Transformacija Lietuvoje: Politinio Elito Kaita

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSL Ų IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS POLITOLOGIJOS KATEDRA

Ar ūnas, Brazdeikis

Posovietin ÷ transformacija Lietuvoje: politinio elito kaita

Magistro baigiamasis darbas

Šiuolaikin÷s Europos politikos programa, valstybinis kodas 62402S105 Politikos moksl ų studij ų kryptis

Vadovas doc. dr. Andrzej, Pukszto ______(Moksl. laipnis, vardas, pavard ÷) (parašas) (data )

Apginta prof. dr. Leonidas Donskis ______(PMDI direktorius) (parašas) (data )

Kaunas, 2009

Turinys

Santrauka...... 3 Santrauka (angl ų kalba)...... 5 Santrump ų s ąrašas...... 7 Lenteli ų s ąrašas...... 8 Įvadas...... 9 1. Posovietin ÷ (pokomunistin ÷) transformacija...... 14 1.1. Posovietin ÷ (pokomunistin ÷) transformacija Vidurio ir Ryt ų Europoje...... 14 1.1.1. Pokomunistin ÷s transformacijos etapai...... 16 1.1.2. Pokomunistin ÷s transformacijos kriterijai pagal Z. Nork ų...... 18 1.1.2.1. Iš ÷jimo orientacija...... 19 1.1.2.2. Revoliucija ir reforma...... 21 1.1.2.3. Kelias ir baigtis...... 24 1.2. Posovietin ÷ (pokomunistin ÷) transformacija Lietuvoje...... 26 2. Politinio elito s ąvoka...... 29 3. Sovietinio elito ypatumai. Nomenklat ūra...... 34 4. Lietuvos politinis elitas...... 38 4.1. Elito atranka...... 39 4.2. Lietuvos politinio elito išsilavinimas...... 40 4.2.1. Lietuvos Respublikos Vyriausyb ÷...... 40 4.2.2. Lietuvos Respublikos Seimas...... 43 4.2.3. Aukš čiausioji Taryba. Lietuvos komunist ų partija...... 44 5. Politini ų partij ų raida Lietuvoje...... 47 6. Parlamento sud ÷ties analiz ÷...... 55 6.1. Lietuvos TSR Aukš čiausioji Taryba...... 55 6.2. Aukš čiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas...... 57 6.3. 1992 – 1996 m. LR Seimas...... 58 6.4. 1996 – 2000 m. LR Seimas...... 61 6.5. 2000 – 2004 m. LR Seimas...... 62 6.6. 2004 – 2008 m. LR Seimas...... 64 6.7. 2008 – 2012 m. LR Seimas...... 65

1 Išvados...... 68 Literat ūros ir šaltini ų s ąrašas...... 71 Priedai...... 76

2 Posovietin ÷ transformacija Lietuvoje: politinio elito kaita

Darbe analizuojamas buvusios LTSR ir dabartin ÷s Lietuvos politinis elitas, jo kaita ir transformacija atk ūrus šalies nepriklausomyb ę. Pagrindinis darbo tikslas – išsiaiškinti Lietuvos politinio elito kait ą keliais aspektais: kaip kito „senasis“ politinis elitas – koki ą dal į dabartinio politinio elito sudaro buv ę TSKP, LKP, LTSR AT ir kiti aukštus partinius ir valstybinius postus už ÷mę asmenys. Antra, kaip kei čiasi „naujasis“ politinis elitas – koki ą dal į parlamento ir Vyriausyb ÷s nari ų sudaro pirm ą kart ą išrinkti parlamentarai ir ministrai, kiek j ų Seimo ar Vyriausyb ÷s darbe dalyvauja nebe pirm ą kart ą. Tikslui pasiekti iškeliami septyni uždaviniai. Pirmiausiai kokios priežastys įtakojo pokomunistin ÷s transformacijos procesus Vidurio ir Ryt ų Europoje, kaip prie to prisid ÷jo tuometin ÷s M. Gorba čiovo ekonomin ÷s ir politin ÷s reformos, kok į vaidmen į šiame procese suvaidino Lietuvos Persitvarkymo S ąjūdis, kaip transformacijos procesus ir politinio elito kait ą įtakoja politin ÷s partijos, Lietuvos politinio elito bruožai ir kaita. Pastarajam uždaviniui įgyvendinti buvo atlikta Seimo ir Vyriausybi ų sud ÷ties analiz ÷. Tyrimui atlikti naudojami aprašomasis, analitinis, lyginamasis ir statistinis metodai. Gauti rezultatai parod ÷, jog pagrindin ÷ ir svarbiausia Vidurio ir Ryt ų Europos valstybi ų išsivadavimo iš SSRS priežastis buvo M. Gorba čiovo prad ÷tos ekonomin ÷s ir politin ÷s reformos, kurios paskatino Soviet ų S ąjungos dezintegracij ą. M. Gorba čiovo „Pertvarka“ leido Lietuvoje nuo 1988 m. atvirai pasireikšti, o v ÷liau ir veikti Lietuvos Persitvarkymo S ąjūdžiui - jud ÷jimui d ÷l nepriklausomyb ÷s, kuris ir tapo pagrindine varom ąja j ÷ga griaunan čia komunizm ą. S ąjūdis suvaidino lemiam ą vaidmen į ne tik išsilaisvinimo kovoje, ta čiau ir atkuriant Lietuvos Nepriklausomyb ę. Tyrimas d ÷l Seimo nari ų ir ministr ų išsilavinimo parod ÷, jog daugiau nei 95 proc. vis ų esam ų ir buvusi ų parlamentar ų turi aukšt ąjį išsilavinim ą. Daugiausiai Lietuvos Respublikos Seimuose turin čių inžinerin į ir ekonomin į išsilavinim ą – bendrai apie 40 proc. Lietuvoje visi buv ę ir esami ministrai yra įgij ę aukšt ąjį išsilavinim ą. Populiariausios specialyb ÷s, kurias turi įgij ę daugiau nei du tre čdaliai vis ų esam ų ir buvusi ų Lietuvos ministr ų yra ekonomika, inžinerija, teis ÷ ir medicina. Seimo nari ų ir ministr ų kabinet ų kaitos analiz ÷ parod ÷, jog Lietuvoje nuo pat pirm ųjų parlamento rinkim ų 1990 m. į Aukš čiausi ąją Taryb ą – Atkuriam ąjį Seim ą politinio elito kaita vyko pakankamai spar čiai, nors kiekvieni nauji rinkimai į LR Seim ą vidutiniškai atveda 41 proc.

3 daugiau nei vien ą kadencij ą dirbusi ų Seimo nari ų, ta čiau taip pat pasteb ÷ta pirm ą kart ą į LR Seim ą išrinkt ų parlamentar ų maž ÷jimo tendencija. Vidutiniškai kiekvienoje Vyriausyb÷je pus ÷ ministr ų buv ę ankstesni ų Vyriausybi ų nariai (50 proc. kaita).

4 Summary

The Post-Communist Transformation in Lithuania: Alternation of political elite

This work is about Lithuania’s political elite, its change and transformation after the restoration of independence. The main purpose of this work is to describe the change of Lithuania’s political elite, answering two questions. First of all, finding out the alternation of the “old” elites – how many of today’s political elite were members of Communist party of the USSR and LSSR, how many of them were members of The Supreme Soviet of the Lithuanian SSR. Second, finding out the alternation of the “new” elites – recirculation and change of parliament and government members of Lithuania. To achieve these purposes there were formulated some goals. First of all, what were the reasons that influenced Post-Communist Transformation processes in Middle and Eastern Europe, what was the role of M. Gorbachev’s political and economical reforms in Post-Communist Transformation process and what was the impact of Sąjūdis the Reform Movement of Lithuania in the transformation processes. Secondly, how Lithuanian political parties influence democratization processes and elite change, what is the level of education of Lithuania’s political elite and finally, what is recirculation and change of parliament and government members’ of Lithuania. To achieve these goals there were made a research analyzing the configuration and composition of parliament and government of Lithuania. Research was made using descriptive, analytical, comparative and mathematical methods. The conclusion is that one of the main reasons that caused the collapse of USSR was M. Gorbachev’s reforms which let the Former Soviet countries start democratization. Sąjūdis was that power that started the democratization processes in Lithuania and managed to declare the independence of Lithuania. To sum up the research more than 95 percent of all Lithuania’s parliament members and 100 percent of all ministers have graduated high schools. The most popular occupations are economics, engineering, medicine and law. The research about alternation of parliament members shown that every new elections brings about 40 percent of parliament members that are reelected more than once, however there

5 was noticed a tendency that in every new parliament there is less people that are elected for the first time. The research about alternation of government members shown that in every cabinet about 50 percent of ministers are appropriated for the first time.

6 Santrump ų s ąrašas

AT-AS – Aukš čiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas DP – Darbo partija LCS – Lietuvos centro s ąjunga LDDP – Lietuvos demokratin ÷ darbo partija LiCS – Liberal ų ir Centro S ąjunga LKDP – Lietuvos Krikš čioni ų Demokrat ų partija LKP – Lietuvos Komunist ų partija LKP CK – Lietuvos Komunist ų partijos Centro komitetas LLS – Lietuvos Liberal ų S ąjunga LPS – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis/S ąjūdis LR – Lietuvos Respublika LRLS – Lietuvos Respublikos Liberal ų S ąjūdis LSDP – Lietuvos socialdemokrat ų partija LTSR – Lietuvos Taryb ų Socialistin ÷ Respublika LTSR AT – Lietuvos Taryb ų Socialistin ÷s Respublikos Aukš čiausioji Taryba LVLS – Lietuvos valstie čių liaudinink ų s ąjunga NS(SL) – Naujoji S ąjunga (socialliberalai) PDP – Pilietin ÷s demokratijos partija PTT – Partija Tvarka ir Teisingumas RSFSR – Rusijos Soviet ų Federacin ÷ Socialistin ÷ Respublika SSRS – Soviet ų Socialistini ų Respublik ų S ąjunga TPP – Tautos Prisik ÷limo partija TS(LK) – T÷vyn ÷s s ąjunga (Lietuvos konservatoriai) TS/LKD – T÷vyn ÷s s ąjunga/Lietuvos Krikš čionys demokratai TSKP – Taryb ų S ąjungos Komunist ų partija TSKP CK – Taryb ų S ąjungos Komunist ų partijos Centro komitetas TSRS – Taryb ų Socialistini ų Respublik ų S ąjunga

7 Lenteli ų s ąrašas

Lentel ÷ Nr. 1. J. Wasilewski elito tipai skirtingais demokratizacijos laikotarpiais...... 34 Lentel ÷ Nr. 2. Ministr ų išsilavinimas pagal įgyt ą specialyb ę...... 40 Lentel ÷ Nr. 3. Lietuvos Respublikos Seimo nari ų išsilavinimas (1990-2008 m.)...... 44 Lentel ÷ Nr. 4. Lietuvos TSR Aukš čiausiosios Tarybos nari ų išsilavinimas (1967–1980 m)...... 44 Lentel ÷ Nr. 5. Išsilavinimas LKP aparate (1946-1987 m.)...... 45 Lentel ÷ Nr. 6. LKP CK nari ų išsilavinimas (1946-1987 m.)...... 45 Lentel ÷ Nr. 7. Nomenklat ūros išsilavinimas (1946-1986 m.)...... 46 Lentel÷ Nr. 8. Aukštasis partinis išsilavinimas (1956-1987 m.)...... 46 Lentel ÷ Nr. 9. 1967–1980 m. Lietuvos TSR Aukš čiausiosios Tarybos sud ÷tis...... 56 Lentel ÷ Nr. 10. Aukš čiausiosios Tarybos –Atkuriamojo Seimo rinkim ų rezultatai...... 58 Lentel ÷ Nr. 11. 1992 m. Seimo nari ų išsid ÷stymas pagal frakcijas...... 60 Lentel ÷ Nr. 12. 1996 m. Seimo rinkim ų rezultatai...... 61 Lentel ÷ Nr. 13. 2000 m. Seimo rinkim ų rezultatai...... 63 Lentel ÷ Nr. 14. 2004 m. Seimo rinkim ų rezultatai...... 64 Lentel ÷ Nr. 15. 2008 m. Seimo rinkim ų rezultatai...... 66

8 Įvadas

Žlungant soviet ų „imperijai“, prasid ÷jusios radikalios politin ÷s, socialin ÷s ir kult ūrin ÷s permainos buvusiose jos okupuotose šalyse iš esm ÷s pakeit ÷ Europos veid ą. Vidurio ir Ryt ų Europos 1 šalys prad ÷jo ilg ą ir sud ÷ting ą keli ą demokratijos link. Ta čiau 50 okupacijos met ų nepra ÷jo be p ÷dsako ir šiandien, pra ÷jus beveik 20 met ų po demokratini ų reform ų pradžios, Lietuvoje vis dar matomas tiek visuomen ÷s tiek ir valdžios strukt ūrų ir ypa č jos elito, neatitikimas pradžioje keltiems tikslams. Tod ÷l būtent „senojo“ elito, buvusios nomenklat ūros įsiliejimas ir prisitaikymas prie naujojo režimo gali b ūti įvardinama kaip šio darbo tyrimo problema .

Darbo aktualumas

XX amžius buvo dideli ų ir dažnai ankstesni ų istorini ų analog ų neturin čių visuomenini ų permain ų laikotarpis. Vykstanti visuomen ÷s modernizacija visoje Europoje, pakeitusi tradicinę daugiau ar mažiau patriarchališk ą ir agrarin ę visuomen ę, suk ūr÷ naujas valstybes bei valstyb ÷s valdymo formas. Tarp keli ų XX amžiuje gimusi ų totalitarini ų valstybi ų modeli ų labiausiai gyvybingas pasirod ÷ esantis bolševikinis socializmas, kuris beveik pusei amžiaus buvo primestas visai Vidurio ir Ryt ų Europai. 2 A. Krupavi čiaus teigimu, t ų šali ų komunistini ų režim ų žlugimas ir per ÷jimas į demokratij ą yra vienas svarbiausi ų XX a. pabaigos politini ų įvyki ų ir tikrai svarbiausias pasaulio istorijos įvykis po Antrojo pasaulinio karo, l ÷męs pasaulio tvarkos pasikeitim ą.3 Svarbiausias vaidmuo šiame procese teko elitams ir ypa č politiniam elitui, kuris naujose demokratijose dažnai pripaž įstamas kaip esminis nauj ų institucij ų k ūrimo veiksnys. Į k ą transformavosi ir virto tuometinis elitas, kaip sugeb ÷jo prisitaikyti naujoje santvarkoje „senasis“ elitas ir koki ą įtaka išlaik ÷ sprendim ų pri ÷mime, kaip pasikeit ÷ elito atranka ir pats elitas, nes šiandien vis dar nemaža dalis tuomet aukštas pareigas užiman čių asmen ų, yra įtakingi ir svarb ūs politikai.

1 Vidurio Europos šalys – Lenkija, Vengrija, buvusi Čekoslovakija, nuo 1994 m. Čekija ir Slovakija, Rumunija ir Bulgarija. Ryt ų Europos valstyb ÷s – Baltijos šalys (Lietuva, Latvija, Estija). 2 Antanaitis K. Sovietin ÷ Lietuvos, Latvijos ir Estijos Nomenklat ūra (1953 – 1990 m.). D ÷sningumai ir ypatumai . 2001. Kaunas. Disertacija VDU. 3 Krupavi čius A., Lukošaitis A. Lietuvos politin ÷ sistema :s ąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. p. 19

9 Šio darbo objektas – Lietuvos politinio elito transformacija atk ūrus šalies nepriklausomyb ę.

Tyrimo dalykas – Lietuvos Seimo ir Vyriausyb ÷s nari ų kaita, per eilinius parlamento rinkimus ir Vyriausybi ų formavim ą.

Darbo tikslas – ištirti Lietuvos politinio elito kait ą keliais aspektais: pirmiausiai kaip kito „senasis“ politinis elitas – koki ą dal į dabartinio politinio elito sudaro buv ę TSKP, LKP, LTSR AT ir kiti aukštus partinius ir valstybinius postus už÷mę asmenys. Antra, kaip kei čiasi „naujasis“ politinis elitas – koki ą dal į parlamento ir Vyriausyb ÷s nari ų sudaro pirm ą kart ą išrinkti parlamentarai ar ministrai, kiek j ų Seimo ar Vyriausyb ÷s darbe dalyvauja ne pirm ą kart ą.

Pagrindiniai tyrimo uždaviniai : 1. Posovietin ÷s (pokomunistin ÷s) transformacijos priežastys. 2. M. Gorba čiovo prad ÷tos atvirumo (glasnost), greitinimo (uskorenije) ir pertvarkos (perestroika) politikos pasekm ÷s Lietuvos ir kit ų Vidurio ir Ryt ų Europos valstybi ų demokratizacijos procesams. 3. Lietuvos Persitvarkymo S ąjūdžio vaidmuo Lietuvos nepriklausomyb ÷s atk ūrimo procese. 4. Lietuvos politini ų partij ų įtaka demokratizacijai ir politinio elito transformacijai bei kaitai. 5. Lietuvos politinio elito (Seimo nari ų ir ministr ų) išsilavinimo tendencijos. 6. Lietuvos politinio elito kaita: parlamento rinkim ų analiz ÷. 7. Lietuvos politinio elito kaita: Vyriausybi ų sud ÷ties ir kaitos analiz ÷

Darbo naujumas

Lietuvos politinio elito savyb ÷s žiniasklaidoje yra apžvelgiamas po kiekvien ų parlamento rinkim ų, ta čiau išsamios ir apibendrintos analiz ÷s n ÷ra. Politologas Algis Krupavi čius yra atlik ęs tyrim ą apie politinio elito b ūkl ę Lietuvoje, ta čiau tyrimas neapima naujausi ų duomen ų. N ÷ra atlikta apibendrintos ir nuoseklios analiz ÷s apie esamus ir buvusius Lietuvos ministrus.

10 Seimo nari ų kadencij ų skai čiaus ir kaitos tyrimai žiniasklaidoje pasirodo po kiekvien ų rinkim ų, ta čiau vis ų Seim ų, įskaitant Aukš čiausi ąją Taryb ą – Atkuriam ąjį Seim ą ir paskutin įjį Seim ą, vienos lyginamosios analiz ÷s n ÷ra. Darbe bus atlikti tyrimai, analizuojantys Seimo ir Vyriausyb ÷s nari ų kait ą bei politinio elito būkl ę. Politinio elito savyb ÷s ir b ūkl ÷ daugiausiai bus analizuojami tiriant išsilavinim ą. Atliekant tyrim ą naudoti patys naujausi statistiniai duomenys.

Magistro darbe taikomi šie mokslinio tyrimo metodai : aprašomasis (deskriptyvinis), analitinis (analiz ÷s), lyginamasis (komparatyvistinis) ir statistinis (matematinis). Aprašomasis metodas daugiausiai naudotas pirmojoje („Posovietin ÷ (pokomunistin ÷) transformacija“) ir antrojoje (Politinio elito s ąvoka) darbo dalyse, aprašant, rekonstruojant ir grupuojant politin į elit ą bei tuo metu vykusius procesus. Analitinis metodas daugiausiai naudotas įvairi ų šaltini ų turinio tyrimui ir nagrin ÷jimui. Statistinis metodas buvo b ūtinas statistin ÷s informacijos apdorojimui ir sisteminimui. Lyginamasis metodas pla čiausiai naudotas šeštojoje („Politinio elito kaita“) darbo dalyje siekiant apibendrinti ir palyginti gautus statistinius duomenis ir informacij ą.

Tyrimo šaltini ų baz ÷

Politinis elitas ir pokomunistin ÷ transformacija, ypa č pastaroji tema, pakankamai nemažai tyrin ÷tos. Darbe bus siekiama sujungti šias temas ir įvertinti posovietin ÷s transformacijos įtak ą politinio elito formavimuisi ir raidai. Vieni žinomiausi ų transformacijos tema rašiusi ų lietuvi ų autoriai – Zenonas Norkus ir Marius-Povilas Šaulauskas. Darbe daugiausiai bus remiamasi ši ų autori ų literat ūra ir atliktais tyrimais. Z. Norkaus 2008 m. išleista moksline monografija „Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje lyginamosios istorin ÷s sociologijos poži ūriu“, kurioje autorius išsamiai pateikia ir apžvelgia pokomunistini ų šali ų transformacijos ir demokratizacijos procesus, komunizmo žlugimo priežastis ir nauj ųjų demokratij ų ateities perspektyvas. Mariaus-Povilo Šaulausko kolektyvine monografija „Socialiniai poky čiai: Lietuva, 1990/1998“, kurioje profesorius išsamiai aprašo pokomunistini ų šali ų transformacijos bruožus ir ypatybes.

11 Daugiausiai nuveik ę Lietuvos politinio elito tyrin ÷jimuose – Kęstutis Masiulis, Irmina Matonyt ÷, Algis Krupavi čius, Jūrat ÷ Novagrockien ÷. Darbe bus remiamasi ši ų autori ų atliktais tyrimais. K. Masiulio kartu su T. Sudnicku išleista knyga „Elitas ir lyderyst ÷“, I. Matonyt ÷s 2001 m. išleista monografija „Posovietinio elito labirintai“, kuriose nagrin ÷jamas lietuviškasis elitas ir jo savyb ÷s. A. Krupavičiaus parengta lyginam ąja politinio elito vystymosi Vidurio Europos ir Baltijos šalyse studija „Models of Post-Communist Elites in Central Europe and the Baltics: Comparative Analysis“, kurioje išskiriami pokomunistinio elito modeliai Centrin ÷je Europoje ir Baltijos valstyb ÷se. J. Novagrockien ÷s moksliniu straipsniu „Lietuvos valdži ų elito bruožai“, publikuotu 1998 m., kuriame nagrin ÷jamas elitas, elito transformacija, parlamento narių amžiaus ir lyties kaita, valdži ų elito atskyrimo principai. Nagrin ÷jant Lietuvos politines partijas ir partin ę Lietuvos sistem ą daugiausiai remtasi Algio Krupavi čiaus kartu su A. Lukošai čiu išleista knyga „Lietuvos politin ÷ sistema: sąranga ir raida“, kurioje išsamiai išnagrin ÷ta visa Lietuvos politin ÷ sistema, politini ų partij ų raida, Seimo ir vyriausybi ų nari ų sud ÷tis. Vienas žymiausi ų buvusio sovietinio elito ir nomenklat ūros tyr ÷jų - Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarini ų moksl ų daktaras Kastytis Antanaitis, kuris yra paraš ęs ne vien ą mokslin į straipsn į nomenklat ūros tema. Šiame magistro darbe daugiausiai bus remiamasi K. Antanai čio straipsniais „Lietuviškoji sovietin ÷ nomenklat ūra“ ir „Sovietin ÷s nomenklat ūros gniaužtuose. Baltijos respublikos ir SSRS diplomatija“, kuriuose pateikiama išsami sovietin ÷s nomenklat ūros struktūra ir funkcionavimas. Be aukš čiau išvardint ų autori ų darbe taip pat remtasi žymaus Lietuvos sociologo V. Laur ÷no straipsniu „Pokomunizmo įžvalgos aktualijos“, sociolog ÷s ir politolog ÷s A. Ramonait ÷s knyga „Posovietin ÷s Lietuvos politin ÷ anatomija“, V. Radžvilo „Lietuva pokomunistin ÷s transformacijos labirintuose: tyrim ų paradigmos kont ūrai“ ir R. Bulotos „SSRS reform ų išvakar ÷se nomenklat ūra ir inteligentija Lietuvoje“ moksliniais straipsniais, V. Anuškevi čiaus, Z. Brzezinski, S. P. Huntington, L. Balcerowicz, A. Steen ir kit ų autori ų darbais. Atliekant politinio elito ir Vyriausybi ų išsilavinimo ir kaitos analiz ę daugiausiai naudoti Lietuvos Respublikos Seimo ( www.lrs.lt ), Vyriausiosios rinkim ų komisijos ( www.vrk.lt ) ir

12 Lietuvos Respublikos Vyriausyb ÷s ( www.lrv.lt ) oficial ūs tinklalapiai. Nemaža dalis informacijos panaudota remiantis oficiali ų Lietuvos partij ų tinklalapi ų duomenimis.

Darbo strukt ūrinis pagrindimas

Darbas susideda iš šeši ų pagrindini ų dali ų. Pirmoji darbo dalis „Posovietin ÷ (pokomunistin ÷) transformacija“, skirstoma dar į du mažesnius skyrius, kuriuose nagrin ÷jama pokomunistin ÷ transformacija ir jos formos, pristatomi įvairi ų autori ų teoriniai pokomunistin ÷s transformacijos aspektai. Pirmajame skyriuje pristatoma transformacija vykusi Vidurio ir Ryt ų Europoje, antrajame – transformacija Lietuvoje. Antrojoje darbo dalyje pristatomos elito teorijos ir politinio elito s ąvoka. Tre čiojoje dalyje aprašomas komunistinis elitas ir buvusioji nomenklat ūra. Ketvirtojoje darbo dalyje pristatomas ir aprašomas Lietuvos politinis elitas, jo formavimasis. Penktoji darbo dalis skirta Lietuvos politini ų partij ų raidai aprašyti. Paskutin ÷je dalyje lyginami parlamento sud ÷č ių duomenys.

13 1. Posovietin ÷ (pokomunistin ÷) transformacija

XX a. devinto ir dešimto dešimtme čių sand ūroje pasaulis dar kart ą radikaliai atsinaujino. Žlungant vienai iš tuometinio pasaulio tvarkos k ūr÷jų Soviet ų S ąjungai, prasid ÷jusi grandinin ÷ reakcija nusirito per vis ą Vidurio ir Ryt ų Europ ą išlaisvindama tautas iš kadaise utopine buvusios komunistin ÷s santvarkos. P. Sztompka įvykius vykusius tuo laikotarpiu prilygina revoliucijomis. Anot autoriaus, revoliucijos, kurios vyko 1989 m. Ryt ų ir Centrin ÷je Europoje, priskirtinos svarbiausiems pasaulio istorijos įvykiams. Ir nors tų met ų įvykiai Ryt ų ir Vidurio Europoje ne visai primin ÷ žiaurumu pagars ÷jusias didži ąsias pasaulio revoliucijas, visgi tai buvo revoliucijos. 4 Hugh Trevor-Roper teigimu, 1989 met ų revoliucijos buvo tikros revoliucijos: liaudies maištai prieš kuriuos viena po kitos krito ginkluotos vyriausyb ÷s. Anot S. R. Graubard, 1989 met ų bepreceden čiai įvykiai Vidurio ir Ryt ų Europoje, turi b ūti minimi tarp t ų, kurie pakeit ÷ pasaul į.5 1989 met ų įvykiai panaikino politin ę tironij ą, bukinant į centrin į planavim ą, prast ą našum ą ir nepritekli ų. Per ÷jimas iš komunizmo į kapitalizm ą buvo įsp ūdingas. 6 TSRS žlugimas ir po to sek ęs taut ų išsivadavimas buvo vienas svarbiausi ų pasaulio įvyki ų po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos, kurio pasekm ÷ naujos pasaulio tvarkos suk ūrimas.

1.1. Posovietin ÷ (pokomunistin ÷) transformacija Vidurio ir Ryt ų Europoje

Pokomunistin ę transformacij ą galima apibr ÷žti kaip politin ÷s demokratijos ir rinkos ekonomikos institut ų k ūrimo proces ą, kur į skatina atitinkami strukt ūriniai ir kult ūriniai sociumo poky čiai. 7 Darbe pokomunistin ÷ transformacija bus analizuojama kaip politini ų demokratini ų institut ų kūrimo procesas, pereinant iš komunistin ÷s į demokratin ę santvark ą.

