S. Sajauskas. Pirmøjø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø ypatybës 79

PIRMØJØ LIETUVOS DIDÞIOSIOS KUNIGAIKÐTYSTËS MONETØ YPATYBËS

Stanislovas Sajauskas Nacionalinis M. K. Èiurlionio dailës muziejus V. Putvinskio g. 55 LT-44248 Kaunas

Straipsnyje nagrinëjamos seniausiø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø kaldinimo aplinkybës. Analizuojami istoriniai, archeologiniai, heraldiniai, sfragistiniai, paleografiniai, ekonominiai ir kiti argumentai, kuriais grindþiama monetø kalybos pradþia ir jø priklausymas. Iðnagrinëjus heraldinius þenklus, pavaizduotus anoniminëse monetose, daroma iðvada, kad lietuviðkas monetas kaldinæs Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës sritinis kunigaikðtis Skirgaila. Pagrindiniai þodþiai: seniausios lietuviðkos monetos; heraldinis simbolis; monetø kalyba.

Ávadas Sprendþiant ið naujausiø darbø apie monetø kaldinimo Lietuvos Didþiojoje Kunigaikðtystëje (LDK) pradþià (þr. Luchtanas 2000; Terleckas 2002; Remecas 2003), ði tema tebëra aktuali ir dabar, nuo mokslininkø diskusijos pradþios praëjus beveik dviem ðimtams metø. LDK numizmatikos klausimus gvildenantys skirtingø srièiø atstovai – archeologai, istorikai, muziejininkai, ekonomistai – nesutaria ne tik dël tam tikrø tipø monetø datavimo, bet ir dël kai kuriø monetø priklausymo. Daugiausia diskusijø kyla dël vadinamøjø I tipo monetø, kuriø vienoje pusëje pavaizduotas ietigalis su kryþiumi, kitoje yra áraðas PEÈAT (þr. 1 pav.). Ar ðios monetos yra pirmosios LDK monetos, kaldintos valdant Algirdui, taigi – iki LDK krikðto (1387 m.), ar jos nuo 1392 m. kaldintos Vytauto? Bene keisèiausias dalykas mokslinëse dis- kusijose – lenkiðkasis „interesas“. Numizmatas Ryszard Kiersnowski (1982) iðkëlë ideologizuotà hipotezæ, kad iki krikðto LDK buvo visais atþvilgiais atsilikusi ðalis, todël pirmosios monetos joje galëjusios bûti nukaldintos tik Jogailai tapus Lenkijos karaliumi ir pakrikðtijus Lietuvà. Ðià „teorijà“ visiðkai pripaþásta Eugenijus Ivanauskas ir Mikelis Balèius (1994), jai pritaria Eduardas Remecas (2003), darydamas iðvadas apie naujausius archeologinius radinius Vilniaus þemutinës pilies teritorijoje. Su tokia hipoteze kategoriðkai nesutinka Lietuvos archeologai Adolfas Tautavièius (1965), Eugenijus Svetikas (1996), Mykolas Michelbertas (1989: 36), jai nepritaria numiz- matas Vytautas Aleksiejûnas (1985: 122) ir ðio straipsnio autorius (Sajauskas 1992: 101–102). 1 pav. Nuomoniø ávairovë aiðkintina tuo, kad tyrëjai savo pozicijas ir árodymus grindþia skirtingais argumentais. Pavyzdþiui, teigiant, kad lietuviðkos monetos pradëtos kalti Jogailos valdymo laikais, kaip svarbiausias argumentas iðkeliamas graikiðkojo kryþiaus þenklas, kartu su ietigaliu sudarantis heraldiná simbolá. Aiðkinama, kad kryþius nesuderinamas su lietuviø pagonybe. Kiti pasitelkia archeologinius, metrologinius, technologinius, istorinius, heraldinius, loginius argumentus. Antai Aleksiejus Luchtanas (1997), apraðydamas Kernavës archeologinius radinius, nurodo, kad Kernavës tyrimams svarbus laikotarpis yra 1390 m. pradþia, kai ðio miesto gynëjai, traukdamiesi nuo kryþiuoèiø ir Vytauto jungtinës kariuomenës, sudegino pilá ir gyvenvietæ Pajautos slënyje. Daugiau gyvenvietë nebeatstatyta, o gyventojai ásikûrë virðutinëje Neries terasoje – ten, kur 1414–1421 m. Vytautas pastatë baþnyèià (Luchtanas 2000). Paþymima, kad Pajautos slënyje rasta 0,51 g masës I tipo moneta

Stanislovas Sajauskas – profesorius, fiziniø mokslø habilituotas daktaras, Kauno technologijos universiteto Elektronikos inþinerijos katedra, Nacionalinio M. K. Èiurlionio dailës muziejaus numizmatas, Vlado Jurguèio premijos laureatas (1998 m.). Veiklos sritys: LDK numizmatika, pinigø istorija, valstybinë heraldika. Pinigø studijos 2004
2 Ekonomikos istorija 80

ir kad ji rasta paþeistame stratigrafiniame sluoksnyje (Luchtanas 1997). Taigi negalima tiksliai nustatyti, kada moneta pateko þemën, bet aiðku, kad ji turëjo patekti iki 1390 m. gaisro. Tame paèiame straipsnyje teigiama, kad moneta kaldinta po Lietuvos krikðto. Iðeitø, kad ji uþkasta 1387–1390 m. Taèiau straipsnio pabaigoje autorius numoja ranka á savo paties pateiktus archeologinius argumentus ir daro iðvadà, kad I tipo (PEÈAT) monetas kaldino Vytautas, greièiausiai – nuo 1392-øjø! Nesuprantama, kaip moneta, rasta 1390 m. sudegintos ir nebeatstatytos gyvenvietës pelenuose, nors ir paþeistame kultûriniame sluoksnyje (Pajautos slënis buvo suartas kolûkinës santvarkos metais), galëjo bûti nukalta po 1392 m. Tais metais bûta svarbaus istorinio ávykio – didþiuoju Lietuvos kunigaikðèiu tapo Vytautas, bet ar dël to galima daryti iðvadà, kad I tipo monetas kaldino bûtent jis? Abejotina, kad katalikybë galëjo turëti ypatingà reikðmæ ekonomikai ir kad monetø kalybos pradþià Lietuvoje reikëtø sieti su Lietuvos krikðtu. Intensyvesnei Vytauto monetø kalybai átakos turëjo stabili politinë padëtis, ásivyravusi nuo 1392 m., ir su ja susijæs spartus prekybos plëtojimasis. Tais metais Vytautas pagaliau susigràþino savo tëvonijà Trakus ir net tapo didþiuoju Lietuvos kunigaikðèiu. Maiðtaujanèius sritinius kunigaikðèius – Andriø, Vladimirà ir Kaributà Dimitrà Algirdaièius – jis pakeitë sau iðtikimais bajorais. Kartu susiaurino sritiniø kunigaikðèiø turëtas teises perduoti valdþià ápëdiniams ir kaldinti monetas Kijevo, Seversko Naugardo ir Èernigovo kunigaikðtystëse.

1. PEÈAT tipo monetos – Algirdo kaldintos LDK monetos Visiðkai nepritardamas mokslinës diskusijos polonizavimui (politizavimui), kaip ne moksliniam metodui, siûlyèiau aptarti kitus argumentus, kuriais remiamasi nustatant monetø kaldinimo LDK pradþià. Religiniai argumentai. Kai vëlyvas PEÈAT tipo monetø atsiradimas siejamas su jose pavaizduotu kryþiumi – krikðèionybës simboliu, daþniausiai turima mintyje katalikybë. Paprastai lieka neaptartas Algirdo santykis su staèiatikiø Baþnyèia. Kaip þinoma ið istorijos, 1318 m. Algirdas ið Gedimino gavo valdyti Vitebskà, o apie 1323 m. vedë Vitebsko kunigaikðtytæ Anà (Tægowski 1999: 48–49). Tokiais atvejais paprastai reikëdavo krikðtytis pagal staèiatikiø apeigas ir priimti slaviðkà krikðto vardà. Istoriniø ðaltiniø apie Algirdo gyvenimà iki Gedimino mirties (1341 m.) nëra daug, neþinoma, ar jis priëmë staèiatikiø tikëjimà. Vis dëlto Algirdo gyvenimas ir darbai, tapus didþiuoju Lietuvos kunigaikðèiu (1345 m.), jo valdomos LDK santykiai su Maskva rodytø, kad jis liko senmeldys. 1346 m. mirus pirmajai þmonai, po trejø metø Algirdas vedë antràjà – Tverës kunigaikðtytæ Julijonà, taip pat staèiatikæ. Þinoma, kad ðis valdovas pasiþymëjo religine tolerancija – jis leido savo vaikams krikðtytis, kai skyrë juos slaviðkø þemiø valdytojais ir dinastinëmis vedybomis su slavø þemiø sosto ápëdiniais plëtë savo valstybæ. Ið viso Algirdas uþaugino 12 sûnø ir 10 dukterø (Tægowski 1999: 306–309), visi keturi pirmosios þmonos sûnûs suaugæ priëmë staèiatikybæ, o antrosios þmonos tik trys sûnûs (Jogaila, Mingaila ir Ðvitrigaila) iki jo mirties buvo nekrikštyti. Romos popieþius per tarpininkus net tris kartus siûlë Algirdui krikðtyti Lietuvà. Kunigaikðtis pasiûlymo neatmesdavo, bet krikðto klausimas savaime atkrisdavo, Algirdui iðkëlus sàlygà atiduoti jo valdþion visas Vokieèiø ordino uþkariautas baltø þemes, iðkeldinti Ordinà á Aukso ordos pasiená kovoti prieð totorius (Pficneris 1989: 68–69). Kita vertus, Algirdas atkakliai siekë LDK teritorijoje ásteigti atskirà nuo Maskvos staèiatikiø metropolijà ir praðë, kad staèiatikiø cerkvës patriarchas Konstantinopolyje paskirtø metropolità LDK slaviðkoms þemëms. Jo praðymas buvo iðgirstas: metropolitu paskirtas Romanas (jis rezidavo Kijeve), vëliau – Kiprijonas (Pficneris 1989: 70–74). Taigi jei Algirdas ir nebuvo priëmæs staèiatikybës arba vëliau jos iðsiþadëjo, ðis tikëjimas jam nebuvo svetimas, jis buvo iðpaþástamas plaèioje kunigaikðèio giminëje ir valdovo dvare (Jakðtas ir kt. 1991: 32). S. Sajauskas. Pirmøjø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø ypatybës 81

