VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS HUMANITARINIŲ MOKSLŲ fakultetas ISTORIJOS KATEDRA

Edvinas Adukonis

Žurnalas “Kariūnas” 1932 -1940 metais.

Bakalauro baigiamasis darbas

Istorijos studijų programa, valstybinis kodas 612V10005 Istorijos studijų kryptis

Vadovas Prof. dr. Jonas Vaičenonis ______(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta doc. dr. Rūta Eidukevičienė ______(Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2020

TURINYS

SANTRAUKA ...... 3

SUMMARY ...... 4

ĮVADAS ...... 5

1. ŽURNALO KARIŪNAS ISTORIJA ...... 8

2. ŽURNALO KARIŪNAS REDAKTORIAI IR KITI PRISIDĖJA ASMENYS...... 9

2.1 Simas Urbonavičius – pirmasis „Kariūno“ redaktorius 1932-1936 m...... 9

2.2 Jonas Noreika – antrasis „Kariūno“ redaktorius 1937 m...... 10

2.3 Kazys Zupka – Kecioris – trečiasis „Kariūno“ redaktorius 1938 m...... 12

2.4 Vytautas Tamulaitis - ketvirtasis „Kariūno“ redaktorius 1938-1940 m...... 14

2.5 Kazys Musteikis Karo Mokyklos 1934-1938 m. vadovas ...... 16

3. SĄVOKA „KARIŪNAS“ IR „ASPIRANTAS“ – REIKALAVIMAI JAIS TAPTI 1932-1940 METAIS...... 17

3.1 Kariūnas ...... 17

3.2 Aspirantas ...... 18

4. Žurnalo Kariūnas turinio apžvalga ...... 19

4.1 1 – 25 žurnalo numeriai - redaguoti Simo Urbono ...... 19 4.2 26 – 31 žurnalo numeriai - redaguoti Jono Noreikos ...... 28 4.3 32 – 37 žurnalo numeriai - redaguoti Kazio Zupkos ...... 30 4.4 38 – 45 žurnalo numeriai - redaguoti Vytauto Tamulaičio ...... 32

Išvados ...... 37

Šaltinių ir Literatūros sąrašas...... 39

Priedų sąrašas ...... 41

Priedai ...... 42 2

SANTRAUKA

Žurnalas “Kariūnas” 1932 -1940 metais.

Šiame darbe yra kalbama apie žurnalą „Kariūnas“ leistą Kauno Karo Mokyklos. Žurnalas skirtas jos auklėtinėms kariūnams ir aspirantams, pradėtas leisti 1932 metų spalio 25 diena buvo leidžiamas iki 1940 metų balandžio mėnesio. Ši tema lietuviškoje istoriografijoje nėra aptarta iš socialinės antropologinės pusės, tad toks tyrimas yra aktualus. Šio darbo tikslas – kariškas kariūnu ir aspirantų žurnalas Kariūnas. Analizuojant šią temą kyla labai daug problemiškų klausimų: Kokia buvo žurnalo istorija leidimo periode ? Kaip susiklostė žurnalo redaktorių biografijos, kurios turėjo įtakos žurnalo turinėms ? Kas buvo tie kariūnai ir aspirantai ir kaip jais buvo galima tapti XX a. 4 dešimtmetyje ? Kas buvo rašoma žurnalo numeriuose ? Koks buvo karių auklėjimas per pilietinį ugdymą žurnalo numeriuose ?

Šio darbo objektas žurnalas Kariūnas 1932 – 1940 metais. Darbo uždaviniai: 1. Aprašyti žurnalo istoriją leidimo periode, 2. Rasti ir aprašyti žurnalo redaktorių ir prie leidinio prisidėjusių žmonių biografijas, 3. Suvokti Kariūno ir aspiranto sąvoką ir kas jais galėjo tapti 1932-1940 metais, 4. Apžvelgti to meto žurnalo „Kariūnas“ išleistus numerius, analizuoti karių auklėjimą, per pilietinį ugdymą žurnale „Kariūnas“.

Atlikus šį tyrimą buvo: rasta ir aprašyta žurnalo istorija, rastos ir aprašytos žurnalo redaktorių biografijos, suprastos ir suvoktos sąvokos kariūnas ir aspirantas, išanalizuoti žurnalo numeriai per pilietinio ugdymo problemą – svarbą. Buvo išsiaiškinta kad, itin sureikšminta pilietinio ugdymo svarba - dora, tikėjimas, Lietuvos meilė, drausmė, drąsa, sporto pamėgimas ir darbštumas.

3

SUMMARY

Magazine "Kariūnas" in 1932-1940 years.

This work is about magazine Kariūnas. Published by Kaunas Military School. The magazine is for her cadets and graduate students. Started to be release on 1932 October 25 was allowed until 1940 Aprils. This topic is not discussed in Lithuanian historiography from the social anthropological side, so such a study is relevant. The aim of this work is a military cadet and postgraduate magazine Kariūnas. Analyzing this topic raises a lot of problematic questions: What was the history of the magazine during the release period? How did the biographies of the editors of the magazine develop that influenced the contents of the magazine? Who were those cadets and graduate students and graduate students and haw you can become them. What was written in the issues of the magazine? What was the upbringing of the soldiers through civic education in the issues of the magazine?

The object of this work is the magazine Kariūnas in 1932 – 1940. Tasks: 1. To describe the history of the magazine during the publishing period, 2. To find and describe the biographies of the editors of the magazine and the people who contributed to the publication, 3. To understand the concept of cadet and postgraduate student and who could become them in 1932 - 1940, 4. To review the issues published by the magazine Kariūnas at that time, to analyze the upbringing of soldiers through civic education in the magazine Kariūnas.

After this research, the history of the journal was found and described, the biographies of the editors of the journal were found and described, the terms cadet and postgraduate were understood, and the journal numbers were analyzed through the problem of civic education – importance. It was found out that the importance of civic education – morality, faith, love of Lithuania, discipline, courage, love of sport and diligence – was especially emphasized.

4

ĮVADAS

Mūsų valstybės kūrimosi pradžioje vienas reikšmingiausių įvykių – Karo mokyklos įkūrimas. Nelengva šiandiena įsivaizduoti tą sunkų kelia kuriuo teko nueiti kuriant Karo mokyklą. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, reikėjo kuo greičiau organizuoti kariuomenę, kuri galėtų atremti iš visų pusių besiveržiantį priešą. To nesutrukdė nei lėšų, nei ginklų stoka. Atgimstančios Lietuvos šauksmas pasiekė didelę dalį krašto gyventojų kurie nenutrūkstamai stojo į kariuomenę ir sudarė savanorių pulkus1. Tokiems pulkams reikėjo vadų, 1919 metais sausio mėn. 15 d. buvo įkurta ir pradėta organizuoti Karo mokykla2.

Pirmasis karo mokyklos vadas buvo dim. Gen. Galvydis-Bykauskas. Bėgant laikui ir besiplečiant Karo mokyklai išaugo ir poreikis leisti savo literatūrą kurioje kariūnai galėtu praplėsti savo akiratį ir atsispindėtų kasdienės aktualijos. Taip 1932 m. spalio 25 d. pasirodė pirmasis iliustruoto kariūnų ir aspirantų žurnalo numeris - „Kariūnas“ kurio pirmuoju redaktoriumi tapo Simas Urbonavičius3 redagavęs 25 numerius. Išleistas pirmasis numeris ne tik pateisino sumanytojų pastangas, bet ir pralenkė jų viltis. „Kariūną“ mielai sutiko ne tik patys kariūnai, aspirantai, bet ir karininkai. Antruoju redaktoriumi tapo Jonas Noreika4 redagavęs ir išleidęs 6 numerius. Trečiasis redaktorius buvo Kazys Zupka-Kecioris5 taipogi redagavęs 6 numerius. Paskutiniuoju redaktoriumi tapo pasaulyje vėliau pripažintas rašytojas Vytautas Tamulaitis6 prižiūrėjas ir išleidęs likusius 8 numerius. Iš viso buvo išleista 45 žurnalų numeriai, kai kurie žurnalo numeriai būdavo sugretinami ir leidžiami kartu. 1940 06 paskutinis ,,Kariūno“ numeris buvo sovietų valdžios konfiskuotas ir žurnalo leidimas nutrauktas7.

Žurnale buvo rašomi straipsniai kuriais siekta iš gimnazijos suolo atvykusiuose jaunuoliuose ugdyti karinę dvasią ir supratimą, skleisti karinę nuotaiką skiepyti kilnias pareigas ir garbės sąvoką, aprašyti svarbesnius Karo Mokyklos įvykius, duoti plačią pačių kariūnų gyvenimo kroniką ir juokų skyrelį. Eilėraščiuose ir beletristikoje, kurių pirmuosius metus, tiesa, mažai tebūdavo, vaizduota pavyzdžio, energijos ir tikro vyriškumo gyvenimas.

1 Petras Ruseckas, Savanorių žygiai, 1 t. Vilnius, 1991. 13 p. 2 Vytautas Asevičius et al., Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953, 2 t. Vilnius, 2001. 38 p. 3 Algirdas Ažubalis et. al. Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.), Vilnius, 2007. 7 p. 4 Ten pat. 5 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 6 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos ... 7 Ten pat. 5

Šio tyrimo objektas buvo pasirinktas iliustruotas kariūnų ir aspirantų žurnalas „Kariūnas“ leistas 1932 – 1940 metais.

Šio tyrimo tikslas – Ištirti periodinio žurnalo „Kariūnas“ svarbą karių kultūriniam auklėjimui ir gyvenimui, peržvelgti šio leidinio iš socialinės antropologinės pusės indėlį jo skaitytojams. Minėtam tikslui išryškinti išsikelti šie uždaviniai:

• Aprašyti žurnalo atsiradimo aplinkybes ir raidą 1932 – 1940 m. • Įvertinti žurnalo redaktorių ir prie leidinio prisidėjusių žmonių biografijas. • Aptarti Kariūno ir Aspiranto sąvoką ir kas jais galėjo tapti 1932-1940 metais. • Apžvelgti to meto žurnalo „Kariūnas“ išleistus numerius. • Išanalizuoti žurnalo „Kariūnas įtaką karių auklėjimui ir pilietinam ugdymui.

Metodai. Realizuojant iškeltus uždavinius surenkant informaciją reikalinga tyrimui, sisteminant ir analizuojant istoriografijoje, bei šaltiniuose esančius duomenis naudotas aprašomasis - analitinis bei sintezės metodas.

Tyrimo chronologinės ribos XX a. 4 dešimtmetis - 1932 metai spalio 25 diena pradėtas leisti žurnalas „Kariūnas“ buvo leidžiamas iki 1940 metų balandžio mėnesio, paskutinis žurnalo numeris buvo Sovietų kariuomenės konfiskuotas taip nutraukta jo periodinė leidybą.

Šaltiniai ir literatūra. Tyrimo pagrindiniai šaltiniai buvo pats 1932 – 1940 m. leistas žurnalas Kariūnas. Remtasi ir svarbiausiais žurnalo leidybai Kariuomenės įsakymais. Pagrindiniai darbe panaudoti šaltiniai yra periodinė spauda. Informacijos susijusios su žurnalu „Kariūnas“ nėra gausu todėl darbe remiamasi daugiausia pirminiais šaltiniai t.y pačiais žurnalais „Kariūnas“ saugomais archyvuose ir leidiniu išleistu 1939 metais „Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla 1919 - 1939“ – Albumo leidėjas „P. L. P. Karo Mokykla“ leidinys atspausdintas „Šviesos“ spaustuvėje 2500 egzempliorių tiražu, apimtis sudarė 112 puslapių (puslapiai nenumeruoti). Albumui apipavidalinti buvo naudota kario jaunesniojo puskarininkio V. Maželio ir Izidoriaus Girčio fotografijos. Piešiniai naudoti dailinko J. Račylos, įžanginės raidės dailininko – B. Macutkevičiaus. Redagavo atsargos jaunesnysis leitenantas Kazys Zupka-Kecioris ir Vytautas Tamulaitis abu buvę žurnalo Kariūnas redaktoriais todėl informacija labai naudinga ir svarbi pateikta pačių žurnalo redaktorių. Straipsnius rašė pulkininkas leitenantas Statkevičius, kapitonas Kazakevičius, leitenantas Sakalauskas, jaunesnysis leitenantas Vytautas Tamulaitis (dar netapęs redaktoriumi), atsargos jaunesnysis leitenantas Ulvydas ir atsargos jaunesnysis leitenantas Kazys Zupka-Keciosi (dar netapęs redaktoriumi). Taipogi darbui labai pravertė to mečiai leidiniai – periodika, žurnalas „Karys“ kuriame

6

buvo rasta nemažai informacijos apie redaktorius redagavusius „Kariūną“. Iškeltam tikslui suprasti kas galėjo tarpi Kariūnais ir Aspirantais pravertė Kario kalendorius leistas 1935 metais, kuriame gausu informacijos skirtos patiems to mečiam kariams. Kariuomenės generolo Stasio Raštikio atsiminimų knygoje „Įvykiai ir žmonės“ gausu praturtinančių atsiminimų reikalingų žurnalo istorijai atrasti bei Karo Mokyklos vadovo pulkininko Kazio Musteikio biografijai atrasti. Tyrimo pagrindinė literatūra buvo Algirdo Ažubalio et. al. “Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.)” kurioje gausu karinio pedagoginio rengimo principų bei pagrindų kurie atsispindėjo ir pačiame periodinio žurnalo „Kariūnas“ turinyje. Išsikeltam tyrimui randant biografijas ir jas aprašant buvo naudinga A. Vaičiūno, Lietuvos žurnalistų draugijos straipsnis „V. Tamulaičio literatūra: politinės skruzdėlių spalvos“ kuriame gausu paskutiniojo žurnalo redaktoriaus V. Tamulaičio gyvenimo detalių. G. Burneikienė et al., “Žurnalistikos enciklopedija” labai pravertė likusios redaktorių biografijoms atrasti joje gausu asmeninių redaktorių gyvenimo veiklos bei kūrybos detalių. Vytauto Asevičiaus et al. “Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953” išleisti VIII ir V tomai, papildė informacijos spragas kurių trūko užbaigiant redaktorių ir prisidėjusių asmenų biografijas rasti.

Tyrimo struktūra: realizuojant iškeltus uždavinius tyrime be įvado šį darbą sudaro 4 skyriai - pirmajame skyriuje aprašoma žurnalo Kariūnas istorija visame jo gyvavimo periode, antrajame skyriuje dėmesys skiriamas žurnalų redaktorių ir prisidėjusių asmenų biografijoms taip išryškinant jų asmeninius indelius per savo gyvenimo patirtis į žurnalo Kariūnas turinį, trečiajame skyriuje nagrinėjama kariūno ir aspiranto sąvoka išsiaiškinama kaip jais buvo galima tapti, nes ši grupė žmonių sudarė didžiąją skaitytojų rato dalį, ketvirtame skyriuje aptarti žurnalo numeriai ir jų turiniai analizuojamas karių auklėjimas per pilietinį ugdymą, išvados atlikus tyrimą ir taip pat pridedamas naudotos literatūros ir internetinių nuorodų sąrašas bei priedų sąrašas ir priedai padedantis iliustruoti tyrimą.

