Laiškas Redaktoriui

Eligijus Raila

Sveiki, didžiai gerbiamas Redaktoriau,

kadangi labai seniai matėmės, tai norėčiau susitikimo proga paporinti vieną istorinį anekdotą, po kurio mums abiem norėtųsi karčiai pravirkti. Nors turbūt Tamsta manytumėt, kad pradžioje turėčiau papasakoti ką nors vertinga apie krepšinį, tačiau, kaip žinia, nesu religijotyrininkas, todėl apie tai nieko neišma- nau. Tik iš vieno patikimo prieškarinio parašiutininko esu girdėjęs, kad ponas Darius (kartu su Girėnu) skraidino į Lietuvą galybę beisbolo lazdų, ketinda- mi išmokinti tėvynainius dar vieno amerikietiško žaidimo. Deja, audros metu krovinys pasislinko ir beisbolo lazdos pažiro Soldino pušyne. Atrodo, apie šią sporto pasaulį supurčiusią tragediją vėliau rašė poetė lakštingalos liežuvėliu: akmenys paplentėm kauks, sužaliuos lazda. O dabar tęsiu savo pažadą, apie kurį užsiminiau laiško pradžioje, tikėdama- sis, kad šis istorinis anekdotas apie Vidurio Europą pasakys daugiau, nei visos buhalterinės akademinės istorikų ataskaitos. O šią istoriją užrašė vengrų auto- rius Miklósas Vámosas. Ir ji tokia: „Užeina vengras į mažą krautuvėlę Niujor- ke ir paprašo skrybėlės. Kadangi su savimi neturėjo reikiamos dolerių sumos, paklausė, ar negalėtų susimokėti forintais. – Niekada nemačiau forintų, sako krautuvėlės savininkas, gal galėtumėt parodyti? Vengras jam rodo dešimties forintų banknotą. – Kas tas žmogus ant banknoto? – klausia savininkas. – Tai Sándoras Petőfis, mūsų didžiausias poetas, dalyvavęs nepriklausomybės kovo- se ir žuvęs prie Šegešvaro. – O Dieve, kokia baisi istorija. O kas ant dvidešim- ties forintų banknoto? – Tai György’s Dózsa, XVI amžiaus valstiečių sukilimo vadas. Sukilimas buvo numalšintas, o jis sudegintas... – Gerai gerai, o kas ant penkiasdešimties forintų banknoto? – Tai Ferencas Rákóczis, dar vieno numal- šinto sukilimo vadas, gyvenęs Turkijoje, tremtyje. – O Dieve, o kas ant šimtinio banknoto? – Tai Lajosas Kossuthas, nepriklausomybės karo vadas. Jį numal- šinus, turėjo bėgti... Krautuvėlės savininkas pertraukė vengrą: – Gerai jau, ge- rai, imk skrybėlę veltui.“ Perskaitęs šią sukrečiančią istoriją, prisiminiau mūsų piniginius herojus, ku- riems gyvenimas klostėsi kur kas sėkmingiau. Antai Maironis, tapęs Tautos Po- etu, nugyveno ir atgulė Kaune. Jonas Basanavičius, tapęs Tautos Patriarchu, saugojo Vilnių ir pasiliko Rasose. Simonas Daukantas, tapęs Tautos Istoriku, pasimirė Papilėje, o Vydūnas, tapęs Tautos Vegetaru, nulingavo šimtamečio kelią ir akis užmerkė vokiečių Detmolde, bet vėliau sugrįžo į Bitėnus. Gal tik Dariui su Girėnu likimas nebuvo toks dosnus, tačiau ir jiedu visiems laikams tapo naujosios religijos pranašais. Tačiau tautinės martirologijos nuobodžiai vienodos. Ir nesvarbu, kiek didžiavyrių turi skirtingos tautos. Kai Krokuvoje liepos mėnesį vieno pokalbio metu su lenku, slovaku ir vengru pradėjome skai- čiuoti savo tautų herojus, mes su slovaku atsidūrėme sąrašo pabaigoje. Kai po to pasiūliau sąžiningai surašyti visus savo istorinius niekšus ir menkystas, mes vėl atsidūrėme sąrašo pabaigoje. Kažką panašaus patyriau važiuodamas traukiniu „Kościuszko“ iš Varšuvos į Krokuvą. Tai buvo tikra pažinimo kelio-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 361 nė, nes kupė riedėjome trise: pensininkas norvegas sporto pedagogas, aistringai besidomintis lenkų lengvaatlečių pasiekimais, jaunas kinas verslininkas iš Peki- no, besidomintis tik pats savimi, ir šių eilučių autorius iš Lietuvos, kurios jaunasis kinas ilgai ieškojo savo gudriajame telefone ir labai nustebo, patyręs, kad ji šalia Lenkijos. Beje, pastarasis kažkodėl būtinai turėjo atsisėsti traukinyje į mano vie- tą, tuo mane tvirtai įtikindamas, kad jų – daugiau kaip milijardas. Norvegas buvo įkyriai lipšnus, iš „Ušliu“ (taip norvegai taria Oslo), o kai aš pasakiau, kad „Apšvie- ta“ norvegiškai – Upplysning, jis manęs vos neišbučiavo, nes išgirsti tokį stebuk­ lingą norvegišką žodį lenkiškame traukinyje kažkur ties Slomnikais buvo beveik tas pats, kaip lokomotyvo mašinisto vietoje išvysti trolį Mumį. Jo visai nesutrikdė, kad tas žodis iš tiesų yra švediškas. Tiesiog šaunusis sporto pedagogas iš Oslo pa- sijuto atstovaująs skandinaviškajam kosmosui. O dvidešimt penkerių metų kinas verslininkas ir apie norvegų sostinę nebuvo nieko girdėjęs. Tačiau labai smulkiai ir patriotiškai mums pasakojo apie Pekiną bei Didžiąją sieną, atidžiai jos ieškoda- mas gudriajame Honkongo gamybos telefone. Štai tuomet lietuviu pasijutau be- sąs. Pasaulyje, Europoje, Lenkijoje, traukinyje greta norvego ir kino. Kai visa savo esybe atsiduri šalia kitos esybės, su savo patirtimi ir savo esmišku likimu, tuomet supranti, kad demisezoniniai patriotai slepiasi ikrų indelyje. Ir koks tuomet atrodo idiotiškas lozungas „Lietuva – lietuviams“! Skamba taip pat absurdiškai kaip ir, pavyzdžiui, „Elektra – elektrikams“. Nes tai – jau pirmieji pamišimo simptomai, tokie patys kaip ir žmogaus, kuris ištisas dienas praleidžia prie veidrodžio, spokso- damas į save ir kartodamas savo vardą. O kokiuose dangaus veidrodžiuose atsispindi mūsų veidai, Tamsta Redaktoriau?

Vilnius, 2011-09-11

362 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 dienoraštis dienoraštis

Alefijus Vargalys

Rugsėjo 1 d. Mielas ir brangus Dienorašti, labai džiau- visų mokslo rūšių ir porūšių atstovai. Net ir humanita- giuosi pagaliau radęs laiko tau. Šiandien Rugsėjo Pir- rinių. O iš tiesų aš neefektyvus ir ką nors sugalvojęs ar moji!!! Juk žinai, kad aš neskaičiuoju metų nei nuo kovo atradęs negaliu to paversti technologija, kuri burgztų kalendų, nei nuo Kristaus prisikėlimo. O ir dievo Jano ir tūtuotų. Čia didžioji humanistų problema. Vat taip, veidams lenkiausi tik vaikas, tikėdamasis taurės šam- Dienorašti, paklausiau aš Valdemaro Razumo ir savą pano. Būtent Rugsėjo Pirmoji man metų pradžia, kai razumėlį nusprendžiau paskandinti. Nesmagu supras- duodu didžiuosius pažadus ir ryžtuosi šlovingiems žy- ti savo menkumą mokslo biurokratų akivaizdoje. giams. Laukdamas šios dienos jaudinuosi, lyg laukčiau Я самый плохой, я хуже тебя Kalėdų senelio. Tik kad vakar šią minėtiną dieną taip Я самый ненужй, я гадость, я дрянь paminėjau, jog šiandien purtomas paranojos ir galvos И-и... Я – серый голубь skausmo tikrai neatrodau šventiškai. O juk šiandien Lietuvos Mokslų Akademijoje mane ir dar kelis išrink- Rugsėjo 2–19 d. Brangusis Dienorašti, jau ilgą laiką tuosius studentiškų tyrimų dalyvius apdovanos. O iškil- tau nerašiau, niekaip neradau laiko. Prašau man at- minga apdovanojimų ceremonija – ne juokai. Ir ji tikrai leisti. Per šias pustrečios savaitės visko įvyko tikrai nedera su tuo, kas liaudyje vadinama tiesiog pachmu. daug, tad tegaliu surašyti tik pačius svarbiausius daly- Braudamasis per laimingų moksleivių spūstį (keisti tie paaugliai, juk rytoj jau keiks prasidėjusius mokslo me- tus), akademijon atkulniuoju toks smūtnas, jog atrodo tuoj tuoj pravirksiu. Apvalusis stalas ir nusimatanti diskusija nuotaikos tikrai nepakelia – tikėjausi susisuk- ti per valandą, o čia... kalbos, kalbos, kalbos, kalbelės. Visos pradedamos didžiuoju lenininiu klausimu – KĄ DARYTI? Kaip susigrąžinti nutekančius protus? Kaip išlaikyti ir paremti dar neištekėjusius? Kaip pagerinti mokslinę infrastruktūrą? Kaip sukurti palankią, drau- gišką ir meritokratinę aplinką? Nejučia apsidairiau ap- linkui: blizgi salė, brangūs televizorių ekranai bei pro- jektoriai, gražūs žmonės ir dar gražesnės jų šypsenos aplankalų (juos dalijo rėmėjai) viršeliuose. Ir pieštukai su užrašu IT‘S YOU (negi ir aš su jais?!) – gal ir visai nieko aplinka. O svarstytinų svarbiausiųjų klausimų lavina pasiekia kulminaciją: kas gi bus, ką gi reiks daryti, kai Sąjunga užsuks kranelius? Kaip tas lietuviškas mokslas išgy- vens? Tokie studentiški projektai tikrai numirs. „Na, bet nors kol kas va neblogai“, – ramina ir džiaugiasi kalbantieji. Štai fizikas studentas įdėmiai klauso pata- rimų, kaip jam gyventi iš savo intelektualinės produk- cinės nuosavybės, – juk čia, Dienorašti, susirinko ne tik garbingieji mokslininkai, bet ir verslo elito atstovai. Aš jiems nelabai įdomus ir panašu, kad šion esu pakviestas tik norint atsverti tuos likusius tris fizikus-chemikus. Egidijus Rudinskas. Gyvenimas smėlio name II. 2007. Natūralu, jog turi būti atstovaujami ir apdovanojami Fotografija, piešinys tušu

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 363 dienoraštis kus. Valgiau. Mečiau rūkyt. Skaičiau. Lankiau mamą. Savarankiškas ir unikalus pavienio individo galvojimas Važiavau į Biržus. Sportavau. Buvau pas Aurimą. Mie- gimsta tik su brandžia tautine savimone, taigi su bran- gojau. Dar skaičiau. Gurkšnojau. Važiavau į Kėdainius. džia nacionaline kalba. Filosofiniai egzistenciniai tipai Buvau ekskursijoje. Snaudžiau. Sapnavau Kristiną. Graikijoje ir Vakaruose atsiranda jau visuomenėms iš- Kiek skaičiau. Bišk dirbau. Nekenčiau kašio. Pirkau gyvenant saulėlydį. Kelto-germaniškų tautų mąstymą batus (nepatogūs). Vaikščiojau. Mačiau filmą. Buvau negrįžtamai apnuodijo jų intelektualinis ir materiali- svečiuose. Nusprendžiau nebesportuoti. Bandžiau nis godumas. O lietuviai išsaugojo savą tyrumą, nes čia skaityti. Šnekėjau su Redaktorium. Skambinau Kris- gentinis substratas išlieka iki XX amžiaus vidurio. Tu- tinai. Sveikinau su gimimo diena. Pirkau knygų. Norė- rimas omenyje natūraliai laukinis lietuviškas kaimas. jau viską baigti. Kėliausi. Lankiau Dubingius (Radvilos Žinai, Dienorašti, šis gerb. hab. dr. istoriosofinis įva- feeeek). Taisiau dantis. Nesirgau. Klausiau Mamonovo. das mane nustebino. Ypač turint omenyje profesoriaus Rūkiau. Bijojau pikto kaimyno. Skaičiau. Rašiau. pabrėžtinį atmetimą bet kokių priežastinių ryšių ir be perstojo plūstančius keiksmus mumijomis (suprask ne- Rugsėjo 20 d. Ech, Dienorašti, šian ir vėl teko lankytis gyvais žodžiais, žargonu) besispjaudančių Aleksandri- LMA. Tik šįkart viskas ne taip oficialu, nors nemažiau jos bibliotekininkų atžvilgiu. pompastiška ir didinga. Lūžtančioje (nuo žmonių, ne iš Šliogeris pabrėžia, jog esminis lietuviško mąstymo, juoko) salėje profesorius, habilituotas mokslų daktaras pardon, galvojimo bruožas – fatiška orientacija į juslu- Arvydas Marijus Šliogeris giliam susikaupime ėmė- mą. Lietuviškoje filosofijoje nėra siaubingų ir šlykščių si narstyti lietuviškojo galvojimo problemą. Šis rašto priešpriešų tarp materializmo ir spiritualizmo. Lietu- žmogus, gebantis išeiti už rašto ribų ir filosofuoti be- viai mąstytojai to nefiksuoja. Juk negali kontempliuoti kalbiškai, galvojimą atskyrė nuo mąstymo. Pastarasis antjuslinės bulvės, kaip ir nereikia įrodinėti stalo egzis- suponuoja pažinimą, kuriam profesorius inkriminuo- tavimo. Lietuviška galvosena nekuria tokių monų kaip ja teroristinę prigimtį. O galvojimas yra kai kas Kita, nepažinus išorinis pasaulis. Tai būtų schizofrenija. Su- visai nepanašu į mąstymą ir todėl verta atskyrimo. sitelkiama į pirmąjį potyrį, kuris yra bekalbis ir todėl (Kaži, kaip žodį „galvojimas“ išversti į kitas kalbas?) pats svarbiausias. Trumpiau tariant, lietuvių galvo- čiai atmeta kelto-germanišką save mąstančio mąstymo adoraciją bei pagrindinį devizą „aš tikiu“ ir iškelia savą minties epicentrą – „aš matau“. Tokia pozicija kuria pa- maldžią laikyseną nežmogiškumo atžvilgiu (ta prasme gamtos, o ne sadizmo). Pasaulis ne prievartaujamas, jis šventas ir liečiamas tik tiek, kiek verčia būtinybė. Maža to, lietuvis pasaulį apgalvoja nesinaudodamas jo- kia metodologija. Jis tiesiog galvoja, labai pasitikėda- mas savimi ir nesirūpindamas kaip jis dūmoja (kaži, ar aprobuotų šį žodį gerb. hab. dr.). Profesoriaus manymu, tai didelis lietuviškosios mąstysenos privalumas. Nes, kaip jau minėta, nevyksta joks pažinimas. Taigi daik- tai išlupami iš santykių stichijos, jie tampa pavieniais lyg skulptūros. Šitaip lietuvių galvočius žiūri į belaikiš- ką dabartį, o tai jau labai graikiška. Būtent taip išryš- kėja svarbiausias lietuviško galvojimo bruožas: jis nu- kreiptas ne į sąmonę, o į bekalbę sielą, nes jis daiktus geba matyti bekalbius, kaip koks šuo, kikilis ar opšrus. Siela mato ir supranta, o sąmonė akla ir buka. Taigi, mielas Dienorašti, kaip supratau, lietuviai nela- bai skiriasi nuo papuasų – ramūs regintieji. Tik vienas dalykas man taip ir lieka neaiškus – kam reikalinga ta brandi nacionalinė kalba, jei viską gebu suprasti ir be žodžių? Kodėl Šliogeris mini svarbiausius (Maceina, Vydūnas, Girnius) ir mėgstamiausius (Geda, Mykolai- tis-Putinas, Radzevičius) lietuviškuosius galvotojus? Juk jei jau viskas jusliškai bekalbiška, tai nebelieka Egidijus Rudinskas. Gyvenimas smėlio name III. 2007. net ir paties galvojimo. O minėti galvočiai tėra tik ypa- Fotografija, piešinys tušu tingesni ir geresni išjautėjai. Na, bet ką aš čia...

364 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Šiandiena

Basketbolas, krepšiasvydis ir krepšinis

Norbertas Černiauskas

Basketbolo tėvynė yra Amerika, o krepšiasvydžio – aštuonių FIBA narių tik JAV ir Kanada profesionaliai Lietuva. Šiuo metu pas mus nebėra nei basketbolo, nei žaidė krepšinį. krepšiasvydžio, užtat turime sporto šaką, vadinamą Basketbolas Lietuvoje atsirado apie 1920 m. Pagrindi- krepšiniu, kurios atsiradimo vietą ir laiką nusakyti ne niu jo importuotoju tapo Steponas Darius (kaip ir beis- taip jau lengva. Bet apie viską nuo pradžių. bolo ar ledo ritulio), tačiau basketbolas, pagyvavęs iki Basketbolas yra komandinė sporto šaka. Kaip ir kiti 1927 m., apsilpo, nes pagrindinis žaidimo puoselėtojas panašūs sportai šis į Lietuvą atkeliavo su Pirmosios ir žaidėjas Darius išvyko atgal į Ameriką. Todėl basket- Respublikos užgimimu. Netrukus fizinis lavinimas ir bolas pas mus neišpopuliarėjo, dažniausiai paįvairinda- kultūra, viena iš modernybės apraiškų, buvo pasitelk- vo futbolo, valeibolo ar hockey žaidikų sportinius užsiė- ta ne tik paskirų sporto entuziastų kaip visuomenės mimus (gal todėl ir yra užfiksuotų tuomečių oficia­lių šio auklėjimo priemonė, tačiau ir kaip vienas iš įrankių sporto rezultatų – 0:0). Basketbolas Lietuvoje gyvavo siekiant tam tikrų valstybinių tikslų. Peržiūrint 1921– iki XX a. ketvirto dešimtmečio pradžios (nors atskirais 1922 m. Lietuvos kariuomenės šauktinių sveikatingu- atvejais pavadinimas sutinkamas ir dešimtmečio pabai- mą nustatyta, kad tik 55% yra tinkami tarnybai1, o tai goje), kai ši sporto šaka įgijo naują populiarumą ir vardą. galėjo reikšti tik tai, kad žemės ūkio darbai nėra spor- 1935 m. Lietuvių kilmės JAV krepšininkui Feliksui tas, kaip dažnai buvo galvojama iki tol. O ketvirtame Kriaučiūnui pakako tik pažvelgti į Europos čempio- dešimtmetyje jau valstybiniu lygmeniu buvo suprasta, nų latvių žaidimą, kad suprastų, jog ir Lietuvoje gali- kad sportas gali ne tik sustiprinti valstybinę (šiuo atve- ma suburti ne blogesnę komandą beveik „iš niekur“. ju tautininkų) ideologiją, bet ir per pasiekimus repre- 1937 m. Europos pirmenybėse lietuviai ne tik įvykdė zentuoti šalį užsienyje. savo pagrindinį uždavinį – nugalėjo estus ir latvius, – Po 1936 m. Berlyno olimpinių žaidynių (o ypač prasi- tačiau netikėtai patiems sau tapo čempionais. Kur sly- dėjus Šaltajam karui) sustiprėjo sporto naudojimas po- pėjo šių pergalių raktas? litiniais tikslais. Daugelis Europos valstybių tuo metu Krepšiasvydžio projektas nebuvo ilgai kurpiamas. Jis jau turėjo savo nacionalines sporto žvaigždes. Natū- išniro gana gaivališkai suveikus atsitiktinumo ir tam ralu, kad didžiausią dėmesį sutelkdavo komandinės tikrų valstybės ir sporto veikėjų geros nuojautos miši- sporto šakos, tačiau Lietuvai čia nesisekė. Gausioje niui: sėkminga strategija aikštelėje laiku iškvietus le- komandinių sporto šakų šeimoje mūsų šalis atsidūrė gionierius ir nepaliekant nė mažiausios abejonės, kad pavėlavusi keliais dešimtmečiais, tad tikėtis geresnių jie – tikri lietuviai (net Prano-Frenko Lubino kilmė ilgą rezultatų futbole, rankinyje ar ledo ritulyje buvo nai- laiką buvo klastojama teigiant, kad jis gimęs Lietuvoje) vu. Nors populiariausias ir labiausiai vystytas futbolas bei per rekordinį laiką pastatyta Kauno halė, priglaudu- pritraukė tūkstančius sportuojančiųjų, pralaimėjimas si Lietuvos krepšinį daugiau nei šešiasdešimčiai metų, Paryžiaus olimpiadoje ir viso labo dvi Pabaltijo taurės sudarė stiprų „nuo amžių žaidžiamo krepšinio“ įspūdį. atnešė nusivylimą. Reikėjo kažko naujo. Kadangi ti- Iš tiesų pastangų ir investicijų to meto mastais mesta kroji nacionalinė sporto šaka – žolės ripka – savo tarp- tikrai daug, tačiau šio sporto šuolis 1937–1939 m. ne- tautinės federacijos neturėjo (deja, nes tikrai puikuotu- buvo kruopštaus puoselėjimo ir gilių sportavimo tradi- mėmės begaliniu skaičiumi įvairių medalių ir taurių), cijų rezultatas, „projekto“ sėkmėje glūdėjo išties didelė o bastketbolas tokią įgijo 1932 m., tai radosi galimybė dozė atsitiktinumo, jį laisvai galėjo pakeisti kokiai nors išmėginti jėgas naujoje sporto šakoje, galbūt pagaliau pasaulinei parodai sukurti ir lankytojus pakerėję lietu- pasiekti kažką įsimintina. Juo labiau kad tarp pirmųjų viški mediniai kroksai, su kuriais daliai pasaulio asoci- juotųsi Lietuva. Krepšiasvydžio projektas savo eiga ir logika veikiau priminė sėkmingo verslo sukūrimą, rek­ 1 „L. T. „Jaunosios Lietuvos“ S-gos kūno kultūros ir sporto keliai (Dr. Jurgelionio paskaitos, laikytos S-gos atstovų suvažiavime 30. VI. laminę kampaniją ar viešųjų ryšių akciją, įvedančia į 1929 santrauka)“, in: Jaunoji karta, Nr. 7(11), 1929-07-31. rinką naują produktą. Kurio Lietuvai, beje, reikėjo.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 365 Norbertas Černiauskas

Lietuva, jauna nacionalinė Europos valstybė, troško tas – „krepšiasvydis“ – pavyko, buvo užimta niša euro­ sau ir kitiems įrodyti savo reikšmę bei iškilumą (tuo pinėje sporto šakoje, turėjusioje potencialo išaugti į metu prisistatyti eiline valstybe šaliai, kurios sapnai kažką daugiau. Besibaigiant ketvirtam dešimtmečiui kasnakt išsitęsdavo nuo jūros iki jūros, buvo tiesiog krepšiasvydis mūsų šalyje jau turėjo neblogas startines neatleistina). Todėl turėjo gimti projektai, parodantys, sportines pozicijas, valstybės ir visuomenės palaikymą, dėl kurių krepšiasvydžio lyga pretendavo išaugti į lie- tuvišką bundeslygos fenomeną3. Tačiau krepšiasvydžio išaugimo iki deklaratyvaus antrosios religijos šūkio šaknų­ reikia ieškoti sovietinėje epochoje. Šiuolaikinio lietuviško krepšinio tapatybės pagrindas slypi ne 1937 ar 1939 m. projekte, bet vėlesnių metų žalgiriuose ir statybose, kurie tebuvo lietuviški sovie- tinių spartakų ir dinamų atitikmenys. Neretai girdimi pasakojimai apie tautiškumo ir patriotizmo apraiškas sovietiniame Lietuvos sporte (kaip, beje, ir visose kitose srityse, pradedant muzika ir kinu bei baigiant tiltų ar kelių statyba), apie šventą žalgirio vardą, kuris tebu- vo visos žalgiriados – puikiai paruoštos sovietinės pro- pagandos apie Rytų pergalę prieš Vakarus, sraigteliu, papildo plačiai žinomą mitinį pasakojimą „argi ir tada nedirbome, nesportavome ir nedainavome Lietuvai?“, skambantį ir šiandien. Kaip ir anuomet, taip ir dabar beveik kiekvieno Lietuvos krepšininko indėlis į SSRS rinktinės pergales buvo (yra) laikomas lietuvybės ap- raiškomis, nors tuometinei rinktinei dažnai buvo linki- ma nesėkmės. Kiekvienas Kauno sporto halės žiūrovo šūktelėjimas žaidžiant su CSKA laikomas kone disi- dentizmu, nors tai galbūt tik reiškė sporto sirgalių kul- tūros pokyčius ar atsirandantį ultrizmą. Perestroikiniu laikotarpiu, kai veik viskas lengvai įgaudavo antisovie- tiškumo (antirusiškumo) atspalvį, Kauno ir Vilniaus „Žalgirių“ dvikovos su CSKA ir „Spartaku“ lengvai­ vir- to Sąjūdžio ir užspaustų nacionalinių jausmų protrūkio avangardu plačiosiose masėse. Tačiau vargu ar sportas lėmė kokias nors didesnes permainas vykdant pačius pertvarkymus. Europos krepšinio pirmenybės. Kaunas. 1939. Atvirukas 2004 m. Kaunas ir Lietuva šventė „Žalgirio“ klubo 60-metį, tuo tarpu Kauno sporto halės – Lietuvos krep- kad ir mes šį tą galime. Užbėgant už akių tiesiog be- šinio Mekos – 70-metis liko beveik nepaminėtas. O kas siprašančiam sarkazmui turėtume pasakyti, kad mi- apskritai žino apie lietuviškų spartakiečių, dinamiečių nimi projektai nebuvo kažkokie nepilnavertiškumo ar ar žalgiriečių pirmtakus CJSO4, LFLS5 ar kitas koman- kitokie liliputiškai didžiavyriški mažų valstybių simp- das? Kas ką žino apie krepšiasvydžio čempionatus ir tomai – tai buvo jaunų Europos tautų epochos dvasia. čempionus iki 1940 m.?6 Tačiau su projektais Lietuvai nesisekė – meno repre- Posakis „Krepšinis – tautinė sporto šaka“ radosi so- zentavimas užsienyje, anot Juozo Keliuočio, buvo skan- vietmečiu, tačiau kokia Lietuva jis skatino didžiuo- dalingas2, Darius ir Girėnas sudužo, o dalyvavimas dve- tis – klausimas, ties kuriuo verta susimąstyti. 1937 m. jose olimpinėse žaidynėse vėlgi pasibaigė apgailėtinai. Europos krepšinio čempionas ir vėliau žymus sovieti- Ir štai amerikoniškai-lietuviškas basketbolo projek- nės Lietuvos krepšinio ir stalo teniso treneris Vilius

2 Juozas Keliuotis, „Kultūros politika“, in: Naujoji Romuva, 1939, nugalėtojų. Nr. 1. 5 Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos klubas. 3 Prisiminkime, kad ir 1941 m. Europos krepšinio čempionatas turėjo 6 Prieš gerą dešimtmetį matytoje populiarioje sporto laidoje buvo būti surengtas Lietuvoje. apklausiami žymūs šalies krepšininkai apie Lietuvos krepšininkų pasie- 4 Centrinis jaunalietuvių sporto organizacijos klubas. Šiai komandai kimus iki karo ir tik maža dalis tuos pasiekimus žinojo. atstovavo daugiausia 1937 ir 1939 m. Europos krepšinio pirmenybių 7 Žr. Vilius Variakojis, Kartu su sportu, Vilnius: Vyturys, 1988.

366 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Basketbolas, krepšiasvydis ir krepšinis

Variakojis savo prisiminimuose7 nuoširdžiai tvirtino, tininkui ir treneriui – ištikimybė Komunistų partijai“ kad krepšinis Lietuvoje yra tautinė sporto šaka, tačiau ar „Krepšinis, būdamas toks populiarus, tampa galin- (kaip ir visi sovietmečio krepšinio tyrinėtojai) pabrėžė, ga jėga, padedančia realizuoti humaniškiausią san- kad jos susiformavimui daugiausiai davė tarybinis lai- tarvės ir draugystės tarp įvairių tautų žmonių diegi- kotarpis. Sovietinis sportas išties išugdė nepaprastai mo, žmonių suartinimo, taurinimo idėją“, vis dėlto irgi stiprių sportininkų, tačiau tarybinė sportinė dvasia irgi bus atlikusi savo vaidmenį formuojant tarybinę sporto yra klausimas, kurį verta atskirai apmąstyti. sampratą­ bei trinant prieškario Lietuvos sporto tra- SSRS sportas nebuvo sportas net ir pačia banaliau- dicijas. Visai nepatikėti, kad „krepšinio plėtotei buvo sia šio pasakymo prasme. Dar iki oficialiai prasidedant sudarytos geriausios sąlygos, jis tapo iš tiesų masiš- Šaltajam karui, SSRS futbolo klubo Dinamo (Maskva) kas, mūsų gimtinėje išugdyti krepšininkai, treneriai apsilankymas Londone parodė, kad šioje šalyje klasiki- ir teisėjai parodė didelį meistriškumą, pelnė pasauli- niai sporto idealai yra nustumti į šalį, o jų vietoje sto- nį pripažinimą“10, kai tuo tarpu ikikariniu laikotarpiu vi sistemos pranašumo, ideologijos skleidimo ir kitokie žengti tik baikštūs ir kuklūs pirmieji žingsniai, buvo totalitarinio režimo siekiai, tik po kurių svarbus pats gal ir negalima, kaip ir antai nuneigti skaičių, rodan- sportas. Vėliau visos SSRS sportininkų pergalės tarna- čių 1939 m. Lietuvos atsilikimą nuo 1989 m. Tarybų vo sovietinės šalies ir piliečio išaukštinimui. Daugelis Lietuvos pagal pieno primelžio kiekius procentais (vi- sovietinių sportininkų tebuvo eiliniai kareivėliai pro- dutiniškai iš vieno vidutiniško kolūkio karvės viduti- pagandos ir vidinės konkurencijos frontuose, kuriuos niškai vienam gyventojui). sukeldavo represinių (ar pusiau) struktūrų išlaikomi Kalbėjau apie sunaikintą, sustabdytą, neišvystytą klubai8, susikūrę visiškai ne sportiniu, o priverstinai- ir, galų gale, pamirštą tradiciją. Šiuolaikinėje lietuvio privalomuoju būdu. Nors geriausi SSRS sportininkai sąmonėje krepšinis dažniausiai užima vietą šalia veži- pačioje Sąjungoje ir pasaulyje buvo pristatomi kaip mų ratais ir „kašikais“ išdabinto restoranėlio, ant kurio puikiausios įmanomos santvarkos veikimo rezultatas, stalo garuoja cepelinai ir kažkada geru buvusio, „išsi- tačiau niekas nežinojo tamsiosios šio rezultato pusės – apie sportininkes, verčiamas darytis abortus prieš var- žybas, ar medikus, dirbančius dėl sovietų sportininkų ištvermės stiprinimo, neatsižvelgiant į pasekmes pas- tarųjų sveikatai9. Kokias formas tokioje sporto sistemo- je turėjo ir galėjo turėti tautinė sporto šaka krepšinis ir kokius patriotinius jausmus jis ugdė, gali paliudy- ti eilinis statistinis į šeštą dešimtį įkopęs lietuvis, ga- lintis išpyškinti, jog Modestas Paulauskas skatino didžiuotis Lietuva, tačiau dabar jis manąs, kad tuo- metinė sistema buvusi žymiai geresnė, nes išugdžiusi daugiau čempionų. Apskritai sovietai nesunaikino Lie- tuvos krepšiasvydžio tik todėl, kad Lietuvos krepšinio projektas SSRS leido greičiau pasiekti pergalių plačio- sios šalies sportininkams. Tai iš dalies patvirtina lietu- vių krepšininkų pasiekimai ir indėlis į SSRS krepšinį Europos krepšinio čempionai. 1937. Atvirukas. LNB MS po 1945 m. Lietuviškasis 1937 ir 1939 m. čempioniš- kas krepšiasvydis čia dominavo iki pat 1951 m., kai „Žalgiris“ laimėjo paskutines Sąjungos pirmenybes iki bezdėjusio“ alaus bokalas. Deja, ši trapi tapatybė suby- pat 1985 m. Su naujosios santvarkos ir žaidėjų kartos ra su kiekvienu skambesniu pralaimėjimu, nors, ačiū įsigalėjimu iš Lietuvos buvo išstumtas krepšiasvydis, Dievui, jų nepasitaiko per daug. Vis dėlto palinkėčiau o čia atkeliavo sovietinis (geriausiu atveju sovietiškai- sau ir kitiems šią krepšinio vietą minėtame restoranė- lietuviškas) krepšinis. lyje pakeisti. Grįžkime prie krepšiasvydžio, ar bent jau Sovietinį krepšinį lydinti propaganda, nors ir mir- nuo jo atsispirkime – prisiminkime krepšinio projektą, ganti tokiais klišiniais burtažodžiais kaip „pagrindi- įvertinkime sovietinį krepšinį ir žaiskime lietuvišką nė sporto etikos norma kiekvienam tarybiniam spor- krepšinį.

8 Pavyzdžiui, „Dinamo“ klubai buvo išlaikomi MVD-KGB, CSKA – vietinės sistemos atgaivinimas Baltarusijoje“, in: Post Scriptum, 2011- kariuomenės, „Spartak“ – profsąjungų, „Zenit“ – karo pramonės (ar 09-09. net specnazo). 10 Stepas Butautas, Stanislovas Stonkus, Algimantas Bertašius, Tary- 9 Jovita Pranevičiūtė, „Sportas kaip valstybės propagandos dalis: so- bų Lietuvos krepšinis, Vil­nius: Mintis, 1985, p. 3.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 367 akademybė Tautos greta mūsų

Tomas Daugirdas

Ruduo yra pripildytas įvykių, prikiša- mo sistemą. Švietimo sistema tebuvo krečiant gyvenimą apkartinančias šu- mai parodančių, kokia tautų konflik- impulsas, tik konflikto pradžia. Visi nybes. tų kaina ir kaip klysta manantys, kad tolesni veiksmai tarsi daromi vien Panašūs konfliktai palieka blogus greta gyvenančių tautų santykiuose tam, kad nebūtų galima susitaiky- pėdsakus. Kai kurie palieka tokius galimi paprasti sprendimai. Lietuva ti ir gyventi toliau, kad į šią istoriją ženklus istorijoje, kad tautos daug vis dar neišbrenda iš lietuvių ir lenkų būtų įvelta kuo daugiau eilinių pilie- ką padarytų, jog jų nebūtų ar prie jų konflikto, tačiau greta mini ir kitas at- čių. Jokia kita tema tam nėra tokia nebūtų prisidėta. Nėra jokių recep- mintinas dienas, liudijančias istorijos palanki, nes su mokykla ir švietimu tų, kad įtampos tarp greta gyvenan- pamokas. susiduria kiekviena šeima, ji paliečia čių tautų būtų išspręstos vienu ypu. Istorija ne kartą atskleidė, kad skir- kiekvieną.­ Tai ypač akivaizdu kiekvienais metais tingoms tautoms ar žmonių grupėms Surengtas mitingas prie Seimo, rugsėjo 23-iąją minint Holokausto toje pačioje tautoje labai sunku gyven- prognozuojant tūkstantines protes- dieną. Europos tautos, ir ne vien lie- ti „neišsitraukus ginklų“. Toks gyveni- tuotojų minias. Atrodytų, tik vienas tuviai, jaustųsi visai kitaip, jei Holo- mas yra lydimas nuolatinių pastangų, žingsnis iki to, kad Lietuvos lenkai ir kausto nebūtų buvę. Europoje ir Lie- nuolaidų. Ir, regis, tas nepatogumas lietuviai vieni į kitus pradėtų svaidyti tuvoje savo istoriją suvoktume daug bei įtampa gali būti išspręsta vieną akmenis, pamatę vieni kitus pradėtų paprasčiau, kitaip žiūrėtume į ateitį. kartą, paskelbus kaimynui karą. Tuo- jausti neapykantą ir priešiškumą. Re- Šiandien suvokiame, kad yra įvykę met tarsi akmuo nuo širdies nukristų, gis, netrukus bus pažadinti senieji is- dalykų, kurių neįmanoma atitaisyti, visi tarsi išreikštų, ką vieni apie kitus toriniai stereotipai, gyvavę tarpukario kurie visada liks kaip istorijos įvykiai galvoja, ir visi santykiai būtų išsiaiš- nepriklausomoje Lietuvoje. Susidaro ir priminimas, kiek toli gali nuvesti kinti kovoje, nugalėtų stipriausias, įspūdis, kad dedamos visos pastangos, sukeltas tautų konfliktas, kai staiga neliktų jokio nepatogumo ir suvaržy- jog viena grupė apie kitą galvotų kaip užsimojama įtampas išspręsti „kartą mo. Tačiau istorija ne kartą parodė, apie „blogus žmones“, nuo jų atsiribo- ir visiems laikams“, tarsi su šaknimis kad nėra didesnės iliuzijos kaip ši, ir tų kaip nuo priešų, su kuriais neįma- išrauti patį įtampos šaltinį. Keli veiks- nėra blogesnio problemų sprendimo noma jokia taika. mų mėnesiai ar metai sukelia tokias kaip karas tarp kaimynų, po kurio lie- Istorija jau parodė, kad toks galvo- pasekmes, kad keliasdešimt metų mė- ka daugiau problemų ir įtampų nei jo jimas yra didžiausia klaida. Patinka ginama suvokti, kaip tai galėjo įvykti. pradžioje. mums tai ar ne, tačiau taip susiklostė, Ieškoma, kas yra negerai moralinėse Geriausiai matoma įtampa šiuo kad lietuviams su lenkais reikia gy- nuostatose, socialiniuose santykiuose. metu yra plėtojamas konfliktas tarp venti vienoje valstybėje kaip ir su kitų Kuriamos specialios auklėjimo prog­ Lietuvoje gyvenančių lenkų ir lietu- tautų atstovais. Suformavus konflik- ramos ir ribojama agresyvi bei nepa- vių. Lietuvos lenkų politikai neleidžia tą ir jį užaštrinus, abiem pusėms ilgą kanti elgsena, siekiant kurti tikro- konfliktui sumenkti, jį nuolat kursto. laiką gali tekti skaičiuoti nuostolius vę, kurioje būtų kuo mažiau panašių Formali įtampos priežastis yra Švieti- ir gailėtis, kol galiausiai būtų grįžta įtampų, ir mokoma kitokių sugyve- mo įstatymas ir jame numatyta prie- į ikikonfliktinę situaciją. nimo būdų nei atviras volė kitataučiams laikyti tokį pat eg- Abi pusės puikiai suvo- konfliktas. Žvelgiant ret­ zaminą kaip ir lietuviams. Konfliktas kia, kad politikų šėlui nu- rospektyviai, šiandien veikiausiai yra neišvengiama politi- slopus, jiems susirinkus sunku paaiškinti ir su- nio gyvenimo dalis, tačiau visai ki- daugiau ar mažiau politi- vokti, kaip buvo gali- tas reikalas, kai jis aštrinamas, kai nių taškų, vis tiek reikės ma manyti, kad įtampų sukelia papildomų įtampų tarp greta gyventi po vienu stogu. sprendimas paprasčiau- ne vieną šimtmetį gyvenančių tautų. Negi prieisime iki to, kad siai „pašalinant“ kitos Nueita taip toli, kad net nediskutuo- teks gyventi trankant du- tautos atstovus iš kaimy- jamos detalės apie „dalyką“, švieti- rimis, rodant grimasas ir nystės ir iš gyvenimo aki-

368 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 akademybė račio, yra pats geriausias sprendimas. kas. Rugsėjo mėnesį Jungtinėse Tau- kitų tautų (gyvenančių ir negyvenan- Kad ir kokie nepaaiškinami būtų is- tose palestiniečiai deklaravo norą čių Lietuvoje) atžvilgiu negalima pa- torijos įvykiai, mėginimų kartą ir vi- tapti nepriklausoma valstybe. Pales- aiškinti to, kad kitataučiai yra verčia- siems laikams išspręsti problemas tiniečiai ir žydai gyvena vienoje vals- mi „susilietuvinti“ pavardes. Žmogus esama ir šiandien. Tai neretai tam- tybėje, ir Palestinos gyventojai puikiai priverčiamas pakeisti savo tapatybę pa ir politinio kapitalo kūrimo būdu, žino, kad Izraelio politikai ar net gy- vien todėl, kad taptų Lietuvos piliečiu. kai tikimasi, kad visuomenė tyliai to- ventojai šiam norui nepritaria. Tarp Neseniai viešumoje buvo aptarta isto- kiems veiksmams pritars. Antai prieš drauge gyvenančių tautų klostosi situ- rija, kai žmogus, kurio visa šeima ir gi- kelerius metus Vilniaus miesto meras acija, kuri tarsi būtų pati palankiau- minės Vokietijoje vadinosi Werneriais, Artūras Zuokas nusiuntė buldozerius sia kilti konfliktui, neapykantai tarp tapdamas Lietuvos piliečiu pasida- griauti Vilniaus romų lūšnų, neva to- žmonių ir gatvių mūšiams. Tačiau ne- rė niekieno už Lietuvos ribų nepažįs- dėl, kad tie statiniai nelegalūs. Tačiau būtų nieko baisesnio, negu toks konf- tamu ir neidentifikuojamu Ferneriu. niekam nekilo nė menkiausios abejo- liktas, į kurį įsitrauktų abi tautos. Tą Sovietmečiu išpuoselėta ir sustiprin- nės, kad taip stengiamasi įbauginti galima suvokti vien įdėmiau pastudi- ta uždara gentinė lietuvių savimonė, ar išstumti tautinę grupę, dėl kurios javus kad ir Jeruzalės žemėlapį, ku- priimdama „kitą“ į savo tarpą, liepia kaimynystės kenčia gretimų rajo- riame pažymėti skirtingų tautų ar jam nusižeminti, neatpažįstamai pa- nų gyventojai, kurios atstovai plati- konfesijų gyvenami kvartalai. Joks keisti savo tapatybę ir tarsi atsiriboti na narkotikus ir prisideda prie nusi- konfliktas gyventojams negalėtų pa- nuo bio­loginių giminių ir šeimos. To- kalstamumo, kurių dauguma niekur siūlyti lengvo sprendimo, o nukentė- kia yra kaina, kad taptum „savu“. Kai nėra dirbę ir veikiausiai nedirbs, ku- tų visi. Miestas ir valstybė formavosi engti kitų tautų atstovus pasitelkia- rių vaikai nesimoko mokyklose... Tur- ant daugiasluoksnio istorinio pamato, ma kalba, tai yra liudijimas, kad lie- būt galima įvardyti dar daugiau ydų kur skirtingų tautų istorijos glaudžiai tuviams sunku susitaikyti su tuo, jog ir blogybių, kurias didžioji visuome- persipynė, ir mažai ką galima būtų greta gali gyventi kitokie, savo tapa- nės dalis galėtų priskirti romams, visą įtikinti, kad įtampas ir nesutarimus tybę turintys žmonės. tautą tapatindami su jos atstovais nu- išspręstų gatvių karas ir konfliktai. Lietuviai labai sunkiai kitataučius sikaltėliais. Ir galbūt dažnas pagalvo- Kasdienis gyvenimas Izraelyje vyks- įsileidžia ir į „savo“ istoriją. Kitataučių tų, kad gyvenimas palengvėtų, jei jų ta kaip vykęs, net jei jame gyvenan- istorinių veikėjų vieton pasitelkiamos nebūtų greta, jei romus galėtume už- čios tautos viena kitai nejaučia didelių tautinės istorinės mistifikacijos, ku- miršti kaip tautą. Tad mero žingsnis simpatijų. Tūkstančius metų vienoje rios tarsi dar labiau įtvirtina ydingą buvo gerai apgalvotas ir taikė būtent teritorijoje gyvenusių tautų atstovai savimonę, kad natūrali lietuvio būklė­ į tokius žmonių jausmus, kad dėl gy- puikiai žino, kad nemėgstamam kai- yra gyventi pačiam su savimi, su to- venimo aiškumo ir paprastumo tarsi mynui pradėjęs šaudyti į langus, grei- kiais pačiais kaip jis pats. Pavyzdžių būtų trokštama kitos tautos gyvenimą čiau pats ilgam prarasi ramybę ir sau- toli ieškoti nereikia. Vilniaus universi- padaryti nepakenčiamą, išguiti ją iš gumą, gal net turėsi išsikraustyti, o ne tetas labai didžiuojasi Stepono Batoro kaimynystės, įgąsdinti ar net paska- pasieksi egzistencijos aiškumą ir ra- suteikta privilegija. Tačiau fasadinio tinti agresiją, o ne ieškoti nusikaltėlių mybę. Tokia situacija daug palankes- kiemelio arkoje sėdi su universitetu ir juos bausti, ieškoti neeilinių ir sun- nė politikos išmaningumo ar gudrios nieko bendra neturintis kunigas Kris- kių romų vaikų atvedimo į mokyklas diplomatijos, o ne taiklaus šaudymo tijonas Donelaitis, aprengtas kasdie- būdų. Atrodytų, kad čia minimi veiks- pamokoms. Visi puikiai suvokia, kad niais lietuvio valstiečio rūbais, o ne mai ir priemonės yra sunkiai palygi- kilus giliam konfliktui, gyvenimas su- nelietuvis karalius Batoras visoje ka- nami su Holokaustu, tačiau turime stotų, ekonomika žlugtų ir visi nuken- rališkoje didybėje. Turbūt galima sa- pripažinti, kad už jų slypinti emocija tėtų, o vėliau dar ilgai tektų aiškintis kyti, kad tokia situacija – sovietmečio ir paskata yra ta pati: kartą ir visiems ir taisyti klaidas. palikimas, tačiau per visą nepriklau- laikams išspręsti įtampą, panaikinus Lietuvoje iš istorinių klaidų moko- somybę nebuvo girdėti jokios rimtes- jos šaltinį. Faktas yra tas, kad nori lie- mės sunkiai. Lietuvių tautinė savimo- nės diskusijos šiuo klausimu. tuviai ir vilniečiai ar ne, tačiau romai nė skatina ieškoti bruožų, parodančių Didžiausias tautų turtas – tai tu- greta gyvena ir gyvens. Tad jei neno- lietuvių viršenybę kitų tautų atžvil- rėti kaimynų ir gebėti su jais sutarti. rime sukurti situacijos, dėl kurios gali giu, jų išskirtinumą. To išskirtinumo Lietuviams, kartu su greta gyvenan- tekti gailėtis dešimtmečius, reikia ieš- pagrindu dažnai imamasi priemonių, čiais lenkais ir kitomis tautomis, kyla koti kantrybės reikalaujančių sudė- kurios kitų tautų žmonių gyvenimą civilizacinis iššūkis įvertinti istorines tingų sprendimų. greta lietuvių daro sunkiai pakeliamą klaidas, iš jų pasimokyti išminties, o Senųjų civilizacijų tautos buvo daug ar net žeminantį. kovą ir priešpriešą keisti į kantrybę ir geriau išmokusios šias istorijos pamo- Niekaip kitaip kaip lietuvių galios supratimą.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 369 Filosofija

Mąstymas tautomis Konceptuali normatyvioji nacionalizmo schema

Kęstutis K. Girnius

Beveik du šimtus metų nacionalizmas įvairiais pavida- zes arba jo doktrinos branduolį: 1) pasaulis suskirsty- lais atlieka itin svarbų vaidmenį politikos ir kultūros tas į tautas, turinčias savitą individualybę, istoriją ir gyvenime. Nors jis dažnai smerkiamas, o jo žlugimas likimą; 2) tauta yra visos politinės ir socialinės galios pranašaujamas, nacionalizmas tebeklesti, prisitaiky- versmė, ir ištikimybė tautai viršija visus kitus įsiparei- damas prie naujų sąlygų. Nacionalizmą lengviau atpa- gojimus; 3) žmonės turi susitapanti su tauta, jei jie nori žinti, negu tiksliai apibūdinti. Sociologai ir istorikai yra būti laisvi ir visiškai išvystyti savo potencialą; 4) tautos pasiūlę įvairiausių apibrėžčių. Teigiama, kad naciona- turi būti laisvos ir saugios, norint laiduoti taikos ir tei- lizmas esąs Europoje išgalvota doktrina1, ideologija ir singumo klestėjimą pasaulyje8. politinis sąjūdis2, politinio legitimumo principas3, susi- Kiti tyrinėtojai yra atkreipę dėmesį į nacionalizmo tapatinimas su savo tauta ir ištikimybei jai4, politinio funkcijų įvairovę, skirtingas jo dimensijas, į tai, kad tikslo įkvėptas troškimas5. Kiti autoriai tiesiog pabrė- nacionalizmo negalima sutapatinti su tezių rinkiniu. žia nacionalizmo įvairiapusiškumą. Istorikas Johnas Sociologas Kraigas Calhounas pabrėžia tris naciona- Breuilly atkreipia dėmesį į nacionalizmo trilypišku- lizmo matmenis – nacionalizmą kaip diskursą, kaip mą – nacionalizmas gali reikštis jausmais arba senti- projektą, kaip vertinimą9. Nacionalizmas kaip diskur- mentais, būti doktrina arba ideologija, tapti politiniu sas – tai sukūrimas supratimo ir retorikos, skatinančių sąjūdžiu6. Pasak Paulio Gilberto, nacionalizmas kar- žmones savo siekius formuluoti pasikliaujant tautos ir tais laikomas: 1) sentimentu ar jausmu, 2) praktikų tautinės tapatybės idėjomis. Nacionalizmas kaip pro- ar ritualų sistema, 3) politikos gaire, 4) įsitikinimų ar jektas – tai visuomeniniai sąjūdžiai ir valstybės politi- doktrinų­ aibe7. ka, siekiantys tarnauti tautos interesams, didinant jos Tokia sampratų įvairovė neturėtų stebinti. Nacio- gebėjimą spręsti savo likimą ir įtvirtinti suverenumą. nalizmas yra modulinis, jo pagrindinės idėjos lengvai Nacionalizmas kaip vertinimas – tai dorovinių impe- pritaikomos naujoms aplinkybėms. Siekdamos pasivy- ratyvų statuso suteikimas politinėms ir kultūrinėms ti galingiausias Europos valstybes, kitų žemynų šalys ideologijoms,­ nurodančioms, kad tautos ribos privalo mėgdžiojo vakarietiškąjį nacionalizmą, bet kartu neiš- sutapti su valstybės ribomis, ir kad tautos nariai priva- vengiamai jį ir keitė, pasisavindamos vienus aspektus, lo įgyvendinti tautos moralines vertybes. atmesdamos kitus. Šie sąmoningi ir nesąmoningi pa- Miniu šiuos du autorius, nes jie tiksliau ir aiškiau už keitimai mažino bendrų požymių apimtį, todėl naciona- daugelį nacionalizmo tyrinėtojų apibūdina svarbiau- lizmas nėra reiškinys, turintis aiškiai nustatytas būti- sias nacionalizmo idėjas ir nurodo įvairias jo funkcijas. nas ir pakankamas sąlygas. Vis dėlto jų apibūdinimai tiksliai neatskleidžia centri- Nepaisant besitęsiančių nesutarimų dėl tiksliau- nių nacionalizmo idėjų ir paskirčių vienybės, tenkina- sio nacionalizmo apibrėžimo ir atskirų mokslininkų si atskirų elementų išvardijimu, nepabrėžia jų sąsajų. pastangų suteikti ypatingą atspalvį nacionalizmui, Smitho pateiktos tezės nepakankamai išryškina nacio­ pagrindinės jo mintys ir tezės yra palyginti aiškios. nalizmo dinamiką ir normatyvinį momentą, – kad ne Bene žinomiausias nacionalizmo tyrinėtojas Anthony tik siekiama suprasti pasaulį, bet ir nurodoma prievolė D. Smithas šitaip apibūdina esmines nacionalizmo te- jį pakeisti. Pabrėžiamas visuomeninis ir politinis nacio­

1 Elie Kedourie, Nationalism, London, 31966, p. 9. nan (ed.), Mapping the Nation, London, 1996, p. 146–174. Breuilly 2 Peter Alter, Nationalism, London, 21994, p. 4. mano nacionalizmą esant reikšmingą, nes jis yra politinis judėjimas. 3 Ernest Gellner, Nationalism, New York, 1997, p. 3–4. 7 Paul Gilbert, The Philosophy of Nationalism, Boulder, 1998, 4 Walker Connor, Ethnonationalism, Princeton, 1994, p. xi. p. 4–8. 5 Robert H. Wiebe, Who We Are: A History of Popular Nationalism, 8 Anthony D. Smith, National Identity, Reno, 1991, p. 74. Princeton, 2002, p. 5. 9 Craig Calhoun, Nationalism, Minneapolis, 1997, p. 6. 6 John Breuilly, „Approaches to Nationalism“, in: Gopal Balakrish­

