ŽURNALAS „KARYS“ ĮSTEIGTAS LIETUVOJE 1919 m. – NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ METAIS. ATGAIVINTAS JAV 1950 M. ATKURTAS LIETUVOJE 1991 M. Nr. 8–9 (1989–1990) 2011 m.

REDAKCIJA: 2 Lietuvos kariuomenės vadas vyr. redaktorius generolas leitenantas Arvydas Pocius: Kazys Jonušas šalies gynyba – visų reikalas tel. (8 5) 261 3410

korespondentai: 9 Lijana Cibulskienë 4 Pagaliau – išsvajotieji skrydžiai tel. (8 5) 210 3896 Juozas Pocius Nerimo dienos: tel. (8 5) 210 3895 9 be vienos minutės leitenantai Ilona Skujaitë tel. (8 5) 210 3896 Lyderio ugdymo naujovės dizainerė Aida Janonytė 15 Lietuvos karo akademijoje, arba tel. (8 5) 273 5739 nuo ko priklauso tapsmas lyderiu stilistë 22 Erda Valeikienė Partizanų bunkerių tel. (8 5) 273 5690 19 atstatymo klausimai I ir III viršeliuose – K. DIJOKO, II viršelyje, vidiniame atvarte ir IV viršelyje – G. MAKSIMOVICZ nuotr. 22 Dešimt faktų apie REDAKCIJOS ADRESAS: Sausumos pajėgas Pamėnkalnio g. 13, LT-01114 Vilnius faksas (8 5) 262 3658 el. paštas [email protected] 24 Kariai krepšininkai – OUR ADRESS: tarpukario Europos čempionai „Karys“ („The Warrior“) 29 Pamėnkalnio str. 13, LT-01114 Vilnius e. mail [email protected] 34 Kariai – pėsčiųjų žygių entuziastai

Norintiems įsigyti „Kario“ žurnalą kreiptis tel. (8 5) 273 5551 37 Vasaros sporto renginiai Leidėjas – Krašto apsaugos ministerija Redakcinė kolegija: 40 Tarnyba tėvynei – be išskaičiavimo Pirmininkė Indrė Pociūtė-Levickienė, pirmininko pavaduotojas gen. mjr. Arvydas Pocius. Savižudybių prevencija: 41 Nariai: kpt. Skomantas Povilionis, padarykime daugiau nei per mažai Danguolė Bičkauskienė, 24 Aida Janonytė, brg. gen. Almantas Leika, Rūta Putnikienė, dr. Valdas Rakutis. Neeilinės vestuvių metinės: 43 Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa kai švenčia karininkai su autorių nuomone. Nuotraukos, rankraščiai negrąžinami ir nerecenzuojami. 49 Aštuonratis iš Nemakščių Tiražas 2 100 egz. Spausdino Lietuvos kariuomenės Kaip susivienyti kariuomenės Karo kartografijos centras, 53 Muitinės g. 4, Domeikava, kolekcininkams? LT-54359 Kauno r. Formatas 60x90/8 49 Užs. Nr. GL-284 57 Knygos ISSN 2029-5669 4 2 SAVAM BŪRY

Lietuvos kariuomenės vadas džio nuotr. a

A. Pli generolas leitenantas Arvydas Pocius: šalies gynyba – visų reikalas

Prabėgę dveji metai, kai vadovau- civilinių institucijų atstovai, kurie krizės atveju turėtų ju Lietuvos kariuomenei, buvo išgy- tiesiogiai sąveikauti su kariuomene. Pasiekti rezultatai venimo ir labai svarbių išbandymų ir parodė, kad dirbti kartu galime ir tai duoda naudos vi- pokyčių metai. Į naujas pareigas atė- siems. Taigi rengimasis šalies gynybai tampa vis labiau jau tada, kai pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, jau buvo suprantamas – visų reikalas. prasidėjusi finansinė krizė. Kaip ir kitoms biudžetinėms Tikiuosi, kad visi puikiai suvokia, kad kariuomenė vie- institucijoms, kariuomenei teko veržtis diržus, atsisaky- na šalies neapgins – jai yra reikalingas šalies vadovų po- ti kai kurių projektų, įsigijimų ir dalies sprendimų, kad litinis palaikymas, piliečių valia ir noras gintis. Jau nuo išsaugotume karius, užtikrintume kovinį rengimą ir ga- 2009 m. lapkričio mėnesio buvo pradėti organizuoti lėtume įvykdyti tarptautinius įsipareigojimus. būtinieji kariniai mokymai konstitucinei pareigai – pri- Pradėdamas vadovauti kariuomenei, akcentavau pa- valomai karinei tarnybai – atlikti. Nuo šių metų atnauji- grindines šalies gynybinių pajėgumų stiprinimo kryp- nome karinio rezervo rengimą. Pirmieji 96 rezervo kariai tis: kovinį rengimą, karių švietimą ir mokymą, karinio po dešimties metų pertraukos vykdė karinių įgūdžių at- mobilizacinio rezervo rengimo atnaujinimą, efektyvios naujinimą ir dalyvavo kariniuose mokymuose su akty- struktūros, kuri leistų įvykdyti kariuomenei keliamus di- viąja kariuomene. Per dvi savaites trukusius mokymus delius reikalavimus, kūrimą, karių individualių savybių, jie pasirodė puikiai, o dešimt iš jų pareiškė norą likti ir tokių kaip fizinis pasirengimas, moralumas, visuome- tarnauti profesinėje karo tarnyboje. Ledai pralaužti, to- ninė veikla, ugdymą, taip pat karių dėmesį sveikatai ir dėl jau kitais metais tikimės pašaukti daugiau kaip 400 sveikatos priežiūrai. rezervo karių ir tokie mokymai taps kasdienybe, nes Perėmiau gerai pasirengusią, nuolatos NATO stan- rezervo rengimas, išlaikymas ir nuolatinė parengtis yra dartų link žengiančią kariuomenę, kuri tarp Aljanso šalies gynybos sistemos kertinis akmuo. sąjungininkų pasižymi patikimumu ir atsakingumu. Nuo 2008 m. įkurtas Lietuvos kariuomenės Jungti- Tačiau kaip ir visose srityse, kai kurios reformos buvo nis štabas vykdo plataus spektro užduočių planavimą taip pat neišvengiamos, kaip ir struktūriniai pakeitimai ir užtikrina jų įgyvendinimą. Dar šiais metais, užbaigus siekiant optimizuoti kariuomenę, pagerinti jos veiklą ir Gynybos štabo reformą ir integraciją į Krašto apsaugos prisitaikyti prie naujų grėsmių, tokių kaip kibernetinis ir ministeriją, buvo aiškiai išskirtos ir atskirtos Jungtinio informacinis karas. štabo ir buvusio Gynybos štabo, kurio jau nebėra, funk- Valstybės gynimo tarybos nariai jau apsvarstė Valsty- cijos. Jungtinis štabas dabar yra pagrindinis Lietuvos bės ginkluotos gynybos koncepciją ir yra pritarę pagrin- kariuomenės vado „įrankis“ vadovauti kariuomenei. dinėms pasirengimo nacionalinei gynybai kryptims, pa- Vykdydami tarptautinius įsipareigojimus per šiuos gal kurias keisis kariuomenės struktūra ir bus plečiamas dvejus metus pradėjome naujus projektus Tarptautinių pradinis karinis bei rezervo rengimas. Atkuriame Krašto saugumo paramos pajėgų (angl. International Security apsaugos savanorių pajėgų šeštąją rinktinę su rinkti- Assistance Force – ISAF) sudėtyje Afganistane. Goro pro- nės vadaviete Šiauliuose, nuo 2010 m. Lietuvoje vyks- vincijoje nuo 2010 m. pradėjo veikti Policijos operacinė ta nuolatinis Taikos meto užduočių operacinių pajėgų mokymo ir sąveikos grupė, kuri skirta mokyti vietos po- budėjimas, vykdome bendras pratybas su kitomis ins- licininkus, sudarytas atskiras mokymo vienetas, kurio titucijomis. Pastaruosius dvejus metus vyko daug tarp- užduotis yra stiprinti Goro provincijoje dislokuotus Af- tautinių karinių pratybų, kuriose derinome veiksmus ganistano nacionalinės kariuomenės karių profesinius su NATO sąjungininkais ir Baltijos regiono šalimis taip, gebėjimus. Be to, nuo šių metų Kandaharo provincijoje kaip veiktume bet kokios krizės atveju. Kartu su kariais veiklą pradėjo Lietuvos vadovaujama Oro pajėgų pata- sėkmingai ir atsakingai treniravosi ir kitų sukarintų bei rėjų grupė, kuri moko sraigtasparnių Mi-17 pilotus, in- SAVAM BŪRY 3

žinerinį bei techninį personalą ir vykdo kitas užduotis. Buvo ir kitų pokyčių: sukurti nauji Sausumos pajėgų, Kartu su visais ISAF partneriais rengiamės atsakomybės Oro gynybos bataliono, Kovinių narų tarnybai skiria- perdavimo vietos saugumo pajėgoms procesui, kuris, mieji ženklai; įteiktos trys kovinės vėliavos – Specialiųjų tikėtina, pareikalaus ne mažiau pastangų ir pateiks nau- operacijų pajėgoms, Ypatingos paskirties tarnybai ir jų iššūkių, nei iki šiol jau esame patyrę. Oro gynybos batalionui. Kalbant apie kariuomenės įsigijimus, nenoriu išskirti Nuo pat savo kadencijos pradžios siekiu, kad Lietuvos nieko, nes per šiuos dvejus metus turėjome vykdyti at- karininkai taptų tikruoju visuomenės elitu ir puoselėtų siskaitymus už ankstesnius projektus. Ateities įsigijimai tarpukario karininkų tradicijas – po tarnybos dalyvau- planuojami ir jie bus nukreipti į šalies gynybinio poten- tų visuomeninėje veikloje kartu su savo šeimomis. Tam cialo stiprinimą, ruošimąsi naujoms grėsmėms. reikalingos ir patalpos, todėl, be Vilniaus, Kauno ir Pa- Karių kovinio rengimo ir mokymosi srityje vėl atnauji- langos karininkų ramovių, duris atvėrė Klaipėdos kari- nome karių taikomąjį kovinį rengimą, kuris pagerins pa- ninkų ramovė. Ramovėse pradėjo aktyviai veikti įvairūs sirengimą artimai kovai ir suteiks daugiau pasitikėjimo klubai, kuriuose ne tik karininkų, bet ir kitų karių šeimos savimi. Reikia paminėti, kad naujai įvesta taikomosios atranda bendrų tikslų. Tikiuosi, kad laikui bėgant visi karinės savigynos programa, parengta pagal JAV jūrų Lietuvos karininkai taps ramovėnais, o jų žmonos – bi- pėstininkų specialiojo kovinio rengimo modelį. Siekda- rutietėmis. mi optimaliai ir racionaliai panaudoti turimus karinio Lietuvos kariai jau nuo viduramžių laikų yra laimėję mokymo pajėgumus ir resursus šiemet įkūrėme Sausu- įvairių mūšių ir pasiekę pergalių, kuriomis galime pa- mos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centrą, kuriame bus grįstai didžiuotis. Esame jau inicijavę keletą paminklų rengiami Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgoms projektų, siekdami įamžinti iškilius skirtingų laikotarpių reikalingi specialistai ir vadai. Lietuvos karių pasiekimus: Salaspilio mūšiui atminti, Svarbu paminėti, kad karo mokslą papildėme dviem 1918–1920 m. Žemaitijos savanoriams, pokario partiza- doktrinomis – Lietuvos karine doktrina ir Lietuvos ka- nams, dalyvavusiems pavojinguose žygiuose per Bal- rinių pajėgų operacine doktrina. Tarpukario Lietuvos tijos jūrą ir memorialo Lietuvos kariams, žuvusiems už kariuomenei nepavyko išleisti šių leidinių, todėl man, Lietuvos laisvę, Antakalnio kapinėse. Manau, kad turi- kaip kariuomenės vadui, šiandien yra didelė garbė pa- me pasirūpinti savo karine istorija, deramai ją pažymėti sidžiaugti mūsų karininkų karinės minties tobulėjimu. ir prisiminti. Abi šios doktrinos laikui bėgant bus atnaujinamos, bet Svarbu pabrėžti ir Lietuvos kariuomenės veiklą tarp- jau dabar jos yra pagrindas, kuriuo remiantis ir bus plė- tautinėje erdvėje. Norėčiau išskirti šias sritis, kuriose per tojama ateities karyba. pastaruosius dvejus metus Lietuvos kariuomenė akty- Žinoma, per šiuos dvejus metus buvo ir nemalonių viai bendradarbiavo su savo sąjungininkais ir partne- akimirkų, kuomet reformuodami Karo prievolės admi- riais: Lietuvos gynybos bei pajėgumų stiprinimas; regi- nistravimo tarnybą turėjome atsisakyti dalies karininkų ir oninis bendradarbiavimas, apimantis Baltijos ir Šiaurės kitų karių paslaugų. Karo prievolės administravimo funk- Europos šalis; tarptautinių įsipareigojimų vykdymas. cija perduota Krašto apsaugos savanorių pajėgoms. Lietuvoje lankėsi Danijos, Lenkijos, Suomijos kariuome- Vykdant alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimo nių vadai, Sąjungininkų jungtinės pajėgų vadavietės prevenciją, netoleruoju karių drausmės pažeidimų – vadas, vyriausieji Sąjungininkų pajėgų Europoje bei turėjau atleisti ne vieną profesinės karo tarnybos karį. Sąjungininkų transformacijos vadaviečių vadai, ir man Deja, kariuomenėje taip pat visko pasitaiko, tačiau teko garbė atstovauti Lietuvai Baltijos bei Šiaurės šalių, su tokiais nusižengimais taikstytis neketinu – ir toliau Europos pajėgų kariuomenių vadų susitikimuose, kon- laikysiuos savo griežtų nuostatų. Kokybės standartai ferencijose. Nemažai svarbių vizitų numatoma ir neto- kariams išliks tokie pat aukšti, o reikalavimai nemažės, limoje ateityje – Lietuvoje lankysis Švedijos, Norvegijos todėl tarnyba kariuomenėje ir toliau bus prieinama tik kariuomenių vadai. Tai buvo svarbus laikotarpis, kurio atsakingiems, sąžiningiems ir doriems šalies piliečiams. metu Lietuvos kariuomenė išlaikė aktyvios sąjunginin- Kaip iš pradžių, taip ir dabar laikau savo pareiga ka- kės ir tarptautinės partnerės poziciją, dalyvavo priimant riams vadovauti asmeniniu pavyzdžiu, šios nuostatos svarbius sprendimus Lietuvos ir tarptautinio saugumo laikysiuosi ir toliau, nes kariai vadais turi pasitikėti. klausimais. Manau, svarbu paminėti, kad praplėtėme jaunes- Tai, ką pavyko per šiuos dvejus metus pasiekti, yra niųjų karių laipsnius. Keletą metų vykdyta nekarinin- visų Lietuvos kariuomenės karių bei darbuotojų nuo- kų korpuso laipsnių reforma yra baigta, liko paskutinis pelnas. Esu dėkingas Jums už sąžiningą tarnybą, už tai, žingsnis – pasikeisti antpečius. Tai įvyks jau artimiausiu kad esate solidarūs ir vieningi. Visi kartu esame stiprūs! metu. 4 iš arti

Pagaliau – išsvajotieji skrydžiai Kariuomenėje retai pamatysi tokius iš laimės švytinčius veidus, kokie buvo Karinių oro pajėgų kariūnų po pirmųjų skrydžių piloto kabinoje. Praktikos reikėjo laukti net dvejus metus, o pirmoji būsima karo lakūnė apskritai niekada neskraidė – šį nepatirtą jausmą taupė praktikai. iš arti 5

KOP kariūnų projektas įsibėgėja Kolega KOP kariūnas Arvydas Milius taip pat pasa- kojo: „Visiškai nesuplanuotos karinio rengimo savaitės. 2007 m. sausio 3 d. Lietuvos karo akademijos (LKA) ir Tvarkaraštis kiekvieną kartą būdavo beveik toks pat, Vilniaus Gedimino technikos universiteto atstovai pa- skyrėsi tik keletas pratybų. Migloti vasaros planai: vėl sirašė sutartį, pagal kurią VGTU Antano Gustaičio avi- tos pačios karinio rengimo savaitės ir neaišku, ko iš jų acijos institutas (AGAI) Karinėms oro pajėgoms (KOP) tikėtis... Itin daug papildomų užsiėmimų akademijoje, ruoš aviacijos specialistus: lakūnus, skrydžių vadovus ir kurie visiškai nesuderinti su Aviacijos instituto studijų aviacijos inžinierius (aviacinės elektros, elektronikos ir programomis. Akivaizdžiai viršijamas kreditų skaičius“. mechanikos specialistus). Šiemet KA ir AGAI baigė pir- Šiemet liepos 7 d. abiejų mokymo įstaigų vadovai moji Karinių oro pajėgų kariūnų laida. pasirašė Jungtinių studijų programų vykdymo sutartį. Taigi KOP kariūnams tenka suderinti aviacinius ir kari- Reikia tikėtis, kad ji padės bendradarbiauti glaudžiau ir nius mokslus dviejose mokymo įstaigose. KOP kariūnų pečių nebeslėgs biurokratiniai rūpesčiai ir Aviacijos institute kariūnai neturi jokių lengvatų – vadybos spragos, nes studijuoti dviejose mokyklose ir mokosi pagal tokią pat programą, kaip ir ten studijuo- taip nelengva. jantys civiliai, o LKA gyvena kariūnų batalione ir gauna karinį rengimą. KOP kariūnai sako, kad studijos įdomios, Pirmoji praktika – su pavėlavimu bet neslepia, kad spendžiant kasdienius klausimus kyla biurokratinių nesklandumų. „Kartais kildavo sunkumų Kad gero veiklos koordinavimo tarp LKA ir AGAI kar- (sakyčiau, gana menkų) dėl LKA ir VGTU nepakankamo tais pritrūksta, liudija ir šių metų aviacinė praktika – ji bendradarbiavimo pačiais aktualiausiais ir kartu papras- susidubliavo su karinėmis pratybomis. Kadangi būti čiausiais klausimais, pavyzdžiui, dėl laisvų savarankiškų dviejose vietose vienu metu neįmanoma, KOP kariūnai studijų savaičių, dėl to, kad mes, KOP kariūnai, nebuvo- sėdėjo miškuose, kol jų kurso draugai jau skraidė – taigi me įtraukti į VGTU sąrašus, dėl praktikos atlikimo laiko ir profesinę praktiką teko pradėti savaite vėliau. vietų“, – „Kariūnui“ pasakojo Valius Urbonas. Pasak LKA Studijų skyriaus viršininko mjr. Andriaus Ja-

KOP kariūnas Vytautas Gedrimas per pirmąją praktiką įsitikino, kad lėktuvo kaip mašinos nepavairuosi. 6 iš arti

nuškevičiaus, tokia situacija susiklostė dėl to, kad VGTU nas, iš lėktuvo išlipęs itin geros nuotaikos, nes instruk- AGAI pakeitė praktikos datą ir apie tai LKA informavo torius jam pasakė, kad greitai leis skristi savarankiškai. tik prieš pat praktikos pradžią, kai karinės pratybos jau „Lakūnų praktika prasideda nuo 2-ojo kurso vasa- buvo suplanuotos. AGAI direktoriaus pavaduotojas Da- ros ir baigiasi 5-ajame kurse. Pirmoji praktika trunka rius Kazakevičiaus patikino, kad dėl to kariūnų praktika mėnesį, per ją reikia skristi 45 valandas, per tiek laiko nenukentės ir jie skraidys visą numatytą valandų kiekį, atsiskleidžia, ar studentas turi gebėjimų pilotuoti orlai- tik skrydžių grafikas bus intensyvesnis. Norint išvengti vį, o būna, kad pabandęs supranta, jog pasirinko ne tą panašių atvejų ateityje sutarta, kad apie visus pakeiti- profesiją. Po pirmosios praktikos studentai jau gali sa- mus abi šalys informuos viena kitą prieš 3 mėnesius. varankiškai skraidyti ir gauti piloto mėgėjo licenciją, – Nors biurokratiniai nesklandumai ir erzina, jie toli pasakojo AGAI Skrydžių praktikų bazės direktorius Kęs- gražu neužgožė pirmosios KOP kariūnų praktikos žave- tutis Šilkaitis. – Po 3-iojo kurso lakūnai skraido taip pat sio – Kyviškių aerodrome intensyviai skraidė mokomieji 45 valandas, tačiau didesniu lėktuvu – keturviečiu „Ces- lėktuvai, o emocijos po skrydžių liejosi per kraštus. sna 172“, tuomet būna daugiau instrumentinių, o ne vi- zualių skrydžių, parenkami sudėtingesni maršrutai. Po Po dvejų metų laukimo: 4-ojo kurso yra ir vizualių, ir skrydžių pagal prietaisus, „Geriau nei žemėje!“ studentai daug skraido treniruoklyje. 5-ajame kurse yra 4 valandos naktinių skrydžių ir 13 valandų su dvimoto- Pagal AGAI studijų progra- riu lėktuvu „Piper Seneca“. Iš viso praktiką sudaro 215 mą numatyta, kad praktika skrydžio valandų.“ prasideda po antrojo kurso, KOP kariūnų skraidymo ir skrydžių valdymo praktikos studentai lakūnai skraido vyksta Kyviškių aerodrome, o aviacijos inžinieriai prak- su nedideliu dviviečiu lėk- tikuojasi KOP Aviacijos bazės depe. Žinoma, pirmoji tuvėliu „Cessna 152“. Nors praktika nepasieina be nuotykių ir daugybės naujų visi pirmųjų skrydžių labai įspūdžių. laukia, bet yra ir rizikos mo- mentas – o jeigu pabandžius Lėktuvo kaip mašinos nepavairuosi nepatiks? „Gyvenime prieš tai niekada „Net negalvojau studijuoti pilotavimą, svarsčiau apie nebuvau sėdėjusi lėktuve ir skridu- transporto inžineriją, bet kai patėvis lakūnas pasiūlė si, net į kitas šalis specialiai ne- mokytis skraidyti, pagalvojau, kad būtų visai skraidžiau, kad per praktiką skrisčiau iš neblogai, o dar įdomiau – kartu studijuoti tikrųjų pirmą kartą. Tiek tėvai, tiek aš ir Karo akademijoje. Taigi viskas išėjo bijojome, kad gali nepatikti, neži- labai puikiai, karines ir aviacines stu- nojau, kaip reaguos organizmas, dijas suderinu“, – apie profesijos bet pirmas skrydis buvo nuosta- pasirinkimą pasakojo KOP kariū- bus – skraidino pats instrukto- nas V. Gedrimas. rius, bet davė palaikyti vairą. Net Būsimiesiems karo lakūnams nesitikėjau, kad man taip patiks. tenka perprasti daugybę niu- Lūkesčiai pasiteisino, skirsti labai ansų, kaip valdyti lėktuvą. „Pa- gera, net geriau negu ant že- vyzdžiui, pirma reikia nuvairuoti mės“, – pasakojo būsimoji karo la- lėktuvą iki kilimo tako. Norisi kūnė 2-ojo kurso KOP kariūnė Laura kaip mašinoje sukti vairą, bet lėk- Gudelevičiūtė. tuvą taku reikia vairuoti pedalais, nes KOP 2-ojo kurso kariūno Vytauto Ge- jei suksi vairą, jis pakels eleronus ir vers drimo šypsena šviečia iš tolo. „Pagaliau skrai- lėktuvą į šoną, gali net ant vieno rato pakib- KOP kariūnai Paulius dome! Su jauduliu laukėme praktikos, buvo šiek tiek ti. Todėl reikia priprasti valdyti – dirbi ir rankomis, ir Masiulis ir Ernest skaudu, kad sėdi miškuose, o kurso draugai jau skraido, kojomis. Skrendant vienu metu reikia daug visko atlikti: Devenson yra iš tų palaikyti radijo ryšį, suprasti, ką sako, atkartoti, žiūrėti į svajokių, kurie skraidy- skambina ir pasakoja, kad jau padarė tą ir aną, o mes ti užsimanė vis dar laukiame... Kol kas atsiliekame nuo kolegų, reikia prietaisus, spaudyti mygtukus, rinktis aukštį, o leidžian- dar vaikystėje. vytis, todėl skraidome nuo pat ryto“, – pasakojo kariū- tis svarbu švelniai nutūpti, kad nebūtų „ožio“ (kad lėk- iš arti 7

tuvas nepradėtų šokinėti ant tako)“, – pirmaisiais skry- džių įspūdžiais dalijosi Vytautas. Pasak lakūnų, sunkiausias momentas yra tūpimas. „Šiandien bandžiau pats, bet pusmetris liko ir tik tada išlyginau – per arti žemės buvau, gal ir švelniai nutū- piau, bet buvo rizikinga“, – kalbėjo KOP lakūnas, nekan- triai laukdamas savo eilės pakilti ir šįkart viską atlikti be klaidų – kad instruktorius leistų skristi savarankiškai.

Sraigtasparnių gerbėja Nors vienintelė KOP kariūnė Laura Gudelevičiūtė dar būdama moksleive svajojo apie architektūrą, dabar ne- beturi jokių abejonių – ateityje nori būti karinio sraig- tasparnio pilote: „Taip jau nutiko, kad architektūros stojamąjį egzaminą pamiršau, nes tuo metu buvau Avi- acijos muziejuje. Nežinau, gal čia likimas, nes likus pusei metų iki stojamųjų visur į akis pradėjo kristi informacija apie aviaciją: įsijungi televizorių– lėktuvai, perjungi ka- nalą – vėl lėktuvai. Iš pradžių buvo nesvarbu, kokią avi- sunkiau, atrodo, kabinoje tiek daug mygtukų, nežinai, Kariūnai per pirmąją aciją rinktis – civilinę ar karinę, bet dabar tiksliai žinau, ką jie visi reiškia, bet kai instruktorius parodo, išaiški- praktiką skraido su kad civilinė visiškai netraukia, transporto lėktuvai – taip na, jau nėra taip sunku. Žinoma, valdyti lėktuvą nėra dviviečiu lėktuvu „Cessna 152“. pat, man labai gražūs kariniai sraigtasparniai, norėčiau lengva, o aš dar tik mokausi, bet įsivaizdavau, kad bus skraidyti jais“. sunkiau. Dabar svarbiausias momentas bus išskristi sa- Laura pripažįsta, kad pirmųjų skrydžių labai laukė varankiškai – be instruktoriaus šalia“, – pasakojo būsima ir kol kas nenusivylė nei vienu iš jų. „Galvojau, kad yra karinio sraigtasparnio lakūnė.

