Varpo“ Puslapiuose (1889–1905)

ISSN 0204–2061. KNYGOTYRA. 2009. 52

MARTYNO JANKAUS IR PRŪSŲ LIETUVIŲ TAUTINĖS KULTŪRINĖS VEIKLOS ATSPINDYS „VARPO“ PUSLAPIUOSE (1889–1905)

SILVA POCYTĖ

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva El. paštas: [email protected]

„Varpas“ – 1889–1905 m. Prūsų Lietuvoje leistas laikraštis, skirtas Didžiajai Lietuvai, kuri tuo metu pri� klausė Rusijos imperijai ir 1864–1904 m. išgyveno lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Straipsnyje remiantis „Varpe“ spausdintais tekstais atskleidžiamos Prūsų lietuvio (lietuvininko) Martyno Jankaus ir kitų lietuvininkų kultūrinio judėjimo dalyvių veiklos aspiracijos, analizuojamos svarbiausios to meto tautiškumo aktualijos Prūsų Lietuvoje, pateikiamas Didžiosios Lietuvos lietuvių požiūris į lietu� vininkus. Tarp „Varpo“ leidėjų ir autorių buvo lietuvininkai M. Jankus, Marta Zauniūtė, Jurgis Lapinas; lietuviškumo padėtį Prūsų Lietuvoje gvildeno ir Didžiosios Lietuvos atstovai Vincas Kudirka, Jonas Ba� sanavičius, Vincas Mickevičius, Jonas Šliūpas ir kt. „Varpo“ turinyje išskiriama keletas dominuojančių su Prūsų Lietuva susijusių potemių: tautiškumo situacija ir lietuvininkų nutautėjimo problema, lietuviškai kalbančių gyventojų skaičiaus mažėjimas, lietuvininkų kultūrinė ir politinė veikla, Didžiosios ir Prūsų Lie� tuvos lietuvių bendradarbiavimas ir jo trukdžiai. Reikšminiai žodžiai: „Auszra“, „Varpas“, Martynas Jankus, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, „Birutė“, tautiškumas, Prūsų Lietuva, Didžioji Lietuva.

Įvadas Lietuvos ir Lenkijos valstybės idėjai iškilo alternatyva, skelbusi tautinės Lietuvos valstybės Tautinis atgimimas, žymėjęs XIX a. antrosios atkūrimą [93, 145]. pusės Lietuvos tautos gimimą, atgimimo Lietuvių tautos kūrėjai tarpo iš baudžia- epocha – tai reiškiniai, kurie mūsų istorinėje vos išsivadavusioje valstietijoje, iš kurios literatūroje tarytum nekelia noro teoriškai dis- susidarė laisvas, pažangiomis europinėmis kutuoti [3, 146]. Anot profesoriaus Antano idėjomis gyvenantis, lietuvių kalbos pri- Tylos, atgimimo laikotarpiu buvo panai- oritetą iškeliantis inteligentijos sluoksnis. kintas monopolis teikti Lietuvos istoriją lenkų Iki XIX a. vidurio dominavusiai lenkiškai kalba, bajoriškojo sluoksnio populiarintai aplinkai lietuviškomis aspiracijos grįsta

70 alternatyva formavosi įvairiomis asmeninė- čekas, slovakas, lenkas, mozūras kituose mis, grupinėmis, emocinį nuosmukį ir pri- Europos regionuose. sikėlimą žyminčiomis raiškos galimybėmis. Lietuviškumas abipus Nemuno XIX Vienas iš atgimimo šauklių Vincas Kudirka šimtmečio antroje pusėje išgyveno kritines lietuviu pasijuto esąs 1883 m. perskaitęs tautinio išlikimo situacijas, nors jas lėmė pirmąjį „Auszros“ numerį: Tiek pamenu, skirtingos politinės sąlygos Didžiojoje ir kad atsistojau, nuleidau galvą, <...> rodos, Prūsų Lietuvoje. Po 1863–1864 m. sukilimo girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, Lietuva Rusijos imperijoje tapo kultūrinio ir sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki tautinio eksperimento lauku: keturiasdešimt šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, metų, iki 1904 m., čia galiojo lietuviškos kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau... Po to spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, Prūsijos teritorijoje, anot Mykolo Römerio, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Pajutau šiuo laikotarpiu lietuvių kultūros vystymasis save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs... nebuvo sustabdytas ir buvo visiškai legalus [42, 471]. Žinoma, tai truputį romantizuota [74, 50], tačiau 1871 m. susikūrusi Vokie- V. Kudirkos stojimo į lietuviškumo kelią tijos imperija ir jos germanizacinė politika iliustracija, tačiau akivaizdu, kad devynio- tautines mažumas, tarp jų ir lietuvininkus, liktajame, modernaus tautiškumo brendimo konsolidavo tautinei, kultūrinei veiklai už ir raiškos, amžiuje tokius emocinius išgyve- gimtosios kalbos vartojimo išsaugojimą nimus patyrė ne vienas tautinio, kultūrinio viešoje erdvėje. sąjūdžio priešakyje stojęs lietuvis Didžiojoje, Tautiškumui Didžiojoje Lietuvoje kylan- lietuvininkas Prūsų Lietuvoje1 ar vokietis, čių pavojų nušvietimas, jo išlikimo aktualijos buvo svarbiausi 1883 m. pradėtos leisti 1 Dabartinėje istoriografijoje yra įprasta „Auszros“ laikraščio leitmotyvai. Pirmasis Prūsijos valstybei, Vokietijos imperijai pri- numeris skelbė, kad sunykimas mūsų tautos klausiusį lietuviškai kalbėjusį arealą vadinti nusidavė ipačei del to, jog daugumas Lietuvių Mažąja Lietuva. Istoriniame XVIII–XIX a. parubežiuose su kitomis tautomis gyvenančių, kontekste oficialiai lietuvininkų branduolį pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas. žyminti teritorija buvo vadinama Lietuvos provincija, akcentuojant krašto politinį pri- Žmonės patys neišmirė drauge su išmirimu klausomumą – Prūsų Lietuva. Laikraščio tose šalyse lietuviškos kalbos – jie liko, tik „Varpas“ žinutėse yra minimas tik Prūsų Lie- priėmę kitą, svetimą kalbą tapo ar Vokiečiais tuvos pavadinimas. Kadangi straipsnyje yra ar Slovėnais2 [73]. pateikiama nemažai citatų iš „Varpo“, siekiant išvengti terminų vartojimo painiavos, tekste „Auszros“, pirmojo lietuviško laikraščio vartojama Prūsų Lietuvos sąvoka. Šio krašto Didžiajai Lietuvai, išleidimas žymėjo organi- gyventojai yra vadinami Prūsų Lietuvos lietu- zuoto tautinio atgimimo Lietuvoje pradžią, viais, lietuvininkais, Didžiosios Lietuvos gyventojai – didlietuviais, Didžiosios Lietuvos lietuviais. 2 Lietuviškų laikraščių citatų kalba yra netaisyta.

71 kai periodinė spauda tapo svarbia komu- gano agitacijos varymui <...> priversti buvom nikacijos priemone, išreiškiančia aktyviųjų nutyltie, išsteigimą „mokslo draugystės“ ant to- gyventojų sluoksnių siekį išsaugoti savo tautos lymesnio atidėt laiko ir rupintis apė išsteigimą gyvybę ir sugestijavusia aktualias to meto tik laikraščio [61, 36]. Taip buvo subrandinta idėjas bei kitų tautų veiklos pavyzdį [14, „Auszros“ idėja, kuriai nustojus eiti 1886 m. 101]. „Auszros“ tautinis indėlis buvo nekves- didlietuviai jau nebegalėjo apsieiti be lietuviš- tionuojamas jau XIX a. pabaigoje. Minint kų laikraščių, atsirado “Auszros” įpėdiniai tik laikraščio dešimtmetį, „Auszros“ įpėdinis jau su kitokia, nebe teip romantiška, o labiau „Varpas“ akcentavo, jog iki pasirodė Aušra paremta ant reališkų lietuvių gyvenimo pama- [nežinota], kas tai yra lietuviškas laikraštis, tų pakraipa [41, 275–276]. Tokiu laikraščiu slapčia nešantis šviesą į Rusijos Lietuvą, ir jei tapo „Varpas“ (1889–1905), leistas taip pat nebuvo supratimo, kad lietuviškas laikraštis Prūsų Lietuvoje. reikalingas žemaičiams ir aukštaičiams, tai Iki spaudos lotyniškais rašmenimis Aušra parodė, kad Lietuviai teipgi gali turėti draudimo panaikinimo Didžiojoje Lietuvoje savo laikraštį ir kad reikia jį turėti [57]. 1904 m., pagrindinės kultūrinį ir tautinį „Auszra“, spaudos draudimo laikotarpiu kilimą žadinusios mintys reiškėsi laikraš- Lietuvoje (1864–1904) atsiradęs knygnešių čiuose ir knygose, kurios buvo spausdinamos judėjimas – tai to meto istorinio konteksto užrubežėj [10]. Prūsų Lietuvoje, nepaisant simboliai, susiję su Prūsų Lietuva [81, 29]. po 1871 m. Vokietijos imperijoje prasidė- Pirmasis laikraščio numeris pasirodė Prusuos, jusios germanizacinės politikos, lietuviškai Ragainėj, kovo menesyj 1883 [71, 53], tarp kalbančiųjų kultūrinės tautinės intencijos laikraščio leidėjų ir talkininkų išsiskiria lietu- atsispindėjo lietuviškų laikraščių puslapiuo- vininkai Martynas Jankus ir Jurgis Mikšas. se, nuo 1885 m. veikusiose lietuviškose Anksčiau, 1878 m. Klaipėdoje pradėta kultūros draugijose. leisti „Lietuwiszka Ceitunga“ pirmaisiais Vienas iš aktyviausių lietuvininkų kul- metais buvo tapusi agitavimo tautiniam tūrininkų, spausdinęs laikraščius ir knygas, darbui arena, nes, anot J. Basanavičiaus, jo organizavęs ir draugijų veiklą ir joje da- straipsniai, drauge su Dr. J. Sauerwein’o dai- lyvavęs, buvo Martynas Jankus, paprastas nomis ir kt. raštais, įgabeno tuomet lietuvišką sodžiaus vaikinas, tepabaigęs tik pradedamąją dvasią į tuos be jokios dvasios [tautinės – mokyklą, bet ir užsidegęs tuomet lietuvis [61, S. P.] išleidinėjamus laikraščius [Prūsų Lie- 37]. Prisidėjęs prie „Auszros“ leidimo, jis tuvoje – S. P.] [18]. Tačiau kai dėl surinki- porą metų leido ir „Varpą“. Nesigilinant į su mininkų ir kitų konservatyviai nusiteikusių M. Jankumi susijusias laikraščio leidimo pe- lietuvininkų spaudimo „Lietuwiszkos Cei- ripetijas, šio straipsnio kontekste yra aktuali tungos“ redaktorius Martynas Šernius turėjo „Varpo“ turinio kokybinė analizė. nustoti Žemaitiszkay Ceitungos be zaunit, Straipsnio tikslas yra remiantis „Varpe“ didlietuviai neturėdami kito prilankesnio or- spausdintais tekstais atskleisti M. Jankaus