370 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Mąstymas tautomis nalizmo matmuo, bet nuvertinama individo tautinės komis, schema paverčia ypatingą socialinės tikrovės tapatybės reikšmė, tai, kad žmogus turi įsisąmoninti sampratą bei jos įtaigaujamą klausimų kėlimo ir atsa- kitokį galvojimą ir savipratą bei prisiimti įvairiausių kymo būdą savaime suprantamais ir natūraliais, ap- įsipareigojimų10. Calhounas teisingai pažymi, kad tai, gaubdama juos neginčijamo protingumo ir teisingumo ką aš vadinu mąstymu tautomis, yra ypatingas visuo- skraiste. Schema įteigia, kad žmonija esanti natūraliai meninio pasaulio supratimo būdas, kurio anksčiau ne- suskirstyta į skirtingas ir aiškiai identifikuojamas tau- buvo, ir kad normatyvinis momentas yra nepaprastai tas, kad kiekvienas žmogus gimsta tautoje, su kurios reikšmingas nacionalizmui. Bet jis nenagrinėja trijų ateitimi jis turėtų susieti savo likimą, kad tauta labiau- nacionalizmo matmenų tarpusavio ryšių, nemėgina jų siai klesti, kai pasinaudoja laisvo apsisprendimo teise. įkomponuoti į vieną derinį, pasikliauja nieko nereiš- Tauta esti traktuojama kaip esminė bendruomenė, as- kiančia diskurso sąvoka11. mens tautinė tapatybė – kaip sudedamoji jo giliausio Pirmoje straipsnio dalyje pristatysiu konceptualią „aš“ dalis, tautinė valstybė – kaip politinės organizaci- normatyviąją nacionalizmo schemą. Schemos negalima jos rūšis, kuri veiksmingiausiai skatina tautų ir žmoni- sutapatinti su nacionalizmu, ypač jei nacionalizmas jos vystymąsi. yra laikomas politiniu sąjūdžiu. Schema veikiau lai- Konceptualios normatyviosios nacionalizmo schemos kytina nacionalizmo pamatu ta prasme, kad schemai ir jos esminių sąvokų įsisąmoninimas pratina mąstyti įsitvirtinant žmonių sąmonėje išsivysto nauja bendruo- tautomis. Schema nukreipia mintis apie bendruomenę­ menės gyvenimo samprata, nauja kolektyvinė tapaty- į mintis apie žmogaus santykį su tauta, skatina žmogų bė bei individų savimonė, nauji normatyviniai įsiparei- save laikyti tautos sūnumi, kultūriniams ir etniniams gojimai. Nacionalizmo šerdį sudaro šitie vaizdiniai ir gyvenimo aspektams suteikia pokyčius skatinantį po- su jais susiję įsipareigojimai, kurie po kiek laiko neten- litinį matmenį. Klausimai apie bendruomenės pagrin- ka naujumo, užtat tampa beveik nepastebima žmonių dus, santykius su kaimynais, kolektyvinę tapatybę, mąstysenos dalimi. Be jų nebūtų ir nacionalizmo. Sche- kalbos ir kultūros reikšmę, valstybių sienas, politinės ma turi ir kitą privalumą – didelę aiškinamąją galią. Ji valdžios legitimumą, ištikimybės objektus yra keliami paprasčiau ir aiškiau už kitus nacionalizmo apibūdini- ir atsakomi minėtų trijų sąvokų pagrindu. Mąstyti tau- mus išryškina pagrindinių jį palaikančių vaizdinių tar- tomis reiškia į svarbiausius visuomenės, politikos ir as- pusavio ryšius ir tą bendruomenės gyvenimo sunormi- meninio gyvenimo klausimus žiūrėti per tautos prizmę, nimą, kuris suteikia nacionalizmui dinamikos. Antroje ko anksčiau nebuvo daroma. dalyje nagrinėju naujovišką tautos kaip etnokultūrinės Schema integruoja bendruomenę, individą ir valdy- bendruomenės, turinčios teisę lemti savo likimą, samp­ mo vienetą į vienas kitą stiprinančią matricą. Tautos ratą. Trečioje dalyje atkreipiu dėmesį į normatyviąją svarbos įsisąmoninimas lemia ypatingą savipratą, pa- schemos dalį ir ypatingus iš naujos sampratos kylan- sireiškiančią tarp kitko ir įsipareigojimu ginti tautos čius įsipareigojimus. Pabaigoje stengsiuosi išryškinti interesus politinėje arenoje. Tauta yra pristatoma kaip kai kurias schemos ypatybes. natūrali ir esminė bendruomenė, egzistavusi beveik nuo žmonijos pradžios. Jos buvimas laikomas savaime I. Konceptuali normatyvioji schema suprantamu, nekintamu reiškiniu. Žmonija padalyta į tautas, kaip gyvūnija į rūšis. Ir vienas, ir kitas padali- Manau, kad geriausias būdas suprasti nacionalizmą jimas esąs gamtos ar Dievo aprobuotas, taigi neginčy- yra jį suvokti kaip mąstymą tautomis, pagrįstą koncep- tina tikrovė, kurią reikia pripažinti. Tik blogos valios tualia normatyviąja schema, kuri suteikia idėjinius rė- veikiami ar negebantys matyti ir mąstyti asmenys mė- mus, savitus akinius, per kuriuos konceptualizuojamas gina neigti tautą ir jos reikšmę. Kadangi tauta yra es- socialinis gyvenimas ir vaizduojami kultūros bei politi- minė bendruomenė, tai narystė tautoje yra svarbi, net kos reiškiniai. Konceptuali normatyvioji nacionalizmo pati svarbiausia žmogaus kolektyvinė tapatybė. Ji la- schema suponuoja ir palaiko tautos, tautinės ištikimy- biau negu kitos kolektyvinės tapatybės nustato tai, kas bės ir tautinės valstybės sąvokomis pagrįstą galvoseną, žmogus iš tiesų yra. Tai, kad žmogus yra lietuvis, vokie- leidžiančią žmonėms suprasti ir įvertinti svarbiausius tis ar rusas, yra svarbiau negu tai, kad jis dzūkas ar ba- kultūros ir visuomeninio gyvenimo aspektus, ilgainiui varas, miestietis ar valstietis, gal net – protestantas ar juos ir keisti. Pasikliaudama šiomis esminėmis sąvo- katalikas. Tautinės tapatybės prisiėmimas sietinas su

10 Savo knygoje National Identity Smithas tautinę tapatybę sutapa- regionus“, veikiausiai galvodamas apie kai kuriuos humanitarinius ir tina su visuomenės formacijos ypatybėmis, su sąlygomis, kurias įvyk- socialinius mokslus; žr. Thomas Nagel, The Last Word, Oxford, 1997, džius bendruomenė laikytina tauta, o ne su individo savimone, su tuo, p. 4. Kai literatūrologai, sociologai ir kai kurių kitų silpnųjų regionų ži- ką žmogui reiškia save laikyti, tarkime, lietuviu, ir kaip tas įsivaizdavi- novai padaro tokią sąvoką kaip diskursas vienu kertinių savųjų analizių mas veikia jo savimonę ir sprendimus. akmenų, tai tos sąvokos patartina atsisakyti. 11 Filosofas Thomas Nagelis rašo apie „silpnuosius mūsų kultūros

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 371 Kęstutis K. Girnius giliu įsipareigojimu tautai, veikia žmogaus savimonę, patybę labiau lėmė geografiniai politiniai vienetai, kaip lemia, kaip žmogus save vaizduoja ir to vaizdavimo vei- antai Bohemija, tol nebuvo ypatingesnių įsipareigoji- kiamas tvarko savo gyvenimą. Individo ir tautos sąvei- mų neaiškiai apibrėžtai etninei grupei. Kitos kolektyvi- ka yra glaudi. Žmogus ir sulaukia palaikymo iš tautos, nės tapatybės, išskyrus religinę, irgi mažai įpareigojo. ir stiprina ją. Jis sužino, kas jis yra, augdamas tautoje Be to, tie įpareigojimai buvo labiau teisiniai ir kitų pri- ir remdamasis per amžiaus tautos kurtomis ir kaupto- mesti, saistantys ne vidiniu įsitikinimu, o išorės spau- mis vertybėmis. Bet žmogus nėra pasyvus tautos for- dimu. muojamas molis. Jis papildo ar pakeičia šias vertybes, Padėtis pakito, pradėjus tautą vaizduoti esant verty- atsižvelgdamas į laiko dvasią ir reikalavimus, stengiasi bių paženklinta esmine bendruomene. Tautų buvimas atgaivinti tas, kuris buvo užmirštos ar kurių buvo atsi- ir narystė jose nebebuvo laikomi neutraliais faktais, ku- sakyta dėl išorės spaudimo ar vidinių nukrypimų. riais domisi gyventojų surašymus organizuojantys vals- Jei tauta yra esminė bendruomenė, ir žmogus pir- tybių biurokratai. Naujų tautos vaizdinių įsisavinimas mų pirmiausia yra tautos narys, tai svarbu sudaryti skatino žmones kitaip suprasti save ir savo paskirtį gy- sąlygas tautai klestėti. Be lemiamo žodžio, taigi be val- venime bei prisiimti naują itin įpareigojančią tapatybę. džios, sunku ginti savąją kultūrą ir savuosius, tad tau- Tautinės tapatybės išplėtojimas ir stiprinimas tapo pa- ta turinti perimti likimą į savo rankas ir sukurti tauti- šaukimu ir iššūkiu, nes potencialiai beveik kiekviena­ nę valstybę, kuri laikoma tinkamiausia valdžios forma. žmogaus gyvenimo kertelė gali tapti sklindančių tauti- Tautinė valstybė esą veiksmingiausiai tenkinanti tau- nių pareigų objektu, kaip ir religinį atspalvį galima su- tiečių lūkesčius, laiduojanti tautos kultūros vertybių teikti beveik kiekvienam veiksmui. Tautinę tapatybę klestėjimą ir tautiečių materialinę bei dvasinę gerovę, įsisąmoninęs (tautiškai susipratęs) žmogus jautėsi tu- nes ji vienija žmones, kurie jau sieja tarpusavyje savo rįs elgtis taip, kaip dera geram tautos sūnui. Iš tautos likimus. Susitelkę tautinės valstybės pagrindu, tautie- sūnaus, kaip ir iš religingo žmogaus, laukiama daug. čiai yra labiau pasiryžę dirbti ir aukotis dėl bendros ge- Kai iš savęs daug reikalaujama, tai daugiau tikimasi ir rovės. Solidarumas ir aukojimosi dvasia leidžia tauti- iš kaimynų, nesibodima jiems priminti jų pareigų. Tau- nei valstybei lengviau įveikti didžiausius iššūkius negu tos generuojami įsipareigojimai yra ne tik nepaprastai valstybei, kurios piliečių nesieja tokie gilūs ryšiai. platūs, bet ir itin reiklūs bei tvirti. Nesitenkinama vien Nacionalizmo schema yra konceptuali, bet kartu ir visuomenės ar kultūros gyvenimo pertvarkymu. Neiš- normatyvi. Ji pristato pagrindines kategorijas ir sąvo- vengiamai įsitraukiama į politiką, – bent tiek, kiek rei- kas, kuriomis suprantame ir interpretuojame socialinį kia, kad būtų apsaugoti gyvybiniai tautos interesai, o gyvenimą, kartu suteikdama kriterijų normatyviniam tai savo ruožtu reiškia, kad kovojama už tautinę vals- vertinimui, skatinančiam keisti socialinį pasaulį, jei jis tybę arba bent labai plačią kultūrinę autonomiją. Ir, nėra toks, koks turėtų būti. Faktų ir normų santykis kaip minėta, naujos pareigos yra griežtos, o ne pavir- su pasauliu skiriasi. Nuomonės (belief) turi atspindėti šinės. Kilus konfliktui tarp tautinių ir kitokių pareigų, pasaulį. Kai nuomonė nesiderina su tikrove, mes jos at- tikimasi, kad tautinėms bus skiriama viršenybė. Šūkis sisakome arba keičiame. Normos (ir norų) santykis su „Dievui ir tėvynei!“ nurodo aukštą tautinių pareigų vie- pasauliu yra kitoks. Jei norma neatspindi tikrovės, tai tą vertybių hierarchijoje. nėra normos yda, kurią reikia kaip nors pataisyti ar pa- Tauta vaizduojama pasitelkus šeimos pavyzdį. Kaip šalinti. Trūkumas glūdi pasaulyje, kuris turi būti kei- šeimos esmės neišsemiantys biologiniai jos narių ry- čiamas, kad jis derėtų su idealu ar norma. Jei manau, šiai, taip ir tauta nesutapatinama su biologine kilme. kad pasaulyje nėra melagių, bet pastebiu, kad mano Jei tėvai išaugina ir išauklėja savo vaikus bei paren- kolegos meluoja, aš atsisakau savo nuomonės. Jei ti- gia juos savarankiškam gyvenimui, tai tauta lemia as- kiu, kad nedora meluoti, o mano pažįstami meluoja, aš mens dvasinį brendimą. Išaugdami tautoje išmoksta- neatsisakau savo įsitikinimo, jog melas yra blogybė, bet me kalbą, sukuriame pasaulėvaizdį, susipažįstame su stengiuosi įtikinti kaimynus keisti savo elgesį ir saky- vertybėmis, tampame tuo, kas esame. Tautos vaidmuo ti tiesą. asmens dvasiniam brendimui laikomas ne mažiau Iki įsitvirtinant nacionalizmo schemai, neišsivysčiu- svarbiu už tėvų, nes tėvai yra tos pačios tautos dva- sią ir silpną etninę savimonę nustelbdavo kitos, svar- siniai kūriniai, vaikams perduodantys tą, ką jie gavo besnėmis laikytos kolektyvinės tapatybės – luominės, iš tautos. Panašiai kaip vaikai, iš dalies atsidėkodami vietinės ir regioninės, religinės. Kol žmonės laikė save tėvams, privalo juos gerbti ir vėliau jiems padėti, taip dalmatais ar ilyrais, o ne kroatais, kol kolektyvinę ta- ir individas privalo palaikyti jį kūrusią tautą ir savo veiksmais laiduoti jos klestėjimą12. Jis negali būti abe- 12 Dėkingumas nėra pagrindinė vaikų pareigų tėvams versmė, nors jingas tautos ir tautiečių likimui. dėkingumas gali turėti šalutinį vaidmenį. Šį klausimą plačiau svarstau straipsnyje „Juozo Girniaus tautos ir tautinės ištikimybės samprata“, in: Pareiga tautai, kaip ir pareiga tėvams, galioja nepri- Naujasis Židinys-Aidai, 2011, Nr. 4, p. 244–245. klausomai nuo asmens sprendimo, ji nėra pasirenka-

372 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Mąstymas tautomis ma, jos negalime atsisakyti13. Abejingumas tautai, kaip jo, kuriai tautai priklauso, nevertino savo tautinės ta- ir tėvams, yra laikomas dorovine yda, žmogaus trūku- patybės, nesirūpino tautos politine padėtimi, nesiryžo mu. Nes tauta sudaranti tą aplinką, kurioje žmogus dėl jos aukotis ir kovoti dėl jos išsivadavimo. Šis vidi- tampa tuo, kuo jis yra, nusigręžti nuo tautos esą tas nis prieštaravimas neskatino tautos šauklių suabejoti pat, kaip nusigręžti nuo savęs. Atsiribodamas nuo tau- tautai suteikiama svarba konceptualizuojant socialinį tos, aš išduodu ne tik tautą, bet ir save, nes atsiriboju pasaulį ir ieškoti labiau tikrovę atitinkančių vaizdinių. nuo to, kas aš esu, kuo esu skirtas būti, nuo mane api- Tačiau jie nelaikė savęs ir radikaliais modernizuoto- brėžiančios istorijos. Tauta yra likimas, bet toks, kurį jais, kurie siūlė nuodugniai keisti socialinio ir politi- reikia priimti ir puoselėti kaip savą. Jurgis Sauervei- nio gyvenimo supratimą. Veikiau jie manėsi šalinantys nas suglaustai išreiškė tuos įsipareigojimus žodžiais: piktybines sąaugas, kurios užvaldė ir iškreipė tautie- „Lietuvninkai mes esam gimę, / Lietuvninkai mes tu- čių charakterį ir savimonę. Jų nuomone, išvardydami rim būt“. Tai ne jo prasimanymas. Panašias mintis priežastis (ir priešus), atvedusias prie dabartinės kri- skelbė visų tautų šaukliai. tinės būklės, panaikindami baudžiavos ir svetimtaučių Du kiti schemos suponuojami tautos – vertybių vers- represijų padarinius, jie sudarė sąlygas tautai sugrįžti mės ir istorinės tąsos įkūnytojos – vaizdiniai irgi įpa- prie kilnių praeities vertybių, klestėjusių tautos aukso reigoja jos narius. Tauta ir jos objektyviosios savybės amžiuje. Manoma, kad tautinis patriotas embrioniniu (papročiai, gyvenimo būdas ir ypač kalba), yra trak- savo gimtosios žemės vaiko pavidalu gyvuojantis nuo tuojamos kaip vertybės, kurios puošia žmogų ir žmo- neatmenamų laikų, ir kad peršamus savęs ir tautos niją, kaip rūšis puošia gamtos pasaulį. Pasaulis būtų supratimo pokyčius sankcionuojanti gili praeitis. Ne- skurdesnis, jei kalba būtų užmiršta ar išnyktų unika- ginčijami pokyčiai, pavyzdžiui, raštingumo didėjimas li gyvensena. Tautos nariai įpareigoti išsaugoti šias vertybes, nes tik jie gali tai padaryti. Nacio­nalizmo schemoje pa- brėžiamas tautos istorinis matmuo ir jo įkvėptas pasakojimas, kuris tautos na- riams pasako, kas jie esantys, iš kur jie kilę, ką jie yra gavę iš protėvių ir ką jie turi perduoti savo vaikams ir ateities kartoms. Istorinė tąsa įpareigoja neuž- miršti protėvių pasiaukojimo, neiššvais- tyti jų palikimo. Pasak Ernesto Renano, esminė tautos sąlyga yra „turėti bendrų garbingų žygių praeityje ir bendrą valią dabartyje, siekiant būti draugėj atlikus didelių dalykų ir norėti dar jų atlikti“14. Didžiosios netektys ir pralaimėjimai la- biau įpareigoja negu garbingi žygiai, bet svarbiausia tai, kad ir vienas, ir kitas įpareigoja. Konceptualiai normatyviajai schemai būdinga vidinė įtampa. Viena vertus, schema vaizduoja tautas neatskiriamo- mis socialinio pasaulio dalimis, kurios egzistuoja nuo pat pirmųjų dienų. Ko- Eglė Ridikaitė. Tai, ko anksčiau nepastebėdavau. 2009−2010. pimą į šiek tiek aukštesnį civilizacijos Drobė, aerozoliniai dažai, silikonas lygį lydi žmonijos susiskirstymas į tau- tas. Kur civilizacija, ten ir tautos, nes tik tautos sukuria ir politinė mobilizacija vaizduojami kaip kuklūs evoliu- rėmus pastoviam žmonių bendravimui. Antra vertus, ciniai žingsniai, kurie būtini užtikrinant, jog dabarti- nemažai tų tautų esą „užmigo“, išblėso jų narių tauti- nė tautinė tapatybė neatsiliktų nuo laiko reikalavimų. nis sąmoningumas. Daugelis paprastų žmonių nežino- Nacionalizmo projektui, kuriam taip svarbu prisista-

13 Nepaisant Davido Hume‘o pastabų apie neįveikiamą prarają tarp buvo manoma, kad žmogus gali rinktis moralinius principus, kuriems faktų ir vertybių, nacionalizmo pradžioje vyravo prigimtinės teisės teo­ jis laisvai įsipareigoja. rijos, pagal kurias dorovės pareigos kylančios iš pačios gamtos ar Die- 14 Ernest Renan, „What is a Nation?“, in: Geoff Eley and Ronald G. vo, tad nekintančios ir nepriklausančios nuo žmogaus sprendimų. Ne- Suny (eds.), Becoming National: A Reader, New York, 1996, p. 41–55. naujasis židinys-aidai 2011 / 6 373 Kęstutis K. Girnius tyti natūralios tvarkos įgyvendintoju, gebėjimas save zavosi su savo kaimu, gal šiek tiek platesne kaimynys- apgaubti tradicijos ir natūralumo skraiste yra pirma- te, bet jie nesijautė priklausantys platesniam etnosui eilis poreikis. Atotrūkis tarp tikrovės ir idealo nesukė- ar tautai, nes neturėjo nei priemonių, nei išsilavinimo lė abejonių dėl schemos tikslumo vaizduojant socialinį tokiam platesniam įsivaizdavimui. Aukštuomenės tar- pasaulį, bet net davė postūmį idealui įgyvendinti, pa- pusavio ryšiai bei kolektyvinė tapatybė buvo labai iš- didino pastangas palenkti tikrovę idealui, idant būtų plėtoti. Luominis solidarumas buvo ganėtinai tvirtas. atkurta tai, kas lyg ir buvo ir dabar dera būti. Kadan- Skirtingų šalių bajorai jautė turintys tarpusavyje dau- gi įsivaizduojamai tautos vienybei ir tobulėjimui nėra giau bendro negu su savo šalies prastuomene, į kurią ribų, tai įsipareigojimai keisti ir keistis – begaliniai. jie žiūrėjo su panieka ir laikė žemesnės rūšies žmonė- mis. Politinės ištikimybės ryšiai buvo vertikalūs, ne ho- II. Tauta ir kintantis jos supratimas rizontalūs. Ši ištikimybė kraštui ir valdovui buvo ma- žiau tvirta ir provizoriškesnė už tą, kuri tapo norma, Nacionalizmas nesukūrė nei etninių grupių, nei so- įsitvirtinus nacionalizmui. Jei bajorija turėjo tautos lidarumo ex nihillo. Bendra kalba, papročiai, religija, sąvoką, tai toji tauta buvo politinė ir luominė, kuriai gyvenimas kartu leisdavo atpažinti savuosius ir juos priklausė politinis elitas, karalystės ar kunigaikštystės priešpriešinti svetimiesiems. Visada buvo jaučiama bajorai ir kilmingieji, bet ne prasčiokai. etninė bendrystė, net jei ji ir nebuvo sąmoningai ar- Ilgai bus ginčijamasi, ar tautos išsivystė tik moder- tikuliuota. Solidarumo ryšiai irgi egzistuoja nuo pat niaisiais laikais, ar jos egzistavo anksčiau, kiek ir kuo ankstesnioji tautos samprata skiriasi nuo dabartinės. Ernesto Gellnerio, Be- nedicto Andersono, Erico Hobsbawmo ir kitų vadinamųjų modernistų teigi- niai, kad tautos esančios nacionalizmo amžiaus vaisius, nesulaukia visuotinio, ypač istorikų pritarimo. Gana įtikimai argumentuojama, kad XVI a. pabaigo- je – XVII a. pradžioje Ang­lija turėjo dau- gumą modernios tautos ir tautinės vals- tybės bruožų. Gyventojus siejo bendra­ kalba, kultūra bei religija, vieningas ūkis. Išskirtinis gyventojų raštingumas, spaudos suklestėjimas, ilgi karai su Is- panija, kalvinistinis įsitikinimas esant Dievo išrinktąja tauta sukūrė moder- nią tautinę savimonę, vienijančią visus gyventojų sluoksnius. Manoma, kad XVII a. pabaigoje olandai, užgrūdinti 80 metų trukusio karo su Ispanija, irgi tapo modernia tauta. Kaip ir anglai, olandai buvo nepaprastai raštingi, dygo pirmieji viešosios erdvės daigai, pirkliai ir mies- tiečiai dalyvavo šalies valdyme, plito ho- rizontalūs solidarumo ryšiai, aprėpian- tys vis didesnę gyventojų dalį. Eglė Ridikaitė. Pasaulio kraštas. 2010. Drobė, aerozoliniai dažai, silikonas Kai kurie istorikai aiškina, kad vėly- vaisiais Viduramžiais konsolidavosi di- pirmųjų bendro gyvenimo dienų. Sunku įsivaizduoti džiųjų valstybių etninis branduolys. Karalystė nebuvo pastovią bendruomenę, kurios narių nesaisto aiškūs suvokiama tik kaip valdovui pavaldi teritorija. Kara- plačiai pripažinti įsipareigojimai15. lystę sudarė liaudis (populus, natio, gens), kurią vieni- Valstiečiai ir paprasti kaimiečiai dažniausiai solidari- jo bendri papročiai, teisė, kilmė, kartais ir kalba. Pa-

15 Gali būti ypatingų atvejų. Antropologas Johnas Turnbullas knygo- kyti solidarumo, šeimos, net meilės ir vilties. Kiti antropologai atmetė je The Mountain People (New York, 1972) teigia, kad Ugandos kalnų Turnbullo išvadas. Ik gyvena nuolatinio bado sąlygomis, tad gentis buvo priversta atsisa-

374 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Mąstymas tautomis valdumas tai pačiai teisei ir valdžiai, teisės siejimas su vo – „Lietuvis lietuvių krašte negalėjau susikalbėti su teritorija, o ne su kilme, jos galiojimas visiems terito- lietuviu“20. Sirokomlė, inteligentas, kuris domėjosi tau- rijos gyventojams skatino solidarumo jausmus, polinkį tiškumu, neturėjo aiškios etnoso ar tautos sąvokos21. identifikuotis su kitais karalystės gyventojais ir su pa- Kaip daugelis bendraamžių, jis lietuviškumą labiau čia karalyste. Įsivaizduojama istorinė tąsa, manymas, siejo su teritorija ir istorine tradicija negu su kalba ar kad karalystėje gyvena ta pati liaudis, ten jau gyvenusi kultūra. Ko gero, jis laikė visus Vilniaus krašto valstie- šimtus metų, stiprino pastovios bendruomenės vaizdi- čius lietuviais, nesvarbu, ar jie kalbėjo gudiškai, len- nius. Istorikė Susan Reynolds aiškina, kad apibrėžto- kiškai ir lietuviškai. Bet jis taip pat būtų galėjęs juos je teritorijoje gyvenančios ilgalaikės politinės bendruo- laikyti lenkais, jei, kitaip negu Mykolas Balinskis, būtų menės idėja yra labai panaši į šiuolaikinės tautos idėją. nesiejęs lenkiškumo su kilimu iš Lenkijos karalystės. Moderniame amžiuje esą labiau pakitęs valstybės ir Tai, kad Sirokomlė save laikė lietuviu ir manė, kad jos paskirties negu tautos suvokimas. Bet ir Reynolds lietuviai valstiečiai kalba lenkiškai, rodo jį turėjus mi- mano, kad Viduramžiais sąlyginis karalystės gyvento- glotą lietuvio sąvoką. Jam nebuvo aišku ir dėl to, kad jų solidarumas buvęs politinės konsolidacijos pasekmė, tuo metu etniškumas ar tautiškumas nebuvo laikomas o ne jos priežastis16. Etniškumas buvęs kuriamas. svarbia kolektyvine tapatybe. Apskritai mažai kam rū- Seniai egzistuoja žodžiai „tauta“, „anglas“, „prancū- pėjo, kas yra lietuvis, lenkas ar gudas, tad nebuvo sten- zas“. Bet daugelis istorikų nurodo, kad anksčiau jie tu- giamasi tiksliau šių sąvokų apibrėžti. Beveik iki XIX a. rėjo kitas prasmes17. Viduramžiais „Anglija“ ir „anglai“ pabaigos caro pareigūnai, turėję nustatyti naujai oku- reiškė institucines kategorijas – būtent karalystę ir jos puotų teritorijų gyventojų sudėtį, svarbiausiais tapaty- gyventojus. Etniškumas teturėjo antraeilį vaidmenį, bės kriterijais laikė žmogaus luomą ir religiją. Kai il- nustatant kas yra anglas. Jau XII a. normanų didikai gainiui daugiau dėmesio imta skirta žmogaus genčiai Anglijoje save vadino anglais, – ne todėl, kad susitapa- ar etnosui, gentis buvo nustatoma pagal etnografinius tino su anglosaksais gyventojais, su kuriais beveik ne- kriterijus, dažniausiai kalba, neatsiklausiant žmonių, turėjo ryšių, ir ne todėl, kad kalbėjo angliškai ar perė- kuo jie save laikė. mė vietos gyventojų papročius (karaliaus dvare kalbėta Jei Sirokomlė neturėjo aiškios lietuviškumo sampra- prancūziškai iki XIV a. pabaigos). Vadindami save ang­ tos, tai ką galvojo XIX a. pirmos pusės lietuvis valstie- lais, jie pabrėždavo savo ryšius su karalyste ir tai, kad tis? Ar jis save laikė lietuviu, jautė bendrystę su kitais tokių ryšių turėjimas suteikė jiems teises į dvarus Ang­ lietuviais? Sakyčiau, kad ne. Nežinau, kiek jų žinojo lijoje, o tokių teisių neturėjo Prancūzijoje gyvenantys ir žodį „lietuvis“, bet esu tikras, kad beveik nė vienas ne- tam pačiam valdovui pavaldūs normanai. Šis instituci- turėjo sąvokos lietuvis. Valstietis laikė save valstiečiu, nis/teritorinis tautos suvokimas, glaudžiai susietas su kataliku (ypač jei gyveno netoli rusiško kaimo), savo Anglijos karalyste, paaiškina, kodėl normanai save lai- kaimo, gal šiek tiek platesnio regiono gyventoju. Bet kė anglais ne tik Anglijoje, bet ir nukariautose Airijos ką jam galėjo reikšti lietuviai ir Lietuva? Beraštis vals- žemėse18. Tauta nebuvo suprantama kaip etnokultūri- tietis, neskaitęs knygų ir nematęs žemėlapių, negalėjo nės tapatybės ir politinio legitimumo lydinys19. įsivaizduoti Lietuvos, nežinojo, kur jos sienos, nebuvo Senoji politinė, institucinė/teritorinė samprata lėtai susipažinęs su jos istorija. Ką tas kaimietis būtų lai- traukėsi. Ji dar buvo gaji Lietuvos teritorijoje iki XIX a. kęs savo tautiečiu? Ar tai lietuviškai (gal ir žemaitiš- vidurio. Šiuo atžvilgiu tradiciškai save lietuviu laikiu- kai) kalbantis etnosas, ar visi LDK gyventojai? Vargu sio Vilniaus poeto Vladislovo Sirokomlės atvejis yra pa- ar jis net būtų galėjęs šitaip formuluoti klausimą. Juo- mokomas. 1856 m. keliaudamas per Dūkštų parapiją lab kad po carinės okupacijos nebuvo taip aišku, kas Sirokomlė lenkiškai užkalbino vieną kaimietį, kuris at- yra Lietuva ir kur jos ribos, o tai labiau apsunkino pa- sakė jo nesuprantąs. Sirokomlė su jauduliu konstata- stangas suprasti, kas yra lietuvis22. Lietuviui valstie-

16 Susan Reynolds, Kingdoms and Communities in Western Europe and the Nation in European History, Cambridge, 2005, p. 72–76. 900–1300, Oxford, 1984, p. 250–331. 20 Vytautas Merkys, Tautiniai santykiai Vilniaus vyskupijoje 1798– 17 Viduramžių universitetų studentai buvo suskirstyti į tautas, bet 1918 m., Vilnius, 2006, p. 42. tuometinė tautos sąvoka neatitiko dabartinės tautos sąvokos. XII a. pa- 21 Aš vėliau paaiškinu, kuo etnosas ar etninė bendruomenė skiria- baigoje Paryžiaus universitete buvo keturios nationes, Bolonijoje – 35; si nuo tautos. žr. G. G. Coulton, „Nationalism in the Middle Ages“, in: Cambridge 22 Neaišku, ar galima įsivaizduoti tautą, neturinčią nuovokos apie jos Historical Journal, 1935, t. 5 (1), p. 20. apgyventos teritorijos ribas. Kas gi yra vokiečiai, jei ne Vokietijos teri- 18 Pažymėtina, kad Mykolas Balinskis savo Statistiniame Vilniaus torijoje gyvenantys vokiškai kalbantys žmonės, ir dar kai kurie gyve- miesto aprašyme visiškai nemini lenkų, nes jam lenkas buvo atvykė- nantys už šalies ribų? Negalima per dažnai pabrėžti, kad tik su švieti- lis iš Lenkijos karalystės; žr. Vladas Sirutavičius, „Tautiškumo kriteri- mu, knygomis, žemėlapiais buvo galima suprasti, kas yra Lietuva, jausti jai multietninių visuomenių statistikoje: XIX a. Vidurio Lietuvos pavyz- bendrumą su lietuviais, suteikti etniškumui pirmenybę prieš religines dys“, in: Lietuvos istorijos metraštis. 1998 metai, 1999, p. 79. ir kitas tapatybes, atsiriboti nuo lenkų katalikų. Ką gali žmogui reikš- 19 John Breuilly, „Changes in the political uses of the nation: conti- ti koks nors tautinis ar nacionalistinis šūkis kaip „Mes be Vilniaus ne- nuity or discontinuity“, in: Len Scales and Oliver Zimmer (ed.), Power nurimsim!“, jei jis nežino ir negali įsivaizduoti, kokios Lietuvos sienos,

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 375 Kęstutis K. Girnius

čiui mažai ką reiškė Lietuva ir lietuviai, nes negalėjo Kalbiniai skirtumai kartais įgydavo politinės reikšmės. daug ko reikšti. 1300 m. siūlydami Bohemijos valdovui Vaclovui II Len- Ne tik gūdžioje Lietuvos provincijoje, bet ir pažanges- kijos karūną, Lenkijos pasiuntiniai aiškino, kad dera nėse Europos dalyse vyravo institucinė-teritorinė tau- tiems, kurie panašiai kalba slaviškai, turėti tą patį val- tos samprata. XIX a. viduryje apie 60% gyventojų Pietų dovą. 1315 m. Škotijos karalius Robertas Brusas Airi- Bohemijos miesto Budweis (vokiškai) / Budejovice (če- jos gyventojams teisino savo planuojamą invaziją, nu- kiškai) gyventojai buvo dvikalbiai ir laikė save budvei- rodydamas, kad airiai ir škotai turį tą pačią kalbą ir siečiais ir „Habsburg-treu“. Budweiso istorijos autorius papročius, tad turėtų susivienyti24. Bet apskritai kal- Jeremy Kingas teigia, kad iki nacionalizmo įsitvirtini- bai nebuvo teikiama ypatingos reikšmės. Aukštuome- mo sąvokos čekas ir vokietis turėjo skirtingą prasmę, nė, sudariusi politinę tautą, dažnai nekalbėjo liaudies negu įgijo vėliau. Tautiškai aršiau nusiteikę čekai ir kalba. Sirokomlė laikė savo lietuviu, nors nekalbėjo lie- vokiečiai buvo laikomi neracionaliais ir nesukalbamais tuviškai. Pagal naująją sampratą jis buvo lietuviu save „ultromis“. laikantis lenkas. Čia nenuspręsime, ar, kaip teigia Gellneris, nacio- Antra, lemtingu tapo bendruomenių ir individų ap- nalizmas sukūrė tautas23, ar jos esančios natūrali ka- sisprendimas bei savimonė. Etninės bendruomenės gali ralysčių politinių bendruomenių tąsa, ar tikslu laiky- egzistuoti nežinodamos, kas jos yra. Bet be išsiskleidu- ti tautinės savimonės neturintį, lietuviškai kalbantį sios tautinės savimonės, be savižinos tautos nėra. Nėra etnosą tauta, ar galime aukštuomenės kolektyvinę ta- tautos, kol etninės bendruomenės nariai nelaiko savęs patybę, tą savitą politinių, teritorinių ir luominių ele- aiškiai įvardytos tautos nariais. Tas pat galioja indivi- mentų derinį, laikyti tautine tapatybe. Bet neginčytina, dams. Jei žmogus nelaiko savęs antai lietuviu ar rusu, kad nacionalizmo įsiviešpatavimas radikaliai pakeitė tai jis toks ir nėra. Tautinė savimonė, įsitikinimas, jog požiūrį į tautą ir privedė prie kitos bendruomenės ir esi tautos narys, yra būtina asmens tautinės tapaty- politinio gyvenimo sampratos. Tauta suprantama kaip bės sąlyga. Tautybės negalima primesti kitiems. Ypa- etnokultūrinė bendruomenė, jai priklausantys visi, ku- tinga savimonės svarba nereiškia, kad kalba, papročiai riuos sieja bendra kalba, kultūra, papročiai ir įsivaiz- ir kitos objektyvios bendruomenės ypatybės buvo nu- duojama kilmė, o jos nariai sąmoningai save laiko tau- vertintos. Juk jos leidžia atpažinti „užmigusią“ tautą ir tiečiais. Ji laikoma esmine bendruomene, pagrindiniu potencialius jos narius, kuriuos reikia prikelti naujam politinės ištikimybės bei solidarumo objektu, politinio gyvenimui. Bet atgimimą turėjo lydėti nauja savimonė. legitimumo šaltiniu, taigi ir valstybės pagrindu. Ikipo- Jos neįdiegus, nebūna nei tautos, nei tautiečių. litiniai etnokultūriniai ryšiai bei įsipareigojimas tautai Trečia, tautai buvo suteikta teisė reikalauti paklus- tampa svarbesni už politinius ryšius ir pareigas vals- numo iš gyventojų, ji tapo legitimumo nešėja. Lig tol tybei. Jei valstybės sienos ir tautos apgyventos žemės vyravo kita legitimumo samprata, pagal kurią teisėtu- nesutampa, jei tauta nėra politiškai konsolidavusis ar mas iš socialinės piramidės viršūnės buvo nuleidžiamas jos nariai gyvena skirtingose valstybėse, tai tautai pri- į žemesnius lygmenis. Karalius valdė su Dievo pritari- skiriama ištikimybė, siekiant pakeisti valstybės sienas, mu ir palaiminimu. Jis perleisdavo dalį savo autoriteto kad jos aprėptų visą tautą. ir galios didikams ir ministrams, kurie savo ruožtu įga- Nacionalizmo įsivaizduojama tauta radikaliai ski- lino savo pavaldinius. Legitimumo suteikimas tautai riasi nuo savo pirmtakių įvairiais aspektais. Verta kai apvertė piramidę ant galvos. Pats plačiausias socialinis kuriuos jų paminėti. Pirma, kalba yra laikoma patiki- sluoksnis, teoriškai apimantis visos tautos narius, tapo miausiu tautiškumo kriterijumi. Tauta turi savo kalbą, legitimumo versme, savo galias ir įgaliojimus delega- ja kalbantys yra tautiečiai, o ja nekalbantys paprastai vo į „viršų“, juos patikėdamas įvairioms institucijoms ir nėra tautiečiai. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelis atstovams. Nacionalistai nesugalvojo valdymo teorijų naujos Austrijos valstybės gyventojų norėjo prisijungti „iš apačios į viršų“. Thomas Hobbesas, Johnas Lockas prie Vokietijos, nes kalbėjo vokiškai ir save laikė vokie- ir kiti visuomenės sutarties teoretikai pirmieji aiškino, čiais, kad ir šimtmečius gyveno skirtingose valstybėse. jog politinis legitimumas priklauso liaudžiai. Jie nenu- Prisijungimui kelią užkirto Versalio sutarties 80 skirs- rodė, kas sudaro šią liaudį, bet buvo aišku, kad liaudies nis, pažeidžiantis tautų apsisprendimo teisę. Kalbų nebuvo galima tapatinti su visa žmonija ar kurio nors skirtumai buvo pastebimi visados, juk negali nežinoti, kaimo gyventojais. Buvo leidžiama suprasti, kad visuo- ar su žmogumi susikalbi, ar supranti tai, ką jis sako. menės sutartį svarstę ir jai pritarę žmonės yra kara- kur tas Vilnius, ir kodėl tas miestas svarbus? Be šitokių vaizdinių ne- Esama ir lietuviško vertimo: Tautos ir nacionalizmas, iš anglų kalbos gali būti tautos, tad Benedictas Andersonas neklysta, laikydamas tau- vertė Kęstutis Rastenis, Vilnius, 1996. tą įsivaizduojama bendruomene, nors tauta nėra vien įsivaizduojama 24 Robert Bartlett, The Making of Europe: Conquest, Colonization bendruomenė. and Cultural Change 950–1350, Princeton, 1993, p. 201–204. Gaila, 23 Ernest Gellner, Nations and Nationalism, Oxford, 1983, p. 54–56. kad ši puiki knyga dar neišversta į lietuvių kalbą.

376 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Mąstymas tautomis lystės ar valstybės, kaip antai Anglijos ar Prancūzijos, nelabai kuo skyrėsi nuo vokiečių. Abiejų tautų gyven- gyventojai. Nacionalizmas išryškino šią prielaidą, ne- sena, religija, išsilavinimas, profesijų grupės buvo la- dviprasmiškai teigdamas, kad legitimumas priklausąs bai panašios. Skyrėsi tik kalbos, tad kalba tapo pagrin- tautinei bendruomenei, ir kad ji savo rankose laikanti diniu tautinės tapatybės kriterijumi.­ aukščiausiąją politinę galią, tradiciškai priklausiusią 1905 m. Moravijos Seimelis pritarė vadinamajam karaliui. Moravijos kompromisui, padalijusiam teritoriją į tauti- Nuostata, kad tauta disponuoja legitimumu, turė- nes apygardas, kuriose daugumos kalba buvo adminis- jo radikalių pasekmių politinio gyvenimo pertvarky- tracijos kalba. Moravijos politinės ir administracinės mui. Jei žmogaus pirminė ištikimybė skiriama tautai, institucijos buvo išskirstytos tarp vokiečių ir čekų. Pro- tautos konflikto su kokiu nors politiniu dariniu atveju vincijos gyventojams oficialiai pareiškus, ar jie esantys pirmenybė turi būti teikiama tautos interesams. Išti- čekai, ar vokiečiai, buvo sudaryti tautiniai kadastrai. kimybė bet kuriai egzistuojančiai valstybei tampa pro- Mandatai Seimelyje buvo padalyti pagal tautinį prin- vizorine ir priklausoma nuo suderinamumo su tautos cipą. Čekai turėjo teisę rinkti 73 deputatus, vokiečiai – poreikiais. Kai valstybė atstovauja tautai, mes esame 40. Čekai galėjo rinktis tik iš čekų kandidatų, vokie- įpareigoti būti ištikimi valstybei, bet tik netiesiogiai ir čiai – tik iš vokiečių26. Budweiso miestas nutarė sekti per tautos tarpininkavimą. Susikirtus valstybės ir tau- Moravijos pavyzdžiu. Savivaldybė sudarė tautinius gy- tos interesams, įsipareigojimai valstybei atkrenta, nes ventojų kadastrus, kurie suskirstė gyventojus į čekus pareigos tautai yra viršesnės. Legitimumo priskyrimas ir vokiečius. Buvo sutarta, kad čekų ir vokiečių santy- tautai daro tautos ir valstybės takosky- rą tikėtinesnę, nes suteikti teisėtumą tautai yra tolygu ją atimti iš valstybės. Įvairūs veiksniai lėmė naujos tautos sampratos įsitvirtinimą. Didžiosiose Va- karų Europos šalyse tautinį sąmoningą ugdė pati valstybė, pasikliaudama viso- mis valdžios galiomis. Didelį vaidmenį atliko visuotinis švietimas, karinė prie- volė, industrializacijos skatinama­ mi- gracija į miestus. Rytų Europoje tautinis sąjūdis dažnai kildavo iš apačios – inte- ligentų, kunigų, jaunimo. Jau minėtoje Bohemijoje, augant tautiniams nesuta- rimams, tautinė tapatybė stiprėjo re- gioninių ir kitų kolektyvinių tapatybių sąskaita. Vokiečių kilmės liberalai tapo „mažiau liberalais, bet didesniais vo- kiečiais“, o jų oponentai „labiau čekiš- kais ir mažiau katalikiškais“25. Imperi- jos valdžia nesąmoningai prisidėjo prie šio tautinių skirtumų pabrėžimo. Per gyventojų surašymus žmonės būdavo klausiami, kokia jų Umgangsprache, ir jie turėjo nurodyti tik vieną kalbą – čekų Eglė Ridikaitė. Laukimas II. 2010. Drobė, aerozoliniai dažai, silikonas ar vokiečių. Nebuvo leidžiama atsakyti į klausimą nurodant, kad lygiai kalbama dviem kalbo- kis bus 56:44. Pagal šią proporciją turėjo būti skirstomi mis, kad žmogus turi dvi Umgangsprache. Surašymo mandatai į miesto savivaldybę, samdomi miesto tar- kategorijos skatino manyti, kad žmogus turi būti arba nautojai, vykdomi viešieji pirkimai. Taigi miestas turė- čekas, arba vokietis, kad jis gali būti tik vienos tautos jo būti padalytas į dvi teisiškai apibrėžtas, nesuderina- nariu ir kad priklausymas vienai tautai yra neginčyti- mas, bet kartu ir plačios aprėpties (mutually exclusive nas visuomeninio pasaulio duomuo. Bohemijoje čekai and jointly exhaustive) grupes, kurių nariai nebesi-

25 Jeremy King, Budweisers into Czechs and Germans: A Local Histo- 1948, p. 200. Tayloro nuomone, kompromisas buvo geniali mintis, už- ry of Bohemian Politics, 1848–1948, Princeton, 2002, p. 13, 24, 48. baigusi tautinius konfliktus Moravijoje. Kiti istorikai pasekmes gerokai 26 Alan J. P. Taylor, The Habsburg Monarchy 1809–1918, London, skeptiškiau vertina.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 377 Kęstutis K. Girnius varžė tarpusavyje savivaldybių rinkimuose, mokyklo- durio Azijoje, kur sovietų demografai ir politikai nuta- se, viešuosiuose pirkimuose27. 1914 m. vasario mėnesį rė, kurios gentys bus laikomos uzbekais, kurios kirgi- miesto savivaldybė vienbalsiai pritarė planui, bet im- zais ar turkmėnais, o dešimtmečius vykdoma politika peratorius nespėjo jo patvirtinti iki karo pradžios. sudarė sąlygas šių „tautų“ tautinei savimonei sustiprė- Gyventojų surašymai atliko reikšmingą vaidmenį, ti. Sovietai pavertė tikrove savo įsitikinimą, kad tautos skatinant žmones mąstyti tautomis ne tik Europoje, realiai egzistuoja ir kad esama patikimų kriterijų, pa- bet ir Azijoje. Surašydami gyventojus savo kolonijose gal kuriuos galima vieną tautą atskirti nuo kitos. Azijoje, Vakarų šalių valdininkai pasikliaudavo sau pa- Šis tautiškumo pabrėžimas buvo netikėtas. Sovietų žįstamomis kategorijoms, pabrėždavo asmens etninę Sąjunga neva buvo darbininkų valstybė, o proletaras tapatybę, vis mažiau paisydami religinės, kuri patiems neturėjęs jokios tėvynės, jo ištikimybė buvusi skirta gyventojams buvo reikšmingesnė. Vengdami neaiš- klasei, o ne tautai, jis nuolat ragintas kovoti su „bur- kumų ir dviprasmybių, surašytojai užtikrindavo, kad žuaziniu nacionalizmu“. Didieji revoliucijos vadai nei- kiekvienas gyventojas patektų į surašymą, ir kad kie- gė savo tautiškumą. Pildydamas paso anketą, Leninas kvienas būtų priskiriamas vienai numatytųjų tautų. pažymėjo, kad jis „neturi jokios tautybės“. Klausia- Vaizdingais Andersono žodžiais, „kiekvienas turi tik mas, ar jis rusas, ar žydas, Trotskis atsakė: „Nė vie- vieną aiškiai apibrėžtą vietą (surašyme, – K. G.). Be jo- nas. Aš esu socialdemokratas ir internacionalistas“30. kių trupmenų“. Pasikliaudamos šiuo iškreiptu, įsivaiz- Manytum, kad darbininkų valstybėje tautiškumas duojamu demografiniu žemėlapiu, kolonijinės valdžios buvo nuvertintas, o ne sureikšmintas, juolab kad Rusi- organizavo švietimą, sveikatos apsaugą, policiją ir ki- jos imperija tradiciškai mažai dėmesio skyrė gyvento- tas institucijas pagal paralelines etnines-rasines hie- jų tautiškumui, iki 1881 m. juos klasifikuodama pagal rarchijas. Vieno etnoso mokiniai buvo siunčiami į tik luomą ir religiją, o ne tautybę. Ir dirva tautų paieškoms jiems skirtas mokyklas, įdarbinti atitinkamuose admi- bei kūrimui buvo itin nepalanki, nes Vidurio Azijoje, nistraciniuose vienetuose ir t. t. Valdinių judėjimas per Užkaukazėje ir kitur etninis sąmoningumas buvo la- diferencijuotą mokyklų, teismų, nuovadų ir kitų insti- bai silpnas, tautiniai atgimimai dar nebuvo prasidėję. tucijų tinklą skatino juos įsisąmoninti ir įsisavinti tą ka- Nors sovietų valdžia tokią tautybių politiką pasirinko daise jiems primestą dirbtinę etninę kategoriją. Pasak dėl įvairių priežasčių, didžiausią įtaką turėjo naciona- Andersono, ilgainiui ankstesnės valdininkų fantazijos lizmo skatinamas mąstymas tautomis, nauja tautos ir pavirto tikru visuomeniniu gyvenimu28. Surašytojų ir jos reikšmės samprata. administratorių kategorijos įgijo tikrovišką pavidalą. Andersonas sutirština spalvas – klasifikavimo kategori- III. Tautinė tapatybė ir įsipareigojimai jos nebuvo gryna fantazija, jos turėjo ir realų­ pagrindą. Nacionalizmo schemos įsitvirtinimą ir to pasekmes Konceptualioji schemos dalis įdiegia naują visuome- rodo Sovietų Sąjungos tautybių politika, ypatingą reikš- nės gyvenimo sampratą, traktuojant tautą kaip esmi- mę teikusi tautai ir tautiškumui. Sovietų Sąjunga buvo nę bendruomenę. Normatyvioji dalis ragina keisti pa- etnoteritorinė federacinė valstybė, kurios pagrindiniai saulį, kad jis atitiktų idealą. Tai neįmanoma be naujos vienetai – sąjunginės respublikos – buvo suorganizuo- savipratos ir ypatingo tautinės tapatybės sureikšmini- tos tautiniu pagrindu. Tai matyti iš respublikų pavadi- mo. Narystė tautoje yra siejama su plačios apimties ir nimų. Antra, kiekvieno piliečio pase buvo pažymėta jo griežtais reikalavimais rūpintis tautos gerove. Daugelį tautybė, kurios pilietis paprastai negalėjo rinktis, ne- kadaise neutralių visuomeninio gyvenimo aspektų pra- bent jei buvo kilęs iš mišrių vedybų, ir kurios negalėjo dėta vertinti normatyviškai. keisti. Šiuo atžvilgiu tautinė tapatybė buvo traktuoja- Viduramžiais ir Moderniųjų amžių pradžioje valdo- ma kaip biologinė, o ne kultūrinė kategorija29. Pase pa- vai ir aukštuomenė į savo pavaldinius žvelgė aplaidžiai žymėta tapatybė nebuvo menkniekis, ji veikė piliečių ir nerūpestingai. Valdžia nesiekdavo smulkmeniškai savimonę. Sovietų Sąjungai žlugus, didžioji dauguma reguliuoti visuomeninio gyvenimo ar kryptingai veikti Baltarusijos gyventojų save laikė baltarusiais, nors ne- jos raidos. Plačios visuomenės gyvenimo sritys vystė- kalbėjo baltarusiškai, neskaitė baltarusiškos spaudos, si spontaniškai. Absoliučią gyventojų daugumą suda- nesidomėjo tautos praeitimi, išskyrus sovietinį laiko- rantys baudžiauninkai ir valstiečiai turėjo atlikti savo tarpį. Drįsčiau teigti, kad jie save laikė baltarusiais, prievoles, mokėti mokesčius, tarnauti kariuomenėje. nes taip buvo parašyta jų pasuose. Tas pats galiojo Vi- Už prievolių nevykdymą jie buvo griežtai baudžiami.

27 Jeremy King, op. cit., p. 139–144. 29 SSRS tautybių politiką nagrinėja: Yuri Slezkine, „The USSR as a 28 Benedict Anderson, Imagined Communities, revised edition, Lon- Communal Apartment, or How a Socialist State Promoted Ethnic Parti- don, 1991 p. 164–169. Lietuviškas vertimas: Įsivaizduojamos bendruo- cularism“, in: Slavic Review, 1994, t. 53 (2), p. 414–452. menės: Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą, iš anglų kal- 30 Geoffrey Hoskings, Rulers and Victims, Cambridge, 2006, p. 71. bos vertė Aušra Čižikienė, Vilnius, 1999.