KOP kariūnė Laura Gu- delevičiūtė per vasaros praktiką skrido pirmą kartą – iki tol nebuvo skridusi net kaip keleivė. 8 iš arti

AGAI Skrydžių prakti- Ne visiškai „žali“ – sklandytuvo ir Kuomet vyksta praktika, oro eismas Kyviškių aero- kų bazės direktorius drome gana intensyvus, o jam vadovauja skrydžių val- Kęstutis Šilkaitis parasparnio pilotai dymo specialybės praktikantai, tarp kurių sutikome ir Praktika skrydžių Antrojo kurso KOP kariūnas Ernest Devenson sako, 3-iojo kurso KOP kariūnes. valdymo bokšte. kad atstovauja tiems aviaciniams svajokliams, kurie vaikystėje nori tapti kosmonautais, o kai paaiškėja, kad Skrydžių valdymo bokšte tokios galimybės Lietuvoje nėra – bent jau lakūnais. „Po antrojo kurso atlikome pažintinę praktiką Šiau- Iki karo lakūno studijų jis jau buvo išbandęs skrydžius liuose, bet ten tik stebėjome skrydžių vadovų darbą, pa- su parasparniais, tačiau šiam pomėgiui dėl intensyvių aiškino, parodė, ką jie veikia. O dabar jau davė į rankas studijų nebeturi laiko. „Na, lėktuvas skrenda įdomiai, tik raciją – ir vadovauk, kalbėk, ką matai, kas ką turi daryti. galėtų būti naujesnis. Ateityje karo aviacijoje norėčiau Kai nedaug lėktuvų, su eismu susitvarkome, o kai daug skraidyti su „Spartanu“, – sakė Ernest. lėktuvų, pvz., vienas vieno prašo, kitas kito, prireikia ir Jo kurso kolega KOP kariūnas Paulius Masiulis irgi avi- instruktoriaus pagalbos. Kalbėti su lėktuvų pilotais rei- acijoje ne naujokas – jau buvo skraidęs „kalakutu“ – taip kia naudojant aviacinę abėcėlę ir vartojant specifinius aviatoriai vadina Broniaus Oškinio sukurtą mokomąjį terminus, tikrai dar ne viską išmokau. Tačiau man šis sklandytuvą vaikams. „Būdamas paauglys lankiau avi- darbas labai aptinka, tikiuosi, kad skrydžių valdymas acijos būrelį Radviliškyje, su mokomuoju sklandytuvu bus mano profesija visą gyvenimą“, – praktikos įspū- šiek tiek skraidėme. Kadangi domėjausi aviacija, norė- džiais dalijosi 3-iojo kurso KOP kariūnė Oksana Slauta. jau tapti lakūnu, o Karo akademija, manau, suteikia vy- Kurso kolegė KOP kariūnė Jolita Andrijauskaitė pripa- riškumo, tvarkos, ir mokslas abiejose aukštosiose vienu žino, kad praktikos labai laukė, nes galų gale pabandė metu yra įdomus“, – pasakojo būsimasis lakūnas. valdyti lėktuvus. Ji taip pat tvirtina, kad ši profesija la- Pirmasis skrydis su „Cessna 152“ Pauliui paliko keistą bai atitinka jos būdą. pojūtį: „Skraidėme neilgai, maždaug 20 min., jaučiau Taigi panašu, kad auga entuziastinga būsimų karo šiokį tokį blogumą, atrodė, kad skrandis sunkus pasi- lakūnų ir skrydžių vadovų karta, po kelerių metų įsilie- darė, tačiau dabar viskas gerai. „Šlifuojame“ lėktuvo sianti į KOP gretas. valdymą: pakilimą, skrydį, nusileidimus, dar visko ir ne- Ilona Skujaitė perkandau – reikia mokytis“. K. Dijoko nuotr. GYVENI–MOKAISI 9

Nerimo dienos: be vienos minutės leitenantai

Vasara – tai metas, kai Lietuvos karo akademijos (LKA) ketvirtakursiai kariūnai išeina baigiamąjį Būrio vado kovos kursą, kuriuo gąsdinami nuo pirmųjų dienų. Tai metas, kai kariūnai su nerimu laukia baigiamųjų egzaminų rezultatų, laipsnių įteikimo ceremonijos ir paskyrimo į tarnybos vietas. Su kokiomis viltimis ir nuotaikomis naują gyvenimo etapą pradeda šių metų laida? 10 GYVENI–MOKAISI

Kietas riešutėlis – būrio vado kovos kursas Per Būrio vado kovos kursą 42 paskutinio kurso kariū- nai buvo suskirstyti į du mokomuosius būrius ir veiks- mas prasidėjo – per 2 savaites būreliai lygiagrečiai atliko 21 skirtingą operaciją. Kiekvienas kariūnas gavo užduo- tį, kuriai turėjo vadovauti ir parodyti, kad išmano būrio vado darbą. Kariūnams, per šias pratybas gavusiems neigiamą įvertinimą, neleidžiama laikyti kvalifikacinio egzamino, o tai reiškia – nestovės bendroje rikiuotėje S. Daukanto aikštėje ir leitenanto laipsnio negaus, todėl stengtis tikrai buvo dėl ko. „Šiuo kursu – kad tai pragaras – akademijoje gąsdi- no jau nuo pirmų dienų, ir pačios matydavome, kaip kariūnės iš jo grįždavo pavargusios, net baisu žiūrėti, – jau po visų baigiamųjų taktikos pratybų išbandymų pasakojo 4-ojo kurso kariūnė Irina Mejeraitė. – Iš tiesų nebuvo lengva, nes per dvi savaites beveik nemiego- jome, jei per parą pavykdavo nusnausti porą valandų (dažniausiai sėdint arba stovint) – tai jau buvo praban- ga. Jei kažkur eidavai ar kas nors įdomaus aplink vyk- davo – miegai išsilakstydavo. Per pratybas lengviau, kai vadovaudavo kiti, o pats tik vykdydavai įsakymus, nes pačiam vadovaujant reikia ir susikaupti, ir pamąstyti. Mano užduotis buvo surengti reidą, atlikome žygį (iš pradžių su mašinomis, paskui pėstute), žvalgybą ir ga- liausiai užpuolėme objektą. Per šias pratybas sužinojau, kad nėra žmogaus galimybių ribų – viskas įmanoma.“

Kai diena maišosi su naktimi „Atlikdavome po dvi operacijas per parą, visą laiką vyko veiksmas, mažai miegojome, diena su naktimi su- simaišydavo, nebuvo taip, kad naktį miegi, o dieną dir- bi – viskas keitėsi: pietūs vakare, vakarienė paryčiais... Pusė užduočių buvo taikos rėmimo operacijos, o kita – vadinamoji „žalioji taktika“, jos laukiau labiausiai, nes man tai patinka, bet kai ji prasidėjo – pradėjau ilgėtis taikos operacijų... Oras taip pat leido „atsiskleisti“ – smarkiai lijo, vaikščiojome visi permirkę, o uodai buvo sužvėrėję...“, – įspūdžiais apie Būrio vado kovos kursą dalijosi kariūnas Paulius Kančys. „Sunkiausia buvo nuolatinės pasalos, reidai, žvalgy- bos ir ėjimas su kuprine nežinia kur. Per dieną po būda- vo maždaug 3 žygiai, kasdien nueidavome apie 10–15 kilometrus“, – pasakojo kariūnas Rimvydas Zaveckas. Jo kurso kolegai Evaldui Milkinčiui labiausiai įsiminė ope- racijos su sraigtasparniu ir persikėlimas per upę, tiesa, kariūnas juokavo, kad po trijų parų be miego jie jau ir nelabai supratę, ar tai kelias, ar upė buvo... GYVENI–MOKAISI 11

Naujovė – miške nebereikia nervintis nauja kariūnų karinio rengimo tvarka pasiteisino, nes dėl bakalauro darbo pratybų rezultatai buvo gerokai aukštesni už ankstes- nius“, – sakė plk. ltn. G. Vidzickas. Šiemet 4-ojo kurso kariūnai savo kailiu patyrė naują Tiesa, po baigiamųjų taktikos pratybų poligone ka- tvarką – bakalauro darbo rašymas ir gynimas nebesi- riūnų laukė dar vienas ne mažiau rimtas išbandymas – dubliavo su karinio rengimo pratybomis ir egzaminais. teorijos kvalifikacinis egzaminas. Ką tik po egzamino „Bakalauro darbą jie rašė pirmąjį pusmetį, o po Naujųjų kalbinti 4-ojo kurso kariūnai iš tiesų nerimavo dėl rezul- metų galėjo susikoncentruoti tik į karinį rengimą, kurio tatų, o vienas net liūdnai juokavo, kad šiuo momentu tikslas – mokyti kariūnus padalinių valdymo procedūrų visiškai nesijaučia esąs kietas būrio vadas... Nors per būrio vado lygmeniu. Siekėme, kad kariūnai žinotų, iš studijas LKA kariūnai gavo reikalingus būrio vado dar- ko susideda procedūros, į ką reikia atkreipti dėmesį, o bui pagrindus, atkakliai kovojo pratybose ir išlaikė egza- parinktos užduotys lavino jų – kaip būsimų karininkų minus, tačiau iš tiesų dar prireiks kelerių metų praktikos ir būrio vadų – mąstymą“, – pasikeitimus mokymo pro- kariniuose daliniuose, kol jie taps patyrusiais vadais. gramoje komentavo LKA Bazinių karininkų kursų virši- ninkas plk. ltn. Gintaras Vidzickas. Kai lieka viena minutė iki Karinis rengimas tęsėsi visą pusmetį ir buvo suskirs- S. Daukanto aikštės tytas į 5 modulius pagal atitinkamas taktikos temas, o kiekvienas jų užsibaigdavo vienos dviejų savaičių tru- „Jau šiek tiek nusibodo laukti, kol tapsime leitenan- kmės pratybomis. „Kariūnai buvo nuosekliai ruošiami tais, visi sako: „Jūs jau be penkių minučių leitenantai, Būrio vado kovos kursui. Per pusę metų karinių mokslų jau be vienos minutės leitenantai“, o mes vis dar kariū- jiems žygiai ir gyvenimas „po eglute“ tapo įprasti, or- nai...“, – apie nuotaikas paskutiniosiomis studijų LKA Per dvi taktinių pratybų ganizmai priprato prie fizinio krūvio, todėl, manau, bai- dienomis pasakojo kariūnė I. Mejeraitė. savaites du kariūnų giamosios pratybos jiems buvo fiziškai ir psichologiškai Iš tiesų kariūnai nuėjo netrumpą kelią iki leitenanto būriai lygiagrečiai atliko lengvesnės negu prieš tai buvusiam kursui. Manau, kad laipsnių teikimo ceremonijos S. Daukanto aikštėje, o 21 skirtingą operaciją. 12 GYVENI–MOKAISI

„Beveik nemiegojome, jei per parą pavykdavo nusnausti porą valandų (dažniausiai sėdint arba stovint) – tai jau buvo prabanga“, – pasakojo kariūnė I. Mejeraitė. GYVENI–MOKAISI 13 kiekvienas kursas turėjo išskirtinių bruožų. „Pirmajame kurse žinai, kad turi būti sunku, todėl niekuo nesiste- bi. Antrasis kursas yra sunkiausias, nes tikiesi, kad bus lengviau, o iš tiesų taip nėra – visiškai nepalengvėja. Trečiasis kursas turbūt gražiausias, nes jau esi susipaži- nęs su akademijos sistema, turi pareigas, esi vadas, tave gerbia, be to, dar nereikia ruoštis egzaminams, kaip ke- tvirtajame kurse. Paskutinysis kursas sunkus, nes pirmą- jį semestrą reikia rašyti bakalauro darbą, o antrąjį visą laiką vyksta karinis rengimas. Studijuodami LKA paty- rėme visko: ir vargų, ir džiaugsmų, ir ašarų, ir nuotykių... Su kurso vaikinais sutarėme gerai: niekas neskriaudė, nemušė. O kai per pratybas pasakydavo: „Mes, vaikinai, jau vos paeiname, sunku, o kaip jūs, panos, dar einate, dar ištveriate?“, – tai būdavo didžiausias komplimentas ir palaikymas, po kurio ir papildomų jėgų atsirasdavo... Manau, kad tiek daug patirties, kiek gavome LKA, ne- duotų joks kitas universitetas“, – apibendrino kariūnė I. Mejeraitė. Jai pritarė ir kalbinti kurso draugai, pareiš- kę, kad LKA yra ne tik karo, bet ir gyvenimo mokykla.

Prieš laipsnių suteikimą kalbinti kariūnai labiau nerimavo ne dėl ceremonijos, o dėl būsimų paskyrimo vietų.

Persikėlimas per upę buvo viena įdomesnių taktinių situacijų. 14 GYVENI–MOKAISI

Kas laukia už akademijos vartų? „Esu iš Dzūkijos, todėl norėčiau tarnauti Birutės MPB. Manau, kad į dalinius neateisime būdami visiškai „žali“, Po baigiamųjų pratybų ir egzaminų kalbinti kariūnai nes iš tiesų akademija daug į mus investavo, mūsų kur- atrodė gerokai išvargę, gal todėl ir studijų LKA kulmina- sas mokėsi pagal atnaujintą programą, gal tik praktikos ciją – būsimą laipsnių įteikimo ceremoniją S. Daukanto turime mažiau, nes mokėmės labai daug teorijos, be to, aikštėje – vertino gana santūriai. „Šią ceremoniją daug vadovauti kolegoms kariūnams yra ne tas pats, kas ka- maloniau stebėti artimiesiems, mes jau esame ją matę riams profesionalams daliniuose“, – apie tarnybos pers- kelis kartus ir uniformą taip pat ne kartą pasimatavome pektyvas svarstė kariūnas P. Kančys. prieš veidrodžius. Manau, kai teiks laipsnius, mums ne- „Po laipsnių teikimo ceremonijos jau kitą dieną eisime bus tokio didelio efekto, kaip artimiesiems, kai matys, į darbus – naują tarnybos vietą. Žinoma, tai stresas, nes kaip prezidentė sūnui ant peties uždės kardą“, – sakė viskas keisis. Čia, Karo akademijoje, viskas pažįstama, ži- kariūnas Evaldas Milkintis. nai, kad ir kokios sunkios užduotys teks, visada sulauksi Paklausti, ar jie visi svajoja būti generolais, kariūnai pagalbos ir patarimų iš draugų, o kai nuvažiuosime į atsakė, kad pradžiai būtų gerai tapti vyriausiaisiais lei- tarnybos vietą, nežinosime, kaip ten viskas vyksta, kaip tenantais.... Iš tiesų, kai po 4 metų studijų už nugarų už- priims kolektyvas, ar padės, ar patars, ar parodys, ar bus siveria LKA durys ir prasideda naujas gyvenimo etapas, geranoriškas“, – svarstė kariūnė I. Mejeraitė. Kurso drau- šiems jauniems žmonėms turbūt labiausiai rūpi ne tiek gas kariūnas E. Milkintis prognozavo, kad sunkiausi tu- ceremonijos, kiek būsima tarnybos vieta. Šiuo klausimu rėtų būti dveji pirmieji tarnybos metai: „O tuomet ateis bene ramiausiai iš kalbintų kariūnų jautėsi Rimvydas nauji leitenantai – ir tada jau jiems bus sunku...“ Zaveckas, kuris jau žino savo tarnybos vietą, nes buvo Taigi šią vasarą 42 nauji leitenantai pradėjo eiti kari- vienas iš tų, kuris įveikė atranką į VSD. Kiti kariūnai sam- ninko keliu. Kad ir kur jis nuvestų – sėkmės! protavo, kad daugiausiai šansų visi turi patekti į Ruklą, Ilona Skujaitė nes ten tirščiausia karinių dalinių. K. Dijoko nuotr. Reformos 15

Žodis ,,lyderis“ pastaruoju metu „rizikuoja“ atsi- bosti ir tapti ,,nudėvėtu“. Jis mirga mokymų ir te- Lyderio ugdymo levizijos programose, rinkiminėse kalbose, žinias- klaidoje, knygose, darbo pasiūlymuose... Tačiau šis laikmetis yra toks, kad iš tikrųjų vis dažniau dauge- naujovės lyje sričių iš mūsų reikalaujama jau ne tik gerų žinių ir puikių įgūdžių, bet ir savybės patraukti paskui Lietuvos karo save kitus, gebėjimo vadovautis tiksliniu valdymu, aukotis dėl tikslo ir savo pavaldinių, būti pavyzdžiu visur ir visada ir t. t. Ginkluotosios pajėgos vien dėl akademijoje, savo paskirties natūraliai negali apsieiti be forma- lių ar neformalių lyderių, dėl to Lietuvoje jų ugdy- mu kryptingai rūpinasi mažiausiai trys mokymo arba institucijos: KASP Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų mokomasis batalionas, Divi- zijos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mo- nuo ko priklauso kykla ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija (LKA). Šiuo straipsniu siekiama trumpai tapsmas lyderiu supažindinti skaitytojus su keletu naujovių, pradė- tų taikyti LKA Lyderio ugdymo skyriuje. ti mokymo kokybe. Tačiau visapusiška grįžtamojo Lyderio ugdymo programos poreikis LKA išryš- ryšio analizė dėstytojų komandą skatino nesustoti kėjo dar 2003 m. Nuo to laiko dabar jau atsargos ties tuo, kas pasiekta. Būtent praėjusieji mokslo me- kapitonas Arūnas Alonderis, kapitonas Ronaldas tai tapo savotišku naujovių proveržiu. Endrijaitis, dr. Algirdas Kanauka, dr. Romas Batū- ra ir grupė kitų specialistų atliko didžiulį sisteminį Lyderio ugdymo mokymo dalyką iki 2010 metų su- darbą, siekdami Lietuvos karininkų kalvėje pritai- darė keturi pagrindiniai moduliai: lyderystės teorija, kyti ir įdiegti pasaulinę lyderių ugdymo patirtį. Ne susitikimai-diskusijos su įvairiais skirtingų sričių spe- viskas pavyko, ne viskas prigijo, ne visi programą cialistais lyderiais, pažintinės mokomosios išvykos išėję kariūnai, dabartiniai karininkai, liko patenkin- po visų epochų laisvės kovų vietas ir psichofiziniai 16 rEFORMOS

Naujove tapo aukš- čio baimės pratimai, pavyzdžiui, šuoliai į baseiną iš skirtingų aukščių. Į programą įtrauktos ir greičio baimės už- duotys, t. y. taktiniai šuoliai iš tam tikru greičiu lekiančio sunkvežimio.

Lietuvos policijos pratimai. Nuo 2010 m. rugsėjo programa buvo papildy- temą ir ją pristatyti likusiems kurso ar būrio kariūnams. Kinologų valdybos ta ir asmeninių lyderio savybių lavinimo moduliu. Po to vyksta diskusija. Panašiu principu buvo organi- parengtas pratimas – Į kiekvieną iš šių modulių buvo pabandyta įlieti ,,švie- zuotas ir visiškai naujas teorinės dalies elementas – įvai- akistata su tarnybiniu šunimi. žio kraujo“. Štai lyderystės teorija, gana skeptiškai ver- rių epochų, įvairių šalių, įvairių sričių lyderių biografijų tinama kariūnų, LKA patvirtinus vertybių sąrašą, buvo nagrinėjimas. A. Makedonietis, V. Čerčilis, Čingischa- papildyta pritaikant užduoties metodą ir sindikato orga- nas, J. Lukša, E. Pliaterytė, J. K. Chodkevičius, K. Moltke, nizavimo formą. Kitaip tariant, dėstytojas ne pats skaito G. S. Pattonas, V. Bulvičius, Lietuvos didieji kunigaikščiai ,,migdančias“ paskaitas, o kariūnus skirsto į grupes, ku- Kęstutis, Algirdas ir Vytautas, H. N. Schwarzkopfas, J. Že- rios gauna užduotį savarankiškai išnagrinėti tam tikrą maitis ir kitos istorinės asmenybės yra nagrinėjami isto- Reformos 17 riniame asmens gyvenamojo laikotarpio kontekste, per asmenybės gyvenimo kelio analizę, asmeninių savybių ar charakterio bruožų ir patirties studijavimą, diskusijas apie tai, ko galima pasimokyti. Pritaikius šias naujoves, buvo pasiektas integralumas su karo meno istorijos mo- kymo dalyku (viena disciplina natūraliai papildė kitą), su retorikos ir karių mokymo metodikos kursais (kariū- nai turi puikią galimybę pritaikyti ir tobulinti jau įgytus įgydžius, rengdami ir pristatydami pranešimą), taip pat sudaryta galimybės kariūnams realiai pademonstruoti komandinio darbo įgūdžius ir patikrinti savo vertybinę sistemą. Jau turima praktika parodė, kad būtent ši – vertybinė – sritis kariūnams sunkiausia. Išryškėjo, kad daliai kariūnų būdinga viena deklaruoti, o kita daryti: tvirtinti, jog myli Tėvynę, esi savo šalies patriotas, ir tuo pat metu rodyti nepagarbą gimtajai kalbai, pranešime darant aibes elementarių gramatinių klaidų. Arba reikš- ti abejonę dėl to, ar verta žūti už Tėvynę ir savo įsitikini- mus, kaip tai darė pokario kovotojai, ar kalbėti apie tai, kad atsakomybė yra itin svarbi lyderio savybė ir nueiti galimybę patys daryti išvadas apie prieš auditoriją sto- Kad kariūnai geriau pačiu lengviausiu keliu rengiant pranešimą. vintį asmenį ir pasisemti iš jo patirties, kuri jam atrodo suvoktų asmeninių gali- Per susitikimų-diskusijų modulį buvo pabandy- priimtina. Nuo šių metų rugsėjo susitikimų-diskusijų mybių ribas, mokomasi ,,alpinistinių“ nusileidimų modulis dėl Lyderio ugdymo programai skirto laiko su- ta kariūnus supažindinti su dar platesniu nei anksčiau skirtingais būdais nuo vadovų spektru: nuo seržanto iki generolo, nuo Afga- mažinimo iš jos yra faktiškai išbrauktas, tačiau, tikėtina, aukštų pastatų. nistane ginkluotus išpuolius išgyvenusių karininkų iki bus kompensuotas kariūnų bataliono ir LKA vadovybės karių sielovada besirūpinančių Dievo tarnų, nuo laisvą įvairiomis progomis organizuojamais susitikimais su Nelengva įveikti vidinius barjerus, kai keturkojis mąstymą išsaugojusių karių iki karjeros pančiuose su- kviestiniais pranešėjais. pareigūnas įsikimba į ranką sipainiojusių pareigūnų. Kitaip tariant, kariūnai turėjo Mažiausiai naujovių dėl puikaus įdirbio ir savo speci- ir stengiasi parversti. 18 rEFORMOS

fikos patyrė pažintinės mokomosios išvykos po visų parodyti įkvepiantį pavyzdį. Taigi sportiniai šokiai ir pa- epochų laisvės kovų vietas (parengti aštuoni maršru- rašiutinis rengimas liko nepakitę, apie jojimo užsiėmi- tai po visą Lietuvą su jų aprašymais), kurias veda šios sri- mus ,,Karyje“ jau buvo rašyta, vaikščiojimas per stiklus ties ekspertas ir idėjos autorius doc. dr. Romas Batūra. ir vinis bei orientavimasis esant įvairiems apribojimams Be to, kad išvykos imtos organizuoti jau ne savaitgaliais, buvo vykdomi ir anksčiau. Naujove tapo aukščio bai- o mokslo dienomis, taip pat pabandyta daugiau atsa- mės pratimai, t. y. ,,alpinistiniai“ nusileidimai skirtingais komybės skirti patiems kariūnams: jiems kai kurioms būdais nuo aukštų pastatų ir šuoliai į baseiną iš skirtin- išvykoms teko pasiruošti ir vieni kitiems papasakoti gų aukščių, Lietuvos policijos Kinologų valdybos pa- apie lankomus objektus. Nežiūrint dedamų pastangų rengtas pratimas – akistata su tarnybiniu šunimi, kurios dėl būsimų karininkų išsimokslinimo ir erudicijos, vis metu keturkojis pareigūnas įsikimba savo nasrais į dilbį dėlto apmaudu, kad dalis kariūnų šias unikalias patrio- ir parverčia bėgančią auką, užšokdamas jai ant nugaros. tines-istorines-kultūrines išvykas visiškai nuvertina, ro- Įtrauktos į programą ir greičio baimės užduotys, t. y. tak- dydami nepagarbą lektoriui ir kitiems kurso draugams, tiniai šuoliai iš tam tikru greičiu lekiančio sunkvežimio. nuolat besiskųsdami dėl to, kad reikia dažnai išlipinėti Rezerve dar liko panėrimai po vandeniu, šuoliai į eketę iš autobuso, kad pietums laiko skiriama mažiau, nei jie su visa uniforma, ėjimas per žarijas ir dar vienas kitas įpratę LKA teritorijoje, nesiklausydami ir neužsirašinė- specialus pratimas. Žibančios iš susijaudinimo akys, en- dami gaunamos informacijos. Patiems kariūnams nesu- tuziastingi atsiliepimai, su pasididžiavimu rodomi šunų vokiant, būtent šios kelionės natūraliai atskleidžia, kad palikti randai atskleidė, kad kariūnai iš karto pajuto šių dalis jų yra linkę vadovautis dvigubais standartais – dė- pratimų privalumus, netgi ir tuo atveju, jei ne visuomet vėdami uniformą viešai lyg ir deklaruoja, jog rengiasi pavyko įveikti savo vidinius barjerus. Dar vienas pozi- ginti valstybę ir jos vertybes, būti pavyzdžiu kitiems, tyvus dalykas, kad psichofizinių pratimų metu įgauta tačiau realiai šias išvykas pažemina iki pramoginių eks- patirtis gali būti iš karto pritaikoma karo inžinerijos bei kursijų, per kurias „bus galima pamiegoti“, lygmens. taktinių pratybų metu – taigi vėl pasiekiama kelių disci- Tiesa, didesnio dėmesio šiam patriotizmo pagrindus plinų integracija. klojančiam unikaliam moduliui norėtųsi sulaukti ir iš ka- Baigiant vis dėlto norisi atkreipti skaitytojų dėmesį rinės vadovybės pusės – tiek gerinant techninę išvykų ne tiek į naujoves, kiek į faktorius, darančius įtaką lyde- kokybę, tiek ir skiriamo laiko prasme. rystės mokymui. Nei pats Lyderio ugdymo skyrius, nei Visiškai naujo – asmeninių lyderio savybių lavini- Kariūnų batalionas (ar tiesiog LKA) iš kariūnų lyderių mo – modulio tikslas yra suteikti kariūnams jau kon- nelipdo. Mokymo institucija tik padeda būsimam kari- krečius ,,įrankius“, kuriuos būsimieji karininkai galėtų ninkui geriau suvokti vadovui keliamus reikalavimus ir naudoti ir tobulinti nedelsdami. Viena modulio dalis jo funkcijas, stengiasi duoti tam tikras darbo priemones priskiriama vadovavimo pagrindų formavimui ir yra ir suteikia įgūdžių jas naudoti. Pagrindinį vaidmenį tam- parengta pagal Dragūnų mokomajame batalione or- pant lyderiais vaidina patys kariūnai – tik jie turi pasi- ganizuojamą iš Danijos kariuomenės perimtą Vadybos rinkimo teisę pasiimti iš viso mokymo tai, kas geriausia, kursą Nr. 1. Jo metu intensyvių asmeninių ir grupinių o tai, kas nepriimtina, – atmesti. Tačiau, nėra abejonių, užduočių bei trumpų teorinių apibendrinimų forma besiformuojantiems vadams milžinišką įtaką daro ir pa- kariūnams suteikiama galimybė įgauti supratimą, kaip vyzdys, kurį jie mato. Nepagarba uniformai, vis dar pas- pasiekti efektyvaus bendravimo ir bendradarbiavimo, tebima tiek LKA, tiek visoje krašto apsaugos sistemoje, kaip tai panaudoti vykdant vadovo funkcijas. Tuo tarpu kritikuotinas PKT karių fizinis pasirengimas, neprofesio- antra modulio dalis skirta oratorystės įgūdžiams for- nalus ir abejingas tiek instruktorių, tiek akademinių lek- muoti. Kaip paruošti kalbą oficialioms ir netgi gedulin- torių ar kviestinių pranešėjų darbas, vertybinių nuosta- goms progoms bei ją tinkamai pasakyti, atsižvelgiant tų ignoravimas kariūnų aplinkoje, prastas kariuomenės į auditoriją, aplinką ir įvairius trikdžius, – į tokias prak- finansavimas ir nesuprantamas turimų kuklių išteklių tines situacijas kreipiamas pagrindinis dėmesys tobuli- švaistymas, karjerizmo virusas – šie ir kiti veiksniai gali nant šį elementą. ,,išmušti iš vėžių“ net ir aukščiausios motyvacijos kariū- Vis dėlto daugiausia naujovių patyrė psichofizinių ną. Štai čia ir turėtume kiekvienas savęs paklausti – o aš pratimų modulis. Jis iš esmės skirtas tam, kad kariūnai pats ar esu sektinas pavyzdys būsimam vadui – lyde- geriau suvoktų savo asmeninių galimybių ribas, įgautų riui..? Ar išdrįsite užduoti sau tokį klausimą?