4 Sztompka, P. Civilizational Competence: A Prerequisite of Post-Communist Transition. 2000. Rasta: www.ces.uj.edu.pl ; Ži ūr÷ta: 2008 11 12 5 Graubard, S.R. The Exit from Communism. 1992. 6 Kekic, L. Dvidešimt met ų kapitalizmo: ar buvo verta? 2008. Rasta: www.politika.lt ; Ži ūr÷ta: 2008 12 20 7 Buivydas, S. Politology. 2001. Nr. 2 (22), p. 146. Rasta: www.ceeol.com ; Ži ūr÷ta: 2009 02 16

14 V. Laur ÷no teigimu, pokomunizmas kaip reiškinys gali b ūti suprantamas keleriopai. Pirma pokomunizmas kaip komunizmo neigimas pasitraukiant nuo jo princip ų ir veiklos tip ų. Šiuo atveju komunizmas neigiamas kaip „istorijos klaida“, o komunizmo galas yra lyg savaime suprantamas dalykas. Antruoju atveju pokomunizmas suprantamas kaip komunizmo sunaikinimas, uždraudimas. Šiuo atveju komunizmo galas suprantamas kaip sav ęs paneigimas bandant reformuotis. Tre čiuoju atveju pokomunizmas suvokiamas kaip pasitraukimas nuo komunizmo, kuris suprantamas kaip santykinai ilgalaiki ų ir santykinai pla čių interes ų realizavimo tvarka, o pokomunizmas - kaip ši ų interes ų kaitos procesas. Šiuo atveju pasitraukimo nuo komunizmo nuostata neneigia komunizmo jo įsigal ÷jimo priemon ÷mis.8 Pagal Z. Nork ų, šalis nustoja b ūti komunistine (išeina iš komunizmo), jeigu joje arba marksizmas-leninizmas praranda oficialios ideologijos status ą, arba komunist ų partija praranda valdži ą, arba pradeda veikti kapitalistin ÷ rinkos ekonomika. Tai reiškia, kad iš ÷jimui iš komunizmo pakanka permain ų vienoje iš trij ų sri čių: ideologijoje, politin ÷je ar ekonomin ÷je sistemoje. 9 Ta čiau politini ų režim ų kaita Ryt ų ir Vidurio Europoje neretai vadinama triguba transformacija, nes poky čiai ap ÷m÷ ne tik politikos srit į kaip 8-ajame dešimtmetyje Lotyn ų Amerikoje ir Piet ų Europoje, bet ir radikali ą ekonomikos modelio kait ą, socialin ÷s sandaros ir vertybini ų orientacij ų pasikeitimus. Lietuvos atveju b ūtų galima prid ÷ti ir ketvirt ąjį d ÷men į – valstyb ÷s atk ūrim ą, kuris glaudžiai siejosi su demokratizacija 1988-1990 metais. 10 Ryt ų ir Vidurio Europos bei Baltijos valstybi ų per ÷jimas iš autoritarizmo į demokratij ą buvo unikalus procesas. Specifinis postkomunistin ÷s transformacijos Vidurio ir Ryt ų Europoje pob ūdis išryšk ÷ja j ą lyginant su kitais didžiaisiais stabili ų visuomenini ų santvark ų kaitos pavyzdžiais. 11 Anot L. Balcerowicz, pokomunistin ÷ transformacija Vidurio ir Ryt ų Europoje pirmiausiai unikali d ÷l didžiulio poky čių masto. Palie čiama ir politin ÷, ir ekonomin ÷ sistema, o ši ų sistem ų

8 Laur ÷nas, V. „Pokomunizmo įžvalgos aktualijos“, kn.: Transformacija Ryt ų ir Vidurio Europoje: l ūkes čiai ir tikrov ÷. Klaip ÷da: Klaip ÷dos universitetas. 1996. p. 4-13 9 Norkus, Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje lyginamosios istorin ÷s sociologijos poži ūriu. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2008. p. 325 10 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema :s ąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004. p. 19 11 Leszek Balcerowicz išskiria (1) klasikin ę transformacij ą (demokratijos pl ÷tra pirmaujan čiose kapitalistin ÷se šalyse 1860 – 1920), (2) neoklasikin ę transformacij ą (demokratizacijos procesas kapitalistin ÷se šalyse po Antrojo pasaulinio karo), (3) į rink ą orientuotas reformas nekomunistin ÷se šalyse, (4) Azijos pokomunistin ę transformacij ą (Kinijoje aštuntojo ir Vietname devintojo dešimtme čio pabaigoje).

15 poky čiai savo ruožtu veikia ir socialin ę strukt ūrą. Visais kitais transformacijos atvejais b ūdavo palie čiama arba tik politin ÷ sistema ekonominei sistemai išliekant iš esm ÷s nepakitusia, arba tik ekonomin ÷ sistema nelie čiant politinio režimo. Antra, pokomunistin ÷je transformacijoje į rink ą orientuotas reformas tenka taikyti demokratin ÷s ar bent jau pliuralistin ÷s politin ÷s santvarkos s ąlygomis. Visos radikalios ekonomin ÷s reformos visur kitur buvo vykdomos aiškiai autokratini ų ir pakankamai despotišk ų režim ų ( Čil ÷, Kinija aštuntajame XX a. dešimtmetyje). 12 Kitas specifinis Ryt ų ir Vidurio Europos ekonomin ÷s ir politin ÷s transformacijos bruožas, kur į išskiria ne tik L. Balcerowicz, bet ir daugelis kit ų autori ų (A. Krupavi čius, Z. Brzezinski, S. Huntington ir kiti) tai neprievartinis jos pob ūdis. Tuo metu, kai rytiniuose senojo komunistinio režimo pakraš čiuose, ypa č Jugoslavijoje, Kaukaze, buvusiose soviet ų Centrin ÷s Azijos respublikose vyko kruvini konfliktai, per Ryt ų ir Vidurio Europ ą nuvilnijo taikingos revoliucijos 13 kur pasitraukian čio komunistinio elito ir opozicijos lyderi ų deryb ų bei sandori ų b ūdu buvo radikaliai pakeistos politin ÷s bei ekonomin ÷s institucijos. 14 Žinoma, tokios derybos niekada neb ūtų gal ÷jusios įvykti (ar bent jau b ūti konstruktyvios), jeigu soviet ų gr ÷sm ÷s neb ūtų pamažu panaikinusi M. Gorba čiovo „perestroika“. Be to, jeigu senojo elito nariai b ūtų jaut ę fizinio susidorojimo gr ÷sm ę ar net jeigu jie neb ūtų tik ÷jęsi susirasti sau vietos atsirandan čioje naujoje sistemoje, tokios permainos sunkiai būtų įmanomos. Būtent neprievartinis Ryt ų ir Vidurio Europos transformacijos pob ūdis pirmiausiai leido senajam politiniam elitui išlikti nepažeistam ir pasiruošusiam rinkimuose pasinaudoti dalies gyventoj ų nepasitenkinimu. Antra, naujai atsiradusi kapitalist ų klas ÷ įjung ÷ į savo gretas didel ę dal į senojo elito taip griaudama visos kapitalistin ÷s transformacijos teis ÷tum ą.

1.1.1. Pokomunistin ÷s transformacijos etapai

Vienas iš pirm ųjų ir žinomiausi ų pokomunistin ÷s transformacijos tyrin ÷toj ų buvo Zbigniew Brzezinski, kuris pasitraukim ą iš komunizmo Vidurio ir Ryt ų Europoje suskirst ÷ į keturias fazes/etapus.

12 Balcerowicz, L. Socializmas Kapitalizmas Transformacija. (sud.) M. P. Šaulauskas. Vilnius: Algarv ÷. 1998. p. 119- 136 13 Prievarta buvo panaudota tik Rumunijoje, kur iki valdžios per ÷mimo nevyko joki ų deryb ų. 14 Balcerowicz, L. Socializmas Kapitalizmas Transformacija. (sud.) M. P. Šaulauskas. Vilnius: Algarv ÷. 1998. p. 119- 136

16 Pirmoji faz ÷: komunistinis totalitarizmas. Komunisti ų partija kontroliuoja politin ę sistem ą; politin ÷ sistema kontroliuoja visuomen ę ir ekonomik ą. Pereinant į antr ą faz ę vyksta kova už valdžios perimamum ą, kuri skaldo valdan čiąją komunist ų partij ą ir didina visuomen ÷s nepasitenkinim ą socialine ekonomine pad ÷timi. Antroji faz ÷: komunistinis autoritarizmas. Komunist ų partija kontroliuoja politin ę sistem ą, bet besiformuojanti pilietin ÷ visuomen ÷ pradeda prieštarauti šiai kontrolei; partijos dominavim ą ekonomikoje jau reikia ginti. Per ÷jimas į tre čią faz ę vyksta per poky čius valdžios virš ūn÷se kaip atsakas į režimo baim ę d ÷l augan čio visuomen ÷s spaudimo. Tre čioji faz ÷: pokomunistinis autoritarizmas. Autoritarinis režimas apeliuoja į nacionalines id ÷jas; pilietin ÷ visuomen ÷ tampa politine visuomene; spar čiai silpn ÷ja politikos dominavimas ekonomikoje. Per ÷jimas į ketvirt ą faz ę pasižymi didžiausiais sukr ÷timais, kurie jau pasireiškia tre čiosios faz ÷s baigiamajame etape, nors kai kuriais atvejais galima ir taiki evoliucija. Ketvirtoji faz ÷: pokomunistinis pliuralizmas. Politin ÷ ir socioekonomin ÷ sistemos tampa pliuralistin ÷s. 15 Visi šie etapai b ūdingi daugeliui pokomunistin ę transformacij ą patirian čių šali ų, ta čiau atskiros šalys šias fazes pereina nevienodai, ypa č paskutini ąją, kuri gali užsitęsti priklausomai nuo įvairi ų vidini ų ir išor ÷s faktori ų. Būtent išor ÷s veiksniai ir j ÷gos neretai minimi kaip esminiai transformacijos veiksniai. Šioms teorin ÷ms nuostatoms po Antrojo pasaulinio karo tinkam ą dirv ą pareng ÷ Vakar ų Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai, kuriuose demokratija buvo sukurta demokratizacijos proces ą griežtai kontroliuojant Vakar ų s ąjungininkams. Apie išor ÷s poveik į galima kalb ÷ti ir Ryt ų bei Vidurio Europos valstybi ų atvejais, kai M. Gorba čiovo liberalizacija buvusioje Soviet ų S ąjungoje buvo esminis veiksnys, leid ęs demokratiniams procesams pl ÷totis buvusiose komunistin ÷se Vi- durio ir Ryt ų Europos valstyb ÷se. 16 1985 m. tap ęs valstyb ÷s valdovu, M. Gorba čiovas Taryb ų S ąjungoje pam÷gino įgyvendinti politines ir ekonomines reformas, kuriomis buvo siekta atgaivinti stagnuojan čią ekonomik ą ir pa čią komunist ų partij ą. M. Gorba čiovo reformomis buvo prad ÷tas politin ÷s sistemos demokratizavimas (paleisti politiniai kaliniai, mažiau cenz ūruojama žiniasklaida, leista organizuoti mitingus ir

15 Brzezinski, Z. The Grand Failure. The Birth and Death of Communism in the Twentieh Century. New York: Charles Scribner's sons. 1989. p. 255 16 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema: sąranga ir raida Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. p. 28-29

17 demonstracijas), 1990 m. buvo panaikintas SSRS konstitucijos straipsnis d ÷l SSKP vadovaujan čio vaidmens valstyb ÷je, o svarbiausia dar 1988 m. buvo paskelbta, jog ryt ų bloko valstyb ÷ms leidžiama tur ÷ti demokratij ą, kas suk ÷l÷ revoliucij ų bang ą ir masinius neramumus visoje Vidurio ir Ryt ų Europoje. 1989 m. Bulgarijoje buvo priverstas atsistatydinti valstyb ÷s vadovas T. Živkovas, šal į vald ęs daugiau nei tris dešimtme čius. Iškart po to prasid ÷jo masin ÷s demonstracijos Prahoje, kas l÷m÷ prezidento G. Husako (Gustáv Husák) ir komunist ų partijos aukš čiausi ų vadov ų atsistatydinim ą. Dar greitesn ÷s permainos vyko Vengrijoje, kur 1989 m. spal į Vyriausyb ÷ legalizavo opozicines partijas, kurios laisvuose rinkimuose lapkrit į galutinai sutriuškino komunistus. Pakankamai greitai įvykiai klost ÷si ir Lenkijoje, kur 1989 m. pabaigoje po „apskritojo“ stalo deryb ų tarp komunistin ÷s valdžios ir antikomunistinio jud ÷jimo „Solidarumas“ po pusiau laisv ų rinkim ų į Lenkijos parlament ą, premjeru paskirtas vienas iš „Solidarumo“ lyderi ų T. Mazowiecki. Baltijos šalyse opozicini ų jud ÷jim ų organizuotos protesto akcijos leido išstoti iš SSRS ir atkurti savo nepriklausomyb ę.17 Nors pats M. Gorba čiovas niekada neketino išardyti TSRS ir j ą valdžiusios komunist ų partijos, ta čiau jo vykdyta politika suvadino svarb ų vaidmen į, išlaisvinant Ryt ų Europ ą. Šiandien tarp beveik 100 valstybi ų18 , kurios prad ÷jo per ÷jim ą į demokratij ą XX a. pabaigoje, daugiau nei 20 procent ų gali b ūti vadinamos s ÷kmingai veikian čiomis demokratijomis. Pirmiausia - tai Vidurio Europos, Baltijos valstyb ÷s ir kelios Lotyn ų Amerikos – Čil ÷, Urugvajus, Brazilija, bei Ryt ų Azijos - Taivanas, Piet ų Kor ÷ja. Kitais atvejais kaip Baltarusijoje, Uzbekistane, Turkm ÷nistane atsik ūr÷ autoritariniai režimai, kitur atsiranda įvair ūs pusiaudemokratiniai režimai.

1.1.2. Pokomunistin ÷s transformacijos kriterijai pagal Z. Nork ų

Režim ų tipus b ūdingus pokomunistin ÷ms šalims yra suskirst ęs H. Kitschelt. Čekiją ir buvusi ą Ryt ų Vokietij ą H. Kitschelt priskiria šalims, kurios į demokratij ą at ÷jo iš biurokratinio autoritarinio komunistinio režimo. Tokiose šalyse pereinamuoju laikotarpiu

17 Lietuva 1990 m. pirmoji iš trij ų Baltijos valstybi ų paskelb ÷ šalies nepriklausomyb ÷, o po met ų 1991 m. Tai padar ÷ Latvija ir Estija. 18 Samuel Huntington skiria tris demokratizacijos bangas, kur tre čioji banga, prasid ÷jo 1974 m. su demokratizacija Portugalijoje ir t ęs÷si Piet ų Europoje, Lotyn ų Amerikoje ir Ryt ų bei Vidurio Europoje. Huntington S. P. The Third Wave. Democratization in the Late Twentieth Century. 1991. p. 16.

18 valdantysis režimas žlugo nesp ÷jęs imtis joki ų prevencini ų veiksm ų, komunist ų partija nesp ÷jo reformuotis ir prarado savo įtak ą. Serbij ą, Rumunij ą, Rusij ą, Ukrain ą, Baltarusij ą ir Soviet ų S ąjungai priklaususias Azijos respublikas priskiria patrimoninio komunistinio režimo šalims. Tokiose šalyse opozicija buvo griežtai ribojama, tod ÷l per ÷jim ą kontroliavo „iš viršaus“ buv ęs elitas. Vengrij ą, Lenkij ą, Slov ÷nij ą, Kroatij ą ir Baltijos šalis H. Kitshelt priskiria šalims at ÷jusioms iš tautinio komunizmo režimo, kuris buvo švelnesnis ir nuosaikesnis nei biurokratinis autoritarinis. Ši ų šali ų politinis elitas steng ÷si laikytis autonomiškai nuo Soviet ų S ąjungos, o pereinamuoju laikotarpiu leidosi į derybas su opozicija, taip neprarasdamas savo pozicij ų visuomen ÷je. 19 Z. Norkaus teigimu, įvertinti pokomunistin ę transformacij ą galima dviem b ūdais. Pirma, galima m ąstyti kaip apie proces ą, kuriuo art ÷jama prie tam tikro tikslo atliekant tam tikrus pertvarkymus („nam ų darbus“), kol pagaliau nepadaryt ų darb ų nebelieka. Šiuo atveju pažangos matas yra kelias, kur į dar reikia nueiti iki paskirties taško. Antra, galima m ąstyti kaip apie proces ą, vis labiau nutolinant į nuo tam tikros pradin ÷s b ūkl ÷s. Šiuo atveju matu galima laikyti poky čių, kuriuos pokomunistin ÷ šalis patiria, atitoldama nuo pirmin ÷s (komunistin ÷s) b ūkl ÷s, mast ą (plot į) ir gyl į.20

1.1.2.1. Iš ÷jimo orientacija

Z. Norkus skiria keturis kriterijus, nusakan čius transformacijos pob ūdį: iš ÷jimo orientacija, būdas, kelias ir baigtis. Iš ÷jimo orientaciją apibr ÷žia iš ÷jimo ideologija, kurios pob ūdį lemia to iš ÷jimo galutini ų tiksl ų samprata bei praeities vertinimas. 21 Iš ÷jimo iš komunizmo orientacij ą išsamiau yra apraš ęs M. P. Šaulauskas, kuris j ą klasifikuoja į kontinuacin ę, restitucin ę, imitacin ę ir inovacin ę orientacijas. Pokomunistin ÷ transformacija (arba socialinis kismas/kaita, kaip j į įvardina M. P. Šaulauskas) yra kontinuacin ÷, jeigu svarbiausiu jos tikslu laikomas tam tikr ų komunistinio laikotarpio laim ÷jim ų išsaugojimas ir komunistin ÷s sistemos tr ūkum ų ištaisymas (pvz. rinkos

19 Ramonait ÷, A. Posovietin ÷s Lietuvos politin ÷ anatomija. Vilnius: Versus aureus. 2007. p. 18-19 20 Norkus, Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje lyginamosios istorin ÷s sociologijos poži ūriu. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2008. p. 317 21 Ten pat, p. 326

19 reikšm ÷s ignoravimas). Kontinuacin ÷ pokomunistin ÷s transformacijos ideologija – tai ekskomunistinio ar neokomunistinio konservatizmo ideologija. Ji dominuoja Baltarusijoje bei daugelyje Vidurin ÷s Azijos respublik ų. Tokia orientacija kur į laik ą dominavo ir tokiose šalyse, kaip Rumunija ir Bulgarija, ta čiau v ÷liau j ą išst ūm÷ neoliberalioji imitacin ÷ transformacijos ideologija. 22 Inovacin ÷ orientacija kaip ir kontinuacin ÷ atsisako visus komunistinio laikotarpio aspektus vertinti vien neigiamai, ta čiau jeigu, kontinuacin ÷s ideologijos poži ūriu, komunistiniais laikais buvo daugiau ger ų negu blog ų dalyk ų, inovacin ÷s ideologijos poži ūriu, yra atvirkš čiai: blog ų dalyk ų buvo kur kas daugiau nei ger ų. Tokiai orientacijai b ūdingas kritiškas poži ūris į Vakar ų ekspert ų si ūlomus neoliberalius iš ÷jimo iš komunizmo receptus. Inovacinei orientacijai būdingas pragmatizmas bei atvirumas „tre čiojo kelio“ tarp kapitalizmo ir socializmo paiešk ų id ÷jai. Inovacin ę orientacij ą galima įžvelgti pokomunistin ÷s transformacijos procesuose Slov ÷nijoje. 23 Restitucin ÷ orientacija pokomunistin ÷s transformacijos tikslu laiko ikikomunistini ų laik ų ekonomin ÷s ir politin ÷s sistemos atk ūrim ą. Komunistinis laikotarpis vertinamas labai kritiškai, o vieninteliu pozityviu dalyku laikomas antikomunistinis pasipriešinimas. 24 Imitacinei ideologijai/orientacijai b ūdingas kritiškas poži ūris į ikikomunistin į laikotarp į, o savo tikslu laiko išsivys čiusi ų Vakar ų šali ų politin ę ir ekonomin ę sistem ą. Negatyvus komunistinio laikotarpio vertinimas yra imitacin ÷s ir restitucin ÷s ideologijos s ąly čio taškas, nors imitacin ÷je orientacijoje jis gali b ūti ne toks kategoriškas. Imitacin ÷ ir restitucin ÷ ideologija dominuoja Vidurio Europos ir Baltijos šalyse. 25 Tačiau V. Radžvilo teigimu, nereikt ų pamiršti fakto, kad imitacin ÷ orientacija pati savaime yra problemiška, nes ji gali b ūti siejama su fasadiniu šalies vakar ÷jimo reiškiniu, t.y. su tuo, jog iš principo įmanoma perimti ir m ÷gdžioti visas institucines demokratinio ir pilietinio socialinio gyvenimo formas kartu neperimant j ų turinio arba j į smarkiai iškreipiant. 26

22 Šaulauskas, Marius-Povilas. „Socialin ÷ kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos“, kn.: Socialiniai poky čiai: Lietuva, 1990/1998. Vilnius: Garnelis. 2000. p. 9-36 23 Ten pat, p. 9-36 24 Ten pat, p. 9-36 25 Ten pat, p. 9-36 26 Radžvilas, V. „Lietuva pokomunistin ÷s transformacijos labirintuose: tyrim ų paradigmos kont ūrai“, kn.: Socialiniai poky čiai: Lietuva, 1990/1998. Vilnius: Garnelis. 2000. p. 205

20 1.1.2.2. Revoliucija ir reforma

Kitas Z. Norkaus išskirtas pokomunistin ÷s transformacijos kriterijus yra iš ÷jimo b ūdas, kurio skirtumus nusako reformos ir revoliucijos s ąvokos. Vienas iš ÷jimo iš planin ÷s administracin ÷s ekonomikos b ūdų yra palaipsn ÷s reformos. Reform ų keliu demokratinis per ÷jimas prasideda nuo poky čių valdan čiojo elito politikoje, toliau seka institucij ų poky čiai – nustatomi b ūsimo demokratinio režimo konstituciniai pagrindai, o j į užbaigia pirmieji laisvi rinkimai, kurie atnaujina valdan čiojo elito sud ÷tį. Priešingas reformai iš ÷jimo b ūdas yra revoliucija. Revoliucijos atveju per ÷jimas prasideda senojo valdan čiojo elito kapituliacija d ÷l esam ą režim ą ištikusios katastrofos, arba žlugimo. Tai gali b ūti pralaim ÷jimas kariniame konflikte arba stichiniai masi ų maištai, kuri ų valdantysis elitas d ÷l vienoki ų ar kitoki ų priežas čių negali arba nesiryžta nuslopinti j ÷ga. Toliau nustatomi konstituciniai naujos santvarkos pagrindai bei įvyksta pirmieji laisvi konkurenciniai rinkimai. Šiuo b ūdu demokratizacija vyko buvusioje Čekoslovakijoje, Ryt ų Vokietijoje, Estijoje bei Latvijoje – tose šalyse, kurioms, anot H. Kitschelto, buvo b ūdingas biurokratinis autoritarizmas. 27 Politikoje viena iš dviej ų priešing ų iš ÷jimo iš komunistin ÷s sistemos b ūdų yra reformos iš viršaus, kuriomis autoritarinis režimas yra demokratizuojamas arba transformuojamas į autoritarin į ar pusiau autoritarin į pokomunistin į režim ą. Kitas – demokratin ÷ revoliucija iš apa čios, kai masi ų aktyvumo protr ūkis sunaikina sen ąjį valdant įjį elit ą, išlaisvindamas viet ą iškilti naujam. 28 S. Huntington revoliuciniam per ÷jimo tipui taip pat priskiria ir Rumunijos transformacij ą, ta čiau, Z. Norkaus teigimu, toks priskyrimas n ÷ra visiškai tikslus ir pagr įstas, nes po revoliucijos valdžia šioje šalyje atsid ūr÷ tiesiog kitos senojo valdan čiojo elito grupuot ÷s, kurios branduol į sudar ÷ diktatoriaus N. Ciausescu nemalon ÷je buv ę veik ÷jai, rankose. Apskritai tokiose šalyse, kaip Bulgarija ir ypa č Rumunija iki perversmo, tiesiog nebuvo opozicijos arba kontrelito. Čekoslovakijoje antikomunistinis kontrelitas išliko kaip palyginti nesen ų antikomunistinio pasipriešinimo epizod ų paveldas. Lietuvoje jis funkcionavo palyginti trumpu autoritarinio režimo liberalizacijos metu, ta čiau šalyse, kur tokio laikotarpio nebuvo, valdži ą savo rankose

27 Norkus, Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje lyginamosios istorin ÷s sociologijos poži ūriu. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2008. p. 434-435 28 Ten pat, p. 435

21 gal ÷jo išlaikyti senasis (eks)komunistinis elitas. Tod ÷l, anot Z. Norkaus, tiek Rumunija, tiek Bulgarija priskirtina demokratinio per ÷jimo tipui, kai jis vykdomas reformomis iš viršaus.29 Ta čiau dažnai yra keliamas klausimas ar 1989-1991 met ų politiniai įvykiai Vidurio ir Ryt ų Europoje bei kitose buvusios SSRS respublikose apskritai gali būti pavadinti revoliucija? Remiantis M. P. Šaulausko apibr ÷žimu, revoliucijos s ąvoka reiškia ne tik spart ų, bet ir esmin ę bendrab ūvio kait ą laiduojant į socialin į kism ą (socialinio kismo kategorija žymi vis ų bendrab ūvio (visuomeninio buvimo) strukt ūrų – socialini ų grupi ų, elgesio taisykli ų, vertybini ų orientacij ų, kult ūrini ų simboli ų ir t.t. – kitimo proces ą). Tod ÷l, pasak Šaulausko, pokomunistin ÷s revoliucijos scenarij ų atitinka bent trys priežastin ÷s revoliucinio kismo sudedamosios dalys. 30 Pirma, komunistinis pasaulis nepaj ÷g÷ konkuruoti su savo priešininku – liberaliuoju kapitalizmu – nei k ūryboje, nei ekonomikoje (ekonomikos ir gyvenimo lygio nuopuolis, did ÷jantis technologinis atsilikimas ir t.t.). Antra, komunistin ÷s visuomen ÷s elitas toli gražu nebuvo vienalytis – jame b ūta nemažai besivaržan čių grupuo čių (ortodoksai buvo nusiteik ę prieš reformatorius, regionai – prieš centr ą, mokslin ÷ ir k ūrybin ÷ inteligentija – prieš technokratus bei valdininkus ir t.t.). Tre čia, karini ų strukt ūrų neklusnum ą valdžiai parod ÷ nepavyk ęs Maskvos pu čas 1991 m. ir galiausiai masinio nepaklusnumo akcijos bei taiki ų s ąjūdži ų lavina užgriuvo tiek pa čią sovietin ę imperij ą, tiek ir jos satelitines prieigas Ryt ų Europoje – nuo profs ąjunginio Lenkijos „Solidarumo“, pilietinio S ąjūdžio bei Liaudies Front ų Baltijos valstyb ÷se iki kult ūrinio „Atminties“ ir kvazimilitaristinio „Skydo“ jud ÷jimo Rusijoje 31 . M. Oksenberg ir B. J. Dickson išskiria keturis elementus būdingus revoliucijoms. Pirmiausiai revoliucijos pasižymi prievartos ir j ÷gos naudojimu bei masiniu socialiniu pakilimu. Antra, revoliucija reiškia senojo elito pakeitim ą nauju elitu. Tre čia, revoliucijos greitai pakei čia centrini ų politini ų institucij ų s ąrang ą ir galiausiai revoliucijos padidina valstyb ÷s galias ir į politik ą įtraukia naujas gyventoj ų grupes. 32 Ta čiau pokomunistin ÷s revoliucijos atitinka revoliucijoms būdingus elementus tik iš dalies. Šaulauskas teigimu, jog pokomunistin ÷se revoliucijose akivaizdžiai pažeista įprastin ÷ iki šiol buvusi ų modernizacinio tipo revoliucij ų logika, kur akcentuojama neišvengiamumo, masin ÷s

29 Ten pat, p. 435 30 Šaulauskas, Marius-Povilas. „Socialin ÷ kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos“, kn.: Socialiniai poky čiai: Lietuva. 1990/1998. Vilnius: Garnelis. 2000. p 10 – 12. 31 Ten pat, p. 10 – 12. 32 Oksenberg, M., Dickson, B. J. The Origins, Processes, and Outcomes of Great Political Reform. A Framework of Analysis. In Rustow, D.A., Erickson, K. P. Comparative Political Dynamics: Global Research Perspectives. HarperCollins Publishers. 1991 p. 238 – 239.