378 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Mąstymas tautomis

Sukilimai ir kitokie iššūkiai esamai santvarkai buvo sia daugiatautėse imperijose. Rusijoje 1915 m. (per Pir- nuožmiai slopinami. Bet apskritai paprasti gyvento- mąjį pasaulinį karą vykstant antivokiškai kampanijai) jai būdavo paliekami ramybėje. Nebuvo rūpinamasi jų 16 iš 53 aukščiausio lygio Užsienio reikalų ministerijos dvasiniu gyvenimu, nebuvo stengiamasi plėsti jų aki- valdininkų pavardės buvo vokiškos32. račio, nebuvo itin stengiamasi ugdyti jų ištikimybę val- Tautinė tapatybė skiriasi nuo kitų kolektyvinių tapa- dovui ir dinastijai. Religijos prievolės buvo griežtesnės, tybių reiklumu ir išskirtinumu. Amatininkai didžiavosi bet Bažnyčia laikėsi panašios nesikišimo politikos. Dė- savo įgūdžiais, bet turėjo ir kitų kolektyvinių tapatybių, mesys liko sutelktas į viešąsias religingumo išraiškas, o pavyzdžiui, konfesinę. Spręsdamas daugelį klausimų, ne į tikinčiojo vidinį dvasinį gyvenimą. Bažnyčia dažnai amatininkas savęs neklausdavo, ką aš kaip amatinin- taikstydavosi su magija, prietarais, pagonybės atgyve- kas turėčiau daryti. Juolab kad jie nesitapatino su savo nomis ir visokiausiomis heterodoksinėmis pažiūromis. profesija. Aristokratai daug reikšmės teikė savo kilmei, Prancūzų istorikas Jeanas Delumeau knygoje Le Cat- labiau buvo linkę luominę tapatybę laikyti sudėtine savo holicisme entre Luther et Voltaire aiškino, kad Europos giliausio „aš“ dalimi. Kasdieniuose sprendimuose jie kaimas buvęs sukrikščionintas tik moderniais laikais atsižvelgdavo į savo bajoriškumą, elgėsi taip, kaip dera katalikų ir protestantų misionierių veiklos dėka. Tezė kilmingiesiems. Bet luominės tapatybės generuojamos yra kontroversiška, bet primena, kad iki XVIII a. pra- pareigos neaprėpdavo daugelio svarbių sričių. Bajoras džios elitas nesiekė formuoti paprasto žmogaus įsitiki- tarnavo savo valdovui, bet jis jautėsi laisvas tarnauti nimų ir tapatybės. ir kitam, neišduodamas nei savęs, nei valdovo. Buvi- Bajorai turėjo savo garbės kodą, jų luominė savimo- mas bajoru politiškai įpareigojo, bet nelabai griežtai. Ir nė buvo tvirta. Bajorai uoliai gynė savo, savo šeimos ir luominės pareigos paprastai nereikalaudavo paaukoti giminės interesus bei garbę. Net smulkiausi įžeidimai asmeninius interesus arba juos nustumti į antrą planą. iššaukdavo dvikovas, nuoskriaudos nebuvo nei atlei- Tautinė tapatybė yra reiklesnė. Buvimas tautos na- džiamos, nei užmirštamos. Bet aukštuomenė atlaidžiai riu laikomas bene svarbiausia žmogaus ypatybe, tad žiūrėjo į savo įsipareigojimus valdovui ir valstybei. Ei- žmogus privaląs daryti tai, kas užtikrins tautos kles- liniai bajorai dažnai tarnaudavo svetimos šalies ka- tėjimą, net asmeninių interesų ar siekių sąskaita. Tau- riuomenėje. Tad 1806 m. koks aštuntadalis iš 7000– tinių pareigų nevykdymas, nusigręžimas nuo tautos 8000 Prūsijos karininkų nebuvo vokiečiai. Iškiliausias laikomas ne klaida ar smulkiu nusižengimu, bet negar- Austrijos­ imperijos karžygys Eugenijus Savojietis gimė bingu veiksmu, net išdavyste. Pati tautos išdavystės są- Paryžiuje­ Italijos aristokratų šeimoje, tik patarnavęs voka yra iškalbinga, nes suponuoja, kad nusižengimas Prancūzijos karaliui pasiūlė savo paslaugas Habsbur- tautai prilygsta veiksmams, kurie baudžiami aukš- gams. Priverstas palikti Prancūziją po to, kai nužudė čiausia bausme. Be to, galima išduoti tik tai, kas bran- kolegą dvikovoje, grafas de Saint Germainas tarnavo gu, sava, artima, pavyzdžiui, šeimą, draugus, religiją Vokietijos Pfalco valdovams, Austrijai, Bavarijai. Pra- ar Dievą, bet ne praeivius, svetimus, profesinę sąjungą. sidėjus Septynerių metų karui, jis sugrįžo į Prancūzi- Kaip minėta, nacionalizmo peršami pokyčiai pavei- ją, bet veikiai iškeliavo į Daniją, kur tapo kariuomenės kė daugelį gyvenimo aspektų. Konkrečius normatyvi- vyriausiu vadu. Senatvėje jis dar buvo paskirtas Pran- nius reikalavimus lėmė kintančios aplinkybės. Pirmai- cūzijos karo ministru. Galiojo neoficiali norma, kad ne- siais nacionalizmo įsitvirtinimo tarpsniais ypač daug bus kovojama su sava šalimi, bet patys aristokratai dėmesio buvo skiriama etninės tautos sampratos plė- sprendė, kuriai šaliai jie tarnaus31. Norma buvo daž- trai, „tautiniam atgimimui“ ir su juo susijusiai tautos nai pažeidžiama. Išrinktas Švedijos karaliaus įpėdiniu, konsolidacijai. Buvo siekiama gryninti tautą, atsiriboti Prancūzijos maršalas Bernadotte 1813 m. dalyvavo ko- nuo tariamų svetimkūnių, stiprinti tautiečių tarpusa- alicijoje prieš Napoleoną. Sustiprėjus nacionalizmui, vio ryšius, įtikinti abejojančiuosius ar abejingus įsipar- šitokioms karjeroms buvo užkirstas kelias. Ryšiai su eigoti tautai. Žmonės buvo raginami suprasti, jog jie iš tauta ir kraštu imti suprasti kitaip. Tarnavimas kitai tiesų yra lietuviai, o ne lenkai ar „tuteišiai“. Buvo pa- šaliai imtas laikyti negarbingu elgesiu, savo šalies išda- brėžiamas savosios tautos savitumas, tai, kuo ji skiriasi vyste, tad ir smerktinas. Vien ryžtas tarnauti ne savo nuo kitų tautų. Ne mažiau uoliai buvo naikinami, arba šaliai buvo įtartinas. Be to, kitataučiams nebebuvo pa- bent nuvertinami, skirtumai pačioje tautoje, siekiant tikimos atsakingos pareigos, nes jie laikyti nepatiki- skelbiamą tautos vienybę paversti tikrove. Bretonams mais arba bent negebančiais deramai atsiduoti šaliai, ir provansiečiams buvo aiškinama, kad jie iš esmės kuri nebuvo jų tėvynė. Šis procesas lėtai vyko pirmiau- esantys prancūzai, prūsai ir bavarai buvo raginami ne-

31 Grafo de Staint Germaino „gastroles“ trumpai atpasakoja David A. viškas vertimas: Žydų šimtmetis: iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonu- Bell, The First Total War, Boston, 2007, p. 28. šys, Vilnius, 2010. 32 Yuri Slezkine, The Jewish Century, Princeton, 2004, p. 112. Lietu-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 379 Kęstutis K. Girnius sureikšminti savo regioninių tapatybių, į pirmą planą eina į bažnyčią, užpuolė ir mušė Rackūnų kaimo gie- iškeliant bendrą „vokiškumą“. Dzūkai ar suvalkiečiai dotojus, ėjusius į šermenis. Kitais atvejais jie mušė lie- turėjo suprasti, kad pirmų pirmiausia jie lietuviai. tuviškų pamokslų klausytojus34. Neteigiu, kad tautos Didėjanti tautinių įsipareigojimų reikšmė buvo aki- neturėjo ginti savo teisių ir interesų ar kad jos turė- vaizdi Bohemijoje ir Moravijoje, kur tautinės tapatybės jo susitaikyti su esama padėtimi. Tik noriu pabrėžti, imperatyvai veikė viešąsias ir intymiausias gyvenimo kaip tautiškumas keitė žmonių nuostatas ir motyvaci- sritis. Tautiečiai buvo raginami vengti „mišrių šeimų“. jas, juos mobilizavo pertvarkyti gyvenimą taip, kad jis Santuoka su kitataute buvo laikoma nusižengimu sa- atitiktų tautinį idealą. vai tautai. Vokiečio Karlo Türko didaktinis apsakymas Bohemijoje ir Moravijoje įtampa čekų ir vokiečių san- Eine Mischheirat („Mišri santuoka“) mokė, kad vokiečių tykiuose augo per visą XIX a. Beveik visos gyvenimo tauta nukentės, jei jos nariai nebus tautiškai susipra- sritys nuo kasdieniškiausių iki svarbiausių buvo po- tę. Gerasis Jozefas veda kaimynę Boženą, bet nuvar- litizuotos. Banaliausiame lygyje čekai buvo raginami gintas jaunas miršta. Božena išteka už jaunesnio čeko, gerti tik čekišką alų. Buvo siūloma boikotuoti vokiš- Jozefo vaikai tampa čekais, jo ūkis patenka į čekų ran- kas parduotuves, nenuomoti būstų vokiečiams. Poli- kas33. Nesigailėta pastangų, siekiant užtikrinti vaikų tinės partijos buvo organizuojamos tautiniu pagrindu. mokymą gimtąja kalba. Tautiečiai buvo raginami susi- Jos didžiavosi savo tvirtomis tautinėmis nuostatomis burti ir steigti kultūros bei švietimo draugijas, chorus ir kompromisų nepripažįstančia pozicija „tautos prie- ir aktorių ansamblius. Buvo skatinama palaikyti savo šų“ atžvilgiu. XX a. pradžioje, ypač po 1909 m. kovingi tautos verslininkus, boikotuojant kitataučius, kurti sa- čekų parlamentarai paralyžiavo Austrijos Reichsratą, vųjų kooperatyvas ir t. t. Net ir bažnyčios, tos mūsų o vokiečiai nacionalistai faktiškai sustabdė Bohemijos bendrą žmogiškumą pabrėžiančios visuotinumo tvirto- seimo darbą. Kito ir valdžios tarnautojų savimonė. Ka- vės tapo kovos lauku. Lietuviai ir lenkai ginčydavosi daise save laikę neutraliais valstybės tarnautojais, jie labiau pabrėždavo savo tautiškumą ir pareigą pirmiausia rūpintis tautiečiais. Menas ir mokslas irgi skaldė abi tau- tas, o ne vienijo. 1882 m. Prahos uni- versitetas buvo padalytas į vokiečių ir čekų universitetus. 1890 m. Prahoje buvo įsteigta Čekų menų ir mokslų aka- demija35. Čekijos nacionalinis teatras (Národní divadlo) savitai įkūnijo čekų pastangas pabrėžti savo tautiškumą ir lygiavertiškumą. Dešimtys tūkstančių eilinių čekų aukojo pinigų pastato staty- bai, pamatų klojimas tapo tautine ma- nifestacija. Kai gaisras sužalojo pastatą praėjus vos dviem mėnesiams po jo ati- darymo 1881 m., per kelias dienas buvo suaukota net 47 mln. guldenų. Abi pusės itin atkakliai stengėsi lemti vaikų švietimo sąlygas, nes manė, kad rezultatai nulems tautos ateitį Bohemi- Eglė Ridikaitė. Kriketo kamuoliukas. 2010. Drobė, aerozoliniai dažai, silikonas joje. 1884 m. Austrijos ir Vengrijos im- perijos teismai priėmė nutarimą, kad jei dėl pamaldų ir procesijų tvarkos, pamokslų kalbos, ku- 40 vaikų, gyvenantys 4 km spindulio atstumu, penke- nigų paskyrimo. Netrūko grasinimų, stumdymų, pra- rius metus prašytų įsteigti mokyklą, kurios dėstomo- siverždavo smurtas. Rodūnios dekanatas pasižymėjo ji kalba būtų kita, negu egzistuojančios mokyklos, tai konfliktais dėl kalbų vartojimo. Lenkiškų pamaldų ša- vietos savivaldybė turi įsteigti naują mokyklą36. Miš- lininkai tikrino, su kokiomis maldaknygėmis žmonės riai apgyventose Bohemijos vietovėse čekai ir vokie-

33 Pieter M. Judson, Guardians of the Nation: Activists on the Langua­ nacionalistų pastangas apsaugoti savo tautiečius nuo nutautėjimo pa- ge Frontiers of Imperial Austria, Cambridge, 2006, p. 37–38. vojaus. Nebuvo apsiribojama vien mokyklų steigimu. Žemė buvo su- 34 Vytautas Merkys, op. cit., p. 332–456, ypač p. 421–422. perkama iš kitataučių, perduodama ar pigiai parduodama savo tautie- 35 Peter Alter, op. cit., p. 44. čiams, buvo skatinama imigracija, ypač pensininkų. 36 Pieter M. Judson, op. cit., p. 19–52. Judsonas plačiai nagrinėja

380 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Mąstymas tautomis

čiai savo tam tikslui sukurtų tautinių bendrijų (kaip mėginimai tautą paversti stabu. Šiuo klausimu sche- vokiečių Deutscher Schulverein, čekų Ústřední matice ma yra neutrali. Kraštutinis nacionalizmas nėra sudė- školská) lėšomis dažnai atidarydavo privačias moky- tinė schemos dalis, nors kai kurie šios schemos negali klas. Modernesnėmis patalpomis, Kalėdų dovanomis kitaip suprasti. Įvairiai suprantamos ir kitos tautinės ir įvairiomis lengvatomis mokyklos atkakliai siekda- pareigos. Vieni čekai aiškino, kad vaikų siuntimas į ne vo pritraukti bent 40 mokinukų. Jei po 5 metų moky- „savą“ mokyklą ir kitos kalbos mokymasis sukurs sąly- kla tebeveikė, jos išlaikymą turėdavo perimti valdžia, gas vaikui nutausti, bet kiti čekai neatsisakė papročio o bendrija steigdavo naują kitoje vietoje, taip tęsdama ilgesniam laikui su vokiečių šeima apsikeisti vaikais mokyklų karą. Pietų Štirijoje dėl mokyk­lų panašiai (Kindertausch/Kinderweschsel), kad jie išmoktų vieni varžėsi vokiečiai ir slovėnai. kitų kalbos. Kova dėl vaikų ir jų auklėjimo pasiekė tokį lygį, kad 1899 m. Čekų nacionalinė socialinė partija tėvams aiš- IV. Dar apie konceptualias kino, kad vaikai esantys ne tik tėvų, bet ir tautos nuo- normatyviasias schemas savybė, tad tauta turinti teisę prižiūrėti tėvų veiksmus. Vaikų mokymasis ne savo tautos mokykloje buvo lai- Nors frazė „konceptuali normatyvioji schema“ yra komas pirmu žingsniu į nutautėjimą. XX a. pradžioje mano naujadaras, beveik visi esame susipažinę su to- Čekijos tautinė taryba (Česká národní rada), raginda- kia schema ar su kuo nors panašiu. Religija čia yra ma čekus siųsti savo vaikus vien į tautines mokyklas, geras pavyzdys39. Krikščionybė mums pasako, koks aiškino, kad vaikai bus visą gyvenimą intelektualiai, yra pasaulis ir kaip mes turime elgtis. Teigiama, kad fiziškai ir dvasiškai nualinti, jei jie nesimokys vien če- egzistuoja dangus ir žemė, kad Dievas abu sukūrė, kiškose mokyklose37. kad mes turime nemirtingą sielą, kad per Paskutinįjį Nesvarstysiu pareigų kovoti už autonomiją ir nepri- teismą vieni laimės amžinąjį gyvenimą, o kiti bus pa- klausomybę, ginti šalį nuo priešų arba dalyvauti ko- smerkti kentėti. Krikščionybė moko, kokie veiksmai vose „išvaduojant“ kitų šalių teritorijoje gyvenančius yra nuodėmingi, kokios yra mūsų pareigos, kaip turi- tautiečius. Jau pakankamai parašyta apie tai, kad na- me elgtis su kaimynais, kas darytina siekiant išgany- cionalizmas, beveik labiau negu bet kuris kitas sąjūdis, mo. Kita konceptuali normatyvioji schema, susijusi su geba įkvėpti žmones žūti ir žudyti. Apie nacionalizme krikščionybe, bet iš dalies ir nuo jos nepriklausoma, slypinčius pavojus daug pasako tai, kad kenotafai ir yra demonologija ir tikėjimas raganomis, kuris buvo Nežinomo kareivio kapai tapo tautos simboliais, užim- paplitęs Vakarų Europoje XIV–XVIII a. Demonolo- dami tautos vaizduotėje įsitvirtinusių kaimo kermošių gija aiškino gamtos procesus (dvasios buvo laikomos ar verpiančių motinų, mokančių savo vaikus skaityti gamtos dalimi), skatino išsaugoti religijos grynumą (plg. Petro Rimšos Lietuvos mokyklą), vietą. Vis dėl- bei kovoti su stabais, nurodė valdovams ir teisėjams to, kaip pažymi Andersonas38, „didieji mūsų šimtmečio bausti tuos, kurie metė iššūkį Dievui40. Ir socializmas karai yra ypatingi ne tiek tuo neregėtu mastu, kuriuo turėjo schemos bruožų: visuomenė padalyta į klases, buvo leidžiama žmonėms žudyti, kiek tuo milžinišku klasių kova yra istorijos variklis, klasinė tapatybė yra skaičiumi žmonių, kurie buvo įtikinti atiduoti savo gy- svarbiausia, kapitalizmas pasmerktas žlugti, o darbi- vybes. Argi neakivaizdu, kad žuvusiųjų skaičius gero- ninkai turėtų paskubinti tai, kas jau ir taip neišven­ kai viršijo žudžiusiųjų?“ giama. Vis dėlto noriu pažymėti, kad nors tautiniai įsiparei- Schema nėra sąmoningas teoretikų ir veikėjų kūri- gojimai yra reiklūs ir jiems dažnai teikiama viršenybė, nys, socialinė teorija, kurios autorystė priskirtina ke- jie nėra absoliutūs. Bendražmogiški įsipareigojimai gali liems asmenims. Negalime neigti atskirų autorių, pa- juos nustelbti. Esama žmonių, kuriems tauta yra virš vyzdžiui, Johanno G. Herderio ar Giuseppe Mazzinio, visko, bet yra tautos mylėtojų, kuriems atgrasūs visi arba tokių sąjūdžių kaip vokiečių romantizmas išskir-

37 Tara Zahra, „Reclaiming Children for the Nation: Germanization, clothing these conceptions with such an aura of factuality that (5) the National Ascription, and Democracy in the Bohemian Lands 1900– moods and motivations seem uniquely realistic (Clifford Geertz, „Re- 1945“, in: Central European History, 2004, t. 37 (4), p. 501–543, ypač ligion as a Cultural System“, in: Idem, The Interpretation of Cultures, p. 501–508. Vokiškų mokyklų lankymas neišvengiamai iškreipsiąs vai- New York, 1973, p. 90). kų charakterį, jie tapsią apgailėtinais, vergiškai nuolankiais ir linkusiais 40 Klasikinis veikalas apie demonologiją: Stuart Clark, Thinking with nusikalsti. Demons: The Idea of Witchcraft in Early Modern Europe, Oxford, 38 Benedict Anderson, op. cit., p. 144. 1997. Vokietijoje XVII a. raganų medžioklės įgydavo pagreitį po blo- 39 Antropologo Cliffordo Geertzo religijos apibrėžimas turėjo dide- gų derlių, nes buvo manoma raganas esant atsakingas už gamtos ne- lį poveikį mano mintims apie nacionalizmą. Geertzas apibūdina re- laimes. Pradėjus ieškoti kaltininkų, nesunku juos rasti; žr. Wolfgang ligiją taip: a religion is (a) a set of symbols which acts to (2) establish Behringer, „Weather, Hunger and Fear: Origins of the European Witch- powerful, pervasive, and long-lasting moods and motivations in men Hunts in Climate, Society and Mentality“, in: German History, 1995, by (3) formulating conceptions of a general order of existence and (4) t. 13 (1), p. 1–27.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 381 Kęstutis K. Girnius tinio įnašo, iškeliant mintis, kurios tapo schemos šer- kai nusiteikusių inteligentų tarpusavyje bendravo ir dimi. Neginčytina ir tai, kad schemos plėtrai kelią at- kalbėjo svetima kalba. Išaugę kitos tautos aukštojoje vėrė ypatingos sąlygos: ūkio pramonėjimas ir su juo kultūroje, jie nejautė reikalo nuo jos atsiriboti. Čekų susijęs išsilavinusios darbo jėgos poreikis, sekuliariza- tautinio atgimimo žadintojas Františekas Palacky vo- cija ir pasaulio nušventėjimas. Bet schemos įsitvirtini- kiškai parašė pirmąjį tomą savo Čekų tautos istorijos. mas buvo sudėtingas procesas, kurį galime lyginti su Estų atgimimo šaukliai tarpusavyje kalbėjo vokiškai krikščionybės augimu pirmaisiais jos gyvavimo metais, iki XX a. pradžios, lietuviai ilgai liko lenkų kultūros kai pagrindinės dogmos dar nebuvo nusistovėjusios, šešėlyje. Bet ilgainiui liautasi bendravus su tautie- kai atskirų tikinčiųjų bendruomenių nariai diskutavo čiais svetima kalba, nes nekalbėti savąja nebebuvo ir vieni su kitais, ir su kitų bendruomenių atstovais, reali­ alternatyva. stengdamiesi suprasti Kristaus mokymą. Vis daugiau Schema nėra galutinai užbaigta, ji yra atvira skir- žmonių perėmė naują tikėjimą, keitė gyvenseną, sten- tingoms interpretacijoms. Tautos svarbios, bet kas yra gėsi įgyvendinti krikščionybės mokymą. Individų su- tauta ir kiek jų yra? XIX a. net pažangiausi mąstytojai pratimas, kaip ir jų įsipareigojimas naujam tikėjimui buvo labai abejingi mažoms tautoms. Mazzini aiškino, skyrėsi. Vieni degė nauju tikėjimu, kiti buvo abejingi. kad idealiai Europoje turėtų būti tik vienuolika tautų. Nors krikščionybės branduolys išryškėjo gana greitai, Friedrichas Engelsas suskirstė tautas į „istorines“ ir prireikė daugelio metų, kol galutinai nusistovėjo pa- „neistorines“. Liberalizmo tėvas Johnas Stuartas Millis grindinės krikščionybės mintys ir normos41. Naciona- ragino baskus ir bretonus nelikti puslaukinėje seniai lizmo schema irgi negimė aiškiai apibrėžta. Vieni jos praėjusių laikų būklėje, nesisukti savo ribotos sąmonės elementai buvo išryškinti anksčiau, kiti – gerokai vė- orbitoje, bet įsilieti į prancūzų tautą. liau. Bet vis daugiau žmonių pamažu įtraukė naują po- Vieni nacionalistai mano tautą esant virš visko, kad žiūrį į tautas į savo pasaulėvaizdį. Kas iš pradžių buvo viskas esą leistina jos vardu. Kitiems tautos mylėto- svetima ir neprieinama, tas tapo savaime supranta- jams nevalia tautą paversti stabu. Vieni teigia, kad mais reiškiniais, nauji vaizdiniai ilgainiui taip paplito, tautinė tapatybė esanti svarbesnė už visas kitas kolek- kad buvo laikomi beveik apčiuopiamos tikrovės dalimi. tyvines tapatybes, o kiti pirmenybę skiria tikėjimui ir Šis tikroviškumas skatino dar daugiau žmonių galvo- religijai. Ne kartą pasirinkimo tarp Dievo ir tėvynės di- ti schemos kategorijoms, laikyti save ir savo artimuo- lema sulaukė sofistinio atsakymo – mano tauta esanti sius tautos nariais, gyventi pagal schemos normas. Dėl Dievo išrinkta ir palaiminta, tad besąlygišku jos palai- naujų minčių ir veiksmų poveikio buvo pertvarkomas kymu vykdoma Dievo valia. Šiais klausimais schema bendruomenės­ gyvenimas, o tai suteikė papildomą po- yra neutrali; pabrėžiama pareiga rūpintis tauta ir puo- stūmį naujos mąstysenos plėtrai. selėti tautinę tapatybę, bet konkrečiai nenustatoma, Schema yra idealizuota konstrukcija, savitas tautiš- kiek reikšmės tai pareigai ir tapatybei suteikti. kumo katekizmas, kuris glaustai nurodo svarbiausius Žmogų galima laikyti tautiškai nusiteikusiu ar na- nacionalizmo bruožus. Kaip ir tikrasis katekizmas, cionalistu, kai jis įsisąmonina schemą ar jos dalį. Kol schema nėra įsisąmoninama vienodai. Vieni žmonės mąstymas tautomis jam visiškai svetimas, jis nėra puikiai žino visas jos subtilybes, kiti schemą regi lyg tautiškai nusiteikęs, kaip ir tikinčiuoju nelaikysime per tamsų stiklą, įžvelgdami tik bendriausius jos kon- žmogaus, kuris visiškai nesusipažinęs su katekizme tūrus. Vieni nuosekliai tvarko savo gyvenimą pagal išsakytomis mintimis. Religija yra neįmanoma be ka- schemos normas, kitiems jų reikšmė yra minimali. tekizmo, bet ne ta prasme, kad pagrindinės religijos te- Bet ir mažiau sąmoningi pradeda galvoti jos katego- zės yra aiškiai išdėstytos, kodifikuotos ir išspausdintos rijomis, jausti poreikį įgyvendinti jos normas. Ilgai- viename leidinyje. Veikiau religijos pagrindinės idėjos niui įsitvirtina kita savęs ir bendruomenės sampra- yra tiek paplitusios, žmonės yra taip jas įsisąmoninę, ta, paverčiant ankstesniąją sunkiai suvokiama. Nors kad, kilus poreikiui, būtų galima glaustai surašyti tai, kalba visada buvo laikoma viena svarbiausių tautos ką tikintieji tiki. Šiuo atžvilgiu mūsų schema pasako, ypatybių, net tautos sielos veidrodžiu, daugelis tautiš- ką nacionalistai tiki. Schema nėra nacionalizmas, bet ji įgalina ir atspindi nacionalizmą. Be schemos vaizdinių 41 Verta prisiminti, kad tokie Bažnyčios „tėvai“ kaip šv. Ambraziejus ir su jais susietų įsipareigojimų nebūtų nei modernių ir šv. Augustinas gyveno daugiau negu 300 metų po Kristaus mirties. tautų, nei nacionalizmo.

382 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Istorija

Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai

Bernardas Gailius

Šeimos vaidmuo pirmojoje Lietuvos Respublikoje vis bet ir kaip konkretus veiksnys svarbiuose istoriniuose dar tėra suvokiamas labai paviršutiniškai. Dažnai jis įvykiuose ar sprendimuose.­ traktuojamas kaip nelabai svarbus ar savaime supran- Būtent tokį istorinį šeimos vaidmenį 1918–1940 m. tamas, nors nėra nei vienoks, nei kitoks. Autoironiškas Lietuvoje čia ir bandoma atskleisti, pasiremiant anuo- posakis apie Lietuvą kaip giminių ar „švogerių“ kraštą met palyginti įtakingos, bet šiandien jau menkai žino- tarsi aprėpia visus laikus ir vienu ypu viską paaiški- mos Polovinskų šeimos pavyzdžiu. na. Tačiau problemos esama subtilesnės. Nors mažo krašto gyventojai išties kone visi esti susiję giminys- Pradžia tės ryšiais, kurie išlieka glaudūs dėl nedidelių atstu- mų ir paprasto bendravimo, tačiau šių santykių reikš- XIX a. pabaigoje Kaunas ramiai snaudė Nemuno mė įvairiais laikotarpiais gali stipriai skirtis. Šiandien pakrantėje. Tykus upės bėgimas, regis, visiškai atiti- šeima ir giminystė praranda „svorį“ ne tik dėl atsivė- ko neskubų miesto ritmą. Dar ne taip seniai, vos prieš rusių didesnių emigracijos ir kosmopolitizmo (savęs porą dešimčių metų visoje gubernijoje griaudėjo mū- laikymo Europos ar net pasaulio piliečiu) galimybių, šiai, o į ne iki galo baigtą statyti miesto kalėjimą buvo bet ir dėl atitinkamai kintančios pasaulėžiūros. Bene gabenami į nelaisvę paimti sukilėliai, tačiau dabar ryškiausias šių pokyčių atspindys – giminaičiams tai- ir vėl buvo apėmęs taikos metui būdingas sąstingis. komi apribojimai kartu dirbti. Ne tik teisėje, bet ir vi- Nors apskritai praėjęs šimtmetis Kaunui buvo palan- suomenės moralėje atviras giminių rėmimas, jų įdar- kus – tapęs Rusijos imperijos gubernijos centru, jis binimas valstybės tarnyboje ar pan. laikomas atskiru išaugo ir pagyvėjo, o ypač prasiplėtė pastačius tvir- korupcijos porūšiu. Tačiau taip buvo ne visada. Tarpu- tovę – to nepakako (o gal net priešingai) sąstingiui ir kario Lietuvoje, regis, žmonės kur kas labiau vertino uždarumui išblaškyti. Jei, kaip kad nutiko vėliau, iš šeimą, giminę ir jos solidarumą. Todėl tiriant to meto Vakarų ateitų karas, miestas-tvirtovė užvirtų ir su istoriją šeima svarbi ne tik statistiniu ar sociologiniu įkvėpimu griebtųsi užduoties. Tačiau anuomet tvėrė požiūriu (šeimų būta didelių, padėtis šeimoje galėdavo taika ir, kaip dera tikram kariui, Kaunas snaudė. nulemti išsilavinimą, profesijos pasirinkimą ir pan.), Vis dėlto ramybė ir tykus ritmas miesto gyvenime

Bernardas Gailius (g. 1981) – istorijos daktaras, teisinin- valstybės archyvo, Lietuvos istorijos archyvo ir Kauno apskrities kas, publicistas, ilgametį triūsą valstybės tarnyboje nuo šio ru- archyvo medžiaga. Autorius nemano galįs atskirai nepaminėti dens iškeitęs į TV laidų vedėjo rangą. Pagrindiniai veikalai – Kauno archyvarės Nijolės Ambraškienės,­ be kurios pagalbos dau- Partizanai tada ir šiandien (2006), Nusikaltimai prie Smetonos gelis svarbių dalykų apie Polovinskų šeimą jam būtų likę nežino- (2008); šiuo metu greta kitko užsiima Jono Polovinsko-Budrio mi. Žinių apie Rusijos imperijos ir admirolo Kolčiako kontržvalgy- biografijos tyrimu, iš kurio ir išaugo šis straipsnis. bą autorius sėmėsi iš šių tekstų: Н. Γреков, Русская контразведка Didžioji dalis straipsnio parengta remiantis autoriaus pokalbiais в 1905–1917 гг.: шпиономания и реальные проблемы, Москва: su Aldona Echaniz (buvusia Kundrotaite), Ričardu Kešiu, Birute МОНФ, 2000; Н. Кирмель, „Становление военной контрразведки Merkiene, Vytautu Dambrava, Algirdu Lipčiumi ir jo žmona, – Российской империи“, in: Военно-исторический журнал, 2006, visiems jiems autorius nuoširdžiai dėkingas. Ne mažiau svarbus Nr. 2, p. 50–54; Е. Корнева, Контрразведка А. В. Колчака: oрга­ šaltinis buvo Jono Polovinsko-Budrio atsiminimų knyga Kontrž- низация и освещение политических настроений населения и valgyba Lietuvoje (1967) ir užsienio lietuvių spaudoje publikuo- войск, in: http://ricolor.org/history/bldv/5/. Neišvengimai teko ti atskiri jo atsiminimų fragmentai. Už pastarųjų suradimą ir su- nau­dotis ir (vadinamąja Bostono) Lietuvių enciklopedija, kitais rankiojimą autorius dėkoja ambasadoriui Rimantui Morkvėnui. enciklopediniais šaltiniais, įvairiais periodiniais straipsniais ir, ži- Įvairioms detalėms patikslinti autorius rėmėsi Lietuvos centrinio noma, visagaliu internetu.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 383 Bernardas Gailius buvo apgaulingi. Kaunas jau turėjo savo paslaptį – perimta ir palyginti karšta lietuvybė, draugiškumas gi- lietuvių tautą. Miestas jau buvo matęs ir konspiraci- minėms ir prisirišimas prie namų. Pagaliau, kraujas, jos užgrūdintus sukilėlius, ir atkaklųjį vyskupą Motie- kaip anuomet sakydavo dar apie genus nepatyrę žmo- jų Valančių. Jau buvo prasidėjęs tas Kauno istorijos nės, atneša ir įgimtus talentus. Tokius, kaip dainavi- tarpsnis, kuriame jis save suvokė kaip „tikrąją Lietu- mas. Gerą balsą turėjo daugelis Polovinskų, bet tik vie- vą“. Suvalkijos ūkininkų Lietuvą. nai jų dainavimas virto profesija. Tai buvo maištinga vizija. Paviršutiniškai atmesda- mi 1863–1864 m. sukilimą kaip „lenkų darbą“, naujieji Vladislava lietuviai vis tiek perėmė jo dvasią. Kaip ir likusioje Eu- ropoje, tautiškumas Lietuvoje, kol neturėjo sąlygų tap- Vladislava Polovinskaitė gimė 1890 m. lapkričio 20 d. ti bendruomenės gyvenimo pagrindu, buvo ne politinės Nors nuo pat vaikystės mėgo muziką, siekiant tikros tvarkos kūrėju, o jos griovėju. Tauta ir revoliucija žengė karjeros jai teko gerokai pavargti. Kaip ir visi jaunieji kartu, Jonui Šliūpui susirašinėjant su Vincu Kapsuku. Polovinskai, Vladislava nuo mažens buvo lavinama ir Kaip ir bedievystė – tokia, kaip tautos dainiaus Vinco įsitraukė į slaptą lietuvišką veiklą. Ji mokėsi dar ne vi- Kudirkos ar tautos finansininkų Jono ir Petro Vileišių. sai legalizuotuose „Saulės“ draugijos mokytojų kursuo- Keistas, šiuolaikiniam žmogui sunkiai sukramtomas ir se, kurių steigėjas buvo vėliau skandalingai pagarsėjęs suvirškinamas pasaulėžiūrų mišinys anuomet galėjo ir neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas prelatas Kons- būti pavadintas epochos dvasia. tantinas Olšauskas. 1908 m. kursus baigusi Vladislava Tokiame keistame mieste susituokė Jonas Polovins- sąžiningai pildė draugijos viltis, mokytojaudama lietu- kas ir Ona Wizer ir ten pat susilaukė vaikų, kurių ke- viškose mokyklose Garliavoje, Kamajuose ir kitur. liai ir likimai savitai persipynė su pačios Lietuvos išgy- 1910 m. visa senųjų Polovinskų šeima persikėlė į venimais. Sunku ką daugiau pasakyti apie senuosius Vilnių, kur prasidėjo naujas Vladislavos gyvenimo Polovinskus. Kaip ir daugelis svarbių žmonių tėvų ar etapas. Vis dar mokytojaudama, ji ėmė aktyviai daly- net ištisų giminių pradininkų, jie nepaliko mums kitų vauti žinomų lietuvių menininkų įkurtos „Rūtos“ drau- pėdsakų – tik savo vaikus. Tačiau pastarųjų biografijos gijos veikloje. Žinoma, muzikinėje. Juk dar būdama neišvengiamai yra ir tėvų pasaulėžiūros paliudijimai. vos dešimties ji jau giedojo Kauno Švč. Trejybės baž- nyčios chore, vadovauja- ma Vinco Nacevičiaus. Matyt, ne be šio garsaus chorvedžio įkvėpimo Vla- dislava pateko ir į Juozo Naujalio nelegalią drau- giją „Daina“, kurios na- riai rinkdavosi slaptoms repeticijoms privačiuose butuose ir Veršvų miške. Į šią draugiją kiek vėliau, beje, įsijungė ir Vladis- lavos brolis Jonas, kurį slapta veikla patraukė labiau nei muzika, nors ir po keliasdešimties metų jau Amerikoje, išsiruošęs su šeima į iškylą automo- biliu, jis vis dar mėgdavo galingu bosu užtraukti Kauno geležinkelio stotis. Apie 1926. Atvirukas. LNB MS „Ant kalno karklai siūba- vo“ – dainą, kurią lietu- Pavyzdžiui, nors šeima gyveno nelengvai (Jonas Polo- viškai mokėjo net prancūzė guvernantė, prižiūrėdavusi vinskas jaunesnysis vėliau prisimins gerąjį gydytoją Jono sūnų – būsimą žinomą JAV rašytoją fantastą Algį Abramsoną, kuris, pamatęs sunkią buitį, nemokamai Budrį. Bet tai – jau kita istorija. duodavo vaistų), jaunieji Polovinskai turėjo galimybę Taigi Vilniuje Vladislava visai natūraliai įsiliejo į mokytis ir apskritai buvo deramai išauklėti ir paruoš- muzikinę „Rūtos“ draugijos veiklą, dainavo koncertuo- ti savarankiškam gyvenimui. Iš tėvų, tikriausiai, buvo se. Tačiau kaip tik tuo metu ji žengė dar ryžtingesnį

384 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai

žingsnį – įstojo į Vilniuje veikusią muzikos mokyklą, mę turėjo kas kita. Kaip ir daugeliui to meto aktyvių priklausiusią Rusijos imperatoriškajai muzikos drau- lietuvių, svarbesnė už praktinius išskaičiavimus ir už gijai1. Tai turėjo būti ne taip jau paprasta, nes šeima (tikėtiną) antibolševizmą buvo naujoji nepriklausoma nebuvo itin turtinga ir Vladislava, matyt, mokydama- Lietuva – senos romantiškos svajonės (kurią gal net ne si dirbo. Tiek pat ryžto tikriausiai pareikalavo tik pa- visi jie drįso puoselėti) išsipildymas. Tad per Vitebską

Vladislava Polovinskaitė. Apie 1908 Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė, Vladislava Grigaitienė. 1934 baigus Sankt Peterburgo konservatoriją. Apie 1919 našiu metu įvykusios vestuvės su devyneriais metais ir Smolenską, lydimas painių pabėgėlių gražinimo pro- vyresniu teisininku Juozu Grigaičiu. Tuomet tarnavęs cedūrų ir daugelio pasirodymų operoje, nusidriekė Gri- Vitebsko karinėje komendantūroje, jis vėliau aktyviai gaitienės kelias į tėvynę. įsijungė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vei- 1920 m. pasiekę Lietuvą perspektyvi daininkė ir pa- klą, dalyvavo 1917 m. Peterburgo lietuvių seime, o grį- tyręs teisininkas veikiai tapo ne paskutinės reikšmės žęs į Kauną tapo žinomu teisėju – dirbo kariuomenės, Kauno pora ir šį statusą išlaikė iki pat Antrojo pasauli- Kauno apygardos teismuose, vėliau – Vyriausiajame nio karo. Grigaitienė pradėjo dirbti dar tik besikurian- tribunole.­ čiame Valstybės teatre, dėstė Kauno konservatorijo- Muzikos mokykla Vladislavai tapo tomis daugelio je, teikė ir privačias pamokas. Be to, ji aktyviai veikė žmonių trokštamomis durimis į kitą pasaulį. Grigai- visuomenėje: rengė solinius koncertus, buvo Lietuvių tienės (kaip ji geriausiai žinoma) atveju tai reiškė ope- meno kūrėjų Muzikos sekcijos narė, viena Lietuvos rą. 1914 m. ji jau vyko tęsti studijų į Sankt Peterburgo operos kūrėjų, Filharmonijos ir Birutiečių draugijos konservatoriją. Po penkerių metų ją baigusi Vladislava pirmininkė. Taigi – artistė ir tikra ponia. jau kviečiama dainuoti garsiajame Marijos teatre, kur Kaip ir didžiosios dalies anos Lietuvos elito, Grigaičių jau buvo spėjusi sužibėti kita Lietuvos žvaigždė – Kip­ gyvenimą smarkiai apgriovė Antrasis pasaulinis karas ras Petrauskas. ir sovietų smurtas. Nors galima sakyti, kad jiems pasi- Grįžti į Lietuvą Grigaičiai, matyt, nusprendė „bendru sekė labiau nei daugeliui, vis dėlto – mažiau negu kai sutarimu“. Jei Vladislavą iš tikrųjų galėjo vilioti įžymi kuriems. 1944 m. Grigaitienė su vyru ir seserimi Vale- scena (komunistai, žinia, mokėjo, bent iš pradžių, būti rija Kundrotiene laivu išplaukė į Karaliaučių. Iš ten – švelnūs mylimiems „liaudies artistams“), tai sunku įsi- traukiniu į Traunsteino lietuvių pabėgėlių stovyklą­ vaizduoti jos teisininko vyro perspektyvas Sankt Peter- (seserys turėjo pinigų, tad stovykloje tik formaliai re- burge po 1918-ųjų. Tačiau tikriausiai lemiamą reikš- gistravosi, iš tiesų gyveno savarankiškai), paskui, pa- dedant broliui Jonui, – vėl laivu į JAV, į apdainuotą- 1 Caro šeimos XIX a. viduryje įsteigta ir globota organizacija, kurios jį Niujorką. Čia 1947 m. palaidojusi vyrą, Grigaitienė tikslas – supažindinti platesnę auditoriją su klasikine muzika ir skatinti persikėlė į Čikagą, kur toliau išgyveno dėl prarandamo muzikinį švietimą. XX a. pradžioje draugijos filialai jau veikė daugelyje svarbesnių Rusijos miestų, dažniausiai įsteigti jau anksčiau egzistavu- balso ir nesiklostančios vienintelės dukters šeimos. Ji sių vietinių muzikų susivienijimų pagrindu. mirė 1961 m., sulaukusi septyniasdešimties metų.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 385 Bernardas Gailius

Tačiau vieną gražią 1921 m. birželio dieną Kauno ge- mėnesio 16 dieną Mykolas dovanodavo Marijai gėlių. ležinkelio stotyje Vladislavą Grigaitienę buvo galima Kaip vyrams kartais pasitaiko, Lipčiaus planus su- išvysti linksmą ir nerūpestingai nusiteikusią, laukian- jaukė karas. 1918 m. jis grįžo į ką tik atkurtą nepri- čią jau neabejotinai išsiilgto savo nuotykių ieškotojo klausomą Lietuvą ir užsirašė savanoriu į kariuomenę. brolio Jono. Greta jos stovėjo „nors ir su didele barzda, Iš pradžių, matyt, dėl savo išsilavinimo, pradėjęs spręs- bet tik 25–26 metų vyras“ – vyriausias to meto Lietu- ti kariuomenės tiekimo problemas, Lipčius veikiai buvo vos šnipas. pastebėtas tuometinio Generalinio štabo Žinių dalies viršininko ir bene vienintelio darbuotojo Jono Žilinsko Mykolas Lipčius ir tapo jo padėjėju. Lipčiui nuo pat pradžių atiteko kon- tržvalgyba – neabejotinai tuo metu svarbiausia sky- Mykolas Lipčius ir pats buvo kilęs iš garbingos šei- riaus funkcija. Be to, jis padėjo reorganizuoti ar, teisin- mos. Jo motina Kotryna Mačiulytė – jauniausia Mai- giau būtų sakyti, įkurti Žvalgybos skyrių, kuris, kitaip ronio sesuo. Ji vienintelė ištekėjo už ūkininko Juozo nei laikinoji Žinių dalis, jau turėjo aiškią struktūrą ir Lipčiaus, užtat susilaukė septynių vaikų. Turėti dėdę išgrynintas funkcijas (gal kunigą buvo nemenkas privalumas ne tik tuometinė- kiek mažiau buvo jas vyk- je, bet ir gerokai vėlesnėje Lietuvoje – šalyje, kur pri- dančių žmonių). vati nuosavybė kelią žmonių gyvenime skynėsi taip Persirgęs ne tik šnipus sunkiai, kad tik reta kuri giminė galėdavo (ir tebe- anuomet kamavusia šilti- gali) kalbėti apie kokį nors rimtesnį šeimos turtą ar ne – liga, po kurios jo šefas juo labiau svajoti apie jo išaugimą vėlesnėse kartose. Žilinskas nebegrįžo į tar- Tokioje nuolatinio galo su galu sudūrinėjimo atmos- nybą, Lipčius tapo „tikru feroje dvasininkai, žinoma, galėjo reikšmingai padėti pirmuoju“ Žvalgybos sky- artimiesiems. Pašaukimas, šiaip ar taip, buvo gerbia- riaus viršininku. Savo sky- mas ne mažiau (o visuomenei vis intensyviau išgyve- rių jis pervedė per ugnį ir nant tautinį atgimimą – net labiau) nei aukšta kilmė, vandenį. Beveik be pinigų, todėl jis garantavo tvirtą socialinę ir turtinę padėtį. transporto ir daugelio kitų Maironis, regis, aiškiai suvokė ir nuolankiai atliko šį reikalingų dalykų, vien ge- savo žemiškąjį vaidmenį, vieną po kito globodamas ir romis galvomis ir kojomis mokslindamas Kotrynos vaikus, iš kurių be Mykolo Mykolas Lipčius. Apie 1920 Lipčiaus žmonės išaiškino gerai žinoma ir išeivijos rašytoja Danutė Lipčiūtė-Au- POW sąmokslą, pirmuo- gienė. Kartu jauniesiems Lipčiukams buvo įskiepyta sius komunistų perversmų bandymus, išnarpliojo ir ta tvirta žemaitiška katalikybė, kurios dvasią dar „Sacharino bylą“ ir organizavo Klaipėdos sukilimą. ir šiandien pažįsta Nerami buvo ir politinė padėtis, dėl kurios ne kartą ano krašto išeiviai. apsunko įstaigos darbas. Ir pačiam Lipčiui, ir jo ben- Mykolas, atrodo, dradarbiams buvo aišku, kad saugumo tarnyba (o to- buvo­ rimtai ruošia- kia faktiškai tapo kontržvalgyba) negali taikos metu mas ir pats ruošėsi būti pavaldi kariuomenei. Tai, ano meto požiūriu, Vi- atsidėti ūkiui. Bai- daus reikalų ministerijos kompetencija. Tačiau, atsi- gęs Kauno gimnazi- žvelgiant į galimas intrigas ir kai kurių vadovų sil- ją jis 1914–1916 m. pnumą, vien mechaniškas funkcijos perdavimas būtų mokėsi Rygos poli- buvęs žalingas ne tik jau nusistovėjusiam įstaigos ri- technikos institute, tmui ir jos darbuotojų moralei, bet ir pačiai valstybei. vėliau dar du me- Teko ieškoti kito plano. 1923 m. Lipčius išėjo į atsargą tus – Žemės ūkio ir tapo VRM viceministru. ­Jam prižiūrint Generalinio institute­ Maskvoje. štabo Žvalgybos skyrius buvo išskaidytas: kariuome- Kaip tik čia jis ir su- nės žinioje liko tik karinė žvalgyba, o Kontržvalgų da- tiko būsimą operos lis beveik in corpore tapo nauju VRM padaliniu – Poli- solistę Mariją Mar- tine policija. Taip buvo užtikrintas veiklos tęstinumas Danutė Lipčiūtė-Augienė su vyru cinkevičiūtę. Iš pra- Pauliumi Augiu ir vaikais. 1949 ir struktūrinė nepriklausomybė nuo kriminalinės po- džių ji buvo tik savo- licijos funkcijas vykdžiusio Piliečių apsaugos departa- tiška pasiuntinė, perduodavusi Mykolui kitų merginų mento. Tik viską užbaigęs ir palikęs savo kūrinį pa- laiškus, bet paskui... Žmonės kalba, kad būta meilės di- tikimose Antano Račio rankose, Lipčius visam laikui delės, kaip ir derėjo romantiškai epochai. 1920 m. va- pasitraukė iš specialiųjų tarnybų veiklos. sario 16 d. jie susituokė Kaune ir nuo to laiko kiekvieno 1924 m. jis išvyko į Paryžių, kur jau spėjusioje išgar-

386 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai sėti Prancūzijos valstybininkų ir diplomatų „kalvėje“ kai rūpestingai sutvarkė dokumentus ir perdavė savo École Libre des Sciences Politiques studijavo finansų darbus sovietų statytiniams) ir įkalintas legendiniame ir valstybės administravimo mokslus. Marija Lipčienė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime Mickevičiaus gatvėje. taip pat galėjo papildomai lavinti savo balsą, tad poros Beveik po metų ištremtas į Sibirą – tikrą mirtį tiesiogi- gyvenimą Paryžiuje tikriausiai reikėtų vertinti kaip ne prasme.­ užtarnautą poilsį. Tam tikra sėkme galima laikyti ir Skaudžiai nukentėjo ir tai, kad ne itin smagius 1926 m. Seimo rinkimus ir po Lietuvoje likusi Lipčiaus jų įvykusį valstybės perversmą Lipčiai tik iš tolo pergy- šeima. Marija Lipčienė, veno Prancūzijoje. Kai 1927 m. jie grįžo į Kauną, Lietu- suprantama, buvo iš- va jau buvo įgijusi naują – „smetonišką“ veidą. kraustyta ne tik iš tarny- Parvykęs iš Paryžiaus Lipčius vėl pradėjo dirbti sri- binio buto, bet ir iš operos tyje, kuri jam, matyt, buvo ir artimesnė – ūkyje, – tiesa, scenos. Dar visai mažą valstybės. Jis tapo Finansų ministerijos Finansų de- sūnų Algirdą jai teko iš- partamento direktoriumi. Tai buvo darbas, kuris prie laikyti ir užauginti dir- jo „prilipo“. Lipčius tapo tikru įsikūnijimu nuo pat Na- bant buhaltere Kauno au- poleono laikų plėtoto biurokratijos, kaip savotiško vals- dinių fabrike. Vyresniajai tybinio vienuolių ordino, idealo. Jis su šeima gyveno dukrai Aldonai kiek vė- tarnybiniame bute, važinėjo tarnybiniu automobiliu, liau pavyko gražinti savo tad, galima sakyti, neturėjo jokios nuosavybės, nieko, pavardę į Lietuvos muzi- kas blaškytų susitelkimą į valstybės reikalus. kos pasaulį – ji tapo žino- Iš dalies dėl šio sąlyginio neturto Lipčius šiek tiek ma pianiste, tačiau tuo save ramino, kai užėjo sovietai. Atseit esu ne buržu- pat metu palaikė ryšius jus, nieko neturiu, nieko man nenutiks. Bent taip jis Marija Lipčienė − Karmen su disidentais, todėl irgi vaidmens atlikėja. Apie 1930 atsakė trauktis į užsienį raginusiam vairuotojui. Gal buvo persekiojama. beveik dvidešimtmetis, prabėgęs po tarnybos žvalgy- Tačiau tą vasarišką 1921 m. birželio dieną visi sun- boje, šiek tiek užliūliavo iliuzija, kad dabar jis gyvena kumai dar buvo toli priešakyje, ne tik nepastebimi, ramų gyvenimą kaip taikus žmogus. Tačiau sovietai bet net nenujaučiami. Mykolas Lipčius buvo visa gal- labai gerai žinojo, kas yra kas Lietuvoje. Jau 1940 m. va pasinėręs į šnipų pasaulį ir svarbiausias jo rūpes- rugpjūtį Lipčius buvo suimtas (pasak liudijimų, po to, tis buvo kadrai. Žvalgybai trūko žmonių, bet ko ten

Operos trupė. Iš kairės ketvirta sėdi Vladislava Grigaitienė, trečia iš dešinės sėdi Marija Lipčienė. 1932

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 387 Bernardas Gailius priimti nebuvo galima, todėl Lipčius tapo tikru gal- pastarųjų veiksmai tapo intensyvesni. Be to, žinia, kad vų medžiotoju. O Jonas Polovinskas – jo didžiausias Rusijos Rytai pasižymi nepaprastai priešiška gamta, laimikis. kurioje visi nuo mašalo iki meškos taikosi žmogų su- ėsti. Jos abejotinus malonumus Jonui Polovinskui tar- Jonas naujant Amūro karinės apygardos žvalgybos skyriaus viršininko padėjėju papildė dar vienas – komunistinė Žmogus, išlipęs iš traukinio Kauno stotyje, buvo ti- revoliucija. piškas savo kartos atstovas. Jaunuolis su senio patirti- Nuo 1918 m. sausio 1 d. jis kartu su daugeliu kitų mi. Būdamas dar tik trisdešimties, Jonas Polovinskas karininkų buvo pašalintas iš kariuomenės. Šis išban- jau buvo pergyvenęs pasaulinį karą, komunistinę re- dymas aiškiausiai atskleidė Jono charakterį. Kaip ir voliuciją, kontrrevoliuciją ir pastarosios skaudų pralai- daugelis žmonių, atsidūrusių revoliucinėje sumaištyje, mėjimą Rusijos pilietiniame kare. jis įgijo galimybę veikti vien pagal savo protą ir sąži- Gimęs 1889 m., jis mokėsi Kauno gimnazijoje, ku- nę, ir jo pasirinkimą toje situacijoje vargiai galima lai- rią baigė 1905 m. Valdininko karjerą pradėjo visai pro- kyti tik „susiklosčiusiomis aplinkybėmis“. Iš sąmokslų ziškoje vietoje – Vandens demaskuotojo Jonas pats virto sąmokslininku ir kartu susisiekimo valdyboje Vil- su „ginklo broliais“ ėmė ruoštis perversmui. Konkrečios niuje, kur 1910 m. atvyko jo veiklos aplinkybės nėra žinomos, tačiau prisipažini- ir visa jo šeima. Tiesa, mas dalyvavus „prie sukilimo čechų“ tikriausiai reiš- su tėvais ir kitais gimi- kė prisidėjimą prie vienos iš daugelio 1918 m. Rusijos naičiais Jonui tikriausiai Rytuose susikūrusių slaptų karininkų organizacijų. beveik neteko pagyventi, Vladivostoke, kur tuomet buvo Jonas, „diena X“ išau- nes tų pat metų pradžio- šo 1918 m. gegužės 29 d., kai, siekdami išvengti gre- je jis buvo pašauktas į ka- siančių bolševikų represijų, vadinamojo Čekų korpuso riuomenę ir daugiau kaip kariai, vadovaujami drąsaus kapitono Radolo Gaidos, metus praleido grenadie- paėmė miesto valdžią į savo rankas ir pradėjo vieną iš rių pulke Tbilisyje. Grįžęs Rusijos pilietinio karo etapų. dar metus dirbo toje pat Reikia pažymėti, kad ir be pilietinio karo politinė įstaigoje, tačiau 1912 m. padėtis Sibire buvo, švelniai tariant, miglota. Žmonės perėjo į imperijos Vidaus palyginti filosofiškai vertino savo „pilietiškumą“ ir, pa- reikalų ministeriją ir ne- Jonas Polovinskas. Apie 1928 vyzdžiui, vėliau jų nuotaikas specialiai tyrusiai admi- trukus tarnybos buvo nu- rolo Kolčiako kontržvalgybai teko fiksuoti net įsitiki- neštas į šiaurę – Mintaujos apylinkes, kur sėkmingai nimą што власть – казачья2, kuris irgi buvo savaip kilo karjeros laiptais nuo pristavo iki apskrities virši- teisingas. Prasidėjus revoliucijai, kai net kariuomenė ninko padėjėjo. Tame vokiškame krašte Jonas rado ir (kurios Rytuose buvo gausu) prarado aiškų pavaldu- žmoną keistoku vardu Olga Matilda. 1910 m. „atšok- mą ir nustojo įkūnyti valstybę, Sibiras bent trumpam tas“ vestuves netrukus užgožė krikštynos. Net trejos. visiškai grįžo į politikos filosofų apdainuotą prigimti- 1911, 1913 ir 1915 m. vienas po kito gimė Janina Ma- nę būklę. Ilgainiui, žinoma, didžiausią įtaką ten įgijo rija, Eugenijus Viktoras ir Olga. Į ateitį, regis, buvo Kolčiakas, kuris iš paskutiniųjų stengėsi įkurti tikrą galima žvelgti optimistiškai. Tačiau ši šeima buvo ne Baltąją Rusiją, todėl aktyviai plėtė ir derino biurokra- iš tų, kurios, pasak Levo Tolstojaus, būna „visos vieno- tinį aparatą, nors dauguma šių iniciatyvų taip ir liko dai laimingos“. „popierinės“. Tad ir Jonas, bent formaliai, tikriausiai 1915 m., įsisiūbavus tada dar pasauliniu nevadin- buvo pavaldus būtent šiai valdžiai. Vis dėlto, Jono var- tam karui, Jonas buvo mobilizuotas. Kaip eilinis gre- dijamos Sibire pilietinio karo metu eitos pareigos – nadierius jis tikriausiai jau buvo per daug raštingas, Kontržvalgų dalies viršininko padėjėjas Vladivostoke, tad atrinktas į kontržvalgybą. Po kelių mėnesių kur- Chabarovsko Kontržvalgų­ dalies viršininkas, Amūro sų Generaliniame štabe, ką tik iškeptas šnipas išvy- karinės apygardos Žvalgybos skyriaus viršininkas – ko į kraštą, apie kurį pats vėliau sakys: „žiaurus, bet nelabai daug sako, jei neanalizuojame visos tikros ir tarnyba ten išdirbdavo kovingą ir savarankišką žmo- tariamos hierarchijos, kuri buvo labai paini, nuolat gų“, – Sibirą. kintanti, su neretai pasitaikančiais besidubliuojan- Tuo metu tai buvo palyginti „karštas taškas“ Rusijos čiais postais. Regis, vienintelis aiškus dalykas Bal- kontržvalgybai. Jau nuo amžiaus pradžios čia įvairiais tosios Rusijos politinėje sistemoje buvo priešas, nors būdais skverbėsi anglų, vokiečių ir japonų keliautojai, karo metu tai jau daug. karininkai, diplomatai ir kitokie šnipai. Prasidėjęs ka- ras leido aiškiau atskirti draugus nuo priešų, tačiau 2 Kad valdžia – kazokų (rus.).