Diplomatiniai argumentai. Algirdas buvo puikus diplomatas, jis LDK teritorijà siekë plësti taikiomis priemonëmis (vaikø vedybomis), o ne ginklu. Sëkmæ vykdant diplomatinæ politikà slaviðkose srityse, matyt, lëmë ir kaldinamos monetos, turëjusios ir propagandinæ paskirtá. Tokià paskirtá galëjusi turëti slavø kraðtams suprantama kirilica monetoje iðkalta legenda PEÈAT, reiðkianti þenklà, monetà, ir graikiðkasis kryþius, vaizduojamas su ietigaliu. Kad didieji Lietuvos kunigaikðèiai nevengë diplomatiniais tikslais naudoti krikðèioniðkøjø simboliø, rodo ir Gedimino pavyzdys. Kaip þinoma, 1323 m. Gediminas ið savo pilies Vilniuje iðsiuntë 7 laiðkus (Paðuta 1966). Laiðkai, deja, neiðliko, o kartu su jais praþuvo ir Gedimino antspaudas. Taèiau laiðkø turinys þinomas ið nuoraðø. 1323 m. geguþës 26 d. Gedimino laiðko nuoraðe, 1323 m. liepos 1 d. patvirtintame Liubeko notaro, smulkiai apraðytas prie laiðko pritvirtintas apvalus vaðko antspaudas. Jame buvæs dvylikos kampø apvadas, apvado viduryje – atvaizdas vyro ilgais plaukais, sëdinèio soste ir laikanèio deðinëje rankoje vainikà, o kairëje – skeptrà; aplink vyrà buvæs árëþtas kryþius ir lotyniðkas áraðas: S dei gracia Gedeminni letvinor. et. rutkenor. reg. (Dievo malone lietuviø ir rusø karaliaus Gedimino antspaudas)* (Rowell 2003: 67). Ar Algirdas buvo didesnis pagonis ir prastesnis diplomatas nei jo tëvas Gediminas? Metrologiniai argumentai. PEÈAT tipo monetos iðsiskiria metrologiniais duomenimis. Jos paèios sunkiausios ið visø lietuviðkø XIV a. pabaigos–XV a. pradþios monetø (Ðanèiø lobio monetø masë 0,89–1,45 g). Ðios iðskirtinai didelio svorio ir aukðtos prabos monetos prilyginamos 5 denarams (pusgraðiui) (Sajauskas, Kaubrys 1993: 38), kitø vadinamos lietuviðkais graðiais (Ivanauskas, Balèius 1994: 40). Lengvesnës vëlesniø valdovø kaldintos monetos, kuriose pavaizduotas ietigalis su kryþiumi ir Gediminaièiø stulpai arba Vytis ir dvigubas kryþius, galëtø bûti denarai, o tos monetos, kuriose iðkaltas Vytis ir Gediminaièiø stulpai – dvidenariai. Kai netu- rima tiksliø sidabro grynio duomenø, nusakyti monetos vertæ denarais sudëtinga, todël A. Luchtanas ðio klausimo ið viso nenagrinëja, o E. Remecas (2004: 103–107) denarais vadina visas 0,25–0,91 g monetas. Masës ir grynio maþëjimo dësningumas bûdingas ir kitø ðaliø XIV a. antrosios pusës smulkiesiems pinigams, pavyzdþiui, Raudonosios Rusios arba Kijeve kaldintoms vasalinio kunigaikðèio Vladimiro Algirdaièio monetoms. Tai susijæ su europinio „etalono“ – Prahos graðio nuosekliu masës ir grynio maþëjimu nuo 3,3 g 825-ojo grynio Karolio I (1346–1378 m.) iki 2,4 g 500-ojo grynio Vaclovo IV (1378–1419 m.) monetø. Pagal analogijà, PEÈAT tipo monetø – pirmøjø didþiojo kunigaikðèio vardu kaldintø LDK monetø masë turëjo nuosekliai maþëti nuo 1,4 iki 0,9 g (galbût buvo apkarpomi monetø pakraðèiai) ir priartëti prie Jogailos monetø masës. Iðties sunku ásivaizduoti, kad bûtø buvæ prieðingai, t. y. kad ið pradþiø bûtø buvusios kaldinamos lengvos monetos, o paskui – sunkesnës. I tipo monetos yra dviejø atmainø: vienø vidutinë masë – apie 1,16 g, kitø – 0,5–0,6 g. Taigi jos galëjusios bûti dviejø skirtingø nominalø (galbût 5 ir 2 denarai). Ðios monetos skiriasi ir epigrafais. Maþosiose monetose þodis PEÈAT árëþtas taisyk- lingame skritulyje, nepaliekant tuðèiø pakraðèiø, kitokiu ðriftu (þr. 2 pav.). Pinigø reforma, dël kurios taip pakito PEÈAT tipo monetø vidutinë masë, galëjo bûti ávyk- dyta Algirdo valdymo pabaigoje arba tuoj po Algirdo mirties (1377 m.), LDK sostà uþëmus jo sûnui Jogailai. Technologiniai argumentai. PEÈAT tipo monetos nukaltos ið sidabro lakðtø iðkirptuose ruoðiniuose, naudojant du atskirus spaudus: didesnio skersmens apatiná – su ietigaliu ir kryþiumi ir maþesnio skersmens virðutiná – su legenda PEÈAT. Dël 2 pav. skirtingo dydþio virðutinio ir apatinio spaudø daugelio monetø pusë, kurioje pavaizduotas ietigalis su kryþiumi, yra iðgaubta, pavyzdþiui, iðgaubtos visos 87 Ðanèiø

*Tikslø uþraðo tekstà autoriui lobio monetos. Monetos ið lakðto iðkirptuose ruoðiniuose XIV a. antrojoje pusëje pateikë E. Rimða. kaldintos ir Aukso ordoje bei Halièe (Raudonojoje Rusioje). Pinigø studijos 2004
2 Ekonomikos istorija 82

