename laiške leidyklai Galkaus plakatas „Knyga – geriausias draugas“ buvo įvardintas kaip kliūtis atvykti į miestą, nes tas plakatas neva baido kaimo žmogelio arklius. Žr.: pokalbį su Juozu Galkumi (2017-03-08). 303 Iš pokalbio su Aldona Budryte-Rutkauskiene (2016-11-03). 304 Iš pokalbio su Romualdu Budriu (2016-11-18). Stasys šioje redakcijoje praleisdavo nemažai laiko bendravo su čia dirbusiais kino kritikais Eustachijumi Aukštikalniu, Sauliumi Macaičiu. Redakcija buvo virtusi tikru diskusijų klubu. Žr.: pokalbį su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 305 Paprastai Stasiui kliūdavo už arsininkų ir kitų Vakarų paveiktų XX amžiaus lietuvių dailininkų „buržuazinių laikų“ kūrybos propagavimą. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). 306 Tad galbūt nusprendęs būti išspausdintu ir pasidavęs vidiniam cenzoriui, Stasys jautėsi išdavęs save. Bet būtent tų monografijų tekstuose mažiausia ideologinio raugo, nes atmosfera laisvėjo. Bet kokiu atveju, jis neabejotinai buvo kankinamas beprasmybės, absurdo pojūčio, kurio nevengė ironizuoti, neslėpė savo paklusnumo apsimestinumo. Žr.: pokalbį su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 307 Randame 1968, 1969 m. skaitytojo bilietus iš Valstybinės V. I. Lenino bibliotekos Maskvoje, 1970 m. Lietuvos TSR Valstybinės respublikinės bibliotekos bilietą. Žr.: Skaitytojo bilietai, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 53–57. 308 1969 m. balandžio mėn. 28–29 d. Budrys dalyvavo tarprespublikinėje konferencijoje Dailės ir šiuolaikinės architektūros klausimais Taline. Žr.: Vilniaus miesto milicijos valdybai, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 30. Dailininkų sąjungos pirminės partinės organizacijos biuras 1968 m. gegužės 21 d. pakviečia Budrį į atvirą partinį susirinkimą tema „Dailės propaganda spaudoje“. Dailėtyrininkų sekcijos susirinkime Gudynas dalinosi įspūdžiais iš kelionės po JAV. 1969 m. spalio 27 d. Antanas Gedminas Budrį kvietė pokalbiui apie atskirų dailės sričių raidą ir perspektyvas. LTSR Dailininkų sąjungos partinis biuras 1970 m. vasario 20 d. kviečia Stasį Budrį dalyvauti atvirame partiniame susirinkime, kuriame bus aptariama jubiliejinė dailės paroda „Lenino keliu“. 1970 m. rugsėjo 30 d. vyksta jau uždaras LTSR Dailininkų sąjungos partinis susirinkimas, kuriame Gudynas skaitė pranešimą apie pasiruošimą 1971 m. dailės parodoms. Žr.: LTSR dailininkų sąjungos ir kt. įstaigų bei organizacijų raštai, pranešimai S. Budriui dailėtyros klausimais, op. cit., 39–40. 309 Ibid, l. 38. 310 R. Budrys pateikia kitokią tragiško brolio likimo versiją: po mirties, po skrodimo buvo atrastas auglys dešiniajame smegenų pusrutulyje ir diagnozė patvirtinta daktarų konsiliumo. Jo manymu, daktarai neteisingai nustatė ligą, gydė Kauno ligoninėje jo brolį šoko terapijomis, kurios ne padėjo, o kenkė. Romualdo nuomone, būtent auglys sukėlė Stasiui haliucinacijas, kėlė skausmus, veikė mąstymą, kankino brolį paskutiniuosius 5–7 jo gyvenimo metus. Anot R. Budrio, jo brolis iš gyvenimo pasitraukė afekto būsenoje. Žr.: pokalbį su Romualdu Budriu (2016-11-18). Algirdas tuo metu stažavosi Prancūzijoje. Žinodami, kad Algirdui antros progos patekti į užsienį niekas nesuteiktų, artimieji nepranešė apie netektį. Apie Stasio mirtį Algirdas sužinojo tik po pusės metų iš Paryžiaus lietuvių. Žr.: pokalbį su Algirdu Budriu (2016- 11-07). 43 kambarį“311. Stasį laidojo neseniai įsteigtose Rokantiškių kapinėse, buvo daug žmonių312. Skulptorius Vladas Vildžiūnas dailėtyrininkui pastatė originalų antkapinį paminklą313. 1982 m. gruodžio 22 d. įvyko Stasio Budrio atminimo vakaras (paminint 50-ąsias jo gimimo metines)314.

2. 3. Dailėtyrininko portretai: profesinio kūno ikonografija ir atvejo specifika Šio skyriaus uždavinys – rekonstruoti dailėtyrininko Stasio Budrio asmenybės charakteristiką, remiantis dailininkų, dailėtyrininko amžininkų, sukurtais jo portretais. Septynių Stasio Budrio portretų, sukurtų Konstantino Bogdano, Vlado Karatajaus, Adolio Jono Krištopaičio, Antano Gudaičio, Leonardo Tuleikio, Vincento Gečo bei Sofijos Veiverytės, analizei bus taikomas atvaizdo antropologijos metodas. Šių portretų analize mėginama atsakyti į klausimą, ar veikė viduramžių politikos, mentaliteto ir meno istoriko Ernsto Kantorowicziaus suformuluota profesinio kūno paradigma sovietmečio dailėje. Kantorovičius išgrynino dvigubo viduramžių karaliaus kūno koncepciją, siedamas ją su religine Kristaus dvigubo kūno idėja. Natūralus karaliaus kūnas yra mirtingas, jam būdingos negalios ir gamtiniai silpnumai, būdingi ir kitų žmonių kūnams, tačiau visuomeninio karaliaus kūno negalima pamatyti arba paliesti. Visuomeniniam kūnui nebūdinga nepilnametystė, senatvė ir kiti natūralaus kūno trūkumai315. Visuomeninis kūnas gali būti tapatinamas su profesiniu kūnu316. Visuomeninio

Budrys tikrai gydėsi, kovojo su savo liga. 1968 m. sausio 7–vasario 1 d. Stasys Budrys buvo gydomas sanatorijoje „Jūratė“ Palangoje. Jo sanatorinėje-kurortinėje knygelėje įrašyta diagnozė: „centrinės nervų sistemos destabilizacija“. Čia jam paskirtos treniruotės, pasivaikščiojimai prie jūros, rytinės mankštos, cirkuliaciniai dušai, leista slidinėti ir t. t. Nebaigęs procedūrų, Stasys Budrys paleidžiamas anksčiau. Rašoma: „Išvyksta stoviui pagerėjus“. Žr.: Sanatorinė-kurortinė knyga, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 59–64. Archyvuose randame ir tris Respublikinės Vilniaus psichoneurologinės ligoninės dokumentus. Vienas jų rašytas 1969 m. vasario–kovo mėn. Du iš jų datuojami 1970 m. (kovo 10 ir gegužės 6 d.). Iš čia sužinome, kad Stasiui Budriui buvo išrašomos tabletės. Žr.: Respublikinė Vilniaus psichoneurologinė ligoninė, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277, l. 65–67. 311 Sovietiniais laikais niekas negalėjo palikti kambario kaip paveldėjimo. Tad čia labiau Stasio meilės sūnui metafora. Toliau Vera sakė: „Daktaras man pasakė: tokie ligoniai arba save, arba kitus užmuša.“ Pati G. Petrova-Džiaukštienė net nežinojo, jog Stasys sirgo ir gydėsi. Žr.: pokalbį su Galina Petrova-Džiaukštiene (2018-02-21). Archyve yra išlikęs Budrio atsisveikinimo laiškas, parašytas dar 1968 m. gruodžio 9 d. Jame rašoma: „Dėl mano likimo niekas nekaltas. Tik mano liga. Nebeturiu jėgų su ja kovoti. St. Budrys. 1968. XII. 9. Viską palieku sūnui.“ Žr.: „Laiškai žmonai Verai ir sūnui Aleksandrui“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 234, l. 4. 312 Iš pokalbio su Alfonsu Ambraziūnu (2018-03-02). Ambraziūno atmintis neapgauna – kapinės iš tiesų buvo visai neseniai įsteigtos. Kapinės atidarytos 1970 m. spalio 1 d. Dabar tai – vienos didžiausių Vilniaus kapinių. Jose yra paminklinių kapų ir antkapių, paskelbtų dailės paminklais. Žr.: Rokantiškės, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-03-17], http://www.vilnijosvartai.lt/vietoves/rokantiskes/. 313 Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988, p. 429- 431. 314 Minėjime dalyvavo ir pasisakė broliai Algirdas ir Romualdas, dailėtyrininkai Gražina Marija Martinaitienė, S. Indriulaitis, Leonas Jasiulis, Tadas Adomonis, Irena Kostkevičiūtė, Gytis Vaitkūnas, teatrologė Girdzijauskaitė, Dailininkų sąjungos darbuotoja Galina Balčiūnienė, skulptoriai Ambraziūnas, Vildžiūnas, Bogdanas, Jokūbonis, Jokūbonio žmona tekstilininkė Bronė Valantinaitė-Jokūbonienė, tapytojas Stasiulevičius. Minėjimo stenograma, iš asmeninio Korsakaitės archyvo. 315 Excerpts from: Kantorowicz, E., The King's Two Bodies: A Study in Medieval Political Theology. Princeton, NJ: Princeton University Press, 1957, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-06], https://www.libraryofsocialscience.com/ideologies/docs/the-kings-two-bodies/. 316 Ypač tuomet, kai kalbama apie viešus asmenis, apie prestižą visuomenėje turinčias profesijas. 44

(arba profesinio) kūno amžinumas buvo aktualizuojamas laidojant ne tik karalius ir didikus, bet ir miestelėnus. Dvigubo kūno idėjos desakralizavimas ir amžinojo profesinio kūno sampratos išplėtimas leidžia profesinio kūno koncepciją adaptuoti ir pritaikyti XX a. II pusės dailėtyrininkui. Chronologiškai pagal atvaizdų sukūrimo metus keliaujant nuo atvaizdo prie atvaizdo, fiksuoti pasikartojantys motyvai, jų reikšmės, kitų dailėtyrininkų portretuose nenaudojami, tik šiam dailėtyrininkui priskiriami atributai. Stebėti Stasio Budrio atvaizdų skirtumai, lyginant juos tarpusavyje, ieškota šių skirtumų priežasčių. Chronologinė atvaizdų apžvalga pasirinkta dėl to, kad Stasio Budrio charakterio ir išvaizdos pokyčiai nuosekliai atsispindi meniniuose atvaizduose. Atvaizdų analizei bus pasitelkiamas dailėtyrininko biografijos kontekstas ir dailininkų kūrybinių strategijų analizė, ypač atsižvelgiant į to paties dailininko sukurtus kitų dailėtyrininkų atvaizdus. Sovietmečiu buvo praktikuojamas jaunystės kultas. Kultivuota patosiška, veržliai romantizuota jaunystė. Jaunatviškas jėgas nukreipus tinkama linkme gali subręsti šaunūs „komunizmo statytojai“. Smalsus, motyvuotas studijoms Stasys Budrys Leningrade buvo formuojamas kaip sistemos parankinis. Budrys atitiko komunistiškai kovingo, darbštaus, ideologiškai angažuoto jaunuolio vaizdinį: „Su gyvenimu reikia kovoti, reikia gerbti save ir iškovoti pergalingai savo dalį iš gyvenimo“, „reikia dirbti, būtinai dirbti, be darbo nebus gyvo, realaus gyvenimo turinio“317. 1955 m. Repino institute Bogdanas (1926–2011), Stasiui Budriui pozuojant, sukūrė jo portretą (il. 19.). Iš pradžių iš patinuoto gipso, vėliau – ir iš bronzos. 1953–1956 m., studijuodamas Repino institute, Bogdanas sukūrė ir kitų studentų portretus („Uzbekijos studentė“, 1955), jaunatviško grožio etalonais laikomų aktorių, muzikų portretus („L. Noreika“, 1953; „A. Vainiūnaitė“, 1956), „tautų draugystę“ reprezentuojančius jaunuolių portretus („Jaunoji Kinija“, 1956). Bogdano iš bronzos atlietą Stasio Budrio portretą menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė pavadino anoniminiu realizmu. Jos manymu, portrete neatsispindi nei autoriaus, nei portretuojamojo asmenybė. Veidas kiek primena kito Bogdano kūrinio – Juliaus Janonio kaip tuomet buvo įvardijama – lietuvių proletarinės poezijos pradininko – portretą (1976). Galima prisiminti ir Adaukto Marcinkevičiaus fotografiją „Nerami jaunystė“ (1959): romantiškos garbanos, žvilgsnis į tolius. Stasys Budrys čia reprezentuojamas kaip jaunuolis, dar nesuaugęs su profesiniu dailėtyrininko kūnu, pasiryžęs dirbti „Tėvynės“ SSRS labui, tačiau žinantis, kad tėra tik šio „garbingo“ kelio pradžioje. Muziejininkas Pranas Gudynas (1982), menotyrininkas ir partinis veikėjas Lionginas Šepetys (1984) Bogdano sukurtuose portretuose vaizduojami kaip žinantys savo vertę, darbais jau užsitarnavę finansinį stabilumą, karjerą. Pasitikėjimo savimi įspūdį kuria kilstelėta galva, rakursas iš apačios. Žvilgsnyje jau nėra jaunatviško nerimo – jie žvelgia į užtikrintą ateitį.

317 Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, op. cit., l. 12. 45

Dailės istorikė Erika Grigoravičienė tvirtina, jog socialistinio realizmo mene estetinė charakterių konflikto doktrina nunyko kartu su klasių kovos idėjos prislopimu. 1964 m. Vlado Karatajaus (1925–2014) sukurtas dvigubas Budrių portretas318 reprezentuoja tipišką lyčių konfliktą, vyro dominavimo ir moters nuolankumo akistatą (il. 20.). Verą užstoja Stasio nugara, jos veidą apibrėžia jo pakaušio siluetas. Karatajus mėgino pritaikyti palyginimo ir sintezės, t. y. charakterio ginčo ir kovos, principą, žinomą iš Antikos literatūros ar daugiafigūrio italų Renesanso portreto319. Tenka kelti hipotezę, jog Karatajus arba nebuvo gerai pažįstamas su šia menotyrininkų pora, arba sąmoningai Verą vaizdavo kaip moterį-abstrakciją, šventumo, taikos ir pan. simbolį, o vyrą – kaip globotoją, šeimos maitintoją. Iš pokalbių su Stasio Budrio artimaisiais ryškėjo Veros, kaip aštraus, sudėtingo charakterio ir nelinkusios aukotis moters portretas, disonuojantis su Karatajaus traktuote320. Dominuojančio vyro ir santūrios moters kontrastas regimas ir kitame Karatajaus dvigubame portrete „Lionginas Šepetys su žmona“ (1974–1975). Tiesa, Šepečių poros portretas statiškesnis ir labiau reprezentacinis. Vera Kulešova ir Šepečio žmona Nijolė buvo nepriklausomos, išsilavinusios ir intelektualios moterys (dailėtyrininkė ir gydytoja). Šis Karatajaus portretas peržengia portreto žanro ribas – jame pavaizduota nebyli šeimos drama. Budrių portrete vidinis konfliktas perteikiamas asimetriška kompozicija, spalvų dėmių derinių ritmais. Įtampą stiprina į išorę nukreipti žvilgsniai, plokštumoje susiliejančios figūros321. Klajojantys Budrių žvilgsniai, „uždari“ rankų gestai atitinka socialistinio realizmo dailėje plėtotą klasikinio – „autonomiško“ portreto principą322. Esminis tokio portreto ypatumas – vaizduojamojo susitelkimas į save, nurodantis, jog tai yra konkretus asmens atvaizdas, o ne simbolinė žmogaus figūra. Todėl šiame portrete matome autonomiškus asmenis, kurie vis tik tampa simboliais per vaidmenų šeimoje paskirstymą. Menotyrininkų profesiniai kūnai yra sunkiai pasiduodantys vizualizacijai, todėl Karatajaus pasirinkti iliustratyvūs momentai yra šiek tiek klaidinantys. Fone kabantis paveikslas primena menotyrininkų interesus, tačiau pirmame plane regimas molbertas, balta drobė ir dažų maišymui paruošta paletė porą reprezentuoja kaip dailės praktikus, o ne teoretikus. Šiuo atveju Karatajus priartina meno teoretiką prie dailininkų gildijos. Struktūralizmo atstovo, antropologo Claude‘o Lévi- Strausso terminais tariant, Karatajus menotyrininką tapatina su meistrautoju. Dailėtyra yra mokslas,

318 Paveikslo reprodukcija publikuota tapybos albume. Žr.: Tapyba: albumas, įž. str. P. Gudyno, Vilnius: „Vaga“, 1966. Paveikslas eksponuotas Jubiliejinėje respublikinėje dailės parodoje Tarybų Lietuvos 25-mečiui. Žr.: Stasys Budrys „Parodų ekspozicijose“, op. cit., p. 153. 319 Erika Grigoravičienė, „Asmenybės kultas Lietuvos dailėje po „asmenybės kulto““, in: Kultūrologija 15 tomas. Asmenybė: menas, istorija, dabartis, sudarė Rasa Vasinauskaitė, Vilnius: KFMI, 2007, p. 325, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-08], http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2007~1367160322263/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content. 320 Pokalbiai su Algirdu Budriu (2016-11-07), Romualdu Budriu (2016-11-18), Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 321 Airida Grivačiauskaitė, Vladas Karatajus: Tapyba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, p. 7. 322 Erika Grigoravičienė, „Asmenybės kultas Lietuvos dailėje po „asmenybės kulto““, p. 324. 46

įvykiams ir objektams suteikiantis struktūras (kategorizuojantis menininkus ir jų kūrinius į dailės šakas, epochas, judėjimus, žanrus ir pan.), o dailės kūryba – menas, sudarinėjantis struktūras, sukabinant įvykius ir objektus tarpusavyje (kuriantis meno kūrinių struktūras iš regimos tikrovės, prisiminimų, abstrakčių vaizdinių ir pan.)323. Drobės ir dažų vaizdavimas Stasį Budrį paverčia meistrautoju. Dailėtyrininko susiejimą su dailininko vaizdiniu galėjo paveikti žinojimas, kad Budrys Lietuvos dailės institute studijavo tekstilę, gerai valdė akademinį piešinį, tapė324. 1969 m. Karatajaus nutapytame menotyrininko Vlado Drėmos portrete portretuojamasis reprezentatyviai žvelgia į žiūrovą. Popieriais nukrautas stalas rodo, kad jis atstovauja mokslininkų luomui. Tad galbūt menotyrininkui priskiriami menininko atributai yra ne tik kompoziciniai elementai, formaliai praturtinantys paveikslą. Tai gali būti Budrio meniškos prigimties ženklai. Žvelgiant į abstrahuotą, sąlygišką Adolio Jono Krištopaičio (1925–2000) 1968 m. nutapytą Stasio Budrio portretą, mintyse iškyla Kantorowicziaus simbolinio kūno idėja (il. 21.). Stasys Budrys čia vaizduojamas vienu metu ir kaip karalius, ir kaip juokdarys. Valdovo idėją pateikia didingas stačiakampis, primenantis karališką sostą ir trikampiai – schematiška karūna. Baltokas veidas, neįskaitoma veido išraiška, išilgintos drabužio rankovės primena mimo vaidmenį. Portretus Krištopaitis tapydavo dažniausiai iš atminties. Neretai portretuojamam nežinant. Išorinis žmogaus panašumas jam yra antraeilis dalykas: „Žiūrovui, kuris ieškojo tik fizinio panašumo, kartą atsakiau, kad ,,mėsos” nepiešiu“325. Sąlygiškas Stasio Budrio portretas vizualiai yra atpažįstamas dėl taikliai perteiktų veido bruožų ir aksesuarų: ilga smailėjanti nosis, juodi ūsai ir barzda; balta kepurė su snapeliu, akiniai juodu rėmu (palyginti il. 21. ir 22.). Metais vėliau darytoje fotografijoje regime tuos pačius akinius, tą pačią kepurę, taip pat formuotą barzdą326. Krištopaičiui svarbus režisūrinis sumanymas: „Žmogus A. J. Krištopaičio portretuose pajungiamas formuojamai koncepcijai ir įgauna apibendrintos minties profilį“327. Šio tapytojo kūriniuose galime ieškoti metaforų, literatūrinių idėjų. Kokią žinią šiais dviem įvaizdžiais perteikia Krištopaitis? Karališkasis vaidmuo simbolizuoja Stasio Budrio autoritetą menininkų ir menotyrininkų bendruomenėje. Juokdario simbolika primena išskirtinę viduramžių pokštininkų privilegiją – pasakyti daugiau, pateikti tiesą juoko apvalkale. Galbūt Krištopaitis Stasį Budrį matė kaip tiesos, „meninės teisybės“ skleidėją.

323 Claude Lévi-Strauss, Laukinis mąstymas, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 35. 324 Iš pokalbio su Romualdu Budriu (2016-11-18). 325 Violeta Jasevičiūtė, „Dailininkas Adolis Jonas Krištopaitis“, in: Žiemgala, 2000/1, p. 33, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-22], http://www.ziemgala.lt/lt/zurnalas-ziemgala/ziemgala-20001/dailininkas-adolis-jonas-kristopaitis. 326 Stasys Budrys (1969 m.). Nuotrauka, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 10. 327 Violeta Krištopaitytė, Tapyti mintį, in: „Bernardinai.lt“, 2010 rugs. 10, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-22], http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-09-02-violeta-kristopaityte-tapyti-minti/49818 47

O galbūt tapytojas priešingai vertino Budį. Krištopaitis jo portrete galimai užkodavo maskavimosi idėją. Tapytojui svarbiausias yra portretuojamojo veidas, kuris vienija išorinį ir vidinį pasaulį, pro jį prasišviečia portretuojamojo siela. Dailininkui yra svarbus žvilgsnio tiesumas, tam tikras veido nuogumas, kuris kartais bandomas slėpti pozomis ar laikysena328. Scenografo Liudo Truikio (1976), Stasio Budrio (1968) veidus dailininko portretuose dengia akiniai, kepurės. Krištopaitis pabrėžia Stasio Budrio pomėgį ekstravagantiškai rengtis, o galbūt ir kritikuoja jo seminonkomformizmą329. Vieną paskutiniųjų Stasio Budrio portretų 1970 m. nupiešė Antanas Gudaitis (1904–1989). Jo dukros dailėtyrininkės Eglės Kunčiuvienės nuomone, Budrio atvaizdas galėjo būti sukurtas Palangos kūrybos namuose, kur šis dažnai leisdavo vasaras. Gudaičio flomasteriu atliktame eskize lavinama ranka, studijuojamos veido išraiška, anatomija, rakursai (il. 23.). Kaip ir kituose 8-o dešimtmečio pradžios Gudaičio piešiniuose, čia regimas laužytas brūkšnys, taikli veido bruožų pagava, pasitelkiant linijų minimumą. Šis greitas meistro etiudas turi didelį emocinį krūvį. Stasys Budrys vaizduojamas perteikiant ne tik fizionominį panašumą, bet ir emociją. Nunarinta galva, žemyn nudelbtas žvilgsnis, tvirtai suspaustos lūpos leidžia nuspėti portretuojamojo neviltį. Dramatizmą stiprina pablukusi signatūra, ištiškęs prie akies vandens lašas, atrodantis kaip ašara. Visa tai verčia galvoti apie nyksmą, gyvybės trapumą, blunkančius prisiminimus. Stasys Budrys po šio portreto sukūrimo gyveno mažiau nei pusmetį. Šis atvaizdas nėra dailėtyros profesijos atstovo reprezentacija. Be identifikuoti asmenį padedančio pavadinimo ir veido bruožų atpažįstamumo, Budrio portretas galėtų tapti melancholiškos būsenos personifikacija. Stasio Budrio portretai buvo kuriami ir po jo mirties. Ankstyviausią memorialinį dailėtyrininko portretą 1972 m. sukūrė Leonardas Tuleikis (1939–2014). Apie šį kūrinį Kisarauskas rašo, jog jis yra sukomponuotas savotiškai, iš kitų Tuleikio portretų išsiskiria rūsčia, tragiška nuojauta, didele vidine įtampa, kuri perteikia sudėtingą portretuojamojo vidinį pasaulį330. Tuleikio žmona, grafikė Vita Kaminskaitė prisimena, jog tapytojas gerbė Budrį ir šį portretą sukūrė sukrėstas jo netekties. Tuleikio portrete dailėtyrininkas pavaizduotas be akių (il. 24.). Jo kūnas tarsi kevalas be gyvybės, be judesio, statiškas, primenantis pomirtinę atlieją. Portretuojamojo veidas pavirtęs kauke. Meno istoriko Hanso Beltingo sampratoje kaukė be gyvos išraiškos, žvilgsnio kuria asimetrišką

328 Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė, „Pa(si)matymas su Adoliu Jonu Krištopaičiu“, in: Nemunas, Nr. 11, 2015, p. 27, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-24], http://www.nemunas.press/wp- content/uploads/pdf_archyvas/Nemunas_2015_05_07.pdf. 329 Jau 7-o dešimtmečio pradžioje Stasys Budrys buvo „praregėjęs“ – suvokęs komunizmo absurdą. Tačiau jo monografijas apie skulptorius tebespausdino, o tam reikėjo tam tikrų moralinių kompromisų. Krištopaitis vadinamas „tyliuoju modernistu“, kuriam sovietmečiu pavyko išvengti valdžios persekiojimų. Jis dirbo laisvai, tik kartais meno tarybos pakritikuodavo jo paveikslus dėl ,,formalizmo” arba ,,estetizmo” apraiškų kūryboje. Tad tapytojas galbūt sunkiau galėjo suprasti ir palaikyti dualistinį gyvenimą, savicenzūros fenomeną, ne itin būdingą Stasiui Budriui, bet vis tik pasitaikantį. Savicenzūra būdinga didžiajai daliai vėlyvojo sovietmečio visuomenės. Žr.: Violeta Jasevičiūtė, op. cit. 330 Vincas Kisarauskas, Leonardas Tuleikis, Vilnius: „Vaga“, 1975, p. 4. 48 komunikaciją331 – teatro kaukės ima veikti, kai yra dėvimos, kai pro akių skyles žvelgia gyvos akys. Iš tiesų, žiūrovas žvelgia į sustingdytą momentinę išraišką ir jaučia dvelkiantį šaltį, nebūtį332. Vaizduojami manekenai taip pat primena mirtį. Pasak Kantorowicziaus, XV a. Anglijoje, Prancūzijoje į laidojimo ceremonialą buvo įtraukiami manekenai333. Manekenai demonstratyviai nusisukę nuo Stasio Budrio. Belyčiai ir beveidžiai manekenai gali simbolizuoti Budrio vienatvę, kai jis kovojo su liga ir buvo vis mažiau suprantamu aplinkiniams. Čia vėl matome paslaptingus stačiakampio ir trikampių motyvus. Dar viena dėmesio verta detalė – išdidintos menotyrininko rankos. Sovietiniais laikais, kai buvo propaguojamas vadinamasis „rūstusis stilius“, buvo įprasta darbininkus vaizduoti išdidintomis rankomis, pabrėžiant darbo sovietinei tėvynei herojiškumą, nesibaigiančio triūso prasmę334. Ši iš Maskvos atkeliavusi ir Lietuvoje plačiai neplitusi tradicija groteskiškai jungėsi su lietuvių liaudies menininkų analogiška rankų išdidinimo tendencija335. Tuleikis priklausė dailininkams, kurie moderniai suvokė liaudies meno tradicijų panaudojimą – ne aklai kartojo motyvus, o ieškojo įkvėpimo plastinės formos interpretacijose336. Išdidintas Stasio Budrio rankas derėtų sieti ne tiek su rūsčiuoju stiliumi, kiek su liaudies meistrų darbais. Nors dailėtyrininko profesija yra protinė veikla, rankos galėtų būti ir rašytojo darbo simbolis, nes jų pagalba dailėtyrininkų mintys, refleksijos ir analizės sugula spaudoje ir knygose, pasiekia visuomenę. 1981 m. Vincento Gečo (g. 1931) nutapytame Stasio Budrio portrete vėl regime pantomimos atlikėjo atributus – grimuotas veidas, juodas ilgas drabužis, teatrališkas gestas (il. 25.). Mimo įvaizdis šiuo atveju siejasi ne su tiesos sakymu ir maskavimusi, bet su gyvą Stasį Budrį primenančiu paveikslu. Dailėtyrininkas čia tarsi fotoreportaže užfiksuotas sakantis kalbą konferencijoje ar parodos atidaryme. Jis šypsosi, mėgaujasi savo darbu, jo nekankina nervinis išsekimas. Tai Stasio Budrio aukso amžius (XX a. 6-o dešimtmečio pabaiga–7-o dešimtmečio pradžia), pirmieji metai Vilniuje, grįžus iš studijų Leningrade.

331 Hans Belting, An anthropology of images: picture, medium, body, Princeton: Oxford: Princeton University Press, 2011, p. 27. 332 Kaukės neatsiejamos nuo teatro kultūros, o, kaip rašo Roland Barthes, „iš pradžių teatras buvo susijęs su Mirusiųjų kultu – pirmieji aktoriai atsiskirdavo nuo bendruomenės vaidindami Mirusiųjų vaidmenį“. Žr.: Roland. Barthes, Camera lucida: Pastabos apie fotografiją, Kaunas: Kitos knygos, 2012, p. 42–43. 333 Tokia tradicija susiformavo po Anglijos karaliaus Edvardo II mirties, ji artima šventojo pagerbimo apeigoms (XV– XVI a. asiliukai su Kristaus lėle, XVII a. basųjų karmeličių šv. Teresės šventė). 334 Sofija Veiverytė, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-12-13], http://www.ndg.lt/rinkinys/k%C5%ABriniai/sofija- veiveryt%C4%97.aspx 335 O ką simbolizuoja sakralinėje dailėje įsitvirtinusi rankų vaizdavimo tradicija, pritaikyta menotyrininkui? Tai tęsia profesinio Stasio Budrio kūno reprezentaciją ir menotyrininkas čia tapatinamas su kūrėju. Dievo ranka ar pirštas – Dievo valios simbolis. Dievas sukūrė žmogų ir visą pasaulį, o Jėzus palietimu pagydo žmones ir primena tai. Žr.: Tojana Račiūnaitė, Atvaizdo gyvastis: Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a., Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014, p. 40. Ateistiniame laike šios rankos galėtų būti subtili užuomina į krikščionišką kūrybos motyvą. Išdidintos rankos galimai Stasiui Budriui suteikia kūrėjo, meistrautojo statusą. 336 Leonardas Tuleikis, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-12-13], http://www.ldsajunga.lt/Tapybos_ir_akvareles_kolekcija- 357 49

Tapytojas vaizduoja Budrį su juodais akiniais337. Portrete atsispindi iš pilkai rudos sovietinių žmonių masės Budrį išskirianti apranga, jo teatrališkų pasisakymų atmosfera. Žvelgiant tiesmukiau, kompozicijoje perteikiamas ir Stasio Budrio susižavėjimas teatru338. Gečas vis tik neišvengė menotyrininkų profesinio kūno ikonogrfinės klišės, iliustratyviai įkomponavo popieriaus lapą. Toks menotyrininko atributas regėtas ir Tuleikio nutapytame Budrio portrete ar Karatajaus sukurtame Drėmos portrete. Be jo neapsieita ir Gečo sukurtame Prano Gudyno portrete (1962). Tačiau Gečas, priešingai nei Tuleikis, in memoriam sukurtame portrete neakcentavo Budrio mirties fakto, susitelkė į gyvąjį Stasio Budrio vaizdinį ir taip įprasmino jo atminimą339. Gečo nutapyto Budrio atvaizdo fone dar sykį, kiek mažiau akcentuotai nei Krištopaičio ar Tuleikio sukurtuose portretuose, išvystame stačiakampį. Paskutinį man žinomą Stasio Budrio portretą sukūrė Sofija Veiverytė (1926–2009)340. 1983 m. Stasio Budrio portretas patenka į laikotarpį, kai menininkė atsisakė savo „signatūros“ – migdolo formos akių ir tiesios ilgos nosies. Manytina, jog Veiverytė menotyrininką piešė iš atminties, supindama tai, kaip Budrys atrodė studijų laikais (įspūdinga plaukų kupeta) su tuo, kaip jis atrodė, jau įkopęs į ketvirtą dešimtį (akiniai). Galbūt tapytoja siekė perteikti asmeninį prisiminimą, atmintyje įsirėžusį savitą vaizdinį. Galbūt atvaizdo fiziologinio nepanašumo priežastis pragmatiškesnė. Gal Veiverytė norėjo įprasminti Stasio Budrio atminimą, tačiau neturėjo portretuojamojo fotografijų ir teko pasikliauti tuo, ką ji išsaugojo atmintyje. Akivaizdu, jog Sofija Veiverytė pristato ne profesinį amžinąjį, o natūralų mirtingąjį Stasio Budrio kūną. 9-o dešimtmečio portretuose tapytoja susidomi piešinio raiška, portretuojamųjų nuotaika, dvasine būsena341. Stasio Budrio veidas neperteikia konkrečios būsenos, tačiau plastiniai sprendimai kuria dramatišką atmosferą (il. 26.). Dailėtyrininko likimo tragizmą išduoda plaukai, fone pereinantys į juodus audros debesis, šviesesnių sruogų kontūrai, panašūs į dangų raižančius žaibus. Stasio Budrio meninių atvaizdų gausa byloja apie dailėtyrininko autoritetą, jo artimą bendravimą su dailininkais. Dailėtyrininko atvaizduose regime dailėtyrininko įvaizdžio bendrysčių ir skirtumų. Konstantinas Bogdanas Stasį Budrį vaizduoja kaip nerimastingą jaunuolį. Karatajus dvigubame portrete pateikia realybės neatspindintį šeimyninių santykių modelį.