388 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai

Taigi Rusijos pilietinį karą vientisu įvykiu ir teda- areštus. Pogrindis buvo gerai organizuotas, apmokytas rė nedviprasmiškas visokio plauko baltųjų antikomu- ir ginkluotas, su tuo reikėjo skaitytis. Todėl nelabai ste- nizmas. Visų karas su visais Sibire nevyko tik todėl, bina iš įvairių šaltinių mus pasiekiančios žinios, kad ir kad prasidėjo visų karas su bolševikais. Tad ir Jono pa- Jonas Polovinskas mažiausiai vieną kartą buvo sužeis- saulėžiūroje antikomunizmas, be abejo, užėmė svarbią tas kardu ir, atrodo, patyrė šautinių žaizdų. Be to, kitų vietą. Tačiau kartu yra svarbu pasistengti giliau pa- liudytojų tvirtinimu, vos nenumirė nuo šiltinės. Gaila justi anos epochos dvasią, mat nuo jos mes esame jau tik, kad dėl įgimto kuklumo jis neįtraukė platesnių šių stipriai­ nutolę. Šaltasis karas galutinai suformavo an- nuotykių aprašymų į savo atsiminimus apie kontržval- tikomunizmą kaip nuoseklią politinę poziciją, vėlyvai- gybą Lietuvoje, o „rusiškojo“ laikotarpio memuarų aps- siais Vakarų ir SSRS konfrontacijos metais ir išsyk po kritai neparašė. to dažnai sietą su idealistinėmis (ne-pragmatiškomis) Nuotykiai nuotykiais, o 1920 m. pradžioje pradėjo nuostatomis ir real politik ignoruojančia pasaulėžiūra. aiškėti, kad baltųjų kova pralaimėta. Kolčiakas buvo Tačiau šiuolaikinė antikomunizmo samprata ne ypač išduotas, ir jo svajonių Rusija pradėjo byrėti. Nežino- gerai tinka vertinant Polovinsko pažiūras. Rusijos pi- me, ką anais kritiniais mėnesiais veikė ar juo labiau lietinio karo metu antikomunizmas buvo ne tiek giliai galvojo Jonas, tačiau nebūtų nė kiek nuostabu, jei kaip apmąstyta politinė pozicija, kiek sąžiningo sveiko proto tik tuomet jam būtų pradėję atrodyti, kad kariauja ne žmogaus natūrali būsena. Mat jau tada žmonės pradė- savo karus. Juk tikriausiai jau buvo girdėjęs apie nau- jo skirstytis į mačiusius komunizmą ir jo nemačiusius. jąją Lietuvą, žengiančią pirmuosius savo nepriklauso- Admirolo Kolčiako kontržvalgybos tarnyba greitai įsiti- mybės žingsnius kaip tik tuo metu, kai jis pats rizika- kino, kad pirmieji visai kitaip supranta pilietinio karo vo gyvybe dėl turbūt kilnaus, bet jau pralošto reikalo. prasmę ir vieningiau palaiko antikomunistinį frontą. Aišku tik tiek, kad dar prieš pasibaigiant pilietiniam Patys kontržvalgai, žinoma, laikytini komunizmą ma- karui ir bolševikams artėjant prie jo veiklos teritorijos, čiusiais, nes nuolat dirbo prieš komunistinį pogrindį ir Jonas pasitraukė „į Chinus“. Ėjo 1920-ųjų birželis. Iki žinojo, kas jį sudaro. Prie šių aplinkybių pridėjus Eu- grįžimo į Lietuvą jam liko lygiai metai ir tūkstančiai ropos, kaip dabar sakytume, teisėsaugos institucijų kilometrų. kontrrevoliucinę tradiciją3, tampa aišku, kodėl Polo- Galima tik įsivaizduoti, kokia tai buvo kelionė. Įvai- vinskas savo vėliau rašytuose atsiminimuose net nepa- rių karo vadų savaip valdoma susiskaldžiusi Kinija, ži- lietė asmeninio santykio su komunizmu. Kaip ir šnipai noma, buvo mielesnė šalis nei pilietinio karo drasko- (o kartais gal net labiau), komunistai buvo valstybės ma Rusija, tačiau vis tiek ne oazė. Bet toks nuotykių ir valstybingumo priešai, todėl buvęs kontržvalgas tik ieškotojas kaip Jonas neturėjo kuo skųstis. Grįžęs jis pasakoja kaip su jais buvo kovojama, nemanydamas, giminėms pasakojo, kad „buvo visai neblogai“. Šį kar- kad reikia aiškinti dar ir kodėl. tą padėjo įgimtas verslumas (atrodo, taip pat šeimos Išlepusiam mūsų laikų žmogui gali atrodyti, kad bruožas). Pragyvenimui ir kelionei būtinų pinigų Jonas kontržvalgyba – ne toks jau sunkus ir pavojingas už- užsidirbo prekiaudamas tabaku. Keli Lietuvos vaikai siėmimas. Tai juk vis dėlto ne tarnyba fronte. Užnu- dar kurį laiką žaidė su jo parvežtais „paketėliais“. Taip garyje kulkos bent ne nuolat švilpia virš galvos... Kai palengva, paslaptingais ir gyvenimo patirtį praturti- kurių ramesnių regionų kontržvalgams šia prasme ir iš nančiais keliais (tikėtina, laivu iki Krymo ir traukiniu tiesų pasisekdavo. Tačiau apskritai kova su komunisti- iki Kauno) Polovinskas grįžo į tėvynę. Prie paskutinio- niu pogrindžiu Sibire buvo palyginti kruvina. Iš dalies jo kelionės etapo ir sklandaus dokumentų sutvarkymo tai diktavo pati karo logika. Prasidėjus ginkluotai ko- tikriausiai prisidėjo ir Lipčius, kurio pasirodymas gele- vai, paaštrėja visi kariaujančių šalių tarpusavio santy- žinkelio stotyje buvo labai elegantiškas būdas atvirai kiai, įskaitant šnipų žaidimus. Žvalgas ar kontržvalgas parodyti savo interesą. tokiu atveju yra ne tik „gyvųjų šachmatų“ partneris, Treptelėti koja į Kauno peroną neabejotinai buvo bet ir priešo karys, kurio sunaikinimas – ne nusikal- smagu, kaip ir vėl sutikti artimuosius. Net ir santūrus timas, o žygdarbis, vertas, mažų mažiausiai, naujos atsiminimų tonas negali paslėpti jaudulio ir malonu- įpjovos ant šautuvo buožės. Tad ką ir kalbėti apie žūt- mo, patirto pirmosiomis dienomis vaikščiojant po Kau- būtinį komunistų ir antikomunistų susirėmimą tokio- ną, prisimenant, lankant vaikystės vietas. O štai ne- je kultūriškai smurtui palankioje terpėje kaip Rusija. pastebimai pro akis praslystantys žodžiai „nuvykau į Žūties ir traumų grėsmė Kolčiako kontržvalgams kil- Šiaulius, kur pas majorą Kundrotą gyveno tėvai ir kiti davo įvairiose situacijose, o ypač – vykdant komunistų giminės“, atrodo, slepia tikrą dramą.

3 Su įvairaus radikalumo ir pavojingumo revoliucionieriais Europos rėjo ir teisinį-moralinį matmenį. Ieškant šiuolaikinių paralelių, ji labiau- valstybių policija kovojo visą XIX a. Žvelgiant retrospektyviai, ši kova siai primintų kovą su terorizmu. Kaip ir islamo teroristai, Europos revo- dažnai vertinama kaip siaurąja prasme politinė (tiesiog „režimas“ prieš liucionieriai ne tik turėjo politinių tikslų, bet ir (bent veikę pogrindyje) „revoliuciją“ turėjo daugiau galios negu atvirkščiai), tačiau iš tiesų ji tu- buvo nusikaltėliai, ne tik vertė valdžią, bet ir plėšė bankus. naujasis židinys-aidai 2011 / 6 389 Bernardas Gailius

Valerija (& Co) laiką išliko tarsi giminės traukos centru – daugumos švenčių ir susibūrimų organizatore. Kai sulaukė iš Kinijos parvykusio savo svainio, An- Kaip minėta, Valerija pasitraukė į Vakarus kartu su tanas Kundrotas jau buvo Šiaulių miesto ir apskrities Grigaitiene. JAV ji už atsivežtus iš Lietuvos pinigus karo komendantas. Tačiau jo savotiška karjera prasi- nusipirko namą ir antrą kartą ištekėjo už buvusio kari- dėjo dešimtmečiu anksčiau Vilniuje. Gimęs 1888 m. ninko Jeronimo Butkaus. Kundrotų vaikai gyvenimus Raseinių apskrityje, jis turėjo tapti kunigu, net buvo kūrė Pietų Amerikoje, bet tai jau visai kita istorija. Iki įstojęs į seminariją, tačiau pritrūko pašaukimo. Užtat jos dar buvo toli, kai Antanas ir Valerija Šiauliuose lau- 1911 m. sėkmingai baigė komercijos mokyklą Kaune, kė atvykstant svečio iš Kinijos. Tuomet jie gyveno vi- vėliau – išlaikė puskarininkių egzaminus ir buvo mobi- sai neblogai, karo komendantui atiteko buvęs dvaras, lizuotas į caro kariuomenę. Iki 1916 m. užėmė įvairias su dideliu vaismedžių sodu. Nepriklausomybės kovų pareigas Vilniaus ir Vitebsko karinėse komendantūro- vis dar nepabaigusios Lietuvos sąlygomis jiems tikrai nebuvo ko skųstis. Matyt, dėl šios sąlyginės sėkmės Kundrotai­ ir jautė pareigą priglausti tėvus ir „kitus gi- mines“ – Jono žmoną ir vaikus. Tai neabejotinai viena iš tamsiausių jo biografijos dė- mių. Sunku pasakyti, kas ir kada įvyko ar, teisingiau, nustojo vykti tarp Jono ir Olgos. Tikriausiai jų gyve- nimą paveikė laikas ir atstumas, kurie tik romantikų įsitikinimu yra nepavojingi „tikrai meilei“. Kita vertus, karas ir kiti nuotykiai, matyt, gana reikšmingai pavei- kė Jono pasaulėžiūrą tokiame amžiuje, kai žmogus dar nėra visiškai savęs atradęs. Todėl šeima grįžus iš kla- jonių jam galėjo atrodyti ne tiek chronologiškai, kiek psichologiškai sena praeitis. Taigi tenka konstatuoti: šeima iširo. Trumpai pabuvęs Šiauliuose, Jonas vienas Gulbių ežeras Kulautuvos kurorte. Apie 1930. Atvirukas grįžo į Kauną ir daugiau su Olga ir vaikais, atrodo, ne- gyveno. se. Matyt, Vilniuje jis ir susipažino su Valerija Polovins- Tačiau Polovinskų giminė nenusigrežė nuo Olgos, kaite, taip kartu su Juozu Grigaičiu tapdamas senųjų kuriai vienai teko toliau auginti tris vaikus. Ji ir toliau Polovinskų žentu. Rusijos kariuomenėje Kundrotas iš- gyveno Šiauliuose pas Kundrotus, vėliau kartu su jais tarnavo iki pat 1918 m., o 1919 m. pavasarį stojo ginti atsikraustė į Kauną, Mickevičiaus gatvę. Butą name Lietuvos. Iš pradžių buvo paskirtas Kaišiadorių karo Nr. 24, kuriame iki tol gyveno Lipčius, Jonas gavo iš komendantu, o po pusantrų metų perkeltas į Šiaulius. savo tarnybos 1922 m. pabaigoje. Nesama žinių, kad Čia jis 1923 m. ir baigė tarnybą, išėjo į atsargą, įsidar- pats jis būtų ten gyvenęs, tikriausiai ir siekė būsto bino Finansų ministerijoje ir su šeima persikėlė į Kau- ną. Tuomet Antanui Kundrotui buvo likę gyventi tik šiek tiek daugiau kaip dešimt metų. Jis mirė ištikus širdies smūgiui, nors, žmonos įsitikinimu, dar būtų ga- lėjęs ilgai gyventi. Jos nuomone, mirties priežastis bu- vusi klaidinga ano meto gydytojų praktika: Kundrotui nurodyta gulėti ir ilsėtis, nors iš tikrųjų reikėję elgtis priešingai. Kad ir kaip ten būtų, Valerija Kundrotienė liko našlė su dviem dar ne visai užaugusiais vaikais. Ši nelaimė tik dar labiau užgrūdino ir šiaip jau iš pri- gimties tvirtą Polovinskaitės charakterį, kurį iki šiol, regis, spinduliuote spinduliuoja dar tebegyvenantys tos giminės palikuonys. Jau ir anksčiau žinoma kaip uoli šeimininkė, Valerija šį užsiėmimą pavertė profesija. Iš pradžių mėgino kartu su drauge Palangoje išsinuo- Vila Kulautuvoje moti Kurhauzą, bet ten „biznis“ nesisekė. Pasisekė tik gimtinėje – Kulautuvoje, kur, pradėjusi administruoti kaip paramos savo jau pusiau paliktai šeimai. Priim- brolio Romano pastatytą viešbutį, įžymiąją vilą „Vita“, ti Kundrotus­ tikriausiai buvo natūralus atsakomasis Kundrotienė ir prasigyveno, ir vaikus aprūpino. Ir visą gestas į jų parodytą svetingumą. Taip Olga ir jos vai-

390 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai kai tapo bemaž Kundrotų šeimos dalimi, Aldona Kun- jo sau leisti adekvačiai atsilyginti buvusiems imperijos drotaitė, pavyzdžiui, iš jos išmoko vokiškai. Tikėtina, „apsiausto ir durklo riteriams“. Tik išties ekstremalios kad jie turėjo ir beveik bendrą ūkį. Gali būti, kad šiek sąlygos Rusijoje ir Lietuvos geografinė padėtis sudarė tiek pinigų Olga užsidirbdavo patarnaudama (pase jos galimybę pastarajai apskritai dalyvauti šioje komunis- profesija apibūdinta kaip „šeimininkės“). Jonas, gimi- tų perversmo atvertoje specifinėje darbo rinkoje. To- nių liudijimu, taip pat visuomet skirdavęs pinigų savo dėl nenuostabu, kad tuos profesionalius šnipus, kurių, vaikų išlaikymui ir ugdymui. kalbant šiuolaikinėmis sąvokomis, nemotyvavo patrio­ Šių trečiosios kartos (skaičiuojant nuo Jono vyresnio- tizmas ir kitos nepiniginės aplinkybės, ilgainiui per- jo) Polovinskų likimai peržengia šio pasakojimo ribas. pirkdavo kitos valstybės. Pavyzdžiui, Žvalgybos sky- Mažiausiai žinoma apie vyriausiąją Janiną Polovins- rių Lipčiui padėjęs sukurti pulkininkas Sizych perėjo kaitę – tik tiek, kad ji pasižymėjo energingu ir atkakliu,­ dirbti Prancūzijai. Jonas Polovinskas, priešingai nei jo labai polovinskišku charakteriu. Pasakojama, kad jau- buvę bendradarbiai rusai, ne prarado, o atrado tėvy- nystėje Janina mėgusi lakstyti motociklu – taigi tik­rai nę, todėl negalėjo elgtis pagal principą just business. buvo „tėvo dukra“. Lietuvai praradus nepriklausomybę Tikram lietuviui turėjo pakakti to, ką Lietuva galėjo ji, regis, emigravo. Eugenijus dar anksčiau su žmona duoti – ši idėja, nors ilgainiui ir pernelyg giliai suleido išvyko į Rodeziją ir ten jaunas mirė. O mažoji Olga bai- šaknis į tautos kolektyvinę sąmonę, anuomet dar atro- gė „Aušros“ gimnaziją, paskui studijavo universitete, dė natūrali ir neišvengiama. Tačiau Polovinskas dėl to kol pagaliau atsidūrė Čikagoje. Ten ji ištekėjo už Vac­ ir nesikrimto. Jis gavo, tikėtina, visai padorų tarnybinį lovo Numgaudo. Jų dukros – Jono anūkės iki šiol gyve- numerį naujai pervadintame viešbutyje „Lietuva“ (ku- na JAV. rio ne tik po dvidešimties, bet ir po šimto metų žmonės Taigi viešnagė Šiauliuose buvo simboliškas ir persi- nenustojo vadinti „Metropoliu“), uždirbo pakankamai laužimą nešantis momentas Jono Polovinsko gyveni- savo drausmingam pragyvenimui ir dar tikriausiai ge- me, nors jis ir nenorėjo to pripažinti ir apskritai apie bėjo paremti vaikus, o apskritai, kaip jis pats sakė, „tuo tai kalbėti. Susitikimo su tėvais ir seserimi jaudulį, ko metu Lietuvoje niekas negaudavo tinkamos algos, bet gero, keitė susvetimėjusio vyro ir tėvo kartėlis. Žodžiu, ir pragyvenimas palyginti buvo pigus“. sėsdamas į Kauno traukinį jis paliko už nugaros visą Kontržvalgų dalis netruko pajusti naujus vėjus. Pa- jau gal tik kaip sapną prisimenamą jaunystę. Senajam tirtis ir energija, žinia, yra išties pavojingas užtaisas. gyvenimui nebuvo vietos naujojoje Lietuvoje. Administraciniu požiūriu Jono rūpesčius suprastų bet kuris aukštesnio lygio viršininkas, nuo seniausių laikų Dominykas ir Romanas iki mūsų dienų. Veiklaus, kaip šiandien pasakytume, vadybininko, patekusio į biurokratinį aparatą, priešas Kad ir kokie jausmai būtų apėjmę Joną grįžtant iš numeris vienas – popieriai. Jų krūvos. Vargu ar iš pik- Šiaulių, jis tikriausiai negalėjo tam skirti daug laiko. tos valios, veikiau dėl paprasčiausio neišmanymo (kaip Jau netrukus teko vakarieniauti su pagarbų santūru- kadaise atsirūgo Žygimantui Augustui, Anglijos kara- mą išlaikančiu, bet nuo tikslo nesitraukiančiu Lipčiu- lienei rašiusiam, kad tai rusai „neišmano politikos“...) mi. Trečias kompanijoje buvo Žvalgybos skyriaus Juri- Lietuvoje netrūko entuziazmo paversti kontržvalgybą dinės dalies viršininkas Leonidas Prušakevičius – dar savita „visuomenės higienos“ įstaiga. Jai teko ir grįž- viena tuometinės valstybės tarnybos žvaigždė. Po man- tančių iš užsienio pabėgėlių patikra, ir leidimo ginklui dagių pasikalbėjimų apie gimines (Lipčiaus uošviai prašančiųjų „palaiminimas“, ir kitokios su šnipinėjimu Marcinkevičiai pažinojo senuosius Polovinskus ir, tikė- tiesiogiai nesusijusios funkcijos. Jas Polovinskas, kad tina, šiek tiek prisidėjo prie dviejų šnipų susitikimo) ir ir ne iš karto, ryžtingai ir sėkmingai „nukarpė“. Visi karininkiškų prisiminimų apie karą, nuo pat anos die- kiti viršininkiški rūpesčiai kilo iš netobulos žmonių nos stotyje ir dar seniau kažkur ore tvyrojęs klausimas prigimties, buvo paprasti, net banalūs, tik dėl konteks- pagaliau buvo garsiai ištartas – ar sutiktų Jonas tapti to pavojingesni nei kitose įstaigose. Korupcija, šnipi- Kontržvalgybos viršininku? nėjimas priešo naudai, prievarta suimtųjų atžvilgiu – Aišku, kad sutiko. Jis, atrodo, buvo vienas tų žmo- tai vis rutinos klausimai. Jų sprendimas, žvelgiant iš nių, kuriems karas ir iššūkiai tik padeda geriau save šono, visada atrodo labai paprastas, tačiau, veikiant pažinti. Nepražuvęs nei Sibire, nei Kinijoje, ir sulaukęs iš vidaus, reikalauja susikaupimo, išminties, ryžto ir tikro vyro amžiaus Jonas jau tikriausiai bent giliai vi- tik geriausiesiems būdingos savybės – sugebėjimo už- duje susivokė esąs nuotykių ieškotojas. Galimybė ir vėl baigti pradėtus reikalus. Tačiau nepaisant visų eksce- pasinerti į paslaptingą šnipų pasaulį turėjo maloniai sų, Kontržvalgų dalis Jonui patiko. Net ir matydamas, kutenti jo pojūčius, kai tą šiltą vasaros vakarą klausėsi kad darbuotojai – „žalia medžiaga“ ir ne visi nori mo- beveik atsiprašinėjančiu tonu kuklias būsimo darbo są- kytis, jis netrukus galėjo konstatuoti: „Vienas kitas pa- lygas dėstančio Lipčiaus. Mat jaunoji Lietuva negalė- sisekimas ir inteligentiška, mąstanti, patriotiškai nu-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 391 Bernardas Gailius siteikusi jaunuomenė – užsidegė noru būti aktyviais ną Dominykas jau užsiregistravo Kaune. Čia jį, kaip talkininkais apšvarinant besikuriančią Lietuvą“. Dvi- ir prieš tai Joną, rūpesčiu apgaubė giminės. Pagarbus prasmiškai tai skamba tik šiandien, laikams jau ne- Kontržvalgybos viršininko prašymas, matyt, turėjo įta- grįžtamai sugedus. kos tam, kad jau lapkričio 21 d. Dominykui buvo išduo- Veiklos turinio požiūriu, kontržvalgyba, žinoma, buvo tas laikinas asmens liudijimas, galiojęs iki kitų metų kiek išskirtinė sfera. Tačiau ir čia ryškėjo dėsningumai. pavasario. 1922 m. vasarą, kai išsisprendė karo prievo- Buvo galima įvairia tvarka rikiuoti Lietuvos problemas: lės klausimas, jis pagaliau gavo ir pasą. „Lenkai, vokiečiai, rusai, tarnybiniai nusikaltimai, sve- Apie Dominyko gyvenimą nedaug tegalima pasakyti. timos pasiuntinybės, etc.“ Joks sąrašas negalėjo nu- Pradėjęs profesinį kelią kaip buhalteris, jis vėliau tapo slėpti, kad visų didžiausia – komunistai. Šiuo požiūriu kinoteatro savininku, turėjo šiek tiek nekilnojamojo Jono atsiminimai atspindi ir platesnę Rytų Europos re- turto Kaune. Kaip ir kiti šeimos nariai mėgęs techni- giono, o iš dalies – ir visos Europos padėtį. Komunis- nes naujoves, Dominykas tapo radijo mėgėju ir 1938 m. tai, visų valstybių policijai žinomi kaip nusikaltėliai, jam suteiktas šaukinys LY1BE. Turbūt iš dėdės radijo užgrobę valdžią Rusijoje ir atvirai deklaruojantys tiks- pomėgį perėmė Kundrotų sūnus, kuriam vėliau Vene- lą kelti sumaištį visur aplinkui, savaime suprantama, sueloje tai tapo profesija. Iš visų Polovinskų Dominy- buvo vienas to meto saugumo politikos prioritetų. Bent kas bene vienintelis nesukūrė šeimos ir nepaliko įpėdi- jau tiems, kurie tiesiogiai su pogrindžiu susidurdavo. nių. Buvęs, matyt, ne itin stiprios sveikatos (tikriausiai Komunizmo klausimu policininkų paliudijimai vei- dėl to atleistas ir nuo tarnybos kariuomenėje) Dominy- kia labai išblaivinančiai. Kaip, pavyzdžiui, šios Jono kas Polovinskas mirė 1940 m. žiemą Kaune. pastabos apie Zigmą Angarietį, kurio portretas dar ir Tuo tarpu 1921 m. rudenį Jonas nedaug tegalėjo pa- šiandien tebėra praskydęs po sovietmečio: „Jis niekuo sidžiaugti brolio grįžimu. Jį vėl įtraukė mėgiamas dar- nepasitiki, gyvena mažame namely, beveik niekur ne- bas – Lietuvai iššūkių netrūko. Metų pabaigoje prasi- išeina, nes bijosi dėl savo archyvų, sudėtų jo kambary dėjo „Sacharino byla“, kuri suintrigavo visą Kauną ir ir virtuvėj“. Taip Kontržvalgybos viršininkas perspė- pagaliau nuvertė Kazio Griniaus vyriausybę. Tačiau jo į agentus besisiūlantį Vytautą Aleksą – Angariečio tai buvo ne vienintelis Jono rūpestis. Panašiu metu sūnėną, kuriam labai griežtai patarė pas grėsmingąjį jam teko tirti keistus nutikimus Varnių drausmės ba- dėdę nevažiuoti. Jaunuolis nepaklausė, nuvyko į Mins- talione, brolių Svirskių kontoros apiplėšimą ir vykdyti ką, nežinia ką iš ten parsivežė, bet netrukus po grįžimo kitokias paslaptingas užduotis. į Lietuvą buvo vidury dienos nušautas savo darbe. Iš Prie Polovinskų reikalų Kontržvalgybos viršininkui visko sprendžiant – Angariečio pasiųsto žudiko. teko grįžti 1922 m. pavasarį. Kovo 17 d. jis parašė pra- Vis dėlto komunistų pogrindis buvo kontroliuojama šymą „išduoti nustatytą liudymą dėl įvažiavimo Lietu- grėsmė. Jiems buvo sunku veikti mažoje valstybėje ir von mano broliui Romanui Jono sūnui Polovinskui su neturint rimtos gyventojų paramos. Jau po kelių mė- žmona“. Šį kartą Jonas, tiesa, nedarė užuominų apie nesių darbo Jonas galėjo konstatuoti, jog daugiau ma- savo tarnybą. Tai už jį padarė VRM Piliečių apsaugos žiau žino, kaip per sovietų atstovybes komunistinis departamento direktorius Jonas Navakas. Įspūdingai pogrindis palaiko ryšius su Maskva, gauna pinigus, atrodo jo viza: „Išduoti tremtinio liudymą. P. S. p. Po- instrukcijas ir draudžiamą literatūrą. Atrodo, kad po- lovinskas tarnauja Žvalgybos skyriuje ir eina pareigas litinė policija šią kontrolę pajėgė išlaikyti per visą Lie- Kontržvalgų dalies viršininko“. Nežinia, kiek tai turėjo tuvos nepriklausomybės laikotarpį, tad tikrai aktyvų reikšmės, tačiau Romano Polovinsko tremtinio liudiji- vaidmenį vietiniai komunistai atliko tik okupacijos mas buvo datuotas 1922 m. kovo 18 d., jau kitą dieną metu – kaip penktoji kolona. po to, kai Jono prašymas buvo surašytas, ir tą pačią Greta to Jonui teko spręsti ir ne tokias romantiškas dieną, kai VRM prašymą gavo. problemas. 1921 m. lapkričio 20 d. jis sėdo prie stalo Romano sugrįžimu Grigaitienė buvo pradėjusi rū- parašyti tokio raštelio VRM Piliečių apsaugos departa- pintis dar 1921 m. vasarą, tačiau tąkart, atrodo, ne- mento direktoriui: „Prašau neatsisakyti duoti parėdy- pavyko reikalo sėkmingai užbaigti. Šįsyk viskas vyko mą, kad mano broliui Dominykui greičiau būtų išduo- kitaip. Nors dokumentų siuntinėjimas ir leidimų tvar- tas pasas. Su pagarba, Jonas Polovinskas, Kontržvalgų kymas užtruko keletą mėnesių, tačiau 1922 m. rugsė- dalies viršininkas“. jo pradžioje Romanas Polovinskas paliko Maskvą ir Aštuoneriais metais už Joną jaunesnis Dominykas išvyko į Kauną, kurį pasiekė rugsėjo 9 d. Formaliai gimė 1897 m. Kaune. Kaip ir dauguma brolių ir seserų sugrįžimą į tėvynę vainkavo 1923 m. sausio 10 d. iš- Pirmojo pasaulinio karo metu išvyko į Rusiją. 1921 m. duotas pasas. vasarą jis atsirado Charkove, kur ir gavo grįžimui į tė- Gimęs 1894 m., tarp Valerijos ir Dominyko, Romanas vynę reikalingą tremtinio liudijimą. Lapkričio pradžio- kaip niekas kitas įkūnijo savo giminei būdingą verslu- je pajudėjęs link namų, to pat mėnesio penkioliktą die- mą. Ir kiti Polovinskai atskirais gyvenimo tarpsniais

392 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai pademonstruodavo gebėjimą sėkmingai tvarkyti ūkį, keliai išsiskyrė. Atrodo, kad Kontržvalgybai pavyko vystyti prekybą, investuoti, uždirbti iš naujų sumany- keletą kartų įtikinamai atskleisti policijos nekompe- mų, tačiau Romanas vienintelis šia, bent iš dalies pri- tenciją, taip pat ir Navako viršininkų akivaizdoje. Už gimtine savybe naudojosi nuosekliai ir tapo tikru mi- tai Polovinskas sulaukė savo įstaigoje revizorių komi- lijonieriumi. Kartu su tėvais persikraustęs iš Kauno į sijos. Trumpai tariant, tarnybinių intrigų sferoje šiedu Vilnių, jis 1915 m. buvo paimtas į Rusijos kariuome- biurokratai buvo veikiau priešininkai. Tai tik patvirti- nę ir tarnavo inžinerijos daliniuose (dokumentuose Ro- na, kad ir prašymas dėl giminių, ir jo skubus patenki- manas savo profesiją apibūdino kaip „techniko“). Bol- nimas buvo daugiau nei savaime suprantami dalykai ševikų revoliucija užtiko jį Vitebske. Kitaip nei Jonas, tarnyboje.­ jaunesnysis Polovinskas nebuvo pašalintas iš kariuo- Dar įdomesnį asmeninio ir viešojo gyvenimo persi- menės ir Raudonojoje armijoje net šiek tiek pakilo jo pynimą atskleidžia Jono Polovinsko pažinties su Vals- pareigos (nuo būrio iki kuopos vado). Romanas buvo tybės gynėju Jurgiu Kalvaičiu epizodas tais pačiais demobilizuotas tik 1921 m. gruodžio 17 d., tai tikriau- 1921 m. Kadangi paštas blogai veikė, tai prokuroras siai ir sutrukdė jam anksčiau grįžti į Lietuvą. Jauno- paprašė perduoti laišką į užsienį jo dukroms. Teisin- jo Polovinsko „verslo imperija“, kaip šiandien sakytų giau, Polovinskas pats pasisiūlė padėti. Bet, žinoma, žurnalistai, prasidėjo nuo 1923 m. kartu su kompanio­ neketino siųsti laiško jo nepatikrinęs. Kai už tai at- nu įkurtos statybų bendrovės „Mūras“. Nors tuo metu sakingas darbuotojas pranešė, kad voke – tušti lapai, Kaunas dar iš tikrųjų buvo vertinamas kaip laikino- kontržvalgų vadas trumpam sutriko, bet tuoj paaiški- ji sostinė, kurioje neverta per giliai suleisti šaknų, bet no savo dar labiau nustebusiam pavaldiniui: „Moky- besikuriančioje valstybėje negali apsirikti pradėdamas kis, sūnau – senas vilkas neapsirinka, jis bando mus, statybų verslą. O jei dar turi šiek tiek ryšių, pažinčių ir ar mes cenzūruosime jo laišką. Siųsk, kaip yra. Tegul giminių... Tad nelabai stebina, kad „Mūras“ suklestėjo, klaustukas lieka jo galvoje, aš nepasirodysiu glušas, o Romanas pradėjo įgyti vis didesnę reikšmę naujosios patikėdamas, kad jis „apsiriko““. Štai taip draugiškai Lietuvos verslininkų pasaulyje. Kurį laiką jis net buvo bendravo to meto „jėgos struktūros“. tautišką turtuolių dvasią puoselėjusios Lietuvių versli- Čia svarbu pastebėti tam tikrą pusiausvyrą tarp vie- ninkų sąjungos pirmininku. šos padėties teikiamų privilegijų iš vienos pusės ir as- Giminėje Romanui savaime atiteko tarytum finansi- meninio gyvenimo apsaugos iš kitos pusės. Viešosios ninko vaidmuo. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje jis pa- ir privačios sferų artumas veikė abiem kryptimis. Jei sistatė didelį pastatą Gedimino ir K. Donelaičio gatvių Kontržvalgybos viršininkas rašė prašymą išduoti jo kampe netoli Soboro. Spauda netruko jį praminti „ran- broliui pasą, jis pagrįstai tikėjosi, kad bus įvertinta iš- govo Polovinsko rūmais“. Čia įsikūrė pats Romanas su skirtinė jo kaip viršininko padėtis. Jei, kita vertus, pro- žmona Nina, čia perkraustė ir Kundrotus. Name til- kuroras naudojosi šnipais kaip laiškanešiais, jis pagrįs- po ir „Mūro“ bendrovės patalpos, ilgainiui apsigyveno tai tikėjosi, kad laiškas bus atplėštas. Dominykas, nepilnus metus ten buvo apsistojęs ir Jo- nas. Tačiau, kaip ir kitiems tos epochos Lietuvos vers- Justas lininkams, Romanui buvo lemta savo kailiu patirti šio pasaulio gerovės trapumą. Kai užėjus sovietams jis ir Grįžus Romanui, visi jaunieji Polovinskai jau buvo Nina traukėsi į Vakarus, auksinių monetų pilnas dir- susirinkę Lietuvoje. Atrodė, kad giminė galės palengva žas buvo viskas, kas liko iš „imperijos“. Romanas mirė pradėti gyventi taikaus būvio išsipildžiusioje svajonė- JAV 1966 m., Niną palikdamas našle iki 1983 m. je ritmu. Tik ne Jonas. Pramuštgalviams Lietuvoje vis Čia verta trumpam stabtelėti ties nuostabą kelian- dar nebuvo nuobodu. čiais tarpukario biurokratijos papročiais. Ir Jono Po- Jau 1922 m. rugpjūtį tiesioginiu, nors ir ne atviru, lovinsko prašymas išduoti pasą broliui Dominykui, ir ministro pirmininko Ernesto Galvanausko pavedimu Jono Navako viza su reikšmingu „P. S.“ šiandien skam- Generalinis štabas išsiuntė Joną į prancūzų valdomą ba beveik nusikalstamai ir aiškiai liudija smarkiai pa- Klaipėdos kraštą „apsidairyti ir pranešti apie galimy- kitus ne tik šeimos reikšmę, bet ir ribą tarp asmeni- bes organizuoti ten sukilimą“. Paskutinį kartą gyve- nio ir viešojo gyvenimo. Kažkur ji, žinoma, turėjo būti. nime Polovinskas rengėsi žengti į kitą barikadų pusę. Pasaulis jau buvo pakankamai pažengęs modernybės Į sąmokslą. Kaip pats vėliau aiškino: „Pasitikėjau sa- keliu ir ypač biurokratai – ši naujųjų laikų sekuliari vim, nes buvau veikęs didesnėje teritorijoje ilgesnį lai- vienuolija – jau turėjo nemažai elgesio taisyklių. Bet ką ir pavojingesnėse aplinkybėse, Sibire“. Galima tik Kontržvalgybos viršininko brolio padėtis vis dar buvo įsivaizduoti, kaip pakeliui į Klaipėdą Joną užplūdo Ru- oficialiai privilegijuota. Čia taip pat pravartu pažymė- sijos pilietinio karo ir baltųjų pogrindžio Vladivostoke ti, kad Polovinskas ir Navakas toli gražu nebuvo drau- prisiminimai. Iš ten jis sėmėsi ir įkvėpimo, ir praktinių gai. Jie trumpai pabandė bendradarbiauti, bet greitai konspiracijos žinių.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 393 Bernardas Gailius

Padedant žymiajam klaipėdiečiui Erdmonui Simo- Antanas Merkys naičiui, sukilimo rengimas užtruko visą rudenį. Pas- kutiniąją 1922 m. dieną Jonas ir Simonaitis grįžo iš Klaipėdos „išvadavimu“ naujai iškeptas Budrys la- beveik paskutinės kelionės po apylinkes atviru auto- bai didžiavosi, laikė jį kone svarbiausiu savo gyveni- mobiliu – „purvini, pavargę ir alkani“. O Naujais me- mo darbu. Savo sūnui Algiui yra sakęs: „Aš išlaisvinau tais prasidėjo paskutinės minutės dvejonės. Nors, su- Klaipėdą, o tu išlais- manymui sklandžiai vystantis, atrodė, kad netruks vinsi Vilnių“. La- norinčių tapti Klaipėdos išvaduotojais ir tuo vardu bai aiškiai sukilėlių pagarsėti, bet sausio pradžioje tarp karininkų, regis, vado požiūrį atsklei- įsimetė nedrąsa. Padėtis, kai politikas Galvanauskas džia jo trumpas pa- tapo ryžtingesnis už ex officio agresyvius kariškius sisakymas karinin- buvo išties paradoksali ir negalėjo likti be vienaip ar kų posėdyje, kai dar kitaip dramatiškos atomazgos. Po tam tikrų ėjimų buvo sprendžiamas pats Jonas tapo oficialiu sukilimo vadu ir ėmė skubiai sąmokslo likimas: ruoštis išvykimui. „Kraštas ištisai lie- Tačiau net būdamas visiškai paniręs į kovinius pla- tuviškas, tas matyti nus jis nenorėjo išvykti neatsisveikinęs su artimaisiais. kiekviename žings- Vieną iš paslaptingiausių vizitų jis įvykdė Kulautuvo- nyje, tik miestai vo- je. Ten, kaip žmonės pasakoja, gyveno dar vienas brolis kiški arba suvokietė- (o gal pusbrolis) Justas Polovinskas. Apie jį žinių išli- ję. Taip, dauguma jų ko dar mažiau negu apie Dominyką. Justas turėjo dvi nepaims ginklo, bet dukteris, visa jo šeima taip ir liko beraštė. Atrodo, kad to ir nereikia. Aš pa- savo plačioje giminėje jie buvo „vargšai giminaičiai“, Antanas Merkys. Apie 1921 tyriau ir apsivylimo užtat sėkmingai išsaugojo pastovią gyvenamąją vietą. atskirais asmenimis, Ir Justas, ir jo ištekėjusios dukterys bei tolimesni pali- bet aš jau spėjau tą lietuvišką kraštą ir jo žmones pa- kuonys iki pat šios dienos gyvena Polovinskų tėviškė- milti“. Taip Jonui prasidėjo „Mažosios Lietuvos liga“, je – Kulautuvoje. kuri vėliau tik progresavo. Kai apie 1928 m. jį, jau ge- Tirkšlių kaimas, iš kurio savo kelią į Lietuvą pradė- neralinį konsulą Karaliaučiuje, aplankė mylima dukte- jo jaunieji Polovinskai, ir dabar priklauso Kulautuvos rėčia Aldona Kundrotaitė, Budrys viešnią nusivežė ap- paštui. Sunku pasakyti, kaip ilgai ten gyveno senųjų žiūrėti kaimo, kuris vadinosi Kranz, taigi – „vainikas“. Jono ir Onos Polovinskų šeima (jau minėta, kad amžių Konsulas turėjo savą pavadinimo­ kilmės teoriją. Esą sandūroje jie persikėlė į „tikrąjį Kauną“, vėliau – į Vil- kaimo iš tiesų būta lietuviško, jis vadinosi Krantas, bet nių). Taip pat neaišku, ar Justas įsikūrė tėviškėje, ar kadangi vokiečiai tiksliai neišgirdo ir nesuprato, tai pa- tik netoliese. Tačiau tikėtina, kad Kulautuva visą laiką keitė originalą panašiai skambančiu prasmingu vokiš- buvo savotiškas giminės traukos centras. Neatsitikti- ku žodžiu. Kaip visada tokiais atvejais, pavadinimo lie- nai, matyt, būtent ten milijonierius Romanas 1938 m. tuviškumas akivaizdus, tik reikia tinkamai paaiškinti. nutarė įrengti Valerijos administruotą vilą „Vita“, pa- Nepiktai, tik draugiškai pašiepiant, vis dėlto šiandien sak tuometinės spaudos, „teikiančią lietuviško malonu- įdomu patirti, kaip entuziastingai lietuviškumo visur mo“. Bet pats Romanas, kaip ir Grigaitienė, ir anksčiau ieškojo ir jį puoselėjo žmonės, kurie šiuolaikiniams tau- mėgo ilsėtis Kulautuvoje. tininkams atrodytų baisiai įtartini, nes net gerai nemo- Tačiau 1923 m. žiemą Jonas ten nepramogavo. La- kėjo... lietuviškai. Antai Romanas grįždamas į Lietuvą biausiai jis norėjo atsisveikinti su Justo dukra Ona, savo kalbos mokėjimą apibūdino taip: „suprantu, bet kuri galbūt buvo Jono krikšto dukra (tai paaiškintų jo nekalbu“. Jonas, atrodo, visada mokėjo lietuviškai kal- parodytą ypatingą dėmesį). Dar visai jaunai merginai bėti, bet iki gyvenimo pabaigos jo gramatika šlubavo. sukilėlių vadas gana atvirai prisipažino, kad išvyksta į Jaunesnius išeivius JAV jis pralinksmindavo pasako- Lietuvai svarbų karo žygį. Jonas Onai taip pat atsklei- damas: „Atvyko prezidentas ir prezidentienė su dviems dė ir savo naująją pavardę – Budrys. Kaip ir grožis, ka- vaikus. Atsiprašau, su dviems vaikams“. Citata čia pa- ras reikalauja ir fizinių, ir dvasinių aukų. Paradoksa- teikiama perkeliavusi per laiką ir žmones, tai gal ir lu, bet ir pats Jonas, ir jo anuomet dar negimęs sūnus nėra visai tiksli, tačiau pakankamai iliustratyvi. labiausiai išgarsino ne savo tikrąją Polovinskų giminę, Juokai juokais, o Jono lietuviškumą svarbu įvertinti o fiktyvią Budrio pavardę. Na, o Onos šeima išsaugojo gilinantis į Klaipėdos etapą. Kad ir koks gerai apgal- ne tik gyvus prisiminimus apie ypatingą 1923 m. sau- votas politinis žingsnis buvo Klaipėdos prisijungimas, sio vakarą, bet ir pagarbiai Pulkininku pravardžiuoto kad ir kaip gerai parengtas buvo sąmokslas, Jonui jis giminaičio nuotrauką. neabejotinai reiškė dar ir lietuviškosios svajonės pra-

394 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai tęsimą. Tėvynė atvesta bent iki vienos iš pageidautų venimo balansą Budrys galėjo laikyti teigiamu. Jis už- jūrų, jai padovanotas uostas, kaip galima tokiu žygiu kariavo teritoriją ir moterį, užsitarnavo antrąjį Vyties nesididžiuoti? Drausminga ir valinga Budrio prigim- kryžių (pirmasis jam įteiktas dar 1922 m. už sėkmin- tis tikriausiai niekada nesugebėjo nei suprasti, nei pa- gas kontržvalgybos­ operacijas prieš komunistus), įgijo teisinti bailių kariuomenės vadų, vos nesužlugdžiusių naują pavardę ir naują žmoną. Keli metai Klaipėdoje jo vienintelės tikrai karinės pergalės. Šitaip mąstant buvo pakankamai intensyvūs, kad nusipelnytų „gyve- nesunku suvokti, kodėl Jonas su tikru pasididžiavimu nimo etapo“ vardo. Bet 1925 m., kaip minėta, Jonas priėmė jam beveik natūraliai atitekusias pirmojo Klai- prarado darbą. pėdos gubernatoriaus pareigas ir gilaus įkvėpimo veda- Nepaisant laikinos žemiškos šlovės permainingumo, mas pradėjo tvarkyti lietuvišką, jo įsitikinimu, kraštą. valstybininkai gana retai lieka gatvėje su ištiestu del- Tai buvo svarbiau už viską, dėl to buvo galima ne tik nu. O XX a. pradžios nuotykių ieškotojams tai tikrai atsisakyti dar, regis, tik pradėtos konsoliduoti kontr­ negrėsė. Juoba kad kai Budrys tvirtino dirbąs „ne dėl žvalgybos, bet ir vėl kraustytis į naują vietą gyventi. Ta- duonos“, jis taip ir galvojo. Kas išgyveno puslaukinė- čiau Klaipėda jau rengė savo išvaduotojui nusivylimą.­ je Kinijoje prekiaudamas tabaku, tas negalėjo pražū- Diskusijos dėl Klaipėdos krašto lietuviškumo iki Lie- ti, praradęs gubernatoriaus postą. Atsisakęs, kaip pats tuvai jį prisijungiant netyla ir šiandien. Todėl žvelgiant tvirtino, iš karto pasiūlytos kitos vietos valstybės tar- atgal nėra paprasta atsakyti, kur Budrys suklydo ver- nyboje, Budrys tapo išimtines teises turėjusios draudi- tindamas savo naująsias valdas. Galbūt jos buvo vo- mo bendrovės „Lietuva“ agentu Klaipėdoje. kiškesnės nei atrodė iš pirmo žvilgsnio? O gal tiesiog Naujas gyvenimo tarpsnis priminė atokvėpį. Nesun- tie lietuviai iš „ištisai lietuviško krašto“ tebuvo apatiš- ku numanyti, kad po vadovavimo kontržvalgybai ir są- ki statistiniai vienetai – tikra aktyvios miestuose su- mokslo organizavimo draudimo bendrovės agento dar- sitelkusių vokiečių bendruomenės priešingybė? Bent bas neatrodė įtemptas. Eksgubernatorius tikriausiai 1925 m. Budriui teko pripažinti savo politinį ir iš da- mėgavosi taikia ir sočia būtimi pajūryje, galėdamas lies moralinį pralaimėjimą. Lietuvninkams nepavyko visa galva pasinerti į romantišką idilę, kurią dovanoja net rimtos partijos sukurti, ką jau ten kalbėti apie per- vedybos. Taigi visai neplanuotai, tik lemtingai sutapu- galę seimelio rinkimuose. Pripažindamas, kad statė už sių aplinkybių dėka audringais 1926 m. didysis avan- lenktynėms nepasiruošusį žirgą, o gal ir šiek tiek įsižei- tiūristas Jonas Budrys glūdėjo savitoje užuovėjoje, dęs, kad vargsta dėl žmonių, kuriems nieko nereikia, Jonas pasitraukė iš pareigų, užleisdamas vietą kitam lietuviškos Klaipėdos puoselėtojui – Juozui Žyliui. Taip ne visai sklandžiai susiklosčiusį Budrio viešąjį gyvenimą iš dalies kompensavo asmeninė vyriška per- galė. Jos vardas, simboliška, buvo Regina ir ji priklau- sė Kašubų giminei, kurią tikėjo kilus iš mažos, dar ir šiandien gyvenančios vakarų slavų genties – kašubų. Šiek tiek pašiepiamo, bet vis dėlto Vilniuje prigijusio Katedros aikštės Gedimino autorius Vytautas Kašuba yra Reginos brolis. Pati Regina gimė 1902 m. Liudvi- navo miestelyje, baigė Marijampolės gimnaziją, kurį laiką padirbo Kalvarijos pašto ir telegrafo įstaigoje, o 1920 m. pabaigoje stojo tarnauti į Žvalgybos skyrių. 1921 m. ji buvo paskirta į centrinės įstaigos Kontržval- Klaipėdos krašto savanorių armijos vadovybė. gų dalį ir nuo pat sukilimo pradžios dirbo Klaipėdoje. Pirmoje eilėje iš kairės: 1-ojo pulko vadas Mikas Bajoras (Mykolas Tad jos santykiai su Budriu buvo klasikinis tarnybinis Kalmatavičius), armijos vado pavaduotojas Fricas (Antanas romanas. 1923 m. kovo 8 d. jau kaip Aukštojo Lietu- Goncerauskas), armijos vadas Jonas Budrys (Jonas Polovinskas), štabo viršininkas Oksas (Juozas Tomkus); antroje eilėje iš kairės: vos vyriausybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui padėjėjas adjutantas Juozapaitis (Juozas Šarauskas), rikiuotės adjutantas Jonas parašė Lipčiui: „Prašau Tamstos sutikimo pane- Endrikeitis (Andrius Pridotkas), ypatingasis adjutantas Zacitis. 1923 lę Kašubaitę Reginą kaipo nepamainomą šišionai šiuo laiku darbininkę atleisti iš Tamstai pavesto skyriaus kaip ir Paryžiuje studijuojantis Lipčius. Šaltiniai aiš- kaipo pastojusią tarnybon A. L. Vyriausybės Įgalioti- kiai neatskleidžia, kaip Klaipėdos herojus vertino kai- nio Kanceliarijon“. Sunku pasakyti, koks turinys vie- riųjų valdymą, perversmą ir demokratijos žlugimą. Vis noje ar kitoje širdyje tuomet buvo teikiamas žodžiams dėlto pradėti reikia nuo to, kad Budrio laikų ir patirties „nepamainoma šišionai“, aišku tik tiek, kad 1926 m. žmogus pačius klausimus formulavo kitaip nei būtume spalio 21 d. Jonas vedė savo Reginą. Tad bendrą gy- linkę mes. Išgyvenęs komunistų revoliuciją imperinėje naujasis židinys-aidai 2011 / 6 395 Bernardas Gailius

