ISSN 0204–2061. KNYGOTYRA. 2009. 52 MARTYNO JANKAUS IR PRŪSų LIETUVIų TAUTINĖS KULTŪRINĖS VEIKLOS ATSPINDYS „VARPO“ PUSLAPIUOSE (1889–1905) SILVA POCYTĖ Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva El. paštas: [email protected] „Varpas“ – 1889–1905 m. Prūsų Lietuvoje leistas laikraštis, skirtas Didžiajai Lietuvai, kuri tuo metu pri� klausė Rusijos imperijai ir 1864–1904 m. išgyveno lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Straipsnyje remiantis „Varpe“ spausdintais tekstais atskleidžiamos Prūsų lietuvio (lietuvininko) Martyno Jankaus ir kitų lietuvininkų kultūrinio judėjimo dalyvių veiklos aspiracijos, analizuojamos svarbiausios to meto tautiškumo aktualijos Prūsų Lietuvoje, pateikiamas Didžiosios Lietuvos lietuvių požiūris į lietu� vininkus. Tarp „Varpo“ leidėjų ir autorių buvo lietuvininkai M. Jankus, Marta Zauniūtė, Jurgis Lapinas; lietuviškumo padėtį Prūsų Lietuvoje gvildeno ir Didžiosios Lietuvos atstovai Vincas Kudirka, Jonas Ba� sanavičius, Vincas Mickevičius, Jonas Šliūpas ir kt. „Varpo“ turinyje išskiriama keletas dominuojančių su Prūsų Lietuva susijusių potemių: tautiškumo situacija ir lietuvininkų nutautėjimo problema, lietuviškai kalbančių gyventojų skaičiaus mažėjimas, lietuvininkų kultūrinė ir politinė veikla, Didžiosios ir Prūsų Lie� tuvos lietuvių bendradarbiavimas ir jo trukdžiai. Reikšminiai žodžiai: „Auszra“, „Varpas“, Martynas Jankus, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, „Birutė“, tautiškumas, Prūsų Lietuva, Didžioji Lietuva. Įvadas Lietuvos ir Lenkijos valstybės idėjai iškilo alternatyva, skelbusi tautinės Lietuvos valstybės Tautinis atgimimas, žymėjęs XIX a. antrosios atkūrimą [93, 145]. pusės Lietuvos tautos gimimą, atgimimo Lietuvių tautos kūrėjai tarpo iš baudžia- epocha – tai reiškiniai, kurie mūsų istorinėje vos išsivadavusioje valstietijoje, iš kurios literatūroje tarytum nekelia noro teoriškai dis- susidarė laisvas, pažangiomis europinėmis kutuoti [3, 146]. Anot profesoriaus Antano idėjomis gyvenantis, lietuvių kalbos pri- Tylos, atgimimo laikotarpiu buvo panai- oritetą iškeliantis inteligentijos sluoksnis. kintas monopolis teikti Lietuvos istoriją lenkų Iki XIX a. vidurio dominavusiai lenkiškai kalba, bajoriškojo sluoksnio populiarintai aplinkai lietuviškomis aspiracijos grįsta 70 alternatyva formavosi įvairiomis asmeninė- čekas, slovakas, lenkas, mozūras kituose mis, grupinėmis, emocinį nuosmukį ir pri- Europos regionuose. sikėlimą žyminčiomis raiškos galimybėmis. Lietuviškumas abipus Nemuno XIX Vienas iš atgimimo šauklių Vincas Kudirka šimtmečio antroje pusėje išgyveno kritines lietuviu pasijuto esąs 1883 m. perskaitęs tautinio išlikimo situacijas, nors jas lėmė pirmąjį „Auszros“ numerį: Tiek pamenu, skirtingos politinės sąlygos Didžiojoje ir kad atsistojau, nuleidau galvą, <...