72 ir kitų lietuvininkų kultūrinio judėjimo konkuruoti su vokiškumu. Svarbia valstybi- dalyvių veiklos aspiracijas, išanalizuoti svar- nės germanizacijos atrama Vokietijos impe- biausias to meto Prūsų Lietuvoje tautiškumo rijoje tapo mokyklos, kuriose nuo 1874 m. aktualijas, pateikti didlietuviams skirto lei- balandžio mėnesio, remiantis išleistu kulto dinio požiūrį į lietuvininkus. Tokia analizė ministro A. Falko potvarkiu, buvo galutinai yra galima dėl to, jog tarp „Varpo“ leidėjų, apribota lietuvių kalbos vartosena ir dėsty- autorių buvo M. Jankus, Marta Zauniūtė, mas mokyklose [72, 48]. Vaikai, lankydami Jurgis Lapinas; lietuviškumo šiame krašte bismarkiškąją ‘šiuilę’ [60, 22], anot „Varpo“, padėtį gvildeno ir didlietuvių atstovai V. Ku- išmoksta vokiškai ir prisigeria vokiškosios dirka, J. Basanavičius, Vincas Mickevičius, dvasios [83, 240], todėl ypač tarp jaunųjų Jonas Šliūpas ir kt. prasiplatinus vokietystė [88]. Nagrinėjama tema yra nauja ir aktuali, Periodinėje spaudoje lietuvininkai įvardi- kadangi istoriografijoje nemažai yra tyri- jami kaip lengvai pasiduodantys vokiškumui, nėta V. Kudirkos tautinė veikla, „Varpo“ kai visoki‚ keleiviai, ceitungos bei laiškai, lei- socialinės, tautinės aspiracijos, tačiau ši – džiami Vokiečių, arba Vokiečiams tarnaujan- M. Jankaus ir Prūsų lietuvių kultūrinės, čių suvokietėjusių Lietuvininkų, <...> stengia- tautinės veiklos atspindžio laikraščio pusla- si, kaip įmanydami, Lietuvininkus supaikinti piuose – tema iki šiol nėra sulaukusi deramo [23]. Lietuvininkams leidžiami laikraščiai istorikų dėmesio. Darbo tikslą įgyvendinti sulaukia ypač griežtos kritikos dėl jų pasyvios bus siekiama analizuojant keletą dominuo- pozicijos tautiškumo atžvilgiu, nes vokiškos jančių „Varpo“ turinio tematikos potemių: rašybos, pilni germanizmų leidiniai greičiaus tautiškumo situaciją ir lietuvininkų nu- tautiškai numarin lietuvius [51, 195]. Dėl tautėjimo problemą, lietuviškai kalbančių tokio lokalaus lietuviškumo propagavimo, gyventojų skaičiaus mažėjimą, lietuvininkų spausdinami gotikiniais rašmenimis, šie kultūrinę ir politinę veiklą, Didžiosios ir leidiniai negalėjo lošti svarbios rolės viešiame Prūsų Lietuvos lietuvių bendradarbiavimą gyvenime lietuvių tautos [71, 51]. ir jo trukdžius. Atkreipiamas dėmesys, jog tarp lietu- vininkų trūksta aktyviai tautinėje veikloje Tautiškumo situacija ir dalyvaujančių asmenų, neturima gausios lietuvininkų nutautėjimo inteligentijos: daktarų, teisininkų, kunigų, problema mokytojų [51, 195], todėl Prūsų Lietuva dar „Auszros“ laikais išplėtotas lietuvių nutau- nėr pilnai pabudusi iš <...> letargiško miego tėjimo klausimas išlieka svarbiu ir vėlesniu [23]. Inteligentijos svarba lietuvių tautos laikotarpiu leistų laikraščių leitmotyvu. formavimosi procese istoriografijoje yra Didžiojoje Lietuvoje lietuviai pasiduodavo laikoma vienu iš lemiamų veiksnių – inteli- rusifikacijos, polonizacijos įtakon, o Prūsų gentus telkti bendram darbui, elgtiesi pagal Lietuvoje lietuviškajai sklaidai buvo sunku reikalą lietuvystės ragino tik pradėto leisti

73 „Varpo“ kreipimasis į skaitytojus [37], tačiau geresnę atmainą ukėje, <...> dar vokiečiai socialinė, kultūrinė tradicija Prūsų Lietu- išsiskiria nuo lietuvių meile tvarkai <...>, kas voje suformavo labai nedidelį inteligentijos apsireiškia ne tik drabužyje, bet ir gyvenime sluoksnį, kadangi išsilavinusieji ir praturtėju- [78]. Kultūrinis skirtumas tarp vokiečių sieji šliedavosi daugiau prie vokiečių [16, 50] ir rusų buvo suvokiamas kaip pagrindinė ir tai trukdė toje Nemuno pusėje atsirasti germanizacijos ir rusifikacijos skirtybė, nes moderniai tautai. Laikraščio puslapiuose vokiečiai lietuvius ne taip gvoltiškai <...> yra lyginama švietimo situacija to meto kaip Rusai [13] nutautina. Galima daryti Didžiojoje ir Prūsų Lietuvoje, teigiama, kad prielaidą, jog tokia palanki kai kurių straips- Didžiosios Lietuvos jaunimui mokyklose nių pozicija vokiečių politikai atspindėjo ne reikia gerti maskoliszką dvasę ir maskoliszko visos „Varpo“ redakcijos nuomonę, bet tik tikėjimo mokslą, kad jie neturi valios net atskirų jos autorių, daugiausia lietuvininkų lietuviškai galvoti, o Prūsų lietuviai nemato (pavyzdžiui, V. Gaigalaičio), mintis. tokių baisumų [38], jie gali išsilavinimą įgyti Su apgailestavimu konstatuota, jog Rusi- gimnazijose bei universitete, dėl ju apygardu joje kiekviena draugyste, paremta ant gentiszko yra Prusuose universitetas Karaliaucziuje [1], pamato, niekados ne bus daleista Lietuviams, tačiau perėję augsztesnes szuiles lietuvininkai o štai Prūsų Lietuvos lietuviai, galėdami su savo vaikais jau kalbėdavo vokiškai ir tuo- laisvai burtis į tautiškas draugijas, ne visada sius butinai į Vokieczius paverczia [47]. tam aukoja pakankamai pinigų [2], nors Kalbant apie lietuvių politinę padėtį yra turtingesni, negu lietuviai po rusų valdžia abiejose Nemuno pusėse, „Varpe“ pabrė- gyvenantieji žiama tam tikra politinė veikimo laisvė [51, 195], tačiau stokojantys lietuvininkams, nes jie galį rašyti peticijas tautinio sąmoningumo. Ekonominis susti- kulto ministrui, kaizeriui prašydami leisti prėjimas buvo laikomas vienu iš vokiškumo mokyklose tikybos dalykus dėstyti lietuvių veiksnių, nes kai tiktai Lietuvis pragurbsta kalba, o Lietuviai po maskoliumi nė to negali [sustiprėja – S. P.] tai tikt girdi kad jau szneka padaryti ir neišdrysta, nes išaugšto žinoma, vokiszkai norins ir nemoka [19, 189]. kad kiekvienas prašantis yra laikomas valdžios Identiška nutautėjimo, savaiminės asimi- <...> maištadarys ir kaipo maištadarys turi liacijos situacija šiuo laikotarpiu pastebima ir pražuti [87, 23]. Germanizacija Vokietijoje tarp mozūrų, kurie, mokęsi jau nuo XIX a. kartais būdavo suvokiami ne kaip prievarti- 9–10 dešimtmečio germanizuotoje moky- nio akto padariniai, o kaip aukštesnės kul- kloje, priėmė vokiečių kalbą ir ją mokėjo tūros rezultatas, kai vokiečiai pergali svetimus geriau arba blogiau. Lenkų kalba tarp mo- gaivalus <...> diduma savo kulturos, dorybe zūrų neturėjo stiprių pozicijų, tai daugiausia ir darbštumu [85]. Korespondencijoje apie buvo bažnytinių apeigų kalba, pamaldumo, Stalupėnų miestelį pasakota, jog vokiečiai ir vaikų dievobaimingo auklėjimo, krikščioniškų laukus geriau įdirba ir veikiau užveda kokią tradicijų išsaugojimo garantas [68, 9].