Vëlyvesnës ir lengvesnës visø kitø tipø lietuviðkos monetos iki Aleksandro Jogailaièio valdymo laikotarpio (1492–1506 m.) kaltos ið suplotø sidabro vielos gabalëliø. Toks smulkiø monetø gaminimo bûdas buvo paprastesnis ir, matyt, pigesnis. Galima manyti, kad naujos technologijos ásigalëjimà LDK monetø kalyboje dau- giausia lëmë monetø smulkëjimas. Spaudas, matyt, bûdavo tokio paties skersmens kaip monetos ruoðinëlis arba uþ já didesnis, todël daugelyje monetø legenda neiðkalta arba matyti tik jos fragmentas. Kadangi legendos sunkiai áskaitomos, daþnai sunku nustatyti monetos priklausomybæ. Pavyzdþiui, E. Ivanauskas ir M. Balèius (1994: 17–18) áskaitë lotyniðkà grafemà X ir, iðmatavæ monetos apskritimo ilgá, suskaièiavo, kad aplink centriná vaizdà galëtø tilpti ne maþiau kaip 14 raidþiø, o tai leistø spëti, kad monetos legenda buvusi WLADISLAUS (gal WLADISLAVS? – S. S.) REX P(oloniae). Taèiau E. Remecas (2003: 28), iðtyræs Vilniaus þemutinës pilies lobio monetas, nustatë, kad jose áraðyta ne X, bet A grafema, ir atkreipë dëmesá, kad to meto lenkiðkose monetose þodis „karalius“ buvo raðomas ne REX, bet REGIS. Visai suprantama, kad legendø ðifravimas remiantis viena vos áþiûrima grafema, pagrástas ne tiek moksline logika ir grieþta argumentacija, kiek fantazija, kelia tam tikrø abejoniø (þr. Luchtanas 2000: 75). Jeigu pripaþinsime teisingais E. Ivanausko teiginius (Ivanauskas, Balèius 1994: 40), kad PEÈAT tipo monetas kaldino Vytautas (1392–1401 m.), bus sunku paaiðkinti, kodël nuo Jogailos valdymo laikais naudotos technologijos – smulkiø monetø kaldinimo ið sidabro vielos pereita prie monetø kalimo ið sidabro lakðtø, o vëliau (nuo 1401 m.) monetas su Vyèiu ir Gediminaièiø stulpais vël imta kaldinti taikant ankstesnæ technologijà. Neþinomos ir prieþastys, kodël, valdant Vytautui, nuo lotyniðkø legendø, kurios buvo kalamos vasalinio kunigaikðèio Skirgailos monetose (Remecas 2003: 27), bûtø reikëjæ gráþti prie archaiðkos kirilicos (PEÈAT tipo monetos). Vëliau monetø kaldinimas ið sidabro vielos paplito ir slavø kunigaikðtystëse Maskvoje, Riazanëje, kur monetas kaldinti pradëta XIV a. devintajame deðimtmetyje (Janin, Janina 1955: 123), Tverëje, Jaroslavlyje – nuo 1400 m., Naugarde, Pskove – nuo 1420 m. (Spaskij 1970: 89–93). Ðis faktas rodo ne tik PEÈAT tipo monetø ankstyvumà, bet ir galimà LDK monetø kalybos átakà slavø kunigaikðtysèiø monetø kaldinimui. PEÈAT tipo monetø kalyba per pietines LDK sritis (Kijevà) galëjo bûti veikiama Aukso ordos monetø kalybos. LDK monetø prototipas galëjo bûti ir Lenkijai pavaldþios pietvakariø kaimynës Halièo kunigaikðtystës pinigai. Ðioje kunigaikðtystëje dar 1360–1370 m., Lenkijos karaliaus Kazimiero valdymo laikais, buvo kalamos 1,2–1,45 g sverianèios 950-ojo grynio monetos, kunigaikðèio Vladimiro Opolskio valdymo laikais (1372–1379 m.) – 1,1–1,36 g masës 930-ojo grynio monetos, atitikusios pusæ tuometinio Prahos graðio ir prilygusios sunkiosioms PEÈAT tipo monetoms (Krzyzaniwskij 2000). Archeologiniai argumentai. Archeologiniai argumentai yra itin svarûs, juos sunku paneigti. Pavyzdþiui, faktas, kad anksèiau minëta Kernavës moneta rasta per 1390 m. gaisrà sunaikintos ir nebeatstatytos Pajautos slënio gyvenvietës degësiuose, rodo, kad ji negalëjo patekti þemën vëliau nei 1390 m. Bet nukalta ji, þinoma, galëjo bûti ir daug anksèiau. Kitas svarus archeologinis argumentas yra Ðanèiø lobio sudëtis. Ðá lobá sudaro 2 sidabro apyrankës, 1 tribriaunë kapa, 3 puskapës, 87 PEÈAT tipo monetos ir 4 Moldavijos vaivados Petro Muðato I (1375–1391 m.) grašiai (þr. 3 pav.). Ðanèiø lobyje rasti Petro Muðato I graðiai su septyniomis lelijomis skyde laikomi ankstyviausiais (Buzdugan ir kt. 1977: 45). Kadangi jie nelabai nudilæ, galima manyti, kad buvo nukalti ne vëliau kaip 1378 m. (Petras Muðatas I monetas kaldinti pradëjo 1377 m. (Buzdugan ir kt. 1977: 45)). Akivaizdu, kad tribriaunës lietuviðkos kapos buvo pagrindinë PEÈAT tipo monetø þaliava. Kitokiø lietuviðkø monetø Ðanèiø lobyje 3 pav. nerasta. Pagal E. Remecà (2003: 48), tai, kad be palyginti didelio kiekio PEÈAT S. Sajauskas. Pirmøjø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø ypatybës 83 tipo monetø, daugiau monetø lobyje nëra, rodytø, kad lobá uþkasant jos dar nebuvo nukaltos. Iðeitø, kad PEÈAT tipo monetos yra seniausios lietuviðkos monetos. Taèiau dera atkreipti dëmesá, kad tokia tyrimo metodika taikytina tik tuo atveju, kai monetos nëra lokalinës ir jø paplitimo arealai bent ið dalies sutampa. A. Tautavièius (1965: 80) atkreipë dëmesá, kad PEÈAT tipo monetø niekur nerasta kartu su monetomis, kuriø vienoje pusëje pavaizduotas Raitelis, kitoje – dvigubas kryþius. Naujausi archeologiniai duomenys tai paneigia. Vilniaus þemutinës pilies teritorijoje kartu su tribriaune puskape rasta 14 PEÈAT tipo monetø, 14 monetø su Raiteliu ir dvigubu kryþiumi, 18 monetø su portretu ir Liûtu, 16 monetø su dvigubu kryþiumi ir þuvimi-þiedu, 1 moneta su Ereliu ir Liûtu. Itin svarus argumentas PEÈAT tipo monetø ankstyvumui pagrásti yra Borðèeve (netoli Kijevo) 1948 m. rastas lobis: 1 Naugardo grivna, 60 Aukso ordos chanø Abdulacho (1361–1369 m.), Muchamedo Bulako (1369–1385 m.) dirhamø, 8 Tochta- myðo (1379–1395 m.) dirhamai, 21 Vladimiro Algirdaièio (1363–1394 m.) Kijeve kaldinta moneta, 8 Kaributo Dimitro (1380–1393 m.) Seversko Naugarde kaldintos monetos, 1 Jono Liuksemburgieèio (1310–1340 m.), 2 Karolio I (1346–1378 m.) Prahos graðiai ir 1 PEÈAT tipo moneta. Vëlyviausios yra Tochtamyðo monetos – jos nukaltos XIV a. devintojo deðimtmeèio pradþioje (Kozubowski 1994: 138). Ðis lobis paminëtas A. Luchtano straipsnio iðnaðose (1997: 59), taèiau jo sudëtis ir PEÈAT tipo moneta nenagrinëjama. Todël galima suabejoti straipsnio autoriaus iðvada, kad PEÈAT tipo monetas kaldinæs Vytautas nuo 1392 m. Matyti, kad archeologiniai duomenys nepatvirtina, kad PEÈAT tipo monetos bûtø kaldintos bûtent Vytauto valdymo laikais (1392–1430 m.). E. Ivanauskas ir M. Balèius (1994: 33) pagal PEÈAT tipo monetà, kurià jie laiko vëlyviausia Borðèevo lobio moneta, nukaldinta Vytauto 1392–1393 m., datuoja visà lobá. Aiðkindami, kodël lobyje nëra monetø, kaltø laikotarpiu tarp Tochtamyðo dirhamø kalimo metø (1380–1381 m.) ir PEÈAT tipo monetø kaldinimo metø (1392–1393 m.), tyrëjai nurodo: „<…> matyt, savininkas (lobio – S. S.) kaupë leng- viausiai á apyvartà paleidþiamas monetas. Tokiomis buvo ikireforminiai totoriðki dirhamai“ (Ivanauskas, Balèius 1994: 33). Lieka tik pridurti – ir lietuviðka PEÈAT tipo moneta. Pateikti aiðkinimai nepanaðûs á mokslinius argumentus, o esminiai LDK numizmatikos dalykai turëtø bûti grindþiami bûtent jais. Paleografiniai argumentai. Þodis monetose bûna árëþtas dviem skirtingais LDK raðtinëse vartotos kirilicos ðriftais (þr. 1 pav.), rodanèiais perëjimà nuo vëlyvojo „ustavo“ (óñòàâ), kuriam bûdingos grieþtø geometriniø formø raidës, prie „pusustavio“ (ïîëóóñòàâ), kuriam bûdingas raidþiø uþapvalinimas. Kijevo Rusioje, áëjusioje á LDK sudëtá, toks perëjimas vyko XIV a. antrojoje pusëje (Pamer- neckis 1991: 13). Kirilicos raðmenimis iðkalta legenda ir Jogailos monetose, kuriø vienoje pusëje vaizduojamas Vytis, kitoje – dvigubas kryþius. E. Remecas (2003: 27) nustatë, kad kai kurios Vilniaus þemutinës pilies lobio mone- tos, kaldintos Jogailos valdymo metu, rodo perëjimà nuo kirilicos prie gotiðko ðrifto. O Vytauto (1392–1430 m.) monetose su Gediminaièiø stulpais ir Vyèiu esanti mono- grama a (Aleksandras), iðkalta stulpø viduje, jau tikrai yra gotiðka. Panaðus pokytis matyti ir valdovø antspauduose. Antai nuo 1382 m. Jogailos, Vytauto ir Skirgailos naudotuose antspauduose, pritvirtintuose prie 1385 m. Krëvoje pasiraðyto Jogailos vedybø sutarties akto, árëþtos gotiðkos raidës (Luchtanas 2000), o prie ðio akto pritvirtintø slaviðkus kraðtus valdþiusiø Jogailos broliø Lengvenio ir Kaributo Dimitro antspaudø legendos iðkaltos kirilica (Luchtanas 2000). Beje, visuose Vytauto antspauduose, áskaitant ir patá seniausià 1379 m. Trakø kunigaikðèio antspaudà, yra lotyniðki áraðai (Vossberg 1854; Gumowski 1930: 717–722). Istoriniai argumentai. Anksèiausiai LDK teritorijoje kaldintos Kijevo kunigaikðèio Vladimiro Algirdaièio (1363–1394 m.) monetos. Manoma, kad Vladimiras Algirdaitis kaldino 7 tipø viena uþ kità lengvesnes ir þemesnës prabos monetas (Kozubowski Pinigø studijos 2004
2 Ekonomikos istorija 84