> rodos, Prūsų Lietuvoje. Po 1863–1864 m. sukilimo girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, Lietuva Rusijos imperijoje tapo kultūrinio ir sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki tautinio eksperimento lauku: keturiasdešimt šiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, metų, iki 1904 m., čia galiojo lietuviškos kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau... Po to spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, Prūsijos teritorijoje, anot Mykolo Römerio, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis... Pajutau šiuo laikotarpiu lietuvių kultūros vystymasis save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs... nebuvo sustabdytas ir buvo visiškai legalus [42, 471]. Žinoma, tai truputį romantizuota [74, 50], tačiau 1871 m. susikūrusi Vokie- V. Kudirkos stojimo į lietuviškumo kelią tijos imperija ir jos germanizacinė politika iliustracija, tačiau akivaizdu, kad devynio- tautines mažumas, tarp jų ir lietuvininkus, liktajame, modernaus tautiškumo brendimo konsolidavo tautinei, kultūrinei veiklai už ir raiškos, amžiuje tokius emocinius išgyve- gimtosios kalbos vartojimo išsaugojimą nimus patyrė ne vienas tautinio, kultūrinio viešoje erdvėje. sąjūdžio priešakyje stojęs lietuvis Didžiojoje, Tautiškumui Didžiojoje Lietuvoje kylan- lietuvininkas Prūsų Lietuvoje1 ar vokietis, čių pavojų nušvietimas, jo išlikimo aktualijos buvo svarbiausi 1883 m. pradėtos leisti 1 Dabartinėje istoriografijoje yra įprasta „Auszros“ laikraščio leitmotyvai. Pirmasis Prūsijos valstybei, Vokietijos imperijai pri- numeris skelbė, kad sunykimas mūsų tautos klausiusį lietuviškai kalbėjusį arealą vadinti nusidavė ipačei del to, jog daugumas Lietuvių Mažąja Lietuva. Istoriniame XVIII–XIX a. parubežiuose su kitomis tautomis gyvenančių, kontekste oficialiai lietuvininkų branduolį pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas. žyminti teritorija buvo vadinama Lietuvos provincija, akcentuojant krašto politinį pri- Žmonės patys neišmirė drauge su išmirimu klausomumą – Prūsų Lietuva. Laikraščio tose šalyse lietuviškos kalbos – jie liko, tik „Varpas“ žinutėse yra minimas tik Prūsų Lie- priėmę kitą, svetimą kalbą tapo ar Vokiečiais tuvos pavadinimas. Kadangi straipsnyje yra ar Slovėnais2 [73]. pateikiama nemažai citatų iš „Varpo“, siekiant išvengti terminų vartojimo painiavos, tekste „Auszros“, pirmojo lietuviško laikraščio vartojama Prūsų Lietuvos sąvoka. Šio krašto Didžiajai Lietuvai, išleidimas žymėjo organi- gyventojai yra vadinami Prūsų Lietuvos lietu- zuoto tautinio atgimimo Lietuvoje pradžią, viais, lietuvininkais, Didžiosios Lietuvos gy- ventojai – didlietuviais, Didžiosios Lietuvos lietuviais. 2 Lietuviškų laikraščių citatų kalba yra netaisyta. 71 kai periodinė spauda tapo svarbia komu- gano agitacijos varymui <...> priversti buvom nikacijos priemone, išreiškiančia aktyviųjų nutyltie, išsteigimą „mokslo draugystės“ ant to- gyventojų sluoksnių siekį išsaugoti savo tautos lymesnio atidėt laiko ir rupintis apė išsteigimą gyvybę ir sugestijavusia aktualias to meto tik laikraščio [61, 36]. Taip buvo subrandinta idėjas bei kitų tautų veiklos pavyzdį [14, „Auszros“ idėja, kuriai nustojus eiti 1886 m. 101]. „Auszros“ tautinis indėlis buvo nekves- didlietuviai jau nebegalėjo apsieiti be lietuviš- tionuojamas jau XIX a. pabaigoje. Minint kų laikraščių, atsirado “Auszros” įpėdiniai tik laikraščio dešimtmetį, „Auszros“ įpėdinis jau su kitokia, nebe teip romantiška, o labiau „Varpas“ akcentavo, jog iki pasirodė Aušra paremta ant reališkų lietuvių gyvenimo pama- [nežinota], kas tai yra lietuviškas laikraštis, tų pakraipa [41, 275–276]. Tokiu laikraščiu slapčia nešantis šviesą į Rusijos Lietuvą, ir jei tapo „Varpas“ (1889–1905), leistas taip pat nebuvo supratimo, kad lietuviškas laikraštis Prūsų Lietuvoje. reikalingas žemaičiams ir aukštaičiams, tai Iki spaudos lotyniškais rašmenimis Aušra parodė, kad Lietuviai teipgi gali turėti draudimo panaikinimo Didžiojoje Lietuvoje savo laikraštį ir kad reikia jį turėti [57]. 