Konstitucijai, Lietuvos Respubli- Kos Piliečių Nuosavybės Teisių Į Išlikusį Nekilnojamąjį Turtą Atkūrimo Įstatymo 5 Straipsnio 6 Daliai, 2012 M

Nr. 4 (28)

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI KONSTITUCINIO TEISMO IŠVADOS KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI KONSTITUCINĖ KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI JURISPRUDENCIJA MOKSLINIAI STRAIPSNIAI PRANEŠIMAI SPALIS–GRUODIS VENECIJOS KOMISIJOJE KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ ◆ 2012 biuletenis

www.lrkt.lt

Nr. 4 (28) SPALIS–GRUODIS KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA KONSTITUCINĖ ISSN 1822-4520 2012 ISSN 1822-4520

KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 4 (28) SPALIS–GRUODIS 2012

Vilnius Redakcinė kolegija

Pirmininkė Toma Birmontienė

Pirmininko pavaduotojas Kęstutis Jankauskas

Nariai: Egidijus Šileikis Rima Mekaitė Valdonė Zubkienė

Redakcijos adresas: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius Telefonas (8 5) 212 6043 El. paštas [email protected] Interneto adresas http://www.lrkt.lt

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis, išskyrus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktus, negali būti dauginama, taisoma ar kitu būdu platinama be leidėjo sutikimo.

KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI 5 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respubli- kos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai, 2012 m. spalio 11 d. 19 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuosta- tų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punk- to (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstituci- jai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatoms, 2012 m. spalio 24 d. 41 Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punk- to (2006 m. rugsėjo 27 d., 2009 m. balandžio 8 d., 2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, šių nuostatų 68 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietu- vos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos), 2012 m. spalio 31 d. 61 Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 153 straipsnio 2 dalies, 319 straipsnio 3 dalies, 352 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2012 m. gruodžio 6 d. 85 Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalies (1999 m. liepos 7 d. redakcija) atitikties Lietu- vos Respublikos Konstitucijai, 2012 m. gruodžio 10 d. 91 Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2012 m. gruodžio 14 d. KONSTITUCINIO TEISMO IŠVADOS 101 Dėl Lietuvos Respublikos Prezidentės paklausimo, ar per 2012 m. Lietuvos Res- publikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas, 2012 m. spalio 26 d. 124 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės paklausi- mų, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lie- tuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas, 2012 m. lapkričio 10 d. KONSTITUCINIO TEISMO SPRENDIMAI 179 Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti Lietu- vos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, 2012 m. spalio 30 d. 182 Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Gintaro Songailos prašymų išaiškinti Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą, 2012 m. lapkričio 29 d. 192 Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti Lietu- vos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 „Dėl Vals- tybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, 2012 m. gruodžio 11 d. 212 Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl Lietu- vos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci- jai, 2012 m. gruodžio 12 d. 234 Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lie- tuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2012 m. gruodžio 13 d. 256 Dėl bylos pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra- šymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nepriešta- rauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nutraukimo, 2012 m. gruodžio 19 d. KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI 271 Dėl pareiškėjo prašymo grąžinimo, 2012 m. lapkričio 26 d. PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 273 2012 m. spalio 1–gruodžio 31 d. Konstituciniame Teisme priimti nagrinėti prašymai MOKSLINIAI STRAIPSNIAI 276 Prof. dr. Irena Valikonytė. Lietuvos Statutas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- tystės bajorų konstitucija 285 Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis. Lietuvos konstitucionalizmo tradicijų formavimasis 293 Prof. dr. Juozas Žilys. Konstitucija – visuomenės ir valstybės tvarumo pagrindas 312 Dr. Tomas Blinstrubis. Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai PRANEŠIMAI 344 Dr. Stasys Stačiokas. Valdžios galių ribojimo paralelės Lietuvos Respublikos konstitucijose VENECIJOS KOMISIJOJE 351 Venecijos komisijos veiklos apžvalga. 2012 m. spalio 1–gruodžio 31 d. 356 KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA 358 KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 361 Nauja konstitucinės teisės literatūra Konstitucinio Teismo bibliotekoje KONSTITUCINIO TEISMO NUTARIMAI

NUTARIMAS

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai

2012 m. spalio 11 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus vedėjai Zitai Kvietkienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. rugsėjo 25 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 31/2009 pagal pa- reiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą (Nr. 1B-41/2009) ištirti, ar Lietuvos Res- publikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punktas tiek, kiek juo Vilniaus miesto tarybai buvo suteiktas naudotis ir 8,20 hektaro žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja ieškovai ir trečiasis asmuo su pareikštais savarankiškais reikalavimais, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas grindžiamas tuo, kad tuo metu, kai piliečiai prašė priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą Pilaitės mikrorajone, šis sklypas dar nebuvo priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei. Pareiškėjo teigimu, tai padaryta vėliau Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo 6 2012 m. spalio 11 d. nutarimas ◆

Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. 895) 1.3 punktu. Pareiš- kėjo prašyme nurodyta, kad, bylos duomenimis, žemė, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja ieškovai ir trečiasis asmuo su pareikštais savarankiškais reikalavimais, nėra naudojama tokiems visuomenės poreikiams, kurie būtų pagrindas iš- pirkti žemę iš ieškovų ir trečiojo asmens su pareikštais savarankiškais reikalavimais. Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 suteikus teisę Vilniaus miesto tarybai naudotis laisvos valstybinės žemės sklypais Vilniaus mieste, į šią teritoriją taip pat pateko ir žemės sklypo dalis, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja ieško- vai ir trečiasis asmuo su pareikštais savarankiškais reikalavimais. Pareiškėjo manymu, minėtu Vyriausybės nutarimu šią žemę paskyrus Vilniaus miesto savivaldybei, buvo nepagrįstai apribota piliečių galimybė atkurti nuosavybės teises į išlikusį ne- kilnojamąjį turtą ir taip pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, kuriuo užtikrinama nuosavybės teisių apsauga, teisėtų lūkesčių apsaugos principas, Piliečių nuosavy- bės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 6 dalis. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus vedėjos Zitos Kvietkienės ir šios tarnybos Teisės skyriaus vedėjos Jelenos Liaskovskajos rašytiniai paaiškini- mai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitu- cijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną nuosavybės teisių į išlikusį nekilnoja- mąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosa- vybės objektai nėra grąžinami natūra asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o yra valstybės išperkami; įstatymo nuostata, kad jei negalima grąžinti tur- to natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikri- na nuosavybės teisių atkūrimą. Įstatymu nustatant atvejus, kada išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisės yra atkuriamos kitais įstatymo nustatytais būdais, natūra gali būti negrąžinamas ir tas nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams. Visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. 2. Suinteresuoto asmens atstovės pažymėjo, kad Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, patenka į teritoriją, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p perduotą Vilniaus miesto vykdomajam komitetui, inter alia Sudervėlės gyve- ◆ DĖL TEISĖS NAUDOTIS ŽEMĖS SKLYPU SUTEIKIMO VILNIAUS MIESTO TARYBAI 7

namojo rajono statybai. Taigi, suinteresuoto asmens atstovių nuomone, ši žemė jau nuo 1988 m. laikoma priskirta Vilniaus miestui. 3. Neatsižvelgiant į tai, ar minėtas žemės sklypas Vilniaus miesto teritorijai būtų buvęs priskirtas iki 1995 m. birželio 1 d., ar po šios datos, nebūtų (ir nėra) galima nuosavybės teisių į jį atkurti natūra, kadangi jis priskirtas valstybės išperkamai že- mei: didžiąją šios teritorijos dalį užima valstybinės reikšmės miškai, kurie, kaip valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas, negali būti grąžinami natūra ar kitu būdu perduodami kitų asmenų nuosavybėn; kita teritorijos dalis yra rekreacinė, skirta visuomenės reikmėms – miesto parkui įrengti. III 1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė Z. Kvietkienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pateiktus klausimus atsakė specia listė – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento Žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistė Loreta Dovidauskienė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktas tiek, kiek juo Vilniaus miesto tarybai buvo suteiktas naudotis ir 8,20 hektaro žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja ieškovai ir trečiasis asmuo su pareikštais savarankiškais reikalavimais, ne- prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. 2. Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“, įsigaliojusį 1999 m. rugpjūčio 12 d. Šio nutarimo 1.3 punkte, kurio nuostatas tam tikra apimtimi šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, buvo nustatyta: „Vyriausybė nutaria: 1. Suteikti Vilniaus miesto tarybai teisę naudotis: <...> 1.3. 120 hektarų sklypu Pilaitės mikrorajone, suformuotu pagal Vilniaus mies- to valdybos 1999 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 17V „Dėl sklypo Pilaitės mikrorajone ribų ir dydžio nustatymo“.“ Taigi Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu suteikė tei- sę Vilniaus miesto tarybai naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, apimančiu, pasak pareiškėjo, ir 8,20 hektaro žemės sklypą, į kurį atkurti nuo- savybės teises pareiškėjo nagrinėjamoje byloje pretenduoja ieškovai ir trečiasis asmuo su pareikštais savarankiškais reikalavimais. 8 2012 m. spalio 11 d. nutarimas ◆

3. Pažymėtina, kad klausimai, ar konkretūs asmenys pagrįstai pretenduoja atkurti nuosavybės teises į minėtą žemės sklypą, taip pat kokio dydžio yra že- mės plotas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises natūra ir kuris yra įtrauktas į 120 hektarų sklypo Pilaitės mikrorajone plotą, nėra tyrimo dalykas šioje konstitu- cinės justicijos byloje. Spręsti šiuos klausimus priklauso atitinkamą nuosavybės teisių atkūrimo bylą nagrinėjančio teismo jurisdikcijai. 4. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Vyriau- sybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktas, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. II 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriant Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkto, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, atitiktį Konstitucijai ir Įsta- tymui svarbu išsiaiškinti inter alia, kaip kito bylai reikšmingas teisinis reguliavimas, susijęs su Vilniaus miesto tarybai suteikto Pilaitės mikrorajone esančio 120 hektarų žemės sklypo teisiniu statusu, kokia buvo šio sklypo paskirtis. 2. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1988 m. balandžio 22 d. priėmė potvarkį Nr. 87p, kurio 1 punktu inter alia suteikė ir priskyrė žemės sklypus Akmenės, Anykš- čių, Jurbarko, Kapsuko, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Panevėžio, Radviliškio, Skuodo, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, Palangos ir Vilniaus miestuose pagal 1–15 priedėlius. Pagal šio potvarkio 12 priedėlį „Dėl žemės suteikimo Vilniaus rajone“ Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdybai inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti buvo suteiktas naudoti nuolatinai 681,6 hektaro žemės sklypas. Šiame priedėlyje taip pat nustatytos žemės suteikimo sąlygos, inter alia tai, kad Vilniaus miesto vykdomasis komitetas sumoka priedėlyje nustatytą pinigų sumą „naujai žemei įsisavinti vietoj Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti nuolatiniam naudojimui paimamų <...> žemės ūkio naudmenų“, dalis jų skiriama statybos ir montavimo darbams, taip pat sumokama už naikinamus melioracijos ir laukų drė- kinimo sistemos įrenginius, jais atlyginama už įdėtas, bet nepanaudotas lėšas miškui prižiūrėti ir kt. Taigi Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p tam tikras Vilniaus rajone buvusias teritorijas priskyrė Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti. Iš konstitucinės justicijos byloje esančios grafinės medžiagos (žemės skyrimo projekto „Vilniaus miesto vykdomojo komiteto kapitalinės statybos valdybai (Su- dervėlės gyvenamajam rajonui statyti bei fekalinės ir lietaus kanalizacijos kolekto- riams tiesti) žemės skyrimo projektas“, brėžinio „Vilniaus miesto liaudies deputatų ◆ DĖL TEISĖS NAUDOTIS ŽEMĖS SKLYPU SUTEIKIMO VILNIAUS MIESTO TARYBAI 9

tarybos VK kapitalinės statybos valdybai (Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti) Buivydiškių T. Ū. T. riboje skirto sklypo atribojimo brėžinys“, kuriuo pažymėtos ribos, patvirtintos Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p) matyti, kad teritorija, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkio Nr. 87p 12 priedėliu suteikta inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, apėmė ir Pilaitės mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra. Taigi teritorija, apimanti inter alia Pilaitės mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteikta ir priskirta Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balan- džio 22 d. potvarkiu Nr. 87p. 3. Konstitucinės justicijos byloje esanti grafinė medžiaga, inter alia Vilniaus rajono Buivydiškių aukštesniosios žemės ūkio mokyklos žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame matyti 1994 m. Vilniaus miesto užstatymo zona, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos ribų projektas, rengtas 1994 m., leidžia konstatuoti, kad Pi- laitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, patenkantis į teritoriją, Lietu- vos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p skirtą inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, tuo metu jau buvo žymimas kaip Vilniaus miesto teritorija, miestui suteikta minėtu Lietuvos TSR Ministrų Tarybos potvarkiu. 4. Seimas 1996 m. balandžio 24 d. priėmė Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įsta- tymą, įsigaliojusį 1996 m. gegužės 10 d., kuriuo inter alia buvo nustatytos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracinės ribos. 4.1. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administra- cinių ribų pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo nustatyta: „1. Priskirti Vilniaus miesto savivaldybei šias Vilniaus rajono savivaldybės gyve- namąsias vietoves ar jų dalis: <...> 2) Pilaitės, Smalinės, Varnės gyvenamąsias vietoves ir Buivydiškių, Gudelių, Sa- lotės, Dvarykščių, Vilkeliškių, Padekaniškių, Kriaučiūnų, Platiniškių, Naujosios, Ply- tinės, Gineitiškių, Pavilionių gyvenamųjų vietovių dalis (Vilniaus miesto Sudervėlės gyvenamųjų namų kvartalų naudojama žemė – 583,2 ha <...>).“ Taigi pagal šiuo įstatymu nustatytas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, pateko į nustatytomis ribomis apibrėžtą Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją. Pažymėtina, kad iš šio įstatymo travaux préparatoires, inter alia jo projekto aiš- kinamojo rašto, matyti, jog šio įstatymo tikslas – „pakeisti Vilniaus miesto savivaldy- bės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija“. Vadinasi, Pilaitės mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, į kurio dalį pa- reiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus 10 2012 m. spalio 11 d. nutarimas ◆

miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu priskyrus Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai, buvo įteisinta faktinė užstatyta ir suplanuota užstatyti Vilniaus rajone buvusi teritorija, kuri Vilniaus mies- to reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteikta dar 1988 m., t. y. dar iki Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo priėmimo. 5. Pagal Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895, kurio 1.3 punktą ginčija pareiškėjas, priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą teisę naudotis valstybine žeme galėjo suteikti inter alia Vyriausybė (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 23 straipsnio (1997 m. birželio 26 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas), o teritorijų planavimo funkcija priklausė savivaldybėms (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 9 straipsnis (1997 m. birželio 27 d. redakcija). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 1998 m. gruodžio 18 d. priėmė sprendi- mą Nr. 292 „Dėl Vilniaus miesto bendrojo plano tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus miesto bendrasis planas. Iš konstitucinės justicijos byloje esančios medžiagos, inter alia minėtu sprendimu patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano fragmento, matyti, kad Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natū- ra, Vilniaus miesto bendrajame plane įtrauktas į bendro naudojimo teritoriją, skirtą rekreacijai ir infrastruktūrai; ši paskirtis nekito ir vėliau tvirtintuose Vilniaus mies- to bendruosiuose planuose (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1998 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 292 patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas, ka- dastro Nr. 0101/0167:0248, 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. I-335 patvirtintas Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas, 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. I-1519 patvirtintas Vilniaus miesto bendrojo plano fragmentas). 6. Kaip minėta, Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. priėmė nutarimą Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“, kurio 1.3 punktą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas. 6.1. Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 895 inter alia nustatyta: „Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 1995, Nr. 53-1294; 1997, Nr. 66-1598) 22 ir 23 straipsniais ir siekdama sudaryti geresnes sąlygas tenkinti Vilniaus miesto gyventojų reikmes ir organizuoti poilsį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria: 1. Suteikti Vilniaus miesto tarybai teisę naudotis laisvos valstybinės žemės sklypais Vilniaus mieste: <...> 1.3. 120 hektarų sklypu Pilaitės mikrorajone, suformuotu pagal Vilniaus mies- to valdybos 1999 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 17V „Dėl sklypo Pilaitės mikrorajone ribų ir dydžio nustatymo“. 2. Nustatyti, kad šio nutarimo 1.1, 1.2 ir 1.3 punktuose nurodyti žemės sklypai yra kitos paskirties žemė, naudojama statybai ir kitoms reikmėms neterminuo- tai. <...>“ ◆ DĖL TEISĖS NAUDOTIS ŽEMĖS SKLYPU SUTEIKIMO VILNIAUS MIESTO TARYBAI 11

6.2. Taigi Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 preambulėje nustatyta, kad Vyriausybė valstybinės žemės sklypus Vilniaus miesto tarybai suteikia konkrečiu tikslu – Vilniaus miesto gyventojų reikmėms tenkinti ir poilsiui organizuoti. Šiuo nutarimu taip pat nustatyta, kad šiam tikslui pasiekti Vilniaus mies- to tarybai suteikiama teisė naudotis inter alia Vilniaus miesto Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 2 punkte buvo nustatyta Vilniaus miesto tarybai suteikiamos naudotis žemės paskirtis: tai yra kitos paskirties žemė, naudojama statybai ir kitoms reikmėms. Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 2 punktą aiškinant kitų šio nutarimo nuostatų, inter alia išdėstytų jo preambulėje, kontekste pažymėtina, kad tiek statybai, tiek kitoms reikmėms skiriama valstybinė žemė turėtų būti naudojama Vilniaus miesto gyvento- jų reikmėms tenkinti ir poilsiui organizuoti. 6.3. Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimas Nr. 895 buvo keičiamas inter alia Vyriausybės 2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 414 „Dėl Lietuvos Respublikos Vy- riausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2003 m. balandžio 8 d. nutarimas Nr. 414), kuriame inter alia buvo nustatyta, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarime Nr. 895 „nurodytas 1.3 punkte žemės sklypas yra kitos paskirties žemė, naudojama savivaldybės parkui įrengti išsaugant esamus 74,49 hektaro valstybinės reikšmės rekreacinius miškus“. Palyginus Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 2 punkte nusta- tytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio nutarimo 2 punkte (2003 m. balandžio 8 d. redakcija) matyti, jog jame nustatytas teisinis reguliavimas pakito taip, kad buvo patikslinta Vilniaus miesto tarybai suteikto naudotis žemės sklypo, esančio Pilaitės mikrorajone, paskirtis – nurodyta, jog tai yra kitos paskirties žemė, naudojama sa- vivaldybės parkui įrengti, turint tikslą išsaugoti esamus valstybinės reikšmės rekrea cinius miškus. Taigi Vyriausybės 2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 414, kuriuo pakeistas Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 2 punktas, buvo tiksliau apibrėžta, kokioms Vilniaus miesto gyventojų reikmėms tenkinti Vilniaus miesto tarybai suteikiamas naudotis žemės sklypas Pilaitės mikrorajone. Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkte, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikiama teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, Vyriausybės 2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 414 kei- čiamas nebuvo. 7. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteiktas Lietuvos TSR Minist rų Tarybos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p, o 1996 m. balandžio 24 d. 12 2012 m. spalio 11 d. nutarimas ◆

priimtu Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administ racinių ribų pakeitimo įstatymu inter alia šį žemės sklypą priskyrus Vilniaus mies- to savivaldybės teritorijai, buvo tik įteisinta faktinė užstatyta ir suplanuota užstatyti Vilniaus rajone buvusi miesto teritorija. Vyriausybė 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu, kurio atitiktis Konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, siekdama sudaryti geresnes sąlygas tenkinti Vilniaus miesto gyventojų reikmes ir organizuoti jų poilsį, teisę naudotis Pilai- tės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, apibrėžtu kaip kitos paskirties žemė, naudojama statybai ir kitoms reikmėms, suteikė Vilniaus miesto tarybai; Vy- riausybės 2003 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 414 padarytais pakeitimais patikslinta, kaip turi būti naudojamas Vilniaus miesto tarybai Pilaitės mikrorajone suteiktas 120 hektarų žemės sklypas, kad būtų sudarytos geresnės sąlygos tenkinti Vilniaus miesto gyventojų reikmes ir organizuoti jų poilsį: šis žemės sklypas turi būti naudojamas savivaldybės parkui įrengti išsaugant esamus 74,49 hektaro valstybinės reikš- mės rekreacinius miškus. III Dėl Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės že- mės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punkto atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. 1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktas, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis 120 hektarų žemės sklypu Pilaitės mikrorajone, neprieštarau- ja inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty- mo 5 straipsnio 6 daliai. 2. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoms grindžiamos tuo, kad, Pilaitės mikrorajone esantį laisvos žemės sklypą Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu suteikus naudotis Vilniaus miesto savivaldybei, buvo nepagrįstai apribota galimybė piliečiams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. 3. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno- jamąjį turtą atkūrimo įstatymą, įsigaliojusį (išskyrus jo 21 straipsnio 7 dalį) 1997 m. liepos 9 d. 3.1. Įstatymo 5 straipsnyje „Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka“ (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Nuosavybės teisės atkuriamos į savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. 2. Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: ◆ DĖL TEISĖS NAUDOTIS ŽEMĖS SKLYPU SUTEIKIMO VILNIAUS MIESTO TARYBAI 13

1) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne dides- nį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Mari- jampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jiems pageidaujant, neatlygintinai bendron arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas), nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijam- polėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne daugiau kaip 1,5 ha bendro ploto kituose miestuose; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teri- toriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kau- no, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių re- gistrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal te- ritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįreng- to (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato Vyriausybė. 3. Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esan- čio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažes- nį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo 14 2012 m. spalio 11 d. nutarimas ◆

plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Pa- nevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose. 4. Jeigu piliečio turėtas žemės sklypas buvo ne mažiau kaip 0,04 ha didesnis už dabar jo naudojamą žemės sklypą, jam pagal galimybę papildomai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas ne mažesnis kaip 0,04 ha žemės sklypas individualiai statybai bei kitai paskirčiai. Bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis už Vyriausybės nustatytą perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai pa- skirčiai tame mieste plotą. 5. Jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plo- tą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. 6. Nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją vals- tybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“ Taigi Įstatymo 5 straipsniu (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) reguliuojama nuo- savybės teisių į miesto žemę atkūrimo tvarka ir sąlygos, kurios skiriasi atsižvelgiant į tai, kada teritorija, kurioje yra ši žemė, nustatytąja tvarka buvo priskirta miestams: iki 1995 m. birželio 1 d. (2 dalis), ar po šios datos (6 dalis). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo tvarka ir sąlygos siejamos su tuo, kada būtent teritorijos, kuriose yra ši žemė, buvo priskirtos miestams, nenustatė, kokios galios teisės aktais tai galėjo būti padaryta. 3.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilno- jamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto, 16 straipsnio 3 dalies ir šio straipsnio 9 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respubli- kos Konstitucijai ir dėl šio įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalių ir 12 straipsnio 3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 8 straipsniui“ inter alia pripažino, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, priešta- rauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. ◆ DĖL TEISĖS NAUDOTIS ŽEMĖS SKLYPU SUTEIKIMO VILNIAUS MIESTO TARYBAI 15

3.3. Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje, kurios atžvilgiu ginčijama Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkto nuostatų atitiktis, nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, inter alia Vilniaus miesto savivaldybės teritorijai priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., ši žemė Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka grą- žinama natūra, jei ji nėra pagal Įstatymo 12 straipsnio nuostatas priskirta valstybės išperkamai žemei. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsniu „Nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka“ reguliuojamas nuosavybės teisių atkūrimas į kaimo vietovėje esančią žemę. Taigi pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, kuri skirta reguliuoti nuosavybės teisių atkūrimui į žemę, esančią teritorijose miestams, inter alia Vilniaus miestui, priskirtose po 1995 m. birželio 1 d., nuosavybės teisės į tokią žemę atkuriamos ta pačia tvarka ir tokiomis pat sąlygomis, kaip į kaimo vietovėje esančią žemę. Vadinasi, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę sąlygų ir tvarkos, t. y. tai, ar nuosavybės teisės į tą žemę atkuriamos kaip į miesto, ar kaip į kaimo vietovėje esančią žemę, yra svarbu, kada teritorija, kurioje yra žemės sklypas, į kurį siekiama atkurti nuosavybės teises, buvo priskirta miestui – iki 1995 m. birželio 1 d. ar po šios datos. 3.4. Įstatymo 5 straipsnis (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) buvo ne kartą kei- čiamas ir (arba) papildomas, tačiau 5 straipsnio 6 dalis, kurios atžvilgiu yra ginčija- ma Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkto atitiktis, keičiama nebuvo. 4. Kaip minėta, pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatoms grindžiamos tuo, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. 895 suteikus teisę Vilniaus miesto tarybai naudotis laisvos valstybinės žemės sklypais Vilniaus mieste, į kuriuos pateko ir teritorija, į kurios dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, buvo ne- pagrįstai apribota galimybė piliečiams atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnoja- mąjį turtą. 5. Minėta ir tai, kad teritorija, apimanti inter alia Pilaitės mikrorajone esantį 120 hektarų žemės sklypą, Vilniaus miesto reikmėms naudoti, inter alia Sudervėlės gyvenamajam rajonui statyti, buvo suteikta ir priskirta Lietuvos TSR Ministrų Tary- bos 1988 m. balandžio 22 d. potvarkiu Nr. 87p. Taigi Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, buvo suteiktas, priskirtas ir naudojamas Vilniaus miesto reikmėms dar iki 1995 m. birželio 1 d. 6. Vadinasi, kitaip nei teigia pareiškėjas, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu Vilniaus miesto tarybai naudotis suteiktas Pilaitės mikrorajone esantis 120 hektarų žemės sklypas, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, Vilniaus miestui priskirtas ne po 1995 m. birželio 1 d., o iki šios datos; tai reiškia, kad nuosavybės teisių į šio žemės sklypo dalį atkūrimo požiūriu Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra 16 2012 m. spalio 11 d. nutarimas ◆

teisiškai reikšmingas, nes nuosavybės teisės į žemę šiuo atveju negali būti atkuriamos pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį kaip į kaimo vietovėje esančią žemę. 7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punktas neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. 8. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tiriama, ar Vyriausy- bės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktas neprieštarauja inter alia Kons- titucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 9. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, kad nuosavybė neliečiama (1 dalis); nuosavybės teises saugo įstatymai (2 dalis); nuosavybė gali būti paimama tik įstaty- mo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama (3 dalis). Formuodamas oficialiąją konstitucinę nuosavybės teisių atkūrimo doktriną, inter alia atskleisdamas iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimo santykius, Konstitucinis Teis- mas yra konstatavęs: – Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą- jį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosa- vybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuo- savybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai); – natūra gali būti negrąžinamas tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisė- to nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuome- nės poreikiams; žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas). 10. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra; galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąži- namas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugsėjo 2 d. nutarimai); pagrįstas ir teisėtas nuosavybės objektų išpirkimas atkuriant nuosavybės teises atitinka ir konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimą (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas). ◆ DĖL TEISĖS NAUDOTIS ŽEMĖS SKLYPU SUTEIKIMO VILNIAUS MIESTO TARYBAI 17

Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisėtų lū- kesčių apsauga yra neatsiejamas teisinės valstybės principo elementas; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. balandžio 20 d. nutarimai). 11. Kaip minėta, pareiškėjo abejonės dėl Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkto, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, į kurio dalį pareiškėjo nagrinėjamoje byloje siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl jo atitikties Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. 12. Šiame nutarime konstatuota, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Įstatymo 5 straipsnio 6 daliai ir kad pareiškėjo nagrinėjamoje byloje asmenų, siekiančių atkurti nuosa- vybės teises į Pilaitės mikrorajone esančio 120 hektarų žemės sklypo dalį, nuosavybės teisės negali būti atkuriamos pagal Įstatymo 5 straipsnio 6 dalį kaip į kaimo vietovė- je esančią žemę. Vadinasi, kitaip nei teigia pareiškėjas, Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punktu nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo nagrinėjamoje byloje negali turėti įtakos asmenų teisės atkurti nuosavybės teises į Pilaitės mikrorajone esančio 120 hektarų žemės sklypo dalį įgyvendinimui. Šiuo Vyriausybės nutarimu negalėjo būti pažeistas konstitucinis tokių asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes iš Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies, kuria reguliuojamas nuosavybės teisių į išli- kusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, nuostatų toks lūkestis nekilo. 13. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 1.3 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo Vilniaus miesto tarybai suteikta teisė naudotis Pilaitės mikrorajone esančiu 120 hektarų žemės sklypu, prieš- tarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės teisių apsaugos principui, neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo. 14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punktas neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu- vos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 895 „Dėl valstybinės žemės sklypų suteikimo naudotis Vilniaus miesto tarybai“ 1.3 punktas (Žin., 1999, Nr. 68-2182) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitu- 18 2012 m. spalio 11 d. nutarimas ◆

cijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą at- kūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 daliai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 120-6031. 19

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1997 M. GRUODŽIO 31 D. NUTARIMU NR. 1503 „DĖL VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO VIEŠO AUKCIONO BŪDU NUOSTATŲ PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTŲ VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO VIEŠO AUKCIONO BŪDU NUOSTATŲ 49 PUNKTO (2005 M. RUGSĖJO 13 D. REDAKCIJA), 50.2 PUNKTO (2007 M. RUGPJŪČIO 29 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO ĮSTATYMO, LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO KODEKSO NUOSTATOMS

2012 m. spalio 24 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Įmonių teisės ir viešųjų pirkimų politikos departamento Valstybės valdomų įmonių politikos skyriaus vyriausiajam specialistui Dominikui Pečiuliui, valstybės įmonės Valstybės turto fondo Teisės skyriaus teisi- ninkei Rūtai Kurienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Konstitucinio Teis- mo posėdyje 2012 m. spalio 23 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 15/2010- 40/2010 pagal pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymus ištirti, ar: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinio įnašo (įmokos) su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis besąlygiškai nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžina- mos, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sando- 20 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

ryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“ (prašymas Nr. 1B-15/2010); 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinės įmokos su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) page- rinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Kons- titucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio (2006 m. gruodžio 5 d. redakcija) 4 dalies nuo statai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“ (prašymas Nr. 1B-48/2010). Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimu šie pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymai buvo sujungti į vieną bylą. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-15/2010 grindžia- mas šiais argumentais. Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savi- valdybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 1503) patvirtintų Valstybės ir sa- vivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatytos privalomos privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygos, kuriomis įtvirtinta ne tik privatizavimo institucijų teisė reikalauti nutraukti sutartį per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos negavus eilinio įnašo, bet ir tei- sė taikyti vienašalę restituciją, t. y. susigrąžinti nuosavybėn privatizavimo objektą, o pirkėjui negrąžinti jo sumokėtų sumų. Ši privatizavimo institucijų teisė įtvirtinta kaip besąlyginė ir ja minėtos institucijos gali naudotis neatsižvelgdamos į jokias konkretaus sandorio aplinkybes, inter alia į tai, kiek įmokų už privatizavimo objektą jau yra sumokėta. Tuo tarpu Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatyta, kad pirkėjui turi būti numatytos adekvačios padarytai ža- lai sankcijos (21 straipsnio 4 dalis). Todėl pareiškėjui kyla abejonių dėl Nuostatuose įtvirtinto teisinio reguliavimo, pagal kurį taikoma vienašalė restitucija, atitikties Įsta- tymo, kuriam įgyvendinti šis poįstatyminis aktas yra priimtas, 21 straipsnio 4 daliai. ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 21

2. Pareiškėjo – Lietuvos apeliacinio teismo prašymas Nr. 1B-48/2010 dėl ginči- jamo teisinio reguliavimo atitikties Įstatymui grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir jo prašymas Nr. 1B-15/2010. Pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos ir Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatoms grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Nuostatuose įtvirtinus teisinį reguliavimą, kuris prieštarauja Įstatymui, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, pagal kurį poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais ir negali jiems prieštarauti. 2.2. Ginčijamas teisinis reguliavimas gali prieštarauti Konstitucijos 23 straipsniui, kuriame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, nes neatlygintinis nuosavybės paėmimas prilygsta turto konfiskavimui, kuris gali būti laikomas bau- džiamosios teisės poveikio priemone, o ne civilinių teisių gynimo būdu. 2.3. Be to, pagal Įstatymo 21 straipsnio 6 dalį privatizavimo sandoriui ir nuosa- vybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui yra taikomos CK nuostatos. Pagal CK 1.2 straipsnio 1 dalį, 6.222 straipsnio 1 dalį, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principus nutraukus sutartį šalis gali reikalauti grąžinti viską, ką yra perdavusi kitai šaliai, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš šios gavusi (abipusė restitucija). Tuo tarpu Vyriausybės nutarimu patvirtintų Nuostatų 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvirtinta vienašalė restitucija, todėl ginčijamas teisinis reguliavimas, pareiškė- jo nuomone, prieštarauja ir CK 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų Ūkio ministerijos Įmonių teisės ir viešųjų pirkimų politikos departamento Įmonių teisės skyriaus vyriausiojo specialisto D. Pečiulio, valstybės įmonės Valstybės turto fondo Teisės skyriaus teisininkės R. Kurienės rašytiniai paaiš- kinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Kons- titucijai ir įstatymams. Vyriausybės atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo proceso tikslas – gauti kuo daugiau lėšų, kad būtų maksimaliai patenkinti visuomenės poreikiai. Siekiant apsaugoti valstybės (savivaldybių) turtą ir ginant valstybės interesus, teisės aktuose, kuriais reguliuojamos valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo procedūros, privalo būti nustatytos už pažeidimus taikomos atsakomybės priemonės, kuriomis būtų užtikrin- tas privatizavimo sandorių įvykdymas. Pareiškėjo ginčijamame Nuostatų 49 punkte įtvirtinta sankcija yra skirta valsty- bės (savivaldybės), kaip viešojo teisinio santykio dalyvio, interesams ginti. 2. Nuostatuose yra įtvirtinta pirkėjo teisė pasirinkti atsiskaitymo už aukcione įsi- gytą turtą būdus – mokėti iš karto arba dalimis. Pastaroji atsiskaitymo tvarka palan- kesnė pirkėjui, o ne valstybei (savivaldybei), todėl aukcione parduoto turto savininkė valstybė (savivaldybė), prisiimdama riziką dėl pirkėjo finansinių galimybių įvykdyti 22 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

sandorį ir siekdama užtikrinti sandorio įvykdymą, privalo nustatyti griežtesnes sutarties įvykdymą užtikrinančias priemones. Dėl gana ilgų mokėjimo atidėjimo ter- minų galimos neigiamos pasekmės turto savininkui, pvz., po ilgo laiko parduodant tą patį turtą jo vertė gali būti mažesnė, todėl pirkėjo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo atveju jam taikomos griežtesnės sankcijos. Tiek Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, tiek ginčijamuose Nuostatų punktuose yra imperatyviai nurodyta, kad tam tikri pirkėją drausminantys apribojimai turi būti nustatyti ir privatizavimo sandoryje. 3. Ginčijamoje nuostatoje numatyta, kad jeigu pirkėjas nevykdo sutartimi pri- siimtų mokėjimo įsipareigojimų, ne tik nutraukiama privatizavimo sutartis ir įgytas turtas pereina valstybės (savivaldybės) nuosavybėn, bet ir pirkėjo sumokėtos įmokos bei įsigyto objekto pagerinimui išleistos lėšos jam negrąžinamos. Tai papildoma pir- kėją drausminanti priemonė, kuri sutarties nutraukimo atveju turėtų būti vertinama kaip sandorio šalies patirti nuostoliai, atsiradę dėl jos pačios kaltės. Šie pirkėjo nuo stoliai negali būti reikšmingesni nei nukentėjusios šalies (valstybės) patirti nuostoliai dėl neįvykusio privatizavimo – turėtos išlaidos, susijusios su turto pardavimu, turto vertės pokytis, negautos pajamos ir pan. Praktikoje galimi ir tokie atvejai, kai dėl sutarties nevykdymo viešojo subjekto realiai patirti nuostoliai viršija už privatizavimo objektą pirkėjo įmokėtą sumą ir grąžinto privatizavimo objekto vertę, todėl ginčija- muose Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) numatytos privatizavimo sutarties nutraukimo pasekmės negali būti vertinamos kaip prieštaraujančios Įstatymo nuostatai. 4. Ginčijamas teisinis reguliavimas negali būti vertinamas kaip leidžiantis kon- fiskuoti pirkėjo nuosavybę, nes taip teigdamas pareiškėjas, Vyriausybės atstovų manymu, neatsižvelgė į privatizavimo objekto galutinį perdavimo ir nuosavybės teisių į šį turtą apribojimų panaikinimo pirkėjo atžvilgiu momentą. Todėl teisinis reguliavimas, pagal kurį nutraukus ar panaikinus privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir nepasiekus privatizavimo tikslų šis turtas grąžinamas valstybei (savivaldybei), negali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konstitucijos 23 straipsniui. 5. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties CK 6.222 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta abipusė restitucija, ir 1.2 straipsnio 1 dalyje nurodytiems principams Vyriausybės atstovai pažymi, kad restitucija teisine prasme suprantama trejopai: kaip procesas (turto grąžinimas vieno kitam esant nustatytiems grąžinimo pagrindams), kaip rezultatas (status quo atkūrimas) ir kaip atsakomybės forma (neigiamos pasek mės kaltajai šaliai ne tik grąžinant turtą, bet ir atlyginant nuostolius). Ne visais atvejais šalims taikoma abipusė restitucija, tam tikrais atvejais pareigą grąžinti turi tik viena iš šalių. Restitucija laikytina savarankišku prievoliniu teisiniu pažeistų teisių gynimo būdu, kuriuo inter alia gali būti ginami valstybės interesai. Ginčijamuose Nuostatų punktuose įtvirtintos specialiosios teisės normos, taikytinos privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo atveju, todėl jos negali sutapti su CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu. ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 23

6. Privatizavimo sandorio nutraukimo atveju taikant abipusę restituciją valstybė (savivaldybė) atsidurtų nelygiavertėje padėtyje ir, kaip nukentėjusi dėl sandorio nevykdymo šalis, kaltos šalies atžvilgiu turėtų daugiau pareigų, o jos patirtus nuostolius būtų sunku atlyginti ir nebūtų išvengta neigiamų ekonominių pasekmių visuomenės interesams. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo apklaustos specialistės – valstybės įmonės Valstybės turto fondo Teisės skyriaus teisininkė Justė Žibūdienė ir šio fondo Privatizavimo skyriaus specialistė Ona Šimčikienė. IV Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai D. Pe- čiulis, R. Kurienė iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti Nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mo- kėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinio įnašo su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis besąlygiškai nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, atitiktį Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“ bei 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitiktį ta pačia apimtimi – ir Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, CK 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas, todėl prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams traktuotinas kaip prašy- mas ištirti jo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įsta- tymu, 1997 m. gruodžio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldy- bių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 1998 m. sausio 10 d. Šiuo nutarimu buvo patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatai, kuriuose inter alia nustatyta viešo aukciono valstybės ar savivaldybės valdomam turtui privatizuoti rengimo tvarka, reguliuojamas privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, numatyta, 24 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

kaip atsiskaitoma už viešame aukcione įsigytą privatizavimo objektą, įtvirtinta atsi skaitymo tvarka, nustatytos kitos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos. Šis Vyriausybės nutarimas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1007 „Dėl Lietuvos Respubli- kos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savival- dybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2005 m. rugsėjo 18 d.), Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 933 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2007 m. rugsėjo 17 d.) (toliau – ir Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimas Nr. 933). 3. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas abejoja inter alia Nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) atitiktimi Įstatymui. 3.1. Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) buvo nustatyta: „Jeigu pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, kad už privatizuotą ilgalaikį ma- terialųjį turtą atsiskaitoma vėliau negu per 5 darbo dienas nuo šios sutarties pasirašy- mo, per 5 darbo dienas po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo viešo aukciono laimėtojas turi sumokėti privalomą sumą – ne mažiau kaip 25 procentus pasiūlytos privatizavimo objekto kainos arba valstybės (savivaldybės) dalį pirkimo kainoje atitin- kančios sumos, jeigu privatizavimo objekto (statinio) privatizavimo programoje nustatytas vertės padidėjimo procentas dėl nuomos metu šiam objektui pagerinti padarytų išlaidų, įskaitant įmokėtą pradinį įnašą. Atidėtos įmokos turi būti mokamos kas ket virtį lygiomis dalimis su palūkanomis, apskaičiuotomis nuo likusios mokėti sumos. Palūkanų dydis nustatomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka ir paskelbiamas Informaciniame privatizavimo biuletenyje kartu su objekto privatizavimo programa. Įsiskolinimas pradedamas grąžinti kitą ketvirtį po įsigyto turto įkeitimo ar banko garantijos pateikimo termino pabaigos, eilinis įnašas ir palūkanos sumokami iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 10 dienos. Už laiku nesumokėtą eilinį įnašą ar palūka- nas pirkėjas privalo sumokėti atitinkamai į Finansų ministerijai atidarytą privatizavimo fondo sąskaitą ar savivaldybės specialiąją sąskaitą delspinigius – 0,1 procento laiku ne- sumokėtos sumos už kiekvieną sudelstą dieną. Jeigu eilinis įnašas su palūkanomis bei delspinigiais nesumokamas per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, o visa, kas buvo perduota pirkė- jui pagal šią sutartį iki jos nutraukimo, grąžinama Turto fondui. Pirkėjo įmokėta suma ir lėšos, sumokėtos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą, negrąžinamos. Apie laiku nesumokėtas eilines įmokas Finansų ministerija praneša Turto fondui.“ Taigi Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kaip gali būti atsiskaitoma už viešame aukcione įsigytą privatizavimo objektą (iš karto, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo, arba dalimis), įtvirtinta atsi skaitymo tvarka, taip pat nustatytos teisinės pasekmės pirkėjui, nevykdančiam mokė- jimo įsipareigojimų pagal sudarytą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį. ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 25

Pažymėtina, kad, pagal Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą susitarus dėl mokėjimo už privatizavimo objektą dalimis, pirkėjas privalo iš karto, t. y. per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo, su- mokėti dalį kainos (ne mažiau kaip 25 procentus sutartyje numatytos sumos), o likę mokėjimai atidedami ir įmokos mokamos reguliariai kas ketvirtį lygiomis dalimis su atitinkamomis palūkanomis. 3.2. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), šioje konstitucinės justicijos byloje ti- riamu aspektu pažymėtina, kad tais atvejais, kai už įsigytą privatizavimo objektą su- sitarta mokėti dalimis, pirkėjui neįvykdžius mokėjimo įsipareigojimų pagal sudarytą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. per nustatytą laiką (30 die- nų po mokėjimo termino pasibaigimo) nesumokėjus eilinio įnašo su palūkanomis bei delspinigiais, kyla privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo teisinės pasekmės: pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, pirkėjo įsigy- tas privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijai – Turto fondui, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos. Šis Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas taikomas visais atvejais, kai priimamas sprendimas nutraukti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs. Taigi, pagal Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objek- to pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų nustatytu laiku mokėti atidėtas įmokas su palūkanomis bei delspinigiais už privatizavimo objektą ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį, viena sandorio šalis – valstybė (savi- valdybė) – susigrąžina savo buvusį turtą (privatizavimo objektą), o kita sandorio ša- lis – pirkėjas netenka ne tik įsigyto privatizavimo objekto, bet ir už jį iki tol sumokėtų įmokų bei lėšų už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą nutraukus privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir Turto fondui grąži- nus privatizavimo objektą, už jį sumokėtos įmokos ir lėšos už privatizavimo objekto pagerinimą pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, t. y. nei tada, kai Turto fondui grą- žinamas turtas yra didesnės vertės nei buvo tuo metu, kai pirkėjas jį įsigijo, inter alia dėl pirkėjo padarytų privatizavimo objekto pagerinimų padidėjus objekto vertei, nei tada, kai, nepaisant už objekto pagerinimą sumokėtų lėšų, jo vertė nepadidėjo (ar net sumažėjo) ir jis grąžinamas tokios pat ar mažesnės vertės. Taigi vienais atvejais pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą valstybei (savivaldybei) grąžinamas privatizavimo objektas yra tokios pat ar sumažėjusios vertės, kitais atvejais – didesnės vertės nei buvo tuo metu, kai pirkėjas jį įsigijo, inter alia dėl pirkėjo padarytų objekto pagerinimų, o pirkėjui jo sumokėtos įmokos ir lėšos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą negrąžinamos jokiais atvejais, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkė- jas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė. 26 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

3.3. Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), kurį ginčija pareiš- kėjas, buvo pakeistas Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 933 ir išdės- tytas taip: „Viešo aukciono laimėtojas gali už privatizavimo objektą (ilgalaikį materia- lųjį turtą) mokėti dalimis, jeigu privatizavimo objekto valdytojo nustatytas galutinio atsiskaitymo už privatizavimo objektą terminas ilgesnis nei 5 darbo dienos nuo privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir taip nustatyta suderintame privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties projekte, kuriam pritarė Privatizavimo komisija ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šiuo atveju privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nustatyta, kad per 5 darbo dienas po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo viešo aukciono laimėtojas turi sumokėti privalomą sumą – ne mažiau kaip 25 procentus pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytos už privatizavimo objektą mokėtinos sumos, o viešo aukciono laimėto- jo sumokėtas pradinis įnašas įskaitomas į pirmąją įmoką. Jeigu privatizavimo objekto (statinio) privatizavimo programoje nustatytas vertės padidėjimo procentas dėl nuomos metu šiam objektui pagerinti patirtų būtinų išlaidų, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nustatyta, kad pirmoji įmoka – ne mažiau kaip 25 procentai valstybės (savivaldybės) dalį pirkimo kainoje sudarančios sumos, o vie- šo aukciono laimėtojo sumokėtas pradinis įnašas įskaitomas į pirmąją įmoką.“ Palyginus Nuostatų 49 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatytą teisi- nį reguliavimą su nustatytuoju Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) pažymėtina, kad Nuostatų 49 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta, kaip gali būti atsiskaitoma už aukcione įsigytą privatizavimo objektą (pirkėjas už privatizavimo objektą gali mokėti iš karto arba dalimis), įtvirtinta atsiskaitymo tvarka, tačiau nereglamentuojamos teisinės pasekmės pirkėjui, nevykdančiam mokėjimo įsi- pareigojimų pagal sudarytą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį. Taigi Nuostatų 49 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas pakito taip, kad jame neliko šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija- mo teisinio reguliavimo. Pažymėtina, kad Nuostatų 49 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvir- tintas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. 4. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas abejoja inter alia Nuostatų 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams. 4.1. Nuostatų 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta: „Jeigu už privatizavimo objektą mokama dalimis, įmokos turi būti mokamos kiekvieną ketvirtį lygiomis dalimis su palūkanomis, apskaičiuotomis nuo likusios mokėti sumos. Palūkanų normos dydis lygus jo nustatymo (perskaičiavimo) dieną Lietuvos banko tinklalapyje skelbiamai naujausio mėnesio suteiktų naujų paskolų ne- finansinėms korporacijoms ir namų ūkiams palūkanų normai („iš viso“). Pradinio palūkanų normos dydžio nustatymo diena yra privatizavimo objekto pirkimo–par- ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 27

davimo sutarties pasirašymo diena. Palūkanų normos dydis perskaičiuojamas praėjus 6 mėnesiams nuo ankstesnio palūkanų normos dydžio nustatymo (perskaičiavimo) dienos. Apie pasikeitusį palūkanų normos dydį Turto fondas pirkėją informuoja per 5 darbo dienas nuo palūkanų perskaičiavimo dienos. Įsiskolinimas pradedamas grą- žinti kitą ketvirtį po įsigyto turto įkeitimo ar banko garantijos pateikimo termino pabaigos, eilinė įmoka ir palūkanos sumokami iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio 10 dienos. Už laiku nesumokėtą eilinę įmoką ar palūkanas atitinkamai į Finansų ministerijai atidarytą Privatizavimo fondo sąskaitą ar savivaldybės specialiąją sąskaitą pirkėjas privalo sumokėti delspinigius – 0,1 procento laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Jeigu eilinė įmoka su palūkanomis bei delspinigiais nesumokama per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, o visa, kas perduota pirkėjui pagal šią sutartį iki jos nutraukimo, grąžinama Turto fondui. Pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos.“ Taigi Nuostatų 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta atsiskaitymo už aukcione įsigytą privatizavimo objektą mokėjimo tvarka tais atvejais, kai už jį mokama dalimis; taip pat nustatytos teisinės pasekmės pirkėjui, nevykdančiam mokėjimo įsipareigojimų pagal sudarytą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį: numatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, pirkėjo įsigytas privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė. 4.2. Pažymėtina, kad Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) ir 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tuo aspektu, kuriuo jie ginčijami šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatytas tapatus teisinis reguliavimas: numatytos teisinės privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo pasekmės pirkėjui, nustatytu laiku nesumokėjusiam eilinio įnašo (įmokos) su palū- kanomis bei delspinigiais, – pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, pirkėjo įsi- gytas privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažė- jo) privatizavimo objekto vertė. 5. Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvirtintas pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytos privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo tei- sinės pasekmės, aiškintinas šių Nuostatų kitų punktų kontekste. 6. Nuostatuose inter alia nustatyta: – viešas aukcionas – privatizavimo objekto pardavimo būdas, kai neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione, skaičius, o privatizavimo sandoris suda- romas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju (4 punktas); 28 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