1994). Pirmosios Vladimiro Algirdaièio I tipo monetos XIV a. septintajame deðimtmetyje buvo pagamintos pagal Aukso ordos chano Dþanibeko (1342–1357 m.) Giulistane 1351–1352 m. kaldintø arabiðkø monetø pavyzdá. Ðiek tiek vëliau Vladimiro Algirdaièio kaldintø monetø averse atsirado kunigaikðèio þenklas (þr. 4 pav.). Ið pradþiø jis buvo komponuojamas su arabiðkos legendos fragmentais, bûdingais Aukso ordos chano Muchamedo Buliako (1369–1385 m.) 1371–1372 m. kaldintoms monetoms, arba su totoriðku dviejø ðirdþiø pynutës ornamentu. Nuo 1370 m. Vladimiro Algirdaièio monetose vietoj totoriðkø ornamentø centre iðkalama raidë K, þyminti jo valdomos kunigaikðtystës sostinæ ir monetø gamybos vietà – 4 pav. Kijevà, arba graikiðkasis kryþius, simbolizuojantis Kijevo Rusios ir jos valdovo iðpaþástamà staèiatikiø tikëjimà (þr. 5 pav.). Vladimiro Algirdaièio monetos rodytø, kad Aukso orda ið pradþiø darë didelæ átakà Kijevo kunigaikðtystei, bet vëliau Vladimiro Algirdaièio vidaus ir uþsienio politika tapo vis savarankiðkesnë. Valdymo pradþioje kunigaikðtis ið gyventojø turëjo surinkti valstybiná mokestá LDK iþdui, galbût ir duoklæ Aukso ordos tikrajam valdovui emyrui Mamajui, su kuriuo Algirdas buvo sudaræs taikos sutartá. Kijevo Rusioje iki tol daugiausia cirkuliavo Aukso ordos monetos, taigi suprantama, kodël Vladimiras Algirdaitis nedelsdamas pradëjo kaldinti savas monetas. Jø kalybà galëjo paskatinti ir tai, kad monetas kaldino Kijevo kunigaikðtystës vakarinis kaimynas Halièas (Krzyzaniwskij 2000). Taigi Algirdo vasalas Vladimiras, Algirdo sûnus ið pirmosios santuokos, jau nuo 5 pav. XIV a. septintojo deðimtmeèio Kijevo kunigaikðtystëje kaldino savas monetas. Daugiausia ðiø monetø randama Ukrainoje (Kijevo ir Èernigovo srityse), o tai rodo jø lokaliná pobûdá, taèiau viena moneta rasta ir Raudondvario (Vilniaus r.) lobyje kartu su tribriaunëmis kapomis ir Jogailos monetomis (Wittyg 1886; Aleksiejûnas 2000: 85–88). Algirdo pavaldinio parodyta iniciatyva turëjo paskatinti ir LDK valdovà pasinaudoti galimybe kaldinant monetas papildyti valstybës iþdà ir palengvinti sidabrinës surinkimà. Heraldiniai argumentai. Paprastai valdovai piniguose stengdavosi iškalti ne tik savo vardà, bet ir titulus: slaviðkai KNIAZ (kunigaikðtis), VELIKIJ KNIAZ (didysis kunigaikðtis), vëliau – lotyniðkai DUX (kunigaikðtis), MAGNUS DUX (didysis kunigaikðtis). Ypaè tai buvo aktualu esant nestabiliai politinei padëèiai – tada naujasis valdovas skubëdavo pareikðti apie save ir savo valdþià. Taèiau PEÈAT tipo monetos yra anoniminës. Nors monetø skersmuo pakankamai didelis, kad bûtø galima iðkalti ilgesná áraðà, daugumos jø pakraðèiai tuðti. Kyla klausimas, kodël ðios monetos neiðnaudotos propagandiniais tikslais. PEÈAT tipo monetø anonimiðkumà bûtø galima paaiðkinti kita ðiø monetø ypatybe. Jø averse pavaizduotas jungtinis heraldinis simbolis, sudarytas ið dviejø atskirø þenklø – ietigalio ir graikiškojo kryþiaus. Toks dvigubas heraldinis simbolis paprastai naudojamas, kai sujungiami dviejø asmenø heraldiniai þenklai ar dinastiniai herbai, pavyzdþiui, vedybø atveju. PEÈAT tipo monetø jungtinis heraldinis simbolis – tai dviejø kunigaikðèiø, nuo 1345 m. kartu darniai valdþiusiø LDK, diarchijos áprasminimas. Graikiðkasis kryþius – slaviðkø þemiø valdovo ir didþiojo kunigaikðèio Algirdo þenklas, ietigalis – narsumu pasiþymëjusio Trakø kunigaikðèio Kæstuèio þenklas. Numizmatikoje þinoma ir daugiau diarchijà simbolizuojanèiø jungtiniø heraldiniø þenklø. Pavyzdþiui, Moldavijos diarchø Iljaðo ir Stepono II bendro valdymo laikotarpiu (1436–1442 m.) kaldintø monetø reverse iðkalti abiejø valdovø heraldiniai þenklai – kuoka ir kalavijas. Taigi simboliais, nenurodant valdovø vardø, tikriausiai norëta paþymëti, kad ðalá valdo du valdovai. Kartu vaizduojant ietigalá ir graikiðkàjá kryþiø, galëjo bûti siekiama parodyti Algirdo ir Kæstuèio solidarumà valdant valstybæ. Ið tiesø uþsienieèiai daþnai neskirdavo, kuris kunigaikðtis – Algirdas ar Kæstutis – yra Lietuvos valdovas, ir Kæstutá tituluodavo Lietuvos karaliumi (Kuèinskas 1988: 32). Tik kai kuriø monetø reverse, þodþio PEÈAT viduryje, taigi monetos centre, iðkaltas toks pat graikiðkasis kryþius S. Sajauskas. Pirmøjø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø ypatybës 85

kaip didþiojo kunigaikðèio Algirdo þenklas (þr. 6 pav.) galëjo rodyti, kuris ið dviejø valdovø valstybëje uþima aukðtesnæ padëtá. Neatmestina ir kita dvigubo heraldinio simbolio – ietigalio su kryþiumi versija. Tai galëjo bûti Algirdo kariðko þenklo (ietigalio) ir jo valdingos antrosios þmonos – Tverës kunigaikðtytës staèiatikës Julijonos heraldinio þenklo (graikiðkojo kryþiaus) junginys. Þinoma, kad Julijona buvo itin energinga, aktyviai dalyvavo valstybës val- dyme, ypaè po Algirdo mirties (1377 m.), kai palaikë sûnø Jogailà sudarant Dovy- diðkiø sutartá su Vokieèiø ordinu, nukreiptà prieð Kæstutá (Janin, Janina 1955: 157–160). 6 pav. Sfragistiniai argumentai. Visø þinomø Vytauto antspaudø (seniausias – Trakø kunigaikðèio 1379 m.) legendos yra lotyniðkos, o Algirdaièiai (Kaributas – 1385 m., Jogaila – iki 1382 m., Skirgaila – iki 1382 m.) naudojo antspaudus su kirilica áraðytomis legendomis (Rimða 2002: 95). Numizmatiniai argumentai. Ietigalis su kryþiumi laikytinas Algirdo – didþiojo Lietuvos kunigaikðèio heraldiniu simboliu, kurá kaldindamas monetas naudojo ir jo vasalas Kæstutis bei LDK sosto paveldëtojas Jogaila. Tik taip galima paaiðkinti monetas (þr. 7 pav.), kuriø vienoje pusëje pavaizduotas ietigalis su kryþiumi, kitoje – Gediminaièiø stulpai (tai Kæstuèio kaldintos monetos), ir monetas (þr. 8 pav.), kuriø vienoje pusëje pavaizduotas ietigalis su kryþiumi, kitoje – dvigubas kryþius skyde 7 pav. (tai Jogailos kaldintos monetos). Kæstutis monetas kaldino ilgai, galbût ir tapæs didþiuoju Lietuvos kunigaikðèiu (1381–1382 m.), ir jø nukaldino daugiau nei bet kuris kitas XIV a. pabaigos Lietuvos valdovas. Jogailos monetø kaldinta nedaug – senkapiuose rasta tik viena moneta (Douchis, Ivanauskas 2002). Vietoj jø pradëtos kalti monetos su Vyèiu ir dvigubu kryþiumi. Sprendþiant ið Vilniaus þemutinës pilies lobio PEÈAT tipo monetø, jø masë nuolat maþëjo, kol tapo lygi maþøjø PEÈAT tipo monetø masei (0,5–0,6 g). Ðiø monetø vidutinë masë, matyt, ir nominalas, beveik atitinka Jogailos ir jo vasalo Skirgailos (1382–1392 m.) kaldintø monetø metrologinius dydþius (Remecas 2003: 83–98). Tai leidþia daryti prielaidà, kad PEÈAT tipo monetø masë (ir sidabro grynis) maþëjo dësningai, kaip ir Prahos graðio tikroji vertë, kuri ypaè sumaþëjo valdant 8 pav. Vaclovui IV (1378–1419 m.). Numizmatë Dalia Grimalauskaitë (2001), tyrinëdama Ðanèiø lobyje rastà PEÈAT tipo monetà (Nacionalinis M. K. Èiurlionio dailës muziejus; inv. nr. Ag-9138; þr. 9 pav.), iðkëlë hipotezæ, kad ji pagaminta ið monetos su keturkoju gyvûnu („þvërimi“), kaldintos LDK valdant Jogailai. Iðeitø, kad PEÈAT tipo monetos kaldintos vëlesniu nei Jogailos valdymo laikotarpiu, taigi – valdant Vytautui. Taèiau neatkreipta dëmesio, kad perkalta Ðanèiø lobio moneta (masë 1,31 g) yra sunkiausia ið autorës apraðytø visø þinomø monetø su „þvërimi“ (jø vid. masë 0,784 g), sunkesnë uþ jas net 77 procentais. Monetà perkalant ji neturëtø pasunkëti. Taigi nëra pagrindo Ðanèiø lobio PEÈAT tipo monetà laikyti pagaminta ið monetos su Liûtu. Povilo Karazijos (1952) nuomone, PEÈAT tipo moneta galëjo bûti perkalta ið beveik tokios paèios masës Halièo monetos, kuri gerokai senesnë nei moneta su Liûtu. 9 pav. Ekonominiai argumentai. Paskutiniai á diskusijà dël seniausiø LDK monetø ásitraukë ekonomistai ir pateikë netikëtø argumentø smulkiøjø pinigø atsiradimui LDK pagrásti. Vladas Terleckas (2002: 60–61), iðsamiai iðnagrinëjæs XIV a. ekono- mines sàlygas LDK ir remdamasis teze, kad valdovai kuria ne pinigus, o jø formà (lydiniai ar monetos), teigia, kad savø monetø atsiradimà lëmë ne valdovo ambicijos ar propagandiniai tikslai, o ðalies ûkio subrendimas ir poreikiai. Pirmøjø LDK monetø gaminimo poreiká V. Terleckas susiejo su XIV a. ikikrikštinio laikotarpio reiškiniu – visuotinio valstybinio sidabrinës mokesèio ávedimu. Sidabrinës mokestis, skirtas kraðto gynybinëms reikmëms tenkinti, buvo renkamas nuo kiekvieno dûmo ar þagrës. XIV a. sidabrinë galëjo bûti 6–12 graðiø, todël jai rinkti netiko sidabro kapos (vid. masë apie 104 g), buvo reikalingi smulkûs pinigai. Pinigø studijos 2004
2 Ekonomikos istorija 86

