Laiškas RedaktoRiui Eligijus Raila Sveiki, didžiai gerbiamas Redaktoriau, kadangi labai seniai matėmės, tai norėčiau susitikimo proga paporinti vieną istorinį anekdotą, po kurio mums abiem norėtųsi karčiai pravirkti. Nors turbūt Tamsta manytumėt, kad pradžioje turėčiau papasakoti ką nors vertinga apie krepšinį, tačiau, kaip žinia, nesu religijotyrininkas, todėl apie tai nieko neišma- nau. Tik iš vieno patikimo prieškarinio parašiutininko esu girdėjęs, kad ponas Darius (kartu su Girėnu) skraidino į Lietuvą galybę beisbolo lazdų, ketinda- mi išmokinti tėvynainius dar vieno amerikietiško žaidimo. Deja, audros metu krovinys pasislinko ir beisbolo lazdos pažiro Soldino pušyne. Atrodo, apie šią sporto pasaulį supurčiusią tragediją vėliau rašė poetė lakštingalos liežuvėliu: akmenys paplentėm kauks, sužaliuos lazda. O dabar tęsiu savo pažadą, apie kurį užsiminiau laiško pradžioje, tikėdama- sis, kad šis istorinis anekdotas apie Vidurio Europą pasakys daugiau, nei visos buhalterinės akademinės istorikų ataskaitos. O šią istoriją užrašė vengrų auto- rius Miklósas Vámosas. Ir ji tokia: „Užeina vengras į mažą krautuvėlę Niujor- ke ir paprašo skrybėlės. Kadangi su savimi neturėjo reikiamos dolerių sumos, paklausė, ar negalėtų susimokėti forintais. – Niekada nemačiau forintų, sako krautuvėlės savininkas, gal galėtumėt parodyti? Vengras jam rodo dešimties forintų banknotą. – Kas tas žmogus ant banknoto? – klausia savininkas. – Tai Sándoras Petőfis, mūsų didžiausias poetas, dalyvavęs nepriklausomybės kovo- se ir žuvęs prie Šegešvaro. – O Dieve, kokia baisi istorija. O kas ant dvidešim- ties forintų banknoto? – Tai György’s Dózsa, XVI amžiaus valstiečių sukilimo vadas. Sukilimas buvo numalšintas, o jis sudegintas... – Gerai gerai, o kas ant penkiasdešimties forintų banknoto? – Tai Ferencas Rákóczis, dar vieno numal- šinto sukilimo vadas, gyvenęs Turkijoje, tremtyje. – O Dieve, o kas ant šimtinio banknoto? – Tai Lajosas Kossuthas, nepriklausomybės karo vadas. Jį numal- šinus, turėjo bėgti... Krautuvėlės savininkas pertraukė vengrą: – Gerai jau, ge- rai, imk skrybėlę veltui.“ Perskaitęs šią sukrečiančią istoriją, prisiminiau mūsų piniginius herojus, ku- riems gyvenimas klostėsi kur kas sėkmingiau. Antai Maironis, tapęs Tautos Po- etu, nugyveno ir atgulė Kaune. Jonas Basanavičius, tapęs Tautos Patriarchu, saugojo Vilnių ir pasiliko Rasose. Simonas Daukantas, tapęs Tautos Istoriku, pasimirė Papilėje, o Vydūnas, tapęs Tautos Vegetaru, nulingavo šimtamečio kelią ir akis užmerkė vokiečių Detmolde, bet vėliau sugrįžo į Bitėnus. Gal tik Dariui su Girėnu likimas nebuvo toks dosnus, tačiau ir jiedu visiems laikams tapo naujosios religijos pranašais. Tačiau tautinės martirologijos nuobodžiai vienodos. Ir nesvarbu, kiek didžiavyrių turi skirtingos tautos. Kai Krokuvoje liepos mėnesį vieno pokalbio metu su lenku, slovaku ir vengru pradėjome skai- čiuoti savo tautų herojus, mes su slovaku atsidūrėme sąrašo pabaigoje. Kai po to pasiūliau sąžiningai surašyti visus savo istorinius niekšus ir menkystas, mes vėl atsidūrėme sąrašo pabaigoje. Kažką panašaus patyriau važiuodamas traukiniu „Kościuszko“ iš Varšuvos į Krokuvą. Tai buvo tikra pažinimo kelio- naujasis židinys-aidai 2011 / 6 361 nė, nes kupė riedėjome trise: pensininkas norvegas sporto pedagogas, aistringai besidomintis lenkų lengvaatlečių pasiekimais, jaunas kinas verslininkas iš Peki- no, besidomintis tik pats savimi, ir šių eilučių autorius iš Lietuvos, kurios jaunasis kinas ilgai ieškojo savo gudriajame telefone ir labai nustebo, patyręs, kad ji šalia Lenkijos. Beje, pastarasis kažkodėl būtinai turėjo atsisėsti traukinyje į mano vie- tą, tuo mane tvirtai įtikindamas, kad jų – daugiau kaip milijardas. Norvegas buvo įkyriai lipšnus, iš „Ušliu“ (taip norvegai taria Oslo), o kai aš pasakiau, kad „Apšvie- ta“ norvegiškai – Upplysning, jis manęs vos neišbučiavo, nes išgirsti tokį stebuk­ lingą norvegišką žodį lenkiškame traukinyje kažkur ties Slomnikais buvo beveik tas pats, kaip lokomotyvo mašinisto vietoje išvysti trolį Mumį. Jo visai nesutrikdė, kad tas žodis iš tiesų yra švediškas. Tiesiog šaunusis sporto pedagogas iš Oslo pa- sijuto atstovaująs skandinaviškajam kosmosui. O dvidešimt penkerių metų kinas verslininkas ir apie norvegų sostinę nebuvo nieko girdėjęs. Tačiau labai smulkiai ir patriotiškai mums pasakojo apie Pekiną bei Didžiąją sieną, atidžiai jos ieškoda- mas gudriajame Honkongo gamybos telefone. Štai tuomet lietuviu pasijutau be- sąs. Pasaulyje, Europoje, Lenkijoje, traukinyje greta norvego ir kino. Kai visa savo esybe atsiduri šalia kitos esybės, su savo patirtimi ir savo esmišku likimu, tuomet supranti, kad demisezoniniai patriotai slepiasi ikrų indelyje. Ir koks tuomet atrodo idiotiškas lozungas „Lietuva – lietuviams“! Skamba taip pat absurdiškai kaip ir, pavyzdžiui, „Elektra – elektrikams“. Nes tai – jau pirmieji pamišimo simptomai, tokie patys kaip ir žmogaus, kuris ištisas dienas praleidžia prie veidrodžio, spokso- damas į save ir kartodamas savo vardą. O kokiuose dangaus veidrodžiuose atsispindi mūsų veidai, Tamsta Redaktoriau? Vilnius, 2011­09­11 362 naujasis židinys-aidai 2011 / 6 dienoraštis dienoRaštis Alefijus Vargalys Rugsėjo 1 d. Mielas ir brangus Dienorašti, labai džiau- visų mokslo rūšių ir porūšių atstovai. Net ir humanita- giuosi pagaliau radęs laiko tau. Šiandien Rugsėjo Pir- rinių. O iš tiesų aš neefektyvus ir ką nors sugalvojęs ar moji!!! Juk žinai, kad aš neskaičiuoju metų nei nuo kovo atradęs negaliu to paversti technologija, kuri burgztų kalendų, nei nuo Kristaus prisikėlimo. O ir dievo Jano ir tūtuotų. Čia didžioji humanistų problema. Vat taip, veidams lenkiausi tik vaikas, tikėdamasis taurės šam- Dienorašti, paklausiau aš Valdemaro Razumo ir savą pano. Būtent Rugsėjo Pirmoji man metų pradžia, kai razumėlį nusprendžiau paskandinti. Nesmagu supras- duodu didžiuosius pažadus ir ryžtuosi šlovingiems žy- ti savo menkumą mokslo biurokratų akivaizdoje. giams. Laukdamas šios dienos jaudinuosi, lyg laukčiau Я самый плохой, я хуже тебя Kalėdų senelio. Tik kad vakar šią minėtiną dieną taip Я самый ненужй, я гадость, я дрянь paminėjau, jog šiandien purtomas paranojos ir galvos И­и... Я – серый голубь skausmo tikrai neatrodau šventiškai. O juk šiandien Lietuvos Mokslų Akademijoje mane ir dar kelis išrink- Rugsėjo 2–19 d. Brangusis Dienorašti, jau ilgą laiką tuosius studentiškų tyrimų dalyvius apdovanos. O iškil- tau nerašiau, niekaip