337 Budrys nuolatos nešiojo tamsius akinius. Tai patvirtina teatrologės Girdzijauskaitės prisiminimas: „pamačiau netikėtą vaizdą: krėsle, ištiesęs ilgas kojas, sėdėjo juodbruvas vyriškis juodu paltu pakelta apykakle ir tamsiais akiniais“. Žr.: Audronė Girdzijauskaitė, Stasys Budrys. Jis liko aname krante. 338 Ypač Juozo Miltinio darbais. Žr.: pokalbį su Algirdu Budriu (2016-11-07). Budrys, kaip minėta, mokyklos laikais režisavo spektaklius. Vėliau dažnai juose lankėsi, juos recenzavo. 339 Portretas sukurtas 1981 metais. Gečui šio portreto sumanymas galimai kilo 1980 m., minint Stasio Budrio mirties dešimtmetį. 340 Ne visi Veiverytės piešiniai vėliau virto tapybos darbais, dalis jų veikia kaip autonomiški kūriniai: šaržiškas kino operatoriaus Jono Griciaus (1967) ir romantizuotas darbininko (1977) portretas. 341 Nijolė Nevčesauskienė, Sofija Veiverytė: Menant žmogaus mįslę, in: Literatūra ir menas, 2008-04-04, Nr. 3184, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-12-13], http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111107031454/http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3184&kas=straipsnis&st _id=12547 50

Viduramžiais susiformavusi amžino ir laikino kūno samprata sovietmečio dailėje egzistuoja, tik čia ji veikia savaip, sudėtingu ir negrynu pavidalu. Karatajaus kompozicija reprezentuoja ne tik poros tarpusavio dinamiką, bet ir profesinius poros kūnus. Profesinio kūno koncepcija taikytina ir Krištopaičio, Tuleikio, Gečo sukurtiems Stasio Budrio portretams. Šių trijų autorių paveiksluose figūruoja didingumo įspūdį kuriantis paslaptingas stačiakampis,342 teatro atributika, kuri Stasį Budrį išskiria iš kitų dailėtyrininkų, tačiau sovietmečio portretistai neišvengia dailėtyrininko kūno reprezentacijos klišių – iliustratyviai įterpia popieriaus lapus. Net trys iš septynių portretų buvo sukurti po Stasio Budrio mirties ir reprezentuoja natūralaus kūno laikinumą. Gudaitis fiksuoja Stasio Budrio kančią ir mirties nuojautą. Leonardas Tuleikis dailėtyrininko veidą paverčia sustingusia kauke, groteskiškai įkomponuoja manekenus. Vincentas Gečas atvirkščiai – „prikelia“ dailėtyrininką. Sofija Veiverytė lyg baroko dailininkė konstruoja pomirtinį Stasio Budrio atvaizdą iš jaunystės ir vėlesniųjų metų atminties šukių. Stasio Budrio portretai savitai ženklina menotyrininko gyvenimo liniją: veržli jaunystė, impozantiškas įvaizdis, teatrališkumas, įsimintinos kalbos, komplikuoti šeiminiai santykiai, kova su liga ir pralaimėjimas. Teatrališkas Stasio Budrio įvaizdis yra įdomus ir netikėtas sovietmečio dailėtyrininkų reprezentacijos kontekste. Tai leidžia kalbėti apie šio dailėtyrininko asmenybės išskirtinumą – ekspresyvumą, unikalią profesinę laikyseną. 1976 m. Vincas Kisarauskas sukūrė Stasio Budrio ekslibriso du variantus (il. 27–28).343 Tai – ne Budrio portretas, o jo atminimui skirta simbolinė moters-kryžiaus figūra, todėl plačiau šie kūriniai neaptariami.

342 Tai leidžia manyti, jog toks sosto motyvas yra realiai egzistavusios vietos (interjero) fragmentas. 343 S. Budrio ekslibrisas“, in: LLMA, f. 140, ap. 1, b. 641, l. 1–2. 51

3. STASIO BUDRIO DAILĖTYRINĖ VEIKLA 3. 1. Dailėtyrininko parengti tekstai Daugiausia Stasys Budrys rašė į „Literatūros ir meno“ savaitraštį. Jo tekstai neretai pasirodydavo ir žurnale „Pergalė“, dienraštyje „Tiesa“. Dailėtyrininkas rengdavo „Literatūros ir meno metraštį“, buvo jo redakcinės kolegijos narys, pats rašė šiam leidiniui344. Itin daug straipsnių jis paskelbė po aspirantūros studijų (nuo 6-o dešimtmečio vidurio iki pat mirties). Nuo 6-o dešimtmečio vidurio pradėjo rašyti ir į žurnalą „Kultūros barai“. Spaudoje buvo publikuota apie 150 Budrio straipsnių. Budrys mėgdavo rašyti dailės istorijos publikacijas – apie pirmąsias lietuvių dailės parodas, Kauno meno mokyklą, ypač apie arsininkus. Stasys Budrys yra parašęs ir atskirą straipsnį apie skulptūrą lietuvių pirmosiose parodose, tačiau jis, manytina, niekur nebuvo išspausdintas345. Dagiausia istorinio tipo tekstų buvo skirta Mikėnui346. Nemažai dėmesio Budrys skyrė ir Samuolio tapybai347, rašė apie Gudaitį 348, Vizgirdą349. Istoriniai Budrio tekstai gana dažnai nespausdinti arba smarkiai redaguoti, nes jis netiesiogiai įrodinėjo, jog tarpukaryje glūdi lietuviškos dailės profesionalumo stiprybė, savitumas ir jos pakilimas. Stasys Budrys buvo ir dailės aktualijoms neabejingas aktyvus dailės kritikas. Jis recenzavo kone visas pagrindines sovietmečiu vykusias parodas. Straipsniai apie svarbesnes parodas užimdavo maždaug 10 psl.350 Jo tekstai dažnai buvo gerokai trumpinami redaktorių. Dailėtyrininkas neišsiteko spaudos puslapiuose. Ne kartą teksto pabaigoje jis ragino save ir kitus imtis rimtesnio, gilesnio studijavimo. Pavyzdžiui, 1961 m. Petro Rimšos nekrologo pabaigoje rašo: „P. Rimšos kūrybinis kelias buvo turtingas ir turiningas. Jis laukia plataus mokslinio tyrinėjimo. [...] Respublikos meno istorikams ir leidykloms būtina paruošti ir išleisti išsamią monografiją apie P. Rimšos gyvenimo ir kūrybos kelią, paskelbti jo archyvus, duoti visuomenei pilną šio dailininko kūrybos vaizdą“351.

344 Nuo 1960 m. Žr.: „Dailės bičiulio netekus“, op. cit., p. 15. 345 Stasys Budrys „Skulptūra pirmose lietuvių dailės parodose (1907–1914)”, in: LLMA, f. 189, b. 154. Teksto tokiu pavadinimu ieškota Žurnalų ir laikraščių metraščiuose (1957–1970), Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 346 Stasys Budrys, „Nusipelniusio meno veikėjo Juozo Mikėno dirbtuvėje“ [skulptoriaus darbo apžvalga], in: Vakarinės naujienos, 1958, kovo 19; Stasys Budrys, „Liaudies dailininkas“ [Apie skulpt. J. Mikėną. Ryšium su TSRS Liaudies dailininko vardo suteikimu], in: Tiesa, 1961, liepos 1. Stasys Budrys „Didelio talento menininkas. Juozo Mikėno 65- osioms gimimo metinėms“, in: Pergalė, 1966, Nr. 2, p. 112-126 ir t. t. 347 Stasys Budrys, „Antano Samuolio paroda“ [Kaunas], in: Pergalė, 1966, Nr. 8, p. 183–184. Stasys Budrys, „Ryškus dailės palikimo puslapis“ [Dail. A. Samuolio tapybos darbų parodos proga. Kaunas], in: Literatūra ir menas, 1966, rugp. 20. 348 Stasys Budrys „Saulėta tapyba“ [Apie Lietuvos TSR liaudies dail. A. Gudaičio kūrybą. A. Gudaičio iliustr.], in: Kultūros barai, 1965, Nr. 7, p. 24–25; Stasys Budrys, „A. Gudaičio tapyba Maskvoje“ [Apie dailininko darbų parodą], in: Literatūra ir menas, 1969, kovo 1, p. 15. 349 Stasys Budrys, „V. Vizgirdos tapyba“ [Ryšium su JAV lietuvių dailininko tapybos darbų paroda Vilniuje], in: Literatūra ir menas, 1966, rugs. 24; Stasys Budrys, „Viktoro Vizgirdos tapybos paroda“ [Vilnius, 1966 m. Su jo darbų reprodukcijomis], in: Dailė, kn. 10, 1967, p. 50–53. 350 Panašaus ilgio tekstai buvo skiriami ir pavienių dailininkų kūrybinio kelio apžvalgai. 351 Stasys Budrys, „Lietuvių skulptūros pradininkas“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 73. 52

Tad Stasys Budrys nevengė didelių užduočių, reikalaujančių nuolatinės stebėsenos ir gebėjimo atsirinkti, apibendrinti. 1966 m. jis parengė tekstų rinkinį, kurį sudarė šiam leidiniui specialiai parašyti kritiniai straipsniai apie 1965 m. žymiausius dailės įvykius, parodas. Čia jis rašė apie jaunus menininkus, vertino tapybos situaciją, džiaugėsi arsininkų laimėjimais. Rinkinį jis buvo pavadinęs „Laiškai dailininkams“ ir naudojo laiško formą. Kaip teisingai pastebėjo rinkinio redaktoriai, „šiuo atveju epistoliarinė forma yra dirbtinai pritaikyta, neorganiška ir neišnaudojama“352. Tačiau tekstų turinys – vertas dėmesio. Apmaudu, jog šis leidinys nepasiekė skaitytojų. Taip nutiko dėl jame valdžiai353, valdžios proteguojamai tapybai pažertos kritikos. Šis rinkinys galėtų būti pavadintas Stasio Budrio kaip dailėtyrininko manifestu. Tai reikšmingi jo tekstai, kuriuose jis griauna žanrų hierarchiją, nužymi lūžio dailėje tašką, kritikuoja dailės negeroves, išdėsto, kokie uždaviniai laukia meno tyrėjų, kokios asmenybės nepelnytai nepastebėtos (apie tai plačiau žr. šio teksto 3.3.1.). Budrys rašė ir eseistinio pobūdžio straipsnius. Pavyzdžiui, dar viename nepublikuotame tekste jis pasidalina pastebėjimais, pokalbių su dailininkais nuotrupomis iš Lietuvos pajūrio354. Kitais atvejais dailėtyrininko tekstai pasirodydavo viešumoje tik po ilgo cenzorių ir redaktorių darbo. 1961 m. „Pergalėje“ išspausdintas apžvalginis tekstas „Lietuvių tarybinės skulptūros dvidešimtmetis“. Šio teksto pirmas juodraštis buvo parašytas prieš daugiau nei pusmetį iki jo publikavimo355. Dailėtyrininkas taip pat rašydavo dailės laidų scenarijus (apie Petro Rimšos kūrybą, 1959; Augustino Savicko keturiasdešimtmečio proga, 1959; apie Viktoro Vizgirdos tapybos parodą Vilniuje, 1966). Nėra tokios dailės rūšies, apie kurią Budrys nebūtų paskelbęs nė vieno teksto356. Tačiau daugiausia Budrio straipsnių ir beveik visos jo monografijos yra parašytos apie skulptorius. Dalis Budrio rengtų monografijų išleista 7-o dešimtmečio pačioje pradžioje, tačiau didžioji dalis – 7–8 dešimtmečių sandūroje. Iš baigiamojo darbo Repino institute medžiagos jis išleido monografiją apie

352 Stasys Budrys „Laiškai dailininkams“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 132. Šie tekstai labai svarbūs, tačiau jų forma įprasta. Tai – recenzijos, apžvalgos, turinčios tokio žanro pavadinimus (tik pridedamas tariamo laiško numeris), pvz.: „Pirmas laiškas. Kūrybinis jaunimas auga ryškus ir stiprus“, „Antras laiškas. Siekiant tapybos aukštumų...“ Kartais kreipiamasi abstrakčiai į dailininkus, bet tai nėra tikra laiško forma. 353 Budrys nuolat kvestionavo valdžios sprendimus. Tiek tuometinės, tiek ankstesnės, jau diskredituotos. Štai, pavyzdžiui: „Kauno valstybinio taikomosios-dekoratyvinės dailės instituto prijungimas 1951 m. prie Vilniaus Valstybinio dailės instituto atnešė nemažą žalą šiai dailės šakai.“ Žr.: Stasys Budrys, „Apie masiškiausias dailės sritis“, op. cit., p. 170. 354 Tekste jis pristato kretingiškį Fabijoną Šulcą, pasakoja apie Klaipėdos vaikų dailės mokyklą, pasiruošimą teminei parodai, skulptūras Palangoje – komentuoja interjerus, antkapius, paminklus, primena apie Palangos kūrybos namų veiklą. Žr.: Stasys Budrys „Pajūrio dailininkų dienos ir darbai“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 152. 355 Tai – dar įspūdingesni kiekybine prasme tekstai. Pavyzdžiui, tarybinės skulptūros dvidešimtmečiui skirto teksto pirminis variantas užėmė 33 puslapius, rašytus ranka. Galutinis išspausdintas variantas – 12 puslapių. Žr.: Stasys Budrys „Lietuvių tarybinės skulptūros dvidešimtmetis“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 92, l. 1–100. 356 Yra Budrio tekstų, pavyzdžiui, apie įvairias taikomojo meno rūšis. Tai ir vitražai (Stasys Budrys, „Lietuviški vitražai“, in: Kultūros barai, 1966, Nr. 3, p. 30–33), ir net kostiumai spektakliams (Stasys Budrys, „Kūrybiškai ieškant“ [Apie dail. D. Mataitienės darbą, kuriant naujus kostiumus Lietuvos TSR Valst. Nusip. Dainų ir šokių liaudies ansambliui], in: Tiesa, 1964, gruod. 13) ir, žinomas, memorialinė skulptūra (Stasys Budrys, „Memorialinė skulptūra“ [Apie meninių antkapių statybą Lietuvoje], in: Dailė, kn. 6, 1965, p. 36, 39–40). 53

Juozą Zikarą357. Tais pačiais metais pasirodė jo monografija apie Juozą Kėdainį358. 1961 m. Budrys išleido monografijas apie Mikėną359 ir Rimšą (pastarąją – rusų kalba)360. 1963 m.361 TSRS dailininkų sąjunga apdovanojo Stasį Budrį diplomu už knygas apie lietuvių tarybinę skulptūrą – už šias keturias monografijas ir leidinį „Tarybinė lietuvių dailė: skulptūra“362. Jį domino monumentaliųjų skulptūrų konkursai. Jis atidžiai sekė IX forto konkurso eigą363, gyvenimo pabaigoje planavo išleisti šia tema atskirą leidinį364. Apie lūžį, posūkį į realistinės formos modernizaciją įkūnijusios skulptūros – „Pirčiupių motinos“ – autorių Gediminą Jokūbonį 1963 m. Stasys Budrys parašė monografiją (apie tai plačiau žr. šio teksto 3.2.3.)365. Parengęs knygą apie

357 Budrys, Stasys, Juozas Zikaras, op. cit. 358 Budrys, Stasys, Juozas Kėdainis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, 5 tūkst. egz. 1959 ar 1960 m. Stasys Budrys ruošė monografiją apie tapytoją, grafika ir scenografą Vladą Didžioką, kuri taip ir nebuvo publikuota. Vera Kulešova tuo metu buvo paruošusi rankraštį „Dailės sritys ir žanrai“ ir rengė tekstą tema „Vilniaus (Trutnevo) piešimo mokykla“. Iš pateikiamo sąrašo galima sužinoti, kas buvo Kritikos sekcijos nariai ir tuo pačiu – kas tuo metu buvo leidinių apie dailę autoriais. Leidinius rengė: T. Adomonis, K. Bogdanas, V. Drėma, G. Grigelytė, P. Gudynas, P. Galaunė, G. Katinaitė, O. Jaskūnaitė, V. Kairiūkštis, H. Kairiūkštytė-Jacinienė, J. Mackonis, M. Dzingaitė- Malcienė, A. Mikėnaitė, S. Pinkus, P. Svičiulienė, A. Savickas, V. Uloza, J. Umbrasas, J. Vaitys, Z. Žemaitytė. Žr.: LTSR dailininkų sąjungos kritikų sekcijos susirinkimų protokolai, darbo planas ir kt., op. cit., l. 11–12. Tadas Adomonis buvo pirmasis studentas, įgijęs menotyrininko specialybę Vilniaus valstybiniame universitete. Galaunei vadovaujant menotyros specialistų rengimui Vilniaus universitete Istorijos ir filologijos fakultete buvo išleistos dvi menotyrininkų laidos: 1950 m. ir 1951 m. Pirmojoje laidoje menotyroje specializavosi Kazimiera Kairiūkštytė- Galaunienė, Stasys Pinkus. Antrojoje laidoje mokėsi: Ona Jaskūnaitė, Genovaitė Grigelytė ir Jonas Umbrasas, Mariana Dzingaitė-Malcienė. Tad matome, kad didžioji dalis knygų autorių – senoji dailėtyrininkų karta. Tačiau dailėtyrininkė Nijolė Tumėnienė rašo: „Beveik visi anksčiau ar vėliau papildė muziejininkų gretas. Įgiję praktinės patirties kai kurie iš jų dirbo Kultūros ministerijoje (S. Čipkus ir Z. Žemaitytė), S. Pinkus ir Z. Žemaitytė – atėjo į paveldosaugą. Kūrybiniame darbe daugiausia nuveikė Zita Žemaitytė, Stasys Pinkus ir Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė.“ Halina Kairiūkštytė-Jacinienė 1921–1924 m. studijavo meno istoriją Miunsterio ir Miuncheno, 1924–1926 m. Ciuricho universitetuose. Gilinosi į bažnytinę dailę, liaudies meną. A. Mikėnaitė 1940–1961 m. dėstė lietuvių dailės istoriją Vilniaus universitete ir Vilniaus dailės akademijoje, tyrinėjo tautodailę. Tad jie daugiau specializavosi ir orientavosi į gilią praeitį, kuri buvo lyg priebėga nuo cenzorių priespaudos. Tai rodo ir darbų pavadinimai sąraše. Pavyzdžiui, H. Kairiūkštytė-Jacinienė gilinasi į istorinius lietuvių liaudies kostiumus, Pinkus rašo apie Lietuvos pilis ir t. t. Kita vertus, meno kritika užsiėmė ir dailininkai – V. Kairiūkštis, K. Bogdanas, P. Gudynas, J. Mackonis, A. Savickas. Pagal išsilavinimą dailininkai V. Kairiūkštis, A. Savickas ir P. Gudynas dėl aktyvaus veikimo dailėtyros lauke imti vadinti dailėtyrininkais. Žr.: Nijolė Tumėnienė, „Menotyros studijos Vilniaus universitete“, in: Lietuvos menotyros mokslas ir studijos XX–XXI a., Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2011, p. 102–103, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-04-02]. https://eltalpykla.vdu.lt/bitstream/handle/1/31832/ISSN1822- 4547_2011_N_7.PG_96-109.pdf?sequence=1&isAllowed=y. 359 Stasys Budrys, Juozas Mikėnas, op. cit., 6 tūkst. egz. 360 Стасис Будрис, Пятрас Римша, Москва, 1961, 3400 egz. 361 1964 m. naujų leidinių paruošimo sąraše: taikomosios-dekoratyvinės dailės albumas (T. Adomonis, S. Pinkus), J. Vienožinskio monografija-albumas (P. Gudynas), K. Sklėriaus albumas su J. Umbraso įvadiniu straipsniu ir straipsnių rinkinys „Tarybų Lietuvos dailė“, sudaromas iš straipsnių, parašytų visų sekcijos narių. Žr.: LTSR dailininkų sąjungos kritikų sekcijos susirinkimų protokolai, darbo planas ir kt., op cit., l. 15. 362 Stasys Budrys, Skulptūra: 1940–1960: albumas, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, 3 tūkst. egz. Apie apdovanojimą žr.: S. Budrio asmens byla, op. cit., l. 28; 363 Stasys Budrys, „Paminklas bus statomas amžiams. Ką davė Kauno IX forto antrasis turas?“, in: Tiesa, 1968, birž. 11. 3641970 m. lapkričio 23 d. Budriui dar adresuojamas laiškelis, raginantis greičiau rengti leidinį apie fortą. Laiško autorius, matyt, nežinojo, jog prieš tris dienas Budrys jau paliko šį pasaulį. Žr.: V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, op. cit., l. 33. Apie Ambraziūno dalyvavimą ir pergalę IX forto konkurse Budrys šiek tiek rašo šio skulptoriaus monografijoje. Rašoma, jog Ambraziūno grupė „sukūrė profesionaliai apgalvotą ir didelį emocinį krūvį turinčią IX forto erdvinio-architektūrinio bei plastinio sprendimo idėją“. Žr.: Stasys Budrys, Alfonsas Ambraziūnas, op. cit., p. 5. 365 Stasys Budrys parašė 18 puslapių mašinraštį, vėliau išspausdintą kaip 32 psl. apimties monografiją, kai skulptorius buvo apdovanotas Lenino premija. 54

Jokūbonį, 1968 m. Budrys parašė monografiją apie dar vieną skulptūros atnaujintoją – Antinį366 (yra išleidęs ir jo parodos katalogą)367. Zita Žemaitytė apie šią monografiją rašo: „S. Budriui tenka prioritetas, populiarinant lietuvių profesionaliąją skulptūrą. Po monografijų „Juozas Zikaras“, „G. Jokūbonis“, „Pergalės monumentas Kaliningrade“ leidinys apie R. Antinį yra pirmasis iš jo ruošiamos serijos knygų apie mūsų skulptorius: J. Mikėną, B. Pundzių, V. Vildžiūną, B. Vyšniauską, A. Ambraziūną ir kt.“368 Žinoma, Budrys, taip aktyviai dalyvaudamas dailės renginiuose ir taip intensyviai rengdamas tekstus, negalėjo išvengti skubotumo – teksto neišbaigtumo, pasikartojimų369. Jis buvo užsibrėžęs kone vienas išnagrinėti visą profesionaliąją lietuvių skulptūrą370. Budrys daug nuveikė šio tikslo įgyvendinimo kelyje. 1969 m. pasirodė jo monografijos apie Vyšniauską371 ir apie Pundzių (pastaroji išsamesnė)372, 1970 m. – apie jauną konstruktyvistinės skulptūros atstovą Vildžiūną373. Taip pačiais metais dailėtyrininkas parengė vienintelę savo monografiją ne apie skulptorių. Tai – leidinukas apie vitražo meistrą Algimantą Stoškų374. Tuomet publikavo svarbią studiją „Lietuvių vitražas“375, už kurią TSRS

366 Stasys Budrys, Robertas Antinis, Vilnius: „Vaga“, 1968, 4 tūkst. egz. 367 Robertas Antinis: katalogas, sudarė ir įž. str. parašė Stasys Budrys, Vilnius: Vilniaus valstybinis Dailės muziejus, 1963. Kaip Budrys vertino šį dailininkai iškalbingai pasako vienos iš jo publikacijų pavadinimas: Stasys Budrys, „Kuklus, nuolat ieškantis“ [Roberto Antinio gimimo 70-osios metinės (1898 m. lapkričio 23 d.)], in: Pergalė, 1968, Nr. 11, p. 176. 368 Zita Žemaitytė, „Knyga apie skulptorių R. Antinį“, in: Pergalė, 1969, Nr. 4, p. 167. 369 Rašoma: „Knygą užvertus, lieka įspūdis, kad autorius ją rašė gana skubomis, sausai, kažkaip katalogiškai ar enciklopediškai registruodamas faktus, pasitenkindamas gana paviršutiniškomis charakteristikomis. O iš šio autoriaus turime teisę tikėtis ir reikalauti daugiau. [...] Be abejo, vienam autoriui rengiant tiek daug leidinių (o jie iš tiesų labai reikalingi), ne taip jau lengva rasti originalų žodį, išvengti pasikartojimų, trafareto.“ Žr.: Ibid. 370 Žemaitytė teigia: „Būtų gerai, kad į šį darbą įsijungtų ir daugiau autorių.“ Žr.: Ibid. 371 Stasys Budrys, Bronius Vyšniauskas, Vilnius: „Vaga“, 1969, 3 tūkst. egz. 372 Stasys Budrys, Bronius Pundzius, Vilnius: „Vaga“, 1969, 4 tūkst. egz. Apie šį jo tekstą atsiliepta palankiai: „Lyriškai rašot ir be jokio nereikalingo žodžio.“ Žr.: V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, op. cit., l. 25. Arvydas Valionis knygos recenzijoje rašo: „Ši St. Budrio knyga – pirmas stambus darbas, nagrinėjantis šio įžymaus lietuvių monumentaliosios dailės atstovo, pedagogo gyvenimą ir kūrybinį palikimą. [...] Budrio darbas nusipelno gero įvertinimo. Gyvai nuteikia, tarsi nukelia į akistatą su pačiu skulptoriumi, kai į biografijos pasakojimą ir kūrybinio palikimo nagrinėjimą įpinamos jo artimųjų, amžininkų ir kūrybos draugų [...] prisiminimų nuotrupos“. Žr.: Arvydas Valionis „Skulptorius, žmogus“, in: Tiesa, 1969, rugs. 19. 373 Vladas Vildžiūnas, op. cit., 4 tūkst. egz. 374 Stasys Budrys, Algimantas Stoškus, Vilnius: Vaga, 1970, 4 tūkst. egz. 375 Budrys, Stasys. Lietuvių vitražas, op. cit., 5 tūkst. egz. Stasys Budrys už autorinį lanką (spaudos lanką sudaro 24 A4 formato mašinraščio lapai) teksto gaudavo nuo 120 iki 2250 rublių, o už leidinį – nuo 120 iki 4500 rublių. Vidutiniškai už spaudos lanką – 437, (7) rublių, o už leidinį – 911, (6) rublių. Žr.: sutartys su leidyklomis, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 288, l. 1–17. Jonas Umbrasas yra šią knygą recenzavęs. Pastebėjęs tam tikrus netikslumus (pvz.: gydytojas Vilčinskis vitražų nedarė, tik juos užsakinėjo), paprieštaravęs tam tikroms interpretacijoms (pvz.: Umbrasas nesutinka, kad Ušinsko vitražams būdingas architektoniškumas), Umbrasas teisingai pastebi, jog „ypač entuziastingai knygoje atsiliepiama apie pastarajame dešimtmetyje vitražistų išpuoselėtas naujas šios dailės rūšis: storo skaldyto bei reljefinio stiklo, montuoto plastiniu cementu arba metalo armatūra, vitražus“. Žr.: Jonas Umbrasas, „Žvilgsnis į Lietuvos vitražo kelius“, in: Literatūra ir menas, 1968, Nr. 40, spalio 5 d., p. 3, 12. Knygoje Budrys konstatuoja, jog „šioje srityje Tarybų Lietuvos dailininkai neabejotinai pirmauja tarp kitų respublikų. [...] Naujojo vitražo laimėjimai praturtino ir išplėtė pačią vitražo sąvoką.“ Jis itin daug dėmesio skiria Stasiui Ušinskui. Dailėtyrininkas drąsiai įrodinėja, jog senovės meno pasaulėvaizdis Ušinsko kūryboje įgavo savitą, naują formą, kurios pagrindas – kubistinis vaizduojamųjų formų išdėstymas ir Ležė kūrybai bei konstrukcionalistams artimas formos traktavimas. Negana to, „jis nuveikė didžiulį spalvoto stiklo gamybos technologijos darbą (šiuos eksperimentus tęsia ir dabar)“. Pabrėžiama, kad Ušinskas pritaikė vitražui storą spalvotą stiklą ir pirmas respublikoje išbandė veidrodinį vitražą. 55 dailininkų sąjungos valdyba paskyrė Budriui II premiją376. 1971 m. išleista paskutinė jo monografija. Ji skirta Alfonsui Ambraziūnui377. Budrio tekstai publikuoti daugiau nei 20 knygų. Dailėtyrininkas rašė įžanginius straipsnius parodų katalogams ir buvo jų sudarytojas378. Budrys yra publikavęs leidinį, skirtą vienam kūriniui, tai – „Pergalės monumentas Kaliningrade“379. Jo knygos buvo populiarios, skaitomos, vertinamos – tiesiog išnykdavo iš knygynų lentynų380.