2. Heraldiniai simboliai seniausiose lietuviškose monetose Jau ne kartà atkreiptas dëmesys, kad seniausiø lietuviðkø monetø skirstymas á 4 pagrindinius tipus pagal jose pavaizduotus heraldinius þenklus (I – ietigalis su kryþiumi ir legenda PEÈAT, II – Gedimino stulpai ir ietigalis su kryþiumi, III – Vytis ir Gediminaièiø stulpai, IV – Vytis ir dvigubas kryþius) chronologiðkai nëra teisingas ir neapima visø XIV a. antrosios pusës–XV a. pirmosios pusës lietuviðkø monetø. Atsiþvelgiant á paskutinio deðimtmeèio archeologinius radinius, lietuviðkø monetø klasifikacija turëtø bûti gerokai patikslinta. Turëtø bûti „perpieðtas“ ir visas LDK numizmatikos paveikslas, kad jame bûtø matyti naujieji bruoþai. Gera proga ið naujo ávertinti LDK numizmatikà pasitaikë 2000 m., kai rastas áspûdingas Vilniaus þemutinës pilies lobis. Apmaudu, kad E. Remecas (2003), apraðæs lobio sudëtá, ta galimybe nepasinaudojo, o nurodë tik lobio monetø tipus, taikydamasis prie kai kuriø diskutuotinø hipoteziø. Jis teigë, kad monetos, kuriø vienoje pusëje pavaizduotas karûnuoto valdovo portretas, kitoje – Liûtas, nukaltos laikotarpiu nuo 1386 m. kovo 16 d., kai Jogaila karûnuotas Lenkijos karaliumi, iki Lietuvos krikðto 1387 m. vasario mënesá, ir kad ðiose monetose kartu su totoriðku ornamentu (pasak autoriaus – tamga) pavaizduotas Liûtas (barsas) rodo pretenzijas á visà Aukso ordos valdomà Rusià. Kadangi tokios monetos yra lokalinio pobûdþio ir ypaè retos (jø þinoma tik 18, dauguma rasta Vilniaus þemutinës pilies teritorijoje, kur buvo monetø kalykla), E. Remeco pateikti argumentai neatrodo labai átikinami. Nors aptariamas darbas vertas platesnës analizës, paþymëtina, kad kartu su puse lietuviðko tribriaunio lydinio ir Jogailos valdymo laikotarpio (1377–1381, 1382–1392 m.) monetomis keturiolika lobyje rastø PEÈAT tipo monetø E. Remecas vis dëlto laikë kaldintomis ne Algirdo ar Jogailos, o Vytauto (nuo 1392 m.). Vilniaus þemutinës pilies lobis atskleidë vienà ádomià seniausiø lietuviðkø monetø ypatybæ – jø averse ir reverse vaizduojami heraldiniai simboliai arba herbai. Juos iðnagrinëjus, bûtø galima iðspræsti kai kurias monetø atribucijos problemas. Daþniausi lietuviðkø monetø heraldiniai simboliai yra ietigalis su kryþiumi, dvigubas kryþius skyde, Gediminaièiø stulpai, Vytis (raito valdovo atvaizdas), Liûtas, Erelis (Lenkijos karaliaus simbolis). Vieni ðiø simboliø yra pagrindiniai, naudoti valdovo – didþiojo kunigaikðèio, kiti – antraeiliai, arba dinastiniai, naudoti sritinio kunigaikðèio. Pagrindiniai simboliai bûna pavaizduoti monetos averse, antraeiliai – reverse. Heraldinis simbolis ar herbas, pavaizduotas anoniminëse monetose, yra ypatingos svarbos – jis atstoja legendà, ið jo galima suþinoti monetà kaldinusá valdovà arba jo vasalà. Viduramþiais monetø kalimo regalijà paprastai turëdavo valdovas, taèiau neretai vietinei apyvartai vykdyti, ekonominiø sàlygø verèiami ar siekdami politiniø tikslø, monetas kaldindavo ir sritiniai kunigaikðèiai (vasalai). Galiodavo principas, nusakytas Prancûzijos karaliaus Liudviko IX: vasalo monetos cirkuliuoja tik jo valdose, o kara- liaus monetos kursuoja visoje karalystëje. Taigi sritiniø kunigaikðèiø kaldintos mone- tos cirkuliuodavo tik tam tikroje valstybës teritorijoje. Vasalas monetoms kaldinti paprastai turëdavo gauti valdovo leidimà. Kad nekiltø konfliktas su suverenu, jis monetoje turëdavo paþymëti, kad moneta kaldinama valdovo vardu. Suvereno ir vasalo santyká rodo atitinkamos legendos arba heraldiniai simboliai. Toks principas iðlaikytas beveik visose LDK monetose. XV a. pabaigos monetose iðkalti heraldiniai þenklai, valdovø vardai ir titulai, vëliau imti þymëti monetos kalimo metai. Pavyzdþiui, Lenkijos karaliaus ir didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Kazimiero Jogailaièio vasalo Þygimanto (vëliau praminto Senuoju), valdþiusio nedidelæ Glogovijos kunigaikðtystæ Silezijos pasienyje, 1506 m. kaldintø graðiø (þr. 10 pav.) averse pavaizduotas siuzereno Kazimiero Jogailaièio herbas Erelis, aplink já iðdëstyta legenda KA3IMIRI R(egis) POLONIE NATVS (Lenkijos karaliaus Kazimiero sûnus), reverse iðkaltas Þygimanto herbas Vytis, aplinkui – legendos tæsinys SIGISMVNDVS DVX GLOGOVIE 10 pav. (Glogovijos kunigaikðtis Þygimantas). S. Sajauskas. Pirmøjø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø ypatybës 87

Permainingo XIV a. pabaigos lietuviškose monetose tas pats simbolis naudotas ir kaip pagrindinis, ir kaip antraeilis. Pavyzdþiui, didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Algirdo heraldinis þenklas ietigalis su kryþiumi PEÈAT tipo monetose yra pagrindinis, o vasalinio Trakø kunigaikðèio Kæstuèio monetose su Gediminaièiø stulpais – antraeilis (þr. 7 pav.). Didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Jogailos monetoje, kurios vienoje pusëje iðkaltas dvigubas kryþius, ietigalis su kryþiumi (þr. 8 pav.) pavaizduotas kaip Algirdaièiø dinastinis simbolis, taigi taip pat yra antraeilis. Kæstuèio monetoje su ietigaliu ir kryþiumi Gediminaièiø stulpai yra pagrindinis simbolis, o Vytauto monetose – antraeilis dinastinis þenklas (pagrindinis – Vytis). Naujas LDK monetø simbolis – Liûtas. Ðá pagalbiná heraldiná simbolá naudojo Jogailos brolis Skirgaila, iðtikimas Jogailos pagalbininkas ir vasalas. 1382 m., kai buvo nuþudytas Kæstutis, Skirgaila gavo valdyti Trakø kunigaikðtystæ, o 1386 m., siuzerenui Jogailai tapus Lenkijos karaliumi ir iðvykus á Krokuvà – ir Vilniaus kraðtà, iðskyrus sostinæ Vilniø. Nuo 1387 m. Skirgailai paskirtas dar ir Polockas (Tægowski 1999: 101). Taigi Skirgaila buvo tikrasis LDK valdytojas, savo rankose jis buvo sutelkæs valdþià, kuri ið tikro gerokai virðijo dëdës Kæstuèio turëtas galias LDK valdant Algir- dui. Kaip patikimiausias didþiojo Lietuvos kunigaikðèio Jogailos ðalininkas jis visiðkai galëjo turëti vasalo monetø kalimo regalijà. Skirgailos herbas Liûtas Vyèio skyde pavaizduotas jo 1382 m. antspaude. Toks antspaudas (þr. 11 pav.) pritvirtintas ir 11 pav. prie Jogailos vedybinio akto, suraðyto Krëvoje 1385 m. (Rimša 2002: 97). Prielaida, kad Skirgaila kaldino monetas, nëra nauja. E. Ivanauskas ir M. Balèius (1994: 49–50) spëjo, kad Skirgaila, 1395 m. paskirtas Kijevo kunigaikðèiu, Kijeve kaldino monetas (denarus) su lygiø galø kryþiumi (ðv. Andriejaus), kaip Skirgailos asmeniniu simboliu, ir Rusijos simboliu Liûtu. Vienintelë tokia moneta rasta Sosnicos lobyje (Èernigovo sritis) kartu su Vladimiro Algirdaièio monetomis. Taèiau Edmun- das Rimða (2002: 96) árodë, kad Skirgaila nenaudojo lygiø galø kryþiaus simbolio. E. Rimða (2002: 97) nurodë ir istorikus suklaidinusá Marian Gumowski darbà, kuriame Jogailos bajoro ir svainio Vaidilos antspaudas su sukryþiuotø keturiø strëliø simboliu, pritvirtintas prie Krëvos 1385 m. akto, neteisingai interpretuojamas kaip Skirgailos. Taigi monetà su ðv. Andriejaus kryþiumi neteisinga laikyti Skirgailos moneta. Rasta lietuviðkø monetø (þr. 12 pav.), kuriø vienoje pusëje iðkalti neáskaitomi raðmenys, kitoje pavaizduotas keturpësèias liûtas, o virð jo – dviejø supintø ðirdþiø ornamentas (Zabiela 1996). Pirmàsias ðio tipo monetas radæ archeologai Regina Volkaitë-Kulikauskienë ir A. Luchtanas (1981) jas priskyrë Jogailai. E. Ivanauskas ir M. Balèius (1994: 51), áþvelgæ Gediminaièiø stulpus ir kirilica áraðytà þodá PEÈAT, nusprendë, kad jas 1396–1399 m. kaldino Vytautas. Taip mano ir D. Grimalauskaitë 12 pav. (2001: 123). Pirmosios monetos su Liûtu reverse Skirgailos galëjo bûti nukaldintos 1382– 1386 m. Vëliau jas, matyt, pakeitë monetos su karûnuoto valdovo portretu, nukal- dintos po Jogailos karûnavimo 1386 m. (þr. 13 pav.). Tokiø monetø Vilniaus þemutinës pilies lobyje rasta net aðtuoniolika. E. Remeco (2003: 24) nuomone, monetos su Liûtu priskirtinos Jogailai, o dviejø ðirdþiø ornamentas – tai Aukso ordos chano tamga. Taèiau ðiai E. Remeco versijai trûksta paties svarbiausio argumento – nuorodos, kurio gi Aukso ordos chano tamga iðkalta Jogailos monetoje ir kieno gi vasalas buvo Jogaila. Atkreiptinas dëmesys, kad 1930 m. Rusijos sfragistikos pra- dininkas Nikolaj P. Lichaèiov (1930) nustatë, kad dviejø supintø ðirdþiø þenklas, daþnai vaizduojamas Aukso ordos monetose greta chano tamgos, taip pat Aukso ordos vasalo – Rusios kunigaikðtysèiø monetose, vis dëlto yra tik ornamentas, o ne 13 pav. tamga. Totoriðko ornamento vaizdavimà lietuviðkose monetose galëjo lemti ávairios prieþastys. Pirma, kalyklos meistras galëjo bûti atvykæs ið Aukso ordos. Jis galëjo atvykti dar 1380 m., kai Jogaila sudarë sàjungà su Aukso ordos emyru Mamajumi, nukreiptà prieð Maskvà ir jo valdþios nepripaþinusá vyriausiàjá brolá Andriø (Jakðtas Pinigø studijos 2004
2 Ekonomikos istorija 88