22 mobilizacijos ir kruvinos valdan čiojo elito agonijos retorika. Pokomunistin ÷s revoliucijos atrodo lyg b ūtų apverstos aukštyn kojomis. Jos radosi ne apa čioms spaudžiant virš ūnes, o atvirkš čiai – virš ūn÷ms ver čiant apa čias jas spausti. Anot Šaulausko, pokomunistin ę revoliucij ą suk ÷l÷ ne nesulaikomos visuomeninio protesto bangos, o palyginti tylios – kabinetin ÷s – komunistinio partinio, vyriausybinio ir vadybinio elito vidin ÷s kovos. 33 Kai kurie tyrin ÷tojai išskiria ir tarpin į variant ą, j ų teigimu, 1989 – 1991 met ų įvykiai Ryt ų ir Vidurio Europos valstyb ÷se tur ÷jo ir revoliucijos, ir reformos bruož ų. Atsižvelgiant į tai buvo sukurta nauja „refoliucijos“ (reforma + revoliucija) sąvoka. Refoliucijos keliu demokratizacija prasideda, kai liberali autoritarinio režimo valdan čioji grupuot ÷ įgyja persvar ą prieš konservatyvi ąją ir pradeda ieškoti b ūdų, kaip užbaigti užsit ęsus į konflikt ą. Kaip ir reformos atveju, refoliucijoje b ūna liberalizacijos faz ÷, kai opozicijai leidžiama veikti legaliai, o ji ta laisve pasinaudoja mobilizuoti masin ę param ą.34 Komunistiniame pasaulyje šis demokratinio per ÷jimo tipas b ūdingas šalims, kurias H. Kitschelt priskiria tautinio komunizmo tipui. Tai Lenkija, Lietuva ir iš dalies Vengrija, nes Vengrijos iš ÷jime iš komunizmo itin ryšk ūs ir reformos bruožai. Anot Z. Norkaus, klasikiniu pavidalu refoliucija vyko Lenkijoje, kur veik ÷ stipri, pogrindyje veikianti politin ÷ j ÷ga, paj ÷gi mobilizuoti pla čiąsias mases. Ta čiau reikt ų pamin ÷ti ir Lietuvos atvej į, kur per ÷jimas į demokratij ą apib ūdinamas kaip „suder ÷ta revoliucija“, ir nors reformos bruož ų (per ÷jimas iš esm ÷s vyko taikiai ir politin ÷mis priemon ÷mis, o valstyb ÷s galios d ÷l ekonomikos modelio pasikeitimo ne padid ÷jo, bet labiau sumaž ÷jo) čia galima aptikti daugiau nei revoliucijos element ų, visgi Sąjūdžio, kaip masinio jud ÷jimo, gimimas ir veikla, staigus institucin ÷s s ąrangos pasikeitimas yra revoliucijos požymiai. 35 Skirtingai nuo reformos, kuri vyksta iš viršaus, kontroliuojant liberaliajai viešpataujan čio elito daliai, ir revoliucijos, kuri vyksta iš apa čios, refoliucijoje viešpataujantis ir opozicinis elitas sąveikauja kaip lygiaver čiai partneriai. Reformos atveju didžiausi ą įtak ą demokratinio per ÷jimo baig čiai turi vidiniai paties komunistinio ir ekskomunistinio elito konfliktai. Refoliucijos atveju tuos pagrindus lemia konfliktai d ÷l valdžios demokratin ÷s opozicijos viduje. 36

33 Šulauskas, Marius-Povilas. „Socialin ÷ kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos“, kn.: Socialiniai poky čiai: Lietuva. 1990/1998. Vilnius: Garnelis. 2000. p. 13 – 14. 34 Norkus, Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje lyginamosios istorin ÷s sociologijos poži ūriu. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2008. p. 435-436 35 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema: s ąranga ir raida Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. p. 20 36 Norkus, Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje lyginamosios istorin ÷s sociologijos poži ūriu. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2008. p. 434-436

23 1.1.2.3. Kelias ir baigtis

Tre čiasis Z. Norkaus išskirtas pokomunistin ÷s transformacijos kriterijus yra iš ÷jimo kelias. Kelio s ąvoka nusako faktin ę iš ÷jimo iš komunizmo trajektorij ą arba maršrut ą. Šios s ąvokos turinys sutapt ų su transformacijos orientacijos ir transformacijos b ūdo s ąvok ų turiniu, jeigu faktiniai pasirinkto transformacijos b ūdo padariniai sutapt ų su lauktaisiais, ta čiau neretai atsitinka taip, jog patys geriausi sumanymai žlunga arba sukelia pasekmes, priešingas pradiniams planams. Tai iliustruoja A. Shleiferio ir D. Treismano metafora, teigianti, jog pokomunistin ÷s reformos – tai žygis per kalnus be žem ÷lapio arba su žem ÷lapiu, kuris, kaip paaišk ÷ja „kelion ÷je“, yra netikslus. 37 Prat ęsiant ši ą metafor ą, reikt ų pažym ÷ti, kad skirtingos pokomunistin ÷s šalys į „kelion ę“ leidosi iš skirting ų pradini ų tašk ų ir susid ūr÷ su skirtingu „vietov ÷s reljefu“. Pradin į tašk ą ir „kelion ÷s reljef ą“ – o kartu ir faktin į kelion ÷s maršruto pob ūdį – l ÷m÷ komunistini ų ir ikikomunistini ų laik ų paveldas, kuris buvo labai nevienodas biurokratinio autoritarinio, tautinio ir patrimoninio komunizmo šalyse. 38 D÷l „vietov ÷s reljefo“ (t.y. nevienodai palanki ų ir nepalanki ų pokomunistin ÷s transformacijos vidini ų ir išorini ų s ąlyg ų) skirtingi buvo pokomunistin ÷s transformacijos keliai ir baigtys. Skirti pokomunistin ÷s transformacijos kelius ir baigtis reikia tod ÷l, jog skirtingos baigtys reiškia ir skirtingus kelius, ta čiau skirtingi keliai ir kelion ÷s b ūdai (revoliucija ar reforma) gali atvesti į t ą pat į paskirties tašk ą. Nors pokomunistin ÷s transformacijos pradžioje gal ÷jo atrodyti, kad tas paskirties taškas vienas ir tas pats (rinkos ekonomika ir liberalioji demokratija), prie jo art ÷jant, aiškiau matosi naujos kryžkel ÷s, nes egzistuoja skirtingi ir rinkos ekonomikos, ir liberalios demokratijos variantai. 39 Dabar matome didel ę pokomunistin ÷s transformacijos baig čių įvairov ę – pokomunistin ÷s šalys po 20 transformacijos met ų viena nuo kitos skiriasi kur kas daugiau negu jos išvakar ÷se. Galima konstatuoti, kad daugeliu atveju atvykimo taškai (kur iš tikr ųjų „atvyko“ viena ar kita šalis) labai skiriasi nuo pradini ų l ūkes čių. Ryškiausias pavyzdys gal ÷tų b ūti Rusijos Federacija. Jos valdžios elito sluoksniuose pirmaisiais pokomunistin ÷s transformacijos metais dominavo imitacin ÷ neoliberalioji ideologija. Iš ÷jimo iš komunizmo tikslas buvo paversti Rusij ą normalia vakarietiška šalimi. Šiuo metu ši ideologija Rusijoje jau yra marginali. J ą išst ūm÷ kontinuacin ÷ ir restitucin ÷ orientacijos. Kitas gana ryškus pavyzdys – tai Slov ÷nijos ir Estijos atvejai.

37 Ten pat, p. 329 38 Ten pat, p. 329 39 Ten pat, p. 329

24 1991 m. paskelbus nepriklausomyb ę, Estijoje į valdži ą at ÷jo nauji, su buvusia komunist ų partija nesusij ę žmon ÷s. Šiandien Estija laikoma toliausiai pažengusi liberalizmo keliu, o to priežastis, Z. Norkaus teigimu, tai, jog Estija nuo pat pradžios ryžtingai ÷m÷si „šoko terapijos“. Buvo įtvirtinta privati nuosavyb ÷, atvertos durys laisvam importui, kas sudar ÷ palankias s ąlygas užsienio investuotojams ir jau 2004 m. Estijos bendrasis vidaus produktas (BVP) viršijo 1989 m. lyg į.40 Slov ÷nija pasirinko kitoki ą transformacijos politik ą. Rink ÷jų pasitik ÷jim ą peln ę ekskomunistai, remdamiesi sav ų kairiosios pakraipos mokslinink ų, o ne Vakar ų patar ÷jų rekomendacijomis, ieškojo savito kelio ir palaipsnin ÷mis reformomis, su mažiausiomis socialin ÷mis s ąnaudomis suk ūr÷ konkurencing ą rinkos ekonomik ą. Ta čiau, kaip teigia pats Z. Norkus, pasirinktas transformacijos kelias – šoko terapijos ar žingsnis po žingsnio – savaime negarantuoja s ÷kmingo ekonomikos augimo. 41 Lietuva, kaip ir Estija, naudodama šoko terapij ą, pasuko liberalaus kapitalizmo k ūrimo keliu, ta čiau Lietuvos bei kai kuri ų kit ų rinkos ekonomikos šali ų 2004 m. bendrasis vidaus produktas dar nebuvo pasiek ęs 1989 m. lygio, o Baltarusija ir Slov ÷nija j į jau buvo viršijusios. Be to, Lietuv ą d ÷l socialini ų ekonomini ų problem ų ištiko masin ÷ emigracija, o Baltarusijoje ji visai nedidel ÷. Nepaisant šalies pasirinktos iš÷jimo orientacijos, b ūdo ar kelio, vis tik daugelio Vidurio ir Ryt ų Europos valstybi ų pagrindinis siekis buvo sukurti normaliai veikian čią (pagal vakarietišk ą standart ą) demokratij ą su rinkos ekonomika. Galima išskirti Baltijos valstybes, kurios demokratizacijos darbotvark ę, skirtingai nei Vidurio Europos valstyb ÷s, tur ÷jo derinti su valstybi ų nepriklausomybes atk ūrimu. Ta čiau, kaip paaišk ÷jo, sukurti funkcionali ą demokratij ą n÷ra taip paprasta. Demokratizacija tai ilgas ir sud ÷tingas procesas. A. Krupavi čiaus ir A. Lukošai čio teigimu, demokratizacija pl ÷tojasi kaip laipsniškas keli ų fazi ų procesas. Pradžioje vyksta atsiv ÷rimas - tai demokratijos fermentacijos ir politin ÷s liberalizacijos laikas, kuris atveria esamos diktatūros plyšius, o esmin÷ poslinki ų linija yra griežto ir nuosaikaus politinio kurso šalinink ų santykiai. Toliau vyksta perversmas , kai žlunga senasis režimas ir greitai formuojasi nauja demokratin ÷ sistema per laisvus rinkimus, demokratin ę institucij ų s ąrang ą, dažnai ir per naujos konstitucijos paskelbim ą. Po per ÷jimo ateina konsolidacijos laikas kaip l ÷tas, bet tikslingas procesas, kuris demokratines formas

40 Ten pat, p. 619 - 640 41 Ten pat, p. 619 - 640

25 pripildo demokratinio turinio per valstyb ÷s institut ų reform ą, reguliarius rinkimus, pilietin ÷s visuomen ÷s stipr ÷jim ą ir visos visuomen ÷s pripratinimą prie nauj ų demokratini ų žaidimo taisykli ų.42 Anot V. Anuškevi čiaus, yra dvi teorin ÷s per ÷jimo į demokratij ą baz ÷s. Pirmoji – m÷gdžiojimo teorija – b ūti moderniu, vadinasi, atsikratyti tradicini ų vertybi ų ir kopijuoti vakarietiškas tradicijas. Antroji teorija arba požiūris – kaupiamasis. Universali Vakar ų patirtis perimama remiantis tradicin ÷mis vertyb ÷mis, tai nauj ų vertybi ų įtraukimas į sen ą sistem ą.43 Daugeliu atvej ų pokomunistin ÷ transformacija Vidurio ir Ryt ų Europoje, o ypa č Baltijos valstyb ÷s tur ÷jo vykti pritaikant pirm ąją m ÷gdžiojimo teorij ą, ta čiau kadangi per ÷jimas iš totalitarin ÷s santvarkos į demokratin ę yra daug sud ÷tingesnis procesas nei demokratijos virtimas totalitarizmu, vis tik nemažai buvo perimta iš senojo režimo.

1.2. Posovietin ÷ (pokomunistin ÷) transformacija Lietuvoje

Lietuvos kelias į demokratij ą dažnai vadinamas „suder ÷ta revoliucija“ arba „suder ÷tu per ÷jimu“. Lietuva kaip ir kitos Vidurio Europos ir Baltijos valstyb ÷s buvo „antrojo demokratijos bandymo“ šalis, t.y. įgijo demokratijos patirt į tarpukario laikotarpiu. Institucin ÷ demokratija čia gim ÷ per politin į kylan čio alternatyvaus naujojo jud ÷jimo ir komunist ų-reformatori ų dialog ą, o nauja demokratin ÷ tvarka buvo santykiškai laipsnišk ų poky čių rezultatas. Lietuvos pokomunistin ę transformacij ą M. P. Šaulauskas skirsto į du laikotarpius: revoliucin į ir evoliucin į. Pirmasis - revoliucinis (1988-1992 m.) - ap ÷m÷ ideologini ų nuostat ų formavim ą bei teisin į ir konstitucin į j ų įtvirtinim ą. Tuo metu pagrindin ÷s strukt ūrin ÷s visuomen ÷s charakteristikos (turtin ÷s, ekonomin ÷s, demografin ÷s, organizacin ÷s, profesin ÷s, šeimos ir pan.) kito palyginti menkai. Poky čių mastas nebuvo itin didelis. M. P. Šaulausko teigimu, radikaliausios permainos buvo ap ÷musios tik du aspektus: viešojo diskurso erdves - aikštes,

42 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A., Lietuvos politin ÷ sistema: sąranga ir raida Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. p. 22 43 Anuškevi čius, V. „Pokomunistini ų šali ų sunkumai ir juos s ąlygojantys veiksniai“, kn.: Transformacija Ryt ų ir Vidurio Europoje: l ūkes čiai ir tikrov ÷. Klaip ÷da: Klaip ÷dos universitetas. 1996. p 83.

26 gatves, knygynus, žiniasklaid ą bei politikus ir intelektualus: valdan čiąją bei opozicines partijas, kūrybines s ąjungas ir akademines institucijas. 44 Tai savo ruožtu smarkiai skatino tiek jau esam ų pilietin ÷s visuomen ÷s institucij ų - nuo profesini ų s ąjung ų iki uždraust ų politini ų organizacij ų ir Bažny čios - aktyvum ą, tiek ir nauj ų pilietini ų susivienijim ų - politini ų s ąjung ų ir partij ų – formavim ąsi. Kitaip sakant, pirmojo etapo transformacijos apimtis buvo minimali - ji ap ÷m÷ tik dvi bendrab ūvio plotmes: pilietin ę visuomen ę (nuo žiniasklaidos iki Bažny čios) ir valdan čiąją politin ę visuomen ę - politin į to meto valdžios elit ą bei jos institucijas (iš pradži ų partin ę nomenklat ūrą, o v ÷liau ir parlament ą, vyriausybines strukt ūras bei vietin ÷s valdžios institucijas). 45 Antrasis - evoliucinis - etapas, prasid ÷jęs 1992 m. labiau ap ÷m÷ strukt ūrines socialin ÷s tikrov ÷s transformacijas. Anot, M. P. Šaulausko, socialin ę pokomunizmo transformacij ą l ÷m÷ dvejopo pob ūdžio poky čiai. Pirma, tai sen ųjų, susiklos čiusi ų iki 1988 m. socialini ų sluoksni ų ir grupi ų keitimasis: pramon ÷s darbinink ų ÷m÷ spar čiai maž ÷ti, o paslaug ų sektorius - pl ÷stis. Antra, spar čiai prad ÷jo formuotis naujos socialin ÷s grup ÷s, kurios iki 1988 m. arba visai neegzistavo, arba buvo menkai pastebimos. 46 M. P. Šaulausko teigimu, revoliucinio laikotarpio įvykius Lietuvoje l ÷m÷ trys iš ÷jimo iš komunizmo orientacijos - restitucin÷, imitacin ÷ ir kontinuacin ÷, o evoliuciniu transformacijos laikotarpiu restitucin ÷ orientacija užleido viet ą imitacijai, kontinuacijai ir inovacijai. Revoliuciniu laikotarpiu politini ų tikrov ÷s princip ų ieškota tarpukario Lietuvos Respublikos sanklodoje (restitucin ÷ orientacija), o ekonomini ų - ekonomiškai klestin čiose liberalios demokratijos Vakar ų valstyb ÷se (imitacin ÷ orientacija). Iš ties ų 1990 m. kovo 11 d. antrosios Lietuvos Respublikos valstybingumas buvo įtvirtintas b ūtent atk ūrus paskutiniosios tarpukario Lietuvos Konstitucijos galiojim ą bei kruopš čiai laikantis vis ų tarptautin ÷s teis ÷s kanon ų. Beveik kiekvien ą restitucinio socialinio kismo žingsn į lyd ÷jo imitacin ÷s orientacijos padiktuoti poky čiai - žmogaus teisi ų, laisvosios rinkos principai, valstyb ÷s valdymo strukt ūros, socialin ÷s apsaugos sistema ir t.t.47 Tačiau restitucin ÷ ir imitacin ÷ orientacijos nebuvo vienintel ÷s nei revoliuciniu, nei evoliuciniu laikotarpiu. Kontinuacinis politini ų veiksm ų modelis taip pat buvo ne mažiau veiksmingas ir įtakingas. Tai, kad pradedant 1990-aisiais, antroji Lietuvos Respublika ÷m÷

44 Šaulauskas, Marius-Povilas, „Socialin ÷ kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos“, kn.: Socialiniai poky čiai: Lietuva. 1990/1998 . Vilnius: Garnelis. 2000. p. 10 – 12. 45 Ten pat. p, 10 – 12. 46 Ten pat. p, 10 – 12. 47 Ten pat. p, 10 – 12.

27 skai čiuoti atkurt ą politin ÷s ir socialin ÷s sanklodos laik ą, nesutrukd ÷ ir toliau vadovautis sovietin ÷s okupacijos metais priimtais įstatymais, šiuo atveju remiantis neveiksnia sovietine Konstitucija. O ryškiausias, M. P. Šaulausko teigimu, evoliucinio laikotarpio kontinuacin ÷s orientacijos veiksmingumo požymis – „lietuviškasis sindromas“ (t. y. ekskomunist ų partijos pergal ÷ 1992 m. rinkimuose), kuris v ÷liau išplito ir kitose pokomunistin ÷se Ryt ų Europos šalyse (Lenkijoje, Vengrijoje, Slovakijoje). 48 1997-1998 m. prezidento rinkimai, pasibaig ę Vakar ų pasaul į simbolizuojan čio išeivijos atstovo, o drauge ir imitacinio bei restitucinio socialinio kismo pergale, parod÷, kad į politines tradicini ų, t. y. restitucini ų ir kontinuacini ų orientacij ų batalijas vis smarkiau įsitraukia imitacini ų bei inovacini ų orientacij ų padiktuotos nuostatos. 49 M. P. Šaulauskas pokomunistin ę transformacij ą Lietuvoje skirsto į du laikotarpius. A. Krupavi čiaus teigimu, Lietuvos per ÷jimo į demokratij ą modelis labai panašus į modelius kituose buvusiose komunistin ÷se šalyse. Anot Krupavi čiaus, visoms Vidurio ir Ryt ų Europos šalims būdingi keli bendri bruožai: - demokratija taikoma atsižvelgiant į tarpukariu įgyt ą patirt į; - demokratija daugelyje pokomunistini ų Vidurio ir Ryt ų Europos šali ų pasiekta tarp naujai besiformuojan čio ir buvusio komunistinio elito politinio dialogo b ūdu; - Per ÷jimas s ąlyginai vyko be kraujo praliejimo. 50 Visi šie aukš čiau min ÷ti bruožai atitinka Lietuvoje tuo metu vykusius procesus. Pirma, Lietuva priskiriama „antrojo demokratijos bandymo“ šalims t.y., Lietuva nemažai per ÷m÷ iš pirmosios respublikos laik ų (antrosios Lietuvos Respublikos valstybingumas buvo įtvirtintas atk ūrus paskutiniosios tarpukario Lietuvos Konstitucijos galiojim ą, 1988-1990 m., susidarius sąlygoms teis ÷tai partij ų veiklai, pirmiausiai buvo atkurtos b ūtent tarpukariu veikusios partijos). Antra, Lietuvoje valdžios per ÷mimas vyko labai ramiai, iš pradži ų LKP ir S ąjūdis ÷jo išvien, tik v ÷liau prasid ÷jo tam tikra priešprieša tarp jau LDDP ir S ąjūdžio (TS/LK), ta čiau viskas vyko esant sveikai konkurencijai ir nenukrypstant nuo demokratijos norm ų. Tre čia, Lietuvoje esminis l ūžis atsiskiriant nuo SSRS vyko 1990 m. kov ą – 1991 m. saus į kuomet buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomyb ÷, o po dešimties m ÷nesi ų įvesta Raudonoji armija (sausio 13 – osios įvykiai). Tuomet reik ÷jo keturiolikos auk ų tam, jog įvykt ų tai, kas jau

48 Ten pat, p. 10 – 12. 49 Ten pat, p. 10 – 12. 50 Krupavi čius, A. The post-communist transition and institutionalization of Lithuania's parties. Rasta: http://www.tspmi.vu.lt/public_files/file_1204535700.pdf , Ži ūr÷ta: 2009 03 05

28 buvo neišvengiama – komunistin ÷s santvarkos žlugimas ir Lietuvos nepriklausomyb ÷s paskelbimas. 51 Remiantis A. Krupavi čiumi, S. Huntington, R. Rose, N. Munro, A. Steen, J. Novagrockiene ir kitais autoriais kitose darbo dalyse pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje bus nagrin ÷jama per politikos veik ÷jus, pirmiausiai per partijas ir atskirus politikus (politin į elit ą).

2. Politinio elito sąvoka

Šiame darbe Lietuvos politinis elitas bus traktuojamas, remiantis K. Masiulio definicija, kaip aukš čiausius valstyb ÷s postus užimantys asmenys (Seimo nariai, vykdomosios valdžios (Vyriausyb ÷s) atstovai). Politinio elito kaita bus apibr ÷žiama per atstovavim ą parlamente ir Vyriausyb ÷je, elito išsilavinimo kait ą ir priklausym ą buvusiai nomenklat ūrai bei TSKP, LKP ir LTSR-AT. Pati elito s ąvoka iš esm ÷s jau yra politin ÷, t.y. ja akcentuojamas valdžios klausimas: įtakos zon ų pasidalijimas, kova d ÷l dominavimo visuomen ÷je. Nors darbe bus remiamasi K. Masiulio pateiktu politinio elito apibr ÷žimu, ta čiau svarbu pamin ÷ti ir kit ų autori ų elito s ąvokas, kuri ų yra tikrai nemažai. Elito teorij ų klasikais laikytin ų autori ų būtų galima pamin ÷ti pakankamai nemažai, tačiau visuotinai pripaž įstami ir elito teorij ų pradininkais bei autoritetais laikomi yra M. Weber, A. Comte, V. Pareto, G. Simmel, G. Mosca, R. Michels, G. Lasswell, W.C. Mills, K. Manheim. Pagal V. Pareto apibr ÷žim ą - elito susidarymo priežastis lemia objektyviai egzistuojantys individ ų sugeb ÷jim ų skirtumai. Anot autoriaus yra žmoni ų, kurie turi neeilini ų sugeb ÷jim ų, bet j ų yra nedaug – tai visuomen ÷s elitas, be to, tik mažumos mažuma yra valdantys elitas, kuris vadovauja tvarkant visuomen ÷s politinius reikalus.52 V. Pareto elit ą skirsto į valdant įjį ir nevaldant įjį. Valdan čiajam elitui jis priskiria tuos atstovus, kurie daro, tiesiogiai ar netiesiogiai, didžiausi ą įtak ą valdymui ir politikai, o nevaldantysis elitas neatlieka lemiamo vaidmens vyriausyb ÷je ir politikoje. 53 Pagal W. C. Mills yra du valdžios lygiai - aukš čiausiasis ir vidurinysis, t.y. elitas bei subelitas. 54

51 http://www.laisve15.lt/Zuve-uz-lietuvos-laisve.htm 52 Novagrockien ÷, J. „Lietuvos valdži ų elito bruožai“. Kn. Lietuvos valdži ų elito teisin ÷s s ąmon ÷s ir savimon ÷s ypatumai. Vilnius: Eugrimas. 1998. p. 13 53 Ten pat. p. 13

29 Pagal G. Mosca yra dvi klas ÷s – valdan čioji mažuma ir valdomoji dauguma. Politin į valdym ą vykdo politin ÷ arba valdan čioji mažuma – politin ÷ klas ÷, kurios pagrindin ÷ susidarymo s ąlyga yra tam tikr ų individ ų bruožai ir sugeb ÷jimai. Elito s ąvok ą dabartinis lietuvi ų kalbos žodynas pirmiausiai pateikia kaip „geriausi, rinktiniai gr ūdai, augalai ar gyvuliai“ ir tik antroji reikšm ÷ nurodoma kaip „rinktin ÷ visuomen ÷s dalis, grietin ÷l÷“. 55 Elitologijos klasikai elit ą apibr ÷žia įvairiai, ta čiau visur atkreipia d ÷mes į į atsirandan čią riboto asmen ų skai čiaus valdži ą, vykdom ą pagal socialini ų organizacij ų efektyvum ą išreiškiant į hierarchijos princip ą.56 Dabartin ÷s elito teorijos politin į elit ą apibr÷žia kaip negausi ą, bet labai įtaking ą žmoni ų grup ę visuomen ÷je, kuri valdo mases. Tokio elito b ūvimas yra neišvengiamas bet kurioje visuomen ÷se. Anot R. Michels, toks piramidiškas visuomen ÷s sandaros principas, b ūdingas ne tik visuomenei, bet ir visoms organizuotoms strukt ūroms – partijoms, jud ÷jimams, draugijoms ir t.t. K. Masiulio ir T. Sudnicko teigimu, elitas pasižymi organizuotumu, o tai jam padeda išlikti; elitui b ūdinga specifiška raida (atranka į elit ą, jo cirkuliavimas); elitas yra savarankiškas ir nepriklausomas nuo masi ų; elitas išreiškia apibendrintas ir vertinamas visuomen ÷s nuostatas tiek savo veikla, tiek psichin ÷mis savyb ÷mis. Kitaip tariant elitas geriausiai reprezentuoja visuomenes vertybes. 57 Elitologijos klasik ų darbuose kalbama apie du poži ūrius į elit ą: institucin į ir reputacin į, kuri ų pagrindu kristalizavosi elito apibr ÷žimas. Ta čiau, anot K. Masiulis ir T. Sudnickas, galima skirti dar kelet ą poži ūri ų. Pirmajai kryp čiai atstovaut ų pozicij ų ir institucinis poži ūris, kuris teigia, jog elit ą sudaro formaliai svarbius sprendim ų darymo postus užimantys asmenys. Antrajai kryp čiai atstovaut ų reputacij ų poži ūris, pagal kur į elitas identifikuojamas remiantis visuomen ÷s nuomone, padedan čia nustatyti iš ties ų įtakingus asmenis. Tre čiasis poži ūris remiasi dviej ų etap ų metodu: pirmiausia atrenkami visuomenei svarb ūs sprendimai, kuri ų svarba apibr ÷žiama ne formaliai, o pagal j ų socialin į reikšmingumą (gali b ūti sprendim ų priimt ų siauro, neformalizuoto, aiški ų institucini ų r÷mų neturin čio organo, pvz., mafijos susitarimai ar lobist ų sandoriai), ir tik paskui identifikuojami sprendimus pri ÷mę asmenys, kurie ir bus laikomi tikruoju visuomen ÷s elitu. Ketvirtasis poži ūris –

54 Ten pat. p. 13 55 Dabartinis lietuvi ų kalbos žodynas. 2000. p. 150 56 Matonyt ÷, I. Posovietinio elito labirintai. Vilnius: Knygiai. 2001. p. 148 57 Masiulis, K. ir Sudnickas, T. Elitas ir lyderyst ÷. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 2007. p. 11

30 distribucinis (paskirstymo) – taip pat remiasi dviej ų etap ų metodu: pirmiausiai domimasi formaliai priimt ų sprendim ų rezultatais, kas ir k ą laimi ar praranda, atitinkamai nustatomi laim ÷tojai, kurie pagal š į apibr ÷žim ą ir sudaro elit ą, t.y. nedidel ę asmen ų grup ę, kurios labui veikia visos visuomen ÷s strukt ūra. 58 Du pirmieji klasikin ÷s tradicijos besilaikantys apibr ÷žimai (pozicij ų arba institucinis ir reputacij ų), akcentuojantys veik ÷jų, o ne veiklos aspekt ą, dominuoja posovietini ų visuomeni ų analiz ÷se. A. Z. Kaminski ir J. Kurczewska nurodo, kad elitas naudoja dvi institucin ÷s k ūrybos strategijas: iš viršaus į apa čią, kai nauj ų institucij ų formavimas koncentruojamas siauros elito grup ÷s rankose ir kai naujas politinis režimas atsiranda kaip deryb ų ir kompromis ų tarp daugelio vietos, nacionalini ų ir funkcini ų elito grupi ų. Pereinamuoju į demokratij ą laikotarpiu kaip strategin ÷s elito grup ÷s išskiriamos: „kietosios linijos" šalininkai ir senojo valdan čiojo elito nuosaikieji bei opozicinio elito radikalai ir nuosaikieji. Bendra teorin ÷ nuostata, kad demokratizacija yra s ÷kminga, jei abi nuosaiki ųjų grup ÷s geba sudaryti politinius susitarimus ir kartu pereiti. Elito „suder ÷tas" per ÷jimas pripaž įstamas kaip palankiausias variantas stabiliai demokratijai susiformuoti. 59 G. Mosca teigia, jog n ÷ra nieko reikalingesnio visuomenei, išgyvenan čiai esminius socialinius poky čius ar beprecedentin ę režim ų transformacij ą, kaip atsakingas savimi pasitikin čios classe diriggente valdymas.60 Ta čiau staigus demokratijos iškilimas ir beveik visiškas politinio elito valdžioje pasikeitimas pokomunistin ÷se šalyse pasirod ÷ tes ąs „optin ÷ apgaul ÷“.61 Dalis senojo elito ne tik išliko valdžioje, bet ir išlaik ÷ dal į savo įtakos. Anot J. Novagrockien ÷s, labiausiai pastebima tai, kad ne tik valdžioje išlikusio senojo elito, bet b ūtent naujai į politik ą at ÷jusi ų elito atstov ų mentalitetas ir elgesys rodo vis dar gajaus valstybinio socializmo modelio t ęstinum ą.62 Anot R. D. Putman, jei valdži ą tur ÷ję ir j ą įgij ę

58 Matonyt ÷ I. Posovietinio elito labirintai. Vilnius: Knygiai. 2001. p. 141-142 59 Kaminski, A. Z., Kurczewska, J. Strategies of Post-Communist Transformations: Elites as Institution-Builders. In Grancelli B. (ed.) Social Change and Modernization: Lessons from Eastern Europe. Berlin, Walter de Gruyter. 1995. p. 139 60 Novagrockien ÷, J. „Lietuvos valdži ų elito bruožai“. Kn. Lietuvos valdži ų elito teisin ÷s s ąmon ÷s ir savimon ÷s ypatumai. Vilnius. Eugrimas. 1998. p. 15 61 Etzioni-Halevy, E. The Elite Conection. Cambridge: Polity Press. 1993. p. 1 62 Novagrockien ÷, J. „Lietuvos valdži ų elito bruožai“, kn. Lietuvos valdži ų elito teisin ÷s s ąmon ÷s ir savimon ÷s ypatumai. Vilnius. Eugrimas. 1998. p. 16-17

