Meno Kultūros Žurnalas ISSN 0235–6384
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
2020 (2) Meno kultūros žurnalas ISSN 0235–6384 Dalia ALEKSANDRAVIČIŪTĖ Paulina BLAŽYTĖ Katažyna JANKOVSKA Salomėja JASTRUMSKYTĖ Ugnė JURELEVIČIŪTĖ Gianna VALENTI 2020 (1) Krantai 174 2 Justinas Marcinkevičius 1930–2011 ŽODŽIO SONETAS Daina nepasiremsi kaip lazda. Eilėraščiu pasaulio nesutversi. Bet mūsų žodžiai dega kai kada, įsiliepsnoja kai kada jie, tarsi graudus ugniakuras prie ešafoto, kad, ir myriopi pasmerktas, kažkas sušildytų sugrubusias rankas ir budeliui tamsoj nusišypsotų, kad nevilty parkritusio žmogaus bent jau eilėraštis pasigailėtų, kad žodis tartum sparnas suplazdėtų, kad virš galvos lyg varpas imtų gaust, lydėdamas mus vieškeliu dulkėtu kaip angelas: nuo žemės lig dangaus. 1981 Krantai 174 3 Meno kultūros žurnalas Stasys UŠINSKAS. Kompozicijos „Vasaros nakties sapnas“ centrinės figūros eskizas (Vitalijos Blažytės portretas). Apie 1948. Popierius, anglis. 40,7 × 47 cm. Privati nuosavybė. Arūno BALTĖNO nuotrauka TURINYS ŽODŽIO SONETAS 4 Justinas MARCINKEVIČIUS BUVĖJO KOMENTARAI: GAILESTIS IR ILGESYS 4 Gediminas MARTIŠIUS LAIŠKAI Į TREMTĮ 8 Giedrė JANKEVIČIŪTĖ ALEKSANDRA BELCOVA: GYVENIMO IR MENO KOMPOZICIJOS 22 Audrius MUSTEIKIS LĖLIŲ KAMBARIAI 28 Daiva ŠABASEVIČIENĖ „TEKSTUOSE SAVO PAVEIKSLŲ TURINIO NEANALIZUOJU“ 36 Agnė KULBYTĖ UPĖ. RYTIETIŠKI AKIMIRKSNIAI 40 Birutė MAR KŪNO (EST)ETIKA 46 Alessandra CALÌ PERSONALIJOS IR NACIONALINIAI PASAKOJIMAI 52 Tautvydas BAJARKEVIČIUS TEGYVUOJA OPERA! 56 Edita DEGUTIENĖ RETO KŪRYBIŠKUMO MUZIKŲ SAMBŪRIS 61 Jurgis DVARIONAS „SKLEISTI GROŽĮ, GĖRĮ, HARMONIJĄ“ 64 Rasa MURAUSKAITĖ LAISVĖ UGDYTI KŪRYBIŠKUMĄ 66 Rasa MURAUSKAITĖ TRYS MUZIKOS DIMENSIJOS 68 Rasa MURAUSKAITĖ APIE MENININKĄ, KONKURSUS IR MUZIKĄ 70 Rasa MURAUSKAITĖ BALSAS KAIP LIETUVIŠKAS GINTARAS. ARNOLDUI VOKETAIČIUI – 90 74 Vida BAKUTYTĖ KONTEKSTŲ GALIA 82 Algirdas GRIGARAVIČIUS Krantai 174 4 Straipsnio publikaciją parėmė Gediminas MARTIŠIUS BUVĖJO KOMENTARAI: GAILESTIS IR ILGESYS Esė, parašytos reflektuojant poeto Donaldo KAJOKO kūrybą, COMMENTS ON EXISTENCE: MERCY AND LONGING autorius Gediminas MARTIŠIUS įsitikinęs, kad meno tikslas yra Gediminas MARTIŠIUS, the author of an essay on the work ne prigrūsti žmogui į galvą kuo daugiau žinių ir informacijos, o of the poet Donaldas KAJOKAS, believes that the point of art is not parodyti, kad šiame pasaulyje yra dalykų, kuriuos drąsiai galima to cram the observer’s head with more knowledge and information, vadinti stebuklais, ir žmogus vertas tai suvokti, yra dalykų, kurie but to show that there are things in this world that we can definitely gali apstulbinti jį savo estetine pagava, yra dalykų, kuriuos suvokęs call miracles. There are things that can astound us with their žmogus tampa tikru buvėju, sugebančiu pajusti gyvenimo pilnatvę, aesthetic expression; things that, when understood, can make mokančiu neišsibarstyti ir kebliausiomis akimirkomis, net ir tada, a person truly exist; which make people feel the fullness of life, kai žino, kad ryt poryt gali užklupti kokia nelaimė. and able to pull themselves together even at the toughest moments, even when they know that a tragedy is about to happen. Buvimo buvėjas kas augino