ISSN 1392-0588 Vytas JANKAUSKAS DARBAI ir DIENOS 2005.44

Kijevo žemės statusas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV–XV AMŽIAI

ĮVADAS flikto metu. Įsitvirtinus Jogailai, Skirgaila prie Polocko galėjo prisijungti ir Trakų Kijevo kunigaikštystė buvo tyrinėta dau- kunigaikštiją. Visas didžiojo kunigaikščio geliu aspektų ar bent jau patekdavo į domenas atsidūrė Algirdaičių rankose, istorikų akiratį kaip papildomai tirtinas bet valstybės centralizacija neįgavo pla- objektas. Tačiau dar niekas nesiėmė nuo- tesnio masto. sekliai nušviesti šios žemės statuso nuo LDK žemių centralizacija paspartėjo patekimo į LDK akiratį iki jos tapsmo XIV a. paskutiniajame dešimtmetyje. Tada vaivadija. beveik visos didžiosios dalinės kunigaikš- XIV amžiaus antroji pusė Lietuvos tystės tapo tiesiogiai priklausomos nuo Didžiajai Kunigaikštijai buvo įvairių per- didžiojo kunigaikščio. Jose reziduodavo mainų laikotarpis: prasidėjo neramumai didžiojo kunigaikščio vietininkai. Taip periferijoje, katalikybės kaip valstybinės per dešimtmetį į valstybę buvo įjungtos religijos įvedimas kilstelėjo šią valstybę Podolės, Voluinės, Vitebsko, Severėnų į aukštesnę gyvavimo pakopą, ėmė keis- Naugardo ir Kijevo kunigaikštystės. Ta- tis valdovo, dinastijos ir valstybės elito čiau tuo metu vyko ir priešingi procesai: santykiai, suteiktos pirmosios privilegijos netoli didžiojo kunigaikščio domeno bajorijai, dvasininkijai, miestiečiams ir buvo kuriamos smulkios kunigaikštystės, žydams apibrėžė šių sluoksnių padėtį kurias gaudavo valdyti išstumti iš turėtų visuomenėje. teritorijų dinastijos atstovai. Paskutiniame XIV amžiaus ketvirtyje Šio darbo chronologiniai rėmai yra valdžios institucijoms išgyvenant krizę, platūs, dėl tikslių žinių šaltiniuose stokos pradėta centralizuoti valstybę. Pirmiausia apibrėžiami XIV–XV amžiais. Galutinę centralizacija palietė tuos asmenis, kurie datą dar galėtume konkretizuoti 1482- galėjo pasirodyti nelojalūs valdovui. Aš- aisiais – Mykolo Olelkaičio nukirsdinimo tuntojo dešimtmečio pabaigoje Andrius data, o nustatyti pradinę datą kur kas Algirdaitis neteko Polocko, kuris liko be sudėtingiau – ją būtų galima sieti nebent valdytojo, bet į šią kunigaikštystę buvo su mūšiu ties Mėlynaisiais Vandenimis, paskirtas Jogailos brolis Skirgaila. Po kuris įvyko apie 1362 m. Siekiant atskleisti Liubarto Gediminaičio mirties Teodoras Kijevo kunigaikštystės statusą Lietuvos Liubartaitis negavo visos Voluinės. Jam Didžiojoje Kunigaikštystėje ir jo pokyčius, buvo pavesta valdyti tik Voluinės Vladi- mėginama nustatyti Kijevo kunigaikščio mirą, o į Voluinę atsiųstas vietininkas. santykį su užsienio valstybėmis, periferijos Šie veiksmai sietini su Liubarto parama ir valstybės centro santykius, dinastinių Kęstučiui Algirdaičių ir Kęstutaičių kon- ryšių svarbą.

7 82 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Darbe gilinamasi, koks Kijevo žemės Tuo tarpu valdovas, remdamasis kuni- statusas buvo XIV a. pabaigoje ir XV a. gaikščiais, galėjo šalinti iš kunigaikštysčių pradžioje valdant Vytautui ir Švitrigailai, ir skirti ten savo giminaičius. Kaip tik tai kaip jis keitėsi vykstant Švitrigailos ir ir neleido LDK teritorijoje susiformuoti Žygimanto Kęstutaičio vidaus karui, kas tikroms dalinėms kunigaikštystėms. Ta- sąlygojo kunigaikštystės statuso susigrą- čiau kunigaikščiai reikšdavo pretenzijas žinimą ir Olelkaičių valdžią Kijeve, kodėl į tam tikras teritorijas kaip į tėvonines Kijevo žemė įgijo vaivadijos statusą. valdas, motyvuodami tai paveldėjimo Mokslinei analizei naudojami aprašo- teise. Dažniausiai jos būdavo paveldimos masis–analitinis, lyginamasis, genealo- iš tėvo. Gediminaičiai savo paveldėtose (ar ginis ir prozopografinis metodai. Būtina suteiktose tėvo) kunigaikštystėse jautėsi paaiškinti svarbiausius terminus. Tarp- tėvoniais, todėl tikslinga šias kunigaikš- tautinių žodžių žodynuose pateikiamos tyste vadinti tėvoninėmis (paliekant kaip kelios žodžio statusas reikšmės. Mums sinonimą ir terminą dalinės). tinkamiausios tokios: „teisinė padėtis“1 ir išsamesnis – „objekto charakteristika, api- brėžianti jo funkcionavimo ypatumus“2. ŠALTINIAI IR ISTORIOGRAFIJA Žodis „statusas“ šiame darbe vartoja- mas apibrėžiant padėtį, kuri susiklostė Stengiantis atskleisti Kijevo žemių statusą tarpusavio santykiuose tarp domeno ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, pasi- periferijos. Šiuo atveju – periferijos po- naudota ganėtinai dideliais istoriografijos zicija domeno atžvilgiu. klodais ir, kaip dažniausiai būna, visai Kur kas sudėtingiau apibrėžti dalinės nedidele šaltinių baze. Pasirinktas pro- kunigaikštystės sąvoką. Pats žodis „dalinė“ bleminis chronologinis modelis geriausiai siejasi su žodžiais „dalis“, „dala“. Tai gali atspindi paskirų temų problemiškumą ir būti valstybės dalis ir paveldėta dala. parodo tam tikrus Kijevo kunigaikštystės Didžioji dalis Gediminaičių savo dalą statuso raidos etapus. gaudavo iš tėvo, todėl reikėtų tai sieti 1362 metų įvykiai (mūšis prie Mėlynųjų su antrąja šio žodžio reikšme. O kadangi Vandenų), aprašyti Gustyno metraštyje5, tokiais atvejais kunigaikščiai dažnai va- provokuoja klausimus: kiek Mėlynųjų dindavo save tėvoniais, galima teigti, jog Vandenų mūšis sąlygojo jėgų pusiaus- tai būdavo dalinės kunigaikštystės. vyrą regione? ar galima su šia pergale Sutinkant su tuo, kad LDK XIV amžiuje sieti Algirdo valdžios Kijeve išsiplėtimą? buvo Gediminaičių valdų konglomeratas3, Neaiškumų kyla dėl LDK ir Livonijos verta prisiminti, kaip XI a. feodalinę visuo- sutarties, kurioje buvo normuojami pre- menę apibūdino L.Karsavinas: „senjoras kybiniai santykiai ir nustatomos taikos valdė savo senjorystę padedamas visų zonos. Algirdo pusei atstovavęs kuni- vasalų, padedamas, su jais bendradarbiau- gaikštis Vladimiras Algirdaitis6. Betgi ar damas; dėl to apdilo kiek hierarchiškasis jis galėjo tuo metu (1367 metais) valdyti vasalų skirtumas“4. Atkreiptinas dėmesys Kijevo kunigaikštystę? į tai, jog Gediminaičių hierarchijoje tik- Kitas esminis lūžis Lietuvos Didžiojoje sliai numatytų vietų nebuvo, tad ši citata Kunigaikštystėje buvo susijęs su Vytauto čia labai tinka. Buvo tik ekonominės ir laikų pokyčiu valstybės viduje – didžiau- karinės žemių galimybės, kurios lėmė sių dalinių kunigaikštysčių pajungimu vienokią ar kitokią padėtį valstybinėje tiesioginei didžiojo kunigaikščio dispo- hierarchijoje. Tik tam tikros grupuotės zicijai. Šiuos įvykius ryškiai perteikia sudarė didžiajam kunigaikščiui atsvarą. Lietuvos Metraščio Trumpasis Sąvadas; Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 83 jo duomenis galima papildyti Bychoveco 1367 metų „Plėšikėlių taika“. Kadangi kronikos duomenimis. Taigi Lietuvos Vladimiras Algirdaitis dalyvavo ją pa- metraščiai geriausiai parodo Vytauto cent- sirašant, padaryta išvada, jog jis valdė ralizacinę politiką, į kurią buvo įtraukta teritorijas netoli Livonijos, o Mėlynųjų ir Kijevo kunigaikštystė7. Vandenų mūšis ir Vladimiro Algirdaičio Nauji procesai pietvakarių Rusioje, atsiradimas Kijeve neturi nieko bendra12. prasidėję per Švitrigailos ir Žygimanto Romas Batūra, išanalizavęs šaltinius ir Kęstutaičio karus, kone identiškai nu- istoriografiją, konstatavo, jog 1367 metų šviečiami Lietuvos Metraščio Trumpajame LDK sutartis su Livonija nepaneigia to, Sąvade ir Bychoveco kronikoje. O apie kad Vladimiras Algirdaitis galėjo atsidurti Olelkaičių Kijevo kunigaikštystės atsira- Kijeve po Mėlynųjų Vandenų mūšio13. dimą ir raidą XV amžiuje galima aptikti Kitas smarkiai situaciją regione pakeitęs duomenų tik Bychoveco kronikoje. mūšis įvyko 1380 m. Kulikovo laukuose: Papildomų faktų suteikia kai kurie Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus Lietuvos Metrikos dokumentai, pirmiau- vadovaujama kariuomenė sumušė Mama- sia – Žygimanto Senojo privilegija Kijevo jaus vadovaujamus totorius. Tai buvusi žemei8. Tačiau Lietuvos Metrikoje yra ir Maskvos pergalė. Dimitrijaus kariuome- kitų aktų, iš kurių, nors ir netiesiogiai, nėje kovėsi du Algirdaičiai – Andrius ir galima daryti išvadas dėl Olelkaičių pa- Dimitrijus. Tie procesai susiję su prasi- dėties Kijevo kunigaikštystėje ir LDK9. dėjusia po Algirdo mirties Gediminaičių Paskutinius nesėkmingus Olelkaičių ban- dinastine krize, kuri realiai tęsėsi iki 1395 dymus įsitvirtinti Kijevo kunigaikštystėje m., kol Vytautas baigė junginėti lietuviškos atspindi teismo nuosprendis Mykolui Rusios žemes, padarydamas jas tiesiogiai Olelkaičiui: jis buvo pasmerktas mirties pavaldžias didžiajam kunigaikščiui. bausmei10. Mus domina štai kas: ar Kijevo kuni- Tokios būtų pagrindinės šaltinių gru- gaikštis prisidėjo prie Dimitrijaus orga- pės. Kiti, čia neįvardyti, šaltiniai buvo nizuojamos koalicijos? Kulikovo mūšio antraeiliai. šaltinių cikle nėra patvirtinančių faktų, Reikia paminėti, kad Kijevo kunigaikš- tačiau netiesioginių duomenų vis dėlto tystės klausimas XIV–XV amžiais itin yra. sudomino istorikus jau XIX a. pradžioje, Igoris Grekovas, aiškindamasis, kodėl taigi vos tik atsiradus profesionalesniems Mamajaus kariuomenė buvo sumušta, tyrimo metodams. Tačiau šaltinių pa- pabrėžė, jog tai visiškai nepriklausė nuo žinimo lygmuo dar buvo gana menkas, kariuomenių profesionalumo. Pasiekti todėl šiuos istoriografijos bandymus tenka pergalę Dimitrijui padėję ir tai, kad šiose palikti istorijos mokslo istorijai. kautynėse buvo pulkų iš lietuviškosios Mėlynųjų Vandenų mūšio klausimas, Rusios – Vakarų ir Pietvakarių. Tačiau kiek jis susijęs su Kijevo kunigaikštyste, vardydamas mūšio dalyvius, jis nurodė šio mūšio istoriografijoje ne per plačiausiai Voluinės, Briansko ir Polocko žemių pa- nušviečiamas. Prieš gerą dešimtmetį Mi- jėgas14. R.Batūra, aptardamas lituanistines chailas Gruševskis, išnagrinėjęs Gustyno Kulikovo mūšio problemas, taip pat nepa- metraštį ir jo patikimumą, nusprendė, kad stebėjo, jog jame galėjo dalyvauti Kijevo Algirdas Kijeve įsitvirtino laimėjęs mūšį kunigaikščio pajėgos15. prie Mėlynųjų Vandenų, kai Teodoras Kitoks požiūris išreikštas Felikso Ša- buvo pakeistas Vladimiru Algirdaičiu11. buldo darbe. Išanalizavęs nemažai ne- Kitokią nuomonę Kijevo klausimu pareiš- tiesioginių užuominų apie Kijevo pulkus kė Henrykas Paszkiewiczius: jį susiejo ir padėtį regione per Kulikovo mūšį, 84 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS autorius neatmetė galimybės, kad šiame Kijevo kunigaikštystės (taip pat ir Olel- mūšyje dalyvavo ir Kijevo kunigaikščio kaičių) istoriografijoje po 1440 metų yra Vladimiro pulkai16. apsčiai baltų dėmių. Šaltinių atsiranda Kijevo statuso pokyčiai itin išryškėjo vis daugiau, o tyrinėjimai darosi vis XIV a. paskutiniajame dešimtmetyje, kai skurdesni. Istorikai šiuo laikotarpiu labai ši žemė prarado kunigaikštystės statusą. mažai domėjosi. Atsitiktinės užuominos, Tų procesų nuosekliai niekas nenagrinėjo, įvairesnių šaltinių stokojančios analizės nes jie gana išsamiai nušviesti Lietuvos yra labai nevienodos, prieštarauja viena metraščiuose. Tačiau nė vienas autorius, kitai, nors kartais šį bei tą papildo. Šiems kuris nagrinėjo pirmąjį Vytauto valdymo klausimams spręsti beveik visiškai ne- dešimtmetį, šios tematikos nepalieka ir naudojamos Lietuvos Metrikos knygos daro vienokias ar kitokias korekcijas. (išskyrus kelias Olenos Rusinos pasta- Kebliausia Lietuvos metraščių proble- bas dėl Kijevo kunigaikščio ir bajorijos ma – datavimas, kadangi jie parašyti konfliktų21). Nagrinėjant šį laikotarpį, beveik be datų. Ko gero, racionaliausiai pagrindiniu šaltiniu dažniausiai tampa datuoti įvykius analizuojant Kijevo pro- kronikos ir metraščiai. blemą yra pasiūlęs Šabuldo. Jo teigimu, Vis dėlto kelias pozicijas galime iš- 1395 m. pradžioje Vladimiras Algirdaitis skirti. Visą chronologinį laikotarpį api- neteko Kijevo sosto, ir į jį sėdo Skirgaila. ma S.C.Rowello straipsnis, skirtas LDK 1396 m. pradžioje (sausio mėnesį) Skir- diduomenės ir Kazimiero santykiams. gailą nunuodijo metropolito vietininkas Jame keletą kartų užsimenama apie Foma17. Kijevo kunigaikštystę. Istorikas aiš- Kitas probleminis klausimas, kuris kinasi, kokiomis aplinkybėmis Kijevo iškyla nagrinėjant XV amžiaus Kijevo kunigaikštystė atiteko Olekaičiams ir kunigaikštystės statusą, – Kijevo padė- kokie buvo XV a. devintojo dešimtmečio ties permainos Švitrigailos ir Žygimanto padariniai22. Kęstutaičio tarpusavio kovoje. Lietuvos Matvejus Liubavskis įdomiai nušvietė istoriografijoje šis klausimas išryškintas pirmuosius metus Kazimierui atėjus į Jono Matuso darbe apie Švitrigailą. Šis valdžią. Jis vienintelis iškėlė Mykolo autorius atskleidė Kijevo kaip politinio Žygimantaičio svarbą Kijevo žemėms. centro svarbą vykstant vidaus karams18, Iš jo darbo išaiškėja, jog Aleksandras iškėlė Juršos vaidmenį Kijeve, pastebėjo, Vladimiraitis Olelka Kijevo kunigaikščiu jog Švitrigaila po žygių prieš Žygimantą tapo ne 1440 metais, o 1442 m.23 Kęstutaitį grįždavo žiemoti į Kijevą. Bronius Dundulis atkreipė dėmesį į Šiam klausimui daug vietos skyrė ir Kijevo kunigaikščių ir totorių santykius, Rimantas Jasas rengdamas Bychoveco kurie buvo labai permainingi – nuo są- kronikos leidimą. Komentuodamas šaltinį, jungininkystės iki atviro priešiškumo24. istorikas puikiai, nors ir fragmentiškai Šis istorikas išnagrinėjo ir „Semiono išanalizavo aptariamą laikotarpį. Komen- žmonių“ klausimą, kai Krymo chanas tuodamas Lietuvos Metraščio plačiausiąją Mengli Girėjus reikalavo sugrąžinti te- redakciją, jis paaiškino Švitrigailos ir Al- ritorijas, kurias buvo užėmęs Semionas šėniškių santykius po perversmo, datavo Olelkaitis25. Tą problemą gvildeno ir Kijevo perėjimo didžiajam kunigaikščiui Egidijus Banionis26. laikotarpį ir sprendė kitas problemas19. Tai būtų visa pagrindinė literatūra, Įvairių žinių pasitaiko ir kitų autorių kuria naudotasi šiame darbe. Lieka tik darbuose, tačiau jos dažniausiai yra pridurti, jog savo faktografija labai pra- fragmentiškos20. vertė Edvardo Gudavičiaus sintezė27. Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 85