31 individai yra tiek vienodi, kad socialin ÷ elito sud ÷tis lieka nepakitusi, tai vargu ar galima kalb ÷ti apie elito transformacij ą.63 A. Krupavi čius skiria dvi elito grupes: sen ąjį - komunistin į elit ą ir nauj ąjį - alternatyv ųjį elit ą. Pastar ąjį sudaro buvusios komunist ų partijos „reformatoriai“, t. y. ekskomunistai, ir „nekomunistinis“ elitas: buv ę lojalios opozicijos kult ūrinio ir profesinio elito atstovai komunistin ÷s eros pabaigoje ir disident ų grupi ų, persekiojam ų senojo režimo, atstovai. Skirtingos ši ų elito grupi ų ištakos, anot A. Krupavi čiaus, nul ÷m÷ abipus į nepasitik ÷jim ą ir konfrontacij ą naujojo elito viduje. 64 Nagrin ÷damas Baltijos šali ų elito sud ÷ties kait ą, A. Steen skiria du elito tipus: „ideologiškai viening ą“ ir „konkurencin į“ elit ą. Ideologiškai vieningas yra sovietinio elito tipas, pasižymintis ištikimybe marksizmo- leninizmo principams, margas savo profesine sud ÷timi ir skirtinga socialine pad ÷timi, nulemta nomenklat ūrinio partinio patikimumo princip ų taikymo elito atrankos procese. 65 Konkurenciniam elitui b ūdinga strukt ūrin ÷ integracija, t.y. iš dalies sutampan čiu ir tarpusavy susijusi ų formali ų ir neformali ų komunikacij ų tarp elito nari ų ir įtakos s ąveika, konsensuso principo vyravimas priimant politinius sprendimus. Konkurencin į elit ą paprastai sudaro aukš čiausiosios ir aukš čiausios viduriniosios klas ÷s atstovai, įgij ę išsilavinim ą elitin ÷se aukštosios mokyklose.66 Baltijos šalyse, A. Steen teigimu, vyksta ne elito pasikeitimas, bet recirkuliacija. Pereinamajam elitui b ūdingi akivaizd ūs bendri bruožai: staigus iškilimas į valdži ą ir profesionalumo stoka, buvusiojo elito vyresniosios ir viduriniosios kart ų atstov ų elito sistemoje vyravimas.67 Kaip teigia A. Agh, į demokratij ą pereinan čiose šalyse vyrauja dvi elito vystymosi tendencijos: pereinamojo elito konsolidacija neotradicine forma; ir/arba pereinamojo elito transformacija į profesional ųjį elit ą bendrame postintegracijos procese.68 A. Agh pokomunistini ų krašt ų elit ą skirsto į penkis tipus. Pirm ąjį tip ą sudaro vadinamieji moral ÷s politikai, išsiskiriantys ypatingu politikos moralizavimo stiliumi. Deklaruodami

63 Putman, R.D. The Comparative Study of Political Elites. Englenwood Cliffs. New Jersey: Prentice Hall. 1976. p. 168 64 Krupavie čius, A. Models of Post-Communist Elites in Central Europe and the Baltics: Comparative Anglysis Budapest, Papers on Democratic Transition. 1996, Nr. 158. p. 14-16. 65 Steen, A. The New Elites in the Baltic States: Recirculation and Expulsion University of Oslo. 1994. p. 4. Rasta: http://tidsskrift.dk/visning.jsp?markup=&print=no&id=95788 , Ži ūr÷ta: 2009.04.10 66 Ten pat. 67 Ten pat. 68 Novagrockien ÷, J. „Lietuvos valdži ų elito bruožai“, kn. Lietuvos valdži ų elito teisin ÷s s ąmon ÷s ir savimon ÷s ypatumai . Vilnius. Eugrimas. 1998. p. 17

32 bekompromis ę politik ą, pagr įst ą moraliniais principais, jie save priešpriešina profesionaliosios politikos, kuri remiasi derybomis ir kompromisais, rutinai. Antrasis tipas – istorin ÷s vizijos politikai. Jie į politin ę aren ą įženg ÷ prieš pat per ÷jim ą į demokratij ą, bet komunistiniam režimui nebuvo reali opozicija. J ų politikos supratimas remiasi tautos istorinio t ęstinumo ir ikikomunistin ÷s praeities vizija. Istorin ÷s vizijos politikai siekia monopolizuoti visos tautos bendr ų interes ų atstovavim ą ir pirmenyb ę teikia valstybingumo fasado atstatymui, tod ÷l jie atstovauja nacionalistinio politinio stiliaus atmainai. Gausiausia grup ÷ yra atsitiktini ų, arba „šanso“, politik ų, į valdži ą patekusi ų palankiai susiklos čius pereinamojo laikotarpio aplinkyb ÷ms. Šis tikrasis „pereinamasis“ elitas, iškil ęs d ÷l politikos personalizacijos, kompensavusios institucin į vakuum ą, pasižymi karjerizmu, demagogiškais pareiškimais, siekiu monopolizuoti įgytas pozicijas, apribojant elito grupi ų galimybes patekti į valdži ą. Senoji nomenklat ūra, kuri sugeb ÷jo įsitraukti į nauj ų partij ų veikl ą ir taip užtikrinti socialistinio proceso t ęstinum ą, yra ketvirtasis elito tipas. Šie politikai, „atsivert ę“ į demokratus, daugiausia žinomi kaip dešini ųjų partij ų ekstremistai, paveld ÷ję senojo autoritarinio režimo politin ę kult ūrą. Dalis j ų artimesni penktajam elito tipui – profesionaliajam elitui. J į sudaro senojo režimo ekspert ų ir profesional ų atstovai bei naujieji jaunosios kartos politikai. 69 Aukš čiau išvardinti politinio elito tipai būdingi pradiniam pereinamojo etapo (transformacijos) laikotarpiui, ta čiau toks klasifikavimas jau neb ÷ra tikslus v ÷lesniems pokomunistin ÷s transformacijos etapams, nes kaip teigia J. Wasilewski, politinio elito konfig ūracija demokratizacijos laikotarpiu nuolat kinta, tod ÷l J. Wasilewski skiria tris skirtingas politinio elito grupes skirtingais demokratizacijos laikotarpiais. 70 Tai yra svarbu, nes kei čiantis laikme čiui (politiniai situacijai) kei čiasi ir tikslai, ir priemon ÷s tiems tikslams pasiekti, o tai ver čia reformuotis ir politin į elit ą.

69 Ten pat. p. 17-18 70 Wasilewski J. Three Elites of the Central-East European Democratization. In Markowski R., Wnuk-Lipinski E. (eds.) Transformative Paths in Central and Eastern Europe . Warsaw, Friedrich Ebert Stiftung. 2001. p. 134.

33 Lentel÷ Nr. 1. J. Wasilewski elito tipai skirtingais demokratizacijos laikotarpiais Elitas/Laikotarpis Elito bruožai Svarbiausi tikslai Masi ų-elito santykis Instituciniai Per ÷jimo elitas Misija ir vizija Simbolin ÷ politika pasirinkimai Demokratijos ir Naujos tvarkos Transformacijos elitas rinkos ekonomikos Reform ų politika inžinerija kūrimas Demokratijos Integracija ir Paskirstymo Konsolidacijos elitas konsolidacija ir susigyvenimas politika augimo skatinimas Šaltinis: Wasilewski J. Three Elites of the Central-East European Democratization. In Markowski R., Wnuk- Lipinski E. (eds.) Transformative Paths in Central and Eastern Europe. Warsaw, Friedrich Ebert Stiftung. 2001. p. 137.

Šioje dalyje remiantis įvairiais autoriais buvo aprašytos elito teorijos ir apibr÷žimai, kurie bus naudojami kitose darbo dalyse analizuojant Lietuvos politin į elit ą ir jo kait ą.

3. Sovietinio elito ypatumai. Nomenklat ūra

K. Marx ir F. Engels socializm ą mat ÷ kaip proletariato diktat ūrą. SSRS pritaikiusi Marx ir Engels teorij ą praktikoje skelb ÷ vis ą valdži ą deleguojanti Taryboms, ta čiau tai buvo tokia išsigimusi valdymo forma, jog nuo pat pradži ų aukš čiausioji valdžia buvo maksimaliai centralizuota ir sutelkta partijos elito rankose. Ir nors socialistin ÷s Lietuvos Konstitucijoje teigiama, jog visa valdžia LTSR priklauso liaudžiai, kuri t ą valdži ą vykdo per Liaudies deputat ų tarybas, sudaran čias Lietuvos TSR politin į pagrind ą,71 dar L. Trockis SSRS yra apib ūdin ęs kaip „išsigimusi ą darbinink ų klas ÷s valstybę“. Tas išsigimimas pasireišk÷ tuo, kad reali valdžia šioje šalyje priklaus ÷ ne darbinink ų klasei, bet savo interesais veikian čiam partini ų, ūkini ų, karini ų vadov ų sluoksniui. 72

71 Lietuvos Taryb ų Socialistin ÷s Respublikos Konstitucija. 1978 04 20, str. 2 72 Norkus, Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje lyginamosios istorin ÷s sociologijos poži ūriu. 2008. 202 psl.

34 Panašu, jog su kai kuriais pakeitimais tokia valdžios gali ų paskirstymo sistema veik ÷ iki pat SSRS žlugimo. Vadinamieji komunistiniai režimai buvo suprantami per vadov ų asmeninius bruožus, per j ų tarpusavio kovas.73 Alfred E. Senn apraš ÷ buvusi ą sovietin ę sistem ą kaip „galios piramid ę“, kuri atspindi partin ÷s strukt ūros ir konstitucin ÷s visuomen ÷s santykius, nurodydamas, kad ji institucionalizavo partijos valdži ą aukš čiau konstitucijos. 74 Tai iliustruoja socialistin ÷s Lietuvos Konstitucija, teigianti, jog „Tarybin ÷s visuomen ÷s vadovaujanti ir vairuojanti j ÷ga, jos politin ÷s sistemos, valstybini ų ir visuomenini ų organizacij ų branduolys yra Taryb ų S ąjungos Komunist ų partija (TSKP), kuri egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai“. 75 Svarbus aspektas tyrin ÷jant Lietuvos politin į elit ą yra tai, jog dalis „naujojo elito“ at ÷jo iš „senojo“, tod ÷l politinio elito transformacija Lietuvoje, glaudžiai ir neišvengiamai susijusi su sovietine nomenklat ūra ir jos funkcijomis. Pasak tyrin ÷tojos Irminos Matonyt ÷s, „mes paveldime ne tik sovietinius socialin ÷s sistemos iškrypimus, bet ir pa čius komunistus in persona .“ 76 K. Antanai čio teigimu, nomenklat ūra tai totalitarin ÷s sovietin ÷s valstyb ÷s administravimo sistema, persmelkta specifinio ir neviešo partinio valdymo, funkcionavusi kaip pastovios aukš čiausi ųjų valstyb ÷s pareig ūnų skyrimo ir kontrol ÷s sistema. Ši sistema pagimd ÷ pastoviai jai priklausiusi ų ir jai vadovavusi ų totalitarin ÷s valstyb ÷s biurokrat ų grupuot ę, taip pat vadinam ą nomenklat ūra, kuri tapo valdan čiuoju valstyb ÷s elitu. Priešingai, nei teig ÷ oficiali sovietin ÷s valstyb ÷s ideologija, sovietin ÷ visuomen ÷ nebuvo nei klasini ų prieštaravim ų neturinti, nei lygias galimybes visiems suteikian čia bendrija. Visuomen ÷s ir valstyb ÷s priešakyje atsid ūr÷ gana siauras visuomen ÷s sluoksnis, kuris nenor ÷jo savo valdžios dalintis su niekuo, tod ÷l jos santykiai su kitais visuomen ÷s sluoksniais buvo pagr įsti visuotine kontrole. 77 Žodis „nomenklat ūra“ lotyniškai reiškia s ąraš ą, katalog ą. Jis kilo iš paž įstam ų asmen ų sąraš ų sudarymo dar Antikoje. Tarp dabartini ų tarptautini ų žodži ų nomenklat ūros s ąvokos reikšm ÷ kiek pakito ir įgavo negyv ų daikt ų s ąrašo reikšm ę.

73 Matonyt ÷, I. Elito teorijos ir studijos sovietin ÷je bei posovietin ÷je visuomen ÷je. Sociologija. Mintis ir veiksmas , Nr. 4 (3). 1999. Rasta: http://www.ku.lt/sociologija/issue.php?uid=25 , Ži ūr÷ta: 2009 01 27. 74 Senn, A. E. Lietuvos partines sistemos formavimasis. Politologija, 2 (8). 1996. p. 3. 75 Lietuvos Taryb ų Socialistin ÷s Respublikos Konstitucija. 1978 04 20, str. 6 76 Matonyt ÷, I. Posovietinio elito labirintai. Vilnius: Knygiai. 2001. p. 146 77 Antanaitis, K. Sovietin ÷ Lietuvos, Latvijos ir Estijos Nomenklat ūra (1953 – 1990 m.). D ÷sningumai ir ypatumai . 2001. Kaunas. Disertacija VDU.

35 Ta čiau pats nomenklat ūros terminas, reiškiantis valdan čiąją klas ę, mokslin ÷s publicistikos perimtas iš 9-ajame dešimtmetyje išleisto M. Voslenskio veikalo „Nomenklat ūra“, kuriame aprašomi socialiniai ir kult ūriniai sovietini ų šali ų valdytoj ų klas ÷s bruožai. Kalbant apie sovietin ę valstyb ę, nomenklat ūra buvo suvokiama kaip vienos įstaigos ar organizacijos tiesiogiai skiriam ų, kontroliuojam ų ir atleidžiam ų pareig ūnų s ąrašas, kuris b ūtų visiškai įprastu reiškiniu, jei totalitarin ÷se valstyb ÷se vienai organizacijai (TSRS atveju – TSKP) nesuteikt ų vis ų jai oficialiai pavaldži ų ir nepavaldži ų pareig ūnų valdymo galimyb ÷s. 78 Brežnevin ÷ nomenklat ūra Soviet ų S ąjungoje buvo realiai SSRS valdžiusi klas ÷. Nomenklat ūra praktiškai kontroliavo visas gyvenimo sritis, o kartu ir naudojosi gausybe oficiali ų (gyvenimas geresniuose butuose, geresnis medicininis aptarnavimas, atskiros specializuotos parduotuv ÷s ir t.t.) ir neoficiali ų (galimyb ÷ vagyst ÷ms, kyši ų ÷mimui, korupcija, tarp j ų partin ÷ naryst ÷ arba įdarbinimas valstyb ÷s administravimo aparate) privilegij ų.79 Geresnis gyvenimas įstojus į partij ą tapo bendra visuomenine norma, tod ÷l neretai buvo stojama siekiant pragmatišk ų tiksl ų, o klientelistiniai ir korupciniai santykiai spar čiai plito ir sovietin ÷je visuomen ÷je. 80 Chruš čiovo ir Brežnevo valdymo laikais klientelizmo santykiai partijos viduje buvo net skatinami, o pati SSKP iš tikr ųjų sutapo su valstybe. Soviet ų S ąjungoje valstybin ÷s ir partin ÷s institucijos susiliejo į vientis ą griežtai centralizuotą ir uždar ą sistem ą, kurios viršuje buvo aukš čiausios TSKP institucijos. Vidaus ir užsienio politikoje visk ą l ÷m÷ kompartijos virš ūni ų, t.y. nomenklat ūros, nuomon ÷.81 Anot G. Tautvy čio, nomenklat ūrin ÷s sistemos veikimas Soviet ų S ąjungoje ir jos okupuotose valstyb ÷se buvo labai panašus į Petro I-ojo įvest ą rang ų tabelio sistem ą, t.y., visuomen ÷s nario status ą l ÷m÷ ne priklausymas kokiai nors luominei, ekonominiai ar kult ūriniai grupei, bet jo pad ÷tis valstyb ÷s tarnautoj ų hierarchijoje. 82 Bekurdama sau patog ų gyvenim ą, politin ę įtak ą, stabilius socioekonominius ryšius, vertybi ų sistem ą ir savo išskirtin į status ą visuomen ÷je, sovietin ÷ nomenklat ūra virto vienu iš konservatyviausi ų sovietin ÷s sistemos element ų. Ta čiau, kaip parod ÷ „perestroikos“ eiga,

78 Ten pat. 79 Bulota, R. SSRS reform ų išvakar ÷se nomenklat ūra ir inteligentija Lietuvoje. Darbai ir dienos Nr. 49. 2008. p. 73. 80 Ledeneva A. L. Russia's economy of favours: Blat, Networking and Informal Exchange. Cambridge, Cambridge University Press. 1998. 81 Antanaitis, K. Sovietin ÷s nomenklat ūros gniaužtuose. Baltijos respublikos ir SSRS diplomatija. Darbai ir dienos. Nr. 30. 2002. p. 215. 82 Tautvytis, G. Gyvenimas okupuotoje Lietuvoje: komunist ų propaganda ir tikrov ÷. Chicago: Pasaulio Lietuvi ų Archyvas. 1982.

36 nomenklat ūra nebuvo socialin ÷ grup ÷ su aiškiu sav ęs supratimu. Gorba čiovo reform ų metu ji netapo masine, organizuota j ÷ga ar aktyviu politiniu to meto dalyviu. 83 Sovietin ÷ nomenklat ūra nebuvo vienalytis monolitas, pirmiausiai d ÷l to, nes jai priklaus ÷ ne tik valstybin÷ biurokratija, bet ir tokios institucijos kaip saugumo tarnybos, kariuomen ÷ ir tie patys SSKP politiniai ir vykdomieji organai, o šios institucijos savo ruožtu vykdydamos reformas taip pat buvo linkusios ginti savuosius interesus. 84 Nomenklat ūros vientisumą Soviet ų S ąjungoje skaid ÷ ir jos federacinis pob ūdis, nes 14 iš 15 sąjungini ų respublik ų, išskyrus RSFSR, tur ÷jo savas komunist ų partijas, o tai sudar ÷ s ąlygas susiformuoti subnomenklat ūroms respublikiniu lygiu. Kiekviena sovietinio bloko šalis tur ÷jo savo nacionalin ę nomenklat ūrą, ta čiau d ÷l identišk ų s ąlyg ų j ų vis ų strukt ūra ir kult ūrin ÷ aplinka buvo labai panašios. Ta čiau blog ÷janti ekonomin ÷ pad ÷tis, stagnacija, nelanksti politin ÷ sistema ir biurokratizmas pamažu silpnino nomenklat ūros galias. Ir nors devintajame dešimtmetyje M. Gorba čiovas dar kart ą paband ÷ reformuoti komunistin ę tvark ą, ta čiau jau buvo per v ÷lu. Uždara komunistin ÷ nomenklat ūra, išsigim ÷, o komunist ų partijos ÷m÷ prarasti kontrol ÷s galimyb ę. Iš tikr ųjų permainos jau tik griov ÷ komunizm ą ir reišk ÷ pokomunistin ÷s tvarkos kūrim ą.85 Šalyse, kur komunistiniai režimai buvo primesti iš šalies, atsirando disidentiniai jud÷jimai, kuri ų priešakyje ženg ÷ nacionalin ÷ inteligentija, deklaruojanti šalies nepriklausomybę. Pasinaudodama Gorba čiovo reform ų suteiktomis politin ÷mis galimyb ÷mis inteligentija tapo vadovaujan čia j ÷ga mobilizuojant visuomen ę demokratiniams ir dažnai tautiniams siekiams. Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Slov ÷nijoje prezidentais buvo išrinkti rašytojai, tame tarpe ir Lietuva, kurios Aukš čiausiosios Tarybos pirmininku tapo profesorius. Ta čiau V. Laur ÷no teigimu, labai svarbus vaidmuo teko ir buvusiai nomenklat ūrai, kuri, nepaisant savo praeities, sugeb ÷jo pakankamai greitai persiorientuoti ir s ÷kmingai toliau dalyvauti politikoje. 86 Nomenklat ūra išsaugojo savo įtak ą netgi leidus formalius demokratinius rinkimus, nes ji išlaik ÷ savo strukt ūrą ir toliau manipuliavo valdinink ų nominavimo procesu, kuris gerai veik ÷ ir be

83 Bulota, R. SSRS reform ų išvakar÷se nomenklat ūra ir inteligentija Lietuvoje. Darbai ir dienos . Nr. 49. 2008. p. 74. 84 Ten pat. p. 74 85 Laur ÷nas, V. „Pokomunizmo įžvalgos aktualijos“, kn.: Transformacija Ryt ų ir Vidurio Europoje: l ūkes čiai ir tikrov ÷. Klaip ÷da. 1996. p. 4-13 86 Ten pat, p. 4-13

37 demagogin ÷s komunistin ÷s ideologijos bei iš TSRS centro organizuojamo kompartijos politinio monopolio. 87 1989 – 1991 metais vyk ę rinkimai Lenkijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje parod ÷, jog buvusi nomenklat ūra vis dar pakankamai gyvybinga. Tuomet buv ę nomenklat ūrininkai gavo 11 – 13 proc. elektorato bals ų. Tai ypa č ryšku Lietuvoje, kur buv ę komunistai pirmuose nepriklausomos Lietuvos Respublikos rinkimuose į parlament ą surinko absoliu čią daugum ą rink ÷jų bals ų. Formaliai nomenklat ūros egzistavimas Taryb ų S ąjungoje baig ÷si 1990 m. lapkrit į, kai TSKP CK Politbiuro nutarimu nomenklat ūra buvo paskelbta “panaikinta”. 88 Lietuvoje lemiam ą sm ūgį nomenklat ūrinei sistemai kaip valstyb ÷s administravimo modeliui sudav ÷ teisin ÷s LKP viešpatavimo baz ÷s (vadinamojo “6 straipsnio”) ardymas, kuris prasid ÷jo nuo pat pirm ųjų demokratijos žingsni ų. Ta čiau sovietme čiu išsivyst ę neformal ūs ryšiai tarp asmen ų priklausiusi ų nomenklat ūrai po SSRS griuvimo tapo pagrindu atsirasti plataus masto korupciniams ryšiams, nepotizmui ir favoritizmui. Nepatvirtintais duomenimis po 1992 m. Seimo rinkim ų beveik pus ÷ Lietuvos politinio elito vienaip ar kitaip priklaus ÷ nomenklat ūrai. 89 Ta čiau kaip teigia K. Antanaitis, nustatyti asmens priklausym ą ar nepriklausym ą nomenklat ūrai yra pakankamai sud ÷tinga, o dažnais atvejais ir visai ne įmanoma, nes didžioji dalis bent kiek patikimos informacijos yra archyvin ÷ medžiaga, o žinant, jog SSRS ir kitose komunistin ÷se valstyb ÷se visk ą vald ÷ Komunist ų partijos aparatas, tod ÷l vienintelis archyvas, kuriame buvo kompleksiškai kaupiami duomenys, susij ę su nomenklat ūra, yra LKP CK archyviniai fondai, kurie yra sunkiai prieinami, o be to dalis archyvo yra neišlik ęs ar sunaikintas.

4. Lietuvos politinis elitas

Šioje darbo dalyje bus nagrin ÷jama Lietuvos politinio elito atranka, atrankos modeliai, elito formavimasis, jo savyb ÷s ir ypatumai. Bus analizuojami ir lyginami tyrimo duomenys apie

87 Antanaitis, K. Nomenklat ūros transformacijos Lietuvoje 1988 – 1992 metais. Darbai ir dienos . Nr. 49. 2008. p.82- 83 88 Ten pat, p. 84 89 Antanaitis, K. Nomenklat ūros transformacijos Lietuvoje 1988 – 1992 metais. Darbai ir dienos . Nr. 49. 2008. p. 92

38 politinio elito išsilavinim ą.

4.1. Elito atranka

A. Krupavi čiaus teigimu, vienas svarbiausi ų socialini ų-demografini ų individ ų priklausomyb ÷s elitui rodikli ų yra išsilavinimas. Jis apibr ÷žia elito rekrutavimo socialin ę baz ę ir status ą. Valdinink ų rekrutavimas yra pakankamai sud ÷tingas procesas. Daugelyje šali ų jis atliekamas pagal nustatytas taisykles ir standartizuotas proced ūras, griežtai kontroliuojant pri ÷mimo į pareigas proces ą. Yra skiriami trys elito rekrutavimo modeliai: Konkurencinis - reikalaujantis profesionalios kompetencijos, kur svarbiausia yra žinios, įgūdžiai, patyrimas; „Gildinis" - jungiantis pirmojo modelio bruožus su reikalavimu nuosekliai kopti karjeros laiptais; Nomenklat ūrinis, kur (valdininko) lojalumas ir politinis patikimumas svarbiau už kompetencij ą.90 Ta čiau n÷ vienas ši ų modeli ų neegzistuoja gryna forma, nors pirmasis ir antrasis vyrauja demokratin ÷se šalyse, o tre čiasis – pokomunistin ÷se, nedemokratin ÷se ar pusiau demokratin ÷se šalyse. Galima išskirti ir ketvirt ąjį model į – patronat ą, kuris pla čiausiai taikomas nedemokratiniuose kraštuose, bet gajus ir pokomunistin ÷se šalyse, o fragmentiškai reiškiasi ir stabiliose demokratijose. 91 Tuometin ÷je Soviet ų S ąjungoje, įskaitant ir Lietuv ą, pla čiausiai buvo taikomas nomenklat ūrinis rekrutavimo modelis. Politinis ir ideologinis patikimumas ir lojalumas buvo vienas pagrindini ų valdinink ų atrankos kriterij ų. Norint tapti elito nariu, reik ÷jo įgyvendinti dvi s ąlygas: nomenklat ūros sistemoje kopti karjeros laiptais, o tai buvo įmanoma tik priklausant komunist ų partijai, tod ÷l antroji s ąlyga tapti ir būti komunist ų partijos nariu.92

90 Novagrockien ÷, J. „Lietuvos valdži ų elito bruožai“, kn. Lietuvos valdži ų elito teisin ÷s s ąmon ÷s ir savimon ÷s ypatumai . Vilnius. Eugrimas. 1998. p. 23-24 91 Ten pat, p. 23-24 92 Steen, A. The New Elites in the Baltic States: Recirculation and Change. University of Oslo. 1997. Rasta: http://tidsskrift.dk/visning.jsp?markup=&print=no&id=95788 , Ži ūr÷ta: 2009.04.10

39 Pereinamuoju laikotarpiu didžiausi ą įtak ą elito rekrutavimui dar ÷ Sovietinio režimo palikimas, sudar ęs s ąlygas neformali ų valdinink ų rekrutavimo kanal ų egzistavimui. Elito atrankoje labai svarbu ir tai, kas būtent kontroliuoja atrank ą – partija ar biurokratija. Be to, pats patekimo į parlament ą b ūdas – rinkimai, koreguoja įstatym ų leidžiamosios valdžios elito atrank ą. Esant mišriai rinkim ų sistemai, partinis elito rekrutavimo kontroliavimas susilpn ÷ja. Šiandien Lietuvoje esant mišriai rinkim ų sistemai, su reitingavimo galimybe partij ų s ąrašuose, elito atranka stipriai kontroliuojama rink ÷jų. Ir nors šiandien galima teigti, jog elito atranka vykdoma vis daugiau atsižvelgiant į kandidato įgytas žinias, patirt į, išsilavinim ą visgi senieji ryšiai - nomenklat ūriniai, profesiniai, taip pat ir esama partin ÷ priklausomyb ÷ formuoja savitarpio parama ir nauda paremtus santykius, kurie riboja patekimo į elit ą kanal ų pralaidum ą. Vienas pagrindini ų elito rekrutavimo kriterij ų yra išsilavinimas. Tradicin ÷se demokratin ÷se valstyb ÷se socialin ÷ politinio elito rekrutavimo baz ÷ šiuo poži ūriu yra gan ÷tinai siaura. Vokietijoje valdži ų elito grup ÷je vyrauja akademin į išsilavinim ą (dažniausiai teisin į) turintys ir patyrimo valstyb ÷s administravime įgij ę asmenys. Pranc ūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtin ÷se Amerikos Valstijose pagrindinis valdži ų elito šaltinis yra prestižin ÷s aukštosios mokyklos, ruošian čios aukš čiausio rango politikus bei valdininkus.