ją taip mėlynai mėlynai su šypsena groja fleita ką ji reiškia žuvims ką sniegynams tačiau kurčiam asiliukui atsakyk tik tuomet jeigu to nežinai Donaldas Kajokas jei žinai patylėk nemeluoki verčiau „Ars poetica“2 Būti – štai ką tobulai sugeba laimingas žmogus. O kas Jeigu poezija ieško Tiesos, ji yra teisingame kelyje. Tas tai sugeba – tas ir yra laimingas1 (žr. p. 7 pirmąją nuorodą). kelias gali vesti ir pro kadaise gyvavusias sodybas (lietuviš- Nesunkiai įsivaizduoju mūsiškį Donaldą Kajoką kartu su kus polius), ir pro didmiesčius, sapnuojančius neįmanomo kinų poetu Li Bo sėdintį ant ežero kranto, – jie nesišnekė- eilėraščio kontūrus. Varge mano, jis gali nuvesti daug kur. dami žiūri į mėnulį ir žino, kad yra buvėjai. O jeigu žino, Kartais pagalvoji, kad tolumoj spingsinti žvaigždės ar dar kad yra buvėjai, vadinasi, jie laimingi. Taip pat laimingas paslaptingesnio sutvėrimo šviesa ir yra ta poezija, kurios katinas, naktį sėdintis ant palangės ir žiūrintis į mišką. Jis ilgimės... irgi yra buvėjas. Buvėjai buvo ir Marcelijaus Martinaičio tik aprūkęs žibintas naktis ir landynė tėvai, po dienos darbų prisėsdavusieji ant slenksčio ir ty- tik lietus ir nuo purvo pasvirus krantinė liai žvelgdavusieji į besileidžiančią saulę. Galbūt sugebėjo ir dvasia toj krantinėj būti buvėjais ir vienas kitas partizanas (Bronius Krivickas, apgirtusi trankosi Mamertas Indriliūnas, Bronius Liesis), bet jiems tai turėjo drabužėliais baltais apsirengusi būti gerokai sunkiau... Visus buvėjus jungia viena savybė. „Krantinė“3 Tai gebėjimas pajusti gyvenimo pilnatvę, mokėjimas neiš- sibarstyti kebliausiomis akimirkomis, net ir tada, kai žino, Esė ir lyrika – gan skirtingi dalykai. Lyrika apima pa- kad ryt poryt gali užklupti kokia nelaimė. saulį pilniau, vieningiau, bet kartu – intelektui migločiau, Kuo daugiau perskaitau Donaldo Kajoko esė knygų, nesuvokiamiau. Lyrikoje sutilpęs pasaulis pradeda netilpti tuo dažniau sukirba mintis – kas labiau nukentėjo: filoso- tavo smegenyse. Kartais pajunti, kad kai kuriomis eilutėmis fija, Kajokui esant labiau poetu, ar poezija, kai jis nuo jos pasakei sau (gal ir kitiems) kažką labai svarbaus, neabejo- atsitraukia ir įsėda į eseisto laivelį? Bet paskui pagalvoju – tino, užčiuopei pačią realybę, o kurioje vietoje tas sąlyčio niekas čia nenukentėjo, o tik išlošė. Kartais tikrai regis, jog taškas – nežinai. Nežinai net, ar tai taškas, tik jauti – yra eseistinėmis įžvalgomis apie poeziją galima pasakyti be- kažkas, o kas tai – nesupranti. Nieko negali sau paaiškin- veik tiek, kiek gali geras eilėraštis. Poezija surimtėja vienui ti, nenuskurdindamas savęs, nors eilėraštis tau ir aiškus. Ir vienu atveju – kai ieškoma Tiesos. tuo pat metu – visai neaiškus. Tarsi kokios properšos są- monėje: kelias akimirkas (gal net tą pačią akimirką) viską eketė tarsi mėlyna rožė snieguos žinai, o joms praėjus – vėl nieko: beprasmybės, banalybės, kas ją pametė auštant ant šitos ilgos kažkokios iškrovos, esančios įtartinai arti parodijos ribos ežerų lygumos kas ją nešė iš ten (išties nuo didingo ligi juokingo – tik žingsnis!). Kažkaip kaip spingsulę delnuos iš vėlyvo rudens keistai teka laikas, kažkaip keistai dėliojasi erdvė, bet tu Krantai 174 5 dar gyvas, ir sumautas saikas tau – tik