Šiame darbe panaudota ganėtinai daug Kijevo monetų lobiuose atsiranda XIV a. enciklopedinio pobūdžio literatūros, antrąja puse datuotinų Prahos grašių34, dažniausiai biografinių veikalų. Tokiais kurie rodytų šio teritorinio vieneto pre- galėtume laikyti Kazimiero Stadnickio28 kybinių pozicijų sutvirtėjimą. ar Józefo Wolffo29 darbus. Naujausius Istoriografijoje diskutuojama, kada Gediminaičių dinastijos genealoginius Vladimiras Algirdaitis tapo Kijevo ku- tyrinėjimus atliko Janas Tęgowskis30. nigaikščiu. Remiantis Gustyno metraščio Galiausiai reikia paminėti tęstinį „Len- nurodyta data, galima teigti, kad jau kiškąjį biografijų žodyną“, kuriame Anna 1362 m. Kijeve Teodoras buvo nušalintas Krupska, nors ir trumpai, aprašo Olelkai- nuo valdžios ir ten pasodintas Vladimi- čių biografijas31. ras Algirdaitis35. M.Gruševskis Kijevo kunigaikštystės įtraukimą į LDK sudėtį datuoja 1362 m. motyvuodamas tuo, kad GALUTINIS KIJEVO Algirdo galimybės laisvai veikti Pietvaka- ĮJUNGIMAS Į LDK rių Rusioje atsiskleidė tik po mūšio prie Mėlynųjų Vandenų36. 1367 m. Vladimiras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įtaka Algirdaitis dalyvavo sudarant sutartį su Gedimino laikais pasiekė Kijevo žemę, Livonija37. Remdamasis šiuo faktu, J.Puzy- kuri buvo pavaldi totoriams. Joje XIV a. na teigia, kad tada Vladimiras Algirdaitis trečiojo dešimtmečio viduryje buvo pa- dar negalėjo būti Kijevo kunigaikščiu, nes sodintas Gedimino vietininkas – Alšėnų turėjo ką veikti Lietuvoje38; tam pritaria kunigaikštis Algimantas. Kad būtų su- ir H.Paškievičius39. stiprinta LDK įtaka Kijeve dinastiniais R.Batūra gana argumentuotai įrodė, ryšiais, trečiojo dešimtmečio pabaigoje kad Kijevo kunigaikštystės prijungimo į Kijevą buvo pasiųstas Gedimino brolis datą reikėtų atkelti į XIV a. septintojo Teodoras. Nors greta didžiojo kunigaikščio dešimtmečio pradžią. Jo manymu, 1367 vietininko veikė ir totorių baskakas (tai metų sutartis, kurią pasirašė ir Vladimi- leidžia kalbėti apie Kijevo kunigaikštystę ras Algirdaitis, nėra lokalinė, o apėmė kaip apie LDK ir Aukso Ordos kondomi- platesnį regioną negu etninė Lietuva ir niumą), tačiau šis rinko tik įprastą duoklę Livonija. Ji sankcionavo Lietuvos Di- Aukso Ordos chanui32. džiosios Kunigaikštystės ir Livonijos Teodoro valdymo metu Kijevo kuni- prekybinius santykius. Taigi suprantama, gaikštija buvo priklausoma ir nuo toto- kodėl Kijevo kunigaikštis, kontroliavęs rių, ir nuo LDK33. Dvigubas pavaldumas vieną iš tarptautinio prekybinio vandens trukdė tiek pačiam Kijevo kunigaikščiui, kelių, ėjusių per LDK teritoriją, dalyvavo tiek ir didžiojo kunigaikščio bažnytinei pasirašant šią sutartį40. Tačiau R.Batūra, politikai. Kijevo įjungimas į LDK sudarė neatsižvelgdamas į visus esamus šaltinius, gana palankias sąlygas Algirdui rungian- padarė skubotą išvadą, kad galutinio tis su Maskvos kunigaikščiu konkuruoti lietuvių įsitvirtinimo Kijeve data visiškai dėl visos Rusios metropolito skyrimo. sutampa su Gustyno metraščiu. Taip pat reikia turėti omeny, kad Kijevo Privalu deramai įvertinti M.Gruševskio kontrolė buvo neatsiejama nuo Dnepro hipotezę, kad Kijevo kunigaikštystė ga- prekybinio vandens kelio kontrolės. Ki- lutinai į LDK sudėtį buvo įjungta tik po jevo kaip politinio centro svarba buvo Mėlynųjų Vandenų mūšio 1362 metais41. sumenkusi, bet prekybos keliai leido šį Šio mūšio istoriografija yra ganėtinai plati. miestą paversti prekybiniu ekonominiu Sutariama, jog mūšio padarinys – LDK Pietvakarių Rusios centru. Neatsitiktinai įsigalėjimas Pietvakarių Rusioje – Kijevo 86 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS ir Podolės žemėse. Tačiau pastebėtina ir Bielicos (ant Nemuno kranto buvusi pilis) tai, kad Vladimiro Algirdaičio paskyrimas apylinkes ir padarė gana didelių nuo- Kijevo kunigaikščiu galėjo būti vienas iš stolių. Užpuolikai išsivedė porą šimtų Algirdo politinių žingsnių Pietvakarių belaisvių, apie šimtą arklių ir tūkstantį Rusioje. Vladimiro atėjimas į Kijevą galėjo stambiųjų galvijų. Daug belaisvių žuvo, išprovokuoti galingų totorių pajėgų pa- nes buvo skubama atsitraukti46. sirodymą prie Mėlynųjų Vandenų. O šio Pats šaltinis vertas šiokio tokio aptari- mūšio baigtis nulėmė tai, kad Lietuvos mo. Iki 1367 metus aprašančio kronikos Didžiosios Kunigaikštystės įtaka pasiekė skyriaus ankstesnieji yra gana trumpi ir ir totorių valdytos Podolės teritoriją, kur neinformatyvūs, be to, į vieną skyrių su- įsigalėjo Karijotaičiai. Atsižvelgus į šiuos dedami kelerių metų įvykiai. Tai leidžia faktus, galima teigti, kad išlieka galimybė paklausti: ar anksčiau Vokiečių ordino taikyti Gustyno metraštyje esančią datą. karinės pajėgos negalėjo pasiekti Vladi- Įsidėmėtina ir tai, jog Algirdas dar prieš miro Algirdaičio valdų? Mėlynųjų Vandenų mūšį pasiuntė kariuo- Vygando Marburgiečio kronika, apra- menę į Kijevą, kad ten įsitvirtintų naujasis šydama Bielicos įvykius, nurodo lietuvių metropolitas42. Taigi nepriklausomai nuo nuostolius, bet pačiame tekste neužsime- to, ar Kijevo kunigaikščiu buvo Teodoras, na apie Vladimirą Algirdaitį. Vygandas ar Vladimiras, Kijevą Algirdas vis tiek Marburgietis pažymi, jog žygiui vadovavo laikė savo valda. Balgos komtūras. Yra žinoma, kad tais Keli žodžiai – dėl 1367 m. sutarties. Joje pačiais metais jis žygiavo ir į Bielską. Algirdo ir Kęstučio interesams atstovauja Aprašymai panašūs, net ir kariuomenės tas pats Vladimiras Algirdaitis. Kartu su beveik nesiskiria. Galbūt žygis aprašomas juo kaip kolaborantai iš Lietuvos Didžio- du kartus, taigi atsiranda du vietovar- sios Kunigaikštystės pusės minimi kuni- džiai47. Tačiau tvirtai žinome, kad žygis gaikščiai Stripeiken ir Waisevist43. Galbūt buvo organizuotas iš Prūsijos. juos reikėtų sieti su Algirdo ir Kęstučio Pripažįstant, jog tai galėjo būti ligi tol aplinka, nes kiekvienas kunigaikštis turėjo turėtos Vladimiro valdos, kartu tenka pri- sau pavaldžius diduomenės atstovus44. durti štai ką. Juozas Jurginis, skirstydamas Kijevo kunigaikščio dalyvavimas turėjo ne Hermano Vartbergės kroniką į skyrelius, tik garantuoti Vilniaus – Rygos prekybinio pasikliovė jau seniai padaryta prielaida, kelio saugumą, bet ir suteikti Livonijos kad vėliau viena Vladimiro Algirdai- pirkliams galimybę naudotis naujais ke- čio palikuonių šaka buvo kunigaikščiai liais: Dniepro prekybinė arterija atsivėrė Bielskiai (Scriptores Rerum Prussicarum platesniam pirklių srautui. Sutartimi siekta publikacijoje originalo kalba nieko ne- užtikrinti abiejų pusių pirklių saugumą, įterpta apie Vladimirą, bet paaiškinimuose tiksliau – išspręsti pakelės plėšikų pro- nurodoma, jog tai Vladimiro Algirdaičio blemą45. Taigi Kijevo kunigaikštystėje būta valdos)48. Tačiau reikia pastebėti, kad pa- gana didelės pirklių įtakos. Pastarieji pa- grindinė Bielskių rezidencija buvo prie laikė ekonominę kunigaikštystės galią. Smolensko ir vadinosi Bielaja. Taigi labiau Lietuvos istorijos šaltinių skelbėjai tei- tikėtina, jog buvo puolamas Bielskas – Pa- gia, kad Vladimiras Algirdaitis nebuvo lenkės teritorija49. Prielaida, kad Balgos visiškai atsiribojęs nuo karinių santykių komtūras žygiavo į Smolensko apylinkes su Vokiečių ordinu. Hermano Vartbergės ir kirto etninės Lietuvos teritoriją, yra kronikoje pateikiama žinia, jog 1377 m. neįtikėtina, juoba kad Smolenskas buvo pabaigoje šio ordino pajėgos pasiekė prijungtas prie LDK tik Vytauto laikais. Vladimiro Algirdaičio valdas, nuniokojo Taigi Bielajos versija atmestina. Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 87

