Kristaus Gyvenimas
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
KRISTAUS GYVENIMAS THE LIFE OF CHRIST in Lithuanian language GIUSEPPE RICCIOTTI KRISTAUS GYVENIMAS S U K R I T I N I U Į V A D U Išvertė kun. P. Dauknys, M.I.C. MARIJONAI Londonas 1962 NIHIL OBSTAT Sac. Casimirus Rėklaitis, M.I.C. Sac. Stephanus Matulis, M.I.C. Censores deputati IMPRIMI POTEST Sac. Franciscus Brazys, M.I.C. Vicarius Generalis, Romae, die 17 Octobris 1961. IMPRIMATUR † Georgius L. Craven Eppiseopus Sebastopolis Vicarius Generalis, Westmonasterii, die 2 Novembris 1961. COPYRIGHT 1961 by Pranas Dauknys Printed by NIDA PRESS in Great Britain Sukrauta pas Marijonus, Lithuanian R.C. Church of St. Casimir, 21, The Oval, Hackney Road, London, E.2. Gt. Britain. Rinko ir spausdino NIDA PRESS, Lithuanian House,. 1, Ladbroke Gardens, London, W.ll. Great Britain. VERTĖJO ŽODIS Šis mokslinis Kristaus Gyvenimo veikalas yra susilaukęs plataus atgarsio pasaulyje. Jo autorius — Giuseppe Ricciotti, Laterano Kanauninkų abatas, Rytų senųjų kalbų profesorius. Pasaulinio karo metu buvo kapelionu Italijos armijoje ir už narsumą apdovanotas ordinu. Vėliau keliavo po Artimuosius Ry tus, rinkdamas istorinę medžiagą. Parašė daugiau kaip 20 knygų iš Rytų istorijos ir literatūros sričių. Kai autorių paprašiau leidimo šį veikalą išversti į lietuvių kalbą, tai jis ne tik mielai leido, bet, atsižvelgdamas į persekio jamąją Lietuvą, dar atsisakė ir autoriui priklausančių piniginių teisių. Už tai jam priklauso nuoširdi padėka. Šis jo pagrindinis veikalas jau išverstas į 23 kalbas. Vertimą atlikau iš italų kalbos 14 laidos originalo. Laikiausi prof. J. Balčikonio Dabartinės Lie tuvių Kalbos Žodyno rašybos. Jei ši knyga pasirodo lietuviškai, tai visų pirma dėkoju Lie tuvių Šv. Kazimiero bažnyčios Londone Rektoriui kun. Antanui Kazlauskui, MIC, suteikusiam darbui sąlygas. Kazimieras Barė nas patalkino išlyginti vertimo stilių. Lietuvių parapijos komite to pirmininkas Stasys Kasparas iš anksto paskelbė knygos plati nimo vajų, kurį toliau tęsė Albinas Pranskūnas, „Europos Lie- tuvio“ administratorius. Ruošiantis išleisti, atsiliepė daugelis tautiečių. Tai Garbės Leidėjai ir Prenumeratoriai, be kurių pa ramos knyga iš viso nebūtų galėjusi pasirodyti. Jų sąrašas iš spausdintas knygos gale. Jiems ir visiems, prisidėjusiems prie knygos išleidimo, nuoširdžiai dėkoju. Kun. P. Dauknys, MIC KRISTAUS KARALIAUS GARBEI VERTĖJAS PRATARMĖ Pati pirmoji neaiški mintis, paskatinusi rašyti šią knygą, kilo man prieš daugelį metų ypatingomis aplinkybėmis. Buvau nugabentas į nedidelę karo lau ko ligoninę, įrengtą eglyno pamiškėje viename Alpių slėnyje. Kurį laiką svyravau ten tarp gyvenimo ir mirties, vis arčiau mirties negu gyvenimo. Dieną ir naktį slėnis aidėjo granatų sprogimais, aplink mane dejavo sužeistieji ir gargaliavo mirštantieji. Dvokė gangrena, užteršdama orą. Atrodė lyg kapų priean gis. Laukdamas savo likimo, galvojau, kad štai, jei iš likčiau gyvas, tai galėčiau parašyti Jėzaus Kristaus Gyvenimą. Iš tikrųjų ant mano šiaudų maišo buvo Evangelija, ir jos puslapius dengė kraujo dėmės, lyg raudonos skiltys prie graikiškų raidžių. Man tai atro dė tartum gyvenimo ir mirties simbolinis susipy nimas. Pagijęs