Rusijoje ir prigimtinę būklę Sibire, jis vargu ar puoselė- Gimęs 1887 m., Merkys su jaunaisiais Polovinskais jo sentimentus kokiai vienai politinei santvarkai. Biu- buvo vienos kartos ir panašaus likimo. Mobilizuotas rokratui ir karininkui nuo jaunystės politika tikriau- per Pirmąjį pasaulinį karą, jis nespėjo baigti Tartu uni- siai atsiskleidė savo gyviausia ir tikriausia forma: kaip versiteto ir tik 1918 m. gavo teisininko diplomą Kijeve. ad hoc sprendimų, nuolatinių pasirinkimų tarp drau- Grįžęs į Lietuvą stojo savanoriu kariuomenėn ir beveik go ir priešo virtinė. Laisvos Lietuvos svajonė, kuri, be iš karto buvo pakviestas tarnauti Krašto apsaugos mi- abejo, lėmė daugelį tokių pasirinkimų, buvo palankiai nisterijoje. Trumpam stabtelėjęs Juridinio skyriaus ve- neapibrėžta. Ji, žinoma, reiškė savą valstybę, valdomą dėjo poste, tapo ministru, po to tarnavo kariuomenės savų, o ne svetimų valdovų, bet nepriskyrė tai pasakų vadovybėje, kol 1922 m. išėjo į atsargą. Taip nusišali- šaliai jokio ryškesnio politinio veido. Todėl retus, bet nęs nuo politikos pradėjo advokato praktiką, kuria ver- ryžtingus Budrio pasirinkimus vidaus kovose turbūt tėsi iki pat perversmo, sugrąžinusio Merkį į ministro tiksliausia būtų apibendrinti taip: jis rinkosi tą pusę, postą. Keičiantis vyriausybei šių pareigų neteko, užtat kuri atrodė teikianti daugiau vilčių svajonių Lietuvai. perėmė kadaise Budrio eitas pareigas – Klaipėdos gu- Kazuistišką jo požiūrį į politiką atskleidžia ir jo spren- bernatūrą. 1932 m. vėl trumpam grįžo į advokatūrą, dimas komentarus apie perversmą pateikti tik iš sau- bet jau 1934 m. tapo Kauno burmistru ir galutinai įsi- gumo įstaigos perspektyvos: „Taip, aš žinojau, kas buvo tvirtino kaip tautininkų funkcionierius. 1939 m. Lietu- [iki perversmo, – B. G.]. To, kas buvo rezultatas – visa vos valdžiai desperatiškai siekiant kaip nors išspręsti įstaiga buvo terorizuota, demoralizuota, ir teks padėti prastėjančius santykius su Maskva, paskirtas paskuti- daug pastangų, kad vėl būtų grąžintas valdininkams niuoju ministru pirmininku. Merkys, atrodo, turėjo ne- pasitikėjimas savimi, padaryti jie darbingi ir pakel- mažai sveiko proto ir šiokią tokią įžvalgą, labai gerai tas įstaigos autoritetas visuomenės akyse“. Trumpai mokėjo palaikyti santykius su įvairiausiais žmonėmis, tariant, nebūdamas nei tikras tautininkas, nei tikras tad, ko gero, būtų galėjęs tapti gerbiamu valstybinin- ku, jei būtų pajėgęs valdyti savo ambicijas. Deja, jo baigiamasis politinis pasirodymas liudija priešingai. Kaži ko tikėdamasis iš ati- dundančių sovietų ir, matyt, mėgaudamasis bent trumpam gauta tikra valdžia pasitrau- kus Antanui Smetonai, Merkys nereagavo net į savo artimųjų prašymus trauktis, at- mesdamas juos kaip nepagrįstą paniką. Fi- nalas kaip klasikinėse tragedijose: valdžia, kurios nesugebėjo garbingai atsisakyti, iš jo buvo atimta, o emigruoti jis pavėlavo. Pake- liui į Švediją sulaikytas Rygoje Merkys su visa šeima išvežtas į Rusijos gilumą ir įvai- riuose kalėjimuose pakankamai, tikėkime, atkentėjo už savo puikybę. 1955 m. jis mirė invalidų namuose. Tačiau kai skambino Budriui, Merkys, reikia manyti, mąstė valstybiškai. Vadina- masis Smetonos režimas, kuris retrospekty- Ketvirtasis ministrų kabinetas, Kaunas 1919. Iš kairės sėdi: valstybės viai nejučia priimamas kaip nepaprasto sta- kontrolierius Justinas Zubrickas, darbo ir socialinės apsaugos ministras Juozas Paknys, vidaus reikalų ministras Petras Leonas, Ministras Pirmininkas Mykolas bilumo laikotarpis, anuomet dar gyveno tik Sleževičius, krašto apsaugos ministras Antanas Merkys, tiekimo ir maitinimo pirmąsias dienas. Perversmininkų idėjos ir ministras Steponas Kairys, finansų ministras Jonas Vileišis; stovi: žemės ūkio siekiai, dėl kurių ryžtąsi jėga užgrobti val- ir valstybės turtų ministras Aleksandras Stulginskis, ministras be portfelio Jokūbas Šernas, susisiekimo ministras Voldemaras Čarneckis, Ministrų džią, dar buvo labai gyvi. O jų priešininkai kabineto reikalų vedėjas Tadas Petkevičius atrodė grėsmingi. Buvo akivaizdu, kad atsi- gavę po pradinio šoko kairieji mėgins smogti krikdemas Budrys perversmui pritarė. Buvęs šnipas, atgal. Politikoje nedaug dėsnių, bet kai kurie scenarijai sukilėlių vadas ir gubernatorius tikrai pasižymėjo grei- kartojasi beveik be perstojo. Vienas jų – valdžios už- ta ir tikslia politine orientacija, mokėjo iš anksto pa- grobimas sukelia ginkluotą pasipriešinimą. Trumpai justi pokyčius valstybėje. Todėl 1927 m. pradžioje pasi- tariant, naujajai diktatūrai reikėjo efektyviai veikian- girdęs telefono skambutis negalėjo jo labai nustebinti. čios saugumo tarnybos, o Budrys jau buvo pademons- Skambino dar vienas giminaitis – Antanas Merkys. travęs savo galimybes šioje srityje. Todėl Merkys savo

396 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Šeima tarpukario Lietuvoje: Polovinskai giminaičiui ir skambino, kviesdamas nedelsiant atvyk- – Na, jei leidimą (pratęsdamas tą žodį) turite, – nu- ti į Kauną. Kaip vėliau rašė pats Jonas: „Tos kelionės sišypsojau – tai tvarkoj. Apsirenkite ir einame. rezultatas – man teko būti politinės ir kriminalinės po- licijos valdybos direktorium“. Po tyrimo ir teismo nesusipratėlis generolas už šnipi- Naujųjų laikų valstybininkų portretuose labiausiai nėjimą buvo sušaudytas. žavi tarsi reti brangakmeniai protarpiais sužiban- Intensyvių policijos darbo metų užteko Budriui ir tys senųjų vyriškumo ir riterystės idealų atspindžiai. pačiam „prisidirbti“. Politinis valstybės gyvenimas vis Budrio­ paveikslą puošia ne tik jo atsiminimus tauri- dėlto buvo labai įtemptas. Šiandien dar sunku pasaky- nantis kuklumas, bet ir lojalumas. Tikra ištikimybė, ti, kurie policijos viršininko priešai (komunistai, len- nepripažįstanti nei pataikavimo, nei išdavystės. Pasi- kai, plečkaitininkai rinkęs kelią, Jonas eidavo juo iki galo. Rusijos impe- ar kiti) buvo patys rijai jis tarnavo iki jos žlugimo, prisidėjęs prie baltų- nuožmiausi, tačiau jų karininkų kovojo drauge su jais, kol pralaimėjo. O iš pasakojimų ži- štai 1927 m. stojęs perversmininkų pusėn taip pat ne- noma, kad 1927 m. bedvejodamas pradėjo tarnauti naujai valdžiai. Jam pabaigoje pats Jo- pavyko atkurti „terorizuotą ir demoralizuotą“ tarny- nas giminėms pra- bą, įkvėpti jai naujo pasitikėjimo savimi ir svarbiau- sitarė, jog Kaune sia – sėkmingai užgniaužti visus bandymus „perversti jam „darosi karšta“. perversmą“, iš kurių grėsmingiausias, žinoma, buvo Kad pavojus galė- Tauragės pučas. jo būti jo pasitrau- O dar jie su Merkiu įsivėlė į filmo siužetui tinkamą kimo iš policijos detektyvinę istoriją. Jau prieš porą metų, palankiai priežastis, liudija ir susiklosčius aplinkybėms, Budrys pradėjo įtarti, kad keisti tarnybos pa- atsargos generolas Konstantinas Kleščinskis dirba so- baigos vingiai. Lap- vietams. Perėmęs saugumą jis tuo galutinai įsitikino ir kričio 30 d. Budrys nusprendė: „Tokio kalibro šnipui negalima buvo leisti pranešė, kad serga pasislėpti, kad ir toj pačioj Sovietų Sąjungoj. Ten, įrodęs Jonas Budrys. Apie 1959 ir gydysis namuose. savo lojalumą kelerių metų „darbu“, būtų gal paskirtas Gruodžio 6 d. jis iš- karo akademijos profesorium arba šiaip aukštoms pa­ siųstas tarnybinėn komandiruotėn į Prahą, kur išbu- reigoms ir juoktųsi, kad mažoje valstybėje nesugebėjo- vo, jei tikėsime dokumentais, iki gruodžio 31 d. 1928 m. me jo per eilę metų iššifruoti. Tai padrąsintų ir kitus sausio 1 d. Jonas Budrys atleistas iš Kriminalinės poli- tokiam darbui. Ir priešingai, jei generolas Kleščinskis cijos valdybos direktoriaus pareigų ir taip oficialiai už- bus ne tik viešai demaskuotas, bet ir nubaustas už savo baigė savo šnipo karjerą. Kaip ir daugelis atidirbusių pragaištingą darbą, tas atbaidys kitus. Tokiam paukš- šnipų, jis tapo diplomatu – pradžioje generaliniu kon- čiui negalima duoti galimybės pasislėpti“. sulu Karaliaučiuje, o nuo 1938 m. – Niujorke. Nors Lie- Todėl buvo surengta po visą Kauną nusidriekusi pa- tuvai ir jos diplomatijai dar teko patirti fatališkų su- sala, tikri spąstai šnipui. Merkiui teko pabūti savotišku krėtimų, asmeniška prasme dėl laimingo atsitiktinumo daktaru Votsonu ir suvaidinti nedidelį, bet reikšmingą saugioje Amerikoje atsidūrusio Jono Budrio gyvenimo vaidmenį, kurio dramatinę įtampą lėmė būtini kontak- audros tuo ir baigėsi. Po šnipinėjimo ir sąmokslų dip­ tai su Kleščinskiu, provokuojantys, tačiau apgaulingi lomatinė tarnyba tebuvo šiltos turkio žydrumo jūros pokalbiai. Merkys susitvarkė, nors iš pradžių, kaip ir plekšėjimas į baltą tropikų paplūdimį. derėjo tikram Votsonui, karštai reagavo į naujieną apie Tiesą sakant, paskutinysis nepriklausomos Lietu- špionažą: „Žinai, Jonai, perkūno trenksmas mane ma- vos dešimtmetis buvo sąlyginės ramybės periodas ir žiau paveiktų nei tavo žinia. Aš neleisiu to svo[ločiaus] visai Polovinskų giminei. Kartu su valstybe šeimos per savo slenkstį. Tai ru[pūžė]!“ Visą istoriją vainikavo gyvenimas tarytum stabilizavosi, įgijo aiškų kasdie- tragikomiška atomazga Kleščinskio bute, kur iš sandė- nišką ritmą, kuris visais laikais kurdavo ir tebeku- liuko buvo ištrauktas rusų diplomatas, o Budrys su ge- ria žmonėms niekuo nepagrįstą saugumo ir amžinos nerolu užmezgė pokalbį, galintį būti tikra XX a. menta- žemiškos palaimos iliuziją. Grigaičiai ir toliau išliko liteto lūžio iliustracija: elito pora, Romano verslas augo, Kundrotai irgi pusė- tinai vertėsi, tad gyvenant draugiškai, kaip Polovins- – Tamsta revolverį turi? – klausiu generolą. kai buvo įpratę, visiems visko užteko. Giminės dažnai – Taip, turiu du, bet aš ir leidimą turiu, – ne tik susitikdavo, net ir Jonas neretai grįždavo iš Karaliau- paaiškino savaip supratęs Kleščinskis, bet ir iš stal- čiaus. Kaip tikras savo laikų džentelmenas, jis labai čiaus ištraukė leidimą. žavėjosi automobiliais ir lėktuvais, todėl niekada ne-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 397 Bernardas Gailius praleisdavo progos skristi, o ne kitaip vykti į Kauną. Lietuvos valstybės žlugimas atginė į Ameriką ir ki- Konsulas skraidė taip dažnai, kad net gavo iš oro lini- tus Polovinskus. Visai natūraliai jie pradžioje telkė- jų bendrovės specialų didelį atstumą nuskridusio ke- si aplink Joną, dažnai aplankydami jo maždaug karo leivio pažymėjimą. Apskritai gyvenimas buvo gražus, metu įsigytą vištų fermą Dorothy kaime netoli Naujojo patogus ir malonus. Tad, matyt, ne veltui ir šiandien Džersio ar net ir ilgesniam laikui joje prisiglausdami. „Smetonos Lietuva“ net ir mažiau turtingų ir įtakingų Paskui giminės išsibarstė neįprastai dideliame nauja- giminių palikuonių prisimenama kaip idiliškas ramy- me krašte. Tačiau ir tai daugeliui jų nebuvo naujiena. bės uostas. Gal net per daug idiliškas, kaip paaiškėjo Nepametę vienas kito XX a. pradžios Rusijoje, jie ne- vėliau. sunkiai palaikė ryšius JAV. Todėl visai nekeista, kad Polovinskai kartu su kitomis šeimomis ir giminėmis Epilogas pradėjo naują egzilio Lietuvos etapą, XIX a. romantinę svajonę išsaugodami ir pritaikydami kitam amžiui. Pa- Kai 1939 m. vasaros pabaigoje jau studentė Aldona lemono palikuonys dar kartą įrodė, kad geba kiekvieną Kundrotaitė vyko į Niujorką aplankyti dėdės ir pasižiū- pabaigą paversti pradžia. rėti pasaulinės parodos, pakeliui sutikti vokiečių kariai Tačiau įdomiausia Polovinskų istorijoje vis dėlto yra neoriginaliai juokaudavo: „Pabučiuok! Mes važiuojame tai, kaip ji leidžia iš ne visai įprastos perspektyvos pa- į karą!“ Jaunatviškos ir nekaltos pažangos dvasios ku- žvelgti į šeimos vietą visuomenėje. Giliai įsišaknijęs pa- pina Europa visai nesijautė stovinti ant galbūt paties protys rūpintis kraujo giminaičiais ir svainiais, ko gero, kruviniausio savo istorijos slenksčio. Karas, šiaip ar yra tvirtesnis ir natūralesnis negu dažnai gerokai dirb- taip, buvo pažįstamas reiškinys, nemalonus, bauginan- tinis viešų ir privačių interesų atskyrimo principas. tis, tačiau laikinas, kaip ir visa kita šiame gyvenime. Gali būti, kad „švogerių kraštas“ yra tikroji Lietuvos Antrasis pasaulinis karas dar turėjo nusipelnyti savo prigimtis, kurią verčiau įsisąmoninti negu neigti. Mūsų vardą ir „parodyti dantis“, kad žmonėse subrandintų sudėtingoje ir nepastovioje geopolitinėje situacijoje tai jau visai kitai epochai priklausantį jausmą, jog niekada gali būti didelė stiprybė. Lietuvai beveik pažodžiui tin- viskas nebebus kaip anksčiau, jog gyvenimas nebegali ka Theodore’as Dalrymple’as mintys apie korupciją Ita- „grįžti į savo vėžes“, bet turi pradėti naują vagą. Todėl lijoje: „Kai vyriausybės griūdavo tarsi kėgliai, o dažnai nenuostabu, kad tą lemtingą rugsėjį iš Kauno į Niujor- ilgesnį laiką apskritai nebūdavo vyriausybės, joks italas ką keliaudavo laiškai su nuolat besikaitaliojančiais mo- negalėjo įsivaizduoti, kad jo asmeninė sėkmė priklauso tinos nurodymais dukrai: „Jau gali grįžti“ ir „Ne, dar nuo politikų ar jų valdomos valstybės. Todėl būtinybė pabūk“. Iš pradžių nuotaika keisdavosi kas kelios die- Italijoje skatino ne tiek išradingumą, kiek ekonominį nos ar savaitė, vėliau vis rečiau ir rečiau. Kol pagaliau lankstumą, oportunizmą (teigiama prasme) ir šeimos įsikišo dėdė Jonas ir nurodė Aldonai ramiai įsitaisyti solidarumą“. Taip stiprėjo žmonių pasitikėjimas savimi JAV iki visi neramumai Lietuvoje tikrai galutinai pra- ir savo jėgomis, kuris, kad ir kaip paradoksalu, stiprina eis. Tai užtruko tik penkiasdešimt metų. ir pačią valstybę.

Christoph Schönborn Naujasis Židinys-Aidai Suradom gailestingumą Dieviškojo gailestingumo slėpinys

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 2011-uosius mini kaip Dievo Gailestingumo metus. Šv. Faustinos regėjimai, Gailestingojo Jėzaus paveikslas ir jo kelionė, Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovė, iškilmė per antrą Velykų sekmadienį ir nacionalinis (Vilnius) bei pasaulinis (Krokuva) Dievo Gailestingumo kongresai... Į šią didelių dalykų gretą kukliai atsistoja ir nedidukė knygelė, kurion suguldyti devyni katechetiniai apmąstymai, kviečiantys geriau suvokti Dievo Gailestingumo slėpinį.

398 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 nustebimai Nemokamų pietų kaina Arba kiek kam kainuoja ES plėtra

Guoda Azguridienė

Kad nemokamų pietų nebūna, žino rencijos prasme). Tačiau mes išlošime lėšų skirstymu ir naudojimu, aki- visi. Ar bent jau dedasi žinančiais: dėl bendros rinkos (pardavimų rin- vaizdžiai mato (jei tik matyti netruk- kol neužuodžia viliojančio maisto kva- kos prasme), suvienodintų standartų do interesai), kaip jos naudojamos ne- po prisimena, bet jam užplūdus, vei- (ekonominių santykių patogumo pras- efektyviai ir kaip jos griauna ir taip kiai pamiršta. Tada pradeda veikti me), emigracijos (naujų kompetencijų menką Lietuvos rinkos dalyvių tikėji- menamai protingai ir kimšti kiek tel- prasme) ir, žinoma, ES finansinės pa- mą teisingumu. pa. Tarkime, žodis „protingai“ tokiais ramos. Ne paskutinį vaidmenį čia atli- atvejais vartojamas kaip antonimas Daugumos šių veiksnių įvardyti ko politikų nenoras rimtai analizuo- žodžiui „išmintingai“, o ne „kvailai“. skaičiais neįmanoma, todėl ypač įspū- ti kiekvieną­ paramos skyrimo būdą, Nes kitas populiarus posakis išmintį dingai atrodė ir tebeatrodo galimos fi- mat taip būtų tekę atsisakyti dalies papildo, kad nemokami pietūs būna nansinės paramos milijardai. Milijar- lėšų. ES lėšos gali būti skirtos ir vie- tik pelėkautuose. dai, kuriuos galime gauti. Tiesa, kai šiems, ir privatiems investiciniams Svarstydami ramiai ant sofutės ga- kurie analitikai atkreipė dėmesį į tai, projektams, ir infrastruktūrai, ir pas- lime sau atrodyti labai išmintingi, ta- kad administraciškai skirstoma para- laugoms, ir gamybai ar kitiems gana čiau gyvenime dažnai nėra labai aišku, ma gali iškreipti rinkos dalyvių kon- greitai atsiperkantiems verslams kad pietūs nemokami. Dar neaiškiau, kurencijos sąlygas ir jų motyvaciją ir (nors toli gražu ne visiems – kas irgi kai jie mokami, bet mes neteisingai taip atnešti ilgalaikės žalos šalies eko- yra rinkos iškraipymas). Iš pirmo įvertiname kainą. Pavyzdžiui, resto- nominių santykių sveikatai. Taip pat žvilgsnio atrodo labai puiku skirti pa- rane sumokame visai nebrangiai, bet, buvo pastebėta, kad parama bus įsisa- ramą komerciniams projektams – juk kol pietaujame, policija išrašo didžiulę vinama ne rinkoje, todėl negalima ti- paskatinsime verslą. Tačiau kyla ne- baudą už ne vietoje pastatytą mašiną. kėtis efektyvumo. Kadangi paramos patogus klausimas – kokiu pagrindu? Prieš kokį dešimtmetį, kai Lietuva taisyklės labai griežtos, buvo tikima- Rinkoje subjektai konkuruoja iš prin- pradėjo rengtis stoti į ES, prasidėjo ir si, kad korupcijos pavyks išvengti. cipo vienodomis sąlygomis. Investuo- stojimo pasekmių vertinimai. Jie ne- Tačiau šie įspėjimai paskendo eufo- ja savo kapitalą, laiką ir žinias, krei- buvo tokie visapusiški, kaip reikėtų rijos dėl būsimų pinigų gavimo jūro- piasi paskolų į finansines institucijas, tikėtis darant tokį sprendimą, tačiau je ir apie ES stojimo ekonomines pa- kurios pagal panašius kriterijus jų vis dėlto jų buvo. Tiesa, reikia pripa- sekmes po kurio laiko viešai kalbėti duoda arba ne. žinti, kad sprendimas stoti į ES jau nustota. Kalba pakrypo labai prakti- Atsiradus ES paramai privačiam buvo priimtas dėl politinių priežasčių, ne linkme – kaip sugebėti įsisavinti sektoriui, sąlygos tapo labai skirtin- ekonominis aspektas buvo tiriamas visas lėšas, kurias mes galime gauti. gos. Vieni verslininkai dirbo investavę tik siekiant išsiaiškinti, kiek mums tai Netgi klausimas „Kur reikėtų tas lė- savo pinigus arba skolintus su palū- kainuos. Tuo metu viešumoje vyravo šas nukreipti, kad visuomenė gautų kanomis, kiti – gautas negrąžintinas nuomonė, kuri ir šiandien tebedomi- didžiausią naudą?“, virto klausimu, lėšas. Kažin kaip turi jaustis versli- nuoja, kad, viską įvertinus, mums tai „Kur jas nukreipti, ninkas, pamatęs, kad jo nekainuos nieko, priešingai – mums kad galėtume paimti konkurentas staiga „pra- bus primokėta. Taip, mums kainuos jų kuo daugiau?“­ turtėjo“ ir imasi tokių už- perimti ES teisyną, pakelti tam tikrų Nors šis lobių daly- sakymų ar naujų verslų, prekių ir paslaugų standartus, užti- bų diskursas savaime kurių dirbdamas norma- krinti sienos apsaugą ir muitinės dar- gana įdomus, apsiri- liai rinkoje negali sau leisti bą su Kaliningrado sritimi ir Baltaru- bosiu apibendrinimu, (pavyzdžiui, teikti paslau- sija; mums gali kainuoti emigracija kad šiandien visi, ku- gas ar prekes pagal viešų- ir bendra rinka (padidėjusios konku- rie susiduria su ES jų pirkimų įstatymą, kur

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 399 nustebimai daug labiau nei rinkoje lemia mažesnė lies kaip tik dėl to? Juo didesnių speci- tijos pavadinimo. Kaip sako Lietuvos kaina). Visiškai natūralu, kad jis jau- alių kompetencijų reikia finansavimui pramoninkai, kairieji žino tik du ari- čia neteisybę ir pyktį, – ir dėl nelygių gauti, juo mažiau galinčių tai padaryti tmetinius veiksmus – atimti ir pada- sąlygų, ir dėl išteklių švaistymo. ir juo didesnės yra manipuliavimo ga- linti, o pridėti ir padauginti nežino. Galite sakyti ­­– be reikalo, juk visi limybės tiems, kurie šias kompetenci- Dar pridurčiau, kad nemokėdami pri- turi šansą. Bet turi tik teoriškai, nes jas turi. dėti ir padauginti, jie labai gerai moka parama yra baigtinė, visiems niekaip Tačiau mąstant iš esmės aišku, kad meluoti, kad būtent šiuos veiksmus nebūtų užtekę. O ir jos nauda visuo- kitaip ir būti negalėjo. Nes ES para- atlieka. Vien pavadinimas ko vertas: menei ilgalaike prasme yra labai abe- mos pinigai yra ne mūsų pinigai. Jie „gerovės valstybė“! Kas gali patikėti, jotina. Pirma, parama yra didžiulė paimti iš kitų, turtingesnių šalių mo- kad ilgainiui ribojant privačią nuosa- pagunda. Pagunda verslui atsigręž- kesčių mokėtojų prievarta – mokes- vybę, keliant mokesčius, didinant per- ti ne į vartotojo norą, o į projekto, tu- čiais. Jie negali atnešti mums tokios skirstymą, reguliavimus ir ekonominę rinčio didžiausią šansą gauti finansa- pridėtinės vertės, kokią jie sukurtų vertę kuriančiųjų prievoles, visuome- vimą, reikalavimus. Šie reikalavimai likdami jų mokėtojų kišenėse. Jei kaž- nė praturtės? smarkiai keičia investicijų pobūdį. kam atrodo, kad ekonomikoje mora- Tačiau grįžkime prie mūsų ir kitų Šia prasme mes visi kaip vartoto- lės dėsniai neveikia, galima pateikti naujųjų narių stojimo į ES bylos. Pri- jai laimėjome, kad ne visi verslinin- ir ekonominių argumentų – Lietuvoje ėjome išvadą, kad patys apsigavome kai pasidavė ES lėšų pagundai. An- darbo našumas ir energetinis efekty- manydami, jog ekonomiškai tai bus tra, finansavimo taisyklės pritaikytos vumas yra vieni mažiausių ES ir juo naudinga. O kaipgi ES senbuviai? Ar stambiems projektams – jie implikuo- labiau vieni mažiausių lyginant su ES jie manė, kad jiems ekonomiškai tai ja dideles investicijas, tad smulkie- senbuvėmis. Taigi iš Lietuvoje „įsisa- bus naudinga? Teoriškai svarstant, siems jie yra ir ne pagal užmojus, ir vinamų“ (neįtikėtinas terminas – eko- galėjo. Juk rinkos išplėtimas yra viena ne pagal kišenę (nes projektų admi- nomine prasme visiška nesąmonė, bet didžiausių ekonominių gėrybių. Verti- nistravimas labai brangus). Trečia, administracine labiausiai prasmin- nant praktinius veiksmus, sunku pa- nepaisant paramos taisyklių griež- gas) lėšų kuriama vertė yra žmogiš- sakyti, kaip buvo žvelgiama į laisvą tumo, piktnaudžiavimo atvejų tikrai kųjų ir gamtinių išteklių švaistymas. darbo judėjimą. Tuo metu vyravu- apstu. Pavyzdžiui, galima gauti pa- Ar reikėtų įtarti, kad čia mus kaž- si viešoji nuomonė teigė, kad Europa ramą kaimo turizmo sodybai, įsipar- kas apgavo? Pakišo pinigus, kurių bijo lenkų santechnikų ir statybinin- eigojus šią veiklą vykdyti penkerius mes naudingai įsisavinti nemokam kų (lietuvių nebijojo, nes jų per ma- metus. Keliskart pigiau nei iš ban- ir dėl to mes tik nukentėjom? Nie- žai). Sunku pasakyti, ar Didžioji Bri- ko – penkis metus „pavykdai“ sutar- ko panašaus. Mes patys save apga- tanija įsileido Rytų Europos žmones tą veiklą minimaliais kaštais, o po to vom, planuodami taip praturtėti. Tie- dirbti dėl to, kad suprato, kokią naudą turi sau namelį dykai. Tokių ir daug są pasakius, nesu tikra, ar sprendimų jie atneš jų ekonomikai, ar iš politinių negražesnių pavyzdžių apstu. priėmėjai tikrai tuo tikėjo, nes jei jie sumetimų. Mes tuo metu emigracijos Čia natūralu būtų paklausti, ar būtų perskaitę kad ir vietinių analiti- nelabai bijojom, labiau norėjom turėti įmanoma šią paramą panaudoti vi- kų padarytus preliminarius narystės tą laisvę. Manau, kad ji yra didžiau- suomenei naudingai? Mąstant prak- pasek­mių vertinimus, būtų supratę, sias mūsų pasiekimas stojimo į ES by- tiškai, atrodo, kad galima – juk galima kad ekonominė nauda labai abejoti- loje. Laisvė yra vertybė pati savaime, atrinkti visai visuomenei naudingų in- na. Tačiau to niekada nesužinosime. ir jau antras klausimas, kaip ja nau- vesticijų, kurios neiškraipys privačios Šiandien aišku viena – stojimas į ES dojiesi. Tiesa, masinė emigracija šiuo motyvacijos ir duos naudos didžiajai buvo nuo pradžių iki galo politinis metu Lietuvos ekonomikai daro di- daliai visuomenės. Tai turėtų nebū- projektas. Kaip politinis projektas jis džiulę žalą, tačiau ji leidžia realizuoti ti nei privatūs, nei vieši komerciniai tikrai pavyko – politiškai mes tapome asmeninį žmonių pasirinkimą – ieško- projektai. Galėtų būti gamtosaugos, ES nariais. Ar tai buvo geras tikslas, ti ir mokytis. Šiandien nieko negalime kultūros, švietimo, susisiekimo infras- vargu ar kas šiandien gali atsakyti. pasakyti, kaip tai paveiks Lietuvos truktūros – ir viešos, ir privačios nuo- Tikslų prasmingumas keičiasi, kin- ekonomiką ateityje. Jei pakankama savybės, – svarbu, kad nauda būtų tant laikui ir aplinkybėms. Gal tuo dalis tų žmonių grįš su kitokia darbo daugeliui žmonių. Puikiai galėtų, bet metu buvo prasminga, netgi numa- patirtimi ir supratimu, visiems bus la- kažkodėl nėra. Vadinamosios investi- tant ekonominį ES silpnumą. Krizė bai labai į naudą. O ar jie grįš, smar- cijos į infrastruktūrą nejučiom nuslys- nėra būtina, kad pamatytume domi- kiai priklauso nuo to, kokia aplinka ta į komercinius objektus, o viešasis nuojančią gyvenimo skolon ir pataika- bus čia. Emigracija yra ženklas, kad interesas į privatųjį, nepaisant tokių vimo rinkėjams kairuolišką ideologiją, žmonės nepatenkinti esama ekono- detalių ir sudėtingų finansavimo gavi- kuri vyrauja visose ES valstybėse, ne- mine politika. Ir labai aiškus ženklas. mo ir atsiskaitymo sąlygų. O gal iš da- priklausomai nuo valdančiosios par- Manau, būtent dėl šios priežasties šis

400 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 nustebimai reiškinys Lietuvoje vertinamas taip finansinę paramą. Ir nieko keista. ES dangi mes toliau negu jų savi ūkinin- paviršutiniškai ir isteriškai. šalys narės gerokai prieš krizę buvo kai ir profsąjungos, gal šis sandoris ir Tačiau įdomiausia, kaip patys euro- sutarusios, kad neviršys nustatyto galėjo jiems išeiti į naudą, netgi nepai- piečiai vertino savo suruoštus nemo- biudžeto deficito (Stabilumo ir augi- sant mūsų negebėjimo už tuos pinigus kamus pietus mums. Akivaizdu, kad mo paktas). Bet nuolat viršijo. Ir tar- padoriai apsirengti. Tačiau atėjo kri- sėdėti už vieno stalo su driskiais ir al- si nieko neatsitiko. Tačiau atsitiko, zė, susvyravo ne vienos iš šalių finan- kanais jie nenorėjo, todėl skyrė pini- nes nesubalansuoti valstybių biudže- sai, ekonomika sulėtėjo, sumažėjo mo- gų jiems pamaitinti. Modelis toks pat tai buvo ir tebėra pasaulinio finansi- kesčių surinkimas, išaugo nedarbas, kaip vidaus politikoje – duodi netur- nio nestabilumo su visomis krizėmis padaugėjo remtinųjų. Šiame konteks- čiams pinigų ir pareikalauji, kad jie esminė priežastis. te tapo akivaizdu, kad parama, ati- elgtųsi pagal tavo taisykles. Kurį lai- ES taip pat buvo įpratusi mokėti duota naujosioms narėms „įsisavinti“, ką tai veikia, bet ilgainiui paaiškėja, žemdirbiams išmokas. Apie tokios po- yra labai brangi. kokie tai spąstai. Mat tie, kuriems litikos neefektyvumą visų šalių eko- Apibendrinant visą šią nemokamų duodi pinigų, atsimena tai neilgai (ži- nomistai yra prirašę tomus kritikos. pietų istoriją, verta prisiminti eko- novai sako, kad žmogus apie pakeltą Bet į ją buvo vienas, tiesa, garsiai ne- nomikos pagrindus. Daiktams vertes atlyginimą, jei tai nesusiję su kitais viešinamas, atsakymas. Kad ji ir ne- suteikia vartotojas, mokėdamas kai- pokyčiais, atsimena 2–3 mėnesius). turi būti efektyvi. Tai politika. Taip ną. Jei kaina lygi nuliui, tai, matyt, ir Todėl profsąjungos periodiškai strei- labiau industrinės ES šalys perka la- vertė tokia pati. Tad neturėtume ste- kuoja, siekdamos „išmušti“ geresnius biau agrarinių ES šalių balsus. O jos bėtis, kad ES lėšos Lietuvai gerovės atlyginimus, nepriklausomai nuo to, savo ruožtu perka savo rinkėjų bal- vargiai tesukuria. Visi kiti narystės ar yra iš ko juos mokėti, ar ekonomika sus. Ne šiaip sau perka, o padeda, vaisiai – aukštesni standartai už vie- kyla, ar traukiasi, ar yra krizėje. gelbsti. Ir niekam neįdomu, kad toks ningą rinką, laisvė judėti už emigraci- Dalintojui kažkada tenka pasaky- pirkimas yra tiesiog amoralus papir- ją – vyksta pagal mainų taisykles: kai ti ne. Ir tas NE jau būna didžiosiomis kinėjimas, turintis labai apčiuopia- kam išeina labai į naudą, o kai kam raidėmis su daug šauktukų. Gaunan- mas ekonomines pasekmes: nuolatinį pakenkia. Čia negalėtume sakyti, tieji to nesupranta, ypač šauktukų, maisto brangimą, nualintą dirvožemį, kad kažko neįvertinom, būtent taip ir kadangi priprato gauti ir manyti, kad didžiulį atotrūkį tarp maisto gamin- buvo prognozuota. Tačiau įsivaizduo- jiems tai priklauso, kad už pietus jie tojų ir vartotojų, brangią biurokrati- kite, kiek būtume išlošę, tada atsisa- yra susimokėję. Kadangi supratimas, ją, sugadintą ūkininkų požiūrį į žemę kę ES struktūrinės paramos! Ir koks kas yra „normalus“ arba „orus“ gyve- ir vartotojus, kitų mokesčių mokėtojų tai būtų puikus akibrokštas – beveik nimas, vis pučiasi, daugiau reikalau- priešiškumą ūkininkams. kaip krepšinio pergalė prieš JAV fina- ja ir pensininkai bei pašalpų gavėjai Matyt, taip pat buvo planuota nu- le. Bet įdomiausia, kad galimybė tebė- šalių viduje, skolininkai užsienyje. pirkti (išgelbėti) naujas šalis nares. ra – ir pergalės prieš JAV, ir lėšų atsi- Jau aišku, kad Graikija nevykdys tų Naujokai gauna pinigus, o seniokai sakymo. Kad ir vienoje iš daugelio šios veiksmų, kuriuos prižadėjo gaudama gauna paklusnumą jų taisyklėms. Ka- paramos sričių.

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 401 poezija

orfėjas

w. cz.

jie man kartojo bet buvo tylu kaip visada būna hade neatsigręžk neatsigręžk ir niekas nesakė neatsigręžk niekas nesakė nesustok eiki pirmyn niekas nesakė kad mylintys laukia ir kad laužas rusena bet buvo tamsu kaip visada būna hade atsigręžiau negalėjau sustoti negalėjau eiti pirmyn negalėjau šalimais tarsi kas sušnarėjo net atsiminti ką reiškia sustoti ką reiškia eiti pirmyn galėjau tik pamažu lėtinti žingsnį ir viltis gal kas ir dabar jie tikrai pakvies pasilikti nepasakys ar grįžtant mane lydėjo bent atminimai bet buvo tamsu kaip visada būna hade ar ėjau visą kelią pats vienas nors žinojau lauke mylintys laukia o lauke mylintys laukė tebelyja galbūt vis dar žydi narcizai paklausiau laužas rusena prie stoginės kiek laiko vis vien negalėjau eiti pirmyn negalėjau sustoti norėjau pažvelgti atgal nors man jie ir sakė nelijo prie arkos galėsi sustoti gurkštelti vyno arba paklausti kiek laiko tik nežiūrėki atgal tik nemanyki Iš lenkų kalbos (w. cz., „orfeusz“, in: U progu: Utwory wileńskich poetów, Rzym: Teka poetycka, 1976) vertė Jonas Naujokas. kad kas pakvies pasilikti lauke juk mylintys laukia teberusena laužas prie stoginės vis dar lynoja sustojau prie arkos buvo tamsu kaip visada kai sustoji geidulio apimtas arba gurkštelti vyno tikėjausi jog kas nors pakvies pasilikti ar bent išgirsiu už nugaros šnarant ir galėsiu neiti į lauką kur mylintys laukia kur vis dar žydi narcizai ir tebelyja lietus

402 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Dailė

BENIGNA KASPARAVIČIŪTĖ: KRITINIS REGIONALIZMAS

Kęstutis Šapoka

„Kritinio regionalizmo“ terminas dailėtyroje dažnai dernistų – VDA dėstytojų gvardijos – diegiamą pasau- taikomas nusakyti įvairius laikotarpius ir įvairiai su- lėžiūrą (mat vadinamojo „šiuolaikinio meno“ atstovai į prantamas lokalumo versijas. Šią sąvoką galima tai- šią instituciją, be kelių išimčių, nebuvo įsileisti), ir ly- kyti ir kai kuriems Lietuvos šiuolaikinio meno proce- giai taip pat nesąmoningai pasitelkusių ir kai kuriuos sams. XX a. dešimtame dešimtmetyje Lietuvoje (tuo „naujojo šiuolaikinio meno“ elementus, principus, tarsi metu galima fiksuoti savitą „tarpdisciplininį“ sprogi- atrasdami juos iš naujo. mą) į dailę įsiliejo daugybė sąlygiškai naujų meno for- Kita vertus, minimu laikotarpiu pradėjo reikštis ir mų – ir nepriklausomų iniciatyvų, ir oficialių institu- keletas brandesnių meninink(i)ų, kurių santykis ir su cijų rėmuose.­ „tradicija“, ir su „šiuolaikiniu menu“ išliko daugiau ar Šį „sprogimą“ reprezentuojanti retorika propagavo mažiau atsietas arba funkcionuojantis „krizės erdvėje“. alter-vakarietiškas „avangardinio“ internacionalumo Tai reiškė sąmoningai lokalius, retrogradiškus formos versijas (kadangi tiesiogine prasme atsivėrė ir valsty- ir/ar turinio pavidalus, neretai vienodai šaltai ir/ar iro- bių sienos), susijusias su „šiuolaikiškumo“ mitologemo- niškai simuliuojant ir „naujųjų tradicionalistų“2 mąs- mis, o kiek vėliau – su naujomis vaizduojamojo meno tymo ir kūrybos infantilumą, ir „revoliucinio“, XX a. medijomis dailėje, ir atitinkamai reiškė iki tol domina- vusios tautinės (daugiausia tapybos) dailės tradicijos krizę. Šis kontekstas ypač svarbus Vilniui, kuriame są- lyginės naujovės buvo pajungtos ir susietos būtent su tariamai „kokybiškai“ naujomis institucijomis, jų paki- limu, (su)klestėjimu ir atitinkamai „šiuolaikinio meno“ mitologijos (į)diegimu. Tačiau maždaug nuo 2000 m. nutrūkus George’o So- roso ir Skandinavijos šalių finansinėms injekcijoms, o nuo 2003–2004 m. ryškėjant ir ŠMC stagnacijai, bend­ rai krizei, Vilniaus „šiuolaikinio meno“ scenoje pasi- juto ir pirmieji vadinamojo „reakcingojo atoveiksmio“ požymiai – sugrįžimas arba reanimacija retrogradiš- kų, lokalių, tradicinių (tiesiogine prasme ir kabutėse) Benigna Kasparavičiūtė. Pomni obo mne. 2000. Drobė, aliejus arba alter-modernistinių formų, kurias (bent taip at- rodė) iš oficialios reprezentacinės terpės buvo išstūmęs dešimto dešimtmečio šiuolaikinio meno formas. Vie- „šiuolaikinis menas“1. Šį atoveiksmį galima suprasti nas pagrindinių šio regionalizmo bruožų buvo laips- dvejopai – kaip savaiminį procesą, kuris į avansceną niškas internacionalumo atsisakymas ir sąmonin- išstūmė daug jaunų „infantiliųjų tradicionalistų“, au- gas apsiribojimas pabrėžtinai lokalia menine kalba ir tomatiškai ir nekritiškai perėmusių sovietmečio mo- problematika.­

1 Žinoma, vadinamoji tradicinė dailė niekur nebuvo dingusi, ją te- 2 Kol vadinamosios „moderniosios dailės“, daugiausia tapybos ir bekūrė ir tebekuria dauguma dailinink(i)ų. Turimas omenyje tradicinės skulptūros, statusas buvo dominuojantis, naujų kartų debiutai buvo dailės išstūmimas (Vilniaus kontekste) iš pagrindinės parodinės erdvės traktuojami kaip natūralios lietuviškojo modernizmo tradicijos tąsa, (Parodų rūmų) ir šios dailės „tikrojo meno“ statuso transformacijos – interpretacija ar praturtinimas. Dešimtame dešimtmetyje sąlyginai sąlyginis svarbos, reikšmės sumažėjimas sostinės meno scenoje arba naujoms arba interdisciplininėms meno formoms gerokai išklibinus tiksliau – tradicinės dailės išstūmimas iš diskurso XX a. dešimtame de- minėto statuso vienvaldystę ir stumtelėjus jo suvokimą link „stagnaci- šimtmetyje. Taigi kalbame ne tiek apie tiesioginį kokios nors dailės for- jos“, sutraukius tradiciją, jaunų žmonių tradicionalizmas imtas vertinti mos išnykimą ir atsigavimą, o apie statuso problematiką. prieštaringiau. naujasis židinys-aidai 2011 / 6 403 Kęstutis Šapoka

Benigna Kasparavčiūtė, ko gero, yra viena pirmųjų timentalumo) iki (beveik anekdotinio) sovietinio folklo- ir nuosekliausių kritinio regionalizmo (ir apsimestinio ro tekstinių, kirilica užrašytų ar vaizdinių intarpų. provincialumo) atstovių iš meninink(i)ų kartos, debiu- Kiek vėliau ant porėmių užtemptas sąlyginai nedide- tavusios XXI a. pirmo dešimtmečio pradžioje. Daugiau les drobes pakeitė tiesiai ant sienos tvirtinami didžiu- nei dešimtmetį plėtojamas Kasparavičiūtės menines liai (2x3 m) baltarusiškos klijuotės paviršiai, o sunkias-

Benigna Kasparavičiūtė. Geriau gyvas šuo, negu Benigna Kasparavičiūtė. Lietuvi, plauk į jūrą... negyvas liūtas. 2002. Klijuotė, mišri technika 2001−2003. Klijuotė, mišri technika taktikas galima būtų nusakyti analitinio prado, si- vorę aliejinę tapybą pakeitė akrilas, įvairūs pigmentai, muliacijos ir pastišo sąvokomis, kurių eilės tvarka ar purškiami aerozoliniai dažai, markeriai ir flomasteriai. svarba varijuoja. Analitinį pradą galima būtų skelti Buvo profesionaliai atkuriama naujiesiems laukiniams į dvi dalis. Pirma, formaliąją, kai kruopščiai išanali- artima „anarchistinė“, kartais net primenanti psichi- zuojama tam tikros plastinės kalbos (tautinės tapybos kos ligonių meną, formali kalba. Pasak pačios meninin- ar Vilniaus video meno) tradicija tam, kad ji būtų są- kės, jai tuo metu buvo artimi psichopatologinio meno moningai simuliuojama (kitaip – indiferentiškai pre- arba antikompozicijos tokiuose piešiniuose principai3. paruojama). Antra, idėjinę, kai (iš)studijuojamos tam Vis dėlto geriau įsižiūrėjus galime pamatyti, kad Kas- tikros­ kartos/pakraipos dailinink(i)ų, dailėtyrinink(i)ų paravičiūtė ne betarpiškai išlieja ekspresiją, bet pama- pasaulėžiūros klišės, kad tapyboje ar video produkcijo- žu, nuosekliai atkuria „nežabotos plastinės anarchijos“ je būtų simuliuojamos (atkuriamos) kaip betarpiškos, įvaizdį. nuoširdžios. Kartais tokios kūrybinės taktikos perauga Taigi jau ankstyvuosiuose kūriniuose Kasparavičiūtė į pastišą, o kartais pats pastišas arba parodija tampa išgrynino vieną pagrindinių savybių – metodišką (neo) analizės objektu. ekspresionistinio stiliaus (ar formos) imitaciją arba sa- Minėti bruožai palyginti aiškiai pasireiškė dar studi- votišką ekspresionizmo „taksodermiją“. Bedirbdama jų metų darbuose, atkartojančiuose klasikinį ekspresio­ ant didžiulio formato klijuočių, Kasparavičiūtė tuo pat nizmą, pavyzdžiui, Franzo Marco ar Maxo Pechsteino metu gilinosi į prieškarinį lietuvių plakatą, liaudies tapybos principus, tačiau juose įkurdinant klasikinio grafiką, o tai lėmė, kad VDA dogmatiškai diegta (soviet­ ekspresionizmo kanonams svetimą „psichodelinį“ turi- mečiu „pagerinta“) Ars tapybinė-jausminė programa jos nį, varijuojantį nuo kraštutinio subjektyvumo (ne sen- kūriniuose silpo ir kartu (labiau bendros koncepcijos

3 „Ironiškai rimtas pokalbis“, Benigną Kasparavičiūtę kalbina Kęstu- tėsi pirmieji platesnio susidomėjimo požymiai. Į tai reikia atsižvelgti tis Šapoka, in: Dailė, 2006, Nr. 2, p. 87. šiandien, kai partizanų karas (ir panašios skaudžios tautai temos) su- 4 Čia reikia šiokio tokio kontekstinio paaiškinimo. 2002–2003 m. banalinamos ar net tampa komerciniu popkultūros įvaizdžiu, madin- buvo ribinis laikotarpis, kai pokario laisvės gynėjų tema dar tebebuvo ga dailinink(i)ų, popgrupių, dizainerių etikete – paklausiu įvaizdžiu, ir gana marginali ir vertinama kontroversiškai, tačiau visuomenėje jau- kartu sparčiai nuvertėja etiškai, infantilizuojama.

404 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 BENIGNA KASPARAVIČIŪTĖ: KRITINIS REGIONALIZMAS lygmenyje)­ pradėjo sietis su lietuviško premodernisti- iškoduoti reikia būti gerai išstudijavus kad ir Adolfo nio regionalizmo (kai kuriais atvejais net tautinio „pro- Ramanausko-Vanago atsiminimus, Liongino Baliuke- vincializmo“) kontekstais, t. y. Mikalojaus Konstantino vičiaus-Dzūko dienoraštį, žinoti įvairias datas, regioni- Čiurlionio, net Kazio Šimonio simbolizmu, tarpukario nę specifiką etc. Lietuvos taikomojo tautiškumo stiliumi etc. Taigi menininkė kuria iš pažiūros plakatišką, net Pamažu neoekspresionistinė asimetriška „anarchija“­ rek­lamišką formą, tačiau jos turinys nėra tiesiogiai užleido vietą plakato ar atviruko architektonikai, si­ propa­gandinis, priešingai – sąmoningai paklaidina­- metrijai,­ tariamai taikomosioms-simbolistinėms mas loka­lių­ (sakykime, struktūroms,­ žinoma, ir su visomis sąmoningai nau- specifiškai lietuviškų) dojamomis prieškarinėmis „naivybėmis“. Maždaug naracijų ir simboli- tuo metu (apie 2002 m.) menininkė „atrado“ ginkluo- kos labirintuose, eti- tą pokario rezistenciją – partizanų, jų rėmėjų atsimi- ne ar politine prasme nimus, ir tokiu būdu „plakatiškasis“ stilius pamažu nesiūlydama tiesmu- virto monumentalia „tapybos“ serija „Tėvynė“ (2002– kų atsakymų, para- 2007). Galima sakyti, kad su šia serija galutinai su- doksaliai išlikdama siformavo Kasparavičiūtės (kritinio) regionalizmo marginali. samprata4. Pratęsiant regiona- Formaliai „Tėvynės“ ciklas – performatyvus proce- lizmo leitmotyvą, gali- sas. Procesualumas (užtrunkantis iki poros mėnesių) ma aptarti vėlesnį Kas- ir performatyvumas (pradiniame atspaudo procese ten- paravičiūtės tapybos ka net vaikščioti ant kūrinio, todėl kūrinyje natūraliai darbų ciklą, kuriame atsispaudžia ir paties proceso žymės – nenumatytos lokali tautiškumo mi- dėmės, įbrėžimai, batų ar rankų atspaudai etc.) suku- tologija preparuojama ria ne ekspresyvų, bet para-ekspresyvų rezultatą (šioje pasitelkiant dvi siste- ekspresijoje nėra betarpiškumo, nebent daugybė jo iš- Benigna Kasparavičiūtė. Ramybė. mas – krepšinį ir tau- 2010. Popierius, akrilas klotinių), kitaip sakant – formaliai tai ne ekspresyvūs, tinės tapybos tradiciją. bet indiferentiškai atkartojantys ekspresiją objektai Kasparavičiūtė renkasi konkrečią tautinės tapybos (nebe paveikslai). konvenciją – Vlado Karatajaus tapybą. Šis sovietmečio Turinio prasme menininkė naudoja ne tik lietuviš- tapytojas, ko gero, vienas iš nedaugelio Ars tapybos tra- ko prieškarinio plakato kompozicines struktūras, KGB diciją pavertė logiška, sausa lietuviško kolorizmo siste- sudarytų žemėlapių ar pieštų bunkerių planų detales, ma, perfiltruota per Antano Gudaičio kūrybos prizmę, pačių partizanų ikonografiją, tačiau ir savo sukurtą pa- kuria labai patogu naudotis kaip tam tikru formaliu ir pasaulėžiūros šablonu. Karatajus savo portretuoja- muosius „konvertuodavo“ į gudaitišką spalvinę siste- mą (ankstyvojoje kūryboje sovietmečiu) arba stilistinį naivumą (vėlyvojoje – atgavus nepriklausomybę). Dai- lininko peizažų ir ypač portretų patetiką visada užmas- kuoja kontekstas – ankstyvuoju laikotarpiu (tapybinė) sovietmečio aplinka, specifinė kolorizmo samprata, ki- taip – „tikrosios tapybos“ mitai, vėlyvuoju – spekulia- vimas „tikrosios tapybos“ statusu, susikurtu klasiko įvaizdžiu, koketuojant su prastu užsakovų skoniu. Kasparavičiūtė šiuo atveju naudojasi formalia Ka- ratajaus tapybos kalba ir kompoziciškai, ir labiau už- slėptomis formomis (krepšininkų) figūrų modeliavime (naudojasi Karatajaus koloristine sistema, būdinga po- tėpių specifika, komponavimo ypatumais). Pavyzdžiui, po brolių krepšininkų Krzysztofo ir Dariuszo Lavrino- Benigna Kasparavičiūtė. Raudonas klevas. 2010. Drobė, akrilas vičių, tikrinančių krepšinio kamuolių, tarsi arbūzų, „sunokimą“, dvigubo portreto „lukštu“, mano nuomone, radoksalią (konteksto) simboliką – griaučius, sodinan- slepiasi (žinoma, netiesiogiai) Karatajaus tapyto „Algi- čius medelius, besileidžiančius nuo kalno slidėmis etc. manto ir Vytauto Nasvyčių portreto“ (1976) struktūra ar už ausų laikomus „animacinius“ zuikučius – bei dau- ir psichologinis (pseudo)idealizavimas, o fone – taip pat gybę kontekstinių-naracinių užuominų, kurias norint Karatajaus tapyto peizažo, tiksliau iš jo pasiskolintų

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 405 Kęstutis Šapoka debesų motyvas. Žvelgdami į kitus Kasparavičiūtės ta- naudoja saviems tikslams – įtemptomis varžybų aki- pytus krepšininkų portretus, kartu žiūrime ir į Karata- mirkomis užfiksuotas krepšininkų grimasas, judesius jaus tapytus „Antano Gudaičio“ (1958), „Dailėtyrininkų žaidimo įkarštyje menininkė ištraukia iš aktualios na- Budrių“ (1964), „Aloyzo Stasiulevičiaus“ (1962), „Kazi- racinės mitologinės sistemos, izoliuoja ir perkelia į ka- ratajišką tapybinę terpę, be to, parenka atitinkamus, paradoksalizuojančius ar parodijuojančius pavadini- mus kaip „Švelnumas“, „Ramybė“, „Valios triumfas“, „Pergalės nuojauta“ etc. Šitaip iki absurdo išgrynintos krepšininkų grimasos ar judesiai (krepšininkas Šarūnas Jasikevičius vaiz- duojamas trirankis, vienu metu, tarsi kokia budistinė dievybė, atliekantis tris skirtingus rankų judesius) – herojiškumo kodai atrodo dirbtinai, kartais apeliuojan- tys į protinio atsilikimo ar psicho-neurologinių sutri- kimų kontekstą. Tokios ribinės būsenos, kurios sporto industrijos vaizdinių mitologijoje reprezentuoja didybę, netgi savitą katarsį, dieviškumą (su visomis olimpinė- mis aliuzijomis į antiką), Kasparavičiūtės kūriniuose tampa keistenybių „kabinetu“, makabriška parodija, psicho-, neuro-, fizio-patologijų kunstkamera. Benigna Kasparavičiūtė. Valios triumfas. 2010. Popierius, akrilas Kasparavičiūtės krepšininkų ciklas skyla į dvi da- miero Morkūno“ (1967), „Konstantino Bogdano“ (1968), lis – akrilu ant popieriaus tapytus krepšininkų portre- „Gedimino Jokūbonio“ (1982), „Didžiojo Tėvynės karo tus, kuriuose karatajiškas kodas labiau užslėptas, pa- dalyvio gydytojo M. Zako“ (1985) portretus, juntame jų sireiškia atkartojamomis kompozicinėmis, spalvinėmis koloristinę-psichologinę sovietmečio atmosferą. struktūromis, potėpių specifika tapant personažus, ir Tačiau Kasparavičiūtės krepšininkų ciklas artimas į tapytus ant drobės ir vėlyvajam, „naiviajam“ arba atvirai komerciniam krepšininkų portretus,­ Karatajaus tapytų portretų („Janinos ir Adolfo Šleže- kuriuose sportininkų ­fi­ vičių“ (2000), „Lietuvos prezidento Smetonos“ (2001), gūros šaržuojamos ­kiek „Sigito Petkevičiaus“ (2004), „Lomanų šeimos“ (2002) mažiau, be to, kompo- etc.) stiliui, dailumui ir patetikai. Įdėmiau įsižiūrė- nuojamos ne ­kaip vien- ję, suprastume, kad krepšininkai Robertas Javtokas valdės kompozicijos do­- ir Simas Jasaitis treniruojasi, Linas Kleiza intensy- minantės (kaip akri- viai mąsto, o į ataką baisingai išsišiepęs Ramūnas lu tapytuose „reporta- Šiškauskas veržiasi konkrečių, tik kiek laisviau trak- žiniuose“ portretuose), tuojamų, labiau stilizuotų, įvairiais laikotarpiais Ka- bet kuriamos kaip „na- ratajaus tapytų lyriškų ar dramatiškų Lietuvos pei- tūralūs“ Karatajaus zažų fone. peizažų­ elementai. Tai pirmasis semantinis fonas, kuriame Kasparavi- Taigi Kasparavičiū- čiūtė kuria fabulą ir susieja su populiariąja komercine, tės krepšininkų ciklo konkrečiai – krepšinio industrija, kurioje sukomercin- kūriniai yra formuoja- ta tautiškumo retorika naudojama ypač dažnai ir ypač mi dviejų semantinių Benigna Kasparavičiūtė. patetiškomis formomis. Sporto fotografijos skirtos tam Švelnumas. 2010. Popierius, ir formalių lygmenų – tikrai mitologijai kurti, o štai Kasparavičiūtė tai pa- akrilas Karatajaus (per jį at-

5 Lietuvos krepšinio rinktinės šūkis. Rimtą Kalpokus, Antaną Žmuidzinavičių, Vladą Eidukevičių „menan- 6 Turbūt kolektyvinėje lietuvių sąmonėje užsifiksavęs „Žalgirio“ di- tis“ žydinčių alyvų krūmas, jaukus lietuviško miško peizažas („Nėra džiavyrių, dedančių į krepšį kamuolį ar išplėšiančių iš CASK pergalę (mobiliojo) ryšio“) ar panardintos rembrantiškoje prietemoje aliuzijos į „Lietuvai“ vaizdinys, bet nedaug kam tie patys didžiavyriai asocijuojasi „mažųjų olandų“ natiurmortus – šampano butelis, pripučiamas ryškiai su, pavyzdžiui, spekuliantais užsienietiškais džinsais… mėlynas baseinas iš „Ermitažo“ ar grilyje kepamos dešrelės. 7 Pavyzdžiui, Žilvinas Dobilas savo tapybą redukuoja iki radikaliai 8 Viename interviu menininkė taip aiškina, kodėl ji nusprendė tapyti parodijinio naiviojo stiliaus, – tarytum savamokslis dailininkas (ar „vi- būtent krepšininkų portretus: „todėl, kad jie labai labai turtingi ir labai dutiniškas“ tapybos katedros studentas) bandytų klasikiniu stiliumi nu- labai aukšti“ („Apie sportą ir kultūrą, bet ne fondus“, Monika Krikšto- tapyti objektą, tačiau technologinis ir konceptualus „naivumas“ šias paitytė kalbasi su Benigna Kasparavičiūte, in: 7 meno dienos, 2009- herojiškas pastangas paverčia absurdiškomis. Tokios imitacinės klou- 05-08, Nr. 18 (847), in: http://www.7md.lt/lt/2009-05-08/daile_2/ nados įspūdį sustiprina ir tapomi objektai, nesvarbu ar tai būtų Petrą ir apie_sporta_ir_kultura_bet_ne_fondus.html, 2011-06-09).