– viešus aukcionus organizuoja ir vykdo Turto fondas (5 punktas); – privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis – tai sutartis (pavyzdinė sutarties forma pateikta Nuostatų 4 priede) tarp Turto fondo, kuris veikia atstovau- damas valstybei (savivaldybei), ir potencialaus pirkėjo, kuria Turto fondas įsiparei- goja perduoti privatizavimo objektą potencialaus pirkėjo – viešo aukciono laimėtojo nuosavybėn, o šis įsipareigoja sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą ir (ar) įvyk- dyti kitus sutartyje nurodytus įsipareigojimus (34 punktas); – pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodyta inter alia mokėjimo už įsigy- tą objektą tvarka ir terminai, pirkėjo įsipareigojimai vykdyti objekto privatizavimo sąlygas, sankcijos pirkėjui už sutarties sąlygų nevykdymą arba netinkamą vykdymą, pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo atvejai, pirkėjo įsipareigojimas įkeisti Tur- to fondui įsigytą privatizavimo objektą ar pateikti banko garantiją, jeigu mokėjimas už objektą atidedamas, ir sankcijos (įskaitant sutarties nutraukimą), jeigu dėl pirkė- jo kaltės toks įsipareigojimas nevykdomas, ir kt. (35 punktas (2004 m. gruodžio 1 d., 2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcijos). Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad įvykus valstybei (savivaldybei) atstovaujančio Turto fondo organizuojamam viešam aukcionui, kurio paskirtis – už didžiausią pasiūlytą kainą privatizuoti valstybei ar savivaldybei pri- klausantį konkretų turtą (privatizavimo objektą), tarp Turto fondo ir privatizavimo objekto pirkėjo pagal Nuostatų 4 priede pateiktos pavyzdinės sutarties formą sudaroma privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu pirkėjas įgyja teisę į nuosavybę; pirkimo–pardavimo sutartyje nustatomos įvairios sutarties sudarymo sąlygos, inter alia įsipareigojimas įkeisti privatizavimo objektą, sutarties nutraukimo atvejai ir kt. 7. Kaip minėta, Nuostatų 4 priede (2004 m. gruodžio 1 d. redakcija) yra pateikta pavyzdinė privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties forma. Šios pavyzdinės sutarties 8 punkte yra nustatyta likusios kainos už privatizavimo objektą dalies ir palūkanų mokėjimo tvarka. Pagal pavyzdinės sutarties 8.3 punk- tą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodyta, kad „jeigu eilinis įnašas su palūkanomis bei delspinigiais nesumokamas per 30 dienų nuo mo- kėjimo termino pabaigos, ši sutartis gali būti teismine tvarka nutraukta, o sumokėta suma negrąžinama“. Nuostatų 4 priedo, inter alia jo 8 punkto, nuostatos buvo keičiamos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 933, tačiau pavyzdinės sutarties 8.3 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Turto fondui numatyta galimybė nutraukti sutartį teismine tvarka, jeigu pirkėjas nevykdo privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, nepakito. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), aiškinant kartu su atitinkamomis Nuostatų 4 priedo (2004 m. gruodžio 1 d., 2007 m. rugpjū- čio 29 d. redakcijos) nuostatomis pažymėtina, kad, pirkėjui per nustatytą laiką ne- ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 29

sumokėjus eilinio įnašo (įmokos) su palūkanomis bei delspinigiais už privatizavimo objektą ir taip neįvykdžius pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipa- reigojimų, gali kilti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo pasekmės: Turto fondas gali kreiptis į teismą dėl sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo; ją nutraukus, pirkėjo įsigytas privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) page- rinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė. Tai- gi konstatuotina, kad aptartu teisiniu reguliavimu Turto fondui suteikta diskrecija pasirinkti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą teismine tvarka arba kitą valstybės (savivaldybės) pažeistų teisių gynimo būdą. 8. Nuostatuose reglamentuojamas inter alia nuosavybės teisės į privatizavimo objektą įgijimo momentas. 8.1. Nuostatų 54 punkte (2000 m. spalio 9 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „Nuosavybės teisės į privatizavimo objektą perdavimo dokumentas yra privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo aktas <...>. Aktas surašomas per 15 darbo dienų po to, kai pirkėjas (jo įgaliotas asmuo) nustatytąja tvarka sumoka 48 (arba 49) ir 52 punktuose nurodytas sumas ir įvykdo arba privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje įsipareigoja įvykdyti numatytas privatizavimo sąlygas <...>.“ Taigi pagal Nuostatų 54 punktą (2000 m. spalio 9 d. redakcija) pirkėjas nuosavy- bės teisę į privatizavimo objektą įgydavo sudarius privatizavimo objekto nuosavybės teisės perdavimo aktą, kuris turėjo būti surašomas per 15 dienų po to, kai pirkėjas vi- siškai ar iš dalies atsiskaito už įsigytą privatizavimo objektą ir įvykdo numatytas privatizavimo sąlygas arba sutartyje yra įsipareigojęs jas įvykdyti. 8.2. Nuostatų 54 punktas (2000 m. spalio 9 d. redakcija), kuriuo reglamentuojamas privatizavimo objekto nuosavybės teisės įgijimo momentas, buvo keičiamas, inter alia Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 933. Nuostatų 53 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta: „Viešo aukciono laimėtojas nuosavybės teisę į privatizavimo objektą įgyja nuo privatizavimo objekto perdavimo, kuris įforminamas šių nuostatų 54 punkte nustatyta tvarka, viešo aukciono laimėtojui momento.“ Nuostatų 54 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Pri- vatizavimo objekto perdavimas įforminamas nuosavybės teisės priėmimo–perdavimo aktu <...>. Aktas surašomas per 15 darbo dienų po to, kai pirkėjas (jo įgaliotas asmuo) nustatytąja tvarka sumoka 48 (arba 49) ir 50.4 punktuose nurodytas sumas ir įvykdo arba privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje įsipareigoja įvykdy- ti numatytas privatizavimo sąlygas <...>.“ Palyginus Nuostatų 53, 54 punktuose (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) išdės- tytą teisinį reguliavimą, susijusį su nuosavybės teisės į privatizavimo objektą įgijimu, su išdėstytuoju Nuostatų 54 punkte (2000 m. spalio 9 d. redakcija) pažymėtina, kad jis iš esmės nepakito: nuosavybė į privatizavimo objektą įgyjama nuo to momento, 30 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

kai pasirašomas privatizavimo objekto priėmimo–perdavimo aktas, kuris surašomas per 15 dienų po to, kai pirkėjas visiškai ar iš dalies atsiskaito už įsigytą privatizavimo objektą ir įvykdo numatytas privatizavimo sąlygas arba sutartyje yra įsipareigojęs jas įvykdyti. Nuostatų 53, 54 punktuose (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta dar ir tai, kad privatizavimo objekto nuosavybės teisės priėmimo–perdavimo aktu įforminamas privatizavimo objekto perdavimas. 8.3. Pagal Nuostatų 48 (arba 49) ir 50.4 punktus (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), nuoroda į kuriuos daroma Nuostatų 54 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), kuriuo reglamentuojamas nuosavybės teisės į privatizavimo objektą įgijimo momentas, pirkėjas iki priėmimo–perdavimo akto pasirašymo, taigi ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą įgijimo, turi būti sumokėjęs pirkimo kainos ir pradinio įnašo skirtumą, jei atsiskaitymo už privatizavimo objektą terminas yra ne ilgesnis kaip 5 darbo dienos, t. y. jei už privatizavimo objektą mokama iš karto, arba, jeigu už privatizavimo objektą atsiskaitoma dalimis, ne mažiau kaip 25 procentus pirkimo– pardavimo sutartyje nustatytos sumos ir padidėjimo procentą dėl nuomos metu šiam objektui pagerinti patirtų būtinų išlaidų, bei įvykdęs kitas numatytas privatizavimo sąlygas arba sutartyje įsipareigojęs jas įvykdyti. 8.4. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), aiškinant kartu su išdėstytuoju teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje sutarus už privatizavimo objektą atsiskaityti dalimis, viešąjį aukcioną laimėjęs pirkėjas nuosavybės teisę į privatizavimo objek- tą įgyja nuo to momento, kai, sumokėjęs privalomą pradinę sumą – ne mažiau kaip 25 procentus sutartyje numatytos kainos bei padidėjimo procentą dėl nuomos metu šiam objektui pagerinti patirtų būtinų išlaidų – ir įvykdęs arba įsipareigojęs įvykdyti kitas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, priima pardavėjo perduodamą privatizavimo objektą ir pasirašo priėmimo–perdavimo aktą, t. y. dar iki to laiko, kai sumoka visą už privatizavimo objektą pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytą kainą. Taigi tais atvejais, kai pirkėjui neįvykdžius mokėjimo įsipareigojimų pagal suda- rytą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį (per nustatytą laiką nesumo- kėjus eilinio įnašo (įmokos) su palūkanomis bei delspinigiais) sutartis nutraukiama, Turto fondui grąžinamas pirkėjo nuosavybe esantis privatizavimo objektas, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos ne- grąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (pa- didėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė. 9. Kitos privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos įtvirtintos inter alia Nuostatų 50 punkte (2004 m. vasario 4 d. redakcija). 9.1. Nuostatų 50 punkte (2004 m. vasario 4 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „Jeigu mokėjimo terminas atidedamas, viešo aukciono laimėtojas privalo Turto fondui pateikti privatizavimo programoje nurodytas įsipareigojimų įvykdymo užtik rinimo priemones: įkeisti įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą arba pateikti banko <...> ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 31

garantiją. Įkeisto turto rinkos vertė arba garantuojama suma negali būti mažesnė už neįvykdytų pirkėjo prievolių sumą <...>.“ Taigi Nuostatų 50 punkte (2004 m. vasario 4 d. redakcija) buvo nustatyta privaloma pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga – reikalavimas pateikti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo priemones, t. y. įkeisti įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą arba pateikti banko garantiją, ne mažesnės vertės nei pirkėjo įsiskolinimai kitai sandorio šaliai – valstybei (savivaldybei), kuriomis siekiama užtikrinti, kad, vienai sutarties šaliai – pirkėjui neįvykdžius pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, kita sutarties šalis – valstybė (savival- dybė) turėtų galimybę iš sutarties kylančius savo reikalavimus patenkinti likusią pir- kėjo skolos dalį išsiieškodama iš pirkėjo įkeisto turto ar garanto. 9.2. Nuostatų 50 punktas (2004 m. vasario 4 d. redakcija) buvo keičiamas inter alia Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 933, o jame buvęs nustatytas teisinis reguliavimas išdėstytas Nuostatų 50.3 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija). Nuostatų 50.3 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) nustatyta: „Jeigu už privatizavimo objektą mokama dalimis, viešo aukciono laimėtojas privalo Turto fondui pateikti privatizavimo programoje nurodytas įsipareigojimų įvykdymo užtikri- nimo priemones: įkeisti įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą arba pateikti banko <...> garantiją. Įkeisto turto rinkos vertė arba garantuojama suma negali būti mažesnė už neįvykdytų pirkėjo prievolių sumą <...>.“ Palyginus Nuostatų 50 punkte (2004 m. vasario 4 d. redakcija), 50.3 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juose nustatytas tapatus teisinis reguliavimas. 9.3. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), aiškinant kartu su Nuostatų 50 punkte (2004 m. vasario 4 d. redakcija), 50.3 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad pirkėjas, sudarydamas privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, visais atvejais įsipareigoja užtikrinti šios sutarties įvykdymą – pateikti įsigyto turto įkeiti- mo dokumentus ar banko garantiją, ne mažesnės vertės nei likę įsiskolinimai valstybei (savivaldybei); tais atvejais, kai pirkėjas nevykdo pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, kita sandorio šalis – valstybė (savivaldybė) gali nuspręsti likusią pirkėjo mokėjimų dalį išsiieškoti iš pirkėjo įkeisto turto ar garanto arba nuspręsti kreiptis į teismą dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo; jeigu priimamas sprendimas nutraukti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, pirkėjo nuosavybe esantis privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos ne- grąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (pa- didėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė. 10. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), 32 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

aiškintinas ir kitų teisės aktų, būtent Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, kuriuo reglamentuojami valstybės (savivaldybių) turto privatizavimo teisiniai santykiai, taip pat CK, kuriuo inter alia reglamentuojami pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, nuostatų kontekste. 11. Seimas 1997 m. lapkričio 4 d. priėmė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą, įsigaliojusį 1997 m. gruodžio 1 d. Šiuo įstatymu reguliuojamas inter alia valstybės ir savivaldybių turto perdavimas potencialių pirkėjų nuosavybėn už pinigus pagal nustatytąja tvarka sudarytus privatizavimo sandorius (1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 dalis). 11.1. Įstatyme inter alia nustatyta: – privatizavimo institucijos yra Valstybės turto fondas, savivaldybių turto fondai ar kiti savivaldybių administracijos padaliniai (3 straipsnio 1 dalis); – vienas iš valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo būdų yra viešas aukcionas (13 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kurio įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausy- bė (13 straipsnio 3 dalis); – privatizavimo sandoriui ir nuosavybės teisės į privatizavimo objektą atsiradimui yra taikomos CK nuostatos, jei šiame įstatyme ar privatizavimo sandoryje nenustatyta kitaip (21 straipsnio 6 dalis). Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, Įstatymu reglamentuodamas valstybės (savivaldybių) turto privatizavimo santykius, pavedė Vyriausybei nustatyti viešojo aukciono, kurį rengia valstybei (savivaldybėms) atstovaujantis Turto fondas, rengimo ir įgyvendinimo tvarką. Privatizuojant valsty- bės (savivaldybių) turtą inter alia viešo aukciono būdu turi būti taikomos ir CK nuo statos, kuriomis reglamentuojami prievoliniai santykiai, taip pat su nuosavybės teisės atsiradimu susiję santykiai, jeigu jie nėra reglamentuoti Įstatymu ar pačiu privatizavimo sandoriu, kuris visais atvejais turi būti sudarytas laikantis Įstatymo ir kitų teisės aktų, inter alia CK, nuostatų. 11.2. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), aiš- kinant išdėstytų Įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad Vyriausybė, priimdama 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr. 1503, kuriuo patvirtinti Nuostatai, vykdė įstatymų leidėjo pavedimą nustatyti vieno iš valstybės (savivaldybių) turto privatizavimo būdų – viešojo aukciono rengimo tvarką. Nustatydama šią tvarką Vyriausybė privalėjo vadovautis ir CK nuostatomis, kuriomis reglamentuojami prievoliniai santykiai, taip pat su nuosavybės teisės atsiradimu susiję santykiai, jei jie nėra reglamentuoti Įstatymu. 12. Civiliniame kodekse, kuriuo reglamentuojami prievoliniai santykiai, susiję su sutarties sudarymu, vykdymu ir nutraukimu, inter alia nustatyta: – civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais (1.2 straipsnio 1 dalis); ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 33

– valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (2.36 straipsnio 1 dalis); – sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo; sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (6.221 straipsnio 1, 2 dalys); – kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi (6.222 straipsnio 1 dalis). Apibendrinant išdėstytąjį CK įtvirtintą teisinį reguliavimą šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tais atvejais, kai viena iš sutarties šalių yra valstybė ar savivaldybė, sudarant privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ji dalyvauja lygiais pagrindais su kita sutarties šalimi – pirkėju ir jai taikomi tie patys principai, kuriais vadovaujamasi reglamentuojant civilinius teisinius santykius, inter alia lygiatei- siškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Jei- gu pirkėjas nevykdo pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, ši sutartis gali būti nutraukta, o abi sandorio šalys atleistos nuo tolesnio sutarties vykdymo. Vadovaujantis CK nuostatomis, nutraukus sutartį siekiama grąžinti abi sutarties šalis į iki sutarties sudarymo buvusią padėtį, paprastai taikant dvišalę restituciją, kurios sąlyga yra tokia, kad susigrąžinti tai, kas buvo perduota kitai sandorio šaliai, galima tik tuo atveju, jeigu jai tuo pat metu grąžinama viskas, kas buvo iš tos šalies gauta. II Dėl Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Vals- tybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) atitikties Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 4 daliai, 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 4 daliai, Civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai. 1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas prašo ištirti Nuostatų 49 punkto (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinio įnašo su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis besąlygiškai nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, ati- tiktį Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“ bei 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) atitiktį ta pačia apimtimi – ir Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, CK 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai. 2. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir įstatymų nuostatoms grindžiamos tuo, kad Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 34 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

13 d. redakcija), 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį privatizavimo institucijos turi teisę reikalauti taikyti vienašalę restituciją, t. y. susigrąžinti nuosavybėn privatizavimo objektą, negrąžinant pirkėjui jo sumokėtų įmokų ir lėšų už objekto pagerinimą, neatsižvelgiant į jokias konkretaus sandorio aplinkybes, inter alia į tai, kokią kainos dalį pirkėjas jau yra sumokėjęs, neatitinka Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatos „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, nes nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas netenka ir įsigyto privatizavimo objekto, ir visų už jį sumokėtų lėšų. 3. Kaip minėta, Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta: „Jeigu eilinis įnašas su palūkanomis bei delspinigiais nesumokamas per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, o visa, kas buvo perduota pirkėjui pagal šią sutartį iki jos nutraukimo, grąžinama Turto fondui. Pirkėjo įmokėta suma ir lėšos, sumokėtos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą, negrąžinamos.“ Minėta, kad pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su kitais Nuostatų punktais, inter alia Nuostatų 4 priede pateiktos pavyzdinės sutarties dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo nuostatomis, pirkėjui neįvykdžius mokėjimo įsipareigojimų pagal sudarytą privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir per nustatytą laiką (30 dienų po mokėjimo termino pasibaigimo) nesumo- kėjus eilinio įnašo su palūkanomis bei delspinigiais, kyla privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo teisinės pasekmės: ginant pažeistus valstybės interesus pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nutraukta teismine tvarka, pirkėjo nuosavybe esantis privatizavimo objektas grąžintas Turto fondui, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžina- mos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažėjo) privatizavimo objekto vertė. 4. Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, kurios atžvilgiu ginčijama Nuostatų 49 punk- to (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) atitiktis, nustatyta: „Privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui, jeigu jis nevykdytų prisiimtų įsipareigojimų, tarp jų privatizavimo sandorio nutraukimas ar anuliavimas, jei nevykdomos privatizavimo sandoryje nustatytos sąlygos, įsipareigojimai ir (ar) garantijos (nurodomas garantas, kuris atlygins nuostolius valstybei ar savivaldybei), taip pat privatizavimo objekto valdytojo atsako- mybė už prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą.“ Taigi Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sudarant privatizavimo san- dorį jame turi būti numatytos jo nevykdymo teisinės pasekmės: jeigu pirkėjas nevykdo sandoryje nustatytų mokėjimo įsipareigojimų ar nesilaiko kitų sandoryje nustatytų sąlygų, privatizavimo sandoris gali būti nutraukiamas. Tai reiškia, kad Įsta- tymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytas kitos privatizavimo sandorio šalies – valstybės (savivaldybės) pažeistų teisių gynimo būdas: jeigu pirkėjas nevykdo sandoriu prisi- ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 35

imtų mokėjimo įsipareigojimų ar nesilaiko kitų sandoryje nustatytų sąlygų, turi būti taikomos tokios teisinės priemonės, dėl kurių pirkėjas patirtų turtinio pobūdžio praradimus (sankcijas), adekvačius jo padarytai žalai. Vadinasi, Įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas privatizavimo sandoryje numatyti pažeistų teisių gynimo būdus, inter alia galimybę nutraukti sudarytą sandorį, siekiant užtikrinti, kad dėl vienos sandorio šalies – pirkėjo sandoriu prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo ar kitų sandorio sąlygų nesilaiky- mo kita sandorio šalis – valstybė (savivaldybė) nepatirtų žalos, o tokiai žalai atsiradus būtų galimybė apginti jos interesus, pirkėjui sukeliant adekvačius padarytai žalai turtinio pobūdžio praradimus. 5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstata- vęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui; iš Konstitucijos nuostatų kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvais- tyti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Valstybės turto valdymo principai yra įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme, kuriame inter alia nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis inter alia visuomeninės naudos, efektyvumo, racio- nalumo principais (81 straipsnis). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad sudarant valstybei (savivaldybei) priklausančio privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį joje turi būti numatytos tokios šios sutarties sąlygos, sutarties vykdymo užtikrinimo prie- monės, kurios leistų garantuoti veiksmingą ir racionalų, teikiantį naudą visuomenei privatizavimo procesą, užtikrintų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų laikymąsi. 6. Minėta, kad pagal Nuostatuose, inter alia jų 50 punkte (2004 m. vasario 4 d. redakcija), įtvirtintą teisinį reguliavimą pirkėjas, sudarydamas privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį, įsipareigoja pateikti šios sutarties įvykdymą užtikrinan- čias priemones – įkeisti įsigytą ilgalaikį materialųjį turtą arba pateikti banko garanti- ją, ne mažesnės vertės nei likę įsiskolinimai valstybei (savivaldybei), kad tais atvejais, kai pirkėjas nevykdo pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigoji- mų, kita sandorio šalis – valstybė (savivaldybė) galėtų likusią pirkėjo mokėjimų dalį išsiieškoti iš pirkėjo įkeisto turto ar garanto. Taigi Nuostatuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu jau yra numatyta konkreti privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė – įsi- gyto turto įkeitimas ar banko garantija, kuria vykdant valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo procesą siekiama užtikrinti valstybės (savivaldybės) interesų gynimą. 7. Pažymėtina, kad, siekiant užtikrinti veiksmingą ir racionalų, teikiantį naudą visuomenei privatizavimo procesą, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartyje gali būti numatyti ir kiti valstybės (savivaldybės) pažeistų teisių gynimo būdai, 36 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

jeigu pirkėjas nevykdo pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsiparei- gojimų, taip pat neigiamos turtinio pobūdžio pasekmės pirkėjui, nevykdančiam sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų. 8. Sprendžiant, ar Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) ne- prieštarauja Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“, reikia įvertinti, ar jame nustatyta pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų nevykdymo atveju taikoma priemonė – šios sutarties nutraukimas, kai pirkėjo nuosavybe esantis įsigytas privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo sumokėtos įmokos ir lėšos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą negrąžinamos, nepaisant to, kokią kainos dalį pirkėjas yra sumokėjęs ir kaip pakito (padidėjo ar sumažė- jo) privatizavimo objekto vertė, yra proporcinga (adekvati) dėl sutarties nevykdymo kitai sandorio šaliai – valstybei (savivaldybei) padarytai žalai. 9. Minėta, kad, pagal Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą nutraukus privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartį ir Tur- to fondui grąžinus privatizavimo objektą, už jį sumokėtos įmokos ir lėšos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, t. y. nei tada, kai Turto fondui grąžinamas turtas yra didesnės vertės nei buvo tuo metu, kai pirkėjas jį įsi- gijo, inter alia dėl pirkėjo padarytų privatizavimo objekto pagerinimų padidėjus objekto vertei, nei tada, kai, nepaisant už objekto (statinio) pagerinimą sumokėtų lėšų, jo vertė nepadidėjo (ar net sumažėjo) ir jis grąžinamas tokios pat ar mažesnės vertės. Šiame kontekste pažymėtina, jog, viena vertus, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą gali susidaryti tokia situacija, kad nutraukus pirkimo–pardavimo sutar- tį pirkėjas prarastų ir įsigytą turtą, ir už jį sumokėtą sumą, kuri gali sudaryti didžiąją privatizavimo objekto kainos dalį, bei už privatizavimo objekto pagerinimą sumokė- tas lėšas, o kita sandorio šalis – valstybė (savivaldybė) gautų ir pagerintą (padidin- tos vertės) privatizavimo objektą, ir pirkėjo sumokėtą privatizavimo objekto kainos dalį. Kita vertus, pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą galima ir tokia situacija, kad po privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo grąži- namo privatizavimo objekto vertė būtų ne padidėjusi, bet sumažėjusi, o pirkėjo iki privatizavimo objekto grąžinimo Turto fondui įmokėta suma nepadengtų valstybės (savivaldybės) dėl šio objekto grąžinimo patirtų nuostolių. Be to, dar iki privatizavimo objekto grąžinimo Turto fondui pirkėjas gali būti turėjęs naudos iš to objekto. 10. Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo numatyta tokia pirkimo–pardavimo sutarties nevykdymo atveju taikoma turtinio pobūdžio priemonė, kaip sutarties nutraukimas, kai pirkėjo įsigytas privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjo už jį sumokėtos įmokos ir lėšos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą jam negrąžinamos, tiek, kiek juo sudaromos prielaidos atsirasti situacijoms, kai valstybei (savivaldybei) grąžinto privatizavimo objekto vertės ir pirkėjo įmokų suma yra tokio dydžio, kad ja padengiami, bet neviršijami dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo valstybės (savivaldy- ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 37

bės) patiriami praradimai, vertintinas kaip leidžiantis teisingai atlyginti pirkėjo valstybei (savivaldybei) padarytą žalą ir nevaržyti jo teisių labiau nei reikia teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, o šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta poveikio priemonė, taikoma pirkėjui sutarties nevykdymo atveju, – kaip proporcinga ir adek vati pirkėjo padarytai valstybei (savivaldybei) žalai. Tačiau Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintas minė- tas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo sudaromos prielaidos atsirasti situacijoms, kai valstybei (savivaldybei) grąžinto privatizavimo objekto vertės ir pirkėjo įmokų suma, atskaičius iš jos pirkėjo iš to objekto iki jo grąžinimo Turto fondui gautą naudą, yra didesnė nei dėl šio objekto grąžinimo valstybės (savivaldybės) patirti praradimai, vertintinas kaip suvaržantis pirkėjo teises labiau nei reikia teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, inter alia užtikrinti teisingą valstybei (savivaldybei) padarytos žalos atlyginimą, o šiuo teisiniu reguliavimu įtvirtinta poveikio priemonė, taikoma pirkėjui sutarties nevykdymo atveju, – kaip neproporcinga ir neadekvati pir- kėjo padarytai valstybei (savivaldybei) žalai. 11. Vadinasi, Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų, pirkimo–pardavimo sutartis gali būti nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas Turto fondui, o pirkėjui jokiais atvejais negrąžinamos jo už privatizavimo objektą įmokėta suma ir lė- šos už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą, buvo sudaromos prielaidos varžyti pirkėjo teises labiau nei reikia teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams pasiekti, inter alia užtikrinti teisingą valstybei (savivaldybei) padarytos žalos atlyginimą. Taigi konstatuotina, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos ne- grąžinamos pirkėjui jokiais atvejais, prieštaravo Įstatymo 21 straipsnio 4 daliai, pagal kurią privatizavimo sandoryje pirkėjui turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos, t. y., kaip minėta, tokios teisinės priemonės, dėl kurių pirkėjas patirtų tam tikrus turtinio pobūdžio praradimus, adekvačius jo padarytai žalai. 12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vy- riausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vie- nus įstatymus, negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose – poįstatyminiuose teisės aktuose – negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Vyriausy- bės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriau- sybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstituci- 38 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

jai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Konstitu- cijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis tei- sinės valstybės principas bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (Konstitu- cinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). 13. Šiame nutarime konstatavus, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objek- to pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos pirkėjui jokiais atvejais, prieštaravo Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai ža- lai sankcijos pirkėjui“, konstatuotina ir tai, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek pat prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigoji- mų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerini- mą sumokėtos lėšos negrąžinamos pirkėjui jokiais atvejais, prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“. 15. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas abejoja ir Nuostatų 50.2 punkto (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinės įmokos su palūkano- mis bei delspinigiais, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis besąlygiškai nutraukiama, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pir- kėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos, atitiktimi Konstitucijai ir įstatymų nuostatoms. 16. Nuostatų 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Jeigu eilinė įmoka su palūkanomis bei delspinigiais nesumokama per 30 dienų ◆ DĖL TEISINIŲ PASEKMIŲ nutraukus VALSTYBĖS IR SAVIVALDYBIŲ TURTO PRIVATIZAVIMO SUTARTĮ 39

nuo mokėjimo termino pabaigos, privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartis nutraukiama, o visa, kas perduota pirkėjui pagal šią sutartį iki jos nutraukimo, grąži- nama Turto fondui. Pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pa- gerinimą sumokėtos lėšos negrąžinamos.“ Minėta, kad Nuostatų 49 punkte (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) ir 50.2 punkte (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) yra nustatytas tapatus teisinis reguliavimas. 17. Šiame nutarime konstatavus, kad Nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokė- tos lėšos pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekva- čios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad šioms Konstitucijos ir Įstatymo nuostatoms tiek pat prieštarauja ir Nuostatų 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija). 18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvyk džius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objek- tą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, prieštarauja Kons- titucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valsty- bės principui, Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“. 19. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Nuostatų 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad, per 30 dienų nuo mokėjimo termino pabaigos nesumokėjus eilinės įmokos su palūkanomis bei delspinigiais, privatizavimo objektas grąžinamas privatizavimo institucijoms, o pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerinimą sumokėtos lėšos ne- grąžinamos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, CK 1.2 straipsnio 1 daliai, 6.222 straipsnio 1 daliai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu- vos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavi- 40 2012 m. spalio 24 d. nutarimas ◆

mo viešo aukciono būdu nuostatų 49 punktas (2005 m. rugsėjo 13 d. redakcija; Žin., 2005, Nr. 112-4096) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerini- mą sumokėtos lėšos pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, prieštaravo Lietuvos Res- publikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“. 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1503 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 50.2 punktas (2007 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 97-3928) tiek, kiek jame nustatyta, kad, pirkėjui neįvykdžius privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtų mokėjimo įsipareigojimų ir dėl to nutraukus pirkimo–pardavimo sutartį bei privatizavimo objektą grąžinus Turto fondui, pirkėjo įmokėta suma ir už privatizavimo objekto (statinio) pagerini- mą sumokėtos lėšos pirkėjui negrąžinamos jokiais atvejais, prieštarauja Lietuvos Res- publikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatai „privatizavimo sandoryje turi būti numatytos adekvačios padarytai žalai sankcijos pirkėjui“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 125-6284. 41

NUTARIMAS

Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d., 2009 m. balandžio 8 d., 2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcijos) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, šių nuostatų 68 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcijos) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, lietuvos respublikos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos)

2012 m. spalio 31 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu- vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdyje 2012 m. spalio 18 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 21/2009-32/2009 pagal: 1) pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, nepriešta- ravo (-auja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisi- nės valstybės principui, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) (prašymas Nr. 1B-42/2009); 2) pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lie- tuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. 42 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

redakcija) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-22/2009). Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 2 d. sprendimu šie pareiškėjų prašymai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 21/2009-32/2009. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą, kurioje kilo ginčas dėl atsisakymo skirti ligos pašalpą, nes praleistas terminas kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažymėdamas, kad byloje nustatyta, jog nedarbingumo pažymėjimai, kurie yra pagrindas skirti ligos pašalpą, už atitinkamus laikino nedarbingumo 2006 m. laikotarpius buvo išduoti tik 2008 m., su- stabdė administracinę bylą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. 2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžia- mas šiais argumentais. 2.1. Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 68 punkte (2006 m. rug- sėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) yra nustatytas terminas, kuriam pasibaigus asmuo nebetenka teisės gauti ligos pašalpą, ir maksimalus laikotarpis, už kurį ligos pašalpa gali būti skiriama, skaičiuojamas nuo kreipimosi dėl ligos pašalpos skyrimo dienos. Nuostatuose nėra įtvirtinta jokių minėto punkto taikymo išimčių, nenumatyta galimybė atnaujinti ar pratęsti jame nustatytus terminus, todėl šie terminai vertintini kaip naikinamieji. Taigi, pasak pareiškėjo, Nuostatų 68 punkte yra įtvirtinti teisės į ligos pašalpą apribojimai laiko atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, šitaip poįstatyminiame teisės akte yra įtvirtintos tokios nuostatos, kuriomis numatytos vienos iš socialinės paramos formų – ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo pagrindinės sąlygos, pagal savo teisinę reikšmę, pobūdį ir suke- liamus teisinius padarinius prilygstančios būtinosioms teisės į ligos pašalpą įgijimo prielaidoms ir pagrindams, t. y. jei praleidžiamas Nuostatų 68 punkte įtvirtintas 6 ar 12 mėnesių terminas, asmuo praranda teisę į ligos pašalpą už atitinkamą laikotarpį. Dėl šių priežasčių pareiškėjas abejoja, ar ginčijamame Nuostatų 68 punkte nebuvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuris, vadovaujantis konstituciniu teisi- nės valstybės principu ir Konstitucijos 52 straipsniu, gali būti nustatytas tik įstatymu. Pareiškėjo nuomone, Nuostatų 68 punkte yra įtvirtintos naujos bendro pobū- džio normos, konkuruojančios su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normomis. Įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) yra nustatytos sąlygos, kuriomis ligos pašalpa nemokama. Šiame Įstatymo straipsnyje joks terminas, kuriam suėjus ligos pašalpos gali būti neskiriamos ir ne- ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 43

mokamos, nenustatytas, taip pat nėra numatyta, kad Vyriausybė yra įgaliota nustatyti kitas, papildomas, ligos pašalpos nemokėjimo sąlygas. 2.2. Pareiškėjas, remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina, suformuota aiški- nant Konstitucijos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, pažymi, kad valstybės teikiama socialinė parama, be kita ko, ligos pašalpa, turi būti reali ir efektyvi, teisės aktuose negali būti tokių jos teikimo sąlygų ir apribojimų, kurie dėl tam tikrų formalių priežasčių visiškai paneigtų asmens teisę gauti tokią paramą, būtų aki- vaizdžiai neteisingi. Pareiškėjo teigimu, teisės aktuose buvo ir yra numatyta jokiu terminu neapri- bota galimybė atitinkamomis sąlygomis pakeisti anksčiau išduotą medicininę pažy- mą nedarbingumo pažymėjimu, kuris yra pagrindas išmokėti ligos pašalpą. Taigi, pasak pareiškėjo, gali susidaryti situacija, kad asmeniui, kuris dėl objektyvių ir svar- bių priežasčių (pavyzdžiui, dėl vykstančio teismo proceso ar užsitęsusių ekspertinių tyrimų ir pan.) realiai negali per Nuostatų 68 punkte nustatytus terminus gauti nedarbingumo pažymėjimo ir jį gauna (pagal taikytinus teisės aktus) pasibaigus šioje teisės normoje nustatytiems terminams, ligos pašalpa nebūtų mokama. Tai, pareiš- kėjo nuomone, neatitinka teisingumo principo, kuris yra sudedamoji konstitucinio teisinės valstybės principo dalis, ir Konstitucijos 52 straipsnio, pagal kurį laiduojama teisinga, reali ir efektyvi socialinės apsaugos sistema. 3. Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje pareiškėjas prašė įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kau- no skyrių išmokėti jam apskaičiuotą ligos pašalpą kartu su mokama senatvės pensija. Kauno apygardos administracinis teismas, pažymėdamas, kad administracinėje byloje kilo ginčas ne dėl teisės gauti ligos pašalpą, o dėl pašalpos išmokėjimo jos ga- vėjui būdo, nustatyto Nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija), sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą. 4. Pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. 4.1. Pagal Nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą asmeniui, kuriam skiriama ligos pašalpa už laikinąjį nedarbingumą (asmuo atitinka ligos pašalpos gavimo sąlygas), pasak pareiškėjo, iškeliamos papildomos sąlygos pašalpai realiai gauti, t. y. asmuo privalo turėti asmeninę sąskaitą ir ji turi būti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje. Taip, pasak pareiškėjo, ligos pašalpos gavėjui garantuojama socialinė parama esant laikinajam nedarbingu- mui, tačiau nustatoma pareiga turėti asmeninę sąskaitą Lietuvos teritorijoje esančiame banke, o kitų alternatyvių pašalpos gavimo būdų Nuostatuose nėra įtvirtinta. 4.2. Ligos pašalpos gavėjas, siekiantis gauti jam teisėtai paskirtą ligos pašalpą, pasak pareiškėjo, turi susidurti su kliūtimis, prisiimti papildomus įsipareigojimus, t. y. patirti su asmeninės sąskaitos tik Lietuvos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje turėjimu susijusias papildomas išlaidas, neatsižvelgiant į kitas realias galimybes gauti pašalpą. 44 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

4.3. Pareiškėjas, remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pažymi, kad Konstitucijos 52 straipsnis įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisi- nį socialinės paramos reguliavimą, kuris užtikrintų ligos pašalpos išmokėjimo būdą, atitinkantį socialinės paramos gavėjo teisėtus lūkesčius ir jo galimybes realiai gauti paramą, nesukurtų paramos gavėjui papildomų pareigų, taip pat neiškreiptų vals- tybės pareigos teikti piliečiams atitinkamą socialinę paramą ne tik paramos teikėjui, bet ir jos gavėjui tinkamu būdu. 4.4. Pareiškėjas, remdamasis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pažymi ir tai, kad Konstitucijos 52 straipsnis aiškintinas atsižvelgiant inter alia į kons- titucinį teisinės valstybės principą, kuris suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lū- kesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinio draudimo ir pensijų departamento direktoriaus pavaduotojos (buvusios šio departamento Socialinio draudimo skyriaus vedėjos) Alfredos Šatraus- kienės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjos Marijos Pa- skočinienės rašytiniai paaiškinimai. 1. Rašytiniuose paaiškinimuose (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B- 42/2009) teigiama, kad Nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) tiek, kiek yra ginčijamas, neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įsta- tymo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). Suinteresuoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais. Poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyvendi- nimo tvarką. Įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad ligos pašalpa apskaičiuo- jama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. Taigi Nuostatai nustato ligos ir motinystės socialinio draudimo santykius reguliuojančio įstatymo įgyvendinimo tvarką. Nuostatų 68 punkto nuostata, įtvirtinanti kreipimosi dėl pašalpos skyrimo ter- miną, neatima iš asmens Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamos ir Įstatyme įtvir- tintos teisės į ligos pašalpą. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad pagal Įstatymo 2 straipsnį ligos ir motinystės socialinio draudimo paskirtis ligos atveju – kompensuoti apdraustiesiems asmenims dėl ligos prarastas pajamas. Ligos pašalpos yra trumpalaikės, tam tikrais atvejais – praktiškai vienkartinio pobūdžio, išmokos, todėl nustačius sutrumpintą – 6 mėnesių nuo ligos pabaigos – kreipimosi terminą sudaroma galimybė apdraustie- ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 45

siems asmenims įgyvendinti savo teisę į pašalpą, juolab kad apdraustieji asmenys, pasak suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių, dėl ligos pašalpos skyrimo į Vals- tybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinius skyrius kreipiasi labai opera- tyviai, siekdami, kad dėl ligos prarastos pajamos būtų kuo greičiau kompensuojamos (t. y. būtų skiriamos ir išmokamos ligos pašalpos). Suinteresuoto asmens atstovės pažymi ir tai, kad, vadovaujantis teisinio saugumo, protingumo, teisėtų lūkesčių principais, Nuostatų 68 punkto nuostatos dėl 6 mė- nesių nuo ligos pabaigos termino kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo tais atvejais, kai nedarbingumo pažymėjimas išduodamas vėliau, turėtų būti taikomos kreipimosi ter- miną skaičiuojant nuo nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos. 2. Rašytiniuose paaiškinimuose (bylos dalyje pagal pareiškėjo prašymą Nr. 1B- 22/2009) teigiama, kad Nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) ne- prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Suinteresuoto asmens atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais. Poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų įgyven- dinimo tvarką. Šių santykių poįstatyminis teisinis reguliavimas gali apimti atitinka- mų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstaty- miniuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) tam tikros srities kompetencija. Tačiau Konstitu- cijos 52 straipsnyje nurodytų santykių poįstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios tei- sės apimties. Įstatyme nustatyta, kad ligos pašalpa apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų nuostatų nustatyta tvarka. Taigi Nuostatai reglamentuoja ligos ir moti- nystės socialinio draudimo santykius reguliuojančio įstatymo įgyvendinimo tvarką. Įstatyme nustatyta, kad ligos pašalpa skiriama įvykus tam tikram draudžiamajam įvykiui, t. y. asmenį nustatytąja tvarka pripažinus laikinai nedarbingu, ir asmens tei- sė į pašalpą siejama su tam tikrais faktais – asmens draustumu ligos ir motinystės socialiniu draudimu, tam tikro ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo turėjimu bei darbo pajamų dėl laikinojo nedarbingumo praradimu. Tuo tarpu poįstatyminia- me teisės akte – Nuostatuose – nustatyta šio įstatymo įgyvendinimo tvarka, detalizuo- jamas ligos pašalpos apskaičiavimas, reglamentuojami jos mokėjimo tvarka ir būdai, pašalpos skyrimo sąlygos ir terminai. Šiuo atveju ginčas kyla ne dėl asmens teisės į Konstitucijos 52 straipsnyje garantuojamą ligos pašalpą praradimo, bet dėl šios pa- šalpos išmokėjimo būdo (asmeniui pagal Įstatymą buvo nustatyta jo teisė į ligos pa- šalpą ir priimtas sprendimas ją skirti, apskaičiuota pašalpos suma, tačiau pareiškėjas, nenurodęs asmeninės sąskaitos banke, negalėjo įgyvendinti savo teisės ir disponuoti pašalpos suma). Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, tai, kad Nuostatuose yra numatytas reikalavimas, kad asmuo turi turėti asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje, ne- 46 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

leidžia teigti, jog yra nustatyta nepagrįsta ir neįgyvendinama sąlyga, asmens teisės į pašalpą atsiradimas susietas su institucijų ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis atsitiktinėmis aplinkybėmis ir taip paneigiama teisė gauti pašalpą. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi, kad ligos pašalpos mokamos dirbantiems asmenims. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas ligos pašalpos mokėjimo bū- das – ji pervedama į asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje – užtikrina apdraustųjų tei- sę Nuostatuose nustatytu terminu (per 15 darbo dienų) gauti šią pašalpą ir yra darbo užmokesčio, kuris taip pat mokamas jį pervedant į banko sąskaitas, mokėjimo tęsi- nys. Jeigu būtų numatyta ligos pašalpas pristatyti asmeniui į namus, dirbantis asmuo dažnai neturėtų galimybės jos paimti. Be to, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas pašalpos mokėjimo būdas – pervedimas į asmeninę sąskaitą kredito įstaigoje – yra pigiausias ir saugiausias. Suinteresuoto asmens atstovės pažymi ir tai, kad ligos pašal- pa yra dažniausiai skiriama socialinio draudimo išmoka. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I Dėl Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinys- tės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir mo- tinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 68 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašal- pą dienos, atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty- bės principui, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). 1. Kaip minėta, pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mė- nesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skai- čiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). 2. Vyriausybė 2001 m. sausio 25 d. priėmė nutarimą Nr. 86 „Dėl Ligos ir moti- nystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus. 2.1. Nuostatuose buvo nustatyta: „Šie nuostatai reguliuoja socialinio draudimo pašalpų iš ligos ir motinystės socialiniam draudimui skirtų lėšų skyrimo ir mokėjimo tvarką“ (1 punktas (2001 m. sausio 25 d. redakcija); „Iš Valstybinio socialinio draudi- ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 47

mo fondo biudžeto ligos ir motinystės socialiniam draudimui skirtų lėšų mokamos: 2.1. ligos pašalpos; <...>“ (2 punktas (2001 m. sausio 25 d. redakcija). 2.2. Nuostatai, inter alia jų 1 punktas, ne kartą buvo keičiami ir (arba) papildomi. Pagal Nuostatų 1 punktą (2006 m. rugsėjo 27 d., 2009 m. balandžio 8 d. redakcijos), jais reguliuojama socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mokėjimo pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarka. Pažymėtina, kad pagal Nuostatų 1 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2009 m. ba- landžio 8 d. redakcijos) nurodytą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą skiriamos ir mokamos inter alia ligos pašalpos (Įstatymo 5 straipsnio (su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 1 dalis). 2.3. Taigi Nuostatais buvo ir yra reguliuojama inter alia ligos pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarka. 2.4. Nuostatų 68 punkte (2001 m. sausio 25 d. redakcija) buvo nustatyta: „Pašal- pos skiriamos, jeigu dėl jų buvo kreiptasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos <...> pabaigos ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos.“ 2.5. Nuostatų 68 punktas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Vyriausybės 2006 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 957 „Dėl Lietuvos Respublikos Vy- riausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2006 m. spalio 1 d.), Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimu Nr. 43 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2008 m. sausio 27 d.), Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 839 „Dėl Lietuvos Respub likos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2008 m. rugsėjo 12 d.), tačiau jame nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito (pakito tik kalbinė jo išraiška). 2.6. Šiame kontekste pažymėtina, kad Nuostatų 68 punktas (2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcija) vėliau buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Vyriausybės 2012 m. rug- pjūčio 21 d. nutarimu Nr. 975 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d.). 2.7. Ginčijamame Nuostatų 68 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) inter alia buvo nustatyta, kad pašalpos iš darbdavio ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos. 2.8. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Nuostatų 68 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos), buvo nustaty- 48 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

tas 6 mėnesių nuo ligos pabaigos terminas ligos pašalpos gavėjui kreiptis dėl šios pašal- pos skyrimo, taip pat buvo nustatytas maksimalus 12 praeitų mėnesių nuo kreipimosi dienos laikotarpis (terminas), už kurį ligos pašalpos gavėjui ji gali būti išmokama. Vadinasi, asmuo, pagal įstatymą turintis teisę į ligos pašalpą, šią teisę galėjo įgy- vendinti tik per Nuostatų 68 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) nustatytą terminą, o asmeniui, nepraleidusiam šio termino, priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas buvo ribojamas minėtame Nuostatų punkte nustatytu maksimaliu laikotarpiu (terminu). 3. Kaip minėta, pagal Nuostatų 1 punktą (2006 m. rugsėjo 27 d., 2009 m. balan- džio 8 d. redakcijos), jais reguliuojama socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mo- kėjimo pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarka. 4. Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. 4.1. Įstatymu buvo ir yra nustatyta inter alia teisė į ligos socialinio draudimo pa- šalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygos (1 straipsnis). Įstatymo ant rajame skirsnyje „Ligos pašalpa“ buvo ir yra nustatyti apdraustieji asmenys, turintys teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo nurodytais atvejais (8 straipsnis), ligos pašalpos mokėjimo trukmė (9, 10, 11, 12 straipsniai), ligos pašalpos mokėjimas atostogų metu (13 straipsnis), ligos pašalpos dydis (14 straipsnis), sąlygos, kuriomis ligos pašalpa nemokama (15 straipsnis). 4.2. Įstatymo 15 straipsnyje „Sąlygos, kuriomis ligos pašalpa nemokama“ (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) buvo nustatyta: „1. Ligos pašalpa nemokama, jeigu atitinkamos institucijos nustato, kad apdraustasis asmuo: 1) tapo laikinai nedarbingas dėl traumos, kurią gavo darydamas nusikaltimą; 2) sužalojo savo sveikatą arba apsimetė sergančiu; 3) laikinai nedarbingas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis, toksinė- mis ar psichotropinėmis medžiagomis. 2. Asmenims, pažeidusiems gydytojo nustatytą gydymo ir slaugos režimą, pa- skirtu laiku be pateisinamos priežasties neatvykusiems pas gydytoją arba, kaip teisės aktų nustatyta, pasitikrinti darbingumo, ligos pašalpa gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas nuo pažeidimo padarymo dienos Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.“ 4.3. Seimas 2007 m. gruodžio 4 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir moti- nystės socialinio draudimo įstatymo 3, 5, 6, 8, 10, 15, 16, 17, 18, 181, 183, 19, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriuo inter alia buvo pakeista Įsta- tymo 15 straipsnio 1 dalis. Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatyta: „1. Ligos pašalpa nemokama, jeigu kompetentingos institucijos nustato, kad: 1) apdraustasis asmuo tapo laikinai nedarbingas dėl traumos, kurią gavo darydamas nusikalstamą veiką; ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 49

2) apdraustasis asmuo sužalojo savo sveikatą arba apsimetė sergančiu; 3) apdraustasis asmuo tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar dėl pikt naudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis.“ 4.4. Taigi Įstatymo 15 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos) buvo ir yra įtvirtintos sąlygos, kurias nustačius ligos pašalpa asmeniui nemokama (asmuo netenka teisės į šią pašalpą) (1 dalis), taip pat buvo ir yra įtvirtin- tos sąlygos, kuriomis Vyriausybės tvirtinamų Nuostatų nustatyta tvarka ligos pašalpa gali būti neskiriama arba jos mokėjimas nutraukiamas (2 dalis). 4.5. Kartu paminėtina, kad nei Įstatymo 15 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos), nei kituose Įstatymo straipsniuose nebuvo ir nėra nustatyta terminų, per kuriuos ligos pašalpos gavėjas gali kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo, ar maksimalių laikotarpių (terminų), skaičiuojamų nuo kreipimosi dienos, kuriais būtų ribojamas ligos pašalpos gavėjui priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas. 4.6. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, jog „ligos pašal- pa apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka“ (14 straipsnio (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) 3 dalis, 14 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 5 dalis, 14 straipsnio (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 6 dalis). 4.7. Taigi pagal minėtą Įstatymo 14 straipsnio (2000 m. gruodžio 21 d., 2008 m. liepos 3 d., 2009 m. balandžio 28 d. redakcijos) nuostatą („ligos pašalpa apskaičiuo- jama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pa- šalpų nuostatų nustatyta tvarka“) Vyriausybė yra įgaliota Nuostatuose nustatyti inter alia ligos pašalpos mokėjimo tvarką. 5. Kaip minėta, pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pra- šo ištirti Nuostatų 68 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) (tiek, kiek nurodyta) atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 15 straipsniui (2007 m. gruo- džio 4 d. redakcija). 6. Vertinant, ar Nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) (tiek, kiek nurodyta) neprieštaravo Konstituci- jos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos), pažymėtina, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną: – Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais (Konstitucinio Teismo inter alia 2002 m. balan- džio 23 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai); – poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) galima nustatyti tik socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius reguliuojančių įstatymų 50 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

įgyvendinimo tvarką; socialinės apsaugos, socialinės paramos santykių poįstatymi- nis teisinis reguliavimas gali apimti atitinkamų procedūrų nustatymą, taip pat tokį įstatymais grindžiamą teisinį reguliavimą, kai poreikį įstatymų nustatytą teisinį re- guliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose objektyviai lemia būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar tam tikros srities specialia (profesine) kompetencija; tačiau Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytų santykių po- įstatyminiu teisiniu reguliavimu negalima nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų, taip pat riboti šios teisės apimties (Konstitucinio Teismo inter alia 2005 m. vasario 7 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės vals- tybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su socialinės paramos ligos atveju (inter alia ligos pašalpos) skyrimu ir mokėjimu, gali pavesti Vy- riausybei nustatyti inter alia ligos pašalpos mokėjimo tvarką, tačiau šis įstatymų lei- dėjo pavedimas Vyriausybei negali būti pagrindu nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygas, taip pat riboti šios teisės apimtį. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisės gauti socialinę paramą įgyvendinimu, turi nustatyti protingus asmens kreipimosi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą. Tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, inter alia jos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo. 7. Kaip minėta, pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti Nuostatų 68 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjū- čio 27 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). 8. Sprendžiant, ar Nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) (tiek, kiek nurodyta) neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos), pažymė- tina, kad terminas, per kurį asmuo gali įgyvendinti teisę į ligos pašalpą (kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo), ir laikotarpis (terminas), kuriuo ribojamas ligos pašalpos mokėjimas jos gavėjui, yra vienos iš socialinės paramos ligos atveju skyrimo ir mokė- jimo sąlygų, todėl gali būti nustatytos tik įstatymu. 9. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Nuo statų 68 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos), buvo nustatytas 6 mėnesių nuo ligos pabaigos terminas ligos pašal- pos gavėjui kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo, taip pat buvo nustatytas maksimalus 12 praeitų mėnesių nuo kreipimosi dienos laikotarpis (terminas), už kurį ligos pašal- pos gavėjui ji gali būti išmokama. ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 51

Vadinasi, kaip minėta, asmuo, pagal įstatymą turintis teisę į ligos pašalpą, šią teisę galėjo įgyvendinti tik per Nuostatų 68 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) nustatytą terminą, o asmeniui, nepraleidusiam šio termino, priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas buvo ribojamas minėtame Nuostatų punkte nustatytu maksimaliu laikotarpiu (terminu). Minėta ir tai, kad nei Įstatymo 15 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos), nei kituose Įstatymo straipsniuose nebuvo ir nėra nustatyta terminų, per kuriuos ligos pašalpos gavėjas gali kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo, ar maksimalių laikotarpių (terminų), skaičiuojamų nuo kreipimosi dienos, kuriais būtų ribojamas ligos pašalpos gavėjui priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas. 10. Vadinasi, Nuostatų 68 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) buvo nustatytos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygos, taip pat ribojama šios teisės apimtis. 11. Minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su sociali- nės paramos ligos atveju (inter alia ligos pašalpos) skyrimu ir mokėjimu, gali pavesti Vyriausybei nustatyti inter alia ligos pašalpos mokėjimo tvarką, tačiau šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei negali būti pagrindu nustatyti asmens teisės į sociali- nę paramą atsiradimo sąlygas, taip pat riboti šios teisės apimtį. 12. Konstatuotina, jog Nuostatų 68 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) nustačius, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, buvo neleistinai išplečiami Įstatymo 15 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos) nustatyti ligos pašal- pos nemokėjimo pagrindai (sąlygos), taip buvo pažeistas iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas poįstatyminiu teisiniu reguliavimu nenustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų. 13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruo- džio 4 d. redakcijos). 14. Minėta, kad Nuostatų 68 punktas (2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcija) vėliau buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 975 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 1 d.). 52 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

Nuostatų 68 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) nustatyta: „Pašalpos iš darbdavio ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos <...> pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos. Tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėji- mas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa iš darbdavio ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skiriama, jeigu dėl jos į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išda- vimo dienos. <...>“ 15. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Nuostatų 68 punkte (2012 m. rug- pjūčio 21 d. redakcija), su nustatytuoju ginčijamame (tiek, kiek nurodyta) Nuosta- tų 68 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) matyti, jog pareiškėjo ginčijamu aspektu jis nepakito, t. y. juo nustatytas 6 mėnesių nuo ligos pabaigos terminas ligos pašalpos gavėjui kreiptis dėl šios pa- šalpos skyrimo, taip pat nustatytas maksimalus 12 praeitų mėnesių nuo kreipimosi dienos laikotarpis (terminas), už kurį ligos pašalpos gavėjui gali būti išmokama ši pa- šalpa, kartu teisinis reguliavimas papildytas tuo aspektu, kad nustatytas 6 mėnesių nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos terminas ligos pašal- pos gavėjui kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus. 16. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokė- toją buvo kreiptasi (kreipiamasi) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės vals- tybės principui, Įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos). 17. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Nuostatų 68 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, taip pat tiek, kiek jame nustatyta, kad tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa skiriama, jeigu dėl jos į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos, yra neleistinai išplečiami Įstatymo 15 straipsnyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatyti ligos pašalpos nemokėjimo pagrindai (sąlygos), taip pažeidžiamas iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas poįstatyminiu teisiniu reguliavimu nenustatyti asmens teisės į socialinę pa- ramą atsiradimo sąlygų. ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 53

18. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 68 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, taip pat tiek, kiek jame nustatyta, kad tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa skiriama, jeigu dėl jos į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos, priešta- rauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Įstaty- mo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). II Dėl Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinys- tės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir mo- tinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valsty- bės principui. 1. Kaip minėta, pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas prašo iš- tirti, ar Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Kaip minėta, Vyriausybė 2001 m. sausio 25 d. priėmė nutarimą Nr. 86 „Dėl Li- gos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus. 3. Nuostatų 61 punkte (2001 m. sausio 25 d. redakcija) buvo nustatyta: „Ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respubli- kos teritorijoje esančiame banke.“ 4. Nuostatų 61 punktas vėliau buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Vy- riausybės 2006 m. rugsėjo 27 d. priimtu nutarimu Nr. 957 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“. 5. Nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija), kuris ginčijamas šio- je konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esan- čioje kredito įstaigoje.“ 6. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija), buvo įtvirtintas vienintelis ligos pašalpos mokėjimo asmeniui, kuriam ji skiriama (apskaičiuojama) Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąly- gomis, būdas: pervedimas į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje. 54 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