4.2. Lietuvos politinio elito išsilavinimas

4.2.1. Lietuvos Respublikos Vyriausyb ÷

Lentel ÷ Nr. 2. Ministr ų išsilavinimas pagal įgyt ą specialyb ę. Specialyb ÷ Vyriausyb ÷s I II III IV V VI VII VIII IX X XI XII XIII XIV XV Teisininkai 2 2 2 2 1 1 2 4 2 2 3 3 2 5 3 Ekonomistai 4 4 5 3 5 10 5 5 2 2 2 4 6 6 2 Inžinieriai 3 3 3 2 3 7 10 4 3 2 7 5 4 1 3 Baig ę gamtos - - 2 3 1 - - 2 1 2 1 1 - 2 2 mokslus Medikai 1 1 2 2 3 5 2 2 2 1 2 2 1 2 1 Filologai 1 1 1 1 - - - 1 - - - - 1 1 - Kult ūros ir 1 1 1 1 1 1 - 2 1 1 1 - 1 1 1 meno atstovai 93 Kiti 94 6 6 5 5 4 8 2 5 4 5 1 3 1 1 3

93 Aktoriai, rašytojai, režisieriai, solistai, dirigentai, dailininkai, architektai ir t.t.

40 Iš viso 18 18 22 20 18 32 21 25 15 15 17 18 16 19 15 ministr ų95 Šaltiniai: www.lrv.lt , www.lrs.lt , www.vrk.lt

Buvo tiriamas vis ų Lietuvos ministr ų (nuo 1990 m.) išsilavinimas pagal specialyb ę. Tyrimas parod ÷, jog visi Lietuvos Respublikos buv ę ir esami ministrai turi aukšt ąjį išsilavinim ą, ta čiau lyginant pagal įgytas ministr ų specialybes vyriausybi ų sud ÷tys yra pakankamai margos. Kaip teigia humanitarini ų moksl ų daktaras V. Dumbliauskas, ministro išsilavinimas pagal specialyb ę n ÷ra svarbu, nes partija ministr ą į ministerij ą siun čia kaip politik ą, kad jis priži ūr÷tų, kaip vykdoma jos rinkim ų programa. Vis d ÷lto ministro specialyb ÷ ir jo įgytos žinios yra svarbus faktorius vertinant vyriausyb ÷s profesionalum ą, nes vien patirties neužtenka.96 Anot V. Dumbliausko, politikas yra savaime profesija, o tokie politikos profesionalai, kaip J. Olekas, G. Kirkilas ar A. Kubilius n÷ra nei medikai, nei restauratoriai, nei fizikai - jie yra politikai. Pasak politologo, išmanyti konkre čią srit į turi viceministrai, ministerij ų sekretoriai. Ministro užduotis – priži ūr÷ti, kad b ūtų vykdoma partijos programa, rink ÷jams duoti pažadai. 97 Ta čiau svarbiausius sprendimus priima ir už juos atsako ne viceministras ar ministerijos sekretorius, o pats ministras, tod ÷l ministro įgyta specialyb ÷, neabejotinai, yra labai svarbi. Lietuvoje nuo 1990 m. kovo iki 2008 m. lapkri čio buvo suformuota penkiolika vyriausybi ų, nors kai kurios dirbo vos tris dienas 98 , ta čiau visos penkiolika bus skai čiuojamos kaip atskiros, o ministr ų išsilavinimas atitiks j ų pirm ąjį įgyt ą aukšt ąjį išsilavinim ą. Atliktas tyrimas parod ÷, jog populiariausios profesijos tarp Lietuvos buvusi ų ir esam ų ministr ų išliko tos pa čios. Populiariausia specialyb ÷, lyginant visas vyriausybes, yra ekonomika ir finansai. Kas ketvirtas ministras su aukštuoju ekonominiu išsilavinimu. Beveik visose vyriausyb ÷se asmen ų su tokiu išsilavinimu buvo daugiausiai (nuo 15 – 40 proc.), išskirtina tik VII- oji L. M. Stankevi čiaus vyriausyb ÷ (1996.02-1996.11), kurioje dominavo inžinieriaus profesij ą įgij ę ministrai. J ų dalis bendrame ministr ų kontekste toje vyriausyb ÷je sudar ÷ beveik 50 proc. (iš 21 ministro 10 tur ÷jo inžinerin į išsilavinim ą).

94 Žurnalistai, miškininkai, agronomai, žem ÷s ūkio specialistai, politologai, baig ę socialinius mokslus, filosofai, technologai, psichologai, pedagogai, istorikai, matematikai ir t.t. 95 Skai čiuojant visus ministrus (ir ministr ą pirminink ą), įskaitant ministrus be portfelio bei laikinai ministro pareigas einan čius asmenis, jei jie n ÷ra kitos ministerijos ministrai, taip nevis ą kadencij ą buv ę ministrai. 96 Sk ÷ryt ÷ J. Per 18 met ų ministr ų k ÷des išband ÷ 130 politik ų. Rasta: http://www.alfa.lt , Ži ūr÷ta: 2009 04 23. 97 Ten pat. 98 Antroji vyriausyb ÷, kuriai vadovavo ministras pirmininkas Albertas Šim ÷nas dirbo vos tris dienas nuo 1991 m. Sausio 10 d. – 1991 m. Sausio 13 d.

41 Antra populiariausia specialyb ÷ tarp ministr ų – inžinerija. Beveik vienas iš penki ų ministr ų turi inžinerin į išsilavinim ą. Daugiausiai inžinieri ų buvo jau min ÷toje VII-oje L. M. Stankevi čiaus vyriausyb ÷je (beveik 50 proc.), XI-oje Rolando Pakso (daugiau nei 40 proc.) ir XII-oje A. M. Brazausko (beveik 30 proc.). Tre čioje vietoje lieka ministrai su teisiniu aukštuoju išsilavinimu. Teisininkai sudaro apie 12 proc. vis ų ministr ų. Daugiausiai teisinink ų buvo VIII-oje G. Vagnoriaus ir XIV-oje G. Kirkilo vyriausyb ÷se. Jie sudar ÷ atitinkamai 16 proc. ir 26 proc. Vidutiniškai 10 proc. vis ų ministr ų turi medicinin į išsilavinim ą. Išskirti galima V-ąją B. Lubio (beveik 17 proc.) ir VI-aj ą A. Šleževi čiaus (beveik 16 proc.) vyriausybes. Ši ų keturi ų profesij ų atstovai buvo visose vyriausyb ÷se be išimties. Vis ų kit ų profesij ų atstovai sudaro vien ą tre čdal į vis ų ministr ų. Iš viso per 19 nepriklausomyb ÷s met ų Lietuvoje ministro pareigas (289 ministrai) ÷jo 141 asmuo (neskai čiuojant laikin ųjų ministr ų), dar penki tur ÷jo ministro be portfelio status ą. Vidutiniškai (neatsižvelgiant į tai, jog kai kurios Vyriausyb ÷s pakeit ÷ tik premjer ą, išlaikydamos nepakitus į ministr ų branduol į – A. Šim ÷no Vyriausyb ÷, arba pakeit ÷ tik dal į ministr ų – A. M. Brazausko II Vyriausyb ÷) kiekvienoje Vyriausyb ÷je pus ÷ ministr ų buv ę ankstesni ų Vyriausybi ų ministrai (50 proc. kaita). Nors per t ą devyniolikos met ų laikotarp į įvyko tik šeši parlamento rinkimai, Vyriausyb ÷s keit ÷si gerokai dažniau. Dabartinis Andriaus Kubiliaus vadovaujamas Ministr ų kabinetas tituluojamas penkiolikt ąja Vyriausybe. Lietuvoje vidutiniškai vienas ministras ministerijai vadovavo apie 26 m ÷nesius.99 Ilgiausiai ministro portfel į išlaikyti pavyko buvusiai socialin ÷s apsaugos ir darbo ministrei Vilijai Blinkevi čiūtei. Ji ministr ÷ buvo aštuonerius metus iš eil ÷s. Nedaug nuo jos atsiliko dukart krašto apsaugos ministro pareigas ÷jęs Linas Linkevi čius. Jis ministro pareigas ÷jo septynerius metus. Trumpiausiai truko finans ų ministro Rolando Matiliausko karjera. Jis ministru išbuvo kiek daugiau nei du m ÷nesius. Stabiliausiai dirbanti ministerija - Užsienio reikal ų ministerija. Nuo 1990-ųjų kovo ji tur ÷jo vos keturis vadovus. Dabartinis užsienio reikal ų ministras V. Ušackas yra penktasis ministras. Vidutiniškai vienas ministras ministerijai vadovavo po maždaug 56 m ÷nesius. Per 19 met ų dažniausiai keit ÷si Sveikatos apsaugos ir Finans ų ministerij ų vadovai. Atitinkamai kas 15 ir 16 m ÷nesi ų. Lyginant su pa čių Vyriausybi ų kaita (vidutiniškai keit ÷si kas 17

99 Neskai čiuojama dabartin ÷s Vyriausyb ÷ trukm ÷.

42 m÷nesi ų), tai beveik neišsiskiria iš bendro konteksto. Lyginant su kit ų pokomunistin ų šali ų vyriausyb ÷mis 100 (Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, po atsik ūrimo dirba jau penkioliktoji Vyriausyb ÷, Latvijoje – dvyliktoji, Estijoje – vienuoliktoji) Lietuvos Vyriausyb ÷s pagal trukm ę beveik neišsiskiria iš kit ų kaimynini ų šali ų.

4.2.2. LR Seimas

Lietuvoje aukšt ąjį išsilavinim ą turin čių parlamentar ų (lyginant visus Seimus nuo 1990 m. iki paskutiniojo 2008 m.) yra absoliuti dauguma, daugiau nei 95 proc. vis ų parlamento nari ų (žr. Pried ą Nr.1). Lyginant visus Seimus daugiausiai parlamentar ų yra įgijusi ų inžinerin ę specialyb ę. Tai gal ÷tų b ūti aiškinama, jog dauguma parlamentar ų aukšt ąjį išsilavinim ą įgijo dar sovietme čiu, kuomet tai buvo viena populiariausi ų ir gana perspektyvi specialyb ÷. Mažiausiai inžinieri ų išrinkt ų į parlament ą buvo 1990 m., nes tuomet daugiausiai į AT-AS pateko meno ir kult ūros atstov ų, akademik ų. Kituose parlamentuose nuo 1992 m. iki 2008 m. inžinieri ų skai čius labai panašus apie 20 proc. Antroji pagal populiarum ą specialyb ÷ dominuojanti tarp Lietuvos Seimo nari ų yra ekonomika. Ekonimin į išsilavinim ą turi maždaug apie 20 proc. buvusi ų ir esam ų Seimo nari ų, ir ši tendencija įgyti aukšt ąjį ekonomin į išsilavinim ą darosi vis populiaresn ÷, kas yra brandaus parlamento bruožas. S. Huntington teigimu, ekonominis vystymasis bei politinis vadovavimas yra du patys svarbiausi faktoriai, kurie lemia demokratijos pastovum ą ir tolesn į pl ÷tim ąsi ateityje. „Ekonominis vystymasis daro demokratij ą galima, o politinis vadovavimas – realia“.101 Ekonominis vystymasis ir apskritai valstyb ÷s raida, jos egzistencija neatsiejami nuo politikos, ir atvirkš čiai, politika remiasi ekonomika. Lyginant su ankstesniais Seimais, paskutiniajame ekonomist ų yra mažiausiai. Teisininko specialyb ÷ Lietuvos parlamentuose nebuvo ir vis dar n ÷ra dominuojanti, kaip tai yra išsivys čiusi ų demokratij ų parlamentuose. Lietuvoje maždaug kas dešimtas Seimo narys turi įgij ęs teisininko specialyb ę ir ši praktika t ęsiasi nuo pat AT-AS rinkim ų, nors AT-AS teisinink ų buvo daugiausiai. Tai, be abejo, įtakoja priimam ų teis ÷s akt ų kokyb ę.

100 Lyginama neatsižvelgiant į parlamento rinkim ų skai čių ir kitus vidaus bei išor ÷s kintamuosius, tur ÷jusius įtakos Vyriausybi ų kaitai. 101 Anuškevi čius, V. „Pokomunistini ų šali ų sunkumai ir juos s ąlygojantys veiksniai“, kn.: Transformacija Ryt ų ir Vidurio Europoje: l ūkes čiai ir tikrov ÷. Klaip ÷da. 1996. p. 83-89.

43 Pakankamai nemažai Lietuvos Seimuose asmen ų turin čių medicinin į išsilavinim ą. Apie 5-7 proc. vis ų parlamento nari ų yra įgij ę vien ą iš gamtos moksl ų specialyb ę. Panaš ūs skai čiai įgijusi ų agronomo ar kitoki ą su žem ÷s ūkiu susijusi ą profesij ą. Kiek mažiau žurnalist ų apie 4-6 proc. Pedagog ų apie 6-8 proc. Filosof ų dar mažiau jie sudaro vos kelis procentus, o paskutiniajame Seime toki ų visai n ÷ra. Apie 4-5 proc. parlamento nari ų sudaro istorikai ir filologai. Vis ų kit ų profesij ų atstov ų Lietuvos parlamentuose nuo 10 iki 30 procent ų. Visuose Seimuose buvo neturin čiųjų aukštojo išsilavinimo, bet toki ų parlamentar ų procentas n ÷ra didelis, nors paskutiniajame ir 1992 m. parlamente be aukštojo išsilavinimo buvo/yra po 6 narius.102 Profesionali ų103 politik ų Seime su kiekvienais naujais rinkimais vis daug ÷ja. Jei 1992 m. į Seim ą buvo perrinkti 43 Aukš čiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai, tai 2008 m. antr ą arba daugiau kadencij ų perrinkt ų parlamentar ų buvo 89.

4.2.3. Aukš čiausioji Taryba. Lietuvos komunist ų partija

Lyginant Lietuvos Seimo nari ų aukštojo išsilavinimo rodiklius su Lietuvos TSR Aukš čiausiosios Tarybos skai čiais, galima teigti, jog LR Seim ų nariai yra labiau išsilavin ę nei LTSR AT. Lentel ÷ Nr. 3. Lietuvos Respublikos Seimo nari ų išsilavinimas (1990-2008 m.): Seimo kadencijos Specialyb ÷ 1990-1992 1992-1996 1996-2000 2000-2004 2004-2008 2008-2012 Su aukštuoju 98,6 96 98,7 99,3 99,4 95,8 išsilavinimu proc. Šaltinis: www.lrs.lt , www.vrk.lt

Lentel ÷ Nr. 4. Lietuvos TSR Aukš čiausiosios Tarybos nari ų išsilavinimas (1967–1980 m.): Metai 1967 1971 1975 1980 Su aukštuoju 42,07 45,33 47,8 51 išsilavinimu proc. Šaltinis: LTSR Aukš čiausiosios Tarybos (septintojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1967, p. 147; Bikelis, P. LTSR Aukš čiausioj Taryba . Vilnius, 1976, p. 64; LTSR Aukš čiausiosios Tarybos (dešimtojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1980, p. 196.

Kaip matyti iš pateikt ų lenteli ų LTSR deputat ų skai čius su aukštuoju išsilavinimu gerokai

102 Lietuvoje maždaug kas septintas žmogus turi aukšt ąjį išsilavinim ą. http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1814 103 Profesional ūs parlamentarai apibr ÷žiami kaip antr ą ar daugiau kadencij ų Seime dirbantys asmenys

44 mažesnis nei LR Seimo nari ų. Ta čiau lyginant LTSR AT deputat ų išsilavinim ą su LKP ir LKP CK aparate dirbusi ų asmen ų išsilavinimu, galima pasteb ÷ti, jog pastar ųjų duomenys nepalyginamai geresni. Lentel ÷ Nr. 5. Išsilavinimas LKP aparate (1946-1987): Metai 1946 1949 1953 1956 1959 1964 1968 1970 1974 1980 1984 1987 Su aukštuoju 14,4 1,75 21,8 7,3 19,1 33,6 36,8 43,5 53,3 85,8 91 93,9 išsilavinimu proc. Šaltinis: Antanaitis, K. Lietuviškoji sovietin ÷ nomenklat ūra. Darbai ir dienos 7 (16). Kaunas: VDU. 1998. p. 215

Lentel ÷ Nr. 6. LKP CK nari ų išsilavinimas (1946-1987): Metai 1946 1953 1956 1959 1964 1968 1970 1974 1980 1984 1987 Su aukštuoju 24,8 26,9 40,7 61,2 74,8 81,5 84 89,6 97,7 99,4 100 išsilavinimu proc. Šaltinis: Antanaitis, K. Lietuviškoji sovietin ÷ nomenklat ūra. Darbai ir dienos 7 (16). Kaunas: VDU. 1998. p. 214

Kaip matyti iš aukš čiau pateiktos lentel ÷s Nr. 6, pirmaisiais pokario metais LKP CK nariai buvo labai menko išsilavinimo. Nepaisant to, jog iš TSRS siun čiami partiniai veik ÷jai dangst ÷si savo aukštomis kvalifikacijomis, vis tik trys ketvirtadaliai CK nari ų aukštojo išsilavinimo netur ÷jo ir po septyneri ų met ų. Po Stalino mirties 1953 m., prasid ÷jus destalinizacijai, per šešerius metus aukšt ąjį išsilavinim ą turin čių asmen ų procentas CK padvigub÷jo. V ÷liau tas procentas nuosekliai did ÷jo, kol 9-ajame dešimtmetyje aukštasis išsilavinimas tapo visuotinas ir net privalomas, kas įtakojo ir CK nari ų išsilavinim ą. 1987 m. aukštojo išsilavinimo neturin čių asmen ų CK visai nebeliko. Lyginant LKP CK ir LKP aparate dirbusi ų asmen ų išsilavinim ą, galima pasteb ÷ti, jog pokaryje aukšt ąjį išsilavinim ą LKP aparate tur ÷jo dar mažesnis žmoni ų skai čius nei LKP CK. 1946 m. tik 14,4 proc. LKP dirbusi ų asmen ų tur ÷jo aukšt ąjį išsilavinim ą, 1949 m. tokie asmenys sudar ÷ mažiau nei du procentus. Tai iš dalies s ąlygojo dažna darbuotoj ų kaita d ÷l „valym ų“, taip pat tam įtakos tur ÷jo ir politin ÷s kovos, kurios ypa č skaudžiai paliet ÷ išsilavinusi ų partini ų darbuotoj ų gretas. 104 Tik nuo 6-ojo pabaigos aukštojo mokslo diplomus turin čių partinio aparato darbuotoj ų skai čius ÷m÷ stabiliai augti, o 9-ajame dešimtmetyje toki ų darbuotoj ų (su aukštuoju išsilavinimu) procentas perkop ÷ 90 proc. rib ą. Svarbu pamin ÷ti lietuviškosios nomenklat ūros atstov ų išsilavinim ą, nes b ūtent jie tur ÷jo didžiausi ą įtak ą sprendimu pri ÷mime.

104 Antanaitis, K. Lietuviškoji sovietin ÷ nomenklat ūra. Darbai ir dienos 7 (16). Kaunas: VDU. 1998. p. 215

45 Lentel ÷ Nr. 7. Nomenklat ūros 105 išsilavinimas (1946-1986 m.) Metai 1946 1950 1953 1957 1961 1964 1968 1972 1976 1980 1984 1986 Aukštasis 20,8 11,6 11,8 7,2 16,1 22,2 31,8 42,2 68,2 89,8 78,9 92,5 išsilavinimas nomenklat ūroje proc. * Šaltinis: Antanaitis, K. Lietuviškoji sovietin ÷ nomenklat ūra. Darbai ir dienos 7 (16). Kaunas: VDU. 1998. p. 215 * Visoje LKP CK nomenklat ūroje Kaip matyti iš lentel ÷s Nr. 7 pirm ąjį okupacijos dešimtmet į nomenklat ūrinink ų išsilavinimo procentas buvo labai žemas. T ą paaiškina tuo metu išryšk ÷jusios antiintelektualin ÷s nuotaikos. Ta čiau laikui b ÷gant situacija keit ÷si – 7-ajame ir 8-ajame dešimtmetyje aukštasis išsilavinimas tapo pageidautinas, o 9-ajame dešimtmetyje net b ūtina s ąlyga s ÷kmingai nomenklat ūriniai karjerai. 106 Soviet ų S ąjungoje atsiradus b ūtinybei atskirai rengti aukšto rango vadovus, greta įprasto aukštojo išsilavinimo atsirado ir aukštojo partinio mokslo sistema. Partinio mokymosi mastai buvo milžiniški – 9-ajame dešimtmetyje apie 20 proc. gyventoj ų vienokia ar kitokia forma studijavo ideologinius mokslus. 107 Aukštasis partinis išsilavinimas buvo pageidautinas bet kokiam aukštesnio lygio vadovui, ypa č partiniuose organuose. Ta čiau tai nebuvo lengvai pasiekiamas mokslas. Aukštosios partin ÷s mokyklos klausytojai buvo nomenklat ūriškai rekomenduojami LKP CK Biure, o v ÷liau tur ÷jo būti patvirtinti TSKP CK. Lentel ÷ Nr. 8. Aukštasis partinis išsilavinimas (1956-1987 m.) Metai 1956 1959 1964 1968 1970 1974 1982 1984 1987 LKP aparate 26 10,7 18,4 20,2 22,2 27,2 35,9 33,6 32,3 proc. LKP CK 40,3 32,8 37,8 39,2 39,1 41 70,6 72,2 50,6 proc. Šaltinis: Antanaitis, K. Lietuviškoji sovietin ÷ nomenklat ūra. Darbai ir dienos 7 (16). Kaunas: VDU. 1998. p. 215

Lyginant 8 lentel ÷je pateiktus duomenis, išsiskiria 1956 m. skai čiai, tuomet 26 proc. asmen ų dirbusi ų LKP aparate ir net 40 proc. LKP CK tur ÷jo aukšt ąjį partin į išsilavinim ą, ta čiau jau nuo 1959 m. asmen ų su aukštuoju partiniu išsilavinimu procentas krito ir tik po 15 met ų 1974 m. v ÷l pasiek ÷ 1956 m. lyg į.

105 Nomenklat ūra ir jos atstovai bus aptarti 2.4. skyriuje. 106 Ten pat. p. 215 107 Jermalavi čius, J. Socialistin ÷ ideologija Lietuvoje: skiriama Didžiojo Spalio socialistin ÷s revoliucijos 70-me čiui. Vilnius: Mokslas. 1987. p. 265.

46 Tok į svyravim ą įtakojo tai, jog iš pradži ų LKP aparate ir LKP CK aukšt ąjį partin į išsilavinim ą tur ÷jo TSRS deleguoti asmenys, tod ÷l 6-ojo dešimtme čio pabaigoje jiems išvykus, aukšt ąjį partin į išsilavinim ą turin čių asmen ų kiekis sumaž ÷jo, ta čiau nuo 1974 m. tas procentas v÷l prad ÷jo did ÷ti, kol 9-ojo dešimtme čio pabaigoje persitvarkymo atneštos permainos nuvertino partinio išsilavinimo reikšmingum ą.108 Šiandieniniame Seime asmenys su aukštuoju partiniu išsilavinimu sudaro beveik pusantro procento (tokie yra du) vis ų į parlament ą išrinkt ų asmen ų. Išsilavinimas yra labai svarbus rodiklis vertinant ne tik paties parlamento ir vyriausyb ÷s kokyb ę ir profesionalum ą, ta čiau tai vienas iš kriterij ų, ypa č pokomunistin ÷se šalyse, vertinant politinio elito kaitos savybes. Lietuvoje, kur vidutinis parlamento ir vyriausyb ÷s nari ų amžius yra apie penkiasdešimt met ų, didžioji dauguma pirm ąjį aukšt ąjį išsilavinim ą įgijo dar tuometin ÷je Taryb ų S ąjungoje, o tai yra svarbu, nes įgytas žinias socialistin ÷je santvarkoje su planine ekonomika reikia taikyti demokratin ÷je santvarkoje su rinkos ekonomika.

5. Politini ų partij ų raida Lietuvoje

Šiuolaikin ÷ demokratija ne įsivaizduojama be politini ų partij ų. Politin ÷s partijos, partin ÷ vyriausyb ÷ ir partin ÷ sistema yra ši ų dien ų atstovaujamosios demokratijos rams čiai. 109 Anot Jan-Eric Lane ir Svante Errson, atstovaujamose demokratijose partijos yra svarbiausias politini ų veiksm ų variklis, nes b ūtent partijos iškelia į valdži ą politikus, kuri ų elgesys ir priimami sprendimai daro lemiam ą poveik į visuomenei. 110 Lietuvoje partin ÷s sistemos užuomazgos ir pirmosios partijos kildinamos net iš XIX a. pabaigos. Pirmosios Lietuvos 111 politin ÷s partijos susik ūr÷ dar XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. 1896 metais susik ūr÷ pirmoji politin ÷ organizacija – Lietuvos socialdemokrat ų partija (LSDP),

108 Antanaitis K. Lietuviškoji sovietin ÷ nomenklat ūra. Darbai ir dienos 7 (16). Kaunas: VDU. 1998. p. 215-216 109 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema :s ąranga ir raida Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. p. 297 110 Lane, J-E., Errson, S. Politics and society in Western Europe. London : SAGE Publ. 1999. p. 102 111 Lietuva tuo metu dar į÷ jo į Rusijos imperijos sud ÷tį

47 1902 metais buvo įsteigta Lietuvos demokrat ų partija (LDP), 1905 metais susik ūr÷ Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partija (LKDP) bei Lietuvos valstie čių s ąjunga (LVS). 112 Ta čiau to meto įvykiai, nepalanki geopolitin ÷ pad ÷tis neleido įsitvirtinti partinei sistemai. Pirmasis žingsnis, dav ęs pradži ą partij ų veiklos ir daugiapartin ÷s sistemos funkcionavimui Lietuvoje nutr ūkti, buvo 1926 m. valstyb ÷s perversmas. Antrasis žingsnis susij ęs su 1927 m. prezidento A. Smetonos sprendimu paleisti Seim ą. Ir galiausiai mirtinas sm ūgis partinei sistemai suduotas 1936 m. kuomet tuometinis vidaus reikal ų ministras partij ų veikl ą, išskyrus Lietuvos tautinink ų s ąjunga (LTS), visiškai uždraud ÷. Ir visgi, anot A. Krupavi čiaus ir A. Lukošai čio, partin ÷s demokratijos patirtis, sukaupta tarpukario Lietuvoje (1918-1936 m.), buvo reikšmingas veiksnys formuojantis moderniajai partinei sistemai. 1988-1990 m., susidarius s ąlygoms teis ÷tai partij ų veiklai, Lietuvoje pirmiausiai buvo atkurtos b ūtent anuo metu veikusios partijos.113 H. Kitschelt teigimu, Vidurio ir Ryt ų Europos partini ų sistem ų strukt ūrą įtakojo keletas esmini ų veiksni ų. Pirmiausiai komunist ų partij ų paj ÷gumas ir užsiimta pozicija. Antra, antikomunistini ų j ÷gų vienyb ÷s laipsnis ir tre čiasis veiksnys l ÷męs politinio pasidalijimo pob ūdį buvo ilgalaikiai socioekonominiai ir kult ūriniai procesai (industrializacijos ir sekuliarizacijos mastas, demokratinio valdymo patirtis).114 Anot R. Rose ir N. Munro, pokomunistin ÷se demokratijose partij ų formavimasis vyko nesant pilietin ÷s visuomen ÷s ar tik atsirandant jos užuomazgoms, tai yra visiškai priešingai nei Vakar ų Europoje. Tod ÷l santykin ÷ politin ÷ tuštuma, kuri ą paliko komunistinio režimo gri ūtis, sudar ÷ s ąlygas, kad fragmentiškos partin ÷s sistemos tapo daugumos nauj ųjų demokratij ų politinio gyvenimo norma. 115 R. Rose ir N. Munro išskiria kelet ą ypatybi ų apibr ÷žian čių nauj ųjų demokratij ų partin ę sistem ą. Pirma, per didel ÷ partij ų pasi ūla politikos arenoje. 2003 metais Lietuvoje buvo registruotos 42 politin ÷s partijos. Antra, didžiul ÷ partij ų tarpusavio konkurencija, kai parlamento rinkimuose dalyvauja iki keli ų dešim čių partij ų, kuri ą dar skatina proporcin ÷s rinkim ų sistemos taisykl ÷s, įgalinan čios laim ÷ti bent vien ą ar dvi vietas vidutiniškai net penkiolikai partij ų. 2000 m. į LR Seim ą pateko net 15 partij ų atstovai.

112 Krupavi čius, A. Politin ÷s partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla. Kaunas: Litterae Universitatis. 1996. p. 12-35. 113 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema: s ąranga ir raida Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004. p. 306-309 114 Ramonait ÷, A. Posovietin ÷s Lietuvos politin ÷ anatomija. Vilnius: Versus aureus. 2007. p. 18-19 115 Rose, R.. Munro, N. Elections and Parties in New European Democracies. Washington D.C., Congressional Quarterly Press. 2003 p. 36.

48 Tre čia, vyraujan čių partij ų politin ÷je arenoje nebuvimas ir nuolatin ÷ jų kaita valdžioje. Lietuvos atveju šis teiginys n ÷ra visai tinkamas, nes Lietuvoje nuo pat pirm ųjų parlamento rinkim ų 1992 m. išsiskyr ÷ dvi partijos, kurios visada buvo valdan čioje daugumoje kaip pagrindin ÷s koalicijos nar ÷s116 (žr. Pried ą Nr.2 ). Nors Lietuvoje kalb ÷ti apie dvipartin ę sistem ą dar labai anksti, ta čiau išskirti dvi pagrindines politines partijas, kurios iš esm ÷s formuoja politin ę darbotvark ę, tikrai galima. Ketvirta, ideologinis partij ų nenuoseklumas, kai konservatyvios partijos pasitelkia socialin ÷s lygyb ÷s lozungus, o socialdemokratin ÷s gali agituoti už darbdaviams palankesn ę politika nei liberalai, siekdamos sutelkti rink ÷jus. Lietuvos partijos nuo pat pirm ųjų rinkim ų buvo ideologiškai silpnos ir labiau orientuotos į vis ą rink ÷jų elektorat ą. Penkta, partij ų ir partin ÷s sistemos fragmentiškumo daugiadimensiškumas, t. y. bent minimalaus politinio sutarimo tr ūkumas ir partij ų skaidymasis asmenybi ų ir politini ų id ÷jų, senos ir naujos politin ÷s tvarkos, laisvos ir socialios rinkos ašyse. 117 Lietuvoje toks daugiadimensiškumas n ÷ra labai akivaizdus, ta čiau politinio sutarimo ir politin ÷s kult ūros tr ūkumas gan ryškus. Ta čiau, anot A. Bu činsko, tai s ąlygojo sovietinis palikimas, kai politin ÷ nesantaika buvo užprogramuota skubiai prad ÷jus spr ęsti valstyb ÷s atk ūrimo problemas, ko pasekoje partij ų viduje ir tarp partij ų prasid ÷jo lenktyn ÷s norint įrodyti ištikimyb ę nepriklausomyb ÷s id ÷jai. Toki ų lenktyni ų tikslas buvo ne pozityvi ų savo darb ų parodymas, o nuod ÷mi ų ieškojimas priešininko ar konkurento praeities veikloje. Tai ypa č pasireiškia dabartin ÷je partin ÷je konkurencijoje. Buv ęs sovietinis principas „viena partija - viena tiesa“ uzurpavo tuometin ÷s politin ÷s sistemos nari ų tarpusavio santyki ų erdv ę. Kiekviena naujai atsik ūrusi ar naujai susik ūrusi partija įsijaut ÷ į vienintel ÷s, tiesos monopol į turin čios partijos vaidmen į.118 Šiandien situacija Lietuvoje gerokai pasikeitusi, partijos neb ÷ra tokios uždaros ir linkusios į etnocentrizm ą, ta čiau ideologiniu poži ūriu, pasiryžusios daryti dideli ų nuolaid ų, o tai rink ÷jų akyse partijas labai suvienodina.

