Karo Archyvas. T. 27

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA

ISSN 1392-6489

KARO ARCHYVAS XXVII

Vilnius 2012 „Karo archyvas“ – tęstinis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Karo mokslų instituto leidinys

Mokslinis redaktorius ir sudarytojas – ats. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Redaktorių kolegijos nariai: prof. habil. dr. Algirdas Ažubalis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija prof. habil. dr. Gžegošas Blaščykas (Grzegosz Blaszczyk), Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (Lenkijos Respublika) doc. dr. Pranas Janauskas, Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas prof. dr. Ėrikas Jekabsonas (Ēriks Jēkabsons), Latvijos universitetas doc. dr. Vytautas Lesčius, Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas doc. dr. Valdas Rakutis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija prof. habil. dr. Valdemaras Rezmeris (Waldemar Rezmer), Mikalojaus Koperniko universitetas (Torunė, Lenkijos Respublika) dr. Rimantas Zizas, Lietuvos istorijos institutas

Kalbos redaktorė Nijolė Andriušienė Viršelio dizainerė Inga Dambrauskienė Maketavo Jolanta Girnytė Pirmajame viršelyje: Iškilmingai šautuvai įteikiami Ketvirtojo pėstininkų pulko Mokomosios kuopos kareiviams 1931 m. sausio mėn. Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus fondų.

Baltų karyba BALTŲ KARYBOS VIDURINIAME GELEŽIES AMŽIUJE (V–VIII A.) BRUOŽAI Dr. Manvydas VITKŪNAS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija...... 6

Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS KARINIS DIPLOMATINIS ATSTOVAVIMAS LIETUVOJE IKI VALSTYBINGUMO PRIPAŽINIMO DE FACTO (1918 M. GRUODIS–1919 M. RUGSĖJIS) Dr. Edmundas GIMŽAUSKAS, Lietuvos istorijos institutas...... 48

TREČIASIS PĖSTININKŲ DIDŽIOJO LIETUVOS KUNIGAIKŠČIO VYTAUTO PULKAS PIRMUOJU VEIKLOS LAIKOTARPIU (1919–1926 M.) Dr. Gintautas SURGAILIS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija...... 92

LIETUVOS KARIUOMENĖS ARTILERIJOS PABŪKLAI 1919–1940 M. Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universitetas Egidijus PAPEČKYS...... 163

KATASTROFOS NUOJAUTOS: LIETUVOS KARINĖ DIPLOMATIJA ANTROJO PASAULINIO KARO IŠVAKARĖSE Dr. Algimantas KASPARAVIČIUS, Lietuvos istorijos institutas...... 232

LIETUVA ANT KARO SLENKSČIO: 1939 M. KARIUOMENĖS MOBILIZACIJA Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėdos universitetas...... 275 SOMMAIRE

CARACTÉRISTIQUES DES ACTIONS MILTAIRES DES BALTES DANS LE MOYEN SIÈCLE DE FER (V-VIII SIÈCLE) Dr. Manvydas VITKŪNAS, Académie de guerre du Général Jonas Žemaitis de Lituanie...... 333 FEATURES OF THE WARFARE OF THE BALTIC TRIBES IN THE MIDDLE IRON AGE (THE V-VIII CENTURIES) Dr. Manvydas VITKŪNAS, The General Jonas Zemaitis Military Academy of Lithuania...... 335 REPRÉSENTATION DIPLOMATIQUE MILITAIRE DE GRANDE BRETAGNE EN LITUANIE JUSQU‘À LA CONSÉCRATION ÉTATIQUE DE FACTO (décembre 1918 – septembre 1919) Dr. Edmundas GIMŽAUSKAS, Institut de l’histoire lituanienne...... 337 MILITARY DIPLOMATIC REPRESENTATION OF GREAT BRITAIN IN LITHUANIA UNTIL DE FACTO RECOGNITION OF THE STATEHOOD (DECEMBER 1918 - SEPTEMBER 1919) Dr. Edmundas GIMŽAUSKAS, Lithuanian Institute of History...... 339 LA TROISIÈME BANDE DE L‘INFANTERIE DU GRAND-DUC DE LITUANIE VYTAUTAS LORS DE LA PREMIÈRE PÉRIODE DE L‘ACTIVITÉ (ANNÉES 1919-1926) Dr. Gintautas SURGAILIS, Académie de guerre du Général Jonas Žemaitis de Lituanie...... 341 THE THIRD REGIMENT OF INFANTRY OF THE LITHUANIAN GRAND DUKE VYTAUTAS-THE-GREAT DURING THE FIRST PERIOD OF ITS ACTIVITY (1919-1926) Dr. Gintautas SURGAILIS, The General Jonas Zemaitis Military Academy of Lithuania...... 343 CANONS DE L’ARTILLERIE DE L’ARMÉE LITUANIENNE DANS LES ANNÉES 1919–1940 Vytautas JOKUBAUSKAS, Université de Klaipėda Egidijus PAPEČKYS...... 345 LITHUANIAN ARMY ARTILLERY CANNONS IN 1919–1940 Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėda University Egidijus PAPEČKYS...... 347 PRÉMONITION DE CATASTROPHE : LA DIPLOMATIE MILITAIRE DES LITUANIENS LE JOUR PRÉCÉDENT DE LA DEUXIÈME GUERRE MONDIALE Dr. Algimantas KASPARAVIČIUS, Institut de l’histoire lituanienne.....349 CATASTROPHE PRESENTIMENTS: LITHUANIAN MILITARY DIPLOMACY ON THE EVE OF THE SECOND WORLD WAR Dr. Algimantas KASPARAVIČIUS, Lithuanian Institute of History...... 352 LITUANIE SUR LE SEUIL DE GUERRE: MOBILISATION DE L’ARMÉE EN 1939 Vytautas JOKUBAUSKAS, Université de Klaipėda...... 354 LITHUANIA ON THE THRESHOLD OF WAR: 1939 MILITARY MOBILIZATION Vytautas JOKUBAUSKAS, Klaipėda University...... 356 Baltų karyba Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

Dr. Manvydas Vitkūnas Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Įvadas Tęsiame baltų karybos raidai skirtų mokslinių apžvalginių straipsnių ciklą, nuo 2003 m. spausdinamą tęstiniame leidinyje „Karo archyvas“1. Jo tikslas – aptarti baltų karybos bruožus remiantis archeologinių tyrimų (pirmiausia dabartinėje Lietuvos teritorijoje) duomenimis. Tarsi istorinė įžanga buvo autoriaus ankstesnė publikacija apie Dnie- pro baltų karybą2. Šiame straipsnyje tęsiama pradėta nagrinėti tema ir aptariami baltų genčių (išskyrus Dniepro baltus) karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai. Daug informacijos apie baltų karybą aptariamuoju laikotarpiu suteikia archeologinių tyrimų medžiaga, o štai rašytiniai V–VIII a. šaltiniai yra itin fragmentiški, todėl straipsnyje pirmiausia remiamasi archeolo-

1 Michelbertas M., Vitkūnas M. Baltų karybos senajame geležies amžiuje (I–IV a.) bruožai // Karo archyvas. T. XVIII. Vilnius, 2003, p. 8–64; Šatavičius E. Akmens amžiaus karyba Lietuvoje // Karo archyvas. T. XIX. Vilnius, 2004, p. 6–29; Merkevičius A. Kary- ba Lietuvos teritorijoje žalvario amžiuje // Karo archyvas. T. XX. Vilnius, 2005, p. 8–49; Vitkūnas M. Baltų karybos ankstyvajame geležies amžiuje (V–I a. pr. Kr.) bruožai // Karo archyvas. T. XXII. Vilnius, 2007, p. 5–33; Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėly- vajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p. 4–34. 2 Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p. 4–34. Tąkart buvo užsibrėžta (žr. min. str., p. 5) paskelbti tris straipsnius apie baltų karybą viduriniame ir vėlyvajame geležies am- žiuje laikantis teritorinio principo (po vieną publikaciją Dniepro, rytų ir vakarų baltų karybos problematikai). Sumanymą kiek patikslinus, užuot šią temą nagrinėjus regioniniu principu, nutarta centrinio ir vakarinio baltų arealų karybos raidą aptarti chronologiš- kai – geležies amžiaus etapais. Šiame straipsnyje nagrinėjami baltų karybos viduriniame geležies amžiuje ypatumai, vėlyvajam geležies amžiui bus skirtos kitos publikacijos.

6 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai ginių tyrimų duomenimis. Jie gana patikimai leidžia rekonstruoti bal- tų genčių ginkluotę, suteikia daug žinių apie to meto fortifikaciją, tačiau gali būti tik netiesioginiai įrodymai aptariant tokius svarbius karybos ele- mentus kaip strategija ir taktika. Nagrinėjant to paties laikotarpio kaimy- ninių etninių grupių (slavų, germanų) karybos raidą galima disponuoti nepalyginti gausesniais rašytiniais šaltiniais, kuriuose neretai netgi gana išsamiai aprašoma kovos rikiuotė, konkrečios kautynės, taktiniai sprendimai. Baltų karybos tyrėjams tenka susidurti su dilema – apskritai apeiti šią temą dėl šaltinių stokos (kas iki šiol daroma) ar rizikuoti imtis netie- sioginių šaltinių (kalbančių ne apie baltus, o apie jų kaimynus) analizės ir gretinti su baltų žemių archeologine medžiaga. Šis būdas ne itin pa- tikimas, tačiau, deja, vienintelis, leidžiantis bandyti atsakyti į klausimą: „Kaip kovojo mūsų protėviai?“ Į kitus du esminius klausimus: „Kokiais ginklais kovojo?“ ir „Kokiuose įtvirtinimuose gynėsi?“ – jau gana aiškiai atsakyta įvairių archeologų darbuose. Šiame straipsnyje dėmesį sutelksime į keturis baltų karybos viduriniame geležies amžiuje aspektus: ginkluotę, žirgų naudojimo ypatumus, karinės organizacijos raidą ir kovos taktiką. Liks neaptarti šio amžiaus baltų fortifikacijos, gynybinių įtvirtinimų įrengimo, jų gynybos ir štur- mavimo klausimai. Šiai temai bus skirtas atskiras straipsnis viename iš būsimų „Karo archyvo“ tomų.

Chronologija Vidurinis geležies amžius – geležies amžiaus laikotarpis, dėl kurio chronologijos ne tik Lietuvos, bet ir kaimyninių kraštų archeologai dis- kutuoja jau kone šimtą metų. I tūkstantmečio po Kristaus laikų Europoje vyko globalūs procesai. Jie turėjo įtakos ir baltų genčių raidai. Todėl neatsitiktinai geležies amžiaus laikotarpiams suteikti ne tik su archeologija (senasis, vidurinis, vėlyvasis), bet ir su istorinėmis to meto aktualijomis susiję pavadinimai. Senasis geležies amžius (I–IV a.) vadinamas ir romė- niškuoju (romėnų įtakos), vėlyvasis (VIII (IX, X) – XII a.) – vikingų arba baltų genčių konsolidacijos laikotarpiu. Tarp senojo ir vėlyvojo išskiriamas vidurinis geležies amžius. Daž- niausiai jis vadinamas dar ir tautų kraustymosi laikotarpiu. Ilgą laiką Lie-

7 Baltų karyba tuvos archeologų buvo įprasta vidurinį geležies amžių datuoti V–VIII a. Jam sovietmečiu buvo taikomas ir marksistinis klasinės visuomenės formavimosi laikotarpio apibūdinimas3. A. Tautavičius pabandė išplėsti vidurinio geležies amžiaus ribas iki IX–X a. sandūros ir taip toliau „nukė- lė“ vėlyvojo geležies amžiaus pradžią4. Tačiau naujausiuose Lietuvos ir Latvijos archeologų parengtuose darbuose vėl linkstama IX a. priskirti vėlyvajam geležies amžiui5. Naujausiame periodizacijos modelyje, siūlomame Lietuvos istorijos instituto leidžiamos daugiatomės „Lietuvos istorijos“ autorių, vidurinis geležies amžius vadinamas tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpiu ir datuojamas 450–800 m., t. y. nuo Romos imperijos žlugimo iki vikingų judėjimo pradžios. Šis chronologinis skirstymas iš esmės sutampa su dar XX a. pradžioje vokiečių archeologų nustatyta periodizacijos sistema, naudota Rytprūsių archeologiniam paveldui datuoti. Atsi- žvelgiant į regioninius ypatumus šiek tiek pakoreguota vidurinio geležies amžiaus (V–VIII a.) periodizacijos sistema taikoma ir Skandinavijos ša- lyse (Norvegijoje 400–800 m. vadinami tautų kraustymosi ir Merovingų, Švedijoje 400–55 m. – tautų kraustymosi, 550–800 m. – Vendelio, Danijo- je 400–800 m. – germaniškuoju laikotarpiu)6. E. Jovaiša yra sukritikavęs „Lietuvos istorijos“ autorių pasirinktą prie- šistorės periodizacijos modelį, pagrįsta ne vidiniais baltų visuomenės raidos, o išoriniais veiksniais, ir siūlo pirmiausia atkreipti dėmesį į vidinius baltiškojo pasaulio procesus ir aptariamojo laikotarpio epochas vadinti baltų kultūrų sklaidos (I a.–V a. vid.) ir baltų genčių įsikūrimo (V a. antroji pusė–IX a.) laikais7. Lenkijoje ir Rusijoje vidurinio ir vėlyvojo geležies amžių sąvokos ne- vartojamos. Laikotarpis nuo Didžiojo tautų kraustymosi laikų iki valsty-

3 Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p. 269. 4 Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius, 1996. 5 Lietuvos istorija. T. 2. Geležies amžius. Vilnius, 2007; Latvijas senākā vēsture. 9 g. t. pr. Kr.–1200. g. Rīga, 2001. 6 Lietuvos istorija. T. 2. Geležies amžius. Vilnius, 2007; skyrių „Tautų kraustymosi ir baltų genčių sklaidos laikotarpis“ (p. 173–297), parašė I. Vaškevičiūtė. 7 Jovaiša E. Baltiškosios savimonės aspektai proistorės tyrimuose // Istorija. T. 72. Vilnius, 2008, p. 3–9.

8 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai bių susidarymo vadinamas ankstyvaisiais viduramžiais. Lenkijoje kartais kaip atskira epocha dar išskiriamas Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpis (IV a. antroji pusė – VI–VII a. riba)8. Baltarusijoje geležies amžius skirstomas į ankstyvąjį (VII–VI a. pr. Kr. – IV a.) ir vėlyvąjį (V–VIII a.)9. Šiame straipsnyje vidurinis geležies amžius datuojamas V–VIII a. Chronologijos klausimais jame nediskutuojama. Esu tikras, kad savaip teisūs ir savų argumentų rinkiniu yra ginkluoti ir vieno, ir kito vidurinio geležies amžiaus datavimo modelio šalininkai. Šiame tyrimų etape, man atrodo, tinkamas su bendraisiais Europos raidos procesais susijęs periodizacijos modelis, juolab kad kalbama apie išorinių įtakų ganėtinai stipriai veikiamą gyvenimo sritį – karybą.

Bendrieji laikotarpio bruožai Vidurinis geležies amžius – laikotarpis, chronologiškai ribojamas dviejų globalių procesų – Didžiojo tautų kraustymosi (IV–V a.) ir vikin- gų ekspansijos pradžios (VIII a. pab.). Abu šie procesai turėjo tiesioginę įtaką baltų žemėse vykusiems pokyčiams. Didysis tautų kraustymasis palietė baltų arealą, ypač jo vakarinę ir pie- tinę dalį bei visą Dniepro baltų regioną. Manoma, kad V a. į baltų žemes buvo įsiveržę klajokliai hunai10, o VI a. baltai neabejotinai turėjo ryšių su kitais klajokliais – avarais. Ir su hunais, ir su jiems artimais klajokliais akacirais (akacirus savo kronikoje VI a. mini Jordanas)11 bandoma sieti tribriaunius strėlių antgalius, randamus dabartinėje Lietuvos teritorijoje. A. Luchtanas sieja šiuos antgalius su hunų, kurie veržėsi iš dabartinės Vengrijos teritorijos,

8 Godłowski K., Kozłowski J. K. Historia starożytna ziem polskich. Warszawa, 1979, p. 19; Lietuvos istorija. T. 2. Geležies amžius. Vilnius, 2007, p. 176. 9 Вяргей В., Егарэйчанка А. Жалезны век // Aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, c. 250–252. 10 Išsamiausias straipsnis apie hunų karinių žygių pėdsakus dabartinėje Lietuvos teritorijoje: Лухтан А. Война V века в Литве // Гiстарычна – археалагiчны зборнiк. Т. 11. Беларусь у сiстэме Еурапейскiх културных сувязяу. Мiнск, 1997, с. 15–20. 11 Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987, p. 126.

9 Baltų karyba

žygiais12. E. Jovaiša mano, kad tai ne hunų, o akacirų žygių pėdsakai13. Tribriaunių (kitaip – trisparnių) strėlių antgalių randama ir Dniepro bal- tų genčių teritorijoje14. Neatmesčiau galimybės, jog šiuos antgalius galėjo palikti ne hunai ar akacirai, o VI a. Padunojėje (dab. Vengrijos teritorijoje ir aplinkinėse žemėse) įsikūrę avarai. Veikiausiai baltų žemės patyrė ir hunų, ir avarų antpuolių. Atsekti šiuos procesus padėtų kruopšti randa- mų tribriaunių strėlių antgalių ir hunų bei avarų kituose regionuose pa- liktų pėdsakų lyginamoji analizė. Baltai patyrė ne tik hunų ir avarų, bet ir germaniškųjų gepidų, gotų, galbūt ir langobardų genčių įtaką. V. Šimėnas, kruopščiai analizuodamas itin sudėtingus etnokultūrinius procesus, vykusius vakarinėje baltų arealo dalyje I tūkstm. viduryje, įžvelgia nomadiškojo (klajoklių) paveldo apraiškų baltų kultūroje, pradedant su klajokliais sietinomis įkapėmis kai kuriuose kapinynuose ir baigiant rašytinių šaltinių duomenimis apie ku- myso (kumelių pieno) vartojimą prūsų žemėse15. Baltų areale viduriniame geležies amžiuje vyko itin sudėtingi etno- kultūriniai procesai. Dėl tautų kraustymosi į vakarinius ir rytinius baltų masyvo pakraščius pradėjo veržtis slavai. Rytiniame baltų gyvenamų že- mių pakraštyje šis VI a. prasidėjęs procesas baigėsi VIII a.16 Baltų ben- druomenės buvo asimiliuotos, o kai kurios veikiausiai sunaikintos karo veiksmų metu. Ilgiausiai (iki XI–XII a.) Okos aukštupio baseine, slavų apsuptyje, išliko V–VII a. gyvenusių Moščino kultūros baltų (siejamų su rytų galindais) paskutinės salos17.

12 Лухтан А. Война V века в Литве // Гiстарычна – археалагiчны зборнiк. Т. 11. Беларусь у сiстэме Еурапейскiх културных сувязяу. Мiнск, 1997, с. 15–20. 13 Jovaiša E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.) // Istorija. T. 64. Vilnius, 2006. Prieiga internete: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_ content&view=article&id=18&Itemid=2 14 Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai// Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p. 24, 7 pav., p. 31, 11 pav., p. 33. 15 Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantme- čio viduryje. Vilnius, 2006. 16 Vaškevičiūtė I. Baltai slavų apsuptyje // Istorija. T. 65. Vilnius, 2007. Prieiga internete: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=45&It emid=24 17 Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p. 4–34.

10 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

Centrinėje ir vakarinėje baltų arealo dalyje šiuo laikotarpiu aiškiai iš- siskyrė baltų gentys (prūsai, jotvingiai, lamatiečiai, skalviai, kuršiai, že- maičiai, žiemgaliai, aukštaičiai, lietuviai, sėliai, latgaliai), jos išliko iki pat viduramžių. Šių genčių tarpusavio sąveika taip pat buvo gana sudėtinga, veikiama tam tikrų kultūrinės įtakos, migracijos, asimiliacijos procesų. Prūsai iš savo žemių branduolio – Sembos pusiasalio – pasislinko į pietus ir įsikūrė plačioje teritorijoje prie Vyslos žemupio18. Apskritai vidurinis geležies amžius baltų žemėse pasižymėjo nuose- klia žemdirbystės (be lydiminės, buvo plėtojama ir dvilaukė) ir gyvuli- ninkystės plėtra (apie 90 proc. kaulų, randamų šio laikotarpio archeologijos paminkluose, sudaro naminių gyvulių kaulai). Metalurgijoje, auksakalystėje ryškėja specializacija, didėja meistrų profesionalumas. Plečiasi gyvenviečių tinklas (sparti jo plėtra prasidėjo dar senajame gele- žies amžiuje), apleidžiami daugelis bendruomenių piliakalnių-įtvirtintų gyvenviečių. Pagrindine gyvenvietės forma tampa atvira kaimavietė. Tobulėjo statyba, stulpinės konstrukcijos pastatus keitė rentiniai sta- tiniai19. Sunkiau rekonstruojami socialiniai vidurinio geležies amžiaus procesai, tačiau akivaizdu, kad tuo metu išsiskyrė genties diduomenė ir kariaunos.

SVARBIAUSI v–viii A. BALTŲ KARYBOS TYRIMAI Geriausiai ištirtas vidurinio geležies amžiaus baltų karybos aspektas, be abejo, yra ginkluotė. Ginklas – dažniausiai aptinkamas karybos arte- faktas, o laidojimo paminklai, kuriuose randama įkapėmis tapusių gin- klų, išsamiausiai ištirta vieno ar kito laikotarpio archeologijos paminklų grupė20. Tai galima pasakyti ir apie vidurinį geležies amžių. Dauguma šio laikotarpio ginklų (išskyrus strėlių antgalius) taip pat rasta laidojimo paminkluose. Iki šiol išsamiausią senojo ir vidurinio geležies amžių ginkluotės ty-

18 Lietuvos istorija. T. 2. Geležies amžius. Vilnius, 2007, p. 190–191. 19 Ten pat, p. 293–297. 20 Ši taisyklė negalioja tik Lietuvos priešistorei iki Kristaus. Kur kas daugiau tirta akmens ir ankstyvojo metalų laikotarpių gyvenviečių, nei laidojimo paminklų. O laikotarpiu nuo senojo geležies amžiaus iki viduramžių datuojamų paminklų grupėje kur kas geriau nei gyvenvietės ir piliakalniai ištirti laidojimo paminklai.

11 Baltų karyba rimų studiją yra paskelbęs V. Kazakevičius21. Ją svariai papildė specialios publikacijos, skirtos vienašmeniams kalavijams22, strėlių antgaliams23 aptarti. Savo ilgamečių tyrimų duomenis V. Kazakevičius apibendrino ha- bilitaciniame darbe „Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė“24. Jo darbai išlieka labai aktualūs ne tik Lietuvos, viso baltų regiono, bet ir Europos karybos istorijos tyrimų kontekste. Ne mažiau svarbūs ir atskiriems ginkluotės tipams skirti darbai. V. Ši- mėnas daug dėmesio skyrė smailiųjų kovos peilių-durklų problematikai25. Kovos ir darbo kirvius, jų tipologiją ir ergonomiką aptarė A. Malonaitis26. Daugelyje publikacijų, kuriose skelbiama laidojimo paminklų me- džiaga, skiriama dėmesio rastiems ginklams. Fortifikacijos duomenų galima rasti darbuose apie vidurinio geležies amžiaus piliakalnius ir jų įrengimą. Šiuo klausimu daugiausia yra rašę V. Daugudis27 ir G. Zabiela28. Nepranoktas darbas apie daugelį vidurinio geležies amžiaus laikotarpio reiškinių ir procesų dabartinės Lietuvos teritorijoje – šiam laikotarpiui skirta A. Tautavičiaus monografija29. Baltų visuomenės sanklodos, struktūros bruožus vidurinio geležies amžiaus pradžioje išanalizavo ir reikšmingų pastebėjimų apie to meto karybą, kariaunas, baltų kovas su 21 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II–VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988. 22 Kazakevičius V. Vienašmenių kalavijų atsiradimas ir raida Lietuvoje // Lietuvos archeologija. T. 2. Vilnius, 1981, p. 43–58. 23 Kazakevičius V. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II–XII/XIII a. Vilnius, 2004. 24 Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vil- nius, 1998. 25 Šimėnas V. Smailieji kovos peiliai-durklai baltų kraštuose I m. e. tūkstantmečio viduryje // Vidurio Lietuvos archeologija. Etnokultūriniai ryšiai. Vilnius, 1996, p. 27–71; Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius, 2006, p. 74–93; Шименас В. Боевые ножи – кинжалы в Балтийском ареале в V–VI вв. // Археология и история Пскова и Псковской земли. Псков, 1992, с. 96–100. 26 Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius, 2008. 27 Daugudis V. Aukštadvario piliakalnio pastatai ir įtvirtinimai // MADA, T. 1(12), Vil- nius, 1962, p. 43–69; Daugudis V. Seniausieji mediniai pastatai ir įrengimai Lietuvoje // MADA, T. 2(75), Vilnius, 1981, p. 61–73; Daugudis V. Senoji medinė statyba Lietuvoje. Vilnius, 1986. 28 Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. Vilnius, 1995. 29 Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius, 1996.

12 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai svetimomis bendruomenėmis pateikė E. Jovaiša30. Kariaunų atsiradimo problemas iš lietuvių autorių plačiausiai tyrinėjo L. Vaitkunskienė31, taip pat V. Kulakovas32. Specializuotų baltų karių kovos taktikos viduriniame geležies amžiuje studijų iki šiol nebuvo. Šiuos klausimus fragmentiškai aptarė V. Kazake- vičius33 ir Baltarusijos karo istorikas E. Novikovas34. Archeologiškai labai sunkiai atsekami kariniai veiksmai. Vis dėlto analitiškai žvelgiant į gausią tyrimų medžiagą įmanoma atkurti labai įdomius praeities įvykius. Turime omenyje A. Luchtano straipsnį, kuriame, remdamasis vien archeologiniais duomenimis, autorius gana argumentuotai pagrindžia nuomonę, jog V a. į Lietuvos teritoriją įsiveržė tam tikros stepių klajoklių (veikiausiai hunų) pajėgos, nurodo jų pultas vietoves ir apytikslį žygio maršrutą35. Teiginius apie hunų ar kitų klajoklių įsiveržimo į baltų žemes galimybę dar anksčiau kėlė V. Kazakevičius ir V. Šimėnas, tačiau A. Luchtanas šią temą išplėtojo.

30 Jovaiša E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.) // Istorija. T. 64. Vilnius, 2006. Prieiga internete: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_ content&view=article&id=18&Itemid=2 31 Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius, 1995, p. 163–166; Vaitkunskienė L. The formation of warrior elite during the Middle Iron Age in Lithuania // Archaeologia Baltica. T. 1. Vilnius, 1995, p. 94–106; Вайткунскене Л. К вопросу о начале дружины в Литве // Задачи советской археологии в свете реше- ний XXVII сьезда КПСС: Тезисы докладов (Суздаль, 1987 г.). Москва, 1987, с. 56–57. 32 Кулаков В. Начало дружины пруссов // Всесоюзная конференция по изуче- нию истории, археологии, экономики, литературы и языка скандинавских стран и Финляндии. Тезисы докладов. Москва, 1986, с. 188–190; Кулаков В. Дружинные элементы в могильниках пруссов VII – начале XI в. // Археологческие памятники Европейской части РСФСР: Погребальные памятники. Москва, 1988, с. 119–145; Кулаков В. Знамена дружин балтского региона // Советская археология. Москва, 1989, № 4, с. 61–70; Кулаков В. Погребения военачальников прусских дружин // Краткие сообщения Института археологии Академии наук СССР. Москва–Ленин- град, 1989, вып. 198, с. 35–44. 33 Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vil- nius, 1998, p. 60–61. 34 Новікаў Я. Ваенная гісторыя Беларускіх земляў (да канца XII ст.). Том 1. Мінск, 2007. 35 Лухтан А. Война V века в Литве // Гiстарычна – археалагiчны зборнiк. Т. 11. Беларусь у сiстэме Еурапейскiх културных сувязяу. Мiнск, 1997, с. 15–20.

13 Baltų karyba

Ginkluotė Ginklai tradiciškai skirstomi į keletą grupių: artimosios (kontaktinės) kovos – kalavijai, kirviai, smogiamosios ietys, peiliai, buožės, tolimosios (distancinės) kovos – lankai su strėlėmis, svaidomosios ietys, akmenų svaidyklės – ir apsauginiai – skydai, šalmai, šarviniai marškiniai, šarvai. Labai dažnai toks skirstymas (ypač skiriant artimosios ir tolimosios kovos ginkluotę) yra santykinis. Įgudusio kario rankose dažniausiai artimajai kovai skirtas kirvis ar peilis gali būti taikliai nusviedžiamas ir į tolėliau esantį priešą, o svaidomoji ietis, įprastinis tolimosios kovos ginklas, – sėk- mingai naudojama ir artimojoje kovoje. Tačiau principinis ginkluotės skirstymas į artimosios ir tolimosios kovos ginklus išlieka aktualus norint suvokti, kokią dalį ginkluotės jie sudarė, ir kelti tolesnes prielaidas aptariant galimai taikytą kovos taktiką. Dar vienas svarbus ginkluotės tyrimų aspektas – kai kurių radinių (visų pirma kirvių ir peilių) priskyrimo prie ginklų arba darbo įrankių grupės problema. Manyčiau, jog ilgą laiką naudotas šių dirbinių skirstymas į minėtas grupes vien pagal išorinius estetinius požymius arba ma- tmenis nėra tikslus. Ypač tai pasakytina apie ydingą kirvių priskyrimą prie darbo įrankių arba ginklų vadovaujantis vien tuo, jog „ornamentuotas kirvis – ginklas, neornamentuotas – darbo įrankis“. Šią tendenciją pastebime ir V. Kazakevičiaus darbe, kuriame jis tvirtina, kad, nagrinėda- mas Lietuvos archeologinę medžiagą (1988 m. publikacija), suskaičiavęs per tūkstantį įmovinių ir įtveriamųjų kirvių36. Tačiau vadovaujantis logi- ka, kad „kovos kirvis tik tas, kuris ornamentuotas arba kurio pentis su atkraštėmis“, ginklais gali būti laikomi tik 2237 ar vos 1338. Tyrėjas teigia, kad „kovos kirviai – viena iš ginklų rūšių, kuri aptinkama labai retai tarp kitų baltų materialinės kultūros daiktų. Šių smogiamųjų ginklų randama I tūkstm. vidurio ir antrosios pusės lietuvių pilkapiuose. Kovos kirvio formos paprastumas veikiausiai ir lėmė jo retumą. Tik ornamentas, masė ir kai kurios kitos labai nežymios, antraeilės detalės padeda atskirti kovos kirvį nuo darbinio, kuris, beje, taip pat sėkmingai galėjo pakeisti kovinį.

36 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II–VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c. 75. 37 Ten pat, p. 131. 38 Ten pat, p. 132.

14 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

Pagal šias nereikšmingas detales ir išaiškėja kovos kirvio formos raida“.39 Vėliau, aptardamas visame baltų areale rastus kirvius, prie kovos kirvių V. Kazakevičius vėlgi priskyrė tik išsiskiriančius estetinėmis savybėmis (grakštesnių formų, ornamentuotus ir tuos, kurių kotai buvo apvynioti žalvarinėmis ornamentuotomis juostomis). Taip pat tyrėjas į kovos kir- vių grupę įtraukė kirvius su atsparinėmis (atkraštėmis) 40. Baltų ginkluo- tės viduriniame geležies amžiuje kiekybinį santykį apibūdinančioje dia- gramoje kirviams tenka itin menka dalis – vos 1,7 proc.41 Taigi, nors V. Kazakevičius kategoriškai ir neatmetė galimybės, kad ir „darbo“ kirviai galėjo būti naudojami kaip kovos priemonė, tačiau jų į ginkluotės sąrašą neįtraukė. Manyčiau, toks požiūris klaidingas. Kir- vis – universalus dirbinys, tinkamas naudoti kaip darbo įrankis ir ginklas, todėl visus aptariamojo laikotarpio kirvius reikia vertinti ginkluotės kontekste ir jokiu būdu „nešalinti“ iš ginkluotės kompleksų vien dėl to, kad dauguma jų buvo neornamentuoti. Ornamentuotų ir neornamentuotų kirvių, priklausančių I tūkstm. Lietuvos ir kitų baltiškų žemių archeologinei medžiagai, skirtumai visų pirma yra išoriniai, estetiniai, kas iš esmės nekeičia jų konstrukcinių sa- vybių ir nemažina neornamentuoto kirvio panaudojimo kaip ginklo ga- limybių. Ornamentikoje vertėtų ieškoti ne funkcinės paskirties skirtumų, o kirvių kaip jų turėtojų turtingumo, tam tikro socialinio statuso, galbūt ir teiktos maginės galios ženklų. Tačiau ir čia galima nusukti į klystkelius. Jei ornamentuotą kirvį griežtai laikysime turtingo kario, vado atributu, kyla klausimas, kodėl Taurapilio pilkapyno pilkapio Nr. 5 „kunigaikščio“ kape, kurio įkapės labai turtingos, įdėtas neornamentuotas, gana kuklus siauraašmenis pentinis kirvis, o aiškiai žemesnio socialinio rango vyro kape pilkapyje Nr. 6 aptiktas kur kas prašmatnesnis ornamentuotas kirvis su atkraštėmis42. A. Malonaitis, apibendrinęs ir išanalizavęs Lietuvos teritorijoje ras-

39 Ten pat, p. 133. 40 Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vil- nius, 1998, p. 31–33. 41 Ten pat, p. 25, 3 diagrama. 42 Tautavičius A. Taurapilio „kunigaikščio“ kapas // Lietuvos archeologija. T. 2. Vilnius, 1981, p. 28–36.

15 Baltų karyba

tų siauraašmenių kir- vių duomenis, aiškiai įrodo, kad ornamentuoti kirviai nesudaro kažkokios vienos iš- skirtinės grupės. Anot A Malonaičio, „or- namentuotieji kirviai nėra vienodi, todėl nereikia jų visų suplakti ir nagrinėti tik kovos kirvių aspektu“. Pa- vyzdžiui, aptardamas 7-ojo tipo kirvius (beje, jų chronologija visiškai atitinka vidurinį ge- ležies amžių), išsiski- riančius nedidele mase, siauru pleištu, plačiais ašmenimis, dažnai ovalia koto kiauryme (šis apibūdinimas lei- džia laikyti tokio tipo kirvius itin tinkamais kovai), A. Malonaitis pažymi, kad tarp jų pa- sitaikė ir ornamentuo- tų, ir neornamentuotų 1 pav. Ornamentuotas kirvis egzempliorių. Tas pat iš Neravų (Grigiškių) pilkapyno pasakytina ir apie kitų tipų kirvius43. Labai įdomios ir A. Malonaičio išvados, padarytos atlikus siaura- ašmenių kirvių ergonominius tyrimus. Aptardamas minėto 7-ojo tipo kirvius, jis teigia, jog tiek ornamentuoti, tiek neornamentuoti šio tipo

43 Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius, 2008, p. 89.

16 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai kirviai turėjo būti ilgakočiai (kotai – 50–90 cm ilgio). Kitų tipų orna- mentuotų kirvių kotų ilgis atitinka dažniausiai pasitaikančius44. Vadinasi, ir ornamentuotų, ir neornamentuotų to paties tipo kirvių kotai turėjo būti panašūs. Tai labai svarbi išvada, jei manysime, kad kovos kirvis tu- rėjo būti maunamas ant gana ilgo koto. Tačiau ar kovos kirvis būtinai turi būti ilgakotis? A. Malonaitis linkęs manyti, kad, nors ilgas kotas ir leidžia padidinti smūgio jėgą, kovai toks kirvis vargu ar tiktų, nes būtų gremėzdiškas. Jį esą visą laiką tektų laikyti rankose, o ne pritvirtintą prie diržo. A. Malonaitis spėja, jog kirvis turėjo būti ne ilgesnis už kalaviją, ir teigia, kad šiandien pasitaikančios ilgakotės kirvių rekonstrukcijos yra nepagrįstos. Esą manevravimo tokiu įrankiu galimybes atskleidžia atlikti ergonominiai tyrimai. „Žinoma, galima įsivaizduoti įvairiai ir sakyti, kad ilgakočiu kirviu galima pasiekti toliau esantį priešininką ar pan., bet taip gamtos neapgausime.“45 Su paskutiniu teiginiu nesinorėtų sutikti. Anks- tyvųjų viduramžių Europoje buvo gerai žinomi dvirankiai ilgakočiai kovos kirviai, kuriuos naudojo pėstininkai. Tokiu kirviu ginkluotas karys kautynių metu skydą, kuris kabojo ant diržo, permesdavo už nugaros ir kaudavosi laikydamas ilgą kirvio kotą abiem rankomis46. Be abejo, toks ginklas turėjo savų trūkumų ir privalumų. Juo buvo galima pasiekti toliau esantį karį, jo smogiamoji jėga buvo didelė, tačiau netaiklus smūgis praktiškai nepalikdavo galimybių ištaisyti klaidos ir išvengti atsakomo- jo priešo smūgio. Tačiau, susidūrus su raitu priešininku, ilgakotis kirvis tapdavo ne tik puikiu kertamuoju ginklu, bet ir priemone, leidžiančia užkabinti ir nuversti raitelį žemėn. Visos šios išvardytos priežastys ne- leidžia kategoriškai atmesti galimybės, kad baltų kariai bent dalį kirvių maudavo ant ilgų (galbūt 1,5 m) kotų, nors neabejotinai vyravo kirviai gerokai trumpesniais (0,5–1,0 m) kotais. Dar vienas klausimas, į kurį iki šiol nebandyta ieškoti atsakymo – ar baltai kirvius kovoje naudojo tik kaip kertamuosius artimosios kovos, ar ir kaip svaidomuosius ginklus tolimiems taikiniams kauti? Kirvius svaidyti ankstyvaisiais viduramžiais buvo puikiai įgudę įvairių Europos re- gionų kariai. Frankai labai plačiai naudojo kelių tipų svaidomuosius vie-

44 Ten pat. 45 Ten pat. 46 Догерти М. Д. Средние века. Искусство войны. Москва, 2009, с. 100.

17 Baltų karyba našmenius ir dviašmenius kovos kirvius – vadinamąsias „fransiskas“47. Tarp Lietuvos archeologinių radinių kirvių, savo forma atitinkančių „fransiskas“, neturime, tačiau neatmestina galimybė, kad įgudę baltų kariai ir vietinių tipų kirvius kartais galėjo naudoti kaip svaidomuosius ginklus. Šią prielaidą galima patvirtinti arba atmesti tik eksperimentinės archeologijos metodu. Akivaizdu, kad kirviams, vertinant jų vietą baltų karių ginkluotėje, kol kas skirta pernelyg mažai dėmesio. Jei atmestume V. Kazakevičiaus su- formuluotą nuostatą, kad kovos kirvis būtinai turi būti ornamentuotas, ir įtrauktume visus kirvius į bendrą ginklų skaičių, jo išskirtos I tūkstm. Lietuvoje naudotos ir archeologų aptiktos ginkluotės (apie 1 260 ietigalių, apie 280 kalavijų, apie 100 kovos peilių, vos 22 kirviai)48 proporcijos esmin- gai pasikeistų. Daugiau kaip 1 000 iki 1988 m. visų tipų Lietuvoje rastų ir V. Kazakevičiaus suskaičiuotų (tikslesnę ir naujesnę kirvių duomenų bazę pateikia A. Malonaitis)49 kirvių įtraukus į ginkluotės kompleksus, paaiškė- tų, kad kirvių rasta nedaug mažiau nei iečių. Ietis ir kirvis turėtų būti pagrindinis ir dažniausiai pasitaikantis ginklų kompleksas. Be abejo, tolesni tyrimai turėtų remtis detalia kapuose aptiktų įkapių kompleksų analize. Dėl ieties, kaip dažniausiai naudoto ir, natūralu, dažniausiai aptin- kamo baltų karių ginklo reikšmingumo abejonių nekyla. Pagrindinė problema – atskirų tipų ietigalių priskyrimas prie smogiamųjų arba svai- domųjų iečių. Šis skirstymas taip pat gana sąlygiškas, nes kiekvieną ietį (išskyrus itin sunkias falangos karių ietis) galima naudoti abiem atvejais – viskas priklauso nuo konkrečios kovinės situacijos ir kario fizinio pajėgumo. Visgi tam tikras tendencijas įžvelgti galima. Smogiamosioms ietims būdingas masyvus ietigalis. Tačiau išskirti kurį nors vieną jų tipą, tik kaip svaidomųjų arba smogiamųjų iečių ietigalių, gana sunku, nes ti- pologiškai net tam pačiam tipui priskiriami ietigaliai būna labai įvairaus dydžio, nors jų formos ir yra beveik identiškos (pvz., antrojo tipo pagal V. Kazakevičiaus tipologiją įmovinių ietigalių randama nuo beveik 11 cm

47 Разин Е. А. История военного искусства VI–XVI вв. Москва, 1999, с. 127. 48 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II–VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c. 130–131. 49 Malonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius, 2008.

18 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai iki daugiau nei 45 cm ilgio)50. Iš esmės vieninteliai tik svaidomosioms ietims pritaikyti veikiausiai buvo įtveriamieji ietigaliai, tačiau jų Lietuvos teritorijoje randama nedaug, daugiausia – sėlių žemėse. Kur kas daugiau šio tipo ietigalių aptikta dabartinės Latvijos teritorijoje, Skandinavijoje, frankų žemėse. Suomijoje „angono“ tipo ietigaliai apskritai laikomi kone „nacionaliniu“ ugrų-suomių ginklu, nors Estijoje tokių ietigalių randama visai nedaug. Lietuvoje rasti vos keli „angono“ tipo ietigaliai51. Germanų žemėse vienas pagrindinių ginklų ilgą laiką buvo „framė- ja“ – nedidelė, vos ilgesnė nei pusantro metro ietis. Jos lapo formos ietigalis buvo platus, todėl tokia ietis galėjo būti naudojama ne tik toli svaidyti, bet ir artimajame mūšyje. Ja buvo atliekami duriamieji, o suėmus kotą abiem rankomis – ir kertamieji smūgiai52. Galbūt panašią dvigubą funkciją galėjo turėti ir kai kurių tipų baltų ietys. Taigi ir ietigalių priskyrimo prie svaidomųjų arba smogiamųjų iečių kriterijų paieškos klausimas lieka atviras ir tampa dar vienu ginkluotės tyrimų, kuriems atlikti reikalingi eksperimentai, aspektu. Tačiau jau dabar drįstu kelti hipotezę, kad daugeliu atvejų ietis buvo naudojama kaip svaidomasis ginklas. Ieties vieta ginkluotės komplekse priklausė nuo to meto kovos taktikos, kario materialinės gerovės ir galimybių apsigin- kluoti. Bet kokiu atveju dažniausiai kario ginkluotės kompleksą sudarė ietis ir kirvis. Šie ginklai itin dažnai randami baltiškojo regiono karių kapuose, datuojamuose nuo geležies amžiaus iki pat viduramžių. Abu juos naudoti mūšyje vienu metu būtų sunku, nebent kirvis yra užkištas ar kitaip pritvirtintas prie kario diržo ar juostos, kol jis kaunasi ietimi. Many- čiau, ginklų naudojimo mūšyje schema galėjo būti tokia: mūšio pradžio- je, priartėjus tinkamu atstumu, buvo sviedžiama svaidomoji ietis, o tada puolamas priešas (tiesioginis kontaktas) kaunantis kirviu (kalaviju arba smogiamąja ietimi). Peilis naudotas savigynai dėl kokių nors priežasčių praradus pagrindinį ginklą (kirvį, kalaviją arba smogiamąją ietį išmušus iš rankų, jiems lūžus ir pan.) arba pribaigiant priešą.

50 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II–VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c. 36. 51 Ten pat, p. 57–63. 52 Тараторин В. История боевого фехтования. Развитие тактики ближнего боя от древности до начала XIX века. Минск, 1998, с. 144.

19 Baltų karyba

2 pav. Popų–Vingelių pilkapyne (Elektrėnų sav.), pilkapyje Nr. 2, kape Nr. 1, rastos kario įkapės: sagtis, du ietigaliai, kirvis ir skydo umbas Kartais kariai kapuose palaidoti su dviem ir daugiau iečių. Tokiu atveju taktinis šių ginklų naudojimo paaiškinimas yra toks: mūšio pradžioje karys sviedžia vieną ar kelias lengvesnes svaidomąsias ietis ir lieka ran- koje laikydamas sunkesnę smogiamąją ietį arba ima kitą ginklą. V. Kaza- kevičius yra pateikęs keliomis ietimis ginkluotų karių veiksmų schemą: „Kariai veikiausiai turėjo kelis iečių kompleksus – smogimui ir svaidymui iš artimo nuotolio. Pradėdami mūšį, jie naudojo svaidomąsias ietis, o vėliau jau iš artimo atstumo stodavo į susirėmimą. Ietys su ietigaliu maža, siaura plunksna labiau tiko svaidymui. Jomis buvo pristabdomas priešo puolimas. O ietys, turėjusios ietigalį su didele, plačia plunksna, tiko arti- mai kovai. Jos padarydavo didelius, smarkiai kraujuojančius sužalojimus, nuo kurių priešo kariai greitai silpdavo ir išeidavo iš rikiuotės.“53 Svarbus L. Vaitkunskienės pastebėjimas atlikus Žemaitijos Pagrybio kapinyno (Šilalės r.) tyrimus: visuose kapuose, kuriuose rasti du ietiga- 53 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II–VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c. 17–18.

20 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai liai, vienas iš jų buvo su didele, plačia, kitas – gerokai smulkesne, siaures- ne plunksna54. Kariui, ginkluotam viena ietimi arba ietimi ir peiliu, paleisti ietį iš rankų būtų buvę labai rizikinga. Jis ją turėtų naudoti ne tik kaip tolimosios, bet ir kaip artimosios kovos ginklą. Būtų tikslinga atlikti analizę, ar kariai, palaidoti su viena ietimi ir be kirvio arba kalavijo, nebuvo ginkluoti sunkesne, labiau duriamiesiems smūgiams pritaikyta ietimi. Kartais kapuose randama ne viena ar dvi, o trys, keturios ar net pen- kios ietys. V. Kazakevičius mano, kad tiek daug iečių kariui turėti nebuvo reikalo, nes tai būtų kėlę problemų. Esą „toks iečių skaičius reiškia, kad turtinė nelygybė viduriniajame geležies amžiuje buvo toli pažen- gusi ir jau atsiradusios prielaidos giliam socialiniam bendruomenių sluoksniavimuisi“55. Galbūt išties kapai, kuriuose rasta daug iečių, atspindi ryškėjančią socialinę stratifikaciją, tačiau nebūčiau tikras, kad karys su keturiomis ar penkiomis ietimis negalėjo eiti į mūšį. Dar antikos laikais buvo daugybė atvejų, kai lengvieji pėstininkai nešdavosi į mūšį kelias ietis, kurias vėliau vieną po kitos išsvaidydavo į priešą ir traukdavosi į savo pajėgų užnugarį arba tęsdavo kovą artimosios kovos ginklais (kalavijais ir pan.). Pavyzdžiui, antikos laikais itin vertinti trakų lengvieji pėstinin- kai imdavo į mūšį kelias svaidomąsias ietis56. Peilis arba kovos peilis-durklas – dar vienas ginklas, kurį buvo galima naudoti tiek artimojoje kovoje, tiek į priešą svaidyti. Ginkluotę tirian- tys archeologai jau prieš daugelį dešimtmečių susidūrė su problema: ką vadinti peiliu, o ką – kovos peiliu ar kalaviju. Čia svarbūs R. Volkaitės- Kulikauskienės ir V. Kazakevičiaus tyrimai, kuriuos aptarė ir toliau šią specifinę sritį nagrinėjo V. Šimėnas. Anot jo, dabar egzistuojantis ginklų skirstymas pagal dirbinių geležtės ilgį (peiliai iki 25 cm ilgio vadinami buitiniais, nuo 25 iki 50 cm – koviniais, nuo 50 cm – kalavijais) yra tobu- lintinas, bet iš esmės priimtinas57. 54 Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius, 1995, p. 106–107. 55 Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vil- nius, 1998, p. 28. 56 Энглим С., Джестис Ф., Райс Р., Раш С., Серрати Д. Войны и сражения Древнего мира. 3000 год до н. э. – 500 год н. э. Москва, 2007, с. 28–30. 57 Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantme- čio viduryje. Vilnius, 2006, p. 74.

21 Baltų karyba

3 pav. Kovos peiliai-durklai iš Vidgirių kapinyno (Pagėgių sav.)

V. Šimėnas savo tyrimuose daug dėmesio skyrė savitam šios grupės gin- klui – smailiajam kovos peiliui-durklui išskirti ir aptarti. Šiems 25–56 cm ilgio ginklams būdinga siaura, ištęsta, siauru smaigaliu geležtė ir trumpa įkotė. Jų geležtės dažniausiai puoštos horizontaliais grioveliais (kurie se- nesnėje literatūroje kartais vadinami „grioveliais kraujui nutekėti“). Smai- liųjų kovos peilių-durklų svorio centras dažniausiai yra arti geležtės. Jie dėl trumpos įkotės netiko kertamiesiems smūgiams (galėjo lengvai išlūžti iš medinės arba kaulinės rankenos) atlikti, tačiau puikiai buvo pritaikyti durti. Tokių ginklų gausiau randama prūsų žemėse, mažiau – Nemuno žemupyje (skalvių žemėse) ir Vidurio Lietuvoje (aukštaičių žemėse). Pa- vienių egzempliorių aptikta kuršių, žemaičių žiemgalių genčių gyventose teritorijose. Jie, anot V. Šimėno, atsirado V a. viduryje ir buvo segami prie

22 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

diržų ir perpečių, prie pastarųjų buvo tvirtinami ir kalavijai. Perpečių nešio- senos tradicijos išta- kų ieškant romėnų ir barbarų kontaktų zonoje Dunojaus vi- durupyje58 nustatyta, jog jos baltų kraštuo- se pradėjo plisti V a. Pastebima, kad smailiųjų kovos pei- lių-durklų ir apskritai durti skirtų smai- lėjančių kovos peilių naudojimo pradžia susijusi su akivaiz- džiai didesniu vidurinio geležies amžiaus pradžios gerai ginkluotų ka- rių kapų skaičiumi. Marvelės kapinyne (dab. Kauno ribos) 4 pav. Perpetė ir jos nešiojimo būdo rekonstrukcija, dažniausiai randamą remiantis Vidgirių kapinyno (Pagėgių sav.) (70 proc. vyrų, pa- tyrimų duomenimis laidotų su ginklais, kapų) ginkluotės kompleksą sudaro ietis, kirvis ir peilis. Kiti kompleksai (durklas + ietis arba durklas + 2 ietys, arba tik durklas) gerokai retesni. Ši tendencija patvirtina mano prielaidą dėl trijų tipų ginklų (ieties, kirvio, peilio) naudojimo trijuose skirtinguose individualių kautynių etapuose (svaidomosios ieties smūgis artėjant prie priešo, kirvio tiesioginiai smūgiai artimojoje

58 Ten pat, p. 74–93.

23 Baltų karyba kovoje vyras prieš vyrą ir prireikus peilio arba durklo panaudojimas savigynai arba priešui pribaigti). Be smailiųjų kovos peilių-durklų, kapuose aptinkama ir kitų tipų pei- lių. Beveik visada vienintelis jų priskyrimo prie ginklų kriterijus – gelež- tės ilgis (anot V. Kazakevičiaus, Lietuvoje nusistovėjusi tradicija koviniais laikyti peilius ne trumpesne kaip 20 cm geležte, o bendras tokių peilių ilgis siekia nuo 25 iki 50 cm). Remdamasis šiais kriterijais praėjusio am- žiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje V. Kazakevičius buvo suskaičiavęs apie 100 kovos peilių, tačiau smulkiau tipizuoti jų nesiėmė59. 1998 m. ha- bilitaciniame darbe jis jau drąsiau kėlė prielaidą, jog kai kurie „į buitinius panašūs peiliai“ galėjo būti naudojami ir karybai, bet neatsisakė nuosta- tos, kad jie būtinai turėjo būti ilgi (25–50 cm)60. Ar tikrai galima peilius vien tik pagal geležtės ilgį kategoriškai skirstyti į kovos ir buitinius? Esu tikras, kad ne. Smailiųjų kovos peilių-durklų kitos funkcijos, išskyrus kovinę (dūrimo), yra labai ribotos dėl V. Šimė- no išryškintų minėtų konstrukcinių ypatumų. Tačiau kitų tipų peiliai iš esmės tiko tiek kautynių, tiek buitiniams veiksmams (maistui pjaustyti, įvairiems smulkiems darbams žygio sąlygomis ir pan.) atlikti. Peilis su gerai kote įtvirtinta 10–15 cm ilgio geležte buvo gana veiksmingas duria- masis ar kertamasis savigynos ginklas, juo labiau jis tiko priešui pribaigti, vaizdžiai tariant, perpjauti jam gerklę ar durti į širdį. Esu tikras, kad ne- priskirti prie ginkluotės peilių trumpesne nei 20 cm geležte taip pat klai- dinga, kaip ir nelaikyti ginklais neornamentuotų kirvių. Toks laikymasis anksčiau nustatytų sutartinių matmenų ar požymių šiais laikais dirbtinai „nuginkluoja“ daug praeities karių ir apskritai iškreipia kario ginkluotės komplekso sampratą. Būčiau linkęs laikytis visiškai priešingos nuomo- nės – bet kuris peilis atitinkamoje situacijoje gali būti naudojamas tiek kaip darbo įrankis, tiek kaip ginklas. Netgi moterų rankose peilis veikiausiai buvo ne tik buitinis įrankis, bet ir savigynai nuo, tarkime, užpuoliko, plėšiko ar prievartautojo tinkamas ginklas.

59 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II–VIII веков на территории Литвы. Вильнюс, 1988, c. 82–92. 60 Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vil- nius, 1998, p. 34–35.

24 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

Kalavijai Anot V. Kazakevičiaus, baltų žemėse vidurinio ge- ležies amžiaus paminkluose rasta apie 480 kalavijų. Tik du iš jų yra dviašmeniai (rasti Taurapilyje ir Krikštony- se, laikomi „importiniais“, atgabentais iš Padunojės), apie 130 vienašmenių kala- vijų (daugiausia rastų vaka- rinėje baltų arealo dalyje) ir apie 350 plačiųjų kalavijų61. Itin įdomus baltams būdin- gas ginkluotės tipas – platieji kalavijai (dar vadinami pla- čiaisiais kovos peiliais-kalavijais). Jų dažniausiai aptinka- 5–6 pav. Dviašmenis kalavijas ir sidabrinės ma žiemgalių, rečiau – latgalių paauksuotos kalavijo makščių apkalos iš ir žemaičių, labai retai – sėlių Taurapilio pilkapyno (Utenos r.) pilkapio Nr. 5 laidojimo paminkluose. Že- maičiai apie IX a. plačiuosius kovos peilius-kalavijus nustojo naudoti, o žiemgaliai juos naudojo iki pat viduramžių pradžios. Anot tyrėjų, to meto plačiųjų kovos peilių-kalavi- jų paplitimo žemėlapis iš esmės atitinka žiemgalių teritorijos kontūrus62. Tokių peilių-kalavijų platusis galas paprastai yra 4–9 cm pločio, bendras ginklo ilgis – 27–53 cm. Kartais kapuose randama ir miniatiūrinių, vos 13–24 cm ilgio, plačiųjų kovos peilių-kalavijų. Manoma, kad tai – tikrųjų ginklų simbolinės įkapės63. Kalavijai (ypač labai reti – dviašmeniai) sietini su gentine diduomene ir kariaunomis. Kiek komplikuotas yra tik plačiųjų kalavijų, kurie, ga-

61 Ten pat, p. 29–31. 62 Vaškevičiūtė I. Žemgaliai V–XII amžiuje. Vilnius, 2004, p. 55. 63 Казакявичюс В. Оружие балтских племен II–VIII веков на територии Литвы. Вильнюс, 1988, с. 114.

25 Baltų karyba

lima sakyti, buvo masiškai papli- tę žiemgalių žemėse, priskyrimas šioms socialinėms grupėms. Pa- našu, jog platusis kalavijas buvo tiek žiemgalių kariauninkų – pro- fesionalių karių, tiek pašaukti- nių – eilinių bendruomenės na- rių – dažnai naudojamas ginklas. Lankai ir strėlės neabejotinai taip pat buvo naudojami baltų karyboje, tačiau jų reikšmė kol kas labiausiai neaiški dėl dviejų prie- žasčių: vidurinio geležies amžiaus kapuose strėlių antgalių neranda- ma (išskyrus kelis, aptiktus žmo- nių palaikuose kaip sužalojimų pėdsakai, o ne įkapės), dalis piliakalniuose rastų strėlių antgalių yra aiškiai svetimų etninių grupių karių puolimų pėdsakai (pvz., kla- joklių hunų ir avarų naudotų strė- lių trisparniai antgaliai). Akivaiz- du, kad lankas ir strėlės tam tikru mastu buvo naudojami karyboje, tačiau nebuvo tradicijos dėti strė- lių į kapus. Senojo, vidurinio ir vėlyvojo geležies amžiaus strėlių antgalius išsamioje tam specialiai skirtoje studijoje yra apžvelgęs ir jų kata- 64 7–8 pav. Vienašmenis kalavijas, rastas logą paskelbęs V. Kazakevičius . Pagrybio kapinyno (Šilalės r.) kape Jame aiškiai matyti, kad didesnė Nr. 10, ir pagal kapų Nr. 10 ir Nr. 158 dalis viduriniam geležies amžiui radinius rekonstruotos kalavijo makštys prisikirtinų antgalių yra klajoklių

64 Kazakevičius V. Geležies amžiaus strėlės Lietuvoje II–XII/XIII a. Vilnius, 2004.

26 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

strėlių trisparniai antgaliai. Aptaria- mam laikotarpiui taip pat priskiria- ma dalis įmovinių strėlių antgalių su užbarzdomis (jų chronologija apima visą I t-metį ir II t-mečio pra- džią, o kilmė sieti- na ir su baltais, ir su slavais bei ger- manais; rastas 31 antgalis)65. Tokios pat plačios chronologijos, būdin- gos dideliam Rytų Europos arealui, yra ir įtveriamie- ji strėlių atgaliai rombo (rasti 66 vnt.) bei lapo formos plunksnelėmis (9 vnt.)66. V. Ka- zakevičius paste- 9 pav. Platusis kovos peilis – kalavijas, grandelės ir ietigaliai, bi, kad strėlių ant- rasti Šukionių kapinyno (Pakruojo r.) kape Nr. 13 galių dabartinės Lietuvos teritorijoje nuo senojo iki vėlyvojo geležies amžiaus palaipsniui gausėja, tačiau jie bendroje ginklų statistikoje sudaro tik 1,7–7,9 proc. Šį reiškinį bandyta aiškinti to meto Lietuvos gamtinės (geografinės) aplinkos ypatumais, dideliu miškingumu.

65 Ten pat, p. 19–23. 66 Ten pat, p. 41–53.

27 Baltų karyba

Esą miškingoje teritorijoje lankas ir strėlės apskritai naudoti rečiau, daž- niau – per pilių apgulas. Be to, po mūšio surinktos strėlės buvo pakarto- tinai naudojamos67. Tenka sutikti su šiomis mintimis. Turėdami lanką ir strėles kaip ginkluotės dalį, nepatekusią į laidojimo papročius ir netapu- sią įkapėmis, esame priversti tenkintis strėlių antgaliais, rastais atliekant piliakalnių, rečiau – atvirų gyvenviečių tyrimus. Šiuose objektuose bet kokių kitų tipų ginklai yra reti radiniai. Be to, vidurinio geležies amžiaus piliakalnių ir gyvenviečių apskritai tirta gana nedaug. Gali būti, kad dėl to strėlių antgalių aptariamojo laikotarpio archeologinėje medžiagoje yra nedaug. Tačiau manyti, kad baltai išvis labai retai naudojo lanką ir strėles, vargu ar būtų teisinga. Visų pirma, dar nuo ankstyvojo metalų laikotarpio lankai ir strėlės mūsų žemėse naudoti plačiai. Vien Narkūnų piliakalnyje rasta apie 40 kaulinių strėlių antgalių68. Mažai tikėtina, kad dar iki Kr. baltų žemėse sukaupta lankų ir strėlių gamybos, šaudymo iš lanko patirtis staiga būtų buvusi prarasta ir dėl to atsisakyta didžiausiu šūvio nuotoliu galimo naudoti tolimosios kovos ginklo. Manyčiau, būtent dėl anksčiau minėtų objektyvių priežasčių tiek mažai strėlių antgalių esama bendroje baltiškoje archeologinėje medžiagoje. Lankai ir strėlės veikiausiai buvo naudojami kur kas dažniau, nei mes galime spręsti iš randamų artefaktų, juo labiau kad tuo metu ir kaimyniniuose kraštuose šie ginklai buvo paplitę. Lankais ginkluotus VI a. slavų karius mini to laikotarpio Bizantijos autoriai69. Ger- manų kraštuose lankai taip pat nebuvo išnykę. IV a. datuojamoje aukojimo vietoje Nydamo vietovėje Danijoje rasta 40 lankų ir daugiau nei 170 strė- lių70. Tačiau apskritai germanų žemėse lankai pagal populiarumą, manoma, nusileido tik svaidomosioms ietims71. Panaši tendencija pastebima ir baltų žemėse.

67 Ten pat, p. 75–78. 68 Grigalavičienė E. Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje. Vilnius, 1995, p. 113. 69 Разин Е. А. История военного искусства VI–XVI вв. Москва, 1999, с. 38. 70 Randsborg K. Scandinavian armies. Military organization before the Viking Age // Archaeologia Baltica. T. 2. Vilnius, 1997, p. 112–113. 71 Тараторин В. История боевого фехтования. Развитие тактики ближнего боя от древности до начала XIX века. Минск, 1998, c. 141.

28 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

Apsauginė ginkluotė Apsauginę ginkluotę baltų žemėse viduriniame geležies amžiuje pirmiausia reprezentuoja skydai. V. Kazakevičius baltų areale jų suskaičiavo apie 90, t. y. šiek tiek mažiau nei senojo geležies amžiaus archeologijos paminkluose (kuriuose rasta apie 100). Tačiau skydai buvo gana plačiai paplitę visame baltų areale (jų fragmentų nerasta tik latgalių ir Dniepro baltų žemėse). Ir toliau vyrauja kūgio formos geležiniai skydo umbai, žino- mi dar nuo senojo geležies amžiaus. Rečiau randama pusrutulio formos umbų, metalinių skydų rankenų da- lių ir skydų kraštų apkalų. V. Kaza- kevičius atkreipia dėmesį į tai, kad VII–VIII a. kapuose baltų žemėse skydų metalinių detalių jau neberandama. Jis spėja, kad pla- čiau paplito vien iš medžio daryti skydai, kurių liku- čių aptikti iš esmės neįmanoma, taip pat kelia prielaidą, jog skydas su umbu ir kitomis metali- nėmis detalėmis 10 pav. Antskydis (skydo umbas) iš Krikštonių (Lazdijų r.) vidurinio geležies

29 Baltų karyba amžiaus pabaigoje prarado monopolinę gynybinio ginklo poziciją, mat netrukus jau vėlyvojo geležies amžiaus ginkluotėje atsirado šarvinių marškinių, metalinių šalmų ir jie pamažu plito72. Iš tiesų šarvuotės elementų rasta jau vidurinio geležies amžiaus paminkluose Dniepro baltų žemėse73. Bene ankstyviausių baltų žemėse šarvų fragmentų, datuojamų VII–VIII a., rasta Koločino kultūros areale. Moščionkos (Ukraina, Černigovo sritis) piliakalnio Koločino kultūrai priskiriamame kultūriniame sluoksnyje rasta žiedinių šarvų fragmentų74. Tame pačiame piliakalnyje aptikta ir plokštelinių šarvų fragmentų75. La- bai tikėtina, kad ir kitose baltų arealo dalyse jau viduriniame geležies am- žiuje galėjo būti naudojami bent jau pavieniai šarvuotės elementai, tačiau archeologinių tyrimų metu jie nebuvo atpažinti (pvz., šarvinių marškinių elementai pavadinti „grandelėmis“, šarvų plokštelės – „apkalėlėmis“).

Ginkluotės raidos tendencijos V. Kazakevičius pastebėjo keletą labai svarbių baltų ginkluotės raidos viduriniame geležies amžiuje aspektų: Didysis tautų kraustymasis sutei- kė naują postūmį ginkluotei tobulėti. Buvo peržiūrima senoji ginkluotė, karybos formos, aktyviai ieškoma naujų, tobulesnių, atsirado naujų rūšių ginklų, juos išmokta naudoti76. V. Kazakevičius išskiria du viduriniame geležies amžiuje naudotos ginkluotės kompleksus – sunkųjį (sudaro 2–3 ietys su skirtingų formų ietigaliais, vienašmenis arba platusis kalavijas, skydas, kovos kirvis, kovos peilis ir žirgas) ir lengvąjį (2 ietys, skydas, kovos peilis ir retkarčiais lankas su strėlėmis). Pirmasis kompleksas, anot

72 Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vil- nius, 1998, p. 17, 33–34. 73 Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p. 22–23. 74 Щукин М. Семь сезонов Славяно-сарматской экспедиции // Итоги археоло- гических экспедиций. Ленинград, 1989, c. 112. 75 Лупиненко Ю. Пластинчатый доспех восточных славян в VII–X вв. // Русь на перехресті світів (міжнародні впливи на формування давньоруської держави) IX–XI ст. Матеріали міжнародного польового археологічного семінару (Чернігів– Шестовиця, 20–23 липня 2006 р.). Чернігів, 2006, c. 115. 76 Kazakevičius V. Geležies amžiaus baltų genčių ginkluotė. Habilitacinis darbas. Vil- nius, 1998, p. 54.

30 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

V. Kazakevičiaus, sietinas su kariauna, antrasis – su eiliniais bendruome- nininkais77. Mano manymu, ankstesni teiginiai dėl kai kurių ginkluotės elementų (pirmiausia – dėl kirvių ir peilių) vertinimo sudaro prielaidas šiek tiek patikslinti V. Kazakevičiaus ginkluotės kompleksų schemą, ta- čiau principinis jų skirstymas į sunkųjį (raitelio) ir lengvąjį (pėstininko) ginkluotės kompleksus yra pagrįstas. Apžvelgus vidurinio geležies amžiaus baltų ginkluotės tendencijas pa- aiškėjo, jog šiuo klausimu dar galima daug diskutuoti. Reikia tęsti gin- kluotės kompleksų analizę remiantis kapinynų tyrimų medžiaga. Taip pat būtini eksperimentiniai archeologiniai tyrimai, kurių metu būtų atlieka- mos ginklų rekonstrukcijos siekiant išsiaiškinti vienų ar kitų tipų ginklų realaus panaudojimo mūšyje galimybes.

Kariaunų atsiradimo ir raidos klausimas Vienas sudėtingiausių baltų karybos istorijoje – kariaunų atsiradimo klausimas. Kariauna dažniausiai laikomas profesionalių, pirmiausia iš karo žygių gyvenančių, karių būrys, susitelkęs apie savo vadą. E. Gudavi- čius kariauną apibrėžia kaip „raitųjų karių būrį, susitelkusį aplink genties vadą, vėliau kunigaikštį“78. Germanų žemėse kariaunų atsirado I a. pr. Kr.–I a. po Kr., slavų žemėse – ne vėliau kaip IX a. Lietuvių kariauna rašytiniuose šaltiniuose bene pirmą kartą paminėta Henriko Latvio kronikoje, aprašant lietuvių kunigaikščio Žvelgaičio žygį į estų žemes 1205 m. („<...>lettonai, apie du tūkstančius jų raitelių užpuolė estus. Ir kai lettonai slinko palei Dauguvą ir ėjo pro Rygą, į šį miestą su savo draugais įžengė vienas turtingas ir galingas letttonas, vardu Svelgate“)79. Be abejo, pagal pirmąjį paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose nenustatysime, kada iš tikrųjų susiformavo kariaunos. Neabejotina, kariaunų baltų že- mėse atsirado kur kas anksčiau nei XIII a. pradžioje. Ar jų jau buvo viduriniame geležies amžiuje? Šiuo klausimu arche-

77 Ten pat, p. 60–61. 78 Gudavičius E. Kariauna // Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. T. 1. Vilnius, 2011, p. 739; Gudavičius E. Kariauna // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 9. Vilnius, 2006, p. 423. 79 Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos. Vilnius, 1991, p. 37–38.

31 Baltų karyba ologų nuomonės gerokai skiriasi. Bene daugiausia dėmesio kariaunų atsiradimo klausimams skyrusi Laima Vaitkunskienė dabartinėje Lie- tuvos teritorijoje atsiradusias kariaunas linkusi datuoti V–VI a.80 Anot jos, jau senajame geležies amžiuje žemdirbių bendruomenėse tam tikras vaidmuo buvo skiriamas kariams – raiteliams, o ginklų turėjo visi ben- druomenės vyrai, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinės padėties. Nuo V–VI a. situacija keičiasi – randama nemažai šio laikotarpio vyrų kapų (Pagrybio kapinyne Šilalės r. – kiek daugiau nei pusė), kuriuose jie palaidoti be ginklų, o kituose – su ginklais. Ypač daug ginklų randama raitelių kapuose, kuriuose vyrai arba berniukai palaidoti su pentinais ir kamanų detalėmis81. Anot E. Jovaišos, V a. antrosios pusės–VI a. pradžios laidojimo paminklai, ginklų tyrimai ir netiesioginiai rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, kad kariaunų baltų žemėse buvo jau V a. antrojoje pusėje82. Aptardamas kariaunų atsiradimo prūsų žemėse ypatumus V. Kula- kovas atkreipia dėmesį į V a. pirmosios pusės prūsų laidojimo papročių permainas – rasta gerokai daugiau kapų, kuriuose palaidoti žirgai. Taip pat pastebima požymių, rodančių, kad kariaunose atsirado svetimšalių (pirmiausia germanų). Trečiuoju požymiu, liudijančiu, jog tuo metu for- mavosi kariaunos, anot V. Kulakovo, laikytinas polietinio ginklų dekoro stilius (pvz., Nogato žemupio kapinynuose rastų kalavijų makščių puošy- boje susipina baltiški, germaniški ir avariški motyvai). Vis dėlto kariaunų formavimosi prūsų žemėse procesas, V. Kulakovo manymu, nebuvo labai staigus ir truko iki VII a. pabaigos83. V. Žulkus išskiria du kariaunų („draugijų“) atsiradimo baltų žemėse etapus: V–VI a., kai, anot jo, „aptinkame pirmąsias draugijos apraiškas baltų visuomenėje“, ir X a., kai prasideda antrasis kariaunų formavimosi etapas. Dauguma per pirmąjį etapą sudygusių „draugijos daigų“, pasak

80 Vaitkunskienė L. The formation of warrior elite during the Middle Iron Age in Lithu- ania // Archaeologia Baltica. T. 1. Vilnius, 1995, p. 94–106. 81 Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius, 1995, p. 163–166. 82 Jovaiša E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.) // Istorija. T. 64. Vilnius, 2006. Interneto prieiga: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_ content&view=article&id=18&Itemid=2 83 Кулаков В. И. Пруссы (V–XIII вв.). Москва, 1994, c. 147–148.

32 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

V. Žulkaus, veikiausiai sunyko, nes vargu ar visais atvejais grįžusių būrių vadai sugebėjo visuomenėje užimti įtakingą padėtį, kuri jiems būtų leidusi naujai organizuoti tradicinę vietos visuomenę84. A. Tautavičius taip pat laikosi nuomonės, jog kariaunos baltų žemėse atsirado gana vėlai – X–XI a. Esą V–IX a. kapinynuose rasti su ginklais palaidoti vyrai greičiausiai yra ne kariaunos kariai, o laisvieji bendruo- menės nariai – žemdirbiai. A. Tautavičius teigia, kad ginklai vyro kape liudija jo, kaip laisvojo bendruomenės nario – žemdirbio, padėtį, ir rodo, kad kiekvienas bendruomenės narys prireikus galėjo būti ir karys. Ka- riauna turėtume vadinti didesnį ar mažesnį karių profesionalų būrį, daž- nai įvairios etninės sudėties, pavaldų kunigaikščiui ir jo išlaikomą85. Su šia hipoteze norėčiau sutikti tik iš dalies. Neabejotina, kad kariauna buvo profesionalių karių junginys, tačiau nebūtinai etniškai mišrus, atvirkš- čiai – tai pasitaikydavo gana retai ir veikiausiai dėl įvairių atsitiktinių aplinkybių. Ginkluotės kompleksai, randami vidurinio geležies amžiaus karių kapuose, yra išties labai įvairios sudėties ir turtingumo. Pavyzdžiui, niekaip žemdirbiais negalėtume pavadinti A. Tautavičiaus tirtame Taura- pilio pilkapyne (Utenos r.) palaidotų karių. Čia tirtas „kunigaikščio“ kapas (pilkapyje Nr. 5), kuriame rastos labai turtingos įkapės (žirgas, dviaš- menis kalavijas makštyse su sidabriniais ir netgi paauksuotais puošybos elementais, dvi ietys, kirvis, skydas, pentinai, geriamasis ragas, papuošalų ir t. t.). Ganėtinai turtingi buvo ir netoli šio kunigaikščio (neabejotinai – kariaunos vado) palaidoti kiti kariai86. Gana panašus įkapių kompleksas rastas ir visiškai kitame regione tirtame Pagrybio kapinyno (Šilalės r.) kapas Nr. 85, kuriame buvo palaidotas vyras su vienašmeniu kalaviju, dviem ietimis, geriamuoju ragu, peiliu, pentinu (jo dirželio apkalai buvo pasidabruoti), žirgo galva su žąslais, papuošalais (tarp jų – sidabrine ant- kakle). Tame pačiame kapinyne, kape Nr. 193, palaidotas vyras buvo išly- dėtas į amžinybę su vienašmeniu kalaviju, ietimi, kirviu, peiliu, pentinu, arklio galva, kojomis, kamanomis ir žąslais. Kape Nr. 62 palaidoto vyro ne visos įkapės išliko, tačiau jame rastas vienašmenis kalavijas, ietigalis,

84 Žulkus V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius, 2004, p. 173–176. 85 Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius, 1996, p. 284. 86 Tautavičius A. Taurapilio „kunigaikščio“ kapas // Lietuvos archeologija. T. 2. Vilnius, 1981, p. 28–36.

33 Baltų karyba sidabrinė antkaklė ir kitų papuošalų. Be to, greta šio vyro palaidota mo- teris, L. Vaitkunskienės nuomone, galėjo būti vergė, numarinta per kario laidotuves ir kartu su juo išlydėta į anapusinį pasaulį87. Turtingų karių kapų rasta ir kitose baltiškojo arealo dalyse. I t-mečio vidurio kapus, pri- skirtinus kariniam elitui, išsamiai yra aprašęs E. Jovaiša88. Taigi, vertinti akivaizdžiai karių kapus kaip žemdirbių būtų klaida. Manyčiau, jau vien keli minėti pavyzdžiai aiškiai rodo, jog vidurinio ge- ležies amžiaus pradžioje baltų žemėse buvo susiformavęs karinio elito sluoksnis – kariauna. Jos narių kapai skiriasi nuo kapų, kuriuose taip pat rasta ginklų. Aptarti išsamiau kariaunos struktūrą būtų galima tik atlikus itin didelį darbą – peržiūrėjus gausią kapinynų tyrimų medžiagą, išsky- rus galimus kariaunos narių kapus pagal ginkluotę, kitas įkapes. Galbūt tada pavyktų pastebėti ir specifinių laidojimo elementų. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į karių kapų vietą kapinyne. Taurapilio pilkapyne matome tarsi atskirą kariams laidoti skirtą pilkapyno dalį. Pagrybio kapinyne tokio ryškaus kapų topografinio išskyrimo nepastebima. Tik tolesni tyrimai padės atsakyti ir į klausimą, kokia buvo kariaunų vidaus struktūra, pavaldumo sistema. Minėtas E. Gudavičiaus pateiktas apibrėžimas, kad kariauna – tai „raitųjų karių būrys, susitelkęs aplink genties vadą, vėliau kunigaikštį“89, taip pat nėra tikslus, nes ji nebūtinai turėjo būti pavaldi genties vadui. Akivaizdu, jog viena gentis galėjo turėti tikrai daugiau nei vieną kariauną, kaip ir ne vieną kunigaikštį. Svarbu suvokti, ką tiksliai turime galvoje vartodami sąvoką „gentis“. Archeologų ir istorikų darbuose šiuo terminu neretai vadinami gana skirtingo dydžio socialiniai, teritoriniai ir etniniai junginiai. Galimas daiktas, kad kariaunos, bent jau atskirais laikotarpiais, buvo pavaldžios ne tik genties diduomenei ir savo vadams. V. Kulakovas kelia įdomią, tačiau silpnai pagrįstą prielaidą, esą prūsų žemėse kariaunos tam

87 Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius, 1995, p. 28–29, 51–52. 88 Jovaiša E. Baltų visuomenė ankstyvųjų viduramžių pradžioje (V–VI a.) // Istorija. T. 64. Vilnius, 2006. Interneto prieiga: http://www.istorijoszurnalas.lt/index.php?option=com_ content&view=article&id=18&Itemid=2 89 Gudavičius E. Kariauna // Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. T. 1. Vilnius, 2011, p. 739; Gudavičius E. Kariauna // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 9. Vilnius, 2006, p. 423.

34 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai tikru laikotarpiu galėjo būti pavaldžios žyniams – kriviams90. Esu tikras, kad kalbėti apie vidurinio geležies amžiaus pradžios kariaunas baltų žemėse galime be jokių išlygų. Minėti V–VI a. Pagrybio, Taurapilio ir kitų laidojimo paminklų kapai neabejotinai priklausė jau tuo metu aiškiai išsiskyrusiam kariniam elitui. Tačiau atsekti kariaunų raidos dinamiką vėlesniais amžiais, ypač vidurinio geležies amžiaus antrojoje pusėje, gali padėti tik nuodugni laidojimo paminklų medžiagos analizė. Gali būti, kad bent iš dalies pasitvirtins ir minėta V. Žulkaus iškelta dvie- jų kariaunų iš- kilimo baltų žemėse etapų hipotezė. Lieka dar vienas labai svarbus kariaunų raidos klausimas – kada apskritai baltų žemėse galėjo atsirasti kariaunų? E. Jovaiša, analizuodamas Daug- laukio bendruo- menės socia- linę sanklodą ir gretindamas šios baltiškos ben- druomenės ir vienalaikių ger- manų genčių socialinio ir ekonominio išsivys- tymo požymius, 11 pav. Karvedys (remiantis Pagrybio ir Plinkaigalio kapinynų pasinaudodamas tyrimų duomenimis L. Vaitkunskienės parengta rekonstrukcija) romėnų auto-

90 Кулаков В. И. Пруссы (V–XIII вв.). Москва, 1994, c. 149–152.

35 Baltų karyba riaus Tacito žiniomis apie to meto germanų žemėse vykusius procesus, prieina prie išvados, kad būta aiškių vieno ir to paties laikotarpio germanų ir baltų visuomenių struktūros ir kultūros lygio bendrumų. Ypač aiškiai tai atsisklei- džia lyginant ginkluotę91. Pritarčiau nuomonei, jog kariaunos baltų žemėse galėjo formuotis ir egzistuoti jau senajame geležies amžiuje – pirmaisiais amžiais po Kr. čia (pirmiausia vakarinėje baltų arealo dalyje) susiklostė tam palankios socialinės ir ekonominės sąlygos. Nuomonės, kad baltų karinės organizacijos aptariamuoju laikotarpiu buvo artimos atitinkamoms to meto germanų organizacijoms, laikosi ir karybą dabartinės Baltarusijos teritorijoje iki XII a. tiriantis J. Novikovas92.

Raitijos klausimas Labai svarbūs baltų karybos raidos tyrimai susiję su raitija. Arche- ologų bendruomenei be jokių išlygų sutinkant, kad viduriniame gele- žies amžiuje baltai neabejotinai buvo raiteliai (tai patvirtina nusistovėjęs raitelio reikmenų kompleksas, akivaizdus žirgo kultas baltų dvasiniame gyvenime, žirgų ar jų dalių laidojimo kapinynuose kartu su žmonėmis paprotys), kai kurie istorikai (D. Baronas, A. Nikžentaitis, A. Bumblaus- kas) teigia, jog dar XIII a. baltai nemokėjo kautis raiti – tik joti, tad žirgas atlikdavo transporto priemonės funkciją93. Su šia nuostata nesutinku. Remdamasis plačia archeologinių ir rašyti- nių šaltinių analize esu priėjęs prie išvados, kad vėliausiai I t-mečio pabaigoje–II t-mečio pradžioje Lietuvoje buvo nusistovėjęs visas raitelio ir žirgo aprangos kompleksas, leidžiantis raiteliui tvirtai jaustis balne ir tinkamai valdyti žirgą. Jau tada dalį lietuvių karinių pajėgų galėjo sudaryti lengvoji

91 Jovaiša E. Baltai antikos laikais: Dauglaukio bendruomenės eskizas // Lietuva iki Min- daugo. Vilnius, 2003, p. 163–183. 92 Новікаў Я. Ваенная гісторыя Беларускіх земляў (да канца XII ст.). Том 1. Мінск, 2007, с. 63. 93 Baronas D. Lietuvių karyba XIII a. // Karo archyvas. T. XVI. Vilnius, p. 20; Baro- nas D. Lietuvių karybos bruožai XIII a. pradžioje // Lietuvos valstybė XII–XVIII a. Vil- nius, 1997, p. 502; Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius, 2005, p. 34; Nikžentaitis A. XIII–XV a. lietuvių kariuomenės bruožai (organizacija, taktika, pa- pročiai) // Karo archyvas. T. XIII. Vilnius, 1992, p. 6–10; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Klaipėda, 1996, p. 38–39.

36 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

kavalerija. Rašytiniai šaltiniai patvirtina, kad nuo XIII a. pra- džios lietuviai kariai gebėjo kautis raiti ir egzistavo lietuvių lengvoji kavalerija94. Rytiniame Balti- jos jūros pakraš- tyje kartu su pirmaisiais indoeuro- piečiais maždaug 3000 m. pr. Kr. atsirado ir žirgų. Žen- klų, kad tai buvo karys raitelis, pastebima jau I a. po Kr. baltiškoje archeolo- ginėje medžiagoje. Apie 70 m. prade- dami daryti žirgui valdyti skirti pentinai, kiek vėliau – žąslai. Anot E. Jo- vaišos ir M. Iršėno, 70–150 m. baltų kraštuose susiforma- 12 pav. „Kunigaikščio“ kapas Taurapilio vo raitelio aprangos pilkapyno (Utenos r.) pilkapyje Nr. 5 kompleksas. Jį suda- rė: pentinai, žąslai ir kamanos, gūnia ir galbūt balnas95. V. Šimėnas pirmuosius pentinus mūsų

94 Vitkūnas M. Kada baltai pradėjo kautis raiti? // Lituanistica. Vilnius, 2011, T. 57, Nr. 1 (83), p. 54–65. 95 Iršėnas M., Jovaiša E. Kario ir žirgo puošyba priešistorės mene // Įdomioji Lietu- vos istorija. Meno istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Vilnius, 2006 [kompaktinė plokštelė].

37 Baltų karyba

žemėse datuoja II a. (nurodo vėlesnį amžių)96, tačiau nedidelės chronologijos „žirklės“ esmės nekeičia: į vidurinį geležies amžių baltai įžengė turėdami beveik visą raitelio reikmenų rinkinį, o netrukus apsirūpino ir balnakilpėmis. Taip pat svarbu pabrėžti, kad geležies amžiaus baltų laidojimo papročiuose pabrėžiamas išskirtinis kario raitelio ir žirgo santykis. Beveik visoje Lietuvoje randama raitelių ir žirgų kapų, kurie datuojami II a. – krikščionybės pradžia. V a. viduryje perversmą karyboje sukėlė naujas aprangos elementas – balno kilpos. Manoma, kad tai – klajoklių alanų ar avarų išradimas. Jį greitai perėmė baltai. Ilgą laiką vyravo nuomonė, kad dabartinėje Lie- tuvos teritorijoje balnakilpės atsirado X a.97, o balnas – I t-mečio pab.–II t‑mečio pr.98 Tačiau balnakilpės baltų kraštuose buvo naudojamos kur kas anksčiau. Seniausi balnakilpių prototipai – odos, virvių kilpos, įvairios medinės konstrukcijos. Su tiurkų gentimis balnakilpės iš Azijos stepių pateko į Europą99. Manoma, kad VI a. balnakilpes į Europą atsinešė avarai. Bizantijos ir kitų Europos kraštų raiteliai100tikriausiai jas perėmė iš Panonijoje įsikūrusių avarų (veikiausiai – per tarpininkus, o galbūt ir tiesiogiai, nes avarai rengė žygius ir į šiaurę, link Baltijos pakrančių). Ava- riškų balnakilpių randama Lenkijos teritorijoje101, joms labai artimų tipų balnakilpių rasta ir Marvelės (Kauno miesto dalis) kapinyne. Jos datuo- jamos VI a. pab.–VII a. Nemažai balnakilpių randama kituose vidurinio

96 Šimėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantme- čio viduryje. Vilnius, 2006, p. 96. 97 Antanavičius J. Balno kilpos Lietuvoje X–XIV a. TSR mokslų akademijos darbai. A serija. Vilnius, 1976, T. 1, p. 69–81; Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961, p. 350; Vaitkunskienė L. Balnakilpės // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p. 508–509; Volkaitė-Kulikauskie- nė R. Lietuvio kario žirgas. Acta historica Lituanica. T. VII. Vilnius, 1970, p. 18. 98 Kulikauskienė R., Štuikys V. Balnas // Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. II. Vilnius, 2002, p. 509; Navickaitė O. Plokštinių kapinynų tyrinėjimai Lietuvoje 1948–1959 m. // Iš lietuvių kultūros istorijos. T. IV. Vilnius, 1961, p. 81. 99 Сагановiч Г. Стрэмя // Aрхеалогiя i нумiзматыка Беларусi. Энцыклапедыя. Мiнск, 1993, с. 592. 100 Тараторин В. Конница на войне: история кавалерии с древнейших времен до эпохи Наполеоновских войн. Минск, 1999, c. 155–156. 101 Mączyńska M. Wędrówki ludów: historia niespokojnej epoki IV i V wieku. Warszawa, 1996, p. 284.

38 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai ir vėlyvojo geležies amžiaus Vidurio Lietuvos kapinynuose ir kitų baltų genčių laidojimo paminkluose. Itin archajiškų, vienų seniausių Europoje, VII a. datuojamų balnakilpių rasta ir Prūsijoje. Atkreipkime dėmesį – balnakilpės baltų žemėse pradėtos naudoti visu šimtmečiu anksčiau nei Vakarų Europoje102. Apskritai archeologiškai fiksuoti baltų ryšiai su pui- kiais raiteliais hunais V a. ir avarais VI–VII a. neabejotinai turėjo įtakos sparčiai baltų raitijos raidai. Manoma, kad iš baltų balnakilpes perėmė skandinavai. Skandinaviš- kos balnakilpės galėjo būti prūsiškos ar aukštaitiškos (iš Vidurio Lietuvos) kilmės. Beje, Skandinavijoje randama ir kitų iš baltų žemių atkeliavusių žirgo aprangos elementų, pavyzdžiui, puošnių baltiškos kilmės kama- nų103. Žirgais baltai dažnai jodinėjo, ir Europos mastu buvo ne atsiliekan- tys, o veikiausiai netgi vieni iš pirmaujančiųjų. Jiems teko jojimo reikme- nų ir jų gamybos technologijų skleidėjų plačiame Šiaurės Rytų Europos regione vaidmuo. Baltarusijos istorikas J. Novikovas, parengęs išsamią studiją apie karybą dabartinės Baltaru- sijos teritorijoje iki XII a., netgi kelia hi- potezę, kad baltai tu- rėjo geriau išvystytą raitiją nei slavai. Šią prielaidą jis kelia at- sižvelgdamas į tai, kad plačiame baltų areale išskirtinai daž- nai pasitaiko turtingų su žirgais palaidotų karių kapų. J. Novi- kovas linkęs atsargiai vertinti V–IX a. slavų 13 pav. Balnakilpė iš Marvelės (Kauno m.) raitijos pajėgumą ir kapinyno kapo Nr. 45 mano, kad žirgas sla-

102 Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a. Kaunas, 2002, p. 193–195. 103 Ten pat, p. 194.

39 Baltų karyba vams pirmiausia buvo transporto priemonė, leidžianti įveikti didelius atstumus. Tokią prielaidą jis daro remdamasis kelių Bizantijos autorių žinutėmis apie tai, kad mūšio pradžioje slavų kariai nulipa nuo žirgų104. Kiti autoriai, pvz., žymus Rusijos karo istorijos specialistas V. Taratori- nas, laikosi priešingos nuomonės ir teigia, kad slavai turėjo kavaleriją, panašaus pajėgumo ir panašiai naudojamą kaip ir germanų105. Taigi aiškiai matome, kad I t-mečio viduryje ir antroje jo pusėje baltų žemėse susiformavo visas raitelio ir žirgo reikmenų kompleksas. Baltai neabejotinai mokėjo gerai joti ir turėjo tam visas reikalingas priemones. Puikiai joti ir valdyti žirgus jie tikrai gebėjo. Bet ar kovėsi raiti? Kaip jau minėjau, esu tikras, kad lengvoji lietuvių kavalerija egzistavo I ir II t-mečio sandūroje, o XIII a. rašytiniai šaltiniai tai patvirtina. Ar galėjo baltų kavalerija gyvuoti ir anksčiau? Esu tikras, kad taip. Šio laikotarpio rašytinių šaltinių nėra, tačiau tai, kad baltai turėjo žirgų ir raitelio rei- kmenų, sudarė visas prielaidas lengvajai kavalerijai atsirasti. Kautis raiti mokėjo baltų kaimynai, su kuriais intensyviai kontaktuota, – germanai, veikiausiai ir slavai. Sunku patikėti, kad tame pačiame regione pana- šiomis gamtinėmis sąlygomis gyvenę ir visą reikiamą raitelio reikmenų kompleksą turėję baltai būtų buvę vien pėstininkai arba žirgais jodinė- jantys „raitieji pėstininkai“, t. y. juos naudojantys tik persikelti iš vienos vietos į kitą, bet nemokantys kautis raiti.

strategija ir taktika Sunkiausiai rekonstruojamas praeities epochų karybos aspektas (ypač kai turima labai mažai arba išvis neturima rašytinių šaltinių) – taktika. Kai nėra mūšių aprašymų, tenka remtis archeologiniais radiniais, gin- kluotės kompleksais ir bandyti interpretuoti jų egzistavimo ir naudojimo sąlygas žvelgiant per karybos istorijos prizmę. Tam tenka pasitelkti ir ra- šytinius šaltinius apie panašaus ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio kaimyninių bendruomenių, gyvenusių panašioje gamtinėje aplinkoje

104 Новікаў Я. Ваенная гісторыя Беларускіх земляў (да канца XII ст.). Том 1. Мінск, 2007, с. 73–74. 105 Тараторин В. Конница на войне: история кавалерии с древнейших времен до эпохи Наполеоновских войн. Минск, 1999, c. 153–154.

40 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai ir naudojusių panašią ginkluotę, karybą. Pradedant nagrinėti baltų karių taktiką aptariamuoju laikotarpiu pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokius strateginius uždavinius galėjo kelti baltų genčių didžiūnai, kariaunų vadai savo kariams. Dažniausiai tai buvo plėšiamieji žygiai į kaimyninių ir tolimų (svetimų) bendruomenių, genčių teritorijas. Tokie žygiai turėjo būti trumpi, jais nesiekta ilgalaikių tikslų (užimti priešo teritoriją, įsitvirtinti joje). Tam reikėjo turėti gerai parengtas, judrias (pageidautina – raitelių), tačiau nebūtinai gausias pa- jėgas. Pagrindinis plėšiamojo žygio sėkmę lemiantis veiksnys – netikėtu- mas, svarbiausias tikslas – grobis ir sėkmingas atsitraukimas, patyrus kuo mažiau nuostolių. Visiškai priešingas strateginis uždavinys buvo savo žemių gynyba nuo galimų priešo antpuolių. Jos ginti turėjo stoti visi, pajėgūs rankose laikyti ginklą. Galimybės apsiginti nuo priešo puolimo dažnai priklausė nuo konkrečios situacijos, laiku gauto perspėjimo apie pavojų ir gebėjimo organizuoti gynybą. Archeologinių tyrimų duomenys kartais atskleidžia dramatiškus praeities kovų puslapius, liudijančius, kad priešo įsiveržimas buvo itin staigus ir netikėtas. Bene iškalbingiausias pavyzdys – Plinkai- galio kapinyne (Kėdainių r.) rastas priešo (veikiausiai klajoklių hunų) antpuolio metu išžudytos šeimos grupinis kapas. Jame rasti trisparniai strėlių antgaliai ir aukų kauluose išlikę smurtinių sužalojimų pėdsakai liudija, jog per antpuolį bėgantys nuo užpuolikų žmonės (keli suau- gusieji ir vaikai) buvo apšaudyti strėlėmis: viena jų, perskrodusi pilvą, įsmigo vyrui į stuburą, kita – moteriai į koją. Pavytas aukas užpuolikai užmušė kirviais arba vėzdais106. Akivaizdu, kad Plinkaigalyje gyvenusios bendruomenės žmonės nesitikėjo užpuolimo, nebuvo įspėti apie besiar- tinantį priešą arba tai buvo padaryta per vėlai. Antra vertus, neturime pagrindo abejoti, jog išankstinę informaciją apie rengiamą priešo antpuolį gavusios bendruomenės sugebėdavo pasitraukti į piliakalniuose buvusius įtvirtinimus ir pasirengti gynybai arba bent jau atsitraukti į priešui sunkiau prieinamas miškingas, pelkėtas vietoves. Palankiomis aplinkybėmis kariai galėjo surengti artėjančiam prie- šui pasalą.

106 Kazakevičius V. Plinkaigalio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 10. Vilnius, 1993, p. 35–39.

41 Baltų karyba

Trečio tipo strateginis uždavinys turėjo būti teritorinė ekspansija. Baltų gentys ją vykdė ribotai. Akivaizdus aptariamuoju laikotarpiu vy- kęs tam tikras genčių gyvenamų teritorijų ribų kitimas ir naujų įsisavi- nimas (pvz., prūsų teritorinė plėtra nuo Sembos pusiasalio ir Priegliaus upės baseino į Vyslos žemupį). Teritorinė ekspansija buvo veikiausiai ne atskirų bendruomenių, o ištisų genčių, daugelio didžiūnų aptariamas ir gausiomis pajėgomis įgyvendinamas procesas (nebent plėtra ekstensy- viai būtų vykusi į niekieno nekontroliuojamą neužimtą teritoriją). Tačiau akivaizdu, jog viduriniame geležies amžiuje baltai ne tiek patys vykdė teritorinę ekspansiją, kiek turėjo nuo jos gintis – jų pačių teritorija tapo svetimų kultūrų ekspansijos objektu. Tai ypač tinka kalbant apie rytinę baltų arealo dalį. Baltiškų Moščino, Koločino, Tušemlios–Bancerovo kul- tūrų areale nemažai archeologinių tyrimų metu rastų gaisrų, sugriovi- mų pėdsakų sietini būtent su intensyviai vykusia slavų ekspansija į baltų žemes, nors kai kuriuose archeologijos paminkluose randama ir taikaus kultūros perėmimo pėdsakų107. Neabejotinai buvo rengiama ir kitų tipų karo žygių, pvz., siekiant at- keršyti konkrečiam asmeniui ar asmenų grupei. Manyčiau, jog ir preky- biniai kontaktai (to meto prekijus kelionėse lydėjo ginkluota palyda), su- siklosčius nepalankiai situacijai, lengvai galėjo virsti kariniu susidūrimu. Kokia galėjo būti baltų taktika aptariamuoju laikotarpiu? Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar kariai kaudavosi kovos rikiuote, ar kautynės vykdavo padrikai. Manau, kalbėti apie tuo metu galėjusią egzistuoti nusistovė- jusią taisyklingą kovos rikiuotę būtų išties nepagrįsta, galima tik spėti buvus jos užuomazgų. Rusijos istorikas A. Nefiodkinas, remdamasis VI a. Bizantijos rašytiniais šaltiniais, teigia, kad slavų kariai nebuvo rikiuojami taisyklinga kovos rikiuote. Jie mūšio lauke buvo grupuojami teritoriniu arba giminystės principu (vienos bendruomenės, giminės ar šeimos kariai sudarydavo savo padalinį). Tokiuose būriuose kariai buvo ginkluoti įvairia ginkluote – tai priklausė nuo galimybių ir poreikio. Kautynėms vykstant atvirame lauke kariai link priešo iš pradžių artėdavo kolonomis, vėliau persirikiuodavo į gana vingiuotą, netvarkingą rikiuotę. Jos priekyje buvo statomi skydais ginkluoti kariai. Jie pridengdavo iečių svaidytojus

107 Vitkūnas M. Baltų karyba viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje. Dniepro baltai // Karo archyvas. T. XXIV. Vilnius, 2009, p. 4–34.

42 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai ir lankininkus. Kai kovojančios pusės priartėdavo viena prie kitos, pra- sidėdavo artimoji kova. Jei priešas neišlaikydavo puolančiųjų spaudimo, buvo švenčiama pergalė. Jei priešas atlaikydavo spaudimą – traukiama- si108. Tokia „pusiau reguliari“ kovos rikiuotė galėjo veikti atviroje vietoje. Miške ar labai raižytoje (dėl raguvų ir pan.) vietovėje, taip pat pakliuvus į pasalą arba puolant iš pasalų tekdavo kautis padrikai. Baltų raitelių taktika veikiausiai buvo panaši į germanų. Raitija buvo pagrindinė jėga tolimesniuose karo žygiuose ir svarbi sudedamoji karinių pajėgų dalis (greta pėstininkų) gynybinėse kovose arba vietiniuose kariniuose konfliktuose, vykstančiuose nedidelėje teritorijoje. Raitijai teko judriosios žvalgybos, ryšių palaikymo funkcijos, tačiau mūšyje svarbiausi jos uždaviniai veikiausia buvo priešo pajėgų suskaldymas, jų apėjimas iš šono ir apsupimas, kad galima būtų suduoti smūgį iš užnugario. Tai kla- sikinės kavalerijos užduotys, žinomos įvairaus ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio ir įvairiomis sąlygomis gyvenusioms antikos ir anks- tyvųjų viduramžių Europos visuomenėms. Minėtiems veiksmams atlikti nereikia darnios raitelių kovos rikiuotės, kurios baltai veikiausia dar nebuvo įvaldę. Kovoje su panašiai organizuotomis, nežinančiomis, kas yra taisyklinga kovos rikiuotė, priešo pajėgomis pakanka išnaudoti individu- alų raitelių pranašumą (greitį, manevringumą, pralaužiamąją galią). Manau, kad baltų, kaip ir daugelio germanų genčių (išskyrus patyru- sias tiesioginę Romos įtaką ir perėmusias dalį antikinio pasaulio karybos patirties), raiteliai nemokėjo kautis taisyklinga kovos rikiuote. Bizantijos ir kitų kraštų autoriai pažymi, kad germanų kariai nemokėjo kautis tvarkingai, tačiau buvo itin drąsūs, bet kokį atsitraukimą laikė nenuplauna- ma gėda. V a. galų kilmės autorius Sidonijus Apolinarijus gana išsamiai aprašo Merovingų laikų germanų mišriąją raitelių ir pėstininkų taktiką: „Raitija mūšyje veikdavo kartu su lengvaisiais pėstininkais. Dažniausiai kiekvienas raitelis išsirikdavo sau bendražygį pėstininką, ir jie įsipareigo- davo vienas kitą ginti ir vienas kitam padėti. Mūšyje pėstininkai iš pra- džių išnaudodavo savo svaidomąją ginkluotę, po to, kai į puolimą mes- davosi raiteliai, pėstininkai sekdavo iš paskos, kad pultų į kovą su priešo kariais, žalotų jų arklius. Jei ataka nepavykdavo, pėstininkai dengdavo

108 Нефёдкин А. Тактика славян в VI в. (по свидетельствам ранневизантийских ав- торов) // Византийский временник. Т. 62 (87). Москва, 2003, с. 87–90.

43 Baltų karyba atsitraukimą. Prireikus jie sėsdavo ant arklių. Jei vietovė buvo palankesnė kautynėms pėsčiomis, germanai nulipdavo nuo žirgų ir juos palikdavo, nes šie buvo išmokyti laukti vietoje.“109 Aprašytoji taktika visiškai galėjo tikti ir baltams. Manau, jog gana atviroje vietovėje baltai kaudavosi ir pėsti, ir raiti, jei mūšis vyko labai raižytoje vietovėje arba miške – pėsti. Aptariamuoju laikotarpiu pajūryje gyvenusios baltų gentys, be abejo, vertėsi ir laivyba, vyko tam tikro masto baltų kovos jūroje. Tačiau apie jūrų kovos taktiką pasakyti ką nors daugiau kol kas negalime. Baltų žemėse nerasta nė vieno vidurinio geležies amžiaus jūrų laivo likučių. Svarstyti apie baltų jūrų laivybą V–VIII a. kol kas galime tik teoriškai, remdamiesi vienalaikių laivybos artefaktų, rastų vakarinėje ir pietinėje Baltijos jūros pakrantėse, tyrimais. Vidaus vandenyse kariams ir ginklams gabenti neabejotinai galėjo būti naudojami luotai.

Baigiamosios išvados 1. Geriausiai ištirta vidurinio geležies amžiaus baltų karybos sritis – ginkluotė. V. Kazakevičius ir kiti tyrėjai yra sudarę gana išsamią ginklų ti- pologijos sistemą. Tačiau iki šiol padarytos išvados apie atskirų tipų gin- klų santykį baltų karyboje yra tikslintinos. Nekvestionuojant ieties, kaip plačiausiai baltų naudoto ginklo, įvairių tipų kalavijų, skydų vertinimo, galima teigti, kad nepagrįstai buvo sumenkinta kirvių ir peilių reikšmė baltų ginkluotės kompleksuose. 2. Dažniausiai baltų kario ginkluotės kompleksą viduriniame geležies amžiuje sudarė ietis, kirvis ir peilis. Aukštesnio socialinio statuso karių ginkluotėje buvo ir vienašmenis arba (labai retai) dviašmenis kalavijas. Pagrindinis apsauginės ginkluotės atributas skydas nebuvo masiškai naudojamas – skydus turėjo tik dalis karių. 3. Ginkluotė buvo skirta tolimajai ir artimajai kovai. Mūšio pradžioje, priartėjus tinkamu atstumu iki priešo, buvo sviedžiamos ietys, po to puo- lama tiesiogiai kautis su priešu kirviu (kalaviju arba smogiamąja ietimi). Peilis buvo naudojamas savigynai arba priešui pribaigti. Lankas baltų že-

109 Тараторин В. Конница на войне: история кавалерии с древнейших времен до эпохи Наполеоновских войн. Минск, 1999, c. 149.

44 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai mėse, atrodo, vaidino nepagrindinį vaidmenį. 4. I t-mečio viduryje ir antrojoje pusėje baltų žemėse buvo naudojamas visas raitelio ir žirgo reikmenų kompleksas: pentinai, žąslai, kamanos, balnakilpės, gūnia ir galbūt balnas. Buvo visos prielaidos lengvajai kavalerijai atsirasti. 5. Baltų karinėse pajėgose būta ir pėstininkų, ir raitelių, kurie gebėjo kautis atskirai arba išsidėstę rikiuote. Puolamuosiuose žygiuose galėjo dalyvauti ir vien raiteliai. Nepalankiomis sąlygomis kovoti raitomis (miš- ke, raižytoje vietovėje) raiteliai nulipdavo nuo žirgų ir kaudavosi pėsti. 6. Baltų žemėse viduriniame geležies amžiuje buvo susiformavusių kariaunų, pavaldžių atskirų bendruomenių ir galbūt genčių didžiūnams.

Įteikta 2011 m. lapkričio 21 d.

45 Baltų karyba

ILIUSTRACIJŲ ŠALTINIAI 1 pav. Ornamentuotas kirvis iš Neravų (Grigiškių) pilkapyno. Iš: Ma- lonaitis A. Geležiniai siauraašmeniai kirviai Lietuvoje. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2008, p. 162, 23 pav.

2 pav. Popų–Vingelių pilkapyne (Elektrėnų sav.), pilkapyje Nr. 2, kape Nr. 1, rastos kario įkapės: sagtis, du ietigaliai, kirvis ir skydo umbas. Iš: Kernavė – litewska Troja (Katalog wystawy ze zbiorow Państwowego Mu- zeum – Rezerwatu Archeologii i Historii w Kernavė, Litwa). Warszawa: Państwowe Muzeum Archeologicne, 2002, s. 121.

3 pav. Kovos peiliai-durklai iš Vidgirių kapinyno (Pagėgių sav.). Iš: Ši- mėnas V. Etnokultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 56, 26 pav.

4 pav. Perpetė ir jos nešiojimo būdo rekonstrukcija, remiantis Vid- girių kapinyno (Pagėgių sav.) tyrimų duomenimis. Iš: Šimėnas V. Etno- kultūriniai procesai Vakarų Lietuvoje pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2006, p. 57, 27 pav.

5–6 pav. Dviašmenis kalavijas ir sidabrinės paauksuotos kalavijo makščių apkalos iš Taurapilio pilkapyno (Utenos r.) pilkapio Nr. 5. Iš: Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1996, p. 141, 50–51 pav.

7–8 pav. Vienašmenis kalavijas, rastas Pagrybio kapinyno (Šilalės r.) kape Nr. 10, ir pagal kapų Nr. 10 ir Nr. 158 radinius rekonstruotos kalavijo makštys. Iš: Vaitkunskienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius: Diemedis, 1995, p. 107, 150, 152 pav.

9 pav. Platusis kovos peilis – kalavijas, grandelės ir ietigaliai, rasti Šu- kionių kapinyno (Pakruojo r.) kape Nr. 13. Iš: Vaškevičiūtė I. Šukionių kapinynas // Lietuvos archeologija. T. 20. Vilnius: Diemedis, 2000, p. 171, 24 pav.

46 Baltų karybos viduriniame geležies amžiuje (V–VIII a.) bruožai

10 pav. Antskydis (skydo umbas) iš Krikštonių (Lazdijų r.). Iš: Tau- tavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje (V–IX a.). Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 1996, p. 148, 54 pav.

11 pav. Karvedys (remiantis Pagrybio ir Plinkaigalio kapinynų tyrimų duomenimis L. Vaitkunskienės parengta rekonstrukcija). Iš: Vaitkuns- kienė L. Pagrybio kapinynas. Lietuvos archeologija. T. 13. Vilnius: Die- medis, 1995, p. 165, 226 pav.

12 pav. „Kunigaikščio“ kapas Taurapilio pilkapyno (Utenos r.) pilkapyje Nr. 5. Iš: Tautavičius A. Taurapilio „kunigaikščio“ kapas // Lietuvos archeologija. T. 2. Vilnius: Mokslas, 1981, p. 21, 5 pav.

13 pav. Balnakilpė iš Marvelės (Kauno m.) kapinyno kapo Nr. 45. Iš: Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, p. 193, 90-I pav.

47 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. DIDŽIOSIOS BRITANIJOS KARINIS DIPLOMATINIS ATSTOVAVIMAS LIETUVOJE IKI VALSTYBINGUMO PRIPAŽINIMO DE FACTO (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

Dr. Edmundas Gimžauskas Lietuvos istorijos institutas

Bet kuriam istorijos tyrėjui, besigilinančiam į labai įdomų, turtingą įvykių ir faktų, tačiau kartu ir itin painų, prieštaringą pirmųjų tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės gyvavimo metų laikotarpį, ne- išvengiamai tenka susidurti su vienokiomis ar kitokiomis Vakarų šalių reprezentantų Lietuvoje veiklos apraiškomis. Įdomiausia, jog Lietuva tada dar nebuvo užmezgusi oficialių diplomatinių santykių su tomis ša- limis, vadinasi, nebuvo ir tų šalių oficialių atstovų, tačiau kai kurie Vaka- rų šalių reprezentantai bent jau epizodiškai figūruoja dažname to meto istoriniame siužete: ne tik užsienio ir karinėje politikoje, bet ir valstybės vidaus gyvenime. Jau vien tai liudija išskirtinį, ypatingą tų atstovų vai- dmenį pradiniame moderniosios Lietuvos valstybingumo raidos etape. Dar daugiau: iš pažiūros kai kada atrodo, jog tam tikru metu šie asmenys buvo savotiškas „balsas iš viršaus“ aukščiausiems Lietuvos vadovams ar savo rankose laikė tolesnį valstybės likimą. Pvz., 1920 m. sausį D. Bri- tanijos plk. H. Rowanas-Robinsonas teikė politinius pageidavimus dėl Lietuvos kariuomenės vidaus sutvarkymo pačiam Lietuvos prezidentui1. O 1919 m. rugsėjo pabaigoje kitas britas plk. R. B. Wardas „kėlė pirtį“ dėl galimų taikos derybų su bolševikais premjerui Mykolui Sleževičiui2.

1 Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, Kaunas, 1999, p. 136. 2 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, Vilnius, 1992, p. 44, 46. Po- sakis „kėlė pirtį“ – šio darbo autoriaus.

48 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

Tačiau paradoksalu tai, kad vos po kelerių metų tokie neoficialūs Vakarų atstovai (paprastai kariškiai) kone be pėdsakų dingo iš valstybės politinio gyvenimo, nepalikę ryškesnio pėdsako, netgi savo vardų (ir taip apsunki- no atliekant istorijos tyrimus jų tapatybės nustatymo darbą). Istoriografi- joje savo ruožtu tokių neoficialių pirmųjų užsienio valstybių pasiuntinių veikla Lietuvoje iki pat mūsų dienų ne tik kad nebuvo išsamiau tirta, bet netgi elementariai ir aiškiai apibūdinta nepaisant, kaip jau minėjome, temos svarbos bendrų istorijos tyrimų kontekste3. Dėl to mokslo darbuose,

3 Istorikas P. Čepėnas savo solidžios knygos net vieną (XV) skyrių yra paskyręs pirmųjų užsienio valstybių pasiuntinių veiklai Lietuvoje pristatyti (skyrius „Karinės ir diplomatinės misijos Lietuvoje“). Tačiau tenka konstatuoti, kad šis skyrius, palyginti su kitomis P. Čepė- no veikalo dalimis, nėra toks išsamus ir apskritai atrodo gana blankus. Šiek tiek išsamiau jame pristatyta tik amerikiečių karinė misija, o prancūzų ir britų – paminėtos epizodiškai. Tai lyg ir suprantama: P. Čepėnas savo darbą rašė išeivijoje, JAV, todėl pirmiausia naudo- josi prieinama tos šalies istoriografija šiuo klausimu, o Lietuvoje (ir Europoje) esanti ar- chyvinė medžiaga jam buvo nepasiekiama. Žr.: Čepėnas P., Naujųjų laikų Lietuvos istorija, t. 2, Vilnius, 1992, p. 477–486. Kitas lietuvių išeivijos istorikas K. Ališauskas savo knygos II dalies IX skyriaus atski- rame poskyryje taip pat itin glaustai pristato „svetimų valstybių karo misijas Lietuvoje“. Žr.: Ališauskas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920, t. 1. Čikaga, 1972, p. 328–331. Jis taip pat daugiausia dėmesio skyrė amerikiečių misijai (šioje knygoje jis atskirai aptarė Prancūzijos generolo H. A. Niesselio užduotį dėl bermontininkų iškraus- tymo). Istorikė A. Gaigalaitė pirmiesiems užsienio pasiuntiniams Lietuvoje apibūdinti savo knygoje irgi rado vietos – skyriuje „Antantės misijos Lietuvoje“. (Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 117–130). Šis pristatymas jau paremtas ne tik istoriografija, bet ir tam tikra archyvine medžiaga, tačiau vėlgi yra nenuoseklus, fragmentiškas pirmiausia dėl to, jog į misijų veiklą autorė buvo objektyviai suinteresuota žvelgti pro tarptautinės Pary- žiaus taikos konferencijos prizmę ir neturėjo tikslo gilintis į šių misijų veiklą. Tai daugmaž ir viskas, ką pirmųjų užsienio valstybių pasiuntinių veiklos tema galėtume rasti lietuviško- joje istoriografijoje. Daugelis užsienio autorių savo darbuose vienaip ar kitaip palietė šią temą, tačiau, kiek žinoma, neatlikta nė vieno specialaus užsienio misijų veiklos Lietuvoje tyrimo. Taip jau sutapo, kad rengiant šį straipsnį Kauno Vytauto Didžiojo universitete istorikė E. Gruzdienė apgynė disertaciją „Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos respublikoje 1919–1920 metais“. Dar prieš disertacijos gynimą teko susipažinti su šiuo išties daugeliu aspektų solidžiu ir reikšmingu darbu. Tenka pripažinti, jog jis tikrai bus naudingas bandant užpildyti daugelį lietuviškosios istoriografijos spragų. Neabejotinai stipriausia E. Gruzdienės darbo pusė – naracija, paremta archyvine, pirmiausia – užsie- nio, medžiaga.

49 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. kuriuose vienokiu ar kitokiu aspektu paliesta ši tema, vis pasitaiko įvairių dalykinių netikslumų ar su ja susijusių klaidingų interpretacijų4. Ir jų vis daugėja, nes tyrėjai vieni iš kitų perrašo klaidingus duomenis, nes neturi galimybių jų patikrinti pirminiais šaltiniais grindžiamais specialiais ty- rimais5.

4 Pvz., A. Gaigalaitė rašo: „Tuo pat metu, kai į Lietuvą atvyko Prancūzijos karinė misija, kovo 22 d. Liepojoje išsilaipino nauja Anglijos karinė ir politinė misija. Jai vadovavo majoras George F. Keenan. Tai jau buvo oficialus Anglijos atstovo paskyrimas į Baltijos šalis.“ (Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 121). Cituotame tekste įžvelgtume netgi keletą netikslumų. Pirma, 1919 m. kovo mėnesį Liepojoje tikrai išsilaipino britų misija, tačiau jai vadovavo ne majoras George’as F. Keenanas, o majoras Austinas Henris Keenanas (žr. 29 nuorodą). O George’as Kennanas ( ne Keenanas) buvo amerikiečių telegrafo darbuotojas, žurnalistas ir publicistas. Amerikietis supainiotas su britu, turinčiu labai panašią pavardę, matyt, dėl to, kad jis (kaip, beje, ir britas) prieš I pasaulinį karą gyveno Rusijoje ir parašė keletą knygų rusiška tematika. Antra, majoro A. H. Keenano atvykimo į Liepoją niekaip negalėtume pavadinti „oficialiu Anglijos atstovo paskyrimu į Baltijos šalis“ jau vien dėl to, kad Baltijos šalys tuo metu dar buvo D. Britanijos nepri- pažintos ir paskyrimai galėjo būti tik neoficialūs. Be to, majoras A. H. Keenanas buvo žvalgybininkas ir vykdė daugiausia žvalgybos užduotis, o tai iš principo nesuderinama su bet kokiu oficialumu. 5 Pavyzdį, kaip tyrėjai vieni nuo kitų persirašo netikslius ar klaidingus duomenis, galime rasti tame pačiame ankstesnėje nuorodoje cituotame A. Gaigalaitės tekste (kuriame ji rašo, kad Anglijos misijos nariai Liepojoje išsilaipino kovo 22 d.). Minėtos datos istorikė neparemia jokia nuoroda. Tačiau P. Čepėnas savo knygoje taip pat teigia, kad Keenano misija į Liepoją atvyko 1919 m. kovo 22 d. (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 482), tačiau šio teiginio nepagrindžia jokia nuoroda. Vadinasi, galime pagrįstai manyti, jog A. Gaigalaitė (kuri parašė knygą vėliau) šią datą paprasčiausiai perrašė iš P. Čepėno studijos, tačiau nepabandė patikrinti jos patikimumo. Aišku, galėtume gana pagrįstai spė- ti, jog P. Čepėnas šią datą rado kokiame nors JAV dokumentų rinkinyje Paryžiaus taikos konferencijos veiklai aptarti, kuris jam išeivijoje buvo nesunkiai prieinamas. Tačiau tai vis dėlto tik spėlionės, o ne faktas. Kaip ir tai, kad A. Gaigalaitė, negalėdama patikrinti P. Čepėno teiginio, paprasčiausiai priėmė jį neverifikuotą, tačiau kartu nenorėjo pernelyg dažnai atvirai šiuo autoriumi remtis savo tyrime. Tačiau tai, kad ši istorikė, rašydama apie Antantės misijas, daugiausia rėmėsi P. Čepėnu, akivaizdu pastebėjus, jog ir kiti ankstesnėje nuorodoje minėti jos teksto netikslumai perimti iš P. Čepėno teksto. Nes būtent jis majorą Keenaną savo knygos asmenvardžių rodyklėje nurodo kaip „Keenan George F.“ (p. 809). Taip pat iškart po Keenano misijos pristatymo rašo: „Ligi Anglijos diplomatinės misijos oficialaus atstovo paskyrimo į Pabaltijo valstybes jose veikė su laivyno eskadra atvykęs neoficialus britų diplomatas H. A. Grant Watson“ (p. 482). Nors akivaizdu, kad P. Čepėnas šiuo „oficialiu atstovu“ laiko visai ne majorą Keenaną, A. Gaigalaitę suklaidino nenuoseklus ir miglotas P. Čepėno pristatymas.

50 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

Šia tema besidomintiems žinoma, kad 1919 m. Lietuvoje įsikūrė ir ėmė veikti Prancūzijos, JAV ir D. Britanijos neoficialūs atstovai. Dėl tam tikrų veiksnių ir priežasčių pastarosios valstybės atstovų veikla buvo iš- skirtinė. Svarbiausia čia gal tai, kad D. Britanija pirmoji (1919 m. rugsėjį) iš Antantės šalių pripažino nepriklausomą Lietuvą bent jau de facto. Lie- tuvoje šis pripažinimas buvo įvertintas kaip ypač reikšmingas tolesniame valstybės raidos ir jos įtvirtinimo etape. Kitas ne mažiau svarbus dalykas, galbūt tiesioginė paskata šiam nedidelės apimties tyrimui atlikti – tam tikras D. Britanijos to meto veiklos Lietuvoje originalumas, jos organizavimo specifika. Būtent pastarasis aspektas (bent kelių struktūrų veikimas vienu metu ir kompetencijų pasiskirstymas) mūsų istoriografijoje yra kone „perbrendęs“ dalykas, tad manytume, jog pirmiausia jau vien dėl to verta siekti bent šiokio tokio argumentais pagrįsto aiškumo6.