Reikia pridurti, kad vargu ar Palenkėje buvo ir monetos kokybės garantas55. Kas buvo net ir tos teritorijos, kurias Vladi- tuo metu buvo Kijevas? Pirmiausia – ka- miras Algirdaitis galėjo valdyti, kol gavo rinis centras, susidaręs iš kelių dalių: Kijevą. Palenkė prie LDK buvo prijungta Aukštojo (senojo) miesto, kuriame buvo XIV a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje50, pilis, Žemojo miesto (Podolės), kuriame o jau apie penktojo dešimtmečio vidurį gyveno pirkliai, ir Pečioros vienuoly- Kęstutis valdė pagrindinius šios žemės no miestelio56. Aukštasis miestas turėjo centrus, užtikrindamas pirklių saugumą51. „lietuviškus“ įtvirtinimus ir pylimą, va- Turėdami omenyje tai, kad Kęstučiui dinamą Kyselevka57. Tai buvo ne vien buvo pavestas valdyti itin svarbus vals- kunigaikštystės, bet ir prekybos centras. tybės pasienis, galime sakyti jog didysis Kaip minėta, Vladimiras Algirdaitis rū- kunigaikštis juo visiškai pasitikėjo. Todėl pinosi pirklių saugumu, todėl regioninis jo valdomose teritorijose kažin ar galėjo piniginis vienetas turėjo įtikinti juos savo atsirasti Algirdaičių valdos. J.Tęgowskis tikrumu. Galbūt Vladimiras Algirdaitis bando Vladimiro valdas (prieš jam iš- pradėjo kaldinti šią prieš pusantro amžiaus vykstant į Kijevą) lokalizuoti Vitebske52. naudotą monetą verčiamas Kijevo pirklių Taigi sieti Vladimirą Algirdaitį ir susi- sluoksnių. G.Kozubovskio teigimu, tai dūrimus su Vokiečių ordinu Bielicoje net ne tamga, o ją primenantis piešinys. ir Bielske negalima. Tai yra sena XIX a. Pasak jo, tai buvo būdinga Rusios žemėse vidurio šaltinių leidėjų klaida, kuri vis pereinamaisiais laikotarpiais, kai totoriai dar kartojasi. prarasdavo turimas pozicijas užimtose Dar vienas svarbus Kijevo kunigaikštys- teritorijose58. tės statuso požymis Vladimiro Algirdaičio Neseniai Vilniuje rastas Jogailos monetų monetos datuojamos XIV a. 7–8 dešimt- lobis, kuriame, be Rusios liūto ženklo, mečių sandūra. Jos randamos tik Kijevo naudojama ir tamga, liudytų, kad Lietuvos kunigaikštystės teritorijoje, todėl siejamos Didžiojoje Kunigaikštystėje į Rusią buvo su šiuo kunigaikščiu. Jose įspausta tam- žiūrima su pretenzijomis užvaldyti šį ga – Aukso Ordos chano ženklas, duoda- kraštą59, tad gal ir Vladimirui Algirdaičiui mas pavaldžiam kunigaikščiui. F.Šabuldo tamga buvo ne priklausymo nuo Aukso teigimu, šis ženklas reiškė tik dalinius Ordos simbolis, o pretenzijų į visą Rusią laimėjimus Mėlynųjų Vandenų mūšyje. ar piniginio vieneto kokybės užtikrinimo Nepraėjus nė dešimtmečiui, Kijevo kuni- ženklas. gaikštystė grįžo prie išeities taško – dalinio Reikia aptarti dar vieną istoriografinę pavaldumo Aukso Ordai53. poziciją – F.Šabuldo darbą, tyrinėjantį Tačiau čia praleistas svarbus momentas: totorių ir Lietuvos Didžiosios Kuni- tamga galėjo būti duodama ir asmeniui, gaikštystės santykius. Jo nuomone, tarp ir teritorijai54. Galbūt Vladimiras Algir- septintojo ir aštuntojo dešimtmečių Ma- daitis naudojosi tamga, gauta Kijevo majaus ir Algirdo ryšiai buvę artimi. kunigaikščių prieš pusantro šimto metų. Papildomai ištyrinėjęs jarlikus, kuriuose Tuo atveju galima bandyti sukurti truputį liečiamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- kitokį Kijevo statuso modelį, negu jį su- tystės klausimas, jis daro išvadą, jog kūrė F.Šabuldo. šiuo laikotarpiu Mamajus galėjo duoti Tamga žymėjo asmens nuosavybę, ženk- Algirdui donacinį jarliką, liečiantį Piet- lino valdas, buvo naudojama ir antka- vakarių Rusios žemes, tarp jų ir Kijevo piniuose paminkluose. Tamgos monetų kunigaikštystę60. Tai buvo realus Kijevo turėjo totoriams pavaldūs asmenys. Nors kunigaikštystės pripažinimas Lietuvos tamga liudijo pavaldumą totoriams, ji Didžiajai Kunigaikštystei. 88 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Šiame kontekste reikia prisiminti ir tai, kurių istorikų rekonstrukciją, Andrius kad Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei Algirdaitis atvyko su išruoštais Kijevo neužteko vien Kulikovo mūšio, kad būtų kariais64. galutinai išsivaduota iš Aukso Ordos Ši rekonstrukcija pagrįsta keliomis Ku- įtakos. Greta to reikėjo įtvirtinti šią per- likovo mūšio pasakojimų ciklo vietomis, galę, kas Maskvai kaip tik ir nepavyko. leidžiančiomis daryti tokias išvadas: 1) Netrukus buvo sunaikintas beveik visas Maskvos didysis kunigaikštis po mūšio 61 miestas . Kad apsigynimas buvo svarbus pasiuntė į Kijevo kunigaikštystės pasienį ir LDK pietvakarių teritorijose, rodo būrį – matyt, tam, kad grįžtantys sumušti greitas Podolės žemės įtvirtinimas – pilių totoriai neįsiveržtų į (beveik) neginamą statyba. žemę; 2) Andrius Algirdaitis, vykdamas (iš Šiaurės Rusios) pas Dimitrijų Ivano- vičių pro severėnų žemę, kur veikiausiai KIJEVO KUNIGAIKŠTYSTĖ susijungė su kijeviečiais65. Tai geriausiai PER GEDIMINAIČIŲ liudytų, kad Vladimiras dėl kažkokių DINASTINES KRIZES svarbių priežasčių negalėjo atvykti į patį mūšį. Kodėl taip atsitiko? Kijevo kunigaikštystės statusas išskirtinis Kaip pažymėjo F.Šabuldo, Kijevo kuni- vien dėl to, kad tai buvo viena labiausiai gaikštystė tapo dar labiau nepriklausoma nuo centro nutolusių dalinių kunigaikš- nuo valstybės centro, negu buvo prieš tai. tysčių. Kad ji suteikė Vladimirui Algir- Tuo tarpu Jogaila vyko su kariuomene daičiui plačiausias veikimo galimybes, pas Mamajų, kad susijungtų su juo ir liudija tai, kad jis net nebuvo verčiamas išspręstų iškart dvi problemas: atgautų pasitraukti iš savo valdų net ir tuomet, iniciatyvą santykiuose su Maskvos Di- kai broliai Andrius ir Dimitrijus turėjo džiąja Kunigaikštyste, kuri buvo prarasta glaustis Maskvos didžiojo kunigaikščio per paskutinį Algirdo žygį prieš Maskvą valdose. Vladimiro Algirdaičio valdoms (1373 m.), ir kodėl nepaklusnūs jam An- labiausiai grėsė totorių puolimas, tačiau drius ir Dimitrijus Algirdaičiai, kurie buvo geriausiai Kulikovo mūšį atspindin- Maskvos didžiojo kunigaikščio pusėje, tis šaltinis – poema „Uždonė“ – tarp dalyvavo jo žygyje prieš totorius?66 Kuo dalyvių jo nemini (Молвит Андрей skyrėsi Vladimiro padėtis nuo šių dvi- Ольгердович своему брату: „Брат ejų Algirdaičių? Vladimiras, skirtingai Дмитрий, два брата мы с тобой, сыновья nei kiti du Vitebsko šakos Algirdaičiai, Ольгердовы, а внуки мы Гедиминовы, а išlaikė savo valdas. Dimitrijus Algirdaitis правнуки мы Сколомендовы. Соберем, neteko pavaldžių kunigaikštysčių arba брат, любимых панов удалой Литвы, buvo iš jų nuožmiai stumiamas, o Andrius храбрых удальцов, и сами сядем на buvo stumiamas iš Polocko, ir jo padėtis своих борзых коней и поглядим на ten labai svyravo. Polocko neužvaldė быстрый Дон, напьемся из него шлемом didžiojo kunigaikščio paskirtas asmuo воды, испытаем мечи свои литовские о tik dėl vidinio miestiečių pasipriešinimo, шлемы татарские, а сулицы немецкие kuris, anot E.Gudavičiaus, buvo susijęs о кольчуги басурманские!“)62. Kitas su religiniais klausimais67. pasakojimas (Летописная повесть о Mamajaus ir Jogailos pergalė prieš побоище на Дону) tik nurodo, kad Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės ka- Algirdaičiai skubėjo63. Vladimiras ne- riuomenę būtų reiškusi, kad sąjungininkai pasitraukė iš savo valdų, nors pagal kai pasisuks (ar bent jau dalis jų jėgų bus Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 89 nukreipta) prieš Kijevą. Taigi Vladimiras KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS Algirdaitis turėjo pasilikti savo valdose, VYTAUTO IR ŠVITRIGAILOS kad Maskvos, o kartu ir brolių pralaimė- LAIKAIS jimo atveju būtų galima išlaikyti savo rankose bent vieną stiprų centrą, kuris POKYČIAI 1392–1396 METAIS toliau galėtų priešintis Jogailai. Tai pa- aiškintų, kodėl Vladimiras Algirdaitis Vytautas, tapęs didžiuoju kunigaikščiu, pats nedalyvavo Kulikovo mūšyje. Jo galėjo remtis ne tik stipriu dalinių kuni- tikslas buvo išsaugoti Kijevą. gaikščių sluoksniu, bet ir naujais, didesnes Jogailos ir Vitebsko šakos Algirdaičiams ar apibrėžtas teises įgyjančiais luomais susitaikius, Kijevo statusas nebuvo pa- (turima galvoje dvasininkija ir bajorija). keistas, nes Vladimiras Algirdaitis pa- Dalinių kunigaikščių gerovė priklausė nuo naudojo labiausiai nuo intensyviausio dinastijos lyderių ir nuo Lenkijos ponijos centrinės valdžios veikimo arealo nu- (kunigaikščių priesaikų formulėje prisie- tolusios kunigaikštystės valdymo pri- kiama ne tik Jogailai ir Jadvygai, bet ir valumus, kurie leido jam pasitraukti iš Lenkijos karūnai, kaip, pvz., nurodoma kovų nepralaimėjus. 1389 m. Lengvenio Semiono Algirdaičio Kijevo kunigaikštis sugebėjo 1385–1387 priesaikos akte71, todėl natūralu, kad metais išlaikyti neutralią poziciją per didžiojo kunigaikščio pastangos suvie- Andriaus ir Jogailos konfliktą, tačiau nyti žemes savo rankose buvo laikomos išsiuntus Vitebsko šakos Algirdaičių tautinės politikos gynimu. vadovą į Krokuvą ir šiam pralaimėjus, Reikia pažymėti, kad didžioji dalis Vladimiras Algirdaitis buvo priverstas ponijos buvo iš etninės Lietuvos, taigi nusileisti ir 1387 metų pabaigoje atvyko šis luomas buvo lietuviškas72. Turint į karaliaus dvarą68. Kitų metų pradžioje omenyje, kad LDK buvo Gediminaičių jis pakluso Jogailos reikalavimui prisiek- valdų konglomeratas, Vytauto pradėta 73 ti69. Ištikimybės priesaiką valdovui buvo reforma buvo tikrai radikali . Taigi buvo galima laikyti susitaikymu su juo. sudaromos geresnės sąlygos lietuviškajai Tais pačiais metais Vladimiro Algirdaičio ponijai skverbtis į slaviškas teritorijas padėtis dinastijoje pasikeitė. Jis aktyviai nustūmus į antrąjį planą dinastiją. Vytautui ateinant į valdžią, vienose dalyvavo atgaunant Gardiną, kurį buvo rankose atsidūrė visos etninės žemės: užėmęs Vytautas, antrąsyk pabėgęs pas Vilniaus, Trakų kunigaikštijos ir že- kryžiuočius70 (galbūt jis tai darė paveiktas maičiai (Vytenis Almonaitis, įtikinamai brolio Konstantino, Jogailos šalininko, išdėstęs žemaičių klausimą, teigia, kad kuris sugebėjo išsikovoti pasitikėjimą ir žemaičiai aptariamuoju metu nepaklu- praplėtė savo valdas Lietuvos Didžiojoje so kryžiuočiams74). Turėdamas tokias Kunigaikštystėje). Taigi galime teigti, kad LDK pozicijas, Vytautas galėjo leisti sau Kijevo kunigaikštystės statusas 1377–1392 pašalinti nepaklusnius kunigaikščius. metais kito gana intensyviai: jis svyravo Bychoveco kronika pateikia duomenų, nuo labai plačios autonomijos 1380–1383 kad formali to priežastis – atsisakymas metais (atsipalaidavimas nuo centrinės paklusti centrinei valdžiai75, tuo tarpu valdžios galėjo prasidėti ir anksčiau, tačiau Lietuvos Metraščio Trumpasis Sąvadas 1380 metais jis buvo geriausiai jaučiamas), šį procesą nušviečia detaliau76. kuri siaurėjo 1385–1388 metais ir galiausiai Reikia pažymėti, kad Vytautas nesirengė perėjo į visišką didžiojo kunigaikščio pa- visiškai pašalinti iš valstybinio gyveni- valdumą 1388–1392 m. pradžioje. mo Gediminaičių. Grįžęs iš Naugardo 90 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Lengvenis gavo iš Vytauto Mstislavlį. dar 1394 m. jis turėjo gana didelį auto- Po Salyno sutarties 1398 m. iš kryžiuočių ritetą, kad laiduotų Andriaus Algirdaičio grįžusiam Žygimantui Kęstutaičiui (jis paleidimą84. Vis dėlto centrinė valdžia buvo ten įkaitu nuo pat Vytauto antrojo santykius su Kijevo kunigaikščiu turėjo pabėgimo pradžios) taip pat buvo su- sunorminti karine jėga. Iš Vladimiro teikta valda77. Algirdaičio valdų 1394 metais buvo iš- 1382 m. mirus Julijonai, valdžiusiai skirti Žitomiras ir Ovručas85. Netekęs šių Vitebską, kuriame gyveno jauniausias teritorijų, Vladimiras Algirdaitis kreipėsi į Algirdo sūnus Švitrigaila, Vytautas pa- Maskvos didįjį kunigaikštį, tačiau pagalba siuntė ten savo vietininką Teodorą Ves- jam nebuvo suteikta. Demonstruodamas ną. Algirdaitis jo nepripažino. Vytauto savo karinę jėgą, Vytautas surengė naują vietininkas buvo nužudytas, ir Vitebską žygį, tačiau jo neįvyko, nes tarpininkau- užvaldė Švitrigaila. Vytautas privertė jant Jogailos pasiuntiniams buvo pasiektas Švitrigailą pasiduoti, ir jis buvo nusiųstas abiem pusėm priimtinas kompromisas86. į Krokuvą Jogailai78. Paskutinis Kijevo kunigaikščio bandymas Išsprendus Vitebsko problemą, buvo išeiti į tarptautinę politiką XIV amžiuje suduotas smūgis Kaributui Dimitrijui patyrė fiasko. Vladimiras Algirdaitis Algirdaičiui, kuris atsisakė paklusti Vy- buvo atkeltas į mažytę Kopylio kuni- tautui ir neatėjo į pagalbą prieš Švitrigailą. gaikštystę. 1393 m. jis buvo suimtas ir nusiųstas 1395 m. Kijevo kunigaikštystės sąskai- Jogailai į Lenkiją. Severėnų Naugardo ta Vytautas bandė išspręsti Skirgailos kunigaikštystė buvo paskirta valdyti problemą. Pastarajam iš pradžių buvo Teodorui Liubartaičiui, o Voluinė turė- paskirta dalis Voluinės, bet jis vis tiek jo būti valdoma didžiojo kunigaikščio buvo nepatenkintas. Yra žinoma, kad vietininko. Tačiau Teodoras Liubartaitis Jogaila ir Vytautas susitarę, pašalinus nenorėjo prarasti Voluinėje turėtų po- iš Kijevo Vladimirą, tą valdą perduoti zicijų (nors iš tų valdų jam buvo likusi Skirgailai, tačiau jis gavo valdyti ma- tik dalis). Jis pabėgo į Prūsiją, o paskui žesnę teritoriją87. Čia jis išbuvo iki 1396 pasitraukė į Vengriją79. metų. Tada buvo nunuodytas. Kad prie Tais pačiais metais buvo pašalintas dar Skirgailos nunuodijimo buvo prisidėjęs vienas Gediminaitis – Teodoras Karijotaitis, ir Vytautas, nėra įrodymų, tačiau reikia kuris, priverstas nusileisti Vytautui, taip prisiminti, kad Skirgaila buvo laikomas pat pabėgo į užsienį80. Išspręsti Podolės pagrindiniu kaltininku dėl Kęstučio mir- klausimą padėjo Jogaila, suskirstydamas ties. Pasak E.Gudavičiaus, susidorojimas šią žemę į tris dalis: centrinę dalį pavesta su Skirgaila buvo parankus Vytautui ir valdyti Spytekui iš Melštyno, kuris pripaži- jo kuriamai politinei-administracinei no Vytautą savo siuzerenu, rytinei paskirti sistemai88. Vytauto vietininkai, o vakarinę Jogaila Iš Skirgailos gyvenimo tarpsnio Kijeve apsiėmė administruoti pats81. 1395 metais beveik nieko nežinoma, išskyrus jo nu- prie LDK buvo prijungtas Smolenskas, nuodijimą. Todėl tenka remtis Alberto kuris, būdamas svarbia kunigaikštyste ir Kojelavičiaus-Vijūko pateiktais duome- didele valda, kaip ir tikėtasi, buvo atiduotas nimis apie prieštaringą Skirgailos veiklą: dviem Vytauto vietininkams, nesusijusiems Kijevo kunigaikštis buvo laikomas ir su valdančiąja dinastija82. dosniu, ir miestiečių nekenčiamu tironu89. Pasak Bychoveco kronikos, Vladimiras 1395–1396 m. jis valdė Kijevo kunigaikš- Algirdaitis buvo vienas iš Vytautui atsi- tystę kaip kompensaciją už prarastas sakiusių paklusti kunigaikščių83. Tačiau valdas90. Po jo mirties Kijevas, kaip ir Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 91 kitos kunigaikštystės, perėjo į tiesioginę ninku buvo labai neilgai. Ten vis labiau didžiojo kunigaikščio valdžią, ir ten buvo stiprėjo Alšėniškių pozicijos. Mykolas atsiųstas vietininkas. Alšėniškis pirmąkart paminėtas Kijevo 1396 m. į Kijevą buvo pasiųstas didžiojo valdytoju 1422 m. Melno sutartyje tarp kunigaikščio vietininkas Alšėnų kuni- kolaborantų – tada jis baigė valdyti Kijevo gaikštis Jonas Algimantaitis91, kuris nors žemę. Bychoveco kronika šį kunigaikštį ir nepriklausė dinastijai, bet buvo artimas tituluoja Kijevo vaivada dar Švitrigailai Vytautui (pasak Igno Jonyno, Vytautas ir ir Žygimantui Kęstutaičiui kovojant dėl Jonas Algimantaitis buvo vedę seseris92) sosto. Tačiau ten yra painiavos, nes ap- ir veikiausiai jau tuomet buvo Alšėniškių rašomas Mykolo Alšėniškio nužudymas96. giminės senjoras93. Ši žinia kronikoje verčia susimąstyti, ar Kijevas buvo pernelyg svarbus cent- Kijevo žemės valdytojas po 1430 m. šioje ras, kad būtų iškart tiesiogiai prijung- teritorijoje prarado savo pozicijas. tas prie didžiojo kunigaikščio valdų. Kalbant apie Kijevo kunigaikštystės Galime įžvelgti tris etapus: 1394 m. ši statuso pokyčius, atkreiptinas dėmesys į kunigaikštystė suskaidoma, į Žitomirą ir titulatūros problemą. Jonas Algimantaitis Ovručą pasiunčiami didžiojo kunigaikščio ir jo sūnus Mykolas atstovauja vienai iš vietininkai; 1395 m. tėvonis žemės kuni- lietuvių kunigaikščių giminių. Todėl jų gaikštis pakeičiamas kitu valdančiosios valdymo laikotarpiu susidaro dvipras- dinastijos atstovu, kuris neturėjo Kijeve miška situacija – Kijevo žemė valdoma stipraus palaikymo; 1396 m. mirus Kijevo kunigaikščio. Tačiau reikia pridurti: kad kunigaikščiui, į šią teritoriją pasiunčiamas ir kaip būtų artimai susiję su valdančiąja didžiojo kunigaikščio vietininkas. dinastija, Alšėnų kunigaikščiai jai nepri- klausė. Lietuvos Metraščio Trumpajame Sąvade KIJEVO ŽEMĖS VALDYMAS minimas Jonas Borisovičius taip pat titu- 1396–1432 METAIS luojamas kunigaikščiu97, tačiau tai galėjo būti metraštinė tradicija suteikti Kijevo Toks laikotarpis pasirinktas dėl sąlygi- valdytojui kunigaikščio titulą neatsižvel- nio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys- gus į pačios žemės statusą. Vis dėlto ši tės vidaus padėties pastovumo: stiprėjo asmenybė pernelyg mažai žinoma, kad suvereno pozicijos, buvo baigta vidaus ją būtų galima sieti su kunigaikščiais ar valdymo reforma, didžiausios dalinės atskirti nuo šio luomo. Jis galėjo būti kunigaikštystės tapo tiesiogiai pavaldžios šalutinių Gediminaičių98 ar Riurikaičių valdovui, kuris skyrė vietininkus. dinastijų šakų atstovas. Rimvydas Petrauskas, kalbėdamas apie J.Wolffas siūlo gana įdomų problemos Kijevo žemės valdytojus Vytauto ir Švit- sprendimo būdą: pasak jo, Jonas Boriso- rigailos valdymo laikotarpiu, mini tris vičius galėjo būti klaidingai užrašytas asmenis: 1396 m. valdė Jonas Algimantaitis, Jono Algimantaičio sūnaus vardas (vardą 1411 m. – Jurgis Gedgaudas, 1422/1423– sumaišant su tėvavardžiu); tai galėjo būti 1430 m. – Mykolas Alšėniškis94. Lietuvos Alšėnų kunigaikščių palikuonis99. Turint Metraščio Trumpasis Sąvadas mini, jog 1399 omenyje, kad Jonas Algimantaitis Kijeve m. Vytautui pralaimint prie Vorsklos, ten buvo neilgai, tikėtina, kad jį galėjo pa- žuvęs Kijevo kunigaikštis Jonas Borisevi- keisti jo sūnus. čius (to negalėjo būti – Jonas Algimantaitis Kijevo žemės valdymui turėjo atsiliepti mirė 1402 metais ar vėliau)95. Tačiau, šiaip Vorsklos mūšio padariniai. Toks pralai- ar taip, Jonas Algimantaitis Kijevo vieti- mėjimas negalėjo neturėti įtakos Lietuvos 92 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Didžiosios Kunigaikštystės vidaus (o Algimantaitis (?), prieš 1411 m. – Jurgis ypač šio regiono) gyvenimui. Šį teiginį Gedgaudas, bent jau nuo 1422 m. – My- dar labiau sustiprina chano Edigėjaus kolas Jonaitis Algimantaitis. veiksmai pasibaigus Vorsklos mūšiui: Nuo Vytauto valdymo pradžios Kije- buvo pasiektas Kijevas ir iš jo paimta vo žemėje vėl suaktyvėjo totoriai. Taigi kontribucija100. didžiojo kunigaikščio vietininkui reikėjo Yra nuomonė, jog po Vorsklos mūšio spręsti ir šią problemą. Kaip rodo 1416 m. (XV a. pradžioje) Kijevo kunigaikštystės įvykiai, stengtasi gerai organizuoti gy- vietininku galėjo būti Algirdo anūkas nybą104. Kijevo žemėje priimamas pas Romanas101. Negalima to teigti nagrinėjant Vytautą atbėgęs nuverstas totorių chanas numizmatinę medžiagą, kai buvo padary- Tochtamišas105. Ir tik vėliau etninėje Lie- ta klaida perskaitant legendą Vladimiro tuvoje kilmingiesiems atvykėliams – kali- Algirdaičio monetoje. Tačiau pati mintis, niams, tokiems kaip totorių chanas Said kad į periferiją, kurios valdymas buvo Achmatas ar Šich Achmatas, sąlyginio nestabilus, nes valdovo atstovas žuvo, valdymo sąlygomis buvo patikimos tam o centrą pasiekė svetima kariuomenė, tikros teritorijos, kurios galėtų duoti sukeldama grėsmę, galėjo būti pasiųstas pakankamai pajamų ir atspindėtų jų dinastijos atstovas, yra priimtina. Tai statusą106. būtų grindžiama Kijevo kunigaikštystės tradicijomis. Tačiau tai tėra prielaida, kalbanti apie galimybę, tuo tarpu šaltiniai KIJEVO ŽEMĖS PADĖTIS to nepatvirtina. 1432–1440 METAIS Jurgio Gedgaudo, kuris minimas Kijevo valdytoju, kai 1411 m. dalyvavo pasirašant Tai buvo krizės laikotarpis, kai dėl valdžios Torūnės sutartį, buvimas Kijevo vietininku konkuravo du dinastijos atstovai – Švitri- yra problemiškas, nes jis vienintelis buvo gaila Algirdaitis ir Žygimantas Kęstutaitis. nekunigaikštiškos kilmės, nors vedybiniais Tuo metu buvo jaučiama didelė kaimy- ryšiais ir buvo susijęs su kunigaikščių ninių kraštų įtaka valdančiajam LDK sluoksniu. Jo žmona buvo kunigaikščio sluoksniui. Susilaukta karinės paramos. Jurgio Taločkos duktė102, o brolis Albertas Kaip pastebi E.Gudavičius, nuvertus Manvydas vedęs didžiojo kunigaikščio Švitrigailą ir pasodinus į sostą Žygi- Vytauto žmonos seserį103. Žiūrint į šią mantą Kęstutaitį, prasidėjo sustiprinto problemą truputį kitokiu kampu, reikėtų Lenkijos siuzereniteto periodas107. Šios pripažinti, jog Jurgio Gedgaudo atsidū- ypatingos aplinkybės turėjo paveikti rimas Kijeve – Vytauto vidaus politikos LDK vidaus gyvenimą, centro santykius žingsnis grįžtant prie XIV a. paskutiniojo su periferija. dešimtmečio politikos. Tuo atveju, jei po 1432 m. rugsėjo 1 d. Švitrigaila Ašmenoje Vorsklos mūšio pralaimėjimo į Kijevo žemę buvo užpultas ir priverstas bėgti. Žygi- būtų pasiųstas Gediminaitis, radikalus mantui Kęstutaičiui pasidavė Vilniaus, grįžimas prie vietininko valdymo reikštų, Trakų, Žemaitijos teritoriniai vienetai. jog toliau jungiamos didžiosios žemės. Spalio 15 dieną jis buvo pakeltas Lietu- Kartu tai būtų atsakas į galimas Kijevo vos didžiuoju kunigaikščiu. Švitrigaila visuomenės pretenzijas išlaikyti ankstesnį sureagavo labai greitai – rugsėjo 3 dieną savo žemės statusą. Todėl vertėtų truputį jau buvo Polocke, o lapkričio mėnesį su pakoreguoti Rimvydo Petrausko pateiktą Tverės pagalba atvyko į Ašmeną108. Pra- Kijevo vietininkų sąrašą: 1396 m. – Jonas sidėjo vidaus karai, nes Švitrigailai liko Algimantaitis, 1399 m. – Borisas Jonaitis ištikimos Rusios žemės. Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 93