komandinio darbo įgūdžių ir pasitikėjimo savimi. Juk Mjr. Albertas Daugirdas jei viliesi, kad žmonės eis paskui tave, pirmiausia turi K. Dijoko nuotr. NUOMONĖ 19

PARTIZANŲ BUNKERIŲ ATSTATYMO KLAUSIMAI

Parašyti šį straipsnį paskatino dar vieno partizanų bunkerio, kuriame slėpėsi pats Adolfas Ramanauskas- Vanagas, atstatymas Dzūkijoje. Tinklalapyje „Facebook“ buvo įdėtos nuotraukos su komentarais. Užfiksuoti visi atstatymo etapai. Tą darė neabejotinai nuostabus, pa- triotiškai nusiteikęs jaunimas. Viskas iš pirmo žvilgsnio atrodo puiku. Dar vienas atstatytas bunkeris. Nuostabu, kad nemažėja patriotų, entuziastų, siekiančių įamžinti partizanų kovas. Tačiau tai vėl sukėlė diskusijas tarp Lie- tuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio narių, kuriam priklausau ir aš. Beje, bunkeris aukšto lygio, nes Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarų, Dainavos apygardos, vėliau ir Pietų Lietuvos srities vadas, Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotojas. 1951 metais J. Žemaičiui-Vytautui susir- gus, perėmęs jo pareigas. Todėl drąsiai galima teigti, kad bunkeris buvęs LLKS lygmens ir yra labai reikšmin- gas, įamžinant Lietuvos laisvės kovas. Pernai, 2010 metų vasarą, buvo atstatytas bunkeris netoli Ariogalos esančiame Daugėliškių miške, taip pat bunkeris Minaičių kaime Radviliškio rajone. Tačiau pats metas paaiškinti esminius skirtumus tarp vienų ir kitų įvykių. daryti bunkerio brėžiniai, o archeologija „nemeluoja“. Bunkeris Žaliojoje Pats dalyvavau tiriant bunkerio Daugėliškių miške Maža to, bunkeris buvo ištirtas kompleksiškai, pasitel- girioje, Panevėžio r., atstatytas apytikriai aplinką. Bunkeris buvo detaliai archeologiškai ištirtas, jį kus kelių sričių specialistus – istorikus, archeologus, ka- prieš 10 metų. tiriant dirbo profesionalūs archeologai, o jiems talkino riškius ir dar gyvą liudininką. Atsirado netgi unikali gali- Jame lankytis jau įvairūs žmonės. Atkasant bunkerį dirbta 34 dienas, molį mybė atkurti mūšio eigą. Dažniau „meluoja“ amžininkų itin pavojinga. pjaustant kaip sūrį, plonais griežinėliais. Surasti net to- atmintis. Praėjus tiek metų, žmonės kai kurias detales A. Stalilionio nuotr. kie maži radiniai, kaip vos 5 mm dydžio užtrauktuko de- prisimena kitaip. Atstatant bunkerius lubos dažniausiai talė, vaistų ampulė, medžiagos skiautės, sagos, kulkos. įrengiamos aukščiau, kitaip įrengiami gultai, laiptai, Visi radiniai, kurių buvo daugiau nei tūkstantis, atiduoti angos. Ne visada naudojamos ir tokios pat medžiagos. restauratoriams. Nustatyta kiekvieno radinio – vinies, Siekti autentiškumo yra sunku, galima tik atkurti tik pa- iššautos tūtelės, kulkos – tiksli vieta ir padėtis, viskas už- našų vaizdą. fiksuota nuotraukose. Atkasus bunkerį nustatytos stati- Atstatant Adolfo Ramanausko bunkerį, kaip ir dau- nio konstrukcijų vietos, detalės, kurios gali būti svarbios gelį kitų, viskas vyko kitaip nei Daugėliškėse. Bunke- atstatant bunkerį – lentų plotis ir ilgis, kryptis, iš kurios rio netyrė archeologai, radiniai imami tik tie, į kuriuos pusės jos prikaltos – vidinės ar išorinės. Nustatytas ir tiesiog subarška kastuvo ašmenys, bunkeriai atkasami bunkerio aukštis. Suskaičiuoti netgi bunkerio viduje per vieną dieną, nieko nefiksuojant toponuotraukose, partizanų iššauti šūviai, nustatyta, kokiais ginklais du iš aprašant ar kitais dokumentais, neanalizuojant grunto jų nutraukė savo gyvybę. Surasta „paskutinioji kulka“, pjūvių, nenuvalant šepetėliais vis dar randamų po žeme išplėšusi nedidelį kaukolės fragmentą, kuris taip pat autentiškų medinių detalių, o vinys tai jau tikrai nieko buvo surastas. Remiantis archeologine medžiaga su- nedomino. O juk visi net mažiau reikšmingi atrodantys 20 NUOMONĖ

daiktai, prie kurių lietėsi bunkeryje gyvenę partizanai, sudaro vieningą visumą. Pats didžiausias liūdesys apima pamačius prieš apy- tikriai 10 metų atstatytus bunkerius. Jų Lietuvoje yra daugiau nei 30. Nuotraukos gali geriausiai pailiustruoti tai, ką norėčiau pasakyti. Jose nesunku pastebėti, kas lieka iš tokių atstatymų po septynerių–dešimties metų. Kyla tikrai logiškas klausimas, ar iš tiesų buvo verta? Gal atkuriant partizanų veiklą ir jų gyvenimą bunkeriuose užtektų apsiriboti jų įrengimu ne buvusiose vietose, o kur nors kitur, gal netoliese? Gal kur nors vienoje vietoje galima sukurti įvairių atkurtų bunkerių kompleksą, kaip lauko muziejų? Juk bunkeriai nebuvo statomi su ilgalai- ke perspektyva, mąstant dešimt ar daugiau metų į atei- tį. Bunkeriai būdavo keičiami gana dažnai. Daroma tai buvo dėl saugumo, siekiant, kad jų neaptiktų, įtariant, kad bunkeris bus užpultas. Galiausiai partizanai tikėjosi, kad nereikės bunkeryje lindėti ilgai, kad tai tik laikina buveinė. Visiškai natūralu, kad atstatyti taikant anų laikų technologijas ir naudojant autentiškas medžia- gas bunkeriai neišstovės ilgai. Bunkeris Lekėčių miške buvo atstatytas ir perstatytas jau tris kartus, greitai rei- kės ir ketvirtojo „kapitalinio remonto“. Bunkeris Žalia- girėje, Panevėžio rajone, jau griūva ir jame lankytis yra pavojinga. Visų pavyzdžių neišvardinsiu. Svarbiausias

Bunkeris Raguvos klausimas – ar tikrai būtina prieš atstatant „suarti“ visą miške, atstatytas ir bunkerį ir jo aplinką, nepaliekant menkiausios galimy- jau sugriuvęs. bės jo detaliai ištirti NIEKADA? Tad, prieš imantis bet A. Stalilionio nuotr. kokių veiksmų, turint nors ir pačius kilniausius tikslus, Kruopštaus archeolo- būtina blaiviai pamąstyti, pasitarti su specialistais. Pa- gų darbo ir išsamaus galiau, mano manymu, visai nebūtina skubotai atkasti tyrimo rezultatas – surasti ir sukalti iš naujo visų žinomų bunkerių, kad partizanų paskutiniųjų šūvių, skirtų sau, komponentai, tiriant atminimas būtų tinkamai įamžintas. bunkerio dugną Ernestas Kuckailis Daugėliškių miške. NUOMONĖ 21

Bunkeris Bestraigiškėse, Alytaus r. G. Petrausko nuotr.

Archeologų ištirtas bunkeris Minaičių kaime. Matyti išlikę sienų ir grindų fragmentai.

Archeologų ištirtas bunkeris Daugėliškių miške, Raseinių r. Aiškiai matyti apdegusios medinės konstrukcijos.

Bunkeris Minaičių kaime, Radviliškio r., profesionaliai ištirtas ir atstatytas. A. Pliadžio nuotr.

Citata iš archeologo Gedimino Petrausko straipsnio, 2010 11 12 paskelbto „Lietuvos ryto“ svetainėje:

„Vykdyti bunkerio tyrimai nebuvo vien tik Gauti rezultatai dažnai vienas kitam prieštarauja ir archeologiniai. Visą laiką archeologų surinkta leidžia suprasti, kad vien archyvinės medžiagos bei informacija lyginta su gyvo minėtų partizanų partizanų ar jų ryšininkų prisiminimų pokario kovų ryšininko Albino Kęstučio Bersėno-Stirniuko istorijos tyrimuose nebepakanka. Archeologijos prisiminimais, Lietuvos ypatingajame archyve teikiamos galimybės yra naujas ir iki šiol dar visiškai saugoma medžiaga. neišnaudotas duomenų šaltinis.“ 22 Pažintis

Dešimt faktų apie Sausumos pajėgas

Kiekvienoje veiklos srityje yra dalykų, kurie stebina ar suteikia džiaugsmo. Kai kurie faktai galbūt suteiks ir pasididžiavimo.

Daugiausia valstybių, delegavusių savo atstovus Didžiausias ir seniausias karinis poligonas Lie- į karines pratybas Lietuvoje. 14 valstybių atstovai da- tuvoje. Tai 8 485,99 hektaro ploto Centrinis poligonas lyvavo pratybose „Amber Hope 2001“ („Gintarinė viltis (Pabradėje, Švenčionių r.). Karinio poligono plotas – 2001“), kurios vyko 2001 metų rugpjūčio 29–rugsėjo 2 220,1 ha, o kariniai mokymai gali vykti 6 265,89 ha 6 d. Gaižiūnų (Rukla) ir Centriniame (Pabradė) poligo- plote. Poligone vyksta mokymai nuo XX amžiaus pra- nuose. Pratybose, kurios vyko pagal taikos palaikymo džios. Istorikų duomenimis, poligonas įkurtas rusų–ja- operacijų scenarijų, dalyvavo 2 800 karių iš Čekijos, Da- ponų karo metais. 1993 m. liepos 1 d. Krašto apsaugos nijos, Estijos, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Jung- mokyklos Pabradės poligono bazėje atkurtas Lietuvos tinės Karalystės, Kanados, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, kariuomenės Centrinis poligonas. Olandijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos. Pagal daly- vaujančių šalių skaičių tai buvo didžiausios kada nors Daugiausia šauktinių į atkurtos Lietuvos kariuo- vykusios pratybos Baltijos šalyse. menę pašaukta 1992 metais – 6 813. Iš jų 3 983 tarnavo krašto apsaugos sistemos daliniuose, o 2 830 – Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos pulkuose. Privalo- moji pradinė karo tarnyba truko 12 mėnesių.

Daugiausia vienos šeimos narių atėjo į privalomą- ją pradinę karo tarnybą. Tai 3 broliai dvyniai – Petras ir Povilas bei jų vyresnysis brolis Andrius Markevičiai, tarnavę Motorizuotosios pėstininkų brigados „Geleži- nio Vilkas“ Garbės sargybos kuopoje nuo 2001 metų gegužės 4 dienos iki 2002 metų balandžio 12 dienos. Pažintis 23

Didžiausias pontoninis tiltas. 20 tonų keliamosios galios pontoninis tiltas 1997 metais birželio 20 d. nu- tiestas per Nemuną Kaune. Vadovaujant Perkėlų kuo- pos vadui vyr. ltn. Vytui Pangoniui, jį įrengė 37 kariai, kurie naudojo 23 automobilius ir 3 katerius. Šis pontoninis tiltas, kurio ilgis buvo 253 metrai, Eu- ropos valstybių karo istorijos klubų prašymu pastatytas renginiui, skirtam Prancūzijos didžiosios armijos, vado- vaujamos imperatoriaus Napoleono I, persikėlimui per Nemuną paminėti.

Didžiausias pastatytas medinis tiltas. 13 metrų il- gio, 4,2 metro pločio ir 60 tonų keliamosios galios tiltas per Kamanos upelį Rukų kaime (Pagėgių savivaldybė- je) pastatytas 2002 metų liepos 11 dieną. Vadovaujant vyr. ltn. Pavelui Jelkinui, tiltą statė 40 karių. Darbams sunaudota 36 kv. metrai medienos. Tiltas statytas vie- tos gyventojų prašymu.

Daugiausia šaudmenų vandenyje. 1 062 vienetai rasti Gluko ežere (Varėnos r.). Nuo 2003 m. rugpjūčio 25 d. iki rugsėjo 25 d. J. Vitkaus inžinerijos bataliono narai ištraukė ir sunaikino Pirmojo pasaulinio karo lai- kų vokiškus 77 mm ir 105 mm kalibro artilerijos svie- dinius.

Daugiausia sprogmenų rasta mieste. 1 641 vie- netas rastas Vilniuje, Šiaurės miestelio teritorijoje 2002 m. rugsėjo 27–28 d. Buvusio sovietinio karinio da- linio teritorijoje rasta 1 350 vnt. rankinių granatų RGD, 33,220 vnt. RG-30, 63 vnt. 82 mm minosvaidžių ir 8 vnt. 50 mm minosvaidžių minų. Sprogdinimo darbams, ku- rių metu visi sprogmenys buvo sunaikinti, vadovavo vyr. srž. Rimas Jankauskas.

Galingiausias pabūklas. Tai 105 mm haubicos, ku- rias savo arsenale turi Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalionas. Maksimalus pabūklo šaudymo nuotolis – 11 270 metrų. Šaudmens svoris – 14,97 kg. Pradinis šaudmens greitis – 472,4 m/sek. Aptarnaujan- tis personalas – 8 kariai.

Didžiausias konkursas į Karo akademiją. 21,8 į vieną vietą – tiek stojančiųjų buvo 2004 metais. Norą stoti į vienintelę Lietuvoje karo akademiją pareiškė 1 090 vaikinų ir merginų, o priimta buvo 50. Daugiau- sia kariūnų (studentų) priimta į Karo akademiją – 164 – 2001 metais. Daugelis jų, įstojusių 2001 ir 2004 metais, dabar sėkmingai tarnauja Lietuvos kariuomenės Sau- sumos pajėgose. Laimis Bratikas kam archyvo nuotr. 24 Laikas Kariai krepšininkai – tarpukario Europos

Nelyg viesulas, per vasarą audrinęs sirgalių čempionai širdis, rugpjūčio 31 d. Lietuvoje prasidėjo 37-asis Europos vyrų krepšinio čempiona- tas. Neliko nuošalėje ir Lietuvos kariuome- nės atstovai – didžiuosiuose šalies miestuo- se Alytuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Vilniuje koncertus ir parodomąsias progra- mas surengė Lietuvos kariuomenės orkes- trai ir Garbės sargybos kuopos kariai. Pas- tarieji prieš krepšinio rungtynes vykusiuose pasirodymuose pademonstravo atkurtą XIV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karių aprangą. Lietuvos krepšinio sirgaliai, užsienio svečiai ir visi norintieji galėjo įsi- amžinti šalia karių, vilkinčių trijų kariuome- nės rūšių – Sausumos, Karinių jūrų, Karinių oro pajėgų – ir XIV a. karių apranga. Kai kuriuose miestuose orkestrų pasirodymus užbaigė efektinga Garbės sargybos kuopos karių parodomoji programa – defilė.

1932 m. gegužės 12 d. „Kario“ Nr. 20 viršelis Linkėdami 2011 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei to salėse, tiek karo ar okupacijos sąlygomis – kovose su su užrašu „Šarv. auto sėkmės Europos čempionate, kiekvienam jos nariui – ko- priešu, partizanų būriuose, kalėjimuose ir tremtyje. kuopos basketboli- vingumo, ištvermės ir sveikatos, o sirgaliams – pakilios ninkai“. nuotaikos ir dar didesnio azarto, norime skaitytojams Vrš. J. Balčiūno nuotr. Iš Lietuvos krepšinio istorijos priminti, kad Lietuvai Europos krepšinio čempionato šeimininkės ir organizatorės vaidmuo tenka nebe pir- Krepšinis Lietuvoje pradėtas žaisti apie 1920 m., o mąjį kartą. Nevalia pamiršti ir populiariausios Lietuvoje pirmosios oficialios krepšinio rungtynės įvyko 1922 m. sporto šakos pirmtakų, 1937 ir 1939 m. iškovojusių Eu- balandžio 23 d. Kaune tarp LFLS (Lietuvos fizinio lavi- ropos čempionų laurus, išgarsinusių mūsų valstybę pa- nimosi sąjungos) komandos ir Kauno miesto rinktinės. saulyje ir visąlaik ištikimai gynusių jos garbę – tiek spor- Laimėjo LFLS rezultatu 8:6. Ta diena laikoma Lietuvos LAIKAS 25

krepšinio gimimo diena. Tais pačiais metais surengtos Lietuvos moterų krepšinio pirmenybės, o 1924 m. – ir Tad nusikelkime į 1937 m. pradžią. Sudaryta rinkti- šalies vyrų čempionatas. 1920 m. Karolis Dineika išlei- nė, į kurią priimta 10 žaidėjų: Artūras Andrulis, Leonas do vadovėlį „Krepšiasvydžio (basketbolo) vadovėlis Baltrūnas, Česlovas Daukša, Feliksas Kriaučiūnas, Pra- vyrams“, o 1926 m. pasirodė Stepono Dariaus paruošta nas Mažeika, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, knyga „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis) ir Lietuvos Pranas Talzūnas, Stasys Šačkus, Juozas Žukas. 1937 m. sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926–1927 balandžio 10 d. komandą papildė dar du – Leopoldas metams“. Vėliau (1927–1932 m.) krepšinis Lietuvoje Kepalas ir Eugenijus Nikolskis. Tais metais Lietuvos buvo apmiręs, o atgaivos pradžia laikomi 1932 m., kai vyrų rinktinė pirmą kartą žaidė Europos čempionate krepšinis pradėtas žaisti ir žiemą (pritaikius Vasaros tea- (tai buvo II žemyno čempionatas, vykęs Rygoje). Lietu- tro patalpas Kaune). Lietuvos krepšinio ateitį labiausiai vos rinktinė laimėjo visas 5 rungtynes (su Italija – 22:20, nulėmė 1934 m. pastatyti Kūno kultūros rūmai (dabar Estija – 20:15, Egiptu – 21:7, Lenkija – 32:25, vėl su Itali- Lietuvos kūno kultūros akademijos centriniai rūmai) ja finale – 24:23), tapo Europos čempione ir gavo teisę su modernia žaidimų sale. Toje salėje treniravosi, žaidė Lietuvoje rengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą. kelių kartų krepšininkai, buvo rengiami krepšinio trene- Beje, į II Europos čempionatą Lietuvos rinktinė važiavo riai. 1936 m. Lietuvos kamuolio žaidimo sąjungos krep- be entuziazmo: dar buvo gyvi prisiminimai apie itin šinio komitetas priimtas į tarptautinę organizaciją FIBA, skaudų pralaimėjimą latviams 1935 m., be to, 1937 m. tais pačiais metais Konstantinas Savickas išleido knygą jiems buvo pralaimėję draugiškas rungtynes rezultatu „Krepšinis“. Taigi nuo 1932 m. Vasaros teatro salėje su- 29:41. Būta ir „rizikingų“ naujovių – Rygoje pirmąkart rengtų žiemos krepšinio pirmenybių prasidėjo tarpuka- išmėgintos vadinamosios stiklo lentos, tad nuogąstau- rio Lietuvos krepšinio atgimimas, pasibaigęs visą tautą ta, jog nepratusiems prie jų krepšininkams bus sunku. sujaudinusiomis pergalėmis 1937 m. ir 1939 m. Europos Be to, kurį laiką abejota, ar leisti čempionate dalyvauti vyrų čempionatuose, taip pat moterų komandos sėkme aukštaūgiams krepšininkams, norėta pastaruosius pri- 1938 m. Romoje (lietuvės tapo vicečempionėmis). Tiesa, skirti kitai žaidėjų kategorijai. Vis dėlto visi barjerai buvo prieš tai (1935 m.) į Kauną, Pasaulio lietuvių kongresą, sėkmingai įveikti ir į Kauną traukiniu grįžusių krepšinin- atvyko žymūs JAV lietuvių krepšinio specialistai Felik- kų laukė džiūgaujančių sirgalių minios. Ypač gražiai jie sas Kriaučiūnas ir Konstantinas Savickas, kurie liko Lie- buvo sutikti Joniškio geležinkelio stotyje ir Kaune. La- tuvoje ir mokė šalies krepšininkus žaidimo paslapčių. biausiai nusipelnę žaidėjai buvo pagerbti valstybiniais

Lietuvos krepšininkai Čikagoje 1937 m. birželio 25 d. Pirmas iš kairės – S. Šačkus, antras – A. Cenfeldas, trečias – A. Andrulis, toliau – Z. Puzinauskas, L. Baltrūnas, P. Talzūnas, J. Žukas ir F. Kriaučiūnas. 26 Laikas

rinktinė pirmoji tapo dukart Europos čempione, o abie- juose auksiniuose turnyruose dalyvavo septyni krepši- ninkai: A. Andrulis, L. Baltrūnas, F. Kriaučiūnas, P. Mažei- ka, E. Nikolskis, L. Petrauskas ir Z. Puzinauskas.

