in memoriam Kazys Bradūnas (1917 02 11 – 2009 02 09)

Viktorija Skrupskelytė

Išėjo mokytojas. Išėjo iš čia į Ten, su savimi nusinešdamas neišsakytų poetinių sumanymų pasaulį, o mums, ne vienai kartai į priekį palikda­ mas skaityti didelės jėgos ir didelio grožio eilėraščių, kuriuos mes jau kurį laiką esame įvardiję žemės poezijos vardu. Atsisveikinant su poetu, visuomenininku, knygų sudarytoju ir redak­ toriumi Kaziu Bradūnu, norisi prisiminti pirmuosius jo daug žadančius, kupinus džiaugsmo ir vilties eilėraščius, išspausdintus senajame „Židi­ nyje“ prieš maždaug septyniasdešimt metų. Tai buvo jo poetinės kelio­ nės pradžia, sąmoningai ar nesąmoningai užšifruota žemės ir amžiny­ bės, žemės ir kūrėjo nenutrūkstančios draugystės šifrais, – toji draugystė jau tada palaikė ir stiprino jauno rašytojo kūrybinį polėkį: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme amžiais nedžiūsi. // Žeme, būkim drauge amžinai“ („Žeme, žydėkim“). Poetui iškeliavus į Amžinybę, noriu prisiminti ir paskutinio Bradūno kūrybos etapo eilėraščius – skaidrius, permatomus kaip diena, kiek lė­ tesnio tempo, dvelkiančius ramybe ir susitaikymo dvasia, išspausdintus jo 2001 m. „Sutelktinės“ užsklandos cikle. Jie gyvenimą ir poeziją susieja ne paraleliniu jaunystėje ištartu „gyvenkim drauge“ šauksmu, bet poeto atrasta, pajausta įžvalga, kad poezija vienu žingsniu atsilieka nuo to, kas išgyventa. Ji tarsi seka gyvenimą, rinkdama pėdsakus ir prisiminimus, įvardydama ir įamžindama poeto sąmonėje iškylančią paskutinių gyve­ Kazys Bradūnas. 1917–2009 nimo akimirkų nuojautą: „Išeinu... Kelionė ilga – / Minu smėliu barstytą taką... / Tik eilėraščio pabaiga / Mano pėdas dar seka“ („Kai jau viskas sudėta“). Pabai­ gos įspūdis čia perkeliamas iš egzistencinio lygmens į kūrybinį, suvokiame, kad kažkas išnyksta, kažkas dar turi įvykti, išnyksta vieno žmogaus gyvenimas, atsiranda kažkas kita – daugiau nei tuštuma ar praraja, daugiau nei nebūtis. Atsiranda buvimas kita forma, kita prasme, išreiškiama poetiniu vaizdiniu. Paskutinis „Sutelktinės“ eilėraštis dėsningai atliepia čia cituotas eilutes, jas atbaigdamas ir baigmės įspūdį perkurdamas į čiulbančių eilėraščių (ne paukščių) metaforą: „Gyvenimas lyg paukštis, / Tik palinga­ vo ant šakos / Ir nulėkė... // O liko tik / Eilėraščių čiulbėjimas“ („O liko tik...“). Ir liko ne „tik...“, bet prasmės ir transcendentinių užuominų kupini Bradūno eilėraščiai. Praside­ da poeto buvimas Amžinybėje. Rengdamas „Sutelktinę“, Bradūnas eilėraščius dėjo ta seka, kurią padiktavo pats gy­ venimas, įvade nurodydamas tikslią ankstyvųjų ir vėlyvųjų, į paskiras knygas nepate­ kusių, kūrinių vietą – vieni „Sutelktinės“ pradžioje, kiti pabaigoje – mintyje tarsi apei­ damas visą savo kūrybinių užmojų ratą, jų užbaigtą, uždarą visumą, tobulą ta prasme, kad čia viskas sutelpa, viskas atranda savo vietą: ir tėviškė, ir nesibaigiantys toliai, ir konkretusis čia ir dabar, ir dvasinis gyvenimas, ir žmogus, ir Dievybės ataidėjimai. Nuo regimybės iki Transcendencijos Bradūnui buvo labai arti: „bedugnės tarp Čia ir Ten nerandu“, – rašė poetas, leisdamasis kelionėn – nuo savojo aš į vaizduote ar širdimi atrastą Kitą: kitą geografiją, laiką, istorinį ar kultūrinį kontekstą, kalbos ar patirties niuansą, peršokdamas ribas ir apeidamas žmonių pastatytas asmenines ar ideologines naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 73 užtvaras, kartu savo lyrinį aš atverdamas jam itin būdingam, bičiuliškam ir bendruomeniškam mes. Taip pat Dievybei. Savo poezijoje, ir nemažiau per ją, Bradūnas siekė bendrauti: „Esu bendrautojas“, – aiškina jo „Dovana“, dovaną sugretindama ne tik su poezija, bet ir su ta tiesa, kuri mums taria, kad visi mes esame susieti ir pakviesti bičiulystei, ateinančiai iš žemės, iš istorijos, iš tradicijos ir nemažiau – iš galios tarti ir kurti. Esame susieti iš visa apjungiančios Būties rankų. Tai bus gilioji Bradūno žemininko įžvalga: gamtoje ir buityje iššifruotas giminystės ryšys ir per jį ateinanti slėpiningoji laisvės dovana, tas kūrėjo ramiai ir tvirtai tartas „Niekas negal man uždrausti [...]“. Iš čia Bradūno praturtinantis ir pamokomas žodis, jo tolerancija ir nemeluota šiluma, jo kaip poeto pakvietimas įsiklausyti į ryšio misteriją, bendrauti ir taip išsilaisvinti iš dva­ sią ir širdį įkalinančių aplinkybių. Tai jaučiame Bradūno stipriausiuose ir silpnesniuose kūriniuose. Visus juos poetas sudėjo į „Sutelktinę“, jo rūpestingai rengtą poetinį testamentą mums. „Išėjo mokytojas.“ Šiais žodžiais prezidentas Valdas Adamkus išreiškė mūsų visų skaudžią netektį, Kaziui Bradūnui iškeliavus. Iškili asmenybė, didelio talento poetas, literatūros klasikas, mielai skaitomas ir jau­ nesniųjų, retos tolerancijos žmogus, savo atvirumu, supratingumu ir begaliniu rūpesčiu lietuviška kultūra sugebėjęs suburti jaunosios pokario lietuvių išeivių kartos rašytojus. Tuo netektų abejoti. Jūs, malonus Redaktoriau, prašėte mane trumpai aptarti Kazio Bradūno reikšmę bei vietą lietuvių lite­ ratūroje, išryškinti svarbiąsias jo kaip poeto savybes. Tai nelengvas uždavinys, juolab kad jau kurį laiką esame įpratę poetą apibūdinti įprastomis sąvokomis, deja, ne visiems turinčiomis vienodai teigiamą prasmę. Sakome, kad jis poetas suvalkietis, regiono ar žemdirbystės poetas, nuoširdus patriotas lietuvis, poetas išei­ vis. Nenorėčiau Bradūno poezijos aptarti kritikų diskurso formulėmis bei kategorijomis, tegul ir pačiomis naujausiomis. Ne paslaptis, kad jos nutraukia gyvą ryšį su žmogumi ir su poetu, jo kūrybą įšaldo tam tikroje laiko ar diskurso atkarpoje, pridengia jos sudėtingumą bei paslaptingumą, Bradūno atveju, – tą nepaprastai subtiliai pagautą ryšių ir būties gelmę, kuri verčia susimąstyti apie atviru žodžiu nepasakytas tiesas, apie tai, kas tikra, bet neįspėta ar tarta tik puse lūpų, ir kartu klausti: iš kur tas poeto jautrumas, iš kur jo nuosta­ ba ir žavesys kūrinija, jo tarsi vaiko klausinėjantis naivumas Dievo akivaizdoje? Iš kur Bradūno nepaprastai stiprus estetinis įspūdis, nelauktai nušviečiantis kasdienybę? Antra vertus, turbūt nesuklysiu sakydama, kad lemiamą prasmę literatūroje turi tik autoriaus kūrybos visuma, geriausia išryškėjanti atvertus ir užver­ tus paskutinį puslapį. Tada matyti, kaip vienas eilėraštis papildo kitą, kaip transformuojasi ir gilėja vaizdi­ niai ir įsijungia nauji motyvai. Autoriaus darbų visumą skaitome kitaip, praeidami pro poetinį sumanymą pridengiančias senąsias retorines formules ir taip atpažindami tarsi raudonu siūlu einančias svarbiąsias kūrėjo mąstysenos gijas. Pats Bradūnas tikriausiai savo poezijos konstantas matė žemės ir žemėje buvojančio žmogaus tematikoje. „Juk čia mano [...] užpėduota jau ant kone žemininkiško kelio, kuriuo [...] eita visoje mano gyvenimo litera­ tūrinėje kelionėje“, – mąstė jis skaitydamas minėtą 1938 m. „Žeme, žydėkim“. Neatmetant šitokių autobio­ grafinių pasisakymų šiandien, perskaičius visą gausią Bradūno kūrybą, kone ryškiausiai iškyla ne žemės tematika siaurąja prasme, bet žemės metamorfozės į kaskart giliau ir mįslingiau apmąstytą egzistencinę erd­ vę, kurioje užsimezga daugiaprasmiai žmogaus ryšiai su aplinka, su gamta ir daiktais, su kitais žmonėmis, pagaliau ir su kažkokia, tarsi iš laiko ar istorijos gelmės iškelta sudvasinta, nuskaidrinta regimybe. Žmogus tampa vietos būtybe, mąstančia konkrečiame pasaulyje, kurį poetas kalbina širdimi ir vaizduote, ne mažiau – ir savo poetine nuostaba, taip iššifruodamas žmogiškojo buvimo medžiagoje tiesas, kasdienes ir sakralines. Ta prasme Bradūnas nėra (tik) žemės ar (tik) gamtos poetas. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, jis buvo vienintelis iš žemininkų, „išaugęs iš grynai lietuviškos dirvos“ ir lengvai radęs „realų, tradicinį, į kraują įaugusį suvalkie­ čio ryšį su aplinka ir žeme“. Tuo netektų abejoti. Tačiau savo poeziją jis vis dėlto orientavo ne į aprašomosios poezijos žanrą, apskritai gamtos ar gimtosios Suvalkijos, bet į poetinius ieškojimus, einančius gilyn į bend­ ruomeninę patirtį, į mitų vaizduojamą laiką, į žmogaus ir jo Kūrėjo ryšių misteriją, kartu neprarasdamas kontakto su konkrečiuoju pasauliu. Jo poezija labai lengvai pereina nuo konkrečių ar buitinių dalykų į trans­ cendentinius ir todėl laiko bei vietos nulemtoje buityje, antai lietuvio sodiečio, atranda universalias prasmes, egzistencinį lygmenį pasiekdama ne staigiu šuoliu, bet per intuiciją atkakliai tiriamus kultūrinius orientyrus. Kitaip tariant, Bradūno poezija nesupriešina medžiagos ir dvasios, to, kas lietuviška ir kas visiems bendra. Konkretus išgyvenimas čia savitai nuskaidrinamas, žemė praranda galią apriboti, o atpažįstama lietuviška detalė atsiveria prasmėms virš geografijos ir virš laiko. Šis ir bus vienas didžiųjų Bradūno kūrybos laimėjimų. Gamtą ji keičia į kultūrvaizdį, o lietuviškus motyvus įkomponuoja į platesnių prasmių visumą. Taip atsiranda savitas kalbos gyvenimas kažkur labai toli nuo eiliuotos patriotinės publicistikos ir lygiai toli nuo asmeninės

74 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 lyrikos, paremtos būtinybe paklusti senajai prieškario retorikai. Unikalus žodis ir unikalus išgyvenimas, su­ sijęs su poeto gimtine, bet ne aprašomoji regiono poezija. Šitaip tektų apibūdinti Bradūno kūrybą. Bradūnas dėsningai lygiuojasi į iškiliausių išeivių rašytojų gretas – tų, kurie atsispyrė pagundai užsisklęs­ ti prieškario retorikoje dėl tautinės ištikimybės ir suvokė, kad kelias į meniškai prasmingą kūrybą eina per naujus teminius ir kalbinius ieškojimus, neišskiriant tų, kuriuos diktuoja egzilio aplinka, taigi ir per vidinę įtampą, atsirandančią ieškant jungčių tarp to, kas sava ir kas svetima. Bradūno kūryba dera ir su kitų že­ mininkų išeivių, jo kartos poetų, kurie nusisuko nuo proginės retorikos ir kėlė griežtesnius reikalavimus me­ ninio grožio, grožio ne menui, o žmogui, kūrybinio atvirumo bendražmogiškiems klausimams, nesiribojant vieno asmens ar vienos geografijos patirtimi, gyvos, savitos, kaskart atnaujinamos poetinės kalbos, taip pat ir atvirumo Vakarų literatūroms, nes lietuviškoji yra neatskiriama jų dalis. Bradūno išskirtinė savybė bus jo sugebėjimas nuotolį nuo tėvynės transformuoti į nuotolį laike ir taip į teksto paviršių iškelti labai gilius lietu­ viškosios patirties klodus, stilizuojamus liaudiškai ir todėl atpažįstamai tautiškus, lietuviškus. Gyvendamas svetur, poetas ieškojo kaskart naujų tėvynės niuansų (tai paties Bradūno žodžiai) ir jų gausiai rado lietuvių literatūroje ir istorijoje, dainose ir tautosakoje, mitiniame pasaulėvaizdyje, kultūrinėje lietuvio atmintyje. Šia prasme Bradūnas yra pirmtakas. Jis lygiuojasi ir į Lietuvoje rašiusių poetų gretas, – ne kaip išeivis, o kaip lietuviškosios tradicijos augintinis ir atnaujintojas. Jo kūryboje baigiasi ne viena Nepriklausomybės laikotarpio tendencija: nutyla lyriko ar romantiko intymus pasikalbėjimas su savimi ir su gamta, nublunka aprašomosios poezijos spalvos, visiškai nejuntamos poetinių prasmių paieškos, kaip jas suprato lietuviai simbolistai. Ieškodamas kelio iš aukštos sentimentų ar simbolių kalbos, Bradūnas jį rado atsispirdamas į gimtinę. Todėl poezija jam buvo natūralus kalbėjimas. Tarti žodį reiškia ne keltis į padanges ar įsiklausyti į širdies giesmę, bet veikiau eiti žeme, rašyti paprastai, bet ne kasdieniškai, žodį (ir daiktą) prakalbinti taip, kad jis nušvistų nuostabos ir sakralumo įspūdžiu. Kaip ir kiti žemininkai (ir ne tik žemininkai), Bradūnas suvokė poeziją kaip regimąjį pasaulį viršijančios naujienos skelbėją, kaip ir jie, jis iškėlė estetinius kriterijus. Kaip ir ne vienas šių laikų poetas, rašydamas jis šnekučiavosi su poezija, klausinėdamas, kas ji yra ir taip artėdamas į metapoezijos plotmę. Bradūnas sąmoningai jungėsi į lietuvių poetų grandį kaip žemininkas ir kaip išeivis, bet visų pirma kaip lietuvis poetas, niekada nenutraukęs dvasinio ir kalbinio ryšio su savo pirm­ takais. Su jais jis bendravo, juos skaitė su tikra meile, visada buvo jų kalbinamas. Bradūno poezija neatskiriama nuo jo asmenybės. Nesuklysiu pasakiusi, kad santykiuose su kitais, ypač su jaunesniaisiais, jis išlaikė tą patį atvirumą, tą pačią šilumą, tą patį mielą ir neafišuojamą dėmesį kitam, nesvarbu, ar savo ideologine orientacija tas kitas buvo Bradūno pažiūrų, ar ne. Kažin ar tarp pokario išeivių rastume kitą tokį tolerantišką rašytoją, redaktorių ir mokytoją, sugebėjusį pamatyti bei skatinti jaunųjų talentą. Lietuviški reikalai, kultūros tęstinumas, jos ūgtelėjimas išeivijoje jam buvo svarbesni dalykai nei kartų ar ideologiniai ginčai arba asmeninės ambicijos. Jis buvo bendrautojas ir šia nemažiau svarbia kul­ tūros puoselėtojo prasme. Netektų abejoti, kad būtent dėl šių savybių, jo ramaus rūpesčio ir angažuotumo lietuviškai kultūrai, bendruomenės ugdytojai ir palaikytojai, Bradūnas galėjo būti tas žmogus, kuris suge­ bėjo inicijuoti ne tik individualius kontaktus bet ir reikšmingus konkrečius darbus, reikalaujančius bendro sutarimo – „Žemės“ antologiją, „Literatūros lankus“ (kartu su kitais), „Draugo“ kultūros priedą. Du pirmieji buvo ta realiai egzistuojanti regima ašis ir trauka, apie kurią būrėsi jaunieji išeiviai rašytojai, vėliau tapę dar viena, šiandien nesunkiai atpažįstama lietuvių rašytojų karta, atsirėmusia į juos formavusią Nepriklau­ somą Lietuvą, bet subrendusia išeivijoje ir čia apsisprendusia kurti lietuviškos kultūros erdvėje, keičiant ir gilinant lietuviškumo bei tautiškumo sampratą, keliant naujus estetinius reikalavimus, suvokiant save ir lietuvių literatūrą santykyje su pasauline. Bradūno kaip kultūros puoselėtojo įnašas yra labai didelis, paste­ bėtas, bet dar tinkamai neaptartas, nepasvertas.. Unikalus ir nepakartojamas, toks šiandien atrodo poetas Kazys Bradūnas. Tai lėmė ne tik jo didelis ta­ lentas ir sugebėjimas duotą talentą pakelti iki aukštumų, bet kartu ir aplinkybės. Bradūnas kūrė tam tikru istoriniu momentu, kai kūrėjas galėjo įsiklausyti į senąją lietuvišką kultūrą ir kartu atsiverti meno laimė­ jimams Vakaruose. Šis istorinis momentas nepasikartos. Bradūnas išliks tarp lietuvių klasikų unikalus, nepakartojamas. Šiandien jo „Sutelktinę“ galime ryškiomis raidėmis įrašyti į lietuvių literatūros kanoną tarp tų, kurie itin jautriai įsiklausė į lietuviškąją kultūrą ir joje rado tai, kas mums visiems, lietuviams ir nelietuviams, yra bendra.

Kaunas, 2009-03-22

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 75 dienoraštis

Dienoraštis

Rūta Lazauskaitė

Man malonu, kai kelionės prasideda ryte. Tai atrodo degtas plytas ir pan., o šiandien Taragonoje dirba ne nuosekliau ir tikroviškiau: keliesi, skubiai pusryčiau­ vienas archeologas, tai ir populiari, ir reikalinga pro­ ji, daiktų sąrašą sulygini su lagamino turiniu, meiliu fesija: pradėjus kasti, mieste ir aplink jį, beveik viso­ žvilgsniu apžvelgi namų kambarius („kaip bus gera čia se vietose galima kažką rasti. Taigi miestas visai nieko sugrįžti“) ir išdumi pakilimo tako link, tinkamai nusi­ sau. Šiandien – labai pramoninis, uostas, laivyba ir fa­ teikęs visoms valandoms, kurias sugaiši pakeliui iš taš­ brikai, tačiau urbanistiškai viskas protingai suderinta. ko A į tašką B. Šiandien vasario 26-osios rytas, mano Po senamiestį vaikštinėjant smagu, jauku ir kiek pa­ kišenėje bilietas į Barseloną bei kantrybė ir noras iš­ vojinga: pirmas man nutikęs dalykas buvo įmynimas trūkti, pamatyti, perprasti. Pakilus virš debesų saulė­ į šuns kakutį. Alma suskubo nuraminti, jog Ispanijoje ta, giedra, regis, būtų į ką pasidairyti, betgi mane lydi tai reiškia, jog tave „lydės sėkmė“, o aš piktai pasišai­ savita lėktuvo sparnų karma: tradiciškai sėdžiu kaip piau, kad šios sėkmės­ išvengti – praktiškai neįmano­ tik lėktuvo viduryje, prie sparno esančio atsarginio iš­ ma. Ir kol kavinėje gėrėm cortado, mintyse sulyginau ėjimo. Bet ir be šito yra kuo džiaugtis. Mano kelionės ispanišką ir vokišką temperamentą. Gryno tempera­ forma – vadinamosios atostogos, taigi tikslo nėra. Būti, mento atžvilgiu laimėjo ispanai, mentaliteto ir viešo­ grožėtis, ilsėtis. Pasakoti giminaičiams, pas kuriuos ap­ sios tvarkos – vokiečiai. Na, bet būsiu čia dar dvi savai­ sistosiu, kad „Lietuvoje nėra taip prastai, kaip atrodo“. tes, į viską reikia žvelgti pozityviai. Spėju, jog geografiškai nutolus, situaciją pagražinti ne­ Taragonoje neįtikėtinai gražus pajūris, ypač malonus bus sunku. Ir iš tiesų, vėliau sėdint prie ispaniškais už­ vaizdas atsiveria iš aikštelės Balcó del Mediterrani, ku­ kandžiais nukrauto stalo, manęs visai neerzina visokių ria pasibaigia pagrindinė miesto gatvė. Dar jame yra grybauskaičių pareiškimai apie įgytą lytinę orientaciją. išdžiūvusi upė (todėl ir negaliu sakyti „teka“). Upės Politinė situacija, vadinasi. krantai išmūryti akmenimis, tik vandens nėra: kaip Barselona pasitinka su saule, ir tenka viduje prisi­ upė, atrodo nelabai įprastai. Alma pasakoja ne tokią pažinti, kad buvau jau ir pamiršusi, koks tai pojū­ seną miesto istoriją, „vos prieš kelis amžius vykusią“. tis – stovėti saulės atokaitoje. Mane pasitinka gimi­ 1811 m. Ispaniją drebino nepriklausomybės karas, Na­ naičiai – Alma ir Rafaelis (taigi jokių šansų pasiklysti, poleonas stengėsi užkariauti kuo daugiau žemių ir taip pasimesti, įlipti ne į tą traukinį). Tai ramūs, atšiaurūs užtikrinti savo kodekso išplitimą Europoje. Aplinki­ ir neispaniški žmonės, turintys slaptą svajonę: gyventi niai regionai, antai Girona ir Saragosa, jau buvo pa­ Lietuvoje. „Pas mus nešviečia saulė ir nėra įstatymų, sidavę, vien kietakakčiai taragoniečiai aklai priešino­ tarnaujančių žmogui; nuo ko ketinate pradėt?“ – klau­ si. Buvo įsakyta gyventojus evakuoti, o nepasiduodantį sia jų draugai. Tačiau įsikūrimo sunkumas – tik viena miestą iki pamatų sugriauti. Tačiau gyventojai gynė­ klausimo pusė, o mane labiau domina antroji, gelminė: si jėga, užvirė beprasmė kova „iki paskutinio kraujo „Kodėl?“ Viskas išaiškės pamažu, o šiuo metu Alma ir lašo“ – Napoleono kariuomenė sprogdino ir degino pas­ Rafaelis gyvena kurortiniame mieste 100 km į pietus tatus, 1813 m. rugpjūtį Taragonoje buvo likę tik 300 nuo Barselonos. Sakau „kurortiniame“, nes antikiniais žmonių, daugiausia moterų ir vaikų, užsidariusių ka­ amžiais čia stovėjo romėnų patricijų vilos. Apie didin­ tedroje. Dviems kunigams, Huyà ir Rocamora, neliko gą miesto praeitį byloja ir amfiteatro griuvėsiai, mies­ nieko kita, kaip tik eiti pas generolą Bertoletti ir mal­ to siena, akvedukas, nekropolis ir dar tiek visko, kad dauti, kad paliktų katedrą kaip prieglobstį ligoniams ir vietiniai gyventojai turimu paveldu nebesidomi. „Dalį kitiems likusiesiems. Generolas sutiko; Taragona virto šios miesto sienos savu stiliumi pristatė arabai užka­ griuvėsiais, bet kunigų dėka išliko gražiausias miesto riavimo metais, o čia – 1171 m. statyta ligoninė“. Daž­ pastatas – katedra. Nesugriuvęs liko tik dar vienas na­ nai užeidavusiais sunkmečiais gyventojai paveldo ne­ mas, ant kurio fasado buvo vietinio šventojo paveiks­ tausodavo, ant išlikusių pamatų statė naujus namus, las (san Magín), bet aš nemėgstu pernelyg paslaptin­ dažnai panaudodami ir šalia rastus tašytus akmenis, gų istorijų. Trumpai tariant, miestas statytas iš naujo,

76 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 dienoraštis ir taip sužinota, kad jis įkurtas ant akmens masyvo, rizikuoja netekti darbo). Šiandien ir man pačiai teko po kuriuo yra ežeras, kad daugybė stovinčio vandens išvysti, kaip tai atrodo: ankstus rytas, laukiamasis pil­ tyvūliuoja kažkur po kojomis, gyventojai gali nukentė­ nas, garsiakalbis praneša – „traukinys vėluos 5 min.“, ti nuo karstinių reiškinių, o štai upė tekėti nenori. Iš­ ir taip dar keletą kartų, iš viso – 40 min. Aš tik stebiu, džiūvusi jos vaga man pradeda simbolizuoti išnykusią truputį nuobodžiauju, – o „dirbančioji liaudis“ bruzda ir gyvybę, o su ja ir dvasią. Šis gražus kraštas savo esme niurna, ypač situaciją kaitina stoties tarnautojų reak­ vis labiau primena dykumą – kūrybinę, emocinę, egzis­ cija: „Atsiprašome, traukinys papuolė į kamštį“. „Trau­ tencinę. Nebeišsakau balsu savo klausimo, kodėl Almai kinys – į kamštį?!“ – „Na taip, kažkas panašaus, kai ir Rafaeliui pabluko gyvenimo spalvos šioje vietovėje – važiuojate automobiliu, ir užsidega raudona“… O juk atsakymas ir taip sklando ore. Ne dažnai lietuviai ap­ daugumos iš vėlavusiųjų darbdaviai nepatikės, jog čia lanko savo Kryžių kalną, bet galų gale supratau: aura traukinių kompanija, o ne tingėjimas kaltas. Kokios ten visai kitokia. įvairios būna neteisybės! Ta proga traukinyje niekas Su klimatu ir beveik nieko neveikimo dienotvarke (ga­ nekalba, sėdi išraiškingai suraukę antakius. lima sakyti, man keliaujant dirba tik kojos ir akys) ap­ Gražiausiu Barselonos pastatu atminty lieka Švč. Šir­ sipratusi, pradedu išvykas į Barseloną. Tam pakanka dies ir šv. Pauliaus ligoninės ansamblis (Hospital de la smulkaus žemėlapio ir sumuštinių kuprinėje. Rafaelis Santa Creu i Sant Pau), 1997 m. įtrauktas į UNES­ dirba ten, tai kasdienis jo maršrutas, todėl nusprendžiu CO paveldo sąrašą: ne tik dėl art nouveau išbaigtumo, vykti kartu: dar tik vasaris, temsta anksti, nė vienas bet ir visiško pritaikymo sergančiųjų poreikiams. Tai didmiestis nėra saugus, todėl visai pravartu kelionę architekto Lluíso Domènecho i Montanero šedevras. pradėti nuo ankstaus ryto. Ir nė akimirkos nesigailiu. Pirmąkart pamatęs ištaigingus rūmus, apsuptus grei­ Barselona man pasirodė šviesi, erdvi, o laikas joje bėgo tosios pagalbos automobilių, tiesiog negali susivokti, greitai – regis, nieko ypatingo dar neaplankei, o die­ kur pakliuvai, bet kadangi aplink labai gražu – drįs­ na jau vakarop. Gerai, kad dienų daug buvo. Įspūdžių labai daug, kaip ir sentimentų. Beprotiška, unikali ir geniali Antoni Gaudi architektūra, parkai, tiesūs kvar­ talai, tolumoje ant kalvos baltuojanti koplyčia, molas, šurmulys Barselonos universitete. Puikus pastatas su daugybe atviro tipo, būdingo šiltiems kraštams, kori­ dorių ir vidinių kiemelių tapo kažkuo (tačiau neaišku, kuo) panašiu į čigonų stovyklavietę ar kilnojamų name­ lių ant ratų aikštelę: visi fojė ir dalis koridorių apstaty­ ti palapinėmis, nesuprantamais rakandais, maisto pa­ kuotėmis, ir čia iš tiesų gyvena studijuojantieji, ypač atvykėliai iš kitų kraštų. Taip studentai protestuoja prieš Bolonia reformą ir mokslo branginimą, o profe­ soriai sutinka (ar bent jau nesugeba priešintis). Prisi­ minimas išlieka stiprus ir ilgam – senųjų universiteto rūmų su marmuro kolonomis, gobelenais, gigantiško dydžio aliejaus drobėmis ir skautiškos buities, protesto šūkių koliažas. Žvalgausi toliau. Ne pati geriausia diena, nes pučia kap­ rizingas vėjas, tačiau tai nieko tokio – ispanai eidami gatve sugeba dar ir rūkyti, vadinasi, ir manęs nenu­ pūs. Apskritai rūkymas viešose vietose yra toks popu­ liarus, kad visi draudimai sveikatinimo prasme nieko nereiškia – kas antra vaikišką vežimėlį stumianti ispa­ nė rūko. Betgi toks tas judriųjų ispanų būdas – visur su savimi tampytis didelius ir mažus šunis, mažus ir pa­ augusius vaikus ir visąlaik rūkyti. Avėti batus be koji­ nių visais metų laikais. Esant lietui, rūkui, prieblandai ar pūgai – važiuoti be šviesų. Ir traukiniai: universalus priežodis „tikslus kaip traukinys“ Ispanijoje negalioja. Kasdienis Rafaelio traukinys turėtų išvykti 7 val. 20 Chakos katedros kolona, kurią įeidami paliečia visi piligrimai. min., juo važiuoja daugybė žmonių (važiuoja, vėluoja ir 2009. Autorės nuotr.

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 77 dienoraštis ti eiti gilyn. Kitas šio architekto kūrinys, irgi įtrauk­ Vytinta prancūziška (beveik pasienis!) antienos deš­ tas į UNESCO sąrašą – Katalonų filharmonijos rūmai ra pasisotinus, užverda diskusija apie ispaniškus var­ (Palau de la Música Catalana), apsuptas mažų gatve­ dus. Alma išsako objektyvią, tarpinę poziciją: nors ispa­ lių, didingas, tačiau įspraustas tarp kitų pastatų, ir jo nai nevengia pasišaipyti iš amerikietiškų vardų, kurie nerasi, vaikštinėdamas žemyn nuleista galva. Nebent trumpi ir bekilmiai, šuniui tiktų ne mažiau nei žmogui eini, dairais – ir pamatai. Taip pat ir turistų būrį, jie (Bartas, Tomis, Rikis), jų pačių vardai yra ne ką keis­ perdėm nesidairo, vien tik skrupulingai fotografuoja. tesni. Pavyzdžiui, María José yra moteriškas, o José Kelionę prisimins tik iš nuotraukų. Juo kadrų bus dau­ María – jau vyriškas vardas. Pilnas Antonio žmonos var­ giau – juo daugiau bus „pamatę“. Man toks šaudymas das yra María de la Soledad (Vienišoji Marija), kasdie­ į objektus nepatinka, aš praleidžiu malonų pusvalandį nėje kalboje trumpinamas iki Marisol, kas reiškia „jūra šalia esančiame antikvariniame knygyne rinkdamasi ir saulė“. Tokius trumpinimus turi daugybė moteriškų atvirukus. Turi būti šiek tiek prie humoro, jei iš kelio­ vardų, prasidedančių María, dažniausiai jie kilę iš tikri­ nės po Ispaniją parsiveži pluoštą atvirukų, kurių antro­ nių vietovardžių su stebuklingais atsitikimais ar tiesiog je pusėje užrašyta „Paris, 1934“, bet aš sau leidžiu. biblinių motyvų – María Jesus, María Pilar (Kolonos Nenorom imi lyginti Barseloną su Taragona. Ši, nors Marija), María Dolores (Skausmingoji Marija), María pilna architektūrinio paveldo ir gamtos grožio, nepa­ Asunción (Marija į Dangų paimtoji) ir taip be galo. sižymi kultūros pulsu. Tai provincialus miestas, nedi­ Akims bėgiojant po senųjų knygų nugarėles, Antonio delis, kompaktiškas. Auginamų vaikų miestas. Dairy­ prisimena mano su knygomis susijusias studijas ir sku­ damasi šen bei ten neatsistebiu: miegamasis rajonas ba bent ką nors parodyti iš to lobyno, taigi ištraukia su daugybe greta sustatytų daugiabučių kokčiai nuo­ Diccionario geografico universal, spausdintą 1815 m. bodus, tačiau puikiai apgyventas – čia kiekvienas na­ Madride („Visų keturių pasaulio šalių visuotinis geo­ mas turi po kavinę, kirpyklą ir duoninę. Juokingas tas grafinis žodynas: tautų, imperijų, respublikų ir kitų pirminių poreikių realizavimas dideliu mastu: ryte gy­ valstybių, regionų, teritorijų, miestų, kaimų ir įžymių ventojai perka šviežią duoną, popiet moterys gražina­ vietų, ežerų, upių, dykumų, kalnų, vulkanų, jūrų […] si kirpykloje, o vakare visi išlenda į savo namo kavinę pagal don Antonio Vegas, septintas ir pataisytas leidi­ „pasižmonėti“. Atnaujinta American dream versija, bet mas“). Randame ir Lietuvą, taip pat dar keletą vietų kaip atskirti, kad šiandien – jau ne vakar diena, nes (regionų), apibūdinamų kaip „Lenkijos miestas Lietu­ juk jos niekuo nesiskiria? Ir dar tokia panaši į poryt bū­ voje“ (Ciudad de Polonia en Lithuánia), tačiau nieko siančią… Vis dėlto labiausiai man rūpi mano dienos, o aiškiau­ suprasti nepavyksta, nes miestų geografinė pa­ jos turi didžiulių kasdienių skirtumų, spalvų įspūdžių. dėtis apibrėžiama pagal upes. Apie Lietuvą skaitome: Ir artėja savaitgalis – jeigu oras nesukvailios, penkta­ dienio vakarą patrauksime link Pirėnų. LITUANIA (lot. Lituania) – didelė Europos šalis, šian­ dien Lenkijos sudėtyje kaip Didžioji Kunigaikštystė. Iki Pirėnų papėdėje esančio Sabiñánigo – 5 val. kelio­ Turi 130 lygų ilgio ir 100 pločio. Tai mielas ir vaisin­ nė automobiliu, ten aplankysime Rafaelio dėdę. Arago­ gas kraštas viskuo, išskyrus vyną, paplitusi medžioklė nas – turtingas regionas, žemė derlinga (kai šiandien ir žvejyba jos upėse. Iš jų svarbiausios: Narevas, Dau­ viskas auginama taip mechaniškai ir nenatūraliai – guva, Nemunas, Pripetė ir Bugas. Vietiniai žmonės nesuprantu, ar tai dar turi kokią reikšmę), išvystytas mėgsta daug pavalgyti ir juos lygina su tame pačiame ūkis. Pravažiuojame ne pro vieną gyvulių fermą, tvar­ krašte bei Rusijoje besiveisiančiu gyvūnu, vadinamu dausi, bet kartu beveik žiaukčioju. Ore tvyrantis kva­ Rossemutza dėl jo rijiko ir netikėlio būdo. Kaimiečiai pas yra siaubingas, kažin… kiek laiko vietiniams rei­ yra vargingesni negu Lenkijoje – nesilaiko sekmadie­ kia prie jo priprasti? nio nei šventinių poilsio dienų, ir kai jų paklausiama, Pagaliau atvažiavę bučiuojamės ir sėdame vakarieniau­ kodėl, atsako, jog sekmadienį irgi reikia valgyti, kaip ir ti. Ispanijoje valgoma ilgai ir įvairaus maisto (labiau kitomis dienomis. Po to, kai susijungė su Lenkija, tapo užkandžių). Nelengva apsiprasti, bet paskui supran­ viena tauta. Yra 8 dalys […]. tu: valgoma ne tiek daug, bet visko po truputį. Ir su­ valgoma daug mažiau nei pas mus – nes niekas kokčiai Dar paspėliojame, kas galėtų būti tas ryjantis gyvū­ neragina, nebruka. Pas dėdę Antonio ir Marisol man nas, bet dvišalė diskusija lieka be rezultatų, tad pa­ patinka – beveik visos buto sienos apstatytos lentyno­ traukiame į džiazo koncertą vietinėje kultūros namų mis, jose – šeimininkų mėgstamas antikvarinis menas. salėje. Nieko gero nesitikiu, bet muzikantai stebina su Ir daugybė knygų. Svarstau, ar šie žmonės mėgsta se­ kiekviena kompozicija, groja gyvai, užtikrintai ir mo­ nienas, ar tiesiog tausoja daiktus? Ir iš tiesų ši šeima derniškai – būgnininkas, saksofonininkas ir violončeli­ paprasčiausiai brangina visa, ką turi, kas pereidavo iš ninkas, todėl pokštas apie numirėlį išorėje čia visai ne­ kartos į kartą, patys restauruoja paveldėtus baldus. tinka („Kuo skiriasi karstas nuo violončelės?“).

78 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 dienoraštis

Per dvi savaitgalio dienas apvažiuojame daugybę kalnų ir krikščionių bendruomenės, ir Ispanijos pilietinis ka­ miestelių bei slaptingų vietovių – Aragonas paslaptin­ ras. Gamta tarsi skirta partizaninei kovai, o važinėjant gas iš esmės, apgaubtas rūko ir juosvo kalnų reljefo, at­ automobiliu po specialiame žemėlapyje pažymėtus taš­ sikartojančio architektūroje: tamsioji uoliena skaldoma kus aplankai ne vieną, IX–XI a. datuojamą, tarp upių ir naudojama stogams ir fasadams dengti. O kaminai paslėptą akmeninę bažnytėlę, neaišku, kieno kadaise visame regione apvalūs, aukšti, rantuoti, primenan­ prižiūrėtą bei lankomą – jų link neveda takai, aplink tys pilių bokštus, užsibaigia stogeliu. Kaminai krenta į brūzgynai, kelią pastoja vanduo ir t. t. Kas ir kodėl – akis, o vietiniai žmonės iš tiesų bijojo raganų, tikėjo, jog dar viena Pirėnų paslaptis. Dauguma turistų atvyksta velniai įlenda į namus per kaminą, ir statydami juos slidinėti ir pasigrožėti kriokliais, kurių čia netrūksta. O bandė apsisaugoti. Inkvizicijos veikla čia buvo arši, o iš gal aš klystu, gal esama ir tokių, kurie, visai kaip mes, dar senesnių amžių likę nemažai olų ir grotų, taip pat aplanko senuosius kaimelius (vieni gyvenami, kiti ne, kalnų viršūnių, kurių pavadinimai susiję su raganomis tačiau visi tikri, akmeniniai, autentiški) ir taikosi į pa­ ir tarsi žymi jų susibūrimo vietas. Keistas ir regiono slaptingąsias bažnyčias. ženklas, primenantis Maltos kryžių apskritime, sim­ Laikas labai spaudžia, skubame pamatyti Chakos ka­ bolizuojantis visų kelių, energijų ir ryškių lygiadienių tedrą, pilį ir keistai judrias gatves – žiemos sportas čia susidūrimą šioje vietovėje. Gali būti, jog toks tikėjimas iš tiesų daro savo, tokių vardų firminių parduotuvių susijęs su miesteliu Chaka (Jaca) – šiuo metu garsiu net ne kiekviename didmiestyje pamatysi. Įsmunkame nebent XI a. romaniška katedra ir nuolatiniu preten­ į vieną užeigėlę ir užsisakome po bulvę, dėl kurios, kaip davimu surengti žiemos olimpines žaidynes. Tačiau Vi­ tikina Rafaelis, už 15 minučių (taigi 19 val. 30 min.) duramžiais čia susikirsdavo du keliai, taigi keliautojų čia suplūs visas miestelis. Pašmaikštaujame, jog labai srautas užtikrindavo pragyvenimą smuklininkams, o gerai, kad ispanai tokie nuspėjami, tai leidžia jiems už­ kartu su jais į miestą suplaukdavo ir informacija, dėl bėgti už akių, tačiau savaitgaliui už akių jau neužbėg­ kurios Chaka tapo strategine, maldininkų lankoma, už­ si… Mes nelinkę liūdėti dėl to, kas maloniai prasidėjo kariautojus masinančia vieta (buvo Aragono karaliaus ir maloniai pasibaigė – tiesiog atsisveikiname ir išva­ rezidencija iki 1097 m.). Daug kas prasidėjo nuo čia: žiuojame žemyn, atgal į pajūrį.

Viena iš senųjų bažnytėlių. Neturėta stiklo, todėl langai užstumti marmuro plokštėmis, kurios šiek tiek praleidžia šviesą. 2009. Autorės nuotr.

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 79 dienoraštis

Šiandien – priešpaskutinė kelionės diena ir paskutinė Antrasis šokas ištiko suvokus, kad pastatas yra labai diena Barselonoje. Oras pagaliau atsigavo, atklydau didelis, lankymui skirta labai maža erdvė, taigi visas į kavinę, kitoje gatvės pusėje stovi du Gaudi namai – likęs šedevro plotas yra… paprasčiausiai gyvenamas! Casa Batlló ir Casa Amatller. Geriu kavą su ledais ir su­ „Vietinis ŠMC“ – Museu d’Art Contemporani de Barce­ muoju. Diena buvo pilna ne tik turinio, bet ir sėkmės – lona – labiausiai mėgstamas valkatų, studentų ir neto­ patekau į kelių bažnyčių vidų. Paprastai Ispanijoje jos liese gyvenančių vaikų, mat aplinkinėje erdvėje (jun­ būna užrakintos, apie vidurdienį ir/arba vakare vyksta giančioje du muziejus, Barselonos šiuolaikinio meno ir mišios, po kurių prižiūrėtojos vėl skubiai kiša raktą į Centre de Cultura Contemporània de Barcelona) gali­ spyną. Juk bažnyčios – didelės traukos centras ne tik ma spardyti kamuolį, tysoti ir gerti alų, o bomžams – tikintiesiems, bet ir architektūros mėgėjams… O to­ išsimiegoti, šiuolaikinis menas čia – visų prieglobstis. kiems nuoširdžiai rekomenduoju aplankyti bent vieną Užsuku šen, užsuku ten, ir iš festivalio Ecèntric el cine­ Gaudi pastatą-muziejų. Aš pakilau į La Pedrera vidų, ma ekrano į mane prabyla Jonas Mekas. Vos tvardaus paskutiniuosius aukštus, tapusius temine ekspozicija, nuo to, koks mažas pasaulis, bet kalba įdomiai, angliš­ ir patyriau šoką: stenduose po stiklu išdėliota keletas kai, apie avangardo srovės režisierę Marie Menken, pa­ kriauklių, džiovintų augalų, bičių korys, pitono griau­ sirodo, išeivių iš Lietuvos dukrą. čiai – „didžiojo architekto įkvėpimo šaltiniai“. Šiek tiek netikėta. Idant čia ką pamatytum, turi ne tik žiūrėti Laikas baigėsi. Kovo 12-oji, vėl rytas. Pakeliui į oro uos­ akimis, bet jausti ir mąstyti. Pradėjus nuo objektų, ku­ tą, pro langą – vien rūkas; keistas, svetimas. Matyt, iš rių sandarą Gaudi tyrinėjo ir pasiskolino, pereinama dulkių. Kada nors grįšiu jo pasižiūrėti, taip pat ir žy­ prie to rezultatų maketų ir video instaliacijų, kurių pa­ dinčių migdolų. Bei visko, apie ką būsimąjį kartą žino­ teikimo forma man buvo dar gana netikėta, neįprasta. siu jau daug daugiau.

Vaizdas į Barseloną nuo Jūrų muziejaus pusės. 2009. Autorės nuotr.

80 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 šiandiena

„Dieve, laimink Lietuvą!“

Šv. Sosto apaštališkąjį nuncijų arkiv. Peterį Stephaną Zurbriggeną kalbina Julius Sasnauskas OFM

Jūsų Ekscelencija, paliekate Vilnių ir Lietuvą po 7 apie savo šeimą, apie kelią į kunigystę. Ar Šveicarijos metų tarnystės. Ėjote čia apaštalinio nuncijaus parei­ katalikai turi kokių bruožų, tradicijų, istorinių patir­ gas ilgiau nei ankstesni nuncijai. Ar pats stengėtės pra­ čių, kas juos išskirtų iš kitų katalikų? Na, žinoma, apie ilginti savo kadencijos terminą, ar buvote toks geras šveicarų gvardiečius mes visi esame girdėję... nuncijus, kad Apaštalų Sostui ir nereikėjo ieškoti kito kandidato?­ Šveicarija irgi yra maža šalis, kaip ir Lietuva, todėl esama daugybės panašumų. Žinoma, mums neteko iš­ Garbė Jėzui Kristui! Dėkoju už pakvietimą ir galimy­ gyventi šito baisaus karo pasekmių, trėmimų, okupa­ bę duoti interviu „Mažajai studijai“. Iš tiesų – tai gana cijų kaip Lietuvai. Ir suprantami kiti akivaizdūs skir­ ilgas laikas: Šventasis Tėvas mane paskyrė nuncijumi tumai: Lietuvoje nesti kalnų kaip Šveicarijoje, Valyje, Baltijos šalims 2001 m. spalio 25 d. Taigi mano buvimo iš kurio esu kilęs. Kai aš „lipau“ į Juozapinę, tai nė laikas čia priklausė ne nuo manęs, o nuo Šventojo Tėvo, nespėjau pastebėti, kaip pasiekiau „viršūnę“. Tačiau todėl ir klausimas turėtų būti adresuotas ne man, o Va­ Lietuvoje esama nuostabių ežerų, miškų, turtinga tikanui: kodėl šitas vaikinas išbuvo čia taip ilgai?.. kultūra, istoriniai miestai, draugiški ir ypač svetingi Iš tikrųjų paprastai mes, kitaip nei kitos ambasados, gyventojai.­ neturime nustatyto tarnystės laiko – 3, 4 metai. Sako­ Nors visų šalių tradicijos ir istorinės patirtys skiriasi, ma, kad nuncijus skiriamas 5 metams, bet tai gali būti tačiau žmonės visur siekia laimės, tobulumo, džiaugs­ ir trumpesnis, ir ilgesnis laikas. Mano kolega Varšuvo­ mo, visa ko išsipildymo. Ir šveicarai gali pasigirti ne tik je išbuvo nuncijumi jau 20 metų. savo gvardiečiais, bet ir šokoladu, sūriais, „laimingomis karvėmis“ Alpių pievose. Ir tai vėlgi tam tikros bendry­ Kunigai, keliami iš parapijos, dažnai būna nusiminę, bės: žemės ūkis mums irgi labai svarbus. nelaimingi, jie prisiriša prie vietos ir žmonių, o žmonės Valis – labai katalikiškas kantonas, kaip ir Lietu­ prisiriša prie jų. Gana skausminga procedūra tie kilno­ va, turtingas katalikiškų tradicijų, mano šeima – irgi jimai. Ar Jums dabar irgi kyla panašūs jausmai? Ar katalikai, o iš katalikų šeimų juk būna pašaukimų į turėjote čia ką pamilti ir prie ko prisirišti? kunigystę, dvasinį luomą... Anksčiau, be abejo, būda­ vo daugiau pašaukimų, o šiandien Šveicarijoje, kaip ir Taip, kiekvienas atsisveikinimas yra skausmingas. Lietuvoje, pašaukimų mažėja. Prancūzai sako „išeiti visada reiškia šiek tiek mirti“. Aš buvau laimingas, kad atvykau į šalį, kurios žmo­ Ir per septynerius metus teko su daugeliu žmonių su­ nės, tradicijos, istorija man nebuvo nepažįstamos, nes sipažinti, daugybę vietų aplankyti, daugelyje įvykių – turėjau puikų mokytoją, kurį norėčiau čia su dėkingu­ ir svarbių kraštui, Lietuvai – dalyvauti. Tad yra kiek mu paminėti: tai profesorius prelatas Jonas Juraitis. sunku palikti gerus bičiulius ir tarti jiems „iki pasima­ Geras mūsų šeimos bičiulis, geras kunigas bei mano tymo“. Kita vertus, lieka tiek mielų prisiminimų, tiek paties bičiulis, mane lydėjęs per gyvenimą. Ir kaip ko­ gero, kad tai palengvina atsisveikinimą. lega, ir seminarijoje jis daug pasakojo apie savo tėvynę Lietuvą, apie jos kančias, ištikimybę, katalikų tikėjimo Jūs esate gimęs Šveicarijoje, mums menkai pažįsta­ išsaugojimą sunkiais laikais. Tad kai popiežius mane moje šalyje. Papasakokite apie savo gimtuosius namus, paskyrė į Lietuvą, aš labai apsidžiaugiau, kad galėsiu pagaliau iš arčiau pažinti šitą šalį ir jos žmones. Gal paminėsiu, kad į Lietuvą buvau paskirtas baigiantis Pokalbis įvyko „Mažojoje studijoje“ 2009 m. balandžio 1 d., įrašas transliuotas balandžio 7 d. Iš vokiečių k. vertė Nerijus Šventojo Tėvo ganytojiškai kelionei Armėnijoje, ir kai Šepetys. aš kažko, – manau, kad tai buvo popiežiaus sekreto­ rius, dabar kardinolas Gilic, – paklausiau, kodėl Lie­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 81 Šv. Sosto apaštališkąjį nuncijų arkiv. Peterį Stephaną Zurbriggeną kalbina Julius Sasnauskas OFM tuva, Latvija ir Estija, man buvo atsakyta, kad Lietu­ Taip, tėve Julijau (juokiasi)... Paprastai aš būnu pa­ va po Lenkijos yra brangiausia popiežiui šalis. Ir jau kviestas ir atvykstu kaip oficialus asmuo. Ir tikiuosi, atvykęs į Lietuvą, Aušros Vartų koplyčioje galėjau tuo kad ne per dažniausiai atvykdavau nepranešęs... Bet įsitikinti. manau, kad tarp gerų draugų, tarp žmonių, kurie tau mieli ir kuriuos myli, kartais galima užsukti pasila­ Arkivyskupo rangas reiškia, jog esate Bažnyčios gany­ binti ir iš anksto nepranešus. Ypač kai esi pakeliui... tojas. Ar galima sakyti, kad nuncijus irgi yra ganytojas, Man taip nutikdavo ir anksčiau, kai dirbau Afrikoje, nors dažniau jis laikomas diplomatu, Vatikano politi­ kos atstovu? Kaip apibūdintumėte nuncijaus ir Apašta­ linės nunciatūros vaidmenį?