3.2. Tekstų forma ir turinys

3.2.1. Estetinės pažiūros Šiame poskyryje siekiama atskleisti Stasio Budrio estetines pažiūras, remiamasi Stasio Budrio tekstais. Nuolatinis būdvardžių, skirtų meno kūriniams įvertinti, vartojimas atskleidžia dailėtyrininko skonį – parodo, kas jam yra geras menas ir kas kritikuotina. Stasio Budrio vertinama dailė visada turi du sandus – monumentalumą ir dekoratyvumą. 6-o dešimtmečio pabaigoje didelių mastelių skulptūrai oficialioje linijoje iškelti dekoratyvumo ir apibendrinimo reikalavimai381. Budrys buvo vienas pirmųjų giliai supratusių tokios dailės specifiką, ėmusių drąsiai priekaištauti dėl meninės formos skurdumo, paviršutiniškumo, gana trafaretiškų ir neišradingų portretinių ir figūrinių skulptūrų kompozicijų382. Analizuodamas Antinio383 kūrinius, dekoratyvumui dailėtyrininkas priskiria: ekscentrinę kompoziciją, ekspresyvumą, silueto ir formų dinamiką, linijų muzikalumą. Monumentaliąją Antinio kūrybos dalį dailėtyrininkas sieja su epochos

Sudarė žemos temperatūros vitražo gamybos sistemą – pradėjo kurti eksperimentiškai išdegtą blokinį vitražą. Prisimenamas ir Truikys. Kalbant apie Kazimiero Morkūno kūrinius, pastebima Pieto Mondriano įtaka. Žr.: Stasys Budrys, Lietuvių vitražas, op. cit., 1, 3–6. 376 1970 m. kovo 11 d. Umbrasas rašo, jog Dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos biuras nutarė pristatyti 1968–1969 m. išėjusias Budrio knygas („Lietuvių vitražas“, „Pundzius“, „Antinis“, „Vyšniauskas“) LSRS Dailininkų Sąjungos valdybos premijavimui. Žinia apie laimėjimą atkeliauja 1970 m. spalio 18 d. Žr.: J. Umbraso atvirlaiškiai S. Budriui, op. cit., l. 2– 3. 377 Stasys Budrys, Alfonsas Ambraziūnas, op. cit. 378 Augustinas Savickas: dailės parodos katalogas, įž. str. Stasio Budrio, Vilnius: Lietuvos TSR dailininkų sąjunga, 1959. Irena Trečiokaitė-Žebenkienė: katalogas [Dailės darbų paroda 50 m. amžiaus sukakčiai paminėti], įž. str. aut. ir sudarytojas Stasys Budrys, Vilnius: Lietuvos TSR dailininkų sąjunga, 1959. Juozas Mikėnas: katalogas [Dailės darbų paroda], sudarė ir įž. str. parašė Stasys Budrys, 1962, Vilnius: Lietuvos TSR Dailininkų s-ga. Naginskaitė, Ieva: katalogas [tapybos darbų paroda. Eksponatų sąrašas], Stasio Budrio straipsnis apie dailininkę, Vilnius: Lietuvos TSR Dailininkų s- ga, 1966. 379 Stasys Budrys, Pergalės monumentas Kaliningrade, Vilnius: „Vaga“, 1965, 5 tūkst. egz. 1962 m. Mikėno parodos atidaryme, kalbėdamas apie Kaliningrado monumentą, Budrys sako: „Skulptūrinės grupės kompozicija pasižymi dinamiškumu, vieningumu, figūrų siluetų išraiškingumu. J. Mikėnas [...] pasiekė didelio meninio apibendrinimo.“ Žr.: Pranešimas J. Mikėno apžvalginės darbų parodos atidaryme, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 195, l. 7. 3801969 m. gegužės 10 d. datuotame laiške inicialais pasirašęs asmuo (tapytojas/tapytoja), rašo, jog ieškojo knygyne Budrio išleistos monografijos apie Bronių Pundzių, tačiau nerado: „Buvo, – sako pardavėja. Penktadienį. Per pora valandų neliko.“ Žr.: V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, op. cit., l. 25. 381 Tarprespublikinės kūrybinės konferencijos Rygoje rezoliucija, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 283, l. 3. 382 Stasys Budrys „Išaugęs meistriškumas, aktuali mintis“, in: Literatūra ir menas, 1957, lapkr. 30. 383Andriuškevičius gana kategoriškai rašo, jog oficialiajame mene negalėjo būti ne tik religinės tematikos, bet ir bet kokios religinės simbolikos. Žr.: Alfonsas Andriuškevičius, op. cit, p. 16. Stasys Budrys rašo apie Antinio antifašistinius reljefus „Pietos“ tema (galbūt tai, jog jie yra antifašistiniai, leidžia autoriui panaudoti grynai religinę ikonografiją), tad svarbu buvo mokėti argumentuoti, įrašyti į tarybinį diskursą. Žr.: Stasys Budrys, Robertas Antinis, Vilnius: „Vaga“, 1968, p. 31. 56 idėjomis, tvirtomis, dažnai statiškomis kompozicijomis, ramia architektonika, santūriomis linijomis384. Stasio Budrio požiūriu, vertingieji skulptūrų bruožai, susiję su monumentalumu: monolitinė kompozicija (apskritai – kompozicijos svarba); sintezė su architektūra; architektūrinio sprendimo aiškumas; vidinio (turinio) ir išorinio (medžiagos) taurumo sintezė, patvarių medžiagų organiškas naudojimas; plastiškumas; apibendrinimas (apibendrintas plastinis ir tektoninis sprendimas); stilizacija, sąlygiškumas; vaizdo ir plastikos transformacija, vaizdo formų aptakumas; kompaktiškumas; architektoniškumas; konstruktyvumas (struktūriškumas); lėtas masių ritmas, masyvumas, stambios, ryškios formos; epiškas skambėjimas, didingumas. Vertinamos tokios dekoratyviosios savybės: organiškumas (kompozicijos vieningumas kūrinyje ir santykyje su aplinka, pavyzdžiui: Antinio „Eglė žalčių karalienė“385 Palangos parke „augte įaugusi į puikaus parko „žaliąją“ architektūrą“386); ažūrinis komponavimas, gracingos, plaukiančios linijos; muzikinis išraiškingumas387; teminis ir plastinis atitikimas paskirčiai. Monumentalią ir dekoratyvinę skulptūrą sieja glaudus tokios dailės glaudus ryšys su aplinka. Dailėtyrininkui vertingos skulptūrų savybės, nebūtinai besisiejančios su monumentalumu ir dekoratyvumu: meninis individualumas (sakytume, savitas braižas ir unikali asmenybė); meninių priemonių įvairovė; psichologinis įžvalgumas (apie portretus); simboliškumas ir alegoriškumas, poetiškumas; nacionalinis savitumas (siejama su liaudies meno tradicijų interpretacija); gebėjimas išryškinti skulptūros medžiagas (dėl šio gebėjimo giriami Antinis ir Vildžiūnas), turtinga faktūra (taikoma medžio skulptūroms); linijų ir formų harmonija; skulptūros įdomus atrodymas iš visų pusių. Stasio Budrio kritikuojami meno bruožai: akademiškumas, amatininkiškumas, susmulkinimas (buitiškas formos smulkmeniškumas), detalizavimas, sausumas ir šaltumas, natūralizmas388, saldus saloniškumas, plastinis nuobodumas, uždara kompozicija, sukaustymas, „nemaštabiško“ sprendimo darbas (ne to mastelio – nedidingas), iliustratyvumas, pompastika, patosas, manieringumas, paviršutiniškas tikrovės kopijavimas, etiudiškumas, eskiziškumas, neišbaigtumas, sustingusi skulptūra, sunki, gremėzdiška kompozicija, nedėkingas įkomponavimas (sunkiai įžiūrima skulptūra),

384 Recenzentė pagiria tokį taiklų dviejų linijų Antinio kūryboje identifikavimą, pagiria, jog konkretūs pavyzdžiai „skaitytojui padeda giliau pažinti plastikos meno paslaptis“. Žr.: Zita Žemaitytė, op. cit., p. 165-167. 385 Rengdamas monografiją apie Antinį, Budrys „tarsi skuba prie geriausio kūrinio – „Eglės žalčių karalienės“, labai teisingai vertindamas jį kaip etapinį lietuvių dekoratyvinės skulptūros darbą“. Žr.: Ibid, p. 166. 386 Irena Kostkevičiūtė, „Skulptūra“, op. cit., p. 5. 387 Stasys Budrys, Skulptūra: 1940–1960, op. cit., p. 13. 388 Pavyzdžiui, Antrajame Visasąjunginiame dailininkų suvažiavime skelbta kova prieš formalizmą, abstrakcionizmą ir natūralizmą. Suvažiavimą apibendrinančiame tekste Budrys akcentuoja būtent kovą prieš natūralizmą, nes pats natūralizmą mato kaip vieną didžiausių įmanomų trūkumų mene. Žr.: Stasys Budrys, „Įspūdžiai iš Antrojo Visąsajunginio dailininkų suvažiavimo“, in: Pergalė, 1963, Nr. 5, p. 160. 57 pirmojo pokario dešimtmečio dogmatizmo pagimdytas dailės ribotumas, pigi medžiaga (betonas) ir tiražavimas, pseudoliaudiškumas, stilistinė eklektika, eklektiški pseudopatosiški389 darbai. Viešosios skulptūros turėjo ir (arba greičiau ne „ir“, bet „visų pirmiausia“) propagandinę paskirtį. Ir dabar „Monumentas – stambaus mastelio, didingų formų skulptūros arba architektūros kūrinys, kuriuo pagerbiamas tam tikrai istorinei žmonių bendrijai svarbus asmuo, įvykis, idėja“390. Tačiau Stasys Budrys koncentruojasi į formų kalbą, per daug nesigilina į skulptūrų tematiką ir turinį, apsiriboja privalomais trumpais „reveransais“391. Stasys Budrys monumentalumą sieja ne su kūrinio dydžiu, tai jam – vidinė savybė, taikoma ir mažajai plastikai. Monumentuose jis ieškojo apibendrinimo, dekoratyviose skulptūrose – grakštumo. Abiem skulptūrų tipams kėlė darnumo su aplinką reikalavimą ir netoleravo natūralizmo. Manytina, jog Budrys nekreipė dėmesio į monumentų turinį, nes šis paprastai buvo jam nepriimtinas, ideologiškai angažuotas.392 O dekoratyvinė skulptūra ir neturėjo būti idėjiškai turtinga, nes jos paskirtis buvo puošti (šalia to, žinoma, ir skleisti komunistinius idealus).

3.2.2. Dailėtyros metodai Stasiui Budriui svarbu išskirti dailininkų kūrybos etapus, įvardinti etapų bruožus, atsižvelgiant į teminius ir stilistinius pokyčius. Jis kruopščiai išstudijuoja dailininko biografiją, daugiausia dėmesio kreipdamas į tai, iš ko šis mokėsi ir kam pats vėliau mokytojavo, dėstė, taip atskleisdamas galimas įtakas. Įtakų ieško ir kitur (gimtojoje autoriaus žemėje, dailininko netiesioginiuose mokytojuose – paminėdamas mėgstamus aprašomųjų dailininkus ir pan.). Lygina skirtingų autorių kūrinius393. Dailėtyrininkas įtraukia ir platesnius dailės kontekstus – pasakoja apie Paryžiaus meninio gyvenimo aktyvumą, Luvro neįkainojamus dailės turtus, rašo apie senas Šiaurės Lietuvos skulptūros tradicijas. Stasys Budrys pastebi įtakas, veikusias ne tik konkretaus autoriaus braižą, bet ir visos lietuvių dailės raidos tendencijas. Pavyzdžiui: „Memorialinę, antkapinę skulptūrą mūsų respublikoje neabejotinai teigiamai veikia geriausi [...] broliškos kaimyninės Latvijos dailininkų šios srities darbai“394.

389 Dažnas priešdėlis pseudo- naudojimas neatsitiktinis – Stasys Budrys apskriti negalėjo pakęsti dirbtinumo, netikrumo ne tik skulptūroje (aktualu portretams), bet ir žmonių charakteriuose, poelgiuose. 390 Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 279–280. 391 Dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius, rašydamas apie sovietmečio dailę, tvirtina, jog „daug gabių tuometinių lietuvių dailininkų, elgdamiesi nonkonformistiškai formos srityje, nesidygėjo būti didesniais ar mažesniais konformistais temų ir siužetų srityje“. Žr.: Alfonsas Andriuškevičius, op. cit, p. 14. Tad tokia situacija buvo paranki formaliosiomis meno savybėmis besidominčiam Stasiui Budriui. 392 Tokią prielaidą leidžia daryti, pavyzdžiui, jo susidomėjimas turiniu, nagrinėjant ne tik plastiškai, bet ir idėjiškai įdomius V. Vildžiūno „Karalius“. Apie juos rašo: „Šiuo atveju svarbiausia idėjinė bei meninė skulptūros esmė: ji ir čiurlioniška, ir vildžiūniška. Neapibrėžtas siužetas suteikė autoriui galimybę turėti daugybę vaizdinių asociacijų, daugiareikšmę, nevienalytę mintį.“ Žr.: Stasys Budrys, Vladas Vildžiūnas, op. cit., p. 5. 393 Pavyzdžiui: Pundziaus ir Mikėno „Rūpintojėlius“. Žr.: Stasys Budrys, Bronius Pundzius, op. cit., p. 28. 394 Rašoma: „Mes galime kalbėti apie, pavyzdžiui, G. Jokūbonio antkapio tėvams ir T. Zalkalnio memorialinių kūrinių tam tikrą vaizdinę-stilistinę giminystę.“ Žr.: Stasys Budrys. Gediminas Jokūbonis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 21. Stasys Budrys buvo vienas pirmųjų apie antkapius prabilusių kaip apie svarbią meno sritį: „Iš pirmo žvilgsnio ši tema gali atrodyti „neįprasta“ ar siaura, jos nevertėtų net atskirai aptarinėti.“ Todėl jis pabando apibrėžti 58

Stasys Budrys remiasi archyvine medžiaga: nuotraukomis, autobiografijomis, anketomis, laiškais, kita archyvinė medžiaga. Cituoja spaudą, tai pritardamas, tai prieštaraudamas publikacijų autorių vertinimams.395 Kalbasi su pačiais autoriais ir/ar jų artimaisiais. Dailėtyrininkas lakoniškai apibrėžia skulptorių charakterius, siedamas juos su kūryboje atsispindinčiais bruožais. Pastebėta, jog Budrys labiausiai vertino savo bendraminčius, panašias į save asmenybes. Jis gyrė dailininkus, kurie nuolatos ieško ir nepasitenkina tuo, kas pasiekta, kaip ir jis pats396. Tas pats pasakytina ir apie kitą savybę – entuziazmą. Apie Pundzių rašo, jog šis „degė gyvenimu ir kūryba“397. Budrys pats „tiesiog virė gyvenimu, turėjo savyje laisvę. Jis buvo iš tų, kuriems rūpėjo absoliučiai viskas gyvenime: ir žmonės, ir kitų žmonių kūryba, ir ne tik tai, apie ką jis rašė“398. Budrys apgailestavo, jog Pundzius pasidavė bohemiškoms pagundoms, nes ir pats vengė bohemiško gyvenimo būdo. Jis buvo lietuvių meno mylėtojas ir manė, kad meninę kokybę „pagimdo dideli menininkai, mylintys savo gimtą šalį, gyvenantys jos vargais ir džiaugsmais“399. Net ir trumpuose tekstuose jį labiausiai žavėjusius kūrinius Stasys Budrys analizuoja nuosekliai ir išsamiai. Siekia įvertinti, kokią vietą šie darbai užima visos lietuvių dailės kontekste (pavyzdžiui, „O tai būtų buvęs pats reikšmingiausias monumentas ikitarybinio laikotarpio lietuvių dailėje“400 arba „V. Vildžiūno darbai, išskobti kirviu, ir jų meninė kalba, kuri iki to laiko nebuvo mūsuose įteisinta, tapo drąsesnės formos ir tvirtesnio kontakto su medžiaga pradžia visoje lietuvių skulptūroje“401). Dailėtyrininko įgūdžiai atsiskleidžia jo gebėjime pamatyti skulptūrą kitame kontekste. Apie Kisielio skulptūrą „Brigadininkas laukuose“ rašo, jog šios „vieta ne muziejuje, o žaliojoje architektūroje“. Apie Kėdainio skulptūrą „Šeima“ teigia: „Šis J. Kėdainio darbas prašyte prašosi iškalamas iš granito ir pritaikomas architektūroje“. O apie Ambraziūno reljefą „Pogrindininkas P. Zibertas“ tvirtina: „Šis darbas ypač tiktų įkomponuoti IX forto teritorijoje“402.

3.2.3. „Pirčiupių motinos“ atvejo analizė Stasio Budrio monografijose atsispindi ne tik dailininkas, apie kurį jis rašo, bet ir pats dailėtyrininkas: jo pastebėjimai, mintys, skonis. Jokūbonio skulptūroje jis pastebi „muchinišką“

antkapių kaip meno kūrinių esmę: „Antkapiai savo specifika yra monumentaliojo-dekoratyvinio meno sritis, kurioje randa organišką sintezę skulptūriniai ir architektūriniai elementai.“ Žr.: Stasys Budrys. „Memorialinė skulptūra“, op. cit., p. 36. 395 Pasak poststruktūralisto Pierre‘o Bourdieu, „visi kritikai [...] kovoja dėl galimybės monopoliškai valdyti diskursą“ Žr.: Pierre Bourdieu „Kultūrinės produkcijos laukas, arba atvirkščias ekonomikos pasaulis“, in: XX amžiaus literatūros teorijos: chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, I dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 281. 396 Budrys pats buvo perfekcionistas. Kaip jau cituota, 1954 lapkričio 23 d. Budrys savo dienoraštyje rašė: „Reikia dirbti, būtinai dirbti, be darbo nebus gyvo, realaus gyvenimo turinio.“ Žr.: Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, op. cit., l. 12. 397 Stasys Budrys, Bronius Pundzius, op. cit., p. 5. 398 Iš pokalbio su Audrone Girdzijauskaite (2016-11-25). 399 Stasys Budrys, „Lietuvių skulptūros pradininkas“, op. cit., p. 182-184. 400 Stasys Budrys. Bronius Pundzius, op. cit., p. 51. 401 Stasys Budrys, Vladas Vildžiūnas, op. cit., p. 3. 402 Stasys Budrys. „Į išplėstinės monumentaliosios propagandos žygį“, op. cit., p. 44–45. 59 dailės kryptį ir primena, kokia tai kryptis, jog Vera Muchina ją ir teoriškai pagrindė403. Taip atsiskleidžia dailėtyrininko prielankumas simboliams ir alegorijoms skulptūroje. Cituodamas jis atsiskleidžia pats, taip pat skatina diskusijas, platina kitų meno praktikų ir teoretikų pamąstymus. Stasiui Budriui įdomi technologinė meno pusė. Jis pasidalina įžvalgomis apie techninį kūrinio atlikimą, užkulisines detales. Apie „Pirčiupių motiną“ jis rašo: „1959 m. liepos mėn. pradžioje buvo baigta skulptūra iš molio, o tų pačių gruodžio mėn. – iš gipso. [...] granitinės sienos (420x1300 cm; atstumas nuo skulptūros – 58 m). [...] sukomponuota iš penkių akmens blokų, bet blokų siūlės nekrenta žiūrovui į akis“404. Jis akcentuoja, jog „skulptūra ypatingai vieninga meniniu požiūriu“ ir tai, kad „Pirčiupių paminklas – tai pirmas didžiulis iš granito nukaltas monumentas, pastatytas mūsų respublikoje“405. Dailėtyrininko tekstai, net ir monografijos, nesiekia romantizuoti kūrėjo. Stasys Budrys niekada nenutyli trūkumų, nepraranda kritinio žvilgsnio. Rašydamas apie Gedimino Jokūbonio „Pirčiupių Motiną“, įvertinęs gerąsias šios skulptūros puses, jis pastebi ir skulptūros trūkumus: „Reljefe, kuris atliktas įgilintu būdu, dailininkas nepasiekė tos minties ir jausmo koncentracijos, kaip Motinos statuloje. Be to, mūsų požiūriu, ginčytinas architektūriniu atžvilgiu Motinos statulos ir memorialinės sienos surišimas, atstumų parinkimas“406. Stasys Budrys demonstruoja itin skvarbų žvilgsnį, meno nuojautos intensyvumą. Iš teksto tampa aišku, jog Stasys Budrys nežinojo aplinkybių, kurios sąlygojo skulptūros silpnas vietas. Tačiau jas vėliau pripažino ir pats skulptorius: „Apsistojau prie Kultūros ministerijos siūlomo architekto Vytauto Gabriūno, kuris konkurse buvo laimėjęs antrąją premiją. Tačiau tarp mūsų neįvyko visiškas konsensusas, tai jaučiasi ir natūroje – „Motina“ stovi sau, o siena su įrašais – sau. Ji atsirado tarsi reliktas iš V. Gabriūno konkursinio projekto kurto su skulptorium Juozu Burneika. [...] Tarsi buvo sudurti du projektai“407. 1963 m. Stasys Budrys žurnalui „Dailė“ parašo itin ideologiškai angažuotą žinutę apie tai, jog Gediminui Jokūboniui suteikta Lenino premija. Prie šio teksto formos ir turinio turbūt gerokai padirbėjo redaktoriai ir cenzoriai. Tekstas beveidis, kupinas banalaus lyrizmo. Stasys Budrys rašo: „Tai vaisius to lietuvių socialistinės kultūros suklestėjimo, kuriam sąlygas davė, kurį pagimdė Tarybų valdžia, socialistinė santvarka, – vaisius tos naujos tarybinės dailės pakopos, kuri prasidėjo po istorinio TSKP XX suvažiavimo. Pirčiupių paminklas – tai puikaus ir galingo mūsų skulptoriaus

403 „Ji apibūdino monumentalumą kaip meninį mąstymą, tarnaujantį liaudies idealų atskleidimui, naudojantį simbolius ir alegorijas“. Žr.: „Gediminas Jokūbonis – Lenino premijos laureatas“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 110. 404 Stasys Budrys. Gediminas Jokūbonis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 15. 405 Stasys Budrys, Skulptūra: 1940–1960, op. cit., p. 10. 406 Stasys Budrys. Gediminas Jokūbonis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, p. 17. Tam pritaria ir Ingrida Korsakaitė: „Nors memorialinė siena aplamai gerai papildo Pirčiupių Motinos poveikį, studijos autorius teisingai nurodo“, kad „skulptorius nepasiekė reljefe to apibendrinimo ir ekspresijos, kurie būdingi Motinos statulai“. Žr.: Ingrida Korsakaitė, „Knyga apie Pirčiupių Motinos autorių“, in: Tiesa, 1964, vas 13. 407 Gediminas Jokūbonis, Kai žaidė angelai: Atsiminimai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 90–91. 60 medžio pilnavertis žiedas, meno medžio, turinčio tvirtas ir sveikas šaknis liaudies kūryboje408, mūsų respublikos realistinėje monumentaliojoje dailėje“409. Išnyra militaristinė leksika: „Tegu nauji dailininkų kūrybiniai žygdarbiai bus tikri paminklai mūsų liaudžiai statytojai, jos didingoms pergalėms, tarybiniam žmogui – mūsų amžininkui ir jo šviesiems komunistiniams idealams“. Formos, meninės raiškos klausimas nustumiamas į antrą planą, į teksto pabaigą ir sutraukiamas į vieną raportą primenantį sakinį, tiesa, kupiną tikslių apibūdinimų: „Vieninga skulptūros kompozicija, jos architektoniškas pagrindimas, raiškus siluetas, puikus akmens gamtinių-meninių savybių supratimas ir panaudojimas, mokėjimas priversti „akmenį prakalbėti“ – prakalbėti taip įtaigiai ir vaizdžiai, yra didžiuliai meniniai jauno kūrėjo laimėjimai“. Tad net ir šiame ideologiškai klampiame tekste esama įdomios informacijos. Dar vienu painiu sakiniu dailėtyrininkas išvardija daugelį aspektų, kuriais jį žavi liaudies menas: „Jame jaučiame liaudies medžio skulptūros tradicijas, brangias tarybiniams lietuvių menininkams savo giliai liaudišku turiniu, tuo šiltu, nuoširdžiu liaudies sielos atskleidimu, savo kukliomis ir saikingomis meninėmis priemonėmis, kurios padeda savitai išreikšti didelį vidinį turinį, kurios būdingos išoriniu santūrumu, giliu vidiniu įdvasinimu, emociniu nuspalvinimu“410. Daug įdomesnis, turiningesnis ir išsamesnis yra tam pačiam paminklui skirtas kitas Stasio Budrio tekstas, publikuotas „Pergalės“ žurnale. Kai kurios frazės pakartojamos, tačiau pagrindinė mintis, akcentai pakinta. Tekstas paįvairinamas citatomis iš rusų skulptoriaus A. Faidyšo- Krandijevskio, rašytojo K. Simonovo, skulptoriaus Mikėno, muziejininko Gudyno publikacijų. Taip pat naudojamasi informacija iš LTSR Kultūros ministerijos archyvo. Čia Budrys pateikia gerokai daugiau konteksto – analizuoja Pirčiupių paminklą „visos dabartinės lietuvių tarybinės skulptūros fone, aptariant visą jauno dailininko kūrybą“. Dailės raidos kontekstą jis aptaria taip: „Prie tarybinės dailės atsinaujinimo prisidėjo [...] nesaikingumų, „akademizmo“ ir pasenusio skonio kritika architektūroje [...] nauji mūsų dailininkų kūriniai [...] pasižymi“ tuo, jog „jų kompozicija griežta, konstruktyvi, dažnai monumentali, besiremianti ramiais ritmais, sodria plastine kalba“. Dailės kokybės pokyčius Stasys Budrys aiškina taip: „pagrindinis reikšmingas spartus jos augimo rodiklis yra tai, kad į Tarybų Lietuvos meną įsiliejo jaunų dailininkų karta“. Stasys Budrys susieja „pirmą ryškų G. Jokūbonio“ kūrinį – figūrinę kompoziciją „Kolūkio pirmininkas“ stilistiniu-idėjiniu giminingumu su Pirčiupių „Motina“411. Išsamiai aptaria konkurso

408 Budrys rimtai gilinosi į liaudies meno kūrybą, yra parašęs apie tai straipsnių, pavyzdžiui: Stasys Budrys, „Talentingas liaudies menininkas“ [medžio drožėjo Juozo Laurinkaus gimimo 50-osioms metinėms. 1909 m. vas. 15 d.], in: Pergalė, 1959, Nr. 2, p. 175–177. 409 Stasys Budrys. „Lenininė premija – Gediminui Jokūboniui“, op. cit., p. 14. 410 Ibid. Korsakaitė pastebi, jog Pirčiupių skulptūros analizėje „nurodomas ir stilistinis G. Jokūbonio skulptūros artumas liaudies plastikai: kompozicinis statiškumas ir emocinis nuspalvinimas, dekoratyvinis apibendrintas medžiagos traktavimas ir kt. [...] Budrys tiksliai jaučia ir pabrėžia vidinį Pirčiupių Motinos ir liaudies skulptūrų giminingumą.“ Žr.: Ingrida Korsakaitė, „Knyga apie Pirčiupių Motinos autorių“, op. cit. 411 Stasys Budrys, „Gediminas Jokūbonis“, in: Pergalė, 1963, Nr. 6, p. 48–49. 61

Pirčiupių paminklui eigą412, pabrėždamas konkurso naujumą, svarbą: „pokario metais paminklai dažniausiais buvo kuriami atskiroms asmenybėms, neretai „gaminami“ pagal įsigalėjusį standartą, statomi ant vienodo dydžio pjedestalų, o Pirčiupių paminklas turėjo būti sukurtas liaudžiai, mažo Lietuvos kaimo didelei tragedijai“. Konkurse dalyvavusius projektus Stasys Budrys suskirsto į tokius, kurie „bandė atskleisti šią temą pačia skulptūra, žmogaus vaizdu, skulptūriniu-architektūriniu ansambliu“, jiems priskirdamas ir Jokūbonio kūrinį, o kiti autoriai, anot jo, „kūrė paminklą architektūrinėmis priemonėmis arba pajungdavo skulptūrą architektūrinei dominantei (paminklo projektai obelisko, sienos, stulpo su reljefais ar skulptūra pavidalo ir pan.)“. Jokūbonio kūrinys pateikiamas kaip aukso vidurys, mat „vieni projektai buvo sprendžiami iliustratyviai, kiti savo efektingomis šiuolaikinės architektūros formomis mažai siejosi su kaimo gamta, buvo tolimi paprasto kaimo žmogaus psichologijai“. Aptariant patį paminklą, jo genezę, pirmenybė eiliškumo, apimties ir įsigilinimo prasme skiriama paminklo formai, o ne jo turiniui. Stasys Budrys pabrėžia akmens, kaip medžiagos, reiklumą. Akmuo autoriui kelia didelius kompozicinio meistriškumo, gebėjimo apibendrinti reikalavimus. Jokūbonis vis tobulino skulptūrą, siekdamas kuo didesnės vidinės dinamikos, aktyvumo išorinėje statikoje: „Ilgai vargo skulptorius, kurdamas galvos kontūrą: teko nuleisti ir kiek susiaurinti Motinos pečius, kad figūra įgautų daugiau polėkio. Siekdamas didesnio išraiškingumo, skulptorius apnuogino statulos rankas; nuleistą ranką teko glausti prie figūros, kad ji nepažeistų kontūro. Apibendrintai sprendė skulptorius Motino veidą, neįrėždamas jame nė vienos raukšlės ir vis dėlto pasiekdamas rūstumo ir kančios išraiškos. Meistriškai G. Jokūbonis išsprendė apatinę skulptūros dalį; santūrios Motinos rūbo klostės puikiai derinasi su visos figūros monumentalumu. Skulptorius dirbo, visą laiką stebėdamas kūrinio kompozicinę visumą, lipdė, nesinaudodamas gyvu modeliu (tik kartą, komponuojant statulos modelio rankas, jam pozavo moteris). Šaltas akmuo prakalbėjo“. Šioje ištraukoje daug aštrių, svarių įžvalgų. Stasys Budrys konstatuoja, jog „G. Jokūbonis, kurdamas Akmeninę Motiną, jos vaizdinėje sandaroje nemažai rėmėsi Barborų, Veronikų ir kitų moterų vaizdais, sukurtais talentingų nežinomų mūsų liaudies meistrų“413. 1963 m. birželio 28 d. Gediminas Jokūbonis parašo Budriui laišką, kuriame

412 Anot Ingridos Korsakaitės, „pateikta įdomi archyvinė medžiaga iš respublikinio konkurso šio paminklo projektui sukurti pasakoja, kaip konkursinis G. Jokūbonio projektas palaipsniui tobulėjo ir vystėsi, gilėjo vidinis jo turinys, išsirutuliojo išbaigta, tobula forma“. Žr.: Ingrida Korsakaitė, „Knyga apie Pirčiupių Motinos autorių“, op. cit. 413 Ši linija, anot dailėtyrininko, „ryški J. Mikėno, B. Pundziaus, N. Gaigalaitės, K. Kisielio, L. Striogos, V. Vildžiūno ir kitų dailininkų portretuose“. Žr.: Stasys Budrys. „Gediminas Jokūbonis“, op. cit., p. 50, 52, 54–55. Korsakaitė taip pat užsimena apie portretų analizę ir apibendrina: „jau atėjo metas platesnėms ir gilesnėms studijoms. Vienas tokių pirmųjų žingsnių ir yra St. Budrio knyga apie skulptorių G. Jokūbonį“ Žr.: Ingrida Korsakaitė, „Knyga apie Pirčiupių Motinos autorių“, op. cit. Apskritai, Budrys konstatuoja, jog 7-o dešimtmečio pradžioje portreto žanrą rinkosi daugiausia skulptorių. Žr.: Stasys Budrys, Skulptūra: 1940–1960, op. cit., p. 13. 62 praneša, jog jam patiko „monografijos tekstas – jo mokslinis414 neprigalvotas ir nuoseklus dėstymas“415. Būtent Jokūbonio „Pirčiupių motina“ žymėjo naujus skulptūros poslinkius416. Todėl ši skulptūra ir jos autorius taip patraukė įžvalgaus dailės modernizacijos šalininko Stasio Budrio dėmesį.