74 Lietuviškai kalbančių jų asmeninius apsisprendimus dėl tautinio gyventojų skaičiaus mažėjimas identiteto [8, 3]. Nutautėjimas, kai gausėjo ligotų Lietuviu, Gimtosios kalbos vartojimo ir priklausy- besistengencziu, kiek įmanant, iszsinerti isz mo tautinei grupei santykis tampa aktualus lietuvystės [48, 166], turėjo tiesioginę įtaką nuo 1871 m., kai ligi tol vyravusią prūsiš- lietuviškai kalbančių gyventojų skaičiaus kojo liberalizmo tautinių mažumų – tarp jų ir lietuvininkų – atžvilgiu politiką keičia mažėjimui. Vienu iš esminių tautinių grupių prievartinė germanizacija. Iki XVIII a. Prū- identifikavimo kriterijų laikytinas kalbos sų Lietuvoje vyravo lietuvių kalba, kurios veiksnys. Iki XIX a. pradžios apie Prūsijos vartojimo arealą sumažino 1709–1711 m. karalystėje gyvenusių vokiečių, lietuvininkų ne tik Prūsijos karalystę, bet ir Europą nu- lokalizaciją galima spręsti pagal ligtolinius siaubęs Didysis maras. Lietuvininkams maro istorinius šaltinius, Evangelikų liuteronų padariniai buvo skaudūs: iš 1830 regione bažnyčios parapijų duomenis. Anot Vinco lietuviškai kalbančių kaimų beliko tik 35. Vileišio, XIX šimt. tautiniems santykiams Kolonizacijos metu apgyvendinti naujaku- Maž. [Prūsų – S. P.] Lietuvoje nušviesti be riai Prūsų Lietuvoje pakeitė krašto tautinę istorinės atsiranda ir statistinės medžiagos [94, struktūrą: lietuvininkai tik keliose apskrityse 144]. 1817 m. Prūsijos karalystėje įvyko išlaikė dominuojančias pozicijas. Andreaso pirmasis gyventojų surašymas [94, 146]. Kosserto duomenimis, 1736 m. Tilžės aps- V. Vileišis teigia, jog šio pirmojo gyventojų krityje gyveno 92 procentai, Ragainės – 69 surašymo metu buvo pateikti apgyvendintų procentai ir Įsruties apskrityje – 52 procentai vietų sąrašai su nurodymu kiekvienos vietos lietuvininkų [46, 109]. Vokiškai kalbantys židinių ir dūšių skaičiaus [94, 146], o pir- kolonistai, kurių dauguma įsikūrė pietinėje mieji duomenys apie kalbinį pasiskirstymą Prūsų Lietuvos dalyje, stūmė lietuviškai kal- valstybėje pasiekia iš 1825 m. surašymo. Šiai bančiąją teritoriją šiaurinės Prūsų Lietuvos, V. Vileišio konstatacijai oponuotų lenkų is- taip pat ir Prūsijos karalystės sienos link. torikas Leszekas Belzytas, kuris, kalbėdamas Sukūrus Vokietijos imperiją, vokiečių apie kalbos, kaip tam tikro statistinio vieneto nacionalizmas orientavosi tik į kalbą, kultūrą išraiškos, kriterijų teigia, jog nuo 1817 m. ir kilmę. Consensus communis [išryškinta iki 1911 m. vyko ne tautiniai gyventojų su- autoriaus] aiškino vokiečių kalbą ir kultūrą rašymai, o pateikiami kalbiniai duomenys [8, kaip esančias vieninteles teisingas [valstybinės 3–4], vadinasi, tam tikrus kalbos pasiskirs- politikos] gaires [46, 177], kurios lietuvinin- tymo rezultatus jis įžvelgia ir pirmojo, 1817 kus Prūsų Lietuvoje, lenkiškai kalbančius metų, surašymo suvestinėse. Šio autoriaus mozūrus nustūmė į istorijos paraštes. Po nuomone, kalbinė statistika tai nėra tik sausi 1871 m. vykdytos prievartinės germanizaci- skaičiai, kurie kartais metai iš metų nelauktai nės politikos padariniai lietuvininkams buvo keitėsi, tačiau ir atskleidė žmonių likimus bei ganėtinai nepalankūs. Remiantis V. Vileišio

75 pateikta statistika [94, 150–151], galima Šilutės, Tilžės apskrityse, kur lietuviszkas nustatyti, jog Prūsų Lietuvoje nuo 1890 iki gaivalas užsilaikė senesnioje tvirtybėje, <...> 1910 m. lietuvininkai sudarė neginčijamą vienog ir czia vokiszka kalba vis labjaus sprau- tautinę mažumą, kurios procentinė išraiška džiasi į vietą lietuviszkos [48, 167]. Klaipėdos per tuos 20 metų sumažėjo nuo 19,1 proc. apskrityje per visą Vokietijos imperijos lai- iki 14,5 proc., įskaitant ir miestus, išsisky- kotarpį lietuvininkų skaičius siekė daugiau rusius savo vokiškumu. nei 60 proc. (be Klaipėdos miesto), Šilutės Jeigu panagrinėtume regiono lietuviš- apskrityje – daugiau nei 50 proc., o Tilžės kumo situaciją horizontaliuoju lygmeniu, apskrityje lietuviškumo kartelė nenukrito pamatytume, kad jau minėtu 1890–1910 m. žemiau 40 proc. ribos [72, 70]. laikotarpiu yra nekvestionuojamas lietuvių Ta pati nutautėjimo problema ryški ir kalbos vartojimo ribos slinkimas iš pietinių etnografinėje Mozūrijos teritorijoje. A. Kos apylinkių vis labiau į šiaurę, kiekvienais sertas teigia, kad mozūrai, dirbdami sezoni- metais lietuviškai kalbančiųjų sluoksniui pie- nius darbus kituose imperijos regionuose, tinėse apskrityse darantis vis plonesniam. tarnaudami kariuomenėje, vis labiau įsilieda- Stalupėnų, Įsruties, Gumbinės, Gel- vo į vokiškos kultūros aplinką. Nors pasienio dapės, Darkiemio apskritys, sudariusios Neidenburgo, Ortelsburgo, Johannisburgo ir savotišką šiaurinio regiono lietuviškumo Lycko apskrityse lenkų kalba išliko dominuo- apsaugos zoną, pateko į didesnį vokiškos janti, kaip ir pietinių Sensburgo ir Lötzen kultūros erdvės lauką, todėl čia išsaugoti apskričių vietovėse, tai Oletzko apskrityje ir lietuviškumą buvę ganėtinai problemiška. šiaurinėse Sensburgo ir Lötzen apskričių vie- „Varpas“ atkreipia dėmesį, jog metuose 1861 tovėse smarkiai mažėjo lenkiškai kalbančiųjų Gumbinės ir Trakėnų pav. [apskrityse – S. P.] gyventojų skaičius [45, 190, 192]. buvo da Lietuviu kolonijos – sziandien [1889 Šiaurinėje Prūsų Lietuvos teritorijoje gy- m. – S. P.] jos isznyko visai; tame pat laike venusių lietuvininkų mažesnis nutautėjimo Geldapės pav. buvo Lietuviu 1,700, Stalupėnu procentas buvo susijęs su dviem veiksniais: pav. 3,631, o 1886 tose pavietėse buvo <...> XVIII a. pirmojoje pusėje vykusios krašto kalbancziu-gi tiktai lietuviszkai, - 27; <...> kolonizacijos metu labiau buvo koloni- per tuos 25 metus skaitlius nupuolė ant 1,500 zuotos pietinės Prūsų Lietuvos apskritys [48, 166–167]. (Gumbinės, Stalupėnų, Geldapės, Darkie- Vidurinių apskričių – Ragainės, Labgu- mio), nei šiaurinės – Klaipėdos, Tilžės [44]; vos, Pilkalnio – lietuviškumas santykiškai Klaipėdos, Šilutės apylinkėse buvo stiprios atitiko visos Prūsų Lietuvos lietuvybės san- surinkiminio judėjimo tradicijos. Surinkimi- tykį, kuris sumažėjo nuo 19,5 proc. 1890 m. ninkai, stengdamiesi išsaugoti lietuvių kalbą iki 9,8 proc. 1910 m. daugiausia religinėmis apeigomis namuose, Didžiausias lietuvininkų skaičius gyveno buvo prieš bet kokią pasaulietinę, išeinančią šiaurinėje Prūsų Lietuvos dalyje – Klaipėdos, už namų sienų veiklą. Kunigas profesorius

76 V. Gaigalaitis XX a. pradžioje pateikė sta- tausoja ir sergi yra labai mažos [19, 189]. tistinius duomenis apie surinkimininkų Iš kultūrinių draugijų daugiausia dėmesio pasiskirstymą atskirose superintendentūrose. laikraščio puslapiuose sulaukė „Birutės“ Jie akivaizdžiai iliustruoja, kad didžiausias draugijos veikla, nes tarp „Varpo“ kores- tarp lietuvininkų surinkimininkų skaičius – pondencijų autorių buvo ir „Birutės“ nariai – 30,4 proc. – buvo Klaipėdos superinten- M. Jankus, J. Lapinas. 1890 m. pradėjusių dentūroje [12, 61]. Mažą pastarųjų skaičių kurtis politinių Lietuviškos konservatyvų pietinėse Prūsų Lietuvos apylinkėse – stokota draugystės komitetų [9, 52–53] veiklos aktu- ir tikslių duomenų apie jų pasiskirstymą – alijos, lietuvių dalyvavimo rinkimuose į Vokie- V. Gaigalaitis aiškino menku lietuvininkų tijos reichstagą, Prūsijos landtagą peripetijos skaičiumi ir neišplitusia surinkiminio judė- „Varpe“ irgi sulaukdavo nemažai dėmesio. jimo tradicija. „Birutė“ per visą gyvavimo laikotarpį Pabrėždamas lietuvių skaičiaus mažėji- (1885–1914) išsiskyrė banguota, ne itin mą Prūsų Lietuvoje, kada sukinėdamiesi po daug lietuvininkų pritarimo sulaukusia lietuvišką žemę kaskartas išgirstame mažiaus veikla. Nors pirmaisiais metais „Birutė“, dainų, lietuviškų pamokslų (mišių) lietuviškos stengdamasi įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, kalbos [82], „Varpas“, perspausdinęs lenkiško įvairiose krašto vietose organizavo daug susi- laikraščio „Dziennik Poznański“ straipsnį rinkimų, visgi M. Jankus, 1889 m. gruodžio apie Prūsų lietuvius, nestokoja optimizmo 15 d. Tilžėje [54] kalbėdamas penktajame dėl pastarųjų tautinės dvasios stiprėjimo visuotiniame draugijos susirinkime, akcen- ir tautinio judėjimo, kuris yra ženklas tulos tavo pagalbininku musu užsiėmimui stoką ir dar pabaigtinai neišgesusios gyvastinės sylos trūkumą naujų idėjų, nes anksčiau užsibrėžti [jėgos – S. P.] [82]. darbai nelabai stropei lig sziol atliekami buvo [21]. XIX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje Kultūrinė ir politinė Prūsų „Birutę“ ištinka veiklos krizė, nes lietuvi- Lietuvos lietuvių veikla ninkai pradeda burtis į politines rinkimų Tyrinėjant šią problemą, reikia konstatuoti draugijas, kurias organizavo tie patys biru- Prūsų Lietuvos erdvėje susidariusią para- tininkai, taip pat konstatuota, jog truksta doksalią situaciją. Aptariamuoju laikotarpiu Prusų lietuviams vadovų, kuriems rupėtų labas lietuvininkų kultūrinė ir sąlygiškai galima tėvynės [78]. „Varpas“ 1892 m. pranešė, kad vadinti politinė veikla išsiskyrė kiekybine „Birutė“ jau dabar niekuomi neišrodo savo gy- draugijų, leidžiamų periodinių leidinių vasties, o M. Jankus, iki tų pačių metų vasarą gausa, nors, kaip jau buvo minėta, daugu- D. Zaunių išrenkant draugijos pirmininku mos lietuvininkų tautinis sąmoningumas ir bibliotekininku [34], vienas atstovavo buvo gana menkas. Jau pirmaisiais leidimo „Birutės“ vadovybei: jis buvo pirmininkas, metais „Varpas“ atkreipė dėmesį, jog sylos sekretorius, bibliotekininkas [88]. Po metų tikru Lietuvininku, kurie lietuviszkus reikalus Prūsų lietuvininkų veiklos įvertinimas