Taip, tėve Juliau, tai labai geras klausimas. Nes la­ bai paplitusi nuomonė, kad nuncijus yra diplomatas. Jis iš tiesų atlieka diplomatinę tarnybą Šventajam Sos­ tui, tačiau visų pirma jis yra kunigas ir vyskupas. To­ dėl šią diplomatinę tarnybą aš suprantu ir kaip gany­ tojišką misiją. Popiežius Paulius VI yra tai labai aiškiai suformulavęs: nuncijaus misija yra dvejopa – ad extra (tai reiškia šaliai, vyriausybei, parlamentui, žmonėms, tai labiau diplomatiniai santykiai) ir, daug svarbesnė, ad intra, Bažnyčios viduje. Ir čia nuncijaus užduotis yra užmegzti ryšius, jei norite – būti tiltu tarp centro – Romos, ir vietinės Bažnyčios. Ir man tai atrodė labai graži pastoracinė misija: puoselėti ir stiprinti šiuos ry­ šius su broliais vyskupais, su kunigais, su vienuoliais, su pasauliečiais. Taigi sakyčiau taip: nuncijus yra diplomatas, Lietu­ voje kaip katalikiškoje šalyje nuncijus yra ir diplomatų korpuso dekanas, tad netgi tarp kolegų diplomatų jis gali veikti kaip ganytojas. Tačiau svarbiausia yra nun­ cijui kaip kunigui ir vyskupui atlikti pastoracinę misi­ ją tiesiogiai, savo aplinkoje. Vyskupai, Vyskupų kon­ ferencija darbuojasi pagal subsidiarumo principą: visi turi vieni kitiems padėti, kad kiekvienas kuo geriau at­ liktų jam pavestą darbą. Ir man Lietuvoje buvo ypač lengva, nes visoje šalyje, tarp gyventojų taip juntamas geranoriškumas, pagalba, simpatijos Šventajam Tėvui. Todėl ganytojišką misiją vykdyti buvo vienas džiaugs­ mas. Tuojau iškyla atmintyje apsilankymai Šiluvoje, Peter Stephan Zurbriggen Žemaičių Kalvarijoje, Kryžių kalne, Krekenavoje, Piva­ šiūnuose, žinoma, ir Aušros Vartuose, – kur nuncijaus ir žmonės sakydavo: „Na, gerai, bet kitą kartą praneš­ buvimas yra kartu ir Šventojo Tėvo atstovavimas. kite, kad galėtume Jus priimti kaip pridera“. Bet juk ir Jėzus siųsdamas apaštalus sakė: įeidami į namus, Simpatijas Bažnyčiai Lietuvoje Jūs netgi padidinote. pasveikinkite juos palinkėdami ramybės, o jei ten ne­ Leiskite pasakyti Jums komplimentą: Lietuvoje buvo­ bus ramybės, tesugrįžta ji jums. Jis juk nesakė: iš­ te matomas nuncijus. Jūsų pirmtakus dažniausiai su­ siųskite telegramą, praneškite apie atvykimą ir tada tikdavome tik labai oficialioje aplinkoje, o Jūs lanky­ galbūt galėsite apsilankyti (juokiasi). Taigi jis buvo davote įvairias parapijas, dalyvaudavote atlaiduose ir spontaniškas...­ šventėse. Kartais net padarydavote staigmeną ir atvyk­ Aš manau, kad tai yra labai gražu, kai žmonės nori, davote nieko neperspėjęs, kaip geras bičiulis. Vyskupus kad apsilankymas atskleistų viską, kas geriausia. Ir ir klebonus dėl to turbūt išpildavo šaltas prakaitas. Ar galbūt kirba mintis: taip, nuncijus, bet juk tai sudėtin­ Jūs visada stengiatės būti toks paprastas ir neoficialus? ga, juk tiek visko daug reikia... Ir tada aš sakau: meski­ O gal norėjote duoti mūsų dvasininkijai tam tikrą pa­ me formalumus į šalį, tai paprastas aplankymas su pa­ moką? sisveikinimu „Garbė Jėzui Kristui“, ir nieko daugiau.

82 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 „Dieve, laimink Lietuvą!“

Taip, turiu pripažinti: lietuviai yra labai svetingi. Ir Alfonsas Svarinskas, arkivyskupas Sigitas Tamkevi­ džiaugiasi, kai juos kas aplanko. Prisimenu, kaip Lie­ čius, – jie liudija tokį tikėjimą, kokio mes Vakaruose tuvos užsienio reikalų ministerija surengė diplomatinio nebeturime išsaugoję, todėl teisinga yra sakyti: štai ti­ korpuso išvyką į Dzūkiją. Ir štai stovi prie tvoros sena kėjimo liudytojai! moteriškė, kuri mane pasveikina: „Jūs esate nuncijus!“ Ir čia man vis prisimena vienas vokiškas posakis: Ir kiti diplomatai buvo labai nustebę: „Ooo, netgi Dzū­ ką esi gavęs iš savo tėvų, saugok taip, kad perduotum. kijoje žino nuncijų...“ (juokiasi). Ir šitas netarpiškas po­ Ir visa ši tikėjimo stiprybė ir ištikimybė, ateinanti iš kalbis, draugiškas priėmimas jiems paliko įspūdį. praeities, žinoma, jau yra tam tikras paveldas, kraitis, Aš nenorėjau čia niekam duoti jokių pamokų, o tik tačiau dabartinė karta tai turi naujai įsisavinti, idant pasakyti, kad esame vieni kitiems, dėl kitų. Tas pats išsaugotų. Ir tai yra toks pavojus, kurį aš pastebiu: per­ būdavo ir kai kviesdavau į nunciatūrą: svarbiausia nelyg daug žvelgiama į praeitį, užuot labiau permąs­ paskambinti, kad būčiau vietoje, nes aptarnaudamas čius, ką aš privalau daryti dabar, kad šį tikėjimą išsau­ tris šalis dažnai keliaudavau. Bet jei jau esu vietoje, gočiau ir perduočiau kitai kartai. tai prašom, ateikite be jokių formalumų, be ceremonijų, Tai ir yra uždavinys, laikantis Vatikano II Susirin­ nes esame draugai. kimo dvasios: mes, vyskupai, kunigai, tikintieji turime savęs paklausti, kaip mes šitą paveldą, kraitį perimsi­ Mes, Lietuvos katalikai, mėgstame pagalvoti ir gar­ me, išsaugosime ir perduosime toliau. Ir dar, atsakant siai pasakyti, jog esame senų, „nesugadintų“ katali­ į klausimą, kas man paliko įspūdį: tai paprastų žmonių kiškų tradicijų ir tvirto, kančiose užgrūdinto tikėjimo ištikimybė tikėjimui. Tai, ką galima pavadinti „širdies kraštas. Kaip Jums atrodo tokie tvirtinimai? Ką iš tiesų teologija“. Visuomet sakau seminaristams, kunigams: gražaus ir tikro pastebėjote mumyse gyvendamas čia? puoselėkite, įvertinkite šių paprastų žmonių tikėjimą. Kaip ir Paulius yra pasakęs: mes esame jūsų džiaugs­ Taip, Lietuva dažnai pristatoma kaip katalikiška ša­ mo tarnai... Čia galima išvardyti daugybę nuostabių lis. Bet visuomet, kai čia kas apsilanko iš Šveicarijos, pavyzdžių: antai Agluonoje rugpjūčio 15 d., kai rengia­ Vokietijos, Austrijos, aš pabrėžiu, kad tai multikonfesi­ ma Švč. Sakramento procesija, – ir aš porą kartų esu nė, daugiakultūrė šalis. Aš visuomet sakau, kad prieš dalyvavęs ir vis širdimi išgyvenau, – kaip mūsų pa­ mums, katalikams, ateinant, čia jau veikė mūsų bro­ prasta, gera tikinčioji liaudis suvokia tikrovę, tai, kas iš liai stačiatikiai. Vis veždavau savo svečius į Keturias­ tiesų tikra. Abu kartus procesijoje dalyvavo ir Latvijos dešimt Totorių kaimą parodyti mečetės, po to važiuo­ prezidentas, ir žmonės tuo džiaugėsi, o per Švč. Sakra­ davom į Trakus pavalgyti karaimiškų kibinų ir išgerti mento adoraciją visi žmonės suklaupia ir tai man daro skanaus alaus. Ir visuomet paminėdavau, kad Vilnius didžiulį įspūdį: ir jaunas, ir senas atpažįsta – tai gyva­ buvo Lietuvos Jeruzalė, kur mūsų vyresnieji broliai žy­ sis Viešpats, kuris yra čia ir dabar tarp mūsų. Net se­ dai buvo sukūrę iškilią kultūrą. Per visą tarnystės laiką kuliarizuotame pasaulyje, kur visi užsiima ir rūpinasi palaikiau itin gerus santykius su Evangelikų liuteronų visai kitais dalykais, dar esama žmonių, kurie turi drą­ vyskupu, kunigais, Evangelikų reformatų Bažnyčia. sos išpažinti savo tikėjimą ir atsiklaupti: taip, tai mūsų Visada sakau, kad Lietuva, būdama katalikiškas kraš­ Viešpats ir Dievas. Tai kiek panašu į apaštalo Tomo tas, yra labai atvira, labai tolerantiška. Ir tai, ko mes, išpažinimą, kuris abejoja ir nėra tikras, kaip ir mes, ko aš galiu pasimokyti, yra tai, ką Lietuva iškentėjo ir tačiau atėjus metui ištaria: mano Viešpats ir mano Die­ kokią kainą už tai sumokėjo, kad išliktų katalikiška, vas! Tai yra nuostabus dalykas, pas mus Vakaruose išsaugotų tikėjimą. Juk visos šitos kančios, deportaci­ paprastai tuojau fotografuoja, filmuoja: o, kaip įdomu, jos ir gulagai, inteligentijos netektys ir praradimai, – kokia egzotika šitos procesijos! Tačiau čia, šituose kraš­ apie visa tai besimokydami mes mažai tepatyrėme. Tik tuose vis gali patirti: taip, dar žmonės žino, kas tai yra pasirodžius Aleksandro Solženicyno „Gulago archipela­ ir ką tai reiškia. Tai ne religinis folkloras turistams pri­ gui“ tai tapo kažkiek žinoma. Ir man čia besilankant traukti, o tikėjimo išpažinimas. įvairiose aplinkinėse bažnyčiose vis sukirbėdavo širdy­ je, pamačius paminklo lentos užrašą, kad visa šeima Kryžių kalnas, dėl tikėjimo patirtų kančių atmini­ buvo ištremta į Vorkutą ir ten žuvo ar mirė. Todėl labai mas, pasipriešinimo patirtys. Sakoma, jog tai Lietuvos svarbus dalykas toji tikėjimo stiprybė ir ištikimybė. Su­ Bažnyčios turtas. Ar mes tikrai jį mokame suvokti ir sitinkant tokius žmones kaip Nijolė Sadūnaitė, Birutė įprasminti? Briliūtė, Vytautas Landsbergis, – visi tie, kurie prie­ šinosi, idant išlaikytų tikėjimą, ištikimybę popiežiui ir Kryžių kalnas yra tikrai stulbinanti vieta. Tai kartu Bažnyčiai, – tai yra istorijos tarpsnis, kurio neįmano­ vieta, kuri šį tą pasako apie Lietuvą ir lietuvius. Vie­ ma pervertinti. Išties tokia daugybė įdomių žmonių, ną kartą, jau labai vėlyvą valandą apsilankėme ten su kuriuos teko pažinti: tėvas Stanislovas, monsinjoras mano broliu ir broliene. Ir tada man vėl iškilo galvoje

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 83 Šv. Sosto apaštališkąjį nuncijų arkiv. Peterį Stephaną Zurbriggeną kalbina Julius Sasnauskas OFM tas iššūkis: ar mes galime tą liudijimą, kurį mums tei­ turi saugoti savo paveldą, ginti savo kultūrą. Nes tai kia Kryžių kalnas, suprasti ir išsaugoti ateičiai, ar mes yra tikrasis turtas, tautos stiprybės šaltinis. Ir štai da­ jį paliekame kaip paminklą, vietą, kuri pritraukia tu­ bar matome daugybę dalykų, kurie suvokiami ar patei­ ristus kaip originali autentika? Todėl mane labai džiu­ kiami kaip bemaž „primesti“ Briuselio, – abortai ir pan. gina, kad ten yra pranciškonai, iš jų aš girdėjau, kad dideli pasiekimai, turintys būti įdiegti ir Lietuvoje, nes žmonės ateina atlikti išpažinties, į Mišias, religiniams neva mes, kaip europiečiai, turime „išlaikyti lygį“. pokalbiams. Tad labai linkėčiau, kad piligriminė sielo­ Žinoma, tai sudėtingi procesai ir jų negalima supa­ vada būtų labiau puoselėjama: Jono Pauliaus II pili­ prastinti, tačiau pabrėžčiau, kad Lietuva turi teisę griminis kelias, žymiosios Dievo Motinos piligriminės ginti savo religinę, kultūrinę tapatybę. Ir manau, kad vietos turi būti labiau orientuojama į maldininkus, sie­ Lietuvos evangelizacijos tūkstantmetis, kurį paskelbė kiant įvesdinti juos į tikėjimo paslaptis, kad tai nelik­ Lietuvos vyskupai, yra tinkamas akcentas šiam me­ tų vien turistinė atrakcija. Mes matėme, kokią reikš­ tui, padėsiantis geriau įsisąmoninti vertybes, įgalinu­ mę tai turėjo praėjusiais jubiliejiniais metais Šiluvoje. sias ir galinčias ateityje sąlygoti Lietuvos didybę. Be Ir man labai patiko, kad Kauno arkivyskupijoje įvyko abejo, lieka ir svarbių rūpesčių: matome, kaip nuolat vyskupijos sinodas, užbaigęs šią šventę. Mes matė­ mažėja seminaristų skaičius, kaip ir Vakaruose, kur me, kiek tūkstančių žmonių buvo atvykę į Šiluvą. Tai jau vis prisireikia apjungti kelias parapijas. Ir tai yra reiškia: turime eiti pas žmones, juos pasitikti, o ne tik skausminga patirtis žmonėms. Bet tai galbūt mus spi­ laukti klebonijoje, teikti sakramentus, pašventinti ka­ ria ieškoti naujų sielovados metodų. Antai neseniai pa­ pus, – eikite į visą pasaulį! Ypač tai pasakytina apie tyriau, kad Latvijoje yra susibūrusi jaunuolių grupė, jaunas šeimas. Ir čia galiu pagirti pranciškonus, Ber­ kuri sekmadienį su nedideliais autobusais surenka ke­ nardinų bažnyčią: tikrai stengiamasi atsigręžti į žmo­ lių kaimo bendruomenių žmones, nugabena juos į pa­ nes, įtraukti juos į liturgiją, į bendruomenės maldą. Tai rapinės bažnyčios mišias ir vėl parveža namo. Ir klebo­ buvo vienas Vatikano II Susirinkimo postulatų: akty­ nas sako, kad iki tol neįvykdavo sekmadienio mišios, vus pasauliečių dalyvavimas, jų įtraukimas į liturgiją. o dabar susirenka 60–80 žmonių. Panašiai ir Vilniuje Žinoma, jau labai daug šioje srityje nuveikta, bet gali­ gegužės pradžioje vyksiantis grandiozinis Taize susiti­ ma pasiekti dar daugiau. kimas, manau, galėtų tapti akstinu jaunimui pažadin­ ti, jo sąmoningumui augti. Nes Jėzus visuomet šaukia. Kaip vertinate Lietuvos Bažnyčios ateitį? Kas, Jūsų Ir jis visuomet yra pasirengęs mus pašaukti sekti pas­ nuomone, labiausiai paveiks čia religinio gyvenimo pro­ kui jį. Todėl linkiu kunigams ir pasauliečiams nepul­ cesus? Ar turime graužtis, kad mažėja dvasinių pašau­ ti į neviltį, o įsisąmoninti, kad nebėra taip, kaip buvo kimų, kad silpsta kaimo parapijos? O gal tai natūralu, anksčiau. Tai yra didžiulė atsakomybė tų, kurie dėsto neišvengiama, nebesulaikoma? Ko mums trūksta, kad seminarijose, – parengti būsimus kunigus sielovadai. galėtume drąsiai ir viltingai pasitikti rytdieną? Ko iš­ Manau, kad popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkaja­ vykdamas linkėtumėte Lietuvos dvasininkams ir pa­ me laiške Tertio millenio adveniente nubrėžtos sielova­ sauliečiams? dinės veiklos gairės Lietuvoje jau pradėtos įgyvendinti, ir ateityje tai reikia plėtoti. Apibendrinant pasakyčiau, Mano septynerių metų patirtis byloja, kad Lietuva kad turime rūpesčių, bet pasitikime Viešpačiu, kuris yra Europos dalis, Visuotinės Bažnyčios dalis. Daugy­ yra mums pažadėjęs, kad mūsų neapleis, kad pasiliks bė problemų, kurios pas mus jau kurį laiką yra, iškyla su mumis mūsų kelyje. pamažu ir čia. Galbūt toji ypatinga istorinė persekio­ Pridursiu dar vieną epizodą. Šių metų kovo 19 dieną jimų ir priespaudos patirtis sąlygojo ir specifinį tikėji­ šventėme lietuviškosios ir lenkiškosios dvasininkijos mo raiškos stilių. Man regis, kad buvo įprasta [Bažny­ patriarcho, prelato Józefo Obremskio 103-ąjį gimtadie­ čią] suvokti kaip tam tikrą apsaugą nuo įvairių išorinių nį. Norėčiau pasidalyti tuo, ką jis pasakė, – beje, labai įtakų. Su tuo galbūt buvo susijęs savitas žmonių pa­ gyvai, įsijautęs: žodis Priester, Pastor kyla iš pater, to­ sitenkinimas savimi, kaip aš dažnai girdėdavau: ak, dėl kiekvienas kunigas turi būti (kaip) tėvas. Tačiau aš šita bloga įtaka iš pagedusių Vakarų skverbiasi į Lie­ pagalvojau, kad lietuviškai Priester sakome „kunigas“, tuvą, kuri yra autentiškai katalikiška, tyra, ir štai ji taigi König – karalius. Tačiau Obremskis pridūrė, kad dabar užplūstama visų šių blogybių cunamio! Žinoma, žodyje pater glūdi ir kita prasmė – „patriotizmo“, meilės čia esama tiesos: tam tikra Vakarų įtaka, ne gyveni­ tėvynei. Ir aš galvoju, kad būti tėvu kunigui yra nuosta­ mo, o mirties kultūra, skverbiasi į Lietuvą ir joje vei­ biausia misija, tai iš tikrųjų apima ir patriotizmą: savo kia. Nenoriu niekam užminti ant nuospaudos, bet mes kraštą, savo žmones mylėti ir norėti jiems (pa)tarnauti. visi labai džiaugėmės, kai Lietuva tapo ES nare, buvo Jei mes sugebėtume šitai įgyvendinti, tai aš jau tikrai priimta į NATO gynybinį aljansą. Tai buvo didžiuliai nebebijočiau dėl Bažnyčios ateities. Ir nepamirškime, laimėjimai. Bet kartu tokios mažos šalys kaip Lietuva kad Jėzus visada kalbėjo apie mažą kaimenę...

84 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 „Dieve, laimink Lietuvą!“

Netrukus atsisveikinsite su Lietuva. Ar jau žinote, kur kų humoro jausmą. Gal galima būtų pasvajoti, kad po bus kita Jūsų tarnystės vieta? Ar turite didelių sumany­ kelerių metų sugrįšite pas mus? Gal verti prašyti Šven­ mų ir svajonių? Galbūt asmeniškai pažįstate nuncijų, tąjį Tėvą tokios malonės? kuris užims Jūsų postą Vilniuje? Ačiū už komplimentą, tai visada abipusiška. Man la­ Šių metų sausio 14 d. popiežius Benediktas XVI bai patiko žmonės čia, ir jei kartais būdavo kokios kri­ mane paskyrė apaštališkuoju nuncijumi Austrijai. Tai tikos, tai ne dėl pamėgimo kritikuoti, o idant būtų ge­ reiškia, kad galiu sakyti „iki pasimatymo“, nes juk gal­ riau, pataisyta. Ir manau, kad tam tikrai padeda šiek būt dar pasimatysime. Džiaugiuosi, kad šitas pokalbis tiek humoro, juk žmonės, kurie neturi humoro jausmo, vyksta būtent šiandien, tuojau po susitikimo su diplo­ prastai virškina (juokiasi)... Šie daugiau nei septyneri matinio korpuso nariais, kuriems kaip jų dekanas taip metai buvo teigiamos patirties laikas ir, žinoma, tikiuo­ pat pasakiau prancūziškai au revoir, – pakviesdamas si kada nors trumpam sugrįžti, aplankyti draugus. Bet juos į Vieną ar kur kitur, nes pasaulis yra apvalus ir juk žinote, tėve Juliau, Bažnyčioje dominuoja teritori­ mažas. nis principas: vienoje parapijoje – vienas klebonas, vie­ Apie planus ir svajones... Aš vykstu tarnauti. Tai noje vyskupijoje – vienas vyskupas, vienoje šalyje – vie­ bus mano misija – tarnauti Bažnyčiai dabar Austrijo­ nas nuncijus. Du nuncijai jau būtų problema, nebent je. Kaip nuncijus – taip pat atstovauti Šventojo Tėvo vienas yra pensijoje, laisvas nuo pareigų, – tada len­ charizmai, mokymui. Ir kartu su vyskupais, kunigais, gviau. Bet žmonės, žinia, visada gali klausti Šventojo vienuoliais, pasauliečiais būti Bažnyčia. Visur, kur ke­ Tėvo, ar gali būti vėl tas pats nuncijus?.. liauju, prisimenu savo vyskupiškąjį moto: Šventasis Dėkodamas Dievui už laiką Lietuvoje, už teigiamas Kryžiau, būk mano šviesa, – mano veiklą nušviečiančia patirtis, ypač kaip nuncijus, Šventojo Tėvo atstovas šviesa. Ir todėl man toks brangus buvo Kryžių kalnas – turiu darsyk pasidžiaugti paprastų žmonių teigiamu kaip vieta, iš kurios mėginau semtis jėgos, stiprybės nusistatymu, geranoriškumu popiežiaus atžvilgiu. veiklai Lietuvoje, Latvijoje. Juk esama galios vietų. Ir Prie to, aišku, prisidėjo ir istorinis popiežiaus apsilan­ būdamas titulinis Glastonia vyskupas Anglijoje (Ken­ kymas 1993 m., be abejo, tapęs reikšmingu Lietuvos terberyje) vis prisimenu, kad tai ypatingos „galios vie­ istorijos įvykiu. Šventasis Tėvas tada viešai padėkojo ta“. Tai ypatinga vieta, nes pasak legendos, Juozapas Lietuvai už jos istorinį tikėjimo liudijimą, ir aš linkiu iš Arimatėjos pastatydino ten pirmą bažnyčią. Ir tokios Bažnyčiai čia, jos gyventojams, politikams, visiems, vietos, tokie žodžiai suteikia mums jėgų geriau atlikti kurie neša atsakomybės naštą, Dievo palaimos. Žmo­ mūsų misiją. gus yra svarbiausia, tad ir Bažnyčia, ir valstybė turi Klausėte apie mano įpėdinį čia. Monsinjoras Luigi daryti viską, kad pagelbėtų jam pasiekti savo tikslą. Bonazzi yra kiek jaunesnis už mane, 61-erių, iki šiol Šitais sunkiais laikais, žinoma, svarbūs ir medžiagi­ buvo apaštališkasis nuncijus Kuboje. Dar prieš tai – niai dalykai, tačiau linkėčiau, kad per juos peržengę Haityje, taigi atsineša į Lietuvą naujos patirties, galbūt galėtume kur kas romiau žvelgti į ateitį. Linkiu, kad ir karibiškojo gyvenimo džiaugsmo, truputį saulės, kuri Luigi Bonazzi būtų sutiktas su tokiu palankumu ir ši­ čia tikrai reikalinga... luma, kaip ir aš buvau sutiktas. Ir jau visai pabaigai, – širdinga padėka ir palinkėjimas tėvui Juliui, katalikų Klausiau, ar Jūs prisirišote prie mūsų. Dabar turiu radijui „Mažajai studijai“, moderniomis komunikaci­ pasakyti, jog mes per tuos metus tikrai prisirišome prie jos priemonėmis šiais šv. Pauliaus metais kuo pavei­ Jūsų, nes buvote geras ganytojas, nuoširdus, draugiš­ kiau skleisti Evangeliją. Garbė Jėzui Kristui! Dieve, kas, pastebintis ir mylintis žmones. Na, ir turintis pui­ laimink Lietuvą!

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 85 akademybė Lietuvos tūkstantmečio žinia

Tomas Daugirdas

Ilgą laiką visi manėme, kad Lietuva tingu dėmesiu krikščionybei ar vei­ kiekvienas, kuris krikščionybe domė­ yra viena krikščioniškiausių Euro­ kiau katalikybei, yra prieškario Lie­ sis, ją apžiūrinės, bet visuomenė sun­ pos, gal net pasaulio, valstybių. Gal­ tuva. Katalikybės vaidmuo buvo kiai gali priimti tokį, kuris viešai dek­ vojome, kad esame kraštas, kuriame įtvirtintas politiškai. Tikėjimas ne­ laruotų tikėjimą. politinius ir visuomeninius veiksmus abejotinai atlaikęs didelį vaidmenį Panašių keblumų Lietuvoje, atsi­ diktuoja kategorija įvairių lyčių ir žmonių gyvenime, priešingu atveju žvelgiant į vyraujančias tendenci­ sluoksnių žmonių, liaudiškai vadina­ jis būtų neatlaikęs sovietmečio ir visai jas, patirtų žmogus, pajutęs neatsi­ mų davatkomis. Tačiau neseniai pa­ sunykęs. Tačiau Nepriklausomybės spiriamą būtinybę leistis į dvasines skelbti tarptautiniai tyrimo rezultatai laikai ir ypač sovietmetis sustiprino paieškas. Savo bendramoksliams jis tiesiog atėmė žadą: Lietuva yra viena būtent politinį katalikybės ar krikš­ sunkiai galėtų paaiškinti, kodėl jam sekuliariausių pasaulio šalių. Didžia­ čionybės apskritai įvaizdį. Sovietinė nerūpi planuoti savo karjerą, sėkmin­ jai daliai Lietuvos gyventojų religinis propaganda įvairiomis krikščioniško­ gai mokytis ar studijuoti. Nuo bendro gyvenimas nėra kasdienybė, tikėji­ mis temomis manipuliavo siekdama nesupratimo jį galbūt išgelbėtų dekla­ mas nėra dalykas, kurį jie siektų liu­ politinių tikslų. Popiežių ir visą Ka­ ratyvus ketinimas tapti dvasininku, dyti savo gyvenimu. talikų Bažnyčią traktavo kaip politinį tačiau tai visuomenę nuo jo galutinai Tyrimas išblaivina nuo viešumoje lyderį ir politinę organizaciją. Prieš­ atribotų. Be to, ar galima krikščioniš­ tvyrančių iliuzijų. Turime pripažin­ kario Lietuva turėjo ir kitą privalu­ ka vadinti visuomene, kur dvasinio ke­ ti, kad krikščionišką moralę ginančių mą: iškilusi ant romantinės gražios lio paieška siejama vien su dvasininko įstatymų ar nuostatų priėmimas yra praeities vizijos, ji įgalino romantizuo­ gyvenimu ir nelabai suprantama, kaip veikiau išimtis nei taisyklė, kad Lie­ ti katalikybę ir jos simbolius. Prieš­ tuo galėtų užsiimti eiliniai žmonės. tuvos bažnyčios nelūžta nuo į jas be­ kario Lietuvoje organiškai bendrame Vienas Viduramžių krikščionišku­ siveržiančių tikinčiųjų, viešai išreikšti romantiniame vazdinyje siejosi tauti­ mo paplitimo Europoje tyrinėtojas yra tikinčiojo poziciją konkrečiais klausi­ nės spalvos, verpstės, tautos praeitis atkreipęs dėmesį, kad Europa XI a. mais laikoma blogo skonio ar net ne­ ir Kristaus kentėjimas. anaiptol nebuvo ištisai krikščioniška. korektišku gestu. Lietuvoje kataliky­ Šiandien skaitant religinės temati­ Krikščionybė skleidėsi salose, kurios bė ar krikščionybė apskritai toli gražu kos publikacijas dienraščiuose, regint buvo karalių dvarai ir vienuolynai. nėra įsitvirtinusi kaip viešojo gyveni­ viešus krikščioniškų švenčių ritualus, Paprasta liaudis buvusi nekrikščio­ mo klodas. nesunkiai pastebėsime, kad aktyviai niška ar net pagoniška, lankėsi bažny­ Tenka klausti, kurią epochą galima tikėjimą skelbiančio krikščionio įvaiz­ čiose, nes tokia buvusi bendra tvarka. laikyti krikščionybės klestėjimo Lietu­ dis svyruoja tarp keistuolio ir politi­ Tačiau tokioje situacijoje esą sunku voje metais? Kažin ar verta gręžtis la­ nės (ar nevyriausybinės) organizacijos kalbėti apie kiekvieno tikėjimą ir mal­ bai toli į Renesansą? Šv. Kazimiero ir nario. Aktyviai išreiškiamą papras­ dingumą. Viskas pasikeitę Reformaci­ kitos istorijos atskleidžia, kad dvaro ir to žmogaus pamaldumą plačioji vi­ jos laikais, kai imta vertinti asmeninį miestiečių aplinka anaiptol nebuvo iš­ suomenė neišvengiamai priimtų kaip žmogaus santykį su Dievu. imtinai pamaldi. Vien specialistai ga­ keistenybę. Jei kas nors Moksliniai tyrimai ne­ lėtų pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų ir pusdienį klūpėtų prie Vil­ abejotinai labai vertingi, kiek anapus religinių ritalų būta mal­ niaus Katedros durų, tur­ tačiau kiekviena išvada dingumo. Tačiau jei kalbame apie pa­ būt su retomis išimtimis priklauso nuo atskaitos sakojimus ir įvaizdžius, kuriais mes būtų palaikytas bepročiu. taško. Jei visuomenės aplipdome aną epochą, tai Barboros Juo labiau jei jis savo bu­ krikščioniškumo būklę Radvilaitės ir karaliaus visai nešventa vimu trukdytų vietiniams vertinsime pagal tai, ar istorija yra daug labiau paplitusi ir ta­ ir užsienio turistams įeiti krikščionybę remia poli­ pusi legenda nei karalaičio Kazimiero. ir apžiūrėjus išeiti iš baž­ tikai ir kultūrinis elitas, Kita epocha, kurią siejame su ypa­ nyčios. Bus toleruojamas ar masės palaiko religi­

86 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 akademybė nius ritualus ir laikosi krikščionybės siškai toleruojama – kaip praeities ir šiuolaikiškas gyvenimas veda ne reikalavimų savo gyvenime, gausime reliktas ar ženklas. Krikščionybė, vien į skausmingas savęs paieškas, vieną rezultatą. Jei tvirtinsime, kad drauge katalikybė ir kitos konfesijos bet ir į bet kokių paieškų atsisakymą, tikraisiais krikščionimis tegali vadin­ tikrai yra svarbios Lietuvos visuome­ įsikuriant banalybėje. tis ieškantieji asmeninio santykio su nei kaip kultūrinis paveldas. Panašiai Toks pat dviprasmiškas yra ir numa­ Dievu, tai visuomenės krikščionišku­ yra svarbūs karaimai, paparčio žiedo tomas Lietuvos vardo tūkstantmečio mo svoris bus visai kitas. ieškojimas ar prieš kelis šimtus metų minėjimas. Jis tarsi skatina lietuvius Tačiau net ir lygindami su Vidu­ statyti pastatai. Lietuvoje labai ger­ ieškoti savo tapatybės, skausmingai ramžiais nesunkiai pastebėsime, kad biama praeitis, protėviai, tad ir krikš­ klausiant, kas iš tiesų yra ta Lietuva dabartinė Lietuvos visuomenė neturi čionybė šitaip naudojasi šansu išlikti. ir kas esame mes? Klausiame ir ap­ krikščioniškojo elito, o visuomenės in­ Jei įvyks taip, kad lietuviai taps besą­ tinkame save ne vien didvyrius, bet ir dividai nėra įsitraukę į sąmoningą, as­ lygiškais progresistais, žvelgiančiais atsilikėlius, barbarus. Lietuvos pami­ meniškai svarbų tikėjimo gyvenimą. vien į priekį, kuriančiais savo ateities nėjimas mums yra tarsi ženklas apie Tikintiems politikams nelieka nie­ gyvenimo planus ir juos įgyvendinan­ mus pačius, ir tai yra krikščioniškas ko kita kaip sudaryti politines frak­ čiais, tai yra jei lietuviai taps idealiai ženklas, kurio negalime apeiti. Lietu­ cijas, idant apibrėžtų savo pozicijas. šiuolaikiškais žmonėmis, tai krikščio­ vos paminėjimas reiškia krikščioniš­ Lietuvoje nėra nė vieno valstybinio nybė praras lietuviškoje visuomenėje kos misijos pusėtiną sėkmę. Vietinis universiteto, kurio lyderiai deklaruo­ paskutinę prieglaudą. vadas priėmė krikščionybę, bet tikėji­ tų aiškų krikščionišką angažuotumą. Tačiau lietuviai yra pesimistai, la­ mo skleidėjai padėjo galvas. Tiesa, kai kurių universitetų tarybo­ biau susidomėję savimi nei pasauliu, o Norime didžiuotis savo praeitimi, se esama dvasininkų, tačiau tai yra tai skatina susilaikyti ir iki galo neat­ tad negalime paprasčiausiai pajau­ veikiau pagarbos dvasiniam autori­ sisakyti pragmatiškai ir psichologiškai ninti savo istorijos, kad išvengtume tetui, o ne universiteto orientavimosi nepasiteisinančių dalykų. Nors dau­ nepatogių istorijos įvykių ir jų neša­ išraiška. Pagarba dvasininkams eg­ guma lietuvių yra krikštyti, jie krikš­ mos žinios šiandienai. Tarsi nepa­ zistuoja daugelyje visuomenių, reiš­ čionybės nepriima kaip gyvenimo kel­ vyksta nutylėti Lietuvos europinės kiasi labiau kaip santykis su politiš­ rodžio ir drauge su visu šiuolaikiniu istorijos pradžios pobūdžio ir minė­ kai svarbia valdžia, o ne atitinkamos pasauliu leidžiasi į savęs paieškas. ti tūkstantmetį be jokio turinio, vien asmeninės pasaulėžiūros ir vertybių Šiuolaikinio žmogaus pagrindinis kaip džiugų faktą. Tūkstantmetis yra deklaravimu. tikslas yra atrasti savo tapatybę, su­ proga paminėti tai, kas mes buvome ir Krikščioniški simboliai ir ženklai vokti, kas jis yra iš tiesų. Oskaro Kor­ proga apmąstyti mūsų dabarties san­ Lietuvoje taip pat nustumti į visuo­ šunovo Hamleto interpretacija tiksliai tykį su krikščionybe. Krikščionybės menės gyvenimo periferiją. Jokioje atspindi šį nepasotinamą žmogaus vieta dabartiniame lietuvių gyvenime, valstybinėje institucijoje, Mokesčių troškimą, logiškai vedantį į aplinkinių įdėmiau pažvelgus, nedaug kuo ski­ inspekcijoje ar policijos komisariate ir savęs „dekonstravimą“. Spektaklio riasi nuo anų laikų barbarų vadų to­ nepamatysime ant sienos kabančio pradžioje ir vėliau žiūrėdami į veidro­ leruojamos jos įtakos. Tiesa, šiandien kryžiaus, net jei jis būtų stilizuotas ir dį dramos veikėjai klausia: „Kas Tu mes žinome, kad krikščionybė turi du­ nekrentantis į akis. Turbūt būtų vi­ esi?“ Šiandien žmogus savo gyvenimo tūkstantmetę istoriją, ir vien todėl jos suotinis skandalas, jei kryžius būtų paieškas pradeda konstatuodamas, skleidėjai nusipelno pagarbos. pastebėtas kurioje nors valstybinės kad negali žinoti, kas jis yra, kad jame Mums kaip tautai būtų daug sma­ mokyklos mokomojoje klasėje ar net esama dalies, kuri nėra kontroliuoja­ giau, jei pirmasis paminėjimas būtų direktoriaus kabinete. Viešosios ir vi­ ma ir galiausiai tampa monstriška, kitoks. Pavyzdžiui, jei Lietuvą būtų suomeniškai svarbios erdvės yra „iš­ sukelianti baisių dramų ir nelaimių. „atradęs“ koks keliaujantis turtingas valytos“ nuo religinių simbolių. La­ Prieš keletą metų filosofas Nerijus pirklys ar nerūpestingas sosto pavel­ bai nustebčiau, Lietuvos viešbučio Milerius, lygindamas klasikinius ir dėtojas. Jo raštininkai būtų galėję už­ kambaryje aptikęs Bibliją. Tačiau ne­ dabartinius siaubo filmus, nurodė, fiksuoti kad ir faktą, jog Jo Didenybė nustebčiau, jei ant sienos kabėtų pa­ kad anksčiau baisybių šaltinis būdavo princas auštant ant Lietuvos sienos veikslas su horoskopo ženklais. gamta ar kiti žmonės. Šiandien siau­ sumedžiojo neįtikėtino dydžio lokį... Tokioje visuomenėje ir valstybėje bas yra akis į akį susidurti su baisybe, Tačiau istorija išsaugo pasakojimus niekaip negalima kalbėti apie asme­ esančią tavyje pačiame. apie svarbius įvykius, ir šiuo atveju ninio religinio kelio ieškančių žmo­ Šiandien gyvenantis žmogus, kaip ji mums pakiša mūsų pačių fiziono­ nių sąjūdžius. Negalima kalbėti net ir šiuolaikinis lietuvis, Dievo tiesiogi­ miją. Kiekvienai tautai savas atradi­ apie vadinamąsias krikščioniškas sa­ nės ar simbolinės esaties neranda ne mas. Mums Apvaizdos sprendimu ar las netikinčioje visuomenėje. Vienin­ vien kasdieniame gyvenime, bet ir sa­ ironija teko būtent toks, neginčijamai telė forma, kuria krikščionybė yra vi­ vyje pačiame. Šiuolaikinis menas kaip krikščioniškas.

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 87 tema: kaip suprasti rusiją?

Imperinė atmintis ir istorijos mokymas „Vakarų Rusijos“ sampratos klausimu

Ramūnas Trimakas

Aiškinantis svarbiausias istorijos rašymo, dėstymo, tai istorijos mokymas yra politizuotas ir ideologiškai mokymo tendencijas šiuolaikinėje Rusijoje, neišvengia­ angažuotas. mai tenka susidurti su imperinio paveldo (plačiausia Šiuolaikinėje Rusijos istoriografijoje „imperinės klas­ šio žodžio reikšme) problema. Tarp intensyviau svars­ tos ir grobuoniškumo“ etalonu tradiciškai išlieka Vaka­ tomų šios rūšies temų – Rusijos imperijos santykiai su rai. Šiandien praėjusių amžių patirtis aktualizuojama „pakraščiais“ (rus. окраины). Derėtų atkreipti dėmesį, ir pateikiama per pamokomus istorijos pavyzdžius. An­ jog tokio pobūdžio viešieji svarstymai – ir vadovėliuo­ tai aprašant vadinamus „opijaus karus“ XIX a. Kinijo­ se, ir mokslinėse studijose – pasižymi proimperiniu po­ je, teigiama: žiūriu į metropolijos-kolonijų santykius1, taip pat ban­ Šiandien kalbama apie tarptautinius policinius ka­ doma aktualizuoti Rusijos imperijos likimo, specifinės rus kaip apie šiuolaikinės istorijos ypatybę. Tačiau misijos ir vaidmens pasaulio istorijoje klausimus, ap­ Vakarų pasaulis ruošėsi jiems nuo seno ir per pas­ mąstytus dar cariniu laikotarpiu2. Kita vertus, pasku­ taruosius du šimtmečius sukaupė nemažą patirtį, tiniu metu ima rodytis veikalų, siekiančių kritiškai ref­ įtvirtindamas savo geopolitinius interesus padėtyje, lektuoti imperinį paveldą3. kai pasaulis tampa vienapoliu, o bet kuri nuo tech­ Minėta tema yra itin plati, o interpretacijų įvairovė nologinio progreso standartų „atsiliekanti“ šalis gali reikalauja atskiro tyrimo. Trumpai nusakant esamą tapti ypatingo, policinio dėmesio objektu. Nepamirš­ padėtį, galima teigti taip: jeigu Vakarų akademinių kime to!5 diskusijų sferoje pastarąjį dešimtmetį vyrauja vadina­ mosios postkolonializmo studijos, tai nūdienos Rusijos Kitaip tariant, Vakarų imperializmo ir kolonializmo intelektualų svarstymai krypsta trajektorija, kurią są­ tema išlieka reikšminga praktiniu aspektu, o šiandie­ lyginai būtų galima pavadinti „imperijos nostalgija“. nos aktualijos tėra vakar dienos atspindys. Na, o kaip Čia neturimi omenyje radikaliųjų publicistų samprota­ pozityvi alternatyva pateikiama Rusijos imperija ir/ar vimai, – kaip tik atskiro dėmesio nusipelno akademi­ Sovietų Sąjunga – „kaimyninių tautų“ gynėja ir „žemių nės bendruomenės narių, visų pirma profesionalių isto­ rankiotoja“, altruistiškai skatinusi „savanoriškai prisi­ rikų refleksijos, juolab kad ne tik kritinių recenzijų, bet jungusių“ teritorijų raidą bei rėmusi jų gyventojus. Są­ ir paprasčiausios informacijos šia tema Lietuvoje sto­ vokos „imperializmas“ ir „kolonializmas“ nieku gyvu kojama. Taip pat derėtų neužmiršti, jog esamo Rusijos netinkančios Rusijos imperijai bei SSRS taikyti. Iš to Federacijoje politinio režimo – panašiai kaip ir Rusijos kyla vertinimas, jog bet koks bandymas atsiskirti nuo imperijos ar Sovietų Sąjungos4 – sąlygomis neišvengia­ Rusijos yra baisiausia išdavystė, o savarankišką raidos mai daromas poveikis akademinei, taip pat švietimo kelią (nepriklausomybę) pasirinkusieji vadintini „tau­ sistemai, nes istorijos tyrimų reprezentavimas, apskri­ tomis išdavikėmis“6. Lietuvai XX a. pabaigoje – XXI a.