3. 3. Necenzūruota mintis 3.3.1. Straipsniai Stasio Budrio juodraščių, mašinraščių, pirminių tekstų variantų analizė leidžia įžiūrėti, kokie buvo dailėtyrininko dailės vertinimai ir kaip į juos reagavo cenzūrą atlikinėję asmenys. Nagrinėti necenzūruoti tekstai, atkreiptas dėmesys į redaktorių, cenzorių pastabas ir stebėta, kaip tekstas kito po kiekvienos redakcijos, akcentuoti skirtumai tarp pirmo rankraštinio straipsnio ir galutinio, jau išspausdinto varianto. Stasys Budrys visada imasi atidaus tyrimo. Pavyzdžiui, rašydamas apie Petrą Rimšą jis kruopščiai cituoja ir komentuoja 1906 m. spaudoje pasirodžiusius Rimšos straipsnius, šį kūrėją atskleidžia kaip pirmosios lietuvių dailės parodos ir draugijos iniciatorių417. Redaktorius braukia šią ir kitas panašias vietas. Masėms pateikta informacija turi būti „sukramtyta“, be neįprastos tarybinei visuomenei jau „atgyvenusios“ leksikos. Iš publikacijų redaktoriai šalino ir dailės terminus, paprastindami ir skurdindami tekstų kalbą. Tekstų rinkinyje „Laiškai dailininkams“ apibraukiami ir klaustukais „puošiami“ tokie žodžiai: „barbizoniečiai“, „akvatinta“, „pano“, „sangina“, „proteguoti“. Klausiama, kas tas „R. Aušinis“ (omenyje turimas R. Antinis). Tai patvirtina žemą cenzorių išsilavinimo lygį ir nesiorientavimą dailėje. Apibraukiamos jaunų dailininkų pavardės, abejojant, ar tinkama juos minėti, tuo labiau geru žodžiu. Tarp tokių pavardžių 1966 m. atsiduria Stasiulevičius, Stauskas, Každailis418. Neleista pernelyg palankiai vertinti drąsių dailės modernizuotojų: „O per paskutiniuosius 8–10 metų „išėjo“ į gyvenimą dailininkai, kurių vardai jau plačiai žinomi: [braukiama: S. Aleškevičiūtė- Kisarauskienė – A. M. M.].“ Budrio jaunųjų autorių protegavimas netoleruotas. Šalinti tokie sakiniai: „Juk mūsų didelėse respublikinėse parodose ne visuomet yra galimybės plačiai pasirodyti jauniesiems“. Redaktorius komentuoja, purkštauja: „Visi jauni vadovauja sekcijoms!!“419

414 Budrys nuolat siekė moksliškumo – stengėsi išvengti faktinių klaidų, pastebėdavo jas kitų leidiniuose, reikalavo tikslumo: „Išmatavimų nebuvimas menkina mokslinį leidinio lygį“. Žr.: Stasys Budrys, „Apie masiškiausias dailės sritis“, op. cit., p. 172. 415 Reziumuojama: „Visas maketas man irgi patiko, leidinys bus gražus ir padarytas tikrai operatyviai. Vienu žodžiu, padirbėjai šauniai ir aš Tau su Galkumi už tai liksiu labai dėkingas. Man atrodė, kad iš mano viso meno sunku bus tokį ledinį padaryti.“ Žr.: G. Jokūbonio laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 255, l. 1–2. 1969 m. skulptorius lankėsi Italijoje ir šį Budrio leidinį apie save įteikė italų neorealizmo autoriui Giacomo Manzu. Žr.: Gediminas Jokūbonis, Kai žaidė angelai: Atsiminimai, op. cit., p. 199. 416 Irena Kostkevičiūtė, „Skulptūra“, op. cit., p. 234. 417 Stasys Budrys, „Lietuvių skulptūros pradininkas“, op. cit., l. 1. 418 Stasys Budrys „Laiškai dailininkams“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 132, l. 32, 64. 419 Ibid., l. 40–45. 63

Kalbėdamas apie grafiką, Stasys Budrys gerbia Lagausko420 technikos įvaldymą. Tačiau labiausiai džiaugiasi grafikos modernizuotojais – Galkumi, Steponavičiumi ir Žilyte. Rinkinį „Laiškai dailininkams“ po neidentifikuoto redaktoriaus (manytina, cenzoriaus) dar kartą peržiūrėjo Pranas Gudynas ir Edvardas Pranckūnas. Šie dailėtyrininkai pateikė iškalbingų komentarų, rodančių, kaip Budrys bandė peržengti „komunistiniam piliečiui“ nubrėžtas ribas. Stasys Budrys drįso kvestionuoti valdžios veiksmus. Jis rašė: „Vilniuje buvo ruošiami architektai- dailininkai, bet prieš kurį laiką šis ruošimas nutrauktas (vargu ar tikslingai?!), ir architektai teruošiami Kauno politechnikos institute“. Šalia – drausminantis redaktorių komentaras: „Tikriausiai, ne [netikslingai – A. M. M.]. Bet – ir vėl – tai buvo padaryta aukšt. instancijų nurodymu. Tokiu atveju...“ Apie Vilniaus dailės instituto tapybos katedrą ir bendrą tapybos situaciją Stasys Budrys pasisakė drąsiai: „Tai ne vedanti katedra, ir jos darbai parodoje mažiausiai džiugina, o daugiau liūdina. Ar jums neatrodo, kad tai atspindi ir bendrą mūsų tapybos stovį?!” Redaktoriaus komentaras: „Labai didelis priekaištas. Kaip čia dabar?!“ Redaktorius baisisi: „Kur taktas?!“ Tokios Budrio mintys prasilenkia su komunistinėmis nuolatinio progreso idėjomis. Stasys Budrys moka ir pagirti, pasidžiaugti, jei komplimentai užsitarnauti, pelnyti. Jis lakoniškai ir taikliai įvardijo Leopoldo Surgailio drobių savybes: „Jo tapybos vaizdai dabartiniu metu įgavo savotišką, liaudiškai perprastą groteskinį charakterį („Kaimo kapela“, „Mitologinis ciklas“) [...] koloristiniai turtingai, ieškodamas ir faktūrinio grožio, tapo V. Kisarauskas. [...] Matyt, ateityje jis [Gečas – A. M. M.] pateiks labai rimtas drobes“421. Stasys Budrys žengia didžiulį žingsnį – nužymi datą, kada tarybinė lietuvių tapyba išlaisvėjo: „Ypač nuo 1955 m. lietuvių tapytojai pradėjo eksperimentuoti, ieškoti išraiškingesnės plastinės-tapybinės kalbos, ypač kolorito, nesiekti atpasakoti turinį siužetiškai, o jį pasakyti per meninius apibendrintus vaizdus“. Redaktorius nustebęs klausia: „Kodėl nuo 1955?”422 Dailėtyrininkė Jolita Mulevičiūtė jau nepriklausomybės laikais tą datą palinks vieneriais metais toliau423, tačiau tai rodo Budrio įžvalgumą. Stasys Budrys moderniai netoleravo dogmatizmo ir prieštaravo arba/arba skirstymui: „Visos dogmos mene, kaip ir gyvenime – blogas „stilius““ [...] G. Vaitkūnas išskiria du ieškojimų kelius: lyrizmo kelią (J. Švažas) ir daugiau vidinės jėgos ekspresyvumo kelią (L. Surgailis) [...] mūsų tapyba

420 Grafikoje besispecializuojanti dailėtyrininkė Korsakaitė taip pat vertina Lagausko meistrystę: „Jis buvo baisiai pasišventęs, įnikęs į renesanso ir baroko meistrus. Į tą giliaspaudę techniką gilinosi, Piranesis ir panašūs. [...] jis buvo grafikos meistras, įsisavinęs techniką iš tų originalų senųjų“. Žr.: pokalbį su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 421 Stasys Budrys, „Laiškai dailininkams“, op. cit., l. 53. 422 Ibid, l. 50. Savo poziciją Budrys argumentuoja viename posėdžių: „Pavyzdžiui, 1955 m. respublikinėje parodoje jau labai padvelkė nauji gaivūs kūrybiniai vėjai, išryškėjo [...] kūrybinių individualybių, stilių ir žanrų įvairumas. Tai matome ne tik praktikoje, apie tai pradėjo drąsiau kalbėti ir kritinė mintis (A. Savicko, J. Mackonio straipsniai apie šią parodą).“ Žr.: Pranešimas LTSR Kultūros ministerijos Meno tarybos išplėstiniame posėdyje, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 197, l. 35– 36. 423 Jolita Mulevičiūtė, op. cit., p. 128–199. 64

šiuo požiūriu kur kas turtingesnė!“424 Stasys Budrys netgi bandė griauti griežtas žanrų ribas ir jų hierarchiją: „Dalinimas į žanrus mūsų tapyboje yra, ir jis aiškus, tačiau tai nereiškia, kad jų griežtos ribos (iš tiesų, tos ribos atskirų dailininkų kūryboje dažnai „daužomos“), o taip pat nereiškia, kad vieni žanrai svarbesni, kiti „menkesni“. Visi jie reikšmingi ir reikalingi“425. Tokie teiginiai 1966 m. turėjo skambėti revoliucingai. Drąsūs tam laikui Stasio Budrio vertinimai, abejojimas valdžios veiksmais padeda suprasti, kodėl šis straipsnių leidinys neišvydo dienos šviesos. Žinoma, kiekvieną tekstą galima tobulinti, ir pasiekti, jog jis būtų aprobuotas. Stasys Budrys akivaizdžiai šiam rinkiniui skyrė daug laiko, jėgų, pastangų. Todėl atsisakymas išsižadėti savo žodžių – principinis apsisprendimas. O kritikuoti valdžios vykdomą meno politiką Stasys Budrys nevengė. Dėl gilių, apibendrintų peizažų nebuvimo jis kaltino šio žanro užsakymų stygių426. Užsakymai, žinoma, būdavo tik valstybiniai. Stasiui Budriui buvo svarbu išsakyti savo nuomonę, remtis patikimais šaltiniais, analizuoti kūrinių formą. Tačiau sunkiausiai jam sekėsi į savo tekstus perkelti valdžios „iš viršaus“ nuleistas idėjas. Dailėtyrininkas formaliai atkartoja klišes: „Stiprinimas ryšių su gyvenimu ir teisingas, kūrybiškas tikrovės spindėjimas lieka pagrindine vystymosi gaire“427. Privalomosios frazės Stasio Budrio formuluojamos negrabiai, nerišliai, stilistiškai netaisyklingai, kone nesuprantamai428. Aptardamas meno kūrinius, jų formas jis ima rišliai reikšti mintis, stilistiniai negalavimai išnyksta. Kaip atskleidė Stasio Budrio juodraščiai, savo tekstų legitimavimui dailėtyrininkas prikaišiodavo privalomųjų žodžių, frazių. Parašęs rišlų tekstą, jis peržvelgdavo straipsnį ir imdavo įterpinėti tarybinius frazeologizmus. Pavyzdžiui: „Lietuvių (įterpta: tarybinėje) dailėje“, „Priklaupusi moteris šiltai ranka apgaubia stovintį nuogą vaikutį (įterpta: tartum naujo gyvenimo, šviesios ateities simbolį“, „Portretistas P. Aleksandravičius jau 1945 m. sukūrė reikšmingą vieną pirmųjų lietuvių tarybinėje dailėje portretinį darbą dail. J. Kuzminskio biustą, didelio panašumo (įterpia: klasinio aiškumo“)“, „(Įterpia: Šauniosios) Tarybinės Armijos karių“429. 1969 m. Budrys nepaprastai drąsiai pasisakė apie modernistinį meną: „Paryžius naujųjų laikų mene, pradedant klasicizmu, romantizmu, buitiniu realizmu ir baigiant moderniojo meno srovėmis – impresionizmu, postimpresionizmu, fovizmu, kubizmu ir kt. – davė toną viso pasaulio, tame tarpe ir lietuvių dailei, kuri perėjo, nors kiek pavėluotai, panašius vystymosi kelius“430. Jis į dailės istorijos

424 Stasys Budrys „Laiškai dailininkams“, op. cit., l. 14. Labai panašiai griežtą dvipolį skirstymą Budrys sukritikuoja ir recenzuodamas albumą „Taikomoji-dekoratyvinė dailė“. Leidinio įžanginiame tekste rašoma, jog keramika yra arba sekanti liaudies tradicijomis, arba šiuolaikiška. Budrys pakomentuoja: „Teiginys bendrai teisingas, tačiau, mano nuomone, lietuvių tarybinėje keramikoje rasime ir daugiau stilistinių krypčių“ Toliau įvardina tas kryptis. Žr.: Stasys Budrys, „Apie masiškiausias dailės sritis“, op. cit., p. 171. 425 Stasys Budrys, „Laiškai dailininkams“, op. cit., l. 13–14. 426 Stasys Budrys, „Ieškojimai yra, o žmogus?“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 165, l. 24. 427 Ibid, l. 1. 428 Kitais atvejais duoklė ideologijai atliekama kitų žmonių lūpomis – cituojant. 429 Stasys Budrys, „Lietuvių tarybinės skulptūros dvidešimtmetis“, op. cit., l. 13, 19, 26. 430 Šis sakinys kažkodėl nebuvo išbrauktas cenzūros. Žr.: Stasys Budrys, Bronius Pundzius, op. cit., p. 32. 65 naratyvą programiškai stengėsi integruoti Kauno meno mokyklos indėlį ir šios dėstytojus suformavusios prancūzų mokyklos nuopelnus: „mūsų tapybai ypač didelį poveikį darė prancūzų mokykla, kur nemažas skaičius tapytojų vyko tobulintis“431. Stasys Budrys mokėjo prancūzų kalbą, jos mokėsi Repino institute. Tai galėjo leisti jam pasiekti sunkiau rusų ar lietuvių kalbomis prieinamą literatūrą, geriau perprasti Kauno meno mokyklos fenomeną, ten dėsčiusių ir besimokiusiųjų sąsajas su prancūzų mokykla432. Stasys Budrys visuomet pagirdavo Kauno meno mokyklos auklėtinį Gudaitį. Apie Samuolį rašė: „Nors A. Samuolio kūrybinis palikimas nėra itin didelis, bet jis reikšmingas.“433 Apie kitą auklėtinį tvirtino: „mes dar reikiamai neišpopuliarinome Zalės Bekerio (1896–1941) kūrybos“. Vis akcentuodavo, kokios svarbios asmenybės savo meninio kelio pamatus pasiklojo Kauno meno mokykloje: „Jo [Fabijono Šulco] pavardę sutinkame dar Kauno meno mokyklos pirmųjų studentų sąrašuose“434. Deja, tokius sakinius „Literatūros ir meno“ redaktorius Pranckūnas braukia. Mikėnas po Stalino mirties buvo, kaip žinome, pripažintas, bet jis buvo interpretuojamas rusų skulptūros kontekste, nuolatos jį lyginant su Vera Muchina, nutylint tai, jog Mikėnas siejasi ne su rusų, o su prancūzų ir lietuvių skulptūros mokyklomis435. Redaktorius štai taip apverčia sakinio loginį kirtį: „lietuvių [pakeista į mūsų – suprask, tarybų bloko – A. M. M.] skulptūros mokyklos susiformavimas susijęs su [išbraukta Kauno meno mokyklos auklėtinio – A. M. M.] Juozo Mikėno vardu“436. Vienoje publikacijų jis net piktai tiesmukai pareiškė: „Turime SAVAS tradicijas, nereikia

431 Stasys Budrys „Laiškai dailininkams“, op. cit., l. 119. Zita Žemaitytė, recenzuodama monografiją apie Antinį, pastebi, kad be reikalo „autorius leidžiasi į tolimus laikus, minėdamas [...] Trutnevo mokyklą, primena Kauno Meno mokyklos įsikūrimo istoriją, jos mokymo kryptį“. Autorė primena, kad Budrys apie Kauno meno mokyklą rašė ir leidinyje apie Zikarą. Ši tema iš tiesų yra pagrindinė Budrio dailėtyros tyrimų tema ir gija. Žr.: Zita Žemaitytė, op. cit., p. 1967. 432 Žr.: „S. Budrio asmens byla“, op. cit., l. 16 arba žr.: Budrio studijuotos disciplinos ir įvertinimai Repino insitute, op. cit, l. 58. 433 Žr.: „Laiškai dailininkams“, op. cit., l. 122; Vienoje kalbų Budrys sakė: „Dar iki šiandien reikiamai neįvertinta tokio žymaus lietuvių tapytojo kaip A. Samuolis kūryba“. Žr.: LTSR Dailininkų sąjungos IV suvažiavimo stenograma ir kai kurių kalbų tekstai, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 262, l. 69–71. Recenzuodamas tapybos aplanką „Antanas Samuolis“ (Antanas Samuolis [24 reprodukcijos], Vilnius: „Vaga“, 1967) Budrys nesutinka, jog Samuolis nebuvo pripažintas amžininkų. Jis stebisi, kodėl net neužsiminta apie „Nepriklausomųjų dailininkų draugiją“, kurią Samuolis kartu su kitais įsteigė. Dailėtyrininkas paneigia teiginį, jog Samuoliui nedarė įspūdžio mokytojo Vienožinskio kūryba: „tiek J. Vienožinskis, tiek A. Samuolis buvo postimpresionistai (vienam artimesnė buvo Sezano linija, kitam – Van Gogo)“. Budrys paneigia, jog Samuoliui nebūdingas groteskas, tai – esminė į ekspresionizmą linkusio tapytojo kūrybos savybė. Jis sumini faktus, kurių teksto autoriai (tapytojas Antanas Gudaitis ir rašytoja Aušra Marija Sluckaitė) vengė, žinodami, jog šie yra ideologiškai neparankūs. Žr.: Stasys Budrys „Ar tokia ji, ta balta obelaitė?“, in: Literatūra ir menas, 1968, sausio 20, p. 12. Poetas Marcelijus Martinaitis taip pat rašė, jog „netikslu A. Samuolį atriboti nuo ekspresionizmo“. Žr.: Marcelijus Martinaitis „Baltosios obels drama“, in: Kultūros barai, 1968, Nr. 1, p. 66. 434 Rašoma: „Jis mokyklos aukštajame skyriuje studijavo tapybą pas J. Vienožinskį ir A. Varną.“ Žr.: Stasys Budrys „Pajūrio dailininkų dienos ir darbai“, op. cit., l. 8–9. 435 Gedminas mokė monografiją apie Mikėną rengiantį Budrį, kad šis negirtų taip buržuazinės Mikėno kūrybos laikotarpio ir, rašydamas apie tarybinį Mikėno kūrybos periodą, nepraleistų „progos pabrėžti neabejotiną jos pranašumą“. Žr.: A. Gedmino laiškai S. Budriui, op. cit., l. 1–2. Budrys taip ir padaro. Žr.: Stasys Budrys, Juozas Mikėnas: monografija, op. cit., l. 1–15. 436 Stasys Budrys, „Viktoro Vizgirdos tapyba“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 172, l. 42. 66 vien rusiškas periminėti“437. Mikėnas savo mokiniams diegė architektoninį, plastinį mąstymą, pagarbą liaudies skulptūrai438. Tad nieko keisto, kad Stasys Budrys taip žavėjosi Mikėno kūryba439. Nuo 6-o dešimtmečio antros pusės legitimuojama liaudies meno įtaka440. Tuo pasinaudodamas Stasys Budrys teigė: „Savo laiku vulgarioji ir dogmatinė kritika prikalbėjo bei prirašė nemaža klaidingų dalykų apie M. K. Čiurlionio kūrybą ir „Ars“ grupės dailininkus. Dabar visa tai nuėjo praeitin. [...] mes plačiai susipažinome apžvalginėse parodose su daugumos „Ars“ grupės dailininkų darbais [...]441 (reikėtų taip pat nedelsiant suruošti ir be galo kūrybiškai produktingo A. Galdiko darbų parodą)“. Redaktorius sumenkina Stasio Budrio akcentuotą arsininkų svarbą lietuvių dailės raidai: „„Ars“ grupė suvaidino lietuvių dailės istorijoje tokį pat pažangų vaidmenį kaip M. K. Čiurlionis [keičiama į tam tikrą pozityvų vaidmenį – A. M. M.].“442 Kitame tekste Stasys Budrys neslėpė nusivylimo, apmaudo: „Deja, jeigu M. K. Čiurlionio kūryba pastaruoju metu jau yra pervertinta, tai „Ars“ dailininkų kolektyvo nuopelnai dar nėra plačiau išnagrinėti“443 ir kvietė savo kolegas prisidėti prie išsamaus arsininkų veiklos tyrimo siekio. Stasys Budrys ragino valdžią imtis konkrečių veiksmų, kurie pakeis nepelnytai nuskriaustųjų likimus: „Talentingi lietuvių dailininkai, įnešę į mūsų meną didelį indėlį, – J. Vienožinskis, S. Ušinskas, M. Bulaka, L. Truikys444 ir kt. [...] nepagrįstai buvo apkaltinti formalizmo, dekadentizmo atstovais ir pan. Jie buvo nušalinti nuo pedagoginio darbo. Pavyzdžiui, J. Vienožinskis (1886–1961), Meno mokyklos įkūrėjas [ir dabartinės lietuvių tapybos mokyklos sukūrėjas – redaktorius šią vietą pabraukia ir prideda klaustukų] nuo pirmųjų pokario metų buvo nušalintas nuo pedagoginio darbo Vilniaus dailės institute. [...] Nuo 1953 m. S. Ušinskas nusišalino iš dailės instituto. Šis puikus piešėjas ir dailės kūrinių kompozicijos pedagogas tenkinasi akvarelės, piešimo ir meno istorijos dėstymu KPI. [...] Deja, iki šiandien nė viename dailininkų suvažiavime ar straipsnyje nebuvo apie

437 Stasys Budrys, „Laiškai dailininkams“, op. cit., l. 28. 438 Irena Kostkevičiūtė, „Skulptūra“, op. cit., p. 231. Anot Budrio, „jis ugdė mąstančias, estetiškai tikrovę suvokiančias menines individualybes, sugebančias derinti šiuolaikiškumą ir nacionalinį savitumą“. Žr.: Stasys Budrys, Alfonsas Ambraziūnas, op. cit., p. 2. Negana to, jis „sugebėdavo pastebėti kiekvieno savo mokinio individualias kūrybos ypatybes, puoselėjo jas“ Žr.: Juozas Mikėnas: monografija, op. cit., p. 9–10 439 Budrį žavėjo ir tai, kad jau ankstyvojoje Mikėno „kūryboje ryškėjo monumentalumo bruožai“, jo gebėjimas apibendrinti. Tačiau Budrys mato ir Mikėno kūrybos trūkumus. Anot jo, „kartais monumentaliuose darbuose jis susmulkina formą“. Vis tik Mikėno menas, paak Budrio, pasižymi „savitu, tik šiam dailininkui charakteringu braižu“. Žr.: Ibid., p. 13–15. 440 Irena Kostkevičiūtė, „Skulptūra“, op. cit., p. 228. 441 Mikėno, Samuolio, Vizgirdos, Gudaičio, Dobužinskio. 442 Stasys Budrys, „Viktoro Vizgirdos tapyba“, op. cit., l. 40. 443 Stasys Budrys, „Dėl kai kurių ideologinio darbo klausimų dailininkų kūrybinėje organizacijoje“, in: LLMA, f. 215, ap. 3, b. 493, l. 9. 444 Budrys rašo: „Lietuvių tarybinės dailiosios tekstilės pagrindai buvo padėti Kauno Valstybiniame taikomosios- dekoratyvinės dailės institute, kur 1945–1949 m. dėstė doc. L. Truikys, didelis meninės kultūros pedagogas, savitas dailininkas ir kompozicijos meistras.“ Žr.: Stasys Budrys, „Apie masiškiausias dailės sritis“, op. cit., p. 171. Sykį Budrys buvo išbartas už Truikio kolekcinių vinilinių plokštelių klausymąsi. Žr.: V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, in: LLMA, op. cit., l. 25. 67 tai plačiau kalbėta, neatskleisti tie asmens kulto metų žalingi reiškiniai lietuvių dailėje“445. Tais laikais Ušinskas nebuvo visuotinai pripažintas446. Jo kūryboje buvo randama kubizmo, formalizmo bruožų, o tai, kaip žinia, buvo didelis nusikaltimas. Apie šį tarpukario avangardistą Budrys rašė: „Šio įžymaus ir įvairiapusiško mūsų dailininko kūryba nėra gerai žinoma plačiajai visuomenei ir reikėtų nedelsiant suorganizuoti jo kūrinių parodą“447. 1965 m. sudarytame literatūros plane numatyta per 1966 m. išleisti Vienožinskio monografiją. Tai iš dalies Budrio raginimų, pasisakymų nuopelnas.448 Savo nuopelnų užliūliuotus dailės kritikos tekstų autorius turėjo gerokai sukrėsti ir pažadinti tokie Stasio Budrio žodžiai: „Asmens kulto metais nukentėjo respublikos dailėtyrininkų bei meno filosofų kadrai: L. Karsavinas, P. Sezemanas, P. Galaunė ir kt. Jie buvo nušalinti nuo pedagoginio darbo. Net buvo uždaryta dailėtyrininkus ruošusi katedra Vilniaus universitete. Tai padarė jaučiamą žalą dailės istorijos bei teorijos mokslui Tarybų Lietuvoje. [...] Tuo tarpu dailininkai L. Vainekytė, P. Gudynas, V. Jurkūnas, J. Kuzminskis, V. Mackevičius ir kt. tapo dogmatinės ir vulgariosios kritikos platintojais mūsų respublikoje. [...] Minėti draugai, deja, iki šiandien dar viešai savikritiškai neišstojo bei nepervertino to meto savo „darbų“. O klaidų tuomet buvo padaryta daug: ir anksčiau minėtų dailininkų kaltinime beidėjiškumu ir formalizmu bei kosmopolitizmu, ir meninio palikimo vertinime“449. Stasys Budrys kolegoms turi didelių projektų pasiūlymų: „Lietuvių dailės istorija yra be galo turtinga ir seniai pribrendo laikas giliau ją studijuoti bei išleisti daugiatomį akademinį Lietuvių dailės istorijos leidinį. Kadrai respublikoje šiam darbui yra, tik reikia juos sutelkti ir organizuoti jų darbą, o taip pat pradėti ruošti dailėtyrininkų kadrus. Deja, LTSR MA dar neparodė reikiamos iniciatyvos šioje srityje, o atskiri jos darbuotojai, kaip J. Jurginis, tenkinasi mėgėjiškais populiariniais darbais šioje srityje“450.Čia Budrys kalba apie Juozo Jurginio tekstą leidinyje „Lietuvos TSR istorija“, III tome. Jame, aptariant 1917–1940 m. laikotarpį, anot Budrio, istorikas Juozas Jurginis „pateikta labai mažai faktinės medžiagos, duoti vertinimai yra ginčytini, o kartais tiesiog klaidingi“. Anot Budrio, „autorius be atodairos kvalifikuoja „nepriklausomuosius“ ir „arsininkus“ modernistais, atseit, formalistais. Tai neteisinga arba bent labai paviršutiniška“451. Teksto autorius, dailėtyrininko nuomone, realizmo

445 Stasys Budrys, „Dėl kai kurių ideologinio darbo klausimų dailininkų kūrybinėje organizacijoje“, op. cit., l. 11. 446 Iš pokalbio su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 447 Stasys Budrys, „Laiškai dailininkams“, op. cit., l. 64. 448 LTSR dailininkų sąjungos ir kt. įstaigų bei organizacijų raštai, pranešimai S. Budriui dailėtyros klausimais, op. cit., l. 21. 449 Toliau rašoma: „Minėti dogmatinės ir vulgarinės kritikos platintojai, pavyzdžiui, teigė, kad M. K. Čiurlionio kūryba (dailės srityje) buvo antiliaudiška ir griežtai priešinga mūsų dailės principams. [...] „Ars“ dailininkų grupė buvo irgi kaltinama beidėjiškumu ir formalizmu. Tuo tarpu tos grupės parodose dalyvavo: M. Dobužinskis, A. Galdikas, A. Gudaitis, V. K. Jonynas, T. Kulakauskas, J. Mikėnas, A. Samuolis. J. Steponavičius ir V. Vizgirda. [...] Vieni iš ryškiausių tos grupės dailininkų – J. Mikėnas ir A. Gudaitis vėliau tapo vadovaujančiais Tarybų Lietuvoje.“ Žr.: Stasys Budrys „Dėl kai kurių ideologinio darbo klausimų dailininkų kūrybinėje organizacijoje“, op. cit., l. 12–13. 450 Ibid., l. 31. 451 Stasys Budrys, „Dailės palikimas reikalauja gilesnio įvertinimo“, in: Literatūra ir menas, 1965, Nr. 47, lapkr. 28 d. 68 sąvoką supranta per siaurai452. Jurginis vėliau parašo publikaciją, kaip atsaką į Budrio priekaištus. Pagrindinė teksto mintis – menas turi būti vertinamas ideologiškai. Jurginis komunistiškai „demaskuoja“453 dailėtyrininką: „St. Budrio teigimu, nepriklausomieji ir arsininkai jokių formalizmo tendencijų neturėję, tik skirtingai supratę realizmą. Čia istorikas privalo daiktus vadinti savais vardais“454. Pabaigoje atremiama, jog menas progresuoja ir nėra ko mokytis iš praeities455. Parėžiama, kad dailininkui talento neužtenka, svarbu, kokios jo politinės pažiūros. Kitaip jis nevertas patekti į dailės istoriją. Taigi Budrys iš esmės apkaltinamas formalizmu, viena didžiausių nuodėmių komunizme. Taip pat tekste buvo baisimasi, jog Budrys „greta dailininkų, stojusių socialistinės kultūros kurti, surašė ir pasitraukusius iš Tarybų Lietuvos menininkus (V. Vizgirda, A. Galdikas, V. Jonynas)456, matyt, jų pabėgimo nelaikydamas politinių pažiūrų vaisiumi“457. Labai svarbu, jog Stasys Budrys jau 7-o dešimtmečio viduryje ragino neapleisti, neužmiršti ir emigracijoje kuriančių lietuvių: „Hitlerinės okupacijos metais Lietuvos dailininkų sąjungos sąrašuose buvo apie 150 narių. Didžioji jų dalis dėl įvairių priežasčių karo metais buvo nublokšta į užsienį ir iki šiol yra emigracijoje (kai kurie iš jų jau mirė). Tai V. Vizgirda, A. Galdikas, V. Petravičius, V. K. Jonynas, T. Valius, P. Augius, J. Bagdonas, A. Valeška, V. Kasiulis, V. Košuba, A. Marčiulionis, V. Ratas, J. Steponavičius, A. Varnas, A. Elskus ir kt. Tai talentingi, savo daugumoje pažangių kūrybinių principų menininkai. Būtina giliau pažinti jų kūrybą, būtina užmegzti su jais artimesnius kontaktus. Tai prisidės prie bendros lietuvių dailės pažangos“458. Emigracijoje gyvenančių lietuvių menas Lietuvoje pripažintas tik 9-o dešimtmečio viduryje. Ideologiniai prižiūrėtojai visuomet stengėsi nuslėpti dailininkų skundus dėl skurdžių gyvenimo ir darbo sąlygų. E. Pranckūnas braukia: „Fabijonas papasakojo tuomet, kad jo kambarėliai maži, kad dieną tapyti nėra kaip, todėl savo drobes jis kuria naktį prie lango, kaip visi sugula...“ Stasys Budrys

452 Budrys stebisi, kodėl tekste nepaminėtos reikšmingos pavardės: Eidukevičius, Mikėnas, Gudaitis, Strolis, Ušinskas, Antinis. 453 Matyt, Jurginis buvo jau pasimokęs, kaip dera vertinti buržuazinę santvarką. 1951 m. istorikas pasidalino savo įspūdžiais iš kelionės po užsienį ir buvo apkaltintas keliaklūpsčiavimu prieš Vakarus. Jurginis dažnai buvo kaltinamas ir polinkiu į buržuazinį objektyvizmą. Žr.: Aurimas Švedas, op. cit., p. 57–58. 454 Budrys čia kaltinamas vieningosios srovės propagavimu. Tuo buvo apkaltintas ir Justas Paleckis, kai 1947 m. pasirodė jo tekstas „Tarybų Lietuvos kelias“, o 1949 m. – knyga „Советская Литва“. Žr.: Ibid., p. 59. Toliau Jurginis rašo: „Kada dailininkas paveiksle taip sujaukia kompoziciją ir spalvas, kad žmogaus logika nebepajėgia ne tik minties, bet ir vaizdo suvokti, tada turime reikalo su nesusipratimu, o ne su idėja.“ Žr.: Juozas Jurginis „Talentas ir pažiūros (atsiliepimas į vieną straipsnį)“, in: Literatūra ir menas, 1966, Nr. 4, sausio 22 d., p. 4. 455 O Stasys Budrys nuolat ragina domėtis lietuvių dailės istorija. Apie arsininkų kūrybą rašo: „Ar nereikia mūsų tapytojams šį meninį palikimą giliau pažinti, įsisavinti bei kūrybiškai labiau išvystyti? Matyt, reikia. Iš jo galima irgi kai ko pasisemti“ Žr.: Stasys Budrys, „Laiškai dailininkams“, op. cit., p. 56. 456 Budrys iš šios kritikos nepasimoko ir albume apie vitražą rašo: „Reikia paminėti, kad pastaraisiais metais vitražų sukūrė ir JAV gyvenantys lietuvių dailininkai (V. Vizgirda, V. K. Jonynas, A. Elskus ir kt.).“ Žr.: Stasys Budrys, Lietuvių vitražas, op. cit., p. 23. 457 Juozas Jurginis, „Talentas ir pažiūros (atsiliepimas į vieną straipsnį)“, op. cit., p. 4. Galime daryti prielaidą, jog galbūt būtent šis Jurginio tekstas ir yra ta Budrio kritika, dėl kurios jis jautėsi (ir, greičiausiai, buvo) sekamas ir važiavo pasiguosti Korsakaitei. Žr.: pokalbį su Ingrida Korsakaite (2016-12-09). 458 Stasys Budrys, „Viktoro Vizgirdos tapyba“, op. cit., l. 44. 69 jaučia solidarumą su dailininkais, todėl kritikuodamas atsižvelgia, ar dėl kūrinio trūkumų kaltas talento stygius, ar darbo sąlygos, už kurias atsakinga valdžia: „Reikėtų papriekaištauti klaipėdiškiams ir palangiškiams dėl kai kurių interjerų puošimo, kuriuos jie kartais atlieka be didesnio reiklumo ir skubomis. [...] Vėl tenka sugrįžti prie tų sunkių kūrybinio darbo sąlygų, kuriose atsidūrė ypač Palangos skulptoriai. Apie tai rašėme pernai. Per metus reikalai, deja, nepagerėjo. [...] Manau, kad pagaliau ir vietos valdžia, ir Dailininkų sąjunga susirūpins šiuo be galo svarbiu ir gyvybingu pamario dailininkams klausimu.“ Šiuos sakinius E. Pranckūnas išbraukia ir parengia švarų mašinraštį, kuris vis dėlto pastringa, matyt, Glavlite arba iš tiesų pas patį Pranckūną459, pasensta ir iškeliauja į Stasio Budrio stalčius ir archyvus460. 1970 m. gegužės 18 d. dailėtyrininkas iš Palangos rašo „Literatūros ir meno“ redaktoriui Pranckūnui: „Atsiųsk man medžiagą iš Klaipėdos. Aš ją atnaujinsiu, vėl paruošiu, nes negražu prieš klaipėdiškius!” Stasys Budrys buvo atsakingas. Jis gerbė dailininkus ir jautė atsakomybę už savo darbą. Stasio Budrio tekstai reikalavo akylų ir apsiskaičiusių, dailės sritį išmanančių koreguotojų, kad į viešumą nepatektų valdžiai neparankios jo idėjos. Cenzūruoti jį buvo sunkus darbas, matyt, todėl redagavimas buvo specialiai vilkinamas – kad tekstai prarastų aktualumą ir nebegalėtų patekti į spaudą. Stasys Budrys nepalaikė dailės interpretavimo ideologiniais kriterijais. Byloje yra sunkiai įskaitomi Stasio Budrio užrašai iš parodos aptarimo. Užfiksuotos Ulozos frazės: „Valius kartojasi, Valius carinis.“461 Šalia – piktai įrėžti Budrio klaustukai. Jis nepritarė Vytauto Valiaus talento menkinimui ideologiniais sumetimais. Stasys Budrys siekė, troško visapusiško išmanymo, neabejingą žmogų laikė kultūros veikėjo idealu: „Šiandien dailininkas nebegali užsidaryti savo specialybės žinių siaurame rate, o jis turi būti visapusiškai išprusęs“462.