7

1. ŽURNALO KARIŪNAS ISTORIJA

Idėja leisti oficialų Karo mokyklos kariūnams skirtą leidinį buvo puoselėjama gana ilgai. Pirmą kartą leisti mokyklos laikraštį pabandė IX kadro kariūnų laida. Jie apie 1927 m. išleido vienkartinį slaptą žurnalą ,,Vargelis Tėvelis“. Tačiau pirmieji realūs žingsniai, nuo kurių prasidėjo nuolatinė jo leidyba, buvo žengti tik 1932 m. Pasak pirmojo ,,Kariūno“ redaktoriaus8 ltn. Simo Urbonavičiaus, anaiptol ne jam vienam į galvą atėjo mintis leisti Karo mokyklos laikraštį. Šią idėją įgyvendinti pasiryžo XIV kadro kariūnų ir VII kariūnų aspirantų laidos9. Oficialaus Karo mokyklos kariūnų laikraščio steigėjų iniciatyvinė grupė, kurią sudarė XIV laidos kadro kariūnai vyr. psk. Viktoras Vilkutaitis, j. psk. Jonas Šukys, gr. Stasys Šiliauskas ir VII aspirantų laidos kariūnas aspirantas Antanas Miškinis, kreipėsi į tuometį Karo mokyklos adjutantą ltn. Simą Urbonavičių10 (S. Urbonavičius jau turėjo patirties reikiamos redaguoti norimą leisti laikraštį), su prašymu padėti leisti Karo mokyklos laikraštį ir būti jo redaktoriumi. Iš pradžių ketinta Karo mokyklos kariūnams skirtą laikraštį dauginti rotoriumi, kaip darė gimnazijos, turinčios savo laikraščius. Tačiau, surinkus visą pirmojo numerio medžiagą, vyr. psk. V. Vilkutaitis pasiūlė ltn. S. Urbonavičiui jį spausdinti spaustuvėje. Pirmasis neperiodinio laikraščio ,,Kariūnas“ numeris buvo išleistas 1932 m. spalio 25 d., antrasis – po dviejų mėnesių: jame pirmą kartą oficialiai nurodyta, kad ,,Kariūnas“ bus leidžiamas kas du mėnesiai. Pagerinus leidinio poligrafijos kokybę, ,,Kariūnas“ nuo 1934 m. Nr. 13/15 jau vadinamas Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos kariūnų iliustruotu žurnalu. Pirmąjį redaktorių ltn. S. Urbonavičių 1935 m. perkėlus į Spaudos ir švietimo skyriaus laikraščio ,,Karys“ redaktoriaus pareigas11, atsirado keblumų papildomai redaguojant ir leidžiant žurnalą ,,Kariūnas“. Dėl ltn. S. Urbonavičiaus užimtumo atliekant savo tiesiogines pareigas pradėjo strigti ,,Kariūno“ leidyba: 1936 m. buvo išleisti ne šeši, kaip planuota, o tik trys numeriai. Iš viso ltn. S. Urbonavičiaus redaktoriavimo laikotarpiu buvo išleisti 25 (nuo 1 iki 25)12 laikraščio, vėliau – žurnalo ,,Kariūnas“ numeriai. 1937 m. tuometis Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos viršininkas gen. št. plk. Kazys Musteikis antruoju ,,Kariūno“ redaktoriumi paskyrė Karo mokyklos lektorių ltn. Joną Noreiką13. Nuo to laiko prasidėjo kryptingas leidinio ideologijos, kuriai pradžią davė gen. št. plk. K. Musteikis14, 1937 m. žurnalo „Kariūnas“ Nr. 1 (26) (žiur. priede Nr:3) pateikęs skaitytojams apsvarstyti keletą minčių, kas turėtų būti jame spausdinama, formavimas. Jis iškėlė būtinybę ugdyti

8 V. Asevičius et. al. Lietuvos kariuomenės karininkai, 8 t. Vlnius, 2008, 103-104 p. 9 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 10 V. Asevičius et. al. Lietuvos kariuomenės karininkai, 8 t. Vlnius, 2008, 103-104 p. 11 Ten pat. 12 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 13 Ten pat. 14 K. A. Ališauskas a. gen. Kazys Musteikis // Karys, 1977, Nr. 8, 326 p 8

pamatines žurnalo skaitytojų, kaip asmenybių, vertybes – dorą, tikėjimą, drausmę, drąsą ir darbštumą. Antrasis žurnalo redaktorius ltn. J. Noreika išleido 5 ,,Kariūno“ numerius (nuo 26 iki 31)15. 1937 m. ltn. J. Noreiką paskyrus tarnauti į Kariuomenės teismą16, kurį laiką žurnalas neturėjo paskirto redaktoriaus, nes Karo mokykloje neatsirado literatūrinio ar žurnalistinio darbo patirties turinčio karininko. Susiklosčius tokiai situacijai, kilo reali grėsmė nutrūkti ,,Kariūno“ leidybai. Siekdamas išvengti Karo mokyklos žurnalo žlugimo, Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklos viršininkas gen. št. plk. K. Musteikis17 sukvietė visus joje besimokančius kadro kariūnus ir aspirantus, turinčius literatūrinio, žurnalistinio ar kultūrinio darbo patirties, ir pasiūlė patiems imtis ,,Kariūno“ redagavimo. Po ilgų derybų ir diskusijų aspirantas Kazys Kecioris-Zupka, iki mokslų Karo mokykloje dirbęs panašų darbą laikraštyje ,,Naujoji Romuva“, sutiko tapti trečiuoju ,,Kariūno“ redaktoriumi. Naujajam redaktoriui pavyko suburti kūrybingą bendradarbių, kurie savo publikacijomis prisidėjo prie žurnalo populiarumo augimo, kolektyvą. Karo mokyklos leidžiamas ir aspiranto K. Keciorio- Zupkos redaguojamas žurnalas ,,Kariūnas“ sparčiai populiarėjo, atrasdamas vis naujų skaitytojų. Vien 1938 m. jų padaugėjo beveik penkiais šimtais. Trečiasis žurnalo redaktorius K. KeciorisZupka išleido 5 ,,Kariūno“ numerius (nuo 32 iki 37). 1938 m. pabaigoje jis pasitraukė iš šio posto, o naujuoju ,,Kariūno“ redaktoriumi tapo rašytojas j. ltn. Vytas Tamulaitis. Jam perėmus šias pareigas, žurnale atsirado daugiau vietos literatūrai ir poezijai. Vadovaujant ketvirtajam redaktoriui j. ltn. V. Tamulaičiui buvo išleisti 7 ,,Kariūno“ numeriai (nuo 38 iki 45) (žiur. priede Nr:8) . 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, nutrūko šio žurnalo leidyba.

2. ŽURNALO KARIŪNAS REDAKTORIAI IR KITI PRISIDĖJA ASMENYS

2.1 Simas Urbonavičius – pirmasis „Kariūno“ redaktorius 1932-1936 m.

Urbonas (Urbonavičius) Simanas (Simas) gimė 1907 10 19 Ingavangio kaime, Šilavos valsčiuje, Marijanpolės apskrijyje. 1920 – 1926 mokėsi Prienų „žiburio“ gimnazijoje. 1926 09 10 pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1929 10 06 baigus Karo mokyklą (XI laida) suteiktas pėstininkų leitenanto laipsnis, paskirtas į 5 pėstininkų pulką Kaune. 1931 01 01 pagal Karininkų laipsnių įstatymą laipsnis

15 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 16 V. Asevičius et. al. Lietuvos kariuomenės karininkai, t. V. Vlnius, 2005, 342 – 343 p. 17 K. A. Ališauskas a. gen. Kazys Musteikis // Karys, 1977, Nr. 8, 326 p. 9

pakeistas į jaun. Leitenanto. 1931 03 31 parkeltas į Karo mokyklą paskirtas būrio vadu, vėliau antruoju adjutantu. 1932 dalyvavo įsteigiant Karo mokyklos žurnalą „Kariūnas“, iki 1937 buvo jo redaktorius. 1933 11 20 pakeltas į leitenantus. Nuo 1934 01 05 ėjo adjutanto pareigas. 1935 12 10 perkeltas į kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyrių, paskirtas žurnalo „Karys“ redaktoriumi. 1936 – 1943 su pertraukomis studijavo VDU ir VU Humanitarinių mokslų fakulteto Žurnalistikos skyriuje. 1937 11 23 pakeltas į kapitonus. Nuo 1936 Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Knygų „Kariūno atsiminimai“ (1 d., 1930, 2 d., 1931), „Gyvenmo eilėraštis“ (1932) autorius. Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą tarnavo Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus karinio rengimo ir propagandos dalies karininku, vėliau paskirtas Kariuomenės štabo v-ko adjutantu. Likviduojant Lietuvos Kariuomenę 1940 10 03 paskirtas RA 29 ŠTK 179 šaulių divizijos 234 šaulių pulko šaulių bataliono vyr.adjutantu. Kilus Vokietijos – SSRS karui iš RA pasitraukė. 1941 07 tarnavo lietuvių karių Vilniaus įgulos štabe. 1941 kartu su S. Butkumi atgaivino žurnalo „Karys“ leidybą Vilniuje. 1944 pasitraukė į Vokietiją. 1944 11 23 – 1945 04 redagavo žurnalą „Karys“ Berlyne. 1945 – 48 gyveno Šveinfurte, vienas iš savaitrasčio „Tėviškės garsai“ redaktorių, lietuvių stovyklos švietimo vadovas. Išleido knygą „Sūkuriai ir žmonės“ (1947).18

2.2 Jonas Noreika – antrasis „Kariūno“ redaktorius 1937 m.

Noreika Jonas – Generolas Vėtra (1910 10 21 dab. Pakruojo raj., Šukionių k. – 1947 02 26 Vilniuje), kapitonas, teisininkas. Baigęs gimtojo kaimo pradžios mokyklą, 1921–1929 m. lankė Šiaulių berniukų gimnaziją. Gavęs brandos atestatą, 1929–1931 m. mokėsi Karo mokykloje Kaune. Nuo 1931 01 25 tarnavo Klaipėdoje, 7-ajame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pulke. 1934–1938 m. studijavo teisę VDU. Apgynęs diplominį darbą ,,Bausmės karinės prievolės įstatyme“, dirbo kariuomenės teismo sekretoriumi, turėjo karinį kapitono laipsnį. Rusams okupavus Lietuvą, atleistas iš kariuomenės, gyveno netoli Skuodo, žmonos tėviškėje. Tapo vienu rezistencijos vadovų Žemaitijoje. Turėjo gerų ryšių su Lietuvos aktyvistų frontu (LAF), spausdino pogrindžio spaudą. Prasidėjus karui dalyvavo Birželio sukilime, vadovavo Telšių apskrities LAF‘ui. Nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1943 m. vasario mėn. Buvo Šiaulių apskrities viršininkas. Per jį buvo gautas Šiaulių apygardos vokiečių karinės vadovybės leidimas įkurti Šiauliuose Meno ir mokslo centrą. Centras pakeitė vokiečių uždraustų visuomeninių organizacijų veiklą. Jis leido „Varpų“ almanachą,

18 V. Asevičius et. al. Lietuvos kariuomenės karininkai, 8 t. Vlnius, 2008, 103-104 p. 10

organizavo įvairius kultūrinius renginius, stiprinančius gyventojų tautinį orumą. J. Noreika įsitraukė į rezistencinę veiklą, vadovavo pogrindinei veiklai Šiaulių ir Mažeikių apskrityse. Vieną 1943 m. vasario dieną iškviečiamas į Šiaulių apygardos komisariatą ir jam pranešama, kad už vokiečių įsakymų nevykdymą (priešinosi lietuvių mobilizacijai į vokiečių kariuomenę ir SS lietuviškojo dalinio kūrimui) ir tendencingo straipsnio paskelbimą atleidžiamas iš apskrities viršininko pareigų ir areštuojamas. Tarpininkaujant inteligentijos atstovams, davęs pasižadėjimą niekur neišvykti iš Šiaulių, paleistas iš Šiaulių kalėjimo. Tačiau kovo mėn. vėl suimamas ir kartu su grupe inteligentų išvežamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Nemažai kalinių mirė iš bado (kalinio maisto davinys buvo itin mažas). Jie sirgo įvairiomis ligomis. Nepaisant tokių sąlygų, lietuviai ėmė burtis. B. Sruoga subūrė literatų grupę „Aitvaras“, joje buvo skaitomi kūrybiniai bandymai, J. Noreika lageryje parašė novelę. Barake įsikūrė Štuthofo „akademija“, kuriai vadovavo prof. V. Jurgutis, padedamas J. Noreikos. „Akademijoje“ skaitomos paskaitos įvairiomis temomis, kai kurie kaliniai pradėjo mokytis anglų kalbos arba tobulinti jos įgūdžius (J. Noreika mokėjo anglų, vokiečių, rusų, lenkų k.). Susirgus V. Jurgučiui šiltine, J. Noreika uoliai jį slaugė ir pats užsikrėtė šia liga. 1945 m. kovo mėn. rusų armija išlaisvino kalinius. Jis turėjo galimybių pasitraukti į Vakarus, tuo labiau kad ten buvo žmona su dukterimi. Dar stovykloje kalbėjo vienam draugui apie būsimą situaciją Lietuvoje: „Visi nepasitrauks. Didesnė dalis kentės ir kovos. Kodėl mes turėtume bėgti? Ne, mes turime būti kartu. Kartu kentėt, kovot ir, jei reikės, mirt“. „Pasiimsiu saują žemės, apsikabinsiu akmenį ir mirsiu Lietuvoje“, – sukonkretino savo nuostatą, kai reikėjo rinktis: tėvynė ir mirtis arba gyvenimas savanoriškoje tremtyje. Kapitonas pasirinko tėvynę. Karui besibaigiant, rusai jį prievarta mobilizavo į kariuomenę. Demobilizuotas lapkričio mėn. grįžo į Vilnių, įsidarbino MA juriskonsultu, vos grįžęs pradėjo burti rezistentus, antitarybiškai nusiteikusius asmenis. 1946 m. sausio pradžioje kartu su O. Lukauskaite ir S. Gorodeckiu įkuria Lietuvių tautinę tarybą (LTT), kuri turėjo sujungti visas veikiančias pogrindžio organizacijas, parengti Lietuvos valstybės atkūrimo struktūras. Tarybai priklausė ir ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė (LGPVV). J. Noreika buvo šių organizacijų vadovas, pasirašinėjo „Generolas Vėtra“. 1946 m. kovo mėn. O. Lukauskaitės bute buvo suimtas. Per tardymą daugelį kaltinimų prisiėmė sau, manydamas taip palengvinti kitų suimtųjų padėtį, bet tuo apsunkino jų ir savo likimą. Tardytojui pareiškė: „Aš esu karininkas, savo tautai daviau priesaiką. Nesvarbu, koks tas priešas būtų – rudas, baltas ar raudonas, kol mano gyslomis teka lietuviškas kraujas, aš privalau priesaiką vykdyti, ginti savo Tėvynę, kovoti už ją“. Kategoriškai atsisakė rašyti malonės prašymą, kasacinį skundą. ,,Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Negaliu būti teisiamas, nes įvykdžiau savo – kario – priesaiką. Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią“. Telšiuose per teismą, kur buvo nugabentas kaip liudytojas, pasakė Sovietų Sąjungą okupacija, genocidu kaltinančią kalbą. Kai kurie šaltiniai teigia, jog paskutinis pageidavimas buvo 11

labai konkretus: ,,Aš noriu mirti vasario šešioliktąją“. Noras nebuvo patenkintas. Buvo sušaudytas 1947 m. vasario 26 d. Vilniuje, saugumo komiteto rūsiuose, užkastas Tuskulėnų dvaro parke. 1997 m. perlaidotas Antakalnio kapinėse. 1995 m. jo tėviškėje prie mokyklos, 1997 m. Vilniuje prie MA bibliotekos ir prie Šiaulių apskrities administracijos pastatų sienų pritvirtintos memorialinės lentos, o 1999 m. tėviškėje atidengtas paminklas. Nepriklausomos Lietuvos metais bendradarbiavo „Lietuvos aide“, „Karyje“, „Karde“, redagavo „Kariūną“, periodikoje paskelbė apybraižų, apsakymų „Išpirkta kaltė“, „Laimė“, „Tėvas mirė“, „Ant Nėries kranto“, „Jauno kareivio dienos“ ir kt.), apysaką apie nepriklausomybės kovas su bolševikais „Trys velniai“ (1963 m. išleista atskiru leid. Kanadoje). Vienur teigiama, kad parašė dalį romano „Penki broliai“, kurio rankraštį sunaikino saugumas. Kitur – jog 1940 m. buvo sunaikintas jau išspausdinto romano tiražas. Dar kitur – jog užbaigto romano rankraštį 1940 m. išsaugojo Šiauliuose giminaičiai, vėliau perdavė jį išeivijai. 1939 m. laimėjo „Kario“ žurnalo literatūrinę premiją, o 1940 m. už publikuotus kūrinius periodikoje pelnė kariuomenės vado premiją. Išleido publicistikos knygą „Pakelk galvą, lietuvi!“ (1933)