77 skambėjo gana kategoriškai, teigiant, jog ir dažnai žeidė ne vieną lietuvininkų veikėją paskutiniame dešimtmetyje jie beveik ne- [15, 199]. žengė pirmyn, o apie „Birutės“ darbus nieko Po „Birutės“ dešimtmečio draugijos vei- negirdima. Analizuojant tokio pasyvumo kla išliko gana banguota. Tam turėjo įtakos priežastis konstatuota, jog trūksta inteli- ne tik inteligentijos stoka, bet ir asmeniniai gentų vadovų, kurie rupinasi apie pakėlimą draugijos narių nesutarimai, anot „Varpo“, Lietuvos, o paprasti žmonės tautiškos idėjos asabiški ginčai ir privatiški nesutikimai jos visai <...> nesupranta [70]. 1894 m. „Birutė“ sąnarių [51, 194; 35, 91]. Tarp aktyviųjų taip pat negalėjusi girtis savo darbais, nes ji kultūrininkų tai buvo pastebima iki pat nelaikė nėjokio susirinkimo [91]. Pirmojo pasaulinio karo. 1896 m. buvo tvir- Didžiulio atgarsio abiejų pusių lietu- tinama, jog draugija per 10 metų veik nieko viams skirtoje spaudoje sulaukė 1895 m. naudos lietuvystei neatnešė [4], po metų, 1897 vasario 17 d. minėta „Birutės“ dešimtmečio m., viltingai kalbama, kad po ilgo letargiško šventė, kuri nusidavė labai gražiai [90], miego pradeda <...> Prusų Lietuvos lietuviai tačiau šventės turinys tapo aštrių diskusijų nacijonališkai atbusti <...>, apie savo giminės objektu. Vakaro metu buvo sakytos kalbos, reikalus rupintis [ir nors] <...> „Byrutė“ da dainuotos dainos, suvaidintas pirmasis savo siekį neatsiekė <...>, ji šiek tiek sujudi- lietuviškas spektaklis – A. Fromo-Gužučio no Prusų lietuvių dvasią [52], todėl ateityje „Kauno pilies išgriovimas 1362 m.“ Anot susikurs daugiau lietuviškumą stiprinančių Vaclovo Bagdonavičiaus, šis pirmasis spekta- draugijų [89]. klis ir koncertas „Birutę“ tiesiog išgelbėjo nuo „Birutės“ menką populiarumą tarp likvidavimosi ir prikėlė naujam gyvenimui lietuvininkų pirmiausia galima sieti su jos [7, 241], tačiau „Varpo“ puslapiuose ap- išskirtinai pasaulietine veikla, o tai kėlė pa- gailestauta, jog šventė daug menkesnį įspudį maldžiųjų regiono gyventojų nepasitikėjimą padarė ant Prusų lietuvininkų, nei tikėtasi, draugija. Kita vertus, gana ryškus didlietu- ir didei retas tesuprato tą teatriškąjį rodymą viškas įspaudas, siekis į lietuvininkų arealą [27]. Laikraščio nuomone, dėl to labiausiai perkelti XIX a. antrosios pusės Didžiajai galima kaltinti tautišką lietuvininkų indife- Lietuvai aktualias sąvokas tauta, tautos is- rentizmą, taip pat paties veikalo menkumą ir torija, Prūsų lietuviams galėjo būti tiesiog jo prastą atlikimą. Tokias griežtas išvadas ne nesuprantamas. Istoriografijoje jau yra iš- tik apie minimą draugijos šventę, bet ir visą nagrinėta, jog Prūsų lietuviai nebuvo tauta, lietuvininkų judėjimą diktavo anuometinis jų socialinė struktūra, politinės aspiracijos nacionalizmo formavimosi įkarštis Didžio- identifikuoja šiuos lietuviškai kalbėjusius joje Lietuvoje. Leono Gineičio teigimu, asmenis kaip ikitautiškumo stadijos tautinę tokios išvados buvo daromos be reikiamos grupę (vornational) [86, 103], galinčią for- atodairos į istorines kultūrines Mažosios Lie- muluoti kalbinio, kultūrinio, religinio turi- tuvos gyvenimo sąlygas bei politines galimybes nio siekius. Todėl akivaizdu, kad „Birutės“

78 tikslas prilaikyti ir atgaivinti lietuvišką kalbą, 1901–1906 m. Tilžėje gyvavęs Lietuvi- <...> išlaikyti pamatus lietuviškos tautos [35, ninkų susivienijimas Prūsuose, nepaisant 92] galėjo patraukliai skambėti ne lietuvinin- itin ryškiai populiarintų Didžiosios Lietuvos kams, o Didžiosios Lietuvos lietuviams. istorijos vaizdinių, „Varpe“ sulaukė šykštaus Skaitant „Varpo“ publikacijas apie dėmesio. 1902 m. buvo pristatyti draugijos tautinio judėjimo problemas Didžiojoje tikslai ir konstatuota, jog ligi šiol nežinomas Lietuvoje, nejučiomis susidaro įspūdis, jog narių skaičius ir surinktos piniginės lėšos [29, Prūsų Lietuva buvo suvokiama kaip palanki 83]. Tais pačiais metais vykusiame pirmaja- terpė savo tautiniams tikslams įgyvendinti, me susivienijimo seime aktualizuota Prūsų ne itin simpatizuojant patiems lietuvinin- lietuvių nutautėjimo, savos kalbos gėdijimosi kams. Amžių sandūroje, diskutuojant apie problema. Kalbėtojai ragino saugotis ne tik tautinio knygyno [bibliotekos] ir tautinio vokiškų, bet ir „žemaitiškų“ žodžių, kaip muziejaus sukūrimą, teigta, kad dėl poli- antai: tauta, gaida, asaba ir tt. [30]. tinių sąlygų šių įstaigų Lietuvoje negalima Politinė Prūsų lietuvių veikla, prasidėjusi įkurti, tad vietos tokiam Tautiškam Muzejui 1890 m., kaip ir peticijų rašymas, atliko reikia ieškoti teip-gi užrubežėj ir veikiausiai gyventojų telkimo funkciją, neperžengusią pas ištikimus tautiečius, gyvenančius Prusuose Didžiosios Lietuvos sienos ir nebrandinusią [77], manytina, birutininkus. Ta idėja liko lietuvininkų kaip modernios politinės tau- neįgyvendinta, o 1904 m. atgavus spaudą tos. Dar 1889 m. „Varpas“ atkreipė dėmesį, lotyniškais rašmenimis „Varpe“ buvo publi- kad reikalai-gi svietiszko musu gyvenimo kuojamos tik epizodinės žinutės apie Prūsų beveik suvis apleisti: <...> dirva apžėlusi lietuvius, 1905 m. jų iš viso neliko. XX a. varpuczeis. Buvo agituojama rinkti į seimus pradžioje laikraštyje apsiribojama lakoniška deputatus, kurie kovotų prieš germanizavimą informacija apie „Birutės“ draugijos veiklą, [76]. Lietuvininkų rinkimo draugijų pra- pranešant apie 1904 m. išrinktą naują vado- džia siejama su 1890 m. Lankos apskrityje vybę [56], tais pačiais metais vykusią žiemos įsteigtu Lietuviškos konservatyvų draugystės šventę [55]. komitetu, tarp kurio iniciatorių buvo ir Negausūs pranešimai ir apie kitas nuo M. Jankus. Nesėkmingas komiteto iškeltų XIX a. pabaigos veikusias kultūrines Prūsų atstovų V. Bruožio, M. Jankaus dalyvavimas lietuvių draugijas. 1899 m. įsikūrusi Tilžės rinkimuose į Vokietijos seimą (reichstagą) giedotojų draugija, kuriai vadovavo Vy- buvo siejamas su pavėluotu susipratimu apie dūnas, buvo įvertinta kaip turinti didesnę savo reikalus trustisi, kita vertus, propagandai svarbą tarp Prūsų lietuvių, o ne reikaluose trūko jėgų ir pinigų [20]. tautiško mus [Didžiosios Lietuvos – S. P.] Tiek šis komitetas, tiek nuo 1892 m. judėjimo [62]. „Varpe“ be platesnių komen- pradėjusios kurtis rinkimų draugijos, išlaikė tarų tik buvo informuojama apie draugijos ryškų religinį, monarchistinį atspalvį. Drau- surengtas šventes [5; 65]. gijoms susikurti akstiną teikė lietuvininkų

