268 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

Merkys Antanas

III vyriausybės Krašto apsaugos ministerijos valdytojas (1919 03 12–1919 04 12) IV, V vyriausybių krašto apsaugos ministras (1919 04 12–1919 08 20, 1920 04 13–1920 06 19) XIV vyriausybės krašto apsaugos ministras (1926 12 18–1927 08 10) XXI vyriausybės Ministras Pirmininkas (1939 11 21–1940 06 17)

Gimė 1887 01 20 Bajorų k., Skapiškio vlsč., Ukmergės apskr. mažažemių vals- tiečių Karolio ir Onos (buv. Plukaitės) Merkių šeimoje. Lietuvis, katalikas. Vedęs, žmona – iš Kauno miestiečių kilusi Marija (buv. Rabašauskaitė, g. 1897), sūnus Gediminas (g. 1922). Mirė 1955 03 05 Milenkų invalidų namuose (Vladimiro sr., SSRS, dab. Rusija). Ten ir palaidotas, kapo nepavyko rasti. Parvež- ta tik urna su žeme iš kapavietės. Kauno Petrašiūnų kapinėse pastatytas paminklas A. Merkiui atminti. Eksternu baigęs rusišką Rygos Aleksandro III g-ją, 1908 m. įsto- jo savanoriu į Rusijos kariuomenę. Iš pradžių tarnavo 177 pės- tininkų Izborskio pulke (po metų įgijo jaunesn. puskarininkio laips- nį). 1909 m. išlaikęs egzaminus ir gavęs atsargos praporščiko laipsnį, norėdamas įgyti aukštąjį išsilavinimą, išėjo į atsargą. Pradėjo studijuoti Dorpato (dab. Tartu, Estija) u-to Teisės f-te. Dėl prasidėjusio I p. k. studijas teko nutraukti ir tęsti po kelerių metų. 1918 m. rudenį Kijevo Šv. Vladimiro u-te eksternu baigė teisės mokslus ir įgijo teisininko diplomą. 1914 07 buvo pašauktas iš atsargos mobilizacijos būdu ir stojo tarnauti geležinkelių komendantūrose. 1915 m. buvo geležinkelių komendantu Kauno, Kaišiadorių, ir Kėdainių nuovadose, o 1916 m. – Kreiburgo nuova- doje. 1917 m. pr. perkeltas į Rumunų fronto štabą Kariuomenės gabenimo skyriaus viršininko pagalbininku. Po 1917 m. spalio perversmo Rusijoje į valdžią atėjus bolševikams, A. Merkys (tuo metu buvo užsitarnavęs štabo kapi- tono laipsnį) kurį laiką pasiliko Vokietijos kariuomenės užimtoje Ukrainoje, kur telkė išsisklaidžiusius lietuvių karius. A. Merkio tarnyba Rusijos kariuo- menėje pažymėta ne vienu apdovanojimu. 1916 m. jis buvo apdovanotas Šv. Stanislovo 3-iojo laipsnio ordinu. 1917 11 pradžioje Rumunijos fronto 6-osios armijos lietuvių suvažiavime buvo išrinktas tos armijos lietuvių ko- misaro pavaduotoju. Sugrįžęs į Lietuvą, 1919 m. pradžioje savanoriu įstojo į besikuriančią ša- lies kariuomenę, buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos štabo Juridi- 269 Merkys Antanas

nio skyriaus viršininku. 1919 03 13 P. Dovydaičio vyriausybėje paskirtas Krašto apsaugos ministerijos valdytoju. Šiai vyriausybei po mėnesio atsistatydinus, A. Merkys M. Sleževičiaus vyriausybėje paskirtas krašto apsaugos ministru. 1919 m. rudenį ėjo krašto apsaugos ministro ir Vyriausiojo kariuomenės va- do gen. ltn. Prano Liatuko padėjėjo (pavaduotojo) pareigas, o šiam atsistaty- dinus, nuo 1920 04 12 vėl užėmė krašto apsaugos ministro pareigas. Priklau- symas Tautos pažangos partijai (TPP), į kurią įstojo 1919 m., artimi ryšiai su A. Smetona (TPP lyderis buvo pirmasis šalies Prezidentas A. Smetona), įgytas aukš- tasis teisinis išsilavinimas, sugebėjimas tinkamai vadovauti leido A. Merkiui sparčiai kilti karjeros laiptais. Aktyvi A. Merkio veikla kuriantis