6 Istorikė E. Gruzdienė minėtoje disertacijoje išsamiai analizuoja taip pat ir pirmųjų ne- oficialių D. Britanijos pasiuntinių Lietuvoje veiklą ir misijų struktūras. Ypač išsamus yra jos atliktas karininko S. Tallentso vadovaujamos britų misijos struktūros ir veiklos tyrimas, paremtas D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos archyviniais duomenimis. Sil- pnesnė dalis – daugiau karinės, o ne diplomatinės britų pasiuntinių veiklos (pirmiausia gen. H. Gougho misijos ir su ja susijusių struktūrų) tyrimas. Siekiant išsamumo tiriant bū- tent šiuo aspektu pagal E. Gruzdienės pasirinktą darbo modelį būtų tekę pirmiausia remtis to meto D. Britanijos karo ministerijos (War Office) duomenimis, kurie istorikei turbūt buvo neprieinami. Istorikės pasirinktas disertacijos dėstymo stilius „statiškas“, t. y. kaip naracijos pagrindas paimta iš esmės formali misijų ir pasiuntinybių struktūrinė schema, kurios elementai dažnai „persidengia“ ir susipina tarpusavyje. Toks istorinio pasakojimo organizavimo principas savaime nėra kritikuotinas ir gan tinkamas analizuojant prancūzų, iš dalies gal ir amerikiečių misijų veiklą. Tačiau aptariant britų misiją kaip tik ir išryškėja pernelyg akivaizdus jo „nenatūralumas“, „dirbtinumas“. Pirmiausia kliūva tam tikri teksto pasikartojimai, didžiulės nuorodos, nutrūkstantis ir kitoje vietoje vėl staiga „išnyrantis“ siužetas. Numatydami, jog britų pasiuntinių veiklą bus sunku „įsprausti“ į formalius rė- mus, ir siekdami aiškumo ir paprastumo, pasirinkome „judresnį“ medžiagos perteikimo modelį – chronologinio dėstymo principą, kad pasakojimo pagrindas būtų ypač ekspresy- vūs to meto įvykiai, labai sparčiai besikeičianti rytinių Baltijos pakraščių regiono politinė ir karinė situacija. Britų veikimas kaip tik buvo pritaikytas tokiems spartiems pokyčiams, todėl ir atitinkamas medžiagos perteikimo modelis galėtų teikti tam tikrų privalumų. Siekiant patikslinti visas aplinkybes reikėtų pasakyti, kad su E. Gruzdienės darbu teko susipažinti jau beveik baigiant savo tyrimą, todėl dėl suprantamų objektyvių priežasčių ne- galėjome pasinaudoti jo privalumais. Vis dėlto turint omenyje, kad vienas stipriausių minė- tos disertacijos elementų yra S. Tallentso misijos veiklos analizė, o jūsų dėmesiui pateiktas tyrimas baigiamas kaip tik šios misijos Kaune struktūros pristatymu – tai Lietuvos istorio-

51 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. Didžiosios Britanijos atstovavimo Lietuvoje formavimosi ypatumai 1918 m. lapkričio pabaigoje D. Britanijos VI lengvųjų kreiserių eskadra iš bazės Kopenhagoje buvo pasiųsta link rytinių Baltijos jūros pakran- čių7. Eskadrai vadovavo kontradmirolas Edvinas Alexanderis Sinclairas. Jis vyriausybės buvo instruktuotas dėl pavestų uždavinių ir tikslų. Vienas jų buvo aprūpinti ginklais su bolševikais kovojančius estus8. Gruodžio 1 d. Sinclairo pajėgos pasiekė Liepoją. Britai čia perdavė nedaug ginklų ir latviams. Jie pareiškė, kad atvyko užtikrinti tvarkos ir kartu kovos su bolše- vizmu. Kitą dieną keli britų laivai įplaukė ir į Ventspilio uostą. Gruodžio 6 d. Karlio Ulmanio vyriausybė formaliai paprašė britų apsaugos nuo be-

grafijoje visiškai nauji duomenys (E. Gruzdienė archyvinius duomenis šia tema panaudojo pirmą kartą) – teko pasinaudoti jos konkrečiu indėliu. Tačiau manome, jog vis dėlto pavyko išsaugoti tam tikrą savarankiškumą ir originalumą, kadangi tie patys faktai šiame straipsnyje įgijo šiek tiek kitokią prasmę ir padės interpretuoti ir kitus istorijos reiškinius. E. Gruzdienė pastebėjo istoriografijos britų pasiuntinybių klausimu netikslumų ir į tai atkreipė dėmesį (nes jos naudotų dokumentinių šaltinių informacija ir istoriografiniai teiginiai kartais pernelyg skiriasi), tačiau nepareiškė savo, kaip tyrėjos, nuomonės ir ne- pašalino šių netikslumų. Ji nesuteikė prioriteto originaliai archyvinei informacijai, kurią rado, o tai, manome, iš principo neteisinga. Užuot ištaisiusi netikslumus, savotišku būdu pabandė „sutaikyti“ gana prieštaringus teiginius. Taip disertacijoje atsirado dirbtinokų loginių konstrukcijų, pvz., kalbant apie tris S. Tallentso misijos raidos etapus. Čia istorikė aiškiai be pagrindo pirmajame etape sujungia 1919 m. kovo mėn. asmeninį S. Tallentso apsilankymą Baltijos regione ir 1919 m. gegužės–rugpjūčio mėn. laikotarpį, kai tas pats S. Tallentsas vėl atvyko į regioną, tik jau kaip aiškiai apibrėžtus, dokumentiškai užfiksuo- tus tikslus turinčios pasiuntinybės vadovas (p. 52–53). Tačiau tai jokiu būdu nesumenki- na E. Gruzdienės atlikto originalaus istorinio tyrimo vertės. 7 Eskadrą sudarė 5 kreiseriai, 9 eskadriniai minininkai ir keletas mažesnių laivų (minų tralerių ir kt.) (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik der alliier- ten und assoziierten Mächte 1918–1921 // Von den baltischen Provinzen zu den baltischen Staaten 1918–1920, Bd. 2, Marburg, 1977, S. 332). 8 D. Britanijos vyriausybė, vadinamasis „karo kabinetas“, laivyną į Baltiją pasiųsti nutarė 1918 m. lapkričio 20 d. Tą pačią dieną D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos atstovas lordas Robertas Cecilas, dalyvaujant generalinių kariuomenės ir jūrų laivyno štabų atstovams, informavo Estijos vyriausybės pasiuntinius Londone Antsą Piipą, Mikhelį Martną ir Eduardą Virgo, kad britų laivynas pasiųstas į Baltiją ir estų pajėgos bus aprūpintos ginklais (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 331).

52 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) siartinančių sovietų pajėgų9. Tuo metu D. Britanijos laivynas plaukė toliau link Estijos krantų. Gruodžio 12 d. jis pasiekė Revelio (Talino) uostą ir čia perdavė estams 300 kulkosvaidžių, 2 patrankas, amunicijos, drabužių, organizavo karių mokymus. Gruodžio 14 d. britai pagelbėjo estams iš laivų apšaudydami bolševikų pozicijas. Po to estai iš jų gavo dar 4 patrankas, 100 kulkosvaidžių ir 5 000 šautuvų10. Prie Estijos krantų liko keli D. Brita- nijos laivai, o pagrindinės eskadros pajėgos vėl pasuko link Latvijos. Besikuriančios Lietuvos vyriausybė Vilniuje taip pat sužinojo apie at- plaukusią britų eskadrą ir ėmėsi žygių su jais susisiekti. 1918 m. gruodžio 5 d. premjeras Augustinas Voldemaras suteikė įgaliojimus Aleksandrui Stulginskiui, Petrui Leonavičiui ir G. Enakijevui (Enakieff Esquires) vykti į Liepoją ir susitikti su britais11. Tačiau delegacija pavėlavo – laivynas jau buvo išplaukęs link Estijos. Liepojos burmistras informavo lietuvių pasiuntinius, jog britai pareiškę, kad „Antantės laivyno uždavinys – glo- boti Pabaltmario pakraščius nuo Liepojos ligi Kronštadto“12. Tačiau kokia forma planuota šią globą suteikti, delegacijai nepavyko išsiaiškinti. Gruo- džio 9 d. delegatai jau buvo grįžę į Vilnių, ir A. Voldemaro vyriausybė tuoj pat nutarė pasiųsti į Liepoją kitą delegaciją13. Gruodžio 12 d. ji jau buvo vietoje, bet sausumoje vis dar šeimininkaujantys vokiečiai sutruk- dė susitikti su D. Britanijos laivyno vadu14. E. Sinclairas kaip tik gruo- džio 15 d. buvo nutaręs ginti jau ir Latviją15. Gruodžio 19 d. lietuviams vėl nepavyko su juo pasimatyti dėl vokiečių daromų kliūčių16. Pagaliau gruodžio 23 d. delegaciją priėmė vieno britų laivo kapitonas, bet kai iš jo buvo paprašyta Lietuvai ginklų ir amunicijos, atsakė, jog be Londono ži-

9 Ten pat, p. 334. 10 Ten pat. 11 A. Voldemaro 1918 m. gruodžio 5 d. išduotas sertifikatas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f 923, ap. 1, b 3, l. 314. 12 1918 m. gruodžio 9 d. delegacijos į Liepoją ataskaita. LCVA, f 923, ap. 1, b. 3, l. 310. 13 1918 12 09 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 26. 14 P. Leonavičiaus pranešimas 1918 12 25 Lietuvos vyriausybės posėdyje. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 36. 15 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 334. 16 P. Leonavičiaus pranešimas 1918 12 25 Lietuvos vyriausybės posėdyje. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 36.

53 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. nios nieko duoti negalįs, ir patarė šiais klausimais kreiptis į vyriausybę17. Gruodžio 25 d. į Vilnių grįžusiai delegacijai susidarė įspūdis, jog „apie mūsų kraštą anglai nieko nežino“18. Vis dėlto šis vizitas turėjo ir šiokių tokių praktinių padarinių: jos narys Kazimieras Vizbaras, likęs Latvijoje ir po to jau negalėjęs parvykti į bolševikų užimtą Vilnių, tų pačių britų patartas, 1919 m. sausio 3 d. jų eskadriniu minininku „Princess Marga- ret“ išvyko į Angliją. Čia kartu su Jonu Šliūpu, vietos lietuvių padedamas, įsteigė neoficialią Lietuvos atstovybę19. Naujoji M. Sleževičiaus kairiųjų vyriausybė, sudaryta 1918 m. gruo- džio pabaigoje, taip pat aktyviai stengėsi susisiekti su britais. Dar 1918 m. gruodžio 31 d. jos posėdyje buvo nutarta pasiųsti inžinierių Vincą Če- pinskį „įgaliotiniu į Rygą tartis su Latvių ir Anglų civiline ir karine valdžia“20. Sausio 10 d. kabineto posėdyje V. Čepinskis jau skaitė prane- šimą apie savo kelionę į Latviją. Tiesiogiai susitikti su britais, matyt, jam taip pat nepavyko, nes informavo, kad „latvių nupasakojimu, adm. Sin- kleris sakė, kad anglai padėsią lietuviams tik tada, jeigu patys lietuviai norės susiorganizuoti ir apginti Vilnių“21. 1919 m. sausio pradžioje susiklosčiusi situacija visiems Pabaltijo ju- dėjimams dėl nepriklausomybės buvo itin nepalanki. Sausio 3 d. britų laivynas, o kartu ir latvių bei vokiečių kariniai daliniai besiartinant sovie- tinėms pajėgoms apleido Rygą; tą pačią dieną britai iš Estijos atsitraukė į Helsinkį22. Atsitraukiančios latvių ir vokiečių pajėgos greitai bolševikų buvo prispaustos Kuršo kampe, prie jūros – Liepojoje ir šalia jos. Lie- tuvoje užėmę Vilnių bolševikai sparčiai veržėsi į vakarinę jos dalį. Tuo metu Baltijos jūroje buvo performuotas D. Britanijos laivynas. Jam vadovauti buvo paskirtas energingas admirolas Walteris Cowanas, iki tol vadovavęs 1-ajai lengvųjų kreiserių eskadrai23. Sausio 17 d. jis su šiomis 17 Ten pat. 18 Ten pat. 19 Iš mūsų atstovybės angluose // Lietuva, 1919, Nr. 146, p. 1. 20 1918 12 31 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 9, l. 55 a.p. 21 1919 01 10 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 243 a. p. 22 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 337. 23 Kontradmirolui E. Sinclairui ir net patiems britų admiraliteto atstovams Londone nuo pat 1918 m. lapkričio trūko aiškių vyriausybės instrukcijų dėl veikimo Baltijos jūroje. La- biausiai juos jaudino klausimas, ar D. Britanija kariaus su sovietine Rusija, ką turėjo liudyti

54 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) pajėgomis pirmą kartą apsilankė Liepojoje, kurios padėtis buvo daugiau nei rimta24. Reikalus labai komplikavo neaiškūs britų ir vokiečių tarpusavio santykiai. Tačiau vasario 6 d. jau pati Vokietija oficialiai paprašė britų laivyno paramos Baltijos uostuose, ir tai tapo bendradarbiavimo kovojant su bolševikais pagrindu. Vokietija vadovauti savo įgulai Liepo- joje atsiuntė energingą generolą Rudigerį von der Goltzą (beje, netrukus tapusį ne mažesniu nei bolševikai, o gal net ir klastingesniu judėjimų dėl nepriklausomybės priešu)25. Vasario pradžioje bendromis pastangomis bolševikai buvo atstumti tolyn nuo Liepojos ir iš jų atsiimtas Ventspilio uostas. Vasario 21 d. karinis D. Britanijos laivynas vėl išplaukė tolyn nuo Latvijos pakrančių26, kur vis labiau įsitvirtino vokiečiai, permetę čia netgi savo naujus būrius iš Vokietijos. Kartu britai stengėsi nuodugniau ištirti padėtį vietose, išsiaiškinti veiksmų perspektyvas rytinėje Baltijos pakrantėje. Taip pat buvo siekiama palaikyti kiek įmanoma pastovesnį ryšį su vietinių politinių judėjimų atstovais. Kontradmirolui E. Sinclairui eskadros ekspedicijos metu politiniais klausimais patarinėjo profesionalus diplomatas Vivianas Bosanqu- atitinkami veiksmai. Tačiau Antantės šalys neturėjo vienos aiškios pozicijos dėl bolševikų, o Vakarų šalių kariuomenės ir laivynai – ilgalaikio veiksmų plano. 1918–1919 m. sandū- roje britų ir amerikiečių politikai netgi buvo nutarę išvis nutraukti intervenciją į Rusi- ją – dėl to iš Rygos ir Talino buvo atšauktas D. Britanijos laivynas. E. Sinclairas, kuris ir šiaip nebuvo iniciatyvus, sausio 6 d. atvyko laivu į Kopenhagą ir perdavė pareigas admi- rolui W. Cowanui, kurio 1-ąją lengvųjų kreiserių eskadrą tuomet sudarė tik du kreiseriai ir penki eskadriniai minininkai. Pradėjęs vadovauti visam D. Britanijos kariniam laivynui Baltijos jūroje, jis gavo pavedimą perimti E. Sinclairo Liepojoje ir Helsinkyje paliktus kelis laivus. W. Cowanas garsėjo iniciatyvumu, kovingu entuziazmu, todėl jam vadovaujant dar E. Sinclairui vadovybės duota komanda „parodyti britų vėliavą“ Baltijoje, ėmė įgauti rea- lų turinį. Pagrindiniai W. Cowano eskadros veiksmai buvo nukreipti į Kronštadto uosto blokavimą, kad iš ten į atvirą jūrą negalėtų išplaukti sovietiniai laivai (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik. S. 332, 337, 344). 24 Ten pat, p. 345. 25 Rudigerio von der Goltzo požiūris į Baltijos šalių valstybingumą atsispindi jo atsimi- nimų knygoje, skirtoje aptariamam laikotarpiui (R. von der Goltz. Meine Sendung in Finland und im Baltikum, Leipzig, 1920). 26 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 346. Vasario 9 d. admirolas W. Cowanas latviams perdavė 5 000 šautuvų, 50 kulkosvaidžių ir 5 mln. šovi- nių. Tačiau R. von der Goltzo vadovaujamos vokiečių pajėgos šio karinio turto neleido iškrauti iš jį atgabenusio Latvijos laivo „Saratov“ ir išdalyti latvių kariams. Motyvuota tuo, jog esą latvių visuomenė pati yra „pusiau bolševikinė“ (ten pat, p. 345–346).

55 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. etas, D. Britanijos konsulas Rygoje prieš I pasaulinį karą27. Jis 1919 m. ir toliau ėjo konsultanto pareigas, be to, netrukus jam talkininkauti D. Bri- tanijos užsienio reikalų ministerija paskyrė kitą profesionalų savo atstovy- bės Kopenhagoje diplomatą – Herbertą Grantą Watsoną. Jis jau 1919 m. vasarį su britų laivynu apsilankė rytinėje Baltijos pakrantėje28. 1919 m. vasario viduryje D. Britanijos vyriausybė nutarė į Liepoją nusiųsti pirmąją nuolatinę misiją, vadovaujamą žvalgybos karininko A. Keenano (Keenan Austin Henry), prieš karą dirbusio linų pirkliu Piarnu (Estijoje)29. Jis su keliais bendradarbiais turėjo įvertinti naujųjų Baltijos šalių vyriausybių stabilumą ir jų kreditavimo iš britų pusės, taip pat D. Britanijos ekono- minių interesų užtikrinimo (linų, miško medžiagos tiekimo) tęstinumo galimybes30. Svarbią įpareigojimų dalį sudarė vokiečių kariškių ir vietos

27 Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19 // Das Vergangene und die Geschichte, Göttingen, 1973, S. 274, 283; Штейнберг В. Джентельмены в Латвии (1917–1920), Рига, 1983, c. 87. 28 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 347. 29 Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19, S. 276. Istorikas P. Čepėnas, remdamasis S. Tallentso atsiminimais, rašo, jog A. H. Keenanas prieš I pasaulinį karą atstovavo privačiai Anglijos prekybos bendrovei Rygoje (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 482). Iš įvairiuose istoriniuose šaltiniuose surankiotų detalių pavyko sudaryti maždaug tokį šio britų pasiuntinio, 1919–1920 m. suvaidinusio reikšmingą vaidmenį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą, biografinį portretą: Keenanas Austinas Henry (1887–1957), kilęs iš Škotijos, Dandi (Dundee) miesto. Jauniausias Tomo Keenano, tekstilės (džiuto) verslininko, sūnus. Išsilavinimą įgijo Niuporte (Newport), verslo karjerą pradėjo linų pirklių firmoje „Messrs Corrie Machie and Co“. Nuo 1914 m. tarnavo „The Black Watch“ karinėje teritorinės gynybos dalyje tame pačiame Dandi mieste. 1915 m. kovą gavo jaunesniojo leitenanto, 1916 liepą – leitenanto laipsnį. Tarnavo 4-ajame „The Black Watch“ batalione, karo pabaigoje jam buvo suteiktas majoro laipsnis. 1919 m. pradžioje vykdyti specialaus pavedimo buvo atsiųstas į besikuriančias Baltijos šalis, veikė daugiausia Latvijoje. 1920 m. britų deleguotas į Tautų Sąjungos kontrolės ko- misiją lietuvių ir lenkų ginčo ir Vilniaus problemos spręsti. Atlikęs šią misiją, toliau savo veiklą siejo su Baltijos valstybėmis: nuvyko į Rygą, Taliną ir ten tęsė linų žaliavos verslą. Dėl II pasaulinio karo įvykių turėjo palikti Estiją, kurioje buvo apsistojęs, ir čia įgytą turtą. Vėl persikėlė į Dandi, kur tapo džiuto ir linų prekybos firmos direktoriumi. II pasaulinio karo metais valdžios pavedimu vykdė žvalgybinę misiją Egipte. Po to dar buvo išrinktas Škotijos linų gamybininkų ir prekybininkų asociacijos viceprezidentu, Dandi miesto komercijos rūmų nariu. 30 Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19, S. 276. Pagrindinis majoro A. H. Keenano komandos narys majoras Ellisas (Ellis) taip pat buvo gerai susipažinęs su Baltijos šalimis, nes anksčiau su jomis palaikė prekybinius ryšius

56 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) vokiškosios visuomenės dalies nuotaikų ir siekių tyrimas. Taip pat buvo duotas ir įpareigojimas veikti aktyviai, bandant sutaikyti vokiečius su pa- baltijiečiais, juos visus sutelkti prieš bolševikų įtaką31. Tuo metu M. Sleževičiaus vyriausybė, jau persikėlusi į Kauną, 1919 m. sausio 10 d. svarstė tolesnes valstybės perspektyvas. Neaiški geopolitinė situacija ją skatino dar kartą iš naujo įvertinti kuriamos valstybės galimybes ir tarptautinės politinės gravitacijos vektorius. Diskusijų pagrindu, kaip matyti, tapo prekybos ir pramonės ministro Jono Šimkaus idėja suartėti su D. Britanija per Liepojos uostą32. Atrodo, lietuvių politikus stipriai paveikė tai, kad britai buvo numatę savo įtakos zona paversti tik pakrantės ruožą nuo Liepojos iki Kronštadto: vadinasi, Lietuva nepate- ko į britų įtakos lauką, ir tai esamomis sąlygomis vienareikšmiškai buvo suprasta kaip gyvybiškai valstybingumo perspektyvoms pavojinga situacija. Dėl to kai kurie vyriausybės nariai buvo linkę siekti Liepojos bet kokia kaina. Sumanyta net nepaisyti Latvijos interesų, nes latviai ir taip „į mus skersuoja“33. Vyriausybės diskusijose ryškėjo pageidautinas valsty- bės modelis: Lietuva per Liepoją gauna išėjimą į Baltiją ir taip tampa jū- rine (vadinasi, Anglijai patrauklia) valstybe (Liepoja nebūtinai tiesiogiai prijungiama, galbūt išnuomojama arba valdoma bendrai – per Baltijos tautų sąjungą); rytuose (baltarusių žemėse) pasitenkinama kuklesniais (negu A. Voldemaro vyriausybės), artimesniais etnografiniams, teritori- niais reikalavimais, pirmiausia grindžiamais ekonominiais (ypač miško eksploatavimo ir eksporto) argumentais, kurie, manyta, britams yra labai svarbūs. Kaip ryškiausias diskusijų akcentas buvo iškelta Lietuvos kaip D. Britanijos protektorato idėja, kurią aktyviai gynė pats premjeras. Jis jau kitame, sausio 23 d., vyriausybės posėdyje sakė: „Ir vokiečiai, ir rusai turės agresyvius planus dėl Lietuvos – vieni mes valstybės neišlaikysime. Mums reikėtų ieškoti paramos tokioje valstybėje, kuri neturėtų jokio in- tereso kištis į mūsų vidaus reikalus. Tokia valstybė galėtų būti Anglija“34. (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 347). 31 Veiklos instrukcijas majoras Keenanas gavo 1919 m. vasario 24 d. (Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19, S. 284) 32 1919 01 10 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 243. 33 1919 01 23 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 225 a. p. 34 Ten pat.

57 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

J. Šimkus teigė, kad ši valstybės priklausomybės forma garantuotų „geriausias vidaus plėtojimosi sąlygas ir minimumą kišimosi į mūsų vidaus reikalus“35. Tačiau dešinioji kabineto narių mažuma buvo gerokai skep- tiškesnė protektorato idėjos klausimu. Jau svarstymų pradžioje, pvz., ministras be portfelio A. Stulginskis pažymėjo, kad „Lietuvai daugiau tiktų protektoratas Amerikos“36. Finansų ministerijos valdytojas Voldemaras Čarneckis tiesiai pareiškė, jog tai gali nuspręsti ne vyriausybė, o tik Stei- giamasis Seimas. Jis nurodė, kad šis sumanymas visuomenėje gali sukelti daug daugiau nepasitenkinimo nei ankstesnis konvencijų su Vokietija sudarymo svarstymas37. Netgi M. Sleževičiaus partijos narys vidaus reikalų ministras Jonas Vileišis pareiškė, kad tokį svarbų klausimą gali išspręsti tik Steigiamasis Seimas38. Oponentams labai vykusiai nurodžius geopo- litiniame kontekste bręstančios Tautų Sąjungos, taip pat lokalios Baltijos tautų sąjungos idėjas, protektorato iniciatyva kažkaip savaime prigeso, o D. Britanijos nutarta nedelsiant prašyti tik ginklų39. 1919 m. vasario pabaigoje–kovo pradžioje Lietuva suteikė Latvijos vyriausybei gyvybiškai svarbią paskolą ir už tai išsiderėjo teisę labai palankiomis sąlygomis naudotis Liepojos uostu. K. Ulmanio vyriausybė įsipareigojo „priimti siunčiamas Lietuvos vyriausybei į Liepojos uostą prekes ir karo medžiagą neribotame kiekyje“40. Lietuvai net buvo leista pasiųsti savo kariuomenę tų prekių saugoti. Be to, už tranzitu per Latviją gabenamas prekes nereikėjo mokėti jokių muitų41. Kovo 6 d. į dalykinius pasitarimus su latviais į Liepoją išvyko to paties J. Šimkaus vadovaujama Lietuvos atstovų delegacija42. Ji čia rado „diena anksčiau“ atvykusią mi- nėtą A. Keenano vadovaujamą britų misiją43. Su ja kovo 8 d. buvo kalba-

35 1919 01 10 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 244. 36 Ten pat, p. 243. 37 Ten pat. 38 1919 01 23 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 226 a. p. 39 Ten pat, l. 227 a.p. 40 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais, Vilnius, 1993, p. 20. 41 Ten pat. 42 Ten pat; 1919 03 09 J. Šimkaus pranešimas Lietuvos vyriausybei. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l. 6. 43 1919 03 09 J. Šimkaus pranešimas Lietuvos vyriausybei. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l. 6.

58 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) masi įvairiomis temomis, įteikti D. Britanijos valdžiai skirti dokumentai. J. Šimkaus delegacija siekė per britų misiją įgyti galimybę susisiekti su Londonu, užmegzti prekybos ryšius su D. Britanija. Majoras Keenanas buvo pakviestas atvykti į Kauną, ir entuziastingai sutiko. Keenanas taip pat žadėjo apie šį susitikimą laive įrengtomis radijo ryšio priemonėmis informuoti savo valdžią ir į D. Britaniją nugabenti lietuvių delegacijos perduotus dokumentus44. Kovo 10 d. dar buvo numatytas kitas lietuvių ir britų atstovų susitikimas. Jo metu Lietuvos interesus gynybos srityje re- prezentuoti buvo pavesta karininkui Mykolui Gedgaudui45. Po to J. Šim- kus turėjo grįžti į Kauną, o kiti delegacijos nariai su M. Gedgaudu – vykti į Estiją. Tačiau lietuviai Liepojoje užtruko ilgiau nei planavo, mat kovo 12 d. D. Britanijos laivu čia trumpam atvyko karininkas S. Tallentsas (Tallents Stephen), kuriam tiriant padėtį Baltijos valstybėse buvo patikė- ta ypatinga misija46. Nors S. Tallentsas buvo karininkas, bet jam buvo nurodyta atkreipti dėmesį būtent į ekonominę kraštų būklę ir gyventojų ap- rūpinimo situaciją. Todėl J. Šimkaus delegacija su juo susitiko pasitarti47. Lietuvos delegacijai jau išvykus iš Liepojos (tuo metu M. Sleževičiaus vyriausybę Kaune pakeitė Prano Dovydaičio kabinetas), kovo 19 d. čia nuolat dirbti atvyko minėtas H. Grantas Watsonas48. Kovo 23 d. K. Ulma- nis telegrafavo lietuviams, kad „atvyko Anglijos reprezentantas Latvijos ir Lietuvos vyriausybėms“49. Taip pat ir majoras Keenanas vėl laukė čia atvykstant J. Šimkaus50. Lietuvos atstovai nuvyko į Liepoją, o balandžio 6 d. J. Šimkus ir J. Vileišis iš ten į Kauną pirmojo vizito atlydėjo H. Grantą

44 Ten pat. 45 Ten pat. 46 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 347. Kovo pab. į D. Britaniją grįžęs S. Tallentsas lordui R. Cecilui pasiūlė remti Baltijos valstybių nepri- klausomybę. Šiai minčiai pritarė A. Balfouras, E. Howardas, daug įtakingų kariuomenės ir laivyno karininkų, tačiau su tuo nesutiko premjeras D. Lloydas Georgas (ten pat). 47 Šiuos pasitarimus, remdamasis S. Tallentso atsiminimais, savo knygoje mini P. Čepė- nas (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 483). Tiesa, jis nenurodo pasitarimų datos, o J. Šimkus su S. Tallentsu derėjosi ne kartą ir vėliau. Tačiau sprendžiant iš pasitari- mų konteksto ir jų dalyvių pavardžių (inžinierius Šulcas, M. Gedgaudas) galima pagrįstai manyti, jog kalba sukasi būtent apie 1919 m. kovo vidurio pasitarimus. 48 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 347. 49 1919 03 23 K. Ulmanio telegrama į Kauną. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l. 142. 50 1919 03 24 K. Ulmanio telegrama į Kauną. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l. 141.

59 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Watsoną 51. Pastarasis Lietuvoje užsibuvo iki balandžio 17 d. Gavęs prane- šimą, kad Liepojoje vokiečiai nuvertė K. Ulmanio vyriausybę, skubiai iš- vyko atgal52. Dar jam esant Kaune, balandžio 12 d., į valdžią grįžo M. Sle- ževičius su savo bendražygiais; ankstesnes pareigas einantis J. Šimkus kartu su H. Grantu Watsonu vėl išvyko į Liepoją53, šįkart geriau susipa- žinti su pasikeitusia situacija Latvijoje. M. Sleževičiaus vyriausybė Kaune faktiškai be trukdžių galėjo įtvirtinti savo poziciją dėl D. Britanijos. Tuo metu Latvijoje šeimininkavo vokiečių pajėgos su R. von der Goltzu priešakyje. Nors balandžio 3 d. čia grįžo adm. W. Cowano eskadros laivai54 ir pasirodė Prancūzijos laivų junginys55, vokiečiai, sustiprinę ir aptvarkę savo sausumos pajėgas, jų jau ne itin paisė. K. Ulmanis su savo šalininkais buvo priverstas slėptis Liepojos uoste stovinčiame laive „Saratov“, ir tik Antantės laivyno pabūklai saugojo nuo vokiečių, kurie norėjo su jais susidoroti56. Apskritai situacija buvo labai neaiški, nes visos tarpusavyje konfliktuojančios jėgos kartu palaikė ir formalią prieš bol- ševikus sudarytą sąjungą. R. von der Goltzo pretenzijos dominuoti dar labiau padidėjo, kai antibolševikinės pajėgos gegužės 22 d. užėmė Rygą.

51 Svetimų valstybių atstovai Lietuvoje // Lietuva, 1919, Nr. 73, p. 2. Balandžio 7 d. H. Grantas Watsonas Kaune buvo susitikęs su vyriausybės vadovu ir A. Smetona (Lietuva, 1919, Nr. 75, p. 2). Vadinasi, P. Čepėnas savo knygoje nepagrįstai nurodo, jog H. Grantas Watsonas į Kauną atvyko tik 1919 m. balandžio 16 d. (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 483). 52 Išvažiavo Liepojun // Lietuva, 1919, Nr. 83, p. 2; Штейнберг В. Джентельмены в Латвии (1917–1920), Рига, 1983, c. 101. 53 Išvažiavo Liepojun // Lietuva, 1919, Nr. 83, p. 2. 54 1919 m. balandžio 3 d. prie rytinių Baltijos pakrančių sugrįžusias admirolo W. Cowa- no pajėgas sudarė 4 kreiseriai, 5 eskadriniai minininkai ir 5 mažesni laivai. Jie latviams gabeno 20 000 šautuvų, 6 haubicas, 12 patrankų ir 20 sunkvežimių (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 346). 55 1919 m. kovo 27 d. Prancūzija taip pat pasiuntė į Baltijos jūrą laivyno diviziją, vado- vaujamą komandoro Brissono, kurią sudarė eskadrinis minininkas, 4 torpediniai laivai, 4 žvalgybos laivai ir ginkluota jachta. Divizijai buvo įsakyta veikti kartu su britais. Balan- džio 19 d. Prancūzijos laivai pasiekė Liepoją (ten pat, p. 346–347). Po šios datos lietuvių pasiuntiniai Liepojoje savo informacijose ne kartą yra minėję susitikimus ir pokalbius su Prancūzijos laivyno atstovais, pirmiausia – pačiu komandoru Brissonu. 56 Vokiečių nuo 1919 m. balandžio 16 d. veiksmų prieš K. Ulmanio vyriausybę neatgrasė netgi tai, jog Liepojos uoste tuo metu stovėjo D. Britanijos kreiseris ir 6 eskadriniai minininkai (ten pat, p. 346).

60 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

Britų dėmesys buvo sutelktas į įvykius Latvijoje, todėl kontaktai su lietuviais nebebuvo tokie intensyvūs. Visą apžvelgtąjį laikotarpį (nuo 1918 m. gruodžio iki 1919 m. gegu- žės mėn.) galėtume laikyti britų neoficialiosios, daugiau asmeninio, nei institucinio pobūdžio, atstovybės Lietuvoje kūrimo labai specifišku eta- pu. Tai itin išryškėja palyginus britų ir prancūzų atstovybių formavimosi ypatumus. Prancūzija savo tam tikros sudėties ir paskirties aiškiai karinę misiją į Kauną atsiuntė 1919 m. kovo 19 d. ir ji čia įsikūrė 57. O britai elgėsi visiškai kitaip. Iki I pasaulinio karo pabaigos Baltijos erdvė faktiškai buvo žemyni- nių valstybių – Rusijos ir Vokietijos – santykių aiškinimosi laukas tiek taikos, tiek karo metu. Pagal jūrinės geopolitinės koncepcijos pradininko Halfordo Mackinderio (postulavusio jūrinių ir žemyninių valstybių per- manentinės kovos idėją) schemą Baltijos erdvė aiškiai priskirtina tarpi- nei zonai 58. Vis dėlto regionas praktiškai tiesioginiam didžiųjų jūrinių valstybių, kurios pirmiausia tapatintinos su anglosaksiškuoju pasauliu, poveikiui buvo neprieinamas. Tačiau tiek Vokietijos, tiek Rusijos sugniu- žimas po I pasaulinio karo (nors ir skirtingais būdais – vienos dėl pra- laimėjimo, kitos – dėl bolševikų įvykdyto perversmo) radikaliai pakeitė padėtį. Rytinės Baltijos pakrantės šalių tautiniai judėjimai pajuto jūrinės didvalstybės politinį veikimą. Tai buvo visiškai nauja patirtis, kuri iš ti- krųjų juos atgaivino. Šiuo atveju karinė galia buvo matuojama ne užimtų teritorijų kvadratiniais kilometrais ar pėstininkų divizijų karių skaičiumi, o komunikacinių magistralių ir jas prižiūrinčių pagrindinių sausumos punktų kontrolės mastais59, taip pat karinių pajėgų mobilumo galimy-

57 Išsamiausiai apie prancūzų karinę misiją Lietuvoje žr.: Gruzdienė E. Prancūzijos ka- rinių misijų veikla Lietuvoje 1919–1920 metais // Darbai ir dienos, Kaunas, 2010, t. 54, p. 55–73. 58 Laurinavičius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius. Vilnius, 2005, p. 32–36. 59 D. Britanijos, kaip didžiosios jūrinės valstybės, galia buvo puikiai suvokiama ir pačių nagrinėjamų įvykių amžininkų. Bene akivaizdžiausiai tai atsiskleidžia per spaudą. Pvz., mažlietuvių „Tilžės keleivis“, 1919 m. birželį informuodamas skaitytojus apie tai, kad Są- jungininkai nuo Vokietijos atskyrė Klaipėdos kraštą ligi Nemuno, suabejojo, ar „kartais nepanorėtų to krašto pasilikti sau anglai, nes jie norį iš Klaipėdos pasidaryti sau antrąjį Gibraltarą, o iš Ezelio salos ties Ryga – naująją Maltą“ (akivaizdu, jog mažlietuvių laikraš- tis šiuo atveju atspindėjo vokišką padėties vertinimą; jame išdėstytas mintis perpasakojo

61 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. bėmis. Pasirodė, kad visa tai efektyvu: Peterio Stučkos vadovaujami rau- donieji latvių šauliai, bene grėsmingiausia bolševikų jėga, taip ir nesu- gebėjo paimti Liepojos, kurią (kartu su joje buvusiomis gausiomis, bet iš pradžių pakrikusiomis vokiečių pajėgomis) iš jūros dengė britų laivyno pabūklai60. Vėliau šie pabūklai saugojo ir gelbėjo K. Ulmanio vyriausybę ir jai ištikimus latvių dalinius nuo vokiečių. Visa tai neabejotinai impo- navo Lietuvos politikams ir skatino telkti pastangas siekiant, kad Lietuva taip pat taptų jūrine valstybe. Tačiau britų politiniai ir juo labiau geopo- litiniai sprendimai visada buvo labai atsargūs ir pasverti, todėl jie nesku- bėjo „įrašyti“ Lietuvos į jūrinių valstybių eilę ir steigti nuolatinės savo misijos Kaune. Pagaliau tai, kad jie tokias atstovybes įkūrė Latvijos ir Es- tijos pakrantėse, tuo metu visiškai nereiškė, jog rengiamasi pripažinti šias nepriklausomas valstybes. Kaip, beje, ir prancūzų misijos atsiuntimas į Kauną iš esmės reiškė ne Prancūzijos pasirengimą pripažinti Lietuvą, o tai, kad ji vadovaujasi žemyninės valstybės kategorijomis.

Atstovavimo plėtra ir Lietuva: britų institucijų rytiniame Baltijos regione kūrimas 1919 m. pavasarį Antantės šalys jautė vis didesnį nusivylimą „baltų- jų“ rusų neorganizuotumu ir nesugebėjimu efektyviai kovoti su bolše- vikų pajėgomis. Balandžio 15 d. D. Britanijos kariuomenės generalinis štabas kreipėsi į savo valdžią. Jis nurodė Sąjungininkų padarytas klaidas Suomijos ir Baltijos šalių atžvilgiu, kurios, jo manymu, sutrukdė įvykdyti

Kauno oficiozas „Lietuva“ (vedamasis str. // Lietuva, 1919, Nr. 137, p. 1). O štai danų laikraščio „Berlinsgske Tidende“ korespondentas Estijoje taip matė tenykštę situaciją: „Anglai energingai žiūri savo ekonominių reikalų estų krašte. Jie reikalauja tarp kitko koncesijų geležinkeliui per Estų kraštą į Rusus. Tuo tarpu deramasi išnuomoti Anglams Dagės ir Ozilijos salas. Anglai nori ten įsteigti didelį prekybos, o gal ir karo uostą“ (Iš Estų krašto // Lietuva, 1919, Nr. 185, p. 4). 60 1918 m. gruodžio 16 d. E. Sinclairas pareiškė Liepojos merui A. Berziniui (Berzinš), kad jis, kaip D. Britanijos pajėgų vadas, prisiima atsakomybę už viešąjį saugumą teritorijoje, kurioje girdėti jo laivyno kanonada (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 334–335).

62 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) akciją prieš bolševizmą, kad ir užimti Petrogradą61. Britų kariškių nuomone, derėjo labiau pasikliauti pabaltijiečių jėgomis. Pats D. Britanijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas feldmaršalas Henris Wilsonas pritarė sumanymui šiais tikslais į Baltijos šalis siųsti karinę misiją, paremti jas karo priemonėmis ir patarimais. Sumanymas sėkmingai galėjo būti įgyvendintas dėl to, kad apie tai tuo metu mąstė ir aukščiausi šalies politikai: balandžio 16 d. D. Britanijos premjeras Davidas Lloydas Geor- gas iškėlė vadinamojo „sanitarinio kordono“ idėją ir pabrėžė būtinybę organizuoti ir aprūpinti nuo Baltijos iki Juodosios jūros vietos pajėgas, siekiant „sulaikyti lavos veržimąsi“62. Tuo metu Paryžiuje Antantės Aukš- čiausioji Taryba, vėlgi daugiausia britų iniciatyva, įkūrė tarpsąjunginę Baltijos reikalų komisiją, turėjusią tirti pabaltijiečių problemas ir patari- nėti aukščiausiems Antantės vadovams per Taikos konferenciją. Gegužės pradžioje D. Britanijos karo ministerija jau buvo savaran- kiškai nusprendusi siųsti į Baltijos regioną karinę komisiją, vadovauja- mą generolo Huberto Gougho63. Pirmosios jo veiklos instrukcijos iš es- mės buvo susijusios su situacija Suomijoje ir Karelijoje. Tačiau minėtoji Baltijos komisija jau pirmame savo posėdyje gegužės 14 d. nutarė ten siųsti analogišką komisiją, o gegužės 23 d. Antantės šalių užsienio mi- nistrų konferencija tam pritarė64. Taip pamažu ėmė formuotis politinė valia, kad gen. H. Goughas atstovautų ne tik D. Britanijos, bet ir visos Antantės interesams. Tuo metu Sąjungininkams lyg tyčia kilo dar viena dilema – kaip žiūrėti į suįžūlėjusius R. von der Goltzo vokiečius? Majoras A. Keenanas asmeniškai informavo Baltijos komisiją apie padėtį Latvijo- je65. Taip į gen. H. Gougho instrukcijas birželio 4 d. buvo įtraukta naujų

61 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 349–350. 62 Ten pat, p. 350. 63 Hovi O. The Baltic Area in british Policy, 1918–1921. Helsinki, 1980, p. 145. Vokiečių istorikas W. Lenzas rašo, jog jau 1918 m. pabaigoje britai buvo pradėję svarstyti idėją į Baltijos kraštus pasiųsti D. Britanijos generolą. Tai pasiuntiniui V. Bosanquetui pasiūlė Latvijos premjeras K. Ulmanis, pirmiausia siekdamas įveikti latvių ir vokiečių priešišku- mą (Lenz W. Zur britischen Politik gegenüber den baltischen Deutschen 1918/19, S. 276). Palaipsniui, kaip matyti, šią idėją britai vis labiau plėtojo. 64 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 145. 65 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 354.

63 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. punktų, susijusių su vokiečių evakuacija66. Jis oficialiai ėmė atstovauti visiems Sąjungininkams ir kartu ėjo D. Britanijos karinės misijos Baltijos šalyse ir Suomijoje vadovo pareigas. Gen. H. Goughą, prieš išvykstant į misiją, asmeniškai priėmė ir instruktavo D. Britanijos karo ministras Winstonas Churchillis, itin ryžtingų, bekompromisių veiksmų bolševikų atžvilgiu šalininkas. Jis manė, jog visos karinės ir diplomatinės priemo- nės turėtų padėti nuslopinti bolševizmą ir visiškai sunaikinti jį pirminiame židinyje – Rusijoje. Todėl ir gen. H. Goughas buvo instruktuojamas laikantis būtent šios radikalios linijos67. Paskirtąjį misijos vadovą prieš išvykimą priėmė taip pat ir lordas Georgas Curzonas, tuo metu pava- duojantis Paryžiuje buvusį užsienio reikalų ministrą Arthurą Balfourą. Curzonas patarė gen. H. Goughui veikti atsargiau, papasakojo apie rizi- ką, įspėjo, jog būsima nebolševikinė Rusijos vyriausybė galinti priešiškai žiūrėti į D. Britaniją, jei pastaroji pernelyg išplėtotų intervenciją ir, pvz., užsienio jėgoms padėtų užimti Petrogradą68. Admirolo W. Cowano laivu gen. H. Gougho misija gegužės 24 d. pasie- kė Revelį (Taliną)69, o gegužės 26 d. atvyko į Helsinkį ir čia įkūrė pagrin- dinį savo misijos štabą70. Šią misiją sudarė 72 nariai, visi britai, tik vienas prancūzas prisijungė prie jų jau Helsinkyje71. Pats gen. H. Goughas buvo ryžtingų ir principingų veiksmų šalininkas, todėl greitai rado bendrą kal- bą su tokių pat pažiūrų admirolu W. Cowanu. Jis nelabai mėgo „baltųjų“ rusų ir prijautė Baltijos šalių judėjimams dėl nepriklausomybės. Tuo metu britai Baltijos erdvėje formavo dar vieną misiją. Gegužės 26 d. S. Tallentsas buvo paskirtas diplomatinės ir ūkinės misijos vadovu72.

66 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 146. 67 Штейнберг В. Джентeльмены в Латвии (1917–1920), Рига, 1983, c. 121–122. V. Šteinbergas, aprašydamas H. Gougho susitikimą su W. Churchilliu, pateikia plačią ci- tatą iš paties H. Gougho atsiminimų knygos „Soldiering on“. 68 Ten pat, p. 121. Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 353. 69 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 353. 70 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 146. 71 Ten pat. 72 S. Tallentso paskyrimą gegužės 26 d. mini tiek lietuvių autoriai (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija, p. 483; Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 122), tiek E. Andersonas (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 354). O. Hovi rašo, jog gegužės 26 d. S. Tallentsas gavo veiklos instrukcijas (Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 146).

64 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

Tai buvo daroma D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos iniciatyva. Santykiai su gen. H. Goughu ir jo misija instrukcijose buvo apibrėžti taip, kad S. Tallentsas, kaip kariškis, kariniais klausimais buvo H. Gougho ži- nioje, o politiniais klausimais – visiškai nepriklausomas ir turėjo iniciatyvos teisę, bet kartu jam buvo pavesta šiais klausimais patarinėti gen. H. Goughui ir jo misijai73. Majoras A. Keenanas pagal naują reglamentą turėjo veikti kaip H. Gougho misijos narys. Kaune, atrodo, turėta informacijos apie naujus britų pasiuntinius į Baltijos erdvę, bet ši informacija buvo bendro pobūdžio ir gana miglota. Štai oficioze „Lietuva“ gegužės 23 d. pasirodė pranešimas, kad padėties tirti „šiomis dienomis“ į Kauną atvyks „nuolatinė anglų valdžios komisija“74. O iš tikrųjų „šios dienos“ tapo keliais mėnesiais.

Santarvininkų komisija Lietuvoje 1919 m. //Lietuvos kariuomenė 1919 m., p. 154

73 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 354. 74 Politikos žinios. Nuolatinė Anglų Valdžios Komisija atvažiuoja į Kauną // Lietuva, 1919, Nr. 109, p. 3.

65 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

M. Sleževičiaus vyriausybę vis dar kamavo sunkiai sprendžiamos ma- terialinio aprūpinimo ir apskritai krašto ekonomikos atkūrimo problemos. Gegužės 26 d. kabineto posėdyje prekybos ir pramonės ministras J. Šimkus buvo paskirtas vadovauti šioms problemoms spręsti sudarytai delegacijai, turėjusiai vykti į Paryžių (po to – į Londoną)75. Ten vedan- tis kelias ir vėl ėjo tik per Liepoją. Norint atskleisti šio punkto reikšmę tuometei Lietuvai ir parodyti, kokios atkaklios buvo lietuvių pastangos jį turėti, turbūt reikėtų šiek tiek nukrypti į šalį. Neperdedant galima teigti, jog Liepoja Lietuvai 1919 m. buvo ne tik įgeidžio tapti jūrine valstybe objektas, bet tiesiogine šio žodžio prasme „vartai“ į Vakarų pasaulį. Čia reikėtų prisiminti karinę ir geopolitinę to meto Lietuvos situaciją: valstybės branduolys Kaune egzistavo karo ar bent jau konflikto su įvairiomis vokiečių, rusų, lenkų jėgomis, atstovau- jančiomis šių artimiausių Lietuvos kaimynių interesams, sąlygomis. Va- dinasi, susisiekimas, ryšiai su tolimesniu užsieniu per šias valstybes buvo jei ne neįmanomi, tai bent jau labai problemiški. Kiek daugiau vilčių tei- kianti atrodė tik kryptis per Latviją, ypač vandens keliu per artimiausią Lietuvai jos uostą Liepoją. Tad natūraliai į ją ir nukrypo Lietuvos politikų dėmesys. 1919 m. gegužę Lietuvos vyriausybė pažymėjo, jog 90 % Lietu- vos užsienio prekybos vyksta būtent per Liepoją76. Tačiau visi ryšiai su išoriniu pasauliu per Liepoją, kaip ir apskritai visas susisiekimas vandens keliu per Baltijos jūrą, buvo britų rankose. D. Britanijos karo laivynas karo metu vykdė Vokietijos jūrų blokadą. 1918 m. lapkritį sudarius pa- liaubas britų laivynas Baltijoje tęsė blokadą tuo pretekstu, jog galutinė taika su Vokietija dar nepasirašyta. Tačiau tuo dangstantis pirmiausia ir nuolat buvo blokuojami bolševikų kontroliuojami uostai ir pakrantės. O vokiečių, įsitvirtinusių rytinėje Baltijos pakrantėje, veiksmai buvo dife- rencijuojami. 1918–1919 m. žiemą, kai britai kovoje su bolševikais rėmė vokiečių įgulą Liepojoje, jie kartu garantavo bent minimalias galimybes palaikyti civilinius ryšius per Liepoją. Tačiau padidėjus vokiečių priešiš- kumui ir ambicijoms, Antantė ir šią pakrantę 1919 m. kovo 3 d. įtraukė į laivybai draudžiamą zoną77. Amerikiečiai, pirmiausia Herberto Hooverio

75 1919 05 26 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 59. 76 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919–1929 metais, p. 19. 77 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 343.

66 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) vadovaujama pagalbos organizacija, nebuvo tuo patenkinti, nes šią prie- monę vertino kaip britų siekį šioje erdvėje įgyti ūkinį monopolį. Todėl JAV atstovai iki balandžio 7 d. išsireikalavo bent iš dalies atšaukti blo- kadą78. Visa ši besikeičianti konjunktūra, be abejonės, smarkiai palietė ir interesus. Pvz., 1919 m. birželio 11 d. Lietuvos (tuo metu Antantės santykiai su vokiečiais ypač paaštrėjo) Lietuvos prekybos ir pramonės ministerija kreipėsi į užsienio reikalų ministeriją skųsdamasi, jog Lietuvai skirti kroviniai Baltijoje vėl blokuojami, ir prašė imtis žygių, kad britų ir amerikiečių valdžios šios blokados netaikytų79. Dokumento rezoliucijoje parašyta, jog šiuo klausimu taip pat reikėtų kreiptis į D. Britanijos atstovą S. Tallentsą. Ne mažiau už krovinių judėjimą per Liepoją svarbus Lietuvai klausimas buvo valdžios pasiuntinybių ir delegacijų vykimo per šį bent iš dalies Antantės žinioje esantį punktą galimybė jau vien dėl to, kad tuo metu Paryžiaus taikos konferencijoje dalyvavo lietuvių delegacija, o sau- giausias ir patikimiausias susisiekimo kelias į jį ėjo būtent per Liepoją. 1919 m. gegužės 30 d. M. Sleževičiaus vyriausybė ten pasiuntė Lietuvos kariuomenės artilerijos dalies viršininko M. Gedgaudo vadovaujamą ka- riškių delegaciją, kurios tikslas buvo gauti ginklų, šaudmenų, kitos kari- nės amunicijos ir kartu pasirūpinti karininkų ir kito karinio personalo į Lietuvos kariuomenę verbavimu, finansavimu ir kt.80 Ji turėjo užmegzti ryšius su Antantės šalių kariniais atstovais Paryžiuje ir JAV lietuviais. Ši delegacija į Paryžių vyko per Liepoją81. Tuo metu J. Šimkus gegužės 31 d. susitiko su net ir vokiečių savivalės sąlygomis nuolat reziduojančiu H. Grantu Watsonu, kuris pasakė, kad „apie 4–5 birželio atvažiuoja į Liepoją vyriausias komisaras, anglų paskirtas prie Baltijos valstybių p. Tallents, kuris turės rišti visus klausimus (taip pat ir paskolos klausimus)“82. Jis J. Šimkui pasiūlė pasilikti ir pa- 78 Ten pat. 79 1919 06 11 Lietuvos prekybos ir pramonės ministerijos raštas URM. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 179. 80 Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 137. 81 Karininko M. Gedgaudo, vadovavusio delegacijai, buvimo Liepojoje 1919 m. gegu- žės paskutinėmis dienomis faktą savo pranešime į Kauną patvirtino ministras J. Šimkus (J. Šimkaus 1919 06 01 pranešimas M. Sleževičiui iš Liepojos. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 38, l. 111). 82 Ten pat, l. 110.

67 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. laukti S. Tallentso. Kadangi J. Šimkus jau buvo susitvarkęs kelionės dokumentus (per Antantės pasiuntinius Liepojoje)83 ir turėjo vykti į Paryžių, M. Sleževičiaus vyriausybė birželio 3 d. specialiai į šį susitikimą Liepojoje pasiuntė J. Vileišį ir Tomą Naruševičių84. Bet susitikimas neįvyko, o su- grįžę birželio 10 d. pasiuntiniai informavo vyriausybę, kad tik birželio 15 d. „atvažiuoja anglų komisija, kuri išriš visus klausimus, paskolos ir ekonominius“85. Šios informacijos būta labai netikslios ar net klaidin- gos – matyt, tai lėmė sudėtinga situacija Liepojoje ir visoje Latvijoje. Pirmosiomis birželio dienomis S. Tallentsas D. Britanijos karo laivu vis dėlto atplaukė į Liepoją, tačiau apsistoti Latvijoje dėl vokiečių veiklos jam buvo sunku86. Vokiečiai šeimininkavo ne tik Liepojoje – iš bolševikų atko- votoje Rygoje jie pradėjo masiškai terorizuoti gyventojus87, grasino ir An- tantės pasiuntiniams, kurie saugiai jautėsi tik savo laivuose88. Sąjungininkų misijos dėmesį sutelkė į padėtį Rygoje. S. Tallentsas irgi norėjo vykti į Rygą, o iš ten – į Kauną, bet vokiečiai neleido89. Tik JAV misijai (kuria vokiečiai labiau pasitikėjo) padedant jam pavyko apsilankyti Rygoje. Iš ten jis išvy-

83 1919 06 01 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 47. 84 Ten pat. Pats J. Šimkus prašė vyriausybės „apie birželio 5 d.“ į Liepoją vietoj jo pasiųsti J. Vileišį kalbėtis su atvykstančiais britais („Pabaltijo komisija“). 85 1919 06 10 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 36 ap. 86 Штейнберг В. Джентельмены в Латвии (1917–1920), Рига, 1983, c. 110–115. V. Šteinbergas smulkiai atpasakoja ir ištisai cituoja S. Tallentso atsiminimų knygos „Man and Boy“ turinį. Kad S. Tallentsas 1919 m. birželio pradžioje vis dėlto apsilankė Liepojoje, liudija ir mūsų aptiktas archyvinis dokumentas: 1919 m. birželio 8 d. būtent iš Liepojos S. Tallentsas atsiliepė į M. Sleževičiaus raštą britams (LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 180). 87 Vokiečių pajėgų terorą Rygoje plačiai savo atsiminimuose aprašo S. Tallentsas (Штейнберг В. Джентельмены в Латвии, c. 110–115). 88 1919 m. birželio 8–9 d. vokiečių pajėgos grasino į Latvijos pakrantes atplaukusiam britų eskadriniam minininkui „Waterhen“ (Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 357). Labai įtemptą, nepaprastą padėtį, kurią buvo sunku numatyti iš anksto (turint omenyje pranešimus, matyt, iš tolimojo Londono dėl datų, kai Latvijoje turėjo pasirodyti nauji britų atstovai), rodė ir, pvz., tai, kad tą pačią birželio 8 d. į vieną lietuvių politinį raštą atsiliepė ne kuris nors specialią užduotį turėjęs britų misijos narys, o tiesiog laivyno karininkas (laivo „Rojalist“ komandoras Duffas) (LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 181–182). 89 В. Штейнберг. Джентельмены в Латвии, c. 114.

68 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) ko į palyginti saugesnį Taliną90. Birželio 11 d. S. Tallentsas čia susitiko su gen. H. Goughu ir tarėsi dėl svarbiausių uždavinių sprendimo91. 1919 m. birželio antra pusė tapo vokiečių ir Antantės santykių išban- dymo laikotarpiu. Buvo neaišku, ar Vokietija pasirašys Versalio taiką, ar neatsinaujins plataus masto karo veiksmai. Tik kai Vokietija pasirašė šią sutartį, o Latvijoje jungtinės latvių ir estų pajėgos birželio 22 d. sumušė R. von der Goltzo kariuomenę prie Cėsio, vokiečių ambicijos buvo paža- botos92. Sąjungininkų misijos Baltijos erdvėje ėmė veikti iš esmės laisvai daugelyje sričių. Lietuviai tuo metu savo skundus dėl suaktyvėjusių vokiečių ir lenkų priešiškų veiksmų adresavo S. Tallentsui į Liepoją93, tačiau fak- tiškai buvo bendraujama su S. Tallentso misijai priskirtu, jam atstovau- jančiu ir jį pavaduojančiu H. Grantu Watsonu94. Pats S. Tallentsas liepos 3–8 d., vokiečiams pasitraukus, ėjo Rygos civilinio gubernatoriaus parei- gas95. 1919 m. vasarą Lietuvos padėtis vis dar buvo sudėtinga. Situaciją komplikavo tuo metu labai paaštrėję santykiai su Lenkija, jos kariuomenės veržimasis į Lietuvos žemes, Antantės atstovų nustatytos demarkacijos linijos nepaisymas. Vyriausybės pasiųstas į Liepoją liepos 12 d. vėl atvyko J. Šimkus, kuris čia rado tik H. Grantą Watsoną, nes kitos Sąjungininkų pasiuntinybės jau buvo persikrausčiusios į Rygą, kur kūrėsi nepriklauso-

90 Ten pat, p. 115. 91 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 357. 92 Ten pat, p. 350–352; 357–360. Lietuvių istoriografijoje apie vokiečių veiklą Latvijoje ir jos pasienyje su Lietuva 1919 m. iki kovų su bermontininkais žr.: Lesčius V. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920, Vilnius, 2004, p. 194–202; Ališaus- kas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, p. 339–356; išsamiai žr.: Birontas A. Ber- montininkams Lietuvą užpuolus, Kaunas, 1934. Daug įdomių faktų yra ir atsiminimų literatūroje, pvz., žr.: Bielinis K. Gana to jungo, Niujorkas, 1971. 93 Pvz.: 1919 07 07 lietuvių raštas S. Tallentsui į Liepoją dėl prasidėjusio lenkų veržimosi į Lietuvą. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 1; 1919 06 22 lietuvių raštas S. Tallentsui dėl vokiečių elgesio Šiauliuose. LCVA, f. 383, ap 7, b. 53, l. 165–166. 94 Pvz.: 1919 06 17 Watsono atsakymas į19 05 21 M. Sleževičiaus telegramą dėl rusų belaisvių. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 175; 1919 06 02 Watsono pranešimas M. Sleževičiui dėl S. Tallentso atvykimo. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 187 (pranešime tiksli atvykimo data nenurodyta). 95 Anderson E. Die baltische Frage und die internationale Politik, S. 359.

69 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. mos Latvijos valdžios institucijos96. Per Watsoną informavęs Londoną apie lenkų veiksmus Lietuvoje, J. Šimkus irgi išvyko į Rygą. Jis čia susitiko su „anglų misijos šefu“. Pastarasis patikino J. Šimkų, jog „klausimas dėl davimo mums paskolos anglų vyriausybės jau nuspręstas, visos kliūtys išeina iš to, kad Anglija negalinti daryti separatinių žingsnių. Lygiai taip pat išriš- tas klausimas davimo mums ginklų – visa dabar pareina nuo Paryžiaus“97. J. Šimkus apie tai informavo jau grįžęs, liepos 19 d. vyriausybės posėdyje. Be to, jo žodžiais, „paaiškinus man dabartinę Lietuvos padėtį, man esant buvo sustatyta telegrama dėl davimo mums ginklų ir vieno milijono svarų sterlingų avanso paskolos sąskaiton“98. Su J. Šimkumi iš Rygos į Kauną atva- žiavo ir S. Tallentso misijos narys kapitonas G. Brodis99, paskirtas į misiją dirbti komercijos srity- je100. Tačiau čia atvykęs jis ėmė aktyviai tarpininkauti lietuvių ir lenkų konflikto metu. Tik po kurio laiko Lietuvos atstovai išsi- aiškino, kad to daryti jis nebuvo įgaliotas ir veikė savo iniciatyva, o per galimą sėkmingą tarpinin- kavimą siekė asmeninės karjeros, Didžiosios Britanijos atstovas Lietuvoje kpt. G. Brodis // Lietuvos kariuomenė jei, pasak paties Brodžio, „nesu- 101 1919 m., p. 156. taikoma būtų sutaikinta“ .

96 J. Šimkaus pranešimas 1919 07 19 Lietuvos vyriausybės posėdyje. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 37. 97 Ten pat, l. 37 ap. 98 Ten pat. 99 Kauno kronika // Lietuva, 1919, Nr. 156, p. 5. 100 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 182. 101 1919 m. rugpjūčio 12 d. karininko L. Natkevičiaus pranešimas iš Rygos Lietuvos ministrui pirmininkui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 39, l. 35.

70 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

Brodžio veikla Lietuvoje liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje nebuvo sėkminga. H. Gougho karinės misijos nariai Rygoje, sužinoję apie ją, nebuvo patenkinti jau vien dėl to, kad Brodis įsibrovė į jų kompetencijos sritį102. Be to, G. Brodis siųsdavo nešifruotas telegramas apie lenkų veiklą Lietuvoje, o jas perimdavo vokiečių radijo stotis. Vokiečiai tai tuoj pa- mėgino panaudoti savo interesams: D. Britanijos misijai Rygoje nusiuntė argumentuotą pranešimą, jog greitai negalį pasitraukti iš savo pozicijų, nes lenkų veikla Lietuvoje kelia grėsmę ne tik lietuviams, bet ir pačiai Vokietijai103. Po viso to H. Grantas Watsonas pasistengė G. Brodį greitai atšaukti iš Kauno (paties S. Tallentso tuo metu Rygoje nebuvo)104. Tačiau žalos G. Brodžio veikla lietuvių interesams vis dėlto nepadarė105. Jau siunčiant britų misijas į Baltijos erdvę buvo numatyta, kad jos tu- rės savo atskirus skyrius visose iš naujo besikuriančiose valstybėse. Suo- mijoje ir Estijoje tai padaryti buvo paprasčiausia, sutramdžius vokiečius tokia galimybė atsirado pirmiausia Latvijoje, o po to ir Lietuvoje. Pats gen. H. Goughas atvyko į Latviją, o vadovauti jo misijos Rygos skyriui buvo pavesta generolui Alfredui Burtui. Lietuvos valdžia ryšiams su britų misija palaikyti į Rygą pasiuntė karininką Ladą Natkevičių106. Dar J. Šim- kaus apsilankymo Latvijoje liepos mėn. metu lietuviai buvo informuoti apie būsimą atskiros britų karinės misijos į Lietuvą atsiuntimą. Rugpjūčio 15 d. M. Sleževičiaus vyriausybė vėl grįžo prie santykių su D. Britanija svarstymo ir tam skyrė visą posėdį107. Svarstymą galbūt 102 Ten pat. 103 Ten pat, p. 35–35 ap. 104 Ten pat, p. 35. 105 Taip teigė karininkas L. Natkevičius. Lietuvių visuomenės ir politikos veikėjas Kipras Bielinis savo atsiminimuose mini, jog kapitonas Brodis 1919 m. lapkritį su pulkininku Dosse stebėjo vokiečių ir bermontininkų evakuaciją Šiauliuose. Beje, apie kapitoną Brodį K. Bielinis rašo ir taip: „Šiauliuose <...>kažkas paaiškino, kad kap. Brodie joks anglas; jo tikroji pavardė Brodskis, kilęs iš Ukrainos, kur Brodskiams priklausę cukraus fabrikai“ (Bielinis K. Gana to jungo, p. 433). Čia jis mini, kad Brodis mokėjęs rusų kalbą. Kapitonas G. Brodis 1919 m. liepą atvykęs į Kauną, čia, pasak oficiozo „Lietuva“, netgi turėjo atidaręs savo biurą, kur priiminėjo interesantus (Kauno kronika // Lietuva, 1919, Nr. 161, p. 3). 106 Karininkas L. Natkevičius iš pradžių buvo deleguotas į Rygą neoficialiai, tik nuo 1919 m. rugpjūčio 12 d. jis tapo oficialiu kariniu atstovu. Žr.: 1919 08 12 Lietuvos vyriau- sybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 67. 107 1919 08 15 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 73–75 ap.

71 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. inspiravo ir L. Natkevičiaus rugpjūčio 12 d. platus pranešimas iš Rygos premjerui. L. Natkevičius pranešė apie savo pokalbius su H. Grantu Wat- sonu, kuris pareiškęs, kad „pripažinimas Lietuvos nepriklausomybės yra dalykas tikras ir greitu laiku tai turi būti padaryta de jure ir de facto“108. Taip pat gen. A. Burtas pasakęs, jog jie, kariškiai, „yra gavę telegramų iš Londono ir Paryžiaus, kuriose pasakyta, kad Lietuvos klausimu ir jos kariuomenės apginklavimu neatidėliojant pradedama rūpintis, kas ir yra daroma“109. L. Natkevičius savo pranešime taip pat iškėlė mintį, jog svarbu suinteresuoti britus ekonominiu Lietuvos patrauklumu. Taigi rugpjūčio 15 d. premjeras vėl iškėlė britų protektorato Lietuvai reikšmingumo klausimą. Jis atkreipė dėmesį į neišvengiamą būtinybę šio- je situacijoje remtis kuria nors didvalstybe ir argumentuotai įrodinėjo, kad Anglija tam labiausiai tinkanti110. Jį palaikančių kabineto narių entuziaz- mą, matyt, skatino ir J. Šimkaus pastaba, jog jo vizito Rygoje metu S. Tal- lentsas pasakęs, kad vokiečiams atsitraukus britų kariuomenė užimsianti Klaipėdos uostą ir vėliau perduosianti jį lietuviams111. Svarstant santykių su britais visuma „skilo“ į du atskirus klausimus: dėl protektorato apskritai reikalingumo ir dėl koncesijų britams siūlymo Lietuvos geležinkelių, telegrafo linijų, Klaipėdos uosto ir Nemuno eksploatavimo srityse. Ministras Steponas Kairys diskusijose iškėlė mintį, jog „susirišę su Anglija ekono- miniai, tuo pat pripažinsime protektoratą“112. Svarstymo išdavos rodė, kad ši idėja tyliu kabineto narių sutarimu lyg ir tapo tam tikra tolesnės veiklos gaire: apsistota ties koncesijų detalių nagrinėjimu manant, jog jos ir sudaro protektorato turinį. Vis dėlto dėl abiejų klausimų buvo balsuojama atskirai. Balsuojant paaiškėjo, jog kairieji kabineto nariai ir premjeras yra už protektoratą ir koncesijas, o dešinieji, taip pat ir J. Vileišis, nusiteikę skep- tiškai ir kritiškai. Būtent J. Vileišis buvo kategoriškai nusistatęs prieš koncesijas britams. Jis šį klausimą prilygino buvusiam koncesijų vokiečiams klausimui ir pabrėžė, kad tokios svarbos klausimai priklausantys tik Stei-

108 1919 m. rugpjūčio 12 d. karininko L. Natkevičiaus pranešimas iš Rygos Lietuvos ministrui pirmininkui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 39, l. 34. 109 Ten pat, l. 34 a. p. 110 1919 08 15 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 74. 111 Ten pat, l. 73 a. p.–74. 112 Ten pat, l. 73 a. p.

72 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) giamojo Seimo kompetencijai113. Premjeras jam pateikė kontrargumentų, jog „buvo kalbėta, kad mes be Steigiamojo Seimo neturime teisės daryti tokio svarbaus žingsnio, kad visuomenė gali pasmerkti mūsų darbus, bet ką pasakys ta pati visuomenė, jeigu Steig. Seimo niekad nebus, jeigu mūsų šalį pagrobs priešai pirmiau, negu mes sušauksime Steig. Seimą“114. Svars- tant šį klausimą didelę reikšmę turėjo ir tai, kad šiame kabineto posėdyje aktyviai dalyvavo iš Londono parvykęs vyriausybės įgaliotinis V. Čepins- kis, kuris aiškiai buvo pareiškęs, kad protektoratas reikalingas. Jau rugpjūčio 13 d. vyriausybė pradėjo rengti ir rugpjūčio 16 d. išsiun- tė nemažai raštų britų misijoms Rygoje. Rašte, adresuotame H. Grantui Watsonui, dėkojama „už ekonominės komisijos Lietuvai paskyrimą“115, o rašte gen. H. Goughui – „už paskyrimą karo misijos Lietuvai su pulkininku Robinsonu priešakyje“116. Kitame rašte H. Goughui prašoma instruk- torių Lietuvos kariuomenei, „jos karo reikalams pagerinti: 1. generalinio štabo 3 asmenų, kurių vienas žinotų žvalgybos ir kontržvalgybos reikalus; 2. 1 inžinieriaus automobilių daliai ir 2 technikų; 3. po vieną artileris- tą, pėstininką ir intendantūros dalies“117, padaryti viską, kad D. Britanijos vyriausybė juos atsiųstų. Kiti britams skirti dokumentai daugiausia buvo susiję su nusiskundimais lenkų ir vokiečių elgesiu Lietuvoje118. Rugpjūčio 19–20 d. į raštus, adresuotus H. Grantui Watsonui, atsilie- pė jau pats S. Tallentsas119. Atsakydamas į lietuvių padėką dėl ekonominės komisijos skyrimo, jis kartu informavo, kad jau rugpjūčio 24 d. į Kauną iš- vyksta plk. R. B. Wardo (Ward Richard Barrington) vadovaujama misija120. 113 Ten pat, l. 74. 114 Ten pat. 115 1919 08 16 Lietuvos vyriausybės raštas Grantui Watsonui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 61; juodraštis, datuotas 1919 08 13 – l. 50–50 a. p. 116 1919 08 16 Lietuvos vyriausybės raštas H. Goughui. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 55–56; juodraštis, datuotas 1919 08 13 – l. 51–52. 117 1919 08 16 Lietuvos vyriausybės raštas H. Goughui dėl instruktorių skyrimo. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 62; juodraštis, datuotas 1919 08 13 – l. 48. 118 Pvz., 1919 08 16 Lietuvos vyriausybės raštas H. Goughui dėl Virgoličiaus veiklos Kur- šėnuose. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 59–60; juodraštis, datuotas 1919 08 13 – l. 53–54. 119 1919 08 19 S. Tallentso atsakymas į lietuvių raštą dėl finansinės paskolos. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 63; 1919 08 19 S. Tallentso atsakymas į lietuvių skundą dėl lenkų elgesio. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 65. 120 1919 08 20 S. Tallentso atsakymas į lietuvių padėkos raštą dėl ekonominės komisijos paskyrimo. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 67. 73 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. D. Britanijos atstovybių įsikūrimas Lietuvos teritorijoje ir jų veiklos pradžia Lietuvai visą laiką ypač svarbi buvo ekonominė santykių su D. Brita- nija pusė. Krašto ekonomika galėjo atsigauti tik gavusi užsienio valstybių paskolą. Lietuva dar tik siekė Antantės valstybių pripažinimo, o D. Brita- nijos bankai, į kuriuos buvo kreiptasi, dvejojo, ar verta suteikti dar nepri- pažintai valstybei tokią paskolą. Dėl to Lietuvos valdžia buvo ypač suinteresuota palaikyti nuolatinius ryšius su ekonomikos problemas išspręsti galinčia padėti S. Tallentso misija ir, kiek įmanoma, pati rodė iniciatyvą, siekdama juos palaikyti. Kaip minėta, jau nuo 1919 m. gegužės buvo žinoma apie D. Britanijos pasiuntinybės Lietuvai sudarymą, tačiau visiškai nebuvo aišku, kokios bus šios pasiuntinybės kompetencijos sritys ir struktūra. Tačiau pamažu visi šie aspektai ėmė aiškėti per pokalbius su pačiu S. Tallentsu, kuris per labai trumpą laiką susikūrė autoritetingiausio ekonominių klausimų sprendėjo įvaizdį. 1919 m. rugpjūčio 19–20 d., t. y. tomis dienomis, kai atsakė į lie- tuvių raštus, adresuotus H. Grantui Watsonui, S. Tallentsas jau pats buvo susiruošęs vykti į Lietuvą, automobiliu nuvažiuoti ne tik į Kauną, bet ir į kai kurias Šiaurės Lietuvos vietoves121. Tačiau šis vizitas neįvyko. Gali- ma manyti, jog tam turėjo įtakos rugpjūčio 20 d. incidentas Skuode, kur S. Tallentso misijos nariai plk. ltn. R. B. Wardas, kpt. Wesselis ir G. Berry, turėję ištirti, kaip vokiečiai elgiasi su vietos gyventojais, pateko į vokiečių nelaisvę ir tik po dviejų dienų, kilus triukšmui vos ne tarptautiniu lygiu, buvo atsiprašius paleisti122. Misijos būstinėje Rygoje galbūt buvo svarstytas ir toks variantas – kad vietoj misijos vadovo į Kauną galėtų vykti ir kuris nors kitas autoritetingas misijos narys. Mat dar rugpjūčio 19 d. oficiozas „Lietuva“ pranešė, kad į Lietuvą „rugpjūčio pab. turi atvažiuoti ekonomi- jos dalykams nuspręsti D. Britanijos komisijos kraštams atstovas anglas W. L. Cozalet‘as“123 (taip pat S. Tallentso misijos narys). Tačiau, kaip mi-

121 Nedatuotas S. Tallentso telegramos J. Šimkui vertimas į lietuvių k. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 47. 122 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 66. 123 Politikos žinios. Santarvė ir Lietuva // Lietuva, 1919, Nr. 180, p. 3.

74 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) nėta, jau rugpjūčio 20 d. S. Tallentsas informavo Lietuvos valdžią, jog rug- pjūčio 24 d. į Kauną išvyksta R. B. Wardo vadovaujama misija, kaip bendros S. Tallentso vadovaujamos misijos padalinys (įdomiausia, kad dar tą pačią rugpjūčio 20-ąją R. B. Wardas, kaip minėta, pateko į vokiečių nelais- vę Skuode). Rugpjūčio 26 d. S. Tallentsas oficialiai patvirtino R. B. Wardo įgaliojimus atstovauti misijai Kaune124. Įdomu tai, jog S. Tallentso misijos formavimo metu iš pradžių netgi nebuvo nustatyta konkreti padalinių struktūra. Misijos nariai iš D. Britanijos į rytinę Baltijos pakrantę atvyko keliomis grupėmis ir ne vienu metu. D. Bri- tanijos karališkosios aviacijos karininkas R. B. Wardas125 S. Tallentso misijos

124 Oficialus S. Tallentso parengtas R. B. Wardo įgaliojimų patvirtinimas Lietuvos val- džiai. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 84. 125 Karininko ir vėliau diplomatinio pasiuntinio R. B. Wardo biografinis portretas būtų maždaug toks: Wardas Richardas Barringtonas (1882–1933) dar 1895 m. pradėjo tarnybą D. Britanijos karališkajame laivyne kadetu, tarnavo įvairiuose laivuose. 1906 m. įgijo vo- kiečių kalbos vertėjo kvalifikaciją. 1907 m. vedė vokietę Ilzę Redelsheimer iš Berlyno, tais pačiais metais pasitraukė iš tarnybos laivyne. 1913 m. vėl grįžo į tarnybą, 1916 m. įstojo į D. Britanijos karališkojo laivyno oro pajėgas ir pradėjo aviatoriaus karjerą. 1917 m. liepą buvo pakeltas eskadrilės vadu (squadron commander). Kai 1918 m. balandžio 1 d. ėmė kurtis savarankiškos D. Britanijos karališkosios oro pajėgos, iškart perėjo į jas (tada jau turėjo majoro laipsnį). S. Tallentso misijos Baltijos šalyse nariu oficialiai tapo 1919 m. birželio 16 d. Su tuo susijęs ir paaukštinimas – jam buvo suteiktas laikinojo pulkininko leitenanto laipsnis. 1919 m. rugpjūčio 27 d. D. Britanijos oro pajėgose buvo įvesta kita ran- gų sistema ir turėtas R. B. Wardo laipsnis prilygintas naujajam eskadrilės vado (squadron leader) laipsniui. 1920 m. kovą reorganizavus S. Tallentso misiją, buvo paskirtas D. Brita- nijos diplomatiniu konsulu Kaune, čia išbuvo iki 1920 m. spalio pabaigos. 1920 m. gruodį pasitraukė iš diplomatinės tarnybos. 1921 m. rugsėjį grįžo į aktyvią tarnybą karo aviacijoje, lankė jos vadovybės organizuotus bendradarbiavimo su laivynu ir teritorinės navigacijos kursus. 1923 m. sausį pasiųstas dirbti 1922 m. įsteigto tarptautinio Aeronautikos komiteto D. Britanijos sekcijoje. 1923 m. suteiktas aviacijos Wing Commander rangas (atitinkantis pulkininko leitenanto laipsnį), buvo paskirtas į aviacijos būrį, atsakingą už pakrančių ap- saugą. 1928 m. dėl sveikatos buvo laikinai priverstas nebeskraidyti, perkeltas į oro pajėgų depą Aksbridže (Uxbridge). Dar tais pačiais metais grįžo į aktyvią tarnybą, lankė D. Bri- tanijos karališkojo jūrų laivyno koledžą, vyresniųjų karininkų kursus, nuo 1929 m. kovo buvo oro pajėgų depo įgulos narys. 1931 m. vėl sušlubavus sveikatai, 1932 m. pasitraukė iš tarnybos karo aviacijoje, gydėsi Šveicarijos kurorte Arozoje. Lietuvos visuomenės ir politikų vertintas kaip populiariausias, vienas iš palankiausiai į lietuvių politinius siekius žiūrėjusių 1919–1920 m. laikotarpio D. Britanijos atstovų Lietu- voje. Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Čia, matyt, reikšmės turėjo ir R. B. Wardo priklausymas katalikų konfesijai, kas buvo reta tarp britų elito atstovų.

75 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. narių sąraše figūruoja jau 1919 m. birželio 5 d.126, tačiau su misijos narių grupe į Rygą atvyko tik liepos 25 d.127 S. Tallentsui liepos 30 d. pradėjus skirstyti užduotis misijos personalui, planuota, kad anksčiau D. Britanijos oro pajėgose tarnavęs plk. R. B. Wardas bus paskirtas organizuoti nuolatinio oro pašto ir lėktuvų, kuriais būtų skraidinami keleiviai, skrydžių tarp Baltijos šalyse veikusių britų karinių misijų128, mat jų nuo pat 1919 m. pavasario visiškai netenkino susisiekimo ir komunikacijų būklė Pabaltijyje. Pa- keisti šią situaciją tuo metu buvo ir vienas pagrindinių H. Granto Watsono uždavinių. Jis tada skundėsi, jog Pabaltijyje paštas nereguliarus, užtrunka net iki dešimties dienų, susisiekimas geležinkeliais lėtas, nepatikimas, traukiniai perpildyti; telefono ryšys neįmanomas dėl nepataisomų gedimų, o te- legrafas, nors jo būklė ir geresnė, nepasiekia Anglijos129. 1919 m. britų misijų ir jų padalinių Pabaltijyje, o kartu ir jų poreikis gerinti tiek tarpusavio, tiek su D. Britanija susisiekimą vis didėjo. Todėl liepos pabaigoje ir planuota, kad plk. R. B. Wardas spręs susisiekimo oro transportu maršrutais Ryga– Liepoja, Ryga–Talinas ir Ryga–Kaunas–Varšuva organizavimo klausimus. Tačiau tuo metu dėl kelionių tarp Kauno ir Varšuvos nuolat kildavo pro- blemų, o po 1919 m. rugpjūčio lenkų POW maišto Lietuvoje padėtis tapo labai sudėtinga. Ši aplinkybė, taip pat tai, kad sausumos keliais britams Kaunas buvo sunkiai pasiekiamas (Vakarų Lietuvoje vis dar stovėjo vokiečių pajė- gos) akivaizdžiai lėmė jų sprendimą Kaune įkurti nuolatinį nedidelį misijos padalinį ir vadovauti jam skirti aviatorių, kuris prireikus galėtų pasinaudoti oro keliu. Kartu su plk. R. B. Wardu rugpjūčio pabaigoje į Kauną atvyko dar trys D. Britanijos atstovai: kpt. C. Dugganas (paskirtas atsakingu už trans- portą), E. J. Harrisonas (stenografas, atsakingasis sekretorius) ir klerkas S W. Powellas130. Šis S. Tallentso misijos padalinys pirmiausia ėmė stebėti padėtį vietoje ir kaupti britus dominančią informaciją. Surinktą informaciją

126 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 182. 127 Ten pat, p. 184. 128 Ten pat, p. 61. 129 Ten pat. 130 Lietuvos centriniame valstybės archyve yra dokumentų apie R. B. Wardo misijos Kau- ne įkūrimą: misijos narių įgaliojimų pripažinimo dokumentai (lietuvių ir anglų kalbomis), leidimai vaikščioti po Kauną naktį (taip pat lietuvių ir anglų kalbomis). Žr.: LCVA, f. 383, ap. 7, b. 53, l. 85–99.

76 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

R. B. Wardas privalėjo pateikti Rygoje reziduojančiam misijos vadovui, kuris gautus pranešimus patikrindavo, dažnai papildydavo ar pakomentuodavo ir tik tada išsiųsdavo į D. Britanijos užsienio reikalų ministeriją ar jos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje131. Tik išimtiniu atveju (S. Tallentsui išvykus ar žinant jo išankstinę nuomonę) R. B. Wardas galėjo siųsti savo pranešimus tiesiogiai, be Tallentso vizos ar prierašo. Jau rugsėjo 3 d. Wardas Tallentsui atsiuntė pirmąjį savo pranešimą ir daugybę priedų. Šiame prane- šime jis pateikė Lietuvos politinės situacijos apžvalgą, sugrupavęs medžiagą pagal temas: lietuvių ir lenkų santykiai, vokiečių ir kolčiakininkų okupacija tam tikrose Lietuvos vietose, bolševikai132. Šios ir kitos labai panašios buvo ir kitų kas savaitę R. B. Wardo Tallentsui siunčiamų pranešimų temos. Laikraštis „Lietuva“ rugpjūčio 19 d. informavo, kad „gautomis ži- niomis, netrukus į Lietuvą turi atvykti Anglų karo komisija su pulkininku Robinsonu priešaky. Pulk. Robinsonas tuo tarpu eina Liepo- jaus komendanto pareigas ir ten kuria latvių pulką“133. Atrodo, iš tiesų plk. H. Rowanas-Robinsonas (Rowan-Robinson Henry)134 netrukus pa- sirodė Lietuvoje, nes jau rugpjūčio 30 d. tas pats laikraštis informavo,

131 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 62. 132 Ten pat. 133 Politikos žinios. Santarvė ir Lietuva // Lietuva, 1919, Nr. 180, p. 3. 134 H. Rowanas-Robinsonas (Rowan-Robinson Henry) (1873–1947) – D. Britanijos karininkas, vėliau ištarnavęs iki generolo majoro laipsnio. Baigęs Kenterberio (Canterbury) karališkąją mokyklą, 1892 m. stojo į artileristo tarnybą. 1901–1902 m. dalyvavo Būrų kare P. Afrikoje. Sparčiai kilo artilerijos karininko karjeros laiptais: 1911–1914 m. ėjo Karališko- sios karo akademijos artilerijos viršininko instruktoriaus pareigas. Toje pačioje akademijoje tarnavo ir 1915–1916 m. Vėliau dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo veiksmuose, už tai buvo apdovanotas Belgijos ir Prancūzijos pasižymėjimo ženklais, tapo pirmos klasės generalinio štabo karininku. 1919 m. buvo įtrauktas į formuojamą gen. H. Gougho misiją Pabaltijyje, 1919 m. birželio 23–liepos 11 d. ėjo karinio gubernatoriaus Liepojoje pareigas. 1919 m. rude- nį bendradarbiavo gen. H. A. Niesselio komisijos, kuri turėjo vokiečius galutinai iškraustyti iš Pabaltijo, veikloje. D. Britanijos karinei misijai Lietuvoje vadovavo iki 1920 m. balandžio 17 d. Po to trumpam buvo komandiruotas į Latviją, kur dalyvavo komisijos Latvijos ir Es- tijos sienai nustatyti darbe. 1921–1927 m. kaip D. Britanijos kariuomenės generalinio štabo karininkas tarnavo Indijoje. 1930–1934 m. – Irako armijos generolas inspektorius, dalyvavo karinėse operacijose Kurdistane. 1934–1944 m. – vadinamųjų kadetų pajėgų (Army Cadet Force) Hampshire pulkininkas. 1940–1943 m. – gvardijos (Home Guard) bataliono vadas. Žinomas daugelio karinės, karinės istorinės tematikos publikacijų autorius.

77 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Alijantų misijos Pabaltijos valstybėse viršininkas 1. D. Britanijos gen. Turneris, 2. plk. Rowanas-Robinsonas, D. Britanijos karinės misijos Lietuvoje viršininkas, 3. mjr. Delahaye, gen. Turnerio asistentas, 4. mjr. A. Merkys, kariuomenės vado padėjėjas // Šešėliai, 1920, Nr. 2 kad „Robinsonas rugpjūčio 28 d. lėktuvu sugrįžo iš Rygos ir rugpjūčio 29 d. laikinai išvyko į Varšuvą“135. Plk. H. Rowanas-Robinsonas turėjo vadovauti gen. H. Gougho karinės misijos skyriui Kaune. Buvo numatyta, kad tą skyrių sudarys pirmos klasės generalinio štabo karininkas (vadovas), štabo kapitonas, karininkas šifruotojas, karininkas vertėjas, klerkas, du pasiuntiniai ir vairuotojas, taigi iš viso 8 asmenys136. Gen. H. Gougho

135 Kauno kronika // Lietuva, 1919, Nr. 190, p. 3. 136 Gen. H. Gougho karinės misijos struktūros schemą žr.: War Office, Memorandum on Lieutenant-General Sir Hubert Goug‘s Mission in the Baltic States, 20 August 1919, CAB 24/87. Interneto prieiga http://www.nationalarchives.gov.uk/documentsonline/de- tails-result.asp?querytype=1&resultcount=1&Edoc_Id=8050486 l. 91–92. Beje, majoras A. H. Keenanas irgi buvo įtrauktas į formuojamą H. Gougho misiją, paskirtas generalinio

78 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) misija dar turėjo struktūrinių padalinių – pagal planą numatytų skyrių Helsinkyje, Taline ir Rygoje. Skyrių vadovai atsiskaitydavo pagrindiniam misijos štabui Helsinkyje. Tačiau specialiu D. Britanijos karo ministerijos nurodymu, esant ypatingai situacijai, jie turėjo tiesiogiai informuoti Karo ministeriją ir tik po to pagrindinį misijos štabą Helsinkyje137. Planuotą gen. H. Gougho misijos darbą 1919 m. rugpjūtį komplikavo tam tikra jos „viršūnės“ krizė, neabejotinai atsiliepusi ir skyriaus Kaune veiklai, pirmiausia dėl pakitusių iš pradžių numatytų subordinacijos ry- šių. Matyt, gen. H. Goughas pernelyg pasidavė Karo ministerijos, kuri buvo už aktyvią intervenciją į Rusiją ir kuo greitesnį Petrogrado užėmi- mą, įtakai. Ministerija nebuvo linkusi analizuoti užsienio politikos plony- bių ir suteikė H. Goughui plačią veikimo laisvę. Prireikus skubios Estijos karinės paramos, gen. H. Goughas rugpjūčio 10 d. savo iniciatyva nurodė suformuoti vadinamąją Šiaurės vakarų Rusijos vyriausybę (vadovaujamą S. Liasonovo) Taline, kuri nedelsiant pripažintų Estijos nepriklausomy- bę, kas rugpjūčio 14 d. ir buvo padaryta138. Tačiau tai sukėlė visos Rusijos „baltųjų“ stovyklos pasipiktinimą. Pasipylė skundai Antantės atstovams. Gresiant skandalui D. Britanijos užsienio reikalų ministerija buvo priversta reaguoti ir imtis dėl H. Gougho atitinkamų priemonių. G. Curzo- nas ir A. Balfouras griežtai kritikavo nesuderintus generolo veiksmus139. Rugpjūčio 19–20 d. surengtose diskusijose D. Britanijos ministrų kabinetas taip pat kritikavo gen. H. Gougho veiksmus ir tučtuojau atšaukė jį į Londoną140. Vien Karo ministerija jį palaikė, tačiau ir ji galėjo tik pareikš-

štabo 2-ojo laipsnio karininku gen. H. Gougho štabe Helsinkyje. 137 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 157–158. 138 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 168. 139 Ten pat. 140 Ten pat. E. Gruzdienė, remdamasi D. Britanijos archyviniais dokumentais, teigia, jog 1919 m. birželio 23 d. gen. H. Goughas lankėsi ir Kaune (Gruzdienė E. Užsienio valsty- bių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 161), bet jokiuose lietuviškuose šaltiniuose apie tai neužsimenama. Tačiau žinoma apie asmeninį H. Gougho indėlį svarstant Lietuvos reikalus Paryžiuje. Pvz., 1919 m. liepos pradžioje jis kalbėjo Baltijos komisijos posėdyje: teigė, kad Lietuva turi pakankamai fi- nansinių išteklių savo valstybei ir kariuomenei išlaikyti (Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietu- vos istorija, p. 535). Tačiau net 1919 m. rugpjūtį atšaukto H. Gougho įtaka sprendžiant Lietuvos klausimą buvo juntama: rugsėjo viduryje Antantės Aukščiausiojoje Taryboje

79 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ti nepasitenkinimą dėl vyriausybės pozicijos. Vadovavimą misijai perė- mė Helsinkio misijos vadovas gen. Frederikas G. Marshas, bandęs tęsti H. Gougho įgyvendinamą politiką141. Jis rugpjūčio 26 d. Rygoje organizavo visų antisovietinių jėgų konferenciją. Joje dalyvavo Estijos, Latvijos, Lenkijos, ,,baltųjų“ rusų, taip pat Lietuvos atstovai142. Šioje konferencijoje buvo nutarta rugsėjo 15 d. pradėti koordinuotą bolševikų pajėgų puo- limą. Tačiau puolimas neįvyko, nes jau konferencijos eiga rodė, kad jos dalyvius daugiau veiksnių skyrė nei vienijo, pvz., plk. P. Bermontas vos nesusimušė su Lietuvos atstovu plk. Beniaševičiumi143. Tačiau reikšmin- giausias dalykas, dėl kurio karingumas išgaravo, buvo ne tarp antibol- ševikinių jėgų atsiradusi trintis, ne D. Britanijos užsienio reikalų ir karo ministerijų nesutarimai, o 1919 m. vasaros pabaigoje besikeičianti bri- tų valstybės politika sovietų atžvilgiu. Intervencija Rusijoje tapo sunkia našta biudžetui, todėl ne tik šios šalies socialistai, liberalai, bet ir dalis konservatorių ėmė daryti spaudimą vyriausybei, kad ši nutrauktų karinę paramą baltųjų armijoms, sudarytų taiką su bolševikų vyriausybe ir pa- bandytų išnaudoti ekonominius Rusijos rinkos privalumus144. Generolo F. G. Marsho ir visos misijos veikla natūraliai atsidūrė politinių pacifis- tinių tendencijų ir aktualijų šešėlyje. Apskritai D. Britanijos vyriausybę tuo metu rytiniame Pabaltijyje ėmė labiau dominti ne antibolševikinis, o rusų ir vokiečių suartėjimo aspektas. Kadangi iš esmės tai buvo ak- tualiausia Latvijos teritorijoje, padidėjo karinės misijos skyriaus Rygoje, vadovaujamo gen. A. Burto, reikšmė. Visų minėtų įvykių ir tendencijų fone karinės misijos skyriaus Kaune, vadovaujamo plk. H. Rowano-Ro- binsono, įkūrimas ir pirmieji žingsniai tarsi liko nepastebėti. Paryžiuje jis perskaitė pranešimą apie Baltijos šalių padėtį. Lietuvos delegacijos vicepir- mininkas Tomas Naruševičius tada susitiko su juo ir sužinojo, kad Antantė svarstė gali- mybę leisti J. Pilsudskiui okupuoti Lietuvą ir sulaikyti į regioną besiveržiančius bermontininkus (Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 58–59). 141 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 168. 142 Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S. 366; Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 60, 128. Apskritai ši konferencija yra plačiai žinoma tiek Lietuvos, tiek kitų šalių istoriografijoje. 143 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 20–21. 144 Naujas tendencijas D. Britanijos visuomenėje ir politikoje pastebėjo ir Lietuvos atstovas Londone V. Čepinskis ir tai išdėstė savo pranešime vyriausybei (V. Čepinskio 1919 08 14 pranešimas ministrų kabinetui. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 69).

80 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

Gen. H. Gougho misijos „viršūnių“ krizė tiesiogiai palietė ir plk. S. Tal- lentso vadovaujamą pasiuntinybę ir turėjo įtakos jos veiklai. Tuo metu, kai buvo formuojama minėtoji Šiaurės vakarų Rusijos vyriausybė, S. Tal- lentsas kaip tik buvo išvykęs iš Pabaltijo ir visus reikalus tvarkyti palikęs rezidavusiam Taline savo pavaduotojui plk. ltn. H. Pirie-Gordonui. Šis vietoje plk. S. Tallentso turėjo patarinėti gen. H. Gougho misijai politiniais klausimais, todėl kaip tik jam teko nemaža atsakomybės dalis dėl Šiaurės vakarų Rusijos vyriausybės sudarymo inicijavimo (nors, atrodo, pagrindinis iniciatorius visgi buvo pats gen. H. Goughas). Todėl, kilus minėtam diplomatiniam sambrūzdžiui, į D. Britaniją, be gen. H. Gougho, buvo atšauktas ir plk. ltn. H. Pirie-Gordonas145. Plk. S. Tallentsui teko aiš- kintis dėl savo pavaduotojo veiksmų, restruktūrizuoti misijos darbą ir tai, be abejo, viena iš priežasčių, kodėl neįvyko jo rugpjūčio 20 d. planuotas vizitas į Lietuvą. Be to, tomis dienomis kaip tik išryškėjo ir plk. S. Tal- lentso misijos vidaus nesutarimai – tarp jo ir patarėjo finansiniams ir ekonominiams reikalams W. Macduffo, dėl to pastarasis buvo atleistas iš pareigų ir išsiųstas atgal į D. Britaniją146. Atsiradus tokių nesklandumų, Londone natūraliai kilo abejonių dėl plk. S. Tallentso misijos personalo tinkamumo ir patikimumo. Įtarinėjama D. Britanijos užsienio reikalų ministerija išsigynė pareiškusi, kad „neturėjo progos įtakoti plk. S. Tal- lentso misijos narių pasirinkimo, kadangi jis pats ėmėsi komplektuoti savo misiją“147. Plk. S. Tallentsas ėmėsi vadovauti misijai, bet nedirbo Užsienio reikalų ministerijoje (Foreign Office), tik 1919 m. liepos 30 d. buvo patvirtinta, kad misija pavaldi šiai ministerijai148. Sudarant misiją Karo ministerija (War Office) taip pat neprisiėmė finansinės atsakomybės teigdama, jog „misija tiesiogiai nevykdys karinės paskirties uždavinių ir visa atsakomybė už šios misijos veiklą atiteko D. Britanijos užsienio rei- kalų ministerijai“149. Nesant nesklandumų, šie tam tikra britiška specifika pasižymintys organizaciniai dalykai būtų likę nepastebėti, tačiau šįkart

145 Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 168. 146 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 57. 147 Ten pat, p. 55. 148 Ten pat, p. 54. 149 Ten pat, p. 55.

81 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. jie iškilo gana aštriai. Be to, D. Britanijos užsienio reikalų ministerijoje atsirado gen. H. Gougho misijos narių skundų dėl plk. S. Tallentso vado- vavimo stiliaus, tačiau šiuo požiūriu ministerija palaikė plk. S. Tallentsą. Taigi pastarajam 1919 m. rugpjūčio gale rūpesčių tikrai netrūko. Tuo metu Lietuvos vyriausybė stengėsi toliau plėtoti rugpjūčio 15 d. ministrų kabineto posėdyje aprobuotą politiką D. Britanijos atžvilgiu. Rugpjūčio 24 d. posėdyje vėl buvo tęsiamas koncesinių pasiūlymų britams aptarimas. Ministras J. Šimkus pasitarimo dalyvius informavo, kad reikalui aptarti plk. S. Tallentsas „dabar“ atvyksta į Lietuvą150. Kaip žinome, tomis dienomis į Kauną atvyko ne pats misijos vadovas, o plk. R. B. War- do vadovaujama misijos grupė, tačiau iš J. Šimkaus kalbos galima spręsti, kad lietuviai plk. S. Tallentsą tebelaikė svarbiausiu derybų partneriu. Dar 1919 m. sausį Lietuvos vyriausybei svarstant valstybingumo perspektyvas, kaip jau minėta, figūravo ir lokalios Baltijos šalių sąjungos, gal- būt globojamos D. Britanijos, vizija. Ši idėja nebuvo pamiršta ir vėliau, o kai rugpjūčio 15 d. Jonas Šliūpas, bene žinomiausias lietuvių ir latvių politinio suartėjimo šalininkas, buvo paskirtas atstovu Rygoje, ji tarsi gavo naują impulsą151. Dar svarbesnis impulsas rytinės Baltijos šalių pakrantės šalių vienybei atkurti tuo metu buvo regioninės politikos aktualijos: so- vietinei Rusijai tapo paranku su šiomis šalimis sudaryti taiką, ir ji ėmė teikti tokius pasiūlymus152. Estijai pirmajai gavus tokį pasiūlymą, Lietu- va rugsėjo 10 d. Rygoje inicijavo neoficialų trijų šalių atstovų pasitarimą dėl bendro Baltijos fronto sudarymo santykiams su bolševikų valstybe nustatyti153. Rusija, be kita ko, tuoj pat įžvelgė D. Britanijos kėslus taikos sudarymo klausimu užbėgti už akių. Rygos konferencija svarstė valstybių susivienijimo galimybę, tačiau nutarė geriau periodiškai šaukti delega- cijų pasitarimus, nei bandyti sudaryti vieną politinę instituciją. Rusija šiame kontekste vienareikšmiškai įžvelgė D. Britanijos interesus, kad Baltijos valstybių sąjunga būtų sukurta154. Tuo metu, daugiausia lietuvių iniciatyva, rugsėjo 14 d. Taline buvo surengtas antrasis pasitarimas, jame

150 1919 08 24 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 92–92 a. p. 151 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, Vilnius, 1992, p. 105 . 152 Plačiau žr.: Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 14–26. 153 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, p. 115–116. 154 Ten pat.

82 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) dalyvavo ir Suomija155. Estams pasiūlius, į šį pasitarimą buvo pakviesti ir D. Britanijos stebėtojai, pirmiausia plk. S. Tallentsas. Kaip teigiama, konferencijos delegatai beveik nuolat konsultuodavosi su Antantės atsto- vais156. Buvo nutarta sudaryti bendrą šalių bloką deryboms su bolševikais vesti. Lietuvai pasitarimuose atstovavo J. Šimkus ir premjeras M. Sleževi- čius. Netrukus jie pakvietė plk. S. Tallentsą į Lietuvą. Rugsėjo 17 d. Lie- tuvos vyriausybės posėdyje Petras Leonas informavo, kad plk. Tallentsas „rytoj išvažiuoja iš Rygos į Kauną ir prašo parūpinti jam butą“157. Tai buvo pirmasis, tiesa, labiau pažintinis, plk. S. Tallentso vizitas Lie- tuvoje. Jo metu pulkininkas lankėsi ir Lietuvos prezidento A. Smetonos namuose158. Viena iš šio laikotarpio plk. S. Tallentso pokalbių su Lietuvos atstovais temų buvo ir Lietuvos ministrų kabineto krizė. Mat ši M. Sleževičiaus vyriausybė buvo koalicinė, premjero bendražygiai radikalai joje turėjo tik nežymią persvarą, o kitus postus buvo užėmę aiškūs dešinieji, kurie darė įtaką Prezidento institucijai, Valstybės Tarybai ir kariuomenei159. Kai 1919 m. vasaros pabaigoje dėl finansinės krizės prireikė mažinti minis- terijų skaičių, trintis tarp radikalų ir konservatorių labai padidėjo. Mat, sumažėjus ministerijų, būtų tekę trauktis ir atitinkamiems ministrams. Tačiau nei radikalai, nei konservatoriai nenorėjo silpninti pozicijų160. Šios politinės kovos kontekste rugpjūčio pabaigoje iš Paryžiaus į Kauną grį- žo ir prof. A. Voldemaras, Taikos konferencijos delegacijos pirmininkas, vienas iš dešiniųjų lyderių, ir tai akivaizdžiai turėjo įtakos vyriausybės užsienio politikai, taip pat ir pasitarimams su britais: pvz., rugpjūčio pa- skutinėmis dienomis prireikus į Rygą derėtis su britais dėl ekonomikos

155 Ten pat, p. 116; Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 38–39. 156 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, p. 116. A. Gaigalaitė mini, jog jau Rygos konferencijos metu rugsėjo 10 d. S. Tallentsas ten surengė susitikimą, į kurį buvo pakviesti ir atvyko visų trijų šalių generalinių štabų viršininkai ir karo vadai. Svarbiausias svarstomas klausimas – Pabaltijo valstybių sąjungos sudarymas, karinis, politinis ir eko- nominis bendradarbiavimas (Gaigalaitė A., Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 129). 157 1919 09 17 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 119. 158 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 60. 159 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 27. 160 Ten pat, p. 28.

83 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. reikalų vėl pasiųsti J. Šimkų, A. Voldemaro iniciatyva kartu su juo buvo pasiųstas iš Paryžiaus grįžęs A. Voldemaro bendražygis Martynas Yčas161. Vos tik atvykusi į Kauną plk. R. B. Wardo misija taip pat buvo supažin- dinta su vidaus politikos batalijomis, matyt, kartu stengiantis formuoti ir atitinkamas jos nuostatas. Jau rugsėjo pradžioje plk. R. B. Wardas pasiūlė vyriausybei „rekonstruoti iš vidaus kabinetą ir sumažinti ministrų skai- čių ligi 6, kadangi egzistuojantis kabinetas yra per didelis tokiai šaliai, sunkiai valdomas ir griozdiškas“162. Tačiau svarbiausia šio laikotarpio politikos aktualija vis dėlto buvo taikos su bolševikais klausimas, nors juo taip pat siekta pasinaudoti vidaus politinėje kovoje. Lietuvos padėtis 1919 m. vasaros pabaigoje buvo tokia, kad būtinai reikėjo keisti politiką. Nors bolševikų kariuomenė jau buvo išvyta iš etnografinės teritorijos, Antantės nurodymu pagrindinės Lietu- vos karinės pajėgos ir toliau prieš ją buvo telkiamos, o tuo metu augantis lenkų ir kolčiakininkų agresyvumas kėlė kur kas didesnį pavojų. Atrodė, kad toliau vykdant Antantės nurodymus netrukus bus prieita aklavietė163: Paryžiaus taikos konferencija jau ėjo į pabaigą, o Lietuva žadėto Antan- tės palaikymo nesulaukė. Tenykščiai sprendimai rodo, jog po kai kurių dvejonių Antantė pasirinko vieningos Rusijos atkūrimo idėją, o naujai besikuriančioms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai, buvo primestas Rusijos skaldytojų vaidmuo. Oficialus kelias į valstybingumą buvo atkirstas, ta- čiau galbūt buvo galima pasinaudoti kokiais nors aplinkkeliais. Lietuvos vidaus politikoje visų pirma tai reiškė konservatorių, kurie besąlygiškai orientavosi į Antantę, politinės linijos susilpnėjimą. Dėl susiklosčiusios situacijos reikėjo imtis savarankiškesnės aktyvios politikos, ir tam geriau tiko radikalai, apeliuojantys į plačiųjų Lietuvos gyventojų sluoksnių pritarimą ir paramą. Sovietų Rusijos pasiūlymai atvėrė ne tik konkretų paliaubų (eventualios taikos) kelią. Alternatyvi galimybė reiškė santykių su Antante aktyvinimą, taikos derybų klausimą panaudojant kaip tam tikro spaudimo jai priemonę: tikėtasi, jog plyšio antisovietiniame fronte atsiradimo grėsmė privers Antantę skirti Baltijos valstybėms daugiau

161 1919 08 28 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 97 a. p. 162 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 75–76. 163 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 30.

84 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) palankaus dėmesio, suteikti joms didesnę politinę, ekonominę ir karinę pagalbą164. Minėtų Rygos ir Talino konferencijų organizavimas ir reiškė politikos aktyvinimą. Konservatoriai būgštavo, jog pradėjus taikos derybas su bolševikais Antantė galėtų leisti lenkams užimti visą Lietuvą165. Tačiau rugsėjo 18–19 d. kabineto posėdžiuose M. Sleževičiaus radikalai sugebėjo įveikti konservatorių, pirmiausia A. Voldemaro, pasipriešinimą ir legalizuoti derybų su sovietais klausimą166. Tai, jog radikalai ryžtingai gynė savo poziciją ir laimėjo tuo metu, kai Kaune viešėjo plk. S. Tallent- sas, rodo, jog pastarasis ir jo vadovaujama misija bent jau nesipriešino M. Sleževičiaus pasirinktam kursui. M. Sleževičius aiškiai stojo už taikos su bolševikais sudarymą argu- mentuodamas tuo, jog daugiau kariaudami „valysime kelią Judeničiui, Kolčiakui ir Denikinui – didžiausiems mūsų priešams, kurie pirmiausia pasistengtų panaikinti mūsų nepriklausomybę“167. Tačiau premjero ben- draminčiai tiek karo, tiek taikos su bolševikais klausimą manė glaudžiai susieti su britų laikysena: dar rugpjūčio 17 d. buvo priimtas atsargus nutarimas, kuriame pabrėžiama, jog „mūsų užsienio politika turi krypti tų Anglijos srovių pusėn, kurios siekia taikos su bolševikais. Bet toji orientacija turi būti labai atsargiai vedama, kad nepakenktų, jeigu laimės militaristai“168. Rugsėjo viduryje premjeras, atrodo, jau buvo įsitikinęs, kad taikingos britų tendencijos įsivyraus. Jis samprotavo, jog „jeigu pa- imtų viršų Askvito grupė, anglai pradėtų derybas su bolševikais, ir jeigu mes būtume susitarę su bolševikais, anglai atsistotų prieš įvykusį faktą ir priversti būtų pripažinti mūsų nepriklausomybę“169. Tuo metu atrodė, kad M. Sleževičiaus šalininkai pasiekė aiškią pergalę pagrindiniuose politinių batalijų frontuose: jų užsienio politikos aktyvioji linija buvo įtvirtinta, o rugsėjo 25 d. iš vyriausybės pasitraukė ministrai tautininkai – atsirado galimybė reorganizuoti vyriausybę pasitenkinant mažesniu ministrų

164 Ten pat, p. 35. 165 1919 09 19 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 126– 127. 166 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p.39–40. 167 1919 09 19 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 126. 168 1919 08 17 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. Ten pat, l. 79. 169 1919 09 19 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. Ten pat, l. 126–127.

85 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. skaičiumi, t. y. nebepriimant konservatorių170. Tačiau rugsėjo 26 d. pas M. Sleževičių atvyko plk. R. B. Wardas ir ėmė priekaištauti ne tik dėl tautininkų atsistatydinimo, bet ir dėl eventualios taikos su sovietais. Galų gale jis pagrasino, kad jeigu taikos nebus atsisakyta, D. Britanija neberems Lietuvos vyriausybės, konkrečiai – nebeduos tuo metu labai reikalingų kreditų“171. Britų atstovo pareiškimas rodė, jog susvyravo esminė M. Sleževičiaus šalininkų atrama ir jie jau buvo linkę atsisakyti savo pozicijos – taikos derybų su Rusija. Tuo metu Tartu mieste buvo surengta nauja Baltijos valstybių konferencija – anksčiau numatytas Talino konferencijos tęsinys. Į ją Lietuvos atstovai vyko be entuziazmo – D. Britanijos poziciją, niekais pavertu- sią anksčiau puoselėtas viltis172, išsakė plk. R. B. Wardas. Tačiau lietu- vių atstovai Rygoje iš J. Šliūpo sužinojo, kad britai vis dėlto nesiprieši- na Baltijos valstybių taikos deryboms su Rusija. J. Šliūpas tvirtino gavęs atitinkamą plk. S. Tallentso raštą ir pasiuntęs jį į Kauną. Lietuviai asme- niškai kreipėsi į plk. S. Tallentsą, ir šis patvirtino, kad Baltijos valstybių atstovams įteikė slaptą raštą, pridurdamas, jog tik jame išdėstyta oficiali D. Britanijos pozicija, nors egzistuojanti ir neoficiali, priešinga, nuomo- nė173. Plk. S. Tallentso rašte buvo rašoma, jog D. Britanijos vyriausybė mananti, kad ji neturi teisės daryti spaudimo Baltijos valstybėms dėl jų iniciatyvos, jos pačios privalo spręsti, „koks veikimas geriausiai tarnaus jų tautiškam būviui apsaugoti“, ar sudaryti su Sovietų Rusijos vyriausybe sutartis174. Tai sužinoję Lietuvos delegatai Tartu konferencijoje vėl buvo pasirengę pradėti minėtas taikos derybas175, tačiau grįžę į Kauną sužino- jo, kad M. Sleževičiaus kabinetas atsistatydino. Minėta plk. R. B. Wardo pozicija nedviprasmiškai lėmė tokią baigtį. Įdomiausia, jog kaip tik tuo metu D. Britanija pripažino Lietuvą de facto. Naujųjų Baltijos valstybių pripažinimas apskritai tuo metu Antantės

170 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 43–44. 171 1919 09 26 Lietuvos vyriausybės posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 136. 172 Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 44–45. 173 Lietuvos delegacijos Tartu konferencijoje (1919 09 29–10 05) ataskaita vyriausybei. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 55, l. 117. 174 D. Britanijos notos Baltijos valstybėms vertimas į lietuvių k. Ten pat, l. 132. 175 Lietuvos delegacijos Tartu konferencijoje (1919 09 29–10 05) ataskaita vyriausybei. Ten pat, l. 120.

86 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis)

šalims buvo gana komplikuotas dalykas. Estiją ir Latviją D. Britanija pri- pažino de facto jau 1918 m. pabaigoje. Lietuva tokio pripažinimo nesu- laukė greičiausiai dėl Vakaruose sunkiai perprantamų Lietuvos ir Len- kijos santykių ir jų perspektyvų. Bet 1919 m. įvykių raida liudija, jog ir pripažinimas estams ir latviams buvo menka paguoda. Tai aiškiai rodo Baltijos šalių problematikos svarstymas Paryžiaus taikos konferencijoje. Vakarų šalys rytinę Baltijos pakrantę tebelaikė integralia Rusijos dalimi ir užmegzdamos santykius akivaizdžiai prioritetą teikė „baltųjų“ rusų politikos atstovams. Į judėjimus dėl nepriklausomybės dėmesio buvo krei- piama tik tiek, kiek jie galėjo pasitarnauti kovoje su bolševizmu. Pvz., liepos 28 d. Latvijos diplomatas Paryžiuje Janis Seskis savo draugų britų ir amerikiečių buvo informuotas, jog Baltijos šalys negali tikėtis nepri- klausomybės pripažinimo176. Estijos delegatas Jaanas Poska dėl to taip pat prarado visas viltis ir kaip tam tikrą išeitį pasiūlė, sudarius bendrą Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos diplomatinį frontą, pasirašyti taiką su Sovietų Rusija177. Rugpjūtį estams jau atvirai šnekant apie taikos su bolševikais galimybę, jei Antantė neatsižvelgs į jų lūkesčius, rugpjūčio 20 d. Antantės Aukščiausioji taryba vis tiek pareiškė, kad pabaltijiečių pretenzijos nesuderinamos su paramos Kolčakui ir Denikinui politi- ka178. Kaip paprastai, pabaltijiečių reikalų svarstymą Antantės institucijose inicijuodavo britai, tikėdamiesi kaip nors rasti suinteresuotas puses tenkinantį sprendimą. Liepą G. Curzonas vis dar vylėsi, kad „pakraščių“ vyriausybės ir Rusų politinės tarybos atstovai Paryžiuje susitars dėl fede- racijos, tačiau kiti D. Britanijos užsienio reikalų specialistai, pvz., A. Bal- fouras, suprato, jog tarp siekių žiojėjanti praraja yra per plati179. Rugpjūtį ir G. Curzonas jau pritarė Lietuvos pripažinimui de facto, kad būtų „sure- guliuota Lietuvos padėtis Baltijos valstybių tarpe“180. Tam, be abejo, dide- lę įtaką turėjo tai, kad britų misijų nariai ėmė tiesiogiai reziduoti Lietuvos teritorijoje ir apie padėtį vietoje siųsti išsamius pranešimus, kurie aiškiai 176 Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S. 363. 177 Ten pat. Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje, daugiausia A. Voldemaro „dėka“, laikėsi šiek tiek nuošaliai nuo kitų pabaltijiečių ir kurį laiką netgi buvo labiau linkusi bendradarbiauti su „baltųjų“ rusų atstovais. 178 Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S. 365. 179 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, p. 107–108. 180 Ten pat, p. 108; Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 177.

87 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. rodė nepriklausomybės idėjos gyvybingumą ir atsparumą pašalinių jėgų spaudimui. Rugpjūčio viduryje lietuvių šaltiniai iš Londono pranešė, kad Lietuvos atstovui V. Čepinskiui jau pažadėtas D. Britanijos pripažini- mas181. Britų diplomatijos tendencijos, bent jau savo raiška, šiuo klausimu ir liko nevienareikšmės, ką, kaip jau minėta, lietuviams tiesiai pasakė ir S. Tallentsas. Dar rugsėjo 16 d. G. Curzonas D. Britanijos misijoms nuro- dė perspėti Pabaltijo šalių vyriausybes, kad nesiderėtų su Sovietų Rusija dėl taikos. Tai tiesiogiai buvo siejama ir su nepriklausomybės pripažini- mu182. Tačiau jau rugsėjo 23 d. G. Curzonas pranešė plk. S. Tallentsui, kad D. Britanijos vyriausybė pripažins Lietuvą de facto tokiomis pat sąlygo- mis kaip Estiją ir Latviją, ir paprašė šią žinią perduoti į Kauną183. Rugsėjo 25 d. G. Curzonas atsiuntė telegramą-aplinkraštį, kuriame oficialiai aiš- kinama D. Britanijos politika Baltijos kraštų atžvilgiu: pirmiausia tai, kad pripažinimas de facto garantuojamas visoms trims šalims184, tačiau kartu ir tai, kad D. Britanija negali toliau remti Baltijos valstybių ekonomiškai, daugiau suteikti paskolų ir kreditų, todėl neturi teisės ir reikalauti, kad šios valstybės imtųsi kokių nors ypatingų veiksmų. Kitaip tariant, britai vengė konkrečios atsakomybės185. Kai rugsėjo 20 d. Karo ministerijos vadovas W. Churchillis pasiūlė premjerui D. Lloydui George’ui pripažinti Baltijos šalių nepriklausomybę, gavo neigiamą atsakymą186. Tokio elgesio galėjo būti ne vienas paaiškinimas. Pirmiausia tai, kad W. Churchillis jautė palankumą šioms šalims ir jas vertino pirmiausia dėl jų aktyvumo kovoje su bolševizmu, o premjeras jau buvo linkęs pereiti prie taikių san- tykių. Taip pat po minėto atvejo, kai kilo diplomatinis nepasitenkinimas

181 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, p. 108. 182 Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S. 366. 183 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, p. 123. 184 Ten pat, p. 124. O. Henri pateikia informaciją, paremtą britų šaltiniais, kad 1919 m. rugsėjo 20 d. D. Britanijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas Wellesley informavo V. Čepinskį, jog britai pripažino Lietuvą de facto (Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 177). Tad pripažinimo dienos data skiriasi. Tai savo darbe pažymėjo ir istorikė E. Gruzdienė (Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Res- publikoje 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 64–65). 185 Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, p. 123–124. 186 Anderson E. Die Baltische Frage und die internationale Politik, S. 366–367. Konteks- tas rodytų, jog kalba sukosi apie formalų teisinį pripažinimą.

88 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) gen. H. Gougho veiksmais dėl Šiaurės vakarų Rusijos vyriausybės, britai pasistengė vengti kokių nors vienašalių užsienio politikos akcijų, kai kada iniciatyvą užleisdavo prancūzams, kartu slapčia vildamiesi, jog pas- tariesiems ne ką geriau seksis lyderiauti187. O Lietuvos pripažinimas de facto tuo metu buvo labai vykęs žingsnis. Tai krašte sukėlė ne tik optimizmo, bet ir probritiškų nuotaikų bangą. Ži- nia apie pripažinimą Kaune ėmė sklisti rugsėjo 26 d.188 Tos pačios dienos popietę vos ne stichiškai mieste buvo organizuotas džiaugsmo išraiškos mitingas, į kurį, pasak spaudos, suplūdo minios žmonių. Pasidžiaugę, pasiklausę oratorių kalbų prie rotušės ir prezidentūros, mitingo dalyviai nužygiavo prie plk. R. B. Wardo, o po to ir prie plk. H. Rowano-Robin- sono misijų būstinių189. Pasitikti jų išėjo ne tik misijų vadovai, bet ir visas personalas, ir tai buvo pirmasis britų atstovų susitikimas su Lietuvos visuomene. Orkestras grojo abiejų valstybių himnus, minia džiūgavo ir kėlė ovacijas, o plk. R. B. Wardas ir plk. H. Rowanas-Robinsonas pasa- kė neilgas viešas kalbas. Retrospektyviai žvelgiant tai buvo neabejotinai ryškiausias D. Britanijos pasiuntinių veiklos Lietuvoje 1919 m. epizodas, be to, aiškiai pozityvus, nes britai galėjo pasimėgauti populiarumu, atsi- dūrę dėmesio centre. Wardo ir Robinsono kalbas mitinguotojams taip pat galime vertinti ir kaip pirmą viešą, tiesioginį misijų tikslų ir uždavinių pristatymą Lietuvos visuomenei, šių dienų terminais kalbant – kaip tam tikrą viešųjų ryšių akciją. Tai ypač būdinga plk. R. B. Wardo kalbai, nes jis miniai papunkčiui išdėstė tolesnę savo misijos veiklos programą: 1) pa- dėti išspręsti Lietuvos finansinius reikalus; 2) rūpintis prekybos ir pra- monės kilimu; 3) stengtis tinkamai išspręsti Lietuvos sienų problemas190.

187 Britų ir prancūzų konkurencinių santykių ypatumai labiau išryškėjo sudarant gen. H. A. Niesselio komisiją vokiečių pajėgų iškraustymui iš Baltijos kraštų prižiūrėti 1919 m. spalį (žr.: Hovi O. The Baltic Area in British Policy, p. 190–193). 188 Rugsėjo 25 d. plk. R. B. Wardas informavo Lietuvos prezidentą apie tai, kad „Jo Di- denybės Britanijos Karaliaus valdžia yra pranešusi Lietuvos atstovams savo sutikimą pri- pažinti laikinąją Lietuvos valdžią de facto <...> ir man yra įsakyta tatai pranešti Tamstai“. Turima pranešti informacija Wardo buvo gauta per Rygą iš Užsienio reikalų ministerijos (Anglai pripažįsta Lietuvos nepriklausomybę // Lietuva, 1919, Nr. 213, p. 1). 189 Demonstracija Kaune rugsėjo 26 d. // Lietuva, 1919 , Nr. 214, p. 1–2. 190 Kalba pulkininko Wardo // Lietuva, 1919, Nr. 216, p. 1. Oficiozas „Lietuva“ išspausdino tiek plk. R. B. Wardo, tiek plk. H. Rowano-Robinsono kalbas, pasakytas manifestuotojams.

89 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Pirmi du punktai atrodo nevienareikšmiški ir intriguojantys jau anksčiau minėtame kontekste: kaip tik tą pačią rugsėjo 26 d. plk. R. B. Wardas lankėsi pas M. Sleževičių ir grasino nebeteikti kreditų, pagaliau rugsė- jo 25 d. G. Curzono aplinkraštyje aiškiai užsimenama, kad D. Britanija nepajėgi ekonomiškai ir finansiškai remti Baltijos valstybių. Savo kalboje plk. R. B. Wardas taip pat minėjo „sunkius politinius laikus“ Lietuvos valdžiai, kol nesušauktas Steigiamasis Seimas, ir tai galbūt buvo užuomina apie M. Šleževičiaus vyriausybės krizę, prie kurios pats plk. R. B. Wardas prisidėjo191. Plk. H. Rowanas-Robinsonas savo kalboje pabrėžė kovos su gresiančiu bolševizmu, taip pat Lietuvos, Latvijos ir Estijos vienybės šioje kovoje reikšmę192. Pažymėtina, jog, nors minia ir kėlė ovacijas, jos ir britų atstovų prioritetai nesutapo: žmonės skandavo ne antibolševikinius, o an- tilenkiškus ir prieš bermontininkus nukreiptus šūkius. Plk. H. Rowanui- Robinsonui kalbant teko akivaizdžiai improvizuoti – miniai ėmus šaukti: „Ginklų mums, ginklų!“, kalbėtojas pažadėjo pasistengti jų gauti iš savo valdžios, tačiau čia pat priminė, jog „jau keletą metų pasaulis plūsta krau- juose“, o reikia, „kad įvyktų taika ir ramybė“, ir prašė lietuvių pažadėti ginklų nenaudoti grobiamajam karui193. Į tai jis išgirdo: „Vilnių! Įsakykite,

191 Č. Laurinavičius pateikia intriguojantį faktą: kai atsistatydino premjeras M. Sleževi- čius, tai išgirdęs Wardas net „pašokęs iš džiaugsmo“ (Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 46). Tokia plk. R. B.Wardo pozicija, jo nepasitenkinimas dėl dešiniųjų pasitraukimo iš vyriausybės atrodo gana netikėta, turint omenyje minėtus 1919 m. pavasarį užsimezgusius M. Sleževičiaus ir jo bendražygių (pirmiausia J. Šimkaus) gana artimus santykius su tiesioginiu Wardo viršininku S. Tallentsu. Galbūt tai būtų galima aiškinti kataliko R. B. Wardo didesne simpatija lietuvių dešiniųjų stovyklai. Tačiau, kaip aiškina Č. Laurinavičius, 1919 m. rudenį tai atspindėjo ir D. Britanijos atstovų bai- mę dėl, jų nuomone, per didelio M. Sleževičiaus šalininkų radikalumo ir orientavimosi į „plačiuosius visuomenės sluoksnius“ (Laurinavičius Č. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartis, p. 46–47). Vėliau, kaip minėta, plk. R. B. Wardas glaudžiai susigyveno su Lietu- vos politiniais sluoksniais, tapo populiarus ir jokių aštrių iniciatyvų nekėlė. 192 Pulkininko Robinsono kalba // Lietuva, 1919, Nr. 216, p. 1. Robinsono kalba rodo, kad jis vadovaujasi pagrindiniais gen. H. Gougho misijos orientyrais, kurių esmė buvo kova su bolševizmu ir visų antibolševikinių jėgų telkimas. Gen. H. Goughas dar Paryžiuje buvo sakęs T. Naruševičiui, jog rekomendavo Antantės Aukščiausiajai tarybai sudaryti Baltijos valstybių konfederaciją (Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais, p. 59). 193 Pulkininko Robinsono kalba // Lietuva, 1919, Nr. 216, p. 1. Jo pažadai dėl ginklų tuo metu turėjo realų pagrindą: rugsėjo 23 d. Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žu- kauskas pranešė krašto apsaugos ministrui, kad „anglai siūlo 10 000 rusiškų šautuvų ir

90 Didžiosios Britanijos karinis diplomatinis atstovavimas Lietuvoje iki valstybingumo pripažinimo de facto (1918 m. gruodis–1919 m. rugsėjis) kad lenkai mums grąžintų Vilnių!“ Todėl taip pat buvo priverstas pažadėti prisidėti prie palankaus Lietuvai sienų nustatymo klausimo sprendimo194. Apskritai britai 1919 m. rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje galėjo būti patenkinti naujausiais savo politikos Baltijos šalyse rezultatais. Spa- lio 2 d. Tartu vykusioje Baltijos šalių konferencijoje, S. Tallentso nuomone, D. Britanijos deklaruotas politinis Baltijos šalių pripažinimas de facto buvo labai veiksmingas keičiant anksčiau susidariusį įspūdį, kad britų vyriausybė, neteikdama pakankamai karinės ir finansinės paramos, tikė- josi, jog Baltijos valstybės tęs karą su bolševikais195. Tuo metu Lietuvoje džiaugsmo manifestacijos, susijusios su D. Britanijos paskelbtu pripaži- nimu, tęsėsi provincijoje: jos vyko Kelmėje, Šakiuose, Telšiuose, Virbalyje ir kitur196. Pripažinimas de facto neabejotinai žymėjo perėjimą į kitą Lie- tuvos ir D. Britanijos santykių etapą, kartu ir į kitą karinio diplomatinio britų atstovavimo Lietuvoje fazę. Negreitai išsisklaidė šio įvykio sukelta euforija. Iš pirmo žvilgsnio abipusis palankumas ir simpatijos nekėlė abe- jonių, tačiau skirtingas akcentų dėliojimas manifestacijos Kaune metu, o svarbiausiai – tai, kad Lietuva vis dar nebuvo pripažinta de jure, rodė, jog D. Britanijos pasiuntinių Kaune dar laukia nelengvas ir atsakingas darbas bendradarbiaujant su jauna demokratiniais pagrindais kuriama valstybe ir užmezgant su ja diplomatinėje praktikoje įprastus dvišalius santykius.