116 Visuose parlamentuose valdan čioje daugumoje buvo LDDP v ÷liau tapusi LSDP arba TS(LK), išskyrus 2000 m. kai rinkimuose daugiausiai bals ų gavusi LDDP liko opozicijoje ir buvo sudaryta mažumos koalicija, ta čiau jau 2001 m. valdan čioji Seimo dauguma pasikeit ÷. LSDP atsid ūr÷ pozicijoje. 117 Rose, R.. Munro, N. Elections and Parties in New European Democracies. Washington D.C., Congressional Quarterly Press. 2003. p. 51. 118 Bu činskas, A. „Politin ÷s transformacijos ir politin ÷s kult ūros raida“, kn.: Transformacija Ryt ų ir Vidurio Europoje: lūkes čiai ir tikrov ÷. Klaip ÷da. 1996. P 42-47

49 A. Krupavi čiaus teigimu, svarbiausia pokomunistin ÷s demokratizacijos dalis, yra partij ų ir daugiapartin ÷s sistemos atsiradimas. Tod ÷l detalizuodamas Lietuvos politin ÷s sistemos transformacij ą per politikos veik ÷jus pa čią transformacij ą skirsto į penkis etapus. Pirmasis etapas - ikipereinamoji kriz ÷ (1985-1988) – dominuoja Komunist ų partija, pradeda formuotis įvairios interes ų grup ÷s; Antrasis – konfrontacija (1988-1989) – dominuojantys politiniai veik ÷jai: interes ų grup ÷s, atsiranda politin ÷s partijos (megapolitiniai susivienijimai - LKP ir S ąjūdis); Tre čiasis - sistemos reforma (1990-1992) - dominuojantys politiniai veik ÷jai: interes ų grup ÷s, politin ÷s partijos (megapolitiniai susivienijimai - LKP ir S ąjūdis), atsiranda steigiamasis parlamentas; Ketvirtasis - demokratijos konsolidacija (1992-1996) - dominuojantys politiniai veik ÷jai: interes ų grup ÷s, politin ÷s partijos, atsiranda parlamentas, vykdomoji valdžia ir valstyb ÷s valdininkija; Penktasis etapas - stabili demokratija - interes ų grup ÷s, politin ÷s partijos, parlamentas, vykdomoji valdžia, valstyb ÷s valdininkija, teismai. Visi politikos veik ÷jai tampa santykinai autonomiški ir stabil ūs. 119 Partin ÷ sistema apibr ÷žiama kaip partij ų išsid ÷stymas, j ų svoris ir santykiai.120 Ta čiau dažnai lieka neaišku kaip reik ÷tų visa tai išmatuoti, tod ÷l norint apib ūdinti partin ÷s sistemos poky čius, svarbu išskirti partini ų sistem ų kriterijus. A. Ware partin ÷ms sistemoms suskirstyti naudoja keturis kriterijus: laipsn į, kuriuo partijos įsiskverbia į visuomen ę (kuo mažesnis skvarbos laipsnis, tuo lengviau atsirasti naujoms partijoms); partijų ideologij ą (partijos skirstomos į ideologines „šeimas“); partij ų param ą politinio režimo legitimacijai; partij ų skai čių politin ÷je arenoje. 121 Ta čiau dažnai partin ÷ms sistemoms klasifikuoti naudojami vienas ar keli kriterijai, paprastai pasikartojanti partini ų sistem ų klasifikacijos dimensija yra efektyvi ų partij ų skai čius, kuri, anot A. Krupavi čiaus, geriausiai atspindi partin ÷s sistemos institucionalizacijos ir jos

119 Ten pat. 120 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema: s ąranga ir raida Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004. p. 315 121 Ware, A., Political Parties and Party Systems. Oxford: Oxford University Press. 1996. p. 149-154

50 stabilumo tendencijas.122 Šis kriterijus apibr ÷žia partij ų paj ÷gum ą partin ÷je sistemoje, tod ÷l Lietuvos partin ÷ sistema daugiausiai bus matuojama naudojant partijų skai čių kaip pagrindin į kriterij ų. Lietuvos partin ÷s sistemos formavim ąsi galima suskirstyti į kelet ą pagrindini ų etap ų. Pirmojo etapo pradžia sietina su Sąjūdžio atsiradimu, kuomet 1988 m. birželio 3 d. inteligentijos 123 iniciatyva, sekant kit ų Baltijos šali ų pavyzdžiu, Vilniuje buvo įkurta Lietuvos Persitvarkymo S ąjūdžio iniciatyvin ÷ grup ÷, kuri ą sudar ÷ 35 žym ūs mokslo ir meno žmon ÷s. Nors tarp j ų buvo 17 komunist ų, bet S ąjūdis nuo pat pradži ų išspr ūdo iš komunistų partin ÷s kontrol ÷s. Iš pradži ų skelb ęsis nes ąs politin ÷ organizacija, Sąjūdis labai greitai tapo pla čių reform ų siekian čiu politiniu jud ÷jimu. Nuo 1988 m. lapkri čio m ÷nesio LPS už ÷m÷ savarankišk ą politin ę pozicij ą, vis labiau diferencijavosi nuo Lietuvos Komunist ų partijos (LKP) ir 1989 m. vasario 16 d. viešai deklaravo, kad jud ÷jimo pagrindinis siekis yra nepriklausomos Lietuvos Respublikos atk ūrimas. Taip jis tapo opozicija LKP, kuri dar apie pusmet į kartojo “perestroikos“ lozungus apie atsinaujinusią TSRS. Valdžia nepripažino S ąjūdžio vedamos politikos, tod ÷l S ąjūdis veik÷ pusiau legalioje zonoje, o tai ir dar ÷ j į populiar ų. 1988 m. spalio 22-23 d. įvyko S ąjūdžio suvažiavimas, po kurio buvo sukurti centriniai LPS koordinaciniai organai: LPS Seimas (220 nari ų) ir LPS Seimo taryba (35 nariai). Atsiribojimas nuo LKP vert ÷ stiprinti LPS organizacin ę strukt ūrą. 1989 m. lapkri čio 25 d. LPS Seimo tarybos pos ÷dyje buvo išrinktas LPS Seimo tarybos pirmininkas, kuriuo tapo Vytautas Landsbergis, buvo įkurtas profesionaliai dirbantis S ąjūdžio sekretoriatas. Po šio suvažiavimo Lietuvoje prasid ÷jo nauja epocha: buvo surengta eil ÷ masini ų miting ų, o politinio aktyvumo išaugimas skatino tautin į atgimim ą. Vienas svarbiausi ų žingsni ų kelyje į nepriklausomyb ę buvo pad ÷tas 1990 m. vasar į vykusiuose rinkimuose į Aukš čiausi ąją Taryb ą, kuriuos triuškinan čiai laim ÷jo Sąjūdžio kandidatai, laim ÷ję 96 iš 141 AT viet ų. Kitas žingsnis buvo žengtas, kuomet 1990 m. kovo 11d. susirinkusi

122 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema: s ąranga ir raida Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004. p. 317 123 Pagal socialin ę sud ÷tį vyravo tarnautojai, iš j ų gausiausia mokslininkų ir meninink ų grup ÷ – 283. 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Delegatai atstovavo maždaug 1000 r ÷mimo grupi ų, o pa čioje S ąjūdžio veikloje dalyvavo per 180 t ūkstan čių žmoni ų.

51 naujoji AT-AS savo pirmojoje sesijoje pirmininku išrinko Vytaut ą Landsberg į ir paskelb ÷ Lietuvos nepriklausomos valstyb ÷s atk ūrimo Akt ą.124 Antrasis etapas prasid ÷jo 1990 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomyb ę, kuomet prad ÷jo formuotis dvi politin ÷s srov ÷s – reali ą valdži ą tur ÷jusi Lietuvos komunist ų partija ir didel į žmoni ų palaikym ą tur ÷jęs, bet be realios valdžios – S ąjūdis. Paskelbus Lietuvos nepriklausomyb ę tarp LDDP (buvusios LKP) ir S ąjūdžio prad ÷jo ryšk ÷ti nesutarimai, kadangi iš esm ÷s skyr ÷si ši ų politini ų j ÷gų poži ūris į politini ų reform ų spart ą, santykius su Rusija, į komunistin ę praeit į, istorinio teisingumo atk ūrim ą ir kitus klausimus, kurie beatsikurian čiai valstybei buvo ypa č svarb ūs. 125 Priešprieša buvo tokia stipri, jog 1991-aisiais ir 1992-aisiais metais politiškai sąmoningi Lietuvos pilie čiai buvo pasidalij ę į Brazausko (LDDP lyderis) r÷m÷jus ir Landzbergio (S ąjūdžio lyderis) r ÷m÷jus,126 k ą atspind ÷jo ir 1992 m. pirmalaikiai Seimo rinkimai. Šis etapas buvo labai svarbus partin ÷s sistemos formavimuisi, nes prad ÷jo formuotis du politiniai jud ÷jimai (Lietuvos komunist ų partija (LKP → LDDP (Lietuvos demokratin ÷ darbo partija) → LSDP (Lietuvos socialdemokrat ų partija) ir S ąjūdis → TS/LK (T ÷vyn ÷s Sąjunga/Lietuvos konservatoriai), kurie iki šiol turi lemiam ą įtak ą Lietuvos partinei ir politinei sistemai. Tre čiojo etapo pradžia sutapo su 1992 m. parlamento rinkimais, kurie A. Krupavi čiaus teigimu, gal ÷tų b ūti apib ūdinami kaip pirmieji daugiapartiniai rinkimai Lietuvoje po nepriklausomyb ÷s atk ūrimo. Kokybiniu poži ūriu šie rinkimai surikiavo Lietuvos partijas į tris grupes. Pirmajai grupei priskirtinos partijos, kurios gauna pakankamai bals ų ir gali b ūti beveik tikros, jog išlaikys rink ÷jų param ą ir ateityje. Šiai grupei priklaus ÷ buvusi LDDP (nuo 2001 m. LSDP) ir S ąjūdis (nuo 1993 m. TS/LK). Antrajai grupei priskirtinos partijos, kurios gali tapti reikšmingomis, jei susijungia su kitomis politin ÷mis organizacijomis arba b ūna pakvie čiamos į koalicijas (tuometin ÷s LKDP bei LSDP, Liberal ų s ąjunga). Tre čiosios grup ÷s partijos, kurios negauna pakankamai bals ų, jog tur ÷tų atstov ų parlamente. Tokios partijos buvo Lietuvos laisv ÷s lyga, Tautos pažangos jud ÷jimas ir kitos. 127 Tre čiasis Lietuvos partin ÷s sistemos raidos etapas t ęs÷si iki 2000 m. parlamento rinkim ų. Šis tre čiasis etapas pasižym ÷jo tuo, jog iš dvipartin ÷s partij ų sistemos modelio, kuris dominavo iki

124 Dumbliauskas, P. Lietuvos S ąjūdžio istorija . 2008 01 24. Rasta: http://www.voruta.lt/article.php?article=1223 , Ži ūr÷ta: 2008.11.23 125 Ramonait ÷, A. Posovietin ÷s Lietuvos politin ÷ anatomija. Vilnius: Versus aureus. 2007. p. 26 126 Senn, A. E. Lithuania Awakening. Vilnius: Mokslo ir enciklopedij ų leidybos institutas. 2002 127 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema: s ąranga ir raida Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2004. p. 311-312

52 1992 m. Seimo rinkim ų, buvo pereita prie daugiapartin ÷s su vyraujan čia partija partin ÷s sistemos modelio. Šiuo laikotarpiu išsiskyr ÷ aišk ūs lyderiai (TS/LK ir LDDP), ta čiau nacionalini ų ir vietini ų rinkim ų gausa 128 į politin ę aren ą atved ÷ ir daugiau partij ų (LSDP, LCS ir LKDP), kurios pamažu partin ÷je sistemoje sudar ÷ „did įjį penket ą“, t.y. s ÷kmingiausiai pasirod ÷ visuose rinkimuose. Prasid ÷jo partij ų konstruktyvesnis bendradarbiavimas, sušveln ÷jo tarpusavio konkurencija ir konfrontacija. Ta čiau kita vertus, išryšk ÷jo ir tam tikr ų nerim ą kelian čių požymi ų. Vis ų pirma, nors partijos ir siek ÷ save labiau identifikuoti ideologiškai, ta čiau suformuoti ir išlaikyti stabilius ir autentiškus elektoratus sek ÷si sunkiai, tod ÷l rinkimuose dažnai buvo balsuojama vadovaujantis atmetimo principu. Šį teigin į patvirtina 1996 m. vyk ę parlamento rinkimai, kuriuose buv ę valdantieji patyr ÷ triuškinant į pralaim ÷jim ą.129 2000 m. Seimo rinkimai prad ÷jo naują partin ÷s sistemos formavimosi etap ą. Jei tre čiajame etape partin ÷s sistemos konfig ūracij ą buvo galima apib ūdinti kaip daugiapartin ę su vyraujan čia partija, tai nuo 2000 m. efektyvi ų partij ų skai čius rod ÷, jog Lietuvos partin ÷ sistema tampa vis labiau daugiapartin ÷. Prieš 2000 m. rinkimus bendras partij ų skai čius ÷m÷ did ÷ti, ta čiau nauj ų partij ų steigimasis vyko kit ų politini ų partini ų organizacij ų skilimo pagrindu. Per kelet ą met ų nuo TS/LK, LSDP ir LKDP atsiskyr ę partijos nariai įsteig ÷ savarankiškas partines organizacijas. Buvo įkurtos T ÷vyn ÷s liaudies partija, Nuosaiki ųjų konservatori ų s ąjunga, Socialdemokratija 2000, Moderni ųjų krikš čioni ų demokrat ų s ąjunga ir kitos. Ta čiau Seimo rinkim ų rezultatai parod ÷, jog naujoms partijoms partin ÷je sistemoje įsitvirtinti n ÷ra taip paprasta. Dauguma naujai susik ūrusi ų partij ų patyr ÷ visišk ą nes ÷km ę, o kitos apskritai pabijojo kelti kandidatus daugiamandat ÷je apygardoje, tod ÷l jau art ÷jant 2004 m. rinkimams įvyko atvirkštinis procesas: partijos prad ÷jo jungtis su stipresn ÷mis partijomis. Galima teigti, jog tuo laikotarpiu vyko priešingi dviej ų kryp čių procesai, iš pradži ų s ąlygoj ę partij ų skilimus, o v ÷liau – j ų vienijim ąsi. Partij ų vienijimosi tendencija išliko ir iki 2008 m. parlamento rinkim ų, ta čiau ne tokia ryški kokia buvo prieš 2004 m. rinkimus. Paskutinieji dveji Seimo rinkimai į parlament ą atved ÷ dvi visiškai naujas politines j ÷gas, kurios rinkimuose pasirod ÷ labai s ÷kmingai, taip įsimaišydamos į jau „tradicini ų“ partij ų gretas.

128 1992-2000 m. įvyko net aštuoni rinkimai. 1992 m., 1996 m. ir 2000 m. vyko Seimo rinkimai, 1993 m. ir 1998 m. – prezidento, 1995 m., 1997 m. ir 2000 m. – savivaldybi ų rinkimai. 129 Ten pat. p. 313-314

53 Kaip parod ÷ iki tol vyk ę Lietuvos parlamento rinkimai, Lietuvoje vyrauja įvairi ų tip ų politin ÷s partijos. H. Kitschelt, Z. Mansfeldova, R. Markowski, G. Toka yra išskyr ę keturis pokomunistini ų šali ų partij ų tipus. Tam jie naudoja dvi esmines partij ų ir pilie čių ryšio dimensijas: įvairialyp ÷ administracin ÷ ir technin ÷ infrastrukt ūra, kuri ą partijos suformuoja, siekdamos įgyvendinti kolektyvinius veiksmus; antroji – institucionalizuotos konflikt ų sprendimo proced ūros ir programinio konsensuso k ūrimas. Pirmasis tipas – charizmatin ÷s partijos. Tokiose partijose lyderiai turi charizmą ir jos padedami siekia politinio mandato, ta čiau vengia atsakomyb ÷s prieš rink ÷jus. Šis partij ų tipas pasireiškia ankstyvoje demokratizacijos faz ÷je. V ÷liau konsoliduojantis demokratijai charizmatin ÷s partijos dažnai netenka tur ÷tos įtakos. Lietuvoje lyderi ų partijos buvo ypa č stiprios pradiniame transformacijos etape, kuomet renkantis partij ą ar kandidat ą didžiausias d ÷mesys buvo skiriamas partijos lyderiui. Ši tendencija iš dalies išliko ir iki ši ų dien ų. Dažnai partijos tapatinamos su j ų lyderiais, o patys lyderiai partijai vadovauja s ąlyginai labai ilgai (žr. Pried ą Nr.3). Antrasis partij ų tipas, kur į išskiria autoriai, yra vadinamosios įstatym ų leidybos frakcijos arba protopartijos. Jos susiformuoja steigiamuosiuose parlamentuose kaip individuali ų politik ų koalicijos. Tokios partijos stengiasi sukurti tam tikr ą programin į konsensus ą, ta čiau jos neformuoja technin ÷s administracin ÷s politin ÷s organizacijos ir d ÷l šios priežasties turi labai ribotas galimybes ilgesniam laikui sutelkti platesn į elektorat ą. Tre čiasis partij ų tipas – klientistin ÷s arba patronažo partijos. Tokios partijos remiasi politiniais vadovais, bet taip pat nemažai investuoja į administracin ę technin ę organizacijos infrastrukt ūrą, ta čiau sutarim ą d ÷l politikos prioritet ų formuoja per klient ų ir patron ų ryš į. Šiose partijose su savo r ÷m÷jais partija atsiskaito įvairiais materialiais ir nematerialiais daiktais ar paslaugomis. Ketvirtas partij ų tipas – programin ÷s. Šioms partijoms vienodai svarb ūs abu (administracin ÷ ir technin ÷ infrastrukt ūra bei institucionalizuotos konflikt ų sprendimo proced ūros ir programinio konsensuso k ūrimas) partij ų ir pilie čių s ąveikos elementai. Tokios partijos jautriai reaguoja į rink ÷jų poreikius ir j ų preferencijas. Joms svarbu, jog j ų programin ÷s nuostatos b ūtų bent jau iš dalies realizuojamos. 130

130 Kitschelt, H., Mansfeldova, Z., Markowski, R., Toka, G. Post-Communist Party Systems. Competition, Representation and Inter-Party Cooperation. Cambridge: Cambridge University Press. 1999. p. 46-48

54 Realiame gyvenime partijos retai b ūna griežtai vieno tipo, dažnai vienai partijai galima priskirti kelis bruožus b ūdingus skirtingiems tipams, nors autori ų teigimu tik programin ÷s partijos gali sutelkti pakankam ą žmogišk ųjų ištekli ų kiek į, kuris garantuot ų partijos elito ir pa čios partijos, kaip organizacijos, t ęstinum ą. Ir vis d ÷lto net ir programin ÷s partijos ne tik naujose, bet ir tradicin ÷se demokratijose neretai siekia iškelti savo lyderius aukš čiau politikos problem ų ir ideologini ų vertybi ų. Programin ÷s partijos pradiniame Lietuvos demokratizacijos etape sudar ÷ akivaizdži ą mažum ą, ir nors šiandien vis dar galima aptikti vis ų keturi ų partij ų tip ų, ta čiau partij ų reikšmingumas ir pasiskirstymas gerokai pasikeit ÷ nei jis buvo prieš beveik dvidešimt met ų. Dabar partijos labiau paiso rink ÷jų preferencij ų, stengiasi įgyvendinti bent dal į duot ų pažad ų, nors ne visada tai pavyksta.

6. Parlamento sud ÷ties analiz ÷

Demokratijos šalininkai dažnai rinkimus sutapatina su pa čia demokratija, ta čiau A. Krupavi čiaus ir A. Lukošai čio teigimu, rinkimai šiuo atveju yra ne tik demokratijos pamatas, bet ir demokratini ų reform ų variklis. 131 Šioje darbo dalyje bus analizuojami įstatym ų leidžiamosios valdžios rinkimai, įskaitant LTSR Aukš čiausi ąją Taryb ą, Aukš čiausi ąją Taryb ą-Atkuriam ąjį Seim ą bei LR Seimus.

6.1. Lietuvos TSR Aukš čiausioji Taryba

Lietuvos Taryb ų Socialistin ÷s Respublikos (LTSR) rinkimai į Aukš čiausi ąją Taryb ą (AT) būdavo skelbiami imituojant demokratini ų rinkim ų proced ūras. Buvo sudaromos rinkim ų komisijos, imituojama kandidat ų išk ÷limo ir įregistravimo proced ūra ( į vien ą viet ą b ūdavo iškeliamas tik vienas žmogus), organizuojama rinkimin ÷ kampanija ir balsavimas. Ta čiau rinkim ų rezultatai jau b ūdavo nulemti iš anksto.

131 Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema: sąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. p. 22

55 Aukš čiausioji Taryba kiekvien ą kart ą buvo sudaroma laikantis tam tikr ų kriterij ų (kvot ų): buvo parenkami įvairi ų sluoksni ų žmon ÷s (tur ÷jo b ūti nustatyta dalis komunist ų partijos nari ų, darbinink ų ir kol ūkie čių („dirban čių gamyboje“), moter ų, jaunimo atstov ų, su aukštuoju išsilavinimu, lietuvi ų ir nauj ų deputat ų). Komunist ų partijos vadovyb ÷ savo nuoži ūra primesdavo rink ÷jams vien ą ar kit ą kandidat ūrą, kuri ą bet kada gal ÷jo pakeisti kita. Iš atrinkt ų kandidat ų buvo sudaromas komunist ų ir nepartini ų blokas, kuris tur ÷jo rodyti plat ų atstovavim ą visuomen ÷s sluoksniams. Buvo laikomasi nuostatos, kad į „parlamentarizmo“ imitavim ą tur ÷tų b ūti įtraukiama kuo daugiau nauj ų žmoni ų. Aukš čiausioji Taryba kiekvien ą kart ą buvo atnaujinama dviem tre čdaliais. 132 Lentel ÷ Nr. 9 1967–1980 m. Lietuvos TSR Aukš čiausiosios Tarybos sud ÷tis: Metai 1967 1971 1975 1980 Deputat ų skai čius 290 300 320 350 TSKP nari ų dalis proc. 66,55 67,67 67,1 67,1 Dirban čių gamyboje dalis proc. 50,69 50,33 50 50,3 Moter ų dalis proc. 32,4 32,33 34 35 Jaunimo atstov ų dalis proc. 10,69 17,33 20 19,7 Su aukštuoju išsilavinimu proc. 42,07 45,33 47,8 51 Nauj ų deputat ų dalis proc. 68,6 68,6 66,8 70,3

Šaltinis: LTSR Aukš čiausiosios Tarybos (septintojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1967, p. 147; Bikelis, P. L TSR Aukš čiausioj Taryba . Vilnius, 1976, p. 64; LTSR Aukš čiausiosios Tarybos (dešimtojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1980, p. 196.

Kaip matyti iš lentel ÷s LTSR Aukš čiausiosios Tarytos sud ÷tis pagal išvardintas kategorijas beveik nesikeit ÷ nuo 1967 – 1980 m. ir atitiko visas reikalaujamas neformalias kvotas. Aukš čiausiosios Tarybos prezidium ų ir Lietuvos komunist ų partijos Centro komiteto biur ų nariai dažniausiai buvo tie patys asmenys. Ši nomenklat ūrini ų vadov ų grupuot ÷ iš vidaus kontroliavo Aukš čiausi ąją Taryb ą (Antanas Snie čkus buvo ir LKP CK sekretorius, ir iki mirties – LTSR Aukš čiausiosios Tarybos prezidiumo narys). Siekdamos įvesti partijos kontrol ę įstatym ų leidybai, komunist ų partijos strukt ūros sankcionuodavo visus svarbesnius įstatym ų projektus. Aukš čiausiojoje Taryboje komunist ų partijos sprendimai buvo tik įforminami. AT komisijos veik ÷ formaliai, tik tam, kad b ūtų išlaikyta įstatym ų pri ÷mimo proced ūra. Nei viena komisija nenagrin ÷jo

132 Anušauskas, A. Efektyvaus parlamentarizmo problemos 1940–1990 metais . Rasta: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr3/Politika_Anusauskas.htm , Ži ūr÷ta 2009.04.20

56 pristatom ų dokument ų ir nesi ūl÷ joki ų patais ų, viskas iš anksto buvo surikiuojama, kas tur ÷jo pateikti įstatym ų projektus.133 Ir nors AT vaidmuo iš dalies buvo labiau simbolinis, visgi 1989–1990 m. Aukš čiausioji Taryba, vis dar b ūdama LTSR institucija, sugeb ÷jo priimti politinius sprendimus, leidusius atsirasti parlamentui, kuris v ÷liau atliko Atkuriamojo Seimo vaidmen į (1989 m. lapkri čio 23 d. pri ÷m÷ nutarim ą paskirti pirmuosius demokratinius rinkimus 1990 m. vasario 24 d., numat ÷ b ūsim ų deputat ų skai čių – 141, 1989 m. gruodžio 7 d. panaikino LTSR konstitucijos straipsn į apie komunist ų partijos vadovaujam ą vaidmen į). O kai kurie paskutin ÷s LTSR Aukš čiausiosios Tarybos deputatai tapo Lietuvos Nepriklausomyb ÷s Akto signatarais (A. M. Brazauskas, R. Ozolas, K. Motieka ir kt.). 134 Tolimesn ÷je analiz ÷je parlamentarai bus traktuojami kaip politinio elito nariai, netaikant kai kuri ų tyrin ÷toj ų propaguojamos nuostatos, pagal kuri ą tik dviem ar daugiau kadencij ų į parlament ą išrinkti nariai laikytini elito atstovais.135

6.2. Aukš čiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas

1989 – 1992 m. ypatingos svarbos laikotarpis Lietuvos istorijoje. Pirmiausiai, per š į laikotarp į įvyko net trys rinkimai į parlament ą. 1989 m. paskutin į kart ą nedemokratiškai „išrinkta“ LTSR Aukš čiausioji Taryba, 1990 m. demokratiškai išrinkta, tačiau vis dar priklausoma Lietuvos Respublikos Aukš čiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas ir 1992 m. demokratiškai išrinktas nepriklausomas Lietuvos Respublikos Seimas. Šiuolaikinis Lietuvos Respublikos Seimas susiformavo ypatingomis komunistin ÷s sistemos žlugimo ir sovietin ÷s visuomen ÷s transformavimosi į demokratin ę santvark ą ir rinkos ekonomik ą sąlygomis. Politine prasme LTSR Aukš čiausioji Taryba „žlugo“, užleisdama viet ą Lietuvos Respublikos Aukš čiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui, o pri ÷mus 1992 m. spalio 25 d. Konstitucij ą – tradiciniam valstyb ÷s parlamentui – Seimui.

133 Ten pat. 134 Anušauskas, A. Efektyvaus parlamentarizmo problemos 1940–1990 metais. Rasta: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr3/Politika_Anusauskas.htm , Ži ūr÷ta 2009.04.20 135 Atkuriamojo Seimo nariai, kuri ų nemaža dalis neketino susieti savo ateities su politine veikla, tod ÷l pasibaigus aktyvios politin ÷s veiklos kadencijai gr įžo į savo profesij ą ar k ūryb ą. Kita vertus, ne vienas Atkuriamojo Seimo narys (A. Januška, E. Gentvilas) tapo pripažintais neparlamentinio politinio elito atstovais. Galiausiai ir po dviej ų Seimo kadencij ų profesoriai B. Kuzmickas, B. Genzelis, P. Gylys liko labiau priklausantys mokslo, o ne politiniam elitui.

