ŽEMAIČIŲ KRIKŠTAS Tyrimai Ir Refleksija
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
lietuvių katalikų mokslo akademija ŽEMAIČIŲ KRIKŠTAS tyrimai ir refleksija sudarė Darius Baronas VILNIUS, 2013 1 UDK 947.45.02/.03 Že49 Parengta valstybės lėšomis pagal Žemaičių krikšto ir Žemaičių vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejaus minėjimo 2009–2017 metais programą (sut. nr. P-12/94). Išleista vykdant Nacionalinės lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programos projektą „Knygos Žemaičių krikštas: tyrimai ir refleksija leidyba“ (sut. nr. LIT-7-56), kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba. ISBN 978-9986-592-71-6 © Darius Baronas, sudarymas, vertimas, 2013 © Tekstų autoriai, vertėjai ir leidėjai, 2013 © Lietuvių katalikų mokslo akademija, 2013 2 TURINYS Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Pratarmė . 5 Popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinis laiškas Lietuvos vyskupams švenčiant lietuvių tautos „Krikšto“ 600 metų jubiliejų (1987). 9 Žemaičių skundas Konstanco visuotiniame Bažnyčios susirinkime 1416 m. 21 Jonas Dlugošas Šlovingosios Lenkijos Karalystės analai arba kronikos . 31 Motiejus Stryjkovskis Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika . 39 Albertas Vijūkas-Kojalavičius Lietuvos istorija . 43 Simonas Daukantas Istorija žemaitiška . 47 Motiejus Valančius Žemaičių vyskupystė . 51 Jan Fijałek Lietuvos sukrikščioninimas per Lenkiją ir liaudies kalbos išsaugojimas joje . 63 Maironis Lietuvos praeitis . 113 Lietuvos istorija. Red. Adolfas Šapoka . 117 Marija Andziulytė-Ruginienė Žemaičių christianizacijos pradžia . 119 Zenonas Ivinskis Lietuvos istorija . 155 3 turinys Juozas Jurginis Lietuvos krikštas . 163 Paulius Rabikauskas Krikščioniškoji Lietuva . 169 Edvardas Gudavičius Lietuvos istorija . 183 Mečislovas Jučas Krikščionybės kelias į Lietuvą . 189 Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas Lietuvos istorija . 203 Komentaras . 213 Santrumpos . 229 Bibliografija . 231 Asmenvardžių rodyklė. 235 4 pratarmė 2013-aisiais–2017-aisiais metais mūsų tautiečiai istorikai ne kartą kreips žvilgsnį į praeitį – į prieš 600 metų vykusio Žemaičių krikšto įvykius. Lietuvių aukštaičių krikštas ir po 26 metų prasidėjęs bei 1417 m. atbaigtas lietuvių že- maičių krikštas – bene šviesiausi puslapiai Lietuvos tūkstančio metų istorijoje... Užtenka atidžiai įsijausti į šiame leidinyje publikuojamą žemaičių skundą ir kartu prašymą Konstanco visuotiniam Bažnyčios susirinkimui ir pajusime, kiek daug šviesių vilčių mūsų protėviai turėjo tiek dėl savo laikinosios, tiek dėl amžinosios ateities... Beje, pilnas to skundo/prašymo vertimas į lietuvių kalbą pirmą kartą skelbiamas šiame leidinyje. Tai autentiškas anų tautos dvasinio pakilimo įvykių dalyvių liudijimas ir, manyčiau, tuo reikšmingas šiandien į depresiją ir nusiminimą įskendusiai mūsų krašto visuomenei... Jei ne krikštas, mūsų protėvių laukė labai liūdnas likimas... Dėkui Dievui, priimtas krikštas ir krikščioniškasis tikėjimas praskaidrino ne tik tuometinių mūsų protėvių sielas, bet ir tapo didžiule dvasine atrama pakelti sunkius istorijos išbandymus ateityje. Ši patirtis, manome, taip pat reikšminga ir dabarčiai. Tai pabrėžė palaimintasis popiežius Jonas Paulius II dar 1987 metais šven- čiant lietuvių tautos krikšto 600 metų jubiliejų laiške Lietuvos vyskupams. To jo laiško pilnas tekstas taip pat spausdinamas šiame leidinyje. Norėčiau gerbiamų skaitytojų dėmesį atkreipti į keletą to laiško vietų. Jonas Paulius II: „Lietuvių atsivertimas į krikščionybę įvyko keletą amžių vėliau negu kaimyninių senosios Europos tautų. Patekę tartum tarp dviejų varžtų, tarp Rytų, iš kur spaudė slaviškos tautos, ir tarp Vakarų, iš kur veržėsi baugi- nantis kryžiuočių Ordinas <...