2.3 Kazys Zupka – Kecioris – trečiasis „Kariūno“ redaktorius 1938 m.

Poetas ir rašytojas gimė 1911 metais sausio 13 dieną (kitais duomenimis poetas gimęs 1910 m. gruodžio 31 dieną) Zatūniškio kaime Vadoklių valsčiuje (Panevėžio r.)19 dar vaikystėje būsimas poetas išmoko dirbti žemės ūkio darbus, bitininkauti Mokėsi Vadoklių pradžios mokykloje, Raguvos ir Ramygalos progimnazijose, Panevėžio gimnazijoje. Joje mokydamasis, pradėjo siuntinėti eilėraščius į moksleivių žurnalų redakcijas. Į Kauno kunigų seminariją įstojo 1927 metais. Pasklido kalbos, kad K. Zupka ir mokslo draugas M. Linkevičius nebus įšventinti į kunigus. Po kurio laiko K. Zupai-Keciorui buvo patarta palikti seminariją. 1931–36 studijavo germanistiką VDU. 1935–1938 metais redagavo žurnalus Ateitis, Kariūnas (žiur. priede Nr:7). Po karo Kauno žemės ūkio technikumo dėstytojas. Išėjo trys jo poezijos knygelės: "Žuvėdros bangose" (1931 m.), "Balsas žemei" (1935 m.) ir "Mergaitė su žibuoklėm" (1938 m.). 1933 metais "Sakalas" išleido eilėraščių knygą "Septyni". Zupkos poezijai būdinga neoromantizmo stilistika, graudoku tonu apdainuojamas gimtojo kaimo grožis. Keletas eilučių iš poeto poezijos:

19 G. Burneikienė et al., Žurnalistikos enciklopedija, – Vilnius, 1997, 575 p. 12

Išeini į pievą – visos gėlės žydi. Kam gi pasakysi kaip gyvent gražu. (K. Zupka - Kecioris)

Autoriaus kūrybą spausdino leidiniuose „Ateities spinduliai“, „Studentų dienos“, „Mūsų jūra“20. Išleido eilėraščių rinkinių. Parašė marša skirta karo mokyklai:21.

KARO MOKYKLOS MARŠAS Priešai plūsta mūsų žemę, Veržias per laukus, marias. Kraujas, karas laisvę lemia, - Kas kovon lietuvį ves?

Ei, neklauskit! – vyrai telkias Bus vadų, drasių, jaunų! Krašte, laisvės žygiui kelkis, Lauk šviesių, laisvų dienų!

Maža laiko ginklui šveisti, Maža mokytis kariaut – Dangų padegė pašvaistė... Tik, narsiau, drąsiau, vikriau!

Priešo plienas tirpo, lūžo. Tai audra, tai mūsų kariai! Tai jauni vadai, karužos Ugnį padegė taip greit.

Šiandie – Laisvė, šiandie – saulė, Šandie plačios eilės mūs.

20 G. Burneikienė et al., Žurnalistikos enciklopedija, – Vilnius, 1997, 575 p. 21 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 13

Teišgirs platus pasaulis Mūsų pergalės šauksmus!

Ar mums priešai rengtų pinkles, Ar laimėtą laisvę minim – Mūsų mokslas, mūsų ginklas – Lietuvai Tėvynei.

Poeto jaunesnis brolis Pranas buvo partizanas, vadovavo Vadoklių partizanų būriui. Jam paprašius, K. Zupka parašė ir "Partizanų maršą", kurį dainuodavo Panevėžio ir Ukmergės apskričių partizanai. Pranas žuvo 1946 metais Taujėnų miške, kaudamasis su SSSR kariniu daliniu. "Maršo" tekstas pirmą kartą išspausdintas 1996 metais Kauno leidyklos "Atmintis" išleistame lankstinuke. K. Zupka mirė Kaune 1999 birželio 18 dieną ir palaidotas jis Vadoklių kapinėse (Panevėžio rajone Vadoklių seniūnijoje22)

2.4 Vytautas Tamulaitis - ketvirtasis „Kariūno“ redaktorius 1938-1940 m.

Žymus lietuvių vaikų literatūros prozininkas, poetas, literatūros kritikas bei periodinių leidinių redaktorius, karininkas Vytautas Tamulaitis23 gimė 1913 m. sausio 17 d. Sutkiškių kaime. Yra išlikusi Vytauto Tamulaičio fotografija saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje (ilgis x plotis – 13,5 x 8,5 cm), fotografijos autorius Jakovas Vincbergas, fotografija atlikta 1932 metais Marijampolėje . Vyriausioji Vytauto sesuo Ona tapo vienuole, kita sesuo Jadvyga (1904-2007), tapusi mokytoja, ištekėjo už Stasio Penčylos, karui baigiantis pasitraukė į Vakarus, gyveno Čikagoje, ten ir mirė. Abu Tamulaičių sūnūs Stasys ir Vytautas tapo žymiais lietuvių rašytojais ir karininkais. Vytautas 1920 m. gavęs kvietimą iš Žemosios Panemunės mokytojos Cecilijos Bindokaitės galėjo lankyti mokyklą. Po ketverių metų sėkmingai baigęs šią mokyklą išvyko į Marijampolę, ten įstojo į Marijonų gimnaziją. 1930 m. trečioje gimnazijos klasėje mokytojų paskatintas pradėjo rašyti trumpas

22 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 23 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 14

žinutes ir straipsnelius į vaikams leidžiamą periodinę spaudą „Ateities spindulius“24, „Žvaigždutę“25, „Šaltinį“26 vėliau „Žiburėlį“27 ir kitus laikraščius bei žurnalus. Baigęs Marijonų gimnaziją 1933 m. rugsėjį įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto Ekonomikos skyrių. Po metų buvo pašauktas į kariuomenę – pradėjo mokintis Karo mokykloje. 1935 m. rugsėjį jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis28 ir paleistas į atsargą. Nuo 1936 m. vasario mėnesio galėjo tęsti mokslą Vytauto Didžiojo universitete, buvo nusprendęs pakeisti studijų krypti į Matematikos-gamtos fakultetą, Biologijos skyriuje, po išleistos knygos gamtos tematika jam buvo pasiūlyta studijuoti biologiją, be viso to jis buvo numatytas stipendininku tolesnėms gamtos studijoms Prancūzijoje. Didelio pasisekimo susilaukė V.Tamulaičio pirmoji knyga, išleista 1935 m., „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“29. Karininkas V.Tamulaitis 1938 m. per Kalėdas susituokė su Marija Sinkevičiūte. 1941 m. lapkritį jiems gimė dukra Vida. Nuo 1939-ųjų sausio 1 d. buvo pakviestas redaguoti „Kariūno“ žurnalą30 (žiur. priede Nr:8). Šiame žurnale dar prieš metus buvo pradėti spausdinti jo straipsniai karine tematika. Pirmasis buvo vertimas iš vokiečių kalbos „Parlamentas“, vėliau „Aro kritimas“ iš knygos „Napoleonas“. „Kariūne“31 jis paskelbė ir savo eiliuotą kūrinį „Rytas pro donelaitiškus akinius“. Nuo 38 nr32. Kariūno žurnalo vadovavimą Vytautas Tamulaitis perėmė į savo rankas ir redagavo 6 iliustruotos kariūnų ir aspirantų žurnalo numerius. Karo metais rašytojas darbavosi ir žurnalo „Žiburėlis“ redakcijoje33. Tada 1942 m. buvo išleista jo šeštoji knyga „Vieną kartą. Artėjant frontui prie Lietuvos 1944 m. vasarą su šeima pasitraukė į Vakarus. Apsigyveno Blomberge, Vokietijoje. Ten buvo išleista jo septintoji knyga, apsakymų rinktinė „Sugrįžimas“ Vienas įvykis Vytauto Tamulaičio gyvenime buvo ypač reikšmingas. Jungtinės Tautos 1970-uosius buvo paskelbusios Tarptautiniais vaikų metais buvo surengusios vaikų literatūros konkursą, sudaryta komisija, kuri turėjo išrinkti trisdešimt geriausių vaikams skirtų kūrinių. Vienas laureatų tapo V. Tamulionio kūrinys. Tai vaikų ir jaunimo literatūros klasiko V. Tamulaičio apsakymas „Petriuko vėliava“34 – tai pasakojimas apie drąsų vaiko poelgį ir išgyvenimus, atspindinčius Lietuvos laisvės ilgesį. „Petriuko vėliavos“ siužete berniukas, 1941 metais (metai po

24 G. Burneikienė et al., Žurnalistikos enciklopedija, – Vilnius, 1997. 502 p. 25 Ten pat. 26 G. Burneikienė et al., Žurnalistikos enciklopedija, – Vilnius, 1997. 502 p 27 Ten pat. 28 Vytautas Asevičius et al., Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953, 1 t. Vilnius, 2001. 170 p. 29 G. Burneikienė et al., Žurnalistikos enciklopedija, – Vilnius, 1997. 502 p. 30 V. Tamulaitis “Kariūnas”, Nr: 1 31 V. Tamulaitis “Kariūnas“ , Nr: 1 (38) ibid. 32 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 33 G. Burneikienė et al., Žurnalistikos enciklopedija, – Vilnius, 1997. 502 p. 34 Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 2 (3) 15

okupacijos), Vasario 16 dieną Skirsnemunės pilyje kelia ne sovietinę, o tikrą Lietuvišką trispalvę ir susižaloja. A. Vaičiūnio teigimu, prototipu „Petriukui“ galėjo būti realus berniukas, kuris rašytojui, kuomet šis gyveno dar Panemunėje, atnešdavo laikraščius. Kūrinys pelnė autoriui pasaulinį pripažinimą kaip jau buvo minėta – 1970 m. tarp 30-ies geriausių viso pasaulio rašytojų vaikams skirtų rašinių buvo paskelbtas Jungtinių Tautų antologijoje „Children everywhere“ („Vaikai visur“, anglų k.).35 Jį į anglų kalbą išvertė rašytojo sūnus Vytautas. Kol kas daugiau V. Tamulaičio knygų išleista išeivijoje (Connecticute, New Yorke ir kt.). Vytautas Tamulaitis – vienas talentingiausių lietuvių rašytojų – vaikams ir jaunimui parašė vienuolika knygų, iš kurių šešios buvo išleistos jam gyvenant Lietuvoje, o kitos – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukus į Vakarus – Vokietiją ir Kanadą. Apžvelgus V. Tamulaičio emigracijos metų kūrybą, galima teigti, kad šis rašytojas – buvo vienas produktyvesnių ir ryškiausių to laikotarpio mūsų vaikų literatūros kūrėjų. Nors Sovietmečiu Lietuvoje Vytauto Tamulaičio knygos nebuvo leidžiamos. Tik atkūrus Nepriklausomybę pirmą kartą 1992 m. buvo perleisti „Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai“36, o per pastaruosius 25 metus dauguma rašytojo knygų pakartotinai buvo išleista įvairiose leidyklose. Mirė Vytautas Tamulaitis 1993 m. rugsėjo 22 d. Toronte, Kanadoje. Palaidotas greta brolio Stasio37.

2.5 Kazys Musteikis Karo Mokyklos 1934-1938 m. vadovas

Musteikis Kazys (1894 11 22 Utenos aps., Tauragnų vlsč., Stučių k. – 1977 06 06 Čikagoje, JAV)38, brigados generolas. 1915 m. baigė Oranienbaumo karo mokyklą, kovėsi Austrijos fronte. 1918 m. buvo Atskirojo lietuvių bataliono Rovne vado adjutantas. 1918 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Kartu su Vilniaus komendantūra palikęs bolševikų puolamą sostinę, 1919 m. sausio 10 d. K. Musteikis atvyko į Kauno komendantūrą ir jau kitą dieną buvo paskirtas čia suformuotos kulkosvaidžių komandos viršininko padėjėju. Kovojo su lenkais, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. 1924–1928 m. studijavo Vienos aukštojoje prekybos mokykloje – matyt neketino viso gyvenimo pašvęsti kariuomenei turėjo kitų planų. Baigęs mokslu prekybininku netapo, nors grįžęs į Lietuvą buvo trumpam įsidarbinęs Geležinkelių valdybos ekonominėje direkcijoje ekonomistu.39 Po jos baigimo grįžo į kariuomenę, dirbo Karo mokyklos inspektoriumi. 1930–1932 m. studijavo Belgijos

35 http://www.lzdraugija.lt/2013/01/v-tamulaicio-literatura-politines-skruzdeliu-spalvos/ [žiūrėta 2020 04 16] 36 V. Tamulaitis, Skuzdėlytės Greitutės nuotykiai, 1935. 37 G. Burneikienė et al., Žurnalistikos enciklopedija, – Vilnius, 1997. 502 p. 38 K. A. Ališauskas a. gen. Kazys Musteikis // Karys, 1977, Nr. 8, 326 p. 39 S. Raštikis, Įvykiai ir žmonės, Čikaga, 1972, 82 p. 16

generalinio štabo akademijoje Briuselyje, po jos baigimo dirbo generaliniame štabe, 1934–1938 m. – Karo mokyklos viršininkas. Anot K. A. Ališausko, būdamas Karo mokyklos viršininku uoliai rūpinosi kadro karininkų paruošimu, stengėsi jų skaičių didinti. Padidėjus personalo skaičiui, patalpos pasidarė ankštos turėjo jas padidinti, tad pasirūpino statyti klases ir nauja kariūnų valgyklą su virtuve.40 Nuo pat pradžios kaip pradėjo eiti Karo mokyklos viršininko pareigas, visą laiką rodė didelį dėmesį Kariūno žurnalui, stengėsi kad žurnalas eitu reguliariai ir skyrė naujus redaktorius. Nuolatos ieškojo finansų žurnalo leidimui. Jo pastangomis žurnalas gavo nauja išvaizdą – iliustruota gero popieriaus virželį su gausiomis iliustracijomis, žurnalas buvo leidžiamas net 48 – 64 puslapiu41. K. Musteikis suformavo žurnalo Kariūnas ideologinius bruožus ir savitą veidą – straipsniuose beletristikoje ir kronikoje pradėta pastoviai laikytis nuolatinės linijos kurioje atsispindėtų lietuvių tautos gelmės paryškintos prezidento A. Smetonos ir kariuomenės vadovybės mintimis: būtent kelti Lietuvos meilę, stiprinti moralumą, drąsą, darbštumą, ugdyti lietuviškosios kultūros reiškiniams meilę, sporto pamėgimą. Vėliau pakeltas į generolo laipsnį. 1938–1940m. buvo krašto apsaugos ministras, priešinosi sovietų ultimatumo priėmimui. 1940 06 pasitraukė į Vokietiją. 1942–1944 m. dirbo prekybos sistemoje Kaune. 1944 m. vėl pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. apsigyveno JAV.