išnykusi dėmė... Kai Įdomu, koks dabar santykis tarp mirštančių sava mir- lyrikoje sutilpęs pasaulis pradeda netilpti tavo smegenyse, tim ir žūstančių gamyboje, autokatastrofose, pakirstų pro- būna ir baisu. Tada imi galvot, kad kraustaisi iš proto. Keis- fesinių ligų, vienaip ar kitaip technikos nužudomų? Gal čiausi vaizdai bėga prieš akis, jungiasi, regis, absoliučiai sulauksime laikų, kai natūrali mirtis virs sunkiai pasiekia- priešingi dalykai, veriasi neįmanomos tolumos, už kurių ma prabanga? Ir kalčiausi dėl to ne kokie dideli karai, o turbūt jau nieko būti negali... Ir staiga – ateina jos, tos vie- „civilizacijos stebuklai“. Brazilijos kaimynė Kosta Rika, nintelės eilutės, ir pajunti, kad štai, žmogau, dovaną gavai, anksčiau garsėjusi savo miškais, pastaruoju metu ėmė- tik nežinai, kam padėkoti. „Aš nežinau, ar būna rojus, / ar si radikalių priemonių juos saugodama – jau 23 procen- būna sielai kur gražiau / apmirus gamtai ir sustojus / jos tai miškų paskelbti draustiniais ir nacionaliniais parkais. judesiams, aš ją nešiau / kaip motiną, kaip palikimą, / kaip Lietuvos saugomos teritorijos užima 16 procentų šalies sapno nuotrupas, kurios / dabar staiga atgyti ima / nuo tos teritorijos. Ir vis tiek Seimas tūpčioja nesiryždamas (gal melodijos tyros“. Šitos Sigito Gedos eilutės (eilėr. „Ars tiksliau – „paskatinamas“ medienos pramonės lobistų) pri- poetica“4) man kaip balzamas sielai, manau, ir daugeliui imti Miškų įstatymo pataisų, pagal kurias būtų atsisakoma poezijos skaitytojų. plynų kirtimų saugomose teritorijose. Matyt, tikrai teisus Neišmokus meilės, gėrio, laisvės, neišsiugdžius pagar- minėtas akademikas Legasovas, tvirtinęs, kad žmonės, bos gyvybei ir gyvasčiai, visatai ir pačiai konkrečiausiai pasiekę įspūdingų laimėjimų technikos srityje, buvo išau- gamtos formai, pavidalui, reiškiniui, nepažadinus savyje klėti humanitarinių idėjų, puikios literatūros, aukšto meno. tiesos troškimo, – visi kiti mokymaisi yra veltui. Visi tiks- Donatas Kajokas palinguoja galva ir konstatuoja, jog lieji, abstraktieji, pritaikomieji, techniškieji, aplinkos for- dauguma žmonių žavisi prasta literatūra, prasta muzika, mavimo, įsisavinimo, gamtos tyrimo mokslai – tik būtinas prastu menu... priedas prie anų, pirmųjų. Nors dažnas įsitikinęs, kad prie- Žmogus privalo gyventi gyvenimui ir dėl gyvenimo šingai. Ir nieko neįrodysi tol, kol patys skaudžiai nepajus. (galų gale tam mes čia ir esam). Bet ne iš baimės numir- Tai ne tik humanitarinės kultūros stoka, pirmiausia tai vidi- ti, žūti, išnykti. Antoine’as de Saint-Exupéry daugiau kaip nės natūros stoka, jos užmarštis. prieš pusę šimtmečio rašė: „Tėra tik viena problema, vie- Štai ką apie Černobylio tragediją sako žymus techni- nintelė pasaulyje – grąžinti žmonėms dvasinį turtą, dva- kos (!) specialistas, akademikas Valerijus Legasovas, ava- sinius rūpesčius“. Todėl trūks plyš mokyklose reikia kal- rijos likvidavimo Valstybinės komisijos narys: „Ta techni- bėti apie tikrai gerą literatūrą, gerą meną, sudominti jauną ka, kuria mūsų liaudis didžiuojasi, kuri finišavo Gagarino žmogų humanitariniais dalykais, net jeigu jis turi polinkį skrydžiu, buvo sukurta žmonių, besilaikančių ant Tolstojaus į tiksliuosius mokslus. Pasirinkti iš ko turime.