406 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 BENIGNA KASPARAVIČIŪTĖ: KRITINIS REGIONALIZMAS galine tvarka – Gudaičio ir Ars mitologijos) koloristi- Šį formalų triuką ji pasitelkia tam, kad antai iš ka- nės sistemos ir populiariosios kultūros, sporto rinkos talogų, spaudos ar interneto išrankiotų konkrečių nau- vaizdinių ir įvaizdžių santykio. Sporto industrijos vaiz- jųjų infantilų kartos atstov(i)ų pačius banaliausius diniai pasitelkiami kaip dirbtinės tautiškumo pateti- pasisakymus apie dailę, kūrybą ir atkurtų, atkartotų kos („Už Lietuvą!“5) kontekstas, dar nuo Kauno „Žal- (pseudo)dokumentiniame filme neva iš tapytojos dirb- girio“ laikų6 paradoksaliu būdu ­apeliuojantis ir į visą tuvės (kaip filme Noriu išreikšti save, 2006), arba vėlgi

Benigna Kasparavičiūtė. Noriu išreikšti save. 2006. Videofilmas sovietmetį mūsų tapytojų, dailininkų taip pat tariamai minėtu būdu pasitelkusi pačias patetiškiausias ir kvai- puoselėtą tautinių vertybių retoriką. liausias dailinink(i)ų, dailėtyrinink(i)ų ištarmes, susi- Kitaip tariant, menininkė dirba su dviem iš pirmo muliuotų ir vienos įstaigos koridoriuje nufilmuotų pa­ žvilgsnio viena kitai svetimomis socioideologinėmis, so- rodos atidarymą su paveikslais, tikru dailėtyrininku, ciokultūrinėmis sistemomis, kurdama absurdišką7 se- publika ir dailininke (kaip filmeAš esu tapyba, 2010) ir mantinį kontekstą8. Ji sukergia ir kartu supjudo dvi kruopščiai atkurtų tuščiavidurę tokių renginių (ir viso prasmines lokalias sistemas, mitologijas, kurios, pasi- jų reprezentuojamo konteksto) patetiką10. rodo, funkcionuoja panašiais principais. Šiuo atveju Kasparavičiūtė, kaip minėta, kruopščiai Kasparavičiūtės videofilmuose priešingai – ties vi- išstudijuoja atitinkamą diskursą, atrenka charakterin- deoperformanso ir „menininkų portretų“ dokumenti- giausiai jį reprezentuojančius elementus ir visas šias kos riba balansuojančiuose pastišuose formalioji da- banalybes įvelka į kuo labiau nuvalkiotus, bet išoriškai lis (videomedija) redukuojama iki „nulinio lygio“, kad patetiškus, formalius pavidalus. nebūtų net užuominos į formalų ar subjektyvų origi- Taigi Kasparavičiūtės tapybines taktikas nuo „Tėvy- nalumą (primenu, kad Kasparavičiūtė savo darbuose nės“ iki „Krepšinio pasaulyje“ galima „skaityti“ artima mėgsta imituoti daugelio koleg(i)ų infantilumą, neva restauraciniam laukui prasme – kaip objekto (o tai gali iš naujo, „naiviai atrasdama“ seniai nuvalkiotas in- būti pilis, senovinė freska, tautinės tapybos tradicija ar terdisciplininio meno formas9), tuo tarpu subjektyvu- vilnietiško videoperformanso, videomeno kontekstas) mas, (pseudo)individualumas, patetika, kuriuos taip aliuzinę arba formaliąją pateiktį. Aliuzinė pateiktis propaguoja dokumentiniai menininkų portretų ciklai, reiškia sąmoningą užuominą į buvusį objektą, jo deta- tiesiog simuliuojamas, tarsi išverčiamas į kitą pusę, lę, o formalioji – kai išsaugoma originali objekto forma, kurioje knibždėte knibžda nudrengtų štampų ir ba­ bet ji pateikiama kitame architektūriniame, interjero, nalybių. t. y. funkcijų kontekste.

9 Tai irgi viena menininkės gudrybių, dėl kurios jos videodarbai pa- nės institucijos erdvę, koridorių – laikina ekspozicija, tariami žiūrovai, prastai yra sunkiai skaitomi, nes vyrėlesnės (pirmosios šiuolaikinio parodos autorės ir menotyrininko kalbos institucijos kontekste suvo- meno) kartos maždaug apie amžių sandūrą įtvirtintų videomedijos kiamos kaip tikras parodos atidarymas) minėtų koleg(i)ų performaty- „skaitymo“ štampų (dramatizmo, subjektyvumo, sentimentalumo, so- vumą redukuoja iki nulinio lygio arba paverčia pseudoperformansu, cialinės kritikos, estetiškumo, artimo kino kalbai etc.) kontekste daž- kurio dalyviai stovi, beveik nieko nedaro, užsikirsdami iš popieriaus nai suvokiama kaip „neprofesionali“, „bereikšmė“, „nereprezentatyvi“, lapo pirmą kartą skaito (ir to neslėpdami) savo rolės tekstą (vėlgi – ne „apersonali“, „naivi“, neturinti savo medijai būtinų savybių ir pan. išgalvotą, bet atitinkamas citatas). Situacija nei dramatiška, nei senti- 10 Vilniaus videoperformanso (ar video, turinčio performanso ele- mentali, nei simboliška, nei metaforiška, nei „filosofiška“, priešingai: mentų) tradicija, kuriai atstovauja daugelis ankstyvųjų Evaldo Janso, viskas statiška (bet ne didinga ar dramatiška), sukaustyta, tiesmuka, Gintaro Makarevičiaus, Eglės Rakauskaitės, Dariaus Žiūros etc. kūri- banalu, komiška – pusiau spontaniška, pusiau suvaidinta (atitinkamai nių, paprastai remiasi dramatišku, net drastišku arba priešingai – sen- ir pseudoekspozicijoje demonstruojami tapybos darbai tokie pat be- timentaliu, mąsliu (liaudiškai tariant – „filosofiniu“), kartais socialiai prasmiški, taigi tiesiog atliekantys tapybos kūrinių vaidmenis). Taip ir „kritišku“ kūniškumu – ir formaliai, ir turinio prasme, o štai Kasparavi- pati videomedija, neva fiksuojanti „performansą“ yra tarsi beprasmiš- čiūtė, pavyzdžiui, videodarbe „Aš esu tapyba“ (intervencija į valstybi- ka, nefunkcionali. naujasis židinys-aidai 2011 / 6 407 Kęstutis Šapoka

Pastebėjau, kad dailėtyros atstovai(-ės) Kasparavičiū- modernistams būdingas užsidarymas estetiniame- tės darbuose dažnai atranda „beprotybės“ žymių, nors egocentriniame­ psichologiniame vaakume, tariamai tos „beprotybės“ iš esmės darbuose nėra – tik jos simu- amžinų temų ir „universalios“ formalios kalbos dė- liacija. Taip yra todėl, jog Kasparavičiūtė, kad ir išlik- žėje. Priešingai, menininkė dažniausiai pasitelkia dama neva ekspresionistinės tapybos „ribose“ ar taria- lokalius, net hermetinius vietinius kontekstus11, ne-

Benigna Kasparavičiūtė. Aš esu tapyba. 2010. Videofilmas mai remdamasi vilnietiško videoperformanso tradicija, retai net konkrečius asmenis (cituoja konkrečių, Vil- naudojasi šių medijų/išraiškos būdų struktūromis, mi- niaus dailės pasaulyje gerai žinomų asmenų ar prie- tologija, iš esmės su jomis elgiasi kaip konceptualistė šingai – marginalų kūrinius ar jų pasisakymus etc.), (dirba ne tiek jose, kiek su jomis kaip su medžiaga, ar- dažnai žiūrovui paspęsdama daugybę kontekstinių tefaktų, idėjų, klišių rinkiniais), to neafišuodama. Kita spąstų12. vertus, menininkė ir patį konceptualizmą naudoja kaip Taigi menininkė naudojasi retrogradiška, „senovine“ antrinę žaliavą, o ne stilių. formalia kalba, tariamai atgyvenusia, „modernistine“ Kasparavičiūtė dažniausiai nepaiso, ar jos formali problematika, „menka kūrinių menine verte“ ir „per- kalba, koncepcijos ir temos yra tuo metu aktualios, ar dėm nuvalkiota plastine kalba“, sumaniai vengia „ori- jos gali būti paklausios tarptautinėje rinkoje (meni- ginalumo ar naujumo“ (tiksliau šios mitologijos klišių), ninkė sąmoningai nėra pardavusi nė vieno savo kū- nesvarbu – „tradicinėje“ tapyboje ar šiuolaikinio meno rinio), pasenusios ar šiuolaikiškos, tačiau tai nėra ir pavidaluose.

11 Regionalizmą šiuo atveju galime suvokti ne vien kaip lokalų geo- liakrai), tik tarp šių veiksmų ir apčiuopiamų kūrinių susiformuoja for- kontekstualumą, bet ir kaip sąmoningą konkrečių lokalių bendruome- malus ir konceptualus „skaitmeninis filtras“, iš esmės keičiantis minėtų nių, tradicijų ir jų retorikos, mitologijos, problematikos parazitavimą. kategorijų prasmes ir energetiką. Pasirinkdama skaitmeninę technolo- 12 Kontrastui galima pasitelkti kitos tapytojos, sąmoningai dirbančios giją, kurią antai tiesiog praktiniais sumetimais dažnai pasitelkia knygų su tapybos medijos (ir/ar tautinės tradicijos) internacionalumu, pavyz- iliustratoriai, Kiudulaitė išreiškia santykį su tautine tapybos tradicija ir dį. Aušra Kiudulaitė, maždaug nuo 2004–2005 m. pradėjo tapyti ant jos suformuota autentiško kūrinio („išjautimo“) mitologija, iš esmės de- didelio formato reklaminių tentų, palikdama nedideles dalis originalių monstruodama, kaip galima sukurti net autentiškiausios „tradicijos“ si- reklaminių vaizdų, taigi dirbdama su artima varholiškai „gama“. Pas- muliakrą, kuris gali būti patrauklesnis už originalą. Tai irgi iš dalies su- taruoju metu ji plėtoja Kasparavičiūtei artimas simuliatyvias taktikas, siję su tam tikromis restauracinėmis taktikomis. tačiau visai kitomis priemonėmis, dirbdama išimtinai (ir paradoksaliai) Taigi Kasparavičiūtė renkasi kritinio regionalizmo taktiką, lokalu- skaitmeninėje terpėje, kai piešiniai sukuriami specialia kompiuterine mą, tautiškumą ir pan. suproblemindama per pabrėžtiną dar radika- programa ir atspaudžiami spaustuvėje, nors galutinis rezultatas iš pa- lesnių lokalumo, tautiškumo etc. pozų demonstravimą, o Kiudulaitė žiūros niekuo nesiskiria nuo ranka piešto piešinio ar jautriai niuansuo- nuosekliai dirba lokalumo suprobleminimo linkme per internaciona- tų akvarelinių kompozicijų. Vis dėlto mechaninis pobūdis, betarpišku- lias, technologines, antistiliaus (komercinio folkloro) taktikas. Bet abi mas, ekspresija ir improvizacija neišnyksta (nes iš tiesų piešiama ant taktikos susijusios su tam tikros (formalios) mitologijos preparavimu ir pagrindo, tačiau tiek „pieštukas“, tiek pagrindas – kompiuteriniai simu- vienokiu ar kitokiu jos „iškamšų“ demonstravimu.

408 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 atmintis kaip siekėme Lietuvos nepriklausomybės

Algirdas Rašimas

Gorbačiovo perestrojkos metais Lietuvoje, papūtus Są- Algirdą Rašimą. Kadangi, kaip vėliau išsiaiškinome, jūdžio vėjams, įsisvajojome apie Nepriklausomybę. Vis VDS taryboje iš 15 narių net 7 buvo KGB agentai, tai laukdavome, ką pasakys grynieji sąjūdiečiai, prof. Vy- nėra ko stebėtis, kad darbas sekėsi sunkiai. tautas Landsbergis. Visose įmonėse kūrėsi Sąjūdžio Daug mūsiškių iš VDS buvome žaliaraiščiai, todėl tai grupės, pradėjo telktis ir Sąjūdžio tvarkdarių – „žalia- pastebėjęs Sąjūdžio reikalų valdytojas Antanas Griga- raiščių“ – būriai, kurie saugodavo Sąjūdžio šaukiamus liūnas sudarė iš mūsų grupę, kurią jam buvo lengviau- renginius. Matėme, kaip komunistai vertė skūrą. Mask­ vai ištikimieji taip pat nesnaudė, 1988-ųjų lapkričio pradžioje Valerijus Ivanovas pradėjo kurti „Jedinstvos“ būrius, motyvuodamas, kad darbininkams svetimi Są- jūdžio siekiai ir politika. Tuomet prof. Landsbergis vie- noje televizijos laidų prasitarė, kad gal vertėtų ir lietu- viškai kalbantiems darbininkams burtis į kokią nors organizaciją, kaip antai Darbininkų sąjungą, kuri vei- kė iki šalies okupacijos. Kadangi miestų įmonių, įs- taigų Sąjūdžio grupelėse nemažai būta darbininkų, tai minčiai įkurti tokią sąjungą paramos nestigo. Pir- moji – Kazimiero Uokos, buvusio buldozerininko, vė- liau SSRS liaudies deputato iniciatyva – dar 1988 m. lapkritį­ buvo įkurta Kauno darbininkų sąjunga (pirm. Rimantas Tėvelis). Po kelių savaičių Vilniuje, Kauno gatvėje veikusiame, regis, „kurčnebylių“ klube buvo su- kviestas miesto Sąjūdžio aktyvistų darbininkų steigia- Rolandas Ginaitis. Aukščiausioji Taryba. Vilnius. masis susirinkimas. Susirinko apie 300 įmonių atstovų. 1991 m. sausis. Fotografija Atsirado nemažai oratorių, kurie pritarė Landsbergio idėjai, bet buvo ir tokių, kurie abejojo arba buvo prieš. sia surinkti paskambinus bet kuriam nariui, o toliau Buvo įkurta Vilniaus darbininkų sąjungos Steigia- patys pranešdavome kitiems. Kadangi Sąjūdžio akcijos moji taryba iš 25 atstovų, tarp kurių buvau ir aš. Kiek­ vykdavo ne kasdien, tai likdavo laiko ir darbui VDS, vieną savaitę pradėjome rinktis į tarybos posėdžius ir savose įmonėse. „Plastos“ įmonėje tuo metu buvau Subačiaus g. 12. Virė aistros, pirmininku išsirinkome Darbininkų sąjungos pirmininkas, vėliau ir stebėtojų Giedrių Kavaliauską, po kelių mėnesių buvo parengti tarybos pirmininko pavaduotojas ir darbininkas-ište- laikinieji įstatai. 1989 m. rudenį įvyko Vilniaus darbi- kintojas. Išėjęs 5 val. ryto į darbą, grįždavau 22–24 val. ninkų sąjungos (VDS) steigiamasis suvažiavimas, ku- Dabar stebiuosi, iš kur turėjau tiek jėgų ir ištvermės. riame buvo priimti įstatai, programa. Pirmininku iš- O brigadininkas buvo LKP CK biuro narys, Mykolo Bu- rinko Kavaliauską, pavaduotojais – Aldoną Balsienę ir rokevičiaus sekretorius. Jaučiau jo padidėjusį dėmesį man, reikėjo būti labai susikaupusiam, kad nepadary- tum klaidos. Nemažai laiko užimdavo bendravimas su Algirdas Rašimas – darbininkas, sąjūdininkas, savanoris, Lietuvos laisvės gynėjas. Tęsdami NŽ-A užsibrėžtą tradiciją do- Rusijos darbininkija iš Kuzbaso, Vorkutos, Jaroslavlio, kumentuoti Lietuvos laisvės ištakų atmintį, skelbiame kiek pa- Maskvos nepriklausomų profsąjungų centru. Donbase trumpintus jo atsiminimus, užrašytus 1999–2000 m. Lietuvos siekiui ne visi pritarė, priešiški buvo Visasą- junginių nepriklausomų profsąjungų atstovai iš Rygos

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 409 Algirdas Rašimas ir Leningrado. Lietuvos Sąjūdžio medžiagą versdavo- Aukščiausioji Taryba“ raides, nors kai kurie drausmin- me į rusų kalbą ir siųsdavome į Rusiją. Iš ten, ypač iš gesni milicininkai dar bandė neleisti. Kuzbaso, reguliariai atvažiuodavo kurjeriai, kurie pa- Mes, nurišę virves, suleidome žmones į Pirmųjų daugintą literatūrą pristatydavo ir į Maskvą, o iš ten ji rūmų kiemą, kad jie vėliau galėtų pasveikinti išeinan- keliaudavo kitur. Literatūrą spausdindavo ministerijų čius deputatus. Žaliaraiščių buvo nedaug, bet žmonės sekretorės mašininkės, o daugindavome su „Era“ „Plas- mūsų klausė ir pavyko sustatyti juos taip, kad susidarė platus koridorius nuo durų į Nepriklausomybės aikštę. Aš buvau prie pat durų, todėl viską gerai mačiau. Pagaliau po vidurnakčio pasibaigus sesijai, AT depu- tatai pradėjo išeidinėti namo. Žmonės šaukė „Valio!“ ir skandavo „Ačiū, ačiū!“ Bet išeidami LKP nariai Algir- das Brazauskas, Kazimira Prunskienė, Justas Palec- kis, Vladimiras Beriozovas ir kiti nėjo mūsų padarytu koridoriumi, bet vos išėję suko į dešinę, sėdo į tarnybi- nes „Volgas“ ir išvažiavo. Po kiek laiko išėjo ir kaltinin- kas – prof. Landsbergis. Visi jį sveikino, dėkojo, tiesė rankas, o jis mielai jas spaudė. Rytojaus dieną Maskvoje prasidėjo SSRS AT sesija, vėl pasigirdo grasinimai, kad Lietuvos nepriklausomy- bės paskelbimas esąs neteisėtas. Vilniuje viskas vyko sava vaga. Po kelių dienų, regis, kovo 17 d. Nepriklausomybės Rolandas Ginaitis. Aukščiausioji Taryba. Vilnius. aikštėje įvyko galingas nepriklausomybei palaikyti 1991 m. sausis. Fotografija skirtas mitingas. Mes, žaliaraiščiai, turėjome užtikrinti toje“ arba kitur. Mano padėjėjai (patarėjai) keisdavosi aukščiausiųjų asmenų – Landsbergio ir Prunskienės – vienas po kito, sužlugdę vieną ar kitą darbą arba nesu- apsaugą, lydėdami juos nuo AT rūmų ir mitingo metu. gebėję jo nudirbti dingdavo visai, staiga susirgdavo ir Šiek tiek jaudinomės, mat neturėjome tokios patirties. t. t. Atrodo, kad tai paprastai būdavo angelai sargai iš Be to, stebėjomės, kodėl to nedaro policija, kuri buvo Lenino a. 40, kurių vėliau nemažai iššifravome. [...] ginkluota. Pagaliau išėjo AT pirmininkas ir vyriausy- Kaip žinome, 1990 m. rinkimus į Aukščiausiąją Ta- bės vadovė. Mes apsupę juos lydėjome prie M. Mažvy- rybą laimėjo Sąjūdžio deputatai. Nuo tada, kai pradė- do bibliotekos laiptų, kur buvo tribūna. Reikėjo truputį jo į AT rinktis deputatai, žaliaraiščiai pradėjo budėti padirbėti pečiais, mat žmonės nors ir stengėsi praleisti, prie AT rūmų kartu su Lietuvai ištikimais milicinin- bet buvo per ankšta. Mitingas vyko pakiliai, švietė sau- kais (policininkais). Prie AT pradėjo plūsti žmonės – ne lė, danguje nė debesėlio, buvo šilta, žmonių nuotaika tik vilniečiai, bet ir iš viso krašto. Mūsų, vilniečių žalia- puiki. Po mitingo mes palydėjome juos atgal į AT ir pa- raiščių, jau būdavo per maža. Po darbo atvažiuodavo tys išsiskirstėme. Mums vadovavo minėtasis Grigaliū- pagalba iš Kauno, daugiausiai tai būdavo žaliaraiščiai nas, apsaugoje buvome apie 15 žaliaraiščių: Algirdas iš Kauno darbininkų sąjungos. Stovėdavome prie AT Rašimas, Petras Šakalinis, Juozas Raudeliūnas, Jus- centrinių rūmų įėjimo į kiemelį. Kiemelį atitverdavome tas Rudzinskas, Antanas Markauskas, Stanislovas Ja- virvėmis, atėję žmonės klausydavo mūsų nurodymų. kas, Vytautas Radžius, Artūras Mosiejus ir kiti, kurių Aplinkui sklido dainos, nors kartais pasitaikydavo pro- pavardžių nebepamenu. Buvo tarp mūsų ir KGB agen- vokatorių, kurie kalbėdavo, kad prapulsime atsiskyrę tai, kuriuos išaiškinome vėliau. nuo SSRS, mat neturėsime nei benzino, nei anglies, Po savaitės įvyko „Jedinstvos“ ir LKP (SSKP) sureng- metalo ir t. t., grasindavo susidorojimu. [...] tas mitingas prie M. Mažvydo bibliotekos. Jau iš ryto Kovo 11 d. susirinko ypač daug žmonių, visi laukė, sovietiniai kariai pradėjo ruoštis, statė mikrofonus, ar AT iki 12 nakties suspės priimti įstatymą dėl Lietu- garsiakalbius ant bibliotekos laiptų. Grigaliūnas taip vos nepriklausomybės. Po 11 val. vakaro Lietuvos radi- pat apie vidurdienį sukvietė žaliaraiščius, pradėjome jas, tiesiogiai transliavęs Aukščiausiosios Tarybos po- ruoštis ir mes. AT ir šalia buvo ne mažai aukšto rango sėdį pranešė, kad skelbiama Nepriklausoma Lietuvos policijos pareigūnų, dauguma majorai, papulkininkiai, Respublika. Visi šaukė „Valio!“, dainavo. Išėję iš rūmų pulkininkai. Mažesnio rango karininkai iš rajonų buvo deputatai kartu su apsauga nuplėšė sovietinį Lietuvos atokiau nuo Aukščiausiosios Tarybos, prižiūrėjo eismą. herbą su pjautuvu ir kūju, o Antanas Terleckas Vaka- Ne kartą mus kartu su policijos aukštais karininkais rų žurnalistų dėmesio centre sutrypė jį kojomis. Žmo- kvietė į AT Trečiųjų rūmų salę, kur buvo aptariami ga- nės netruko nulupti ant rūmų kabojusio užrašo „LTSR limi „Jedinstvos“ veiksmai ir mūsų galimos reakcijos.

410 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 kaip siekėme Lietuvos nepriklausomybės

Jaunesni karininkai, esant reikalui, dėl vieno ar kito Įtampa AT po truputį atlėgo. Žurnalistai pradėjo te- veiksmo daugiau kreipdavosi į mus, „žaliaraiščius“, lefonu pranešinėdami ir juokauti. Lengviau atsiduso- negu į policijos karininkus. Mitingas turėjo prasidėti me ir mes. Tapo aišku, kad AT šturmo nebus. Spau- apie 6 val. po pietų. Apie 2–3 val. į prie Trečiųjų rūmų dos centre dirbanti mergina iš Toronto, kaip paaiškėjo, esančią aikštelę atvažiavo sunkvežimis iš Švenčionėlių pažinojo mano tėvo pusbrolio, buvusio plechavičiuko betono dirbinių gamyklos, kuris atvežė įvažiavimams Kosto Rašymo iš Vyžuonų, karo metu pasitraukusio į grįsti betono briketų, kurie labai tiko paimti į ranką Torontą, šeimą ir vaikus. Įdomu buvo man ir jai. Vė- langams daužyti. Vairuotojas, užrakinęs sunkvežimį, liau iki 1991 m. sausio buvo daug įvykių, bet jie buvo policininkams reikalaujant sustoti, pabėgo į statybas. ne tokie reikšmingi. [...] Prie manęs priėjęs jaunesnysis leitenantas klausė, ką Kai MVD kariuomenė pirmą kartą anksti ryte bandė daryti. Pasikviečiau Šakalinį ir Raudeliūną, apžiūrėjo- užimti Spaudos rūmus, išgirdau pranešimą per radiją. me sunkvežimį ir krovinį ir paprašėme pareigūno pasi- Su sūnum šokome iš lovų, sėdom į moskvičių ir dūmėm rūpinti, kad sunkvežimis būtų nuvilktas toliau nuo AT prie Spaudos rūmų. Nuvažiavę radom keliasdešimt ir kad būtų išsiaiškinta, kas vairuotojas ir t. t. Sunkve- žmonių, kurie gyveno arčiau, bet žmonės jau bėgo iš visų žimis buvo nuvilktas. Buvo sužinota ir vairuotojo pa- pusių ir labai greit prisirinko pilna aikštė. Vienas vyras, vardė, lenkiškos kilmės. gyvenantis netoli kaime, atbėgo basas, nors tą rytą buvo Su nerimu laukėme mitingo pradžios. Keitėsi varian- šalna, – jis sakė atbėgęs vienas pirmųjų. Žmonės, ypač tai, kas kur bus. Pagaliau buvo nutarta, kad „žaliaraiš- moterys, puolė auklėti kareivius, sėdinčius sunkveži- čiai“ bus AT Pirmųjų rūmų antrame ir trečiame aukš- miuose. Aš, užsimovęs ant rankovės Sąjūdžio tvarkda- te, – su priešgaisrinėmis žarnomis, vandens čiurkšlėmis rio raištį, prašiau vyrų, kad padėtų moteris atstumti ginsimės, jeigu „jedinstvininkai“ puls. Aplink AT stovė- nuo kareivių, kurie snūduriavo tą ankstų rytą sunkve- jo policija. Šiaip priešgaisriniuose čiaupuose vandens žimiuose. Greitai atsirado ir daugiau žaliaraiščių, pavy- spaudimas buvo 5 atmosferos, o prasidėjus vandens ko nuraminti moteris, kad jos nebeauklėtų MVD karių nutekėjimui, spaudimas padidėtų iki 10–12 atmosferų. ir nekeltų be reikalo įtampos. Po Lietuvos Vyriausy- Kažkas mitingo išvakarėse pastatė pirmame AT rūmų bės atstovų derybų kareiviai išvažiavo, bet neilgam. Po kiemelyje pastolius fasado remontui, o gal AT pato- kiek laiko MVD kariuomenė vis vien užėmė Spaudos gesniam užpuolimui. Pagaliau pasiruošėme gynybai. rūmus, prie kurių vėliau teko piketuoti, reikalaujant, Žurnalistai taip pat ruošėsi, parodydami išradingumą. kad juos atlaisvintų. 1991 m. sausio pradžioje kariuo- Kiekvienas stengėsi užimti kuo geresnę, bet ir saugią menė visiškai okupavo rūmus ir spaustuves šalia jų. [...] vietą. Mačiau, kaip vienas operatorius kitoje Gedimino Prunskienei paskelbus apie šlapios dešros kainų pa- prospekto pusėje, prieš biblioteką, virtuvėje ketvirta- kėlimą nuo 1991 m. sausio 8 d., tapo aišku, kad konf- me aukšte pasistatė didelį veidrodį, o pats, būdamas už kampo saugus, taikėsi, kaip galėtų filmuoti, jeigu būtų šaudoma. AT jautėsi didžiulė įtampa, niekas nežinojo, kas bus. Net AT pirmininkas atrodė buvo labai susirū- pinęs, nors kitais atvejais susirūpinimą būdavo sunku įžvelgti. Juokų ar pasišaipymų beveik nebuvo. Artėjo laikas prasidėti mitingui, bet aikštė buvo tuš- čia. Pradėjome galvoti, kad gal jie to mitingo atsisakė, nors sovietiniai kareiviai tikrino, ar gerai veikia mi- krofonai, grojo maršus. Staiga iš vartų arkos, esančios kitoje Gedimino prospekto pusėje, priešais AT, pasiro- dė „Jedinstvos“ lyderis Ivanovas su didžiule raudona vėliava, ant kurios buvo pjautuvas ir kūjis. Laukėme, kas bus. Prasidėjo mitingas. Iš pradžių kalbėtojai rei- kalavo, kad būtų atstatyta sovietinė tvarka, kad ne- Rolandas Ginaitis. Nacionalinė biblioteka. Vilnius. priklausomybė paskelbta neteisėtai ir t. t., kiti šaukė, 1991 m. sausis. Fotografija kad lietuvis geras tiktai miręs, kad reikia juos visus ištremti į Sibirą. Įtampa augo, laukėme, kada kas nors liktų nebus išvengta, kad „Jedinstvo“ ir LKP (SSKP) iš LKP (SSKP) CK vadovų arba „jedinstveninkų“ pa- bandys Lietuvoje atstatyti savo tvarką. kvies AT šturmui. Kadangi nesulaukė betono briketų, 1991 m. sausio 8 d. rytą, vos tik radijui pranešus, kalbos rimo. Bet atsirado oratorių, kurie kvietė nesi- kad „vaduotojai“ eina AT link, aš ten ir išskubėjau. Ten svaidyti neatsakingais žodžiais, stengtis gyventi tai- buvau, kai apsauga iš vidaus „jedinstveninkus“ apra- kiai, jeigu lietuviai jų nepuls. Kalbos tapo ramesnės. mino vandens čiurkšlėmis. Tada mes dešinės pusės

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 411 Algirdas Rašimas pasieniu prasistūmėme prie įėjimo ir po prof. Lands- ir šilumą, tuomet deputatai ir apsauga neišlaikę patys bergio kreipimosi į juos, rusakalbius darbininkus iš apleistų AT, o šalia gyvuotų „tikroji“ valdžia. Vilniaus įmonių, palengva, nekeldami įtampos, išstū- Iš pat ryto policija kažkodėl atitvėrė praėjimą nuo mėme iš kiemo. Po to vėl įėjimą į AT kiemą užtvėrėme bibliotekos­ pusės, o nuo AT rūmų praėjimas buvo lais- įtempę virves, budėjome iki nakties. Rytojaus laukė- vas. Gedimino prospektas nuo Lukiškių a. pusės buvo me ne mažiau jaudindamiesi. Mat LKP (SSKP) ir „Je- saugomas. Mes savo iniciatyva prie Trečiųjų rūmų pra- dėjome statyti užtvarą, prašydami žmones neiti tolyn į Nepriklausomybės aikštę, o atitverti aikštę ir priei- gas. Žmonės mielai klausė. Grigaliūnas, Šakalinis ir aš derinome klausimą su AT vadovais dėl Trečiųjų rūmų užėmimo. Čia, sutvarkę rūmų apsaugą ir gavę tam lei- dimą, pradėjome užėmimą. Vadovavo Grigaliūnas, aš buvau paskirtas 5-ojo bū- rio („Stogas“) vadu ir Grigaliūno padėjėju. Padėjau jam formuoti būrius (dešimtukus), sudarinėjau sąrašus, iš- davinėjau dujokaukes. Mano būrio vado pavaduotojas buvo Juozas Raudeliūnas, kiti – Šakalinis, Rudzinskas, Jakas, Markauskas, Mosiejus, Gytas Sandanavičius, Alvydas Janulevičius, Saulius Motiejūnas, Cibulskas iš pieno kombinato, kurį Sausio 11-ąją Monkus paėmė į Pirmuosius rūmus. Pirmo būrio vadas buvo Gediminas Rolandas Ginaitis. Nacionalinė biblioteka. Vilnius. Juškevičius, jo kovotojai užėmė rūsio patalpas. Pirmo 1991 m. sausis. Fotografija aukšto gynybai vadovavo pats Grigaliūnas, jam padė- dinstvo“ žadėjo sugrįžti. Nuo ankstyvo ryto jų laukėme jo būrių vadai Klemensas Pilėnas, Algimantas Vedric- prie įėjimo į Nepriklausomybės aikštę. Su mumis buvo kas, Arvydas Avižienis. Buvo sudaryta taryba, į kurią policija. Mums buvo įsakyta nesivelti į konfliktus, bet įėjo 15 būrių vadai, o vyriausiu išrinktas Grigaliūnas. kviesti policininkus. Atėjusi iki aikštės jų kolona atsi- Mano būrys „Stogas“ užėmė 2 kabinetus 7 aukšto deši- rėmė į mūsų ir policininkų užtvarą. Nemažai jų buvo nėje pusėje, juose buvo telefonai ir gerai matėsi trans- išgėrusių, o pamatę policiją sakė, kad jų paslauga bai- porto žiedas kitoje Neries pusėje, prie Pedagoginio insti- gėsi. Mat „Jedinstvos“ vadai jiems žadėjo po pusę litro tuto. Nuo stogo matėsi dar didesnė Vilniaus panorama. degtinės, o davė tik pusę, t. y. butelį dviem, ­­– ir pasuko Ant stogo paskyriau budėti du savanorius, du budėjo atgal. Likusių policija ir mes neleidome eiti prie AT, kabinetuose ir stebėjo aplinką, taip pat telefonu pra- bet, sustabdę priešais M. Mažvydo biblioteką, sodelyje nešinėjo svarbesnę informaciją į postą pirmame aukš- apsupome. Kai kurie tuo pasipiktinę bandė išsiveržti, te. Kitus pasiunčiau į statybas pasirinkti „ginklų“, t. y. bet atskubėję policininkai nuo AT padvigubino žiedą ir strypų arba ko nors patogesnio. Vienu telefonu nusta- jie aprimo. Prasidėjo derybos. Kas konkrečiai jose da- čiau tiesioginį ryšį su AT pirmininko sekretoriatu – gy- lyvavo, nepamenu. Mums, kaip visada, vadovavo Gri- nybos komitetu ir viską, ką matydavau, pranešdavau galiūnas. Išlaikėme juos žiede iki vakaro, kol visiškai tiesiogiai, kitu telefonu tas pačias žinias pranešdavome nusiramino, ir tada jie pasuko namo. Juos ramino ne pirmo aukšto budinčiajam, o Grigaliūnas raportuodavo tik žvarbus lynojantis oras, bet ir išeinančios pagirios. Audriui Butkevičiui, Jonui Gečui. Laisvi nuo budėjimo Tiesa, jie nuvertė LTV pastatytą paaukštinimą ir su- savanoriai ilsėjosi. Sudariau budėjimo ir namiškių lan- daužė vaizdo kamerą, o operatorius atsipirko guzais. kymo grafiką. Į namus išeidavo po du, jiems sugrįžus Taip praėjo sausio devintoji. Norėjome nakčiai pasilik- eidavo kiti, bet 10 val. vakaro visi turėdavo būti būrio ti AT rūmuose, bet mums sakė, kad eitume namo, iš- dislokacijos vietoje. Mosiejui buvo prieš kelias dienas sidžiovintume ir pavalgytume, rytoj laukė ne ką len- gimęs sūnus, taigi jis namo išėjo vienas iš pirmųjų. gvesnė diena. Taip praėjo sausio 10 diena ir naktis, kai buvo suda- 1991 m. sausio 10 d. mes buvome paskirti budėti prie rinėjami būriai ir kovotojai apsiprato su sąlygomis ir AT Trečiųjų rūmų, nuo bibliotekos pusės buvo polici- padėtimi. (Mat daugelis apsisprendė būti savanoriais ja. Ryte Grigaliūnui paskambino į namus nepažįsta- net nepranešę savo šeimoms.) Nakties metu stebėjome mas žmogus, kalbėjęs lietuviškai su rusišku akcentu, ir sovietinės kariuomenės judėjimą. Ant tilto prie Neries, liepė užimti profsąjungų rūmus (dabar Seimo Tretieji bemanevruodami šarvuočiai susidūrė ir taip trinktelėjo rūmai), mat LKP KPSS rengėsi juos užimti ir ten pa- vienas į kitą, kad net kažkokie gelžgaliai skambėdami sodinti Burokevičių su Jarmalavičiumi, po to – atitver- nukrito toli ant grindinio. Apžiūrėję techniką, vaduoto- ti AT sovietine kariuomene, atjungti elektrą, vandenį jai pasuko Šiaurės miestelio link ir nurimo iki ryto.

412 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 kaip siekėme Lietuvos nepriklausomybės

Sausio 11 d. visi buvome ginkluoti kas kuo – metali- Vakare į AT Trečiuosius rūmus mums kaip papil- niais strypais, kuokomis, laužtuvais, virtuviniais kir- dymą atvedė apie šimtą jaunuolių, kurie turėjo būti vukais. Pirmame aukšte kažkas turėjo medžioklinį pašaukti į sovietinę kariuomenę, bet buvo priimti į šautuvą. Šitaip ginkluoti iki dantų laukėme desanto policijos mokyklą. Atvedė juos aukšti policijos pareigū- ant stogo. Buvome nutarę, jeigu nuleistų desantą, kai nai – pulkininkai, papulkininkiai. Sušaukti būrių va- šaudys iš lėktuvų ar malūnsparnių, būti priedangoje, o dai prašė, kad jaunuolius išvestų į aikštę, kur, mūsų desantininkams nusileidus žemai, pagal komandą ke- manymu, jiems būtų saugiau, nes jeigu rusai sugalvotų liems pulti ir, įsigijus ginklus, pradėti šaudyti į besilei- pulti AT, jaunuoliai tikrai žūtų. Nors jaunuoliai ir buvo džiančius. gana kariškai, patriotiškai nusiteikę, po ilgų derybų, Krito savanorių štabo būstinė priešais Šv. Petro ir okupantams pradėjus važinėti po Vilnių, po televizijos Povilo bažnyčią, užimti sovietinės kariuomenės buvo ir bokšto ir centro kritimo, pagaliau jie buvo išvesti. dabartiniai SKAP rūmai. Girdėjome, kad esama sužeis- Mes matėme, kad į Žvėryno (Viršuliškių) pusę žiedu tų. Laukėme savo eilės. Bendrame susirinkime nuta- prie Pedagoginio instituto nuvažiavo dvi tankų kolo- rėme grumtis iki paskutinių jėgų. Vis daugiau žmonių nos ir nemažai šarvuočių bei sunkvežimių. Dar viena rinkosi prie AT. Kadangi mes, Trečiųjų rūmų gynėjai, tankų, šarvuočių ir sunkvežimių kolona nuvažiavo te- nešiojome ne tik žalius raiščius, bet ir dujokaukes, tai lecentro link. Bet žmonės aikštėje jau buvo sustatyti išėję į aikštę pasižvalgyti skirdavomės nuo ten esančių taip, kad kiekvienam dešimtukui buvo nurodyta vieta, žmonių. Moterys atnešė į aikštę maisto, vaišino mus niekas jau nebėjo link tunelio skanduodamas. Pradė- sumuštiniais ir kava. Sutemus nuo Šiaurės miestelio jus šaudyti prie TV bokšto, matėsi salvių blyksniai, bet pusės pradėjo važiuoti tankai, šarvuočiai ir sunkveži- mums nė neatėjo į galvą, kad jie ten pradės tankais miai su kareiviais bei kita technika. Vieni važiavo link traiškyti žmones. Prasidėjus šaudymui ir salvėms prie radijo stoties, kiti per tiltą, pro Pedagoginį institutą te- TV (Radijo ir televizijos komiteto) pastato, nuo jo AT lecentro link. Apie tai sužinoję žmonės bėgo prie tune- link dangų raižė padegamųjų kulkų serijos. Po kiek lio, skanduodami „Lietuva“, bet taip apnuogindami AT laiko šaudymas prie TV bokšto aprimo. Pamatėme, prieigas nuo Gedimino pr. ir Žvėryno tilto pusės. Mes, kad iš Žvėryno Vytauto gatvės tilto link nedideliu grei- tai pastebėję, tuojau pranešėme ir AT gynybos komite- tui, ir štabui, t. y. Butkevičiui. Po to perspėjau gynybos komitetą, kad žmonės, ypač atvažiavę iš rajonų, būtų rikiuojami numatytose vietose ir visą laiką ten būtų, kol juos pakeis kiti. 1991 m. sausio 11 d., apie 4–5 val. vakaro mes, tuo metu parlamente buvę gynėjai, AT Pirmuosiuose rū- muose prisiekėme ištikimybę Lietuvos Respublikai. Priesaiką priėmė prof. Landsbergis, kun. Robertas Gri- gas. Kitą dieną taip pat prisiekė tie, kurie tuo metu budėjo, arba naujai atvykusieji. Įtampa augo, sklido įvairūs gandai. LKP (SSKP) visaip gąsdino nepaklu- siančiuosius susidorojimu, „Vremia“ rodė skirtingas programas Pabaltijui ir Maskvai. Rusijos žmonės buvo nuteikiami prieš ekstremistus, nacionalistus, Lietuvoje raginami nepasiduoti provokatoriams landsberginin- kams, klausyti LKP (SSKP). Sausio 12-ąją dar labiau kaito atmosfera aplink AT. Vis daugiau pastebėdavome civiliai apsirengusių kariš- kių ir kitų tarnybų darbuotojų, kuriuos nesunku buvo atskirti iš po paltais dėvimų kariškų drabužių, aulinių Rolandas Ginaitis. Nacionalinė biblioteka. Vilnius. batų ir t. t. Žmonės buvo nusiteikę kovai bet kokia kai- 1991 m. sausis. Fotografija na. Ta nuotaika vyravo ir aikštėje, ir rūmuose. Visi su nerimu laukėme nakties, mat okupantas, bijodamas čiu išvažiavo 5–6 tankai. Tankai per tiltą važiavo la- šviesos, nusikaltimus daro tik naktį. Žmonės aikštėje bai arti vienas kito, o mes linkėjome ir meldėme Dievą, dainavo patriotines dainas. Pamaldesnės moterys mel- kad jie įlūžtų. Bet tiltas atlaikė, kaip ir žmonės, stovėję dėsi prie Švč. Mergelės Marijos statulos, savanoriai rū- prie AT rūmų ir tilto. Jie nepajudėjo iš vietų, bet skan- muose kas niūniavo, kas pasakojo atsitikimus, anekdo- davo „Lietuva!“ Žmonių minia stovėjo iki pat Gedimino tus. Žodžiu, stengėsi pakelti nuotaiką ir kitiems. prospekto ir krantinės sankryžos. Pamažu važiuodami

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 413 Algirdas Rašimas tankuose buvę sovietiniai karininkai, matyt, įvertino go ir man prie telefono) eiti ilsėtis. Ilsėjomės aukšto padėtį, kad, jeigu važiuos prie AT, jiems reikės sutraiš- fojė esančiuose foteliuose arba ant sofų. Pradėjus aušti kyti apie tūkstantį, o gal daugiau žmonių. Žodžiu, žmo- mane pakeitė Raudeliūnas, ant stogo budėjusį Šakali- nės neišsigando ir priešas nesiryžo jų beginklių pulti. nį – Markauskas. Vyrai skundėsi, kad neima miegas. Tuo metu, kai šaudė prie telecentro, į mūsų vyrus, Man atsigulus vyrai apklojo, kad nebūtų šalta, striukė- esančius ant stogo, kažkas ėmė šaudyti iš Žvėryno pu- mis ir greit užmigau. sės. Atbėgęs Šakalinis klausė, ką daryti, aš įsakiau su- Vėliau aš pradėjau skambinti telefonu į Minską, Maskvą, Kijevą, pranešiau apie padėtį Vilniuje. Zeno- no Pozdniako tuo metu namuose nebuvo, atsiliepė jo žmona, viską sužinojusi pradėjo verkti ir sakė, kad apie viską tuojau praneš Liaudies Fronto žmonėms ir žurna- listams. Kijeve Rucho atstovas taip pat pažadėjo visus informuoti, Maskvoje, kur skambinau turimais telefo- nais, žmonės iš nepriklausomų profsąjungų baisėjosi įvykiais Vilniuje ir žadėjo skelbti streikus. Tą darė jau rytojaus dieną Kuzbasas, Vorkuta, vėliau Jaroslavlis, vėliausiai – Donbaso angliakasiai. Manau, kad mūsų darbininkų ryšiai taip pat padėjo sutramdyti okupantų vadeivas iš CK Politbiuro ir Generalinio štabo. Pažadino apie 10 val. ryte, 1991 m. sausio 13 d., ga- vus įsakymą apleisti patalpas, motyvuojant tuo, kad pas mus yra daug KGB agentų, nors, mūsų žiniomis, AT Pirmuosiuose rūmuose jų buvo kur kas daugiau. Rolandas Ginaitis. Aukščiausioji Taryba. Vilnius. Nustatę ryšius, jeigu tektų dirbti pogrindyje, apleido- 1991 m. sausis. Fotografija me patalpas. Grigaliūnas ir aš prašėme vyrų, kad va- gulus toliau stebėti prieigas ir iš kur šaudo. Šaudė tur- kare pailsėję ateitų patikrinti, ar patalpos saugomos. būt iš cerkvės bokšto, bent taip kalbėjo vyrai. Bet Butkevičius ir jo pavaduotojai, įsakę patalpas ap- Nuotaikos buvo prislėgtos, juo labiau kad nutilo tele- leisti, patys nepasirūpino, kad jas kas nors saugotų. vizija ir radijas. Gavome žinių apie pirmąsias aukas ir Todėl dienos metu mes AT Trečiuosius rūmus saugo- sužeistuosius. Kai kurių vyrų akyse matėsi ašaros. Jie ašarojo ne iš baimės, bet todėl, kad neturėjo ginklų ir negalėjo tinkamai sutikti okupanto. Tuo laiku mano sūnus Vytautas dirbo TV archyve. Nors jo pamaina pasibaigė 5 val. vakaro, jis, kaip buvo prašoma AT ir Vyriausybės, jau keletą dienų buvo radi- jo ir televizijos pastate, tik dieną pareidamas namo pa- imti maisto. Pastato šturmo metu prie jo „Alfa“ smogi- kai nušovė savo karininką. Žmogžudys puolė tuo metu ant laiptų buvusius TV darbuotojus, šaukdamas Zas- treliu!, bet sūnui pavyko moteris nustumti už kampo ir palikti įsisiautėjusį banditą. Apie tai jis vėliau pranešė įvykius tyrusiai AT komisijai. Jis nebėgo namo, bet at- bėgo prie AT ginti savo valdžios. Nepriklausomybės aikštėje žmonės, vedami kunigo Roberto Grigo, meldėsi, giedojo šventas giesmes, dai- navo patriotines dainas. Kai visur pradėjo važinėti tan- kai ir sunkvežimiai, radijui ir televizijai pranešus apie Rolandas Ginaitis. Aukščiausioji Taryba. Vilnius. okupantų užpultą TV bokštą ir užgesus eteriui, prie AT 1991 m. sausis. Fotografija pradėjo rinktis lengvieji automobiliai, t. y. AT gynėjai. Jų buvo tiek daug, kad aplink AT gatvės buvo užsta- davome po kelis, kas galėjome, o po darbo iki vėlaus tytos po kelias eiles, o prie tunelio buvo palikta prava- vakaro surinkdavome iki 13–20 vyrų. Tai truko apie žiavimui vos po vieną juostą. Todėl Nepriklausomybės dvi savaites, o susitikę aukštuosius vadus primindavo- aikštė buvo sausakimša. me, kad rūmus reikia rimtai saugoti. Apie sausio 25 d. Viskam nurimus įsakiau (pasilikus vienam ant sto- pagaliau buvo paskirtas būrys, kuris padėtų saugoti