Vadinasi, asmuo galėjo gauti Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiria- mą ligos pašalpą (ji jam galėjo būti mokama), jei tas asmuo (ligos pašalpos gavėjas) turėjo asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigo- je ir ją nurodė atitinkamai valstybės įstaigai, kuri paskirtą ligos pašalpą pervedė į tą nurodytą sąskaitą. 7. Pažymėtina, kad nei Nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija), nei kituose Nuostatų punktuose (2001 m. sausio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), galiojusiuose pareiškėjui – Kauno apygardos administ raciniam teismui nagrinėjant minėtą administracinę bylą, nebuvo nustatyta kitokio būdo (kitokių būdų) mokėti (gauti) ligos pašalpą asmeniui, kuriam ji skiriama Įstaty- mo nustatytais pagrindais ir sąlygomis. 8. Kaip minėta, pagal Nuostatų 1 punktą (2006 m. rugsėjo 27 d., 2009 m. balan- džio 8 d. redakcijos), jais reguliuojama socialinio draudimo pašalpų skyrimo ir mo- kėjimo pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą tvarka. 9. Minėta, kad Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2001 m. sausio 1 d. 9.1. Šiuo įstatymu, kaip minėta, buvo ir yra nustatyta inter alia teisė į ligos socialinio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygos (1 straipsnis). 9.2. Kaip minėta, Įstatymo antrajame skirsnyje „Ligos pašalpa“ buvo ir yra nustatyti apdraustieji asmenys, turintys teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo nurodytais atvejais (8 straipsnis), ligos pašalpos mokėjimo trukmė (9, 10, 11, 12 straipsniai), ligos pašalpos mokėjimas atostogų metu (13 straipsnis), ligos pašalpos dydis (14 straipsnis), sąlygos, kuriomis ligos pašalpa nemokama (15 straipsnis). 10. Minėta ir tai, kad Įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, jog „ligos pašalpa apskai- čiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka“ (14 straipsnio (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) 3 dalis, 14 straipsnio (2008 m. liepos 3 d. redakcija) 5 dalis, 14 straipsnio (2009 m. ba- landžio 28 d. redakcija) 6 dalis). 11. Pažymėtina, kad Įstatyme nebuvo (ir nėra) nustatyta konkrečių ligos pašal- pos mokėjimo (gavimo) būdų. 12. Taigi pagal minėtą Įstatymo 14 straipsnio nuostatą („ligos pašalpa apskai- čiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka“) Vyriausybė yra įgaliota nustatyti inter alia konkrečius ligos pašalpos mokėjimo (gavimo) būdus. 13. Kaip minėta, pareiškėjas – Kauno apygardos administracinio teismas pra- šo ištirti Nuostatų 61 punkto (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 14. Vertinant, ar Nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) neprieš- taravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pa- žymėtina, kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad teisės aktuo- ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 55

se numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarime yra konstatavęs: – įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas atsirasti tokiai situacijai, kad asmuo, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, profesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, negautų atitinkamos socialinės paramos ir (arba) invalidumo pensijos; – negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens, kuris dėl sveikatos sutrikimų (ligos, nelaimingo atsitikimo, pro- fesinės ligos, įgimtų sveikatos sutrikimų ir pan.) laikinai ar nuolat neįgijo arba neteko galimybių apsirūpinti iš darbo ar verslo pajamų, arba šios galimybės jam labai sumažėjo, teisės į invalidumo pensiją įgijimas ir jos išlaikymas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų ar pareigūnų sub jektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, kurios neskatintų asmenų rū- pintis sveikata. Šios doktrininės nuostatos mutatis mutandis taikytinos inter alia Vyriausybės teisės aktams, kuriais įstatymo pagrindu nustatoma socialinės paramos skyrimo, juolab įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos pašalpos mokėjimo, ligos atvejais tvarka. Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės vals- tybės principą, negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kuriuo įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimas būtų susietas su neproporcingomis mokėjimo sąlygomis, sudarančiomis prielaidas pasunkinti tei- sės gauti socialinę paramą ligos atveju įgyvendinimą. 15. Kaip minėta, pareiškėjas – Kauno apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) neprieštaravo Kons- titucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 16. Sprendžiant, ar Nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) ne- prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad pagal proporcingumo principą, kaip vieną iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimo būdas (-ai) turi inter alia atitikti visuomenei svarbius tikslus, būti būtinas (-i) minėtiems tikslams pasiekti. Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įtvirtindamas asme- nų, draudžiamų ligos socialiniu draudimu, teisę gauti ligos pašalpą įstatymo numa- 56 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

tytais atvejais ir sąlygomis, gali pavesti Vyriausybei nustatyti inter alia ligos pašalpos mokėjimo tvarką, tačiau šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei savaime nereiš- kia, kad Vyriausybė be objektyvios būtinybės gali nustatyti neproporcingas skirtos ligos pašalpos mokėjimo sąlygas (reikalavimus) ir taip sudaryti prielaidas pasunkinti asmens galimybes gauti jam skirtiną socialinę paramą. 17. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija), buvo įtvirtintas vienintelis ligos pašalpos mokėjimo asmeniui, kuriam ji skirta (apskaičiuota), būdas: pervedimas į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje. Taigi, kaip minėta, asmuo galėjo gauti jam skirtą ligos pašalpą (ji jam galėjo būti mokama), jei tas asmuo (ligos pašalpos gavėjas) tu- rėjo asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigo- je ir ją nurodė atitinkamai valstybės įstaigai, kuri paskirtą ligos pašalpą pervedė į tą nurodytą sąskaitą. 18. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas asmenų, draudžiamų ligos socialiniu draudimu, teisę gauti ligos pašalpą įstatymo numatytais atvejais ir sąlygo- mis, suteikė suinteresuotiems asmenims lūkestį, kad įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos bus mokamos be papildomų sąlygų, sudarančių prielaidas neproporcingai pasunkinti minėtos teisės įgyvendinimą. 19. Kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisi- nės valstybės principą, negali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, kuriuo įsta- tymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimas būtų susietas su neproporcingomis mokėjimo sąlygomis, sudarančiomis prielaidas pasunkinti teisės gauti socialinę paramą ligos atveju įgyvendinimą. Vadinasi, Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu ginčijamame Nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) nustatydama įstatyme įtvirtintos ligos pašalpos mo- kėjimo tvarką, pagal Konstituciją negalėjo šios pašalpos mokėjimo susieti tik su tokiu vieninteliu mokėjimo būdu (paskirtos pašalpos pervedimu į pašalpos gavėjo turimą as- meninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje), neproporcingai pasunkinančiu ligos pašalpos gavimą ar darančiu jį apskritai neįmanomą, jei skiriamos pašalpos gavėjas neturi asmeninės sąskaitos kredito įstaigoje, esančioje Lie- tuvos Respublikos teritorijoje, arba galimybės pasinaudoti turima sąskaita kredito įstai- goje dėl jo sveikatos būklės ar kredito įstaigos veiklos yra ribotos. 20. Konstatuotina, kad Nuostatų 61 punktu (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija), pagal kurį apskritai neįmanoma mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygo- mis skiriamos ligos pašalpos, jei pašalpos gavėjas neturi asmeninės sąskaitos kredito įstaigoje, esančioje Lietuvos Respublikos teritorijoje, buvo nustatyta neproporcinga įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamos ligos pašalpos mokėjimo sąly- ga (reikalavimas) ir taip buvo sudarytos prielaidos pasunkinti socialinės paramos ligos atveju gavimą, nukrypta nuo asmens teisių įgyvendinimo imperatyvų, kylančių iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo. ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 57

21. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) tiek, kiek jame nustačius, kad „ligos <...> pašal- pos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokė- ti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 22. Vyriausybė 2009 m. balandžio 8 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respub likos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo ginčijamą Nuostatų 61 punktą (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) išdėstė taip: „Ligos <...> pašal- pos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo su visais reikiamais dokumentais gavimo teritoriniame skyriuje dienos.“ 23. Vyriausybė 2009 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respub likos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo Nuostatų 61 punktą (2009 m. balandžio 8 d. redakcija) išdėstė taip: „Ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo prašymo su visais reikiamais dokumentais ir / ar duomenimis gavimo teritoriniame skyriuje dienos. Tais atvejais, kai sprendimas dėl tėvystės pašalpos skyrimo priimamas nepasibai- gus tėvystės atostogoms, pašalpa išmokama per 5 darbo dienas po šių atostogų pabaigos.“ 24. Palyginus ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Nuostatų 61 punkte (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija), su nustatytuoju (naujai išdėstytuose) Nuostatų 61 punkte (2009 m. balandžio 8 d. redakcija), 61 punkto (2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje, matyti, kad ligos pašalpos mokėjimo būdo, t. y. pervedimo į pa- šalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje, teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu nepakito. 25. Nuostatų 61 punktas (2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcija) vėliau keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo. 26. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija) tiek, kiek jame nustačius, kad „ligos <...> pašal- pos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokė- ti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Nuostatų 61 punktas (2009 m. balandžio 8 d. redakcija) tiek, kiek jame nustačius, kad „ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą 58 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pa- šalpas jų gavėjams, prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat kad Nuostatų 61 punkto (2009 m. balandžio 26 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustačius, kad „ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esan- čioje kredito įstaigoje“, nėra nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, prieštarauja Konstituci- jos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 68 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 105-4009) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokė- toją buvo kreiptasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos). 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 68 punktas (2008 m. sausio 16 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 11-387) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją buvo kreiptasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 pra- eitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). 3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 68 punktas (2008 m. rugpjūčio 27 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 104-3982) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 pra- ◆ DĖL LIGOS PAŠALPŲ SKYRIMO IR MOKĖJIMO 59

eitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). 4. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 68 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, taip pat tiek, kiek jame nustatyta, kad tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa skiriama, jeigu dėl jos į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). 5. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punktas (2006 m. rugsėjo 27 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 105-4009) tiek, kiek jame nustačius, kad „ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskai- tą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 6. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punktas (2009 m. balandžio 8 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 42-1620) tiek, kiek jame nustačius, kad „ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskai- tą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. 7. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 61 punkto (2009 m. rugpjūčio 26 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 107-4475) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustačius, kad „ligos <...> pašalpos pervedamos į pašalpos gavėjo nurodytą asmeninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nėra 60 2012 m. spalio 31 d. nutarimas ◆

nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas ligos pašalpas jų gavėjams, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 127-6406. 61

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO (2002 M. VASARIO 28 D. REDAKCIJA) 153 STRAIPSNIO 2 DALIES, 319 STRAIPSNIO 3 DALIES, 352 STRAIPSNIO 3 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. gruodžio 6 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruš- kytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. lapkričio 7 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 33/2009 pagal pa- reiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-38/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 153 straipsnio 2 dalis, 319 straipsnio 3 dalis, 352 straipsnio 3 dalis tiek, kiek jose nustatyta, kad, bylą nagrinėjant ra- šytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas grindžiamas tuo, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 153 straipsnio 2 dalyje, 319 straipsnio 3 dalyje, 352 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo procesą nekviečiami ir teismo procesas vyksta jiems nedalyvaujant. Pagal Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrą konstitucinę normą visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai ir tik atskirais atvejais byla gali, bet neprivalo būti nagrinėjama uždarame posėdyje. Kadangi, apeliacinėje ir kasacinėje instancijose civili- nę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, šaliai neleidžiama dalyvauti teismo posė- džių salėje, yra pažeidžiamos proceso dalyvio konstitucinės teisės. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Konstanto Ramelio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigia- 62 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

ma, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos CPK nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. 1. Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylos nagrinėjimo viešumo principas, o pareiškėjo ginčijamuose CPK straipsniuose nustatyta tik teismo posėdžio forma – rašytinis procesas. Atsižvelgiant į tai teigiama, kad teismo procesas susideda iš tam tikrų stadijų, o teisminis nagrinėjimas (pirmojoje, apeliacinėje ar kasacinėje instancijoje) yra viena iš stadijų. Taigi Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalies nuostata „visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai“ yra įtvirtintas ne atskiros teismo proceso dalies – teisminio nagrinėjimo, bet teismo proceso kaip visumos viešumo principas. Šiai konstitucinei nuostatai įgyvendinti nėra būtinas kiekvienos teismo stadijos viešumas, o bylos nagrinėjimo viešumas yra tinkamai įgyvendinamas įtvirtinus žodi- nį procesą nors pirmosios instancijos teisme. 2. Rašytinio proceso metu šalys savo bylos motyvus ir aplinkybes – tai, ką žodi- nio proceso metu išsakytų žodžiu, – išdėsto privalomuose procesiniuose dokumentuose. Be to, tuo atveju, kai rašytinio proceso metu kyla poreikis išsamiau išnagrinėti tam tikras bylos aplinkybes, teisėjas gali paskirti žodinį nagrinėjimą. 3. Procese dalyvaujančios šalys turi ne tik konstitucinę teisę į proceso viešumą, bet ir kitas konstitucines teises, kurios bylas nagrinėjant civilinio proceso tvarka turi būti užtikrintos. Šis suinteresuoto asmens atstovo argumentas grindžiamas Konstitu- cijos 28 straipsniu, kuriame nustatyta, kad, „įgyvendindamas savo teises ir naudoda- masis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“, taip pat Konstitucinio Teismo nutarimais, kuriuose ne kartą pažymėta, kad nė viena asmens teisė nėra absoliuti, asmuo gali disponuoti savo teise tiek, kiek nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. 4. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Kon- vencija) 6 straipsnyje yra įtvirtinta žmogaus teisė į teisingą teismą, kurios sudedamosios dalys yra teisė į kuo trumpiausią teismo procesą (proceso koncentruotumo principas) ir teisė į viešą bylos nagrinėjimą nors pirmosios instancijos teisme. CPK 153 straipsnio 2 dalies, 319 straipsnio 3 dalies, 352 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurias, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami, įtvirtina kompromisą tarp teisės dalyvauti teismo posėdyje, t. y. jo viešumo, ir teisės į teisingą bei protingos trukmės procesą. Be to, ap- tariamomis CPK nuostatomis užtikrinamas visuomenės interesas pasiekti, kad tarp bylos šalių kuo greičiau, efektyviau ir kuo mažiausiomis sąnaudomis būtų atkurta teisinė taika, ypač nesudėtingose bylose. Priešingu atveju galėtų susiklostyti situacija, kai net nesudėtingos bylos būtų nagrinėjamos itin ilgai ir tiek valstybės (visuome- nės), tiek bylos šalių sąnaudos būtų didelės. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su visa bylos medžiaga, savo poziciją ir motyvus išdėstyti raštu. Taigi tai, kad įstatyme yra įtvirtintas rašytinis procesas ir teismo posėdžiai vyksta nedalyvaujant bylos šalims, savaime nepažeidžia nei asmenų teisėtų interesų, nei Konstitucijos. ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 63

III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjos doc. dr. Egidijos Stauskienės ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. habil. dr. Vytauto Nekrošiaus rašytiniai paaiškinimai. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar CPK 153 straipsnio 2 dalis, 319 straipsnio 3 dalis, 352 straipsnio 3 dalis tiek, kiek jose nustatyta, kad, bylą nag rinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį ne- kviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštarauja Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. Pasak pareiškėjo, apeliacinėje ir kasacinėje instancijose civilinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, šalys negali dalyvauti teismo posėdyje ir dėl to yra pažei- džiamos proceso dalyvių konstitucinės teisės. 2. Pareiškėjas savo prašyme nenurodo, kokios redakcijos CPK 153 straipsnio 2 dalies, 319 straipsnio 3 dalies, 352 straipsnio 3 dalies nuostatų atitiktį Konstituci- jai prašo ištirti. Iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jam kilo abejonių, ar Konstitucijai neprieš- tarauja (atitinkama apimtimi) CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalis, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis. Nors pareiškėjas ginčija visos CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalies atitiktį Konstitucijai, iš jo prašymo argumentų matyti, jog atitiktis gin- čijama tiek, kiek toje dalyje buvo nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja. Taigi pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagrinė- jant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekvie- čiami ir jame nedalyvauja, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštaravo Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. 3. Seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pa- 64 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

tvirtino Civilinio proceso kodeksą. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio proceso kodeksas įsigalioja „nuo 2003 m. sausio 1 d.“; pagal šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, įsigaliojus Civilinio proceso kodeksui, neteko galios inter alia anksčiau ga- liojęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (1964 m. liepos 7 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais; toliau – ir anksčiau galiojęs CPK). 4. CPK 153 straipsnyje „Teismo posėdžių formos“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), esančiame CPK I dalies „Bendrosios nuostatos“ XII skyriuje „Teismo posė- džiai“, buvo nustatyta: „1. Teismo posėdžiai vyksta žodinio proceso tvarka, tai yra kviečiant į jį dalyvau- jančius byloje asmenis, išskyrus tuos atvejus, kai šis Kodeksas numato kitaip. 2. Šio Kodekso nustatytais atvejais galimas rašytinis procesas. Šiuo atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Apie ra- šytinį procesą dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami pranešimais, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas nenumato, kad būtų informuojama apie procesinių veiks- mų atlikimą.“ CPK 319 straipsnio „Teisėjų kolegijos sudarymas ir teismo posėdžio datos nustatymas“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), esančio CPK III dalies „Teismų sprendi- mų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas“ XVI skyriuje „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“, 3 dalyje buvo nustatyta: „Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie apeliacinės bylos nagrinė- jimo vietą ir laiką. Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Žodinio proceso atveju dalyvaujantys byloje asmenys kviečiami į teismo posėdį, ta- čiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.“ CPK 352 straipsnio „Teisėjų kolegijos sudarymas ir teismo posėdžio paskyrimas“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija), esančio CPK III dalies „Teismų sprendimų ir nu- tarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas“ XVII skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“, 3 dalyje buvo nustatyta: „Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie kasacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Žodinio proceso atveju šalys, tretieji asmenys ir jų atstovai, nurodyti šio Kodekso 354 straipsnyje, kviečiami į teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą.“ 5. Taigi CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalyje, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje tiek, kiek jų atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, buvo nustatyti kai kurie proceso, vykstančio rašytinio proceso tvarka, ypatumai, palyginti su procesu, vykstančiu žodinio proceso tvarka: nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant; nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys kviečiami į teismo posėdį, išskyrus CPK numatytus atvejus. ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 65

6. CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas. Seimas 2011 m. birželio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 79, 99, 185 ir 205 straipsniais atitinkamai pakeitė CPK 133 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalį, pakeitė ir papildė 153 straipsnį (2002 m. vasario 28 d. redakcija), pakeitė 319 straipsnį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) ir 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalį. Šis įstatymas, išskyrus jo 387 straipsnio 2–5 dalyse nustatytas išimtis, įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d. CPK 153 straipsnyje „Teismo posėdžių formos“ (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nustatyta: „1. Teismo posėdžiai vyksta žodinio proceso tvarka, tai yra kviečiant į jį dalyvau- jančius byloje asmenis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas numato kitaip. 2. Šio Kodekso numatytais atvejais galimas rašytinis procesas. Šiuo atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Apie rašy- tinį procesą dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama šio Kodekso 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. 3. Procesinius klausimus, kurie turi būti nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, teismas gali išnagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažinęs, kad tai būtina.“ CPK 319 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta: „Žodinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantiems byloje asmenims siun- čiami pranešimai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką dalyvaujantiems byloje asmenims pra- nešama šio Kodekso 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (specialiame interne- to tinklalapyje). Rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Žodinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantys byloje asmenys kviečiami į teismo posėdį, ta- čiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą apeliacine tvarka.“ CPK 352 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta: „Žodinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama šio Kodekso 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (specialiame interneto tinklalapyje). Rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Žodinio bylos nagrinėjimo atvejais ša- lys, tretieji asmenys ir jų atstovai, nurodyti šio Kodekso 354 straipsnyje, kviečiami į teismo posėdį, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą kasacine tvarka.“ CPK 133 straipsnio 3 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nustatyta: „Kai byla nagrinėjama iš esmės rašytinio proceso tvarka, apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje ne vė- liau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus šio Kodekso nu- 66 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

matytus atvejus, kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama kita tvarka. Šią informaciją taip pat teikia teismo raštinė. Kai rašytinio proceso tvarka nagrinėjami kiti procesiniai klausimai, dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdį pra- nešama tik šio Kodekso numatytais atvejais.“ 7. Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalyje, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje, su nustatytuoju atitinkamai CPK 153 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalyje, 319 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 3 dalyje, 352 straipsnio 3 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), matyti, kad nors CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalis, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis buvo pakeistos, jose nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek jį ginčija pareiškėjas, liko nepakitęs, t. y. išliko nuostata, kad rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja. CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalyje, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju atitinkamai CPK 153 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 2 dalyje, 319 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 3 dalyje, 352 straipsnio 3 dalyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija), pakito inter alia tuo aspektu, kad rašytinio bylos nagrinėjimo atvejais nustatyta kitokia pranešimo byloje dalyvaujantiems asmenims apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką tvarka. II 1. Minėta, kad pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą šioje konstituci- nės justicijos byloje tiriama, ar CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštaravo Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. 2. Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Visuose teismuose bylos nag rinėjamos viešai. Teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimy- ninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį.“ Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas viešo bylų nagrinėjimo teisme principas, nustatyta, kad esant tam tikroms aplinkybėms teismo posėdžiai gali būti uždari, ir pateikiamas tokių aplinkybių sąrašas (Konstitucinio Teismo 2000 m. rug- sėjo 19 d. nutarimas). ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 67

3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, pagal Konstitu- ciją Lietuvoje vykdantys teisminę valdžią, priskirtini ne vienai, bet dviem arba (jeigu tai, paisant Konstitucijos, yra nustatyta atitinkamuose įstatymuose) daugiau teismų sistemų. Šiuo metu pagal Konstituciją ir įstatymus Lietuvoje yra trys teismų sistemos: 1) Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę (Konstituciniam Teismui, be kitų Konstitucijos nuostatų (taip pat tų, kurios skirtos apskritai teismi- nei valdžiai ir teisėjams), yra skirtas atskiras (VIII) Konstitucijos skirsnis); 2) Kons- titucijos 111 straipsnio 1 dalyje nurodyti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai sudaro bendrosios kompetencijos teismų sistemą; 3) pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti gali būti įsteigti specializuoti teismai – šiuo metu įstatymais yra įsteigta ir veikia viena specializuotų teismų, būtent administraci- nių, sistema, kurią sudaro Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai. Konstitucijoje (inter alia jos 111 straipsnio 1 dalyje) ne tik yra nustatyta ketu- rių grandžių bendrosios kompetencijos teismų sistema (kaip institucijų sistema), bet ir įtvirtinti bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos, kaip bylų teisminio nagrinėjimo procesinių pakopų sistemos, pagrindai. Iš Konstitucijos kylanti bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema suponuoja tai, kad bet kurį pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismo baigiamąjį aktą turi būti galima nustatytąja tvarka apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teismų instancinės sistemos paskirtis – šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos ka- tegorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas; minėtas žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės apskritai pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu bendrosios kompetencijos teismu, bet ir visa bendrosios kompetencijos teismų sistema conditio sine qua non (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Taigi Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalies nuostata „visuose teismuose“ apima visų teismų sistemų, visų teismų grandžių ir visų teismų instancijų teismus. 4. Teismai yra viena iš valstybės valdžią vykdančių institucijų (Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalis). Konstitucijoje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Vykdyti teisingumą – teismi- 68 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

nės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija; teismų – jurisdikcinių instituci- jų – vykdoma teisminė valdžia, kaip ir įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžios, yra visavertė valstybės valdžia, viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžių (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnį (kuriame nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (1 dalis), teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi (2 dalis), teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (3 dalis), teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu (4 dalis)), yra ne kartą konstatavęs (inter alia 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2006 m. lapkričio 27 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose), kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingu- mą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirti- na, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsi- tiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). 5. Būtina sąlyga teisingai išspręsti bylą yra tinkamas teismo procesas (Konstituci- nio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti Konstitucijos normas ir principus atitinkantį bylų nagri- nėjimo teisme procesą. Įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme santykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 117 straipsnyje nustatytų reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, teisėjų ne- šališkumo ir nepriklausomumo principų. ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 69

6. Reguliuojant bylų nagrinėjimo teisme santykius privalu paisyti inter alia Kons- titucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto viešo bylų nagrinėjimo teisme principo. 6.1. Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas viešo bylų nagrinėjimo teisme principas, iš Konstitucijos, inter alia jos 25 straipsnio, kylantis visuomenės interesas būti informuotai, Konstitucijos 25 straipsnio 5 dalis, pagal kurią pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį, konstitucinis teisinės valstybės principas, inter alia teisinio aiškumo reikalavimas, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą bylų nagrinėjimo teisme santykius įstatymu reguliuoti taip, kad proceso dalyviams ir visuomenei būtų sudarytos sąlygos inter alia žinoti apie teismuose nagrinėjamas bylas, bylą nagrinėjančio teismo sudėtį, bylose sprendžia- mus ginčus, priimtus sprendimus. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją viešas bylų nagrinėjimas nėra savitikslis. Vie- šas bylų nagrinėjimas yra viena iš teisingumo vykdymo ir užtikrinimo sąlygų. Viešu bylų nagrinėjimu teisme sudaromos prielaidos užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuo- se ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti asmens teises ir laisves. Užtikrindamas viešo bylų nagrinėjimo teisme prin- cipą įstatymų leidėjas privalo vadovautis Konstitucijos normomis ir kitais principais, nesudaryti prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia asmens teises ir laisves). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitu- cija – vientisas aktas; Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą; jokios Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti vien pažodžiui, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes tuomet būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo savo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, „<...> pagal Konstituciją civilinio proceso santykius įstatymu būtina reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Ir priešingai – negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris neleistų teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą. Antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat ir nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.“ Pažymėtina ir tai, kad viešo bylų nagrinėjimo teisme principas nėra absoliutus. Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje, kurioje šis principas įtvirtintas, yra nustatytos tam tikros bylų nagrinėjimo viešumo išimtys ir atvejai, kada teismo posėdis gali būti uždaras: žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat 70 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybinę, profesinę ar komercinę paslap- tį. Taigi pagal Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalį proceso viešumas ribojamas privataus ar viešojo intereso apsaugos tikslais. Viešo bylų nagrinėjimo teisme principas įstatymu gali būti ribojamas ir siekiant apsaugoti kitas konstitucines vertybes. An- tai iš teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo, įtvirtinto inter alia Konstitucijos 109 straipsnyje, kyla teisėjų pasitarimo slaptumo priimant sprendimą reikalavimas. Be to, siekiant apsaugoti žmogaus orumą, privataus gyvenimo neliečiamumą (Kons- titucijos 22 straipsnis), kitas vertybes, kurių apsauga kyla iš Konstitucijos, įstatymu gali būti ribojamas bylų nagrinėjimo proceso atskirų elementų viešumas, inter alia teismo baigiamojo akto viešas skelbimas, bylos medžiagos viešumas. 6.2. Konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teisme principas lemia ir teismo po- sėdžio, kuriame nagrinėjama byla, viešumą. Siekdamas užtikrinti teismo posėdžio, kaip bylų nagrinėjimo teisme elemento, viešumą, įstatymų leidėjas teismo posėdžio tvarką turi reglamentuoti taip, kad būtų sudarytos sąlygos užtikrinti proceso dalyvių teisę pareikšti nuomonę visais byloje sprendžiamais klausimais bei visuomenės inte- resą būti informuotai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus. Iš Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalies, kitų Konstitucijos normų ir principų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokias teismo posėdžio formas, kurios sudarytų sąlygas užtikrinti tiek proceso dalyvių teisės į viešą teismo procesą, tiek visuomenės intereso būti informuotai įgyvendinimą ir kartu nesudarytų prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia asmens teises ir laisves). Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalyje nėra expressis verbis įtvirtintų viešo ir (ar) neviešo (uždaro) bylų nagrinėjimo teismuose formų. Konstitucinis viešo bylų nagri- nėjimo teismuose principas gali būti užtikrinamas įvairiomis įstatymų leidėjo nustatytomis bylų nagrinėjimo teismuose formomis. Įstatymų leidėjo diskreciją saisto Konstitucija, inter alia 117 straipsnio 1 dalis, konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, protingumo principai. Iš Konstitucijos, kaip vientiso akto (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), įstaty- mų leidėjui kyla pareiga užtikrinti, kad reguliuojant bylų nagrinėjimo teisme santykius nebūtų priešpriešinami Konstitucijos principai ir normos. Įstatymu nustatant bylų nagrinėjimo teismuose formas pirmiausia turi būti siekiama užtikrinti konsti- tucinį teisingumo principą, pagal kurį įstatymų leidėjui kyla pareiga bylų nagrinė- jimo santykius reguliuoti taip, kad būtų sudarytos teisinės prielaidos teismui ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą byloje. Reguliuojant bylų nagrinėjimo teismuose formas būtina paisyti ir kitų konstitucinių principų, inter alia konstitucinių teisinės valstybės, protingumo, bylų nagrinėjimo teisme viešu- mo principų. Pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia teisingumo principo, konstitucinės tei- sės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ir laisvių gynimo, kyla teismo proceso greitumo ir veiksmingumo reikalavimas. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų sąlygas bylą išnag ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 71

rinėti ir sprendimą įvykdyti be nepateisinamų pertraukų, taip užkertant kelią teisme vilkinti bylų nagrinėjimą, inter alia asmenims piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. III 1. Pagal Konstitucijos sudedamosios dalies – Konstitucinio akto „Dėl Lietu- vos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šiame kontekste pami- nėtina, kad 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 861/2007, nustatančio Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo proce- dūrą, 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagri- nėjimo procedūra yra rašytinė procedūra. Teismas surengia žodinį nagrinėjimą, jei mano, kad tai yra reikalinga arba jei to prašo kuri nors šalis. Teismas tokį prašy- mą gali atmesti, jei mano, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, žodinis nagrinėjimas teisingam bylos nagrinėjimui akivaizdžiai nėra būtinas. Ieškinio atmetimo motyvai pateikiami raštu. Atmetimo negalima atskirai užginčyti.“ Šis reglamentas taikomas „tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse ir komercinėse bylose, neatsižvelgiant į teismo pobūdį, kai ieškinio suma, neskaičiuojant palūkanų, išlaidų ir sąnaudų, neviršija 2 000 EUR tuo metu, kai kompetentingas teismas gauna ieškinio formą“. Šis reglamentas taikomas „nuo 2009 m. sausio 1 d.“ (reglamento 29 straipsnis). 2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad joje yra aktualus ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aiškinimas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konven- cijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą apima teisę į žo- dinį bylos nagrinėjimą (1994 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Fredin prieš Švediją (peticijos Nr. 18928/91), 1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švedi- ją (peticijos Nr. 11826/85). EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad posėdžiai, kurie vyksta tik pirmojoje ir vie- nintelėje instancijoje, turi vykti žodinio nagrinėjimo forma (1990 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85) ir kt.). Kita vertus, EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad pareiga rengti viešą bylos nagrinėji- mą nėra absoliuti, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jei bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jei byloje nėra viešojo intereso (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją (peticijos Nr. 28394/95) ir kt.). Minėtos teisės atsisakymas gali būti aiškiai išreikštas (eksplicitinis) ir numanomas, kai nepateikiama prašymo bylą nagrinėti viešai arba jis nepalaikomas (1990 m. vasario 21 d. sprendimas Håkansson ir Sturesson prieš Švediją (peticijos Nr. 11855/85), 1993 m. birželio 24 d. sprendimas Schuler-Zgraggen prieš Šveicariją (peticijos Nr. 14518/89) ir kt.). Bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių 72 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Šve- diją (peticijos Nr. 28394/95). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir tre- čiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (1991 m. spalio 29 d. sprendimas byloje Helmers prieš Švediją (peticijos Nr. 11826/85). Taigi, jei yra išskirtinių aplinkybių, dėl kurių antrojoje ir trečiojoje instancijose nebuvo rengiamas žodinis bylos nagrinėjimas, Konven- cijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į viešą bylos nagrinėjimą reiškia teisę į žodinį bylos nagrinėjimą bent jau vienoje instancijoje (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Lundevall prieš Švediją (peticijos Nr. 38629/97). 3. Taigi pagal EŽTT jurisprudenciją pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jeigu bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jeigu byloje nėra viešojo intereso; bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien rašytine bylos medžiaga ir rašytiniais šalių paaiškinimais; žo- dinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma. 4. Pažymėtina ir tai, kad 1995 m. vasario 7 d. priimtose Europos Tarybos rekomen- dacijose R(95)5 „Dėl apeliacinių sistemų ir procedūrų civilinėse ir komercinėse bylose įvedimo ir funkcionavimo tobulinimo“, siekiant užtikrinti greitą ir efektyvų apeliacinių bylų nagrinėjimą, valstybėms narėms inter alia buvo pasiūlyta riboti žodinio bylos nagri- nėjimo principo taikymą apeliacinės instancijos teismuose, pavyzdžiui, kad būtų sutrum- pinti žodiniai procesai, daugiau taikyti rašytines procedūras (6 straipsnio d punktas). IV Dėl CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalies, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalies, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalies tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, atitikties Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. 1. Minėta, kad pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštaravo Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 73

Taip pat minėta, kad, pasak pareiškėjo, apeliacinėje ir kasacinėje instancijose ci- vilinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, šalys negali dalyvauti teismo posėdy- je ir dėl to esą yra pažeidžiamos proceso dalyvių konstitucinės teisės. 2. CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalyje, kaip minėta, buvo nustatyta: „Šio Kodekso nustatytais atvejais galimas rašytinis procesas. Šiuo atveju į teismo posėdį dalyvaujantys byloje asmenys nekviečiami ir jame nedalyvauja. Apie rašytinį procesą dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami pranešimais, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas nenumato, kad būtų informuojama apie procesinių veiksmų atlikimą.“ Taigi CPK 153 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) buvo įtvir- tinta bendroji norma, kurioje nustatyta galimybė CPK konkrečiai numatytais atvejais bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir kai kurie proceso, vykstančio rašytinio proceso tvarka, ypatumai, palyginti su procesu, vykstančiu žodinio proceso tvarka: na- grinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. 3. Vertinant, ar Konstitucijai neprieštaravo CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, pirmiausia būtina išsiaiškin- ti, ar Konstitucijai neprieštaravo CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje buvęs nustatytas teisinis reguliavimas. 4. Santykiai, susiję su rašytiniu procesu, yra reguliuojami ne tik pareiškėjo ginči- jamuose, bet ir kituose CPK straipsniuose (jų dalyse, punktuose). 4.1. Su pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama (atitinkama apimtimi) CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalies nuostata yra susijusios ir kitos CPK nuostatos, reguliuojančios bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme santykius. Pažymėtina, kad pagal CPK 301 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 1 dalį apeliacine tvarka galėjo būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai (įsakymai, nutartys), išskyrus CPK numatytus atvejus. 4.1.1. CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalies nuostata „bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo po- sėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant“ pirmiausia aiškintina kartu su CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 321, 322 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu. CPK 321 straipsnio „Bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Teisėjų kolegija rašytinio proceso tvarka gali išspręsti apeliacinį skundą, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį grąžinti sumokėtą žyminį mokestį; 74 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

2) konstatuoja, kad yra absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.“ Paminėtina, kad pagal CPK 329 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2, 3 dalis absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais buvo pripažįstami inter alia tokie atvejai, kai: byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo; pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų); byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka; bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. CPK 322 straipsnyje „Apelianto teisė prašyti rašytinio proceso“ (2002 m. vasario 28 d. redakcija) buvo nustatyta: „Apelianto prašymu byla apeliacine tvarka gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, jeigu tam atsiliepimuose į apeliacinį skundą neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys.“ Taigi pagal CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavi- mą civilinės bylos apeliacine tvarka turėjo būti nagrinėjamos žodinio proceso tvarka; apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą galėjo nagrinėti tik CPK konkrečiai numatytais atvejais (kai apeliacinis procesas nutraukiamas arba nustatomi absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai), taip pat apelianto prašymu, jeigu rašytiniam procesui neprieštaravo kiti byloje dalyvaujantys asmenys. 4.1.2. Seimo 2011 m. birželio 21 d. priimto Civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo 187, 188 straipsniais atitinkamai buvo pakeistas ir papildytas 321 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) bei pakeistas 322 straipsnis (2002 m. vasario 28 d. redakcija). CPK 321 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) nustatyta: „1. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Ko- dekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. 2. Teismo posėdis nagrinėjant apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka susideda iš pranešimo apie bylą, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir sprendimo (nutarties) priėmimo. 3. Kai apeliaciniu skundu skundžiama tik teismo sprendimo dalis dėl bylinėji- mosi išlaidų paskirstymo ar kitų teismo sprendimu išspręstų procesinių klausimų, toks apeliacinis skundas nagrinėjamas mutatis mutandis taikant atskirųjų skundų nagrinėjimo taisykles. Ši nuostata netaikoma, kai toje pačioje byloje paduodamas apeliacinis skundas dėl teismo sprendimo esmės.“ CPK 322 straipsnyje „Bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka“ (2011 m. bir- želio 21 d. redakcija) nustatyta: „Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagri- nėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 75

prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.“ Palyginus CPK 321 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 1 dalyje ir 322 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju 321 straipsnio (2011 m. birželio 21 d. redakcija) 1 dalyje ir 322 straipsnyje (2011 m. birželio 21 d. redakcija) pažymėtina, jog teisinis reguliavimas buvo pakeistas tuo aspektu, kad apeliacine tvarka bylos paprastai nagrinėjamos ne žodinio proceso, o rašytinio proceso tvarka; žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tuo atveju, kai pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas; dalyvaujan- čių byloje asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismo nesaisto. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, nustatytas CPK 321, 322 straipsniuose (2011 m. birželio 21 d. redakcija), nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. 4.1.3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama (atitinkama apimtimi) CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalies nuostata yra susijusi ir su kitomis CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatomis, įtvirtinančiomis rašytinio proceso ypatumus apeliacinės instancijos teisme ir dalyvaujančių byloje asmenų procesines teises bei garantijas. Šiame kontekste paminėtinos šios CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos: – „Apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų rei- kalavimų, turi būti nurodyta: <...> apelianto prašymas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, jeigu jis to pageidauja“ (306 straipsnio 1 dalies 5 punktas); – „Apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti skundo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėji- mo iš esmės pradžios <...>“ (308 straipsnio 1 dalis); – „Šalys per dvidešimt dienų nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos apeliacinės instancijos teismui privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raštu pateikti išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose išdėsto savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo“ (318 straipsnio 1 dalis); – „Atsiliepimų į apeliacinį skundą priėmimo klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą priėmus, jo nuorašai išsiunčiami apeliantui ir prie apeliacinio skundo prisidėjusiam asmeniui“ (318 straipsnio 2 dalis); – „Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie apeliacinės bylos nagrinė- jimo vietą ir laiką <...>“ (319 straipsnio 3 dalis); – „Apie apeliacinės instancijos teismo sprendimą ar nutartį, priimtus rašytinio proceso tvarka, <...> informuojami dalyvaujantys byloje asmenys“ (325 straipsnio 4 dalis). 4.2. Paminėtina, kad pagal CPK 302 straipsnį (2002 m. vasario 28 d. redakcija) apeliaciniam procesui taikomos CPK bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK skyriuje „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ nurodytoms taisyklėms. 76 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

Nurodytinos šios CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) I dalies „Bendrosios nuostatos“ ir II dalies „Procesas pirmosios instancijos teisme“ nuostatos, reguliuo- jančios bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme santykius: – „Civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įsta- tymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę“ (2 straipsnis); – „Teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau“ (7 straipsnio „Proceso koncentracija ir ekonomiškumas“ 1 dalis); – „Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiau- ti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai“ (7 straipsnio „Proceso koncentracija ir ekonomiškumas“ 2 dalis); – „Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, pro- fesinę ar komercinę paslaptį“ (9 straipsnio „Teismo posėdžio viešumas“ 1 dalis); – „Uždarame teismo posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asmenys, o reikiamais atvejais – ir liudytojai, vertėjai bei ekspertai“ (9 straipsnio „Teismo posėdžio vie- šumas“ 2 dalis); – „Uždarame teismo posėdyje byla nagrinėjama laikantis visų proceso taisyklių. Teismo sprendimo rezoliucinė dalis paskelbiama viešai, išskyrus bylas dėl įvaikini- mo“ (9 straipsnio „Teismo posėdžio viešumas“ 3 dalis); – „Visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus me- džiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi teisę daryti bylos medžiagos ko- pijas ir išrašus. Tokią teisę šie asmenys įgyja, kai sprendimas ar teismo procesą už- baigianti nutartis įsiteisėja, o jeigu byla gali būti nagrinėjama kasacine tvarka, – ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Su vykdomosios bylos medžiaga galima susipažinti, kai sprendimas yra įvykdytas“ (10 straipsnio „Bylos medžiagos viešumas“ 1 dalis); – „Priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nu- tartį, teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 77

kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis. Dėl teismo nutarties, kuria atmestas prašymas, gali būti duodamas atskira- sis skundas“ (10 straipsnio „Bylos medžiagos viešumas“ 2 dalis); – „Su bylos medžiaga, sudarančia valstybės ar tarnybos paslaptį, turi teisę su- sipažinti asmenys, kuriems ši teisė yra specialiai suteikta vadovaujantis įstatymais“ (10 straipsnio „Bylos medžiagos viešumas“ 4 dalis); – „Šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis“ (13 straipsnis „Dis- pozityvumo principas“); – „Šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda, taip pat savo prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus“ (15 straipsnis „Žodiškumo principas“); – „Nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas (žodžiu arba raštu) prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kada pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau. Rašytiniame procese nušalinimas turi būti pareiškiamas raštu“ (68 straipsnio „Pa- reiškimai dėl nušalinimų“ 2 dalis); – „Dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – tai šių asmenų ieš- kiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius, dublikai (ieškovo atsiliepimai į atsakovo pareikštą atsiliepimą), triplikai (atsakovo atsiliepimai į dubliką), atskirieji, apeliaciniai ir kasaciniai skundai bei atsiliepimai į juos ir kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti jų prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai“ (110 straipsnis); – „Teismo procesiniai dokumentai (sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai, rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, šaukimai ir pranešimai) – tai proceso metu teismo priimti dokumentai“; „Visi teismo procesiniai dokumentai yra surašomi, priimami ir įteikiami šio Kodekso nustatyta tvarka“ (116 straipsnio „Teismo procesiniai dokumentai“ 1, 2 dalys); – „Dalyvaujantiems byloje asmenims teismo šaukimais ar pranešimais prane- šama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Da- lyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą, apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais. Teismo šaukimais taip pat šaukiami į teismą liudytojai, vertėjai ir ekspertai“ (133 straipsnio 1 dalis); – „Rašytinio proceso atveju teismas apie procesinių dokumentų priėmimo laiką ir vietą dalyvaujančius byloje asmenis informuoja pranešimais, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas nenumato tokio informavimo“ (133 straipsnio 3 dalis); – „Byla nagrinėjama žodžiu ir tos pačios sudėties teismo <...>“ (235 straipsnio 2 dalis); – „Rašytiniu arba į teismo posėdžio protokolą įrašytu ir šalių pasirašytu sutikimu, kuris gali būti atšaukiamas tik iš esmės pasikeitus procesinei padėčiai, teismas nutartimi turi teisę nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Rašytinio pro- 78 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

ceso tvarka bylos nagrinėjimas nėra galimas, jeigu nuo šalių pareikšto sutikimo pra- ėjo daugiau kaip trys mėnesiai“ (235 straipsnio 4 dalis); – „Pripažinęs, kad žodinio proceso tvarka bylos aplinkybės bus ištirtos išsamiau, teismas turi teisę panaikinti šio straipsnio 4 dalyje nurodytas nutartis ir paskirti žo- dinį bylos nagrinėjimą“ (235 straipsnio 5 dalis); – „Sprendimas priimamas <...> ir paskelbiamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus <...>“ (268 straipsnio 3 dalis); – „Šio Kodekso 270 straipsnio nustatyta tvarka surašyto sprendimo nuorašas išduodamas teismo posėdyje dalyvavusiems asmenims jų pareikalavimu. Šalims ir tretiesiems asmenims, neatvykusiems į teismo posėdį, ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo dienos išsiunčiamas teismo sprendimo nuorašas“ (275 straipsnio 1 dalis). 4.3. Pagal cituotą CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį regu- liavimą, apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, laikomasi CPK įtvirtintų proceso principų (proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, teismo posėdžio viešumo, bylos medžiagos viešumo, dispozityvumo ir kt.), dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę inter alia būti informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pareikšti nušalinimus, raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo, gauti teismo sprendimus (baigiamuosius teismo aktus). 5. Su pareiškėjo – Seimo narių grupės ginčijama (atitinkama apimtimi) CPK 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalies nuostata yra susijusios inter alia šios CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatos, reguliuojančios bylų nagri- nėjimo kasaciniame teisme santykius: – „Apeliacinės instancijos teismų sprendimai ir nutartys <...> gali būti apskųsti ir peržiūrėti kasacine tvarka“ (340 straipsnio 1 dalis); – „Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių“ (353 straipsnio 1 dalis); – „Kasatorius turi teisę atsisakyti paduoto kasacinio skundo iki dalyvaujančių byloje asmenų kalbų pabaigos teismo posėdyje, o rašytinio proceso metu – iki teismo posėdžio pradžios“ (349 straipsnio 1 dalis); – „Apie priimto kasacinio skundo įrašymą į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą pranešama šalims. Kartu su pranešimu apie kasacinio skundo įrašymą šalims ir tretiesiems asmenims išsiunčiamas kasacinio skundo nuorašas“ (350 straipsnio 7 dalis); – „Atsiliepimus į kasacinį skundą šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į Lietuvos Aukš- čiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą. Atsiliepime į kasacinį skundą turi būti nurodyti išsamūs nesutikimo su pateiktu kasaciniu skundu moty- vuoti pagrindai. Atsiliepimas į kasacinį skundą surašomas ir pasirašomas tokia pat ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 79

tvarka kaip ir kasacinis skundas. Atsiliepimai į kasacinį skundą, jo papildymai ar pakeitimai, pateikti praleidus nustatytą terminą, nepriimami ir grąžinami juos pateiku- siems asmenims“ (351 straipsnio 1 dalis); – „Paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą, priimto atsiliepimo į kasacinį skundą nuorašai išsiunčiami šalims ir tretiesiems asmenims, išskyrus jį pateikusį asmenį“ (351 straipsnio 2 dalis); – „Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie kasacinės bylos nagrinėji- mo vietą ir laiką <...>“ (352 straipsnio 3 dalis); – „Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pareikšti bylą nagrinėjantiems tei- sėjams arba vienam iš jų nušalinimus ir prašymus. Jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys šias teises gali įgyvendinti raštu iki teismo posėdžio pradžios <...>“ (355 straipsnio 1 dalis); – „Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę gauti informaciją apie bylos nagrinė- jimo kasacine tvarka eigą ir rezultatus“ (355 straipsnio 3 dalis); – „Kasacinė byla nagrinėjama pasibaigus kasacinio skundo padavimo terminui. Kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Teismo posėdis susideda iš pra- nešimo apie bylą, kasacinį skundą, atsiliepimą į kasacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir nutarties (nutarimo) priėmimo“ (356 straipsnio 1 dalis); – „Nusprendusi, kad tai yra būtina, teisėjų kolegija paskiria žodinį bylos nagri- nėjimą <...>“ (356 straipsnio 2 dalis); – „Teismo priimama nutartis (nutarimas) išdėstoma raštu ir visų teisėjų pasira- šoma <...>“ (358 straipsnio 2 dalis); – „Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, per tris dienas nuo nutarties (nutarimo) surašymo dienos grąžina ją pirmosios instancijos teismui ar teismui, kuris nurodytas nutartyje (nutarime), ir išsiunčia dalyvaujantiems byloje asmenims nutarties (nutarimo) nuorašus“ (364 straipsnis). Paminėtina, kad pagal CPK 340 straipsnio 5 dalį, jeigu CPK skyriuje „Bylų procesas kasaciniame teisme“ tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuo- jamas, taikomi CPK 1–300 straipsniai, kiek jie neprieštarauja XVII skyriaus „Bylų procesas kasaciniame teisme“ nuostatoms. 6. Taigi pagal cituotą CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį re- guliavimą kasacinės bylos paprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka; teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; kasacinis teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių; kasacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys iki teismo posėdžio pradžios gali pareikšti nu- šalinimus ir prašymus; šalys turi pareigą, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys – teisę per nustatytą terminą pateikti atsiliepimus į kasacinį skundą; šalys ir tretieji asmenys gauna pateiktus atsiliepimus į kasacinį skundą, dalyvaujantys byloje asmenys turi tei- sę būti informuoti apie bylos nagrinėjimo kasacine tvarka eigą ir rezultatus, išnagri- nėjus bylą gauti teismo nutarties (nutarimo) nuorašus. 80 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

7. Apibendrinant šiame Konstitucinio Teismo nutarime cituotą pareiškėjo ginči- jamą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad: – apeliacinės instancijos teisme bylos turėjo būti nagrinėjamos žodinio proceso tvarka; rašytinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismas bylą galėjo nagrinėti tik CPK konkrečiai numatytais atvejais (kai apeliacinis procesas nutraukiamas arba nustatomi absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai), taip pat apelianto prašymu, jeigu tam neprieštaravo kiti byloje dalyvaujantys asmenys; – kasaciniame teisme civilinės bylos paprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka; teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; – nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantiems byloje asmenims pra- nešama apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką; dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę raš- tu pareikšti nušalinimus, prašymus, procesiniuose dokumentuose pareikšti reikalavimus, atsikirtimus ir paaiškinimus, gauti teismo sprendimus (baigiamuosius teismo aktus). 8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad oficialus teismų sprendimų paskelbimas reglamentuojamas Lietuvos Respubli- kos teismų įstatymo 39 straipsnyje. Šiame straipsnyje inter alia nustatyta: „Teismų baigiamieji aktai ir metinės Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikos apžvalgos skelbiami Nacionalinės teismų administracijos interne- to tinklalapyje Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus“ (1 dalis (2008 m. liepos 3 d. redakcija); „Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismų baigiamieji aktai ir metinės teismų praktikos apžvalgos skelbiami nepažeidžiant asmens duomenų apsaugos, valstybės, tarnybos, komercinės, profesinės ir kitų įsta- tymų saugomų paslapčių apsaugos reikalavimų, taip pat laikantis kitų įstatymuose numatytų apribojimų ir draudimų“ (3 dalis (2008 m. liepos 3 d. redakcija). Taigi teismų baigiamieji aktai skelbiami viešai (išskyrus įstatymuose nustatytus apribojimus ir draudimus). 9. Sprendžiant, ar CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštaravo Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta šiame Konstituci- nio Teismo nutarime: – asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatyti Konstitucijos normas ir principus atitinkantį bylų nagri- nėjimo teisme procesą; įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme santykius, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 117 straipsnyje nustatytų reikalavimų, konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, teisėjų ne- šališkumo ir nepriklausomumo principų; – pagal Konstituciją viešas bylų nagrinėjimas nėra savitikslis; viešas bylų nagri- nėjimas yra viena iš teisingumo vykdymo ir užtikrinimo sąlygų; viešu bylų nagrinė- ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 81

jimu teisme sudaromos prielaidos užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti asmens teises ir laisves; – iš Konstitucijos 117 straipsnio 1 dalies, kitų Konstitucijos normų ir princi- pų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokias teismo posėdžio formas, kurios sudarytų sąlygas užtikrinti tiek proceso dalyvių teisės į viešą teismo procesą, tiek vi- suomenės intereso būti informuotai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus įgyvendinimą ir kartu nesudarytų prielaidų pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia asmens teises ir laisves); – konstitucinis viešo bylų nagrinėjimo teismuose principas gali būti užtikrina- mas įvairiomis įstatymų leidėjo nustatytomis bylų nagrinėjimo teismuose formomis; įstatymų leidėjo diskreciją saisto Konstitucija, inter alia jos 117 straipsnio 1 dalis, konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, protingumo principai; – iš Konstitucijos, inter alia teisingumo principo, konstitucinės teisės kreiptis į teis- mą dėl pažeistų teisių ir laisvių gynimo, kyla teismo proceso greitumo ir veiksmingumo reikalavimas; įstatymų leidėjas, reguliuodamas bylų nagrinėjimo teisme santykius, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų sąlygas bylą išnagrinėti ir sprendimą įvykdyti be nepateisinamų pertraukų, taip užkertant kelią teisme vilkinti bylų nagrinė- jimą, inter alia asmenims piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. 9.1. Minėta, kad CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta: „Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie apeliacinės bylos nagrinėji- mo vietą ir laiką. Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. <...>“ Taip pat minėta, kad CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyti kai kurie proceso, vykstančio rašytinio proceso tvarka, ypatumai, palyginti su procesu, vykstančiu žodinio proceso tvarka. Minėta ir tai, kad pagal CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą: – apeliacinės instancijos teisme bylos turėjo būti nagrinėjamos žodinio proceso tvarka; rašytinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismas bylą galėjo nagrinėti tik CPK konkrečiai numatytais atvejais (kai apeliacinis procesas nutraukiamas arba nustatomi absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai), taip pat apelianto prašymu, jeigu tam neprieštaravo kiti byloje dalyvaujantys asmenys; – apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, laikomasi CPK įtvirtintų proceso principų (proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, teismo posėdžio viešumo, bylos medžiagos viešumo, dispozityvumo ir kt.), dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę inter alia būti informuoti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, pareikšti nušalinimus, raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo, gauti teismo sprendimus (baigiamuosius teismo aktus). 82 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

Be to, minėta, kad pagal Teismų įstatymą teismų baigiamieji aktai skelbiami vie- šai (išskyrus įstatymuose nustatytus apribojimus ir draudimus). Taigi CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, nebuvo sudaroma prielaidų pažeisti civilinio proceso principus, varžyti proceso dalyvių procesines teises. Minėtu teisiniu reguliavimu, aiškinant jį kitų CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatų kontekste, buvo užtikrinama proceso da- lyvių teisė į viešą teismo procesą (inter alia užtikrinama teisė pareikšti nuomonę visais byloje sprendžiamais klausimais) bei visuomenės interesas būti informuotai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus, sudaromos sąlygos bylą išnagrinėti ir sprendimą įvyk- dyti be nepateisinamų pertraukų, taip užkertant kelią teisme vilkinti bylų nagrinėjimą. Vadinasi, CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintos teisinės garantijos, kad, apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinė- jant rašytinio proceso tvarka, bus užtikrintas iš Konstitucijos kylančių tinkamo teismo proceso, viešo bylų nagrinėjimo teisme reikalavimų vykdymas. Konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo neužtikrinama asmens teisė į tinkamą teismo procesą, pažeidžiamas Konstitucijos 117 straipsnyje įtvirtintas viešo bylų nagrinėjimo teisme principas. 9.2. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštaravo Konstituci- jos 117 straipsnio 1 daliai. 9.3. Minėta, kad CPK 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyta: „Dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie kasacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. <...>“ Taip pat minėta, kad CPK 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje buvo nustatyti kai kurie proceso, vykstančio rašytinio proceso tvarka, ypatumai, palyginti su procesu, vykstančiu žodinio proceso tvarka. Minėta ir tai, kad pagal CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytą teisinį re- guliavimą: – kasaciniame teisme civilinės bylos paprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka; teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; – kasacinis teismas bylas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių; kasacinės instancijos teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys iki teismo posėdžio pradžios gali pareikšti nušalinimus ir prašymus; šalys turi pareigą, o kiti by- ◆ DĖL CIVILINIO RAŠYTINIO PROCESO 83

loje dalyvaujantys asmenys – teisę per nustatytą terminą pateikti atsiliepimus į kasacinį skundą; šalys ir tretieji asmenys gauna pateiktus atsiliepimus į kasacinį skundą, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę būti informuoti apie bylos nagrinėjimo kasacine tvarka eigą ir rezultatus, išnagrinėjus bylą gauti teismo nutarties (nutarimo) nuorašus. Minėta ir tai, kad pagal Teismų įstatymą teismų baigiamieji aktai yra skelbiami viešai (išskyrus įstatymuose nustatytus apribojimus ir draudimus). Taigi CPK 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, kasaciniame teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, nebuvo sudaroma prielaidų pažeisti civilinio proceso principus, varžyti proceso dalyvių procesines teises. Minėtu teisiniu reguliavimu, aiškinant jį kitų CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nuostatų kontekste, buvo užtikrinama proceso dalyvių teisė į viešą teismo procesą (inter alia užtikrinama teisė pareikšti nuo- monę visais byloje sprendžiamais klausimais) bei visuomenės interesas būti informuotai apie teismo procesą ir priimamus sprendimus, sudaromos sąlygos bylą išnagrinėti ir sprendimą įvykdyti be nepateisinamų pertraukų, taip užkertant kelią teisme vilkinti bylų nagrinėjimą. Be to, kasacine tvarka bylos nagrinėjamos tik teisės taikymo aspektu, kasacinis teismas pats faktinių aplinkybių nenustato ir bylą sprendžia pagal pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas aplinkybes, taigi ir dėl to asmenims, žinantiems šias aplinkybes, dalyvauti teismo posėdyje nėra būtina. Vadinasi, CPK (2002 m. vasario 28 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo įtvirtintos teisinės garantijos, kad, kasacinę bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, bus užtikrinti iš Konstitucijos kylantys tinkamo teismo proceso, viešo bylų nagrinėjimo teisme reikalavimai. Konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog CPK 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo neužtikrinama asmens teisė į tinkamą teismo procesą, pažeidžiamas Konstitucijos 117 straipsnyje įtvirtintas viešo bylų nagrinėjimo teisme principas. 9.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštaravo Konstituci- jos 117 straipsnio 1 daliai. 10. Minėta, kad CPK 153 straipsnio 2 dalyje (2002 m. vasario 28 d. redakcija) buvo įtvirtinta bendroji norma, kurioje nustatyta galimybė CPK konkrečiai numatytais atvejais bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir kai kurie proceso, vykstančio rašytinio proceso tvarka, ypatumai, palyginti su procesu, vykstančiu žodinio proceso tvarka: nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant. Šiame nutarime konstatavus, kad CPK 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek jose 84 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimas ◆

buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, ne- prieštaravo Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai, remiantis tais pačiais argumentais taip pat konstatuotina, kad ir CPK 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posė- dį nekviečiami ir jame nedalyvauja, neprieštaravo Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. 11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad CPK 153 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, ape- liacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir jame nedalyvauja, neprieštaravo Konstitucijos 117 straipsnio 1 daliai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu- vos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 153 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340; Nr. 42) 2 dalis tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad, apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme bylą nagri- nėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekvie- čiami ir jame nedalyvauja, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 319 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340; Nr. 42) 3 dalis, 352 straipsnio (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340; Nr. 42) 3 dalis tiek, kiek jose buvo nustatyta, kad, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Pranas Kuconis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 142-7341. 85

