Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI Vyriausioji redaktorė Problemos ir idėjos Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Vilius Bartninkas. Vita activa ir politikos nuosmukis / 2 Rūpesčiai ir lūkesčiai Rengia Marion von OSTEN. Bolonijos paradoksas / 7 Almantas SAMALAVIČIUS Richard MÜnch. Bolonija, arba Švietimo kapitalizavimas / 10 (kultūrologija, architektūra) 2 62 38 61 Europos istorijos Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ Herkus KunČius. Sutemų atspindžio muziejus / 15 (teatras) 2 62 38 61 Paveldas ir paminklai Kęstutis Šapoka Konstantinas Jakovlevas-Mateckis. Vilniaus Sereikiškių parkas: išlikimo drama / 19 (dailė) 2 62 38 61 Nuomonės apie nuomones Tadas GINDRĖNAS Stasys GOŠTAUTAS. Du požiūriai į 1941 m. Laikinosios vyriausybės vaidmenį / 30 (dailininkas) 2 61 05 38 Mantas Lesauskas. Tuščia estetika / 32 Kristina SABUKIENĖ Kūryba ir kūrėjai (kompiuterininkė) 2 61 05 38 Zecharia PLAVIN. Rigoletas. Tarno psichologijos atspindžiai / 35 Dalia MEČKAUSKAITĖ Gabrielė Labanauskaitė. Prisijaukinti ateities naratyvą. Įspūdžiai iš elektroninio meno (korektorė) simpoziumo ISEA 2010 / 39 Irena Žaganevičienė „Gražiausias pasaulio muziejus“. Su Folkwango muziejaus direktoriumi Hartwigu Fischeriu (buhalterė) 2 62 31 04 kalbasi Vytenė Muschik / 44 Redakcinė kolegija Kęstutis ŠAPOKA. Zugzwang – (ne)naudingi ėjimai. Jaunųjų Baltijos šalių menininkų kūrybos paroda buvusioje duonos kepykloje / 48 Vytautas BERENIS Rūta GAIDAMAVIČIŪTĖ. Kaukaitės era nesibaigė / 50 Endre BOJTÁR (Vengrija) Pažinti naujaip Alfredas Bumblauskas Tomas Kiauka. „Ilgesys plius nuodėmė lygu gyvenimas.“ Jurgos Ivanauskaitės kelionė Pietro U. DINI (Italija) Dievop / 52 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Iš kultūros istorijos Vita GRUODYTĖ (Prancūzija) Kęstutis ŠAPOKA. Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų. Paroda „Vytautas Kairiūkštis ir Rūta Stanevičiūtė jo aplinka“ NDG / 61 Tomas Kiauka Kęstutis ŠAPOKA. Laikas – lyg smiltys. Vytauto Valiaus (1930–2004) kūrybos paroda VDA Liana RuokytĖ (Skandinavija) „Titanike“ / 65 Vygantas VAREIKIS Kazys VARNELIS jr. (JAV) Kelionė kaip intelektualinis nuotykis Almantas Samalavičius. Pietų Korėjos kultūriniai peizažai / 66 Redakcijos adresas Retrospektyva Feliksas JUCEVIČIUS. Lietuvis tarp mirties ir mito / 73 Latako g. 3, 01125 Vilnius Istorijos puslapiai el. paštas: [email protected], Béla NÓVÉ. Debatai dėl cenzūros. 9-ojo dešimtmečio kovos už spaudos laisvę Vengrijoje / 79 [email protected] Apie knygas Liudas TRUSKA. 1940 m. „revoliucija“ Lietuvoje pagal Alfredą Erichą Senną / 89 Faksas: 2 62 38 61 Dalia Čiočytė. Ar būsi pranašas savam krašte / 98 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Vladas Terleckas. Ne(pa)vykęs bandymas papasakoti 1795–2009 m. Lietuvos istoriją / 100 Dalius Jonkus. Erosas ir filosofija / 106 Visai nejuokingi skaitiniai Remia Krescencija Šurkutė. Apie meilę, charizmą ir Octopusą / 110 Summaries / 111 Redakcija nereika lau­­ja, kad spaus di na mų straipsnių mintys atitiktų jos nuomonę Viršelio 1 p.: Vytautas KAIRIŪKŠTIS. Miestas. 1922. Popierius, aliejus; 47,5x47,5 Lietuvos dailės muziejus, T-6696 Kultūros barai yra Eurozine the net ma ga zine 4 p.: Vytautas KAIRIŪKŠTIS. Besiprausianti moteris. 