Čia paminėtina 1432 m. rugsėjo 23 d. karo seką. Kijevas pasidavė Žygiman- Trakuose Vilniaus miestiečiams duota tui, ir ten buvo pasiųstas Aleksandras privilegija, kuria jie buvo atleisti nuo Vladimiraitis. Tačiau jį aplenkė Ivaška muitų visoje LDK teritorijoje. Šį aktą Manvydaitis, išsaugodamas Kijevą Švit- skaitant, kyla pora klausimų. Pirma- rigailai116. J.Matusas savo studijoje įrodė, sis – Žygimantas dar nepakeltas, tačiau kad dauguma Zarembos sąmokslo dalyvių jau tituluojasi didžiuoju kunigaikščiu. buvo suinteresuoti palaikyti Žygimantą Kitas klausimas – arealas, kuriame turi Kęstutaitį dėl gausių pažadų117. Galbūt veikti Žygimanto Kęstutaičio privilegija. Aleksandrui Vladimiraičiui buvo paža- Nurodoma nemažai lietuviškosios Rusios dėta sugrąžinti tėvonines žemes – Kijevo žemių, kurios nebuvo šiam kunigaikščiui kunigaikštystę? Bet apie tai šaltiniai tyli. paklususios, tarp jų ir Kijevas109. Taigi Neužėmus Kijevo, Algirdo palikuonis Žygimantas Kęstutaitis veikė taip greitai, iki Žygimanto Kęstutaičio mirties buvo kad konfrontacija tapo neišvengiama: jis kalinamas Kernavėje118. Prieštaringa tai, pretendavo į visą LDK teritoriją (pietuose kad Aleksandrui Vladimiraičiui nepa- labiausiai nutolusios teritorijos buvo Po- vykus užimti Kijevo, jis vis tiek atiteko dolės žemė, Kijevas ir Luckas). į šios šeimos rankas. Tačiau tai buvo ne Skyrių, skirtą Kijevo žemės statusui nu- Žygimanto Kęstutaičio, o Švitrigailos statyti Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio nuopelnas. konflikto metu, reikia pradėti nuo Alšėnų Su 1433 metų įvykiais sietinas ir Švit- kunigaikščių, kurių dviprasmiška pozicija rigailos bei Mykolo Alšėniškio santykių išaiškėjo per vėlesnius neramumus. atšalimas. Tų metų gruodžio mėnesį jau Simonas Jonaitis Alšėniškis buvo vie- veikė kitas Kijevo vietininkas – kuni- nas svarbiausių perversmo prieš Švit- gaikštis Vladimiras. Jis sugebėjo į pagalbą rigailą dalyvių110, palaikęs Žygimanto atvesti apie 10 000 kijeviečių – tai sudarė Kęstutaičio poziciją šiam sėdus į didžiojo apie penktadalį Švitrigailos pajėgų. Tiesa, kunigaikščio sostą111. Pasak R.Jaso, Bycho- dėl kariuomenės skaičiaus abejojama, veco kronikoje įsivėlė klaida: Švitrigailos tačiau tokios proporcijos galėjo būti119. įsakymu 1433 m. jis buvo paskandintas Kunigaikštį Vladimirą reikėtų sieti su Dauguvoje112. Tuo tarpu Mykolo Jonaičio Jonu Vladimiraičiu, Algirdo vaikaičiu. Alšėniškio pozicija priešinga lyginant su Ukmergės mūšio metu 1435 m. kuni- broliu. Jis lieka Švitrigailos šalininku, gaikštis Jonas Vladimiraitis vadovavo jam patikimas vadovavimas kaunantis Kijevo kariams, tačiau šis mūšis jam, su priešakinėmis Žygimanto Kęstutaičio kaip ir Švitrigailai, baigėsi nesėkmingai. pajėgomis113. Iš R.Petrausko studijos aiš- Jo vardas buvo rastas pas didįjį Lietuvos kėja, jog jis buvo žymiai aktyvesnis už kunigaikštį Žygimantą patekusių belaisvių savo brolį Švitrigailos valdymo metu, o sąraše120. Bychoveco kronika pastarąjį galbūt net ir artimesnis pačiam didžiajam kunigaikštį vadina Kijevo valdovu121, ir kunigaikščiui114. tam neprieštarauja R.Jasas122. Ypatingi buvo 1433 metų įvykiai, kai Po Ukmergės mūšio Švitrigaila išlaikė į Kijevą rengėsi grįžti Aleksandras Vla- savo pozicijas Kijeve. Ten pradėjo veikti dimiraitis. Pasak J.Matuso, Zarembos naujas vietininkas – Jurša, artimas Švitri- perversmo metu jis neturėjo aiškios savo gailai žmogus, kuriuo jis rėmėsi ir anks- pozicijos. Dėl to po nesėkmingo bandymo čiau. Valdant Švitrigailai, 1430–1432 m. perimti Kijevą šis Algirdo palikuonis Jurša buvo Lucko vietininkas. Dalis vie- buvo įkalintas115. Bandant nušviesti šiuos tinės diduomenės piktinosi jo veikla ir įvykius, reikia plačiau įsigilinti į vidaus įtarinėjo jį proteguojant stačiatikius123. 94 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Tačiau kovų su lenkais metu Jurša patei- Livonijos pajėgomis; 1434 m. surinktą sino valdovo pasitikėjimą – 1431 metais kariuomenę Švitrigaila buvo priverstas jis sugebėjo atlaikyti lenkų puolimą ir iš- paleisti, o pats sugrįžo į Kijevą, nes dėl saugojo Lucko pilį124. R.Petrauskas Juršos gausių liūčių negalėjo vykdyti jokių karo pavardę aptiko tarp Lietuvos didžiojo veiksmų131. kunigaikščio dokumentų liudytojų125. Ir M.Liubavskio teigimu, 1437 m. Švit- vėliau jis liko artimas Švitrigailai. 1452 rigaila išvyko taikytis su Vladislovu III metais sprendžiant Voluinės klausimą, Varniečiu, nes nebegalėjo atsilaikyti prieš Jurša su kitais asmenimis turėjo perimti lenkų ir Žygimanto spaudimą. Be to, jam iš Švitrigailos jo valdas didžiojo kuni- tebuvo likusi Voluinė, o Kijevas buvo ap- gaikščio labui126. gultas. M.Liubavskiui susidarė įspūdis, Jurša aktyviai veikė 1435–1437 m., eida- jog Kijevo apgultis privertė Švitrigailą mas Kijevo vietininko pareigas. Jo svarbą taikytis su Lenkijos karaliumi132. Tačiau vidaus kare atskleidė M.Liubavskis. 1435 tos apgulties rezultatai neaiškūs. Tur- m. Jurša su Nemira grąžino po Ukmergės būt reikia sutikti su R.Jasu, kad Kijevas mūšio prarastą Starodubą. 1437 m. Švitri- Žygimantui Kęstutaičiui perėjo iki 1439 gailai taikantis su Lenkijos karaliumi Vla- m.133 Atrodo, jog po Zarembos perversmo dislovu III Varniečiu, Jurša, tituluojamas Kijevas tapo Švitrigailos, arba antrąja, Kijevo vaivada, išvyko su juo127. sostine. Tokį statusą jis galėjo išlaikyti iki Vykstant Žygimanto Kęstutaičio ir Švit- 1437 m. 1439-aisiais Kijevas buvo įjungtas rigailos vidaus karui, Kijevas buvo vienas į Žygimanto Kęstutaičio valdas. iš pagrindinių centrų, likusių Švitrigailos valdžioje. Pasak Bychoveco kronikos, Kijeve Švitrigaila praleido nemažai laiko: OLELKAIČIŲ VALDYMAS 1433 ir 1434 m. paleidus kariuomenę, jis KIJEVE buvo ten128. Po Švitrigailos pralaimėjimo Žygimanto OLELKAIČIŲ PADĖTIS Kęstutaičio dėmesys pirmiausia nukrypo GEDIMINAIČIŲ DINASTINĖJE į artimiausias sritis: Smolenską, Vitebską SISTEMOJE (ten buvo pasiųstas Mykolas Žygiman- taitis) ir Polocką (apgulai vadovavo pats Vladimiro Algirdaičio palikuonių Olel- Žygimantas Kęstutaitis). 1436 m. užėmus kaičių pretenzijos į Kijevo kunigaikštystę šias sritis, Bychoveco kronika Žygimantą nenuslopo, tačiau jų padėtis liko nepa- Kęstutaitį ėmė vadinti Lietuvos ir Rusios vydėtina, nes po Švitrigailos ir Žygimanto didžiuoju kunigaikščiu129. R.Jasas prieš- Kęstutaičio kovų Jonas Vladimiraitis per tarauja šiam teiginiui, remdamasis tuo, Ukmergės mūšį pateko į Žygimanto Kęstu- kad Voluinė Žygimantui atiteko 1439 taičio nelaisvę. Aleksandras Vladimiraitis m., o kada Kijevas pateko į Žygimanto (Olelka) buvo kalinamas Kernavėje, o jo Kęstutaičio valdžią, nėra datuota130. sūnūs su žmona – Utenoje134. Neaišku, koks Kijevo žemės padėtį Švitrigailos ir Žy- buvo jauniausiojo Vladimiro Algirdaičio gimanto Kęstutaičio kovų metu padeda sūnaus Andriaus likimas 1440 metais. Ma- suprasti ir tai, jog nuverstasis kunigaikš- nytina, kad iš aktyvaus politinio gyvenimo tis rinkosi Kijevą savo žiemojimų vieta. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje jis Pasak Lietuvos metraščio, Švitrigaila taip pat buvo pašalintas. dvejus metus pagret praleido tenai: į M.Gruševskis pastebėjo, jog Olelkaičių Kijevą patraukė 1433 m., kai paleido kandidatavimas į LDK sostą yra perdėtas. Lukomlyje kariuomenę ir išsiskyrė su Jis tai siejo su Motiejaus Strijkovskio ar- Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 95 tumu Olelkaičiams, kurių šeimoje galėjo nuostatas141. Net ir pačiame Krėvos akte gyvuoti tokia žodinė tradicija135. Apie nurodyta, jog Jogaila krikštysis tik su Olekaičių pretendavimą valdyti LDK neapsikrikštijusiais broliais ir su savo Lietuvos metraščiai neužsimena. Tačiau dvaru142. Taigi stačiatikių tai nelietė. aplinka, kurioje augo Aleksandras Vladi- Tarp lietuviškosios Rusios žemių ku- miraitis, leidžia teigti, jog jau tada buvo nigaikščių buvo svarbiausi didžiųjų da- kuriamas pagrindas kultūriniam Slucko linių kunigaikštysčių – Kijevo, Polocko, iškilimui, siejamam su cerkvių statyba136. Vitebsko, Voluinės, Podolės – atstovai ir Kaip tik tokioje aplinkoje buvo kuriami galbūt Černigovo didysis kunigaikštis metraščiai, o juose fiksuojami padavi- (Smolenskas nepriklausė jokiai Gedimi- mai arba pametiniai įvykiai137. O tai jau naičių dinastijos atšakai). Šių didžiųjų leistų kalbėti apie tam tikras Olelkaičių Rusios žemių sąraše išskirtinė vieta teko pretenzijas pagrįsti savo vietą valstybėje Kijevui – senajai Rusios sostinei. Taigi lyginant su kitais Gediminaičiais. Kijevo kunigaikštis galėjo pretenduoti į Rusijos istorijos sintezėse dažnai kalba- pirmojo lietuviškosios Rusios kunigaikščio ma apie kilmingumo principus, kurie yra poziciją dinastinėje hierarchijoje. atėję iš Rusios laikų138. Remdamiesi tuo Kokia padėtis buvo susidariusi etninėje principu, galėtume kalbėti apie Gedimi- Lietuvoje su kunigaikščiais katalikais? Su naičių dinastijos hierarchiją ir teigti, jog Jogaila kartu krikštijosi broliai Švitrigaila, Vladimiras Algirdaitis ir jo palikuonys Karigaila ir pusbrolis Vytautas143. Vytauto turėjo joje išskirtinę poziciją. Tai nulėmė brolį Tautvilą apkrikštijo Mozūrijoje pir- keli faktoriai, glaudžiai susiję su Kijevo mojo Vytauto pabėgimo pas kryžiuočius kunigaikštyste: 1) Vladimiras Algirdaitis metu144. Kodėl M.Jučas nemini tarp apsi- ją valdė daugiau kaip trisdešimt metų; 2) krikštijusių (kartu su būsimuoju karaliumi) ir Olelkaičiai, ir Belskiai Kijevą laikė savo Jogailos brolių Vygunto, neaišku, nors tik tėvoninėmis žemėmis; 3) Kijevo valdymas jo vienintelio krikštas įtrauktas į Krokuvos suteikė teisę kalbėti apie pretenzijas į kalendorių145. Jauniausias Vytauto brolis visas Rusios žemes, ką pripažino jau ir Žygimantas katalikišką krikštą priėmė Vytautas139. pas kryžiuočius146. Tautvilas, Karigaila Kad būtų galima išsiaiškinti, kokią ir Vyguntas žuvo dar iki Vytautui įsi- vietą Gediminaičių hierarchijoje užėmė tvirtinant LDK soste. Vyriškos giminės Vladimiro Algirdaičio palikuonys, reikia palikuonių 1440 m. turėjo tik Žygimantas peržvelgti visos dinastijos padėtį. ir Jogaila. Iš šių kunigaikščių dar buvo XIV amžiuje susiklosčiusi tradicija ir gyvas Švitrigaila. Jogailos sūnūs augo vidaus padėtis sąlygojo, kad svarbiausi kaip Lenkijos karalystės dinastai. dinastijos atstovai (taip pat ir dinastijos 1440 m. nužudžius Žygimantą Kęstutaitį, valdos) buvo etninėje Lietuvoje. Taigi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostą dinastinę hierarchiją saistė religinis- galėjo pretenduoti Švitrigaila ir Mykolas teritorinis statusas. Po Lietuvos krikšto Žygimantaitis. Vyriausio Vladimiro Algir- aukščiausiai iškilo katalikų kunigaikščiai, daičio sūnaus Olelkos kandidatūra taip bet jais tapo tik Kęstutaičiai ir jauniausi pat turėjo būti patraukli, nes visuomenėje antrosios Algirdo žmonos vaikai. Sta- jis buvo įgijęs ir kankinio aureolę – net čiatikių padėtis nepasikeitė ir jų įtaka septynerius metus jį kalino Žygimantas nesumažėjo140. Vytauto bandymą kovo- Kęstutaitis. Tačiau Lietuvos Metraštis 1440 ti su stambiųjų žemių kunigaikščiais m. nemini Olelkos kaip kandidato į sostą. J.Jurginis laiko pastangomis įgyvendinti Jis buvo pasitraukęs į savo valdas spren- 1387 m. privilegijos bajorams katalikams džiant vakuojančio sosto klausimus147. 96 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Olelkaičiai, 1442 m. gavę Kijevo ku- karaimams. Kolaborantų sąraše minimas nigaikštystę, neprarado savo tėvoni- Kijevo vietininkas Mykolas Galginaitis jos – Slucko ir Kopyliaus kunigaikštysčių. Hostautas152. 1441 metais jis buvo pasi- Lietuvos Metrikoje išlikusi Aleksandro traukęs – ar išstumtas – į etninę Lietuvą. Vladimiraičio privilegija Mitkai Jonaičiui Šiame kontekste prasmingas Wilijamo Ur- Gušiui byloja, jog šiose žemėse buvo bano pastebėjimas, kad Kazimieras Alek- aktyviai veikiama148. sandrui Vladimiraičiui grąžino tėvonines Taigi Vladimiro Algirdaičio palikuonys teises Kijevo kunigaikštystėje norėdamas turėjo ypatingą vietą XV a. Gediminai- geriau kontroliuoti Kijevo diduomenę, su čių hierarchijoje (J.Wolffas išvardijo 12 kuria buvo nesutarimų153. Gediminaičių giminių; kai kurios iš jų Kaip šiuos įvykius aprašo Lietuvos jau buvo plačiai išsišakojusios) ir tapo Metraštis? Nusižeminę Kopylio ir Sluc- vienais stambiausių LDK žemvaldžių: ko kunigaikščiai kreipėsi į Kazimierą ir, valdė Slucko, Kopyliaus, Bielsko, Kijevo, užtariami Ponų Tarybos, prašė atkurti Mogiliavo, o po 1470 metų – ir Pinsko tėvonines teises. Kazimieras šį Aleksand- kunigaikštystes. ro Vladimiraičio prašymą patenkino154. R.Jaso teigimu, nors šis pasakojimas ir netiksliai datuojamas, bet gali atspindėti OLELKAIČIŲ VALDYMAS KIJEVO realius įvykius155. KUNIGAIKŠTYSTĖJE Aprašymas, kaip Mykolas Žygiman- taitis užėmė Kijevą, turbūt ir inicijavo Tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikš- istoriografijos poziciją, kad Aleksandrui čiu, Kazimieras Jogailaitis ir anuometinė jo Vladimiraičiui Kijevas buvo grąžintas aplinka turėjo daryti tam tikrų nuolaidų, dėl neramumų jame. Tačiau ukrainiečių nes be jo buvo dar keli pretendentai į LDK istoriografijoje teigiama, jog Aleksand- sostą. Didžiausią pavojų jam kėlė Mykolas ras Vladimiraitis Kijevą atgavo kaip Žygimantaitis. Paramą šiam Kęstutaičiui tėvonis156. rodė Žemaitija. Be to, tam tikras valdas Kokių nuostatų Kijevo kunigaikštystėje etninėje Lietuvoje buvo užėmę jam pa- laikėsi Aleksandras Vladimiraitis? Nors ir lankūs žmonės. Žemaitijos diduomenė būdamas šios kunigaikštystės tėvonis, tam sukilo prieš Kazimierą. Tokiomis aplin- tikrais atvejais jis turėjo paklusti didžiajam kybėmis jis turėjo eiti į kompromisus su kunigaikščiui. O.Rusina pateikia du aktus, Aleksandru Vladimiraičiu. Švitrigailos kurie atspindi Kijevo kunigaikščio ir LDK klausimas taip pat buvo sudėtingas. Ti- monarcho valdžių santykius. Viename kėdamasis sosto, jis prisiekė ištikimybę akte Aleksandrui Vladimiraičiui liepia- Vladislovui ir Kazimierui Jogailaičiams149, ma grąžinti iš Ivaškos Juršaičio atimtas bet Kazimierą didžiuoju kunigaikščiu žemes, kurias jo tėvas buvo išsitarnavęs pripažino tik 1445 m.150 iš Švitrigailos Kijevo paviete. Kitas kalba Įdomiai pirmuosius Kazimiero valdymo apie Kazimiero suteiktas žemes dviem metus nušviečia M.Liubavskis. Jo teigimu, bajorams prie Ušos upės; jas Aleksandras nepripažintasis Mykolas Žygimantaitis Vladimiraitis turėjo užleisti157. bėgo į Maskvą, iš kur su parama pa- Abu šiuos aktus Kazimieras išdavė traukė į Kijevą. Iš ten jį turėjo išstumti beveik vienu metu – 1453-aisiais. Taigi Kazimiero pasiųstas Jonas Goštautas151. Aleksandras Vladimiraitis konfliktavo Šią Liubavskio versiją patvirtina LDK su Kijevo bajorijos dalimi. Toji dalis kanceliarijos dokumentai, tiksliau – 1441 siuntė delegaciją pas Kazimierą, kad m. Trakuose duota Kazimiero privilegija būtų atkurtos jų teisės į prarastas valdas. Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 97