SSRS okupavus Lietuvą, mūsų krepšinio komandos nebegalėjo dalyvauti oficialiose FIBA rengiamose tarp- tautinėse varžybose, tad 1941 m. balandžio mėn. Kau- no sporto halėje surengtos Baltijos šalių vyrų ir moterų rinktinių varžybos. Lietuvos ir Latvijos krepšinio rink- tinių rungtynes žiūrėjo apie 6 000 žiūrovų. Jas laimėjo Lietuvos rinktinė rezultatu 38:33. Joje žaidė ir taškų pel- nė: V. Leščinskas (11), Z. Puzinauskas (10), A. Andrulis ir V. Kulakauskas (po 7), S. Mackevičius (3). 1944 m. birže- lio 8–11 d. Kaune surengtos 10 miestų pajėgiausių Lie- tuvos vyrų krepšinio komandų varžybos – vadinamasis „dešimtuko“ turnyras. (Jį surengė L. Baltrūnas, žaidęs Lietuvos krepšinio rinktinėje 1937 ir 1939 m. Šiame tur- nyre karjerą pradėjo vėliau auksiniu penketu praminti

III Europos vyrų krepšinio čempionato iškilmingas atidarymas (1939 m. gegužės 21 d.). Į naujai Lietuvos krepšininkai Stepas Butautas, Vincas Serce- atidarytą Kauno sporto halę susirinko apie 11 tūkst. sporto entuziastų, o garbės tribūnoje bū- vičius, Justinas Lagunavičius, Vytautas Kulakauskas ir riavosi ministrai, anuometinis kariuomenės vadas brg. gen. S. Raštikis, čempionato globėjas – Kazys Petkevičius. Kaune, Kūno kultūros institute (KKI), Respublikos prezidentas A. Smetona, užsienio diplomatai ir kiti aukšti valstybės pareigūnai. studijavę jaunuoliai 1946 m. buvo pakviesti į anuomet (1939 m. birželio 1 d. „Karys“ Nr. 22). pajėgiausią Lietuvoje KKI krepšinio komandą, netru- kus įsitvirtino startiniame penketuke, buvo pakviesti apdovanojimais. Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu į „Žalgirio“ komandą, Lietuvos ir SSRS rinktines, tapo apdovanoti Feliksas Kriaučiūnas ir Stasys Šackus, Vy- olimpinių žaidinių ir Europos čempionatų prizininkais, tauto Didžiojo V laipsnio ordinais apdovanoti Pranas SSRS krepšinio pirmenybių laimėtojais.) Deja, tai buvo Talzūnas ir Jonas Žukas, Vytauto Didžiojo I laipsnio paskutinės varžybos, kuriose dalyvavo daug pajėgiau- medaliais apdovanoti Leonas Baltrūnas, Zenonas Pu- sių krepšininkų, tų pačių metų vasarą pasitraukusių į zinauskas ir Artūras Andriulis, o Leopoldas Kepalas ir Vakarus (L. Baltrūnas, Z. Puzinauskas, S. Mackevičius, Pranas Mažeika apdovanoti Vytauto didžiojo II laipsnio V. Norkus, A. Andrulis) arba ištremtų į Sibirą (S. Šačkus, medaliais. F. Kriaučiūnui, P. Talzūnui, S. Šackui, J. Žukui, V. Leščinskas). Vilniuje pirmosios pokario rungtynės L. Baltrūnui, Z. Puzinauskui įteikti Tautinio jaunimo są- įvyko 1944 m. rugpjūčio 13 d. Bernardinų sode – susi- jungos ,,Jaunoji Lietuva“ apdovanojimai. tiko Vilniaus „Žalgirio“ ir „Dinamo“ komandos. Abiejose Krepšininkai buvo pirmieji iš Lietuvos sportininkų, komandose žiūrovai išvydo keletą žinomų sportininkų gavusių valstybinius apdovanojimus. (tarp jų – S. Šačkų, kuris tų pačių metų gruodžio mė- nesį buvo pakviestas į naujai sudarytą LSSR krepšinio Taigi trečiasis Europos vyrų krepšinio čempionatas rinktinę), bet... Prasidėjo kitas Lietuvos krepšinio raidos įvyko Kaune 1939 m. gegužės 21–28 d. ką tik pastaty- etapas, kurio apžvalga nebetilptų į žurnalo puslapius. toje Sporto halėje (tai buvo pirmasis Europoje sporto Toliau, kaip ir buvome numatę, plačiau kalbėsime apie statinys krepšinio varžyboms rengti). Laimėję visas 7 kai kurių 1937 m. ir 1939 m. Europos čempionatų daly- rungtynes (su Latvija – 37:36, Estija – 33:14, Lenkija– vių likimus, jų sąsajas su Lietuvos kariuomene. 46:18, Prancūzija 48:18, Vengrija 79:15, Italija – 41:27, Suomija 112:9), Lietuvos krepšininkai Artūras Andrulis, Tikėjo, kad iškovotas laimėjimas – Leonas Baltrūnas, Vytautas Budriūnas, Juozas Jurgėla, ne paskutinis Feliksas Kriaučiūnas, Vytautas Leščinskas, Pranas Lubi- nas (žaidžiantis treneris ir kapitonas), Pranas Mažeika, Pirmas (pagal abėcėlę) iš dešimties 1937 m. Lietuvos Eugenijus Nikolskis, Vytautas Norkus, Leonas Petraus- rinktinės pagrindinės sudėties žaidėjų – ARTŪRAS AN- kas, Zenonas Puzinauskas, Mykolas Ruzgys, Mindaugas DRULIS. 1937 m. gegužės 7 dieną jis kartu su komandos Šliūpas, antrą kartą tapo Europos čempionais. Lietuvos draugais iškovojo Europos čempiono vardą II Europos LAIKAS 27 krepšinio čempionate Latvijoje, Rygoje, o 1939 m. ge- Kaip 1937 m. Europos krepšinio čempionas apdova- gužės 28 dieną antrą kartą tapo Europos čempionu notas Vytauto Didžiojo I laipsnio medaliu. III Europos krepšinio čempionate Lietuvoje, Kaune. A. Andrulis – 1936 –1941 m. Lietuvos krepšinio rink- Beje, svarbiausiose III čempionato rungtynėse Lietuva– tinės narys (iš viso rinktinėje žaidė apie 30 rungtynių), Latvija, kurias laimėjo Lietuva, pirmąjį kamuolį rungty- Lietuvos futbolo rinktinės narys (4 rungtynės rinktinė- nėse įmetė A. Andrulis, žaidęs starto penketuke. je), Lietuvos krepšinio čempionas (1935, 1936 m.), tarp- Jis gimė 1918 m. vasario 13 d. Rygoje. Kaune mokėsi tautinės kategorijos krepšinio teisėjas (nuo 1939 m.). Iš pradžios mokykloje ir 1937 m. baigė „Aušros“ valstybinę knygos „XX a. Lietuvos krepšinio legenda“: „Po III-iųjų gimnaziją, metus dirbo buhalteriu Kauno miesto ligo- Europos krepšinio pirmenybių buvo surengtas visuoti- nių kasoje. 1937 m. rugsėjo 27 d. įstojęs į Karo mokyklą nis mūsų krepšininkų pagerbimas. Šiose iškilmėse gre- Kaune, pradėjo tarnybą Lietuvos kariuomenėje (tarna- ta gausių sveikinimų ir palinkėjimų Europos čempionų vo šios mokyklos 3-iojoje kuopoje). 1940 m. rugpjūčio vardu padėkos žodį tarė Artūras Andrulis, kuris, galima 19 d. baigęs Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą sakyti, išpranašavo: „Mes visi žinome, kad laimėjimas (XXI jos laidą) jaunesnio leitenanto laipsniu, jis buvo pa- yra ne pirmas, ir tikime, kad ne paskutinis...“ skirtas į 1-ąjį artilerijos pulką 3-iosios baterijos ugnies Praėjus dvidešimčiai metų po 1939 m. pergalės Kau- būrio vadu. SSSR okupavus Lietuvą ir likviduojant Lie- ne, dukart Europos čempionas Artūras Andrulis, gyven- tuvos kariuomenę, paskirtas į Raudonosios armijos 618- damas Jungtinėse Amerikos Valstijose, gražiai prisimi- ąjį artilerijos pulką. 1940 metų spalio mėn. perkeltas į nė tą laiką: Raudonosios armijos 164-osios pėstininkų divizijos 617- „20 metų – ilgas laiko tarpas ir kartais atrodo, jog ąjį artilerijos pulką. visa tai būta gražaus sapno. Kai sudrausmini mintis ir Antrojo pasaulinio karo metais gyveno Vilniuje, dir- grįžti atgal, pagalvoji, kad maža valstybė turėjo tokį bo Vilniaus apygardos sporto instruktoriumi, studijavo aikštyną su Kūno kultūros rūmais ir erdvia Hale, be to, chemiją Vilniaus universiteto Chemijos skyriuje, kur teikė geriausias sąlygas krepšininkams ruoštis, tai nė mokėsi 2 semestrus, kol okupacinė vokiečių valdžia už- nenuostabu, kad mes, rinktinėn pašauktieji, jautėmės darė universitetą. 1944 m. vasarą, artėjant Raudonajai lyg įpareigoti pakartoti Rygos pergalę. Antrasis Europos armijai, išvažiavo į Vokietiją, 6 mėnesius dirbo priversti- pirmenybių laimėjimas įtikino ir dar daugiau sustiprino nius darbus fabrike iki JAV išvadavimo. mūsų sportuoti bandantį jaunimą, parodė, kad spor- Vėliau studijavo elektrotechniką Vokietijoje Raims- tinėj kovoj galima garbingai ginti Tėvynės garbę prieš tadt universitete, kurį baigęs išvyko į Jungtines Ameri- kitus. Be to, pakartotinė pergalė brandino mūsų jau- kos Valstijas. Mirė JAV 1991 m. gegužės 18 d., palaidotas nuosius ateities tarptautinio masto pasiekimams, ir ne El Paso miesto kapinėse, Teksaso valstijoje. vien tik krepšinyje.“

Laimingieji III Europos čempionato nugalėtojai. Nr. 8 – A. Andrulis. (ši Bačkaičio nuotrauka paskelbta 1939 m. birželio 8 d. „Karyje“ Nr. 23). 28 Laikas

„Lietuva – Litauen – Lithuania – Litva“ II ir III Europos čempionatų nugalėtojas – jaunesny- sis leitenantas LEONAS BALTRŪNAS-BALTARAGIS. Kaip rašoma knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai“, jis gimė 1914 m. spalio 20 d. Rygoje. Po to baigė Rygos gimnaziją (Centrinio valstybės archyvo duomenimis – lietuvių vietinę pradžios mo- kyklą). 1935 m. rugsėjo 15 d. baigęs Karo mo- kyklą (X aspirantų laidą) atsargos jaunesniojo leitenanto laipsniu, paleistas į pėstininkų spe- cialybės karininkų atsargą (CVA duomenimis, jis tarnavo Karo mokykloje aspirantu 9, 5 ir 4 pėstininkų pulkuose). 1937 m. baigė dvimečius Aukštuosius kūno kultūros kursus Kaune ir dir- 1937 m. gegužės 14 d. bo Aukštesniosios technikos mokyklos kūno kultūros ir Startinis penketukas po pergalingų rungtynių 1937 m. m. čempionate. Lietuvos krepšininkams karinio rengimo mokytoju (iki 1940 m spalio 17 d.). Eu- Centre be uniformos – komandos vadovas A. Jurgelionis. Fone – Lietuvos rinktinė 1939 m. pagerbti Valstybės ropos krepšinio čempionas (1937 ir 1939 m.), 1940 m. teatre (Kaune) įvyko buvo Lietuvos TSR krepšinio rinktinių treneris, o 1944 m. (1933 metų balandžio 10 dieną) buvo priimtas į Lietuvos iškilmingas renginys. Sportininkams įteikti pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. – į Australiją, gyveno Mel- šaulių sąjungos 20 Klaipėdos rinktinės 34 Klaipėdos kuo- ordinai, medaliai ir burne. 1949–1953 m. – Viktorijos valstijos treneris. Dėstė pos 2 būrį. Apie NKVD 1941 m. gegužės 23 d. jam par- kišeniniai laikrodžiai. fizinio auklėjimo teoriją Melburno ir kt. universitetuose. dėtą formuoti ir tik 1964 m. lapkritį KGB nutrauktą bylą Šiuo buvo apdovano- Mirė 1993 m. balandžio 20 d. Melburne. dėl „antisovietinės“ agitacijos plačiai rašyta „Tremtinyje“ tas Leonas Baltrūnas. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino I laipsnio me- (šių metų rugpjūčio numeryje, žr. http://www.lpkts.lt/ daliu (1937 m.). tremtinys.htm), tad ten pateiktos informacijos nekartosi- Lietuvos krepšinio rinktinėje L. Baltrūnas žaidė 17 me, juolab, kad papildomos informacijos apie jo tolesnį rungtynių, 1936–1940 m. buvo Lietuvos rinktinės narys. likimą neturime. 1950 metais surengė I Australijos lietuvių krepšinio čem- pionatą. Komandos vadovas 1955 m. buvo Australijos krepšinio rinktinės treneris. 1937 metų Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vadovu L. Baltrūnas visuomet didžiavosi, kad 1937 m. sugebė- pasirengti ir dalyvauti II Europos krepšinio čempionate jo pažadinti ir Lietuvos jaunimo, visos visuomenės susi- Rygoje buvo paskirtas atsargos pulkininkas ANTANAS domėjimą sportu, ypač krepšiniu. JURGELIONIS. Rinktinė rengėsi čempionatui pirmiausiai „Didžiąją savo gyvenimo dalį skyriau Lietuvos spor- Kauno kūno kultūros rūmų salėje, vėliau ir Antano Jur- tui, – sakė jis, – ir giliai širdyje didžiuojuosi tuom, nes gelionio sodyboje Vilkaviškio apskrityje. Jis sportinin- sunku patikėti, kad mūsų mažoji Lietuva didžiausiom kams leido ne tik gyventi pas save, bet ir pasirūpino jų raidėm buvo reklamuojama didžiųjų valstybių sostinė- maitinimu, buitimi. Valstybė prisidėjo tuo, kad nupirko se. Tik dėl sporto pirmieji dienraščių puslapiai skelbė: sportinę aprangą ir lėšomis kelionei bei pragyvenimui LIETUVA – LITAUEN – LITHUANIA – LITVA ir panašiai... “ čempionato metu. Po pergalės, dar nenurimus džiaugs- Iš rinktinės – į nežinią mo bangoms, apėmusioms visą šalį, plk. A. Jurgelionis išsakė tokias pranašiškas ir artimai, ir tolesnei mūsų krep- Trumpai paminėsime kitą Lietuvos rinktinės narį, ku- šinio ateičiai mintis: „Pergalė nuaidėjo visoje Europoje ir ris buvo pakviestas rengtis 1939 m. Europos krepšinio padarys didžiulę ir dabar neįkainojamą propagandą Lie- čempionatui ir su visa komanda intensyviai treniravosi, tuvai ir jos jaunam sportui. Pagarba lietuviui ir Lietuvai bet nebuvo registruotas, todėl liko be medalio. Tai 1917 jau įkvėpta. Pagaliau krepšinis, kaip intelektualus žaidi- metų balandžio 17 dieną Šiaulių apskrities Stačiūnų mas, yra mums itin priimtinas ir propaguotinas. Čia jame valsčiuje (vėlesnis administracinis vienetas – Radviliškio surasime tą tašką, kuriame galėsime ir toliau tarti savo valsčius) Jasvilaičių kaime gimęs įvairiapusis sportinin- svarų ir stiprų žodį.“ kas ARTŪRAS CENFELDAS, kuris 1939 metų rudenį įsto- Skelbiama, kad A. Jurgelionis gimė 1894 m. balandžio jo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune, 14 d. Anikstoje (Latvija), nors vienoje 1932 metų pildy- baigė du kursus ir tapo kariūnu kandidatu. O anksčiau toje jo atestacijoje rašoma: „Laipsnis, pavardė ir vardas: LAIKAS 29

Gydytojas pulkininkas leitenantas Jurgelionis Antanas. 1932 m. tapo pirmuoju Kūno kultūros rūmų direkto- Kokią vietą užima ir nuo kurio laiko: Kariuomenės fiziško riumi Kaune (Totorių g. 12). Jo rūpesčiu Ąžuolyne pasta- auklėjimo inspektorius nuo 1931-05-18. Kada pakeltas tyti ir 1934 m. atidaryti nauji rūmai. Pats skaitė paskai- į karininko laipsnį: 1920-05-20. Kada pakeltas į turimą tas, įkūrė pažangią fiziologijos ir medicinos kontrolės laipsnį ir vyresniškumas: 1932-02-13, 1932-01-01, Kada laboratoriją. Nuo 1933 m. buvo Lietuvos prezidento ir ir kur gimęs: 1896 m. Panemunėly, Rokiškio apskrityje. ministro pirmininko namų gydytojas. 1936 m. parengė (?) Mokslo cenzas: bendras: medicinos mokslai Pary- valstybinio kūno kultūros ženklo nuostatus. 1937 m. žiuje; karinis: Karo medicinos akademija Petrapilyje, žiemą surengė Kauno studentų tarpkorporacinį krepši- Rusija (6 semestrai)“ (duomenys – iš LCVA fondo bylos nio turnyrą, skirtą dr. Jurgelionio taurei laimėti. 1938 m. Nr. 930). uždarius AKKK, dirbo VDU kūno kultūros katedros vy- 1916–1918 m. studijavo Sankt Peterburgo karo medi- riausiuoju asistentu. 1939 m. paskirtas Vilniaus apskri- cinos akademijoje. Nutrūkus medicinos studijoms Rusi- ties gydytoju. 1939 m. rugsėjo 6 d., norėdamas būti joje, 1918 m. grįžo į Kauną ir įsidarbino Krašto apsaugos naudingas savo kraštui, A. Jurgelionis, būdamas atsar- departamente. 1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos ka- goje, pasiprašė priimamas į tikrąją karinę tarnybą 1948– riuomenę sanitaru. Mūšyje su lenkais 2 pėstininkų pul- 1951 m. buvo Respublikinės priešmaliarinės stoties ve- ko sudėtyje ties Kraujalaidžių kaimu, Giedraičių rajone, dėjas, daug prisidėjęs likviduojant maliariją Lietuvoje. buvo nesunkiai sužeistas. 1921–1925 m. pasiųstas tęsti 1960–1969 m. dirbo Epidemiologijos, mikrobiologijos medicinos mokslų į Sorbonos universitetą. Jį pagrįstai ir higienos institute, 1960 m. įkūrė Gerontologijos (me- galime vadinti pirmuoju šalies sporto mokslininku, nes dicinos mokslas, tiriantis senėjimo reiškinius ir priežas- 1925 m. A. Jurgelionis ten parašė daktaro disertaciją. tis) ir geriatrijos (medicinos mokslas, tiriantis senatvės 1926 metais sugrįžo į Lietuvą susižavėjęs profilaktine ligas, jų gydymą) skyrių ir jam vadovavo. 1960–1969 m. kūno kultūros reikšme, buvo komandiruotas į aukštuo- buvo Gerontologų ir geriatrų mokslinės draugijos, įkur- sius karininkų kursus ir paskirtas fizinio lavinimo vedėju, tos jo iniciatyva, pirmininkas. Paskutiniuosius gyveni- kūrė fizinio lavinimo sistemos planą. Nuo 1924 m. apie mo dešimtmečius praleido tyrinėdamas gerontologijos tai nuolat rašė spaudoje. Kaune pradėjo dirbti Karo sa- problemas. Išleido knygas: „Kariuomenės fiziškas lavi- nitarijos valdyboje fizinio lavinimo inspektoriumi. Tuo nimas“ (Kaunas, 1929), „Fiziškas lavinimas: paskaitos, laiku kapitonas A. Jurgelionis parašė Kūno lavinimo skaitytos Vytauto Didžiojo metais kūno lavinimo ir me- statutą, kuris netrukus buvo įsigaliojo Lietuvos kariuo- dicinos kontrolės kursuose“ (Kaunas, 1930), „Sporūta“: menėje. 1926–1929 m. vadovavo Lietuvos sporto lygai, Kūno kultūros rūmų sporto talka“ (Kaunas, 1933), apie koordinavusiai sportinį judėjimą. 1928 m. A. Jurgelionis 100 jo straipsnių publikuota periodiniuose leidyniuose buvo Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Ams- 1964 m. jam suteiktas Respublikos nusipelniusio gydy- terdamo olimpinėse žaidynėse, taip pat buvo išrinktas tojo vardas. Mirė 1976 m. spalio 22 d. Vilniuje. į Pasaulinio sporto medicinos gydytojų kongreso orga- A. Jurgelionis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo nizacinį komitetą. laipsnio (1921 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedi- 1929 m. prie Švietimo ministerijos organizavo fizinio mino 4-ojo laipsnio (1929 m.) ordinais, Čekoslovakijos auklėjimo referentūrą ir pats buvo referentas. Subūrė „Baltojo liūto“ 5-ojo laipsnio ordinu su kardais (1927 m.) Fizinio auklėjimo draugiją, kuri tapo metodiniu centru, ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-ies metų jubiliejaus paskelbė draugijos įstatus, išleido vadovėlį. Publikavo medaliu (1928 m.). straipsnius leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Kūno 1995 m. rugpjūčio 3 d. LKKA vestibiulyje atidengta kultūra ir sveikta“. 1931–1934 m. leido žurnalą „Fiziškas memorialinė lenta su bareljefu: „Jurgelionis Antanas auklėjimas“. Parengė kūno kultūros įstatymą, patvirtin- (1994–1976), Kūno kultūros rūmų steigėjas (1932) ir di- tą 1932 m. A. Jurgelionis subūrė jaunuomenės sąjūdį rektorius (1932–1934), Aukštųjų kūno kultūros kursų „Sporūta“, didelį dėmesį skyrusį higienai, mankštai, or- lektorius (1934–1938)“ (skulptorius Algimantas Šlapi- ganizmo grūdinimui ir patriotiniam auklėjimui. 1932 m. kas). pradžioje, tarpininkaujant aistringam Lietuvos sporto rėmėjui, operos primarijui Kiprui Petrauskui, inicijavo Dalyvavo žygyje į Vilnių Kauno miesto sode esančio vasaros teatro pastato pri- 1937 ir 1939 metų Europos čempionas PRANAS MA- taikymą sporto reikalams. Salė buvo gerai apšviesta ir ŽEIKA taip pat buvo Karo mokyklos aspirantas. Kaip apšiltinta, įrengti krepšiai, pradėta treniruotis žiemą – rašoma knygoje „Lietuvos kariuomenės karininkai“, jis buvo surengtos ir pirmosios žiemos krepšinio varžybos gimė 1917 m. rugpjūčio 15 d. Belorecke, prie Uralo kal- salėje. Jis buvo 1932 m. Los Andželo olimpinių žaidynių nų, Rusijoje. Atvykęs į Lietuvą 1938 m. birželio 27 d. bai- žiuri narys. G. Maksimovicz nuotr.

32 Laikas

Krepšininko S. Šačkaus atvirukas su autografu.

K. Petrausko laiškas A. Sniečkui.

gė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. 1939 m. rugsėjo Jis buvo ne tik daugkartinis Lietuvos krepšinio čem- 18 d. baigus Karo mokyklą (XIV aspirantų laida), jam su- pionas, bet ir 1938 m. Baltijos šalių stalo teniso čempi- teiktas artilerijos atsargos jaunesniojo leitenanto laips- onas. 1939 m. Kaire vykusiose Pasaulio stalo teniso pir- nis, ir jis paliktas karinėje tarnyboje. 1939 m. spalio 27– menybėse su Lietuvos vyrų rinktine užėmė komandinę 29 d. su artilerijos pulku dalyvavo žygyje į Vilnių, vėliau 4-ąją vietą. paleistas į artilerijos karininkų atsargą. 1939 m. įstojo ir E. Nikolskis gimė 1917 m. Archangelske (Rusijoje). Pir- 1944 m. gegužės 3 d. baigė VDU Medicinos fakultetą, mojo pasaulinio karo metais tėvai iš Lietuvos buvo pa- įgijo gydytojo kvalifikaciją. 1944 metais pasitraukė į Va- sitraukę į Rusijos gilumą. 1922 metais E. Nikolskis kartu karus, o 1949 m. – į Jungtines Amerikos Valstijas. Išlaikęs su tėvais grįžo į Lietuvą. Lankė Kauno jėzuitų gimnaziją, medicinos egzaminus, 35 metus dirbo gydytoju. 1985 kurią baigė 1936 m. Atlikęs karinę tarnybą dirbo įvairio- metais išėjo į pensiją. se Kauno įmonėse. Po Antrojo pasaulinio karo iš Kauno Krepšinį pradėjo žaisti 1934 metais „Tauro“ klube, persikėlė į Vilnių – tapo „Spartako“ draugijos stalo teni- Kaune. 1938 metais Tautinėje olimpiadoje žaidė LFLS so treneriu. Buvo paskirtas miesto „Spartako“ draugijos komandoje, laimėjusioje sidabro medalius. 1937–1939 vyriausiuoju treneriu. metais buvo Lietuvos krepšinio rinktinės narys, 1939 Nuo 1953 m. išvyko gyventi į Maskvą. Dirbo „Sparta- metais – Karo mokyklos krepšinio, futbolo, lengvosios ko“ sporto draugijoje. atletikos rinktinių narys. Šio garsaus krepšininko dukros Svetlanos Prochoro- 1989 metais, minint 1939 m. pergalės Europos krep- vos įsteigta piniginė Eugenijaus Nikolskio premija kas- šinio čempionate 50-metį, į Kauno sporto halės aikš- met skiriama vienam iš geriausių sportininkų, sėkmin- telę Pranas Mažeika išbėgo kartu su savo komandos gai studijuojančiam Vytauto Didžiojo universitete. draugais, to meto čempionais: L. Baltrūnu, E. Nikolskiu, V. Norkumi, L. Petrausku, – vedinais P. Lubino. Vėliavnešys Po II Europos krepšinio čempionato apdovanotas Vy- Vienu labiausiai prisidėjusių siekiant Lietuvos rink- tauto Didžiojo III laipsnio medaliu (1937 m.). tinės pergalės II Europos vyrų krepšinio čempionate Krašto puolėjas Latvijoje 1937 m. buvo pripažintas STASYS ŠAČKUS. Per paradą jam patikėta nešti ir laikyti Lietuvos trispal- 1936 m. Lietuvos kariuomenėje tarnavo ir NIKOLSKIS vę. Dar būdamas gimnazistas S. Šačkus tapo vienu iš EUGENIJUS, žaidęs krepšinį nuo 1936 m. Pakviestas į pajėgiausių Lietuvos lengvaatlečių. Prieš karą pasiekė Lietuvos vyrų rinktinę, 1937 m. Europos čempionate Ry- penkiakovės, šuolio su kartimi, 110 m barjerinio bėgimo goje ir 1939 m. Europos čempionate Kaune tapo čempi- rekordus. Labiausiai pasižymėjo kaip disko metikas. Jis onu. Žaidė krašto puolėjo pozicijoje. pirmasis įveikė 40 m ribą ir numetė diską beveik 44 m. LAIKAS 33