414 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 kaip siekėme Lietuvos nepriklausomybės rūmus. Mums, žaliaraiščiais, tuo metu reikėjo saugoti ką trispalvę, tuojau atsiradus dviems ukrainietiškoms Sąjūdžio būstinę. vėliavoms, beveik vienbalsiai nutarta streiką tęsti. Bet mes nelikome be darbo, dauguma, būdami Lie- Vakare išvažiavome į Donecką. Angliakasiai mums tuvos darbininkų sąjungos nariai, turėjome darbo įmo- ne tik nupirko traukinio bilietus, bet ir įteikė pluoštą nėse, kur kitataučiai skleidė įvairius gandus, o vado- atsišaukimų, kad žmonės neitų balsuoti į referendumą, vai stengėsi taip vadovauti, kad įmonės būtų tuščios, kurį rengė Gorbačiovas. Pirmą pluoštą atsišaukimų iš- darbininkai apvogti, o jų pačių kišenės pilnos. Bene platinome Donecko geležinkelio stotyje, kitus platino- labiausiai pavykusi Darbininkų sąjungos akcija buvo me traukinyje, pakelės stotyse. Minske buvome anksty- maisto produktų rinkimas Rusijos ir Ukrainos anglia- vą sekmadienio rytą, apie 10 val. jau buvome Vilniuje. kasiams. Paskutinius atsišaukimus palikome traukinyje. [...] Viskas prasidėjo nelauktai, – mes galvojome akciją Vėliau sekė kiti darbai – Lietuvos kariuomenės kūrė- pradėti vėliau, maždaug po savaitės. Mat tarybos nariai jų Savanorių sąjungos kūrimasis ir suvažiavimas. Nuo tuo metu buvo seminare, kurį surengė JAV Viskonsino 1994 m. rudens LKKSS pirmininko Petro Musteikio universitetas, o aš sirgau, turėjau 38,5° temperatūros. kvietimu, Vilniaus apskrities valdybai pritarus, pava- Nors Uoka paskelbė apie produktų rinkimą maždaug davau KAM sekretorių ir LKKSS sekretorių, išvykusį 3 val. dienos, jau tą dieną produktus ir pinigus sunešė mokytis į užsienį. Vėliau 3 kadencijas buvau renkamas apie 50 žmonių Vilniuje. Žmonės tempė kumpius, ski- LKKSS Vilniaus apskrities pirmininku ir LKKSS pir- landžius, dešras, įvairius mėsos vyniotinius ir t. t. Iš mininko pavaduotoju. Tik sunkiai susirgęs savo parei- viso surinkome bene 35 kamazus su puspriekabėmis gas perleidau savo pavaduotojui Gediminui Juškevi- ir 7 zilus arba gaziukus. Svarbiausia, kad produktai čiui, o suvažiavime jį išrinko pirmininku. buvo gabenami su veterinarijos patikros dokumentais. Visa tai vyko likus savaitei iki sovietinio referendumo, 1991 m. kovo 18 d. 1991 m. kovo 12 d. vakare pirmoji kolona su 7 ZIL ir GAZ markės sunkvežimiais išvažiavo į Donbasą, aš buvau kolonos vyresnysis. Pasienyje mūsų pasienie- čiai palinkėjo laimingo kelio, o auštant mus sustabdė Ukrainos pasieniečiai. Tada jau lengviau atsikvėpėme, nes pagaliau pravažiavome Baltarusiją, dėl kurios ne- rimavome. Kovo 14 d. apie 18 val. pasiekėme savo tiks- lą, Donecko srities Krasnoarmeisko centrinę šachtą. Angliakasiai streikavo, bet į šachtas ėjo brigados tikrinti,­ kad nekiltų gaisrai, sprogimai. Atvažiavome pamainų keitimosi metu, angliakasiai mus sutiko su ašaromis akyse, sakė, kad tik maža tauta gali suprasti didelės tautos bėdas. Kolonas be manęs į Donbasą lydė- jo Šakalinis, Markauskas, Gimtojo krašto redaktorius Aleksiejūnas ir Panevėžio Darbininkų sąjungos pirmi- ninkas, kurio pavardės nebepamenu. Kovo 15 d. ryte išėjus į miestą, prie manęs priėjo mo- čiutė dėkodama, kad atvežėme pavasarį. Mat dar vakar buvo 15° šalčio, o tą rytą buvo apie nulį ir švietė sau- lė. Kovo 16 d. Krasnoarmeiske iš Donecko srities susi- rinkę angliakasiai sprendė, ar toliau streikuoti, buvo maždaug per pusę už ir prieš, bet kai mes su Šakali- Rolandas Ginaitis. Aukščiausioji Taryba. Vilnius. niu įteikėme dviejų profsąjungų vadovams po lietuviš- 1991 m. sausis. Fotografija

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 415 Post scriptum

Kaip šešiese VLieKKą pliekė bei apie Metaforas Arba intelektualų žygis prieš chaltūrščikus ir padūmojimai

Vaclovas Aliulis MIC

I. Kadaise devyniese kartu pjaudavo gaidį, o garbingo seniai tam laikas. Gerai pasakyta: turime spalvingą mūsų žurnalo šių metų numeryje pirmame Valstybi- kalbą su jaunu žodynu ir kiaurai archajiška gramati- nę lietuvių kalbos komisiją grėsmingai skalpuoja susi- ka. Vien pasižiūrėjus daiktavardžių – kuriems galams rikiavusios šešios šviesios galvos – nuo man brangaus tos penkios linksniuotės su galūnių margumynu? Pa- Nerijaus iki ne mažiau brangios Nerijos. sitvarkytume kaip prancūzai: kilmininkui de, naudi- Paskaičiau, pečiais patraukiau ir palikau. Tariau ninkui a, daugiskaitai s arba (kaip vokiečių) e ar n, ir sau: matyti, ta VLieKKa smulkesnis žvėris už gaidį, baigtas kriukis. Kam reikia tų ilgųjų ir trumpųjų bal- kad jai užtenka trečdaliu mažiau pjovikų. Kam užteks sių: tebus visi garsai vieno ilgumo, kaip daugumoje pa- narsumo, tas nuo jos apsigins. Vis dėlto po pusės metų saulio kalbų. Iš brolių latvių galėtume imti pastovaus Redakcija atsiminė dar vieną bendradarbį, mėgstantį kirčiavimo pavyzdį: visada pirmame skiemenyje. O be- pakedenti kalbos klausimus, ir pasiūlė atsiliepti. Kvie- raščių zanavykų, Alvito piemenų, dzūkų praėjusiais čia – klausau. amžiais susapnuotos priegaidės ir keleriopos kirčiuo- Daug išmintingų pastebėjimų skamba iš to šešeto tės telieka mėgėjams – fortunatovams, sosiūrams ir ki- lūpų, ir ištikimai laikomasi antraštės AUDIATUR ET tiems tokiems. ALTERA PARS: neduota prasižioti jokiam PARS PRI- Žodynas jau sėkmingai prastinamas: prigijo proble- MA atstovui nei galimam jo advokatui. Šio vaidmens ma, problemos, ir nebereikia klausimų, reikalų, abe- protarpiais mėgina imtis profesorius Alfredas, bet kole- jonių, sunkumų, keblumų, kliūčių, neaiškumų. Savo gos mieliau pučia į vieną dūdą. Panašiai ir pastarosios ruožtu jokių problemų baigia doroti nereikalingas istorikų konferencijos – vienaminčių konferencijos. įmantrybes gerai, tuojau, (su) mielu noru, tikrai, tik Pokalbyje netrūksta įdomybių. Pati pirmoji – susi- duokit, klausau, visada padėsiu. Sveikintina raida. jaudinęs žmogus ne tik intonaciją pakeičiąs, bet ir per- Dar porą dešimčių ar šimtinių viskam tinkamų žodžių šokąs iš vienos kirčiuotės į kitą. suraskime, jų sinonimus išbraukime, ir mūsų žodynai Įsiskaitęs matau, kad įstatymais apmūrytoji VLieK- apčiuopiamai suplonės, karštai laukiamieji imigrantai Ka, nedorėlė, išties yra kalta dėl mūsų gimtosios kal- nebevengs Lietuvos dėl valstybinės kalbos sunkumo. bos sąstingio. Ji stabdo sveikus pokyčius, varžo kūrė- Ir naujiems, ir seniems atvykėliams malonu, kai ne jus, trukdo mūsų be galo painią kalbą prastinti, nors tik jiems leidžiame laikytis jų nuosavos frazeologijos,

NŽ-A redakcija ir būrelis bendradarbių jau antrus metus akty- gyvi esam (2011, Nr. 5). Dėl šių publikacijų NŽ-A redakcija ir viai dalyvauja akademiniuose tyrimuose ir viešosiose diskusi- paskiri autoriai jau susilaukė nemažai kritikos: Lietuvių kalbos jose kalbos politikos klausimais. Kas yra norma kalboje ir ar/ gynėjų sąjungos ir paskirų asmenų protestų ar net prašymų ati- kaip reikia norminti, kur ir kam priklauso prestižas ir autorite- tinkamoms institucijoms įvertinti ir reaguoti, garbingų kalbinin- tas, kokia valstybinę kalbos politiką kuriančių/vykdančių insti- kų replikų – visos jos nusiųstos ir publikuotos kituose kultūros tucijų veiklos prasmė, – šiais ir panašiai klausimais NŽ-A jau leidiniuose ar (interneto) dienraščiuose, mes tegavome vos vie- skelbėme sociolingvistės dr. Loretos Vaicekauskienės straipsnį ną anoniminį laiškelį. Taigi kreipėmės į neginčijamą autorite- Lietuvių kalbos norminimo šimtmetis, kultūrininkų pokalbio re- tą – kunigą, intelektualą, redaktorių, diskusijų subalansavimo dakcijoje Lietuvių kalba, asmenų vardai ir liga galiai medžiagą meistrą, nacionalinės Kalbos premijos laureatą Vaclovą Aliulį (abu – 2010, Nr. 5–6), chuliganiškos diskusijos Apie kalbos MIC, prašydami sureaguoti ir pasisakyti į temą. Jo atsiliepimą ir raidą ir jos vaizdinius neredaguotą tekstą (2011, Nr. 1), Gied­ siūlome skaitytojams. riaus Tamaševičiaus kultūros kritikos esė Metaforos, kuriomis

416 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 Kaip šešiese VLieKKą pliekė bei apie Metaforas bet ir patys ja pasekame. Gerbiamieji seimūnai kartoja sios Komisijos 2010 metų ataskaitoje ir tematome re- reikalas tame, kad principe (delo v tom, čto, v osnov- komendacijas. Dauguma tų rekomendacijų prigyja, bet nom). Marijos radijo laidų vadovai vis skelbiasi, jog ne talentingi kūrėjai nebijo šen ten nuo jų nukrypti – ir tęsia, o pratęsia pokalbius (mat pavyzdys: ir prodlit‘, ir nieko! Nesmerkiamų gretutinių formų jau turime, ir jų prodolžat‘ turi priešdėlį pro-). Net kirčių smagiai mo- galėtų būti daugiau. komės iš tarptautinės praktikos: užmiršome alkoholį, Gal išties tas velnias ne toks jau juodas... įnikome maukti alkoholį, kaip kokie britai, škotai ar airiai. Vis šioks toks žingsnelis globalizmo link, ir tegu II. Redakcijai išties rūpi mūsų rašto kalbos reikalai, VLieKKa netrukdo. taigi numeryje penktame skelbia Giedriaus Tamaševi- Deja, ne visada galime mokytis iš pasaulinių pavyz- čiaus straipsnį „Metaforos, kuriomis gyvi esam, arba džių. Nors negirdėti, kad JAV ir JK šauniems kultūri- Kaip kalbama apie grėsmes kalbai“. Čia apstu citatų ninkams maustytų apynasrius kokios Language Com- iš pirmųjų šaltinių. Įdomu skaityti, ką mąstė ir sakė missions, vis dėlto Oxford English Dictionary laikomas Jonas Jablonskis, Kostas Korsakas, Kazys Ulvydas, normatyvu, o jame kiekvienas žodis, žodelis, žodelytis Aldonas Pupkis, Aleksandras Vanagas, Justas Vincas skliaustuose perrašomas fonetiškai ir pažymimas kir- Paleckis, Vytautas Ambrazas, Irena Smetonienė, Lo- tis. Fui, diktatas! Prancūzų šviesuolių legionas žvangi- reta Vaicekauskienė, Povilas Mataitis, Justinas Mar- na ginklais ir žvaliai kaunasi su anglybių ir ameriko- cinkevičius, Arnoldas Piročkinas, Tomas Daugirdas, nybių antplūdžiu. Kur tada pažanga ir laisva raiška? Regina Koženiauskienė, Juozas Pikčilingis, Mantas Seni dzūkai turi posakį: „Ne tokis velnias juodas, kap Adomėnas ir kiti (vardiju tik man geriau žinomus au- jį maliavoja“. Mėgindamas įsitikinti VLieKKos pikta- torius). Ilgą apžvalgą apibendrina išvada, sodriai api- darybėmis, iš jos pačios nasrų išsitraukiau 1995 m. būdinanti vyraujančią bendrinės lietuvių kalbos ideo- sausio 31 d. priimtą ir lig šiol galiojantį Lietuvos Res- logiją. Štai ji: publikos valstybinės kalbos įstatymą, taip pat jos ir „Visuomenė, nepašvęsta į kalbos dvasios ir sistemos VKInspekcijos 2010 metų veiklos ataskaitas. Pasirodo, slėpinius, „gyvena Jablonskio kalbos idealu“, kalbinin- įstatymas įpareigoja įstaigas, įmones ir organizacijas kų autoritetui paklūsta „ne tik protu, bet ir širdimi“, vesti dokumentaciją bei susirašinėjimą lietuvių kalba, nors drauge žino, kad prie to idealo taip niekada ir ne- tačiau nereglamentuoja gyventojų neoficialaus bendra- priartės. Tačiau esama ir tokios visuomenės dalies, kuri vimo ir religinių bei tautinių bendrijų renginių kalbos, atsisako paklusti – jie kalbą žaloja, dergia, prievartau- o teismai įpareigoti nemokamai teikti vertėjo paslau- ja, eidami prieš kalbos dvasią, atmesdami didžiojo ide- gas lietuviškai nemokantiems proceso dalyviams. Vi- alo siekį. Už tai jų nusižengimai sulaukia pelnyto pa- suomenės informavimo priemonės, knygų ir kitų leidi- smerkimo ir bausmių. Pastaruoju metu skaudžiausiai nių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos kalbos dvasią žeidžia nuo kalbos puoselėtojų luomo at- normų. Įstatymų leidėjai mat nusprendė, kad taip tu- skilę kalbininkai laisvamaniai, atmetantys kalbos kul- rėtų būti save gerbiančioje valstybėje. „Valstybinės kal- tą kaip tokį. Šliedamiesi prie „kohortos“, kuriai „būdin- bos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos nor- ga nepakanta viskam, kas buvo praeityje [...] gera“, jie mas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija“ (20 nusipelno anatemos už tai, kad išduoda savo mokyto- str.), pavaldi LR Seimui, o „šio įstatymo vykdymą kont­ jus skelbdami, jog „taisyklinga kalba nėra tautos verty- roliuoja valstybinė kalbos inspekcija“ (25 str.), pavaldi bė“, taip asmens laisvę iškeldami „virš tautos ir valsty- Vyriausybei. Pagal įstatymo 24 str., už jo nuostatų tie- bės interesų““. Taisyklingos kalbos tikresni autoritetai sioginį vykdymą atsakingi institucijų ir t. t. vadovai, galėtų būti ne kalbininkai, o chemikai, ar ne? o įstatymo pažeidėjai atsako kitų atitinkamų įstatymų Štai kur šuo pakastas. Kažkieno išgalvota naciona- nustatyta tvarka. Gal kas nors ką žino apie teismų ar linė vertybė! Visas pasaulis žino nacionalines lietu- administracijos veiksnių siautėjimą? vių vertybes – tris „K“: krepšinis, kugelis, kindziukas. „Mus gąsdina baudomis!“ Pasirodo, VLieKKa netu- Be ketvirtos „K“ (taisyklingos kalbos) galima apsieti... ri galios bausti. Tokia galia suteikta tik VKInspekci- Nors staliui ne vis tiek, ar jo kaltas aštrus, ar atšipęs, jai. Skaitau tad šios atskaitą. Per ištisus 2010 metus bet žodžio meistrams jų nuolatinio darbo įrankio, kal- yra po dukart nubausti piniginėmis baudomis po vieną bos, kokybė – jokia vertybė... Vilniaus ir Šalčininkų rajonų pareigūną, kurie įspėti Kalbos kulto pirmasis kaltininkas – tas fanatikas nenukabino viešų nelietuviškų užrašų. Ir viskas. Taigi Mikalojus Daukša. Tai jis tėvų kalbą beužmirštančius NŽ-A Vyriausiasis veltui svajoja užsitraukti apčiuopia- Lietuvos didikus ir bajorus XVI a. graudeno: „Numa- mų VLieKKos ar VKIjos smūgių savo smulkiais provo- rinti kalbą – tai užgesinti saulę danguje“, – turbūt dau- kaciniais saldainiukais. gelis atmintinai mokame ir t. t. Jo mintys šimtmečiais Pokalbininkų manymu, būtų pakenčiama, jeigu ruseno ir vėl įsiliepsnojo XIX a. žemaičių lietuviškaja- VLieKKa ribotųsi rekomendacijomis, bet grėsmingo- me sąjūdyje bei visame tautiniame atgimime su Mai-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 417 Vaclovas aliulis MIC roniu ir Basanavičiumi. Nesugebėjo jie atsispirti viso- Mat daugelis jų įsivaizduoja, kad su redaktoriaus kėde je Vidurio ir Rytų Europoje siautėjančiai nacionalinių gauna ne tik didelę galią, bet ir didelį išmanymą, ir įga- siekimų epidemijai: „Jau slavai sukilo, nuo Juodmarių liojimą pertempti ant savo kurpalio visa, kas pakliūva krašto pavasaris eina...“ Siūloma gi mums baigtinai įsi- jiems į rankas. Galią išties įgyja – su jais nelabai pa- lieti į bendros su broliais lenkais kultūros kūrimą. Ko- siginčysi, o išmanymas šiam su metais auga, anam – kios bendros? Aišku, tik jau ne lietuviškos. Tai kas, kad vargiai. būtume ištirpę, bet gal būtume galėję naujų jos švente- Galiu papasakoti nuotykį. Vienam mokslingam leidi- nybės Demokratijos pavyzdžių pasauliui sukurti pagal niui parašiau 11-os kompraščio puslapių straipsnį, tai šiandienių pažangių istorikų ir filosofų spėjimus... (Ko redaktorius (bernaitis ar mergaitė, nesakysiu) el. paštu gero, jiems ir pilsūdiškis Valstybės Viršininkas – demo- grąžino tekstą su 162 geltonomis taisymų dėmelėmis. kratijos įkūnijimas.) Tariau sau: Lituanistikos paveldo ir tradicijų komisi- Ką jau darysi. Ne mes vieni tokie nevykėliai. Latvijos jos mažaraščiai paskyrė Kalbos premiją nedakepusiam kultūros ministrė ne taip seniai dievagojosi neprivalanti autoriui. Jeigu joje būtų darbavęsis tikras redaktorius niekam aiškintis ir nieko atsiprašinėti, kad įstatymais (bernaitis ar mergaitė, vis tiek), premiją būčiau matęs globoja valstybinę kalbą. Mat jos latvieši un latvietes kaip savo ausis. tik ten jaučiasi namie, kur žmonės latviškai dainuoja. Savo stilių apginti man padėjo – tik pamanykit – vie- Sako, neverta nė pradėti siekti nepasiekiamų idealų. na VLieKKos mergaičių. Galiausiai, įvertindami moky- Lėktuvų konstruktoriai žino niekada neišrasią lėktu- to žmogaus įdėtą didelį triūsą, sutikome apie dešimtį vo, kuris galėtų lygiuotis į paukščio mitrumą ir šviesos sakinių patvarkyti pagal jo pasiūlymą, nors tai nebuvo greitį, tačiau nesiliauja vaikęsi idealų. Ir visur pilna pa- būtina. Redaktorius išties mokytas, tik kad jo mokslas našių kovotojų su malūnais. Verčiau jie ir jos pasimo- negyvas. Nesugebėjau jam išaiškinti, kad jeigu vietoj kytų iš realistės mamos. Ši žino niekada neišvirsianti keturių sinonimų vartoji vieną – skurdini kalbą, ir t. t., idealios sriubos ar košės, niekada neiškepsianti idea- ir t. t. Po kelių mėnesių pasitaikius progai (lig šiol vie- lios duonos, tai kam stengtis? Košę ir zupę sumaišys iš nintelei) susitikti akis į akį, paklausiau: „Ar jūs tikrai bet kurių produktų – pagal laisvą įkvėpimą, paraikys manėte, manote, kad aš nemoku lietuviškai rašyti?“ – pusžalės duonos; per dieną nusilakstę vaikai viską su- „Blogai dariau“, – atsakė. Vadinasi, ne kiekvienas atve- šlemš ir išpliops, o jei dar naktį pabėgios, tai tikrai bus jis beviltiškas. Pati VLieKKa galėtų savo armiją moky- į sveikatą. ti saiko ir nuovokos. Dėl sunkiai suprantamų priežasčių ir „Metaforų“ au- Kitas nuotykis smulkesnis. Vieną vakarą nusiunčiau torius, ir pokalbio dalyviai kalba-rašo gražiausia BK, jų www.bernardinams straipsnelį „In memoriam“ vieno mokytojų išauginta. „Laisvamaniškojo“ rašymo pavyz- gerbiamo žmogaus. Tuoj pat įdėjo, bet rytą skaitau ir ne- džiu mus palepina tik 1-ojo numerio „Užsklanda“. Kur pažįstu kelių sakinių. Pagrūmojau vienu pirštu: „Štiš, rasti daugiau tokių laisvų šedevriukų? vaikučiai...“ Tą pačią valandą nuščiuvo, tekstą atkūrė, Laisvamanybė paprastai kyla kaip atsakymas į sau- ir nuo tol šio dienraščio redaktoriai (bernaičiai ar mer- są dogmatizmą, todėl visada esti įdomi, tik reikėtų ją gaitės, vis tiek) nebekiša pirštelių prie mano tekstukų. tiksliau išdėstyti – praskleisti jos žadamą įnašą į šian- Ir pats šešetukas prisipažįsta, kad įmanoma savo kū- dienę mūsų kultūrą. Taip pat vertėtų išvardyti, kurie rybą apginti. žodžio darbininkai ir kaip yra nukentėję nuo grėsmin- Atrodytų, coraggio e avanti. Deja, ne visada laimi- gųjų institucijų ir kalbininkų. Juk tai brangūs mūsų me mūšius. Prieš keletą metų buvau pakviestas pro- laikų didvyriai, ar ne? tarpiais patarinėti vieno biblinio leidinio moksliniam Tuo tarpu pagarsinta tik viena nuožmiųjų persekio- ir kalbiniam redaktoriams (nesakysiu, bernaičiams ar tojų auka. Tai Gerb. Prezidentė, priversta atsiprašinė- mergaitėms), – nepavyko apginti ironiško naujadaro ti, jog kalba ne idealia lietuvių kalba, o jos vilnietiškąja „antapaštaliai“ (apie pasipūtusius neva apaštalus) ir tarme. Tai mat. Romoje ante Christum natum buvo pri- adaptuotos, kandžios formos „Babelė“ (apie ištvirku- pažįstama, kad non est Caesar super grammaticos (im- sią Romą). Vertimų grandai Algirdas Jurėnas ir Čes- peratorius ne aukštesnis už kalbininkus), bet tai buvo lovas Kavaliauskas tas formas vartoja, neužkliuvo jos absoliutizmo laikai, o dabar juk demokratija… Antanei Kučinskaitei, Aleksandrui Žirguliui, Vytautui Ališauskui, jų talkininkui Aliuliui ir ekumeninės Bibli- Post scriptum. Mokantieji ir nelabai mokantieji viešai jos rengėjams, o čia stop! Leidykla paskutinį žodį pa- rašyti autoriai dažniau susiduria ne su pačia VLieKKa,­ lieka redaktoriams. Teko susitaikyti su išplėstu apta- bet su jos armijos puskarininkiais, mergaitėmis ir ber- riamuoju vertimu: „už tuos pernelyg didžius apaštalus“ naičiais redaktoriais, su ne vieno jų siaurakaktybe. (2 Kor 11, 5) ir „Babilonas – sostinė“ (Apr 18, 2).

418 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 tv narvelis Anderseno kodas

Gražina Sviderskytė

Beveik prieš 175 metus Hansas Kris- pritrenkiančių laidų bei filmų rodys veikli pilkoji masė kaip mat sukursto tianas Andersenas sukūrė pasaką netrukus, kitą vakarą, savaitgalį ir įtarimą, kad tai – nesąmonė. apie naujus karaliaus drabužius ir visą likusią vasarą. Vaiko pastaba ne- Berniukas nė nežino, koks jis tei- taip išrado kodą, padedantį pasijus- suteikia progos pulti aiškinti, kas yra sus (todėl verčiau jo klausytis ir ne- ti bendraminčiais, susikalbėti ar bent anonsai ir savireklama, nes jam tai kamantinėti). Jeanas Boudrillard‘as jau nesusvilti iš gėdos tais atvejais, nėmaž nerūpi. Bet jo pastaba prilygsta svarsto panašiai, tik kitais žodžiais: kai tyla pernelyg iškalbinga, bet tie- apibrėžimui ir pasako apie televizijos „Mažiausias muilo gabalėlis pristato- są ištarti nepatogu. Kebliose situaci- būdą bei prigimtį daugiau nei akade- mas kaip ištiso ekspertų konsiliumo, jose lig šiol praverčia pasakos veikėjo, minis talmudas. Išties, ką rodo televi- mėnesiais vargusio dėl AKSOMINĖS mažo berniuko, žodžiai: „O karalius zija šitiek eterio (ir pinigų! ir mūsų dė- JŪSŲ ODOS, apmąstymų vaisius. vis dėlto nuogas!“ mesio!) suėdančių anonsų metu? Ogi [...] Daiktai tarnauja ne kokiam nors Prakilnusis danas Andersenas pel- nieko: rodo tai, ką rodys. Anksčiau pa- tikslui, visų pirma ir labiausiai jie tar- nė nemarią šlovę, savo pasakose tiek kakdavo TV programos aprašo ekra- nauja JUMS“. Toks didelis Daiktas daug ir taip ilgam atskleidęs papras- ne: pagal jį žiūrovas pats nuspręsda- kaip televizijos industrija su šimta- tais mažųjų paveikslais. „TV narve- vo, ką žiūrėti, ko ne. Dabar anonsai milijoninėmis apyvartomis irgi deda- lis“ vertina analitikų įžvalgas bei sun- kartojami iki beprotybės, nesant jokio si, kad tarnauja JUMS, nors iš tikrųjų kiasvorius veikalus, bet paantrintų kilnesnio tikslo, išskyrus transliuotojo dumia akis kaip pašėlusi. Jei žiūrovas didžiam pasakoriui, kad niekas taip savireklamą. Anonsai televizijos svo- šios apgaulės bent intuityviai neper- neatgaivina ir nesuartina kaip vaikiš- rio centrą dažniausiai imituoja esant prastų, tai tik trinktųsi galvą naujais ko skaidraus suvokimo gūsiai. Būna, ten, kur nėra jokio svorio. JAM sukurtais šampūnais, kurie esą kad solidūs autoriai įvairias „tiesas“ O kaip dėl kito didžiausio eterio ra- pakeis jo gyvenimą, tik spoksotų lai- visaip varto ir matuoja, minia nuščiū- jūno, reklamos? Tas pats berniukas das, kurios esą atvers JAM akis, ir tik va ir šūkčioja įgrisusias klišes, o vai- stebisi: „Jie čia tokią nesąmonę pasa- stebėtųsi, kodėl, po paraliais, žadami kas ūmai ima ir išpyškina savaip – kė, turbūt suklydo, ar ne?“ Šis berniu- lemtingi pokyčiai nenutinka. Laimei, taip aiškiai, kad aiškiau nebūna. Juk kas, laimei, nėra apsigimęs bambe- visiškų idiotų tarp žiūrovų nedaug. teko bent kartą tai patirti? klis. Jis – kaip ir kiti vaikai: atviras, Bet dalykas tas, kad protingoji daugu- Vaikų išmintis trykšta pati: nerei- nuoširdus, imlus kaip kempinė. Pa- ma neatsispiria pasilepinti TV tarnys- kia klausti, pakanka klausytis. Jei prastai jis į reklamą reaguoja kuo tės iliuzija. Ši „nesąmonė“ ir yra besi- paklausi labai rimtai, kažko labai klusniausiai: ją pamatęs, prilimpa sukančio TV pasaulio ašis. svarbaus, vaikai numuilins, kad ne- prie televizoriaus lyg užhipnotizuotas. O kaip gi trečias kertinis TV atribu- supranta, nežino ar šiaip neturi lai- Bet šiuokart berniukas iki reklamos tas, žinios? Berniukas surezga Min- ko: ne jų daržas, ne jų ir pupos. Bet jei pertraukėlės įsitempęs stebėjo moks- tį: „Jie rodo, kas jau įvyko. Tam daug klausimus prarysi ir, ištempęs ausis, leivių žinių viktoriną, todėl iš inerci- proto nereikia. Ar nebūtų įdomiau, jei patylėsi – išgirsi dalykėlių apie bet jos būdrauja. Jam nuostabą pakurs- rodytų, kas įvyks? Būtų smagu dirb- kurį karalių. Apie Jos Didenybę Tele- to suvokimas, kad reklamuojamas ti tokiose žiniose, ar ne?“ Na, žinote. viziją tai jau tikrai. daiktas – kažkoks neaiškus. Aiškumą „TV narvelis“ padirbėjo televizijoje „Pažiūrėk, jie rodo tai, ką rodys“, – drumsčia margi paveikslėliai ir patai- krūvą metų ir tik po to ėmė skreben- neatitraukdamas akių nuo TV ekrano kaujantis tonas, kuriuo ti apie žinių virtuvę, ištaria mažametis, tonu leisdamas su- įkyriai peršama vis ta kaip kotletus joje ke- prasti, kad norėtų ką nors žiūrėti per pati žinia: daiktas X pamus „svarbiausius televizorių, bet jis ir vėl „nieko nero- skirtas JUMS, nes JŪS dienos įvykius“. O tas do“. Tą akimirką vienas nacionalinis esate pats svarbiausias, mažius – bakst! – nesi- TV kanalas eteryje daro špagatus ir ir nieko nėra svarbiau taikęs dūrė kaip pirštu mirties kilpas besigirdamas, kokių už JUS. Nors šiek tiek į akį. Matyt, nė nesu-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 419 tv narvelis pratęs juste pajuto, kaip žinios gvie- pats pranešinėjo kone kasdien pasta- pęs po antklode. Tuomet televizoriaus šiasi prielankumo: esą yra fantas- rąjį pusmetį) paklausia ministro maž- išvis nežiūrėdavome, nes būdavome tiškai pravarčios, nes žino, mato ir daug taip: „Kiek suprantu, tai krepši- amžinai užsiėmę, įnikę į kokią nors parodo viską, kas JUMS yra svarbu. nio varžybos vyks ne viename mieste, veiklą ar išvargę, tad iš netikėtumo Įtaiga prasideda nuo pirmų translia- bet keliuose miestuose?“ „O ką išvis klestelėjau ant lovos krašto. Kitąsyk cijos sekundžių: dramatiška užsklan- supranti?“ – galėtų nustebti minist­ vaikas sutratėjo, kad, pasirodo, mote- da, veržli muzika, sprogstanti nuo ras, bet nesureaguoja ir kalba savo. rys meluoja geriau. Galop ėmė rapor- įtampos įvykių santrauka. Tada pa- Visada galvojau: cirke meškos dvira- tuoti žinių santrumpas. „Ar darželyje sirodo žinių vedėjas ir, jei yra tikras čius mina, tad žinias vesti lietuvaičiai žiūrite televizorių?“ – nutaikius progą profesionalas, ima tratėti pranešimus tikrai sugeba taip, kaip dera aukščiau- pavyko lyg tarp kitko išklausti. Po to taip, tarsi nuo jų priklausytų jo paties, siai profesionalumo klasei. Pakaktų viskas vyko greitai ir sklandžiai: po- žiūrovų, žmonijos ir planetos likimas. sudaryti tiesioginiame eteryje dirban- kalbis su direktore, auklėtojos bergž- Ryškus, kietas įvaizdis: tarnystė, atsi- čiai komandai bendras taisykles, su- di mėginimai išsisukti, susirinkimas davimas, dalykiškumas, visažinystė. siorganizuoti pratybų, vieniems kitus ir apie televizorių darželio grupėje nė Bet jei jau taip, tai ar ne skanda- kolegiškai pastebėti, paspausti, pa- neįtarusių tėvų vienbalsis nutarimas. las, kad pasaulio žiniasklaida su glo- drąsinti – ir būtų rezultatas. Bet nė to Kurį laiką iš darželio grupės vakarais baliais transliuotojais priešakyje apie nepadaroma. Gerai ir taip. Jau dvide- dar būdavo girdėti televizoriaus piep- pasaulio finansų krizę informavo post šimt metų: normaliai... sėjimas (atseit jį vaikučiams dovano- factum? Ar ne akibrokštas, kad mūsų Todėl tegalėčiau pritarti vaikiui: to- jęs tėvelis nenorėjo brangios dovanos nacionalinių TV kanalų žinios 2008- kioms žinioms daug proto nereikia. Ir atsiimti), bet vėliau prapuolė. Vaikas ųjų pabaigoje nesiteikė išaiškinti, ką prasmės jose daug nėra. Lietuvoje TV eterio kliedesiais nebeglumino. Seimas planuoja įvykdyti per gresian- žinios atlieka socialinę komunikacijos Istorija apie nukautąjį televizorių tį mokesčių perversmą (nors jis, norite funkciją: bendruomenių nariai, visuo- irgi atliepia Anderseno pasaką. Tokia ar ne, buvo ir tebėra svarbus JUMS)? menės ir valdžios atstovai jose kaip yra audiovizualinės raiškos, progra- Teko patirti, kad mūsų žiniose pasitai- natūriniame turgelyje mainosi prane- mavimo specifikos, bendrakultūrinio kė raginimų deramai nušviesti bręs- šimais, signalais. Anot Baudrillard‘o, virsmo objektyviai nulemta vyraujan- tančius įvykius: ne, ne pranašauti ar „visa informacija ištisai aktualizuota, ti (nebūtinai visuotina, absoliuti) te- kitaip kliedėti apie ateitį, bet surink- t. y. sudramatinta įaudrinant vaiz- levizijos būsena: Jos Didenybė – šlo- ti esančius faktus, nuomones, paskai- duotę, ir visa ištisai deaktualizuota, vinga valdovė, tik kartais kyšteli savo čiuoti, pasverti ir atskleisti priežastis t. y. nutolinta per komunikacijos me- pliką minkštąją. Fenomenalu, bet ji bei galimas pasekmes. Užuot taip pa- dijas ir redukuota į ženklus“. Bet jei visokia – prisidengusi ar plikutėlė – sitarnavusios, žinių redakcijos pasiel- žinios nėra tai, kuo skelbiasi (nepra- šauniai vadovauja tėtukams, vaikiu- gė įprastai: po perversmo nakties pa- neša JUMS svarbiausių naujienų), tai kams, mamytėms ir auklytėms: di- drikai paskelbė, kas jau įvyko. Buvo jos, kaip anonsai ir reklama, tekuria džiuma ja nuoširdžiai žavisi, kol kas graudu ir juokinga: pranešę apie fi- didįjį tarnystės mitą. nors šūkteli apie jos nuogumą. Argi ne nansinį charakirį, simpatingieji žinių Mažas berniukas trim esminiais – nuostabu, kad apie „televizoriaus kri- vedėjai kaip visad maloniai palinkėjo anonsų, reklamos, žinių – atvejais minalą“ darželyje kiti tėvai neįtarė ir gero vakaro. apie televiziją pasakė taip pat aiš- iki tėvų susirinkimo nenutuokė, kad Beje, ir aš ten buvau, alų midų gė- kiai, kaip Anderseno pasakos veikė- jų vaikai įsisavina ne priešmokyklinio riau, burnoj neturėjau, žinių vedėjos jas. Ak, jei tik vaikų regėjimas ilgiau ugdymo, bet LNK ar TV3 programas? kėdėje svilau ir spragėjau. Visko buvo: išliktų toks skaidrus, žvilgsnis – pas- Kodėl nepastebėjo, negirdėjo namie kartais pasisekdavo, dažniausiai susi- tabus! Deja, visi žinome: televizorius čiauškančių savo „mažųjų imtuvų“? klostydavo šiaip sau (anot kolegų, nor- regėjimo negerina. Dėl to kartą „TV Ar ne todėl, kad namie patys šlovina maliai). Prikapsėjo patirties, bet kai narveliui“ nebuvo pasirinkimo: prie Jos Didenybę, yra taip į ją įnikę, kad ko neperkandau: sakytum, kur pažiū- savo kuk­lių pasiekimų teko priskirti susigadino regėjimą ir klausą? Dau- rėsi – savoj ar konkurentų žinių stu- vieną... nukautą televizorių. Don Ki- giau į tai pasigilinsime kada nors atei- dijoje – nesuvokiami dalykai dedasi. choto ieties vertam žygiui įkvėpė tas tyje, kai „TV narvelis“ bus koks nors Antai, menu, kadaise rinkimų vakarą pats berniukas, kuriam tada tebuvo „Tėvų darželis“. Kita vertus, daugiau specialioje laidoje, kurios anonsai ža- ketveri.­ gilintis gal nereikia. Anderseno ap- dėjo naujausią informaciją, kartojuosi Vos perkėlė sūnų iš vienos darželio rašytoje minioje, šlovinančioje naujus ir eteryje vapu nei šį, nei tą, nes lai- grupės į kitą, teko suklusti: namie jis karaliaus drabužius, buvo daug vaikų, da palikta savieigai ir duomenų bazių ėmė retransliuoti TV eterį, tarsi nuo- bet iš jų tik vienas berniukas šūktelė- niekas netikrina. Žiū, dabar kolega lat įjungtas imtuvas. „Ieškokite manęs jo, kad karalius nuogas. Tai gal taip ir beprasidedant Eurobasket (apie kurį parduotuvėje“, – pareiškė ryte pasislė- turi būti. Ir taip viskas aišku.

420 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 apžvalga

ir ligonių apsauga), ir finansų siste- mas (įtikėjusieji prie apaštalų kojų Krikščionių ginčai pagonių sudėdavo savo pinigus, buvo organi- zuojamos rinkliavos kitoms krikščio- nių bendruomenėms paremti). Tarp teismuose krikščionių kilę ginčai buvo spren- džiami bendruomenės viduje, prade- dant aiškintis prie keturių akių, po Algirdas Jurevičius to prie kelių liudininkų, o jei vis dar trūkdavo pažangos – apie tai būdavo pranešama vietinės Bažnyčios vyres- niesiems, kurių autoritetas remiasi ne tiek žmonių išrinkimu, kiek paties Pastaruoju metu Lietuvoje justi ten- 1. Trečio kelio paieškos Dievo pašaukimu ir paskyrimu (plg. dencija specifinius Bažnyčios vidaus Mt 18,15–17). Evangelijose vaizduojama Jėzaus klausimus ir nesutarimus dėl kai Negalima nepastebėti, jog anuomet veikla rodo, jog Viešpats nepriklau- kurių neesminių praktikų aiškintis būta ir išsišokėlių, kurie Bažnyčios vi- sė jokiai religinei klasei: jis nebuvo pasaulietinės žiniasklaidos pagalba. daus nesutarimams spręsti pasitelk- nei kunigas, nei Rašto aiškintojas, Lieka atviras klausimas, ar šis reiš- davo pasaulietinius teismus. Apašta- nei karjeros besivaikantis lyderis. kinys – tai naujas būdas sudominti las Paulius, sužinojęs, jog krikščionys Ne kartą pas Jėzų atėję religiniai bei visuomenę Bažnyčioje vykstančiais Korinte bylinėjasi romėnų teismuose, politiniai autoritetai užduodavo klau- procesais, ar tik desperatiškas žings- pasipiktino tokiu krikščionių elgesiu simus, atsakymams palikdami tik nis gauti „tribūną“ ir būti išgirstam. ir išliejo daug karčių žodžių: „Nejaugi dvi alternatyvas: mokėti mokesčius Šiame kontekste kyla pagrindinis nebeturite išmintingo žmogaus, kuris ar nemokėti, užmušti svetimautoją pamąstymas: ar visuomenė pajėgi sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilu- akmenimis ar palikti gyvą... Jėzus suprasti ir padėti Bažnyčiai išspręsti sią bylą? Deja, brolis bylinėjasi su bro- visuomet atrasdavo trečiąjį kelią, neį- disciplininių bei liturginių nuorodų liu ir, lyg tyčia, pas netikinčiuosius. Ir kliūdamas į jam sufleruojamų atsaky- teisėtumą? Ar iš krikščionių ir ne- iš viso jums didelis pažeminimas, kad mų pinkles. Taip tapo akivaizdu, kad krikščionių, iš tikinčių ir netikinčių tarpusavyje bylinėjatės“ (1 Kor 6, 5–6). iš Kristaus gimusi Bažnyčia savo jėgą sudaryta minia gali Dievo tautai duo- Apaštalas primena Kristaus pažadėtą semia ne iš žemiškai logikai pavaldžių ti kryptį ir būti arbitru sprendžiant išimtinę teisę eschatologiniame am- konstruktų (pavyzdžiui, visuomenės nesutarimus tarp dvasininkų luomui žiuje kartu su Kristumi teisti pasaulį, nuomonės, politinės situacijos, senųjų priklausančių asmenų? Bandydami todėl krikščionys turi būti pajėgūs iš- religijų praktikos), bet, įsižiūrėjusi į bent iš dalies įvertinti šią situaciją, spręsti ir tarpusavio ginčus. Kristų, visuomet ieško trečio kelio, ku- prisiminkime Bažnyčios prigimtį – Nuo ankstyvosios Bažnyčios laikų ris Bažnyčią daro „ne iš šio pasaulio“ mandatą, kuris kyla ne iš jos pačios ir praėjo daug amžių. Bažnyčia, nepra- (Jn 18, 36). net ne iš visuomenės, bet iš save per rasdama pranašiško užtaiso – būti Jėzų Kristų apreiškusio Dievo. kontrastu politiniam ir pasaulieti- 2. Kontrasto visuomenė niam bet kokios santvarkos gyveni- Tai davė pagrindą biblistui Nor- mui – per tą laiką išplėtojo bažnytinės bertui Lohfinkui Bažnyčią pavadinti- teisės sistemą, akivaizdesnės tapo Algirdas Jurevičius – kunigas, mon- kontrasto visuomene (Kontrastgesells- disciplininės nuorodos, pastovumą sinjoras, teologijos daktaras, Kaišiadorių chaft), nes Bažnyčios idėjos ir tikslai, įgavo hierarchinė tvarka. Gali pasiro- vyskupo generalvikaras. NŽ-A yra para- tegul ir turi sąlyčio taškų, tačiau savo dyti, jog Bažnyčia yra kaip „valstybė“ šęs visą pluoštą teologinių straipsnių ir esme kontrastuoja su pasaulietinės valstybėje. Šią nuomonę sustiprina ir aktualių Bažnyčios gyvenimo apžvalgų. visuomenės gyvenimo būdu. Tyrinė- nuolat akcentuojamas Bažnyčios ats- Šiuokart autorius reaguoja į kai kurių ku- jant ankstyvosios Bažnyčios sklaidą kirumas nuo valstybės. Visiems pui- nigų pastangas „aiškintis santykius“ su savo vyskupu per dienraščius ar interne- negalima nepastebėti, kad krikščio- kiausiai žinoma, kad Bažnyčia atskir- to portalus. nių bendruomenės turėjo ir savo so- ta nuo valstybės ta prasme, kad ji turi cialinės apsaugos (našlių, našlaičių kitą veikimo sritį, o valstybė, gerbda-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 421 apžvalga ma Bažnyčios veiklos atskirumą, nesi- lu kreiptis į teisėsaugos institucijas: niasklaidą, tikėdamiesi tokiu būdu ką kiša į vidinę jos tvarką. Bažnyčia juk įsijungia policija, tyrėjai, teismai, vi- nors „paspausti“, tai labai jau prime- veikia ne kokioje nors beorėje erdvėje, siškai nekreipdami dėmesio į tai, jog na ankstyvosios Bažnyčios sunkumus bet visuomenėje ir valstybėje, bendra- kaltinamasis yra dvasininkas. Tai Korinte: krikščionys eina aiškintis vi- darbiaudama tose srityse, kur tikslai yra teisinga, nes prieš įstatymus visi dinių bendruomenės santykių į pago- ir veikimo metodai sutampa. lygūs, tačiau kalbame ne apie kokį nių teismus. Tokia tiesos „ieškojimo“ Valstybė, nesikišdama į vidinę Baž- nors kriminalinį nusikaltimą, o apie forma esamą konfliktą tik pagilina, nyčios tvarką, kartu patvirtina, kad vidinius krikščionių bendruomenės nes neieško būdų jį išspręsti. Bažnyčia pati sprendžia specifinius reikalus. Negalima pamiršti ir pozityvios ne- savo vidaus reikalus. Tam joje veikia Pasitaiko, jog konkrečios katalikų gatyvių publikacijų reikšmės: pasklei- hierarchinė sistema: iškilus parapi- bendruomenės nariai dėl kokio nors džiama mintis, kad Bažnyčia turi savo jiečiams sunkumų su parapijos kuni- vietinės reikšmės nesusipratimo ima principus, „nešoka“ pagal užsakytą gu, paprastai kreipiamasi į vyskupą, gąsdinti ir net šantažuoti dvasininką muziką, o laikosi savų principų. o nesutarus su vyskupu galima kreip- žiniasklaida, reikalaudami įvykdyti tis į aukštesnę instanciją – į popiežių jų norus. Tarnaujant parapijoje teko 4. Kieno pusėje Dievas? atstovaujantį apaštalinį nuncijų arba turėti konfliktą su parapijiečiais dėl į Romos kuriją. Kai kurios katalikų katalikiškų laidotuvių. Artimieji rei- Susipažinus su pasaulietinės žinias- organizacijos taip pat turi savo „hie- kalavo mirusįjį laidoti su iškilmin- klaidos straipsniais apie Bažnyčios rarchiją“, antai Marijos radijas pri- giausiomis katalikiškomis apeigomis, vidaus nesutarimus, kuriuose kalti- klauso pasaulinei Radio Maria asoci- tačiau objektyvios priežastys dėl mi- namas Kauno arkivyskupas, Marijos acijai, kuri nubrėžia tikslus vietiniam rusiojo asmens gyvenimo būdo man, radijas ar nuoširdžiai tikintiesiems Marijos radijui, o taip pat pagelbsti kaip parapijos klebonui, to neleido. tarnaujantis kunigas, intuityviai kyla turimais resursais, patirtimi bei gali Bandydamas ramiai viską paaiškinti noras juos ginti, nes, sekant senųjų padėti kompetentingai spręsti iškilu- sulaukiau grasinimo: „O mes iškviesi- žydų rabinų išmintimi, Dievas visuo- sius sunkumus; be to, Marijos radijas me televiziją!“ Į tai atsakiau trumpai: met yra to pusėje, kuris pagrįstai ar yra globojamas ir vietinės hierar­ „Kvieskite! Pagaliau ir aš išgarsėsiu.“ nepagrįstai kaltinamas bei persekio- chijos. Televizijos niekas nekvietė, tačiau tai jamas: „Kai teisusis persekioja teisųjį, parodo norą tokiu būdu „spausti“ dva- Dievas visada būna persekiojamojo 3. Ketvirtoji valdžia? sininkus. pusėje. Kai bedievis persekioja bedie- Septynerių metų tarnystės vysku- vį, Dievas stoja persekiojamojo pusėn. Pasaulietiniame lygmenyje yra su- pijos kurijoje patirtyje prisikaupė ir Ir kai teisusis persekioja bedievį, Die- siklostęs žiniasklaidos kaip ketvirto- daugiau panašių atvejų, kai pasaulie- vas yra persekiojamojo pusėje. Galime sios „valdžios“ fenomenas1. Būdama tinėje spaudoje pasirodydavo straips- būti tuo tikri, nes kada Kainas per- neoficiali „valdžia“, žiniasklaida ban- niai apie vietinės reikšmės konfliktus sekiojo Abelį, Dievas pasirinko Abelį. do daryti įtaką oficialiosios valdžios tarp kunigų ir pavienių parapijiečių. Nojus buvo savo giminės persekioja- institucijoms, ir kartais tai pavyksta. Tokie straipsniai negali būti objekty- mas, ir Dievas pasirinko Nojų. Abra- Juk pasitaiko, kad ilgą laiką ieškoję vūs dėl kelių priežasčių: omą persekiojo Nimrodas, ir Dievas teisybės valdžios institucijose, žmonės – tendencingai atskleidžiama tik pasirinko Abraomą. Izaoką persekiojo kreipiasi į spaudą, televiziją, interne- vienos pusės ir prieš dvasininkus nu­ filistinai, o Dievas pasirinko Izaoką. to dienraštį, kuris skandalingai pavie- kreipta nuomonė, o antros pusės pa­ Jokūbą persekiojo Ezavas, ir Dievas šina faktus ir... pajudina užsistovėjusį aiškinimų arba nėra, arba jie frag­ pasirinko Jokūbą. Juozapą persekiojo reikalą. Valdininkai bei politikai iš mentiškai ir neišsamiai pateikti; broliai, ir Dievas pasirinko Juozapą. tiesų bijosi negatyvias jų veiklos pu- – pasaulietinė žiniasklaida nesu- Mozę persekiojo faraonas, ir Dievas ses atskleidžiančio viešumo, nes tai pranta Bažnyčios prigimties esmės, pasirinko Mozę. Dovydą persekiojo gali atbaidyti rinkėjus. todėl jai svarbu iškelti patį skandalą, Saulius, ir Dievas pasirinko Dovydą. Ar šis modelis suveiktų Bažnyčioje? o ne bandyti jį spręsti; Saulių persekiojo filistinai, ir Dievas Jeigu kalbama apie kokį nors krimi- – kai tikintieji pasauliečiai arba net pasirinko Saulių. Izraelį persekiojo nalinį nusikaltimą, tuomet net priva- dvasininkai kreipiasi pagalbos į ži- kitos tautos, ir Dievas pasirinko Iz­ raelį“2. 1 Pagal šią logiką yra trys oficialios „val- si (teismai). Nepaisant to, kieno pusėje Dievas, džios“: pirmoji – kuria ir priima įstatymus, 2 Leviticus Rabba, 27. Cit. iš: Ephraïm, Juo- antroji – remiasi įstatymais ir valdo valstybę, zapas – naujojo tūkstantmečio tėvas, Vilnius, „iš viso jums didelis pažeminimas, kad trečioji – prižiūri, kad įstatymų būtų laikoma- 2011, p. 199–200. tarpusavyje bylinėjatės“ (1 Kor 6, 6).!