3.3.2. Pasisakymai Budrio pasisakymų stenogramos, kaip ir tekstų juodraščiai, leidžia matyti nenušlifuotą, neredaguotą dailėtyrininko mintį, jo svarstymus apie įvairius dailės reiškinius. 1960 m. Stasys Budrys parengė pranešimą „LTSR valstybiniam dailės institutui dvidešimt metų“. Jis pastebi, jog vidurinėse mokyklose dailė dar silpnai dėstoma, situacijai pagerinti įsteigta dailės pedagogikos katedra. Budrys raportuoja Meno istorijos katedros, kuriai vadovauja vyr. dėstytojas Tadas Adomonis, aktualijas: „Katedros vyr. dėst. Umbrasas jau eilę metų rūpinasi studentų

459 Redaktorius laiškelyje teisinasi: „Medžiaga apie Pamario dailininkus įstrigo. Ji buvo laiku paruošta, atiduota vadams, bet neišėjo vienam numery, kitam, o paskui ir paseno.” Žr.: Stasys Budrys, „Pajūrio dailininkų dienos ir darbai“, op. cit., l. 1. 460 Budrys rašo: „Štai apsilankiau pas E. Augaitytę, dirbančią gintaro ceche skulptorę. penkiolika metų ji jau gyvena ir dirba Palangoje, neturėdama nei dirbtuvės, nei geresnių buitinių sąlygų. O skulptoriui tai ypač reikalinga.“ Žr.: Ibid., l. 4. 461 Stasys Budrys, „Dailininkai – komunizmo statytojams“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 165, l. 25. 462 Stasys Budrys, „Dėl kai kurių ideologinio darbo klausimų dailininkų kūrybinėje organizacijoje“, op. cit.., l. 7. 70 mokslinės draugijos teoretiniu darbu. Vyr. dėst. Kęstutytė įstojo Leningrade į aspirantūrą. Už kelių metų sulauksime gerai paruoštos meno istorijos katedros. Jau antri metai prie meno istorijos katedros veikia užakinės [neakivaizdinis – A. M.-M.] meno istorijos skyrius. Projektuojama netolimoje ateityje ir stacionariai pradėti ruošti meno istorikus, nes šių kadrų labai dar trūksta respublikoje“463. Stasys Budrys pasisakė LTSR dailininkų sąjungos IV suvažiavime, vykusiame 1962 m. vasario 9–10 d. Jis nemėgo veidmainiavimo, žodžių ir darbų neatitikimo: „neseniai architektai pastatė puikius projektavimo rūmus, bet juose iki šiol dar nesimato monumentaliosios dailės, tapybos ir skulptūros. Praktiškame darbe kartais prasilenkiama su nuoširdžiais žodžiais (plojimai)“464. Jis nenutyli pasipiktinimo Kultūros ministerijos pasyvumu, darbų vilkinimu monumentaliosios skulptūros srityje465. Dailėtyrininkas įrodinėjo Picasso kūrybos vertę, akcentuodamas jo politines pažiūras, nes tai buvo vienintelis kelias reabilituoti šio autoriaus kūrybą: „Netolimoje praeityje [...] buvo ignoruojami sudėtingi net tokie dabartinio meno reiškiniai kaip P. Pikaso kūryba. Turint dėmesyje visus šio dailininko kūrybos prieštaringumus, vis dėlto jos antifašistinis, antiburžuazinis turinys, išreiškiantis paties dailininko komunistinę pasaulėžiūrą, sudaro socialistinio meno elementus. Tokia dailė yra artima tarybiniams žmonėms, deja, mūsų teoretikai jos iki šiol reikiamai neįvertina.“ Stasio Budrio kritikos strėlės neretai lekia kolegoms, jų nedrąsumui, pasyvumui ir, svarbiausia, konservatyvumui, nusiteikimui prieš dailininkų eksperimentus: „Mes privalome labai jautriai vertinti dailininkų kūrybinius ieškojimus, iškelti ir palaikyti tai, kas juose nauja“. Kalbėdamas apie rūsčiojo stiliaus požymius, Stasys Budrys teigia: „Štai pereitų metų respublikos tapytojų darbuose išryškėjo nauja graži tendencija. S. Veiverytės paveiksle „Armatūrininkai“, S. Džiaukšto „Krovikai“, V. Povilaičio „Uosto darbininkai“ ir kt. pirmą kartą mūsų tapyboje su didele meninio apibendrinimo jėga [...] buvo pavaizduoti [...] mūsų amžininkai.“ Budrys gudriai panaudoja varžybų, lenktynių su Vakarais suaktyvinimo strategiją: „Man atrodo, visos meno istorijos dėsnis: jaunos jėgos visada įneša naujo. Jeigu buržuazinėje visuomenėje jie nebūna greitai suprantami, tai mes, būdami sąmoningi marksistai, turime ypač pajusti pakitimus dailėje“. Kadangi Stasys Budrys tiki jauno žmogaus gebėjimais, ir pats, būdamas trisdešimties metų, drąsiai rėžia apie gerokai vyresnį savo kolegą: „Neseniai drg. Drėma su akademiško rimtumo vėzdu bandė kritikuoti jaunuosius dailininkus už tą naują“.466 Stasys Budrys įdomus tampa tada, kai nukrypsta nuo pasirašyto teksto, improvizuoja, tad galime įsivaizduoti, kokie turiningi pokalbiai dailės klausimais turėdavo vykti neoficialioje aplinkoje. Jam nestigo vaizduotės, humoro jausmo, sąmojo. Į tokią Stasio Budrio poziciją tapytojas Petras Kalpokas sureagavo, sakydamas, kad „ne

463 Stasys Budrys „LTSR valstybiniam dailės institutui dvidešimt metų“ (pranešimas), in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 193, l. 1–13. 464 LTSR Dailininkų sąjungos IV suvažiavimo stenograma ir kai kurių kalbų tekstai, op. cit., l. 63. 465 Aptaria paminklų Janoniui, Mickevičiui, žvejui, 1963 m. sukilimui darbų sustojimą. Žr.: Ibid., l. 67. 466 Ibid., l. 71–74. 71 viskas, kas nauja, yra labai gražu“. Nors, kita vertus, pranešėjas skundėsi, jog dailėtyrininkai bijo kritikuoti nevykusius dailės kūrinius, kad nesugadintų santykių su dailininkais: „Išeina kritikai iš parodos ir galvoja, kaip čia parašyti, kad būtų ir kritiška ir neužgauti aukščiau stovinčio draugo (juokas salėje)“467. Šiuo atveju Budrys buvo išskirtinis – jis nebijojo kvestionuoti autoritetų. 1962 m. Stasys Budrys parengė pranešimą Mikėno apžvalginės darbų parodos atidaryme. Anot jo, „tvirta, sintetiška forma, sodrus ir plastiškai turtingas modeliavimas yra organiški J. Mikėno darbams“. Budrys pasinaudoja proga vėl priminti Kauno meno mokyklos svarbą, jos „puikius pedagogus J. Vienožinskį ir K. Šklėrį“, arsininkus.468 Taip pat – akcentuoti, jog „Paryžiaus laikotarpis yra svarbus J. Mikėno kūrybiniame formavimesi“469. 1963 m. gegužės 10 d. Dailėtyros sekcijos susirinkime Stasys Budrys išdėstė savo pastabas Adomonio inicijuotoje diskusijoje lietuviškųjų dailės terminų klausimu470. Čia jis pasiūlė gana svarbių, iki šiol vartojamų terminų apibrėžimų471. Būtent Stasys Budrys 1963 m. įvedė mažosios plastikos sąvoką472. 1964 m. Stasys Budrys pasisakė LTSR dailininkų V suvažiavime. Jis parengė dvi atskiras kalbas473. Pirmojoje kalboje jau ne pirmą kartą pasidžiaugė tuo, jog skulptūroje vyksta „vis gilesnis įsisavinimas ir panaudojimas patvariųjų medžiagų“474. Antrojoje kalboje labai teisingai pastebėjo,

467 Drg. Kalpoko kalba. Žr.: Ibid., l. 100. 468 Čia Stasys Budrys dar kartą pakartoja, jog Mikėną gerbia už tai, kad šis geba idėjiškai ir plastiškai apibendrinti. Žr.: Stasys Budrys „Pranešimas J. Mikėno apžvalginės darbų parodos atidaryme“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 195, l. 1–2. Mikėnas pašlovinamas ir kitoje kalboje: „puiki J. Mikėno kūrinių paroda Vilniuje ir Maskvoje 1962 m. bei jo dalyvavimas su ištisa eile darbų Tarptautinėje dailės parodoje (Bienalėje) Venecijoje dar kartą pademonstravo šio nūdienės lietuvių skulptūros pradininko ne tik visasąjunginio, bet, mano išmanymu, ir europinio masto dailininko kūrybos tikrą sužydėjimą“. Žr.: Pranešimas LTSR Kultūros ministerijos Meno tarybos išplėstiniame posėdyje, op. cit., l. 36. Budrys įsitikinęs, jog „Mikėnas buvo vienas iš pirmųjų skulptorių, ėmusių vykdyti savo darbus patvariose medžiagose (granite ir marmure).“ Žr.: Stasys Budrys, Skulptūra:1940–1960, op. cit., p. 6. 469 Posūkį į skulptūrą Stasys Budrys aiškina skulptorių A. Burdelio ir A. Majolio poveikiu: „šiems dailininkams, kaip ir visai prancūzų bei europinei skulptūrai, išaugusiai iš O. Rodeno, būdinga siekimas monumentalumo, stiprios, architektoniškos skulptūrinės formos. Šios meninės tendencijos buvo artimos J. Mikėno kūrybinei prigimčiai“. Be to, Mikėnas „lankė privačias įžymaus portretisto prancūzų skulptoriaus Š. Despjo, skulptoriaus M. Žimono studijas“. Žr.: Stasys Budrys, „Pranešimas J. Mikėno apžvalginės darbų parodos atidaryme“, op. cit., l. 2. 470 Net 1967 m. dar nebuvo išleistas dailės terminų žodynas. Žr.: Zita Žemaitytė „Knyga apie skulptorių R. Antinį“, op. cit., p. 165-167. 471 Dailininkų sąjunga atsiuntė svarstomų terminų sąrašą. Stasys Budrys pasižymi: „Statiškieji menai = erdviniai = plastiškieji”. Jis siūlo terminą „Architektūros ir dailės istorija“. Kaip dailės sinonimą pagrįstai atmeta vaizduojamojo meno terminą, argumentuodamas, jog šis apima ir teatrą, kiną. Vietoje daugiskaitos siūlo vartoti vienaskaitą – t. y. sakyti ne „plastiniais menai“, bet „plastinis menas“. Plastinis menas, anot jo, apima tapybą, skulptūrą, architektūrą, grafiką, fotografiją. Jis pabrėžia, jog „lietuviškai painiojame“ terminus „srovė, kryptis, stilius“ ir pasirašo rusiškus atitikmenis. Kaip vieną iš skulptūros skirstymų siūlo į kategorijas – staliūginė ir ne. Išvardina skulptūros rūšis: monumentalioji, dekoratyvinė, kamerinė, mažųjų formų ir medaliai. Pateikia tapybos žanrų pavyzdžių: „portretas, buitinis, istorinis, natiurmortas“. Siūlomus terminus „rūšys“, „šakos“ jis palaiko – pakomentuoja „aš palieku“. Stasys Budrys pasirašo darbinius apibrėžimus, pa(si)aiškinimus: „Dailės šakos – medžiaga pagrindas, rūšys – vaizdavimo būdas“. Žr.: LTSR dailininkų sąjungos ir kt. įstaigų bei organizacijų raštai, pranešimai S. Budriui dailėtyros klausimais, op. cit., l. 7–8. 472 Rasa Andriušytė, „Mažoji plastika“, in: Skulptūra 1975–1990, op. cit., p. 139. 473 Viena iš kalbų skirta skulptūros sekcijai ir yra nuo Stasio Budrio, kaip dailininkų sąjungos, kritikų sekcijos nario, kita apžvalginė, joje kalbama Kultūros ministerijos nario vardu. Antrosios kalbos aptinkame net tris variantus. Su kiekvienu variantu kalba vis labiau tampa ideologizuota. Taip reiškiasi ideologų įsikišimas. Žr.: Pranešimas LTSR dailininkų V suvažiavime, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 196, l. 1–35. 474 Stasys Budrys, „Pranešimas LTSR dailininkų V suvažiavime“, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 196, l. 2; Stasys Budrys. „Į išplėstinės monumentaliosios propagandos žygį“, op. cit., p. 46 ir t. t. 72 kad visasąjunginio dėmesio sovietmečiu pirmiausia sulaukė lietuvių skulptūra, grafika ir vitražas, o ne tapyba. Visos kalbos argumentai apie lietuviškos dailės savitumą veda prie pagrindinės minties: „vargu, ar tikslinga dabar ruošiama instituto reforma, kuomet molbertinės dailės – tapybos, skulptūros, grafikos ir net vitražo – specialistai nebebus respublikoje ruošiami“475. Budriui svarbu, jog dailininkas būtų „ryški, su savita menine pasaulėjauta ir individualiu braižu kūrybinė asmenybė“. Jis apgailestauja, kad prie Lietuvos TSR Mokslų akademijos dar neįkurtas menotyros centras. Išsako savo darbo principus, kuriuos rekomenduoja ir savo kolegoms: „Pasakyti rūpimais klausimais reikia drąsiai, nesibijant kartais ir suklysti, nes tiesa gimsta ne iš karto. O norint ją pasiekti, matyt, diskusijoje irgi reikia prisilaikyti kūrybiškos atmosferos“476. Budrys parengė pranešimą ir 1964 m. kovo 23 d. vykusiam LTSR Kultūros ministerijos Meno tarybos išplėstiniam posėdžiui tema „Aktualieji lietuvių tarybinio meno uždaviniai“477. Suaktyvėjus kovai su formalizmu, jis tarsi eina priešinga linkme478 – primena kaip Stalinas neteisingai daugybę dailininkų išvadino formalistais479, suponuodamas, kad dabar gresia panaši situacija. Ima vardinti jam imponuojančius reabilituotus klasikinio modernizmo atstovus480. Stasys Budrys bando išteisinti formalizmu kaltinamus dailininkus ir dailėtyrininkus: „Tos klaidos buvo ne piktybiškos, jokiu būdu ne ideologinė diversija. Jas padarė jauni, neprityrę žmonės, giliai mylintys savo tėvynę, liaudį, siekiantys tarybinės dailės idėjinio-meninio turtėjimo ir pan.“ Aptardamas dailės kritikos reikalus, Budrys mano, jog „pirmiausia tektų kritikuoti dailės kritiką dėl dažno jos nejudrumo, greito nereagavimo į aktualius kūrybinės plastikos klausimus, dėl straipsnių

475 Šiai minčiai paremti Stasys Budrys panaudoja savo mėgstamą citatą, legitimizuojančią jo nuomonę: „Naujus daigus mene [...] būtina paremti, palaikyti, nes „drąsus novatoriškumas vaizduojant gyvenimą, siekimas ieškoti naujų kelių glūdi pačioje socialistinio realizmo prigimtyje“ (iš TSKP CK sveikinimo II visasąjunginiam dailininkų suvažiavimui).“ Žr.: Pranešimas LTSR dailininkų V suvažiavime, op. cit., l. 7–8; Stasys Budys. „Platūs dailės horizontai“, in: Dailė, 1964, p. 4 ir t. t. 476 Pranešimas LTSR dailininkų V suvažiavime, op. cit., l. 18, 33. 477 Peržvelgę juodraštį, rašytą ranka ir kupiną korektūrų, atliktų paties Stasio Budrio, matyti, jog autorius čia nesijautė varžomas didelės savicenzūros. Pagrinde susiduriame su žodžių eilės tvarkos apkeitimu, formuluočių keitimu, nepadarant didelių pokyčių prasmei, balastinės informacijos išbraukimu, tikslinančių žodžių įterpimu. Ši kalba daug kuo panaši į pirmąjį kalbos LTSR dailininkų V suvažiavime variantą, kuris vėliau išsigimė į ideologinę didaktiką. Matyt, tai, ką dėl Kultūros ministerijos priežiūros teko palikti už borto Budrys nusprendė pasakyti kita proga, kalbėdamas jau vien savo vardu. Čia jam rūpimas mintis išsako plačiau, išsamiau, gyviau. Žr.: Pranešimas LTSR Kultūros ministerijos Meno tarybos išplėstiniame posėdyje, op. cit., l. 1–33. 478 Viename tekste Budrys, norėdamas prislopinti kovą su vadinamuoju formalizmu, pacituoja tapytoją B. Jogansoną, teigusį: „Aš noriu priminti tai, kad kova su svetima ideologija nėra siekimas išmesti už borto kaip galima daugiau dabartinio Vakarų meno ir praeities meno pasiekimų.“ Žr.: Stasys Budrys, „Įspūdžiai iš Antrojo Visasąjunginio dailininkų suvažiavimo“, Ibid., p. 160. 479 Tai Budrys akcentavo jau keliais metais anksčiau: „XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Vakarų Europos ir rusų dailė, visos jos srovės buvo suverčiamos į vieną buržuazinio ir formalistinio meno krūvą ir atmetamos. Tuo tarpu [...] jos idėjiniai-meniniai atradimai [...] turi būti mūsų dailininkų panaudojami ir toliau vystomi.“ Žr.: LTSR Dailininkų sąjungos IV suvažiavimo stenograma ir kai kurių kalbų tekstai, op. cit., l. 69. 480 Stasys Budrys primena, jog „Tik apie šeštojo dešimtmečio vidurį mes vėl pamatėme muziejuose (ne jų sandėliuose) impresionistus – Mane, Renuarą, Dega, Pisaro bei kitų meno srovių atstovus – Marke, Gogeno, Van Gogo, Pikaso, Matiso darbus, vėl tapo pripažinti mūsų kritikoje tokių naujų laikų skulptūros gigantų, kaip Rodeno, Burdelio, Majolio įnašas į pasaulinį meną, atkreiptas dėmesys į pažangiuosius užsienio dabarties menininkus – italų neorealistus, Meksikos monumentalistu ir grafikus (ir aplamai į Lotynų Amerikos grafiką), prancūzų vadinamojo poetinio realizmo atstovus, Pikaso kūrybą“. Pranešimas LTSR Kultūros ministerijos Meno tarybos išplėstiniame posėdyje, op. cit., l. 38–42. 73

šabloniškumo, „oficialumo“, menko profesinio lygio ir t. t.“, „per pastaruosius kelis metus mūsų menotyrininkai paruošė, o leidyklos išleido palyginti nemaža monografijų ir albumų apie lietuvių tarybinę tapybą, skulptūrą, grafiką (kiek blogiau ruošiami leidiniai apie taikomosios dailės sritis bei menininkus). Nežiūrint savo jaunumo ir esamų nemažų profesinio lygio trūkumų, lietuvių tarybinė menotyra ir kritika sparčiai auga ir jau tapo pajėgi pradėti spręsti ne tik populiarinimo, bet ir rimtą mokslinę Tarybų Lietuvos dailės istorijos bei dabartinio jos etapo problematiką“ 481. Tad Stasys Budrys svajoja apie rimto menotyros mokslo praktiką482.

3.3.3. Laiškai Stasys Budrys gana aktyviai susirašinėjo su dailininkais ir dailėtyrininkais, kultūros atstovais. Tarp adresatų ir adresantų: dailėtyrininkai Galaunė, Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, Pranė Svičiulienė483, tapytojas, studijavęs dailę JAV ir tobulinęsis Paryžiuje Jonas Šileika484, buvęs knygnešys, tremtinys Juozas Rimša (Petro Rimšos brolis)485, grafikas, tapytojas ir scenografas Vytautas Kalinauskas486, skulptoriai Kėdainis, Ambraziūnas, Antinis487, vitražistai Morkūnas,

481Jis ir vėl taikliai apibendrina meno šakų raidos procesus: „atrodo, kad per pastaruosius metus ypač išaugo mūsų tapyba ir grafika. Galbūt mažiau auga skulptūra.“ (ši mintis pakartojama ir jo straipsnyje „Į išplėstinės monumentaliosios propagandos žygį“, op. cit, p. 49). Dėl skulptūros silpnėjimo vėl kaltinama valdžia, neduodanti užsakymų autoriams. Jis pastebi, jog „pastaraisiais metais Tarybų Lietuvos tapytojai atkreipė didelį dėmesį koloristinės – pagrindinės tapybos kalbos uždaviniams. Tuo požiūriu daugelis mūsų tapytojų, ypač jaunųjų, padarė pažangą“. Jis pagiria jaunus grafikus (P. Krasauską, Gibavičių, A. Steponavičių, Žilytę, Galkų), kurie pasižymi „ryškiai individualiu talentu, meniniu braižu, stilių ir žanrų įvairumu“. Budrys dėkoja Grožinės literatūros leidyklai už tai, jog ši palaiko „naujus daigus“. Kalbėdamas apie taikomąją dailę, dailėtyrininkas pažymi, jog vyresnieji – Stoškus, Morkūnas, taip pat „jauni dailininkai (A. Garbauskas, S. Kazimieraitis, A. Mackelaitė) novatoriškai panaudoja vitraže šiuolaikines medžiagas (storas skaldytas blokinis stiklas, montuotas plastiniu cementu ir pan.)“. Žr.: Ibid, p. 42–52. 482 1965 m. Stasys Budrys parengė kalbas respublikinės jubiliejinės ir Kauno dailininkų parodų atidarymams. Budrys džiaugiasi M. K. Čiurlionio galerijos priestato statyba, monumentaliosios skulptūros ir tapybos ir vitražo muziejaus atidarymu. Žr.: Kalbų respublikinės jubiliejinės ir Kauno dailininkų dailės parodų atidarymų tekstai, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 198, l. 4, 6. Muziejui atsidarius, Budrys rašė: „Ši galerija [...] parodo dideles skulptūros bei vitražo galimybes „eiti“ į architektūrą – tikti interjerui ar eksterjerui, parkams, aikštėms. Antra vertus, galerijoje išryškėja ir pastarųjų metų mūsų dailės prieštaravimai – tam tikras atitrūkimas nuo architektūros, „muziejinis“ charakteris.“ Žr.: Stasys Budrys. „Į išplėstinės monumentaliosios propagandos žygį“, op. cit., p. 42. 483 P. Galaunės laiškai S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 249, l. 1–2; H. Kairiūkštytės-Jacinienės laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 256, l. 1; S. Budrio laiškas P. Svičiulienei, in: LLMA, f. 251, ap. 1, b. 60, l. 1–3. 484 1958 m. gegužės 18 d. Šileika parašo kiek pamokamo tono, bet nepiktą laišką: „Vilniaus plastinio meno žinovams turbūt nėra žinoma ta meno tiesa, kad nutapytas sudužęs puodas ant sąšlavyno lygus gražiausiam saulėlyžiui. Vilniaus meno žinovams nepatiko mano malkų kirtikai ir net nepriėmė į parodą. Ar jiems yra žinomas Hodlerio „Medžio kirtikas“ [XIX a. pab.–XX a. pr. Šveicarijos dailininkas-simbolistas. Dailininkas sukūrė pjovėjo ir medkirčio figūrų dizainus frankų banknotams – A. M.-M.], nežinau. Dabar įsitikinau, kad jiems nerūpi, kaip paveikslas nutapytas, bet rūpi, kas ir kieno nutapyta. Tai jų yra tokia meno sąvoka!“ Žr.: J. Šileikos laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 271, l. 1. 485 J. Rimšos laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 266, l. 1–2. 486 V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, op. cit., l. 4. 487 Juozas Kėdainis. Laiškai ir sveikinimai, in: LLMA, f. 691, ap. 1, b. 72; J. Kėdainio laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 258, l. 1; Ambraziūno laiškas kūrybinio darbo klausimu S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 257, l. 20; R. Antinio laiškeliai ir sveikinimas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 241, l. 1. 74

Ušinskas488, tapytojas, grafikas Vytautas Valius489, poetas ir vertėjas Aleksys Churginas490, tapytoja Valerija Ostrauskienė491, skulptorės Violeta Skirgailaitė, Jekaterina Belašova492, kompozitorius, kariljonininkas, pedagogas Viktoras Kuprevičius493 ir kiti. Dauguma šių laiškų – susirašinėjimas darbo reikalais. Rašoma apie fotografijas leidiniams, dėkojama494 už tekstus ir siunčiamos pastabos Budrio tekstams. Neretai prašoma Stasio Budrio pagalbos: nupirkti vieną ar kitą knygą iš Maskvos, Leningrado knygynų, paraginti valdžią sumokėti už kūrinių įvykdymą. Marija Macijauskienė klausia, kur jai kreiptis, norit parašyti knygą apie Domicelę Tarabildienę495. Grafikas, pedagogas, kraštotyrininkas, scenografas, ekslibriso pradininkas Gerardas Bagdonavičius siunčia savo darbų projektus ir viliasi, jog su Budrio užtarimu jie bus įgyvendinti496. Dalinamasi savo kūrybinėmis problemomis (pvz.: Stoškus guodžiasi, jog išsisėmė497). Dėl literatūros stygiaus Budrys neretai laiškuose prašo informacijos498. Informacijos ir nuotraukų paieškos itin suintensyvėjo Budrio studijų metu (ir Leningrade, ir Maskvoje)499.

488 K. Morkūno laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 261, l. 1; S. Ušinsko laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 274, l. 1. 489 V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, op. cit., l. 13. 490 A. Churgino laiškelis S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 245, l. 1. 491 Tapytoja Valerija Ostrauskienė siunčia Stausko katalogą, kviečia pasibūti pas Klemkus (skulptorių Vytauto ir jo žmonos Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės šeima). Prie vieno iš laiškų tapytoja prideda dvi nuotraukas iš plenero, vykusio 1969 m. liepos 15–rugsėjo 15 d. Fotografijose – tikrai modernūs, abstrakcionizmo, kubizmo srovių patirtį absorbavę darbai. Žr.: V. Ostrauskienės laiškai S. Budriui (yra fotonuotraukų su įrašais), in: LLMA, ap. 1, b. 263, l. 3. 492 V. Skirgailaitės laiškas S. Budriui (žinios apie dailininkus A. Gabrielaitį ir F. Šulcą), in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 267, l. 3. Iš laišku gautos informacijos Budrys, matyt, parengia publikaciją „Pajūrio dailininkų dienos ir darbai“. Žr.: Stasys Budrys „Pajūrio dailininkų dienos ir darbai“, op. cit.; S. Budrio laiškas J. Belašovai (pastabos apie respublikinę dailės parodą), in: LLMA, ap. 1, b. 235, l. 1–16. 493 V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, op. cit., l. 6. 494 1969 m. birželio 15 d. Jadvyga Drazdauskienė padėkoja Budriui už knygą apie jos brolį: „Aš giliau sujaudinta ir tiesiog nežinau, kaip padėkoti žmogui, tiek daug įdėjusiam kruopštaus darbo ir laiko, renkant medžiagą knygai apie mano brolio darbus ir gyvenimą. Tad priimkite mano šeimos nuoširdžiausią padėką už tą didį darbą, už taip puikiai Jūsų paruoštą ir ką tik išleistą knygą Bronius Pundzius!” Žr.: Ibid.., l. 26. 495 Ibid, l. 24. Vėliau Macijauskienė jai paskyrė savo eilėraštį. Žr.: Marija Macijauskienė, „Domicelei Tarabildienei“, in: Kaip drugys į žiburį, Vilnius: Vaga, 1987, p. 7–8. 496 antkapio motinai Rūtai Bagdonavičienei projektą (1961 m.), grotelių kapui projektą (1961 m.) ir skulptūros eskizą darželio-gimnazijos sodui (1938 m.). 497 A. Stoškaus laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 268, l. 1. 498 1958 m. rugsėjo 2 d. Budrys gauna Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės atsakymą, kuriame – informacija apie jos vyrą, tarpukario architektą Vladą Dubeneckį. Žr.: V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, op. cit., l. 1–2. 499 1962 m. lapkričio 29 d. Stasys Budrys ruošia baigiamąjį darbą menotyros kandidato laipsniui įgyti ir prašo Kėdainio vaizdinės medžiagos, nes šią ir vėl dosniai išdalino – atidavė Maskvos spaudai, mat ji neturėjo kokybiškų lietuvių skulptorių darbų nuotraukų. Lietuvių meno sklaida jam buvo svarbesnė už asmeninius interesus. Žr.: S. Budrio laiškai J. Kėdainiui, op. cit., l. 47. 1962 m. gruodžio 16 d. Stasys Budrys gauna laiškelį iš skulptorės Nijolės Gaigalaitės su Budrio disertacijai prašytomis jos darbų nuotraukomis. Žr.: N. Gaigalaitės laiškas S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 248, l. 1. Galaunė praneša, jog trumpą atsiliepimą apie Budrio disertaciją jau parašė ir nusiuntė institutui. Žr.: P. Galaunės laiškai S. Budriui, op. cit., l. 3. 75

1964 m. gruodžio 4 d. Stasys Budrys parašo laišką valdžiai500, kuriame išdėsto, kodėl jis pasisako prieš Bogdano skulptūros „K. Donelaitis“ pastatymą Vilniaus universiteto arkadoje: „šią skulptūrą tokiame stovyje, kuriame ji dabar yra, statyti negalime. [...] Pastarosiomis dienomis sužinojau, kad jau konkrečiai ir galutinai nutarta šį darbą statyti, numatyta jo atidarymo data ir t. t.“ Tuomet dailėtyrininkas ima argumentuoti: „Mano supratimu, jos mastas turėtų padidėti bent du kartus, kad atsakytų toms bendroms architektūrinio skulptūros kūrinio „įnešimo“ taisyklėms, kurios amžių amžiais yra taikomos (pavyzdžiui, Mikelandželo „Mozė“) [...] mechaniškas kamerinės (muziejinės) skulptūros perkėlimas į architektūrą pažeidžia elementariausias monumentaliosios- dekoratyvinės dailės taisykles, ir jokiu būdu neleistinas“. Dailėtyrininkas mini tokius skulptūros trūkumus kaip vaizdo pilkumas, plastinis neišbaigtumas. Laiško išvadose Stasys Budrys siūlo su skulptūra neskubėti, o Donelaičio jubiliejiniams metams sutvarkyti Tolminkiemio teritoriją „ir architektūrinio pastato liekanas minėtoje vietoje, kas būtų savotišku paminklu K. Donelaičiui“501. Deja, skulptūra buvo pastatyta. O pagaminta ji buvo ne iš akmens ar kitos patvarios medžiagos, kaip siūlė Budrys, bet iš stiklo plastiko. Tai labai papiktino dailėtyrininką.502 Jo pasipiktinimas atsispindi 1968 metų liepos 18 d. jo laiške valdžiai503 dėl Janonio paminklo projektavimo ir statybos504. Dailėtyrininkas primena, jog šiam paminklui konkursas buvo paskelbtas dar pirmaisiais pokario metais ir jį laimėjo Mikėno skulptūra. Jis mano, jog „kiekvienas respublikos skulptorius, ypač J. Mikėno mokiniai, turėjo jausti šventą ir garbingą pareigą įvykdyti šį paminklą po J. Mikėno mirties, tuo pagerbiant ir didžiojo lietuvių tautos skulptoriaus atminimą“ LTSR kultūros ministerija vis dėlto paskelbė naują konkursą, pirmoji premija niekam neskirta, tačiau paminklo sukūrimas patikėtas skulptoriui Bogdanui. Tuomet Stasys Budrys gana aštriai įvertina skulptoriaus Bogdano kūrybą: „K. Bogdanas monumentalioje-dekoratyvinėje skulptūroje reiškėsi gana silpnai. Apie tai byloja jo skubomis pastatyta K. Donelaičio skulptūra Vilniaus universiteto arkoje (primenanti muliažinį darbą iš papjemašė medžiagos)“. Po beveik dviejų mėn.