(davė pradžią Lietuvos sportininkų pasiekimams šioje atsitraukiančių raudonarmiečių grupių apšaudyme.“ Ir sporto šakoje). Dalyvavo lengvosios atletikos varžybo- tuo, kad „tarnavo leitenanto pareigose Plechavičiaus ar- se Berlyne, Londone, Čikagoje, Niujorke, Taline, Rygoje. mijos štabe ir vedė profašistinę agitaciją gyventojų tar- Kaip daugiakovininkas 1934 m. dalyvavo pirmosiose Eu- pe“. Trumpai tariant, tąkart S. Šačkui pateikti kaltinimai ropos lengvosios atletikos pirmenybėse Italijoje, Turine. pagal RTSFSR baudžiamojo kodekso 58-I „a“ straipsnį. S. Šačkus buvo tarp Lietuvos sportininkų, 1937 m. pir- Kalintas Kaune, Marijampolėje. Tačiau neilgai trukus, mą kartą viešėjusių Amerikoje. Lietuvos tautinėje olim- 1945 m. kovo 27 d., buvo paleistas. 1944 m. rugpjūčio piadoje 1938 m. jis dalyvavo dvejose lengvosios atleti- 15 d. dalyvavo steigiant Tauro apygardą, buvo Tauro kos rungtyse: 110 m barjeriniame bėgime iškovojo apygardos štabo narys (slapyvardis – Uosis). aukso medalį, o rutulio stūmimo sektoriuje – bronzą. 1945 m. spalio 20 d. vėl suimtas, kalintas Vilniuje. Šį- S. Šaškus gimė 1907 m. lapkričio 28 d. Medeliškių kai- kart už tai, kad buvo „pogrindinės antisovietinės nacio- me, Javaravo valsčiuje, Marijampolės apskrityje. 1928 m. nalistinės organizacijos štabo narys, aktyviai dalyvavo baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją (ją baigė jos veikloje“ (duomenys iš Lietuvos ypatingojo archyvo, ir Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, kiti žymūs Lietu- baudžiamosios bylos Nr. P-32065/3). Nepadėjo nė įta- vos žmonės). Studijavo Lietuvos universitete (nuo 1930 kingų draugų užtarimai (žr. K. Petrausko laišką A. Snieč- metų – Vytauto Didžiojo universitete) Humanitarinių kui). mokslų fakultete. Kaip gabus sportininkas S. Šaškus Minėtoje Ypatingojo archyvo byloje pateikiamas gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir siuntimą studi- išrašas iš MVD Karo tribunolo 1946 m. liepos 22 d. juoti Berlyno aukštojoje kūno lavinimo mokykloje. 1934 nuosprendžio: „Karinis tribunolas nustatė šiuos faktus: metais baigė Berlyno Šarlotenburgo vokiečių aukštąją 1945 m. rugpjūčio mėnesį LSSR teritorijoje antisovietiškai kūno lavinimo mokyklą (mokėsi 6 semestrus) ir sugrįžęs nusiteikusių žmonių buvo įkurta pogrindinė karinė-sukilė- į Kauną tapo Aukštųjų kūno kultūros kursų lektoriumi. liška apygarda, pavadinimu „TAURAS“, kuri nusistatė šiuos Skelbė mokslinius darbus Lietuvos spaudoje. Baigė tikslus: sovietinės valdžios nuvertimas Lietuvoje kariniu Karo mokyklą Kaune (X aspirantų laida), 1935 m. rug- būdu; Lietuvos teritorijos atskyrimu nuo Sovietų Sąjungos sėjo16 d. jam suteiktas atsargos jaunesniojo leitenanto ir buržuazinės valdžios atstatymu Lietuvoje; be to, „TAU- laipsnis. 1935–1938 m. dirbo lektoriumi Kūno kultūros RO“ apygarda buvo nusistačiusi uždavinius naikinti sovie- rūmuose. Dalyvavo steigiant Kūno kultūros mokytojų tų valdžios atstovus, aktyvistus ir partinius darbuotojus. draugiją (1939 m.). 1938–1940 m. buvo Vytauto Didžio- 1945 m. rugpjūčio 15 d. įvykusiame partizanų vadų pasi- jo universiteto Fizinio auklėjimo katedros jaunesnysis tarime „TAURO“ apygardos vadu buvo paskirtas (vardas asistentas. 1939 m. FIBA (Tarptautinė krepšinio federa- Leonas) Taunys (slapyvardis Kovas), mobilizacijos skyriaus cija) jam suteikė tarptautinę krepšinio teisėjo kategoriją vadu S. Šačkus (slapyvardis Uosis).“ ir tais pačiais metais jis jau teisėjavo Kaune vykusiame Karo tribunolo nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams Europos krepšinio čempionate. Buvo Jaunalietuvių tremties, S. Šačkus buvo išvežtas į lagerį Tiumenės sporto organizacijos (JSO) krepšinio komandos narys. srityje, vėliau kalėjo lageryje Minlage, Komijoje. Nuo Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, nuo 1940 m. 1954 m. gruodžio 8 d. buvo tremtyje Intoje, Komijoje. gruodžio 2 d. dirbo Vilniaus universiteto Humanitari- 1956 m. gegužės 29 d. paleistas. nių mokslų fakulteto Fizinio auklėjimo katedros vedėju. 1957 m. iš Sibiro grįžo į Lietuvą. Gyveno Kaune, dirbo Kilus Vokietijos ir SSSR karui, buvo 1941 metų Birželio treneriu Aukštojoje sporto meistriškumo mokykloje, sukilimo dalyvis, vėliau tarnavo generolo Povilo Plecha- Jaunimo sporto mokykloje, teisėjavo lengvosios atle- vičiaus suburtoje Vietinėje rinktinėje, Mokomojo ba- tikos varžybose, daug metų vadovavo Kauno miesto taliono Marijampolėje fizinio rengimo instruktoriumi. lengvosios atletikos federacijai. 1963 m. S. Šačkui su- 194–1943 m. S. Šačkus dirbo Vytauto Didžiojo universi- teiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas. teto Filosofijos fakulteto asistentu. 1944 m. jam paves- Mirė 1985 m. spalio 14 d., palaidotas Karmėlavos ka- ta atkurti Vytauto Didžiojo universiteto Kūno kultūros pinėse. katedrą. 1945 m. rugsėjo 16 d. atkurtame Kauno kūno kultūros institute paskirtas Lengvosios atletikos ir Spor- Už suteiktą paramą rengiant publikuojamą medžia- tinių žaidimų katedrų vedėju (bet jam tų pareigų eiti gą autoriai dėkoja Lietuvos Respublikos krašto apsau- neteko, nes 1945 m. sausio 19 d. buvo suimtas). Pagal gos ministerijos, Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos dokumentų, esančių Lietuvos ypatingajame archyve, centrinio archyvo, Panevėžio kraštotyros muziejaus, baudžiamojoje byloje Nr. P-7218, duomenis jis kaltintas Vytauto Didžiojo karo muziejaus pareigūnams ir dar- tuo, kad „būdamas priešiškai nusiteikęs prieš tarybų val- buotojams. džią“ 1941 m. birželio mėnesį „organizavo nacionalistinį Pagal Edvardo Strončiko surinktą medžiagą parengė baltųjų partizanų būrį, kuriam vadovaudamas dalyvavo Jonas Kazragis 34 Būk pirmas

„...Viens, du, trys Įžengia karių būrys. Ant pečių sunki kuprinė, Rankoje – tvirta lazda. Mes žygiuojam po Tėvynę Nepavargstam niekada...“ KARIAI – PĖSČIŲJŲ ŽYGIŲ ENTUZIASTAI

Pėsčiųjų žygio „extre- Su šia skanduote Divizijos generolo Stasio Raštikio lyvių keliais“, pėsčiųjų žygiuose Vokietijoje, Šveicarijoje, me 2x100 k.“ dalyviai prie Raudonės pilies. Lietuvos kariuomenės mokyklos karių komanda finišavo misijoje Kosove ir Irake. Lietuvos kariuomenės mokyklos Kauno rotušėje po pėsčiųjų žygio „extreme 2x100 km“ – komandos narių teigimu – būtent Darius šios mokyklos „Kruvinuoju keliu“. Sėkmingai įveikę tris dienas trukusį karius užkrėtė žygių azartu. Pats žygių entuziastas nuo- žygį maršrutu Kaunas–Jurbarkas–Kaunas, pamiršę žy- pelnų neprisiima, teigdamas, jog sėkmingam žygiui gyje patirtus sunkumus, kupini entuziazmo ir pakilios nepakanka vien ryžto ir valios, ypač svarbi komanda. nuotaikos kariai jau žygio metu aptarė, į kokius dar žy- Per kelerius metus mokykloje susidarė nuolatinė karių gius šiemet patrauks. komanda, nepraleidžianti nė vieno svarbaus žygio, or- Vasarą – karštis, uodai, erkės, žiemą – sniegas, ledas ir ganizuojamo Lietuvoje. šaltis – kas traukia karius leistis į žygius? Kitas žygių entuziastas – Kario lyderio rengimo sky- „Pirmą kartą išėjau į žygį „Radvilų keliais“ dar riaus instruktorius vyresnysis seržantas Dainius Vilčins- 2002 m., – prisiminimais dalinasi Kario lyderio rengimo kas – teigia, kad ne žygių skaičius svarbiausia. „Labiau- skyriaus instruktorius vyresnysis seržantas Darius Kar- siai įsimena tos akimirkos, kai žinai, jog finišas netoli. pavičius, – pabandžiau ir „užsikrėčiau“ žygeivių liga.“ Tada, nepaisant nutrintų kojų ir nuovargio, atsiranda Darius yra vienas iš seniausiai dalyvaujančių žygiuose papildomų jėgų likusiam atstumui įveikti. Be abejo, „Radvilų keliais“: sėkmingai įveikė 6 žygius, iš kurių 2 svarbu ir komandos draugai, su kuriais leidiesi į žygį. extreme trasas (2x100 km), yra apdovanotas bronziniu Galiu tik pasidžiaugti, kad Lietuvos kariuomenės moky- ir sidabriniu žygio „Radvilų keliais“ medaliais. Taip pat klos kariai kartu ne tik tarnauja, bet ir leidžia laisvalaikį dalyvavo ir kituose pėsčiųjų žygiuose – šių metų žiemą (dažniausiai pėsčiųjų žygiai vyksta savaitgaliais)“. organizuotame pėsčiųjų žygyje „Klaipėdos sukilimo da- Kiekvienas žygis – tam tikra pagarbos atidavimo for- Būk pirmas 35

ma. Šių metų žiemą, sausio mėnesį, organizuotas žygis „Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais“ skirtas pagerbti 1923 m. savanorius sukilėlius, atkartojant Klaipėdos sukilimo dalyvių žygį. Žygis „extreme 2x100 km“ – „Kru- vinuoju keliu“ (maršrutu Kaunas–Jurbarkas–Kaunas), vykęs šių metų birželio–liepos mėn. buvo skirtas gar- bingoms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kovoms su kryžiuočiais, vykusioms Panemunės ruože nuo Jurbarko iki Kauno, paminėti. Šių metų vasaros pabaigoje Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomasis pulkas surengė 11-ąjį žygį „Radvilų keliais“, skirtą kunigaikščiui Kristupui Radvilai II atminti. Karių komanda neapsiriboja žygiais, organizuoja- mais Lietuvoje. Šių metų pavasarį, gegužės mėnesį, per atostogas leidosi į tarptautinį pėsčiųjų žygį Šveicarijoje (2x20 km maršrutu), kuriame dalyvavo beveik 2000 žy- geivių iš 25 pasaulio šalių. „Susipažinome su užsienio šalių kariais – žygių mėgė- jais, lankėme miestus, grožėjomės gamta ir išbandėme savo jėgas kaip komanda, nes kelionėje geriausiai atsi- skleidžia visos žmogaus savybės“, – prisiminimais dali- nosi komandos narys kapitonas Viktoras Šimkevičius. Kpt. V. Šimkevičius ir vyr. srž. M. Butkus trasoje Kaunas–Jurbarkas–Kaunas. Patarimai pradedantiesiems Vyr. srž. D. Karpavičius pradedantiesiems patartų pir- majam žygiui pasirinkti trumpiausią atstumą. „Tai galiu pasakyti iš praktikos, nes pirmą žygį pasirinkau extre- me, – teigia jaunatviško maksimalizmo nestokojantis karys. – Toks pasirinkimas – tikra avantiūra. Nutrintomis kojomis galiausiai įveikęs atstumą maniau, kad tai bus pirmas ir paskutinis žygis mano gyvenime. Kaip šian- dien prisimenu žaizdas ant kojų, po žygio visą savaitę negalėjau normaliai vaikščioti“. Bet žaizdos užgijo ir noras save išbandyti vėl nugalėjo. „Taip pat svarbu pa- sirinkti tinkamą žygio partnerį, kuris pagelbėtų ištikus nelaimei. Žygio partneriai turi vienas kitu pasitikėti ir vienas kitą suprasti“, – teikia patarimus karys. 2010 m. išrinktas geriausiu mokyklos instruktoriumi Seržantų rengimo skyriaus vyresnysis instruktorius vy- resnysis seržantas Marius Tautvydas taip pat nepralei- džia progos kartu su tarnybos draugais dalyvauti pės- čiųjų žygiuose. Neseniai įsiliejęs į žygeivių gretas karys teigia, kad extreme žygiui, kuriam reikia daug geresnio pasirengimo nei paprastam, turėtume pradėti aktyviai ruoštis bent prieš mėnesį, t. y. kartu su komanda regu- liariai pažygiuoti. Ypač svarbu – pranešioti batai, pleistras kojoms, kojų apsiaustas nuo lietaus. Labai išvargina ėjimas naktį, da- Trumpa pertraukėlė pudra, vanduo, pirmajai medicininei pagalbai reika- lyvaujant extreme žygiuose per parą tenka numigti ne pasižymint sustojimo lingos priemonės, pagal poreikį – lazdos (palengvina daugiau kaip valandą, norint suspėti laiku įveikti pasi- punkte. ėjimą, nes sumažina krūvį, tenkantį kelių sąnariams), rinktą atstumą. Žygiuojant naktį būtina vilkėti liemenę 36 BLAūkIkas pirmas

su atšvaitais, turėti prožektorių. Dalyvaujant žygiuose je ypač nustebino tai, kad yra nemaža dalis vyresnio tiek žiemą, tiek vasarą svarbu turėti atsarginius batus, amžiaus žmonių, pasiryžusių nueiti atstumą nepaisant nepamiršti kojų priežiūros. Žygiuojant svarbu kas kele- ribotų galimybių – viena garbaus amžiaus žygeivė, „su- tą valandų sustoti ir pailsėti, pasikeisti kojines, pasisti- streikavus“ širdžiai, buvo perduota medikams. Pasitaiko printi, dažnai gerti vandenį. ir tokių atvejų, kai beveik visą maršrutą nuėjęs žmogus Ir, be abejo, žygiui būtinas psichologinis nusiteiki- per diplomų įteikimo ceremoniją ima ir neatlaiko – nu- mas, noras pasiekti tikslą – įveikti numatytą maršrutą. alpsta. „Kas motyvuoja? Draugiškumas ir tarpusavio pagalba, Patyręs žygeivis vyr. srž. D. Karpavičius niekaip nepa- būtent tai ir padeda eiti pirmyn“, – teigia komandos na- miršta vieno nutikimo: „Pirmą kartą dalyvaujant žygy- rys kpt. V. Šimkevičius, dalyvaujantis pėsčiųjų žygiuose je „extreme 2x100 km“, mano draugui pradėjo smarkiai ne pirmus metus. skaudėti kelį. Na, ką, sustojome viduryje miško, žiūrime, Susidarius didesnei žygeivių komandai patartina žy- netoli sodyba. Ateina žmogelis, klausia, kas nutiko. At- giuoti po du ar tris – tai priklauso nuo kiekvieno dalyvio sinešė kažkokių žolelių, kuriomis ištrynė skaudamą kelį, žygiavimo tempo. Pirmi į susitikimo punktą atėję kariai ir pradėjo su ranka aplink kelį vedžioti. Negalėjom pa- laukia likusios komandos. „Svarbiausia palaikyti tinka- tikėti – skausmas praėjo, ir sėkmingai įveikėme likusius mą tempą, – teigia Vairuotojų rengimo skyriaus instruk- 50 kilometrų“. torius vyresnysis seržantas Ričardas Jaseliūnas, – ir spėti Neretai žygiuojančius karius kalbina ir vietiniai gy- pasigrožėti Lietuvos gamta bei architektūriniu kultūros ventojai, klausia, kodėl žygiuojame, kam mums to rei- paveldu, tuo labiau, kad maršrutas driekėsi Panemune, kia, siūlo pasivaišinti obuoliais, naminiu sūriu, atsigerti kurioje pilys ir piliakalniai kyla vieni šalia kitų“, – prisi- vandens iš šulinio. minė „extreme 2x100 km“ žygį maršrutu Kaunas–Jurbar- Dauguma Lietuvos kariuomenės mokyklos žygeivių kas–Kaunas. komandos narių mėgsta aktyvų poilsį. Vyr. srž. D. Kar- pavičius ypač pamėgęs baidarių sportą, vyr. srž. M. But- Išmėginimai kus – tinklinį, karinę penkiakovę, vyr. srž. R. Jaseliūnas – pažintines keliones, šuolius su parašiutu. Nuolatinis Ko tik nenutinka žygiuojant. Neišvengiama – pūslės Poilsio metas – galima judėjimas, aktyvus laisvalaikio leidimas – tai būdai išlik- ant kojų, nutrynimai, „surakinti“ kojų sąnariai, rečiau – apžiūrėti inventorių, ti sveikiems ir energingiems. pūsles ir nuospaudas. traumos. Karių teigimu, dalyvaujant žygyje Šveicarijo- Kpt. Inga Klenauskienė Kaip ir kiekvienais metais į Ruklos mokomąjį pulką suplūdo gausybė žygeivių, pasiryžusių išbandyti savo jėgas, o Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejuje 37 įvyko 22-asis NATO šalių šachmatų čempionatas. Būk pirmas Vasaros sporto renginiai

Prabėgusi vasara nešykštėjo azartiškų renginių ne vien kariams, bet ir civiliams. Pasaulio kariškių žaidynių „derlius“ pranoko lūkesčius. Net penki apdovanojimai, iš kurių du – aukso vertės, atiteko mūsų kariams Brazilijoje vykusiose Pasaulio kariškių sporto žai- dynėse. Puikiai pasirodė orientavimosi sporto atstovai, iškovoję net 5 medalius. Kaip ir kiekvienais metais į Ruklos mokomąjį pulką suplūdo gausybė žygeivių, pasiryžusių išbandyti savo jėgas, o Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejuje įvyko 22-asis NATO šalių šachmatų čempionatas.

laiku (26 min. 12 sek.) ir pasidalijo 12-ąją vietą. Darius Auksas – orientacininkams Sadeckas buvo 49-as, o Vytautas Beliūnas – 119-as. Dar vienu aukso medaliu pradžiugino Sandra Paužai- Lietuva, Pasaulio kariškių žaidynėse iškovojusi du tė, kuri orientavimosi sporto varžybose iškovojo žaidy- aukso, vieną sidabro ir du bronzos apdovanojimus, me- nių čempionės titulą. Moterys varžėsi 7 km ilgio su 18 dalių lentelėje užėmė 16-ąją vietą. Žaidynėse dalyvavo kontrolinių punktų trasoje. Sandra Paužaitė distanciją daugiau kaip 7 000 sportininkų iš 113 planetos šalių. įveikė per 48 min. 48 sek., antra liko Lenkijos sporti- Pirmąjį apdovanojimą Lietuvai pelnė Simonas Krėpš- ninkė Wisniewska Hanna (49 min. 6 sek.) , trečia – latvė ta, kuris vidutinėje trasoje tapo žaidynių čempionu. 4,3 Skrastina Aija (49 min. 36 sek.). Indrė Valaitė (52 min. km 18 KP trasą jis įveikė per 24 min. 13 sek., antras liko 24 sek.) užėmė 7 vietą. Ieva Sargautytė užėmė 22 vietą. Austrijos atstovas Gernot Kerschbaumer (24 min. 37 Lietuviai savo medalių kolekciją taip pat papildė dar sek.), trečias – šveicaras Andreas Kyburz (24 min. 55 sek.). dviem – Lietuvos vyrai ir moterys komandinėje įskaito- Vilius Aleliūnas ir Donatas Stulgys trasą įveikė vienodu je iškovojo bronzos medalius. 38 BLAūkIkas pirmas

Pasaulio kariškių žaidynes orientacininkai tradiciškai prieš akis mirgėjo šimtai sambos šokėjų, šeši Brazilijos užbaigė estafečių varžybomis, kuriose mūsų šalies mo- karinių oro pajėgų orkestrai. Brazilijos prezidentė Dilma terų komanda iškovojo sidabro apdovanojimus. Lietu- Rousseff pasveikino pasaulio kariškius, o geriausias visų vos komanda – Ieva Sargautytė, Indrė Valaitė ir Sandra laikų pasaulio futbolininkas Pele uždegė žaidynių ugnį Paužaitė trasoje užtruko 1 val. 56 min. 48 sek. ir nusi- Rio de Žaneiro „Botafogo“ stadione. Atidarymo ceremo- leido tik čempionėmis tapusioms Estijos sportininkėms nijoje Lietuvos vėliavą nešė kariškių krepšinio rinktinės (1 val. 50 min. 27 sek.). Bronzos medalius netikėtai iško- treneris – vyresnysis leitenantas Mindaugas Kildišius. vojo žaidynių šeimininkės Brazilijos sportininkės (2 val. Lietuvai žaidynėse atstovavo ne vien orientacininkai ir 7 min. 43 sek.). krepšinio komanda, bet ir dziudo, bokso, orientacinio Labai nedaug iki apdovanojimų pritrūko ir Lietuvos sporto ir paplūdimio tinklinio atstovai. vyrų komandai, kuri estafečių varžybose užėmė 4-ąją Į 5-ąsias pasaulio kariškių sporto žaidynes atvyko vietą. Vilius Aleliūnas, Donatas Stulgys ir Simonas daugiau nei 7 tūkst. dalyvių iš daugiau nei 100 pasaulio Krėpšta trasoje užtruko 2 val. 7 min. 20 sek. Nugalė- šalių. Pirmą kartą šios žaidynės, kurios vyksta kas ketve- tojais tapo Lenkijos sportininkai (2 val. 2 min. 36 sek.), rius metus, surengtos 1995 metais Italijoje. Pirmosios antri liko šveicarai (2 val. 3 min. 4 sek.), o treti – Estijos Pasaulio kariškių žiemos sporto žaidynės įvyko 2010 orientacininkai (2 val. 3 min. 7 sek.). metais, taip pat Italijoje. Apmaudi nesėkmė sutrukdė mūsų krepšininkams. Pasak Sporto klubo viršininko Valentinio Mizgaičio, Puikiai žaidynes pradėję trenerio Mindaugo Kildišiaus sportininkai pasirodė puikiai, truputį apmaudu, kad vadovaujami sportininkai net penkis kartus iš eilės nepasisekė krepšininkams, kurie Pasaulio kariškių čem- šventė pergalę, bet krepšinio turnyro ketvirtfinalyje re- pionatuose yra užėmę tvirtas lyderių pozicijas. Į čem- zultatu 73:85 pralaimėjo Pietų Korėjos krepšininkams ir pionatą dėl traumos negalėjo vykti tituluota mūsų ma- nepateko į pusfinalį. ratonininkė Rasa Drazdauskaitė, kuri neabejotinai būtų iškovojusi dar vieną medalį: „Noriu padėkoti Vilniaus, Nepaprasta šventė Prienų, Kauno ir Alytaus savivaldybėms ir CISM tary- bai, parėmusiai mūsų sportininkus, vykusius į šią Pietų Brazilija – didelių kontrastų šalis. Čia daugeliui atvy- Amerikos šalį. Daugelis žmonių važiavo už rėmėjų ar kusiųjų krito į akis didžiulis skurdas, vyraujantis šalyje, savo pinigus, tačiau kiekvieno jų paramą jautėme ir pri- lūšnynai, kuriuose glaudžiasi žmonės. Tačiau, nepaisy- pažįstame visos delegacijos indėlį“, – sakė V. Mizgaitis dami liūdnos realybės, šios Pietų Amerikos šalies gy- ventojai moka džiaugtis ir linksmintis kaip retas visame Surengtas vienuoliktasis žygis pasaulyje. Brazilijoje vykusios 5-osios pasaulio kariškių sporto žaidynės – tai antras pagal dydį sporto renginys „Radvilų keliais“ po olimpinių žaidynių. Todėl dangų raižė Brazilijos ka- Rugpjūčio pabaigoje į Ruklos miestelį suvažiavo mi- rinių oro pajėgų naikintuvai ir atakos sraigtasparniai, nios žygeivių, panorusių išbandyti jėgas tradiciniame Lietuvos kariuomenės Didžiojo Lietuvos etmono Jonu- šo Radvilos mokomojo pulko žygyje ,,Radvilų keliais“. Šių metų žygis buvo skirtas Kristupui II Radvilai atminti. Šiais metais dvi dienas žygiuota tokiais atstumais: 2x12 km, 2x22 km, 2x32 km ir 2x42 km. Atidarymo metu žy- gio svečiams ir dalyviams Ruklos J. Stanislausko pagrin- dinės mokyklos stadione koncertavo grupės „Thun- dertale“ ir ,,Motus“, taip pat pasirodė Ruklos kultūros centro šokių grupė, meno kolektyvas. Pirmosios žygio dienos vakare, rugpjūčio 27 d., žygio dalyviams taip pat numatyta kultūrinė programa – 19 val. Ruklos mokyklos stadione koncertavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas ir šokių grupė ,,Kareiviškas tango“. Rugpjū- čio 28 d. apdovanoti visi trasą įveikę dalyviai. Vienuoliktus metus organizuojamas žygis sutraukia daug norinčių save išbandyti žygeivių. Į Ruklą atvažiuo- ja ir svečių iš užsienio bei nemažai civilių. Tradiciškai Būk pirmas 39

daugiausia dalyvių būna iš paties pulko. Šiemet jų su- vado pareigas Sausumos pajėgų vadas generolas ma- laukta per 500. joras Jonas Vytautas Žukas, Tarptautinio karinio šach- Kiekvieną dieną žygio dalyviams nurodomas laikas, matų komiteto pirmininkas atsargos brigados genero- per kurį reikia įveikti atstumą. Tai ne varžybos, kurio- las Hendrikas Steffersas. se grupės turėtų įveikti atstumą per trumpiausią laiką. Kauno įgulos karininkų ramovėje vykusiame čempi- Kiekvienas dalyvis gavo informaciją apie žygio maršru- onate teisėjavo trys nariai: vyriausiasis teisėjas – tarp- tus, pažymėtas poilsiavietes, taip pat vietas, kur galima tautinis teisėjas iš Belgijos Lucas Cornetas, teisėjai – kreiptis į medikus. nacionalinis teisėjas Algirdas Rauduvė ir šachmatų Jauniausiems žygeiviams – 12 metų. Jaunesniems da- didmeistris Šarūnas Šulskis. lyvauti negalima. Tokie žygiai yra įprasti NATO valstybių kariuomenėse, Pirmą kartą Lietuvoje surengtame NATO šachmatų jie būna susiję su istorinėmis kariuomenės tradicijomis. čempionate krašto apsaugos sistemos komandai atsto- Panašiuose yra dalyvavę Lietuvos kariuomenės kariai, vavo tarptautinis meistras Vytautas Vaznonis (FIDE ELO tarnavę taikos palaikymo misijose Bosnijoje ir Hercego- 2395), kapitonas Kostas Mačiokas, jaunesnysis eilinis vinoje. Visi žygiuose dalyvavę Lietuvos kariai garbingai Artūras Voroblievas, eiliniai Diana Pažėrienė, Donatas įveikė atstumus ir yra apdovanoti tų šalių žygių meda- Mankauskas ir Vladas Lukjanovas. liais ir diplomais. Savaitę trukusiame čempionate komandos sužaidė po septynias partijas – asmeninėje ir komandinėje įs- NATO šachmatų čempionatas kaitose. Nugalėtoju tapo turkas Kivanas Haznerdaro- glu, iš 7 taškų surinkęs 6 ir papildomais rodikliais nu- Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune surengtas galėjęs savo tautietį J. Erturaną. Lietuvis tarptautinės 22-asis NATO šalių šachmatų čempionatas, į kurį atvy- klasės sporto meistras Vytautas Vaznionis užėmė 12-ą ko atstovai iš 14 valstybių: Belgijos, Danijos, Didžiosios vietą, surinkęs 5 taškus, nors 2007-asiais jis yra laimė- Britanijos, Italijos, JAV, Kanados, Lenkijos, Lietuvos, jęs analogišką čempionatą Turkijoje. Komandinę įskaitą Olandijos, Prancūzijos, Slovėnijos, Turkijos, Vengrijos ir taip pat laimėjo Turkijos kariškių rinktinė, surinkusi 21 Vokietijos. tašką. Turkai tašku aplenkė vokiečius, dviem – danus. Čempionato dalyvius pasveikino ir sėkmės turny- Lietuviai pelnė 17 taškų ir užėmė penktą vietą.Pasibai- ruose žaidėjams palinkėjo Krašto apsaugos ministeri- gus pirmenybėms, jų dalyviai sužaidė 11 ratų „žaibo“ jos kancleris Leonardas Bakaitis, Lietuvos Atkuriamojo turnyrą. Jį laimėjo italas M. Malloni (9 tšk.), antras buvo Seimo pirmininkas, Europos parlamentaras ir Lietuvos V. Vaznonis (8,5 tšk.), o trečias – NATO šalių čempionas šachmatų federacijos garbės pirmininkas Vytautas K. Haznedaroglu (8 tšk.). Lansbergis, laikinai einantis Lietuvos kariuomenės Parengė Lijana Cibulskienė G. Maksimovicz, A. Užgalio ir KAM archyvo nuotr. 40 sKAITYTOJO LAIŠKAS TARNYBA TĖVYNEI – BE IŠSKAIČIAVIMO