Įteikta 2011 m. spalio 11 d.

10 000 000 šovinių, kuriuos reikia atsiimti iš Kraicburgo“ (Latvijoje). S. Žukauskas rekomendavo priimti pasiūlymą ir dėl jo skubiai pasitarti su plk. Robinsonu (1919 09 23 ka- riuomenės vado S. Žukausko pranešimas krašto apsaugos ministrui. LCVA, f. 384, ap. 3, b. 354, l. 64 a. p.). 194 Pulkininko Robinsono kalba // Lietuva, 1919, Nr. 216, p. 1. 195 Gruzdienė E. Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respubliko- je 1919–1920 m., daktaro disertacija, p. 65; Senn A. E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918–1920, p. 124. 196 Tai rodė lietuvių spaudos pranešimai, pvz.: Kelmietis, Spalio 5 d. Kelmėj įvyko ma- nifestacija // Lietuvos ūkininkas, 1919, Nr. 34, p. 6; Žinios iš Lietuvos // Lietuva, 1919, Nr. 246, p. 3; Šiandien čia suruošta demonstracija // Lietuvos ūkininkas, 1919, Nr. 33, p. 3; Žinios iš Lietuvos // Lietuva, 1919, Nr. 230, p. 2.

91 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. TREČIASIS PĖSTININKŲ DIDŽIOJO LIETUVOS KUNIGAIKŠČIO VYTAUTO PULKAS PIRMUOJU VEIKLOS LAIKOTARPIU (1919–1926 M.)

Dr. Gintautas Surgailis Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Įvadas Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas, kaip ir dauguma tarpukario Lietuvos kariuomenės pulkų, kūrėsi pačio- mis pirmosiomis nepriklausomybės dienomis, pačiu sunkiausiu metu, kai iš visų pusių į šalį veržėsi priešai. Čia dar „šeimininkavo“ vokiečiai ir būrėsi įvairių idėjų vienijamos grupuotės, kurios, kol nebuvo tinkamai organizuotų ginkluotųjų pajėgų, tuo metu Lietuvai buvo ne mažiau pa- vojingos kaip išorės priešai. Tačiau Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko ir kitų tarpukario Lietuvos pėstininkų pulkų įkūrimo ir veiklos aplinkybės šiek tiek skiriasi, todėl šio dalinio istoriją galima padalyti į laikotarpius: nuo 1919 m. gegužės 4 d. iki 1926 m. spalio 1 d., kai pulkas buvo likviduotas, ir nuo pulko atkūrimo 1935 m. rugpjū- čio 1 d. iki jo išformavimo, ką padarė sovietiniai okupantai, 1940 m. spalio 26 d. Šiame straipsnyje pabandysime panagrinėti pirmąjį laikotarpį. Galbūt dėl to, kad pulko istorija buvo nutrūkusi, jo veiklai skirta labai mažai publikacijų. Lietuvos istorikų darbuose pasitaiko tik tam tikrų jo istorijos fragmentų. Trumpa pulko veiklos 1918–1920 m. studija pateikta doc. dr. Vytauto Lesčiaus knygoje „Lietuvos kariuomenė 1918–1920“1. 20 puslapių tarnybos Trečiajame pėstininkų pulke atsiminimų skiria Juozas Listopadskis2. Glaustai pulko istoriją pateikia Vytenis Statkus3. Vienas ki-

1 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920. Vilnius: Leidybos centras, 1998. 2 Listopadskis J. Laisvės ir vergijos metai. V.: Mintis, 1993. 3 Statkus V. Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918–1940 m., Chicago, 1986.

92 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) tas pulko veiklos fragmentas pasitaiko ir kituose veikaluose, todėl svarbiausias ir pagrindinis šaltinis nagrinėjant šio dalinio istoriją yra Lietuvos centrinis valstybės archyvas ir jo 516 fonde sukaupti Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko dokumentai. Autoriaus tikslas – kiek leidžia straipsnio apimtis, nušviesti pulko is- toriją nuo jo įkūrimo iki pirmojo pulko likvidavimo 1926 metais.

Pulko įkūrimas Trečiasis pėstininkų Didžio- jo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pradėtas kurti gana giliame kovų su bolševikais užnugaryje – Raseiniuose. Jį 1919 m. gegužės 4 d. buvo pavesta pradėti formuoti pulko vadu paskirtam karininkui Pra- nui Liatukui4. Pulkas buvo kuriamas labai sunkiomis sąlygomis, nes kaip tik tuo metu prasidėjo Lietuvos ka- riuomenės plataus masto kovos su į šalies teritoriją įsibrovusiais raudo- narmiečiais operacijos. Pirmieji šio dalinio kūrimo darbai vyko Kaune. Čia 1919 m. gegu- P. Liatukas žės 13 d. karininkas Pranas Liatukas gavo raštišką vyr. kariuomenės vado gen. Silvestro Žukausko įsakymą, kad jis yra skiriamas Trečiojo pėstininkų pulko vadu ir kad pulkas turi būti formuojamas Raseiniuose. Vos tik gavęs įsakymą pradėti formuoti pulką, karininkas P. Liatukas kreipėsi į krašto apsaugos ministrą Antaną Merkį ir vyr. kariuomenės vadą gen. S. Žukauską, prašydamas iš Antrojo pėstininkų pulko perkelti į kuriamą dalinį keletą ka- rininkų, ir kartu pateikė jų sąrašą. Tačiau kariuomenės vadovybė nesutiko. Krašto apsaugos ministras pasiūlė paieškoti atsargos karininkų, kuriuos galima būtų priimti į pulką.

4 Įsakymas Krašto apsaugos ministerijai. 1919 m. gegužės 4 d. Nr. 74.

93 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

P. Liatukas kartu su gen. S. Žukausku peržiūrėjo užsiregistravusių atsargos karininkų sąrašus. P. Liatukas keletą jų atrinko: savo užrašų knygelėje užsirašė pavardes, karių laipsnius ir kitus duomenis5 ir tą pa- čią dieną išleido pirmąjį įsakymą pulkui. Jame pranešė, kad pradėjo eiti pulko vado pareigas. Iš šio įsakymo taip pat matyti, jog tą dieną į pulką P. Liatukas priėmė pirmuosius 4 karininkus: Jonas Vintartas buvo paskirtas Ūkio dalies viršininku, Vladas Rozmanas – 1-osios kuopos vadu, Vaclovas Adomonis – 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku, Ignas Ur- baitis – pulko adjutantu. Tą pačią dieną atvykęs pirmasis puskarininkis (tada puskarininkiai buvo vadinami kariais, eiliniai – kareiviais) Feliksas Jakšas buvo paskirtas į 1-ąją kuopą būrininku6. Tiesa, I. Ubaitis iš karto buvo išleistas atostogų ir į pulką grįžo gegužės 21 d., o pulko adjutanto pareigas laikinai buvo pavesta eiti V. Adomoniui7. Pulką kurti buvo labai sunku, nes nebuvo nei ginklų, nei drabužių, nei avalynės, trūko pinigų. Intendantūros ir artilerijos sandėliai tuo metu buvo tušti. Reikėjo viską savo jėgomis įsigyti arba vietoje pasigaminti. Padėtis šiek tiek pagerėjo gegužės 16 d. Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Tiekimo skyriui pulkui skyrus pirmuosius 230250 auksinų8. Pamažu į pulką pradėjo rinktis karininkai ir kareiviai. Gegužės 16 d. prisistatęs karo valdininkas Balys Nagrodskis buvo paskirtas iždininku, iš Kauno komendantūros atvykęs buvęs Rusijos armijos paporučikis Kas- tantas Savickis – kuopos viršila, karys Antanas Statkevičius – būrininku, pirmasis pulko kareivis Jonas Grigaitis – laikinai einančiu būrininko pareigas, karys Motiejus Rūkas – Nerikiuotės kuopos viršila9. Gegužės 17 d. iš Kauno miesto ir apskrities komendantūros į pulką atvyko 22 kareiviai. Jie buvo paskirti į 1-ąją kuopą10. Gegužės 19 d. P. Lia- tuko prašymu iš Antrojo pėstininkų pulko buvo perkeltas karininkas Kristupas Vitczemelis ir gegužės 31 d. paskirtas pirmuoju Nerikiuotės kuopos vadu11.

5 P. Liatuko atsiminimai // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 64, l. 31. 6 Įsakymas 3 p. p. 1919-05-13 Nr. 1 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l. 1. 7 Įsakymas 3 p. p. 1919-05-16 Nr. 2 // Ten pat. 8 Įsakymas 3 p. p. 1919-05-17 Nr. 3 // Ten pat, l. 2. 9 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 31 a. p. 10 Įsakymas 3 p. p. 1919-05-17 Nr. 3 // Ten pat, b. 1, l. 2. 11 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 32.

94 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Šis negausus karių būrelis, gavęs 24 arklius su vežimais ir 1 jojamąjį arklį pulko vadui, gegužės 21 d., vadovaujamas karininko V. Rozmano, išvyko į Raseinius. Pulko štabas ten atvyko gegužės 22 d. traukiniu12 ir toliau ėmė formuoti pulką. Tą dieną atvyko ir pirmasis pulko felčeris Juozas Milašius13. Gegužės 25 d. buvo išleistas pirmasis pulko reikalus reglamentuojantis įsakymas: 1-osios kuopos vadui buvo įsakyta kasdien skirti būrį karių galimo gaisro padariniams likviduoti ir kitiems neatidė- liotiniems darbams atlikti, be to, nuo 7 iki 11 val. ir nuo 16 iki 18.30 val. daryti rikiuotės pratimus14. Gegužės 25 d. iš Intendantūros Tiekimo skyriaus pulkas gavo pirmąją siuntą: maišų (vietoje pamušalinės medžiagos), puspadžių, kojinių, ger- tuvių, kareiviškų diržų, sagčių diržams ir kito reikalingo turto15. Gegužės 29 d. įvyko pirmasis karininkų susirinkimas. Tiesa, jo tema buvo labai proziška – diskutuota karininkų valgyklos įkūrimo klausimu16. Birželio 2 d. gauti 28 arkliai: 25 – skirti Arklių paskirstymo komisijos ir 3 – Raseinių suėmimo komiteto17. Birželio 3 d. buvo pradėta formuoti Nerikiuotės kuopa. Tą dieną pulko vado įsakymu iš 1-osios kuopos į Nerikiuotės kuopą buvo perkeltas 21 kareivis18, be to, į pulką atvyko ir pirmasis pulko gydytojas Vytautas Jukšys19. Pulkas ėmė augti. Birželio 4 d. buvo atsiųsti 127 kareiviai. Birželio 6 d. atvykęs karininkas (toliau – krn.) Juozas Skorulis buvo paskirtas 1-ojo bataliono vadu, o krn. V. Adomonis birželio 9 d. – kulkosvaidžių komandos viršininku (būtent jam buvo įsakyta formuoti Kulkosvaidžių koman- dą), Jonas Patopavičius – pulko chorvedžiu20. Birželio 17 d. atvyko dar 67 naujokai. Iš jų 27 buvo paskirti į Kulkosvaidžių komandą, tačiau tarp jų nebuvo nė vieno, kuris išmanytų kulkosvaidžio konstrukciją ir veikimą.

12 Įsakymas 3 p. p. 1919-05-22 Nr. 6 // Ten pat, b. 1, l. 3; P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 33 a. p., 34 a. p. 13 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 34 a. p. 14 Įsakymas 3 p. p . 1919-05-25 Nr. 9 // Ten pat, b. 1, l. 5. 15 Ten pat, l. 6. 16 Įsakymas 3 p. p. 1919-05-28 Nr. 12 // Ten pat, l. 9. 17 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-03 Nr. 17 // Ten pat, l. 12. 18 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-03 Nr. 18 // Ten pat, l. 13. 19 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 31 a. p. 20 Ten pat, b. 1, l. 14–16, 23, 25, 30.

95 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Dėl to V. Adomoniui teko didžiulė atsakomybė ir pareiga – išmokyti nau- jokus elgtis su šiuo ginklu, juo labiau kad turimas kulkosvaidis buvo su- gedęs ir ilgai nepavyko gauti reikiamų detalių21. Birželio 17 d. pulko vado įsakymu buvo įsteigtas pulko teismas, jo pirmininku paskirtas krn. Juo- zas Skorulis, nariais – karininkai Vladas Rozmanas ir Petras Kairys, karys Antanas Savickas ir kareivis Petras Gailius22. Birželio 13 d. kuriamo pulko vadovybei teko susidurti su Radviliškio komendantine kuopa. Tą dieną į pulką atėjo 6 komendantinės kuopos kareiviai ir pareikalavo, kad būtų paleisti 3 komendantūros kareiviai, suimti už tai, kad pulke vedė bolševikinę agitaciją. Pulko vadas atvykėlius įsakė suimti ir pradėti tardymą. Susidarė pavojinga situacija. Komendantūros kareivių tuo metu buvo daugiau nei pulko kareivių, be to, komendantūra turėjo veikiantį kulkosvaidį. Grėsė komendantūros kareivių sukilimas, todėl kitą dieną visa jos kuopa buvo nuginkluota, suimti dar 6 įtariami kareiviai ir visi 12 palydėti su apsauga į Kauną. Ten buvo pasiųsti ir kiti 70 kuopos kareivių, kurie turėjo būti paskirti į kitas dalis23. Birželio 17-oji ypatinga tuo, kad tą dieną buvo skirta pirmoji nuo- bauda. Dienos „herojumi“ tapo krn. V. Adomonis, kuriam pulko vadas krn. P. Liatukas pareiškė papeikimą už blogai organizuotą pulko daiktų pervežimą iš Kauno į Raseinius24. Birželio 19 d. į pulką atvyko būrelis buvusių Rusijos kariuomenės pus- karininkių: Liudvikas Noreika, Vladas Matusevičius, Kazys Paura, Juo- zas Filipavičius, Kazys Skrazdauskas, Aleksandras Jurkus25. Birželio 21 d. buvo pradėta formuoti 2-oji kuopa. Vadu paskirtas krn. P. Kairys26. Pulkui augant, jo vadas krn. P. Liatukas nutarė įkurti pulko orkestrą. Tačiau instrumentų jam niekaip nepavyko gauti, juo labiau būnant Ra- seiniuose. Tada P. Liatukas į pulką muzikantais priėmė tris kaimo vestu- vių muzikantus, kurie turėjo savo instrumentus, parinko dar porą šiek tiek groti mokančių kareivių – taip buvo suburtas pulko „orkestras“. Pats

21 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 35. 22 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-17 Nr. 32 // Ten pat, b. 1, l. 38. 23 Pulko vado slapti raštai krašto apsaugos ministrui // Ten pat, b. 22, l. 59, 97. 24 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-17 Nr. 32 // Ten pat, b. 1, l. 39. 25 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-19 Nr. 34 // Ten pat, l. 43. 26 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 37.

96 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

P. Liatukas savo atsiminimuose apie šį „orkestrą“ rašė, kad „jo klausytis, žinoma, tegalėjo tik žmonės su labai tvirtais nervais dėl to, kad visi turintieji šiek tiek silpnesnius nervus, išgirdę mūsų „orkestrą“, ausis užsikimšę turėjo sprukti kur nors į šalį“27. Nuo birželio 1 d. į pulko kapelmeisterio pareigas buvo pasamdytas buvęs vyresnysis Rusijos kariuomenės pulko muzikantas Antanas Radze- vičius, o birželio 4 d. iš Raseinių komendantūros perkelta 7 muzikantų komanda. Birželio 24 d. pulke jau buvo 11 karininkų, 5 karo valdininkai, 1 gydytojas, 315 kareivių, daliniui priklausė 28 arkliai28. Pulko vadui teko ne tik rūpintis dalinio komplektavimu, bet ir karių rengimu, tinkama jų drausme, kuri pirmosiomis dienomis buvo pašli- jusi. Pavyzdžiui, birželio 19 d. jis, apie 16 val. užėjęs į štabo patalpas, du sargybinius rado miegančius; nebuvo budinčio raštininko, Muzikantų komandoje – budinčio karininko, štabo koridoriais vaikščiojo pašali- niai žmonės. Įsakyme pulkui vadas pareikalavo griežtai laikytis kariškos drausmės, neįleisti į pulko teritoriją pašalinių29. Birželio 25 d. pulko vadas 1-osios kuopos kareivį Mėjerį Goldbergą už girtuokliavimą ir šaudy- mą mieste nubaudė 12 parų arešto, tačiau, kaip pirmą kartą prasikaltusį, nuo bausmės atleido30. Birželio 18 d. iš pulko pabėgo pirmasis kareivis, Muzikantų komandos narys Juozas Pažareckis31. Vėliau pabėgimai iš pulko tapo įprastu reiškiniu. Birželio 29 d. buvo atidaryta pulko ligoninė. Kad ją įkurtų, pulko va- dovybė turėjo įveikti nemažai problemų. Ilgai buvo ieškoma tinkamų ligoninei patalpų. Jas radus, susidurta su savininko protestais. Tik įdėjus daug pastangų namą galų gale pavyko sekvestruoti pulko reikmėms32. Maistu dalinį aprūpindavo vietinis Raseinių suėmimo komitetas, duona buvo kepama pulke. Kareiviai buvo maitinami neblogai. Kur kas

27 Ten pat, l. 34 a. p. 28 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 244–245. 29 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-21 Nr. 36 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l. 46. 30 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-25 Nr. 40 // Ten pat, l. 58. 31 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-26 Nr. 41 // Ten pat, l. 62. 32 Įsakymas 3 p. p. 1919-06-30 Nr. 45 // Ten pat, l. 69; P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 34 a. p., 35.

97 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. sunkiau buvo aprūpinti juos avalyne ir apranga. Iš centrinių sandėlių pulkas nieko negaudavo, todėl pagrindinis aprangos „šaltinis“ buvo demo- ralizuoti vokiečių kareiviai, iš kurių pulko kariai pirkdavo uniforminę aprangą ir apavą. Trūkstamų ginklų buvo perkama iš vokiečių ir vietos gyventojų33. Birželio 21 d. pulko vadas krn. P. Liatukas gavo Lietuvos kariuomenei skirtą įsakymą Nr. 74, kurio 20 paragrafe buvo nurodyta, kad „Krašto apsaugos ministerijos Įsakymas Nr. 74 § 3 atmainomas“. Tą pačią dieną P. Liatukas krašto apsaugos ministrui išsiuntė raštą. Jame pulko vadas rašė: „Sulig krašto apsaugos ministerio įsakymu nuo 4 dienos gegužės mė- nesio Nr. 74 1) aš buvau paskirtas vadu 3-io pulko, 2) man buvo įsakyta pradėti formavimą pulko, 3) pulką turėjau formuoti Raseiniuose. Sulig gauto šiandien, t. y. birželio 21 d., Lietuvos kariuomenei įsakymu nuo birželio 6 d. Nr. 84 § 20, viskas tas atmainoma. Dėl greitesnio išpildymo Lietuvos kariuomenei įsakymo Nr. 84 § 20, meldžiu nurodyti, kokiu būdu likviduoti 3 pėstininkų pulką, t. y. 1) kur per- siųsti pulko karininkus, gydytojus, valdininkus, karius ir kareivius, 2) kam perduoti arklius ir visą pulko naudą. Pranešu, jog 3 pulke daugiau kaip 40 % kareivių yra be jokios avalynės, nes 3 pulkas, nežiūrint daugybės reikalavimų, nėra gavęs nei vienos poros avalynės. Persiuntimas gi basų kareivių tokiomis aplinkybėmis į kitas dalis, sulig mano nuomonės, yra negalimas, nes laike tokio persiuntimo iš jų galima visko tikėtis. Per tai meldžiu likvidavimą pulko daleisti man pradėti nuo paliuosavi- mo, jeigu jau ne visiškai, tai nors atostogoms, visų basųjų kareivių. Liatukas.34“

Birželio 23 d. jis gavo Generalinio štabo viršininko krn. M. Velykio raštą, kuriame buvo paaiškinta, kad Trečiasis pėstininkų pulkas neišfor- muojamas, o įsakymas kariuomenei dėl pulko kūrimo atšauktas dėl to, kad pulkas kuriamas 1919 m. gegužės 12 d. Prezidento įsakymo pagrindu35.

33 Ten pat, b. 64, l. 11. 34 Ten pat, b. 22, l. 120. 35 Ten pat, l. 119.

98 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Pulką formuoti ir ypač jo kareivius rengti Raseiniuose labai trukdė tai, kad nebuvo kareivinių arba kiek tinkamesnių tam patalpų. P. Liatu- kas dėl to kreipėsi į krašto apsaugos ministrą A. Merkį, siūlydamas pulką perkelti į Varnių kareivines. Gavęs sutikimą apžiūrėti kareivines, pulko vadas išvyko į Varnius. Patalpas apžiūrėjęs ir įvertinęs kaip tinkamas, jis birželio 30 d. grįžo į Raseinius, o čia rado įsakymą vieną pulko kuopą komandiruoti į Šiaulius – paremti kovoje su vokiečiais Atskirąjį batalio- ną. Į Šiaulius buvo pasiųsti 1-osios kuopos 104 kareiviai, vadovaujami krn. V. Rozmano ir B. Ešmonto. Likusiai pulke kuopos daliai vadovauti buvo paskirtas krn. A. Balsys36. Liepos 2 d. krn. P. Liatukas, gavęs Generalinio štabo viršininko įsakymą dėl atleidimo iš pulko vado pareigų ir paskyrimo į naujas I brigados vado pareigas, taip pat nurodymą pulką perduoti vyriausiajam pulko karininkui ir atvykti į Kauną, paskyręs laikinai eiti pulko vado pareigas 1-ojo bataliono vadą krn. Juozą Skorulį, išvyko į Kauną37. Nauju laikinuoju pulko vadu buvo paskirtas krn. Ignas Musteikis. Jis į dalinį atvyko liepos 11 d. ir pra- dėjo eiti pareigas38. Perėmęs pulko vado pareigas, krn. Ignas Musteikis toliau tęsė pradėtą dalinio formavimo darbą ir dėl savo energijos, sumanumo, drąsos, geležinės valios ir pasiry- žimo sugebėjo išspręsti daug, at- rodytų, beveik neišsprendžiamų klausimų: organizavo drabužių, avalynės, arklių, ginklų pirkimą, kareivių mokymą39. O pulko ap- I. Musteikis (VDKM) 36 P. Liatuko atsiminimai // Ten pat, b. 64, l.37 a. p. 37 Įsakymas 3 p. p. 1919-07-02 Nr. 47 // Ten pat, b. 1, l.73. 38 Įsakymas 3 p. p. 1919 07-11 Nr. 57 // Ten pat, l. 76. 39 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 245.

99 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. rūpinimas iš tikrųjų buvo katastrofiškai blogas. 1919 m. liepos 6 d. naujasis pulko vadas, vos susipažinęs su padėtimi, parašė raštą KAM Rikiuotės skyriaus viršininkui. Jame nurodė, kad nuo pulko formavimo pradžios jau praėjo pusantro mėnesio, o jis dar nėra gavęs nė vienos poros batų. Naujokai, atėję tarnauti su klumpėmis, jau spėjo jas sunešioti ir liko basi. „Prisiėjus tarnybos reikalais kur nors siųsti kareivius, nėra ko siųsti, nes visi be apavo.“ Ignas Musteikis atkreipė Rikiuotės skyriaus viršininko dė- mesį į tai, kad dėl blogo pulko aprūpinimo stringa kareivių mokymas ir dėl to jie ėmė bėgti iš pulko40. Liepos 16 d. pulko 2-osios kuopos kareiviams buvo organizuoti pirmieji šaudymo pratimai į už 100 žingsnių esantį taikinį. Šaudymo pratybose dalyvavo 50 kareivių, buvo leista iššauti po 5 šūvius. Pataikyta į taikinį 24 %. Puikiai šaudančių kareivių buvo 6 %, gerai – 14 %, viduti- niškai – 16 %, blogai – 64 %41. Taigi, pratybos parodė, kad karių šaudymo įgūdžiams reikia skirti didžiulį dėmesį. 1919 m. liepos 18 d. vyr. kariuomenės vado gen. Silvestro Žukausko įsakymu pulkas buvo įtrauktas į I brigados sudėtį42. Jau kitą dieną, t. y. liepos 19-ąją, pulko vadas išsiuntė pirmąjį raštą brigados vadui. Jame I. Musteikis reiškė susirūpinimą, kad Raseiniuo- se apsistojo 1 400 vokiečių kolona. Toks gausus vokiečių susitelkimas, jo nuomone, gali išprovokuoti karinius susidūrimus su pulko kareiviais, be to, kilti užkrečiamųjų ligų infekcijos pavojus. Brigados vado jis prašė tarpininkauti Lietuvos valdžios institucijose, kad iš Raseinių būtų išvesti šie vokiečių kareiviai43. Tačiau jokių susidūrimų neįvyko. Po 8 dienų vo- kiečiai paliko Raseinius. Liepos 26–28 d. atvyko į pulką paskirti Karo mokyklos I laidą baigę karūžai: Jonas Matelis, Simas Sidabras, Justas Kuncaitis ir Juozas Čer- niauskas44.

40 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 4, l.106. 41 2-osios kuopos vado krn. P. Kairio 1919-07-17 pranešimas 1-ojo bataliono vadui // Ten pat, b. 5, l. 159. 42 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 245. 43 III pėst. pulko vado I. Musteikio 1919-07-19 raštas I brigados vadui // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 5, l. 149. 44 Ten pat, b. 1, l. 116,117, 123, 129.

100 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) Pulkas Šiauliuose Generalinio štabo viršininkas krn. Mykolas Velykis, vykdydamas vyr. kariuomenės vado įsakymą, 1919 m. liepos 26 d. įsakė pulkui persikelti į Šiaulius ir į savo sudėtį įtraukti Šiaulių batalioną bei perimti visą jo turtą. Šiaulių bataliono vadui krn. Jonui Gaudešiui buvo nurodyta perdavus batalioną atvykti Generalinio štabo žinion. Bataliono reorganizaciją įsakyta užbaigti iki rugpjūčio 15 d.45 Be abejo, tai buvo gera žinia, nes pulkas gavo suformuotą batalioną. Liepos 31 d. 6 val. ryto dalinys pajudėjo Šiaulių link. Pulko vadas voros priekyje pastatė Muzikantų komandą, toliau – kuopas, komandas ir gurguolę. Basi kareiviai buvo vežami vežimais. Kaip prisimena šio žygio dalyvis Ignas Ubaitis, „įeinant į kaimus drąsiau pūtė dūdoriai, žmonės bėgo žiūrėti, mergaitės įteikinėjo pulko vadui, karininkams, kareiviams gėles. Tai buvo jaudinantys paveikslai. Kas juos pergyveno – tai amžinai pasiliko įsitikinęs į didelę tautos meilę, rodos, ramiai, bet giliai glūdinčią tautoje“. 16 val. poilsio pulkas sustojo Šiluvos miestelyje. Žmonės jį sutiko su duonos krepšiais. Nakvojo keliose vietose: gurguolė – Tytuvėnų miestelyje, likusi pulko dalis – Johanpolio dvare ir jo apylinkėse. Rugpjūčio 1 d. dalinys atvyko į Šiaulius46. Čia rugpjūčio 4 d. į jo sudėtį buvo įtrauktas Šiaulių batalionas. Pulko vado nurodymu rugpjūčio 4 d. 8 val. ryto visas batalionas buvo išrikiuotas. 12 val. su visais jo karininkais, karo gydytojais ir valdininkais susitiko pulko vadovybė. 16 val. buvo išskleista ir apžiūrėta bataliono gurguolė47. Pulką papildė buvusio Šiaulių bataliono karininkai Liucijus Volotko, Andriejus Purpetris, Mykolas Ja- sinskas, Adolfas Klibas, Jonas Gricius, Jokūbas Runkauskas, Pranas Bu- dreckas, Emilis Šneideraitis, Vitoldas Jurevičius, Kazys Čepas, Teodoras Šostak, Valerijonas Imbrasas, Jurgis Gorodeckis, Genrikas Rozmano, Jo- nas Milašius, Antanas Ugianskas, Jurgis Pralgauskas, karūžas Vladas Kar- velis, kapelionas Martynas Jonaitis, paskirtas pulko kapelionu. Į pulką įsi- liejo 1 088 kareiviai. Dalinys perėmė ir nemažai bataliono turto, ginklų48. 45 Generalinio štabo viršininko 1919-07-26 raštai Nr. 3057 ir Nr. 3058 // Ten pat, b. 5, l. 171, 1. 74. 46 Įsakymas 3 p. p. 1919-07-31 Nr. 78 // Ten pat, b. 1, l. 128; I. Ubaičio atsiminimai // Ten pat, b. 64, l. 48. 47 3 p. p. vado nurodymas Šiaulių bataliono vadui // Ten pat, b. 5, l. 171, 176. 48 Įsakymas 3 p. p. 1919-08-10 Nr. 88 // Ten pat, b. 1, l. 140, 141–144.

101 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Perdavusi pulkui Šiaulių batalioną, pulko vadovybė džiaugėsi susti- prėjusiu daliniu, tačiau kartu susidūrė ir su didžiulėmis problemomis. Pirmiausia – su buvusio Šiaulių bataliono kareivių dezertyravimu. Bė- gimo atvejų ypač padaugėjo sužinojus, kad pulkas ruošiasi pasitraukti iš miesto, nes beveik visi bataliono kareiviai buvo iš Šiaulių apskrities. Nuo bataliono įtraukimo į pulko sudėtį dienos iki spalio vidurio iš pulko pabėgo daugiau kaip 300 buvusių Šiaulių bataliono karių. Tiesa, apie 150 buvo sugauti ir grąžinti į dalinį. Prasidėjus masiniam dezertyravimui, pulko vadovybė bandė gražiuoju stabdyti bėglius: sugauti pabėgę kareiviai iš pradžių nebuvo baudžiami, tačiau tai veikė priešingai. Kai kurie, matydami, kad pagautiems kareiviams neskiriama griežtesnių bausmių, taip pat ryžosi bėgti. Dėl to pulko vadas sugautus bėglius nusprendė atiduoti karo lauko teismui. Kaip minėta, batalionas buvo labai blogai aprūpintas, o pulko vadas, perimdamas šį dalinį, kareiviams buvo pažadėjęs viskuo pasirūpinti, tačiau tai padaryti ne taip jau gerai sekėsi. Milžiniškomis pulko vado I. Musteikio pastangomis pavyko gauti 350 porų batų, 180 komplektų aprangos, balti- nių, antklodžių, tačiau pulko aprūpinimas ir toliau buvo katastrofiškai blogas. I. Musteikis bent tris kartus kalbėjosi su savo pulko kariais apie bėgimo žalą, apeliavo į patriotinius jausmus, meilę Tėvynei. Imta aktyviai kovoti su bolševikų agitatoriais, naktį skiriami patruliai bėgliams gaudyti. Tačiau dezertyravimui užkirsti kelio nepavyko, bet bėgimo atvejų sumažėjo49. Tiesa, į pulką buvo įtrauktas ne visas Šiaulių batalionas. Jo viena kuopa, buvusi fronte ir priskirta Panevėžio batalionui, kariuomenės vado įsakymu buvo įtraukta į Joniškėlio batalioną50. Bataliono turto perėmi- mas taip pat sukėlė nemažai sunkumų, nes 1919 m. birželio 22 d., ber- montininkams sudeginus bataliono raštinę, faktiškai nebeliko turto do- kumentų ir juos reikėjo atkurti. Šiauliuose pulkas buvo įkurdintas buvusio odų fabriko rūmuose už miesto, prie Tilžės plento. Kai kurie karininkai buvo apgyvendinti flyge- lyje prie kareivinių, kiti – butuose mieste.

49 3 p. p. vado I. Musteikio slaptas 1919-10-17 pareiškimas KAM Generalinio štabo Ri- kiuotės skyriaus viršininkui // Ten pat, b. 4, l. 97–98. 50 KAM Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus 1919-08-19 raštas II brigados vadui // Ten pat, b. 5, l. 223.

102 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Šiauliuose tuo metu dar buvo vokiečių. Jų ir dalinio santykiai buvo ganėtinai įtempti. Būta bandymų pulti pulko patrulius, šaudoma mieste arba prie kareivinių, todėl prie jų naktimis tekdavo daugiau pastatyti sargybų ir patrulių. Nuolat pasirengęs buvo budintis dalinys, turintis kul- kosvaidžių. Keletą kartų gauta žinių apie vokiečių rengiamą puolimą pulkui nuginkluoti, tačiau pulta nebuvo51. Kita vertus, tai, kad aplinkui buvo demoralizuotų vokiečių ir bermontininkų, padėjo pulkui sustiprėti. Re- volveriai buvo perkami tiesiog maišais, pulkas įsigijo ir kulkosvaidžių52. Tačiau šis dalinys susidūrė ir su kitomis problemomis. Vos tik persikėlęs į Šiaulius, jis labai priešiškai buvo sutiktas miesto komendantūros. Atvykęs į Šiaulius pulko vadas, nesulaukęs komendanto prisistatymo vizito, pas jį pasiuntė karininką, kad pakviestų komendantą atvykti į pulką, tačiau su- laukė įžeidžiančio atsakymo. Nenorėdamas sukelti nereikalingo incidento, krn. I. Musteikis parašė raštą Krašto apsaugos ministerijos Rikiuotės skyriaus viršininkui, kuriame prašė, kad būtų paskirtas Šiaulių įgulos viršinin- ku53. Taip ir įvyko. Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu nuo rugpjūčio 15 d. krn. I. Musteikis buvo paskirtas Šiaulių karinės įgulos vadu54. Rugpjūčio 4 d. pulko vadas gavo KAM Rikiuotės skyriaus raštą, kuriame buvo pranešama, kad vyriausiasis kariuomenės vadas įsakė iš pulko skirti dvi kuopas (kurių kiekvienoje būtų po tris karininkus ir papildomai po 2 karininkus kulkosvaidininkams vadovauti) kartu su joms priklausan- čiu turtu ir vadovaujant krn. P. Kubiliūnui (kuris tą pačią dieną buvo perkeltas į Trečiąjį pėstininkų pulką, o rugpjūčio 6 d. paskirtas 2-ojo bataliono vadu) kaip pulko batalioną pasiųsti į Suvalkus. Ten prie šių dviejų atvy- kusių kuopų buvo prijungta viena Suvalkų komendantūros kuopa – kaip trečioji bataliono kuopa. Prie dalinio buvo prijungti ir kiti „viršetatiniai“ Suvalkų komendantūros kariai. Tokiu būdu į Suvalkus pasiųstas batalionas buvo baigtas formuoti55. Tačiau iš ten jis greitai buvo grąžintas į Šiaulius. Persikėlusiame į Šiaulius pulke vyko nemaža organizacinė pertvarka. 51 V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // Ten pat, b. 64, l. 5. 52 I. Urbaičios atsiminimai // Ten pat, l. 48. 53 Ten pat, b. 22, l. 123. 54 KAM Rikiuotės skyriaus viršininko 1919-08-10 raštas 3 p. p. vadui // Ten pat, b. 5, l. 190. 55 Ten pat, b. 22, l. 114.

103 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Nuo rugpjūčio 8 d., pakeitus Šiaulių bataliono kuopų pavadinimus, 1-oji kuopa tapo 4-ąja (vadas krn. E. Šneideraitis), 2-oji – 5-ąja (vadas krn. A. Reibas), 3-ioji – 6-ąja (vadas krn. Teodoras Šostakas), 4-oji – 7-ąja (vadas krn. V. Umbrasas), Kulkosvaidžių komanda – 2-ąja kulkosvaidžių komanda. Krn. G. Rozmanas buvo paskirtas Mokomosios komandos, krn. A. Ugians- kas – Nerikiuotės kuopos vadu, krn. A. Gricius – pulko štabo viršininku. Rugpjūčio 17 d. 1-osios kuopos vadu buvo paskirtas krn. M. Jasinskas, Mo- komosios komandos vadas krn. G. Rozmanas tapo Ryšių komandos virši- ninku, krn.V. Rozmanas – Mokomosios komandos vadu56. Rugpjūčio 23 d. į pulką atvyko vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu pulko vado padėjėju paskirtas buvęs Joniškėlio bataliono vadas krn. Antanas Stapulionis57. Tačiau daliniui ir toliau labai trūko karininkų ir puskarininkių. Kai kuriose kuopose tarnavo tik po vieną karininką, todėl ir kareivių mokymas buvo nevienodas, prastas, tačiau apskritai jų rengimas ir kitas darbas vyko kaip ir anksčiau, todėl pulko kariai kasdien įgydavo vis daugiau ži- nių, gerėjo, nors ir labai lėtai, drausmė. Pulkui ir toliau daug ko stigo – ir uniformų, ir ginklų, ir valgis buvo nekoks. Beveik kiekvieną dieną kariai pietums gaudavo žirnių su mėsa, tiesa, vakarienė – ryžių arba miežių košė – buvo skanesnė ir riebesnė58. Pamažu pulko gyvenimas gerėjo, tačiau greitai jis vėl gavo vyriausiojo kariuomenės vado įsakymą persikelti į Panevėžį. Parengti vietų pulkui įsikurti rugpjūčio 16 d. pulko vadas krn. I. Musteikis pasiuntė J. Skorulio vadovaujamą 1-ąjį batalioną59. 1-asis batalionas į Panevėžį, kaip ir buvo nurodyta kariuomenės vado įsakyme, atvyko rugpjūčio 20 d.60

Pulkas Panevėžyje 1919 m. rugpjūčio 21 d. pulko 2-oji kuopa gavo įsakymą vykti į Ukmer- gę, Ukmergės komendanto žinion, ir paremti vietos komendantūros dali- nį, kurį puolė lenkų kariai. Dėl to ten susidarė kritiška padėtis. Iš miesto 56 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 245. 57 Įsakymas 3 p. p. 1919-08-23 Nr. 102 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l. 191. 58 V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // Ten pat, b. 64, l. 5. 59 Įsakymas 3 p. p. 1919-08-23 Nr. 102 // Ten pat, b. 1, l. 192. 60 Ten pat, b. 5, l. 195.

104 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

netgi buvo pradėtos evakuoti valstybi- nės įstaigos. Kitos dienos ryte kuopa buvo pasirengusi išvykti. Prieš išvyks- tant kuopos vadas krn. A. Ugianskas pasakė kalbą. Jis pažymėjo, kad teks kautis su lenkais. Kuopą išlydėjo pulko orkestras ir gausiai susirinkę pane- vėžiečiai. A. Ugianskas (Tėvynės vaduotojas, 1920 m. gegužės 4, p. 5) Rugpjūčio 24 d. vakare kuopa pasie- kė Ukmergę. Nors jau buvo vėloka, dalinys atsisakė priimti Ukmergės komendanto pasiūlymą nakvoti mieste ir patraukė į nurodytą apsaugos barą ties Vaitkuškiu. Pakeliui dalinys gavo žinių, kad lenkai yra visai netoli Vaitkuškio ir kad jie lankosi Vaitkuškio dvare. Atvykusi į Vaitkuškį kuopa, pastačiusi lauko sargybą, pagaliau galėjo pailsėti. Rugpjūčio 25 d. anksti ryte jos vadas pasiuntė žvalgus priešakinių pozicijų žvalgyti ir rinkti žinių apie priešą. Dar nė Vaikštų kaimo nepriėju- sius žvalgus apšaudė lenkai. Grįžę jie pranešė, kad Vaitekūnuose apsistoję lenkai. Greitai lietuviai pastebėjo, kad iš Vaitkūnų sodžiaus atslenka priešo karių grandinė. Kuopos vadas dalinį greitai išskleidė į grandinę, į ją įsiliejo ir lauko sargybos kariai. Kuopa pradėjo į lenkus iš šautuvų šaudyti. Šie, matyt, nesitikėję tokio stipraus pasipriešinimo, pakriko ir atsitraukė, palikę 10 nukautų ir sužeistų karių. Tačiau tuo metu, kai atrodė, kad nugalėti priešo kariai traukiasi, iš abiejų kuopos sparnų pasigirdo šūviai. Į kuopos karius šaudė lenkai iš netoli buvusio miško ir iš kairės – Skubinų sodžiaus. Kuopos vadas 10 karių pasiuntė persekioti atsitraukiančio priešo, o likusius suskirs- tė į tris grupes. Viena grupė ėmė šaudyti miško kryptimi, antroji – Skubinų sodžiaus pusėn, trečioji, kuriai vadovavo pats kuopos vadas, nukreipė ugnį į užnugarį – mišką, iš kurio taip pat girdėjo šaudant.

105 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Lietuvių dalinys pateko į labai keblią padėtį, nes lenkai, prasmukę į užnugarį, pagrobė jo aklius, tarp jų ir kuopos vado. Kuopos kariai iš pradžių lenkus, esančius kuopos užnugaryje, palaikė savais – manė, kad tai pasiųsta pagalba. Tik kuopos vadas galų gale suprato, kad tai prieši- ninkai. Vado vadovaujamas karių būrelis pasislėpė pasaloje už kalnelio. Netrukus lenkai ėmė šaudyti, tačiau lietuviai, kad neišsiduotų, kurį lai- ką į šūvius neatsakinėjo. Tuo metu vora, vadovaujama karininko, slinko artyn. Pasigirdo komanda šturmuoti kalnelį. Lenkų vadas šoko į priekį, norėdamas mesti granatą, tačiau nuo kuopos vado šūvio krito negyvas. Lietuviai iš už kalnelio paleido šautuvų ugnį. Tačiau lenkai toliau puolė lietuvius, mėtydami į juos rankines granatas. Kuopa gyvėsi šautuvų ugnimi, ir saugoma priedangos, padarė lenkams nemažai nuostolių. Lenkai sustojo, tačiau, keliems lietuvių kariams grioviu nepastebėtiems prišliau- žus iš šono ir pradėjus šaudyti, pasileido bėgti61. Laimėję kautynes kuopos kariai surinko ir vakare Ukmergės kapinėse palaidojo žuvusių lenkų lavonus. Netrukus pas Ukmergės komendantą atvyko lenkų parlamentarai paprašyti atiduoti žuvusio lenkų karininko kūną. Komendantas sutiko tai padaryti, jei lenkai mainais paleis paimtus į nelaisvę Ukmergės komendantūros karininkus. Šie pažadėjo, bet savo pažado netesėjo62. Po patirto pralaimėjimo lenkai kurį laiką nei Vaitkuškių dvaro rajone, nei Vaitekūnų kaime nesirodė. Negalėjo jų rasti ir nuolat siunčiami žval- gai. Matyt, jie buvo atsitraukę ganėtinai toli. Tačiau po kurio laiko lenkų žvalgai vėl pasirodė ir beveik kasdien įvykdavo žvalgų susidūrimų. 1919 m. spalio 15 d., kai padėtis stabilizavosi, kuopa gavo įsakymą grįžti atgal į pulką63. Tuo metu Šiauliuose likusi pulko dalis ėmė ruoštis žygiui į Panevėžį. Pulko vadas nustatė dalinio persikėlimo tvarką: Ūkio dalis rugpjūčio 25 d. turėjo visą pulko turtą vokiečių traukiniu išgabenti į Radviliškį. Tiesa, iš vokiečių gauti vagonų buvo labai sunku, todėl pulko vadovybei reikėjo ne- mažai pastangų, kol išrūpino sąstatą daliniui perkelti. Po to visą turtą teko perkrauti į atsiųstą lietuvių traukinį ir nugabenti į Panevėžį. Jo apsaugai už-

61 Kova su lenkais ties Vaitkuškiais // Tėvynės vaduotojas, 1920. gegužės 4, p. 5–6. 62 Ten pat, p. 9. 63 Ten pat.

106 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) tikrinti buvo skirtas 2-ojo bataliono karių būrys, vadovaujamas karininko. Likusi pulko dalis – Muzikantų komanda, kuopos, tarnybos, gurguolė – tu- rėjo pėsčiomis pasiekti Radviliškį, 16 val. sėsti į traukinį ir vykti į Panevėžį. Voros viršininku buvo paskirtas 2-ojo bataliono vadas krn. P. Kubiliūnas64. Pulko persikėlimas vyko sklandžiai. 27 d. visas dalinys jau buvo Panevėžyje. Pulko vadas buvo paskirtas Panevėžio karinės įgulos viršininku. Rugpjūčio 29 d. kovoti su bolševikais į frontą, Jeluvkos rajoną, išvyko krn. J. Skorulio vadovaujamas 1-asis batalionas (1-oji, 3-ioji ir kulkos- vaidininkų kuopos). Kartu su J. Skoruliu išvyko 7 karininkai, 1 karo valdininkas ir 276 kareiviai65. Apskritai rugpjūtis pulkui nebuvo labai sėkmingas. Vien per šį mėnesį iš dalinio pabėgo 91 mobilizuotas kareivis, tiesa, vėliau kai kurie dezertyrai grįžo patys arba buvo sugrąžinti66. 1919 m. rugsėjo 18 d. buvo išleista pirmoji pulko Mokomosios komandos laida – 69 kareiviai. Šia proga pulko vadas krn. I. Musteikis Mokomosios komandos viršininkui krn. V. Rozmanui, instruktoriams karininkams K. Savickui ir J. Mateliui ir lektoriams karininkams P. Kubi- liūnui ir J. Griciui, gydytojui A. Spudui pareiškė padėką67. 1919 m. rugsėjo 22 d. brigados vadas karininkas S. Nastopka pulko 1-ajam batalionui įsakė užimti fronto barą Šėderės rajone. Brigados vado įsakymu bataliono visos dalys rugsėjo 24 d. 5 val. ryto pradėjo priešo ir vietovės žval- gybą. Jos metu Panevėžio grupės vadas įsakė visus įtariamus ir neturinčius leidimų asmenis areštuoti68. Ar tokių buvo, duomenų rasti nepavyko.

Fronte kovojant su bolševikais Nuo spalio 5 d. pulkas oficialiai pradėjo veikti fronte69. Spalio 6 d. į Eglaitę atvyko likusi pulko dalis70. Pulkas spalio 3 d. Dau- guvos fronte pakeitė Marijampolės atskirąjį batalioną ir užėmė barą nuo 64 Įsakymas 3 p. p. 1919-08-25 Nr. 105 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l. 199. 65 Įsakymas 3 p. p. pulkui. 1919-09-03 Nr. 113 // Ten pat, l. 221. 66 Įsakymas 3 p. p. 1919-09-06 Nr. 116 // Ten pat, l. 233-234. 67 Įsakymas 3 p. p. 1919-09-28 Nr. 138 // Ten pat, l. 302-303. 68 Panevėžio grupei įsakymas Nr. 42 A. 1919-09-22 // Ten pat, b. 3, l. 27. 69 Įsakymas 3 p. p. pulkui. 1919-11-07 // Ten pat, b. 1, l. 419. 70 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 245.

107 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Osinaukos iki Kazimieriškių imtinai71. 1919 m. spalio mėn. Lietuvos kariuomenėje vėl pradėjus teikti karinius laipsnius, jie buvo suteikti ir pulko karininkams. Lapkričio 1 d., vykdant karinės vadovybės nurodymą, buvo pradėtas formuoti pulko 3-iasis batalionas. Tą dieną krn. Liucijus Volodko buvo paskirtas formuojamo bataliono vadu72. Generalinio štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas pasiteiravo, ar pulkui tam užteks karininkų ir karei- vių ir ar prie jo reikės prijungti kuopų. Iš pulko vado atsakymo matyti, kad, vadovaujantis „3-ų batalionų pėstininkų pulko etatais“, patvirtintais 1919 m. birželio 5 d., pulkas būtų visiškai sukomplektuotas, trūko 41 karininko, 7 karo valdininkų, 140 karių ir 860 eilinių kareivių. L. e. pulko vado pareigas krn. A. Stapulionis pažymėjo, kad karininkų ir karių nau- jam batalionui pulkas visai neturi73. Tuo metu pulke buvo 35 karininkai, 11 karo valdininkų, 2 gydytojai ir 1 387 kareiviai. Pulkas buvo ginkluotas 32 kulkosvaidžiais, 1 372 šautuvais, 52 revolveriais, turėjo 4 000 granatų, 131 arklį, 46 telefono aparatus, 2 motociklus, 52 vežimus ir kito turto74. Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse, lapkričio 22 d., buvo paskelbta, kad kai kuriems pulko karininkams suteikti Lietuvos kariuome- nės karių laipsniai: majoro – Ignui Musteikiui, Jonui Skoruliui, Liucijui Volodko ir Jonui Griciui; kapitono – Jonui Vintortui, Vladui Rozmanui, Jonui Milašiui ir Petrui Kairiui; vyr. leitenanto – Jonui Dragūnui, Vaclovui Adomoniui, Emiliui Šnei- deraičiui, Ignui Urbaičiui, Teodorui Šostakui, Mikui Jašinskui, Antanui Purpetriui75. Dar anksčiau majoro laipsnis buvo suteiktas Petrui Kubiliūnui, Kris- tupui Veczemeliui, leitenanto – Jonui Mateliui, Simui Sidabrui, Jonui Černiauskui, Justinui Kuncaičiui, Vladui Karveliui, Pranui Buderckui,

71 Ališauskas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920, t. 1, p. 318. 72 Įsakymas 3 p. P. 1919-11-05 Nr. 186 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l. 415. 73 Ten pat, b. 5, l. 234-235. 74 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 245. 75 Lietuvos kariuomenei. Įsakymas Nr. 188. 1919 m. lapkričio 22 d.

108 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Stasiui Čepui76. Lapkričio 25 d. iš Generalinio štabo Operatyvinio skyriaus į pulką buvo atsiųstas kpt. K. Svilas, kurį pulko vadas nuo lapkričio 29 d. paskyrė štabo viršininku, o buvusį štabo viršininką krn. J. Gricių – 2-ojo bataliono vadu, atleidęs iš šių pareigų mjr. P. Kubiliūną77. Gruodžio 6 d. Respublikos Prezidento įsakymu už pasižymėjimą mūšiuose su bolševikais pulko vadas Ignas Musteikis buvo apdovanotas Kryžiumi „Už Tėvynę“78. 1919 m. gruodžio 10 d. pulkas perėmė Joniškėlio bataliono saugotą fronto barą nuo Kazimieriškio dvaro iki Nichnovkos kaimo. Daugpilio tilto dešinėje veikė 23-iasis lenkų pulkas, kairėje – nuo Kazimieriškio dvaro – Trečiasis latvių pulkas. Pulko vadas batalionams įsakė saugomame bare prie Dauguvos įrengti gynybos punktus ir atramos postus pasi- telkus atsarginių kuopų ir vietos gyventojų pajėgas.

Sventės dvaras (Tėvynės vaduotojas, 1920, birželio 20, p. 7)

76 Įsakymas 3 p. p. 1919-10-26 Nr. 172 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l. 389. 77 Įsakymas 3 p. p. 1919-11-29 Nr. 215 // Ten pat, l. 475. 78 Lietuvos kariuomenei. Įsakymas Nr. 202. 1919 m. gruodžio 9 d.

109 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Pulko štabas, Raitųjų žvalgų, Ryšių ir Komendanto komandos įsikūrė Naujojo Griunvaldo dvare. Priešakiniai perrišimo punktai buvo dislokuoti Pilskalnio ir Sventės dvaruose, pulko arklių ligoninė – Eglaitėje. Eglaitėje buvo dislokuotas ir 3-iasis batalionas, 2-osios rūšies gurguolė, Muzikantų komanda. Fronte esantiems kariams buvo įsakyta išduoti po 120 šovinių ir kiekvienam dar turėti 80 šovinių atsargą79. Gruodžio 16 d. pulką papildė Karo mokyklos II laidos būrys – 16 leitenantų ir 2 puskarininkiai. Į pulką atvyko leitenantai V. Dirvianskis, Tarulis, B. Mikėnas, P. Grebliauskas, Stasys Andrulis, A. Jurgutis, J. Gu- davičius, Petras Styra, J. Pušneraitis, J. Švambarys, V. Tiknys, A. Urbonas, J. Kurgys, L. Zibavičius, I. Lipštas, S. Valiuškis ir puskarininkiai K. Pun- džius ir L. Latonas80. Beveik tuo pat metu pasikeitė pulko vyriausieji gydytojai. Pulko vyr. gydytojas Aleksandras Spudas dėl ligos gruodžio 17 d. buvo išleistas iš kariuomenės, o į jo vietą iš Pirmojo artilerijos pulko atsiųstas gydytojas Domavka, kurį pulko vadas nuo gruodžio 20 d. paskyrė laikinai eiti pulko vyr. gydytojo pareigas81. 1919 m. gruodžio 19 d. pulko vado įsakymu 3-iasis batalionas, susidedantis iš dviejų kuopų, buvo perkeltas į pulko rezervą. Jam buvo įsakyta apsistoti Sventės dvare, naktį iš gruodžio 19-osios į 20-ąją užimti fronto ruožą Nichnovka–Rybakai ir jame įsitvirtinti82. Pulko užtvaros buvo įrengtos sudegintuose kaimeliuose palei Daugu- vą. Sargybos apkasai taip pat ėjo palei šią upę. Čia buvo įrengti kulkosvai- džių lizdai ir iš kelių eilių rąstų, apipiltų žemėmis ir pridengtų velėnomis, blindažai. Pulko apkasai buvo daug žemiau nei kitoje Dauguvos pusėje esančios bolševikų pozicijos, dėl to šiems buvo kur kas patogiau lietuvių įtvirtinimus apšaudyti83.

79 Slaptas įsakymas 3 p. p. 1919-12-09 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 3, l. 43. 80 Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr. 15–16, p. 414. 81 Įsakymas 3 p. p. 1919-12-18 Nr. 239, 1919-12-28 Nr. 253 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 1, l. 525, 563. 82 Slaptas įsakymas 3 p. p. 1919-12-14 Nr. 11 // Ten pat, b. 3, l. 41. 83 V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // Ten pat, b. 64, l. 6.

110 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Fronte beveik kasdien įvykdavo susidūrimų su bolševikais. Ne vienas jų baigėsi pulko pergale, tačiau kartais daliniui nepavykdavo išvengti nuosto- lių. Lietuvių pozicijas priešas dažnai apšaudydavo iš šarvuotojo traukinio. Aišku, lietuvių artilerija atsakydavo tuo pačiu. Toks apšaudymas baigdavosi nepatyrus didesnių nuostolių. Dauguvai užšalus, padažnėjo žvalgų susirė- mimų. Ir šiais atvejais neišvengta nuostolių. Pavyzdžiui, naktį iš gruodžio 22-osios į 23-iąją pulko kariai Jonas Sofoi ir Kazys Taujanskas pateko į bol- ševikų nelaisvę, tačiau tą pačią naktį žvalgę priešo teritoriją Puskarininkių mokyklos kariai į nelaisvę paėmė du raudonarmiečius, 2 mirtinai sužeidė, jiems atiteko 4 šautuvai ir 155 šoviniai. Žvalgai nuostolių nepatyrė84. Priešais 2-ojo bataliono saugomą barą kitoje Dauguvos pusėje buvo bol- ševikų gerai įtvirtintas Ribakų kaimas. Šis punktas pulko kariams nuolat kėlė pavojų, nes, žvalgybos žiniomis, jame buvo įsitvirtinę per šimtą gerai ginkluotų, taip pat ir kulkosvaidžiais, raudonarmiečių. 6-osios kuopos vadui vyr. ltn. Teodorui Šostakui kilo mintis pereiti užšalusią Dauguvą ir iš- žvalgyti kaimą. Operaciją jis sumanė įvykdyti naktį iš gruodžio 23-iosios į 24-ąją. Savo dalinį vyr. ltn. T. Šostakas padalijo į 5 grupes po 20 karių. 1-oji grupė, vadovaujama kuopos jaunesniojo karininko J. Kuncaičio, turėjo pulti kaimą iš šiaurės rytų, 2-oji, vrš. J. Masanduko, ir 3-ioji, vadovaujama paties T. Šostako, apėjusios kaimą, – iš rytų, 4-oji, vrš. Musteikio vadovaujama, – iš kitos pusės. 5-oji grupė pasiliko kitame Dauguvos krante. Pradėjusi puoli- mą, ji turėjo sudaryti įspūdį, kad kaimas puolamas iš vakarų pusės. 20 val. kuopa patraukė į išeities pozicijas: 1-oji ir 2-oji – iš Podvinska- jos, 3-ioji ir 4-oji – iš Gurnos kaimo. Naktis buvo labai tamsi, snigo, pūtė stiprus vėjas. Orientuotis buvo sunku, juo labiau kad teko eiti nežinoma vietove, kur bet kada buvo galima užšokti ant raudonarmiečių sargybi- nių. Grupės perėjo upę, išsidėstė prie pat kaimo ir ėmė laukti signalo pulti. Tik 4-oji grupė paklydo ir nepriėjo skirtos pozicijos. Buvo duotas signalas pulti, tačiau bolševikai, pajutę kažką negera, paleido stiprią ugnį. Lietuviai, šaudydami ir šaukdami „valio“, puolė kaimą. Tarp raudonar- miečių kilo panika: metėsi į rytus, bet čia juos ugnimi pasitiko 3-ioji gru- pė, puolė dešinėn, tačiau jiems kelią pastojo 1-oji ir 2-oji grupės. Ir tik šiaurinėje kaimo pusėje, kur turėjo būti, bet neatvyko 4-oji grupė, rau- donarmiečiai rado laisvą išėjimą. Per puolimą vienas kuopos karys žuvo. 10 raudonarmiečių pateko į nelaisvę. Lietuviams atiteko kulkosvaidis ir 84 Ten pat, b. 7. l. 2–3.

111 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

2 arkliai. Dugiausia džiaugsmo kareiviams suteikė paimtos 3 armonikos, kuriomis grodami jie grįžo į savo dislokacijos vietą. Už šią operaciją kuopos vadas T. Šostakas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi85. Prieš pat Naujuosius metus, iš gruodžio 28-osios į 29-ąją, perdavus saugomą fronto barą kitoms dalims, pulkas buvo perdislokuotas į Eglaitę ir jos apylinkes. Į Eglaitę persikėlė ir pulko štabas, Raitųjų žvalgų ir komendanto komanda. Tik Mokomoji kuopa buvo dislokuota Šėderės dvare. Tiesa, pulko komendantas dar gruodžio 26 d. atvyko į Eglaitę – kad parūpintų pulko kariams butus86. Deja, gyvenimo Eglaitėje sąlygos buvo ganėtinai prastos. Daliai pulko teko įsikurti žeminėse prie Eglaitės gele- žinkelio stoties. Jose buvo įsikūrę ir Ilukstėje dislokuoto 1-ojo bataliono daliniai. Gyvenimas žiemą žeminėse buvo sunkus, kareiviai ėmė sirgti, dalis dėl blogų sąlygų dezertyravo87. O tuo metu įtampa fronte didėjo, iš abiejų pusių padažnėjo išpuolių. 1919 m. gruodžio 31 d. pulkas turėjo 1 246 vokiškus 98 m. modelio ir 3 vokiškus 88 m. modelio šautuvus „Mauser“, 700 raketų ir 14 raketi- nių pistoletų, 72 vokiškus „Mauser“ karabinus, pistoletų: 18 – 7,65 mm „Mauser“, 20 – „Beholla“, 5 – 9 mm „Parabellum“, 9 – „Dreize“ sistemos; 9 rusiškus ir 17 sunkiųjų (MG 08 modelio) vokiškų „Maxim“ sistemos, 5 lengvuosius vokiškus „Bergman“ kulkosvaidžius, 1 prancūzišką 1915 m. modelio „Chauchat“ kulkosvaidį ir šovinių: 179 000 – vokiškiems šautuvams, 158 000 – rusiškiems 7,65 mm kalibro pistoletams, 200 – 9 mm kalibro pistoletams; 44 žiūronus, 1 253 durtuvus, 3 600 rankinių granatų88. Nuo 1920 m. sausio 13 d. Trečiasis pėstininkų pulkas buvo įtrauktas į III brigados (nuo vasario 10 d. – III divizijos) sudėtį89. Kadangi tiesioginių susirėmimų su bolševikais po 1920 m. sausio 4 d. bendros lenkų ir latvių operacijos ir Daugpilio užėmimo nebebuvo, pulkui buvo perduota kur kas platesnio fronto baro apsauga. Pulkas užėmė ir IX pėstininkų pulko saugo- tą barą net iki Birkinėlių (į pietus nuo Kalkūnų geležinkelio). Jį visą saugojo vienas batalionas, daugiau sargybų postų sutelkęs pietinėje baro dalyje, kur

85 Ten pat, b. 64, l. 53. 86 Slaptas įsakymas 3 p. p. 1919-12-26 Nr. 12 // Ten pat, b. 3, l. 42. 87 V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // Ten pat, b. 64, l. 5. 88 3 p. p. žinios apie ginklų stovį 1919 gruodžio 31 d. // Ten pat, b. 17, l. 15. 89 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 245.

112 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) būta kontaktų su lenkų sargybomis90. Fronte, kai pulkui visko trūko, pasitaikydavo neteisėto karių elgesio, išpuolių prieš vietos gyventojus atvejų: savavališkų rekvizicijų, plėšimų, netgi nusikaltimų. Už tai pulko kariai buvo baudžiami, traukiami bau- džiamojon atsakomybėn. Karo lauko teismas skirdavo net mirties baus- mę. 1920 m. sausio 28 d. II brigados vado gen. ltn. Maksimo Katchės įsakyme pabrėžta, kad brigados saugomo baro teritorijos priklausomybės klausimas, matyt, bus išspręstas plebiscito būdu. Norint, kad vietos gyventojai pasisakytų už tai, kad kraštas liktų Lietuvos, o ne Latvijos vals- tybės sudėtyje, reikia jų simpatijas patraukti į savo pusę. Dėl to brigados vadas griežtai pareikalavo vengti bet kokių nesusipratimų su vietos gyventojais. Dalių vadams jis įsakė imtis visų priemonių, kad būtų užkirstas kelias Lietuvos kariuomenę žeminančiam savavališkam elgesiui. Griežtai uždraudė visas rekvizicijas. Esant būtinumui, tai leido daryti tik dalyvaujant vietos komitetams. Nurodė kiekvienu atveju už rekvizuotą turtą sumokėti pinigais arba išduoti dalių antspaudais patvirtintas pažymas91. Įspėta, kad už šio įsakymo nevykdymą asmeniškai atsako dalių vadai. 1920 m. vasario 6 d. pasikeitė Daugpilio grupės vadai. Gen. ltn. Mak- simą Katchę pakeitė gen. ltn. Jonas Galvydis-Bykauskas. Vasario 13 d. už pasižymėjimą kautynėse su priešu Vyčio Kryžiumi buvo apdovanoti pirmieji pulko kariai: vyr. ltn. Teodoras Šostakas, viršila Jonas Masandukas, jaunesnieji puskarininkiai Vincas Mikalauskas ir Liu- das Dambrauskas, eiliniai Benys Aleksandravičius, Aleksis Urnikis, Juozas Černiauskas, Antanas Kontautas92. Vasario 16 d. proga Respublikos Prezi- dentas Antanas Smetona Trečiajam pėstininkų pulkui už pavyzdingą tvar- ką ir „didelį taktą“ kovose su nepriklausomos Lietuvos priešais Daugpilio rajone leido vadintis Trečiuoju pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulku93. Prašymą suteikti pulkui šį vardą pulko vadas I. Musteikis II divizijos vadui parašė dar 1919 m. lapkričio 16 d.94 Ir jis buvo patenkintas. 1920 m. kovo pradžioje pulko vadas mjr. I. Musteikis gavo III pėsti-

90 V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 64, l. 5. 91 Antros brigados vado 1920-02-28 įsakymas Nr. 165 S // Ten pat, b. 3, l. 31. 92 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 243. 1920 vasario 18 d. 93 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 255. 1920 m. kovo 1 d. 94 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 5, l. 237.

113 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ninkų divizijos vado nurodymą skirti dalį pulko kareivių kitoms dalims formuoti. Kovo 13 d. išsiųstas pulko vado raštas III divizijos vadui įdo- mus ne tik dėl to, kad jame mjr. I. Musteikis pareiškė atsisakąs vykdyti minėtą nurodymą, nes, jo nuomone, tada Žvalgų komandoje nebeliks žmonių ir ją reikės išformuoti, o „formuoti vėl iš naujo atskiras dalis pulke nepajėgsiu“. Rašte pulko vadas iškelia ir kitas su šio dalinio kūrimu susijusias problemas: „Nuolat gaunu iš Generalinio štabo įsakymus apie išsiuntimą iš pulko geriausių karininkų ir kareivių – ateityje panašių įsakymų išpildyti negalė- siu, nes tai ardymas, bet ne tvėrimas pavesto man pulko. Prašau tamstos tarpininkavimo, kad prie pervedimo kariškių būtų pri- imta sistema ir visas sunkumas nekristų ant vienos dalies per atėmimą ge- resniųjų kariškių, kurių nėra dalyje kuo užmainyti. Negali dalis esant stadijoje formavimosi leisti nusilpninti naudai naujai tveriamos. Mes, pirmi pašaukti karininkai, dirbome ir tvėrėme dalis neturėdami nieko ir nereikalaudami prityrusių kariškių, kurių ir nebuvo.“95 Kovo pradžioje į pulką buvo užsukęs kariuomenės vadas gen. S. Žu- kauskas. Įsakyme vadas pažymėjo, kad pulko Mokomoji komanda yra geros būklės, karininkai ir kareiviai puikiai išmano savo pareigas. Pulke, kaip, beje, ir visuose kituose, trūko aprangos96. 1920 m. pradžioje pulko vadas patvirtino įvairias karių mokymo programas. Jos buvo parengtos pagal kariuomenės vado patvirtintas pavyzdi- nes programas. Taip pat buvo tvirtinami labai detalūs savaitiniai tvarka- raščiai. Ypač detali Puskarininkių mokyklos programa ir tvarkaraštis buvo tvirtinami kas savaitę, kas 4 savaites – Kulkosvaidininkų kuopos, Žvalgų ir kitų komandų, kas 8 savaites – pėstininkų mokymo programos97. Siekdamas sužinoti, kaip vyksta pulko karių rengimas, kokių yra pro- blemų ir trūkumų, pulko vadas mjr. I. Musteikis 1920 m. balandžio 20, 21 ir 22 d. tikrino 1-ojo bataliono komandas, 3-iojo bataliono 3-iąją kulkos- vaidininkų kuopą, 2-ąjį batalioną ir 2-osios rūšies gurguolę. Jis tikrintų

95 Ten pat, b. 22, l. 50. 96 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 273. 1920 m. kovo 17 d. 97 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 17.

114 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) padalinių būklę apibūdino kaip pusėtiną, nors pastebėjo gana daug trū- kumų. Beveik visos tikrintos dalys išsirikiavo gerokai pavėlavusios, nei nustatyta, dalių vadai nežinojo savo kareivių pavardžių, o kai kurie – net kiek jų daliniuose yra kareivių ir arklių. Beveik visų kareivių netaisytas apavas, suplyšę drabužiai, netvarkingos kuprinės, blogai prisegti katiliu- kai, ne vietoje pakabinti kastuvėliai ir durklai. Kareiviai nemokėjo tinkamai užsegti diržų, stovėti ramiai, nežinojo, ką daryti, kai prieina viršininkas, nemažai iš jų – net savo tiesioginių virši- ninkų pavardžių ir karinių laipsnių. Labai daug netvarkos vadas pastebė- jo apžiūrėjęs gurguolę, pvz., kad prastai pakaustyti arkliai, nerūpestingai išvalyti kulkosvaidžiai. Jis padarė gana griežtas išvadas ir savo padėjėjui kpt. A. Stapulioniui įsakė stebėti, kad būtų pašalinti visi minėti trūkumai. Įspėjo, kad už įsakymo nevykdymą bus nubausti dalinių vadai98. 1920 m. pavasarį dalinio kariai aktyviai ruošėsi pirmajai savo pulko šventei. Jos data – gegužės 4 d. – buvo nustatyta 1919 m. gruodžio 24 d. įsakymu kariuomenei Nr. 211 dėl pulko formavimo pradžios datos. Gegužės 2-ąją į Eglaitę buvo sutrauktos visos jo dalys. Tą dieną buvo gauta daug naujų uniformų, avalynės, patalynės, reikalingo inventoriaus. Į gegužės 4 d. prasidėjusią pulko šventę atvyko Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, vyr. kariuomenės vadas gen. ltn. Jonas Galvydis‑By- kauskas, daugybė svečių, buvusių pulko karininkų. Paradas buvo surengtas Eglaitės aikštėje. Prieš tai miestelio bažnyčioje pulko kapelionas kun. M. Jonaitis, pritariant karių orkestrui ir chorui, aukojo mišias. Ka- riai atrodė žvalūs, buvo gerai aprengti, tinkamai apginkluoti, miklūs, to- dėl susirinkusiesiems paliko teigiamą įspūdį99. Šventei pasibaigus, nuo 1920 m. gegužės 18 d. Daugpilio grupės vado įsakymu pulkas pakeitė fronte Šeštąjį pėstininkų pulką ir iki liepos mėn. saugojo barą Kazimieriškiai–Nichnovka–Purniškiai–Malinovka–Birki- nėliai–Pakrapiškiai. Baro štabas ir rezervas buvo Sventės dvare100. 1920 m. gegužės 23 d. pulko vadas mjr. Ignas Musteikis, perdavęs pulką kpt. A. Stapulioniui, išvyko gydytis101. Medicinos komisija prie III

98 Įsakymas 3 p. p. Nr. 131. 1920-04-23 // Ten pat, b. 7, l. 345. 99 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 246. 100 Ten pat. 101 Įsakymas 3 p. p. Nr. 164 a. 1919-05-23 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 7, l. 489.

115 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. pėstininkų divizijos I. Musteikiui nustatė keletą ligų: trachomą, dešinės rankos egzemą ir neurasteniją, be to, jam buvo būtina nosies operacija. Manyta, kad gydymas truks ne mažiau kaip pusantro mėnesio102. Gegužės 31 d. buvo pradėtas leisti pulko laikraštėlis „Tėvynės vaduotojas“. Redakcijos straipsnyje buvo akcentuojama, kad pulko švietimo komisija, pradėdama leisti šį laikraštį, pirmiausia siekia padėti spręsti karių švietimo klausimus. Laikraštėlyje buvo fiksuojama pulko istorija, aptariami aktualiausi įvykiai, buvo humoro skyrelis. Saugomame bare įvyko įvairių susidūrimų su lenkais, jų metu ne vienas pulko karys buvo nukautas. 1920 m. gegužės 28 d. žuvo Ryšių kuopos kareivis Matas Rajeckis ir mirtinai sužeistas po kiek laiko mirė 7-osios kuopos kareivis Jonas Jankus103. Atsižvelgdamas į tai, kad šiame bare padažnėjo lenkų išpuolių, l. e. pulko vado pareigas K. Svi- las birželio 20 d. 1-ojo ir 3-iojo batalionų vadams įsakė padidinti budrumą saugant demarkacijos liniją ir į kiekvieną lenkų paleistą kulką atsakyti dešimčia, tačiau griežtai už- draudė pirmiems pradėti bet kokius veiksmus. Be to, nurodė įrengti gerus, gynybai pritaiky- tus, apkasus, kad būtų galima susidūrimo metu priešintis104. 1920 m. liepos 8 d. pulkas atvyko į Zarasus. Čia liepos 10 d. pasikeitė pulko vadai. Pul- ko karių gerbiamas ir mylimas vadas mjr. Ignas Musteikis per- J. Gricius (VDKM) davė dalinį mjr. Jonui Griciui105. 102 I. Musteikio raštas krašto apsaugos ministrui // Ten pat, b. 22, l. 29. 103 Tėvynės vaduotojas, 1920, Nr. 2, p. 1. 104 1920-06-20 l. e. 3 p. p. vado pareigas K. Svilo raštas 1-ojo ir 3-iojo batalionų vadams // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 22, l. 224. 105 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 379. 1920 m. liepos 13 d.

116 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) Kovos su lenkais Liepos 12 d. pulkas, vykdydamas operatyvinį divizijos vado įsakymą, saugomą barą perdavęs Devintajam pėstininkų pulkui, atvyko į Uteną. Tačiau jau po poros dienų jo vadas gavo III pėstininkų divizijos vado operatyvinį įsakymą Nr. 8, kuriame konstatuojama, kad lenkai, vejami bolševikų, traukiasi iš Šiaurės rytų Lietuvos Vilniaus link ir prieš divizijos saugomą barą lenkų jau nebėra, o latviai užėmė Lenkijos karių apleistas sritis į rytus nuo Kalkūnų–Turmanto geležinkelio, taip pat Kalkūnų gele- žinkelio stotį. Divizijos vadas pulkui pavedė keičiant Devintojo pėstinin- kų pulko 3-iąjį batalioną skubiai užimti barą nuo Ligūnų iki Melagėnų kaimo (į pietus nuo Švenčionių). Pulko vadas, gavęs nurodymus, 2-ajam batalionui, vadovaujamam vyr. ltn. T. Šostako, įsakė kartu su kulkosvaidžių kuopa, 13 telefonistų ir puse raitelių eskadrono išžygiuoti iš Utenos ir ne vėliau kaip liepos 15 d. 14 val. užimti barą nuo Ignalinos iki Melagėnų, kpt. K. Svilo vadovaujamam batalionui – saugoti užimtą barą Ignalina–Ligūnai ir Ignalinos–Li- gūnų geležinkelio liniją, mjr. L. Volotko vadovaujamam batalionui – apsistoti Linkmenų rajone. Pulko štabas ir aptarnaujančios tarnybos buvo dislokuoti Kaltanėnuose. Pulko vadas mjr. J. Gricius įsakė pas sutiktus latvius arba bolševikus siųsti ryšio karininkus, taip pat priimti jų siunčiamus ryšio karininkus106. Nors su Sovietų Rusija liepos 12 d. buvo pasirašyta taikos sutartis, tačiau ši žinia, matyt, fronte esančias bolševikų dalis pasiekė ne iš karto, todėl buvo nemažai didesnių ir mažesnių nesusipratimų. Po kurio laiko raudonarmiečiai, vykdydami susitarimus su Lietuvos vyriausybe, iš Švenčionių rajono ėmė trauktis. Kaip matyti iš rugpjūčio 12 d. operatyvinio įsakymo Trečiajam pėstininkų pulkui, bolševikai traukėsi, ir daliniui buvo įsakyta užimti barą nuo Neries upės per Polianus, Kuplią, Naratus (pietiniame Svyrio ežero krante), Garanus, toliau – siaurumą tarp Svyrio ir Naručio ežerų per Astraulainus, Spioglą, Mokrycą, Užunaratę, siauru- mą tarp Naručio ir Medilo ežerų per Pasinkų ir Skarių punktus ir į šiaurę nuo Medilo (Baltarusija) ežero, palei Medilo upelį per Lotvos, Postavių ir Volodzkų punktus iki Kazėnų107.

106 Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr. 10. 1920-07-14 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 4, l. 28–29. 107 Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr. 11. 1920-08-12 // Ten pat, l. 44.

117 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Nurodytą liniją užimti pulko vadas pavedė 1-ajam ir 2-ajam batalionams. 3-iasis buvo atsarginis. Pulko štabas, Ryšių, Komendantūros ir Raitelių komandos liko Švenčionyse. Su bolševikais buvo įsakyta elgtis santūriai, pirmiems ginklo nenaudoti108. Rugpjūčio pradžioje armijos inspektorius, tikrindamas kariuomenės dalis, buvo užsukęs ir į Trečiąjį pėstininkų pulką. Nerikiuotės kuopai ir Mu- zikantų komandai pastabų nepareiškė, nes tvarka buvo gera, tik trūko tinkamos aprangos. Tačiau Ūkio skyriuje rado daug trūkumų. Nustatė, kad iš pulko pinigų dėžės, negavus pulko vado įsakymo, paimti 305 533 auksinai, ir pulko vadovybei pavedė išsiaiškinti, kas dėl to kaltas. Tikrintojas rado daug netikslumų maisto ir pašaro apyskaitos lapuose, turto knyga buvo pildoma pieštuku. Buvo ir kitų smulkių pažeidimų. Pulko vadui ir Ūkio skyriaus ve- dėjui buvo nustatytas terminas visiems trūkumams ištaisyti109. Be to, buvo konstatuota, kad vien tik rugpjūčio mėn. iš pulko pabėgo 94 kareiviai110. Apskritai bėgimas iš pulko kovų dėl nepriklausomybės metais buvo didžiulė problema. Suvestiniais duomenimis, nuo dalinio sukūrimo iki 1921 m. rugpjūčio 1 d. iš pulko pabėgo ir į jį negrįžo (nebuvo grąžinti) 355 kareiviai111. Atlikus išsamų tyrimą dezertyrų sąrašas 49 pavardėmis sutrumpėjo. Dalis karių, laikytų pabėgusiais, buvo patekę į nelaisvę, kiti – mirę, kai kurie, pasirodo, grįžo atgal. Tačiau net šis mažesnis dezertyrų skaičius vis tiek yra įspūdingas. 1920 m. rugpjūčio 28 d. pulko vadas gavo slaptą operatyvinę telefonogra- mą, kurioje įsakyta dalinio saugomą barą perduoti Devintajam pėstininkų pulkui ir vykti į Vilnių112. Vykdydamas šį nurodymą, pulko vadas įsakė daliniui susitelkti Švenčionių rajone ir pasirengti žygiui į Vilnių, o pulko štabui, atskiroms pulko komandoms, II rūšies gurguolei, maisto sandėliui Nr. 2, ginklų sandėliui likti Švenčionyse, pulko ligoninei ir evakavimo punktui – Švenčionėliuose. Kareiviams buvo išduota po 100 šovinių ir po granatą113.

108 Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr. 12. 1920-08-12 // Ten pat, l. 45 109 Lietuvos kariuomenei įsakymas Nr. 415. 1920 m. rugpjūčio 23 d. 110 3 p. p. vado 1920-09-19 raštas Generalinio štabo Rikiuotės skyriui // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 7, l. 675–676. 111 Sąrašas 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulko karių, kurie skaitosi pabėgusieji, bet iki šio laiko negrįžusieji pulkan // Ten pat, b. 32, l. 345–350. 112 Ten pat, b. 4, l. 1. 113 Operatyvinis įsakymas 3 p. p. 1920-08-28 // Ten pat, l. 11–12.

118 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Rugpjūčio 30 d. pulkas įžengė į Vilnių114. Tačiau čia neilgai teko ilsėtis. Vykdydami 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos reikalavimus bolševikai traukėsi iš Lietuvos, ir pulkui teko užimti jų paliekamas vietoves. Rugsėjo pradžioje pulkas buvo nuolat siunčiamas iš vienos vietos į kitą. Rugsėjo 2 d. jis pasiekė Varėną, o 7 d. jau buvo Alytuje. Pulko ešelonams stovint Alytaus stotyje, rugsėjo 8 d. buvo gauta kariuomenės vado telefonograma, kurioje daliniui buvo įsakyta pereiti II divizijos vado žinion. Tuo pat metu buvo gautas ir II pėstininkų divizijos vado įsakymas vykti į Krosną, o iš ten – į Lazdijus. Atvykus į Lazdijus buvo gautas įsakymas pakeisti ten buvusį Dešimtąjį pėstininkų pulką. Tai buvo padaryta rugsėjo 11 d. 10 val. ryto115. Žygiuojantis plentu iš Lazdijų Tre- čiasis pėstininkų pulkas buvo užpultas lenkų raitųjų žvalgų. Nuostolių šie žvalgai nepadarė, tik patys buvo paimti į nelaisvę116. Nurodytą barą užėmė du pulko batalionai, o 2-asis batalionas liko atsarginis. Baras buvo saugomas įrengus užtvaras šiuose punktuose: Lieš- kiemis–286 aukštuma–Rogužėnai–290 aukštuma–Bondziškiai– 256 ir 235 aukštumos–Lizdeikiai–153 ir 228 aukštumos–Jeleniavas–210 aukš- tuma–Muchovas–219 aukštuma–siauruma tarp Mažojo Šelmento ir Di- džiojo Šelmento ežerų–208 aukštuma–Olšanka–Graužė–Naujieji Smalė- nai–Vilkapėdžiai117. Pulkui buvo priskirtas 2-asis raitelių eskadronas118. Rugsėjo 11 d. pulko 6-oji kuopa, įveikusi lenkus, kurie turėjo geras pozicijas, užėmė Smalėnus ir Graužę. Tą pačią dieną 13 val. Lenkijos kariai – apie 50 pėstininkų ir iki 30 raitelių, – ginkluoti kulkosvaidžiu, puolė Smalėnus, bet buvo atmušti. Rugsėjo 12 d. jie dar kartą mėgino pulti, bet ir šįsyk buvo priversti atsitraukti. Tuo pat metu kitos lenkų pajėgos, taip pat turinčios kulkosvaidį, remiamos artilerijos, puolė 144 aukštumą, ta- čiau buvo atmuštos ir pasitraukė119. Rugsėjo 12 d. pulkas vėl perėjo III pėstininkų divizijos vado žinion. Buvo šiek tiek sumažintas jo saugomas baras. Liko Lieškiemio–Smalėnų

114 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 246. 115 Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p. 247. 116 V. Karvelio atsiminimai iš 3-iojo pėst. D. L. Kun. Vytauto pulko gyvenimo // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 64, l. 7 a. p. 117 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 246–247. 118 Ten pat, p. 247. 119 Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p. 247.

119 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ruožas, o kita baro dalis buvo perduota Šeštajam pėstininkų pulkui120. Nuo rugsėjo 13 iki 22 d. pulko saugomame bare buvo ramu – vyko len- kų ir lietuvių derybos, todėl kovos buvo sustabdytos. Visą šį laiką dalinys išnaudojo savo pajėgoms stiprinti, kartu buvo šiek tiek patikslintos užimtos pozicijos121. Pulkas buvo užėmęs labai platų ruožą, todėl jo vadas karinės vadovybės buvo griežtai įspėtas, kad prireikus dalinys turi gintis tiktai pirmojoje linijoje, o į antrąją pasitraukti tik gavęs divizijos vado įsakymą122. Nuo rugsėjo 1 iki 15 d. per susidūrimus su lenkais 3 pulko kariai buvo nukauti, 51 sužeistas, 1 dingo be žinios, 4 pateko į nelaisvę123. Rugsėjo 22–23 d. lenkų puolimas pulką mažai paveikė. Rugsėjo 27 d. daliniui buvo įsakyta perdavus saugomą barą susitelkti Šeštokų rajone ir per Varėną vykti į Vilnių124. Rugsėjo 30 d. pulko 1-asis ir 2-asis batalionai atvyko į Daugus, 3-iasis – į Merkinę125. Spalio 4 d. daliniui teko kautis su lenkais Varėnos rajone ties Marcin- konimis. Nors lenkų pajėgos buvo gausesnės, tačiau jų puolimą pulkui pavyko atremti. Šiose kautynėse ypač pasižymėjo 2-ojo bataliono vadas vyr. ltn. T. Šostakas ir 4-osios kuopos vadas ltn. J. Kuncaitis su savo kuo- pa126. Tačiau spalio 7 d. ties Varėna 2-ojo bataliono vadas vyr. ltn. T. Šos- takas mūšyje su lenkais žuvo127. Spalio 7 d. ryte Lietuvos ir Lenkijos atstovams Suvalkuose pasirašius sutartį ir tarp valstybių nustačius demarkacijos liniją atrodė, kad karas baigsis, tačiau jau kitą, t. y. spalio 8 d., rytą gen. Liucijano Želigovskio vadovaujama Lenkijos kariuomenės grupė pradėjo puolimą. Spalio 8 d. pulkas susitelkė Valkininkuose128. Nuo spalio 9 d. jis gynė kitą barą, kurį sudarė Vokės įtaka į Nerį–

120 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 247. 121 Ten pat. 122 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 323. 123 Sąrašas karių, 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulko užmuštų, sužeistų, mirusių nuo ligų laike mūšių su lenkais laikotarpyje nuo 1 iki 15 rugsėjo 1920 m. // LCVA, f. 516, ap. 1. b. 17, l. 122–123. 124 Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p. 248. 125 3 p. p. faktinis dalyvavimas karo veiksmuose // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 80, l. 39. 126 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 247. 127 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 64, l. 53 a. p. 128 3 p. p. faktinis dalyvavimas karo veiksmuose // Ten pat, b. 80, l. 39. 120 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Grigiškės–Dziediškės–146 aukštuma–Lentvaris–kryžkelė į rytus nuo Lentvario geležinkelio stoties–Petuchovas. Iš kairės buvo dislokuotos I divizijos dalys, iš dešinės – Pirmasis pėstininkų pulkas129. Spalio 11 d. pulkas susitelkė Bukantų rajone130. Spalio 14 d. buvo gautas divizijos vado įsakymas (telefonograma Nr. 1516) užimti barą Paneriai–Panerėliai–Rykantai–Krosna 2–157 ir 150 ežerų linija–Karčiškiai–Luka ežero šiaurinis krantas. Spalio 15 d. auštant lenkų gausios pajėgos puolė 126 aukštumą ir nuo jos nustūmė pulko sargybą. Kiek vėliau jos pradėjo pulti frontu Bevan- denė–Semeniškės–Rykantai. Mūšis vyko iki vėlyvo vakaro. Pulko dalys buvo priverstos pasitraukti iš Rykantų ir užimti liniją Daubė–Alesnikai – kelias nuo Alesnikų per mišką– aukštumos tarp lygiagrečių kelių į Senąją Būdą–toliau turėtos pozicijos prie 157 ir 150 ežerų. Spalio 16 d. divizijos vadas telefonograma Nr. 1523 Trečiajam pėsti- ninkų pulkui įsakė puolant atsiimti senąsias pozicijas. Pulti pradėta 6 val. 30 min., nors jau 6 val. artilerijos baterijos smarkia ugnimi apšaudė miš- ką prie Daubių, Alšinkos ir Panerių kaimų, vėliau ją perkėlė į Balčiū- nų ir Rykantų kaimus. Perkėlus baterijų ugnį dar toliau į priekį, 2-ojo bataliono 5-oji ir 6-oji kuopos miškingomis Neries pakrantėmis, po to plentu, geležinkeliu ir mišku į rytus nuo jo atakavo ir užėmė 162 ir 111 aukštumas, Balčiūnų kaimą. 3-ioji kuopa puolė Rykantus iš pietų pusės. 3-iojo bataliono užduotis buvo ginti užimtas vietoves ir palengvinti 1-ojo ir 2-ojo batalionų puolimą131. Tuo metu lenkai pradėjo pulti tarp 150 ir 157 ežerų esančią siaurumą. 7-osios kuopos dalis išsisklaidė. Lenkai užė- mė Krosną 1, Krosną 2 ir Krosną 3. Lenkų puolimui sulaikyti ir 3-iosios kuopos, kuri turėjo atakuoti Ry- kantus, sparnui apsaugoti buvo pasiųstos dvi likusios 1-ojo bataliono kuopos. Prasidėjo atkaklios kautynės. Jos tęsėsi iki 16 val. Lenkai, sutraukę daugiau pajėgų į Rykantus, pradėjo spausti 2-ojo bataliono kuopas. Tačiau jos, vadovaujamos vyr. ltn. V. Rūkšto, ltn. J. Kuncaičio ir kitų, laikėsi tvirtai. Tik lenkams sutelkus šarvuotojo traukinio artilerijos ir šarvuotojo auto- mobilio ugnį šios kuopos buvo priverstos trauktis. 13 val. 30 min. 2-asis

129 Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p. 248. 130 3 p. p. faktinis dalyvavimas karo veiksmuose // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 80, l. 39. 131 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 365.

121 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ir 3-iasis batalionai buvo nustumti į išeities pozicijas. Kautynės aprimo132. Apie 14 val. II pėstininkų divizijos vadas mjr. I. Musteikis pulkui įsakė dar kartą pulti Rykantus. Tačiau šį įsakymą įvykdyti dalinys jau nebeturėjo jėgų. Pulko 1-asis batalionas tuo metu dar kovėsi su lenkais ties Kukliškių kaimu, 3-iojo bataliono dalys buvo pakrikusios, o 2-ojo bataliono karių, ką tik dalyvavusių mūšyje, nuotaika buvo prislėgta, todėl kilo abejonių, ar jam pavyks užimti Rykantus. Įvertinęs visas aplinkybes, II divizijos vadas mjr. I. Musteikis savo įsakymą atšaukė ir nurodė pulkui kuo greičiau susi- tvarkyti ir įsitvirtinti Alšinkos–Daubių linijoje133. Pagrindinė pulko nesėkmių priežastis buvo tai, kad dauguma jo karei- vių buvo jauni, nepatyrę, labai bijojo artilerijos, ypač šrapnelių, ugnies, dėl menkiausios priežasties pasitraukdavo ir negrįždavo į kuopas, kol mūšis nesibaigdavo. Pavyzdžiui, laikinai ėjęs karininko pareigas Loiba ties Ry- kantais su visu būriu pasitraukė iš kovos lauko ir tarp kitų karių sukėlė paniką, dėl ko teko operaciją nutraukti134. Spalio 19 d. lenkai iš Trakų pusės puolė Trečiojo pėstininkų pulko pozicijas, bet buvo atmušti. Nuo spalio 20 d. divizijai buvo įsakyta pereiti prie gynybos taktikos. Buvo stiprinamos ne tik priešakinė, bet ir antroji linija, kad prireikus būtų galima visomis jėgomis priešintis ir suduoti priešui kuo skaudesnį smūgį135. Po šių paskutinių kautynių ties Rykantais pulkas įsitvirtino Vievio rajone, kur buvo galutinai sužlugdytos lenkų pastangos veržtis Kauno kryptimi136. Kaudamiesi žuvo vyr. ltn. Teodoras Šostakas, vyr. ltn. Vaclovas Ado- monis (kautynėse ties Varėna), ltn. Petras Styra, ltn. Stasys Andriulis (kautynėse ties Rykantais), 36 puskarininkiai ir eiliniai žuvo arba buvo sužeisti137, tarp jų vyr. psk. Kostas Gagelas, vyr. psk. Augustas Gedra, vrš. P. Mikalauskas, eiliniai Stasys Ramanauskas, Petras Barauskas, Jonas Mockus, Klemas Bardauskas, Feliksas Daubaras, Petras Libauskas, Vin- cas Straukas, Leonas Venskus, Jonas Valavičius, Jonas Vitkauskas, Kazys

132 Vitkauskas V. Mūsų pėstininkai // Mūsų žinynas, 1928, t. 15, p. 248; Lesčius V. Lietu- vos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 365. 133 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920, p. 366. 134 Ten pat. 135 Ten pat. 136 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 247. 137 Danilevičius S. 3 pėst. Vytauto Didžiojo pulkas // Karys, 1936, Nr. 31, p. 745–746.

122 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Tamonis, Antanas Mažeika, Antanas Jocius, Stasys Mickūnas138. Į lenkų nelaisvę pateko eiliniai Vaclovas Ivaškevičius, Simas Baltauskis, Nikodemas Arbačiauskas, Juozas Povilaitis, Petras Sakalauskas, Adomas Nariščionis, Antanas Bislis, Stasys Dergiliavičius, Makaras Rankovas, be žinios dingo Jonas Zaremba, Markinas Kanavičius ir kiti. Kai kuriems iš nelaisvės pavyko pabėgti ir grįžti į pulką, pavyzdžiui, Vladui Papreckiui, Petrui Pugevičiui, vrš. Jonui Urbonui ir kitiems139. Iš viso per spalio mėn. buvo nukauta 15 pulko karių, 66 sužeisti, 3 – lengvai, 64 dingo be žinios, 2 kontūzyti, 14 pateko į nelaisvę140. Už pasižymė- jimą kautynėse 11 pulko karininkų buvo apdovanoti Vy- čio Kryžiaus ordinu, 27 kareiviai – Vyčio Kryžiumi. 1920 m. lapkri- čio 29 d. Kaune, dalyvaujant keturiems Tautų Sąjungos ka- rinės kontrolės komisijos nariams, Lie- tuvos ir Lenkijos atstovai pasirašė pa- liaubų dėl karo veiksmų nutraukimo ir 6 km neutralios zonos tarp abiejų valstybių ka- riuomenių nustatymo sutartį. Tėvynės vaduotojas, 1920, Nr. 4, p. 2 138 Kovose su priešu žuvę vytautiečiai // Tėvynės vaduotojas, 1921, sausio 1, p. 2. 139 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 7. l.23, 28, 36. 140 Sąrašas karių, 3 pėst. D. L. K. Vytauto pulko užmuštų, sužeistų, mirusių nuo ligų laike mūšių su lenkais laikotarpyje nuo 1 iki 30 spalio 1920 m. // Ten pat, b. 17, l.135–139.

123 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

1920 m. gruodžio 1 d. nutraukus kovas su lenkais, pulkas ir toliau liko Vievio rajone, kur turėjo saugoti demarkacijos liniją141. Pulkas kovose su lenkais dalyvavo nuo 1920 m. vasario 6 iki rugpjūčio 30 d. ir nuo 1920 m. rugsėjo 12 iki gruodžio 1 d.142

Pulkas neutraliosios zonos apsaugos laikotarpiu Gruodžio 27 d. pulkui buvo įsakyta skubiai perimti saugoti barą nuo šiaurės rytų Manaičio (?) ežero kranto iki Valeikiškių. Vykdant įsakymą pulkui priskirtos 2-oji ir 3-ioji artilerijos baterijos operatyviniu požiūriu buvo paliktos IX pėstininkų pulko žinioje. Pulko štabas, Ryšių, Žvalgų komandos, pulko ligoninė, maisto, inžinerijos ir ginklų sandėliai įsikū- rė Žaslių geležinkelio stoties rajone. Naują barą pulkas užėmė gruodžio 30 d. 18 val.143 Naujuosius (1921-uosius) metus jo kariai sutiko tvirtinda- mi ir tvarkydami naujas pozicijas. 1920 m. gruodžio pabaigoje pulko gretose buvo 45 karininkai, 7 karo valdininkai, 3 gydytojai, karo kapelionas, kapelmeisteris ir 2 397 kareiviai. Jis buvo ginkluotas 30 kulkosvaidžių, 1 966 šautuvais, 257 karabi- nais, 3 182 granatomis, turėjo 49 telefono aparatus, 95 km telefono kabelio, 307 arklius, 2 motociklus, 104 vežimus, 6 sanitarinius vežimus, 4 komutatorius ir kito turto144. 1921 m. sausio 20 d. pulką paliko mjr. Liucijus Volodko. Jis buvo perkeltas į I pasienio pulką145. 1921 m. sausio 23 d. pulko vadas pakeitė kai kuriuos vadovaujančius karininkus. 2-ojo bataliono vadu buvo patvirtintas kpt. Jonas Krikščiū- nas, 4-osios kuopos – ltn. Justas Kuncaitis, 6-osios – ltn. Pranas Budrec- kas, 2-osios kulkosvaidininkų kuopos – ltn. Vladas Karvelis, Raitųjų žvalgų komandos – ltn. Juozas Skaisgiris, Ryšių komandos – ltn. Balis

141 Danilevičius S. 3 pėst. Vytauto Didžiojo pulkas // Karys, 1936, Nr. 31, p. 745. 142 Įsakymas III pėst. divizijai Nr. 37. 1922-06-29 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 50, l. 74. 143 Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr. 18. 1920-12-27 // Ten pat, b. 4, l. 13. 144 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė 1918–1920, p. 247–248. 145 Įsakymas 3 p. p. Nr. 36. 1921-02-03 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 24, l. 94.

124 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Tarulis 146. Padėtis demarkacijos linijos rajone buvo įtempta, nes lenkų valdžia, ir toliau Lietuvą laikanti laikina valstybe, šio susitarimo nepaisė – beveik nuo pat pirmosios dienos jį pažeidinėjo. Neutralioji zona tapo „niekieno žeme“. Nors šios vietovės dauguma gyventojų buvo lietuviai, tarp jų pa- sitaikė ir nutautėjusių. Abi pusės – tiek Lenkija, tiek Lietuva – stengėsi užkariauti neutraliosios zonos gyventojų simpatijas, patraukti juos savo pusėn. Lenkai savo priešininkus šioje vietovėje ėmė įvairiais būdais terorizuoti. Netrukus jų plėšikavimas, neklusnių gyventojų žudymas, o vėliau ir netoli neutraliosios zonos buvusių Lietuvos kariuomenės sargybų pul- dinėjimas tapo nuolatiniu reiškiniu147. Pradėjus saugoti neutraliąją zoną, pulke pašlijo drausmė. 1921 m. vasario 1 d. pulko laikraštyje „Tėvynės vaduotojas“ rašoma, kad vienas vyr. leitenantas iššvaistė kareiviams skirtą atlyginimą, jog keli kareiviai apiplėšė neutraliosios zonos gyventojus, naudodami ginklus atėmė pinigus ir geresnius daiktus, kaip pulko pinigų dėžės sargybinis ją išplėšė ir pasisavino 7 000 auksinų, o keletas kareivių specialiai susižalojo rankas ir kojas, kad iš tarnybos būtų paleisti ir kt.148 Pulko vadas, atkreipdamas į tai dalinio karininkų ir ypač kareivių dė- mesį, pažymėjo, kad daugumai nusikaltusiųjų Kariuomenės teismas skyrė mirties bausmę ir tik dėl Prezidento suteiktos malonės ji buvo pakeista į ka- lėjimą iki gyvos galvos. Jis visiems pulko kariniams viršininkams įsakė apie tai pasikalbėti su savo pavaldiniais, atkreipti dėmesį į bausmės neišvengia- mumą ir paraginti juos stengtis, kad daugiau pulke nusižengimų nebūtų149. Nurimus mūšiams, pulką užgriuvo tikrintojų lavina. 1921 m. sausio 12 d. divizijos vadas mjr. I. Musteikis tikrino pulko 1-ąjį batalioną ir Mo- komąją kuopą. Jis karius rado Žiežmariuose esančiuose butuose, kur jie, susirinkę dėl blogo oro, studijavo Drausmės statutą. Pulko vadas atkrei- pė dėmesį į tai, kad labai trūksta Drausmės statuto knygučių. Mokomoji kuopa išsirikiavo per 10 min. Tikrintojas konstatavo, kad pasirengimas

146 Įsakymas 3 p. p. Nr. 25. 1921-01-23 // Ten pat, l. 63. 147 Lesčius V. Lenkų provokacijos neutralioje zonoje 1921–1923 metais // Karo archyvas, t. 22, V., 2007, p. 153. 148 Šis tas apie mūsų pulko ydas // Tėvynės vaduotojas, 1921, vasario 1, p. 3. 149 Įsakymas 3 p. p. Nr. 58. 1921-02-21 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 24, l. 145.

125 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. pusėtinas. Sausio 21 d. divizijos vadas patikrino pulko Ūkio dalį. Virtuvėje jis pamatė baisią netvarką. Įsitikino, kad pulkui priklausantys arkliai laikomi blogomis sąlygomis ir prastai prižiūrimi. Kitų reikšmingesnių pastabų vadas nepareiškė150. 1921 m. sausio 27 ir 28 d. armijos vadas gen. Silvestras Žukauskas, tikrindamas kariuomenės dalis, pastebėjo, kad Trečiasis pėstininkų pulkas išsisklaidęs kaimuose. Užimtuose gyventojų namuose švaru. Karei- viai tinkamai aprengti ir apauti. Mokomosios kuopos kareivių išvaizda rikiuotėje gera, apdaras ir apavas tinkami. Armijos vadas atkreipė dėmesį į tai, kad kuopos kareiviai kastuvėlius nešioja už nugaros, prisegtus prie diržo, o tai gana nepatogu, nes trukdo atsisėsti, todėl įsakė juos kabinti prie dešinės kojos šlaunies. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad 2-ojo bataliono kareiviai apdaru ir apavu aprūpinti, o jų ekipuotė tvarkinga. Kulkosvaidininkų kuopos būklė ir gurguolės arklių išvaizda vadui pasirodė gera. Geriausią įspūdį padarė 6-oji kuopa. Gen. S. Žukauskas pastebėjo, kad pulke stokojama grūstuvų, o iš artilerijos sandėlio gauti kulkosvaidžiai nepatikrinti, be to, yra ir vokiškų, ir rusiškų. Ta proga 1921 m. vasario 1 d. išleistame įsakyme kariuomenei Artilerijos skyriui buvo nurodyta šiuos trūkumus pašalinti – pakeisti kul- kosvaidžius, kad būtų tik vienos sistemos ir prieš išduodant patikrinti. Pulko kareiviai generolui pareiškė norį gauti autus, o ne kojines, kurios greitai plyšta. Armijos vadas minėtame įsakyme į tai atkreipė armijos intendanto dėmesį. Be to, vadas konstatavo, kad kiekvienoje kuopoje yra bent 5 poros batų, kuriuos būtina pakeisti. Kareivis Juozas Mileikis pasiskundė, kad buvo sužeistas ir Sveikatos patikrinimo komisijos iš tarnybos atleistas, tačiau dėl dezertyravimo iki šiol tarnauja kariuomenėje. Armijos vadas, atsižvelgęs į tai, kad tolesnė jo tarnyba buvo pavyzdinga, įsakė J. Mileikį nuo teismo ir iš tarnybos atleisti. Įsakyme kariuomenei konstatuota, kad iš visko, ką teko matyti Trečia- jame pėstininkų pulke, susidaro įspūdis, jog „pulko vadas ir jo padėjėjai negaišina dovanai laiko, bet rūpinasi savo pulku. Daug darbo padėta, daug iniciatyvos parodyta, užtat, nežiūrint į bendrus mūsų trūkumus pulkas tin-

150 Įsakymas III pėstininkų divizijai Nr. 12. 1921-02-14 // Ten pat, l. 177.

126 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) kamai aprūpintas“. Pulko vadui mjr. J. Griciui armijos vadas tarnybos vardu pareiškė padėką151. 1921 m. kovo pradžioje pulką tikrino armijos inspektorius. Įsakyme kariuomenei apie šį patikrinimą rašoma, kad 3-iajame batalione rikiuo- tės „išlavinimas“ tinkamas, tačiau reikėtų atkreipti domesį į naujokų mokymo pagrindą: 1) individualų mokymą, 2) mokytojų atranką ir rengimą. Bendra kareivių išvaizda vidutinė. Puskarininkiai labiau turėtų kareivius prižiūrėti ir išmokyti tinkamai prisitaikyti aprangą ir ekipuotę. Apdaras geras, tik kai kurių apavą reikia pakeisti. Ekipuotės reikmenų pakanka. Apskritai matyti vadų rūpestingumas ir taupumas. Skundus pateikė: 1) Jurgis Vitkauskas, 2) Jonas Trubuišis, 3) Simas Vyšniauskas, 4) Kriaučiūnas, 5) Antanas Peikunas, 6) Mikas Klinevičius, negavę algos už kai kuriuos praėjusius mėnesius. 2-ajam batalionui buvo įsakyta atlikti kovinį šaudymą. Kareivių iš- vaizda ir parengimas labai geras. Būrininkai greitai supranta gautus įsa- kymus ir nurodymus ir tinkamai komanduoja šaudymo metu. Nepaisant blogo oro, rezultatai buvo patenkinami – šaudymo taiklumas siekė 62 %. Pulke leidžiamas savaitinis laikraštis „Tėvynės vaduotojas“. Armijos inspektoriui leidinys pasirodė tinkamas, jame nemažai humoro ir satyros152. Taigi jo išvados panašios į armijos vado gen. S. Žukausko vertinimus. Apibūdinant šią seriją patikrinimų tenka konstatuoti, kad pulkas per kovų dėl nepriklausomybės laikotarpį išaugo, sustiprėjo, o jo karininkai ir puskarininkiai, įgiję patirties, puikiai vadovavo karių mokymui, jų rengimui atlikti kario prievoles. Pulko kovinis rengimas buvo aukšto lygio. 1921 m. balandžio pradžioje pulke vėl lankėsi armijos inspektorius. Šį kartą jis tikrino pulko Mokomąją kuopą. Armijos inspektorius konstatavo, kad „apdaras ir šarvuotė (ekipuotė – G. S.) geri ir tinkami visiems pritaikyti. Rikiuotės išlavinimas stebėtinai geras: visi veiksmai šautuvu vykdomi iš- tvermingai, taisyklingai ir sutartinai; vorų išrikiavime ir perrikiavime griež- tai prisilaikoma lygiavimo kaip eilėse, taip ir užpakalin; žinginė tvirta ir sutartina; bėgte ir skleistinė rikiuotė vykdomi smarkiai. Būrininkai iššaukti patikrinti būrio mokymą, valdo ir komanduoja būriu su pilnu įsitikinimu ir

151 Įsakymas kariuomenei. 1921 m. vasario 1 d. Nr. 25. 152 Įsakymas kariuomenei. 1921 m. kovo 9 d. Nr. 51.

127 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. savo užduoties žinojimu. Auklėjimas taipgi pavyzdingas. Gyventojai, turintieji su jais bent kokį ryšį, išreiškia savo pasigėrėjimą jų elgesiu“153. Balandžio 11 d. pulko vadas mjr. J. Gricius išvyko mokytis į Aukštuo- sius karininkų kursus. Laikinai eiti pulko vado pareigas buvo paskirtas mjr. V. Rozmanas154. 1921 m. balandžio 15 d. pulkas persikėlė į Žiežmarių rajoną. Vos tik įsikūrus, į pulką vėl užsuko armijos inspektorius. Šį kartą jis tikrino Ne- rikiuotės kuopą. Inspektorius pastebėjo, kad kai kurių kareivių per ilgi plaukai, viršutiniai drabužiai ir apavas geri, tačiau trūksta baltinių155. Laikinai perėmęs pulko vado pareigas mjr. V. Rozmanas, gavęs armijos inspektoriaus pastabas, gegužės 24 d. išleistame įsakyme nurodė, kad dalis karių nevykdo pulko vado įsakymų, nesilaiko nustatytos tvarkos, dažnai vaikšto neužsisagstę uniformų, be diržų, suplyšusiais ir nelopytais

Pulko šventė // (Kardas, 1936, Nr. 15-16, p. 413)

153 Įsakymas kariuomenei. 1921 m. balandžio 6 d. Nr. 70. 154 Įsakymas 3 p. p. Nr. 115. 1921-04-11 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 24, l. 308. 155 Įsakymas kariuomenei. 1921 m. gegužės 20 d. Nr. 117.

128 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) drabužiais. Vadas griežtai pareikalavo, kad visi kariniai viršininkai paša- lintų esamus trūkumus, o už įsakymo nevykdymą pagrasino bausti ne tik nusikaltusiuosius, bet ir jų viršininkus156. Balandžio 30 d. pulko vyr. gydytojo vadovaujama komisija baigė tikrinti dalinio karių sveikatą. Rezultatai nebuvo džiuginantys: 23 kareiviai sirgo trachoma, 12 – niežais, 105 – kitomis ligomis. Daugelis kareivių turėjo utėlių ir blusų157. Gegužės 4 d. Žiežmarių dvare buvo surengta pulko šventė (antrą kar- tą). Šia proga sveikinimą atsiuntė Steigiamojo Seimo pirmininkas, einantis Respublikos Prezidento pareigas, Aleksandras Stulginskis, karius pasveikino l. e. pulko vado pareigas mjr. V. Rozmanas158. 1921 m. birželio 3 d. baigę Aukštuosius karininkų kursus į pulką grį- žo pulko vado pareigas einantis mjr. J. Gricius, 2-ojo bataliono vadas kpt. J. Krikščiūnas, 1-osios kuopos vadas vyr. ltn. M. Jasins- kas, vyr. ltn. E. Šneideraitis159. Birželio 4 d. pasikeitė III pėsti- ninkų divizijos vadai: mjr. Ignas Musteikis perdavė diviziją plk. Juozui Stanaičiui. Birželio 7 d., plk. J. Stanaičiui įsakius, Trečiojo pėstininkų pulko vadas, perdavęs laikinai eiti pulko vado pareigas mjr. V. Rozma- nui, išvyko perimti III pėsti- ninkų divizijos štabo viršininko pareigų160. Birželio 20 d. į pulką atvyko A. Jakaitis (VDKM)

156 Įsakymas 3 p. p. Nr. 128. 1921-04-24 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 24, l. 340. 157 Įsakymas 3 p. p. Nr. 151. 1921-05-15 // Ten pat, l. 396. 158 Ten pat, l. 378, 388. 159 Įsakymas 3 p. p. Nr. 170. 1921-06-03 // Ten pat, l. 490. 160 Įsakymas 3 p. p. Nr. 174a. 1921-06-07 // Ten pat, l. 503.

129 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ir pradėjo eiti pareigas naujas pulko vadas – mjr. Aleksandras Jakaitis161. Jam net nespėjus gerai susipažinti su padėtimi, pulko tikrinti vėl atvyko armijos inspektorius. Viską apžiūrėjęs, jis pažymėjo: „Kareivių išvaizda visais atžvilgiais gera. Aprengti gerai, šarvuotė gera ir tinkamai pritaikinta. Rikiuotėje stovi, galvas laiko ir pasuka taisyklingai. Veiksmai šautuvu atliekami gerai, bet prirengiamųjų pildymo veiksmų silpnai išmokyti. Vorų rikiavimai ir perrikiavimai kuopos mokyme vykdomi ne visai prisilaikant Rikiuotės Statuto, dėl to ir netaisyklingai. Retinimas ir tankinimas, taipgi judesiai darant skleistinę rikiuotę, kur pageidaujama ypatingo greitumo, vikrumo, vykdomi per daug lėtai. Žinginė tvirta ir sutartina. Bendri kareivių pasiskundimai. Blogas valgis: tebeduodama silkės, pu- pelės (šebelbonai) karčios ir kietos. Per mažai turį baltinių. Kareiviai auklėjami tinkamoj dvasioj. Jų elgesys ir laisvo laiko pralei- dimas pavyzdingi. Gyventojai, su kuriais jiems tenka dažniau susidurti, išreiškia jais pasigėrėjimą.“162 Nespėjus išvažiuoti armijos inspektoriui, birželio 8 d. susipažinti su pulku, o kartu ir jį patikrinti atvyko naujas divizijos vadas plk. J. Stanai- tis. Buvo išrikiuoti 1-asis ir 2-asis batalionai, Muzikantų, Raitųjų žvalgų, Ryšių, Kulkosvaidžių komandos, 2-osios rūšies gurguolė. Divizijos vadas padarė išvadą, kad kareivių išvaizda vidutinė, nors uniformos labai suply- šusios – lopas ant lopo, tačiau ginkluotė gerai prižiūrima. Kaip didžiausią trūkumą jis nurodė kareivių neišprusimą – visišką Lietuvos istorijos ir politikos neišmanymą: „Nežino, dėl ko ir kam kariaunam, ko norim pasiekti. Net puskarininkiai negali atsakyti į klausimą, kokiam tikslui pulkas nešioja Vytauto vardą, kas toksai buvo Vytautas ir kokia jo istorinė reikšmė Lietuvos kraštui. Apie mūsų krašto dabartinę valdžią, jos sudėtį, apie Lie- tuvos Nepriklausomybę labai menkai kareiviai težino. Matyt, viršininkai ir labiausiai pulko švietimo komisija mažai kareiviams teaiškina, mažai su kareiviais kalba tais klausimais.“ Divizijos vadas pareikalavo šiuos trūkumus kuo greičiau pašalinti, „neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, nes be tų žinių mūsų kareivis negali

161 Įsakymas 3 p. p. Nr. 188. 1921-06-20 // Ten pat, l. 556. 162 Įsakymas kariuomenei. 1921 m. liepos 14 d. Nr. 165.

130 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

šiandien būti šalies gynėju“163. Lietuvos karinė vadovybė, dar tebevykstant kovoms dėl nepriklauso- mybės, daug dėmesio skyrė karių švietimui. Pasibaigus kovoms šis rūpes- tis dar labiau padidėjo. Pulke, kaip ir kituose Lietuvos kariuomenės daliniuose, buvo sudaryta švietimo komisija, kurios pagrindinis uždavinys buvo rūpintis karių lavinimu. Liepos 28 d. divizijos vadas plk. J. Stanaitis vėl tikrino pulko parengtį, šį kartą – kaip pulke vyksta šaudymo pratybos, apžiūrėjo kai kurias jo dalis. Kaip visada, jis rado didesnių ir mažesnių trūkumų, net buvo patekęs į juokingą situaciją. Savo įsakyme divizijai apie tai plk. J. Stanaitis rašė: „Be to, čia susidūriau su sekančiu nematytu mano gyvenime apsireiškimu: bataliono vadas kpt. Drabat prie manęs laike šaudymo užmigo ir pradėjo knarkti. Manau, kad tas įvykis man pavestoje divizijoje buvo pirmas ir pa- skutinis ir kad jo nedaleistinumas aiškus kiekvienam kariškiui.“164 Nuo 1921 m. rugpjūčio 1 d. krašto apsaugos ministro Jono Šimkaus įsakymu buvo panaikinti pulkų ir atskirųjų batalionų vadų padėjėjų etatai. Pulkų vadų pavaduotojais įsakyta skirti vieną iš bataliono vadų, ei- nančių tiesiogines bataliono vado pareigas. Vykdant šį įsakymą nuo rug- pjūčio 1 d. pulko vado padėjėjas mjr. V. Rozmanas buvo paskirtas 1-ojo bataliono vadu ir pulko vado pavaduotoju165. Rugpjūčio pabaigoje pulko vadovybė susidūrė su nenumatyta problema. Gyventojų soduose, kuriuose tuo metu ėmė nokti obuoliai, uogos, naktimis ėmė lankytis pulko kareiviai. Jo vadovybę gyventojai užvertė skundais, todėl pulko vadui teko griežtai uždrausti pavaldiniams sava- vališkai vaikščioti į sodus ir įspėti, kad pagauti už vaisių vagystes bus nubausti visu įstatymų griežtumu166. 1921 m. rugpjūčio mėn. pulkas, vykdydamas kariuomenės vado ir divizijos vado nurodymus, nuo rugpjūčio 10 iki rugsėjo 4 d. dalyvavo lauko taktikos pratybose. Pratybos vyko kuopose, batalionuose ir visame pulke. Jų metu buvo mokomasi spręsti gynybos, puolimo, apsaugos žygio

163 Įsakymas 3 p. p. Nr. 208. 1921-07-08 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 25, l. 95. 164 Įsakymas divizijai Nr. 26. 1921-08-10 // Ten pat, l. 175. 165 Įsakymas kariuomenei Nr. 180. 1921 m. rugpjūčio 4 d.; Įsakymas 3 p. p. Nr. 244. 1921‑08-13 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 25, l. 159. 166 Paliepimas // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 25, l. 172.

131 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ir poilsio metu užduotis. Visas pulkas nuo rugpjūčio 28 iki rugsėjo 1 d. jose dalyvavo. Kartu tobulinosi ir pusė eskadrono „Geležinio Vilko“ pulko raitelių. Žygio metu pulko dešiniąją vorą puolė „priešas“, kurį vienetas sėkmingai sunaikino167. 1921 m. rugsėjo 25 d. pulkas paliko Žiežmarių rajoną ir atžygiavo į Ukmergę. Dalis karių buvo dislokuoti mieste, kiti – aplinkiniuose kaimuose, o vieno bataliono pajėgos pakaitomis saugojo neutraliąją zoną nuo Giedraičių iki Latvijos sienos168. Matyt, rugsėjo 26 d., pasinaudoję pulko perdislokavimu, lenkų partizanai perėjo demarkacijos liniją ir Melagėnuose užgrobė pulko sandėlius ir gurguolę. Divizijos vadas plk. J. Stanaitis pulko vadui skubiai įsakė atakuoti lenkus ir atsiimti užgrobtus objektus, taip pat išvyti lenkų partiza- nus iš Kūlokiškių ir Pakertiškių kaimų, kur jie plėšė gyventojus169. Lenkų įsiveržimo padarinius pulko kariai greitai likvidavo, tačiau tokių išpuolių pavojus neišnyko.

Kariuomenės vadas apžiūri pulką Ukmergėje. 1922 m. (VDKM)

Persikėlęs į Ukmergę pulkas tapo pavaldus I pėstininkų divizijos vadui. Tačiau ir šiame mieste dalinio karių, kurie nesaugojo demarkacijos linijos, gyvenimo sąlygos nedaug pagerėjo. Kaip matyti iš I divizijos vado

167 Ten pat, b. 30, l. 62, 65 168 Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr. 15-16, p. 415. 169 Manevravimo uždavinys // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 22, l. 352.

132 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) gen. št. plk. Konstantino Kleščinsko įsakymo divizijai, spalio 26 d. jis, ap- silankęs 1-ajame pulko batalione ir Ryšių komandoje, pamatė, kad šių da- linių kareiviai apgyvendinti skubiai remontuotinose kareivinėse. Patalpų durys buvo išlaužtos, langai – viengubi, krosnys – pusiau išgriuvusios, todėl jų naudoti buvo neįmanoma, šautuvams sustatyti nebuvo pirami- džių, drabužiai kabinami ant sienų ar dedami po narais. Todėl divizijos vadas skubiai sudarė komisiją kareivinėms įvertinti ir jų remonto sąmatai sudaryti. Jos pirmininku paskyrė pulko vadą mjr. A. Jakaitį170. I pėstininkų divizijos vado įsakymu nuo 1921 m. spalio 17 d. pulko vadas turėjo perimti savo žinion I kavalerijos divizijos atsakomybės rajone buvusį demarkacijos zonos barą nuo Giedraičių iki Latvijos sienos. Barą užimti vadas įsakė 3-iajam pulko batalionui, vadovaujamam vyr. ltn. An- driejaus Purpetrio. Spalio 17 d. užduoties vykdyti išvyko 4 bataliono kuopos, Ryšininkų skyrius, 8 raiteliai. Batalionas turėjo 17 kulkosvaidžių. Vi- sas baras buvo užimtas spalio 20 d. Taip pat buvo perdislokuotas 2-asis pulko batalionas, kuriam buvo įsakyta pereiti į Konstantinovo rajoną, o bataliono raitųjų žvalgų komandai – persikelti į Natkuškio dvarą171. Užimant naują barą ir jame įsitvirtinant pulkui kilo tam tikrų pro- blemų, nes 1921 m. pabaigoje į atsargą buvo išleisti kariai, kurie spalio 1 d. jame buvo ištarnavę dvejus ir daugiau metų, o naujus kareivius pirmiausia reikėjo apmokyti ir tik po to siųsti prie demarkacijos linijos. Dėl to dalinyje teko perskirstyti demarkacijos liniją saugančius ir rezervinių pulko dalių kareivius. 1922 m. sausio 1 d. Trečiasis pėstininkų pulkas saugojo barą nuo Gie- draičių iki Latvijos sienos. Tai ir toliau darė vienas jo batalionas, kurio štabas buvo Utenoje. Kuopų vadai buvo įsikūrę Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose, o pulko štabas ir kitos dalys, kaip minėjome anksčiau, – Ukmergės mieste ir rajone172. Kaip matyti iš statistinės pulko ataskaitos, dalinys buvo neblogai ap- rūpintas. 1922 m. sausio 1 d. jis turėjo 2 093 vokiškus 1898 m. modelio šautuvus „Mauser“, 117 vokiškų 1898 m. modelio „Mauser“ karabinų,

170 Ten pat, b. 27, l. 449–450. 171 Operatyvinis įsakymas 3 p. p. Nr. 5. 1921-10-17 // Ten pat, b. 28, l. 1. 172 Lesčius V. Lenkų provokacijos neutralioje zonoje 1921–1923 metais // Karo archyvas, t. 22, p. 191.

133 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

1 573 vokiškus durtuvus, 19 vokiškų sunkiųjų (MG 08) ir 29 vokiškus lengvuosius (MG 08/15) „Maxim“ sistemos kulkosvaidžius, 58 revolve- rius, 3 bombosvaidžius, 313 462 šautuvų šovinius, 3 464 granatas, 313 kulkosvaidžių šovinių juostų, 515 raketų ir kito kariuomenės turto173. Tačiau pulko kareivių išsilavinimo lygis buvo labai žemas. 1922 m. pra- džioje iš 512 pulko naujokų 156 buvo visiškai neraštingi, 71 mokėjo tik skaityti, 164 – skaityti ir rašyti, bet nebaigę jokios mokyklos, tik 117 buvo baigę pradžios mokyklas, 4 – aukštesnes174. Nuo 1922 m. sausio 12 iki kovo 28 d. pulko vadas mjr. A. Jakaitis pa- vadavo IV pėstininkų divizijos vadą. Laikinai pulko vadu buvo paskirtas kpt. A. Drobat. Tačiau vasario 7 d. jam išvykus į Aukštuosius karininkų kursus, l. e. pulko vado pareigas buvo paskirtas iš Ketvirtojo pėstininkų pulko atsiųstas plk. ltn. Bronius Bilminas175. 1922 m. sausio mėn. kariuomenės vado įsakymu buvo tikrinami kari- nėse dalyse esantys ginklai. Trečiajame pėstininkų pulke ginklų tikrintojai pamatė, kad šautuvai ir kulkosvaidžiai prižiūrimi labai gerai. Surūdijusių šautuvų rado tik 1 proc. Konstatavo, kad 93 šautuvai netinkami. 1922 m. kovo 20 d. įsakyme kariuomenei einantis kariuomenės vado pareigas plk. Juozas Stanaitis įsakė juos perduoti Artilerijos tiekimo skyriui, prieš tai iš jo gavus naujus, o surūdijusius šautuvus – sutvarkyti176. Vasario 4 d. pulką tikrino divizijos vadas gen. ltn. K. Kleščinskas, ta- čiau didesnių trūkumų nenustatė177. Kovo mėn. jo dalis tikrino l. e. pulko vado pareigas plk. ltn. B. Bilminas. Skirtingai nuo divizijos vado, B. Bil- nimas rado daugybę trūkumų ir dalių vadams įsakė kuo skubiau juos pašalinti178. 1922 m. kovo 1 d. pulke tarnavo 60 karininkų, 3 gydytojai, karo kapelionas, 6 karo valdininkai, 15 viršilų, 61 vyr. puskarininkis, 134 jaunesnieji puskarininkiai, 30 grandinių ir 2 608 eiliniai kariai, 1 laisvai samdomas karininkas, 1 laisvai samdomas karo valdininkas ir 3 laisvai

173 Ginklų stovis 1922 m. sausio 1 d. // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 47, l. 1. 174 Pulko naujokų išsilavinimas // Ten pat, b. 51, l. 35. 175 Ten pat, b. 32, l. 38, 114, 117. 176 Įsakymas kariuomenei. 1922 m. kovo 20 d. Nr. 70. 177 Įsakymas I pėstininkų divizijai Nr. 11. 1922-02-06 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 39, l. 125. 178 Įsakymas 3 p. p. Nr. 49. 1922-02-18 // Ten pat, l. 150.