1923. Popierius, tempera; partneris. www.eurozine.com 25x32. Lodzės dailės muziejus, MS/SN/RYS/675. Iš parodos „Vytautas Kairiūkštis ir jo aplinka“ NDG K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 1 Problemos ir idėjos Vilius Bartninkas VITA ACTIVA IR politikos nUOSmUKIS olitinio gyvenimo erozijos nepaaiškinsime pasitelkę net šeimos galva griebdavosi jėgos, kad priverstų paklusti Pir naujausius statistinius duomenis apie rinkėjų pasy- šeimynykščius, tarp namų ūkio narių vyravo valdovo ir vumą, teigdami, kad ir žiniasklaida, ir politikai neatsakin- valdinių arba valdovo ir vergų santykiai. O viešoji sfe- gai žvelgia į savo darbą, apgailestaudami, kad vis dar ne- ra buvo suprantama kaip vieta, kur žmogus išties tampa sukurta pilietinė visuomenė… Tiesą sakant, šios tariamos laisvas: čia jis kaip lygus su lygiais diskutuoja klausimais, priežastys visiškai nesusijusios su politikos nuosmukiu, jau svarbesniais negu tie, kurie rūpi pavieniam žmogui, – greičiau jos yra to nuosmukio padariniai. Mano galva, po- apie karą, apie įstatymus ir t. t. Čia jam nėra įsakinėjama, litikos nuosmukį lėmė prarastas pasitikėjimas veiksmu, už- jis nėra pavaldus būtinybei. Todėl darbu, išreiškiančiu mirštas nemirtingumo siekis ir įsivyravęs darbo žmogaus nelaisvą, būtinybei palenktą veiklą, ir jėga, kuri primi- mąstymas. Todėl siūlau pasvarstyti, ko reikia veiksmingai nė azijietišką santvarką, buvo bodimasi, o politinė veikla ir prasmingai politinei veiklai, o kas šią veiklą slopina. laikyta išlaisvinančia žmogų. Arendt apibendrina: „Būti politiškam, gyventi polyje reiškė, kad viskas nuspren- Vita activa (lot. aktyvusis gyvenimas) yra idėja, kildina- džiama žodžiais ir įtikinėjimu, o ne jėga ir prievarta.“ ma iš Sokrato teismo, mat tada pirmą kartą kilo konfliktas Vita contemplativa kaip alternatyva aktyviajam gy- tarp polio ir filosofo, tarp aktyviojo ir kontempliatyviojo venimui buvo žinoma ir iki Platono filosofijos, bet gyvenimo. Šis terminas įvairiomis savo varia-cijomis žymi lemtingai šios dvi gyvensenos susidūrė Sokrato teisme, viską, kas yra priešingybė filosofo gyvenimui – tai dalyva- kai politika, metaforiškai kalbant, panaudojo jėgą prieš vimas politinėje veikloje, amatų ar meno plėtojimas, bet filosofiją. Tai, matyt, turėjo giliai sukrėsti Sokrato mo- kokio pobūdžio darbas. Įtampa tarp vita activa ir vita con- kinį Platoną – jis ėmė nebepasitikėti viešąja sfera ir ak- templativa (lot. kontempliatyvusis gyvenimas) neatslūgo tyviuoju gyvenimu. Garsiojoje olos alegorijoje Platonas iki pat XIX a., kol du filosofai – Nietzsche ir Marxas – ga- žmogiškuosius reikalus apibūdina olos šešėlių ir tamsos, lutinai apvertė tradicinę šių terminų hierarchiją aktyviojo sumaišties ir apgaulės sąvokomis. Oloje geriausiu atveju gyvenimo naudai. Hannah Arendt (1906–1975) laikytina įsižiebia tik laužo šviesa, „dirbtinė ugnis apšviečia daik- pirmąja filosofe, kuri nuodugniai ir tiksliai apžvelgė žmo- tus, esančius oloje, parodo juos tokius, kokie jie yra iš gaus būklę, pasikeitus veiklų hierarchijai. tikrųjų“, o filosofo priedermė – išsilaisvinti nuo saitų, Veikale „Žmogaus būklė“ Arendt, pasitelkdama is- siejančių su žmonėmis, ir palikti olą dėl amžinųjų idė- torinį ir filosofinį