3. SĄVOKA „KARIŪNAS“ IR „ASPIRANTAS“ – REIKALAVIMAI JAIS TAPTI 1932-1940 METAIS

3.1 Kariūnas

Kas yra kariūnas ? 1919 m. sausio pradžioje Lietuvos kariuomenėje buvo tik keli šimtai karių, o Krašto apsaugos ministerijos (iki 1918 m. gruodžio 24 d. – Apsaugos ministerijos) įsakymais iki 1919 m. sausio 1 d.42 į Lietuvos kariuomenę buvo priimti tik 82 karininkai, visi tarnavę carinės Rusijos kariuomenėje43 todėl buvo iškilusi problema dėl karininkijos ruošimo savame krašte. Karo mokyklos vardas pirma karta paminėtas 1919 m. sausio 15 d., „Lietuvos“ dienraštyje44, taip pat šiame laikraštyje buvo paminėtos ir įstojimo sąlygos jauniems karininkų kadrams parengti . Pirmieji mokyklos organizatoriai buvo karininkai Galvydis-Bykauskas ir Tvaronas. Pirmoji laida susirinko

40 K. A. Ališauskas a. gen. Kazys Musteikis // Karys, 1977, Nr. 8, 326 p. 41 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 42 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 43 Krašto apsaugos ministerijai (apsaugos ministerijai) įsakymai Nr. 1-10, LCVA, f. 384, ap. 1, b. 3, 1. 1-9. 44 Kario kalendorius, Vyr. štabo spaudos ir švietimo Skyriaus leidinys, Kaunas, 1935, 40 p. 17

1919 m. kovo 8 d.45 1919 m. kovo 11 d. prasidėjo pamokos su 124 mokiniais46. Su šiais pirmaisiais karo mokyklos mokiniais ir atsirado terminas „kariūnas“ reiškiantis asmeni besimokinanti karo mokykloje. Kokios buvo sąlygos įstoti į Karo mokyklą 1932 metais ir kaip buvo galima tapti kariūnais. Įstojimo tvarka buvo tokia: Asmenys, kurie turi aukštesniosios mokyklos atestatą, sveikatos atžvilgiu tinką rikiuotės tarnybai, nevedę, ne jaunesni kaip 18 metų ir nevyresni kaip 25 metai, galėjo būti priimti į Karo mokyklą. Jei išlaiko konkursinius egzaminus iš lietuvių kalbos ir Lietuvos istorijos. Prašymai rašomi Respublikos Prezidento vardu, o siunčiami Karo mokyklos viršininkui nuo liepos 1d. iki rugpjūčio 10 d. prie prašymo turėjo būti prisegama: a) aukštosios mokyklos atestatas arba notaro patvirtintas nuorašas; b) apskrities viršininko ištikimybės liudijimas; c) savo ranka rašytas gyvenimo aprašymas; d) dvi fotografijos ir e) gimimo metrika. 47. Kariūnais tapti galėjo ir tikrosios tarnybos liktiniai puskarininkiai, tiesioginių viršininkų gerai atestuoti, ištarnavę rikiuotėje ne mažiau kaip 2 metus, turintys 6 klasių mokslo cenzą, nevedę, ne vyresni kaip 26 metų ir išlaikę Karo mokyklos įstojimo egzaminus iš lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, matematikos ir fizikos gimnazijos kursu. Kariūnų mokyklos kursas išeinamas per 2 metus – paruošiamasis periodas naujokų mokymas, 2 mėn. 1 kursas bendras visos ginklo rūšims. 2 kursas specialioms ginklo rūšims. Išlaikę egzaminus ir gerai atestuoti pakeliami į jaunesniojo leitenanto laipsnį ir skiriami į tarnybą. Baigę karo mokyklą, bet nepakelti į karininko laipsnį, siunčiami į kariuomenės dalis puskarininkiais. Ten jie gali būti pristatyti pakelti į jaun. Leitenanto laipsnį, bet ne anksčiau kaip už 6 mėnesių.48

3.2 Aspirantas

Aspirantų tarnyba įvesta atsargos karininkams rengti. Aspirantais karo tarnyba galėjo atlikti asmenys, kuriems stojamaisiais metais nueina 18 – 29 metai49, jie privalėjo būti baigę aukštesniąją bendrojo mokymo mokyklą, arba tolygų mokslą ir tinkami rikiuotei. Aspirantais negalėjo tapti teismo bausti didesnėmis už areštą bausmėmis, teisiami, tardomi ir dėl kitų priežasčių netinkami į aspirantus asmenys. Atsargos kareiviai ir liktiniai puskarininkiai taikos metu aspirantais tarnauti nepriimami. Aspirantų kandidatus parinkdavo apskričių komendantai, dalyvaujant apskrities viršininkui ir sanitarijos karininkui arba civiliam gydytojui. Atitikus reikalavimus asmuo pristato dokumentus: 1)

45 Ten pat. 46 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 47 Kario kalendorius, Kaunas, 1935, 385 p. 48 Kario kalendorius, K., 1935, 386 p. 49 Kario kalendorius, K., 1935, 147 p. 18

mokslo cenzo dokumentas arba notaro patvirtintas jo nuorašas, užsienio mokyklose mokslą baigusieji dar ir švietimo ministerijos pažymą, nustatančią jų išeitos mokyklos prilyginimą Lietuvos mokyklai. 2) gimimo metriką arba jos notaro patvirtintą nuorašą o jaunesni kaip 21 metų amžiaus dar vietinės savivaldybės arba policijos patvirtintą tėvų arba globėjų rašytinį leidimą stoti į aspirantus. 3) savo ranka rašyta gyvenimo aprašymą. 4) dvi savo fotografijas 5x6 iki 9x12 cm dydžio. 5) savo ranka rašytus aspirantų kandidatų žinių blankus, kurie gaunami komendantūroje. 6) šaukiamojo asmens amžiaus įrašymo į šaukiamųjų sąrašus liudijimą, o senesni – karo prievolės atlikimo arba atidėjimo liudijimą50. Jei tinkamų kandidatų yra per daug, taip pirmiausia priimami jaunesnio amžiaus asmenys, baigę aukštąjį mokslą, visų rūšių mokyklų faktiniai mokytojai, miškininkai arba kitais atžvilgiais tinkamesni kandidatai. Ginklų rūšims aspirantų kandidatai skirstomi, žiūrint papildymo reikalingumui, jų pačių noro, kūno sudėjimo ir sveikatos, turimos specialybės atžvilgiu. Į sanitariją ir veterinariją priimami tik baigę ne mažiau kaip 8 semestrus medicinos arba veterinarijos fakultetų.

Aspirantai kursą išeina: naujokų mokymą per 2 mėnesius: specialų ginklo rūšims aspirantų kursą – per 6 mėnesius ir atlieka 3 mėnesių stažą, eidami smulkių vienetų viršininkų pareigas įvairiose dalyse. Rugsėjo mėnesio 15 dieną gerai atestuoti ir išlaikę egzaminus keliami į atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnį ir paleidžiami į atsargą. Atsargos leitenantai ir jaun. leitenantai, baigusieji atitinka aukštąjį mokslą, gali būti priimami taikos metu į inžineriją, ginklavimo tarnybą, aviaciją, topografijos tarnybą, sanitariją ir veterinariją. Aukštesniojo mokslo geodezininkai ir technikai ypatingais atvejais gali būti priimami į topografijos ir ginklavimo tarnybą51.

Naujokų mokymą išėję, egzaminus išlaikę ir gerai atestuoti kandidatai skiriami aspirantais. Aspirantai kariuomenėje tarnauja 12 mėnesių52, įskaitant ir kandidatavimo laiką, jie gauna kariūno išlaikymą ir turi baigti atsargos leitenanto laipsniui įgyti nustatytą mokslą, išlaikyti egzaminus ir atlikti praktiką. Aspirantams ir kandidatams leidžiama būti ir kitų mokyklų mokiniais53.

4. ŽURNALO KARIŪNAS TURINIO APŽVALGA

4.1 1 - 25 žurnalo numeriai - redaguoti Simo Urbono

1932 metais spalio 25 dieną pasirodė pirmasis Kariūno numeris. Išėjo kukliai, pilkais viršeliais, 23 puslapiu apimties. To metis Karo mokyklos vadovas gen. ltn. Jackus leido paimti iš

50 Kario kalendorius, K., 1935, 148 p. 51 Kario kalendorius, K., 1935, 386 p. 52 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 53 Kario kalendorius, K., 1935, 151 p. 19

karių klubo fondo pinigų ir skirti 383 litus leidinio leidybai.54 Žurnalas išeidavo kas du mėnesius. Atskirai žurnalo numeri buvo galima įsigyti už 1 to meto litą o prenumerata visiems 1932 ir 1933 metams kainavo 5 litus, vėlesni numeriai metams taipogi kainavo 5 litus, žurnalą spauzdino spaustuvė „Typolit‘as“ Kaune Gedimino gatvėje nr.555. Kaip ir visuose 20 leitenanto S. Urbonavičiaus išleistuose Kariūno žurnaluose (1 – 25 nr.) buvo pateikiama straipsnių, kuriais siekiama iš gimnazijos suolo atvykusiuose jaunuoliuose ugdyti karinės dvasios supratimą, skleisti karinę nuotaiką, skiepyti kilniąsias pareigas ir garbės sąvoką, aprašyti svarbius Karo Mokyklos įvykius, duoti plačią pačių kariūnų gyvenimo kroniką ir juokų skyrelį. Eilėraščiuose ir beletristikoje (pirmuosius metus mažai tebuvo) vaizduoti energijos ir tikro vyriškumo gyvenimą.

Karinė dvasia ir nuotaika skleidžiama buvo jau pirmojo numerio pirmajame straipsnyje kariūnas Vilkutaitis „Pacifizmas ir mes“ svarstė pirmojo pasaulinio karo įvykius, palikusius Lietuvos žmonių prisiminimuose randus apie išgyventus karo žiaurumus, bei nepriteklių, viso pasaulio siekius nusiginkluoti kad nepasikartotu panašūs įvykiai ateityje. Tuo pačiu ir pabrėžė, kad visas pasaulis toliau varžosi ginklavimosi varžybose kure šiurpius išradimus ateities karo reikalams, nesvarbu kur jos bebūtų ar Europoje ar kituose Žemės rutulio dalyse. [...] Kiekviena didžiųjų valstybių turi aiškų tikslą – turėti ginklų persvarą ir kariškų perspektyvų kontrolę savo rankose [...]56. Pabrėžė Lietuvos ilgus metus okupacijos [...] Ištisus amžius vergaudami, mes maža ką tesukūrėme. Mūsų tautos sūnūs per tą laiką dirbo kitų garbei, garsino tautų sugebėjimus, savo jaunu krauju gaivindami kitų tautų senstančius kūnus.[...]. Todėl straipsnyje skatina ginklu pasitikti galimą užpuoliką [...] kad į užpuolimą meistriškai atsakytum ginklu, kad atsiimtum plėšikų pagrobtą turtą – yra šventa pareiga kiekvieno civilizuoto žmogaus.[...] kariuomene prilygina orui ji itin svarbi [...] Kariuomenė Lietuvai reikalinga, kaip reikalingas visokiai gyvybei palaikyti oras. Kariuomenės gi priešakyje stovėti kariai – profesionalai, išauginti nuo mažens kariškoje dvasioje, kariai protu ir širdimi – vadai, sugebą uždegti einančių paskui juos karių širdys nepalaužiamu pergalės noru.[...] Kariškas mokymas anuomet skirtas Aspirantams ir Kariūnams laikomas Alma Mater mokantis karius tauraus pasišventimo, drąsos, išmokinantis būti tikrais vyrais, kariais bei džentelmenais. Straipsnio pabaigoje pabrėžiama supratimas kad sunkumo akimirka būsimi karininkai ginsią savo kraštą savo išmintimi ir jėga kartais net su dešimtis kartų didesniu priešu57. Šis straipsnis sulaukė atgarsio ir kitame žurnalo numeryje. Leitenantas Bulvičius Vytautas žurnalo Kariūnas 3 numeryje straipsnyje „Lietuviškas militarizmas – sveikas ir racionalus“ pateikė nutikimą vieno Karo Mokyklos egzamino metu, [...]

54 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 55 Simas Urbanavičius, Kariūnas, Nr. 1 (1932): 24 p. 56 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 1 (1932): 1 p. 57 Ten pat. 20

Vienas kandidatas į kariūnus-aspirantus, paklaustas ar būtų reikalinga kariuomenė, jei būtų visiška garantija, kad karo nebus, atsako: - Kariuomenė vis vien būtų reikalinga. – Kodėl ? – Nes kariuomenė, be uždavinio apsaugoti kraštą nuo išorinio priešo, turi ir kitų uždavinių: vidaus neramumų malšinimas, tautos susiklausymo ugdymas, drausmingumo skiepijimas [...]58. Paklausto kario atsakymas aiškiai parodo karių nusiteikimą ir žinojimą, kad visas karinis mokymas nėra skirtas vien karui, žurnalo skaitytojas gali susidaryti nuomone, kad ne jis vienas taip mąsto bet taip mąsto ir jo Karo mokyklos suolo draugai.

Dvasia, bei garbė žurnale skleidžiama ugdoma ir filosofijos, rašytojų bei dainių pagalba. Kario save pristačiusio V. V. inicialais straipsnyje „Karžygiškumo dvasia mūsų didžiojo dainiaus kūryboį“59 būsimas karininkas pradėjo antikos filosofo Sokrato fraze „Pažink save!“ kurie reiškė žmogiškuosius dvasios bei savęs pažinimo tikslus. Juos iliustravo garsaus mūsų krašto dainiaus ir rašytojo Jono Mačiulio – Maironio parašytais žodžiais, [...] Lietuva, kas esi Tu dabar ? Kas Tu buvai ? Argi ne Tavo karžygių žirgų kanopos mindžiojo juodosios jūros krantus, trypė prie aukštų Maskvos sienų ? Ar ne prieš Tavo sūnų didingus stuomenis ir narsą lenkė galvas rusų ir lenkų kunigaikščiai ? Ar ne tavo garbingiems valdovams pylė auksą nenugalimi, pusė rytų Europos užkariautojai totorių Ordos chanai, ar nelinko priešų ietys, kaip nendrės, ar netrupėjo kardai, kaip molis, ir nedžiūvo priešų eilės, kaip rasos lašai, saulės spindulių pagauti, kai narsūs Lietuvos bernužėliai patraukdavo žygin ? ! [...]. Tokie mūsų garsiojo rašytojo žodžiai apipinti vaizdingu pasakojimu kuris žvelgia į didinga Lietuvos praeiti turėjo žurnalo skaitytojas sukelti savo krašto pasididžiavimą jo praeitimi ir kelti karine nuotaiką bei dvasią. Pirmajame žurnalo numeryje po V. V. straipsnio seka Maironio eilėraštis „Želigovskiui Vilnių pagrobus“ kuriuo siekiama būsimam karininkui įteikti okupuoto Vilniaus krašto problema. Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų kariuomenės 1920 m. spalio 9 d. ir 1939 m. spalio 10 d. Raudonajai armijai užėmus Vilnių vėl perduotas Lietuvos Respublikai.