Tai, kad Aleksandras Vladimiraitis ne iš Kopylį164. Toks Kazimiero sprendimas karto pakluso didžiajam kunigaikščiui, susilpnino juridines Olelkaičių pozicijas ukrainiečių istorikei leido teigti, jog jis Kijevo kunigaikštystėje. buvo labai savarankiškas santykiuose su Lietuvos Metrikoje yra aktas, kuris monarchu158. Tačiau kažin ar šie raštai gana išsamiai nušviečia Simono ir My- liudija stiprias Aleksandro pozicijas Kijevo kolo Olelkaičių santykius. Aktas buvo kunigaikštystėje? Turbūt priešingai – juk surašytas 1499 m., kai Simono Olelkaičio jis buvo priverstas paklusti Kazimierui našlė su dukterimi ir anūke pareiškė norą ir grąžinti bajorams jų valdas. gauti savo palikuonims dalą iš Slucko Lietuvos Metrikoje yra ir daugiau aktų, ir Kopylio kunigaikštysčių po Olelkos kurie bent jau iš dalies atskleidžia, kokių mirties. Atrodo, Kazimieras mažai kišosi pozicijų Aleksandras Vladimiraitis ir į palikimo dalybas, o Simonas pats pasi- jo sūnus laikėsi savo valdose – Kijevo rinko Kijevo valdymą, palikdamas Slucke kunigaikštystėje. Viename akte rašoma, ir Kopyliuje tėvoniu savo brolį Mykolą. jog Olelka atleido dalį žmonių nuo lažo, Vėliau Simonas Olelkaitis niekada nebuvo kad jie galėtų atlikti karo tarnybą159. Iš įsikišęs į Slucko ir Kopyliaus valdymą, kito, nedatuoto, akto matyti, kad buvo o savo testamente šių kunigaikštysčių stengiamasi susigrąžinti Olelkos ir Simono neminėjo165. atimtas žemes Kijeve per teismus160. Ki- Tačiau Simonas Olelkaitis ne iš karto jevo bajorai gaudavo valdų iš Olelkaičių, pasidavė Kazimiero spaudimui. Bandy- nors ne visada žinoma, už kokią tarnybą. damas įsitvirtinti Kijeve kaip tėvonis, jis Olelkaičių donacijos buvo pakankamas kreipėsi pagalbos pas totorius. Jį paremti argumentas, kad valdos būtų išlaikytos atvyko Said Achmetas. Tačiau Kazimiero ir paveldėtojams161. atsiųsti lenkų daliniai privertė totorius Iš šios grupės dokumentų matyti, kad pasitraukti iš Kijevo166. Paties Simono Aleksandras Vladimiraitis ir Simonas Olelkaičio padėtis, regis, tapo dar stabi- Olelkaitis Kijevo kunigaikštystėje bandė lesnė. Moldavijos vaivada Steponas III sukurti ištikimų bajorų sluoksnį, įbajorin- savo laiškuose Kijevo kunigaikštį pradėjo damas sau palankius asmenis ir pašalin- tituluoti caru167. Kazimierui atitrūkus nuo damas nepalankius. Didžioji jų sprendimų LDK reikalų, 1456 ir 1461 metais Simoną dalis buvo priimama su Kazimiero žinia ar Olelkaitį Ponų Taryba siūlė į didžiojo ku- bent neprieštaravo jo nuostatoms. Kijevo nigaikščio sostą168. Tačiau kažin ar titulas bajorija galėjo į didįjį kunigaikštį kreiptis geriausiai atspindėjo jo padėtį Lietuvos kaip į aukščiausią apeliacinį organą162. Didžiojoje Kunigaikštystėje. Norint išsi- Ko gero, Lietuvos Metrikoje įrašyta 1425 aiškinti kokioje situacijoje buvo Kijevo m. Žygimanto Senojo privilegija Kijevo kunigaikštis, reikia peržvelgti LDK ir bajorams tik patvirtina šias nuostatas: Krymo chanato santykius XV a. devintojo čia net du kartus minima, jog ankstesnių dešimtmečio pirmoje pusėje. didžiųjų kunigaikščių ir kunigaikščių 1480 m. Mengli Girėjus iškėlė Kazimiero Aleksandro bei Simono nustatyta padėtis pasiuntiniams klausimą dėl žemės, kurioje neturi keistis163. gyveno „Semiono žmonės“. Tas žemes Po Aleksandro Vladimiraičio mirties Chadži Girėjus buvo perleidęs Simonui 1454 m. Kazimieras Kijevo kunigaikš- Olelkaičiui. Kur jos buvo, sunku pasaky- tystėje nepaliko jo sūnaus Simono kuni- ti – veikiausiai Dnepro žemupyje169. Šios gaikščiu tėvoninėmis teisėmis, o suteikė problemos sprendimas užsitęsė iki 1486 jam šią valdą kaip didžiojo kunigaikščio metų. Tada Kazimieras išsiuntė į Krymo vietininkui. Mykolas Olelkaitis gavo chanatą pasiuntinybę, kuriai priklausė

