In Memoriam Kazys Bradūnas (1917 02 11 – 2009 02 09)
IN MEMORIAM Kazys Bradūnas (1917 02 11 – 2009 02 09) Viktorija Skrupskelytė Išėjo mokytojas. Išėjo iš čia į Ten, su savimi nusinešdamas neišsakytų poetinių sumanymų pasaulį, o mums, ne vienai kartai į priekį palikda mas skaityti didelės jėgos ir didelio grožio eilėraščių, kuriuos mes jau kurį laiką esame įvardiję žemės poezijos vardu. Atsisveikinant su poetu, visuomenininku, knygų sudarytoju ir redak toriumi Kaziu Bradūnu, norisi prisiminti pirmuosius jo daug žadančius, kupinus džiaugsmo ir vilties eilėraščius, išspausdintus senajame „Židi nyje“ prieš maždaug septyniasdešimt metų. Tai buvo jo poetinės kelio nės pradžia, sąmoningai ar nesąmoningai užšifruota žemės ir amžiny bės, žemės ir kūrėjo nenutrūkstančios draugystės šifrais, – toji draugystė jau tada palaikė ir stiprino jauno rašytojo kūrybinį polėkį: „Žeme, žeme, žydėsi, žeme amžiais nedžiūsi. // Žeme, būkim drauge amžinai“ („Žeme, žydėkim“). Poetui iškeliavus į Amžinybę, noriu prisiminti ir paskutinio Bradūno kūrybos etapo eilėraščius – skaidrius, permatomus kaip diena, kiek lė tesnio tempo, dvelkiančius ramybe ir susitaikymo dvasia, išspausdintus jo 2001 m. „Sutelktinės“ užsklandos cikle. Jie gyvenimą ir poeziją susieja ne paraleliniu jaunystėje ištartu „gyvenkim drauge“ šauksmu, bet poeto atrasta, pajausta įžvalga, kad poezija vienu žingsniu atsilieka nuo to, kas išgyventa. Ji tarsi seka gyvenimą, rinkdama pėdsakus ir prisiminimus, įvardydama ir įamžindama poeto sąmonėje iškylančią paskutinių gyve Kazys Bradūnas. 1917–2009 nimo akimirkų nuojautą: „Išeinu... Kelionė ilga – / Minu smėliu barstytą taką... / Tik eilėraščio pabaiga / Mano pėdas dar seka“ („Kai jau viskas sudėta“). Pabai gos įspūdis čia perkeliamas iš egzistencinio lygmens į kūrybinį, suvokiame, kad kažkas išnyksta, kažkas dar turi įvykti, išnyksta vieno žmogaus gyvenimas, atsiranda kažkas kita – daugiau nei tuštuma ar praraja, daugiau nei nebūtis. Atsiranda buvimas kita forma, kita prasme, išreiškiama poetiniu vaizdiniu.
[Show full text]