Vėlesniame savo straipsnyje „Verdeno frontuose“ būsimas karininkas – kariūnas save pristatantis inicialais V.V aprašė pirmojo pasaulinio nuotaikas, drąsą ir išgyvenimus artimus kiekvienam kario meno besimokančiam skaitovui - Verdenas nedidelis miestelis neturintis savo pramonės įsikūręs Prancūzijoje pateikiamas kaip drąsos pavyzdys, bastėja į kurią buvo nukreiptos viso pasaulio žiniasklaidos akys kiekvienas karinės galios judėsys buvo smulkiai aptariamas pirmojo pasaulinio karo meto spaudoje. [...] Verdenui griuvus, tūrėjo subyrėti Prancuzijos žūtbūtinis noras atsilaikyti prieš daug geriau kariniai pasiruošusią Vokietiją, o drauge ir visas Santarvės bloas,

58 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 3 (1933): 5 p. 59 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 1 (1932): 4 p. 21

kariaujantis Prancuzijos kontinente[...]60 Prancūzija straipsnyje pateikiama kaip herojus stovintis žūtbūtineme mūšyje su išlikimu, laviruojanti ties kilnaus poelgio drąsos, bei pareigos sąvokų idealais. Autorius toliau pateikia savo kelionės įspūdžius Prancūzije – [...]Turiu pripažinti, kad, važiuodamas į Verdeną, negalėjau nusikratyti mitimi pamatyti jį apdaužytą, dar nenuvalytą nuo karo griuvėsių. Tačiau greitai įsitikinau, kad klydau. Visas miestas naujutėlaitis – tik tik iš po malioriaus teptuko išėjęs. Namai gražaus stiliaus, gatvės lygios, tiesios.[...] taip rodydamas skaitovui kilnios kovos galią ir tiesos pergale, bet kokio sunkmečio akivaizdoje ji pakilsianti kaip feniksas iš pelenų. Savo kelionės atsiminimuose straipsnyje autorius pabrėžia ten gyvenusių žmonių pasidižiavimu pergale [...] Einant gatve, metasi į akis krautuvės, prekiaujančios „auvenir‘ais – mažais daikteliais, primenančiais būtąjį karą; ar tai rašalinėmis, padirbtomis iš granatų, ar ‚presspapier‘ iš šrapnelių skeveldrų, ar meniškai sudėtomis kulipkų piramidėmis rašomajam stalui papuošti.[...]61 siuvenyrai iš Verdeno ir kovos laukų keliaujantiems žmonėms turėjo priminti ten kovojusių karių drąsą, pareigą, garbę ir pergalės nuotaikas sunkumo akimirkoje taip įkvėpdami siuvenyrą nusipirkusį asmenį. XX a. buvo nukeliaujama nemažais atstumais ir be vargo buvo galima apkeliauti Europą, bet nekiekvienai taip buvo prieinama dėl finansinės padėties todėl straipsnio autorius itin vaizdingai stengiasi visus savo kelionės išgyvenimus atpasakoti skaitovui. Kariūno straipsniai buvo kruopščiai stebimi karo cenzūros komisijos, todėl net tokios mažos straipsnio detalės kaip siuvenyrai kariška tema itin tiko žurnalo cenzūruotojams.

Karinės nuotaikos, dvasios, pareigos ir garbės sąvokų buvo ieškoma ne tik XX a. atsitikimuose, bet įkvėpimo buvo ieškoma ir XIX a. Kariūnas – aspirantas Žemaitis Stasys savo straipsnyje kuriame buvo skirta net 5 puslapiai žurnalo „Waterloo kautynių laukuose“ aprašė savo ir bičiulio, studentų, kelionę į Belgija, netoli Briuselio vykusio mūšio priminimus62. Pradėdamas straipsni autorius iškarto sugretino Lietuvos ir Belgijos panašumus, kad sustiprinti skaitovo vaizduote [...] – Flandrijos, Antverpeno ir Brabanto – peizažai kažkaip primena Lietuvos gamtą – mūsų krašto lygumas. Jos taip pat, kaip ir mūsų krašto lygumos, yra daug kartų krauju šlakstytos. Ir jomis praūžė baisi didžiojo karo audra[...]. Atvykę į netoliese mūšio vietos viešbutį „Hotel des Monuments“, vietą kur buvo suvaidintas paskutinis didžiojo žmogaus – pasaulio valdovo Napoleono paskutinis tragedijos aktas, iškarto pastebėjo kad puse pastato įrengtas kaip viešbutis o kita dalis kaip muziejus, nors Belgija nebuvo Prancūzijos armijos pusėje ir nepalaikė Napoleono Bonaparto į akis jiems krito milžiniška pagarba jam. [...] Sienos nukabinėtos paveikslais – jie vaizduoja įvykius kovos momentus ir dalyvavusius joje vadus. Aplink apstatyti stalai – o ant jų ištisas įvairių ‚siuvenirų‘ miškas; mažos

60 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 1 (1932): 9 p. 61 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 1 (1932): 9 p. 62 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 3 (1933): 17 p. 22

bronzinės statulėlės, rašalinės, laikrodžiai, peiliai, taurės – viskas su parašu „Waterloo“ ir su Napoleono atvaizdu [...], [...]Prieš šimtus jo (Napoleono) atvaizdų atrodo tokie nežymūs jo nugalėtojų – Wellingtono ir Blucherio – portretai salės sienoje [...] Tai skaitovui leidžia suprasti kad net ir priešas savo priešininką laikė didelėje pagarboje už narsą, nors ji ir buvo galutinai palaužta. Žvalgantis po apylinkes buvo aplankyti paminklai skirti mūšiui. Pirmas mūšio paminklas kurį jie pastebėjo buvo aukšta supilta kalva ant kurios viršūnės stovėjo milžiniškas liūtas – išlietas iš mūšio vietoje raštų patrankų. Liūtas tai simbolis narsos ir drąsos ten kritusiems kariams. Nulipę nuo kalvos jie pastebėjo kitą paminklą – belgų kariams, balta marmuro piramidė su geležiniu reljefu – vėliava ir skydai su Belgijos herbu. Eidami toliau pastebėjo ir keturkampį geležies obeliską, kurio viršu puošė geležinis 1813 metų kryžius. Paminklas priminė gotišką bažnyčios bokštą kuris buvo aptvertas geležine tvora. Pats paskutinis ir pats garbingiausias keliautojų nuomone buvo tragiškas prancūzų kariuomenės žuvusių paminklas, jis simbolizavo Prancūzų Imperijos galą. [...] Ant granito uolos nutūpė špižinis aras. Jis blaškosi sužeistas – vienas jo sparnas palaužtas, bejėgiai nusviręs; kitu jis dar tebemoja, bandydamas pakilti. Naguose jis laiko kovų ir laimėjimų emblemą – prancūzų legionų vėliavą. Iš jo praverto snapo. Rodos, veržiasi šiurpus šūkis – jis žūva išdidžiai ir garbingai, drąsiai žiūrėdamas mirčiai į akis. Tas didingas paminklas atvirame lauke tikrai daro nepaprastą įspūdį.[...]. Straipsnyje prisimenami ir asmeniniai Napoleono garbės sargybos kariai kurie kovėsi iki paskutinio, net ir gavę pasiūlymą pasiduoti jie nepasidavė ir kovėsi ligi galo, tai tikras garbės ir idealo pavyzdys skaitytojui. Paskutinis pastatas kuriame straipsnio autorius lankėsi buvo netoliese liūto kalvos buvęs apvalus mūro namas, jame buvo vėliavų, ginklų surinktų nuo mūšio ir sukabinta labai daug paveikslų, viename jų vaizduojamas pats „Waterloo“ mūšis63, [...] Paveiksle atvaizduotas pats kovos įkarštis. Artimieji daiktai ne nupiešti, bet yra tikros figūros: mes matom sužeistus kareivius ir arklius, patrankas ir apverstus vežimus, vėliavas, palapines. Viskas padaryta tikrame dydyje. Toliau – vaizdas nežymiai pereina į sienose nutapytą paveikslą. Panorama vaizduoja momentą, kada kovos didvyris – maršalas Nejus – veda prancūzų kavaleriją atakon. Štai jis – le brave des braves, narsiųjų narsusis – Nėjus, ant žirgo, vienplaukis, ištiesęs apnugintą kardą, viesulu lekia pirmyn. Paskui jį veržiasi kovos eskadronai. Ta – šarvuoti prancūzų raiteliai – kirasyrai (cuirassieres).[...], prie muziejaus esamų paveikslu kiek tolėliau eksponuojami ir visi ginklai rasti mūšio lauke tarpe kurių ir Nėjaus balnas [...] Parodomas Maršalo Nėjaus balnas –po juo, sakoma, 11 kartų buvęs užmuštas arklys, o patį maršalą vis dėl to išsaugojusi laimė...[...] Visa tai skaitytojui parodo milžinišką drąsą, karinę dvasią ir pasiaukojimą savo pareigai. Visas straipsnis baigiasi labai panašiu sugretinimu ir į Lietuvos istoriją kaip kad ji buvo didinga milžiniška nenugalima, bet ir jei vieną dieną atėjo galas. Straipsnio autorius

63 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 3 (1933): 18 p. 23

pasidalina savo mintimis [...] To nugalėto pasaulio likimas nejučiomis įkvepia pagarbos ir nesuprantamo liūdesio [...]

Jau pirmajame žurnalo numeryje ir visuose kituose redaguotuose S. Urbonavičiaus skaitytojui pateikiamas skyrelis „Mūsų Gyvenimas“ jame atsispindi Karo mokyklos gyvenimas įvykiai, karių kasdienybė64. Pirmame žurnalo numeryje aprašoma kariūnų – aspirantų vasara, buitis Gaižiūnų poligone. [...] Vyresnysis kursas išvyko iš Karo mokyklos liepos mėn. 1 d. ir išbuvo iki liepos mėn. 18 d. Visą tą laiką kariūnams teko gerokai paprakaituoti, padirbėti, daug naktų nemiegoti ir ne maža išmokti, patirti.[...]. Jaunesnio kurso kariūnai poligone dalyvavo kaip atlieką, stažą 9 pėstininkų pulke, kas buvo privaloma norint baigti kariūnų ir aspirantų mokymus. Straipsnyje pažymima kad, [...] meniškas kariūnų palapinių rajonas išgrąžinimas. Mokyklos Šefo biustas (turima omenyje prezidentą Smetoną) ir mozaikai padirbtas Karo Mokyklos ženklas – traukė visų pirmosios stovyklos karių akis.[...] Karišku stovyklų grąžinimas buvo labai dažnas reiškinys, neretai kariai varžydavosi tarpusavyje norėdami sukurti gražesni ir įmantresnį tematinį meno kūrinį iš stovykloje esamų medžiagų, smėlio, juodžemių šakų, kankorėžių ar kitų stovykloje esamų gamtinių medžiagų. Kariai stovykloje užsiimė žygiavimo manevravimo pratimais, nebuvo pamiršta ir [...] kaunamieji šaudymai, šaudymas ir minosvaidžių, bombosvaidžių, ir fortifikacijos darbai [...]. Straipsnyje pažymimi ir busimi kavalerijos karininkai kurie rugpjūčio mėnesio 5 diena dalyvavo žygyje, [...] kariūnų – kavalerijos būrys, drauge su 1-ojo gusarų pulko suvestiniu eskadronu, išvyko 700 km. Žygin, kuris tęsėsi 16 dienų. Žygio maršrutas; Kaunas – Žiežmariai – Žasliai – Širvintos – Giedraičiai – Salakas – Antazavė – Dusetai – Kamajai – Troškūnai –Užulėnai (J. E. p. Valst. Prezidento tėviškė) – Siesikai – Jonava – Kaunas.[...] Kaip matome iš žygio maršruto didžioji dalis aplankytu vietų susijusiu su nepriklausomybės kovomis vykusiomis po 1918 m Lietuvos respublikos nepriklausomybės paskelbimo. Aplankoma valstybės prezidento tėviškė. Taip buvo siekiama kariams įskiepyti patriotiškumą ir skleisti karišką dvasią. Tame pačiame straipsnyje pažymimas ir rūgėjo mėnesį 15 d. vykusios VII kariūnų-aspirantų išleistuvės. Spalio mėn. 3 diena įvykęs kadro kuopos fizinio parengimo tikrinimas vykęs 24 kilometrų žygis. Nebuvo pamiršta ir ekskursijos vykusios spalio mėnesį: į aviacijos, į artilerijos dirbtuves, į V fortą, į intendantūros dirbtuves, į Karo Muziejų, [...]visi kariūnai daug ko pamatė, visur su pasididžiavimu žiūrėjo į padarytą mūsų kariuomenės pažangą, į pastangas kuo daugiau dirbti, kurti, tobulėti.[...]. Straipsnyje pažymėtina ir kad: [...] Išleidžiamojo kurso kariūnai, baigę Karo mokyklą, sutinka pasilikti metiniais „Kariūno“ prenumeratoriais. Dalies gyvenimo rūpesčiuose ir darbuose pasinėrusiam, jaunam karininkui malonu kartais prisiminti taip

64 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 1 (1932): 18 p.

24

greitai praūžusias kariūniškas dienas, jų jaunuoliškai trykštančią, pilną energijos, linksmumo nuotaiką,[...]. Sekančiuose numeriuose skyrelyje „Mūsų Gyvenimas“ taipogi pateikiamos ataskaitos apie įvykius vykusius 2 mėnesiu intervale.

Kariūno 12 numerio žurnalas 1934 metais skirtas liepos – rugpjūčio mėnesiui neapsėjo be įvykio nustelbusio bet kokias šventes anuometinėje visuomenėje. Tai Karo Mokyklos vadovo kaip tuomet vadintas – Šefo, Tautos Vado prezidento Antano Smetonos 60 metų jubiliejus, [...] Laiminga mūsų Tėvynė Lietuva, didingai minėdama savo Tautos Vado 60-ties metų jubiliejų, laimingas taurusis ir didis pirmasis lietuvis Antanas Smetona, šią nepaprastą, didžią sukaktį pergyvendamas, laimingi mes, Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokyklos kariai, turėdami gyvą Garbingąjį savo Šefą. Sekdami kilnų Jo pavyzdį ir eidami Jo nužymėtomis Lietuvos garbės ir vieningumo gairėmis, giliai į širdis dėkime svarius, rinktinius, mūsų kalbos žavumu skambančius, mylimo mūsų Šefo žodžius, gilinkimės ir supraskime didžią, neišsemiamą jų prasmę.[...]65. Iš šių įvadinių žurnalo redaktoriaus S. Urbonavičiaus žodžių galime aiškiai suprasti, kad prezidento nuomonė Karo Mokykloje ir žurnale Kariūnas buvo itin svarbi, prezidentas buvo vienas svarbiausiu garbės sąvokos, karinės dvasios bei nuotaikos formuotojų. Prezidentas savo kalboje skirtoje žurnalo skaitytojams pabrėžė bendryste ir veikimą kartu kas itin būdinta karių tarpe taip nubrėždamas gaires jauniesiems karininkams, kuriems jis buvo idealas ir pavyzdys, [...]Valstybė galima juk sulyginti su tautos namais, o tauta su didžiule šeimynų šeima, kuris laikosi teisybe, drausme, susiklausymu, pasitikėjimu ir darbštumu. Santaika joje turi vyrauti ir vieningas tikslas.[...]. Vėliau savo kalboje pabrėžė teisingumo sąvoką kuris labai svarbi kariško auklėjimo dalis [...]Nerimas, tikrojo rytojaus nebuvimas. Pasaulio galybės nesutaria, tautos susitikdamos nesivaduoja teisingumo, dėl to kyla jų tarpe rietenų ir barnių, kad net smurtu graso[...], [...]Jei vienur kur pratrūktų karo gaisras, tai galėtų uždegti daugelį kraštų, ir nieko nedėtosios tautos pakliūtų jo pašvaistėn.[...], [...]Tauta yra stipri, kai gerai, dorai auklėjama.[...]. Savo kalbą A. Smetona užbaigia pažymėdamas, kad mokėdami būti teisingi, darbštūs atsparūs visokiems būdo silpnumams, būdami išauklėti, turėdami gerą išauklėtą tautos vadovybę ir nepasiduodami nerimui galime drąsiai sutikti šiokį ar kitokį rytojų.