kariuomenei. Juridinis skyrius paren- gė Pulko teismo įstatus, kuriais remiantis pulko teismai turėjo būti stei- giami prie kariuomenės dalių, turinčių ne mažiau nei 400 kareivių. Pulko teismą sudarė pirmininkas ir keturi nariai. A. Merkio vadovaujamas KAM Juridinis skyrius taip pat parengė Karo teismo įstatus. Jais remiantis, karo teismai buvo sudaromi kiek galima greičiau, kad būtų nubausti asmenys, kurių nusikaltimo motyvai aiškūs. Šitaip siekta užkirsti kelią neramumams kariuomenėje plisti. Aktyvi A. Merkio veikla vadovaujant Juridiniam skyriui atkreipė krašto vadovybės dėmesį ir, sudarinėjant P. Dovydaičio vyriausybę, jis buvo paskirtas KAM valdytoju. A. Merkys energingai tęsė kariuomenės kūrimo bei sistemos vadovavimo darbus. Vadovaujant A. Merkiui, kariuo- menė toliau augo: buvo formuojami nauji pulkai, batalionai bei technikos dalys. Todėl vienas iš pirmųjų darbų buvo bandymas sutvarkyti pinigų cir- kuliavimą krašto apsaugos sistemoje. 1919 03 20 įsakymu A. Merkys liepė vesti griežtą įgytų pajamų bei išlaidų apskaitą, registruoti įstojančius ir iš- stojančius iš Lietuvos kariuomenės karius. Nuolat trūkstant lėšų, liepta kiek galima labiau taupyti kariuomenės lėšas. Pavyzdžiui, 1919 04 02 A. Merkys įsakė malkas naudoti tik kareivių maistui gaminti bei karo ligoninėms šildy- ti. A. Merkio iniciatyva buvo padėti pagrindai karinių laipsnių sistemos įve- dimui, tačiau kariuomenės gretose tai sukėlė sumaištį, sprendžiant kareivių tarpusavio santykius. S. Raštikis savo atsiminimuose pažymi: „Nors ir su dideliu administraci- niu stažu bei praktika, bet Merkys karininkų nebuvo mėgiamas, daugiausia dėl savo būdo: buvo išdidus, mėgdavo kitus pašiepti“. Jau nuo 1920 metų Merkys kažkodėl labai protegavo karininką Vincą Vitkauską (būsimosios ma- rionetinės Liaudies vyriausybės krašto apsaugos ministras), kurį 1921 m. perkėlė į vietinį br. štabą ir paskyrė ypatingųjų reikalų karininku, o vėliau – to štabo viršininku. Dar vėliau 1923 m., po Klaipėdos krašto karinės operacijos („sukili- mo“), kuomet A. Merkys buvo paskirtas Valstybės įgaliotiniu Klaipėdos kraš- te, V. Vitkauskas paskirtas Klaipėdos komendantu. A. Merkiui užimant krašto apsaugos ministro pareigas M. Sleževičiaus vyriausybėje, vienas iš svarbesnių atliktų darbų buvo KAM reorganizacija. 270 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

Siekiant pagerinti kariuomenės struktūrų darbą, o kartu ir jų koordinavimą, 1919 05 12 KAM buvo reorganizuota. Ją sudarė Ministerijos taryba, Ministro kanceliarija, Juridinis skyrius, Tiekimo skyrius, Sanitarijos skyrius, Generali- nis štabas. Eidamas krašto apsaugos ministro pareigas, A. Merkys neišven- gė ir incidentų. 1919 07 06 organizuojant karininkų išleistuves, Karo m-klos vadovybė iškilmių metu per neapsižiūrėjimą perskaitė jos pačios parengtą vyriausybinio akto projektą dėl karininkų laipsnių suteikimo, kurio dar ne- buvo pasirašęs nei Respublikos Prezidentas A. Smetona, nei Ministras Pir- mininkas M. Sleževičius. Šis incidentas buvo apsvarstytas Ministrų kabineto posėdžiuose 1919 07 11 ir 15, M. Sleževičius ir A. Merkys pareiškė atsistatydin- sią. Vis dėlto po karštų diskusijų buvo nuspręsta, jog nesusipratimas, įvykęs pirmosios karininkų laidos išleistuvių metu, nėra toks svarbus, kad atsistaty- dintų tokio aukšto rango pareigūnai. 