57 Lietuvoje nuo 1990 m. vasario iš viso vyko šeši parlamento rinkimai, iš kuri ų tik vieninteliai 1990 m. buvo rengiami dar prieš nepriklausomyb ÷s paskelbim ą 1990 m. kovo 11 d. Tuomet rinkimus laim ÷jo S ąjūdžio remiami kandidatai, kuris tuomet vienijo daugum ą atsik ūrusi ų arba naujai susik ūrusi ų visuomeninių bei politini ų organizacij ų. Lentel ÷ Nr. 10 Aukš čiausiosios Tarybos –Atkuriamojo Seimo rinkim ų rezultatai: Partija ar politin ÷ organizacija Mandat ų skai čius Sąjūdis 96 Žalieji 4 Lietuvos Socialdemokrat ų partija 9 Lietuvos Demokrat ų partija 3 Lietuvos Krikš čioni ų demokrat ų partija 2 Lietuvos Komunist ų partija 136 46 SSKP 6 Šaltinis: Krupavi čius, A. The post-communist transition and institutionalization of Lithuania's parties. http://www.tspmi.vu.lt/public_files/file_1204535700.pdf

1991-1992 metais parlamente susidar ÷ du blokai: S ąjūdžio, kur į sudar ÷ Jungtin ÷ S ąjūdžio frakcija, Nuosaiki ųjų, Tautinink ų, Santaros frakcijos bei opozicinis, kuriam atstovavo S ąjūdžio centro frakcija, Kairi ųjų (nuo 1992 m. vasario 11 d. – LDDP (Lietuvos demokratin ÷ darbo partija), Lenk ų, Liberal ų (susik ūr÷ 1991 m. geguž ÷s 8 d.) ir Tautos pažangos frakcijos. Tuometinis 1990 m. parlamentas darb ą baig ÷ 1992 met ų gale, kuomet buvo išrinktas naujasis nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimas. 1992 met ų Seimo rinkimai yra apibr ÷žiami kaip pirmieji daugiapartiniai rinkimai Lietuvoje po nepriklausomyb ÷s atk ūrimo, tod ÷l šiame darbe 1990 – 1992 m. parlamentas - Aukš čiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas netraktuojamas kaip pirmasis Seimas.

6.3. 1992 – 1996 m. LR Seimas

S. P. Huntington teigimu, demokratijos įsitvirtinim ą galima fiksuoti pagal „dviej ų apsivertim ų“ logik ą. Pirmasis „apsivertimas“ vyksta, kai dominuojan čias senojo režimo politines grupes valdžioje pakei čia naujas kontroelitas steigiamuosiuose-atkuriamuosiuose rinkimuose. Kai rink ÷jai nusisuka nuo steigiamuosius rinkimus laim ÷jusi ų politini ų j ÷gų įvyksta antrasis apsivertimas. Antrasis apsivertimas žymi du kitus demokratijos konsolidacijos

136 Dalis Lietuvos Komunist ų partijos kandidat ų buvo remiami S ąjūdžio

58 aspektus: abi vyraujan čios politin ÷s grup ÷s yra pakankamai demokratiškos, nes sutinka užleisti valdžią rinkim ų b ūdu; politinis elitas ir visuomen ÷ veikia demokratijos aplinkoje, nes d÷l nes ÷kmingos politikos kei čiami lyderiai, o ne režimas. 137 Pl ÷tojant S. P. Huntington logik ą galima teigti, kad efektyvi ir pilie čių akyse įtei- sinta demokratija atsiranda tuomet, kai valdžioje esanti partija ar koalicija perrenkama kaip valdžios partija kituose eiliniuose rinkimuose. Šis momentas reiškia ne tik formalios, bet ir efektyvios demokratijos , kurios esminiai atributai – atsakinga ir efektyvi valdžia, įteisinim ą. Iki tol naujos demokratijos nuolat susiduria su potencialia ar realia antisistemin ÷s reakcijos gr ÷sme, kuri kyla ne tiek iš buvusi ų senojo režimo recidyv ų, kiek iš nuolat politikos scenoje naujai iškylan čių populistini ų ir ekstremistini ų politini ų grupi ų. 1992 m. Seimo rinkim ų rezultatai nul ÷m÷ nauj ą j ÷gų išsid ÷stym ą politin ÷je arenoje. Įvyko, pasak S. Huntington, „antrasis apsivertimas“, t.y. rinkimus laim ÷jo ir į valdži ą sugr įžo ekskomunistin ÷ LDDP, kuri pakeit ÷ politin ÷s sistemos demokratizacij ą ir reformas prad ÷jus į Sąjūdį. Ta čiau, A. Krupavi čiaus teigimu, šis „politin ÷s švytuokl ÷s poslinkis iš dešin ÷s į kair ę yra svarbesnis kaip naujojo politinio elito įtakos perskirstymas, o ne kaip politini ų partij ų konsolidacijos veiksnys. 138 1992 metais dauguma politini ų partij ų, buvo silpnos ir programiniu-ideologiniu, ir strukt ūriniu-organizaciniu poži ūriais. Apskritai tuomet politini ų partij ų santykius ir partin ÷s sistemos pob ūdį s ąlygojo du konfliktuojantys blokai, kuriuose dominavo opozicijoje atsid ūręs Sąjūdis ir valdan čioji LDDP. Rink ÷jų preferencijos buvo nepastovios, su partijomis save jie tapatino menkai, tod ÷l rinkimuose kaskart pasireikšdavo retrospektyvinis balsavimas, kai renkamasi vadovaujantis atmetimo principu. Š į teigin į patvirtina 1996 m. Seimo rinkimuose įvyk ęs „tre čiasis apsivertimas“, kai rinkimuose v ÷l suveik ÷ „politin ÷ švytuokl ÷“, leidusi valdan čiosios partijos status ą susigr ąžinti TS(LK). 1992 m. rinkimai pirm ą kart ą vyko pagal mišri ą rinkim ų sistem ą ir išryškino penkis besiformuojan čios partin ÷s sistemos lyderius: LDDP, LKDP, LSDP, TS(LK) ir LCS (Lietuvos centro s ąjunga). 1990 - 1993 m. Lietuvoje susik ūr÷ arba atsik ūr÷ 14 politini ų partij ų. Dvi iš j ų, LDDP ir TS(LK), susik ūr÷ anks čiau veikusi ų organizacij ų pagrindu (LKP ir S ąjūdis). Nuo pat savo veiklos pradžios jos tapo vienomis iš svarbiausi ų politini ų partij ų Lietuvoje.

137 Huntington, S. P. The Third Wave. Democratization in the Late Twentieth Century. Norman: University of Oklahoma Press. 1991. p. 268. 138 Krupavi čius, A. Politin ÷s partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla. Kaunas: Litterae Universitatis. 1996. p. 53-54.

59 Lentel ÷ Nr. 11. 1992 m. Seimo nari ų išsid ÷stymas pagal frakcijas:

Pavadinimas Nari ų skai čius Demokrat ų partijos frakcija 3 Krikš čioni ų demokrat ų frakcija 12 Lietuvi ų tautinink ų s ąjungos frakcija 4 Lietuvos demokratin ÷s darbo partijos frakcija 71 Lietuvos lenk ų s ąjungos frakcija 4 Lietuvos socialdemokrat ų partijos frakcija 7 Mišri Seimo nari ų grup ÷ 8 Politini ų kalini ų ir tremtini ų Laisv ÷s frakcija 5 T÷vyn ÷s s ąjungos – konservatori ų frakcija 23 Šaltinis: http://www3.lrs.lt

Lietuvoje, kaip ir kitose Ryt ų ir Centrin ÷s Europos šalyse, parlamentas po nepriklausomyb ÷s atgavimo 1992 m. buvo santykinai jaunas. Lietuvoje vidutinis parlamentar ų amžius buvo 47 metai. 1992 m., palyginti su 1990 m., ryškus parlamentar ų iki 40 m. amžiaus skai čiaus maž ÷jimas ir vyresni ų nei 60 met ų amžiaus skai čiaus did ÷jimas. 139 Tai iš dalies s ąlygojo, jog į pirm ąjį nepriklausomos Lietuvos Seim ą buvo išrinkta nemaža dalis buvusio LTSR elito . Į pirm ąjį Lietuvos Respublikos Seim ą pateko nemažai buvusi ų TSKP ir LKP nari ų, jie sudar ÷ daugiau nei 38 proc. naujojo Seimo. Daugiausiai buvusi ų TSKP ir LKP nari ų priklaus ÷ tuometiniai daugiausiai bals ų gavusiai LDDP, nes būtent Lietuvos demokratin ÷ darbo partija įsik ūr÷ LKP pagrindu ir nemaža dalis jos nari ų tapo LDDP nariais. Lyginant pirm ąjį Seim ą su paskutiniuoju, asmen ų priklausiusi ų vienai iš aukš čiau min ÷tų organizacij ų 2008 m. parlamente sumaž ÷jo daugiau nei dvigubai, jie sudaro apie 15 proc. vis ų Seimo nari ų. Pirmajame Seime buv ę Aukš čiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo nariai sudar÷ apie 30 proc. (43 parlamentarai) vis ų parlamento nari ų. Tai rodo, jog pasitik ÷jimas AT-AS jau tuo metu buvo labai krit ęs ir viena pagrindini ų to priežas čių buvo nestabili ekonomin ÷ ir politin ÷ pad ÷tis, kuri paprastai seka po kiekvieno tokio politinio l ūžio. Kaip teigia L. Balcerowicz, kiekvien ą politin į l ūžį lydi „nepaprastosios politikos“ laikotarpis, kur į gana greit pakei čia „normali politika“. „Nepaprastosios politikos“ laikotarpiu ir lyderiai, ir eiliniai pilie čiai labiausiai link ę m ąstyti ir veikti vadovaudamiesi bendros gerov ÷s siekiais. Ta čiau toki ą politik ą netrukus pakei čia įprastoji

139 Krupavi čius, A . Politiniai Seimo rinkim ų’96 rezultatai ir vyriausyb ÷s formavimasis: tre čiasis “atmetimas” // Seimo rinkimai’96. Tre čiasis atmetimas. - Vilnius: Tverm ÷, 1998.

60 tarpusavyje besivaržan čių partij ų bei interes ų grupi ų politika.140 Trumpa ypatingojo periodo trukm ÷ reiškia, jog radikali ekonomin ÷ programa, prad ÷ta iškart po politinio l ūžio, turi daug daugiau šans ų b ūti visuomen ÷s pripažinta negu v ÷luojanti radikali programa arba neradikali alternatyva. 1992 m. pirmalaikiai Seimo rinkimai parod ÷, jog rink ÷jai dar nebuvo pasiruoš ę ir negal ÷jo įsivaizduoti, kas ir kaip tur ÷tų b ūti atk ūrus valstyb ÷s nepriklausomyb ę. Prasid ÷jusios reformos ir nepager ÷jusi gyvenimo kokyb ÷ sutrikd ÷ įprastin ę žmoni ų gyvensen ą, kas nemaž ą dal į rink ÷jų paskatino balsuoti už geriau žinomus ir jau įprastus „savus“ kandidatus, galb ūt tikintis didesnio bent jau politinio stabilumo. Ir nors tik 11 Seimo nari ų pirmajame Seime buv ę LTSR Aukš čiausiosios Tarybos ir TSRS Aukš čiausiosios Tarybos deputatai, visgi 54 naujojo parlamento nariai buv ę TSKP ir LKP nariai. Galima teigti, jog 1992 m. Seimas, nors ir su nemaža dalimi buvusi ų komunist ų, buvo tikrai profesionalus, sugeb ÷jęs priimti gyvybiškai šaliai svarbi ų įstatym ų.

6.4. 1996 – 2000 m. LR Seimas

Antrajame LR Seime, skirtingai nei 1992 m. Seimo rinkimuose, absoliu čią daugum ą bals ų laim ÷jo dešiniosios j ÷gos, kurios ir formavo valdan čiąją daugum ą. Lentel ÷ Nr. 12. 1996 m. Seimo rinkim ų rezultatai: Partija ar politin ÷ organizacija Mandat ų skai čius T÷vyn ÷s s ąjunga (Lietuvos konservatoriai) 77 Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partija 17 Lietuvos demokratin ÷ darbo partija 15 Lietuvos centro s ąjunga 15 Lietuvos socialdemokrat ų partija 13 Lietuvi ų tautininku s ąjunga ir Lietuvos demokrat ų partija 3 Lietuvos lenk ų rinkim ų akcija 2 Jaunoji Lietuva 1 Lietuvos valstie čių partija 1 Lietuvos liberal ų s ąjunga 1 Lietuvos politini ų kalini ų ir tremtini ų s ąjunga 1 Naujoji demokratija - Moter ų partija 1 Patys išsik ÷l÷ 4 Šaltinis: http://www3.lrs.lt

140 Balcerowicz L., Socializmas Kapitalizmas Transformacija. 1998. p. 119-136

61 Pasak S Huntington, įvyko „tre čiasis apsivertimas“, kuomet prieš tai buvusius rinkimus pralaim ÷jusios j ÷gos, v ÷l rink ÷jų buvo atvestos į valdži ą. Lyginant su 1992 m. Seimu, 1996 m. parlamentas buvo šiek tiek senesnis (49,24).141 Į 1996 – 2000 m. Seim ą iš viso buvo išrinktas 151 parlamentaras, iš kuri ų 98 (65 proc.) išrinkti pirmajai kadencijai (neskaitant Aukš čiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo AT – AS). Tai rodo, jog sumaž ÷jo rink ÷jų pasitik ÷jimas buvusiais valdan čiaisiais, nes tik 35 proc. naujojo Seimo nari ų buvo perrinkti antrajai kadencijai, iš kuri ų mažiau nei tre čdalis buv ę valdan čioje daugumoje. Rink ÷jų pasitik ÷jimo maž ÷jim ą parod ÷ ir rink ÷jų aktyvumo kritimas. Jei 1990 m. ir 1992 m. parlamento rinkimuose dalyvavo daugiau nei 70 proc. vis ų registruot ų rink ÷jų, tai 1996 m. kiek daugiau nei 50 proc. 142 Į 1996 - 2000 m. Seim ą buvo išrinkti 36 buv ę AT – AS nariai. 23 buv ę pirmojo Seimo nariai ir 13 pirm ąkart po nepriklausomyb ÷s atk ūrimo. Ir nors tai mažiau nei 1992 m., kuomet pirmajame Seime dalyvavo 43 buv ę AT-AS nariai, vis d ÷lto tai yra pakankamai nemažai, kas rodo, jog dalis rink ÷jų v ÷l gr įžo prie sen ų preferencij ų. Ta čiau ryškiausias nepasitik ÷jimo ir nepasitenkinimo buvusia valdžia pavyzdys buvo radikali Seimo sud ÷ties kaita, kuomet konservatoriai (buv ę opozicijoje) gavo absoliu čią daugum ą viet ų parlamente.

6.5. 2000 – 2004 m. LR Seimas

2000 met ų rinkimuose daugiausiai bals ų gavo Socialdemokratin ÷ koalicija, vadovaujama Algirdo Brazausko, kuri ą sudar ÷ “Naujosios politikos” koalicijos atstovai (R. Pakso vadovaujami liberalai ir A. Paulausko vadovaujami socialliberalai) ir dar tuometin ÷ LDDP. Ta čiau koalicija nebuvo stabili ir išsilaik ÷ tik aštuonis m ÷nesius, 2001 m. liepos m ÷nes į susivienijusios LDDP ir LSDP į viening ą Lietuvos Socialdemokrat ų partij ą, kartu su Nauj ąja s ąjunga suformavo nauj ąją Vyriausyb ę, vadovaujam ą LSDP pirmininko Algirdo Brazausko. Tuo tarpu buv ę valdantieji konservatoriai naujajame Seime gavo tik 9 vietas.

141 http://www3.lrs.lt/n/rinkimai/20001008/sn_stat.htm 142 http://www.vrk.lt/lt/pirmas-puslapis/ankstesni-rinkimai/rinkimai-pagal-rusi.html

62 Lentel ÷ Nr. 13. 2000 m. Seimo rinkim ų rezultatai: Partija ar politin ÷ organizacija Mandat ų skai čius Lietuvos demokratin ÷ darbo partija 42 Lietuvos liberal ų s ąjunga 34 Naujoji s ąjunga (socialliberalai) 29 T÷vyn ÷s s ąjunga (Lietuvos konservatoriai) 9 Lietuvos socialdemokrat ų partija 7 Lietuvos valstie čių partija 4 Lietuvos centro s ąjunga 2 Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partija 2 Naujosios demokratijos partija 2 Lietuvos lenk ų rinkim ų akcija 2 Krikš čioni ų demokrat ų s ąjunga 1 "Jaunosios Lietuvos", nauj ųjų tautinink ų ir politini ų kalini ų 1 sąjunga Lietuvos laisv ÷s s ąjunga 1 Nuosaiki ųjų konservatori ų s ąjunga 1 Moderni ųjų krikš čioni ų demokrat ų s ąjunga 1 Išsik ÷l÷ patys 3 Šaltinis: http://www3.lrs.lt

Rink ÷jai dar kart ą radikaliai pakeit ÷ Seimo sud ÷tį, į valdži ą v ÷l atvesdami kairiuosius. Į tre čiąjį Seim ą pateko nemažai nauj ų kandidat ų, iš 151 Seimo nario beveik 69 proc. arba 104 parlamentarai buvo išrinkti pirmajai kadencijai. Antrajai kadencijai į LR Seim ą buvo išrinkti 25 nariai. Tre čiajai kadencijai perrinkti kandidatai sudar ÷ 14,5 proc. (arba 22) viso Seimo sud ÷ties. Toks parlamento atsinaujinimas buvo sąlygotas to laikotarpio (10-o dešimtme čio) ekonomini ų ir politini ų įvyki ų, kuri ų svarbiausias - prasid ÷jusi Rusijos ekonomin ÷ kriz ÷. Visa tai l÷m÷ rink ÷jų nusivylim ą esama valdžia. Pasikartojo rink ÷jų aktyvumo sumaž ÷jimas, tuomet į rinkimus at ÷jo panašiai kaip ir į prieš tai vykusius, kiek daugiau nei 50 proc. rink÷jų. Lyginant rink ÷jų aktyvum ą Seimo rinkimuose, pastebimas nuolatinis rink ÷jų aktyvumo maž ÷jimas. Tai vis ų pirma yra s ąlygota nepateisintais l ūkes čiais, ta čiau ne k ą mažiau svarbus faktorius yra Lietuvos rink ÷jų apatija, neryžtingumas ir neveiklumas. Rink ÷jai bijo atsakomyb ÷s, o tai jausdami politikai leidžia sau elgtis neatsakingai. Rink ÷jų neapsisprendim ą ir blaškym ąsi rodo ir tai, jog 2000 – 2004 m. Seimas buvo pats margiausias pagal partin ę sud ÷tį. Tuomet į parlament ą, kuriame atstovauja 141 narys, pateko net penkiolika politini ų partij ų. Esant tokiai parlamento sud ÷č iai tenka sudarin ÷ti pla čias koalicijas, kurios mažina Seimo darbo ir sprendim ų pri ÷mimo efektyvum ą.

63 6.6. 2004 – 2008 m. LR Seimas

2004 met ų LR Seimo rinkimus laim ÷jo visiškai nauja politin ÷ j ÷ga – Darbo partija. Antroje vietoje liko LSDP kartu su socialliberalais (Nauj ąja S ąjunga), kuri ų koalicija „Už darb ą Lietuvai“ gavo 31 mandatą. Susiformavo kairioji Vyriausyb ÷ LSDP pagrindu, į kuri ą be socialdemokrat ų ir socialliberal ų į÷ jo rinkimus laim ÷jusi Darbo partija, bei Valstie čių ir Naujosios demokratijos partij ų s ąjunga. Lentel ÷ Nr. 14. 2004 m. Seimo rinkim ų rezultatai: Išrinkt ų Seimo nari ų pasiskirstymas pagal partijas Mandat ų skai čius Darbo partija 39 T÷vyn ÷s s ąjunga (konservatoriai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, 25 krikš čioniškieji demokratai) Lietuvos socialdemokrat ų partija 20 Liberal ų ir centro s ąjunga 18 Naujoji s ąjunga (socialliberalai) 11 Liberal ų demokrat ų partija 10 Valstie čių ir Naujosios demokratijos partij ų s ąjunga 10 Išsik ÷l÷ patys 6 Lietuvos lenk ų rinkim ų akcija 2 Šaltinis: http://www3.lrs.lt

2004 m. rinkimuose, kaip ir prieš tai vykusiuose nei viena partija nesurinko absoliu čios daugumos. Į ketvirt ąjį Seim ą pateko aštuonios Lietuvos politin ÷s partijos, kas rodo rink ÷jų didel ę preferencij ų sklaid ą. Dvi „didžiosios“ partijos LSDP ir TS pagal gautus mandatus liko atitinkamai tre čioje ir antroje vietoje, o pastarieji ir opozicijoj. Rink ÷jai daugiausiai bals ų atidav ÷ naujai, tik prieš metus susik ūrusiai kairi ųjų partijai, vadovaujamai populisto V. Uspaskich. Tokį rink ÷jų pasirinkim ą s ąlygojo nusivylimas esama valdžia ir siekis išbandyti kažk ą naujo, o Darbo partija t ą ir žad ÷jo. Ta čiau kaip parod ÷ 2008 m. rinkimai, kuomet Darbo partija gavo vos 10 mandat ų, tai buvo laikinas dalykas. Lyginant su prieš tai buvusiais parlamentais, ketvirtojo Seimo parlamentar ų amžiaus vidurkis beveik nesikeit ÷, ta čiau asmen ų nuo 25 iki 35 met ų amžiaus sumaž ÷jo beveik ketvirtadaliu lyginant su prieš tai buvusiais Seimais, o parlamentar ų vyresni ų nei 70 met ų skai čius išaugo daugiau nei 1,5 karto. 87.94 proc. vis ų parlamentar ų buvo nuo 35 iki 60 met ų amžiaus.

64 Į ketvirt ąjį Seim ą, lyginant su 1996 m. ir 2000 m. Seimais, pateko mažiau pirm ą kart ą į Seim ą išrinkt ų parlamentar ų. 2004 m. Seimas atsinaujino 53,5 proc. 27 proc. arba 43 Seimo nariai buvo išrinkti antr ą kart ą, 13 proc. arba 21 parlamentaras buvo išrinktas trečiajai kadencijai, 6,3 proc. (Vilija Aleknait ÷ Abramikien ÷, Juozas Bernatonis, Kazys Bobelis, Česlovas Jurš ÷nas, Justinas Karosas, Gediminas Kirkilas, Andrius Kubilius, Algimantas Salamakinas, Antanas Napoleonas Stasiškis, Irena Šiaulien ÷) buvo išrinkti ketvirtajai kadencijai. Į 2004 – 2008 m. LR Seimą pateko 8 buv ę AT – AS nariai.143 Nors į ketvirt ąjį Seim ą pateko aštuoni ų partij ų atstovai, o daugiausiai viet ų apie 27 proc. gavo nauja politin ÷ organizacija, vis d ÷lto beveik pus ÷ Seimo, asmenys nebe prim ą kart ą dalyvaujantis parlamento darbe. Tai rodo, jog yra asmen ų, kurie gauna mandat ą nepriklausomai nuo to ar partija laimi ar pralaimi rinkimus. 56 proc. arba 14 iš 25 T ÷vyn ÷s S ąjungos nari ų buvo išrinkti vienmandat ÷se apygardose, 55 proc. arba 11 iš 20 LSDP nari ų taip pat į Seim ą patekto ne pagal partijos s ąraš ą, iš kuri ų 3 vienmandat ÷se apygardose laim ÷jo jau po pirmojo turo. Tai rodo rink ÷jų pasitik ÷jim ą vienu ar kitu asmeniu, ta čiau tie patys žmon ÷s, nepriklausomai nuo vykdomos politikos v ÷l yra perrenkami, kas mažina politiko atsakingum ą. Rink ÷jai balsuodami dažnai renkasi kandidat ą ne pagal jo ar jo partijos nuveiktus darbus, o atsižvelgdami į kandidato asmenines savybes. Tą patvirtina ir tai jog, daugiau nei 17 proc. vis ų ketvirtojo Seim ų nari ų (Petras Baguška, Zigmantas Bal čytis, Bronius Bradauskas, Jonas Jagminas, Česlovas Jurš ÷nas, Justinas Karosas, Gediminas Kirkilas, Algimantas Matulevi čius, Algirdas Monkevi čius, Viktoras Muntianas, Alfredas Pekeli ūnas, Kazimira Danut ÷ Prunskien ÷, Vidmantas Žiemelis, Antanas Valionis, Algimantas Salamakinas ir kiti) sudaro buv ę TSKP nariai.144

6.7. 2008 – 2012 m. LR Seimas

Penktojo LR Seimo kadencija dar n ÷ra pasibaigusi (planuojama pabaiga 2012 m.). 2008 m. LR Seimo rinkimus laim ÷jo T ÷vyn ÷s S ąjunga/Lietuvos krikš čionys demokratai (TS/LKD), kuriems po ilgos pertraukos v ÷l buvo suteikta teis ÷ formuoti Vyriausyb ę. Buvo suformuota centro dešin ÷s koalicija, į kuri ą įeina TS/LKD, kaip pagrindin ÷ koalicijos nar ÷, Tautos Prisik ÷limo partija, Lietuvos Respublikos Liberal ų S ąjūdis ir Liberal ų ir Centro S ąjunga.

143 http://www3.lrs.lt/docs3/kad5/w5_istorija.show5-p_r=786&p_k=1.html 144 http://www3.lrs.lt/docs3/kad5/w5_istorija.show5-p_r=786&p_k=1.html

65 Lentel ÷ Nr. 15. 2008 m. Seimo rinkim ų rezultatai: Partija Daugiamandat ÷ (70) Vienmandat ÷ (71) T÷vyn ÷s S ąjunga/Lietuvos krikš čionys demokratai 18 27 Tautos Prisik ÷limo partija 13 3 Partija Tvarka ir Teisingumas 11 4 Lietuvos Socialdemokrat ų partija 10 15 Darbo partija + Jaunimas 8 2 Lietuvos Respublikos Liberal ų S ąjūdis 5 6 Liberal ų ir Centro S ąjunga 5 3 Lietuvos Lenk ų Rinkim ų akcija 3 Lietuvos valstie čių liaudinink ų s ąjunga 3 Naujoji S ąjunga 1 Nepartiniai (save išsik ÷lę) 4 Šaltinis: http://www3.lrs.lt

Penktasis Seimas savo darb ą prad ÷jo itin nepalankiomis ekonomin ÷mis valstybei sąlygomis, kas iš dalies ir s ąlygojo, jog buvusi valdan čioji Lietuvos Socialdemokrat ų partija nesurinko pakankamai viet ų. Kitas veiksnys TS/LKD pad ÷jęs ateiti į valdži ą buvo tas, jog LSDP vadovavo mažumos Vyriausybei. Paprastai demokratinių valstybi ų praktikoje Vyriausyb ÷s neturin čios daugumos palaikymo parlamente, tod ÷l siekdamos išsilaikyti, ypa č esant stipriai opozicijai, yra priverstos dažniau ieškoti kompromis ų. Viso to pasekm ÷ didesnes valstybes skolas, deficitinis biudžetas ir nepatenkinti rink ÷jai. Į penkt ąjį Seim ą pateko dešimties partij ų atstovai, iš kuri ų viena - Tautos Prisik ÷limo partija - buvo sukurta specialiai šiems Seimo rinkimams. Partijos atstovai visiškai be politin ÷s patirties, ta čiau pati partija užima labai svarbi ą viet ą koalicijoje, be kurios koalicija prarast ų daugum ą parlamente. Lyginant pra ÷jusi ų Seim ų parlamentar ų amžiaus vidurk į, penktojo Seimo nari ų amžiaus vidurkis išliko panašus – 49,5 m. Jauniausia Seimo nar ÷ – konservator ÷, 26 met ų Agn ÷ Bilotait ÷, vyriausia – taip pat konservator ÷, 72 met ų V. M. Čigriejien ÷. Penktasis LR Seimas keit ÷si mažiausiai lyginant su pra ÷jusiais. Į 2008 m. Seim ą išrinkta kiek daugiau nei tre čdalis (37 proc. arba 52) nauj ų nari ų. Antr ą kart ą į Seim ą pateko 41 parlamentaras (29 proc.), iš kuri ų 3 buv ę AT – AS nariai, tre čią kart ą į Seim ą pateko 24 nariai (17 proc.), iš kuri ų 2 buv ę AT – AS nariai, keturis kartus Seimo nariais buvusi ų asmen ų penktajame Seime yra 17, iš kuri ų 6 buv ę AT – AS nariai. Visuose (1992 – 2008) Seimuose dirbusi ų parlamentar ų, t.y. išrinkt ų penktajai kadencijai, šiame Seime yra 7 (Vilija Aleknait ÷ Abramikien ÷, Česlovas Jurš ÷nas, Justinas Karosas, Gediminas Kirkilas, Andrius Kubilius, Algimantas

66 Salamakinas ir Irena Šiaulien ÷), tarp kuri ų vienas buv ęs AT – AS narys. 15 proc. Seimo nari ų buv ę TSKP ir LKP nariai. 145 Vertinant Seimo profesionalum ą pagal parlamentar ų kadencij ų skai čių, galima teigti, jog paskutinysis 2008 m. Seimas su dabartine sud ÷timi, yra pats profesionaliausias, nors parlamente ir dirba pakankamai didelis procentas politikos naujokų. Ta čiau jau dabar, remiantis Visuomen ÷s nuomon ÷s ir rinkos tyrim ų centro Vilmorus atliktomis apklausomis Seimo, Vyriausyb ÷s ir politini ų partij ų pasitik ÷jimo visuomen ÷je rodiklis yra pats žemiausias iš vis ų tirt ų institucij ų.146 2009 m. balandžio m ÷nes į atlikto tyrimo duomenys parod ÷, jog Vyriausybe pasitiki tik 13,2 proc. Lietuvos žmoni ų, o nepasitikin čiųjų buvo net 51,3 proc. Seimo pasitik ÷jimo rodikliai dar prastesni. LR Seimu pasitiki tik 6,7 proc. apklaust ųjų, o nepasitiki net 70,8 proc. vis ų apklausoje dalyvavusi ų respondent ų. Lietuvos politin ÷s partijos atsid ūr÷ paskutin ÷je vietoje. Partijomis pastiki kiek daugiau nei keturi procentai apklaust ųjų, ta čiau nepasitikin čiųjų buvo 74 proc. 147 Tok į nepasitik ÷jim ą k ą tik išrinktu Seimu b ūtų sunku paaiškinti, ta čiau tai l ÷m÷ kelios priežastys. Pirmiausia pats laikotarpis yra labai nepalankus: pasaulin ÷ ekonomin ÷ kriz ÷, kuri paliet ÷ ir Lietuv ą, kas s ąlygojo kain ų augim ą, nedarb ą ir ekonomikos nuosmuk į. Antra, paties parlamento skubotai priimti svarb ūs finansiniai pakeitimai, siekiant sumažinti valstyb ÷s išlaidas. Tre čia, opozicijos priimta pozicija valdan čiųjų atžvilgiu ir nuolatin ÷ kritika. Ir galiausiai, patys rink ÷jai, kurie bet kokiu atveju yra link ę labiau pasitik ÷ti Lietuvos žiniasklaida 148 nei politin ÷mis institucijomis.