grįžau į normalų gyvenimą, ir ana Jėzaus Kristaus Gyvenimo idėja, užuot traukusi, gąsdino mane, ir kiekvieną kartą, kai pagalvodavau apie ją, vis daugiau baiminaus. Bet ji, užuot palikusi mane, darėsi tikra mano dvasios būtinybė. Kaip kad in stinktyviai elgiamasi su baime keliančiu reikalu, pra dėjau sukti aplink Jį, beveik apgaudinėdamas save. Spaudai paruošęs atidaviau hebrajų ir sirų tekstų studijas, net Izraelio Istoriją, vėliau dar Flavijaus Juozapo žydų Karą, o tikroji tvirtovė tebestovėjo ne paliesta, pačiame mano tų aplink vaikščiojimų vidu 7 ryje. Draugų raginimas ir autoritetingų asmenų ska tinimas maža ką tejaudino mane: eilę metų nepalen kiamas vis atsakydavau, kad mano jėgos neatlaikys, berašant Jėzaus Kristaus Gyvenimą. Vėliau, nebepaisydamas jokių pramatymų, nusi leidau. Bet tai atsitiko kaip tik dėl to, kad po daugelio metų atsinaujino mažosios karo lauko ligoninės ago nija ir dar blogesnemis aplinkybėmis. Kai pama čiau naujo karo audros artėjimą žmonijai, buvo leng va pramatyti, kad Europa iš naujo patvins krauju. Tada man atrodė, jog ne mano asmuo, o lyg visa žmo nija, kuri turi civilizuotosios vardą, gulėtų mirštanti ant savo šiaudų maišo su krauju sutepta evangelija. Šis vaizdas man pasidarė toks įsakantis, kad bu vau priverstas paklausyti: kraujui grįžtant į pasaulį, reikėjo, kad grįžtų ir evangelija. Ir taip ši knyga buvo parašyta, kada Europą laikė apėmęs karas, kuris yra visiškas evangelijos paneigimas. • • • Jei šias paslaptis atidengiau skaitytojui, tai ne dėl savo nereikšmingo asmens, bet, priešingai, norė damas atkreipti dėmesį, kokiame dvasios stovyje bu vo parašyta ši knyga. Ši pastaba, mano manymu, la bai svarbi apsprendžiant kiekvieną Jėzaus biografiją. Skaitytojas, turįs kantrybės peržvelgti paskutinįjį Įvado skyrių, lengvai įsitikins, kad Jėzaus biografijos, parašytos Strausso, Renano, Loisy ir daugelio kitų, gaudavo savo ypatingą atspalvį dėl autoriaus dvasi nio nusiteikimo. Ne kitaip atsitiko ir man, ir garbingai išpažįstu tai, nes dvasinis nusiteikimas, kuriame bū damas rašiau, buvo tasai pasitraukimas iš dabarties ir susikaupimas praeityje, pasitraukimas nuo kraujo ir susikaupimas evangelijoje. Kaip tik tokios prasmės veikalą ir norėjau para šyti, pabrėždamas dokumentais pagrįstą istorišku 8 mą: tyrinėjau senovės įvykį, o ne moderniąją teo riją tyrinėjau dokumento tvirtumą, bet neban džiau lukštenti savo pakiliais aiškinimais, net drįsau sekti evangelistų „nejautrumu“, kurie nesušunka iš džiaugsmo Jėzui gimus, nei dejuoja, kai jis miršta. Taigi man rūpėjo parašyti kritinį veikalą. Labai gerai žinau, kad už šį „kritinį“ žodį, kuris yra ir knygos antraštėj, mane teis tie, kuriems moks linė kritika turi vien tik griaunamąją prasmę ir ku riems galutinė išvada turi būti „Ne“, tai jie sakys, kad aš neturiu teisės šio žodžio vartoti: bet lokiu būdu nėra įrodyta, kad šitie šaunūs vyrai būtu teisingi, o juo labiau, kad jų pasiryžimas griauti būtų pasiro dęs sėkmingai pritaikomas jų pasiskirtiems studijuo ti dokumentams. Šiuo atveju bešališką ir neutralų skaitytoją labiau įtikins paskutinysis šios knygos Įvado skyrius. Be to, tokie griovėjai yra jau beveik praeitis, žinoma, daugelį metų viešpatavę, jie vengia atsisakyti