Tame pačiame žurnalo 12 numeryje sutinkame jau aptarto jaunesniojo leitenanto save pristatančio inicialais V. V. straipsnį „Lietuvos oro didvyrių tragedija“, skirta Dariaus ir Gidėno, Lithuanicos I, skrydžio atgarsiams praėjus metams po tragiškų įvykių paminėti ir aptarti66. Autorius Steponą Darių ir Stasį Girėną prilygina graikų legendai apie Ikarą. Du pilotai pristatomi kaip paprasti žmonės skridę labai paprastu orlaiviu [...]Jų aparatas, palyginti, menkas, negreitas, įrengimai

65 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 12 (1934): 1 p. 66 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 12 (1934): 7 p. 25

primityvūs,[...], bet jų pasiryžimas ir valia siekis nugalėti įsikeltus tikslus milžiniškas. Pilotai straipsnyje įprasmina drąsą, stiprią valią ir Lietuvos garbę kuriai jie buvo pasišventę taip duodami įkvėpimą žurnalo Kariūnas skaitytojams.

Žurnaluose Kariūnas itin gausu eilėraščių, ketureilių ir įvairių posmų skirtų pagrindinėms kertiniams pilietinio ugdymo uždaviniams skleisti – karinės dvasios, nuotaikos, kilnios pareigos bei garbės. Jau baigęs mokslus ir tapęs Kariūno žurnalo bičiuliu ir talkininku atsargos jaunesnysis leitenantas Rutkauskas Benys - 1933 metais parašė nemažą eilėraščių skirtų ir ką tik aptartiems didvyriams - Dariui ir Girėnui, vienas jų buvo publikuotas žurnale Kariūnas – „Auka“67 ir turėjo atlikti pilietinio ugdymo uždavinius žurnalo skaitytojams:

„AUKA“

Pagimdė Jus liūdnoji žemė Pro kančią, nemigą, pro vargą

Beržais ir kryžiais apsikaišius, Nusikalėt sparnus ir plieno

Kaip motina penėjo, glaudė Ir mylių tūkstančius virš marių

Saldžiom svetainių vaišėm. Ereliais skraidot naktį dieną.

Šimtai sūnų laivais nubrido Ir nešėt kraitį tėvų žemei –

Žvejot perlų už marių Garbės ir saulės džiaugsmo paštą –

Ir atskirti languos parymo Sužvingo vėtra – ir pakirpo

Ilgedamies šalies gintaro. Sparnus karžygiams kryžių krašto...

Toli nuo tėviškės, nuo brolių Užlaužė sesės baltas rankas,

Jūs sekėte, kaip paukščiai nardo Pravirko motinos prie kapo –

Dangaus žydry, ir kaupėt drąsą Neverkite! Mirtis didvyrių

Iškelt tėvynės vardą. Tėvynei saulė tapo!

67 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 12 (1934): 9 p. 26

1935 metų liepos – rugpjūčio 18 numeryje pasirodė naujas „Historia est magistra vitae“ skyrelis skirtas Karo Mokyklos istorijai. Jame turėjo būti talpinama įvairi medžiaga Karo Mokyklos istorijai: rašiniai, dokumentai, nušviečiantieji mokyklos įsikūrimo ir organizavimo pradžią, taip pat pirmūsų Karo Mokyklos kadro karininkų ir pirmųjų laidų kariūnų atsiminimai, įspūdžiai, pergyvenimai iš praeitų mokymų, [...]pergyvenimai iš anų vis tolstančių, vis gilyn praeities ūkanose grimstančių sunkios kovos ir disio darbo dienų[...]68. Buvo kviečiama siųsti žurnalo redakcijai visiems tarnavusiems karo mokykloje savo prisiminimus [...] šia proga maloniai kviečiame visus, o ypač pirmųjų laidų ponus karininkus siųsti savo atsiminimus, rašinius ir Karo Mokyklos gyvenimo. Taip pat prašome charakteringesnių nuotraukų, kariūnų leistų „slaptų“ laikrštėlių; visa bus mielai talpinama bei aprašoma ir tvarkoj grąžinama siuntėjams. Įvairių Mokykloje esamų ir buvusių kariūnų tradicijų atsiradimas, jų vykdymas, įvairūs linksmesni nuotykiai – visa tai labai įdomu šių dienų kariūnams, visa tai ryškina, padeda nušviesti Karo Mokyklos gyvenimo praeitį.[...]69. Užsimenama, kad šis skyrelis negalės užimti labai daug vietos, bet tai yra viena iš Karo Mokyklos pareigų - prisiminti savo istoriją. Tame pačiame numeryje buvo išspausdintas ir pirmasis straipsnis „Karo Mokyklos kūrimosi pradžia“ straipsnyje itin smulkiai aprašomos visos net smulkiausios detalės apie pirmuosius karininkų kursus – pateikiamos net visos besimokinusių pavardės, bei finansai kokios sumos kam buvo skiriamos. Skaitytojui pristatomas ir pirmasis vyr. leitenanto Mačio prisiminimas „Mano įspūdžiai iš Karo Mokyklos“70

Paskutinis skyrelis sutinkamas beveik visuose Kariūno žurnalo numeriuose buvo juokų skyrelis, kuriame atsispindėdavo karių gyvenimas ir buvo pateikiami humoristiniai pasakojimai iš kasdienio gyvenimo, įvairūs nutikimai nutinkantys visur: poligonuose, rikiuotėse, kareivinėse, žirgus balnojant, net virtuvėje ar valgio metu. Laisvu nuo tarnybos metu būsimi karininkai ar jau tapę karininkai taip galėjo praskaidrinti sau nuotaiką.

Žurnalo numerio paskutiniuose puslapiuose buvo gausu ir reklamų: „Lituanica“ parkeriai su 14 karatu aukso, suteikiama 25 metų garantija, „Ekco“ radijos, Samuelio Muškato – ginklai, „Central“ restoras Kaune Laisvės al. 47 nr.71, „Maistas“ – šviežias ir sveikas maistas, Chaimo Frenkelio odų barikas – Šiauliuose kur buvo galima įsigyti visokių rūšių odos naujiems kariškiems diržams ar Karo Invalidams Šelpti Komiteto įmonė kuri gamino kariškas sagas ar siuvo uniformas72.

68 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 18 (1935): 182 p. 69 Ten pat. 70 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 18 (1935): 187 p. 71 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 20, (1935): ibid. 72 S. Urbonavičius, Kariūnas, Nr. 24-25 (1935): ibid. 27

Pabaigai reiktu paminėti kad per 1932 – 1936 metus buvo išleista viso 25 žurnalo numeriai iš kurių 6 buvo sugretinti ir išleisti kartu, tai 1933 metų 5 ir 6 numeriai, 1933 metų 9 ir 10 numeriai, 1934 metų 13 ir 14 numeriai, 1935 metų 19 ir 20 numeriai, 1936 metų 22 ir 23 numeriai bei 1936 metų 24 ir 25 numeriai. Įnešęs sunkią žurnalo organizavimo ir pradžios darbo naštą ir beveik reguliariai ir kaskart tobulėjantį užsidegimą, rodęs skaitytojams iki 1935 metų pabaigos leitenantas Simonas Urbonavičius buvo perkeltas į Spaudos ir Švietimo Skyrių, kur redagavo žurnalą „Karys“73

4.2 26 – 31 žurnalo numeriai - redaguoti Jono Noreikos

Jono Noreikos buvo redaguoti ir išleisti 5 numeriai, du numeriai išleisti 1937 metais 4 – 5 (29-30) buvo sugretinti ir išleisti kartu. Naujajam redaktoriui buvo lengviau tęsti žurnalo leidimo darbą. Jau buvo apsčiai skaitytojų, o išeidamas pirmasis redaktorius išsinešė ir tą nemaloniausią pradžios palikimą – piniginius nepriteklius bei vekselius. Be to ir bendradarbių kadras buvo padidėjęs. Į bendradarbiavimą įsitraukė ir aspirantai, kurių tarpe buvo žurnalistų, literatų ir menininkų. Kariūnas jų pagalba gavo naują išorinį vaizdą – iliustruotą gero popieriaus viršelį su gausiomis iliustracijomis, leidžiama apie 48 - 64 puslapių apimtį. Tais metais, galima sakyti, prasidėjo planingas Kariūno žurnalo ideologijos formavimas, kuriai pradžią padarė mokyklos viršininkas pulkininkas Kazys Musteikis.

Pirmajame numeryje K. Musteikis atnešė keletą svarbesnių minčių, kurias rastų atgarsio Kariūno puslapiuose. Jis iškėlė reikalavimą kelti kariūnuose – aspirantuose, o taip pat ir kituose skaitytojuose dorą, drausmę, drąsą, darbštumą, kaip pačius pagrindinius žmogaus asmenybės ugdymo elementus, ragino pamėgti sportą, o taip pat gelti „be laiko susenusius“ ir bailius, tai itin pabrėžė savo straipsnyje apie naujus žurnalo numerius ir naują redaktorių - „Kelti ūpą ir gelti be laiko susenusius!“74.

Kaip jau minėta žurnalas turėjo vėl gi kaip ir S. Urbonavičiaus redaguotose žurnaluose atspindėti drąsą, drausmę, dorą bei darbštumą, straipsniai nedaug kuo tesiskyrė juose buvo gausu pasakojimu iš karių gyvenimo kartas nuo karto straipsniuose šmėstelėdavo Dariau ir Gidėno žygdarbio dvasia, bet šia Jono Noreikos redaguoti numeriai daugiau išsiskyrė savo pasakojimais keliančiai gerą nuotaiką –„gerą ūpą“ vienas toks pasirodes pirmojo numerio pradžioje „Radijo

73 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 74 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 1 (26) (1937): 3 p. 28

transliacija iš aspirantų varo“. [...]Alio! Alio! Alio! Alio! Maloniosios radio klausytojos ir gerbiamieji klausytojai! 1937-ti metai sausio mėnuo 18-ta diena! Ši diena reikšminga ir atmintina, nes žengiame dar vieną papėdę kultūros laiptais aukštyn! Atidarome Karo Mokyklos Radio stotį! Tai bus III-ji Lietuvos radio stotis ir veiks banga ilgio 105-kių porinių žingsnių, t. y., lygiai tiek, kiek nuo kazematų iki valgyklos.[...]75. Iš tokio prisistatymo skaitytojas jau turėjo suprasti kad jokios radijo stoties nebus o tai tik šmaikštus autoriaus gebėjimas sukelti šypseną skaitovo veide. Toliau tęsė: [...]Pradedame šio vakaro programą. Pranešime laiką, orą, naujienas, laikraščių santrauką, užsienio jumorą, medicinos patarėją ir programą rytdienai.[...]. Visas straipsnis suskirstytas jau ką tik minėtomis temomis duodami jumoristiniai pasakojimai iš karių buities kur jie galėtu įžvelgti savą kasdienybę.

Be visų juokingų pasakojimų Jono Noreikos redaguoti žurnalai išsiskyrė ir iliustracijų – fotografijų ir piešinių gausa, bei šaržais. Pirmoji iliustracija - piešinys žurnale buvo „Padangė“76 vaizduojanti ANBO V 49 lėktuvą sklendžianti virš Vilniaus kalvų – Gedimino bokšto ir Trijų Kryžių kalno, piešinys nupieštas kariūno jaunesniojo puskarininkio Juodžio. Piešiniai piešti pačių kariūnų ir aspirantų siųsti į Kariūno redakciją, kaip buvo jos prašoma, piešiniai sutinkami visuose numeriuose, kai kuriuose net po keletą: „Laiminga motina“77, „Padangė“78, „Ginte senų griuvėsių“79, „Pro Patrija“80, „Ataka“81 ir „Lakūno maskaradas“82. Fotografijos bei šaržai sutinkami beveik kiekviename žurnalo puslapyje.

Pirmasis šaržas pasirodęs Jono Noreikos redaguotame Kariūno žurnale kaip ir galima nuspėti priklausė Karo Mokyklos vadovui Kaziui Musteikiui, antrame numeryje buvo išspausdinti majoro Ališausko einančio Karo Mokyklos lektroriaus pareigas, generalinio štabo pulkininko leitenanto Breimelio – inspektoriaus, pulkininko leitenanto Šurkaus – bataliono vado, plk. ltn. Stankevičiaus – ūkio viršininko šaržai. Sugretintuose 4 ir 5 numerio žurnaluose pasirodė topografijos lektoriaus plk. ltn. Krūvelio modernistinis šarža, kuriame karininkas vaizduojamas su kasdiene statutine uniforma uždėjęs ranką ant gaublio – kariuomenės topografijos simbolio, tuose pačiuose numeriuose pasirodė: į Kariuomenės Štabą iškeliamo majoro Požėlos išbuvusio Karo Mokyklos karininku 13 metų ir 9 mėnesius83, mjr. Urbono 2-os kadro kuopos vado, kariūno puskarininkio Rimkūno ir pirmuoju baigusio II-ąjį kursą kariūno psk. Gradinsko kartu stovinčio su auksčiausiu Karo Mokyklos kursantu

75 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 1 (26) (1937): 30 p. 76 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 1 (26) (1937): 11 p. 77 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 2 (27) (1937): 48 p. 78 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 3 (28) (1937): 100 p. 79 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 4-5 (26-27) (1937): 164 p. 80 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 4-5 (26-27) (1937): 180 p. 81 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 6 (28) (1937): 241 p. 82 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 6 (28) (1937): 245 p. 83 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 4-5 (26-27) (1937): 199 p. 29

Katilium, šaržai. Paskutinėjame J. Noreikos redaguotame numeryje pasirodė paskutiniai 4 šaržai vaizduojantys: plk. Janulionį, mjr. Drongį, naująjį vyriausią fizinio lavinimo instruktorių ltn. Sakalauską ir kapitoną Kazakevičių.

Pabaigai verta paminėti, kad žurnaluose kartas nuo karto pasirodydavo komiksai susidedantys iš 4 piešinių, vienas tokių buvo „kario Buksvos sekmadienio tragedija“84 – karys gauna iš Mokyklos Budėtojo raštelį nuo savo merginos, apsilanko pas ją tik per ilgai užsibūna (tai rodo piešinėlyje nupieštas liūdintis laikrodis liejantis ašaras), sugrįžęs į dalinį gauna pylos nuo budinčiojo ir už bausmę turi „stovėti po šautuvu“ keturias valandas (laika galime matyti iš laikrodžio piešinuko) – tai bausmė kurios metu karys pilna kovine ginkluote turi stovėti rankoje laidydamas šautuvą, bausmė dažnai trukdavo nuo valandos ir daugiau.

4.3 32 - 37 žurnalo numeriai - redaguoti Kazio Kecorio - Zupkos

1937 metais Jonas Noreika buvo perkeltas į Kariuomenės Teismą, žurnalas Kariūnas turėjo likti be įpėdinio gebančio jį redaguoti nes Karo Mokykloje nebuvo karininkų, kurie būtų dirbę literatūrinį ar žurnalistinį darbą. Kariūnui grėsė vėl nereguliarus leidimas ar net visiškas nustojimas eiti. Tačiau mokyklos viršininkas brigados generolas Kazys Musteikis ryžosi dar kartą gelbėti šį, jau penkis metus išsilaikiusį, kultūrinį karių židinį. Susišaukė tais metais itin gausų aspirantų ir kariūnų literatų, žurnalistų bei menininkų būrį ir išdėstė visa esamą situacija85. Kad, žurnalas Kariūnas nežlugtų, tebuvo vienina išeitis: paimti patiems aspirantams ir kariūnams jį redaguoti. Tiesa, esant tiek daug tiesioginio darbo ir pareigų, sunku buvo daug tikėtis. Susirinkusieji težadėjo savo darbais šiek, tiek padėti. Tik po ilgo pasitarimoo aspirantas Kazys Kecioris – Zupka, prieš Karo Mokyklą dirbęs redakcinį darbą „Naujoje Romuvoje“ ir pats redagavęs žurnalą moksleivėms, sutiko pasiimti visą žurnalo Kariūnas naštą ir atsakomybę. Be redaktoriaus prie žurnalo raštais ypač daug prisidėjo majoras K. Ališauskas, leitenantas Sakalauskas, leitenantas Petronis, aspirantai ir kariūnai – K. Ulvidas, P. Gailiūnas, V. Alekna, B. Medelis, J. Švėgžda, B. Petrauskas, Paransevičius vėliau Eugenijus Matuzevičius, K. Bradūnas. V. Maželis – foto nuotraukomis, F. Daukantas šaržais ir piešiniais86.