kontekstą, nagrinėja Antikos politinę jų, kurias „apšviečia saulė, idėjų idėja, leidžianti žmogui patirtį, priešpriešindama ją moderniajam politiniam matyti, o idėjoms – švytėti“ (Arendt). Platonas pertvarkė gyvenimui, apimtam erozijos. Senovės graikų, kitaip nei veiklų hierarchiją ir politinė veikla užleido pirmenybę modernių žmonių, gyvenimas buvo griežtai padalytas filosofo gyvenimui. Tai, kaip vėliau matysime, stipriai tarp privačiosios ir viešosios sferų. Privačioji buvo pa- paveikė krikščioniškąjį mąstymą. lenkta būtinybei – rūpintis išgyvenimu, ieškoti maisto, Arendt rašo: „Kontempliacijos pirmenybė prieš veiklą dirbti, pratęsti giminę. Ši sfera buvo valdoma despotiškai, yra pagrįsta įsitikinimu, kad joks žmogaus rankų dirbi- 2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 0 · 9 nys grožiu ir tiesa negali prilygti gamtiniam kosmosui, „artimiausiai susieta su kūnu“, todėl mažiausiai žmogiš- kuris svyruoja savyje nekintamas ir amžinas be jokio ka. Darbas yra palenktas būtinybei, mat atliepia biolo- žmogaus ar dievo įsikišimo.“ Ši mintis susijusi su Plato- ginius procesus ir yra visiškai privatus.3 Tad dirbantis no filosofija, siekiančia pažinti idėjas vita– contemplativa žmogus – tai animal laborans (lot. dirbantis gyvūnas). yra nukreipta į amžinybės patyrimą per kontempliaciją. Nenuostabu, kad antikinis požiūris niekino darbą – kaip Kontempliacija buvo suvokiama radikaliai: jokia, „net privati, būtinybei palenkta, kūniška veikla, jis visiškai minties veikla, vykstanti kieno nors sieloje padedant nesisiejo su viešąja sritimi, kuri yra laisva ir atvira, o žodžiams“, neleis patirti amžinybės, nes ji „nutraukia ir norint į ją patekti pirmiausia reikia išsilaisvinti iš būti- sugriauna“ patį patyrimą. nybės.4 Čia Arendt padaro stulbinamą išvadą dėl vergo- O politinė patirtis buvo gerbiama kaip teikian- vinės santvarkos steigties: „Vergovės institucija Antiko- ti galimybę siekti nemirtingumo. Nemirtingumas je, nors ne vėlesniais laikais, nebuvo pigios darbo jėgos galėjo būti pasiektas „gaminant“ daiktus (kūrinius, arba išnaudojimo įrankis siekiant pelno; veikiau tai buvo žygdarbius, žodžius, politinius tvarinius), nes „galė- bandymas pašalinti darbą iš žmogaus gyvenimo. Kas dami palikti nenykstančius pėdsakus žmonės, nors žmogaus ir visų kitų gyvūnų gyvenimo formoms buvo individualiai yra mirtingi, pasiekia nemirtingumą ir bendra, nebuvo laikoma žmogiškumu.“ įrodo, kad jie yra „dieviškos“ prigimties“.1 Vis dėlto Bet derėtų pabrėžti, kad Arendt nekritikuoja paties dar- įtampą tarp dviejų laisvo gyvenimo idealų – kon- bo kaip tokio – jis yra praktiškai neišvengiamas žmogaus templiatyviojo ir politinio, kai siekiama ir politinio gyvenime. Arendt nerimauja dėl to, kad marksistai šlo- nemirtingumo,2 ir dvasinės amžinybės, – išsprendė vina darbą kaip žmogiškiausią veiklą (kaip matome – tai ne filosofinis mąstymas, bet empirinė istorijos rai- vidujai prieštaringa) ir kad darbas iš namų ūkio įsiveržė da. Arendt teigia: „Romos imperijos žlugimas aiškiai į viešąją sferą. Viešoji sfera turėtų sieti žmones, o kadan- parodė, kad joks mirtingų rankų kūrinys negali būti gi darbas yra privatus, visiškai gamtiškas, o ne pasauliš- nemirtingas, ir tai lėmė krikščioniškosios amžinojo kas, jis negali