134 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) samdomi muzikantai179. 1922 m. kovo 28 d. pulko vadas mjr. A. Jakaitis grįžo eiti savo tiesio- ginių pulko vado pareigų. Plk. ltn. B. Bilminas nebuvo grąžintas atgal į Ketvirtąjį pėstininkų pulką, o oficialiai perkeltas tarnauti į Trečiąjį pėsti- ninkų pulką180. 1922 m. balandžio 4 d. Trečiojo pėstininkų pulko vadas gavo neri- mą keliantį III pėstininkų divizijos štabo viršininko raštą, kuriame buvo nurodyta, kad lenkai ima stiprinti demarkacijos liniją ir dėl to pastatė daugiau sargybinių, jog neutraliojoje zonoje pastebėta daug ginkluotų ci- vilių, be to, turima žinių, kad trys lenkų pulkai, perrengti civiliniais dra- bužiais, yra paskirstyti šioje zonoje. Rašte nurodyta, kad divizijos vadas įsakė dėti visas pastangas siekiant išsiaiškinti, ar teisingos minėtos žinios, taip pat pulko bare esančių ginkluotų lenkų karių ir partizanų skaičių, kaip jie ginkluoti ir kokius nurodymus gauna181. Lenkų provokacijų ilgai laukti neteko. 1922 m. balandžio 16–17 d. naktimis lenkų partizanai apšaudė lietuvių sargybas Valeikiškių, Pakal- niškių, Miežonių (į vakarus nuo Dubingių), Kužų kaimuose182. Balandžio 18 d. 2 val. nakties 1-osios kuopos lauko sargybos trečiąją užtvarą, buvu- sią Kizių kame, puolė apie 70 lenkų partizanų. Sargybai laiku pastebėjus ir paleidus sutelktąją ugnį, užpuolikai pasitraukė. Balandžio 22 d. lenkai nupjovė apie 300 m telefono kabelio183. Balandžio 24 d. apie 3 val. nakties jie apšaudė 1-osios kuopos 2-osios užkardos barą. Lietuviai pasirengė gynybai, tačiau net neiššovus nė vieno šūvio, lenkai pasitraukė. Tą pačią naktį, apie 5 val. ryto, iš neutralios zonos apie 20 lenkų partizanų apšau- dė pulko sargybą Žeimelių kaime. Lietuvių sargybai išsiskleidus grandi- ne ir paleidus ugnį, jie pabėgo. Prie Raupiškių ir Laumėnų kaimų buvo nupjauti telefono laidai184. 7 val. 40 min. lenkai apšaudė Milžinų kaime buvusius sargybinius185. Gegužės 3 d. 1 val. nakties buvo apšaudyta pulko

179 Ten pat, b. 40, l. 301. 180 Įsakymas kariuomenei Nr. 82. 1922 m. balandžio 7 d. 181 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 29, l. 10. 182 3 p. p. vado telefonograma I divizijos vadui // Ten pat, b. 55, l. 47. 183 1-ojo bataliono vado telefonograma pulko vadui // Ten pat, l. 27. 184 1-ojo bataliono vado ltn. J. Grubliausko telefonograma pulko vadui // Ten pat, l. 34. 185 1-ojo bataliono vado telefonograma pulko vadui // Ten pat, l. 42.

135 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. sargyba Aukštakalnio kaime186. Gerokai padaugėjus provokacijų, pulko vadas mjr. A. Jakaitis neutraliosios zonos barą saugojusio 1-ojo bataliono vadui ltn. J. Grubliauskui išsiuntė telefonogramą, kurioje perspėjo, kad bataliono kariai nepasiduo- tų lenkų provokacijoms įtraukti Lietuvą į atvirą karinį konfliktą ir jokiu būdu neperžengtų demarkacijos linijos. Pulko vadas įsakė atidžiai stebėti lenkų veiksmus ir neleisti jiems pereiti demarkacijos linijos, taip pat neu- traliojoj zonoj sustiprinti sargybas ir žvalgybą, tam naudojant pažįsta- mus vietos gyventojus ir kitas priemones, kad laiku būtų sužinota apie bet kokius lenkų ketinimus, ypač apie naujų karių ar partizanų grupių atvykimą187. 1922 m. gegužės 1 d. Respublikos Prezidentas pulko vadui Aleksan- drui Jakaičiui suteikė pulkininko leitenanto laipsnį188. Gegužės 5 d., vadovaudamasis įsakymu kariuomenei, pulką paliko pirmasis pulko karo kapelionas kunigas Martynas Jonaitis. Jis buvo paskirtas 1-ojo atsargos bataliono kapelionu. Į pulką liepos 4 d. iš Antrojo pėstininkų pulko buvo perkeltas karo kapelionas kunigas Antanas Pau- liukonis189. Jis į pulką atvyko liepos 16 d. Gegužės 22 d. apsilankė kariuomenės vadas gen. ltn. Juozas Stanaitis, lydimas divizijos vado gen. ltn. K. Kleščinsko. Jis rimtesnių priekaištų pulko vadovybei neturėjo, išskyrus vieną – kad, jo nuomone, 3-iojo bataliono kareiviai visai neišmano senosios Lietuvos istorijos190. Reikėtų pa- žymėti, jog gen. ltn. Juozas Stanaitis ypač vertino Lietuvos istorijos žinias ir siekė, kad su savo šalies istorija būtų susipažinę ne tik karininkai, bet ir eiliniai kareiviai. Gegužės 26 d. pulko vadas mjr. A. Jakaitis į divizijos štabą nusiun- tė surinktų žinių apie lenkus santrauką. Iš šio rašto matyti, kad pulko žvalgybai pavyko išsiaiškinti, jog iš Vilniaus į Ignaliną atsiųstas ešelonas Lenkijos kareivių, Švenčionyse dislokuoti Antrojo ulonų pulko ir 43-iojo pasienio apsaugos bataliono štabai, o 32-ojo atskirojo lenkų bataliono

186 1-ojo bataliono telefonograma pulko vadui // Ten pat, l. 46. 187 1-ojo bataliono telefonograma pulko vadui // Ten pat, l. 48. 188 Įsakymas kariuomenei Nr. 126. 1922 m. birželio 9 d. 189 Įsakymas kariuomenei Nr. 108. 1922 m. gegužės 5 d.; Nr. 144. 1922 m. liepos 4 d. 190 Įsakymas 3 p. p. Nr. 153. 1922-06-02 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 39, l. 574.

136 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

štabas įsikūrė Pabradėje191. Iš birželio 22 d. I pėstininkų divizijos vado rašto Trečiojo pėstininkų pulko vadui matyti, kad situacija neutraliojoje zonoje buvo tikrai įtemp- ta. Žvalgybos surinktomis žiniomis, lenkai į Vilnių ėmė vežti Aukštutinės Silezijos „sukilėlius“. Kad Vilniuje yra Aukštutinės Silezijos „sukilėlių“, Lietuvos žvalgyba neabejojo, nes čia, antilietuviškos organizacijos ZBK štabe, buvo prasidėjusi jų registracija. Nors lenkų veiksmai neutraliojoje zonoje Lietuvos vadovybei tuo metu dar nekėlė ypatingo nerimo, tačiau bendrai pradėta organizuoti antilietuviškų organizacijų Vilniuje veikla – Aukštutinės Silezijos „sukilėlių“, ZBK, POW192, „čaikovskininkų“193, „virbalininkų“194 – rodė, kad lenkai Lietuvoje organizuoja rimtas provo- kacijas. Divizijos vadas įsakė kiek įmanoma pagerinti pulko žvalgų darbą, kad laiku būtų ištirta minėtų organizacijų veikla, išsiaiškintas jų narių skai- čius, vidaus struktūra, vadovai. Be to, jis nurodė skubiai sužinoti, kokios naujos karinės dalys atvyko prie neutraliosios zonos ir kur jos yra. Ant šio rašto pulko vadas užrašė rezoliuciją: „Pranešti 2 bataliono vadui ir žinių karininkui, kad stengtųsi išsiaiškinti permainas dalių, esančių mūsų fronte, o taipogi kokios partizanų organizacijos randasi prieš mūsų barą.“195 Liepos 11 d. iš divizijos štabo buvo gauti nauji nurodymai. Divizijos vadas atkreipė pulko vado dėmesį į tai, kad neutraliojoje zonoje labai su- aktyvėjo lenkų partizanų veiksmai, be to, sklinda įvairiausių gandų apie lenkų rengiamus agresyvius veiksmus. Dėl to divizijos vadas įsakė suak- tyvinti žvalgybą tiek fronte, tiek priešo užnugaryje. Nurodė surinkti in- formaciją apie lenkų partizanų skaičių, pasiskirstymą fronte ir užfrontėje,

191 Ten pat, b. 29, l. 12. 192 POW – slapta karinė lenkų organizacija (lenk. Polska Organizacja Wojskowa), įkurta 1914 m. spalio mėn. Varšuvoje Juzefo Pilsudskio. Savo veiklą Lietuvoje pradėjo 1918 m. pabaigoje, 1919 m. rugpjūčio pabaigoje bandė įvykdyti valstybės perversmą. 193 „Čaikovskininkai“ – XIX a. antrosios pusės Rusijos revoliucinio darbininkų judėjimo atstovai. 194 „Virbalininkai“ – neutraliosios zonos Virbalio apylinkių lenkai partizanai, atitarnavę Lenkijos kariuomenėje, dezertyrai iš Sovietų Rusijos ir iš Lietuvos kilę buvę Lenkijos ka- riuomenės kareiviai, neturintys pragyvenimo šaltinio. 195 Ten pat, b. 56, l. 1.

137 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. išaiškinti jų organizacijas vietose, nustatyti jų kilnojamuosius štabus, va- dovus, gauti operatyvinius partizanų įsakymus. Tam divizijos vadas įsakė panaudoti visus įmanomus žinių šaltinius, į lenkų partizanų gretas infil- truoti lietuvių agentus. Surinktas žinias į divizijos štabą buvo įsakyta siųsti kiekvieną dieną, ypač svarbias – nedelsiant šifruotomis telegramomis196. Liepos 24 d. pulko vadas gavo naują divizijos štabo viršininko telefo- nogramą, kurioje jis atkreipė pulko vado dėmesį į tai, kad neutraliojoje zonoje labai suaktyvėjo lenkų veiksmai, nuolat puldinėjamos lietuvių sargybos. Divizijos vadas įsakė padidinti budrumą ir sustiprinti saugomos demarkacijos linijos apsaugą197. Rugpjūčio 2 d. pulką pasiekė Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus raštas, kuriame buvo rašoma, kad, naujausiomis žvalgybos žiniomis, len- kų partizanai veikia vis aktyviau, jų skaičius auga. Dūkšto–Ignalinos rajone veikė lenkų partizanų vado Malakausko vadovaujama 700 žmonių grupė, ginkluota šautuvais ir turinti 25 lengvuosius kulkosvaidžius. Kita apie 500 asmenų grupė buvo suburta Švenčionių rajone. Be to, kaip informavo Žvalgybos skyrius, lenkų partizanai į savo gretas vilioja lietuviškai kalbančius žmones, kad būtų lengviau prasiskverbti į Lietuvos kariuo- menės sargybų užnugarį ir terorizuoti jas ir gyventojus198. Kaip matyti, demarkacijos liniją saugantiems kariams tai buvo įtemptas laikotarpis, pareikalavęs daug ištvermės ir jėgų. 1922 m. pulką net kelis kartus tikrino divizijos vadas. Kiekvieno patikrinimo metu jis rasdavo ne tik trūkumų, bet ir už ką dalinį pagirti. Be to, pulkas gerai pasirodė lapkričio 5–6 d. vykusiuose divizijos manevruo- se199. Tačiau 1922 m. antroje pusėje padaugėjo kariuomenės turto, ypač aprangos, vagysčių. Kareiviai vogtus daiktus pradėjo pardavinėti turguo- se, todėl pulko vadui teko ne tik juos bausti, bet imtis ir kitų priemonių, kad tam būtų užkirstas kelias200. 1922 m. gruodžio 3 d. pulko vadas plk. ltn. A. Jakaitis įstojo į Aukštų- jų karininkų kursų trečiąją laidą ir išvyko į Kauną. Laikinai pulko vadu

196 Ten pat, b. 29, l. 16. 197 Ten pat, b. 55, l. 95. 198 Ten pat, b. 56, l. 18. 199 Ten pat, b. 49. 200 Ten pat, b. 54.

138 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) buvo paskirtas plk. ltn. B. Bilminas. Kartu su pulko vadu į kursus išvyko ltn. J. Švambarys, 1-ojo bataliono vadas kpt. M. Želnys ir ltn. K. Liau- danskas201. Gruodžio pabaigoje pulką tikrino I divizijos vadas gen. ltn. K. Kleš- činskis. Apsilankęs 3-iajame batalione, jis pasibaisėjo: beveik visų kareivių milinės buvo suplyšusios, netinkamo dydžio, todėl griežtai pulko vadui įsakė jiems duoti geresnes. Tikrintojas nustatė, kad visi Ryšių komandos arkliai nekaustyti, Ūkio kuopos – neprižiūrėti, pakinktai netvarkingi, ve- žimai nešvarūs ir aplaužyti. Už tai Ūkio kuopos vadui kpt. K. Veczeme- liui divizijos vadas pareiškė papeikimą202. 1922 m. gale pulką sudarė 61 karininkas, 7 karo valdininkai, 15 virši- lų, 45 vyr. puskarininkiai, 105 jaunesnieji puskarininkiai, 16 grandinių ir 1 065 eiliniai. Iš viso pulke gruodžio 31 d. tarnavo 1 246 kariai203. Lenkų provokacijos nesiliovė ir 1923 m. 1923 m. vasario 10 d., apie 18 val., lenkų partizanai nuginklavo 7-osios kuopos 4 karių sargybą Rus- teikių kaime. Kareivių turėti ginklai ir uniformos buvo atimti, o jie patys nurengti ir paleisti204. Vasario 27 d. III pėstininkų pulko bare naktį apie 100 lenkų kareivių su 4 kulkosvaidžiais ir keliolika partizanų, vadovaujami 2 karininkų, pra- siveržę į gilų užnugarį, puolė Molėtus. Įsiveržę į miestelį lenkai suėmė lietuvių milicininkus, paėmė 10 arklių ir įvairaus turto. Užpuolimo metu buvo sužeistas 1 lietuvis kareivis ir miestelio pašto viršininkas. Lenkams į nelaisvę pateko 8 kareiviai. Juos, traukdamiesi į neutraliosios zonos pusę, nusivarė iki Kirneilio kaimo, ten nurengė ir paleido205. 1923 m. vasario mėn. pabaigoje prieš I pėstininkų divizijos sargybas veikė 5 lenkų partizanų grupės, išsidėsčiusios Širvintų, Giedraičių, Jo- niškio–Dubingių, Švenčionių ir Dūkšto rajonuose. Kiekvienoje grupėje buvo po 150 žmonių, ginkluotų kulkosvaidžiais. Jų užnugaryje buvo rezervas – III raitelių brigada iš Ketvirtojo ir Dešimtojo ulonų pulkų (Šven- 201 Ten pat, b. 40, 682,689, 202 Įsakymas I pėst. divizijai Nr. 76. 1922-12-30 // Ten pat, b. 58, l. 6. 203 Pulko sudėties žinios 1922 m. gruodžio 31 d. // Ten pat, b. 46, l. 25. 204 3-iojo bataliono štabo 1923 m. vasario 11 d. telefonograma pulko vadui // Ten pat, b. 63, l. 5. 205 Lesčius V. Lenkų provokacijos neutralioje zonoje 1921–1923 metais // Karo archyvas, t. 22, p. 210.

139 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

čionių rajone) ir I legiono bei XIX lietuvių ir gudų divizijos (Vilniaus rajone). Siekdama užkirsti kelią lenkų plėšikavimui, I pėstininkų divizijos vado- vybė vasario 28 d. įsakė Anykščiuose dislokuoto Trečiojo dragūnų „Geleži- nio Vilko“ pulko vadui su pavaldžiais 4 eskadronais persikelti į Uteną. Joje apsistojus pulko štabui ir vienam kulkosvaidžių eskadronui, kiti 3 turėjo perimti Trečiojo pulko III bataliono saugomą barą ir išsidėstyti Molėtuose, Kuktiškėse ir Gateliuose. Minėtas III batalionas (III, VII, VIII ir IX kulkos- vaidžių kuopos ir 8 raiteliai), kurio vadas buvo vyr. ltn. Davydovas, operatyviniu lygiu perėjo dragūnų pulko vadovybės žinion ir toliau užtikrino baro priešakinę apsaugą. 3-iasis Trečiojo pėstininkų pulko batalionas tapo pavaldus Trečiojo dragūnų „Geležinio Vilko“ pulko vadui kovo 12 d.206 1923 m. kovo 14 d. Ambasadorių konferencija Vilnių ir Vilniaus kraš- tą pripažino Lenkijai. Šia proga balandžio 23 d. visiškai slaptame įsakyme I pėstininkų divizijai divizijos vadas gen. ltn. K. Kleščinskis pabrėžė, kad dabar Vilnių ir Vilniaus kraštą bus galima atsiimti tik ginklu. Tame pačiame įsakyme divizijos vadas nurodė Trečiajam pėstininkų pulkui nuo balandžio 25 iki 30 d. imtinai užtikrinti demarkacijos linijos su Lenkija apsaugą nuo Valeikiškių (prie Neries upės) iki Latvijos sienos. Vienam pulko batalionui buvo įsakyta ir toliau likti esamose pozicijose nuo Latvijos sienos iki Giedraičių, laikinai ir toliau operatyviniams veiksmams vadovaujant Trečiojo dragūnų „Geležinio Vilko“ pulko vadui, antrajam – pakeisti Pirmojo ir Ketvirtojo pulkų dalis ir užimti barą nuo Giedraičių iki Valeikiškių, trečiajam batalionui, kuriame daugiausia buvo sutelkti jauni kareiviai, ir pulko štabui – pasilikti Ukmergėje207. 1923 m. balandžio pirmosiomis dienomis pulke lankėsi krašto apsaugos ministras Balys Sližys. Jis apžiūrėjo pulko 2-ąjį batalioną, o savo išva- das pateikė įsakyme kariuomenei: „Naujokų išvaizda gera. Į klausimus iš vidaus tarnybos ir šaudymo sta- tutų atsakinėja silpnokai. Matyt, viršininkai nekreipia atitinkamo dėme- sio. Karininkai nežino savo valdinių pavardžių ir klausinėdami rodo juos pirštu. Kareivinės laikomos tvarkoje, tik reiktų daugiau vėdinti. Trūksta

206 3 p. p. vado 1923-03-27 raštas I pėst. divizijos vadui // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 67. 207 Ten pat, b. 62, l. 5.

140 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

čiužinių.“208 1923 m. balandžio 20 d. pulko inspektuoti atvyko kariuomenės vadas gen. ltn. Juozas Stanaitis. Tuo metu Nerikiuotės komanda buvo išvykusi šaudyti. Nors šaudyti privalėjo visa komanda, kareivinėse jis rado sėdin- čius be darbo viršilą, siuvėją, kurpių, pasiuntinius ir vežikus, iš viso 13 kareivių. Dėl to gen. ltn. Juozas Stanaitis savo įsakyme Lietuvos kariuomenei padarė išvadą, kad Nerikiuotės komandos viršininkas ir pulko vadas tikriausiai mano, jog gali būti nerikiuotės karių, kurie neprivalo dalyvauti ne tik šaudymo pratybose, bet ir kasdienėje veikloje, ir pareiš- kė, kad tai neleistinas atvejis, visiškai paaiškinąs, kodėl pasiuntinių, veži- kų ir kt., net baigiančių tarnauti, išvaizda nekariška, kodėl jie neišmoko rikiuotės ir paleidžiami atsargon nemokyti. Prie kuopos raštinės vadas rado priskirtą eilinį – raštinės pasiuntinį. Vadui kilo klausimas, kur jis siunčiamas ir kokios jo pareigos, nes pulko štabas čia pat, o iš Nerikiuo- tės kuopos dažnai per dieną neišsiunčiama nė vieno rašto. Vadas įsakė pasiuntinį iš kuopos tuoj pat atšaukti. Kuopos viršila nežinojo savo kuopos kareivių pavardžių ir pareigų. Budėtojai į kariuomenės vado klausimus atsakinėjo netiksliai, negalėjo pasakyti, kiek kuopa turi šautuvų ir kur jie yra. Kuopos kareivinės buvo netvarkingos. Kastuvėliai ir durtuvai mėtėsi guoliuose ir ant žemės. Vienas šautuvas gulėjo kampe. Sienos nešvarios, apipelijusios, apspjaudytos. Guoliuose nebuvo nei pagalvių, nei čiužinių, nei šiaudų. Kareiviai turėjo tik paklodes ir gulėjo ant gultų lentų. Kariuo- menės vadas manė, kad tai pulko vado kaltė, nes jis laiku neišreikalavo šių dalykų, ir įsakė neatidėliojant viską gauti iš Intendantūros ir sutvarkyti kareivių guolius. 2-ąjį batalioną vadas rado kareivinėse besimokantį Vidaus tarnybos statutą. Pulko vadui pasakius, jog statutų kasdien mokomasi po tris valandas, kariuomenės vadas pareiškė, kad tai neleistina, ir įsakė ryte daryti gimnastiką gryname ore, o vieną arba pusantros valandos – nagrinėti statutus kareivinėse. 6-ojoje kuopoje naujokai į vado klausimus apie vidaus tvarką kareivi- nėse atsakinėjo vangiai. Panaši padėtis buvo ir 5-ojoje kuopoje. Dėl bataliono virtuvės vadas pastabų neturėjo.

208 Įsakymas kariuomenei. 1923 m. balandžio 24 d. Nr. 77.

141 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

3-iąja kulkosvaidžių kuopa vadas visiškai nusivylė. Atsargos kuopa neturėjo nei susirinkimo vietos, nei sutartų pavojaus signalų. Net pats kuopos vadas kariuomenės vadui negalėjo tiksliai pasakyti, kurioje pusė- je yra priešas. Kareiviai neturėjo autų, kojas buvo apsivynioję purvinais skudurais. Daugumos kareivių uniformos buvo visiškai suplyšusios, o jie patys ilgais plaukais. Kuopos raštininkas niekada nebuvo buvęs užsiėmi- muose. Iš kareivių atsakymų į klausimus kariuomenės vadas padarė išva- dą, kad jie mažai mokyti ir apskritai kuopoje karių išsilavinimui skiriama per mažai dėmesio. Iš 15 kuopos arklių tiktai 2 būklė buvo nebloga, kiti – suvargę, sulysę, matyti, kad prastai prižiūrimi, blogai pakaustyti. Apsilankęs 3-iojo bataliono ligoninėje, kariuomenės vadas ligonių nerado, tačiau pastebėjo, kad sanitaras ilgais plaukais, nešvariomis kojomis, suplyšusiais drabužiais. Jis nustebo, kad bataliono gydytojas Volper- tas, turintis dar ir padėjėją – sanitarijos puskarininkį, net nesant ligonių, negali prižiūrėti ir normaliai aprūpinti vieno sanitaro. 3-iojo bataliono vadas pasiskundė kariuomenės vadui, kad batalionui labai trūksta pusbačių. Kareiviai saugomame demarkacijos linijos bare sargyboje stovi basi. Kariuomenės vadas padarė išvadą, kad tai nedova- notinas Ūkio dalies viršininko apsileidimas ir pulko vado nesirūpinimas patikėtu pulku, nes Intendantūros sandėliuose visada yra pusbačių, tik laiku nebuvo pareikalauta. Vadas liko nepatenkintas ir sargybą einančio bataliono karininkų grupės sudėtimi. Jis pulko vadui įsakė tuojau papildyti 3-iąjį batalioną karininkais, kad kiekvienoje kuopoje būtų ne mažiau kaip du. Apžiūrėjęs pulką, kariuomenės vadas padarė išvadą, kad visose srityse – mokymo, vidaus tvarkos, aprūpinimo – esama labai daug rimtų trū- kumų. Tai galima paaiškinti tik l. e. pulko vado pareigas plk. ltn. B. Bil- mino ir kai kurių pulko karininkų neveiklumu. Įsakyme kariuomenei vadas pažymėjo: „Iš savo garbingos praeities pulkas nesudarė tinkamų tradicijų arba jas pamiršo. Neigiami apsireiškimai įsigyvena labai greitai; kad juos pašalinus, reikalinga kuo didžiausių pulko vado ir jo padėjėjų karininkų pastangų. 1-os pėstininkų divizijos vadui kreipti ypatingo dėmesio į šį pulką, pri- žiūrėti mano nurodymų ir trūkumų pašalinimą ir man apie tai pranešti.

142 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

3-is pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto pulkas buvo tvarkingas, tikiu, kad jis ir bus tvarkingas.“209

Pulkas išrikiuotas jaunų karių priesaikai. (VDKM)

1923 m. pirmoje pusėje įvyko kai kurių pokyčių pulko karininkų gretose. Vasario 27 d. iš Utenos komendantūros į pulką buvo perkeltas kpt. Jonas Janušauskas, balandžio 26 d. – ėjęs Seinų komendanto pareigas mjr. Vincas Matulionis. Tačiau mjr. V. Matulionis faktiškai pulke netarna- vo. Po paskyrimo buvo pasiųstas į Aukštuosius karininkų kursus, o juos baigęs – perkeltas į Šeštąjį pėstininkų pulką. Gegužės 22 d. vyr. ltn. Jonas Butkus ir Aleksas Dovydovas buvo pakelti į kapitonus. Leitenantai Jo- nas Matelis, Pranas Budreckas, Vladas Karvelis, Balis Mikėnas, Aleksas Urbonas, Ignas Lipštas, Liudas Zibavičius, Pranas Grebliauskas, Antanas Jurgutis ir Vincas Piknys paaukštinti suteikus vyr. leitenanto laipsnį210. 1923 m. gegužės 4 d. pulko vadas gavo naują visiškai slaptą I pėstinin- kų divizijos vado įsakymą, kuriame įsakyta demarkacijos linijos barą nuo Valeikiškių iki Giedraičių gegužės 5 d. perduoti Pirmojo pėstininkų pulko

209 Įsakymas kariuomenei. 1923 m. birželio 1 d. Nr. 103. 210 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 58, l. 180, 370, 481.

143 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. batalionui ir ne vėliau kaip gegužės 9 d. pulko štabui kartu su dviem batalio- nais išžygiuoti iš Ukmergės ir žygio tvarka persikelti į Anykščių–Troškū- nų rajoną. Be to, nurodyta, kad pulko batalionas, saugantis demarkacijos linijos barą nuo Giedraičių iki Latvijos sienos, ir toliau lieka operatyvinėje srityje pavaldus Trečiojo dragūnų „Geležinio Vilko“ pulko vadui211. Gegužės 9 d. 8 val. ryto pulkas išvyko į Anykščius. Kokiomis sąlygo- mis Anykščiuose pulkui teko gyventi, labai gerai iliustruoja l. e. pulko vado pareigas plk. ltn. B. Bilmino 1923 m. lipos 24 d. raštas I pėstininkų divizijos vadui. Jame rašoma, kad pulko dalys išskirstytos po kaimus, o kareiviai apgyvendinti kluonuose. Ūkininkai, pradėję vežti šieną, ėmė reikalauti juos atlaisvinti. B. Bilminas pažymėjo, kad po kelių savaičių, prasidėjus rugia- pjūtei, visus užimtus kluonus teks palikti. Sutalpinti žmones ir arklius Anykščių apylinkėse nebuvo kur. Mieste- lis per karą smarkiai nukentėjo, todėl užimti remontuojamų ar atstatomų namų nebuvo galima. Likę sveiki pastatai buvo pilni žmonių. Užėmus juos ir privertus dar labiau susispausti jų gyventojus, galėjo kilti įvairių nesusipratimų, pasipilti skundai. Dauguma apylinkės kaimų sudarė vien- kiemiai. Arti dvarų, kuriuose būtų galima apgyvendinti kai kurias pulko dalis, kaip ir sandėliams patalpų, apskritai nors šiek tiek atitinkančių reikalavimus, nebuvo. Ginklų ir daiktų sandėlis buvo sutalpintas mažoje ūkininko klėtyje šiaudiniu stogu. Maisto sandėlis įrengtas nedideliuose geležinkelio stoties pastatuose, kuriuos geležinkelio administracija primygtinai prašė grąžinti, pulko šieno sandėlis – ūkininko daržinėje, ku- rią jis, prasidėjus šienapjūtei, reikalavo atlaisvinti. Pulko vadovybė prašė kariuomenės Butų skyriaus suremontuoti ir pulko reikmėms skirti gele- žinkelio depo patalpas, tačiau tai padaryti atsisakyta motyvuojant tuo, kad remontuojami tiktai kariuomenei priklausantys pastatai. Dėl patalpų stokos nebuvo kur įrengti pulko virtuvės. Pulko ligoninė, nesilaikant jo- kių sanitarijos normų, buvo įkurdinta name neiškeldinus jo gyventojų. Ūkininkas nuolat dėl to protestavo, nes bijojo, kad jo šeima neužsikrėstų kokia nors pavojinga liga. Kuopų sandėliai laikinai buvo sutalpinti ūki- ninkų klėtyse, tačiau juos, pradėjus kulti grūdus, tektų atlaisvinti. Susisiekimas su kariuomenės centrais (Panevėžiu, Šiauliais, Kaunu)

211 Ten pat, b. 62, l. 8.

144 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) siauruoju geležinkeliu buvo labai blogas. Geležinkelio linijai Utena–Pa- nevėžys buvo skirta tik 12 dengtų vagonų, o tiek pulkui aprūpinti maistu ir arklių pašaru nepakako. Daliniui kilo rimtas pavojus likti be maisto ir pašaro. Pulko kareiviai buvo apgyvendinti po kelis miestelio gyventojų ir ūkininkų namuose, kas, be abejo, darė labai neigiamą poveikį jų kovi- niam rengimui. L. e. pulko vado pareigas plk. ltn. B. Bilmino nuomone, atėjus rudeniui ir žiemai, pulkas tokiomis sąlygomis gyventi negali. Jis divizijos vado prašė tarpininkauti, kad pulkas būtų perkeltas į patogesnę vietą212. Tuo metu 1-asis batalionas ir toliau saugojo demarkacijos liniją nuo Giedraičių miestelio iki Latvijos sienos. Bataliono štabas, telefono stotis („centralė“), ligoninė, bataliono maisto sandėlis ir 1-oji kulkosvaidžių kuopa buvo dislokuoti Utenoje, 2-oji kuopa – Molėtuose, 3-ioji – Kuk- tiškėsė, 4-oji – Gateliuose. Saugomas baras buvo suskirstytas į užtvaras, užtvaros – į sargybas213. 1923 m. gegužės 11 d. 3-iojo bataliono 8-osios kuopos saugomame bare prie Balošių dislokuotos sargybos priartėjo apie 30 lenkų kareivių su kulkosvaidžiu ir į sargybinius pradėjo šaudyti. Lietuvių sargyba atsakė ugnimi. Susišaudymas tęsėsi 3 valandas. Lietuviai nuostolių nepatyrė, į priešą buvo iššauta 1 500 šovinių214. 1923 m. liepos mėn. Vyčio Kryžiumi su kardais buvo apdovanoti: mjr. Adomas Drobatas, vyr. ltn. Aleksas Urbonas, gydytojas vyr. ltn. Borisas Strasburdas, grandinis Vincas Rauba, eiliniai Petras Mečiūnas, Vincas Gasparaitis ir Vincas Mitrikas215. Spalio pradžioje pulką paliko vienas pirmųjų jo karininkų mjr. Ado- mas Drobatas. Jis buvo išleistas į atsargą. Spalio 19 d. į atsargą buvo išleis- tas ir kpt. Jonas Janušauskas216. Tačiau lapkričio 7 d. pulką papildė Karo mokyklą baigę leitenantai: Vincas Endziulaitis, Antanas Baleišis, Jonas

212 Ten pat, b. 71, l. 431. 213 Slaptas 3 pėst. pulko vado raštas I divizijos vadui // Ten pat, b. 45, l. l 214 8-osios kuopos vado vyr. ltn. A. Dovydovo telefonograma 3-iojo bataliono vadui // Ten pat, b. 22, l. 248. 215 Įsakymas kariuomenei. 1923 m. liepos 17 d. 216 Įsakymas kariuomenei Nr. 177. 1923 m. spalio 5 d.; 1923 m. spalio 19 d.

145 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Jurelė ir Andrius Genys217. 1923 m. rugpjūčio 8 d. I divizijos vadas gen. ltn. Konstantinas Kleš- činskas buvo išleistas į atsargą218. 1923 m. spalio 23 d. divizijos vadu buvo paskirtas Trečiojo pėstininkų pulko vadas plk. ltn. Aleksandras Jakaitis. Jis spalio 27 d. išvyko į divizijos štabą. Pulko vadu buvo paskirtas plk. ltn. Vin- cas Šaudzis. Jis lapkričio 3 d. atvyko į pulką ir pradėjo eiti pulko vado pareigas. Pulko perdavimui buvo Sudarius pulkų perdavimo komisijas, Pirmojo pėstininkų pulko perdavimo komisijos pirmininku buvo paskirtas mjr. Mikas Rėklaitis, Ketvirto- jo – kpt. Mikas Elisiejevas, Trečiojo – kpt. Iliodoras Gaižauskas219.

Taikos meto sąlygomis 1923 m. lapkričio 15 d. pulke buvo įsteigti taikos meto etatai. Taigi pulkas oficialiai pradėjo gyventi taikos sąlygomis. Atitinkamai turėjo keistis dalinio kareivių ir karininkų elgesys, laikysena ir tarpusavio santykiai. Vykstant kovoms arba pulke paskelbus karo padėtį, į kai kuriuos statu- tų reikalavimus buvo žiūrima formaliai, tačiau taikos metu jo vadovybė ėmėsi daryti tvarką. Šiuo tikslu pulko vadas V. Šaudzis lapkričio 23 d. išlei- do gana griežtą įsakymą. Jame pabrėžė, kad kareiviai Anykščių miestelyje ir kareivinių rajone vaikšto atsilapoję, pastatytomis apykaklėmis, net be diržų. Į pasisveikinimą neatsako arba atsako labai tyliai. Sveikindamiesi neprideda rankos prie kepurės arba tai atlieka ne pagal Statuto reikalavimus – „susisukę ir persikreipę“. Pulko vadas įsakė kuopų ir komandų vadams ir viršininkams esamus trūkumus kuo greičiau pašalinti220. Tačiau taikos meto etatų steigimas reiškė ne tik tai, kad pulke bus griež- tesnė tvarka, bet ir tai, kad vienetas mažinamas. Pulke sumažėjo kareivių ir karininkų, be to, pastarųjų buvo perskirstytos pareigos. Jo mažinimas vyko vadovaujantis kariuomenės vado nurodymu. Pulko 3-iasis batalionas įsiliejo į 1-ąjį ir 2-ąjį batalionus, kuopų vadai (su kuopomis) buvo perkelti kaip būrių vadai, paliekant kuopos vado atlyginimą ir atsakomybę.

217 Įsakymas 3 p. p. Nr. 315. 1923-11-07 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 59, l. 415. 218 Įsakymas kariuomenei. 1923 m. rugpjūčio 8 d. 219 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 59, l. 406. 220 Ten pat, l. 452.

146 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

3-iojo bataliono kuopų vadai buvo prijungti prie kuopų, kurių karininkai buvo už juos aukštesnio laipsnio, 3-iojo bataliono vadas paskirtas į vie- ną iš kuopų, paliekant bataliono vado atlyginimą221. Vadovaujantis taikos meto etatais 1923 m. gruodžio 19 d. pulko vadas atleido iš einamų pareigų 3-iojo bataliono vadą kpt. A. Purpetrį. L. e. 3-iojo bataliono vado pareigas mjr. Antaną Švambarį-Švebrauską paskyrė 1-ojo bataliono vadu, atleido 1-osios kuopos vadą kpt. I. Gaižauską, 1-osios kuopos vado padėjėją kpt. I. Lipštą, 2-osios kuopos vado padėjėją ltn. S. Valiuškį, 3-iosios kuopos vadą vyr. ltn. K. Skinskį, 3-iosios kuopos vado padėjėją Stramauską, 4-osios kuopos vadą ltn. Karlo ir kitus. Kai kurie karininkai buvo paskirti į naujas pareigas. Karininkai, nepaskirti į jokias pareigas, kurį laiką buvo palikti pulke kaip „viršetatiniai“222. Tačiau kiek vėliau kai kuriems jų teko pulką palikti. 1924 m. sausio pradžioje iš pulko į kitas dalis buvo perkelti kpt. I. Gaižauskas, vyr. leitenantai P. Kaušys ir L. Zubavičius, leitenantai J. Masadukas, Beleišius, B. Dagys, J. Jurelė, E. Vimboras223. 1923 m. gruodžio 19 d. pasikeitė 2-ojo bataliono vadai. Vietoje kpt. M. Želnio bataliono vadu buvo paskirtas kpt. M. Jašinskas224. Nors pulko gyvenimo sąlygos buvo nepatenkinamos, 1923 m. pabaigoje jo karininkai nutarė įsteigti pulko karininkų klubą. Šio klubo valdybos pirmininku buvo išrinktas karo valdininkas A. Rimdžius. 1923 m. gruodžio 21 d. pulko vadas patvirtino Karininkų klubo įstatus225. 1923 m. gruodžio 28 d. pulko vadas gavo labai džiugių žinių iš Gene- ralinio štabo. Rašte, pasirašytame plk. ltn. J. Griciaus, buvo nurodyta, kad klausimas dėl pulko laikino perkėlimo iš Anykščių į Kauną jau beveik išspręstas, nors dar trūksta butų karininkams. Buvo pranešta, kad pulkui bus perduotas Kauno tvirtovės V fortas ir vienos kareivinės Šančiuose226. 1924 m. sausio 28 d. pulkas iš Anykščių išvyko į Kauną. Čia jis tikrai

221 L. e. Generalinio štabo viršininko plk. ltn. J. Griciaus 1923-06-23 raštas I divizijos vadui // Ten pat, b. 63, l. 14. 222 Įsakymas 3 p. p. Nr. 360. 1923-12-19 // Ten pat, b. 59, l. 540–541. 223 Įsakymas 3 p. p. Nr. 22. 1924-01-22 // Ten pat, b. 73, l. 44. 224 Įsakymas 3 p. p. Nr. 360. 1923-12-19 ir Nr. 242. 1924-08-27 // Ten pat, b. 59, l. 540, b. 74, l. 4. 225 III pėst. pulko karių klubo įstatai // Ten pat, l. 3. 226 Ten pat, b. 82, l. 5.

147 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. pradėjo gyventi taikos meto sąlygomis227. Pulko štabas užėmė du namus Įgulos bažnyčios aikštėje – Laisvės al. ir Gedimino gatvių sankryžoje. Ba- talionai išsidėstė Žaliakalnyje, „Šapiro“ kareivinėse ir „Saulės“ namuose, ūkio kuopa – Šančiuose, Mokomoji kuopa – V forte, Karininkų ramovė – Lukšio gatvėje228.

Pulkas išrikiuotas divizijos vado apžiūrai (VDKM)

Dalinys buvo sumažintas, todėl 1924 m. sausio pabaigoje buvo gautas divizijos vado įsakymas, kad pulkui paliekami tik 56 arkliai: atliekamus arklius įsakyta parduoti iš varžytinių229. Šis nurodymas išjudino seniai pulko sprendžiamą problemą. Kaip matyti iš 1924 m. kovo 20 d. pulko vado plk. V. Šaudzio rašto I karinės apygardos viršininkui, visi 56 pulkui skirti arkliai buvo seni ir silpni, į jį patekę dar per pirmąsias arklių mobilizacijas. V. Šaudzis prašė bent pulko

227 Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr. 15-16, p. 415. 228 Listopadskis J. Laisvės ir vergijos metai, p. 24. 229 KAM Mobilizacijos skyriaus 1924-01-31 raštas // LCVA. F. 516, ap. 1, b. 82, l. 3, 4.

148 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) vadui skirti vieną gerą jojamąjį ir du važiuojamuosius arklius230. Deja, tuo metu šis klausimas nebuvo išspręstas. 1924 m. birželio 17 d. pulke buvo įkurtas Karo mokslo draugijos skyrius ir išrinkta jo valdyba. Pirmininku tapo pulko vadas plk. ltn. V. Šau- dzis, pavaduotoju – kpt. M. Jašinskas, sekretoriumi – vyr. ltn. J. Kuncaitis, iždininku – vyr. ltn. J. Matelis231. Karo mokslo draugijos pulko skyriaus veikloje aktyviai dalyvavo pulkininkai leitenantai Vincas Šaudzis ir Bronius Bilminas, mjr. Julius Stankaitis, kapitonai Mikas Jašinskas, Andrius Purpetris, Viktoras Kaz- lauskas, Andrius Lapuchinas, vyresnieji leitenantai Jonas Matelis, Justas Kuncaitis, Jonas Švambarys, Pranas Grebliauskas, leitenantai Jonas Kor- la, Stasys Gudavičius, Stasys Kviecinskis, Vacys Endziulaitis, Vacys Alks- ninis, Juozas Butėnas, Viktoras Sutkus. Pulko karo mokslų draugijos būrelio nariai buvo tikrai aktyvūs nuo pat jo įkūrimo iki 1925 m. liepos 1 d. Jie surengė 15 taktikos užsiėmimų jaunesniesiems karininkams, 15 – kuopų vadams ir komandų viršinin- kams, 2 – batalionų vadams, 36 – karininkams (prie smėlio dėžės arba žemėlapio). Jaunesniųjų karininkų ir kuopų bei komandų vadų užsiėmi- mus vedė batalionų vadai, batalionų vadų – pulko vadas. 1924 m. rugsėjo mėn. buvo surengti dveji pavyzdiniai manevrai: būrio ir kuopos puolimas. Karininkams organizuota lauko ekskursija. Manevrai vyko ir 1925 m. rudenį. Karininkams ir kareiviams buvo skaitomos paskaitos. Kareiviams buvo parengta 18 paskaitų įvairiomis auklėjamosio- mis temomis. J. Lanskoronskis skaitė paskaitą „Kariuomenės auklėjimas ir karininkų reikšmė“, plk. ltn. B. Bilminas – „Dujos“, vyr. ltn. J. Švamba- rys – „Kariuomenės užpakalis ir jo sutvarkymas“, kpt. M. Jašinskas – „Tan- kai“ ir kt. Karininkų dėka buvo papildyta ir sutvarkyta pulko biblioteka. Jos fonduose 1925 m. viduryje buvo 416 knygų232. 1924 m. kovo 11 d. tarnauti į pulką atvyko mjr. Antanas Kubilius, rug- pjūčio 21 d. – mjr. Julius Stankaitis. Pastarasis buvo paskirtas 2-ojo kul- kosvaidžių bataliono vadu233.

230 Ten pat, b. 79, l. 50. 231 Ten pat, b. 77, l. 2, 3. 232 Ten pat, l. 11, 21, 34, 81. 233 Įsakymas 3 p. p. Nr. 73. 1924-03-12 // Ten pat, b. 73, l. 139.

149 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

1924 m. gegužės 4 d. dalinys pirmą kartą taikos sąlygomis iškilmin- gai šventė pulko šventę. 10 val. 30 min. jis buvo išrikiuotas Žaliakalnyje. Atvykus vyriausybės nariams, pulko kapelionas pradėjo iškilmingas pa- maldas. Po pamaldų įvyko pulko paradas. Jam pasibaigus, pulko kariams buvo patiekti šventiniai pietūs. 18 val. Šaulių sąjungos teatre (Liaudies namuose) jiems buvo parodytas vaidinimas. Po spektaklio pavakarienia- vę kareiviai vėl grįžo į teatrą, ir ten iki 1 val. nakties vyko šokiai234. 1924 m. rugpjūčio 11 d. pulko vadas plk. ltn. V. Šaudzis gavo l. e. Vy- riausiojo štabo viršininko plk. ltn. J. Griciaus slaptą raštą, kuriame ra- šoma, kad yra žinių, jog artimiausiu metu Klaipėdos krašto vokiečių organizacijos, gavusios paramą pinigais ir ginklais iš Rytprūsių, rengia ginkluotą sukilimą prieš Lietuvos valdžią. Jų tikslas – prijungti Klaipė- dos kraštą prie Vokietijos. Rašte pažymima, kad nors rimto pavojaus šiuo metu nėra, dėl politinės situacijos reikia Klaipėdos krašte padidinti karių skaičių. „Kariuomenės vadas įsakė Klaipėdoje esančią kariuomenę sustiprinti Tamstos pavestu pulku, dėlei ko: 1) Vienas batalionas su raitų žvalgų komanda 13 d. rugpjūčio išsiųsti iš Kauno garlaivių prieplaukos Nemunu į Šilutę. Pakrovimą pradėti 6 val. ir užbaigus išvykti iš Kauno ne vėliau 12 val. Garlaiviai bus paduoti Vyriau- siojo štabo reikalavimu 6 val. 13 d. rugpjūčio. 2) Pulko štabui su kitu batalionu ir Ūkio dalimi 13 VIII š. m. iš Kauno geležinkelio stoties išvykti į Tauragę ir apsistoti Tauragės dvare. Šiuo eše- lonu išvyks I husarų pulko vienas eskadronas, kuris pavedamas Tamstos žinion.“ Rašte buvo nurodyta, kad nuo išvykimo dienos pulkas pereina III karo apygardos viršininko gen. št. plk. K. Ladigos, kuris skiriamas Klai- pėdos krašte esančios kariuomenės vadu, žinion 235. Vykdydamas įsakymą, pulkas išvyko į Klaipėdos kraštą. Jo štabas, 2-ojo kulkosvaidžių bataliono dvi kuopos ir vienas eskadronas raitelių į Tauragę atvyko rugpjūčio 14 d. 15 val. Čia atvyko 28 karininkai, 3 karo valdininkai, 704 kareiviai, buvo atgabenti 199 arkliai236.

234 Įsakymas 3 p. p. Nr. 127. 1924-05-04 // Ten pat, l. 228–229. 235 Ten pat, b. 81, l. 6. 236 3 p. p. vado raštas Klaipėdos krašto grupės vadui // Ten pat, b. 80, l. 18.

150 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Pulko kariai garlaiviu išvyksta į Šilutę (VDKM)

Dvi kulkosvaidžių bataliono kuopos ir husarų eskadronas buvo įkur- dinti praktiškai gyventi netinkamuose buvusio pasienio pulko barakuo- se, kurių grindys buvo supuvusios, dauguma langų – be stiklų, per sienų plyšius švilpavo vėjai. Kareiviai buvo priversti miegoti ant grindų, o padaryti nors menką remontą pulkas neturėjo galimybių, nes nebuvo tam skirta lėšų. Viena kuopa buvo apgyvendinta daržinėje. Kareiviams čia teko miegoti tiesiog ant daržinės pado. Arkliai buvo laikomi lentinėje, kiaurai vėjų perpučiamoje pašiūrėje, todėl galėjo susirgti237. 1-asis pulko batalionas, susidedantis iš 3 kuopų, 1 kulkosvaidininkų kuopos, Raitųjų žvalgų komandos, rugpjūčio 14 d. 19 val. atvyko į naują paskyrimo vietą Šilutės rajone ir buvo dislokuotas Macikų dvare. Šiame dvare apsistojo 9 karininkai, 289 kareiviai. Rasta patalpų 42 arkliams lai- kyti238. Kareiviai buvo apgyvendinti senoje, prastos būklės dvaro alaus da-

237 3 p. p. vado plk. ltn. V. Šaudzio 1924-09-24 raštas I karo apygardos viršininkui // Ten pat, l. 21. 238 3 p. p. vado raštas Klaipėdos krašto grupės vadui // Ten pat, l. 18.

151 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. rykloje, 1-oji ir 2-oji kuopos – įkurdintos antrajame jos aukšte. Narams įrengti nebuvo lėšų, todėl kareiviams vėl teko miegoti ant grindų. Langai buvo be rėmų ir stiklų, užkalti lentomis, tačiau ir jiems sutvarkyti nebuvo skirta pinigų. Ant viduje esančių žmonių per lubų plyšius byrėjo smėlis. 3-iosios ir 2-osios kulkosvaidininkų kuopos butai buvo įrengti to paties pastato trečiajame aukšte. Čia lubų iš viso nebuvo – tik skylėtas sto- gas. Lyjant vanduo bėgo tiesiai į kareivių užimtas patalpas. Visos sienos buvo skylėtos, todėl kareivinėse pučiant vėjui siautė skersvėjai. Karininkai buvo apgyvendinti kambariuose be jokių patogumų po 3–4. Bataliono ligoninė buvo įrengta tarp bataliono krautuvės ir korido- riaus, todėl dienos metu kareiviams vaikštant apsipirkti buvo nuolat vars- tomos durys, prinešama purvo. Be to, ligoninės langai buvo be stiklų, todėl joje nuolat traukė skersvėjai. Ligoninėje, kur turėjo būti pavyzdinga švara, jos palaikyti buvo neįmanoma. Visų kuopų sandėliai buvo įrengti viename kambaryje. Bataliono raštinės buvo sutalpintos dviejuose kambariuose, tačiau viename iš jų po dviejų savaičių įkrito lubos, tad teko kraustytis į tą, kurio būklė buvo geresnė. Bet visi raštininkai ir viršilos viename kambaryje negalėjo tilpti. Vedusių „virštarnybinių“ viršilų šeimos liko Kaune, nes nebuvo kur jų įkurdinti. Pažeidžiant visus įsakymus kariuomenei valgis buvo ruošiamas lauko virtuvėse, kurios buvo įrengtos kieme, gryname ore. Valgiui gaminti nebuvo stalų, o jiems įsigyti batalionas neturėjo pinigų. Visose bataliono užimtose patalpose nebuvo šviesos, todėl naktį vaikštant ginkluotiems kareiviams bet kada galėjo įvykti nelaimingas atsitikimas239. Iš pradžių pulko karininkus buvo sutikęs maitinti Macikų dvaro savininkas, tačiau rugsėjo 25 d. jis tai daryti atsisakė. Buvo sutarta, kad karininkai maitinsis už 2 km esančiame viešbutyje. Tačiau ten maistas buvo labai blogos kokybės ir gana brangus. Be to, karininkus tris kartus per dieną tekdavo vežioti pulko arkliais, nes kitaip jie nespėdavo grįžti į pratybas240.

239 1-ojo bataliono vado kpt. A. Purpetrio 1924-09-29 raštas pulko vadui // Ten pat, l. 10. 240 1-ojo bataliono vado ktp. A. Purpetrio 1924-09-27 raštas pulko vadui // Ten pat, l. 17.

152 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

Artėjant rudeniui kareiviai pradėjo sirgti. Be to, bataliono vadovybei iškilo dar viena, nė kiek ne menkesnė, problema – kariai neturėjo kur praustis. Šilutėje tuo metu nebuvo jokios pirties, o ilgai nesimaudžiusius kareivius ėmė pulti gyviai, įvairios ligos241. Tiesa, dar rugsėjo 1 d. pulko vadas gavo KAM Vyriausiojo štabo raštą, kuriame buvo nurodyta, kad kariuomenės vadas gen. S. Žukauskas įsakė Mokomąją kuopą, siekiant užtikrinti geresnes kareivių mokymo sąlygas, grąžinti į Kauną242. Tačiau tuo metu kaip tik prasidėjo mokymai lauke, todėl pulko vadas prašė leisti palikti Mokomąją kuopą kuriam laikui Tau- ragėje – iki ji bus išmokyta manevruoti243. 1924 m. rugpjūčio 21 d. pulko vadas gavo slaptą operatyvinį Klaipė- dos krašto kariuomenės štabo įsakymą Nr. 1, pasirašytą Klaipėdos krašto kariuomenės vado gen. št. plk. Kazio Ladigos. Įsakyme buvo paaiškinta, kad Klaipėdos krašte yra nemažai Vokietijos šalininkų. Jie palaiko su šia šalimi ryšius ir jos skatinami imasi įvairių priemonių, kad Klaipėdos kraš- tas būtų prijungtas prie Vokietijos. Klaipėdos krašto gyventojai kurstomi sukilti. Šiam tikslui iš Vokietijos buvo gauta pinigų, ginklų ir amunicijos, žadama sukilėlius paremti ginkluota jėga. Vadas nurodė, kad Klaipėdos krašte dislokuotos Lietuvos kariuome- nės užduotis – neleisti, kad prasidėtų sukilimas, o jam prasidėjus – sutrukdyti Vokietijos kariniams daliniams sukilėliams teikti pagalbą. Pulkų vadams plk. K. Ladiga įsakė gerai išstudijuoti visas prieigas prie dalių buveinių. Kilus pavojui, svarbiausių prieigų kryptimis siųsti pėsti- ninkus, tolesnių – raitus patrulius. Raketomis ir kitomis priemonėmis tarp apsaugos ir buveinių palaikyti glaudžius ryšius. Trečiajam pėstininkų pulkui, siekiant sulaikyti Vokietijos karines pa- jėgas, buvo skirtas baras nuo Mingės upės iki Jūros upės ir Nemuno san- takos. Plk. ltn. V. Šaudziui taip pat buvo priskirtas Pirmojo husarų pulko 3-iasis eskadronas ir šarvuotasis traukinys244. Šarvuotasis traukinys į Tauragę atvyko 1924 m. rugsėjo 21 d. KAM

241 3 p. p. vado plk. ltn. V. Šaudzio 1924-09-24 raštas I karo apygardos viršininkui // Ten pat, l. 21. 242 Ten pat, l. 9. 243 Ten pat, l. 9, 11. 244 Ten pat, b. 81, l. 2.

153 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Generalinio štabo nurodymu jis buvo įtrauktas į Tauragės įgulos, vadovaujamos plk. ltn. V. Šaudzio, sudėtį. Šarvuotojo traukinio įgulą maitinti buvo pavesta Trečiajam pėstininkų pulkui245. Pulkui įsikūrus faktiškai ilgesniam laikui netinkamomis ne tik gyventi, bet ir kareiviams rengti sąlygomis, jo vadas plk. ltn. V. Šaudzis 1924 m. rugsėjo 24 d. raštu kreipėsi į I karo apygardos viršininką, prašydamas nurodyti, kaip toliau pulkui elgtis ir vykdyti tarnybos užduotis246. Spalio 8 d. dalis pulko grįžo į Kauną247, tačiau 1-asis batalionas pasiliko Šilutėje. Spalio mėn. iš pulko į kitas dalis buvo paimti 200 kareivių. Pulko vadas įsakė atrinktus pačius blogiausius kareivius, perrengtus pačiais pras- čiausiais žieminiais drabužiais, spalio 26 d. pulko štabe perduoti: 16 – II karo apygardos štabui, 145 – Kauno įgulos komendantūrai, 30 – Draus- mės kuopai, 9 – Karo kalėjimui248. 1924 m. rugsėjo mėn. net 6 pulko karininkai baigė Aukštuosius ka- rininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursus. IV laidą bai- gė mjr. Julius Stankaitis, kpt. Aleksas Dovydovas ir Andrius Purpetris, vyr. ltn. Vladas Karvelis ir Aleksas Urbonas, ltn. Jonas Korla249. Rugsėjo 3 d. pulko sporto vedėju buvo paskirtas ltn. J. Listopadskis. Pulko vadas visiems kuopų vadams ir komandų viršininkams įsakė vykdyti ltn. J. Listopdskio nurodymus sporto klausimais ir skirti reikiamus kareivius250. Pulke buvo suburta futbolo komanda, jai nupirkta apranga, batai. Pulko futbolo komanda jau dalyvavo 1924 m. vykusiose Kauno įgulos futbolo rungtynėse. Buvo įsigyta lengvosios atletikos įrankių, aprangos, batelių ir kt.251 1924 m. lapkričio pradžioje pulką tikrino karo veterinarijos viršinin- kas. Jis konstatavo, kad arkliai vidutinio įmitimo. 3 arkliai, gauti iš Pir-

245 Ten pat, l. 5. 246 3 p. p. vado plk. ltn. V. Šaudzio 1924-09-24 raštas I karo apygardos viršininkui // Ten pat, b. 80, l. 21. 247 Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr. 15–16, p. 415. 248 LCVA, f. 516, ap. 1, b. 82, l. 14, 16, 17. 249 Įsakymas 3 p. p. Nr. 263. 1924-09-18 // Ten pat, b. 74, l. 36. 250 Įsakymas 3 p. p. Nr. 249. 1924-09-03 // Ten pat, l. 14. 251 Ten pat, b. 77, l. 81.

154 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) mojo pėstininkų D. L. K. Gedimino pulko, prastos būklės. Veterinarijos viršininkas pripažino, kad pulko arkliai blogai pakaustyti, bet jų pašaras geras, arklidės sutvarkytos252. 1925 m. vasario 18 d. pulko apžiūrą atliko I karo apygardos viršinin- kas. Pulkas buvo išrikiuotas Žaliakalnyje, prieš 2-ojo kulkosvaidžių bataliono kareivines253. Apygardos viršininkui pulko išvaizda paliko gerą įspūdį, ko negalima pasakyti apie naujokų mokymą. Divizijos vadas konstatavo, kad naujokai mokomi blogai. Jie visai neišmano statutų. Kai kurie net nesupranta, ko yra klausiami. Apygardos viršininkas pulko vadui įsakė į naujokų mokymą atkreipti ypatingą dėmesį, o išeitą mokymo kursą iš naujo pakartoti254. Rugpjūčio 25 ir 26 d. I karo apygardos vadas tikrino, kaip vykdomi jo nurodymai. Šį kartą apygardos vadas konstatavo, kad pulkas parengtas gerai. Jis pageidavo, kad mokant daugiau dėmesio būtų skiriama kulkos- vaidžiui ir Lauko statutui255. 1925 m. pulko Švietimo komisijos pirmininku buvo paskirtas kpt. M. Jašinskas, 1-ojo bataliono – ltn. V. Alksninis, 2-ojo bataliono – vyr. ltn. J. Pečiukaitis, visų komandų – vyr. ltn. A. Urbonas256. O Klaipėdos krašte paliktas pulko batalionas ir toliau gyveno tikrai sunkiomis sąlygomis. Pulko vadas kelis kartus kreipėsi į I karo apygardos viršininką, prašydamas visas jo dalis grąžinti į Kauną. 1925 m. kovo 20 d. buvo gautas I karo apygardos štabo viršininko raštas, kuriame pranešama, jog į apygardos viršininko raštą Vyriausiojo štabo viršininkas atsakė, kad kariuomenės vadas negali atšaukti Trečiojo pėstininkų pulko bataliono iš Klaipėdos krašto. Apygardos štabo viršininkas patarė pulko vadui tiesiogiai kreiptis į kariuomenės vadą ir jam išdėstyti visus motyvus, kodėl nėra prasmės batalioną laikyti Šilutėje, kadangi Vyriausiasis kariuomenės šta- bas, matyt, nelabai įsigilino į dalyko esmę257. 1925 m. gegužės 4 d. pulko šventę pulkas atšventė kukliai. Kareiviams

252 Įsakymas kariuomenei. 1924 m. lapkričio 12 d. Nr. 113. 253 Įsakymas 3 p. p. Nr. 50. 1925-02-18 // LCVA, f. 516, ap. 1, b. 90, l. 83. 254 I karo apygardos įsakymas. 19215-02-25. Nr. 10 // Ten pat, l. 111. 255 I karo apygardos įsakymas. 1925-08-31. Nr. 35 // Ten pat, b. 91, l. 103. 256 Įsakymas 3 p. p. Nr. 88. 1925-03-25 // Ten pat, b. 90, l. 151. 257 Ten pat, b. 94, l. 4.

155 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. nebuvo užsiėmimų, tą dieną buvo skaitomos paskaitos ir patiektas ge- resnis valgis258. Tačiau greitai po šių metinių pulko vadas Vincas Šaudzis buvo pakeltas į pulkininkus259. 1925 m. gegužės mėn. pulko kariai V Kauno tvirtovės forte sukasė daržą ir pasodino 150 kapų kopūstų daigų ir 100 kapų burokų daigų260. 1925 m. po pavasarinio naujokų šaukimo pulkas susidūrė su netikė- ta problema. Iš visų naujokų nė vienas nebuvo baigęs pradinės liaudies mokyklos. Nebuvo nė vieno kareivio, kurį būtų galima skirti arba greitai parengti raštininku. Kilo grėsmė, kad rudenį, išleidus į atsargą ankstes- nių šaukimų raštininkus, pulke neliks nė vieno mokančio gerai skaityti ir rašyti raštininko. Pulko vadas plk. V. Šaudzis 1925 m. gegužės 17 d. raštu kreipėsi į I karo apygardos viršininką, prašydamas iš kitų dalių į pulką perkelti bent 15–20 naujokų, mokančių gerai skaityti ir rašyti261. Po to pulko vadas parašė dar keletą panašaus turinio raštų. Kaip buvo išspręs- ta ši problema, dokumentų rasti nepavyko, tačiau, matyt, teigiamai, nes pulko raštvedyboje pokyčių nepastebėta. Po daugelio prašymų pagaliau I karo apygardos viršininkas leido pulko 1-ajam batalionui iš Šilutės grįžti į Kauną. Birželio 20 d. pulko vadas įsakyme 1-ojo bataliono vadui nurodė, kai tik Šilutėje juos pakeis Septin- tojo pėstininkų pulko dalys, iš karto grįžti į Kauną ir apsistoti buvusiose bataliono kareivinėse262. 1925 m. liepos 1 d. į Kauną iš Šilutės grįžo 1-asis batalionas, 2-oji kulkosvaidžių kuopa ir Raitųjų žvalgų komanda. 1-asis batalionas ir 2-oji kulkosvaidžių kuopa buvo įkurdinti Žaliakalnyje, vadinamosiose Šapiro kareivinėse, Raitųjų žvalgų komanda – Šančių kareivinėse263. 1925 m. rugpjūčio 8 d. Žaliakalnyje kariuomenės vadas gen. S. Žu- kauskas surengė pulko apžiūrą. Kariuomenės vadui dalinį pristatė mjr. J. Stankaitis. Rugpjūčio 20 d. pulko, išrikiuoto VII forte, inspekcinę apžiūrą atliko I karo apygardos viršininkas plk. A. Jakaitis. Dalinį pristatė

258 Įsakymas 3 p. p. Nr. 129. 1925-05-04 // Ten pat, b. 90, l. 244. 259 Ten pat, l. 302. 260 III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l. 6. 261 Ten pat, b. 94, l. 8. 262 3 p. p. slaptas įsakymas Nr. 1. 1925-06-20 // Ten pat, b. 95, l. 9. 263 III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l. 8.

156 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) pulko vadas plk. V. Šaudzis264. 1925 m. nuo rugsėjo 5 iki rugsėjo 13 d. vykusiuose manevruose dalyvavo 17 pulko karininkų ir 321 kareivis265. Manevrų metu pulkui buvo leista panaudoti 4 500 šautuvų šovinių ir 1 000 kulkosvaidžių šovinių, 40 baltų, 20 žalių ir 20 raudonų raketų266. Artėjant 1925 m. rudeniniam šaukimui ir paaiškėjus, kad į pulką bus paskirti 250 naujokų, o į atsargą paleisti tik 80, pulko vadas vėl susirūpino dalinio kareivinėmis, nes turimose patalpose visų pulko kareivių, atvykus naujiems šauktiniams, buvo neįmanoma sutalpinti. Negana to, pulkas neturėjo jokių sandėlių, o artėjant žiemai reikėjo sandėliuoti nupirktą pa- šarą. Be to, 1924 m. lapkričio mėn. krašto apsaugos ministro plk. Teodo- ro Daukanto nurodymu pulko kareivinių Žaliakalnyje, Ukmergės pl. 64, pirmasis aukštas buvo užleistas karo invalidams. Prašydamas pulkui skirti papildomas kareivines ir sandėlius, pulko vadas plk. V. Šaudzis 1925 m. rugsėjo 3 d. kreipėsi į Kauno įgulos viršininką. Tačiau įgulos vadovybė į prašymą nereagavo. Spalio 22 d., likus 9 dienoms iki naujokų atvykimo, pulko vadas tuo pačiu klausimu vėl kreipėsi į Kauno įgulos viršininką, prašydamas skubiai spręsti pulko kareivinių problemą: skirti papildomas kareivines arba iš kareivinių Žaliakalnyje iškraustyti karo invalidus267. Kaune kareivinių labai trūko. Jokių naujų patalpų skirti nebuvo ga- limybių, todėl nuspręsta pulką perkelti į Alytų ir perduoti jam tenykš- tes vadinamąsias Saratovo kareivines268, kuriose iki tol buvo dislokuotas Minosvaidžių batalionas. Lapkričio 18 d. į Alytų buvo pasiųsta komisija, kuri turėjo šias kareivines perimti. Pulkui atstovauti buvo pavesta vyr. ltn. J. Kuncaičiui269. Vyriausiojo štabo nurodymu pulkui buvo įsakyta persikelti į Alytų. Dalinys kėlėsi ne visas iš karto, o dalimis. Pulko vado nurodymu lapkri- čio 16 d. į Alytų išvyko pulko 2-asis kulkosvaidžių batalionas270. 264 Ten pat, l. 9. 265 Ten pat, b. 94, l. 24. 266 I karo apygardos raštas 3 p. p. vadui // Ten pat, b. 95, l. 79. 267 Ten pat, b. 94, l. 21, 23. 268 Kareivinių pavadinimas kilo iš čia iki Pirmojo pasaulinio karo dislokuoto carinės ka- riuomenės pulko pavadinimo. 269 Ten pat, b. 91, l. 251, 299. 270 3 p. p. vado nurodymas 2-ojo kulkosvaidžių bataliono vadui // Ten pat, b. 94, l. 33.

157 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. Išvykus batalionui į Alytų, tą pačią dieną pulko vadas kreipėsi į Kauno įgulos viršininką, prašydamas dėl parengiamųjų darbų prieš keliantis į Alytų atleisti jį nuo Kauno įgulos sargybų prievolės271. 1925 m. lapkričio 28 d. 3 val. ryto iš Kauno geležinkelio stoties į Alytų išvyko pulko Mokomoji kuopa, buvo išgabenti pulko maisto, drabužių ir ginklų sandėliai. Į Alytų ešelonas atvyko 11 val.272 Gruodžio 4 d. 21 val. į Alytų pajudėjo karinis ešelonas, kuriuo vyko pulko 1-asis batalionas, Ryšių kuopa, Muzikantų komanda, pulko štabo Rikiuotės ir Ūkio skyriai, buvo vežamas jų turtas. Šiuo ešelonu vyko ir pulko vadas plk. V. Šaudzis. Traukinys į paskirties punktą atvyko gruo- džio 5 d. 11 val. 12 val. 30 min. pulko vadas I karo apygardos viršininkui pasiuntė telefonogramą, kad pulkas persikėlė į Alytų273. Taigi, pulkas taikos metu per trejus metus jau septintą kartą pakeitė savo dislokacijos vietą. Šį kartą blogiausios buvo pulko karininkų gyvenimo sąlygos, kadangi Alytuje jiems suteiktuose butuose faktiškai gyventi buvo neįmanoma, todėl jiems teko, mėginant būstą nors šiek tiek tam pritaikyti, leisti savo pinigus. Pulko vadas kariuomenės vadovybės prašė pulko karininkams skirti bent po 150–200 Lt persikėlimo išlaidoms pa- dengti, tačiau ar taip buvo padaryta, duomenų rasti nepavyko274. Alytuje gruodžio 20 d. pulkas buvo papildytas kareiviais. Tą dieną iš VI pėstininkų pulko buvo atsiųsta 80 senų kareivių ir 100 naujokų275. 1925 m. gruodžio 3 d. atvyko naujas pulko karo kapelionas kunigas Jonas Gudonis. Buvęs pulko karo kapelionas kunigas Antanas Pauliuko- nis krašto apsaugos ministro įsakymu iš karo tarnybos buvo atleistas276. Tačiau ir J. Gudonis čia tarnavo neilgai, nes taip pat buvo iš kariuomenės atleistas. 1926 m. birželio 5 d. į dalinį atvyko karo kapelionas kunigas Jonas Normantas277. 1926 m. sausio mėn. pasikeitė kai kurie pulko karininkai. Iš dalinio į

271 3 p. p. vado telefonograma Kauno įgulos viršininkui // Ten pat, l. 30. 272 1925-11-28 telefonograma I karo apygardos viršininkui // Ten pat, l. 26. 273 Ten pat, b. 94, l. 37, 40. 274 3 p. p. vado 1926-08-09 raportas I karo apygardos viršininkui // Ten pat, b. 105, l. 9. 275 III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l. 14. 276 Įsakymas 3 p. p. Nr. 351. 1925-02-03 // Ten pat, b. 91, l. 283. 277 III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l. 25.

158 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.) naują tarnybos vietą išvyko: plk. ltn. B. Bilminas – į I karo apygardos šta- bą, kpt. M. Jašinskas – į Vyriausiojo štabo Operacijų skyrių, vyr. ltn. J. Pe- čiukaitis, vyr. ltn. K. Skinskis ir vyr. ltn. V. Klimavičius – į Aviaciją, ltn. P. Matulis – į Mokomąjį batalioną. Į pulką atvyko: iš I karo apygardos štabo – kpt. Silvestras Skimundris, iš I pėst. pulko – vyr. ltn. Juozas Navikevičius, leitenantai Justinas Usanas, Kazys Šaltenis ir Vladas Pata- lauskas, iš Šeštojo pėstininkų pulko – mjr. Juozas Barkauskas, leitenantai Mikas Kalasauskas ir Vytautas Petruškevičius, iš VIII pėstininkų pulko – vyr. leitenantai Petras Žemaitis ir Jonas Kvedaravičius, iš Devintojo pėstininkų pulko – vyr. ltn. Leonas Balzaras, leitenantai Juozas Jovaiša ir Antanas Rusevičius, iš Elektrotechnikos bataliono – kpt. Jonas Butkus278. Mjr. J. Barkauskas buvo paskirtas 1-ojo bataliono vadu vietoje išvykusio plk. ltn. B. Bilmino279. 1926-aisiais pulko švietimo komisijos pirmininku buvo paskirtas ltn. J. Listopadskis, nariais – ltn. Strazdas, ltn. J. Strikas ir vyr. ltn. J. Plun- gė280. 1926 m. vasario 2 d. pulką tikrino, kaip įsikūrė naujoje vietoje, I karo apygardos viršininkas, vasario 23 d. – kariuomenės vadas ir pėstininkų inspektorius, balandžio 22 d. – pėstininkų inspektorius (kareivių mokymo kokybę)281. Apygardos viršininkas pastebėjo, kad naujokai yra silpni, todėl rekomendavo silpnesnius atskirti nuo stipresnių ir papildomai mokyti. Kareivinės, išskyrus pulko virtuvę, apygardos viršininkui pasirodė „apverktiname stovyje“282. 1926 m. gegužės 4 d. pulko šventė irgi buvo atšvęsta kukliai. Dali- nio kareiviams nebuvo užsiėmimų. Tačiau gegužės 15 d. Tautos šventėje pulkas dalyvavo aktyviai. 9 karininkai ir 147 kareiviai nuvyko į Kauną dalyvauti kariuomenės parade, likusi pulko dalis žygiavo parade Alytuje. Paradui vadovavo Šeštojo artilerijos pulko vadas, paradą priėmė Alytaus įgulos vadas plk. V. Šaudzis283.

278 Įsakymas 3 p. p. Nr. 18. 1926-01-18 // Ten pat, b. 100, l. 26. 279 Įsakymas 3 p. p. Nr. 26. 1926-01-26 // Ten pat, l. 44. 280 Įsakymas 3 p. p. Nr. 18. 1926-01-18 // Ten pat, l. 26. 281 III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l. 17. 282 Įsakymas I karo apygardai Nr. 6. 1926-02-08 // Ten pat, b. 100, l. 102. 283 III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l. 22, 23.

159 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Pulko muzikantų komanda. 1926 m. (VDKM)

Balandžio 24 d. pulką paliko mjr. Julius Stankaitis. Jis toliau tarnauti buvo perkeltas į Ketvirtąjį pėstininkų pulką284. 1926 m. birželio 5 d. 4 val. ryto pulko vadas paskelbė mokomąjį aliar- mą. Per 5 min. į nustatytą vietą atvyko Mokomoji komanda. Visas pulkas išsirikiavo per 9 minutes. Jis atliko 8 km žygį ir 9 val. 30 min. vėl sugrįžo į kareivines285. 1926 m. birželio 13 d. pulkas gavo III karo apygardos viršininko įsa- kymą nuo liepos 7 d. Varėnos artilerijos poligone pakeisti Šeštąjį pėsti- ninkų pulką, todėl į poligoną išžygiavo liepos 6 d. 5 val. ryto. Ten jis vykstant artilerijos šaudymo pratyboms vykdė poligono apsaugą. Į kareivines Alytuje pulkas grįžo liepos 17 d. 9 val. 30 min.286 Mažinant kariuomenę Trečiąjį pėstininkų pulką buvo nuspręs- ta likviduoti. Pulko likvidavimo komisijos pirmininku buvo paskirtas mjr. M. Petrovas. Pulkas turėjo būti išformuotas iki 1926 m. spalio 1 d.

284 Įsakymas 3 p. p. Nr. 138. 1926-05-15 // Ten pat, b. 100, l. 286. 285 III pėst. DLK Vytauto pulko karo dienynas // Ten pat, b. 97, l. 26. 286 Ten pat, l. 28, 29.

160 Trečiasis pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulkas pirmuoju veiklos laikotarpiu (1919–1926 m.)

1-asis pėstininkų batalionas, Mokomoji ir Ryšių kuopos su visu turtu buvo perkeltos į Pirmąjį pėstininkų pulką, 2-asis kulkosvaidžių batalionas – į Penktąjį pėstininkų pulką287. Rugsėjo 30 d. Trečiąjį pėstininkų pul- ką paliko pulko vadas plk. V. Šaudzis. Jis išvyko eiti Pirmojo pėstininkų pulko vado pareigų. Į naujas tarnybos vietas išvyko ir kiti karininkai, kareiviai. Pulko šautuvai ir šoviniai buvo grąžinti į Artilerijos sandėlį288. Per šį laikotarpį pulke tarnavo 180 karininkų, iš jų 11 buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinu289.

Išvados Trečiojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pulko ir kitų tarpukario Lietuvos pėstininkų pulkų kovos kelias ir likimas skiriasi. Čia aptarto pulko istorija buvo nutrūkusi. 1926 m., mažinant Lietuvos kariuomenę, pulkas buvo likviduotas, o 1935 m. atkurtas, tačiau jau kaip būsimos, paskelbus mobilizaciją, IV pėstininkų divizijos branduolys. Pulkas buvo pradėtas formuoti 1919 m. gegužės mėn. Raseiniuose. Nuo pat pirmųjų dienų jis susidūrė su didžiulėmis aprūpinimo problemomis, kurios faktiškai nebuvo išspręstos per visą Nepriklausomybės kovų laikotarpį. Ypač daug rūpesčių kildavo dėl uniformų, ypač batų, ir maisto, kurių nuolat trūkdavo. 1919 m. liepos mėn., prisijungęs prie Šiaulių bataliono, pulkas susti- prėjo, tačiau dėl to kilo ir kai kurių problemų. Kadangi Šiaulių batalionas buvo suformuotas iš Šiaulių krašto žmonių, paaiškėjus, kad dalinys perkeliamas į Panevėžį, ir jį perkėlus, buvusio Šiaulių bataliono kareiviai pradėjo masiškai bėgti iš pulko. Reikia pažymėti, kad dezertyrų iš pulko problema buvo aktuali visą kovų dėl Nepriklausomybės laikotarpį. Kovų su bolševikais laikotarpiu pulkas užsirekomendavo kaip suge- bantis įvykdyti karinės vadovybės patikėtus uždavinius. Daugiausia veik- damas Daugpilio rajone, jis surengė ne vieną drąsią operaciją, gana sunkiomis sąlygomis sėkmingai saugojo patikėtą fronto barą.

287 Ten pat, b. 105, l. 5. 288 Artilerijos tiekimo viršininko raštas // Ten pat, l. 8. 289 Danilevičius S. 3-jo pėst. pulko metinę sukaktį minint // Kardas, 1936, Nr. 15–16, p. 415.

161 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Kovų su lenkais laikotarpis pulkui buvo daug sudėtingesnis. Liepos 8 d. dalinys, pradėjęs žygį į pietrytines Lietuvos teritorijas, daugiau kaip 15 kartų keitė savo pozicijas. Kariuomenės vadovybės įsakymai, keliant pulkui vis naujas užduotis, labai sunkino šio dalinio vadų darbą. Nuola- tiniai susidūrimai su lenkais pulko karius išvargino, jis patyrė nemažai nuostolių (buvo žuvusiųjų ir sužeistųjų) ir, matyt, tai buvo viena iš prie- žasčių, dėl kurios spalio 15–16 d. mūšius ties Rykantais pulkas pralaimė- jo. Antra pralaimėjimo priežastis buvo tai, kad puolančių lenkų pajėgos buvo pranašesnės. 1921–1923 m. pulkas saugojo neutraliosios zonos su Lenkija barą. Nors vykdydamas šią užduotį jis patyrė nuostolių, apskritai savo funkciją atliko gerai. 1921–1926 m. – pulko nuolatinio kilnojimosi iš vienos vietos į kitą laikotarpis. Per šiuos metus dalinys buvo dislokuotas Žaslių ir Žiežmarių rajonuose, Ukmergėje ir jos apylinkėse, Anykščiuose ir jų apylinkėse, Kau- ne, Klaipėdos krašte, vėl Kaune, Alytuje. Per penkerius metus jis aštuonis kartus keitė savo dislokacijos vietą. Taip nebuvo kilnojamas nė vienas kitas pėstininkų pulkas. Be to, tik Kaune dalinys turėjo daugmaž tinkamas dislokuoti patalpas, visur kitur kildavo didžiulių sunkumų ieškant pastatų pulko kariams apgyvendinti ir turtui laikyti – karius tekdavo įkurdinti ir sandėlius įrengti beveik arba visiškai nepritaikytose tam patalpose. Per šį laikotarpį daugiausia dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pulko va- dovybė susidurdavo su karių drausmės problemomis. Jas sprendžiant, siekiant tinkamai auklėti ir mokyti karius, dalinio vadovybei ir karininkams teko įdėti daug pastangų. Nepaisydamas didžiulių problemų, kurias teko spręsti, pulkas įvykdė skirtas užduotis, sėkmingai kovėsi su Lietuvos priešais, rengė karius ša- lies gynybai.

162 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

Vytautas Jokubauskas Klaipėdos universitetas Egidijus Papečkys

XIV a. Europos mūšių laukuose atsiradusi lauko artilerija XV a. virto grėsmingu karinės galios elementu. Istorija parodė, kad mažosios vals- tybės, neįstengusios sukurti pakankamai efektyvių ir gausių artilerijos pajėgų, nepajėgdavo atsilaikyti prieš gausesnį priešą1. Baltijos regione Vokiečių ordino kariuomenės bombardos, kronikose minimos nuo 1362 m., neabejotinai pirmą kartą buvo panaudotos jau 1374 m., o prieš lietuvius – 1381 m. Navos pilies (siejamos su Aukštadvario piliakalniu) puolimo metu. Po metų (1382 m.) puolant Jurgenburgo pilį bombardas jau naudojo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kariai2. Taigi 2012 m. Lietuvos kariuomenės artilerijai sukanka 630 metų. Maždaug 1494 m. artilerija, pabūklą užkėlus ant lafeto su ratais, tapo judri3. Tai praplėtė jos taktines galimybes. 1514 m. LDK kariuomenė artile- riją panaudojo pasaloje – puolančios Maskvos kariuomenės pajėgos pateko į stiprią jos ugnį4. XVII a. pradžioje Švedijos karalius Gustavas II Adolfas standartizavo savo kariuomenės artilerijos pabūklus pagal kalibrą (24, 12 ir 3 svarų). Kiekvienas pulkas turėjo keturis 3 svarų pabūklus, iš kurių per valandą buvo galima iššauti 20 šūvių5. Po reformų patrankos tapo lengves- 1 Aleksa K. Karinio pokyčio poveikio tarptautinei sistemai interpretacijos // Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2009–2010. Ats. red. G. Vitkus. Vilnius, 2010, p. 19–20. 2 Vaičenonis J. Lietuvos karyba nuo baltų iki XXI amžiaus. Kaunas, 2011, p. 41. Istorio- grafijoje abejojama dėl artilerijos Vokiečių ordino kariuomenėje 1362 m. paminėjimo. Žr.: Rackevičius G. Arbaletas ir lankas Lietuvoje XIII–XVI a. Vilnius, 2002, p. 38. 3 Lesmaitis G. LDK samdomoji kariuomenė XV a. pabaigoje– XVI a. antroje pusėje. Vil- nius, 2010, p. 17. 4 Vaičenonis J. Lietuvos karyba nuo baltų iki XXI amžiaus. Kaunas, 2011, p. 65. 5 Rakutis V. Karo meno istorija: nuo seniausių laikų iki 1850 metų. Mokomoji knyga. I dalis. Vilnius, 2010, p. 166.

163 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. nės, nes buvo sutrumpintas vamzdis ir suplonintos jo sienelės. Gustavo II Adolfo kariuomenės artilerija pirmoji pradėjo remti pėstininkų ir kavalerijos manevrus, todėl jis laikomas „sutelktosios artilerijos ugnies tėvu“6. Laikui bėgant, sparčiai vystantis technologijoms, artilerija nepapras- tai ištobulėjo ir Pirmojo pasaulinio karo metu neretai lemdavo kai kurių karo veiksmų baigtį, pavyzdžiui, pagreitindavo žiedinių tvirtovių žlugi- mą tiek Vakarų, tiek Rytų fronte. XIX a. pradėjus gaminti graižtvinius vamzdžius, pabūkluose įtaisius spynas, atsirado galimybė juos užtaisyti iš galo. Išsprendus atatrankos problemą ir išradus taikymosi į taikinius už horizonto prietaisus, artilerija atsidūrė nebe priekinėse gretose, o mūšio užnugaryje. Kariuomenės masiškai pradėjo gaminti judrias, greitai šau- dančias 75–77 mm kalibro patrankas7. XX a. pirmoje pusėje karo veiksmai be artilerijos praktiškai jau buvo neįsivaizduojami. Europos šalių kariuo- menių ginkluotėje atsirado itin didelio kalibro artilerijos pabūklų – 280 ir 305 mm haubicų, 420 mm mortyrų. 1912 m. bandymai Berezanės saloje (Juodojoje jūroje, prie Bugo ir Dniepro žiočių) Rusijoje parodė, kokia di- delė naujųjų 280 mm pabūklų griaunamoji galia8. Gynybinei ginkluotei (kulkosvaidžiams) įgijus persvarą, neretai puolančiųjų pajėgų artilerija būdavo vienintelė veiksminga priemonė besiginančiųjų pozicijoms susil- pninti, taigi pulti praktiškai buvo įmanoma tik turint artilerijos paramą. Teigiama, kad joks kitas karas nepadarė tokios didelės įtakos artilerijai kaip Pirmasis pasaulinis. Artilerija pradėti ginkluoti įvairaus dydžio daliniai – nuo kuopos iki korpuso, ypač artilerija buvo reikšminga pagrindinio taktinio vieneto – divizijos – veiksmams įgyvendinti9. 1940 m. balandžio 17 d. Josifas Stalinas Raudonosios armijos vadovybės pasitarime, skirta- me Žiemos karo patirčiai įvertinti, perskaitė pranešimą, kuriame pabrė- žė svarbų artilerijos vaidmenį: „Šiuolaikiniame kare artilerija yra Dievas <...>. Kas nori persitvarkyti šiuolaikiškai, tas turi suprasti, [kad] artilerija lemia karo baigtį<...>“10. Anot Marko Solonino, „Antrąjį pasaulinį karą 6 Vaičenonis J. Lietuvos karyba nuo baltų iki XXI amžiaus. Kaunas, 2011, p. 93. 7 Федоренко П. П. Антология научно-технической мысли в военном деле. Санкт- Петербург, 2007, с. 318–321. 8 Яковлев В. В. История крепостей. Москва, 2000, с. 376–386. 9 Федоренко П. П. Антология научно-технической мысли в военном деле. Санкт- Петербург, 2007, с. 543. 10 «Зимняя война»: работа над ошибками (апрель-май 1940 г.) Материалы комис-

164 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. dažnai vadina „tankų karu“. Tai metafora, kuria neverta labai tikėti. Ne- gailestingas „karo dievas“ buvo ir iki penktojo dešimtmečio pabaigos išli- ko artilerija. Būtent artilerijos pabūklų ugnies uraganas išvedė iš rikiuotės pusę visų karių, kurie žuvo ir buvo sužeisti“11. Tarpukario Lietuvos kariuo- menės pėstininkų statute pažymima, kad „artilerija savo ugnimi padeda praskinti kelią saviems pėstininkams arba stabdyti besiveržiantį priešą“12. Naujausia karyba diktavo savo taisykles – kad, prieš pradedant pės- tininkų puolimą, būtinas artilerinis rengimas – priešo pozicijų apšau- dymas, o puolimo metu – artilerijos ugnies užtvara. Taigi natūralu, kad 1918 m. susikūrusi Lietuvos Respublika, pradėjusi kurti savo kariuomenę ir 1919–1920 m. įtraukta į karą dėl nepriklausomybės, taip pat formavo ir artilerijos dalinius, stengėsi įsigyti artilerijos pabūklų, nes be jos palaikymo sėkmingų karo veiksmų tikėtis nevertėjo. Pirmą kartą Nepriklau- somybės karo metu Lietuvos kariuomenė artileriją panaudojo 1919 m. kovo 28 d., kai apie 15 val. Milašiūnų kaime užėmusi pozicijas baterija iš dviejų 76,2 mm patrankų apšaudė Deltuvos miestelyje įsitvirtinusius raudonarmiečius13. Pasibaigus Nepriklausomybės karui, Lietuvos kariuo- menė beveik dešimtmetį tenkinosi per karą įsigytomis artilerijos priemo- nėmis. Nors jau trečiajame dešimtmetyje dėta nemažai pastangų siekiant atnaujinti artilerijos ginkluotę ir padidinti jos kiekį, reformos, susijusios su artilerijos parku, buvo įgyvendintos tik XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai jis buvo atnaujintas ir suvienodinti ginklų kalibrai. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti, kaip kito tarpukario Lietuvos kariuo- menės artilerijos ginkluotė, aptariant jos techninius duomenis, kokių kontroversiškų teiginių esama istoriografijoje ir kokios tuo metu buvo Lietuvos kariuomenės artilerijos apginklavimo perspektyvos. Pažymėti- na, kad tekste nurodydami pabūklų ir kitos karo technikos pavadinimus, kurie įvairiuose šaltiniuose skiriasi, stengsimės vadovautis Lietuvos ka- riuomenės artilerijos techninės dalies aprašymais ir statutais.

сий Главного военного совета Красной Армии по обобщению опыта финской кампа- нии. Москва, Летний сад, 2004, c. 37. 11 Solonin M. Mozgoimenije. Suklastota Didžiojo karo istorija. Vilnius, 2011, p. 135. 12 Pėstininkų statutas P-51. II dalis (Kautynės). Kaunas, 1939, p. 42. 13 Sitavičius P. Pirmasis nepriklausomosios Lietuvos artilerijos šūvis // Karys, 1936, Nr. 14, p. 339.

165 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. Istoriografijos kontroversijos Istoriografijoje iki šiol stokojama nuoseklių ir išsamių tarpukario Lie- tuvos kariuomenės artilerijos ginkluotės tyrimų, kuriuos atliekant būtų išanalizuota ne tik artilerijos kiekybės problema, bet ir aptarti jos prie- monių įsigijimo ir kaitos klausimai. Vis dėlto vienu ar kitu aspektu mūsų tyrimo objektas istoriografijoje aptariamas. Taip pat tenka konstatuoti, kad esama tam tikrų prieštaringų teiginių, susijusių su inž. plk. Stasio Biručio (Birutavičiaus) atsiminimais14 ir Vytenio Statkaus knyga (pastarosios autorius pažymi, jog rėmėsi tarpukario leidiniais ir išeivijos kari- ninkų atsiminimais, kad „knygoje neišvengiamai yra informacijos spragų ir gali būti klaidų“)15. Pirmiausia norėtume aptarti keletą S. Biručio atsiminimų fragmentų, kurie istoriografijoje iki šiol eksplikuojami. Šią istoriografijos tradiciją išlaiko Vytautas Lesčius, kuris teigia, kad 1938–1940 m. Lietuva turėjo „per 120 patrankų, suskirstytų į 10 grupių. Dauguma patrankų buvo pa- senusios: prancūziškos 75 mm Schneider Nr. 97 ir rusiškos 75 mm Puti- lov Nr. 02. Sunkiojoje artilerijoje buvo 48 pabūklai šešiose grupėse. Tai buvo 155 mm ir 105 mm vokiškos haubicos. Rezerve dar turėta angliškų 127 mm ir prancūziškų 155 mm kalibro Schneider pabūklų“16. Šie duomenys sutampa su S. Biručio atsiminimuose pateiktais17, tačiau minėtų mo- delių pabūklus Lietuvos kariuomenė naudojo tik maždaug iki 1936 m., be to, sumažino jų skaičių. Analogiškus, kaip ir S. Birutis, skaičius pateikė Latvijos istorikas Edgaras Andersonas (Andersons)18. Minėtas išeivijos autorius rašė, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje, siekiant suvienodinti ginkluotę, buvo keičiamasi ginklais: latviai už an- gliškus šautuvus Lietuvai perdavė po vieną 18 svarų angliškų ir vokiškų 77 mm pabūklų bateriją ir vokiškų Mauser 98 m. šautuvų19. Tačiau ty-

14 Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p. 255–262. 15 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 5. 16 Lesčius V. Lietuvos kariuomenės organizavimo, dislokavimo ir ginkluotės pokyčiai 1938–1940 m. // Karo archyvas. T. 24. Vilnius, 2009, p. 146. 17 Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p. 255–262. 18 Andersons E. The Military situation in the Baltic States // Baltic defence rewiew. Nr. 6, 2001, Tartu, p. 142. 19 Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p. 258.

166 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. rimo metu mums nepavyko nustatyti, kad artilerijos ginkluotės atitinkamai padidėjo, nors tarp minėtų šalių pasikeitimas šautuvais ar dalies jų pardavimas vyko. S. Birutis taip pat teigia, kad kovose su bolševikais Lietuva kaip karo grobį paėmė 5 pabūklus, kovodama su bermontininkais – 7 lauko pabūklus, 1 haubicą ir 10 minosvaidžių. Anot amžininko, per Nepriklausomybės karą Lietuvos kariuomenė kaip karo grobį paėmė, gavo arba įsigijo: 50–55 vokiškus ir rusiškus 77 ir 76,2 mm pabūklus, 12 105 mm vokiškų haubicų, 4 83,8 mm patrankas, 8 senus angliškus 155 mm tvirtovių pabūklus, 16 vokiškų minosvaidžių20. Tačiau dėl an- gliškų 155 mm pabūklų tenka suabejoti, nes tokio kalibro pabūklų D. Bri- tanijos kariuomenės ginkluotėje netgi nebuvo. Manome, autorius turėjo omenyje 127 mm pabūklus, kurių turėta ne 8, o 12. V. Statkus nepagrįstai rašė, kad maždaug 1935 m. Lietuvos kariuomenės ginkluotėje atsirado švedų gamybos 81,4 mm Brandt m/29 minosvaidžių21. Šis teiginys, tikėtina, pateiktas pasirėmus S. Biručio pasakojimu, kuriame paminėti švediški minosvaidžiai, tik nurodyta kita data22. Tokiu būdu, pa- sirėmus minėtais autoriais, istoriografijoje eksplikuojama, kad „1937 m. Suomijoje nupirkta 100 švediškų 81 mm kalibro minosvaidžių Brandt“23. Tačiau iš tikrųjų tik 1936 m. buvo įsigyta 100 81,4 mm Brandt mod. 1934 m. minosvaidžių ir 30 000 šiems minosvaidžiams pritaikytų minų24. Nors ir abejodamas, V. Statkus nurodo, kad 127 mm pabūklai, „pasitaikius progai“, buvo parduoti Etiopijai, o prasidėjus Ispanijos pilietiniam karui vokiški pabūklai ir amunicija, kaip rašoma, – „vienai kariaujančių pusių“25. Tačiau dėl ginklų pardavimo Etiopijai tenka suabejoti, kadangi Italijos–Etiopijos karas prasidėjo 1935 m. spalio 3 d., o 1936 m. gegužės 7 d. Etiopija jau buvo aneksuota. Aiškėja, kad 1936 m. sausio mėn. 127 mm haubicos dar buvo Lietuvos kariuomenės ginkluotėje. Taigi 1935 m. ginklai negalėjo būti parduoti, nes ir kariuomenės 1936 m. ataskaitose, kur užsiminta apie vokiškų ginklų pardavimą, nėra nė žodžio apie angliškas

20 Ten pat, p. 256. 21 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 531–532. 22 Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p. 261. 23 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939) // Darbai ir dienos. T. 21. Kaunas, 2001, p. 166. 24 Žinios apie 1936 m. įsigytą turtą, 1937 m. sausio 9 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 4. 25 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 107.

167 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. haubicas. Tad, manome, galima teigti, kad iki 1937 m. turėtos angliškos 127 mm haubicos vis dar buvo Lietuvos kariuomenės ginkluotėje. Tikslintinas faktas, kad angliški 83,8 mm pabūklai buvo parduoti Ispa- nijai pilietinio karo metu26. Šį teiginį kartoja ir kiti autoriai27, nes turėtos ginkluotės ataskaitose šie pabūklai figūravo iki pat 1940 m., o ir pasibaigus okupacijai juos naudojo 29-asis Lietuvos teritorinis šaulių korpusas28. Iš archyvinių dokumentų aiškėja, kad vis dėlto 83,8 mm Mk.II ir IV pa- būklus su amunicija buvo numatyta parduoti. Nors dokumentuose nenurodyta datų, galima spėti, kad tai padaryti planuota 1936–1937 m.29 Lietuvos kariuomenės turėtų 20 mm Oerlikon pabūklų skaičius istoriografijoje ir archyviniuose dokumentuos svyruoja nuo 150 iki 182 vie- netų30. Tai, mūsų nuomone, galima paaiškinti tuo, kad jie buvo plačiai naudojami: 6 pabūklais Landsverk 181-29/34 buvo ginkluoti šarvuočiai, 2 pabūklais Oerlikon (Nr. 97 ir Nr. 98) – mokomasis karo laivas Prezidentas Smetona31, dalis pabūklų buvo skirta LTL tankams, Priešlėktuvinės apsaugos rinktinei, pėstininkų daliniams prieštankinei gynybai vykdyti, nors iš jų buvo galima apšaudyti ir oro taikinius. Todėl iš ginkluotės ataskaitų neaišku, ar ten nurodomi tik pėstininkų daliniuose esantys pabūklai, ar taip pat ir šarvuočiuose bei karo laive įrengti. Tyrimą atliekant surinkta medžiaga leidžia teigti, kad iš viso Lietuva buvo įsigijusi 182 20 mm Oer-

26 Ten pat, p. 108. 27 Kasparavičius A., Mieliauskas T. Lietuvos–Lenkijos santykiai ir Lietuvos kariuome- nės modernizavimas 1926–1939 metais // Karo archyvas. T. 15. Vilnius, 1998, p. 151. 28 Korpuso artilerijos pulkuose buvo 9 83,8 mm pabūklai. Žr.: Čapenko A. Lietuvos liaudies armijos reorganizavimo į 29-ąjį Raudonosios armijos šaulių pulką istorija 1940– 1941 m. // Karo archyvas. T. 22. 2007, p. 359. 29 Liste du matèriel pouvant être cèdè à l‘étranger, mašinraštis prancūzų kalba, nenurodytas sudarytojas ir data. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l. 22; Sąrašas Anglų patrankų Marks IV ir I ir jų kai kurių priedų ir amunicijos. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l. 28; Verpackungs nachwais des Materials laut Liste Nr. / u. N. 2, mašinraštis, nenurodytas sudarytojas ir data. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l. 32–33. 30 V. Statkus nurodė, kad buvo nupirkti 156 pabūklų, iš jų 6 – šarvuočiams, o 1938 m. gruodžio mėn. gauti dar 26 pabūklai, iš jų 25 – šarvuočiams (tankams). Žr.: Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 534. Anot A. Pociūno, 1939 m. kariuomenė turėjo 151 šveicarišką 20 mm Oerlikon automatinį pabūklą ir 103 636 jų šovi- nius. Žr.: Pociūnas A. Mūsų artilerija 1939–1940 metais // Karys, 1998, Nr. 39, p. 8. 31 Surgailis G. Lietuvos karinis laivynas 1935–1940. Vilnius, 2003, p. 88, 91.

168 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. likon pabūklus, iš jų 6 šarvuočiams ir 25 tankams apginkluoti. Tenka patikslinti ir vokiškų 20 mm automatinių pabūklų įsigijimo duomenis, nes V. Statkus rašo, kad Lietuvos kariuomenė buvo užsisakiusi Vo- kietijoje 20 mm automatinių pabūklų Flak 28. Anot plk. ltn. Kazio Ališaus- ko, šie ginklai buvo pirkti BW firmoje, o inž. Jurgis Mikaila teigia, kad buvo įsigyta 200 pabūklų Zemerda (Sömmerda) mieste įsikūrusioje įmonėje Gus- tlof-Werke32. Tačiau mums nepavyko aptikti Lietuvos kariuomenės doku- mentų, kuriuose būtų paminėtas pabūklas Flak 28. Yra žinoma, kad 20 mm pabūklų Flak 28 Vokietijos kariuomenė (Flak 29 – karinis laivynas) pirko Šveicarijoje ir kad Vokietijoje jie nebuvo gaminami33. Susipažinus su lėktu- vinio automatinio pabūklo (LAP) techninės dalies aprašymu34 ir išanalizavus ikonografinę medžiagą galima teigti, kad Lietuvos kariuomenė buvo įsigi- jusi pabūklų, kurie Vokietijos kariuomenėje buvo žinomi kaip 2 cm Flak30. Arvydas Pociūnas populiariojoje literatūroje, keliose savo publikacijose, taip pat palietė Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotės problemą, tačiau per du dešimtmečius atlikti šios srities tyrimai kai kuriuos istoriko pateiktus faktus privertė iš naujo įvertinti. Autorius nurodo, kad 1940 m. Lietuvos ka- riuomenė turėjo 190 81 mm Brandt 34 m. minosvaidžių, 110 – 75 mm Sch- neider 1897 m. patrankų, 2 – 40 mm w.z. 36 Bofors zenitines patrankas. Ta- čiau, remiantis archyviniais duomenimis, teigtina, kad minosvaidžių buvo 110, veikiančių prancūziškų patrankų – 111, 6 – 40 mm zenitiniai pabūklai. Abejonių kilo ir dėl paminėtų 4 čekiškų 105 mm (Škoda P.z.1) pabūklų – ar šie duomenys yra tikslūs35, nes tokio modelio pabūklų nei Čekoslovakijos, nei Lietuvos kariuomenėje apskritai nebuvo. A. Pociūnas paaiškino, kad klaidingai išspausdintas sutrumpinimas Plzn., nusakantis gamyklos, kurioje pabūklai buvo pagaminti, vietą – Pilzno miestą. Aptariant istoriografiją derėtų pažymėti, kad 2 155 mm haubicomis Lietuvos kariuomenės artilerijos parkas pasipildė ne XX a. ketvirtajame dešimtmetyje36, o dar Nepriklausomybės kovų laikotarpiu. Sandra Gri- garavičiūtė, remdamasi istoriografija, konstatavo, kad Lietuva Švedijos 32 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 537–538. 33 Müller W. German 20 mm Flak in WWII, 1935–1945. Atglen, 1995, P. 3. 34 20 mm lėktuvinis automatinis pabūklas (LAP). Technika. P-85. Kaunas, 1940. 35 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenė 1939–1940 metais // Kardas, 1994, Nr. 7–8, p. 16–17. 36 Kasparavičius A., Mieliauskas T. Lietuvos–Lenkijos santykiai ir Lietuvos kariuome- nės modernizavimas 1926–1939 metais // Karo archyvas. T. 15. Vilnius, 1998, p. 152.

169 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Bofors firmoje 1932 m. pirko patrankų ir haubicų už 42 500 Švedijos kro- nų ir amunicijos už 647 075 kronas, iš viso 1932–1940 m. Krašto apsaugos ministerija (KAM) šioje šalyje įsigijo ginklų ir amunicijos už beveik 2 mln. kronų37. Tačiau mums nepavyko nustatyti, kokios patrankos ar haubicos buvo ten pirktos 1932 m., o ir pats pirkimo faktas kelia abe- jonių. Nors, kita vertus, galima daryti prielaidą, kad artilerijos pabūklai buvo tik remontuojami, o perkamos jų dalys, nes 1930 m. plk. ltn. S. Bi- rutis vyko į Švedijos Johansson ir Bofors firmas priimti užsakytų prekių38. Pažymėtina, kad 2007 m. išleistos Visuotinės lietuvių enciklopedijos skyriuje Krašto apsauga taip pat pateikti netikslūs Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklų skaičiai. Rašoma, kad 1940 m. Lietuvos kariuomenė turėjo 350 lengvųjų 20 mm pabūklų39, 109 – 105 mm haubicas ir tik 36 – minosvaidžius40. Netikslu teigti, kad 1938 m. Lietuva Čekoslovakijos firmoje Škoda užsakė vieną 105 mm patrankų grupę, t. y. 3 baterijas po 4 pabūklus41, nes buvo užsakyti (tiesa, negauti) 24 pabūklai. Lenkijos istorikas Janas Rutkiewiczius pateikė keletą ne visai tikslių faktų apie tarpukario Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotę nuro-

37 Grigaravičiūtė S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918–1940 metais. Vilnus, 2002, p. 152–153. 38 Tiekimo valdybos 1930 m. rugpjūčio 12 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 130, l. 10. 39 Preliminariai galima būtų teigti, kad Lietuvos kariuomenė daugiausia turėjo 346 įvai- rius 20 mm pabūklus: 151 Oerlikon buvo skirtas sausumos kariuomenei, 6 Oerlikon pa- būklai Landsverk 181‑29/34 – įrengti šarvuočiuose, 25 minėto tipo pabūklai – nupirkti naujiems LTL tankams apginkluoti, 150 turėjo 2 cm Flak 30 priešlėktuvinių pabūklų, 14 20 mm aviacinių Hispano–Suiza pabūklų buvo sumontuoti lėktuvuose. 40 Iš dalies teisingai nurodoma turėjus 114 75 mm patrankų, tik 3 iš jų kautynėms netiko. Teisingai rašoma, kad kariuomenė turėjo 19 76,2 mm patrankų, 9 – 75 mm zenitinius pabūklus ir 2 – 155 mm haubicas. Neminima buvus 83,8 mm ir 105 mm patrankų. Ki- tos ginkluotės skaičiaus tikslumas taip pat kelia abejonių. Žr.: Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 12. Vyr. red. A. Račas. Vilnius, 2007, p. 209; pakartotas leidimas – Lietuva. Vyr. red. A. Račas. Vilnius, 2008, p. 335. 41 Bukelevičiūtė D. Lietuvos ir Čekoslovakijos dvišalių santykių dinamika 1918–1939 metais. Vilnius, 2010, p. 238. Analogiškus duomenis, kad 1938 m. Škoda firmoje Lietuva užsakė 3 baterijas po 4 105 mm pabūklus ir jie buvo pagaminti – viena baterija pasiekė Eitkūnus, tačiau „rusai tuo metu okupavo Lietuvą ir vokiečiai grąžino pabūklus į Škoda dirbtuves“, pateikia S. Birutis. Žr.: Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Ka- rys, 1991, Nr. 5, p. 261. Pastarąjį faktą (apie į Eitkūnus patekusią bateriją) mini ir A. Po- ciūnas. Žr.: Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė 1939–1940 m. // Mokslas ir technika, 1993, Nr. 4, p. 30.

170 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. dęs, kad 1939 m. sausio 1 d. kariuomenė turėjo 106 75 mm prancūziškas patrankas ir 69 105 mm haubicas42. Remdamasis lietuviškąja istoriografija tam tikrų, nors ir nežymių, netikslių statistinių duomenų mūsų tyrimo tema pateikė ir Waldemaras Rezmeris, kuris parašė, kad 1940 m. birže- lio 15 d. Lietuvos kariuomenė turėjo 190 minosvaidžių (daugiausiai – 81 mm), 69 – 105 mm 1914 m. Schneider haubicas, o 105 mm Škoda įvar- dijo kaip P.z. 1 modelio patrankas 43. Faktografinių netikslumų pateko ir į Estijos autorių tyrimus. Toe Nommas nurodė, kad 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos kariuomenė turėjo 212 lauko artilerijos pabūklų: 19 – 76,2 mm, 110 – 75 mm ir 12 – 83,8 mm patrankų, 69 – 105 mm, 2 – 155 mm hau- bicas44, tokiu būdu padidindamas patrankų skaičių 2 75 mm patrankomis ir sumažindamas haubicų skaičių 1 105 mm haubica. Žinoma, kai kurie mūsų aptarti istoriografijos klausimai nėra esmi- niai, tačiau tam tikrais atvejais minėti netikslumai neleidžia tinkamai įvertinti Lietuvos kariuomenės ginkluotės lygio, ypač kai kalbama apie jos įsigijimo laiką ir kiekį, o netikslumai, susiję su modeliais, kai kada suprantami – jų atsirado dėl painiavos archyviniuose dokumentuose.

Artilerijos pabūklai Tarpukario Lietuvos kariuomenės artilerijos parką sudarė keleto valstybių gamybos pabūklai. Iki 1935–1936 m. vyravo vokiška, vėliau – prancūziška ginkluotė. Be to, naudotos Rusijos, D. Britanijos, Šveicarijos, Suomijos ir Čekoslovakijos gamybos artilerijos priemonės, 1939 m. rug- sėjį iš internuotų karių buvo paimta ir lenkiškų pabūklų. Norėtume trumpai apžvelgti kai kuriuos artilerijos pabūklus įvardi- jančias sąvokas, kurios neretai painiojamos, pvz., terminas „pabūklas“ dažnai tapatinamas su „patranka“, tuo tarpu „pabūklas“ vartojamas apibendrintai daugumai artilerijos sistemų (patrankai, haubicai, mortyrai ir pan.) apibrėžti. Analogiška situacija ir kitose kalbose, pvz., „pabūklas“ an- glų k. – gun, vokiečių – geschütz, rusų– орудие, lenkų – działo; patranka anglų k. – cannon, gun, vokiečių – kanone, rusų – пушка, lenkų – arma-

42 Rutkiewicz J., Kulikow W. N. Wojsko Litewskie 1918–1940. Warszawa, 2002, s. 51–53. 43 Rezmer W. Litewskie Lotnictwo Wojskowe 1919–1940. Torun, 1999, s. 66. 44 Nõmm T. Eesti suurtükivägi 1918–1940. Relvastus ja ülesehitus // Laidoneri muuseumi aastaraamat. Nr. 4. 2005, Tallinn, l. 189.

171 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ta. Terminas „haubica“ (kurį laiką po Nepriklausomybės atgavimo buvo rašoma gaubica) anglų k. – howitzer, vokiečių – haubitze, rusų – гаубица, lenkų – haubica. Čia išsiskiria prancūziški terminai. Aptariamuoju laikotarpiu Prancūzijoje terminas „haubica“ (obusier) buvo vartojamas ne visada: artilerijos pabūklai vadinti cannone, patrankos – „ilgaisiais“ (L, lonque), haubicos – „trumpaisiais“ (C, court) pabūklais. Kadangi morty- rų tarpukariu Lietuvos kariuomenė neturėjo, jų čia neaptarsime. Kuo skiriasi patranka nuo haubicos? Remiantis Artilerijos enciklopediniu žinynu45, pabūklas – šaunamasis vamzdinis ginklas (didesnio negu 20 mm kalibro) sviediniais (minomis) šaudyti. Pabūklų tipai: patranka, haubica, mortyra, minosvaidis46. Haubica – pabūklas trumpesniu negu patrankos vamzdžiu, šaudantis iškiliąja trajektorija (pakilimo kampas iki 70°)47. Patran- ka – pabūklas, šaudantis lėkštąja trajektorija į antžeminius, antvandeninius arba oro taikinius. Jos ilgas vamzdis (40−80 kalibrų), didelis pradinis sviedinio greitis (didesnis negu 700 m/s), didesnis už kitus pabūklus šaudymo nuotolis48. Minosvaidis – pabūklas šaudyti minomis mortyrine trajektorija49. Tarpukario Lietuvos kariuomenėje nebuvo patrankų, kurių vamzdžio ilgis siektų 40 kalibrų, o pradinis sviedinio lėkimo greitis būtų 700 m/s, išskyrus 1940 m. pradžioje gautas patrankas Škoda. Kad ir vadinamos patrankomis (pabūklais), 20 mm automatinės patrankos Oerlikon, 20 mm automatiniai pabūklai (LAP), kaip ir minosvaidžiai, laikyti sunkiosiomis pėstininkų priemonėmis50 ir nebuvo priskiriami artilerijai, tačiau šiame tyrime šie ginklai bus aptariami. Nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvos kariuomenės artilerija pagal pabūklų rūšis ir jų paskirtį buvo skirstoma į lengvąją (lengvosios 75, 76 ir 84 mm patrankos ir 105, 127 mm haubicos) ir sunkiąją (sunkiosios 105 mm patrankos ir 155 mm haubicos)51. Lietuvos kariuomenėje vyravo lengvoji artilerija – patrankos, kuriomis, kaip ir kitose Baltijos šalyse, buvo ginkluoti pėstininkų divizijų, taip pat atskirieji artilerijos pulkai ir grupės. Aptaria-

45 Kisinas E. Artilerijos enciklopedinis žodynas. Vilnius, 2004. 46 Ten pat, p. 131. 47 Ten pat, p. 80. 48 Ten pat, p. 152. 49 Ten pat, p. 111. 50 Pėstininkų statutas. D. 2 (Kautynės). Kaunas, 1939, p. 31. 38. 51 Artilerijos statutas. II dalis. Kautynės. A-51. Kaunas, 1937, p. 15, 16.

172 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. muoju laikotarpiu lengvosios lauko patrankos sudarė didžiąją dalį praktiš- kai visų šalių kariuomenių lauko artilerijos parkų ginkluotės. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Vokietijos kariuomenėje lauko patrankų ir haubicų santykis buvo 3:1 taikos metu ir 5:1 po mobilizacijos, o karo pabaigoje – 1,5:152. Prieš Antrąjį pasaulinį karą haubicos didžiųjų šalių kariuomenėse pradėjo išstumti lauko patrankas, o jam prasidėjus toks perginklavimas dar paspartėjo. Tai lėmė pagrindiniai haubicų privalumai: didesnis kalibras, sunkesnis ir galingesnis sviedinys, didesnės galimybės sunaikinti ap- saugotus taikinius. Tačiau didžiąją Lietuvos kariuomenės artilerijos dalį sudarė lauko patrankos; haubicų ir patrankų skaičiaus santykis iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio vidurio buvo 4:1 (1934 m.), bet nuo 1937–1938 m. jis pakito – sudarė 2:1. Apskritai Lietuvos kariuomenė permanentiškai su- sidūrė su sunkiosios artilerijos priemonių trūkumu (1 lentelė). Iki 1940 m. praktiškai neturėta lauko artilerijos pabūklų, kurių šūvio nuotolis būtų daugiau kaip 12 km, išskyrus vieną 105 mm vokišką patranką (2 lentelė). Dėl toliašaudės artilerijos stygiaus karo metu nebūtų įmanoma veiksmingai kovoti su priešo artilerija, apšaudyti toliau užfrontėje esančių taikinių. Neturint sunkiosios artilerijos buvo sunku sutelkti artilerijos ugnį norint pralaužti priešo pozicijas ar sunaikinti įtvirtinimus. Ne mažiau svarbi sunkiosios artilerijos ugnis buvo ir gynyboje. Lietuvos kariuomenėje buvo ap- skaičiuota, kad 75 mm 4 patrankų baterijai 4 km atstumu esančiam 1,7 ha (140 x 120 m) plotui apšaudyti (3 min. artilerijos ugnies smūgis) reikėjo 80, 105 mm pabūklams – 60, 155 mm – 30 sviedinių. Išanalizavus Štabų žinyne pateiktus duomenis galima teigti, kad 1 155 mm sviedinys prilygo 2 ar 3 105 mm arba 3–4 75 mm (taip pat 76,2 mm ar 83,8 mm) sviediniams pagal poveikį53. Skirtingų kalibrų svie- dinių poreikis priklausė nuo kovos užduočių pobūdžio ir galėjo kisti į vie- ną ar į kitą pusę54. Pvz.: 100 m dūmų uždangai per 1 val. sudaryti reikėjo 250–600 75 mm, 120–300 105 mm, 25–30 155 mm sviedinių55, t. y. vykdant šią užduotį vienas 155 mm sviedinys prilygo 10–20 75 mm arba 5–10 105 mm sviedinių.

52 Engelmann J. German Light Field Artillery 1935–1945. Atglen, 1995, p. 3. 53 Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p. 52–53. 54 Artilerijos statutas. II dalis. Kautynės. A-51. Kaunas, 1937, p. 95–109. 55 Ten pat, p. 104.

173 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Tarpukariu pėstininkų lydimąją artileriją sudarė minosvaidžiai, prieš- tankiniai ir pėstininkų pabūklai (pastarųjų Lietuva neturėjo, o kaip pavyzdį galima paminėti 24 Latvijos kariuomenei priklausiusius 70 mm Škoda 1928 pabūklus). Galima sakyti, kad Lietuvos kariuomenėje minosvaidžių klausimas buvo išspręstas gana anksti ir palyginti nemažai jų turėta, naudoti prieš- tankinei ir priešlėktuvinei gynybai skirti 20 mm automatiniai pabūklai. Per 1936 m. prasidėjusį Ispanijoje pilietinį karą atsiskleidė puikios mažo kalibro automatinių pabūklų galimybės kovoje su šarvuotąja technika ir aviacija56. Apibendrinus šią patirtį buvo teigiama, kad: „Ispanijos pilietiniame kare, kovoje su tankais, geriausių rezultatų pasiekė 20 mm patranka. <...> Matyt, 20 mm kalibras yra geriausias sprendžiant šį klausimą. <...> Mes nesukly- sime darydami išvadą, kad <...> 20 mm patranka Oerlikon, kaip pirmosios linijos prieštankinis pabūklas, be abejonės, yra priimtiniausia.“57

Lietuvos kariuomenės priešlėktuvinis pabūklas (75 mm Vickers modelis, Anglija), parengtas transportuoti. 1936–1940 m. (VDKM)

56 Jonaitis A. Ko pamokė Ispanijos karas // Mūsų žinynas, 1939, T. 36, Nr. 3, p. 430; Клотц Г. Уроки гражданской войны в Испании. Москва, 1938 [žiūrėta 2011 04 29]. Interneto prieiga: . 57 Клотц Г. Уроки гражданской войны в Испании. Москва, 1938 [žiūrėta 2011 04 29]. Interneto prieiga: .

174 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

Priešlėktuvinė artilerija mūsų tiriamuoju laikotarpiu buvo skirstoma į lengvąją, vidutinę ir sunkiąją. Lietuvos kariuomenė buvo aprūpinta lengvaisiais ir vidutiniais pabūklais, kurių šaudmenys galėjo pasiekti taikinius, esančius iki 3,7 km (lengvųjų pabūklų) ir daugiau kaip 10 km aukštyje (vidu- tinių). Taigi bet kokį taikinį ore jie galėjo kliudyti, nes tuo metu pagrindinių Lenkijos karinių oro pajėgų lėktuvų didžiausias skrydžio aukštis siekė apie 10 km: naikintuvas PZL P.11 daugiausia galėjo pakilti į 10 000 m (o praktiš- kai dažniausiai tekdavo kilti į 8 000 m), linijinis lėktuvas PZL.23B Karaś – į 7300 m, moderniausias bombonešis PZL.37A Łoś – į 8 900 m (visiškai pa- krautas – į 4 800) aukštį58. Pagrindiniai Vokietijos karinių oro pajėgų lėktuvai galėjo pasiekti didžiausią aukštį: naikintuvas Bf-109 – 10 500 m, žvalgybinis Hs 126 – 8250 m, pikiruojamasis bombonešis Ju-87 ir naujausias dvimo- toris Ju-88 – 8 000 m59. Tolimoji žvalgyba buvo vykdoma 2 500–5 000 m, artimoji – 1 500–3 000 m, kautynių metu 600–1 500 m aukštyje, naikintu- vai su priešo aviacija galėjo kovoti 500–9 000 m, o žemės taikinius atakuoti 25–200 m aukštyje, bombarduoti žemės taikinius – iš 1 000–6 000 m, naktį – iš 800–1 500 m aukščio60. Praktinis bombardavimo aukštis buvo kiek ma- žesnis. Pvz., Žiemos karo metu, bombarduojant iš 8 000 m aukščio, bombos krisdavo per 1500 m nuo taikinio61. Kaip paaiškėjo dar prieš karą, dėl prasto taikiklio SSRS bombonešis DB-3F veiksmingai galėjo naikinti taikinius tik iš ne didesnio kaip 3 000 m aukščio, praktinis bombardavimo aukštis siekė ne daugiau kaip 1 000–1 200 m, o 1941 m. vokiečių tankų ir motorizuotąsias kolonas DB-3F bombarduodavo vidutiniškai tik iš 400 m aukščio62. Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenės pikiruojamieji bombonešiai Ju-87 paprastai naudojo du būdus: 1) pradėdavo pikiruoti 2 000–5 000 m, o bombas išmesdavo 700–1000 m aukštyje; 2) pradėdavo nuožulniai pikiruoti 1 000–1 500 m, bombas išmesdavo 300–600 m aukštyje63. Be to, siekdami didesnio tikslumo, vokiečių pikiruojamųjų bombonešių pilotai išnaudoda-

58 Cynk J. B. Siły lotnicze Polski i Niemiec. Wrzesień 1939. Warszawa, 1989, s. 175, 180, 185. 59 Ten pat, s. 217, 221, 233, 239. 60 Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p. 84. 61 Смирнов А. Боевая работа советской и немецкой авиации в Великой Отече- ственной войне. Москва, 2006, с. 400. 62 Ten pat, с. 376. 63 Европейская карьера Ю-87 [žiūrėta 2011 04 29]. Interneto prieiga: .

175 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. vo galimybę pikiruoti nedideliame aukštyje. „Remiantis ir vokiečių, ir sovie- tiniais šaltiniais, Ju-87 dažnai pikiruodavo „beveik iki pat žemės“, išeidami iš pikė skutamuoju skridimu; bet kokiu atveju jie galėjo bombarduoti ir vos iš 300 m aukščio<...>“64 Mažo kalibro zenitinė artilerija ženkliai sumažino Ju-87 efektyvumą: „Jeigu taikinį dengdavo mažo kalibro zenitinė artilerija, „junkerių“ ekipažai iš pradžių stengdavosi nuslopinti jų ugnį, ir tik po to būdavo suduodami smūgiai pačiam objektui.“65 Lietuvos kariuomenės tu- rėtų automatinių Oerlikon pabūklų veiksmingo šūvio į oro taikinius aukštis siekė 2 000 m66, o 2 cm Flak – 2 200 m67, kas leido sėkmingai kovoti su priešo orlaiviais, taip pat su vėliau tapusiais legendiniais vokiečių pikiruojamaisiais bombonešiais Ju-87. Pakrančių apsaugos, kaip ir laivų, artilerija atsirado XV a.68 Ji buvo skirta pakrančių vandenyse veikiančioms priešo jūrų pajėgoms naikinti, saviems laivams ir sausumos pajėgoms remti. XX a. pakrančių artilerija buvo skirstoma: pagal kalibrą – didelio (>130 mm), vidutinio (100–130 mm) ir mažo (<100 mm) kalibro, pagal judrumą – nejudrioji (kazematinė, bokštinė ir atviroji) ir judrioji (savaeigė ir velkamoji)69. Tar- pukariu Lietuva, priešingai nei šiaurinės kaimynės70, neturėjo pakrančių apsaugos artilerijos. Manyta, kad „dėl desantų<...> mums nėra ko sie- lotis, nes mūsų galimiems priešams sausuma arčiau ir greičiau“71, o ka- riuomenės štabe teigta, jog „Klaipėdos uostas, kaip bazė, tinka tik lenkų, rusų ir latvių atžvilgiu; gi vokiečių atžvilgiu – netinka, nes uostas karo veiksmų pradžioje gali būti užimtas iš sausumos. <...> dabartiniu metu

64 Смирнов А. Боевая работа советской и немецкой авиации в Великой Отече- ственной войне. Москва, 2006, с. 344. 65 Медведь А., Хазанов Д. „Юнкерс“ Ю-87. Москва, 2007, с. 57. 66 Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p. 20. 67 Bryja M. Artyleria niemiecka 1933–1945. Warszawa, 1996, s. 122. 68 Широкорад A. Энциклопедия отечественной артиллерии. Минск, 2006 с. 81. 69 Kisinas E. Artilerijos enciklopedinis žodynas. Vilnius, 2004, p. 40. 70 Latvija, Estija ir Suomija turėjo gausią pakrančių apsaugos artileriją. Lietuvos kariuo- menė iki pat okupacijos neįsigijo nė vienos pakrančių apsaugos baterijos. Reikėtų pažy- mėti, kad minėtos šalys visą savo pakrančių apsaugos artileriją paveldėjo kartu su seno- siomis Rusijos imperijos pakrančių tvirtovėmis. 71 Šimkus K. Dėl straipsnio „Jūra ir jos gynimas“ // Kardas, 1938, Nr. 7, p. 169.