savo metodų ir lieka atkakliai prisirišę prie jų. Kaip jau yra atsitikę Senojo Testamento atveju, taip ir Naujojo, griaunamoji kritika nuosekliai nyks ta ir neužilgo ji liks tik nepavydėtina „senųjų“ privi legija. Šiandieną tiek naujai rastųjų dokumentų, tiek daugelio kitų prasmių šviesoje išmintinga kritika, atrodo, yra kuliamoji ir nori, kad jos galutinė išvada būtų „Taip“. Tai, be abejo, yra sunkus uždavinys, ir jei aš iš pradžių nejaučiau ryžto šiai knygai rašyti, tai dėl to ypatingo sunkumo būti tuo pačiu metu kritiku ir kūrėju. Aiškumo sumetimais ir tam, kad skaitytojui ne reikėtų siūlyti ieškotis kitų knygų, Įvade buvau pri verstas paimti kai kurias dalis iš antrojo tomo savo „Izraelio istorijos“. Ten esu nagrinėjęs tuos dalykus, kuriuos taip pat ir čia buvau verčiamas svarstyti, šio je knygoje tenebūnie ieškoma dar kurių nors kitų da lykų, nes jai, ir taip jau plačiai, nebeprivalu ir nebėra kaip viską aprėpti. Toks noras, pavyzdžiui, galėtų bū 9 ti turėti bibliografiją, kuri Naujojo Testamento atve ju sudaro beveik atskirą savąjį mokslą ir kuriam rei kėtų atskiros knygos. Tik kai kur išimties atvejais ci tuoju kai kuriuos ypatingus veikalus, o bendram vaizdui susidaryti tinka tie autoriai — o jų dar ir per daug, — kurie cituojami Įvado paskutiniajame skyriuje. GIUSEPPE RICCIOTTI Roma, Universitetas. 10 ĮVADAS* JĖZAUS ŠALIS 1. Kraštas, kur gyveno Jėzus, yra tasai Vidur žemio jūros pakraščio ruožas, kuris jungia pietinę Siriją su Egiptu, šimtmečiais tas kraštas buvo įvai riaip vadinamas ir yra turėjęs skirtingas sienas, šiandieną, kaip ir Herodoto laikais, jis vadinamas Palestina. Jo sienos dalinai gamtinės, dalinai sutar timis nustatytos. Iš dviejų pusių Palestina turi natūralias sienas: vakaruose Viduržemio jūrą, rytuose — sirų arabų dykumą, šiaurėje ir pietuose gamtinės sienos nėra tokios tikslios. Tačiau pakankamai ryškią sieną šiau rėje sudaro Libano kalnagūbris, kuris eina parale liai su Viduržemio jūra, o krašto viduj prieš ji yra nusitiesęs Antilibano kalnynas, nuo kurio atsišakoja Hermono viršukalnė. Tarpeklį tarp Hermono ir Liba no galima laikyti šiaurine Palestinos siena. Pietuose geografine siena paprastai laikoma Idumėja ir ta dykumų sritis, kuri prasideda žemiau Bersabėjos ir Mirties jūros, šiaurės ir pietų sienos dažnai minimos Senojo Testamento išsireiškimu „nuo Dano iki Ber sabėjos“, turint galvoje žydų gyvenamąją Pa lestiną. Ši Viduržemio jūros pakrantės juosta yra tarp 31-32, 20 šiaurės paralelės laipsnių ir tarp 34, 20-36 laipsnių Grinvičo meridiano. Jos ilgis nuo Libano kalnagūbrio (Nahr el-Qasimijje) iki Bersabėjos yra maždaug 230 km; plotis nuo Viduržemio jūros iki Jordano upės, matuojant šiaurėje, pačioje siauriau sioje vietoje, yra 37 km, pačioje plačiausioje vietoje, žemiau Mirties jūros, maždaug 150 km. šios dalies plotas (Cisjordania) — 15.643 kvadratiniai km, kita pus Jordano (Transjordania) — 25.124 kv. km. Aki 13 vaizdus materialinis mažumas, neproporcingas su moraliniu svarbumu, buvo ta priežastis, kuri Šv. Je ronimui leido išsireikšti: „Pudet dicere latitudinem terrae repromissionis, ne ethnicis occasionem blasphemandi dedisse videamur1) — Gėdinuos nu sakyti pažadėtosios žemės didumą, kad pagonims ne duočiau