NUTARIMAS

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS KRAŠTO APSAUGOS SISTEMOS ORGANIZAVIMO IR KARO TARNYBOS ĮSTATYMO 48 STRAIPSNIO 1 DALIES (1999 M. LIEPOS 7 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. gruodžio 10 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Ramutės Rušky- tės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Sigutei Brusovienei, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietu- vos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 531 straipsniais, Teismo posėdy- je 2012 m. gruodžio 4 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 44/2010 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-50/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl kariams skiriamų drausminių nuobaudų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas Nr. 1B-50/2010 grindžiamas šiais argumentais. Ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija), expressis verbis buvo nustatyta, kad teismai neturi teisės spręs- ti tam tikrų karo tarnybos ginčų, inter alia dėl drausminės nuobaudos – tarnybinio atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Remdamasis oficialiąja konstitucine doktrina pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo yra absoliuti, jos negalima apriboti ir paneigti; konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarime, kuriame tirta Įstatymo 48 straipsnio 2 dalies, pagal kurią teismai galėjo nagri- nėti ginčus tik dėl atleidimo iš karo tarnybos tvarkos pažeidimo, bet ne dėl atleidimo 86 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas ◆

pagrįstumo, atitiktis Konstitucijai, yra konstatuota, kad krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatumų ir kad, atsižvelgiant į šiuos ypatumus, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs ginčų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių ginčų sprendimo tvarka, tačiau krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo. Taigi, pareiškėjo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konsti- tucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo kanceliarijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biuro vedėjo Vitalijaus Dmitrijevo ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ministro patarėjo-teisininko Dainiaus Žalimo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas gali prieštarauti Konstituci- jai. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais. Pagal Konstituciją asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama ne- atsižvelgiant į tai, koks jo teisinis statusas, o jo pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje. Įstatymo 48 straipsnio 1 dalimi (1999 m. liepos 7 d. redakcija), kurioje, atsižvelgiant į karo tarnybos santykių ypatumus, nustatyta ginčų dėl kariams skiriamų drausminių nuo- baudų sprendimo tvarka, pagal kurią šių ginčų nesprendžia teismai, paneigiama asmens teisė kreiptis į teismą, nepaisant jo statuso ir to, ar pažeista jo teisė, susijusi su drausminės nuobaudos skyrimu, yra tiesiogiai įtvirtinta Konstitucijoje, ar ne, to- dėl pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas iš tiesų gali prieštarauti Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatuoja: 1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Įsta- tymo 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl kariams skiriamų drausminių nuobaudų, nepriešta- rauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo abejonės dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai iš esmės grindžiamos tuo, kad juo varžoma konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą. 2. Seimas 1998 m. gegužės 5 d. priėmė Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą, įsigaliojusį 1998 m. gegužės 27 d., kuriuo buvo nustatyti kraš- to apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindai, karo tarnybos atlikimo ir karių aprūpinimo tvarka, civilių tarnybos krašto apsaugos sistemoje ypatumai (1 straipsnis). 2.1. Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija), kurią ginčija pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: ◆ DĖL KARO TARNYBOS GINČŲ 87

„Ginčai dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pra- tęsimo nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka. Sprendimas gali būti apskųstas pagal pavaldumą aukštesniajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Teismai šių ginčų nesprendžia.“ Taigi Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) buvo nustatyta ginčų, susijusių su priėmimu į karo tarnybą ar kylančių karo tarnyboje, nagrinė- jimo tvarka: tokie ginčai turėjo būti nagrinėjami krašto apsaugos ministro nustatyta tvarka, o priimtas sprendimas galėjo būti skundžiamas tik pagal pavaldumą aukštes- niajam vadui ar pareigūnui iki krašto apsaugos ministro imtinai. Nustatyta ir tai, kad teismai nurodytų karo tarnybos ginčų nenagrinėja. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija), aiškinant šioje konstitucinės justicijos byloje ti- riamu aspektu pažymėtina, kad juo buvo nustatyta neteisminė karo tarnybos ginčų, t. y. ginčų dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratę- simo, nagrinėjimo tvarka. Tai reiškia, kad pagal pareiškėjo ginčijamą teisinį regulia- vimą teismai negalėjo spręsti ginčų ne tik dėl kariams skirtų drausminių nuobaudų, bet ir kitų karo tarnybos ginčų. Atsižvelgdamas į tai, nors pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar neprieštaravo Konstitucijai Įstaty- mo 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija) tik tiek, kiek joje nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl kariams skirtų drausminių nuobaudų, Konstituci- nis Teismas tirs, ar neprieštaravo Konstitucijai Įstatymo 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl ka- rių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo. 2.2. Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas buvo pakeistas Seimo 2010 m. gruodžio 14 d. priimtu Lietu- vos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. gruodžio 31 d. Įstatymo 48 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) nustatyta: „1. Ginčai dėl nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laips- nių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo ir kiti karo tarnybos ginčai, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus ginčus, nagrinėjami Kariuomenės drausmės statuto nustatyta privaloma išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Galutinis sprendimas, priimtas nagrinėjant ginčą Kariuomenės draus- mės statuto nustatyta išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, gali būti skundžiamas apygardos administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka per 20 dienų nuo sprendimo gavimo ar pranešimo apie jį dienos. 2. Ginčus dėl priėmimo į karo tarnybą, dėl atleidimo iš profesinės karo tarnybos arba savanorių karo tarnybos, taip pat dėl pašalinimo iš karo mokymo įstaigos, ne- 88 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas ◆

sant drausmės pažeidimo, nagrinėja administraciniai teismai Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.“ Palyginus Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) nu- statytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) matyti, jog jis pakito tuo aspektu, kad juo nebereglamentuo- jamas ginčų dėl priėmimo į karo tarnybą nagrinėjimas, taip pat tuo aspektu, kad nustatyta kitokia karo tarnybos ginčų nagrinėjimo tvarka: tokie ginčai privalomai nagrinėjami Kariuomenės drausmės statuto nustatyta tvarka, t. y. neteismine tvarka, o galutinis sprendimas gali būti skundžiamas apygardos administraciniam teismui. Taigi pareiškėjo ginčijamas Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas iš esmės pakito ir nuostatos, kad teismai nesprendžia nurodytų karo tarnybos ginčų, neliko. Pažymėtina, kad Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje. 2.3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti. Kons- titucinis Teismas yra konstatavęs, kad tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ginčija- mas teisės aktas (jo dalis) nebuvo panaikintas, tačiau buvo pakeistas jame nustatytas teisinis reguliavimas (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukš- tesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo pra- šymą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja. 3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai). 4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 2 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Kons- titucijai“. Toje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas vertino Įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gegužės 5 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagal kurį teismui galėjo būti paduotas skundas tik dėl teisės aktų nustatytos atleidimo iš profesinės karo tarnybos tvarkos pažeidimo, bet asmeniui buvo neleidžiama kreiptis į teismą dėl jo atleidimo iš karo tarnybos pagrįstumo. Konstitucinis Teismas 2002 m. liepos 2 d. nutarime Įstatymo 48 straipsnio 2 dalies (1998 m. gegužės 5 d. redakcija) nuostatą, kad atleidimo iš profesinės karo tarnybos atvejais teismui gali būti paduotas skundas tik dėl teisės aktų nustatytos atleidimo tvarkos pažeidimo, pripažino prieštaraujančia Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. ◆ DĖL KARO TARNYBOS GINČŲ 89

5. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarime inter alia konstatuota, kad: – Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; teisme turi būti ginamos asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai, nepaisant to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne; – pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį regulia- vimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo tei- sės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme; – krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykiai turi savo ypatumų; atsižvelgiant į šiuos ypatumus, įstatymais gali būti nustatyti įvairūs gin- čų dėl teisių ar laisvių pažeidimo sprendimo būdai, taip pat ikiteisminė tokių gin- čų sprendimo tvarka, tačiau krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo; – Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų tei- sių ar laisvių gynimo, su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, asmens prigimtine teise į teisingumą. 6. Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismai nesprendė tam tikrų karo tarnybos ginčų, ginčijamu aspektu yra ana- logiškas konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtas minėtas Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas, vertintam teisiniam reguliavimui (įtvirtintam Įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje (1998 m. gegužės 5 d. redakcija), pagal kurį teismai nesprendė ginčų dėl asmens atleidimo iš karo tarnybos pagrįstumo, t. y. Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktis Konsti- tucijai iš esmės ginčijama tuo pačiu aspektu, kaip ir toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje Konstitucinis Teismas vertino Įstatymo 48 straipsnio 2 dalies (1998 m. gegužės 5 d. redakcija) konstitucingumą, – būtent kad teismai nesprendžia tam tikrų karo tarnybos ginčų ir taip suvaržoma konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą. 7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. vasario 9 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). 8. Minėta, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Minėta ir tai, kad krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos santykių ypatumai negali paneigti asmens konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl pažeistų savo teisių ar laisvių gynimo. 90 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas ◆

9. Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje (1999 m. liepos 7 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pažeista asmens teisė kreiptis į teismą siekiant, kad būtų išspręstas ginčas ir įvykdytas teisingumas, todėl pareiškėjo ginčija- mas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo buvo nustatyta, kad teismai nesprendžia gin- čų dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo, prieš- taravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą, 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nuostatai, kad teisingumą Lietuvos Respub likoje vykdo tik teismai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl priėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pra- tęsimo, prieštaravo Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 531, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalis (1999 m. liepos 7 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 64-2069) tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad teismai nesprendžia ginčų dėl pri ėmimo į karo tarnybą, nušalinimo nuo pareigų, perkėlimo į kitas pareigas, dėl karių laipsnių, drausminių nuobaudų, kario tarnybos sutarties pratęsimo, prieštaravo Lie- tuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 145-7457. 91

NUTARIMAS

Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2012 m. gruodžio 14 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovui tei- sėjui Ernestui Spruogiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. gruodžio 12 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 35/2009 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-44/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) 1 dalies nuostata „Neapmo- kestinamosios pajamos yra <...> 2) pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biu- džetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, nenustatyta, kad tėvystės pašalpa priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, neprieštaravo Lietu- vos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valsty- bės principui. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjo teigimu, pagal ginčijamą Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatą apmokestinamosios pajamos yra ligos, motinystės ir mo- tinystės (tėvystės) pašalpos, o tėvystės pašalpa nėra priskirta šioms pajamoms. Visos minėtos pašalpos – tiek motinystės, tiek tėvystės, tiek motinystės (tėvystės) – yra mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Tačiau toks jų panašumas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, ne- 92 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas ◆

leidžia aiškinti ginčijamos Įstatymo nuostatos taip, esą ir tėvystės pašalpa yra apmokestinamosios pajamos; priešingai – expressis verbis nenustačius, kad tėvystės pašalpa priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, ši pašalpa pagal ginčijamą Įsta- tymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą laikoma neapmokestinamosiomis pajamomis. Minėtu teisiniu reguliavimu visi asmenys, kurių padėtis iš esmės yra panaši (ypač lyginant asmenis, gaunančius motinystės arba motinystės (tėvystės) pašalpas, su asmenimis, gaunančiais tėvystės pašalpą), įstatymų leidėjo nėra traktuojami vienodai: asmenys, gaunantys motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, moka gyven- tojų pajamų mokestį nuo šių pašalpų, o asmenys, gaunantys tėvystės pašalpą, tokio mokesčio nemoka, t. y. jie nepagrįstai privilegijuojami. Pareiškėjo nuomone, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalį atitiktų toks reguliavimas, pagal kurį Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte būtų numatyta, kad tėvystės pašalpa taip pat priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių. Todėl pareiš- kėjas mano, jog ginčijamoje Įstatymo nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nenustatyta, kad tėvystės pašalpa priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmenų lygiatei- siškumo principas, konstitucinis teisinės valstybės principas. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo nario Ryto Kupčinsko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek nenustatyta, jog tėvystės pašalpa priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išim- čių, neprieštaravo Konstitucijai. Seimo atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais. Pasak Seimo atstovo, ginčijama Įstatymo nuostata buvo siekiama nustatyti skir- tingą apmokestinimo režimą dviem pašalpų, mokamų iš valstybės, savivaldybių biu- džetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, kategorijoms: 1) pašalpoms, kuriomis nėra kompensuojamos fizinio asmens prarastos (negautos) darbo pajamos (neapmokestinamosios pajamos); 2) pašalpoms, kuriomis kompensuojamos fizinio asmens prarastos (negautos) darbo pajamos iš Įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje nustatytos veiklos, t. y. pajamos, gautos iš asmens veiklos, susijusios su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais (apmokestinamosios pajamos). Tėvystės pašalpa, numatyta Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, neabejotinai priskirtina prie pašalpų, kuriomis kompensuojamas darbo pajamų praradimas (apmokestinamosios pajamos), tačiau Seimui priėmus šį įstatymą atitinkamai nebuvo patikslintas ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos). Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamą Įstatymo nuostatą reikia aiškinti sistemiškai kartu su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo II ir III skirsnių nuostatomis, kuriomis reglamentuojamas ligos, motinystės, motinys- ◆ DĖL TĖVYSTĖS PAŠALPŲ APMOKESTINIMO 93

tės (tėvystės) ir tėvystės pašalpų skyrimas, ir netaikyti mokesčio lengvatos tėvystės pašalpoms, – priešingu atveju būtų taikomas objektyviai nepagrįstas skirtingas ap- mokestinimas. Nors Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ir neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojų (šiuo atveju – tėvystės pašalpą gaunančių asmenų) naudai, teisės akto taikytojas negali pažeisti pagrindinio apmokestinimo teisinio reguliavimo ir taikymo principo – mokesčių mokėtojų lygybės principo, taip pat kons- titucinių asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principų. III Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos finansų ministrės Ingridos Šimonytės rašytiniai paaiškinimai. IV Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas teisėjas E. Spruogis iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Gy- ventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruo- džio 23 d. redakcijos) 1 dalies nuostata „Neapmokestinamosios pajamos yra <...> 2) pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašal- pas“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, nenustatyta, kad tėvystės pašalpa priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi iš esmės jis ginčija Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d., 2008 m. gruodžio 23 d. redakcijos) tiek, kiek jame nenustatyta, kad tėvystės pašalpa priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, atitiktį Konstitucijai. Minėta, jog pareiškėjo abejonės dėl ginčijamos Įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad pagal šią nuostatą ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos yra apmokestinamosios pajamos, o tėvystės pašalpa nėra priskirta apmokestinamosioms pajamoms. 2. Seimas 2002 m. liepos 2 d. priėmė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, įsi- galiojusį 2003 m. sausio 1 d., kuris, kaip įtvirtinta jo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis“ 1 dalyje, nustato Lietuvos gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką. Ginčijamame Įstatymo 17 straipsnio „Neapmokestinamosios pajamos“ 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d. redakcija) buvo nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir Valstybinio so- 94 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas ◆

cialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Taigi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nustatyta bendra taisyklė, kad pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, gyventojų pajamų mokesčiu neapmokestinamos, išskyrus šiame punkte nurodytas išimtis – ligos, motinystės ir moti- nystės (tėvystės) pašalpas. 3. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) (jo 2 straipsnio „Pa- grindinės šio įstatymo sąvokos“ 12 dalį, 11 straipsnį „Socialinio draudimo išmokos“) iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto inter alia finansuojamas valstybinis socialinis ligos ir motinystės draudimas ir mokamos šio draudimo išmokos, numatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme. 4. Pažymėtina, kad Seimas 2000 m. gruodžio 21 d. priėmė Ligos ir motinys- tės socialinio draudimo įstatymą, įsigaliojusį 2001 m. sausio 1 d., kuriame pagal jo 1 straipsnį „Įstatymo paskirtis“ nurodomi asmenys, draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustatoma teisė į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičia- vimo bei mokėjimo sąlygos. 4.1. Šio įstatymo 2 straipsnyje „Ligos ir motinystės socialinis draudimas“ (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) buvo įtvirtintas ligos ir motinystės socialinio draudimo tikslas – šiuo draudimu apdraustiems asmenims kompensuoti inter alia dėl motinystės, motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų dalį. 4.2. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 2 dalį (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) apdraustojo asmens draudžiamosioms pajamoms buvo priskiriamos visos asmens pajamos, nuo kurių buvo mokamos arba turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, inter alia šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos motinys- tės, motinystės (tėvystės) pašalpos. 5. Apibendrinus minėtą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad asmenys, apdraus- ti ligos ir motinystės socialiniu draudimu, turėjo teisę gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto mokamas inter alia motinystės, motinystės (tėvystės) pa- šalpas, kurios apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Taigi įstatymų leidėjas pasirinko tokį finansinės paramos tėvams, auginantiems ir auklėjantiems vaikus šeimoje, teikimo modelį, pagal kurį motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. 6. Seimas 2006 m. birželio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 10, 16, 17, 19, 20, 21, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo, trečiojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 181, 182, 183 straipsniais įstatymą, įsigaliojusį 2006 m. liepos 1 d. (išskyrus įstatyme numatytas išimtis), kuriuo inter alia pakeitus kai kuriuos Ligos ir motinystės sociali- ◆ DĖL TĖVYSTĖS PAŠALPŲ APMOKESTINIMO 95

nio draudimo įstatymo (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius, taip pat šį įstatymą papildžius naujais straipsniais įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį skiriamos (mokamos) ir tėvystės pašalpos kaip nauja socialinio draudimo pašalpų rūšis. 6.1. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnyje (2006 m. bir- želio 8 d. redakcija) nustatyta, kad ligos ir motinystės socialiniu draudimu įstatymų nustatytais atvejais kompensuojama šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims ne tik inter alia dėl motinystės, motinystės (tėvystės), bet ir dėl tėvystės prarastų darbo pajamų dalis. Pagal šį teisinį reguliavimą tėvystės pašalpa, kaip ir motinystės, motinystės (tė- vystės) pašalpos, skiriama siekiant kompensuoti asmenims atitinkamai dėl tėvystės, motinystės ar motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų dalį. 6.2. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (2006 m. birželio 8 d. redakcija) nustatyta, kad apdraustojo asmens draudžiamosioms pajamoms, nuo kurių mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir moti- nystės socialiniam draudimui, priskiriamos ne tik šio įstatymo nustatytos ir apdraustajam priskaičiuotos inter alia motinystės, motinystės (tėvystės), bet ir tėvystės pašalpos. 6.3. Pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punktą (2006 m. birželio 8 d. redakcija) tėvystės pašalpos skiriamos apdraustiesiems asmenims tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo. 6.4. Minėta, kad inter alia valstybinio socialinio ligos ir motinystės draudimo išmokos, numatytos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme, mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. 6.5. Apibendrinant minėtą teisinį reguliavimą, pagal kurį skiriamos (mokamos) ir tėvystės pašalpos, kurių paskirtis – kompensuoti asmenims dėl tėvystės prarastų darbo pajamų dalį, pažymėtina, kad šios pašalpos, kaip ir motinystės, motinystės (tė- vystės) pašalpos, mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. 7. Paminėtina, kad Seimas 2006 m. birželio 8 d. priėmė ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 170 ir 178 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 1791 straipsniu įstatymą, įsigaliojusį 2006 m. liepos 1 d. Juo pakeitus Lietuvos Respublikos darbo kodekso (2002 m. birželio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) straipsnius ir šį įstatymą papildžius nauju straipsniu įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatyta nauja tikslinių atostogų rūšis – tėvystės atostogos. Darbo kodekso 1791 straipsnyje „Tėvystės atostogos“ (2006 m. birželio 8 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos) nustatyta, kad vyrams suteikiamos tėvystės atostogos – laikotarpiui nuo vaiko gimimo dienos iki tol, kol vaikui sukaks vienas mėnuo (1 dalis); už šių atostogų laiką mokama Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatyta pašalpa (2 dalis). 8. Pažymėtina, kad padarius minėtus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei Darbo kodekso pakeitimus atitinkamai nebuvo pakeistas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (2002 m. liepos 2 d. redakcija), inter alia ginčijamas jo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas. 96 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas ◆

9. Minėta, kad pagal ginčijamą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nuostatą pašalpos, mokamos iš inter alia Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, neapmokestinamos, išskyrus šiame punkte nustatytas iš- imtis. Taigi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustačius naują iš Vals- tybinio socialinio draudimo fondo biudžeto mokamą tėvystės pašalpą, kuri Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nenumatyta kaip neap- mokestinamųjų pajamų išimtis, ji nebuvo priskirta apmokestinamosioms pajamoms. Vadinasi, tėvystės pašalpos, kaip ir motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos, yra mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, siekiant kompensuoti asmenims atitinkamai dėl tėvystės, motinystės ar motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų dalį, tačiau tėvystės pašalpos, kitaip negu motinystės, motinystės (tė- vystės) pašalpos, pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2002 m. liepos 2 d. redakcija) buvo priskirtos neapmokestinamosioms pajamoms. 10. Seimas 2008 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos gyventojų pa- jamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 181 straipsniu įsta- tymą, įsigaliojusį 2008 m. gruodžio 30 d., kurio 12 straipsniu buvo pakeistas Įstaty- mo 17 straipsnis. Pažymėtina, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatytas teisinis reguliavimas, analogiškas nustatytajam Įsta- tymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d. redakcija). 11. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos gyventojų paja- mų mokesčio įstatymo 17, 38 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, įsigalioju- sį 2009 m. gruodžio 28 d., kurio 1 straipsnio 1 dalimi pakeistas ginčijamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir jame nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra „pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldy- bių biudžetų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, moti- nystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas“. Taigi šiuo Įstatymo pakeitimu tėvystės pašalpa, kaip ligos, motinystės, motinys- tės (tėvystės) pašalpos, buvo įtraukta į neapmokestinamųjų pajamų išimčių sąrašą, t. y. priskirta gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamoms pajamoms. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) vė- liau keičiamas ir (arba) papildomas nebuvo. 12. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto (jo dalies) panaikinimas arba jame (jo dalyje) nustatyto teisinio reguliavimo pa- keitimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti (inter alia Kons- titucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 28 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimai). Tačiau, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukš- ◆ DĖL TĖVYSTĖS PAŠALPŲ APMOKESTINIMO 97

tesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo pra- šymą, nepaisydamas to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja. 13. Sprendžiant, ar Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. liepos 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyta, jog tėvystės pašalpa (kitaip negu motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos) priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, tėvystės pašalpa apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu aspektu Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d. redakcija) buvo vertinama kitaip negu motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos. Minėta, jog pareiškėjas savo abejones dėl ginčijamos Įstatymo nuostatos atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad nustačius, jog motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, tėvystės pašalpa taip pat turėtų būti priskirta šiuo mokesčiu apmokestinamoms pajamoms, nes tarp šių pašal- pų nėra esminio skirtumo. Taigi vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai pareiškėjo nurodytu aspektu visų pirma svarbu išsiaiškinti, ar įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos yra apmokestinamos gyventojų paja- mų mokesčiu. 14. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime, aiškindamas inter alia Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvą, pagal kurį valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, pažymėjo, kad įgyvendinant konstituci- nę valstybės priedermę kurti šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei palankią aplinką gali būti plėtojamos įvairios jų apsaugos ir paramos joms formos; šioje srityje įstaty- mų leidėjas, atsižvelgdamas į įvairius socialinius, demografinius, ekonominius veiksnius, inter alia valstybės materialines ir finansines galimybes, turi plačią diskreciją pasirinkti konkrečias apsaugos ir paramos priemones. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime taip pat konstatuota: – Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija; įstatymų lei- dėjas gali nustatyti įvairias jos įgyvendinimo formas, inter alia: numatyti finansinės paramos teikimą; užtikrinti galimybę dirbantiems tėvams pasinaudoti atostogomis, skirtomis vaikams auginti ir auklėti namuose; suteikti galimybę auginti ir auklėti vai- ką namuose ne tik motinai, bet ir tėvui; – Konstitucijoje nėra nustatyta atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, trukmės, jų metu teiktinos finansinės paramos dydžių, – tai, paisydamas Konstitucijos normų ir principų (inter alia konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, lygiateisiškumo, konstitucinių vertybių pusiausvyros, socialinės darnos imperatyvų), turi nustatyti įstatymų leidėjas; – Įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti, iš kokių šaltinių bus finansuojama parama šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose: ji inter alia 98 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas ◆

gali būti finansuojama valstybės biudžeto lėšomis, taip pat gali būti nustatytas ir toks teisinis reguliavimas, pagal kurį šios paramos teikimas būtų grindžiamas socialiniu draudimu, arba gali būti pasirenkamas dar kitoks šios paramos finansavimo modelis. 14.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų lei- dėjas, turintis išimtinius konstitucinius įgaliojimus nustatyti mokesčius (Konsti- tucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis), atsižvelgdamas inter alia į ekonominius veiksnius, valstybės materialines ir finansines galimybes, turi diskreci- ją spręsti ir tai, ar apmokestinti įvairias išmokas, inter alia finansinę paramą, teikia- mą dirbantiems tėvams atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu. Nustatydamas išmokų apmokestinimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiatei- siškumo principo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, protingumo, proporcingumo, socialinės darnos imperatyvų. 14.2. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą buvo konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys turi būti nustatomi įstatymu (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai). 15. Taigi pagal Konstituciją įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad finansinė parama, teikiama dirbantiems tėvams atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu, yra apmokestinama. 16. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos tei- sės sistema ir pati Konstitucija, kad šio konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose, inter alia jos 29 straipsnyje, kuriame įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Pažymėtina, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kuris reiš- kia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vieno- dus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, būtų pažeis- tas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai). 17. Minėta, kad įstatymų leidėjas turi išimtinius konstitucinius įgaliojimus nustatyti mokesčius, inter alia ir tai, kad finansinė parama, teikiama dirbantiems tėvams atostogų, skirtų vaikams auginti ir auklėti namuose, metu, yra apmokestinama; tai ◆ DĖL TĖVYSTĖS PAŠALPŲ APMOKESTINIMO 99

darydamas jis privalo paisyti inter alia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo, konstitucinio teisinės valstybės principo. 17.1. Minėta, kad įstatymų leidėjas pasirinko tokį finansinės paramos tėvams, auginantiems ir auklėjantiems vaikus šeimoje, teikimo modelį, pagal kurį motinys- tės, motinystės (tėvystės) pašalpos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Taip pat minėta, kad 2006 m. birželio 8 d. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustačius naują socialinio draudimo pašalpų rūšį – tėvystės pašalpą, ji pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nebuvo priskirta gyventojų pajamų mokesčiu apmokestinamoms pajamoms. Taigi asmenys, gaunantys tėvystės pašalpą, ir asmenys, gaunantys motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, šių pašalpų apmokestinimo aspektu buvo traktuojami skirtingai. 17.2. Šiame nutarime konstatuota, kad tėvystės pašalpos, kaip ir motinystės, mo- tinystės (tėvystės) pašalpos, skiriamos siekiant kompensuoti asmenims atitinkamai dėl tėvystės, motinystės ar motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų dalį; jos mokamos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto. Vadinasi, tarp asmenų, gaunančių motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, ir asmenų, gaunančių tėvystės pašalpas, nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skir- tumų, kad toks nevienodas šių asmenų traktavimas, kai motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu, o tėvystės pašalpa – neapmokestinta, būtų objektyviai pateisinamas. 17.3. Taigi konstatuotina, kad, įstatymu nustačius tėvystės pašalpą, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpos buvo priskirtos, o tė- vystės pašalpa nebuvo priskirta apmokestinamosioms pajamoms, buvo skirtingai traktuojami asmenys, gaunantys tėvystės ir motinystės, motinystės (tėvystės) pašal- pas, skirtas tam, kad socialiniu draudimu apdraustiems asmenims būtų kompen- suota atitinkamai dėl tėvystės ar motinystės, motinystės (tėvystės) prarastų darbo pajamų dalis, buvo pažeista Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formali visų asmenų lygybė, nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. liepos 2 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymu nustačius tėvystės pašalpą, nenustatyta, kad ji priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, prieš- taravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 18. Sprendžiant, ar Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2008 m. gruo- džio 23 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymu nustačius tėvystės pašalpą, nenustatyta, kad ji priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, neprieštaravo Konstituci- jos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatytas teisinis reguliavimas, analogiškas nustatytajam Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2002 m. liepos 2 d. redakcija). 100 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimas ◆

Taigi konstatavus, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. liepos 2 d. redakcija) tiek, kiek, įstatymu nustačius tėvystės pašalpą, nenustatyta, kad ji priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, remiantis ana- logiškais argumentais konstatuotina, jog Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyta, kad tėvystės pašal- pa priskiriama prie neapmokestinamųjų pajamų išimčių, prieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietu- vos Respublikos Konstitucinis Teismas nutaria: 1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2002 m. liepos 2 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 73-3085) tiek, kiek, įstatymu nustačius tėvystės pašalpą, nenustatyta, kad ji priskiriama prie ne- apmokestinamųjų pajamų išimčių, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstaty- mo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 149-6033) tiek, kiek jame nenustatyta, kad tėvystės pašalpa priskiriama prie ne- apmokestinamųjų pajamų išimčių, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 149-7634. KONSTITUCINIO TEISMO IŠVADOS

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖS PAKLAUSIMO, AR PER 2012 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMUS NEBUVO PAŽEISTAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMAS

2012 m. spalio 26 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovėms Respubli- kos Prezidentės vyriausiajai patarėjai Rasai Svetikaitei ir Respublikos Prezidentės pa- tarėjai Indrei Pukanasytei, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui, šios komisijos nariams Rokui Stabingiui ir Jonui Udriui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 73 straipsnio 1 punktu, 77 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. spalio 24 d. išnagri- nėjo bylą Nr. 14/2012 pagal pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. spalio 23 d. paklausimą dėl išvados, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. 2012 m. spalio 14 d. 71 vienmandatėje ir vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje įvyko Seimo rinkimai. Vienmandatėse apygardose buvo išrinkti 3 Seimo nariai, 67 iš 71 vienmandatės rinkimų apygardos Seimo nariai nebuvo išrinkti ir jose 2012 m. spalio 28 d. įvyks pakartotinis balsavimas (Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-308 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Res- publikos Seimo rinkimų rezultatų vienmandatėse rinkimų apygardose ir daugiaman- datėje rinkimų apygardoje“). 2. Viena iš vienmandačių rinkimų apygardų, kurioje 2012 m. spalio 14 d. įvyko balsavimas, yra Zarasų–Visagino rinkimų apygarda Nr. 52. 102 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

2012 m. spalio 21 d. Vyriausioji rinkimų komisija sprendimu Nr. Sp-311 „Dėl kandidato į Lietuvos Respublikos Seimo narius Rimvydo Podolskio Seimo rinkimų įstaty- mo 51 straipsnio pažeidimo“ (toliau – ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-311) (šis sprendimas paskelbtas Seimo interneto svetainėje), remdamasi Vyriausiosios rinkimų komisijos Papirkimų tyrimo darbo grupės (toliau – ir Papirkimų tyrimo darbo grupė) 2012 m. spalio 20 d. išvada „Dėl kandidato į Sei- mo narius Rimvydo Podolskio galimo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio pažeidimo“ (sprendime šios išvados data nurodoma 2012 m. spalio 19 d.) (toliau – ir Papirkimų tyrimo darbo grupės išvada), nusprendė pripažinti, kad kandidatas į Seimo narius Rimvydas Podolskis pažeidė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnyje įtvirtintą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis ir šitaip šiurkščiai pažeidė Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnį. 2012 m. spalio 21 d. Vyriausioji rinkimų komisija sprendimu Nr. Sp-313 „Dėl Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų rezultatų pripažinimo negalio- jančiais“ (toliau – ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-313) ir sprendimo Nr. Sp-308 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respubli- kos Seimo rinkimų rezultatų vienmandatėse rinkimų apygardose ir daugiamandatė- je rinkimų apygardoje“ (toliau – ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-308) 2 punktu 2012 m. spalio 14 d. rinkimų rezultatus vien- mandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 dėl nustatytų šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio pažeidimų pripažino negaliojančiais. 3. 2012 m. spalio 22 d. Respublikos Prezidentei buvo pateiktas politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ skundas dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 tiek, kiek jame nuspręsta vienmandatėje Zarasų–Vi- sagino rinkimų apygardoje Nr. 52 2012 m. spalio 14 d. rinkimų rezultatus pripažinti negaliojančiais ir 2012 m. spalio 28 d. surengti pakartotinius balsavimus 67 vienman- datėse rinkimų apygardose, neįtraukus Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52, ir paprašyta kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstaty- mo pažeidimo. 4. Respublikos Prezidentė 2012 m. spalio 23 d. dekretu Nr. 1K-1248 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ kreipėsi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. Šio dekreto 1 straipsnyje nurodomi du Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, kuriais rinkimų rezultatai Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažin- ti negaliojančiais: 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-308 (2 punktas). II 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjos – Respublikos Prezidentės atsto- vės R. Svetikaitė ir I. Pukanasytė paaiškino, kad Respublikos Prezidentė į Konstitu- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 103

cinį Teismą su paklausimu, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi siekdama išsklaidyti abejones dėl to, ar Vyriausiosios rin- kimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punktu, kuriais nuspręsta 2012 m. spalio 14 d. rinkimų rezultatus vienmandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti nega- liojančiais, nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. 2. Konstitucinio Teismo posėdyje Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z. Vaigauskas ir šios komisijos nariai R. Stabingis ir J. Udris paaiškino, kokius faktus Vyriausioji rinkimų komisija tyrė bei vertino ir kokiais argumentais rėmėsi priimdama 2012 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. Sp-313 bei 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punktą. 3. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja – Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisijos pirmininkė Daiva Kelečienė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose įvyko balsavimas Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52. Suskaičiavus rinkėjų balsus nustatyta, kad daugiausia rin- kėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: Algimantas Dumbrava – 4 881 (balsuojant apylinkėse – 4 242, paštu – 639), t. y. gavo 29,88 proc. galiojančių balsų, Rimvydas Podolskis – 2 921 (balsuojant apylinkėse – 2 312, paštu – 609), t. y. gavo 17,88 proc. galiojančių balsų, ir Nikolajus Gusevas – 2 527 (balsuojant apylinkėse – 2 142, paštu – 385), t. y. gavo 15,47 proc. galiojančių balsų. 2. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-311, kuriame, atsižvelgdama į Darbo partijos iškelto kandidato į Seimo narius Zarasų–Visa- gino rinkimų apygardoje Nr. 52 R. Podolskio veiksmų, kuriais galėjo būti daromi draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis bei Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio pažeidimai, tyrimą, remdamasi Papirkimų tyrimo darbo grupės išvada ir vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsniu, nusprendė: „1. Pripažinti, kad kandidatas į Seimo narius Rimvydas Podolskis pažeidė Lietu- vos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnyje įtvirtintą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis; 2. Pripažinti, kad kandidatas į Seimo narius Rimvydas Podolskis šiurkščiai pa- žeidė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnį.“ 3. Vyriausioji rinkimų komisija tą pačią 2012 m. spalio 21 d. priėmė du sprendimus, kuriais rinkimų rezultatai Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pri- pažinti negaliojančiais: 2012 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. Sp-308 (2 punktas). Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-313 matyti, kad komisija, atlikusi Darbo partijos iškelto kandidato į Seimo narius Zarasų–Vi- 104 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

sagino rinkimų apygardoje Nr. 52 R. Podolskio veiksmų, kuriais galėjo būti daromi draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis bei Seimo rinkimų įsta- tymo 51 straipsnio pažeidimai, tyrimą, remdamasi Papirkimų tyrimo darbo grupės iš- vada ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp‑311, nustatė, kad Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 buvo padaryti šiurkštūs Sei- mo rinkimų įstatymo 51 straipsnio pažeidimai, kurie turėjo įtakos nustatant Zarasų–Vi- sagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų rezultatus, būtent: 1) Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 R. Podolskis gavo 2 921 rinkė- jų balsą ir šioje apygardoje kandidatų į Seimo narius sąraše užėmė antrą vietą. Trečią vietą šiame sąraše užėmė Nikolajus Gusevas, surinkęs 2 527 rinkėjų balsus. Taigi skirtumas tarp antrą ir trečią vietas užėmusių kandidatų yra 394 rinkėjų balsai. Šis skirtumas vertintinas kaip sukeliantis abejonių dėl vietos rinkimų sąraše; 2) Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 R. Podolskis per išankstinį bal- savimą gavo 605 rinkėjų balsus, tai sudaro apie 25 proc. visų paštu gautų balsų, nors bendras už šį kandidatą paduotų balsų vidurkis yra 17,88 proc. Pirmoje vietoje esantis kandidatas Algimantas Dumbrava surinko 639 iš anksto balsavusių rinkėjų balsus, nors jo bendras apygardoje gautų balsų vidurkis yra 29,88 proc. Todėl, atsižvelgdama į Papirkimų tyrimo darbo grupės išvadoje pateiktą medžiagą apie rinkėjų balsų pir- kimą per išankstinį balsavimą, Vyriausioji rinkimų komisija vertina, kad toks neati- tikimas yra neįprastai didelis. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 21 d. sprendime Nr. Sp-311, atsi- žvelgdama į Papirkimų tyrimo darbo grupės išvadoje surinktą informaciją, kad papirkimai vykdyti įvairiose Zarasų rajono vietose per šventes, kurios pritraukia daugelį vietos bendruomenės gyventojų, masiškai dalijant ledus ir saldainius, dalyvaujant kandidatui į Seimo narius R. Podolskiui ir jo žmonai Zarasų miesto seniūnei O. Po- dolskienei, taip skatinant rinkėjus balsuoti už minėtą kandidatą, konstatavo, kad ga- lėjo būti paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia. 4. Papirkimų tyrimo darbo grupės išvadoje, kuria remdamasi Vyriausioji rin- kimų komisija priėmė 2012 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. Sp-311 (kuriuo inter alia buvo pripažinta, kad R. Podolskis šiukščiai pažeidė Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnį) ir į kurią atsižvelgdama ji pripažino rinkimų rezultatus vienmandatė- je Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 negaliojančiais, nustatytos šios toliau nurodytos aplinkybės, liudijančios, kad rinkimų agitacijos, balsavimo iš anksto laikotarpiu, taip pat balsavimo rinkimų apylinkėse dieną buvo padaryti Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai. 4.1. Vyriausioji rinkimų komisija nustatė šias aplinkybes, liudijančias, kad rinki- mų agitacijos laikotarpiu buvo padaryti Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai. 4.1.1. Kandidatas į Seimo narius R. Podolskis ir su juo susiję asmenys per 2012 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. Zarasų rajone vykusias šventes neatlygintinai dovanojo valgomuosius ledus, saldainius. Ši informacija pateikta: 2012 m. rugpjūčio 11 d. laikraš- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 105

čio „Utenis“ publikacijoje „Gražiausia antalieptėnų šventė – Porciunkulės atlaidai“, kurioje parašyta, jog „visi labai nudžiugo išgirdę, kad verslininkas Rimvydas Podols- kis atsigaivinimui dovanoja ledų“; 2012 m. rugpjūčio 8 d. laikraščio „Dusetos“ pub likacijoje „Gražiausia antalieptėnų šventė – Porciunkulės atlaidai“, kurioje pateikta tokio pat turinio informacija; 2012 m. rugsėjo 11 d. laikraščio „Zarasų kraštas“ pub likacijoje „Dovanojo įsimintiną šventę“, kurioje parašyta, kad „atklydęs į aikštelę ru- denėjantis vėjas pakuždėjo, kad smagią geros valandos trukmės šventę mikrorajone vaikams ir suaugusiems dovanojo ne tik seniūnijos Visuomeninė bendruomenių taryba, savu laiku priėmusi palankų vaikučiams sprendimą, bet ir O. ir R. Podolskių šeima, už savo lėšas supirkusių pramogoms priemonių ir vėsių vaišių“. Šią informaciją papildo Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisijos tyrimo grupės 2012 m. rugsėjo 25 d. išvada, patvirtinta 2012 m. rugsėjo 26 d. Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisijos protokolu Nr. 6, Tėvy- nės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovės Vyriausiojoje rinkimų komisijoje R. Firavičiūtės 2012 m. spalio 2 d. skundas su priedais, Lietuvos socialdemokratų partijos Zarasų skyriaus 2012 m. rugsėjo 26 d. ir 2012 m. spalio 13 d. raštai, Valsty- binės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. spalio 12 d. raštas, Tautininkų sąjungos 2012 m. spalio 12 d. raštas, Seimo nario R. Ži- linsko 2012 m. spalio 13 d. raštas ir 2012 m. spalio 4 d. rašto kopija. Pažymėtina, kad Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisija, įvertinusi minėtas aplinkybes dėl ledų dalijimo renginių metu, 2012 m. rugsėjo 26 d. pripažino, kad R. Podolskis pažeidė Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio nuostatas pagal Informacijos apie galimą rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimą registracijos korteles Nr. 2 ir 3 (Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisijos 2012 m. rugsėjo 26 d. protokolas Nr. 6). 4.1.2. 2012 m. rugsėjo 8 d. Turmanto miestelio šventėje Darbo partijos kandida- to į Seimo narius R. Podolskio žmona O. Podolskienė, apsirengusi ežiuko kostiumu, dalijo bendruomenės nariams saldainius ir kitas vaišes. Prie skundo pateiktose nuo traukose yra matomas R. Podolskis, ežiuko kostiumą apsirengusi jo žmona O. Podols- kienė, Seimo narys R. Žilinskas (šias aplinkybes patvirtina Lietuvos socialdemokratų partijos Zarasų skyriaus 2012 m. rugsėjo 26 d. raštas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovės Vyriausiojoje rinkimų komisijoje R. Firavičiūtės 2012 m. spalio 2 d. skundas su priedais, Seimo nario R. Žilinsko 2012 m. spalio 4 d. rašto kopija, vaizdo medžiaga). O. Podolskienė 2012 m. spalio 5 d. rašte pripažino, kad renginio metu apsirengusi ežiuko kostiumą dalijo ledus ir kad tame pačiame ren- ginyje dalyvavo R. Podolskis. O. Podolskienė pripažino, kad teptukus, guašą, plasti- liną ir ledus pirko savo iniciatyva. Be to, O. Podolskienė pabrėžė savo, kaip Zarasų miesto seniūnės, statusą organizuojant renginius. R. Podolskis Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 19 d. posėdyje iš dalies patvirtino nurodytas aplinkybes: „Turmante vykusios šventės metu buvo dalinami saldainiai – 0,5 kg. Ledai buvo dalinami dažnai. Antalieptės renginius rėmiau savo lė- 106 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

šomis – 50–100 litų dovanoms. Imbrade yra mano parduotuvė, vaikiukams liepiau – nubėkit ir paimkit va ten ledų.“ F. Pužas 2012 m. spalio 19 d. liudijime teigia, kad „per Dusetų derliaus ir amatų šventę, kuri vyko 2012 m. rugsėjo 29 d., kandidatas į Lietuvos Respublikos Seimo narius Rimvydas Podolskis vaišino alumi dusetiškius – 7–8 žmones, ragindamas už save balsuoti per ateinančius Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus“. 4.1.3. Atsižvelgdama į surinktą informaciją, Papirkimų tyrimo darbo grupė pa- darė išvadą, kad kandidatas į Seimo narius R. Podolskis ir su juo susiję asmenys neatlygintinai dovanojo rinkėjams valgomuosius ledus, saldainius, vaišino juos alumi. 4.1.4. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino Konstitucinio Teismo posėdyje apklausta liudytoja D. Kelečienė. Ji parodė, kad jos vadovaujamoje komisijoje buvo atlikti tyrimai dėl rinkimų agitacijos metu pastebėto netiesioginio rinkimų teisę tu- rinčių asmenų papirkimo kandidato į Seimo narius R. Podolskio naudai. Pasak jos, per Zarasų rajone 2012 m. rugpjūčio–spalio mėn. vykusius bent 6 masinius renginius jų dalyviams buvo nemokamai dalijami saldainiai, ledai. Šiuos renginius vienaip ar kitaip remdavo ir R. Podolskis, o jo žmona O. Podolskienė, pati apsirengusi ežiuko kostiumą, vaikams ir kitiems renginių dalyviams dalijo saldainius. 4.2. Vyriausioji rinkimų komisija nustatė šias aplinkybes, liudijančias, kad balsavimo iš anksto laikotarpiu – balsavimo rinkimų apylinkėse dieną buvo padaryti Sei- mo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai. 4.2.1. Kandidatas į Seimo narius R. Podolskis, galimai bendrininkaudamas su R. Garbinčiumi, kurio baudžiamoji byla buvo nagrinėjama Zarasų rajono apylinkės teisme, netiesiogiai pirko kai kurių rinkėjų balsus. Kaip teigiama Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros raštuose Nr. S-18433 ir S-18895, R. Garbinčius, bendrininkaudamas su R. Podolskiu ir gavęs iš jo pinigų bei tikėda- masis gauti materialinį atlygį ir siekdamas, kad 2012 m. Seimo rinkimuose Zarasų rajone kuo daugiau rinkėjų balsuotų už Nr. 3 pažymėtą Darbo partiją bei Darbo partijos kandidatą į Seimo narius R. Podolskį, 2012 m. spalio 10 ir 11 d. Zarasų mieste, turėdamas tikslą paveikti rinkėjų valią, žodžiu pažadėjo jiems atsilyginti po 10 litų kiekvienam, jeigu jie 2012 m. Seimo rinkimuose Zarasų rajone balsuos už Nr. 3 pažy- mėtą Darbo partiją ir Darbo partijos kandidatą R. Podolskį, o minėtiems rinkėjams dalyvavus rinkimuose, jiems davė po 10 litų. R. Garbinčius nurodė, kad 2012 m. spalio 10 d. pirko balsus iš kai kurių rinkėjų. Papirkimų tyrimo darbo grupės nuomone, sprendžiant iš R. Garbinčiaus parodymų, galėtų būti daugiau žmonių, kurių balsai buvo nupirkti. Tokią informaciją 2012 m. spalio 19 d. Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje patvirtino ir prokuroras G. Je- fimovas. Be to, Papirkimų tyrimo darbo grupės nuomone, iš R. Garbinčiaus teiginio „daugelis mano sutiktų žmonių sakė, kad jau už R. Podolskį balsavo ir jiems už balsą buvo sumokėta po 10 litų“ galima manyti, jog jis sutiko ir daugiau žmonių, kurie balsavo už R. Podolskį ir kuriems už balsavimą buvo sumokėta. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų Konstituciniam Teismui per 2012 m. spalio 24 d. teismo posėdį pateiktos medžiagos matyti, kad prokuroro G. Jefimovo 2012 m. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 107

spalio 16 d. surašytu pareiškimu „Dėl ikiteisminio tyrimo bylos Nr. 58‑1‑00311‑12 nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka“ ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl įtariamojo R. Garbinčiaus padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos bau- džiamojo kodekso 172 straipsnyje „Trukdymas pasinaudoti rinkimų ar referendumo teise“, buvo perduota nagrinėti teismui. Ikiteisminis tyrimas R. Podolskio ir kitų asme- nų atžvilgiu buvo išskirtas į atskirą tyrimą. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 19 d. sprendimu Nr. Sp-305 „Dėl sutikimo patraukti kandidatą į Seimo narius Rimvydą Podolskį baudžiamojon atsa- komybėn“ patenkino prokuroro prašymą, kuriame nurodyta, jog yra pakankamai tei- sėtai gautų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad R. Podolskis galėjo padaryti nusikalstamą veiką, nustatytą Baudžiamojo kodekso 172 straipsnyje, ir davė sutikimą kandidatą į Seimo narius 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose R. Podolskį rinkimų agitacijos metu, taip pat iki Seimo nario priesaikos davimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar kitaip suvaržyti jo laisvę, išskyrus suėmimo taikymą. Konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu dėl nusikalstamos veikos, kurią padaręs R. Podols- kis įtariamas, yra atliekamas ikiteisminis tyrimas. 4.2.2. Nustatyta, kad Dusetų gyventojas E. Šatkus surinko 3–4 gyventojų pasus, kad „sutvarkytų balsavimo reikalus“. Kai kuriems asmenims buvo sumokėta už tai, kad jie balsuos už kandidatą į Seimo narius R. Podolskį ir Darbo partiją. Organizuo- jant balsų už R. Podolskį ir Darbo partiją pirkimą 2012 m. spalio 14 d. Zarasų rajono Dusetų seniūnijoje dalyvavo A. Baliukas kartu su kitu asmeniu; pinigai buvo perduodami pas L. Šatkuvienę, o juos atveždavo N. Makauskienė. Vieno balso kaina svyra- vo nuo 10 iki 15 litų (aplinkybės išdėstytos Lietuvos socialdemokratų partijos Zarasų skyriaus 2012 m. spalio 13 d. skunduose Nr. N-8 ir N-9). 4.2.3. L. Riaubiškienė pateikė rašytinį liudijimą, kad 2012 m. spalio 13 d. Zara- sų miesto centre prie „Dianos“ kavinės jos savininkė D. Mickevičienė ją informavo, jog kavinės darbuotoją į mašiną pasikvietė R. Garbinčius su kitu asmeniu ir agitavo balsuoti už R. Podolskį bei Darbo partiją. Už šią paslaugą sumokėjo 10 litų. L. Riau- biškienės liudijimą patvirtina ir kito asmens liudijimas apie balsų pirkimą. Jame nurodoma, kad 2012 m. spalio 14 d. A. Baliukas ir jo sesuo galėjo kalbėti apie at- siskaitymą po balsavimo galimai paperkant keletą rinkėjų. 2012 m. spalio 19 d. liudijime G. Akuntjevas teigė 2012 m. spalio 11 d. iš asocialaus asmens girdėjęs, kad tolėliau nuo savivaldybės, prie „Ąžuolo“ gimnazijos, už balsavimą už Darbo partiją ir R. Podolskį yra atsiskaitoma po „desiatkę“. 4.2.4. Lietuvos socialdemokratų partijos Zarasų skyriaus 2012 m. spalio 13 d. skunde ir Seimo nario R. Žilinsko 2012 m. spalio 13 d. rašte yra nurodomi galimo rinkėjų papirkimo ir jų pavėžėjimo balsuoti faktai, kuriuos užfiksavo Lietuvos socialdemokra- tų partijos stebėtojai. Šių asmenų vertinimu, R. Podolskio komanda per dvi dienas, kol Zarasų rajono savivaldybėje vyko balsavimas, galėjo nuvežti balsuoti apie 350 asmenų. 4.2.5. Papirkimų tyrimo darbo grupės išvadoje nurodyti inter alia šie policijos pranešimai: 108 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