79 organizavimasis rašant ir siunčiant peticijas Lietuvininkų [67]. Tilžiškės draugijos pavyz- kulto ministrui, kaizeriui dėl dėstymo mo- džiu 1895 m. draugija buvo įsteigta Žibuose kyklose lietuvių kalba, įpatingai, kad „vieros (Šilutės apskričiai), Klaipėdoje (Klaipėdos pamokslas“ butu duodamas kudykiams lietu- apskričiai), 1899 m. Būdviečiuose – Ragai- viškoje kalboje [11]. Beje, masines peticijas nės–Pilkalnio apskričiai [9, 54]. Tik 1898 m. Vokietijos imperijoje rašė ir Varmijos lenkai, rinkimai lietuvininkams buvo sėkmingi: į kurie kulturkampfo akistatoje tiesiogine žo- Vokietijos reichstagą Klaipėdos ir Šilokarče- džio prasme kovojo už savos religijos, katali- mos apskrityse buvo išrinktas Jonas Smalakys kybės, išlikimą, prieš tikinčiųjų ir dvasininkų (iki 1901). Ligtolinės nesėkmės buvo teisina- suvaržymus [92, 29]. mos lietuvininkų simpatizavimu vokiškoms „Maldos gromatų“ turinys būdavo ap partijoms ir organizacijos bei inteligentijos tariamas lietuvininkų susirinkimuose, ku- stoka [50], tačiau lietuvininkų politiniai riuose pasigirsdavo minčių įkurti lietuvišką laimėjimai daugiausia būdavo pasiekiami draugiją, kuri rūpintųsi lietuvių kalbos tik susitarus su vokiečių partijomis: vien tik išsaugojimu. 1892 m. rugsėjo 12 d. įsteigta prūsų lietuvių balsais, net ir labai lietuviškose Lietuviška konservatyvų skyrimo draugystė apygardose, išrinkti savo kandidato į Vokietijos [32] siekė iškelti ir rinkti į valstybės seimus Seimą niekada nebuvo pavykę [95, 14]. narius, kurių viena iš pareigų būtų kovoti už Iki Pirmojo pasaulinio karo į reichsta- tikybos pamokų mokyklose išlaikymą gim- gą dar buvo išrinktas Fridrichas Mačiulis tąja kalba [9, 54]. Draugija organizavo susi- (1901–1913), į Prūsijos landtagą – prof. rinkimus Priekulėje (1893 m. sausio 10 d.), Vilius Gaigalaitis (1903–1918), dr. Vilius Naujojoje (1893 m. sausio 14 d.) [31], Steputaitis (1913–1918) [9, 177–182]. 1893 m. kovą – Kaukėnuose, Rusnėje, Ži- Negausus savo atstovų išrinkimas leidžia buose, Klaipėdoje [22]. Susirinkimuose dau- kalbėti apie Prūsų lietuvių politinį pasy- giausia buvo akcentuojama lietuvių kalbos vumą, apie nesusiklosčiusią šioje tautinėje išgujimo iš mokyklų problema, nurodant, jog grupėje modernios politinės tautos sampratą tai ne vien kalbinis, bet ir moralinis klausi- ir definicijas. mas, nes nemokantis nei lietuviškai, nei vo- kiškai negal gerai išmanyti nė vieros pamokslo Didžiosios ir Prūsų Lietuvos ir negali būti dori žmonės [22]. Be to, doros lietuvių bendradarbiavimas ir tikėjimo silpnėjimas buvo suvokiamas kaip ir jo trukdžiai grėsmė krikščionybei, už ką būsianti atsakin- Nuo XIX a. antrosios pusės atpažįstami su- ga Vokietijos valdžia [29, 83]. intensyvėję lietuvininkų ir didlietuvių kon- Nors tais pačiais metais draugijos daly- taktai, ypač kultūrinėje plotmėje – knygų vavimas rinkimuose buvo nesėkmingas [26], ir periodinių leidinių leidyboje, kultūrinių teigta, jog skyrymai turėjo milžinišką įtėkmę draugijų veikloje. Lietuvių abipus Nemu- ant pabudinimo lietuviškos sąmonės tarp Prusų no ryšių masto nereikėtų pervertinti, tai

80 nebuvo masinis reiškinys, galėjęs formuoti „žemaitišką“ kalbą, o tarp didlietuvių jis vienodą lietuvininkų ir didlietuvių tautinio buvo nepopuliarus dėl gotikinių rašmenų suvokimo lygį. Dabartinėje viešojoje erdvėje [41, 276]. dažnai kartojama nuostata apie nuolatinį Skirtingais raidynais leidžiamus spaudi- didlietuvių ir lietuvininkų kultūrinį ben- nius buvo sunku skaityti ne tik paprastiems dradarbiavimą, apie politines Didžiosios žmonėms, bet ir to meto aktyviesiems kultū- ir Prūsų Lietuvos susijungimo aspiracijas, rininkams. Spaudos darbuotojas Stanislovas kurios rašytinį deklaracijos pavidalą įgavo Jurjewiczius 1890 m. kovo 3 d. rašytame 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžės akte, tačiau laiške M. Jankui apgailestauja, jog dėl vo- šią problemą reikėtų vertinti ne iš oficialios kiszku litaru jam sunku skaityti ir negalįs XIX–XX a. nacionalizmo pozicijos, bet iš užsiprenumeruoti laikraščio „Naujos žinios“, realios situacijos. Anot Ingės Lukšaitės, Di- kurios buvo leistos Ragainėje, dėl tos pačios džioji Lietuva ir Prūsų Lietuva abi buvo dau- priežasties prašo jam nesiųsti sąraše nurodytų giakultūrėse valstybėse, kurios viena nuo kitos knygų [40]. skyrėsi valdymu, socialine struktūra, vartojama „Varpe“ ne kartą buvo akcentuota, pagrindine bendrąja (interkalba) ir rašto jog didlietuviams skirti laikraščiai vartoja kalba, valstybės pripažįstamomis religijomis ir lotynišką alfabetą, prilaikytą prie lietuviškos tikybų įvairove [59, 7]. Skirtingos politinės, kalbos, ir platinasi tiktai tarp Rusijos lietuvių, kultūrinės, ekonominės, religinės tradicijos nės Prūsų lietuviai neskaito jų dėlto, kad jie Prūsų ir Didžiojoje Lietuvoje suformavo paskirti tik Rusijos lietuvių reikalams ir be to, kitokį mentalitetą, gyvenimo filosofiją, tau- šitie laikraščiai ir nereikalingi jiems, nes jie tines ir valstybines vertybes, skirtingą „savos turi užtenkamai savo laikraščių [58]. Leidi- tautos“, „savos Tėvynės“ sampratą. nių abipusės komunikacijos stoka išlieka ir Prūsų Lietuva kelis šimtmečius buvo amžių sandūroje: apgailestaujama, jog lietu- veikiama protestantiškos tradicijos, protes- viški raštai, rašantys apie Rusijos imperijos tantiška etika formavo dorines ir etines savy- lietuvius, tarp Prūsų lietuvių nesiplatina [6]. bes. Dvasinio gyvenimo skirtybės ryškiausiai Tam tikras santūrumas Didžiajai Lietuvai buvo atpažįstamos rašto kultūroje, kurioje skirtų laikraščių atžvilgiu buvo pastebimas nuo XVI a. pradžios dominavo gotikinis ir tarp birutininkų: konstatuota, jog iš 50 rašymo stilius. Lotyniškomis raidėmis pa- „Birutės“ draugijos narių tik du skaito „Var- rašyti tekstai tarp Prūsijos gyventojų buvo pą“ [51, 195]. nepopuliarūs ir dažniausiai suvokiami kaip Viename „Tėvynės varpų“ tekste V. Ku- katalikybės arba „žemaitiškumo“ skleidėjai. dirka atkreipė dėmesį, jog Didžiajai Lietuvai 1884 m. J. Mikšo pradėtame leisti „Niamu- skirtuose laikraščiuose randama mažai žinių no sarge“ ketinta atspindėti ir Didžiojoje, ir apie Prūsų lietuvius, todėl kyla mintys, jog Prūsų Lietuvoje gyvenusių lietuvių interesus, lietuvininkai tų laikraščių neskaito, kad jie tačiau lietuvininkai leidėją kaltino vartojant skiriasi nuo lietuvių apsigyvenusių po masko-

81 liumi ir kad Prusuose nėra lietuvių, kuriems Prūsų lietuviams skirto laikraščio nauda lietuvystė rūpėtų [87, 22–23]. [49], nes tikrai tėvyniški lietuviški laikraš- Abipusio bendradarbiavimo trukdžiai čiai buvo leidžiami tik didlietuviams [70]. išties turėjo ryškų kultūrinį ir religinį atspal- Amžių sandūroje integracines idėjas skelbė vį. Nuo XVI a. antrosios–XVII a. pirmosios M. Jankaus leista „Saulėteka“, Didžiosios, teip pusės valstybėse pripažįstamos skirtingos ir Prūsų Lietuvos jaunuomene žadėjo rūpintis tikybos sudarė galimybę tolti Didžiosios M. Jankaus „Draugas“ [66], o daugelis kitų Lietuvos ir Prūsų Lietuvos <...> visuomenėm Prūsų lietuviams skirtų laikraščių sulauk- viena nuo kitos. Prūsų Lietuvos baltiškai davo kritiško požiūrio dėl propaguojamo kalbančią visuomenę veikė energinga Prū- vokiškojo konservatizmo, buvo kaltinami sijos kunigaikštystės valstybinės ir bažnytinės trukdymu vienyjimo Prusų lietuvininkų su vadovybės veikla, kuria buvo siekiama inte- Didžiąja Lietuva ir pripildymu lietuvininkų gruoti – ir tikybos, ir daugelio kultūros sferos vokiškos dvasės [36]. požiūriu – nevokiškai kalbančią visuomenės Lietuvių suartėjimą tolino ir politiniai dalį [59, 7]. Devynioliktajame – nacionaliz- „savos“ valstybės interpretavimo skirtumai. mo – amžiuje lietuvininkai protestantai buvo Aptariant Vokietijos valstybės kultūrinę laikomi netikrais lietuviais, kurie negali leisti politiką konstatuota, kad Prūsų lietuviai gerų knygų, nes jug ten [Prūsų Lietuvoje – labai gerbia kaizerį ir valžią [60, 22] no- S. P.] liuteriai gyveną [75], todėl reikia Prusu rėdami išsaugoti savo tautiszką skirtybę, Lietuvininkams geru knįgu parupinti ir tikt sykiu geidžia tapti gerais Vokietijos vaikais, visai iszpalengvo juos prie susipratimo „kas todėl gyvenantieji Prusuose Lietuvei suvis ne savo kad reik ginti“ pripratinti [19, 190]. Jie sapnuoja apie atsiskyrimą nuo Prusu, nes dėl netgi buvo kaltinami trukdę darbus Masko- ju isz to atsiskyrimo jokios naudos ne butu; lijos lietuvininkų ir buvo pateikiami J. Mikšo <...> ju pacziu nauda reikalauja susiriszimo bei M. Jankaus finansiniai nesklandumai, su Prusija, nes joje [priešingai nei Rusijos leidžiant „Auszrą“ bei „Varpą“ [70]. imperijoje – S. P.] da vis randa sziokį-tokį Lietuvininkų pamaldumas – šišion labai galėjimą dirbti dėl tautiszko savo pakėlimo dievoti žmonės [25] – buvo išskiriamas kaip [84]. Mylėti savo vokišką valstybę skatino vienas esminių šios tautinės grupės bruo- ir lietuvininkų kultūrinio judėjimo vadovai: žų, kuris modeliavo leidžiamų laikraščių 1895 m. per „Birutės“ vasaros šventę dr. Ge- turinį, kultūrinių draugijų veiklą. XIX a. orgo Sauerweino kalboje nuskambėjęs ragini- pabaigoje tarp lietuvininkų laikraščių neva mas išlaikyti lietuvišką kalbą buvo siejamas geriausiai atspindėjusi tautines idėjas buvo drauge su vienybe prieš karalių bei vokiškąją pripažįstama „Nauja Lietuwiszka Ceitunga“ tėviškę [28]. Natūralu, kad išaugę vokiškos [51, 194], nors leidybos pradžioje nuogąs- valstybės aplinkoje, lietuvininkai savo tėviške tauta, kokia bus šio tikėjimiškai-politiško laikė Prūsiją ir Vokietiją, todėl bendros lietu- su mažu priedu kitoniškos įtalpos straipsnių viškos veiklos raginimai daugumai paprastų