500 LTSR Kultūros ministrui Juozui Banaičiui, LKP CK Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjui Lionginui Šepečiui, LTSR Dailininkų sąjungos pirmininkui Jonui Kuzminskiui, Respublikinio jubiliejinio Kristijono Donelaičio komiteto pirmininkui Kostui Korsakui ir LTSR Valstybinio dailės instituto prorektoriui Konstantinui Bogdanui. Bogdaną Budrys mažiau vertino ir, pavyzdžiui, 1961 m., vardindamas Mikėno mokinius, jis gabiais pavadina Kėdainį, Jokūbonį, Kisielį. Toliau rašo: „Savitai kuria ir jo auklėtiniai K. Bogdanas, L. Žuklys [...] ir kiti.“ Žr.: Stasys Budrys, Juozas Mikėnas: monografija, op. cit., p. 13. 501 S. Budrio laiškas LTSR kultūros ministrui ir kt. dėl K. Bogdano skulptūros „K. Donelaitis“ pastatymo Vilniaus universitete, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 236, l. 2–4. 502 Budrys kritikavo ir kitą Bogdano darbą, pastatytą Palangos „Vasaros“ kavinės-restorano interjere. Pažymoje rašo: „Ypač paviršutiniškai ir greitomis išspręsta skulptūra „Besiilsinti undinė“ (arch. K. Bogdanas). Darbas neišspręstas kompoziciniai, net neaišku, ką autorius norėjo joje išreikšti – skausmą ar džiaugsmą ir toks jis jokiu būdu negalėjo būti priimtas.“ Žr.: TSRS ir LTSR kultūros ministerijų raštai, nutarimai dailės klausimais ir kt., op. cit., l. 10. 503 LKP CK sekretoriui A. Sniečkui, LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui J. Maniušiui, LTSR Kultūros ministrui L. Šepečiui ir „Tiesos“ vyr. redaktoriui H. Zimanui. 504 1962 m. vasario 9–10 d. vykusiame LTSR dailininkų sąjungos IV suvažiavime Stasys Budrys sakė: „Gal atsakys draugai iš Kultūros ministerijos, [...] kodėl sustabdytas darbas dėl Juliaus Janonio paminklo, kuris buvo projektuojamas nuo 1957 metų.“ Žr.: LTSR Dailininkų sąjungos IV suvažiavimo stenograma ir kai kurių kalbų tekstai, op. cit., l. 67. 76

LTSR kultūros ministras Šepetys jam atsako: „Dėkojame už atvirą nuomonę apie J. Janonio paminklo konkurso rezultatus ir pranešame, kad negalime ir nematome reikalo jų keisti“505. Vienas Budriui skirtų laiškelių turi poleminio, pamokančio, įžeistos dailininko savigarbos tono. Deja, nepavyko nustatyti šio teksto autoriaus ir datos. Laiškelis skamba taip: „konkrečiai atsakant į klausimą, galiu pasakyti, jog tuo kūrinys ir yra įdomus, kad yra nesuprantamas. [...] Kas link žinių, kurias įgyja kritikai, be abejo, jos kur kas didesnės negu eilinio dailininko, tačiau nebūtina jomis didžiuotis. [...] Tarp kitko neužmirškite ir to, jog tikrieji menininkai susilaukia pripažinimo tik mirę, ne veltui tik tada susigriebiama ir pastatomi paminklai“506. Budrys visuomet drįso tarti kritinį žodį, išreikšti savo nuomonę. Tai ne visiems patiko. 1966 m. Stasys Budrys, būdamas LTSR dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijos pirmininkas, parašo laišką LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrui Henrikui Zabuliui. Išvardijęs besisteigiančias galerijas, muziejus ir kitas kultūrines institucijas507, Budrys rašo: „LTSR Dailininkų sąjungos dailėtyros sekcija kreipiasi į Jus, prašydama nuo 1967 m. pradėti ruošti dailėtyrininkus Tarybų Lietuvoje“. Priminęs, jog kelis pokario metus Vilniaus universitete veikė Lietuvos meno istorijos (vėliau muzeologijos) katedra, Budrys siūlo: „Dėstytojai minėtoje katedroje galėtų būti drg. P. Galaunė508, V. Drėma, H. Kairiūkštytė-Jacinienė, S. Pinkus, V. Kulešova ir kt.“509 Iš šio laiško dar sykį matome, kaip Stasys Budrys siekė dailėtyros Lietuvoje profesionalėjimo. Jo pasiūlyti kandidatai išduoda, kokius dailėtyrininkus jis vertino, gerbė.

505 S. Budrio laiškas Lietuvos KP CK, LTSR Ministrų tarybai ir kt. įstaigoms dėl J. Janonio paminklo projektavimo ir statybos (Yra 1961 m. nutarimas, LTSR kultūros ministro atsakymas), in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 238, l. 7 – 8, 13. 506 V. Kalinausko, O. Kalpokienės, A. Kučo, V. Kuprevičiaus, N. Matviejevos, N. Stepanian ir kt. asmenų laiškai kūrybinio darbo klausimais S. Budriui, op. cit., l. 16. 507 „Plečiasi LTSR Dailės muziejus, prie kurio 1967 m. atsidarys parodinis paviljonas; prie Kauno dailės muziejaus statoma speciali M. K. Čiurlionio galerija. Įsteigtas Respublikinės buities muziejus, kuriame, be abejo, reikalingi ir dailėtyrininkai, daugelis kraštotyros muziejų, kaip Šiaulių, Rokiškio, Telšių, Panevėžio ir kt., turi stambius dailės skyrius ir fondus. Plečia darbo barus Respublikinės mokslinės-restauracinės dirbtuvės ir kt. [...] Mūsų nuomone, artimiausiais metais anksčiau minėtoms įstaigoms respublikoje bus reikalinga 50–60 dailėtyrininkų.“ Žr.: S. Budrio laiškas LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrui dėl dailėtyrininkų kadrų rengimo, in: LLMA, ap. 1, b. 237, l. 3. 508 1956 m. rugsėjo 6 d. Stasys Budrys savo dienoraštyje džiaugiasi: „Susipažinau šiandieną su mūsų lietuvių didžiausiu meno istoriku, P. G. [Pauliumi Galaune – A. M.-M.].“ Toliau Stasys Budrys parodo drąsą, išmanymą, gilų žvilgsnį: „Kiek aš profanas, palyginus su juo. Bet tai nereiškia, kad visuomet sutinku su jo nuomone. Pav.: aš nesutinku, kad „dievukai“ yra kilę nuo barokinės skulptūros įtakos.“ Vėliau Stasys Budrys savo teiginį argumentuoja, įrodinėja papunkčiui: „1) jie surišti su koplytstulpiais, keliastulpiais, kurie yra pagoniškos kilmės; 2) labai paplitę Lietuvoj ir ypač Žemaitijoj, kur net iki XIX a. liko senosios tikybos liekanos; 3) charakteringi Lietuvai, ką gali rišti su senu kultu lietuvių; 4) liaudies menas turi senas tradicijas; 5) kaip tai galėjo paplisti nuo XVII–XVIII a. baroko skulptūros įtakos, kuri pagrindinai buvo paplitusi miestuose, o ne provincijose (nors ir ten buvo) 6) istoriniai dariniai apie skulptūros buvimą Lietuvoj XI–XIV a. ir J. Basanavičiaus nuomonė 7) Ant ąžuolų dievukai“. Žr.: Užrašai, dienoraščiai, darbų sąrašai, op. cit., l. 40. 509 S. Budrio laiškas LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministrui dėl dailėtyrininkų kadrų rengimo, op. cit., l. 3. 77

IŠVADOS 1957–1970 m. Lietuvoje buvo rimtų dailės istorikų – Vladas Drėma, Jonas Umbrasas, Zita Žemaitytė, Stasys Pinkus ir kiti, kurie buvo susitelkę į senosios dailės tyrimus. Tačiau trūko dailėtyrininkų, kurie galėjo rašyti tuometinės dailės temomis. Dėl profesionalių dailėtyrininkų stygiaus dailės grupines ir personalines parodas recenzavo žurnalistai (Edvardas Pranckūnas ir kt.), kritikos straipsnius mėgino rašyti dailininkai, kurie analizavo savo kolegų parodas, rašė įvadus katalogams (pvz.: Boleslovas Motuza, Konstantinas Bogdanas, Vytautas Mackevičius, Pranas Gudynas, Jonas Mackonis ir kt.). Jaunesnės kartos dailėtyrininkai stengėsi specializuotis atskirose dailės šakose: Ingrida Korsakaitė gilinosi į grafiką, Rachilė Krukaitė nagrinėjo vitražą, Vera Kulešova tyrinėjo scenografiją ir t.t. 1959 m., atsiradus neakivaizdinėms dailėtyros studijoms, dailėtyrininkų gretos po truputį ėmė stiprėti, tačiau dar turėjo prabėgti laiko, kol situacija gerokai pagerėjo. Nagrinėjant 1957–1970 metų visuomeninį, socialinį ir meninį kontekstą, paaiškėjo, jog: 1) Kultūra išgyveno sudėtingą laikotarpį. Dailė turėjo tarnauti komunistinei ideologijai. Ją buvo galima kurti tik vadinamuoju socialistinio realizmo metodu. Šis metodas reiškė, jog meno kūriniai turi palaikyti tikėjimą santvarka, optimistines nuotaikas. Po Stalino kulto pasmerkimo (1956) leista integruoti liaudies meno estetikos motyvus. Dailininkai stengėsi neužkliūti valdžiai – juos disciplinavo įdiegta nuobaudų sistema. Dailininkai siekė ir neišsižadėti savitumo, todėl neretai Ezopo kalba integruodavo į kompozicijas draudžiamas prasmes, rinkosi kamerines temas, neutralius žanrus ir juos legitimuodavo politizuotais pavadinimais. Seminonkomformistai kūrė viešus ideologijai tarnaujančius darbus ir paraleliai užsiėmė modernistiniais eksperimentais. Nuo 7-o dešimtmečio pradžios oficialiose parodose buvo galima išvysti nemažai meniškai vertingų darbų, o neoficialių erdvių ekspozicijose glaudėsi drąsiausi meniniai ieškojimai. 2) Veikė daugiapakopė dailės cenzūravimo sistema. Dailės gyvenimo procesus reglamentavo: LTSR komunistų partijos CK, Kultūros ministerijos Meno reikalų valdyba ir Dailininkų sąjunga. Valstybiniai kūrinių parodoms ir viešosioms erdvėms užsakymai, kūrybos proceso patikra drausmino dailininkus. 3) Glavlitas naikino sovietinei valdžiai nepalankią literatūrą. Informacija apie Vakarų meną, lietuvių meno praeitį buvo ribojama, iškraipoma. Leidyklų vadovai ir redaktoriai buvo taip pat įtraukti į cenzūravimo sistemą. Sistema vertė meno kritikus „tarybinti“ savo tekstus. Netinkami tekstai buvo nespausdinami. Pristatant Stasio Budrio gyvenimą ir asmenybę, teigta, jog: 1) Šiame dailėtyrai nelengvame periode daug nusipelnė Stasys Budrys – vienas pirmųjų XX a. II pusės profesionalių dailėtyrininkų. Dar mokykloje jis susidomėjo daile ir muzika. Mokyklą aukso medaliu baigęs Budrys, buvo įstojęs į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą. Metus pastudijavus tekstilę LTSR valstybiniame dailės institute, jam buvo pasiūlyta stoti į I. Repino tapybos,

78 skulptūros ir architektūros instituto Meno istorijos ir teorijos fakultetą Leningrade. Studijų metu Stasys Budrys muziejuose išvydo impresionizmo ir Vakarų modernizmo kūrinius. Dailėtyrininkas diplominiam darbui pasirinko Juozo Zikaro kūrybą ir parašė baigiamąjį darbą „J. V. Zikaro gyvenimas ir kūryba“, pademonstruodamas domėjimąsi pirmųjų lietuvių dailės parodų dalyvių veikla, tarpukario daile ir skulptūra. Padirbėjęs Vilniuje, Valstybinėje politinės ir mokslinės literatūros leidykloje, Stasys Budrys tęsė dailėtyros mokslus aspirantūros studijose Maskvoje, TSRS Meno istorijos instituto TSRS tautų dailės sektoriuje, ir parašė disertaciją „Tarybinės lietuvių skulptūros vystymosi keliai“. 2) Apgynęs disertaciją jis tapo vienu pirmųjų XX a. II pusės aukščiausios kvalifikacijos dailėtyrininku Lietuvoje. Dailininkų sąjungoje dirbdamas referentu, jis turėjo teisę ir galimybę susipažinti su dailės situacija išsamiau. Matė, kaip meno lauko prižiūrėtojų kontrolės mechanizmai ir nuomonės veikia dailės gyvenimą, parodų planus, atskirų dailininkų kūrybą, gyvenimą. Tapęs Dailėtyros sekcijos pirmininku, tarp kolegų ir dailininkų užsitarnavo dar didesnį prestižą, sustiprino autoritetą. Rengė dokumentus, raginančius valdžią LTSR valstybiniame dailės institute inicijuoti dieninių dailėtyros studijų programą. Kaip Kultūros ministerijos ekspertų kolegijos narys Budrys lankydavosi dailininkų dirbtuvėse – stebėjo kūrybos procesą iš arti ir tai leido jam daryti gilesnes išvadas, brandinti savo profesinę meistrystę. Deleguotas į Paminklų ir dekoratyvinių skulptūrų meno tarybą, jis galėjo iš dalies daryti įtaką, prisidėti prie kolektyvinių sprendimų, kur ir kokios skulptūros atsiras. Budrys rengė dokumentus, kuriuose vertino monumentaliąją dailę ir siūlė, kaip ją galima būtų pagerinti. Būdamas respublikinės muziejų fondo komisijos nariu, padėjo muziejams spręsti jų ekspozicijų komplektavimo, apsaugos ir apskaitos klausimus. 3) Turėdamas rimtų mokslinių siekių, dailėtyrininkas Stasys Budrys aktyviai bendravo su dailininkais, imponavo jiems savo drąsiomis, įžvalgiomis kalbomis ir teatrališka laikysena viešose diskusijose, aptarimuose dailės klausimais. Nevengdamas tarti ir aštresnio žodžio, ironizavo sustabarėjimą, pliekė dogmatizmą, nekūrybiškumą. Mokėjo dailininkus savo kalbomis sudominti, įtikinti ir argumentuoti. Tai, jog Stasys Budrys buvo ypatingai svarbus dailininkų bendruomenei liudija ir dailininkų sukurta jo portretų galerija: Konstantino Bogdano, Vlado Karatajaus, Adolio Jono Krištopaičio, Antano Gudaičio, Leonardo Tuleikio, Vincento Gečo ir Sofijos Veiverytės darbai. Stasys Budrys autoritetą, profesionalumą brandino nepraleisdamas nė vienos svarbios parodos, konferencijos, kurios vyko Maskvoje, Leningrade ir kitur. Jis suvokė, kad jis pats ir lietuvių dailininkai turi būti matomi, girdimi ir vertinami ne tik vietiniame, bet ir ženkliai platesniame kontekste. Atskleidžiant dailėtyrininko kūrybinį palikimą XX a. 6-7 dešimtmečių dailės kontekste, aptariant Budrio profesinės veiklos svarbą Lietuvos dailininkams, meniniam gyvenimui, rašyta, jog:

79

1) Spaudoje buvo publikuota apie 150 Stasio Budrio straipsnių. Daugiausia dailėtyrininkas rašė į „Literatūrą ir meną“ (39 publikacijos). Jo tekstai apie dailę pasirodydavo specializuotoje ir bendro pobūdžio spaudoje. Budrys recenzavo pagrindines parodas. Per kiek daugiau nei dešimtmetį išleista 10 jo rengtų monografijų (Juozo Zikaro, Juozo Kėdainio, Juozo Mikėno, Petro Rimšos, Gedimino Jokūbonio, Roberto Antinio, Broniaus Pundziaus, Broniaus Vyšniausko, Vlado Vildžiūno, Alfonso Ambraziūno). Išspausdintas albumas „Lietuvių tarybinė dailė: skulptūra“, studija „Pergalės monumentas Kaliningrade“, knyga apie Algimantą Stoškų ir leidinys „Lietuvių vitražas“. 2) Dailėtyrininką itin domino dekoratyvinė ir monumentalioji skulptūra. Jis buvo įsitikinęs, jog tokie kūriniai turėtų būti sukurti iš patvarių medžiagų ir organiškai įsilieti į aplinką. Jis labai vertino dailininkų gebėjimą apibendrinti, architektoniškai tvarkyti mases. Stasys Budrys kritikavo natūralizmą, iliustratyvumą ir pompastiką. Meną ir politiką vertindamas kaip skirtingas sferas, pirmenybę teikė kūrinių formoms, meninei išraiškai. 3) Budrys atkreipdavo dėmesį, kokie autoriai ir kokios aplinkybės veikė dailininkų kūrybą, kūrinius visada matydavo plačiuose kontekstuose. Pats kėlė sau aukščiausius profesinius reikalavimus (rėmėsi archyvine medžiaga, rinko atsiminimus, normino dailės terminus ir pan.). Maksimaliai reiklus būdavo ir kitiems (pastebėdavo kitų klaidas būdamas redaktoriumi leidykloje, vėliau – recenzuodamas knygas spaudoje, ragindavo kolegas giliai nagrinėti nepelnytai apleistų dailininkų kūrybą ir t.t.). 4) Stasys Budrys entuziastingai sutikdavo naujoves, gindavo eksperimentus dailėje, kurie praturtindavo meninę dailės raišką. Jis ypatingą dėmesį skyrė Gedimino Jokūbonio kūriniui „Pirčiupių motina“, kuris žymėjo lūžį lietuvių skulptūros raidoje. Budrys taikliai analizavo plastinius šio kūrinio sprendimus. 5) Archyve esantys Stasio Budrio rankraščiai ir mašinraščiai, pirminiai tekstų variantai ir jų analizė leido suvokti, kaip stipriai dailėtyrininko tekstai buvo cenzūruojami. Cenzoriai tramdė jo programinį siekį aukštinti arsininkus ir jų nuopelnus dailei, jaunų dailininkų eksperimentus, naujoves. Jo tekstai buvo paprastinami, primityvinami, šalinant profesinę dailės terminiją. Dailėtyrininko siekiai cituoti šaltinius, archyvinę „buržuazinių laikų“ medžiagą buvo pastoviai varžomi. Iš Budrio tekstų buvo išbraukiami sakiniai, kuriuose kritikuoti valdžios sprendimai, neigiamai veikę dailės raidą. Budrys neleistinai pasisakė prieš meno šakų, žanrų hierarchiją. Jo tekstai buvo ilgai (neretai net pusmetį) redaguojami ir cenzūruojami. 6) Į skulptūros tyrimus susikoncentravęs dailėtyrininkas gebėjo įžvalgiai vertinti ir kitas dailės rūšis. Stasys Budrys buvo pasiryžęs nuodugniai ištyrinėti profesionaliąją lietuvių skulptūrą, taip pat parengti išsamius leidinius apie kiekvieno grupės „Ars“ nario kūrybą. Deja, ankstyva dailėtyrininko mirtis neleido jam įgyvendinti šių siekių. Budriui to padaryti neleido ir totalitarinė sistema. Jo meno vertinimai nebuvo pakankamai ideologizuoti, todėl jis buvo nuolat kritikuojamas

80 spaudoje, Dailininkų sąjungoje ir kt. Nemaža straipsnių dalis užstrigdavo Glavlite ir redakcijose. Stasys Budrys užkliuvo ir KGB, jautėsi stebimas ir persekiojamas. Visgi dailėtyrininkas išspausdino daugybę straipsnių, leidinių, jo tekstai publikuoti kataloguose ir straipsnių rinkiniuose. Ideologai matė Budrio komunikabilumą, oratoriaus talentą, energiją, meno pajautimą, išsilavinimą ir žingeidumą meno reiškinių pažinime. Budrio asmenybė vertė cenzorius ne išstumti sistemai nepaklusnų dailėtyrininką, bet akylai jį stebėti, vis stengiantis įsprausti jį į rėmus. Tačiau dalis Stasio Budrio samprotavimų – daugiausia ne raštu, bet žodžiu – funkcionavo meno lauke, sklido iš lūpų į lūpas, jų nuotrupos patekdavo ir į viešumą. 7) Stasys Budrys kritikavo dailėtyrininkus, kurie senojoje dailėje ir jaunųjų autorių kūryboje įžvelgdavo formalizmo apraiškų. Dailėtyrininkas buvo vienas pirmųjų, pastebėjusių ir įvertinusių grafikų Juozo Galkaus ir Rimtauto Gibavičiaus, skulptorių Alfonso Ambraziūno ir Vlado Vildžiūno, tapytojų, asambliažų Lietuvos dailėje pradininkų – Vinco Kisarausko ir Valentino Antanavičiaus kūrybą. Budrys atidžiai ir įžvalgiai vertino dailės modernizuotojus (tapytojus Vincentą Gečą, Silvestrą Džiaukštą, Galiną Petrovą-Džiaukštienę, skulptorių Gediminą Jokūbonį ir kt.). Jis mėgino propaguoti lietuvių emigrantų kūrybą. Vertindamas analitiškai, kritikos nepagailėdavo ir autoritetams (kritikavo Bogdano monumentalias skulptūras, Drėmos konservatyvumą). *** Būdamas vienu pirmųjų XX a. II pusės profesionaliu dailėtyrininku, Stasys Budrys gebėjo kūrybingai dirbti dailės istorijos ir dailės kritikos baruose. Jis artimai bendravo su dailininkais, gyveno jų rūpesčiais ir džiaugsmais. Dirbdamas meno kontrolės institucijose, stengėsi rūpintis geresnėmis menininkų gyvenimo ir kūrybos sąlygomis, kad šie galėtų susikoncentruoti į kūrybą. Nepaisant artimų draugysčių su menininkais, dailėtyrininkas gebėdavo išlikti nešališku ir analitiškai įvertinti meno kūrinius, nedaryti nuolaidų draugams. Jo vidinis laisvės siekis užkrėsdavo ir kitus. Tad hipotezė pasitvirtino: XX a. 6–7 dešimtmečiais Stasys Budrys neabejotinai buvo vienas pagrindinių dailėtyrininkų, kurio darbštumas, komunikabilumas, energija, žinios, išsilavinimas veikė lietuvių dailės lauką, judino jį iš sąstingio. Jo spausdinti tekstai negali perteikti to, ką apie dailėtyrininką Stasį Budrį galime sužinoti iš jo publikacijų juodraščių, kalbų, laiškų, egotekstų, dailininkų prisiminimų ir portretų.

81

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Literatūra Knygos: 1) Andriuškevičius Alfonsas, Marcišauskytė-Jurašienė Jolanta, Pro A.A. Prizmę. Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Vilnius: MMC, 2013. 2) Arendt Hannah, Totalitarizmo ištakos, Vilnius, 2001. 3) Atsiminimai apie skulptorių Juozą Mikėną, parengė Gražina Marija Martinaitienė, Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2017. 4) Bagušauskas Juozapas Romualdas, Streikus Arūnas, Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990: Dokumentų rinkinys, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005. 5) Baliutytė Elena, Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika 1945– 2000, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. 6) Barthes Roland. Camera lucida: pastabos apie fotografiją, Kaunas: Kitos knygos, 2012. 7) Clark Toby, Art and Propaganda in the 20th Century. London: Calmann & King Ltd., 1995. 8) Červonaja Svetlana, Lietuvių dailės ryšiai, Vilnius: Vaga, 1977. 9) Dailės žodynas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999. 10) Foucoult Michel, Disciplinuoti ir bausti, kalėjimo gimimas, Vilnius: „Baltos lankos“, 1998. 11) Foucault Michel, Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, 1999. 12) Grivačiauskaitė Airida, Vladas Karatajus: Tapyba, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 13) Groys Boris, The Communist Postscript, London: Verso, 2010. 14) Hans Belting, An anthropology of images: picture, medium, body, Princeton: Oxford: Princeton University Press, 2011. 15) Jokūbonis Gediminas, Kai žaidė angelai: atsiminimai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009. 16) Kisarauskas Vincas, Leonardas Tuleikis, Vilnius: Vaga, 1975. 17) Lévi-strauss Claude, Laukinis mąstymas, Vilnius: Baltos lankos, 1997. 18) Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, Vilnius, 1988. 19) Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius, 2001.

82

20) Lyotard Jean-François, Postmodernus būvis: Šiuolaikinį žinojimą aptariant, Vilnius, 1993. 21) Rachlevičiūtė Ramutė, Saulė Kisarauskienė, Vilnius: Artseria, 2008. 22) Račiūnaitė Tojana, Atvaizdo gyvastis. Švč. Mergelės Marijos stebuklingųjų atvaizdų patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a., Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014. 23) Račkauskaitė-Petraitienė Irena, Konstantinas Bogdanas, Vilnius: VDA leidykla, 2010. 24) Ramonaitė Ainė, Nematoma sovietmečio visuomenė, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2015. 25) Skulptūra 1975–1990: albumas, sudarė Giedrė Jankevičiūtė ir Elona Lubytė, Vilnius: „Aidai“, 1997. 26) Švedas Aurimas, Matricos nelaisvėje, Vilnius: Aidai, 2009. 27) Tylusis modernizmas Lietuvoje 1962–1982, sudarė Elona Lubytė, Vilnius: „Tyto alba“, 1997. 28) Tumėnienė Nijolė, Sofija Veiverytė, Vilnius: Vaga, 1986. 29) Vaiseta Tomas, Nuobodulio visuomenė: Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984), Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2014. 30) XX a. lietuvių dailės istorija, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Kultūros ir meno institutas, 1990. Straipsniai: 31) Andriuškevičius Alfonsas, „Seminonkonformistinė lietuvių tapyba: 1956–1986“, in: Lietuvių dailė: 1975–1995, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 12–23. 32) Bourdieu Pierre, „Kultūrinės produkcijos laukas, arba atvirkščias ekonomikos pasaulis“, in: XX amžiaus literatūros teorijos: chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, I dalis, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 273–327. 33) „Buvom lažininkai. Kuo būsim?“, in: Literatūra ir menas, 1989, sausio 28. 34) „Dailininkas kitų akimis: Apie L. Truikio kūrybą kalba menotyrininkės J. Luckaja, V. Kulešova“, in: Švyturys, 1984, Nr. 19, p. 6–7. 35) Grigoravičienė Erika, „Dailė ir politika Lietuvoje XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje–8-ojo pradžioje“, in: Menas ir politika: Rytų Europos atvejai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007, p. 71–78.

83

36) Indriulaitis Aleksandras, „Budrys Stasys“, in: Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 3, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003, p. 563. 37) Jankevičiūtė Giedrė, „Socialinė dailės istorija“, in: Dailėtyra: teorijos, metodai, praktikos: vadovėlis, sudarytoja Giedrė Mickūnaitė, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012. 38) Jankevičiūtė Giedrė, „Žmogaus įvaizdžio kaita šiuolaikinėje Lietuvos dailėje“, in: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai, Vilnius: Kultūros ir meno institutas, 1992, p. 56–71. 39) Kęstutytė Genovaitė, „Kai kurie tematinio paveikslo vystymosi bruožai“, in: Literatūra ir menas, 1958 m. lapkričio 22. 40) „Kūrybiškai svarstykime literatūros klausimus“, in: Literatūra ir menas, 1954, balandžio 3. 41) Mockūnas Liūtas, „Knygų keliai į Lietuvą“, in: Metai, 1992, Nr. 12, p. 96–107. 42) Pleikienė Ieva, „Tarp mito ir tikrovės. Dailės cenzūra sovietinėje Lietuvoje“, in: Naujasis židinys-Aidai, 2007, Nr. 4, p. 104–110. 43) Streikus Arūnas, „Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956–1989 m.“, in: Genocidas ir rezistencija, 2004, 1 (15), p. 43–67. 44) Tumėnienė Nijolė, „Dailininkų dirbtuvėse: Vincentas Gečas“, in: Dailė, Vilnius, 1972, Nr. 16. Kiti leidiniai: 45) Arvydas Každailis: parodos katalogas, Vilnius: Lietuvos TSR dailės fondas, 1989. 46) Augustinas Žygimantas, Vaizdo poreikis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015. 47) Pranckūnas Edvardas, Konstantinas Bogdanas: Skulptūros parodos katalogas, Vilnius: Lietuvos TSR dailės muziejus, 1976. Internetiniai: 48) Adolis Jonas Krištopaitis, interaktyvūs, [žiūrėta 2016-11-22] http://www.menorinka.lt/page/author/699/0, http://www.ldsajunga.lt/Tapybos_ir_akvareles_kolekcija-295. 49) Antanas Gudaitis, [interaktyvūs], [žiūrėta 2016-11-24], http://www.pylimogalerija.lt/antanas-gudaitis, http://old.ldm.lt/Muziejusirpadaliniai/Gudaitis.htm.

84

50) Bumblauskas Alfredas, „Lietuvos etninės įtampos kaip didžiųjų istorijos naratyvų priešpriešų išdava“, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-05-15], http://www.mdl.projektas.vu.lt/wp-content/uploads/2013/02/2011-lietuvos-etnines-itampos- kaip-didziuju-istorijos-naratyvu-priespriesu-isdava.pdf. 51) Dailės istorijos ir teorijos katedra, [interaktyvus], [žiūrėta 2018-03-12], http://www.vda.lt/lt/studiju_programos/bakalauro-studiju-programos/dailetyra/dailetyra- bakalauro-studijos-vilnius. 52) Driežis Rimas, Gimtadienis – proga darbui. Medžiaga apie Stasį Ušinską, kurios nėra, [interaktyvus], [žiūrėta 2017-07-08], http://menufaktura.lt/print/print.php?m=1052&s=62365. 53) Excerpts from: Kantorowicz, E., The King's Two Bodies: A Study in Medieval Political Theology, Princeton, NJ: Princeton University Press, 1957, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-06], https://www.libraryofsocialscience.com/ideologies/docs/the-kings- two-bodies/. 54) Girdzijauskaitė Audronė, Stasys Budrys. Jis liko aname krante, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-10-12], http://www.satenai.lt/2011/06/03/stasys-budrys-jis- liko-aname-krante/. 55) Grigoravičienė Erika, „Asmenybės kultas Lietuvos dailėje po „asmenybės kulto““, in: Kultūrologija 15 tomas. Asmenybė: menas, istorija, dabartis, sudarė Rasa Vasinauskaitė, Vilnius: KFMI, 2007, p. 325, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-08], http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB- 0001:J.04~2007~1367160322263/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content . 56) Grigoravičienė Erika, Teminis paveikslas, [interaktyvus], [žiūrėta 2016- 11-08], http://www.mmcentras.lt/teminis-paveikslas-/7016. 57) Leonas Gudaitis, „Uždusinti žodžiai: Sovietinė cenzūra pokario Lietuvoje“, in: Metai, [interaktyvus], 2010, Nr.5–6 (gegužė–birželis), [žiūrėta 2016-12-05], http://tekstai.lt/zurnalas-metai/6055-leonas-gudaitis-uzdusinti-zodziai-sovietine-cenzura- pokario-lietuvoje?catid=575%3A2010-m-nr-5-6-geguze-birzelis . 58) Violeta Jasevičiūtė, „Dailininkas Adolis Jonas Krištopaitis“, in: Žiemgala, 2000/1, p. 33, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-22],: http://www.ziemgala.lt/lt/zurnalas- ziemgala/ziemgala-20001/dailininkas-adolis-jonas-kristopaitis. 59) Jurėnaitė Raminta, Vincentas Gečas, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-22], http://www.mmcentras.lt/autoriai/vincentas-gecas/433.