06 19 K. Griniaus naujai suformuotoje vyriausybėje A. Merkį pakeitė Konstantinas Žukas, perimdamas krašto ap- saugos ministro pareigas Pasitraukęs iš krašto apsaugos ministro posto, A. Merkys ilgiau nei mė- nesį dirbo pirmos rūšies ypatingųjų reikalų karininku prie krašto apsaugos ministro. 1920 08 01 paskirtas Vietinės kariuomenės br. vadu. 1921 m. kaip Lietuvos valdžios atstovas dalyvavo komisijos, nustatančios tarp Lietuvos ir Latvijos valstybių sieną, darbe. 1922 m. spalio mėn. gavo pulkininko lei- tenanto laipsnį, bet jau kitą mėnesį savo noru pasitraukė į atsargą. Ėmėsi teisininko praktikos – pradėjo dirbti gerai apmokamą advokato darbą. Tuo pačiu dirbo ir įvairiose valstybės įstaigose: Finansų ministerijos juriskon- sultu, 1923 m. Aukštojo valstybės įgaliotinio Klaipėdos krašte A. Smetonos sekretoriumi., 1925 m. tapo Kauno miesto savivaldybės tarybos pirmininku. Nuo nepriklausomybės pradžios A. Merkys, veikdamas TPP veikloje, to- liau liko partijos nariu, šią partiją reorganizavus į LTS. 1924 08 17–19 Šiauliuo- se įvykusiame pirmame LTS suvažiavime buvo išrinktas LTS Centro valdybos vicepirmininku. Šiai partijai priklausė per likusį nepriklausomybės laikotarpį, tuo metu buvo tautininkų lyderio A. Smetonos artimos aplinkos veikėjas, kuriuo A. Smetona labai pasitikėjo. Nieko nuostabaus, kad po 1926 12 17 valstybės perversmo, kuriame svarbus vaidmuo teko karininkams (aktyviai veikė ir drauge su bendraminčiais įsteigtoje Slaptoje karininkų s-je) A. Merkys per- versmo iniciatorių buvo numatytas naujuoju šalies Ministru Pirmininku. Tik Prezidentui K. Griniui atsisakius A. Merkį skirti naujosios vyriausybės vadovu, į šias pareigas buvo pasirinktas kitas tautininkų šulas Augustinas Voldema- ras. Minėtoje vyriausybėje A. Merkys gavo krašto apsaugos ministro postą. Po perversmo karininkai atsidūrė ypatingoje padėtyje, taigi kartu išau- go ir krašto apsaugos ministro A. Merkio galios. Jau 1926 12 28 teisingumo ministrui S. Šilingui A. Merkys užsiminė, kad politiniams nusikaltėliams ir įtariamiems asmenims reikia įsteigti koncentracijos stovyklą, kad nebūtų apsunkintas kalėjimų darbas. 1927 m. pr. pirmoji koncentracijos stovykla 271 Merkys Antanas

pradėjo veikti Varniuose. 1927 04 22 paskelbta KAM instrukcija, kurioje siū- loma įvairių neramumų kurstytojus ir „triukšmadorius“ be teismo į kalėjimą uždaryti trims mėnesiams. 1927 04 26 A. Merkys karo komendantams įsakė sugriežtinti laikraščių cenzūrą, ypač atkreipiant dėmesį į politinio turinio straipsnius. A. Merkys labai rūpinosi kariuomenės švietimu. Kiekviename pulke turėjo būti paskirtas švietimo darbo vadovas, 1927 04 06 A. Merkys patvirtino Karo mokslų d-jos įstatymą. 1927 m. birželį išėjo atostogų ir, kaip rašoma tarnybos lape, „būdamas atostogose įteikė atsistatydinimo prašymą, kurį Respublikos Prezidentas patenkino“. Pasitraukusiam iš darbo ministerijoje, kaip artimam ir ištikimam Prezi- dento A. Smetonos vedamos politikos šalininkui, A. Merkiui būdavo patiki- mos aukštos valstybės pareigos autoritariniu laikotarpiu. 