145 http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=3804&p_k=1 146 2009 m. balandžio 2 – 7 d. buvo atliktas 17 institucij ų tyrimas „Ar J ūs pasitikite, ar nepasitikite šiomis Lietuvos institucijomis“. Apklausoje dalyvavo 18 met ų ir vyresni Lietuvos gyventojai. 147 http://www.vilmorus.lt/index.php?mact=News,cntnt01,detail,0&cntnt01articleid=2&cntnt01returnid=20 148 Lietuvoje žiniasklaida pasitiki 43 proc. Apklaust ųjų.

67 Išvados

1. Soviet ų S ąjungos subyr ÷jim ą XX a. pabaigoje paskatino kelios priežastys. Pirmiausiai 9- ajame dešimtmetyje prasid ÷jęs ūkio nuosmukis visoje SSRS, ko pasekoje smarkiai smuko žmoni ų gyvenimo lygis. Valdžia buvo priversta imtis priemoni ų nuosmukiui ir besit ęsian čiai stagnacijai stabdyti, ta čiau po L. Brežnevo mirties prasid ÷jusios vidaus politin ÷s kovos neleido bent kiek efektyviau pagerinti susiklos čiusios situacijos. 1985 m. mirus tuometiniam SSRS vadovui K. Černenkai, Generaliniu Sekretoriumi tampa pakankamai liberali ų paži ūrų politikas M. Gorba čiovas, kurio vykdoma politika tampa praž ūtinga vienai iš pasaulio supervalstybi ų. Pagrindin ÷ ir svarbiausia Vidurio ir Ryt ų Europos valstybi ų išsivadavimo iš SSRS priežastis buvo M. Gorba čiovo prad ÷tos ekonomin ÷s ir politin ÷s reformos, kuriomis siekta didinant ūkio efektyvum ą, viešum ą, demokratizuoti valdžios sistem ą, gerinti santykius su Vakarais ir visa tai tam, kad atnaujint ų ir sustiprint ų socializm ą bei SSRS. Ta čiau kaip pasirod ÷, demokratini ų laisvi ų (dalini ų) suteikimas dav ÷ priešing ą rezultat ą nei tik ÷tasi.

2. Iš tikr ųjų M. Gorba čiovo „Pertvarka“ (Perestroika) ir buvo tas paskutinis lašas išjudin ęs gyventoj ų mases ir paskatin ęs opozicini ų jud ÷jim ų atsiradim ą Vidurio ir Ryt ų Europos regione. 1990 m. panaikintas SSRS konstitucijos straipsnis d ÷l SSKP vadovaujan čio vaidmens valstyb ÷je. Politin ÷s sistemos demokratizavimas (mažiau cenz ūruojama žiniasklaida, paleisti politiniai kaliniai, leidimai organizuoti mitingus ir demonstracijas) panaikino Komunist ų partijos dominuojant į vaidmen į ir išryškino iki tol slopintus kai kuri ų šali ų nepriklausomyb ÷s siekius. 1990 m. prasid ÷jo SSRS politin ÷ dezintegracija. „Pertvarka“ leido Lietuvoje nuo 1988 m. atvirai pasireikšti, o v ÷liau ir veikti Lietuvos Persitvarkymo S ąjūdžiui - jud ÷jimui d ÷l nepriklausomyb ÷s, kuris ir tapo ta varomoji j ÷ga, griaunanti taip ilgai ir žiauriai kurt ą komunizm ą.

3. M. Gorba čiovo „perestroika“ paskatino demokratini ų proces ų pradži ą, ta čiau atkuriant Lietuvos Nepriklausomyb ę lemiam ą vaidmen į suvaidino S ąjūdis. Vienas svarbiausi ų žingsni ų kelyje į nepriklausomyb ę ir demokratij ą buvo prad ÷tas 1990 m. vasar į vykusiuose rinkimuose į Aukš čiausi ąją Taryb ą, kuriuos triuškinan čiai laim ÷jo Sąjūdžio kandidatai. Kitas žingsnis buvo žengtas 1990 m. kovo 11 d., kai susirinkusi naujoji AT savo pirmojoje sesijoje paskelb ÷ Lietuvos nepriklausomos valstyb ÷s atk ūrimo Akt ą.

68 Lietuvos Persitvarkymo S ąjūdis pradiniame transformacijos etape buvo ta organizacija, kurios iniciatyva ir pastangomis buvo atkurta Lietuvos nepriklausomyb ÷ ir prad ÷tos demokratin ÷s reformos.

4. Lietuvoje politin ÷s partijos neabejotinai įtakojo demokratizacijos procesus ir politinio elito kait ą. Po nepriklausomyb ÷s paskelbimo Lietuvoje susiformavo du politiniai blokai - Lietuvos komunist ų partija (LKP → LDDP (Lietuvos demokratin ÷ darbo partija) → LSDP (Lietuvos socialdemokrat ų partija) ir S ąjūdis, kurio pagrindu v ÷liau susik ūr÷ TS/LK. Ta čiau ši ų politini ų j÷gų priešprieša d ÷l reform ų spartos, santyki ų su Rusija, poži ūrio į komunistin ę praeit į, istorinio teisingumo atk ūrimo ir kit ų klausim ų, pristabd ÷ demokratini ų proces ų spart ą ir sklaid ą. Tam įtakos tur ÷jo ir 1992 m. parlamento rinkimai, kuriuose daugum ą gavo ne reformas prad ÷jęs S ąjūdis, o buv ę komunistai. Į valdži ą buvo gr ąžinta dalis ekskomunist ų, o S ąjūdis tapo opozicija. Ta čiau tai visai nesustabd ÷ prasid ÷jusi ų proces ų ir pirmojoje demokratizacijos faz ÷je buvo priimta gyvybiškai svarbi ų sprendim ų Lietuvai (priimta šalies Konstitucija, išvesta Raudonoji armija, atkurti santykiai su Rusija ir t.t.). Partijos nuo pat pirm ųjų Seimo rinkim ų kontroliavo (atranka, s ąraš ų sudarymas, finansavimas, reklama, neoficial ūs ryšiai) politinio elito kait ą, tod ÷l absoliuti dauguma parlamento nari ų visuose Seimuose buvo partiniai.

5. Atlikus tyrim ą gauti rezultatai parod ÷, jog daugiau nei 95 proc. vis ų esam ų ir buvusi ų parlamentar ų turi aukšt ąjį išsilavinim ą. Daugiausiai Lietuvos Respublikos Seimuose turin čių inžinerin į ir ekonomin į išsilavinim ą – apie 40 proc. (po 20 proc. kiekvienos). Teisininkai sudaro apie 15 proc. vis ų parlamentar ų. Nemažai turin čiųjų medicinin į išsilavinim ą – 6-7 proc. Apie 5-7 proc. vis ų parlamento nari ų yra įgij ę vien ą iš gamtos moksl ų specialyb ę. Panaš ūs skai čiai įgijusi ų agronomo ar kitoki ą su žem ÷s ūkiu susijusi ą profesij ą. Kiek mažiau žurnalist ų apie 4-6 proc. Pedagog ų apie 6-8 proc. Filosof ų dar mažiau jie sudaro vos kelis procentus, o paskutiniajame Seime toki ų visai n ÷ra. Apie 4-5 proc. parlamento nari ų sudaro istorikai ir filologai. Kit ų profesij ų atstov ų Lietuvos parlamentuose nuo 10 iki 30 procent ų. Apie 2 proc. neturi aukštojo išsilavinimo. Lietuvoje visi buv ę ir esami ministrai yra įgij ę aukšt ąjį išsilavinim ą. Populiariausios specialyb ÷s, kurias turi įgij ę daugiau nei du tre čdaliai vis ų esam ų ir buvusi ų Lietuvos ministr ų yra ekonomika (kas ketvirtas ministras su aukštuoju ekonominiu išsilavinimu), inžinerija – apie 20 proc., teis ÷ – apie 12 proc. ir medicina, kuri ą yra studijav ę vidutiniškai apie 10

69 proc. vis ų ministr ų. Ši ų keturi ų profesij ų atstovai dirbo visose vyriausyb ÷se be išimties. Vis ų kit ų profesij ų atstovai sudaro vien ą tre čdal į vis ų ministr ų.

6. Atlikta analiz ÷ parod ÷, jog Lietuvoje nuo pat pirm ųjų parlamento rinkim ų 1990 m. į Aukš čiausi ąją Taryb ą – Atkuriam ąjį Seim ą politinio elito kaita vyko pakankamai spar čiai, nors kiekvieni nauji rinkimai į LR Seim ą vidutiniškai atveda 41 proc. daugiau nei vien ą kadencij ą dirbusi ų Seimo nari ų. Pasteb ÷ta pirm ą kart ą į LR Seim ą išrinkt ų parlamentar ų maž ÷jimo tendencija. 1992 m. apie 70 proc. Seimo sudar ÷ pirm ą kart ą išrinkti Seimo nariai 149 . 1996 m. šis skai čius buvo 65 proc. 2000 m. – 69 proc. 2004 m. – 53,5 proc. 2008 m. – 37 proc. Iš viso nuo 1990 m. iki 2008 m. į LR Seim ą buvo išrinktas 891 parlamentaras ( įskaitant ir dirbusius ne vis ą kadencij ą). Vienintelis - Česlovas Jurš ÷nas yra Seimo narys nuo 1990 150 m. be pertraukos.

7. Iš viso Lietuvoje per 19 nepriklausomyb ÷s buvo 289 ministrai, skai čiuojant ir dabartin ę Vyriausyb ę, ta čiau tas pareigas ÷jo tik 141 asmuo (neskai čiuojant laikin ųjų ministr ų), dar penki tur ÷jo ministro be portfelio status ą. Vidutiniškai (neatsižvelgiant į tai, jog kai kurios Vyriausyb ÷s pakeit ÷ tik premjer ą, išlaikydamos nepakitus į ministr ų branduol į – A. Šim ÷no Vyriausyb ÷, arba pakeit ÷ tik dal į ministr ų – A. M. Brazausko II Vyriausyb ÷) kiekvienoje Vyriausyb ÷je pus ÷ ministr ų buv ę ankstesni ų Vyriausybi ų nariai (50 proc. kaita). Lietuvoje vidutiniškai vienas ministras ministerijai vadovavo apie 26 m ÷nesius.151 Ilgiausiai ministro portfel į išlaikyti pavyko socialin ÷s apsaugos ir darbo ministrei Vilijai Blinkevi čiūtei. Ji ministr ÷ buvo aštuonerius metus iš eil ÷s. Nedaug nuo jos atsiliko dukart krašto apsaugos ministro pareigas ÷jęs Linas Linkevi čius. Jis ministro pareigas ÷jo septynerius metus. Trumpiausiai truko finans ų ministro Rolando Matiliausko karjera. Jis ministru išbuvo kiek daugiau nei du m ÷nesius.

149 Lik ę 30 proc. buvo perrinkti iš AT-AS. 150 1990 m. parlamentas vadinosi Aukš čiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas. 151 Neskai čiuojama dabartin ÷s Vyriausyb ÷ trukm ÷.

70 LITERAT ŪROS IR ŠALTINI Ų S ĄRAŠAS

1. Literat ūra:

Monografijos

1. Balcerowicz, L. Socializmas, Kapitalizmas, Transformacija. (sud.) M. P. Šaulauskas. Vilnius: Algarv ÷. 1998 2. Kitschelt, H., Mansfeldova, Z., Markowski, R., Toka, G. Post-Communist Party Systems. Competition, Representation and Inter-Party Cooperation. Cambridge: Cambridge University Press. 1999. 3. Masiulis, K. ir Sudnickas, T. Elitas ir lyderyst ÷. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras. 2007. 4. Matonyt ÷, I. Posovietinio elito labirintai. Vilnius: Knygiai. 2001. 5. Norkus, Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistin ÷ transformacija Lietuvoje lyginamosios istorin ÷s sociologijos poži ūriu. Vilnius: Vilniaus universitetas. 2008. 6. Radžvilas V. „Lietuva pokomunistin ÷s transformacijos labirintuose: tyrim ų paradigmos kont ūrai“, Socialiniai poky čiai: Lietuva, 1990/1998 . (sud.) Šaulauskas, Marius-Povilas. Vilnius: Garnelis. 2000. 7. Ramonait ÷ A. Posovietin ÷s Lietuvos politin ÷ anatomija. Vilnius: Versus aureus. 2007. 8. Šaulauskas, Marius-Povilas. „Socialin ÷ kaita: metodologija ir bendrosios tendencijos“, Socialiniai poky čiai: Lietuva, 1990/1998 . (sud.) Šaulauskas, Marius- Povilas. Vilnius: Garnelis. 2000.

Straipsniai periodiniuose moksliniuose žurnaluose

9. Antanaitis, K. Lietuviškoji sovietin ÷ nomenklat ūra. Darbai ir dienos Nr.7 (16). Kaunas: VDU. 1998. p.161-258. 10. Antanaitis, K. Sovietin ÷s nomenklat ūros gniaužtuose. Baltijos respublikos ir SSRS diplomatija. Darbai ir dienos . Nr. 30. 2002. p. 215-225.

71 11. Antanaitis, K. Nomenklat ūros transformacijos Lietuvoje 1988 – 1992 metais. Darbai ir dienos . Nr. 49. 2008. p. 81-93. 12. Buivydas, S. Politology . 2001. Nr. 2 (22), p. 146. Rasta: www.ceeol.com ; Ži ūr÷ta: 2009 02 16 13. Bulota, R. SSRS reform ų išvakar ÷se nomenklat ūra ir inteligentija Lietuvoje. Darbai ir dienos Nr. 49. 2008. p. 69-80. 14. Matonyt ÷, I. Elito teorijos ir studijos sovietin ÷je bei posovietin ÷je visuomen ÷je. Sociologija. Mintis ir veiksmas , Nr. 4 (3). 1999. Rasta: http://www.ku.lt/sociologija/issue.php?uid=25 , Ži ūr÷ta: 2009 01 27. p. 44-59. 15. Senn, A. E. Lietuvos partines sistemos formavimasis. Politologija , 2 (8). 1996. 16. Krupavi čius, A. Models of Post-Communist Elites in Central Europe and the Baltics: Comparative Anglysis. Budapest: Papers on Democratic Transition. 1996, Nr. 158.

Straipsniai konferencij ų medžiagos rinkiniuose

17. Anuškevi čius, V. „Pokomunistini ų šali ų sunkumai ir juos s ąlygojantys veiksniai“, Transformacija Ryt ų ir Vidurio Europoje: l ūkes čiai ir tikrov ÷. Klaip ÷da: Klaip ÷dos universitetas. 1996. p. 83-88. 18. Bu činskas, A. „Politin ÷s transformacijos ir politin ÷s kult ūros raida“, Transformacija Ryt ų ir Vidurio Europoje: l ūkes čiai ir tikrov ÷. Klaip ÷da. 1996. p. 42-46. 19. Laur ÷nas, V. „Pokomunizmo įžvalgos aktualijos“, Transformacija Ryt ų ir Vidurio Europoje: l ūkes čiai ir tikrov ÷. Klaip ÷da: Klaip ÷dos universitetas. 1996. p. 4-12.

Disertacijos

20. Antanaitis, K. Sovietin ÷ Lietuvos, Latvijos ir Estijos Nomenklat ūra (1953 – 1990 m.). D ÷sningumai ir ypatumai . 2001. Kaunas. Disertacija VDU.

72 Kita literat ūra

21. Brzezinski, Z. The Grand Failure. The Birth and Death of Communism in the Twentieh Century. New York: Charles Scribner's sons. 1989. 22. Etzioni-Halevy, E. The Elite Conection. Cambridge: Polity Press. 1993. 23. Graubard, S.R. The Exit from Communism. 1992. 24. Huntington, S. P. The Third Wave. Democratization in the Late Twentieth Century. Norman: University of Oklahoma Press. 1991. p. 268. 25. Jermalavi čius, J. Socialistin ÷ ideologija Lietuvoje: skiriama Didžiojo Spalio socialistin ÷s revoliucijos 70-me čiui. Vilnius: Mokslas. 1987. 26. Kaminski, A. Z., Kurczewska, J. Strategies of Post-Communist Transformations: Elites as Institution-Builders. In Grancelli B. (ed.) Social Change and Modernization: Lessons from Eastern Europe. Berlin, Walter de Gruyter. 1995. 27. Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema :s ąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. 28. Krupavi čius, A. Politin ÷s partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla. Kaunas: Litterae Universitatis. 1996. 29. Krupavi čius, A. Politiniai Seimo rinkim ų’96 rezultatai ir vyriausyb ÷s formavimasis: tre čiasis “atmetimas” // Seimo rinkimai’96. Tre čiasis atmetimas. - Vilnius: Tverm ÷, 1998. 30. Lane, J-E., Errson, S. Politics and society in Western Europe. London : SAGE Publ. 1999. 31. Novagrockien ÷, J. „Lietuvos valdži ų elito bruožai“, Lietuvos valdži ų elito teisin ÷s sąmon ÷s ir savimon ÷s ypatumai. Vilnius: Eugrimas. 1998. 32. Putman, R.D. The Comparative Study of Political Elites. Englenwood Cliffs. New Jersey: Prentice Hall. 1976 33. Rose, R.. Munro, N. Elections and Parties in New European Democracies. Washington D.C., Congressional Quarterly Press. 2003 34. Senn, A. E. Lithuania Awakening. Vilnius: Mokslo ir enciklopedij ų leidybos institutas. 2002. 35. Steen, A. E. Recirculation and Expulsion: The New Elites in the Baltic States. University of Oslo. 1994.

73 36. Tautvytis, G. Gyvenimas okupuotoje Lietuvoje: komunist ų propaganda ir tikrov ÷. Chicago: Pasaulio Lietuvi ų Archyvas. 1982. 37. Ware, A., Political Parties and Party Systems. Oxford: Oxford University Press. 1996. 38. Wasilewski, J. Three Elites of the Central-East European Democratization. In Markowski R., Wnuk-Lipinski E. (eds.) Transformative Paths in Central and Eastern Europe. Warsaw, Friedrich Ebert Stiftung. 2001.

2. Šaltiniai:

Teis ÷s aktai

39. Lietuvos Taryb ų Socialistin ÷s Respublikos Konstitucija. str. 2, str. 6. 1978. Rasta: http://rulzeng.50megs.com , Ži ūr÷ta: 2008 11 23

Politini ų partij ų duomenys: programos, pranešimai, kalbos ir kita

40. Rasta: http://www.lsdp.lt/index.php/apie-partija , Ži ūr÷ta: 2009 04 29 41. Rasta: http://www.tsajunga.lt/index.php/andrius_kubilius/195 , Ži ūr÷ta: 2009 04 29 42. Rasta: http://www.lkdp.lt/new/index.php?option=com_content&task=view&id=24&I temid=55 , Ži ūr÷ta: 2009 04 29 43. Rasta: http://www.lics.lt/vadovybe , Ži ūr÷ta: 2009 04 29

44. Rasta: http://www.nsajunga.lt/Default.aspx?Element=ViewArticles&TopicID=166 , Ži ūr÷ta: 2009 04 29 45. Rasta: http://www.liberalusajudis.lt/index.php/apie_partija/valdyba/804 , Ži ūr÷ta: 2009 04 29 46. Rasta: http://www.darbopartija.lt/lt/partija , Ži ūr÷ta: 2009 04 29 47. Rasta: http://www.prisikelimopartija.lt , Ži ūr÷ta: 2009 04 29 48. Rasta: http://www.paksas.lt , Ži ūr÷ta: 2009 04 29

74 Ataskaitos

49. Bikelis, P. LTSR Aukš čiausioj Taryba . Vilnius, 1976 50. LTSR Aukš čiausiosios Tarybos (dešimtojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1980 51. LTSR Aukš čiausiosios Tarybos (septintojo šaukimo) pirmoji sesija. Stenogramos. Vilnius, 1967

Valstyb ÷s institucij ų svetaini ų duomenys

52. Lietuvos Respublikos Seimas. http://www.lrs.lt 53. Vyriausioji Rinkim ų Komisija. http://www.vrk.lt 54. Lietuvos Respublikos Vyriausyb ÷. http://www.lrv.lt 55. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija http://www.tm.lt/dok/Iregistruotu%20politiniu%20partiju%20sarasas.pdf

Kiti šaltiniai

56. Anušauskas, A. Efektyvaus parlamentarizmo problemos 1940–1990 metais. Rasta: http://www.parlamentostudijos.lt/Nr3/Politika_Anusauskas.htm , Ži ūr÷ta 2009.04.20 57. Dumbliauskas, P. Lietuvos S ąjūdžio istorija. 2008 01 24. Rasta: http://www.voruta.lt/article.php?article=1223 , Ži ūr÷ta: 2008.11.23 58. Kekic, L. Dvidešimt met ų kapitalizmo: ar buvo verta? 2008. Rasta: www.politika.lt ; Ži ūr÷ta: 2008 12 20 59. Krupavi čius, A. The post-communist transition and institutionalization of Lithuania's parties. Rasta: http://www.tspmi.vu.lt/public_files/file_1204535700.pdf , Ži ūr÷ta: 2009 03 05 60. Sztompka, P. Civilizational Competence: A Prerequisite of Post-Communist Transition. 2000. Rasta: www.ces.uj.edu.pl ; Ži ūr÷ta: 2008 11 12 61. http://www.laisve15.lt/Zuve-uz-lietuvos-laisve.htm

75 Priedai:

Priedas Nr. 1 Seimo kadencijos Specialyb ÷ 1990- 1992-1996 1996-2000 2000-2004 2004-2008 2008- 1992 2012 152 Inžinieriai 22 29 31 34 33 27 Ekonomistai 21 15 16 18 22 14 Teisininkai 17 8 8 7 11 13 Fizikai/chemikai 9 10 8 10 10 11 Medikai 3 8 14 11 13 10 Agronomai 7 11 7 7 10 11 Žurnalistai 8 5 5 6 7 6 Pedagogai 8 8 2 5 10 8 Filosofai 4 6 4 3 1 - Istorikai 3 3 7 4 4 6 Rašytojai, 6 5 1 - 7 7 muzikai, aktoriai, režisieriai Filologai 5 2 1 3 2 7 Kiti 27 32 45 40 13 13 Be aukštojo 2 6 2 1 1 6153 išsilavinimo Nenurodyta 15 2 Profesional ūs - 43 53 47 74 89 politikai 154 Iš viso nari ų 142 148 151 151 159 141 Turin čiųjų 98,6 96 98,7 99,3 99,4 95,8 aukšt ąjį išsilavinim ą proc. Šaltinis: www.lrs.lt , www.vrk.lt

152 Planuojama kadencijos pabaiga 153 Trys parlamentarai su nebaigtu aukštuoju 154 Asmenys dirbantys Seime daugiau nei vien ą kadencij ą arba AT-AS nariai.

76 Priedas Nr. 2

Vyriausyb ÷s Ministras Ministro pirmininko Kitos partijos sudarymo metai pirmininkas partija Vyriausyb ÷je 1990 Kazimiera Danut ÷ LPS LKP Prunskien ÷ 1991 (sausio 10 d.) Albertas Šim ÷nas LPS LKP 1991 (sausio 13 d.) Gediminas Vagnorius LPS - 1992 (liepos 21 d.) 155 Aleksandras Abišala LPS - 1992 (gruodžio 2 d.) 156 Bronislovas Lubys LDDP LDDP, LLS 1993 Adolfas Šleževi čius LDDP - 1996 (vasario 23 d.) Laurynas Mindaugas LDDP - Stankevi čius 1996 (gruodžio 4 d.) Gediminas Vagnorius TS(LK) LKDP, LCS 1999 (birželio 1 d.) Rolandas Paksas TS(LK) LKDP, LCS 1999 (lapkri čio 3d.) Andrius Kubilius TS(LK) LKDP, LCS 2000 Rolandas Paksas LLS NS(SL), LCS 2001 Algirdas Mykolas LSDP NS(SL) Brazauskas 2004 Algirdas Mykolas LSDP NS(SL), DP, LVLS Brazauskas 2006 Gediminas Kirkilas LSDP NS(SL), DP, LVLS, PDP 157 2008 Andrius Kubilius TS-LKD TPP, LRLS, LiCS Šaltinis: Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema :s ąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. p. 338, www.lrs.lt , www.vrk.lt

155 Laikinoji 156 Laikinoji 157 Pilietin ÷s demokratijos partija įsik ūr÷ 2006 m. atskilusi nuo DP.

77 Priedas Nr. 3

Partijos vadovas Išrinkimo metai Atsistatydinimo Perrinkimo metai metai LDDP 158 A. M. Brazauskas 1989 1993 1990 A. Šleževi čius 1993 1996 - Č. Jurš ÷nas 1996 2001 1996 LSDP K. Antanavi čius 1989 1991 - A. Sakalas 1991 1999 1993/1995/1997 V. P. Andriukaitis 1999 2001 - A. M. Brazauskas 2001 2009 - A. Butkevi čius 2009 - - TS(LK) V. Landsbergis 1993 2003 1996/1998/2000 A. Kubilius 2003 2008 159 LKDP 160 - LKD 161 A. Saudargas 1995 1999 - Z. Zinkevi čius 1999 2000 - K. Bobelis 2001 2004 - V. Stundys 2004 - - LCS 162 R. Ozolas 1993 2000 1995/1997/1999 K. Glaveckas 2000 2003 2001 LLS V. Radžvilas 1992 1993 - S. Davainis 1993 1995 - G. Vencius 1995 1996 - E. Gentvilas 1996 1999 1997/1999 R. Paksas 1999 2001 2001 E. Gentvilas 2001 2003 - LiCS A. Zuokas 2003 - - NS(SL) A. Paulauskas 1998 - 2002/2006 LRLS P. Auštrevi čius 2006 2008 - E. Masiulis 2008 - -

158 2001 m. sausio 27 d. įvykusiame LSDP Jungiamajame suvažiavime LSDP ir LDDP susijung ÷ 159 Nuo 2008 m. geguž ÷s 17 d. T ÷vyn ÷s s ąjungos-Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų pirmininkas. 160 2008 m. geguž ÷s 17 d. įvyko XIII neeilinis T ÷vyn ÷s S ąjungos suvažiavimas, kurio metu buvo pasirašyta T ÷vyn ÷s Sąjungos ir Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partijos jungimosi sutartis. 161 Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partija ir Krikš čioni ų demokrat ų s ąjunga (KDS) savo bendrame suvažiavime 2001 m. geguž ÷s 12 d. pri ÷m÷ nutarimą d ÷l partij ų susijungimo. Partija pasivadino „Lietuvos krikš čionys demokratai“ (LKD). 162 2003 m. Lietuvos centro s ąjunga (LCS) kartu su Lietuvos liberal ų s ąjunga (LLS) ir Moderniaisiais krikš čionimis demokratais (MKD) susijung ÷ ir įkūr÷ nauj ą Liberal ų ir centro s ąjung ą.

78 DP V. Uspaskich 2003 2006 (geguž ÷) 2006 (balandis) L. Graužinien ÷163 2006(geguž ÷) 2006 (rugpj ūtis) - K. Daukšys 2006(rugpj ūtis) 2007 - V. Uspaskich 2007 - - PTT 164 R. Paksas 2002 2003 V. Mazuronis 2003 2004 R. Paksas 2004 - 2009 TPP A. Valinskas 2008 - - Šaltinis: http://www.lsdp.lt/index.php/apie-partija , http://www.tsajunga.lt/index.php/andrius_kubilius/195 , http://www.lkdp.lt/new/index.php?option=com_content&task=view&id=24&Itemid=55 , http://www.lics.lt/vadovybe , http://www.nsajunga.lt/Default.aspx?Element=ViewArticles&TopicID=166 , http://www.liberalusajudis.lt/index.php/apie_partija/valdyba/804 , http://www.darbopartija.lt/lt/partija , http://www.prisikelimopartija.lt , http://www.tm.lt/dok/Iregistruotu%20politiniu%20partiju%20sarasas.pdf , http://www.paksas.lt , Krupavi čius, A., Lukošaitis, A. Lietuvos politin ÷ sistema :s ąranga ir raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika. 2004. p. 342

163 2006 met ų geguž ÷s m ÷nes į V. Uspaskich sustabdžius savo įgaliojimus laikin ąja Darbo partijos pirmininke tapo Loreta Graužinien ÷. 164 Iki 2006 m. Partija Tvarka ir Teisingumas vadinosi Liberal ų demokrat ų partija (LDP)