– 2012 m. spalio 13 d. 17 val. 55 min. gautas pranešimas, kad Zarasų rajono Da- neikių kaime automobiliu važinėjama į namus ir žmonėms siūloma po 10 litų, jei jie balsuos už Darbo partiją; – 2012 m. spalio 13 d. apie 15–16 val. Zarasų rajono Degučių seniūnijos Danei- kių kaime galbūt S. Lamanauskas, atvykęs pas vieną rinkėją, prašė balsuoti už Darbo partiją ir siūlė už tai 10 litų; dėl šio fakto pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžia- mojo kodekso 172 straipsnį; – 2012 m. spalio 10 d. 9 val. 50 min. Utenos apskrities Vyriausiojo policijos ko- misariato Zarasų rajono policijos komisariate gautas pranešimas, kad Magučių ir Bernotiškės parduotuvėse gali būti paperkami rinkėjai, pirminiais duomenimis, ragi- nant balsuoti už Darbo partiją; – 2012 m. spalio 10 d. 17 val. 32 min. Utenos apskrities Vyriausiojo policijos ko- misariato Zarasų rajono policijos komisariate gautas pranešimas, kad Zarasų rajono Riešutinės kaime prie daugiabučio atvyks automobilis ir veš žmones balsuoti; – 2012 m. spalio 14 d. 9 val. 43 min. Zarasų rajone, Turmante, rinkimų apygardos pirmininkė D. Kelečienė pranešė, kad į Turmanto rinkimų apygardą auto- mobiliais „Audi 90“, valstybinis numeris VKH 796, ir „Audi 100 Avant“, valstybinis numeris BGS 897, vežami žmonės balsuoti už Darbo partiją. 4.2.6. G. Akuntjevo 2012 m. spalio 19 d. liudijime teigiama, kad 2012 m. spalio 10–11 d. automobilis „Citroen“, valstybinis numeris DRG 501, nuolat važinėjo po visą Zarasų miestą ir vežė žmones iki balsavimo patalpos ir nuo jos. L. Gudžiukai- tė 2012 m. spalio 19 d. liudijime teigia Turmante nuo 8 iki 10 val. fiksavusi, kad vai- ruotojai, kurių automobilių valstybiniai numeriai VKH 796 ir BGS 897, veža rinkėjus balsuoti. Pilni automobiliai atvažiavo kelis kartus. Šis liudijimas sutampa su minėtuo- se policijos pranešimuose nurodyta informacija. 4.2.7. Iš gautos informacijos Papirkimų tyrimo darbo grupė padarė išvadą, kad Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 išankstinio balsavimo laikotarpiu ir balsavimo rinkimų apylinkėse dieną galėjo būti vykdomas organizuotas rinkėjų vežimas balsuoti, taip pat kad kandidatas į Seimo narius R. Podolskis per susijusius asmenis organizuotai pirko Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkėjų balsus. 4.2.8. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų Konstituciniam Teismui per 2012 m. spalio 24 d. teismo posėdį pateiktos medžiagos matyti ir tai, kad išankstinio balsavimo dienomis (2012 m. spalio 10–12 d.) Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 (Zarasų rajono savivaldybės patalpose) balsavo 230–500 rinkėjų, kurių dauguma buvo asocialūs asmenys, nuo jų sklido alkoholio kvapas. Į rinkimus jie atvykdavo (buvo atvežami) organizuotai (Tautininkų sąjungos 2012 m. spalio 12 d. raštas Vy- riausiajai rinkimų komisijai, Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisijai, Lietuvos socialdemokratų partijos Zarasų skyriaus 2012 m. spalio 13 d. raštas Nr. 3, Seimo nario R. Žilinsko 2012 m. liepos 13 d. raštas Nr. SN-S-154). Šias aplinkybes iš esmės patvirtino Konstitucinio Teismo posėdyje apklausta liudytoja D. Kelečienė. Pasak jos, tiesioginis rinkėjų papirkimas buvo pastebėtas per iš- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 109

ankstinį balsavimą Zarasų rajono savivaldybės patalpose, nes balsuoti atėjo neįprastai daug žmonių, palyginti su 2008 m. Seimo rinkimais, ir daugelis iš jų buvo asocialūs, anksčiau nebalsuodavę. Liudytoja taip pat nurodė, kad rinkimų stebėtojai išsiaiški- no, kas galėjo papirkti išankstiniame balsavime dalyvavusius rinkėjus, ir kad šią in- formaciją perdavė teisėsaugos institucijoms toliau tirti. Ji teigė iš rinkimų stebėtojų ir paprastų žmonių gavusi informaciją, kad rinkimų dieną į rinkimus bus vežami rinkė- jai ir kad tai organizuoja Darbo partijos atstovai, tačiau teisėsaugos institucijoms, ku- rioms ši informacija buvo perduota, konkrečių atvejų nustatyti nepavyko. 4.3. Papirkimų tyrimo darbo grupė, atlikusi tyrimą, konstatavo, kad kandidatas į Seimo narius R. Podolskis pažeidė Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, nes ne- silaikė jame nurodyto draudimo tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, būtent: 4.3.1. 2012 m. spalio 10 ir 11 d. per tarpininką (netiesiogiai) R. Garbinčių galėjo nupirkti iki 10 rinkėjų balsų; 4.3.2. 2012 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. vykusių renginių metu teikė rinkėjams nemokamai dovanas – ledus ir saldainius; 4.3.3. 2012 m. spalio 10, 13, 14 d. galimai su jo žinia buvo organizuojamas rin- kėjų vežimas balsuoti. 5. Politinė partija „Tvarka ir teisingumas“ 2012 m. spalio 22 d. Respublikos Pre- zidentei pateikė skundą „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012-10-21 sprendimo Nr. Sp-308“, kuriuo apskundė Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. Sp-308 tiek, kiek šio sprendimo 2 punktu nuspręsta pripažinti rinkimų rezultatus vienmandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 negaliojančiais, taip pat tiek, kiek jo 5 punktu kitose 67 vienmandatėse apygardose nuspręsta surengti pakartotinį balsavimą neįtraukiant Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52. 5.1. Šiame politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ skunde teigiama, kad jos atstovas A. Dumbrava Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 surinko daugiausia rinkėjų balsų ir, užtikrintai užėmęs pirmą vietą tarp 15 kandidatų, užsitikrino ga- limybę būti išrinktas į Seimą per pakartotinį balsavimą. Tačiau, Vyriausiajai rinki- mų komisijai ginčijamo sprendimo 2 punktu nusprendus Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų rezultatus pripažinti negaliojančiais, jis tokios galimybės neteko, taigi buvo pažeistas demokratiškų ir laisvų rinkimų principas, konstitucinės asmenų teisės dalyvauti rinkimuose. 5.2. Šis politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ skundas grindžiamas argumentais, susijusiais su Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punkto teisėtumu, pagrįstumu ir teisingumu: – atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, Vy- riausiosios rinkimų komisijos sprendimuose turi būti išdėstytos visos reikšmingos sprendimo priėmimui teisinės ir faktinės aplinkybės: jame turi būti išsamiai apibūdinti nustatyti konkretūs teisės aktų pažeidimai, konkrečiais faktiniais duomenimis pagrįs- tas jų įvertinimas, išsamiai apibūdinti kiti neteisėti veiksmai, pateikti pakankami ir iš- samūs motyvai. Taigi Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai turi būti pagrįsti, jų 110 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus. Skundžiamame Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendime Nr. Sp-308 nėra nė vieno teisinio motyvo ar argumento, kodėl Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 rinkimų rezultatai buvo pripažinti negaliojančiais. Šiame sprendime tik nurodoma priežastis, dėl kurios rinki- mų rezultatai pripažinti negaliojančiais, t. y. jis priimtas dėl nustatytų šiurkščių rinki- mų įstatymo pažeidimų, tačiau nenurodoma, dėl kokių konkrečių pažeidimų ir kokiais veiksmais jie padaryti. Skundžiamame sprendime taip pat nėra jokios nuorodos į kitus dokumentus, kuriuose būtų išaiškinti ir nustatyti tie šiurkštūs rinkimų įstatymų pažei- dimai. Pažymima, kad skundo rengimo metu politinė partija „Tvarka ir teisingumas“ neturėjo jokių duomenų dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų šiurkščių rinki- mų įstatymo pažeidimų Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pagrindimo; – vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsniu, Vyriausioji rinkimų komisija, kad pripažintų rinkimų rezultatus Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 negaliojančiais, privalėjo nustatyti, jog per Seimo rinkimus buvo padaryti konkretūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs pažeidimai, kurie turėjo esminę įtaką rinkimų rezultatams arba dėl kurių negalima nustatyti es- minių rinkimų rezultatų, tačiau iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 nėra aišku, kuriuo iš šių pagrindų remiantis rinkimų rezultatai Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 buvo pripažinti negaliojančiais. Politinė partija „Tvarka ir teisingumas“, neturėdama informacijos, ar buvo laikytasi Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 32 patvirtintos Rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktų tyrimo ir vertinimo tvarkos, inter alia ar buvo sudaryta darbo grupė, ar buvo pritarta jos išvadai, teigia, kad jei to nebuvo padaryta, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-308, atsižvelgiant ir į kitus minėtus neaiškumus, yra neteisėtas; – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp-308, kuris priimtas be jokio pagrindo ir teisinio pagrindimo, tačiau kuriuo rinkimų rezultatai visoje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais, neabejotinai yra pažeidžiama rinkimuose dalyvavusių asmenų konstitucinė teisė rinkti ir būti išrinktiems. Jei toks sprendimas buvo priimtas tik dėl vieno iš kandidatų į Seimo narius neteisėtos veikos per rinkimus, teisiniai padariniai turėtų kilti tik tam kandidatui. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyta, jog politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas A. Dumbrava arba kiti kandidatai, kurie rinkimuose dalyvavo sąžiningai, yra padarę rinkimų įstatymo pažeidimus, visų rinkimų rezultatų toje apygardoje pripažinimas negaliojančiais neatitinka protingumo ir teisingumo principų, o pakartotinių rinkimų skelbimo atveju išrinktasis Seimo narys neteks galimybės ats- tovauti savo rinkėjams visą naujai išrinkto Seimo kadenciją. 6. Minėta, kad, gavusi politinės partijos „Tvarka ir teisingumas“ 2012 m. spalio 22 d. skundą „Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012-10-21 sprendimo Nr. Sp‑308“, Respublikos Prezidentė 2012 m. spalio 23 d. dekretu Nr. 1K-1248 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ kreipėsi į Konstitucinį ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 111

Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. II 1. Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezi- dento ar Seimo narių rinkimus. Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. 2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalį (taip pat pagal Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalį) su paklausimu, ar nebuvo pažeisti rinkimų įsta- tymai per Seimo narių rinkimus, Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai. Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje (taip pat Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 2 dalyje) nustatyta, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas pa- klausimą dėl rinkimų įstatymų pažeidimų per Respublikos Prezidento ar Seimo na- rių rinkimus, tiria ir vertina tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinėti skundus dėl rinkimų įstatymų pažeidimų tais atvejais, kai sprendimai buvo priimti ar kita šios komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsavimui. Pagal Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 1 dalį galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nustačiusi visus rinkimų rezultatus apygardoje, nusta- to Vyriausioji rinkimų komisija. Šio straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad galutinius rinkimų rezultatus ne vėliau kaip per 7 dienas nuo rinkimų arba pakartotinio balsavimo skelbia Vyriausioji rinkimų komisija; galutinius rinkimų rezultatus Vy- riausioji rinkimų komisija pirmiausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valsty- bės žinių“ numeryje. 3. Respublikos Prezidentės paklausimas dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, yra susijęs su dviem Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais, kuriais rinkimų rezultatai Zarasų–Visagino rin- kimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais: 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp‑313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp-308 (2 punktu). Šis paklausimas Konstituciniame Teisme gautas 2012 m. spalio 23 d. Minėti Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai, kuriais rinkimų rezultatai Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais, priimti pasibaigus balsavimui renkant Seimo narius; Respublikos Prezidentės paklausimo gavimo Konstituciniame Teisme dieną jie buvo paskelbti Seimo interneto svetainėje. Vyriau- siosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-308 paklausimo gavimo Konstituciniame Teisme dieną buvo paskelbtas ir „Valstybės žiniose“ (2012, Nr. 123-6230). Rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punktu reiškia, kad per 112 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

2012 m. spalio 14 d. vykusį balsavimą Zarasų–Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 Seimo narys nebuvo išrinktas, pakartotinis balsavimas šioje rinkimų apygardoje 2012 m. spalio 28 d. neįvyks. Taigi, atsižvelgiant į šiuos sprendimus, balsavimas Zarasų–Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 laikytinas pa- sibaigusiu, o rinkimų rezultatų pripažinimas laikytinas galutiniu 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatų Zarasų–Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 nustatymu. 4. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punktas yra neatskiriamai susiję. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp-313, vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsniu, rinkimų rezultatai Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais; 2012 m. spalio 21 d. buvo priimtas ir sprendimas Nr. Sp-308, kurio 2 punktu Seimo rinkimų rezultatai Zarasų–Vi- sagino rinkimų apygardoje Nr. 52 taip pat pripažinti negaliojančiais. 5. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp‑308 2 punktą, kuriais 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai vienman- datėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais, tirs ir vertins kartu. III 1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkri- čio 7 d. išvada). Įstatymų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas, yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas). 2. Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje yra konsta- tavęs, jog ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, bal- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 113

savimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, priešingu atveju būtų apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – Seimą. Konstitucinis Teismas 2004 m. lapkričio 5 d. išvadoje taip pat yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį re- guliavimą, kuris užtikrintų, kad rinkėjai balsuotų asmeniškai ir slaptai, kad balsavimo metu nebūtų galima paveikti rinkėjų valios ir jos kontroliuoti. Ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontroliuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuomenės darnai. Pabrėžtina ir tai, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rinkėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. Tai tolygu rinkėjų papirkimui, reiškiančiam, kad iš Lie- tuvos Respublikos piliečių atimama teisė laisvai, patiems pareikšti savo tikrąją valią Seimo rinkimuose, o iš Tautos – teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri išreikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią. 3. Pabrėžtina, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų Seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas; jeigu įstatymų leidėjas nepaiso minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nenustato demokratiš- kų, laisvų, sąžiningų rinkimų užtikrinimo mechanizmo, visuomet gali kilti abejonių dėl Seimo narių išrinkimo teisėtumo (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados). 4. Minėta, kad pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas rin- kėjų balsų tiesioginis ar netiesioginis pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą; tai tolygu rinkėjų papirkimui, reiškiančiam, kad iš Lietuvos Respublikos piliečių atimama teisė laisvai, patiems pareikšti savo tikrąją valią Seimo rinkimuose, o iš Tautos – teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri išreikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu. Tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų le- 114 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

gitimumu ir teisėtumu, taigi gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tautos atstovybę – Seimą. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad masiniu rin- kėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimu vykstant rinkimų procesui laikytinas ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimus ar kitokius visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtus renginius skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. 5. Konstitucinis Teismas 1996 m. lapkričio 23 d. nutarime pabrėžė, kad vykdant demokratiškus rinkimus ypač svarbūs yra viešumo ir kontrolės mechanizmai. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 1 dalies 13 punktą Sei- mas sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį. Konstitucinis Teismas 1994 m. liepos 11 d. sprendime (Nr. 5/94) konstatavo, kad pagal šią nuostatą Lietu- voje turi būti suformuota universali rinkimus organizuojanti institucija – Vyriausio- ji rinkimų komisija; konstitucinė nuostata dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos turi būti įgyvendinta įstatymu įtvirtinant jos paskirtį pagal konstitucines nuostatas, sudarymo principus bei kompetenciją. Pažymėtina, kad įstatymu turi būti nustatytas toks Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų sudarymo tvarkos teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas šioms institucijoms priimti objektyvius ir veiksmingus sprendimus dėl rinkimų organizavimo. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinė Vy- riausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus taip pat suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demo- kratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas minėtų rinkimų principų laikymasis, inter alia būtų užkirstas kelias šių principų pažeidimams, jie būtų ištirti ir būtų taikomos sankcijos atsakingiems už šiuos pažeidimus rinkimų proceso dalyviams ir kitiems asmenims. 6. Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teis- mo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažy- mėtina, jog šis principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai, inter alia Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos, turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. IV 1. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas Vy- riausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. Sp-313 ir 2012 m. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 115

spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punktą, kuriais 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinki- mų rezultatai vienmandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais, tirs ir vertins kartu. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendime Nr. Sp-313 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsniu. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje pirmiausia yra reikšmingos Seimo rinkimų įsta- tymo 91 straipsnio nuostatos, kuriomis reguliuojamas rinkimų rezultatų pripažini- mas negaliojančiais. 2. Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje, arba dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams, arba pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus negalima nustatyti šių esminių rinkimų rezultatų: 1) vienmandatėje rinkimų apygardoje – kandidato, kuriam tenka mandatas, arba kandidatų, dalyvaujančių pakartotiniame balsavime; 2) daugiamandatėje rinkimų apygardoje – kandidatų sąrašų, dalyvaujančių paskirstant mandatus, arba kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu.“ 3. Taigi Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais inter alia tada, kai yra nustatomi šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinki- mų apygardoje. 3.1. Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio „Draudimas papirkti rinkėjus ir rin- kimų teisę turinčius asmenis“ (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta: „Prasidėjus Seimo rinkimų politinei kampanijai, t. y. nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki šio įstatymo nustatyto rinkimų agitacijos kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją ar rinkimų teisę turintį asmenį dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą asmenį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat ža- dėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą paveikti rinkėjų va- lią dėl konkrečių politinių partijų ar kandidatų arba asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams įgyvendinti rinkimų teisę.“ 3.2. Aiškinant Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalies nuostatas kartu su šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatomis šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai yra suteikta teisė pripažin- ti rinkimų rezultatus negaliojančiais tais atvejais, kai nustatomi šiurkštūs draudimo 116 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

papirkti rinkėjus ar rinkimų teisę turinčius asmenis pažeidimai, inter alia šiurkštūs draudimo tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rinkėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėjus ar rinkimų teisę turinčius asmenis dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, pažeidimai, kurie gali būti padaryti ir vykstant rinkimų agitacijos kampanijai, ir balsavimui paštu, ir balsavimui iš anksto, ir rinkimų dieną. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje pažymėta, kad masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu; tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rin- kimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, taigi gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tautos atstovybę – Seimą. Vadinasi, Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais nustačius šiurkščius šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus aiškintini kaip šios komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais inter alia nustačius masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo atvejus. Kadangi, kaip minėta, tokie pažeidi- mai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtumu, gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tau- tos atstovybę – Seimą, preziumuotina, kad jie savaime laikytini turinčiais esminę įta- ką rinkimų rezultatams. Tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui (pavyzdžiui, politinės partijos ar kandidato, atsakingo už šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus, surinktą pernelyg mažą balsų skaičių). 3.3. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje minėta, kad masiniu rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimu laikytinas ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimus ar kitokius visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtus renginius vykstant rinkimų procesui, taip skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. Taigi pagal Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalį Vyriausioji rinkimų komisija turi įgaliojimus pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais ir nustačiu- si vienkartinio prekių, pinigų ar kitokių dovanų (išskyrus Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 2 dalyje nurodytą rinkimų agitacijos medžiagą) dalijimo daugeliui rin- kėjų per susirinkimą ar kitokį visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtą renginį vykstant rinkimų procesui, taip skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, faktą. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 117

3.4. Pažymėtina, jog iš Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalies formu- luotės „Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais“ matyti, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai yra suteikta tam tikra diskrecija šioje dalyje numatytais atvejais (nustačius šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ar kitus šiurkščius įstatymų pažeidimus arba dokumentų suklastojimą ar jų praradimą, kuris turėjo esminę įtaką rinkimų rezultatams, arba nesant galimybės nustatyti esminių rinkimų rezultatų pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinki- mų dokumentus) pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, konstitucinė Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinki- mų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis, taip pat į minėtą prezumpciją, kad šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams, darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos diskrecija pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais yra ribota: ji privalo pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais visais atvejais, kai nustato, kad yra padaryti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai, ir nenustato prezumpciją, kad šie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams, paneigian- čių aplinkybių, bei nėra jokių kitų priemonių užtikrinti, kad nebus iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida. 4. Šiame kontekste pažymėtina, jog Seimo rinkimų įstatymo 39 straipsnio „Kan- didatų į Seimo narius registravimas“ 6 dalyje (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) inter alia yra nustatyta, kad Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, jog politinė partija ar kandidatas yra šiurkščiai pažeidę šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, panaikina tokio kandidato į Seimo narius registravimą, atšaukia atitinkamos politinės partijos ar par- tijų koalicijos jungtinio kandidatų sąrašo paskelbimą, jei iki rinkimų liko ne mažiau kaip 15 dienų. Taigi pagal Seimo rinkimų įstatymo 39 straipsnio 6 dalį Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad rinkimų kampanijos metu tam tikra politinė partija ar kandidatas šiurkščiai pažeidė Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis (masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo faktą), privalo atšaukti tokios partijos kandidatų sąrašo ar partijų koalicijos, kurioje tokia partija dalyvauja, jungtinio kandidatų sąrašo pa- skelbimą arba panaikinti tokio kandidato registravimą. Tokios priemonės yra skirtos tam, kad būtų užkirstas kelias rinkimų proceso metu iškreipti tikrąją rinkėjų valią, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida, taigi rinkimų proceso sąžiningumui ir skaidrumui garantuoti. Tačiau Vyriausiajai rinkimų komisijai draudžiama tokias priemones panaudoti likus ne daugiau kaip 15 dienų iki rinkimų. Todėl, nustačiusi šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus penkiolikos dienų iki rinkimų laikotarpiu (inter alia vykstant balsavimui 118 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

paštu, balsavimui iš anksto), balsavimo dieną ar nustatydama rinkimų rezultatus, Vy- riausioji rinkimų komisija, siekdama užtikrinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, gali imtis tik griežčiausios priemonės – rinkimų rezultatų pripažinimo negalio- jančiais pagal Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalį. V 1. Minėta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punktas, dėl kurių su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rin- kimų įstatymas, kreipėsi Respublikos Prezidentė, yra neatskiriamai susiję. Taip pat minėta, kad šiuos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus, kuriais 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais, Konstitucinis Teismas tirs ir vertins kartu. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-313 teksto matyti, kad jis priimtas remiantis Papirkimų tyrimo darbo grupės išvada ir Vy- riausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp-311, kuriuo pri- pažinta, kad kandidatas į Seimo narius R. Podolskis pažeidė Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnyje įtvirtintą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis ir šitaip šiurkščiai pažeidė Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnį. 2. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-311 teksto matyti, kad jis priimtas remiantis Papirkimų tyrimo darbo grupės išvada. Taigi Vyriausioji rinkimų komisija iš esmės pritarė Papirkimų tyrimo darbo grupės išvadai, ir ši išvada laikytina pagrindu Vyriausiajai rinkimų komisijai patvirtinti Seimo rinki- mų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimų faktus ir įvertinti juos kaip šiurkščius. 3. Kaip minėta, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendime Nr. Sp-313 nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsniu, kuriuo reguliuojamas rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs ir vertins, ar Vy- riausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punktas, kuriais vienmandatėje Zarasų–Visagi- no rinkimų apygardoje Nr. 52 2012 m. spalio 14 d. Seimo narių rinkimų rezultatai pripažinti negaliojančiais, nepažeidžia Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio. 4. Minėta, kad pagal Seimo rinkimų 91 straipsnio 1 dalį inter alia: – nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais inter alia tada, kai yra nustatomi šio įsta- tymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje; – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus ne- galiojančiais nustačius šiurkščius šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus aiš- kintini kaip šios komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais inter alia nustačius masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo atvejus; preziu- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 119

muotina, kad tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams; tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įver- tinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezul- tatų nustatymui; – Vyriausioji rinkimų komisija turi įgaliojimus pripažinti rinkimų rezultatus ne- galiojančiais ir nustačiusi vienkartinio prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimo ir (arba) neatlygintinio paslaugų teikimo daugeliui rinkėjų per susirinkimą ar kitokį visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtą renginį vykstant rinkimų procesui, taip skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, faktą; – Vyriausioji rinkimų komisija privalo pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais visais atvejais, kai nustato, kad yra padaryti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai, ir nenustato prezump- ciją, kad šie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams, paneigiančių aplinkybių, bei nėra jokių kitų priemonių užtikrinti, kad nebus iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir tei- sėtumo prielaida; – nustačiusi šiurkščius šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus penkiolikos dienų iki rinkimų laikotarpiu (inter alia vykstant balsavimui paštu, balsavimui iš anksto), balsavimo dieną ar nustatydama rinkimų rezultatus, Vyriausioji rinkimų komisija, siekdama užtikrinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, gali imtis tik griežčiausios priemonės – rinkimų rezultatų pripažinimo negaliojančiais pagal Sei- mo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalį. 5. Taigi sprendžiant, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 2 punktas, kuriais 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėje Zarasų–Visagi- no rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais, nepažeidžia Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio, reikia įvertinti, ar Vyriausioji rinkimų komisija pagrįstai nu- statė, kad buvo padaryti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai, ar nėra aplinkybių, paneigiančių prezumpciją, kad tokie šiurkštūs pažei- dimai turi esminę įtaką rinkimų rezultatams, taip pat ar Vyriausioji rinkimų komisija neturėjo jokių kitų priemonių užtikrinti, kad nebus iškreipta tikroji rinkėjų valia. 5.1. Minėta, kad masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandida- tą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu; masiniu rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimu laikytinas ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkė- jų per susirinkimus ar kitokius visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtus renginius 120 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

vykstant rinkimų procesui, taip skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. Pažymėtina, kad šiurkštūs de- mokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai ipso facto laikytini šiurkščiais Seimo rinkimų įstaty- mo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimais. Minėta ir tai, kad iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad kandidatas į Seimo narius R. Podolskis ir su juo susiję asmenys rinkimų agitacijos laikotarpiu neatlygintinai dovanojo rinkėjams valgomuosius ledus, saldainius, vai- šino alumi, kad Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 teritorijoje išankstinio balsavimo laikotarpiu ir balsavimo rinkimų apylinkėse dieną galėjo būti vykdomas organizuotas rinkėjų vežimas balsuoti, taip pat kad kandidatas į Seimo narius R. Podolskis per susijusius asmenis organizuotai pirko Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkėjų balsus. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 21 d. sprendime Sp-311 konstatavo, kad papirkimai vykdyti įvairiose Zarasų rajono vietose per šventes, kurios pritraukia daugelį vietos bendruomenės gyventojų, dalyvaujant kandidatui į Seimo narius R. Podolskiui ir jo žmonai Zarasų miesto seniūnei O. Po- dolskienei, šitaip skatinant rinkėjus balsuoti už šį kandidatą, todėl galėjo būti paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, liudijančias, kad draudimas papirkti rin- kėjus ar rinkimų teisę turinčius asmenis rinkimų agitacijos laikotarpiu ir balsavimo dieną buvo masiškai ir sistemingai pažeidžiamas, konstatuotina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyti tokių pažeidimų faktai pagrįstai įvertinti kaip šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai. 5.2. Minėta, jog preziumuotina, kad šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams; tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui (pavyzdžiui, kandidato, atsakingo už šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus, surinktą pernelyg mažą balsų skaičių). Iš šios bylos medžiagos matyti, jog tokių aplinkybių, kurios paneigtų prezumpci- ją, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams, nėra. Atvirkščiai, pagal gautus rinkėjų balsus kandidatas į Seimo narius R. Podolskis tu- rėjo toliau dalyvauti rinkimuose kartu su kitu daugiausia balsų gavusiu kandidatu ir turėjo galimybę būti išrinktas į Seimą per pakartotinį balsavimą; skirtumas tarp ant rą vietą užėmusio kandidato R. Podolskio ir trečią vietą užėmusio kandidato N. Gu- sevo yra nedidelis, t. y. 394 rinkėjų balsai, o, kaip minėta, padarius šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus galėjo būti paveikta daugiau kaip 394 rinkėjų valia; be to, atsižvelgiant į šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimų visumą darytina išvada, kad kandidato R. Podolskio balsų, gautų balsuojant paštu, skaičius Vyriausiosios rinkimų komisijos pagrįstai įvertintas ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 121

kaip neįprastai didelis, palyginti su bendru už šį kandidatą balsavusių rinkėjų balsų vidurkiu. 5.3. Minėta, kad, nustačiusi šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus penkiolikos dienų iki rinkimų laikotarpiu (inter alia vykstant balsavimui paštu, balsavimui iš anksto), balsavimo dieną ar nustatydama rinkimų rezultatus, Vyriausioji rinkimų komisija, siekdama užtikrinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, gali imtis tik griežčiausios priemonės – rinkimų rezultatų pripa- žinimo negaliojančiais pagal Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalį. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad Vyriausioji rinkimų komisija šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus nusta- tė tą pačią dieną, kai buvo nustatomi Seimo rinkimų rezultatai (2012 m. spalio 21 d.). Taigi ji neturėjo jokios kitos priemonės užtikrinti, kad Seimo rinkimuose Zarasų–Vi- sagino rinkimų apygardoje Nr. 52 nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia. 6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog įvertinus šios kons- titucinės justicijos bylos medžiagą matyti, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp-313 ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp‑308 2 punktu, kuriais 2012 m. spalio 14 d. Seimo narių rinkimų rezultatai vienmandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojan- čiais, Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. VI 1. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2012 m. Seimo rinkimuose vykstant rinkimų agitacijos kampanijai, balsavimui paštu ir balsavimui iš anksto, taip pat balsavimo dieną Zarasų–Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 buvo padaryta nemažai Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų – buvo šiurkščiai nepaisoma rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo principų ir masiškai bei sistemingai paperkami rinkėjai, ir šitaip buvo iškreipta tikroji Zarasų–Visagino vienmandatės rin- kimų apygardos Nr. 52 rinkėjų valia, sudarytos prielaidos nesąžiningai konkuruoti rinkimuose, mažinti pasitikėjimą Tautos atstovybe. Tai liudija, kad kai kurios Seimo rinkimų įstatymo nuostatos, kuriomis drau- džiama papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, taip pat kuriomis nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos ir apygardų rinkimų komisijų įgaliojimai užkirsti kelią rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimui, nėra pakankamai veiksmingos. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad Vyriausioji rinkimų komisija ir Zarasų– Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisija nepasinaudojo Seimo rinkimų įstatymu suteiktais įgaliojimais laiku ir veiksmingai užkirsti kelią rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimui šioje apygardoje. 2. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje pažymėta, kad įstatymu turi būti nustatytas toks Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institu- cijų sudarymo tvarkos teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos prielaidos šioms 122 2012 m. spalio 26 d. išvada ◆

institucijoms priimti objektyvius ir veiksmingus sprendimus, būtinus rinkimams organizuoti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtik rintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų laikymasis, inter alia būtų užkirstas kelias šių principų pažeidimams, jie būtų ištirti ir būtų taikomos sankcijos atsakingiems už šiuos pažeidimus rinkimų proceso dalyviams ir kitiems asmenims. Šiame kontekste pažymėtina, kad, Seimo rinkimų įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nustačius draudimą Vyriausiajai rinkimų komisijai likus mažiau kaip 15 dienų iki rinkimų atšaukti šiurkščiai pažeidusios Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis politinės partijos kandidatų sąrašo ar partijų koalicijos, kurioje tokia partija dalyvauja, jungtinio kandidatų sąrašo paskelbimą ir panaikinti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, registravimą, nesudaromos būtinos teisinės prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai veiksmingai užtikrinti šių principų laikymąsi, inter alia užkirsti kelią jų pa- žeidimams. Iš bylos medžiagos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų paaiškinimų Konstitucinio Teismo posėdyje matyti, kad jei Vyriausioji rinkimų komisija turėtų įgaliojimus iki rinkimų dienos panaikinti kandidato, kuris yra šiurkščiai pažeidęs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis, registravimą, būtų sudarytos teisinės prielaidos už- tikrinti rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą nesiimant griežčiausios Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalyje nustatytos priemonės – pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais. 3. Pabrėžtina, kad atitinkamai pakoreguoti teisinį reguliavimą yra konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Seimas yra įsipareigojęs atlikti rinkimų įstatymų reviziją ir patvirtinti Lietuvos Respublikos rinkimų kodeksą – 2012 m. kovo 15 d. jis priėmė Lietuvos Respublikos konstitucinių įstatymų sąrašo konstitucinį įstatymą, kurio 2 straipsnio „Lietuvos Respublikos konstitucinių įstaty- mų sąrašas“ 1 dalies 6 punkte nurodytas Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo konstitucinis įstatymas. 4. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje pažymėta, kad Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis pažeidimu laikytinas inter alia masinis rinkėjų papirkimas, kuriuo gali būti ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis pas- laugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimus ar kitokius visuomenei ar tam tik rai jos daliai skirtus renginius vykstant rinkimų procesui, taip skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje taip pat minėta, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai, ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ REZULTATŲ VIENMANDATĖJE APYGARDOJE PRIPAŽINIMO NEGALIOJANČIAIS 123

inter alia Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rinkimų organizavimo institucijos, turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. Iš bylos medžiagos ir Konstitucinio Teismo posėdyje liudytojos pateiktų paro- dymų matyti, kad Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų komisija ir Vyriausioji rinkimų komisija dar 2012 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. turėjo duome- nų apie rinkėjų ir rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimo faktus, kurie galėjo būti įvertinti kaip šiurkštus Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis pažeidimas, tačiau nė viena iš šių komisijų nesiėmė veiksmingų priemonių, kad juos laiku ištirtų ir įvertintų. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalimi, Lie- tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 73 straipsnio 1 punktu, 77 straipsniu, 83 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas teikia išvadą: Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp-313 „Dėl Zarasų–Visagino rinkimų apygardos Nr. 52 rinkimų re- zultatų pripažinimo negaliojančiais“ ir 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų rezultatų vienmanda- tėse rinkimų apygardose ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje“ 2 punktu, kuriais 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėje Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 pripažinti negaliojančiais, Lietuvos Res- publikos Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. Ši Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada yra galutinė ir neskundžiama.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 125-6285. 124

IŠVADA

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO IR LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTĖS PAKLAUSIMŲ, AR PER 2012 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMUS NEBUVO PAŽEISTAS LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMAS

2012 m. lapkričio 10 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant pareiškėjos – Lietuvos Respublikos Prezidentės atstovėms Lietuvos Respublikos Prezidentės vyriausiajai patarėjai Rasai Svetikaitei ir Lietuvos Respubli- kos Prezidentės patarėjai Indrei Pukanasytei, pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Gintarui Son- gailai, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkui Zenonui Vaigauskui, šios komisijos nariams Rokui Stabingiui, Jonui Udriui, Justinui Žilinskui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 73 straipsnio 1 punktu, 77 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. lapkričio 8 d. išnagri- nėjo bylą Nr. 15/2012-16/2012 pagal pareiškėjų: – Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime Nr. XI-2378 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytą paklausi- mą (Nr. 1B-28/2012) „dėl išvados: 1) ar per Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus 2012 m. spalio 14 d. daugiaman- datėje rinkimų apygardoje nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo 5, 51, 61, 67, 671, 84, 87 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios slapto balsavimo principą ir demokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pripa- žinimui legitimiais ir teisėtais; ar šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatyti esminius rinkimų rezultatus (rinkėjų balsų skaičių) daugiamandatėje rinkimų apygardoje daugiau kaip vieno mandato tikslumu; 2) ar per Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus 2012 m. spalio 14 d. vienman- datėse Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Biržų–Kupiškio (Nr. 48), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose, kuriose buvo nustatyta daugybė balsų pirkimo faktų, nebuvo pažeistos Sei- mo rinkimų įstatymo 5, 51, 61, 67, 671, 84, 87 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios slapto ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 125

balsavimo principą ir demokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pripažinimui legitimiais ir teisėtais; ar šiurkštūs Seimo rinkimų įsta- tymo pažeidimai šiose vienmandatėse rinkimų apygardose leido Vyriausiajai rinkimų komisijai tiksliai nustatyti visus kandidatus, patekusius į antrąjį Seimo rinkimų turą“; – Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. lapkričio 7 d. dekrete Nr. 1K-1262 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytą paklausi- mą (Nr. 1B-29/2012) dėl išvados, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas. Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu šie pareiškėjų – Seimo ir Respublikos Prezidentės paklausimai buvo sujungti į vieną bylą ir jai suteiktas numeris 15/2012-16/2012. Konstitucinis Teismas nustatė: I 1. 2012 m. spalio 14 d. 71 vienmandatėje ir vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje įvyko Seimo rinkimai. Vienmandatėse apygardose buvo išrinkti 3 Seimo nariai; vienoje iš vienmandačių rinkimų apygardų – Zarasų–Visagino rinkimų apygardoje Nr. 52 rinkimų rezultatai buvo pripažinti negaliojančiais (Vyriausiosios rin- kimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų rezultatų vienmandatėse rinkimų apygardose ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje“ (toliau – ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimas Nr. Sp-308) 2 punktas) ir šioje apygardoje įvyks nauji Seimo rinkimai. 67 iš 71 vienmandatės rinkimų apygardos Seimo nariai nebuvo išrinkti. Šiose vienmandatėse rinkimų apygardose 2012 m. spalio 28 d. įvyko pakartotinis balsavimas. 2. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezul- tatų“ (toliau – ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-321) patvirtino galutinius 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus. Šis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas internete paskelbtas 2012 m. lapkričio 4 d., o „Valsty- bės žiniose“ – 2012 m. lapkričio 6 d. (Žin., 2012, Nr. 128-6462). 3. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324 „Dėl galutinių balsavimo rezultatų patvirtinimo Šilutės–Pagėgių vienmandatė- je rinkimų apygardoje Nr. 32“ (toliau – ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-324) patvirtino galutinius balsavimo rezultatus Ši- lutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32. Šis Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimas internete paskelbtas 2012 m. lapkričio 4 d. 4. 2012 m. lapkričio 5 d. Tautininkų sąjunga Seimui ir Respublikos Prezidentei įteikė pakartotinį patikslintą skundą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, kuriuo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. 126 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

Seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, vienmandatėse Šilutės–Pa- gėgių (Nr. 32), Biržų–Kupiškio (Nr. 48), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. 5. 2012 m. lapkričio 5 d. Respublikos Prezidentei buvo pateiktas Lietuvos valstie- čių ir žaliųjų sąjungos skundas dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, kuriuo pra- šoma kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nebuvo pažeis- tas Seimo rinkimų įstatymas. 6. 2012 m. lapkričio 5 d. Respublikos Prezidentei buvo pateiktas Darbo partijos skundas dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, kuriuo prašoma kreiptis į Konstitu- cinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus Pajūrio vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22 nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. 7. Seimas, gavęs minėtą Tautininkų sąjungos skundą, 2012 m. lapkričio 6 d. pri- ėmė nutarimą Nr. XI-2378 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ (toliau – ir Seimo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. XI-2378), kuriuo kreipėsi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, vienmandatėse Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Biržų–Kupiškio (Nr. 48), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kai- šiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. 8. Respublikos Prezidentė, gavusi Tautininkų sąjungos, Lietuvos valstiečių ir ža- liųjų sąjungos, Darbo partijos skundus, 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ (toliau – ir Respub likos Prezidento 2012 m. lapkričio 7 d. dekretas Nr. 1K-1262) kreipėsi į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. II 1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjos – Respublikos Prezidentės atsto- vės R. Svetikaitė ir I. Pukanasytė paaiškino, kad Respublikos Prezidentė į Konstitu- cinį Teismą su paklausimu, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi siekdama išsklaidyti abejones, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321, kuriuo patvirtinti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai, nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. 2. Pareiškėjo – Seimo atstovas Seimo narys G. Songaila paaiškino, kad Seimą kreiptis į Konstitucinį Teismą su paklausimu, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, paskatino susirūpinimas dėl to, kad po 2012 m. Seimo rinkimų Vyriausioji rinkimų komisija gavo daugybę pranešimų apie rinkėjų balsų pirkimą ir kitus šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus, kurie galėjo iš esmės iškreipti tikrąją rinkėjų valią. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 127

3. Konstitucinio Teismo posėdyje Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Z. Vaigauskas ir šios komisijos nariai R. Stabingis, J. Udris, J. Žilinskas paaiškino, kokius faktus Vyriausioji rinkimų komisija tyrė bei vertino ir kokiais argumentais rė- mėsi priimdama 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. Sp-321. 4. Konstitucinio Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai – Lietuvos valstie- čių ir žaliųjų sąjungos atstovė Vyriausiojoje rinkimų komisijoje Jonė Valčiukienė, Vil- niaus–Trakų rinkimų apygardos Nr. 57 rinkimų komisijos pirmininkė Janina Girucka, Pajūrio rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos pirmininkas Vytautas Krutulis, Pajūrio rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos sekretorė Rasa Miceikienė. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. 2012 m. spalio 14 d. 71 vienmandatėje ir vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje įvyko Seimo rinkimai. 67 iš 71 vienmandatės rinkimų apygardos, inter alia Pajūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Biržų–Kupiškio (Nr. 48), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) vienmandatėse rinkimų apygardose, Seimo nariai nebuvo išrinkti. Šiose vienmandatė- se rinkimų apygardose 2012 m. spalio 28 d. įvyko pakartotinis balsavimas. 2. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. priėmė sprendimą Nr. Sp‑321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“, kuriuo patvirtino galutinius 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus 67 vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose. 3. Minėta, kad Seimas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2378 ir Respubli- kos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimais dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavę Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo, kuriame inter alia prašoma ištirti, ar Vyriau- siosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 Seimo rinki- mų įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) vienmandatėse rinkimų apygardose. 3.1. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp‑321 patvirtinti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai inter alia Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32. 3.1.1. Po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rinkė- jų balsus Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32 nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: Kęstas Komskis – 5 160, t. y. gavo 29,32 proc. galiojančių balsų, Artūras Skardžius – 2 750, t. y. gavo 15,62 proc. galiojančių balsų, ir Saulius Stankevičius – 2 222 , t. y. gavo 12,62 proc. galiojančių balsų. 128 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

3.1.2. 2012 m. spalio 28 d. Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32 įvyko pakartotinis balsavimas, pagal kurio rezultatus A. Skardžius surinko 6 339 rinkėjų balsus, t. y. gavo 50,68 proc. galiojančių balsų, K. Komskis – 6 169 rin- kėjų balsus, t. y. gavo 49,32 proc. galiojančių balsų (Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1 priedas). 3.1.3. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje „Dėl Seimo rinkimų įstatymų pažeidimų 2012 m. Seimo rinkimų daugiamandatė- je rinkimų apygardoje“, patvirtintoje išnagrinėjus gautus skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų per 2012 m. Seimo rinkimus, buvo vertinami ir galimo balsų pirkimo Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32 atvejai. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje konstatuota, jog iš nurodytos informacijos (spaudos publikacijų, policijos pranešimų) galima daryti išvadą, kad šioje rinkimų apygardoje rinkėjai buvo paperkami; balsų pirkimo atvejų galėjo būti daugiau nei šimtas. 3.1.4. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-324, kuriame pažymėjo, kad, Policijos departamento prie Lietuvos Respubli- kos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, pradėti 6 ikiteisminiai tyrimai dėl Ši- lutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32, kaip įtariama, padarytų nusikalstamų veikų: – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl gautos informacijos, kad 2012 m. spalio 10 d. apie 10.30 val. vykstant išankstiniam balsavimui Šilutėje, Smėlynų g., N. Ž. namuose ir prie jos namų nustatyta grupė asmenų laukė atsiskaitymo už balsavimą Darbo partijos naudai; asmenys pristatyti į Šilutės rajono policijos komisariatą; – dėl to, kad 2012 m. spalio 10 d. 10 val. į Šilutės savivaldybės patalpas iš anksto balsuoti atvykęs Z. J. turėjo iš anksto pažymėtą balsavimo biuletenį, kurį jam davė iš matymo pažįstama moteris, pažadėjusi po balsavimo sumokėti 20 litų; – pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl to, kad 2012 m. spalio 10 d. apie 12 val. Tautininkų sąjungos nariui V. S. vykstant iš anksto balsuoti buvo sumokėta 10 litų; V. S. nurodė, kad rinkėjų balsai buvo perkami; – dėl to, kad Šilutės rajono Rusnės miestelyje 2012 m. spalio 25 d. apie 10 val. V. M. pažadėjo trims asmenims atsilyginti po išankstinio balsavimo už partijos „Tvar- ka ir teisingumas“ narį K. Komskį; – pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl to, kad 2012 m. spalio 28 d. Ši- lutėje, Kęstučio g., sulaikyta R. Š. siūlė rinkėjams balsuoti už K. Komskį ir už balsa- vimą mokėjo pinigus; – pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl to, kad Pagėgių savivaldybėje R. V. už galimą palankų Darbo partijai balsavimą sumokėjo R. P. 15 litų. Šias aplinkybes patvirtina ir prie Respublikos Prezidentės 2012 m. lapkričio 7 d. dekrete Nr. 1K-1262 išdėstyto paklausimo pridėtas Policijos departamento prie Lie- tuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 31 d. raštas Nr. 5-S-4064 ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 129

„Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – Policijos departamento 2012 m. spalio 31 d. raštas). 3.1.5. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. Sp‑324 pažymėta, kad: – iš visų pradėtų ikiteisminių tyrimų nė vienas tyrimas nėra susijęs su balsų pir- kimu A. Skardžiaus naudai; – balsų pirkimas pagal Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 3 dalį laikytinas šiurkščiu pažeidimu, tačiau pagal ketinimų pirkti rinkėjų balsus mastą toks įstaty- mo pažeidimas negalėjo turėti esminės įtakos rinkimų rezultatams šioje rinkimų apygardoje. 3.1.6. Įvertinusi surinktą medžiagą, Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324, vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsniu, patvirtino galutinius balsavimo rezultatus Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32. 3.2. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp‑321 patvirtinti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai inter alia Širvintų–Vilniaus vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 55. 3.2.1. Po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rinkėjų balsus Širvintų–Vilniaus vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 55 nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: Rita Tamašunienė – 7 780, t. y. gavo 31,5 proc. galiojančių balsų, Živilė Pinskuvienė – 5 308, t. y. gavo 21,49 proc. ga- liojančių balsų, ir Violeta Podolskaitė – 2 950, t. y. gavo 11,94 proc. galiojančių balsų. 3.2.2. Policijos departamento 2012 m. spalio 31 d. rašte nurodyti šie policijos pranešimai dėl Širvintų–Vilniaus vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 55 padary- tų pažeidimų: – 2012 m. spalio 18 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl to, kad nuo 2012 m. spalio 10 d. iki spalio 14 d. Širvintų rajono Kie- lių kaime baltos spalvos automobiliu, kurio valstybinis numeris nežinomas, piliečiai galėjo būti vežami balsuoti už Darbo partiją ir šios partijos kandidatę į Seimo narius Ž. Pinskuvienę; jiems buvo sumokėta po 10 litų; – 2012 m. spalio 20 d. 13 val. 32 min. gautas Širvintų–Vilniaus vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 55 rinkimų komisijos pirmininkės raštas dėl galbūt neteisėtos R. Š. veiklos: 2012 m. spalio 15 d. Širvintų rajono Motiejūnų kaime pas rinkėją K. Z., kuri turi teisę balsuoti namuose, užėjusi kaimynė R. Š. pareiškė, kad padeda dirbti Motiejūnų apylinkės Nr. 18 rinkimų komisijai ir turi surinkti iš rinkėjų kvietimus at- vykti balsuoti per 2012 m. spalio 28 d. vyksiantį antrąjį Seimo rinkimų turą; rinkėja, nieko neįtardama, atidavė kvietimą; R. Š. nėra šios komisijos narė; pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį; – 2012 m. spalio 22 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl to, kad Širvintų rajono Pakalniškių kaime nenustatytu automobiliu piliečiai galėjo būti vežami balsuoti už Darbo partiją ir šios partijos kandidatę 130 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

į Seimo narius Ž. Pinskuvienę; jiems buvo siūloma po 10 litų, tačiau pinigai nebuvo sumokėti; – 2012 m. spalio 29 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl to, kad 2012 m. spalio 10 d. vykstant išankstiniam balsavimui Širvintų socialinių paslaugų centre buvusi jo darbuotoja A. R. K., kuri buvo rinkimų stebėtoja, atstovavusi Darbo partijai, centro gyventojai A. D. galėjo duoti cigarečių pakelį ir prašyti balsuoti už Darbo partiją. 3.3. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp‑321 patvirtinti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai inter alia Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57. 3.3.1. Po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rinkėjų balsus Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57 nustatyta, kad daugiausia jų surinko šie kandidatai į Seimo narius: Jaroslav Narkevič – 7 859, t. y. gavo 36,9 proc. galiojančių balsų, Mingailė Binkauskaitė – 3 985, t. y. gavo 18,71 proc. ga- liojančių balsų, ir Laurynas Kasčiūnas – 2 060, t. y. gavo 9,67 proc. galiojančių balsų. 3.3.2. Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pavedimu Specialioji darbo grupė pateikė išvadą „Dėl Seimo rinkimų Vilniaus–Trakų rinkiminėje apygardoje (Nr. 57) pripažinimo negaliojančiais“ (išvados patvirtinimo data nenurodyta). Šioje išvadoje pateikiami rinkimų stebėtojų liudijimai dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų – rinkėjų balsų pirkimo, rinkėjų vežimo į balsavimo vietą, rinkimų agitacijos vykdymo netoli balsavimo apylinkių bei jose ir kt., pažymėta, kad šiurkštūs įstatymo pažeidimai užfiksuoti 16 apylinkių iš 22, taip pat kad policija yra pateikusi informaci- ją apie 24 pranešimus dėl pažeidimų, padarytų Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57, ir, vadovaujantis Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalimi, pa- siūlyta pripažinti Seimo rinkimų rezultatus šioje apygardoje negaliojančiais. 3.3.3. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 21 d. posėdyje svarstė rin- kimų rezultatus Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57 (posė- džio protokolas Nr. P-38). Šiame posėdyje komisijos nariams buvo pateikta minėta Specialiosios darbo grupės išvada „Dėl Seimo rinkimų Vilniaus–Trakų rinkiminėje apygardoje Nr. 57 pripažinimo negaliojančiais“. Vyriausioji rinkimų komisija šiame posėdyje konstatavo, kad, remiantis rinkimų stebėtojų parodymais, buvo padaryta šiurkščių pažeidimų, tačiau nutarė patvirtinti Vilniaus–Trakų vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 57 rinkimų rezultatus. 3.3.4. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje „Dėl Seimo rinkimų įstatymų pažeidimų 2012 m. Seimo rinkimų daugiamandatė- je rinkimų apygardoje“ buvo vertinami ir rinkimų stebėtojų fiksuoti pažeidimai Vil- niaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje konstatuota, kad policijos turima medžiaga, taip pat rinkimų stebėtojų liudijimai patvirtina rinkėjų vežimo balsuoti šioje rinkimų apygardoje atvejus. Iš turimos informacijos negalima tiksliai nustatyti, kiek rinkėjų buvo neteisėtai vežta, tačiau iš rinkimų ste- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 131

bėtojų parodymų ir policijos pranešimų galima daryti prielaidą, kad neteisėtai galėjo būti vežta iki 100 rinkėjų. 3.4. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp‑321 patvirtinti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai inter alia Kaišiadorių–Elekt rėnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59. 3.4.1. Po 2012 m. spalio 14 d. vykusių rinkimų suskaičiavus rinkėjų balsus Kaišia- dorių–Elektrėnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59 nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: Bronius Bradauskas – 6 225, t. y. gavo 32,63 proc. galiojančių balsų, Stanislovas Tomas – 3 266, t. y. gavo 17,12 proc. ga- liojančių balsų, ir Ramūnas Kartenis – 1 957, t. y. gavo 10,26 proc. galiojančių balsų. 3.4.2. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 17 d. gavo kandidatės į Sei- mo narius Kristinos Brazauskienės skundą dėl Kaišiadorių–Elektrėnų rinkimų apygardos Nr. 59 rinkimų komisijos sprendimo patvirtinti balsų skaičiavimo protokolą. 3.4.3. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-310 „Dėl skundo dėl Kaišiadorių–Elektrėnų rinkimų apygardos Nr. 59“, kuriame, ištyrusi skunde nurodytą informaciją, nustatė, kad: – skunde nėra nurodytas konkretus Seimo rinkimų įstatymo pažeidimas; – Kaišiadorių–Elektrėnų rinkimų apygardos Nr. 59 rinkimų komisija pagal Sei- mo rinkimų įstatymą perskaičiavo rinkimų apylinkių balsus, nustatytus neatitikimus pašalino, jokių esminių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų nenustatė; – Pravieniškių rinkimų apylinkėje Nr. 27 yra balsavę 986 rinkėjai, iš jų 329 balsavo už Darbo partijos kandidatą S. Tomą, tai sudaro 33,37 proc. viso šios rinkimų apy- linkės rinkėjų skaičiaus; už šį kandidatą balsavusių rinkėjų dalis gerokai skiriasi nuo rinkėjų, šioje rinkimų apylinkėje balsavusių už kitus kandidatus, dalies ir neatspindi bendro apygardos balsų, paduotų už S. Tomą, vidurkio – 17,12 proc., t. y. nukrypimas nuo balsų vidurkio sudaro 16,25 proc., tai yra apie 480 balsų; toks balsų skaičius neturi įtakos pirmų keturių daugiausia balsų surinkusių kandidatų vietai kandidatų sąraše, todėl naikinti visos Kaišiadorių–Elektrėnų vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 59 rinkimų rezultatus nėra pagrindo. 3.4.4. Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymo 86 straipsniu, nusprendė netenkinti kandidatės į Seimo narius K. Brazauskienės 2012 m. spalio 17 d. skundo dėl Kaišiadorių–Elektrėnų rinkimų apygardos Nr. 59 rinkimų komisijos sprendimo patvirtinti balsų skaičiavimo protokolą. 3.5. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp‑321 patvirtinti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai inter alia Jurbarko vienman- datėje rinkimų apygardoje Nr. 62. 3.5.1. Po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rinkėjų balsus Jurbarko vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 62 nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: Bronius Pauža – 4 636, t. y. gavo 32,64 proc. galiojančių balsų, Robertas Raimundas Išganaitis – 2 058, t. y. gavo 14,49 proc. galio- jančių balsų, ir Saulius Lapėnas – 1 888, t. y. gavo 13,29 proc. galiojančių balsų. 132 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