1927–1932 m. už- ėmė Klaipėdos gubernatoriaus postą, 1933–1939 m. – tuometinės Lietuvos sostinės Kauno miesto burmistras, 1934–1940 m. – Miestų s-gos pirmininkas, 1936–1940 m. nedemokratinio IV Lietuvos Seimo narys. 1939 m. rudenį – Vy- riausybės įgaliotinis Vilniui ir Vilniaus sričiai. Aktyvi A. Merkio veikla buvo įvertinta gausiais apdovanojimais, tarp jų: I rūšies Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (1927 m.), DLK Gedimino 2-ojo laipsnio (1928 m.) ir 1-ojo laipsnio ordinu (1938 m.), Šaulių žvaigždės ordino medaliu (1939 m.), Belgijos Leopoldo II 1-ojo laipsnio ordinu (1935 m.), Latvi- jos trijų žvaigždžių 1-ojo laipsnio ordinu (1937 m.) ir kt. A. Merkiui svarbus vaidmuo teko Lietuvos nepriklausomybės išvakarė- se, kai 1939 11 22 sudarius naują Lietuvos vyriausybę jis „lig šiol nuolatinis Seimo peticijų komisijų pirmininkas“, buvo paskirtas Ministru Pirmininku. Tuo džiaugėsi tautininkai. „Vairo“ žurnale Jono Statkaus tautininkų vardu buvo išdėstyta nuostata, jog A. Merkys „savo galvojimu yra žmogus tos ideologijos, kuri su srovinėmis tendencijomis kaip tik kovoja. Taigi sroviš- kumas negalės Pirmininko apsukti. Priešingai. Pirmininko asmenyje mes turime garantiją, kad srovinės tendencijos bus įkinkytos dirbti nesrovinį darbą“. Stasio Raštikio teigimu, pats Prezidentas ir tautininkų vadovybė žiū- rėjo į A. Merkį kaip į „kietos rankos vyrą, kuris sugebės vėl atstumti opozici- nes partijas į jų pirmiau buvusias vietas“. A. Merkys – ilgametis Prezidento A. Smetonos bendražygis, išvien veikęs nuo nepriklausomos Lietuvos su- kūrimo, skirtingais laikotarpiais užėmęs įvairius atsakingus postus, 1936 m. pristatęs naujo Seimo statuto projektą (kuris absoliučią galią vadinamojo „smetoninio“ Seimo atžvilgiu suteikė Prezidentui A. Smetonai) bei 1938 m. Vals- tybės Konstitucijos rengimo pirmininkas, kurią, jam pristačius, (43 balsavus už, vienam atstovui susilaikius) priėmė. Buvęs Prezidento adjutantas Vaclovas Šliogeris atsiminimuose rašo, kad A. Merkys, būdamas įtakingas tarp tautininkų, stengėsi įsiteikti A. Smetonai ir tapti Ministru Pirmininku, o vėliau – gal ir valstybės Prezidentu. Pasitikėdami A. Merkiu, jaunieji tau- tininkai tikėjo, kad šalies „politinio gyvenimo barometras iš srovinės sferos 272 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

pradėjo krypti valstybiškai tautine linkme“, t. y. naujasis Ministras Pirminin- kas laikysis kietos linijos, pirmiausia, opozicijos atžvilgiu. Dėl A. Smetonos tvirtos pozicijos neįvyko permainų konsolidacijos prasme ir Vyriausybėje, nors A. Merkys ne kartą pažymėjo Vyriausybės norą nuolat kontaktuoti su plačiąja šalies visuomene. A. Merkio vadovaujama vyriausybė laikėsi auto- ritarinio valdymo principų, todėl, priešingai nei J. Černiaus vyriausybės dar- bo metu, visuomenėje A. Merkio vyriausybės laikotarpiu jau nebuvo tokio didelio pakilimo. Tam įtakos turėjo ne tik sugriežtėjusi tvarka organizuojant masinius susirinkimus, bet ir gerokai sumažėjęs visuomenės optimizmas, jog esamomis sąlygomis dar bent kažką galima pakeisti šalies politiniame valdyme. Padėtį sunkino iškilę dideli ekonominiai ir socialiniai sunkumui, su- siję su Klaipėdos krašto praradimu, Vilniaus krašto atgavimu ir prasidėjusiu II p. k. Dėl visai šaliai iškilusių problemų Vyriausybės vadovui dažnai teko kal- bėti nedemokratiškai išrinktame Seime, aiškinti padėtį per žiniasklaidą, susi- tikimuose su plačiąja visuomene. Pagal galimybes mėginta pagerinti padėtį. 