85

60) Violeta Krištopaitytė, Tapyti mintį, in: „Bernardinai.lt“, 2010 rugs. 10, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-22], http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-09-02- violeta-kristopaityte-tapyti-minti/49818. 61) Leonardas Tuleikis, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-22], http://www.ldsajunga.lt/Tapybos_ir_akvareles_kolekcija-357. 62) Mikuckytė Austėja, Ekskursija: kaip atsiranda daug gerų skulptūrų Prieiga per internetą, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-12-12], http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-06-austeja-mikuckyte-ekskursija-kaip- atsiranda-daug-geru-skulpturu/120503. 63) Nacionalinė dailės galerija: Rinkinys, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11- 22], http://www.ndg.lt/rinkinys/k%C5%ABriniai/sofija-veiveryt%C4%97.aspx. 64) Nevčesauskienė Nijolė, Sofija Veiverytė: Menant žmogaus mįslę, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-22], http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20111107031454/http://www.culture.lt/lmenas/ ?leid_id=3184&kas=straipsnis&st_id=12547. 65) Prabanga sovietmečiu: taip gyveno deficito laikų elitas. [interaktyvus], [žiūrėta 2017-03-18], http://verslas.lrytas.lt/mano-pinigai/2017/02/04/news/prabanga- sovietmeciu-taip-gyveno-deficito-laiku-elitas-631259/ 66) Siparis Kristijonas, „Aida“ ir Liudo Truikio sintezės samprata, [interaktyvus] [žiūrėta 2017-07-08], http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/Kr-20102- 26-33-Siparis.pdf. 67) Truska Liudas, „Glavlito veikla Lietuvoje 1940–1947 metais“, in: Lietuvos istorijos metraštis 1996 metai, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997, p. 2016– 229. 68) Vaiseta Tomas, Lietuvos kultūra vėlyvuoju sovietmečiu, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-15], http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/250. 69) Vertelkaitė-Bartulienė Genovaitė, „Pa(si)matymas su Adoliu Jonu Krištopaičiu“, in: Nemunas, 2015, Nr. 11, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-24], http://www.nemunas.press/wp-content/uploads/pdf_archyvas/Nemunas_2015_05_07.pdf. 70) Žemaitytė Jurga, „Leonardas Tuleikis: didysis kūrybos albumas“, in: Žemaičiai dailininkai, [interaktyvus], [žiūrėta 2016-11-22], http://samogitia.mch.mii.lt/ZZ_2012_3/ZZ_2012_Nr.3_53-56.pdf. Publikuoti archyviniai dokumentai ar jų ištraukos:

86

71) Glavlito metinė ataskaita apie užsienio literatūros kontrolę 1959 m., in: LCVA, f. R-522, ap. 2, b. 38, l. 5; Lietuvos SSR Glavlito darbo 1972 m. metinė ataskaita, in: LCVA, f. R-522, ap. 2, b. 117, l. 7–8; 72) Lietuvos TSR dailininkų sąjungos valdybos posėdžio protokolas, 1953- 02-12, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 129, l. 25; Lietuvos SSR dailininkų sąjungos Kauno filialo skulptorių sekcijos narių susirinkimo protokolas-planas, 1953-05-23, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 33, l. 25; Lietuvos SSR dailininkų sąjungos Kauno filialo tapybos sekcijos narių susirinkimo, protokolas Nr. 1, 1953-05-23, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 33, l. 26. 73) Lietuvos SSR kultūros ministerijos dailės skyriaus viršininko raštas Nr. 5- 3659, 1977 12 05, in: LLMA, f. 342, ap. 4, b. 493, l. 293. 74) Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininko įsakymas Nr. 50, 1953 01 26; Meno reikalų vyr. valdybos viršininko įsakymas Nr. 335, 1953 08 19, in: LLMA, f. 342, ap. 4, b. 1, l. 54, 403. Meno reikalų valdybos prie LTSR Ministrų tarybos viršininko įsakymas Nr. 183, 1953 04 07, in: LLMA, f. 342, ap. 4, b. 1, l. 213. Meno reikalų valdybos prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos viršininko įsakymas Nr. 91, 1953 02 17, in: LLMA, f. 342, ap. 4, b. 1, l. 102; 75) Vyriausiosios valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdybos prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos išankstinės kontrolės (pirmojo) skyriaus veiklos nuostatai, in: LCVA, f. R-522, ap. 2, b. 147, l. 6–7. 76) 1953 01 24 ir 25 d. įvykusios dekadinių darbų peržiūros protokolas Nr. 8, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 130, l. 4–7.

Šaltiniai Nepublikuoti archyviniai dokumentai 77) Asmeninis Aldonos Budrytės-Rutkauskienės archyvas. 78) Asmeninis Aleksandro Budrio archyvas. 79) Asmeninis Ingridos Korsakaitės archyvas. 80) Edvardo Pranckūno fondas. S. Budrio laiškas E. Pranckūnui, in: LLMA, f. 452, ap. 1, b. 31, 1 l. 81) Juozo Kėdainio fondas. S. Budrio laiškai J. Kėdainiui, in: LLMA, f. 691, ap. 1, b. 72, l. 46–47. 82) Jono Kuzminskio fondas. S. Budrys „Dėl kai kurių ideologinio darbo klausimų dailininkų kūrybinėje organizacijoje“ (straipsnis), in: LLMA, f. 215, ap. 3, b. 493, 20 l.

87

83) Lietuvos TSR dailininkų sąj. fondas. Lietuvos TSR dailininkų sąj. III suvažiavimo stenograma, rezoliucija, balsams skaičiuoti komisijos protokolai ir kt., in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 201, 193 l. LTSR Dailininkų sąjungos IV suvažiavimo stenograma ir kai kurių kalbų tekstai, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 262, l. 254. Pabaltijo respublikų dailininkų kūrinių parodos Maskvoje aptarimo stenograma, in: LLMA, f. 146, ap. 1, b. 231, 75 l. 84) Lietuvos TSR kultūros ministerijos fondas. S. Budrio asmens byla, in: f. 342, ap. 3, b. 16, 13 l. 85) Vinco Kisarausko fondas. S. Budrio ekslibrisas, in: LLMA, f. 140, ap. 1, b. 641, 2 l. 86) Pranės Svičiulienės fondas. S. Budrio laiškas P. Svičiulienei, in: LLMA, f. 251, ap. 1, b. 60, 5 l. 87) Stasio Budrio fondas. S. Budrio kūrybinė medžiaga, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 73, 84, 92, 110, 132, 145, 152, 154, 165, 172, 193, 195, 196, 197, 198, 210. S. Budrio laiškai, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 234–138. Laiškai ir sveikinimai S. Budriui, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 239–242, 245, 248–250, 255–258, 261, 263–268, 271–276. S. Budrio bibliografinė medžiaga, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 277–279. S. Budrio visuomeninės- tarnybinės veiklos medžiaga, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 282–283, 286, 288, 291. Fotonuotraukos, in: LLMA, ap. 1, b. 380, 11 l. Pokalbiai (sąrašas sudarytas chronologiškai): 88) Pokalbis su Aldona Budryte-Rutkauskiene 2016-11-03, Vilnius. 89) Pokalbis su Algirdu Budriu 2016-11-07, Vilnius. 90) Pokalbis su Romualdu Budriu 2016-11-18, Vilnius. 91) Pokalbis su Audrone Girdzijauskaite 2016-11-25, Vilnius. 92) Pokalbis su Valentinu Antanavičiumi 2016-11-30, Vilnius. 93) Pokalbis su Ingrida Korsakaite 2016-12-09,Vilnius. 94) Pokalbis su Juozu Galkumi 2017-03-08, Vilnius. 95) Pokalbis su Galina Petrova-Džiaukštiene 2018-02-21, Vilnius. 96) Pokalbis su Alfonsu Ambraziūnu 2018-03-01, Vilnius. 97) Susirašinėjimas el. laiškais su Aleksandru Budriu 2018 m. balandžio 1–13 d., Maskva.

88

Santrumpos CK – Centro komitetas Glavlitas – Главное управление по охране государственных тайн в печати (Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams) KGB – Комитет Государственной Безопасности (Valstybės saugumo komitetas) KPI – Kauno politechnikos institutas LCVA – Lietuvos centrinis valstybinis archyvas LDM – Lietuvos dailės muziejus Lietuvos TSR (LTSR) – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika LKP – Lietuvos komunistų partija LKP CK – Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas LLMA – Lietuvos literatūros ir meno archyvas MA – Mokslų akademija MT – Ministrų taryba SSKP KP – Sovietų Sąjungos komunistų partija SSRS – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga

89

Priedai Priedas Nr.1. S. Budrio publikacijų sąrašas.510 Parengė Austėja Mikuckytė-Mateikienė Knygose (monografijos, katalogai, almanachai, straipsnių rinkiniai): 1) Budrys Stasys ir Kulešova Vera „Piešimo mokykla Vilniuje 1866 – 1915 metais“, in: Iš lietuvių kultūros istorijos: straipsnių rinkinys [Red. Kolegija: P. Kulikauskas, A. Vyšniauskaitė (ats. Red.) ir kt.], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, p. 333–339. Aut: A. Bernotaitė, V. Budrienė, S. Budrys, E. Butėnienė, I. Butkevičius, M. Glemžaitė, P. Kulikauskas, H. Lizdenis, V. Merkys, V. Milius, L. Nakaitė, J. Naudužas, V. Nausėdas, O. Navickaitė, D. Petrauskaitė, V. Steponaitis, A. Tautavičius, A. Vyšniauskaitė, R. Volkaitė-Kulikauskienė. 2) Liaudies skulptūra [Straipsnis apie autorius ir atvirukų serija, sudaryt.: Stasys Budrys], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959, 12 p. 3) Augustinas Savickas [Dailės parodos katalogas, Vilnius, įž. str. Stasio Budrio, p. 5–11], Vilnius: Lietuvos TSR dailininkų sąjunga, 1959, 80 p. 4) Irena Trečiokaitė-Žebenkienė: katalogas [Dailės darbų paroda 50 m. amžiaus sukakčiai paminėti, Vilnius, įž. str. aut. ir sudarytojas: Stasys Budrys, p. 5-12], Vilnius: Lietuvos TSR dailininkų sąjunga, 1959, 56 p. 5) Budrys Stasys, Juozas Zikaras: Monografija [Lietuvių skulptorius], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, 144 p. su iliustr. 6) Budrys Stasys, Juozas Kėdainis [Skulptorius, ser. Lietuvių taryb. dailininkų monografijos], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, 22 p. 7) Budrys Stasys, Juozas Mikėnas [Skulptorius, ser. Lietuvių taryb. dailininkų monografijos], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, 24 p. su iliustr. 8) Skulptūra: 1940–1960: Albumas [Lietuvių taryb. dailė. Sudarė ir įž. straipsnį (5–14 p.) parašė Stasys Budrys], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961, 32 p. 9) Juozas Mikėnas: Katalogas [Dailės darbų paroda, Vilnius, sudarė ir įž. str. (lietuvių ir rusų k., p. 5-11 ir 29-36) parašė Stasys Budrys, spaudai paruošė P. Gudynas ir S. Jakštas], 1962, Vilnius: Lietuvos TSR Dailininkų s-ga. 10) Budrys Stasys, Gediminas Jokūbonis: Monografija [apie skulptorių Lenininės premijos laureatą, santr. Rusų, anglų ir pranc. k], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963, 32 psl. su iliustr. Fotonuotraukos: M. Baranausko, St. Budrio, J. Grikienio, G. Jokūbonio, Ch. Levino, M. Sakalausko, A. Sutkaus ir S. Vaitkaus. 11) Robertas Antinis: Katalogas [Dailės darbų paroda, Vilnius, sudarė ir įž. str. (lietuvių ir rusų k.) parašė Stasys Budrys, p. 5-11 ir 37-46], Vilnius: Valstybinis dailės muziejus, 1963, 52 p. su iliustr. 12) 10 iliustruotų knygų [Iliustracijų reprodukcijos. Įž. straipsniai Stasio Budrio], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. Reprodukcijų autoriai: Eduardas Jurėnas, Vytautas Kalinauskas, Stasys Krasauskas, Jonas Kuzminskas, Albina Makūnaitė, Lili Paškauskaitė, Algirdas Steponavičius, Domicelė Tarabildienė, Vytautas Valius, Vladislovas Žilius. 13) Literatūros ir meno metraštis [Red. kom-ja: Alf. Bieliauskas (ats. Red.) ir kt. Sudaryt.: Vl. Abramavičius, Stasys Budrys ir A. Kalinauskas.], Vilnius: „Vaga“, 1965, 360 p. su iliustr.

510 Sąrašai sudaryti pagal publikavimo metus. Taip atsiskleidžia Budrio interesų raida. Sudaryta pagal žurnalų ir laikraščių metraščius (1957–1970), Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. 90

14) Budrys Stasys, Pergalės monumentas Kaliningrade [Foto S. Budrio, J. Grikienio, M. Sakalausko, J. Stanišausko, M. Fligelio ir iš archyvų], Vilnius: „Vaga“, 1965, 32 p. su iliustr. 15) Dailė [Straipsnių rinkinys. Red. kom-ja: V. Jurkūnas (ats. Red.) ir kt. Sudaryt. Stasys Budrys ir Ed. Jurėnas. Str. santr. ir iliustr. sąrašai rusų, pranc., anglų ir vok. k.], Vilnius: „Vaga“, 1966, Kn. 7, 56 p. su iliustr. 16) Ieva Naginskaitė [Tapybos darbų paroda. Rokiškis. Eksponatų sąrašas ir Stasio Budrio straipsnis apie dailininkę], Vilnius: Lietuvos TSR Dailininkų s-ga, 1966, 6 p. su iliustr. 17) Budrys Stasys, Lietuvių vitražas: Albumas [Teksto santr. ir iliustr. sąrašai rusų, pranc., anglų ir vok. k], Vilnius: „Vaga“, 1968, 48 p. su iliustr. 18) Budrys Stasys, Robertas Antinis [Skulptorius. Ser. Lietuvių taryb. dailininkų monografijos. Santr. ir iliustr. sąrašas rusų, anglų, pranc. ir vok. k.], Vilnius: „Vaga“, 1968. 56 p. su iliustr. 19) Budrys Stasys, Bronius Pundzius: Monografija [ser. Lietuvių taryb. dailininkų monografijos], Vilnius: „Vaga“, 1969. 126 p. su iliustr. 20) Budrys Stasys, Bronius Vyšniauskas [Skulptorius. Ser. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. Santr. ir iliustr. sąrašai lygiagr. rusų ir anglų k.], Vilnius: „Vaga“, 1969. 32 p. su iliustr. 21) Budrys, Stasys, Vladas Vildžiūnas: Albumas [Skulptorius. Įž. str. Stasio Budrio. Ser. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai. (liet. k., santr. rusų ir anglų k.), p. 2-7], Vilnius: „Vaga“, 1970, 16 iliustr. lap. 22) Stasys Budrys, Alfonsas Ambraziūnas [ser. Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai], Vilnius: „Vaga“, 1971, 34 p. Spaudoje: 1) Budrys Stasys, „Pirmoji lietuvių dailės paroda“, in: Tiesa, 1956, gruod. 28. 2) Budrys Stasys ir Kulešova Vera, „Didelis meistriškumas“ [Apie ukrainiečių dail. V. G. Litvinenkos kūrinių parodą Vilniuje], in: Komjaunimo tiesa, 1957, rugp. 24. 3) Budrys Stasys, „Nacionalinės dailės židinys“ [Lietuvių dailės draugijos 50-osios metinės], in: Tiesa, 1957, rugs. 1. 4) Budrys Stasys, „Dailininkas Vladas Didžiokas“ [Mirties 15-osioms metinėms. 1889 VIII 25– 1942 X 7], in: Tiesa, 1957, spalio 8. 5) Budrys Stasys, „Išaugęs meistriškumas, aktuali mintis“ [Lietuvos TSR Respublikinė jubiliejinė dailės paroda], in: Literatūra ir menas, 1957, lapkr. 30. 6) Budrys Stasys, „Lietuvių dailininkai Peterburgo dailės akademijoje“, in: Literatūra ir menas, 1958, vas. 8. 7) Budrys Stasys, „Tapyba ir skulptūra jubiliejinėje dailės parodoje“ [Vilnius], in: Pergalė, 1958, Nr. 1, p. 164–170. 8) Budrys Stasys, „Grafika ir taikomoji dailė jubiliejinėje parodoje“ [Vilnius], in: Pergalė, 1958, Nr. 2, p. 158–163. 9) Budrys Stasys, „Nusipelniusio meno veikėjo Juozo Mikėno dirbtuvėje“ [skulptoriaus darbo apžvalga], in: Vakarinės naujienos, 1958, kovo 19. 10) Budrys Stasys, „Kūrybiniai laimėjimai“ [Iš jaunųjų dailininkų parodos Vilniuje], in: Komjaunimo tiesa, 1958, geg. 16. 11) Budrys Stasys, „Dailininkė-komunistė“ [L. Vainekytės gimimo 50-osioms metinėms. 1908 m. birž 18 d.], in: Tiesa, 1958, birž. 18. 12) Budrys Stasys, „Lietuvių dailės veteranas“ [Dail. J. Šileikos gimimo 75-osioms metinėms. 1883 m. liepos 2 d.], in: Pergalė, 1958, Nr. 7, p. 173–176. 13) Budrys Stasys, „Talentingas kūrinys ir jo autorius“ [Apie skulpt. J. Kėdainio kūrybą], in: Vakarinės naujienos, 1958, liepos 15. 14) Budrys Stasys, „Dailininkas architektas Vladas Dubeneckis.“ [Gimimo 70-osioms metinėms. 1888 IX 7–1932 VIII 10], in: Meno saviveikla, 1958, Nr. 3, p. 51–52, su iliustr. 91

15) Budrys Stasys,. „Grupinė jubiliatų paroda“ [Apie dail. E. Jurkūnienės, L. Katino, L. Kazoko, V. Palio, J. Vilučio ir M. Guzevičiūtės darbų parodą, skirtą jų gimimo 50-osioms metinėms pažymėti, Vilnius], in: Literatūra ir menas, 1958, rugp. 16. 16) Abramavičius K. ir Budrys Stasys, „Jaunųjų pamaina ateina“ [Apie VLKJS 40-osioms metinėms skirtą dailės parodą Vilniuje], in: Literatūra ir menas, 1958, rugs. 27. 17) Budrys Stasys, „Aukštas skulptoriaus darbo įvertinimas“ [Apie J. Kėdainio kūrybą], in: Pergalė, 1958, Nr 9, p. 168–170. 18) Budrys Stasys, „Apie mūsų skulptūrą“, in: Pergalė, 1958, Nr. 11, p. 162–169. 19) Budrys Stasys, „Olandų ir flamandrų XVII amžiaus dailė. Į pagalbą piešimo mokytojams“, in: Taryb. mokytojas, 1959, sausio 8. 20) Budrys Stasys, „Jaunųjų dailininkų kūrinių paroda“, in: Komjaunimo tiesa, 1958, gruod. 30. 21) Budrys Stasys, „Talentingas liaudies menininkas“ [medžio drožėjo Juozo Laurinkaus gimimo 50-osioms metinėms. 1909 m. vas. 15 d.], in: Pergalė, 1959, Nr. 2, p. 175–177. 22) Budrys Stasys, Mikėnaitė A. ir Gudynas P. „Liaudies meno paroda“ [Apie 1-ąją Resp. liaudies meno parodą-pardavimą], in: Meno saviveikla, 1959, Nr 2, p. 9–14, su iliustr. 23) Budrys Stasys, „Kiekvienoje mokykloje – dailės muziejų“, in: Komjaunimo tiesa, 1959, bal. 12. 24) Budrys Stasys, „Degant, kuriant, nenurimstant“ [Napoleono Petrulio gimimo 50-osios metinės (1909 m. rugpjūčio 13 d.)], in: Tiesa, 1959, rugp. 13. 25) Budrys Stasys, „Augustino Savicko kūrinių paroda“ [Vilniuje], in: Pergalė, 1959, Nr 9, p. 166-168. 26) Budrys Stasys, „Lietuvių tarybinė skulptūra“, in: Taryb. mokytojas, 1959, rugs. 27. 27) Budrys Stasys, „Irena Trečiokaitė“ [Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės gimimo 50-osios metinės (1909 m. spalio 15 d.)], in: Tiesa, 1959, spalio 15. 28) Budrys Stasys, „Amžina, neišsenkanti tema. V. Leninas lietuvių dailininkų kūryboje“, in: Vakarinės naujienos, 1960, vas. 23. 29) Budrys Stasys, „Menininko kelias“ [Apie lietuvių skulptorių realistą J. Zikarą. 1881 XI 18– 1944 XI 10], in: Meno saviveikla, 1960, Nr. 2, p. 8-9, su iliustr. 30) Budrys Stasys, „Pelnytas apdovanojimas“ [Ryšium su dail. V. Jurkūno apdovanojimu Tarptaut. Knygos parodoje Leipcige sidabro medaliu už iliustracijas K. Donelaičio poemai „Metai“. V. Jurkūno pieš.], in: Tech. biuletenis, 1959, Nr 2, p. 24–25. 31) Budrys Stasys, „Pirmieji kolūkiniai muziejai Lietuvoje“, in: Literatūros ir meno metraštis, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, p. 264-266, su iliustr. 32) Budrys Stasys, „V. Jurkūnui – 50 metų“ [Vytauto Jurkūno 50-osios metinės (1910 m. birželio 1 d.)] in: Vakarinės naujienos, 1960, birž. 1. 33) Baužytė D., Budrys Stasys, ir Steponavičius A. „Ar jūs neklystate?“, in: Tiesa, 1960, rugs. 9. 34) Budrys Stasys ir Kulešova Vera, „Centre – tematinis paveikslas“ [Resp. Jubiliejinės dailės parodos Vilniuje eksponatų apžvalga, J. Vaičio ir J. Danilovo pieš.], in: Literatūra ir menas, 1960, rugpj. 20. 35) Budrys Stasys, „Lietuvių tarybinės skulptūros dvidešimtmetis“, in: Pergalė, 1961, Nr. 2, p. 152–163, 1 iliustr. Lap. 36) Budrys Stasys, „Liaudies dailininkas“ [Apie skulpt. J. Mikėną. Ryšium su TSRS Liaudies dailininko vardo suteikimu], in: Tiesa, 1961, liepos 1. 37) Budrys Stasys, „Dailininkas tapytojas“ [Justino Vienožinskio gimimo 75-osios metinės (1886 VI 29–1960 VII 29), Su red. prierašu], in: Vakarinės naujienos, 1961, birž. 30. 38) Budrys Stasys, „Penki talentingi“ [Lietuvos TSR Dailės in-to skulptorių diplominių darbų apžvalga], in: Literatūra ir menas, 1961, rugp. 5.

92

39) Budrys Stasys, „Dailininko V. Palaimos jubiliejus“ [Lietuvos TSR liaudies dailininko Vytauto Palaimos gimimo 50-osios metinės (1911 m. rugp. 21 d.)], in: Tiesa, 1961, rugp. 20. 40) Budrys Stasys,Lietuvių skulptūros pradininkas [P. Rimšos atminimui. 1882 IX 23–1961 X 2], in: Pergalė, 1961, Nr 11, p. 182-184, su portr. 41) Budrys Stasys, „Kalvis“ [Apie skulpt. J. Kėdainio kūrybą], in: Švyturys, 1962, Nr 8, p. 16-17, su iliustr. 42) Budrys Stasys, „Gerai! – sako lankytojai“ [Apie naują respublikos paviljono ekspoziciją TSRS Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje], in: Literatūra ir menas, 1962, geg. 19. 43) Budrys Stasys, „Mūsų vitražai“ [Apie lietuvių vitražistų darbus], in: Pergalė, 1962, Nr 6, p. 154–164, su iliustr. 44) Budrys Stasys, „Lyg lašelis tyro gintaro...“ [Apie Liepojos ir Klaipėdos dailininkų gintaro dirbinių parodą Maskvoje], in: Literatūra ir menas, 1962, birž. 16. 45) Budrys Stasys, „Brandi tapyba“ [Apie V. Povilaičio darbų parodą Vilniuje], in: Literatūra ir menas, 1962, rugp. 4. 46) Budrys Stasys, „Įspūdžiai iš Antrojo Visąsajunginio dailininkų suvažiavimo“ [Maskva, 1963 m. bal. 10-13 d.], in: Pergalė, 1963, Nr. 5, p. 158–161. 47) Budrys Stasys, „Dailininkai atsiskaito žemiečiams“ [Apie dailininkų kupiškėnų tradicinę darbų parodą], in: Literatūra ir menas, 1963, birž. 15. 48) Budrys Stasys, „Gediminas Jokūbonis“ [Medžiaga ryšium su Gedimino Jokūbonio paminklo fašizmo aukoms Pirčiupyje atžymėjimu 1962 m. Leninine premija], in: Pergalė, 1963, Nr 6, p. 46-55, su iliustr. 49) Budrys Stasys, „I. Šadro paroda Vilniuje“, in: Pergalė, 1963, Nr. 7, p. 187-188. 50) Budrys Stasys, „Didžių minčių menas“ [Apie dail. Vitražisto A. Grabausko kūrybą], in: Literatūra ir menas, 1963, gruod 14. 51) Budrys Stasys, „Lenininė premija – Gediminui Jokūboniui“, in: Dailė, Vilnius, 1963, p. 14- 15, su iliustr. 52) Budrys Stasys, „Parodos plečia „geografiją““ [Apie dailės parodas Vilniuje], in: Vakarinės naujienos, 1963, lapkr. 30. 53) Budrys Stasys, „Skulptūros laimėjimai ir šiokiadieniai“, in: Literatūra ir menas, 1964, sausio 18. 54) Budrys Stasys, „Dekoracijos – dail. D. Mataitienės“ [Apie dekoracijas Ž. Ofenbacho komiškai operai „Mėlynbarzdis“. Kauno muz. Teatras], in: Literatūra ir menas, 1964, kovo 14. 55) Budrys Stasys, „Nauji svarbūs dailininkų uždaviniai“ [Iš Resp. Parodinio k-to posėdžio], in: Literatūra ir menas, 1964, vas. 29. 56) Budrys Stasys, „Meno šventovė“ [Valstybinio Ermitažo įkūrimo 200-osios metinės (1764 m. kovo 16 d.)], in: Jaunimo gretos, 1964, Nr. 3, p. 18–19, su iliustr. 57) Budrys Stasys, „St. Ermitažui – 200 metų“ [1764 m. kovo 16 d.], in: Pergalė, 1964, Nr. 3, p. 186-187. 58) Budrys Stasys, Gudynas P. ir Pinkus „S. Branginkime gintarą!” [Dėl gintaro panaudojimo meninėje pramonėje], in: Literatūra ir menas, 1964, bal 18. 59) Budrys Stasys, „Kūrybos žygdarbis“ [Ryšium su Lenino premijos suteikimu G. Jokūboniui], in: Literatūros ir meno metraštis, 1964, p. 195–199, su iliustr. 60) Budrys Stasys, „Kilniame propagandos darbe“ [Ryšium su respublikos nusip. Meno veikėjo Garbės vardo suteikimu dail. P. Gudynui], in: Tiesa, 1964, spalio 11. 61) Budrys Stasys, „Želmenys žaliuoja. Dailininkai Tarybų Lietuvos 25-mečiui“, in: Tiesa, 1964, spalio 18.

93

62) Budrys Stasys, „Aptartos teatro dailės problemos“ [Iš Tarpresp. Tarybinių Pabaltijo respublikų ir Baltarusijos TSR teatro dailininkų parodos aptarimo Minske], in: Literatūra ir menas, 1964, gruod 4. 63) Budrys Stasys, „Kūrybiškai ieškant“ [Apie dail. D. Mataitienės darbą, kuriant naujus kostiumus Lietuvos TSR Valst. Nusip. Dainų ir šokių liaudies ansambliui], in: Tiesa, 1964, gruod. 13. 64) Budrys Stasys, „Vinco Gečo kūrybinė ataskaita“ [Apie tapybos darbų parodą Vilniuje], in: Pergalė, 1964, Nr. 12, p. 176. 65) Budrys Stasys, „Muškietininkai... mūsų uostamiestyje“ [S. Rudzinskio pjesė pagal A. Diuma romaną „Trys muškietininkai“ Klaipėdos dramos teatre], in: Literatūra ir menas, 1965, vas. 13. 66) Budrys Stasys, „Draugiškų kaimynų dailės maršrutu“ [Estijos ir Latvijos TSR], in: Literatūra ir menas, 1965, bal. 3. 67) Budrys Stasys, „Saulėta tapyba“ [Apie Lietuvos TSR liaudies dail. A. Gudaičio kūrybą. A. Gudaičio iliustr.], in: Kultūros barai, 1965, Nr. 7, p. 24–25. 68) Budrys Stasys, „Memorialinė skulptūra“ [Apie meninių antkapių statybą Lietuvoje, santr. Rusų, anglų, pranc. ir vok. k.], in: Dailė, kn. 6, 1965, p. 36, 39-40. 69) Budrys Stasys, „Didžios jėgos menas“ [Apie lietuvių tarybinės monumentaliosios dailės darbus], in: Komunistas, 1965, Nr. 10, p. 52-55. 70) Budrys Stasys, „Žmogaus vaizdas tapyboje“, in: Tiesa, 1965, spalio 17, su iliustr. 71) Budrys Stasys, „Įkvėptų vaizdų kūrėjas“ [Apie TSRS liaudies dail. J. Kuzminskį. J. Kuzminskio reprodukcijos.], in: Kultūros barai, 1965, Nr. 11, p. 16-19, su portr. 72) Budrys Stasys, „Monumentalioji dailė“ [Tarybinės monument. Dailės vystymo klausimais], in: Tiesa, 1965, gruod. 12. 73) Budrys Stasys, „Susitikti su lietuvių menu – šventė...“ [Prof. A. Sidorovas apie M. K. Čiurlionį], in: Tiesa, 1965, gruod 26. 74) Budrys Stasys, „Giliai liaudiškas talentas“, in: Vakarinės naujienos, 1965, gruod 30, su iliustr. 75) Budrys Stasys, „Parodų sraute“ [Taryb. Pabaltijo dailė Maskvoje. Laiškas iš Maskvos. K. Stoškienės skulptūros reprodukcija], in: Tiesa, 1966, vas 13. 76) Budrys Stasys, „Didelio talento menininkas“ [Juozo Mikėno 65-osioms gimimo metinėms (1901 II 12–1964 X 23). J. Mikėno skulptūrų reprodukcijos], in: Pergalė, 1966, Nr. 2, p. 112- 126, su port. 77) Budrys Stasys, „Prie paskutiniųjų darbų“ [Apie skulpt. J. Mikėno kūrybą. Santr. prancūzų, rusų, anglų ir vokiečių k.], in: Dailė, kn. 7, 1966, p. 40-43, su iliustr. 78) Budrys Stasys, „Optimistinės pasaulėjautos vienybė“ [Jubiliejinė Pabaltijo respublikų dailės paroda (Maskva. 1966 m. vasario 2–kovo 14 d.). Laiškas iš Maskvos], in: Tiesa, 1966, vas 24, su iliustr. 79) Budrys Stasys, „Lilė Paškauskaitė“ [Apie dailininkę grafikę. L. Paškauskaitės graviūrų reprodukcijos], in: Naujos knygos, 1966, Nr. 2, p. 22 -23. 80) Budrys Stasys, „Lietuviški vitražai“, in: Kultūros barai, 1966, Nr. 3, p. 30-33, su iliustr. 81) Budrys Stasys, „Parodų ekspozicijose“ [Respublikos dailės parodų 1965 m. apžvalga], in: Literatūros ir meno metraštis, Nr. 8, 1966, p. 142–167, su iliustr. 82) Budrys Stasys, „Vladas Eidukevičius“ [Vlado Eidukevičiaus 75-osios gimimo metinės (1891 VIII 9–1941 VI 22)], in: Tiesa, 1966, rugp. 10. 83) Budrys Stasys, „Artėjantiems jubiliejams. Dailininkų dirbtuvėse“ [Apie respublikos dailininkų pasiruošimą Tarybų valdžios 50-osioms ir V. I. Lenino gimimo 100-osioms metinėms], in: Tiesa, 1966, rugp. 14. (8. 134). 84) Budrys Stasys, „Antano Samuolio paroda“ [Kaunas], in: Pergalė, 1966, Nr. 8, p. 183–184.