Su pagarba prisimenu savanorius, atėjusius ginti Tė- Tebetarnauju kariuomenėje. Tuo didžiuojuosi. Tai vynės tada, kai niekas nežinojo, kuo toks pasirinkimas garbinga profesija. gali baigtis. Nors Lietuva jau buvo nepriklausoma vals- Nuo idealistinių pasamprotavimų pereisiu prie „bui- tybė, tačiau sovietinė armija dar šeimininkavo erdviose tiškesnių“ dalykų. Jau keleri metai neduoda ramybės teritorijose, karinė technika siuvo gatvėmis. Savanoriai vienas klausimas. Kodėl man, dar spėjusiam patarnauti buvo skirtingi žmonės, kiekvienas su savo įsitikinimais, Tarybinėje armijoje, į stažą įskaitomas tas dvejų metų patirtimi, ydomis. Tačiau visus vienijo tas pats jausmas – priverstinės tarnybos svetimai valstybei periodas, o tar- meilė Tėvynei ir patriotizmas. Dauguma aukojo viską – nyba KAS sistemoje su visomis pasekmėmis 1991–1993 net šeimas ir savo kuklias santaupas, buvo pasiryžę gin- metais (iki svetimos kariuomenės išvedimo) tampa ma- ti šalį bet kuria kaina. Jie už tai negavo jokio atlygio, jo ir žiau reikšminga? Pasakyčiau dar daugiau. Manau, kad neprašė. Tai buvo laikas, kada kiekvienas galėjo rinktis, yra ne vienas karys, atėjęs į KAS jau po Tarybinės armi- kaip jam elgtis, – likti neutraliam ir stebėti, kuo viskas jos išvedimo, iki tol joje tarnavęs profesionalu – karinin- baigsis, stoti į savanorių gretas, o gal paremti kolabo- ku arba praporščiku. Jiems stažas skaičiuojamas, nors rantus? Tiems, kurie rinkosi tarnybą SKAT (Savanoriška mes buvome skirtingose barikadų pusėse. Susidaro krašto apsaugos tarnyba), apsispręsti buvo lengva, nes keistoka situacija. dauguma tik laukė, kada ateis tas laikas, kai galės prisi- Prieš dvejus metus man nuspręsta neįteikti savanorio dėti įtvirtinant Nepriklausomybę. kūrėjo medalio. Išaiškinta buvo paprastai – aš neprisie- Kalbu apie tą periodą, kuris buvo kupinas lemtingų kiau iki rugpjūčio pučo. Nieko baisaus, žinoma. Ne dėl įvykių – 1991–1993 metus. Pats esu kai kurių įvykių liu- medalių ėjome ginti šalies. Buvome panašūs į pokario dininkas ir dalyvis, tad esu susidūręs su dviprasmišku partizanus, kurie ėjo į nežinią, nesitikėdami atlygio – tarnybos tuo lemtingu laikotarpiu vertinimu ir šiandien. veikiau mirties. Bet yra svarbus kitas aspektas – biuro- Įsivyravęs biurokratinis požiūris į daugelį dalykų nebe- kratinis požiūris į savanorį. Jis skaudina net ir tvirtus, pa- leidžia objektyviai vertinti aplinkybių, kuriomis daugelis siryžusius žmones, nors jie to niekada neparodo. Mano karių atliktų darbų paverčiami bereikšmiais. Pavyzdžiui, atvejis įdomus tuo, kad aš atėjau tarnauti 1991 metų tuo metu įvykiai retai buvo fiksuojami dokumentuose birželio 18 dieną, bet priesaiką daviau tik tų pačių metų ir dalyvavimą vienoje ar kitoje akcijoje įrodyti yra sun- lapkričio 23-iąją. Taip įvyko dėl to, kad priesaikos būda- ku. Aš atėjau į savanorius 1991 metais birželio 18 dieną. vo duodamos per didžiąsias šventes, tad man anuomet Nuo prašymo pateikimo dienos prasidėjo tarnyba de teko tokios šventės palaukti. Tarp šių dviejų datų jau facto, nors dar nebuvau davęs priesaikos. Pamenu pir- buvau šaukiamas vykdyti savanorių užduočių. Pralinks- mąją užduotį – saugojome kryžių Vytauto prospekte. mino dar vienas dalykas, kai man buvo pasakyta, kad jei Buvo manoma, kad jį rengėsi susprogdinti desantinin- noriu būti apdovanotas, man reikia susirasti bent kelis kai. Tą naktį kamuolinis žaibas taip trinktelėjo mums liudininkus. Tai žemina – aš turiu pats pasistengti, kad virš galvų, kad manėme, jog ataka prasidėjo. Naktį lijo, gaučiau medalį? Išeina, kaip tam šuniui, kuris pats sau po trenksmo tik pabiro šakos ant mašinos stogo... Per uodegą kelia... rugpjūčio pučą Maskvoje gavau įsakymą sėdėti namie Šiuo savo laišku norėjau atkreipti dėmesį į problemą, prie telefono ir laukti tolesnių nurodymų. Taip ir dariau. kuri, mano nuomone, yra labai svarbi moralės prasme. Nieko reikšmingo? Taip. Bet vykdžiau įsakymą, visi tuo- Manau, kad tarnyba Tėvynei yra kilniausias tikslas, kurį met buvome įvykių sūkuryje. 1992 metais papūtė nauji tiek valstybės vadovai tiek ir kiti, ypač kariai, turi gerb- vėjai – pradėjome kontroliuoti Tarybinės armijos trans- ti ir puoselėti. Tarnyba nuo pirmųjų žaliaraiščių būrių porto judėjimą keliuose. Neapsieita be nuotykių. Man atsiradimo iki Tarybinės armijos išvedimo turėtų būti pačiam teko šaudyti virš galvų sovietų kariams, suabe- vertinama kaip tikroji tarnyba visiems, net ir neetati- jojusiems, ar verta sustoti savanorių kontrolės poste. niams savanoriams, kurie plikomis rankomis, ginkluoti 1993 metais rugsėjo 1 dienos rytą mano būrys išlydėjo iš partizanų bunkerių iškastais, sportiniais ir medžiokli- paskutinius desantininkų sunkvežimius iš Kauno, Juo- niais šautuvais, Molotovo kokteiliais stovėjo postuose, zapavičiaus prospekto kareivinių... laukdami lemtingojo momento. Ernestas Kuckailis KAarntiios takresasiratyje41

Savižudybių prevencija: padarykime daugiau nei per mažai

Per pusę metų Lietuvos kariuomenėje nusižudė 4 kariai (amžius – 25–42 metai). Kaip galima užkirsti kelią savižudybėms ir pagelbėti apie tai galvojantiems žmonėms?

Konsultuoja KMT Visuomenės psichikos sveikatos priežiūros skyriaus viršininkė, gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė kpt. Daiva Morozivienė.

Kodėl? Kai miršta žmogus, labai dažnai kyla klausimas: „Ko- situacijai, gali užtekti menkutės priežasties, „paskutinio dėl?“ Kai žmogus nusižudo, tas „Kodėl?“ tampa dar ak- lašo“ ir žmogus nusižudo. tualesniu visiems likusiems gyventi: šeimai, draugams, Nors ne visi savižudybės atvejai nuspėjami, daugelį iš bendradarbiams, kaimynams... Ir nors dažniausiai yra jų galima įtarti. Efektyviausias būdas išvengti artimųjų įvardijama kokia nors labiausiai tikėtina savižudybės savižudybės – išmokti pastebėti pavojaus ženklus, tin- priežastis, paprastai ji nėra vienintelė. kamai juos įvertinti ir priimti teisingą sprendimą. Tokį destruktyvų veiksmą dažniausiai lemia geneti- Kalba apie mirtį. Beveik pusė besirengiančių nusižu- nių (polinkis žudytis tarp kraujo giminių, paveldimos dyti žmonių tiesiogiai informuoja aplinkinius apie savo ligos, pavyzdžiui, šizofrenija), biologinių (depresija), apsisprendimą: „pasikarsiu ir viskas bus baigta“, „geriau psichologinių (gyvenimo krizė, vienišumas), kultūrinių numirsiu“ ir panašiai. ir aplinkos (bedarbystė, finansinės problemos, religinės Ruošiasi išeiti. Kitas būdas, kuriuo savižudžiai signa- nuostatos) veiksnių visuma. Todėl neįmanoma paaiš- lizuoja apie pasirengimą išeiti iš gyvenimo, – atsisvei- kinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o kitas, atsidūręs, kinimo laiškų rašymas, skolų grąžinimas, svarbiausių rodos, dar sunkesnėje padėtyje, to nedaro. darbų užbaigimas, savižudybės įrankių įsigijimas (pvz., vaistų) ir t. t. Požymiai, į kuriuos svarbu Nustoja bendrauti. Kai buvę komunikabilūs žmo- nės atsiriboja nuo kitų, nebenori bendrauti, atsiranda atkreipti dėmesį „sienos“ simptomas (žmogus žiūri į sieną, nekreipda- Savižudybė neįvyksta staiga, nors nusižudžiusiojo ar- mas dėmesio į aplinką) – tai gali pranašauti gresiančią timiesiems šis jo veiksmas beveik visada būna netikėtas. savižudybę. Savižudybę galima apibūdinti kaip procesą, kurio metu Tačiau požymių sąrašo, į kurį pažiūrėję tiksliai nustaty- žmogui didėja emocinis skausmas, atsiranda jausmų ir tume savižudybės grėsmę, nėra. Jautrus požiūris į šalia minčių sumaištis ir darosi vis sunkiau išspręsti gyveni- esantį žmogų, sugebėjimas jį išklausyti ir išgirsti, ypač miškas problemas. Tai gali trukti keletą metų. Praside- išgirsti, ir, be abejonės, širdies balsas, tai priemonės, ku- da pasyviomis mintimis apie savižudybę, kurios virsta rios gali padėti įtarti artėjančią nelaimę ir užbėgti jai už ketinimais, kai imama siekti mirties, apgalvojamos sa- akių. Netiesa, kad tas, kuris ketina nusižudyti, būtinai tai vižudybės situacijos, sukuriamas konkretus planas ir padarys. Suicidinių minčių gali kilti iš naujo, bet jos nėra pradedama ruoštis įvykdyti šį sumanymą. Esant tokiai nuolatinės ir kai kuriems niekada nepasikartoja. 42 Antistresas

Jeigu kilo įtarimas Klausinėkite. Jei įtariate, kad žmogus ketina nusi- žudyti, paklauskite jo apie tai tiesiai, pvz., ar turi pla- Neeilinės vestuvių metinės: ną baigti gyvenimą? Išsiaiškinkite, kokia savižudybės rizika, pvz., ar turi įrankį tai padaryti? Kada planuoji tai padaryti? Nepalikite vieno. Jei žmogus yra parengęs konkre- tų planą, turi priemonių jam realizuoti ir ketina veikti nedelsdamas: nepalikite jo vieno; kalbėkite su juo; at- sargiai pašalinkite savižudybės priemonę; laimėkite laiko, kol pavyks susitarti; ieškokite pagalbos. Ieškokite pagalbos. Jei žmogus turi planų, bet dar nepasirengęs tuojau pat nusižudyti: pasiūlykite emoci- nę pagalbą; išgaukite pažadą nesižudyti nepakalbėjus su sveikatos priežiūros darbuotojais; užregistruokite šį asmenį pas psichiatrą; susisiekite su jo šeima, draugais, bendradarbiais, pasitelkite juos į pagalbą. Nebūkite abejingi. Neignoruokime susidariusių aplinkybių ir nemenkinkime problemos. Geriau pada- rykime daugiau, nei per mažai. Būkime atsakingi už šalia esančius žmones. Anoniminiai psichologinės pagalbos telefonai Karo medicinos tarnybos nemokama karių psichologinės pagalbos linija – 800 70 123.

• Tinklalapyje www.lietuvoskairuomene.lt spauskite nuorodą „Psichologinė parama“ ir siųskite laiškus adresu [email protected]. Stanislovo ir Halinos nuotrauka, daryta po vestuvių, 1939 m. rugsėjį. • Jaunimo psichologinės paramos centro telefonas – 8 640 51 555. • Galima skambinti per skaipą, paspaudus nuorodą www.jppc.lt. (konsultuojama darbo dienomis 16–20 val., šeštadieniais 12–16 val.), Atsargos mjr. Stanislovo Zaikausko vestu- el. paštas [email protected]. vės 1940 m. buvo skubios ir be didelių iš- kilmių, nes prasidėjo karas, o štai 70-ąsias vedybų metines paminėjo iškilmingai – pasveikino net pati prezidentė. Karo medikė kpt. Ramutė Vaičaitienė sidabrinėms vestuvėms paradinę uniformą taip pat pasirinko ne veltui – ji suderino senąsias ir moderniąsias vestuvių metinių minėjimo tradicijas. nuotr. žio a A. Pli ŠVENTĖS 43 Neeilinės vestuvių metinės: kai švenčia karininkai

70-ąjį Palaimintųjų vedybų jubiliejų Zaikauskai minėjo šv. Ignoto bažnyčioje

Ypatingas vakaras kokių keturių galima išsirinkti... Buvo du gražūs – Sta- Raseinių karininkų ramovėje nislovas ir toks Julius, bet man labiausiai patiko Stase- lis“, – pasakojo Halina Zaikauskienė, anuomet Matuse- 1939 m., 2-asis artilerijos pulkas Raseiniuose, Karinin- vičiūtė. „Pirmas įspūdis – labai nepatiko jos suknelė su kų ramovėje. Gyvenimas verda: keli karininkai užkan- mezginiais ant krūtinės, dengė visus privalumus. Bet džiauja, du kapitonai prie staliuko šalia lango žaidžia paskui pradėjo patikti ir visus metus su Halyte drauga- šachmatais, pro duris ką tik įžengė majoras su gražuole vome“, – prisiminimais dalinosi Stanislovas. žmona, pasipuošusia balta nėriniuota suknele. Artėja Staseliu ir Halyte abu 100 metų link artėjantys su- didžiausia vakaro pramoga – šokiai. Šįkart jie bus ypa- tuoktiniai meiliai vienas kitą vadina nuolat, o pasako- tingi – į pulką paskirti 8 nauji karininkai, tarp jų ir ką tik dami savo gyvenimo istoriją, kartais švelniai pasibara: Karo mokyklą baigęs jaunesnysis leitenantas Stanislo- „gal tu šito jau nepasakok“. Nors meilus poros tarpusa- vas Zaikauskas. vio bendravimas po 70 metų šiek tiek stebina, bet ar „Draugavau su viena karininkų šeima – ir mane tuo- gali būti kitaip, kai Zaikauskų santuoka atlaikė karą, 10 kart pasivadino kartu į Karininkų ramovę pašokti. Žino- metų katorgą Vorkutoje ir sovietmečio vargus. Net ir jome, kad į Raseinius paskyrė naujų karininkų, ponios pačios jų vestuvės buvo nepaprastos – „su ekstrymu“, karininkų žmonos plepėjo, kad nieko gero, tik gal iš kaip pasakytume šiais laikais. 44 Šventės

Vedybos – su dalinio vado leidimu Halytės ir Staselio draugystė Raseiniuose tęsėsi be- veik metus, tačiau Lietuvoje prasidėjo 1940-ųjų koš- marai. „Kai sovietai pareikalavo, kad Lietuva įsileistų Raudonosios armijos karinius dalinius, mūsų pulką kėlė į Pabradę, kareivines užėmė rusai. Pradėjome krau- ti daiktus į traukinį, netrukus turėjome išvykti žygio tvarka su arkliais ir patrankomis. Halytė vis šnekėjo: „Oi, Staseli, išvažiuosi, pamirši mane...“ Tuo metu jau buvau padavęs prašymą vesti – tuomet Lietuvos kariuomenė- je buvo tokia tvarka, kad norint susituokti reikėjo gauti vado leidimą. Karininkų žmonos turėdavo atitikti tam tikrus reikalavimus, svarbiausia, kad turėtų bent vidu- rinį išsilavinimą, be to, rinkdavo duomenis apie jų elge- sį“, – pasakojo atsargos majoras. Atsakymo dėl jaunojo leitenanto širdies reikalų iš va- dovybės vis nebuvo, o sumaišties okupuotoje Lietuvoje vis daugėjo. „Kaip tik į Tytuvėnus atvažiavo pulko va- das, nuvykau su juo susitikti. Šalia jo kabinete buvo ir rusas komisaras, kuris, išgirdęs mano prašymą, iš karto pasakė – „gerai, ženykis, pas mus nereikia jokių leidimų tokiems dalykams“. Ir davė 3 dienas atostogų, – pasako- jo Stasys. – Grįžau į Raseinius, tą pačią dieną su Halyte nuėjome į valsčių, susirašėme, vakare paėmėme šliūbą bažnyčioje, tėvai greitosiomis suruošė kuklią vakarienę. Sidabrinių vestuvių nuotrauka. Tai buvo 1940 m. rugsėjo 14 diena.“

Auksines vestuves Zaikauskai šventė Vilniaus katedroje bazilikoje, Mišias laikė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. ŠVENTĖS 45

Jaunoji Zaikauskų šeima išvyko į Vilniaus kraštą. Hali- na sostinėje gavo darbą banke, nes mokėjo rusų ir lenkų kalbas, o Stanislovas tęsė tarnybą kariuomenėje Pabra- dėje – ten jau šeimininkavo raudonieji, o politrukai skai- tė propagandines paskaitas apie Sovietų Rusiją – „plovė smegenis“, šių laikų žodžiais tariant. Stanislovas bandė atsistatydinti iš kariuomenės, bet jo prašymo nepriėmė, todėl, kaip pats pasakojo, ėmė veikti kitaip: vėluoti, si- muliuoti ir erzinti politruką – vis paklausdavau ko nors nemalonaus, pvz., jūs giriate Tarybinę armiją, o kodėl pablogėjo Lietuvos karininkų maitinimas jums atėjus? Pro akis nepraslydo ir sovietinių karininkų žmonos. „Pradėjo rusai su žmonomis važiuoti, o jos prastai atro- dė – perkelinėm suknelėm, raudonom beretėm, tiesiog gaila žiūrėti. Nėra ką lyginti su Lietuvos karininkų žmo- nomis, kurios buvo kaip pavyzdys – mokytos, gražiai apsirengusios. Paklausiau, kodėl jų žmonos tokios? Tai politrukas tik kažką numykė... Paskutinė paskaita buvo apie tai, kad Vakaruose žmonės badauja, o Lietuvoje sovietams „padedant“ – viskas gerai. Tada paklausiau, o kodėl į Lietuvą važiuoja vagonai su rusiškai užrašais „badaujančiai Lietuvai“ (apie tokį dalyką buvau girdėjęs iš pažįstamų traukinyje)? Mane iš karto nuvedė pas sau- gumietį ir po pokalbio su juos mano tarnyba kariuome- nėje baigėsi – atleido“, – pasakojo ats. mjr. Stanislovas Zaikauskas.

Didieji trėmimai: Halytė laukiasi, negi išveš? Toliau Zaikauskų šeimos gyvenimui įtaką darė nera- mūs politiniai įvykiai Lietuvoje. Stanislovas įsidarbino Statistikos valdyboje ir su žmona išvyko gyventi į Kre- tingą. Netrukus Halina ėmė lauktis pirmojo vaikelio. Ramutės ir Kęstučio Vaičaičių vestuvės. 1941 m. birželio viduryje Stanislovas darbo reikalais tingoje, pora susilaukė pirmosios dukrelės Margaritos, išvyko į Vilnių. „Atsikeliu ryte eiti į valdybą, matau – ga- Stanislovas dirbo nekilnojamo turto bendrovėje, kuri tvės tuščios, važiuoja palutarkos, jose kareiviai su šau- administravo nacionalizuotus namus, ir dalyvavo rezis- tuvais ir žmonės su ryšuliais. Sutikęs pažįstamą moky- tencinėje veikloje. „Organizavome partizaninį judėjimą toją paklausiau, kas čia dedasi, paaiškino, kad žmones Kretingoje, buvau vado pavaduotojas, rinkome gin- veža į Sibirą. Aš išsigandau, kad mano Halytę išveš, tie- klus, vokiečiai norėjo steigti savisaugos dalinius, kad siai į stotį nulėkiau – neberūpėjo tas susirinkimas. At- kariautų už juos, agitavome žmones, kad į juos neitų, važiuoju į Raseinius, o jos nėra namie. Laimei, buvo pas platinome spaudą – „Nepriklausomą Lietuvą“, „Laisvę“. mūsų draugus. Tąkart neišvežė, nors vėliau sužinojau, Kai rusai vėl užėmė Kretingą, teko greitai bėgti iš ten“, – kad buvome abu antruose sąrašuose, bet netrukus už- pasakojo atsargos majoras. ėjo vokiečiai, taip ir liko. Vokiečiams užėmus Kretingą Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai Stanislovas po kelių dienų kažkas uždegė žydų sinagogą, dėl to su- grįžo į Trakus, gimtąsias apylinkes, partizanavo, vieno pleškėjo beveik pusė miesto. Po to labai sunkus gyveni- susidūrimo su stribais metu gavo kulką į šlaunį, bet išsi- mas buvo, nes sudegė daug namų ir maisto produktų, gydė, slapstėsi pas gerus žmones, o kulką šlaunikaulyje gatvėmis net cukraus upeliukai tekėjo, mat nuo karščio turi iki šiol, sako, ji visai netrukdanti gyventi. Po nelai- išsilydė sandėlyje laikytos atsargos.“ mingo įvykio, tarpininkaujant žmonos motinai, Stanis- Vokiečių okupacijos metus Zaikauskai praleido Kre- lovas persikėlė į Raseinių apylinkes, ten pavyko įsidar- 46 Šventės

binti mokykloje, bet ramus gyvenimas tęsėsi neilgai – jį kartu, po poros metų susilaukė jaunėlės dukters Vilne- išaiškino Kretingos NKVD. „Atvažiavo karininkas su 4 lės. Šiuo metu Zaikauskai turi du anūkus, o neseniai su- kariais, mane pėsčiomis iš Raseinių nusivarė į Kretingą. laukė ir proanūkio Džiugo. Sako, tave visi čia pažįsta, mes tave suvesim su vietos Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę valdžia Stanislo- partizanais, tu vykdysi mūsų nurodymus. Pasakiau: „Ne, vui ne tik grąžino karinį laipsnį, bet ir pakėlė jį į kapi- brolyčiai, to nebus“. Mane tardė ir tardė, paskui į Klaipė- tonus, o vėliau į majorus. Jau nepriklausomoje Lietu- dos kalėjimą išvežė, vėliau į Kauną, o galiausiai patekau voje Staselis ir Halytė atšventė ir didžiuosius vestuvių į Lukiškes, ten beveik metus prabuvau, kol rudenį mane jubiliejus. Auksinių vestuvių (50 metų kartu) proga nuteisė 15 metų katorgos. 1947 m. birželį išvežė į Vor- santuoką Vilniaus arkikatedroje palaimino monsinjoras kutą, tremtyje, dirbdamas anglies kasyklose, išbuvau Kazimieras Vasiliauskas, pora pasipuošė gintariniais žie- 10 metų“, – savo nepaprastą gyvenimo istoriją dėstė dais, kuriuos šiai progai sukūrė Stanislovo draugas prof. atsargos majoras. F. Daukantas iš Dailės akademijos. Per savo deimantines Kpt. R. Vaičaitienė vestuves (60 metų) Zaikauskai dalyvavo iškilmingoje sidabrinių vestuvių Vestuvių jubiliejai: ceremonijoje Rotušėje, kur juos ir dar kelias poras pa- jubiliejui pasirinko sveikino tuometinis meras, arba, kaip sako Stanislovas, paradinę uniformą, o 50, 60 ir 70 metų kartu vestuvės vyko burmistras, – R. Paksas. derinant senas ir Kol Stanislovas buvo Sibire, jį 3 kartus aplankė Halina, Pernai rugsėjį pora atšventė ypatingą jubiliejų – naujas tradicijas. o 1956 m., jam grįžus iš tremties, pora vėl apsigyveno 70-ąsias vestuvių metines, kurių sulaukia reta sutuokti- nių pora, o jiems suteiktas Palaimintųjų vardas, nes to- kios progos sulaukiama tik iš Dievo palaimos. Zaikauskų dukra Vilnelė sakė ieškosianti archyve duomenų, ar Lie- tuvoje dar yra porų, kartu išgyvenusių 70 metų, – visko gali būti, kad Stanislovas ir Halina yra vieninteliai tokie laimingieji. Šia ypatinga proga sutuoktinius Šv. Ignoto bažnyčioje palaimino karo kapelionas Remigijus Butke- vičius, o draugai ir artimieji sakė gražiausius žodžius. „Labai nustebau, kai pradėjo skaityti prezidentės kalbą, „iš kur jis sužinojo?“ – pagalvojau“, – šypsodamasis iškil- mes prisiminė Stanislovas. O Halytė, pasakodama apie vestuvių jubiliejus, net susigraudina, kaip jie buvo taip gražiai pagerbti ir linkėjo, kad visoms pasisektų gauti tokį gerą vyrą, kaip jos Staselis. Dabar Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir kariuome- nės vado gen. ltn. A. Pociaus sveikinimo raštai Zaikaus- kams 70-ųjų vedybų metinių proga kaba garbingose vietose poros kambaryje. Juos jie mielai parodo užsu- kantiems svečiams, kaip ir daugybę muzikos instrumen- tų, kuriais visą gyvenimą muzikavo Staselis: armoniką, mandoliną, smuiką, vargonėlius, bandžą (dar keli, sakė, yra paslėpti spintoje). Tiesa, atsargos majoras Stanislo- vas Zaikauskas šiais instrumentais jau nebegroja – pirš- tai nebeklauso, tačiau mane išlydi lūpine armonikėle vinguriuodamas linksmą tarpukario laikų melodiją. Gal net tą pačią, kurią grodavo savo Halytei Raseiniuose prie Dubysos, pirmaisiais jų pažinties metais.