176 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

[1936 m. – aut.] aktualus priešas yra vokiečiai<...>“72 Tačiau rengiant apginklavimo planą (1935–1941 m.) buvo numatyta įsigyti sunkiųjų pa- krančių artilerijos pabūklų ir suformuoti judriąją (velkamąją) bateriją, tačiau iki 1939 m., kai buvo prarasta Klaipėda, šis planas nebuvo įgyven- dintas.

Lietuvos artilerijos pabūklai Nepriklausomybės kovų metu Pirmuosius artilerijos pabūklus Lietuvos kariuomenė 1919 m. sausio 6 d. gavo iš vokiečių. Tai buvo 2 76,2 mm rusiškos patrankos, vasario mėn. buvo perduotos dar 4 to paties kalibro patrankos. Kautynėse ties Kurkliais iš sovietinių karių buvo paimta dar 1 76,2 mm patranka ir 180 sviedinių73. Artilerijos tiekimo skyriaus viršininko skaičiavimais, iki 1919 m. lapkričio 21 d. iš vokiečių okupacinės valdžios buvo gautos 25 įvairios patrankos ir 33 691 sviedinys74. 1919 m. kovų su bermontininkais Šiaulių ir Radviliškio rajonuose metu buvo paimtos 3 150 mm haubicos (2 susprogdintos, 1 be spynos), 1 be spynos 100 mm 1917 m. patranka, 2 sugadintos 105 mm haubicos, 8 77 mm haubicos (6 sugadintos), 3 76,2 mm patrankos (1 sugadinta), 6 sugadintos kaponieriaus 57 mm ir 2 sugadintos priešlėktuvinės 37 mm patrankos, 5 sugadinti 170 mm ir 2 sugadinti 77 mm minosvaidžiai. Kariuomenė paėmė 66 761 artilerijos sviedinį (ne vienos rūšies) ir 6 104 minosvaidžio minas. 1920 m. sausio 16 d. Lietuva iš Vokietijos gavo 24 77 mm patrankas ir 52 162 sviedinius, 12 105 mm patrankų ir 26 172 sviedinius, 15 170 mm minosvai- džių ir 600 minų, 5 250 mm minosvaidžius, 400 minų, 27 656 76,2 mm sviedinius ir 1016 77 mm minų75. Iš Vokietijos kaip atlyginimas už karo padarytą žalą ir kaip karo grobis iš bermontininkų Lietuvai atiteko 59 artilerijos pabūklai, 27 minosvaidžiai ir 8 bombosvaidžiai76. 1919 m. gruo- 72 1936 m. gegužės 25 d. pasitarimo Kariuomenės štabe protokolas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 165, l. 32–32 ap. l. 73 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 85–86. 74 Liubinas V. Mūsų ginklai 1919–1920 metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr. 11–12, p. 763. 75 Liubinas V. Mūsų ginklai 1919–1920 metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr. 11–12, p. 765. 76 2 – 37 mm priešlėktuvinės, 6 – 57 mm kaponierių, 1 – 76,2 mm, 32 – 77 mm, 1 –

177 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. džio 23 d. D. Britanija Lietuvai perdavė 4 83,8 mm II Mk patrankas ir 4 000 jų sviedinių, vėliau – 12 127 mm haubicų ir 17 768 sviedinius77. 1919 m. iš Kauno išėjus Vokietijos kariuomenei, A. Fredoje lietuviai rado 21 998 170 mm ir 11 070 250 mm minosvaidžių minų78.

Lietuvos kariuomenės iš bermontininkų atimtos lauko patrankos (77 mm kalibro 1916 m. modelio ir 77 mm kalibro 96 n. A. modelio) ir kitas turtas. 1919 m. (VDKM)

1920 m. liepos 18 d. Kruonio apylinkėse Lietuvos kariuomenė nuginklavo Lenkijos artilerijos brigadą ir paėmė 16 75 mm patrankų, 2 258 sviedinius, 8 bombosvaidžius ir 365 bombas. 1920 m. rugsėjo mėn., Raudonajai armijai puolant, besitraukiantys lenkai kelyje už Vilniaus paliko 2 įklimpusias 155 mm haubicas, ir jos atiteko Lietuvos kariuomenei. 1920 m. lapkričio 19–21 d. per kautynes prie Širvintų lietuviai iš lenkų paėmė 2 76,2 mm patrankas79. 100 mm patrankos, 14 – 105 mm ir 3 – 150 mm haubicos, 2 – 77 mm, 20 – 170 mm, 5 – 250 mm minosvaidžiai, 172 750 – artilerijos sviedinių, 8 120 – minosvaidžių minų. Žr.: Liubinas V. Mūsų ginklai 1919–1920 metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr. 11–12, p. 767. 77 Liubinas V. Mūsų ginklai 1919–1920 metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr. 11–12, p. 771. 78 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės minosvaidžiai 1921–1940 metais // Kardas, 2003, Nr. 2, p. 35. 79 Liubinas V. Mūsų ginklai 1919–1920 metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr. 11–12,

178 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

Marijampolės mokytojų seminarijos mokiniai, spėjama, prie 250 mm sunkiojo minosvaidžio 25 cm sMW (Schwerer Minenwerfer) Lietuvos kariuomenės 9-ajame pėstininkų pulke. Dešinėje – kpt. Jonas Brizgys. Marijampolė Fotografas [J. ar V.] Palinauskas (LCVA)

1920 m. lapkričio 19 d. ties Širvintomis sumušus Lenkijos pajėgas buvo paimti 9 minosvaidžiai. 1920 m. gruodžio 31 d. Lietuvos kariuome- nės dalys turėjo 7 minosvaidžius, sandėliuose saugota 19 minosvaidžių, dar 8 buvo sugadinti. Sandėliuose laikytos 36 084 minosvaidžių minos. Nors iš vokiečių, bermontininkų ir lenkų buvo gauta ir paimta kaip karo grobis 36 minosvaidžiai, 1920 m. pabaigoje iš jų užfiksuoti tik 34 vnt., likusių 2 likimas nežinomas80. Nuo 1919 m. sausio 27 d. iki 1920 m. pabaigos Lietuvos kariuomenė įvairiais būdais įsigijo 118 patrankų ir hau- bicų, 27 minosvaidžius, 16 bombosvaidžių, 230 467 artilerijos sviedinius ir 14 224 minosvaidžių minas81. p. 773–774; 1920 m. internavus lenkų artilerijos brigadą, iš 16 paimtų patrankų 11 buvo sugadintos, kaip dauguma kitų paimtų ginklų. Žr.: Sąrašas turto, paimto iš lenkų inter- nuotos brigados, 1920 m. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 10, l. 164. 80 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės minosvaidžiai 1921–1940 metais // Kardas, 2003, Nr. 2, p. 36. 81 Liubinas V. Mūsų ginklai 1919–1920 metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr. 11–12, p. 774.

179 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Artileristai prie 84 mm patrankos Vickers Mk II (D. Britanija) (privačios Algirdo Abaravičiaus kolekcijos nuotrauka)

Nepriklausomybės kovų metu ir Lietuvos artilerija patyrė nuostolių. 1920 m. rugsėjo 22–23 d. per Seinų–Druskininkų operaciją lenkai apsupo ir į nelaisvę paėmė 2 034 Lietuvos karininkus ir karius, 10 artilerijos pabūklų82. Nepriklausomybės kovų laikotarpiu Lietuvos kariuomenė artilerijos pa- būklų gavo iš Vokietijos ir D. Britanijos, nemažai jų, kaip karo grobis, buvo paimti iš lenkų, bermontininkų ir Sovietų Rusijos kariuomenių (tiesa, šie ginklai ne visada tiko kautynėms). Pabūklų ir lietuviai kovų metu prarado.

Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai iki 1934 m. Nuo 1920 iki 1926 m., per šešerius metus, Lietuvos kariuomenė negavo nė vieno naujo artilerijos pabūklo, neskaitant iš lenkų paimtų 75 mm prancūziškų patrankų ir 155 mm sunkiųjų haubicų. Iš prancūziškų patran-

82 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920. Vilnius, 2004, p. 330.

180 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. kų buvo sudaryta atskira mokomoji baterija. Pabūklų sviedinių praktiškai nebuvo pirkta, išskyrus 12 500 per klaidą plk. ltn. Arvydo Jansono nupirk- tus. 1925 m. buvo nupirkta 18 000 rusiškų patrankų šrapnelinių sviedinių degtuvų 83. 1923 m. konstatuota, kad, nesant galimybių nei patiems pasigaminti, nei įsigyti naujų ginklų, kariuomenės ginkluotė bus prasta. Ypač sunki buvo artilerijos padėtis, nes geros būklės buvo tik 4 83,8 mm angliš- kos patrankos, bet joms turėta vos 1 940 sviedinių. Vokiškos patrankos buvo taip susidėvėjusios, kad šaudant 4 km nuotoliu kai kada sviedinys nuskriedavo tik 2 km. 1923 m. vasario 18 d. šaudant į lenkus ties Varėna dėl šios priežasties buvo pataikyta į savus. Rusiškos 76,2 mm patrankos taip pat buvo labai susidėvėjusios, o ilgai laikomi sviediniai „sugedę“.

Lietuvos kariuomenės artileristai prie 76,2 mm 1902 m. modelio rusiškos lauko patrankos. Dešinėje – sviedinių dėžė. 1927–1933 m. A. Šulco nuotrauka, Šančiai (VDKM)

Iš archyvinių dokumentų aiškėja, kad karo atveju planuota mobilizuoti 6 PD, taigi 6 AP ir mokomajai baterijai apginkluoti reikėjo 150 pabūklų (iš jų 48 lengvųjų patrankų, 42 haubicų, 30 sunkiųjų ir 30 zenitinių pa- 83 Artilerijos organizacijos, apmokymo ir apginklavimo apyskaita laikotarpy nuo 1920 iki 1926 metų. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 71.

181 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. būklų), o geros būklės turėta tik 30. Siūlyta suformuoti 6 minosvaidžių kuopas po 4 minosvaidžius – tam reikėjo 24, o kartu su atsarginiais – 30 (kariuomenė turėjo 14) minosvaidžių84. Negalint įsigyti naujų pabūklų, turimi Kariuomenės dirbtuvėse buvo remontuojami85. Tačiau nelaimin- gų atsitikimų dėl prastos jų techninės būklės pasitaikė ir vėliau. 1928 m. birželio 19 d. į Klaipėdos uostą atplaukė D. Britanijos karo laivas Canter- bury. Jį pasitinkant buvo saliutuojama iš dviejų lauko artilerijos pabūklų, tačiau, šaunant 17 ar 18 kartą, sviedinys neiššovė, o pabandžius išimti, atidarius spyną, jis sprogo ir sunkiai sužeidė 2-ojo AP vyr. ltn. Nikodemą Jakučiūną ir tris kareivius, dar du kariai buvo sužeisti nesunkiai. Galiau- siai vyr. ltn. N. Jakučiūnas ir eil. Šimkus nuo sužeidimų mirė86.

77 mm 1916 m. vokiška lauko patranka pozicijoje. 1929 m. Kardas, 1987, Nr. 2, p. 61

84 [dokumentas be pavadinimo] 1923 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 48, l. 13–15 ap. l. 1923 m. vasario 18 d. mūšio su lenkais metu 9-osios baterijos sviedinys sprogo vietovė- je, kur buvo lietuvių 6-ojo PP pozicijos, ir sužeidė 4 karius, iš jų 1 mirė. Baterija turėjo apšaudyti Strzelcizki’o ir Zachary’o kaimus, kurie buvo už 7,8–8 km nuo jos pozicijų. Žr.: Artilerijos viršininko 1923 m. balandžio 6 d. įsakymas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 56, l. 19. 85 1925 m. rugpjūčio 29 d. aktas Nr. 47. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l. 462. 86 J. G. Klaipėdos įgula // Karys, 1928, Nr. 28, p. 552–553.

182 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

1923 m. rugpjūčio 10 d. 76,2 mm patrankomis buvo ginkluotos 2-oji, 3-ioji, 4-oji, 6-oji ir 11-oji, 77 mm patrankomis – 1-oji, 5-oji, 9-oji ir 10-oji baterijos, 83,8 mm patrankomis – 7-oji baterija, 105 mm haubicomis – 1-oji (3 pabūklai) ir 2-oji (4 pabūklai) haubicų baterijos, 127 mm haubicomis – 1-oji ir 2-oji sunkiosios artilerijos baterijos, šarvuotųjų traukinių pulkas – 8 pabūklais: 2 – 75 mm, 2 – 76,2 mm, 2 – 77 mm, 2 – 105 mm. Tuo metu buvo sukaupti 183 953 sviediniai (76,2 mm – 31 299, 77 mm – 99 934, 105 mm – 33 814, 83,8 mm – 1 945, 127 mm – 16 961)87. 1924 m. sausio 5 d. kariuomenės daliniuose buvo 70 patrankų ir haubicų, 15 – mi- nosvaidžių88, keturiuose artilerijos pulkuose – 55 pabūklai (1-ajame – 12, 2-ajame – 11, 3-iajame ir 4-ajame – po 16), tačiau 45 iš jų reikėjo taisyti89. Įdomu, kad rusiškos 76,2 mm patrankos Lietuvos kariuomenėje turėjo moteriškus vardus: pvz., 2-ojoje baterijoje buvo „Danutė“ (Nr. 809), „Gra- žina“ (Nr. 8217), „Aldona“ (Nr. 1420) ir „Birutė“ (Nr. 8522)90. Tai asocijuojasi su iš lenkų paimtos patrankos pavadinimu „Zosia“ (buvo išspaus- dinta fotografija)91, tačiau galima spėti, kad ji savo vardą išsaugojo iki pat 1929 m., kol AG patrankų (Nr. 13 101 ir Nr. 14 372) lenkiškus užrašus buvo nurodyta uždažyti92. Tyrimo metu mums pavyko nustatyti daugumos XX a. trečiajame dešimtmetyje Lietuvos kariuomenės turėtų pabūklų numerius93,

87 Artilerijos viršininko valdybos 1923 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 195–195 ap. l. 88 Šarvuotųjų traukinių pulke buvo 8 pabūklai, mokomojoje baterijoje – 7, 1-ajame AP – 12, 2-ajame AP – 11, 3-iajame AP – 16, 4-ajame AP – 16 pabūklų. Žr.: Žinios apie turto ir ginklų sudėtį 1924 m. sausio 5 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 79, l. 11. 89 Artilerijos pabūklų stovis, 1925 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l. 871. 90 Aktas, 1924 m. rugsėjo 30 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 82, l. 347. 91 Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953. T. 5. Sud. V. Asevičius ir kt. Vilnius, 2005, p. 410. 92 Artilerijos viršininko 1929 m. sausio 18 d. įsakymas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 87, l. 10. 93 37 mm zenitiniai pabūklai: Nr. 164; Nr. 167. 57 mm kaponierių pabūklai: Nr. 145; Nr. 197; Nr. 1893; Nr. 5828; Nr. 5899; Nr. 5910. 75 mm patrankos: Nr. 1408; Nr. 2009; Nr. 4237; Nr. 7212; Nr. 8613; Nr. 11121; Nr. 14480; Nr. 20449; Nr. 21614; Nr. 24177; 76,2 mm patrankos: Nr. 566; Nr. 567; Nr. 568; Nr. 569; Nr. 809; Nr. 960; Nr. 1364; Nr. 1420; Nr. 1421; Nr. 1486; Nr. 1601; Nr. 1706; Nr. 1777; Nr. 2021; Nr. 2625; Nr. 2714; Nr. 2730; Nr. 4132; Nr. 4232; Nr. 8045; Nr. 8217; Nr. 8223; Nr. 8522; Nr. 8623. 77 mm patrankos: Nr. 4902; Nr. 7887; Nr. 11995; Nr. 14286; Nr. 17945; Nr. 19575; Nr. 26924; Nr. 33045. 77 mm 1916 m. patrankos: Nr. 56; Nr. 301; Nr. 12472; Nr. 13023; Nr. 13916; Nr. 14128; Nr. 15129; Nr. 15613;

183 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. tai ateityje galbūt gali padėti išsiaiškinti, kada ir kokiose gamyklose ginklai buvo pagaminti, kuriuose Rusijos, Prancūzijos, Vokietijos ar D. Britanijos armijų daliniuose buvo naudojami iki atiteko Lietuvos kariuomenei.

75 mm 1897 m. lauko patrankos (Prancūzija), atimtos iš lenkų. Kaišiadorys. 1920 m. (VDKM)

Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, Lietuvos kariuomenė 1926 m. turėjo apie 80 pabūklų94, tad natūralu, kad, štabui reikalaujant skirti dau-

Nr. 15618; Nr. 15808; Nr. 20056; Nr. 21700; Nr. 21719; Nr. 21937; Nr. 22014; Nr. 23045; Nr. 24795; Nr. 26924; Nr. 201769. 77 mm 1896 m. patrankos: Nr. 6139. 83,8 mm patrankos: Nr. 1947; Nr. 8639; Nr. 9826; Nr. 12558. 105 mm haubicos: Nr. 151; Nr. 237; Nr. 297; Nr. 807; Nr. 1000; Nr. 1222; Nr. 2583; Nr. 3278; Nr. 4867; Nr. 4888. 127 mm haubicos: Nr. 44; Nr. 61; Nr. 82; Nr. 123; Nr. 138; Nr. 144; Nr. 174; Nr. 180; Nr. 196; Nr. 197; Nr. 7962; Nr. 8927.: Aktas, 1924 m. rugsėjo 30 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 82, l. 347. Pabūklų pirmagalių ir šovinių dėžių stovio žinios, 1925 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l. 486–521.; 1925 m. rugpjūčio 29 d. aktas Nr. 47. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l. 462.; Aktas Nr. 75, 1925 m. lapkričio 13 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 104, l. 619.; Aktas Nr. 6, 1929 m. kovo 5 d. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 177, l. 77. 94 Kasparavičius A. Koalicinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais // Lietuvos istorijos metraštis. 1993 metai. Vilnius, 1994, p. 62.

184 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. giau lėšų ginkluotei įsigyti, ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius tarėsi su SSRS atstovu, kad vietoj 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartyje numatytos medienos, kurios kritusi rinkos vertė aptariamuoju laikotarpiu siekė apie 350 mln. Lt95, Sovietų Rusija Lietuvai duotų ginklų ir, anot Kazio Škirpos, buvo gavęs pažadą. K. Škirpa skubiai parengė ginklų 6 pėstininkų divizijoms ir 3 sunkiosios artilerijos pulkams sąrašą, tačiau 1926 m. gruodžio 17 d. įvyko karinis perversmas ir, pasikeitus politi- nei bei karinei vadovybei, rezultatų nebuvo pasiekta – Lietuva negavo nei medienos, nei ginklų. Įgyvendinusi šį projektą Lietuva būtų galėju- si apginkluoti 9–10 divizijų, o tai praktiškai buvo maksimalus skaičius dviejų su puse milijono gyventojų turinčiai šaliai96. Tačiau manome, kad perversmas nebuvo tikroji priežastis, dėl kurios Lietuva iš SSRS negavo ginklų, nes ši sovietinė didvalstybė lietuviams jų net neparduodavo, o ką jau kalbėti apie „davimą“ vietoj medienos. Tai lėmė SSRS politinis sprendimas, o ne Lietuvos vidaus politikos peripetijos. 1926 m. birželio 25 d. kariuomenės daliniuose ir sandėliuose buvo: 14 – 75 mm prancūziškų, 18 – 76,2 mm rusiškų (iš jų 2 sudilusios – Karo mokykloje), 26 – 77 mm vokiškos patrankos, 9 – 105 mm vokiškos haubicos, 1 – 105 mm vokiška patranka be spynos, 4 – 83,8 mm ir 12 – 127 mm an- gliškų pabūklų, 2 – 155 mm prancūziški pabūklai, 2 – 37 mm zenitiniai ir 2 – 57 mm kaponierių pabūklai97. 75 mm patrankos buvo tinkamos nau-

95 Pagal Lietuvos–Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartį Lietuva turėjo gauti 100 000 dešimtinių (109 250 ha, nes 1 dešimtinė – 1,0925 ha) stačio miško išsikirsti, iš 1 ha miško vidutiniškai buvo galima paruošti apie 164 m³ medienos (žinoma, kiekis priklausė nuo miško brandos ir medienos tipo), iš 1 ha brandžių medynų – apie 249 m³, o plynai ker- tant brandų mišką – apie 200–220 m³. Žr.: Lietuvos miškų kadastras. Vilnius, 1990, p. 31, 67, 86. 1926 m. Lietuva už parduotą 1 m³ gavo 15 Lt (pardavė 1 435 103 m³ medienos už 21,64 mln. Lt), 1924 m. – 23 Lt/m³, 1925 m. – 14,8 Lt/m³, 1927 m. – 13,5 Lt/m³, 1928 m. – 14,8 Lt/m³. Taigi 1924–1928 m. Lietuvos parduotos medienos m³ kainos vidurkis buvo apie 16,22 Lt. Žr.: Lietuvių enciklopedija. T. 15. Boston, 1968, p. 201. Lietuvai pagal sutartį priklausantis miškas (apie 22 mln. m³) nupjautas galėjo kainuoti apie 350 mln. Lt. Plotai pagal sutarties 12 str. 2 d. turėjo būti kuo arčiau Lietuvos sienos, plukdomųjų upių ir gele- žinkelių, sutartą plotą buvo numatyta iškirsti per 20 m. Žr.: Lietuvos okupacija ir aneksija 1939–1940. Dokumentų rinkinys. Vilnius, 1993, p. 38. 96 Škirpa K. Pakeliui su Mykolu Sleževičiumi // Mykolas Sleževičius. J. Būtėnas, et. al., Chicago, 1954, p. 244–246. 97 1-asis AP turėjo 12 pabūklų (1-oji baterija – 4 77 mm, 4-oji baterija – 4 76,2 mm, 7-oji

185 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. doti, tik joms stigo sviedinių (sandėliuose jų atsargas sudarė tik 1 800 vnt.), 76,2 mm patrankų sviedinių sukaupta pakankamai, tik patys pabūklai buvo susidėvėję. Vokiškos 77 mm patrankos taip pat susidėvėjusios, bet naudojamos, nors beveik visi šiems pabūklams skirti užtaisai buvo sugedę. 83,8 mm patrankoms, kurių buvo 4, turėta tik 1 800 sviedinių. Vokiškos haubicos – geros, tinkamos naudoti, tačiau nebuvo joms sviedinių, o zenitiniai pabū- klai – pasenę, susidėvėję, todėl nebeturėjo praktinės reikšmės98.

77 mm 1916 m. vokiška lauko patranka pozicijoje. XX a. trečiasis dešimtmetis (privačios Algirdo Abaravičiaus kolekcijos nuotrauka) baterija – 4 83,8 mm), 2-asis AP – 11 pabūklų (5-oji baterija – 4 77 mm, 2-oji baterija – 4 76,2 mm, 1-oji haubicų baterija – 3 105 mm), 3‑iasis AP – 16 pabūklų (9-oji baterija – 4 77 mm, 3-ioji ir 6-oji baterijos – 8 vokiškus 76,2 mm [kyla abejonių, ar dokumente nebuvo suklysta nurodant kalibrą – aut.], 1-oji sunkioji baterija – 4 127 mm), 4-asis AP – 10 pabūklų (4 – 75 mm, 2 – 76,2 mm (kovai netinkamus), 2 – 77 mm N/A, 2 – 37 mm zenitinius (menkaverčius)), Šarvuočių rinktinės traukinių batalionas – 8 pabūklus (2 – 75 mm, 2 – 77 mm, 2 – 105 mm, 2 – 57 mm kaponierių (menkaverčius), mokomoji baterija – 2 pabūklus (76,2 mm, netinkamus kautynėms). Žr.: Vyriausiojo štabo Artilerijos inspekcijos 1926 m. birželio 25 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 170–173. 98 Kasparavičius A. Koalicinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais // Lietuvos istorijos metraštis. 1993 metai. Vilnius, 1994, p. 61–62.

186 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

1926 m. birželio 30 d. Artilerijos inspekcija pranešė, kad Karo muziejuje yra 10 pabūklų, iš jų: 4 – 75 mm patrankos, kurių vamzdžiai geri, bet 3 – be spynų, trūksta taikiklių; 4 – 77 mm 96 m. N/A vokiškos patrankos, kurių 1 – išdilusiu vamzdžiu, 3 – be spynų; 1 – 105 mm vokiška haubica sugadintu vamzdžiu, bet geru lafetu; 1 – 105 mm vokiška toliašaudė patranka. Siūlyta Artilerijos inspekcijai perduoti visas 75 mm (4 vnt.), 77 mm (3 vnt.) ir 105 mm (šio tipo patrankai sviedinių turėta, todėl konstatuota, kad, ją sutvarkius, bus bent vienas toliašaudis pabūklas) patrankas, taip pat nebetinkamas 77 mm patrankas ir 105 mm haubicos lafetus, tikintis Lietuvos kariuomenės artilerijos parką papildyti 8 pabūklais99. 1926 m. konstatuota, kad 4 PD ir šarvuočių rinktinei apginkluoti, be turimų pabūklų, dar reikėtų įsigyti 4 lengvąsias lauko ir 16 sunkiųjų patrankų, 24 haubicas, 16 zenitinių pabūklų ir 4 37 mm tankų patran- kas100. 1926 m. parengtame artilerijos apginklavimo projekte teigiama, kad Lietuvos kariuomenei, 3 PD ir kavalerijos brigadai (2 KP) reikėtų 178 pabūklų (68 lauko patrankų, 32 haubicų, 12 sunkiųjų toliašaudžių pabūklų, 12 zenitinių pabūklų ir 54 pėstininkų patrankų) ir 165 000 sviedinių. Kariuomenė tuo metu turėjo 67 pabūklus (48 lauko patrankas, 13 haubicų ir 6 pėstininkų pabūklus), 173 458 sviedinius. Taigi dar reikėjo įsigyti 111 pabūklų (20 lauko patrankų, 19 haubicų, 12 sunkiųjų toliašaudžių pabūklų, 12 zenitinių patrankų ir 48 pėstininkų pabūklus) ir 118 300 sviedinių. Įgyvendinti šį planą turėjo kainuoti 46,781 mln. Lt per 5 metus101. Turimi 67 pabūklai sudarė tik 37,6 % 1926 m. artilerijos apginklavimo plane numatyto ginkluotės (įvairių pabūklų) kiekio, tad jų skaičių norėta padidinti daugiau nei du su puse karto. Tokį didelį artile-

99 Artilerijos inspekcijos 1926 m. birželio 30 d. raportas. LCVA, 1373, ap. 1, b. 128, l. 179. 100 Vyriausiojo štabo 1926 m. kovo 6 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 43. 101 Kiekviena PD turėjo turėti 4 lauko artilerijos, 2 haubicų ir 1 toliašaudžių patrankų baterijas, kiekvienas batalionas – po 2 lengvąsias pėstininkų patrankas (divizija – 18 pa- būklų). Iš viso 3 PD sudarė 48 lauko patrankos, 24 haubicos, 12 sunkiųjų toliašaudžių patrankų ir 54 pėstininkų patrankos. Kavalerijos brigadoje kiekvienas iš 2 KP turėjo tu- rėti po bateriją, o mokomoji baterija – 4 patrankas ir 2 haubicas. Šarvuotųjų traukinių batalioną sudarė 3 traukiniai: visuose buvo po 2 platformas su 2 pabūklais, taigi iš viso 6 lauko patrankos ir 6 haubicos. Zenitinę artileriją turėjo sudaryti 3 baterijos – 12 pabūklų, 4-asis AP – likti kariuomenės rezerve vado žinioje su turima ginkluote. Žr.: Projektas ir planas artileriją apginkluoti. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 63–66.

187 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. rijos sviedinių poreikį paaiškina planai pirkti naujų modelių pabūklų, o jiems reikėjo naujų sviedinių, be to, kai kuriems turimiems pabūklams trūko amunicijos. Planuota pirkti įvairios artilerijos ginkluotės: 20 – 83,5 mm Škoda 1919 m. patrankų, 19 – 114,3 mm haubicų, 12 – 105 mm prancūziškų 1913 m. pabūklų, 12 – 76,5 mm Škoda 19m. zenitinių pabū- klų, 48 – Erhardo, 37–75 mm pabūklus102. Be to, numatyta apginkluoti ir vieną rezervinę PD ir tam skirti apie 10 mln. Lt. Kadangi iš istoriografijos ir gen. št. plk. ltn. K. Škirpos planų žinoma, kad karo atveju būtų siekiama suformuoti 6 PD, buvo parengtas planas trijų rezervinių PD artilerijai įsigyti ir tam numatyta 56,4 mln. Lt suma, už kurią norėta pirkti 138 pa- būklus (48 – 83,5 mm, 24 – 114,3 mm, 12 – 105 mm, 54 – 37–75 mm) ir 127 200 sviedinių103. 1926 m. Artilerijos inspekcijos vyriausybei pateiktas apginklavimo planas nebuvo nei priimtas, nei atmestas104. 1926 m. rugpjūtį, siekiant palengvinti kareivių rengimą ir artilerijos pabūklų priežiūrą bei tiekimą, buvo suvienodinta AP ginkluotė. 2-ojo AP 2–5‑oji baterijos buvo ginkluotos 76,2 mm patrankomis, 1-oji hau- bicų baterija – 105 mm haubicomis. Pulkas stovėjo Kėdainiuose, išsky- rus 4-ąją bateriją, kuri buvo Klaipėdoje. 3-iojo AP, stovėjusio Kaune, 1-oji, 6-oji, 9-oji ir 10-oji baterijos buvo ginkluotos 77 mm patrankomis, 2-oji haubicų baterija – 105 mm haubicomis, 4-ojo AP 7-oji baterija – 83,8 mm, o 11-oji – 77 mm patrankomis, 1-oji ir 2-oji sunkiosios artilerijos baterijos – 127 mm pabūklais. 4-asis AP stovėjo Vilkaviškyje, o jo 11-oji baterija – Alytuje. Visi pakeitimai turėjo būti įgyvendinti 1926 m. rugsėjo 1–5 d.105

102 Pirmaeilėms 3-ms divizijoms pabūklams ir sviediniams įsigyti. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 68. 103 Antraeilis 3 divizijų apginklavimo projektas ir planas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 67. 104 Artilerijos viršininko 1929 m. gegužės 7 d. raštas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 176, l. 14. 105 Vyriausiojo kariuomenės štabo 1926 m. rugpjūčio 18 d. įsakymas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 248.

188 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

127 mm haubica Vickers-Armstrong (D. Britanija) ir jos komanda (asmeninės Simono Turausko kolekcijos nuotrauka)

127 mm haubica Vickers-Armstrong (D. Britanija) žygio padėtyje su pirmagaliu (asmeninės Simono Turausko kolekcijos nuotrauka)

189 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

1927–1928 m. Lietuvoje buvo svarstoma galimybė ginklų kariuomenei įsigyti D. Britanijoje. Britų kompanija Vickers-Armstrong Ltd. konkuravo su čekais dėl 1 500 lengvųjų kulkosvaidžių užsakymo. Lietuvos ekspertai, jauni karininkai, siūlė pirkti čekiškus ginklus, o politikai – Prezidentas Antanas Smetona, Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras, kraš- to apsaugos ministras plk. Teodoras Daukantas – vadovavosi politiniais sumetimais ir buvo linkę tai daryti D. Britanijoje. Dilema išsisprendė poligone, kai sprogo britų kulkosvaidis ir sužalojo Lietuvos karį. Tad užsa- kymą tiekti kulkosvaidžius gavo čekai. Tačiau savo ruožtu firma Messrs Vickers-Amstrong užsitikrino 8 83,8 mm pabūklų užsakymą. 1928 m. Vickers kvietimu į Londoną nuvyko dvi Lietuvos kari- ninkų delegacijos, ginklų pirkimo klausimu šiame mieste lankėsi ir plk. T. Daukantas. Planuota įsigyti aviacijos kulkosvaidžių, priešlėktu- vinių ginklų, lengvųjų tankų ir šarvuočių už 100 000 svarų sterlingų106, apie 4,9 mln. Lt107. Tai vėliau ir buvo padaryta: Lietuva minėtoje firmoje įsigijo 32 lengvuosius tankus, 9 75 mm priešlėktuvinius pabūklus ir kt.

Dvi 84 mm patrankos Vickers Mk IV (D. Britanija) poligone (asmeninės Algirdo Abaravičiaus kolekcijos nuotrauka)

106 Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940). T. 1. Vilnius, 2007, p. 449–450. 107 1928 m. 1 D. Britanijos svaras sterlingas kainavo apie 49 Lt: Statistikos biuletenis. Kau- nas, 1928, Nr. 12, p. 21. 190 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

Greičiausiai ginklų pirkimas užtruko dėl pasaulinės krizės (1929–1933) ir vyko tik 1934–1935 m. Užsakyti angliški 83,8 mm Mk IV pabūklai 1929 m. gegužės mėn. jau buvo Lietuvoje, nes 7 d. Artilerijos viršininkas nurodė 4-ojo AP vadui iš Artilerijos tiekimo skyriaus paimti 4 naujus angliškus pabūklus108. 1929 m. sausio 1 d. kariuomenė turėjo šių kalibrų pabūklų: 26 – 77 mm, 10 – 105 mm vokiškų, 19 – 76,2 mm rusiškų, 12 – 127 mm, 4 – 83,8 mm Mk II. angliškas, 16 – 75 mm, 2 – 155 mm C.S. Mod. 1917 m. prancūziškas, 5 – 57 mm rusiškas (3 iš jų buvo Karo muziejuje) kapo- nierių patrankas, 2 – 37 mm zenitinius pabūklus109. 1929 m. balandžio 1 d. ataskaitoje minimi 3 vokiški 77 mm 1896 m. pabūklai, todėl nurodytas 77 mm patrankų skaičius – 29 vnt.110 1929 m. liepos 1 d. užfik- suota 12 83,8 mm patrankų (8 – naujos), 2 vokiškos 77 mm patrankos stovėjo Karo muziejuje111. 1929 m. liepos 1 d. kariuomenės ginkluotėje buvo 31 minosvaidis: 10 – daliniuose (5-ajame, 9-ajame PP, Karo mokykloje ir Aukštuosiuose karininkų kursuose), 13 – tinkamų naudoti ir 8 – sugedę (sandėliuose)112. Iš viso kariuomenė turėjo 121 įvairių rūšių artilerijos pabūklą, tačiau apie 15 netiko kautynėms arba buvo menkos kovinės vertės. Artilerijos inspekcija konstatavo, kad 21 patrankos (12 – 76,2 mm, 6 – 77 mm 1916 m., 3 – 77 mm 1896 m.) ir 5 haubicų (105 mm 1916 m.) vamzdžiai išdilę ir būtina juos keisti113. Karo atveju kariuomenei (3 PD) reikėjo 178 pabūklų (68 lauko patrankų, 32 haubicų, 12 sunkiųjų pabūklų, 12 zenitinių patrankų ir 54 pėstininkų patrankų), o tuo metu

108 Artilerijos viršininko 1929 m. gegužės 7 d. įsakymas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 176, l. 18. 109 Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. sausio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 72. 110 Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. balandžio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 77. 111 Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 82. 112 77 mm 2 tinkami ir 1 sugedęs sandėliuose, 5 daliniuose, 170 mm 8 tinkami ir 7 sugedę sandėliuose, 4 daliniuose, 250 mm 3 tinkami sandėliuose ir 1 Karo mokykloje. Žr.: Žinios apie minosvaidžių stovį 1929 m. liepos 8 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 57. 113 Artilerijos inspekcija 1926 m. gegužės 10 d. tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 57.

191 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. daliniuose buvo 67 pabūklai114 (48 patrankos, 13 haubicų ir 6 pėstininkų patrankos) ir 173 458 sviediniai (127 973 – lauko patrankų, 42 035 – hau- bicų, 3 450 – pėstininkų pabūklų)115. Anot Algimanto Liekio, 1932 m. Lietuva Prancūzijoje įsigijo 75 mm lauko pabūklų ir jų sviedinių116. Gali- ma spėti, kad Lietuva tuo metu gavo 20 šių pabūklų, nors tai patvirtinan- čių archyvinių dokumentų mums aptikti nepavyko, o šį pabūklų skaičių gavome aritmetiniu būdu117.

105 mm 98/09 m. lauko haubicos (Vokietija), paimtos iš bermontininkų, artilerijos sandėlyje. 1920 m. (VDKM)

114 Lengvosios lauko patrankos: 14 – 75 mm 1897 m., 14 – 77 mm 16 m., 16 – 76,2 mm 1902 m., 4 – 83,8 mm 1904 m. Haubicos: 105 mm 1898/09 m., 127 mm 1895 m. Pėstinin- kų pabūklai: 6 – 77 mm minosvaidžiai. Žr.: Pirmaeilėms 3-ms divizijoms pabūklams ir sviediniams įsigyti, 1926 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 68. 115 Siūlyta įsigyti dar 111 pabūklų ir 118 300 sviedinių už 46,781 mln. Lt. Žr.: Projektas ir planas artileriją apginkluoti, 1926 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 63–66. 116 Liekis A. Lietuvių karyba ir ginkluotė (iki 1940 m.). Vilnius, 2002, p. 638. Galima spėti, kad minėtas faktas paimtas iš jau aptarto S. Biručio straipsnio, kuriame teigiama, jog 1932 m. Lietuva įsigijo kelias baterijas prancūziškų 75 mm lauko patrankų. Žr.: Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p. 260. 117 1929 m. Lietuvos kariuomenė turėjo 16 75 mm patrankų, o 1934 m. jau 36 (1 lentelė), taigi skirtumas – 20 vnt.

192 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

1934 m. Lietuva primygtinai SSRS prašė parduoti ginklų, tačiau jos valdžia, numanydama, kad tokia prolietuviška laikysena gali tapti kliū- timi su Lenkija susitarti ir pasirašyti nepuolimo sutartį (1934 m. gegu- žės 5 d.) sprendimą vilkino118. Pats Antanas Smetona deklaravo interesą plėtoti santykius su Sovietų Sąjunga ir tai ne kartą buvo pareiškęs so- vietų pasiuntiniui Michailui Karskiui. Prezidentas pabrėžė, kad Lietuvai „reikalinga SSSR parama – politinė, ekonominė ir karinė“119. Buvęs Gin- klavimo valdybos viršininko padėjėjas inž. plk. Stasys Birutis pažymėjo, kad 1934 m. buvo galimybė SSRS įsigyti naujo modelio 76,2 mm lauko pabūklų, ir jis vyko į Maskvą apžiūrėti ginklų, smulkiau sužinoti pirkimo sąlygų. Tačiau SSRS pabūklų gamyba ir brėžiniai buvo griežtai saugomos paslaptys, todėl juos rodyti atsisakyta bei pasiūlyta tiesiog pasitikėti ir nekeliant jokių sąlygų pageidaujamų ginklų įsigyti. Po ilgų derybų buvo surengtas parodomasis pabūklų šaudymas poligone prie Leningrado, ta- čiau jį leido stebėti tik kelių šimtų metrų atstumu per restorano vagono

Lietuvos kariuomenės 1-ojo pėstininkų pulko Oerlikon automatinių pabūklų būrys parado metu. 1938 m. Fotografas nenurodytas (LCVA)

118 Zubkova J. Pabaltijys ir Kremlius 1940–1953. Vilnius, 2010, p. 29. 119 Ten pat, p. 34.

193 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Lietuvos kariuomenės 20 mm LAP (Flak 30) pabūklas. RF Centrinis Ginkluotųjų Pajėgų muziejus (fot. Viktor Kolomijec) langą. Dėl minėtų priežasčių tuokart Lietuva atsisakė iš SSRS pirkti artilerijos pabūklų, tik užsakė 3 000 kardų kavalerijai120. Plk. S. Biručio minimu laikotarpiu SSRS buvo gaminamos labai mažai nuo senųjų 1902 m. pa- trankų besiskiriančios 1902/30 m. pavyzdžio patrankos, o naujųjų, ne itin vykusių 1933 m. pavyzdžio, patrankų buvo pagaminta vos 200121. Galbūt viena tokio SSRS pareigūnų elgesio priežasčių buvo ir tai, kad 1934 m. jokių iš esmės naujo modelio 76,2 mm patrankų paprasčiausiai neturėta. 1934 m. birželio 16 d. Kaune buvo pasirašyta sutartis su Vickers–Arms- trong Ltd. dėl 9 75 mm priešlėktuvinių pabūklų ir 27 000 sviedinių pirkimo. Pirmoji baterija į Klaipėdą turėjo būti pristatyta 1935 m. sausio 2 d., antroji – iki vasario 17 d., trečioji – balandžio 1d.122 Automatinius Oerlikon pabūklus Lietuvos kariuomenė įsigyti nusprendė taip pat dar iki 1934 m.,

120 Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p. 260. 121 Широкорад A. Энциклопедия отечественной артиллерии. Минск, 2006 с. 459–463. 122 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 127–128.

194 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. kai kariuomenei vadovavo gen. ltn. Petras Kubiliūnas123. Šveicarijos firmoje Werkzeugmaschinenfabrik Oerlikon Buehrle & Co. Lietuva įsigijo 20 mm Oerlikon 1 II a S modelio pabūklų. Firmos duomenimis, 1934 m. birže- lio–gruodžio mėn. į Lietuvą buvo pristatyti 156 pabūklai, 6 iš jų – skirti montuoti šarvuočiuose124. Tai patvirtina ir archyviniai dokumentai, tačiau minima, kad kariuomenė naudojo Oerlikon JLaS tipo pabūklus. Jų turėta 150: priešlėktuvinei apsaugai – 36, 96 – pėstininkų pulkams (16 PP – po 6 pabūklus, kiekviename šaulių batalione – po 2), KP turėjo turėti po 2 pabūklus (iš viso 6), Karo mokykla – 2, mokomasis karo laivas Prezidentas Smetona – 2; šarvuotiesiems traukiniams apginkluoti buvo numatyta skirti po 2 – iš viso 4, Ginklavimo valdybai – taip pat 4125. Tačiau šarvuotieji traukiniai buvo išformuoti, matyt, net nespėję gauti Oerlikon pabūklų.

Lietuvos kariuomenės 6-ojo pėstininkų pulko kariai prie automatinio Oerlikon pabūklo. Fotografas Julius Miežlaiškis (LCVA)

123 Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p. 266. 124 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 534. 125 Ginklavimo viršininko 1935 m. sausio 26 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 262, l. 29.

195 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

1934 m. liepos 1 d. Lietuvos kariuomenė turėjo įvairių pabūklų: 19 – rusiškų 76,2 mm Putilov 1902 m., 22 – 77 mm 1916 m. vokiškas, 5 – 77 mm 1896 m., 36 – 75 mm Schneider 1897 m. prancūziškas, 8 – naujas, neseniai pirktas 83,8 mm Mk IV, 4 – senas 83,8 mm Mk II an- gliškas patrankas, 9 – 105 mm 1898/09 m. vokiškas, 12 – 127 mm an- gliškų, 2 – 155 mm prancūziškas haubicas, 1 – 105 mm 10.K.17. vokišką patranką, 5 – 57 mm kaponierių, 3 – 37 mm zenitines, 3 – 37 mm tankų patrankas126. Be to, 1934 m. spalio 25 d. jau turėjo 50 automatinių 20 mm Oerlikon pabūklų ir 26 senus minosvaidžius127. 1934 m. iš viso Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotę sudarė 205 įvairių rūšių pabūklai. Dalis artilerijos pabūklų buvo naudojami šarvuotiesiems traukiniams apginkluoti. 1923 m. kovo 3 d. duomenimis, šarvuotasis traukinys Gedi- minas buvo ginkluotas 4 patrankomis: 2 – 75 mm ir 2 – 57 mm, Kęstutis – 2 77 mm patrankomis, Algirdas – 2 105 mm haubicomis. Tačiau 1927 m. rugsėjo 16 d., išformavus šarvuotųjų traukinių batalioną, kariuomenėje liko tik vienas šarvuotasis traukinys Gediminas, 1935 m. rugpjūčio 14 d. ir jo buvo atsisakyta128. 1926 m. kovo 26 d. Artilerijos inspekcija konstatavo, kad būtina „re- montuoti rusų patrankoms vamzdžius – pakeisti branduolio tūtas užsieny- je“. Kiek truks ir kainuos remonto darbai, nežinota, bet nurodyta daliniams skirti kitus pabūklus129. Siūlyta derėtis su Olandijos bendrove dėl 24 pabū- klų vamzdžių remonto130. Kadangi turimų rusiškų 76,2 mm pabūklų vamz- džiai buvo labai susidėvėję, o galimybių pakeisti ginkluotę nebuvo, anot plk. S. Biručio, visi šie pabūklai buvo išsiųsti į Bofors dirbtuves Švedijoje „pervamzdžiuoti“. Be to, jiems buvo sukonstruoti nauji sviediniai. Visa tai leido minėtų pabūklų šūvio nuotolį padidinti iki 11 km131. Pastarojo fakto galutinai negalime nei patvirtinti, nei paneigti, tačiau 1927 m. Artilerijos

126 Žinios 1934 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l. 4. 127 Kariuomenės apsiginklavimo stovis 1934 m. spalio 25 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l. 3. 128 Pociūnas A. Šarvuoti traukiniai Lietuvos kariuomenėje // Karys, 1994, Nr. 5, p. 23. 129 Artilerijos inspekcijos 1926 m. kovo 26 d. raportas Tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 53. 130 Artilerijos inspekcijos 1926 m. gegužės 10 d. raportas Tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 128, l. 57. 131 Birutis S. Lietuvos kariuomenės ginklavimasis // Karys, 1991, Nr. 5, p. 260.

196 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. vadovėlyje132 duomenų apie 76,2 mm kalibro sviedinius, kuriais būtų galima šaudyti iki 11 km atstumu, nėra. 1939 m. Artilerijos statute nurodyti „s“ tipo sviediniai, kuriais iš 76,2 mm 1902 m. patrankos buvo galima šaudyti didžiausiu 11,3 km atstumu ir kurie savo forma gerokai skyrėsi nuo kitų 76,2 mm kalibro sviedinių133. Pažymėtina, kad 1938 m. vyko raitosios artilerijos, ginkluotos 76,2 mm pabūklais, mokymai poligone. Kavalerijos vir- šininkas savo raporte artilerijos inspektoriui rašė, kad: „1) šrapneliai nevar- žoma ugnimi (karteče) šaudant veikia daugumoje blogai, šaudant oriniai labai didelė sklaida; 2) daugumos šrapnelių degtuvų žiedai sukasi nepapras- tai sunkiai – vienas degtuvinis negali pasukti, o pavartojus jėgą lūžta raktas; 3) granatų apie 40 % visai nesprogsta.“134 Taigi šaudymo poligone rezultatai nebuvo džiuginantys, o naujo pavyzdžio sviediniai visai neminimi.

Lietuvos kariuomenės artileristai prie 76,2 mm 1902 m. modelio rusiškos lauko patrankos (VDKM)

132 Bytautas P. Artilerijos vadovėlis. II dalis. Kaunas, 1927, p. 103–104. 133 Artilerijos statutas. IV dalis. Pabūklai ir šaudmenys. b) 76 mm 1902 m. patranka. A-53b. Kaunas, 1939, p. 20, 21, 85, 86. 134 1938 m. spalio 14 d. Kavalerijos viršininko raštas Artilerijos inspektoriui. LCVA, f.1373, ap. 1, b. 287, l. 28.

197 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. Artilerijos atnaujinimas 1935–1940 m. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje būtinybė atnaujinti ir praplėsti Lietu- vos kariuomenės artilerijos parką buvo akivaizdi, nes nuolatinis ginkluo- tės stygius neleido išnaudoti viso valstybės mobilizacinio ir galios potencialo. Jau anksčiau minėjome, kad planų stiprinti Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotę būta dar trečiajame dešimtmetyje, tačiau galimai dėl politinių aplinkybių ir pasaulyje prasidėjusios didžiosios ekonomikos kri- zės jie nebuvo įgyvendinti. Ypatingą pagreitį kariuomenės apginklavimo procesas įgavo, kai 1934 m. gen. št. plk. ltn. Stasys Raštikis tapo Lietuvos kariuomenės vadu, o 1935 m. sausio mėn. naujai sukurtoje Gynybos taryboje buvo priimtas Lietuvos kariuomenės reformų planas, kuriam įgyven- dinti buvo numatyta 175 mln. Lt nepaprastųjų išlaidų135: ginkluotei įsigyti (1 diagrama) – 106,5 mln. Lt, daugiau kaip 60 % skirtų lėšų, artilerijai (3 lentelė) – 52 394 845 Lt, planuojant pirkti 271 įvairių tipų pabūklą (už 24, 233 mln. Lt) ir daugiau kaip 562 000 jų sviedinių (už 28,162 mln. Lt)136.

1 diagrama Lietuvos kariuomenės apginklavimo planui įgyvendinti skirtos lėšos (%)

9% 2% 60% Ginkluotei ir amunicijai 13% Intendantūrai

Karo technikai

1% Karo sanitarijai

Karo aviacijai 9% Karo veterenarijai

Statyboms 6%

135 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939) // Darbai ir dienos. T. 21. Kaunas, 2001, p. 157. 136 1935–1941 m. ginklavimo planas, 1936 m. kovas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 2–3.

198 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

3 lentelė 1935–1941 m. ginklavimo plane numatytų įsigyti artilerijos pabūklų ir amunicijos sąrašas137

Pavadinimas Kiekis Kaina Lt Sunkiosios haubicos 12 3 000 000 75 mm patrankos 66 3 960 000 Pėstininkų pabūklai (minosvaidžiai) 100 1 519 845 Pakrančių jūriniai pabūklai 2 1 000 000 Priešlėktuviniai pabūklai 9 1 800 000 Sunkiosios patrankos 12 2 700 00 105 mm lengvosios haubicos 70 10 253 000 75 mm priešlėktuviniai sviediniai 9000 1 800 00 155 mm sunkiųjų haubicų sviediniai 6000 1 800 00 20 mm sviediniai 370 000 7 400 000 81,4 mm minosvaidžių minos 60 000 2 100 000 75 mm artilerijos sviediniai 80 800 7 272 000 105 mm haubicų sviediniai 36 600 5 490 000 Sunkiųjų patrankų sviediniai - 1 500 000 Pakrančių artilerijos sviediniai - 800 000

1938 m. gegužės 21 d. apginklavimo planas (galbūt dėl 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos pateikto ultimatumo) buvo pakoreguotas ir vien ginklams įsigyti buvo skirta ne anksčiau numatyta suma – 106,5 mln. Lt, o 123,7971 mln. Lt (t. y. 17,2971 mln. Lt daugiau). Artilerijos finansavimas pabūklams ir sviediniams pirkti gerokai padidėjo, iki 75,4034 mln. Lt, kas sudarė 60,91 % ginkluotei skirtų lėšų (4 lentelė)138. Kaip matome susipažinę su naujuoju planu, kariuomenės vadovybė itin susirūpino prieštankine artilerija ir planavo įsigyti 310 pabūklų. Palyginę šį planą ir 1939–1940 m. įsigytos ginkluotės duomenis įsitikinsime, kad jo aklai nesilaikyta: nupirkta 150 zenitinių 20 mm Flak. 30 pabūklų ir 24 105 mm sunkiosios patrankos, kurių plane nebuvo. 1938 m. spalio 1 d. Karo tary-

137 Ten pat, l. 2–3. 138 Papildytas ginklavimo planas, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 18–19.

199 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. boje buvo nutarta vietoj anksčiau planuotų 10 priešlėktuvinių 75 mm pa- būklų įsigyti 12, o prieštankiniams pabūklams pirkti skirti 22,7 mln. Lt139.

Lietuvos kariuomenės 75 mm priešlėktuvinis pabūklas Vickers (D. Britanija) šaudymo pozicijoje. 1936–1937 m. (VDKM)

139 Kariuomenės septynerių metų ginklavimo planas buvo papildytas skyrus 59,396 mln. Lt. 12 priešlėktuvinių pabūklų ir 3 600 sviedinių įsigyti buvo skirta 0,54 mln. Lt, 20 mm šovinių gamybai 3 metams – 7,5 mln. Lt, 2 mln. Lt – 105 mm patrankoms motorizuoti. Žr.: Karo tarybos 1938 m. spalio 1 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 11–11 a. l.

200 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

4 lentelė Papildytame 1935–1941 m. ginklavimo plane numatytų įsi- gyti artilerijos pabūklų ir amunicijos sąrašas140

Pavadinimas Kiekis Kaina Lt 20 mm prieštankiniai pabūklai 230 6 900 000 20 mm sviediniai 460 000 6 900 000 47 mm prieštankiniai pabūklai 80 4 800 000 47 mm sviediniai 48 000 7 600 000 75 mm patrankos 36 9 212 000 75 mm artilerijos sviediniai 80 800 Priešlėktuviniai pabūklai 10 2 000 000 75 mm priešlėktuviniai sviediniai 5000 1 000 000 105 mm haubicos 120 20 250 000 105 mm haubicų sviediniai 107 600 20 mm sviediniai 370 000 7 400 000 81,4 mm minosvaidžiai 100 3 620 000 81,4 mm minosvaidžių minos 60 000

1936 m. sausio 10 d. Artilerijos inspekcija pasiūlė 12 angliškų 83,8 mm pabūklų išmainyti į latvių, kurie tokio kalibro pabūklų daugiausiai turėjo, naudojamas rusiškas 76,2 mm arba vokiškas 77 mm patrankas, nes dėl pabūklų įvairovės taikos metu buvo sunkiau mokyti karius, o per karą – gaminti ir tiekti amuniciją. Be to, siūlyta 76,2 mm pabūklų kalibrą, kaip Lenkijoje, pakeisti į 75 mm ir tokiu būdu padidinti prancūziško kalibro patrankų skaičių. Angliškas 127 mm ir vokiškas 105 mm haubicas bei šaudmenis rekomenduota progai pasitaikius parduoti ir už gautus pinigus įsigyti prancūziškų 75 mm patrankų141.

140 Papildytas ginklavimo planas, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 18–19. 141 Artilerijos inspekcijos 1936 m. sausio 10 d. raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l. 1.

201 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

75 mm 1897 m. modelio Schneider patranka (Prancūzija) Lietuvos kariuomenės parade Kaune. 1938 m. rugsėjo 8 d. (VDKM) Planus keistis pabūklais su latviais bandyta įgyvendinti jau tų pačių metų vasario 6 d. Lietuvos karo atašė Baltijos šalyse gen. št. plk. Boles- lovui Jakučiui buvo nurodyta Latvijos karo ministerijoje išsiaiškinti galimybes iškeisti minėtus ginklus142. Tačiau žinant, kad šie angliški ir rusiški pabūklai kariuomenės ginkluotėje išliko iki pat 1940 m., galima spėti, jog mainai su Latvija neįvyko. 1936 m. pradžioje 1-ojo AP ginkluotę su- darė 75 mm patrankos ir 1 155 mm haubica143, 2-ojo AP – 19 76,2 mm patrankų ir 8 127 mm haubicos144, 3-iasis AP buvo ginkluotas vokiško-

142 Kariuomenės štabo 1936 m. vasario 6 d. įsakymas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l. 10. 143 1-ojo AP I AG Ukmergėje ginkluotę sudarė 11 75 mm patrankų (12-asis to paties kalibro pabūklas buvo artilerijos dirbtuvėse Kaune), II AG Panevėžyje – 4 75 mm patrankos ir 1 155 mm haubica (antroji to paties kalibro sugadinta haubica buvo Centriniame artilerijos sandėlyje), III AG Kupiškyje – 4 75 mm patrankos (dar 4 sugadintos 75 mm patrankos buvo Karo muziejuje). Žr.: 1-ojo AP 1936 m. sausio 18 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l. 5. 144 I AG Kėdainiuose ginkluotė: 1-oji baterija – 3 76,2 mm, 2-oji – 4 76,2 mm patrankos, 3-ioji – 2 127 mm haubicos; II AG Seredžiuje: 4-oji baterija – 4 76,2 mm, 5-oji – 2 76,2 mm patrankos, 6-oji – 3 127 mm haubicos; III AG Raseiniuose: 7-oji baterija – 4 76,2 mm, 8-oji – 2 76,2 mm patrankos, 9-oji – 3 127 mm haubicos. Žr.: 2-ojo AP 1936 m. sausio 20 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l. 4.

202 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. mis 77 mm 1916 m. patrankomis ir 105 mm haubicomis145, 4-asis AP – 12 75 mm, 12 83,8 mm patrankų ir 4 127 mm haubicomis146. 1936 m., siekiant suvienodinti ginkluotę, 30 senų vokiškų artilerijos pabūklų vis dėlto buvo parduota147, tačiau tų pačių metų birželio 12 d. ka- riuomenės štabas planavo į Klaipėdą siųsti motorizuotą 2 77 mm 1896 m. pabūklus turintį būrį148. Taigi akivaizdu, kad tuo metu sprendimas parduoti vokiškus pabūklus dar nebuvo priimtas. Tai įvyko antroje metų pu- sėje, kai 1936 m. liepos 18 d. prasidėjo Ispanijos pilietinis karas ir atsirado galimybė skubiai ir pelningai juos realizuoti. 1936 m. lapkričio 1 d. SSRS atstovas Lietuvoje Michailas Karskis į Maskvą pranešė, kad „Lietuva par- davė Madrido vyriausybei ginklų per privačius asmenis. Išvežė norvegų laivas: artilerijos sviediniai ir angliški šautuvai. Ginklai seni ir prastos ko- kybės, tačiau kaina aukšta“149. Tai patvirtina ir ispaniški šaltiniai, kuriuose teigiama, kad norvegų laivas Linhaug, į kurį buvo pakrautos 22 77 mm 1916 m. Krupp patrankos ir 8 105 mm 1898/09 m. Krupp haubicos, su SSRS konvojumi Y-8 išvyko 1936 m. spalio 26 d., o į Ispaniją atvyko tų pačių metų lapkričio 10 d.150 Taigi galima teigti, kad ginklų pardavimo sandoris įvyko 1936 m. rugpjūtį–spalį. Šią prielaidą patvirtina tai, kad 1936 m. rugsėjo 21 d. angliški šautuvai ir amunicija buvo parduoti firmai A. Klaguine už 3 164 740,2 Lt, o Ginklavimo valdyba už šias lėšas norėjo įsigyti 25 000 Mauser šautuvų ir 20 mm amunicijos151. A. Klaguine

145 3-iojo AP 1936 m. sausio 22 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l. 6. 146 Tauragės įgulos I AG ginkluotė – 8 75 mm patrankos; Plungės įgulos II AG – 2 83,8 Mk IV ir 4 83,8 mm Mk II patrankos; Klaipėdos įgulos II AG būrys – 2 83,8 mm Mk IV patrankos; Šiaulių įgulos III AG – 4 83,8 mm Mk IV ir 4 75 mm patrankos, 4 127 mm haubicos. Žr.: 4-ojo AP 1936 m. sausio 22 d. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l. 7. Klaipėdoje buvusį artilerijos būrį sudarė 2 karininkai, 5 puskarininkiai, 43 kariai ir 35 arkliai. Žr.: Ar- tilerijos inspekcijos 1936 m. balandžio mėn. raportas. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 246, l. 17. 147 Ginklavimo valdybos 1936 m. atlikto darbo apyskaita, 1937 m. sausio 9 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 2. 148 Įsakymas III PD vadui 1936 m. birželio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 887, l. 38. 149 Kasparavičius A. Lietuvos kariuomenė Maskvos politinėse ir diplomatinėse spekulia- cijose (1920–1936) // Lietuvos nepriklausomybei – 80. Straipsnių rinkinys. Vilnius, 1999, p. 41. 150 Artilería para la República pro Artemio Mortyra Pérez, Revista de Historia Militar nº 18 Diciembre de 2001 [žiūrėta 2011 04 28]. Interneto prieiga: 151 Ginklavimo valdybos 1936 m. spalio 15 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 360, l. 44.

203 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. firmai pagal 1936 m. spalio 13 d. sutartį Lietuva už 8,010 mln. Lt dar pardavė pabūklų, o vyriausybė sutiko iš šios sumos 2,38 mln. Lt skirti numatytiems pabūklams iš tos pačios firmos pirkti. 1936 m. spalio 13 d. Kariuomenės ginklavimo viršininkas I ir II PD vadams įsakė pasirūpinti, kad artilerijos pulkai į Centrinį artilerijos sandėlį skubiai grąžintų „visas vokiečių kalibro patrankas ir haubicas, kurias einant sutartimi su firma A. Klaguine yra parduodamos išvežimui iš Lietuvos“152. Buvo leista visas lėšas, gautas už parduotus šautuvus ir amuniciją, panaudoti numatytiems ginklams įsigyti153. Beje, remiantis kitu dokumentu, A. Klaguine firma pagal dvi minėtas sutartis Lietuvai 1936 m. iš viso sumokėjo 11 648 824,80 Lt (iš jų 86 175,52 Lt už transportavimą, dėžes, darbininkams už darbą ir kitas su pirkimu ir gabenimu susijusias paslaugas)154. Kita vertus, lieka neaiškus 5 vokiškų 77 mm 1896 m. patrankų, 1 105 mm 1898/09 m. haubicos ir 12 angliškų 127 mm haubicų likimas. Tai, kad 1937 m. gruodžio 15 d. šių pabūklų kariuomenė jau nebeturėjo155 ir kad, tikėtina, tais pačiai metais sudarytame likviduotino turto sąraše nurodoma sunaikinti 12 angliškų 127 mm, 1 vokiškos 105 mm haubicos ir 5 77 mm 1896 m. patrankų spynas156, leidžia spėti, jog šie 18 pabūklų dėl susidėvėjimo buvo ne parduoti, o tiesiog nurašyti ir utilizuoti. Keletas šių pabūklų buvo perduoti Karo muziejui, o to meto nuotraukose matyti prie įėjimo į muziejų stovintys vokiški pabūklai. Painiava gali kilti dėl to, kad pagal 1937 m. vasario 18 d. sutartį Lietuva A.B. Transbaltic (Hel- sinkyje) pardavė ginklų už 6 639 661,45 Lt ir dar 24 673,55 Lt sumokėjo už darbą ir transportavimą157. Taigi lieka neaišku, kokius ginklus Lietuva

152 Kariuomenės ginklavimo viršininko 1936 m. spalio 13 d. įsakymas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 170, l. 39. 153 Lietuvos Respublikos Vyriausybė. 1936 m. spalio 17 d. nuorašas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 360, l. 45. 154 Firmai A. Klaguine ginklų pardavimo apskaita, 1938 m. gegužis. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 417, l. 24–25. 155 Kariuomenės štabo žinios apie esamą ir numatomą apginklavimą 1937 m. gruodžio 15 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l. 37–38. 156 Centrinio ginklų sandėlio likviduotino turto sąrašas [be datos]. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l. 11–16. 157 Firmai A. B. „Transbaltic“ ginklų pardavimo apyskaita, 1938 m. gegužis. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 417, l. 26–27.

204 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. galėjo parduoti. Nors ir nežinant tikslaus parduotų A. Klaguine firmai ginklų skaičiaus, galima iškelti keletą hipotezių: kad vokiški Pirmojo pasaulinio karo minosvaidžiai, dalis angliškų 7,71 mm Ross‑Enfield šautu- vų, nereikalinga amunicija, galbūt dalis ar visi mūsų minėti 18 pabūklų, kuriuos galimai ne visus ar nevisiškai utilizavo, tikėtina, buvo ne viena prekė, o įvairių ginklų ir amunicijos „rinkinys“.

Lietuvos kariuomenės artileristų priesaika. Karys bučiuoja 75 mm 1897 m. modelio Schneider (Prancūzija) vamzdį. Iš kairės 3-ias (gilumoje) stovi 1 pėst. pulko vadas plk. ltn. Leonas Gustaitis. Ukmergė, 1936 m. (VDKM)

Įgyvendindama apginklavimo planą artilerijos pabūklus Lietuva pirko Prancūzijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Čekoslovakijoje ir Vokietijoje, 1940 m. dar kartą ginklų bandyta įsigyti ir SSRS. 1936 m., antraisiais re- formų metais, buvo įsigytos 36 prancūziškos 75 mm 1897 m. modelio patrankos, 11 000 sviedinių ir 22 000 degtuvų158. Pirkinys Lietuvai kainavo

158 Žinios apie 1936 m. įsigytą turtą, 1937 m. sausio 9 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 4.

205 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Lietuvos kariuomenės artileristų priesaika. 75 mm 1897 m. Schneider patranka (Prancūzija). XX a. 4 dešimtmetis (VDKM) 7 108 564 frankus159, arba 2,918 mln. Lt. Tais pačiais metais Prancūzijos firmoje Schneider et Cie už 25 430 100 frankų (apie 9,964 mln. Lt160) buvo užsa- kyta 70 105 mm haubicų, 1 pirmagalys ir 21 000 sviedinių. 8 pabūklai turėjo būti gauti iki 1937 m. sausio 20 d., 16 – iki vasario 15 d., 24 – iki balandžio 14 d., 22 – iki birželio 14 d.161 Tačiau 1937 m. sulaukta tik 48 105 mm pa- būklų162. Pažymėtina, kad Lietuvos kariuomenės ginklų priėmimo komisija konstatavo, jog daug haubicų kaučiukinių bandažų yra atšokę nuo metalinių armatūrų. Šie trūkumai buvo neesminiai, ir komisija pabūklus priėmė, tik priėmimo protokole užfiksavo defektus. Dėl to buvo priimtas sprendimas sulaikyti 21 000 Lt už pabūklus mokėtinos sumos. Pradėjus šiuos pabūklus naudoti daliniuose ir paaiškėjus, kad nustatyti trūkumai neturi įtakos jų eks- ploatacijai ir daugiau įtrūkių neatsirado, 1938 m. liepos 22 d. plk. ltn. Aloy-

159 Ginklavimo valdybos 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų ir amunicijos sąrašas, 1937 m. sausio 8 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 7. 160 100 frankų 1936 m. kainavo 39,18 Lt. Žr.: Statistikos biuletenis. Kaunas, 1936, Nr. 12, p. 20. 161 Ginklavimo valdybos 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų ir amunicijos sąrašas, 1937 m. sausio 8 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 7. 162 Žinios apie 1937 m. įgytą turtą, 1938 m. sausio 18 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 162.

206 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. zas Banys pasiūlė sulaikytus pinigus išmokėti gamintojui163.

Lietuvos kariuomenės artileristai prie 105 mm prancūziškos haubicos Schneider-Creusot. 1938–1940 m. (VDKM) 1937 m. birželio 16 d. inž. plk. Stasiui Jurgučiui buvo pavesta vykti į Prancūziją išsiaiškinti, kada bus galima gauti naują 50 75 mm pabū- klų partiją, 75 mm jūrinių pabūklų, 155 mm haubicų, 80 prieštankinių 47 mm pabūklų, 12 105 mm 17 km. pabūklų (pastaruosius prašyta pagaminti skubiai)164. Kaip minėjome, 1936 m. Tammerford Linne-och-Jern Manufacture Aktieblog firmoje Suomijoje buvo nupirkta minosvaidžių ir minų. Pirki- nys165 kainavo 51 500 svarų sterlingų166, arba apie 1,52 mln. Lt167.

163 1938 m. liepos 22 d. l. e. Studijų skyriaus viršininko pareigas plk. ltn. A. Banio raportas Nr. 1333/s Ginklavimo viršininkui. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 270, l. 4. 164 Ginklavimo valdybos viršininko 1937 m. birželio 16 d. įsakymas plk. inž. Jurgučiui. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 287, l. 79. 165 100 81,4 mm Brandt mod. 1934 m. minosvaidžių ir 30 000 minų. Žr.: Žinios apie 1936 m. įsigytą turtą, 1937 m. sausio 9 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 4. 166 Ginklavimo valdybos 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų ir amunicijos sąrašas, 1937 m. sausio 8 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 7. 167 1936 m. 1 D. Britanijos svaras sterlingų kainavo apie 29,5 Lt. Žr.: Statistikos biuletenis. Kaunas, 1936, Nr. 12, p. 20.

207 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Lietuvos kariai prie 81 mm Brandt minosvaidžio 1934 m. pozicijoje. 1937 m. Fotografas A. Pajaujis (LCVA)

208 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

Minosvaidžių Stoks-Brand bandymai Lietuvoje vyko 1935 m. Jų metu 2 500 m nuotoliu šaudęs 60 kg sveriantis ir į tris dalis lengvai išardomas pėstininkų lydimasis pabūklas buvo įvertintas teigiamai168. Dar 9 81,4 mm 1928 m. pavyzdžio minosvaidžius Lietuvos kariuomenė perėmė iš lenkų 1939 m. rugsėjo mėn., ginklai buvo išbandyti ir perduoti naudoti. 1937 m. su minėta Suomijos firma Lietuvos kariuomenė buvo sudariusi minos- vaidžių minų tiekimo sutartį. 1938 m. inž. plk. S. Birutis ir ltn. Bronius Blauzdžiūnas vyko į Suomijos įmonę Tammerfors Linne-och-Jern Manu- facture A.B. priimti įsigytų 5 000 81 mm minosvaidžių sviedinių169. Apie 25 000 ketinių 81,4 mm minosvaidžių minų kevalų gamybą Lie- tuvoje yra rašęs istorikas Arvydas Pociūnas170. Galima konstatuoti, kad 1938 m. pabaigoje prasidėjo derybos su AB Metalas, kuri siūlė, jei būtų už- sakyta 50 000 vnt., minosvaidžio sviedinio kevalą pagaminti už 19,5 Lt ir buvo pasirengusi įsipareigoti po 4 mėnesių nuo sutarties sudarymo dienos kas mėnesį pristatyti po 1 800 vnt.171 Po firmos atstovų asmeninio pokalbio su Lietuvos kariuomenės ginklavimo viršininku firma sutiko nuleisti vieno kevalo kainą iki 17,5 Lt, jei jų bus užsakyta ne mažiau kaip 25 000, ir laikytis anksčiau minėtų terminų172. Vis dėlto tarptautinis pirkimo kon- kursas buvo surengtas, tačiau į jo rezultatus nebuvo atsižvelgta. Prancūzijos bendrovės Etablissements Edgar Brandt S.A. pasiūlyta vieno kevalo kaina siekė 4,10 JAV dolerio (24,56 Lt). Suomijos firma Tammerfors Linne-och- Jern Manufacture A.B. tokius pat minosvaidžių sviedinių kevalus siūlė pirkti pigiau – po 15,05 Lt už vienetą, o minėta Lietuvos bendrovė – po 17,5 Lt. Ta- čiau komisija pasirinko AB Metalas, kad karo atveju Lietuvoje būtų įmonė, gaminanti šią produkciją. Be to, vietos gamintojas užsakymą galėjo įvykdyti per trumpesnį laiką – 4 mėnesius. Ir dar vienas privalumas – taip būtų paremta sava pramonė ir lėšos liktų Lietuvoje. Iš viso buvo planuojama pirkti 40 000 iš atsparaus ketaus pagamintų kevalų 173. 1939 m. gegužės 23 d. Lietu- vos vyriausybė pritarė 25 000 vnt. 81 mm Brandt trumpųjų minų sviedinių 168 V. Vitkausko 1935 m. birželio 15 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 854, l. 54. 169 Ginklavimo valdybos 1938 m. spalio 15 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 396, l. 174. 170 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė 1939–1940 m. // Mokslas ir technika, 1993, Nr. 4, p. 31. 171 AB „Metalas“ ginklavimo viršininkui, 1938 m. lapkričio 21 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l. 78. 172 AB „Metalas“ ginklavimo viršininkui, 1939 m. sausio 11 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l. 80. 173 Rungtynių protokolas, 1939 m. sausio 28 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l. 10. Kariuomenės tiekimo pirkimų dalies 1939 m. balandžio 14 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l. 3. 209 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. kevalų už 437 500 Lt AB Metalas pirkimui174. Buvo apskaičiuota, kad vieno 81 mm kevalo su „uodegėle“ gamyba kainuoja 10,1 Lt, o įskaitant 25 % pel- ną, pasiruošimo gamybai ir išlaidas dėl galimo broko – 16,4 Lt175. 1940 m. vasario 18 d. Kaune AB Metalas išliejo pirmąją 81 mm minų kevalų partiją – 1 800 vnt. O dėl teiginio, kad tai padėjo taupyti KAM lėšas176, galima ir suabejoti žinant, jog Suomijos firma siūlėsi pigiau atlikti užsakymą. Tačiau neabejotinai svarbu paminėti, kad argumentai, lėmę vietinės firmos pasiūlymo, nors ir šiek tiek brangesnio, pasirinkimą buvo svarūs ir nenuginčijami. 1937 m. kariuomenė iš specialiųjų lėšų įsigijo 14 20 mm Hispano–Suiza S-7 lėktuvų pabūklų177 ir 8 400 jų sviedinių už 0,524 mln. Lt178. Šiais pagal Oerlikon licenciją pagamintais pabūklais buvo apginkluoti 1937 m. įsigyti 14 Dewoitine D.501L naikintuvų179. Pabūklai, kainavę 1 868 322 Prancūzi- jos frankus, į Lietuvą turėjo būti pristatyti iki 1937 m. gegužės 17 d.180 1937 m. spalį kariuomenė įsigijo 36 75 mm patrankas, 21 600 granatų ir 39 487 jų degtuvus181. Šie ginklai buvo įsigyti ne pagal apginklavimo planą, o iš specialiųjų lėšų. Pabūklai ir 36 000 sviedinių kainavo 3,6 mln. Lt. Be to, buvo nupirkta 5 000 minosvaidžių minų už 0,573 mln. Lt, 60 000 20 mm sviedinių už 0,95 mln. Lt ir 100 000 šių sviedinių degtuvų už 0,3 mln. Lt182. 1937 m. karo atveju Lietuva planavo mobilizuoti 4 PD, 2 PB ir kt. dalinius. Taip pat norėta turėti 8 AP ir raitąją AG, iš viso 258 patrankas ir haubicas, tačiau disponavo tik 211 pabūklų (5 lentelė). Dėl to realiai galėjo mobilizuoti 53, o ne 64 baterijas, kaip buvo numatyta, ir užtikrinti, kad visi planuoti karo meto 16 PP mūšyje būtų remiami 1 GA, o 3 KP turėtų po raitosios artilerijos bateriją. Taigi didelio atotrūkio tarp turėtos

174 LR Ministrų Taryba, 1939 m. gegužės 24 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l. 1. 175 81 mm sviedinių kevalams lieti liejyklos duomenys. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 237, l. 26–30. 176 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės minosvaidžiai 1921–1940 metais // Kardas, 2003, Nr. 2, p. 37. 177 Žinios apie 1937 m. įgytą turtą, 1938 m. sausio 18 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 162. 178 Įsigyta už specialias lėšas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 23. 179 Rezmer W. Litewskie lotnictwo wojskowe 1919-1940. Toruń, 1999, s. 206–208. 180 Ginklavimo valdybos 1936 m. užsakytų ir gautų ginklų bei amunicijos sąrašas 1937 m. sausio 8 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 7. 181 Žinios apie ginklavimo turtą 1937 m. spalio mėn. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 447, l. 108. 182 Įsigyta už specialias lėšas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 23.

210 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. artilerijos ir mobilizacijos planų iš esmės nebuvo.

5 lentelė Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklų paskirstymo 1937 m. pulkuose planas183

Pabūklo SAP modelis 1 AP 2 AP 3 AP 4 AP 5 AP 6 AP Ats. AP Ats. Poreikis L K turėjo Perteklius Karo m-la Karo Trūkumas Trūkumas Raitoji art. 75 mm 108 24 24 24 26 16 16 14 4 148 - 40 patrankos 76,2 mm 19 12 12 +7 patrankos 84 mm 12 0 +12 patrankos 105 mm 70* 12 12 12 12 8 8 4 2 70 0 haubicos 105 mm 0 2 12 14 - 14 patrankos 155 mm 2 2 12 14 - 12 haubicos - 66 / Iš viso 211 36 36 36 38 24 24 22 6 12 24 258 +19 * 1937 m. Lietuvos kariuomenė turėjo tik 48 105 mm haubicas, likusias nupirktas 22 gavo 1938 m.

Tačiau tais pačiais 1937 m. artilerijos inspektorius numatė, kad ateityje karo atveju mobilizavus kariuomenę bus ne 4, o 5 PD, todėl reikėtų turėti 108 75 mm, 19 76,2 mm, 12 83,8 mm, 36 105 mm ir 4 155 mm patrankas, 110 105 mm ir 24 155 mm haubicas ir visa tai paskirstyti 9 AP, raitosios artilerijos ir pakrančių apsaugos grupėms. Ateityje siūlyta AP divizijoms skirti ne po 24 patrankas ir 12 haubicų, o po 16 patrankų ir 20 haubicų, nes pastarųjų: 1) sviedinių galia buvo trigubai didesnė; 2) sviediniai dėl aukštos lėkimo trajektorijos pasiekia taikinius už ir aukštesnių priedangų; 3) dėl iškiliosios šūvio trajektorijos haubicų pozicijas lengva

183 Kariuomenės ginklavimo viršininko 1937 m. gruodžio 15 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, ap. l. 9.

211 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

įrengti už priedangų, miškingoje vietovėje. Pažymėta, kad Vokietija padidino savo PD 105 mm haubicų skaičių, o lietuvių naudotos 75 mm patrankos, nors ir puikus ginklas, šaudant didesniu kaip 5 km atstumu tu- rėjo būti gerai įtvirtintos, todėl jų noragams reikėjo kasti gilius griovius, o žiemą, esant įšalui, tai padaryti buvo sunku. Be to, šių patrankų ugnia- vietėms miškuose buvo nelengva rasti tinkamą vietą. Taip pat paaiškėjo, kad Prancūzija prekiavo gerokai padėvėtomis 75 mm 1897 m. patrankomis. Todėl pasiūlyta, užuot bandžius įsigyti trūkstamų 40 šio kalibro pa- trankų, ateityje nupirkti 40 naujų 105 mm haubicų (6 lentelė)184. 1938 m. pakoreguotame kariuomenės apginklavimo plane, į šiuos pasiūlymus at- sižvelgus, kaip minėjome, nurodyta įsigyti tik 36 75 mm patrankas (visos jau buvo nupirktos) ir 120 105 mm haubicų (70 buvo nupirkta).

6 lentelė 1937 m. artilerijos pabūklų poreikio ir siūlomų įsigyti prie- monių duomenų suvestinė185

Patrankos Haubicos Daliniai 75 76,2 83,8 105 155 105 155 mm mm mm mm mm mm mm 5 divizijų AP * 80 - - - - 100 - RAG** 12 ------KAP*** 8 8 8 - - - - Atsargos AP 8 11 4 - - 10 - 2 SAP**** - - - 36 - - 24 Pakrančių AG - - - - 4 - - Iš viso siūlyta turėti 108 19 12 36 4 110 24 Buvo 108 19 12 - - 70 2 Siūlyta įsigyti - - - 36 4 40 22 *Siūlyta turėti 5 divizijų AP: kiekviename po 16 75 mm patrankų ir 20 105 mm hau- bicų. **Raitosios artilerijos grupė – 3 baterijos po 4 patrankas. ***Kariuomenės lengvosios artilerijos pulkas – 3 grupės po 2 baterijas. ****2 sunkiosios artilerijos pulkai (SAP) – 5 grupės. Iki 1938 m. gegužės 21 d. pagal planą buvo įsigyta ginklų ir amu- 184 Artilerijos inspekcijos 1937 m. rugsėjo mėn. siūlymas kariuomenės vadui dėl artilerijos apginklavimo. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 260, l. 8–11. 185 Ten pat, l. 8–11.

212 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. nicijos už 61,906 mln. Lt, tačiau iš tikrųjų išleista 57,733 mln. Lt – dar 4,175 mln. Lt liko nesumokėta prancūzų firmai už 105 mm haubicas, tai padaryti ketinta 1939–1941 m. Kariuomenė nusipirko 70 105 mm hau- bicų (36 000 sviedinių) už 12,514 mln. Lt, 36 75 mm patrankas (11 000 sviedinių) už 2,918 mln. Lt ir 102 81,4 mm minosvaidžius (30 000 minų) už 1,536 mln. Lt186.

155 mm haubica Schneider (Prancūzija) ir prie jos stovintis karininkas (asmeninės Simono Turausko kolekcijos nuotrauka) 1938 m. rugpjūčio 18 d. Lietuva su Škoda firma sudarė 24 105 mm hruby kanon vz.35 patrankų187, kurias Lietuva turėjo gauti iki 1940 m. rugpjūčio mėn., pirkimo sutartį188. Vėliau konstatuota, kad pirmoji partija (2 baterijos) užsakovą turėtų pasiekti 1940 m. balandžio mėn., taip

186 Vykdant ginklavimo planą įsigyta, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 20–21. 187 Etablissements Škodas a Plzeń 1939 m. rugpjūčio 5 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, l. 11. 188 Ginklavimo valdyba 1939 m. rugpjūčio 30 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, ap. l. 6.

213 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. pat jog dėl lėšų stokos šie pabūklai nebus motorizuoti, kaip planuota anksčiau189. 24 pabūklams (6 baterijoms) motorizuoti būtų prireikę apie 3,8755 mln. Lt190. Užsakyti pabūklai kainavo apie 3,3 mln. Lt.

155 mm haubica Schneider (Prancūzija) ir grupė karininkų (asmeninės Simono Turausko kolekcijos nuotrauka) 1940 m. pradžioje Lietuva gavo pirmuosius 4 čekiškus pabūklus, dar 8 patrankos tų pačių metų birželio mėn. vokiečių buvo sulaikytos Eitkūnų geležinkelio stotyje, tad Lietuvos nepasiekė191. Šiais pabūklais buvo planuojama apginkluoti 21-ąjį sunkiosios artilerijos pulką, kurį būtų sudariusios 3 AG, kiekviena po 2 baterijas192. Tačiau 1940 m. birželio pradžioje naujo AP dislokacijos, organizacijos ir transportavimo klausimai dar tik buvo svars-

189 Ginklavimo valdybos 1939 m. lapkričio 17 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, l. 4. 190 Tyrimų komisijos 1939 m. rugsėjo 15 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, l. 8. 191 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė 1939–1940 m. // Mokslas ir technika, 1993, Nr. 4, p. 30. 192 Artilerijos inspekcijos 1939 m. rugsėjo 13 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 232, l. 10; Artilerijos inspektoriaus 1940 m. birželio 1 d. raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 311, l. 105.

214 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. tomi. Tačiau motorizuotų artilerijos padalinių kariuomenėje buvo, nes jau anksčiau mėginta traukti pritaikyti 75 mm 1897 m. patrankas, bandant įvairių firmų ištisinius ratus su pneumatinėmis padangomis193. 1938 m. kovo 5 d. buvo suformuotas 4-ojo AP motorizuotasis artilerijos būrys194, vėliau toks būrys sukurtas ir prie Karo mokyklos Mokomosios grupės195. 1939 m. sausio mėn. Lietuva iš Šveicarijos firmos Werkzeugmaschi- nenfabrik Oerlikon Buehrle & Co pagal 1938 m. birželio 1 d. sutartį196 gavo 25 20 mm Oerlikon 1S tipo tankų pabūklus197. Šis pirkinys Lietuvai atsiėjo 626 388,75 Šveicarijos franko198, arba sutarties dienos kursu 854 707,50 Lt199. Vienas pabūklas kainavo 16 680 frankų. Likusi sumos dalis buvo sumokėta už priedus ir atsargines dalis200. Krovinys per Antverpeną į Klaipėdą buvo atplukdytas laivu Utena201. Pabūklai buvo pritaikyti montuoti tankuose. Rei- kia manyti, kad jie buvo skirti naujiems Čekoslovakijoje pagamintiems LTL tankams. Tačiau jie Lietuvos nepasiekė, o kitur pabūklai naudoti netiko, nes neturėjo lafetų. Nepavyko nustatyti, kokiu tikslu 1939 m. buvo įsigytas dar

193 1939 m. balandžio 19 d. Artilerijos inspektoriaus raštas Ginklavimo viršininkui apie iš JAV firmos „Martin-Parry corp.“ gautą vieną guminių ratų 1897 m. patrankoms kom- plektą ir numatytus važinėjimo ir šaudymo bandymus. Žr.: LCVA, f. 3, ap.1, b. 270, l. 2; 1938 m. kovo 3 d. raportas Ginklavimo viršininkui Nr. 16 dėl firmos „Englebert et. Co“ ratų, ten pat, l. 21; Firmos „Englebert et. Co“ pasiūlymas prancūzų kalba, su nuotrauko- mis, ten pat, l. 22–26. 194 1938 m. kovo 5 d. 4-ojo artilerijos pulko vado gen. št. plk. J. Juodišiaus slaptas raportas III pėstininkų divizijos vadui. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 287, l. 3. 195 Karo mokyklos mot. artilerijos būrys nurodytas ir Karo aviacijos štabo 1939-09-18 Pietų ir rytų sienai saugoti direktyvoje Nr. 1325, slaptas-operatyvinis. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 556, l. 48. 196 Werkzeugmaschinenfabrik Oerlikon Buehrle & Co. 1939 m. kovo 10 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l. 10. 197 1939 m. vasario 28 d. protokolas. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l. 12. 198 Ginklavimo valdybos 1938 m. birželio 10 d. raštas Finansų ministerijai. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l. 122. 199 Lietuvos pasiuntinybė Šveicarijoje 1938 m. birželio 10 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l. 124. Remiantis kitu dokumentu 25 20 mm Oerlikon 1S automatiniai tankuose montuo- jami pabūklai Lietuvai kainavo 626 388,75 Šveicarijos franko, arba 864 105 Lt. Žr.: KAM raštas ministrui pirmininkui 1938 m. kovo 17 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 185, l. 2. 200 Sutartis Nr. 141, 1938 m. birželio 1 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l, 143. 201 Prancūzijos pasiuntinybei 1939 m. balandžio 26 d. LCVA, f. 3, ap. 2, b. 186, l. 1.

215 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. vienas 20 mm SLaS modelio Oerlikon pabūklas202. Aptariamuoju laikotarpiu 20 mm priešlėktuvinis šovinys Belgijoje kainavo 15,50 Belgijos franko (apie 15,83 Lt), jų 1937 m. Lietuva Fa- brique Nationale d‘Armes de Guerre S.A. buvo užsakiusi 60 000 iš viso už 930 000 frankų. Bet pateikta amunicija buvo nekokybiška, todėl firma pasiūlė pirkti prieštankinių šovinių, kurių vienas kainavo 12 frankų (12,25 Lt). Tokios pat rūšies šovinio firmoje Oerlikon kaina siekė 27,62 Lt. Pakeitus sutartį, Lietuva turėjo gauti 72 360 prieštankinių ir priešlėktuvi- nių 20 mm šovinių203. Naudojant pabūklus prieš tankus ir kitą šarvuotąją techniką 300 m atstumu jie galėjo pramušti 40 mm, 500 m – 30 mm, 1000 m – 20 mm, o 1200 m – 15 mm šarvą 204. 1938 m. Karo taryboje apsvarsčius Oerlikon pabūklų keitimo klausimą buvo nutarta turimus ginklus pakeisti į modernesnius 20 mm BSW firmos automatinius pabūklus, o senuosius Oerlikon parduoti, kai bus gauta ne mažiau kaip 100 naujų pabūklų ir užsakyta amunicija. Be to, nuspręsta kuo skubiau įsigyti 45 prieštankinius 47 mm pabūklus205. Nors dar 1936 m. Karo taryba konstatavo, kad „kol santykiai su vokiečiais nesunormuoti, pirkimas vokiš- kose firmose turi būti vykdomas su dideliu atsargumu“206, vis dėlto 1939 m. buvo įsigyta 150 2 cm Flak 30 pabūklų, nes vykdant ginklavimosi planą buvo nutarta iš Vokietijos firmos Barlin–Suhler Waffen–und Fahrzeugwerke pirkti 202 Ginklavimo viršininkui apginklavimo žinios 1939.IX.1 LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l. 7. 203 Ministrui Pirmininkui, 1939 m. gegužės 20 d. Nr. 3924. LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1069, l. 131–131 a. l. 204 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 534. Pabūklas žygio metu su pirmagaliu svėrė 850 kg, pozicijose su ratais – 310 kg, ant trikojo – 278 kg, greitašauda – apie 200 šūvių per min. Į oro taikinius buvo galima šaudyti iki 2000 m aukš- čio, į tankus – iki 500 m, o į gyvus taikinius horizontali veiksminga ugnis siekė iki 3 700 m. Iš 500 m atstumo pabūklas galėjo pramušti 20 mm šarvą. Šaudyti pabūklą buvo galima parengti per 45 sekundes. žr.: Pėstininkų statutas. Kautynės. II dalis. Kaunas, 1939, p. 33. 205 Karo tarybos posėdyje dalyvavę nariai: tarybos pirmininkas, krašto apsaugos ministras brg. gen. Stasys Dirmantas, kariuomenės vadas brg. gen. Stasys Raštikis, štabo virši- ninkas brg. gen. Jonas Černius, tiekimo viršininkas brg. gen. Zenonas Gerulaitis ir II PD vadas div. gen. Edvardas Adamkavičius; kviestiniai asmenys: pėstininkų inspektorius brg. gen. V. Vitkauskas, priešlėktuvinės rinktinės viršininkas plk. Povilas Babickas, ginklavimo viršininko pavaduotojas plk. Juozas Vėbra. Žr.: Karo tarybos 1938 m. vasario 26 d. posė- džio protokolo Nr. 35 nuorašas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 275, l. 3. 206 Karo tarybos 1936 m. gruodžio 30 d. posėdžio protokolo nuorašas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 275, l. 3.

216 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

150 priešlėktuvinių automatinių 20 mm pabūklų, 81 000 jų šovinių ir sprogs- tamųjų šovinių gamybos licenciją. Šis pirkinys kainavo apie 8,5323 mln. Lt207.

BSW, arba LAP (lėktuvinis automatinis pabūklas), 2 cm Flak 30 automatinis pabūklas parengtas šaudyti nuo važiuoklės. Technika. P. 85. Kaunas, 1940 Tai buvo labai panašūs į Oerlikon pabūklai208. Pirmieji 120 pabūklų ir amunicija Lietuvą turėjo pasiekti 1939 m., likusieji 30 – iki 1940 m. vasario 28 d.209 Lietuvos kariuomenės dokumentuose šie pabūklai vadinami BSW arba LAP (lėktuviniais automatiniais pabūklais). 2 cm Flak 30 ir šio pabūklo modifikacijos buvo itin sėkmingai naudojamos Antrajame pasauliniame kare pritaikius motorizuotai traukai ir sumontavus modernų automatinį firmos Zeiss taikiklį. Lietuvos kariuomenėje LAP pabūklais buvo ginkluotos motorizuotosios priešlėktuvinės kuopos, vėliau turėjo būti apginkluoti ir kiti daliniai, planuota juos naudoti ir prieštankinei gynybai210. Priešlėktuvinės motorizuotosios kuopos 1939 m. rugsėjo 15 d. buvo pra- dėtos formuoti: 1-oji kuopa (skirta I PD) – Panevėžyje, 2-oji (II PD) – Kaune 207 Ministrui pirmininkui 1939 m. sausio 7 d. LCVA, f. 384, b. 1069, l. 2. 208 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m., Chicago, 1986, p. 539. 209 Ministrui pirmininkui 1939 m. sausio 19 d. LCVA, f. 384, b. 1069, l. 15. 210 LAP dalinių mokymo darbotvarkė, Kaunas, 1940, Kariuomenės štabas, Spaudos ir švietimo skyrius, p. 10.

217 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

BSW, arba LAP (lėktuvinis automatinis pabūklas), 2 cm Flak 30 automatinis pabūklas parengtas šaudyti nuo stovo. Technika. P-85. Kaunas, 1940

218 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

(Šančiuose), 3-ioji (III PD) – Šiauliuose, 4-oji (3-iajam PP) – Kėdainiuose, 5-oji (Šarvuočių rinktinei) – Radviliškyje211. 1939 m. suformuotos LAP kuopos 1940 m. kovo pabaigoje dar nebuvo galutinai sukomplektuotos, joms trūko vairuotojų. Esamus kuopų etatus buvo siūloma pertvarkyti – taikos metu formuoti po 2 būrius (kiekvienam skirti po 3 20 mm LAP), karo atveju – 4 analogiškus būrius212. Konstatuota, kad kariuomenėje yra apie 40 ne- paskirstytų LAP pabūklų. PAR turėjo 6 40 mm Bofors priešlėktuvinius pabū- klus, Centriniame artilerijos sandėlyje buvo daugiau kaip 20 nenaudojamų Hotchkiss kulkosvaidžių, todėl siūlyta formuoti atskirą priešlėktuvinės apsaugos batalioną213. 1940 m. birželio 14 d. buvo nurodyta vietoj Vilniaus komen- dantūros apsaugos bataliono suformuoti priešlėktuvinės apsaugos batalioną. Jį turėjo sudaryti 1 LAP kuopa (4 būriai po 3 20 mm BSW pabūklus), 1 baterija, ginkluota 6 40 mm Bofors pabūklais, ir sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa214. Iš internuotų lenkų karių buvo paimtos 5 75 mm patrankos. Jas nutarta perduoti daliniams, nes, suformavus 5 AP ir MAG atsargos AP, liko tik 2 haubicos, todėl 1-ąjį AP rengtasi perginkluoti: I AG 2 baterijas – 75 mm patrankomis, 1 bateriją – 105 mm haubicomis, II AG 2 baterijas – 76,2 mm patrankomis (atliekamų buvo tik 7), 1 bateriją – 105 mm haubicomis, o III AG visas 3 baterijas – 83,8 mm patrankomis215.

211 Įsakymas kariuomenei Nr. 14, 1939 m. rugsėjo 14 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 4, l. 1. 212 Pėstininkų inspekcijos 1940 m. kovo 29 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 602, l. 11. 213 Batalioną galėjo sudaryti 3 LAP kuopos po 4 būrius (36 pabūklai), zenitinės artilerijos baterija (2 būriai po 3 40 mm Bofors pabūklus, iš viso 6), 1 sunkiųjų kulkosvaidžių kuopa (3 būriai po 6 Hotchkis kulkosvaidžius, iš viso 18). Likusius 4 – 5 LAP siūlyta palikti rezerve Linkaičiuose, juos karo atveju prižiūrėtų ginklų dirbtuvių personalas. Žr.: Priešlėktuvinės apsaugos bataliono reikalu, 1940 m. birželio 13 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 602, l. 20–20 ap. l. 214 Kariuomenės štabas 1940 m. birželio 14 d. Vilniaus komendantui. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 602, l. 22. 215 1940 m. vyko artilerijos perdislokavimas: 1-asis AP karo atveju priklausė V PD: I AG Ukmergėje, II AG Panevėžyje, III AG Kupiškyje. 2-asis AP priklausė IV PD: grupių dislokacijos vietos Kėdainiuose, Raseiniuose ir Seredžiuje nepakito. 3-iasis AP kilus karui turėjo sudaryti trijų AG pulką II PD sudėtyje. 3-iojo AP I AG stovėjo Kaune, arkliai buvo pakeisti autotransportu, karo atveju planuota suformuoti motorizuotąją artilerijos grupę (MAG) iš 12 105 mm haubicų, sudarančių kariuomenės artileriją. II AG Marijampolėje, III AG Kaune karo atveju iš mokomosios AG turėjo būti suformuota 3-iojo AP I AG. 4-asis AP priklausė III PD, I AG Tauragėje, II AG Plungėje, III AG Varniuose, IV AG Šiauliuose, kilus karui, turėjo sudaryti 2 patrankų ir 1 haubicų (2 – 155 mm haubicos) bateriją. 5-asis AP karo atveju priklausė I PD, turėjo būti formuojamas Vilniuje iš trijų

219 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Bendrai 1939 m. iš internuotų lenkų Lietuvos kariuomenė paėmė 5 75 mm patrankas, 6 40 mm Bofors 1936 m. pavyzdžio Lenkijoje pagamintus zenitinius automatinius pabūklus, kurių vienas (Nr. 633) buvo be spynos ir vamzdžio (vėliau gautas atsarginis vamzdis) ir dar vienas (Nr. 3556) – be spynos ir atsargos sparnelio, 9 81 mm w.z. 28 minosvaidžius, pagamintus 1928 m. (pastarieji – prastos techninės būklės ir aprūdiję)216. Nepavyko išsiaiškinti vieno 120 mm ir dviejų 81,4 mm Brandt minos- vaidžių įsigijimo 1939 m. 217 aplinkybių. Gali būti, kad šie minosvaidžiai po demonstracinių ar kariuomenės bandymų buvo grąžinti juos pateiku- sioms firmoms, nes vėlesniuose sąrašuose jie neminimi. 1940 m. buvo suformuotas 5-ojo AP štabas Vilniuje, nors pulkas AG taikos metu neturėjo. Sostinėje buvo įsikūrusi 1-ojo AP I AG. Štabas ateityje planavo karo atveju kurti 5 AP po 3 AG (iš viso 180 pabūklų), atsargos AP – 2 AG, taip pat motorizuotąją AG (MAG) (12 pabūklų). Taigi būtų 18 AG, ginkluotų 216 pabūklų218. Nors būta minčių, kad ateityje 4-ąjį AP sudarytų 4 AG. Štabas konstatavo, kad atsargos AP neturima ginkluotės, todėl buvo siūloma skubiai rusiškus ir angliškus pabūklus iškeisti į pran- cūziškus ir papildomai įsigyti dar 25 75 mm patrankas219. 1940 m. Lietu- vos kariuomenę turėjo sudaryti 6 AP (1-asis, 2-asis, 3-iasis, 4-asis, 5-asis ir 11‑asis – atsargos), Karo mokyklos AG ir 3 raitosios artilerijos baterijos220. AG. Žr.: Artilerijos perorganizavimas, 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 3–3 ap. l. 216 5 75 mm patrankų Nr.: 23501, 24452, 3766, 24467 ir 22739; 6 40 mm Bofors pabūklų, pagamintų 1937 m. Nr.: 575, 578, 590, 591, 633, 1939 m. pagaminto pabūklo Nr. 3556; 81 mm w.z. 28 minosvaidžių Nr.: 238, 550, 249, 341, 478, 435, 487, 354, 502. Žr.: Internuo- tųjų ginklų apžiūrėjimo aktas, 1940 m. balandis. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 433, l. 3–15. 217 Ginklavimo viršininkui apginklavimo žinios 1939.IX.1 LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l. 7. 218 1940 m. Lietuva turėjo 219 lauko artilerijos patrankų ir haubicų: 111 – 75 mm, 19 – 76,2 mm, 12 – 83,8 mm, 4 – 105 mm čekiškų patrankų, 1 – 105 mm vokišką patranką, 70 – 105 mm ir 2 – 155 mm haubicas. 219 Artilerijos perorganizavimas, 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 3–3 ap. l. 220 1-asis ir 2-asis AP turėjo po 24 75 mm ir 12 105 mm pabūklų, 3-iasis AP – 20 75 mm ir 16 105 mm, 4-asis AP – 24 75 mm, 8 83,4 mm, 12 105 mm ir 2 155 mm pabūklus (pulką turėjo sudaryti 4 AG, 3 po 12 pabūklų ir 1 iš 10 pabūklų), 5-asis AP – 19 75 mm, 12 105 mm; 11- asis (atsargos) AP – 4 83,4 mm ir 2 105 mm, Karo mokyklos AG – 7 76,2 mm ir 4 105 mm, raitoji AG – 12 76,2 mm pabūklų, Ginklavimo valdyboje liko 3 75 mm pabūklai, kurie netiko kautynėms. Iš viso buvo pabūklų: 114 – 75 mm (3 netiko kautynėms, 3, paimti iš lenkų, buvo perduoti 5-ojo AP mokomajai AG Vilniuje), 70 – 105 mm, 19 – 76,2 mm, 12 – 83,4 mm, 2 – 155 mm. Žr.: Pabūklų suskirstymo lentelė, 1940 m. LCVA, f. 1373, ap. 1, b. 311, l. 101.

220 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

1935–1940 m. perginkluojant ir plečiant Lietuvos kariuomenės artilerijos parką buvo padaryta milžiniška pažanga: lauko artilerijos pabūklų skaičius padidėjo nuo 118 1934 m. iki 219 1940 m., jau nekalbant apie kokybinį šuolį – apie 1/3 pabūklų buvo visiškai naujo modelio haubicos. Įvairių pabūklų (pėstininkų, zenitinių, lauko artilerijos) bendras skaičius padidėjo daugiau nei tris kartus – nuo 205 iki 645.

Artilerijos pabūklų poreikis ir ateities vizijos Septynerių metų (1935–1941 m.) Lietuvos kariuomenės apginklavimo plano pirminiame variante buvo numatyta ginkluotės išteklius papildyti 271 artilerijos pabūklu. Iki 1940 m. buvo įsigytos 36 75 mm ir 4 105 mm patrankos, 70 105 mm haubicų, 100 81,4 mm minosvaidžių. Taigi buvo įgyvendinta apie 77,5 % plano (gauta 210 iš 271 planuotų artilerijos pabū- klų). 1937–1938 m. planai buvo patikslinti: įsigyta ne 40 trūkstamų 75 mm patrankų, o 50 105 mm haubicų, ne 14, o 48 155 mm haubicos, ne 14, o 24 105 mm patrankos. Samprotauta, kad kariuomenei reikėtų 380 (turėta 150, kariškiai pageidavo dar 230) 20 mm ir 80 47 mm prieštankinių pabū- klų221. Šių prieštankinių pabūklų pirkimo galimybėmis domėtasi Prancū- zijoje (Schneider), Austrijoje (Böhler) ir Švedijoje (Bofors)222. Kariuomenės vadovybė pageidavo užsienyje įsigyti 80 47 mm prieštankinių pabūklų, bet, nepavykus to padaryti, planavo iš Prancūzijos firmos Schneider & Cie už 790 680 Lt pirkti licenciją ir juos gaminti Linkaičių ginklų dirbtuvėse223. 1938 m. pabaigoje plk. ltn. Kazys Ambraziejus ir inž. Antanas Babilius net ruošėsi vykti į Prancūziją rengti su firma Schneider & Cie sutarties dėl licencijos gaminti 47 mm prieštankinius pabūklus224. Tačiau tolesnės licencijos pirkimo istorijos eigos mums atsekti nepavyko. Bet kokiu atveju aišku, kad iki okupacijos jų gamybos Lietuvoje pradėti nepavyko. 1939 m. Lietuvos ka-

221 Kariuomenės ginklavimo viršininko 1937 m. gruodžio 15 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, ap. l. 9–10. 222 Ginklavimo viršininko 1937 m. birželio 9 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 287, l. 70. 223 Ministrui pirmininkui 1939 m. vasario 22 d. Nr. 1374. LCVA, f. 384, ap. 2, b. 1069, l. 120–121. 224 Ginklavimo valdybos 1938 m. gruodžio 1 d. raportas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 396, l. 220.

221 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. riuomenėje buvo parengti 47 mm ir 60 mm minosvaidžių brėžiniai, pabū- klai pagaminti ir 1939 m. lapkričio 11 d. išbandyti225. KAM buvo numačiusi pagal Brandt licenciją pradėti gaminti 47 mm minosvaidžius Lietuvoje226. Pagal Kariuomenės štabo planus ateityje karo sudėties PP turėjo sudaryti 13 prieštankinių pabūklų (4 – 47 mm ir 9 – 20 mm), kiekvienas batalionas turėti 2 minosvaidžius ir 14 sunkiųjų kulkosvaidžių. Planuotas ginkluotės poreikis: karo meto kariuomenei, orientuojantis į Vokietijos dalinių lygį, apginkluoti reikėtų 170 20 mm ir 204 37–47 mm prieštan- kinių pabūklų, o priešlėktuvinei gynybai – 242 pabūklų (180 – 20 mm, 26 – 40 mm ir 36 – 75 mm)227. 1939–1941 m. buvo planuojama įsigyti įvairių ginklų ir amunicijos už 74,964 mln. Lt: 50 105 mm haubicų už 5 mln. Lt ir 71 600 jų sviedinių už 8,49 mln. Lt, 69 800 sviedinių 75 mm patrankoms už 6,282 mln. Lt, 10 75 mm priešlėktuvinių pabūklų228 už 2 mln. Lt ir 5 000 sviedinių už

225 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės minosvaidžiai 1921–1940 metais // Kardas, 2003, Nr. 2, p. 37. 226 Pociūnas A. Lietuvos kariuomenės ginkluotė ir karinė pramonė 1939–1940 m. // Mokslas ir technika, 1993, Nr. 4, p. 31. 227 Pėstininkų priemonių organizavimo klausimu. 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 11–12. 228 1938 m. pabaigoje buvo svarstomos galimybės pirkti naujų vidutinio kalibro pabūklų. Rugsėjo 6–21 d. specialiai sudaryta komisija vertino 6 firmų pasiūlymus (Fried Krupp AG – Flak. 7,5 cm L/60 ir Flak. 8,8 cm L/56; Rheinmetall-Borsig AG – Flak. 7,5 cm L/59; Bofors – 80 mm L/50; Škoda – CA de 75 mm; Vickers-Armstrongs Ltd. – C.A. 75 mm ir Ansaldo – C.A. 75 mm). Geriausiai buvo įvertinti vokiški pabūklai: 8,8 cm L/56 gavo 146 balus, 7,5 cm L/60 – 117, o 7,5 cm L/59 – 115 balų, kiti trys konkurentai pasirodė kur kas prasčiau ir negavo net po 100 balų. Visos firmos užsakymą siūlė atlikti per panašų laiko- tarpį (pusantrų–dvejus metus), palankiausia buvo Škoda firmos kaina, brangesni – vokie- čių firmų pasiūlymai, didžiausia buvo Krupp nustatyta kaina– už 12 8,8 cm L/56 pabūklų ir 3 600 sviedinių – 4 100 808,48 Lt, o už 21 pabūklą ir 6 300 sviedinių – 6 820 599,24 Lt. Buvo siūloma įsigyti 21 pabūklą. Žr.: Aktas, 1938 m. rugsėjo 6–21 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 418, l. 39–42. Iš parengtų sutarties projektų galime spėti, kad buvo nuspręsta įsigyti 12 75 mm L/59 pabūklų (4 baterijas po 3 pabūklus) ir 3 600 sviedinių, už pabūklą mokant po 92 000 reichsmarkių (RM), už sviedinį – 113 RM, sandorio vertė – 1 510 800 RM (arba 3 613 834 Lt). Pirmoji partija – 3 pabūklai ir 900 sviedinių – turėjo pasiekti Lietuvą iki 1940 m. rugsėjo 1 d., antra, dvigubai didesnė, – iki tų pačių metų spalio 1 d., o trečio- ji – iki lapkričio 1 d. Žr.: Sutarties projektas 1938 m. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 418, l. 92–103. Rheinmetall-Borsig firma pirminiame pasiūlyme buvo nurodžiusi vieno pabūklo kainą – 100 000 RM (239 200 Lt), sviedinio tokią pat – 113 RM (270,3 Lt), už 12 pabūklų ir 3 600

222 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

1 mln. Lt, 80 47 mm prieštankinių pabūklų už 4,8 mln. Lt ir 48 000 svie- dinių už 7,6 mln. Lt, 230 20 mm prieštankinių pabūklų už 6,9 mln. Lt ir 460 000 sviedinių už 6,9 mln. Lt, 310 000 20 mm Oerlikon pabūklų sviedinių už 6,5 mln. Lt, 60 000 minosvaidžių minų už 2,1 mln. Lt229. Iš specialiųjų lėšų minėtu laikotarpiu buvo numatyta įsigyti 14 20 mm aviacijos pabūklų už 0,376 mln. Lt, 2 75 mm laivo pabūklus už 0,14 mln. Lt, 5,821 mln. Lt ketinta skirti prieštankinei artilerijai apginkluoti230. 1939 m. D. Britanijoje norėta įsigyti 10 priešlėktuvinių 75 mm pabūklų ir atitin- kamos amunicijos231. Šį sprendimą, kuris skyrėsi nuo 1938 m. deklaruo- to nusistatymo pirkti vokiškų zenitinių pabūklų, galbūt lėmė politinės aplinkybės. 1940 m. sausio 27 d. datuotame Maskvoje sudarytame dokumente nurodoma, kad Lietuva, remdamasi 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos sutarties 3 straipsniu, SSRS prašo parduoti 25 75 mm patrankas, 40 150 mm haubicų ir 32 000 jų sviedinių, 150 81 mm minosvaidžių ir 75 000 minų, 180 37 mm arba 45 mm prieštankinių pabūklų ir 140 000 jų sviedinių, 500 45 mm granatsvaidžių ir 20 000 granatų, 500 7,92 mm sun- kiųjų ir tiek pat lengvųjų kulkosvaidžių, zenitinės artilerijos (76,2 mm) divizioną ir 14 000 sviedinių. Taip pat ieškota galimybių turėtas 76,2 mm ir 83,8 mm patrankas iškeisti į prancūziškas 75 mm 1897 m. patrankas232. Be to, aiškėja, kad 1940 m. Lietuva pirkti ginklų, paimtų iš Lenkijos ka- riuomenės, siekė ne tik SSRS, bet ir Vokietijoje. Buvo tikimasi gauti: 160 37 mm prieštankinių pabūklų (norėta 225–250) ir 75 000 sviedinių, 75 Brandt minosvaidžius ir 53 000 minų (norėta 150–200), 250 46 mm sviedinių norėjo gauti 3 843 480 Lt, taigi padarė apie 6 % nuolaidą. Žr.: Aktas, 1938 m. rugsėjo 6–21 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 418, l. 39–42. 229 Per likusį plano trimetį reikalinga įsigyti, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 22. 230 Numatoma įsigyti už specialias lėšas, 1938 m. gegužės 21 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 24. 231 Raportas kariuomenės tiekimo viršininkui, 1939 m. liepos 5 d. LCVA, f. 384, ap. 2. b, 1069, l. 153–154. 232 Be artilerijos, prašyta ir kitos ginkluotės: 32 T-26 tankų, 10 autocisternų (3 t), 100 ZIS 3–4 t triašių sunkvežimių, 2 000 lauko telefono aparatų, 11 000 km telefono kabelio, 30 I-16 naikintuvų, 12 bombonešių, 16 aviacinių variklių (1100 AJ) ir propelerių, 70 aviacijos kulkosvaidžių, 150 lauko virtuvių ir kitų reikalingų kariuomenei priemonių. Žr.: Заявка, 27 января 1940 г. Москва. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1087, l. 6.

223 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. granatsvaidžių (norėta 500–600) ir 90 000 granatų, apie 500 sunkių- jų kulkosvaidžių, 140 sunkvežimių, 20 tankų, 12 lėktuvų ir 37 75 mm patrankas, iš viso už 17,058 mln. Lt233. 1940 m. balandžio 30 d. Lietu- vos vyriausybė nutarė skirti 21 mln. Lt, mokant 3 metus iki 1942 m. po 7 mln. Lt, ginklams ir kitam kariniam turtui SSRS pirkti234. Pažvelgę į kaimyninių mažųjų valstybių artilerijos ginkluotės duomenis matome (7 lentelė), kad Lietuva pirmavo prieštankinių ir zenitinių pabūklų skaičiumi, lengvųjų haubicų turėjo daugiau nei Latvija ir Estija ir tiek pat, kiek Suomija, minosvaidžių skaičiumi lenkė kitas dvi Baltijos šalis, nors suomiai, patys šios ginkluotės gamintojai, jų turėjo daugiau nei tris kartus. Tačiau minėta persvara sumažėtų arba net ištirptų, jei pa- būklų skaičių įvertintume atsižvelgdami į šalių dydį (gyventojų skaičių). Žinoma, Lietuva pagal lauko ir sunkiosios artilerijos ginklų skaičių, bet, matyt, ne pagal jų kokybę, buvo autsaiderė. Galima teigti, kad iki 1941 m. pabaigos Lietuvos kariuomenė siekė įsigyti nemažai artilerijos, planavo turėti gerokai per tūkstantį įvairių sis- temų pabūklų. Be to, nežinia, kiek būtų pagaminta 47 mm minosvaidžių. Planuoto patrankų ir haubicų skaičiaus turėjo užtekti mažiausiai 9 artilerijos pulkams, sudarytiems iš 3 artilerijos grupių, apginkluoti.

Išvados Galima išskirti keturis Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluo- tės raidos etapus: 1) 1919–1920 m. Nepriklausomybės kovų, kai artilerijos pabūklai buvo gauti iš Vokietijos ir D. Britanijos arba paimti kaip karo grobis; 2) 1921–1928 m., kai buvo apsiribota Nepriklausomybės kovų metu įsigyta artilerija, o naujos ginkluotės pirkti dar tik planuota; 3) 1929–1934 m., kai buvo pradėti pirkti nauji artilerijos pabūklai; 4) 1935–1940 m. – kariuomenės artilerijos parko esminio atnaujinimo ir plėtros įgyvendinant septynerių metų apginklavimo planą laikotarpis. Trečiajame XX a. dešimtmetyje Lietuvos kariuomenei labai trūko artilerijos ginkluotės, turimi pabūklai neretai buvo susidėvėję ir prastos ko- kybės. Ketvirtajame dešimtmetyje padėtis kardinaliai pasikeitė, ypač prieš- lėktuvinės ir prieštankinės artilerijos srityse, lauko artilerijos parkas, nors

233 Kariuomenės vado pro memoria, 1940 m. balandžio 1 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 541, l. 64. 234 Kariuomenės tiekimo viršininko pro memoria, 1940 m. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 541, l. 69. 224 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m. ir atnaujintas, buvo ribotas – stokota pabūklų, ypač sunkiųjų. Akivaizdu, kad su turima artilerija, apie 18 lauko artilerijos grupių (1940 m. norėta mobilizuoti 18 pėstininkų pulkų), buvo galima remti planuotų 5 pėstininkų divizijų veiksmus ir iš dalies apsaugoti 3–4 stambesnius objektus (Kauną, Radviliškį, Linkaičius ir Vilnių), keletą tiltų ir slaptų aerodromų nuo prie- šo karo aviacijos atakų. Išskirtinis dėmesys priešlėktuvinei ir prieštankinei artilerijai atitiko tarpukariu plėtotų karybos teorijų nuostatas: D. Brita- nijos gen. mjr. Johno Fredericko Charleso Fullerio – dėl tankų ir Italijos gen. Giulio Douheto – dėl oro pajėgų dominavimo, nors, remiantis pastarą- ja, reikėjo sustiprinti vidutinę zenitinę artileriją, nes generolas siūlė taikyti masinio priešo objektų bombardavimo strategiją. O Vokietijos kariuome- nės laimėjimai buvo pagrįsti glaudžiu oro ir sausumos pajėgų bendradar- biavimu, siekiant sutelktomis jėgomis suduoti tikslius smūgius aviacijai, iš nedidelio aukščio tiesiogiai remiančiai savo puolančius dalinius. Tai, kad Lietuvos kariuomenė turėjo palyginti daug universalių 20 mm automatinių pabūklų, leidžia daryti prielaidą, kad eventualiai ji buvo viena iš geriausiai pasirengusių priešintis Blitzkrieg strategija besi- remiančiai Vokietijos kariuomenei, kurios tankų divizijų veržimąsi rėmė pikiruojamieji bombonešiai, pajėgų. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pagrindinės artilerijos ginkluotės Lie- tuvai tiekėjos buvo Prancūzijos, Šveicarijos, Suomijos, D. Britanijos, Čekos- lovakijos ir Vokietijos firmos, o lauko artilerijoje vyravo prancūzų gamybos pabūklai. Žinant, jog kaimyninėje Vokietijoje buvo įsigyta tik 20 mm priešlėktuvinių automatinių pabūklų, galima teigti, kad artilerijos priemonių pasirinkimą lėmė ne tik kariniai, techniniai argumentai, bet ir geopolitinės aplinkybės. Pabūklai (arba amunicija) buvo perkami iš tų gamintojų, iš kurių jų būtų galima gauti net ir karo su pagrindiniu priešu – Vokietija – atveju. Lietuvos kariuomenės štabas suprato artilerijos karo metu svarbą ir ateityje planavo stiprinti sunkiąją lauko, ypač prieštankinę, ir priešlėktuvi- nę artileriją. Aiškėja, kad laikytasi naujausių tarpukario tendencijų, atsisakyta didinti lengvųjų lauko patrankų skaičių prioritetą teikiant haubicoms. Kovos su tankais ir priešo karo aviacija aktualumas ir problemiškumas ypač išryškėjo Lenkijos karinės kampanijos 1939 m. rugsėjį metu. Susi- klosčius sudėtingai tarptautinei situacijai buvo bandoma ne tik papildomai įsigyti artilerijos pabūklų Vokietijoje ir SSRS, bet ir organizuoti pėstininkų

225 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. lydimosios artilerijos priemonių gamybą Lietuvoje (Linkaičių dirbtuvėse).

Priedai235 236 237 238 239 240 241 242243 1 lentelė Lietuvos kariuomenės artilerijos ginkluotė 1920–1940 m. 235 236 237 238 239 240 241 242 Pabūklo modelis 1920-12-31 1926-06-25 1929-01-01 1934-07-01 1937-12-15 1938-05-01 1939-09-01 1940-07-01 77 mm 1896 m. 8 5 - - - - patrankos 26 29 77 mm 1916 m. 23 22 - - - - patrankos 105 mm 1898/09 m. 9 9 10 9 - - - - haubicos 105 mm 10 cm K17 - 1 - 1 - - 1 1 patrankos 57 mm Nordenfelt 6 2 5 5 - - - - kaponierių patrankos

235 Liubinas V. Mūsų ginklai 1919–1920 metais // Mūsų žinynas, 1938, T. 35, Nr. 11–12, p. 777. 236 Vyriausiojo štabo artilerijos inspekcijos 1926 m. birželio 25 d. raportas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 536, l. 77–80; Žinios apie minosvaidžių stovį 1929 m. liepos 8 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 57. 237 Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. sausio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 72; Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos ka- riuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. balandžio 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 77; Žinios apie ginklų skaičių Lietuvos kariuomenėje ir artilerijos sandėliuose (atsargoj) 1929 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 655, l. 82. 238 Žinios 1934 m. liepos 1 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l. 4; Kariuomenės apsiginklavimo stovis 1934 m. spalio 25 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l. 3. 239 Kariuomenės štabo žinios apie esamą ir numatomą apginklavimą 1937 m. gruodžio 15 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l. 37–38. 240 Žinios apie ginklų bei amunicijos stovį 1938 m. gegužės 1 d. LCVA, f. 929, ap. 9, b. 163, l. 25. 241 Ginklavimo viršininkui apginklavimo žinios 1939 m. rugsėjo 1 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l. 7. 242 Ginklavimo turto stovio žinios 1940 m. liepos 1 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 256, l. 11.

226 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

37 mm Krupp zenitinės 2 2 2 3 - - - - patrankos 37 mm tankų patrankos - - - 3 - - - - 105 mm Škoda ------4 patrankos 76,2 mm 1902 m. 21 18 19 19 19 19 19 19 patrankos Rusiška 48 linijų 1 75 mm Schneider 16 14 16 36 108 108 108 111 1897 m. patrankos 83,8 mm II Mk 4 4 4 4 4 4 4 4 patrankos 83,8 mm IV Mk - - 8 8 8 8 8 8 patrankos 105 mm 1934 m. - - - - 48 70 70 70 haubicos 155 mm Schneider 2 2 2 2 2 2 2 2 1917 m. haubicos 127 mm Vickers- 12 12 12 12 - - - - Armstrong haubicos 75 mm Vickers- Armstrong zenitinės - - - - 9 9 9 9 patrankos Sviediniai 170 156 170 008 - - 129 800 172 600 188 305 217 080 20 mm Oerlikon - - - 50 150 150 151 151 ISNASOS RANKINIU BUDU 2 cm Flak 30 ------75 150 20 mm sviediniai - - - 100 000 100 000 187 635 203 763 40 mm wz. 36 Bofors ------5 (6)243 zenitinės patrankos 40 mm sviediniai ------2120 Minosvaidžiai 81,4 mm Brandt 1934 m. - - - - 100 100 102 110 75,8 mm lengvieji 8 - - - - minosvaidžiai 170 mm vidutiniai 19 26 - - - - minosvaidžiai 26 250 mm sunkieji 4 - - - - minosvaidžiai Minosvaidžių minos 36 084 3450 29 396 33 295 32 458 107 Iš viso pabūklų 130 121 205 448 470 549 645 (133)

243 Priešlėktuvinės apsaugos bataliono reikalu, 1940 m. birželio 13 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 602, l. 20.