8 98 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Jonas Davaina ir Jokūbas Domotkanas170. KIJEVO KUNIGAIKŠTYSTĖ VIRSTA Pasiuntiniai pareiškė, kad apie „Semiono VAIVADIJA žmonių“ gyvenamą teritoriją Kazimieras nieko nežino171. Kaip žinoma, Chadži 1470 m. mirė Kijevo kunigaikštis Simonas Girėjus mirė 1466 metais172. Taigi Simonas Olelkaitis, o prieš pat jo mirtį Mykolą Olelkaitis sugebėjo tarp 1455–1466 metų Olelkaitį Kazimieras išsiuntė į Didįjį praplėsti savo valdas Krymo chanato sąs- Naugardą kaip vietininką179. Mirdamas kaita. Be to, kaip pažymi Anna Krupska, Simonas Olelkaitis pasiuntė pas didįjį 1460 m. jis dar kartą bandė atsipalaiduoti kunigaikštį savo sūnų Vasilijų, liepda- nuo centrinės valdžios, tik šį kartą kito- mas valdovui perduoti žirgą ir lanką, ir nišku būdu: kartu su broliu Mykolu ir prašydamas paskirti sūnų Kijevo kuni- Jurgiu Simonaičiu Alšėniškiu pripažino gaikščiu180. Tačiau Kijevui valdyti buvo Maskvos didįjį kunigaikštį LDK stačiatikių parinktas vaivada Martynas Goštautas181. globėju173. R.Petrauskas čia įžvelgia tvirtą didžiojo Simono Olelkaičio pozicijas gana gerai kunigaikščio poziciją skirti į pareigybes atspindėjo jo dinastinė politika. Kaip buvusių pareigūnių giminaičius182. Buvo žinia, Aleksandro Vladimiraičio žmona, pasirūpinta Simono Olelkaičio našle – ji Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I įkurdinta Pinsko kunigaikštystėje183 kartu duktė, gyveno Kijeve iki 1470 m.174 Pats su sūnumi Vasilijumi Simonaičiu184. Simonas Olelkaitis buvo vedęs garsaus Kijevo kunigaikštystei buvo susiklos- LDK didiko Jono Goštauto dukterį175. čiusios „politinės ir ekonominės sąly- Viena Simono Olelkaičio sesuo 1466 m. gos“ tapti vaivadija185. Kokios tai buvo ištekėjo už Moldavijos vaivados Stepo- sąlygos, jei Kazimieras galėjo sau leisti no176, kita 1470 m. buvo apvesdinta su panaikinti šią kunigaikštystę? Pirmiau- Tverės kunigaikščiu Michailu Borisovi- sia – realiausias pretendentas į Kijevo čiumi177. kunigaikščio sostą Mykolas Olelkaitis Peržvelgus M.Gruševskio sudarytą Vla- buvo už LDK ribų, o Vasilijus Simonaitis dimiro Algirdaičio palikuonių genealoginį dar buvo per jaunas tėvo pozicijai užimti. medį, matyti, jog tai nebuvo pirmasis šios Antra – sustiprėjo Kazimiero pozicijos šakos Gediminaičių vedybinis ryšys su Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Po Jono Goštauto mirties 1466 m. pabaigoje Tverės kunigaikščiais. Jau Olelkos sesuo nebeliko didžiausio opozicijos prieš Ka- Anastasija buvo ištekėjusi už Tverės ku- zimierą vadovo, išsisklaidė ir opozicijos nigaikščių giminės atstovo Vasilijaus. Dar jėgos. Jono Goštauto sūnus Martynas buvo vienas faktas: visos dukterų santuokos panaudotas kaip atsvara Olelkaičiams. sudarytos vien su kunigaikštiškos kilmės Pradėjo kisti Goštautų padėtis valdovo vyrais, ir beveik nepasitaikė šios šakos atžvilgiu186. vyriškos giminės palikuonių santuokų su 178 Kijevo visuomenė bandė pasipriešin- nekunigaikštiškos kilmės moterimis . Iš ti Kazimiero sprendimui. Diduomenei to galima susidaryti įspūdį, jog Kijevo nepatiko kunigaikštystės statuso pra- kunigaikščiai ne tik sugebėjo įsisavinti radimas, o dar labiau ji buvo nepaten- už LDK ribų esančias teritorijas, bet kinta nekunigaikštiškos kilmės kataliko ir ėmėsi aktyvios dinastinės politikos, paskyrimu Kijevo vaivada. Tačiau pas kuri nesibaigė Rusioje, bet orientavosi Kazimierą pasiųsta kijeviečių delegacija ir į pietinę rytų Europos erdvę. Apie nieko nepešė. Martyno Goštauto situacija tai byloja Olelkaičių dinastiniai ryšiai dėl to nepagerėjo. Jis buvo priverstas su Moldavijos valdytojais. Kijevą užkariauti ginklu, o vėliau suge- Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 99 bėjo gražiai sugyventi su kijeviečiais187. Tai buvo ne tik galutinis susidorojimas Kaip pažymi E.Gudavičius, į įvykius su Goštautų – Olelkaičių grupuote (nors Kijeve Mykolas Olelkaitis sureagavo pa- šių giminių palikuonys išlaikė aukštą vėluotai – jo padėtis tapo dviprasmiška. padėtį LDK visuomenėje – jie perėjo iš Dėl Kijevo kunigaikštystės jis paliko opozicijos didžiajam kunigaikščiui į jo savo postą Didžiajame Naugarde, kur šalininkų gretas ir gavo nuolatinę vietą sėkmingai veikė LDK labui188. Be to, Ponų Taryboje), kuri buvo didžiosios dalies Martynas Goštautas jau buvo įsitvirtinęs konfliktų su Kazimieru iniciatorė, bet kar- Kijevo žemėje. Enciklopedinėje Mykolo tu ir pavyzdys nuolat perbėginėjantiems Olelkaičio biografijoje rašoma, kad šis į Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę Gedi- kunigaikštis iki pat mirties buvo Kazi- minaičių dinastijos kunigaikščiams. miero Jogailaičio priešininkas. 1477 m. paaštrėjus Didžiojo Naugardo santykiams su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, jis IŠVADOS vedė slaptas derybas laviruodamas tarp LDK ir Maskvos189. 1. 1362 m. įvykęs Mėlynųjų Vandenų mūšis 1480 m. Martynas Goštautas tapo Trakų pakeitė Kijevo statusą de facto. Kai Algirdas vaivada. Į Kijevą buvo paskirtas nežymus, įtvirtino ten savo sūnų Vladimirą, atsikūrė tačiau artimai Kazimiero aplinkai pri- dinastiniai ryšiai su LDK valdovu. Kijevas klausantis bajoras Jonas Chodkevičius. tapo tiesiogiai pavaldus Algirdui. XIV a. Mykolas Olelkaitis palaikė tai asmeniniu septintajame – aštuntajame dešimtmetyje įžeidimu. Surinkęs grupę kunigaikščių jam įteiktas chano Mamajaus jarlikas, (Teodorą Bielskį, Joną Alšėniškį), jis ėmė įteisinęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio organizuoti sąmokslą prieš Kazimierą190. prerogatyvas Pietvakarių Rusios žemė- Skaitant šią B.Dundulio interpretaciją, kyla se, leido Kijevo kunigaikštystę paversti klausimas: ar Kijevo pavertimo vaivadija integralia LDK teritorija. konfliktas nebuvo išspręstas Kazimierui 2. Kijevo kunigaikštystės statusas ėmė pasinaudojus Martynu Goštautu kaip keistis po Algirdo mirties 1377 metais, artimu Vasilijaus Simonaičio Olelkaičio prasidėjus dinastinei krizei. Vladimiras giminaičiu, nes Simono Olelkaičio žmona Algirdaitis nebepakluso didžiajam ku- (Vasilijaus motina) buvo Martyno Goš- nigaikščiui, ir tai akivaizdžiai parodė jo tauto sesuo? ryšiai su Maskva. Tačiau pamažu Kijevo Opozicinė kunigaikščių grupuotė buvo kunigaikštystės santykiai su centrine apkaltinusi Kazimierą Jogailaitį, kad šis valdžia atsinaujino, ir jau 1388 metais persekiojąs stačiatikius. Šie asmenys buvo galima kalbėti apie šios žemės pa- buvo labai aktyvūs bažnytinės unijos valdumą LDK valdovui. šalininkai, todėl juos palaikė svarbiausių 3. Vytautui valdant, apie 1393 m. pra- LDK stačiatikių vienuolynų atstovai191. sidėjo laipsniškas Kijevo kunigaikštystės Tačiau sąmokslas buvo išaiškintas, ir perėjimas į tiesioginę didžiojo kunigaikš- du kunigaikščiai (Mykolas Olelkaitis ir čio valdžią. Šis procesas baigėsi 1396 m., Jonas Alšėniškis) nubausti mirti. Juos nu- nusiuntus ten vietininką Alšėnų kunigaikš- kirsdino 1482 m. Taip buvo susidorota su tį Joną Algimantaitį. Iki pat vidaus karo pretendavusiu į Kijevą Olelkaičių giminės pradžios XV a. ketvirtajame dešimtmetyje lyderiu192. Kazimieras Jogailaitis pade- Kijeve išliko didelė kunigaikščių Alšėniš- monstravo, jog sąmokslas prieš didžiojo kių įtaka: iš keturių žinomų vietininkų kunigaikščio valdžią yra nusikaltimas, net trys buvo Alšėniškiai. Tai nulėmė tolygus valstybės išdavystei. jų šeimyniniai ryšiai su Vytautu, o nuo 100 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