Kaip galima taip ilgai ištverti santuokoje? Šis nuoširdus vienos merginos klausimas turbūt la- biausiai pralinksmino Karo medicinos tarnybos svei- ŠVENTĖS 47

tas simbolizuoja perėjimą į naują etapą, kuris iš tikrųjų atsiveria, kai vaikai suauga, kai gali su jais kartu spor- tuoti, keliauti, bendrauti, stebėti jų ryškėjančius talen- tus. O spyna tarsi sustiprina ryžtą toliau padėti vienas kitam, kurti bendrus laisvalaikio planus, puoselėti dar neatsiskleidusius gabumus“, – apie sidabrinių vestuvių tradicijas pasakojo Ramutė.

katos psichologę dr. kpt. Ramutę Vaičaitienę per jos sidabrines vestuves. „Su vyru Kęstučiu net nepajutome, kaip tie 25 metai prabėgo auginant 3 sūnus – Vytautą, Algirdą ir Žygimantą, kuriant namus, bendraujant su giminėmis ir draugais, įsitvirtinant darbinėje veikloje – per tuos metus ir mokslus nemažus pasiekiau, ir misi- jose dalyvavau, – pasakojo karininkė. – Ir tik kai vaikai užaugo, atsirado daugiau laiko ir galimybių skirti vienas kitam, tad po 25 metų kartu norisi atgaivinti jausmus, pasidžiaugti, pažvelgti vienam į kitą brandesniu žvilgs- niu, dėkojant už tai, kad kantriai buvo šalia. Vis prisime- nu vyro giminių žodžius: „Jums abiem pasisekė“, jam, kad gavo darbščią žmoną, o man – kad gavau ramų, tylų vyrą. Iš tiesų vienas kitą labai papildome.“ Prieš 25 metus Ramutė ir Kęstutis vestuves atšoko Kaune, bet dabar gyvena Vilniuje, todėl savo sidabri- nes vestuves šventė sostinėje. „Labiausiai patiko svei- kinimo kalba Centriniame metrikacijos biure, ji buvo Pora ant Užupio tilto visai negirdėta, ir nors sveikintojos veide buvo matyti užrakino spyną, kuri nuovargio ženklai, vis dėlto žodžiai buvo asmeniški – tarsi sustiprina ryžtą paminėti užaugintų vaikų vardai, buvo labai malonu toliau padėti vienas vėl pasikeisti žiedais, pasirašyti savivaldybės duotame kitam ir kurti bendrus garbes rašte. Po to važiavome prie Užupio tiltelio, kur planus. prikabinome graviruotą spyną su mūsų inicialais RK. Til- 48 Šventės

labai tiks. Be to, su šia uniforma siejasi labai geri prisimi- nimai – uniformą pasisiuvau važiuodama į karo gydy- tojų suvažiavimą JAV, kuriame skaičiau pranešimą apie mūsų karių akių priežiūrą, medicininius mokslinius ty- rimus mūsų tarnyboje. Tuo metu buvau labai laiminga, nes suvažiavime sulaukiau daug klausimų ir nuostabos, kaip tokia maža šalis vykdo tokius svarbius tyrimus. Norėjau vėl patirti tą džiaugsmo antplūdį, kai jautiesi reikalingas, pripažintas, be to, didesnę savo aktyviau- sio laiko dalį praleidau būtent su uniforma“, – atviravo karininkė. Paklausta, iš kur sėmėsi idėjų planuojant sidabrinių vestuvių šventę, Ramutė pasakojo, kad atsižvelgė į tra- dicijas ir į savo norus, nes svarbiausias kriterijus – kad šventėje būtų smagu ir lydėtų gera nuotaika. Sutuokti- niams pavyko surengti net antrą „medaus mėnesį“: po vestuvių jaunieji vyko slidinėti į Šiaurės Kaukazą, o po sidabrinių vestuvių – į Italiją. Prasmingai atšventusi savo sidabrines vestuves kpt. Ramutė Vaičaitienė rekomenduoja džiaugtis šia sukaktimi ir kitiems: „Tai šventė tiems, kurie nueitame kartu kelyje mato ne tik piktžoles, bet ir gėles, grožį, gėrį, meilę, atsidavimą. Kiekvienas žmogus turi ir gerų, ir blogesnių savybių, bet jei matysime tik blogį, niekada negalėsime džiaugtis ir būti laimingi... Jei norime kar- tu pasenti, turime tą kelią eiti nusiteikę optimistiškai, tikėti savo sėkme, matyti tiek savo, tiek kito žmogaus vertingas savybes, gerumą ir tuo pasidžiaugti, padėkoti likimui, kad šį žmogų turime. Esu dėkinga savo vyrui už kantrybę ir palaikymą mano siekiuose, mano darbinėje 20-ųjų vestuvių Sidabrinių vestuvių proga Vaičaičių santuoką palai- veikloje ir auginant vaikus. Tikiuosi, kad antrasis 25-me- metinių proga mino karo kapelionai Šv. Ignoto bažnyčioje. „Ten lan- tis kartu bus įdomus, kupinas kelionių, draugų, šurmu- fotografija su visa komės dažnai – labai gera bažnyčios aura, ko gero, čia lio ir naujų kūrybinių atsiskleidimų“. šeima. didžiausias nuopelnas abiejų aktyviausių kapelionų Bažnyčioje minint jungtuvių sukaktis (metines) ir ju- (R. Venckaus ir R. Butkevičiaus), kurie artimai bendrauja biliejus (pvz., 25, 50, 60 metų bendro gyvenimo), pa- su visais, paspaudžia ranką linkėdami ramybės. Kape- prastai švenčiamos padėkos šv. Mišios. „Sutuoktiniai lionas Remigijus Butkevičius palaikė mintį per sidabri- pirmiausia dėkoja Dievui už jo globą ir pagalbą, drauge nes vestuves atvykti į bažnyčią šv. padėkos Mišioms, išgyventus džiaugsmus ir sunkumus, savo vaikus. Litur- nes tik dėkodamas likimui už dovanas, jas iš tikrųjų gijoje jie atnaujina šventus santuokos pasiryžimus. Tą sąmoningai priimi, ir tai teikia dvigubą džiaugsmą. Per valandą jie drauge taria: „Garbė tau, Viešpatie, kad su mišias pasakyti labai gražūs kunigo žodžiai sujaudino ir mumis buvai džiaugsmo ir vargo dienomis. Prašome net išspaudė ašarą“, – prisiminė karininkė. tave: padėk mums ir toliau nuoširdžiai vienas kitą my- lėti, kad būtume geri tavo meilės žmonijai liudytojai“. Kaip ir kodėl verta surengti šventę Švenčiant jubiliejus, gali būti pagaminti nauji sutuokti- sau ir kitiems? nių žiedai, kurie liturgijos metu yra palaiminami, – pa- sakojo mjr. Remigijus Butkevičius, Lietuvos karo aka- Jeigu kalbėtume apie moteris, vienas svarbiausių demijos kapelionas. – Linkėčiau švęsti ne tik jubiliejus. klausimų rengiantis vestuvių ir jų metinių iškilmėms – Išties panašu, kad savo gyvenime per mažai dėkojame kuo apsirengti? Kpt. Ramutė Vaičaitienė pasirinko ne Dievui ir vienas kitam. Man atrodo prasminga, jog tikin- atsitiktinį rūbą, o karinę paradinę uniformą. „Dar nėra tys sutuoktiniai kasmet švęstų padėkos šv. Mišias. Juk šios uniformos dėvėjimo tradicijų, dažniausiai ją ren- krikščionis yra dėkojimo žmogus, bent jau toks turėtų giasi iškilmingomis progomis, todėl pamaniau, kad ji būti...“ Ilona Skujaitė Pašnekovų archyvų nuotr. ŽVILGSNIŽvS ilgsn49 is

AŠTUONRATIS IŠ

Karšta, tvanki, su perkūnijomis, žaibais ir NEMAKŠČIŲ liūtimis vasara – dabar jau tik prisiminimas, malonių emocijų pliūpsnis... Atostogos – teigiamos emocijos, susitikimai ir naujai patirti, išgyventi kelionių įspūdžiai. Nutarę pasidžiaugti tėvynės peizažu prie Kryž- kalnio, nuo autostrados pasukę į dešinę, sustokime Nemakščiuose...

Miestelis kaip miestelis. Gatvelės tiesios. Dailūs na- meliai, tvorelės, bijūnai... Yra vaikų darželis, įvairių pre- kių parduotuvė, seniūnija... Su vaikais ir seneliais Ne- makščiuose gyvena apie devyni šimtai žmonių... Žavi Nemakščių bažnyčia, įspūdingas Liurdas... Toliau eidami gatvele, stabtelime prie atvirų vartelių, už kurių – gražiai išpuoselėtas privatus kiemas, o ant ūkinio pastato užrašas – „Muziejuks. Aštuonratės va- žiuoklės draugija“, krautuvėlė... „Muziejuko“ šeimininkas Leonas Tamulevičius (49 m.) pagal profesiją yra energetikas, bet dirba miškų ūkyje mechaniku. Prieš kelis dešimtmečius, kaip ir visi Lietu- vos jaunuoliai, tarnavo sovietinėje kariuomenėje. Buvo tankistu. Karinis laipsnis – viršila. Kaip jis tapo muzieji- ninku? Pats gerai nežino: „Kiekvienas žmogus yra aistringas, neribotai įvairus. Vieni medžioja, kiti meškerioja, dar kiti laksto motoci- 50 ŽVILGSNIS

klais, kopia į kalnus, o aš renku ir saugau visokį šlamš- – Ant komodos matau indų servizą. Kieno jis? tą“, – pasakoja ponas Leonas. – Tai vokiečių karininko vachmistro porcelianiniai – Kokie buvo pirmieji Jūsų privataus muziejaus pusryčių indai. eksponatai? – Bet daugiausia Jūsų muziejuje matome įvairios – Senelio išsaugoti tarpukario „Kario“ žurnalai. Mano technikos? senelis Antanas Tamulis tarnavo Lietuvos kariuomenė- – Taip, daug radijo aparatų, patefonų, dešimtys mo- je, buvo viršila, Viduklės kuopos vadas. Po to dirbo Ne- tociklų, „Volga“, karinis sunkvežimis, tarybinės milicijos makščių pašte, tvarkė dokumentus. „Žiguliai“, senoviniai varikliai, veikianti kalvė... – Bet Jūs žurnalų saugojimu neapsiribojote? – Iš kur tie visi eksponatai? – Žinoma. Pradėjau rinkti iš Nemakščių apylinkės – Daugiausia iš Nemakščių, Raseinių rajono apylinkių. įvairius senovinius daiktus ir rakandus. Mama gyvulių Kai kurie daiktai atkeliavo iš kitų Lietuvos kampelių. nebelaikė, tad atidavė mano eksponatams daržinę ir – Jeigu ne paslaptis, kokia Jūsų sukaupto muzieji- tvartelį. Troboje ir kieme niekas nebetilpo. nio turto vertė? – Ar kaupdamas senovinius daiktus darote kokią – Na, jeigu pradėčiau savo daiktus pardavinėti anti- atranką? kvariatuose, tai gal ir susigrąžinčiau kokius du šimtus – Ne. Eksponatus kaupiu gana chaotiškai. Juk ne visa- tūkstančių litų sau į kišenę. Ne piniguose laimė. Svarbu, da žmogaus gyvenimas yra tvarkingas. Per savo amžių kad akys būtų sveikos. Mano akys pinigų nemato.

Muziejuko vie- kiekvienas šį tą sukaupiame. Bet pamažu kiekvienas – Ar turite ir kitų svajonių? name kamba- daiktas randa savo vietą. Šitaip prie vienos sienos atsi- – Noriu kieme restauruoti Nemakščių gaisrinės bokš- rių – didžiausios rado vieta batsiuvių įnagių ekspozicijai, prie kitos – siu- tą. Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai jį subombardavo, pagarbos ir vėjų. Atsirado ir ūkinių rakandų kampelis. Labai daug per gaisrą sudegė visi Nemakščiai. Tai 1932-ųjų metų dėmesio vertas surinkau įvairių buities įrankių. Mūsų apylinkės laukuo- gaisrinės bokštas. Turiu išlikusias gaisrinės fotografijas. stendas – skirtas P. Neveravi- se radau vieną brangiausių eksponatų – akmeninį plak- Gaisrinė mašinos neturėjo. Buvo arkliais kinkomas di- čiaus aštuonračiui. tuką, kurio amžius – 1000 m. prieš Kristaus gimimą. delis vežimas („padvada“), geležinės vandens statinės ŽVILGSNIŽvS ilgsn51 is

(bačkos), vandens siurblys, pompa ir kopėčios. Bokštą išgelbėjau iš metalo laužo supirktuvės, jau baigiu res- tauruoti. Bėda ta, kur gauti autentiškus to meto gaisri- ninkų šalmus..? – Bet Jūsų muziejaus kiemo puošmena ir pasidi- džiavimas – aštuonių ratų vežimas? – Tai epochos istorija... Tuomet muziejaus šeimininkas Leonas Tamulevičius įsijausdamas ir papasakoja šią istoriją.

Pirmasis pasaulyje aštuonratis Prisiminkime XX a. pradžios Šiaulius, vieną iš daugelio Rusijos imperijos miestų. Vieną eilinę tų metų ankstyvo pavasario dieną Šiauliuose puikiai aprašo šiaulietis di- zaineris, kraštotyrininkas Vilius Puronas: „Mažai kas pa- juto sensacijos sukeliamą virpulį, kai šiaudais pakreik- tu grindiniu nubildėjo keistas aštuoniaratis vežimas. Miesto gyventojai daug daugiau dėmesio kreipdavo į kitas pirmąsias mechaninio transporto eros „kregždes“ Šiauliuose. Aštuonratis, stipriai bildėdamas važiuokle, ties garsiąja Savičo krautuve įsuko Policijos gatvėn. Re- ginys vis dėlto buvo nekasdieniškas: bene dukart ilges- nis už paprastą vežimą mechanizmas judėjo be arklių. Keturi įsiręžę vyrukai suko išcentrinio rato rankenas. Vienas gale stovėjo prie vairo ir stabdžio. Platformos priekyje stovėjo stalas, ant kurio šnypštė virdulys. Už stalo, ant paprastos kėdės, kartkartėmis gurkšnodamas arbatą, sėdėjo šios keistos važiuoklės išradėjas ir kons- truktorius Pšemislavas Neveravičius, tokia ekscentriška balandžio 26 d. Šiaulių mieste buvo oficialiai įteisinta Išradėjas, gerdamas forma demonstruodamas važiuojančio mechanizmo „Aštuonračių automobilių draugija.“ arbatą, rieda savo stabilumą. Ties policijos valdyba aštuonratis sustojo ir Pirmasis aštuonių ratų automobilio konstruktorius – aštuonračiu. Dizainerio konstruktorius nušoko ant grindinio. Kartu su grupele septyniasdešimtmetis lietuvis. Kauno inžinieriai juokė- V. Purono piešinys žmonių, laukusių ties įėjimu, įėjo į pastato vidų. 1910 m. si, o svetimi pasinaudojo...

Argi ne pirmapradės lietuvių išradėjo Pšemislavo Neveravi- čiaus idėjos padėjo su aštuonračiu „Lunochod - 1“ įveikti 10 540 metrų kelią mėnulyje?!. 52 ŽVILGSNIS

Išradimas, kuriuo pasinaudojo kiti J. Basanavičių. Gimė jis Raseinių apskrityje, Nemakščių valsčiuje, Pužų (Julinų) dvarelio savininko šeimoje apie Aštuonratį automobilį minėtas lietuvis jau buvo su- 1865 m., kur praleido beveik visą savo gyvenimą. Išradė- konstravęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet P. Ne- jas mirė Kaune, slaugomas dukters Jadvygos. Palaidotas veravičius buvo pasidaręs didelį medinį modelį ir jį Nemakščių kapinaitėse. išbandė važiuodamas Šiauliuose. Rezultatai buvo kuo puikiausi – net duobėtu keliu važiuojant visai nekratė. Važiuoklės atminimas gyvas Tos konstrukcijos privalumas dar ir tas, kad lūžus vienam ratui galima važiuoti likusiais. Kai savo išradimą lietuvis Specializuotuose leidiniuose galima aptikti vieną kitą užpatentavo, vokiečiai jam tuomet siūlė 150 000 rublių, automobilį, turintį aštuonratę važiuoklę. Bene seniau- bet konstruktorius atsisakė parduoti. Išradėjas norėjo sias toks būtų 1911 m. amerikiečio Miltono Rivzo ketu- pats pradėti aštuonračių gamybą ir jau buvo suradęs rių ratų lengvasis automobilis „L. Overland“, perdarytas kompanionų, bet visus planus sujaukė karas. Vėliau P. į aštuonratį. Pripažinkime, aštuonratė važiuoklė visam Neveravičius dėjo daug pastangų, kad jo išradimu su- laikui išstūmė kavaleriją, bene tris tūkstančius metų do- sidomėtų Lietuvos valstybė. Aplankė visus žymiuosius minavusią mūšio laukuose. Karinė pramonė gamino aš- Kauno asmenis, bet nė vienas nesutiko paremti. Kreipė- tuonračius šarvuočius. Su aštuoniais ratais pagamintas si ir į garsius inžinierius, bet šie iš jo tik pasijuokė. Girdi, mėnuleigis „Lunochod-1“ paliko pėdsakus Mėnulyje... jie galvoja, kaip išrasti vienratį automobilį, o jis svajoja Argi ne pirmapradės lietuvių išradėjo idėjos padėjo Mė- apie aštuonių ratų važiuoklę... Išradėjas už savo aštuo- nulyje įveikti 10 540 metrų kelią?! nių ratų automobilio pastatymą žadėjo, jei jis nebus Dabar Nemakščių gyvenvietės muziejininko entu- niekam tikęs, atiduoti savo dvarą, bet niekas nesutiko, ziasto Leono Tamulevičiaus kieme didžiausio svečių visi jį laikė bepročiu. Išradėjas, praradęs viltį, kad jį pa- dėmesio sulaukia aštuonratė važiuoklė, pasigaminta rems kas nors iš savųjų, pradėjo susirašinėti su anglais. pagal patentinius brėžinius, su ja sodybos šeimininkas Nutarė patentuoti išradimą Anglijoje. Vienas anglas smagiai darda Nemakščių gatvelėmis miestelio šventės pasisiūlė tarpininkauti. Reikalas užsitęsė apie metus. proga. 2006 m. Nemakščiai pasitvirtino miestelio vėlia- Per tą laiką anglų karo ministerija pasigamino panašios vą ir herbą. Juose – Pšemislavo Neveravičiaus aštuon- konstrukcijos tankų. Lietuviui išradėjui atėjo atsakymas, ratis. kad jo išradimas pavėluotas. Tokios rūšies automobiliai Muziejaus šeimininkas kiekvieną sodybos svečią Anglijoje jau esą apyvartoje. pavaišina gira, lašinukais, raugintu agurkėliu... Jei kas Apie P. Neveravičių išlikę nedaug žinių. Senųjų žmo- pageidauja, iškepa blynų ar kiaušinienės. Senas gramo- nių atsiminimuose P. Neveravičius prisimenamas kaip fonas suka plokštelę. Skamba J. Šabaniausko dainos... ramus, šiek tiek keistokas, geraširdis žmogus. Patriarcha- Jūs dar nebuvote Nemakščiuose? Ko delsiate?!

linė laikysena ir žila vešli barzda darė jį panašų į daktarą Juozas Pocius Autoriaus nuotr. Vienas iš eksponatų kieme – tuščia Antrojo pasaulinio karo aviaci- nės bombos kapsulė. LAISVALAIKIS 53 Kaip susivienyti kariuomenės kolekcininkams?

Karinės žiniasklaidos atstovams, matyt, ne kartą teko kalbėtis su pavieniais mėgėjais, surinkusiais gana solidžias įvairių uniformų antpečių ir antsiuvų, kokardų, šalmų, karinių ordinų, marškinėlių, žurnalų, ženkliukų, puodelių ir kitokių karinių atributų kolekcijas. Kokioje parodoje galėtume jas pamatyti?

Beveik kiekviename Lietuvos kariuomenės batalione galima rasti kolekcionavimo entuziastų. Bendrauda- mi su jais galite sužinoti daug spaudoje neminėtų ar pamirštų faktų, pamatyti unikalių karinės atributikos pavyzdžių. Egzistuoja ir pagalbinė istorijos disciplina – faleristika, tirianti ordinus, medalius, prizus, valstybės apdovanojimų ir kitus pasižymėjimo ženklus. Jos tiks- las – registruoti žinomus pasižymėjimo ženklus, nusta- tyti jų kilmę, aprašyti teikimo nuostatus, atlikti mata- vimus, sudaryti grafinius vaizdus ir jų katalogus. Beje,

Privačių kolekcijų parodose galima pamatyti ir tai, ko nerastumėte jokiame muziejuje. 54 LAISVALAIKIS

galima pasisemti nemažai informacijos, keistis kolekcijų vienetais, bet kuo toliau, tuo labiau tokia veikla tampa savitiksle. O žmonės baigia tarnybą, išeina į atsargą, iš- keliauja anapilin... Laimė, jei vaikai supranta tėvelių po- mėgį, surinktų kolekcijų vertę ir nepasiryžta dalyboms.

Pavyzdys įkvepia

Vis dėlto sprendimo, kaip šiuo atveju derėtų elgtis, ieškoti nereikia. Pavyzdžiu galėtų tapti kad ir Lietu- vos olimpinė kolekcininkų asociacija (LOKA), įsteigta 2001 m. aktyviausių kolekcininkų, renkančių įvairią sporto atributiką, grupei jų susirinkus Lietuvos tautinia- me olimpiniame komitete. Per steigiamąją konferenciją apsvarstyti asociacijos įstatai, išrinkta vadovybė, o jau po mėnesio LOKA atstovai dalyvavo Tarptautinio olim- pinio komiteto globojamoje olimpinių kolekcininkų mugėje Seule. Per veiklos dešimtmetį asociacijos na- riai surengė ne vieną parodą, dalyvavo tarptautinėse kolekcininkų mugėse. Balandžio 14 d., nuvykę į dešim- Nepatikėtum, kad tiek taip pat vadinamas ir minėtų apdovanojimų kolekcio- tmečio proga surengtą ketvirtąją LOKA narių iš visos dekoratyvinių puodelių navimas. Dalį panašių ženklų ir atributų įsigyja muzie- Lietuvos parodą Policijos departamento prie Vidaus ir bokalų sukaupta paly- jai, valstybinės institucijos, nors anaiptol ne viską ir jie reikalų ministerijos patalpose, iš tiesų turėjome į ką akis ginti neseniai atkurtoje mūsų kariuomenėje. gali aprėpti. Tačiau šį kartą pakalbėkime apie privačius paganyti. Pavyzdžiui, ar daug Lietuvos karių yra matę kolekcininkus. Jiems, ypač pradedantiesiems, aktualias pirmo lietuvio – Pasaulio bokso vidutinio svorio čem- pirkimo ir pardavimo problemas iš dalies padeda spręs- piono (1912–1913 m.) Jurgio Čepulionio (Georg Chip), ti internetas. Deja, mažai kas ryžtasi viešai rodyti savo profesionalų ringe laimėjusio 42 kovas, nuotrauką arba, kolekcijas, o iš įvairių kokioje nors svetainėje siūlomų sakykime, daugkartinio tarpukario Lietuvos sunkumų Garsių Lietuvoje ir pa- niekniekių srauto išsirinkti tinkamą ir reikalingą atri- kilnojimo čempiono ir rekordininko, 1951 m. tremtyje saulyje atletų nuotrau- kas renka Rimgaudas butą pasiseka nedaugeliui. Kita galimybė – asmeninės žuvusio Fabijono Kavaliausko atvaizdą? Garsių Lietuvoje Tirilis iš Vilniaus. pažintys. Sukuriamas uždaras kolekcininkų ratas, kur ir pasaulyje atletų nuotraukas šioje parodoje ekspona- LAISVALAIKIS 55

vo Rimgaudas Tirilis iš Vilniaus. O gal jums kur nors teko matyti viename stende visų pasaulio futbolo federacijų ženkliukus (Aleksandro Michelsono iš Panevėžio kolek- cija) arba pasaulio rankinio federacijų ir kariškių sporto organizacijų ir žaidynių ženkliukus (Juozo Širvinsko iš Vilniaus kolekcija)? Man, prisipažinsiu, anksčiau neteko. Gal dabartiniams LOKA nariams, suradusiems galingų rėmėjų, surengti parodą ar iškilmingai paminėti jubi- liejų nėra itin sudėtinga, bet ir šios asociacijos veikloje būta visko: kiek girdėjau, praėjus steigiamuoju laiko- tarpiu būdingam džiaugsmui, kurį laiką būta atoslūgio, bet viską įveikia entuziazmas ir vienybė. Svarbu surasti šviesias ir saugias patalpas parodoms, kad eksponatai, net ir mažiausi, būtų įžiūrimi ir kolekcijų piktavaliai „ne- nudžiautų“. Kaip žinote, kolekcionavimas nėra pigus malonumas, o kolekcionuojamų vertybių perpardavi- nėtojų verslas klesti...