1 А. Т. Степанищев, История России IX–XVII веков: От российской УРСС, 2004. (Taip pat galima rasti internete: http://www.gumer.info/bi- государственности до Российской империи, Москва: КомКнига, 2007; bliotek_Buks/History/gavr/index.php [žiūrėta 2009-01-05]) С. Каспэ, Империя и модернизация: Общая модель и российская спе­ 4 Historiography of Imperial Russia: The Profession and Writing of цифика, Москва: Российская политическая энциклопедия, 2001. Taip History in a Multinational State, ed. by Sanders, T. M. E. Sharpe, 2000; pat šis klausimas aptartas: A. Cohen, Russian Imperialism: Develop­ A. L. Litvin, Writing History in Twentieth-Century Russia: A View from ment and Crisis, Praeger Publishers, 1996. Within, Palgrave Macmillan, 2002. 2 Нация и империя в русской мысли начала XX века: Антология, сост. 5 А. М. Бутаков, А. Е. Тизенгаузен, Опиумные войны: Обзор войн С. М. Сергеев, А. В. Ломоносов, Москва: Скименъ, Пренса, 2004. европейцев против Китая в 1840–1842, 1856–1858, 1859 и 1860 го­ 3 С. Н. Гавров, Модернизация во имя империи: Социокультурные дах, Москва: ООО „Издательство АСТ“, 2002, p. 397. аспекты модернизационных процессов в России, Москва: Едиториал 6 E. M. Thompson, Imperial Knowledge: Russian Literature and Co­

98 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 Imperinė atmintis ir istorijos mokymas pradžioje išliekant šioje Rusijos istorinės savimonės Istorinės atminties reprezentacija bei istorijos di­ kategorijoje būtų aktualu panagrinėti imperinės at­ daktika postkolonializmo studijų kontekste Lietuvoje minties ir didaktikos klausimus. mažai teišplėtota. Pagrindinis šaltinis, iš esmės tapęs Postkolonializmo sąvoka Vakarų akademiniame dis­ postūmiu parašyti šį tekstą – tai istorijos vadovėlis „Va­ kurse yra vartojama tarsi savaime suprantama ir ne­ karų Rusijos istorija. Kaliningrado sritis“11, parengtas reikalaujanti išsamesnio paaiškinimo, tačiau laisvas autorių kolektyvo ir redaguotas Andrejaus Klemeševo manipuliavimas terminu sukelia nemažai painiavos7. (Imanuelio Kanto vardo Rusijos valstybinio universite­ Kaip pastebi Dalia Cidzikaitė: to rektoriaus). Vadovėlis skirtas 6–7, 8–9 ir 10–11 kla­ sėms. Kiekvieną jų sudaro mokymo priemonė mokslei­ Šiuo metu jis yra gana laisvai vartojamas įvardyti viams, mokomoji-metodinė priemonė mokytojams bei nepaprastai didelei reiškinių įvairovei, kuri anksčiau užduočių sąsiuvinis. 6–7 klasių vadovėlis susilaukė akademiniuose diskursuose figūravo kaip Trečiojo aptarimo12, tad šiame tekste daugiau dėmesio bus ski­ pasaulio arba ne Vakarų pasaulio, neseniai iškilusių riama 8–9 ir 10–11 klasių vadovėliams. Patyrinėsime, (ar dar kitaip) mažumų literatūrų studijos. [...] Todėl kaip juose suprantama toji „Vakarų Rusija“ ir kaip ji terminas postkolonializmas tiko labiausiai: jis neiš­ aiškinama „vakarinių imperijos pakraščių“ koncepcijos skyrė ir neatskyrė vienų kultūrų nuo kitų, o atvirkš­ kontekste. Tačiau pradėti reikia nuo pačios „imperijos“ čiai – subūrė jas po vienu stogu, išryškino istorinį motyvo. aspektą, atvėrė duris toms tautoms, kurios visai ne­ seniai atsikratė kolonijinio jungo.8 Teorinės gairės: Rusijos imperija / SSRS Tiek nūdienos Rusijoje, tiek buvusiose SSRS valdo­ postkolonializmo studijų kontekste se daugeliu atveju rusiško imperializmo ir kolonializ­ mo tyrimai ne tik išlieka tiesiog nepageidautini, bet ir Postkolonializmo studijų ištakos siekia praėjusio traktuojami kaip moksliškai nepagrįsti. Lietuvoje post­ amžiaus aštuntą dešimtmetį, o 1978 m. pasirodžiusi kolonializmo studijos, neskaitant kai kurių išimčių9, Edwardo Saido studija „Orientalizmas“ (lietuviškai iš­ 13 taip pat menkai funkcionuoja mokslinėje apyvartoje leista 2006 m.) mokslinėje literatūroje dažnai laikoma ar net laikomos įtartinomis. Pasak Almanto Samala­ vienu pirmųjų bei svarbiausių postkolonializmo kryp­ vičiaus: ties veikalų. Nors autoriaus pirmenybė ginčijama, nu­ rodant kitus pradininkus, pavyzdžiui, Abdulą Latifą Trijų Baltijos šalių kultūrologai irgi yra paskelbę Tibavį14 ar Hamzą Alavį15, pripažįstama, kad Saido pa­ pagrįstų teorinių svarstymų, kad postkolonializmo teikta europocentrinio požiūrio į islamiškąją arabų kul­ studijų „raktas“ puikiai tinka šio regiono visuome­ tūrą kritika padarė didelę įtaką tolimesnėms šios kryp­ nėms ir kultūroms analizuoti, tad kas gi mums truk­ ties studijoms. Saido veikalas pelnė nemažai kritinių do plėtoti šią įdomią ir perspektyvią tyrimų kryptį? pastabų16 – antai autoriui priekaištauta, jog ši sąvoką [...] Kol neįveiksime postsovietinės (postkolonijinės) „Vakarai“ vartojęs pernelyg bendrai, nematydamas re­ liminalumo būsenos, neatsikratysime sovietmečio gioninės Europos specifikos; aprioriškai kaltinęs euro­ prietarų ir to, kas vadinama postkolonijiniu įtarumu, piečius imperinėmis ambicijomis Rytų atžvilgiu; dažnai neįvyks joks mentalinis šuolis plačiąja prasme [...].10 nepaisęs istorinių faktų ar tiesiog klaidingai interpre­ lonialism, Greenwood Press, 2000, p. 129–152, 199–222. для учителей, 8–9 классы, под ред. А. П. Клемешева, Москва: ОЛМА 7 A. Loomba, Colonialism/Postcolonialism, Routledge, 1998, p. Медиа Групп, 2007; История западной России: Калининградская 1–94. область: Учебно-методическое пособие для учителей, 10–11 классы, 8 D. Cidzikaitė, „Postkolonializmas Lietuvoje: Įtartinas ar priimti- под ред. А. П. Клемешева, Москва: ОЛМА Медиа Групп, 2007; История nas?“, in: Kultūros barai, 2008, Nr. 2, p. 7. западной России: Калининградская область: Рабочая тетрадь, 6–7 9 Baltic Postcolonialism, ed. by Violeta Kelertas, Amsterdam-New классы, под ред. А. П. Клемешева, Москва: ОЛМА Медиа Групп, York: Rodopi, 2006. 2007; История западной России: Калининградская область: Рабочая 10 A. Samalavičius, „Kas bijo postkolonializmo studijų?“, in: Kultūros тетрадь, 8–9 классы, под ред. А. П. Клемешева, Москва: ОЛМА Медиа barai, 2008, Nr. 3, p. 8. Групп, 2007; История западной России: Калининградская область: 11 История западной России: Калининградская область: Учебно- Рабочая тетрадь, 10–11 классы, под ред. А. П. Клемешева, Москва: методическое пособие для школьников, 6–7 классы, под ред. А. П. ОЛМА Медиа Групп, 2007. Клемешева, Москва: ОЛМА Медиа Групп, 2007; История западной 12 E. Jovaiša, I. Vaškevičiūtė, „Vakarų Rusijos istorijai atsiradus“, in: России: Калининградская область: Учебно-методическое пособие Istorija, 2008, t. 69, p. 3–7. для школьников, 8–9 классы, под ред. А. П. Клемешева, Москва: 13 E. W. Said, Orientalizmas, Vilnius: Apostrofa, 2006. ОЛМА Медиа Групп, 2007; История западной России: Калининградская 14 A. L. Tibavi, „English-Speaking Orientalists: A Critique of Their область: Учебно-методическое пособие для школьников, 10–11 Approach to Islam and Arab Nationalism“, in: The Muslim World, классы, под ред. А. П. Клемешева, Москва: ОЛМА Медиа Групп, 1963, vol. 53 (3), Issue 3, p. 185–204. 2007; История западной России: Калининградская область: Учебно- 15 H. Alavi, Imperialism, old and new, New England Free Press, 1964. методическое пособие для учителей, 6–7 классы, под ред. А. П. 16 Lietuviška kritinė „Orientalizmo“ recenzija: Paulius Subačius, Клемешева, Москва: ОЛМА Медиа Групп, 2007; История западной „Ne(į)vykęs virsmas“, in: Knygų aidai, 2006, Nr. 3, p. 20–24. России: Калининградская область: Учебно-методическое пособие naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 99 Ramūnas Trimakas tavęs meno (pvz., XIX a. Vakarų orientalistinės temati­ ploatacija20 – tebekelia įtarumą bei įtampą buvusiose kos dailės) kūrinius17. Vis dėlto „Orientalizmas“ išlieka Sovietų Sąjungos valdose. Kita vertus, Vidurinės Azi­ vienu pamatinių postkolonializmo veikalų, ženklinan­ jos21 arba Pietų Kaukazo22 užkariavimo bei kolonizavi­ čių specifinę akademinių studijų tendenciją. Tokiose mo temos išlieka savotišku akademiniu tabu. studijose ypatingas dėmesys skiriamas „Trečiajam pa­ Nūdienos Rusijoje istorinės praeities klausimai ap­ sauliui“, analizuojant kolonijinę praeitį bei patiriamas sunkina jos santykius su anksčiau pavaldžiomis terito­ postkolonijines būsenas18. O štai buvusios Rusijos im­ perijos bei SSRS kolonijos postkolonializmo akademi­ niame diskurse susilaukia kur kas mažiau dėmesio. Ewa M. Thompson nurodo tokias pagrindines prie­ žastis, lėmusias postkolonijinių studijų nepopuliarumą ar net kai kuriais atvejais jų nepripažinimą buvusio so­ vietinio lagerio šalyse:­ Rusų literatūros skaitymas anglų kalba, kuris apa­ kina [įvertinant] rusiško kolonializmo problemą ar agresyvų nacionalizmą pernakt neišnyks, nes nesa­ ma šiuo tikslu išvien veikiančių politinių ar kultū­ rinių sluoksnių. Kitaip negu buvusių kolonijų teri­ torijos Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, kurios apsčiai pateikė asmenybių bei argumentų, atsklei­ džiančių kitą kolonializmo medalio pusę, buvusios Rusijos valdos pagimdė mažai tokių balsų. Kai Rau­ donoji Armija paliko Vidurio Europą, išsivadavusios šalys nebeteikė dėmesio Rusijai, o buvusios sovietų respublikos tebėra pernelyg užsiėmę rankiodamos savo ekonomikų ir visuomenių šukes, kad pajėgtų investuoti į postkolonijinį diskursą. [...] Baigiantis XX a. paskutiniajam dešimtmečiui, Rusijos Federa­ cijoje nei įstatymai, nei visuomeniniai įpročiai, nei kalba nebuvo pajėgūs šios diskurso lengvai priimti. Padėtis vis dar primena Vakarų imperializmo suk­ lestėjimą, kai vargu bau ar kas nors [būtų išdrįsęs] Grigori Bruskin. Fundamentalusis leksikonas. rimtai suabejoti vienos etninės ar teritorinės grupės Fragmentas. 1987. Drobė, aliejus dominavimu kitoms. [...] Rusijos literatūros studijos rijomis. Pripažinti ir įvertinti istorinius faktus – skaus­ kolonijinio konteksto požiūriu vis dar yra pradinia­ mingai sunku, juolab kad agresyvi reakcija vakarinių me etape. Taigi iš esmės visi mokslininkai, kurie pa­ imperijos kolonijų – „pakraščių“ atžvilgiu per kelis šimt­ sistūmėjo rusiško kolonializmo studijų linkme, buvo mečius tapo visuomenine, politine, galų gale moksli­ politikos mokslų [atstovai].19 ne tradicija. Antai svarstant santykius su Lenkija per Autorė taikliai atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinėje Katynės skaudulio prizmę, Rusijos atstovai paprastai Rusijoje kolonijinis paveldas išlieka itin opi tema, – ne tik vengia dialogo, bet ir ima reikšti pasipiktinimą, pirmiausia politiniu požiūriu. Tai, kad Rusijos imperija atvirą panieką bei priešiškumą23. Kita vertus, tai uni­ vykdė panašią ir ne mažiau žiaurią kolonializmo poli­ versalus atsakas į imperiją ištikusį kolapsą. „Vidinio tiką – chrestomatiniu pavyzdžiu išlieka Sibiro užkaria­ priešo“ paieškos įprastai paūmėdavo kriziniais XX a. vimas bei dar ir šiandien tebevykdoma kolonijinė eks­ imperijoms laikotarpiais. Daugiaetninių imperijų griū­

17 I. Warraq, Defending the West: A Critique of Edward Said‘s Orien­ ledgeCurzon, 2003; P. Hopkirk, The Great Game: The Struggle for Em­ talism, Prometheus Books, 2007. pire in Central Asia, Kodansha International, 1992; P. Hopkirk, Setting 18 Postcolonial Studies and Beyond, ed. by A. Loomba, S. Kaul, M. the East Ablaze: Lenins Dream of an Empire in Asia, Kodansha Interna- Bunzl, A. Burton, J. Esty, Duke University Press, 2005, p. 125–144, tional, 1995; Russia‘s Orient: Imperial Borderlands and Peoples, 1750– 339–438. 1917, ed. by D. R. Brower, E. J. Lazzerini, Indiana University Press, 1997. 19 E. M. Thompson, op. cit., p. 2–3. 22 N. B. Breyfogle, Heretics And Colonizers: Forging Russia‘s Empire 20 J. Forsyth, A History of the Peoples of Siberia: Russia’s North Asian In The South Caucasus, Cornell University Press, 2005; S. Layton, Rus­ Colony 1581–1990, Cambridge University Press, 1994; W. B. Lincoln, sian Literature and Empire: Conquest of the Caucasus from Pushkin to The Conquest of a Continent: Siberia and the Russians, Cornell Uni- Tolstoy, Cambridge University Press, 1995. versity Press, 2007. 23 Pavyzdžiui, Viktoras Iljuchinas, Dūmos deputatas prisimena: „1991 21 D. Brower, Turkestan and the Fate of the Russian Empire, Rout­ m. SSRS Generalinė prokuratūra priima Lenkijos delegaciją, vadovauja-

100 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 Imperinė atmintis ir istorijos mokymas tis – Austrijos-Vengrijos arba Otomanų – ir tautinių Kaip Gruzija, Ukraina, Moldavija Pabaltijys ir Viduri­ valstybių kūrimasis tapo rimtu išbandymu to meto vi­ nioji Azija įėjo į Rusijos sudėtį“ teigiama: suomenėms24. Tačiau įvairiose šalyse dėl kultūrinės, Laimei, palyginti neseniai atsirado teigiamos per­ religinės, socialinės, pagaliau ekonominės ir politinės mainos šioje srityje: rusų tautoje prasidėjo tautinės specifikos atsakai į visuomenės išgyventą šoko patirtį savimonės ir nacionalinio pasididžiavimo pabudimas. skyrėsi25. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos žlugimas Rusi­ Ir kai mūsų tauta pradėjo vaduotis nuo primestos me­ jai tapo savita „istorijos pabaiga“ ir kartu impulsu, ska­ lagingos gėdos dėl Tėvynės bei pradėjo jausti pasidi­ tinančiu mesianistines nuotaikas, tikintis ir siekiant at­ džiavimą savo nacija – iš karto pasipylė antitarybinė gaivinti imperiją26. Istorija tapo ne tiek postkolonializmo (o iš paskos ir antirusiška) propaganda, skirta dis­ refleksijų, bet neomperialistinių aspiracijų objektu.­ kredituoti valdžią ir valstybę piliečių akyse. Tačiau Kaip jau minėta, kritinių refleksijų apie Rusijos im­ šis smūgis [buvo] suduotas ne iš išorės, kaip vertėjo perializmą bei jo šiuolaikines transformacijas esti, ta­ tikėtis, o tarytum iš vidaus, mūsų brolių, tautų, ku­ čiau tokio tipo studijos kol kas išlieka akademinių ir rios šimtus metų buvo mūsų bendražygės, sąjungi­ visuomeninių svarstymų paraštėje27. Pastebėtina, jog ninkės, praktiškai tėvynainės. [...] Ir šalis-„pavergėja“ dar ankstyvuoju sovietmečiu rusiškas imperializmas priversta reaguoti, atsiliepti, ginti savo garbę ir savo tyrinėtas: pavyzdžiui, Michailas Golmanas įrodinėjo šį liaudį. [...] Tema, kurią pasirinkome tyrimui – Ukrai­ imperializmą buvus „dukterinį“, t. y. įtrauktą į pasau­ nos, Moldavijos, Pabaltijo, Vidurinės Azijos ir Kauka­ linę imperializmo sistemą, ne tik glaudžiai susijusį, bet zo prijungimas prie Rusijos. Argumentai – istoriniai ir priklausomą nuo Didžiosios Britanijos bei Prancūzi­ dokumentai, raštai ir sutartys, patvirtinantys tai, kas jos28. Stalininiu laikotarpiu tokios studijos netoleruo­ pasakyta ir nesuteikiantys teisės gudrauti bei meluo­ tos – faktiškai dar prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo ti. [...] Rusija – didi valstybė (великая держава). O suformuota pozicija imperinės Rusijos praeities klausi­ mes su jumis – rusai. Ir mums užteks kantrybės iškęs­ mais istorijos mokslo bei didaktikos srityse, kuri iš es­ ti gausius nedraugiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusių mės nepakito iki pat SSRS žlugimo. Nustatyti griež­ politikų iš neseniai dar draugiškų artimojo užsienio ti postulatai, esą ne tik SSRS, bet ir Rusijos imperijos šalių išpuolius. [...] Skaudu, jog dėl begalinio „įkalinė­ laikotarpiu užkariavimų iš esmės nebuvę, tik savano­ jimo“, mūsų broliai-slavai (ir ne tik slavai) ima tikėti riškas tautų prisijungimas prie Rusijos ar „broliškų Rusijos neva „okupacine politika“ ir toliau jau sunkiai tautų“ gelbėjimas. Tokiu atveju nelieka objekto dis­ įveikia šį susiklosčiusį stereotipą.29 kusijai – terminas „imperija“ vartotinas nebent politi­ nei sistemai nusakyti, o imperializmo bei kolonializmo Taip iš esmės tęsiamas sovietmečiu suformuotas aiš­ klausimai – nesvarstytini. Dabartinėje Rusijoje šis mo­ kinimo modelis, teigiant neišvengiamą kaimyninių delis iš esmės sugrąžinamas. Antai plačiajai visuome­ valstybių trauką prie Rusijos, padiktuotą ir vidinių, ir nei skirtame straipsnių ir dokumentų rinkinyje (nuro­ išorinių priežasčių, kurių dėsningas rezultatas – „sava­ dant, kad jis išleistas palaiminus Aleksijui II, Maskvos noriškas įstojimas“ arba „prisijungimas prie Rusijos“.­ ir visos Rusijos patriarchui) „Rusija ir jos „kolonijos“: Reikia pripažinti, kad XX a. paskutiniame dešimt­ mą Lenkijos ambasadoriaus. Aš buvau to įvykio dalyvis. Lenkų elgesys, dex.php?mode=article&artID=648, [žiūrėta 2008-04-03]). ypač jų pretenzijos mums, dvelkė akivaizdžia puikybe, kartais perau- Paprasčiau tariant, diskusijų istorine tematika apie SSRS įvykdytus gančia į cinizmą. Į mano klausimą apie tokių griežtų reikalavimų prie- nusikaltimus prieš Lenkijos ar bet kurios kitos šalies piliečius negali žastis dėl naujo įvykių Katynėje tyrimo buvo pareikšta „Mes norime būti, o vienintele puse, turinčia teisę mesti kaltinimus, pasmerkti bei tiesos““ (В. И. Илюхин, „„Катынь“ по геббельсовски“, in: http://www. nubausti yra Rusija. gazetanv.ru/article/?id=5179, [žiūrėta 2008-04-03]). Samprotaudamas 24 After Empire: Multiethnic Societies and Nation-Building: The So­ apie Wajdos filmą ta pačia tema kino kritikas Denisas Gorelovas grie- viet Union and Russia, Ottoman, and Habsburg Empires, ed. by K. Bar- biasi tautinių ir asmeninių įžeidimų: „Lenkas, nužengęs nuo ešafoto, key, M. von Hagen, Westview Press, 1997, p. 30–57, 115–141. akimirksniu tampa komišku. [...] Ketvirtoji pagal dydį pasaulyje lenkų 25 J. Edkins, Trauma and the Memory of Politics, Cambridge Univer- armija, septynioliktą karo dieną visuotinai atsidūrusi nelaisvėje, [tėra] sity Press, 2003; J. K. Olick, States of Memory: Continuities, Conflicts, verta masiškai išvaryti į namus pas ištikimas žmonas ir vaikučius (к and Transformations in National Retrospection (Politics, History, and благоверным кобьетам и хлопьятам). Laukti jos keliamų problemų – Culture), Duke University Press, 2003. paranoja. [...] Matyt, Maskvoje pernelyg jautriai sureagavo į lenkų hero- 26 D. Kujundzic, „„After“ Russian Post-Colonial Identity“, in: MLN, jinę retoriką, į kurią niekada neverta [pernelyg jautriai] reaguoti. [...] Po- 2000, vol. 115, Nr. 5: Comparative Literature Issue, p. 892–908. nas Wajda jaunesnysis, lygiai kaip ir jo iš priešybių nuausta tauta, metų 27 Э. Паин, О феномене имперского национализма: Русский национа­ metus judėjo nuo ugningo romantizmo prie šalto realizmo. [...] Lenkų лизм в политическом пространстве (исследования по на­цио­нализму realistas – tai... tarytum gruzinas rašytų prozą. [...] Deja, kaip ir dauge- в России), cост. М. Ларюэль, Франко-Российский центр гуманитарных lio, Lenkijos laisvė nepuošia. [...] Gaila, kad ir broliams-maskoliams ne- и общественных наук, 2007, p. 336–351; После империи, под общ. pavyko išmokyti arogantišką lenkų kariuomenę kovoti iki paskutiniųjų. ред. И. М. Клямкина, Москва: Фонд „Либеральная миссия“, 2007. Ne viską, žinoma, maskoliai moka, bet užtenka mokančiųjų, kad ketu- 28 М. Гольман, Русский империализм, Минск, 1929. riasdešimt metų nevadinti save „Jaltos auka“ ir pusę amžiaus nelaukti 29 Россия и ее „колонии“: Как Грузия, Украина, Молдавия, Прибалтика tautiečių leidimo susukti filmą apie žuvusį tėtę“ (Д. Горелов, „Белый и Средняя Азия вошли в состав России, Москва: Идательство ДАРЪ, конь борозду портит: „Катынь“ Анджея Вайды“, in: http://rulife.ru/in- 2007, p. 3–4, 9, 566–567.

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 101 Ramūnas Trimakas metyje įvyko postūmis istorijos studijų bei didaktikos ta viso kito, „ta nelygybe, kuri atlygintų engiančiosios srityje, visų pirma įvertinant sovietmečio istorijos ra­ nacijos, didelės nacijos, tą nelygybę, kuri faktiškai šymo paveldą. Antai mokykliniuose Rusijos istorijos susiklosto gyvenime“. Kitaip tariant, rusai, kaip pati vadovėliuose, kurių iki šiol esama ir naudojama dau­ didžiausia ir praeityje „engusi“ nacija, turi prisiimti gybė, imperializmo ir kolonializmo tematikos interpre­ atsakomybę vystyti visas Sovietų Sąjungos nacijas, tacijų galima rasti kiekvienam skoniui, nors ir domi­ mokėdama už tai ypatingai didelę kainą. Neginčy­ tina, kad tokia rusų tautos „donorystė“ pateisintina siekiant įveikti mažumų nepasitikėjimą. [...] Sovieti­ nių tautų išsivystymo lygių suvienodinimo ir suarti­ nimo politika, remiant ir nesavanaudiškai padedant „vyresniajam broliui“ – rusų tautai – turėjo daugy­ bę kitų, nenumatytų padarinių, neigiamai atsiliepu­ sių bendrai nacionalinio klausimo būklei. Visų pirma kalbama apie santykį su rusais nacionalinėse respub­ likose ir apie padėtį, kurioje rusai ten atsidūrė. Ide­ alistiškai įsivaizduojant realią lygybę, visos respub­ likos ne tik turėtų būti vienodos gyvenimo lygio ar socialinio aprūpinimo požiūriu – panašias reikia pa­ daryti ūkines ir socialines struktūras. Kitaip tariant, visur reikėjo sukurti stambiąją pramonę, darbininkų klasę, mokslinę ir kūrybinę inteligentiją, remiantis Rusijos ir kitų slaviškų respublikų pavyzdžiu, idant integracijos (susivienijimo į visumą) procesas vyktų paprasčiau ir natūraliau. [...] Milžiniškos lėšos įdėtos statant gamyklas Centrinėje Azijoje, Užkaukazėje, Pabaltijyje. Tačiau nuo pat pradžių, statant šias įmo­ nes, o vėliau užtikrinant jų darbą, iškilo aštri kadrų trūkumo problema. Deficitas ilgus dešimtmečius už­ pildytas beveik išimtinai darbo jėga ir specialistais iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos (pradžioje juos vi­ sus vadino tiesiog rusais, po to vis dažniau rusakal­ Grigori Bruskin. Fundamentalusis leksikonas. biais). Respublikų sostinės ir dideli miestai, pavirtę į Fragmentas. 1987. Drobė, aliejus pramoninius centrus, tapo daugiataučiais, be to, „ti­ nuoja neoimperialistinis ir neosovietinis naratyvai30. tulinių“ nacijų atstovai kai kuriais atvejais – mažu­ Kas kita, kad tam tikros interpretacijos susilaukia ofi­ ma, lyginant su rusais.31 cialaus valstybės palaikymo ir rėmimo. Šiuo požiūriu prasminga plačiau pacituoti tekstą iš jau ir Lietuvoje Sąlyginai būtų galima išskirti šiai pozicijai artimą pakankamai dėmesio susilaukusio oficiozinio mokymo požiūrį, išpopuliarėjusį pastaraisiais metais: imperija priemonių komplekto-serijos, skirtos XX a. Rusijos is­ suvokiama kaip neatsiejama Rusijos valstybingumo torijai. „Naujausioji Rusijos istorija 1945–2006: Knyga sudedamoji dalis, be kurios sunkiai įsivaizduojamas mokytojui“ moko: šalies egzistavimas. Kai kurių autorių, netgi autorite­ tingų, kaip antai Aleksejaus Milerio, teigimu, politinė [Politikos nacionaliniu klausimu] kursas toliau vadovybė buvusi priversta vykdyti represijų ir asimi­ buvo grindžiamas faktine tautų, tautybių lygybės liacijos politiką – tik taip buvę įmanoma kontroliuoti įgyvendinimo idėja, „visiškai atsižvelgiant į jų intere­ pavaldžias teritorijas ir išvengti imperijos susiskaldy­ sus, ypatingą dėmesį skiriant tiems šalies rajonams, mo ir griuvimo32. Taip pat teigiama, jog Sovietų Są­ kuriems reikalingas greitesnis vystymasis“. Ši idėja junga buvusi organiška Rusijos imperijos tąsa, neiš­ kilo iš lenininio supratimo, jog „didžiosios“ tautos in­ vengiamai priversta kovoti dėl imperinės nuosavybės ternacionalizmas taip pat turi būti grindžiamas, gre­ susigrąžinimo33. Kalbant apie sovietų sistemą, negin­

30 Žr. specialų tyrimą: N. Šepetys, „Lietuvos istorijos vaizda­(vi­ma) 32 А. Миллер, Империя Романовых и национализм, Москва: Новое s šiuolaikiniuose Rusijos istorijos vadovėliuose“, in: Lietuvos istorijos литературное обозрение, 2008. studijos, 2008, t. 22, p. 144–162. 33 М. Мельтюхов, Освободительный поход Сталина, Москва: Яуза, 31 А. Филлипов, Новейшая история России 1945–2006 гг.: Книга для Эксмо, 2006. учителя, Москва: Просвещение, 2007, p. 220–223.

102 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 Imperinė atmintis ir istorijos mokymas

čijamas sąvokų „imperija“, „imperinė politika“ ir pan. Kitaip tariant, pasitelkus plataus spektro ideologi­ vartojimas, – kaip tik atvirkščiai, šioms sąvokoms su­ nių instrumentų rinkinį, taip pat ir istorijos mokslą, teikiamos teigiamos konotacijos, imperinį istorijos as­ nesunkiai galima pagrįsti imperinių ambicijų teisėtu­ pektą vertinant ne kaip nutylėjimo ar neigimo, bet kaip mą, neseniai užgrobtų kraštų „rusiškumą“ ar bent jau nacionalinio pasididžiavimo, taip pat istorijos mokslo senus ir glaudžius ryšius su Maskva (suteikiančius Ru­ tyrimų ir didaktikos objektą. sijai išimtines teises aneksuoti/okupuoti, įvardijant tai Iš esmės taip reanimuojamos dar XX a. pradžioje rusų kaip „žemių rankiojimą“, „prisijungimą“) bei nuolatos nacionalistų suformuluotos idėjos, kurias, ko gero, aiš­ formuluoti naujas teritorines pretenzijas aplinkiniams kiausiai išdėstė Nikolajus Ustrialovas straipsnyje „Ru­ kaimynams, pagrindžiant jas savaip suprantamu ir pa­ siško imperializmo klausimu“: teikiamu „istoriniu teisingumu“. Būtina pabrėžti, kad toks skyrimas yra gana sąlygi­ „Didžioji Rusija“ – toks šūkis, nūnai vienijantis nis, o pozicijų ambivalentiškumas reikalauja žymiai gi­ pačius plačiausius ir įvairiausius rusų visuomenės lesnių studijų. Vis dėlto istorinės tematikos aktualiza­ sluoksnius. Mes kovojame už gimtosios šalies garbę vimas bei instrumentalizacija yra savitas riboženklis, ir orumą, mums reikalinga Didžioji Rusija. [...] Tikė­ skiriantis imperinio mąstymo Rusijoje porūšius. Čia ir jimas Didžiąja Rusija pirmiausia yra tikėjimas rusų vertėtų panagrinėti, kokiomis kategorijomis operuoja valstybe. Kitaip tariant, Didžiąja Rusija gali tapti tik ir kaip praeitį interpretuoja „Vakarų Rusijos istorijos“ būdama valstybe. [...] „Gyvenimo dvasia“, savo laiku vadovėlio autoriai. apdainuota Chomiakovo, privertė Rusiją eiti vienin­ teliu keliu, vertu didžiosios tautos – ryžtingo ir pla­ taus [mąsto] valstybės kūrimo keliu. Nepaisant nesu­ Imperijos didaktika: skaičiuojamų išorinių kliūčių, nepaisant mūsų pačių kuriant Vakarų Rusijos istorijos kai kurių nacionalinių savybių, mes sukūrėme ga­ kontūrus lingą valstybinį organizmą: matyt, mes esame reika­ Šiandien „Vakarinių imperijos pakraščių tema“ išlie­ lingi pasaulinei istorijai, ir ji mums neleido žūti. [...] ka aktuali taip pat ir politiniu aspektu. Šios tenden­ Taip, tai neabejotina: didžioji kultūra gali priklausy­ cijos daro poveikį, greta kitko, ir vadinamajai „demo­ ti tik galingai valstybinei visumai. [...] tarptautinė kratinei“ ar „liberaliajai“ Rusijos istorikų grupei (kurią, Rusijos politika privalo būti didvalstybine politika ko gero, rusiškame kontekste adekvačiau būtų vertinti (великодержавной политикой), imperializmo poli­ kaip marginalią). Ko gero, vienu tokios „liberaliosios“ tika. Ginti Didžiosios Rusijos principą ir kartu neig­ Rusijos istoriografijos pavyzdžių laikytina studija „Va­ ti imperializmą reiškia arba nepakankamą ginamo kariniai Rusijos imperijos pakraščiai“35. Redakcinės ko­ principo supratimą, arba neabejotiną nenuoseklumą. legijos pratarmėje sakoma: [...] Imperializmo kelias – būtinas ir visiškai teisėtas didžiųjų valstybių kelias. Tai reikia atvirai pripažin­ Imperinis naratyvas, kurį žymia dalimi paveldėjo ti. Kitaip mūsų ideologijoje girdėsis ta melaginga gai­ šiuolaikinė rusų istoriografija – bet kuriuo atveju ta da, kuri kenkia visų pirma mūsų pačių nacionalinei jos versija, kuri atsispindi istorijos vadovėliuose – ne­ savimonei. [...] Pagaliau nešališkai pažvelkime į save išvengiamai susitelkia į centrą, valstybę, valdžią. Savo pačius. Regis, istorija mūsų nenuskriaudė, mums ruožtu nacionalinė tų tautų, kurios kažkada buvo im­ nėra ko skųstis, žemė mūsų iš tiesų didi ir gausi. perijoje, istoriografija koncentruojasi į savo tautą ir Vis dėlto prisiminkime Rusijos gyvenimą per pasta­ valstybę, [kurdamos] praeities projekciją. Jiems impe­ rąjį šimtmetį. Nuolatinis plėtimasis, valstybės gėry­ rija – viso labo slegiantis kontekstas, kuriame „budo“, bių gausinimas, nuolatinis augimas, kova... Lenkija, brendo, kovojo už nepriklausomybę ta ar kita tauta. Suomija, Kaukazas... „Šiltoji jūra“, Cargradas, Man­ [...] Nauja imperijos istorija – tai būtent tas sudėtingas džiūrija, Vladivostokas, Port-Artūras... Pati gamta imperijos valdžių ir vietinių bendrijų tarpusavio san­ vertė mus plėstis į visas puses: Rusija – iš tiesų di­ tykių audinys, kurio visą pilnatvę reikia atkurti.36 dingiausia valstybė, ir todėl jai nuolatos buvo ankš­ ta jos faktinėse ribose. Būdavo įgyvendinamos eili­ Autoriai užsibrėžė sudėtingą, bet kartu intriguojan­ nės užduotys – atsiverdavo naujos galimybės, naujos tį bei, galima teigti, novatorišką Rusijos istoriografijai perspektyvos. Ir visada visiems šiems plačių užmojų tikslą. Be to, siekiant supažindinti su kuo platesniu po­ reikalavimams [būdavo] sukuriami atitinkami teori­ žiūrių spektru, pateikiami ne tik Rusijos, bet ir Balta­ niai pagrindimai.34 rusijos, Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos autorių tekstai.

34 Н. Устрялов, „К вопросу о русском империализме“, in: Проблемы турное обозрение, 2006. Ве­ликой России, 1916-10-28, Nr. 15, p. 1–5. 36 Ibid., p. 5. 35 Западные окраины Российской империи, Москва: Новое литера­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 103 Ramūnas Trimakas

Nors mūsų Rusijoje skelbtuose atsiliepimuose ir re­ Rusijos istoriografijos, apstu. Pavyzdžiui, minėtame cenzijose iš esmės palankiai vertinamas pirmas ban­ veikale „Vakariniai Rusijos imperijos pakraščiai“ tei­ dymas kompleksiškai patyrinėti procesus, vykusius giama, kad Rusijos imperija visai neketinusi dalyvau­ vakariniuose Rusijos imperijos pakraščiuose, kartais ti pirmajame Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padaliji­ pabrėžiamos ir šio veikalo sudarytojų perdėtos simpa­ me, maža to, ji ne tik prieštaravusi Austrijos ir Prūsijos tijos ar palankumas buvusioms vakarinėms Rusijos im­ kėslams, bet ir ketinusi nesavanaudiškai išplėsti ATR perijos teritorijoms. Tačiau šiose teritorijose gyvenan­ žemes, be to, užtikrinusi tvarką anarchijos apimtose tys istorikai, skaitydami minėtą knygą, turėtų patirti teritorijose40. Šioje studijoje rastume ir daugiau „atra­ mažų mažiausiai nuostabą. Veikale apstu faktų nutylė­ dimų“, galinčių tapti puikiomis imperinės nostalgijos jimo ar tiesiog pateikiama klaidinanti informacija. Kaip iliustracijomis postkolonializmo studijoms. Bet atitin­ vieną daugelio pavyzdžių galima paminėti teiginį, esą kama istorijos faktų interpretacija ar net iškraipymas – Mindaugas krikštijosi ne 1251 m., bet 1246 m. ir tapo atskira tema. Tepriminsime, jog istorinės atminties stačiatikiu37. Autoriai nepaaiškina, kuo remiasi – tokius naikinimas ir perkūrimas, pasitelkus ir švietimo sis­ niekuo nepagrįstus teiginius belieka pavadinti dar Ru­ temą, visada reikšmingas įrankis užsibrėžtam tikslui sijos imperijos laikais nukaldintos propagandos karto­ siekti, naudotas praktiškai visuose „imperijos pakraš­ jimu. Kadangi pirmajame studijos skyriuje daugiausia čiuose“. Tam tikra prasme ATR padalijimai bei naujų dėmesio skiriama Kijevo Rusios ir Pax Mongolica pa­ provincijų inkorporavimas į Rusijos imperiją tapo savi­ veldui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, toks isto­ tu išbandymu: imperijos grobiu tapo civilizaciškai pra­ rijos perrašymas nesunkiai perprantamas. Pabrėžiant našesnė valstybė ir mitas apie ypatingą Rusijos „kul­ LDK rusiškumą ir stačiatikiškumą38, anapus dėmesio tūrinę ir globėjišką misiją“ nebeveikė taip efektyviai, paliekamas valstybės daugiaetniškumas ir daugiakon­ ir tai tapo rimtu iššūkiu imperijos elitui41. Andreasas fesiškumas. Teigiama, kad LDK lietuviškas elementas Kappeleris pastebi: „Rusijos politika Lenkijos atžvilgiu buvęs itin menkas, todėl nesunkiai galima pagrįsti, jog dešimtmečiais siekė visiems laikams galutinai išspręsti šios teritorijos vėlesniu laikotarpiu dėsningai ir teisėtai lenkų klausimą [vykdant] represijas ir prievartinę inte­ perėjusios Rusijos žinion. Taip iš esmės kartojamos dar graciją“42. Kita vertus, Rusijos imperijos XVIII a. pabai­ carų laikais nustatytos „istorinės aksiomos“.­ goje – XIX a. pradžioje aneksuotos, ne kartą sukilusios Belieka tik papildyti autorius, jog tokia Rusijos isto­ Vakarų provincijos tapo nuolatiniu pretekstu kurti „an­ rijos dėstymo tradicija, ne tik plėtojant maskvocentri­ tirusiško sąmokslo“ bei „išdavystės“ teorijas43. nę poziciją, bet apskritai neigiant kitų tautų ar etninių Šį imperinio naratyvo motyvą kaip tik puikiai ir grupių atskirumą, savarankišką egzistavimą, turi ilga­ iliustruoja­ minėtasis „Vakarų Rusijos istorijos“ vadovė­ amžes šaknis. Pavyzdžiui, 1917 m. paskelbtame „Ele­ lis. Ilgus dešimtmečius Karaliaučiaus (Kaliningrado) mentariajame Rusijos istorijos vadovėlyje“ teigiama: krašto istorija buvo nepageidaujama tema, sovietų is­ torikams leistinas nagrinėti tebuvo periodas po Antrojo Lietuviai, [savo] kilme giminingi slavams, buvo pasaulinio karo44. Todėl šiuo atveju galime pripažinti gabi ir veikli tauta. Tačiau jie gyveno neįžengiamuo­ tam tikrą novatoriškumą, kadangi vadovėliuose apta­ se miškuose ir ilgą laiką išliko laukiniai. Jų kaimynai ria ir ikisovietinį laikotarpį. Įvade teigiama: rusai ir lenkai jau buvo [sukūrę] valstybes, o lietuviai vis dar senoviškai gyveno giminėmis ir gentimis. Jie Taip jau susiklostė, kad pirmiesiems srities gyven­ buvo pagonys – jų pagoniškas tikėjimas buvo labai tojams, o vėliau ir ateinančioms kartoms mažai kas panašus į rusiškų slavų pagonybę.39 buvo žinoma apie srities ikikarinę istoriją. Ir štai da­ bar jūs įgyjate galimybę, skaitydami mokymo prie­ Kitaip tariant, lietuviai tebuvę „mažesnieji rusų bro­ monę ir atlikdami užduotis darbo sąsiuviniuose, su­ liai“, o vėlesniais laikais, pasak autoriaus, Lietuvos Di­ sipažinti su nepaprastu, tačiau ypatingai įdomiu šios džiajai Kunigaikštystei išsiplėtus į Rytus, iš viso neten­ žemės žmonių gyvenimu.45 ka prasmės svarstyti šios valstybės lietuviško prado klausimą – ji esą be jokių abejonių buvusi rusiška. Eugenijus Jovaiša ir Ilona Vaškevičiūtė, įvertindami Panašaus pobūdžio teiginių, „pasiskolintų“ iš carinės pirmąją vadovėlio dalį, pastebi:

37 Ibid., p. 17. 2006, p. 121–306. 38 Ibid., p. 16–29. 42 A. Kappeler, The Russian Empire: A Multiethnic History, Paerson 39 А. Я. Ефименко, Элементарный учебникъ русской исторiи: Курсъ Education, 2001, p. 253. эпизодическiй для средне-учебныхъ заведенiй и высшихъ на­чаль­ 43 V. Tolz, Russia, Arnold, 2001, p. 76–81, 168–174. ныхъ училищъ, Изданiе шестое, дополненное, Петроградъ: Изданiе 44 R. J. Krickus, The Kaliningrad Question, Rowman & Littlefield Я. Башмакова и К°, 1917, p. 67. Pub­lishers, Inc., 2002, p. 3–11. 40 Ibid., p. 66–67. 45 История западной России: Калининградская область: Учебно- 41 H. Głębocki, Kresy imperium: Szkice i materiały do dziejów po­ методическое пособие для учителей, 6–7 классы, под ред. А. П. lityki Rosji wobec jej peryferii (XVIII–XXI wiek), Kraków: ARCANA, Клемешева, p. 3.

104 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 Imperinė atmintis ir istorijos mokymas

Perskaityta ankstyviausioji vadovėlio dalis palie­ Susipažinus su vadovėlių turiniu, natūraliai kyla nuos­ ka gūdų įspūdį, – nerasime nei sąžiningai išdėliotos taba dėl tokio dėstymo bei mokomosios medžiagos patei­ šiuolaikiniam istorijos mokslui žinomos tos žemės, kimo. Paaiškinimą išdėsto patys vadovėlio autoriai:­ kuri dabar vadinama Kaliningrado sritimi, istori­ Tuo atveju, kai mes kalbame apie sprendimą už­ jos, nei pagarbos seniausiajam baltų kultūros lopšiui davinio, susijusio su būtinybe krašto istorijos kurso Sambijoje ir seniausiems jos gyventojams – baltams mokymąsi suderinti su dvasiniais, doroviniais, me­ ir iš jų kilusiems istorinių laikų Pamedės, Kulmo, Pa­ niniais, materialiniais ir kitais regiono kultūrinės gudės, Liubavo, Varmės, Sasnos, Notangos, Bartos, tradicijos pagrindais, turime suprasti, kad ankstes­ nė kultūrinė tradicija nutrūko 1945 m. Krašte neli­ ko kultūros nešėjų, materialinių ikikarinės kultūros pėdsakų liko labai mažai ir jie toliau nyksta. Tuo pat metu mūsų tėvynės kultūrinė tradicija dar neturi tvirto pagrindo, ji dar tik formuojasi. Tuo tarpu Kali­ ningrado anklavo kaimynai siekia išnaudoti bet kokį įvykį, bet kurią istorinę datą, idant pabrėžtų, pažy­ mėtų savo kultūrinius-istorinius ryšius su šia žeme. Spręsdami moksleivių patriotinių įsitikinimų forma­ vimo uždavinį, vertybinių idealų auklėjimą jų savi­ monėje, mes turime aiškiai įsivaizduoti, kad tėvynės dvasinės ir kultūrinės istorinės vertybės, glūdinčios vertybinio-patriotinio auklėjimo proceso pagrinduo­ se, patiria ir patirs eroziją dėl galingo ankstesnės is­ torijos įvykių sluoksnio.47 Patys autoriai pripažįsta, kad sovietmečiu rytprūsiš­ ka tema kiek plėtota tik aptariant Petro I veiklą, Sep­ tynmečio karo 1756–1763 m. įvykius bei Napoleono karus ir labai retai iškiriama dėstant Vokietijos istori­ ją48. Tačiau jie iš esmės nepakeičia tos ką tik paminėtos schemos, tik ją papildo ir išplečia: Įdėmesnis istoriografijos ir šaltinių tyrimas leidžia kalbėti apie tai, kad skirtingu laiku tarp Prūsijos ir Ru­ sijos, tarp Teutonų ordino ir Maskvos (arba Novgoro­ Grigori Bruskin. Fundamentalusis leksikonas. do), tarp dviejų imperijų egzistavo išvystyti politiniai, Fragmentas. 1987. Drobė, aliejus diplomatiniai, prekybiniai-ekonominiai, kultūriniai, religiniai kontaktai, informacijos apie kuriuos naudo­ Galindų, Sembos ir Nadruvos gyventojams“. [...] Ka­ jimas leidžia ne tik žymia dalimi prisodrinti senąją is­ liningrado srities, o iš tiesų baltų kultūros centro – torinės kraštotyros schemą Kaliningrado srityje, bet Sambijos – istorijos rusiškoje versijoje atsirado net ir ir išplėsti jos ribas. Faktiškai kalbame jau nebe apie sovietinio režimo laikais nebūtų teiginių apie etnoge­ schemą, bet apie visavertį krašto istorijos kursą.49 nezės procesus. Neleistinais ir mokslo etikai priešta­ raujančiais tenka laikyti autoriaus mėginimus suvul­ Tenka apgailestauti, tačiau autoriai nepasidomė­ garinti istorijos procesą, kai niekaip nemotyvuojant jo vokiškąja istoriografija Prūsijos ir Rusijos tarpusa­ ir niekaip neparemiant (o tokių teiginių vadovėlyje vio ryšių tema, pavyzdžiui, Kurto Forstreuterio veika­ būti negali) tvirtinama, kad buvo pervardintos gen­ lu „Prūsija ir Rusija nuo Vokiečių Ordino įkūrimo iki tys, kultūros, geografiniai pavadinimai, kai vienu Petro Didžiojo“50. Istorija iki 1945 m. traktuojama kaip slavišku vertiniu „prus = kumelė“ mėginama moks­ savita preliudija jos „rusiškajam“ finalui ir žiūrima į ją leiviui įpiršti slavišką prūsų vardo kiltį. Betrūksta pirmiausia pro Rusijos istorijos prizmę. Tokias istorijos tik, kad autorius aprašytų jo schemą vainikuojantį rašymo gaires diktuoja nūdienos reikalavimai, kuriuos finalą: „VI amžiaus prūsai = rusai“.46 istorijos mokymui kelia Maskva:

46 E. Jovaiša, I. Vaškevičiūtė, op. cit., p. 6. 49 Ibid., p. 7. 47 История западной России: Калининградская область, 6–7 50 Kurt Forstreuter, Preußen und Rußland von den Anfängen des классы, p. 4–5. Deutschen Ordens bis zu Peter dem Großen, Göttingen: Mustersch- 48 Ibid., p. 3. midt-Verlag, 1955.