1940 05 Vyriausybės vadovas pranešė apie steigiamą Pramonės banką, kuris turėjo teikti įmonėms pigų kreditą. Priimtas Tautos ūkiui tvarkyti įstatymas, sugriežtintas ir žemės ūkio valstybinis reguliavimas. A. Merkio padėtį sunkino ir jo kaip Vyriausybės vadovo konfliktas su kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu (jį laikinai minėtoms pareigoms Prezidento A. Smetonos įsakymu 1940 m. sausio mėn. pakeitė divizijos generolas Vincas Vit- kauskas; 04 22 jis paskirtas kariuomenės vadu), pablogėję santykiai tarp Lietu- vos ir SSRS, patarosios vadovybei metus nepagrįstus kaltinimus Lietuvos vyriausybei, siekiant netolimoje ateityje ją okupuoti. Bandant taisyti padė- tį, A. Merkiui kartu su kitais aukštais Lietuvos vyriausybės nariais ne kartą teko lankytis Maskvoje ir susitikti su aukščiausiais SSRS valdžios pareigūnais. Derybos ne tik nedavė teigiamų rezultatų, bet 06 14 vėlai vakare SSRS Lie- tuvai įteikė ultimatumą, o kitą dieną Raudonoji armija okupavo Lietuvą. A. Merkio situacija buvo labai sudėtinga ir jo padėtį dar labiau komplika- vo kai kurių jo vadovaujamos vyriausybės ministrų veiksmai. Pavojaus aki- vaizdoje 1940 06 pradžioje krikščionių demokratų ir valstiečių liaudininkų vadovybė pagaliau ketino atšaukti savo deleguotus ministrus iš Vyriausy- bės ir taip pareikšti nepasitikėjimą A. Merkiu. Tokiam žingsniui vertė ryžtis minėtų partijų vadovybės esminių permainų nedarymas šalies politiniame gyvenime, nes „visos pastangos eiti prie konsolidacijos iš esmės, sulyginti visus valstybės traktavime eidavo niekais, jokio pasikeitimo aukštesnėse vietose negalėdavo niekas daryti dėl Smetonos užsispyrimo“. Bene 06 12, jau A. Merkiui po derybų su SSRS vadovybe grįžus iš Maskvos, įvyko valstie- čių liaudininkų ir krikščionių demokratų vadovybių pasitarimas (dalyvavo ir minėtų partijų į Vyriausybę deleguoti ministrai). Pasitarime Ministro Pirmininko pavaduotojas krikdemas Kazys Bizauskas nurodęs, kad Lietuvos padėtis to- li gražu nėra tokia paprasta, kaip šalies spauda ir visuomenė vertina, SSRS 273 Merkys Antanas

vadovybė nesiskaito su A. Merkiu, šiam pateikus įrodymus dėl sovietų karių dingimo. Pokalbio metu K. Bizauskas priėjo išvadą, jog „reikalinga skubiai daryti kabineto krizį, kad tie asmenys, kurie sovietams odioziški [pirmiausia A. Merkys – aut.], turi išeiti, kad visa politika turi dar labiau palinkti į sovietų pusę“. Kiek pasiginčiję, pasitarimo dalyviai šį siūlymą priėmė ir pavedė K. Bi- zauskui pasikalbėti su A. Merkiu bei „pasiūlyti visam Kabinetui atsistatydinti nieko nelaukiant, nes ir taip jokios bendradarbiavimo atmosferos nebuvo“. Pasitarime iškelta buvusio Lietuvos kariuomenės vado Stasio Raštikio kan- didatūra į Ministro Pirmininko postą. Tokį apsisprendimą lėmė turima in- formacija, kad per derybas Maskvoje sovietų vadovybė palankiai atsiliepė apie šią asmenybę. Ir šį kartą liaudininkų ir krikščionių demokratų lūkesčiai neišsipildė, nes jokių rezultatų nedavė opozicinių srovių ministrų žygiai pas A. Merkį. Laiko buvo nedaug, su A. Merkiu nepavykus susitarti ir prašant Prezidento