ir kt. 1991: 91). Antra, vaizduojant totoriðkus ornamentus galëjo bûti sàmoningai siekiama suteikti lietuviðkoms monetoms totoriðkà iðvaizdà, kad ðios, lengvesnës, monetos (vid. masë apie 0,6 g) galëtø sëkmingiau ásiskverbti á uþsienio rinkà, kurioje Aukso ordos dirhamai dël stabilios masës ir geros sidabro kokybës (grynio) aukðtai vertinti. Toks totoriðkas ornamentas bûdingas Vladimiro Algirdaièio Kijeve kaldin- toms ankstyvosioms monetoms, Jogailos jaunesnysis brolis ir ðalininkas Kaributas Dimitras, valdæs Seversko Naugardà (1380–1393 m.), kaldino monetas (þr. 14 pav.), kuriø pavyzdþiu galima laikyti Aukso ordos dirhamus (Kozubovskij 1998: 35–36). Monetø averse prie totoriðkø raðmenø pavaizduotas kunigaikðèio Kaributo Dimitro 14 pav. þenklas panaðus á jo uoðvio ir svainio (Kotliar 1975: 74; Tægowski 1999: 109, 309), Riazanës kunigaikðèio Olego Ivanovièiaus (1350–1402 m.) kaldintø monetø tamgà, tapusià giminës simboliu. Taèiau Aukso ordos vasalo Olego Ivanovièiaus kaldintose monetose tamga iðkalta specialiu spaudu, o Kaributo Dimitro þenklas árëþtas paèiame spaude. Dviejuose lobiuose Padniestrëje ir Pavolgyje (Èernigovo sritis) rasta 13 ðio tipo monetø, sverianèiø nuo 0,65 iki 1,5 g. Ðiø monetø kaldinimas galëjo bûti susijæs su Kaributo Dimitro pasiprieðinimu didþiajam Lietuvos kunigaikðèiui Kæstuèiui, kai 1381 m. jis atsisakë mokëti mokesèius ir suëmë didþiojo kunigaikðèio duoklës surinkëjus (Kozubovskij 1998: 36). Ádomu, kad Riazanës kunigaikðèio Olego Ivanovièiaus, kuris po 1380 m. Kulikovo mûðio nusikratë totoriðkos „globos“, kaldintose monetose ir toliau buvo vaizduojama tamga (Kotliar 1975: 74). Matyt, ekonomiðkai buvo naudinga, kad Riazanës monetos neprarastø totoriðkos iðvaizdos. Vis dëlto labiausiai tikëtina, kad LDK monetose pavaizduotas dviejø ðirdþiø ornamentas á Lietuvà pateko ið Skandinavijos. Audronë Bliujienë nustatë (1999: 48, 53, 120), kad jis naudotas XI–XII a. kurðiø papuoðaluose, kurðiai gamino ir tokios formos kiauraraðtes seges (jø rasta Palangoje). Pasak ðvedø archeologo Vilhelm Holmqvist (1939: 39), dviejø ðirdþiø ornamentà kurðiai perëmë ið Egipto krikðèioniø koptø per germanus ir Skandinavijos vikingus. Maþiausiai diskutuotinas heraldinis simbolis – dvigubas kryþius skyde (þr. 15 pav.). Já beveik visi tyrëjai priskiria Jogailai, jo naudojimas LDK monetose siejamas su Jogailos vedybomis (1386 m.) ir Lietuvos krikðtu (1387 m.). Tiesa, ðio straipsnio autorius, atkreipæs dëmesá, kad Vytauto monetose, kuriø vienoje pusëje pavaizduotas Vytis, kitoje – Gediminaièiø stulpai, Vyèio jojimo kryptis tokia pati kaip kai kuriose monetose su Vyèiu ir dvigubu kryþiumi, teigë, kad kai kurios monetos su dvigubu kryþiumi galëjo bûti nukaldintos Vytauto, kaip Jogailos vasalinio kunigaikðèio (Sajauskas 1992: 103). Taèiau V. Aleksiejûnas (2000), atlikæs iðsamià ðio tipo monetø analizæ, árodë, kad Vyèio vaizdavimo stilius galëjo kisti ne dël emi- tento politinës orientacijos, bet dël spaudø raiþytojo neágudimo. Dabartiniu metu 15 pav. monetas su dvigubu kryþiumi ne tik Jogailai, bet ir Vytautui priskiria tik Robert J. Douchis ir Eugenijus Ivanauskas (2002). Teigiant, kad jos kaldintos Jogailos, papras- tai kaip árodymas pateikiamas faktas, kad dvigubo kryþiaus simbolis lenkiðkuose pusgraðiuose buvo naudojamas ne tik Lenkijos karaliaus Jogailos, karalienës Jadvy- gos, bet ir jo sûnø Vladislovo Varnieèio bei Kazimiero (Kaùkowski 1974). Sfragistikos ir heraldikos specialistai dvigubà kryþiø skyde laiko Jogailaièiø herbu. Diskusija dël ðiø monetø priklausymo apskritai turëtø bûti baigta, nes E. Remecas Vilniaus þemutinës pilies lobio monetose rekonstravo visà kirilica iðkaltà legendà (kunigaikðèio Jogailos þenklas). Ádomu, kad keturiolikoje Vilniaus þemutinëje pilyje rastø ðio tipo monetø (þr. 16 pav.) raitelis vaizduojamas ne su kalaviju, bet su ietimi (Remecas 2003: 94–98). Tokia raito valdovo ginkluotë bûdinga anksèiau kaldintoms monetoms. Kalavijo ásitvirtinimas Lietuvos valdovø heraldikoje sietinas su valdanèiosios dinastijos idëji- niais pokyèiais. Perëjimas nuo ieties prie kalavijo aiðkiai matyti ið Semiono Lengvenio antspaudø: 1385 m. antspaude raitelis pavaizduotas su ietimi, o 1388 m. antspaude – 16 pav. su kalaviju (Rimša 2002: 92). S. Sajauskas. Pirmøjø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø ypatybës 89

Jogailai priskirtinos ir monetos (þr. 17 pav.), kuriø vienoje pusëje pavaizduotas dvigubas kryþius, kitoje – simbolis, kai kuriø tyrëjø identifikuojamas kaip þuvis, susukta á þiedà (þr. Ivanauskas, Balèius 1994: 28; Remecas 2003: 31–35). Þuvis laikoma nauju krikðèionybës simboliu (Ivanauskas 2000). Þuvies pusëje pavaizduotas siuþetas su daugybe stambiø taðkø, ðalia skydo su dvigubu kryþiumi suraityti ornamentai ir kalybos panaðumas á Aukso ordos dirhamø kalybà (þr. 18 pav.) rodytø, kad buvo prieþasèiø ðias monetas kalti panaðias á totoriðkas. Þinant apie Jogailos politinæ padëtá ir valdþios silpnumà 1382–1392 m., kovojant su nepaklusniu vyriausiuoju broliu Andriumi, susivienijusiu su Maskva, ir su atkakliu pusbroliu Vytautu, kuris naudojosi Vokieèiø ordinu siekdamas susigràþinti paverþtà tëvonijà, galima manyti, kad Jogaila darë 17 pav. nuolaidas Aukso ordai, norëdamas pasiekti uþnugario saugumà. Galbût agresyvus prieðas, kaip jau ne kartà yra buvæ, ramintas pinigais – tai rodytø monetø iðvaizda. Vis dëlto tokiai versijai patvirtinti trûksta istoriniø argumentø. Vilniaus þemutinës pilies teritorijoje rasta dar viena iki tol neþinoma moneta su Liûtu reverse, kaldinta Jogailos valdymo laikais (Remecas 2003: 103). Jos averse pavaizduotas Lenkijos heraldinis simbolis Erelis (þr. 19 pav.). Sugretinus ðià monetà su kitomis lietuviðkomis Jogailos monetomis, kuriø reverse vaizduojamas Liûtas, ir atsiþvelgiant á tai, kad moneta rasta LDK sostinëje, Valdovø rûmø teritorijoje, galima daryti prielaidà, kad tai lietuviðka moneta, kaldinta (1386–1392 m.) Skirgailos, Jogailà karûnavus Lenkijos karaliumi.