82 krašto žmonių buvo visiškai nesuprantami. turėti įtėkmę ant tautiško susipratimo Prusų Monarchistines intencijas žadino ir politinės Lietuvininkų [43]. Tam tikrus Didžiosios lietuvių rinkimo draugijos. Tilžės draugijos Lietuvos istorijos momentus savo veikloje narys D. Zaunius dėstė, jog draugija, esanti populiarino Tilžės giedotojų draugija, kuri senosios tvarkos ir lietuvių kalbos saugotoja, per šventes rodydavo šviesos paveikslus su apsiėmė būti ištikima valdžiai, t. y. nekovoti Lietuvos kunigaikščiais, šventvietėmis [29, prieš kaizerį ir valstybės tvarką, ir tik to 82–83]. prašyti, kas įstatymais ir teisybe remiantis Kartkartėmis iš lietuvininkų aktyviųjų lietuviams priklauso [9, 55–56]. Ištikimybė veikėjų lūpų skambėjusios optimistinės savo monarchui skatino lietuvininkų apo- integracinės idėjos atspindėjo tik nedidelės litiškumą, silpnino tautinį susipratimą [6], Prūsų lietuvininkų grupelės nuomonę. „Bi- nors lietuvių kalbos vartojimo suvaržymai rutės“ pirmininkas J. Lapinas tikino, jog apie buvo suvokiami kaip neteisybė lietuvininkų, draugijos veiklą yra žinoma ne tik Prūsuose <...>, bet ir gubernijose Suvalkų, Kauno ir paklusnių valstybės tarnų, teisingai mokes- Vilniaus, todėl birutininkai, siekdami pelnyti čius mokančių, drąsiai kraują už Vokietijos visos Lietuvių tautos pagarbą, privalo elgtis tvirtybę ir vienybę liejančių, atžvilgiu [39]. padoriai ir patriotiškai [51, 194]. J. Lapino Mozūrų istorijos tyrinėtojas Kurtas Obitzas nuomone, arčiaus susigentytu Prūsų lietuviai Mozūriją ir Prūsų Lietuvą buvo pavadinęs su lietuviais Didžiosios Lietuvos, jeigu „Nauja ištikimiausiais Prūsijos karalystės regionais, Lietuwiszka Ceitunga“, 1896 m. turėjusi kuriuose monarchistinių idėjų sklaida ypa- apie 3000 skaitytojų [4], būtų spausdinama tingą pagreitį įgavo nuo XIX a. pradžios lotyniškomis raidėmis ir pateiktų svarbią Napoleono karų [68, 69]. „Iš lietuviškų laikraščių“ rubriką [43]. Jo- Mažinti Prūsų lietuvininkų simpatijas nas Smalakys, norėjęs dar labiau suvienyti vokiškai valstybei buvo įpareigota „Birutė“, abiejų Lietuvų inteligentus, kvietė į savo turėjusi draugijos lėšomis išleisti „Lietuvos gimtadienį atvykti kuo daugiau puikių Lie- istoriją“ gotikiniais rašmenimis, kurioje tuvių iš Didžiosios Lietuvos [24]. 1896 m. reikėjo atskleisti Prūsų Lietuvos istoriją ir jos miręs Erdmonas Penčiukas „Niamuno sarge“ pakliuvimą po vokiečių jungu. Nors tą darbą publikuotais tekstais taip pat pelnė abiejų turėjo šelpti ir pagrindines idėjines gaires kraštų lietuvių vienytojo vardą [17]. Dovas nurodyti Didžiosios Lietuvos inteligentai Zaunius, birutininkas, politinių rinkimų [35, 91–92] – istorija 1896 m. nebuvo iš- draugijų vadovas, telkęs ir koordinavęs lie- leista. Šis faktas iliustruoja, jog didlietuviai tuvių rengimąsi Paryžiaus parodai 1900 m., netgi birutininkus laikė ne itin tautiškai buvo palankiai vertinamas Prūsų lietuvių, susipratusiais ir galinčiais teisingai perteikti taip pat jį pažinojo ir kiti vyrai iš Didžiosios krašto istoriją, todėl ne sykį buvo kartojama, Lietuvos [69], nors nemaža dalis lietuvininkų jog Didžiosios Lietuvos inteligentai galėtų manė, jog parodoje Prūsijos lietuviams būtų

83 negarbė dalyvauti vadovaujant „žemaičiams“ inteligencija anos pusės galėtu turėti „Saulė- [53, 52]. tekyje“ puikų įrankį, idant sawo rasztais ir Bendrame regiono kontekste akivaizdu, prisidėjimu pasistengti suwest į pažintį tarp jog iki Pirmojo pasaulinio karo lietuviai ar- sawęs Lietuwius abiejų pusių ir sutverti tarp čiau nepažino gyvenusių ten, už sienos, gen- jų twirtą dwasiszką ryszį <...> [63]. tainių. 1893 m. viename „Varpo“ numerio Panašios bendradarbiavimo problemos vedamajame teigta, jog Lietuviai Didžiosios XIX a. antrojoje pusėje yra pastebimos ir Lietuvos ir prusiškiai per visokias istoriškas tarp mozūrų bei lenkų. Pastarųjų aktyvumas audras didei vieni nuo kitų atsitolino, ir neretai buvo suprantamas kaip katalikybės šiandien jau taip juntasi svetimais prieš kits platinimas tarp protestantų mozūrų, todėl, kitą, kad vieni kitus vadina visokiais, neti- anot Grzegorzo Jasinskio, dėl skirtumų, krais, paniekinančiais vardais: prusas, gudas, ypač religinių, bendradarbiavimas daugiau- polaks etc. [43]. Lietuvininkai, gavę galimybę sia buvo pastebimas ūkinėje plotmėje [33, susipažinti su Didžiosios Lietuvos inteligen- 201]. tais, iš dyvų akis išverčia, mat, Prusų Lietuviai Prūsų lietuvininkų paniekinamas požiū- mislyja, kad per „polakus“ Rusų Lietuvoje nėra ris į kvailiuosius žemaičius [83, 241] buvo puikesnių vyrų [24]. suformuotas ir skirtingo abiejų pusių eko- Jonas Mačys-Kėkštas, 1900 m. talkinęs nominio lygmens. J. Šliūpas, pasakodamas M. Jankui leidžiant „Saulėteką“, viename apie pirmą savo apsilankymą Prūsų Lietuvoje numerių išspausdino itin realistinį požiūrį į mini, jog dyviną [keistą – S. P.] įspaudą padarė lietuvių tarpusavio bendradarbiavimo pro- <...> Prūsija. Keliai dailųs, ukė kilta, namai blemas. J. Mačys-Kėkštas rašė: Kas pažįsta kaimų ir miestelių švarųs <...> [64]. XIX a. arčiaus Prusų pusės Lietuwius, tas gerai mato, industrializacija Prūsijos karalystėje, nuo kad maskoliszkoji Lietuva su sawo gywentojeis 1871 m. – Vokietijos imperijoje darė įtaką yra wisai nepažįstama jiems szalis; jie jos ir visiems valstybės gyventojų sluoksniams, nenori pažįti, nelaikydami tų, kaip jie vadi- sukūrė ne tik stambius pramoninius miestus, na „Žemaiczių“ ne per sawo wiengenczius; bet ir stiprų pasiturinčių ūkininkų, tarp ku- jų akise Žemaitis, tai tiek, ką Maskolius, ar rių buvo ir lietuvininkų, sluoksnį. Rašytoja Lenkas. Priežasczių įsiwieszpatawimui tokio I. Simonaitytė romane „Vilius Karalius“ pui- klaidaus supratimo buwo daug, pradedant kiai iliustruoja, kokį vaizdinį apie Didžiosios nuo nevienokio tikėjimo ir kitokių polytiszkų Lietuvos gyventojus buvo susikūrę Prūsų iszlygų, o dabarnyksztis judėjimas tepijau Lietuvos lietuviai. Pagrindinio romano he- nesutvėrė bendros dirwos, kur galėtų susiar- rojaus Viliaus akys, nukrypusios į aną sienos, tinti Lietuwei abiejų pusių. <...> Dabar, nuo skyrusios Rusijos ir Vokietijos imperijas, tai- pradžios szių metų, iszeina į swietą „Saulėte- gi – Didžiąją ir Prūsų Lietuvą, griovio pusę, ka“, kuri spaudinama gotiszkomis raidėmis matė sodybą iš dviejų sukrypusių trobelių ir ir paszwęsta reikalams Prusų Lietuwių. <...> sunku buvo atskirti, katra gyvenamoji, katra