A. Sme- tonos sušaukti nepaprastąjį Vyriausybės posėdį, buvo gauta žinia apie SSRS ultimatumą Lietuvai, kurio svarstymas į antrą planą nukėlė valstiečių liaudi- ninkų ir krikščionių demokratų siekį nuversti A. Merkio vyriausybę. Birželio 15 d. anksti ryte prezidentūroje paskutiniame Vyriausybės po- sėdyje svarstant SSRS įteiktą ultimatumą Lietuvai, dauguma Vyriausybės narių, ypač Ministras Pirmininkas A. Merkys ir jo pavaduotojas K. Bizauskas, pasisakė už sovietų reikalavimų priėmimą. Jų supratimu, Lietuvos priešini- masis užpykdytų Sovietų Sąjungą ir ji įtūžusi nuniokotų kraštą, žūtų daug žmonių, nukentėtų ūkis ir kultūros vertybės. Posėdyje Ministras Pirminin- kas A. Merkys paprašė Prezidento priimti jo vyriausybės atsistatydinimą. A. Smetona atsistatydinimą priėmė ir pavedė A. Merkio vyriausybei toliau eiti pareigas, kol bus sudarytas naujas Ministrų kabinetas. Prezidentas naują vyriausybę pavedė sudaryti S. Raštikiui (pastarojo kandidatūrai Maskva nepritarė). 06 15 po pietų nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nariai jau paskutinį kartą susirinko prezidentūroje, kur jiems buvo pranešta apie gautas žinias iš Maskvos. A. Smetona pranešė, jog yra apsisprendęs trauktis į užsienį. Savo poziciją Prezidentas taip argumentavo: „Savo naujos vyriausybės mes patys negalėjome sudaryti, bet ją sudarys Sovietai. Aš krašte pasilikti negaliu, nes, kaip Respublikos Prezidentas, būsiu jų prievartaujamas pasirašyti tokius ak- tus, kurie būtų Lietuvai žalingi“. Priimtas nutarimas, kad Vyriausybė pasiliks Lietuvoje, tačiau jeigu kuris iš ministrų norėtų išvykti į užsienį, nebus prieš- taraujama. Posėdžio pabaigoje Prezidentas A. Smetona pasirašė paskutinį savo teisinį aktą: „Ponui ats. pulk. ltn. Antanui Merkiui, Ministrui Pirmininkui. Man sunegalavus, prašau Tamstą pavaduoti mane Respublikos Prezidento pareigose”. Taigi net kritiniu momentu A. Smetona, nusprendęs pasitraukti iš šalies ir lietuvių tautą palikti likimo valiai, savo pareigas paliko ne kam kitam, o savo ištikimam bendražygiui A. Merkiui. Turint omenyje tolesnį tragišką 274 Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biogramos

A. Merkio ir jo šeimos likimą, sunkiai suvokiama, kad Prezidentas A. Sme- tona savo užsienyje rašytuose atsiminimuose (A. Smetonos šalininkai ir net kai kurie dabartiniai istorikai Prezidento žodžius priima už gryną tiesą) apie A. Merkį atsiliepė labai negatyviai (tokios nuomonės laikėsi A. Merkio priešininkai – to me- to opozicinės partijos). Keisčiausia, jog autoritarizmo laikotarpiu A. Smetona, skirdamas A. Merkį į atsakingas pareigas, juo labai pasitikėjo ir aukštai verti- no kaip valstybės tarnautoją. 1940 m. okupacijos pradžioje SSRS pareigūnų paliepimu Kaune likęs Ministras Pirmininkas A. Merkys ir kiti ministrai gyventojams A. Smetonos išvykimą ėmė aiškinti kaip atsistatydinimą. Sudarytas įspūdis, kad A. Mer- kys teisėtai tapo prezidentu, turinčiu teisę skirti naują ministrą pirmininką. Einantis Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas (06 15–17) A. Merkys 06 17 patvirtino ir marionetinę Liaudies vyriausybę su Justu Paleckiu priešakyje. Jam pradėjus laikinai eiti Lietuvos Prezidento pareigas, o Vincui Krėvei-Mic- kevičiui – Liaudies vyriausybės Ministro Pirmininko pareigas, A. Merkys pri- valėjo atsistatydinti. Nujausdamas suėmimo grėsmę, A. Merkys su šeima birželio mėn. nelegaliai perėjo Lietuvos–Vokietijos sieną, tačiau, Vokieti- jos pareigūnams pareikalavus atiduoti diplomatinį pasą, sugrįžo į Lietuvą. 