227 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. 2 lentelė 1919–1940 m. Lietuvos kariuomenės naudotų artilerijos pa- būklų techniniai duomenys244 klb./m m **** ir metai Modelis (tipas**) šūv./min. V, m/s*** V, vertikalus Masė, kg* Masė, laipsniais: laipsniais: Greitašauda, Greitašauda, Vamzd. ilgis, Vamzd. horizontalus; horizontalus; Kalibras, mm Kalibras, Šūvio nuotolis, nuotolis, Šūvio Šalis gamintoja Šalis gamintoja Sviedinio m, kg Sviedinio Taikymo kampai, Taikymo Čekoslo- 105 mm 48/ 4950/ 16,5-17 vakija, 105 850 20000 5 50°0´; 45°0´ patranka Škoda 5,04 5425 G 1935 76,2 mm 1902 m. Rusija, 30/ 1100/ 6,2-6,5 5°30´; 76,2 588 11300 10 patranka 1902 1,79 1949 G, Š 16°40´ 1280/ 84 mm Vickers D. Britanija, 19,4/ 8,4 83,8 2055 550 5950 8 8°0´; 37°30´ Mk II patranka 1904 2,038 G, Š

84 mm Vickers 19,4/ 1454/ 8,4 MkIV D. Britanija 83,8 550 9600 8 8°0´; 37°30´ 2,038 2180 G, Š patranka 75 mm 1897 m. Prancūzija, 30/ 1140/ 5,4–7,2 75 559 10800 10 6°0´; 18°0´ patranka 1897 2,230 1942 G, Š 15,3– 105 mm 1934 m. Prancūzija, 15,3/ 1755/ 105 15,6 465 11000 5 40°0´; 43°0´ haubica 1934 1,614 2546 G

244 Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p. 44–49, 157; Žinios apie Ginklavimo valdybos tiekiamų pabūklų, pirmagalių, šovinių dėžių ir kitus duomenis 1939 m. balandžio 20 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 478, l. 182; Das Feldgeschutze 96 N/A. Mašinraštis [data nenurodyta]. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 472, l. 35–36; Artilerijos statutas. IV dalis. Pabūklai ir šaudmenys: b) 76 mm 1902 m. patranka. Kaunas, 1939, p. 8–10; Clarce D. British Artillery 1914–1919. Field Army Artillery. Oxford, 2004, P. 33–36, 39; Artilerijos statutas A-53. IV dalis: a) 75 mm 1897 m. patranka. Kaunas, 1938, p. 8–10; Vauvillier F. L’artillerie de campagne division- naire en 1940 // Tank Zone, 2008, No. 1, p. 65; Bytautas P. Artilerijos vadovėlis. II dalis. Kaunas, 1927, p. 102–105, 111–113, 119; 77 mm. 1916 metų lauko patranka. I dalis. Lie- muo. Kaunas, 1928, p. 41; 77 mm. 1916 metų lauko patranka. II dalis. Lafetas. Kaunas, 1929, p. 89; Šių laikų artilerija ir jos vartojimas manevrų kare // Mūsų žinynas, 1922, Nr. 1, p. 7–8, 18; Engelmann J. German Light Field Artillery 1935–1945. Atglen, 1995, P. 5; Широкорад A. Энциклопедия отечественной артиллерии. Минск, 2006, с. 245–250; 81 mm minosvaidis. Technika. P-84. Kaunas, 1939, p. 20; 81 mm minosvaidžių mokymo statutas. Kaunas, 1940, p. 105–106; Minosvaidžių vadovėlis. Kaunas, 1924, p. 6–7, 89–90; Rozwadowski P. Polskie armaty przeciwlotnicze 75 mm wz.36/37 oraz 40 mm „Bofors“ // Typy Broni i Uzbrojenia, No. 183, Warszawa, 1998, s. 25, 28, 32; Pėstininkų statutas. Kautynės. II dalis. Kaunas, 1939, p. 33; 20 mm automatinė patranka „Oerlikon“. Laikinoji instrukcija. Kaunas, 1935, p. 22–23; 20 mm lėktuvinis automatinis pabūklas (LAP). Kau- nas, 1940, p. 227–228.

228 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

155 mm 1917 m. Prancūzija, 15/ 3300/ 155 43,5 450 11900 4 6°; 0+42° haubica 1917 2,23 3715 127 mm D. Britanija, 8,4/ 22,7; 4400- Armstrong 127 1370 240 4 8°; -5+45° 1898 1,07 18,1 5900 haubica 77 mm 1896 m. Vokietija, 1020/ 5000- 77 2,08 m 6,85 465 10-16 7°; -10+16° (N/A) patranka 1896 1910 7800 77 mm 16 m. Vokietija, 35 klb/ 5,85– 430- 6000- 6; 77 1325/ 4°; -10+38° lauko patranka 1916 2695 7,2 602 10700 120/h 105 mm 98/09 Vokietija, 22,5/ 1225/ 105 16 330 7000 2 4°; -9+42° metų haubica 1909 1,625 2260 105 mm Vokietija, 1525/ 105 /2.29 16 395 9225 2 4°; -9+44° 16 m. haubica 1916 2870 10 cm K17 Vokietija, 45/ 105 3300 18,75 650 16500 1 6°; -2+45° patranka 1917 2,036 57 mm Nordenfeld 26,4/ 0,17 Rusija, 1892 57 196,5 384 900 (Š) 12-16 kaponieriaus 1,504 G, Š, K patranka 81 mm Brandt Suomija, 3,43; 3000; 81,4 1263,5 60,2 18-30 1934 m. 1935 6,5 1100 7,58 cm leMW Vokietija, 3,1/ 300- 75,8 147 4,56 90 6 7°; +45+78° a.A 1914 0,235 1300 7,58 cm leMW Vokietija, 215/ 100- 1300; 360° su 75,85 /0,445 4,6 4-20 n.A 1916 275 120 2400 platforma Vokietija, 4,5/ 300- 25°; 17 cm mMW a.A 170 483 50–55 200 20 1913 0,765 1600 +45+90° 1–3 Vokietija, / 585/ 1170; 17 cm mMW n.A 170 50–55 75 š./2 25° 1916 0,772 880 1600 min Vokietija, 780/ 1–2 25 cm sMW n.A 250 5 95 50 190–970 1916 1077 š/3min 25 cm sMW a.A Vokietija, 250 3 628 92 50 563 20 š./h 75 mm Vickers- 10350/ 360°; D. Britanija 75 40/ 3000 6,6 750 30 Armstrong 15000 -10+90° 40 mm wz.36 Lenkija, 56/ 1730/ 0,91– 823- 4500/ 100– 360°; 40 Bofors 1936 2,24 2320 0,95 875 9500 120 -6°+90° Šveicarija, 65/ 310/ 0,244– 2000/ 200– 20 mm Oerlikon 20 830 360°; +90° 1934 1,3 850 0,257 4000 280 20 mm LAP Vokietija, 65/ 450/ 0,318– 815- 3700/ 280– 20 360°; 10+90° (BSW) ***** 1939 1,3 750 0,337 835 5000 300

3,7 cm SockelFlak Vokietija 37 14,5 0,45 350 2200 120 360°;+90°

* Kovos/žygio ** G – granata, Š – šrapnelis, K – kartečė *** Pradinis sviedinio greitis **** Zenitinių pabūklų vertikalus/horizontalus šaudymo nuotolis ***** Vokietijos kariuomenėje pabūklai, vadinti 2 cm Flak 30

229 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. 3 lentelė Baltijos šalių ir Suomijos sausumos pajėgų artilerijos pabū- klai 1939–1940 m.

Lietuva Latvija245 Estija246 Suomija 247 Minosvaidžiai 102 (+9) 66 34 360 Zenitiniai pabūklai 84 (+81) 38 (+6) 47 122 * Prieštankiniai pabūklai 151 116 63 112 70 mm pėstininkų pabūklai - 24 - - 75–83,8 mm lengvosios 139 (+3 (5)) ** 199 (228) *** 174 **** 293 patrankos 105–114,3 mm lengvosios 70 52 (+12) 28 70 haubicos 105–114,3 mm sunkiosios 1 (+4) 25 24 11 patrankos 150–155 mm sunkiosios 2 17 42 32 haubicos

* 34 – 20 mm, 52 – 40 mm Bofors ir 36 – 76 mm priešlėktuviniai pabūklai ** 1939 m. iš internuotų Lenkijos pajėgų buvo paimtos 5 75 mm patrankos, tačiau tik 3 buvo tinkamos naudoti *** 199 – 83,8 mm patrankos, 27 – 76,2 mm šarvuotųjų traukinių patrankos ir 2 – 75 mm kalnų patrankos **** 78 – 76,2 mm Putilov 1902 m., 2 – 76,2 mm 1910 m., 11 – 76,2 mm 1900 m., 24 – 76,2 mm 1897 m., 59 – 83,8 mm Mk. I 1904 m. patrankos

Įteikta 2011 m. spalio 17 d.

245 Latvijos kariuomenė aptariamuoju laikotarpiu turėjo 66 81,4 mm Stokc-Brandt 1930 m. minosvaidžius, 6 – 76,2 mm 1931 m. sovietinius, 24 – 76,2 mm 1915 m., 18 – 40 mm Bofors, 2 – 40 mm Vickers-Armstrong zenitinius pabūklus, 116 – 47 mm Böhler prieštankinių pabūklų, 24 – 70 mm Škoda M28 pėstininkų patrankas, 27 – 75 mm patrankas (traukiniuose), 2 – 75 mm kalnų patrankas, 199 – 83,8 mm angliškas patrankas, 8 – 105 mm Krupp, 12 – 105 mm Reinmetall ir 44 – 114,3 mm lengvąsias haubicas; 19 – 107 mm 1910 m. ir 6 – 114,3 mm sunkiąsias patrankas, 9 – 6“ (152,4 mm) rusiškas Vickers, 3 – 6“ (152,4 mm) rusiškas Schneider ir 5 – 150 mm 1916 m. vokiškas Krupp sunkiąsias haubicas; 9 – 152,4 mm Canet ir 2 – 130 mm /55 Vickers jūrinius pabūklus, 9 – 80 mm laivyno pabūklus. Istoriografijoje teigiama, kad Latvija 1939–1940 m. įsigijo 86 105 mm Škoda haubicas, tačiau iki okupacijos šie pabūklai Latvijos nepasiekė. Žr.: Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939) // Darbai ir dienos. T. 21. Kaunas, 2001, p. 146; Кудряшов И. Ю. Вооруженные силы Латвийской Республики в 1940 году. Москва, 1991 (рукопись); Nõmm T. Eesti suurtükivägi 1918–1940. Relvastus ja ülesehitus // Laidoneri muuseumi aastaraamat. Nr. 4. Tallinn, 2005, l. 189, 204–205;

230 Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919–1940 m.

Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused 1939. aastal. Magistro baigiamasis darbas. Tartu, 2005 [PDF.]. Tartu, 2005, p. 298; Pētersons A. Krustugnis. 60 gadus no tautas slēptais 1940-1945. Rīga: Madonas pligrāfists, 2007, p. 122; Зссертс М. Железнодорожная артиллерия Латвии // Baltfort, Рига, 2010, Nr. 3 (12), с. 42. 246 Estijos kariuomenė turėjo 34 minosvaidžius, 44 – 37 mm Rheinmetall, 4 – 47 mm Böhler, 15 – 20 mm prieštankinių pabūklų, 47 – zenitinius pabūklus; 78 – 76,2 mm Pu- tilov 1902 m., 2 – 76,2 mm 1910 m., 24 – 76,2 mm 1897 m., 59 – 83,8 mm Mk. I 1904 m. patrankas; 6 – 107 mm Schneider 1910 m., 14 – 107 mm Creusot 1913 m., 4 – 119 mm angliškas Mk. I sunkiąsias patrankas; 28 – 114,3 mm (jau priklausė užsienio firmai) len- gvąsias haubicas, 8 – 150 mm 1913 m., 5 – 152 mm Vickers, 29 – 152 mm Schneider 1909 m. sunkiąsias haubicas. Pakrančių artileriją sudarė 3 37 mm zenitiniai pabūklai, 11 – 76,2 mm 1900 m., 4 – 120 mm Vickers, 7 – 130 mm Vickers, 15 – 152,4 mm Canet, 3 – 234 mm, 4 – 305 mm pabūklai. Be to, buvo 10 152 mm 1877 m. (iš jų 4 – pakrančių apsaugos baterijose) patrankų. Žr.: Эстония. Энциклопедический справочник. Ред. А. Раукас. Таллинн, 2008, с. 54; Kaasik P. The Liquidation of the Estonian Defence League in 1940 // Estonia 1940–1945. Reports of the Estonian International Commission for the Investi- gation of Crimes Against Humanity. Ed. by T. Hiio, M. Maripuu, I. Paavle. Tallinn, 2006, p. 131–132, 136; Eesti vabariik enne teist maailmasõda [žiūrėta 2010 12 05]. Interneto prieiga: ; Nõmm T. Eesti suurtükivägi 1918–1940. Relvastus ja ülesehitus // Laidoneri muuseumi aastaraamat. Nr. 4. Tallinn, 2005, l. 189, 204–205; Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused 1939. aastal. Magistro baigiamasis darbas. Tartu, 2005 [PDF]. Tartu, 2005, p. 298. 247 1939 m. Suomija turėjo 360 81 mm minosvaidžių, 34 – 20 mm, 52 – 40 mm Bofors ir 36 – 76 mm priešlėktuvinius pabūklus, 112 – 37 mm Bofors prieštankinių pabūklų; 293 – 76,2 mm lengvąsias patrankas (21 – 76,2 mm 1900 m., 192 – 76,2 mm 1902 m., 72 – 76,2 mm 1910 m., 1913 m., 8 – 76,2 mm 1922/23 m.), 70 – 122 mm lengvųjų haubicų, 11 – 107 mm 1910 m. sunkiųjų patrankų, 32 – 150 mm ir 152 mm sunkiąsias haubicas (iš jų 12 – 150 mm japoniškų M14, 8 – 152 mm 1909 m., 12 – 152 mm Canet), dar 174 senus, menkos kovinės vertės pabūklus (86 – 80 mm 90 mm ir 88 – 150 mm 1877 m. patrankas). Kiti autoriai nurodo buvus 282 senus pabūklus: 80 – 87 mm 1877/95 m., 114 – 107 mm 1877 m., 88 – 152 mm 1877 m. Žr.: Paulaharju J. Kenttätykistö talvisodassa. // Sotahis- toriallinen Aikakauskirja. Nr. 19. Helsinki, 2000, l. 110; Kiukkanen J. Talvisodan puolus- tus–ministeri kertoo. Helsinki, 1951, l. 173–181; Nõmm T. Eesti suurtükivägi 1918–1940. Relvastus ja ülesehitus. // Laidoneri muuseumi aastaraamat. Nr. 4. Tallinn, 2005, l. 189. Pakrančių artilerijoje buvo daugiau kaip 174 artilerijos pabūklai, tarp jų 8 – 305 mm, 26 – 254 mm, 6 – 234 mm, 2 – 203 mm, 81 – 152 mm, 7 – 120 mm, 18 – 87 mm, 10 – 75 mm, 16 – 57 mm patrankų. Žr.: Широкорад А. Б. Северные войны России. Москва, 2001 [žiūrėta 2010 12 05]. Interneto prieiga: .

231 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. KATASTROFOS NUOJAUTOS: LIETUVOS KARINĖ DIPLOMATIJA ANTROJO PASAULINIO KARO IŠVAKARĖSE

Dr. Algimantas Kasparavičius Lietuvos istorijos institutas

Teoriniai problemos kontūrai Įvairių užsienio autorių (pirmiausia – karo ir politikos istorikų, po- litologų ir karo mokslų specialistų) darbuose terminas karinė diplomatija (Military Diplomacy, Guerre diplomatique, etc.) pastaruoju metu vis plačiau vartojamas ir diskutuojamas. Kuriamos net įvairios teorinės ka- rinės diplomatijos koncepcijos1. Tačiau lietuviškojoje istoriografijoje šio termino turinys kol kas nėra labiau išplėtotas ir griežtai apibrėžtas, be to, Lietuvoje vartojamas palyginti nedažnai. Todėl pirmiausia trumpai pa- aiškinsiu, ką jis reiškia ir kaip jį suprasti šiame straipsnyje. Sąvoka karinė diplomatija šiame darbe pirmiausia skirta apibūdinti Lietuvos ir užsie- nio karo atašė tiesioginei ir bendrai visų Lietuvos ir užsienio diplomatų veiklai, orientuotai pirmiausia į karo prevenciją, karinės doktrinos kū- rimą, propagandą, pasirengimą karui ir gynybinių, taip pat ir savitarpio pagalbos, sutarčių ar karinių aljansų su užsienio partneriais sudarymą; eventualaus karo arba jo elementų (tam tikrų karo veiksmų) planavimą – karo politinės strategijos ir taktikos, ideologijos ir propagandos, jų sė- kmingos baigties numatymą. Iškart būtina pažymėti, kad tokia termino karinė diplomatija samprata (apibrėžimas) yra santykinė2* – griežtai api-

1 http://www.idsa.in/taxonomy/term/947; James E. Willard, Military Diplomacy: An Es- sential Tool for Foreign Policy at the Theater Strategic Level, Washington, 2006. 2* Šia proga verta pažymėti, kad šiuolaikinių autorių platesniuose darbuose termino ka- rinė diplomatija turinys yra talpesnis, labiau išplėtotas ir apima ne tik mūsų minėtus dalykus, bet ir vadinamuosius nusiginklavimo procesus, taikos palaikymo operacijas; karinių doktrinų kūrimą ir propagandą; karinių aljansų sudarymą ir/ar jų kontrolę; susitarimus dėl karo veiksmų nutraukimo ir paliaubų, tokių sutarčių rengimą ir sudarymą; šalių kei-

232 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse brėžta geografiškai ir chronologiškai, t. y. orientuota daugiausia į įvykius ir situaciją Baltijos jūros šiaurryčiuose trumpuoju, konkrečiu, istoriniu laikotarpiu: Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir jo pirmajame etape iki 1940-ųjų gegužės, kuris istoriografijoje dažniausiai žinomas Keistojo karo (Phony War) arba tiesiog Konfeti karo (Confetti War) pavadinimais3. Kita vertus, įtariu, jog gerbiamajai auditorijai, ypač smalsesniems skaitytojams, gali kilti klausimas – ką šio straipsnio pavadinime vis dėlto reiškia frazė katastrofos nuojautos, kuri galbūt kai kam labiau asocijuojasi su emocijomis ir psichologija, o ne su politikos ar diplomatijos istorija? Todėl iš karto paaiškinsiu. Esmė ta, jog diplomatija, kaip specifinė intelektualinės veiklos sritis, ir karas, kaip viena iš praktinės politikos įgyvendinimo sričių – jo prevencija, prognozavimas, planavimas, organizavimas ir vedimas – išties labai dažnai glaudžiai ir tiesiogiai yra susiję su psichologija. Pernelyg nesiplėsdamas ir nesigilindamas į psichologijos karinėje doktrinoje ir kare vaidmenį, kas istoriografijoje analizuota ne kartą4, kadangi tai nėra tiesioginė šio straipsnio tema, pateiksiu tik keletą būdin- gesnių, istoriografijoje daugmaž visuotinai pripažįstamos psichologijos ir karo sąveikos pavyzdžių. Karą galima laimėti kaip, pavyzdžiui, Antrąjį pasaulinį laimėjo SSRS per kiek daugiau nei ketverius metus, praradu- timąsi specialiomis karinėmis misijomis, inspekcijomis, aukštųjų karininkų stažuotėmis; ginkluotės kontrolės principus, būdus ir mechanizmus; karinių (dėl gynybos ar puolimo) sutarčių sudarymą; karinio neutraliteto ideologiją; prevencinio karo koncepcijos rengimą ir propagandą; prekybos ginklais organizavimą ir net vadinamųjų didžiojo kirčio, arba pirmojo kirčio, ideologijų kūrimą ir propagandą. 3 Plačiau apie Antrojo pasaulinio karo priežastis, aplinkybes ir tarptautinį kontekstą žr.: Churchill W. The Second World War: The Gathering Storm, Cassell, 1950; Deighton L. Blitzkrieg: From the Rise of Hitler to the Fall of Dunkirk, Cape J. 1979; Gilbert M. The Second World War, Phoenix, 1989; Overy R., Wheatcroft R. The Road to War, MacMil- lan, 1989; Watt D. C. How War Came: The Immediate Origins of the Second World War 1938-1939, Heinemann, 1989; Lightbody B. The Second World War: Ambitions to Neme- sis, Routledge, 2004. 4 Le Bon G. The Psychology of the Great War, Macmillian Press, 1916.; Farago L. Ger- man Psychological Warfare, Arno Press, 1972; LeShan L. The Psychology of War: Compre- hending Its Mystique and Its Madness, New Yrok: Hellios Pres and Allworth Press, 2002; Hillman J. A Terrible Lowe of War, Penquin Books, 2004; LeRoy Eltinge, Psychology of War, Kissinger Publishing, 2005; Levy J. S., Thompson W. R. Causes of War, Wileey- Backwell Press, 2010.

233 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. si 25–29 milijonus žmonių5. Ir iš esmės tą patį totalųjį, išlikimo, karą6* galima laimėti taip, kaip jį laimėjo britai – per šešerius metus, – kurių nuostolius sudarė, galima sakyti, minimalūs sugriovimai ir mažiau nei pusė milijono aukų7 (šia proga verta priminti, jog Pirmajame pasauliniame kare Didžiosios Britanijos „gyvosios jėgos“ nuostoliai buvo beveik dvigubai didesni)8. Karinę gynybos nuo keliskart didesnio ir techniškai pranašesnio priešo kampaniją galima organizuoti ir pralaimėti taip, kaip, pavyzdžiui, 1939 m. rugsėjį pralaimėjo Lenkija: maždaug per 27–35 ak- tyvių karo veiksmų dienas visiškai subyrėjus jos gynybinei sistemai, kurią sudarė beveik milijoninė kariuomenė9**, o kartu ir visai valstybei – An-

5 Šiuo atveju problema ta, kad patys rusai, pati šiandieninė Rusija, iki šiol neturi gana patikimos mokslinės metodikos, kuri leistų tiksliai apskaičiuoti Sovietų Sąjungos patirtus žmonių nuostolius, todėl galutinai dar nėra suskaičiuotos SSRS aukos ir tiesiogiai su karu susijusių žmonių netektys Antrojo pasaulinio karo metu. Plačiau apie šias problemas ir atskirus netekčių kovose su Trečiuoju reichu epizodus žiūrėti: Герасимова С. О соот- ношении вопросов пересмотра истории Великой отечественной войны и полности ее изученности (на примере изучения военных действий на территории Калинин- ской и Смоленской областей)// Вторая мировая война как проблема национальной памяти. Матерялы международной конференции 24–26 сентября 2009 г., Санкт- Петербург: Издательство РГПУ, 2010, с. 168–174; Новиков С. Оборона Могилева 1941 года в свете новых немецких документов// Ibid., c. 230–240. 6 *Kai kurie Antrojo pasaulinio karo tyrėjai ir karo reikalų specialistai (kariškiai), daž- niausiai apeliuodami į tai, jog aktyvių, permanentinių karo veiksmų Didžiosios Britanijos teritorijoje nevyko, nepritaria nuomonei, kad šis karas britams, kaip ir rusams (sovietams), buvo totalinis – karas dėl išlikimo. Tačiau, mūsų supratimu, turint galvoje Adolfo Hitlerio maniakiškai puoselėtą totalitarinio „tūkstantmečio“ Trečiojo reicho idėją ir šo- vinistinę – rasistinės, demokratijai priešiškos politikos įgyvendinimo praktiką, šis argumentas nėra pakankamas ginčijantis dėl Antrojo pasaulinio karo totalumo Britanijos im- perijai. Juo labiau kad karo metais britų lyderiai ir politinis elitas ne kartą viešai pabrėžė, jog Britanijos imperija su nacistine Vokietija kariauja būtent „totalinį karą“ už liberalaus gyvenimo būdo išsaugojimą, laisvo pasaulio, demokratinių principų, tautų teisės laisvai apsispręsti išlikimą. 7 http://www.secondworldwar.co.uk/casualty.html 8 http://www.spartacus.schoolnet.co.uk/FWWdeaths.htm 9 **Operaciją Fall Weiss prieš Lenkiją Vokietija pradėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. ankstyvą rytą – 4 val. 45 min. artilerijos salvėmis iš karo laivo Schleswig-Holstein prieš Westerpla- te’o fortą. Pagrindinės vermachto pajėgos į Lenkiją įsiveržė iš šiaurės – Rytų Prūsijos – ir pietų – Moravijos–Slovakijos. Vos pradėjusios karo veiksmus, vermachto pajėgos labai sparčiai atakavo ir veržėsi į priekį. Jau šeštą karo dieną ties Lodze dvi vokiečių armijų grupės Lenkiją perkirto pusiau. Tą pačią dieną Lenkijos vyriausybė ir diplomatinis kor-

234 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse trajai Žečpospolitai. 1939 m. rugsėjo karinę kampaniją Lenkija visiškai pralaimėjo ir iš esmės visko neteko 10. Lenkijos diplomatų ir vyriausybės emigracijoje teigimu, ji liko „valstybė be teritorijos, administracijos ir gy- ventojų“ ir ilgus karo metus buvo priversta egzistuoti vien iš sąjungininkų (britų ir prancūzų), pusiau priešų11 (sovietų) ir priešų (nacių) malonės. pusas paskubomis buvo evakuoti iš Varšuvos. Dar po dviejų dienų praktiškai visos lenkų ginkluotosios pajėgos buvo suskaldytos į penkias dalis ir blokuotos. Rugsėjo 15 d. apsupta Varšuva. Rugsėjo 17 d. prasidėjo SSRS invazija į Lenkijos rytinę dalį. Tą pačią dieną Len- kijos vyriausybė pasitraukė į Rumuniją. Po įnirtingų bombardavimų ir didvyriško pasi- priešinimo rugsėjo 27 d. kapituliavo Varšuva. 1939 m. rugsėjo karinės kampanijos metu, skirtingų autorių duomenimis, iš maždaug 880–950 tūkst. karių Lenkija neteko (žuvę/ dingę be žinios) apie 48–66 tūkst., t. y. maždaug apie 5–7 %. Vermachto nuostoliai – apie 13–16 tūkst., Raudonosios armijos – 1,5–5 tūkst. 10 http://www.ww2.pl/The,1939,Campaign,22.html 11 Turima galvoje juridinė ir politinė situacija, kuri Lenkijos ir Sovietų Sąjungos santykius pakeitė po 1939 m. rugsėjo 17 d., t. y. po Raudonosios armijos atviros karinės invazijos į Lenkiją, kai nei pati Lenkijos vyriausybė, nei jos sąjungininkės Prancūzija ir Didžioji Britanija karo SSRS taip ir nepaskelbė. Dėl to jau 1940–1941 m. kilo rimtų nesusipratimų ne tik dėl Raudonajai armijai į rankas pakliuvusių Lenkijos kareivių ir karininkų, bet ir bendrai dėl SSRS aneksuotose srityse gyvenusių Lenkijos piliečių – koks jų juridinis statusas ir kaip juos traktuoti? Tačiau pirmiausia kilo svarbiausias klausimas: kaip traktuoti į SSRS rankas pakliuvusius buvusius Lenkijos armijos karius ir karininkus, jeigu šalys nekariavo? Kas jie – karo belaisviai, karo pabėgėliai, dezertyrai ar šiaip lenkų kariš- kiai, nelegaliai ir neaiškiu būdu patekę į SSRS teritoriją? Šie klausimai itin aktualūs tapo 1941 m. vasarą, kai Londone prasidėjo Lenkijos egzilinės vyriausybės premjero generolo Władysławo Eugeniuszo Sikorskio ir SSRS ambasadoriaus Ivano Maiskio derybos dėl di- plomatinių santykių tarp vyriausybių nustatymo. Lenkijos premjeras bandė išreikalauti, kad į sovietų rankas pakliuvę lenkų kariškiai būtų laikomi karo belaisviais, tačiau jam to pasiekti nepavyko: J. V. Stalinas kategoriškai jokiu būdu nesutiko su tokia teisės akto for- muluote. Todėl 1941 m. rugpjūčio 17 d. Londone Sikorskio ir Maiskio pasirašytoje sutartyje, tiksliau, jos slaptajame protokole, buvo pažymėta, kad SSRS vyriausybė buvusiems lenkų kariškiams, kad jie būtų išlaisvinti iš GULAG lagerių, paskelbs „amnestiją“. Jeigu turėsime galvoje, kad Sikorskio ir Maiskio pasirašytoje sutartyje reglamentuojama šalių apsikeitimo diplomatinėmis atstovybėmis procedūra, o Molotovo–Ribbentropo paktas skelbiamas netekusiu juridinės galios, bet nežadama grįžti prie 1921 m. kovo 18 d. Len- kijos–Rusijos sienų, kartu deklaruojamas šalių pasiryžimas su nacistine Vokietija kovoti iki „galutinės pergalės“ ir kad amnestija iš principo gali būti skelbiama tik kokius nors pa- žeidimus padariusiems ir jau nuteistiems kaltinamiesiems, tai galėsime įsivaizduoti gana pikantišką ir dar painesnę Antrojo pasaulinio karo pradžios Lenkijos–Sovietų Sąjungos teisinių ir politinių santykių situaciją. Kad po Antrosios Respublikos žlugimo Lenkijos vyriausybė vengė Sovietų Sąjungą priskirti prie atvirų savo priešų, rodo nemažai ir kitų

235 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Tačiau gynybinį karą su keliolika kartų gausesniu priešu galima organizuoti ir pralaimėti kitaip. Pavyzdžiui, kaip 1939 m. lapkritį 1940 m. kovą pralaimėjo suomiai: per 105 intensyvaus, įnirtingo karo dienas patyrę palyginti mažai gyventojų nuostolių (apie 24 000), praradę dalį teritorijos, bet vis dėlto apgynę savo valstybingumą, tautos laisvę ir nepriklausomy- bę12. Politiškai, techniškai ir diplomatiškai rengtis karui galima taip, kaip tai padarė Prancūzija, Didžioji Britanija arba Čekoslovakija 1938–1939 metais, bet galima ir taip, kaip stalininė Sovietų Sąjunga ar jau minėtoji Lenkija maždaug tais pačiais metais. Sukaupto karinio potencialo pajė- gumas ir efektyvumas realios grėsmės akivaizdoje gali būti panaudotas ne tik taip, kaip jį 1938 m. rugsėjį–1939 m. kovą „panaudojo“ Čekoslovakija prieš Trečiąjį reichą, bet ir taip, kaip Antrojo pasaulinio karo metais tai padarė Didžioji Britanija. Trumpai tariant, kaip rodo istorija, psichologija karinėje diplomatijoje, karo planavimo, organizavimo ir vedimo doktrinoje nenuginčijamai svarbi ir neretai nusveria vienokius ar kitokius galuti- faktų. Pavyzdžiui, 1939 m. spalio 7 d. instrukcijoje pasiuntiniui Kaune Franciszekui Char- watui Lenkijos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministras grafas Augustas Zaleskis nurodė, kad dėl Vilniaus ir Vilniaus srities grąžinimo Lietuvai griežtas protestas Lietu- vos vyriausybei turi būti suformuluotas „tiesiogiai neužkabinant“ Rusijos, t. y. pirmiausia kaltinant ne Rusiją, kad ji savo nuožiūra, neteisėtai, grobia ir trečiosioms šalims dalija Lenkijos Respublikos teritoriją, o Lietuvą – kad ji neturėjo teisės iš sovietų priimti jokių teritorijų. A. Zaleskio žodžiais tariant, „że Litwa nie ma prawa przyjąč od Rosji terytoriów prawnie do Rosji nie należących. W ten sposób protest dotyczyć będzie Litwy, a nie zahaczy bezpośrednio o Sowiety“. Kad Lenkijos egzilinė vyriausybė vengė Sovietų Sąjungą aiškiai ir atvirai priskirti prie savo priešų rodo ir jos reakcija į 1940 m. vasarą įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją. 1940 m. liepos 25 d. Lenkijos ambasadoriaus Londone grafo Edwar- do Raczyńskio protesto notoje Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrui lordui Edwardui Halifaxui protestuota ne dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos ir aneksijos, o dėl Lenkijai „priklausančio“ Vilniaus krašto neteisėtos okupacijos ir aneksijos. [Lenkijos užsienio reikalų ministro A. Zaleskio 1939 10 07 šifruota telegrama Lenkijos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui Lietuvoje F. Charwatui// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień–grudzień [Redaktor: Wojciech Rojek], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s. 157–158; Lenkijos ambasadoriaus Londone grafo E. Raczyńskio 1940 07 25 nota Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriui (ministrui) lordui E. Halifaxui// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1940 [Redaktor Mag- dalena Hułas], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2010, s. 528–529.] 12 Gripenberg G. A. Finland and the Great Powers, Lincoln, 1965.; Juka Nevakivi, The Appeal that was Never Made – The Allies, Scandinavia and the Finnish Winter War 1939– 1940, London, 1976.

236 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nius tiek atskiros karinės kampanijos, tiek totalinio karo rezultatus. Kalbant konkrečiai apie Antrojo pasaulinio karo išvakares Lietuvoje ir jos karinę diplomatiją 1938–1940 m., būtent katastrofos nuojautos, manau, tiksliausiai įvardija ir apibūdina situaciją bent dviem aspektais. Viena vertus, nors visą laiką Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpiu besifor- muojantis Lietuvos politinis elitas, vyriausybė, nacionalinės diplomatijos atstovai ir kariškiai formaliai gana nuosekliai planavo karo veiksmus ir atliko pasirengimo jiems auditą13, XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje realiems eventualaus karo veiksmams Lietuva nebuvo pasirengusi nei teoriškai, nei praktiškai, nei politiškai, nei techniškai, nei psichologiškai14. Kita vertus, tarptautinei situacijai pasaulyje sparčiai komplikuojantis, griūvant Tautų Sąjungos puoselėjamai kolektyvinio saugumo sistemai Europoje, Lietuvos vadovybė prognozavo tam tikras grėsmes šalies valstybingumui ir nepriklausomybei. Tačiau, kaip rodo išlikę istoriniai šaltiniai, šios prognozės buvo daugiau intuityvios, pavienės, atsitiktinės ir tik labai retai – valingos, planuotos ir sistemiškos. Taigi, natūralu, kad tenka daugiau kalbėti apie eventualių grėsmių nuojautas, o ne metodišką, precizišką jų nustatymą. Šiandien, į tarpukario Lietuvos politikos istoriją žvelgiant retrospektyviai ir kartu atsakingai modeliuojant dabartinės mūsų valstybės politikos tolesnę daugiau ar mažiau sėkmingą raidą, manau, gana pagrįsta kelti hipotezę, jog 1939 m. rudenį – 1940-ųjų vasarą Lietuvos valstybę katastrofa daugiausia ištiko ne tiek dėl to, kad jos nebuvo galima išveng- ti, ar išorės priešų nuožmumo, kaip dažnai linkstama akcentuoti mūsų istoriografijoje15 bei viešojoje erdvėje, kiek dėl jos politinės ir karinės vadovybės silpnos diplomatijos, pirmiausia – karinės, santykinio nege- bėjimo atpažinti realių grėsmių – nustatyti jų masto, krypties, apimties, laiko, eiliškumo, blaiviai įvertinti potencialių sąjungininkų, jų strateginių ir taktinius tikslų ir galimybių, numatyti konkrečios grėsmių neutraliza- vimo metodikos.

13 Kasparavičius A. Koalicinės liaudininkų ir socialdemokratų vyriausybės pastangos reorganizuoti kariuomenę 1926 metais// Lietuvos istorijos metraštis – 1993, Vilnius: Mok- slo ir enciklopedijų leidykla, 1994, p. 58 – 69. 14 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. Kario atsiminimai. I dalis, Vilnius: AB Lituanus, 1990, p. 520, 544–546. 15 Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa 1939 m. spalio 27 d. – 1940 m. birželio 15 d., Vilnius: Mintis, 1990.

237 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. Grėsmių paralelės: Europa ir Lietuva Istoriškai svarbu, kad pirma rimta grėsmė Lietuvos valstybingumui Antrojo pasaulinio karo išvakarėse iš esmės sinchroniškai daugmaž sutapo su pirma globalia tarptautinių santykių krize ir ženkliais Europos politinio žemėlapio pokyčiais. 1938 m. pavasarį įvyko persilaužimas Ispa- nijos pilietiniame kare: tapo gana akivaizdu, kad demokratinė liaudies vy- riausybė pralaimi, o viršų ima maištą sukėlusio fašistuojančio nacionalisto generolo Francisko Franko falangos – ginklu, politiškai, diplomatiškai ir ideologiškai remiamos fašistinės Italijos ir nacistinės Vokietijos grupuo- tės16. Kita vertus, 1938 m. kovo 11 d. Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija įvedė savo kariuomenę į Austriją ir įvykdė šalies anšliusą – prijungė prie Trečiojo reicho, o jau po savaitės – kovo 17-ąją – Lietuva gavo Lenkijos ultimatumą per 48 valandas be jokių išankstinių sąlygų, rezervų ir disku- sijų, griežtai pagal Lenkijos vyriausybės iš anksto pateiktą formulę (notą) tarp šalių užmegzti „normalius“ diplomatinius santykius ir atkurti tarpusavio susisiekimą sausuma, upėmis, oru, paštu, telegrafu ir telefonu17. Į ultimatumą neatsakius arba laiku neatsakius, atsakius su išlygomis arba jį visai atmetus, pagrasinta, kad „w tym negatywnym wypadku Rząd Polski własnymi środkami zabezpieczy słuszne interesy swego Państwa“18*19. Ulti- matumas buvo taip suredaguotas ir tada įteiktas, kad jo terminas turėjo baigtis kaip tik kovo 19-ąją. Tai reiškė, kad Lietuvos vyriausybė priimti jį privalės per pačias Juozines20. Išvertus iš katalikiškų ir tautinių simbolių ir reikšmingų gestų diplomatinės kalbos, tai turėjo reikšti, kad, priimdama ultimatumą, Lietuva Lenkijai įteiks dvigubą vardinių dovaną buvusiam

16 Lietuvos užsienio reikalų ministro S. Lozoraičio 1937 11 12 konfidenciali Pro memoria// Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), f. 383, ap. 7, b. 1903, l. 3–5; Lietuvos karo atašė Paryžiuje plk. J. Lanskoranskio 1938 06 22 slaptas pranešimas Lietu- vos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui plk. Konstantinui Dulksniui// Ibid., f. 648, ap. 1, b. 29, l. 147–148. 17 Lenkijos ultimatumas Lietuvai, 1938 03 17 įteiktas Lietuvos nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui Taline Broniui Dailidei// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 313– 313 a. p. 18 * „Tuo neigiamu atveju Lenkijos Vyriausybė užtikrins savo valstybės teisėtus interesus savomis priemonėmis.“ (lenk.) 19 Ibid., l. 313 a. p. 20 Кантор Ю. , Волос М. Треугольник Мoсква–Варшава–Берлин, Санкт-Петербург: Европейский дом, 2011, с. 180.

238 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir esamam Lenkijos vadams – Józefui Piłsudskiui ir Józefui Beckui. Kad Lietuvos vyriausybei kiltų mažiau nereikalingų abejonių ir būtų lengviau apsispręsti, visame ruože palei administracinę liniją Lenkija mobilizavo savo atsargos karius21, o Lenkijos kariuomenės vyriausiasis vadas maršalas Edwardas Rydzas-Smiglas (Rydz-Smigły) ta proga atvyko į Vilnių. Kitaip tariant, nors ir netiesiogiai, bet gana numanomai užsiminta ir demonstra- tyviai parodyta, kad galimas jėgos panaudojimas ir atvira karinė agresija. Lenkų ultimatumo pretekstu tuomet tapo gana eilinis22 tragiškai pasi-

21 Lenkijos karo atašė Lietuvoje pulkininko Leono Mitkiewicziaus 1938 05 06 slaptas pranešimas Lenkijos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui// Archywum Akt Nowych [toliau – AAN], Sztab Główny, sygn. 616/345, k. 149. 22 Verta pažymėti, jog nuo Lietuvos–Lenkijos karo veiksmų pabaigos ir paliaubų sutarties pasirašymo 1920 m. lapkričio pabaigoje iki pat 1938 m. kovo vidurio daugiau ar mažiau kruvini incidentai prie Lietuvos–Lenkijos administracinės linijos buvo gana dažnas ir įpastas reiškinys. Incidentai prie Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos nesibaigė ir po 1927 m. gruodžio 10 d., kai Ženevoje, Tautų Sąjungos Tarybai tarpininkaujant, buvo pasiektas istorinis Lietuvos ir Lenkijos susitarimas: Lietuva atsisakė „karo stovio“ su Len- kija politikos, o pastaroji pripažino Lietuvos Respubliką de jure. Nuo 1928 iki 1938 m. pradžios, t. y. per dešimt tarpusavio nesantaikos ir politinės įtampos metų, didesnių ar mažesnių incidentų, turėjusių skaudesnių ir ne tokių skaudžių padarinių, negaluti- niais skaičiavimais, įvyko apie pusantro šimto: 77 kartus Lietuvos pasieniečiai, pasienio gyventojai, jų sodybos arba tiesiog Lietuvos teritorija buvo apšaudyta, 26 lietuvių pasienio policininkai ir kiti pareigūnai buvo pagrobti ir ištardžius po trumpesnio ar ilgesnio laiko paleisti (būta atvejų, kai pagrobti Lietuvos pareigūnai lenkų nelaisvėje laikyti net iki pusmečio); 19 Lietuvos pasienio policininkų ir pasienio sargybinių buvo sužeisti, sumušti arba sužaloti, 7 pasienio policininkai ir sargybiniai tarnybos metu tiesiog buvo nušauti arba mirė nuo žaizdų (pasienio sargybinis Justas Narkūnas, pasienio policininkas Vincas Sankauskas, pasienio policininkas Ignas Saliamonas, pasienio sargybinis Jonas Kizelevičius, vyresnysis pasienio policininkas, pamainos viršininkas Klemensas Želionis, pasienio sargybinis Jurgis Kybartas, pasienio policininkas Andrius Lazakovičius). Be to, daug kartų Lietuvos pasieniečiai buvo nuginkluoti: iš jų pagrobti ginklai, šaudmenys, tarnybinės uniformos arba kitas valdiškas ir asmeninis turtas. Daug ką rodo ir tai, kad šie išvardyti tarnybos metu žuvę Lietuvos Respublikos pareigūnai 1990 m. Kovo 11-ąją at- gimusios valstybės iš esmės yra užmiršti: apie jų auką nekalbama, nerengiami minėjimai nei Seime, nei atitinkamose ministerijose, nei pagaliau jų žūties vietose. Jų atminimui įamžinti skirtos memorialinės lentos šiandien nerasime ant VRM rūmų sienos ar kokio obelisko prie buvusios administracinės linijos, kurią saugodami jie žuvo. Šiuolaikinės Lie- tuvos valstybės istorinėje atmintyje ir istorijos politikoje kol kas jiems vietos nerasta ir jų tiesiog nėra. Tai, žinoma, irgi politika. [Lietuvos VRM Policijos departamento 1938 03 19 slaptas skubus raštas-informacija Lietuvos URM// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2009, l. 96–130.]

239 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. baigęs incidentas prie Lietuvos–Lenkijos administracinės linijos Alytaus apskrityje ties Trasnykų kaimu. 1938 m. kovo 11 d. ankstyvą rytą, apie 5 val., lenkų pasienietis Stasys Serafinas [lenkiškuose šaltiniuose – Sta- nisław Serafin], peržengęs administracinę liniją, į Lietuvos pusę įėjo apie 17 metrų ir Lietuvos pusėn paleido vieną šūvį. Remiantis lenkų oficialia versija, pasienietis S. Serafinas nešaudė į Lietuvos pusę ir lietuvių polici- ninkų buvo nukautas vos trejetą metrų peržengęs administracinę liniją į Lietuvos pusę kaip tik tuo metu, kai persekiodamas bandė sulaikyti į Lie- tuvą bėgančius du kontrabandininkus, bendradarbiaujančius su Lietuvos specialiosiomis tarnybomis23. Todėl Lenkijos pusės tyrėjų išvada buvo labai nepalanki Lietuvai – esą lenkų pasienietį lietuviai nukovė tyčia, sąmo- ningai norėdami „pridengti“ kontrabandininkus. Lenkų išvadoje pabrė- žiama, „kad sargybinis Stanisławas Serafinas buvo nušautas dėl apgalvotų veiksmų lietuvių pasalos, kuri apšaudė PAK24* patrulį, siekdama pridengti permestų lietuvių žvalgybos agentų bėgimą ir sutrukdyti juos suimti“25. Lietuvos pasieniečių oficialaus raporto versija kitokia: jie tą rytą minėta- me pasienio bare jokių kontrabandininkų neužfiksavo ir pirmi nešaudė26. Nepaisant to, kovo 11-osios incidento padariniai buvo tragiški: Lietuvos pasienio policininko paleistos atsakomosios kulkos Lenkijos pasienietis S. Serafinas Lietuvos teritorijoje mirtinai buvo sužeistas ir vos po trijų valandų Lietuvos pasienio policijos sargybos būstinėje mirė27. Jo gyvybės neišgelbėjo ir lietuvių policininkų suteikta pirmoji medicinos pagalba. Lietuvos gydytojas iš apskrities centro atvykti nespėjo. Nors Lietuva šiam incidentui objektyviai ištirti Lenkijai iškart pasiūlė sudaryti mišrią komisiją iš abiejų šalių atstovų, Varšuva šį siūlymą net

23 L. e. p. Lenkijos pasienio apsaugos kontrolės žvalgybos viršininko majoro Gurbskio 1938 03 15 slaptas informacinis pranešimas Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo II skyriaus viršininkui dėl aplinkybių, kuriomis Lietuvos pasienio policija nušovė lenkų PAK sargybinį Stanisławą Serafiną// Archywum Akt Nowych [toliau – AAN], Sztab Głowny, sygn. 616/345, k. 55–58. 24 * Pasienio apsaugos korpusas (lenk. k. – Korpus Ochrany Pogranicza). 25 Ibid. 26 Lietuvos VRM Policijos departamento 1938 03 14 pranešimas Lietuvos URM apie 1938 m. kovo 11 d. incidentą prie demarkacijos linijos su Lenkija ties Trasnykų kaimu// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2009, l. 53–54. 27 Ibid., l. 53.

240 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nesvarsčiusi kategoriškai atmetė28 ir po kelių dienų Lietuvai įteikė mi- nėtą ultimatumą. Lietuvos vyriausybė, apsvarsčiusi situaciją, konstatavo: „Gresiančio Lietuvai pavojaus akivaizdoje, imdama dėmesin tarptautinių santykių dezorganizaciją, kuriai nėra precedentų šio amžiaus istorijoj, <…> šitokiomis aplinkybėmis nematydama kitos išeities nei galimumo kitu kuriuo būdu išvengti pražūtingo, nes nelygaus, susirėmimo, nusprendė priimti Lenkijos ultimatumą.“29 Po šio politinio sprendimo liko tik diplomatinė „technika“, kuri ir buvo panaudota. 1938 m. kovo 19 d. vidurdienį Lenkijos pasiuntinybėje Taline iš anksto Varšuvoje parengtomis identiško turinio notomis dėl diplomati- nių santykių tarp šalių užmezgimo apsikeitė Lietuvos pasiuntinys Estijoje Bronius Dailidė ir Lenkijos pasiuntinys Zenonas Przesmyckis30. Tą pačią dieną apie 13 val. 30 min. Lenkijos ultimatumo priėmimą patvirtino ir Lietuvos Seimas. Pasak tuomečio URM generalinio sekretoriaus Juozo Urbšio, tam specialiai skirtas „Seimo posėdis buvo graudus reginys“31. Abiejų šių įvykių – Austrijos anšliuso ir Lenkijos ultimatumo Lietu- vai – rezultatai politiškai netolygūs ir diplomatiškai nelygiaverčiai, tačiau, žvelgiant retrospektyviai istoriškai, iškalbūs ir ideologiškai bei geopolitiš- kai gana pamokantys. Po Trečiojo reicho karinės invazijos ir meistriškai surežisuoto plebiscito Austrija kaip valstybė tiesiog išnyko iš tarpukario Europos politinio žemėlapio, o Lietuva, priėmusi Lenkijos ultimatumą, galima sakyti, pirmąkart po politinio (1920 m. spalio 9 d.) ir teisinio (1923 m. kovo 15 d.) Vilniaus praradimo pasijuto moraliai priblokšta, geopolitiškai sutrikusi32, o kariniu požiūriu – kaip niekad silpna, pažei- džiama ir likusi praktiškai be jokių patikimų sąjungininkų33.

28 Ibid., l. 54. 29 Lietuvos URM 1938 03 19 slaptas pareiškimas Respublikos Seimui dėl Lenkijos ultimatumo priėmimo (projektas)// Ibid., l. 154–155. 30 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Estijoje B. Dailidės 1938 03 25 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., b. 2080, l. 92 – 94 a. p. 31 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britanijoje B. K. Balučio 1938 03 19 konfidenciali Pro memoria apie pokalbį telefonu su URM gene- raliniu sekretoriumi J. Urbšiu// Ibid., f. 648, ap. 1, b. 8, l. 57–58. 32 Kasparavičius A. Lietuva 1938–1939 m. Neutraliteto iliuzijos, Vilnius: Baltos lankos, 2010, p. 75. 33 Lietuvos URM Politikos departamento direktoriaus Kazimiero Bizausko 1938 03 18

241 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Ilgametis Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas 1938 m. pavasario politinę situaciją Europoje apibūdindamas pavadino „sudemorali- zuota gangsterizmo internacionaline atmosfera“, kurioje jau niekas nebe- silaiko moralės ir klasikinių politikos principų, tarptautinėmis sutartimis įtvirtintų tarptautinių santykių tvarkos, sveiko proto diktuojamos logi- kos ir netgi garbės žodžio34. Iškart po Austrijos anšliuso, Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, reflektuodamas niūrias tarptautines nuotaikas, P. Klimas iš Paryžiaus į Kauną užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui susikrimtęs rašė: „Katastrofa, kurios taip ūmai susilaukė Austrija kaip tik Prancūzų Ka- bineto krizės metu ir po Edeno35* atsistatydinimo – vargu begalima manyti, kad čia nebūta ryšio – iššaukė viešojoj Prancūzijos opinijoj vieningą, galima sakyti, „pasibaisėjimą“. Po pernykščio kovo 7 d. smurto, kai Prancūzija dar galėjo sustabdyti tą „internacionalinio gangsterizmo“ erą, šiandieninis smurtas pagilino tą pačią reakciją, bet reikia atvirai konstatuoti, kad ir ka- žin kaip tat būtų liūdna, jog šiandien toje reakcijoje jau nebebuvo mėgini- mo ar greičiau įsitikinimo, kad būtų galima kas pataisyti. Po Chamberlaino pareiškimo Parlamente apie Tautų Sąjungą ir atsižvelgus į Anglijos nusis- tatymą būti „realistine“ politikoj, kitaip sakant, priimti ir nusileisti visiems grasinimų ir kumšties vartotojams, – dabartinė atmosfera čionai pasidarė apatiška, siaurai egoistiška, beprincipinė. Chamberlainas sunaikino Tautų Sąjungą vienu sakiniu, o kartu paneigė ir visas internacionalinės moralės taisykles, už kurių dar jautė saugumo mažosios, aljansais nesusirišusios vals- tybės. Vokietija ir Italija tuojau tą situaciją išnaudojo, nes jos puikiai žino,

Pro Memoria apie Lietuvos situaciją gavus Lenkijos ultimatumą// LCVA, b. 2080, l. 279– 280; Lietuvos URM memorandumas Lietuvos Respublikos Seimui, 1938 10 13 parengtas J. Urbšio dėl aplinkybių, kurios privertė priimti 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos ultimatumą// Ibid., b. 2080, l. 5–7. 34 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1938 03 25 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų mnistrui S. Lozoraičiui// Ibid. f. 648, ap. 1, b. 29, l. 79–80. 35 *Iš Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus (ministro) pareigų Anthonis Edenas (Anthony Eden) atsistatydino 1938 m. vasario 20 d., t. y. iki Austrijos aneksijos likus kiek daugiau nei porai savaičių. Britų istoriografijoje egzistuoja gana rimtais faktais pagrįsta versija, kad A. Edeno atsistatydinimą daugiausia lėmė jo priešiškumas nacistinei Vokietijai, kuris tuomet nesutapo su britų valdančiojo elito nuostatomis su Trečiuoju reichu nekonfrontuoti, o ieškoti kompromisų ir nestoti jam skersai kelio.

242 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kad viena Prancūzija, be Anglijos, yra bejėgė tai destrukcijai pasipriešinti.“36 Atidžiai stebėdamas Didžiosios Britanijos elgesį tarptautinėje sceno- je tokiam tarptautinės padėties apibūdinimui daugmaž linko pritarti ir ilgametis Lietuvos pasiuntinys Londone Bronius Kazys Balutis. Turėda- mas galvoje D. Britanijos užsienio reikalų ministro (sekretoriaus) lordo Edwardo Fredericko Halifaxo viešas kalbas Lordų Rūmuose ir komentuodamas britų premjero Newille’o Chamberlaino kovo 24 d. kalbą Di- džiosios Britanijos Parlamento žemuosiuose rūmuose, lietuvių diplomatas užsienio reikalų ministrui Stasiui Lozoraičiui rašė: „Kalba buvo, abelnai paėmus, tradiciniai tipinga anglų kalba: jokių naujų specifinių užsiangažavimų Europoje ar kur kitur – net ir Čekoslova- kijos atžvilgiu, nepaisant to, kad Čekoslovakijos nepriklausomybės pajudi- nimas, kaip visų sutinkama, lengvai galėtų privesti prie bendrojo Europos karo. Priežastis tokiam nusistatymui – tradicinis anglų užsieninės politikos postulatas: jokiomis aplinkybėmis neprileisti prie to, kad sprendimas, ar Anglija turi dalyvauti kare, būtų ne jos pačios rankose, bet pasekmėje pa- šalinių veiksnių, kurių ji negali kontroliuoti. <…> Kitais žodžiais tariant,– kaip visuomet, taip ir dabar, ji pasilieka sau laisvas rankas spręsti apie tai, kokia bus jos pozicija tokioms ar kitokioms aplinkybėms susidėjus.“37 Jeigu tikėti to meto lietuvių diplomatų, taip pat ir karo atašė, slaptais pranešimais į Kauną, tuometė Europos tarptautinė bendruomenė ir net patys austrai, bent jau dauguma jų diplomatinio elito, dėl tokio radikalaus Austrijos politinės istorijos posūkio labai nesijaudino. Štai nuo Austrijos anšliuso praslinkus vos porai savaičių, Lietuvos karo atašė Maskvoje Ge- neralinio štabo pulkininkas Kazys Skučas, komentuodamas situaciją, į Kauną savo vadovybei raportavo: „Austrijos anšliusas ir vokiečių kariuomenės žymių jėgų įvedimas į Aus- triją kovo 11 d. pagyvino diplomatinio korpuso kasdienį gyvenimą. Dau- guma tokio Austrijos likimo laukė ir pats šis valstybės be pasipriešinimo pasidavimas nesukėlė didesnio susirūpinimo. Austrų atstovybė Maskvoje

36 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1938 03 14 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l. 67. 37 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Didžiojoje Britani- joje B. K. Balučio 1938 03 31 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 8, l. 76.

243 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. matomai buvo pasirengusi iš anksto tarnauti naujiems valdovams, nes di- delė dalis tos atstovybės personalo jau dirbdami vokiečiams dar linksmiau juokiasi ir šoka priėmimuose.“38 Negana to, pasak K. Skučo, Europos ži- niasklaida taip pat gana ramiai reagavo į Austrijos „ištirpimą“ Trečiajame reiche. Net su tam tikru politiniu smalsumu ar net azartu tuomet viešai svarstyta, ar nebandys Hitlerio kariuomenė iš karto („iš eigos“) po Aus- trijos pulti ir Čekoslovakijos. Pasak lietuvių pulkininko, vien tik „Sovietų spauda atžymėjo įvykusį faktą nesigailėdama stiprių išsireiškimų apibū- dinti Hitlerio grobuoniškumą ir jo sudaromą pavojų Europos taikai“39. Tuo metu situacija Lietuvoje ir aplink ją Lenkijos ultimatumo dienomis krypo gerokai niūresne kryptimi. Prievarta ir šantažu mezgami diplomatiniai santykiai su pietine kaimyne entuziazmo Lietuvoje nekėlė, o optimizmas dėl tolesnės tarptautinių santykių raidos Kaune buvo gana santūrus. Iš karto reikia pabrėžti, jog pasaulio ir Europos valstybės, taip pat ir kaimyninės, toli gražu nevienodai reagavo į Lenkijos ultimatumą Lietuvai. Jeigu tikėtume Lietuvos karo atašė Maskvoje Generalinio štabo pulkininko Kazio Skučo duomenimis, kuriems iš esmės pritarė ir pats Lietuvos pasiuntinys SSRS poetas Jurgis Baltrušaitis40 bei kai kurie kiti užsienyje rezidavę Lietuvos diplomatai, Lenkijos ultimatumo dienomis Lietuva bene daugiausia sulaukė SSRS diplomatų, valdžios ir Maskvos gyventojų politinio ir diplomatinio palaikymo, užuojautos, supratimo ir padrąsinimo. Kad Lenkijos ultimatumo metu SSRS užima „very strong position infavour of Lithuania“, J. Baltrušaičiui tuomet pabrėžė ir JAV ambasadorius Maskvoje Josephas Daviesas. Panašiai jos poziciją vertino ir Čekoslovakijos pasiuntinys SSRS Zdanĕkas Fielingeris41. Įdomu tai, jog JAV ambasadorius šią nuomonę, regis, ne tik privačiai išsakė J. Baltru- šaičiui, bet ir perdavė į Vašingtoną. Jau kovo 17-ąją didžiuosiuose JAV

38 Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo 1939 03 31 slaptas pranešimas Nr. 16 Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus (karinės žvalgybos) viršininkui plk. Konstantinui Dulksniui ir Lietuvos URM// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 61. 39 Ibid. 40 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro SSRS J. Baltrušaičio 1938 03 16 šifruota telegrama iš Maskvos į Kauną užsienio reikalų ministrui S.Lozoraičiui// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 362. 41 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro SSRS J. Baltrušaičio 1938 03 17 šifruota telegrama iš Maskvos į Kauną užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 324.

244 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse dienraščiuose buvo minima JAV ambasadoriaus Maskvoje pavardė, ci- tuojamas M. Litvinovo pareiškimas, kad artimiausiu metu „lietuviams ir čekams gresia nepriklausomybės netekimo pavojus“, ir raginimai didžio- sioms demokratinėms valstybėms „jungtis ir kovoti su diktatoriais“42. Galima daryti prielaidą, kad būtent taip vertinti SSRS poziciją dėl lie- tuvių ir lenkų konflikto JAV ambasadorių ir spaudą pastūmėjo SSRS už- sienio reikalų liaudies komisaro Maksimo Litvinovo elgesys. Vos pasklidus gandams apie Varšuvoje rengiamą ultimatumą Lietuvai, naktį iš kovo 16-osios į 17-ąją, apie 23 val., M. Litvinovas išsikvietė Lenkijos ambasa- dorių Maskvoje Waclawą Grzybowskį pas save į Užsienio reikalų liaudies komisariatą ir „draugiškai“ išreiškė viltį, kad konfliktas bus likviduotas taikiai, nenaudojant jėgos, kuri galėtų sukelti „sunkių komplikacijų Eu- ropos Rytuose“43. Nors savo naktinį vizitą pas sovietų užsienio reikalų liaudies komisarą Lenkijos ambasadorius nuo viešumos bandė nuslėpti, ši žinia vietos diplomatiniame korpuse pasklido labai greitai ir apaugo tam tikromis interpretacijomis bei gandais. Kita vertus, W. Grzybowskis savo naktinio vizito pas M. Litvinovą nebuvo linkęs pervertinti. Skubioje telegramoje iš Maskvos į Varšuvą J. Beckui jis raportavo: „Šiąnakt mane pasikvietė Litvinovas ir apie mūsų ultimatumą Lietuvai pasakė, kad nori draugiškai pareikšti, jog Sąjunga yra suinteresuota, kad reikalas būtų iš- spręstas taikiai. Pabrėžė, kad nenori kištis nei į buvusius, nei į dabartinius mūsų ginčus su Lietuva. <…> Susidarė įspūdis, kad Litvinovas padarė len- gvą démarche Lietuvos pasiuntinio įtakoje ir jo naudai.“44 Tačiau toks „lengvas“ Maskvos demaršas Lietuvos naudai Varšuvos 1938 m. pavasarį rimčiau neišgąsdino. Greičiau priešingai – netiesiogiai tarsi patvirtino, kad einama teisingu keliu. Lenkijos URM su ministru Józefu Becku priešakyje buvo tvirtai įsitikinusi, kad „šiuo metu Sovietų mobilizacija yra neįmanoma“, o patys sovietai tiesiog „baiminasi presti-

42 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro JAV Povilo Žadeikio 1938 03 23 konfidencialus pranešimas URM Politikos departamentui// Ibid., f. 656, ap. 1, b. 129, l. 366. 43 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro SSRS J. Baltrušaičio 1938 03 16 šifruota telegrama Nr. 18 Lietuvos URM// Ibid. l. 362. 44 Lenkijos ambasadoriaus Maskvoje W. Grzybowskio 1938 03 17 šifruota telegrama Nr. 18 Lenkijos užsienio reikalų ministrui J. Beckui// Polskie Dokumenty Dyplomatyc- zne 1938 [Redaktor Marek Kornat], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s. 141–142.

245 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

žinio angažavimosi Lietuvos pusėje, nes, atsižvelgiant į mūsų besąlygiš- ką pasiryžimą veikti, visa tai pasauliui galiausiai paliudytų tik Rusijos silpnumą“45. Taigi, žvelgiant plačiau – per Lenkijos geopolitinių interesų ir tarptautinės propagandos prizmę, – Varšuvos ultimatumas Lietuvai tu- rėjo sukurti ne tik Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių pamatą, bet ir pademonstruoti pasauliui išaugusią Lenkijos valstybės politinę ga- lią ir prestižą. Neatsitiktinai Lenkijos pasiuntinys Bukarešte Mirosławas Arciszewskis, netiesiogiai atliepdamas ministro J. Becko 1938 m. kovo 18 d. slaptai instrukcijai Lenkijos ambasadoriams ir pasiuntiniams užsie- nyje46, po pokalbio su Rumunijos užsienio reikalų ministru Gheorghe’u Tătărescu jau kovo 22 d. savo šefui skubėjo raportuoti, jog „po Anschlusso ir lietuviškos krizės Lenkijos prestižas šiame krašte labai išaugo. Anschlus- sas pavertė Lenkiją šioje Europos dalyje vienintele patrauklia jėga, o lie- tuviška krizė parodė, kad ši jėga gali veikti energingai ir savarankiškai“47. Iš esmės tuo pat metu kovo 11-osios incidento „tarptautinę“ reikš- mę patvirtino ir pats maršalo J. Piłsudskio mokinys ir protežė48 Lenkijos užsienio reikalų ministras pulkininkas Józefas Beckas, kuris tarp Vokie- tijos–Austrijos ir Lenkijos–Lietuvos santykių raidos matė gana apčiuo- piamą ryšį49. Lenkijos Senate, atsakydamas į opozicijos interpeliaciją dėl Lietuvos ir Lenkijos incidento prie administracinės linijos50*, ministras kiek arogantiškai ir tiesmukai, be didesnių diplomatinių reveransų, ta- čiau kartu gana lakoniškai senatoriams pareiškė: „Apie patį incidentą kal-

45 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Rumunijoje M. Arciszewskio 1938 03 22 slaptas pranešimas Nr. 52/R/18 užsienio reikalų ministrui J. Beckui// AAN, Ministerstwo Spraw Zagranicznych [toliau – MSZ] 6121, k. 3–5. 46 Lenkijos užsienio reikalų ministro J. Becko 1938 03 18 (5 val. ryto) šifruota telegrama – instrukcija Lenkijos diplomatinėms atstovybėms užsienyje dėl Lietuvos–Lenkijos konflikto// Polskie Dokumenty Dyplomatyczne 1938 [Redaktor Marek Kornat ], War- szawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s. 142–143. 47 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Rumunijoje M. Arciszewskio 1938 03 22 slaptas pranešimas Nr. 52/R/18 užsienio reikalų ministrui J. Beckui// AAN, MSZ 6121, k. 3–5. 48 Kornat M. Józef Beck – zarys biografii politycznet (1894–1939// Niepodległość (War- szawa), 2005, t. 55, s. 36–106. 49 Кантор Ю., Волос М. Треугольник Мшсква–Варшава–Берлин, Санкт-Петербург: Европейский дом, 2011, с. 180. 50 * Tarpukario Lenkijos politinėje retorikoje ir oficialiuose dokumentuose (istoriniuose šaltiniuose) ji vadinama tiesiog „valstybės siena“.

246 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bėsiu trumpai, nes, nepaisant jo dramatiškos eigos, jis yra tik dalis didelio tarptautinio klausimo [paryškinta – A. K.]. Tačiau privalau pabrėžti du dalykus. Žuvo pasienio apsaugos korpuso kareivis. Jeigu jo kraujas sustiprins dviejų kaimyninių tautų, lenkų ir lietuvių, susitarimą, vadinasi, jis žuvo dėl kilnaus reikalo.“51 Taigi, apibendrintai ir vaizdžiai tariant, Len- kijos politinio elito požiūriu, 1938-ųjų pavasarį Antroji Žečpospolita jau beveik Guliverio žingsniais kopė į savo politinės laimės ir didybės zenitą.

Ministro S. Lozoraičio matas Kremliui ir… Prancūzijos URM ir politikai Lietuvos ir SSRS santykių situaciją Len- kijos ultimatumo kontekste matė ir vertino priešingai nei amerikiečiai. Prancūzijos diplomatai stebėjosi, kodėl Lenkijos ultimatumo dienomis ir bendrai dėl lietuvių ir lenkų konflikto Kremlius staiga pamiršo savo ankstesnes politines simpatijas Lietuvai ir užėmė tokią gana „attitude molle“52*53. Tuomečiam Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Josephui Paului Bon- courui esą „net kilęs klausimas, ar tikrai Sovietai pradedą nebesiinteresuoti Lietuvos likimu, kaip kad seniau buvo, ar Rusija tiesiog pasidariusi bejė- gė Europos politikoj“54. Žinoma, neatmestina, kad Prancūzijos URM nu- sistatymas ir vertinimai šiuo klausimu galbūt galėjo būti ir kitokie, jeigu prancūzai būtų žinoję, kad pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Sta- sys Lozoraitis 1938 m. kovo 14–16 dienomis, lietuvių ir lenkų santykių krizei gilėjant ir Europos diplomatiniuose sluoksniuose vis intensyviau cirkuliuojant gandams apie Varšuvoje rengiamą ultimatumą Lietuvai55, 51 Lenkijos užsienio reikalų ministro J. Becko 1938 03 23 kalba Senate atsakant į opozicijos interpeliaciją// HIA, Ambasada RP w Londynie, 100/7 Mikrofilm ze zbiorów Archi- wum Akt Nowych. 52 * suglebusi laikysena, pasyvumas (pranc.) 53 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1938 03 28 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 80. 54 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje Petro Klimo 1938 03 25 konfidencialus pranešimas Nr. 991 užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l. 91. 55 Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjo dr. L. Natkevičiaus 1938 03 16 konfidenciali Pro memoria Lietuvos URM Politikos departamentui apie pasikalbėjimą su Prancūzijos URM Politikos departamento vicedirektoriumi E. Charveriatu // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 400.

247 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. diplomatinės pagalbos „ raminančiai paveikti Lenkiją“ kreipėsi tik į britus, prancūzus ir italus, tokiu būdu iš Lietuvos–Lenkijos santykių krizės sprendimo, o kartu ir iš viso šio painaus politinio ir diplomatinio žaidimo gana pragmatiškai ir efektingai de facto pašalino ne tik Trečiąjį reichą, bet ir ilgamečius tradicinius Lietuvos diplomatijos sąjungininkus santykių su Lenkija klausimu rusus. Galima sakyti, jog tai buvo savotiškas ministro S. Lozoraičio šachas ir matas SSRS veiksniui Lietuvos–Lenkijos konflikte. S. Lozoraičio politinę ir diplomatinę taktiką pačiose Lenkijos ultimatumo išvakarėse savo Pro memoria preciziškai aprašė tuometis URM generalinis sekretorius, vienas artimiausių, patikimiausių S. Lozoraičio bendražygių J. Urbšys. Štai ką jis rašė: „Apie visa tai [gandus apie Varšuvoje rengiamą ultimatumą – A. K.] p. Užsienių Reikalų Ministeris Lozoraitis painformavo: Italijos ministerį p. Fransoni 22 val., Sovietų Sąjungos ministerį p. Krapivincevą – 22 val. 30 min., o Užsienių Reikalų Ministerijos Generalinis Sekretorius – anglų chargé d’affaires p. Prestoną 21 val. 10 min., Vokietijos Ministerį Zechliną 21 val. 45 min. ir Prancūzijos pasiuntinybės sekretorių p. Neyrac 23 val. 40 min. Ponams Preston, Neyrac ir Fransoni, painformavus apie šį klausi- mą, buvo dar pridėtas Lietuvos vyriausybės prašymas į jų vyriausybes paveikti raminamai Lenkijos vyriausybę, o taip pat buvo pridėta, kad Lietuva sutinka šį incidentą atiduoti svarstyti procedūrai, kuri abiejų suinteresuotų šalių būtų sutartinai nustatyta. Ponui Zechlinui ir Sovietų ministeriui pra- šymo raminančiai paveikti Lenkijos vyriausybę nebuvo perduota.“56 Taigi 1938 m. kovo viduryje, Lietuvos ir Lenkijos santykių įtampai sparčiai kylant, sovietų diplomatija ir pats jos charizmatiškasis vadovas, litvakas Maksimas Litvinovas pateko į gana klampią ir neaiškią padėtį. Vaizdžiai tariant, buvo „įvarytas į kampą“: Lietuvos pasiuntinys Maskvo- je Jurgis Baltrušaitis, remdamasis tuo, kad vietos diplomatiniame korpuse vis plačiau sklinda gandas apie Lietuvai gresiantį Lenkijos ultimatumą, naudodamasis savo autoritetu Maskvoje, kreipėsi skubios diplomatinės pagalbos į sovietinius pareigūnus. Tačiau nei naujasis SSRS pasiuntinys

56 Lietuvos URM generalinio sekretoriaus J. Urbšio 1938 03 15 slapta Pro memoria apie naktį iš kovo 14-osios į 15-ąją įvykusius ministro S. Lozoraičio ir jo paties susitikimus su Lietuvoje reziduojančiais Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Vokietijos ir SSRS diplomatais// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 426–427.

248 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse

Kaune Pavelas Nikolajevičius Krapivincevas57*, nei ilgametis sovietų karo atašė Lietuvoje generolas leitenantas Ivanas Petrovičius Tiagunovas tuo metu negalėjo patvirtinti, kad Lietuvos diplomatijos vadovai iš tiesų pa- geidauja, jog SSRS diplomatiškai ar politiškai įsikištų sprendžiant Lietu- vos–Lenkijos santykių krizę. Apibendrinant SSRS diplomatinį veiksnį Lietuvos–Lenkijos konflikti- niame mazge 1938 m. kovą, galima sakyti, kad labiausiai tikėtinos dvi ver- sijos: 1) kovo 15-osios J. Baltrušaičio kreipimasis diplomatinės pagalbos į M. Litvinovą buvo ne tiek instrukcijų iš Kauno vykdymas, kiek tam tikra jo paties diplomatinė improvizacija, ko jis niekada nevengė, bei iš ankstes- nių metų veiklos Maskvoje paveldėta inercija, kai neutralizuojant tariamas ar realias Lenkijos politines grėsmes beveik visada buvo mušama Rusijos korta58; 2) būtent J. Baltrušaičio ir P. N. Krapivincevo, taip pat I. P.Tiagu- novo siunčiamų diplomatinių signalų netolygumas ar net prieštaringumas (nelygu, kaip pačioje sovietinėje diplomatijoje tai buvo interpretuojama) galėjo suponuoti ir daugiau ar mažiau specifinę, aptakią Maskvos reakciją, kaip taikliai apibendrino Lenkijos ambasadorius Maskvoje, palyginti „len- gvą“ sovietų „ démarche Lietuvos pasiuntinio įtakoje ir jo naudai“. Kita vertus, S. Lozoraičio gana demonstratyvus nusigręžimas nuo SSRS, regis, Maskvoje neliko nepastebėtas ir jau netrukus tai davė tam

57 *Pavelas Nikolajevičius Krapivincevas kaip Sovietų Sąjungos naujasis pasiuntinys į Lietuvą atvyko tik 1937 m. gruodžio 30 d. – t. y. iš esmės jau Lenkijos ultimatumo išvakarėse. Pažymėtina, kad P. N. Krapivincevas pagal išsilavinimą buvo gydytojas ir iki paskyrimo į Kauną su diplomatine veikla ar juo labiau profesionalia diplomatine tarnyba neturėjo nieko bendra. Be to, jis nebuvo nei bent kiek žymesnis sovietų politikas, nei visuomenės veikėjas. Taigi labai panašu, kad į diplomatinę tarnybą pateko, galima sakyti, atsitiktinai. Pirmiausia, regis, todėl, kad 1937–1938 m. J. Stalino „valymų“ metu sovietinė diplomatija smarkiai nukraujavo ir jai tiesiog fiziškai ėmė trūkti „kadrų“. Kita vertus, jo pakvietimą į sovietinę diplomatinę tarnybą 1937 m. gale galbūt lėmė ir tai, kad, dirbdamas gydytoju, jis pasižymėjo kaip naujų gydymo metodų pradininkas ir diegėjas, turėjo tam tikrą autoritetą tarp kolegų, neblogai mokėjo keletą Vakarų Europos kalbų. Kaune P. N. Krapivincevas neužsibuvo: jau 1938 m. spalio 8 d. buvo atšauktas į Maskvą ir po trumpų instrukcijų diplomatinio darbo dirbti išsiųstas jau į kitą Europos sostinę. 58 Plačiau apie poeto ir diplomato J. Baltrušaičio diplomatinės veiklos taktiką ir niu- ansus Maskvoje žiūrėti: Kasparavičius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje. 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties analizė, Vilnius: LII leidykla, 1996; Kasparavičius A. Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas“ Varšuvai (1926– 1936)// Lietuvos diplomatija XX amžiuje, Vilnius: Vaga, 1999, p. 92–118.

249 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. tikrų vaisių. Tų pačių metų vasaros pradžioje Lietuvoje dirbęs dar nuo 1933 m., todėl vietos diplomatiniame korpuse puikiai žinomas ir gana įtakingas SSRS karo atašė generolas leitenantas I. P. Tiagunovas visiškai netikėtai buvo atšauktas59, o į jo vietą atsiųstas „eilinis“, „pilkas“ ir niekam nežinomas rusų artilerijos majoras Ivanas Michailovičius Korotki- chas. Įtakingo ir „su ryšiais“60* generolo I. P. Tiagunovo staigus išvykimas iš Kauno ir niekam nežinomo ir neįdomaus majoro atvykimas 1938 m. birželio gale – liepos pradžioje vietos diplomatiniame korpuse tapo tikra „sensacija“61. Gerokai žemesnio rango Rusijos karininko atsiuntimas į Lietuvą vietos diplomatiniame korpuse sukėlė spėlionių, kad Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių užmezgimas ir lenkų politinės įtakos plėtra Lietuvoje lėmė tai, jog Kremlius savo ineresų lauką šiame Balti- jos jūros regione siaurina ir Lietuvą „užleidžia“ Lenkijai. Tiesa, Kaune rezidavę užsienio diplomatai negalėjo nuspręsti, ar tai tik laikinas ir taktinis Kremliaus atsitraukimas, ar vis dėlto strateginė kryptis. Tokius ir panašius gandus skatino ir kai kurių šalies valdžios vyrų bei aukšto rango lietuvių karininkų privatūs „išsitarimai“, kad, dar visai neseniai žadėję „padėti perginkluoti“ Lietuvos kariuomenę, pastaruoju metu sovietų pa- reigūnai į jokias kalbas nebesileidžia.

Tarp draugų, kaimynų ir sąjungininkų Lenkijos karo atašė Romoje pulkininko Niewęgłowskio akimis, san- tūriai, gal net kiek aristokratiškai ir iš aukšto, tačiau su jaukia simpatija lenkams į kažkur tolimojoje „šiaurėje“ staiga įsiliepsnojusį lietuvių ir len- kų diplomatinį konfliktą pažvelgė fašistinės Italijos spauda – Il Giornale d’Italia62. O Lietuvos diplomatų požiūriu, daugiau ar mažiau nuoširdžias

59 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato 1938 07 07 slaptas pranešimas Nr. 417/2 užsienio reikalų ministrui plk. J. Beckui// AAN, Sztab Główny, sygn. 616/315, k.187–188. 60 *Kai kurie duomenys leidžia kelti versiją, kad ilgus metus dirbdamas sovietų karo atašė darbą Lietuvoje generolas I. P. Tiagunovas kartu veikė ir kaip GPU rezidentas. Kad daugiausia dėl jo pranešimų 1934–1937 m. iš Lietuvos buvo išstumtas įtakingas SSRS pasiuntinys Kaune Michailas Karskis, turėjęs nemažą paties prezidento Antano Smetonos pasitikėjimą, bei kai kurie kiti sovietų diplomatai. 61 Ibid., k. 188. 62 Lenkijos karo atašė Italijoje Niewęgłowskio 1938 04 12 slaptas raportas Nr. 4157

250 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse simpatijas Lietuvai ir lietuviams tomis neramiomis dienomis aktyviau ar santūriau reiškė čekoslovakų, prancūzų, švedų, suomių, amerikiečių, turkų ir kai kurių kitų šalių spauda, diplomatai, taip pat tiesiog eiliniai piliečiai, daug Tautų Sąjungos pareigūnų ir tarnautojų63, kai kurie aukšti Vatikano pareigūnai ir diplomatai. Pavyzdžiui, Nepaprastųjų bažnytinių reikalų kongregacijos sekretorius Domenico Tardini, ilgai nedvejojęs, pritarė Lie- tuvos laikinojo pasiuntinio prie Šventojo Sosto dr. Kazimiero Graužinio nuomonei, kad Lenkijos pasirinkta politinė taktika ir ultimatumas Lie- tuvai rodo tik vieną dalyką – jog Varšuva tarptautinėje arenoje vis labiau nusigręžia nuo Vakarų demokratijoms būdingų politinių standartų ir vis nuosekliau „seka Hitlerio metodu“64. Kartu Vatikano diplomatas neabejojo, jog incidentas prie demarkacijos linijos Lenkijos užsienio reikalų ministrui Józefui Beckui iš esmės buvo „tik pretekstas ultimatumui“ paskelbti, ir stebėjosi, kad diplomatiniams santykiams tarp dviejų kaimyninių šalių už- megzti „pasirinktas labai neįprastas metodas tarptautiniuose santykiuose“65. Tokiai Šventojo Sosto pareigūnų nuomonei kovo 15–23 dienomis iš esmės antrino ir laisvoji Šiaurės Amerikos spauda. Štai kovo 16-ąją The New York Times korespondentas iš Ženevos šio dienraščio puslapiuose gana laisvai ir plačiai samprotavo apie Vokietijos ir Lenkijos „suokalbį“ prieš Lietuvą66, o kovo 18-ąją – pasaulyje jau pasklidus žiniai apie Lenki- jos ultimatumą Lietuvai – tas pats dienraštis rašė, jog Lietuvos pasienyje sutelkta Lenkijos kariuomenė yra „pasiryžusi“ tiesiog „užplūsti“ Lietuvą, o šis Varšuvos žingsnis „žiaurus ir neteisingas“. Tą pačią kovo 18-ąją Chi- cago American apgailestavo ir stebėjosi, kad „Hitleris ir Lenkija susitarę!“,

Lenkijos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui// AAN, MSZ, 616/345, s. 134–135. 63 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro prie Tautų Sąjungos plk. K. Škirpos 1938 03 18 konfidencialus pranešimas Lietuvos URM// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2082, l. 286–287; Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro prie Tautų Sąjungos plk. K. Škirpos 1938 03 20 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l. 147–158. 64 Lietuvos Chargé d’Affaires prie Šventojo Sosto dr. K. Graužinio 1938 03 21 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l. 134–135. 65 Ibid., l. 135. 66 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro JAV P. Žadeikio 1938 03 23 konfidencialus pranešimas URM Politikos departamentui// Ibid., f. 656, ap. 1, b. 129, l. 366–367.

251 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. o Washington Post savo vedamajame prikišo lenkams, kad „Hitlerio darbas Austrijoje, žinoma, yra pavyzdys Lenkijai“67. Kovo 19-ąją amerikiečių spaudos Lenkijos kritikos ataka tęsėsi: Washington Post pasižymėjo pa- skelbdamas žinomo amerikiečių publicisto Barneto Novero aštrią kritinę satyrą „Baltic Bully – Poland imitates Hitler“68*. Washington Star pasirodė Lietuvai simpatizuojantis redakcijos straipsnis „A Baltic Austria“69**, o New York Times išspausdino rašinį „Europe under Ultimatums“70***, kuriame tarp Berlyno ir Varšuvos politikos tarptautinėje arenoje brėžiamos gana ryškios sąsajos71. Jau priėmus ultimatumą, kovo 21 d. New York Ti- mes įvadiniame redakcijos straipsnyje „Lithuania Surrenders“72* reziuma- vo, kad „lenkų atsiekti rezultatai durtuvų pagelba neduoda gero pagrindo dėl lietuvių lenkų santykių sunormalizuoti ateityje, nors lenkai dabar ir tikisi, kad jie galės vadovauti tai neitraliai valstybių grupei nuo Baltijos iki Juodųjų marių su 42 mil. gyventojų“73. Švedų diplomatus ir visuomenę taip pat itin stebino lenkų pasirinktas, bet pasaulyje iki šiol „dar negirdėtas būdas“ diplomatiniams santykiams tarp šalių užmegzti. Švedijos URM pareigūnai Lietuvos pasiunti- nį Stokholme savotiškai guodė, kad jie tiesiog „net neįsivaizduoja“, kaip diplomatiniai santykiai gali būti užmegzti pasitelkiant jėgą, grasinimus ir ultimatumą. Švedų viešoji nuomonė ir spauda Lenkijos ultimatumo Lietuvai klausimu skilo. Refleksijų būta labai daug ir įvairių. Apie šiaurie- tiškai santūrią švedų reakciją Lietuvos pasiuntinys Stokholme Vytautas Gylys į Kauną rašė: „Lenkų ultimatumas Lietuvai kuo plačiausiai buvo komentuojamas Švedijoj. Jei būtų galima surinkt visus švedų spaudos atsiliepimus apie kovo mėn. 15–19 dien. įvykius, tai laikraščių iškarpos sudarytų tomą, didesnio kaip 1 kilogr. svorio. Palankiausius mums straipsnius talpino socialistinė spauda. Dešinioji iškart neteko galvos: ji atrodė pabūgusi tų pasėkų, kurias

67 Ibid., l. 367. 68 * Baltijos šantažistas – Lenkija mėgdžioja Hitlerį (angl.) 69** Baltijos Austrija (angl.) 70 *** Europa prispausta ultimatumų (angl.) 71 Ibid. 72 * Lietuva kapituliavo (angl.) 73 Ibid., l. 367–368.

252 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse galėtų iššaukt neapgalvotais žygiais karštagalviai lenkai. <…> švedų deši- nieji net sukonstravo teoriją, kad po lenkų ultimatumo ir mūsų nusileidimo Europos taika tik išlošusi.“74 Japonijos, D. Britanijos, Vengrijos, Bulgarijos, Estijos, Latvijos ir Ita- lijos diplomatai ir (ar) kariškiai į Lietuvai gresiantį pavojų reagavo arba visiškai neutraliai, abejingai, arba vangiai ir pasyviai, o kai kuriais atvejais tam tikra prasme netgi piktdžiugiškai. Pavyzdžiui, Japonijos kariniai diplomatai Maskvoje, teisindami Varšuvos veiksmus, įtarinėjo Lietuvą sudarius slaptą karinę sąjungą su bolševikine Rusija ir atvirai skleidė šiuos gandus vietos diplomatiniame korpuse75. Ne ką palankiau Lietuvai į kilusią krizę reagavo ir šiauriausia Baltijos Antantės dalyvė Estija. Estijos kariuomenės Generalinio štabo viršinin- kas generolas majoras Nikolai’us Reekas dar ultimatumo Lietuvai įteiki- mo išvakarėse Lenkijos karo atašė Taline majorui Szczekowskiui atvirai pareiškė: „Mums tas pats, kas bus Kaune, lietuviai ar jūs, tačiau aš turiu rimtai atsižvelgti į tai, kad Maskva gali suteikti Kaunui paramą. Mūsų pozicija yra žinoma, jeigu taip nutiktų, mes nepraleisime Sovietų pagalbos, tačiau aš turiu atsižvelgti į galimus Sovietų lėktuvų, dislokuotų Leningrado apygardoje, skrydžius virš mūsų teritorijos Pečioros apylinkėse, potvarkius reikėtų duoti iš anksto, todėl prašau Poną tik man suteikti informaciją apie jūsų galimus įsakymus kariuomenei, kad mes galėtume iš anksto imtis ati- tinkamų saugumo priemonių.“76 Sprendžiant iš išlikusių lenkiškų istorinių šaltinių, iš esmės labai pana- šios ar net tokios pat pozicijos laikėsi ir Estijos kariuomenės vyriausiasis vadas generolas leitenantas Johanas Laidoneris, kurį 1938 m. kovą staiga kilusi Lietuvos ir Lenkijos santykių krizė domino tik tiek, kiek ji galė- jo „išjudinti“ Sovietų Sąjungos politinius ar karinius veiksmus regione

74 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Švedijoje V. Gylio 1938 03 23 konfidencialus pranešimas Lietuvos URM Politikos departamentui// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 105. 75 Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo 1939 03 31 slaptas pranešimas Nr. 16 Lie- tuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui// Ibid., f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 62. 76 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Estijoje W. Przesmyckio 1938 03 25 slaptas pranešimas Nr. 75/5 užsienio reikalų ministrui J. Beckui// AAN, MSZ, 6121, k. 62–86.

253 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ir pavojingai atsiliepti Estijos saugumui77. Lietuvai ultimatumą priėmus, J. Laidoneris pastebimai lengviau atsipūtė ir Lenkijos pasiuntinį Taline Wacławą Przesmyckį „nuoširdžiai pasveikino“ net du kartus. Apie šiuos sveikinimus bei pokalbį su Estijos kariuomenės vyriausiuoju vadu pasiuntinys pulkininkui J. Beckui kiek vėliau Varšuvai laimingas raportavo: „Apie 14 val. grįžau į pasiuntinybę, telefonu mane pasveikino generolas Laidoneris, po to ministras Mülleris ir dar daug oficialių ir privačių asme- nų. <…> Apie 17 val. aplankiau generolą Laidonerį, norėdamas padėkoti už sveikinimus ir išsamiai informuoti apie dviejų pastarųjų dienų įvykius <…>. Generolas Laidoneris pokalbio su manimi metu: 1. dar kartą nuo- širdžiai pasveikino ir savo vardu pasakė daug gražių žodžių mano adresu; 2. pabrėžė atlikto darbo svarbą, pasakęs, kad tai ateityje leis pagerinti Esti- jos ir Lenkijos santykius; 3) neslėpė pasitenkinimo, kad visa tai įvyko Estijos teritorijoje, o ne Latvijoje ar kur kitur, nes, jo manymu, „čia atmosfera buvo geresnė, bent nuoširdesnė“; 4. taip pat neslėpė, kad „nors svarbiausias darbas nuveiktas, tačiau, ypač iš pradžių, dar bus labai, labai daug sunkumų.“78 Todėl visiškai nestebina, jog 1938 m. pavasarį Taline rezidavę Lenki- jos diplomatai estais liko tiesiog sužavėti. Po pokalbių su Estijos genero- lais Lenkijos pasiuntinys į Varšuvą rašė, kad konflikto metu estų kariškių „užimta pozicija geriausiai apibūdina šią mažą, bet šaunią tautą ir rodo, kad visada galime ja pasikliauti“79. Nenuvylė tomis tarptautinės įtampos dienomis lenkų diplomatijos ir estų spauda. Pirmiausia – didieji dienraščiai, kurie, pasak Lenkijos pasiuntinio Taline, ne tik keletą dienų iš eilės skelbė Lenkijai parankius, naudingus straipsnius, bet ir ignoravo arba tiesiog blokavo Lenkijos politikai nepalankius tarptautinius komentarus ir pranešimus. Ir dėl to susilaukė Lenkijos diplomatų padėkų. Incidentui sėkmingai pasibaigus, apie šią Estijos spaudos paslaugą W. Przesmyckis J. Beckui kiek patetiškai ir patenkintas savimi rašė: „Beje, <…> iš užsienio nebuvo praleidžiama absoliučiai jokia ke- lianti sąmyšį ir tendencinga informacija, galėjusi padidinti nerimą ir susierzinimą dėl tariamos SSRS, Prancūzijos ir kt. pozicijos, to pirmiau-

77 Ibid. 78 Ibid. 79 Ibid.

254 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse sia siekė įvairūs Prancūzijos šaltiniai ir šaltiniūkščiai, taip pat tai, kad kas dieną, ypač stambiausiame laikraštyje [„Paevaleth“ – A. K.], buvo spausdi- nami p. Tammerio straipsniai (š. mėn. 16, 17 ir 18 d.), pabrėžiantys mūsų pozicijos pagrįstumą ir nuosaikumą. <…> Po pietų per čionykštės telegrafo agentūros direktorių Kornelą pareiškiau dėkingumą ir padėką spaudai ir vyriausiajam redaktoriui Tammeriui už jo straipsnius, paskelbtus kovo 16, 17 ir 18 d.“80 Tradiciškai, taip, kaip būdinga jų politikai, į virš Lietuvos pakibusią Lenkijos invazijos grėsmę sureagavo ir britai. Vos prieš kelias dienas įvykdytas Austrijos anšliusas ir dėl to Europoje kilusi tam tikra tarptauti- nė sumaištis bei išaugusi politinė įtampa ir prie Lietuvos–Lenkijos admi- nistracinės linijos netikėtai (Sic!) įvykęs kruvinas incidentas Londonui pasirodė visai palankios aplinkybės, kuriomis pagaliau galima būtų sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius. Kovo 15 d. popietę Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis Kaune Thomas Hildebrandtas Prestonas savo vyriausybei į Londoną atsargiai pranešė, „kad Lietuvą yra užvaldžiusi panika, kad lietuviai norėtų taikiai išspręsti incidentą“ ir „kad sąlygos lenkams ir lietuviams dabar susitarti yra veikiau palankios“81. Jau kitą dieną T. H. Prestono į Londoną perduota informacija buvo žinoma ir Varšuvai. Kovo 16 d. susitikime su Lenkijos URM valstybės pasekretoriumi Janu Szembeku Didžiosios Britanijos ambasadorius Var- šuvoje seras Howardas Kennardas ne tik perdavė T. H. Prestono nuomo- nę apie „paniką“ Lietuvoje ir palankų metą megzti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius, bet ir išraiškingai paaiškino, kaip tai reikėtų padaryti: „Anglijos vyriausybė nenori nei veltis, nei kištis į mūsų [Lenki- jos – A. K.] santykius su Lietuva. Ji tik yra suinteresuota taikos palaikymu ir suteikia mums šią informaciją tikėdamasi, kad šis reikalas galės būti su- tvarkytas draugiškai.“82 Nenuostabu, kad Lenkijos URM pasekretorius, nuoširdžiai už šią informaciją padėkojęs, iškart nuskubėjo „informuoti Poną Ministrą Becką“, tik grįžusį po vizito Romoje ir pokalbių Vienoje su 80 Ibid. 81 Lenkijos URM valstybės sekretoriaus Szembeko 1939 03 16 visiškai slaptas užrašas apie pasikalbėjimą su Didžiosios Britanijos ambasadoriumi Varšuvoje seru H. Kennardu „apie situaciją Lietuvoje“// Polskie Dokumenty Dyplomatyczne 1938, Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s. 139–140. 82 Ibid., s. 140.

255 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

A. Hitlerio vietininku Arturu Zeissu-Inqwartu83. Atitinkamai Didžiosios Britanijos reikalų patikėtinis Thomas Hilde- brandtas Prestonas elgėsi ir Kaune. Kovo 17-osios vidurnaktį iš URM generalinio sekretoriaus Juozo Urbšio sužinojęs apie Lietuvai įteikto Lenkijos ultimatumo turinį, T. H. Prestonas užuolankomis ėmė teisin- ti Varšuvos politiką ir samprotauti, kad šis lenkų „strateginis manevras“ galįs būti nukreiptas „prieš Vokietiją“, kuri siekia politiškai įsitvirtinti regione. Lietuvos URM generaliniam sekretoriui suabejojus tokios argu- mentacijos racionalumu, T. H. Prestonas, netekęs kantrybės, tiesiai į akis išrėžė: „Lenkija taip pasielgė tik dėl to, kad tvirtai žinojo, jog derybomis su Lietuva niekados prie diplomatinių santykių užmezgimo neprieitų.“84 Dėl Lietuvai įteikto ultimatumo priekaištų iš Londono Varšuva neiš- girdo ir vėliau. Britų ambasadorius Varšuvoje seras Howardas Kennardas kovo 19 d. popietę iš Varšuvos į Londoną ministrui lordui E. Halifaxui rašė: „Pasipiktinimo banga Lenkijoje padarė negalimą Lenkijos vyriausybės pasitraukimą nuo pozicijų ir Lenkijos vyriausybė nebūtų galėjusi atsisakyti naudoti pačias griežčiausias priemones, jei Lietuvos vyriausybė nebūtų sutikusi su Lenkijos iškeltomis sąlygomis. <…> Čia visi yra tos nuomonės, kad jeigu sąlygos nebūtų priimtos, tai Lenkijos kariuomenė būtų perėjusi sieną tą pačią naktį.“85 Kovo 31 d. Londone, Foreign Press Association rūmuose, vykusių pus- ryčių, kurie buvo surengti Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro garbei, metu lordas Edwardas Halifaxas Lenkijos telegramų agentūros PAT korespondentui Londone Stefanui Litaueriui kalbėjo, kad lietuviai būtų buvę tiesiog „foolish“86*, jeigu nebūtų sutikę su tokiomis išmintingo- mis ultimatumo, kurio reikalavimai buvo „neatremiamai pagrįsti“, sąly-

83 Skóra W., Służba konsularna Drugiej Rzeczpospolitej: organizacja, kadry i dzialalność, Toruń, 2006, s. 103. 84 Lietuvos URM generalinio sekretoriaus J. Urbšio 1938 03 18 slapta Pro Memoria „Lenkų ultimatumo įteikimas svetimųjų valstybių atstovams“// LCVA., f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 278. 85 Lietuvos URM generalinio sekretoriaus J. Urbšio 1938 04 21 slapta Pro Memoria apie pasikalbėjimą su Didžiosios Britanijos reikalų patikėtiniu Kaune T. H. Prestonu// Ibid., l. 41. 86 * kvaili (angl.)

256 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse gomis, ir kad jis pats buvęs visiškai už ultimatumo sąlygų priėmimą: „I am all for it.“87**88 „Su didžiausia pagarba“ E. Halifaxas lenkų žurnalistui pareiškė, kad „valstybininko“ J. Becko politiką laiko „very wise“89***. Neparanki Lietuvai tuomet buvo ne tik oficialiojo Londono pozicija. Labai panašiai mąstė ir Didžiosios Britanijos demokratinė opozicija. Kai kurie leiboristų lyderiai, pavyzdžiui, buvęs Jo Didenybės prie Tautų Są- jungos įgaliotasis ministras Noelis Filipas Bakeris, visą ilgametę Lietuvos kovą dėl Vilniaus vadino tiesiog lietuvių „inferiority complex“90*, o Lietu- vai atsisakius užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija, buvo linkęs pateisinti net Lenkijos karinę invaziją į Lietuvą91. Pernelyg neakcentuojant pasyvios ir neigiamos tarptautinės reakcijos, prasminga išryškinti teigiamas tarptautines nuostatas Lietuvos atžvilgiu. Pavyzdžiui, apie amerikiečių, čekoslovakų, estų ir prancūzų reakciją į Len- kijos ultimatumą Lietuvai plk. K. Skučas Kaunui raportavo: „Užtat su ypa- tingu pasigėrėjimu aš čia turiu paminėti Amerikos karo attaché, kuris ne tik mums rodė savo palankumą, visiškai buvo mūsų pusėje, bet ir kitų tarpe skleidė ir stiprino mums palankią opiniją. Panašiai elgėsi čekoslovakas ir iš dalies estų karo attché. Prancūzus mūsų su lenkais reikalas domino tik tiek, kiek iš jo gali kilti karas, į kurį gali įsivelti Rusija, Prancūzija, Vokietija. Prancūzų simpatijos neabejotinai mūsų pusėje,“ bet jie nenori karo92. Iš Vakarų Europos didžiųjų valstybių Lenkijos ultimatumo dienomis Lietuvą bene labiausiai palaikė būtent Prancūzijos diplomatai, spauda ir visuomenė. Tą pačią kovo 15 d., kai T. H. Prestonas iš Kauno į Londo- ną rašė apie Lietuvą tariamai apėmusią „paniką“ ir tariamai palankiau- sią metą siekti sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius93, Prancūzijos 87 ** Aš visiškai už tai. (angl.) 88 Lenkijos ambasadoriaus Londone grafo Edwardo Raczyńskio 1938 04 01 slaptas pranešimas Nr. 49/Lt/15 užsienio reikalų ministrui J. Beckui//AAN, MSZ, 6121, k. 159–160. 89 ***labai protinga (angl.) 90 atsilikimo kompleksu (angl.) 91 Lenkijos ambasados Londone patarėjo A. Balińskio 1938 03 23 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Beckui// HIA, Ambasada RP w Londynie, 100/7. Mikrofilmas iš Lenkijos Naujųjų aktų archyvo. 92 Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo 1939 03 31 slaptas pranešimas Nr. 16 Lietu- vos kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui plk. K. Dulksniui ir Lietuvos URM// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 62. 93 Lenkijos URM valstybės sekretoriaus Szembeko 1939 03 16 visiškai slaptas užrašas

257 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

URM generalinio sekretoriaus pavaduotojas Emille’is Charveriatas Lietu- vos pasiuntinybės Paryžiuje patarėjui dr. Ladui Natkevičiui kalbėjo, kad „dabartiniu momentu santykių sureguliavimas su Lenkija, nors labai pageidautinas, bet sunku esą laukti, kad jis būtų pakankamai palankus Lietuvai. Nes tiek Becko asmuo, tiek ir tarptautinė padėtis neduodanti tinkamo ga- ge…94*“95. Reikšminga ir tai, jog dar Lenkijos ultimatumo išvakarėse Pran- cūzijos URM siūlėsi Varšuvai tarpininkauti likviduojant kovo 11-osios incidento padarinius ir sprendžiant Lietuvos ir Lenkijos santykių likimą, tačiau Lenkijos URM, nepasitikėdama prancūzų diplomatija ar net įtarda- ma jų tam tikrą politinį palankumą Lietuvai, į šį siūlymą nereagavo. Dar ryžtingesnio moralinio palaikymo lenkų ultimatumo dienomis Lietuva sulaukė iš Sovietų Sąjungoje dirbančių Prancūzijos karinės diplomatijos atstovų ir šios šalies spaudos. Komentuodamas Lietuvos saugumo perspektyvas ir pokalbius su Maskvoje dirbančiais prancūzų sausumos karo atašė pulkininku leitenantu Palassé ir karo aviacijos atašė majoru Donzeau, plk. K. Skučas į Kauną 1938 m. kovo pabaigoje, be kita ko, rašė: „Pulkininkui atrodo, kad Lenkijai užpuolus Lietuvą Sovietai tu- rėtų padaryti viską, imtinai iki ginkluoto įsikišimo“, o prancūzas majoras netgi pabrėžė, kad lenkų klastingumą patyrė dar 1919 m. vasarą, kai šie, norėdami nuslėpti savo karo veiksmus prieš Lietuvą, tuomet jį esą net jėga buvo uždarę vienoje sodyboje kažkur pietryčių Lietuvoje. Negana to, majoras Donzeau buvo įsitikinęs, kad jei SSRS, gindama Lietuvą, „būtų priversta pulti Lenkiją ir Vokiečiai Lenkijai nepadėtų, tai Prancūzija nuo karo susilaikytų. Tačiau jei įsikištų Vokietija, tai Prancūzija nedelsiant at- eitų į pagalbą Sovietams“96. Dėl pernelyg prolietuviško prancūzų spaudos tono, kai kurių žurnalis- tų antilenkiško nusistatymo ir aršios Varšuvos politikos kritikos Lenkijos apie pasikalbėjimą su Didžiosios Britanijos ambasadoriumi Varšuvoje seru H. Kennardu „Apie situaciją Lietuvoje“// Polskie Dokumenty Dyplomatyczne 1938, Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s. 139–140. 94 *užtikrinimo (pranc.) 95 Lietuvos pasiuntinybės Prancūzijoje patarėjo dr. L. Natkevičiaus 1938 03 16 konfidenciali Pro memoria apie pasikalbėjimą su Prancūzijos URM generalinio sekretoriaus pavaduotoju E. Charveriatu// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 400. 96 Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo 1939 03 31 slaptas pranešimas Nr. 16 Lie- tuvos kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 61.

258 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ambasadorius Paryžiuje Juliuszas Łukasiewiczius 1938 m. kovo viduryje Quai d’Orsay padarė net oficialų protesto demaršą97. Jau atslūgus ultimatumo sukeltai įtampai, komentuodamas Prancūzijos spaudos, intelektua- lų ir eilinių prancūzų nuotaikas, P. Klimas iš Paryžiaus į Kauną rašė: „Lenkija atrodo labai nustebusi, kad prancūzų viešoji opinija nepagyrė jos metodų, nors Lenkija yra tiesioginė sąjungininkė. Šios dienos vedamie- ji straipsniai „Le Temps“ ir socialistų (t. y. ministro pirmininko) organo „Le Populaire” <…> labai aiškiai išdėsto lenkų nepasitenkinimus ir kartu duoda savo atsakymą. Atrodo, tarytum Lietuva būtų davusi gerą progą Prancūzijai parodyti kai kuriuos Lenkijos nelojalumus ir nekorektingumus internacionalinėje politikoje. <…> Pažįstami diplomatai, rašytojai, profe- soriai, publicistai ir šiaip „Société parisienne“, visur, kur tik tenka dabar su jais susitikti, labai gyvai man reiškia savo simpatijas ir dar labiau stebisi bei piktinasi lenkų elgesiu po to Lukasievicziaus protesto.“ 98 Įdomiai ir nevienareikšmiškai į Lietuvą ištikusią problemą reagavo kraštutinio dešiniojo totalitarizmo keliu pasukusi vakarinė kaimynė – Vokietija. Viena vertus, tik ką aneksavusi Austriją ir tokiu būdu iškėlusi aikštėn savo agresyvią politiką, Vokietija nebuvo pasirengusi bent kiek plačiau aktyviai ir tiesiogiai reikštis tarptautinėje arenoje. Todėl jos spauda, vykdydama Vokietijos URM instrukcijas ir iš dalies pataikaudama Varšuvai, Lietuvos ir Lenkijos konfliktą komentavo beveik išimtinai remdamasi tik lenkiškais informacijos šaltiniais99, dėl ko tarptautinėje arenoje kilo įtarimų, kad tokia Vokietijos reakcija gali būti kompensacija Lenkijai už nuolaidžią poziciją dėl Austrijos anšliuso100. Kita vertus, Vo- kietijos karo atašė Maskvoje generolas Ernstas Köstringas ir kai kurie kiti čia dirbę vokiečiai diplomatai privačiai ragino SSRS aktyviau ginti Lie- tuvą nuo Lenkijos politinio spaudimo ir galimos karinės invazijos. Daug ką sako ir tai, jog būtent Lietuvos ir Lenkijos santykių krizės dienomis

97 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1938 03 28 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// Ibid., l. 78. 98 Ibid., l. 78, 80. 99 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vokietijoje dr. Jurgio Šaulio 1938 03 17 konfidenciali Pro memoria apie pasikalbėjimą su Vokietijos URM viceminis- tru von Mackenzenu// Ibid., l. 307. 100 Ibid., l. 306.

259 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. iš Berlyno į Kauną atskriejo žinia, kad Vokietija suinteresuota Lietuvos nepriklausomybe ir Vokietijos karo akademijoje vėl atnaujinamos Lie- tuvos karininkų stažuotės, kurios, kaip žinoma, dar 1934 m. vasarą buvo nutrūkusios dėl šalių konflikto Klaipėdos krašte. Trečia, savotiškai originaliai į staiga kilusią Lietuvos ir Lenkijos san- tykių krizę reagavo Rytprūsiai. Sprendžiant iš čia leidžiamos spaudos – Preussische Zeitung – bei krašto įvairaus rango politikų ir valdininkų pri- vačių samprotavimų, iš pradžių plk. J. Becko politika kėlė pasigėrėjimą, nes tikėtasi, kad Lenkija jau žengia „karštomis“ Vokietijos pėdomis ir ultimatumas Lietuvai yra tik Varšuvos preliudija prieš galutinį Lietuvos anšliusą, po kurio Klaipėdos kraštas pagaliau nedelsiant galės būti „grą- žintas“ Reichui101. Tačiau Lietuvai ultimatumą priėmus ir šioms Rytprūsių nacistinio politinio elito viltims nepasiteisinus, užplūdo savotiškas nusi- vylimas lenkais ir prasidėjo politiniai svarstymai, kiek ilgai Lietuva, kaip nepriklausomas politinis subjektas, dar išliks ir kiek tokia jos nepriklauso- ma egzistencija naudinga Vokietijai. Sovietų Sąjungą kaip galimą realiausią Lietuvos geopolitinę sąjungi- ninkę ginantis nuo eventualios Lenkijos agresijos 1938 m. pavasarį matė ir Čekoslovakijos diplomatai. Čekoslovakų karo atašė Maskvoje Dasticho nuomone, nors dėl Josifo Stalino represijų Raudonosios armijos vado- vybė yra pastebimai pairusi ir didelio masto operacijų ar sudėtingesnių manevrų atlikti kol kas nepajėgi, tačiau „veikti mase ir pulti frontaliai“ lenkus ji gali sėkmingai ir jau per 3–4 savaites esą galėtų būti prie Vys- los102. Panašiai, beje, mąstė ir prancūzų, o iš dalies ir Vokietijos karybos specialistai, kurių įsitikinimu, nors 1938 m. pavasarį SSRS karinė vado- vybė buvo ir gerokai vidaus represijų apdaužyta ir išsekinta, Raudonosios armijos „technika, apsiginklavimas ir masė sudaro ganėtiną pajėgą SSSR vienai ir greitai apsidirbti su lenkais“103.

101 Lenkijos generalinio konsulo Karaliaučiuje (Kionigsberge) J. Warchałowskio 1938 04 06 slaptas pranešimas Nr. 3/IV.t. /1 užsienio reikalų ministrui plk. J. Beckui// AAN, MSZ, 6121, k. 115–116. 102 Lietuvos karo atašė Maskvoje plk. K. Skučo 1938 03 31 slaptas pranešimas Nr. 16 Lie- tuvos kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui// LCVA, f. 383, ap. 7, b. 2080, l. 63. 103 Ibid., l. 66.

260 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse

Epilogas Kaip matyti iš išlikusių istorinių šaltinių, būtent tokia tarptautinė reakcija ir tokie SSRS politinio ir karinio vaidmens vertinimai diplomatiniuose sluoksniuose Lietuvos karinei diplomatijai artėjančios valstybingumo katastrofos išvakarėse padarė nemažą įspūdį, lėmė tam tikras nuotaikas, išvadas ir sprendimus. Netrukus po lenkų ultimatumo priė- mimo, apibendrindamas įsigalinčias niūrias tarptautinių santykių tendencijas, Lietuvos apgailėtiną situaciją regione ir kitas ultimatumo politines pamokas Lietuvos elitui, pulkininkas K. Skučas kariuomenės štabo II skyriaus viršininkui, kartu ir užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui 1938 m. kovo gale rašė: „Prasidėjo vylingų apgaulių ir brutalios klastos, brutalios „diplomatijos“ su Lenkija santykių epocha, kuri mums primesta ginklo jėga, nežada šviesios ateities.“ Todėl tokiomis grėsmingomis aplin- kybėmis, „kol dar ne vėlu, paramos nepriklausomybės apgynimui naudinga ieškoti Maskvoje. Vargu ar lenkai žvangintų ginklais prieš mus, jei ži- notų, kad Raudonoji armija yra pasirengusi smogti Gardino kryptimi.“104 Pulkininko skaičiavimais, SSRS tokioms operacijoms turėjo pakankamai jėgų. Jo žiniomis, SSRS vakarų pasienyje buvo sutelktos dvi stiprios operacinės grupės: viena – Kijevo karinėje apygardoje – turinti stiprų atraminį rezervą Charkove, kita – Baltarusijoje – turinti dar stipresnį rezervą Maskvos apygardoje. O Tolimuosiuose Rytuose parengta kauty- nėms su japonais stovėjo dar ir trečioji – Atskiroji Rytų armija. Pulkinin- kas K. Skučas, kaip nemažai, o gal dauguma Lietuvos karinės diplomatijos atstovų, linko manyti, kad Baltijos „valstybių grandinė garantuoja Sovietų vakarinių sienų saugumą“, todėl, teoriniu požiūriu, Maskva yra ne tik geopolitiškai suinteresuota Lietuvos nepriklausomybe, bet tiesiog pasmerkta ją ginti. Kaip Kremliaus geopolitinis interesas Baltijos jūros šiaurryčiuose gali pasitarnauti kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės, K. Skučas rašė: „Atrodytų, kad mūsų karo su lenkais atveju gindami savo interesus sovietai mato du galimus scenarijus: a) karas su lenkais tikslu sutrukdyti Lietuvos okupaciją ir lenkų priėjimą prie Baltijos jūros – tuo būdu sovietai mums padėtų apginti nepriklausomybę; b) lenkams puolant Lietuvą sovietai tiesiog okupuoja Latviją bei Estiją ir taip ne tik užkerta kelią Lenkijos 104 Ibid., l. 67.

261 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

įtakai Baltijos jūros šiaurės rytų baseine, bet ir praplečia savo dabar susiau- rėjusį „langą“ į Europą.“105 Šiai plk. K. Skučo nuomonei dėl eventualių geopolitinių orientyrų ir karinės okupacijos alternatyvų Lenkija–Rusija (SSRS) daugmaž linko pritarti ir lietuvių karinės diplomatijos atstovas Paryžiuje plk. Juozas Lanskoronskis, o kurį laiką iš dalies ir buvęs Lietuvos karo atašė Vokieti- joje, Lietuvos delegatas prie Tautų Sąjungos plk. Kazys Škirpa. Kaip jau minėta, panašiai mąstė ir prancūzų, čekoslovakų, o iš dalies ir vokiečių karo specialistai, kurių įsitikinimu, nors 1938 m. pavasarį SSRS karinė vadovybė po J. V. Stalino represijų buvo pastebimai nukrau- javusi, tačiau Raudonosios armijos „technika, apsiginklavimas ir masė sudaro ganėtiną pajėgą SSSR vienai ir greitai apsidirbti su lenkais“. Apie SSRS, kaip apie realią būsimą sąjungininkę artėjančiame globaliame po- litinių sistemų susidūrime – kare su Trečiuoju reichu ir Japonija – tuomet vis dažniau kalbėjo ir JAV diplomatai Maskvoje. Kaip matyti iš išlikusių istorinių šaltinių, būtent tokia tarptautinė opinija ir tokie SSRS geopoliti- nės reikšmės, politinio ir karinio potencialo vaidmens vertinimai lietuvių kariniams diplomatams artėjančios valstybingumo katastrofos išvakarėse darė nemažą įspūdį, lėmė tam tikras išvadas ir sprendimus. Juo labiau kad pati SSRS 1938–1939 m. ne tik nesikratė priskiriamo vaidmens, bet dargi uoliai jį puoselėjo ir plėtojo. Štai SSRS ambasadorius Prancūzijoje Jakovas Suritzas Lietuvos pasiuntinį P. Klimą tikino: „Mes esame savo teritorijose niekieno neįkandami ir nieko nebijome… Pagaliau tas pats Hitleris daugiausia mūsų bijo ir tik mes sudarome jam susirūpinimą. Kada japonai, kilus konfliktui su mumis, prašė vokiečių paramos, Hitleris, nepaisydamas savo antikomunistiško pakto, atsisakė, aiš- kindamas paktą tik moralės paramos prasme. Hitleris mus nuolatos kolioja ne tam, kad mus pultų, o tam, kad prancūzus ir anglus atbaidytų nuo So- vietų ir tuo būdu lengviau galėtų su jais apsidirbti. Juk toks jau paradoksas, kad Hitleris mus tik keikia, o prancūzus ir anglus „muša“. Dar neseniai Hitleris siūlė mums kreditus – 200.000.000 markių.“106 Dirbdamas Maskvoje, bendraudamas su Raudonosios armijos vadais,

105 Ibid., l. 68. 106 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje Petro Klimo 1938 11 15 konfidencialus pranešimas Lietuvos užsienio reikalų ministrui S. Lozoraičiui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 29, l. 225–226.

262 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse

Europos ir kitų šalių kariškiais ir diplomatais, tarp jų ir amerikiečiais, K. Skučas įsitikino, kad eventualiame ginkluotame susirėmime su Len- kija ir Vilniaus susigrąžinimo epopėjoje Lietuvai realiausiai galėtų padėti Rusija (SSRS), nes kitos Europos didžiosios valstybės Vilnių juridiškai ir politiškai jau yra pripažinusios Lenkijai, strateginių interesų šiame Bal- tijos jūros regione neturi, o tai reiškia, kad nesuinteresuotos veltis ir į rizikingas politines kombinacijas ar juo labiau karines akcijas. Kita vertus, kodėl Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje lie- tuvių kariniai diplomatai mieliau linko pasikliauti Maskva, o ne Varšuva, regis, būta ir kitų gana svarių priežasčių: 1) tarpukario metais Lietuva de facto neturėjo tiesioginės sienos su Sovietų Sąjunga ir tiesiogiai nejuto jos keliamos grėsmės; 2) Lenkija nuo 1922 m. pavasario buvo aneksavusi Lietuvos Respublikos sostinę, o kartu ir platų lietuviškų etninių žemių ruožą („hinterlandą“), ir vienintelė valstybė Europoje ir pasaulyje, kuri formaliai juridiškai ir politiškai deklaravo vis dar pripažįstanti Lietuvos suverenitetą Vilniuje ir Vilniaus krašte, buvo Sovietų Sąjunga. Vaizdžiai tariant, lietuvių akyse ir kelyje į Vilnių de facto ir de jure Lenkija 1938– 1939 m. jau stovėjo lyg kokia nepajudinama force majore, kurią susiklos- čiusiomis aplinkybėmis ir, aišku, nebūtinai Lietuvos naudai galėjo įveikti tik kita panaši jėga, veikianti lyg kokia Deus et machina iš antikinės tra- gedijos arba vėlyvųjų viduramžių pilies teatro; 3) dėl istorinės sostinės praradimo bei lietuvybės Vilnijoje ilgamečio malšinimo ir persekiojimo antilenkiškumas tarpukario Lietuvoje, tiksliau lietuvių politinėje mintyje ir sąmonėje, iš politikos jau buvo spėjęs virsti beveik religija. Esminis politikos bruožas yra veikimas, o religijos – tikėjimas. Bet kokio veikimo pagrindas yra praktika ir pragmatizmas, o bet kokios religijos – mitai ir ritualai. Todėl nenuostabu, kad tarpukario lietuvių politinė mintis, taip pat ir karinė diplomatija, lenkiškumą šiuo atveju labiau linko traktuoti taip, kaip viduramžių katalikai protestantizmą – tarsi savotišką ereziją; 4) lietuvių karinių diplomatų ilgametis situacijos regione stebėjimas, vy- raujantys profesionalų vertinimai ir tam tikra viešoji nuomonė rodė, kad Rusijos (SSRS) karinis potencialas, juo labiau jo rezervai, yra nepalyginti didesnis už Lenkijos – taigi nematyta ir kiek didesnės prasmės kariškai kooperuotis su Lenkija; 5) Lietuvos karinių diplomatų skepsį dėl Lenki- jos valstybės politikos, matyt, kai kuriais atvejais kurstė ir aiškiai nepa- matuotas, kartais net vaizdžiai besikertantis su realijomis kolegų lenkų

263 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. savęs pervertinimas. Štai Lenkijos ambasadorius Paryžiuje Juliuszas Łu- kasiewiczius, Lenkijos karo atašė Prancūzijoje plk. Pinowskis ir oro pa- jėgų atašė plk. Pawlikowskis Lenkijos–Vokietijos karo išvakarėse kolegai J. Lanskoronskiui visai rimtai aiškino, kad „Lenkija esanti visai pasiruo- šusi karui ir jo nebijanti. Vokiečių jėgos nesančios tokios didelės, kaip daug kas apie tai galvoja. Vokiečiai trūksta gerų kadrų ir ypač motorizuotų dalių komandos. Vokiečių armija labai gerai prisistato paraduose – ir tai atsi- tinka, kad nėra kam pagendančių motorų sutvarkyti – o mūšyje ji tuojau subyrėtų dėl apmokytos vadovybės trūkumo“107. Turint galvoje, kad po kelių mėnesių, vos prasidėjus karo veiksmams, tas pats Lenkijos ambasadorius Paryžiuje jau piktai peikė savo sąjunginin- kus britus ir prancūzus, kurie tik „kapstosi, taisosi“, tačiau niekaip nesuge- ba pradėti realių karo veiksmų ir vokiečių puolimo108, beviltiškai „baisė- josi vokiečių judamomis tvirtovėmis“ – karo lėktuvų, tankų ir motorizuotų pėstininkų dalinių mirtinais smūgiais Lenkijos miestams109, galima konstatuoti, kad minėtoji Lenkijos bravūriška karinė diplomatija (šiuolaikiš- kai kalbant – tam tikra viešųjų ryšių akcija) karo išvakarėse buvo nelabai sėkminga, o Lietuvos karinių diplomatų skepsis dėl pietinių kaimynų ka- muojančių kompleksų – ne visai be pagrindo. Juo labiau kad karo išvaka- rėse lenkų diplomatai buvo linkę propagandiškai nuvertinti ne tik Vokie- tiją, bet ir stalininę Rusiją110. Liūdnai pagarsėjusį 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribbentropo–Molotovo paktą Varšuvos diplomatai pirmiausia vertino tik kaip J. Stalino baimės ir Raudonosios armijos „silpnumo“ ženklus bei Mas- kvos užmojį kuo saugiau ir „giliau“ pasislėpti nuo artėjančio karo. Ko iš tiesų ši bravūriška karinė diplomatija buvo verta ir į ką ji pavir- to (ypač Lenkijos rytiniuose pakraščiuose), tiek lenkams, tiek lietuviams tapo aišku jau pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis ir savaitė-

107 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 05 11 konidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui j. Urbšiui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30, l. 68. 108 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 09 21 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui// Ibid., l. 166–167. 109 Ibid., l. 167. 110 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1939 07 07 konfidencialus pranešimas einančiam užsienio reikalų ministro pareigas Ka- zimierui Bizauskui// Ibid., l. 103–104.

264 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse mis. Apie 1939 m. rugsėjį Lenkijos kariuomenę, visuomenę ir valstybę ištikusios katastrofos mastą ir formas netoli Lietuvos sienų pasiuntinys F. Charwatas naujajam užsienio reikalų ministrui grafui Augustui Zales- kiui su neslepiamu nusivylimu ir širdgėla raportavo: „Padėtį komplikavo generolo Wilczyńskio įsakymas Vilniui nesiginti, kariuomenei iš Vilniaus krašto trauktis į Lietuvą, Polesėje ir Gardino krašte buvusiems daliniams sudėti ginklus ir išsiskirstyti po namus. Šio įsakymo padariniai buvo pražūtingi. Polesėje valstiečiai apsiginklavo paliktais ginklais ir žudė mūsų kareivius, Gardine žydai ir komunistai apsiginklavo į žardus sustatytais ir pamestais ginklais ir atakavo mūsų pražygiuojančius dalinius, jungdamiesi su bolševikais, o Vilniuje likusi kariuomenė rengėsi trauktis Lietuvos sienos link, kadangi bolševikai buvo 80 km nuo Vilnius. <…> Čia ne vieta aprašyti daugybei tragiškų įvykių, kurie vyko Lietuvos pasienyje, kur atskirų dalinių vadai vykdė įsakymą traukti savo formuotes prie Lietuvos sienos <…>Visiškai palūžusi dvasia, bolševikinės nuotaikos, susilpnėjusi drausmė, pasigailėtinos kareivių neapykantos karininkams sce- nos, konfliktai, pasibaigiantys muštynėmis – štai atmosfera, įsivyravusi stovyklose. Taip pat reikėtų pažymėti pasigailėtiną pabėgėlių – dalies aukščiausių administracijos pareigūnų – atsipalaidavimą ir demoralizaciją. Nieko nepadėjo pasiuntinybės darbuotojų, registravusių ir išdavinėjusių dokumentus, priminimai, kad būtina pateikti valstybės iždui priklausančias lėšas, iš visų pusių sklido informacija apie išvežtųjų Lenkijos banko skyrių ar kitų valstybinių ir savivaldybių bankų depozitų ir aukso laikymą ir naudojimą saviems poreikiams. Taip pat nebuvo grąžintos ka- riuomenės kasos. Šimtai tūkstančių zlotų pateko į privačių asmenų rankas ir iš jų jie nebuvo priverstinai paimti.“111 Nenuostabu, kad tokia apgailėtina ir pakrikusi situacija Lenkijoje jau pirmosiomis karo dienomis, o dar labiau gana greitas jos krachas neigiamai paveikė Lenkijos įvaizdį ir Lietuvoje. Apie tai, kaip keičiasi lietuvių požiūris į Lenkijos valstybę, kaip lietuviai po 1939 m. rugsėjo kampanijos žvelgia į savo pietinę kaimynę, F. Charwatas iš Stokholmo į Paryžių A. Zaleskiui rašė: „Pirmieji šios nuotaikos pokyčiai įvyko pirmosios karo savaitės pabaigoje, kai atėjo žinios ne tiek apie mūsų teritorijos nuniokojimą, kuris vokiečiams pavyko dėl

111 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato 1939 10 20 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui A. Zaleskiui iš Stokholmo į Paryžių apie situaciją pirmomis karo dienomis// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień–grudzień [Redaktor Wojciech Rojek], Varszawa: Polski instytut spraw między- narodowych, 2007, s. 217, 218.