84 tvartas. Besigananti liesa karvutė atrodė lyg aspiracijas modeliavo lietuvių kalba, pro- veršis. Kadaise buvęs baltas arkliukas, pri- testantiškas tikėjimas, vokiška valstybinė kinkytas prie staigutės, vos ją pavilko [79, tradicija. Panašias apibrėžtis pritaikytume 41]. O štai Šalteikių kaimas galėjo didžiuotis ir mozūrams. A. Kossertas mini, kad jie masyviais mediniais ūkininkų trobesiais, atpažįstami pagal lenkišką kilmę, vokišką banguojančiais sūdriais javais, tvirtais arkliais išsilavinimą, slaviškus papročius ir gyvenimo ir dailiomis karvėmis [79, 41]. būdą, vokiškas tradicijas, lenkiškas pavardes Vaizdingus įspūdžius iš apsilankymo ir vokiškus vardus, lenkų kalbą, vokišką raš- Klaipėdos apylinkėse 1894 m. vasarą patei- tą, lenkiškus priežodžius, vokiškas giesmes, kia didlietuvis korespondencijos slapyvar- slavišką religingumą, evangeliškąją konfesiją džiu Paulius [Petras Matulaitis?]. Jis teigia, [45, 179]. jog klaipėdiškių gyvenamuose namuose pastebima didesnė tvarka ir švara, nei Suvalkų Išvados gubernijos lietuvių; pieningos karvės, gražiai 1889–1905 m. leistame Didžiajai Lietuvai laikomi arkliai, baltos, ilgos, su trumpomis skirtame laikraštyje „Varpas“ iš pateikiamų kojomis kiaulės, ukio padariniai vis pabrikų aktualijų išskiriamas ir Prūsų Lietuvai skirtas daryti, pritaikyti prie geresnio apdirbimo teminis laukas. Laikraščio puslapiuose dau- žemės: kuliamosios mašinos, akšelinės, plu- giausia dėmesio buvo skiriama Prūsų lietuvių gai <...>, mašinos grėbiamos, volai. Prūsų nutautėjimo priežastims aptarti, pateikiami lietuviai yra geriau išsilavinę už lietuvius kultūrinės ir politinės veiklos aspektai. Maskolijoje gyvenančius: visi moka skaityti Nagrinėtų tekstų analizė patvirtino, jog ir rašyti: reta, kad ūkininkas nelaikytų ar Prūsų Lietuvą, lietuvininkų draugijų veiklą tai lietuviško, artai vokiško laikraščio. Dėka didlietuviai suvokė kaip tam tikrą galimybę vokiškos kultūros Prūsų lietuvininkai geriaus įgyvendinti savo tautines ir politines as- materiališkai pasilaiko, turi kaimuose pačtas, piracijas. Tačiau lietuvių abipus Nemuno telegrafus, begalę plentų ir geležinkelių [60, integracijos problema XIX–XX a. sandūroje 21–22], todėl už visas materialias gėrybes jie buvo susaistyta kultūrinių, politinių, religi- savo ciesorių, kaipo pirmučiausį savo geradėjį nių skirtumų. Bendras lietuviams kultūrinės garbina [80]. veiklos idėjas daugiausia pabrėžė aktyviau- Aptariamuoju laikotarpiu, kalbant apie sieji lietuvininkų kultūrininkai, tarp jų ir tautinių grupių padėtį Vokietijos imperijoje, M. Jankus. Tačiau dauguma lietuvininkų lietuvininkų kultūrinę ir politinę padėtį, buvo saistomi lokalaus gyvenamosios erdvės tautinio tapatumo apibrėžtis galima paly- tapatumo, kurį lėmė kitokia nei Didžiojoje ginti su kaimynystėje gyvenusiais mozūrais. Lietuvoje politinė, kultūrinė ir ekonominė Lietuvininkų tautinę savivoką, kultūrines patirtis.

85 NUORODOS

1. [ADOMAITIS, Juozas] -a-b-. Isz tėvy- 14. GENZELIS, Bronius. Epochos filosofi- niszkos dirvos. Varpas, 1889, nr. 3, p. 39. nių idėjų atgarsiai „Aušroje“. Iš „Aušra“ ir lietuvių 2. [ADOMAITIS, Juozas] a-b. Isz tėvynis- visuomeninis judėjimas XIX a. pabaigoje. Vilnius, zkos dirvos. Varpas, 1889, nr. 5, p. 70. 1988, p. 101–119. ISBN 5-420-00366-X. 3. ALEKSANDRAVIČIUS, Egidijus. Prie 15. GINEITIS, Leonas. Prūsiškasis patrio- lietuvių atgimimo ištakų. Iš Lietuvių atgimimo tizmas ir lietuvių literatūra. Vilnius, 1995. 222 istorijos studijos. Vilnius, 1990, t. 1: Tautinės p. ISBN 9986-405-41-6: 4.00 savimonės žadintojai: nuo asmens iki partijos, 16. HERMANN, Arthur. Lietuviškumo p. 146–150. problema Rytų Prūsijos evangelikų bažnyčioje 4. [BAGDONAS, Juozas] Š-s. Iš lietuviškų 1871–1933 metais. Iš Lietuvių ir vokiečių kai- laikraščių. Varpas, 1896, nr. 7, p. 108. mynystė. Vilnius, 2000, p. 50–72. ISBN 9955- 5. [BAGDONAS, Juozas] B. Iš Tilžės [Ko- 00-015-5. respondencijos]. Varpas, 1902, nr. 12, p. 276. 17. Iš lietuviškų laikraščių. Varpas, 1896, 6. [BAGDONAS, Juozas (?)] S. Z. Paslapti- nr. 12, p. 184–185. nis cirkuliaras Suvalkų gubernijai. Varpas, 1899, 18. Iš istorijos musų atsigaiveliavimo nr. 5, p. 74. (1873–1883). Atsiminimai Dro. J. Basanavi- 7. BAGDONAVIČIUS, Vaclovas. Ar ver- čiaus. Varpas, 1903, nr. 3, p. 69. ta atgimti Mažosios Lietuvos teatro tradicijai? 19. Isz Prusų Lietuvos. Varpas, 1889, nr. Iš Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. Vilnius, 12, p. 189–190. 2006, p. 240–249. ISBN 9986-19-956-5. 20. Isz Prusų Lietuvos. [Korespondencijos]. 8. BELZYT, Leszek. Sprachliche Minder- Varpas, 1890, nr. 2, p. 31. heiten im preußischen Staat 1817–1914. Die 21. Isz Tilžės. Penktasis visuotinas susiėji- preußische Sprachenstatistik in Bearbeitung und mas draugystės Byrutės. [Korespondencijos]. Kommentar. Marburg, 1998. 508 p. ISBN Varpas. 1889, nr. 11, p. 173. 3-87969-267-X. 22. Iš Prusu Lietuvos. Varpas, 1893, nr. 3, p. 48. 9. [BRUOŽIS, Ansas] A. B. Klaipėdiškis. 23. Iš Prusu Lietuvos. Varpas, 1893, nr. 6, p. 96. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. Kaunas, 24. Iš Prusu Lietuvos. Varpas, 1893, nr. 8, p. 127. 1923. 182 p. 25. Iš Prusu Lietuvos. Varpas, 1893, nr. 9, p. 144. 10. D. Lietuviška paroda ir jos nauda. Var- 26. Iš Prusu Lietuvos. Varpas, 1893, nr. 10, p. 159. pas, 1900, nr. 6, p. 61. 27. Iš Prusu Lietuvos. Varpas, 1895, nr. 3, p. 57. 11. eta-teta. Tilžė. [Iš Lietuvos]. Varpas, 28. Iš Prusu Lietuvos. Varpas, 1895, nr. 6, p. 103. 1892, nr. 3, p. 46. 29. J. Iš Prusų Lietuvos. [Korespondenci- 12. GAIGALAITIS, Vilius. Evangeliški su- jos]. Varpas, 1902, nr. 3–4, p. 82–83. rinkimai Lietuvoje. Ištyrinėjimai apie jų pradžią, 30. J. Iš Prusų Lietuvos. [Korespondenci- augimą bei dabartinį būvį. Priekulė, 1904. 64 p. jos]. Varpas. 1902, nr. 7, p. 166–167. 13. [GAIGALAITIS, Vilius] Chronopoli- 31. J. Tilžė. Varpas, 1893, nr. 1, p. 15. tanus. Iš Prusu Lietuvos. Varpas, 1891, nr. 11, 32. J. Tilžė [Iš Lietuvos]. Varpas, 1892, nr. 8, p. 175. p. 123.