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 105 Ramūnas Trimakas

Pokarinė SSRS istorija turėjo svarbią ypatybę – anaiptol nereiškė gilesnių kontaktų. Vis dėlto autoriai Maskva 1945–1991 m. laikotarpiu buvo sostinė ne nepraleidžia progos pabrėžti Maskvos valdovų virše­ tik vienos šalies, tačiau ir ištisos pasaulinės sistemos, nybės, pavyzdžiui, aprašydami apsikeitimą dovano­ apėmusios savyje ir įtraukusios į savo interesų orbitą mis 1517 m. jie paaiškina, kad suvereniems valdovams dešimtis valstybių. [...] Sovietų Sąjunga nebuvo de­ rusų valdovai dovanas „siųsdavo“ (направляли), o ki­ mokratija, tačiau ji buvo pavyzdys ir orientyras ge­ tiems jos „būdavo skiriamos“ (жаловались), taigi tuo resnės, teisingesnės visuomenės daugeliui milijonų metu skirtosios dovanos reiškusios galingo (Rusijos) pasaulio žmonių. Vakarų pasaulio šalių vidaus politi­ valdovo globą vasalui (Ordino magistrui)54. ka 70 metų buvo koreguojama žmogaus teisių naudai Po nustatytosios nuolatinių ryšių su Rusija pradžios nemaža dalimi ir dėl SSRS poveikio – gigantiškos su­ vadovėlio pasakojimas keičiasi – 1697 m. Didžiosios pervalstybės, įgyvendinusios socialinę revoliuciją ir Rusijos atstovybės atsikraustymas į Karaliaučių tam­ nugalėjusios pačiame žiauriausiame kare.51 pa istorinio lūžio tašku, o Karaliaučius – Petro I mies­ tu55. Dėmesys sutelkiamas į krašto santykius su Rusija, Teigiama, kad po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Są­ o vakarietiškas kontekstas iš esmės lieka arba paviršu­ jungai, kaip didžiausiai pasaulio galybei, naujos terito­ tiniškai ir trumpai aptartas, arba visai nepaminėtas. rijos Vakaruose atitekusios teisėtai: Antai ypač reikšmingais laikomi Septynmečio karo re­ Po karo tarptautinis SSRS autoritetas pasiekė lyg­ zultatai, tiksliau – laikina Rusijos valdžia krašte. Iš so­ menį, nesulyginamą su prieškariniu laikotarpiu. [...] vietinės istoriografijos šabloniškai perimamas „rusiško Nustatant pokario sienas, SSRS atiteko daugelis teri­ ginklo galybės“ šlovinimas, įvedant imperinės Rusijos torijų Europoje – Vakarų Ukraina, Moldavija, Vakarų siužetą – ištikimybės priesaiką Jekaterinai II: Baltarusija, Pabaltijys, Vakarų Karelija. Azijoje į SSRS Visa provincija turėjo prisiekti per du mėnesius. sudėtį įtraukta Tuva, Pietų Sachalinas ir Kurilų salos. Pirmieji prisiekė Kenigsbergo gyventojai. Ypač iškil­ Remiantis trijų didžiųjų valstybių (JAV, Didžiosios Bri­ mingai šis įvykis buvo surengtas karališkosios pilies tanijos ir SSRS) sprendimu, Rytų Prūsija, kaip milita­ bažnyčioje. [...] Pirmieji prisiekė aukštieji asmenys, 52 rizmo lizdas, buvo padalyta tarp Lenkijos ir SSRS. po to profesoriai ir universiteto dėstytojai, įvairių įs­ Todėl natūralu, jog „Vakarų Rusijos istorijos“ vado­ taigų tarnautojai. Čia buvo ir privatdocentas Imma­ vėliuose siekiama pagrįsti krašto ilgaamžių ryšių su nuelis Kantas. Keturiems su puse metų jis tapo Rusi­ 56 Rusija idėją. Šimtmečius santykiai su Maskva buvo jos imperatorienės valdiniu. fragmentiški ar jų išvis nebuvo. Todėl, siekiant įrodyti Panašiai aiškinama apie Napoleono epochos karus, „rusiškojo prado krašte“ ilgaamžiškumą, sumaniai pa­ rusų Sankt-Peterburgo ir Novgorodo nereguliarius ka­ sitelkiama rusiškosios LDK retrospektyva, pavyzdžiui, rinius dalinius pateikiant kaip patriotizmo pavyzdį kalbant apie Žalgirio mūšį: prūsams57. Taip mėginama suponuoti, esą šiame kraš­ Lietuvius išgelbėjo trys Smolensko pulkai, vadovau­ te Rusija nuo seno turėjusi tvirtas pozicijas. jami Jurijaus Miloslavskio. Jie stojo kryžiuočių kelyje Didžiausios apimties vadovėlis bei papildoma moky­ ir prisiėmė sunkiųjų Valenrodo raitelių smūgį, suteik­ mo medžiaga 10–11 klasėms skirti sovietiniam laiko­ tarpiui. Karaliaučiaus srities priklausomybės Rusijai dami galimybę pasitraukti lietuvių raiteliams. Vienas klausimas laikomas nesvarstytinu ir pagrindžiamas Smolensko pulkas žuvo, kiti du prisidėjo prie dešiniojo „susitarimais su sąjungininkais“ Antrojo pasaulinio lenkų kavalerijos flango, ją dengdami. [...] Grįžtančios karo metais bei jam pasibaigus. Sistemingas vietinių Valenrodo „vėliavos“, persekiojusios Vytautą, smogė į gyventojų naikinimas, kurį vykdė sovietų okupacinė dešinį flangą ir iš dalies į lenkų užnugarį. Smūgis vėl valdžia, nė neminimas. Tepasakoma, jog „Pasibaigus atiteko smolenskiečių pulkams, tačiau tie atsilaikė ir Rytų Prūsijos operacijai Kenigsbergo aplinkiniuose ra­ taip išgelbėjo lenkus nuo sutriuškinimo.53 jonuose dar liko maždaug 140 000 vokiečių, o sovietų Apie bent kiek pastovesnius ryšius su Maskva kal­ civilinę gyventojų dalį daugiausiai sudarė repatrian­ bėti sudėtinga: sutarties su Vokiečių ordinu pasirašy­ tai“58. Esą išlikusius vietinius gyventojus neišvengia­ mas 1517 m. arba diplomatinių Brandenburgo-Prūsijos mai tekę „perkelti“, kadangi jie kėlė grėsmę, o kaip šį kontaktų su Rusija užmezgimas ir sutarties pasirašy­ teiginį iliustruojantis dokumentas pateikiamas raštas, mas 1656 m., kuriems ypatingą dėmesį skiria autoriai, skirtas Josifui Stalinui:

51 А. Филлипов, op. cit., p. 6. 56 История западной России: Калининградская область, 8–9 52 Ibid., p. 10. классы, p. 44. 53 Ibid., p. 84–86. 57 Ibid., p. 104. 54 История западной России: Калининградская область, 6–7 58 История западной России: Калининградская область, 10–11 классы, p. 108. клас­сы, p. 21. 55 Ibid., p. 200–215.

106 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 Imperinė atmintis ir istorijos mokymas

Vokiečiai, [kurių] yra 25% gyventojų, sudaro dau­ Rusijos imperinės istoriografijos ir didaktikos modelis. giau nei šimtatūkstantinę ypatingai įtūžusių žmonių Istorinis naratyvas „Rusija versus Vakarai“, trumpam masę, pasiryžusių bet kam, kad tik pakirstų, susilp­ išnykęs iš apyvartos XX a. paskutiniame dešimtmetyje, nintų saugumą, stabdytų ūkinį srities įsavinimą bei šiuo metu vėl funkcionuoja. Atgaivintas ir sovietinių lai­ vystymą. Špionažas, diversijos, sabotažas, kenkimas, kų metodologinis ar net veikiau ideologinis šablonų rin­ antisovietinių proklamacijų platinimas, pasitelkus kinys, kuris intensyviai pasitelkiamas istorijos mokymo religinius prietarus – štai pagrindinės vokiečių prie­ šiškos veiklos formos Kaliningrado teritorijoje ir sri­ tyje. Vokiečiai lengvai pasiduoda amerikiečių, anglų ir kitų užsienio žvalgybų raginimams vykdyti užduo­ tis, nukreiptas prieš sovietų valstybės interesus. Jie užmezga ryšius su katalikų ir liuteronų bažnytiniais centrais užsienyje, su srityje išlikusiais fašistais ir jų vadovaujami vykdo antisovietinį darbą.59 Krašto kolonizacija vaizduojama kaip reikšmingas ir neabejotinai teigiamas įvykis. Tai nestebina, turint gal­ voje, kad etninės vokiečių mažumos persekiojimas bei naikinimas Rusijos imperijoje buvo pradėtas dar cari­ nės administracijos kilus Pirmajam pasauliniam karui, o ypač plačius užmojus įgavo sovietų režimo metais. Ka­ raliaučiaus atvejis tėra sistemingos antivokiškos politi­ kos tęsinys, kai kurių autorių tiesiog vadinamas Rusijos vokiečių genocidu60. Mažosios Lietuvos autochtonai – lie­ tuvninkai, kurių likimas buvo ne mažiau tragiškas nei tenykščių vokiečių – 10–11 klasių vadovėlyje visai ne­ minimi. Vadovėliuose faktiškai išlikęs sovietinis stilius, kai tenka slėpti neparankius faktus ar tiesiog meluoti, pateikiant tik sau parankias interpretacijas. Šiuolaikinių santykių su kaimyninėmis valstybėmis interpretacija iš esmės atspindi postkolonijinius buvu­ sios metropolijos kompleksus. Pavyzdžiui, aiškinant apie Grigori Bruskin. Fundamentalusis leksikonas. santykius su Lietuva, primenamos teritorinės pretenzi­ Fragmentas. 1987. Drobė, aliejus jos mūsų šaliai, primenant, kad Klaipėdos kraštas iki 1924 ir 1939–1945 m. buvo Rytprūsių dalis, o Potsdamo procese, papildant jį carinės istoriografijos postulatais. konferencijoje atiduotas SSRS kartu su kita Rytprūsių 3. Vadovėlis „Vakarų Rusijos istorija“ ypatingai neiš­ dalimi61. Šiomis ir kitomis priemonėmis kuriamas „prie­ siskiria iš bendrų istorijos mokymo tendencijų. Pažymė­ šų apgultos tvirtovės“ sindromas, grąžinant apyvarton tinas nebent pats objektas – Rytų Prūsijos istorija, kuri „istorinių priešų“ – Lietuvos ir Lenkijos – vaizdinius, sovietmečiu buvo uoliai nutylima. Ji pateikiama kaip juos aktualizuojant per šiuolaikinių santykių prizmę. Vakarų Rusijos istorija, ypatingai nesiskirianti nuo vi­ sos Rusijos istorinių procesų. Maskvocentrinis istorijos Išvados mokymo modelis, įrodinėjant ilgaamžius Rytų Prūsijos ir Rusijos imperijos santykius bei išryškinant ankstes­ 1. Imperinio paveldo tematikos aktualizacija susilau­ nę Maskvos patirtį administruojant kraštą, turi pagrįs­ kia prieštaringo vertinimo šiandienės Rusijos intelek­ ti dabartinį krašto rusiškumą. Tokie istoriniai faktai, tualinėje tradicijoje. Viena vertus, Vakarų imperializ­ kaip sovietų vykdytas etninis valymas baigiantis ka­ mas ir kolonializmas, ypač jų destruktyvieji aspektai, rui ir po jo, paprasčiausiai nutylimi. Faktiškai vadovėlį ir toliau darniai smerkiami. Kita vertus, pačios Rusijos būtų galima priskirti dar Stalino laikais suformuluo­ imperinė patirtis dažniausiai vertinama teigiamai, ak­ tam „žemių išvadavimo ir prisijungimo“, taip pat sovie­ centuojant „rusų žemių plėtros“ ir „nesavanaudiško pa­ tinio imperializmo nutylėjimo bei „pelnytos bausmės“ galbos imperijos pakraščiams“ motyvus. mitologijos kategorijai, papildant ją kai kuriais carinės 2. Galima tarti, jog atliekant reviziją sugrąžinamas epochos istoriografijos elementais.

59 Ibid., p. 17–18. Dakota State University, 2000. 60 S. Sinner, Open Wound: The Genocide of German Ethnic Minori­ 61 История западной России: Калининградская область, 10–11 ties in Russia and the Soviet Union, 1915–1949 – and Beyond, North клас­сы, p. 62–63. naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 107 atmintis

„Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“

Bronių Genzelį kalbina Aurimas Švedas

Kalbant apie sovietmetį, kurios disciplinos atstovai – piškas karjeristas, kuriam terūpėjo jo gerovė bei sau­ filosofai, lituanistai, sociologai ar istorikai – anuomet gumas. Kadangi jis kaip asmenybė susiformavo Stalino buvo laisvesni, ne taip prižiūrimi valdžios organų ir tu­ metais, jį visą laiką gąsdino mintis, jog Lietuvoje gali rėjo galimybę daugiau pasakyti savo tekstais? prasidėti kokie nors „nukrypimai“, dėl kurių gali nu­ kentėti jis pats. Ar nukentės tauta – Sniečkui, šiuo Labai daug kas priklausė nuo subjektyvių veiksnių. atveju, tikrai nerūpėjo. Aš dabar nekalbu apie stalinizmo epocha, kai visiems Sniečkaus valdžios laikotarpiu bendrą klimatą kūrė buvo uždėti apynasriai. Saugumas visur kišo nosį ir keletas „teoretikų“. Tai Genrikas Zimanas, Juozas kiekvieną, ką nors drąsesnio pasakantį, tiesiog sunai­ Žiugžda ir Romas Šarmaitis. Jie buvo artimai susiję su kindavo. O ir nepakliūdavusieji į „organų“ rankas pui­ Sniečkumi ir nuosekliai vykdė šio formuojamą politiką. kiai nutuokė, kas jų gali laukti. Viso to baisumo aš nesu Savitas „dvaras“... patyręs tiesiogiai ir apie šį laikotarpį težinau iš pasa­ Tuo tarpu Griškevičius atėjo į valdžią iš kitų sluoks­ kojimų. O štai vadinamuoju „chruščiovmečiu“ iš tiesų nių. Jis norėjo save laikyti rašytoju, mat į lietuvių kal­ veikė labai daug subjektyvių veiksnių. Mano suprati­ bą vertė Juliano Semionovo detektyvinius romanus. Be mu, to meto situacijos negalima įvertinti adekvačiai, to, Griškevičius mėgino daryti žurnalisto karjerą ir, kol trumpai neaptarus Antano Sniečkaus ir Petro Griške­ netapo partijos sekretoriumi, nuolat jautė Žiugždos bei vičiaus asmenybių. Zimano priežiūrą. Todėl pasiekęs pirmojo sekretoriaus Esu įsitikinęs, jog sovietmečio periodizacija, išreiš­ postą, jis nuo šių prievaizdų atsiribojo. Ir čia lemiamos kianti Rusijoje vykusius procesus, nevisiškai sutampa reikšmės turėjo ne kokie nors ideologiniai motyvai. su Lietuvos padėtimi. Jeigu Rusijoje pagrindiniu lais­ Paprasčiausiai­ senieji Sniečkaus bendražygiai naujam vėjimo laikotarpiu reikėtų laikyti „chruščiovmetį“, tai pirmajam sekretoriui buvo gerokai įkyrėję. Todėl jis lik­ Lietuvoje su panašiomis liberalizacijos apraiškomis vidavo „dvarą“. Ir nors Žiugžda su Zimanu niekur ne­ buvo nuosekliai kovojama. Tuo metu studijavau Mask­ dingo, tačiau jų balsas „į dangų“ taip sparčiai neidavo. vos universitete ir puikiai mačiau šiuos skirtumus. Taip prasidėjo Griškevičiaus „liberalizacija“. Kai neliko Rusijoje reakcija prasidėjo daug vėliau. Galima pasa­ oficialių ideologų bei prievaizdų statusą įgijusių veikė­ kyti dar daugiau. Kai prasidėjo Leonido Brežnevo epo­ jų, daugiau galėjo reikštis kiti. Kad ir Juozas Jurginis cha, ji Rusijai reiškė grįžimą prie stagnacijos. Tuo tar­ arba Vytautas Merkys, arba Bronius Dundulis. pu Lietuvoje stagnacijos ir laisvėjimo takoskyrą žymi Galima atkreipti dėmesį į neseniai išleistus Liongi­ ne Chruščiovo bei Brežnevo personalijos, o Sniečkaus no Šepečio atsiminimus. Juose labai tiksliai užfiksuo­ veiksnys. Lietuva su šiuo LKP pirmuoju sekretoriumi ta viena detalė – Lietuva sovietmečiu buvo vienintelė ir be jo. Kodėl taip teigiu? Visų pirma todėl, jog tai pa­ respublika, kuri neleido saviesiems tremtiniams grįžti tyriau savo kailiu. Sniečkus, mano nuomone, buvo ti­ į tėvynę. Ir tai nebuvo daroma Maskvos iniciatyva. Už šį sprendimą tiesiogiai atsakingas Sniečkus. Anot Še­ pečio, pirmasis sekretorius suvokė koliziją – tremtiniai Bronius Genzelis (g. 1934) – filosofas, politikas. 1959 m. yra reabilituoti, o juk juos sodino ir iš tėvynės gujo jis. baigė Maskvos un-tą. Prof., nuo 1997 m. dėsto VDU. Virš 10 Tad pastariesiems grįžus į tėvynę, tektų pripažinti, jog kultūros, filosofijos ir idėjų istorijos knygų autorius, „Filosofijos pirmasis sekretorius suklydo. Dėl šios priežasties, kai istorijos chrestomatijos (1974–1987, 6 kn.) sudarytojas. Skel- Maskvoje jau buvo galima rašyti apie stalinizaciją, Vil­ biamas tekstas yra iš dr. Aurimo Švedo parengto pokalbių ciklo apie sovietmečio Lietuvos humanitariką (žr. NŽ-A, 2006, Nr. niuje tvyrojo gūdi tyla. Tokia tema čia buvo tabu. Ir šį 12; 2007, Nr. 3, Nr. 5–6; 2008, Nr. 1–2, Nr. 9–10). tabu sukūrė vietinių partijos vadukų iniciatyva. Snieč­ kus nenorėjo, kad būtų garsiai prabilta apie „socializmo

108 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 „Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“ iškraipymus“, nes bet koks jų paminėjimas būtų metęs Jis leidosi į prisiminimus, kaip buvo kurpiama Lietu­ šešėlį ant jo paties. Man labai patiko viena buvusio rek­ vos istorija. „Aš čia su gerbiamu Sniečkum užsidarėme toriaus Jono Kubiliaus mintis. Jis yra pažymėjęs, kad kabinete ir sprendžiam, ką daryti. „Ant greitųjų“ juk Sniečkus paprastai turėdavo aiškias nuostatas ir kartu neparašysi. Ir man tada pirmasis sekretorius pasakė: leisdavo aplinkiniams suprasti, kad jo žodis yra šven­ paimk Šapoką ir daryk viską atvirkščiai!“ Tai Žiugžda tas. Jeigu pirmasis sekretorius ką nors pasakė, tai nie­ pasakė viešai. Dėl įdomumo aš vieną kartą palyginau kam nevalia jo nuomonės nepaisyti. O štai Griškevičių, Adolfo Šapokos ir Juozo Žiugždos istorijas. Iš tiesų gali­ anot Kubiliaus, buvę galima palenkti į reikiamą pusę ma pastebėti tam tikrą bendrumą, kad ir kaip tai keis­ beveik visais klausimais. Tiesa, su viena išlyga. Jeigu tai skambėtų. pirmasis sekretorius būdavo gavęs konkrečius nurody­ Už ką dažniausiai gaudavo barti filosofai? mus iš Maskvos – jokių diskusijų kilti nebegalėjo. Cent­ ro direktyvos buvo vykdomos besąlygiškai. Žvelgdamas į tuometinę situaciją išskirčiau kelias kryptis. Gal ne pačioje filosofijoje, kiek administravi­ Tai, ką Jūs sakote, patvirtina dokumentai... Turiu me. Vienos krypties atstovai laikėsi nuomonės, jog filo­ galvoje, kad 1956-ieji nereiškė ryškios cezūros Lietuvos sofija yra politikos tarnaitė. Tokia nuostata kiek pana­ politiniame bei sociokultūriniame gyvenime atmosferos ši į Viduramžiais vyravusią nuomonę, jog filosofija yra laisvėjimo, vidinės laisvės daugėjimo prasme. teologijos tarnaitė... Aptariamo požiūrio besilaikantieji Kai grįžau į Lietuvą, buvo klaiku. Kaip jau minėjau, dėmesingai stebėjo, kad tik nebūtų kokių nors nukrypi­ tuo metu studijavau Maskvoje. Beje, jūsų darbo pla­ mų. Šių prievaizdų vaidmenį atliko Genrikas Zimanas, ne yra paminėtas Stasys Matulaitis. Aš buvau nuėjęs Irmija Zaksas, Justinas Lazauskas, Albinas Steponavi­ į Mokslų akademijoje vykusį „Lietuvos TSR istorijos“ čius, Antanas Balsys, Antanas Gaidys, Mykolas Buro­ maketo aptarimą. Ten Žiugžda labai aršiai puolė šį is­ kevičius. Mūsų laimei, jie puikiai žinojo įvairių partijos toriką. Formaliai Matulaitis tarsi buvo reabilituotas. Ir suvažiavimų bei plenumų nutarimus, tačiau nebuvo gi­ Rusijoje toks žmogaus statusas šį bei tą reiškė, nuken­ liau susipažinę su paties Karlo Marxo kūryba. Tuo tar­ tėjusieji nuo sistemos įgydavo svorį. Tuo tarpu Lietuvo­ pu kitai krypčiai atstovavo Eugenijus Meškauskas. Jis je Matulaitis buvo gniuždomas. Žinoma, Žiugžda vien tapo marksistu dar prieš karą studijuodamas Vytauto tik savo pajėgomis to atlikti negalėjo. Tačiau pagiežą Didžiojo universitete teisę. Ir šią teoriją pakankamai Matulaičiui jautė itin stiprią. Juk pastarasis instituto gerai žinojo. Meškauskas sąmoningai beveik nieko ne­ direktoriui ne kartą yra dūręs pirštu, jog šis perlenkia, rašė, nes puikiai suprato, kad prie teksto visados gali­ ypač traktuodamas santykių su rusais klausimus. ma prikibti. O toks pavojus visą laiką egzistavo. O štai Nors ši detalė nėra susijusi su tema, apie kurią mes įsiplieskus polemikai, jis stengdavosi pademonstruoti dabar šnekamės, tačiau ji gana išraiškinga ir norėčiau Zimano kompanijos visišką neišmanymą. Taigi filosofų ją paminėti. Kiekvieną žiemą, per studentų atostogas, bendrijoje vykdavo scholastiniai mūšiai, kuriuose pajė­ visų visuomeninių katedrų dėstytojams buvo rengia­ gos išsidėstydavo taip: iš vienos pusės būdavo svaido­

Aistė Kirvelytė. Moters istorija. Fragmentas. 2008–2009. Drobė, aliejus mos, kaip tada vadindavome, „rekulekcijos“. Į Mokslų masi partijos nutarimais, o iš kitos pusės Meškauskas akademijos salę surinkdavo visus SSKP istorijos, filo­ pasitelkdavo Marxo tekstus. Jis buvo Filosofijos kate­ sofijos, politinės ekonomikos, įvairių istorijos sričių ir dros vedėjas, per šią katedrą ėjo aspirantų rengimas, literatūros dėstytojus. Na, ir prasidėdavo „švietimo“ tad Meškauskas darė tam tikrą įtaką. Kaip svarbų mo­ procesas, kuriame dalyvaudavo paties aukščiausio mentą čia derėtų paminėti ir tai, jog Lionginas Šepetys rango veikėjai. Visuomet atvykdavo Sniečkus. Ir vienų ir Antanas Barkauskas, užėmę sekretorių postus, nesi­ tokių „rekulekcijų“ metu paatvirauti nutarė Žiugžda. stengė kurstyti kritikos laužų. Atvirkščiai. Jie dažniau­ naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 109 Bronių Genzelį kalbina Aurimas Švedas siai būdavo už tai, jog ortodoksų įniršį reikia apmalšin­ „Komuniste“ spausdintus straipsnius, paaiškėtų, jog ti išvengiant susidorojimų. būtent tokiomis kategorijomis operuodama Zimano grupuotė puldavo oponentus. Tie patys argumentai pa­ O ar galima tada sakyti, kad filosofai už istorikus buvo prastai nuskambėdavo ir prieš literatus. Manyčiau, jog šiek tiek laisvesni? Nes tokių įtampos polių, kurių viena­ inspiracijos tokiems kaltinimams kildavo vietoje. me – Zimanas ir kompanija, o kitame – Meškauskas, is­ Dar vienas svarbus momentas – Zimano aplinka ne­ torikų bendrijoje nebuvo. Mūsų ceche „švyturio“ vaidme­ sugebėjo, kovodama su savo oponentais, pasinaudo­ nį atliko Žiugžda. Ir niekas jo užtemdyti nemėgino... ti Maskvos užnugariu. Man regis, į lietuvių istorikus Meškausko „polius“ buvo aiškiai juntamas. Į šią Maskvoje itin palankiai žvelgė bene vienintelis Vladi­ pusę ilgainiui perėjo Jokūbas Minkevičius. Jo biogra­ miras Pašuto. Tuo tarpu kiti paprasčiausiai nesikišda­ fija to meto supratimu buvo labai tinkama: pagal kil­ vo į tai, kas vyksta periferijoje. O periferijoje Žiugžda

Aistė Kirvelytė. Moters istorija. Fragmentas. 2008–2009. Drobė, aliejus mę – rusas sentikis, tik pamažu sulietuvėjęs. Karo me­ buvo užėmęs vyriausio ideologo postą ir visokeriopai tais dirbo žvalgyboje, po to buvo Kauno miesto partijos stengėsi išlaikyti status quo. Be to, jis turėjo akademiko sekretorius, tuo metu užsirekomendavęs kaip griežtas „antpečius“... Tuo tarpu Zimanas Maskvoje nesugebėjo ortodoksas. Tiesa, teoriškai jis buvo pakankamai gerai rasti atspirties taškų. Antai mums yra pavykę žurna­ „pasikaustęs“. Ir todėl vadovavo akademijos katedrai. le Вопросы философии išsirūpinti palankią recenziją Įdomu, jog Minkevičius irgi evoliucionavo... Taigi jei Lietuvoje pasirodžiusiai „Filosofijos istorijos chresto­ istorikų aspirantūra buvo Žiugždos rankose, tai filo­ matijai“. Buvo žinoma, jog Zimanas rengia apie šį lei­ sofų – Meškausko ir Minkevičiaus. Žinoma, Sniečkaus dinį triuškinantį straipsnį, kuris, nepaisant šios mask­ laikais negalima kalbėti apie tokį aiškų polių išsiskyri­ viečių recenzijos, taipogi išvydo dienos šviesą, o jame mą, tačiau ir tuo metu jau ryškėjo jų kontūrai. išsakyti vertinimai buvo radikaliai priešingi maskvie­ Mes suorganizavome „Problemų“ leidinį, kuris ats­ čių teiginiams. Tačiau kad ir kaip Zimanas stengėsi tovavo Meškausko krypčiai. Šis leidinys buvo gana pakenkti, Вопросы философии autoritetas mus išgel­ populiarus. Negalėdamas tokio veiksnio ignoruoti, bėjo nuo didesnių nemalonumų. Šiuo atveju buvo pa­ Zimanas ir „Komunistas“ suorganizavo mūsų sutriuš­ sinaudota Minkevičiaus ryšiais, kuris besimokydamas kinimą. Tai įvyko dar esant gyvam Sniečkui, regis, Maskvoje­ buvo užmezgęs labai naudingų pažinčių. Tai, 1973 metais.­ Redkolegija buvo išvaikyta apkaltinus ją o ir kiti veiksniai, nulėmė, jog ortodoksų grupė nesu­ revizionizmu.­ gebėjo pasinaudoti Maskvos filosofais savoms užma­ čioms realizuoti.­ Pavyzdžiui, vieną kartą toks ideologi­ Ar prielaidų laukas, kuriuo remiantis vienas ar kitas nis prievaizdas buvo sumanęs pasiskųsti akademikui filosofas būdavo kritikuojamas „iš aukščiau“, buvo pa­ Teodorui Ozermanui, jog Lietuvoje klesti pozityvizmas. kankamai skaidrus ir aiškus? Antai istorikai dažniau­ Pastarasis jo tada tiesiai paklausė: „O jūs ten vietoje siai buvo kaltinami „objektyvizmu“, „vieningąja srove“, daugiau neturite kuo užsiimti, tik skundais?“ „keliaklupsčiavimu prieš Vakarus“. Tačiau dėmesin­ Tokią Maskvos poziciją lėmė labiau subjektyvios giau įsigilinus į to meto posėdžių protokolus, tampa aiš­ priežastys. Pavyzdžiui, čia buvo iš aukšto žvelgiama į ku, jog labai dažnai kritikuojantysis pats nelabai suvo­ tuos, kurie baigė partines mokyklas ir neturėjo vadi­ kia, kas slypi po šiomis kategorijomis... namojo „bazinio išsilavinimo“. Tuo tarpu revizionizmu Lietuvoje kaltinami filosofai dažniausiai tokį išsilavini­ Filosofų bendrijoje vyko tokie patys dalykai. Pagrin­ mą turėjo, o jų oponentai – ne... dinėmis filosofų „nuodėmėmis“ buvo laikomas „nacio­ nalizmo reabilitavimas“, „revizionizmas“ ir „nekritiškas Jūs paminėjote Maskvą, ir aš norėčiau užduotį tokį požiūris į buržuazinę filosofiją“. Jeigu peržvelgtumėte klausimą, kurį pateikiu visiems istorikams. Kur filo­

110 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 „Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“ sofai buvo laisvesni: Varšuvoje, Maskvoje ar Vilniuje? nusimanantis šioje sferoje. Ir drąsiai lįsdavo į tribūną pasisakyti. O štai filosofijos istorija tokiems veikėjams Varšuva buvo pats laisviausias miestas. Po to sekė buvo nežinomas dalykas. Todėl mes bet kada galėjo­ Vilnius. Tuo metu galiojo „šventas“ principas: „Kas ga­ me pademonstruoti, jog jie mūsų plotmėje yra anal­ lima Jupiteriui, to negalima jaučiui“. Kai prasidėjo pa­ fabetai. stangos reabilituoti Levą Karsaviną, iš Maskvos buvo Maskvoje buvo kita situacija. Tie, kurie nieko neiš­ pakviestas „tinkamas“ žmogus, užimantis aukštas pa­ manė – sėdėdavo savo vietoje ir tylėdavo. Ramiai dirb­ reigas. Pamenu kaip tada Nikolajus Semionkinas įver­ dami tai, ką sugebėjo. Dar vienas momentas – Maskvo­ tino situaciją: „Už tai, kas čia atspausdinta lietuvių je būta išmanančių ortodoksų. O Lietuvos problema kalba, Maskvoje būtų daužoma per galvas“. Tačiau čia, buvo ta, jog vietinių ortodoksų, susigaudančių filosofi­ vietoje, labai daug lėmė tai, jog ant leidinio puikavosi jos istorijos arba kultūros istorijos srityse, nebuvo. Ti­ užrašas: „Visuomeninių mokslų institutas prie TSKP tuluoti personažai dažnu atveju net paties Marxo gerai CK“. Mūsiškiams tai darė įspūdį. Beje, lygiai tokios neišmanė. Todėl juos neretai buvo galima apramdyti pat nuomonės laikėsi ir profesorius Aleksejus Bogomo­ viena taiklia citata. lovas. Kai mes išleisdavome kokį nors atgarsių galintį susilaukti leidinį, kviesdavome jį. Ir Bogomolovas mie­ Koks požiūris į marksistinę teoriją vyravo tarp filoso­ lai važiuodavo. Čia jis galėjo laisviau dėstyti savo min­ fų: tai neišvengiamas blogis, nuo kurio galima išsisukti tis ir kartą yra pastebėjęs, jog Maskvoje esą daugiau privalomomis citatomis, o gal tai teorija, kuri gali kaž­ prižiūrėtojų...­ kuo praturtinti pažinimą? Istorikai dažniausiai šią teo­ Iš tiesų, jeigu pažvelgtume, kokie tekstai pasirodyda­ riją traktuodavo kaip neišvengiamą blogį... vo Lietuvoje, tai su kokia nors Rusijos provincija jokios analogijos neįmanomos. Na, nebent su pačia Maskva. Tokio požiūrio, jog marksizmas yra blogis, tarp filoso­ Galbūt tarp šių dviejų miestų rezultatai ir pasirodytų fų turbūt visai nebuvo. Žvelgiant į mūsų cechą galima apylygiai. Viena galima pasakyti tvirtai: procentiniu įžvelgti dvi alternatyvas: Zimano kompanija buvo lin­ atžvilgiu užsienietiškos literatūros mes paskelbdavo­ kusi sudievinti tą marksizmo porūšį, kurio aukščiau­ me tikrai ne mažiau. sia viršūne laikė SSKP CK nutarimus, o Meškauskas, Jonas Repšys, Minkevičius ir kiti laikėsi nuomonės, Koks tarp filosofų vyravo požiūris į istorija ir istori­ jog marksistinė filosofija yra viena iš filosofinių disci­ kus? Ar filosofai jautėsi esantys „aukštesnio statuso“ na­ plinų pažinimo teorijoje. Ji nėra kažkokia antžmogiš­ riai tuometinėje akademinėje bendrijoje? Juk istorikai – ka arba amžina, o tiesiog atlieka labai konkretų vai­ renka faktus, o filosofai – konstruoja teorijas... dmenį. Juk užbaigtų sistemų nėra... Šis požiūris buvo Taip teigti negalėčiau. Juolab kad daugeliu atvejų dar XX a. suformuluotas Bendetto Croce’s. Kuluaruo­ filosofų tyrimo objektas buvo artimas istorikų darbo se buvo labai aiškiai suvokiama, kad tarp leninizmo sferai. Na, kad ir manasis pavyzdys: aš daugiau dir­ ir marksizmo plyti neperžengiama praraja. Beje, tai bau prie filosofijos istorijos. Tokių žmonių, kurių ty­ dar prieš karą buvo išdėstęs Antanas Maceina. Tiesa,

Aistė Kirvelytė. Moters istorija. Fragmentas. 2008–2009. Drobė, aliejus rimus buvo galima priskirti ir istorijos, ir filosofijos jis operavo marksizmo ir bolševizmo sąvokomis. Tokia sričiai, buvo ir daugiau. Kita vertus, nors mes ir dispo­ koncepcija sovietmečiu buvo labai gyva tarp neorto­ navome visomis filosofijos mokslo regalijomis, tačiau, doksiškai mąstančių. tų ortodoksų nuomone, buvome tarsi „antros rūšies“. Man ir kitiems kolegoms, dirbusiems filosofijos istori­ Pavyzdžiui, koks nors partinis veikėjas, jeigu būdavo jos srityje, marksizmas rūpėjo kaip tam tikras istorinis kalbama apie dialektinį materializmą, jautėsi taip pat fenomenas. Visais kitais atžvilgiais kiekvienas stengė­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 111 Bronių Genzelį kalbina Aurimas Švedas si dirbti savo darbą. Beje, kai aš 1973 m. rašiau daktaro darbai estetikos srityje. Taigi Sezemanas atliko riša­ disertaciją, beatodairiškai žongliruoti marksistinėmis mosios grandies vaidmenį. Tuo tarpu apie Meškauską citatomis nebereikėjo. Rašant šį tekstą pavyko išsisuk­ aš negalėčiau pasakyti, jog jis atliko tokį vienijimo su ti be nuorodų į partijos suvažiavimų ir plenumų me­ ankstesniąja filosofija funkciją. Jis greičiau tapo jung­ džiagą. Ir VAK’ui neužkliuvo... Manyčiau, kad istorikai timi su nedogmatiniu marksizmu. kartais persistengdavo su „klasikų“ citatų rankiojimu Tiesa, negalėčiau kalbėti, jog egzistavo Sezemano ir kaišiojimu kur reikia ar nereikia. Galbūt tai buvo da­ mokykla. Tačiau jis suteikdavo kitą orientaciją savo roma dėl Žiugždos poveikio, bandant nuo jo apsidraus­ aspirantams, kreipdamas juos į istorijos filosofiją. Tuo ti. Man pasisekė, jog kai ėmiau intensyviai dirbti, Zi­ tarpu Meškauskas į pastarąją sferą žiūrėjo labai rezer­ manas jau buvo „nusodintas“. vuotai. Tačiau netrukdė Sezemanui dirbti.

Dabar paprašyčiau „kaimyniškai“ dirstelėti į istorikų Kaip Jūs manote, kodėl istorikai sovietmečiu mieliau daržą. Ar būta kūrybiškų marksizmo taikymo atvejų so­ rinkdavo faktus nei imdavosi apibendrinimų? vietinėje lietuvių istoriografijoje? Mano supratimu, tai natūralu. Daugelis dalykų tuo Sunku atsakyti į šį klausimą, nes apie tai niekada metu dar buvo visiškai nežinomi. Ypač senojoje istori­ neteko kaip nors tiesiogiai diskutuoti su istorikais. Ta­ joje. Skirtingai nuo lenkų, pas mus tokios tyrimų tradi­ čiau galima tvirtai teigti viena: istorikai taip pat labai cijos nebuvo. Ir aš net neįsivaizduoju, jog galėjo būti ki­ aiškiai skirdavo Zimano liniją ir jai oponuojantį Meš­ taip, nei gilinimasis į empirinius tyrimus. Pretenduoti kauską. į teorinį lygį įmanoma tik tada, kai yra parengta fak­ tinė bazė. Juk prieškario istoriografija taip pat buvo Ar Meškausko bei jo bendraminčių grupė sovietmečiu empirinė. O ir dabar mūsų praeities tyrimai dažnai buvo vienintelė mokykla filosofų bendrijoje? Klausimo orientuoti pirmiausia į faktų rinkimą. Tuo ypač pasi­ potekstė ta, jog dar anuo metu istorikai dejavo, esą la­ žymi šiuolaikinis archeologijos mokslas. Imkime kad ir bai blogai, kad apie iškilius tyrinėtojus nesiformuoja neseniai pasirodžiusį pirmąjį „Lietuvos istorijos“ tomą. mokyklos. Jame gausu informacijos, jog vieni ar kiti dalykai buvo surasti tam tikru metu tam tikroje vietoje. Sklaidyda­ Panaši buvo ir filosofų situacija. O apie pagrindinę mas minėtą tomą, bent jau aš pasigedau glaudesnio skirtį mes jau kalbėjome šiandien. Tuo metu gyvavo ryšio tarp pateiktų duomenų... Daug empirikos ir ma­ terminas „Meškausko mokykla“. Bet ji egzistavo tol, žai apibendrinių. Tačiau be duomenų sukaupimo bei kol buvo aktyvus pats Meškauskas ir kol kitą įtampos jų pateikimo neįmanomas antrasis žingsnis – perėji­ polių kūrė Zimanas. Kol reikėjo gintis. O kai filosofijai mas prie apibendrinimų. Ir aptariama knyga, esu įsi­ nereikia gintis, apie mokyklas kalbėti yra sunku. Ma­ tikinęs, pasitarnaus žengiant tokį žingsnį. Galbūt to­ nau, šiuo atveju labai daug bendrumų galima įžvelgti kią įvykių eigą turėjo omenyje ir pirmojo tomo autoriai. su istorikais. Na, o apibendrinimai, savo ruožtu, vėl atvers naujas Ką iš sovietmečio istorikų, Jūsų nuomone, būtų gali­ „baltas dėmes“. Tai, ką dar reikės ištirti. Kas dar nėra ma įvardyti kaip pačias ryškiausias asmenybes – „po­ padaryta. žiūrio erdvumo“, kūrybiškumo prasme? Norėčiau pakreipti pokalbį asmenybių linkme. Iš Tuo metu išsiskyrė Merkys, Jučas, Jurginis, Dundu­ skaitytų archyvinių dokumentų ir tuometinių istori­ lis. Iš jaunesniosios kartos ryškėjo Antanas Tyla, Ingė kų publikuotų tekstų susidariau įspūdį, kad sovietme­ Lukšaitė. Iš archeologų paminėtina Rimutė Rimantie­ čiu bene savarankiškiausiai mąstė Juozas Jurginis. Ar nė. Ji tikrai daug nuveikė. Jums, profesoriau, yra tekę bendrauti su šiuo istoriku? Ir kokį įspūdį susidarėte Jūs? Lietuvai praradus Nepriklausomybę, iš jos pasitraukė labai daug mokslo ir kultūros žmonių. Ar galima paly­ Su Jurginiu bendravau ilgą laiką. Iki pat jo mirties. ginti, kuri – istorikų ar filosofų – bendrija patyrė dides­ Teko recenzuoti ne vieną jo kultūrologinės pakraipos nius nuostolius? Kam teko užgydyti didesnes žaizdas? knygą. Turiu omenyje vadinamąsias „vidines recen­ zijas“, skirtas leidyklai... Mano nuomone, Jurginio ir Manyčiau, kad didesnės netektys buvo filosofų. Iš Dundulio tekstai turėjo nemažai įtakos tautinės savi­ senosios kartos Lietuvoje liko tik vienintelis Vosylius monės brendimui. Tiesa, aš kritiškai vertinu Jurginio Sezemanas. Visi kiti atsidūrė Vakaruose. Kai Sezema­ koncepcijas apie pagonybę bei krikščionybės raidą Lie­ nas grįžo iš įkalinimo, jo dėka atgijo prieškario filosofi­ tuvoje... nės tradicijos: jis 1959 m. parašė studiją apie Aristotelį, Dabar kartais nuskamba mintys, jog šis istorikas vertė šio filosofo darbus. Paskui su jo vardu prasidėjo dažnai būdavęs neoriginalus ir užsiiminėjęs mokslo

112 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 „Man marksizmas rūpėjo kaip istorinis fenomenas“ populiarinimu. Jog daugelį dalykų Jurginiui padėjęs nių keliai susikirto, tačiau Šumauskas atvirai demons­ apčiuopti Konstantinas Jablonskis, perdavęs jaunes­ truodavo, jog negali pakęsti šio istoriko. Neapykanta niajam kolegai didžiulį masyvą archyvinės medžiagos. prasiveržė Šumausko atsiminimuose... Nepaisant tokių Mat šiuos tyrinėtojus sieję glaudūs santykiai... Tačiau aukšto partinio funkcionieriaus „gnaibymų“, Jurginis, būtina pasakyti ir kitą dalyką: Jurginis istorikų bendri­ mano nuomone, išliko vienu drąsiausių savo meto isto­ joje ilgą laiką buvo netiesioginis, bet vis dėlto faktiška­ rikų. Ir jo veiklą vertinčiau kaip vieną pozityviausių. sis Žiugždos oponentas. Atvirai su tuometiniu instituto direktoriumi Jurginis stengėsi nekonfrontuoti, tačiau Ar būtų galima teigti, jog ir sovietinėje epochoje tarp

Aistė Kirvelytė. Moters istorija. Fragmentas. 2008–2009. Drobė, aliejus jo pozicija įvairiais klausimais dažnai būdavo opoziciš­ atskirų institucijų, telkusių istorikų pajėgas, tvyrojo ka. Kiti istorikai to daryti nedrįsdavo. Žinoma, čia vėl tam tikros įtampos bei atvirai reiškėsi kažkokie nesu­ būtų galima prisiminti universitete dirbusį ir daug mo­ tarimai, konkurencija? Tai, ką galima aiškiai fiksuoti nografijų, kuriose kalbama apie Lietuvos valstybingu­ dabartyje. mo problemas, paskelbusį Dundulį. Tačiau jis vis dėlto buvo kabinetinis mokslininkas. O Jurginis mėgo šne­ Mano nuomone, tuo laikotarpiu instituciškumas ne­ kėti auditorijai ir buvo puikus oratorius. Kartais pa­ turėjo kokio nors ryškesnio poveikio. Daug svarbesnį sakojantis įvairiausius istorinius anekdotus, o kartais vaidmenį atliko asmeninių kontaktų metu užsimezgan­ paliečiantis ir labai subtilias temas. Prisiminiau vieną ti arba užgęstanti simpatija, pasaulėžiūrinė takoskyra. detalę... Kai dar buvau aspirantas, teko dalyvauti vie­ Pavyzdžiui, tam tikra įtampa tarp Jurginio ir Dundulio name Istorijos instituto teoriniame seminare. Jo metu tvyrojo. Tačiau visi žinojo, kad Jurginis viešai niekuo­ Jurginis sau leido papostringauti: „Štai mes kalbame met nekritikuos savo kolegos. Žinoma, kuluaruose jis galėjo sau leisti pasakyti: „Na va, Dundulis ir vėl – nei apie 1940-uosius metus ir vis svarstome – ar mus oku­ šį, nei tą parašė“. Savo ruožtu Dundulis jokiame vieša­ pavo, ar mes patys prisijungėme prie TSRS? Tuo tarpu me renginyje irgi nepaleisdavo kritikos strėlių į Jurgi­ kai 1939 m. Suomijos komunistams iš Maskvos buvo nį. Kodėl buvo laikomasi tokios taktikos? Šie istorikai pasiūlyta sudaryti vyriausybę, Herta Kusinen atsakė: puikiai suprato, jog konkretaus istoriko kritika reiškė „Taip ir padaryčiau, jeigu gaučiau atitinkamus įgalio­ ne ką kitą, kaip viso istorikų cecho kritiką. Todėl ins­ jimus iš parlamento.“ Na, o Lietuvoje su analogišku titucinės takoskyros, kalbėdamas apie sovietmetį, aš pasiūlymu sutiko visi. Kas tik jį išgirsdavo. Kodėl toks neįžvelgčiau. Ji ryškėja Žiugždą, Šarmaitį, Zimaną ir skirtumas? Ogi dėl to, jog Suomijoje egzistavo brandi panašius veikėjus sustatant į vieną gretą. Visi tuome­ visuomenė ir jos suformuluotas parlamentas, jaučian­ tiniai istorikai puikiai suvokė, jog nuo šios kompanijos tis atsakomybę, tuo tarpu pas mus vyravo nuostata, jog reikia laikytis kuo toliau ir kartu – kiek įmanoma pa­ tai tik prezidento ir jam atsakingos vyriausybės reika­ dėti saviems. Kad ir recenzuojant vienas kito darbus. las“. Panašiomis temomis Jurginis mėgdavo pasampro­ Pokariu be Žiugždos žinios ką nors išspausdinti buvo tauti viešai. O tokios mintys, išsakytos auditorijai, ne­ labai sunku. Žinoma, ilgainiui situacija keitėsi. Tačiau galėjo nedaryti poveikio. niekam nebuvo paslaptis, jog jeigu padorus darbas pa­ Pakankamai drąsi pozicija... teks į tokio recenzento kaip Burokevičius rankas, tai tekstas neišvys dienos šviesos. Toks suvokimas savo Be jokios abejonės. Jurginis turėjo pagrindinį prie­ ruožtu provokavo tam tikrą takoskyrą. Tačiau ne ins­ šą – Motiejų Šumauską. Nežinau, kaip ir kodėl šių žmo­ titucinę.