3.5.2. Policijos departamento 2012 m. spalio 31 d. rašte pažymėta, kad 2012 m. spalio 11 d. 10 val. 52 min. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisaria- to Jurbarko rajono policijos komisariate gautas pranešimas, jog gali būti, kad Jurbar- ke, iš Dariaus ir Girėno g. 98 namo, suinteresuoti asmenys veža asocialius asmenis balsuoti. Į komisariatą buvo pristatyti 4 asmenys, kurie po apklausos paleisti. Pradė- tas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl to, kad 2012 m. spalio 11 d. apie 10 val. P. A. V. galėjo papirkti asmenis, kad šie Seimo rinkimuose bal- suotų už kandidatą B. Paužą. 4. Minėta, kad Respublikos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K‑1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavusi inter alia Darbo partijos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo, kuriame pra- šoma ištirti ir įvertinti, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 Seimo rinkimų įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22. 4.1. Darbo partijos 2012 m. lapkričio 5 d. skunde prašoma dėl per 2012 m. spalio 28 d. vykusį pakartotinį balsavimą padarytų šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų rinkimų rezultatus Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22 pri- pažinti negaliojančiais. Skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. Sp-321, neatsižvelgė į tai, kad skaičiuojant Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 Ateities, Aikštės, Saulės ir Smiltelės rinkimų apylinkių balsavimo paštu vokais paduotus balsus buvo padarytas šiurkštus Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidi- mas: minėtose rinkimų apylinkėse atplėšus balsavimo paštu išorinius vokus ir juose neradus rinkėjo kortelės, būdavo atplėšiami vidiniai vokai, kuriuose kartu su rinkė- jo kortelėmis rasti balsavimo biuleteniai minėtų apylinkių rinkimų komisijų būdavo pripažįstami galiojančiais. Darbo partijos nuomone, apylinkių rinkimų komisijos, išoriniuose vokuose ne- radusios rinkėjo kortelės, šiuose vokuose esančius biuletenius a priori turėjo pripa- žinti negaliojančiais. Taigi dėl šio pažeidimo minėtose apylinkėse visi 475 balsavimo paštu vokuose rasti balsavimo biuleteniai turėtų būti pripažinti negaliojančiais. Darbo partija dėl skunde nurodytų pažeidimų pateikė tokią medžiagą: – vaizdo ir garso įrašus, kuriuose Ateities rinkimų apylinkės rinkimų komisijos pirmininkė Jusena Vanda Vainoraitė teigia, kad jei apylinkės rinkimų komisijos nariai išoriniame balsavimo paštu voke rasdavo rinkėjo kortelę, jie vidinį voką antspau- duodavo, jo neatplėšdavo ir dėdavo atskirai. Jei vokuose nebūdavo rinkėjo kortelės, prakirpus vidinius vokus būdavo pažiūrima, ar ji nėra įdėta į vidinius vokus. J. V. Vai- noraitės teigimu, Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos pirmininkas patvirtino, kad, apylinkės rinkimų komisijos nariams radus vidiniuose vokuose rinkėjo kortelę, tie biuleteniai laikytini galiojančiais; ji taip ir darydavo. J. V. Vainoraitė taip pat teigė, kad tokių atvejų nebuvo daug. Iš pateiktos vaizdo ir gar- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 133

so įrašų medžiagos negalima nustatyti, kiek tokių biuletenių (išoriniame balsavimo paštu voke neradus rinkėjo kortelės, bet ją radus vidiniame balsavimo paštu voke) buvo laikyti galiojančiais; – Aikštės rinkimų apylinkės rinkimų komisijos narės Ilonos Adinavičienės (į rin kimų komisiją pasiūlyta Darbo partijos), Smiltelės rinkimų apylinkės stebėtojos Va- lentinos Diatlovos (skirta Darbo partijos), Aikštės rinkimų apylinkės stebėtojos Erikos Bubliauskienės (skirta Darbo partijos) 2012 m. lapkričio 3 d. pareiškimus, Smilte- lės rinkimų apylinkės komisijos nario Albino Jenciaus (į rinkimų komisiją pasiūly- tas Darbo partijos), Saulės rinkimų apylinkės stebėtojos Aurikos Petraitienės (skirta Darbo partijos) ir Ateities rinkimų apylinkės stebėtojo Edvino Jono Kaminsko (skirtas Darbo partijos) 2012 m. lapkričio 3 d. patvirtinimus, kad minėtose rinkimų apy- linkėse balsavimo paštu vidiniai vokai būdavo laikomi tinkamais, jei, išoriniame voke neradus rinkėjo kortelės, ji būdavo randama vidiniame voke. 4.2. 2012 m. spalio 28 d. vykusio pakartotinio balsavimo metu Pajūrio vienman- datėje rinkimų apygardoje Nr. 22 pakartotinai buvo balsuojama dėl dviejų kandidatų į Seimo narius, gavusių daugiausia balsų: Prano Žeimio ir Genoveitos Krasauskie- nės. Pasibaigus pakartotiniam balsavimui ir Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų apylinkėms suskaičiavus rinkėjų balsus, tarp kandidatų į Seimo narius buvo nustatytas 45 balsų skirtumas P. Žeimio naudai. Rinkimų stebėtojai, Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 Ateities, Aikštės, Saulės ir Smiltelės apylinkių rinkimų komisijoms suskaičiavus rinkėjų balsus rinkimų apylinkėse ir pasirašius balsų skaičiavimo protokolus, pastabų ar pro- testų dėl netinkamo balsų skaičiavimo arba kitokių pastebėtų pažeidimų nepareiškė (išskyrus Darbo partijos stebėtojo Edvino Krasausko pareiškimą Pajūrio vienmanda- tės rinkimų apygardos Nr. 22 Ateities rinkimų apylinkės balsų skaičiavimo protokole: „Nesutinku su balsavimo rezultatais, nes daug kartų buvo perskaičiuota ir skirtingi skaičiai buvo“). 4.3. Pajūrio rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisija, remdamasi Seimo rinki- mų įstatymo 82 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad apygardos rinkimų komisija privalo priimti sprendimą perskaičiuoti visų vienmandatės apygardos apylinkių biuletenius, kai iki balsų skaičiavimo protokolo pasirašymo to pareikalauja bent vienas komisijos narys, partijos ar kandidato atstovas ir pagal išankstinius rinkimų rezultatus šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje balsų skirtumas tarp pirmą ir antrą vietą užėmusių kandidatų yra mažesnis nei 50, 2012 m. spalio 29 d. perskaičiavo visų Pajū- rio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 apylinkių biuletenius. Juos perskaičiavus tarp kandidatų į Seimo narius buvo nustatytas 48 balsų skirtumas P. Žeimio naudai. Darbo partijos rinkimų stebėtojai A. Bielskis, E. Bubliauskienė ir I. Krasauskai- tė, Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijai perskaičiavus balsus Ateities, Aikštės, Saulės ir Smiltelės rinkimų apylinkėse, jau žinodami išanks- tinius balsavimo rezultatus (išankstinius rinkimų apylinkių pateiktus duomenis), pagal kuriuos Darbo partijos iškelta kandidatė G. Krasauskienė surinko mažiau balsų 134 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

nei kitas kandidatas į Seimo narius – P. Žeimys, balsų skaičiavimo protokoluose įrašė pastabą: „Nesutinkame su balsų skaičiavimo rezultatais dėl LR Seimo rinkimų įstaty- mo pažeidimų – atskirą skundą/protestą pateiksime įstatymų nustatyta tvarka.“ 4.4. Darbo partijos atstovė Vyriausiojoje rinkimų komisijoje Eivydė Jokubaus- kaitė, Darbo partijos kandidatė į Seimo narius G. Krasauskienė 2012 m. spalio 31 d., Darbo partijos rinkimų stebėtojai A. Petraitienė, A. Bielskis, I. Krasauskaitė, E. Bub liauskienė ir E. J. Kaminskas 2012 m. lapkričio 1 d. pateikė Vyriausiajai rinkimų komisijai skundus, kuriais prašė Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų rezultatus pripažinti negaliojančiais. 4.4.1. Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama minėtus skundus, 2012 m. lapkričio 2 d. posėdyje pritarė siūlymui perskaičiuoti Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 Alksnynės ir Ateities rinkimų apylinkių biuletenius. Vyriausioji rinkimų komisija, perskaičiavusi minėtų rinkimų apylinkių biuletenius, nustatė tokius rinkimų rezultatus: P. Žeimys – 6 185 (balsuojant apylinkėse – 5 275, paš- tu – 910) balsai, t. y. gavo 50,16 proc. galiojančių balsų, G. Krasauskienė – 6 146 (balsuojant apylinkėse – 5 655, paštu – 491) balsai, t. y. 49,84 proc. galiojančių balsų. Taigi tarp kandidatų į Seimo narius nustatytas 39 balsų skirtumas P. Žeimio naudai. Šiame kontekste pažymėtina, kad tarp Vyriausiosios rinkimų komisijos nusta- tytų balsavimo rezultatų ir Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos perskaičiuotų balsavimo rezultatų nebuvo žymaus skirtumo. 4.4.2. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-323 „Dėl kandidatės į Seimo narius Genoveitos Krasauskienės skundo dėl rin- kimų rezultatų Pajūrio (Nr. 22) rinkimų apygardoje pripažinimo negaliojančiais ir susijusių skundų“ (toliau – ir Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-323), kuriame nustatė, kad Pajūrio rinkimų apygardos Nr. 22 rin- kimų komisija perskaičiavo visų tos rinkimų apygardos rinkimų apylinkių biuletenius, išnagrinėjo gautus skundus, ir konstatavo, kad neturi pagrindo iš naujo vertinti atskirų rinkimų apylinkių balsavimo rezultatų. Vyriausioji rinkimų komisija taip pat konstatavo, kad perskaičiavus Alksnynės ir Ateities rinkimų apylinkių balsavimo rezultatus buvo ištaisytas Pajūrio rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos balsų skaičiavimo protokolas; taip buvo pašalintos abejonės dėl Pajūrio vienmandatės rin- kimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos. Atsižvelgdama į tai, Vyriausioji rinkimų komisija nutarė: „Gautų skundų dėl Pajūrio rinkimų apygardos Nr. 22 netenkinti.“ 4.5. Iš šioje konstitucinės justicijos byloje turimos medžiagos galima nustatyti ir tokias faktines aplinkybes: – Policijos departamento duomenimis, nuo 2012 m. spalio 10 d. 7 val. iki spalio 30 d. 7 val. nebuvo pradėta ikiteisminių tyrimų, susijusių su pakartotiniu balsavimu Seimo rinkimuose Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22 (Policijos departamento 2012 m. spalio 31 d. raštas); – iš Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų Konstituciniam Teismui per 2012 m. lapkričio 8 d. posėdį pateiktos medžiagos matyti, kad Vyriausiajai rinkimų ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 135

komisijai buvo pateikti Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos nario Virgilijaus Beržanskio 2012 m. spalio 30 d. raštas ir Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų stebėtojo šioje rinkimų apygardoje Paulius Martinėno 2012 m. spalio 30 d. pranešimas apie Darbo partijos stebėtojų ir atstovės elgesį perskaičiuojant 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatus Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22. Juose inter alia teigiama, kad: Darbo partijos stebėtojai kišosi į perskaičiavimo procesą; nepagrįstai reikalaudavo perskaičiuo- ti du ar tris kartus perskaičiuotus biuletenius; kėlė triukšmą; garsiai nurodinėjo, kokį sprendimą turi priimti apygardos rinkimų komisija; nuolat filmavo ir fotografavo; be pagrindo kvietė policijos pareigūnus; siekė atidaryti užplombuotą maišą. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino Konstitucinio Teismo posėdyje apklausta liudytoja Pajūrio rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos sekretorė Rasa Miceikienė. Ji teigė, kad patyrė didelį Darbo partijos stebėtojų spaudimą, šie stebėtojai trukdė dirbti, bandė gadinti protokolus, reikalavo pagal įstatymus neprivalomų atlikti veiksmų; – Konstitucinio Teismo posėdyje apklaustas liudytojas Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos pirmininkas Vytautas Krutulis teigė tik iš Ateities rinkimų apylinkės gavęs pastabų dėl balsavusių pašto vokais rinkėjų bal- sų skaičiavimo; jis nežino atvejų, kad vidiniuose vokuose būtų buvę rinkėjo kortelių. 5. Minėta, kad Respublikos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K‑1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavusi inter alia Lietuvos valstie- čių ir žaliųjų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo, kuriame prašoma ištirti ir įvertinti, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 Seimo rinkimų įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48. Pami- nėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus šioje rinkimų apygardoje prašoma ištirti ir Tautininkų sąjungos skunde, 2012 m. lapkričio 5 d. įteiktame Seimui ir Res- publikos Prezidentei. 5.1. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skunde prašo- ma dėl per 2012 m. spalio 14 d. vykusius Seimo rinkimus padarytų Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę įtaką galutiniams Seimo rinkimų rezultatams Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, pripažinti negaliojančiais rinkimų rezultatus šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje. Šis skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais: – Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. Sp-321, neatsižvelgė į šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo nuostatų, kuriomis reglamentuojama balsų skaičiavimo procedūra, pažeidimus, padarytus per pirmojo Seimo rinkimų turo balsavimą, t. y. į tai, kad pasibaigus balsavimui Biržų–Kupiš- kio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 48 rinkimų komisijos nariai, pažeisdami Seimo rinkimų įstatymo nuostatas, priėmė neteisėtą sprendimą perimti Kaštonų rin- kimų apylinkės Nr. 5 rinkimų komisijos funkciją skaičiuoti balsavimo biuletenius, 136 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

nesugebėjo užtikrinti tinkamos rinkimų dokumentų apskaitos ir įrodyti, kad vežant dokumentus nebuvo pažeidimų, taigi nebuvo užtikrintas rinkimų proceso sąžinin- gumas ir skaidrumas; – Vyriausiajai rinkimų komisijai perskaičiavus Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkėjų balsus ir nustačius kitokius rezultatus nei buvo nustatyta juos suskaičiavus apygardos rinkimų komisijai, nebuvo priimta sprendimo perskaičiuoti visos Biržų– Kupiškio rinkimų apygardos Nr. 48 rinkėjų balsus, nors rinkėjų balsų skaičius tarp pirmas vietas užėmusių kandidatų buvo itin mažas (5 balsų skirtumas tarp pirmos ir antros vietos bei 24 balsų skirtumas tarp antros ir trečios vietos) ir galėjo pasikeis- ti iš esmės, jei nors kiek būtų pasikeitę rinkimų rezultatai kitose (iš viso 41) rinkimų apylinkėse. Šiame kontekste pažymėtina, kad Respublikos Prezidentei ir Seimui pateiktame Tautininkų sąjungos skunde ir jo prieduose nėra pateikta jokių argumentų, nuorodų į aplinkybes ar įvykius, kurie pagrįstų abejones dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo buvo patvirtinti galutiniai rinkimų rezultatai Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, teisėtumo. 5.2. Po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų nustatyta, kad Biržų–Kupiš- kio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: Aleksandras Zeltinis – 3 084, t. y. gavo 18 proc. galiojan- čių balsų, Ritas Vaiginas – 3 079, t. y. gavo 17,97 proc. galiojančių balsų, ir Nijolė Ša- tienė – 3 055, t. y. gavo 17,83 proc. galiojančių balsų. 5.3. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. Sp-308, kuriuo inter alia Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nuspręs- ta rengti pakartotinį balsavimą Seimo rinkimuose, priėmė savo 2012 m. spalio 21 d. posėdyje apsvarsčiusi Specialiosios darbo grupės išvadą „Dėl Seimo rinkimų Bir- žų–Kupiškio rinkimų apygardoje Nr. 48 pripažinimo negaliojančiais“ (Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. posėdžio protokolas Nr. P-38, toliau – ir protokolas Nr. P-38). Specialiosios darbo grupės išvadoje nustatytos šios aplinkybės, liudijančios, kad Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 skaičiuojant balsavimo biuletenius buvo nesilaikoma Seimo rinkimų įstatyme nustatytos procedūros ir padaryti Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai, galėję turėti įtakos balsavimo rezultatams šioje rinkimų apygardoje. 5.3.1. Pasibaigus balsavimui ir Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų komisijos pirmininkui tris kartus neatsiliepus į telefono skambučius, gavus rinkimų ste- bėtojų pranešimus, keturi Biržų–Kupiškio vienmandatės apygardos Nr. 48 rinkimų komisijos nariai, nuvykę į minėtą rinkimų apylinkę, nustatė, kad jos rinkimų komisijos pirmininkas nesugeba tinkamai organizuoti šios komisijos darbo, todėl vien- balsiai nutarė perimti Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsavimo biuletenius, vežtis juos į apygardos rinkimų komisijos darbo patalpas ir ten juos skaičiuoti. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 137

Iš Konstituciniam Teismui pateikto Biržų–Kupiškio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 48 rinkimų komisijos posėdžio 2012 m. spalio 15 d. protokolo Nr. 16 nėra aišku, kodėl buvo nuspręsta, kad Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų komisijos pirmininkas negali tinkamai organizuoti šios apylinkės rinkimų komisijos darbo ir kodėl reikėjo priimti sprendimą perimti apylinkės rinkimų komisijos balsų skai- čiavimo funkciją. Tai, kad Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsus skaičiavo ne apy- linkės, o apygardos rinkimų komisija, nurodyta ir inter alia pačios Biržų–Kupiškio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 48 rinkimų komisijos 2012 m. spalio 17 d. raš- te Nr. 2-68. Konstitucinio Teismo posėdyje apklausta liudytoja J. Valčiukienė patvirtino, kad iki šiol negavo atsakymo į klausimą, kokiu pagrindu ir kodėl apygardos rinkimų komisija priėmė sprendimą pati skaičiuoti Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsus. Ji taip pat pažymėjo, kad Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų komisijos pirmininkas turi rinkimų komisijos darbo organizavimo patirties, yra vadovavęs apygardos rinkimų komisijai, todėl abejotina, ar jis iš tiesų nesugebėjo organizuoti Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų komisijos darbo. 5.3.2. Perimant Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsavimo biuletenius buvo su- rašytas priėmimo–perdavimo aktas Nr. 1 3-399, iš kurio matyti, kad apygardos rin- kimų komisija iš apylinkės rinkimų komisijos iš viso perėmė 4 321 biuletenį, iš jų 1 386 vienmandatės rinkimų apygardos balsavimo biuletenius. Priėmimo–perdavimo akte perbrauktas žodis „vokai“ ir parašyta „biuleteniai“. Specialiosios darbo grupės išvadoje pažymima, kad tai galėtų reikšti, jog buvo perimti tik balsavimo biuleteniai, bet neperimti balsavimo paštu vokai. Biržų–Kupiškio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 48 rinkimų komisijos 2012 m. spalio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo akte Nr. 3-400 pažymėta, kad faktiškai suskaičiuota daugiau balsavimo biuletenių nei pagal priėmimo–perdavimo aktą buvo perimta iš Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5: iš viso suskaičiuoti 4 773 balsavimo biuleteniai (452 biuletenių skirtumas), iš jų 1 584 – balsavimo vienmandatėje rinkimų apygardoje biuleteniai (198 biuletenių skirtumas). Specialiosios darbo grupės išvadoje pažymėta, jog nustatytas balsavimo biulete- nių skaičiaus skirtumas aiškinamas tuo, kad į priėmimo–perdavimo aktą neįtraukti 153 balsavimo paštu vokai, kuriuose buvo balsavimo biuleteniai. Išvadoje pažymėta ir tai, kad šis paaiškinimas neleidžia nustatyti, kodėl buvo suskaičiuota dar 45 balsavimo biuleteniais daugiau nei buvo perimta iš Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5. Konstitucinio Teismo posėdyje apklausta liudytoja J. Valčiukienė papildomai pa- rodė, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai toje rinkimų apygardoje nei buvo informuoti, kad apylinkės rinkimų komisija nevykdo savo funkcijos skaičiuoti balsavimų biuletenius, nei turėjo galimybę dalyvauti biuletenius skaičiuojant apygardos rinkimų komisijai. 5.3.3. Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsų skaičiavimo protokolas pasirašy- tas 2012 m. spalio 14 d. 23 val. 30 min., o pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos 138 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 vienmandatės apygardos biuletenių duomenys į kompiuterinę sistemą įkelti 2012 m. spalio 15 d. 11 val. 15 min. 5.3.4. Specialiosios darbo grupės išvadoje pažymėta, kad Kaštonų rinkimų apy- linkėje Nr. 5 suskaičiavus rinkėjų balsus nustatyta, jog iš 1 597 dalyvavusių rinkė- jų vienmandatėje rinkimų apygardoje balsus atidavė 1 527 rinkėjai. Tai patvirtina ir Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsų skaičiavimo protokolas. Pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto svetainėje skelbtus duomenis ir rinkimų apylinkių protokolus, susumavus visų kitų Biržų–Kupiškio vienmanda- tės rinkimų apygardos Nr. 48 apylinkių rinkimų rezultatus, A. Zeltinis buvo surinkęs 2 479, R. Vaiginas – 2 790, o N. Šatienė – 2 888 balsus. Taigi iki rinkimų rezultatų gavimo iš Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 N. Šatienė Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 buvo pirmaujanti kandidatė. Tai pažymėta ir Specialiosios darbo grupės išvadoje. Šie rezultatai iš esmės pasikeitė gavus suskaičiuotus Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsavimo rezultatus: A. Zeltinis iš trečios vietos pakilo į pir- mą vietą, o N. Šatienė iš pirmos vietos atsidūrė trečioje. Be to, Konstitucinio Teismo posėdyje apklausta liudytoja J. Valčiukienė pažymė- jo, kad vienintelės Biržų–Kupiškio vienmandatės rinkimų apygardos Kaštonų rin- kimų apylinkės Nr. 5 balsavimo rezultatų Vyriausiojoje rinkimų komisijoje buvo laukiama neįprastai ilgai, kad šioje apylinkėje balsavimo rezultatų skaičiavimas už- truko gerokai ilgiau nei kitose apylinkėse ir kad būtent po šios apylinkės rezultatų pateikimo pasikeitė rinkimų rezultatai visoje rinkimų apygardoje. 5.3.5. Atsižvelgdama į surinktą informaciją, Specialioji darbo grupė inter alia nustatė, kad: – abejotina, ar apygardos rinkimų komisija galėjo savavališkai perimti apylinkės rinkimų komisijos funkciją skaičiuoti balsavimo biuletenius; – Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsai daro esminę įtaką galimybei nustatyti rinkimų rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48. Tuo remdamasi Specialioji darbo grupė padarė išvadą, kad Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėje Biržų–Kupiškio rinkimų apygardoje Nr. 48 turi būti pripažin- ti negaliojančiais. Vyriausioji rinkimų komisija, 2012 m. spalio 20 d. posėdyje (protokolas Nr. P-37) apsvarsčiusi šią Specialiosios darbo grupės išvadą, priėmė sprendimą perskaičiuoti Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsavimo rezultatus. 5.4. Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsų skaičiavimo protokole, kurį užpildė ir pasirašė apygardos rinkimų komisijos nariai, nurodyta, kad A. Zeltinis gavo 340 bal- sų, R. Vaiginas – 288 balsus, o N. Šatienė – 169 balsus. Vyriausiajai rinkimų komisijai perskaičiavus Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsavimo rezultatus, Kaštonų rinki- mų apylinkės Nr. 5 balsų skaičiavimo protokole nurodyta, kad vienmandatėje rinki- mų apygardoje balsavo 1 519 rinkėjų (8 biuletenių neatitiktis), A. Zeltinis gavo 335 balsus (5 mažiau nei buvo nustatyta), R. Vaiginas – 289 balsus (1 daugiau nei buvo ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 139

nustatyta), o N. Šatienė – 167 balsus (2 mažiau nei buvo nustatyta). Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsavimo rezultatų perskaičiavimas Biržų–Kupiškio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 48 rezultatams turėjo įtakos tiek, kad skirtumas tarp pirmoje ir antroje vietoje esančių A. Zeltinio ir R. Vaigino sumažėjo nuo 10 balsų iki 5 balsų, o tarp antroje vietoje esančio R. Vaigino ir N. Šatienės padidėjo nuo 21 iki 24. Atsižvelgdama į tai, kad perskaičiavus tik vienos rinkimų apylinkės rinkimų rezultatus pasikeitė visos rinkimų apygardos rezultatai, kad skirtumas tarp pirmas vietas užėmusių kandidatų nėra didelis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovė J. Valčiukienė, dalyvavusi Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 20 d. po- sėdyje, taip pat jos paprašė priimti sprendimą perskaičiuoti visos apygardos rinkimų rezultatus. Pažymėtina, kad, atsižvelgdama į neskaidrų rinkimų proceso organizavi- mą Kaštonų rinkimų apylinkėje Nr. 5, tokį pat prašymą perskaičiuoti rinkimų rezultatus visoje apygardoje dar iki Vyriausiajai rinkimų komisijai perskaičiuojant balsus buvo pateikusi ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Iš Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 20 d. posėdžio protokolo Nr. P-37 matyti, kad perskaičiuo- ti balsus visoje Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 siūlė ir du Vyriausiosios rinkimų komisijos nariai. Vyriausioji rinkimų komisija šį prašymą ap- svarstė 2012 m. spalio 20 d. posėdyje ir atsisakė jį tenkinti (protokolas Nr. P-37). Vy- riausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. posėdyje (protokolas Nr. P-38) nuspręsta patvirtinti balsavimo rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjusi liudytoja J. Valčiukienė teigė, kad, Vy- riausiajai rinkimų komisijai svarstant prašymą perskaičiuoti balsus visoje Biržų–Ku- piškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, sprendimas atmesti prašymą buvo priimtas be konkrečių argumentų. 6. Minėta, kad Seimas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2378 ir Respubli- kos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavę inter alia Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo, kuriame inter alia prašoma ištirti, ar Vyriau- siosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 daugiaman- datėje rinkimų apygardoje nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo nuostatos. 6.1. Tautininkų sąjunga dar 2012 m. spalio 18 d. pateikė skundą Vyriausiajai rin- kimų komisijai, kuriame prašė pripažinti rinkimų rezultatus inter alia daugiaman- datėje rinkimų apygardoje negaliojančiais. 6.2. Vyriausioji rinkimų komisija, atlikusi tyrimą dėl Seimo rinkimų įstatymo 2012 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje pažeidimų, 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-325 „Dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų 2012 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje“ pritarė Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadai „Dėl Seimo rinkimų įstatymo pažei- dimų 2012 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje“ ir pripažino, 140 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

kad per 2012 m. Seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo padaryta Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, tačiau jie neturėjo esminės įtakos rinkimų re- zultatų nustatymui šioje rinkimų apygardoje. 6.3. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje, priimtoje išnagrinėjus gautus skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų per 2012 m. Seimo rinkimus, tarp jų Tautininkų sąjungos 2012 m. spalio 18 d. skundą, nustatytos šios toliau nurodytos aplinkybės. 6.3.1. Portale www.delfi.lt 2012 m. rugsėjo 27 ir 29 d. buvo paskelbti trys vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti asmenys, besitariantys papirkti rinkėjus, kad jie balsuo- tų už Darbo partijos kandidatų sąrašą ir atiduotų pirmumo balsus konkretiems šio sąrašo kandidatams. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje konstatuota, jog 2012 m. rugsėjo 27 d. vaizdo įraše užfiksuotame pokalby- je nurodytos aplinkybės leidžia manyti, kad ketinama pirkti reitingo balsus („minimi numeriai, kalbama apie 5 žmones, kurie susitaria ir eina į Seimą, nurodoma, kad reikia palaikyti Pinskų ir jo žmoną Živilę, du kandidatus Naujojoje Vilnioje, nereikia palaikyti Paulausko“). 2012 m. rugsėjo 29 d. vaizdo įraše, galbūt darytame Darbo partijos būstinėje (Gedimino pr. 10, Vilnius), detalizuojami asmenų, kuriuos ketinama papirkti, skaičiai, atsiskaitymo su jais sistema, detaliai nurodoma, kaip turi būti rei- tinguojama, taip pat kalbama apie susitikimą su penkiais asmenimis (galbūt reitin- guojamais kandidatais), taip pat apie tai, kokią pinigų sumą jie žada skirti. Šią informaciją papildo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2012 m. spalio 18 d. rašte Nr. 17.2-21531 pateikti duomenys. Jame nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad nustatyti asmenys, veikdami kaip bendrininkų grupė, nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. spalio 2 d. Vilniaus miesto „Statoil“ degalinėje, esančioje Ukmergės g. 177, Vilniuje, Darbo partijos būstinėje, esančioje Gedimino pr. 10, Vilniuje, ir kitose vietose gavo iš ikiteisminio tyrimo metu nustatytų ir kitų nenustatytų asmenų nurodymą daryti poveikį asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigose, kad jie daugia- mandatėje rinkimų apygardoje balsuotų už Darbo partiją, taip pat reitinguotų Dar- bo partijos sąraše esančius kandidatus Živilę Pinskuvienę, Jolantą Gaudutienę, Sergej Ursul, Vytautą Gricių ir Viačeslav Ždanovič (suteiktų jiems pirmumo balsus); taip papirkdami šiuos asmenis sutrukdė jiems įgyvendinti savo teisę 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose rinkti Seimo narius. Įvertinusi minėtus vaizdo įrašus ir Generalinės prokuratūros 2012 m. spalio 18 d. rašte Nr. 17.2-21531 nurodytus duomenis, Vyriausioji rinkimų komisija padarė išva- dą, kad vaizdo įrašuose matomi ir Generalinės prokuratūros nustatyti asmenys galėjo papirkti iki 3 000 rinkėjų, kurie 2012 m. Seimo rinkimuose galėjo balsuoti už Dar- bo partiją ir reitinguoti Darbo partijos kandidatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje (suteikti jiems pirmumo balsus); įraše minimi kandidatai Ž. Pinskuvienė gavo 6 694 pirmumo balsus ir partijos sąraše pakilo iš 14 į 10 vietą, J. Pinskus – 2 487 pirmumo balsus ir pakilo iš 120 į 22 vietą (pažymėtina, jog Vyriausiosios rinkimų ko- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 141

misijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. Sp-321 nustatyta, kad prieš rinkimus šio kandidato eilės numeris buvo 140), J. Gaudutienė – 3 379 pirmumo balsus ir pakilo iš 21 į 17 vietą, V. Gricius – 1 863 pirmumo balsus ir pakilo iš 57 į 35 vietą, V. Ždano- vič – 1 305 pirmumo balsus ir pakilo iš 118 į 48 vietą. 6.3.2. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje taip pat buvo vertinami Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, užfiksuotų vienmanda- tėse Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Zarasų–Visagino (Nr. 52), Vilniaus–Trakų (Nr. 57) rin- kimų apygardose, įtaka daugiamandatės rinkimų apygardos rinkimų rezultatams ir padarytos šios toliau nurodytos išvados. 6.3.2.1. Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32 rinkėjai buvo paperkami; balsų pirkimo atvejų galėjo būti daugiau kaip šimtas. Informacijoje apie ikiteisminius tyrimus nurodyta, kad juose figūruoja ir politinių partijų pavadinimai, todėl balsų pirkimas galėjo turėti įtakos ir daugiamandatės rinkimų apygardos rinki- mų rezultatams. 6.3.2.2. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. Sp‑313 buvo pripažinta, kad Zarasų–Visagino vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 52 Darbo partijos iškeltas kandidatas į Seimo narius Rimvydas Podolskis galėjo paveikti 394 rinkėjų valią. Vyriausioji rinkimų komisija pažymėjo, kad tyrimo medžiagoje yra duomenų, jog minėtas kandidatas siekė papirkti rinkėjus, kad jie 2012 m. Seimo rinkimuose balsuotų už Darbo partiją ir R. Podolskį, ir padarė išvadą, kad kandidatas R. Podolskis, papirkdamas rinkėjus ir skatindamas juos balsuoti ir už Darbo partiją, galėjo paveikti 394 rinkėjų apsisprendimą balsuoti ir daugiamandatė- je rinkimų apygardoje, todėl tai galėjo turėti įtakos rinkimų rezultatams šioje rinki- mų apygardoje. 6.3.2.3. Policijos turima medžiaga, taip pat rinkimų stebėtojų liudijimai patvirtina rinkėjų vežimo balsuoti atvejus Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57. Iš turimos informacijos negalima nustatyti, kiek rinkėjų buvo neteisėtai vežta balsuoti, tačiau galima manyti, kad jų galėjo būti iki 100; jie balsavo ir daugia- mandatėje rinkimų apygardoje. 6.3.3. Tyrimo išvadoje pažymėta ir tai, kad 2012 m. Seimo rinkimuose manda- to kvota (balsų skaičius vienam mandatui gauti kvotų metodu) buvo 16 238 rinkėjų balsai. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad antrasis mandatas galėjo būti gautas liekanų metodu, t. y. už mažesnį balsų skaičių nei kvota; liekana kiekvienam kandidatų sąra- šui yra skirtinga. Darbo partijos, kuri yra paskutinė, gavusi mandatą pagal liekaną, ši liekana yra 11 712 rinkėjų balsų. Atsižvelgdama į tai, Vyriausioji rinkimų komisija padarė išvadą, kad jei Darbo partija būtų gavusi 27 950 balsų mažiau, ji būtų gavusi dviem mandatais mažiau. 6.3.4. Apibendrinusi tyrimo rezultatus, Vyriausioji rinkimų komisija padarė šias išvadas: balsuojant 2012 m. Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galėjo būti paveikta iki 3 594 rinkėjų valia; negalima nustatyti, ar rinkėjus papirkinėjo konkreti partija, tačiau iš surinktos medžiagos galima daryti išvadą, kad 142 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

tai darė konkrečių partijų atstovai; nors papirkimų mastas gali neviršyti kritinio bal- sų skaičiaus, kuris reikalingas vienam mandatui gauti, būtina pripažinti, kad Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio pažeidimai buvo padaryti ir daugiamandatėje rinki- mų apygardoje, taip pat kad tie pažeidimai yra šiurkštūs, tačiau, atsižvelgiant į su- rinktą informaciją, negalima daryti išvados, kad jie turėjo poveikį rinkimų rezultatų nustatymui. 6.4. Tautininkų sąjunga 2012 m. lapkričio 5 d. Respublikos Prezidentei ir Sei- mo Pirmininkei pateikė skundą, kuriuo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, inter alia ar per 2012 m. Seimo narių rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo 5, 51, 61, 67, 671, 84, 87 straips- nių nuostatos, įtvirtinančios slapto balsavimo principą ir demokratines rinkimų pro- cedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pripažinimui legitimiais ir teisėtais, taip pat ar nustatyti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo ir kitų įstatymų pa- žeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatyti esminius rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Tautininkų sąjungos skundas grindžiamas šiais argumentais, susijusiais su rinki- mų rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymu Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d sprendimu Nr. Sp-321: – buvo masiškai fiksuojami balsų pirkimo atvejai (jau per pirmąjį Seimo rinki- mų turą gauta duomenų dėl daugiau kaip 1 000 Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, didžiausią jų dalį sudaro šiurkštūs įstatymo pažeidimai – galimi rinkėjų balsų pirkimo atvejai); – Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą kriterijų dėl esminių rinkimų rezultatų nustatymo paklaidos („kai juos galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu“) Vyriausioji rinkimų komisija galėjo aiškinti neteisingai, prie vieno mandato kvotos balsų skaičiaus pridėdama balsų liekanos dydį; skunde nurodoma, kad minėta Seimo rinkimų įstatymo nuostata gali būti aiškina- ma ir kitaip – kad daugiau negu vieno mandato tikslumas reiškia balsų skaičių, kuris gaunamas prie skirtumo tarp liekanų, nuo kurių priklauso papildomų mandatų pa- skirstymas tarp sąrašų, pridėjus vieną balsą; tuomet mandatai tarp Darbo partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos dėl kelių tūkstančių balsų būtų paskirstyti kitaip; – Vyriausioji rinkimų komisija, nagrinėdama skundus dėl pažeidimų vienman- datėse rinkimų apygardose, daugeliu atvejų neįvertino pažeidimų poveikio dau- giamandatės rinkimų apygardos rezultatams (kaip antai Kaišiadorių–Elektrėnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59); – Vyriausioji rinkimų komisija, skelbdama galutinius rinkimų rezultatus ir nustatydama daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles bei asmenis, išrinktus į Seimą, neatsižvelgė į rinkėjų balsų pirkimo povei- kį pirmumo balsams, ir į tuos sąrašus pateko įtariami asmenys, kurių pirmumo bal- sų skaičius beveik atitinka Vyriausiosios rinkimų komisijos tyrimo išvadoje nustatytą kalėjimuose galbūt pirktų balsų skaičių. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 143

II 1. Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad Konstitucinis Teismas teikia išvadą, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezi- dento ar Seimo narių rinkimus. Konstitucijos 102 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Konstitucinio Teismo statusą ir jo įgaliojimų vykdymo tvarką nustato Konstitucinio Teismo įstatymas. 2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 1 dalį (taip pat pagal Sei- mo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 1 dalį) su paklausimu, ar per Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, Seimas ir Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ne vėliau kaip per 3 dienas po to, kai paskelbiami oficialūs rinkimų rezultatai. Konstitucinio Teismo įstatymo 77 straipsnio 2 dalyje (taip pat Seimo rinkimų įstatymo 95 straipsnio 2 dalyje) nustatyta, kad Konstitucinis Teismas, tirdamas pa- klausimą dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų per Seimo narių rinkimus, tiria ir vertina tik Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus arba jos atsisakymą nagrinė- ti skundus dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų tais atvejais, kai sprendimai buvo priimti ar kita šios komisijos veika buvo padaryta pasibaigus balsavimui. Pagal Seimo rinkimų įstatymo 93 straipsnio 1 dalį galutinius rinkimų rezultatus, išnagrinėjusi visus skundus ir nustačiusi visus rinkimų rezultatus apygardoje, nusta- to Vyriausioji rinkimų komisija. Šio straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad galutinius rinkimų rezultatus ne vėliau kaip per 7 dienas nuo rinkimų arba pakartotinio balsavimo skelbia Vyriausioji rinkimų komisija; galutinius rinkimų rezultatus Vy- riausioji rinkimų komisija pirmiausia paskelbia internete ir artimiausiame „Valsty- bės žinių“ numeryje. 3. Pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio 3 dalyje (2004 m. rug- pjūčio 20 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Jeigu rinkimuose dalyvavo daugiau kaip du kandidatai ir pagal šio straipsnio 2 dalį Seimo narys nebuvo išrinktas, po dviejų savaičių nuo rinkimų dienos rengiamas pakartotinis balsavimas, kuriame dalyvauja du kandidatai, gavę daugiausia balsų.“ Minėta, kad 67 iš 71 vienmandatės rinkimų apygardos Seimo nariai 2012 m. spalio 14 d. vykusiuose Seimo rinkimuose nebuvo išrinkti ir šiose vienmandatėse rin- kimų apygardose 2012 m. spalio 28 d. įvyko pakartotinis balsavimas. Taigi galutiniai oficialūs 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai 67 vienmandatėse rinkimų apygardose galėjo būti nustatyti tik po pakartotinio balsavimo. 4. Minėta, kad Seimo ir Respublikos Prezidentės paklausimuose dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, Konstituci- nio Teismo prašoma ištirti ir įvertinti, ar Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“. Šie paklausimai Konstituciniame Teisme gauti 2012 m. lapkričio 7 d. 144 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

5. Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. priėmė sprendimą Nr. Sp‑321, kuris tą pačią dieną buvo paskelbtas Seimo interneto svetainėje, o 2012 m. lapkričio 6 d. – ir „Valstybės žiniose“ (2012, Nr. 128-6462). Šiuo sprendimu inter alia nuspręsta: „1. Nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatus 67 vienmandatėse rinkimų apygardose (1 priedas). 2. Nustatyti 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles (2 priedas). 3. Pagal rinkimų rezultatus daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose nustatyti asmenis, kurie išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą (3 priedas). Iš- rinktiems Seimo nariams Seimo nario pažymėjimus įteikti 2012 m. lapkričio 7 d. 11 val. Lietuvos Respublikos Seimo konferencijų salėje.“ Taigi Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp‑321 priimtas pasibaigus balsavimui renkant Seimo narius; juo nustatyti oficia- lūs galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai 67 vienmandatėse ir daugiamandatė- je rinkimų apygardose. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1 punktu po pakartotinio balsavimo patvirtinti galutiniai 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai inter alia Pajūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Biržų–Kupiš- kio (Nr. 48), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elekt rėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) vienmandatėse rinkimų apygardose; 2 punktu patvirtintos Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutinės kan- didatų į Seimo narius sąrašų eilės; 3 punktu nustatyti į Seimą išrinkti asmenys. 6. Pažymėtina, jog atsižvelgiant į tai, kad 67 vienmadatėse rinkimų apygardose, inter alia Pajūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Biržų–Kupiškio (Nr. 48), Širvin- tų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jur- barko (Nr. 62), per 2012 m. spalio 14 d. vykusius Seimo rinkimus Seimo nariai nebuvo išrinkti, taigi, kol neįvyko pakartotinis balsavimas, nebuvo galima nustatyti oficialių 2012 m. Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų, paklausimas dėl išvados, ar šio- se rinkimų apygardose Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas per 2012 m. spalio 14 d. vykusį pirmąjį Seimo rinkimų turą, Konstituciniam Teismui galėjo būti paduotas tik po pakartotinio balsavimo nustačius galutinius Seimo rinkimų rezultatus, t. y. tik priėmus Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. Sp-321. 7. Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai inter alia Šilu- tės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32, yra neatskiriamai susijęs su Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324, kuriuo patvirtinti galutiniai balsavimo rezultatai Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinki- mų apygardoje Nr. 32. 8. Atsižvelgdamas į Seimo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime Nr. XI-2378 ir Respub likos Prezidento 2012 m. lapkričio 7 d. dekrete Nr. 1K-1262 išdėstytus paklausimus, ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 145

Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs ir vertins Vyriausio- sios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. Sp-321 tiek, kiek juo nuspręsta nustatyti galutinius 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus vienmandatėse Pa- jūrio (Nr. 22), Biržų–Kupiškio (Nr. 48), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose, taip pat tiek, kiek juo nuspręsta 2012 m. Seimo rinkimuose nustatyti galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles daugiamandatėje rinkimų apygardoje bei nustatyti asmenis, išrinktus į Seimą minėtose vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje pareiškėjų nurodytais aspektais. Atsižvelgdamas inter alia į tai, kad, kaip minėta, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-321 tiek, kiek juo nustatyti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32, ir 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-324 yra neatskiriamai susiję, Konstitucinis Teismas šiuos sprendimus tirs ir vertins kartu. III 1. Konstitucinis Teismas, pabrėždamas atstovaujamųjų institucijų rinkimų svar- bą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovauja- mųjų institucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pa- sitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. De- mokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinki- mai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pa- žeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkri- čio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkričio 7 d. išvada, 2010 m. lapkričio 9 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai, 2012 m. spalio 26 d. išvada). Įstaty- mų leidėjas, įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas, yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai, 2012 m. spalio 26 d. išvada). Konstitucijoje įtvirtinti visuotinai pripažinti demokratiniai rinkimų į politines atstovaujamąsias institucijas principai, kaip antai: rinkimai turi būti vykdomi remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, balsavimas privalo būti slaptas; pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl mandato varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai turi teisę ir realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų, kai balsavimo metu jie gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas). 146 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

2. Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog ši konstitucinė nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezul- tatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo na- rių rinkimų santykius; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams, priešingu atveju būtų apribojama arba išvis paneigiama Tautos aukščiausios suverenios galios raiška per Tautos atstovybę – Seimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d., 2012 m. spalio 26 d. išvados). 3. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad Konstitucija nenustato konkrečios Sei- mo narių rinkimų sistemos; pagal Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai pa- likta spręsti įstatymų leidėjui, kuris turi plačią diskreciją: įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė, vien mažoritarinė arba kitokia Seimo narių rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai). Visuotinai pripažįstama, kad pagal proporcinę parlamento rinkimų sistemą vienoje daugiamandatėje apygardoje paprastai (tradiciškai) dalyvauja į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai; pagal mažoritarinę parlamento rinkimų sistemą vienman- datėse rinkimų apygardose gali kandidatuoti ne tik politinių partijų iškelti pavieniai kandidatai, bet ir pavieniai piliečiai, įstatymų nustatyta tvarka patys iškėlę save kandidatais; demokratinėse valstybėse yra žinoma ir vadinamoji mišri parlamento rinki- mų sistema, kuri jungia proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas ir tuo požiūriu sudaro galimybę rinkimuose kandidatuoti ne tik į politinių partijų kandidatų sąra- šus įrašytiems kandidatams, bet ir pavieniams piliečiams, įstatymų nustatyta tvarka patiems save iškėlusiems ar partijų iškeltiems kandidatais (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas). Kad ir kokią Seimo narių rinkimų sistemą pasirinktų įstatymų leidėjas (vien pro- porcinę, vien mažoritarinę arba kitokią, inter alia mišrią rinkimų sistemą, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos), įstatymo nustatytu teisiniu reguliavimu turi būti užtikrinta, kad rinkimai būtų vykdomi laikantis Konstitu- cijoje įtvirtintų demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų. Įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią parlamento rinkimų sistemą, jungiančią proporcinę ir mažoritarinę rinkimų sistemas, rinkimai daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose taip pat privalo būti vykdomi taikant tuos pačius demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų standartus, o į politinių partijų sąrašus įrašytiems kandidatams ir vienmandatėse rinkimų apygardose kandidatuojantiems pavieniams asmenims turi būti keliami vienodi reikalavimai. Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad konstitucinis visų Seimo narių statusas yra vienodas, nepaisant to, ar jie išrinkti taikant vie- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 147

ną (proporcinę arba mažoritarinę) rinkimų sistemą, ar skirtingas rinkimų sistemas (įstatymų leidėjui pasirinkus vadinamąją mišrią parlamento rinkimų sistemą). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 25 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimuose, pagal Konstituciją kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai, visi Seimo nariai yra lygūs, jie turi turėti vienodas galimybes dalyvauti Seimo darbe. 4. Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2012 m. spalio 26 d. išvadose konstatuota, jog įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad rinkėjai balsuotų asmeniškai ir slaptai, kad balsavimo metu nebūtų galima paveikti rinkėjų valios ir jos kontroliuoti; ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontroliuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuomenės darnai; pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas tiesioginis ar netiesioginis rinkėjų balsų pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, – tai tolygu rinkėjų papirkimui, reiškiančiam, kad iš Lietuvos Respublikos piliečių atimama teisė laisvai, patiems pareikšti savo tikrąją va- lią Seimo rinkimuose, o iš Tautos – teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri išreikš- tų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią. 5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs ir tai, kad įstatymų leidėjui iš Kons- titucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų Seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas; jeigu įstatymų leidėjas nepaiso minėtų iš Konstitucijos kylančių reika- lavimų, nenustato demokratiškų, laisvų, sąžiningų rinkimų užtikrinimo mechanizmo, visuomet gali kilti abejonių dėl Seimo narių išrinkimo teisėtumo (Konstitucinio Teis- mo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d., 2012 m. spalio 26 d. išvados). 6. Vykdant demokratiškus rinkimus ypač svarbūs yra viešumo ir kontrolės mechanizmai (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. nutarimas, 2012 m. spalio 26 d. išvada). Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, pagal Konstitu- cijos 67 straipsnio 1 dalies 13 punktą, kuriame nustatyta, jog Seimas sudaro Vyriausiąją rinkimų komisiją ir keičia jos sudėtį, Lietuvoje turi būti suformuota universali rinkimus organizuojanti institucija – Vyriausioji rinkimų komisija; ši konstitucinė nuostata dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos turi būti įgyvendinta įstatymu įtvirtinant jos pa- skirtį pagal konstitucines nuostatas, sudarymo principus bei kompetenciją (Konstitu- cinio Teismo 1994 m. liepos 11 d. sprendimas (Nr. 5/94), 2012 m. spalio 26 d. išvada). Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadoje pažymėta, kad įstatymu turi būti nustatytas toks Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų sudarymo tvarkos teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas šioms institucijoms priimti objektyvius ir veiksmingus sprendimus dėl rinkimų organizavimo. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinė Vyriausiosios rinki- mų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus taip pat suponuoja jos įgaliojimus kont 148 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

roliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis; atsižvelgiant į tai, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir te- ritorinės rinkimų organizavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas minėtų rinkimų principų laikymasis, inter alia būtų užkirstas kelias šių principų pažeidimams, jie būtų ištirti ir būtų taikomos sankcijos atsakingiems už šiuos pažeidimus rinkimų proceso dalyviams ir kitiems asmenims (Konsti- tucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada). Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai, inter alia Vyriausioji rinkimų komisija ir terito- rinės rinkimų organizavimo institucijos, turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgy- vendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvada). Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad teisiniu reguliavimu turi būti sudarytos inter alia tokios organizacinės ir materialinės prielaidos Vyriausiajai rinkimų komisijai ir teritorinėms rinkimų organizavimo institucijoms tinkamai veikti: nustatyta atitinkama Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo ins- titucijų aprūpinimo, bendradarbiavimo su kitomis valstybės institucijomis (inter alia ikiteisminio tyrimo institucijomis, prokuratūra) tvarka, Vyriausiosios rinkimų komisijos ir teritorinių rinkimų organizavimo institucijų vadovų bei narių pareigoms vykdyti būtinos garantijos. 7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 26 d. išvadoje, masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu, skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kan- didatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu) laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rin- kimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu. Tokie rinkimų principų pažeidimai sudaro prielaidas pagrįstai abejoti rinkimų rezultatų legitimumu ir teisėtu- mu, taigi gali apriboti arba išvis paneigti Tautos aukščiausios suverenios galios raišką per Tautos atstovybę – Seimą, tad preziumuotina, kad jie savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Ši prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinki- mų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui. Minėtoje Konstitucinio Teismo išvadoje taip pat pažy- mėta, kad masiniu rinkėjų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimu vykstant rin- kimų procesui laikytinas ir vienkartinis prekių, pinigų ar kitokių dovanų dalijimas ir (arba) neatlygintinis paslaugų teikimas daugeliui rinkėjų per susirinkimą ar kitokį visuomenei ar tam tikrai jos daliai skirtą renginį skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 149

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo taikytinos ir rinkėjų papirkimui skatinant balsuoti už arba prieš vienos ar kitos politinės partijos kandidatų sąrašą ir (arba) tam tikru būdu reitinguoti sąraše esan- čius kandidatus. Šios bylos kontekste taip pat pabrėžtina, jog nepaneigus prezumpcijos, kad nustatyti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams, t. y. nepaneigus, kad tokiais šiurkščiais pažeidimais galė- jo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida, negali būti nustatyti tikri ir teisingi rinkimų rezultatai, taigi kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų principų pažeidimai, negali įgyti Seimo nario mandato; priešin- gu atveju galėtų būti pakirstas Tautos pasitikėjimas savo atstovybe ir pačia valstybe. 8. Kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį rinkimų proceso teisinį reguliavimą, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija ir teritorinės rin- kimų organizavimo institucijos turėtų įgaliojimus veikti taip, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąži- ningumo ir skaidrumo, principų laikymasis. Tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Kons- tituciją Vyriausioji rinkimų komisija turi turėti pakankamus įgaliojimus, nustačiusi šiurkščius minėtų rinkimų principų pažeidimus, veiksmingai užtikrinti, kad dėl jų nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia ir Seimo nario mandato neįgytų asmenys, dėl kurių išrinkimo teisėtumo kiltų abejonių, inter alia įgaliojimus taikyti griežčiausią priemonę – pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turėtų numatyti tokią priemonę kaip ultima ratio, t. y. turi būti nustatytas toks rinkimų proceso teisinis reguliavimas, pagal kurį Vyriausioji rinkimų komisija turėtų ir kitų priemonių užtikrinti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia, inter alia pripažinti rinkimų proceso dalyvius – kandidatus, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinki- mų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai, arba visą tokią rinki- mų kampanijos taktiką naudojančios politinės partijos kandidatų sąrašą – praradus teisę dalyvauti rinkimuose ir būti išrinktiems Seimo nariais arba kandidatų sąrašui dalyvauti paskirstant Seimo nario mandatus; taigi rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais laikytinas priemone, kuri taikytina tada, kai kitomis priemonėmis ne- įmanoma pasiekti, kad nebūtų iškreipta tikroji rinkėjų valia. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymu reglamentuojant tokius Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimus turi būti atsi- žvelgta į rinkimų sistemų ypatumus (inter alia į tai, kad rinkimų rezultatų pripaži- nimas negaliojančiais daugiamandatėje ir vienmandatėje apygardose galėtų sukelti iš esmės skirtingus padarinius), taip pat į tai, kad pagal Konstitucijos 55 straipsnio 2 dalį Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių, 150 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

todėl, atsižvelgiant į žalą, kuri galėtų būti padaryta rinkėjų lūkesčiams ir valstybės valdžios sistemos stabilumui pripažinus negaliojančiais pagal proporcinę rinkimų sistemą vykusių Seimo rinkimų rezultatus, ši priemonė (rinkimų rezultatų pripaži- nimas negaliojančiais daugiamandatėje rinkimų apygardoje) turėtų būti ultima ratio. 9. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją per Seimo rinkimus padaryti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai gali būti nustatyti ir vėliau, kai išrinkti Seimo nariai jau yra įgiję įgaliojimus, t. y. jau po to, kai išrinktas Seimas susirenka į pirmąjį posėdį. Konstitucijos 63 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad Seimo nario įgaliojimai nu- trūksta, kai rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinki- mų įstatymas. Ši konstitucinė nuostata suponuoja Seimo įgaliojimus nutraukti Seimo nario įgaliojimus, jeigu dėl jo išrinkimo teisėtumo pagrįstų abejonių keliantys šiurkš- tūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų pažeidimai nustatomi tada, kai Seimo narys jau yra įgijęs įgaliojimus. Pagal Konstitucijos 63 straipsnio 6 punktą Seimo nario įgaliojimai gali būti nutraukti tiek pripažinus rinkimus negaliojančiais (pavyz- džiui, vienmandatėje rinkimų apygardoje, kai nustatomi šiurkštūs rinkimų įstatymo pažeidimai, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl tam tikro Seimo nario išrinkimo teisė- tumo ir neįmanoma nustatyti tikrąją rinkėjų valią atspindinčių rinkimų rezultatų), tiek nepripažinus rinkimų negaliojančiais (pavyzdžiui, kai nustatomi šiurkštūs rinki- mų įstatymo pažeidimai, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl tam tikrų Seimo narių iš- rinkimo teisėtumo daugiamandatėje arba vienmandatėje rinkimų apygardoje, tačiau įmanoma nustatyti tikrąją rinkėjų valią atspindinčius rinkimų rezultatus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai inter alia teikti išvadą, ar nebuvo pažeis- tas rinkimų įstatymas per Seimo narių rinkimus; pagal Konstitucijos 106 straipsnio 5 dalį prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo rinkimų gali Seimas ir Res- publikos Prezidentas; Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Seimas gali priimti nutarimą dėl Seimo nario įgaliojimų nutraukimo pagal Konsti- tucijos 63 straipsnio 6 punktą tik remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, kad per Seimo rinkimus buvo šiurkščiai pažeistas rinkimų įstatymas, o Konstitucinis Teismas tokią išvadą gali teikti tik pagal Seimo ar Respublikos Prezidento paklausimą. IV Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galuti- nių rinkimų rezultatų“ tiek, kiek juo nustatyti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje. 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų paklausimus tirs ir vertins, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 151

sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti galutiniai 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai inter alia daugiamandatėje rinkimų apygardoje, nebuvo pažeis- tas Seimo rinkimų įstatymas inter alia tuo pareiškėjų ginčijamu aspektu, kad Vy- riausioji rinkimų komisija netinkamai vertino nustatytus Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus – pirmumo balsų pirkimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje Dar- bo partijos kandidatų naudai, taip pat tuo aspektu, ar Vyriausioji rinkimų komisija, 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 nustatydama galutinius Seimo rinki- mų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, nepažeidė Seimo rinkimų įsta- tymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto pareiškėjų ginčijamais aspektais. 2. Pažymėtina, kad pareiškėjų argumentai dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų galutiniai rinkimų rezultatai inter alia daugiamandatėje rin- kimų apygardoje, teisėtumo susiję inter alia su tuo, ar Vyriausioji rinkimų komisija tinkamai vertino nustatytus Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus – pirmumo bal- sų pirkimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje Darbo partijos kandidatų naudai. 3. Minėta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 inter alia nuspręsta: „1. Nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatus 67 vienmandatėse rinkimų apygardose (1 priedas). 2. Nustatyti 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles (2 priedas). 3. Pagal rinkimų rezultatus daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose nustatyti asmenis, kurie išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą (3 priedas). Iš- rinktiems Seimo nariams Seimo nario pažymėjimus įteikti 2012 m. lapkričio 7 d. 11 val. Lietuvos Respublikos Seimo konferencijų salėje.“ Taigi Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp‑321 2 punktu buvo patvirtintos Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinki- mų apygardoje galutinės kandidatų į Seimo narius sąrašų eilės, inter alia Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilė, o 3 punktu buvo nustatyti asmenys, kurie išrinkti į Seimą, inter alia daugiamandatėje rinkimų apygardoje, taigi ir pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą. 4. Pažymėtina, kad priimdama šį sprendimą Vyriausioji rinkimų komisija tu- rėjo vadovautis inter alia Seimo rinkimų įstatymo 90 straipsniu „Kandidatų į Seimo narius reitingo skaičiavimas ir sąrašų galutinės eilės nustatymas“ (2008 m. balandžio 15 d. redakcija). 5. Seimo rinkimų įstatymo 90 straipsnyje (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyta: „1. Kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų sąrašų galutinę eilę pagal rinkėjų pareikštą valią ir paduotus pirmumo balsus patvirtina Vyriausio- ji rinkimų komisija. 152 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