86 33. JASINSKI, Grzegorz. Mazury w drugiej 51. [LAPINAS, Jurgis] J. L. Iš Prūsų Lietu- polowie XIX wieku. Olsztyn, 1994. 210 p. ISSN vos. Varpas, 1895, nr. 12, p. 194–195 0585-3893. 52. [LAPINAS, Jurgis] L. Tilžė. [Korespon- 34. [JASIULAITIS, Juozas] J. Tilžė. Varpas, dencijos]. Varpas, 1897, nr. 6, p. 94. 1892, nr. 8, p. 123. 53. Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 35. JAUNUTIS. Apie draugystę „Birutę“ [Iš 1900 m. Sudaryt. R. Misiūnas. Vilnius: Versus Prusų Lietuvos]. Varpas, 1896, nr. 6, p. 91–92. aureus, 2006. 314 p. ISBN 9955-699-24-8. 36. JAUNUTIS. Iš Prusų Lietuvos. [Iš Lie- 54. Lietuviszka draugystė „Byrutė“. Varpas, tuvos]. Varpas, 1896, nr. 5, p. 75. 1889, nr. 10, p. 160. 37. -j-g-. Naujas laikraštis. Varpas, 1889, 55. Lietuviškieji spektakliai. [Mūsų Kroni- nr. 1, p. 1. ka]. Varpas, 1904, nr. 4, p. 63. 38. J. K...s. Korespondencijos. Varpas, 56. Lietuviškos draugystės. [Mūsų Kroni- 1889, nr. 6, p. 92, 95. ka]. Varpas, 1904, nr. 2, p. 31. 39. J. Š-s. Iš Piliakalnio. [Iš Prusų Lietuvos]. 57. [LOZORAITIS, Motiejus] Joniškis. Varpas, 1896, nr. 2, p. 27. Musų laikraščiai (1883–1893). Varpas, 1893, nr. 3, p. 38. 40. JURJEWICZIUS, Stanislawas. 1890 m. 58. LOZORAITIS, M. Lietuviai ir rusiškas kovo 3 d. laiškas M. Jankui. Martyno Jankaus alfabetas (iš rusiško laikraščio „Živaja starina“). laiškų archyvas. Tauta ir žodis. Humanitarinių Varpas, 1896, nr. 7, p. 96. mokslų fakulteto leidinys. Kaunas, 1926, kn. 4, 59. LUKŠAITĖ, Ingė. Didžiosios Lietuvos p. 408–409. ir Prūsų Lietuvos kontaktai XVI a. pabaigoje– 41. KAPSUKAS, V. „Varpo“ užgimimas XVII a. Acta historica universitatis Klaipedensis. (1884–1889). Varpas, 1903, nr. 12, p. 275–276. Klaipėda, 2004, t. 10: Kultūriniai saitai abipus 42. KAVOLIS, Vytautas. Žmogus istorijoje. Nemuno: Mažosios Lietuvos reikšmė Didžia- Vilnius, 1994. 566 p. ISBN 5-415-00392-4. jai Lietuvai spaudos draudimo metais (1864– 43. Keli žodžiai prie senojo klausymo. Var- 1904), p. 6–19. ISSN 1392-4095. pas, 1893, nr. 2, p. 17. 60. [MATULAITIS, Petras ?] Paulius. Iš 44. Kolonizacija. Iš Mažosios Lietuvos enci- Prusų Lietuvos. Varpas, 1895, nr. 1, p. 21–22. klopedija. Vilnius, 2003, t. 2, p. 261–262. 61. [MICKEVIČIUS, Vincas] K-as. Aušros 45. KOSSERT, Andreas. Masuren. Ost- gadynė. Kelios naujos žinios iš „Aušros“ gyveni- preussen vergessener Süden. München, 2001. 432 p. mo. Varpas, 1904, nr. 3, p. 36–37. ISBN 978-3-570-55006-9. 62. [MICKEVIČIUS, Vincas] K-as. Lietu- 46. KOSSERT, Andreas. Ostpreussen. Ge vių draugystės užsieniuose. Varpas, 1902, nr. 1, schichte und Mythos. München, 2007, 448 p. p. 8. ISBN 978-3-570-55020-5. 63. [MICKEVIČIUS, Vincas] Kapsukas, V. 47. Kr.....s. Isz Prusu Lietuvos. Vilkai aviu Jonas Mačys-Kėkštas. Varpas, 1904, nr. 5, p. 71. rubose. Varpas, 1889, nr. 6, p. 95. 64. Minės apie mano prietikius prie „Au 48. [KUDIRKA, Vincas] Q. D. ir K. Isz tevy- szros“. Rašo buvęs jos red. J. Szliupas. Varpas, niszkos dirvos. Varpas. 1889, nr. 11, p. 166–167. 1903, nr. 3, p. 79. 49. [KUDIRKA, Vincas] Q. D. ir K. Tėvy- 65. Mūsų kronika. Varpas, 1903, nr. 9–10, niszki varpai. Varpas, 1891, nr. 1, p. 9. p. 246. 50. L. Tilžė. [Korespondencijos]. Varpas, 66. Naujas laikraštis. [Mūsų Kronika]. Var- 1898, nr. 4, p. 64. pas, 1904, nr. 6, p. 95.

87 67. Nauji Metai. Varpas, 1894, nr. 1, p. 2. 83. [ŠAULYS, Jurgis] ue. Mūsų laikraščiai. 68. OBITZ, Kurt. Dzieje ludu mazurskiego. Varpas, 1903, nr. 9–10, p. 240–241. Dąbrówno, 2007. 111 p. ISBN 978-83-92399-4-8. 84. SZERNAS. Audiatur et altera pars. 69. Parodos reikalai. Varpas, 1899, nr. 6, Varpas, 1889, nr. 10, p. 149–150. p. 99. 85. ŠERNAS. Audiatur et altera pars. Var- 70. PAULIUS. Istorija Lietuvių krutėjimo pas, 1890, nr. 2, p. 23. paskutiniajame dešimtmetyje Maskolijos ir Pru- 86. TAUBER, Joachim. Der unbekannte sų Lietuvoj. Varpas, 1893, nr. 6, p. 86. Dritte: Die Kleinlitauer im Memelgebiet 1918– 71. Pirmasis lietuvių laikraštis. Atminčiai 1939. Hersg. H.-J. Bömelburg, B. Eschment. Iš „Aušros“. Varpas, 1903, nr. 3, p. 51, 53. „Der Fremde im Dorf“. Ü�berlegungen�� zum Eige- 72. POCYTĖ, Silva. Mažlietuviai Vokietijos nen und zum Fremden in der Geschichte. Lüne- imperijoje 1871–1914. Vilnius, 2002. 304 p. burg, 1998, p. 85–104. ISBN 3-932267-10-9. ISBN 5-415-01676-7. 87. Tėvyniški varpai. Varpas, 1892, nr. 2, 73. Priekalba. Auszra. 1883, nr. 1, p. 3. p. 22–23. Lietuvių tautos praeitis. Chicago, 1983, t. 6, 88. Tilžė. [Iš Lietuvos]. Varpas, 1892, nr. 6, kn. 1–4 (21–24). p. 95. 74. RÖMERIS, Mykolas. Lietuva: studija 89. Tilžė. [Korespondencijos]. Varpas, 1897, apie lietuvių tautos atgimimą. Vilnius, 2005. 280 p. nr. 1, p. 15. ISBN 9955-601-94-9 90. Tilžėje... [Iš Prusu Lietuvos]. Varpas, 75. [RUPŠYS, Juozas] Kristapas, J. Keli 1895, nr. 2, p. 37. atsiminimai iš laikų „Auszros“, pirmojo musų 91. Tilžėje... [Lietuviški laikraščiai]. Varpas, laikraščio. Varpas, 1903, nr. 3, p. 99. 1894, nr. 7, p. 111. 76. S...s. Svarbus reikalas. Varpas, 1889, nr. 92. TRABA, Robert. Das Ermland/War- 9, p. 129–130. mia im 19.-20. Jahrhundert – eine Skizze zum 77. S. Z. Apšvietimo reikalai. Varpas, 1900, Portrait vor dem Hintergrund des Dorfes Gross nr. 2, p. 14–15. Purden. Iš Historia i pamięć polsko-niemieckiego 78. SIDARAS, J. Stalupėnai. [Iš Lietuvos]. pogranicza. Warmińska Purda. Olsztyn, 2008. Varpas, 1892, nr. 10, p. 148. T. 2: KARDACH, Magdalena; PALECKI, Janu- 79. SIMONAITYTĖ, Ieva. Raštai. T. 3: sz; TRABA, Elžbieta. Purda 1900–2006. Portret Vilius Karalius. Vilnius, 1987. 650 p. ISBN wsi. Gross Purden 1900–2006. Das Portrait ei- 5-415-00165-4: 7.00 nes Dorfes. 175 p. ISBN 978-83-89233-42-4. 80. SPRAGILAS. Prie musų taktikos. Var- 93. TYLA, Antanas. Kas atmirė Atgimimo pas, 1903, nr. 1, p. 7. metu? Iš Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Vil- 81. STRAKAUSKAITĖ, Nijolė. Rytų Prūsi- nius, 1990. T. 1: Tautinės savimonės žadintojai: jos intelektualinė terpė XIX amžiuje. Acta historica nuo asmens iki partijos, p. 143–145. universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 2004. T. 10: 94. VILEIŠIS, Vincas. Tautiniai santykiai Kultūriniai saitai abipus Nemuno: Mažosios Lietu- Maž. Lietuvoje ligi Didžiojo karo istorijos ir sta- vos reikšmė Didžiajai Lietuvai spaudos draudimo tistikos šviesoje. Kaunas, 1935. 271 p. metais (1864–1904), p. 29–35. ISSN 1392-4095. 95. ŽALYS, Vytautas. Kova dėl identiteto: ko- 82. Svetimtaučiai apie Lietuvius. Varpas, dėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m. 1893, nr. 2, p. 29. Lüneburg, 1993. 104 p. ISBN 3-922296-70-X.

88 REFLECTIONS OF NATIONAL AND CULTURAL ACTIVITIES BY MARTYNAS JANKUS AND OTHER PRUSSIAN LITHUANIA PEOPLE IN THE PUBLICATIONS OF NEWSPAPER “VARPAS” (1889–1905) SILVA POCYTĖ Abstract “Varpas” is the newspaper, published in the actual attention to the same activities by Mar- years 1889–1905 in the Prussian Lithuania tynas Jankus in Lithuanian historiography. We (Lithuania Minor). It was intended for people can define some actual and predominant themes from the Lithuania Major belonging to the in “Varpas” publications: (a) local nationality Tsarist Russia at that time, where the Lithua- situation and the problem of lietuvininkai dena- nian language press in Latin letters was prohib- tionalization; (b) the decreasing number of local ited by the Empire government in 1864–1904. Lithuanian-speaking people; (c) cultural and po- The main goals of the article are: (a) to highlight litical activities of lietuvininkai; and (d) national the culture movement aspirations of Martynas collaboration and contacts between Lithuanians Jankus as the most representative figure of Prus- from Prussian Lithuania and Lithuania Major, sian Lithuanians (lietuvininkai), as well as other including obstruction aspects here. lietuvininkai culture movement members; (b) to The analysis of actual texts allowed us the analyse the most important national actualities following conclusion. Lithuanians in Lithuania in Prussian Lithuania at that time; and (c) to in- Major understood the Lithuanian culture socie- troduce the opinion about lietuvininkai way of ties in Prussian Lithuania as an appropriate pos- living to the Lithuania Major people. All this is sibility to realize their own national and political made on the basis of materials from the “Varpas” aspirations. Anyway, the integration process of publications. Such analysis is possible because of all people from both Lithuanias, separated his- the fact that we can find important Lithuanian torically by the Nemunas river at that time, was culture figures such as Martynas Jankus, Morta very problematic because of a different political, Zauniūtė, Jurgis Lapinas, etc. among the “Var- confessional and cultural situation in the period pas” editors. The problems of the Lithuanian of the end of the 19th–beginning of 20th Cen- culture situation in Prussian Lithuania were turies here. The ideas of joint Lithuanian culture also pointed by outstanding Lithuania Major movement were first pointed by the most active culture workers, such as Vincas Kudirka, Jonas lietuvininkai culture figures, including Martynas Basanavičius, Jonas Šliūpas, etc. Jankus. On the other hand, the main part of com- The theme is new and actual for the fol- mon lietuvininkai people were defined locally by lowing reasons. In spite of rather wide research a conservative understanding of their living area, studies on the nationalist movement by Vincas determined by different political, cultural and Kudirka, reflected from “Varpas” social and na- economic life experience as compared with the tional aspirations, our historians still didn’t pay situation in Lithuania Major.

Įteikta 2009 m. sausio mėn.