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 113 Esė

ATĖJO, NEPAMATĖ, NUGALĖJO

Vytautas Čepliauskas

Morphy – manau, kiekvienas sutiks, ma, jeigu būtų gyvas Tėvas, o! Tėvas buvo pirmas jo buvo geriausias iš visų. šachmatų mokytojas, jis kartu su dėde Ernestu vežė jį Robert Fischer susirungti su žymiu vengrų šachmatininku Leventa­ Morphy turėjo ne tik absoliučią liu. Kiek buvo ovacijų ir džiaugsmo, kai jis, vos sulau­ klausą, bet ir absoliutų regėjimą. kęs trylikos metų, nugalėjo vieną žymiausių pasaulyje Gerszik Lewenfisz šachmatininkų. O, jeigu būtų Tėvas! Morphy žaidžia taip gerai, lyg būtų atvykęs iš kitos planetos. Motina žaidimą šachmatais vadino tuščiu laiko švais­ Adolf Anderssen tymu. Ji negalėdavo žiūrėti, kaip mažasis Polis žaidžia šachmatais su tėvu ar dėde. Mama visada rasdavo Polis Morfis, apsirengęs anglišku fraku, nepriekaištin­ priežastį žaidimą sutrukdyti. Kartą, įpusėjus partijai gais baltiniais, sėdėjo už rašomojo stalo, ranka parė­ su dėde, mama nusiuntė jį į parduotuvę. Polis nieka­ męs galvą žiūrėjo į liūdnus, blizgančius, paauksuoto­ da nepyko ant mamos – jeigu reikia, tai reikia. Grįžęs mis, jau gerokai apsitrynusiomis nugarėlėmis, didžiai jis tikėjosi labai greitai dėdę užmatuoti, tačiau nepa­ išmintingus teisyno tomus. Nesulaukęs klientų ir nusi­ tikėjo savo akimis, bodus sėdėti, jis neskubėdamas pakilo ir ėmė vaikščio­ kad anas pakeitė ti. Valandos slinko, o jis vis cypino ir girgždino grindis, savo figūrų išdėsty­ kol, slegiamas vis sunkesnių minčių, instinktyviai už­ mą. Pagalvojo: dėdė lindo už stalo, atsisėdo, atsivertė knygą. Netikėtai bai­ juokauja, tačiau šis mės jausmas nudiegė širdį. Nejaugi jis visam laikui liks rimta veido išraiška šiame Naujojo Orleano užkampyje? Gyvenimas eis pro paaiškino, kad taip šalį it garlaivis pro žvejų valtelę, o jis, provincijos advo­ ir buvę, kad jis, Po­ katėlis, kiurksos toje kontoroje nuo ryto iki vakaro, kol lis, pamiršęs. Jau­ taps viskam abejingas ir ims pamažėle tukti. Jis, Polis nėlis nieko neatsa­ Morfis, pažinęs nevaržomą laisvę ir spindinčią šlovę, kė, greitai atstatė stebinęs ir kėlęs susižavėjimą tūkstančiams žmonių! visus šachmatus į pradinę padėtį, ir Niujorke jam žadėjo aukso kalnus, kad tik pasiliktų, tarė: pažiūrėkit: aš bet gimtinės dūmai jam buvo brangesni už puikiausią paėjau čia, jūs čia, aš čia... Dėdė stebė­ advokatų apartamentą ar šachmatų klubą. Žinoma, Polis Morfis tokio sutikimo namuose jis nesitikėjo, nors per visą jo Polio aiškinimą,­ buvimą Europoje mintis apie namiškius jo neapleido. o kai jis pabaigęs patvirtino jo apgavystę, nustebęs Namuose jį sutiko lyg paklydėlį sūnų. Jo parvežtos paklausė: „Poli, negi tu atsimeni visą partiją?“ „O jūs brangios dovanos: auksinis laikrodis, pagamintas pa­ ne?“ – dar labiau nustebęs paklausė Polis. „Ne“, – pa­ gal užsakymą, kurio korpusą puošė smulkūs brilian­ statė akis dėdė. „Ne?“ – nusistebėjo Polis, – „aš tai prisi­ tai, o vietoj skaičių – meniškos šachmatų figūrėlės; ant menu visas, kurias esame sulošę.“ (Tadeušas Čarneckis vienos dangtelio pusės iškilus Amerikos herbas, kitoj – knygoje „Šachmatų brangenybės“ rašo, kad „dvylikame­ P. M. inicialai, o vidinėje dangtelio pusėje išgraviruotas tis Morfis „aklai“ žaisdamas nugalėjo dėdę Ernestą“.) užrašas: „Šachmatų genijui Poliui Morfiui, 1859 m.“; Dėdė nieko daugiau nepasakė, o pasitarę su tėvu nuve­ Amerikos prezidento Martino Van Bureno sūnaus do­ žė jį pas viešintį Amerikoje vieną stipriausių šachmati­ vanota rožinės spalvos sidabru inkrustuota šachmatų ninkų Leventalį... O, kad būtų Tėvas, jis tikrai­ ­džiaug­ dėžė su auksinėmis ir sidabrinėmis figūromis, sidab­ tųsi jo pasiekimais. Motina pavartė, pavartė brangias rinis vainikas, aukso karūna nieko nedomino. Žino­ dovanas, sudėjo į spintą ir, nieko daugiau nepasakiusi,

114 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 ATĖJO, NEPAMATĖ, NUGALĖJO uždarė dureles. Tiesa, po kelių dienų sesuo Elen užsi­ Visas šias pareigybes įgijo po to, kai jis, būdamas dvi­ dėjo auksinę karūną, pasisukiojo prieš veidrodį, tačiau, dešimtmetis, baigė penkiametę advokatūrą per dvejus išgirdusi motinos žingsnius, išgąstingai nusiėmė ir pa­ metus. dėjo atgal į vietą. Motina apskritai keistai elgėsi. Ne­ Kažkas pasibeldė į duris ir Polis, nustūmęs knygą į paglostė jo šiltu žvilgsniu, nepriglaudė prie krūtinės. šalį, pakvietė įeiti. Į kambarį įlėkė Elen. Ji pakibo jam Tai verkė, tarsi jos sūnus nuklydo šunkeliais, tai šyp­ ant kaklo ir apsipylė ašaromis. sojosi, tarsi jam at­ „Aš žinojau, visada žinojau, kad Mei užrietusi nosį. leisdama. Jis nie­ Kvailė, šlykšti kvailė! Iškeisti tave į Elingtoną, tą straz­ kaip jos nesuprato. danotą avigalvį. Kaip ji nesupranta, kad tokių kaip Per pasaulį jis pra­ Elingtonas – ant kiekvieno žingsnio, o Polis Morfis – skriejo tarsi trium­ vienintelis pasaulyje.“ fatorius, tik čia, Polis apkabino sesę, priglaudė prie krūtinės, o ji savo namuose, jis krūpčiojo ir virpėjo it žvakės liepsna nuo skersvėjo, per­ jautėsi katorginin­ merkdama baltutėlaičius brolio marškinius. kas, netikėtai prezi­ „Neverk, sesut, nesijaudink, viskas bus gerai.“ dento amnestuotas. „Tik idiotė gali taip pasielgti“, – niršo Elen. „Tu – Šiaurės nacio­ Jis guodė, glostė sesei plaukus, ir ji nurimo, nustojo nalinis didvyris, ne kūkčioti. „Užtatai Elingtonas plačiapetis vaikinas“, – Morfio ir Leventalio žaidimas Pietų“,­ – pareiškė liūdnai kalbėjo Polis, – „jis aukštas, o aš?“ – Polis pasa­ motina. Jis stengėsi dėl savo Tėvynės, argi jis kaltas, kė ir nutilo. Mintyse atgijo pokalbis su Mei. Jie drau­ kad ji pasidalijo į dvi dalis? „Tai šiauriečiai tave gar­ gavo nuo pat mažumės, ji buvo lipšni, maloni, tačiau bino, apipylė dovanomis, tu bendravai su bedieviais bręstant praaugo Polį. Vieną dieną, lydint ją namolei, vyrais ir moterimis, išleidai pusę tėvo palikimo. Tie žvelgdama iš viršaus ji nedviprasmiškai pasigailėjo, pinigai buvo šventi, tu neturėjai teisės jų švaistyti“, – kad jis toks mažas... Jos žodžiai smigo jam į širdį. Il­ neapykantos žvilgsniu verdama, kalbėjo motina. Polis gai jis nerado ramybės, ir nors jis vis stengėsi įteigti nudelbė akis, kaip vaikystėje. Taip, žinoma, jis išlei­ sau, kad tokie žymūs žmonės kaip Cezaris, Napoleonas do nemažai tėvo kapitalo, bet ar kaltas, kad nemokėjo ir daugybė kitų buvo mažo ūgio, tačiau jos užuomina skaičiuoti nei uždirbtų, nei išleistų pinigų. Galų gale, deginte degino jam krūtinę. Jis neužsiminė sesei, kad tai jo dalis, jo pinigai. „Aš pasistengsiu viską užmiršti, Mei tėvas vos jo neišvarė; išvadino lošėju, šiauriečiu... bet užmiršk ir tu!“ – tęsė motina: apie bedievę Šiau­ Jis mat pirmą kartą išgirdo, kad Polis advokatas, lie­ rę, apie nuodėmingą Europą, apie laikiną pasaulietinę pė užmiršti kelią pas juos. „Išvažiuok į Šiaurę“, – metė šlovę. „Atidaryk advokato kontorą ir Kristus apšvies lyg kokį skreplį einant jam pro duris, – „pas tave vis tave.“ Polis nedrąsiai užsiminė, kad jam siūlo vado­ tiek niekas neateis.“ Polio tėvas, sąžiningai advokatau­ vauti žurnalo The Chess Monthly šachmatų skyriui už damas, Mei tėvo raginamas nesivėlė į aferas ir įsigijo pusantro­ tūkstančio dolerių per metus. „Ir tavo vardas amžiną priešą. Bet ar vaikas atsakingas už tėvų veiks­ bus spausdinamas kiekvieną mėnesį?“ – motina įbedė mus? neapykantos žvilgsnį į sūnų, – „ir tu už tai gausi pini­ Slinko niūrios dienos. Polis sublogo, prastai miego­ gus? Viešpatie“, – susinervinus pašoko iš vietos, – „kaip jo, neramios mintys kedenosi galvoje, negalėjo supras­ aš nekenčiu tų prakeiktų šachmatų!“ Eidama pro duris ti, kur glūdi priežastis. Praėjo visas mėnuo, bet klientų staigiai atsisuko ir, valdydama pykčio proveržį, išdrožė: taip ir nesulaukė. Žmonės tuokėsi ir skyrėsi, gimė ir „Įsidėk į galvą, sūnau, kol aš esu gyva, to neleisiu!“ mirė, bet visa tai apiformindavo kiti. Pildėsi Mei tėvo žodžiai. Jis stengėsi per Naujojo Orleano laikraščius at­ Pirmas namo aukštas buvo atitinkamai perstatytas. kreipti žmonių dėmesį, bet niekam neprireikė jo pas­ Šalia didžiojo kambario durimis ir langais į gatvę buvo laugų. Argi gali būti šachmatininkas geras advoka­ kitas mažesnis. Sraigtiniai laiptai, iškirsti storoje sie­ tas? Negi imsi aiškinti apie savo neeilinę, nepaprastą noje, jungė du naujus antrojo aukšto gyvenamus kam­ atmintį ir sugebėjimus? Jam nieko nereikėjo kartoti, barius. Ant laukujų durų išorinės pusės buvo pritvir­ užtekdavo kartą perskaityti ir atsimindavo visą laiką. tinta varinė lentelė su išgraviruotu užrašu: Laisvai galėjo kalbėti prancūziškai, ispaniškai, vokiš­ kai. Daugumas talentingų šachmatininkų turėjo labai POLIS ČARLZAS MORFIS gerą šachmatinę atmintį, o Morfis dar turėjo absoliučią Advokatas klausą, net regėjimą, mintinai galėjo paskaityti eilutę iš bet kokio teisės aktų knygų puslapio. Et... Poliui buvo suteikta teisė dirbti bet kurioje Jungti­ Vieną dieną netikėtai į jo kontorą įėjo vidutinio ūgio, nės Amerikos valstijoje gynėju ir prisiekusiu advokatu. linkęs pilnėti, malonaus veido vyriškis. Polis iš pagar­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 115 Vytautas Čepliauskas bos pirmajam klientui atsistojo. „Poli!“ – džiaugsmingai Polis užmetė akį į laikraščius. Pirmieji puslapiai rėk­ sušuko vyriškis, ir puolė viens kitam į glėbius. „Šarli, te rėkė: Semterio forte nuplėšta sąjunginė vėliava! Ken­ kokie vėjai tave atpūtė, tiek laiko nesimatėm“, – nusi­ tukio fermeris prezidentas Linkolnas reikalauja bendra­ stebėjo Polis. nacionalinio savanorių šaukimo! Čarlstonas saugus! Šarlis Morianas buvo pažįstamas nuo studijų laikų Polio pastangos įstoti į Pietų kariuomenę dėl smul­ ir pirmasis Polio mokinys. Vėliau jis intensyviai dirbo, kaus kūno sudėjimo ir silpnaregystės buvo nesėkmin­ skaitė šachmatų lite­ gos. Karui įpusėjus, Polis per pusbrolius, užimančius ratūrą ir neretai, kai jūros uoste svarbius postus, išsirūpino sau, motinai ir Polis žaisdavo be žir­ sesei Elen kelialapius, ir 1862 m. jie išplaukė į Kubą. go – išlošdavo. Šarlis Buvo jau naktis, kai Morfis pakilo ant denio. Nors jūra dėstė matematiką Ko­ šniokštė ir putojo, bet garlaivis visomis išgalėmis prie­ nektikuto universite­ šinosi, tai kildamas, tai vėl krisdamas į rūsčias bangas. te Šiaurėje. Jis žinojo Prieš ketverius metus jis taip pat stovėjo denyje. Tada apie Polio šachmati­ jam atrodė, kad laivas stovi vietoje. O, kaip jis norėjo nius pasiekimus ir at­ kuo greičiau peršokti jūrą ir atsisėsti prieš žymiausią važiavo į Naująjį Orle­ pasaulyje šachmatininką anglą Hovardą Stauntoną. aną jo aplankyti. Buvo jaunas, energingas, tvirtai tikėjo savimi ir vylė­ si grįžti atgal su pasaulio šachmatų karūna ant jau­ „Poli, kaip tau ne nos, dar dvidešimt dvejų metų neturinčios galvos. „Už­ gėda! Tu – pasaulio sispyręs kaip ožys“, – pyktelėjo Morfis ant Stauntono šachmatų čempionas, ir stipriau suspaudė laivo turėklus. Jam triumfuojant Europos ir Ameri­ Amerikoje, Naujojo Orleano šachmatininkai iš kailio Šarlis Morianas kos pasididžiavimas, nėrėsi norėdami Stauntoną prisivilioti, net sutiko su­ o sėdi toje skylėje. Mesk viską velniop ir važiuojam į mokėti tūkstantį svarų sterlingų už jo atvykimą, deja, Šiaurę, priminsi žmonėms apie save!“ deja... Didysis šachmatininkas net laiško neatrašė, tik „Ne, Šarli, aš daugiau šachmatais nežaisiu, taip nori siuntinėjo savo leidžiamo laikraščio iškarpas, vadin­ mano mama, ir ji, be abejo, teisi, bet su tavim, jeigu tu damas amerikiečius nieko prieš...“ įžūliais, drįstančius Kasdienės budėjimo kontoroje dienos, žaidžiant su trukdyti rimtą šach­ Šarliu šachmatais, slinko greičiau, nebebuvo našta. Po­ matininką ir šeks­ lis, kaip ir anksčiau, žaisdavo be vieno žirgo, o Šarlis pyrologą, kurio dar­ kruopščiai užrašinėdavo kiekvieną partiją. Jeigu pa­ bų laukia tūkstančiai sirodydavo Polio mama ar kas nors iš namiškių, Polis skaitytojų, kiekvieną slėpdavo šachmatus. Taip buvo sutarę su Šarliu. Nie­ kartą keldamas vis kas neturėjo žinoti apie jų žaidimą. naujus reikalavimus. Po lietingos vasaros, panašios į nusibaigusį rudenį, Po ilgo susirašinėjimo, be jokio atokvėpio prasidėjo vėjuota, atšiauri žiema. primindamas luizia­ Žiemą, didžiausiam Polio džiaugsmui – Prancūzų ope­ niečiams, kad Ameri­ ros gastrolės. Spektakliai vykdavo Naujojo Orleano se­ kos čempiono Morfio nose teatro patalpose. Polis lankydavo spektaklius vie­ pasiekimai toli gražu nas, vengė moterų draugijos, su niekuo nebendravo ir neprilygsta misterio nekalbėjo. Tuo laikotarpiu jis gražiai atrodė. Sunku Stauntono, vis dėlto buvo atplėšti akis nuo jo matinio, švelnaus veido. Nau­ geranoriškai sutiko jojo Orleano jaunimas tiesiog kliedėjo dėl Polio kakla­ susiremti su jaunuoju Hovardas Stauntonas raiščio, frako ar Londone siūto surduto. Morfiu, jeigu šis atvyk­ Šaltą 1861 metų vasario rytą žinia tarsi ugninis ka­ tų į Europą. Ten jį galėtų įšventinti į šachmatų riterių muolys persirito per šalį: ordiną, o didmeistris Stauntonas uždėtų riterio penti­ nus. „Koks kilniadvasiškumas“, – širdo Morfis. Galų KARAS! gale atėjo registruotas paketas, bet ne nuo Stauntono. Britanijos šachmatų sąjunga kvietė misterį Polį Morfį Pas Polį, mojuodamas laikraščiais, degdamas nekant­ dalyvauti eiliniame sąjungos suvažiavime Birmingeme, rumu, skriste įskrido Šarlis. „Duosim tiems šunsnukiams kur bus surengtas ir turnyras. Nekreipdamas dėmesio, jankiams į kailį, žinos, kaip kišti nosį, kur nereikia. Aš kad kvietime nebuvo nė vienu žodžiu užsiminta apie jau užsirašiau į Luizianos kuopą, o ką tu galvoji?“ jam rūpimą mačą, neimdamas domėn Šarlio įspėjimo,

116 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 ATĖJO, NEPAMATĖ, NUGALĖJO esą Stauntonas sužinojęs, kad jis atvyko, ims ir susirgs, ir mudu su Morfiu. Didysis maestro, saugodamas savo Polis nusprendė važiuoti ir žūtbūt su juo susitikti. Jis autoritetą, abejojo. O gal tas beūsis šunytis iš tikrųjų buvo įsitikinęs, kad toks garbingas džentelmenas kaip puikiai žaidžia, nors... Dviese žaidžiant, galima kaltę Stauntonas negali sulaužyti žodžio... suversti kompanionui. Praėjus kuriam laikui žaidimas įvyko ir Morfis su Bodenu išlošė prieš Stauntoną ir Ou­ veną abi partijas. Londone Polis nuėjo į Šv. Jurgio šachmatų klubą, ir, „Ar daug ruošiatės?“ – klausinėjo korespondentai, susiradęs Birmingemo šachmatų suvažiavimo sekreto­ pasibaigus mačui, į tai Polis atsakė: „Visiškai nedaug, rių Hemptoną, jam prisistatė. Jį sutiko mandagiai, bet viską, ką man galėjo duoti knygos apie šachmatus, aš be ypatingo susidomėjimo, o susirinkusiems pranešė, dar vaikystėje išmokau“. kad tai Polis Morfis, Amerikos čempionas. Nedidelio Polis stengėsi nepervargti, tikėjosi, kad ne už kalnų ūgio, švelnaus, dar skustuvo nemačiusio veido Morfis mačas su Stauntonu, o kol kas... sužaidė dešimties par­ buvo panašus į mergaitę, persirengusią ponaičiu. Polio tijų mačą su įgudusiu maestro Berdu. Kai Morfis išlošė aštri klausa sugavo aplinkinių šachmatininkų žodžius. dešimtąją partiją, Berdo sąskaitoje buvo tik vienas taš­ „Jis panašus į džentelmeną!“ – tyliai sušnibždėjo vie­ kas. Sujudo, sukruto visi laikraščiai. Britanijos šach­ nas. „Bet jokiu būdu ne į vyrą“, – burbtelėjo kitas. Nors matų autoritetas buvo pavojuje, reikėjo kaip nors paža­ Polį kurį laiką kamavo sloga, bet žaidė lengvai, laiku boti svetimtautį. užbėgdavo varžovų atakoms už akių laimėdamas parti­ Liepos pabaigoje prasidėjo dešimties partijų mačas ją po partijos. Per gana trumpą laiką Polis aplošė visus tarp Morfio ir žymaus šachmatininko vengro Leventa­ stipriausius Anglijos šachmatininkus. lio, su kuriuo buvo žaidęs vaikystėje. „Vargšas Leventa­ Kartą Poliui sausakimšoje salėje tarsi riešutą triuš­ lis“, – užjaučiamai kalbėjo Hemptonas, – „jis taip vylė­ kinant patį žymiausią (anot Hemptono) šachmatinin­ si laimėti.“ „Jam reikalingi pinigai?“ – staiga užklausė ką Bodeną, salėje pasirodė du anksčiau jam nematyti Morfis. „Matote, jis su didele šeima neseniai apsigyve­ džentelmenai ir įsitaisė prie židinio. Salėje kilo šurmu­ no Londone, o pinigų baldams įsigyti neturi.“ „Atiduo­ lys ir visų akys nukrypo atėjusiųjų pusėn. Polis vog­ kite honorarą jam“, – pasiūlė Polis. „Tai neįmanoma, čiomis stebėjo atvykėlius. Vienas buvo mažas, raudon­ misteri Morfi, jis jokiu būdu neims pinigų, kurių neišlo­ veidis, meilikaujančiai besikreipiantis į pagyvenusį, šė.“ Tada Polis nuėjo į parduotuvę, užmokėjo už naujus aukštą, liesą, šviesių, ledinių akių, ruda ševeliūra ir ba­ baldus ir paprašė pristatyti Leventalio adresu. kenbardais, pereinančiais į Mefistofelio barzdelę, ben­ Polį nustebino Stauntono vadovaujamame laikraš­ drą. Kai audringi aplodismentai pranešė, kad mačas tyje Iliustraited London news pasirodžiusi sarkazmu baigėsi Polio pergale, Hemptonas jį pasveikino ir paė­ męs už parankės nusivedė prie židinio. „Leiskite jums, misteri Morfi, pristatyti mūsų klubo įžymybes: tėvas Ouvenas ir mūsų pasididžiavimas – misteris Hovar­ das Stauntonas.“ Rudaplaukis ištiesė ranką. Tai štai koksai tas Hovardas Stauntonas, užtvėręs jam kelią į pripažinimą. Stauntonas buvo jaunesnis ir malones­ nis, ne toks griežtas ir šiurkštokas, kaip jis įsivaizdavo. Ouveno akyse blizgėjo atvira pašaipa, nenujautė, kad greitu laiku tas nedidelio ūgio jaunėlis džentelmenas suraitys jį į ožio ragą. Stauntonas elgėsi mandagiai ir draugiškai. Pasisveikinęs jis pasiteiravo: ar jau apsi­ sprendėte žaisti Birmingeme, misteri Morfi, jūsų daly­ vavimas būtų nemažas masalas mūsų suvažiavimui? Polis dvejojo, nežinojo, kaip pasielgti, kaip tam ruda­ plaukiui pasakyti, kad jis atvažiavo vien dėl to, kad at­ Morfis žaidžia „aklai“ Cafe de la Regence imtų iš jo, stipriausiojo epochos šachmatininko, titulą. Pagaliau Polis griebėsi gelbėjimosi inkaro. Jis pasiūlė dvelkianti žinutė, esą Leventalis sensta, niekada taip Stauntonui sužaisti su juo porą lengvų partijų, tačiau blogai nežaidė (tačiau nepaminėjo, jog pirmąsias par­ Hovardas išsisuko iš padėties, aiškindamasis, kad jo su tijas Leventalis žaidė puikiai), todėl Polis taip lengvai nekantrumu laukia leidėjai, ir jis norėtų kuo greičiau laimėjo. Žinutė Polį nuvylė ir įskaudino, tokio atsiliepi­ baigti mokslinį darbą apie Šekspyrą. Netoliese stovė­ mo iš žymaus šekspyrologo apie vengro žaidimą nebu­ jęs šachmatininkas Berdas pasiūlė Stauntonui sužaisti vo tikėjęsis. porą konsultuojančių partijų. Tarkim, jūs su Ouvenu Saulėtą dieną Polis, visiškai negalvodamas apie šach­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 117 Vytautas Čepliauskas matus, vaikščiojo po Londoną ir apžiūrinėjo miesto įžy­ laikams“, – galvojo Stauntonas. Maža to, per savo re­ mybes. Jį pasivijo susirūpinęs jo asmeninis sekretorius daguojamą Illustrated London news Stauntonas ėmė ilgšis Edžas (Edžas užrašinėjo ne tik kiekvieną Morfio visaip šmeižti Polį. Neva Morfis neturįs sekundantų, sužaistą partiją, bet ir kiekvieną jo žingsnį. Jo užrašai pinigų, nedalyvavęs Birmingemo turnyre... „Nelygūs vėliau tapo neįkainojamu dokumentu. Jais naudojosi ir šansai“, – klykė pseudonimu pasirašytas straipsnis, – E. Zagorianskis, rašydamas knygą „Apysaka apie Mor­ „būtų neteisinga versti Stauntoną žaisti su kiekvienu fį‘“, pažįstamas nuo Niujorko kongreso. Edžas priminė jaunu džentelmenu, kuris neturi kitokio darbo, tik pa­ apie Birmingemo suvažiavimą, kuriame Polis pažadėjo vyduliauja ir trukdo dirbti rimtam mokslininkui. Jei­ dalyvauti. „Anglai jums už tai neatleis“, – susirūpinęs gu gerbiamam maestro Stauntonui nepakanka drąsos tikino Edžas. „Aš neužmiršau“, – piktai atkirto Polis, – pasakyti amerikiečiui ne, tai už jį pasakys jo draugai.“ „tiesiog nematau jokio reikalo ten važiuoti. Net užim­ Galų gale taip nusišnekėjo, kad pradėjo menkinti ang­ ta pirmoji vieta manęs nė per žingsnį nepriartins prie lų šachmatininkus ir girti europiečius, nes tik ten, jo Stauntono, o mane domina tik šis mačas.“ Galų gale teigimu, yra šachmatų Meka. Harvitsas, Rivjeras ar po ilgų įtikinėjimų Polis nuvyko į Birmingemą. Nors Andersenas – daug rimtesni pretendentai į šachmatų Stauntono laikraštis skalambijo apie silpną penkias­ karūną negu Morfis. dešimt aštuonerių metų Leventalio žaidimą su Morfiu, Polis seniai svajojo apie Paryžių, todėl susiklosčius tačiau iš Birmingemo vengrų didmeistris grįžo su laurų palankiom sąlygom, jis su malonumu paliko Albioną. vainiku. Stauntonas du kartus bandė jėgas su Leventa­ liu, tačiau abu kartus nesėkmingai. * * * Britų šachmatų prezidentas Polį sutiko gana šaltai, tačiau rūstų milordo veidą nuskaidrino netikėtas Po­ Havana skendo rudens saulėje. Gatvėse šurmuliavo lio pasiūlymas – sužaisti su aštuoniais stipriausiais vietiniai ir atvykėliai turistai, slankiojo išsipustę po­ šachmatininkais nežiūrint į lentą. „Ar jūs visiškai svei­ naičiai, įsikandę brangius cigarus. Puošniame šachma­ kas?“ – išpūtė akis prezidentas. „Visiškai“, – trumpai at­ tų „Asturiano“ klube netrūko klientų, dieną naktį grie­ sakė Polis. Jis iš proto išsikraustė. Aukščiausios klasės žė muzika, skambėjo ispaniškos dainos. Konkistadorų aklo žaidimo meistras palikuonys garbino šachmatus, teigė, kad geras šach­ prancūzas Harvitsas matininkas tolygus kabaljerui. niekada nelošdavo Senjoras Polis Morfis buvo sutiktas iškilmingai. Jis daugiau kaip su še­ nugalėjo Ameriką ir Europą, jis kalbėjo ispaniškai kaip šiais, Paulsenas var­ kastilietis hidalgas. Jame teka Sido-Kampeadoro krau­ giai su trimis, o čia... jas, caramba! Jį nešė ant rankų. Jo vardu pavadintas Aš pats sėsiu lošti su šachmatų žurnalas, o klubui suteiktas „Polio Morfio“ tuo vaikėzu. vardas. Turtingiausias Kubos senjoras Domingesas – šachmatų draugijos prezidentas – ilgiausia šlovinimo Simultanas įvyko kalba sutiko Polį Morfį. Birmingemo kolegi­ Tuo metu, kai Polis žaidė su stipriausiais Kubos šach­ jos salėje laisvą nuo matininkais, Šiaurės laivynas priartėjo ir blokavo Misi­ turnyro dieną. Polis sipės žiotis. Po trumpos apsupties šiauriečiai jūreiviai sėdėjo salės kampe, pėstininkai šturmavo miestą. Naujasis Orleanas buvo nugara į žaidžian­ paimtas be didelių nuostolių ir žmonių aukų. čiuosius. Jis nieko Mėnesį pragyvenęs Kuboje, Polis sužaidė su visais neužsirašinėjo ir po stipriausiais miesto šachmatininkais. Žaisdamas be šešių valandų aršios Morfis ir Andersenas žaidžia pėstininko, o neretai ir be žirgo, suteikdamas partne­ kovos atrodė visiškai šachmatais riui ėjimą, jis nepralošė nė vienos partijos. Didžiausias nepavargęs. Britų šachmatų prezidentas, žaidęs prie varžovo pasiekimas būdavo lygiosios, bet ir tai pasi­ pirmos lentos, pats pirmasis pasitraukė iš žaidimo, taikydavo labai retai. Sužinojęs, kad į Kubą atplaukęs toks pats likimas laukė ir kitų meistrų, tik turnyro da­ ispanų garlaivis „Blasko de Garai“ rengiasi po dviejų lyviui anglui Kiplingui pavyko laimėti. parų grįžti į Prancūziją, Polis įkalbėjo motiną plaukti į Birmingeme, tarpininkaujant Britų šachmatų pre­ Paryžių pas gimines. Neilgai dvejojusi motina sutiko. zidentui, Stauntonas sutarė su Morfiu žaisti mačą po Ilgas saulėtas dienas jie sėdėjo denyje. Polis su mama keturių mėnesių, tačiau jausdamas Polio jėgą ir bijo­ pusbalsiu dainavo operų arijas, kurias puikiausiai pri­ damas prarasti šlovę, visokiais būdais ėmė išsisukinė­ siminė nuo pradžios iki galo. Motina gerai grojo arfa ti. „Svetimtautis išvažiuos, laikraščiai patriukšmavę ir apgailestavo, kad jos sūnus, turėdamas tokią puikią nurims, ir viskas. O jeigu praloš mačą – liks visiems klausą ir atmintį, nepasirinko muziko kelio.

118 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 ATĖJO, NEPAMATĖ, NUGALĖJO

* * * bebaimiu riteriu. Visuose iliustruotuose laikraščiuose spausdino įvairiausias Polio nuotraukas. Garbus pran­ Praėjus trejiems metams – Polis vėl Prancūzijos že­ cūzas su žmona nesiryžo eiti į Cafe de la Regence, kad mėje. Motina ir sesuo, pirmą kartą atvykusios į Pary­ jaunasis amerikietis neatimtų „jo karalienės“. Skulpto­ žių, buvo tiesiog užhipnotizuotos miesto žavesio, nuste­ rius Lekjenas prisiprašė Polio pozuoti, ir vargšas Mor­ bintos, kad bažnyčių Ispanijoje ir Prancūzijoje yra kur fis sėdėjo ilgas valandas jo dirbtuvėje, kol šis baigė dar­ kas daugiau negu Luizianoje. Morfis, motina ir sesuo bą. Visas Paryžius plūste plūdo į Eliziejaus laukus, kur apsigyveno netoli Bulonės miško. Jie skaitė laikraš­ buvo pastatytas Morfio biustas. čius, domėjosi, kas vyksta jų šalyje, o vakarais lanky­ Kartą Belinio „Normos“ antrakto metu Polis žaidė davo įvairius spektaklius. su tarp savęs besikonsultuojančiais Braunšveigo ku­ Laisvalaikiu Polis vaikščiojo po Paryžių, dažnai pa­ nigaikščiu ir grafu Izuaru. Šachmatininkai nepastebė­ sukdavo pro Cafe de la Regence. Tarsi iš atminties su­ jo prasidėjusio antro veiksmo. Solistai ir choras žvilg­ temų išniro prisiminimai, kai pirmąsyk kartu su asme­ čiojo į kunigaikščio niniu sekretoriumi Edžiu pravėrė šios kavinės duris, ložę. Morfis, užau­ kurioje šachmatais yra žaidę Žanas Žakas Ruso, kar­ gęs muzikalioje šei­ dinolas Rišeljė, Bendžaminas Franklinas, Maksimilijo­ moje, jautėsi itin nas Robespjeras, Napoleonas Bonapartas... nejaukiai. Pagaliau Tąkart, sužinoję apie Polio atvykimą iš Londono, de­ susinervinęs Polis šimtys žmonių ir žurnalistų apsupo jį, kiekvienas norė­ įdomiai ir efektin­ jo paspausti ranką, užduoti keletą klausimų. Jis leng­ gai matavo garbin­ vai laimėjo prieš vietinius šachmatininkus ir tenorėjo gus svečius. vieno: kad greičiau sugrįžtų iš kelionės profesionalus Morfis didžiai ne­ šachmatininkas Harvitsas. Būdamas Paryžiuje, jis kantraudamas lau­ kasdien praleisdavo Cafe de la Regence ne mažiau dvi­ kė atvykstant kito dešimties valandų, žaisdamas su bet kuo ir iš bet kiek. vokiečių šachma­ Daug kalbų sukėlė sensacinga partija su prancū­ Laikrodis tininko Adolfo An­ zų šachmatininku Delanua. Morfis, žaisdamas juo­ derseno. Jo žaistos daisiais, paėjo žirgu, palikęs neapgintą rikį. Delanua, partijos jam patiko, ne kartą mintinai lentoje demons­ paskubomis kirsdamas rikį, su pergalinga šypsena pa­ travo jas savo sekretoriui Edžiui. Andersenas išore ir reiškė susirinkusiems: „Jeigu misteris Morfis taip ne­ vidumi skyrėsi nuo jo bendraklasio Harvitso. Tuo metu apdairiai žaidžia, tai gal nevertėjo plaukti per Atlantą“! jam buvo apie penkiasdešimt. Pralaimėjęs mačą, An­ „Jums matas po šešių ėjimų“, – ramiai atsakė Polis. dersenas pasakė: Morfis daro ne gerus, o geriausius ėji­ Nors prancūzas labai stengėsi, bet įvyko taip, kaip Po­ mus. Jis stipresnis už visus gyvus ir mirusius šachma­ lis buvo numatęs. tininkus. Aš laimingas, gyvendamas tuo pačiu metu. Mačas su Harvitsu įvyko po kelių dienų, nors Polis Prieš išvažiuojant į Breslau, jie dar kartą išbandė jėgas turėjo taikstytis su įvairiausiomis vokiečio užgaidomis. žaisdami seriją partijų, tačiau Andersenas nepajėgė at­ Polis sėdėjo prie šachmatų lentos šaltakraujiškai ra­ silaikyti prieš Polį. mus, tarsi marmurinis. Jis nė kiek neabejodavo dėl par­ Polis pavargo nuo vaikščiojimo ir prisiminimų. Jis tijos baigties, o Harvitsas visas drebėdavo, muistyda­ nepajuto, kaip atsidūrė prie Senos ir pamažėle grįžo vosi krėsle, nervindavosi, dažnai numesdamas figūrą. atgal, nors niekaip negalėjo nužievinti atminties. Jis Pralošęs keletą partijų, jis darydavo kelių dienų pert­ prisiminė, kad prieš jam išvykstant iš Paryžiaus buvo raukas, neva dėl blogos sveikatos, nors dienomis, kai atvykęs Mongredienas. Mačas vyko jo namuose, daly­ Morfio nebūdavo, Harvitsas žaisdavo su kitais. Nuga­ vaujant tik keliems žymiems šachmatininkams, tačiau lėjęs Cafe de la Regence karalių Harvitsą, Polis surengė šeimininkas, nors buvo geras šachmatininkas, nesuge­ grandiozinį mačą, žaisdamas „aklai“ su aštuoniais žy­ bėjo atremti veržlių Polio atakų. Tai buvo prieš trejus miausiais prancūzų šachmatininkais. Polis sėdėjo nu­ metus. Dabar – viskas. Dabar jis nežais nė vienos parti­ gara į lošiančiuosius, ir, po dešimties valandų įtempto jos. Jis nenorėjo pykdyti motinos, kuri šachmatų žaidi­ darbo, viskas baigėsi triuškinančia Polio pergale, ir tik mą lygino su kortų lošimu ir visokeriopai niekino. dviems, jų didžiausiam džiaugsmui, pavyko pasiekti ly­ giąsias. Po šio mačo prancūzų žurnalistas, susižavėjęs fenomenaliu „aklu“ amerikiečio žaidimu, rašė: Morfis 1865 m. vasarą, beveik po trejų metų, Polis su mama pranašesnis už Cezarį, nes atėjo, nepamatė, nugalėjo. ir seserimi grįžo į Naująjį Orleaną. Jų namas tebesto­ Žymus prancūzų šachmatininkas Sent Amanas, su­ vėjo, nors buvo išdaužyti langai ir sugadintas stogas. žaidęs su Poliu kelias draugiškas partijas, pavadino jį Materialinė padėtis buvo sunki. Kai kurie banko indė­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 119 Vytautas Čepliauskas liai buvo konfiskuoti, kitus pinigus jie išleido gyvenda­ „Aš esu teisininkas. Sulaikyti čia mane per prievartą mi užsienyje. Namą suremontavo, panaikino advokatų tolygu nusižengti įstatymui, o tai reiškia, ponas dakta­ kontorą, o apatinį aukštą išnuomojo, idant galėtų kaip re, jums gresia šešeri metai katorgos darbų“. Po dešim­ nors pragyventi. Vyresnysis brolis Eduardas, medvil­ ties minučių Polis jau sėdėjo karietoje. Atsakydamas į nės makleris, vertėsi gerai. Motina, kaip ir anksčiau, kolegų klausimus gydytojas burbtelėjo: „Visus jo pra­ rengdavo muzikos vakarus, bet klausytojų ateidavo keiktus giminaičius reikia deginti ant lėtos ugnies. Jie vis mažiau. Dažnai užsukdavo pas Polį draugas Šarlis nori paslėpti psichiatrinėje ligoninėje sveiką jaunuolį, Maurianas, kartais, labai retai, jie sužaisdavo šachma­ kad jis netrukdytų jų nešvariems darbeliams“. tais. Poliui suėjo trisdešimt. Jis papilnėjo, veidas pa­ Po pusantros valandos Polis buvo namuose. Nei brolis, sidarė apskritesnis. Sveikata jis buvo nepatenkintas. nei sesers vyras daugiau šiuose namuose nesirodė, ta­ Prastai miegojo, smarkiai plakdavo širdis, o dažni gal­ čiau įtarumo žaizda Polio širdyje liko iki mirties. Praėjus vos skausmai nuodijo gyvenimą. 1867 m. vasarą tre­ dešimčiai metų nuo tos nelemtos dienos, jis vidurnaktį, jis mėnesius gydėsi Paryžiuje, Baden Badene, tačiau išpiltas šalto prakaito, pažadino seserį. „Elen, ar tau ne­ mažai kas gelbėjo. Jis jautėsi kaip sudaužytas, o gal­ atrodo, kad aš einu iš proto?“ Prisimeni, brolis kada ka­ vos skausmai vargino vis labiau. Grįžęs į namus, Po­ dės norėjo mane uždaryti į psichiatrinę? Sesuo ilgai ir lis pasidarė nedėmesingas ir išsiblaškęs, nors rengėsi nuoširdžiai ramino brolį, kol šis pagaliau užmigo.­ elegantiškai. Kartą pamatęs atvažiuojant juodai apsi­ Eduardas ir Džonas, įsitikinę, kad Polis nepritars jų rengusią Meil (jos vyras žuvo per Naujojo Orleano štur­ norams parduoti namą, kreipėsi į teismą. Gavęs šau­ mą), Polis puolė prie ekipažo, bet ji neparodė jam jokio kimą, Polis ilgai nesvarstęs, tvirtai pasiryžęs ir įsitiki­ dėmesio. Daugiau jos niekada nesutiko. nęs, kad svarstyklės pakryps jo pusėn, apsirengė ir iš­ Polis vis rečiau išeidavo iš namų, valandų valandas ėjo. Buvo liepos pradžia, karščiu žioravo vasara. Jis ėjo sudėjęs rankas už nugaros vaikščiojo ilga veranda ir į teismą, pasiruošęs išrėžti pritrenkiančią kalbą, tačiau tyliai dainuodavo vis tą pačią seną dainelę, įsirėžusią jokio teismo nebuvo. Teisėjas, išklausęs Polio nuomo­ į atmintį. Daug skaitė, bet labiausiai mėgo Džonata­ nę, nuramino primindamas, kad jo tėvas paliko namą ną Sviftą. Tuo tarpu brolio Eduardo reikalai pakrypo į penkiems paveldėtojams, tarp jų Edvardui ir Džonui, ir blogąją pusę, – taip pakrypo, kad jis prisijungė prie vy­ nėra reikalo bylinėtis. resniosios sesers vyro Džono ir sutarė parduoti namą. Karštis svilinte svilino ir Polis vos bepavilko ko­ Polis kategoriškai tam prieštaravo. Eduardas ir Džo­ jas. Grįžęs prisileido į vonią šalto vandens, nusirengė, nas pasitarę pasiūlė Poliui pasivažinėti. Polis labai ap­ įlipo... ­ sidžiaugė netikėtu brolio pasiūlymu. Oras buvo gražus, Netikėta Polio mirtis sukrėtė visus jį pažinojusius. Iš šiltas vėjas draikė Polio garbanas, pro šalį slinko med­ Amerikos ir Europos plaukte plaukė užuojautos laiškai. vilnių plantacijos, miškai... Polis buvo laimingas, kol Laikraščiai spausdino straipsnius, nekrologus, eilėraš­ netikėtai karieta įsuko į aukšta tvora aptvertą kiemą. čius ir portretus. Niujorke Manheteno klubo specialus Nepažįstami pastatai sukėlė nerimą. Jis klausiamai susirinkimas priėmė rezoliuciją, kad Morfio portretas pažvelgė į brolį, o šis paaiškino, kad užsuko papietauti turi visą laiką kaboti centrinėje klubo salėje. ir tuoj važiuos toliau. Polis įėjo. Pažvelgė pro langą, o Gavusi laišką, Polio motina mandagiai padėkojo už kai atsisuko, vietoj brolio ir Džono stovėjo vyras baltu rūpestį ir atsakymą baigė šiais žodžiais: Jūs prisimi­ chalatu. Polis iškart suprato, kad jį atvežė į psichiat­ nėte mano sūnaus nemirtingą šlovę, tačiau man ji buvo rijos ligoninę. Pokalbis buvo trumpas. Nekreipdamas amžino sielvarto šaltinis. Priimkite, džentelmenai, dėmesio į gydytojo svaičiojimus, Morfis aiškiai pasakė: mano pagarbą. Telsida Morfi.

Atsiprašymas

2009 m. Nr. 1–2 Alfredo Bumblausko straipsnyje „Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliai: Paskaita ir dis­ kusija“ įsivėlė pora klaidų. Parašas po iliustracija p. 44 turėtų būti: „Viktorija Šapokienė, Kęstutis Šapoka. Ka­ ralių pasaka. 2007–2008. Popierius, aplikacija. Iš šiuolaikinės tapybos bienalės „Nostalgie“ parodos „Suklegos“ Klaipėdos parodų rūmuose“. P. 45 – „Viktorija Šapokienė, Kęstutis Šapoka. Ramybė. 2007–2008. Popierius, aplikacija. Iš šiuolaikinės tapybos bienalės „Nostalgie“ parodos „Suklegos“ Klaipėdos parodų rūmuose“. Labai atsiprašome autorių.

120 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 kalba lietuvių kalbos paparčio žiedas Balsės ir priebalsiai – esmės ir formos, garso ir prasmės darna lietuvių senkalbėje

Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus

Antirecenzija atveju, o iš ide. peku – ie, liet. keptas lyginama su gr. žodžiu arba Tautinės akademinės etikos ypatumai peptos ir pan. O kai lyginama autoriams geriau skambantys žodžiai, susidaro įspūdis, kad etimologija visai nereikalinga“. Skelbiamas tekstas („Lietuvių kalbos paparčio žiedas“) turi Iš kur recenzentas ištraukė, kad mes priebalsių inversiją (te- ilgą priešistorę. Pirmoji publikacija pasirodė dar pogrindžio gul jau bus metatezę...) laikome atsitiktine? Atvirkščiai, visos spaudoje, rinkinyje Ethos (1981). Šis slėpinys – garso/prasmės mūsų pastangos skiriamos įrodyti, kad tai yra vienas iš kalbo- sąveika lietuvių kalboje – rūpėjo ir toliau, autoriams laipsniš- daros instrumentų ir yra pagrįstas garso/prasmės sąsaja (reikia kai gilinantis į šią kalbotyros megaproblemą. Kiekviena nauja skirti atsitiktinį fonetinį kalbos riktą [srutos/sutros] nuo logiš- pub­likacija buvo šioks toks žingsnelis – mūsų supratimu – to- kai pagrįstos žodžiu darybos). Ir apskritai priebalsių inversija lyn, kaupiantis patirčiai ir suvokimui. Džiaugiamės, kad nebu- tėra antrareikšmė mūsų straipsnio tema, tik pagrindinės temos vo pasiduota pagundai užbėgti į priekį, skelbti tai, kas patiems iliustracija, be kurios galima apsieiti. Straipsnio esmė, kaip jau dar neaišku. Šio ciklo savotiška užbaiga (tikėsimės, kad dar ne sakėme, yra garso ir prasmės sąsaja. Tačiau apie ją recenzijo- pabaiga) ir buvo šis straipsnis. je – nė žodžio. Tai tas pats, kaip aptariant paveikslą prikibti tik Jausdami savo išmanymo ribas, norėjome perduoti estafetę prie rėmų – o juk geras paveikslas yra geras ir be rėmų. kalbotyros profesionalams, akademinei terpei. Deja, buvome Gali būti, kad recenzentas straipsnio tiesiog nesuprato. Ta- naivūs – susidūrėme su nesuprantamu priešiškumu, atmetimu čiau užuot garbingai prisipažinus, prisidengiama aplombu ir be paaiškinimų. Blogiausia, kad nė nebandyta pasvarstyti, tie- leng­va ironija – „autoriai truputį paklysta mokslo ir ne mokslo siog atmesta ir tiek. Paskutinis bandymas buvo straipsnio pa- nišose“; mūsų kuklios pastangos įvardijamos kaip „lengvoji siūlymas kalbotyros žurnalui „Respectum Philologicum“, kuris kalbotyra“, „poetinė etimologija“ ir pan. Į šitai galima atsakyti, mums pasirodė esąs intelektualiai laisviausias. Straipsnio min- kad egzistuoja ir sunkioji arba bukoji, buhalteriškoji kalboty- tys paskaitos forma buvo pristatytos Vilniaus universiteto Kau- ra, kai absoliučiai neturint gyvosios kalbos jausmo, kalbotyra no humanitarinio fakulteto (kuris leidžia šį tarptautinį leidinį) paverčiama pseudoracionalistine abrakadabra. studentams bei dėstytojams, ir, atrodo, buvo sutiktos palankiai. Antroji recenzija – dar įdomesnė ir būdingesnė, tad pateikia- Tačiau publikacijai užkirto kelią dvi recenzijos (anoniminių au- me ją beveik ištisai: „Labai sunku recenzuoti tokius rašinius, torių – mat tokios yra taisyklės, bet pagaliau tai nesvarbu). Jos kuriuose geri norai persipina su mistiniais samprotavimais, o yra taip būdingos mūsų akademinei etikai, kad manome esant daugiau sunku ką nors įžiūrėti. Tačiau ignorantia non est argu- prasminga jas šiek tiek pacituoti ir pakomentuoti. mentum, todėl pabandysiu suformuluoti bent keletą pastabų. Pirmosios recenzijos pradžioje – keletas smulkių priekaištų […] Teigiama, kad „balsė nieko nereiškia“, tačiau „priebal- dėl literatūros, citatų, su kuriais tenka sutikti. Tačiau apie teks- sių griaučius paverčia gyva būtybe“, kad priebalsiai yra akies to esmę, apie svarbiausia, dėl ko jis buvo rašomas, apie garso karalystė, o balsės – ausies viešpatija. Ką iš šių teiginių ga- ir prasmės žaismę mūsų kalboje – recenzijoje nė žodžio. Re- lima suprasti? [...] Pasažai apie tai, kaip žmonija „suokė ir cenzentui užkliūva priebalsių inversija: „Tai labai reti atvejai vokė“ garsą bei prasmę, neturi nieko bendra su elementaria lietuvių kalboje, reiškinys vadinamas metateze. Wojciechas kalbos struktūros samprata. 6-me psl. suformuluotos trys tai- Smoczyńskis (2007, p. 275) nurodo priebalsių inversiją žodžių syklės (?) negirdėtos neregėtos kalbotyroje. Pavyzdžiai verti kepti / pešti, kurį aiškina ne atsitiktinio priebalsių keitimosi pačių „taisyklių“, pvz., kad žodžiai uola, yla, lėlė įrodo garso l reikšmę „individualybė, atskirybė […]. Nei straipsnio stilius, Redakcijos pastaba: tekstas publikuojamas nepaisant dalies nei teiginių formulavimas neatitinka mokslo darbui keliamų ­redaktorių nepritarimo autorių atstovaujamai moksliškumo reikalavimų“. sampratai. Ši recenzija – savaip unikalus tekstas, nors kabink ant sienos.