18 pav. 3. Kæstuèio kaldintos monetos Dar vienas iki galo neišnarpliotas „mazgas“ – vadinamosios II tipo monetos. Jø averse iðkaltas Gediminaièiø dinastinis simbolis , istorinëje literatûroje daþniausiai vadinamas Gedimino arba Gediminaièiø stulpais, reverse – ietigalis su graikiðkuoju kryþiumi (þr. 7 pav.). Šios monetos taip pat anoniminës. Vienø jos priskiriamos Kæstuèiui (þr. Tautavièius 1965; Michelbertas 1989; Svetikas 1996), kitø – Vytautui (þr. Kiersnowski 1982; Ivanauskas, Balèius 1994; Luchtanas 2000). Šio tipo monetose iškaltas ietigalis labai skiriasi nuo PEÈAT tipo monetose pavaizduoto átveriamojo ietigalio (strëlës antgalio) . Monetose su Gediminaièiø stulpais jis daþniausiai ámovinis, veikiau panaðus á masyvø keturkampio pjûvio 19 pav. arbaleto strëlës antgalá. Tai rodytø, kad ðio tipo monetos vëlyvesnës nei PEÈAT tipo monetos – juk arbaletas Lietuvoje atsirado vëliau nei lankas. Be to, monetos vidutinë masë – apie 0,29 g, t. y. beveik perpus maþesnë nei lengvøjø PEÈAT tipo monetø. Ðias monetas su tam tikromis iðlygomis bûtø galima vadinti denarais. E. Svetikas (1996) nustatë, kad XIV a., laidojant pagal senmeldiðkus paproèius, kaip ákapës gausiausiai dëtos ðio tipo monetos (35 kapuose rasta 101 moneta). Daugelio archeologø nuomone, monetas, kuriø vienoje pusëje iðkalti Gedimi- naièiø stulpai, kitoje pavaizduotas ietigalis su graikiðkuoju kryþiumi, kaldino Kæs- tutis – Trakø kunigaikðtis (nuo 1345 m.), didysis Lietuvos kunigaikðtis (1381–1382 m.). Veikiausiai jis, kaip Algirdo submonarchas, turëjo monetø kaldinimo regalijà ir jas kaldino Trakuose, dar netapæs didþiuoju kunigaikðèiu. Didþiausias Kæstuèio denarø lobis rastas Verkiuose. Jame kartu su keliais Prahos graðiais ir Vakarø Europos dena- rais, kuriø nukalimo metai neþinomi, aptikti net 1954 Kæstuèio denarai. Skirtingas monetø nudilimas ir atmainø gausa rodytø, kad jos buvo kaldintos ir kauptos ilgai. Taigi Kæstutis ðias monetas, matyt, kaldino ne tik bûdamas Trakø kunigaikðèiu, bet ir vëliau, tapæs didþiuoju Lietuvos kunigaikðèiu. A. Luchtanas (1997: 54) paneigë A. Tautavièiaus þinià, kad viena ðio tipo moneta rasta Trakø pusiasalio pilies bokðto, sugriauto 1383 m., griuvësiuose, ir teigë, kad tai vëlyvesnë moneta. Jis nustatë, kad moneta rasta ne po bokðto griuvësiais, bet virð jø, suplûktame molyje. Taigi tarsi árodyta, kad moneta pamesta ne prieð sugriau- nant bokðtà 1383 m., bet vëliau, já atstatant. Deja, tai nepadeda nustatyti monetos kalimo laiko, nes neþinoma, kada pilies bokðtas atstatytas (Tautavièius 1971: 107). Pinigø studijos 2004
2 Ekonomikos istorija 90

Prieðingai, apie bokðto atstatymo laikà sprendþiama pagal jame rastos monetos priklausymà ir spëjamà nukaldinimo laikà (Tautavièius 1971: 107). Kaip árodymas, kad monetos su Gediminaièiø stulpais ir ietigaliu su kryþiumi nukaldintos vëliau nei 1383 m., pateikiamas 18 monetø lobis, rastas prie Trakø salos pilies fasado. Kadangi archeologai nesutaria, kada pastatyta Trakø salos pilis, atlikti rastø, ant kuriø pastatyta pilies siena, dendrochronologiniai tyrimai ir nustatyta, kad ràstai datuotini 1385 m. Todël teigiama, kad pilies statyba prasidëjo vëliau nei 1385 m. Nediskutuosime dël dendrochronologiniø tyrimø tikslumo, tik atkreipsime dëmesá á A. Luchtano (1997: 55) padarytà iðvadà: „Todël teisus E. Ivanauskas, datuojantis Trakø Salos lobá XV a. II ketvirèiu“. Logiðkiau bûtø teigti, kad monetos Trakø saloje paslëptos ne anksèiau kaip 1385 m., ir manyti, kad jos galëjo bûti paslëptos po 3 ar 5, o ne po 40 metø. Kita vertus, lobio uþkasimo data apie monetø nukalimo laikà pasako tik tiek, kad jos nukaltos iki lobá uþkasant. Ir ne daugiau. Taigi ir dendrochro- nologiniai tyrimai neárodo, kad ðios monetos kaldintos Vytauto. Ádomø argumentà vëlyvai monetø kaldinimo datai árodyti pateikia E. Remecas (2003: 48). Atsiþvelgdamas á tai, kad ðiø monetø nebuvo Vilniaus þemutinës pilies lobyje kartu su Jogailos monetomis, jis teigia, kad iki uþkasant lobá jos dar buvo nenukaltos, ir daro prielaidà, kad monetos XV a. kaldintos Vytauto. Vilniaus þemu- tinës pilies lobis rastas beveik kalyklos teritorijoje, todël toks teiginys bûtø teisingas tik tada, jeigu bûtø árodyta, kad Jogailos monetos ir monetos su Gediminaièiø stulpais ir ietigaliu su kryþiumi buvo kaldintos toje paèioje kalykloje. Deja, tai neárodyta. Tai, kad ðiø monetø nerasta Vilniaus þemutinës pilies teritorijoje, leistø daryti prielaidà, kad jos kaldintos ne Vilniuje, bet Kæstuèio sostinëje Trakuose. Jogailos monetø rasta labai maþai nedideliame plote tarp Vilniaus ir Utenos (Remecas 2003: 26, 32, 37). O monetø su Gediminaièiø stulpais ir ietigaliu su kryþiumi rasta ne tik visoje Lietuvoje, bet ir toli uþ jos ribø. Didþiausias lobis aptiktas Verkiuose, kiek maþesnis – Kæstuèio valdytoje Volynëje (Lucke). Beje, ðiuose lo- biuose nebuvo Jogailos monetø. Jei vadovausimës E. Remeco logika, galima daryti iðvadà, kad lobá paslepiant jos dar nebuvo nukaltos. Vilniaus þemutinës pilies monetø lobis rastas Jogailos (nuo 1387 m. – Skirgailos) 20 pav. rezidencijoje. Èia Jogailos politinio prieðo Kæstuèio monetos su ideologiðkai prie- ðiðkais simboliais (Gediminaièiø stulpais) greièiausiai netoleruotos. Á Þemutinæ pilá, kurioje buvo ir monetø kalykla, jos galëjo patekti nebent kaip þaliava Jogailos mone- toms kalti. Jeigu E. Remeco (2003: 48) teiginiai teisingi, ir, kaip teigia E. Ivanauskas ir M. Balèius (1994: 40–46), PEÈAT tipo monetas kaldino Vytautas, tai Ðanèiø lobyje (þr. Karazija 1952) bûtinai turëjo bûti Jogailos (gal net keliø tipø) monetø. Deja, já sudaro tik PEÈAT tipo monetos. Taigi, jei pritaikysime E. Remeco siûlomà tyrimo metodikà, teks pripaþinti, kad PEÈAT tipo monetas kaldino ne Vytautas, kad jos kaldintos ne vëliau kaip Jogailos valdymo laikotarpiu ir ne po Lietuvos krikðto, o Algirdo laikais. Verkiø lobis, kurio visos lietuviðkos monetos – su Gediminaièiø stulpais ir 21 pav. ietigaliu su kryþiumi, irgi rodytø, kad ðios monetos kaldintos anksèiau nei Jogailos ar Vytauto monetos.

4. Lietuviškosios Vytauto monetos Vytauto – Kæstuèio sûnaus ir Gedimino vaikaièio heraldinis simbolis Gedimi- naièiø stulpai pavaizduoti raitelio skyde jo 1423 m. antspaude (þr. 20 pav.) (Vossberg 1854: 22). Antspaudo legenda – lotyniðka, gotiðko ðrifto minuskulø raidëmis: s(igilium) allexandri ali(as) wytowdy de(i) gra(tia) magni ducis litwai(e) (Dievo malone Lietuvos didþiojo kunigaikðèio Aleksandro, kitaip Vytauto antspaudas). Atkreiptinas dëmesys, kad net vardø pirmosios raidës antspaude raðomos minuskulais – maþo- 22 pav. siomis raidëmis. Tokia raðyba bûdinga ir Vytauto dvidenariams su Vyèiu ir Gedi- S. Sajauskas. Pirmøjø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø ypatybës 91

minaièiø stulpais – stulpø viduje árëþta Vytauto krikðto vardo Aleksandras mono- grama a (þr. 21 pav.). Gediminaièiø stulpai iðkalti ir Vytauto monetose (þr. 22 pav.), kuriø stilistika panaði á Rusios, veikiausiai – Smolensko kunigaikðèiø vasaliniø monetø (þr. 23 pav.). Beje, Vytauto monetose romëniðku skaièiumi II po Gediminaièiø stulpais pirmàkart nurodytas nominalas – dvidenaris. Virð stulpø iðkaltas þenklelis, panaðus á raidæ L, tikriausiai yra spaudø raiþytojo þenklas. Pagal Vytauto kaldintà lietuviðkà dvidenará vëliau monetas kaldino jo ápëdiniai Ðvitrigaila (Boleslovas) (1430–1432 m.) ir Kazimieras Jogailaitis (1440–1495 m.). Ðiø kunigaikðèiø monetose gotiðku ðriftu stulpø viduryje iðkaltos krikðèioniðkø vardø lotyniškos monogramos B (þr. 24 pav.) 23 pav. ir K (þr. 25 pav.).

Išvados

1. Diskutuojant dël seniausiø LDK monetø, bûtina skirti didþiojo kunigaikðèio ir jo vasalø kaldintas monetas. Seniausiomis LDK monetomis laikytinos vasalo 24 pav. Vladimiro Algirdaièio Kijeve kaldintos monetos. 2. Istoriniø, archeologiniø, religiniø, heraldiniø, numizmatiniø, paleografiniø, sfragistiniø, ekonominiø ir kitø argumentø analizë leidþia teigti, kad seniausiomis LDK valstybinëmis monetomis, kaldintomis didþiojo kunigaikðèio vardu, laikytinos PEÈAT tipo monetos. Jos nukaltos valdant Algirdui (iki 1377 m.). 3. Ietigalis su graikiðkuoju kryþiumi yra Algirdaièiø heraldinis simbolis. Jis naudotas ir Algirdo vasalo Kæstuèio, taip pat jo sûnaus Jogailos monetose. 4. Monetos su Liûtu (barsu) kaldintos Jogailos vasalo Trakø ir Vilniaus kuni- gaikðèio Skirgailos 1382–1392 m. 5. Lietuviðkus denarus su Gediminaièiø stulpais vienoje pusëje ir ietigaliu bei kryþiumi kitoje kaldino Trakø kunigaikðtis Kæstutis (1345–1381 m.), galbût ir bûdamas LDK valdovu (1381–1382 m.). 25 pav. 6. Gediminaièiø dinastinis simbolis Gediminaièiø stulpai pavaizduoti Kæstuèio, Vytauto (Aleksandro), Ðvitrigailos (Boleslovo) ir Kazimiero monetose.