1904 m., pagrindinės kultūrinį ir tautinį „Auszra“, spaudos draudimo laikotarpiu kilimą žadinusios mintys reiškėsi laikraš- Lietuvoje (1864–1904) atsiradęs knygnešių čiuose ir knygose, kurios buvo spausdinamos judėjimas – tai to meto istorinio konteksto užrubežėj [10]. Prūsų Lietuvoje, nepaisant simboliai, susiję su Prūsų Lietuva [81, 29]. po 1871 m. Vokietijos imperijoje prasidė- Pirmasis laikraščio numeris pasirodė Prusuos, jusios germanizacinės politikos, lietuviškai Ragainėj, kovo menesyj 1883 [71, 53], tarp kalbančiųjų kultūrinės tautinės intencijos laikraščio leidėjų ir talkininkų išsiskiria lietu- atsispindėjo lietuviškų laikraščių puslapiuo- vininkai Martynas Jankus ir Jurgis Mikšas. se, nuo 1885 m. veikusiose lietuviškose Anksčiau, 1878 m. Klaipėdoje pradėta kultūros draugijose. leisti „Lietuwiszka Ceitunga“ pirmaisiais Vienas iš aktyviausių lietuvininkų kul- metais buvo tapusi agitavimo tautiniam tūrininkų, spausdinęs laikraščius ir knygas, darbui arena, nes, anot J. Basanavičiaus, jo organizavęs ir draugijų veiklą ir joje da- straipsniai, drauge su Dr. J. Sauerwein’o dai- lyvavęs, buvo Martynas Jankus, paprastas nomis ir kt. raštais, įgabeno tuomet lietuvišką sodžiaus vaikinas, tepabaigęs tik pradedamąją dvasią į tuos be jokios dvasios [tautinės – mokyklą, bet ir užsidegęs tuomet lietuvis [61, S. P.] išleidinėjamus laikraščius [Prūsų Lie- 37]. Prisidėjęs prie „Auszros“ leidimo, jis tuvoje – S. P.] [18]. Tačiau kai dėl surinki- porą metų leido ir „Varpą“. Nesigilinant į su mininkų ir kitų konservatyviai nusiteikusių M. Jankumi susijusias laikraščio leidimo pe- lietuvininkų spaudimo „Lietuwiszkos Cei- ripetijas, šio straipsnio kontekste yra aktuali tungos“ redaktorius Martynas Šernius turėjo „Varpo“ turinio kokybinė analizė. nustoti Žemaitiszkay Ceitungos be zaunit, Straipsnio tikslas yra remiantis „Varpe“ didlietuviai neturėdami kito prilankesnio or- spausdintais tekstais atskleisti M. Jankaus 72 ir kitų lietuvininkų kultūrinio judėjimo konkuruoti su vokiškumu. Svarbia valstybi- dalyvių veiklos aspiracijas, išanalizuoti svar- nės germanizacijos atrama Vokietijos impe- biausias to meto Prūsų Lietuvoje tautiškumo rijoje tapo mokyklos, kuriose nuo 1874 m. aktualijas, pateikti didlietuviams skirto lei- balandžio mėnesio, remiantis išleistu kulto dinio požiūrį į lietuvininkus. Tokia analizė ministro A. Falko potvarkiu, buvo galutinai yra galima dėl to, jog tarp „Varpo“ leidėjų, apribota lietuvių kalbos vartosena ir dėsty- autorių buvo M. Jankus, Marta Zauniūtė, mas mokyklose [72, 48]. Vaikai, lankydami Jurgis Lapinas; lietuviškumo šiame krašte bismarkiškąją ‘šiuilę’ [60, 22], anot „Varpo“, padėtį gvildeno ir didlietuvių atstovai V. Ku- išmoksta vokiškai ir prisigeria vokiškosios dirka, J. Basanavičius, Vincas Mickevičius,