94

85) Budrys Stasys, „Ryškus dailės palikimo puslapis“ [Dail. A. Samuolio tapybos darbų parodos proga. Kaunas], in: Literatūra ir menas, 1966, rugp. 20. 86) Budrys Stasys, „Siekiant tapybos aukštumų...“ [Apie respublikos dailininkų darbus], in: Tiesa, 1966, rugs 11. 87) Budrys Stasys, „Talento blyksniai“ [Apie grafiką J. Galkų. J. Galkaus plakato nuotrauka], in: Literatūra ir menas, 1966, rugs 10. 88) Budrys Stasys, „Į išplėstinės monumentaliosios propagandos žygį“ [Apie lietuvių monumentaliąją-dekoratyvinę skulptūrą. Santr. Pranc., rusų, anglų ir vok. k.], in: Dailė, kn. 8, 1966, p. 41-50, su iliustr. 89) Budrys Stasys, „Ievos Naginskaitės tapybos paroda“ [Rokiškis], in: Spalio vėliava (Rok.), 1966, rugp. 16. 90) Budrys Stasys, „Jaunųjų dailininkų dirbtuvėse“ [Su red. prierašu], in: Vakarinės naujienos, 1966, rugs. 24. 91) Budrys Stasys, „V. Vizgirdos tapyba“ [Ryšium su JAV lietuvių dailininko tapybos darbų paroda Vilniuje], in: Literatūra ir menas, 1966, rugs. 24. 92) Budrys Stasys, „Leonardo Kazoko tapyba“ [Apie jo darbų parodą Vilniuje, skirtą dailininko gimimo 60-osioms metinėms. Su L. Kazoko paveikslų reprodukcijomis], in: Tėvynės balsas, 1966, Nr. 42, spalis. 93) Budrys Stasys, „Skulptorius, pedagogas“ [Petro Aleksandravičiaus gimimo 60-osios metinės (1906 m. spalio 21 d.)], in: Literatūra ir menas, 1966, spalio 22, su portr. 94) Budrys Stasys, „Darbo žmonių dailininkas“ [Z. Bekerio gimimo 70-osioms metinėms. 1896 XI 20–1941 IX 21], in: Tiesa, 1966, lapkr. 20. 95) Budrys Stasys, „Prie Antano Samuolio paveikslų“ [Su dailininko paveikslų reprodukcijomis], in: Kultūros barai, 1966, Nr. 11, p. 31-34., 1 iliustr. lap. 96) Budrys Stasys, „Susipažinkite: jaunimas“ [Pirmieji jaunųjų dail. [resp.] parodos įspūdžiai], in: Tiesa, 1966, lapkr. 27, su iliustr. 97) Budrys Stasys, „Vitražo meistro dirbtuvėje“ [Apie Lietuvos TSR nusip. Meno veikėją A. Stoškų], in: Vakarinės naujienos, 1966, lapkr. 22. 98) Budrys Stasys, „Lietuvos „Saulių“ paroda“ [Apie M. Sakalausko liaudies metalo dirbinių fotoparodą Vilniuje], in: Pergalė, 1966, Nr. 11, p. 182-183. 99) Budrys Stasys, „Aspazijos Suragailienės grafika“ [A. Surgailienės iliustr.], in: Naujos knygos, 1966, Nr. 6, p. 18-19, su iliustr. 100) Budrys Stasys, „V. Kalinausko darbų paroda“ [Vilnius], in: Pergalė, 1966, Nr. 12, p. 163-164. 101) Budrys Stasys, „Parodų ekspozicijose“ [1966 m. respublikos dailininkų gyvenime], in: Literatūros ir meno metraštis, Nr. 9, 1967, p. 129-149, su iliustr. 102) Budrys Stasys, „Skulptorių žodis“ [Lietuvos TSR Jubiliejinė dailės paroda], in: Tiesa, 1967, rugs 30, su iliustr. 103) Budrys Stasys, „Šventinė Maskva“ [Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos 50- osios metinės], in: Tiesa, 1967, lapkr. 3. 104) Budrys Stasys, „Dailės ūgio liudijimas“ [Apie Visasąj. Dailės parodą], in: Tiesa, 1967, lapkr. 11. 105) Budrys Stasys, „Revoliucinės epochos veidrodis“ [Apie lietuvių dailininkų darbus ist.- revoliucine tema], in: Tiesa, 1967, spalio 28. 106) Budrys Stasys, „Lenino paveikslas Kaune“ [V. I. Lenino paminklo projektų konkurso eskizų parodos apžvalga. Su red. prierašu], in: Tiesa, 1967, lapkr. 29, su iliustr. 107) Budrys Stasys, „Mintys po parodos. Skulptūra“ [Pabaltijo dailės paroda Maskvoje 1966 m.], in: Kultūros barai, 1967, Nr. 11, p. 17-21, su iliustr.

95

108) Budrys Stasys, „Kūrybiniai pasiekimai – akivaizdūs“ [Kauno dailininkų jubiliejinė paroda. Su J. Mozūraitės skulptūros „Jaunystė“ nuotr.], in: Literatūra ir menas, 1967, lapkr. 25. 109) Budrys Stasys, „Pati jauniausia“ [Pram. Grafikos paroda Vilniuje], in: Gimtasis kraštas, 1968, sausio 11, su iliustr. 110) Budrys Stasys, „Kovingiausias žanras“ [III Respublikinė plakatų paroda], in: Tiesa, 1967, gruod. 23, su iliustr. 111) Budrys Stasys, „Viktoro Vizgirdos tapybos paroda“ [Vilnius, 1966 m. Su jo darbų reprodukcijomis. Santr. Pranc., rusų, anglų ir vok. k.], in: Dailė, kn. 10, 1967, p. 50-53. 112) Budrys Stasys, „Paminklas bus statomas amžiams“ [Ką davė [Kauno] IX forto antrasis turas?], in: Tiesa, 1968, birž. 11. 113) Budrys Stasys, „Meno lobynas. Prie liaudies meno muziejaus Palangoje eksponatų“, in: Tiesa, 1968, liepos 3, su iliustr. 114) Budrys Stasys, „Monumentalioji-dekoratyvinė dailė...“ [Jubiliejinė Respublikinė taikomosios-dekoratyvinės dailės paroda], in: Tiesa, 1968, birž. 29. 115) Budrys Stasys, „Reiklumas. M. K. Čiurlionio meno m-klos dailininkų laidą išlydint“ [Vilnius], in: Tiesa, 1968, rugpj. 4, su iliustr. 116) Budrys Stasys, „Parodų ekspozicijose“ [1967 m. respublikoje vykusių parodų apžvalga], in: Literatūros ir meno metraštis, kn. 10, 1968, p. 181-219, su iliustr. 117) Budrys Stasys, „Gimsta menas pajūryje“ [Apie Palangos dailininkų Ž. Jonuškaitės ir J. Vertulio darbus], in: Tiesa, 1968, rugp. 24, su iliustr. 118) Budrys Stasys, „Liaudies meno muziejaus ekspozicija“ [Apie Lietuvių liaudies meno muziejų Palangoje. Santr. Rusų ir anglų k.], in: Kultūros barai, 1968, Nr. 7, p. 44-47, su iliustr. 119) Budrys Stasys, „TSRS dekoratyvinė dailė – 1968“ [Ekspozicija Maskvoje], in: Tiesa, 1968, spalio 13. 120) Budrys Stasys, „Dailės kritika ir dabartis“ [Apie II Visasąj. Dailėtyrininkų seminarą], in: Literatūra ir menas, 1968, lapkr. 16, p. 4. 121) Budrys Stasys, „Kuklus, nuolat ieškantis“ [Roberto Antinio gimimo 70-osios metinės (1898 m. lapkričio 23 d.)], in: Pergalė, 1968, Nr. 11, p. 176. 122) Budrys Stasys, „Apie dailės ir architektūros sintezę“ [Diskusija ryšium su A. Mačiulio str. „Ilgai šnekėta, o sintezės...“], in: Literatūra ir menas, 1969, sausio 11 d. 123) Budrys Stasys, „Sėkmę lemia vieningos pastangos“ [Juozas Adomonis. Problemų ratas – platus.], in: Literatūra ir menas, 1969, vas. 22, p. 10; kovo 15, p. 4-5. 124) Budrys Stasys, „A. Gudaičio tapyba Maskvoje“ [Apie dailininko darbų parodą], in: Literatūra ir menas, 1969, kovo 1, p. 15. 125) Budrys Stasys, „Vienuose rūmuose nesutalpinsi“ [Apie dailės darbų parodų rengimą], in: Tiesa, 1969, kovo 1. 126) Budrys Stasys, „Šventė, kuri visuomet su tavimi“ [Apie lietuvių dailės populiarumą Maskvoje], in: Tiesa, 1969, kovo 15. 127) Budrys Stasys, „Lietuvių dailė 1930–1940 m.“, in: Pergalė, 1969, Nr. 2, p. 116-130. 128) Budrys Stasys, „Lietuvių tapybos keliai“, in: Tiesa, 1969, bal. 15. 129) Budrys Stasys, „Tairas Salachovas“ [Apie azerbaidžaniečių dailininką. Su jo darbų paveikslo reprodukcijomis. Santr. rusų ir anglų k.], in: Kultūros barai, 1969, Nr 4, p. 38-40. 130) Budrys Stasys, „Michailas Percovas“ [Lietuvos TSR nusip. Dailininko gimimo 50- osioms metinėms. 1919 m. geg. 26 d.], in: Pergalė, 1969, Nr 5, p. 148-149. (6.200) 131) Budrys Stasys, „Pas žemaičių žemės dailininkus“, in: Literatūra ir menas, 1969, geg 17, p.4-5. 132) Budrys Stasys, „XX a. lietuvių dailės ekspozicija“, in: Pergalė, 1969, Nr. 6, p. 174-175.

96

133) Budrys Stasys, „Rusų sielos tapytojas“ [Apie tapytojo V. Ivanovo kūrybą. Su jo paveikslų reprodukcijomis. Santr. rusų ir anglų k.], in: Kultūros barai, 1969, Nr. 7, p. 28-31. 134) Budrys Stasys, „Parodų ekspozicijose“ [1968 m. apžvalga], in: Literatūros ir meno metraštis, kn. 11, 1969, p. 157-180, su iliustr. 135) Budrys Stasys, „Atsisveikinant su brangiu žmogumi“ [Dail. Arūno Tarabildos atminimui] in: Vakarinės naujienos, 1969, lapkr 11, su portr. 136) Budrys Stasys, „Juozo Mikėno tėviškėje“ [Lietuvos TSR IR TSRS liaudies dailininkas. 1901 II 12–1964 X 24], in: Literatūra ir menas, 1969, spalio 18, p. 13. 137) Budrys Stasys, „Mūsų dailės Leniniana“, in: Tiesa, 1969, lapkr. 15, su iliustr. 138) Budrys Stasys, „26 Jono Švažo drobės“ [Tapybos darbų paroda Vilniuje], in: Vakarinės naujienos, 1969, lapkr. 21, su iliustr. 139) Budrys Stasys, „Užeik, mielas svety...“ [Su K. Švažo skulptūros reprodukcija. Kauno dailininkų darbų jubiliejinė paroda Kaune], in: Tiesa, 1970, sausio 4, su iliustr. 140) Budrys Stasys, „Nauji lietuviškosios Lelinianos puslapiai“ [Su G. Jokūbonio, V. Palaimos ir V. Jurkūno darbų reprodukcijomis], in Literatūra ir menas, 1970, sausio 31, p. 8- 9. 141) Budrys Stasys, „Aikštėse ir parodose“ [Skulptūra Resp. Jubiliej. dailės parodoje. Respublikinė jubiliejinė dailės paroda „Lenino keliu“ (Vilnius. 1970 m. sausio mėn.)], in: Tiesa, 1970, kovo 1, su iliustr. 142) Budrys Stasys, „Stiklo pasaka“ [Apie čekų stiklo parodą Vilniuje], in: Tiesa, 1970, kovo 4. 143) Budrys Stasys, „Ant aukšto Volgos kranto“ [Apie Lietuvos dailininkų indėlį, kuriant V. Lenino memorialą Uljanovske. Su Algimanto Stoškaus vitražo fragmento reprodukcija]., in: Literatūra ir menas, 1970, bal 21, p. 11. 144) Budrys Stasys, „Trijų parodos“ [Apie tapyt. S. Veiverytės ir A. Martinaičio bei grafiko S. Krasausko parodą Vilniuje], in: Kultūros barai, 1970, Nr. 4, p. 70. 145) Budrys Stasys, „Parodų ekspozicijose“ [Apžvalga], in: Literatūros ir meno metraštis, kn.12, 1970, p. 119-136, su iliustr. Budrio recenzuotos kitų autorių knygos: 1) Budrys Stasys, „Jaunųjų dailininkų piešiniai“, in: Komjaunimo tiesa, 1959, rugs. 2. Apie: Jaunųjų dailininkų piešiniai, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959. 2) Budrys Stasys, „Dailės palikimas reikalauja gilesnio vertinimo“ [Dėl 1917-1940 m. laikotarpio lietuvių dailės nušvietimo „Lietuvos TSR istorijos“ 3-iajame tome], in: Literatūra ir menas, 1965, lapkr. 20. 3) Budrys Stasys, „Apie masiškiausias dailės sritis“, in: Pergalė, 1966, Nr. 5, p. 170-172. Apie: Taikomoji-dekoratyvinė dailė [Albumas], Vilnius: „Mintis“, 1965. 4) Budrys Stasys, „Ar tokia ji, ta balta obelaitė?“, in: Literatūra ir menas, 1968, sausio 20, p. 12. Apie: Antanas Samuolis. 24 reprodukcijos, Vilnius: „Vaga“, 1967. Jo parengtų knygų recenzijos (ir reakcija į Budrio straipsnį): 1) Adomonis T. „Dar viena monografija“, in: Literatūra ir menas, 1960. Rugs. 17. Apie: Stasys Budrys, Juozas Zikaras: Monografija [Lietuvių skulptorius.], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. 2) Pranckūnas, Ed. „Dailės dvidešimtmetis“, in: Švyturys, 1961, Nr. 24, p. 29. Apie: Skulptūra [1940–1960. Albumas. Sudarė Stasys Budrys], in: Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1961. (virš).

97

3) Korsakaitė, I. „Knyga apie Pirčiupių Motinos autorių“, in: Tiesa, 1964, vas 13. Apie: Stasys Budrys, Gediminas Jokūbonis: Monografija, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1963. 4) Jurginis, J. „Talentas ir pažiūros“ [Meno kūrinių vertinimo klausimai. Atsiliepimas į Stasio Budrio str. „Dailės palikimas reikalauja gilesnio įvertinimo“, išsp. Laikr. „Literatūra ir menas“, 1965, lapkr. 20], in: Literatūra ir menas, 1966, sausio 22. 5) Umbrasas, Jonas. „Žvilgsnis į Lietuvos vitražo kelius“, in: Literatūra ir menas, 1968, spalio 5, p. 3, 13. Apie: Budrys, S. Lietuvių vitražas [Albumas], Vilnius: „Vaga“, 1968. 6) Žemaitytė, Zita. „Knyga apie skulptorių R. Antinį“, in: Pergalė, 1969, Nr. 4, p. 165-167. Apie: Stasys Budrys, Robertas Antinis [Skulptorius], Vilnius: „Vaga“, 1968. 7) Valionis, Arvydas. „Skulptorius, žmogus“, in: Tiesa, 1969, rugs. 19. Apie: Stasys Budrys, Bronius Pundzius, Vilnius: „Vaga“, 1969. Publikacija apie Budrį: 1) „Dailės bičiulio netekus“ [Dailės istoriko Stasio Budrio atminimui. 1932-1970, Parašai: Pranas Gudynas, Ingrida Korsakaitė, Leonas Jasiulis [ir kt.].], in: Literatūra ir menas, 1970, lapkr. 28, p. 15. Redagavo: 1) Lietuvos TSR keliai [Žemėlapiai, paruošė L. Broga, red. Stasys Budrys], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958, l. 100. 2) Dailė [Straipsnių rinkinys, Red. Kom-ja: Stasys Budrys, V. Jurkūnas (ats. Red.) ir kt. Aut: A. Garbauskas, P. Gudynas, G. Jokūbonis, V. Kaušinis, J. Kuzminskis, P. Rauduvė, A. Savickas ir V. Uloza], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960, 24 p. su iliustr. 3) Literatūros ir meno metraštis [Red. komisija: Vl. Mozūriūnas (ats. Red.) ir kt. Sudaryt.: Vl. Abramavičius, Stasys Budrys, ir A. Kalinauskas.], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964, 264 p. su iliustr. Sudarė ar parašė įžanginį straipsnį (kiti leidiniai nei knygos): 1) Liaudies skulptūra [Straipsnis apie autorius ir atvirukų serija, sudaryt.: Stasys Budrys], Vilnius: Vilniaus valstybinės ir politinės literatūros leidykla, 1959, 12 (Linkevičius N. „Taika“, Puškorius A. „Piršlys“, Laurinkus J. „Meškeriotojai“ (fragmentas), Kalendra P. „Palangos Juzė“, Bolna A. „Piemenukas“, Rudminas K. „Kalvis“, Martinaitis K. „Sviestą muša“, Vinciūnas A. „Nuroviau linelius nuo pylimo...“, Griesius S. „Velnias raganą per raistą neša“, Pajeda A. „Linus šukuoja“, Nikša V. „Girtuoklis“, Šaulys P. „Bobutė veda oželį“, Rutkauskaitė I. „Kerdžius“, Karanauskas S. „Kaimo puodžius“, Lukauskas J. „Vandenį neša“). 2) Petrulis, Napoleonas [16 atvirukų komplektas, Stasio Budrio str. apie skulptorių, aplanko p. 2– 3], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960. Nuotraukos: 1) Revoliucinis Vilnius [Atvirukų komplektas. Apipavidalino dail. G. Marengolcas], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, foto Stasio Budrio. 2) Lietuvių liaudies menas [Skulptūra. Kn. 1. Albumas. Red. kom-ja: Juozas Mikėnas ir kt. Įž. str. Juozo Mikėno (lietuvių ir rusų k.), p. 7 – 15. Sudaryt.: P. Galaunė.], Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 26 p. Nuotraukos Stasio Budrio, B. Buračo, P. Galaunės, J. Murausko, J. Stanišausko, P. Steponavičiaus ir St. Vaitkaus. 3) Budrys, Stasys, Gediminas Jokūbonis [Monografija apie skulptorių Lenininės premijos laureatą, santr. Rusų, anglų ir pranc. k], Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 98

1963, 32 psl. su iliustr. Fotonuotraukos: M. Baranausko, Stasio Budrio, J. Grikienio, G. Jokūbonio, Ch. Levino, M. Sakalausko, A. Sutkaus ir S. Vaitkaus. 4) Budrys Stasys, Pergalės monumentas Kaliningrade [Foto Stasio Budrio, J. Grikienio, M. Sakalausko, J. Stanišausko, M. Fligelio ir iš archyvų], Vilnius: „Vaga“, 1965, 32 p. su iliustr. 5) Budrys, Stasys. Lietuvių vitražas [Albumas. Teksto santr. ir iliustr. sąrašai rusų, pranc., anglų ir vok. k], Vilnius: „Vaga“, 1968, 48 p. su iliustr. Fotonuotr. aut.: A. Barysas, Stasys Budrys, M. Fligelis, J. Grikienis, A. Kybrancas, H. Liandzbergas, J. Murauskas, J. Polis, A. Purys, M. Sakalauskas, V. Vilaniškis ir A. Zavadskas.

99

Iliustracijų sąrašas: I. Biografija 1. Pirma šeimos bendra nuotrauka, in: Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas. 2. Vaikystės nuotrauka, in: Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas. 3. Stasys Budrys Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) prie pamniklo Aleksandrui Puškinui, in: Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas. 4. Stasys Budrys ir Vera Kulešova (1955-10-20), in: Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas. 5. Bronislavos Budrytės-Ridikauskienės vestuvės (Stasys Budrys – virš nuotakos), in: Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas. 6. Stasys Budrys, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 1. 7. Stasys Budrys Leningrade (dab. Sankt Peterburgas). LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 3. 8. Stasys Budrys prie I. Repino dailės instituto Leningrade su Leonu Lagausku, Konstantinu Bogdanu, Leonu Strioga ir Samueliu Rozinu, in: Leonas Strioga: albumas [sudarymas ir tekstas: Giedrė Jankevičienė; priedus parengė Dalia Striogienė, Stasė Jomantienė], Vilnius: Dailės leidybos ir informacijos centras, 2004, p. 11. 9. Vera Kulešova ir Stasys Budrys, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 5. 10. Stasys Budrys ruošiasi plaukti kanoja, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 9. 11. Stasys Budrys Juozo Mikėno laidotuvėse (1964 m.), in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 11. 12. Stasys Budrys, in: Aleksandro Budrio asmeninis archyvas. 13. Stasys Budrys su sūnumi Aleksandru Budriu, in: Aleksandro Budrio asmeninis archyvas. 14. –16. Stasys Budrys parodoje. Šalia: skulptorė Konstancija Navickaitė-Stoškienė, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 6.–8. 17. Stasys Budrys (1969 m.), in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 1. 10. 18. Stasio Budrio laidotuvės (1970 m.). Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas. II. Meniniai Stasio Budrio portretai 19. Konstantinas Bogdanas „S. Budrys“ (1955; bronza), in: „Konstantinas Bogdanas“, skulptūros parodos katalogas, Vilnius: Lietuvos TSR muziejus, 1986, reprod. 28. 20. Vladas Karatajus „Menotyrininkai Veronika ir Stasys Budriai“ (1964; drobė, aliejus), in: „Vladas Karatajus“, katalogas, straipsnis apie autorių Airidos Grivačiauskaitės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, reprod. 3, p. 16. 21. Adolis Jonas Krištopaitis „Menotyrininkas Stasys Budrys“ (1968), in: Genovaitė Vertelkaitė- Bartulienė. Pa(si)matymas su Adoliu Jonu Krištopaičiu, Nemunas, Nr. 11, 2015. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Daile/Pa-si-matymas-su-Adoliu-Jonu- Kristopaiciu.

100

22. Stasys Budrys (1969 m.). Nuotraukos fragmentas. Krištopaičiui pavyko pagauti būdinguosius Stasio Budrio veido bruožus, in: LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 1. 10. 23. Antanas Gudaitis „Dailėtyrininkas S. Budrys“ (1970; flomasteris), in: „Антанас Гудайтис“, авт. текста и сост. Валентин Лебедев, Москва: Советский художник, 1979, reprod. 27. 24. Leonardas Tuleikis „S. Budrio portretas“ (1972), in: „Leonardas Tuleikis“, teksto autorius Leonidas Kisarauskas, Vilnius : Vaga, 1975, reprod. 4. 25. Vincentas Gečas „S. Budrio portretas“ (1981; drobė, aliejus), in: „Dailė“, Vilnius: „Vaga“, 25 kn., 1984, reprod. 139. 26. Sofija Veiverytė „S. Budrio portretas“ (1983), in: „Sofija Veiverytė“, įvadinio straipsnio autorė Nijolė Tumėnienė, Vilnius : „Vaga“, 1986, reprod. 97. 27.–28. Vincas Kisarauskas „Stasio Budrio ekslibrisas“ (1976), in: LLMA, f. 140, ap. 1, b. 641, l. 1–2.

101

Priedas Nr. 2. Iliustracijos. I. Biografija

1. 1. Viršuje (iš kairės į dešinę): tėčio broliai Pranas Budrys ir Izidorius Budrys. Apačioje (iš kairės į dešinę): sūnūs Stasys Budrys, Mykolas Budrys, tėtis Kazimieras Budrys, dukros Aldona Budrytė (vėliau Rutkauskienė), Bronislava Budrytė, mama Liucija Jacevičiūtė-Budrienė, sūnus Romualdas Budrys). 1936 m. liepos 24 d. (Romualdo 3 metų gimtadienis, pirma šeimos bendra nuotrauka). Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas.

15. 2. Iš kairės į dešinę: Stasys Budrys, Adolfas Budrys, Romualdas Budrys. Aldonos Budrytės- Rutkauskienės asmeninis archyvas.

102

3. Stasys Budrys Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) prie pamniklo Aleksandrui Puškinui.

Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas.

3.

4. Stasys Budrys ir Vera Kulešova (1955-10-20). 4. Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas.

103

1. 5. Bronislavos Budrytės-Ridikauskienės vestuvės (Stasys Budrys – virš nuotakos). Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas.

6. Stasys Budrys. LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 1. 6.

104

7. 7. Stasys Budrys Leningrade (dab. Sankt Peterburgas). LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 3.

8. 8. Stasys Budrys (pirmas iš dešinės viršuje) prie I. Repino dailės instituto Leningrade su Leonu Lagausku, Konstantinu Bogdanu (iš kairės į dešinę viršuje), Leonu Strioga (antras iš kairės apačioje) ir Samueliu Rozinu (pirmas iš dešinės apačioje). Leonas Strioga: albumas [sudarymas ir tekstas: Giedrė Jankevičienė; priedus parengė Dalia Striogienė, Stasė Jomantienė], Vilnius: Dailės leidybos ir informacijos centras, 2004, p. 11.

105

9. Vera Kulešova ir Stasys Budrys. LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 5. 9.

10. Stasys Budrys ruošiasi plaukti kanoja. LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 9. 10.

106

11. Stasys Budrys Juozo Mikėno laidotuvėse (1964 m.). LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 11. 11.

12. Stasys Budrys.

12. Aleksandro Budrio asmeninis archyvas.

107

13. Stasys Budrys su sūnumi Aleksandru Budriu. Aleksandro Budrio asmeninis archyvas. 13.

14.

108

15.

16. 14.–16. Stasys Budrys parodoje. Šalia: skulptorė Konstancija Navickaitė-Stoškienė. LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 6.–8.

109

17. Stasys Budrys (1969 m.).

17. LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 1. 10.

18. 18. Stasio Budrio laidotuvės (1970 m.). Aldonos Budrytės-Rutkauskienės asmeninis archyvas.

110

II. Meniniai Stasio Budrio portretai

19. Konstantinas Bogdanas „S. Budrys“ (1955; bronza). In: „Konstantinas Bogdanas“, skulptūros parodos katalogas, Vilnius: Lietuvos TSR muziejus, 1986, reprod. 28.

19.

20. Vladas Karatajus „Menotyrininkai Veronika ir Stasys Budriai“ (1964; drobė, aliejus). In: „Vladas Karatajus“, katalogas, straipsnis apie autorių Airidos Grivačiauskaitės, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, reprod. 3, p. 16. 20.

111

21. 21. Adolis Jonas Krištopaitis „Menotyrininkas Stasys Budrys“ (1968). In: Genovaitė Vertelkaitė- Bartulienė. Pa(si)matymas su Adoliu Jonu Krištopaičiu, Nemunas, Nr. 11, 2015. Prieiga per internetą: http://www.kamane.lt/Spaudos-atgarsiai/Daile/Pa-si-matymas-su-Adoliu-Jonu-Kristopaiciu.

22. Stasys Budrys (1969 m.). Nuotraukos fragmentas. Krištopaičiui pavyko pagauti būdinguosius Stasio Budrio veido bruožus. LLMA, f. 189, ap. 1, b. 380, l. 1. 10.

22.

112

23. Antanas Gudaitis „Dailėtyrininkas S. Budrys“ (1970; flomasteris). In: „Антанас Гудайтис“, авт. текста и сост. Валентин Лебедев, Москва: Советский художник, 23. 1979, reprod. 27.

24. Leonardas Tuleikis „S. Budrio portretas“ (1972). In: „Leonardas Tuleikis“, teksto autorius Leonidas Kisarauskas, Vilnius : Vaga, 1975, reprod. 4. 24.

113

25. Vincentas Gečas „S. Budrio portretas“ (1981; drobė, aliejus). In: „Dailė“, Vilnius: „Vaga“, 25 kn., 1984, reprod. 139. 25.

26. Sofija Veiverytė „S. Budrio portretas“ (1983). In: „Sofija Veiverytė“, įvadinio straipsnio autorė Nijolė Tumėnienė, Vilnius : „Vaga“, 1986, reprod. 97. 26.

114

27.

27.–28. Vincas Kisarauskas „Stasio Budrio ekslibrisas“ (1976). LLMA, f. 140, ap. 1, b. 641, l. 1–2. 28.

115

STASIO BUDRIO GYVENIMAS IR MENOTYRINĖ VEIKLA 1957–1970 M. LIETUVOS DAILĖS KONTEKSTE

Pagrindiniai žodžiai: sovietmetis, Stasys Budrys, dailėtyra, dailės ir spaudos cenzūra, skulptūra, monografijos.

Santrauka Šiame darbe analizuotas Stasio Budrio (1932–1970) gyvenimas ir jo dailėtyrinė veikla 1957– 1970 m. Tyrime siekta išsiaiškinti šios asmenybės vaidmenį XX a. 6–7 dešimtmečių meniniame gyvenime. Šiandien Stasys Budrys yra gerokai primirštas, nors sovietmečiu jis buvo įtakingas dailės kritikas. Jis – vienas pirmųjų XX a. antrosios pusės profesionalių dailėtyrininkų. Visuomeninio, socialinio ir meninio konteksto tyrimui pasitelkta socialinė dailės istorija leido išryškinti, koks sudėtingas kultūrai tai buvo laikotarpis. Viso sovietmečio metu vienintelis oficialiai leistas tiek dailės, tiek dailės analizės metodas buvo socrealizmas. Tam, kad menas ir menotyra tarnautų ideologijai, buvo sukurta griežta priežiūros institucijų sistema. Viešumoje publikuojamus tekstus atidžiai peržiūrėdavo ir kruopščiai „ištaisydavo“ redaktoriai, Glavlitas. Nuobaudų sistema garantuodavo ir savicenzūros veikimą. Nepaisant tokių sudėtingų aplinkybių, Budrys, kaip atskleidė sakytinės istorijos liudijimai ir archyvinių dokumentų analizė, siekė kuo gilesnio tyrimo, moksliškumo. Jis studijavo dailėtyrą net dviejuose Sovietų Sąjungos centruose, kur dėstė taktiški dėstytojai, savo srities žinovai. Budrys gavo gerus dailės istorijos pagrindus. Jis vertino tarpukario lietuvių dailę, paveiktą klasikinio prancūzų modernizmo ir vėlyvąjį modernizmą, eksperimentus dailėje. Todėl didelė dalis jo teiginių, argumentų liko juodraščiuose. Vis dėlto Budrys sugebėjo parašyti daugiau per 10 monografijų, kitokių leidinių, apie 150 straipsnių dailės tematika. Dirbdamas Dailininkų sąjungoje ir Kultūros ministerijoje Budrys globojo jaunuosius dailininkus, ezopine kalba propagavo vadinamąjį buržuazinį meną. Tai buvo ne tik darbštus dailėtyrininkas, bet ir puikus, įtaigus, aktyvus oratorius, skleidęs savo nuomonę paskaitose, konferencijose, parodų atidarymuose ir aptarimuose bei neretai ja įtikinęs savo klausytojus. Apie jo teatrališką kalbėjimo manierą liudija dailininkų sukurti meniniai Stasio Budrio portretai, jo amžininkų prisiminimai.

116

THE LIFE AND ART RESEARCH ACTIVITY OF STASYS BUDRYS IN THE CONTEXT OF 1957 – 1970 LITHUANIAN ART

Key words: Soviet era, Stasys Budrys, art research, censorship of art and press, sculpture, monographies.

Summary This work analyzes the life and art research (1957–1970) of Stasys Budrys (1932–1970). The research aims to find out the role of this personality in the life of art in the 60‘s and the 70‘s. Today Stasys Budrys is well forgotten, although in Soviet era he was an influential art critic. He was one the first professional art researchers of the second half of the twentieth century. Social art history invoked for public, social and art context research revealed what a difficult time it was for culture. In the whole Soviet era the only allowed method for art and art analysis was social realism. In order for art and art research to serve an ideology, a strong supervision system was developed. Public texts were thoroughly checked and “corrected“ by editors and Glavlitas. Discipline system guaranteed self-censorship. Despite such difficult circumstances, Budrys, as revealed by verbal history accounts and archive documents analysis, aimed for a deep and scientific research. He studied art research in two Soviet Union centers, where he was lectured by discreet professionals. Budrys got a good fundamental knowledge of art history. He valued interwar Lithuanian art, influenced by classic French modernism and late modernism, art experiments. Therefore, big part of his statements and arguments were left in drafts. Nevertheless, Budrys managed to write over 10 monographies, other publications, around 150 articles about art. While working in the Artists‘ Union and Ministry of Culture Budrys fostered young artists, propagated so called bourgeois art, using Aesopian language. He was not just a hardworking art researcher, but also an excellent orator, who communicated his opinion in lectures, conferences, exhibition openings and discussions. He was a very persuasive talker. His theatric manner of speech is evident in the memories of his contemporaries, artists‘ portraits of Stasys Budrys.

117