265 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. didelės techninės persvaros, kiek apie tai, kad palūžo valstybės aparatas ir vadovy- bė, taip pat dėl įvykusios dezorientacijos. Tai, kad nebuvo galima gauti autentiškos informacijos apie įvykius Lenkijoje, nutrūkę ryšiai su savo pasiuntinybe, Lenki- joje didėjantis chaosas ir žaibiškas vokiečių karinės kampanijos tempas pakirto pasitikėjimą ir lėmė, kad pradėta zonduoti galimybė suartėti su Vakarų ar Rytų kaimynu ir vis labiau atsiriboti nuo Lenkijos. Susižavėjimą lenkų dvasia ir ginklu ilgainiui pakeitė skepticizmas.“112

Kaip rodo išlikę lietuviški ir lenkiški to meto karinės diplomatijos istoriniai šaltiniai, pirminė jų analizė, Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių užmezgimas naudojant karinį šantažą, tačiau neišsprendus opių teritorinių problemų, dviejų kaimyninių valstybių esminių, gilumi- nių, geopolitinių ir etnokultūrinių prieštaravimų galutinai nepanaikino. Juo labiau kad šiuos prieštaravimus dar kaitriau kurstė ir iš abiejų tautų spinduliuojantis nacionalizmas: gana didelės dalies lietuvių mažvaikiš- kos viltys „atlietuvinti“ Lietuvos lenkus ir tikrai ne mažesnės dalies lenkų didžiavalstybiniai užmojai Lietuvą, galutinai polonizavus, unifikuoti su Lenkija. Didelė dalis lietuvių visuomenės, ypač inteligentijos, jaunesnio- sios karininkijos, nemažai valdančiojo elito net ir užmezgus diplomatinius santykius liko ištikimi antilenkiškai tarpukario Lietuvos tradicijai: puoselėjo viltis susigrąžinti Vilnių ir nepasitikėjo Lenkija kaip galima strategine Lietuvos valstybės partnere ar karine sąjungininke. Šis nepa- sitikėjimas 1938-ųjų vasarą ir rudenį buvo toks ryškus, spalvingas ir taip menkai maskuojamas, kad tai nebuvo jokia paslaptis ir pačiai Lenkijai. Štai liūdnai pagarsėjusios Miuncheno konferencijos išvakarėse, 1938 m. liepos antroje pusėje, lenkų pasiuntinys F. Charwatas, apibendrindamas Lietuvoje vis dar tvyrančias nuotaikas, iš Kauno į Varšuvą rašė:

„Lietuvos orientavimasis į Lenkiją šiandien nėra įmanomas pirmiausia dėl to, kad Lietuvos vyriausybė ir kariuomenė nepasitiki Lenkijos užsienio politika. <…> Santūrų Lietuvos požiūrį į Lenkiją lemia ir tai, kad Lietuvos karininkams Lenkija neimponuoja. Tarp jų vyrauja nuomonė, kad Lenkija yra milžinas moli- nėmis kojomis. Karininkai kalba, kad jos sunki ekonominė padėtis turi atsiliepti kariuomenės techniniam aprūpinimui. Karinė galia negali būti kraštas, kurio karo pramonės yra tik užuomazgos, kuriame dėl blogų kelių motorizacija patiria daug sunkumų, ir pan. Šiaip ar taip, kraštui, kuris turi 34 milijonus gyventojų, Lenkijos

112 Ibid., s. 215.

266 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kariuomenės pajėgos yra per mažos; jie sako, jeigu palyginsime Vokietijos ir Lenki- jos karinį potencialą, šis palyginimas parodys, kad Lenkijos negalima laikyti karine galia. Kariuomenė taip pat labai skausmingai reagavo į ultimatumą. Ji vis dar laiko jį antausiu sau ir Lietuvai. Karininkai sako, kad, nepaisant nieko, lietuvių kariuomenėje reikštos simpatijos lenkų kariuomenei dėl šio ultimatumo jeigu ir ne visai išnyko, tai tikrai labai sumažėjo. Pulkininkas Mitkiewiczius galėjo įsitikinti lietuvių karininkų šaltais santykiais. Priėmimo, kurį generolas Raštikis surengė jo garbei, buvo labai slogi atmosfera.“113 Ilgametės tradicinės užsienio politikos Lietuvos atžvilgiu Antrojo pasaulinio karo išvakarėse savo ruožtu nebuvo nusiteikusi keisti ir Varšuva. J. Piłsudskio emocingai puoselėtos idėjos ir kareiviška tvarka numatyti principai, kaip turi būti „sutvarkyta“ Lietuva ir „sutvarkyti“ Lietuvos ir Lenkijos santykiai, tarp lenkų politinio elito atstovų buvo gyvi, dar ruse- no ir po garsiojo lietuvių kilmės lenkų maršalo mirties. Galbūt šios idėjos Lenkijos užsienio politikos audinyje jau ir nebebuvo tokios ryškios kaip, tarkime, 1920 ar 1928 metais, tačiau lenkų politiniai ir kariniai diplomatai jų teikiama šiluma mėgavosi gana mielai ir kiekviena patogesne proga. Itin aktualios atrodė ir skaisčiai ant lenkų politinės minties skydo šios idėjos sužibo 1938 m. spalį, kai Lenkija po daugiau nei 600 metų „laukimo“ 114* pagaliau pasiekė istorinę „pergalę“ prieš Čekoslovakiją. Ofi- cialiai net nepakviesta į Europos didžiųjų valstybių susitikimą Miunche- ne 1938 m. spalio 29–30 d. ir Čekoslovakijos dalybas, Lenkija vis dėlto sugebėjo savotiškai prisišlieti prie Miuncheno sąmokslo: Čekoslovakijai įteikti „pusiau oficialų“ ultimatumą ir prisijungti dalį jos teritorijų už Olzos upės – Zaolzį (Zaolzie), čekų Tešiną115**. Įkvėptas Lenkijos diplomatijos žygio prieš Čekoslovakiją, jau 1938 m. spalio 12 d. F. Charwatas plk. J. Beckui iš Kauno į Varšuvą viltingai rašė:

113 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato 1938 07 20 slaptas pranešimas Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkui ir Lenkijos URM// AAN, Sztab Główny, sygn. 616/345, k. 165–167. 114 *Į Zaolzį darniomis gretomis įžengiančius Lenkijos kariuomenės pulkus vietos lenkai pasitiko džiūgaujančiomis demonstracijomis ir šūkiais „600 lat czekaliśmy na ciebie“ ir kt. 115 **Šia proga galima pažymėti, jog Lenkija šias nuo seno mišrias lenkų ir čekų gyve- namas paribio teritorijas buvo praradusi dar iki Jogailos atėjimo į Lenkijos sostą, t. y. 1335 m. 1938 m. rugsėjo gale–spalio pradžioje, mikliai pasinaudojusi Čekoslovakijos politinio elito sutrikimu, Lenkija prisijungė apie 906 km² jos teritorijos su 250 000 gyvento- jų, kurių tik apie trečdalį sudarė lenkai.

267 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

„Pergalė ties Olza taip pat sudarė sąlygas rimtai sėkmei prie Nemuno. <…> Gilindamasis į šio pasikeitimo ir posūkio priežastis nesu linkęs visų nuopelnų priskirti nuolatiniam spaudimui ir paskutiniam demaršui čionykštėje Užsienio reika- lų ministerijoje. <…> Lemiamą įtaką pozicijos pasikeitimui neabejotinai turėjo išaugęs Lenkijos prestižas, laimėjus Zaolzio klausimu. Pradedant nuo š. m. kovo mėn. visos jėgos, visi pamatai, kuriais rėmėsi Lietuvos antilenkiška politika, ir jos svajonės atgauti Vilnių nugarmėjo į prarają. Šiandien šiame regione liko tik dvi jėgos, kurios gali nulemti Lietuvos likimą, tai – Vokietija ir Lenkija. Tačiau Vokie- tija – tai galas Lietuvai, Lenkija – tai galimybė gyventi su ja [pašryškinta – A. K.] arba šalia jos. Pastarojo meto savarankiška Lenkijos politika, jos stiprus ir tvirtas sprendimas, priimtas be globėjų pagalbos, bet paremtas savo jėgomis, vis dėlto yra galia, kurią gali pripažinti net priešas, juolab jeigu ją lydi sėkmė. Pastarąjį posūkį reikia vertinti vadovaujantis šiais samprotavimais, todėl drįstu teigti, kad pergalė prie Zaolzio padarė įmanomą didelę sėkmę prie Nemuno. <…> Ši nauja situacija verčia apgalvoti mūsų tolesnę taktiką. Mano manymu, mes negalime nereaguoti, jeigu norime pasinaudoti padėtimi ir žengti žingsnį į priekį įgyvendindami pagrin- dinį maršalo Piłsudskio politikos principą Lietuvos atžvilgiu [paryškinta – A. K.] <…> O dėl padėties, kurią stengiausi pavaizduoti, prašyčiau, jeigu Ponas Minis- tras turės laiko, iškviesti mane į Varšuvą.“116 Ši Lenkijos pasiuntinio Kaune citata itin reikšminga bent dviem aspektais: 1) parodo giluminius Lenkijos geopolitinius planus Lietuvoje; 2) atskleidžia šios šalies diplomatijos techninį „autentiškumą“ – itin slapti, kontroversiški politiniai sumanymai ir instrukcijos nebuvo fiksuoja- mos raštu, o tik žodžiu perduodamos iš lūpų į lūpas. Tačiau pasinaudoti palankiai susiklosčiusia padėtimi ir įgyvendinti maršalo Józefo Piłsudskio pagrindinį užsienio politikos principą ir testa- mentą dėl Lietuvos 1938 m. gale–1939 m. Varšuva nebesuspėjo. Sutrukdė staiga pradėję blogėti politiniai santykiai, o vėliau ir karas su Trečiuoju reichu bei nelaukta Rusijos invazija į rytų kresus. Tačiau kartu svarbu pa- žymėti, kad mesianistinės svajonės galutinai asimiliuoti Lietuvą kai kurių lenkų politikų ir diplomatų neapleido net karo metais, kai Lenkijos vals- tybė egzistavo tik de jure, bet ne de facto. Nepaisant to, kad dar 1939 m. rugsėjį–spalį Lenkijos pasiuntinys Kaune tiesiog žavėjosi lietuvių užuo- jautomis Lenkijai – „su didele simpatija ir nuoširdžia pagarba buvo žiū- 116 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato 1938 10 12 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui plk. J. Beckui// AAN, Sztab Główny, sygn. 616/345, k. 218–221.

268 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse rima į lenkų kareivio didvyriškumą ir visos tautos patriotinę dvasią“117, – jau tų pačių metų gale apie Lenkijos didžiąją civilizacinę misiją Lietuvoje F. Charwatas egzilinės vyriausybės premjerui generolui Władysławui Si- korskiui į Prancūziją su neslepiama viltimi rašė: „Šiandien iš esmės yra sąlygos sulenkinti Lietuvą ne tik dėl to, kad joje padau- gėjo lenkų ir išaugo jų intelektinis bei patriotinis potencialas, bet taip pat atsižvel- giant į tai, kad čia yra daug internuotų lenkų. Beje, tai paaiškina, kodėl Lietuvos valdžia toleruoja internuotų asmenų nutekėjimą iš Lietuvos teritorijos. Aš labai paviršutiniškai aprašiau naujas sąlygas, kuriomis reikia naujos programos ir nau- jų nurodymų lenkų visuomenei ir organizacijoms Lietuvoje, programos, kuri naujais, atvirais būdais bandytų įgyvendinti tikslus, kurių nepavyko pasiekti prieš 20 metų, ir kuri, šiaip ar taip, išlaikytų ir parengtų vietą vėlesnei kovai, pakeisiančiai Lenkijos požiūrį į Lietuvą remiantis naujais principais. Su lenkų organizacijomis Lietuvoje galima susisiekti. Todėl prašau apsvarstyti mano paskutinį siūlymą. Mie- lai siūlau savo paslaugas eventualiai programai ir veikimo taktikai parengti, ryšius su Kaunu palaikau toliau.“118 Kaip premjeras generolas W. Sikorskis konkrečiai reagavo į šią savo pavaldinio politinę ir diplomatinę iniciatyvą, tikslios informacijos aptikti, deja, nepavyko. Tačiau iš kitų W. Sikorskio instrukcijų matyti, kad jis niekada nesuabejojo, neatmetė galimybės Vilnių ir Vilniaus kraštą grą- žinti Lenkijai ir dėl to buvo linkęs manipuliuoti Lietuvos vyriausybės suteikta Lietuvos pilietybe lenkų tautybės gyventojams. 1939 m. gruodžio gale ar 1940 m. sausio pradžioje į Lietuvą vykstančiam lenkų emisarui profesoriui Adamui Żoltowskiui slaptoje instrukcijoje W. Sikorskis labai pragmatiškai nurodė: „Jeigu esamos sąlygos ar įstatymai privers juos [Lie- tuvoje atsidūrusius lenkus – A. K.] priimti Lietuvos pilietybę, tai daryti

117 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato 1939 10 20 slaptas pranešimas užsienio reikalų ministrui A. Zaleskiui iš Stokholmo į Paryžių apie situaciją pirmomis karo dienomis// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień–grudzień [Redaktor Wojciech Rojek], Varszawa: Polski instytut spraw między- narodowych, 2007, s. 215. 118 Lenkijos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Lietuvoje F. Charwato 1939 11 05 slaptas pranešimas iš Stokholmo per Lenkijos ambasadą Prancūzijoje Angerso (Anžė) mieste reziduojančios Lenkijos egzilinės vyriausybės premjerui Władysławui Si- korskiui apie lenkų situaciją ir Lenkijos strateginius tikslus Lietuvoje// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień–grudzień [Redaktor Wojciech Rojek], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s. 292–299.

269 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. yra leistina. Jeigu įvykių eiga bus palanki Lenkijai, šis faktas neturės jokios teisinės ar politinės reikšmės, priešingai – gerokai sustiprins lenkų elementą Lietuvoje.“119 Noras sustiprinti lenkų „elementą“ Lietuvoje, nenumaldomas kai ku- rių oficialių Lenkijos pareigūnų rūpestis ir troškimas Antrojo pasaulinio karo pradžioje pasinaudoti „patogia situacija“ (Lietuvos valdžios ir visuo- menės svetingumu ir humaniškumu) ir plėtoti Lietuvos polonizaciją netgi tuo metu, kai pati Lenkija yra okupuota ir padalyta Vokietijos ir Rusijos (SSRS), manding, žvelgiant retrospektyviai, pašalinį stebėtoją turėtų ste- binti gal net labiau nei kai kurių to meto lietuvių diplomatų nacionalistinės sugestijos po 1939 m. spalio 10–29 d. politinių ir teritorinių pokyčių asimiliuoti Lietuvos piliečiais staiga tapusius pietryčių Lietuvos lenkus arba naivus noras nuo lenkiškojo imperializmo atsitverti aukšta medine siena. Antilenkiškumas iš inercijos XX a. ketvirtojo dešimtmečio antroje pu- sėje Lietuvoje buvo įgijęs tokį pagreitį, kad jo nesustabdė nei pamokanti Lenkijos valstybės žlugimo 1939 m. rudenį istorija, nei Vilniaus ir Vil- niaus krašto grąžinimo faktas. Lietuvos karo atašė Paryžiuje plk. Juozas Lanskoronskis, tarsi skaitydamas F. Charwato, W. Sikorskio ir Co mintis, Lietuvos politiką kaimynų ir savo piliečių atžvilgiu 1940 m. pradžioje siū- lė modeliuoti ir organizuoti beveik taip, kaip pasakyta Senajame Testa- mente – vadovaujantis principu akis už akį: „Su lenkais, jei norima karo pabaigoje turėti ten tvirtesnes pozicijas, Vilniuje reikia mažiausiai daryti ceremonijų. Dėkingumo už tai nebus, o bus tik tvirtinimai, kad lenkybė yra tokia moralinė jėga, kurios jokie persekiojimai neįveikia. Visa, kas lenkiška, pasiliks – bus jų, lenkų, nuopelnas, bet ne mūsų tolerantiškos bei humaniškos politikos išdava. Aš asmeniškai manau, kad ir oficialiųjų sluoks- nių tariamas mūsų link „supratimo“ reiškimas yra tik tam tikras laikinas manevras mums migdyti, kad būtume tolerantiškesni. Pirmon eilėn reikia visai uždaryti universitetą ir, jei galima, visas lenkiškas mokyklas. Kraštą reikia valdyti kieta ranka, priverstinai reikalauti mūsų kalbos viešo naudojimo. Gera, žinoma, būtų,

119 Prancūzijoje Angerso mieste reziduojančios Lenkijos egzilinės vyriausybės premjero Władysławo Sikorskio slapta instrukcija Lenkijos delegatui prof. Adamui Żoltowskiui, su neoficialia diplomatine misija vykstančiam į Lietuvą [dokumentas be datos, tačiau, sprendžiant iš turinio, sudarytas iki 1940 m. sausio 12 d.]// Polskie dokumenty dyplomatyczne 1939 wrzesień–grudzień [Redaktor Wojciech Rojek], Warszawa: Polski instytut spraw międzynarodowych, 2007, s. 516–518.

270 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kad mūsų tolerancijos faktas taip ir pasiliktų užsieny kaip faktas. Jis dabar yra ir sudaro mums daug simpatijų, tačiau tylomis reikia rauti lenkybę kaip piktžolę. Juo daugiau būsime tiek socialinių reformų, tiek administracinių veiksmų kraštui in- korporuoti padarę – juo tvirčiau tame krašte sėdėsime, jei kartais susidarys sąlygos lenkams vėl į tą kraštą pretenzijų reikšti.“120 Iš esmės tuo metu, kai nacionalistiškai nusiteikę lietuviai gundėsi sulietuvinti Lietuvos lenkus, o dar tvirčiau nacionalistiškai užsigrūdinę lenkai kūrė planus sulenkinti visą Lietuvą, ilgametis Lietuvos pasiuntinys Paryžiuje Petras Klimas užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, o netiesiogiai ir visą šalies vyriausybę su prezidentu Antanu Smetona priešakyje, energingai ragino mesti visus darbus, rasti valstybės ižde pinigų ir suo- mių generolo Carlo Gustafo Mannerheimo pavyzdžiu nedelsiant pradėti statyti lietuvišką gynybos liniją nuo… vokiečių ir sovietų jau nugalėtos ir net išdraskytos Lenkijos įsivaizduojamo puolimo. 1940 m. sausio 12 d. pasiuntinys į Kauną ministrui beveik paniškai rašė: „Lenkų kariuomenės sudarymas Prancūzijoje, atrodo, galutinai išspręstas tiek lenkų susitarimais su prancūzų ir anglų vyriausybėmis, tiek pačių anglų-prancūzų tarpusavio susitarimu. Tos kariuomenės išlaikymas taip pat įtraukiamas į anglų- prancūzų karo biudžetą, kurio 3 dalį pasiima anglai ir 2 dalis prancūzai. Kalba- ma, kad tokios kariuomenės iš esamų čia lenkų būsią galima sudaryti maždaug 100.000. Mokymas ir apginklavimas eis prancūzų pavyzdžiu. To eventualumo akivaizdoje mums tenka jau dabar galvoti apie savo apsigynimą. Man nėra jokios abejonės, kad lenkai, jei tik jie atsidurs Lenkijoje su ta savo kariuomene, tai pirmų pirmiausia savo narsumą jie nukreips prieš Lietuvą. Jokiems šių dienų pareiški- mams ir tikinimams mes neturime teikti vertės. Lenkai ir šį kartą nieko nebus iš- mokę ir taip pat nei anglai, nei prancūzai piršto nepajudins prieš lenkų fantazijas, kaip tat buvo 1919–20 metais. Todėl reikia viską daryti, kad neatsidurtume padė- tyj, kurioj buvome 1920 metais, kada Želigovskis prie Vilniaus rado beveik tuščią vietą. Mums reikalinga forsuotu tempu jau dabar statyti savąją Gedimino ar Min- daugo liniją išimtinai nuo galimos lenkų veržimosi pusės. Suomių pavyzdys čia yra be galo pamokomas. Jei jie nebūtų turėję Mannerheimo linijos įtaisymų – jie šiandien būtų atsidūrę visai kitokioj padėtyj. Ir jei mes būtume turėję prie Vilniaus 1920 metais nors tą dalį kariuomenės, kuri buvo sukišta į Seinus ar Augustavą, tai

120 Lietuvos karo atašė Prancūzijoje plk. J. Lanskoronskio 1939 12 05 slaptas praneši- mas Lietuvos kariuomenės Vyriausiojo štabo II skyriaus viršininkui plk. K. Dulksniui// LCVA, f. 648, ap. 1, b. 30 , l. 249–250.

271 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. nebūtų gal visai buvę ir Vilniaus problemos. Neturėdami resursų gynimosi linijai įtaisyti iš visų pusių, nei nuo Vokietijos ar Rusijos pusės, turime visas pastangas sukoncentruoti pietuose, nes tik iš ten yra galimas atakos pavojus.“121 Šiuo atveju bene paradoksaliausia tai, kad beveik dvidešimtmetį žo- džiais ir plunksna kovojant „dėl Vilniaus“, realių gynybinių įtvirtinimų nuo Lenkijos idėja lietuvių politinio ir diplomatinio elito galvose subrendo tik tuomet, kai Lietuvos teritorijoje jau veikė SSRS karinės bazės, kai ji faktiškai vilko sovietinio protektorato jungą, o pati Lenkijos valstybė – Antroji Respublika – fiziškai buvo Post Mortem. Ne mažiau paradoksalu ir tai, jog šis akivaizdžiai vėlyvas sumanymas subrendo ne to meto Lietuvos kariuomenės Vyriausiajame štabe, ne Kauno karo mokyklos ka- tedrų teoriniuose planuose, ne kasmetėse karinių pratybų stovyklose ar paraduose ir net ne profesionalių karių (generolų, pulkininkų, majorų, leitenantų ar guvesnių kursantų), o civilių intelektualų galvose.

Vietoj išvadų, arba Nacionalinės istorijos demaskavimas Reziumuojant galima konstatuoti porą svarbesnių dalykų. Pirma, reikia pripažinti, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuvių kariniai diplomatai iš principo strategiškai gana teisingai pasirinko („paskaičia- vo“) artėjančio globalinio susidūrimo nugalėtoją (nugalėtojus). Nors gana tiksliai buvo sudėta geopolitinė dėlionė ir būta tam tikrų politinių ir diplomatinių bandymų susitapatinti su eventualiais nugalėtojais – būsi- maisiais antinacistinio fronto sąjungininkais, Lietuvos valstybei Antrojo pasaulinio karo padariniai buvo skaudūs ir nevienareikšmiai: valstybin- gumas de facto prarastas ir šalis pusę amžiaus kentė vieno iš Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų okupaciją ir aneksiją. Kita vertus, Sovietų Są- jungos okupuota, aneksuota, sovietizuojama ir terorizuojama Lietuva vis dėlto ne tik išlaikė tautinę tapatybę, bet ir pasinaudojo istorine proga įgy- vendinti savo svarbiausią praėjusio amžiaus pirmos pusės nacionalinį in- teresą – teritorinę programą. Pirmą kartą šalies politinėje istorijoje lietu-

121 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Prancūzijoje P. Klimo 1940 01 12 konfidencialus pranešimas užsienio reikalų ministrui J. Urbšiui// Ibid., b. 31, l. 17–18.

272 Katastrofos nuojautos: lietuvos karinė diplomatija Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vių nacionalinės valstybės jurisdikcijai vienu metu priklausė pietrytinės ir vakarinės žemės, šalies istorinė sostinė Vilnius ir vienintelis jūrų uostas Klaipėda. Kas galėtų paneigti, kad istorinėje perspektyvoje šie laimėjimai Lietuvai tapo lemtingi? Nesusigrąžinus istorinės sostinės ir neįvykdžius valstybės teritorinės programos XX a. viduryje, lietuviškos valstybinės savimonės, pilietinės ir politinės emancipacijos ir apskritai nacionalinės valstybės atgimimas XX a. pabaigoje praktiškai būtų buvęs marginalizuo- tas, likęs sunkiai įgyvendinamas uždavinys, o gal tik geopolitinė utopija? Antra, žvelgiant į šiandienę beveik vien formaliomis sutartimis, skam- bia retorika ir didinga istorija ginkluotą Lietuvą, prasminga klausti: ar tarpukariu, ypač Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Lietuva ir lietuviai iš tiesų neturėjo jokios kitos, šviesesnės, alternatyvos, kaip tik tą egzisten- ciją, kurią jai lėmė didžiųjų valstybių interesai ir susiklosčiusi tarptautinių santykių konjunktūra? Jeigu sutiktume, jog jokių alternatyvų nebuvo, vadinasi, pripažintume, kad istorijos mokytis nereikia, nes tai – beprasmiš- ka. Kam mokytis, jei nėra ko išmokti? Kita vertus, jeigu imtume lengva ranka įsivaizduojamas istorines alternatyvas brėžti popieriuje, labai greitai susidurtume su paraistorine dilema – kas būtų, jeigu būtų? Todėl šiandien netvirtindamas pirmo ir neneigdamas antro požiūrio, pabandysiu pasukti trečiuoju keliu – istoriją aiškinti ja pačia. 1938–1940 m. Lietuvos politinės situacijos raida ir atomazga, taip pat ir Lietuvos karinės diplomatijos ref- leksijos, iš esmės jau buvo užprogramuota LDK, Abiejų Tautų Respublikos ir Pirmosios Respublikos istorinėje raidoje, jos logikoje ir sekoje: 1385-ųjų Jogailos vedybų su Jadvyga akte, 1569-ųjų Liublino unijoje; 1791-ųjų Ge- gužės 3-iosios konstitucijoje; 1794-ųjų Tado Kosciuškos sukilimo tiksluo- se ir ambicijose, kurios buvo palankesnės Lenkijai, o ne Lietuvai, pagaliau 1918-ųjų Vasario 16-osios akte. Nuo XVI a. antrosios pusės su Lenkijos Karūnos žemių gyventojų ir kariuomenės pagalba Lietuvos Didžioji Kuni- gaikštystė dar du gerus šimtmečius spyrėsi Maskvai ir išlaikė byrančią, iš rankų slystančią šią daugiatautę valstybę, o XX a. pirmoje pusėje jau su radikaliai modernėjančios Rusijos politine ir diplomatine parama įtvirtino Vasario 16-osios idealą – etnografinėse žemėse nacionalinę, demokratinę valstybę – Lietuvos Respubliką. Už šį Lietuvos valstybės ir visuomenės virsmą ir nacionalinės politikos istorinį progresą (gal kas pasakys – regre- są?) sumokėta kaina abiem atvejais buvo milžiniška. Pirmuoju – praras-

273 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. tas tradicinis lenkakalbis nacionalinis elitas, nacionalinio valstybingumo perspektyva ir atsidurta ties nacionalinės tapatybės perversmu. Antruo- ju – iracionalus tautinis socialinis maištas prieš ilgaamžę politinę ir kul- tūrinę tradiciją, konjunktūrinė geopolitinė orientacija į Rusiją (SSRS) ir politinis-diplomatinis karas su tradiciniais sąjungininkais lenkais, sovieti- nė okupacija ir istorinės sienos su stabiliausia ir vakarietiškiausia Vakarų civilizacijos grandimi – Vokietija – netektis. 1990-ųjų Kovo 11-ąją formaliai buvo deklaruotas 1918-ųjų Vasario 16-osios nuostatų atkūrimo faktas, tiksliau – įteisintas nacionalinės vals- tybės tęstinumas. Tačiau realiai po Kovo 11-osios Lietuva atsidūrė pa- našioje geopolitinėje situacijoje kaip ir laikotarpiu iki Jogailos – Algirdo valdymo laikais, kai politiniai ir ideologiniai žygiai prieš Rytus buvo skirti geopolitiškai įsitvirtinti Vakaruose, kai istorinį kelią tautai teko pradėti iš naujo: ieškant savo kultūrinės tapatybės, politinių sąjungininkų ir geo- politinių interesų ribų, kovojant su priešais, tautiniais prietarais ir senais dievais, atsisakant nacionalistinio mito, kad tik emociškai hiperbolizuota ir barokiškai išpuošta nacionalinė istorija gali būti vienintelė mūsų verta tiesa ir tikrovė.

Įteikta 2011-12-07

274 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Vytautas Jokubauskas Klaipėdos universitetas

Po 1939 m. rugsėjo 17 d. dalinės kariuomenės mobilizacijos Lietu- va buvo sutelkusi savo istorijoje gausiausias karines pajėgas. Pastarasis įvykis to meto visuomenėje buvo sutiktas kaip pasirengimo žygiui į Vil- nių ženklas, o vėliau dėl demobilizacijos pradėtas vertinti kaip prarasta galimybė pakeisti istorijos tėkmę ir pasipriešinti vėlesnei okupacijai. Is- torikas Nerijus Šepetys, analizuodamas 1938–1940 m. Baltijos regiono politinių įvykių įtaką Lietuvos valstybingumui, rašė, kad „galbūt tas mė- nuo tarp 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. ir yra „vieta“, kur labiau dera ieškoti lemtingų ultimatumų, kur pasireiškia ir Lietuvos apsispren- dimo laisvė (taigi ir randasi lemtingos klaidos galimybė): štai Vokietija įsakmiai per visą rugsėjį ragino atsiimti Vilnių, kariauti prieš Lenkiją ar galiausiai – priimti protektoratą <...>, sovietai ultimatyviai siūlė sudaryti sutartį, fatališkai primenančią protektoratą: buvo galima bandyti priešin- tis, atsisakyti Vilniaus ir po simbolinės kovos garbingai žūti“1. 1939 m. mobilizacijos tyrimas chronologiškai būtent ir apima šį minėto autoriaus įvardytą laikotarpį. Mobilizacijos klausimas istoriografijoje paliestas2, tačiau esama išeivi- jos3 kontroversiškų, paremtų daugiausiai atsiminimais, ir Lietuvos auto- rių4 teiginių, kurie bus pateikti šio tyrimo kontekste. Neabejotinai mobi-

1 Šepetys N. Ne trys ultimatumai // Naujasis židinys-Aidai. 2001, Nr. 5, p. 243. 2 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai 1920–1939 m. // Karo archyvas. T. 17, 2002, p. 144–180; Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940). Vilnius, 2004, p. 159–160; Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p. 264–285. 3 Šliogeris V. Antanas Smetona žmogus ir valstybininkas. Sodus, 1966, p. 136; Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės sutemos. Vilnius, 1996, p. 212. 4 Žalys V. Ar rengėsi kariauti su TSRS Pabaltijo valstybės // Kultūros barai, 1988, Nr. 8,

275 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. lizacijos ir demobilizacijos problemos tyrimams įtakos turėjo tuomečio kariuomenės vado brg. gen. Stasio Raštikio5 atsiminimai6. Istoriografijoje eksplikuojama nuomonė, kad mobilizacija buvo paskelbta rugsėjo 17 d. dėl SSRS invazijos į Lenkiją7, o demobilizacija, siejama su Lietuvos–SSRS derybų Maskvoje pradžia ir lėšų taupymu, – spalio 2 d.8 Kita vertus, išeivi- joje buvo suformuota nuomonė, kad mobilizacija vyko labai operatyviai9. Lietuvos centriniame valstybės archyve10 aptikus kai kuriais atvejais prieš- p. 58; Eidintas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas, 1991, p. 134; Truska L. Anta- nas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 363; Lietuva 1940–1990. Vyr. red. A. Anušaus- kas. Vilnius, 2007, p. 44–45. 5 1940 m. balandžio 23 d. oficialiai atleidžiamam iš kariuomenės vado pareigų S. Raš- tikiui buvo suteiktas divizijos generolo laipsnis. Žr.: Surgailis G. Lietuvos kariuomenės vadai. Vilnius, 1992, p. 153. Tačiau straipsnyje visur nurodomas 1939 m. rudenį turėtas brigados generolo laipsnis. 6 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. T. 1. Vilnius, 1990 [pirmasis leidimas 1956], p. 595– 598; Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996 [pirmasis leidimas 1972], p. 236– 245; Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996 [pirmasis leidimas 1982], p. 646–647. 7 „Rugsėjo 17 d., kai Raudonoji armija pradėjo žygiuoti į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją, Lietuvoje sėkmingai ir labai greitai buvo įvykdyta dalinė kariuomenės mobilizacija – kariuomenė padidėjo nuo 24 tūkst. iki maždaug 100 tūkst. žmonių“. Žr.: Eidin- tas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas, 1991, p. 134. 8 „Tačiau spalio 2 d. paskelbta demobilizacija <...>. Keistu sutapimu, tą pačią dieną Lie- tuvos delegacija, vadovaujama užsienio reikalų ministro J. Urbšio, ir toje delegacijoje dalyvaujant kariuomenės vadui gen. St. Raštikiui, išvyko Maskvon sovietų primestų darybų <...>“. Žr.: Šliogeris V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas. Sodus, 1966, p. 136. „Tačiau jau spalio 2 d., kai vyko derybos su TSRS dėl Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai ir savitarpio pagalbos sutarties tarp Lietuvos Respublikos ir TSRS sudarymo, mobilizuotieji ūmai buvo paleisti.“Žr.: Eidintas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas, 1991, p. 134. „A. Smetona iš esmės kapituliavo dar nepradėjus derybų: spalio 2 d., taupant lėšas, paleido namo prieš dvi savaites (rugsėjo 17 d.) į kariuomenę pašauktus atsarginius.“ Žr.: Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 363. „Vykstant Maskvoje deryboms, A. Sme- tonai jau trečią kartą per pastaruosius pusantrų metų teko spęsti tą pačią dilemą: priešintis smurtui ar pasiduoti. Atrodo, jog Lietuvos prezidentas buvo kapituliavęs dar neprasidėjus deryboms: spalio 2 d. lėšų taupymo sumetimais paleido namo prieš dvi savaites (rugsėjo 17 d.) į kariuomenę pašauktus atsarginius. Kariuomenė sumažėjo nuo 89 470 karių iki 32–33 tūkst.“ Žr.: Lietuva 1940–1990. Vyr. red. A. Anušauskas. Vilnius, 2007, p. 44–45. 9 „Tais metais [1939 m.] rugsėjo 17 d. sėkmingai ir „žaibišku“ greičiu įvykdyta dalinė kariuomenės mobilizacija. Žr.: Šliogeris V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas. Sodus, 1966, p. 136; Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3, Kaunas, 1996, p. 240–241. 10 Dokumentai, susiję su 1939 m. rugsėjo mobilizacija, saugomi Lietuvos centrinio vals-

276 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija taringų duomenų, minėti faktai verčia į 1939 m. rudenį Lietuvoje vykusios kariuomenės mobilizacijos ir demobilizacijos problemą pažvelgti naujai, siekiant nustatyti, kada ir kodėl 1939 m. rudenį Lietuvoje buvo paskelbta ir kaip vyko mobilizacija, demobilizacija ir ar minėti veiksmai turi sąsajų su SSRS invazija į Lenkiją, Lietuvos ir SSRS derybų pradžia. O dėl nuo- monių viešajame diskurse ir istoriografijoje apie „praleistą progą“, teikiant Suomijos pavyzdį, pasipriešinti SSRS okupacijai11 aktualu aptarti, kaip ir kokiu mastu į prasidėjusį Vokietijos ir Lenkijos karą bei SSRS agresiją kė- sinantis į pastarąją reagavo kitų mažųjų regiono valstybių kariuomenės.

Mobilizacijos pradžia 1939 m. rugpjūtį Lietuvos kariuomenės štabas numatė artėjantį karą ir jam ruošėsi. Pirmiausia buvo nurodyta vieną PAR12 bateriją iš Kauno perkelti į Linkaičius, o karo aviacijos dalis iškelti iš aerodromų nedidelėmis grupėmis į slaptas aikšteles13. 1939 m. rugpjūčio 26 d. Kariuomenės štabo I skyrius pasiūlė pradėti tvarkyti Kauno tvirtovės fortifikacinius statinius, nukreiptus galimomis Lenkijos ir Vokietijos kariuomenių puolimo kryptimis, o PAR vadui rengtis Kauno gynybai, visoje kariuomenėje sustabdyti parengiamuosius darbus rudens manevrams, kurie trukdytų atlikti mobi- lizaciją. Aukštosios karo mokyklos klausytojus palikti kariniuose daliniuo- se14. Tuo pat metu štabas konstatavo, kad kaimyninių valstybių santykiai tybės archyvo (LCVA) fonduose: 929 – Kariuomenės štabas ir 981 – Mobilizuotos–demo- bilizuotos karinės dalys. Informacijos apie nuotaikas visuomenėje vykstant mobilizacijai ir jos vertinimus galima rasti 378 fonde Valstybės saugumo departamentas. 11 Petrauskas R. Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. Pirma knyga. Vilnius, 2010, p. 376–377. 12 Tekste vartojamų kariuomenės dalinių pavadinimų sutrumpinimų reikšmės pateiktos straipsnio gale. 13 Vykdant pasirengimų eilę. Kariuomenės štabo I skyriaus referatas, 1939. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 11–12. 14 Kariuomenės štabo 1939 m. rugpjūčio 26 d. siūlymas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 13. Apskritai karo atveju, Lietuvoje paskelbus mobilizaciją, Karo mokyklą buvo planuojama išformuoti, nes buvo akivaizdu, kad vykstant kovoms mažosios valstybės negali tikėtis ilgai išlaikyti savo teritorijas, tad visas pajėgas reikėjo panaudoti fronte, o Karo mokyklą ateityje buvo galima atkurti emigracijoje, kaip Pirmojo pasaulinio karo metu pasielgė Belgija. Žr.: Karo mokyklos į karo metą perėjimo reikalu. 1939 m. gruodžio 28 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 601, l. 104.

277 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

„paaštrėjo“, ir nurodė pasienio apsaugai padidinti budrumą, paspartinti kariuomenės dalinių pasirengimo žygiui ir mobilizacijai procesą. Uždrau- dė keisti dalinių dislokaciją, kilnoti karius ir turtą iš vienos vietos į kitą15. 1939 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės saugumo departamentas (VSD) pranešė, kad rugpjūčio 28 d. iš Vilniaus link Gardino išvyko ešelonai su Lenkijos kariuomene, kai kurie daliniai šia kryptimi žygiuoja pėsčiomis. Dėl mobilizacijos iš Lenkijos į Lietuvą per tris dienas perbėgo 50 mobilizuotų vyrų16. Apie Lenkijos kariuomenės mobilizaciją Lietuvos spaudoje buvo paskelbta viešai, rugpjūčio 25 d. Lietuvos aidas išėjo su antrašte pirmajame puslapyje „Lenkija vakar mobilizavo 600 000 vyrų“17. Lietuvos kariuomenė savo pajėgas didinti pradėjo dar iki prasidedant Vokietijos ir Lenkijos karo veiksmams, 1939 m. rugpjūčio 28 d., paskelbus apie ypatinguosius karo pratimus, į kariuomenę buvo pašaukti atsargos kariai. Kariuomenės štabas nurodymą daliniams dėl ypatingųjų karo pratimų perdavė 14.20 val. Į 2-ąjį pėstininkų pulką (PP) iki 20.20 val. atvyko 10 karininkų ir apie 300 kareivių, 29 d. 6.00 val. jau buvo atvykę 18 karininkų (iš 33 pašauktų) ir 888 kareiviai18, po valandos – 985 kareiviai iš 1 200 pašauktųjų, neatvyko 18 %. Iki 7.00 val. į I inžinierių batalioną prisistatė 1 karininkas ir 111 kareivių, o į tarnybą karo aviacijoje – 179 kareiviai19. Taigi atsargos kariai, paskelbus ypatinguosius karo pratimus, rinkosi sparčiau nei per ankstesnę mobilizaciją, nes į 2-ąjį PP per 16 val. ir 40 min. nuo įsakymo į dalinius perdavimo atvyko 81,35 % pašauktųjų. Šaukimas atlikti ypatingųjų ir įprastinių karo pratimų Lietuvoje nebuvo

15 Kariuomenės štabo I skyriaus 1939 m. rugpjūčio 26 d. įsakymas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1115, l. 17. 16 VSD biuletenis Nr. 179, 1939 m. rugpjūčio 29 d. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l. 37. Rugsėjo 11–14 d. į Alytaus apskritį iš Lenkijos perbėgo dar apie 50 mobilizuojamų vyrų, jiems buvo leista pasilikti Lietuvoje. Žr.: VSD biuletenis Nr. 197, 1939 m. rugsėjo 16 d. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l. 114. 17 Lenkija vakar mobilizavo 600 000 vyrų. Varšuvos vaizdai, nuotaikos ir naujienos // Rytinis Lietuvos aidas, Nr. 474, 1939 m. rugpjūčio 25 d., p. 1. 18 Atlikti ypatingųjų karo pratimų kariai buvo šaukiami į 2-ąjį ir 9-ąjį PP, 3-iąjį KP, II PD motorizuotąją pionierių kuopą, I inžinierių batalioną ir karo aviaciją, be to, kartu buvo pašaukti oro sekėjų tinklo kariai. Žr.: Parėdymai dėl ypatingųjų karo pratimų, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 558, l. 99. 19 Paskelbtas šaukimas, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 558, l. 100.

278 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija paslaptis, apie tai rašyta ir spaudoje20. 1939 m. rugsėjo 1 d., jau prasidėjus Vokietijos–Lenkijos karui, Lie- tuvos valstybės gynimo taryba nutarė II PD teritorijoje pagal tvarkaraštį Nr. 4 mobilizuoti PAB21. Ji leido kariuomenės vadui, atsižvelgiant į aplinkybes, pašaukti atsargos karius ir taip sustiprinti kariuomenę, o visoms ministerijoms liepė skubiai baigti įgyvendinti KAM anksčiau duotus nurodymus, susijusius su mobilizacija ir gyventojų priešlėktuvinės apsaugos organizavimu. Finansų ministerijai nurodė ieškoti ir įsigyti kuro atsargų, kartu normuoti jo naudojimą šalyje22. 1939 m. rugsėjo 2 d. vyriausybės posėdyje ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas informavo, kad prasidėjus karui Lenkijos ambasadorius pareiškė, jog jo vyriausybė gerbs Lietuvos neutralitetą, o brg. gen. S. Raštikis kalbėjo apie kariuo- menės pasirengimą neutraliteto gynybai. Tame pačiame posėdyje buvo nutarta, kad pašauktieji atlikti karo pratimų, kurių šaukimo lapeliuose įrašyta vykti „tuojau“, viešojo transporto priemonėmis bus vežami nemo- kamai. Taip pat nuspręsta, kad kariuomenės vado nurodytoje teritorijoje rengiantis valstybės gynybai gali būti kertami miškai, griaunami pastatai, atliekami įtvirtinimo darbai. Vokiečių arba lenkų prie Lietuvos artėjantys daliniai turėjo būti įspėjami, kad tai – neutralios valstybės siena. Perėju- sieji į Lietuvos teritoriją turėjo būti nuginkluojami ir internuojami. Jiems pasipriešinus ginklu, nurodyta panaudoti karinę jėgą23. 1939 m. rugsėjo 2 d. II PD vadui buvo įsakyta pradėti veikti pagal mobilizacijos tvarkaraštį Nr. 4. Ši divizija Nemuno–Neries bare suformavo 6

20 Ir Lietuva ėmėsi tam tikrų atsargumo priemonių // Lietuvos aidas, Nr. 489, 1939 m. rugpjūčio 30 d., p. 1. 21 1939 m. PAB turėjo sudaryti 25 karininkai, 898 kariai ir 132 arkliai, kai kurie PAB tu- rėjo ginti net 50 km barus. Žr.: Kariuomenės intendantūra, 1939 m. rugsėjo 14 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 449, l. 116. 22 Dalyvavo: A. Smetona, brg. gen. J. Černius, K. Bizauskas, brg. gen. K. Musteikis, brg. gen. S. Raštikis, div. gen. Z. Gerulaitis, div. gen. S. Pundzevičius, brg. gen. K. Skučas. Žr.: Valstybės gynimo tarybos 1939 m. rugsėjo 1 d. nutarimas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l. 216. 23 Dalyvavo: ministras pirmininkas brg. gen. J. Černius, ministrai K. Bizauskas, brg. gen. K. Musteikis, div. gen. J. Sutkus, A. Tamošaitis, brg. gen. K. Skučas, L. Bistras, J. Krikščiū- nas, K. Germanas, kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis, valstybės kontrolierius K. Ša- kenis. Žr.: Ministrų tarybos posėdžio 1939 m. rugsėjo 2 d. protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1080, l. 157.

279 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

PAB. IV–VI PAB buvo pavaldūs Marijampolės PR (9-ojo PP) vadui, VII ir VIII PAB – Prienų PR (5-ojo PP II bataliono) vadui, IX – Kaišiadorių PR (2-ojo KP) vadui. Iki priedangos veiksmų pradžios minėti PAB buvo pavaldūs tų apskričių karo komendantams24. Tačiau iš VI PAB vado įsa- kymo aiškėja, kad šis batalionas pietiniame pasienyje ties Kalvarija pra- dėtas formuoti ne rugsėjo 2 d., o dar 1 d. 19.00 val.25 Pagal 1939 m. rug- sėjo 1 d. patvirtintus etatus PAB turėjo būti 25 karininkai ir 898 kariai26. Tačiau po rugsėjo pradžios mobilizacijos ne visi PAB buvo numatytos sudėties, nes IX PAB buvo 22 karininkai ir 753 kariai27, XII PAB – 19 karininkų ir 695 kariai28. 1939 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos karinė vadovybė kreipėsi į vyriausybę, kad karo atveju pirmiausia iš Kauno ir pasienio apskričių į krašto gilumą būtų evakuotos gynybai ir valstybei reikalingas vertybės. Informuota, kad KAM jau parengė karinio turto evakavimo planą ir siūlo tai padaryti kitoms ministerijoms. Rekomenduota neplanuoti evakuacijai naudoti gele- žinkelių ir iš pasienio apskričių turtą evakuoti per 1, o iš Kauno – per 2–3 paras. Buvo numatyti evakuacijos punktai: Joniškis, Biržai, Pušalotas ir Šiauliai29. Tą pačią rugsėjo 16 d. Lietuvos vyriausybė, remdamasi Konsti- tucijos 141 str., nutarė prašyti Respublikos Prezidento skelbti pasienio apsaugos, priedangos, dalių ir dalinę ginkluotųjų pajėgų mobilizaciją. Taip pat buvo nutarta uždaryti administracinę Lietuvos ir Lenkijos liniją30. Taigi dar iki Vokietijos–Lenkijos karo pradžios Lietuvos kariuomenė

24 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p. 265. 25 VI PAB vado 1939 m. rugsėjo 1 d. įsakymas. LCVA, f. 838, ap. 1, b. 7, l. 2. 26 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p. 265. 27 IX PAB kareivių 1939 m. rugsėjo 15 d. sudėties žinios. LCVA, f. 766, ap. 1, b. 80, l. 102. 28 XII PAB vado 1939 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 2. LCVA, f. 766, ap. 1, b. 90, l. 1–12 ap. l. 29 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p. 270. 30 Posėdyje dalyvavo: ministras pirmininkas brg. gen. J. Černius, ministrai K. Bizauskas, brg. gen. K. Musteikis, A. Tamošaitis, div. gen. J. Sutkus, brg. gen. K. Skučas, L. Bistras, J. Krikščiūnas, K. Germanas, valstybės kontrolierius K. Šakenis ir kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis. Žr.: Ministrų tarybos posėdžio 1939 m. rugsėjo 16 d. protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b. 1080, l. 167–167 a. l.

280 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija buvo didinama rengiant ypatinguosius ir įprastinius karo pratimus. Pir- muosius derėtų vertinti kaip riboto masto „slaptą“ mobilizaciją, kokia buvo vykdoma ir 1939 m. kovo 22 d. netenkant Klaipėdos krašto31. Pagal 1937 m. mobilizacijos planus ypatingieji karo pratimai buvo vienas iš ka- riuomenės mobilizacijos tvarkaraščių32. Be to, tiek skelbiant ypatinguosius karo pratimus, tiek mobilizaciją pagal tvarkaraštį Nr. 11 atsargos kariai turėjo gauti vienodus rožinės spalvos šaukimo ir raginimo lapelius33.

Mobilizacijos priežastys Tradiciškai būtų galima pasiremti amžininkų atsiminimais teigiant, kad „mobilizacija buvo paskelbta siekiant sustiprinti demarkacijos linijos apsau- gą ir priglausti Lenkijos karius, jei jie pareitų į Lietuvą <...>“34 Šis teiginys pa- grįstų rugsėjo 17 d., bet ne rugsėjo pradžios mobilizaciją, kai karas buvo tik prasidėjęs ir jo eiga dar nebuvo aiški. Be to, Lietuvos kariuomenės veiksmus 1939 m. rugsėjį derėtų analizuoti operacijų planų, ypač plano Nr. 2 „V+L“, kontekste, kuris iš esmės buvo skirtas naudoti plataus masto regioninio karo atveju. Žinoma, geopolitinės aplinkybės nuo 1937 m., kai planas buvo parengtas, iki 1939 m. rudens gerokai pasikeitė, nes numatyti SSRS ir Vokie- tijos sąjungą, žinant jų ideologinius prieštaravimus, buvo sunku. Operacijų planas Nr. 2 „V+L“ būtų panaudotas bendros Vokietijos ir Lenkijos agresijos atveju, kai Latvija yra neutrali, o SSRS nusiteikusi draugiškai. Manyta, jog „Lietuva tiek vokiečiams, tiek lenkams yra per menkas objektas, kad dėl jo vertėtų rizikuoti plataus masto karu“35, juolab tikintis SSRS karinės paramos. Buvo numatyta, kad kilus konfliktui tarp didžiųjų kaimyninių šalių Lietuvos kariuomenės mobilizacija turėtų prasidėti anksčiau, nelaukiant invazijos36.

31 Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos krašto gynimo planai ir rea- lybė 1939 metais // Klaipėdos krašto aneksija 1939 m.: politiniai, ideologiniai, socialiniai ir kariniai aspektai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis. T. 21). 2010, p. 99–100. 32 Kariuomenės mobilizacijos reikalu [1940 m.]. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 29. 33 Mobilizacijai pagal tvarkaraštį Nr. 12 šaukimo ir raginimo lapeliai buvo balti, o pagal tvarkaraštį Nr. 4 – geltoni. Žr.: Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 25 d. įsakymo nuora- šas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, ap.l. 221. 34 Musteikis K. Generolo Stasio Raštikio trečioji knyga // Naujoji viltis, 1973, Nr. 5, p. 74. 35 Operacijų planas Nr. 2 „V+L“ 1937 m. sausio 12 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 994, l. 3. 36 Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju 1938–1939 m. // Karo archyvas. T. 26, 2011, p. 302–306.

281 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Pradiniame Vokietijos ir Lenkijos karo etape Lietuvos kariuomenės šta- bo I skyrius padarė išvadą, kad Vokietija neturėtų pažeisti Lietuvos neutraliteto, kol vyks manevrinis karas37. Kariaujančių šalių kariuomenių įsiver- žimo į Lietuvos teritoriją buvo galima tikėtis tik karui virtus poziciniu, kai kuri nors pusė sumanytų pulti per Lietuvą. Tokio manevro pavojus grėsė Suvalkijai, svetimų kariuomenių daliniai galėjo pasiekti Alytų ir Merkinę. Štabe buvo susirūpinta Pietų Lietuvos gynyba, tam skirtos pajėgos turėjo telktis Vilkaviškio–Prienų–Marijampolės rajone38. Nuogąstauta, kad viena iš kariaujančių pusių Lietuvai nepateiktų ultimatumo ir nepareikalautų pra- leisti jos dalinių. Be to, bijota, kad, priartėjus frontui prie Lietuvos sienų, vo- kiečių „prispausta“ Lenkijos kariuomenė gali pereiti administracinę liniją. Nemobilizuota Lietuvos kariuomenė nebūtų pajėgusi internuoti didesnių dalinių, dėl to galėjo būti pažeistas Lietuvos neutralitetas. Anot Kariuome- nės štabo, Lietuvos geopolitinė padėtis dėl prasidėjusio karo ypač pablogėjo. Jis pateikė neutralios Belgijos pavyzdį, kuri paskelbė mobilizaciją39. Belgijos vyriausybė jau 1939 m. rugpjūčio 26 d. gavo karaliaus įsakymą dėl mobilizacijos, kuri galėjo būti dalinė arba vykdoma palaipsniui40, o naktį iš rug- pjūčio 27-osios į 28-ąją Belgijoje prasidėjo mobilizacija pagal planą „B“41. Kaip minėjome, Vokietija veržtis per Lietuvą galėjo tuo atveju, jei lenkams būtų pavykę stabilizuoti frontą ir pereiti prie pozicinio karo, nes vokiečiai gyvybiškai buvo suinteresuoti kuo skubiau rytuose baigti ka- rinę operaciją, kad pajėgas galėtų permesti į vakarus. Ta riba, ties kuria lenkai eventualiai galėjo sustabdyti vokiečių puolimą (ofenzyvą), buvo linija Augustavo kanalas–Bebro–Narevo–Vyslos–Sanos upės ir Pšemyšlis. Čia buvo pastatyta galinga XIX a. žiedinė Austrijos-Vengrijos tvirtovė42.

37 Kariuomenės štabo I skyriaus 1939 m. rugsėjo 6 d. referavimas. LCVA, ap. 929, ap. 3, b. 1079, l. 16–17. 38 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p. 267. 39 Mūsų dalinės mobilizacijos reikalu. Kariuomenės štabo I skyriaus referatas, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 15. 40 Belgijos saugumo priemonės // Lietuvos aidas, Nr. 481, 1939 m. rugpjūčio 27 d., p. 2. 41 Belgai pavyzdingai mobilizuojasi // Rytinis Lietuvos aidas, Nr. 482, 1939 m. rugpjūčio 28 d., p. 1; Vieša mobilizacija Belgijoje // Vakarinis Lietuvos aidas, Nr. 484, 1939 m. rug- pjūčio 28 d., p. 1. 42 Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus referavimas, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 16–17.

282 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Minėta Narevo–Vyslos–Sanos upių riba buvo vienintelė galima natūrali gynybinė linija išilgai visos šalies, kuria patyrę pralaimėjimą pasienio mū- šiuose lenkai nesėkmingai bandė pasinaudoti43. Priešingu atveju pietuose frontas būtų rėmęsis į Karpatų kalnus ir minėtą Pšemyšlio tvirtovę, taigi puolamajam manevrui vermachtas galėjo pasirinkti tik šiaurinį sparną – veržtis per Lietuvos teritoriją. Iki to laiko, kol Vokietijos pajėgos pasieks minėtą ribą Lenkijoje, turėjo būti įvykdyta bent dalinė Lietuvos pajėgų mobilizacija ir jos sutelktos priešintis. Tam Pietų Lietuvoje tiko Amalvos ir Žuvinto balų–Dusios ir Seirijo ežerų, Nemuno riba. Prognozuota, kad Vokietijos pajėgų manevras į šiaurę nesieks toliau Alytaus, tačiau tai neiš- vengiamai reiškė Vokietijos ir Lietuvos karo, kuriame pastaroji būtų tapusi Lenkijos ir kitų su Vokietija kariaujančių šalių sąjungininke, pradžią44. Pagal jau minėtą 1939 m. rugsėjo pradžioje parengtą planą, įvykdžius visuotinę Lietuvos kariuomenės mobilizaciją, I PD turėjo telktis Alytaus, Simno ir Seirijų rajone, 1-asis batalionas – Merkinėje, II PD daliniai su tankų kuopa – išsiskleisti Suvalkijoje: Marijampolėje – 9-asis PP, Vilka- viškio ir Pilviškių rajone – 2-asis KP, tankų būrys, inžinierių kuopa ir motorizuota prieštankinė kuopa (beje, apie pastarojo dalinio, tiksliau – prieštankinio bataliono, egzistavimą karo atveju byloja mobilizacijos tvarkaraštis45), Prienuose – 11-asis PP, Kaune turėjo išsidėstyti ne tik dalis II PD, bet ir kiti daliniai – 5-asis ir 16-asis PP, 1-asis KP, tankų kuopa, karo aviacija ir t. t., 2-asis PP – Kėdainiuose, 3-iasis KP, tankų būrys, prieštankinė kuopa ir inžinierių dalinys – Tauragėje. III PD – Šiaulių, Kuršėnų, Bubių, IV PD – Seredžiaus, Raseinių, Ariogalos, o V PD – Po- ciūnėlių, Krakių, Pašušvio, Baisogalos rajonuose46, kur pagal operacijų planą Nr. 1 „V“ buvo numatyta sutelkti pagrindines mobilizuotos Lie- tuvos kariuomenės pajėgas47. Žemėlapyje Lietuvos kariuomenės štabas

43 Petrauskas R. Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. I knyga. Vilnius, 2010, p. 233, 251, 253. 44 Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus referavimas, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 16–17. 45 1940 m. mob. direktyvos priedas Nr. 1. 1940 m. vasario 23 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1131, l. 22–32. 46 Žemėlapis, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 18. 47 Jokubauskas V. Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais // Istorija, Nr. 73, 2009, p. 31.

283 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. pažymėjo, kad vermachtas gali veržtis per Suvalkų trikampį (Lenkijos te- ritoriją) Pilypavo–Punsko kryptimi, vėliau – Lazdijų–Leipalingio–Drus- kininkų kryptimi bei palei Punsko–Simno–Alytaus–Varėnos geležinke- lio liniją48. Buvo akivaizdu, kad pajėgų dydžiu ir materialiaisiais ištekliais Lietuvos kariuomenė jokiam eventualiam priešui karo atveju neprilygs, tačiau manyta, jog vykstant plataus masto regioniniam konfliktui prieši- ninkas negalės į Lietuvą nukreipti visų savo pajėgų49. Apskritai Lietuvos karinė strateginė padėtis 1939 m. rugsėjį, kai vokiečiai likvidavo vadina- mąjį lenkų koridorių, pablogėjo, nes vermachtas prieš Lietuvą galėjo panaudoti ne tik Rytų Prūsijoje buvusius dalinius, kaip anksčiau, bet ir gana operatyviai sausuma permestas kitas savo pajėgas50. Įvertinus Rytprūsių gyventojų skaičių buvo tikimasi, kad šioje provincijoje Vokietija galės mobilizuoti 6 pirmos bangos, 3 antros bangos PD ir 1 KD. Prasidėjus Vo- kietijos–Lenkijos karui Rytprūsiuose buvo sutelkta III vermachto armija, kurią, preliminariais Lietuvos kariuomenės štabo vertinimais, sudarė 14 divizijų, iš jų 10 suformuotų vietoje ir 4 atgabentos iš Vokietijos51. Tačiau III armijoje rugsėjo kampanijos pradžioje buvo 7 PD, tankų divizija, 1 KB, 3 PB ir kitų mažesnių dalinių52, 6 PD, kaip ir KB, buvo suformuotos Rytų Prūsijoje, o viena – 12-oji PD – permesta iš Schwerino (Mecklen- burgo-Schwerino provincijos). Rytprūsiuose, permetus iš Vokietijos 7-ąjį tankų pulką ir kai kuriuos SS dalinius, buvo suformuota ir tankų divizija

48 Žemėlapis, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 18. 49 Gen. št. plk. A. Šova, Kariuomenės organizacija, 1939 m. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 243, ap. l 1. 50 Lietuvos kariuomenės duomenimis, 1939 m. nuolatinę Vokietijos kariuomenę Rytų Prūsijoje sudarė apie 60 000 karių. Žr.: Jokubauskas V. David gegen Goliath: Perspekti- ven eines militärischen Konflikts zwischen Litauen und Deutschland in den Jahren 1938– 1940 // Annaberger Annalen, 2010, Nr. 18, S. 274–275. 51 Vokietijos karinė veikla 1939 m. Lietuvos kariuomenės štabas, 1940 m. gegužės 1 d. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 1084, ap. l. 19. 52 III armiją sudarė: 1-asis korpusas (11-oji ir 61-oji PD bei Kempf tankų divizija), 21-asis korpusas (21-oji ir 228-oji PD), Vodrig korpusas (1-oji ir 12-oji PD), 1-oji KB, 217-oji PD, 2 tvirtovių PB, Danzig PB ir kiti daliniai. Vokietija Rytprūsiuose prieš Lenkiją kampanijos pradžioje nukreipė 6,5 divizijos, 144 460 karių, 878 artilerijos pabūklus ir minosvaidžius, 221 tanką. Žr.: Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско-польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 259, 276.

284 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Kempf53. Be to, pasienyje su Lietuva ir Rytprūsių karinėse įgulose buvo ir kitų, pvz., landvero, karo aviacijos ir laivyno, dalinių, taigi apskritai vokiečių pajėgas provincijoje Lietuvos kariuomenės štabas įvertino gana neblogai, nors ir nevisiškai tiksliai. Aiškėja, kad 1939 m. rugsėjo pradžioje buvo baiminamasi Vokietijos invazijos į Pietų Lietuvą, o tai galėjo atrodyti visiškai realu, turint omenyje Pirmojo pasaulinio karo patirtį, kai Vokietija įsiveržė į neutralią Belgiją, kad apeitų Prancūzijos pajėgų kairįjį sparną. Tad Lietuvos kariuomenės štabo reakcija buvo atitinkama galiojusių gynybinių planų ir ankstes- niame kare Vokietijos taikytos strategijos kontekste. Be to, geopolitinė padėtis regione 1939 m. stipriai pakito, Maskvoje nesėkmingai vyko tri- šalės SSRS, D. Britanijos ir Prancūzijos derybos dėl saugumo garantijų regiono valstybėms ir sąjungos prieš Vokietiją. Nors D. Britanija viena- šališkai suteikė Lenkijai saugumo garantijas 54, netiesiogiai jas taikydama ir Lietuvai, regionas netapo stabilesnis, tai gal tik paskatino Lenkiją elgtis „drąsiau“. Tuo metu Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, laikėsi neutralumo politikos, kuri, neparemta nei pačių valstybių individualia, grėsmes atitinkančia karine galia, nei jų gynybine koalicija ar išorės garantijomis, buvo labiau deklaratyvi ir atvedė į aklavietę, kai buvo prarastas valsty- bingumas55. Vokietijai ir SSRS pasirašius Molotovo–Ribbentropo paktą56, Lietuva tikėtis SSRS karinės ar diplomatinės paramos Vokietijos agresijos atveju vargu ar galėjo. Be to, buvo žinoma ir apie Vokietijos planus paversti Lietuvą savo protektoratu. Parengiamasis J. Ribbentropo pokalbis su K. Škirpa dėl Vokietijos ir Lietuvos sutarties sudarymo įvyko 1939 m. rugsėjo 19 d. (vėliau ir 21 d.). Dar tą pačią dieną E. Zechlinas oficialiai 53 Keturios iš 7 minėtų PD buvo pirmosios bangos (1-oji, 11-oji, 12-oji ir 21-oji PD), viena – 61-oji PD (suformuota Insterburge 1939 m. rugpjūčio 8 d.) – antrosios bangos, o dvi – 217-oji ir 228-oji – trečiosios (pirmoji suformuota 1939 m. rugpjūčio 17 d. iš Allensteino landvero, antroji – iš Elbingo landvero 1939 m. rugpjūčio 16 d.). Visos trys antrosios ir trečiosios bangos PD iš pradžių buvo formuojamos kaip mokomosios. Žr.: Залесский К. Вооруженные силы III Рейха. Полная энциклопедия. Москва, 2008, c. 261–263, 267, 276, 298. 54 Lenkijos ir Prancūzijos susitarimai dėl karinės pagalbos karo atveju buvo pasirašyti anksčiau. 55 Plačiau apie Baltijos šalių neutralumo politiką žr.: Kasparavičius A. Lietuva 1938– 1939 m. Neutraliteto iliuzijos. Vilnius, 2010. 56 Plačiau žr.: Šepetys N. Molotovo–Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius, 2006.

285 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. pakvietė Juozą Urbšį atvykti į Gdanską rugsėjo 23-iąją, tačiau paskui šis vizitas buvo atidėtas, o Vokietijai susitarus su SSRS dėl įtakos sričių per- dalijimo išvis neįvyko57. 1939 m. rugsėjo 25 d. Berlyne buvo parengtas „saugumo sutarties“, kuria remiantis Lietuva faktiškai būtų virtusi Vo- kietijos protektoratu, projektas. Tą pačią rugsėjo 25 d. Adolfas Hitleris pasirašė direktyvą Nr. 4, pagal kurią Rytų Prūsijoje turėjo būti laikomos „pasirengusios pajėgos, kurių pakaktų greitai užimti Lietuvą net ginkluo- to pasipriešinimo atveju“58. Nuo pat karo veiksmų pradžios abiejų kariaujančių valstybių karo lėk- tuvai skraidė virš Lietuvos. 1939 m. rugsėjo 2 d. Karo aviacijos viršininkas brg. gen. inž. Antanas Gustaitis kariuomenės vadą informavo, kad jau pirmosiomis karo dienomis ir vokiečių, ir lenkų karo aviacija pažeidė Lietu- vos oro erdvę59. 1939 m. rugsėjo 10 d. apie 10 val. prie Jurbarko nusileido Vokietijos žvalgybinis lėktuvas. Jo įgula, kurią sudarė leitenantas ir puskarininkis, iš pradžių atsisakė paklusti Lietuvos policijai, bet vėliau pasidavė60. 1939 m. balandžio 11 d. A. Hitleris pasirašė direktyvą dėl ginkluotų- jų pajėgų rengimo 1939–1940 m. karui. Joje teigiama, kad poziciją dėl limitrofinių valstybių lems Vokietijos kariniai poreikiai, todėl prireikus teritorijos iki Dauguvos upės gali būti okupuotos. Karo su Lenkija metu Lietuvos pasienyje vermachtas turėjo pasirengti gynybai tuo atveju, jei lenkų pajėgos pereitų per Lietuvos teritoriją į Rytprūsius61. Nors minėtoji A. Hitlerio direktyva Vokietijos vyriausiosios karinės vadovybės iniciatyva buvo pakeista atsisakant teritorijų iki Dauguvos upės okupacijos sumanymo, kaip pareikalausiančio atitraukti daug pajėgų iš pagrindinės

57 1939 m. rugsėjo 28 d. SSRS ir Vokietija pasirašė susitarimą, pagal kurį Lietuva mainais į Lenkijos Liublino vaivadiją pateko į SSRS įtakos sferą. Žr.: Šepetys N. Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939–1941) // Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vilnius, 2007, p. 46–49. 58 Lebedeva N. SSRS ir Pabaltijys 1939–1941 metais (Lietuvos pavyzdys) // Lietuva An- trajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vilnius, 2007, p. 65–66. 59 Karo aviacijos viršininko 1939 m. rugsėjo 2 d. raportas kariuomenės vadui. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1115, l. 21. 60 VSD biuletenis Nr. 191 1939 m. rugsėjo 11 d. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l. 93 61 Усовский А. Проданная Польша. Истоки сентябрьской катастрофы. Минск, 2010, с. 112–113.

286 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija karo veiksmų arenos62, vis dėlto tai nereiškia, kad esant būtinybei planai negalėjo būti vėl pakeisti. Latvija, įvertinusi šią galimą Vokietijos grėsmę, 1938 m. parengė operacijų planą „D“63. Karo išvakarėse ir jam prasidėjus Lenkija stengėsi užsitikrinti Lietu- vos jei ne paramą, tai bent neutralumą, nes lietuviams prisijungus prie Vokietijos puolimo jos frontas būtų dar pailgėjęs apie 400 km į šiaurės rytus64. 1939 m. rugsėjį Lietuvos kariuomenės štabe buvo manoma, kad Lenkija, nenorėdama pabloginti savo strateginės padėties ir pailginti fronto linijos bei sudaryti galimybių vermachtui pulti per Lietuvos teri- toriją, akceptuos pastarosios neutralumą65. Savo atsiminimuose brg. gen. S. Raštikis mini nuogąstavimus: ar lenkai nesulaužys Lietuvos neutraliteto, „ar nesugalvos pulti vokiečius per Suvalkiją į Rytprūsius?“66 Lietuvos kariuomenės štabe buvo žinomas Lenkijos gen. Julijaus Rómmelio karo veiksmų planas – pulti Vokietijos pajėgų kairįjį sparną Rytprūsiuose per Suvalkiją67. Iki XX a. trečiojo de- šimtmečio karo su Vokietija atveju buvo nusistatyta laikytis koncepcijos, kad lenkų ir prancūzų pajėgos puls Berlyno kryptimi, vėliau prioritetiniu Lenkijos pajėgų puolimo objektu buvo vadinami Rytprūsiai. O 1936 m. Lenkijos kariuomenės generalinis štabas parengė naują karo su Vokietija planą, kuriame buvo numatyta, kad lenkų pajėgos turės ginti pietinį ir vakarinį pasienį ir pulti Rytų Prūsiją68. Tačiau 1939 m. rugpjūčio 28 d. Lenkijos karo atašė Lietuvoje plk. Leonas Mitkievičius (Leon Mitkiewicz), nors ir neturėdamas jokios informacijos ir įgaliojimų apie tai kalbėti, užtikrino, kad Lietuvos neutralumo Lenkija nepažeis69. Taigi puolimo iš Lenkijos pusės per Suvalkiją nebuvo laukiama, nors, kita vertus, dar

62 Šepetys N. Molotovo–Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius, 2006, p. 242–243. 63 Jokabauskas V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai karo su Lenkija atveju 1938–1939 m. // Karo archyvas, T. 26, 2011, p. 305. 64 Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p. 268–269. 65 Lietuvos kariuomenės štabo I skyriaus referavimas, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1079, l. 16–17. 66 Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p. 276–277. 67 Ten pat, p. 276–277. 68 Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско- польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 260. 69 Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai. Vilnius, 2002, p. 249.

287 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. neprasidėjus ar vykstant karui ir nežinant visų aplinkybių, visiškai atmesti galimybės, kad Lenkijos pajėgos gali bandyti veržtis per Suvalkiją į Rytprūsius, nebuvo galima. Juk niekas nesitikėjo, kad vokiečiai puls tokiu greičiu ir lenkų pajėgos nesugebės įsitvirtinti anksčiau minėtų upių pozicijose bandydamos stabilizuoti frontą. Be to, žiūrint į žemėlapį natū- raliai kyla mintis, kad karo atveju Lenkijai galėjo būti strategiškai svarbu likviduoti Vokietijos karinį placdarmą Rytprūsiuose. Galiausiai įsiveržus Raudonajai armijai (RA) desperacijos apimti kai kurie lenkų daliniai ga- lėjo bandyti per Lietuvą pasiekti minėtą provinciją, ir žinome, kad tokių, nors ir nesėkmingų, aspiracijų būta. 1939 m. rugsėjį Lietuvos kariuomenė karinio žygio į Vilnių atveju galbūt būtų net remiama Luftwaffe ar vermachto, nes dar 1939 m. balan- džio 20 d. Vokietijoje įvyko brg. gen. S. Raštikio susitikimas su sausumos kariuomenės generalinio štabo viršininku gen. plk. Francu Halderiu, kuris ragino Lietuvą pasirengti žygiui į Vilnių, jei kiltų Vokietijos ir Lenkijos karas, ir žadėjo karinę paramą70. Kariniu požiūriu, su ginkluotųjų pajėgų pagalba lietuviai galėjo atsiimti Vilnių. Žinoma, Lietuvos visuomenėje karinė operacija siekiant atsiimti Vilnių būtų sulaukusi plataus ir entuziastingo palaikymo. 1939 m. rugsėjo 1 d. VSD pranešė, jog „tiek inteligentai, tiek darbininkai, ypač šauliai, savanoriai ir buvusios Vilniui vaduoti organizacijos nariai nori, kad Lietuva nepraleistų progos atsiimti Vilnių <...> Giliau protaujančių žmonių tarpe galvojama daug šalčiau <...> pašauktųjų į ka- riuomenę atsarginių nuotaika gera. Jie beveik visi pasiryžę, reikalui esant, ginti savo kraštą“. Rugsėjo 2 d. – „karingumo nuotaika, ypač jaunų vyrų tarpe, smarkiai plečiasi. Visi pasirengę stoti į kariuomenę ir todėl kiekvieną valandą laukiama mobilizacijos. Jokio nusiminimo nerodoma. Kai kurių vietovių šauliai ir jaunalietuviai viešai reiškia nepasitenkinimą, kad Lietuva iki šiol nepasinaudojo proga atsiimti Vilnių“71. Prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui, Lietuva 1939 m. rugsėjo 1–13 d. iš Vokietijos pasiuntinio Ericho Zechlino (Erich Wilhelm Zech- lin) ir karo atašė plk. Emilio Justo sulaukė raginimų „žygiuoti į Vilnių“72. Rugsėjo 13 d. plk. E. Justas aplankė brg. gen. S. Raštikį ir ragino pradėti

70 Freidheimas P. Lietuva Antrajame pasauliniame kare 1939–1945. Vilnius, 2008, p. 101. 71 Truska L. Antanas Smetona ir jo laikai. Vilnius, 1996, p. 360. 72 Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940. Vilnius, 1990, p. 21.

288 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija kariuomenės žygį į Vilnių, žadėjo Vokietijos karo aviacijos, šarvuočių ir gal net sunkiosios artilerijos paramą73. pastarąjį faktą dėl sunkiosios artilerijos siūlymo neigia brg. gen. K. Musteikis, nurodydamas, kad vokiečiai kalbėjo tik apie karo aviacijos paramą74. Tačiau Lietuvos vyriausybė buvo apsisprendusi tokių veiksmų nesiimti75. Galiausiai 1939 m. rugsėjo 14 d. Vokietijoje buvo nutarta nutraukti visus pokalbius su lietuviais dėl žygio į Vilnių, o po poros dienų, rugsėjo 16 d., E. Zechlinui buvo liepta nebe- sileisti į jokias kalbas Vilniaus klausimu. Tuo metu SSRS nerodė jokių ženklų, kad palankiai sutiktų tokį lietuvių žingsnį76. N. Šepetys pažymėjo, kad Lietuvos atsisakymas žygiuoti į Vilnių pastebimos įtakos nei Vokie- tijos, nei SSRS planams neturėjo77. Galima tik reziumuoti, kad mobilizacija su kariuomenės žygio į Vilnių klausimu visiškai nebuvo susijusi, o kariniu požiūriu minėta operacija to meto aplinkybėmis buvo nesunkiai įgyvendinama78. Rugsėjo 18 d. Vilniaus įgulą sudarė apie 16 batalionų (apie 7 000 karių ir 14 000 nacionalinės gvardijos kovotojų), kurie turėjo 14 lengvųjų artilerijos pabūklų79. Vokietijos kariuomenė sparčiai veržėsi į Lenkijos gilumą, „žaibiško karo“ koncepcija pasitvirtino – sutelkti, greiti ir gilūs tankų divizijų smū- giai lenkams buvo netikėti. Nors Lenkija nebuvo reikšminga karinė ga- liūnė, bet linko romantiškai pervertinti savo galią80.

73 Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p. 277–278. 74 Musteikis K. Generolo Stasio Raštikio trečioji knyga // Naujoji viltis, 1973, Nr. 5, p. 72. 75 Žepkaitė R. Vilniaus istorijos atkarpa 1939–1940. Vilnius, 1990, p. 22; Šepetys N. Mo- lotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius, 2006, p. 256–259. 76 1939 m. rugsėjo 16 d. V. Molotovas Vokietijos pasiuntinio Maskvoje „<...> teiravosi, kaip būsią su Vilniumi. Sovietų vyriausybė nori bet kokiu atveju išvengti susidūrimo su Lietuva <...>“, tačiau, kaip pastebėjo autorius, toks pasiteiravimas reikšmės neturėjo, nes Berlyną pasiekė tik 17 d. rytą, RA jau buvo pasirengusi ir pajudėjo. Žr.: Šepetys N. Molo- tovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva. Vilnius, 2006, p. 256–262. 77 Šepetys N. Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939– 1941) // Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vil- nius, 2007, p. 53. 78 Raštikis S. Lietuvos likimo keliais. T. 4. Kaunas, 1996, p. 278; Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai. Vilnius, 2002, p. 272–273. 79 Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско-польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 371. 80 Kissinger H. Diplomatija. Vilnius, 2003, p. 330–332.

289 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

XX a. karybos teoretikas Basilis Henris Liddell Hartas (Basil Henry Liddell Hart) teigė, kad 1939–1940 m. Prancūzijos ir Lenkijos karinės pajėgos karių skaičiumi viršijo Vokietijos kariuomenę, tačiau jų karybos metodai buvo atsilikę: Lenkijos – dėl tikėjimo brangiai kainuojančios kavalerijos atakų efektyvumu, Prancūzijos – dėl pozicinio karo koncepcijos, kad tankai yra tik pėstininkų paramos mašina81. Tačiau nuspėti, kad šeštoji pagal dydį tarpukario Europos valstybė bus taip greitai nugalėta, buvo sunku. Šiomis aplinkybėmis Lietuvos kariuomenės štabui teko aky- lai stebėti įvykius ir žaibiškai į juos reaguoti. Tuometis Vokietijos armijų grupės Pietūs štabo viršininkas gen. lnt. Erichas von Mansteinas (Erich von Manstein) konstatavo, kad strateginiu požiūriu Lenkijos padėtis buvo sudėtinga, nes Vokietija gali pulti iš trijų pusių – pietų, vakarų ir šiaurės82. Šiaip jau Vokietijos ir Len- kijos karo veiksmų epicentrai buvo ganėtinai toli nuo Lietuvos. Į rytus nuo Rytprūsių, arčiausiai Lietuvos, Suvalkų ir Lomžos rajone, buvo sutelkta lenkų kariuomenės operatyvinė grupė Narew, o aktyvesnių mūšių į šiaurę nuo Augustavo praktiškai nevyko83. 1939 m. rugsėjo 3 d. gen. plk. H. W. Guderiano (Heinz Wilhelm Gu- derian) daliniai iš Pomeranijos prasiveržė iki Rytų Prūsijos ir pasuko link Varšuvos, o rugsėjo 7 d. priartėjo prie sostinės, tačiau susidūrė su lenkų pasipriešinimu84. Iki SSRS įsiveržimo į Rytų Lenkiją vermachtas buvo maž- daug pasiekęs liniją Baltstogė–Bielskas–Liublinas–Lvovas–Turka85. Kai Vo- kietijos karinė vadovybė rugsėjo 17 d. 2 val. nakties buvo informuota apie tikslią SSRS RA įsiveržimo į Lenkiją datą, savo pajėgoms ji įsakė neper- žengti linijos Skole–Lvovas–Volinas–Vladimiras–Brestas–Balstogė86. Rugsėjo viduryje Lenkijos kariuomenės padėtis jau buvo kritiška. Po 81 Лиддел-Гарт Б. Вторая мировая война. Москва, 1999, с. 39–41. 82 Манштейн фон Э. Утерянные победы. Воспоминания фельдмаршала. Москва, 2007, с. 33–35. 83 1939 m. rugsėjo 1 d. operatyvinę grupę Narew sudarė XVIII ir XXXIII PD bei Po- dlaska ir Suvalkų KB. Žr.: Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско-польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 263. 84 Залога С., Хук. Р. Польская армия 1939–1945. Москва, 2002, с. 10. 85 Dzieje Polski. Atlas iliustrowany. Red. W. Sienkiewicz; E. Olczak. Warszawa, 2008, s. 376. 86 Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско-польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 321.

290 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija rugsėjo 17 d. tapo visiškai aišku, jog Lenkija katastrofos neišvengs87. Iš tiesų RA įsiveržimas į Lenkiją galutiniai sužlugdė galbūt tuo metu dar galėjusias egzistuoti menkas viltis stabilizuoti frontą88. Vadinasi, ir su- muštų lenkų pajėgų likučių internavimo kaimyninėse šalyse, taip pat ir Lietuvoje, ir nevilties apimtų dalinių bandymų per Lietuvos teritoriją prasiveržti į Rytprūsius tikimybė padidėjo. Aleksandras Merkelis išeivi- joje rašydamas apie rugsėjo 17 d. mobilizacijos priežastis iš esmės buvo teisus, kad taip pirmiausia buvo rengiamasi Lenkijos pajėgų ir galimiems RA netikėtiems veiksmams prieš Lietuvą89. Tikėtina, kad Lietuvos vy- riausybę pasiekė žinios apie RA pasirengimą, nes rugsėjo 16 d. Estijos plk. Herbertas Raidna informavo Lenkijos karo atašė Lietuvoje, kad SSRS telkia kariuomenę prieš Lenkiją vakariniame pasienyje90. Be to, buvo baiminamasi ne tik lenkų ar juos persekiojančių raudonarmiečių įsiverži- mo, bet ir vokiečių, nes rugsėjo 18 d. Kariuomenės štabas direktyvoje konstatavo, kad „turime būti pasirengę internuoti arba nublokšti atgal pereinančius sieną lenkų vienetus ir reikalui esant atremti vokiečių arba rusų jėgų puolimą“91. Vadinasi, vykdant ypatinguosius karo pratimus ir mobilizuojant pasienio apsaugos batalionus pagal tvarkaraštį Nr. 4, buvo rengiamasi galimam kariaujančių armijų, ypač Vokietijos, manevrui – žygiui per Lietuvos te- ritoriją. Rugsėjo viduryje dalinę mobilizaciją lėmė artėjanti Lenkijos de- beliacija ir grėsmė, kad artimiausiu metu Lietuvos–Lenkijos administra- cinę liniją kirs pakrikę, bet priešiškai nusiteikę Lenkijos kariniai daliniai,

87 Žalys V. Dėl karinio bendradarbiavimo Baltijos Antantės sistemoje (1939–1940 m.) // Lietuvos istorijos metraštis. 1988 metai. 1989, p. 63. 88 1939 m. rugsėjo 6 d. E. Rydzas Smiglas, paaiškėjus, kad Vyslos pozicijų išlaikyti ne- pavyks, įsakė parengti naują operacijų planą. Rugsėjo 8 d. gen. Kazimierzas Sosnkowskis pasiūlė naują planą, kuriame buvo numatyta, kad lenkų pajėgos turi atsitraukti į Rumu- nijos pasienį ir gintis ties Dniestro ir Sryjaus upių riba. Tačiau planas buvo patobulintas – numatyta keletas tarpinių gynybos pozicijų Lenkijos pietryčiuose: Sano–Vyslos–Vepšo upės–Brestas–Pinskas, vėliau planuota trauktis link Rumunijos. Žr.: Moczulski L. Wojna Polska 1939. Warszawa, 2009, s. 754–761. 89 Merkelis A. Antanas Smetona. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. New York, 1964, p. 535. 90 Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai. Vilnius, 2002, p. 279. 91 Direktyva pietų ir rytų sienai saugoti, 1939 m. rugsėjo 18 d., 11 val. LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 556, l. 48.

291 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. o gal net ir juos persekiojantys SSRS ir Vokietijos kariai.

SSRS veiksnys Įgyvendindama 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribbentropo–Molotovo pak- to susitarimus, SSRS 1939 m. rugsėjo 17 d. 6 val. ryto įsiveržė į Rytų Len- kiją. Tą pačią rugsėjo 17 d. SSRS Lietuvai įteikė notą, kurioje pabrėžė, kad nepažeis Lietuvos neutraliteto92. Lenkijos kariuomenės vadas mar- šalas Edvardas Rydz-Smiglas (Edward Rydz-Śmigły) nurodė susilaikyti nuo karo veiksmų, bet puolant sovietų kariuomenei – priešintis. Tačiau paaiškėjo, kad rytiniame pasienyje, išskyrus apie 12 000 pasienio apsaugos korpuso karių, kitų pajėgų beveik nebuvo, todėl tą pačią dieną (rug- sėjo 17‑ąją) 23.40 val. jis įsakė trumpiausiu keliu trauktis į Rumuniją ir Vengriją. Toliau priešintis turėjo tik pasienio apsaugos korpuso daliniai ir daliniai, dengiantys atsitraukimą į Rumuniją93. Nors Lenkijos pajėgos spontaniškai priešinosi, RA sparčiai veržėsi į priekį. 1939 m. rugsėjo 19 d. raudonarmiečių daliniai priartėjo prie Lietuvos–Lenkijos adminis- tracinės linijos94 ir tą pačią dieną užėmė Vilnių ir Lydą, 22 d. – Gardiną, 23 d. – Augustavą, 24 d. – Suvalkus95. S. Raštikis rugsėjo 17 d. dalinę mobilizaciją iš esmės siejo su Lenki- jos karių internavimo problema, tačiau kartu kėlė klausimą ir dėl juos persekiojusių kariuomenių galimai neprognozuojamų veiksmų: „jei jie [lenkai – V. J.] trauks toliau į Lietuvą, tai ar jų priešai nepersekios jų ir toliau? Ir iš viso, kas galėjo atsakyti į klausimą, kur sustos vokiečiai ir rusai?“96 Žinoma, Lietuva ėmėsi diplomatinių priemonių, kad išvengtų RA įsiveržimo persekiojant Lenkijos karius į savo teritoriją. Rugsėjo 20 d. 20.15 val. SSRS karo atašė Lietuvoje savo vyriausybei pranešė, jog Lietu-

92 Lebedeva N. SSSR ir Pabaltijys 1939–1941 metais (Lietuvos pavyzdys) // Lietuva An- trajame pasauliniame kare. Sud. A. Anušauskas, Č. Laurinavičius. Vilnius, 2007, p. 64. 93 Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско-польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 365–367. 94 3. Armia Sowiecka w agresji na Polskę 1939 r. (Dokument sprawozdawcyz). C. K. Grze- lak. Warszawa, s 108. 95 Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско-польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 370–380, 408. 96 Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p. 239.

292 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija vos kariuomenės vadas prašė informuoti, kad RA, persekiodama besi- traukiančius Lenkijos karius, neperžengtų sienos, nes Lietuva įsipareigojo lenkus nuginkluoti, jei jie priešintųsi ginklu97. Bet akivaizdu, kad Lietuva turėjo įtarimų, kad RA gali nepaisyti jos sienų ir deklaruoto neutralumo, nes 1939 m. rugsėjo 19 d. vyriausybė 8.30 val. posėdyje nutarė: 1) informuoti SSRS, kad RA užimta Vilniaus sritis yra apgyvendinta lietuvių ir Lietuva turi į minėtą sritį teritorinių teisių; 2) jei SSRS armija nerespek- tuos administracinės linijos, ginti savo teritoriją98. Lietuvos pasieniečiai ir kariai raudonarmiečius sutiko draugiškai. Rugsėjo 21 d. 22.30 val. RA 144-asis KP pasiekė administracinę Lietuvos liniją ties Maišiagala, kur lietuvių pasieniečiai juos pasitiko su balta vėliava ir patikino, kad „mes su jumis kariauti nenorime, mes laikomės neutraliteto“99. I PD saugomame administracinės linijos ruože rugsėjo 21–22 d. prasidėjo pasienio kontaktai su raudonarmiečiais. Pastarieji deklaravo, kad Lietuvos atžvilgiu yra nusiteikę draugiškai, ir įvairiai tai demonstravo, pvz., tankais prie sienos priartėdavo su iškeltomis baltomis vėliavomis. Kai 20 d. 0.30 val. trys raudonarmiečiai vieškeliu kirto Lietuvos sieną ir buvo sustabdyti lietuvių patrulių, nusikeikė, atsiprašė ir paaiškino, kad turėjo likviduoti tik lenkų pasienio postus, ir grįžo atgal100. Tačiau pats faktas, kad buvo nutarta gintis RA puolimo atveju, iškalbingas. Iš esmės, nepaisant ilgametės Lietuvos ir sovietų „draugystės“101, 1939 m. po Lenkijos kampanijos iki savitarpio pagalbos sutarties su SSRS pasirašymo pastaroji buvo laikoma eventualiu priešu ir teigiama, kad „karo pamokų akivaizdoje turime perkainoti gin- klų rūšių galimumus kovoti su daug galingesnėmis mūsų galimų priešų (vokiečių arba rusų) jėgomis ir padaryti atitinkamas išvadas“102. Taigi, re-

97 Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско-польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 375. 98 Ministrų Tarybos 1939 m. rugsėjo 19 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b, 1294, l. 172. 99 Мельтюхов М. И. 17 сентября 1939. Советско-польские конфликты 1918–1939. Москва, 2009, с. 375. 100 I PD štabo II skyriaus slaptų žinių santrauka, 1939 m. rugsėjo 22 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 31, l. 17–18. 101 Vareikis V., Jokubauskas V. Su kuo Lietuva rengėsi kariauti tarpukariu? // Kultūros barai, 2010, Nr. 11, p. 77–84. 102 Kariuomenės štabo I skyriaus 1939 m. referavimas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1134, l. 39, 45.

293 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. gis, Lietuva įvertino galimą SSRS grėsmę, tačiau priimti sprendimai dėl karinės galios stiprinimo buvo trumpalaikiai.

Internuojami Lenkijos kariai 1939 m. rugsėjį Lietuvoje internuotų Lenkijos karių problema lietu- viškoje istoriografijoje pastaraisiais metais gana išsamiai tirta Gintauto Surgailio103 ir Simono Strelcovo104. Tačiau mums aktualu aptarti, koks buvo lenkų karių internavimo mastas, kad buvo paskelbta Lietuvos pajė- gų dalinė mobilizacija. Į Lenkiją įsiveržus SSRS pajėgoms, frontas sparčiai priartėjo prie Lietuvos sienų, kartu link jos traukėsi Lenkijos kariuome- nės daliniai. 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenės štabo II skyrius spėjo, kad Suvalkų rajone galima tikėtis 1 KP Lenkijos internuotųjų, o iš SSRS pajėgų puolamo Vilniaus gerokai didesnio jų skaičiaus – 2–3 len- kų PD. Rugsėjo 18 d. štabas padarė prielaidą, kad artimiausiu metu ties Vieviu galima tikėtis besitraukiančių lenkų karių105. Karių buvo sulaukta gerokai mažiau nei manyta, nes visos karo meto sudėties 2–3 PD ir 1 KB (Suvalkų rajone veikė Lenkijos kavalerijos brigada) galėjo sudaryti net apie 37 000–52 000 karių106. Pirmieji lenkų kariai (karininkas ir būrelis kareivių) Lietuvos sieną perėjo 1939 m. rugsėjo 18 d. 12 val. prie Vievio. Bet vėliau iki 20 d. Lietu- vos siena buvo uždaryta ir pasienyje telkėsi Lenkijos kariai ir civiliai. Pir- mieji lenkų karių būriai sieną perėjo 19 d.107 Tos dienos rytą ties Vieviu administracinę liniją kirto 200, ties Širvintomis – 4 000, o į Dūkšto mies-

103 Surgailis G. Internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje 1939 09–1940 08 // Tarptautinė mokslinė konferencija: Lietuvos karybos istorijos klausimai (2) (tezės ir pranešimai). Kau- nas, 1994, p. 120–123; Surgailis G. Internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais // Karo archyvas. T. 16, 2000, p. 183–228; Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09–1940). Vilnius, 2005. 104 Strelcovas S. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais. Šiauliai, 2010. 105 Ten pat, p. 25. 106 Karo metu Lenkijos kariuomenės PD turėjo būti 15 580 karių, 3 pulkų kavalerijos brigadoje. Būtent tokios sudėties buvo netoli Lietuvos sienos veikusios Suvalkų ir Vilniaus brigados, jose turėjo būti 6 143 kariai. 107 Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09–1940). Vilnius, 2005, p. 187–189.

294 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija telį atvyko per 1000 Lenkijos karių108. Juos internuojant nebuvo išveng- ta incidentų, nes ne visi lenkų kariai sutiko atiduoti ginklus lietuviams, buvo norinčių per Lietuvos teritoriją patekti į Rytprūsius, kad galėtų tęsti kovą. Kariuomenės štabui teko į pagalbą iš Gaižiūnų poligono atsiųsti net du 3-iojo KP eskadronus nuginkluoti lenkų kavaleristų. Tačiau susirė- mimų ir aukų buvo išvengta, nors pasitaikė, kad lenkų karininkai, užuot pasidavę lietuviams, nusišaudavo pasienyje109. Kyla klausimas: su kokio dydžio Lenkijos pajėgomis teko susidurti Lietuvos kariuomenei internavimo metu? Kokių sąsajų gali turėti inter- nuotų lenkų ir Lietuvos mobilizuotų karių skaičius? Masinis lenkų karių internavimas baigėsi rugsėjo 26 d., vėliau pasirodydavo tik pavienių ka- rių ir nedidelių jų grupelių110. Visuose administracinės linijos ruožuose intensyvus lenkų internavimas baigėsi skirtingu laiku, pvz., I PD saugomame ruože – rugsėjo 20 d. vakare111. Iki rugsėjo 26 d. buvo internuoti 12 767 Lenkijos kariai (policininkai, pasieniečiai ir sukarintų organi- zacijų uniformuoti nariai). Tarp jų buvo 2 487 karininkai, 9 405 kariai, 500 policininkų ir 250 civilių. Anot Gintauto Surgailio, kiek iš viso buvo internuota lenkų kariškių – nustatyti sunku, nes jų skaičius nuolat kito vieniems išvykstant, kitiems atvykstant112, tačiau istoriografijoje plačiai eksplikuojamas 14 000 lenkų internuotų karių skaičius113, terminą „ka-

108 Strelcovas S. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais. Šiauliai, 2010, p. 25. 109 Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09–1940). Vilnius, 2005, p. 187–189. 110 Ten pat, p. 187–189. 111 I PD štabo II skyriaus slaptų žinių santrauka, 1939 m. rugsėjo 22 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 31, l. 17–18. 112 Surgailis G. Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09–1940). Vilnius, 2005, p. 193–195, 210. 113 Atrodo, pirmuosius ir, matyt, patikimiausius internuotųjų duomenis (skaičių), anot lenkų istoriko Piotro Łossowskio, dar 1939 m. rudenį pateikė Lietuvos Raudonasis Kry- žius. Teigta, kad „šiuo metu Lietuvoje yra apie 14 000 internuotų lenkų ir apie 2 000 civilių pabėgėlių“. Žr.: Šiuo metu Lietuvoje yra internuota 14.000 lenkų // Lietuvos aidas, Nr. 621, 1939 m. spalio 17 d., p. 4. Tačiau minėtas skaičius tik apytikris ir atspindi spalio viduryje susiklosčiusią situaciją, o ne tikslų visų internuotųjų skaičių. Buvęs Lenkijos karo atašė Lietuvoje savo atsiminimuose teigia, kad spalio viduryje Lietuvoje buvo apie 15 000 in- ternuotų karių, tarp jų 3 000 karininkų. Žr.: Mitkiewicz L. Kauno atsiminimai. Vilnius,

295 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. riai“ taikant plačiąja prasme. Įvertinus internuotų lenkų karių skaičių kyla klausimas: ar tam, kad galima būtų priimti ir nuginkluoti apie 14 000 karių, reikėjo mobilizuoti šešis kartus didesnes Lietuvos pajėgas? Žinoma, ne. Pajėgų santykiui esant 1:6 teoriškai galima organizuoti net puolimą. Lietuvos kariuome- nės mobilizacijos mastą lėmę motyvai pasidaro daug aiškesni atkreipus dėmesį į tai, kad buvo laukiama daug daugiau lenkų, gal net iki 50 000. Tokiu atveju iki rugsėjo 17 d. Lietuvos turėtos apie 37 000 karių pajėgos būtų buvusios per mažos, juoba žinant, kad Lenkijos kariai galėjo ir ne- paklusti, priešintis. Šį argumentą – kad nepakako pajėgų mobilizacijai skelbti – paminėjo ir S. Raštikis, kuris teigė, kad reikėjo saugoti neutra- litetą ir administracinę liniją, bet „taikos meto sąstatas buvo per silpnas tokiems uždaviniams įvykdyti“114. Tačiau dėl netobulų mobilizacijos tvar- karaščių mobilizacijos metu buvo suformuota dalinių, kurių formuoti nebuvo jokio reikalo ir to net nenorėta daryti115. Mobilizavusi apie 90 000 karių, Lietuva įgijo dvigubą persvarą, jei į ją būtų plūstelėję tiek Lenkijos karių, kiek prognozuota, o tai leido praktiškai bet kokiomis internavimo aplinkybėmis užtikrinti situacijos kontrolę.

2002, p. 316. S. Raštikis nurodė, kad, Lietuvos kariuomenės štabo II skyriaus žiniomis, buvo internuota 13 500 lenkų karių. Žr.: Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p. 489. 14 000 internuotų lenkų karių skaičių minėjo ir K. Musteikis. Žr.: Musteikis K. Generolo Stasio Raštikio trečioji knyga // Naujoji viltis, 1973, Nr. 5, p. 71. Lenkijos istoriografijoje teigiama, kad iki 1939 m. rugsėjo 24 d. buvo internuota 2 500 karininkų, 9 000 karių ir 2 300 policininkų, iš viso 13 800 asmenų. Žr.: Łossowski P. Litwa a sprawy Polskie 1939–1940. Warszawa, 1982, s. 45. Simonas Strelcovas, remdamasis lenkų istoriografija, teigia, kad Lietuvoje buvo internuota apie 14 000 (13 955) lenkų. Žr.: Strelcovas S. An- trojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais. Šiauliai, 2010, p. 32–33. Kad apie 14 000 Lietuvoje buvo internuota lenkų karių, teigiama ir latvių istoriografijoje. Žr.: Jēkabsons E. Polijas valsts iznīcināšana 1939. gada septembrī–oktobrī // Vēstures avoti augstskolai, VI sējums: Polija un 1938.–1939. gada starptautiskā krīze Eiropā. Riga, 2011, l. 204. 114 Raštikis S. Įvykiai ir žmonės. T. 3. Kaunas, 1996, p. 239. 115 Pranešimas apie dalinių ir įstaigų mobilizavimą ir jo išdavas, 1939 m. spalio 16 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 548, l. 97.

296 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenės dalinė mobilizacija 1939 m. rudenį po mobilizacijos kariuomenę turėjo sudaryti 5 pėsti- ninkų divizijos, 1 pėstininkų brigada (17 PP, 6 AP), 6 atsargos pėstininkų batalionai, atsargos AP, 3 KP, 3 atsargos kavalerijos eskadronai, 12 PAB, aviacija, Šarvuočių rinktinė, kiti daliniai ir tarnybos116. Mobilizuota ka- riuomenė pagal etatus turėjo išaugti iki 125 433 karių117, tačiau tai etatinė karo meto kariuomenės sudėtis. Iš tikrųjų po visuotinės mobilizacijos karių skaičius dėl planų pašaukti iki 20 % atsargos karių ir 10 % atsargos karininkų daugiau, nei numatyta pagal etatus, bei 29 000 nemobilizuoja- mų šaulių ginkluotosiose pajėgose būtų buvęs didesnis. 1939 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos kariuomenėje iš viso tarnavo 22 508 žmonės118. Pašaukus dalį atsargos karių, rugsėjo 5 d. joje jau buvo 1 351 tikrosios tarnybos karininkas ir 17 181 karys, 178 karininkai ir 8 347 kariai – pašaukti įprastinių karo pratimų, 217 karininkų ir 10 005 kariai – pašaukti ypatingųjų karo pratimų atlikti, iš viso 37 279 asmenys119. V. Lesčius nurodo, kad 1939 m. rugsėjo pradžioje kariuomenėje kartu su pašauktais atsargos kariais buvo 38 792 žmonės120. Jau per pirmąją karo savaitę Lietuvos kariuomenė padidėjo beveik dvigubai (1 diagrama).

116 I PD (1-asis, 4-asis ir 10-asis PP; 1-asis AP, 1-oji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) turėjo mobilizuotis Panevėžyje, Kupiškyje ir Ukmergėje; II PD (5-asis, 9-asis ir 11-asis PP, 3-iasis AP, 2-oji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) – Kaune, Prienuose, Marijampolėje ir Vilkaviškyje; III PD (7-asis, 8-sis ir 12-asis PP, 4-asis AP, 3-ioji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) – Šiauliuose, Varniuose, Tauragėje, Ž. Naumiestyje ir Radviliškyje; IV PD (3-iasis, 13-asis ir 14-asis PP, 2-asis AP, 4-oji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) – Kėdainiuose, Raseiniuose ir Seredžiuje; V PD (6-asis, 15-asis ir 17-asis PP, 5-asis AP, 5-oji DLR, ryšių ir inžinierių batalionai) – Telšiuose, Plungėje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Radviliškyje ir Var- niuose; III PB (2-asis ir 16-asis PP, 6-asis AP) – Kaune. Žr.: Jokubauskas V. Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais // Istorija. Nr. 73, 2009, p. 27–29. 117 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927– 1940). Vilnius, 2004, p. 32. 118 1 749 karininkai, 16 004 tikrosios tarnybos kareiviai, 2 084 „virštarnybiniai“ kareiviai, 266 kariūnai, 600 aspirantų, 1 805 civiliniai tarnautojai. Žr.: Vaičenonis J. Lietuvos ka- riuomenės skaičiai 1920–1939 m. // Karo archyvas. T. 17, 2002, p. 171. 119 Ten pat, p. 172. 120 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p. 265.

297 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. 1 diagrama Lietuvos kariuomenės dydžio 1939–1940 m. pokyčiai121

100000 90137 90000 80000 70000 60000 50000 37279 41352 31896 40000 32462 22508 28005 30000 20000 10000 0 1940 m. 1939.09.01 1939.09.05 1939.09.18 1939.10.27 1940.03.01 1940.06.01 taikos meto etatai 1939 m. rugsėjo 1 d. duomenys atspindi rugpjūčio mėnesį buvusią padėtį. 1939 m. rugsėjo 17 d. (sekmadienį) 19 val. ministras pirmininkas brg. gen. Jonas Černius į visuomenę kreipėsi per radiją. Jis pareiškė, kad „kai kurie kovojančių kariuomenių daliniai, priešo stumiami, gali mėgin- ti brautis į mūsų žemę. Šitoks pavojus šiandien yra. Tam pavojui išvengti mes turime būti tinkamai pasirengę. <...> Ir jei svetimos ginkluotosios pajėgos ar tai priešo stumiamos, ar tai ieškodamos prieglobsčio mūsų že- mėje, įsibrautų į mūsų teritoriją, tai mes tarptautiniais nuostatais priversti būtume jas nuginkluoti ir internuoti arba tinkamai atremti. Jau anksčiau vyriausybė buvo numačiusi tokį galimumą ir dėl to buvo sustiprinusi mūsų ginkluotąsias pajėgas. Šiandien vyriausybė yra priversta dar daugiau sustiprinti kariuomenę. Respublikos Prezidentas ministrų tarybos pasiūlymu pašaukė prie ginklų kitą atsarginių dalį. Taip pat kariuomenės

121 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai 1920–1939 m. // Karo archyvas. T. 17, 2002, p. 171–172. 1940 m. kovo 1 d. kariuomenėje buvo 17 generolų, 1 800 karininkų, 30 078 puskarininkiai ir kareiviai. Žr.: Surgailis G. Lietuvos kariuomenė 1918–1998. Vil- nius, 1998, p. 28; Dėl taikos meto kariuomenės organizacijos tobulinimo bei didinimo, 1940 m. kovo 15 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 22. 1939 m. spalio 27 d. kariuomenėje buvo 1 713 tikrosios tarnybos karininkų, 14 580 kareivių, 1965 „virštarnybiniai“ kareiviai, 78 kariūnai, 348 aspirantai, 1 709 civiliniai tarnautojai, 374 atsargos karininkai, 20 585 atsargos kareiviai, iš viso – 41 352 žmonės. Žr.: Kariuomenės žmonių ir arklių sudėties žinios 1939 m. spalio 27 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1093, l. 16.

298 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija reikalams paimamas tam tikras susisiekimo priemonių kiekis“122. Krašto apsaugos ministras brg. gen. Kazys Musteikis savo atsiminimuose rašo, kad, Raudonajai armijai įsiveržus į Lenkiją, jos kariuomenė rimčiau pasipriešinti neįstengė ir traukėsi link Lietuvos. Tuo metu Lietu- vos kariuomenė buvo sustiprinta ir pasirengusi besitraukiančius Lenkijos karius internuoti123. I ir II PD teritorijoje, išskyrus Raseinių ir Kėdainių apskritis, mobilizacija turėjo vykti pagal mobilizacijos tvarkaraštį Nr. 12, o III PD teritorijoje ir minėtose dviejose apskrityse – pagal tvarkaraštį Nr. 11124 (t. y. tik priedangos dalių). Įsakymas dėl mobilizacijos telefonu buvo perduotas rugsėjo 17 d. nuo 13.25 iki 15.15 val. 65 % komendantūrų įsakymą dėl mobilizacijos perdavė per 1 val., ilgiausiai užtruko Šiaulių komendantas (2,30 val.), o karo aviacija įsakymą dėl užimtos telefono linijos gavo per 2 val. 68,4 % valsčių ir miestų šaukimai atsargos kariams buvo įteikti per 6 val., greičiausiai – per 2,30 val. – tai padaryta Vilkaviškyje ir Jonavoje. Tačiau kai kur mobilizaciją skelbti vėluota dėl to, kad lijo, buvo sekmadienio naktis ir kai kurių šaukti- nių nebuvo namie. Ilgiausiai užtrukta A. Panemunės valsčiuje, kur šauki- mai buvo išplatinti per 20 val., o turėjo būti išdalyti per 8,30 val., Alsėdžių valsčiuje – per 12 val., nors reikėjo tai atlikti per 7 val.125 Remiantis mobilizacijos tvarkaraščiu Nr. 12, atsargos eilinis J. D. iš Žagarės į 3-iąjį artilerijos sandėlį Linkaičiuose turėjo atvykti per 24 val., eilinis K. B. iš Joniškio – per 20 val., atsargos kariai iš Šiaulių – per 10 val., o iš Radviliškio – per 6 val.126 Nuo Žagarės iki Linkaičių atstumas keliais buvo apie 85 km, iš Joniškio – 70 km, iš Šiaulių – apie 30 km, iš Radviliškio – 8 km. Taigi atsargos kariai iš tolimesnių vietovių turėjo judėti vidutiniškai 3–3,5 km/val. greičiu, o iš gretimo Radviliškio daug lėčiau – apie 1,3 km/val. Žinoma, būtina įvertinti ir tai, kad buvo palikta laiko kariui pasirengti vykti į paskyrimo vietą. Praėjus 10 val. nuo mobilizacijos paskelbimo atvyko 36,1 % karinin-

122 Tėvynė reikalauja rimties ir pasišventimo // Karys, 1939, Nr. 38 (1058), p. 1097. 123 Musteikis K. Prisiminimų fragmentai. Vilnius, 1989, p. 28. 124 KAM mobilizacijos tvarkaraščiai Nr. 11, Nr. 12, 1939 m. rugsėjo 17 d. LCVA, f. 561, ap. 18, b. 181, l. 10. 125 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap. l. 2. 126 Šiaulių aps. atsargos kareivių, paskirtų į 3-ią artilerijos sandėlį Linkaičiuose, sąrašas, 1938 m. sausio 22 d. LCVA, f. 3, ap. 4, b. 42, l. 5–7.

299 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. kų, po 20 val. daliniuose buvo 74,6 % atsargos karininkų, po 30 val. (per tiek laiko turėjo būti mobilizuoti dauguma dalinių) – 88,1 % atsargos karininkų127. Pažymėtina, kad kariai rinkosi operatyviau – po 10 val. nuo mobilizacijos paskelbimo buvo atvykę 24,3 %, po 20 val. – 79,1 %, o po 30 val. – jau 92,9 % atsargos karių. Kadangi buvo šaukiama 20 % daugiau nei reikėjo pagal etatus, praktiškai po 20 val. visi karo meto etatai buvo užimti, o vėliau net susidarė karių perteklius128. Mobilizuotųjų atvykimo į atskirus dalinius laikas skyrėsi, nors išryškėjo bendra tendencija – kareiviai rinkosi šiek tiek greičiau nei karininkai (1 lentelė).

1 lentelė 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenės dalinės mobilizacijos atsargos karininkų ir kareivių rinkimosi į dalinius greitis %129

Nuo 17 d. Nuo 18 d. Iki 17 d. 24.00 val. iki 14.00 val. iki 18 d. Vėliau 24.00 val. Dalinio 18 d. 14.00 val. 20.00 val. pavadinimas Kareivių Kareivių Kareivių Kareivių Karininkų Karininkų Karininkų Karininkų I PD 19,1 22,7 44,8 43,7 24,6 28,5 11,5 5,1 II PD 57,8 30,9 28,5 51,7 6,3 10,2 7,4 7,1 * III PD 21,5 30,4 44,6 53,5 21,5 10,5 12,4 5,6 IV PD 22,6 17,6 50 58,3 8,5 15,2 18,8 8,8 (3-iasis PP) Kavalerija 30,8 21 37 61,9 23 8,6 9,2 8,5 Aviacija 50,9 17,4 37,7 61,6 5,7 11 5,7 10 7-asis PP 50 30,4 27,3 52,6 4,6 12,4 18,1 4,6 Iš viso 36,1 24,3 38,5 54,8 13,5 13,8 11,9 7,1 * Kartu su pašauktaisiais ypatingųjų karo pratimų atlikti.

127 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap. l. 2. 128 Ten pat, l. 4. 129 Ten pat, l. 20.

300 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Mobilizacijos metu buvo planuota pašaukti 1 871 karininką ir 72 867 karius, šaukimo lapeliai buvo įteikti 1 798 karininkams ir 63 582 kariams, dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, ligos, mirties, kalinimo ir nežinomų priežasčių šaukimo lapelių nepavyko įteikti 73 karininkams ir 9 285 kariams (2 lentelė). Vis dėlto į paskyrimo vietas atvyko 2,68 % vyrų daugiau, nei buvo įteikta šaukimų: 1 852 karininkai ir 65 282 kariai (skaičius apytikslis, nes Vilkaviškio apskrities, kur buvo planuota pašaukti 68 karininkus ir 4 191 karį, komendantas nepateikė atvykusiųjų duomenų, tik konstatavo, kad dauguma). Taigi paskelbus dalinę mobilizaciją į karinius dalinius neatvyko apie 10,17 % planuoto atsargos karių skaičiaus130. O at- vykimą į kariuomenę net negavus šaukimo galima paaiškinti nuo 1935 m. galiojusia tvarka, kuria remiantis visi atsargos karininkai, karo gydytojai ir karo valdininkai, išėjusieji sąlyginių atostogų, I rūšies atsargos kariai, paskelbus mobilizaciją, gavę šaukimo lapelius, tuojau pat privalėjo vykti į paskyrimo vietą, o negavę šaukimų – į apskričių komendantūras131. Ži- noma, susidarius ekstremaliai situacijai, ne visi atsargos kariai skubėjo į dalinius net ir gavę šaukimus, be to, kai kurie jų galėjo būti pakeitę gyve- namąją vietą ar net mirę, kadangi atsargos karių sąrašai buvo tikrinami ir kariai registruojami tik kartą – metų pradžioje. Atlikus mobilizaciją Lietuvos kariuomenė išaugo iki 90 137 karių (iš jų buvo 3 289 karininkai ir 86 848 kareiviai). Kalbant apie mobilizuotų pajė- gų dydį verta pažymėti, kad skaičiai šiek tiek skiriasi132. Taip galėjo atsitikti dėl nuolatinės kariuomenės kaitos ir skirtingų atliekant jos tyrimus naudo- tų dokumentų, tad šiuos duomenis derėtų laikyti apytiksliais, o ne visiškai tiksliais. Kariuomenės būstinėje buvo 110, I PD – 14 496, II PD – 15 598, III PD – 12 354, IV – 6 161, kavalerijoje – 4 596, karo technikos dalyse – 7 264, karo aviacijoje – 3 301, priešlėktuvinėje apsaugoje – 1 760, pasienio

130 Apskričių mobilizacijos vykdymo žinios, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 560, l. 3–177. 131 Mobilizacijos skelbimas (priedas Nr. 6), 1935 m. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 265, l. 111. 132 Plačiau mobilizacijos statistinius duomenis, kaip didėjo kariuomenė 1939 m. rugsėjį, analizavo Jonas Vaičenonis. Žr.: Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės skaičiai 1920–1939 m. // Karo archyvas. T. 17, 2002, p. 144–180. Teigiama, kad per kelias dienas Lietuvos kariuo- menė išaugo iki 89 470 karių, o mobilizacijos metu buvo pašaukta per 1 600 karininkų ir 62 600 karių. Žr.: Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenė valstybės politinio gyvenimo verpetuose (1927–1940). Vilnius, 2004, p. 159–160. Kiti autoriai nurodo, kad „1939 m. rugsėjo mėn. paskelbus dalinę mobilizaciją, per 30 valandų kariuomenė išaugo iki 85 000 karių“. Žr.: Krikštopaitis J. A., Riamitė A. Saugi valstybė: idėja ir tikrovė. Vilnius, 2004, p. 97.

301 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. apsaugoje – 5 738, kariuomenės rezerve – 14 042, tarnybose – 4717 karių. Mobilizuota kariuomenė turėjo 22 274 arklius, iš jų 5 018 – reguliario- ji kariuomenė, 17 445 – rekvizuotus133. Mobilizacijos metu iš gyventojų buvo paimta: 133 sunkvežimiai, 44 lengvieji ir 42 sanitariniai automobiliai, 28 motociklai be vežimėlių ir 7 motociklai su vežimėliais. Tačiau tik 20–40 % transporto priemonių tiko naudoti, kitoms reikėjo smulkaus, o 10 % sunkvežimių – kapitalinio remonto. Dalį geresnės būklės transporto priemonių gyventojai mėgino slėpti garažuose, tad tekdavo įsikišti polici- jai134. 1939 m. rudenį Lietuvoje gyventojai turėjo 1 750 lengvųjų automo- bilių, 298 autobusus, 603 sunkvežimius, 471 traktorių ir 1 404 motociklus, kurie mobilizacijos atveju tiko kariuomenei135. Iš gyventojų kariuomenė rekvizavo 219 automobilių ir 35 motociklus, t. y. atitinkamai tik apie 8,3 % ir 2,5 % jų turėtų ir kariuomenei tinkamų transporto priemonių. 1938 m. spalio 20 d. kariuomenė turėjo savo 217 sunkvežimių136. Mobilizacijos metu buvo suformuoti 10-asis (Kupiškis), 11-asis (Prienai, Seirijai, Bagrėnas) ir 16-asis PP (Kaunas), I, III ir IV atsargos pėstininkų batalionai, 6-asis (štabas ir 2-oji AG – Karo mokykla, 1-oji AG – Raželiai) ir atsargos (Panevėžys) AP, 1-asis, 2-asis ir 3-iasis atsargos kavalerijos eskadronai137. Akivaizdu, kad daliniai, dislokuoti arčiau Len-

133 Pažymėtina, kad šioje kariuomenės mobilizacijos suvestinėje pateikti sudėties skaičiai ne visur sutampa juos sudėjus iš naujo. Žr.: Kariuomenės sudėties žinios įvykdžius mobi- lizaciją, 1939 m. rugsėjis. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 565, l. 223. 134 Grigoraitis V. Lietuvos kariuomenės technika 1918–1940. Vilnius, 2009, p. 203, 233, 239–240. 135 Kariuomenės reikalams tinkamų autovežimų sudėties žinios. 1939 m. II pusmetis. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 571, l. 38. Iš viso Lietuvoje 1939 m. buvo 2 026 automobiliai, 305 autobusai, 730 sunkvežimių ir 1 733 motociklai. Žr.: Motorizacija Lietuvoje ir Latvijoje, Centrinis statistikos biuras. LCVA, f. 922, ap. 1, b. 18, l. 11. 136 Esamų kariuomenės dalyse krovininių automobilių žinios. 1938 m. spalio 20 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 889, l. 66. 137 Po mobilizacijos kariuomenės koviniuose daliniuose buvo: 1-ajame PP – 2 836; 2-ajame PP – 3 260; 3-iajame PP – I batalione (Kėdainių) – 1 628, II batalione (Sere- džiaus, pagal mobilizacijos planą – 13-iasis PP) – 1 971, III batalione (Raseinių, pagal mobilizacijos planą – 14-asis PP) – 1 582; 4-ajame PP – 3 196; 5-ajame PP – 3 311; 6-ajame PP – Plungės įgulos – 2 336, Telšių įgulos (pagal mobilizacijos planą – 15-asis PP) – 1 745; 7-ajame PP – 3 354; 8-ajame PP – Varnių įgulos (pagal mobilizacijos planą – 12-asis PP) – 595, Šiaulių įgulos – 1 244; 9-ajame PP – 3 459; 10-ajame PP – 3 238; 11-ajame PP – 3 209; 16-ajame PP – 3 231; I atsargos batalione – 2 063; III atsargos batalione – 2 106; IV atsargos batalione – 621; 1-ajame AP – 2 008; 2-ajame AP – 1 292; 3-iajame AP – 2 101; 302 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija kijos, buvo mobilizuojami aktyviau. I ir II PD buvo mobilizuoti visi nauji daliniai. O IV PD, kuri buvo formuojama iš 3-iojo PP ir 2-ojo AP, padidė- jo minimaliai (t. y. 6 161 karys sudarė tik apie 40 % PD karo meto etatų). 1939 m. Lietuvos kariuomenės PD karo metu turėjo sudaryti 15 402 kariai ir 5 138 arkliai138. Verta pažymėti, kad remiantis Štabų žinynu V. S t at - kaus139 ir A. Liekio140 pateikti divizijų sudėties duomenys nėra patikimi, nes net pačiame leidinyje rašoma: „Šiame Žinyne nurodytieji duomenys neatitinka karo meto organizacijos duomenų, tačiau ir jie yra slapti.“141 III PD, kuri karo atveju turėjo virsti dviem divizijomis (III ir V PD), kariai taip pat buvo užėmę tik apie 40 % karo meto etatų, šios PD mobi- lizacinės srities nemažai dalinių (12-asis PP, 5-asis AP, V ir VI atsargos batalionai bei I, II ir III PAB) išvis nebuvo mobilizuoti arba batalionai, iš kurių turėjo formuotis minėti daliniai, buvo šiek tiek papildyti. Rugsėjo 17 d. buvo paskelbtas įsakymas mobilizuotis tik 6-ajam ir 7-ajam PP, divizijos inžinierių batalionui ir 4-ojo AP I ir II AG142. I PD (kurią sudarė 1-asis, 4-asis ir 10-asis PP, 1-asis AP) praktiškai buvo karo meto sudėties, o II PD (kurią sudarė 5-asis, 9-asis ir 11-asis PP, 3-iasis AP) karių buvo net daugiau, nei numatyta pagal karo meto etatus. Visi kavalerijos daliniai taip pat buvo mobilizuoti. Mobilizuotiems (pašauktiems) kariams turėjo būti organizuojami mokymai143 pagal 1937 m. patvirtintą karo pra- timų atlikti pašauktų karių mokymo planą144. Problemiškas III PD, tiksliau, jos teritorijoje, numatytų mobilizuoti

4-ajame AP – 1 814; 6-ajame AP – 1 476; atsargos AP – 1449; 1-ajame KP – 1 320; 2-ajame KP – 1 326; 3-iajame KP – 1 325; 1-ajame AKE – 458; 2-iajame AKE – 387; 3-iajame AKE – 573; 1-ojoje RAB – 161; 2-ojoje RAB – 160; 3-iojoje RAB – 170, IV PAB – 814, VI PAB – 651, VIII PAB – 825, IX PAB – 834, X PAB – 702, XI PAB – 681, XII – 714. Žr.: Sudėties žinios 1939 m. rugsėjo 1 d.–1939 m. rugsėjo 30 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 565, l. 1–223. 138 PP – 3 314 karių (3 PP – 9 942), AP – 2 200, DLR – 531, ryšių batalionas – 376, inžinie- rių batalionas – 582, kiti divizijos padaliniai – 1 771 karys. Žr.: PD provizijos pervežimo lentelė, 1940 m. vasario 12 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 608, l. 12. 139 Statkus V. Lietuvos ginkluotos pajėgos 1918–1940 m. Chicago, 1986, p. 59–61. 140 Liekis A. Lietuvių karyba ir ginkluotė (iki 1918 m.). Vilnius, 2002, p. 534–535. 141 Štabų žinynas. Kaunas, 1938, p. 3. 142 1939 m. rugsėjo 18 d. įsakymas III PD. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 23, l. 2. 143 Kavalerijos štabo 1939 m. rugsėjo 19 d. įsakymas. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 49, l. 30. 144 Kariuomenės vado 1937 m. rugpjūčio 14 d. įsakymas. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 49, l. 32.

303 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. 15-ojo ir 17-ojo PP formavimo 1939 m. rudenį klausimas. Aiškėja, kad nurodymas mobilizuoti 15-ąjį PP (suformuoto 6-ojo PP pagrindu, vadas gen. št. plk. ltn. Juozas Listopadskis) ir 17-ąjį PP (suformuoto Aukštosios karo mokyklos pagrindu, vadas gen. št. plk. ltn. Antanas Špokevičius) buvo duotas 1939 m. rugsėjo 18 d.145 Kaip galima spręsti iš 17-ojo PP vado įsa- kymų, pulkas bazavosi Šiauliuose, rugsėjo 22 d. jame buvo 91 karininkas, nemažai karininkų (38) buvo iš Aukštosios karo arba Karo mokyklų146. Ta- čiau iš archyvinių dokumentų visiškai neaišku, kokiu tempu, kur tiksliai ir kokio dydžio 17-asis PP buvo suformuotas (arba ne). Beje, pulkas gana greitai, iki rugsėjo 30 d., buvo ir demobilizuotas147. Galima prielaida, kad šis pulkas, kurio mobilizacijos terminas toks trumpas, buvo nedidelis ir dėl to suvestinėse pateko į 8-ojo PP Šiaulių įgulos apskaitą. Manytume, kad šią prielaidą patvirtina analogija – tai, kad 15-ojo PP (Telšių įgulos) duomenys suvestinėse apie kariuomenės sudėtį ir mobilizacijos reliacijoje priskirti 6-ajam PP, kurio vieno bataliono pagrindu buvo kuriamas naujas pulkas. Mobilizacijos metu buvo svarbu ne tik tai, kaip sparčiai rinkosi atsarginiai, bet ir kada, kuris dalinys bus pasirengęs žygiui ir galės vykdyti jam pavestas užduotis. Kai kurių dalinių, ypač priedangos, operatyvią mobi- lizaciją lėmė tai, kad prieš 2–3 savaites jie buvo papildyti atsargos kariais, pvz., 2-ojo PP III batalionas jau iki mobilizacijos buvo visiškai sukomplektuotas ir žygiui pasirengė per 6 val. Žinoma, operatyvumą lėmė ir karininkų iniciatyvumas, nes 4-ajam PP, kuris nebuvo priedangos sudė- ties dalinys, tai pavyko padaryti tik atsidavusių karininkų dėka – pulkas sugebėjo po dviejų nemigos naktų greitai nužygiuoti 55 km148. Iš pateiktų duomenų aiškėja (2 diagrama), kad visi trys priedangos PP (1-asis, 7-asis ir 9-asis) per mobilizaciją numatytu laiku arba net šiek tiek anksčiau buvo pasirengę veikti, kaip ir 2-ojo, 3-iojo, 5-ojo, 6-ojo ir 16-ojo PP koviniai junginiai, kelias valandas vėlavo 4-asis, 10-asis, 11‑asis PP ir visi trys KP. Kiek prastesnė buvo AP mobilizacijos padėtis: visi artilerijos daliniai, išskyrus 2-ąjį AP, kuris tik pasipildė, gerokai vėlavo, o naujai ku- riami, t. y. neturintys taikos meto dalinių kaip pagrindo, atsargos ir 6-asis

145 1939 m. rugsėjo 18 d. įsakymas III PD. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 23, l. 2. 146 17-ojo PP vado 1939 m. rugsėjo 22 d. įsakymas. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 23, l. 4–4 ap. l. 147 17-ojo PP vado 1939 m. rugsėjo 30 d. raportas. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 23, l. 9. 148 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l. 22–25.