84 Jonas Noreika, Kariūnas, Nr. 6 (28) (1937): 275 p. 85 Kazys Zupka - Kecoris, Kariūnas, Nr. 6 (37) (1938): 274 p 86 Ten pat. 30

Žurnalui buvo paliktas tas pat formatas ir storis, bet visiškai atnaujinti ir pritaikyti didesnėms iliustracijoms viršeliai, pertvarkytas vidaus iliustravimas ir įvesta naujų skyrių. Straipsniuose, beletristikoje ir kronikoje pradėta pastoviai laikytis nuolatinės linijos, galutinai formuojant brigados generolo Kazio Musteikio sukurtų žurnalo ideologijos bruožų ir savito veido, kuriame atsispindėtų lietuvių tautos sielos gelmės, paryškintos prezidento Antano Smetonos ir kariuomenės vadovybės mintimis, būtent: kelti Lietuvos meilę, stiprinti moralumą, tikėjimą, drąsą, darbštumą, ugdyti lietuviškosios kultūros reiškiniams meilę, sporto pamėgimą. Visa tai reikšti jaunai ir skaidriai sielai, entuziazmu ir giedra. Tiems kurie nesutardavo su šia nuotaika straipsnyje „Šypsnis iš po šalmo“ nepagailėta satyros ir humoro. Esant daug gerų bendradarbių, visa tai pasiekė geros formos ir pakankamo meniškumo, 1938 metais žurnalas pirma kartą išėjo visiškai reguliariai, nebuvo sugretintas nei vienas numeris. Bet visa tai nebuvo pasiekta lengvai, žurnalas jo rankraščiai, bei korektūra buvo atliekama naktimis kaip kiti kariai ilsėdavosi žurnalo redaktorius su savo pagalbininkais dirbdavo be paliovos87. 1938 metais sustiprėjo ir materialiai žurnalo reikalai, žurnalo Kariūnas pagalbininkų skaičius išaugo taip pat padidėjo ir skaitytojų skaičius pus ketvirto šimto naujų skaitytojų88. Karinių straipsnių vertinimo komisija, parinkusi iš viso 1938 metų karinės spaudos geriausius straipsnius, premijuotinu rado ir žurnale Kariūnas, labiausiai pasisekusiu buvo pripažintas aspiranto K. Ulvydo straipsnis „Po savo vėliava“89.

Pagrindinis ir pirmasis naujų numerių išskirtinumas skaitytojui buvo patys žurnalo viršeliai, pats pirmas viršelis išėjo su prezidento Antano Smetonos portretu po kuriuo buvo žodžiai įprasminantis žurnalo tikslus ir siekius „Dirbkime nepailsdami, eikite savo keliu, tikėkite gražią laimingą Lietuva“, vėlesnieji numeriai pasipuošė fotografo kariūno grandinio V. Maželio fotografijomis, fotografijos turėjo net savo pavadinimus: numeris 2 „Sekėjas pavasarį“ vaizdavo akimirka iš karinių manevrų poligone, pritūpęs karys pilna ginkluote laikantis vienoje rankoje ginklą kitoje žiūronus, 3 numeris „Ištikimai tarnausiu tėvynei“ akimirka kaip fotografijoje užfiksuotas priesaika pasakęs karys lenkiasi bučiuoti kryželį, 5 numeris „Gražią rudens dieną“ sustabdė raitų karių judėjimą vora žygio metu, 6 numeris „kulkosvaidininkai“ priešlėktuvinės saugos mokymo du kariai su sunkiuoju kulkosvaidžiu maksim MG 08 besitaikančius į debesuotą padangę. Žurnalo 4 numerio viršelyje puikavosi Miežlaiškio fotografija „Iš mūsų laimėjimu“ – Karo Mokyklos krepšinio komandos kova ore dėl kamuolio varžybų metu.

87 K. Zupka, V. Tamulaitis, Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla, 1939, ibid. 88 Ten pat. 89 Ten pat. 31

1938 metų Kazio Zupkos - Kecorio Kariūno numeriuose jau kas kartą ir reguliariai pradėjo eiti anksčiau minėti ir tik kai kuriuose žurnaluose sutinkami “Kariūno Napalio Dienos“ komiksų susidedančių iš 4 paveikslėlių nuotykiai, juose vėl atsispindėjo šmaikštus nutikimai iš kariškos kasdienės buities, kariūnai ir aspirantai galėjo juose atrasti ir savo kasdienybę.

Nors praėjusiuose žurnalo numeriuose pasirodydavo paveikslėlių, bei šaržų, šiuose Kazio Zupkos – Kecorio redaguotose numeriuose jų buvo ypatingai daug, kartais dėl laiko stokos ir nebuvimo tinkamų straipsnių tekdavo improvizuoti ir lapus užpildyti šaržais kuriuose piešė jau pagarsėjąs žurnalo Kariūnas bendradarbis – šaržistas kariūnas F. Daukantas90

Verta paminėti išskirtiniausią konkurso pirmąją premija atitekusio jaunesniojo leitenanto B. Šidlausko straipsnį „Lietuvos karininko tipas“. Straipsnis buvo išspausdintas paskutiniajame Kazio Zupkos redaguotame numeryje jame buvo labai plačiai ir aiškiai išdėstytos mintys koks karininko charakterio tipas turi būti: [...] ...pirmiausia savo pavyzdžiu, o ne žodžiais, turi valdinems įkvėpti dvasinės stiprybės.[...] straipsnio pabaigoje net 6 punktais glaustai jis buvo išvardintas: a) turi tvirtą būdą ir atsparią valią, b) turi aiškų supratimą, kad karininko profesija nėra kelias į malonumus ir meiliškus nuotykius, c) siekiąs visomis išgalėmis mokslo, panaudojąs kariškam akiračiui plėsti laisvas valandas, d) giliai moralus, nepripažįstąs dviveidžio gyvenimo, e) mokąs tvarkingai elgtis savo ekonominem gyvenime, f) paprastas, nesikeliąs puikybėn dėl savo garbingų pareigų, bet neleidžiąs savęs žeminti.

4.4 38 – 45 žurnalo numeriai - redaguoti Vytauto Tamulaičio

1938 metų gruodžio mėnesio 23 dieną buvo paskelbtas naujasis Karo Mokyklos vadovas Kažys Skučas91, jis pakeitė jau buvusį ir žurnalo Kariūnas ideologinį veidą sukūrusį vadovą – Kazy Musteikį. Jokių naujų pakitimų žurnalo leidyboje neįvyko žurnalo ideologija buvo palikta ta pati: Lietuvos meilė, moralumas, tikėjimas, drąsa, drausmė, darbštumas, Lietuvos kultūros reiškiniai ir visa tai praskaidrinant piešiniais, šaržais ir linksmais humoristiniais pasakojimais „šypsnis iš po šalmo“.

90 Kazys Zupka - Kecoris, Kariūnas, Nr. 3 (34) (1938): 117 p. 91 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 1 (38) (1939): 7 p. 32

Taip jau sutapus, kad buvo išrinktas naujasis Karo Mokyklos viršininkas ir pasirodė pirmasis sausio – vasario numeris su naujuoju redaktoriumi, pirmojo žurnalo pirmieji straipsniai buvo skirti Nepriklausomybės šventės vasario 16 dienos minėjimas ir Karo Mokyklos vadovui Kaziui Skučui, visame ilgame straipsnyje apie jį „Naujasis mūsų viršininkas – brigados generolas K. Skučas“92 buvo pateikiama jo biografija, ilga karinės tarnybos, patirtis, išgyvenimai bei straipsnio pabaigoje išvardinti nuopelnai - apdovanojimai, už nuopelnus Lietuvai. Toliau kaip ir didžiojoje daugumoje po šventinių žurnalo numerių buvo pateikiami žiemos pasakojimai, bei įvairios istorijos kaip pavizdys „Baltos žiemos dienos istorija“93, taipogi pasirodė ir jau prieš tai aptartas buvusiuose žurnalo numeriuose „Lietuvos karininko tipas“ su konkurso antros vietos laureto aspiranto. M. Rusecko apmąstymais94 visgi koks privalo būti Lietuvos karininkas, straipsnis užėmė net 7 žurnalo puslapius, vėliau 1939 metų sugretintame žurnalų numeryje Nr: 3 - 4 išėjo ir 3 vietos nugalėtojo A. Pamataičio „Lietuvos karininko tipas“ kurio pradžioje puikavosi Napoleono citata „Nėra blogo dalinio, yra tik blogas dalinio vadas“95

Antrojo numerio pradžioje pasirodė straipsnis „Ryžtingai žengiant į trečiąjį dešimtmetį“ straipsnis su ugninga kariuomenės vado generolo Raštikio kalba. [...] Daug mūsų kariuomenės dalių šiais metais švenčia dviejų dešimčių sukaktį. Jubiliatų tarpe yra ir gražiausias mūsų karių auklėjimo židinys – Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla.[...] toliau tesė: [...] Nors Europoje siaučiančios neramumų ir karo pavojaus bandos ir trukdo pasireikšti nuoširdaus džiaugsmo jausmams, ir todėl reikšmingomis ir brangiomis sukaktimis negalime pasidžiaugti taip, kaip galėtume tai padaryti kitoniškais laikais, taikos ir ramybės nuotaikoje, tačiau šios sukaktys nė kiek nenustoja reikšmės, ir yra mums labai naudingos ir svarbios, o vienu atžvilgiu šiais neramiais laikais jos yra mums dar brangesnės ir naudingesnės, nes jos primena mums sunkius 1919 metus, kada pas mus siautė daug didesni pavojai, negu dabar, kada mums teko ginklu ir krauju ginti savo teises ir laisves, ir kada mūsų tautos ryžtingumas, drąsa, vienybė, pasitikėjimas savimi ir tikroji viltis dėl šviesaus rytojaus nugalėjo visus sunkumus ir atnešė laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.[...]96. Visai Europai artėjant prie Antrojo pasaulinio karo tokie ryžtingi kariuomenės generolo žodžiai žurnalo skaitytojams turėjo duoti signalą nepasiduoti ir tikėti savo siekiais ir idealais.

1939 metų spalio 10 diena pasirašius sutarti su SSRS Lietuvai atiteko Vilniaus kraštas, tai sulaukė milžiniško atgarsio spaudoje. Žinios neaplenkė ir žurnalo Kariūnas 5 (42) žurnalo numerije

92 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 1 (38) (1939): 4 p. 93 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 1 (38) (1939): 19 p. 94 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 1 (38) (1939): 26 p. 95 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 3-4 (40-41) (1939): 188 p. 96 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 2 (39) (1939): 65 p. 33

visi straipsniai ir pagrindinės temos buvo skirtos Vilniui ir jo kraštui. Ant viršelio puikavosi Vytis jojantis nuo Kauno Karo Muziejaus iki Vilniaus Gedimino bokšto – piešinys buvo pavadintas „Vilnija sulaukė savo Vyčio“97. Šiame žurnalo numeryje buvo tokie straipsniai: aspiranto P. Petrausko – Vilniaus ir tautos dvasia, aspiranto A. Sadausko – Į Vilnių, jau buvusio žurnalo redaktoriaus Kazio Zupkos – Pro Vilniaus bokštus, kapitono J. Kazakevičiaus – Istorinė Vilniaus apžvalga, aspiranto E. Spiridavičiaus – Žengiant į Vilnių, taip pat žurnale buvo nepamirštos ir vėlinės jos paminėtos straipsniu „Vėlinių rimsti“98

Be visos didelės beletristikos pirmame 1940 metų žurnalo numeryje pasirodė straipsnis „500“ parašytas aspiranto Bundžiaus. Jame buvo svarstoma kad kariūnu ir aspirantų kišenpinigiai menėsiui – [...]Suprantama, kad 5 lt. K. M. auklėtiniams nepakankama[...]99. Penki šimtai litų taip kariai šmaikščiai praminė savo 5 litų mėnesio kišenpinigius, [...]tarp daugelio temų, užpildančių Mokyklos auklėtinių pertraukas ir laisvalaikius, galima būtų išskirti keletą, kurios nuolat pasikartodamos, sukelia visa tą patį susijaudinimą klausančių veiduose ir kalbančiųjų intonacijose. Šituos bendresnio pobūdžio klausimus, taip arti dėl savo aktualumo gulinčius mums visiems prie širdies, pravartu bus iškelti viešumon Karo Mokyklai ir jos auklėtiniams skirtoje spaudoje.[...] Vienas iš tokių klausimų ir buvo kariūno ir aspiranto asmeninio subalansuoto biudžeto klausimas. Šis iškeltas klausimas rodo, kad neužteko finansų skiriamų kariūnams ir aspirantams kurie buvo skiriami. [...] Gerai žinome, kad Karo mokykla, šalia grynai karinio auklėjimo ir mokymo uždavinių, turi labai plačią bendrojo auklėjimo ir lietuviškosios inteligentijos rengimo paskirtį.[...]100, didžioji dalis į Karo mokyklą atvykusiu mokinių buvo užmiesčio sodybų gyventojais, kaip ir didžioji tuometės visuomenės dalis gyveno kaimuose, sodžiuose ar miesteliuose - tik nedidelė dalis gyventoju sudarė miesto gyventojus. Atvykę į Karo Mokyklą jos mokiniai mieste turėjo užsilikti tik du metus o po to vėl grįžti į [...]provincijos įgulas su dideliu ir atsakingu tautos auklėjimo uždaviniu[...]101 Todėl to pasėkoje vienas iš karininkų – inteligentų rengimo kriterijų buvo iš neišprususio gimnazisto padaryti kultūringą karininką – inteligentą, Karo mokykla viena to padaryti negalėjo reikėjo ir aplinkos veiksnių: [...] jokia mokykla viena pati nepajėgs šio sunkaus ir komplikuoto uždavinio atlikti – čia reikalinga kiekvieno individo iniciatyva, pastangos ir priemonių pasirinkimas. Knygų, žurnalų ir periodikos skaitymas, teatrų, kinų ir viešų vietų lankymas yra vienos iš tų[...], tik iš dalies tuo rūpinosi pati Karo Mokykla, turėdama savo biblioteką, skaityklą, ramovę bei kartas nuo karto ruošiami

97 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 5 (42) (1939): 242 p. 98 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 5 (42) (1939): 280 p. 99 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 2 (45) (1940): 93 p 100 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 1 (44) (1940): 21 p 101 Ten pat. 34

pasilinksminimai, bet tai buvo tik maža dalelė. [...] Ne mažesnės reikšmės turi teatras ir kinas, abu palikti laisvai auklėtinio nuožiūrai ir tuo pačiu stovį dar blogesnėje padėtyje, nors estetiniam auklėjimui jie taip pat reikalingi.[...]102 šioms pramogoms būsimiems karininkams pinigų tikrai trūko. Dar straipsnyje minima, kad beviso to kariūnai ir aspirantai patys privalėjo patenkinti Karo Mokyklos reikalavimus: [...] Vidaus Tvarkos Statutas įsakmiai nurodo. Pirštinės, apykaklės, diržas, nosinės, štipkės, batams tepalas, autobuso bilietai ir pan. smulkmenos pareikalauja žymiai daugiau išlaidų, negu tie „penki šimtai“ litų. Gana keistai skamba Vidaus Tvarkos statuto pageidavimas (512), kad kariūnai rūkytų cigaretes, kai ne retas iš mūsų suka tėvo išaugintą tabaką.[...]103. Anuomet papirosai dažniausiai rūkomi 2 klasės kainavo apie 30-35 centus, 10 vienetų papirosų, trečios klasės parduodami po 20 vienetu pakelyje - 50 cnt, kainos buvo ne visur vienodos ir svyravo, bet po tabako sindikato susivienijimo kainos buvo suvienodintos. Straipsnio pabaigoje pabrėžiama, kad nesunku įsivaizduoti tokio kariūno ar aspiranto padėtį, kuris yra priverstas kasdien prašinėti savo draugų papiroso ar batams tepalo, Vidaus Tvarkos statutas 72 straipsnis104, pabrėžė, kad „kariūnas neturi moralinės teisės naudotis namiškių nuolatine parama“, šiuo atveju jis nustoja galioti, ir pasak straipsnio autoriaus yra tik viena išeitis – padidinti kariūnams aspirantams mokamą algą.