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 121 Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus

Iš jo galima nupiešti tokį šiuolaikinio lietuviško kalbininko dovų rūmai, kultūrinio bergždumo monstras. Nėra taip, kad jų portretą: tai žmogus, kuriam visa, kas nesuprantama, kas nėra nereikia – geriau šitai, negu nieko, tegul stovi kaip paminklas buhalterija – yra mistika. Nuoširdumu dvelkia prisipažini- mūsų istorijai, bet kartu ir kaip priekaištas mums, nepajėgu- mas – „Ką iš šių teiginių galima suprasti?“ Toliau – „6-me psl. siems užpildyti jų kultūros gyvastimi, nes ji yra tuščiavidurė, suformuluotos trys taisyklės (?) negirdėtos neregėtos kalboty- kaip ir anas pastatas. roje“. Teisingai, nei regėtos, nei girdėtos, nes jei būtų „regė- Kuo, pavyzdžiui, galėtų pasigirti kalbininkai? Baigtas leisti di- tos ir girdėtos“, tai kokia prasmė būtų jas spausdinti? Tačiau dysis LKŽ, bet juk tai empirika... Švenčiame Lietuvos vardo vietoj vertinimo prikimbama prie pavyzdžių – metodas senas tūkstantmetį, tačiau nėra galutinio atsakymo, ką gi šis žodis kaip pasaulis... Beje, kad lėlė yra individualybė, žino jau vai- reiškia, nes kalbininkai tebesilaiko įsikibę Lietaukos raisto, kai. „Rašinys visai nepanašus į mokslo straipsnį. Keista būtų kuriame simboliškai skendėja ir visa kalbotyra su labai reto- matyti jį išspausdintą.“ Iš tikrųjų keista būtų – leidinyje šalia mis išimtimis, tokiomis, pavyzdžiui, kaip Letas Palmaitis. Ne- tokių recenzentų. Linkime ir toliau dūlėti su savo pusdalyviais sugebėta toliau vystyti didžiojo erudito, baltistikos heraklio ir padalyviais. Sėkmės kalbos susinimo darbuose! Vladimiro Toporovo pasiūlytų idėjų, tokių kaip slavų kalbų Iš visų, kuriems rodėme savo straipsnį, vienintelis, atsiliepęs kildinimą iš baltų pakraštinių dialektų, ar Wilhelmo Schmid- geranoriškai, buvo toksai D. R., šaunus vaikinas iš „Liaudies to siūlytą „koncentrinių ratų“ ide kalbų modelį, itin perspek- kultūros“. Prisakęs komplimentų bei pataręs ir toliau ieško- tyvų baltistikai. Iki šiol neturime lietuvio autoriaus parašyto ti „lietuvių kalboje [...] išlikusių dievų kalbos inkliuzų“, vis etimologinio žodyno, turime tenkintis Frenkeliu ar Smoczyńs- dėlto nuo esminio atsakymo į esminius klausimus išsisuko, kiu – beje, kurį recenzentas pristatė kaip autoritetą. Ačiū len- pavadinęs mūsų kuklias pastangas suvokti garso-prasmės ryšį kui, kad padarė mūsų darbus, tačiau štai ten paieškojus kad vienu atveju „idėja fix“, o kitu atveju – „šaukštu deguto“. Tad ir žodžio „ąžuolas“ etimologijos (žr. mūsų str. įvadą), rasime, belieka konstatuoti – lietuviškasis kalbotyros mokslas nei inte- kad šiam autoriui „ąžuolo“ etimologija lieka neįkandama, eti­ lektualiai, nei mentaliai nėra pajėgus ištirti ir įvertinti bet ko- mologizacja pozostaje niepewna – štai kas nutinka, kai kalba kią, kad ir kukliausią inovaciją, ir tai bus, matyt, svarbiausioji nėra gimtoji, o tėra tik laboratorinė medžiaga lingvistinėms ignoravimo priežastis. manipuliacijoms. Tiesą sakant, nuosmukis yra apėmęs ir visą globalųjį aka- Kas gi trukdo mūsų mokslininkams dabar, po dvidešimties demizmą, nepaisant išsiplėtusių technologinių galimybių metų? Juk Glavlito nebėra? Ne piniguose ar blogame valdžios (kompiuterija). Perdėtas ratio, horizonto susiaurėjimas, ir pa- požiūryje į mokslą slypi atsakymas, o tautiniuose akademi- simetimas empirikoje – visos šios negalios išryškėja lyginant nės kultūros bei etikos ypatumuose, kuriuos Toporovas yra su europinio mokslo priešaušriu. Europinės kalbotyros ištakos mandagiai apibūdinęs kaip perdėtą polinkį į „empiriškumą ir paprastai yra siejamos su „Karolingų renesansu“, kai, griuvus paviršutiniškumą, если не сказать больше“. Nuo savęs pridur- Romos imperijai, pradėjo stotis ant kojų naujoji, pakrikštytų sime – ir į akademinį servilizmą bei intelektualinį bailumą, barbarų Europa, gavusi stiprią žlugusios civilizacijos nepa- maskuojamą provincialiu pasipūtimu... žeisto intelekto injekciją. Čia randame ne tik išsaugotą pagar- Dėl šitų ir dėl daugelio kitų mūsų inteligentijos ydų mes, kal- bą praeičiai – Antikai, bet ir laisvą mintį. Štai ką teigė vienas bos tauta, prarandame ją, priversti tenkintis nacionaliniais dik- didžiausių to meto mokslo vyrų – Alkuinas (730–804; dar ži- tantais ar svetimtaučių indėliu mąstymuose apie mūsų žodį. nomas kaip Flaccuss Albinus) savo veikale Grammatica: „Bal- Tai tiek. sės yra tarsi siela, priebalsės – tarsi kūnas. O siela judina ir Algirdas Patackas save, ir kūną. Kaip kūnas be sielos nejuda, taip ir priebalsės be balsių. Mat nors priebalsės gali būti atskirai parašytos, be Visa žmonija kadais vienodai suokė ir vokė balsių negali būti ištartos arba turėti galios“. Ir šitaip kalba ne (Pr 11, 1; laisva interpretacija) mistikas, o nuoseklus aristotelizmo skleidėjas, romėnų grama- Globalizacija meta eilinį iššūkį lietuvių kalbai – ruo­ tiko Elijaus Donato sekėjas, vienas mokyčiausių ankstyvųjų šiamasi supaprastinti, tiksliau, prastinti rašybą. Juk Viduramžių vienuolių. jei rašysime, kaip siūloma, ažuolas, tai dings užuomi­ Apskritai ar ne laikas pripažinti ir viešai pasakyti nemalonią na, nebebus įmanoma atsekti pirminio a(r)žus – verž­ tiesą apie visą mūsų humanitarinę kultūrą, kurtą jau laisvės lus, išsišakojęs, vyriškas – plg. tarmėse išlikusį aržuo­ sąlygomis, maždaug nuo 1988–1989 m.? Tai, kad ji serga? las, pavardę Aržuolaitis ir t. t. Mūsų kalbos buhalteriai, Atgimimo metais rašėme, kad slapta sovietinės kultūros ne- iš esmės būdami materialistai, jau pasiduoda materijos galia yra bergždumas, negalėjimas savęs pratęsti, nes ji buvo persvarai, kuri pasireiškia vizualinio, vaizdinio, virtu­ grįsta melu („mulo“, bergždžio mišrūno kultūra). Tačiau ši yda alaus pasaulio prievarta. O juk mūsų kultūroje vaizdi­ persimetė ir į posovietinį būvį. Praėjo jau dvidešimt metų, o nys yra antrinis, palyginus su garsu (ausis yra žymiai beveik nėra ką parodyti. Šitos negalios simboliu gali būti Val- subtilesnė už akį; k – sukietėjusi s?).

122 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 lietuvių kalbos paparčio žiedas

Esame rašę apie garso ir prasmės ryšio atmintį lie­ Humboldto sekėjo. Humboldtas itin pabrėžė kalbos gy­ tuvių kalboje, kaip atsako į globalizacijos iššūkius gali­ vastingumą, suvokdamas ją visų pirma kaip nuolatinį mybę. Laikraštinė internetinė diskusija buvo netikėtai vystymąsi, o ne kaip negyvą mechanizmą: „Kalba yra aktyvi, bet isteriška, padrika ir todėl nevaisinga. Ta­ ne veiklos produktas (ergon), o pati veikla (energeia)“. čiau rūpestis dėl lietuvių kalbos išlikimo liko ir liks, Idant žodis taptų žodžiu, jis turi ne tik įgauti garsinį todėl manome, kad būtų tikslinga pažvelgti į garso ir apvalkalą, bet tapti darniu garso ir prasmės dariniu. prasmės ryšį iš esmės, pradedant nuo istorinių ištakų. Humboldtas pabrėždavo asmeninės kalbos indivi­ dualybę, ragindamas tyrinėti ir gyvą kasdienę kalbą, Istorinis diskursas ir atskiro individo kalbėjimą. Ši nuostata vėliau buvo hiperbolizuota vadinamųjų „jaunagramatikių“ (taip Antikos filosofai kalbos radimąsi apskritai siejo su pavadinta kalbininkų, daugiausia susispietusių prie žmogaus kilme. Kodėl daiktas, reiškinys yra vadina­ Leipcigo universiteto, mokykla, apie 1870–1880 m.), mas būtent taip, o ne kitaip, kodėl obuolys vadinamas pabrėždavusi ir individo psichikos svarbą kalbos tyri­ obuoliu, o ne kriauše? Ar daikto pavadinimas yra lem­ nėjimuose, ir psichikos įtaką kultūrai apskritai), kurie, tas jo kilmės (physei teorija), ar yra sutartinis, laisvo pripažindami vien individualią kalbą, beveik neigė patį pasirinkimo reikalas (thesei teorija). Jau iš pat pradžių kalbos egzistavimą („pasaulyje yra tiek kalbų, kiek yra išsiskyrė materialistinė ir idealistinė kryptys. Aristote­ individų“, – Hermann Paul). lis čia, be abejo, atstovavo materialistinei linijai (gam­ Humboldto mąstyme apie kalbą vyravo pesimistinė, ta neduoda vardų). Kitos laikėsi Herakleitas iš Efezo o gal tik geniali nuojauta, jog suvokti visą kalbos visa­ bei stoikai. Sutaikyti šias priešpriešas yra bandęs Pla­ tą mums neduota (turbūt neapseita be Kanto mokymo tonas, teigdamas, kad „teisinga“ kalba gali egzistuoti apie daiktų nepažinumą įtakos). Humboldtas daug pa­ tik kaip idėja. Pats gi buvo linkęs manyti (kaip galima stangų skyrė mokymui apie garsą. Skirtingai nuo gy­ spręsti iš gana painaus jam priskiriamo teksto „Krati­ vūnų, žmogaus skleidžiami garsai yra artikuliuoti. Jei las, arba apie vardų teisingumą“), kad kalboje glūdi gi­ lus vidinis tikslingumas, o ne savivalė ar užgaida. Vie­ nas mokyčiausių ankstyvujų Viduramžių, Karolingų epochos mokslo vyrų Alkuinas (arba Flaccus Albinus, 730–804) yra pasakęs: „Balsės yra tarsi siela, priebal­ sės – tarsi kūnas“. Šioje įžvalgoje dar juntama natūra­ liai intuityvi pagava žmogaus už romėniškosios civili­ zacijos ribų. Vėliau, jau brandžiaisiais Viduramžiais, aristoteli­ ninkui Tomui Akviniečiui kalbos ženklai tėra signifi­ cantia artificialiter, sąlyginės dirbtinės reikšmės, skir­ tos ad significandum, „paženklinti“, bet pačios iš savęs nieko nereiškiančios. Naujaisiais laikais, Europos kultūrai pasiekus „auk­ so amžių“, garso prasmingumo klausimą kėlė žymie­ ji to meto Europos mąstytojai universalai. Johannas Gottfriedas Herderis (1744–1803) kalbos kilmę siejo su Tadas Gindrėnas. Madinga. 2007. Lino raižinys mąstymo istorija – kalbos dėka žmonija mokėsi mąstyti ir mąstymo dėka mokėsi kalbėti. Wilhelmas von Hum­ garsas gimsta „iš poreikio reikštis“, jei jis įgauna for­ boldtas (1767–1835) teigė: „Kalba yra nenutrūkstama mą, t. y. patiria minties poveikį, tai tuomet kalba tam­ dvasios veikla, siekianti paversti garsą minties išraiš­ pa artikuliuota, turinti tam tikrą funkciją, reiškianti, ka; kalba yra tarsi išorinė tautos dvasios apraiška; tau­ įženklinanti. tos kalba yra jos dvasia, ir tautos dvasia yra jos kalba“ Įsidėmėtinas Humboldto teiginys apie nelygią kal­ (kursyvas mūsų, – A. P., A. Ž.), – sunku įsivaizduoti bų vertę – šitai pravers mums pagrindžiant lietuvių ką nors tapatesnio. Kalba, anot Humboldto, yra tarsi kalbos išskirtinumą. Kalbas jis suskirstė pagal sinte­ tarpinis pasaulis (Zwischenwelt) tarp tautos ir ją su­ zės tarp garso ir prasmės (jo žodžiais, vidinės kalbos pančios objektyvios tikrovės (kiekviena kalba apibrė­ formos) tobulumo laipsnį. „Tobulose“ kalbose mintis ir žia ratą aplink tą tautą, kuriai priklauso, ir iš jo ribų garsas esantys maksimalioje dermėje, o „netobulose“ galima išeiti tik tuo atveju, jei pereisi į kitą ratą). Tad vidinės kalbos formos ir garso sintezė – silpna ar iš­ kalba išorinį pasaulį perkeičia į tautos dvasinę nuosa­ kreipta. Pagal šį požymį pasaulio kalbas jis suskirstė į vybę, verbalizuoja pasaulį, – anot Leo Weisbergerio, keturis tipus: flektyvines, agliutinuojančias, izoliuojan­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 123 Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus

čias (amorfines) ir inkorporuojančias. „Tobuliausios“ kalbos srityje; ir korespondentinius ryšius keleto kal­ esančios indoeuropiečių (toliau ide) arba, kaip jas va­ bų srityje“; ir vėlesnį, 1910 m. apibrėžimą: „Pastoviai dino Humboldtas, sanskritinės klabos, taip pat semitų- mūsų psichikoje egzistuojančią garso sąvoką [...] mes chamitų kalbinė šeima. Prie „netobulų“ buvo priskir­ vadinsime fonema“. Nors Ferdinandui de Saussure’ui tos agliutinuojančios (tiurkų, ugro-finų), izoliuojančios (1857–1913) kalba – tai konvencija, susitarimas, o kal­ (kinų) ir inkorporuojančios (Amerikos indėnų, paleoa­ binis ženklas – laisvai pasirinktas, kaip ir ryšys tarp zijinių tautų). Matyt, siekdamas išlaikyti, mūsų termi­ ženklinančiojo ir ženklinamojo, vis dėlto „kalbiniu žen­ nais, „politinį korektiškumą“, mokslininkas patikslino, klu mes vadiname sąvokos ir akustinio pavidalo kom­ jog „netobula“ kalba nerodo intelektinio atsilikimo – binaciją“. Akustinis ženklas, anot jo, yra ne materialus tiesiog šios tautos mažiau protinių pastangų skyrė kal­ garsas, bet garso įspaudas žmogaus psichikoje. Ka­ bai, nukreipdamos jas į kitas sritis. dangi sąvoka irgi turi psichinių savybių, tai kalbinis Artimas savo pažiūromis Humboldtui buvo žymus ženklas yra abipusė psichinė esatis. Nesunku įžvelgti slavistas ukrainietis Aleksandras Potebnia (1835– prieštarą tarp kalbinio ženklo apibrėžimo, toleruojan­ 1891), plėtojęs jo idėjas slavų kultūros terpėje, kalbos čio garso ir prasmės ryšį (tegul ir psichikos lygmenyje) pagrindu laikydamas garso ir prasmės ryšį. Regis, Po­ ir teiginio apie kalbinio ženklo sąlygiškumą. tebnia pirmasis į kalbotyrą įvedė poetinio mąstymo (bei Šiai prieštarai sušvelninti Saussure’as įveda moty­ jo atšakos – mitologinio mąstymo) terminą, kuris labai vacijos sąvoką. Visiškai „nepriklausomi“ nuo garso ir pravers mums kalbant apie archajinę poetiką lietuvių prasmės ryšio yra tik kai kurie žodžiai; dauguma gi žo­ kalboje, ypač vandenų varduose. džių kalboje yra motyvuoti (tai reiškia, garso ir prasmės Vėliau kalbotyra nukrypo į garsų pasaulį, laipsniškai ryšys juose yra atsekamas). Pagal šitai Saussure’as kal­ pamiršdama prasmės dėmenį – taip pasireiškia toly­ bas suskirsto į maksimaliai nemotyvuotas (leksinės-lo­ dus XIX a. mokslo materialėjimas. Juk garsų pasau­ ginės kalbos) ir minimaliai nemotyvuotas (gramatinės lis, fonetika, yra materialesnis, apčiuopiamesnis, jam kalbos). Pavyzdžiui, anglų kalboje pagal šį skirstymą bandoma taikyti gamtos dėsnius. „Savo laboratorijoje yra daug daugiau nemotyvacijos nei vokiečių – (tai, mūsų įsitikinimu, aišku, nes anglų kalba yra daugiau­ sia nutolusi nuo „motininės“ gotų kalbos, nei vokiečių); ultraleksikologinė yra kinų kalba, o gramatinė – sans­ kritas (tad ir lietuvių). Palyginkime šį suskirstymą su išdėstytuoju Humboldto mokymu apie „tobulas“ ir „ne­ tobulas“ kalbas: abiem atvejais priešinguose poliuose atsiduria tos pačios – kinų ir sanskrito – kalbos. Nors apskritai materialistinis kapstymasis po žo­ džio fiziką ir fiziologiją vyrauja, tačiau matyti irpro­ peršų. „Psichofonetinę“ formos sampratą – autour du phonéme, „ėjimą ratu aplink fonemą“ (Witoldo Doro­ szewskio taikli pastaba) – keičia gimstančio struktūra­ lizmo pastanga taikyti tiesiai į tikslą, tiesiai į prasmę. „Fonetika, t. y. mokslas apie garso fiziologiją, pagaliau atskiriama nuo fonologijos – mokslo apie garsus, orga­ nizuotus kalboje“ (Albert Seshehaye). Rusų kalbinin­ kas Nikolajus Trubeckojus (1880–1938) paskutinius Tadas Gindrėnas. Žvilgsniai. 2005. Lino raižinys dešimt gyvenimo metų skyrė fonologiniams tyrimams, ypač fonologinei balsių klasifikacijai – jo tipologinė pa­ mokslininkai empirikai suskaldė garsines kalbos prie­ saulio kalbų balsių sistema yra prilyginama Mendele­ mones į daugelį mikroskopinių dalelių, kurias paskui jevo periodinei elementų sistemai. uoliai matavo, sąmoningai užmiršdami jų paskirtį, jų Tačiau prasmės ieškojimuose, atgimusiuose kartu su egzistavimo tikslą“, – po to ironiškai komentuos Ro­ struktūralizmu, įsivyrauja materialistinis-racionalisti­ manas Jacobsonas. Tačiau net ir Jano Baudouino de nis prasmės traktavimas. Tik rusiško (ne sovietinio, o Courtenay (1845–1929) itin painiame racionalistinia­ būtent rusiško) talentingų mokslininkų tandemo – Vla­ me mokyme apie fonemas rasime nuolatinį grįžimą dimiro Toporovo ir Viačeslavo Ivanovo darbuose tinka­ prie prasmės dalykų. Palyginkime du jo fonemos api­ mą vietą užėmė intuicija, ontologija ir kitos idealijos. brėžimus – moksliškąjį: „Fonema – tai suma antropo­ Deja, apie lingvistinę jų mokyklą kalbėti sunku – se­ foninių savybių žinomos žodžio fonetinės dalies, kuri kėjų jie beveik neturi (išskyrus vieną kitą išimtį1), nors lieka nedaloma nustatant koreliacinius ryšius vienos disertantų netrūko. Priežastis turbūt bus sovietinis

124 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 lietuvių kalbos paparčio žiedas materialistinis slogutis, iki šiolei tebedusinantis mūsų kalbotyros šventojo Gralio, garso ir prasmės slėpinio. humanitarus, transformavęsis, jei taip galima pasaky­ Klampynė, kurią tenka bristi kalbos mąstytojams nuo ti, į nepilnavertystės kompleksą provincialumo pagrin­ Herakleito iki šių laikų, rodo į ontologinį problemos po­ du: „[lietuvių autorių] darbai mitologinėmis-poetinėmis būdį iš vienos pusės, ir į eschatologinį – iš kitos; turime temomis, 8-me ir 9-me dešimtmetyje spausdinti lietu­ omenyje Babelio bokšto katastrofą: viškoje spaudoje, – empiriški ir paviršutiniški. Juos būtų galima ir griežčiau vertinti“... – teigė Toporovas ...O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, (iš asmeninio susirašinėjimo) kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir Viešpats tarė: „Žiū­ Įstabu, kai prasmoieškos atgimimas prasideda nuo rėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. poezijos. Antai Romanas Jacobsonas (1886–1982) savo Tai tik jų užmanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, studiją „Garsas ir reikšmė“ pradeda nuo garsiosios Ed­ nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir su­ garo Allano Poe poemos The Raven („Varnas“), alitera­ maišykime jų kalbą, kad nesuprastų, ką sako vienas cijų šedevro, analizės: „Čia susiduriama su minties slė­ kitam“. Taip tad Viešpats išsklaidė juos iš ten po visą piniu, glūdinčiu garsinėje materijoje, su mįsle žodžio, žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. Tada jis buvo kalbinio simbolio, logoso; su paslaptimi, kurią reikia pavadintas Babeliu. (Pr 11, 6–9) atskleisti“: Tačiau gal ne visos tautos buvo šitaip griežtai „pa­ But the Raven, sitting lonely on the placid bust, korotos“; juk jeigu bausta buvo už puikybę, „užsima­ spoke only, nymus“, tai drovesniems gal teko bausmė mažesnė bei That one word, as if his soul in that one word he did švelnesnė?.. outpour. Kalbant rimta mina, galima prisiminti žinomo baltis­ Nothing further then he uttered – not a feather then to Wilhelmo Schmidto hipotezę – pakoreguotą Schlei­ he fluttered – cherio ide radimosi medį, kur vietoj virtualios ide pro­ Till I scarcely more than muttered, „Other friends kalbės siūloma įrašyti baltų kalbas, – tiesiog centre, – o have flown before – On the morrow he will leave me, as my hopes have flown before. Then the bird said, „Nevermore“.

Poetas rašo: „Aš atidžiai sekiau, kad mano mintys ne­ nutrūkstamai sektų viena paskui kitą. Aš stengiausi suprasti, ką nori išreikšti savuoju riksmu, savo Never­ more! („Niekada!“) šis senas senovinis paukštis, šis rūs­ tus, bjaurus, niūrus, perkaręs, nukaršęs senovės laikų paukštis! Taip sėdėjau aš, klejodamas po svajas ir nuo­ jautas... aš norėjau suprasti...“ Kalbininkas gi analizuoja: „...įvairios garsinės kalbos priemonės, tokios kaip kalbos intensyvumas ir tempas, atskirų garsų atspalviai ir moduliacijos bei jų sąskam­ biai – visos šios įvairiausios priemonės vienaip ar ki­ taip leidžia kiekybiškai bei kokybiškai paveikti emo­ ciškąją žodžio reikšmę“. Jacobsono darbuose dėmesys poezijai apskritai buvo neatskiriamas nuo lingvistikos Tadas Gindrėnas. Naktinis pokalbis. 2006. Lino raižinys studijų – pradedant nuo rusų sektantų glosolalijų, ma­ ginių užkeikimų analizės ir baigiant kūrybine draugys­ kitas, tarp jų lotynų ir sanskritą, išdėstyti koncentri­ te su Velimiru Chlebnikovu ir Stéphane’u Mallarmé, niais ratais pagal archajiškumo laipsnį. Išplėtojus šią kurio eilutę Qui tels sons significient celi („idant tokie hipotezę ir kitoms kalbinėms šeimoms, būtų galima garsai reikštų būtent šitai“) jis pasirinko epigrafu savo tikėtis, jog „motininėse“ ar branduolinėse atskirų kal­ studijai apie garsą ir prasmę. binių šeimų kalbose garso ir prasmės ryšys yra ma­ Tokia tad būtų apžvalga kelių bei klystkelių, ieškant žiausiai deformuotas, mažiausiai paliestas Babelio bausmės. Šis dieviškas antausis žmogaus puikybei tu­ 1 Pvz., Николай Андреев, Ранее-праиндоевропейский пра­язык, Ле­ rėjo ir savaip teigiamų pasekmių – atsirado, buvo pri­ нинград, 1986, kur bandoma atstatyti ankstyvosios ide prokalbės šak­ verstas atsirasti raštas. Tačiau raštas, būdamas, be nų, turinčių dvi priebalses, sistemą. abejo, civilizacijos rodiklis, špengleriškąja prasme gali

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 125 Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus būti laikomas kultūros, kaip jaunystės sinonimo, nuos­ garsų prasmę, mintį, sąvoką). Arba, jei norite, supo­ mukiu, civilizaciją suprantant kaip senatvę. Archainės, etintai: Visa žmonija vienodai suokė ir vokė garsą bei gilią šaknį turinčios kultūros yra išlaikiusios instink­ prasmę, ar netgi kaip epigrafe – visa žmonija vieno­ tyvų nepasitikėjimą raštu – vedų kultūroje lygia greta dai suokė ir vokė. rašto tęstinumui užtikrinti puoselėjama garso, oralinė kultūra, sakytinė tradicija. Be abejo, tai vienas iš variantų. Tačiau neabejotina, kad senovinė išmintis kalboje įžvelgė dviejų esminių Ir šios apžvalgos pabaigai – viena beveik detektyvinė kalbos sandų dermę. (Esame dėkingi Biblijos eruditui, istorija. Pasirinkus epigrafu citatą iš Pradžios knygos, ekumeninio ST leidimo (1999) spec. redaktoriui Petrui dar kartą buvo gautas patvirtinimas, kad Biblija – kny­ Kimbriui už konsultacijas šiam intarpui.) ga, kuri nesiliauja stebinti. Reikalas tas, kad Pr 11, 1 sakinys, kurį turbūt galima laikyti kalbotyros mokslo * * * pradžia, lietuviškuose vertimuose skambėjo neaiškiai ir nesuprantamai: Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos „...mes užsispyrę tebeuždavinėjame sau vis tą patį pačius žodžius (Antano Rubšio vertimas). Panašiai ver­ naivų klausimą: kur vis dėlto lokalizuojamas šis kal­ tė ir Juozas Skvireckas: Žemė tuo metu turėjo vieną binis reiškinys – fonema“ (Jacobsonas). Užduokime ir kalbą ir vienokius žodžius. Kodėl kalba ir žodžiai at­ sau tokį naivų klausimą – gal iš tikro lietuvių kalboje skiriami? Kas po tuo slypi? Dar senesniuose vertimuo­ garsas dar turi prasmę, o prasmė – savo garsą? se, pavyzdžiui, „Pirmoje knygoje Maižiešiaus“ rasime: Argi gali būti, kad mūsų kalboje, kasdienėje, gatvinė­ Visas svietas turėjo vieną liežuvį ir kalbą (protestantiš­ je, garsas dar reiškia, o prasmė girdisi, tik mes šito jau kas kolektyvinis vertimas, iš vadinamųjų „Kvanto Bib­ neatsimename. Argi gali būti, kad mūsų kalboje glūdi lijų“). Tampa dar neaiškiau (liežuvis?) ir tuo pat metu „paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje“ (Jacob­ aiškiau, nes, pasirodo, kitose kalbinėse tradicijose irgi sonas)? minimas liežuvis (jazyk – rus.; język – lenk.) arba lūpos Jeigu taip, tai Platono mintis, kuria pradėjome šią (labii – lot.; cheilos – gr.). Tenka atsiversti pirminius apžvalgą, – apie „teisingą“ kalbą, kurioje garsas ir min­ šaltinius – hebrajiškai rasime: 1. safah (safâ) – lūpa, -os tis sutaria, tačiau kuri esti tik kaip idėja, yra tikslinti­ (81 pozicija ST); pakraštys, kraštas, apvadas (21 poz.); na – tokia „teisinga“ kalba gyvuoja, egzistuoja išties, o kalba (9 poz.); briauna, kraštas – (8 poz.); posakis (7 ne vien kaip idėja. Juk Platonas vargu ar galėjo girdė­ poz.); krantas (6 poz.) ir t. t. ti apie tolimą tautą, skendėjančią Hiperborėjų ūkuos, Antrasis sakinio sandas hebrajiškai yra dabar anapus oikumenos... (davâr) – žodis (753 poz. ST); reikalas (52 poz.); aktas, Šitaip lietuviškoji kalbinė kultūra įgytų neįkainoja­ veiksmas (50 poz.). mą galimybę, nelygstamą pranašumą – per žodį, garsą Lotyniškai atitinkamai 1. labii – lūpos; 2. sermonum eiti tiesiai prie prasmės. Tuomet mūsų haidegeriams (nuo sermo – kalba, pokalbis, posakis, tarmė). Graikiš­ nereiktų laužyti gramatikos ir rašinėti apie niekius. kai 1. cheilos – lūpa, kraštas, krantas; 2. phoni – kalba, Žodis lietuvių kalboje – viso, kas vadinama pasaulėjau­ garsas, riksmas. ta, visraktis. Ištarti žodį – atgauti žadą, pasižadinti, at­ Matome du reikšmių sambūrius – pirmasis sukasi sibusti. Būtų intelektinė nuodėmė nepadaryti šios pa­ apie kalbos padargus (lūpas, liežuvį) ir kažkodėl apie stangos, ypač iššūkių mūsų kalbai akivaizdoje. pakraštį (kraštą), krantą, apvadą – žodžiu, apie ribą. Antroji grupuotė – tai, ką sukuria kalbos padargai – Kaip atsakysime į iššūkius? kalba, žodis, posakis. Jų santykis atitiktų priešpriešas: kūnas / intelektas (protas); konkretu / abstraktu, gal­ Pradėti reikėtų atidedant didelius mokslus į šalį ir būt – individualu / kolektyviška. Neaiškus lūpos, lie­ pereiti prie visai kitos stilistikos, prie paprasto, kasdie­ žuvis / riba, krantas santykis. Gal „apribotas liežuvis“, nio kalbėjimo. Juk rašinio tikslas – kad atsimintume, t. y. artikuliuotas garsas? Liežuvis, lūpos apribodamos kad atsibustume ir galėtume naudotis atspėtu slėpiniu oro srautą, duoda priebalsę. Šiaip ar taip, vienas iš Bib­ kasdien – darbe ir troleibuse, nuo vaiko iki suaugusio, lijoje užkoduotos mįslės sprendimų būtų toks: pirmasis mokyti ir nelabai. Naudotis kiekvienas savaip, pagal sandas, pirmoji grupuotė gal nusako paties garso radi­ savo prigimtį, tokie, kokie esame sukurti – nepanašūs mąsi, antroji – garso sąvoką, mintį, prasmę. Jei taip, tai ir savaime vertingi. senovinė biblinė formulė nūdieniškai skambėtų taip: Siūlome keletą labai paprastų taisyklių, kaip šitai padaryti, kaip atstatyme galimą garso ir prasmės ryšį. Visa žemė (t. y. visos tautos ar tauta) turėjo vieną Tam užtenka dabartinės, kasdienės kalbos žinių. kalbą (t. y. tarė ir girdėjo tuos pačius garsus) ir vie­ Pirmoji taisyklė. Priebalsis atstovauja žodžio formą, nokius tuos pačius žodžius (t. y. vienodai suvokė tų balsė – esmę, esmiškumą. Žodis yra formos ir esmės,

126 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 lietuvių kalbos paparčio žiedas priebalsių ir balsių dermė. Pirmiausia kreipsime dėme­ lyti,­ šveisti;­ 3. gadin­ ti,­ naikin­ ti­ (LKŽ). Taigi­ raidė­ n sį tik į priebalsius, nes balsių vaidmuo sunkiau įkan­ reiškia­ ne tik neigi­ mą,­ bet ir taisy­ mą,­ moky­ mą,­ naujų­ damas. savy­ bių­ įgiji­ mą.­ Plg. „any­ta mar­čią anuoja“,­ t. y. auklė­­ Antroji taisyklė. Priebalsių prasmė ryškiausia žo­ ja, paneig­ da­ ma­ buvu­ sias­ savy­ bes­ ir ugdo­ naujas;­ ynis džiuose, turinčiuose tik vieną priebalsį. Pavyzdžiui, (šerkšnas) – šalčio­ paveik­ tas­ rūkas­ įgyja­ kito­ kį­ pavi­ da­­ l – uola, yla, eilė. Ypač pravartūs „vaikų žodžiai“, t. y. lą; anas – ne aš, o kitas,­ tai reiš­kia kitoks­ nei aš. kur priebalsis kartojasi, pavyzdžiui, lėlė (tikriausiai l Tad l – n formu­ lė­ būtų­ indi­ vi­ du­ a­ ly­ bės­ dary­ mas,­ tobu­ ­ reiškia individualybę, išskirtinumą). Šie žodžiai yra lyg lini­ mas­ per neigi­ mą,­ pa­naudo­ jant­ ir prievar­ tą­ . Kaip čia priebalsių prasmės vėliavnešiai. Natūralu, kad jų dau­ nepri­ si­ min­ ti­ „lino­ kančios“,­ kol iš auga­ lo,­ gamtos­ dari­ giausia randame vaikų kalboje (plg. posakį – „vaikai nio, pagamina­ mas­ civi­ li­ za­ ci­ jos­ elementas­ – lino­ pluoš­ dar moka paukščių (t. y. rojaus) kalbą“). Tokie garsa­ tas, siūlas,­ drobė.­ Plg. liau­n ėti,­ lė­n as. Lėn­ as – „lėtas,­ žodžiai kaip tėtė (papa), dėdė, nenia (auklė) supranta­ ramus“,­ bet ir „silpnas“,­ nes romy­ bė­ pa­siekia­ ma­ nega­­ mi bet kuriam indoeuropiečių vaikui, kaip ir lėlė, kaka tyviai,­ per pa­syvu­ mą;­ kai pa­syvu­ mo­ per daug, gau­na­ (blogas), caca (geras), baubas (baisus) ir t. t. Juose ypač me liū­n ą. aiškiai atsiskleidžia priebalsio prasmė. Kalbininkai, 2. Imki­ me­ kitą­ priebal­ si­ nį­ skele­ tą,­ kur l atsi­ du­ ria­ jau pavyzdžiui, slavistas Potebnia didelę reikšmę teikė vai­ antro­ jo,­ pasy­ vio­ jo­ priebal­ sio­ vaidme­ ny­ je.­ Tegul tai bus kų kalbos tyrinėjimams. g – l. Kas yra g? Uo­g a, au­g a, ūgis. Tikriau­ siai­ g reiškia­ Neuropsichologijoje žinomas vadinamasis sinestezi­ gamtą,­ jos lygme­ nis­ ir jos galias­ – visa,­ kas au­g a, kas jos reiškinys, kai garsinės opozicijos, pavyzdžiui, tarp aukštų ir žemų fonemų, gali sukelti asociacijas su priešpriešomis šviesus – tamsus, plonas – storas, leng­ vas – sunkus ir t. t., atstovaujančioms visus penkis žmogaus juslinius padargus. Nors šis „garsinis simbo­ lizmas“ egzistuoja paslėptu, neaiškiu pavidalu, tačiau vaikų kalboje jis ryškiausias; yra kalbotyrinių studijų, skirtų, pavyzdžiui, kūdikiško čiauškėjimo evoliucijai į vaikišką kalbą. Trečioji taisyklė. Sąveika tarp dviejų šaknies priebal­ sių vyksta taip: pirmasis priebalsis yra aktyvus, an­ trasis pasyvus; pirmasis priebalsis vyrauja ar stelbia antrąjį; galima sakyti, net reiškiasi per jį. Šitaip pa­ siekiama sudėtingesnė formų sąveika. Žodis tuomet yra aktyviojo (pirmojo) ir pasyviojo (antrojo) priebalsių reikšmių dermė. Šias tris taisykles galima nusakyti ir taip: priebalsiai yra žodžio reikšmė, o balsės – muzika; geriausiai raidės prasmę atsimena vaikai; dviejų ir daugiau priebalsių junginys yra jų reikšmių sandermė, leidžianti aprėpti būties įvairovę. Tačiau šios taisyklės galioja tik branduolinėms, „mo­ tininėms“ kalboms, t. y. toms, kurios dar neprarado garso ir prasmės ryšio. Galbūt lietuvių kalba yra tokia.

Čia tinka prisiminti Humboldto teiginį apie ide kalbas Tadas Gindrėnas. Brunetės. 2008. Lino raižinys kaip labiausiai „tobulas“, taip pat de Saussure’o teiginį apie labiausiai „motyvuotą“, ultragramatinę sanskrito virsta­ uog­ a. Jė­g a (j yra arti­ ma­ g: joti­ / goti)­ išreiš­ kia­ (idem lietuvių) kalbą. gamtos­ gaiva­ liš­ ku­ mą;­ gogas (gu­g a) – „arklio­ ar gyvu­­ lio aukščiau­ sia­ vieta,­ gūb­rys tarp menčių“;­ go­g ė „galva“­ Pavyzdžiai. Pradė­ ki­ me­ nuo pa­prastų­ žodžių,­ pvz., (juokaujamai); gu­g a – „paki­ li­ mas,­ kalne­ lis,­ kalva“.­ li­nas. Priebal­ si­ nis­ skele­ tas­ bus l – n. Ką reiškia­ gar­ Taigi­ g – l formu­ lė­ būtų­ gamtos­ jėgų­ pasi­ reiš­ ki­ mas­ sas l? Uol­a, yla, lė­l ė: turbūt­ sutik­ si­ me,­ kad l – tai tik­ per l, individualybę. Ga­l ia ir gė­l ė. Tačiau­ yra ir gu­l a, riausiai­ indi­ vi­ du­ a­ ly­ bė,­ atski­ ry­ bė,­ išsi­ ski­ rian­ ti­ iš aplin­­ gu­l ė (guolis)?­ Kas tai būtų?­ Tikriau­ siai­ to paties­ g pasi­­ kos (uola), chao­ so­ (eil­ė); kažkas­ kitas,­ nei aš (lė­l ė). Tuo reiški­ mas­ per l, bet priešin­ ga,­ irimo­ (augti – iž­ti) kryp­ tarpu­ n: ne!; niúnyti­ (skursti,­ vargingai gy­venti),­ anuo­ timi;­ juk gamtos­ jėga­ pa­sireiš­ kia­ ne tik noki­ mu,­ bet ir ti – 1. sunkiai­ vargstant­ da­ryti,­ taisy­ ti,­ moky­ ti;­ 2. va­ nyki­ mu.­ Plg. gulas­ – „išgriuvęs me­dis, gulin­ tis­ ba­loje,­ naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 127 Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus ežere,­ upėje“­ (gel­das da­ryda­ vo­ ne iš sta­čio, bet iš gu­lo laptin­ ga­ sis­ uo­s is, ką sies­ti vi­sos tos šy­š os, še­š upės­ ir medžio).­ Į tą pa­čią pusę­ bus gė­l a, ga­l as bei gė­l as. Pir­ sie­s artys).­ Tai auš – (aušti, au­š a), stebuk­ lin­ gas­ visa­ ko mieji­ – gam­toje­ glūdin­ čios­ mirties­ pasi­ reiš­ ki­ mas­ per pradžios­ vyksmas,­ pasi­ kar­ ­tojan­ tis­ kasryt.­ Tai ir ai­s us – individualy­ bę,­ antrasis­ – gė­las vanduo­ – van­duo be „graudus,­ gūdus,­ gailus“:­ „Tavo­ pany­ tė­ lė­ aukšta­ jam­ druskos,­ prėskas,­ be sko­nio, taigi­ lyg ne­gyvas­ („Žo­lė – svirne­ ly,­ užsi­ rė­ mus­ ant kraite­ lio,­ aisiai,­ gailiai­ verkia“.­ gėlas­ pašarė­ lis“,­ – Vaižgan­ tas).­ Aisa – pirmap­ ­radė,­ me­tafi­ zi­ nė­ gė­la – norint­ ją pajus­ ti,­ 3. Dabar­ im­kimės­ sudė­ tin­ ges­ nio­ atve­ jo:­ s – l. Tegul­ reikia­ pa­sėdė­ ti­ ant Ai­seto­ kranto:­ jis vėl pa­juto­ ilge­ sį­ tai bus sie­l a. Ką apie sielą­ gali­ pa­saky­ ti­ dabarti­nė kal­ gyve­ ni­ mo­ ai­sumo.­ Šio ais­ umo­ pertek­ lius­ turbūt­ sus­ i­ botyra: „Lietu­ vių­ kalbo­ je­ siela­ sieti­ na­ su sielis­ (vande­­ na sielą­ (su­sà, sau­s à ). Ir paga­ liau­ asys (esai) – asiūk­ ny plukdo­ mi­ rąstai),­ gal ir seilės­ . Vokie­ čių­ die see­ le­ taip lis, pirmap­ ­radis­ ir amži­ nas­ kaip esa auga­ las,­ šiurkštus­ pat sie­jama­ su see – „jūra,­ ežeras“.­ Vargu­ ar tai bū­tų gamtiš­ kas­ esos atitik­ muo.­ O kas yra se­s uo, lietu­ viš­ kai­ skoli­ niai,­ veikiau­ už šių žodžių­ slypi­ kokia­ nors mito­­ omei nerei­ kia­ aiškin­ ti.­ logi­ nė­ – filo­ lo­ gi­ nė­ rea­ li­ ja,­ sielą­ jungian­ ­ti su pirmap­ ­ra­ Tad s – esos raidė.­ Kas gi yra siela­ ? Formu­ lė­ būtų­ – džių vande­ nų­ mitologe­ ma.­ Dar viena­ įmano­ ma­ sielos­ siela­ yra esos pa­saulio,­ sacrum­ pa­sireiš­ ki­ mas­ per l, as­ etimo­ lo­ gi­ ja­ nuo sieti­ “2. Taigi­ ne ypač. Ką duotų­ siūloma menį,­ kaip ir gamti­ nis­ jos lygmuo­ – saulė. Tegul­ čia bus metodi­ ka?­ ir sei­l ė – pa­slaptin­ giau­ sia­ orga­ niz­ mo­ išsky­ ra,­ Dievo­ Pradė­ ki­ me­ nuo s. Tai sakra­ li,­ gal pa­ti švenčiau­ sia­ skreple­ lis,­ ir su­l a – auga­ lo­ esmiš­ ku­ mas.­ O kas yra suo­ lietu­ vių­ raidy­ no­ raidė,­ tarsi­ pašven­ ti­ nan­ ti­ daugumą las? Jau esa­me rašę,­ kad suolas nuo salti­ , saldžiai­ al­pė­ ti sėdint­ ant mar­čių ar vėlių­ suole­ lio,­ belau­ kiant­ savo­ eilės­ virsmui.­ O kas būtų­ sa­l a? Esos sutirš­ tė­ ji­ mas.­ Sie­ lis – tik plau­kiantis­ rąstas,­ ma­ža sala­ – iš čia ir van­ dens mito­ lo­ ge­ ma.­ Ir pats pa­slaptin­ giau­ sias­ – še­š ė­l is (š – š – l arba­ s – s – l). Tai jau trina­ rė­ siste­ ma;­ pradžioje­ s pasireiški­ mas­ per s, dvigu­ ba­ s apraiš­ ka,­ ir šio „super–­ s“ pasi­ reiš­ ki­ mas­ per l, indi­ vi­ du­ a­ ly­ bę.­ Todėl­ šešėlis­ toks paslap­ tin­ gas,­ su­ sijęs su anapu­ sy­ be.­ Kuri­ meto­ di­ ka­ vaisin­ ges­ nė,­ tegul­ sprendžia­ skai­tyto­­ jas. Nuo sa­vęs pa­saky­ si­ me,­ kad rak­tas į mū­sų žodį­ yra mumy­ se­ pačiuo­ se.­ Jis įgali­ na­ mus nesi­ dai­ ry­ ti­ aplink­ („lygi­ na­ mo­ ji­ kalbo­ ty­ ra“),­ o eiti­ tiesiai­ prie esmės.­ 4. Im­kime­ pa­galiau­ pa­tį sudė­ tin­ giau­ sią­ va­riantą,­ kai abu sandai­ ne gam­tinio­ lygmens,­ abu yra abstrakčios­ atitrauk­ ti­ nės­ sąvo­ kos.­ Tegul­ tai bus r – s. R – oras (plg. au­r a), yrà (yra – esti­ pa­kaita­ las;­ kitas­ varian­ tas­ – nuo irti,­ aižė­ ti);­ dar au­r e! Turbūt­ r bus apraiš­ kos,­ raiškos,­ objek­ ty­ va­ ci­ jos­ raidė:­ aš esu, tu esi, bet jis – yra. T. y. aš žinau,­ kad aš esu, kaip ir man etiš­kai arti­ mas­ tu, bet apie jį, sveti­ mą­ jį,­ aš žinau­ tik tiek, kad jis, aure, yra! Kad jis pasi­ reiš­ kia.­ Tas pat ir su oru – aš jo nema­ tau,­ bet žinau,­ kad jis yra. Tačiau­ raiška­ neam­ ži­ na­ – kas pasi­ reiš­ kia,­ yra neam­ ži­ nas,­ mirtin­ gas,­ ỹrantis,­ nes tik Tadas Gindrėnas. Brolio sąžinė. 2008. Lino raižinys esa yra amži­ na,­ o bet kuri­ s k v a r ­m a (forma),­ raiškà­ pasmerk­ ta­ suir­ ti,­ būti­ suar­ ta­ (orė). mūsų­ žodžių,­ daiktų,­ sąvo­ kų­ – jų pabai­ go­ je,­ juos jau Jei taip, tai ką duos, rasdins­ meta­ fi­ zi­ nis­ due­ tas­ r – pagim­ džius,­ išta­ rus,­ tarsi­ apgau­ bian­ ti­ juos sacrum.­ s? Ogi ras­ ą. Jau apie ją ra­šėme­ – rasa­ nuo rastis, at­ Pirmiau­ sia­ tai neologizmas esa – esmės,­ esmiš­ ku­ mo­ siras­ ti­ iš nieko,­ ex ­nihi­ lo,­ dieviš­ ko­ sios­ kūry­ bos­ aktu­ iš distiliatas3. Tai aš (ir ašis). Tai ir au­s is, dieviš­ ka­ sis­ or­ savęs,­ iš dieviš­ ko­ jo­ esmiš­ ku­ mo,­ trokštant­ ap­sireikš­ ti,­ ganas,­ daug svarbes­ nis­ už akį, ma­tančią­ vien kietą­ tik­ rastis­ bei rasdin­ ti,­ gim­dyti­ . Iš sa­vęs, nes Dievas­ irgi­ rovę­ (lietu­ viš­ ka­ ausis­ girdi­ ir supran­ ta,­ ką šlama­ pas­ trokšta­ my­lėti­ ir būti­ mylimas, Jis ir yra Mei­lė, o Mei­

2 Gintaras Be­res­ne­vi­čius, Trum­pas lie­tu­vių ir prū­sų re­li­gi­jos žo­dy­nas, (vėliau galbūt oysia, osia). „Senovėje mes esmės pavadinimą ištardavo- Vilnius, 2001, p. 167. me ne oysia, bet essia“, – sako Sokratas Platono Kratile 3 Plg. Antikos filosofų terminą daiktų, dalykų esmei nusakyti essia

128 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 lietuvių kalbos paparčio žiedas lei reika­ lin­ ga­ kas nors kita­ nei aš, nors Meilės­ įtampos­ mos dar neįkandamos, tačiau ir čia, rodos, galioja tie lanke­ visa­ vėl tam­pa viẽna, susi­ lie­ ja.­ Jau ra­šėme­ apie patys dėsningumai. Apsiribosime universalia taisykle: sanskritiškąsias­ råsas – atski­ rų­ meno­ rūšių­ dieviš­ ko­ jo­ aktyvusis (pirmasis) priebalsis (ar jų grupė) reiškiasi įkvėpimo šalti­ nius,­ sal­inan­ čius­ savo­ salsvą­ sul­ą į me­ni­ per antrąjį, pasyvųjį; ši naujai gauta prasmė, jau kaip ninko­ sielą.­ Apraiš­ kos­ pasi­ reiš­ ki­ mas­ per s, esą, iš esõs – aktyvioji, reiškiasi per trečiąją; o naujai gautoji – per tai rasa­ . ketvirtąją ir t. t. Pavyzdys: v – l – n: velionis, velinas (velnias), velėna. Tačiau­ čia reikia­ pami­ nė­ ti­ vieną­ labai­ svarbią­ ap­lin­ Pradžioje v – l; vėlė. Griežtasis n įspraudžia slėpiningą­ kybę.­ Daly­ kas­ tas, kad kiekvie­ nas­ mūsų­ yra l, bet labai­ ją vėlę į jai tinkamą vietą (plg.: „vėlė be vietos“) ir gau­ skirtin­ gas.­ Todėl­ kiekvie­ nas­ mūsų­ jausi­ me,­ supra­ si­ me­ name konkretybę – velionis. garsą­ savaip,­ taip pat ir pras­mę išgirsi­ me­ savaip.­ Tad žodžio­ žadi­ ni­ mas­ – menas,­ kai kiekvie­ nas­ mūsų­ yra Priebalsių inversija (pervarta). Beliko prisiminti meni­ nin­ kas­ . Tai svarbiausioji taisyklė. Ir dėl to čia ne­ priebalsių virsmą žodyje, mūsų pavadintą veidrodinės gali­ būti­ griežtų­ nuorodų – taip ir tik taip! To­dėl, pagal­ simetrijos dėsniu4, kai susikeitus vietomis pirmajam kiekvieno mūsų­ gebė­ ji­ mą,­ girdė­ si­ me­ ir supra­ si­ ­me žodį ir antrajam šaknies priebalsiams įvyksta ir prasmi­ kiekvie­ nas­ kažkiek­ savaip.­ Tegul tai bus svarbiausio­ nis virsmas: Diev-as / veid-as (dieviška – žmogiška); ji taisyklė. Taigi prieš kiekvie­ ną­ aiški­ ni­ mą,­ inter­ pre­­ rim-ti / mir-ti; gim-ti / mig-ti (čia – anapus), taip pat taci­ ją­ tu­rėtų­ būti­ žodelis „gal­būt“. Ar tai blo­gai? Nieku plat-us / talp-us (erdvė – talpuma); gyl-is / lyg-is (ver­ gyvu ne. Tai užtik­ rins­ tokią­ įvairo­ vę,­ kuri­ gebės­ sude­­ tikalu – horizontalu); dar ryt-as / tyr-as; dor-a / rod-a rinti­ asmens­ skirty­ bę­ su vi­satos­ univer­ sa­ lu­ mu,­ ir kartu ir t. t. Ta­da dar nesupratome šio semantinio stebuklo atgimti kūrybiškumui. (Čia tinka prisiminti jaunagra­ matikių mokyklos išaukštintą individualų psicholo­ gizmą, individualią kalbą. Potebnia, o dar anksčiau Humboldtas, didelį dėmesį skyrė ir liaudies kalbai, tar­ mėms, tautosakai.)