>. Kaip tik siekdamas išvengti to išviršinio spaudimo, didysis kuni- gaikštis Mindaugas 1251 metais nusprendė priimti katalikų tikėjimą <...>, gaudamas iš popiežiaus Inocento IV karaliaus vainiką <...>. Bet Mindaugo atsivertimas nebuvo atitinkamai parengtas. Dėl to jis sutiko pasipriešinimą tautoje, kuri nepasekė didžiojo kunigaikščio pavyzdžiu <...> ir 1263 metais tragiška Mindaugo mirtis užbaigė tą trumpai švystelėjusį pavasarį. Reikėjo vėl daugiau kaip šimtmetį laukti, kol nušvito spinduliuojanti Krikšto diena <...>. 5 bažnyčios istoriospratarmė studijos. t. 1. lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. t. 31. Krikštas jūsų tautą įjungė į didžiąją krikščioniškų tautų šeimą, į tą „krikščioniją“, kuri nulėmė šio žemyno likimą, kuri sudaro patį bran- giausią bendrą paveldą ir drauge pagrindą kurti taikingai ateičiai, ugdyti pažangai ir tikrajai laisvei <...>. Gyvendama krikščionišku tikėjimu, tauta tvirtai ir nuoširdžiai jį liudijo net ir sunkiausiais savo istorijos laikotarpiais, kančios ir bandymų valandomis.“ Taip kalba popiežius, kilęs iš kaimyninės Lietuvai lenkų tautos, su kuria Lietuva turėjo daug gražių ir iš kitos pusės kontraversiškų santykių bei konfliktų. Bet aplamai tie visi mūsų santykiai ne tik su kaimynine Lenkija, bet ir aplamai su krikščioniškuoju pasauliu ugdė mūsų krašto žmones didiesiems XIX–XX a. išbandymams, kad juose nepalūžtų. Žemiškąja prasme dažnai atrodo beviltiš- kose situacijose tik krikščioniškasis tikėjimas amžinąja ateitimi buvo toji pražūti neleidusi atrama. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis yra teisingai pastebėjęs, kad XIX amžiuje posukiliminių Muravjovo represijų situacijoje „vyskupas Motiejus Valančius tegalėjo viena pažadėti – amžinybę. Amžinybės pažadas mūsų dienų žmogui gal nebūtų toks brangus. Šiandien žada duonos, žada erdvių. Bet ano meto žemaičiai lietuviai dėl to pažado sutiko kentėti. Tai rodo Kražių kruvinoji istorija.“1 Pridursime: ne tik kentėti, bet ir iškentėti, ir nepražūti, ir nugalėti. O tam tikrai reikia krikštu priimto krikščioniško tikėjimo brandos. Šiame leidinyje pateikiamas ne tik Žemaičių skundas/prašymas, bet ir pra- ėjus keliems dešimtmečiams po Žemaičių krikšto Krokuvos kanauninko Jono Dlugošo (kuris nebuvo tiesioginis tų įvykių dalyvis) parašytas tekstas, skirtas Žemaičių krikšto įvykių aprašymui. J. Dlugošo sukurti legendiniai įvaizdžiai iki pat XX amžiaus antros pusės buvo nekvestionuojami ir kartojami (multi- plikuojami) – Motiejaus Stryjkovskio, Alberto Vijūko-Kojalavičiaus, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus ir kitų raštuose. XX amžiaus antroje pusėje Zenono Ivinskio, Pauliaus Rabikausko, Edvardo Gudavičiaus, Mečislovo Jučo ir kitų darbuose naudo jantis platesne šaltinių baze ryškėja J. Dlugošo aprašymų su- bjektyvumas. Naujuose istorikų darbuose vis labiau ryškėja, kad Žemaičių krikš- to pagrindinis iniciatorius