neradau laiko. Prašau man at- minga apdovanojimų ceremonija – ne juokai. Ir ji tikrai leisti. Per šias pustrečios savaitės visko įvyko tikrai nedera su tuo, kas liaudyje vadinama tiesiog pachmu. daug, tad tegaliu surašyti tik pačius svarbiausius daly- Braudamasis per laimingų moksleivių spūstį (keisti tie paaugliai, juk rytoj jau keiks prasidėjusius mokslo me- tus), akademijon atkulniuoju toks smūtnas, jog atrodo tuoj tuoj pravirksiu. Apvalusis stalas ir nusimatanti diskusija nuotaikos tikrai nepakelia – tikėjausi susisuk- ti per valandą, o čia... kalbos, kalbos, kalbos, kalbelės. Visos pradedamos didžiuoju lenininiu klausimu – KĄ DARYTI? Kaip susigrąžinti nutekančius protus? Kaip išlaikyti ir paremti dar neištekėjusius? Kaip pagerinti mokslinę infrastruktūrą? Kaip sukurti palankią, drau- gišką ir meritokratinę aplinką? Nejučia apsidairiau ap- linkui: blizgi salė, brangūs televizorių ekranai bei pro- jektoriai, gražūs žmonės ir dar gražesnės jų šypsenos aplankalų (juos dalijo rėmėjai) viršeliuose. Ir pieštukai su užrašu IT‘S YOU (negi ir aš su jais?!) – gal ir visai nieko aplinka. O svarstytinų svarbiausiųjų klausimų lavina pasiekia kulminaciją: kas gi bus, ką gi reiks daryti, kai Sąjunga užsuks kranelius? Kaip tas lietuviškas mokslas išgy- vens? Tokie studentiški projektai tikrai numirs. „Na, bet nors kol kas va neblogai“, – ramina ir džiaugiasi kalbantieji. Štai fizikas studentas įdėmiai klauso pata- rimų, kaip jam gyventi iš savo intelektualinės produk- cinės nuosavybės, – juk čia, Dienorašti, susirinko ne tik garbingieji mokslininkai, bet ir verslo elito atstovai. Aš jiems nelabai įdomus ir panašu, kad šion esu pakviestas tik norint atsverti tuos likusius tris fizikus­chemikus. egidijus Rudinskas. Gyvenimas smėlio name II. 2007. Natūralu, jog turi būti atstovaujami ir apdovanojami Fotografija, piešinys tušu naujasis židinys-aidai 2011 / 6 363 dienoRaštis kus. Valgiau. Mečiau rūkyt. Skaičiau. Lankiau mamą. Savarankiškas ir unikalus pavienio individo galvojimas Važiavau į Biržus. Sportavau. Buvau pas Aurimą. Mie- gimsta tik su brandžia tautine savimone, taigi su bran- gojau. Dar skaičiau. Gurkšnojau. Važiavau į Kėdainius. džia nacionaline kalba. Filosofiniai egzistenciniai tipai Buvau ekskursijoje. Snaudžiau. Sapnavau Kristiną. Graikijoje ir Vakaruose atsiranda jau visuomenėms iš- Kiek skaičiau. Bišk dirbau. Nekenčiau kašio. Pirkau gyvenant saulėlydį. Kelto­germaniškų tautų mąstymą batus (nepatogūs). Vaikščiojau. Mačiau filmą. Buvau negrįžtamai apnuodijo jų intelektualinis ir materiali- svečiuose. Nusprendžiau nebesportuoti. Bandžiau nis godumas. O lietuviai išsaugojo savą tyrumą, nes čia skaityti. Šnekėjau su Redaktorium. Skambinau Kris- gentinis substratas išlieka iki XX amžiaus vidurio. Tu- tinai. Sveikinau su gimimo diena. Pirkau knygų. Norė- rimas omenyje natūraliai laukinis lietuviškas kaimas. jau viską baigti. Kėliausi. Lankiau Dubingius (Radvilos Žinai, Dienorašti, šis gerb. hab. dr. istoriosofinis įva- feeeek). Taisiau dantis. Nesirgau. Klausiau Mamonovo. das mane nustebino. Ypač turint omenyje profesoriaus Rūkiau. Bijojau pikto kaimyno. Skaičiau. Rašiau. pabrėžtinį atmetimą bet kokių priežastinių ryšių ir be perstojo plūstančius