Straipsnis „500“ sulaukė atgarsio paskutiniajame visų žurnalu Kariūnas cikle ir buvo papildytas keletu pastabų, aspirantas J. Padusis parašė straipsnį „500 ar daug ?“. Jis nesutiko, kad reikia kelti kariūnams ir aspirantams mokamus 5 litus į mėnesį, nes tai būtu nelygybė su kitais kariais, be to Vidaus Tarnybos Statutas (72 straipsnis) sakė kad, [...]Mokyklos auklėtiniai mokėtu tenkintis tuo, ką turi.[...]105. Pabrėžė, kad per didelės piniginės lėšos skatins karių girtuokliavimą [...] Tarp kitko, galima pastebėti, kad jau dabar reikia vesti griežtą kova su girtavimu, o kas būtų tada, kai kiekvienas turėtų pakankamai smulkių... juk tai aiški priemonė pastūmėti ta kryptimi visus silpnesniuosius...[...], sutiko kad 5 litų skiriamų mėnesiui nepakanka Karo Mokyklos auklėtinėms nes: reikia skalbti pirštines, nosines, kojines, reikia diržui balto tepalo, einant į miestą reikia važiuoti autobusu (iš Šančių iki Kauno senamiesčio Rotušės Aikštės stotelės) ir t.t. Pamėgino apskaičiuoti kad tam pakaktų apie 12-15 litų106, bet nesutiko kad juos reiktu duoti auklėtinėms, nes kadro kariūnai ir aspirantai gauna Karo Mokykloje pilną išlaikymą ir mokslą yra užtikrinama būsima tarnyba. Prisimenamas ir Karo Mokyklos noras kariūną bei aspirantą pripratinti skaityti spaudą, bendra ir karinę, ko pasėkoje pradėjo eiti žurnalas Kariūnas. Straipsnio autorius mano, kad vietoje didesnių

102 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 1 (44) (1940): 22 p. 103 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 1 (44) (1940): 23 p. 104 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 1 (44) (1940): 24 p. 105 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 2 (45) (1940): 93 p. 106 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 2 (45) (1940): 93 p. 35

skiriamų pinigų kariūnams ir aspirantams žurnalas Kariūnas turėtų būti teikiamas visiems nemokamai, tie rezultatai kuriuos neštu tokia reforma, būtų pilnai pateisinami, o žurnalo turinys atlieptu keliamus reikalavimus kelti būsimo karininko inteligenciją.

Paskutinis žurnalo numeris išsėjąs 1940 metams buvo skirtas kovo – balandžio mėnesiams, paskutiniame šio žurnalo puslapyje buvo pateikiamas kariūno grandinio Smieliausko pieštas šaržas „Didvyriai po tarpkuopinių rungtynių“107 vaizduojantis tris parankėmis susikabinusius traumuotus karius, visi jie buvo subintuoti: lūžusia koja, nosimi ir sutrenkta galva. Po to sekė daina pagal „Naktis be menulio“ ritmą – „Pirmadienio Tango“. Kas žino gal žurnalo Kariūnas redaktorius ir kiti pagalbininkai nujautė kokia lemtis laukė Lietuvos Respublikos Kariuomenės ateityje, kiek daug šalies karių, bus nužudyti ir suluošinti pasauliniame „ugningame tango“ šokyje – Antrajame Pasauliniame kare ir pokario kovose į kurias įsitraukė nevienas žurnalo skaitytojas ir Karo mokyklos auklėtinis...

Taip 1940 metais balandžio mėnesį buvo baigtas leisti periodinis žurnalas Kariūnas - pradėtas leisti nuo 1932 metų spalio 25 dienos ir gyvavęs aštuonerius metus.

107 Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, Nr. 2 (45) (1940): 128 p. 36

IŠVADOS

1) Buvo apžvelgti žurnalo „Kariūnas“ išleisti numeriai, aprašyta jo istorija viso leidimo periode. Atsiradus spragai nebuvimo literatūros būsimiems ruošiamiems karininkams buvo suvokta tokios literatūros reikalingumas - kariams kultūriškai augti ir tobulėti, žurnalo paskirtis buvo karius supažindinti ne tik su kariniu fiziniu parengimu, bet ir rengti inteligentus gebančius reikalui esant kūrybiškai mąstyti. Visa žurnalo istorija parodo viso periodinio leidinio augimo naratyvą iš kurio išaugo galutinės žurnalo turinio nubrėžtos gairės. 2) Darbe buvo rasti ir aprašyti žurnalo „Kariūnas“ redaktoriai, išskirti keturi redaktoriai redagavę žurnalą, aprašytos jų biografijos, kurios parodė skirtingus gebėjimus (įgytus dar prieš įstojant į Karo Mokyklą) ko pasekoje tai lėmė ir skirtingus indelius į žurnalo turinius: Pirmojo redaktoriaus redaguoti žurnalai pasižymėjo labai stipriais patriotiškumu persmelktais straipsniais kuriuose ypatingai paryškinta drąsos ir tėvynės meilės sąvokos. Antrajam redaktoriui perėmus redagavimą atsiranda šiek tiek beletristikos ir juokų skyreliai kurie kartas nuo karto papildomi šaržai, nes nebeužteko tokių stiprių straipsnių kurie buvo pirmojo redaktoriaus nubrėžti, galiausiai teišdirbės metus redaktorius perkeliamas prie savo specialybės tinkamų pareigų – teisės. Trečiojo redaktoriaus atsiradimas buvo tuo pačiu ir milžiniška problema, kurią turėjo spręsti pati Karo Mokykla po antrojo redaktoriaus perkėlimo, paprasčiausiai neliko žmonių gebančiu redaguoti žurnalus ir nedirbusių literatų darbo, tuomet buvo nuspręsta susikviesti visus į Karo Mokykla įstojusius asmenis ir iš jų išrinkti jau literatūros darbe geriausiai dirbusius taip savo pareigose atsirado trečiasis redaktorius. Supratus, kad geriausiai redaktoriaus pareigoms tinkami asmenys jau dirbę literatūros darbus, buvo ieškoma geriausiu literatų, būsimas ketvirtasis redaktorius dar vaikystėje buvo pripažintas apdovanojamas aukščiausiais apdovanojimais už literatūros darbus todėl puikiai tiko savo pareigoms. Taip pat aprašyti asmenis prisidėjai prie žurnalo gyvavimo ir turinio sukūrimo – Karo Mokyklos vadovas davęs žurnalui savo sugalvotus ideologinius bruožus. 3) Suvokta Kariūno ir Aspiranto sąvoka: kariūnais galėjo tarpti, sveiki, jauni vyrai nuo 18 iki 25 metų amžiaus, tarnyba truko 2 metus, aspirantais galėjo tapti, sveiki ir nauji vyrai nuo 18 iki 29 metų amžiaus, tarnyba truko 1 metus. Karo Mokyklos Kariūnai ir Aspirantai buvo pagrindiniai periodinio Kariūnų ir Aspirantų žurnalo „Karūnas“ prenumeratoriai ir sudarė pagrindinių skaitytojų ratą, net ir baigę mokymus gavę karinius laipsnius dažnai atvejais pasilikdavo žurnalo prenumeratoriais. 4) Analizuojant karių auklėjimą, per pilietinio ugdymo problemą – svarbą, žurnale „Kariūnas“ buvo išsiaiškinta kad, itin sureikšminta pilietinio ugdymo svarba, pabrėžiant, kad neseniai atgavusioje nepriklausomybę valstybėje ypač trūko jos piliečių pilietinio sąmoningumo. Žurnalu 37

„Kariūnas“ nemažai prisidėta prie visuomenės pilietinio ugdymo. Taip pat pirmajame žurnalo Kariūnas numeryje buvo iškelta būtinybę ugdyti pamatines žurnalo skaitytojų, kaip asmenybių, vertybes, ir jos buvo - dorą, tikėjimą, drausmę, drąsą ir darbštumą. K. Musteikis suformavo žurnalo Kariūnas ideologinius bruožus ir savitą veidą – straipsniuose beletristikoje ir kronikoje pradėta pastoviai laikytis nuolatinės linijos kurioje atsispindėtų lietuvių tautos gelmės paryškintos prezidento A. Smetonos ir kariuomenės vadovybės mintimis: būtent kelti Lietuvos meilę, stiprinti moralumą, drąsą, darbštumą, ugdyti lietuviškosios kultūros reiškiniams meilę, sporto pamėgimą

38

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Šaltiniai

1.1 Archyviniai šaltiniai

1. Lietuvos Centrinis Valstybės Archyvas (LCVA): Krašto apsaugos ministerijai (apsaugos ministerijai) įsakymai Nr. 1-10, f. 384, ap. 1, b. 3, 1. 1-9.

1.2 Periodika

1. Jonas Noreika, Kariūnas, 1937 m., Nr. 1 (26) 2. Jonas Noreika, Kariūnas, 1937 m., Nr. 2 (27) 3. Jonas Noreika, Kariūnas, 1937 m., Nr. 3 (28) 4. Jonas Noreika, Kariūnas, 1937 m., Nr. 4-5 (29-30) 5. Jonas Noreika, Kariūnas, 1937 m., Nr. 6 (31) 6. K. A. Ališauskas, a. gen. Kazys Musteikis, Karys, 1977 m., Nr. 8. 7. Kario kalendorius, Kaunas., 1935 m. 8. Kazys Zupka - Kecoris, Kariūnas, 1938 m., Nr. 1 (32) 9. Kazys Zupka - Kecoris, Kariūnas, 1938 m., Nr. 2 (33) 10. Kazys Zupka - Kecoris, Kariūnas, 1938 m., Nr. 3 (34) 11. Kazys Zupka - Kecoris, Kariūnas, 1938 m., Nr. 4 (35) 12. Kazys Zupka - Kecoris, Kariūnas, 1938 m., Nr. 5 (36) 13. Kazys Zupka - Kecoris, Kariūnas, 1938 m., Nr. 6 (37) 14. K. Zupka, V. Tamulaitis, „Pirmoji Lietuvos Prezidento Karo Mokykla“, 1939 m. 15. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1932 m., Nr. 1 16. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1932 m., Nr. 2 17. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1933 m., Nr. 3 18. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1933 m., Nr. 4 19. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1933 m., Nr. 5-6 20. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1933 m., Nr. 7 21. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1933 m., Nr. 8 22. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1934 m., Nr. 9-10 23. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1934 m., Nr. 11 24. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1934 m., Nr. 12 39

25. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1934 m., Nr. 13-14 26. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1935 m., Nr. 15 27. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1935 m., Nr. 16 28. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1935 m., Nr. 17 29. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1935 m., Nr. 18 30. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1935 m., Nr. 19-20 31. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1936 m., Nr. 21 32. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1936 m., Nr. 22-23 33. Simas Urbonavičius, Kariūnas, 1936 m., Nr. 24-25 34. S. Raštikis, „Įvykiai ir žmonės“, Čikaga, 1972 35. Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, 1939 m., Nr. 1 (38) 36. Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, 1939 m., Nr. 2 (39) 37. Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, 1939 m., Nr. 3-4 (40-41) 38. Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, 1939 m., Nr. 5 (42) 39. Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, 1939 m., Nr. 6 (43) 40. Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, 1940 m., Nr. 1 (44) 41. Vytautas Tamulaitis, Kariūnas, 1940 m., Nr. 2 (45) 42. Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 m., Nr. 2 (3)

2. Literatūra

1. Algirdas Ažubalis et. al. “Karo pedagogika Lietuvoje (1918–1940 m.)”, Vilnius, 2007. 2. A. Vaičiūnas, Lietuvos žurnalistų draugija, „V. Tamulaičio literatūra: politinės skruzdėlių spalvos“, paskelbtas 2013 sausio 30 d. žiūrėta 2020 balandžio 16 d. http://www.lzdraugija.lt/2013/01/v-tamulaicio-literatura-politines-skruzdeliu-spalvos/ 3. G. Burneikienė et al.,“Žurnalistikos enciklopedija”, – Vilnius, 1997. 4. Vytautas Asevičius et al., “Lietuvos kariuomenės karininkai 1918 – 1953“, 1 t., Vilnius, 2001 5. V. Asevičius et. al. “Lietuvos kariuomenės karininkai", 5 t., Vlnius, 2005. 6. V. Asevičius et. al. “Lietuvos kariuomenės karininkai", 8 t., Vilnius, 2008. 7. V. Tamulaitis, „Skuzdėlytės Greitutės nuotykiai“, 1935 m.

40

PRIEDŲ SĄRAŠAS

1) Vytauto Tamulaičio fotografija – portretas. 1932 m. Lietuvos integrali muziejų informacinė sistema. Prieiga per: www.limis.lt 2) 1939 metai „Kario“ bendradarbiai. Centre – redaktorius kpt. S. Urbonavičius, dešinėje sėdi S. Butkus, kairėje – j. Ltn. K. Zupka – Kecioris. Fotografija paimta iš „Karys“ 2017 Nr: 3 (2055) Kovas p. 4 3) Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 1, 1932 m. Redaktorius S. Urbonas. 4) Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 5-6, 1933 m. Redaktorius S. Urbonas. 5) Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 13-14, 1934 m. Redaktorius S. Urbonas. 6) Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 26 numeris, 1937 m. Redaktorius J. Noreika. 7) Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 32 numeris, 1938 m. Redaktorius K. Zupka-Kecioris. 8) Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 38 numeris, 1939 m. Redaktorius V. Tamulionis.

41

PRIEDAI Priedas Nr. 1 Vytauto Tamulaičio fotografija – portretas. 1932 m. Prieiga per: www.limis.lt

Priedas Nr. 2

1939 metai „Kario“ bendradarbiai. Centre – redaktorius kpt. S. Urbonavičius, dešinėje sėdi S. Butkus, kairėje – j. Ltn. K. Zupka – Kecioris. Fotografija paimta iš „Karys“ 2017 Nr: 3 (2055) Kovas p. 4

42

Priedas Nr. 3

Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 1, 1932 m. Redaktorius S. Urbonas.

Priedas Nr. 4

Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 5-6, 1933 m. Redaktorius S. Urbonas

.

43

Priedas Nr. 5

Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 13-14, 1934 m. Redaktorius S. Urbonas.

Priedas Nr. 6

Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 26 numeris, 1937 m. Redaktorius J. Noreika.

44

Priedas Nr. 7

Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 32 numeris, 1938 m. Redaktorius K. Zupka-Kecioris.

Priedas Nr. 8

Žurnalas Kariūnas viršelis Nr: 38 numeris, 1939 m. Redaktorius V. Tamulionis.

45