Kitų šalių patirtis

Pasaulyje seniausia ir didžiausia karinių insignijų (lot. insignia – ženklai) kolekcininkų organizacija yra Amerikos karinių insignijų kolekcininkų bendrija (The American Society of Military Insignia Collectors (ASMIC)), nedidelės entuziastų grupelės įsteigta 1937 m. ir regis- truota kaip nekomercinė organizacija. Dabar ją sudaro apie 3 tūkstančiai atsidavusių kolekcininkų Jungtinėse Amerikos Valstijose ir daugelyje užsienio šalių. JAV nuo 1977 m. veikia ir Amerikos karinių uniformų kolekcinin- kų asociacija (The Association of American Military Uni- form Collectors (AAMUC)), kurią taip pat įsteigė nedidelė grupelė kolekcininkų, jautusių poreikį bendrauti ir ben- dradarbiauti tobulinant asmenines kolekcijas. Kanados karinių atributų kolekcininkų klubas (The Military Col- lectors Club of Canada)) įkurtas 1963 m. kaip pagrindinis visų Kanados kolekcininkų, renkančių visų rūšių kari- nius gaminius – nuo medalių, ženklų ir meno dirbinių iki ginklų, transporto priemonių ir beveik visko, kas susiję su kariuomene, sambūris. Nemažai užsienyje yra ir spe- cializuotų organizacijų, pavyzdžiui, Karinių transporto priemonių išsaugojimo bendrija (Military Vehicles Pre- mosi ordinais, medaliais ir kitais apdovanojimais reikš- J. Širvinsko surinktos servation Society) – tarptautinė karinių transporto prie- mę. Svetur yra nemažai visuomeninių karinės istorijos ženklų kolekcijos: monių entuziastų, istorikų, atnaujintojų ir kolekcininkų, tyrinėtojų organizacijų, pavyzdžiui, JAV veikianti XX „Pasaulio kariškių sportas“, „Tarptautinė th suinteresuotų jų įsigijimu, restauravimu, išsaugojimu, amžiaus kovų studijų grupė (The 20 Century Tactical rankinio federacija visuomenės švietimu ir saugiu senųjų transporto prie- Studies Group, Inc.), Australijos karinės istorijos bendri- ir „Europos rankinio monių demonstravimu, organizacija. Danijos ordinų ja (The Military Historical Society of Australia), Škotų ka- federacija“. ir medalių bendrija (The Orders and Medals Society of rinės istorijos bendrija (The Scottish Military Historical Denmark) įkurta 1966 m. žmonių, pasiryžusių toliau iš- Society), kurių veikla susijusi ne tiek su karinės atributi- samiai studijuoti faleristiką. Leisdama savo žurnalą, or- kos kolekcionavimu, kiek su tam tikros karinės istorijos ganizuodama susitikimus, keliones ir parodas draugija tyrinėjimu, bet kolekcijų rinkimui ir jų studijoms šiose siekia propaguoti istorinę, kultūrinę ir socialinę domėji- organizacijose taip pat skirtas didelis dėmesys. Kita pa- 56 LAISVALAIKIS

našios pakraipos organizacijų grupė – istorinių įvykių Iniciatyvus – kas? inscenizavimo (atkartojimo) asociacijos ir klubai, tarp kurių galima paminėti JAV ir Kanadoje veikiančią 3-iąją Pradėti lietuviškos karinės atributikos kolekcininkų parašiutininkų brigadą (The 3rd Para Brigade), kuri sten- organizacijos steigimą, žinoma, nebūtų lengva. Visų giasi gyvai atkartoti Antrojo pasaulinio karo mūšiuose pirma tam reikia skirti laiko, kurio kariai ir apskritai kone dalyvavusios brigados veiksmus, Didžiojoje Britanijoje visi krašto apsaugos sistemos tarnautojai neturi (kaip veikiančią Anglų civilinio karo bendriją (The English Civil sakoma, tarnauju „už save ir už aną vaikiną“). Abejonių War Society) ar, tarkime, Napoleono asociaciją (The Na- kelia ir ankstesnių metų patirtis, išsakoma tradicine for- poleonic Association). Jų veikla taip pat neįsivaizduoja- mule: „už iniciatyvą neliksi nenubaustas“. Be to, mūsų ma be autentiškos karinės atributikos kolekcijų. kariuomenei dar tik 20 metų, todėl išėjusių į atsargą ir įvairių daiktų kolekcionavimu ar visuomeninių orga- nizacijų steigimu užsiimti galinčių žmonių nėra daug. Nors vis dėlto esama! Vieną popietę į redakciją užsuko KAM Ginkluotės ir val- dymo sistemų departamento vyr. specialistas psk. Arū- nas Kantakevičius su Pilietinės gynybos centro prie KAM direktorės pavaduotoju Juozu Širvinsku ir ėmė agituoti: „Parašykime, gal norintieji atsilieps?“ Pasak jų, į panašų klubą (bendriją) turėtų burtis tie, kurių pomėgio kolek- cionuoti objektai susiję su kariuomene – kariniai ordi- nai, medaliai, antpečiai, antsiuvai, krūtininiai ženklai, uniformos, pašto ženklai, įvairių dalinių ženklai, atviru- kai, suvenyrai ir kt. Jie siūlo vienytis tik krašto apsaugos sistemoje tarnaujantiems kolekcininkams – kariškiams ir civiliams – tiek dabar tarnaujantiems, tiek išėjusiems į atsargą, kurie norėtų sukauptas kolekcijas parodyti ne vien svečiams, atvykusiems į jų namus, bet ir viešai ren- giamose kad ir nedidelėse teminėse parodėlėse. Žino- ma, daug kas priklausytų nuo pageidaujančiųjų burtis skaičiaus ir poreikių. „Gal jų nebus daug? Nors, kiek teko kalbėtis su rimtesniais kariuomenės kolekcininkais, kai kurie atsilieptų“, – svarstė psk. A. Kantakevičius. „Gal apskritai niekas neatsilieps?“ – abejojo J. Širvinskas, bet abu ryžosi pamėginti. „Kur dabartiniai kariškiai galėtų pamatyti viename stende, pavyzdžiui, nuo 1990 metų išleistus antsiuvus? – svarstė psk. A. Kantakevičius. – Ne jų nuotraukas ar piešinius, o tikrus – kolekcininkų surinktus. Arba, sakykime, ką dėvėjo kariai tarnaudami Bosnijoje.“ Toks klubas rūpintųsi kolekcijų ekspona- vimu, atributų rinkimu, apsikeitimu jais, informacijos pasikeitimu. „Ekspozicijoje pristatydamas ženklą, prie jo pateiki informaciją, – sakė puskarininkis. – Kam jis skirtas, kas jo dailininkas ir kūrėjas.“ Juk gali būti, kad niekur kitur prieš du dešimtmečius matytų uniformų ar nešiotų ženklų nebeišvysime. Trumpai tariant, kam ši tema įdomi, kas norėtų burtis į klubą, atsiliepkite. Rašykite ar skambinkite redakcijai. Jūsų kontaktinius duomenis perduosime minėtiems sambūrio iniciatoriams. Jonas Kazragis Autoriaus ir psk. A. Kantakevičiaus nuotr. KNYGOS 57

TREMTIES DIENORAŠČIAI

Tremties dienoraščiai. Bliūdžių šeimos tragedija. – Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011. – 468 p.

savyje, stengėsi perduoti ir savo mokiniams, ugdė juos Viršelio dailininkas – Tėvynės meilės dvasia. Albertas Broga Knygos sudarytoja Elena Stulgienė rašo: „Šeimyniniai rūpesčiai neužgožė mokytojo P. Bliūdžiaus visuomeni- nės veiklos. 1933 m. gegužę P. Bliūdžius drauge su ki- tais kraštotyros draugijos nariais įgyvendino ilgametę svajonę – Rokiškyje įsteigė kraštotyros muziejų ir įren- gė pirmąją ekspoziciją. Jis buvo paskirtas neetatiniu muziejaus vedėju. Šio muziejaus fondus sudarė istori- 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga (SSRS) įvykdė nės vertybės, kurias surinko patys rajono mokytojai ir karinę agresiją prieš Lietuvos valstybę ir ją okupavo. Lie- moksleiviai. Pavyko sukaupti gausią drožinėtų verpsčių, tuvoje buvo įdiegta svetima SSRS politinė sistema, ku- senosios skulptūros, medinių indų, akmeninių kirvukų rios esminis bruožas buvo komunistų partijos diktatūra kolekcijas ir kt.“ ir totalitarinis režimas. 1940 m. gruodžio 13 d. Rokiškio dvare įsikūrė Raudo- 1940 m. rugpjūčio mėnesį Kaune, Sporto halėje, įvy- nosios armijos pulkas. Raudonarmiečiai užėmę pusę kęs visos Lietuvos mokytojų suvažiavimas parodė, kad dvaro pastato ir nesivaržydami savo buitinėmis reikmė- komunistiniai idealai Lietuvos mokytojams yra svetimi. mis naudojo muziejaus eksponatus. Kareivių klubą ir Suvažiavimo pradžioje po sugroto „Internacionalo“ apie karininkų butus raudonarmiečiai apstatė senoviniais dešimt tūkstančių liaudies švietėjų sugiedojo Lietuvos baldais, naudojosi paveikslais, senoviniu pianinu ir kt. himną. Už šį patriotinį iššūkį daugelio mokytojų – suva- Greitai raudonarmiečiai pareikalavo daugiau ploto. žiavimo delegatų – pavardės atsidūrė „liaudies priešų“ Visa, kas buvo likę, buvo sustumta į kelis kambarius sąrašuose. ir sukrauta sluoksniais iki lubų – pasiekti eksponatus Pastangos skubiai „perauklėti“ Lietuvos inteligentiją buvo galima tik kopėčiomis. Muziejaus vedėjas P. Bliū- stalinizmo ir leninizmo dvasia nedavė norimų rezultatų. džius dėjo visas pastangas išsaugoti muziejų, neįkai- 1941 m. birželį buvo pritaikytos radikalesnės masinio nojamas kultūros ir meno vertybes, bet jėgos buvo poveikio priemonės – iš Lietuvos buvo ištremta 1 200 nelygios. Raudonasis komisaras įsigeidė užimti visą mokytojų. dvaro pastatą. LSSR valstybinės žemės ūkio komisijos Visos Lietuvos mokytojų suvažiavime Kaune dalyva- pirmininko nurodymu muziejus iš dvaro buvo iškeltas, vo ir Petras Bliūdžius (g. 1901 m. ), Rokiškio miesto Juo- Rokiškio dvaro rūmai buvo perduoti Raudonosios armi- zo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytojas, kraštotyros jos 215-ajam šaulių pulkui. entuziastas. Petras Bliūdžius – marijampolietis, 1923 m. baigęs Marijampolės mokytojų seminariją, buvo paskirtas į Ro- Iš tremties istorijos kiškio „Saulės“ gimnazijos geografijos mokytojo parei- 1941 m. birželio 14 d. nuo ankstaus ryto Rokiškyje gas. Mėgo fotografuoti, domėjosi krašto istorija, keliau- prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai. Bliūdžių šeima davo po apylinkes, buvo aktyvus Šaulių sąjungos narys, laukė savo eilės, susidėjo būtiniausius daiktus, buvo pa- priklausė Tautininkų partijai. Visa, ką turėjo geriausia siryžę artėjantį vargą įveikti kartu. 58 KNYGOS

1941 m. 14–18 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 17 500 Nepaprastai greitai išmokusi rusų kalbą, į sąsiuvinį žmonių (kaip tremtiniai ir kaliniai), kurių daugumą su- surašė girdėtas vietinių rusų dainuotas čiastuškas. Ne- darė inteligentijos atstovai: tarnautojai, mokytojai, turėdama kito sąsiuvinio, naujus kūrinėlius mergaitė gydytojai, inžinieriai, dvasininkai, kariškiai ir kt. Tarp jų rašė ištrindama ankstesnius, todėl kai kurie įrašai sun- buvo ir darbininkų, ir vargingų ūkininkų. kiai įskaitomi, užtrinti, dalis jų prarasta. Birželio 19 d. rytą Naujosios Vilnios stotyje klastingai Nuo tremties kasdienybės Petrutė gynėsi rašydama (rytinio vagonų patikrinimo metu) vyrai buvo galutinai apsakymus apie Lietuvos žmones, meilę Tėvynei, pra- atskirti nuo savo šeimų. Buvo atskirti beveik visi jauni ir rastą paprastą gyvenimą – su draugiškais šeimyniniais tvirti vyrai, iš viso 3 000. santykiais, kuriame gyvas tėtis ir mama, kur ramu, šilta, Atskirti vyrai be jokio kaltinimo buvo nugabenti ir saugu, kur visiems pakanka duonos ir meilės. Dieno- įkalinti Krasnojarsko krašto, Komijos ASSR, Molotovo raščio piešiniuose – Petrutės kūrinių veikėjai, jauki lie- srities, Sverdlovsko srities ir kituose lageriuose, kur dau- tuviškų namų aplinka, mama su vaikais, pietaujančios guma jų išmirė per pirmąją žiemą išsekinti nepakelia- šeimos vaizdai, angelas, globojantis mergaites, Sibiro mo darbo, bado, ligų ir šalčio. žiemos siluetai, tremties buitis, Soliankinų, Šerstobito- 1942 m. mokytojui P. Bliūdžiui lageryje buvo iškelta vų virtuvė, Dievo motina su kūdikiu, rusų moterys ir kt. baudžiamoji byla, suponuota jo kaltė: „Priklausė Lietu- Kūryba buvo Petrutės dvasinė užuovėja, bet gyveni- vos valstybės partijai“ („Prinadležal partiji Litovskogo mo tikrovė neleido ilgai užsimiršti. Kai badas būdavo gosudarstva“). Byla buvo išsiųsta į Maskvą, vadinama- visai nepakenčiamas, Petrutė atsiversdavo sąsiuvinį ir jam OSO (Osoboje soveščianije – Ypatingasis pasitarimas) piešdavo valgius arba rašydavo, kiek daug pasaulyje yra sprendimui priimti. 1943 m. sausio 8 d. pasirašytas OSO valgomų dalykų: „ sviestas, aviečių arbata, medus, kum- nuosprendis P. Bliūdžiui nebeturėjo reikšmės. 1942 m. pis, sūris, kiaušinis, blynai, barščiai, itališki makaronai...“ gegužės 18 d. Petras Bliūdžius lageryje mirė. Kitame puslapyje vėl: „...kriaušės, kopūstai, žiediniai ko- pūstai, kiauliena, kalakutiena...“ Bliūdžių šeimos dienoraščiai Kaip tikra tremties metraštininkė Petrutė sudarė va- gono tremtinių sąrašą, surašė 91 kvartalo ir Petrovkos 2009 m. Teresė Laimutė Bliūdžiūtė-Kalavinskienė tremtinį, tremtyje ir lageryje mirusių lietuvių pavar- Genocido aukų muziejui perdavė brangiausią Bliūdžių des, svarbiausias šeimos įvykių datas, į maistą iškeistų šeimos relikviją – savo sesers Akvilės Petronėlės Bliū- daiktų sąrašus, maisto kainas. Petrutė tikėjo, kad kada džiūtės ir mamos Teodoros Akvilinos Bliūdžiuvienės nors būtinai parašys knygą ir visiems apsakys okupan- tremties metų dienoraščius, paaiškino dienoraščių įra- tų parengtą „perkeltų“ Lietuvos žmonių likimą Sovietų šus, atskleidė Bliūdžių šeimos gyvenimo detales, patei- Sąjungoje. kė asmeninius tremties metų prisiminimus. Teodora Akvilina Bliūdžiuvienė savo dienoraštį pra- Akvilės Petronėlės Bliūdžiūtės sąsiuvinis savo turiniu dėjo rašyti pirmą iš namų išvarymo dieną – 1941 m. bir- ir autentiškumu yra unikalus. želio 15-ąją – Rokiškio geležinkelio stotyje ir tęsė jį iki 1941 m. birželio 27 d., tremtinių ešelonui pasiekus 1943 m. pradžios. Nedidelėje 25-ių lapelių knygelėje – Uralą, tapo aišku, kad niekas nebepakeis šio baisaus svarbiausi beveik dvejų tremties metų įvykiai bei faktai. traukinio maršruto. Permėje tremtinė Petrutė parašė Skuboti, vietomis subraukyti ir sunkiai įskaitomi įrašai pirmąjį savo eilėraštį „Sudie Tėvynei“: „Daugiau gal labai lakoniški, bet informatyvūs. niekad aš nebepamatysiu / Tavo žaliųjų plačių laukų, Pirmame užrašų knygelės puslapyje – tremtinių va- / Bet ką šiandien plėšikams padarysiu, / Jie plėšia mus gono vaizdas, įranga bei „patogumai“. Gyvulinio vago- iš tėviškės miškų.“ Čia pat nupiešė tai, kas skaudino jos no galuose – kairėje ir dešinėje – sukalti dviejų aukštų širdį, – vienišą lietuvišką koplytstulpį, tolstantį traukinį, gultai tremtiniams. Nišoje tarp gultų, tarp aklinos vago- užkaltą traukinio langelį... no sienos, sukrauta tremtinių manta. Priekyje, priešais Netrukus visas Petronėlės sąsiuvinis (120 lapų) buvo stumdomas duris, vagono grindyse iškalta skylė gam- prirašytas smulkia vaikiška rašysena, išmargintas pie- tiniams keleivių reikalams atlikti – „tualetas“. Tą vietą šinukais. Sąsiuvinio turinys labai įvairus. Jame – savos tremtiniai šiaip taip atitvėrė drobinėmis paklodėmis. kūrybos apsakymai, eilėraščiai, maldos, tremties gy- Žmonės drovėjosi, bet buvo priversti naudotis šiuo so- venimo įvykiai, kryžiažodžiai, išgalvotas savitos kalbos vietiniu „išradimu“. žodynėlis. Kūrybinės fantazijos leido užsidaryti vidinėje Iš viso vagone važiavo 27 žmonės. Gyvulinio trauki- erdvėje, pamiršti žiaurią, nesuvokiamai pakitusią realy- nio vagonuose tremtiniai buvo vežami dvidešimt vieną bę. dieną – iki 1941 m. liepos 5 d. KNYGOS 59

Dukros ir motinos dienoraščiuose pateiktus faktus ties dienoraščiai, šeimos laiškai iš tremties ir lagerio, reikia vertinti neatsiejamai. Vieno dienraščio įrašai iš- visas iššifruotas T. A. Bliūdžiuvienės dienoraščio tekstas plečiami, patikslinami ar papildomi kitame dienorašty- ir A. P. Bliūdžiūtės dienoraščio ištraukos, liudijančios jo je. Dienoraščių negalima perpasakoti iki galo. Jie lieka turinio įvairovę. Knygos pabaigoje – dienoraščių tekstai atviri mąstančio ir atidaus skaitytojo naujiems atradi- anglų kalba.“ mams. Knygos sudarytoja Elena Stulgienė įvade, kalbėdama „Tremties dienoraščiai. Bliūdžių šeimos tragedija“ – apie albumo struktūrą, pažymi: „Knyga sudaryta chro- skiriama visiems, 1941 metų birželį ištremtiems iš Lie- nologine tvarka: pirmiausia pateikiamos išsaugoto šei- tuvos, atminti. Ši knyga puiki savo nestandartine koky- mos albumo nuotraukos, iliustruojančios Bliūdžių gyve- be. Tai dar vienas emocionalus dokumentas, liudijantis nimą iki tremties, toliau – autentiški Teodoros Akvilinos lietuvių tautos patirtas kančias, pažeminimą, sielvartą Bliūdžiuvienės ir Akvilės Petronėlės Bliūdžiūtės trem- ir skausmą tremtyje. Juk viso šito mes niekada negalė- sime pamiršti.

Pirmasis šių metų numeris

Žurnalas „Genocidas ir rezistencija“. – Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011, 1 (29). – 208 p.

taip pat gretimame Vaiguvos valsčiuje (Šiaulių apskritis; Viršelio dailininkas – dabar abi gyvenvietės yra Kelmės rajone). Alfonsas Žvilius. Straipsnyje daugiausia remiamasi Lietuvos ypatin- gojo archyvo baudžiamosiomis bylomis, Lietuvos cen- trinio valstybės archyvo fondais, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus ir Kelmės krašto muziejaus me- džiaga, kai kuriais kitais šaltiniais, tyrėjų ir autorių dar- bais, atsiminimais. Straipsnio išvadose Stanislovas Buchaveckas teigia: Žurnalas pradedamas Stanislovo Buchavecko straips- „1941 m. birželio 23–24 d. Kelmėje būta antisovietinio niu „Kelmės ir Vaiguvos valsčių žydų bendruomenės ir Birželio sukilimo apraiškų. Nemažai abiejų valsčių vyrų, jų žūtis 1941 m.“ Autorius tęsia Vokietijos nacių 1941 m. daugiausia buvusių Šaulių sąjungos narių, pradėjo telk- vykdytų pietvakarių Žemaitijos miestų ir miestelių žydų tis į sukilėlių (savarankių apsauginių) būrius ir grupes žudynių tyrimus. Tačiau šįkart nesiribojama vieno vals- (valstybės ir žmonių turtui saugoti, raudonarmiečiams čiaus bendruomenės tragedija, bet gilinamasi į dviejų sulaikyti ir nuginkluoti ir kt.) iki vermachtui įžengiant kaimyninių valsčių 1941 m. vasaros įvykių ir į jų inter- į minimas vietoves. Daug Kelmės žydų namų sudegė pretavimo problemas. Straipsnio tikslas – atskleisti kai 1941 m. birželio 24 d., kai miestą padegė atsitraukiantys kuriuos su holokaustu susijusius įvykius Lietuvai pra- raudonarmiečiai. Vadovaudamiesi tuo pačiu savo va- gaištingų bolševikų (1940–1941) ir nacių (1941–1944) dovybės įsakymu, jie sudegino ir Kražių miestelį. Todėl okupacijų kontekste ir šių nusikaltimų ypatumus Kelmės miesto žydų bendruomenė daugiau kaip mėne- 1941 m. Kelmės mieste ir valsčiuje (Raseinių apskritis), sį buvo išsklaidyta po įvairias vietas, šimtai glaudėsi bu- 60 KNYGOS

vusiuose žydų ūkiuose, iš kurių penki virto stovyklomis režimas siekė užsitikrinti lietuvių visuomenės paramą (mažaisiais getais)... Nemažai Kelmės žydų, išvengusių savo mobilizaciniams siekiams, suteikti jiems teisėtumo 1941 m. žudynių, sulaukė nacių okupacijos pabaigos. regimybę, lietuvių politinis elitas – išvengti represijų, Tai buvo įmanoma padedant juos slėpusiems ir kitaip išsaugoti privilegijuotą lietuvių padėtį, iš kare silpstan- gelbėjusiems lietuviams, kurie nepaisė už tokią veiklą čios Vokietijos gauti didesnių politinių nuolaidų, Lietu- grėsusio kalėjimo, konclagerio ar net mirties bausmės. vos suverenumo teisių. Konferencija atspindėjo žymios Iš Vaiguvos žydų per nacių okupaciją išsislapstė, atrodo, lietuvių politinio elito ir visuomenės dalies orientavi- tik dvi merginos. Neabejotinai galima teigti, kad žydų mosi į Vokietiją, pasitikėjimo ja nuostatas ir lūkesčius. gelbėtojų buvo kur kas daugiau nei asmenų, padėjusių Konferencija, nors ir sudėtingomis aplinkybėmis, priė- naciams vykdyti holokaustą“, – rašo straipsnio auto- mė sprendimus, įpareigojusius lietuvių tautą kolabo- rius. ruoti su Vokietija jos darbo ir karo tarnybų struktūro- Ne mažiau įdomi Rimanto Zizo publikacija „1943 m. se. Kita vertus, konferencija atskleidė menkas vokiečių balandžio 5 d. „visos Lietuvos“ konferencija: lietuvių okupacinio režimo politines pozicijas, atramą lietuvių politinis elitas kolaboravimo ir pasipriešinimo kryžke- visuomenėje. Net ir tarp parinktų į konferenciją „tautos lėje“, kurioje nušviečiama iki šiol istoriografijoje beveik atstovų“ stipriai pasireiškė okupacinio režimo politikos nežinoma, netyrinėta problematika, susijusi su 1943 m. kritika, reikalavimai jį sušvelninti, įgyvendinti Lietuvos balandžio mėn., po nesėkmės formuojant SS legioną valstybingumo siekius. Konferencija sustiprino ir pa- Lietuvoje, sušaukta vadinamąja „Lietuvių konferencija“. spartino lietuvių politinio elito ir visos visuomenės nu- Remiantis autentiškais archyviniais šaltiniais, siekiama sivylimo Vokietija procesus, antinacinio pasipriešinimo nuosekliai aprašyti šią konferenciją kaip įdomų, prieš- stiprėjimą, jo politinių jėgų telkimąsi ir veiklą. Konferen- taringą, nevienareikšmiškai vertinamą nacių Vokietijos cija parodė, kad Vokietija, net pašlijus jos padėčiai karo okupuotos Lietuvos politinio gyvenimo įvykį – jo prie- frontuose, nesirengė pripažinti lietuvių tautai jokių, net laidas, priežastis ir aplinkybes, sumanymą ir įgyvendi- ir dalinio suverenumo ir valstybingumo, teisių ir toliau nimą, sudėtingą eigą, priimtus sprendimus, parodyti, siekė, kad ji besąlygiškai kolaboruotų.“ kaip reiškėsi kolaboravimo ir pasipriešinimo idėjos, kaip Skaitytojai šiame žurnalo numeryje turi progos per- lietuvių politinis elitas siekė Lietuvos valstybingumo, skaityti ir kitų autorių ne mažiau įdomių straipsnių. Čia sušvelninti okupacinį režimą ir kitų politinių tikslų ir ko- reikėtų paminėti Vytauto Jokubausko „Žvelgiant į atei- kie buvo konferencijos padariniai tolesniems Lietuvos tį: partizaninės kovos taktikos sklaida Lietuvoje ir jos politinio gyvenimo procesams. Straipsnio išvadose Ri- įgyvendinimas 1944–1953 m.“, Arūno Bubnio „Etniniai mantas Zizas konstatuoja: „1943 m. pradžioje okupuo- santykiai nacių okupuotoje Lietuvoje 1941–1944 m.“ tos Lietuvos visuomenei pasipriešinus SS lietuvių legi- Kristina Burinskaitė nagrinėja LSSR KGB ir LKP CK san- ono steigimui (platesne prasme – mėginimui įvykdyti tykių dinamiką 1954–1990 m., Lina Okuličiūtė rašo apie karinę mobilizaciją), komplikavosi vokiečių okupacinio 1954–1991m. LSSR KGB kadrų skyriaus struktūrą. režimo santykiai su lietuvių politine visuomene. 1943 m. Žurnale taip pat rasite įdomią Audriaus Dobrovolskio balandžio 5 d. „visos Lietuvos “ atstovų konferencija tu- publikaciją „Lietuvos akademinio jaunimo antisovieti- rėjo ieškoti politinių sprendimų išeiti iš susidariusios nis pasipriešinimas šeštajame–septintajame dešimtme- konfliktinės, krizinės padėties. Vokietijos okupacinis tyje“, publikuojama archyvų kronika ir kita informacija.

Parengė Juozas Pocius