2. Pirmiausiai sudedami už kiekvieną kandidatą paduoti pirmumo balsai vien- mandatėse rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek kiekvienas kandidatas gavo pirmumo balsų iš viso. Tuo atveju, kai kandidato pirmumo balsų suma yra didesnė už daugiamandatėje rinkimų apygardoje renkamų Seimo narių skaičių ar yra jam lygi, kandidato reitingo balai lygūs šiai sumai, jeigu kandidato pirmumo balsų suma ma- žesnė, laikoma, kad kandidato reitingo balai lygūs nuliui. 3. Galutinė kandidatų į Seimo narius eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Pirmesniuoju eilėje įrašomas kandidatas, surinkęs daugiau reitingo balų. Jeigu keli kandidatai surenka po lygiai reitingo balų, pirmesniuoju įrašomas tas kandidatas, kuris buvo įrašytas pirmesnis rinkiminiame sąraše. 4. Galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę skelbia Vyriausioji rinkimų komisija tą pačią dieną kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse rinkimų apygardose.“ Taigi pagal Seimo rinkimų įstatymo 90 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1, 3 dalis Vyriausioji rinkimų komisija turi skaičiuoti kandidatų į Seimo narius reitingą ir nustatyti galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę pagal rinkėjų pareikštą valią ir jų paduotus pirmumo balsus; pirmesniuoju eilėje įrašomas kandidatas, surinkęs daugiau reitingo balų. Pažymėtina, kad pagal minėto straipsnio 2 dalį kandidato į Seimo narius reitingo balai apskaičiuojami pagal paduotus pirmumo balsus. Pažymėtina ir tai, kad pagal to paties straipsnio 4 dalį Vyriausioji rinkimų komisija galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę skelbia tą pačią dieną kaip ir balsavimo rezultatus vienmandatėse rinkimų apygardose. 6. Taigi sprendžiant, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 2 punktu tiek, kiek juo Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatyta galutinė Darbo partijos kandidatų į Seimo narius są- rašo eilė, taip pat 3 punktu tiek, kiek jame nustatyta, kad tam tikri asmenys, įrašyti Darbo partijos kandidatų sąraše, yra išrinkti į Seimą, nebuvo pažeistas Seimo rinki- mų įstatymo 90 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), pažymėtina, kad rin- kėjų paduoti pirmumo balsai lemia kandidato į Seimo narius vietą galutinėje tam tikro kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje ir kartu jo galimybę būti išrinktam dau- giamandatėje rinkimų apygardoje. 6.1. Minėta, kad pagal Seimo rinkimų įstatymo 90 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalį Vyriausioji rinkimų komisija turi skaičiuoti kandidatų į Seimo narius reitingą ir nustatyti galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę pagal rinkė- jų pareikštą valią. 6.2. Aiškinant šio straipsnio 1 dalies nuostatą, pagal kurią Vyriausioji rinkimų komisija turi nustatyti galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę pagal rinkėjų pa- reikštą valią, pažymėtina, kad tai darydama Vyriausioji rinkimų komisija turi parei- gą įsitikinti, jog nėra pagrįstų abejonių, kad tikroji rinkėjų valia, inter alia paduodant pirmumo balsus už kandidatus, įrašytus į tam tikrą kandidatų į Seimo narius sąrašą, galėjo būti iškreipta. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 153

6.3. Minėta, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institu- cijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokrati- nės teisinės valstybės principai. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją yra galimi tik tokie rinkimai, kai dėl manda- to varžomasi laisvai ir sąžiningai, kai rinkėjai balsavimo metu gali laisvai ir nekontroliuojami pareikšti savo valią; politinės atstovaujamosios institucijos formavimui turi būti taikomi skaidrumo, viešumo reikalavimai. Pagal Konstituciją jokiais motyvais negali būti pateisinamas tiesioginis ar netiesioginis rinkėjų balsų pirkimas, taip pat tokia rinkimų kampanijos praktika, kai rinkėjai yra dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinami dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, – tai tolygu rinkėjų papirkimui, reiškiančiam, kad iš Lietu- vos Respublikos piliečių atimama teisė laisvai, patiems pareikšti savo tikrąją valią Sei- mo rinkimuose, o iš Tautos – teisė išsirinkti tokią Tautos atstovybę, kuri išreikštų jos tikrąją aukščiausią suverenią galią; masinis ir (arba) sisteminis rinkėjų papirkimas, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu, skatinant dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą kandidatą, vykstant rinkimų procesui (inter alia rinkimų agitacijos kampanijos, balsavimo laikotarpiu), laikytinas šiurkščiu demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąži- ningumo ir skaidrumo, principų pažeidimu. 6.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tiesioginiu ar netiesioginiu rinkėjų papirkimu, inter alia dovanomis ar kitokiu atlyginimu, skatinant juos balsuojant daugiamandatėje rinkimų apygardoje už vieną ar kitą kandida- tą paduoti pirmumo balsus gali būti iškreipiama tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida; taigi kiekvienu atveju Vyriau- siajai rinkimų komisijai tvirtinant galutinę kandidatų į Seimo narius sąrašų eilę kyla pareiga išsiaiškinti, ar nėra pagrįstų abejonių, kad paduodant pirmumo balsus už vie- ną ar kitą kandidatą, įrašytą partijos kandidatų sąraše, nebuvo iškreipta tikroji rin- kėjų valia. 6.5. Minėta, kad konstitucinė Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis. 6.6. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad Vyriausioji rin- kimų komisija, sprendimu tvirtindama inter alia galutinę Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilę ir nustatydama, kokie konkretūs asmenys pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą yra išrinkti į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, ne- atsižvelgė į turimą informaciją, nurodytą Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje, kad buvo organizuojamas masinis balsų pirkimas bausmės vykdymo vietose skatinant paduoti pirmumo balsus už konkrečius Darbo 154 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

partijos kandidatų į Seimo narius sąraše esančius asmenis, t. y. J. Pinskų, Ž. Pinsku- vienę, J. Gaudutienę, V. Gricių, V. Ždanovič. Šioje tyrimo išvadoje Vyriausioji rinki- mų komisija pažymėjo ir tai, kad galėjo būti papirkta iki 3 000 rinkėjų, kurie 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose galėjo balsuoti už Darbo partiją ir pirmumo balsus paduoti už minėtus asmenis. Pažymėtina ir tai, kad šioje išvadoje minimi ir Generalinės prokuratūros turimi duomenys apie atliekamą ikiteisminį tyrimą. Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad galėjo būti masiškai paperkami rinkėjai skatinant juos paduoti pirmumo balsus už Darbo partijos kandidatų sąra- še įrašytus J. Pinskų, Ž. Pinskuvienę, J. Gaudutienę, V. Gricių, V. Ždanovič, šio fakto nevertino, skaičiavo minėtų kandidatų reitingo balus ir nustatė Darbo partijos kan- didatų sąrašo galutinę eilę, į kurią inter alia įtraukti: Ž. Pinskuvienė (Nr. 10), J. Gau- dutienė (Nr. 17), J. Pinskus (Nr. 22), V. Gricius (Nr. 35), V. Ždanovič (Nr. 48). Šios konstitucinės justicijos bylose kontekste pažymėtina, jog minėtoje Vyriau- siosios rinkimų komisijos tyrimo išvadoje nurodyta, kad ir dėl S. Ursul galėjo būti paperkami rinkėjai skatinant juos paduoti pirmumo balsus. Pažymėtina ir tai, kad S. Ursul yra išrinktas Seimo nariu Naujosios Vilnios vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 10, jo išrinkimo Seimo nariu vienmandatėje rinkimų apygardoje pareiškėjai šioje byloje neginčija. 6.7. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Seimo rinkimų įstatymo 90 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nuostatas Vyriausioji rinkimų komisija, skaičiuodama kandidatų į Seimo narius reitingą ir nustatydama galutinę kandida- tų į Seimo narius sąrašų eilę, turėjo vadovautis inter alia Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nuostatomis. Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyta: „Prasidėjus Seimo rinkimų politinei kampanijai, t. y. nuo Seimo rinkimų datos paskelbimo iki šio įstatymo nustatyto rinkimų agitacijos kampanijos laikotarpio pabaigos, taip pat rinkimų dieną draudžiama tiesiogiai ar netiesiogiai pirkti rin- kėjų balsus, dovanomis ar kitokiu atlyginimu skatinti rinkėją ar rinkimų teisę turintį asmenį dalyvauti arba nedalyvauti rinkimuose ir (arba) balsuoti už arba prieš vieną ar kitą asmenį, kurį numatoma kelti kandidatu, kandidatą arba kandidatų sąrašą, taip pat žadėti už balsavimą atsilyginti rinkėjams po rinkimų turint tikslą paveikti rinkė- jų valią dėl konkrečių politinių partijų ar kandidatų arba asmenų, kuriuos numatoma kelti kandidatais, ir taip trukdyti piliečiams įgyvendinti rinkimų teisę.“ 6.8. Minėta, jog pagal Konstituciją, nepaneigus prezumpcijos, kad nustatyti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąži- ningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įta- ką rinkimų rezultatams, t. y. nepaneigus, kad tokiais pažeidimais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida, kandidatai, kurių išrinkimo siekiant buvo padaryti tie pažeidimai, negali įgy- ti Seimo nario mandato; priešingu atveju galėtų būti pakirstas Tautos pasitikėjimas savo atstovybe ir pačia valstybe. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 155

6.9. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 2012 m. spalio 26 d. išvadoje aiškin- damas Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies nuostatas, pažymėjo, jog preziumuotina, kad šiurkštūs šio straipsnio 1 dalies pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams; tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui (pavyzdžiui, kandidato, atsakingo už šiurkš- čius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) pažeidimus, surinktą pernelyg mažą balsų skaičių). 6.10. Minėta, kad rinkėjų paduoti pirmumo balsai lemia kandidato į Seimo narius vietą galutinėje kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje ir kartu jo galimybę būti išrinktam daugiamandatėje rinkimų apygardoje. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, jog nėra aplinkybių, kurios paneigtų prezumpciją, kad šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams. Atvirkščiai, pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytus reitingo balus ir minėtų kandidatų vietą galutinėje kandidatų į Seimo narius są- rašo eilėje nustatyti pažeidimai turėjo esminę reikšmę rinkimų rezultatams, t. y. tam faktui, kad Ž. Pinskuvienė, J. Gaudutienė, J. Pinskus yra išrinkti į Seimą daugiaman- datėje rinkimų apygardoje. Taip pat minėta, kad Vyriausioji rinkimų komisija šių pažeidimų įtakos Seimo rinkimų rezultatams daugiamandatėje rinkimų apygardoje nevertino. 7. Konstatuotina, jog Vyriausioji rinkimų komisija, 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 patvirtindama Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilę ir nustatydama, kad minėti asmenys yra išrinkti į Seimą pagal Darbo partijos sąrašą, nesilaikė iš Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 90 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) kylan- čių reikalavimų įvertinti inter alia konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausiosios rinki- mų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 2 punktu tiek, kiek juo, nustatant Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kan- didatų į Seimo narius sąrašų eiles, nuspręsta galutinėje Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje įrašyti Ž. Pinskuvienę (Nr. 10), J. Gaudutienę (Nr. 17), J. Pinskų (Nr. 22), V. Gricių (Nr. 35), V. Ždanovič (Nr. 48), buvo pažeista Seimo rin- kimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 90 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija). Taip pat darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 3 punktu tiek, kiek juo nustatyta, kad J. Gaudutienė, J. Pinskus, Ž. Pinskuvienė išrinkti į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos sąrašą, buvo pažeista Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 90 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija). 156 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

8. Minėta, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų paklausimus tirs ir tai, ar Vyriausioji rinkimų komisija, 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 nustatydama galutinius Seimo rinkimų rezultatus dau- giamandatėje rinkimų apygardoje, nepažeidė Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 2 punkto pareiškėjų ginčijamu aspektu. 8.1. Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalyje inter alia nustatyta: „Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje, arba dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams, arba pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus negalima nustatyti šių esminių rinkimų rezultatų: <...> 2) daugiamandatėje rinkimų apygardoje – kandidatų sąrašų, dalyvaujančių paskirstant mandatus, arba kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu.“ 8.2. Iš konstitucinės justicijos bylos medžiagos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų paaiškinimų viešame Konstitucinio Teismo posėdyje matyti, kad Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų 2012 m. spalio 14 d. renkant Seimo narius daugiaman- datėje rinkimų apygardoje mastas nebuvo pakankamai didelis, kad būtų galėjęs turėti esminę reikšmę nustatant kandidatų sąrašams tenkančių mandatų skaičių. Minėta, jog Vyriausioji rinkimų komisija, apibendrinusi Seimo rinkimų įstaty- mo pažeidimų daugiamandatėje rinkimų apygardoje tyrimo rezultatus, savo 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje konstatavo, kad balsuojant 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galėjo būti paveikta iki 3 594 rin- kėjų valia. Vyriausioji rinkimų komisija taip pat konstatavo, kad ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo padaryta Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio pažeidimų ir kad tie pažeidimai yra šiurkštūs, tačiau, atsižvelgiant į surinktą informaciją, negalima daryti išvados, kad jie turėjo esminę įtaką rinkimų rezultatų nustatymui. Pažymėtina, kad šioje byloje ir pareiškėjai nepateikė patikimų duomenų, pa- grindžiančių, kad Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų mastas 2012 m. spalio 14 d. renkant Seimo narius daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo didesnis už Vyriau- siosios rinkimų komisijos konstatuotąjį. 8.3. Šioje išvadoje konstatuota ir tai, kad pagal proporcinę rinkimų sistemą vy- kusių rinkimų rezultatų pripažinimas negaliojančiais turėtų būti ultima ratio. 8.4. Minėta, kad Konstitucinis Teismas, 2012 m. spalio 26 d. išvadoje aiškinda- mas Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nuostatas, pažymėjo, jog preziumuotina, kad šiurkštūs jos pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams; tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konkrečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui (pavyzdžiui, kandida- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 157

to, atsakingo už šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus, surinktą pernelyg mažą balsų skaičių). Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų faktų matyti, jog yra aplinkybių, paneigiančių prezumpciją, kad šiurkš- tūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) pažeidimai per Seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje laikytini tu- rinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams šioje apygardoje, t. y. net ir nustačius, kad galėjo būti paveikta iki 3 594 rinkėjų valia, nepakinta mandatų skaičius, tenkantis kandidatų sąrašams, dalyvaujantiems paskirstant mandatus. Pažymėtina ir tai, kad iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, jog Vyriausioji rinkimų komisija, nustatydama 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, apskaičiavo 16 238 rinkėjų balsų kvo- tą (balsų skaičių vienam mandatui gauti). Paskirsčius mandatus pagal kvotą, Darbo partijos sąrašui, kuris yra paskutinis, gavęs mandatą pagal liekaną, atiteko 11 712 rin- kėjų balsų dalijimo liekana, kuri 3 672 rinkėjų balsais didesnė už toliau mandatų paskirstymo pagal liekanas eilėje esančiam Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašui atitekusią 8 040 rinkėjų balsų dalijimo liekaną. Vadinasi, Vyriausiosios rinkimų komisijos konstatuotų Seimo rinkimų įstaty- mo pažeidimų mastas (net ir nustačius, kad galėjo būti paveikta iki 3 594 rinkėjų valia) yra toks, kuriuo nesiekiama nei nustatyta minėta rinkėjų balsų kvota, nei Darbo partijos sąrašui atitekusi rinkėjų balsų dalijimo liekana, ir netgi minėtas rinkėjų balsų dalijimo liekanų skirtumas, galėjęs lemti vieno mandato atitekimą ne Darbo partijos, o Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašui. 8.5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausiosios rin- kimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 2, 3 punktais Seimo rin- kimų įstatymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 2 punktas pareiškėjų ginčijamu aspektu nebuvo pažeistas. V Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galuti- nių rinkimų rezultatų“ tiek, kiek juo nustatyti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėse Pajūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vil- niaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose. 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų paklausimus tirs ir vertins, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti galutiniai 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai inter alia vienmandatėse Pajūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų– Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose, nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo nuostatos. 158 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

2. Kaip minėta, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 inter alia nuspręsta: „1. Nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatus 67 vienmandatėse rinkimų apygardose (1 priedas). 2. Nustatyti 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles (2 priedas). 3. Pagal rinkimų rezultatus daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose nustatyti asmenis, kurie išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą (3 priedas). Iš- rinktiems Seimo nariams Seimo nario pažymėjimus įteikti 2012 m. lapkričio 7 d. 11 val. Lietuvos Respublikos Seimo konferencijų salėje.“ Taigi Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp‑321 1 punktu patvirtinti galutiniai 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai vienmandatėse rinkimų apygardose, inter alia Pajūrio (Nr. 22), Šilu- tės–Pagėgių (Nr 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišia- dorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) vienmandatėse rinkimų apygardose, o 3 punktu nustatyti asmenys, kurie išrinkti į Seimą inter alia šiose vienmandatėse rinkimų apygardose. 3. Minėta, kad pareiškėja – Respublikos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimu dėl išvados, ar per 2012 m. Sei- mo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavusi inter alia Darbo partijos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą, kuriame abejojama Vyriausiosios rin- kimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti galutiniai 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai Pajūrio vienmandatėje rin- kimų apygardoje Nr. 22, teisėtumu. 3.1. Pažymėtina, kad Darbo partijos 2012 m. lapkričio 5 d. skunde pateikiami argumentai iš esmės susiję su tuo, ar Vyriausioji rinkimų komisija tinkamai vertino Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio „Balsavusių pašto vokais rinkėjų apskaita, jų paduotų balsų ir kandidatų pirmumo balsų skaičiavimas“ 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punkto pažeidimus, padarytus skaičiuojant Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 Ateities, Aikštės, Saulės ir Smiltelės rinkimų apylinkių balsavimo paštu vokais paduotus balsus. 3.2. Minėta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 patvirtinti Seimo rinkimuose vienmandatėse rinkimų apygardose išrink- ti kandidatai, inter alia nustatyta, kad Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22 Seimo nariu išrinktas Pranas Žeimys. 3.3. Minėta ir tai, kad 2012 m. spalio 31 d. Darbo partijos atstovė prie Vyriau- siosios rinkimų komisijos E. Jokubauskaitė, Darbo partijos kandidatė į Seimo narius G. Krasauskienė ir 2012 m. lapkričio 1 d. Darbo partijos rinkimų stebėtojai A. Petrai- tienė, A. Bielskis, I. Krasauskaitė, E. Bubliauskienė ir E. J. Kaminskas pateikė skundus Vyriausiajai rinkimų komisijai, kuriais prašė Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų rezultatus pripažinti negaliojančiais. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 159

Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. priėmė sprendimą Nr. Sp-323, kuriame nustatė, kad Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisija perskaičiavo visų tos rinkimų apygardos rinkimų apylinkių biuletenius, išnagrinė- jo gautus skundus, ir konstatavo, kad neturi pagrindo iš naujo vertinti atskirų rinkimų apylinkių balsavimo rezultatų. Vyriausioji rinkimų komisija taip pat konstatavo, kad perskaičiavus Alksnynės ir Ateities rinkimų apylinkių balsavimo rezultatus buvo ištai- sytas Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos balsų skai- čiavimo protokolas; taip buvo pašalintos abejonės dėl Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos. Atsižvelgdama į tai, Vyriausioji rinkimų komisija nutarė: „Gautų skundų dėl Pajūrio rinkimų apygardos Nr. 22 netenkinti.“ Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lap- kričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti galutiniai 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai, inter alia Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22, ir 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-323 yra susiję. 3.4. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje abejojama, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti galutiniai 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatai Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22, nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punktas. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje yra reikšmingos Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punkto nuostatos dėl balsavimo paštu vokais paduotų bal- sų vertinimo. 3.4.1. Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio „Balsavusių pašto vokais rinkė- jų apskaita, jų paduotų balsų ir kandidatų pirmumo balsų skaičiavimas“ 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punkte nustatyta: „1. Suskaičiavus balsadėžėje rastus rinkimų biuletenius, pradedami skaičiuoti balsavimo paštu vokais paduoti balsai: <...> 3) iš išorinio voko išimama rinkėjo kortelė, garsiai perskaitoma rinkėjo pavar- dė ir rinkėjo kortelės numeris, šie duomenys sutikrinami su apylinkės rinkėjų sąrašo duomenimis, o rinkimų apylinkėse, prisijungusiose prie elektroninio rinkėjų sąra- šo, – ir su šio sąrašo duomenimis. Vidinis balsavimo paštu vokas antspauduojamas rinkimų apylinkės antspaudu. Jeigu išoriniame balsavimo paštu voke esančioje rin- kėjo kortelėje įrašytas asmuo, kurio nėra šios rinkimų apylinkės rinkėjų sąraše, arba rinkėjų sąraše yra rinkėjo parašas, liudijantis, kad jis jau balsavo rinkimų apylinkėje, arba rinkėjų sąraše yra nurodyta, kad duotas sutikimas dėl šio asmens balsavimo ki- toje rinkimų apylinkėje, arba yra gautas kitas to paties rinkėjo balsavimo paštu vokas, arba išoriniame voke nėra rinkėjo kortelės ar jos yra kelios, arba išoriniame voke yra įdėta daugiau kaip vienas vidinis balsavimo vokas, toks balsavimo vokas pripažįsta- mas netinkamu. Ant netinkamu pripažintame išoriniame balsavimo paštu voke esan- čio vidinio voko (vokų) antspaudas nededamas, vidinis vokas perbraukiamas, ant jo užrašoma „Negalioja“ ir nurodoma, dėl ko vokas pripažintas netinkamu. Tokiame vi- 160 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

diniame voke esantis rinkimų biuletenis (biuleteniai) negalioja, vokas neatplėšiamas. Netinkamais pripažintų vokų turinys rinkimų apylinkės balsų skaičiavimo protokole neįskaičiuojamas, tačiau įrašomas šių vokų skaičius; <...>.“ Pagal Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies 3 punkte išdėstytą teisinį reguliavimą, jeigu išoriniame balsavimo paštu voke nėra rinkėjo kortelės, toks balsavimo vokas pripažįstamas netinkamu; ant netinkamu pripažintame išoriniame balsavimo paštu voke esančio vidinio voko (vokų) antspaudas nededamas – vidinis vokas perbraukiamas, ant jo užrašoma „Negalioja“ ir nurodoma, dėl ko vokas pripa- žintas netinkamu; tokiame vidiniame voke esantis rinkimų biuletenis (biuleteniai) negalioja, vokas negali būti atplėšiamas. Taigi Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatytos balsavimo paštu vokų pripažinimo netinkamais ir juose esančių biuletenių pripažinimo negaliojančiais taisyklės. 3.4.2. Pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punkte nustatytų balsavimo paštu vokų pripažinimo netinkamais ir juose esančių biuletenių pripažinimo negaliojančiais taisyklių pažeidimas (kai išoriniame voke neradus rinkėjo kortelės atplėšiamas vidinis vokas ir jame kartu su rinkėjo kortele rastas rinkimų biuletenis pripažįstamas galiojančiu) savaime nelaiky- tinas šiurkščiu Seimo rinkimų įstatymo pažeidimu. 3.5. Šioje Konstitucinio Teismo išvadoje pažymėta, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos taip, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratiškų rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punkte nustatytų balsavimo paštu vokų pripa- žinimo netinkamais ir juose esančių biuletenių pripažinimo negaliojančiais taisyklių pažeidimas (kai išoriniame voke neradus rinkėjo kortelės atplėšiamas vidinis vokas ir jame kartu su rinkėjo kortele rastas rinkimų biuletenis pripažįstamas galiojančiu) turėtų būti traktuojamas kaip šiurkštus Seimo rinkimų įstatymo pažeidimas, jei būtų nustatyta, kad dėl tokių pažeidimų galėtų kilti abejonių dėl Seimo (taip pat dėl jo na- rių išrinkimo) legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar per Seimo narių rinkimus nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Taigi turėtų būti nustatyta, kad dėl balsavimo paštu vokų pripažinimo netinkamais ir juose esančių rinkimų biu- letenių pripažinimo negaliojančiais taisyklių pažeidimų (kai išoriniame voke neradus rinkėjo kortelės atplėšiamas vidinis vokas ir jame kartu su rinkėjo kortele rastas rin- kimų biuletenis pripažįstamas galiojančiu) galėtų kilti pagrįstų abejonių, ar Seimas (jo nariai) buvo teisėtai išrinktas (-i). ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 161

3.6. Minėta, jog Darbo partijos 2012 m. lapkričio 5 d. skundas grindžiamas tuo, kad skaičiuojant Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 Ateities, Aikštės, Saulės ir Smiltelės rinkimų apylinkių balsavimo paštu vokais paduotus balsus buvo nesilaikoma Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punkto nuostatų – minėtose rinkimų apylinkėse atplėšus balsavimo paštu išorinius vokus ir juose neradus rinkėjo kortelės buvo atplėšiami vidiniai vokai, kuriuose kartu su rinkėjo kortelėmis rasti rinkimų biuleteniai minėtų apylinkių rinki- mų komisijų buvo pripažįstami galiojančiais. 3.6.1. Minėta ir tai, kad šiame skunde nurodytos aplinkybės grindžiamos pa- teiktais garso ir vaizdo įrašais, kuriuose Ateities rinkimų apylinkės rinkimų komisijos pirmininkė J. V. Vainoraitė pripažino, kad jei vokuose nebūdavo rinkėjo kortelės, prakirpus vidinius vokus būdavo pažiūrima, ar ji nėra įdėta į vidinius vokus; vidiniuose vokuose radus rinkėjo kortelę, tie biuleteniai laikyti galiojančiais; tokių atve- jų nebuvo daug. 3.6.2. Minėta, kad Konstituciniam Teismui buvo pateikti ir apylinkių rinkimų komisijų narių, stebėtojų pareiškimai ir patvirtinimai dėl balsavusių pašto vokais rinkėjų balsų skaičiavimo netinkamumo. Pažymėtina, kad šie pareiškimai ir patvirtinimai yra 2012 m. lapkričio 3 d., kai minėtiems asmenims buvo žinomi išanksti- niai balsavimo rezultatai. Be to, apylinkių rinkimų komisijų nariai I. Adinavičienė ir A. Vencius pasirašė atitinkamai Aikštės ir Smiltelės rinkimų apylinkių balsavimo protokolus, jokių atskirųjų nuomonių (pagal Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio 6 dalį) dėl minėtų pažeidimų nepateikė; rinkimų stebėtojai V. Diatlova ir E. J. Ka- minskas atitinkamai Smiltelės ir Ateities rinkimų apylinkių, dėl kurių pateikė pa- aiškinimus, balsavimo protokolus pasirašė, pastabų (pagal Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio 6 dalį) dėl minėtų pažeidimų nepateikė; rinkimų stebėtojos A. Petraitie- nė ir E. Bubliauskienė atitinkamai Saulės ir Aikštės rinkimų apylinkių, dėl kurių pa- teikė paaiškinimus, balsavimo protokolų nepasirašė (pagal Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio 6 dalį tai leidžia daryti išvadą, kad šios stebėtojos nedalyvavo pasirašant balsų skaičiavimo protokolą), pastabų (pagal Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio 6 dalį) dėl minėtų pažeidimų nepateikė; protokoluose nebuvo pažymėta apie prie jų pridedamas atskirąsias nuomones ar pastabas. Kaip minėta, iš Vyriausiosios rinkimų komisijos atstovų Konstituciniam Teis- mui per 2012 m. lapkričio 8 d. posėdį pateiktų Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 Ateities, Aikštės, Saulės ir Smiltelės rinkimų apylinkių rinkimų komisijų balsų skaičiavimo protokolų matyti, kad prie šių protokolų nėra pridėta rinkimų ste- bėtojų pastabų, apylinkės rinkimų komisijos narių atskirųjų nuomonių (pagal Seimo rinkimų įstatymo 79 straipsnio 6 dalį) dėl balsavusių pašto vokais rinkėjų balsų skai- čiavimo. 3.6.3. Minėta, kad Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų ko misijai perskaičiavus Ateities, Aikštės, Saulės ir Smiltelės rinkimų apylinkių biuletenius nenustatytas žymus balsavimo rezultatų pasikeitimas (apylinkių rinkimų komisijos 162 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

nustatė 45 balsų skirtumą P. Žeimio naudai, apygardos rinkimų komisija – 48 balsų skirtumą); kaip minėta, stebėtojų pastabų dėl apylinkių rinkimų komisijų darbo skai- čiuojant balsavusių pašto vokais rinkėjų balsus nėra pateikta. Vyriausiajai rinkimų komisijai perskaičiavus Alksnynės ir Aikštės rinkimų apy- linkių rezultatus buvo nustatytas 39 balsų skirtumas P. Žeimio naudai. Taigi konstatuotina, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyti galutiniai rinkimų rezultatai nuo nustatytųjų Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos taip pat nedaug skiriasi. 3.6.4. Iš skunde pateiktos medžiagos negalima nustatyti, kiek balsavusių pašto vokais rinkėjų biuletenių buvo pripažinta galiojančiais galbūt pažeidžiant Seimo rin- kimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Kaip minėta, Ateities rinkimų apylinkės rinkimų komisijos pirmininkė J. V. Vai- noraitė teigė, kad tokių atvejų nebuvo daug. Konstitucinio Teismo posėdyje apklaustas liudytojas Pajūrio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 22 rinkimų komisijos pirmininkas V. Krutulis teigė tik iš Ateities rinkimų apylinkės gavęs pastabų dėl bal- savusių pašto vokais rinkėjų balsų skaičiavimo; jis nežino atvejų, kad vidiniuose vokuose būtų buvę rinkėjo kortelių. 3.6.5. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad nors ir nustatyta Seimo rinkimų įsta- tymo 78 straipsnio 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punkte nustatytų iš- ankstinio balsavimo paštu vokų pripažinimo netinkamais ir juose esančių rinkimų biuletenių pripažinimo negaliojančiais taisyklių pažeidimų, tie pažeidimai nebuvo šiurkštūs. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl padarytų Seimo rinkimų įstatymo 78 straipsnio 1 dalies (2012 m. kovo 29 d. redakcija) 3 punkto pažeidimų kiltų pagrįs- tų abejonių, ar Seimas (jo nariai) buvo išrinktas teisėtai, kad tie pažeidimai turėjo es- minę įtaką rinkimų rezultatams. 3.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus šios konstitucinės justicijos bylos medžiagą darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek Pajūrio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 22 patvirtinti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, išrinktas į Seimą, Sei- mo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. 4. Minėta, kad Seimas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2378 ir Respubli- kos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimais dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavę Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą, kuriame abejojama Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo buvo nustatyti galutiniai rinkimų rezultatai inter alia Ši- lutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32, teisėtumu. Iš Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skunde pateiktų argumentų matyti, kad yra abejojama, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tiek, kiek tai susiję su ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 163

2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatais Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinki- mų apygardoje Nr. 32. 4.1. Kaip minėta, Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1 punktas yra neatskiriamai susijęs su 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324, kuriuo patvirtinti galutiniai balsavimo rezultatai Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teis- mas šiuos Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimus tirs ir vertins kartu. 4.2. Minėta, jog po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rin- kėjų balsus Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32 nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: K. Komskis – 5 160, t. y. gavo 29,32 proc. galiojančių balsų, A. Skardžius – 2 750, t. y. gavo 15,62 proc. ga- liojančių balsų, ir S. Stankevičius – 2 222, t. y. gavo 12,62 proc. galiojančių balsų (Vy- riausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 1 priedas). Minėta ir tai, kad 2012 m. spalio 28 d. Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32 įvyko pakartotinis balsavimas, pagal kurio rezultatus A. Skardžius surinko 6 339 rinkėjų balsus, t. y. gavo 50,68 proc. galiojančių balsų, K. Komskis – 6 169 rinkėjų balsus, t. y. gavo 49,32 proc. galiojančių balsų (Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1 priedas). 4.3. Sprendžiant, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 ir 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324 tiek, kiek jais nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32, nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, konstatuotina, kad, kaip matyti iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos: – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje „Dėl Seimo rinkimų įstatymų pažeidimų 2012 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje rinki- mų apygardoje“ buvo konstatuota, jog iš nurodytos informacijos (spaudos publikaci- jų, policijos pranešimų) galima daryti išvadą, kad šioje rinkimų apygardoje rinkėjai buvo paperkami; balsų pirkimo atvejų galėjo būti daugiau nei šimtas; – Policijos departamento duomenimis, pradėti 6 ikiteisminiai tyrimai dėl rinkė- jų papirkimo; – Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. lapkričio 4 d. sprendime Nr. Sp-324 pa- žymėjo, kad balsų pirkimas pagal Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 3 dalį laikytinas šiurkščiu pažeidimu. 4.4. Taigi Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 3 dalimi, minėtus rinkėjų papirkimo atvejus įvertino kaip šiurkščius Sei- mo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus. 4.5. Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 26 d. išvadoje pažymėjo, kad pagal Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalį inter alia: – Vyriausioji rinkimų komisija turi įgaliojimus pripažinti Seimo rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais inter alia tada, kai yra nustatomi šio įsta- 164 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

tymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje; – Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus ne- galiojančiais nustačius šiurkščius šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimus aiškin- tini kaip šios komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus negaliojančiais inter alia nustačius masinio ir (arba) sisteminio rinkėjų papirkimo atvejus; preziumuotina, kad tokie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams; tokia prezumpcija gali būti paneigta Vyriausiajai rinkimų komisijai įvertinus kitas konk rečias rinkimų proceso aplinkybes, turinčias reikšmės rinkimų rezultatų nustatymui; – Vyriausioji rinkimų komisija privalo pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais visais atvejais, kai nustato, kad yra padaryti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai, ir nenustato aplinkybių, paneigian- čių prezumpciją, kad šie pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams, bei nėra jokių kitų priemonių užtikrinti, kad nebus iškreipta tikroji rinkė- jų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida. 4.6. Sprendžiant, ar Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad buvo padaryti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies pažeidimai, 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 ir 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324 pagrįstai nustatė galutinius balsavimo rezultatus Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32, reikia įvertinti, ar yra aplinkybių, paneigiančių prezumpciją, kad tokie šiurkštūs pažeidimai turi esminę įtaką rinkimų rezultatams. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, jog pagal ketinimų pirkti rinkėjų balsus mastą (balsų pirkimo atvejų galėjo būti daugiau nei šimtas) toks Sei- mo rinkimų įstatymo pažeidimas, atsižvelgiant į tai, kad skirtumas tarp už kandidatus į Seimo narius K. Komskį ir A. Skardžių paduotų balsų po 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų buvo labai didelis (2 410 balsų), o 2012 m. spalio 28 d. įvykus pakartotiniam balsavimui rinkimus Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32 laimė- jo A. Skardžius (kaip minėta, nėra duomenų, kad balsai būtų buvę perkami jo naudai), negalėjo turėti esminės įtakos Seimo rinkimų rezultatams šioje rinkimų apygardoje. 4.7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus šios konstitucinės justicijos bylos medžiagą darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek jais Šilutės–Pagėgių vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32 nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, iš- rinktas į Seimą, ir 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324 Seimo rinkimų įsta- tymas nebuvo pažeistas. 5. Minėta, kad Seimas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2378 ir Respubli- kos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimais dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavę Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą, kuriame abejojama Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendi- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 165

mo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo buvo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai inter alia Širvintų–Vilniaus vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 55, teisėtumu. Minėta, jog iš Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skunde pateiktų argu- mentų matyti, kad yra abejojama, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tiek, kiek tai susiję su 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatais Širvintų–Vilniaus vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 55. 5.1. Minėta, jog po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rinkėjų balsus Širvintų–Vilniaus vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 55 nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: R. Tama- šunienė – 7 780, t. y. gavo 31,5 proc. galiojančių balsų, Ž. Pinskuvienė – 5 308, t. y. gavo 21,49 proc. galiojančių balsų, ir V. Podolskaitė – 2 950, t. y. gavo 11,94 proc. galiojančių balsų (Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp‑308 1 priedas). 5.2. Minėta, jog Policijos departamento 2012 m. spalio 31 d. rašte nurodyta, kad pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai dėl šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje pa- darytų pažeidimų (du ikiteisminiai tyrimai pradėti dėl to, kad piliečiai galėjo būti ve- žami balsuoti, kituose įtariama, kad galėjo būti padaryti pavieniai pažeidimai). Pažymėtina, kad šie nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad galėjo būti vykdomas masinis rinkė- jų ar rinkimų teisę turinčių asmenų papirkimas. 5.3. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad pagal poveikio rinkėjams mastą toks Seimo rinkimų įstatymo pažeidimas Širvintų–Vilniaus vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 55, atsižvelgiant į tai, kad skirtumas tarp už kan- didates į Seimo narius R. Tamašunienę, Ž. Pinskuvienę ir V. Podolskaitę paduotų balsų yra labai didelis (tarp R. Tamašunienės ir Ž. Pinskuvienės – 2 472 balsai, o tarp Ž. Pinskuvienės ir V. Podolskaitės – 2 358 balsai), negalėjo turėti esminės įtakos Sei- mo rinkimų rezultatams šioje rinkimų apygardoje. 5.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus šios konstitucinės justicijos bylos medžiagą darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek Širvintų–Vilniaus vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 55 nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, iš- rinktas į Seimą, Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. 6. Minėta, kad Seimas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2378 ir Respubli- kos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimais dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavę Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą, kuriame abejojama Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo buvo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai inter alia Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57, teisėtumu. 166 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

Minėta, jog iš Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skunde pateiktų argu- mentų matyti, kad yra abejojama, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tiek, kiek tai susiję su 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatais Vilniaus–Trakų vienman- datėje rinkimų apygardoje Nr. 57. 6.1. Minėta, jog po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rin- kėjų balsus Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57 nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: J. Narkevič – 7 859, t. y. gavo 36,9 proc. galiojančių balsų, M. Binkauskaitė – 3 985, t. y. gavo 18,71 proc. galiojančių balsų, ir L. Kasčiūnas – 2 060, t. y. gavo 9,67 proc. galiojančių balsų (Vy- riausiosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 1 priedas). 6.2. Sprendžiant, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek juo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57, nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, konstatuotina, kad, kaip matyti iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos: – Vyriausiosios rinkimų komisijos Specialiosios darbo grupės pateiktoje išvado- je „Dėl Seimo rinkimų Vilniaus–Trakų rinkiminėje apygardoje (Nr. 57) pripažinimo negaliojančiais“ pažymėta, kad šiurkštūs įstatymo pažeidimai užfiksuoti 16 apylinkių iš 22, taip pat kad policija yra pateikusi informaciją apie 24 pranešimus dėl pažeidi- mų, padarytų Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57; – Vyriausioji rinkimų komisija 2012 m. spalio 21 d. posėdyje svarstė rinkimų rezultatus Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57 ir, remdamasi ste- bėtojų parodymais, konstatavo, kad buvo padaryta šiurkščių pažeidimų; – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 2 d. tyrimo išvadoje „Dėl Seimo rinkimų įstatymų pažeidimų 2012 m. Seimo rinkimų daugiamandatėje rin- kimų apygardoje“, kurioje buvo tiriami ir rinkimų stebėtojų fiksuoti pažeidimai Vil- niaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57, konstatuota, kad policijos turima medžiaga, taip pat liudijimai patvirtina rinkėjų vežimo balsuoti šioje vien- mandatėje rinkimų apygardoje atvejus; iš turimos informacijos negalima tiksliai nustatyti, kiek rinkėjų buvo neteisėtai vežta, tačiau iš rinkimų stebėtojų parodymų ir policijos pranešimų galima spėti, kad neteisėtai galėjo būti vežta iki 100 rinkėjų. 6.3. Taigi Vyriausioji rinkimų komisija minėtus atvejus įvertino kaip šiurkščius Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) pa- žeidimus. 6.4. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 26 d. išvadoje pažymėjo, kad pagal Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalį Vyriausioji rinkimų komisija privalo pripažinti rinkimų rezultatus rinki- mų apygardoje negaliojančiais visais atvejais, kai nustato, kad inter alia yra padaryti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) pažeidimai, ir nenustato aplinkybių, paneigiančių prezumpciją, kad šie pa- žeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įtaką rinkimų rezultatams, bei nėra jokių ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 167

kitų priemonių užtikrinti, kad nebus iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida. 6.5. Sprendžiant, ar Vyriausioji rinkimų komisija, nustačiusi, kad buvo padaryti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) pažeidimai, 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 pagrįstai nustatė galutinius balsavimo rezultatus Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57, reikia įvertinti, ar yra aplinkybių, paneigiančių prezumpciją, kad tokie šiurkš- tūs pažeidimai turi esminę įtaką Seimo rinkimų rezultatams. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, jog pagal poveikio rin- kėjams mastą (neteisėtai galėjo būti vežta balsuoti iki 100 rinkėjų) toks Seimo rinki- mų įstatymo pažeidimas Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57, atsižvelgiant į tai, kad skirtumas tarp už kandidatus į Seimo narius J. Narkevič, M. Binkauskaitę ir L. Kasčiūną paduotų balsų yra labai didelis (tarp J. Narkevič ir M. Binkauskaitės – 3 874 balsai, o tarp M. Binkauskaitės ir L. Kasčiūno – 1 925 balsai), negalėjo turėti esminės įtakos rinkimų rezultatams šioje rinkimų apygardoje. 6.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus šios konstitucinės justicijos bylos medžiagą darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek Vilniaus–Trakų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 57 nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, išrinktas į Seimą, Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. 7. Minėta, kad Seimas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2378 ir Respubli- kos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimais dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavę Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą, kuriame abejojama Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai inter alia Kaišiadorių–Elektrėnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59, teisėtumu. Minėta, jog iš Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skunde pateiktų argu- mentų matyti, kad yra abejojama, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tiek, kiek tai susiję su 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatais Kaišiadorių–Elektrėnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59. 7.1. Minėta, jog po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rinkėjų balsus Kaišiadorių–Elektrėnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59 buvo nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: B. Bradauskas – 6 225, t. y. gavo 32,63 proc. galiojančių balsų, S. Tomas – 3 266, t. y. gavo 17,12 proc. galiojančių balsų, ir R. Kartenis – 1 957, t. y. gavo 10,26 proc. galiojančių balsų (Vyriau- siosios rinkimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 1 priedas). 7.2. Sprendžiant, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek juo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai 168 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

Kaišiadorių–Elektrėnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59, nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, konstatuotina, kad, kaip matyti iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos: – kandidatės į Seimo narius K. Brazauskienės skunde dėl Kaišiadorių–Elektrėnų rinkimų apygardos Nr. 59 rinkimų komisijos sprendimo patvirtinti balsų skaičiavi- mo protokolą Vyriausiajai rinkimų komisijai nėra nurodytas konkretus Seimo rinki- mų įstatymo pažeidimas; – šios vienmandatės rinkimų apygardos Pravieniškių rinkimų apylinkėje Nr. 27 yra balsavę 986 rinkėjai, iš jų 329 balsavo už Darbo partijos kandidatą S. Tomą, tai sudaro 33,37 proc. viso šios rinkimų apylinkės rinkėjų skaičiaus; – už Darbo partijos kandidatą S. Tomą balsavusių Pravieniškių rinkimų apylinkės Nr. 27 rinkėjų dalis gerokai skiriasi nuo rinkėjų, šioje rinkimų apylinkėje balsavusių už kitus kandidatus, dalies ir neatspindi bendro Kaišiadorių–Elektrėnų vienmanda- tės rinkimų apygardos Nr. 59 balsų, paduotų už S. Tomą, vidurkio – 17,12 proc., t. y. nukrypimas nuo balsų vidurkio sudaro 16,25 proc., tai yra apie 480 balsų; – Kaišiadorių–Elektrėnų vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 59 rinkimų komisija pagal Seimo rinkimų įstatymą perskaičiavo rinkimų apylinkių balsus, nustatytus neatitikimus pašalino, jokių esminių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų nenustatė. 7.3. Įvertinus šios konstitucinės justicijos bylos medžiagą konstatuotina, jog joje nėra duomenų, kad per 2012 m. Seimo rinkimus buvo padaryti konkretūs Seimo rin- kimų įstatymo pažeidimai, dėl kurių Kaišiadorių–Elektrėnų vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59 galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida. Net jeigu ir būtų nustatytos konkrečios aplinkybės, kurios leistų teigti, kad už Darbo partijos kandidatą S. Tomą Pravieniškių rinkimų apylinkėje Nr. 27 buvo atiduoti visi 480 balsai tokių rinkėjų, kurių tikroji valia galėjo būti paveikta, vien tai iš esmės nepakeistų galutinių Seimo rinkimų rezultatų Kaišiadorių–Elektrėnų vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59, nes pagal šios rinkimų apygardos balsų skai- čiavimo protokolą skirtumas tarp antrą vietą užėmusio kandidato S. Tomo ir trečią vietą užėmusio kandidato R. Kartenio yra 1 309 balsai S. Tomo naudai. 7.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus šios konstitucinės justicijos bylos medžiagą darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek Kaišiadorių–Elektrėnų vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 59 nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, iš- rinktas į Seimą, Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. 8. Minėta, kad Seimas 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2378 ir Respubli- kos Prezidentė 2012 m. lapkričio 7 d. dekretu Nr. 1K-1262 į Konstitucinį Teismą su paklausimais dėl išvados, ar per 2012 m. Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, kreipėsi gavę Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skundą, kuriame abejojama Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendi- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 169

mo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo buvo nustatyti galutiniai Seimo rinkimų rezultatai inter alia Jurbarko vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 62, teisėtumu. Minėta, jog iš Tautininkų sąjungos 2012 m. lapkričio 5 d. skunde pateiktų argu- mentų matyti, kad yra abejojama, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 nebuvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas tiek, kiek tai susiję su 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatais Jurbarko vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 62. 8.1. Minėta, jog po 2012 m. spalio 14 d. vykusių Seimo rinkimų suskaičiavus rin- kėjų balsus Jurbarko vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 62 nustatyta, kad daugiausia rinkėjų balsų surinko šie kandidatai į Seimo narius: B. Pauža – 4 636, t. y. gavo 32,64 proc. galiojančių balsų, R. R. Išganaitis – 2 058, t. y. gavo 14,49 proc. galiojančių balsų, ir S. Lapėnas – 1 888, t. y. gavo 13,29 proc. galiojančių balsų (Vyriausiosios rin- kimų komisijos 2012 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-308 1 priedas). 8.2. Minėta, kad Policijos departamento 2012 m. spalio 31 d. rašte pažymėta, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 172 straipsnį dėl to, kad 2012 m. spalio 11 d. apie 10 val. P. A. V. galėjo papirkti keletą asmenų, kad šie Seimo rinkimuose Jurbarko vienmandatėje rinkimų apygardoje balsuotų už kandi- datą B. Paužą. 8.3. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad pagal poveikio rinkėjams mastą (galėjo būti bandoma papirkti keletą rinkėjų, kad šie balsuotų už B. Paužą) toks Seimo rinkimų įstatymo pažeidimas Jurbarko vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 62, atsižvelgiant į tai, kad skirtumas tarp už kandidatus į Seimo narius B. Paužą ir R. R. Išganaitį paduotų balsų yra didelis (2 578 balsai), negalėjo turėti es- minės įtakos Seimo rinkimų rezultatams šioje rinkimų apygardoje. 8.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir įvertinus šios konstitucinės justicijos bylos medžiagą darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkri- čio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek Jurbarko vienmandatėje rin- kimų apygardoje Nr. 62 nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, išrinktas į Seimą, Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. 9. Taigi darytina išvada, jog Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek jais vienmandatėse Pajūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kai- šiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatyti asmenys, išrinkti į Seimą, taip pat 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324 Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. VI Dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galuti- 170 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

nių rinkimų rezultatų“ tiek, kiek juo nustatyti galutiniai 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48. 1. Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjų paklausimus tirs ir vertins, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti galutiniai 2012 m. spalio 14 d. Sei- mo rinkimų rezultatai inter alia Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymas inter alia tuo pareiškėjų ginčijamu aspektu, kad Vyriausioji rinkimų komisija netinkamai vertino nustatytus Seimo rin- kimų įstatymo pažeidimus ir neteisingai nustatė galutinius Seimo rinkimų rezultatus. 2. Pažymėtina, kad pareiškėjos – Respublikos Prezidentės argumentai dėl Vy- riausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 tiek, kiek juo patvirtinti 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų galutiniai rinkimų rezultatai inter alia Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, teisėtumo susiję inter alia su tuo, ar Vyriausioji rinkimų komisija teisingai nustatė Seimo rinkimų rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 po pirmojo balsavimo ir ar tvirtindama galutinius 2012 m. Seimo rinkimų rezultatus ji neturėjo rinkimų re- zultatų šioje rinkimų apygardoje pripažinti negaliojančiais. 3. Minėta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 inter alia nuspręsta: „1. Nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatus 67 vienmandatėse rinkimų apygardose (1 priedas). 2. Nustatyti 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles (2 priedas). 3. Pagal rinkimų rezultatus daugiamandatėje ir vienmandatėse rinkimų apygardose nustatyti asmenis, kurie išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą (3 priedas). Iš- rinktiems Seimo nariams Seimo nario pažymėjimus įteikti 2012 m. lapkričio 7 d. 11 val. Lietuvos Respublikos Seimo konferencijų salėje.“ Taigi Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp‑321 1 punktu patvirtinti 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų galutiniai rezultatai vienmandatėse rinkimų apygardose, inter alia Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, o 3 punktu nustatyti asmenys, kurie išrinkti į Seimą, inter alia Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48. 4. Pažymėtina, kad priimdama šį sprendimą Vyriausioji rinkimų komisija tu- rėjo vadovautis inter alia Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio „Rinkimų rezultatų nustatymas vienmandatėse rinkimų apygardose“ (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalimi. Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnyje (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) nustatyta: „1. Rinkimų rezultatus nustato Vyriausioji rinkimų komisija po to, kai išnagrinė- ja visus skundus ir nustato visus rinkimų rezultatus šioje apygardoje, taip pat ir rinkė- jų, balsavusių užsienyje ir laivuose, balsus. ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 171

2. Vienmandatėje rinkimų apygardoje išrinktu laikomas kandidatas, jeigu rinkimuose dalyvavo ne mažiau kaip 40 procentų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąra- šus įrašytų rinkėjų ir tas kandidatas gavo daugiau kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip 40 procentų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip vieną penktadalį visų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų balsų. 3. Jeigu rinkimuose dalyvavo daugiau kaip du kandidatai ir pagal šio straipsnio 2 dalį Seimo narys nebuvo išrinktas, po dviejų savaičių nuo rinkimų dienos rengiamas pakartotinis balsavimas, kuriame dalyvauja du kandidatai, gavę daugiausia balsų. Pakartotinio balsavimo datą Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia kartu su rinkimų rezultatais. Per pakartotinį balsavimą išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiau balsų, neatsižvelgiant į rinkimuose dalyvavusių rinkėjų skaičių. Jeigu abu kandidatai gavo vienodą balsų skaičių, Seimo nariu tampa tas kandidatas, kuris pir- mą kartą balsuojant buvo gavęs daugiau balsų. Jeigu abu kandidatai pirmą kartą balsuojant buvo gavę vienodą balsų skaičių, Seimo nariu tampama burtais. 4. Jeigu rinkimuose dalyvavo vienas arba du kandidatai ir pagal šio straipsnio 2 dalį Seimo narys nebuvo išrinktas, rinkimai laikomi neįvykusiais ir rengiami pa- kartotiniai rinkimai.“ Taigi aiškinant Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalies nuostatas pažymėtina, kad Vyriausioji rinkimų komisija vienman- datėje rinkimų apygardoje rinkimų rezultatus gali nustatyti tik po to, kai išnagrinė- ja visus šioje rinkimų apygardoje rinkimų metu kilusius skundus ir nustato tikrus jos rinkimų rezultatus. Tai reiškia, kad pagal Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalį, Vyriausioji rinkimų komisija, siekdama nustatyti tikrus ir teisingus vienmandatės rinkimų apygardos rinkimų rezultatus, privalo įsitikinti, kad, apygardos rinkimų komisijai priėmus sprendimą dėl apygardos balsų skaičiavimo, nekyla abejonių dėl toje rinkimų apygardoje vykusio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo ar kad nebuvo padaryta šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. 5. Pažymėtina, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatant galutinius Seimo rin- kimų rezultatus vienmandatėje apygardoje turi būti įvertinta, ar apygardos rinkimų komisijos sprendimas buvo priimtas laikantis Seimo rinkimų įstatymo reikalavimų. 5.1. Seimo rinkimų įstatymo 16 straipsnyje „Apygardos rinkimų komisijos įga- liojimai“ (2012 m. kovo 29 d. redakcija) nustatyta: „Apygardos rinkimų komisija: 1) Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka informuoja rinkimų apygardoje gyvenančius rinkėjus apie rinkimų apylinkių ribas, būstines, darbo laiką ir balsavimo patalpas; 2) prižiūri, kaip rinkimų apygardoje vykdomas šis įstatymas; 3) sudaro apylinkių rinkimų komisijas; 172 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