1422 m. – ir su Jogaila. Vytauto vietinin- Martynas Goštautas. Vladimiro Algirdai- kams reikėjo spręsti paaštrėjusią totorių čio palikuonims nepasisekė atkurti Kijevo problemą tiek išorėje, tiek ir viduje, todėl kunigaikštystėje turėtų pozicijų. kunigaikštiškos kilmės vietininkas Kijeve 7. Ištyrinėta istorinė medžiaga leido su- buvo būtinas. daryti ligi šiol išsamiausią Kijevo valdytojų 4. Kijevo kaip kunigaikštystės statusas sąrašą kunigaikštišku laikotarpiu: ėmė atsigauti apie 1433 metus, kai Žy- XIV a. trečiojo dešimtmečio vidurys – Alšėnų gimantas Kęstutaitis ten pasiuntė Vladi- kunigaikštis Algimantas Mindaugaitis. miro Algirdaičio sūnų Aleksandrą. Nors Bent jau nuo 1329 m. – 1362 Gedimino Aleksandrui nepavyko užimti Kijevo ir jis brolis kunigaikštis Teodoras. su šeima buvo įkalintas etninės Lietuvos 1362–1395 m. – kunigaikštis Vladimiras žemėse, tačiau kaip tik tada Švitrigailos Algirdaitis. pusėje ėmė veikti Aleksandro brolis Jo- 1395–1396 m. – kunigaikštis Skirgaila nas, kuris iki 1435 metų išbuvo Kijevo Algirdaitis. vietininku. Vykstant Švitrigailos ir Žygi- 1396–1398 m. – Alšėnų kunigaikštis Jonas manto Kęstutaičio konfliktui, Kijevas tapo Algimantaitis (paskirtas Vytauto). antilenkiškai nusiteikusių LDK teritorijų 1398–1399 m. – kunigaikštis Borisas Jonaitis sostine, kurioje rezidavo Švitrigaila. Algimantaitis (?) (žuvo Vorsklos mūšyje). 5. Kunigaikštystės statusą Kijevas at- 1411 m. (išbuvo ne ilgiau kaip iki 1413 metų) gavo 1442 metais, nutarus Aleksandrui – Jurgis Gedgaudaitis (paskirtas Vytauto). (Olelkai) Vladimiraičiui sugrąžinti tėvo- 1422 m. (vėliausiai) – 1433 m. – Alšėnų niją. Remiantis šiuo Kazimiero ir Ponų kunigaikštis Mykolas Jonaitis Algimantaitis Tarybos sprendimu, dėl išskirtinės Olel- (paskirtas Vytauto). kaičių padėties Gediminaičių dinastijos 1433–1435 m. – kunigaikštis Jonas Vladi- hierarchijoje Kijevas iki 1470 m. išlaikė miraitis. kunigaikštystės statusą. 1435–1439 m. – Jurša Jonaitis (Švitrigailos 6. Mirus Aleksandrui Vladimiraičiui, aplinkos žmogus). jo valdytas teritorijas pasidalijo sūnūs: 1439 (?) – 1442 m. – Mykolas Galginaitis Kijevą perėmė Simonas, o Slucką su Ko- Hostautas (Žygimanto Kęstutaičio paskirtas pyliumi – Mykolas Olelkaičiai. Simonas vietininkas). Kijevo kunigaikščiu buvo įteisintas tik 1442–1454 m. – kunigaikštis Aleksandras iki gyvos galvos ir nors stengėsi sudaryti (Olelka) Vladimiraitis (iš Kazimiero atsiėmė palankų Olelkaičiams bajorijos sluoksnį tėvoniją). pasikvietęs į pagalbą totorius, tėvoninių 1454–1471 m. – kunigaikštis Simonas Olelkai- teisių susigrąžinti nepavyko. Po Simono tis (gavo Kijevą kaip Kazimiero vietininkas). Olelkaičio mirties 1470 metais Kijevas tapo 1471–1480 m. vaivada buvo Martynas Goš- vaivadija, kuriai vadovauti buvo paskirtas tautas (Kijevas įgijo vaivadijos statusą).

NUORODOS 1 Tarptautinių žodžių žodynas. T.2. Vilnius, 2001. 5 Густинская летопись // Полное собрание рус- P.70. ских летописей. Т.2. 1843. (Toliau tekste – ГЛ). 2 Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. C.350. Vilnius, 2002. P.996. 6 Chartuliarium Lithuaniae res gestas magni ducis 3 Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija. Vilnius, Gediminae illustrans // Gedimino laiškai. Vilnius, 2004. P.37. 2003 (Toliau tekste – Gedimino laiškai). P.306. 4 Karsavinas L. Europos kultūros istorija. T.2. 7 Lietuvos Metraščio Trumpasis Sąvadas // Senoji Vilnius, 1994. P.301. lietuvių literatūra: Metraščiai ir kunigaikščių Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 101

laiškai. Vilnius, 1996 (Toliau – LTMS); Lietuvos baigoje – XV a. (sudėtis – struktūra – valdžia). Metraštis: Bychovco kronika. Vilnius, 1971 Vilnius, 2003 (Toliau – Petrauskas R. Lietuvos (Toliau – BK). diduomenė...); Gudavičius E. Lietuvos istorija iki 8 Lietuvos Metrika. Knyga Nr.25 (1387–1546). 1569 metų. T.1. Vilnius, 2000 (Toliau – Gudavičius Vilnius, 1998. E. Lietuvos istorija...); P.R[e]kl[aitis]. Kijevas // 9 Lietuvos Metrika. Knyga Nr.1 (1380–1584). Lietuvių enciklopedija. T.11. Boston, 1957 Vilnius, 1998; Lietuvos Metrika. Knyga Nr.224 21 Русина О.В. Україна під татарами і Литвою. (1522–1530). Vilnius, 1997; Lietuvos Metrika. Київ, 1998. С.122–123. Knyga Nr.3 (1440–1498). Vilnius, 1998; Русская 22 Rowell S.C. Op. cit. P.47–55. историческая библиотека. Т.20. Литовская 23 Любавский М. Очеркъ исторiи Литовско – рус- метрика: Книга вторая судныхъ делъ. Пе- скoго государства до Люблинской уніи вклю- тербургъ, 1903; Русская историческая биб- чительно. Москва, 1910 (Toliau – Любавский лиотека. Т.27. Литовская метрика: Книга М. Очеркъ...). С.87. третья записей. С. Петербургъ, 1910; Русская 24 Dundulis B. Lietuvos kova dėl... P.211–212. историческая библиотека. Т.27. Литовская 25 Dundulis B. Lietuvos užsienio politika XVI a. метрика: Книга четвертая записей. С. Петер- Vilnius, 1971 (Toliau – Dundulis B. Lietuvos бургъ, 1910; Русская историческая библио- užsienio...). P.93–94. тека. Т.27. Литовская метрика: Книга пятая 26 Banionis E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- записей. С. Петербургъ, 1910 (Toliau – РИБ. tystės pasiuntinių tarnyba XV–XVI amžiais. Т...); Акты Литовской метрики. Т.1. Варшава, Vilnius, 1998. P.98. 1896. (Toliau – Акты Литовской...). 27 Gudavičius E. Lietuvos istorija iki 1569 metų. 10 Priedas Nr.7: Nuorašas iš teismo bylos, ap- T.1. Vilnius, 2000. rašančios Slucko kunigaikščių nubaudimą. 28 Stadnicki K. Bracia Władisława – Jagiełły Rowell S.C. Išdavystė ar paprasti nesutarimai? Olgierdowicza króla Polski, Wielkiego Xięcia Kazimieras Jogailaitis ir Lietuvos diduome- Litvy. Lwów, 1867. nė 1440–1481 metais // Lietuvos valstybė 29 Wolff J. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki XII–XVIIIa. Vilnius, 1997. do dzieł Hr. K.Stadnickiego. Kraków, 1886; 11 Грушевский М. Історія України – Руси. T.4. Wolff J. Kniaziowie Litewsko – Ruscy, od konca Київ, 1993. C.73–78. czternastego wieku. Warszawa, 1994. 12 Paszkiewicz Н. O genezie i wartości Krewa. 30 Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowi- Warszawa, 1938. S.294–295. czow. Poznań–Wrocław, 1999. 13 Batūra R. Lietuva tautų kovoje prieš Aukso 31 Krupska A. Olelkowicz (Aleksandrowicz) Mi- Ordą: Nuo Batu antplūdžio iki mūšio prie chał // Polski Slownik Biograficzny. T.35 / 1. Mėlynųjų Vandenų. Vilnius, 1975. (Toliau teks- Wracław–Warszawa–Kraków–Gdańsk, 1978 te – Batūra R. Lietuva tautų...). P.294–298. (Toliau – Krupska A. Michal...); Krupska A. 14 Греков И.Б. Восточная Европа и упадок Olelkowicz (Aleksandrowicz) Semen // Ibid. Золотой Орды (на рубеже XIV–XV вв.). 32 Jankauskas V. Kijevo kunigaikštystės statusas Москва, 1975. С.133–136. LDK XIV–XV a. Bakalaurinis darbas [saugomas 15 Batūra R. Lituanistinės Kulikovo mūšio proble- VDU HMF Istorijos katedroje]. Kaunas, 2005. mos (600-osioms mūšio metinėms) // Mokslas P.68. ir gyvenimas. 1980. Nr.10. P.29. 33 Batūra R. Lietuva tautų... P.208–210. 16 Шабулдо Ф.М. Земли Юго-Западной Руси 34 Козубoвский Г.А. Находки монет XIV–XV ст. в составе Великого княжества Литовского. на територии Киева. Киев, 1991. С.2–12. Киев, 1987 (Toliau – Шабулдо Ф.М. Земли...). 35 ГЛ. С.350. С.130–131. 36 Грушевский М. Op. cit. C.73–78. 17 Ibid. C.140, 144. 37 Gedimino laiškai. P.302. 18 Matusas J. Švitrigaila Lietuvos didysis kuni- 38 gaikštis. Vilnius, 1991. P.74–99. Puzyna J. Koriat i Koriatowicze. Wilno, 1936. S.83. 19 Jasas R. Paaiškinimai // Lietuvos Metraštis: 39 Bychovco kronika. Vilnius, 1971. P.275–283. Paszkiewicz Н. Op. cit. S.294–295. 40 20 Любавский М. Литовско-русский сейм. Batūra R. Lietuva tautų... P.294–298. Москва, 1900 (Toliau – Любавский М. Литовско- 41 Грушевский М. Op. cit. C.73–78. русский...); Dundulis B. Lietuvos kova dėl vals- 42 Budreckis A.M. Algirdas: Senovės Lietuvos tybinio savarankiškumo XV amžiuje. Vilnius, valstybininkas. Jo veikla ir laikai. Brooklyn, 1993 (Toliau – Dundulis B. Lietuvos kova dėl...); N.Y., 1981. P.233. Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pa- 43 Batūra R. Lietuva tautų... P.297. 102 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