buvo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kuriam jo pusbrolis Jogaila šiame reikale buvo svarbus kaip karalius, tegu ir Lenkijos karalius, bet karalius, turintis suverenią karališką galią diplomatinėje tarptauti- nėje plotmėje, kartu likęs Lithuaniae princeps supremus šalia tiesiogiai Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę Magnus dux Litnuaniae titulu valdžiusio Vytauto. Taigi priešingai nei dar šiandien populistiniame lygmenyje kartojama klišė „lietuviai ir 1 J. Ambrazevičius, Lietuvių rašytojai, Kaunas, 1938, p. 43. 6 bažnyčios istoriospratarmė studijos. t. 1. lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. t. 31. žemaičiai buvę pakrikštyti kalaviju ir ugnimi svetimųjų užkariautojų kryžiuočių ar bent lenkų“, yra nepagrįsta ir neteisinga. Ne tik Vytautas, bet ir Jogaila buvo pačių lietuvių ir žemaičių pripažinti (net pačių pasirinkti, todėl „teisėti“) valdo- vai. Tai liudija minėtas Žemaičių skundas/prašymas Konstanco Susirinkimui. Linkiu mieliems šio rinkinio skaitytojams to „neužmiršti“ studijuojant šiame leidinyje spausdinamus ankstesnių laikų autorių darbus. Besidomintiems gilesne teologine mūsų krašto religinės praeities refleksija, norime priminti, ką, tapę krikščionimis, mūsų protėviai, seneliai ir tėvai giedo- davo savo parapijose, sutikdami savo ganytojus, t. y. 45 (46) psalmę: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, * visados varguose artimiausia pagalba. Todėl nebijosim, nors ir sverdėtų žemė, * nors ir kalnai griūtų į jūrų gelmę; net jei vandenys putotų ir šėltų, * o kalnai drebėtų nuo jų šėlimo. Upės srovės džiugina Dievo miestą, * Aukščiausiojo šventąją buveinę. Dievas jo viduje, jis nebus sunaikintas, – * rytui auštant, Dievas ateis į pagalbą. Siautėja tautos ir griūva karalystės, – * Bet nugriaudi jo balsas, ir žemė apmiršta. Su mumis Galybių Viešpats, * Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė! Ateikite ir pamatykite, ką Viešpats padarė, * pasižiūrėkite nuostabius jo darbus žemėj. Karus visoje žemėje jis sustabdo, lankus sulaužo, sutriuškina ietis, skydus ugnyje sunaikina. „Taisykitės ir žinokit, kad aš esu Dievas! * Iškilus tautose, išaukštintas žemėje.“ Su mumis galybių Viešpats“* Šeši šimtmečiai krikščioniškos Lietuvos ir Žemaičių istorijos liudija šių Šventraščio žodžių išsipildymą praeityje, tikriausiai tai galioja bei galios ir da- barčiai, ir tolimesnei ateičiai. Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ 7 8 PopIežIAUS JONO PAULIAUS II apaštaLINIS LAIŠKAS LIETUvoS VYSKUpamS šveNČIANT LIetUVIŲ taUtoS „KRIkšto“ 600 metų JUBILIejų Jo Ekscelencijai Arkivyskupui Liudui Poviloniui, Kauno ir Vilkaviškio Apaštaliniam Administratoriui, Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkui, ir visiems Lietuvos Vyskupams Mylimieji Broliai, 1. Jūsų tautos „Krikšto“ šeši šimtosios metinės, kurias iškilmingai minite šiais Dievo malonės metais, tiek jums, tiek jūsų tikintiesiems su- daro gražią progą sustiprinti tikėjimą, pagilinti maldingumą, atnaujinti dvasinį gyvenimą. Šia proga iš visos širdies gyvai ir broliškai su jumis vienijasi visa Bažnyčia. Kaip įvairiomis progomis esu priminęs – pavyzdžiui, savo žodyje šv. Mi šių metu šių metų sausio 1 d. – visa Bažnyčia mini drauge su ju- mis šią taip reikšmingą sukaktį ir drauge su jumis „dėkoja Dievui už šią neapsakomą do vaną“