Priebalsių giminystė. Dvylika (apytikriai) priebalsių aprėpia visą būties įvairovę. Šie dvylika garsaprasmių tarpusavyje dažnai giminingi. Pabandykime juos su­ grupuoti. Akivaizdi s, š ir ž giminystė: sal-ti ir šal-ti; oš-ti ir ūž-ti; šiaur-us ir žiaur-us, plg. ses-ula ir žiež-ula (sacrum → profanum → vulgarum). V, b ir p irgi gar­ siškai artimos, todėl artimos ir prasmiškai. Plg. vaiva – bubas (kas nors apskrita, stora vaikų kalboje) – pupa (sakralu → buitiška → komiška?). Apie d ir t jau kalbė­ ta. Tokią giminystę galime vadinti vertybine arba hie­ rarchine – kai prasmės sakralumas žemiškėja, darosi buitiškas. Kitos jungtys sudėtingesnės. Apsiribosime keletu pa­ vyzdžių: įmanomas ryšys tarp v ir l (absoliuto „sukie­ tėjimas“ iki individo? – valia?). Sudėtingas ir keistas s ir k ryšys, panašesnis į priešpriešą (k – sukietėjęs s?); Tadas Gindrėnas. Oras. 2003. Lino raižinys kėdė nuo sėdėti? (sėdė?); šauk-ti ir kauk-ti; s kietėdama į k, duoda sakus. (Gal čia slypi dirbtinoko ide kalbų su­ prigimties, tačiau šitai buvo taip akivaizdu, kad leido­ skirstymo į satemines ir kentumines paslaptis? Gal lie­ me sau naudotis juo kaip metodu pasaulėžiūriniuose tuvių kalba nėra „satemizuota kentuminė“, o jai tiesiog ieškojimuose. toks suskirstymas neegzistuoja, nes tinka tik kalboms Šį fenomeną platesniame, ne vien lietuvių kalbos po Babelio katastrofos?) kontekste, yra tyrinėjęs Dainius Razauskas5, pripaži­ nęs galimą ryšį tarp fonetinės bei semantinės simetri­ Trinarės sistemos. Paprastumo dėlei tyrėme žodžius, jos, nagrinėdamas anagramos reiškinį, taip pat santy­ turinčius tik du priebalsius. Trinarės ir daugiau siste­ kį tarp slaptosios (poetinės, sakralios) bei paprastosios

4 Žr. savilaidos leidinį: NN [Algirdas Patackas], Saulė ir kryžius, Kau- savimonė), Kaunas, 1984, p. 108–113; taip pat Algirdas Patackas, Alek- nas, 1983, p. 51–57 (mašinraštis); straipsnį savilaidos leidinyje: Algir- sandras Žarskus, Gimties virsmas, Vilnius, 1990, p. 73; Algirdas Patac- das Patackas, „Modus imaginis“, in: ETHOS (baltų kultūra ir lietuviška kas, Aleksandras Žarskus, Virsmų knyga, Kaunas, 2002, p. 48–50. naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 129 Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus

(profaniškosios, kasdienės) semantikos. Autorius daro patija. Ir tegul bus atleista, kad teksto pavadinime yra išvadą, kad įmanoma „fonetinę žodžio šaknies priebal­ „balsės“, o ne „balsiai“ – mat moteriškumas labiau at­ sių simetriją sieti su atitinkamų žodžių semantika“, liepia jų esmiškumą ir dera į porą vyriškam priebalsiui kartu perspėdamas apie pavojų, nesant ratio stabdžių, (lietuvių raštijoje vartojami abu terminai – tiek balsiai, „išprotėti“ iš nuostabos, susidūrus su kalboje slypinčiu tiek balsės (balsė – raidė, balsis – garsas)). sacrum (plg. rus. iz-umlenije – nuostaba, nors pažodžiui Ypač šitai ryšku dėsnyje nykti–nokti8, visoje gyvybės- būtų „išėjimas iš proto (um)“). mirties skalėje (žydėti / žiedėti; kupti / keipti; visti / Šito pavojaus mums padės išvengti anksčiau aprašy­ vysti; kusti / kūsti; tarpti / tirpti ir t. t.). Pati priebal­ toji „3-ioji taisyklė“, paaiškinanti, kas gi čia vyksta, kai sinė konstrukcija, priebalsių dipolis čia nieko nesako į priebalsiai susikeičia vietomis. Prisiminkime ją: sąvei­ kurią pusę vyksta vyksmas. Vektorių, kryptį suteikia ka tarp dviejų žodžio priebalsių vyksta taip: pirmasis balsės. Per jas, jų „šlamesius ir ūžesius“ išryškėja, kur priebalsis reiškiasi per antrąjį, t. y. pirmasis yra akty­ link plaukia priebalsių laivė – į gyvybę ar mirtį. Tik vusis, o antrasis – pasyvusis. Pirmojo priebalsio indivi­ balsių muzika žodžių polifonijai suteikia gyvastį, paža­ dualybė yra stipresnė – ji iškreipia antrojo priebalsio dina ir gaivina sielą. Ir todėl muzika nereiškia nieko ir raišką, tačiau pastarojo individualybė vis tiek išlieka, kartu reiškia viską – džiaugsmą ir liūdesį, susimąsty­ nors ir stipriai paveikta. Virsme, priebalsių susikeiti­ mą ir įniršį, meilę ir dies irae. Balsių muzikos, balsių mo atveju pozicijos keičiasi. Pirmasis keliauja į pasy­ stebuklo dėka buitis virsta būtimi, o tuščia erdvė, rui­ vią padėtį, o antrasis atsiduria priekyje, stipresniojo, mas – rūmais. Todėl muzika yra tai, ko nėra ovyje, ko aktyviojo vaidmenyje. Savaime aišku, įvyksta ir atitin­ negalima nusakyti per formą, per raišką. kamas prasminis virsmas: Diev-as / veid-as, dieviška – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – galbūt pats lie­ žmogiška (padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir tuviškiausias lietuvis – patyrė šią dramą tarp formos ir panašumą – Pr 1, 26); mir-ti reiškia rim-ti ir atvirkš­ esmės, akies ir ausies, tapybos ir muzikos egzistenciš­ čiai, o užgim-ti – užmig-ti. Užgimusį kūdikį, kurio savi­ kai: svyravo tarp muzikos ir tapybos, kol gležna prigim­ monė dar miega, reikia žadinti, ką aiškiai nurodo kūdi­ tis neatlaikė šių iš esmės skirtingų talentų įtampos. kių žadinimo paprotys kaimo kultūroje6. Būtent todėl europietiškasis ratio pateko į akligatvį Tad viskas sustoja į savo vietas – slėpiningoji kalbos kalbotyroje. Susidūrę su balsėmis, mokslininkai grie­ sacrum priešprieša su jos profanum pasirodo esanti tik bėsi fonetikos. Ir ko tik nebuvo prigalvota – pradedant nutrūkusi gija, kadaise siejusi garso ir prasmės pasau­ garso technika, baigiant matematika – visais tais Hel­ lius. Nutrūkusi, bet ne visai – mūsų kalboje ja, kaip wago trikampiais, Joneso balsių kampainiais ir dend­ styga, dar galima sugroti liūdną ir pamirštą išvarytųjų rogramomis. Buvo išaiškinta, kaip padaromas garsas, iš Viešpaties sodų melodiją. kaip kas taria garsus, tačiau net nekeltas klausimas – o kas iš to? Žodis, jo vidinis kosmos taip ir nebuvo iš­ * * * slaptintas nei išgirstas... Mūsų kalboje šitoji muzika dar gyva. „Aš mąstau apie Tai tiek apie priebalsius. Dabar apie balses (kodėl tolumõs ir tylumõs buvimą sykiu“, – sakė Heideggeris. vartojama moteriškoji giminė, paaiškės vėliau). O ką Ką vokiečiui tenka išmąstyti, lietuviui akivaizdu – tõ­ reiškia balsė? liai ir tyla, tolti ir tilti, tõlumos ir tylumà yra poetiniai ir Slėpinys ir yra, kad balsė nieko nereiškia. Balsės (vo­ metafiziniai dvyniai. Esame tikri, kad pasklaidę mūsų cales) yra grynas garsas, garsas per se7. poeziją dažnai rastume šiuos žodžius dvynius sykiu. Balsės paskirtis visai kita – suteikti gyvybę, esmę, pagaliau emociją žodžio konstrukcijai, žodžio skeletui. būt-is ir buit-is | metafizinis lygmuo Priebalsiai yra griaučiai, balsės – tai, kas griaučius pa­ es-à ir ais-à9 | verčia gyva būtybe. Vien priebalsinė konstrukcija yra tvar-ka ir tvir-ka | prasminga, bet negyva, ji neturi vertybinio matmens – švank-us ir švink-ti | gerai ar blogai, šil-ta ar šal-ta. Balsė ją padaro esmingą, draus-ti ir drįs-ti | moralė, dora tai yra gaivina, teikia gyvastį. Priebalsis ir balsė – du klaus(y)-ti ir klys-ti | skirtingi pasauliai. Pirmasis – formų, reikšmių pasau­ myluo-ti ir meluo-ti | lis, õvis, akies karalystė. Antrasis – esõs, ausies vieš­ šal-ta ir šil-ta | gamtinis lygmuo ir t. t.

5 Dainius Razauskas, „Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba“, in: nas, Kaunas, 2003), ir senovinėse enciklopedijose – „visu balsu, išžiota Liaudies kultūra, 1997, Nr. 1, p. 10. burna tariamieji garsai a, e, i, o, u“ (Liet. Encikl.). Labai jau „nemoksliš- 6 A. Kriauza „Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje“, in: Gimta­ ki“ apibrėžimai, bet kitaip ir nepasakysi. sai kraštas, Šiauliai, 1943, p. 33. 8 Algirdas Patackas, Aleksandras Žarskus, Virsmų knyga, p. 42–54. 7 Šitai atsispindi ir mokyklinėse gramatikose – „garsas, kurio pagrin- 9 Senovinis žodis, reiškiantis metafizinį liūdesį, weltschmerz (plg. dą sudaro muzikiniai tonai ir šiek tiek šlamesių“ (Lietuvių kalbos žiny­ Čiurlionio atsakymą į klausimą „Was is so traurig?“).

130 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 lietuvių kalbos paparčio žiedas

Girduvà ir akijà. Lietuvių kalba nepaliauja stebinti boje. Tačiau šitai nėra labai svarbu. Svarbiau yra pa­ ir, atrodo, ją pažįstančius ir mylinčius. Autoriai prisi­ keisti mąstymą. Ne tiek stengtis suvokti, kiek stengtis pažįsta, kad nieko iki šiol apie ją neišmano, lygiai kaip pajusti. Ne tik suprasti žodį, bet ir jį išgirsti, jo skam­ ir tie 99% lietuvių, kurie, kad ir kalba lietuviškai, jos besį, jo balsą. Ne tik garsą. Juk kuo skiriasi garsas nuo nepažįsta (pažinti čia reiškia vartoti ją sąmoningai, es­ balso? Balsas – tai suasmenintas garsas, mano garsas, miškai, ne vien susižinojimui). Ar galite patikėti, kad lietuvių senkalbėje, kaimo žmonių šnekoje, galima iš­ girsti ne tik garsą, bet ir šaltį – „kai apsivelku storai, tai šalčio negirdžiu“; skausmą – „rodos, nei ligotas, nei ko, o vis girdis ir girdis (skausmas). Jau kaip ir sugijo, ale vis dar toj vie­ toj girdis sopėjimas“; kvapą – „aš labai mėgstu, kai dešroj biskį česnako gir­ dėt“; skonį – „viralas – nors ant šunies pilk – sūrumos ne­ girdėt“ (LKŽ). Todėl nenuostabu, kad galima išgirsti ir prasmę, ką ir teigia LKŽ: girdėti (girdi (girdžia), -ėjo) – 1. „ausimis suvokti garsus“ (beje, tą patį teigia ir senovinės rusų kalbos Dalio žodynas). Taigi ausis – universalus instrumentas visoms jus­ lėms atpažinti – skausmui, šalčiui ar šilumai, kvapui, skoniui. Visoms joms tinka tas pats – išgirsti, girdėti. Tik ne akiai. Nes akis, akijà – visai kita karalystė. Čia kiekvienai akies gãlios pakopai – atskiras pavadinimas, prade­ dant nuo tiesmuko žvelgti (žvelgiu ir tiek); žiūrėti (nu­ Tadas Gindrėnas. La. 2004. Lino raižinys sakomas pats veiksmas); matyti (žvilgsnis darosi sąmo­ ningesnis), domėti (įsi-dėmėti, koncentruoti žvilgsnį); iš manęs. Priebalsių garsas yra tik garsas; balsės garsas regėti (praregiu, prasiveržiu pro materijos luobą); ir pa­ yra ir balsas. Tad ir žodis – ne vien slaptažodis ar spė­ galiau vydėti – išvysti esmę ir õvį. Šis gebėjimas, vyda jinys, o mano kūrinys. Kaip jį ištarsiu, taip ir turėsiu. yra jau anapus fizinio-gamtinio pasaulio, yra jau trans­ Virš dėsnių esu Aš, kaip Dievo kūrinys, kaip sukurta cendentinis lygmuo, ir būtent čia akis, akijà susilieja su kurti būtybė, kuriai kūryba yra priesakas ir laimė. Tad ausimi, girduvà. neužsisklęskime dėsniuose ir prasmėse, mokėkime iš­ girsti ir įgarsinti, įbalsinti, grįžkime prie pirmapradžio vydėti – girdėti santykio ne tik su Dievu, ne tik su artimu savo, bet ir -----transcensus----- su dieviškuoju „Pradžioje buvo Žodis...“ regėti – kvapą ...pradžioje – jeigu galima kalbėti apie Dievo pradžią, domėti – skonį bet žmonių kalba neturi TAM sąvokų – pradžioje buvo matyti – šaltį žodis kaip gryna aidea, žiūrėti – skausmą ...tas žodis buvo Dieve, taigi glūdėjo pačioje Dievo žvelgti esybėje – galbūt kaip pa-žadas, Giliausiu lygmeniu ausis ir akis pasiekia santarvę, ...ir žodis tapo Dievu, nes įvyko kristocentrinis virs­ darną; girduvà susilieja su akijà. Vydūnas, Rasos epop­ mas, nes buvo įvykdytas pažadas išgelbėti žmoniją iš tas10, ne tik įžvelgia, bet ir girdi VISA – visa, kas ẽsa. pirmapradžio nuopuolio, atsiųsti jai, paaukoti save, įžo­ dintą kaip SALVATOR, SOTER, Atpirkėją. Tačiau pats laikas sustoti. Turbūt pajutome, kad vėl grįžtame, patys to nepastebėdami, prie smalsiojo „Ką 10 Epoptas – aukščiausias pašvęstumo laipsnis Eleuzijaus misterijose tai reiškia?“ Gali būti, kad mūsų senkalbėje buvo dar (iš epopteia – šaknis opteyo reiškia „žiūrėti, žvelgti“; epopteia – „įž- daugiau šių akivaizdybių nei dabartinėje lietuvių kal­ valga, vyda“).

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 131 apžvalga

Vilniuje likusi negausi lenkiškai Vilniaus Arkikatedra kalbančių tikinčiųjų bendruomenė, kuri iki tol daugiausia meldėsi Arkika­ tedroje, nuo 1949 m. pavasario pradė­ sovietmečiu jo telktis Šv. Dvasios bažnyčioje, – po Režimo sprendimų motyvai ir visuomenės reakcijos to, kai į ją buvo perkeltas prel. Jonas Elertas su sąlyga, kad čia pamaldos bus tik lenkų kalba. Ištuštėjusi Arki­ Arūnas Streikus katedra rudenį, ko gero, būtų tapusi ­ natūraliu traukos centru lietuvių stu­ dentams, mat uždarius Šv. Jonų baž­ nyčią ir panaikinus lietuviškas pa­ maldas Šv. Dvasios bažnyčioje, jiems Bažnyčių uždarinėjimas ir jų desak­ buvo svetima. Be to, dėl repatriacijos vėl reikėjo ieškoti naujo dvasinio ralizavimas buvo viena iš ryškiausių ir represijų tuo metu Vilniuje katast­ prieg­lobsčio. Tačiau Vilniaus arkivys­ sovietų režimo Lietuvoje vykdytos rofiškai trūko kunigų, todėl ne visose kupijos valdytojas kan. Edmundas antireliginės politikos apraiškų. Taip bažnyčiose pamaldos vykdavo regu­ Ba­sys, kuris Arkikatedroje aukodavo tikėtasi greitai ir efektyviai spręsti liariai. Mišias lietuvių kalba, sovietų valdžios visuomenės ateizacijos užduotis. Kita Matydamas, kad bažnyčių uždary­ reikalavimu greitai taip pat buvo pri­ vertus, sakralinių objektų naikinimas mas Vilniuje, kitaip negu Kaune, ne­ verstas išvykti iš Vilniaus. taip pat buvo svarbus įrankis įvaldant sukelia didesnio tikinčiųjų pasiprieši­ Pasirengimas Arkikatedros uždary­ erdvę ir ją naujai įprasminant. Pir­ nimo, Religinių kultų reikalų tarybos mui turbūt neatsitiktinai sutapo ir su moji bažnyčių uždarymo banga, kilu­ (toliau RKRT) įgaliotinis Bronius Pu­ vysk. Kazimiero Paltaroko atvykimu į si 1948 m. vasarą, labiausiai išretino šinis planavo tęsti pradėtą akciją. Vilnių. Spaudžiama Pušinio, arkivys­ svarbiausių Lietuvos krikščionybės 1949 m. kovą jis į Maskvą nusiuntė kupijos kapitula 1949 m. liepos 11 d. centrų – Vilniaus ir Kauno – mal­ galimos bažnyčių dislokacijos Vilniuje nusprendė pakviesti vysk. Paltaroką dos namų tinklą. Iki 1948 m. pabai­ vaizdinę schemą, kurioje buvo pažy­ perimti arkivyskupijos valdymą, be gos Vilniuje buvo uždaryta daugiau mėtos tik 5 numatytos palikti veikti kita ko, tikėdamasi, kad vyskupui nei 20 katalikų bažnyčių ir koplyčių, katalikų šventovės. Įdomu, kad pagal pavyks išsaugoti Arkikatedrą. Deja, liko veikti 10 bažnyčių ir viena (Auš­ šią schemą tikintiesiems buvo numa­ šie lūkesčiai nepasiteisino. Tą pačią ros vartų) koplyčia. Reikia pažymėti, tyta palikti ir Arkikatedrą, tačiau jau dieną, kai vysk. Paltarokas buvo iš­ kad šį darbą sovietams palengvino ir po kelių mėnesių Pušinis nuomonę rinktas Vilniaus arkivyskupijos ka­ radikaliai pasikeitusi demografinė si­ pakeitė ir pradėjo rengtis jos uždary­ pituliniu vikaru, Pušinis informavo tuacija mieste. Kaip žinia, okupacinė mui. 1949 m. liepos 21 d. jis pranešė kapitulos narius apie principinį val­ valdžia, remdamasi sutartimi su Len­ RKRT pirmininkui Igoriui Polians­ džios sprendimą uždaryti katedrą ir kijos tautinio išlaisvinimo komiteto kiui, kad katedra ,,liko be kunigo, nes įrengti joje istorijos muziejų. Pušinio vyriausybe, pradėjo buvusių Lenki­ tikintieji mažai ją lanko, direktyvinės neišgąsdino ir vysk. Paltaroko grasi­ jos piliečių repatriaciją. Iki 1946 m. organizacijos tvirtai nusprendė joje nimai, kad jis atsisakysiąs perimti ar­ pabaigos iš Vilniaus į Lenkiją išvyko įrengti istorijos muziejų“1. Šiuo atve­ kivyskupijos valdymą, jeigu Katedra apie 90 000 asmenų, tarp jų ir dau­ ju, tvirtindamas, kad katedra mažai būsianti uždaryta. Kaip liudija išlikę guma iš beveik 50 mieste dirbusių lankoma, Pušinis, atrodo, nemelavo, saugumo dokumentai, sovietai tikėjo­ lenkų kunigų. Dėl to kai kurios Vil­ tik subtiliai apvertė priežastinį ryšį. si, kad su katedros uždarymu sutapęs niaus bažnyčios gerokai ištuštėjo, mat Iš tikrųjų Katedra liko be kunigo ne vysk. Paltoroko persikėlimas į Vilnių į miestą palikusių repatriantų vietas todėl, kad tikintieji mažai ją lankė, o sumažins jo turėtą didelį autoritetą pirmaisiais pokario metais daugiau­ atvirkščiai: tikinčiųjų sumažėjo todėl, tarp tikinčiųjų ir dvasininkų. sia kėlėsi sovietų valdžios aktyvas su kad joje neliko pastovaus kunigo. Pušiniui atsisakant registruoti Ar­ šeimomis bei rusakalbiai atvykėliai iš kikatedroje lietuvių kalbą mokantį kitų Sovietų Sąjungos regionų, kurių 1 Lietuvos centrinis valstybės archyvas (to- kunigą, jos lankomumas iš tikrųjų ge­ daugumai religinė praktika, aišku, liau – LCVA), f. R-181, ap. 3, b. 19, l. 1. rokai sumažėjo, todėl parapijos komi­

132 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 apžvalga tetui buvo sunku sumokėti brangiai vietų Lietuvos ,,įkūrimo“ dešimtmetį ir LSSR MT, tačiau jokių gausesnio įkainoto pastato draudimo mokesčius. galima buvo švęsti nuo krikščionybės kolektyvinio protesto akcijų nebuvo. Tai buvo paversta parankiu pretekstu ženklų išvalytoje erdvėje, stilizuoto Rankų nenuleido tik vysk. Paltaro­ įforminant Arkikatedros uždarymą. Gedimino kalno pilies bokšto fone. kas, kuriam ypač rūpėjo šv. kazi­ Siekdamas įtikinti gana rezervuotai Katedros uždarymu taip pat buvo miero relikvijų likimas. Būdamas Lietuvoje vykdomą masinį maldos pabaigtas administracinio miesto aktyvus šventojo kulto gaivintojas, jis namų uždarinėjimą vertinusią RKRT, centro, kuris sovietmečiu vis labiau baiminosi, kad uždarytoje ir niekieno kad ji pritartų katedros uždarymui, slinkosi į šiaurės rytus, valymas nuo nesaugomoje Arkikatedroje relikvijos Pušinis tvirtino, kad joje neva mel­ religinių objektų. Jau anksčiau užda­ gali būti išniekintos, o ir nesant gali­ džiasi tik 10–20 senų moterėlių, todėl rytos šalia svarbių valdžios ir švietimo mybių prie jų prieiti, tarp tikinčiųjų parapija neįstengia sumokėti mokes­ įstaigų buvusios bažnyčios: Šv. Jonų, silpnėtų ir pamaldumas šv. Kazimie­ čių2. Tokiam pasiūlymui buvo pritarta Šv. Kotrynos, Šv. Jurgio, Šv. Jokūbo rui. 1950 m. gegužės 30 d. laiške Josi­ ir 1949 m. pabaigoje Arkikatedra buvo ir Pilypo. fui Stalinui vysk. Paltarokas iškėlė šv. oficialiai uždaryta. Šis uždarymas Kaip ir tikėtasi, Arkikatedros už­ Kazimiero relikvijų tolimesnio likimo tapo paskutiniu, tačiau skambiausiu darymas nesukėlė ypatingos naujų­ klausimą, kaip išeitį siūlydamas pa­ Vilniaus bažnyčių tinklo retinimo ak­ jų vilniečių reakcijos. Tiesa, 1949 m. daryti atskirą įėjimą į Arkikatedros cijos akordu. Po dešimties metų An­ lapkričio viduryje į Maskvą buvo nu­ Kazimiero koplyčią ir leisti ten atli­ tanas Sniečkus taip nusakys partijos vykusi katedros parapijos komiteto kinėti religines apeigas4. Tačiau toks sprendimo motyvus: ,,Šios bažnyčios delegacija, kuri RKRT įteikė skundą kompromisinis pasiūlymas bolševiki­ uždarymas turėjo didelę reikšmę ko­ dėl Arkikatedros uždarymo. Prašymai niam mąstymui, aišku, nebuvo priim­ vojant už katalikų bažnyčios pozicijų palikti katedrą tikintiesiems buvo tinas. Vienintelis dalykas, kurį vysk. silpninimą, kadangi katedra ne tik taip pat nusiųsti RKRT įgaliotiniui Paltarokui didelėmis pastangomis pa­ buvo didžiausia iš visų veikiančių bažnyčių (apimtis – 65 tūkst. kubinių metrų), bet ir buvo religinis centras, daręs atitinkamą įtaką respublikai“3. Tačiau šiuo atveju aiškiai galima įžvelgti ir gilesnius tokio žingsnio motyvus. Istorinėje miesto širdyje sto­ vėjusi Arkikatedra buvo ne tik krikš­ čioniškosios Lietuvos kultūros, bet ir LDK istorija besiremiančios valstybin­ gumo tradicijos simbolis. Sunaikinti šias tradicijas siekusiems komunis­ tams užvaldyti istorinę miesto erdvę buvo gyvybiškai svarbu. Negalėdama visiškai sunaikinti valstybės ištakas menančių istorinių statinių komplek­ so, sovietų valdžia siekė bent jau nau­ jai sudėlioti akcentus. Gedimino kalno pilies bokštas jiems, matyt, neatrodė toks pavojingas istorinis simbolis kaip Arkikatedra, todėl galbūt neatsitikti­ nai vos uždarius ją, jau 1950 m. buvo pradėti šio bokšto restauravimo dar­ bai. Nuėmus skulptūras nuo Arkika­ tedros frontono ir susprogdinus Trijų kryžių paminklą, 1950 m. birželį so­

2 Broniaus Pušinio 1949 m. spalio 18 d. pa- žyma RKRT, in: LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 31, l. 68. 3 LKP CK 1960 m. gruodžio 7 d. laiškas SSKP CK, in: LYA, f. 1771, ap. 190, b. 12, l. 102. Vytautas Valius. Klasicizmas. Iš ciklo „Vilniaus architektūra“. 1977. 4 LCVA, f. R-181, ap. 1, b. 41, l. 55. Popierius, mišri technika. Ramūno Virkučio nuotr.

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 133 apžvalga vyko išsikovoti, tai galimybė perkelti žinimo klausimą5. Pažymoje minima, didesnis įspūdis Maskvai, nei tam, karstą su šv. Kazimiero relikvijomis kad prieš kelias dienas RKRT lankėsi kad susvyruotų Sniečkaus klano pa­ iš Arkikatedros į kitą vietą. 1952 m. Vilniaus Dailės instituto studentas sitikėjimas savimi. Galima įvairiai spalio pradžioje pats vyskupas savo Adomas Matuliauskas, atvežęs du samprotauti, kodėl Lietuvos katalikai automobiliu paslapčiomis jį pervežė į instituto studentų­ ir dėstytojų pasira­ nemėgino aktyviau pakovoti už Vil­ Šv. Petro ir Povilo bažnyčią. šytus laiškus, kuriuose buvo reiškia­ niaus arkikatedrą. Vienas galimų at­ Nauja galimybė atgauti Vilniaus mas susirūpinimas dėl netinkamos sakymų – nepaisant didelės Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto finansų architektūros paminklų, taip pat ir reikšmės Lietuvos krikščionėjimo isto­ skyriaus darbuotojų parceliuojamą bažnyčių apsaugos. Vis dėlto Niunka rijai, jis dėl politinių aplinkybių neta­ ir vandalų siaubiamą Arkikatedrą ir Sniečkus sugebėjo įtikinti SSKP po moderniosios XX a. lietuvių katali­ atsirado šešto dešimtmečio viduryje, CK agitacijos ir propagandos skyrių, kybės centru. XX a. Lietuvos katalikų Sovietų Sąjungoje prasidėjus vadina­ kad katedros apsauga tinkamiau bus gyvenimo centras neabejotinai buvo majam ,,atšilimui“. Siekdama page­ pasirūpinta ne ją grąžinant tikintie­ Kaune, kur tikinčiųjų bendruomenė rinti santykius su Katalikų Bažnyčios siems, o pritaikant liaudies kultūri­ buvo žymiai labiau konsoliduota ir, Lietuvoje vadovais ir paskatinti juos nėms reikmėms. ko gero, būtų jautriau reagavusi, jeigu aktyviau viešai remti sovietų valdžios 1956 m. birželio 6 d. Sniečkus išsiun­ sovietų režimas būtų kėsinęsis į Kau­ vykdytą vidaus ir užsienio politiką, tė specialią pažymą SSKP CK, kurioje no Arkikatedrą. Be to, nemažai daliai RKRT vadovybė tuo metu spaudė tvirtino: „Dabar, kai visiškai likviduo­ naujųjų vilniečių, ypač iš inteligentijos LSSR vadukus pradėti dialogą su ti pogrindiniai nacionalistiniai cent­ sluoksnių, katedros pavertimas repre­ vyskupijų valdytojais ir atsižvelgti į rai, katalikų bažnyčia respublikoje zentacine sovietinės kultūros erdve kai kuriuos jų pageidavimus. 1955 m. liko vienintele atrama visiems antita­ buvo iš esmės priimtinas. Kūrybinėje gruodžio 22 d. vykusiame vyskupijų rybiniams, priešiškiems nacionalisti­ erdvėje sovietmečiu katedra taip pat valdytojų susitikime su LSSR vyriau­ niams elementams. […] Arkikatedros buvo įprasminta tik kaip tobulų archi­ sybės atstovais, ką tik vyskupu įšven­ grąžinimas tik dar labiau paskatintų tektūrinių formų statinys, reprezen­ tintas Julijonas Steponavičius iškėlė reakcingus dvasininkus ir aktyvizuo­ tuojantis kūrybinį lietuvių liaudies ir Arkikatedros grąžinimo klausimą. tų klerikalinius-nacionalistinius ele­ genijų. Naujos katedros sampratos Tačiau vietos valdžia griežtai atmetė mentus“6. Tokius pat argumentus įsitvirtinimą bene ryškiausiai įkūni­ tokią galimybę, kadangi dar 1954 m. prieš Arkikatedros grąžinimą naudojo jo du aštunto dešimtmečio kultūrinio pavasarį buvo priimtas principinis ir Niunka, kuris savaite anksčiau dėl gyvenimo įvykiai: 1971 m. publikuota LKP CK biuro sprendimas čia įrengti šios problemos dar kartą buvo iškvies­ antroji Justino Marcinkevičiaus dra­ muziejų. tas į SSKP CK Propagandos ir agitaci­ minės trilogijos dalis ,,Katedra“ ir Net Kremliui toks užsispyrimas jos skyrių. Į LSSR partinės vadovybės nuo 1979 m. katedroje pradėti rengti atrodė nesuprantamas. 1956 m. pra­ nuomonę buvo atsižvelgta, nes po šio ,,Poezijos pavasario“ uždarymai, per džioje į Maskvą atvykusiam LKP pokalbio Propagandos ir agitacijos kuriuos buvo apdovanojami desakra­ CK ideologijos sekretoriui Vladui sky­riaus instruktorius P. Čerednia­ lizuotos katedros presbiterijoje įsitai­ Niunkai SSKP CK agitacijos ir pro­ kas paskambino į RKRT sekretoriatą sę naujosios lietuvių religijos – poezi­ pagandos skyriaus pareigūnai siūlė ir pranešė, kad CK nepritaria arkika­ jos – dievaičiai. peržiūrėti poziciją dėl katedros, kuri tedros grąžinimui tikintiesiems7. Taigi Galima atkreipti dėmesį į tai, kad neatitiko tuometinių SSRS užsienio šiuo atveju akivaizdžiai ne Mask­vos, o ir aštuntą dešimtmetį, kai Lietuvoje politikos išskaičiavimų. RKRT pirmi­ Lietuvos komunistų pozicija buvo le­ prasidėjo kova už tikinčiųjų teises, ninkas I. Polianskis taip pat ragino miama, sprendžiant lietuvių religinei Vilniaus Arkikatedros grąžinimo mo­ LSSR valdžią neskubėti su katedros ir kultūrinei savimonei itin svarbų tyvas nebuvo taip stipriai išreikštas pertvarkymo planais. 1956 m. ba­ klausimą. kaip kiti valdžiai keliami reikalavi­ landžio 26 d. RKRT parengė pažymą Galima tarti, kad tokią kietą LKP mai. Peticijos dėl Klaipėdos bažnyčios SSKP CK, kurioje buvo prašoma duo­ vadovų liniją Arkikatedros klausimu grąžinimo, vyskupų tremtinių padė­ ti nurodymą LKP CK, kad šis sustab­ be kitų veiksnių lėmė ir Lietuvos ka­ ties, nesikišimo į seminarijos reika­ dytų katedros perstatymo į paveikslų talikų bendruomenės pasyvumas. Pa­ lus buvo skelbiamos daug dažniau ir galeriją darbus, sparčiai vykdytus vienių studentų iniciatyvų ir Vilniaus pasirašomos gerokai didesnio žmonių siekiant užbėgti už akių galimiems arkivyskupijos kurijos pastangų ne­ skaičiaus. Tai visiškai natūralu, nes naujiems mėginimams kelti jos grą­ užteko nei tam, kad būtų padarytas šios bėdos Bažnyčiai tuo metu buvo

5 Rusijos federacijos valstybinis archyvas (to- dėl Vilniaus arkikatedros 1949–1956 m.“, in: pažymos SSKP CK, in: RFVA, f. 6991, ap. 3, b. liau – RFVA), f. 6991, ap. 3, b. 129, l. 104–105. Kultūros barai, 1995, Nr. 5, p. 71. 129, l. 104–105. 6 Cit. iš: Vygintas Bronius Pšibilskis, „Byla 7 Įrašas ant RKRT 1956 m. balandžio 26 d.

134 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 apžvalga skaudesnės, nei Arkikatedros susigrą­ Arkikatedros, kai kurie LKP CK ly­ gravituojantis link tautinio išsivada­ žinimas, kuris iš esmės turėjo daugiau deriai daug palankiau reagavo į kitas vimo tikslo, ryžtinga Bažnyčios pozici­ simbolinę reikšmę. Tik devintame de­ istorinės miesto širdies ,,sutvarkymo“ ja paskatino kai kuriuos ne taip dog­ šimtmetyje, artėjant svarbioms krikš­ idėjas. 1987 m. lapkričio 13 d. kalbė­ matiškai mąstančius LKP lyderius čionybės istorijai Lietuvoje sukak­ damas LSSR Dailininkų sąjungos su­ politinio pragmatizmo labui paaukoti tims, Vilniaus Arkikatedros grąžinimo važiavime LKP CK ideologijos sekre­ pirmtakų pergales ateizmo fronte. klau­simas vėl atsiduria pirmajame torius Lionginas Šepetys pirmą kartą Supratęs, kad Arkikatedrą anksčiau plane. Grąžinti katedrą jau reikalavo kaip oficialus asmuo viešai iškėlė Že­ ar vėliau vis tiek teks grąžinti tikin­ ne tik aktyviai pasipriešinimo veikloje mutinės pilies atstatymo idėją, kuriai tiesiems, gana gera nuojauta pasižy­ dalyvavę dvasininkai ir tikintieji, bet jau 1988 m. kovą pritarė ir LKP CK mėjęs Šepetys Sąjūdžio Steigiamojo ir vyskupijų valdytojai. biuras. Taip pasinaudojant Sniečkaus suvažiavimo metu iš tikrųjų pačiu Spaudimas grąžinti Arkikatedrą patirtimi (Trakų pilis), kaip naciona­ laiku pakuždėjo Algirdui Brazauskui ypač sustiprėjo 1987 m. minint Lie­ linių simbolių muliažais ramstyti so­ į ausį garsųjį pareiškimą dėl katedros tuvos krikšto jubiliejų, tačiau LKP vietų valdžią, buvo pakloti pamatai grąžinimo. Jeigu ne šis pareiškimas, vadovybė toliau liko ištikima Snieč­ grandioziniam natūraliai susiklosčiu­ kitą rytą Šv. Mišių nuotaika prie vis kaus paliktam ,,testamentui“. Tais sios istorinės miesto erdvės sudarky­ dar uždarytos Arkikatedros durų būtų metais baigtas dar vienas kosmetinis mo projektui, kurio padarinius mato­ buvusi visai kitokia. Bet gal, jei ne ta remontas turėjo pademonstruoti, kad me šiandien. euforija, 1988 m. spalio 22 d. vakare sovietų valdžia tinkamai rūpinasi už­ Vis dėlto 1988 m. rudenį jėgų balan­ apėmusi katalikų bendruomenę, būtų grobtu sakraliniu paveldu. Norėdami sas jau buvo radikaliai pasikeitęs. De­ blaiviau vertinami ir kiti LKP politi­ nukreipti visuomenės dėmesį nuo mokratinių permainų sajūdis, sparčiai niai manevrai? !

Tomas Daugirdas Sparnuoto arklio dantys Šiuolaikinės Lietuvos kultūros profiliai

Gilbertas K. Chestertonas yra pasakęs, kad nedera žiūrėti sparnuotam arkliui į dantis. Dabartinė Lietuvos kultūra kaip tik primena tokį arklį. Kultūra savaime yra padaras su sparnais, polėkiu. Atrodytų, pakanka vien juo džiaugtis ir atsisakyti minties žvelgti į dantis, kurie išduoda sveikatos ir gyvybės būklę. Knygoje mažai paisoma šių sparnų, užsiimama dažniausiai iš šalies palankaus vertinimo nesulaukiančiu ir nuotaiką gadinančiu kritikos darbu. Remiantis minėtuoju posakiu, žvilgčiojama į kultūros padaro dantis.­

Tomas Daugirdas BIBLIOTEKA ŽIDINIO-AIDŲ NAUJOJO

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 135 apžvalga

mio salė. Lietuvių literatūra pasauly­ je visada liks marginalija, savo tikrojo triumfo akimirkas išgyvenanti kas­ Lietuvos didžiojoje knygų met žiemai baigiantis architektūriš­ kai kampuotoje, oficialių konferencijų mugėje pasižvalgius steriliu šaltumu dvelkiančioje, tačiau ratu besisukančios minios tarsi nuglu­ dintoje ir sušildytoje Litexpo erdvėje. Manfredas Žvirgždas Kam nors mugės apdovanojimų ceremonijos vis vien primins grau­ džią „Oskarų“ ar „Auksinės palmės šakelės“ teikimo parodiją – na ir kas, kad už Metų knygą balsavo paprasti Tomis vasario dienomis, kai tauta dažnas šiuolaikinis rašytojas iš veido skaitytojai: argi tie pora tūkstančių blaškėsi tarp valentiniškų aistrų ir nebepažįstamas, o ir ranka brūkšte­ balsų, šiemet nusvėrusių svarstykles meilės Tėvynei ritualų, vieni mokėsi lėtas parašas su kukliais palinkėji­ Kęstučio Navako knygos „Du lagami­ pamilti, kiti prisiekinėjo amžinai my­ mais kompiuterizacijos laikais atrodo nai sniego“ pusėn, sveria daugiau nei lėsią, dar kiti prisiminė seną meilę – nuvertėjęs; turbūt daugiausia parašų tūkstančiai, maigantys telefonų klavi­ knygą. Naujasis kultūros ministras per keturias dienas suraitė Algiman­ šus per TV „Žvaigždžių duetų“ balsa­ arogantiškai šmaikštavo sveikinda­ tas Čekuolis, žiniasklaidai neatsar­ vimus? Rašytojai, kuriems iš anksto mas taupomųjų knygelių skaitytojus1, giai prisipažinęs, kad savo ką tik „iš­ pranešta apie „gresiantį“ diplomą, leidėjai po mandagiomis šypsenomis keptos“ knygos dar neskaitęs2. nesisiūdina smokingų, neužsisakinėja sunkiai slėpė susierzinimą dėl padi­ Dešimt metų – jau jubiliejus, tiesa, prabangių limuzinų, jų garbei neskam­ dėjusios mokesčių naštos, minios grū­ švenčiamas drovintis, be entuziazmo, ba fanfaros ir nesilieja šampanas. Jie dosi prie išparduodamų Márquezo, nes ateities horizonte daug nerimo, paprastai nė nekviečiami į „tuštybės Capote’s, Tolstojaus tomelių, grožio ir krizės ženklų. Ši mugė, užsimezgusi muges“, kuriose karaliauja visokie meno mylėtojai meditavo prie Mikalo­ tūkstantmečių paribyje, šiemet mūsų mino, stano, budrės ir zvonkės. Kar­ jaus Povilo Vilučio ir Šarūno Leonavi­ valdininkų-vizionierių buvo pritemp­ tais jie, apimti pagiežos, atsiriboja nuo čiaus iliustracijų, o ištisomis klasėmis ta prie kito – Lietuvos vardo tūks­ „reginių visuomenės“ ir įsivaizduoja sugužėję vaikai mieliau dairėsi kom- tantmečio. Išties nebūtų to vardo be bylojantys ateičiai, tiems būsimiems paktų nei iliustruotų knygelių. De­ vienos amžių ūkuose paskendusios, kultūros archeologams, kurie kada šimtojoje Vilniaus knygų mugėje vėl iš vienuolyno celės į dienos šviesą iš­ nors ateis apsiginklavę postsemioti­ buvo stengiamasi išlaikyti pusiausvy­ keltos analų knygos – gal tai reikštų, nės ar postfenomenologinės analizės rą tarp kraštutinumų – tarp elitinės kad be knygos nebūtų ir pačios Lietu­ įrankiais atkapstyti po rusenančiais kultūros puoselėjimo ir komercijos, vos? Raštas, knyga įvardija, suteikia į popso griuvėsiais slypinčio prigesu­ kamerinių skaitymų ir triukšmingų erdvę paleistam žodžiui tvirtą pmatą, sio, tačiau savo estetinės funkcijos fiestų, išdidžios vienatvės tarp negau­ šaknis, pagrobia tai, kas pasmerkta nepraradusio poezijos ar prozos gry­ sių bendraminčių ir atvirumo kaip užmarščiai, ir sugrąžina į haidegeriš­ nuolio. Tokia pasirinkta laikysena – krioklys šniokščiančiai ir kaip potvy­ kus kalbos (ir būties) namus. Šiemeti­ tiesus kelias į depresiją, alkoholizmą, nio banga viską be atrankos nešančiai nis devizas „Tiražas – trys milijonai!“ paranoją, viešojo gyvenimo paraštę. miniai. šiek tiek valdiška maniera susieja sta­ Premijuotasis Navakas kitoks ir šiuo Sunku aptariant bendrą mugėje tistinį Lietuvos pilietį su knyga, kartu požiūriu: išgarsėjęs pirmiausiai kaip klestėjusią nuotaiką išvengti kartoji­ primindamas, kiek mūsų nedaug ir kultūrinių salonų liūtas, jis nesibaido mosi: kaip ir kasmet, kaip ir pernai... kaip greitai net didžiausi potencialūs vakarėlių ir pristatymų, nesižvalgo Net ir pati mugės stendų architektū­ bestseleriai atsimuša į potencialaus su kvaila viltimi į ateitį, neretai kaip ra beveik nepakito: išsišakojęs „Alma tiražo „lubas“. Kad ir kaip versiesi per tik gaudo laikraštinės kasdienybės ar litteros“ labirintas, nuo spūsties lūž­ galvą, į tavo kūrybos pristatymą nie­ dienoraštinių reminiscencijų kelia­ tanti „Respublikinio knygų centro“ kada nesusirinks sausakimši stadio­ mus įspūdžius. Keista, bet estetinės (ex-„Vaga“) daržinė, nuošaliau susi­ nai, dar maloniai nustebsi, jei sugužės vertės matmuo dėl to nesumenkėja, jį spietę akademinių institucijų paviljo­ pilna kokios nors gimnazijos, viešosios padeda išsaugoti žaismingas stilius ir nai. Mažėja autografų medžiotojų, nes bibliotekos ar provincialaus kultūrna­ sveika ironija.