422 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 apžvalga

se dviejuose šimtuose hektarų Pope’as įkūrė modernią pieno fermą ir nedide- „Nežinomi“ JAV lį 6 duobučių golfo lauką, kurio veją „prižiūrėjo“ avys. Netoli namo buvo suprojektuoti teniso kortai, sodas dailės muziejai ir daržas. Vasaras Hill-Steade (taip V. Hill-Steado sodyba. Farmingtonas, Konektikutas buvo pavadintas ūkis) leisdavo gausi draugija – Pope’ai gyveno plačiai, nuo- lat priimdavo svečius. Kurį laiką Theodate Pope tėvai Irena Vaišvilaitė Konektikute tik vasarodavo, sodybą ir fermą tvarkė duktė. Pope’ui išėjus į pensiją, abu tėvai persikėlė į Hill- Steadą ir čia pervežė visą savo dailės kolekciją. Sodybos namo interjerai Vidurio Konektikute, Farmingtono tūros, tėvas ją palaikė ir padėjo, nors iš pradžių buvo suprojektuoti turint miestelio pakraštyje esančią Hill- toks sprendimas tais laikais buvo la- omenyje šeimininko tapybos rinki- Stea­do sodybą per porą valandų gali- bai neįprastas. nį, nes jis turėjo įprotį mėgiamus ma pasiekti ir iš Bostono, ir iš Niujor- Nesipriešino Pope’as ir dukters no- paveikslus vežiotis kartu su savimi. ko. Farmingtonas garsėja nuo 1843 m. rui įsikurti ne Klyvlende, kur gyveno Kartą, kai Niujorko viešbutyje, kur čia veikiančia privačia panelės Porter šeima, o Farmingtone, kur ji baigė pa- jis buvo apsistojęs, kilo gaisras, jam merginų mokykla. Hill-Steado ūkis, nelės Porter mokyklą. Mergina čia nu- pačiam teko drobes traukti iš ugnies, atsiradęs vienos šios mokyklos absol- sipirko ir restauravo nedidelį XVIII a. nes gaisrininkai buvo užsiėmę viešbu- venčių dėka, yra įsikūręs netoli mo- namą. JAV kaip tik minėjo valstybin- čio gyventojų gelbėjimu. kyklos – ilga ir ūksminga alėja nuo gumo šimtmetį, tad ankstyvųjų kolo- Pope’as yra išdidžiai pareiškęs, kad gatvės veda link didelio, ant kalvos nijinių laikų ir Amerikos revoliucijos jam priklauso geriausi JAV Edgaro stovinčio medinio namo, už kurio plyti architektūra tuo metu buvo madinga. Degas ir Eduarde’o Manet darbai. vaizdingi laukai. Atsirado pirmieji jos išsaugojimo pro- Turint omenyje, kad JAV turtingieji Sodybos savininkė ir jos pro- jektai. Todėl, kai Pope’as sumanė ša- tuo metu labai gausiai pirko prancū- jektuotoja Theodate Pope Riddle lia Farmingtono įkurti šeimos vasaros zų tapybą, tai itin ambicingas pareiš- (1867–1946) ją testamentu paskyrė rezidenciją, Theodate Pope ją supro- kimas. Tačiau tiesa, kad jo nedidelėje muziejui, taip visuomenei atverda- jektavo neokolonijiniu stiliumi, pavyz- kolekcijoje nėra vidutiniškų drobių. ma ne tik vertingą neokolonijinės džiu pasirinkdama pirmojo JAV pre- Kokybė visose srityse Pope’ui buvo architektūros ir vadinamosios auk- zidento George’o Washingtono sodybą svarbi. Ir, kaip liudija jo gyvenimo sinės JAV epochos turtingųjų stilius, jis nevertino pertekliaus. buities paminklą, bet ir puikią Tikriausiai­ todėl ir vasaros re- jos tėvų surinktą dailės kolekciją. zidenciją pasirinko ne tuo metu Theodate Pope tėvas – Alfredas labai madingame Niuporte, prie Atmore’is Pope’as (1842–1913), iš vandenyno, o Konektikuto kaime. Meino valstijos kilęs kvakeris. Pa- 1888 m. su žmona ir dukra ke- likęs savo šeimos vilnos verslą, jis liaudamas po Prancūziją Pope’as labai sėk­mingai investavo į meta- susipažino su Paulu Duran-Ru- lo pramonę ir susikrovė solidų tur- eliu – įtakingu dailės kūrinių tą. Anksti pradėjęs dirbti, Pope’as pardavėju. Būtent jo galerijoje neturėjo sistemingo išsilavinimo, Pope’as pirmą kartą pamatė im- bet nuolat ir daug mokėsi. Susi- presionistų tapybą ir ja susidomė- domėjęs dailės kolekcionavimu, jo. Pirmasis Pope’o įsigytas darbas Hill-Stea­do muziejus. jis pasirinkdavo gerus patarėjus, http://www.wikipedia.org/wiki/Hill-Stead_museum buvo Claude’o Monet kalnų pei- tačiau sprendimus visada daryda- zažas. Netrukus jis nupirko ir to vo pats. Kūrybingas ir kūrybingumą Mount Vernone, Virdžinijos valstijoje. paties tapytojo „Apšerkšnijusias šieno vertinantis verslininkas mažai paisė Medinis dviejų aukštų namas turėjo kauges“. Įžengęs į penktą dešimtį, sa- sąlyginumų. Kai jo vienintelė dukra visus naujausius patogumus ir buvo vamokslis pramonininkas dailę ėmė atsakė jai pasipiršusiam verslininkui pritaikytas komfortiškam bei malo- kolekcionuoti sistemingai. Pope’as ir pareiškė norinti mokytis architek- niam laiko leidimui. Sodybą supusiuo- pirko tik tai, kas jam tikrai patiko ir,

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 423 apžvalga tokį darbą radęs, kainos jau nebežiū- dailininkų lakštų, tačiau kolekcijos di- no Wallace’o Riddle’io ir iki jo karjeros rėjo. Ilgai ieškojęs jam tinkančio Ma- dumą sudaro XIX a. prancūzų darbai. pabaigos lydėjo vyrą paskyrimuose, net paveikslo ir išsirinkęs „Gitaristę“, Atskira grafikos rinkinio dalis – tur- į namus sugrįždama tik retkarčiais. Pope’as už ją sumokėjo tiems laikams tinga japonų medžio raižinių kolekci- Tuo metu Theodate Pope Hill-Steade milžinišką 75 000 frankų (12 000 dole- ja – Hokusajaus, Hiroshiges ir Uta- suprojektavo priestatą, skirtą vietos rių) sumą. Vėliau susipažinęs su jam maro darbai. Japonų graviūra Pope’as bendruomenei – čia buvo rodomi kino patinkančiais dailininkais, Pope’es susidomėjo lankydamasis pas savo filmai, vykdavo įvairūs renginiai. nepirko paveikslų tiesiai iš jų – dau- mėgiamus dailininkus. Testamentu pavertusi sodybą mu- guma jo kolekcijos įgyta per Duran- Afredo Pope’o žmona Ada Brooks ziejumi, Theodate Pope paliko lėšų Ruelį, kuris netruko atidaryti savo Pope (1844–1920) kolekcionavo kera- jo išlaikymui. 1947 m. Hill-Steadas galerijos filialą irNiujorke. ­ miką. Jos skonio ir interesų atspin- atvėrė duris publikai. Dabar sodyba Pope’as bendravo su amerikiečiais dys – XVI–XVII a. italų majolikos ir priklauso istorinių JAV rezidencijų tapytojais Jamesu McNeillu Whistle- Kinijos Han (206 pr. Kr. – 220 po Kr.), tinklui, yra paskelbta Nacionaliniu riu ir Mary Cassat. Ši dailininkė, beje, Sung (960–1279) bei Ming (1368– kultūros paminklu ir priklauso Ame- patardavo amerikiečiams, pirkusiems 1644) dinastijų keramika, parinkta rikos muziejų asociacijai. Muziejaus impresionistus. Pope’as jos patari- taip, kad jos spalvos ir formos derėtų tarybai tenka spręsti gana būdingą mų niekada neprašė, o Whistlerio, prie namuose buvusios tapybos. sumuziejintoms rezidencijoms prob­ ne kartą rekomendavusio savo pa- Ada Pope apstatinėjo ir dekoravo lemą – kaip išsaugoti kuo mažiau ties darbus, – neklausė, nors Cassat šeimos namus Klyvlende, butą Niu- pakeistą interjerą ir įsileisti lankyto- turėtą prancūzų tapybos kolekciją ir jorke ir namą Hill-Steade. Šiai rezi- jus. Hill-Stea­de tai padaryta įvedant Whistlerio kūrybą aukštai vertino. dencijai baldus ji parinko kartu su privalomas ekskursijas. Žiūrovai su- Pope’as yra įsigijęs apie 20 Whistle- dukra. Pati Ada Pope mėgo sunkesnį, buriami į mažas grupes, kurias lydi rio darbų, tačiau visus remdamasis Viktorijos laikų stilių, ir tai atsispin- atidus gidas. Dėl ekspozicijos specifi- tik savo supratimu. Matyt, Cassat dėjo Klyvlendo namuose. Hill-Steado kos Hill-Steadas neturi plačių eduka- kolekcijoje pamatyta Degas pastelė interjeruose vyravo neoklasikiniai, cinių programų. Vaikai nukreipiami į „Besiprausianti moteris“ (dabar pri- lengvi ir elegantiški baldai, atitin- pažintinius gamtos takus, nužymėtus klauso Metropoliteno muziejui) lėmė kantys namo architektūros stilių. buvusios fermos teritorijoje. Buvęs panašaus motyvo didelio formato pa- Interjerus užbaigė rytietiški kilimai, bendruomenei skirtas priestatas ir stelės atsiradimą Pope’o namuose. kuriuos, Whistlerio patarimu, Pope’ai dalis ūkinės paskirties pastatų da- Savo kolekcijoje „neprigijusius“ kūri- pirko Londone. bar naudojami užsakomiems rengi- nius Pope’as greitai parduodavo. Bet 1913 m. mirė Alfredas Pope’as. Naš- niams – visų pirma vestuvėms. Šie taip nutikdavo retai. Kiekvieno darbo lė, niekada per daug nemėgusi ilgų renginiai papildo muziejaus iždą. Eks- pirkimą jis ilgai svarstydavo, gilinda- ir gilių Konektikuto žiemų bei kaimo kursijų vadovais dirba daug savano- vosi į niuansus. Svarbų vaidmenį rių, tad net vasaros mėnesiais, kai vaidino ir tai, kaip naujas kūrinys lankytojų daug, laukti ekskursijos derėtų prie jau turimų darbų. ilgai nereikia. O ir laukimas ne- Projektuodama namą Hill-Stea- prailgsta – galima apžiūrėti parką de Theodate Pope interjere numatė su gausiais gėlynais, suprojektuo- vietas tėvo tuo metu turėtiems Mo- tą garsios XX a. pirmos pusės JAV net, Manet, Degas, Camille’io Pis- sodininkės Beatrix Jones Farrand. sarro ir Puvis de Chavanno paveiks- Hill-Steadas tarp JAV istorinių lams. Dauguma darbų tose pačiose rezidencijų, visų pirma pristatan- vietose kabo ir dabar. Įdomu, kad čių socialinę ir kasdienę istoriją, itin mėgto Degas Pope’as įsigijo išsiskiria tuo, kad pasakojimą po vieną kūrinį, atstovaujantį po- apie vienos šeimos gyvenimą pa- puliariausius dailininko motyvus. pildo neišardyta dailės kolekcija, Pope’o kolekcijoje yra „Jojikai“, „Šo- Hill-Stea­do muziejaus sodas. tebesančia ten, kur buvo nuo pat http://www.wikipedia.org/wiki/Hill-Stead_museum kėjos“ ir „Besiprausianti moteris“. sodybos atsiradimo. Puikūs Manet Be tapybos Pope’as pirko ir grafiką gyvenimo, išvažiavo pas gimines į ir Degas paveikslai Konektikuto vidu- bei skulptūrą. Jis sukaupė solidžią Kaliforniją ir į Farmingtoną sugrįž- ryje esančioje fermoje apie XIX–XX a. prancūzų animalisto Antoine’o Louis davo tik vasarą. Theodate Pope liko sandūros JAV pasako daugiau, negu Barye bronzos kolekciją. Grafikos rinki- vienvalde Hill-Steado šeimininke, istorijos vadovėliai. Ir, sprendžiant nyje yra Albrechto Dürerio, Giovanni’o bet namuose iš esmės nieko nekeitė. iš gausių lankytojų, šis pasakojimas Battista Piranesi’o ir XVIII a. anglų 1916 m. ji ištekėjo už diplomato Joh- traukia. !

424 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 apžvalga

nio leidinio The Historian and Film (ed. Paul Smith, Cambridge Univer- sity Press, 1976) pasirodymo. Čia pir- XXIV IAMHIST konferenciją mą kartą filmas buvo aktualizuotas kaip vienas pagrindinių šiuolaikinės apžvelgiant: istorijos šaltinių. Pati asociacija ilgai- niui ėmė telkti ne tik mokslininkus, medijos ir istorikai istorikus, bet ir visus, užsiimančius tyrimais kino, televizijos, radijo, fo- tografijos, spaudos bei kitų medijų Lina Kaminskaitė-Jančorienė (žiniasklaidos priemonių) srityse bei kūrėjus, transliuotojus, archyvarus, gebančius ir norinčius pasidalyti nau- dinga patirtimi. Pagrindinis asocia- cijos (dabartinis prezidentas – Pietų „Noriu rašyti apie kiną!“ – toks teigi- lauke. Šis pelnytas palengvėjimas ap- Kalifornijos Universiteto profesorius nys vis priverčia krūptelėti tikrai ne lankė šiemet liepos 6–9 d. dalyvaujant Nicholas J. Cull) tikslas – skatinti vieną (ir tikrai ne tik) Vilniaus uni- tarptautinėje konferencijoje „Medijų mokslinius tyrimus, aktualizuojan- versiteto Istorijos fakulteto dėstytoją istorija ir kultūrinė atmintis“ (Media čius istorijos mokslo ir medijų santykį, per patį studentų bakalauro darbų History and Cultural Memory). istorikų ir kūrėjų bendradarbiavimą temų formulavimo įkarštį. Mat kinas Konferenciją organizavusi asociaci- kuriant istorinius vaidybinius, doku- priklauso „egzotiškoms“ – įdomioms, ja (The International Association for mentinius, televizinius filmus. Maža naujoms, bet ir pavojingoms – temoms, Media and History – IAMHIST) buvo to, asociacija keturis kartus per metus reikalaujančioms atitinkamos meto- įkurta 1977 m., netrukus po akademi- leidžia Historical Journal of Film, Ra- dologinės ir istoriografinės ginkluotės.­ dio and Television, užtikrinantį nau- Nežinau, kaip jautėsi mano būsimas jų tyrimų bei publikacijų pristatymą bakalauro darbo vadovas, kai prieš tarptautinei bendruomenei. Na, o kar- septynerius metus aš pati ištariau: tą per dvejus metus organizuojamos „Noriu rašyti apie kiną!“, tačiau kino konferencijos, kurių temos priklauso ir istorijos mokslo santykio problemos nuo kultūrinių ir akademinių aktua- tapo ilgamečiu mano pačios akademi- lijų (pavyzdžiui, 2007 m. „Medijos ir niu galvos sopuliu. Jam malšinti ilgai imperializmas: spauda, fotografija, pakako gilinimosi į vis naujus kino is- filmai, radijas ir televizija moderniojo torijos tekstus, tačiau ilgainiui vis la- imperializmo eroje“, 2009 m. – „Visuo- biau ėmė slėgti klausimai: ar vaidybi- menės baimė ir moralinė panika“). Ki- nis kinas apskritai tinkamas šaltinis tas svarbus tikslas – suteikti galimy- istorinės sąmonės reprezentacijoms bę savus tyrimus pristatyti jauniems, identifikuoti? Kokios transformacijos pradedantiems mokslininkams bei įvyksta kino kūrinyje susidūrus ideo- pagelbėti jiems išsiaiškinti akademi- loginei ir meninei pozicijoms? Kokios, nes perspektyvas. tai įvertinus, ryškėja filmo perskaity- Atitinkamai kinta ir konferenci- mo galimybės? Apskritai kokie filmo jos rengimo vieta – dažniausiai JAV skaitymo būdai tinkami istorikams, Konferencijos svečias Richardas ar kur nors Europoje. Šiemetinė, jau besigilinantiems į kiną? Kaip elgtis Howellsas, Londono Karališkosios XXIV-oji konferencija surengta Kopen- su kūrėjo pozicija interpretuojant fil- Kolegijos (King‘s College London) hagos universitete ir subūrė daugiau mų turinį? Ar esama naujų siūlymų lektorius, BBC komentatorius, paskaitoje nei 150 mokslininkų, atstovaujančių „Titanikas modernioje atmintyje“ (The bemaž tiek pat skirtingų institucijų spręsti totalitarinių sistemų cenzūros Titanic in Modern Memory) priminė įtakos kino filmų turiniui problemas? apie šimtąsias „Titaniko“ nuskendinimo (universitetų, kino ir kultūros tyrimų Ir t. t., ir pan. – visa tai tik plėtė prob­ metinių išvakares bei pristatė „Titaniko“ centrų bei muziejų). Keturias dienas leminį lauką ir sunkino tolimesnius atminties konstruktus populiariojoje trukusio renginio dienotvarkė buvo svarstymus. Tačiau ši mintinė kan- medijų kultūroje. 1912 m. vokiečių įtempta: nuolat paraleliai vyko trys filmoNaktyje ir lede (In Nacht und Eis) kinystė gerokai atlėgo netikėtai paty- reklaminė atvirutė. Naktyje ir lede – sesijos, vis leidusios rinktis labiau- rus, jog tokie svarstymai kankina ne vienas iš pirmųjų filmų dižiajame ekrane siai dominančią temą ar pranešėją, vieną istoriką, atsidūrusį kino tyrimų prikėlęs ir nuskandinęs didįjį „Titaniką“. periodiškai pertraukiamos diskusijų,

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 425 apžvalga paskaitų, prezentacijų. Kiekvieną die- joje (XX a. antro-trečio dešimtmečio tinai atvira ir šilta, o konferencijos ną vainikavo speciali Kopenhagos ar Danijos populiariųjų radijo laidų ar koordinatoriaus, ilgamečio Kopenha- Danijos kino kultūrą pristatanti kul- šešto dešimtmečio Belgijos kino žiūro- gos universiteto dėstytojo Karsteno tūrinė programa, siūlanti ekskursijas vo patirčių rekonstrukcijos). Iš tokios Fledeliuso asmeninis žavesys dažnai po miestą, muziejus, kino peržiūras iš įvairiapusės gausybės norom neno- atpirkdavo akademinių lūkesčių neiš- Danijos filmų instituto archyvų. rom teko susidaryti savą prioritetinį sipildymą. Būtent Fledeliusas ir tapo Pagrindiniai konferencijos motyvai sąrašą, apimantį artimų šalių (Lenki- pagrindiniu iniciatoriumi buriant da- telkėsi apie atmintį: kolektyvinės at- jos, Ukrainos, Rusijos, Rumunijos) at- lyvius į neformalius pasikalbėjimus minties ir užmaršties rekonstrukci- pažįstamą istorinę patirtį (Holokaus- už renginio ribų. Tada ir paaiškėjo, jos, atminties ir užmaršties konstra- tas, pokaris, Berlyno sienos griūtis) kad jis – aktyvus Kristianijos bend­ vimo mechanizmai, konstruojamųjų vaidybinius ir dokumentinius filmus ruomenės teisių gynėjas ir oficialus atminties mitologemų dekonstruk- bei mažai žinomus medijų tyrimus. jos atstovas Danijos parlamente, Bos- cijos ir jų įveika medijose. Visų šių Antai buvo įdomu išgirsti, jog radijo nijos ir Hercegovinos garbės konsu- dalykų pranešėjai vienaip ar kitaip laidų tyrimai yra laikomi kasdieny- las Danijoje ir dar didžiulis Lietuvos ieškojo muziejų ekspozicijose, radijo, bės istorijos tyrimų dalimi, žiūrovų istorijos gerbėjas, pamaloninęs mane televizijos, pramoginėse programose patirčių rekonstrukcijoms jau sutelk- istorinėmis žiniomis (kad ir besipra- ir reportažuose, šiuolaikinių kino fes- tos nemažos tyrėjų grupės, galinčios šančioms naujosios Lietuvos istorikų tivalių programose, dokumentiniuose pasiūlyti ir naujų tyrimo įrankių, o kartos jau atliktų „demitologizacijų“). filmuose ir kino kronikose, vaidybi- filmų skaitmeninimo (iš analoginės Karsteno iniciatyvos atvėrė puikių niuose televiziniuose ir kino filmuo- laikmenos (pavyzdžiui, 35 mm juos- progų dalyviams artimiau susipažinti se, populiariojoje spausdintinėje ir tos) į skaitmeną) procesus analizavu- bei pasidalyti ne akademinėmis patir- internetinėje periodikoje ir t. t. Geog­ sieji aptarė sunkumus, išryškėjusius timis. Antai italai, sulaukę ne vieno rafinis pranešimų temų laukas ne dirbant su duomenų bazėmis (ribotas klausimo apie Silvio Berlusconi poli- ką siauresnis: pristatyti Vokietijos, ar apmokestinamas priėjimas) ar jau tiką, tekrūpčiojo pečiais ir apgailesta- Rumunijos, Jugoslavijos, Švedijos, skaitmenizuotu formatu (autentiško vo, vokiečiai džiūgavo Žaliųjų partijos Didžiosios Britanijos, Ukrainos, JAV, formato juostos privalumai). Istorinės stiprėjimu, o olandai dalijosi savos Belgijos, Danijos, Lenkijos, Suomijos, atminties rekonstrukcijos natūraliai švietimo sistemos privalumais. Žino- Italijos, Izraelio, Turkijos ir kitų šalių išsiskirstė pagal nacionalinius prio- ma, man kaip pirmą kartą per visą atminties rekonstrukcijų medijose ritetus: Pirmojo pasaulinio karo ko- asociacijos gyvavimą atstovavusiai tyrimai. Vienų pranešimų temos gru- lektyvinės atminties identifikacijomis Lietuvą, smalsių klausimų netrūko: puotos regioniškai (Amerika, Rytų ir dalijosi britai, danams rūpėjo (ne)ko- vieni domėjosi medijų tyrimais, isto- Vidurio Europa, Pietų Azija, Afrika), loboravimo su nacių režimu atminties rijos mokslo padėtimi Lietuvoje, kiti – kitų – pagal istorinės atminties, už- reprezentacijos bei galimų stereotipų naryste ES, valdančiosios koalicijos maršties topus (Pirmasis ar Antra- dekonstrukcija (antai visi danai gel- sudėtimi, trečius domino vyraujantys sis pasauliniai karai, abeji pokariai, bėję žydus) pasaulinėje medijų pro- istoriniai atminties naratyvai. konkrečiau – Holokaustas, Šaltasis dukcijoje, skandinavams – Holokaus- Nors konferencija ir suteikė minėtą karas ir t. t.), dar kitų – pagal žanrinę to atminties, užmaršties konfliktai palengvėjimą, tačiau atsakymų į tam (pavyzdžiui, televizinė drama, vaidy- pokario kino dokumentikoje, tuo tar- tikrus rūpimus klausimus taip ir ne- binis, dokumentinis kinas, animacija pu rumunams – nepriklausomybės pavyko išgirsti. Vis dėlto akivaizdu, karikatūra) ar industrinę (Holivudo siekių istorinės aktualizacijos šiuolai- kad tarptautinėje akademinėje bend­ kinas) paskiros medijos specifiką. At- kiniame vaidybiniame kine. ruomenėje medijų tyrimai iš istorinės minties rekonstrukcijos buvo identifi- Dalyvių atsiliepimai užkulisiuose retrospektyvos yra paplitę plačiai, o kuojamos ne tik iš teminės istorinės buvo įvairūs: vieni piktinosi spekulia- kai kurių tyrimų pasiekimai stulbi- retrospektyvos (antai Pirmojo pasau- tyviu temų pasirinkimu, antri abejojo nantys bei atveriantys puikių pers- linio karo atminties rekonstrukcijos kai kurių pranešėjų kompetencija, pektyvų ir Lietuvoje. Kita vertus, liko XX a. trečio dešimtmečio Didžiosios treti skundėsi teorinę ir metodologinę aišku, jog tokio masto konferencijos Britanijos kronikose ar danų pasi- problematiką pristatančių pranešimų puiki vieta aktualizuoti ir posovietinio priešinimo nacių okupacijai atmin- stoka. Tačiau visuotinai buvo sutar- bloko šalių istorinės atminties vietas, ties rekonstrukcijos pokario kino ta, jog asociacijos atvirumo politika kurios menkai tepažįstamos Vakarų filmuose), bet ir pačių medijų istori- (priimant naujus narius) buvo išskir- specialistams. !

426 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 apžvalga

Romos imperatoriumi (Kayser-i-Rum), tačiau galiausiai net ir jam pačiam tai tapo neįdomu. Bizantija taip pat nebe- Lotynai galėjo vykdyti savo misijos, nebebuvo Nacionalinis stadionas nei krikščionybės idealas, nei duoną ir žaidimus generuojanti struktūra. Dauguma imperijų baigia savo Egidijus Vareikis šlovingą gyvenimą visai nešlovinga mirtimi. Galima spekuliuoti, koks gi likimas laukia Trečiosios Romos, kad ir kur ji būtų. Jos savo gražbylystėse norėjo Benito Mussolini, tačiau „du- Galime paminėti šiokį tokį jubiliejų. viršūnėse, klestėjo savanaudiškumas čės“ valdymas imperijos aukštumų Istorijos analai byloja, kad didžiau- ir korupcija. Romos negailėjo gamtos nepasiekė. Trečiąja Roma, pasak kai sia visų laikų lotynų valstybė kaip kataklizmai, vergų darbu paremtas kurių istorikų, galėjo tapti Vilnius, gal politinis darinys baigė savo egzista- bendrojo vidaus produkto kūrimas tapo Maskva, gal Trečioji Roma baigė- vimą prieš 1535 metus. Teigiama, buvo pernelyg lėtas ir nenašus, barba- si, nuleidus SSRS vėliavą, piliečiams kad 476 m. rugsėjo 4 d. savo titulo rai galiausiai ne tik perprato romėnų ir čia tik abejingai stebint. Rusai ne- atsisakė mažametis imperatorius Ro- karo taktiką, bet ir sėkmingai skverbė- tiki, kad Trečioji Roma baigėsi, mes mulas Augustas, populiariai vadintas si į korumpuotą Romos valdymo siste- to šiandien dar nežinome. Paskutinis Augustulu („Augustėliu“). Pats Romu- mą. Reikia pastebėti, kad pagrindinės LDK padalijimas irgi vyko jau nebe- las tikriausia nelabai ir suprato, kas Romos senėjimo ir mirties priežastys tikint, kad galima ir reikia priešintis. vyksta, nes, viena vertus, imperato- buvo demoralizacija ir vertybių krizė. Ir taip toliau. Tačiau nei Lietuva, nei riumi buvo pakylėtas savo tėvo Ores- Valstybėje pernelyg išsikerojo išlai- SSRS savos misijos nebeatliko ir mirė to, kita vertus, ir nebuvo visuotinai kytinių sluoksnis, jam reikėjo duonos nuo savos valstybės senatvės. pripažintas, nes Orestas, tarnavęs ir žaidimų. Valstybė jau nebegalėjo Ar lotynai visada abejingai sutinka Romos priešams – Atilos hunams, vė- atlikti savo penėtojos ir linksmintojos savo pabaigą, ar kiekviena pabaiga liau romėnams, – savo ruožtu nušali- misijos. Tačiau net ir visiškai silpnoje yra kažko naujo pradžia? Kaip mūsų no imperatorių Julijų Neposą ir savo Lotynų valstybėje funkcionavo viena civilizacija bus charakterizuojama po valdžią galėjo grįsti tuo, kad rezidavo didžiausių žmonijos pramogų – spor- kelių šimtų metų? Ravenoje, kur jau kelis dešimtmečius tas. Ilgiausiai išlikęs, galiausiai taip Ne vienas pasakys, kad mes tebesa- glaudėsi imperatoriaus dvaras. ir nesugriuvęs išliko nacionalinis me turtingiausia pasaulio civilizacija, „Tvarką“ šioje suirutėje įvedė ger- stadionas – Koliziejus, kuris sėkmin- daugiausiai vartojanti, tačiau tuo pat manų karo vadeiva Flavijus Odoak­ gai veikė net kelis dešimtmečius po metu ir sparčiai išmirštanti, beje, iš- ras, vadintas pirmuoju Italijos bar- oficialios Romos mirties. Niekas taip mirštanti savo iniciatyva. Mus žudo bariškuoju karaliumi. Taigi tiesiog nesimbolizuoja Amžinojo miesto kaip du dalykai. Vienas – tai tarpusavio įvykdė valstybės perversmą, nužudė šis amžinas statinys ir jo pirmapradė karai. XX a. buvo kruviniausias šimt­ Orestą, o nepilnametį Romulą išsiun- misija – sportas. metis Europos istorijoje, žmonės jame tė kažkur į Vidurio Italiją, kur visos Antroji Roma savo egzistavimą bai- buvo beteisiškiausi ir labiausiai nieki- žinios apie jį ir nutrūksta. Tokia ne- gė 1453 m., kai osmanai galiausiai nu- nami (nėra ko lyginti su „tamsiaisiais“ šlovinga pabaiga. vertė Konstantiną XI Paleologą. Isto- Viduramžiais). Kita priežastis – mūsų Žvelgiant į šią istoriją postmoderniu rija teigia, kad pastarasis žuvo kovoje, laiminga vartojimo būsena. Norime žvilgsniu, galima sakyti, kad buvu- tačiau Konstantinopolis, kaip Bizanti- vis daugiau vartoti, vis mažiau dirbti sios Romos imperijos vėliava nuleista. jos centras, savaip irgi buvo istorijos ir prisiimti vis mažiau atsakomybės. Romos piliečiai, regis, ne tik nesigynė atgyvena. Pustuštį miestą gynė keli Fizinių galimybių nemirti iš bado pa- nuo germanų valdžios, bet jai ir ne- tūkstančiai pasiryžėlių, tačiau didžia- kanka, tačiau išlaikyti ligšiolinį varto- prieštaravo. Buvusioji Roma, egzis- jai daliai buvusios didelės jimo augimo tempą sunku. tavusi apie 500 metų, mirė natūralia imperijos paskutinio im- Dėl to nebestipriname savo mirtimi – nuo persenimo ir visiško ne- peratoriaus likimas buvo ekonominės sistemos. Vis funkcionalumo. Politologai ir istorikai neįdomus. Buvo neįdomu labiau suprantame, kad pateikia visą pluoštą Romos žlugimo net valstybės palikimas – sandėris ir kompromisas priežasčių – šalis neturėjo fizinių ga- katedros virto mečetėmis. mums tampa vis svarbesni limybių išlaikyti didelę teritoriją, nie- Osmanų vadas Mehmedas nei konkurencija ir kova ar kaip nesibaigė nesutarimai valdžios II pradžioje bandė vadintis vertybių gynimas. Demo-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 427 apžvalga kratija leidžia išrinkti geriausią, susi- nių tikėjimą iki nevyriausybinės orga- pateisiname nužmogėjimą dėl rezul- tarimas išrenka stabiliai ramiausią ir nizacijos statuso, bandoma krikščiony- tato, juk sportininko gyvenimas trum- nieko nekeičiančią valdžią. Renkamės bę „sugamtamokslinti“ ir apmuitinti. pas, sportas atperka mūsų taurias antrąją galimybę. Svarbiausia įrodyti žmogui, kad jis menkystes, ekonominius praradimus, Klimato kaita mus niokoja, bet dar laisvai galįs išgyventi be tikėjimo, kad sporte pamirštame, kuo bloga valdžia, labiau gąsdina, ir jaučiamės bejėgiai tikėjimas esąs vergovė, kurios pančius pamilstame nacionalinę vėliavą ir net ką nors pakeisti, nes iš tiesų keisti ne- reikia stengtis kuo greičiau nusimes- sugiedame himną. Romėnai gerai su- norime. Naujieji barbarai nesulaiko- ti. Gal lotyniškojo Pasaulio pabaiga prato sporto prasmę. Neronas, neva mai skverbiasi į mūsų stalo tvarką ir jau įvyko, tik mes jos nepastebėjome? savo malonumui sukėlęs Romos gais- civilizacijos valdymą. Mes jau suvokia- Klausimas – ar galima nuversti po- rą, kaltę išpirko žaidynėmis (na, dar me, kad barbarai parazituoja, tačiau piežių? Iki šiol bandymai nepavyko, krikščionių žudynėmis). Nacionalinis neturime valios šį procesą sustabdyti. tačiau politikų galvose tokie projek- stadionas peraugo savo epochą. Tačiau labiausiai po kelių šimtmečių tai neginčijamai veši. Lotynai ispa- Šiandienės vertybių krizės akivaiz- bus pabrėžiama, kad pagrindinės in- nai, katalikai airiai ir kiti krikščionys doje auga ne katedrų bokštai. Klesti tegruotos Europos senėjimo ir mirties jau nebe krikščionys, jei šitaip uoliai daugiafunkciniai pramogų ir (savaip) priežastys buvusios... taip, demorali- griauna savo civilizacijos pagrindus. kultūros centrai, o bene ekstravagan- zacija ir vertybių krizė. Marksizmo klasikai teigė, kad reli- tiškiausios architektūros naujienos re- Analogijos su Romos ir kitų civiliza- gija esanti opiumas liaudžiai. Kad ir alizuojamos stadionų statybose. Ar tai, cijų bei imperijų baigtimi akivaizdžios, kaip buvo, bet religija sukūrė tai, ką kas vyksta, yra nesusiję su civilizaci- tačiau esti ir esminių nesutapimų. Ro- iki šiol formaliai laikome civilizacijos jos pabaiga ar bent simboliu, jei žlun- mėnai, ilgai persekioję krikščionis, vė- vertybėmis. Šiandien „opiumas“ ki- gant paliks ne Katedra, o Nacionali- liau patys tapo krikščioniška valstybe. tas, jo vardas – pramoga, o geriausia nio stadiono griaučiai? Ar visuomenė Mes patys lyg ir išaugome krikščioniš- iš pramogų – sportas. Tas, kuris prieš priešinsis, ar tiesiog abejingai stebės, koje aplinkoje, nors didžiausia verty- beveik du tūkstančius metų reikala- kaip vėliava leidžiasi, tuštėja kated­ bių krizė yra nukrikščionėjimas. Vis vo duonos ir žaidimų, šiandien gali ros, o svarbiausias piliečių „traukos garsiau kalbama apie krikščionių dis- tvirtinti, kad savo pasiekė: ir vieno, ir centras“ – vis dar sportinė pramoga? kriminavimą šiandieniame sekuliari- kito mūsų vartotojiškoje visuomenėje Galiausiai turime ar norime pakeis- zuotame mūsų civilizacijos pasaulyje.­ nestinga, o mes statome vis daugiau ti? Ar reikia keisti, viskas juk natū- Krikščioniškai mąstantys intelek- stadionų, vis daugiau savo potencialo ralu ir gražu. Lietuva pastatė krep- tualai pripažįsta, kad vadinamoji išliejame sekdami kamuoliuko judėji- šinio aikštelę, tačiau nacionaliniam krikščioniškoji civilizacija darosi vis mą didesnėje ar mažesnėje aikštelėje. stadionui yra dar per silpna. Kada čia mažiau krikščioniška, tikėjimą vis Hesse‘s stiklo karoliukų žaidimo Di- silpnumas prasidėjo, ar noruose tapti dažniau laikydama veikiau laisvę dysis Magistras nėra kokia nors iro- europiečiais daugiausia buvo noro tie- varžančia tradicija nei civilizacijos va- nija. Sporto magistrų šiandien žymiai siog europietiškai pramogauti? rikliu. Apibendrintai kalbant, šiandie- daugiau ir jie vis svarbesni, jų nesais- Sakysime, jau laikas ir ketvirtajai nė krikščionybė yra tikriausiai nebe to moralė, juos į šlovę kelia fiziniai Romai, tik dar nežinia, kam šis var- simbolis, o savitos gyvensenos dekla- sugebėjimai ir technikos naujovės. das priklauso. O gal vis dėlto pirmoji racija, o ją, be abejo, bandoma deval- Sporto naujienos tampa vis svarbes- Roma niekur nedingo? Gal jai reikia vuoti. Vis dažniau tenka pripažinti, nės visose žinių suvestinėse, kur kas ne sporto vietoj tikėjimo, o tikėjimo kad vertybinis prioritetas suteikia- svarbiau, kas taps olimpiados sostine, visose naujovėse, kokios tik gyvenime mas kažkam, „išvaduotam iš krikščio- nei kas taps NATO Generaliniu sek­ atsiranda? Lotyniška dvasia Romulo niškos ideologinės vergovės“. Politikai retoriumi, dėl pramogų atleidžiame Augustulo laikais jau buvo krikščio- beveik vienbalsiai pripažįsta, kad jie diktatoriams ir karo nusikaltėliams... niška, ir būtent tikėjimas buvo per- imasi administruoti visuomenę, kuri Sportas nieku gyvu neprieštarauja duotas barbarams, o ne simboliniai iš prigimties yra ateistinė ir kad bū- krikščionybei ir jos nepaneigia. Jis iš raktai, antspaudai ar Koliziejaus re- tent deideologizuota administracija esmės nekrikščioniškas, sportas apo- pertuaras. Jonas Paulius II buvo bene pati geriausia. litiškas, sportas turi būti dėl sporto, pirmasis, ėmęsis aukoti Šv. Mišias Pagrindiniai metodai mums netgi tad užsimerkiame prieš diktatorius, nacionaliniuose stadionuose. Gal ir labai žinomi – „sužmoginti“ krikščio- kurie leidžia sportuoti, vis dažniau teisingai... !

428 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 knygų mugė

Barnes, Julian, Flobero papūga, iš anksčiau dažnai griebdavosi krimi- ir elementarios klaidos („marksiniai anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė, nalinių temų, tad meilė jam neatski- istorikai“) gadina skaitymo malonu- Vilnius: Baltos lankos, 2011, 269 p., riama nuo smurto ir žmogžudysčių. mą ir diskredituoja leidyklą, vertėjus 1500 egz. Knygoje gausu reportažinio žodyno bei redaktorius. Liumpeniškas bu- štampų ir autentiška patirtimi patik­ kumas niekaip nedera su puikia šios Antras gyvu klasiku vadinamo ang­ rintų sentencijų, visu ryškumu eks- knygos dvasia. lų rašytojo romanas lietuviškai. Ang­ ponuojamų nuogų kūnų erotikos ir Vladas Liepuonius lijoje pasirodęs 1984 m., jis išgarsino svarstymų apie visas kaltes išperkan- tuomet dar mažai žinomą rašytoją ir čią absoliučią meilę. Art nouveau sti- Gavelis, Ričardas, Vilniaus poke- pelnė jam originalaus postmodernaus liaus ornamentai, bodleriškos poetinės ris: Romanas, 4-oji laida, Vilnius: Tyto kūrėjo vardą. Tai daugiau nei biogra- prozos intarpai, subjekto vaizduotėje alba, 2011, 526 p., 2000 egz. fija, veikiau šį žanrą kvestionuojantis mirgantys Paryžiaus kavinių atspin- literatūrinis koliažas apie prancūzų džiai ir išpažinties adresatu pasirink- Pamirštas, atstumtas, nereikalin- klasiką ir modernizmo literatūroje ta XX a. poezijos garsenybė Jacques‘as gas, neapdovanotas, neįvertintas lietu- pradininką Flaubert’ą (1821–1880). Prévertas – visa turės patraukti po- viškos dvasios dekonstruotojas-mon- Barnesas kuria daugiasluoksnį ro- tencialias skaitytojas – emancipuotas tuotojas Ričardas Gavelis vis dėlto yra maną romane: apie Flaubert’ą čia prabangių kvepalų, rafinuotų gėri- skaitomas. Ir jau ketvirtasis Vilniaus pasakoja – remdamasis jo laiškais, mų ir aukštosios mados žinoves. Jas pokerio ledimas (iš viso išleista 60 000 kūriniais ir kt. – juo it bičiuliu gyvai trikdys nebent tai, kad apie jausmus egz.) – pats geriausias to įrodymas. besidomįs gydytojas našlys Džefris ėmėsi rašyti vyras, aiškiai suvokiantis Romanas vis dar aktualus, supurtan- Breitveitas, atskleidžiąs ir savą gy- savosios iškalbos ir įtaigos ribotumą: tis ir išjuokiantis tai, kas daug kam venimo bei tokio domėjimosi istoriją. „gali jai pusryčiams prie balintos ka- atrodo nacionalinės kultūros pamatai. Žavi tai, kaip pagarbiai ir dėmesingai, vos patiekti nors ir Eifelio bokštą, bet Maža to, įžvalgos, gimusios brežne- elegantiškai ir žaismingai Breitveitas Paryžiaus į jos širdį neįdėsi, nors kar- vinės epochos griuvėsiuose, šiandien tyrinėja klasiko kūrybinį gyvenimą, tais tau taip ir atrodys“ (p. 117). atrodo pranašiškai tikslios. Vulgarus kartu atrasdamas jame neįmenamą Manfredas Žvirgždas diletantizmas, baudžiauninko sąmo- slėpinį. Savo pasakojimą jis išrutu- nė ir visuotinis abejingumas – pra- lioja į gilų idėjų romaną su subtiliom Carrière, Jean-Claude, Umber- keiksmai, kurių niekaip nesugebame įžvalgom apie praeities pažinimo gali- to Eco, Nesitikėkite atsikratyti knygų, įveikti. Visų tamsybininkų ir davatkų mybes ir ribas, kalbos ribas, gyvenimo iš prancūzų kalbos vertė Elena Mace- siaubui, tai tikrai pasaulinio masto ir meno sąsają, literatūrinės tradicijos vičiūtė ir Adas Macevičius, Vilnius: rašytojas. Ir pasaulis vis labiau apie svarbą postmoderniai dabarčiai. Ro- Žara, 2011, 276 p. tai žino. maną įdomu skaityti kaip drąsų Bar- neso kontrteiginį: postmodernizmas Alefijus Vargalys Šalia patarimų, dvasinių vadovų ir skelbia Autoriaus mirtį, bet gal yra finansinių sėkmių dar itin populia- kitaip – šis nemirė. Kafka, Franz, Dienoraščiai, 1910– ri – ateitį pranašaujanti, futurologinė 1923, iš vokiečių kalbos vertė Teodo- Dalia Zabielaitė literatūra. Pastaroji dažniausiai žada ras Četrauskas, Vilnius: Lietuvos ra- kažkieno žlugimą, pabaigą ar mirtį – šytojų sąjungos leidykla, 2011, 495 p., Bojārs, Guntis, Šilko gyvatė: Pa- pavyzdžiui, knygų. Šis tekstas siūlo 1000 egz. šnekesiai apie meilę: Miniatiūros, iš ramesnį ir protingesnį žvilgsnį į ateitį. latvių kalbos vertė Laura Laurušai- O kartu žaismingai ir lengvai aptaria Šia knyga galima džiaugtis ir nebū- tė, Vilnius: Alma littera, 2011, 176 p., praeitį. Tai dviejų intelektualinių di- nant Kafkos gerbėju – gana, jei mėgsti 2000 egz. nozaurų pokalbis, pripildytas ironijos, skaityti dienoraščius. Nuotaika, žino- sąmojo, išminties ir galybės skaitytinų ma, „kafkiška“: skaistesnių spalvų ir Šiuolaikinio latvių žurnalisto, išmė- knygų bei autorių vardų. Tik absur- įsitikinimo, kad viskas baigsis gerai, ginusio prozininko plunksną, knyga diškas pavardžių lietuvinimas („Um- čia reikėtų ieškoti ne kaip katės maiše. dėl permatomo siužeto punktyro ar- bertas Eko“), nenuoseklios, idiotiškos Vis dėlto rašytojo kasdiena net ir die- tima miniatiūrų romanui. Autorius išnašos („Platonas – graikų filosofas“) noraštyje yra rašytojo aprašyta kas-

naujasis židinys-aidai 2011 / 6 429 knygų mugė diena. Skaitytojas, mėgstantis smul- Panašiai ir šioje knygoje, – daug daž- meno formavimąsi – JAV ar Prancū- kiąją prozą, tikrai ras sau skanskonių, niau knyga pasakoja apie įžvalgųjį zijos kino pirmtakai? Koks kūrinys nors jei dienoraščiai jam ir atkarūs. autorių, – ar jis bando įsivaizuoti kai tapo pirmuoju spalvotu kino filmu? kurių kūrinių publikavimo/taisymo Ir t. t. Neišgrynintos ir chronologinės Jonas Naujokas aplinkybes (nė vienos nuorodos į ar- ribos – pagal antraštę istorinė kino chyvus, vien „[t]oliau jau mano įsi- raida turėtų būti apžvelgta iki Antro- Lietuvio (@uto)portretas: Intelektua­ vaizdavimai, pagrįsti savaime susi- jo pasaulinio karo, o randame skyrių linė provokacija: Iš „Delfi“ tekstų, kaupusiomis žiniomis apie „sistemą“ apie Antrojo pasaulinio karo laikmetį 2001–2011 m., sudarė Aurimas Šve- ir jos literatūrines ląsteles“, p. 105), ar ir pan. Jei bandytume tai pateisinti das, [e.knyga], [s. l.]: Aukso žuvys, apžiūrinėtų stalą – kūrybinę dirbtuvę, kaip interpretacinį nesusipratimą, tai 2011, 114 p., iliustr. ar kalbėtų apie bandymus pažvelgti šalia nacistinės Vokietijos, fašistinės Internetiniai komentarai ir dėl savo į Marcinkevičiaus kūrybą iš šių die- Italijos kino raidos pasigestume sovie- kiekybės, ir dėl kokybės – sunkiai nų perspektyvos. Nepaisant pačių tinės Rusijos kinematografo Stalino analizuojamas reiškinys. Reikia ne- kilniausių intencijų – apginti poetą, valdymo laikotarpiu. Tačiau kas kino mažai laiko ir užsispyrimo, kad šioje knyga, norintiems šį tą sužinoti apie istorijos pažinimą dar tik pradeda, purvinoje kakofonijoje rastum bent Marcinkevičių ir jo recepciją postso- ko gero, praplės akiratį ar gaus pas- kelis perliukus. Tad vien todėl galima vietmečiu, bus naudinga tiek, kiek katą pažiūrėti ne vieną minimą kino lenkti prieš šios knygos sudarytojus plyta siuvant suknelę. šedevrą.­ galvą. Be to, tai bene pirmas bandy- Rima Malickaitė Lina Kaminskaitė mas Lietuvoje analizuoti interneti- nius komentarus, interpretuojant juos Trumpa kino istorija: Nuo ištakų Аграновский, Генрих, Ирина Гу­ kaip specifinį visuomenės veidrodį. iki Antrojo pasaulinio karo, sumany- зенберг, Вильнюс: По следам Ли­ Pastarasis gal kiek netiksliai, tačiau toja Neringa Kažukauskaitė, parengė товского Иерусалима. Памятные atspindi jos nuotaikas, rūpesčius ir Goda Sosnovskienė, straipsnius pa- места­ еврейской истории и куль­ nuomones. Deja elektroninei knygai rengė Auksė Kancerevičiūtė, Neringa ту­ры: Путеводитель, Вильнюс: Го­ pritrūksta gilesnės analizės, plates- Kažukauskaitė, Izolda Keidošiūtė, Ži- сударственный еврейский музей nių interpretacijų ir išsamesnio įvado. vilė Pipinytė, Vilnius: Vaizdų kultūros им. Виленского Гаона, 2011, 656 p., Sudarytojai tiesiog praslydo pavir- studija, 2011, 148 p., 1500 egz. iliustr., ­[1000] egz. šiumi, komentarams leisdami kalbėti Retas atvejis, kai imi gailėti, kad patiems už save. O tai tikrai šiek tiek Chrestomatinis Georges’o Melies’o mūsų jaunimas nebemoka rusiškai – provokuoja. Kelionės į mėnulį mėnulveidis kviečia ši knyga yra turbūt išsamiausias į rankas paimti pirmą lietuvių auto- Vladas Liepuonius Vilniaus vadovas, nors ir pristatantis rių parengtą ir pasaulinio kino isto- miestą labai specifiniu pjūviu. Kad ir rijos pagrindus pristatančią knygą. Sventickas, Valentinas, Apie Jus- kaip ten būtų, žydiškasis Vilnius pas­ Ši trumputė kino istorija skirta jau- tiną Marcinkevičių, Vilnius: Lietu- kutinius du šimtus metų buvo toks pat niems skaitytojams, tad turi ir edu- vos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, tikrasis Vilnius, kaip ir katalikiškasis. kacinių poteksčių. Siekis kilnus, ta- 256 p., 1000 egz. Gaila tik vieno: tie, kurie dar pamena čiau beskaitant kyla fragmentuoto ir šešto aštunto dešimtmečio žydiškąjį Tik viename iš skaitytų detekty- neišbaigto leidinio įspūdis. Painiavos Vilnių, nusivils radę tiek nedaug apie vinių romanų pagrindinį vaidmenį kyla ir beieškant pagrindinių akcen- jį žinių. Vadovo puošmena – bent ke- atlieka auka (Kieno lavonas), visuose tų. Taip ir lieka nežinoma, kas gi tapo lios naudingos rodyklės. kituose – rečiau nusikaltėlis, tačiau pirmąja kino aktore ar pirmąja kino užvis dažniausiai – gudročius seklys. žvaigžde? Kas labiau įtakojo kino kaip Vytautas Ališauskas

ATITAISYMAS Šių metų NŽ-A Nr. 4, p. 217 Petro Kimbrio „Laiške redaktoriui“ įsivėlė klaida – „Auksinės lupos“ įteikimo ceremonija vyko ir Autorius apdovanojimą gavo 2011 m. gegužės 10 d. Atsiprašome Autoriaus ir skaitytojų. Redakcija

430 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 užsklanda

Kas yra FIBAI?

pastabusis

Gerb. Redaktorius, atsisuka priklausomai nuo savo nuo- prieštarauja internacionalinės parei­ Čia ko tai FIBA neatsako raštu ir taikos į atskirai paimtas komandas. gos, kurią krepšinio kovotojai ilgus neatskambina į mano tezes dėl visos Kyla klausimas, kur žiūri FIBA, kai sezonus atlieka įvairių šalių klubuose, eilės krizinių reiškinių krepšinio pa- tiesioginio efyro viduryje įžūliai vykdo- idealui. Greičiausiai visko, FIBAI pri- saulyje, kurie davė apie save žinoti ma religinė propaganda, išbalansuo- sieis ieškoti optimalnesnių kadrinių Europos čempionate, praėjusiame janti trapų multikultūralinį konsen- sprendimų, nes, pavyzdžiui, J. C. Na- mūsų respublikos teritorijoje, ir su- susą? Ar FIBA neprainformuota, kad varui yra daugiau ekonominės logikos davė rimtą smūgį FIBOS autorite- mūsų respublikoje dar nuo 1978 metų žaisti už Rusiją pakolei ją treniruoja tui. Nesinorisi tikėti, kad tokiu savo konstitucijos bažnytiniai organai yra D. Blatas, nei už Ispaniją, o gerai su- elgesiu FIBA atskleidžia savo tikrąjį chirurgiškai atskirti nuo valstybinių styguotas bratkų Gazolių ir Lavryno- veidą, kuris bijo patekti po kritikos organų ir niekas to neatšaukė? Kada vičių kvartetas, prafinansuotas iš SE ugnimi ir vengia sveikos savikritikos FIBA duos ryžtingą atkirtį mistikos lygių galimybių biudžeto eilutės, galė- savęs viduje. Man FIBA tokia brangi, juodašimčiams ir pastatys krepšinio tų operatyviai sumažinti grėsmingai kad mėginau skubiai su jumis susiriš- marketingą ant tvirtos sportinio ma- išaugusį broliškosios Portugalijos per- ti pro telefoną ir domofoną redakcijos terializmo bazės? galių deficitą. bromoje, bet nedirbo mygtukai, dėl tos Ypatingas prašymas FIBAI at- Be kitakos, susirinkusiems prie priežasties kreipiuosi jūsų adresu raš- kreipti dėmesį, jog šiame čempionate žydrojo ekrano kėlė rimtas abejones tiškai. kaip niekada suvešėjo separatizmo ir moralinė daugelio krepšininkų pa- Kreipiuosi, nes pro mane neprasly- piktžolės. Nors dauguma komandų rengtis laikyti aukštai iškeltą savo do informacija, kad gerb. Redaktorius atstovauja buvusios arba esamos Są- sporto šakos vėliavą. Buvo matyti, irgi esate neabejingas FIBAI ir jums jungos valstybinius darinius, sirgalių kad didesnė kova vyko dėl vietos ant skauda širdį, kai, darydama neatsa- ir žaidėjų elgesys neatspindėjo gilių atsarginių suolelio negu po krepšiu. kingus žingsnius, ji nukrypsta nuo politekonominės integracijos procesų. Kas nors biškučiūką ne taip – ilgesnė teisingo kurso. Pagal vieną iš mano Maitinimo punktuose Graikijos sirga- prakaito čiurkšlė ar skausmingesnis versijų FIBA neatsako į mano signalą, liai mėgindavo atsiskaityti drachmo- fizinis kontaktas su oponentu – ir žiū- nes nemoka skaityti lietuviškai. Mano mis. Lenkų žaidėjai pavardes ant savo rėk, jau žaidėjas eina į poilsį. Ar tame prašymas jums yra išversti šitą laišką maikučių užsirašė ne suvienodinta la- yra aukštas profesionalizmas? Ne, į kokią nors tarpnacionalinio bendra- tinica, o su kažkokiomis tai lazdelėmis tame yra beatodairiška tokių krepši- vimo kalbą, ar tai rusų, ar tai anglų, ant raidės l ir virš raidės o. O svečiai nio spartuolių, kaip Navickas ir Par- ir priduoti jį per savo redakcinius ka- iš Makedonijos iš viso ketvirtfinalyje kelis, eksploatacija, iš kurių Ameriko- nalus FIBAI. sulaužė progresyvų Olimpinį princi- je pasakiškus viršpelnius be gailesčio Ir taip, kas yra negerai FIBOJE? pą, kad svarbiausia ne laimėti, spaudžia NBA kapitalo tūzai, Visų pirmiausiai prisieina pažymėti, o dalyvauti, ir neparodė mažų, o po to jie dar neatsimokėti- kad pagristą didelės dalies dirban- iki trijų milijonų gyventojų, nai pusantro ar dviejų etatų čiųjų nerimą kelia be precedento au- šalių solidarumo su krepšinio apimtimi atidirbinėja aikštėje ganti bažnytinių sluoksnių įtaka FI- šventės šeimininke, panaudo- pridėtinį nacionalinį produktą BAI. Visoje čempionato eigoje vietos dami jos neužplanuotas klai- už savo pritinginčius kolegas. ir tarptautiniai masinės informacijos das paskutinėje mačo minu- Aš patsai, daug sezonų pagal ruporai įkyriai prakišinėjo ideologinį tėje, kad sukelti savo liaudies paskyrimą iš Pedinstituto val- krepšinio kaip antros religijos štampą masėms sunkų nacionalistinės gęs fizrūko duoną Veliučionių ir nesveikai kaitino krepšinio gerbėjų isterijos priepuolį. Ir aplamai, nepilnamečių kolonijoje, be pa- vaizduotę apie kokius tai ten krepši- krepšininkijos susiskaldymas didinamojo stiklo matau, kad nio dievus, kurie būk tai nusisuka, tai į siaurus nackomandų rėmus rūbinėje treneriai nepravedi- naujasis židinys-aidai 2011 / 6 431 užsklanda nėja jokio auklėjamojo darbo ir nieko Kas liečia žaidimo stilistiką, vis ekranus krepšinį, kuriame iškyla visa nežino apie milžinišką pritūpimų ir labiau negrįžtamą charakterį įgau- eilinio paso, užtvaros ar derinuko ­ atsispaudimų rolę žaidėjų motyva- na nedaleistinas lengvų tritaškių ir didybė. cijai. Ar nestojo laikas FIBAI prisi- smulkiaburžuazinės dėjimo iš viršaus Gerb. Redaktorius, iš viso šito, ką minti plačiai žinomą liaudies patarlę estetikos kultas, atėjęs iš už Atlan- parašiau, neapginkluota akimi mato- „Bailys nežaidžia chochėjų“ ir įjungti tikos ir primestas FIBAI reklamos ma, kad vidinių prieštaravimų dras- ją į krepšininko etikos kodeksą? Nes davėjų, kurie stengiasi kuo ilgiau iš- koma FIBA atsistojo ant moralinio dabar viskas susiveda į materialinį laikyti publiką ant pigių efektų kab­ bankroto bedugnės krašto. Arba FIBA sportininkų skatinimą ir jų primity- liuko. Aukštą vertinimą gauna ne padarys platesnes išvadas ir paskelbs vių fiziologinių poreikių tenkinimą, sunkus ir nepastebimas krepšinio pertvarką bei viešumą, arba galutinai o sugriežtintas režimas bei turtingas specialistų darbas aikštelėje, jos priei- išsipildys seniai puoselėjami grobuo- fizinio poveikio priemonių instrumen- gose ir kitur, o žemos prabos psevdo- niški FIFOS kėslai užkariauti visas tarijus, apimantis ir sunkią trenerio dramatizmas, be saiko tiražuojamas mažėjančio FIBOS gerbėjų rato sim- ranką kritiškoje padėtyje, davęs jun- vaizdo įrašo pakartojimuose. Vienas patijas. tamus rezultatus Varšuvos bloke, yra iš nedelsiamų FIBOS, smaugiamos Su linkėjimais, nepelnytai išbrauktas iš profesinio kraugeriškų telesimuliakrų čiuptuvų, ugdymo arsenalo. uždavinių yra sugrąžinti į žydruosius Pastabusis

432 naujasis židinys-aidai 2011 / 6