304 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

AP net iki demobilizacijos paskelbimo nespėjo pasirengti galimiems veiksmams. Visi 11 PP ir 3 KP, kurie buvo mobilizuojami žygiuoti iš dislokacijos vietų, pasirengė greičiau nei per dvi paras.

2 diagrama Lietuvos kariuomenės 1939 m. rugsėjo 17 d. mobilizuotų dalinių formavimo ir rengimo žygiui sparta149

x – dalinio pirmojo skaidinio – pirmųjų dalinio padalinių mobilizavimo ir išvykimo laikas pasirengimo žygiui laikas z – planuotas dalinio mobilizavimo galutinis terminas – galutinis dalinio mobilizavimo I, II ir III – konkrečių pulko batalionų arba laikas artilerijos grupių mobilizavimo laikas

149 Ten pat, l. 22–25. Pranešimas apie dalinių bei įstaigų susimobilizavimą ir jo išdavas, 1939 m. spalio 16 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 548, l. 95–96.

305 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Mobilizuotai kariuomenei buvo įsakyta pasirengti internuoti Lenkijos karius, o jiems pasipriešinus, panaudojus karinę jėgą – nublokšti atgal, taip pat elgtis, jei ir SSRS kariuomenė, persekiodama lenkus, peržengtų administracinę liniją. I PD turėjo pasiruošti pasitikti Lenkijos arba SSRS karinius dalinius Vilnius–Ukmergė ir Švenčionys–Utena kryptimis, o mobilizuota divizija susitelkti Anykščių, Ukmergės, Taujėnų rajone, pasirengti ginti Šventosios upės ir Vidiškių bei Anykščių ribą150. Įsakymas priedangos daliniams buvo paskelbtas rugsėjo 18 d. 11 val. ryto, jie veikti turėjo pradėti dar nesibaigus mobilizacijai. sienų apsaugai ir priedangai užtikrinti skubiai buvo skirti I PD daliniai – pėstininkų batalionas su artilerijos baterija ir divizijai perduotas 1-asis KP, kurio pirmasis skaidinys su raitosios artilerijos baterija iš Kauno į Ukmergę išvyko 17 d. 22.30 val., o antrasis turėjo išvykti po mobilizacijos. II PD priklausantis 2-ojo PP batalionas su Karo mokyklos motorizuotuoju artilerijos būriu jau nak- tį iš rugsėjo 17-osios į 18-ąją sunkvežimiais iš Kauno buvo permestas į Žiežmarių rajoną. Dalis 9-ojo PP turėjo būti permesta į Kalvarijos rajoną, 2-asis KP su artilerija turėjo likti Alytuje, 3-iasis KP – vykti į Jonavos ra- joną. I ir II PD pavaldžius PAB nurodyta sustiprinti artimiausiais šaulių būriais. Karo aviacijai buvo įsakyta nuo 18 d. ryto žvalgyti visą adminis- tracinę liniją su Lenkija, ar nėra svetimos kariuomenės dalinių Lietuvos teritorijoje, ypač atkreipiant dėmesį į Vievio–Varėnos ruožą151. O visas mobilizuotas 2-asis PP iš dislokacijos vietos išvyko rugsėjo 19 d. 0.00 val., 11-ojo PP I batalionas – 18 d. 23.30 val., II batalionas – 20 d. 15.00 val.152, tačiau, kadangi nevyko karo veiksmų, negalime nustatyti, ar to negalėjo padaryti anksčiau. Jau aptarėme rugsėjo pradžioje Lietuvos kariuomenės štabo supla- nuotą pajėgų telkimo po mobilizacijos planą, kuris buvo skirtas Vokieti- jos kariuomenės žygiui į Pietų Lietuvą iš Rytprūsių stabdyti. Kariuome- nės štabo nuomone, grėsmės nekėlė ne tik SSRS, bet ir Lenkijos pajėgos į šiaurės rytus nuo Neries. Žinoma, mobilizuotos ir pagal minėtą planą sutelktos pajėgos turėjo būti pasirengusios ir galimiems netikėtumas –

150 Operatyvinis įsakymas Nr. 2. 1939 m. rugsėjo 18 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 31, l. 22–24. 151 Direktyva pietų ir rytų sienai saugoti. 1939 m. rugsėjo 18 d., 11 val.: LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 556, l. 48–48 ap.l. 152 Kariuomenės štabo 1939 m. spalio 7 d. įsakymas II PD. LCVA, f. 858, ap. 1, b. 95, l. 45.

306 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija veiksmams iš Vokietijos pusės Tilžės–Šiaulių kryptimi. Tačiau rugsėjo viduryje I PD buvo sutelkta palei administracinę liniją į šiaurės rytus nuo Neries, o II PD – į pietus nuo Neries ir Nemuno, t. y. abipus Nemuno aukščiau Kauno. I PD turėjo pasirengti galimam priešo įsiveržimui Vil- niaus–Ukmergės ir Švenčionių–Utenos, o II PD – Suvalkų–Marijampo- lės, Varėnos–Alytaus, Rūdiškių–Prienų ir Vilniaus–Kauno kryptimis153. Taigi aiškiai priešiškų pajėgų buvo laukiama iš Lenkijos teritorijos, galima Vokietijos grėsmė iš Rytprūsių jau nebeakcentuojama. Mobilizuotųjų nuotaika buvo puiki. Visi kariai skubėjo kuo greičiau atvykti į dalis, taip demonstruodami savo pilietiškumą, o vėluojama buvo dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių. Manyta, kad atsargos kariai, pa- šalinus įvairius trukdžius, galėtų atvykti ir dar greičiau154. VSD konstatavo, kad dauguma 1939 m. rugsėjo 17 d. mobilizuotų vyrų buvo nusiteikę pozityviai. Panevėžio apylinkių atsargos kariai į paskyrimo vietas atvyko pakilios nuotaikos ir „dainuodami, nes daugelis buvo įsitikinę, kad tuojau bus vaduojamas Vilnius“. Apylinkių ūkininkai rekvizuojamus daiktus tiekė tvarkingai, nereikšdami jokio nepasitenkinimo. Biržų apskrityje atsargos karių nuotaika taip pat buvo gera, vietos ūkininkai noriai ir rūpes- tingai atliko visas prievoles. Užnemunėje mobilizacija ir rekvizicijos nepasitenkinimo nekėlė, nes visi buvo įsitikinę, kad žygiuojama į Vilnių, vis dėlto pasitaikė ir girtų šauktinių. Rokiškio apskrities atsargos kariai buvo ne tokie entuziastingi, o ūkininkai rekvizicijos prievoles vykdė vangiau. VSD pranešė, kad žydai baiminasi vokiečių okupacijos155. Tai, kad Lietu- va padedant kariuomenei neatsiėmė Vilniaus, kėlė visuomenės nerimą ir pasipiktinimą, dalis inteligentijos siūlė sekti sovietų pavyzdžiu. Ypač dėl „neveiklumo“ visuomenės ir Kauno inteligentijos buvo kaltinama Lietu- vos užsienio reikalų ministerija156. Anot istoriko Zenono Ivinskio, kuris dienoraštyje užfiksavo savo įspū- džius ir mintis apie mobilizaciją, šaukimą, kurį įteikė policininkas, jis

153 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p. 274–279. 154 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap.l. 4. 155 VSD 1939 m. rugsėjo 21 d. biuletenis Nr. 205. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l. 140. 156 VSD 1939 m. rugsėjo 22 d. biuletenis Nr. 206. LCVA, f. 378, ap. 10, b. 187, l. 146.

307 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. gavo 20.15 val., t. y. praėjus beveik 7 val. nuo mobilizacijos paskelbimo. Į Šančius Z. Ivinskis vyko atsargos karių perpildytu autobusu. Atsargos kariai gausiai būriavosi ir geležinkelio stoties rajone. Kareivines, kuriose jau buvo gana daug atvykusių mobilizuotųjų, jis pasiekė apie 22.00 val. Kariai į dalinius prisistatydavo labai greitai, tačiau atvykus paaiškėdavo, kad juose jokios skubos nėra. Dauguma vyrų manė, kad rengiamasi žy- giui į Vilnių. Galiausiai Z. Ivinskis buvo paskirtas į Ginklavimo valdybą. Dirbo biurokratinį darbą (su sąskaitomis), o nakvoti vykdavo namo. Jis mini, kad negavo kario uniformos ir iki pat rugsėjo 26 d., kol buvo demobilizuotas, tarnavo vilkėdamas civiliniais drabužiais. Apskritai istorikas konstatavo, kad trūko organizuotumo, o tiekimas „šlubavo“. Mobilizacijos sąrašai buvo netikslūs ir subraukyti, galiausiai kariuomenėje trūko „griež- tos rankos“157. Kad mobilizuotasis Z. Ivinskis, tarnaudamas Ginklavimo valdybos raštinėje, negavo kario uniformos, nestebina, nes dar 1937 m. buvo nutarta, kad trūkstant uniformų PAB kariai būtų aprūpinami tik kepurėmis, diržais, šovininėmis ir prireikus batais. Nuosavus drabužius galėjo dėvėti užnugario: ginklavimo, intendantūros, karo sanitarijos, karo veterinarijos ir meteorologijos tarnybų, gurguolės ir karo teismo kariai158. Už savo aprangos dėvėjimą kariams turėjo būti atlyginta159. Gen. št. plk. ltn. J. Listopadskis, buvęs 6-ojo PP bataliono vadas, atsiminimuose apie mobilizaciją rašo, kad: „Lietuvos valdžia savo Nepri- klausomybei ginti paskelbė daliną mobilizaciją. Telšių apskrityje mobilizacija irgi buvo paskelbta. Mūsų batalionui per 36 val. teko mobilizuoti visą pėstininkų pulką [6‑ojo PP III bataliono Telšiuose pagrindu turėjo būti formuojamas 15-asis PP – V. J.] ir jį apginkluoti. Jo daliniai buvo iš- mėtyti po kaimus Telšių miesto apylinkėse. <...> Po mobilizacijos daliniai buvo pasirengę kautynėms ir darė atitinkamus kautynių pratimus. Kai Lenkijos armija buvo visiškai sumušta ir jos teritorija iš abiejų pusių okupuota, karo pavojus, atrodė, laikinai stabilizavosi. Greitai buvo paskelbta

157 Ivinskis Z. Dienoraštis. LYA (Lietuvos ypatingasis archyvas), f. 3377 ap. 55, b. 240, l. 72–76. 158 Kariuomenės štabo III 1937 m. gegužės 24 d. Kariuomenės tiekimo viršininkui. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l. 49. 159 Kariuomenės vadui 1936 m. gruodžio 17 d. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 385, l. 69.

308 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Lietuvos kariuomenės demobilizacija.“160 Jau po demobilizacijos Trimite buvo išspausdinti mobilizuoto atsargos kario įspūdžiai: „Mes, kiekvienas vyras, kurie rugsėjo 17 d. buvome šaukiami saugoti tėvynės laisvės, tą dieną prisiminsime visuomet. Nors tą dieną ir buvo niūri rudeniška nuotaika, bet pašauktųjų prie ginklo žmo- nių nuotaika buvo gera. Ir lyjant žmonių būreliai ir paskirai skubiai vyko į paskirties vietas. <...> Nuostabiai greitu laiku pašauktieji vyrai vyko prie ginklo tėvynės sargybon <...>“ Remiantis šio atsargos kario įspūdžiais galima daryti prielaidą, kad pagrindinė mobilizuotų karių užduotis buvo Lietuvos ir Lenkijos admi- nistracinės linijos apsauga ir besitraukiančios lenkų kariuomenės dalinių bei civilių pabėgėlių internavimas161. Karde buvo rašoma: „Šis didysis mūsų kariuomenės pasirengimas galimiems pavojams atremti ir budėti pasieniuose, kada karo veiksmai Len- kijoje ėjo prie galo, ir nugalėti ištisi lenkų kariuomenės daliniai pradėjo eiti per administracijos liniją. <...> valstybės pajėgumas turi visuomet atitikti jos ginamus interesus. Mūsų taikingos politikos interesas buvo griežtas neutralumas. Šiam interesui išlaikyti ir ginti mūsų kariuomenė savo uždavinį atitiko ir jį garbingai, sklandžiai ir labai judriai atliko. Ka- riuomenės reikiamas sustiprinimas buvo tiksliai numatytas, pačiu būti- niausiu laiku įvykdytas ir tęsėsi kiek galint trumpesnį laiką.“162 Spaudoje teigta, kad „pagal momento reikalavimus žymiai sustiprin- tos mūsų ginklo pajėgos plačiai aprėpė Lietuvos žemę, ypač stropiai su- siburdamos prie mūsų rytinių ir pietinių pakraščių, iš kur galėjo į mūsų kraštą veržtis nugalėta ir stumiama Lenkijos kariuomenė. Gausūs mūsų kariuomenės visų ginklų rūšių daliniai turėjo gyventi ir dirbti jau nebe kareivinių, bet lauko gyvenimo sąlygomis.“163 Konstatuota – „kaip ir tikrosios tarnybos kariai, visi pašauktieji iš atsargos mūsų vyrai buvo aprengti visiškai geromis, naujomis uniformomis ir gavo reikiamą kautynių aprangą ir pagal specialybę priklausiančius ginklus“164. Pastarasis teigi-

160 Listopadskis J. Laisvės ir vergovės metai. Vilnius, 1993, p. 61. 161 Gutautis A. Iš pašauktojo atsarginio įspūdžių // Trimitas, 1939, Nr. 40, p. 978. 162 Atsargos vyrus palydint // Karys, 1939, Nr. 44, p. 1163. 163 Mūsų gyvenimas ir darbas // Karys, 1939, Nr. 40, p. [1130]. 164 Visi saugokime karinį turtą // Karys, 1939, Nr. 41, p. 1129.

309 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. nys, kad „visi“ gavo uniformas neatitiko realybės. PD daliniai drabužiais, baltiniais, ekipuote, išskyrus kuprines, ir lauko virtuvėmis buvo aprūpin- ti 100 %, įvairios užnugario tarnybos ir įstaigos apranga ir baltiniais – 60 %, ekipuote – 50 %, lauko virtuvėmis – 90 %165. Žinoma, pateiktas amžininkų publikacijų karinėje periodikoje ištraukas derėtų vertinti tik kaip patriotines ar net propagandines, tačiau jos mums rodo, kokia vie- šoji nuomonė mobilizacijos klausimu buvo formuojama 1939 m. rudenį.

Mobilizacijos problemos ir Lietuvos kariuomenės štabo išvados 1939 m. rugsėjo mėn. vykusi Lietuvos kariuomenės mobilizacija – puikus pavyzdys, iliustruojantis, kaip kariuomenė buvo pasirengusi valdyti krizes. Tai buvo didžiausia tarpukario Lietuvos kariuomenės mobilizacija, nors mokomųjų mobilizacijų būta ir anksčiau. 1930 m. lapkričio 12–15 d. bandomosios mobilizacijos Utenoje metu vieno pėstininkų bataliono mobilizacija truko 84 val., t. y. 12 val. trumpiau, nei numatyta (4 paros) mobilizacijos tvarkaraštyje Nr. 8, vėliau, 1937 m. spalio 21–23 d., bandomoji mobilizacija buvo atlikta Kupiškyje, kur mobilizavosi PP ir AG. Pėstininkai jau po 29 val., kai buvo paskelbta mobilizacija, buvo pa- sirengę žygiui, o artilerija – po 33 val.166 Mūsų aptariamuoju laikotarpiu mobilizacijos atveju arčiausiai pasienio buvę daliniai žygiui pasirengti privalėjo ne vėliau kaip per 6 val.167 1937 m. mobilizacijos tvarkaraščiai buvo pakoreguoti, ir kautynių daliniai su tarnybomis turėjo būti mobilizuoti per 30 val. Visa kariuomenės mobilizacija būtų vykusi pagal penkis atskirus tvarkaraščius168: 1) tvarkaraštis Nr. 4 – pasienio apsaugos batalio-

165 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l. 9. 166 Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju 1938–1939 m. // Karo archyvas. T. 26, 2011, p. 279. 167 Mobilizacija turėjo vykti labai operatyviai, nes jos sparta galėjo lemti karo veiksmų sė- kmę. 1-asis, 7-asis ir 9-asis PP, visi trys KP, Tauragėje, Marijampolėje ir Ukmergėje dislokuotos AG žygiui turėjo pasirengti ne ilgiau kaip per 6 val. Žr.: Kariuomenės mobilizacijai parengti ir vykdyti direktyva, 1935 m. rugpjūčio 16 d. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 265, l. 102. 168 Pažymėtina, kad 1935 m. mobilizacijos tvarka, kai pagal tvarkaraštį Nr. 11 mobilizacija turėjo vykti visoje valstybėje vienu metu: ir pėstininkai, ir kavalerija, ir artilerija žygiui

310 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija nų mobilizacija; 2) ypatingi karo pratimai – priedangos ir kitų reikalin- gų dalinių papildymas atsargos kariais (taikos meto kariuomenės stipri- nimas); 3) tvarkaraštis Nr. 11 – priedangos dalinių mobilizacija; 4) oro sekėjų tinklo mobilizacija; 5) tvarkaraštis Nr. 12 – kariuomenės mobilizacija visoje valstybėje arba atskiros divizijos teritorijoje169. Vadinasi, mobilizacijos terminai per dešimtmetį sutrumpėjo keturis kartus – nuo 4 parų iki šiek tiek daugiau nei paros. Bet daug svarbiau tai, kad 1939 m. rugsėjį mobilizacija vyko nedaug atsiliekant, beveik numatytu tempu, kuris, mūsų manymu, buvusiomis susisiekimo sąlygomis buvo maksimalus. Kitas svarbus aspektas – sprendimai dėl pajėgų didinimo buvo priima- mi operatyviai, atsižvelgiant į gretimai vykusio karo pokyčius. Taigi net didžiausi pesimistai neturi pagrindo priekaištauti, kad 1939 m. rugsėjį Lietuvos kariuomenė vangiai reagavo į kintančią situaciją ar lėtai veikė. Brg. gen. S. Raštikis pripažino, kad administracinių trukdžių buvo nedaug, priešingai nei aprūpinimo ir tiekimo, intendantūros veiklos nesklan- dumų, pvz., dėl arklių, vežimų ir pakinktų mobilizacijos. Tačiau generolas konstatavo, kad daug kas priklauso nuo vietose esančių karininkų, bet vis dėlto po 30 val. buvo atlikti visi pagrindiniai mobilizacijos darbai170. Da- linių ir įgulų padėtis buvo skirtinga, tačiau visi šie kariuomenės vienetai stokojo arklių, pakinktų ir vežimų dėl vėluojančio aprūpinimo, arba dėl to, kad jie buvo blogos būklės ir netiko kariuomenei. Neretai gyventojai laiku nepristatydavo arklių ir vežimų (3 lentelė). Iš viso buvo nurodyta pristatyti 24 390 arklių, o buvo gauti 22 204 arkliai ir 6 116 vežimų (kai reikėjo 6 708). Vėluota dėl įvairių dalykų: būta ir aplaidumo, ir objektyvių, su plana- vimu susijusių, priežasčių, pvz., tolimų atstumų, kai kada net iki 100 km. Dalį arklių ir vežimų turėjo atvaryti mobilizuojami atsargos kariai, todėl turėjo pasirengti per 24 val., kiti daliniai – per 30 val., pagal tvarkaraštį Nr. 12 turėjo mobilizuotis papildomi daliniai, kautynių daliniai žygiui privalėjo pasirengti per 30 val., tarnybos ir įstaigos – per 48 val.: Žr. Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939) // Darbai ir dienos. T. 21, 2000, p. 161. Galiojo tik iki 1937 m., kai mobilizacijos tvarkaraščiai buvo pakoreguoti, bet palikti numeriai (Nr. 11 ir Nr. 12). Beje, mobilizacijos tvarkaraščiai Nr. 11 ir Nr. 12 įsigaliojo nuo 1935 m. lapkričio 1 d., tuo pat metu nustojo galioti ankstesnieji tvarkaraščiai Nr. 6, Nr. 8 ir Nr. 10. Žr.: Kariuomenės štabo 1935 m. spalio 3 d. įsakymas. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 265, l. 61. 169 Kariuomenės mobilizacijos reikalu [1940 m.]. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 29. 170 Raštikis S. Kovose dėl Lietuvos. T. 1. Vilnius, 1990, p. 597.

311 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. jiems pirmiau išvykus į paskyrimo vietas mobilizuojamo turto nebeliko kam pristatyti, kai kada pats savininkas jį turėjo gabenti į skirtingas įgulas. Galiausiai absurdiškai atrodo, kad kai kada gyventojai raginimo lapeliuose, kaip ir kai kurie atsargos kariai šaukimuose, negalėjo įskaityti vieto- vių pavadinamų, kur tą turtą reikia nugabenti, tad sugaišo daug brangaus laiko klaidžiodami. Kavalerijos mobilizaciją stabdė tai, kad daliniai gavo netinkamus arklius, kurie po ilgos kelionės buvo pavargę ir prieš naują žygį turėjo pailsėti, 80 % jų buvo nekaustyti arba kaustytos tik dvi kojos. Pasi- taikė sergančių arklių ir kumelingų kumelių. Apie 60 % pristatytų vežimų kariuomenei netiko, kaip ir dauguma pakinktų, balnai beveik visi buvo netinkami. Daliniai ilgai užtruko kaustydami arklius ir bandydami pritaikyti vežimus savo reikmėms, ir tai sutrukdė laiku pasirengti žygiui, nors daliniai buvo sukomplektuoti ir apginkluoti171.

3 lentelė 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenės dalinės mobilizacijos arklių ir vežimų pristatymo į dalinius sparta %172

Nuo 18 d. Nuo 17 d. Iki 17 d. 14.00 val. 24.00 val. iki Vėliau 24.00 val. iki 18 d. Dalinio 18 d. 14.00 val. 20.00 val. pavadinimas Arklių Arklių Arklių Arklių Vežimų Vežimų Vežimų Vežimų I PD 13,4 14,8 54,8 43,3 24,7 34,3 7,1 7,6 II PD 8,8 10,3 51,6 54,5 25,4 23,7 14,2 11,5 III PD 21,6 18,6 54 50,4 9,5 13,6 14,9 17,4 IV PD 12,2 20,6 63,4 55,4 20,6 18,5 3,8 5,5 (3-iasis PP) Kavalerija 9,7 14,6 62,5 71,5 20,8 13,9 7 - Aviacija - - 41,2 57,1 - - 58,8 42,9 7-asis PP 16 15,6 80,1 77,3 3,9 7,1 - - Iš viso 11,6 13,5 58,2 58,5 15 15,8 15,2 12,2

171 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l. 6–9. 172 Ten pat, ap. l. 20.

312 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Pastebėtas netoleruotinas karininkų vėlavimas, o kai kur net jų apati- ja. Kilo problemų dėl aprūpinimo uniformomis, nors visi į kautynių dalinius patekę kariai gavo uniformas, tačiau dalis jų buvo per mažo dydžio, o užnugario daliniuose uniformų stokota. Tokia padėtis nebuvo gera, nes smukdė karių moralę, neigiamai veikė drausmę. Mobilizacijos metu formuojant dalinius ypatingų organizacinių problemų kilo I pėstininkų atsargos batalione ir X PAB. Panevėžio atsargos AP, kaip ir 6-asis AP, ne- turėjo taikos meto branduolio, todėl iki demobilizacijos nebuvo tinkamai suformuotas ir nesugebėjo pasirengti žygiui. Daliniuose susidurta su pašauktų karių mokymų problema: kai kur jie nevyko, kai kur – buvo organizuojami chaotiškai, todėl pasitaikė karių dykinėjimo faktų. Galiau- siai ne visose įgulose buvo ideali drausmė, tvarka ir švara, o tai menkino kariuomenės įvaizdį. Vis dėlto daliniai ginklus gavo laiku ir numatytus uždavinius praktiškai vykdyti galėjo, o jų kovinė moralė buvo aukšta173. Su esminėmis ginklavimo problemomis susidūrė tik keli daliniai, nes reikiami ir dažniausiai gana tvarkingi ginklai buvo saugomi mobilizacijos vietose. VII PAB, 10-asis PP ir I atsargos batalionas gavo sugedusių sunkiųjų kulkosvaidžių, 1-asis AP – tris haubicas, kurias turėjo nugabenti į dirbtuves taisyti, 16-asis PP ir II inžinierių batalionas – rankinių gra- natų be kapsulių ir šovinių be apkabų, 3-iasis PP – sunkiųjų kulkosvai- džių vežimėlių be pakinktų. Pasitaikydavo surūdijusių šautuvų, kardams, durtuvams ir pistoletams trūko pakabų ir dėklų. Visuose daliniuose stigo pistoletų, šalmų, dujokaukių žmonėms (arkliams iš viso negauta), 20 mm Oerlikon pabūklų šovinių, šautuvinių granatų, žiūronų ir taikymo įrangos. Atsargos daliniai stokojo ir lengvųjų kulkosvaidžių, šautuvų, durtuvų. Da- lis trūkumų atsirado ne dėl to, kad kariuomenė neturėjo reikiamų ginklų, amunicijos ar įrangos – tiesiog savo veiksmų nederino tiekimu privalan- čios rūpintis institucijos – Ginklavimo valdyba ir Intendantūra174. Po demobilizacijos kariuomenės štabe atlikus analizę buvo nustatyta, kad mobilizuojamo turto savininkai iš anksto nežinojo jo paskyrimo vie- tų, o ir paties mobilizuojamo turto normos buvo nustatytos netolygios.

173 Pranešimas apie dalinių bei įstaigų susimobilizavimą ir jo išdavas, 1939 m. spalio 16 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 548, l. 2–97. 174 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l. 6–9.

313 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

Šalyje nesant standartizavimo sistemos, mobilizacijos metu rekvizuoti kariuomenei vežimai praktiškai netiko. Autotransporto priemonės buvo skirtingų modelių ir naudojo skirtingus degalus, todėl kariuomenė sunkiai galėjo jas naudoti. Paimti iš gyventojų pakinktai ir balnai kariuomenei netiko, todėl buvo planuojama ateity iš viso šių daiktų mobilizacijos atsisakyti. Apie 15 % mobilizuotų atsargos karių trūko tinkamo dydžio uniformų. Intendantūros turtas kai kur buvo laikomas ne ten, kur mobilizavosi daliniai. Buvo mobilizuota dalis nemobilizuotinų tarnautojų ir specialistų. Tiekimo viršininkas, nors kariuomenės vadas dėl to keletą kartų į jį kreipėsi, nesupaprastino išduodamo turto apskaitos ir atskaito- mybės tvarkos. Atsargos karininkai buvo parengti prastai. Piliečiai neatliko savo prie- volės – neatsinešė po 2 kg duonos, o atvykusieji su arkliais – nepristatė po 15 kg avižų ir šieno175. Galiojo tvarka, kad mobilizuojamieji laikomas namie uniformas ir ginklus vykdami į dalinius turi pasiimti. Visi privalėjo atsinešti po 2 kg duonos, 2 poras baltinių ir, jei turi, ilgus batus. Už balti- nius ir batus kariuomenė buvo numačiusi sumokėti. Policija, burmistrai, viršaičiai ir seniūnai buvo įpareigoti prižiūrėti, kad visi mobilizuojamieji laiku išvyktų į paskyrimo vietas176. Būta trūkumų ir kariuomenės aprūpinimo provizija srityje. Nustatyta, kad mobilizuoti daliniai duonos iš Intendantūros reikalavo dvigubai daugiau, nei buvo numatyta planuose, o dalinių ūkio pareigūnai nežinojo pa- grindinių kariuomenės ūkio organizavimo reikalavimų, nes prie mobilizacijos planų nebuvo pridėta ūkio tvarkymo taisyklių ir statutų bei čekių knygelių. Kai kurių dalinių mobilizacijos planuose figūravo nepakeistos maisto produktų kainos atsižvelgiant į rinkos kainas, kai kur – net nuo 1931 m., iš ko aiškėja, kad mobilizacijos planai deramai nebuvo atnaujinti. Be to, planuose nenumatyta, kiek ir kokių produktų į žygį išvykstantys daliniai turi pasiimti, o laiku jų nepareikalavus – vėlavo tiekimas177. Buvo atkreiptas dėmesys ir į atsargos karių paskirstymą daliniuose atsižvelgiant į tautybę ir kilmę, nes mobilizacijos metu daug vietos vo- kiečių pateko į IV ir V PAB, o tai kėlė grėsmę. 2-ajame PP vyravo žydai ir

175 Kariuomenės mobilizacijos reikalu. 1940 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 591, l. 29–30. 176 Mobilizacijos skelbimas (priedas Nr. 6), 1935 m. LCVA, f. 3, ap. 1, b. 265, l. 111. 177 Maisto ir pašaro dalies 1939 m. lapkričio 4 d. raportas. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 229, l. 10.

314 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija miestelėnai. Tai vertinta neigiamai. Taip nutiko dėl to, kad buvo griežtai laikomasi teritorinės mobilizacijos principų ir pasienyje gyvenę vokiečiai pateko į PAB, o Kauno žydai – į mieste mobilizuojamus dalinius178. Su- sipažinus su faktine PAB būkle, vokiečių tautybės asmenis teko skubiai perkelti į kitus dalinius179. Matyt, tam tikrų teritorijų gyventojų tautinės sudėties kariuomenės štabas, diegdamas teritorinę mobilizacijos sistemą, to neįvertino. Siekdamas pagreitinti mobilizaciją, gen. Leonas Radus- Zenkavičius siūlė teritorinės mobilizacijos principus Lietuvoje įdiegti dar 1923 m.180 Jis kartu iškėlė ir problemas, susijusias su gausiai tautinių ma- žumų gyvenamomis teritorijomis, kur, anot generolo, diegiant teritorinės mobilizacijos principus reikėjo taikyti išimtis181. Įvertinus 1939 m. rudens patirtį, ateityje tose vietovėse, kur vyrauja tautinės mažumos, planuota atsisakyti visuotinės teritorinės mobilizacijos182. Kai kur stokota drausmės ir tvarkos, nes 1939 m. rugsėjo 23 d. brg. gen. S. Raštikis, vykdamas į pasienį ir grįždamas atgal į Kauną, pa- stebėjo, kad Prienuose, Birštone ir Garliavoje kariai atrodo netvarkingi ir šlaistosi pakelėmis. VIII PAB 1-osios kuopos III būrys, buvęs Uciekos kaime, nuo pat rugsėjo 1 d. nebuvo gavęs karšto maisto, neturėjo palapi- nių, kariai stokojo baltinių ir autų, tačiau, nepaisydamas sunkumų, būrio vadas jaun. ltn. Vytas Viliūnas tvarkėsi gerai ir už tai kariuomenės vadas viešai padėkojo. Buvo nustatyta, kad VIII ir IX PAB dar nesukomplektuo- ti ir negali tinkamai atlikti savo funkcijų, kai kur trūksta kulkosvaidžių. Pasitaikė girtaujančių jaunesniųjų karininkų. Dalis atsargos karininkų, dažniausiai mokytojų, prastai pasirengę saugoti sienas, tačiau puskarininkiai, priešingai, – labai gerai parengti, karių išvaizda – patenkinama, nors kai kuriems uniformos, kad ir naujos, dėl nepritaikyto dydžio neti-

178 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l. 6. 179 Lesčius V. Lietuvos kariuomenė sovietinės okupacijos išvakarėse // Karo archyvas. T. 25, 2010, p. 266. 180 Karo apygardų ir aukštųjų kariuomenės viršininkų 1923 m. lapkričio 16 d. protokolas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 406, l. 187–193. 181 Karo apygardų ir aukštųjų kariuomenės viršininkų 1923 m. gruodžio 21–22 d. protokolas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 406, l. 228. 182 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, l. 6.

315 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. ko. Dėl batų kilo analogiška problema, trūko diržų ir batų tepalo. Kariai skundėsi dėl čiužinių stygiaus ir ankštų patalpų. Tačiau tos pačios išvykos metu kariuomenės vadas patyrė, kad 2-ajame KP ir Merkinės pasienio kuopoje palaikoma ideali tvarka ir drausmė183. Į minėtas ir kitas kariuomenės štabo pastabas ateityje turėjo būti atsi- žvelgiama. Konstatuota, kad naktis ir blogas oras Lietuvos sąlygomis yra palankiausios aplinkybės mobilizacijai vykdyti, nes varžo priešo veiksmus, tačiau nurodyta imtis priemonių, kad ateityje šie veiksniai nesutruk- dytų, gavus įsakymą, šaukimus, kurių lapelius siūlyta laikyti seniūnijose, išplatinti per 4–6 val.184 Kritinio požiūrio į buvusią padėtį štabe nestoko- ta. Štai kariuomenės štabo III skyriaus viršininkas gen. št. plk. Antanas Šova teigė, kad, „mano supratimu, reikėtų „mažiau valgyti, bet daugiau kariuomenę modernizuoti“, kad ir mažesniu mastu, bet galėtume sė- kmingiau reprezentuotis lauke“185. Apskritai kariuomenėje laikytasi nuo- monės, kad ne pajėgų dydis, o jų techninis aprūpinimas turi lemiamą reikšmę karo veiksmų metu.

Lietuvos kariuomenės demobilizacija 1939 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos vyriausybė, remdamasi Konstitucijos 141 str. ir Valstybės gynimo tarybos nutarimu, nusprendė prašyti Res- publikos Prezidentą skelbti demobilizaciją186. 1939 m. rugsėjo 25 d. Elta pranešė, kad iš kai kurių užnugario dalinių paleidžiami mobilizuoti atsargos kariai ir pradedamos gyventojams grąžinti rekvizuotos transporto priemonės. Kariuomenės vado 1939 m. rugsėjo 24 d. įsakymu iki 10 % atsargos karių penkioms dienoms buvo išleisti namo ūkio darbų atlikti.

183 Kariuomenės vado įsakymas Nr. 31, 1939 m. rugsėjo 25 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 5, l. 2–3. 184 1939 m. rugsėjo mėnesio mobilizacijos reliacija. 1940 m. gegužės 4 d. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 547, ap. l. 2. 185 Gen. št. plk. A. Šova, Kariuomenės organizacija, 1939 m. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 243, l. 37. 186 Posėdyje dalyvavo: ministras pirmininkas brg. gen. J. Černius, ministrai K. Bizauskas, brg. gen. K. Musteikis, A. Tamošaitis, J. Urbšys, div. gen. J. Sutkus, brg. gen. K. Skučas, L. Bistras, J. Krikščiūnas, K. Germanas ir valstybės kontrolierius K. Šakenis. Žr.: Ministrų Tarybos 1939 m. rugsėjo 23 d. posėdžio protokolas. LCVA, f. 923, ap. 1, b, 1294, l. 176.

316 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Vieniems iš atostogų grįžus, turėjo būti išleisti kiti187. Reali kariuomenės demobilizacija Lietuvoje pamažu prasidėjo 1939 m. rugsėjo 25 d. Buvo nurodyta grąžinti paimtas transporto priemones, bet tiek demobilizuotieji, tiek grąžinamo turto savininkai įspėti, kad paskelbus naują viešą kariuomenės mobilizaciją atsargos kariai skubiai vėl turės atvykti į dalinius, o savininkai pristatyti transporto priemones į tas pačias vietas188. Tą pačią dieną buvo nurodyta demobilizuoti IV ir V, o 30 d. ir likusius (VI–XII) PAB. Sienos apsaugą Marijampolės, Seinų, Alytaus, Trakų, Ukmergės, Utenos ir Zarasų apskrityse vėl turė- jo perimti pasienio apsaugos policija, kuriai PAB privalėjo grąžinti visą paimtą turtą189. Kariuomenės vadas padėkojo demobilizuojamiems kariams: „paleidžiamiems iš tikrosios tarnybos atsargos kariams dėkoju už kario pareigų supratimą, tvarkingą ir greitą atvykimą į šaukimo vietas ir už drausmingą bei stropų pareigų pildymą kariuomenės dalyse <...>“190 1939 m. rugsėjo 28 d. kariuomenės vadas nurodė, jog įvykdžius demobi- lizaciją tuoj pat būtų atnaujinti mobilizacijos planai, kad ji vėl galėtų pra- sidėti bet kuriuo metu191. Keletą dienų vėliau minėta kariuomenės vado padėka buvo paskelbta viešai192. 1939 m. rugsėjo 29 d. krašto apsaugos ministras įsakė visas kariuo-

187 Palaipsniui paleidžiami atsarginiai. Karys, 1939, Nr. 41, p. 1130. 188 1939 m. rugsėjo 25 d. buvo demobilizuoti: atsargos AP, atsargos pėstininkų batalionai, 6-asis AP, divizijų lengvosios (kavalerijos) rinktinės, transporto ir darbininkų batalionai, lauko paštas, visi mobilizuoti karo sanitarijos daliniai, išskyrus 3-iąją ir 9-ąją atsargos ligonines, karo veterinarijos daliniai, ginklavimo viršininkui pavaldūs daliniai. Turėjo būti sumažinti karo aviacijos, karo technikos ir intendantūros daliniai. Iš III PD ir 3-iojo PP teritorijoje suformuotų dalinių turėjo būti paleisti atsargos kariai iš I ir II PD mobi- lizacinių teritorijų. Rengiantis naujai galimai mobilizacijai buvo nurodyta, kad šaukimo lapeliai pagal mobilizacijos tvarkaraštį Nr. 12 (mobilizacija visoje teritorijoje) būtų balti, pagal tvarkaraštį Nr. 11 (mobilizacija dalyje teritorijos) ir ypatingųjų karo pratimų atlikti – rožiniai, pagal tvarkaraštį Nr. 4 (PAB mobilizacija) – geltoni. Žr.: Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 25 d. įsakymo nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l. 221–221 a. l. 189 Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 29 d. įsakymo nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l. 223. 190 Kariuomenės vado įsakymas Nr. 38, 1939 m. rugsėjo 25 d. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 6, l. 8. 191 Kariuomenės štabo 1939 m. rugsėjo 28 d. įsakymo nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l. 224. 192 Kariuomenės vado padėka // Karys, Nr. 42 (1062), Kaunas, 1939 m. rugsėjo 28 d., p. 1137.

317 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. menės dalis rugsėjo 30 d. demobilizuoti ir visus dalinius grąžinti į taikos meto dislokacijos vietas. 3-iąją tankų kuopą, 1-ąjį ir 2-ąjį KP, pavaldžius divizijų vadams, perkelti atitinkamų ginklų rūšių pajėgų vadų žinion, o pašauktus eilinių karo pratimų atlikti karius kariuomenėje palikti dar 6 savaites. Taikos meto kariuomenei sustiprinti nurodyta palikti 1939 m. jaunesniojo leitenanto laipsnį įgijusius atsargos karininkus ir aspirantus, taip pat 1914–1915 m. gimusius atsargos karius193. Po demobilizacijos 1939 m. spalio 3 d. kariuomenės sąrašuose liko 44 865 kariai, nors fak- tiškai apie 5 % jų buvo mažiau. Iš jų 20 543 palikti 1914–1915 m. gimę atsargos kariai, o 10 385 pašaukti pakartotinių pratimų atlikti194. 1939 m. spalio 27 d. kariuomenėje buvo 1 713 tikrosios karo tarnybos karininkų ir 14 580 kareivių, 1 965 liktiniai („virštarnybiniai“) kareiviai, 78 kariū- nai, 348 aspirantai, 1 709 civiliniai tarnautojai, 374 atsargos karininkai, 20 585 atsargos kareiviai, iš viso 41 352 žmonės195, t. y. 84 % daugiau nei iki 1939 m. rudens. 1939 m. lapkričio 7 d. buvo įsakyta 1914 ir 1915 m. gimusius atsargos karininkus, puskarininkius ir karius, paliktus kariuomenei sustiprinti, lapkričio 20 d. paleisti, o atsargos puskarininkius ir karius, gimusius 1914 ir 1915 m., kurie 1939 m. dar nebuvo pašaukti atlikti pratimų, – lapkri- čio 15 d. pašaukti į kariuomenę dalyvauti 6 savaičių pratybose196. Taigi demobilizacija, kaip ir mobilizacija, buvo tik dalinė, o terminai visiškai likviduoti naujai suformuotus dalinius – ganėtinai ilgi, pvz., 11-asis PP Prienuose ir16-asis PP Kaune turėjo būti išformuoti iki 1939 m. lapkričio 15 d., o II PD DLR Marijampolėje – iki spalio 25 d. ir t. t.197

193 1914–1915 m. gimusių atsargos karių kariuomenėje buvo apie 10 000. Žr.: Kariuome- nės štabo 1939 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 32840 nuorašas. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 848, l. 225. 1939 m. rugsėjo 18 d. studijas baigė 246 aspirantai.Žr.: Ažubalis A. Op. cit. Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.). Vilnius, 2007, p. 85. 194 I PD – 12 666 kariai, II PD – 12 968 kariai, III PD – 10 953 kariai, kavalerija – 4 372 kariai, inžinerija – 2 587 kariai, aviacija – 904 kariai, priešlėktuvinė apsauga – 414 karių. Žr.: Apytikrės kariuomenės sudėties žinios įvykdžius demobilizaciją 1939 m. spalio 3 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1093, l. 15. 195 Kariuomenės žmonių ir arklių sudėties žinios 1939 m. spalio 27 d. LCVA, f. 929, ap. 3, b. 1093, l. 16. 196 Įsakymas kariuomenei Nr. 21, 1939 m. lapkričio 7 d. LCVA, f. 511, ap. 1, b. 529, l. 71. 197 IV ir V PAB iki lapkričio 8 d., VI, VII, VIII ir IX PAB iki lapkričio 15 d.: Kariuomenės štabo 1939 m. spalio 7 d. įsakymas II PD. LCVA, f. 858, ap. 1, b. 95, l. 45–45 ap. l.

318 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija Mobilizuotos kariuomenės išlaikymo kaina Istoriografijoje plačiai eksplikuojamas teiginys, kad 1939 m. spalio 2 d. skubiai sušaukus kariuomenės vadovybę krašto apsaugos ministras brg. gen. K. Musteikis ir tiekimo viršininkas div. gen. Zenonas Gerulaitis pareiškė: „Šiąnakt ministrų kabinetas nutarė kariuomenę demobilizuoti. Priežastis – mobilizuotos kariuomenės išlaikymas brangiai kainuoja, apie 10 milijonų litų mėnesiui, todėl mūsų valiutos pastovumo išlaikymo sumetimais ir nutarta demobilizacija.“198 Karo sanitarijos viršininkas brg. gen. Vladas Nagius-Nagevičius replikavo: „Pone ministeri, jei demobili- zuosime kariuomenę, tai Lietuva žus! Argi lito kurso pastovumo išlaiky- mas toks svarbus, kad norima rizikuoti Lietuvos laisve?!“199 Akivaizdu, jei toks posėdis vyko, kad spalio 2 d. – mažai tikėtina data, nes, kaip minėjo- me, sprendimai dėl demobilizacijos buvo priimti gerokai anksčiau. Istoriografijoje argumentuojant šį sprendimą operuojama teiginiais, kad 1939 m. rudenį mobilizuotų karių išlaikymas per mėnesį kainavo apie 10 mln. Lt ir tai lėmė demobilizaciją200. Anot K. Škirpos, mobilizacijai buvo išleista „bene 30 milijonų litų“201. Verta aptarti šį su finansavimu susijusį argumentą. Iš esmės kalbama apie dviejų tipų lėšas: vienkartines mobilizacijos ir nuolatines mobilizuotų pajėgų išlaikymo išlaidas. Vi- suotinė mobilizacija turėjo kainuoti apie 30,1 mln. Lt202, tačiau 1939 m. rugsėjį kariuomenę sudarė tik 72 % planuoto 125 000 karių skaičiaus, taigi ir mobilizacijos išlaidos atitinkamai turėjo būti mažesnės – apie 21,7 mln. Lt, o pridėjus ir galimas kariuomenės išlaikymo mėnesines iš- laidas gaunama minėta K. Škirpos suma, artima faktinėms išlaidoms. KAM 1939 m. sausio 31 d. kariūno ir aspiranto maitinimui per mėnesį nurodė skirti 48,45 Lt, kareivio – 22,87 Lt, sausasis davinys per mėnesį turė- jo kainuoti 34,12 Lt203. Suprantama, mobilizuotą kariuomenę reikėjo ne tik

198 Šliogeris V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas. Clevland, 1966, p. 137. 199 Ten pat, p. 137. 200 Eidintas A. Lietuvos Respublikos prezidentai. Kaunas, 1991, p. 134. 201 Škirpa K. Lietuvos nepriklausomybės sutemos. Vilnius, 1996, p. 212. 202 Jokubauskas V. Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir resursai eventualaus karo su Lenkija atveju 1938–1939 m. // Karo archyvas. T. 26, 2011, p. 294. 203 KAM 1939 m. sausio 31 d. įsakymas kariuomenei Nr. 8. LCVA, f. 981, ap. 1, b. 1, l. 9–9 ap. l.

319 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. maitinti, bet ir mokėti algas, naudotis transportu, eksploatuoti pastatus ir techniką, išlaikyti rekvizuotus arklius, taigi išlaidos turėjo būti didelės. Tačiau net 10 mln. Lt ar daugiau per mėnesį krašto apsaugai Lietuvai buvo pakelia- ma našta. 1939 m. Lietuvos biudžeto išlaidos siekė 356,5442 mln. Lt, iš jų KAM – 85,8806 mln. (24,09 %): 40,7975 mln. Lt paprastųjų ir 45,0831 mln. Lt nepaprastųjų išlaidų204. Per pirmus septynis metų mėnesius KAM išlaidos sudarė 45,4756 mln. Lt (per mėnesį vidutiniškai apie 6,5 mln. Lt), t. y. 53 % metinių išlaidų, iš jų 32,2971 mln. Lt paprastųjų ir 13,1785 mln. nepaprastų- jų išlaidų205. 1940 m. gegužės 31 d. Intendantūros parengtoje sąmatoje buvo numatyta, kad mobilizuotos kariuomenės išlaikymas per mėnesį, įskaitant atlyginimus, dienpinigius, maitinimą, pašarą, menkaverčio turto pirkimą ir remontą, transporto ir kt. išlaidas, kainuotų 11,028 mln. Lt 206. Tačiau, kaip jau minėjome, aptariamuoju laikotarpiu buvo tik 72 % planuotų pagal karo meto kariuomenės sudėtį karių, taigi ir jos išlaikymas atitinkamai galėjo kainuoti tik apie 7,94 mln. Lt per mėnesį. Taigi 1939 m. būtų reikėję 32 mln. Lt, o 1940 m. iki birželio – dar apie 48 mln. Lt. Žinant, kad KAM paprastosios (kariuomenės išlaikymo) išlaidos 1939 m. siekė apie 40 mln. Lt, o mobilizuo- tų apie 90 000 pajėgų išlaikymas per metus turėjo kainuoti apie 95 mln. Lt, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, papildomai reikėjo skirti 55 mln. Lt. Pri- dėjus dar apie 45 mln. Lt nepaprastųjų išlaidų (statyboms, ginkluotei, amunicijai ir t. t. įsigyti), 1940 m. KAM valstybės biudžete būtų tekę numatyti apie 140 mln. Lt. O 1940 m. Lietuvos biudžetas buvo suplanuotas 441,3 mln. Lt,207 sausio–balandžio mėn. valstybės pajamos siekė 137,9289 mln. Lt208. KAM nepaprastosios išlaidos I ketvirtį sudarė 5,1913 mln. Lt, paprastosios – 20,982 mln. Lt., iš viso – 26,1733 mln. Lt209. I ketvirtį Lietuva surinko apie

204 Lietuvos statistikos metraštis. 1939 m. Vilnius, 1940, p. 333–335. 205 Statistikos biuletenis. Kaunas, 1939, Nr. 9, p. 383. 206 Krašto apsaugos ministerijos 1940 m. gegužės 31 d. mobilizacinė sąmata. LCVA, f. 1, ap. 1, b. 541, l. 48–48 ap. l. Kitais 1940 m. archyviniais duomenimis, mobilizuotos kariuo- menės išlaikymas per mėnesį turėjo kainuoti 10,45 mln. Lt. Žr.: Kariuomenės intendantū- ros kreditų mobilizacinė išlaidų sąmata, 1940 m. gegužės 16 d. LCVA, f. 506, ap. 1, b. 186, l. 111–111 ap. l. 207 Blažytė-Baužienė D., Tamošaitis M., Truska L. Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia. Vilnius, 2009, p. 202. 208 Statistikos biuletenis. Vilnius, 1940, Nr. 5–6, p. 43. 209 Statistikos biuletenis. Vilnius, 1940, Nr. 7, p. 73–74.

320 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

31,26 % planuotų metinių pajamų, o KAM iš jų skyrė tik 18,98 %. Europoje vykstant karui Lietuva, palikusi iš dalies mobilizuotą anks- čiau minėto dydžio – 90 000 karių – kariuomenę, 1940 m. jai būtų turėjusi skirti ne mažiau kaip 1/3 valstybės biudžeto, o 1939 m. papildomai kariuomenei išlaikyti, nemažinant nepaprastųjų išlaidų ginkluotei, dar apie 24 mln. Lt (6,7 % valstybės biudžeto, ir KAM finansavimą padidinti iki maždaug 31 %, 1939 m. gynybai skiriant apie 110 mln. Lt)210. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, turint karo meto pajėgas, 1921–1923 m. Lie- tuvos išlaidos KAM siekė 57,56 % (1921 m.) –33,87 % (1923 m.)211. Len- kija XX a. ketvirtajame dešimtmetyje taikos metu nuolatos kariuomenei skyrė gerokai per 30 % valstybės biudžeto212. Pateikti faktai liudija, kad kariuomenės finansavimo problemą laikyti rimta demobilizacijos priežas- timi nedera, o tautininkų režimo sąlygomis tai galbūt galėjo būti baimės sukelti visuomenėje dar didesnę socialinę ir politinę įtampą padarinys.

Latvijos, Estijos ir Suomijos kariuomenių dydžio pokyčiai prasidėjus Vokietijos–Lenkijos karui Prasidėjus Vokietijos–Lenkijos karui savo karines pajėgas didinti ar net mobilizuoti pradėjo ne tik Lietuva, bet ir kitos neutralumą deklaruo- jančios valstybės. Atsižvelgiant į mūsų tyrimo tikslus ir siekiant nustatyti, ar Lietuvos kariuomenės dalinė mobilizacija pagal mastą dėl regione ki- lusių grėsmių saugumui buvo dėsninga, ar išskirtinė reakcija į jas, reikėtų sužinoti, kokių priemonių stiprindamos savo karines pajėgas ėmėsi kitos mažosios regiono valstybės.

210 Po mobilizacijos kariuomenė padidėjo nuo 22 000 iki 90 000 karių. Taigi būtina įver- tinti papildomai pašauktų 68 000 karių išlaikymą (11,028 mln. Lt: 125 000) x 68 000 = 6 mln. Lt per mėnesį, keturiems mėnesiams reikėjo apie 24 mln. Lt. 211 Lietuvos išlaidos 1921 m. sudarė 813,4012 mln. auksinų, iš jų KAM – 468,1688 mln. Lt, 1922 m. išlaidos – 70,7642 mln. Lt, KAM – 30,3701 mln. Lt (42,92 %), 1923 m. išlaidos – 166,0242 mln. Lt, KAM – 56,2309 mln. Lt, 1924 m. išlaidos – 232,3247 mln. Lt, KAM – 55,9428 mln. Lt (24,08 %). Žr.: Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis. Kaunas, 1990, p. 181. 212 Vaičenonis J. Lietuvos kariuomenės modernizacija (1926–1939) // Darbai ir dienos. T. 21. 2001, p. 148, 158.

321 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

1939 m. sausio 1 d. Latvijos kariuomenėje buvo 1 969 karininkai ir karo valdininkai, 3 988 instruktoriai, 11 188 kariai ir 1 244 laisvai samdomi tarnautojai, iš viso 18 389 žmonės213. 1939 m. rugsėjo 1 d. Latvijos pasienio apsaugos brigadoje tarnavo 1 300214, kariuomenėje – 22 127 ka- riai215 (3 diagrama). 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje, prasidėjus Vokietijos ir Lenkijos karui, Latvija atliko slaptą dalinę mobilizaciją ir į kariuomenę pašaukė apie 10 000 atsargos karių216. Remiantis estų istoriografija, rugsė- jo 15 d. Latvija mobilizavo 12 486 vyrus ir kariuomenė išaugo iki 29 947 karių, spalio 1 d. kariuomenę sudarė 30 078 kariai217. 1940 m. birželio 1 d. kariuomenėje buvo 2 013 karininkų, 27 555 instruktoriai ir kariai, o su civiliniais tarnautojais – 30 843 asmenys218. Bendrai karo atveju mobili- zuotą Latvijos kariuomenę turėjo sudaryti 143 418 karių, iš jų 110 000 – kovinių dalinių219, nors šalis turėjo apie 160 000–200 000 atsargos karių220. Anot estų istoriko Urmo Salo, kalbant apie 1939–1940 m. Estijos ka- riuomenės dydį, galima pateikti tris skaičius: numatytą etatų skaičių, buvusiųjų sąrašuose ir faktinį karių skaičių. Šiuo atveju mes remsimės į sąrašus įtrauktų karių skaičiumi, nes Lietuvos kariuomenės suvestinėse nurodomi būtent sąrašiniai skaičiai, neįvertinus, kad dalis karių sirgo,

213 Bleiere D. Op cit. Latvijas ontrajā pasaules karā (1939–1945). Rīga, 2008, l. 92. 214 Bērziņš V., Bambals A. Latvijas armija. Riga, 1991, l. 76–83. 215 Salo U. Estimation of Security threats and Estonian defence Planning in the 1930s. // Acta Historica Tallinnensia. Nr. 12. 2008, P. 70. 216 Bleiere D. Op cit. Latvijas ontrajā pasaules karā (1939–1945). Rīga, 2008, l. 169. 217 Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused 1939. aastal. Magistro baigiamasis darbas. Tartu, 2005 [PDF.], l. 86. 218 Pētersons A. Krustugnis. 60 gadus no tautas slēptais 1940–1945. Rīga, 2007, l. 83, 106. 219 Kuzmins V. Latvijas bruņoto spēku mobilizācijas un aizsardzības plāni 1939. gada beigās–1940. gada sākumā // Militārais apskaits. 2009, Nr. 3/4, l. 51. 220 Latvijos istoriografijoje teigta, kad Latvija turėjo apie 200 000 karo tarnybai parengtų vyrų, tarp jų 1 000 atsargos karininkų ir 17 000 puskarininkių. Žr.: Bērziņš V., Bambals A. Latvijas armija. Rīga, 1991, l. 75. Kiti autoriai teigia, kad 1940 m. Latvija turėjo 4 000 atsargos karininkų ir apie 19 000 puskarininkių. Žr.: Кудряшов, И. Ю. Вооруженные силы Латвийской Республики в 1940 году. Москва, 1991 (рукопись). E. Andersonas teigė, kad remiantis 1936–1937 m. mobilizacijos tvarkaraščiu Nr. 4 teoriškai karo atveju Latvija galėjo mobilizuoti 160 000 apmokytų atsargos karių, įskaitant 4 000 karininkų ir 17 000 puskarininkių, kurie su taikos meto pajėgomis būtų sudarę 180 000 kariuomenę. Žr.: Andersons E. Latvijas Bruņotie spēki un to priekšvēsture. Toronto, 1983, l. 602.

322 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija atostogavo ir t. t. Taigi 1939 m. sausio 1 d. kariuomenėje, Gynybos ministerijoje ir tarnybose tarnavo 13 191 asmuo, 1939 m. rugsėjo 1 d. – 13 303, 1939 m. lapkričio 1 d. – 16 535221, 1940 m. kovo 1 d. – 15 851, 1940 m. liepos 1 d. – 16 300 asmenų222. Iš viso Estijoje tuo metu buvo 161 105 atsargos kariai, o karo atveju pajėgos turėjo padidėti iki 104 364 karių (iš jų būtų 5 087 karininkai, 15 005 puskarininkiai ir 84 272 kariai)223. Estijos istorikas Magnus Ilmjäru rašo, kad „pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo savaitė- mis Lietuva ir Latvija mobilizavo atitinkamą skaičių rezervistų<...>. O štai Estija nedarė nieko, kad išsaugotų savo saugumą“224. Nors buvo atliekami pasyvūs kariuomenės stiprinimo darbai, į dalinius iš sandėlių atgabenta ginkluotės, parengtos pakrančių apsaugos baterijos, stebima padėtis, Esti- jos kariuomenės dydis iki pat 1940 m. birželio beveik nepakito. 1938 m. Suomijos kariuomenėje buvo 1 900 karininkų, 3 400 puska- rininkių ir 24 000 kareivių, iš viso 29 300 vyrų225. 1939 m. taikos meto kariuomenėje jau tarnavo apie 33 000 karių226. Tuo metu Suomija karo atveju teritoriniu principu planavo mobilizuoti 9 PD – 127 800 vyrų, be to, dar buvo apie 100 000 atsargos karių ir 100 000 civilinės gvardijos narių. Bendrai Suomija turėjo apie 400 000 vyrų mobilizacinį rezervą227. 1939 m. spalio 21 d. SSRS karo atašė Suomijoje į Maskvą pranešė, kad spalio 7 d. Suomijoje prasidėjo atsargos karių iki 32 m., vėliau visuoti- nė – iki 40–45 metų – mobilizacija. Buvo tikimasi, kad suomiai sutelks

221 Salo U. Eesti kaitseväe valmisolek sõjaks ja vastupanuvõimalused 1939. aastal. Magistro baigiamasis darbas. Tartu, 2005 [PDF.], l. 280. 222 Kaasik P. The disbanding of the Estonian Army and Military establishments // Estonia 1940–1945. Reports of the Estonian International Commission for the Investigation of Cri- mes Against Humanity. Ed. by T. Hiio, M. Maripuu, I. Paavle. Tallinn, 2006, P. 143. 223 Estijoje buvo 155 045 (1894–1920 m. gimę) atsargos kariai, tačiau apie 15 % jų dėl ligos ir kitų priežasčių netiko karo tarnybai, todėl pašaukti buvo galima 14 940 puskarininkių ir 112 897 karius, iš viso 131 780 vyrų. Buvo 6 060 karininkų ir karo specialistų (1 528 karo valdininkai, gydytojai, inžinieriai), atsargoje laikytų iki 60 m., iš jų 4 532 karininkai (1880–1920 m. gimę). Žr.: Salo U. Estimation of Security threats and Estonian defence Planning in the 1930s // Acta Historica Tallinnensia. Nr. 12. 2008, P. 52–54. 224 Ilmjäru M. Estijos užsienio politika 1939–1940 m. // Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 2, p. 90. 225 Suomijos kariuomenė, 1939 m. rugpjūčio 28 d. LCVA, f. 929, ap. 2, b. 10, l. 4. 226 Jowett P.; Snodgrass, B. Finland at War 1939–45, Oxford, 2006, P. 46–50. 227 Condon, R. W. The Winter War Russia against Finland. New York, 1972, P. 29.

323 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. apie 99 pėstininkų batalionus ir 10 kavalerijos eskadronų228. Žiemos karo pradžioje Suomija turėjo 337 000 kariuomenę (1940 m. kovo pradžioje – 346 500 karių)229. SSRS liaudies gynybos komisaras maršalas Klimentas E. Vorošilovas po Žiemos karo teigė, kad Suomijos gyvosios jėgos di- džiausias ir visiškai realus potencialas buvo apie 600 000 vyrų230, tai suda- rė daugiau kaip 16 % šalies gyventojų.

3 diagrama Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos kariuomenių dydis

400000 337000 350000

300000

250000

200000

150000 90137 100000 30078 33000 50000 22508 22127 13303 16535 0 Lietuva Latvija Estija Suomija Iki 1939 m. rugsėjo 1 d. Po 1939 m. rugsėjo 1 d.

1939 m. rudenį labiausiai padidėjo Suomijos (10 kartų) ir Lietuvos (4 kartus) kariuomenės. Latvijos pajėgos išaugo maždaug trečdaliu, Estijos – ketvirtadaliu. Mobilizuotoje Suomijos kariuomenėje atsidūrė apie 9 %, Lietuvos – 3,7 %, Latvijos ir Estijos – maždaug 1,5 % gyventojų (4 diagrama). Iki 1939 m. rudens visų keturių valstybių taikos meto kariuomenėse tarnavo apie 0,9–1,2 % gyventojų. Galima teigti, kad 1939 m. rudenį Lie- tuvos kariuomenę sudarė 72 % planuotų karo meto pajėgų, Latvijos – apie

228 Тайны и уроки Зимней войны 1939–1940. По документам рассекреченных архи- вов. Ред. Н. Л. Волковский. Санкт-Петербург, 2000, c. 50–54. 229 Petrauskas R. Trečiojo Reicho triumfas. Antrasis pasaulinis karas Europoje. I knyga. Vilnius, 2010, p. 382–383. 230 Тайны и уроки Зимней войны 1939–1940. По документам рассекреченных архи- вов. Ред. Н. Л. Волковский. Санкт-Петербург, 2000, c. 430.

324 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

21 %, Estijos – 15,8 %, o Suomija, tikėtina, mobilizavo maksimalų skaičių karių. Taigi akivaizdu, kad Lietuvos reakcija karinio saugumo užtikrinimo srityje buvo artima Suomijos veiksmams, tačiau tai lėmusios priežastys skirtingos: Suomija didino savo pajėgas SSRS grėsmės akivaizdoje, o Lie- tuva – reaguodama į karo veiksmus valstybės pašonėje. Lietuva iš karto, kai baigėsi masinis Lenkijos karių internavimas, pa- leidusi didžiąją dalį anksčiau mobilizuotų karių, pademonstravo, kad tu- rėta, nors ir nedidelė, karinė galia nebus naudojama net kaip „nebylus argumentas“231 per derybas Maskvoje dėl savitarpio pagalbos sutarties ir Vilniaus krašto perdavimo. Sprendimą palikti beveik dvigubai didesnes pajėgas, nei buvo iki 1939 m. rugsėjo, po demobilizacijos galėjo lemti ne grėsmė iš Rytų, o tai, kad ateityje buvo planuojama vienokiu ar kitokiu būdu atgauti Vilnių, kur būtų prireikę siųsti savo karinius dalinius. Be to, Lietuvoje įrengtose stovyklose dar buvo laikomi internuoti Lenkijos kariai, kurių kontrolę reikėjo užtikrinti.

4 diagrama Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos gyventojų, tarnavusių savo šalies kariuomenėje 1939 m. rudenį, dalis

10,00% 9% 9,00% 8,00% 7,00% 6,00% 5,00% 3,7% 4,00% 3,00% 1,5% 1,5% 2,00% 1,00% 0,00% Lietuva Latvija Estija Suomija

231 Diskutuoti galima apie tai, kad gausios mobilizuotos pajėgos ir nusiteikimas jas išlai- kyti, kol Europoje vyksta karas, galbūt galėjo tapti svariu argumentu derantis Maskvoje dėl RA įgulų dydžio mažinimo ar net iš viso atsisakymo jas įsileisti į Lietuvos Respublikos teritoriją pasirašant šią sutartį.

325 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. Išvados 1939 m. mobilizacija vyko trimis etapais: 1) mobilizacija rugpjūčio pabaigoje organizavus ypatinguosius ir įprastinius karo pratimus; 2) pasienio apsaugos dalinių mobilizacija pagal tvarkaraštį Nr. 4 rugsėjo pirmosiomis dienomis ir 3) dalinė mobilizacija, pradėta rugsėjo 17 d. Tačiau visų jų priežastys skirtingos. Pirmuoju ir antruoju atveju mobilizacija buvo inspiruota Vokietijos arba Lenkijos kariuomenės invazijos grėsmės, o rugsėjo 17 d. – poreikio internuoti besitraukiančius arba atremti puo- lančius Lenkijos karius, taip pat netikrumas, ar SSRS armija, įsiveržusi į Lenkiją, pripažins Lietuvos sienas ir jos neutralumą. Mobilizacijos priežasčių sąsajų su SSRS invazija į Lenkiją galime įžvelgti, tačiau dėl demobilizacijos buvo apsispręsta gerokai anksčiau, nei prasidėjo Lietuvos ir SSRS pokalbiai dėl derybų, tuo metu, kai Lietuva pagal Molotovo-Ribbentropo paktą dar tebebuvo Vokietijos įtakos sferoje. Taigi sieti Lietuvos ir SSRS derybas dėl savitarpio pagalbos sutarties ir Vilniaus krašto perdavimo nėra jokio pagrindo. Maža to, demobilizacija buvo tik dalinė, o Lietuvos kariuomenė po jos liko gerokai stipresnė nei 1939 m. vasarą, taigi finansavimo stokos argumentas negalėjo būti esminis apsisprendžiant paleisti dalį atsargos karių. Tai lėmė pasikeitusios aplinkybės – nebeliko priežasčių, kurios inspiravo mobilizaciją: Lenkijos kariai buvo internuoti, o SSRS kariuomenė sustojo prie administracinės linijos ir kol kas nesikėsino į Lietuvos suverenitetą ir teritorinį vientisumą. 1939 m. rugsėjo 17–19 d. vykdydama dalinę mobilizaciją Lietuvos ka- riuomenė susidūrė su nemažai aprūpinimo ir administracinių problemų, tačiau atsargos kariai susirinko greitai ir per dvi paras beveik visi koviniai daliniai buvo pasirengę veikti. Mobilizacija taip pat parodė, kad daliniai, formuojami be taikos meto pagrindo, kuriasi sunkiai ir ilgai, o 1939 m. rugsėjį tokių dviejų AP suformuoti iki demobilizacijos taip ir nepavyko. Tačiau tai buvo biurokratiniai trukdžiai, o ne strateginio planavimo ar operatyvių sprendimų priėmimo problemos. Mobilizacijos terminai buvo labai trumpi, tad Lietuvos kariuomenė prireikus vėl galėjo greitai mobilizuotis ir pasirengti eventualiems karo veiksmams. Lietuvos kariuomenė 1939 m. rudenį tiek faktiškai (pagal skaičius), tiek santykinai labiau padidėjo nei Latvijos ir Estijos pajėgos, o Suomijos mobilizacijos mastai buvo didžiausi. Tai leidžia teigti, kad Latvijos ir Es-

326 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija tijos, priešingai nei Suomijos, reakcija į SSRS kariuomenės telkimą pasienyje nerodė jų nusiteikimo kariauti su SSRS. Lietuva, priešingai, 1939 m. rugsėjį neabejotinai SSRS, kaip Vokietijos arba Lenkijos, puolimo atveju būtų sutelkusi kariuomenę ir šaulius ir priešinusis. 1939 m. rugsėjį mobilizuota Lietuvos kariuomenė, turėdama kiekybinę persvarą galimų karo veiksmų rajone, buvo pajėgi kovoti su Lenkijos kariuomene Vilniaus krašte, tačiau neutralumo politika ir antivokiškos valdančiojo elito nuotaikos lėmė, kad mobilizuotos pajėgos rengėsi tik Lietuvos gynybai. Lietuvos kariuomenės demobilizacija rodo, kad politikai nesinaudojo valstybės karine galia ir neplanavo to daryti per galimas derybas 1939 m. rugsėjo antroje pusėje su Vokietija, o vėliau ir su SSRS. Galbūt derybų Maskvoje metu būtų siekiama pagrįsti teiginius, kad SSRS karinių įgulų Lietuvoje poreikio nėra, nes jos pačios pajėgos yra pakankamai gausios. Bet į eventualiai realias karines grėsmes 1939 m. vasarą ir rudenį buvo reaguojama operatyviai. Vis dėlto išskirtinė Lietuvos reakcija Baltijos Antantės šalių kontekste mobilizuojant savo pajėgas rodo, kad bendros pozicijos gynybos klausimu nebuvo, šalys karinio saugumo srityje veikė individualiai, galbūt apsiribodamos konsultacijomis arba keisdamosi informacija.

Karinių dalinių pavadinimų santrumpos

AG – artilerijos grupė PAB – pasienio apsaugos batalionas AKE – atsargos kavalerijos eskadronas PAR – priešlėktuvinės apsaugos AP – artilerijos pulkas rinktinė DLR – divizijos lengvoji (kavalerijos) PB – pėstininkų brigada rinktinė PD – pėstininkų divizija KB – kavalerijos brigada PP – pėstininkų pulkas KD – kavalerijos divizija PR – priedangos rinktinė KP – kavalerijos pulkas RAB – raitosios artilerijos baterija

327 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m.

1 lentelė Lietuvos kariuomenės 1939 m. rugsėjo 17 d.

mobilizacijos rezultatai pagal apskritis232

% Pašauktų Pašauktų

100 100 100 100 99,1

99,94 113,6 99,85 98,71 108,9 99,89 99,52 98,71

106,47 136,45 126,12 101,54 138,81 100,21 100,15 102,68

% Planuotų Planuotų 90,4 98,6 88,19 96,04 80,25 94,82 85,97 90,24 95,96 91,38 85,38 90,33 96,88 88,23 93,53 83,68 96,11 86,61 79,33 89,83 90,238

kariuomenę Iš viso Iš Iš viso į atvyko Iš 93

482 618 165 5242 4457 3418 1904 4066 2758 2033 3514 1463 2460 3485 5415 8067 5376 1313

10 805 67 134

% Pašauktų Pašauktų

100 100 100 100 100

99,96 99,09 99,85 98,69 126,8 99,91 97,84 106,49 136,73 113,64 109,09 138,81 101,56 100,22 100,15

102,67 % Planuotų Planuotų

96,05 79,93 94,79 88,02 90,28 85,86 90,17 95,92 91,25 98,61 96,88 90,19 85,21 90,58 83,76 86,92 96,09 86,47 93,43 78,82 89,59 Karių Karių 93

464 614 160 4399 3350 1874 5152 4012 2733 2017 3476 1429 2412 3447 5347 7922 9798 1297 5286

65 282

% Pašauktų Pašauktų 0

100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 100 103 98,9 78,8

97,44 105,45 123,64 111,11 103,03 108,05 %

Atvyko į kariuomenę Atvyko Planuotų Planuotų 0 95

100 100 100 100 100 100 100 100 100 98,9

95,08 96,77 97,14 97,96 81,82 78,38 98,99 101,49 103,39 Karininkų Karininkų 0 4 5

58 68 30 90 54 16 34 25 38 48 38 18 68 16 90

145 1007 1852

% Planuotų Planuotų

90,2 90,3 83,9 58,46 83,41 88,06 91,11 71,97 85,86 97,19 90,39 69,79 90,27 83,57 96,09 78,82 90,58 88,83 86,33 93,43 87,26 Karių Karių 67

463 614 160 4131 2450 1649 5154 2020 4049 1127 2733 3522 2211 3450 7922 1295 5265 5286

10 014 63 582

% Planuotų Planuotų 0

100 100 100 100 100 100 100 100 100 87,1 97,5 96,1

90,16 80,88 94,29 97,96 81,82 99,46 95,69 Įteikta šaukimų Įteikta 101,49 Karininkų Karininkų 0 4 5

55 55 27 91 16 54 33 25 38 48 39 18 16 68 90

184 932 1798 Karių Karių 96

554 639 203 4580 4191 1977 5853 2237 4444 1566 3183 3624 2446 3822 8746 1500 6275 5658

11 273 72 867 Karininkų Karininkų pašaukti Planuota Planuota 0 4 5 61 68 31 91 16 54 35 25 38 49 40 22 16 67 90 185 974 1871 Utenos Vilka- viškio* Zarasų Ukmergės Telšių Trakų Šiaulių Tauragės Šakių Seinų Raseinių Rokiškio Biržų Kėdainių Mažeikių Kretingos Panevėžio Alytaus Kauno Marijam- polės Iš viso: Iš Apskritis 9 2 4 7 5 8 1 3 6 18 19 20 17 15 16 13 14 12 11 10

*Vilkaviškio apskrities duomenys apytiksliai, nes apskrities komendantas nepateikė atvykusiųjų duomenų, tik konstatavo, kad dauguma.

232 Apskričių mobilizacijos vykdymo žinios, 1939 m. LCVA, f. 929, ap. 5, b. 560, l. 3–177. 328 Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija

Vytautas Jokubauskas, M. A., Klaipėdos universiteto Istorijos katedros doktorantas

Santrauka Po dalinės kariuomenės mobilizacijos 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietu- va turėjo sutelkusi bene didžiausias savo istorijoje karines pajėgas. Pati mobilizacija, kaip ir demobilizacija, vyko keliais etapais. Ypatingieji karo pratimai buvo paskelbti 1939 m. rugpjūčio 28 d., o pasienio apsaugos batalionų mobilizacija pagal tvarkaraštį Nr. 4 – rugsėjo 1 d. Šie veiksmai buvo reakcija į eventualios Vokietijos ir Lenkijos kariaujančių ginkluotų- jų pajėgų invazijos padidėjusią grėsmę. Tai patvirtina pasienio apsaugos batalionų mobilizacija (buvo mobilizuoti tik IV–XII batalionai) ir ka- riuomenės telkimo Pietų Lietuvoje planai. Baiminantis, kad į Lietuvos teritoriją sieks patekti sumuštos Lenkijos kariuomenės daliniai, 1939 m. rugsėjo 16 d. buvo priimtas sprendimas skelbti dalinę Lietuvos kariuomenės mobilizaciją. Ji prasidėjo jau kitą dieną – rugsėjo 17-ąją. Procesą galėjo paskatinti gandai apie SSRS įsiver- žimą į Lenkiją, tačiau pats sprendimas dėl dalinės mobilizacijos Lietuvoje buvo priimtas anksčiau, nei Raudonoji armija peržengė Lenkijos sieną. Decentralizuota teritorinės mobilizacijos sistema leido Lietuvos ka- riuomenę mobilizuoti per 24–48 val. ir laiku pasirengti galimiems neti- kėtiems ne tik Lenkijos kariuomenės, bet ir Raudonosios armijos veiksmams. O priedangos veiksmus kai kurie daliniai galėjo vykdyti jau po 6 val., nes nuo 1939 m. rugpjūčio mėn., kai kariuomenėje buvo 22 508 kariai, iki 1939 m. rugsėjo 17 d. dalinės mobilizacijos ji jau buvo padidėjusi iki 37 279 karių. Po dalinės mobilizacijos Lietuvos kariuomenė padidėjo iki 90 137 karių, ir šį dydį galėjo lemti laukiamas internuotinų Lenkijos karių skaičius – 2–3 pėstininkų divizijos ir kavalerijos brigada iki 52 000 karių. Sprendimas Lietuvoje dėl kariuomenės demobilizacijos buvo priimtas 1939 m. rugsėjo 23 d., t. y. baigus masinį Lenkijos karių internavimą, ir jo

329 Lietuvos Respublikos kariuomenė 1918–1940 m. sieti su vėliau prasidėjusiomis Lietuvos ir SSRS derybomis dėl savitarpio pagalbos sutarties ir Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai pagrindo nėra. Be to, ir pati demobilizacija buvo tik dalinė ir vyko neskubant. Paskel- bus demobilizaciją, po mėnesio, 1939 m. spalio 27 d., kariuomenę sudarė 41 352 kariai, t. y. 84 % daugiau negu 1939 m. vasaros pabaigoje. Išanalizavus kitų mažųjų regiono valstybių – Latvijos, Estijos ir Suo- mijos – to meto istorinį kontekstą galima teigti, kad Lietuvos kariuome- nės reakcija į eventualias grėsmes stiprinant savo karinę galią buvo gerokai platesnė nei Latvijos ir ypač Estijos. Žinoma, Suomija, reaguodama į kylančią SSRS grėsmę, savo pajėgas tiek faktiškai (tai liudija skaičiai), tiek santykinai iš minėtų keturių valstybių padidino daugiausia, ir Žiemos karas parodė, kad elgėsi teisingai, be to, šalis išvengė sovietizacijos. Tiesa, 1939–1940 m. Suomijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos geopolitinė padėtis buvo skirtinga.

330 RÉSUMÉ SUMMARY

RÉSUMÉ/SUMMARY CARACTÉRISTIQUES DES ACTIONS MILTAIRES DES BALTES dans le moyen siÈcle de fer (v-viii siÈcle)

Dr. Manvydas Vitkūnas, Académie de guerre du Général Jonas Žemaitis de Lituanie

Cette article s‘agit des caractéristiques des actions militaires des baltes (à l‘exclusion des baltes de Dniepr) dans le moyen siècle de fer – V-VIII siècle (lors de la période du déménagement des peuples) : l‘armement, le problème de l‘utilisation des chevaux (la formation de la cavalerie), le développement de l‘organisation militaire ainsi que la tactique de la bataille. L‘information des recherches archéologiques est extrêmement utile afin de connaître les actions militaires des baltes lors de la période dis- cutée pendant que les sources écrites concernant les baltes dans la péri- ode du V-VIII siècle sont très fragmentaires. Pour cette raison l‘article est appuyé premièrement sur les données des recherches archéologiques. Domaine qui est analysé le mieux dans le moyen siècle de fer concernant les actions militaires des baltes – c‘est l‘armement. V. Kazakevi- čius avec les autres chercheurs sont établis une typologie des armes assez détaillée. Toutefois, les conclusions prises jusqu‘ici concernant la relation des armes du différent type dans les actions militaires devraient être cor- rigées encore. Une lance était une arme utilisée le plus fréquemment par les baltes sans doute ainsi que les autres armes tels que des sabres divers et des bou- cliers, mais il est possible d’affirmer que le rôle des haches et des couteaux dans les complexes d’armement des baltes était gratuitement rabaissé. Le plus fréquent complexe d’armement du soldat des baltes dans le moyen siècle de fer était composé d’une lance, d’une hache et d’un couteau. Pendant que l’armement du soldat de plus haute statut social il y avait un sabre d’une lame ou (très rarement) des deux lames. L’attribut principal de l’armement sécurisé était le bouclier, mais il n’était utilisé que pour une partie des soldats.

333 RÉSUMÉ/SUMMARY

Armement avait pour le but la bataille à distance ainsi que la bataille de contact. Au début du combat des lances étaient dardées après avoir approché vers une distance favorable aux ennemis, ensuite ils étaient at- taqués en contact direct en utilisant les haches (ou les sabres, ou les lances de choc). Le couteau était utilisé pour l‘autodéfense ou en accablent son ennemi pendant que le rôle de l’arc était secondaire. Au milieu de premier millénaire – en son deuxième moitié les baltes utilisaient toute la complexe des attirails du cavalier et de cheval – c‘est-à- dire des éperons, le mors, les arçons, la couverture de cheval et peut-être la selle. Il y avait donc toutes les suppositions à retrouver une cavalerie légère. La force armée des baltes avait aussi des infanteries et des cavaliers qui pourraient combattre séparément ou en rang général. Lors des marches offensives il pourrait être utilisé seulement des cavaliers. En présence des désavantages à combattre dans la position montée (dans la forêt ou dans la place déchirée), les cavaliers descendaient les chevaux et combattaient à pied. Au moyen siècle de fer dans les terrestres baltes il s’était établi une armée subordonnée aux supérieurs des communes particulières et, peut-être, aux supérieurs des peuplades. Nous sommes capables donc de discuter le sujet de l’armée dans les terrestres baltes du début de moyen siècle de fer sans aucunes clauses. Les tombes du V-VI siècles de Pagrybis, Taurapilis et d’autres monuments d’enterrement mentionnées appartenaient indubitablement à l‘élite militaire distinguée lors de cette période de temps. Cependant qu’afin de s’expliquer la dynamique du développement des armées, particulièrement dans la deuxième moitié du moyen siècle de fer, il faudrait faire une analyse détaillée des renseigne- ments concernant les monuments d‘enterrement.

334 RÉSUMÉ/SUMMARY features of the Warfare of the Baltic Tribes in the middle iron age (the V-VIII centuries)

Dr. Manvydas Vitkūnas, The General Jonas Zemaitis Military Academy of Lithuania

This paper deals with features of the warfare of the Baltic tribes (except for the Dnieper Balts) in the V-VIII centuries – in the Middle Iron Age (or the Migration Period): weaponry, problem of horse usage (cavalry formation), development of military organization and combat tactics. To understand the warfare of the Baltic tribes, material of archaeological research provides plenty of information, meanwhile the written sources about the Balts in the V-VIII centuries are highly fragmentary. Therefore this paper is based primarily on the archaeological studies. Weaponry is the best studied area of the warfare of the Baltic tribes in the Middle Iron Age. V. Kazakevičius and other researchers have com- posed a sufficiently detailed typology of weapons. However, current conclusions on the relations of individual types of weapons in the warfare of the Baltic tribes need correction. Without denying the importance of spear as a weapon widely used by the Baltic tribes, and the evaluation of various types of swords and shields, it can be stated that the role of axes and knives in the complexes of the weaponry of the Baltic tribes was un- reasonably diminished. The most common weaponry complex of the Baltic warrior in the Middle Iron Age consisted of a spear, an axe and a knife. A single-edged sword or (very rarely) a double-edged sword was in the weaponry of warriors of higher social status. The main attribute of protective weaponry – a shield was not massively spread and was used only by some warriors. The weaponry was designed for remote and contact fight. At the beginning of a battle, when enemy was approached within a reasonable distance, spears were thrown, and then the enemy was attacked in the direct contact, using an axe (or a sword, or a striking spear). The knife was used in self-defence or to kill the enemy. In the Baltic lands, the role of a sho-

335 RÉSUMÉ/SUMMARY oting bow seems to have been a secondary one. In the middle of the first millennium and in its second half, full complex of the outfit of a rider and a horse consisting of spurs, a bit, a bridle, stirrups, a rug and perhaps a saddle, was used in the Baltic lands. There were all preconditions for the light cavalry to appear. In the Baltic military forces, there were both infantry and cavalry, who were able to fight alone or in a battle array. In the offensive campai- gns, only the cavalry might have been used. Under the adverse conditions for fighting astride (forest, rugged terrain), riders descended from horses and fought on foot. In the Baltic lands in the Middle Iron Age the soldiery was formed, which was subject to individual communities, and, perhaps, to the tribal grandees. It is possible to talk about the soldiery in the Baltic lands since the beginning of the Middle Iron Age without any reservation. The men- tioned graves of the V-VI centuries from Pagrybys, Taurapilis and other burial monuments undoubtedly belonged to the military elite, which was clearly defined at that time. However, to trace the dynamics of the evolu- tion of the soldieries in later centuries, in particular - in the second half of the Middle Iron Age, can only be possible through detailed analysis of the burial materials.

336 RÉSUMÉ/SUMMARY REPRÉSENTATION DIPLOMATIQUE MILITAIRE DE GRANDE BRETAGNE EN LITUANIE JUSQU‘À LA CONSÉCRATION ÉTATIQUE DE FACTO (décembre 1918 – septembre 1919)

Dr. Edmundas Gimžauskas, Institut de l’histoire lituanienne

Quoique la Première guerre mondiale s’est fini en novembre 1918, les problèmes internationaux, particulièrement dans la région des pays baltes, est toujours actuelles. Une nouvelle situation géopolitique de cette région s’est formée. Jusqu’à ce moment-là, la région des pays baltes était le champ des relations entre l’Allemagne et la Russie, mais l’Allemagne a perdu la guerre, et l’empire de la Russie s’enfonçait dans le conflit civil et devenait le facteur sans aucune puissance à cause de bouleversement de Bolchevik. À la fin des années 1918, l’escadre de la flotte militaire britannique dirigée par le contramiral E. Sinclair, est parvenue les rivages de l’Estonie ainsi que de Lettonie, et s’y est postée pour la durée prolongée. Les premiers représentants militaires – diplomatiques arrivaient avec la flotte militaire et résidaient épisodiquement au Tallin et en Liepaja. La relation à nouer entre le Lituanie et la Grande Bretagne retardait, d’une part c’était pour l’éloignement lituanienne des rivages de la mer Baltique, mais d’autre part – pour les barrières retrouvées à cause des allemandes. Seul le gouvernement de M. Sleževičius au début des années 1919 commençait à chercher vigoureusement des contacts avec la Gran- de Bretagne. Les contacts mutuels étaient établis par l’intermédiaire de Lettonie et par la communication avec ce pays, ainsi que par le but des lituaniens de se cramponner à Liepaja. Les premières conférences exhaus- tives entre les délégués lituaniens et les représentants britanniques sur- venaient donc spécialement à Liepaja au début de mars 1919. Suite à ces conférences, au début de mois d’avril le diplomate britannique H. Grant Watson séjournait en Lituanie, et c’était donc le premier visite de repré- sentant britannique dans les terrestres de Lituanie. En mai 1919, il était formé et envoyée dans la région une mission

337 RÉSUMÉ/SUMMARY militaire dirigée par le général H. Gough dont le but principal était une coordination de la lutte contre le régime de Bolchevik. La mission devait collaborer avec les représentants des armées et des gouvernements na- tionaux. En même temps le Ministère des affaires étrangères de Grande Bretagne a pris l’initiative de former une mission de type diplomatique et économique dirigé par le colonel S. Tallents et de l’envoyer dans le rivage oriental de la mer Baltique. Toutes les deux missions devaient donc éta- blir ces groupes dans tous les trois pays baltes, mais l’application de ce fait s’est réalisée un peu plus tard à cause du facteur des allemandes. Les représentants permanents de Grande Bretagne commençaient à s’instaurer en Lituanie à la fin d’aout 1919 : le groupe de la mission du colonel S. Talents dirigé par le colonel R. B. Ward, ainsi que le groupe la mission du générale H. Gough dirigé par le colonel H. Rowan-Robinson sont arrivés à Kaunas. Des grands pays Occidentaux prenaient son temps avec la reconnaissance de la Lituanie et l‘aide par rapport à ce pays, bien que les messagers donnent des promesses et l‘espérance. La question concernant la Lituanie était tenue comme la partie des questions générales de la Russie et de la Pologne. La situation commençait à changer juste en aout 1919: tout d’abord les britanniques a décidé de soutenir les buts de l’indépendance des pays baltes. Cette décision était associée avec la détermination de Grande Bretagne à se retirer de l’intervention en Russie et à passer dans des relations plus pacifiques avec les soviétiques. Les britanniques déci- daient donc à avouer de facto la Lituanie (l’Estonie et la Lettonie l’avaient déjà), en comparant la situation de tous les trois pays en espérant qu’ils vont conduire la politique de sécurité collective. C’était fait à la fin de septembre 1919. Toutefois les britanniques ne s’engageaient pas à aider les pays baltes. Malgré que la nouvelle de reconnaissance ait donné beaucoup de popularité pour la Grande Bretagne et pour ces représentants qui résidaient en Lituanie. Ces derniers avaient l’honneur à annoncer cette nouvelle pour la société et l’autorité lituaniennes, et c’était le principal et le plus distinct accent de son présentation en Lituanie.

338 RÉSUMÉ/SUMMARY military diplomatic representation of Great Britain in Lithuania until de facto Recognition of the statehood (December 1918 - September 1919)

Dr. Edmundas Gimžauskas, Lithuanian Institute of History

Although World War I ended in November of 1918, international problems, especially in the area of the Baltic Sea, were far from over during this period, perhaps they became even more complex. A new geopolitical situation of this region was being created. Until then, the Baltic area was actually the field of Russian-German relations; however, Ger- many lost the war, and the Russian Empire sank into civil conflict and because of the Bolshevik Revolution became a factor without the author- ity. At the end of 1918, British naval military squadron, led by Admiral E. Sinclair, reached the coasts of Latvia and Estonia and stayed there for a longer period of time. The first British military diplomatic representatives came with the Navy and occasionally resided in Tallinn and Liepaja. Establishment of British relations with Lithuania were delayed due to the fact that Lithuania seemed too remote from the Baltic coast, and also because the Germans were interfering. Only at the beginning of 1919, M. Šleževičius’ government started an active search for contacts with the British. The interrelationship was achieved through mediation of Latvi- ans and cooperation with Latvia, as well as Lithuanians trying to establish themselves in Liepaja. The first comprehensive consultations between the Lithuanian delegates and the British representatives were held in Liepaja at the beginning of March 1919. The outcome of these meetings was the visit of a British diplomat H. Grant Watson in Lithuania at the beginning of April; it was the first visit of a British representative in the Lithuanian lands. In May of 1919, a military mission, led by Gen. H. Gough, was formed and sent to the region to coordinate the fight against Bolshevism. The mission was to collaborate with the representatives of national govern-

339 RÉSUMÉ/SUMMARY ments and militaries. At the same time on the initiative of the Ministry of Foreign Affairs of Great Britain, diplomatic and economic mission, led by Colonel S. Tallents, has been formed and sent to the eastern Baltic coast. Both missions were to set up their branches in all three Baltic states; however, this was not fulfilled immediately in practice, primarily because of the German factor. Only by the end of June in 1919, the situation has changed when joint Estonian and Latvian forces had beaten the forces of R. Von der Goltz at Cesis and thus suppressed the Germans. Permanent British representatives began to settle in Lithuania at the end of August in 1919: the Colonel S. Tallents’ Mission Division, led by Colonel R. B. Ward, and Gen. H. Gough’s Mission Division, led by Colo- nel H. Rowan – Robinson, came to Kaunas. Major Western countries did not rush to recognize the statehood of Lithuania and to support it, although messengers gave hopeful promises. The question of Lithuania was considered to be a part of the common Russian and Polish issue. Only in August of 1919, the situation started to change: firstly, again, the British decided to maintain aspirations of the Baltic States for independence. This was associated with the determina- tion of Great Britain to withdraw from intervention in Russia and move on to more peaceful relations with the Soviets. The British decided to grant de facto recognition to Lithuania (Estonia and Latvia have already had one), and to equalize the situation of all three countries, hoping that they will conduct collective security policy. This was done at the end of September in 1919. Despite the fact that the British did not undertake to support the Baltic countries, the message of recognition provided Great Britain and the British representatives with much popularity in Lithu- ania. The latter had the honour to communicate this message to the Li- thuanian authorities and to the public, and it had become a strong feature of their presentation in Lithuanian public.

340 RÉSUMÉ/SUMMARY LA TROISIÈME BANDE DE L‘INFANTERIE DU GRAND-DUC DE LITUANIE VYTAUTAS LORS DE LA PREMIÈRE PÉRIODE DE L‘ACTIVITÉ (ANNÉES 1919-1926)

Dr. Gintautas Surgailis, Académie de guerre du Général Jonas Žemaitis de Lituanie

L‘histoire de la troisième bande de l‘infanterie du Grand-Duc de Li- tuanie Vytautas se distingue de l‘autre histoire des bandes de l‘infanterie lituanienne du période entre guerre par ce qu‘elle s‘était rompue. Dans les années 1926, en diminuant l‘armée lituanienne, la bande était liquidée et juste en 1935 elle était rénovée. Il faudrait dire qu‘elle était rénovée après avoir proclamé la mobilisation, comme le noyau de prochaine division de l‘infanterie IV. La bande commencée à former en mai 1919 dans la ville de Raseiniai, rencontrait des grandes problèmes d‘approvisionnement dès ses premiers jours, qui n‘étaient pas réglés toute la période des luttes pour l‘Indépen- dance. Il faut ajouter que le principal et le plus actuel problème c‘était la manque perpétuelle des uniformes, des chaussures et de l‘aliment. Après avoir incorporé le bataillon de Šiauliai en juillet 1919, la bande s’est affermie, mais l’incorporation de bataillon ramenait aussi des problèmes spécifiques. Puisque le bataillon de Šiauliai était formé sur des gens de la région de Šiauliai, les soldats de ce bataillon ont commencé l’escapade massive de la bande après avoir s’expliqué que la bande est ra- menée à Panevėžys. Il faut aussi souligner que le problème des déserteurs de la bande était actuel toute la période des luttes pour l‘Indépendance. Lors de la période des luttes contre le régime de Bolchevik, la bande s‘est recommandée comme la bande qui est capable d‘effectuer les taches données par l‘autorité militaire. La bande qui agissait par principe dans la région de Daugavpils (en Lettonie), a effectué quelques opérations cou- rageuse, en plus elle gardait successivement le bar de front confié dans les conditions assez compliquées. La période des luttes avec les polonais en 1920 était beaucoup plus

341 RÉSUMÉ/SUMMARY compliquée pour la bande. Le 8 juillet la bande a commencé la campagne en occupant des territoires de sud-est de Lituanie, et elle a changé ses positions davantage que 15 fois. Les commandements de l’autorité militaire en exigent chaque fois des nouvelles tâches qui grevaient beaucoup le travail de l‘autorité en dirigeant la bande. Des soldats de la bande étaient lassés par les affrontements permanents avec des polonais, pour cette raison la bande s’échaudait par les soldats tués et blessés, c’était apparem- ment l’une des raisons pour laquelle le 15-16 octobre la bande a perdu les combats aux alentours de Rykantai. La deuxième raison de la perte était donc le fait que les polonais attaquaient par les forces beaucoup plus prééminentes. En 1921-1923 la bande gardait le bar de la zone neutre entre la Li- tuanie et la Pologne. Quoique la bande a subi des dommages lors de l’effectuation de cette tâche, mais elle a exécuté cette tache comme il fal- lait le faire. La période des années 1921-1926 était devenue des années de dépla- cement incessant de la bande d’un endroit à un autre. Pendant ces années la bande était disloquée dans les régions de Žąsliai, Žiežmariai ainsi que dans la ville d‘Ukmergė et ses alentours, en plus dans la ville d‘Anykščiai et ses alentours, à Kaunas, dans la région de Klaipėda, puis à Kaunas encore une fois et finalement en Alytus. Pendant cinq ans la bande a changé huit fois son endroit de dislocation. Ce n‘était que pour cette bande. En plus, des locaux utiles à disloquer la bande était seulement à Kaunas pendant que dans les autres endroits la bande avait de très grands problèmes avec des locaux à caserner des soldats et à tenir le capital de la bande. Dans tous les autres endroits les soldats devaient être casernés de même que les celliers devaient être installés dans des locaux inappliqués pour ce but. Pendant ce période, l’autorité de la bande avait beaucoup de problèmes de discipline des soldats à cause de l’absence des bonnes conditions de la vie pour les soldats. Afin de résoudre ces problèmes et donner la bonne éducation et formation de soldats, l’autorité et les officiers de la bande devaient s‘efforcer beaucoup. Malgré ces grands problèmes qui devaient être résolus par la bande, elle é effectuée toutes les taches – elle combattait l’ennemis de Lituanie et préparait les soldats pour la défense de pays.

342 RÉSUMÉ/SUMMARY The third regiment of infantry of the Lithuanian grand duke Vytautas-the-great during the first period of its activity (1919-1926)

Dr. Gintautas Surgailis, The General Jonas Zemaitis Military Academy of Lithuania

History of the third regiment of infantry of the Lithuanian Grand Duke Vytautas-the-Great differs from the history of other interwar Li- thuanian infantry regiments in that it’s activity had been discontinued. In 1926, reducing the Lithuanian army, the regiment was liquidated, and in 1935, it was restored, but restored as a core of the future IV Infantry Division after the mobilization was to be declared. The regiment was started to be formed in May of 1919 in Raseiniai; from the early days it faced enormous supply problems, which actually were not solved during the whole period of the struggles for independence. There was an acute problem of uniforms, in particular shoes and food, which were constantly lacking. In July of 1919, when Šiauliai battalion was included, the regiment became stronger; however, the infusion of the battalion brought also some specific problems. Since the battalion was formed of people from Šiau- liai region, after the regiment was transferred to Panevėžys, a massive running away of the soldiers of the former Šiauliai battalion from the regiment began. It should be noted that the issues of deserters from the regiment was relevant during the whole period of the struggles for independence. During the period of the struggles against the Bolsheviks, the regiment proved to be able to command the tasks entrusted by the military command. The regiment, acting mainly in the area of Daugavpils (La- tvia), had carried out many daring operations and successfully guarded the front area entrusted to it, despite quite difficult conditions. The period of struggles against the Poles in 1920 was much more complex and complicated to the regiment. On the 8th of July, after having

343 RÉSUMÉ/SUMMARY started the march to occupy the south-eastern territories of Lithuania, the regiment has changed its positions for more than 15 times. Raising new challenges to the regiment, military command orders have aggrava- ted the work of the regiment’s leadership. Regular encounters with the Polish troops tired out soldiers, the regiment suffered losses due to casu- alties and injuries; apparently it was one of the reasons why the regiment suffered a defeat on the 15-16th of October, at the battle near Rykantai. The second reason for this defeat was that the Poles attacked with supe- rior forces. In 1921-1923, the regiment guarded the area in the neutral zone between Lithuania and Poland. Although while carrying out this task the regiment suffered losses, the task was generally soundly fulfilled. During the years 1921-1926, the regiment had to move constantly from one place to another. During these years the regiment was stationed in Žąsliai district, in Žiežmariai district, in Ukmergė and its surroundings, in Anykščiai and its surroundings, in Kaunas, in Klaipėda region, again in Kaunas and in Alytus. Within five years, the regiment changed its deployment location for eight times. No other infantry regiment had been treated like that. In addition, only in Kaunas the regiment had premises more or less suitable for deployment; in all other places the regiment had huge problems with accommodation for soldiers and storage for assets. In all other places the regiment soldiers had to be accommo- dated in premises, little or not at all adapted for this purpose. The same goes for the warehouses. During this period, mainly due to poor living conditions for soldiers, regiment’s leadership often faced military discipline problems. The regiment’s leadership had to put a lot of extra effort for proper disciplining and training of soldiers. Despite enormous problems faced by the regiment, the regiment fulfilled tasks entrusted to it, successfully fought the enemies of Lithuania and prepared troops for the defence of the country.

344 RÉSUMÉ/SUMMARY CANONS DE L’ARTILLERIE DE L’ARMÉE LITUANIENNE DANS LES ANNÉES 1919–1940

Vytautas Jokubauskas, Université de Klaipėda Egidijus Papečkys

L’artillerie de l’armée lituanienne d’entre-guerre était commencée à former en 1919 après avoir reçu de l’Allemagne les premiers canons rus- ses et puis, lors de la guerre de l‘Indépendance, les armes étaient reçues de la Grande Bretagne ou elles étaient prises des soldats soviétiques et polonais comme le butin militaire. Après avoir terminé la guerre, le parc d’artillerie était assez misère, le 25 juin 1926 l’armée lituanienne avait 90 canons d’artillerie et 31 „mortier“ („mortier lance-mines“), qui étaient souvent en très bas état technique. Des essais à acquérir de nouveaux canons n’était pas successives jusqu‘au des années 1929, l’attention était donc concentrée sur la réparation des anciens canons. L’armement d’artillerie était commencé à reconstituer dans les années 1929-1934. Tout d’abord il était acheté huit canons de 83,8 millimètres de la Grande Bretagne, puis un peu plus tard vingt canons de 20 millimètres, 156 canons automatiques Oerlikon de75 millimètres et neuf canons anti‑aériens de 75 millimètres. De cette manière la 1 juillet 1934 le parc d’artillerie était formé par les 205 bouchons à feu, obusier, canons antiaériens- antichars automatiques et „mortier“ („mortier lance-mines“). Après avoir commencé à exécuter le plan de l’armée de sept ans en 1935, l’armement de l’armée s’est changé d’une manière méconnaissable. Des anciens canons allemands étaient vendus et les unités étaient équipées par les bouchons à feu du calibre standardisé de 75 millimètres et des obusier de 105 millimètres, quoique les nombre des bouchons à feu de 76,2 et de 83,8 millimètres était relativement négligeable. Toutefois il y avait l’intention en perspective d’augmenter le nombre de l’artillerie lourde qui était le talon d‘Achille du parc d‘artillerie de l‘armée lituanienne. Il y avait aussi le plan à augmenter le nombre des obusier de 105 millimètres, à acquérir des bou-

345 RÉSUMÉ/SUMMARY chons à feu de 105 millimètres ainsi que des obusier de 155 millimètres. Il était donc acheté 24 bouchons à feu Skoda de 105 millimètres, mais après avoir commencé la Deuxième guerre mondiale en Europe, la Lituanie ne recevait que quatre canons jusqu‘à son occupation. À case de la guerre mentionnée, il était très difficile à acquérir l’armement désiré. Pour cette raison, la fabrication des canons antichars et des „mortier“ („mortier lance-mines“) était commencée à planifier en Lituanie. L’attention spécifique de l’armée lituanienne dans la deuxième moi- tié de la quatrième décennie de XX siècle était destinée pour la défense antiaérienne et antichar. La conception de l’utilisation des canons légers antiaériens était choisisse exactement, et dans les années 1940 il y avait plus que 300 canons automatiques de 20 millimètres qui pouvait s‘avérer après avoir s‘attelé la Lituanie au conflit armé prenant en considération l‘expérience de la Seconde guerre mondiale. En général, dans les années 1940 l’armée lituanienne avait 645 canons de l’artillerie de champs, an- tiaériens et antichars de même que des „mortier“ („mortier lance-mines“) ainsi qu‘environ 90 % était acquis pendant la dernière décennie (en 1929-1940). La plus grande partie de l’armement d’artillerie de l’armée lituanienne était acheté en France, en Grande Bretagne, en Suisse, à Finlande et en république de Tchèque, et dans les années 1938-1940 des 150 canons automatiques Flak de 2 centimètres étaient achetés en Allemagne pendant que des essais à acquérir de l’armement de l’Union soviétique lors de toute la période de l’entre-guerre, n’était pas successifs. Il est possible donc de constater que les pays baltes n’avaient pas de la politique générale de l’armement de ses armées et les canons de l’artillerie étaient des systèmes et des calibres différents. En général, en analysant l’armement de l’artillerie lituanienne dans le contexte des pays nordiques, de Lettonie, de l’Estonie et de la Finlande, les armements de ces derniers avaient beaucoup plus de canons d’artillerie de champs, mais l’armement lituanien était le plus neuf et innové grâce à une application d’obusier. En outre, le nombre des canons antichars et antiaériens de même que des profectifs des mines était plus grand que ce de Lettonie, et même l’Estonie.

346 RÉSUMÉ/SUMMARY LITHUANIAN ARMY ARTILLERY CANNONS IN 1919–1940

Vytautas Jokubauskas, Klaipėda University Egidijus Papečkys

Interwar Lithuanian army artillery was started up in 1919, after re- ceiving first Russian cannons from Germany; later, during the Indepen- dence War, the guns were obtained from Great Britain or taken from the Soviets, Bermontians and Poles as war booty. After the war fights artillery park was quite poor; on 25 June 1926, Lithuanian army had 90 cannons and 31 mortars that were often in poor technical condition. The attempts to acquire new cannons were unsuccessful even until 1929; therefore, the focus was on the repair of the possessed cannons. In 1929-1934 artillery weaponry was started to be updated; first, in 1929, 8 – 83.8 mm cannons were purchased from Great Britain, a year later 20 – 75 mm cannons, 156 – 20 mm Oerlikon automatic cannons and 9 – 75 mm anti-aircraft cannons were purchased. In this way on 1 July 1934, army artillery park consisted of 205 cannons, howitzers, anti-aircraft and anti-tank automatic cannons and mortars. When Lithu- ania started to implement a seven-year plan of equipping the army, the artillery munitions changed beyond recognition. Old German cannons were sold and units were equipped with the 75 mm cannons of standardi- zed calibre and the 105 mm. howitzers, though there was still a relatively small number of the 76.2 mm and the 83.8 mm cannons left. In the future there were intentions to increase the number of heavy artillery, which can be said to have been Achilles’ heel of the Lithuanian army artillery park. It was planned to increase the number of the 105 mm howitzers and to purchase the 105 mm cannons and the 155 mm howitzers. The 24 – 105 mm Škoda cannons were bought, however due to the breakout of the Second World War in Europe only four cannons reached Lithuania before its occupation. Due to the aforementioned war it was difficult to purchase the desired weaponry, therefore, there were plans made to pro-

347 RÉSUMÉ/SUMMARY duce anti-tank cannons and mortars in Lithuania. In the late 1930’s, particular attention in the Lithuanian Army was given to anti-tank and anti-aircraft defence. In 1940, more than 300 automatic 20 mm cannons were possessed; in principle the concept of the utilization of light anti-aircraft cannons was chosen aptly, and given the experience of the Second World War, it would have proven out if Lithu- ania had got involved in an armed conflict. Overall in 1940, the Lithu- anian army had 645 field artillery, anti-aircraft and anti-tank cannons and mortars; and about 90% of them were purchased over the last decade (1929–1940). The biggest part of the Lithuanian army artillery weaponry was purchased in France, Great Britain, Switzerland, Finland and Czechoslova- kia, while in 1938–1940, 150 – 2 cm Flak 30 automatic cannons were also purchased in Germany. Practically during the entire interwar period all attempts to purchase weaponry from the USSR were unsuccessful. It can be stated that the Baltic States did not have a common armament policy of their armies and their artillery cannons were of different calibres and systems, although in some cases they were the same. In general, regarding Lithuanian artillery weaponry in the context of the northern countries such as Latvia, Estonia and Finland, it is obvious that the latter countries had more field artillery cannons, however, the Lithuanian munitions were the newest and an innovative way was chosen by regarding howitzers as a priority. Moreover, the number of anti-tank and anti- aircraft cannons and mortars in the Lithuanian army was higher than in Latvia and particularly in Estonia.

348 RÉSUMÉ/SUMMARY PRÉMONITION DE CATASTROPHE : LA DIPLOMATIE MILITAIRE DES LITUANIENS LE JOUR PRÉCÉDENT DE LA DEUXIÈME GUERRE MONDIALE

Dr. Algimantas Kasparavičius, Institut de l’histoire lituanienne

S’agissant de la veille de la Deuxième guerre mondiale ainsi que la diplomatie militaire des lituaniens en 1938-1940, il faudrait souligner que l’expression la prémonition de catastrophe reflète le mieux la situation formée dans ce temps-là. Malgré que pendant toute la période de l’exis- tence de la République de Lituanie (des années 1918-1940) l’élite politique lituanien, la diplomatie nationale ainsi que les militaires ont effectué for- mellement la planification militaire et l’audite de la préparation pour les actions militaires, toutefois dans la deuxième moitié de quatrième décen- nie de XX siècle la Lituanie n’était pas préparée ni théoriquement, ni pra- tiquement, ni politiquement, ni techniquement ou psychologiquement pour les actions réelles de la guerre. Il faudrait ajouter que ni les forces armées, ni la société de l’État n’étaient pas préparées pour la guerre approchant très vite. D’autre part, en se compliquant la situation internationale dans tout le monde en 1938-1939 – en s’enfonçant le système collectif de sécurité de l’Union des peuples en Europe et en s’accroissant les sièges de la guerre – la diplomatie militaire de Lituanie faisait des pronostics des certaines menaces pour l’État et pour son indépendance. Néanmoi- ns, comme les sources historiques présentes ainsi que son analyse mon- trent – toutes ces actions et pronostics étaient beaucoup plus intuitifs et particulières que volontaires, planifiées et systémiques. Il est typique que la première menace pour l’État de Lituanie à la veille de la Seconde guerre mondiale coïncide synchroniquement plus ou moi- ns avec la crise globale des relations internationales et la reconstruction de la carte politique européenne. Au printemps des années 1938 il y avait un bouleversement de la guerre civile en Espagne en faveur des forces ultra droites, et le 12 mars 1938 l’Allemagne de Hitler a effectué une

349 RÉSUMÉ/SUMMARY réunion. Après avoir utilisé la convulsion de la situation internationale et l’incident passé en 11 mars à côté de la ligne administrative de Litua- nie-Pologne, le 17 mars la Pologne a envoyé un ultimatum envers Litua- nie, par lequel elle a exigé pendant 48 heures et sans aucunes conditions, réserves ou discussions préalables, et strictement selon le formule donnée au préalable par le gouvernement polonais, établir des relations diplomatiques « normales » entre les pays ; reproduire le trafic routier, maritime, aérienne ainsi que par la poste, télégraphe ou téléphone. Quand cet ultimatum n’a pas reçu aucune réponse et après avoir refusé ou décliné les stipulations, il y avait une menace de Pologne qu‘elle réalisera ces intérêts en Lituanie par « les autres moyens ». C’était le premier cas dans l’histoire de diplomatie européenne longue quand des relations diplomatiques entre deux pays voisins sont établies en utilisant le chantage et la violence. En résumé, l’activité de diplomatie militaire lituanienne en 1938-1939 (partiellement en 1940), il est possible à constater deux moments impor- tants. Premièrement il faut convenir qu‘à la veille de la Deuxième guerre mondiale la diplomatie militaire lituanienne a mesuré stratégiquement assez justement le vainqueur/les vainqueurs dans un affrontement global approchant. Malgré cette puzzle géopolitique assez précise et quelque essais politiques/diplomatiques à s’identifier avec les vainqueurs éven- tuels – les prochains alliées du front antinazi – les conséquences de la Deuxième guerre mondiale étaient tristes et ambiguës pour la Lituanie : l’État de facto est perdu et le pays obvenu pour la moitié de siècle dans l‘occupation de l‘un des vainqueurs de la Deuxième guerre mondiale. Deuxièmement, la Lituanie qui était occupée, incorporée, soviétisée et terrorisée par l’Union Soviétique a toutefois sauvé non seulement son identité nationale, mais aussi elle a utilisé la chance historique unique à réaliser son intérêt national le plus important dans la première moitié du dernier siècle - le programme territoriale de l‘État. Pour la première fois dans l’histoire politique de pays, l’État national lituanien a réuni dans sa juridiction en même temps les terrestres du sud-est ainsi qu‘occidenta- les : c’est-à-dire le capital historique du pays Vilnius et le port maritime unique Klaipėda. Qui pourrait donc nier que ces gains géopolitiques de- venaient sinistres pour la Lituanie dans la perspective historique ? Sans une récupération du capital historique et du port maritime national, la

350 RÉSUMÉ/SUMMARY

Lituanie dans la perspective historique pouvait rester seulement la no- tion géographique. La réalisation du programme territoriale de l’État au milieu du XX siècle influençait les pensées des peuples, sollicitait l’éman- cipation politique et civile des lituaniens par les conditions internationales et locales même tragiques. En absence de ces effets, la renaissance de l’État national lituanien à la fin du XX siècle pourrait être marginalisé et resté juste l’utopie géopolitique ou la tache non satisfaite.

351 RÉSUMÉ/SUMMARY CATASTROPHE PRESENTIMENTS: LITHUANIAN MILITARY DIPLOMACY ON THE EVE OF THE SECOND WORLD WAR

Dr. Algimantas Kasparavičius, Lithuanian Institute of History

With regard to the eve of the Second World War and the Lithuanian military diplomacy of 1938-1940, it should be noted that the term catastrophe presentiments reflects and defines the then situation most accurately. Though during the lifetime of the Republic of Lithuania (1918-1940), the developing Lithuanian political elite, government, national diplomacy and the military formally carried out military planning and the audit of prepara- tions for military actions quite consistently, in the late 1930’s Lithuania was not ready for real actions of eventual war neither theoretically, nor practically, politically, technically or psychologically. Neither the armed forces, nor the society was ready for the rapidly approaching war. On the other hand, in 1938-1939 when the international situation was becoming increa- singly complicated in the world, the collective security system of the League of Nations was collapsing, and the number of war-action places was incre- asing, the Lithuanian military diplomacy predicted certain threats to statehood and independence. However, as shown by surviving historical sources and their studies, these actions and these forecasts had been more intuitive, sporadic and random than forceful, planned and systematic. Characteristically, the first threat to the statehood of Lithuania on the eve of the Second World War more or less coincided synchronously with the first global crisis of international relations and with a marked restructu- ring of the political map of Europe. In spring of 1938, a breakthrough ap- peared in the Spanish Civil War in favour of ultra-right forces, whereas on 12 March 1938, Hitler’s Germany performed anschluss of Austria. Seizing the convulsions of the international situation and the incident which oc- curred on 11 March near the Polish-Lithuanian administrative line, on 17 March, Poland gave an ultimatum to Lithuania requiring to establish “normal” diplomatic relations between countries and to re-establish mu-

352 RÉSUMÉ/SUMMARY tual communication by land, rivers, air, post, telegraph and telephone over 48 hours without any preconditions, reserve and discussions and strictly in accordance with the formula dictated by the Polish Government in advance. In case the ultimatum was not responded to or responded with reserve, or rejected, Poland threatened to realize its interests in Lithuania by “other means“. It was the first case in the long history of the European diplomacy when diplomatic relations between two neighbouring countries were established by the use of blackmail and violence. Recapitulating the actions of the Lithuanian military diplomacy in 1938–1939 (partly in 1940), a couple of significant moments can be emphasized. First, it must be acknowledged that in principle on the eve of the Second World War the Lithuanian military diplomacy strategically estimated and chose the winner/winners of the forthcoming global conflict quite accurately. Ho- wever, despite this quite accurate geopolitical puzzle and certain political/ diplomatic attempts to identify itself with eventual winners – the future anti-Nazi front allies – consequences of the Second World War for Li- thuania were sad and ambiguous, as statehood de facto was lost and the country was occupied by one of the winners of the Second World War for half a century. Second, although Lithuania was occupied, annexed, sovietized and terrorized, it did not only maintain its national identity, but also made use of unique historical opportunity to materialize its most important national interest of the first half of the last century, i.e. state territorial programme. For the first time in the country‘s political history Lithuanian national state had at the same time south-eastern and western lands within its jurisdiction, i.e. the historical capital Vilnius and the only seaport of Klaipėda. Who could deny that these geopolitical achievements were critical for Lithuania within the historical perspective? If Lithuania had not retrieved the historical capital and national seaport it could have remained only a geographical concept within the historical perspective. Even though in the middle of the XX c. the state territorial programme was realized in tragic internal and international circumstances, it affected the Lithuanian national identity positively, promoted political and civil emancipation as without them the revival of the Lithuanian national state towards the end of the XX c. would have been marginalized and would have become a visionary goal or geopolitical utopia.

353 RÉSUMÉ/SUMMARY LITUANIE SUR LE SEUIL DE GUERRE: MOBILISATION DE L’ARMÉE EN 1939

Vytautas Jokubauskas, Université de Klaipėda

Après une mobilisation partielle de l‘armée le 17 septembre 1939, la Lituanie avait des forces militaires les plus grandes dans toute l‘histoire par son nombre. La même mobilisation comme la démobilisation, se passait en quelques étapes. Les exercices militaires spéciales était annoncées le 28 aout 1939, et la mobilisation des bataillons de sécurité frontière su- ivant l’horaire Nr. 4 – le 1 septembre. Ces actions étaient évoquées par la menace éventuelle augmentée des forces armées de l’Allemagne et de la Pologne. Cela est confirmé par la mobilisation des bataillons de sécurité frontière, seul les IV-XII bataillons étaient mobilisés ainsi que les plans de concentration de l’armée en Lituanie du sud. Au risque de l’accès des unités de l’armée polonais battu dans le ter- ritoire lituanien, le 16 septembre 1939 la décision était prise à annoncer la mobilisation partiel de l’armé lituanienne qui était déjà commencée le jour précédent – le 17 septembre. Une telle décision pourrait être encou- ragée par les rumeurs concernant l’invasion de l’Union Soviétique dans la Pologne, mais la même décision par rapport à la mobilisation partielles en Lituanie était prise plus tôt que l’armée Rouge est passée la frontière polonaise. Le système territorial décentralisé de mobilisation donnait une pos- sibilité pour l’armée lituanienne à se mobiliser pendant 24-48 heures et à préparer à temps pour les péripéties inattendues non seulement de l’armée polonaise, mais aussi de l’armée Rouge. Pendant que les actions de couverture pourraient être effectuées après 6 heures, parce que dès le mois d’aout 1939, quand l’armée avait juste 22 508 soldats, jusqu’à la mobilisation partielle en 17 septembre 1939 l’armée était augmenté jusque 37 279 soldats. Après la mobilisation partielle, l’armée lituanienne a augmenté jusque 90 137 soldats et se nombre pouvait être influencé par

354 RÉSUMÉ/SUMMARY le nombre des soldats polonais internés attendus – 2-3 divisions de l‘infanterie et la brigade de cavalerie jusque 52 000 soldats. La décision concernant la démobilisation de l’armée lituanienne était prise le 23 septembre 1939, c’est-à-dire après avoir terminé l’internement massif des soldats polonais, et donc il n’y a pas aucune raison à l‘associer avec des négociations de Lituanie et l’Union Soviétique concernant un contrat d’une entraide et une restitution de la région de Vilnius pour la Lituanie. En outre, la même démobilisation était juste partielle et passait au fur et à mesure, sans urgence, après avoir passé un mois après une pro- clamation de la démobilisation le 27 octobre 1939 il y avait dans l’armée 41 352 soldats, c’est-à-dire 84 pourcent davantage qu’à la fin d‘été en 1939. Au contexte général des autres petits pays de la région : Lettonie, Es- tonie et Finlande, il est possible d’affirmer que la réflexion de l’armée lituanienne sur les menaces éventuelles en fortifiant sa puissance militaire, était passablement de plus grand volume que celle de Lettonie ou Estonie. Évidemment, la Finlande réagissant à la menace de l‘Union Soviétique, a augmenté ses forces par les nombres absolus d‘une manière le plus distinguée de tous les quatre pays, et donnait le résultat – la guerre de l’Hiver, en plus ce pays a évité de soviétisation, quoique dans les années 1939‑1940 la situation géopolitique de Finlande différait passablement de celle de Lituanie, Lettonie ou Estonie.

355 RÉSUMÉ/SUMMARY LITHUANIA ON THE THRESHOLD OF WAR: 1939 MILITARY MOBILIZATION

Vytautas Jokubauskas, Klaipėda University

After the partial mobilization of the army on 17 September 1939, Li- thuania had perhaps the highest number of troops in its history. Mobili- zation itself, same as the demobilisation took place in several stages. The special military exercises were announced on 28 August, 1939, and mobilization of border security battalions according to the schedule No. 4 – on 1 September. These actions were caused by the increased threat of eventual invasion by the belligerent German and Polish armed forces. Mo- bilization of the border guard battalions (only the battalions 4-12 were mobilized), plans for the concentration of troops in southern Lithuania confirm this. Due to the rising threat that units of the beaten Polish army would try to enter the territory of Lithuania, decision was made on 16 September 1939, - to declare a partial mobilization of the Lithuanian Armed Forces, which began the very next day, on 17 September. Such a decision might have been stimulated by rumours of a Soviet invasion of Poland, but the decision on the partial mobilization of Lithuania was adopted before the Red Army crossed the Polish border. Decentralized territorial mobilization system enabled the Lithuanian Army to get mobilized within 24-48 hours, and to prepare in time for possible surprises, not only from the Polish army, but also the Red Army. And cover military operations could be carried out by some units already after 6 hours, as from August 1939, when the army had 22,508 soldiers, the army had already been increased to 37,279 troops prior to the partial mobilization of 17 September, 1939. After the partial mobilization, the Lithuanian Armed Forces had increased to 90,137 troops and this size could be determined by the expected number of internment Polish troops - 2-3 infantry divisions and a cavalry brigade of up to 52,000 troops.

356 RÉSUMÉ/SUMMARY

The decision on military demobilization in Lithuania was adopted on 23 September 1939, after the end of the mass internment of Polish troops, and there are no grounds to associate it with the subsequent Soviet Union – Lithuanian negotiations regarding mutual assistance agreement and the return of Vilnius region to Lithuania. In addition, the demobilization itself was only partial and took place gradually and without hurry; one month after the announcement of demobilization, on 27 October 1939, the army still had 41,352 troops, i.e., 84% more than in the late summer of 1939. The general context of other small countries in the region: Latvia, Es- tonia and Finland, suggests that the response of the Lithuanian Army to eventual threats by strengthening its military power, was much broader than in Latvia and particularly Estonia. Of course, Finland, in response to the rising threat from the Soviet Union, increased its forces most significantly of all four states in both absolute numbers and relative terms, and this yielded the result - the Winter War; besides, the country avoided the Sovietization, although in 1939-1940 Finland’s geopolitical status diffe- red significantly from Lithuania, Latvia and Estonia.

357 358 „Karo archyvo“ XXVII tomo straipsnius recenzavo: dr. Estela Gruzdienė doc. dr. Algirdas Jakubčionis dr. Modestas Kuodys doc. dr. Vytautas Lesčius dr. Šarūnas Liekis prof. dr. Ilona Paškevičiūtė dr. Asta Petraitytė-Briedienė Arvydas Pociūnas dr. Gintautas Surgailis doc. dr. Valdemaras Šimėnas dr. Jonas Vaičenonis doc. dr. Ilona Vaškevičiūtė

359 KARO ARCHYVAS XXVII

Mokslinis redaktorius ir sudarytojas ats. plk. ltn. dr. Gintautas Surgailis, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija

Kalbos redaktorė Nijolė Andriušienė

2012-09-17 Tiražas 225 egz. Užsakymas GL-311 Išleido Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Šilo g. 5A, LT-10322 Vilnius Spausdino Lietuvos kariuomenės Karo kartografijos centras, Muitinės g. 4, Domeikava, LT-54359 Kauno r.