1 Ramūnas Gerbutavičius, „Kultūros minist­ tytojų“, in: www.lrytas.lt, 2009-02-14. A. Čekuolis: aš dar knygos neskaičiau“, in: ras R. Vilkaitis Knygų mugėje tyčiojosi iš skai- 2 Rasa Lukaitytė, „Susitikime su skaitytojais www.delfi.lt, 2009-02-14.

136 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 apžvalga

Daugelis rinkdami metų knygas originaliais paraistoriniais nusišne­ jus – net ir gerai nemokant kalbų, balsuoja ne tiek už knygą, kiek už au­ kėjimais apie tai, kaip nacistinė Vo­ naudojantis aplinkiniais šaltiniais, torių; ne paslaptis, kad įdėmiausiai kietija, susivienijusi su Lenkija, 1939 išversti visą Dante’s „Dieviškąją ko­ (net tarp eilučių) skaito ir aktyviausiai m. ruošėsi kartu pulti Stalino Rusiją, mediją“, Baudelaire’ą, Villoną, Gies­ savo favoritus renka moterys, už kny­ ir traukė seną slavofilų giesmelę apie mių giesmę, Koraną. Kiekviena gos viršelio įžvelgiančios charizma­ tai, kad Rusijai nėra ko mokytis iš Va­ brandi vertėjų mokykla (o Gedos fi­ tiškų, intelektualių ir komplikuotos karų3. Dauguma kitų reikšmingesnių gūrą galima prilyginti autonomiškai sielos vyriškių profilius. Kad ir kaip vertimo mokyklai) įrodinėja būti­ įnirtingai postmodernistai šaudytų nybę iš naujo ieškoti tobulo kalbos, tuščiais šoviniais į autoriaus institu­ stiliaus, eilėdaros atitikmens klasi­ ciją ar siužeto butaforiją, bent kiek kos formoms, taip įplieksdama ne paskaitoma knyga (net ir tariamai šiaip dialogą, bet tikrą ginčą: kiek nerūpestinga eseistika) negali iš­ Gedos „įbalsintas“ Shakespeare’as siversti be subjektyvaus autoriaus pranašesnis už Aleksio Churgino žvilgsnio, pasakojimą apglėbiančios variantą? laiko ir erdvės­ koordinačių siste­ Vertimų kokybės problema šie­ mos, slaptos ar atvirai demonstruo­ met nebuvo kiek labiau pajudinta. jamos intencijos patraukti­ skaityto­ Aišku, gerai atlikti darbai sulaukė ją papasakota istorija. Dabar toks pagyrų, bet neigiami pavyzdžiai ne­ laikas – didžiosios, epinės istorijos badė akių ir nekaitino aistrų – neį­ sukompromituotos, o mažosios greit teiktos vertimo antipremijos, kurios virsta vulgariais anekdotais. Eseis­ ankstesniais metais suteikdavo tika (kuri jau ne pirmąsyk dominavo knygų mugei karčių ironijos pries­ tarp Metų knygos titului pristatytų konių. Gal Lietuvos vertėjų sąjun­ tekstų) – tai tarsi didžiųjų ir mažųjų ga išsigando grasinimų teismais ir istorijų sankryža, kur siužetas ir fa­ auditais, gal vertimo meist­rai linkę bula, klasikiniuose romanuose pra­ ginti savojo cecho garbę, draugiš­ siskverbdavęs į svaiginantį gylį ir kai sugyventi ir saugoti vienas kito plotį, galop virsta plonu punktyru, ramybę. Žmogiška situacija: niekas kurio nuovokus naratorius vis dėlto nenori būti kolegos duobkasiu. Kai nepaleidžia iš akių. kas kalba apie pralaimėjimą kai Vertimai jau kurį laiką komerciniu kurioms įtakingoms leidykloms, dar požiūriu vertinami gal net labiau nei kai kas – apie anksčiau paskelbtų originalioji kūryba. Jie atveria langą į svečių – seni pažįstami (latvis Knutas „nuo­sprendžių“ subjektyvumą, susido­ kitas literatūrines tradicijas, skatina Skujeniekas, estas Reinas Raudas ir rojimą su gležnais talentais. Vis dėlto ir susidomėjimą kitų šalių kultūrinė­ kt.), kurių tekstai vienaip ar kitaip jei antipremijos grėsmė veikė kaip mis ypatybėmis, yra puikus preteks­ funkcionuoja lietuvių kultūroje, ir bū­ disciplinuojanti ir pasitempti skati­ tas viešnagėms, „literatūrinių turistų“ relis jaunesnių rašytojų iš kaimyninių nanti priemonė, ji yra reikalinga – ne­ (yra tokia rašytojų rūšis) konferenci­ kraštų. Išimtys – argentinietis Alfre­ paisant to, kad šiandienėmis kultūrą joms, ginčams apie euroromaną, poe­ do Abarca, austras Robertas Menasse lėtai graužiančios krizės sąlygomis zijos neišverčiamumą ir globalizacijos ir islandas Sjónas, atvykę Europos bet koks lietuviškos knygos neišduo­ pavojus. Šiemet mugės svečių ratas kultūros sostinės, paklydusios kaž­ dantis intelektualas atrodo gerbtinas buvo kuklesnis, komercinės leidyklos kur tarp Sarmatijos ir Hiperborėjos, ir globotinas. jau nebelenktyniavo tarpusavyje, kuri ieškoti.­ Šiemetiniai bandymai mugės metu pakvies ryškesnį pretendentą į Nobe­ Pasiilgusius klasikos ir pavargu­ atseikėti kuo daugiau dėmesio kai­ lio ar Goncourt’ų premiją, na, bent jau sius nuo vienadienių žvaigždžių spin­ mynams primena stropiai vykdomą kokį neseniai matyto Holivudo filmo desio budino aktorių ir velionio Sigito kažkieno iš aukščiau nurodytą LDK scenaristą. Kiek labiau plačiajame pa­ Gedos balsais skaitomi Shakespeare’o kultūrinės savimonės restauracijos saulyje žinomas Prancūzijoje saugiai sonetai. Literatūrologas Kęstutis Nas­- programą. Skambiu šūkiu „Balta­ ir sočiai gyvenantis rusas Andrei Ma­ ­topka kalbėjo apie vulkanišką Gedos rusija – Lietuva. Kartu per šimtme­ kine, kuris atvykęs į Vilnių stulbino temperamentą ir titaniškus jo užmo­ čius“ dėmesį į save mėgino patraukti kaimyninės šalies režimo globojamos 3 Agnė Litvinaitė, „Iš Sibiro kilęs prancū- va­karietiško gyvenimo““, in: www.lrytas.lt, kultūros institucijos. Konferencijų sa­ zų rašytojas A. Makine’as: „Nereikia rusams 2009-02-14. lėse ginčijosi savi ir atvežtiniai istori­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 137 apžvalga kai ir kitų sričių humanitarai, turėjo iš šalies – dar sovietmečio pabaigoje literatūrinių tradicijų gausmą, įrodė, ką pasakyti ir „įsibrovėliai“ iš kitų pradėjęs geografijos studijas, o vėliau, kad poezijoje įmanoma jei ne atkurti akademinių sferų. Nustebino iškal­ žvelgdamas į Vilniaus istorinį veidą pirminę daugiakultūrės kunigaikš­ busis ekonomistas Gitanas Nausėda, iš tam tikrą distanciją numatančios tystės prokalbę, tai bent jau atverti kompetentingai aptaręs Vilniaus re­ vakarietiškos perspektyvos, visai aki­ šaknis, kuriomis remiamės. cepciją Viduramžių kultūrinėje erd­ vaizdžiai išvydo, kaip už šiandienės Atrodo, kad Vilniaus knygų mugė vėje (net pati vokiška Vilniaus vardo Rytų Europos margo valstybių skiau­ kultūriniame peizaže jau tvirtai įsi­ etimologija sieta su wild šaknimi, tinio slypi seniai pražuvusios, į tautų šak­nijusi. Ji reikalinga visiems – lei­ t. y. mūsų mitologizuojamas „pasakų pasąmonę išstumtos LDK žemėlapis. dėjams, rašytojams, vertėjams, kultū­ miestas“ tada suvoktas kaip laukinė, Tos archetipinės kunigaikštystės že­ ros politikos strategams, reikliems ir žvėrių ir barbarų apgyvendinta teri­ mėlapio kontūrai ryškėjo ir lietuvių, atlaidiems skaitytojams. Net ir skepti­ torija). Nausėda visaip gyrė Laimono baltarusių, ukrainiečių, rusų kalbo­ kams ar keiksnotojams: kaip gyventų Briedžio Vankuveryje (Kanadoje) pa­ mis skaitomos ir rečituojamos poezi­ tautietis be savo įprastų aimanų apie rengtą monografiją „Vilnius: City of jos fone (poetinis muzikinis vyksmas turguje parduodamą šventą lietuviš­ Strangers“, linkėdamas jai sulaukti ir „Magnus Ducatus Poesis“). Šis per­ ką žodį? Tebūnie toks turgus – chao­ laidos lietuvių kalba. Briedis į huma­ formansas, kur „solistų“ balsai greit tiškas, šurmuliuojantis, gaudžiantis, nitarinę orbitą atskriejo taip pat tarsi įsiliedavo į bendrą kalbų, kontekstų, gyvas. !

benas ulevičius dieviškasis žaidimas Liturginio mąstymo apmatai

Jei trumpai apibrėžtume, liturgija – tai vaizdingas krikščioniškosios tiesos atvėrimas per simbolius. O jei trumpai apibūdintume, apie ką ši knyga, sakytume, jog apie ypatingą „vaikiškąją“ pasaulėjautą, tampančią taip pat universaliu, kaip ir būtinu atspirties tašku bažnytinės liturgijos prigimčiai bei visaverčiam dalyvavimui joje patirti. Žymaus šveicarų vaikų psichologo Jeano Piaget aprašyta specifinė vaikų pasaulio pajauta ir ypatingas realybės vertinimas sudaro pagrindą vaikiškumui ir žaidybiškumui tapti esmingais liturginio mąstymo elementais. Knygoje nestinga ir psichologijos, antropologijos bei religijų istorijos įžvalgų. Dr. Benas Ulevičius (g. 1973) – teologas ir filosofas, knygos „Dieviškieji rytai: povatikaninė liturginė reforma ir „altorių atgręžimo“ klausimas“ (2002) autorius. Kryptingai tiria autentiško dalyvavimo liturgijoje problematiką ir skelbia šia tema tekstus, mokslinį darbą dirba Vytauto Didžiojo universitete.

Vatikano II Susirinkimo iškelta atnaujintos liturgijos vizija išsipildys Lietuvoje tuomet, kai giliai suvoksime liturgijos prigimtį bei tikslus. Beno Ulevičiaus knyga, kurioje naujai ir įdomiai atskleidžiamos liturginio mąstymo bei veikimo priežastys, veda į tokį suvokimą – ji bus naudinga kiekvienam, norinčiam geriau pažinti Bažnyčios liturgijos esmę ir liturginio veikimo formas. Sigitas Tamkevičius Kauno arkivyskupas metropolitas

138 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 apžvalga

vis dažniau pajuntame, kad politikos nesuprantančių ar ja nesidominčių rinkėjų skaičius kai kuriais atvejais XXI amžiaus istorija tampa kritiškai didelis, o sprendimai Paniekintos idėjos neturi nieko bendra su ekonominėmis ar socialinėmis realijomis. Galutinai baigia išnykti optimistai, manantys, Egidijus Vareikis kad rinkėjus galima išauklėti. Modernybės epochoje rinkėjo balsas bent jau teoriškai visada buvo atsa­ kingo rinkėjo balsas. Logiška, kad to­ kia balsų dauguma priimtas sprendi­ XXI a. pradžioje, demokratijos erozi­ nemaloniu pažangos stabdžiu, tų pa­ mas turi būti laikomas teisingu. jai tampant vis pastebimesnei, kyla čių „runkelinių“ prezidentų atsiradi­ Tuo metu politinės partijos pasižy­ keletas gana keblių klausimų: kaip mo šaltiniu. mėdavo griežta hierarchija ir kont­ atsitinka, kad į valdžią vis dažniau Ne vienas istorikas ir politologas pri­ role. Politiniai lyderiai lankydavosi ateina „runkelių“ ir serialų žiūrėtojų simena, kad demokratija, kadaise su­ savo rinkėjų šeimų šventėse, t. y. „rū­ prezidentai bei parlamentarai? Kodėl kūrusi graikų polių civilizaciją, vėliau pindavosi“ savo apygardų žmonėmis. valdžia vis dažniau atrodo visiškai ją ir pražudė. Pražudė dėl pašlijusios Politikai susisiekdavo su rinkėjais as­ nepatikima ir net kvaila, nors renka piliečių atsakomybės. Ne paslaptis, meniškai (vaikščiodami po namus, or­ ją tarytum protingi žmonės? Ar tikrai kad ir mūsų Abieų Tautų Respubliką ganizuodami eisenas ir mitingus), taip visi rinkėjai turi prievolę dalyvauti didele dalimi sugriovė neatsakinga pat per partijų kontroliuojamą spau­ valstybės kūrime, juo labiau atsaky­ demokratija, – bent jau neatsakinga dą. Šiuo laikotarpiu į rinkimus buvo ti už valstybes ar net tokius darinius jos samprata. žiūrima kaip į partijų varžybas, o šios kaip ES? Visuotinė rinkimų teisė iš esmės yra pateikdavo labai racionalias veiklos Jei visi tokie klausimai išties ap­ XVIII ir XIX a. liberalizmo išradimas, programas ir prisiimdavo atsakomybę sunkina mūsų gyvenimą, tai ką čia paremtas tikėjimu, kad visuotinė nuo­ už jas. Vėliau, nuo XX a. septinto de­ galima ir ką reikėtų pakeisti? monė yra teisingesnė už bet kokio, te­ šimtmečio beveik visi pranešimai ėmė Jau ne pirmus metus kalbama apie gul ir didžiausio specialisto įžvalgas. pasiekti adresatus per tarpininką – demokratijos deficitą – kad eiliniai pi­ Visuotinė rinkimų teisė anksčiau tai­ visuomenės informavimo priemones. liečiai neturi įtakos tai begalei spren­ kytus išsilavinimo, sėslumo, turto ir Kandidatai ėmė šnekėti švelnesniu, dimų, priimamų Europos institucijose kitokius politinio dalyvavimo cenzus ramesniu tonu, nes televizija yra „in­ ar atskirų valstybių vyriausybėse. pavertė beviltiška politikos atgyvena. tymesnio“ bendravimo su rinkėjais Taip ir yra, ir tai sukelia ne vieno po­ Cenzai, žinia, yra įstatymo numatyti priemonė nei agitacija turgaus aikš­ litikos teoretiko melancholiją. Tačiau suvaržyti dalyvavimo teisę. Jų nai­ tėje. Politinės kampanijos tapo nebe esama ir kitos medalio pusės: demo­ kinimo kampanija radikaliai pakeitė partijų, o žiniasklaidos reikalu. Šis po­ kratinės atsakomybės devalvacijos – sprendimų priėmimo subjektą. Po kytis sumenkino ir partijų, ir rinkėjų piliečių nenoro dalyvauti politikos vienodai reiškiantį vieną balsą gavo atsakomybę, kaltinimus dėl nepavy­ procese, nenoro prisiimti atsakomybę ir vertybes kuriantys, ir atsakingai kusių projektų suverčiant neįvardija­ už tai, kas vyksta nuo Atlanto iki Ura­ saugantys, ir visai jų nekuriantys ar miems tarpininkams. lo ar net nuo Vankuverio iki Vladivos­ neturintys noro ginti valstybę. Taip Pastaruoju metu kalbama apie post­ toko. Tiesiog žinių ir fizinių galimybių nutiko todėl, kad buvo panaikintas modernią kampaniją, kuriai būdinga ribos neleidžia, tad nenoras – natūra­ arba ženkliai apribotas turto bei iš­ tai, kad profesionalūs konsultantai lus. Demokratiniai sprendimai tampa silavinimo cenzas. Neteisūs yra viso­ ima prilygti politikams, jiems atitenka labai paviršutiniški, jais lengvai ma­ kių feminizmų ideologai teigdami, vyriausybės „nuolatinės kampanijos“ nipuliuojama. kad moterys nuožmioje kovoje prieš organizatorių vaidmuo. Postmoderni Kitaip tariant, ar dabartiniai politi­ vyrų dominavimą išsiko­ politinė kampanija iš esmės nių sprendimų priėmimo metodai yra vojo tei­sę balsuoti. Tą tei­ dar mažiau atsakinga už vienintelė panacėja, ar veikiau istori­ sę padovanojo įsitikinimai, vėlyvą moderniąją, inter­ nė atgyvena, atėjusi kartu su moder­ kad balsuoti turi visi, t. y. neto naudojimas iš esmės nybe ir su ja turinti išeiti? Pavyzdys – išnyko lyties cenzas. ją anonimizuoja, interne­ visuotinė lygi rinkimų teisė. Kadaise Visuotinumo euforija su­ tiniai disputai yra veikiau ji atrodė absoliutus gėris, tačiau vis tapo su modernybe, tačiau klaidinanti, nei visuomenės dažniau atsisuka kita puse – tampa postmoderniame pasaulyje nuomonę atspindinti disku­

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 139 apžvalga sija. Politiką keičia žaidimas politika. anksčiau galiojusių ir nepelnytai pa­ modifikacijos procesas, tad XXI a. Internautai dažniausiai elgiasi kaip mirštų cenzų, antai prie minėto pro­ manykimės turintys ne grįžimą prie stebėtojai ir komentuotojai, bet ne kū­ tingumo kriterijaus. Tam reikia išties cenzų, o dar vieną jų modifikaciją, at­ rėjai. Tad ir įvairūs pasiūlymai įvesti labai nedaug: už valstybę atsakingais sižvelgiant į naujas realijas. balsavimą internetu greta neginči­ neverskime būti tų, kurie iš principo Lietuva tikrai nebus pirma šalis, jamo pažangumo kelia ir daug grės­ jais būti nenori, neduokime kvalifika­ kuri pasiūlys radikaliai keisti kai kam mių – balsuos vis daugiau nežinančių, cinės licencijos tam, kuris išties jos ne­ amžinais atrodančius demokratijos ką jie daro. vertas. Būsimasis valstybės valdymas principus. Tiesa, galėtų būti pirmoji, Postmodernus rinkėjas nebėra tas, bus anaiptol ne pilnutinė demokratija, bet tiek jau to. XXI a. kalbama apie kuris ateidavo į mitingus ir balsuoda­ o veikiau postmoderni aristokratija. tai, kad techninius sprendimus ES iš­ vo taip, kaip žadėjo. Apie 4% visuome­ Apie tokias galimybes kalbėjo dar Pla­ ties reikia atiduoti Europos Komisijai. nės (deja, tenka remtis JAV atliktais tonas, tad demokratijos saulėlydžio ar Politinius sprendimus vis tiek priims tyrimais, nes duomenų apie Lietuvą modifikacijos nereiktų nei bijotis, nei Europos Taryba, o Parlamentas – tik nėra) sudaro chroniški „nieko nežino­ slėpti. savitai legitimuos specialistų ir lyde­ tojai“. Jie nesidomi politika ir neieško Kitaip tariant, iš visos bendrijos no­ rių veiklą. informacijos apie ją. Didžioji dalis vi­ risi išskirti tuos, kurie jaučiasi ar yra Atsisakydami tradicine vadinamos suomenės (70–75%) neturi prasmingų (įstatymo nustatyta tvarka) įpareigoti demokratijos, tikrai nepadarysime įsitikinimų apie visuomenines prob­ rinkti bei formuoti valdžią. pai­­kų nuolaidų musulmonams ar ki­ lemas, aktyviai neieško informacijos Pagal protingumo kriterijų atsakin­ toms civilizacijoms, tačiau leisime apie politiką, todėl tik pasyviai kaupia gais padarykime labiau išsilavinusius joms suprasti, kad suvokiame pasau­ žinias. Jie yra vienos, dažiausiai savos ir sėslesnius, tarsi atnaujindami išsi­ lio kintamumą ir visų civilizacijų ver­ problemos aktyvistai, o kitais klausi­ lavinimo ir sėslumo cenzus. Švedijoje, tybes. Juk kitose civilizacijose cenzai mais laikosi populistinių nuostatų. Jų pavyzdžiui, rinkėjų sąrašus sudaro suvokiami kur kas subtiliau ir daž­ elgseną galima prognozuoti, tačiau čia mokesčių inspekcijos, tad nebūtų čia nai – labai praktiškai. slypi ir didžiulis pavojus, kad visuo­ kažko nepaprasto diferencijuoti bal­ Kalbant apie protą – tiesa, kad val­ menės dauguma nueis politikos klyst­ savimo teises ir galimybes pagal mo­ džia niekada nebuvo protinga ar ren­ keliais. Tai svarbiausieji „žaidėjai“, kamus mokesčius ar valdomą nuosa­ kama pagal proto ar įtakos kriterijus, galintys labai radikaliai ir racionaliai vybę. Juk jau dabar įvairiose akcinėse bet gal galima dar kartą pabandyti? nemotyvuotai keisti pažiūras. bendrovėse atskirų narių balso galia Ar rinkėjai tam prieštaraus? Iš pra­ Žmonės, kurie sąmoningai domisi priklauso būtent nuo akcijų kiekio. Ir džių gal ir taip, manydami, kad nėra politika, priklauso politinėms ir visuo­ nieko bloga nenutinka, veikiau prie­ protingesnių už juos, nors jau šiandien meninėms grupėms, kuriuose disku­ šingai. supranta, kokios ribotos yra kiekvieno tuojama apie politiką, tesudaro apie Išsigandusiems dėl cenzų, primin­ jų galios globaliame pasaulyje. 10–17% gyventojų, ir tik kai bendruo­ siu, kad ne visi jie galutinai išnyko. Mūsų ES bene geriausiai veikianti menės problemos tampa ypač prieš­ Išsilavinimo cenzas iš esmės tebėra, institucija yra Komisija – nerenkama, taringos ir nevienareikšmės, ši visuo­ pavyzdžiui – reikalavimas mokėti bet veikiau parenkama iš nebūtinai menės dalis gali išaugti iki 20–40%. vals­tybinę kalbą arba žinoti pagrin­ patrauklių, bet protingų žmonių rato. Tačiau tai ir viskas, bet kuriuo atve­ dinius valstybės konstitucinius teigi­ Diskusijoje apie tai, kokios Europos ju – tai ženkli gyventojų mažuma. nius. Sėslumo cenzas – reikalavimas institucijos turi stiprėti, visi, kas nori Taip ir formuojasi situacija, panaši į išgyventi tam tikrą laiką valstybės te­ protingos valdžios, turėtų remti Ko­ šiandien turimą Lietuvoje – stebimės, ritorijoje arba rinkiminėje apygardoje misiją, o ne, pavyzdžiui, Europarla­ kad išrenkama kokia tik nori valdžia – (prisiminkime mitines Valdo Adam­ mentą. graži, šmaikšti, save mylinti, bet ne... kaus šlepetes) – taip pat nepriešta­ Gali pasirodyti, kad tai kažkas pa­ protinga. Todėl neišvengiamai ir kyla rauja demokratijai. Amžiaus cenzas – našaus į vadinamuosius „Naujuosius klausimas, kas tuos („kvailius“) rin­ rinkimų teisės suteikimas ne visiems Viduramžius“. Tikrai taip, juk ne ko? Atsakymas taip pat aiškus, tačiau piliečiams, o vyresniems, pasieku­ vie­nas futurologas ir politologas pra­ svarbu ne jis, o kitas klausimas: ar siems tam tikrą amžių – taikomas tik­ našavo, kad „Naujieji Viduramžiai“ negali valdžios rinkti tie, kurie žino, riausiai visose šalyse. O kur dar gali­ neišvengiami. XXI a. cenzų politika ką daro, ir tie, kurie nori, o nebūtinai mybė apriboti teises kariškiams ar kai gali tapti jei ne visų, tai daugelio de­ visi? kuriems valstybės tarnautojams? mokratijos problemų sprendimu. Ka­ XXI a. esama neblogų prielaidų nuo Galima teigti, kad XIX ar XX a. daise neblogai veikusių valstybės tvir­ visuotinumo sugrįžti prie kai kurių vyko ne cenzų panaikinimo, o veikiau tinimo idėjų niekinti nereikėtų. !

140 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 knygų mugė

Ambrasas, Arvydas, Žeme, ne- sakojo: tai vis vaizdeliai iš šeimos, jos dvilypės, demoralizuotos ir iškreiptos palik mūsų: Poezija, dramos, prisi­ ir Lietuvos likimo vingių, nutikimai vaizduotės gaubiamos paprasto žmo­ minimai, sudarė Aušra Martišiūtė- iš diplomatų „dinastijos“ kasdienių gaus egzistencijos patyrimų soviet­ Linartienė, Rita Juodelienė, poezijos džiaugsmų ir rūpesčių, istorijos iš mečiu ir dabartinių „karų keliuose“, redaktorius Marcelijus Martinaitis, draugysčių ir bendro darbo Lietuvai. smurto šeimoje, alkoholinių psichozių Vilnius: Lietuvių literatūros ir tauto­ Tačiau ir memorialinėmis intenci­ ir savižudybių griūties. Gailienė ir sakos institutas, 2009, 286 p., iliustr. jomis antroje knygos dalyje kalbinti stengiasi – ne įrodyti, o suprantamai Kazio draugai, bendražygiai ar tiesiog pavaizduoti ir skatinti viešai disku­ Vienas iškiliausių septinto dešimt­ pažinojusieji, pasakodami apie Kazį tuoti, siekiant visuomenei – įsisąmo­ mečio pabaigos Vilniaus meninio gy­ dažniausiai neįstengdavo atskirti jo ninti, valstybei – nepalikti neįvardy­ venimo įvykių buvo Dailės instituto darbų ar sprendimų nuo jo pasaulio tos neteisybės, mažinti neatitaisytas studentų Koridoriaus teatras, kuria­ matymo, būdo ir įpročių, gyventosios skriaudas, mokslininkams – nesibai­ me vaidintos Arvydo Ambraso (1947– aplinkos bei savo pačių pažinties su dyti „skaudžių“ temų ir nebėgti nuo 1970) pirmosios lietuviškos absurdo juo. Sugebėjęs būti tikras diplomatas: morališkai saistančių išvadų. pjesės „Duobė“, „Maratonas“, „Pirma­ klausinėjantis ir besiklausantis, ste­ dienio popietė“ (kartu su Regimantu bintis ir komentuojantis, labiau šalia Nerijus Šepetys Midvikiu). Jų autorius, režisierius, istorijos stovintis nei jos verpetuose aktorius, dailininkas, poetas tuo metu besisukantis, Kazys Lozoraitis ir kny­ Gary, Romain, Toliau jūsų bilietas buvo itin daug žadantis menininkas, gos tekste, ir ne mažiau svarbiose 188 nebegalioja, iš prancūzų k. vertė Pra­ dabartinių šešiasdešimtmečių laiky­ nuotraukose ir fotografijose iškyla pir­ nas Bieliauskas, Vilnius: „Baltų lan­ tas jų kartos poetu. Tai ryškiausiai miausia kaip gyvenantis ir gyvenęs, kų“ leidyba, [2008], 196 p., 2000 egz. matyti ir jo pjesėse, ir pomirtinėje po­ knygon netelpantį, tačiau ją jaukiai ezijos knygoje „Žeme, nepalik mūsų“ nuspalvinantį savo gyvenimą. Smulkiai aprašomas šešiasdešimt­ (1974), ir tik dabar iš rank­raščių mečio slenkstį perkopusio vyriškio Nerijus Šepetys skelbiamuose eilėraščiuose su balto seksualinis gyvenimas, tačiau tai ne­ lietpalčio ir raudonos karvės ant sto­ turi „nieko bendra nei su atlaidžia Gailienė, Danutė, Ką jie mums go įvaizdžiais. Leidinys vertintinas ir ironija, nei su šiurkščiais Rablė juo­ padarė: Lietuvos gyvenimas traumų kaip literatūrinio palikimo publika­ keliais“ (p. 86). Savo istoriją herojus psichologijos žvilgsniu, Vilnius: Tyto cija, tad rengėjams dera pareikšti ir pasakoja pirmu asmeniu, negailėda­ alba, 2008, 244 p., 1000 egz. kelis priekaištus: trūksta komentarų mas solidaus humoro; maža to, įvy­ apie skelbiamų tekstų rengimą ir re­ kių fone mirguliuoja ekonominė krizė Mokslinės produkcijos laikais, kai dagavimą, taip ir liko neaišku, kam (knyga rašyta 1975 m.), įvardijama pirmiausia gaminami niekam skirti priklauso, kokiu pavidalu ir kur sau­ kaip „susvyravusi jėgų pusiausvyra“. „baziniai“ straipsniai, itin retai pasi­ gomi poezijos ir pjesių rankraščiai. Apskritai Gary knyga jaudina visomis taiko sutikti žmonėms parašytą moks- prasmėmis, į pasaulio reiškinius bei Karolis Veževičius linę autorinę knygą kaip ši. Ji iš tiesų lyčių ir klasių santykius čia žiūrima teikia diagnostinį – dalykiškai negai­ jautriai, budriai, tačiau taip objekty­ Diplomatas par excellence: Kazys lestingai tiesmuką ir kartu profesio­ viai, kad jautiesi prisilietęs prie mis­ Lozoraitis (1929–2007), sudarė Gied­ naliai subtilų ir apmąstytą – žvilgsnį tiško prigimtinio humanizmo šaltinio, rė Jankevičiūtė, Kaunas: Artuma, ir į psichinių traumų, jų veikimo ir o tekstas taip įtraukia, kad kartu su 2008, 280 p., iliustr., 2000 egz. pasekmių teoriją bei tyrimus pasau­ herojumi mokaisi duoti ir imti – visą lyje, ir į traumuojančią XX a. antros jo gyvenimą, – ir šiame kontekste Lengvai vienu prisėdimu perskaito­ pusės Lietuvos istoriją, ir ypač – į tų kny­gos „vyrai iš Marso, moterys – iš ma pokalbių knyga nėra įprasta. Mat traumų viešo pripažinimo, jų povei­ Veneros“ ir pan. nebetenka prasmės. ji, nepaisant numanomo kanono, ne­ kio asmenims, jų visuomenės svei­ Tai gerokai sąmonę pasprogdinanti turi aiškaus centro – herojaus. Suda­ katai bei traumų įveikos dabartinėje knyga. Turėtų labai patikti jauniems rytojos kryptingai memuarine linkme Lietuvoje kompleksą. Knygoje daug žmonėms, taip pat humanistams, pa­ klausinėtas pats (kaip daugelis net remiamasi ir specialiais tyrimais, bet cifistams ir brandžioms feministėms. jį menkai tepažinojusių buvo įpratę joks paskiras biomedicininis mokslas vadinti) Kazys apie save beveik nepa­ neįrodys būtino ryšio tarp varganos, Rūta Lazauskaitė

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 141 knygų mugė

Jurga: Atsiminimai, pokalbiai, laiš- tarnautojų, dvasininkų, gimnazistų, Klasikinis, sovietmečio nesukomp­ kai: [apie rašytoją, dailininkę Jurgą bet ne (kaip dažnai įprasta) valstiečių romituotas Radzevičiaus romanas Ivanauskaitę], sudarė Dovilė Zelčiū­ pasaulį, pasak rengėjo, net egzotiš­ (pir­masis tomas) leidžiamas jau ket­ tė, Vilnius: Tyto alba, 2008, 678 p., ką, „stebėtinai nepanašų į dabartinį“. virtą kartą. Pasak įvado, jis „vaizda­ iliustr., ­portr., 5000 egz. Esama įspūdingų vietų, kur visai ki­ vo didelės tautos dalies egzistencinę taip, net netikėtais rakursais aprašyti aklavietę, atsisveikinant su agrarinės Leidinys, visur pristatomas kaip ir žinomi asmenys – Povilas Višinskis, sanklodos modeliu“ (p. 5). Dažnai titu­ „knyga, kurios Jurga labai laukė“. Marija bei Sofija Pečkauskaitės ir jų luojamas kaip vienas geriausių lietu­ Taigi knyga jau pasiekė mus 5000 motina Stanislava Pečkauskienė. vių romanų. Naujo antrojo tomo leidi­ egzempliorių tiražu ir pasklis po šalį, mo dar teks palaukti, nes po įdėmių Karolis Veževičius papuoš kultūringų lietuvaičių sekcijas tekstologinių studijų iškilo publikuo­ ir bufetus. Paminklinei knygai – ir tos versijos patikimumo klausimas. Rudaitienė, Vida, Leksikos skoli- išvaizda paminklinė: viršelį puošia O redakciniai komentarai šlubuoja ir niai administracinėje kalboje: Moko­ jaunos Jurgos portretas, akyse – ra­ čia: iš, švelniai tariant, keistokų re­ moji knyga, Vilnius: Mykolo Romerio finuotas, melancholiškas, kone viso dakcinių pastabų taip ir liko neaišku, universiteto Leidybos centras, 2008, pasaulio liūdesys, apgauptas jos pa­ ar šio leidimo romano tekstas buvo re­ 336 p., 500 egz. čios pieštomis pakalnutėmis. Storą­ daguotas. Ir apskritai kas norėta pa­ ją knygą atvertus – tų pakalnučių ir sakyti šia „pastaba“: „Pirmojo leidimo, Vida Rudaitienė – žinoma skolinių pradedi pasigesti. Tiek daug žmonių pasirodžiusio autoriui gyvam esant tyrėja, kaskart sugebanti pristatyti pasakoja apie Anapilin pasitraukusią [...], redaktorė Sigita Papečkienė šios leksikos skolinimąsi stebėtinai pad­ kūrėją taip daug, taip detaliai, kad tai knygos leidėjams patvirtino romano rikai, o iš paviršutiniškos analizės tampa pernelyg buitiška ir kažkuria teksto autorinį ir redakcinį patikimu­ padaryti toli siekiančius apibendrini­ prasme skurdu. Ivanauskaitė buvo mą“ (p. 597). mus. Naujausias docentės veikalas – įvairiapusė ir įdomi asmenybė, ir to administracinės kalbos skolinių žody­ Karolis Veževičius nereikia pagrindinėti tokiomis kny­ nėlis su 30 p. įvadu ir poros puslapių gomis. Galų gale mes negyvename neaiškios paskirties angliška santrau­ Trečiasis Šatrijos Raganos laikas: tokių ilgų gyvenimų, kad skaitytume, ka. Knygos maketas savadarbiškas, Straipsnių rinkinys, sudarė Brigita pavyzdžiui, apie tai, ką Jurga mėgo tačiau meistriškai išpučia puslapius. Speičytė, Gediminas Mikelaitis, būdama aštuntoje klasėje, kada prasi­ Žodyno apimtį dar padidina savotiš­ Vilnius: Šatrijos Raganos bendrija, dėdavo bend­rojo lavinimo, o kada dai­ ka administracinės kalbos sampra­ 2008, 212 p., iliustr., 400 egz. lės pamokos. Nebent labai domimės ta, pagal kurią įtraukiama daugybė kontekstu, nes ketiname rašyti Iva­ su administracine kalba nesusijusių Eilinis mokslinių straipsnių rinki­ nauskaitės kūrybos apžvalgą. Arba žodžių, pvz., degeneratas, kosmosas, nys. Žinoma, su recenzentais. Be norime plikų faktų ir poringavimų, košmaras (lietuviškiau, beje, slogutis), abejo, tekstai parengti konferencijos nes medžiojame sensacijas. krekeris (= traputis), piknikas, siesta pranešimų pagrindu. O ar dar būna Rūta Lazauskaitė (= be kitų, pogulis) (veikiausiai tik kitaip? Straipsnių yra ir prastų, ir atsitiktinai tarp jų nepakliuvo cepeli- vidutiniškų, ir gerų. Atkreiptinas dė­ Račkauskas, Merkelis, Užrašai: nai). Kita vertus, šventas kovos prieš mesys į Ramunės Bleizgienės ir Kęs­ Dvidešimt metų (1885–1905) Žemai- „lietuviškos minties raidos bukinimą“ tučio Urbos. Įsidėmėtina dar ir tai, tijos užkampy, parengė Tomas Venc­ tikslas pateisina visas priemones. Ro­ kad leidinys išleistas Šatrijos Raga­ lova, Vilnius: Lietuvių literatūros ir merio („o“ – ne mano korektūra!) uni­ nos bendrijos, čia skelbiami ir keli su tautosakos institutas, 2008, 536 p., versitetas knygą rekomenduoja kaip jos veikla ir nariais susiję tekstai (in­ iliustr., [1000] egz. mokomąją studentams. formacijos apie bendriją, jos istoriją ir veiklą, kaip bendrijos leidiniui, turėtų Niekaip negali likti abejingas dau­ Loreta Vaicekauskienė būti daugiau). Ir tai bene svarbiausias giau nei šimto metų senumo įvy­ leidinio pliusas. Su nostalgija primena kiams, pasakojamiems itin pagauliai Radzevičius, Bronius, Priešauš- Nepriklausomos Lietuvos bendrijas, ir įtikinamai. Šie atsiminimai – bene rio vieškeliai: Romanas, t. 1, redagavo draugijas ir sąjungas su savo įstatais, išskirtiniausi lietuvių literatūroje. Įdo­ Virginija Savickienė, (ser. Lietuvių li- veiklos ataskaitomis, jubiliejiniais lei­ miausia (ir svarbiausia), kad čia ma­ teratūros lobynas. XX amžius, Kn. 13), diniais ir kita atributika. tome praeitin nuėjusį XIX a. pabaigos Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos Lietuvos šlėktų, didikų, dvarininkų, leidykla, 2008, 600 p., [3000] egz. Mikas Vaicekauskas

142 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 užsklanda / atsklanda

Triptikas apie penkiaspalvę ašarą

Palemonas dračiula

I niu stebintis keleivius, ir Lenkijos mos“, kurias buvo galima pripildyti ir baltai raudona dvispalvė, siūruojanti grikių košės, ir epoksidinių klijų. Jie 1991 m. sausį Lietuvos Respublikos nuo svaiginančių Ruskoje radio gar­ galėjo tapti lietuviais lygiai taip pat Seimo narys iš Vilniaus Czesławas sų. Jautiesi, tarsi būtum atsidūręs kaip ir lenkais. Nes lietuvis, deja, tapo Okińczycas stovėjo Lenkijos senate ir bazilijono vairuojamame autobuse, mito įkaitu. O mitas – tai nesibaigian­ verkė. „Padėkite mums“, – maždaug ilgesingai tolstančiame nuo baroki­ tis kolektyvinis sapnas. Suprantama, tokie buvo jo žodžiai. Kam padėti? Lie­ nio Vilniaus. Šiame krašte nuotoliai kad nesinori prabusti iš lipnaus mie­ tuviams? Lenkams? Sąjūdžiui? Aišku praranda savo tiesioginius dydžius. go, nes tikrovė yra atšiauri, reikalau­ viena. Tai buvo laisvės ašaros, ir jis Gali atsidurti už dešimt, penkiolikos janti savarankiškų apsisprendimų, verkė dėl Lietuvos valstybės. Verkė ar dvidešimt kilometrų nuo valstybės tačiau vaikščioti kaip somnambului Varšuvoje, nes laisvės likimas buvo sostinės, ir tuomet suvoki, kad esi at­ ištisą šimtmetį irgi labai pavojinga. sprendžiamas Vilniuje. Verkti Mask­ sidūręs visiškai kitokiame erdvėlaiky­ Tad lietuviai, apimti sapno kvaitulio, voje buvo tolygu pripažinti savo pra­ je. Ir pamatai, kad čia plyti nuostabios ginasi, kad neišnyktų iš šio pasaulio, laimėjimą. Maskva visuomet ašaras genties pasaulis. Ir nereikia apsimesti o Vilnijos lenkai, būdami dar mažes­ laikė silpnumo požymiu. Jis neverkė nei geraširdžiu Miklucha Maklajumi, nė gentis, su klaikia baime žvelgia į ir Berlyne, nes Berlynas jau seniai nei smalsiuoju Cooku. Tiesiog tereikia savo teritoriją, į miško sieną ar prie­ nebeturi ašarų latakų. Berlynas dėl atsiverti visomis pajautos sporomis, šingą ežero krantą, iš kur visa savo istorijos nerauda, tik atgailauja. O kad imtų plūsti margas šio pasaulio kūniška stichija gali išlįsti lietuviai. Briuseliui apskritai ašaros nereikalin­ srautas. Čia gyvena Vilnijos lenkai. Negalima pasakyti, kad tai – neapy­ gos, nes jis pragmatiškais sumetimais Gyvena sočiai, gražiai, bet baimingai. kanta, tai veikiau – didžiulė nemeilė. pasistatė vidury miesto berniuką, ku­ Labiausiai jie bijo genties, vadinamos Atrodytų, kad netgi nebeįmanoma rio čiurkšlės pakanka visai Europos lietuviais. Bijo todėl, kad jie gali vis­ gyventi be abipusės nemeilės. Nemei­ Sąjungai. O lietuvis verkia girioje, ką lituanizuoti. Viešpatie, jeigu žinotų lė – kaip stulpas, apie kurį tarsi persi­ apsikabinęs medį. O aš tada norėjau šitie gerieji žmonės, kad lietuviai to pynę vijokliai pinasi du pasauliai, dvi apsikabinti Okińczycą, nes kiekviena negali padaryti, nes jie paprasčiausiai tikrovės ir du gyvenimai. Bet užvis jo nusiritusi ašara man buvo branges­ yra nepajėgūs nieko lituanizuoti. Jie nuostabiausia, kad šias gentis para­ nė už visus Žalgirio mūšio lauke kri­ nepajėgūs kitų paversti lietuviais, nes doksaliai suvienijo kalba. Kalba kaip tusius kariūnus. patys visuomet linkę suanglėti, suru­ politinio veiksmo įrankis ir kaip abi­ sėti (norėtųsi sakyti – surusenti) ar pusio buitinio zoologinio nacionalizmo II sulenkėti (susilenkti). Lietuviai neišsi­ vėliava. Lietuvis mano, kad jo kalba Mėgstu autobusų maršrutus, nutį­ ugdė adekvataus santykio su sutampa su jo genties gyvena­ susius iš Vilniaus į rytų pusę. Arba į tikrove, todėl jie ant tikrovės ma teritorija. Juk dabartinis šiaurę ir pietus. Kitaip tariant, mėgs­ baisiai pyksta. Tiesą sakant, „hibernizuotas“ lietuvis nepajė­ tu visus maršrutus, besidriekian­ jie tikrove ir nesidomi, todėl gus suprasti, kad jo kalba nega­ čius Vilnijos žemėje. Vos tik įlipęs visiškai nebando suprasti to, li užpildyti istorinės atminties į autobusą supranti, kad čia iš lėto kuris nepriklauso jų genčiai. amforos. Netgi vienas lietuvių ima vertis smarkiai kitoks pasaulis. Tiesiog stebėtina, kad XIX a. genties gintaro tyrumo švie­ Atpažįstamas daiktiškai, tačiau krū­ pabaigoje atsirado žmonių, pa­ suolis Songaila yra išdidžiai pa­ von sudėtas jo daiktiškumas sukuria siūliusių lietuviams naują kul­ reiškęs, kad „lietuvių kalba yra visai kitas reikšmes. Mane visuomet tūrinę programą. O ir kiek tų konstitucinė vertybė“. Tai išgir­ žavi virš vairuotojo pakabintas Auš­ susipratusių tebuvo! Klojimo dus, man praeina noras kalbėti ros Vartų ar Čenstachavos Madonos teatro žiūrovai, valdovų rūmų lietuviškai. Nes aš visąlaik ma­ atvaizdas, liūdnu kontrolierės žvilgs­ statytojai, vaikščiojančios „for­ Iš tiesų... juokinga... niau, kad konstitucinė vertybė

naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4 143 užsklanda / atsklanda yra Lietuvos valstybė ir jos piliečiai, netgi ir Eišiškių lietuvis. Ir jie visi su­ tenka jam atnašauti, nes tai yra tapę kurie ne visi kalba lietuviškai. Ir šlovė daro gentį, kurios lenkiškumas – tai lenkiškumo dalimi. Kaip ir paradinis Viešpačiui, kad ne visi... Nes ežeras be nuolatinis, visus vienijančio ritualo polonezas, šokamas bet kuria proga, intakų virsta pašvinkusia pelke. Tad atlikimas. Jie kaip ir lietuviai, gyve­ bei dekoratyvinis pamaldumas, nesu­ nieko keista, kad genties vadų tary­ nantys per šimtmetį susiklosčiusioje gebantis suvokti, kad abi gentys yra boje vietas užėmė lietuvių kalbos ša­ ritualinėje kultūroje, kurios pagrindi­ to paties tikėjimo. Bet juk ne emble­ manai, kuriems pasaulis susideda iš nis bruožas – emblemiškumas. Man mų turėtų būti pripildoma Vilnijos 32 raidžių. Geriau jie taptų nebyliais. iki šiol akyse stovi XX a. pradžios bal­ lenkų gyvasties versmė. Nes, priešin­ Tuomet gentys pradėtų kalbėtis. Kai dą imituojanti spinta, kurią regėjau gu atveju, mechaniškai garbindami gentis mano, kad „pasaulis yra čia“, Pikeliškių dvarelyje, paverstame Jó­ jiems primestus stabus jie vis labiau nes čia yra mūsų kalba, ji didžiai klys­ zefo Piłsudskio atminimo muziejuje. klimps į pseudofolklorinį, garšvomis ta. Juk be kalbos dar yra iškalbinga Nuo šitos raudonmedžio spintos durų ir kitomis piktžolėmis apaugusį liūną, Tyla. mane rūsčiai vėrė nupiešto Maršalo kurio dugne dar po šimtmečio atras O dar yra Vilnijos lenkai, kurie akys, o jo ūsai buvo tokie vešlūs ir gyvi, tik maurais apneštą „lenko kortą“. taip saugosi nuo lietuviškos įtakos, kad užuodžiau nuo jų sklindantį švie­ kad net nepastebi, kaip kasdienybėje žią „zubruvkos“ kvapą. O gal jis skli­ III nepaliaujamai vyksta lenkų ir rusų do nuo sargo, kuris mane įleido į šią kalbos incestas. Liūdniausia tai, kad didingą, karo žygių dvasia persmelktą Kai 1991 m. sausį Lietuvos Res­ dauguma šios genties narių apsibrė­ Pikeliškių salę, ir dabar stovėjo gre­ publikos Seimo narys iš Vilniaus žia savo tapatybę per neigiamą santy­ ta manęs, atrodytų, kiek sutrikęs dėl Czesławas Okińczycas pravirko Len­ kį. Vilnijos lenkų genčiai priklauso ne savo atviraširdiškumo, pareiškęs, kad kijos Senate, tai tuomet mano sieloje tas, kuris kalba lenkiškai, o tas, kuris jam labiau pažįstamas Dzeržinskis, prabudo lenkas, kuris suprato esąs nekalba ir nenori kalbėti lietuviškai. o ne Piłsudskis. Pastarasis, kaip vie­ lietuvis, išaugęs iš Lietuvos Didžiosios Tad po Vilnijos lenkų kupolu gali tilp­ na pagrindinių embleminės kultūros Kunigaikštijos kultūrinio dirvožemio, ti ir Lavoriškių gudas, ir Šalčininkų figūrų, į šiuos kraštus buvo atvežtas nubarstyto erelio plunksnomis ir pa­ rusas, ir Pabradės ukrainietis. O gal bemaž prieš dvidešimt metų. Ir dabar tręšto Vyties mėšlu. !

144 naujasis židinys-aidai 2009 / 3–4