44 Petrauskas R. Giminaičiai ir pavaldiniai: Lietu- 66 Шабулдо Ф.М. Земли... С.128–129. vos bajorų grupės XIV a. pabaigoje – XV a. I 67 Gudavičius E. Op. cit. P.148. pusėje // Nuo normanų iki Napoleono. Vilnius, 68 Ibid. P.171. 2001. P.107–120. 69 Stadnicki K. Op. cit. S.115. 45 Batūra R. Lietuva tautų... P.297. 70 Gudavičius E. Op. cit. P.174. 46 Vartbergė H. Livonijos kronika // Livonijos 71 Акты, относящиеся к истории Западной kronikos. Vilnius, 1991. P.207. России, собранные и изданные Археологра- 47 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kroni- фическою комиссиею. Санкт Петербургъ, ka. Vilnius, 1999. P.153, 154. 1846. С.26. 48 Hermanni de Wartberge. Chronikon Livoniae 72 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.154. // Scriptores rerum prussicarum, order die 73 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos Geschichtsquellen der Preussischen Vorzeit istorija iki 1795 metų. Vilnius, 2000. P.79–80. bis zum Untergange der Ordensherrschaft. 74 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis 1380– Bd.2. Leipzig, 1863. P.115. 1410 metais. Kaunas, 1998. P.114–117. 49 Trimonienė R., Gudmantas K. Paaiškinimai // 75 BK. P.98–100. Vygandas Marburgietis. Op. cit. P.327. 76 LTMS. P.221–223. 50 Zajączkowski S. W sprawie zajęcia Podlasia 77 Gudavičius E. Op. cit. P.385, 200. przez Giedymina // Ateneum Wileńskie. Z.1–2. 78 LTMS. P.221. Wilno, 1929. S.6–7. 79 Ten pat. P.222. 51 Po 1341. Kunigaikščių Kęstučio ir Liubarto 80 raštas Torūnės pirkliams dėl kelionių į Lucką Avižonis K. Teodoras Karijotaitis // Rinktiniai per Drohičiną, Melniką ir Brestą. – Lietuvos raštai. T.4. Vilnius, 1994. P.50. 81 Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyve- Avižonis K. Podolė // Ibid. P.481–482. 82 nimas // Lietuvos istorijos skaitinių chresto- Dėdinas V. Vytauto vidaus ir užsienio politika matija. Vilnius, 2001. P.112–113. ligi Žalgirio mūšio // Vytautas Didysis. Vilnius, 52 Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowi- 1988. P.50. 83 czów. Poznań–Wrocław, 1999. S.81. BK. P.100. 84 53 Шабулдо Ф.М. Земли... С.105–106. Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithua- 54 Karys J.K. Numizmatika. Bridgeport, 1970. niae 1376–1430. Cracoviae, 1882. S.35–36; Jony- P.175. nas I. Andrius // Lietuvos didieji kunigaikščiai. 55 Ten pat. P.175. Vilnius, 1996. P.55. 85 56 Rimša E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės LTMS. P.222. miestų antspaudai. Vilnius, 1999. P.293. 86 Kojelavičius-Vijūkas A. Lietuvos istorija . Vilnius, 57 Aleksandrovič V. Kijevo kunigaikščio Vladimiro 1989. P.344. Algirdaičio meninė mecenatystė // Istorija ir 87 LTMS. P.222. elitinės kultūros teigtys: Vilniaus dailės aka- 88 Gudavičius E. Op. cit. P.194. demijos darbai. T.14. Vilnius, 1998. P.31. 89 Kojelavičius-Vijūkas A. Op. cit. P.345. 58 Kozubowski G. Monety księstwa Kijowskiego w 90 Шабулдо Ф.М. Земли... C.140–144. XIV w. // Wiadomości Numizmatyczne. Z.3–4. 91 LTMS. P.223. 1994. S.131. 92 Jonynas I. Vytauto šeimyna // Istorijos baruose. 59 Remecas E. Vilniaus žemutinės pilies pinigų Vilnius, 1984. P.54. lobis. Vilnius, 2003. P.34. 93 Rowell S.C. Op. cit. P.134. 60 Шабулдо Ф.М. Чи був ярлик Мамая на укра- 94 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.315. їнські землі? (До постановки проблеми) // 95 LTMS. P.295. Центральна Україна за доби класичного 96 середньовіччя: студіі з історіі XIV ст. Київ, BK. P.121. 97 2003. С.117–121. LMTS. P.295. 98 61 Gudavičius E. Op. cit. P.148. Русина О.В. Op. cit. С.81. 99 62 Задонщина // http://old-russian.chat.ru/15za- Wolff J. Op. cit. S.95. don.htm 100 Gudavičius E. Op. cit. P.201–202. 63 Летописная повесть о побоище на Дону // 101 Karys J.K. Op. cit. P.175. Повесть о Куликовской битве. Москва, 1959. 102 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.231. С.31. 103 Ibid. P.266. 64 Шабулдо Ф.М. Земли... С.130–131. 104 Długosz J. Roczniki czyli kroniki sławne- 65 Сказание о Мамаевом побоище // Op. cit. go królewsto Polskiego. Księga Jedenasta С.84–85, 92–93. (1413–1430). Warszawa, 1985. S.67. Vytas Jankauskas KIJEVO ŽEMĖS STATUSAS 103

105 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithua- 143 Jučas M. Krikščionybės kelias į Lietuvą. Vilnius, niae 1376–1430. S.170. 2000. P.61. 106 Dundulis B. Lietuvos užsienio... P.83; Siru- 144 Dainauskas J. Op. cit. P.119. tavičius M. Karo belaisviai Lietuvoje XVI a. 145 Gudavičius E. Op. cit. P.166. pirmojoje pusėje. Vilnius, 2002. P.31. 146 Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo 107 Gudavičius E. Op. cit. P.273. mirties. Vilnius, 1991. P.278. 108 Jasas R. Op. cit. P.275–276. 147 BK. P.127. 109 1432 09 23, Trakai. Lietuvos didžiojo kunigaikš- 148 Lietuvos Metrika. Knyga Nr.25 (1387–1546). čio Žygimanto Kęstutaičio privilegija Vilniaus Vilnius, 1998. P.113. miestiečiams // Lietuvos mokslų akademijos 149 Lietuvos Metrika. Knyga Nr.1 (1380–1584). Biblioteka. Rankraščių skyrius. F1–13. Vilnius, 1998. P.23. 110 Jasas R. Op. cit. P.275. 150 Matusas J. Op. cit. P.163. 111 Matusas J. Op. cit. P.74–75. 151 Любавский М. Очеркъ исторiи Литовско – рус- 112 Jasas R. Op. cit. P.278. скoго государство до Люблинской уніи 113 BK. P.121. включительно. Москва, 1910. С.87. 114 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.69–70. 152 Trakai, 1441 03 27. Ldk Kazimiero privilegija 115 Matusas J. Op. cit. P.75. Trakų karaimams dėl Magdeburgo teisės // 116 P.R[e]kl[aitis]. Op. cit. P.450–451. Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. 117 Matusas J. Op. cit. P.74–75. 2001. P.468–469. 153 118 Jasas R. Op. cit. P.282–283. Urban W. Žalgiris ir kas po jo? Vilnius, 2004. 119 Matusas J. Op. cit. P.99. P.354. 154 120 Любавский М. Литовско-русский... С.85. BK. P.136–137. 155 121 BK. P.123. Jasas R. Op. cit. P.296. 156 122 Jasas R. Op. cit. P.280–281. Русина О.В. Op. cit. С.123. 157 123 Dundulis B. Lietuvos kova dėl... P.112. Abu šie aktai publikuoti: РИБ. Т.20. Стб. 881–886, 1190–1192. 124 Gudavičius E. Op. cit. P.270. 158 Русина О.В. Op. cit. C. 125. 125 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.71. 159 Lietuvos Metrika. Knyga Nr.224 (1522–1530). 126 Gudavičius E. Op. cit. P.306. Vilnius, 1997. P.415. 127 Любавский М. Литовско-русский... C.86–87. 160 РИБ. Т.27. Стб. 377–378. 128 BK. P.121–122. 161 РИБ. Т.27. Стб. 434–435; РИБ. Т.27. Стб. 542, 129 Ten pat. P.123. 732; Акты Литовской... C.42, 110, 139. 130 Jasas R. Op. cit. P.281. 162 Machovenko J. Nelietuviškų žemių teisinė 131 BK. P.122. padėtis Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje 132 Любавский М. Литовско-русский... С.87. (XIV–XVIII a.). Vilnius, 1999. P.54. 133 Jasas R. Op. cit. P.281. 163 Lietuvos Metrika. Knyga Nr.25 (1387–1546). 134 BK. P.124. Vilnius, 1998. P.188–189. 135 Грушевский М. Op. cit. C. 234. 164 BK. P.145. 136 Улащик Н.Н. Введение в изучение Белорус- 165 РИБ. Т.27. Стб. 718–719. ско – Литовского летописания. Москва, 1985. 166 Dundulis B. Lietuvos kova dėl... P.211–212. С.234–235. 167 Русина О.В. Op. cit. С.128. 137 Jučas M. Lietuvos metraščiai. Vilnius, 1968. 168 Jasas R. Op. cit. P.308. P.160. 169 Dundulis B. Lietuvos užsienio... P.93. 138 Деревянко А.П., Шабельникова Н.А. История 170 Banionis E. Op. cit. P.98. России с древнейших времен до конца ХХ 171 Dundulis B. Lietuvos užsienio... P.94; Lietuvos века. Москва, 2001. С.62–63. Metrika. Knyga Nr.4 (1479–1791). Vilnius, 2004. 139 Jučas M. Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid. P.142. XIX a. pr.). Vilnius, 2000. P.153. 172 Jasas R. Op. cit. P.298. 140 Dainauskas J. Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 173 Krupska A. Semen... S.746. 1387-ji metai. Chicago, 1991. P.210. 174 Ibid. P.309. 141 Jurginis J. Lietuvos krikštas: Feodalinės visuo- 175 menės socialinės ir kultūrinės raidos studija. Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.115. Vilnius, 1987. P.178–179. 176 Русина О.В. Op. cit. С.128. 142 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos akto vertimas į 177 Banionis E. Lietuvos... P.98. lietuvių kalbą // 1385 m. rugpjūčio 14 d. Krėvos 178 Грушевский М. Op. cit. C.510–511. aktas [Lietuvos užsienio politikos dokumentai 179 BK. P.145. XIII–XVIII a.]. Vilnius, 2002. P.22. 180 Kojelavičius-Vijūkas A. Op. cit. P.521. 104 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

181 Jasas R. Op. cit. P.296. 1960. P.78; Krupska A. Michal... S.745. 182 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.163. 190 Dundulis B. Lietuvos užsienio... P.54–55. 183 Gudavičius E. Op. cit. P.384. 191 Trimonienė R.R. Lietuvos Didžioji Kunigaikš- 184 Wolff J. Ród Gedimina: Dodatki i poprawki do tystė ir Vidurio Europa XV–XVI a. sandūroje. dzieł Hr. K.Stadnickiego. Kraków, 1886. S.109. Šiauliai, 1996. P.26. 185 Machovenko J. Op. cit. P.19. 192 Priedas Nr.7: Nuorašas iš teismo bylos, ap- 186 Rowell S.C. Op. cit. P.55. rašančios Slucko kunigaikščių nubaudimą. 187 Gudavičius E. Op. cit. P.320. Rowell S.C. Op. cit. P.72. 188 Ibid. P.322. 189 V.D[augirdaitė]-S[ruogienė]. Olelkaičiai: My- Gauta 2005 10 24 kolas // Lietuvių enciklopedija. T.14. Boston, Parengta 2005 11 12

Vytas JANKAUSKAS THE STATUS OF THE LAND OF KIEV IN THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA The Fourteenth and the Fifteenth Centuries Abstract The present article is an aempt to overview the Duchy near the ethnic Lithuanian lands. Skirgaila processes the administration of different lands in was appointed as a ruler of Kiev; however, he was the Grand Duchy of Lithuania. The Kiev Duchy poisoned in 1396. was a subject under consideration falling under AVer Skirgaila’s death, Jonas Algimantaitis, the the power of the Great Duchy of Lithuania in the Duke of Alšėnai, was appointed the vicegerent third decade of the 14th century. for Kiev. He was not only close to Vytautas, but When the Kiev Duchy fell into the view of the also his relative. Grand Duchy of Lithuania, a Great Duke vicegerent With the appointment of Jonas Algimantaitis the was appointed. Apart from this institution, however, status of Kiev as a duchy was lost. Despite this, the the Tartar Bascac was also functioning. The influence Dukes of Alšėnai were in total control of Kiev. It of Poland in the region had weakened. has to be pointed out, however, that they did not New changes in the status of the Kiev Duchy belong to the ruling dynasty – just intermarried with became apparent in the early 70s of the 14th cen- it. Among four vicegerents of Kiev in 1396–1433, tury aVer the Blue Waters Bale, when the Tartar three were from the Alšėnai family. influence in the region had abated. Algirdas, the During the 1432–1440 war between Švitrigaila Grand Duke of the Great Duchy of Lithuania, could and Žygimantas Kęstutaitis, Kiev became a center of then enthrone his son in Kiev. The ties between the great importance. At the same time, the prerogative Kiev Duchy and the Grand Duchy of Lithuania of the progeny of Vladimir Algirdaitis to rule the became stronger in the 7th and 8th decades of the territory emerged. Alexander Vladimiraitis was sent 14th century, when the Tartar Khan Mamay gave by Žygimantas to occupy Kiev (yet he failed and the donation Yarlyk, thus legally granting Kiev to was jailed by Žygimantas Kęstutaitis). Meanwhile, the Great Duchy of Lithuania. Kiev was ruled by his brother Jonas in the period In 1377, aVer the death of the Grand Duke 1433–1435. This, in fact, did not change the status Algirdas, the dynasty crisis began. Algirdas’ sons of the Kiev Duchy but strengthened the claims of from his first marriage started conflicting with the sons of Vladimir Algirdaitis. his youngest sons. Vladimir Algirdaitis, being the In 1442, however, Kazimieras and the Council Duke of Kiev at the moment, joined them, thus of Seigniors were forced to acknowledge the pa- showing that the Kiev Duchy was closely related trimonial rights of Alexander Vladimiraitis – Olelka to the center. The troops of the Duke of Kiev had to the Kiev Duchy. possibly participated in Kulikov Bale in 1380 on Olelka, and later his son Simonas, tried to strengt- the side of Moscow. hen their positions in Kiev, generating well-disposed The relationship between the Duke of Kiev and nobility around them and pursuing a consistent Jogaila stabilized in 1388, when he made the so- dynasty policy. This situation was impacted even called sward allegiance in the king’s palace; later by intense foreign policy, independently pursued he fought crusades supporting Vytautas. These by Duke of Kiev. changes, however, did not save the Duke of Kiev In 1471, aVer the death of the Duke of Kiev Simonas from centralization of the state which started in Olelkaitis, the status of this land changed – Kiev 1392. In 1395, Vladimir Algirdaitis was dislodged became a province. Despite successive actions taken from Kiev, being rewarded with a small Kopyl by Mykolas Olelkaitis, this status remained.