Literatûra

Aleksiejûnas V. 1985: Pierwsze monety litewskie. – Biuletyn numizmatyczny 7–8, 122–126. Aleksiejûnas V. 2000: Lietuviðkos monetos su Vyèiu ir Dvigubu kryþium skyde. – Numizmatika 1, 85–98. Bliujienë A. 1999: Vikingø epochos kurðiø papuoðalø ornamentika. Vilnius: Diemedis. Buzdugan G., Luchian O., Oprescu C. C. 1977: Monede ,si bancnote Românesti. Bucures,ti: Sport-Turism. Douchis R., Ivanauskas E. 2002: New Vytautas Half-groat Excites Lithuanian Numismatists. – The Knight 24(4), 1–2. Gumowski M. 1930: Pieczæcie Ksiàýat Litewskich. – Atheneum Wileñskie 7(3–4), 684–725. Holmqvist W. 1939: Kunstprobleme der Merowingerzeit, Stockholm. Ivanauskas E. 2000: Krikðèioniðkieji simboliai Jogailos ir Vytauto monetose. – Numizmatika 1, 47–52. Ivanauskas E., Balèius M. 1994: Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës lydiniai ir monetos nuo 1387 iki 1495 metø, Vilnius. Jakðtas J., Ivinskis Z., Suþiedëlis S., Ðapoka A., Ðleþas P. 1991: Jogaila. Kaunas: Delta. Karazija P. 1952: Ðanèiø lobis (rankraštis). Kaùkowski T. 1974: Tysiac lat monety polskiej, Kraków. Kiersnowski R. 1982: Najdawniejsze monety litewskie. – Wiadomoúci Numizmatyczne 28(3–4), 129–169. Kozubowski G. 1994: Monety Ksiæstwa Kijowskiego w XIV w. – Wiadomoúci Numizmatyczne 38(3–4), 121–140. Pinigø studijos 2004
2 Ekonomikos istorija 92

Krzyzaniwskij A. 2000: Czy w mennice Lwowskiej bito monety w latach 1383–1387? – Pieniàdz pamiatkowy i okolicznoúciowy – wspólnota dziejów – Biaùoruú–Litwa–Ùotwa–Polska–Ukraina, Warszawa, 45–50. Kuèinskas A. 1988: Kæstutis. Vilnius: Mokslas. Luchtanas A. 1997: Pirmøjø lietuviðkø monetø datavimas archeologijos duomenimis. – Kultûros paminklai 4, 53–60. Luchtanas A. 2000: Sidabro lydiniø ir monetø radiniai Kernavëje. – Numizmatika 1, 67–84. Michelbertas M. 1989: Lietuvos numizmatikos ávadas. Vilnius: Vilniaus universitetas. Pamerneckis S. 1992: Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës kiriliniø tekstø paleografija. Vilnius: VU l-kla. Pašuta V. (sud.) 1966: Gedimino laiškai. Vilnius: Mintis. Pficneris J. 1989: Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas. Vilnius: Mintis. Remecas E. 2003: Vilniaus þemutinës pilies pinigø lobis. Vilnius: Sapnø sala. Rimša E. 2002: 1385 m. Krëvos akto antspaudai. – Lietuvos uþsienio politikos dokumentai. 1385 m. rugpjûèio 14 d. Krëvos aktas, 79–98. Rowell S. C. (sud.) 2003: Chartularium res gestas Lithuaniae magni ducis Gediminne illustrans. Vilnius: Vaga. Sajauskas S. 1992: Lietuvos numizmatika (XII–XV a.). – Mokslas ir Lietuva 1, 99–107. Sajauskas S., Kaubrys D. 1993: Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës numizmatika. Vilnius: Þaltvykslë. Svetikas E. 1996: Litovskije monety XIV–XV vekov iz srednevekovych mogilnikov. – Materiaùy z I Miædzynarodowej Konferencji Numizmatycznej „Biaùoruú, Litwa, Polska, Ukraina – wspólne dzieje pieniàdza“, Warszawa, 81–83. Tautavièius A. 1965: Papildomi duomenys apie naujus sidabro lydiniø ir XIV a. antrosios pusës– XV a. pradþios Lietuvos monetø radinius Lietuvos TSR teritorijoje. – LTSR MA Darbai 1(18), serija A, 67–84. Tautavièius A. 1971: Pusiasalio pilis. – Lietuvos pilys, Vilnius, 102–120. Tægowski J. 1999: Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów, Poznañ–Wroclaw. Terleckas V. 2002: Diskutuotini pagoniðkos Lietuvos savø pinigø klausimai. – Pinigø studijos 1, 60–72. Vossberg F. 1854: Siegel des Mittelalters von Polen, Lithauen, Schlesien, Pommern und Preussen, Berlin. Wittyg W. 1886: Wykopalisko z pod Czerwonego Dworu. – Zapiski numizmatyczne, Kraków, 138–142. Zabiela G. 1996: Ðeimyniðkëliø piliakalnio tyrinëjimai 1994 ir 1995 metais. – Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais, 73–76. Âîëêàéòå-Êóëèêàóñêåíå Ð., Ëóõòàí À. (Volkaitë-Kulikauskienë, Luchtanas) 1981: Ðåäêèå ìîíåòû èç Âîñòî÷íîé Ëèòâû. – Ñîâåòñêàÿ àðõåîëîãèÿ 4, 269. Ãðèìàëàóñêàéòå Ä. (Grimalauskaitë) 2001: Ìîíåòû Âåëèêîãî êíÿæåñòâà Ëèòîâñêîãî êîíöà XIV â. ñî „çâåðåì“. – Äåâÿòàÿ Âñåðîñèéñêàÿ íóìèçìàòè÷åñêàÿ êîíôåðåíöèÿ, Sankt-Peterburg, 120–123. Êîçóáîâñêèé Ã. (Kozubovskij) 1998: Öåíòðû ìîíåòíîé ÷åêàíêè íà Óêðàèíå â XIV ñò. (Êèåâ, Íîâãîðîä-Ñåâåðñêèé, Îðäà). – Mennice miædzy Baùtykiem a morzem Czarnym – Wspólnota dziejów, Warszawa. Êîòëÿð Í. Ô. (Kotliar) 1975: Î ìîíåòàõ Äìèòðèÿ-Êîðèáóòà Îëüãåðäîâè÷à. – Ñîîáùåíèÿ ãîñóäàðñòâåííîãî Ýðìèòàæà 40, 72–76. Ëèõà÷¸â Í. Ï. (Lichaèiov) 1930: Ìàòåðÿëû äëÿ èñòîðèè âèçàíòèéñêîé è ðóññêîé ñôðàãèñòèêè. – Òðóäû ìóçåÿ ïàëåîãðàôèè 2, 101–105. Ñïàññêèé È. Ã. (Spaskij) 1970: Ðóññêàÿ ìîíåòíàÿ ñèñòåìà. Leningrad: Àâðîðà. ßíèí Â. Ë., ßíèíà Ñ. À. (Janin, Janina) 1955: Íà÷àëüíûé ïåðèîä pÿçàíñêîé ìîíåòíîé ÷åêàíêè. – Íóìèçìàòè÷åñêèé ñáîðíèê 1.

Gauta 2004 m. sausio mën. Priimta spaudai 2004 m. balandþio mën. S. Sajauskas. Pirmøjø Lietuvos Didþiosios Kunigaikðtystës monetø ypatybës 93

Summary

PECULIARITIES OF THE FIRST COINS OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA

Stanislovas Sajauskas

The article presents a comprehensive analysis of the earliest coin minting in the Grand Duchy of Lithuania (GDL). The author enters into polemics against the opinion expressed by R. Kiersnowski, a numismatist from Poland, and his followers, who assert that the coin minting in the GDL has only been started since 1386, after Grand Duke Jogaila of Lithuania married heiress to the throne Hedvig of Poland, became the King of Poland, and baptised a part of GDL in 1387. To support his arguments, the author draws attention to the issues of minting and attribution of the coins of PEÈAT type. The article includes studies of historical, archaeological, metrologic, heraldic, sphragistic, palaeographical, and economic aspects of minting of the above coins and refutes the opinion that those coins were minted after 1392. The author demonstrates that the earliest GDL coins are those minted by Duke Vladimiras Algirdaitis of Kiev (1363–1394), the mining of which was strongly influenced by the neighbouring Golden Horde. Meanwhile, coins of PEÈAT type minted under Grand Duke Algirdas (1345–1377) are the first GDL coins minted on behalf of the Grand Duke. Attention has been drawn to the characteristic features of Lithuanian coins, i. e., their anonymity and usage of two different heraldic emblems on both sides of a coin. Heraldic study results in the conclusion in respect of coins minted under Skirgaila, Jogaila’s vassal in the Duchy of Trakai and on thrones of the GDL, minted in the period from 1382 to 1392, and bearing Lion – heraldic emblem used on Skirgaila’s seals – on the reverse side. The coins minted under Skirgaila enable to clarify composition of the treasure buried in the territory of the Lower Castle and discovered in 2000, and decide on attribution of coins bearing Lion (snow leopard) with two ornamentally interlaced hearts above. The article discusses the possibility, that the design of coins minted under Jogaila (1377–1386–1392) might have been influenced by coin minting of the Golden Horde and Halièas. The author comes up with an idea that the origin of two ornamentally interlaced hearts on Lithuanian coins does not lie in the Golden Horde, and that this ornamental pattern reached Lithuania from Copts of ancient Egypt through Germans, Vikings of Scandinavia, and Curonians. The article draws the conclusion that Lithuanian heraldic emblem Spearhead and Cross is the emblem of Algirdas, also used on coins by his vassal Kæstutis of Trakai. As the emblem of Algirdaièiai family dynasty, it was also used by Jogaila, son of Algirdas. The emblem of Gediminaièiai family dynasty – Gediminaièiø stulpai – was used on Lithuanian coins as the second heraldic emblem of the GDL, first by Kæstutis (1345–1381–1382), his son Vytautas (Alexander) (1392–1430), Švitrigaila (Boleslov) (1430–1432) and Kazimieras (1440–1495).