07 09 NKVD pareigūnai A. Merkį kartu su šeima suėmė Rygos oro uoste, iš kurio ketino pasitraukti į Švediją. Sugrąžintas į Kauną, 07 17 su žmona bei sūnumi suimti ir ištremti į Saratovą. Kilus Vokietijos ir SSRS karui, A. Merkių šeima buvo suimta ir kalinta įvairiuose SSRS kalėjimuose. 1952 04 16 visiems šeimos nariams SSRS saugumas paskyrė po 25 metus kalėjimo. Kurį laiką ka- lėjo Vladimiro kalėjime (SSRS). Po J. Stalino mirties pasikeitusiomis politinė- mis sąlygomis 1954 03 19 išleistam sūnui G. Merkiui leista sugrįžti į Lietuvą, 08 27 išleistiems Marijai ir Antanui Merkiui nebuvo leista sugrįžti į Lietuvą, jie turėjo apsigyventi Vladimiro mieste. Dėl silpnos sveikatos A. Merkys buvo apgyvendintas Milenkų miesto (Vladimiro sr.) invalidų namuose ir, nepraėjus nė metams, paskutinis nepriklausomos Lietuvos Ministras Pirmininkas, pa- tyręs insultą, mirė. 1991 m. prie jo sodybos Lapėse pastatytas paminklinis biustas. Pagrindinė Lapių miestelio gatvė pavadinta Antano Merkio vardu.

Ministrų biografijos ir adresai. Ministerijų adresai. 1919 07 19–1919 08 02, LCVA, f. 923 ap. 1, b. 20, l. sk. 78; Vietinės Kariuomenės Brigados Vado majoro Merkio Antano tarnybos lapas [Surašytas 1922 08 09], LCVA, f. 930, ap. 2 „M“, b. 116, l. 37v.; Karvelis P., „Paskutinės nepriklausomos Lietuvos dienos“, Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai, , 1990, p. 51–55; Krašto Apsaugos Ministeris , LCVA, f. 923, ap. 1, b. 20; „Naujosios Ministrų Tarybos nariai“, XX amžius, 1939 11 22, p. 10; „Naujos vyriausybės nariai“, XX amžius, 1939 11 22, p. 10; Šešėliai, 1920, nr. 1, p. 3, 6; Šliogeris A., : žmogus ir valstybininkas, Michi- gan, 1966, p. 142; Raštikis S., „Ats. plk. ltn. Antanas Merkys: Ministeriai Pirminin- kai“, Atsiminimai, t. 3. , 1996, p. 45–51. 275 Merkys Antanas

Bitautas A., „Augustino Voldemaro vyriausybės ministrų personalijos (1926 m. gruodis–1929 m. rugsėjis)“, Istorija, 2013, t. 89, nr. 1, p. 4–19; Eidintas A., Antanas Smetona ir jo aplinka, Vilnius, 2012, p. 399–418; Kasperavičius A., „Antanas Mer- kys – paskutinis ministras pirmininkas“, Lietuvos Respublikos ministrai pirmi- ninkai (1918–1940), Vilnius, 1997, p. 430-471; Kavaliauskas V., „Merkys Antanas: pulkininkas leitenantas, Krašto apsaugos ministras“, Lietuvos karžygiai, t. 4. Vil- nius, 2012, p. 226–230; „Merkys Antanas“, LE, Boston, 1959, t. 18, p. 255; Pečiulis M., „Pulkininkas leitenantas Antanas Merkys“, Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai, Vilnius, 2008, t. 2, p. 34–45; Tamošaitis M., „Valstiečiai liaudi- ninkai Jono Černiaus ir Antano Merkio vyriausybių darbo laikotarpiu (1939 m. kovas–1940 m. birželis)“, Istorija, 2012, nr. 86, p. 37–52; Tamošaitis M., ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime 1926–1940: valstiečiai liaudinin- kai autoritarizmo laikotarpiu, Vilnius, 2014, p. 328–335; Truska L., „Merkys Antanas“, LRSNBŽ, Vilnius, 2007, p. 664–666. Algis Bitautas, Mindaugas Tamošaitis