4) neviršydama Vyriausiosios rinkimų komisijos patvirtintos apygardos rinkimų komisijos sąmatos, tvirtina apylinkių rinkimų komisijų išlaidų sąmatas ir kontroliuoja, kaip šios sąmatose numatytos lėšos naudojamos; 5) registruoja rinkimų stebėtojus ir išduoda jiems pažymėjimus; 6) prižiūri balsavimą paštu rinkimų apygardos teritorijoje; 7) sudaro rinkimų apygardos teritorijoje esančių sveikatos priežiūros (išskyrus ambulatorines), socialinės rūpybos ir globos įstaigų, karinių vienetų, areštinių, tar- dymo izoliatorių (sulaikymo namų) ir bausmių vykdymo įstaigų sąrašą ir kartu su pašto vadovu pasirūpina, kad juose būtų organizuotas balsavimas paštu, taip pat organizuoja balsavimą iš anksto; 8) surašo rinkimų apygardos balsų skaičiavimo protokolą; 9) rinkimų agitacijos laikotarpiu atlieka politinės reklamos stebėseną rinkimų apygardos teritorijoje ir stebėsenos duomenis teikia Vyriausiajai rinkimų komisijai šios nustatyta tvarka; 10) svarsto skundus dėl apylinkių rinkimų komisijų sprendimų bei veiksmų ir priima sprendimus, panaikina įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimų neatitinkan- čius sprendimus; 11) vykdo kitus šio įstatymo nustatytus įgaliojimus.“ Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 16 straipsnyje, kuriuo nustatyti apygardos rinkimų komisijos įgaliojimai, nėra nustatyta, kad apygardos rinkimų komisija turi įgaliojimus pasibaigus balsavimui skai- čiuoti rinkimų apylinkės rinkimų biuletenius. Tokius įgaliojimus pagal Seimo rinkimų įstatymo 18 straipsnio 5, 6 punktus turi apylinkės rinkimų komisija. 5.2. Seimo rinkimų įstatymo 18 straipsnyje (2012 m. kovo 29 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Apylinkės rinkimų komisija: <...> 5) rinkimų dieną organizuoja balsavimą rinkimų apylinkėje; 6) suskaičiuoja balsus, surašo apylinkės balsų skaičiavimo protokolą ir Vyriau- siosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka elektroninių ryšių priemonėmis perduoda šio protokolo duomenis <...>.“ Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Vyriausioji rinki- mų komisija, pagal Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnį (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) nustatydama galutinius Seimo rinkimų rezultatus Biržų–Kupiškio vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, turėjo įsitikinti, kad buvo laikomasi Seimo rinkimų įstatyme nustatytos balsų skaičiavimo tvarkos, t. y. kad pasibaigus balsavimui rinkimų apylinkės rinkimų biuleteniai buvo skaičiuojami apylinkės rinkimų komisijoje. 6. Taigi sprendžiant, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1 punktu tiek, kiek Vyriausioji rinkimų komisija, nustatydama Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatus, juos nu- statė ir Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, taip pat 3 punktu ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 173

tiek, kiek pagal Seimo rinkimų rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nustatytas asmuo, kuris laikomas išrinktu į Seimą, nebuvo pažeis- ta Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalis, pažymėtina, kad Vyriausioji rinkimų komisija, nustatydama galutinius Seimo rinki- mų rezultatus, privalo įsitikinti, kad nėra abejonių dėl toje rinkimų apygardoje vykusio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, nebuvo padaryta šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. 7. Minėta, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu jie vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus de- mokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras. Minėta ir tai, kad konstitucinė Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus taip pat suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis. 8. Minėta, jog iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad, 2012 m. spalio 14 d. įvykus Seimo rinkimams ir pasibaigus balsavimui, Biržų–Kupiš- kio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 esančios Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkėjų balsus dėl nenustatytų priežasčių skaičiavo ne tos apylinkės, o apygardos rinkimų komisija, perėmusi rinkimų biuletenius iš apylinkės rinkimų komisijos. Biržų–Kupiškio rinkimų apygardos Nr. 48 rinkimų komisijos atstovai išsivežė Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 biuletenius skaičiuoti į savo patalpas, kur apygardos rinkimų komisija suskaičiavo daugiau rinkimų biuletenių nei buvo perimta iš Kašto- nų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų komisijos (iš viso suskaičiuota 452 biuleteniais daugiau nei perimta, iš jų vienmandatėje apygardoje 198 biuleteniais daugiau nei perimta), nustatyta ir kitų neatitikimų ir netikslumų skaičiuojant šios rinkimų apylinkės biuletenius (negaliojančių, dingusių biuletenių skaičius nesutampa). Apygardos rin- kimų komisijai skaičiuojant Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsavimo biuletenius bei nustatant rinkimų rezultatus nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti partijos atstovams, stebėtojams, nes, pasak Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. posėdyje kalbėjusios liudytojos J. Valčiukienės, jų partijos atstovai net nežinojo, kur skaičiuo- jami šios rinkimų apylinkės balsavimo rezultatai. Minėta, kad būtent po šios rinkimų apylinkės balsavimo rezultatų nustatymo iš esmės pasikeitė Seimo rinkimų rezultatai visoje Biržų–Kupiškio vienmandatėje rin- kimų apygardoje Nr. 48 dėl pirmų trijų vietų vienmandatės rinkimų apygardos kan- didatų sąraše. Minėta ir tai, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai perskaičiavus Kaštonų rinki- mų apylinkės Nr. 5 rinkėjų rinkimų biuletenius buvo nustatyti kitokie tos rinkimų 174 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

apylinkės rinkimų rezultatai nei tie, kuriuos buvo nustačiusi apygardos rinkimų komisija, skaičiavusi Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 balsavimo biuletenius. Dėl to rinkimų rezultatai visoje Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 pasikeitė taip, kad balsų skirtumas tarp pirmo ir antro kandidatų sumažėjo iki 5 bal- sų, o tarp antro ir trečio kandidatų padidėjo iki 24 balsų. Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės, susijusios su Seimo rinkimų proceso orga- nizavimu, inter alia balsų skaičiavimu Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, plačiau išdėstytos šios išvados motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punkte. Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad: – Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nustatant Seimo rinkimų rezultatus šios rinkimų apygardos rinkimų komisija, perėmusi apylinkės rinkimų komisijai priklausančią funkciją skaičiuoti Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų biuletenius, pati juos suskaičiavo, taip pažeisdama Seimo rinkimų įstatymo, inter alia 16, 18 straipsnių, nuostatas, kuriomis aiškiai nustatyti apylinkės ir apygardos rinkimų komisijų įgaliojimai; – nustatyti neatitikimai, užfiksuoti apskaitant rinkimų dokumentus, inter alia dėl biuletenių, perimtų iš Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų komisijos ir suskai- čiuotų apygardos rinkimų komisijoje, skaičiaus (vienmandatėje rinkimų apygardoje suskaičiuota bent 45 rinkimų biuleteniais daugiau nei perimta), neleidžia paneigti prielaidos, kad dalis biuletenių galėjo būti sugadinta ar suklastota, dėl to kyla pagrįs- ta abejonė, kad Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų rezultatai neatspindi tikrosios rinkėjų valios ir ją iškreipia; – partijos atstovams ar stebėtojams nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti apygardos rinkimų komisijai skaičiuojant Kaštonų rinkimų apdylinės Nr. 5 balsavimo biuletenius. 9. Taigi konstatuotina, kad per 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimus Biržų–Ku- piškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, inter alia Kaštonų rinkimų apylin- kėje Nr. 5, buvo nesilaikoma Seimo rinkimų įstatyme nustatytos balsų skaičiavimo tvarkos, inter alia pažeistas rinkimų komisijų posėdžių viešumo principas, inter alia nesudarant galimybės juos stebėti politinių partijų, kandidatų į Seimo narius atstovams ir kitiems stebėtojams, atitinkantiems įstatymo nustatytus reikalavimus (Seimo rinkimų įstatymo 7 straipsnio 2 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 61 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 3 dalis, 77 straipsnio 2 dalis), padaryti šiurkš- tūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai. 10. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, ir Vyriausiosios rinkimų komisijos Specialioji darbo grupė, tyrusi rinkimų rezultatus Biržų–Kupiškio vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, nustatė, jog Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkėjų balsai daro esminę įtaką galimybei nustatyti rinkimų rezultatus Biržų–Kupiš- kio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48, bei pateikė siūlymą Vyriausiajai rin- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 175

kimų komisijai Seimo rinkimų rezultatus šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje pripažinti negaliojančiais. Minėta ir tai, kad Vyriausioji rinkimų komisija, 2012 m. spalio 20 d. posėdyje (protokolas Nr. P-37) svarsčiusi šią išvadą, nusprendė perskai- čiuoti Kaštonų rinkimų apylinkės Nr. 5 rinkimų biuletenius, tačiau netyrė ir nesvarstė kitų išvadoje nurodytų aplinkybių bei nepritarė siūlymui naikinti rinkimų rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48. 11. Kaip minėta, konstitucinė Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtis organizuoti rinkimus suponuoja jos įgaliojimus kontroliuoti ir imtis priemonių, kad būtų veiksmingai užtikrintas demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, principų laikymasis. Minėta ir tai, kad pagal Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjū- čio 20 d. redakcija) 1 dalį Vyriausioji rinkimų komisija, siekdama nustatyti tikrus ir teisingus vienmandatės rinkimų apygardos rinkimų rezultatus, privalo įsitikinti inter alia tuo, kad nėra abejonių dėl toje rinkimų apygardoje vykusio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, nebuvo padaryta šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų. Vyriausioji rinkimų komisija tinkamai šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo pažei- dimų, galėjusių turėti esminę įtaką tikrų ir teisingų Biržų–Kupiškio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 48 rezultatų nustatymui, kurie inter alia buvo nurodyti ir Spe- cialiosios darbo grupės išvadoje, netyrė ir nevertino. 12. Minėta, kad pagal Konstituciją, nepaneigus prezumpcijos, kad nustatyti šiurkštūs demokratiškų, laisvų ir teisingų rinkimų, inter alia rinkimų proceso sąži- ningumo ir skaidrumo, principų pažeidimai savaime laikytini turinčiais esminę įta- ką rinkimų rezultatams, t. y. nepaneigus, kad tokiais pažeidimais galėjo būti iškreipta tikroji rinkėjų valia, kuri yra esminė rinkimų rezultatų legitimumo ir teisėtumo prielaida, negali būti nustatyti tikri ir teisingi rinkimų rezultatai. Pažymėtina, kad iš šioje konstitucinės justicijos bylos medžiagoje nurodytų fak- tų matyti, jog nėra aplinkybių, paneigiančių prezumpciją, kad šiurkštūs Seimo rinki- mų įstatymo pažeidimai per 2012 m. Seimo rinkimus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 turėjo esminę įtaką šios rinkimų apygardos tikrų ir teisin- gų Seimo rinkimų rezultatų nustatymui. Taigi pagal Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalį Vyriausioji rinkimų komisija negalėjo nustatyti galutinių Biržų–Ku- piškio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 48 rinkimų rezultatų neįsitikinusi, kad nėra abejonių dėl toje rinkimų apygardoje vykusio rinkimų proceso sąžiningumo ir skaidrumo, kad nebuvo padaryta šiurkščių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, turė- jusių įtakos galutinių rinkimų rezultatų nustatymui. 13. Vadinasi, Vyriausioji rinkimų komisija, 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp‑321 patvirtindama 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų galutinius rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 ir nustatydama kandida- tą, kuris išrinktas į Seimą šioje vienmandatėje rinkimų apygardoje, nesilaikė iš Seimo 176 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalies kylančių reikalavimų nustatyti tikrus ir teisingus Seimo rinkimų rezultatus. 14. Pažymėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnyje „Rinkimų pripažini- mas negaliojančiais“ (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyta: „1. Vyriausioji rinkimų komisija gali pripažinti rinkimų rezultatus rinkimų apygardoje negaliojančiais, jeigu nustato, kad šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies ar kiti šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje, arba dokumentų suklastojimas ar jų praradimas turėjo esminės įtakos rinkimų rezultatams, arba pagal balsų skaičiavimo protokolus ar kitus rinkimų dokumentus negalima nustatyti šių esminių rinkimų rezultatų: 1) vienmandatėje rinkimų apygardoje – kandidato, kuriam tenka mandatas, arba kandidatų, dalyvaujančių pakartotiniame balsavime; 2) daugiamandatėje rinkimų apygardoje – kandidatų sąrašų, dalyvaujančių paskirstant mandatus, arba kandidatų sąrašui tenkančių mandatų skaičių galima nustatyti tik daugiau kaip vieno mandato tikslumu. 2. Rinkimai negali būti skelbiami negaliojančiais, jeigu neginčijamai nustatyti rinkimų rezultatai leidžia nustatyti esminius rinkimų rezultatus.“ Taigi Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnyje (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) nustatyti Vyriausiosios rinkimų komisijos įgaliojimai pripažinti rinkimų rezultatus vienmandatėje rinkimų apygardoje negaliojančiais inter alia tada, kai šiurkštūs įstatymų pažeidimai, padaryti rinkimų apylinkėje arba rinkimų apygardoje, turėjo esminę įtaką rinkimų rezultatams, išskyrus atvejus, kai yra galimybė neginčijamai nustatyti esminius rinkimų rezultatus. 15. Šioje byloje konstatuota, kad per 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimus Bir- žų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 buvo padaryti šiurkštūs Sei- mo rinkimų įstatymo pažeidimai, turėję esminę įtaką Biržų–Kupiškio vienmandatės rinkimų apygardos Nr. 48 rinkimų rezultatų nustatymui. Konstatuota ir tai, kad nėra aplinkybių, paneigiančių prezumpciją, kad šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažei- dimai per Seimo rinkimus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 turėjo esminę įtaką šios rinkimų apygardos tikrų ir teisingų Seimo rinkimų rezulta- tų nustatymui. Vadinasi, Vyriausioji rinkimų komisija, įvertinusi tai, kad Biržų–Kupiškio vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nustatant rinkimų rezultatus buvo padaryti šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai, galėję turėti esminę įtaką galutiniams šios rinkimų apygardos rinkimų rezultatams, privalėjo vadovautis Seimo rinkimų įstatymo 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto, 2 dalies nuostatomis ir rinkimų rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 pripažinti negaliojančiais. 16. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausiosios rin- kimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek jais Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nustatyti Seimo rin- ◆ DĖL SEIMO RINKIMŲ ĮSTATYMO PAŽEIDIMŲ PER 2012 M. SEIMO RINKIMUS 177

kimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, išrinktas į Seimą, buvo pažeista Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalis, 91 straipsnio (2008 m. ba- landžio 15 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, 2 dalis. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, 73 straipsnio 1 punktu, 77, 83 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas teikia išvadą: 1. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinki- mų galutinių rinkimų rezultatų“ 2 punktu tiek, kiek juo, nustatant Lietuvos Respub likos Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Lietuvos Respublikos Seimo narius sąrašų eiles, nuspręsta galutinėje Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje įrašyti Živilę Pinskuvienę (Nr. 10), Jo- lantą Gaudutienę (Nr. 17), Joną Pinskų (Nr. 22), Vytautą Gricių (Nr. 35), Viačeslav Ždanovič (Nr. 48), buvo pažeista Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 90 straipsnis (2008 m. ba- landžio 15 d. redakcija). 2. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“ 3 punktu tiek, kiek juo nustatyta, kad Jolanta Gaudutie- nė, Jonas Pinskus, Živilė Pinskuvienė išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą daugia- mandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis (2008 m. balan- džio 15 d. redakcija), 90 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija). 3. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinki- mų galutinių rinkimų rezultatų“ 1, 3 punktais tiek, kiek jais Biržų–Kupiškio vien- mandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nustatyti Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalis, 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, 2 dalis. 4. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rin- kimų galutinių rinkimų rezultatų“ 1, 3 punktais tiek, kiek jais vienmandatėse Pa- jūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal 178 2012 m. lapkričio 10 d. išvada ◆

rinkimų rezultatus nustatyti asmenys, išrinkti į Lietuvos Respublikos Seimą, taip pat 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324 „Dėl galutinių balsavimo rezultatų patvirtinimo Šilutės-Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32“ Lietuvos Res- publikos Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. Ši Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada yra galutinė ir neskundžiama.

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 131-6607. KONSTITUCINO TEISMO SPRENDIMAI

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. BIRŽELIO 6 D. NUTARIMU NR. 702 „DĖL KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO PATVIRTINIMO“ PATVIRTINTO KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO TVARKYMO PLANO NUOSTATŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR KITIEMS TEISĖS AKTAMS

2012 m. spalio 30 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-24/2012). Konstitucinis Teismas nustatė: Konstituciniame Teisme 2012 m. spalio 11 d. gautas Seimo narių grupės prašy- mas (Nr. 1B-24/2012) ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems teisės aktams. Konstitucinis Teismas konstatuoja: 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano dalis, susijusi su esamų Preilos botelio statinių įteisinimu (legalizavimu), neprieštarauja Konstitucijos 53, 54 straipsnių, 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo nuostatai „tokių teisės pa- žeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais kokių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarčiai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. 180 2012 m. spalio 30 d. sprendimas ◆

balandžio 28 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010, Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkos klausimais 9 straipsniui tiek, kiek juo įtvirtintas Lietuvos įsipareigojimas užtik rinti suinteresuotos visuomenės teisę ginčyti visus valdžios sprendimus dėl aplinkos, bei „tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO ir ją saugant“. 2. Iš pareiškėjo prašymo rezoliucinės dalies matyti, kad prašymą pasirašė devyni Seimo nariai. 3. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 3 dalį, Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 3 punktą teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vy- riausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams, turi inter alia ne mažesnė kaip 1/5 visų Seimo narių grupė. 4. Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad Seimą sudaro Tau- tos atstovai – 141 Seimo narys. 5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo reglamento 85 punkte nustatyta: „Konstitucijos 106 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra įtvirtinta, kad su prašymu į Konstitu- cinį Teismą gali kreiptis 1/5 visų Seimo narių. Nurodytą „1/5 visų Seimo narių“ gru- pę sudaro ne mažiau kaip 29 Seimo nariai.“ Taigi Konstitucijos 106 straipsnio 3 dalyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 3 punkte inter alia įtvirtinta ne mažesnės kaip 1/5 visų Seimo narių gru- pės, t. y. ne mažesnės kaip 29 Seimo narių grupės, teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. 6. Minėta, kad į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties Konstitucijai ir kitiems teisės aktams kreipėsi Seimo narių grupė, susidedanti iš devynių Seimo narių. Kadangi teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia Vyriausybės aktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams, kaip jau minėta, yra suteikta ne mažesnei kaip 1/5 visų Seimo narių grupei, t. y. ne mažesnei kaip 29 Seimo narių grupei, konstatuotina, kad šiuo atveju į Konstitucinį Teismą kreipėsi nustatytų reikalavimų neati tinkantis subjektas. Taigi Seimo narių grupė, susidedanti iš devynių Seimo narių, neturėjo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą. 7. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konsti- tucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčių teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą. 8. Pareiškėjas taip pat prašo, kol bus priimtas teismo sprendimas dėl ginčijamo tei- sės akto atitikties Konstitucijai, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti gin- čijamo norminio teisės akto dalies galiojimą, taip nesuteikiant galimybės Vyriausybei ir Preilos botelių statinių savininkams sudaryti taikos sutartį dėl šių statinių įteisinimo. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį akto, dėl kurio atitikties Konstitucijai kreiptasi į Konstitucinį Teismą, galiojimas stabdomas, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi Respublikos Prezidentas teikimu ar Seimas nutarimu. ◆ DĖL ATSISAKYMO NAGRINĖTI PRAŠYMĄ 181

Paminėtina ir tai, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnį ginčija- mo akto galiojimas, minėtiems subjektams kreipusis į Konstitucinį Teismą, sustabdo- mas tik tuo atveju, jeigu buvo priimtas sprendimas priimti nagrinėti prašymą. 9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti ir „pripažinti 2012-06-06 Vyriausybės nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano, kaip valdžios sprendimo dėl aplinkos, dalį, susijusią su esamų Preilos botelio statinių įteisinimu (legalizavimu), prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės valstybės principui, 53 straipsnio, 54 straipsnio, 138 straipsnio 3 dalies nuostatoms, 2006-03-14 Lietuvos Konstitucinio Teismo nuostatai, kad „tokių teisės pažeidimų padariniai jokiais pagrindais ir jokiomis aplinkybėmis negali būti įteisinti (legalizuoti) vėliau priimtais ko- kių nors institucijų ar pareigūnų sprendimais“, taip pat prieštaraujančia 2009-10-19 Lietuvos apeliacinio teismo, 2010-04-28 Lietuvos Aukščiausio teismo nutartims bei tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui pagal Orhuso konvencijos 9 str. užtikrinti suinteresuotos visuomenės teisę ginčyti visus valdžios sprendimus dėl aplinkos bei tarptautiniam Lietuvos įsipareigojimui įtraukiant Kuršių neriją į UNESCO ir ją saugant, ir skatinančią korupcinius veiksmus bei teisinį nihilizmą aukščiausiose valstybės institucijose, per kurias būtų bandoma įteisinti teismų pripažintas neteisėtas statybas“. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, Lietuvos Res- publikos Konstitucinis Teismas nusprendžia: Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės 2012 m. spalio 2 d. prašymą (Nr. 1B-24/2012) ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems teisės aktams. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 127-6405. 182

SPRENDIMAS

Dėl lietuvos respublikos seimo nario gintaro songailos prašymų išaiškinti lietuvos respublikos konstitucinio teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą

2012 m. lapkričio 29 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Seimo nario Gintaro Songailos: 1. Konstituciniame Teisme 2012 m. lapkričio 13 d. gautą prašymą Nr. 1B-31/2012 išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados „Dėl Lie- tuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės paklausimų, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respubli- kos Seimo rinkimų įstatymas“ nuostatas: 1) „ar išvadų 1 punkto nuostatos kad daugiamandatėje rinkimų apygardoje „buvo pažeista Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5(1) 1 dalis“ ir „90 straipsnis“, o taip pat išvadų 2 punkto nuostatos, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5(1) 1 dalis ir „90 straipsnis“, reiškia, jog jau po Konstitucinio Teismo išvados paskelbimo atsiradus naujų, pagrįstų duomenų dėl šiurkščių ir sistemingų Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, Seimas turi teisę ir/ar pareigą prieš tvirtindamas galutinius rinkimų rezultatus atsižvelgti į naujai išaiškė- jusias aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos Konstitucinio Teismo išvados teikimo teisenos metu?“; 2) „ar išvados 1 punkto nuostatos, jog „buvo pažeista Lietuvos Respublikos Sei- mo rinkimų įstatymo 5(1) 1 dalis“ ir „90 straipsnis“, o taip pat išvadų 2 punkto nuo statos, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5(1) 1 dalis ir „90 straipsnis“ reiškia, jog jeigu vėliau išaiškėjus, kad Konstitucinio Teismo išvados teikimo teisenos metu valstybės institucija (Vyriausioji rinkimų komisija), kuri buvo įpareigota pateikti Konstituciniam Teismui bylos nagrinėjimui būtiną medžiagą, įro- dymus ir sąmoningai jų nepateikė, Seimas turi teisę ir/ar pareigą prieš tvirtindamas galutinius rinkimų rezultatus atsižvelgti į naujai išaiškėjusias aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos Konstitucinio Teismo išvados teikimo teisenos metu?“; 3) „ar išvadų 1 ir 2 punkto nuostatos, jog „buvo pažeista Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 5(1) 1 dalis“ ir „90 straipsnis“ reiškia, jog pirmumo balsų ◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO 2012 M. LAPKRIČIO 10 D. IŠVADĄ 183

skaičius, kuriuos gavo galutinėje Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo ei- lėje įrašyti Živilė Pinskuvienė, Jolanta Gaudutienė, Jonas Pinskus, Vytautas Gricius, Viačeslav Ždanovič turėtų būti nepripažinti ir kaip balsai atiduoti už Darbo partijos sąrašą daugiamandatėje rinkimų apygardoje?“; 4) „ar išvados 3 punkto nuostatos, jog Kupiškio–Biržų vienmandatėje rinki- mų apygardoje Nr. 48 „buvo pažeista Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstaty- mo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalis, 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, 2 dalis“ reiškia, jog panaikinus rin- kimų rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje, panaikinami ir daugiamandatės rinkimų apygardos balsavimo rezultatai šioje apygardoje?“; 5) „ar visame išvadų dokumente pateikiami argumentai reiškia, kad Seimo rin- kimų rezultatai daugiamandatėje rinkimų apygardoje buvo nustatyti, ar pateikti šiurkščių pažeidimų faktai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatyti esminius rinkimų rezultatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje daugiau kaip vieno manda- to tikslumu, kaip to buvo klausiama Lietuvos Respublikos Seimo lapkričio 6 d. nutarime Nr. XI-2378?“; 6) „ar išvadų konstatuojamosios dalies IV skyriaus 8.4. punkto trečioji ir ketvir- toji pastraipa, kuriose atitinkamai teigiama, kad „paskirsčius mandatus pagal kvo- tą, Darbo partijos sąrašui, kuris yra paskutinis, gavęs mandatą pagal liekaną, atiteko 11 712 rinkėjų balsų dalijimo liekana, kuri 3672 rinkėjų balsais didesnė už toliau mandate paskirstymo pagal liekanas eilėje esančiam Lietuvos socialdemokratų partijos sąrašui atitekusią 8040 rinkėjų balsų liekaną“ bei „vadinasi, Vyriausiosios rinkimų komisijos konstatuotų Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų mastas (net ir nustačius, kad galėjo būti paveikta iki 3594 rinkėjų valia), yra toks, kuriuo nesiekiama nei nustatyta minėta rinkėjų kvota, nei Darbo partijos sąrašui atitekusi rinkėjų balsų dalijimo liekana, ir netgi minėtas rinkėjų balsų dalijimo liekanų skirtumas, galėjęs nulemti vieno mandato atitekimą ne Darbo partijos, o Lietuvos socialdemokratų partijos są- rašui“ reiškia, kad minimali daugiau negu vieno mandato abejonės riba šiuose Seimo rinkimuose buvo 3672 balsų?“; 2. Konstituciniame Teisme 2012 m. lapkričio 15 d. gautą prašymą Nr. 1B-35/2012 išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados „Dėl Lie- tuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės paklausimų, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respubli- kos Seimo rinkimų įstatymas“ nuostatas: 1) „ar išvadų konstatuojamosios dalies III skyriaus paskutinės pastraipos sa- kinys – „Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai inter alia teikti išvadą, ar nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas per Seimo narių rinkimus; pagal Konstitucijos 106 straipsnio 5 dalį prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo rinkimų gali Seimas ir Respublikos Prezidentas; Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, Konstitucijos 105 straips- 184 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas ◆

nio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas“ – reiškia, kad Seimas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo lapkričio 10 d. išvadą privalėjo priimti galutinį sprendimą dėl Seimo rinkimų rezultatų nustatymo ar jų pri- pažinimo negaliojančiais, kaip tą nustato Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstaty- mo 95 straipsnis, ne tik dėl Biržų–Kupiškio (Nr. 48) vienmandatės apygardos bei dėl daugiamandatės apygardos, tačiau ir dėl Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62), dėl kurių Lietuvos Respublikos Seimas savo lapkričio 6 d. nutarimu Nr. XI-2378 pa- teikė paklausimą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui?“; 2) „ar išvadų konstatuojamosios dalies III skyriaus paskutinės pastraipos sa- kinys – „Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai inter alia teikti išvadą, ar nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas per Seimo narių rinkimus; pagal Konstitucijos 106 straipsnio 5 dalį prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo rinkimų gali Seimas ir Respublikos Prezidentas; Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas“ – reiškia, kad jei Lie- tuvos Respublikos Seimas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvada, nepriėmė galutinio sprendimo (nenustatė esminių rinkimų rezultatų Šilu- tės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišia- dorių–Elektrėnų (Nr. 59) ir Jurbarko (Nr. 62) apygardose arba nepripažino rinkimų jose negaliojančiais), kad galutiniai rinkimų rezultatai šiose vienmandatėse rinkimų apygardose liko nenustatyti?“; 3) „ar išvadų konstatuojamosios dalies III skyriaus paskutinės pastraipos saki- nys – „Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai inter alia teikti išvadą, ar nebuvo pažeis- tas rinkimų įstatymas per Seimo narių rinkimus; pagal Konstitucijos 106 straipsnio 5 dalį prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo rinkimų gali Seimas ir Res- publikos Prezidentas; Konstitucijos 107 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta, kad, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada, Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas“ – reiškia, kad be galutinio Lietuvos Res- publikos Seimo sprendimo dėl esminių rinkimų rezultatų Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59) ir Jurbarko (Nr. 62) apygardose arba dėl rinkimų jose pripažinimo negaliojančiais, kandidatai į Respublikos Seimo narius šiose vienmandatėse apygardose (Artūras Skardžius, Rita Tamašunienė, Jaroslav Narkevič, Bronius Bradauskas, Bronius Pauža), kurių išrinkimą Seimo nariais šiose vienmandatėse apygardose savo lapkričio 4 d. sprendimu Sp-321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų ga- lutinių rinkimų rezultatų“ patvirtino Vyriausioji rinkimų komisija, gali įgyti Seimo nario mandatą ir prisiekti?“ ◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO 2012 M. LAPKRIČIO 10 D. IŠVADĄ 185

Konstitucinis Teismas nustatė: 1. Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 10 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 15/2012-16/2012 pateikė išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės paklausimų, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“ (Žin., 2012, Nr. 131-6607; toliau – ir Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada). 2. Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pripažinta, kad: 1) Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp‑321 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“ (toliau – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-321) 2 punktu tiek, kiek juo, nustatant Seimo rinkimuose daugiaman- datėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles, nuspręsta galutinėje Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje įrašyti Živilę Pins- kuvienę (Nr. 10), Jolantą Gaudutienę (Nr. 17), Joną Pinskų (Nr. 22), Vytautą Gri- cių (Nr. 35), Viačeslav Ždanovič (Nr. 48), buvo pažeista Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 90 straipsnis (2008 m. ba- landžio 15 d. redakcija); 2) Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp‑321 3 punktu tiek, kiek juo nustatyta, kad Jolanta Gaudutienė, Jonas Pinskus, Živilė Pins- kuvienė išrinkti į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandidatų sąrašą, buvo pažeista Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 90 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija); 3) Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp‑321 1, 3 punktais tiek, kiek jais Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, išrinktas į Seimą, buvo pažeis- ta Seimo rinkimų įstatymo 88 straipsnio (2004 m. rugpjūčio 20 d. redakcija) 1 dalis, 91 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 1 dalies 1 punktas, 2 dalis; 4) Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. Sp-321 1, 3 punktais tiek, kiek jais vienmandatėse Pajūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatyti asmenys, iš- rinkti į Seimą, taip pat 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324 „Dėl galutinių balsavimo rezultatų patvirtinimo Šilutės–Pagėgių vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 32“ (toliau – Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimas Nr. Sp-324) Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. 3. Pareiškėjas – Seimo narys G. Songaila prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą. 186 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas ◆

Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvir- tinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus; pagal šio straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai gali aiškinti tik pats Kons- titucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucinio Teismo išvada, kaip ir Konstitucinio Teismo nutarimas, yra jo baigiamasis aktas, todėl akivaizdu, kad, turė- damas įgaliojimus aiškinti savo nutarimus, Konstitucinis Teismas turi ir įgaliojimus aiškinti savo išvadas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jos išsiųstos, prašymą, taip pat savo iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas). 2. Prašymus išaiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą patei- kė Seimo narys G. Songaila. G. Songaila buvo pareiškėjo – Seimo atstovas konstitucinės justicijos byloje, kurioje pateikta Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada. Taigi pagal Kons- titucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį jis turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti šią Konstitucinio Teismo išvadą. II 1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors Konstitucinio Teismo įgalioji- mai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtinti, jie neabejotinai kyla iš Konstitucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo visumos (inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo), tokius Konstitu- cinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas). 2. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitin- kamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuo- ju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimai). Šiame kontekste pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje. ◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO 2012 M. LAPKRIČIO 10 D. IŠVADĄ 187

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškini- mas galėtų būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyven- dintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną. 3. Pabrėžtina, jog prašymu išaiškinti įgyvendintą Konstitucinio Teismo nutari- mą, kitą baigiamąjį aktą negali būti siekiama, kad būtų įvertinta teisės akto, kuriuo tas Konstitucinio Teismo aktas įgyvendintas, atitiktis aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tai būtų naujos konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas. 4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitu- cijos 107 straipsnio 3 dalį, remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, atitinkamus klausimus galutinai sprendžia Seimas. Taigi, gavęs Konstitucinio Teismo išvadą, kad per Seimo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, Seimas privalo priimti galutinį sprendimą. Tais atvejais, kai remiantis Konstitucinio Teismo išvada yra priimtas galutinis Seimo sprendimas, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus vertinti ir spręsti, ar šios iš- vados aiškinimas nebūtų beprasmis, ir atsisakyti ją aiškinti. Konstitucinio Teismo iš- vada, kuria remiantis yra priimtas galutinis Seimo sprendimas, galėtų būti aiškinama inter alia tais atvejais, kai siekiama, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgia- ma į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną. 5. Pažymėtina, jog prašymu išaiškinti Konstitucinio Teismo išvadą, kad per Sei- mo narių rinkimus buvo pažeistas rinkimų įstatymas, negali būti kvestionuojama Seimo teisės akto, priimto remiantis šia išvada, atitiktis aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai. Tai gali būti daroma inicijuojant naują konstitucinės justicijos bylą, Konstitucijoje numatytiems subjektams su atitinkamu prašymu kreipiantis į Konstitucinį Teismą. 6. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad prašymo išaiškinti Konstitu- cinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos kons- titucinės justicijos bylos. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiš- kinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elemen- tų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas. Konstitucinio Teismo nutarimas yra vientisas, jo visos sudedamosios dalys yra tarpusavyje susijusios; nutarimo nutariamoji (rezo- liucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. Aiškinant Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straips- 188 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas ◆

nio 3 dalį Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė; tai būtų atskiro tyrimo dalykas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad iš Konstitucijos kylantys ir Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus negali būti interpretuojami taip, esą jie apima ir Konstitu- cinio Teismo pareigą aiškinti savo nutarimų ar jų atskirų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus arba motyvus, kurie nėra nurodyti pačiame Konstitucinio Teismo nutarime (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimas). Šios nuostatos mutatis mutandis taikytinos Konstituciniam Teismui aiškinant ir kitus savo baigiamuosius aktus, inter alia pagal Konstitucijos 105 straipsnio 3 dalį pateiktas išvadas. 7. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucinio Teismo prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto rezoliucinės dalies nuostatas, ignoruojant jų ryšį su motyvuojamojoje dalyje išdėstytomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kitais argumentais, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nutarimo, kito baigiamojo akto rezoliucinės dalies nuostatos negali būti aiškinamos izoliuotai nuo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kitų argumen- tų, turi įgaliojimus atsisakyti pagal pareiškėjo prašymą aiškinti savo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą. III 1. Minėta, kad pareiškėjas prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkri- čio 10 d. išvadą. 2. Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, 2012 m. lapkričio 14 d. priėmė nutarimą Nr. XI-2417 „Dėl 2012 m. spalio 14 d. Lie- tuvos Respublikos Seimo rinkimų rezultatų Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 pripažinimo negaliojančiais“ (toliau – Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. XI-2417), kuriuo pripažino negaliojančiais 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų rezultatus Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 ir pripažino, kad 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimuose šioje rinkimų apygardoje Seimo narys nėra išrinktas. Taigi šis Seimo nutarimas buvo priimtas remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados rezoliucinės dalies 3 punktu, kuriame pripažinta, kad Vyriau- siosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek Biržų–Kupiškio vienmandatėje rinkimų apygardoje Nr. 48 nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatytas asmuo, išrinktas į Seimą, buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. 3. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, Seimas 2012 m. lapkričio 14 d. taip pat priėmė nutarimą Nr. XI-2420 „Dėl 2012 m. spa- ◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO 2012 M. LAPKRIČIO 10 D. IŠVADĄ 189

lio 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rezultatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatymo“ (toliau – Seimo 2012 m. lapkričio 14 d. nutarimas Nr. XI-2420), kuriuo inter alia nutarė: – nustatyti, kad tvirtinant Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kandidatų į Seimo narius sąrašų eiles į galutinę Darbo partijos kandida- tų į Seimo narius sąrašo eilę Živilė Pinskuvienė (Nr. 10), Jolanta Gaudutienė (Nr. 17), Jonas Pinskus (Nr. 22), Vytautas Gricius (Nr. 35), Viačeslav Ždanovič (Nr. 48) įrašyti pažeidžiant Seimo rinkimų įstatymo 51 straipsnio 1 dalį ir 90 straipsnį; – išbraukti Živilę Pinskuvienę (Nr. 10), Jolantą Gaudutienę (Nr. 17), Joną Pinskų (Nr. 22), Vytautą Gricių (Nr. 35), Viačeslav Ždanovič (Nr. 48) iš Darbo partijos kan- didatų sąrašo; – nustatyti, kad Živilė Pinskuvienė, Jolanta Gaudutienė, Jonas Pinskus nėra iš- rinkti Seimo nariais daugiamandatėje rinkimų apygardoje; – nustatyti 2012 m. spalio 14 d. Seimo rinkimų galutinius rezultatus daugiaman- datėje rinkimų apygardoje ir patvirtinti galutinį Seimo narių, išrinktų daugiaman- datėje rinkimų apygardoje, sąrašą. Taigi šis Seimo nutarimas buvo priimtas remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados rezoliucinės dalies 1, 2 punktais, kuriuose pripažinta, kad Vy- riausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek nustatant Seimo rinkimuose daugiamandatėje rinkimų apygardoje galutines kan- didatų į Seimo narius sąrašų eiles nuspręsta galutinėje Darbo partijos kandidatų į Seimo narius sąrašo eilėje įrašyti Živilę Pinskuvienę (Nr. 10), Jolantą Gaudutienę (Nr. 17), Joną Pinskų (Nr. 22), Vytautą Gricių (Nr. 35), Viačeslav Ždanovič (Nr. 48), taip pat tiek, kiek nustatyta, kad Jolanta Gaudutienė, Jonas Pinskus, Živilė Pinskuvie- nė išrinkti į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal Darbo partijos kandi- datų sąrašą, buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas. 4. Minėta, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados rezoliucinės dalies 4 punkte pripažinta, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-321 tiek, kiek vienmandatėse Pajūrio (Nr. 22), Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrė- nų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose nustatyti Seimo rinkimų 2012 m. spalio 28 d. pakartotinio balsavimo rezultatai ir pagal rinkimų rezultatus nustatyti asmenys, išrinkti į Seimą, taip pat 2012 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. Sp-324 Seimo rinkimų įstatymas nebuvo pažeistas. 5. Taigi konstatuotina, kad, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, Seimas priėmė atitinkamus galutinius sprendimus. 6. Vertinant pareiškėjo prašymą Nr. 1B-31/2012 išaiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą pažymėtina, kad šis prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo suformuluotų reikalavimų tokiam prašymui. 6.1. Dalį savo prašymo pareiškėjas formuluoja kaip prašymą išaiškinti Konsti- tucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados rezoliucinės dalies 1–3 punktuose 190 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas ◆

įtvirtintus Konstitucinio Teismo sprendimus, kad per 2012 m. Seimo rinkimus buvo pažeistas Seimo rinkimų įstatymas, neatsižvelgdamas į jų ryšį su motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (pareiškėjo prašymo 1–4 klausimai). Minėta, kad tais atvejais, kai Konstitucinio Teismo prašoma išaiškinti Konsti- tucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto rezoliucinės dalies nuostatas, ignoruojant jų ryšį su motyvuojamojoje dalyje išdėstytomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kitais argumentais, Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nutarimo, kito baigiamojo akto rezoliucinės dalies nuostatos negali būti aiš- kinamos izoliuotai nuo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų, kitų argumentų, turi įgaliojimus atsisakyti pagal pareiškėjo pra- šymą aiškinti savo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą. 6.2. Be to, iš pareiškėjo prašymo matyti, kad jis abejoja, ar Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadoje pateikti argumentai yra pakankami šios išvados re- zoliucinėje dalyje įtvirtintiems sprendimams pagrįsti (pareiškėjo prašymo 5–6 klausimai). Minėta, kad Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo išvadas negali būti interpretuojami taip, esą jie apima ir Konstitucinio Teismo pareigą aiškin- ti savo išvadų ar atskirų jų nuostatų įtvirtinimo ir suformulavimo argumentus arba motyvus, kurie nėra nurodyti pačioje Konstitucinio Teismo išvadoje. 7. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo suformuluotų reikalavimų prašymui išaiškinti Konstitucinio Teismo baigiamąjį aktą neatitinka ir pareiškėjo prašymas Nr. 1B-35/2012 išaiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą. Šiuo prašymu pareiškėjas iš tiesų prašo išaiškinti ne Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, o Konstitucijos, būtent jos 105 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 106 straipsnio 5 dalies, 107 straipsnio 3 dalies, nuostatas, kurių Konstitu- cinis Teismas šioje išvadoje pareiškėjo nurodytu aspektu (t. y. kokius sprendimus tu- rėtų priimti Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo išvada dėl paklausimo, ar per Seimo narių rinkimus nebuvo pažeistas rinkimų įstatymas) neaiškino. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją; Konstitucinis Teismas tai daro spręsdamas, ar įstaty- mai neprieštarauja Konstitucijai, ar kiti Seimo priimti aktai neprieštarauja įstatymams ir Konstitucijai, ar Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja įstaty- mams ir Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas). Tir- damas įstatymų ir kitų teisės aktų atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas plėtoja savo ankstesniuose nutarimuose, kituose aktuose pateiktą Konstitucijos nuostatų sam- pratą, atskleidžia naujus, konkrečios bylos tyrimui būtinus Konstitucijoje nustatyto teisinio reguliavimo aspektus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). 8. Pažymėtina, kad abiejuose pareiškėjo prašymuose iš esmės klausiama, kokius konkrečius sprendimus turėtų priimti Seimas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada. ◆ DĖL ATSISAKYMO AIŠKINTI KONSTITUCINIO TEISMO 2012 M. LAPKRIČIO 10 D. IŠVADĄ 191

Kaip minėta, Konstitucinio Teismo baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuo statas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje. Minėta ir tai, kad tais atvejais, kai remiantis Konstitucinio Teismo išvada yra priimtas galutinis Seimo sprendimas, Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus vertinti ir spręsti, ar šios išvados aiškinimas nebūtų beprasmis, ir atsisakyti ją aiškinti. 9. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, taip pat tai, kad, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvada, Seimas yra priėmęs galutinius sprendimus, konstatuotina, jog aiškinti šią išvadą pagal pareiškėjo prašymus nebūtų prasminga, toks aiškinimas būtų savitikslis. 10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina pagal pareiškėjo – Seimo nario G. Songailos prašymus aiškinti Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 28, 61 straipsniais, Lietuvos Respubli- kos Konstitucinis Teismas nusprendžia: Atsisakyti pagal Lietuvos Respublikos Seimo nario Gintaro Songailos prašymus aiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 10 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo ir Lietuvos Respublikos Prezidentės paklausimų, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas“. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 140-7189. 192

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. BIRŽELIO 6 D. NUTARIMO NR. 665 „DĖL VALSTYBĖS TURTINIŲ IR NETURTINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMO VALSTYBĖS VALDOMOSE ĮMONĖSE TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO“ NUOSTATŲ ATITIKTĮ LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI IR ĮSTATYMAMS

2012 m. gruodžio 11 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-34/2012) ištirti, ar „Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgy- vendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punktas bei juo patvirtinto Aprašo 5, 15.1, 15.2, 24, 42.1, 54, 58, 69.8 punktai bei XII skirsnis pagal reguliavimo apimtį ir normų turinį neprieštarauja Konstitucijai – Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, konstitucinio proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, Konstitucijos 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai bei įstatymams – Civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstaty- mo 14 straipsnio 1 daliai“. Konstitucinis Teismas nustatė: 1. Konstituciniame Teisme gautas Seimo narių grupės prašymas ištirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 „Dėl Valstybės tur- tinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos apra- šo patvirtinimo“ nuostatų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 193

valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas Nr. 665) 4 punktas ir šiuo nutarimu patvirtinto Valstybės tur- tinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5, 15.1, 15.2, 24, 42.1, 54, 58, 69.8 punktai, XII skyrius neprieš- tarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Lietu- vos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. 2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė jau buvo kreipęsis į Konstitucinį Teismą su analogišku prašymu ištirti Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 ati- tiktį Konstitucijai ir įstatymams. Šis prašymas Konstituciniame Teisme buvo gautas 2012 m. liepos 19 d. Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. rugsėjo 3 d. potvarkiu Nr. 2B-47 jis buvo grąžintas pareiškėjui, inter alia dėl to, kad jame nebuvo aiškiai išdėstyta pareiškėjo pozicija dėl ginčijamo teisinio reguliavimo apimties, t. y. nebuvo aišku, ar pareiškėjas abejoja viso Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665, ar tik kai kurių šio nutarimo nuostatų atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams, taip pat nebuvo pateikti aiškūs teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejones dėl gin- čijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savival- dybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. 1.1. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punkte nustatyta: „4. Nustatyti, kad valstybei tenkančios piniginės lėšos: 4.1. valstybės valdomų bendrovių, kurių valstybei priklausančias akcijas patikė- jimo teise valdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, likvidavimo atveju – pervedamos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą; 194 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

4.2. valstybės valdomų įmonių, nenurodytų šio nutarimo 4.1 punkte, – pervedamos į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą; 4.3. turtas, nenurodytas šio nutarimo 4.1 ir 4.2 punktuose, perduodamas valsty- bės įmonei Valstybės turto fondui, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai nenustato kitaip.“ Pažymėtina, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punkte inter alia nustatyta, kad likvidavus valstybės valdomą bendrovę, kurią patikėjimo teise valdė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybei tenkančios piniginės lėšos pervedamos į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. 1.2. Pareiškėjo prašymas ištirti Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punkto atitiktį Konstitucijai ir įstatymams grindžiamas šiais argumentais. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punkte nustatyta, kada ir kaip valstybės institucijoms iš valstybės valdomų įmonių tenka piniginės lėšos ir kitas valstybės turtas, o tai reiškia, kad šiuo teisiniu reguliavimu nustatyta valstybės turto disponavimo tvarka ir sąlygos. Pagal Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas. Taigi Vyriausybė sureguliavo sritį, kurią reguliuoti priskirta įstatymų leidėjui. Pasak pareiškėjo, tokia valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarka, kokia yra nustatyta Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punkte, gali būti nustatoma tik įstatymu. Todėl pareiškėjas abejoja, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos principui. 1.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar jis yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Todėl pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punktas neprieštarauja teisės aktų hierarchijos principui, traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punktas ne- prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. 1.4. Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. bir- želio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, grindžiamas teisiniais motyvais, atitinka kitus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl yra priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme. 1.5. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašymo rezoliucinėje dalyje nurodo, jog jis prašo ištirti inter alia Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punkto atitiktį ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, konstituciniams proporcingumo, asmens ir visuo- menės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 195

2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldy- bių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, tačiau savo prašy- me pareiškėjas nepateikia jokių argumentų, kuriais būtų grindžiama jo pozicija dėl Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punkto atitikties šioms Konsti- tucijos ir įstatymų nuostatoms. 1.6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašy- me ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teis- mas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiš- kiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžian- tys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitu- cijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarau- ja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškė- jas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d. sprendimai). Pažymėtina ir tai, kad, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitu- cijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškė- jo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių moty- vų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės instituci- 196 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

jos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun- kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d. sprendimai). 1.7. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Vy- riausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punktas neprieštarauja Kons- titucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, konstituciniams proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąži- namas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. 1.8. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui – Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, konstituciniams proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savival- dybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. 2. Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 54 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savival- dybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. 2.1. Aprašo 54 punkte nustatyta: „54. Sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti Aprašo 53 punkte nurodytais valsty- bės valdomos bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo darbotvarkės klausimais suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, jeigu bent 2 valstybės valdomos bendrovės rodikliai nesiekia tokių reikšmių: 54.1. įstatinis kapitalas – 500 tūkst. litų; ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 197

54.2. metų pardavimo grynosios pajamos – 500 tūkst. litų; 54.3. vidutinis metinis darbuotojų skaičius – 50.“ Aprašo 53 punkte nustatyta: „53. Tik vadovaudamasis Vyriausybės priimtais nutarimais dėl konkrečios vals- tybės valdomos bendrovės, akcijų valdytojas gali suteikti įgaliojimus balsuoti: 53.1. už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų; 53.2. dėl tokių darbotvarkės klausimų, jeigu akcijos suteikia ne mažiau kaip 2/3 visų balsų: 53.2.1. likviduoti valstybės valdomą bendrovę, jeigu jai neiškelta bankroto byla; 53.2.2. atšaukti valstybės valdomos bendrovės likvidavimą, jeigu sprendimą likviduoti valstybės valdomą bendrovę buvo priėmęs visuotinis akcininkų susirinkimas; 53.2.3. reorganizuoti valstybės valdomą bendrovę, nurodžius reorganizavimo būdą, ar atlikti atskyrimo procedūras tokios valstybės valdomos bendrovės atžvilgiu; 53.2.4. pertvarkyti valstybės valdomą bendrovę, nurodžius juridinio asmens, į kurį bus pertvarkoma valstybės valdoma bendrovė, teisinę formą.“ Šiame kontekste pažymėtina, kad akcijų valdytojas yra valstybei nuosavybės teise priklausančių valstybės valdomų bendrovių akcijų suteikiamas turtines ir neturtines teises įgyvendinanti valstybės institucija, įstaiga, valstybės įmonė Valstybės turto fondas ar kitas juridinis asmuo, kuriam teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka šios akcijos yra perduotos patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti (Aprašo 3 punktas). 2.2. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti ne viso Aprašo 54 punkto atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, o tai, ar Aprašo 54 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad šiame punkte nurodytomis sąlygomis sprendimus dėl įgalioji- mo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. 2.3. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Aprašo 54 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad šiame punkte nurodytomis sąlygomis sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už vals- tybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, neprieštarauja Konstitucijai ir įsta- tymams, grindžiamas šiais argumentais. Pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įsta- tymo 19 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo priima Vyriausybė. Sprendimas dėl įgaliojimo balsuoti už inter alia valsty- bės valdomos įmonės įstatinio kapitalo padidinimą papildomais įnašais susijęs su vals- tybės turto investavimu, o priimti jį Aprašo 54 punkte nurodytomis sąlygomis esant šiame punkte nurodytoms sąlygoms gali pats akcijų valdytojas. Taigi, pareiškėjo nuomo- 198 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

ne, Aprašo 54 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nustatyta, kad šiame punkte nurodytomis sąlygomis sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui. 2.4. Konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. bir- želio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 54 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad šiame punkte nurodytomis sąlygomis sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už vals- tybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įnašais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 1/2 visų balsų, suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, neprieštarauja Valstybės ir savival- dybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, grindžiamas teisiniais motyvais, atitinka kitus Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytus reikalavimus, todėl yra priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme. 2.5. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašymo rezoliucinėje dalyje pra- šo ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 54 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, tačiau nepateikia jokių argumentų savo pozicijai dėl Aprašo 54 punkto atitikties šioms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms pagrįsti. 2.6. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Minėtai ir tai, kad jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstaty- mo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal šio įstatymo 70 straipsnį jis yra grąži- namas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. 2.7. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Vy- riausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 54 punktas ne- ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 199

prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikala- vimų, todėl darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti šį prašymą pareiškėjui. II 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 5 punktas neprieštarauja Konstitu- cijai ir įstatymams. 1.1. Aprašo 5 punkte nustatyta: „Akcijų valdytojai, įgyvendindami akcijų suteikiamas teises, privalo siekti, kad Aprašo 16, 19 punktų ir XIX skyriaus nuostatos mutatis mutandis būtų taikomos valstybės valdomų bendrovių dukterinėms akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, taip pat visoms kitoms su valsty- bės valdomomis bendrovėmis per paskesnių eilių dukterines bendroves susijusioms dukterinėms bendrovėms.“ Aprašo 16 punkte nustatyta: “Valdymo koordinavimo centras kartą per 3 metus skaičiuoja kiekvienos 1A ar 1B grupei priskirtos valstybės valdomos įmonės nuosavo kapitalo kainą ir tikslinę kapitalo struktūrą, atsižvelgdamas į Aprašo 3 priede pateikiamas rekomendacijas, ir, suderinęs su atitinkama valstybei atstovaujančia institucija, teikia Vyriausybei tvirtinti. Įmonės sugebėjimas generuoti valstybės valdomos įmonės dalyviui jo laukiamą grąžą bus vertinamas lyginant Vyriausybės patvirtintą kapitalo kainą su metiniu įmonės nuosavo kapitalo grąžos rodikliu, kuris yra suprantamas kaip metinio grynojo pelno ir vidutinio metinio buhalterinio nuosavo kapitalo santykis.“ Aprašo 19 punkte nustatyta: „19. Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija užtikrina, o ak- cijų valdytojas siekia, o tais atvejais, kai tai leidžia turimas balsų skaičius, – užtikri- na, kad: 19.1. valstybės valdomos įmonės organai pagal kompetenciją priimtų sprendimus, kuriais nustatytų atitinkamos valstybės valdomos įmonės strategiją, ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus, o jeigu jiems įgyvendinti reikia papildomo finansavimo, – nurodytų tikslų įgyvendinimo finansavimo šaltinius (pavyzdžiui, valstybės valdomos įmonės veiklos pajamos, skolintas kapitalas, nuosavo kapitalo didinimas valstybės ir (ar) privačiomis lėšomis, subsidija, dotacija ar kiti); 19.2. valstybės valdomos įmonės strategija apimtų aplinkos, kurioje veikia vals- tybės valdoma įmonė, analizę, misiją, viziją, ilgalaikius (strateginius) tikslus, uždavi- nius ir išteklius, kurių reikia jiems pasiekti, taip pat veiklos planus; 200 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

19.3. atitinkamas valstybės valdomos įmonės organas pateiktų valstybės valdomos įmonės strategijos projektą valdymo koordinavimo centrui peržiūrėti ne vėliau kaip iki kiekvienų metų lapkričio 15 dienos. Valdymo koordinavimo centras per mė- nesį pateikia rekomendacijas dėl valstybės valdomos įmonės strategijos projekto. Atitinkamas valstybės valdomos įmonės organas peržiūri ir įvertina valdymo koordinavimo centro rekomendacijas.“ Aprašo XIX skyriuje „Valstybės valdomos įmonės stebėtojų tarybos, valdybos ir vadovaujančių darbuotojų atlygis“ (70–74 punktai) įtvirtintos nuostatos, susijusios su valstybės valdomos įmonės stebėtojų tarybos, valdybos ir vadovaujančių darbuotojų atlygio nustatymu, inter alia nuostatos, kuriose pateiktos rekomendacijos dėl stebė- tojų tarybos ir valdybos narių atlygio dydžio. 1.2. Pareiškėjo prašyme teigiama, kad tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį tam tikros Aprašo nuostatos taikomos ne tik valstybės valdomoms bendrovėms, bet ir jų dukterinėms įmonėms, suvaržomos kitų akcininkų (ne valstybės) teisės, ribojama jų teisė savarankiškai priimti sprendimus, varžoma ūkinės veiklos laisvė, garantuojama Konstitucijos 46 straipsnyje. Šiuo teisiniu reguliavimu, pagal kurį valstybė inter alia vertins įmonės finansinius rodiklius, pažeidžiama privataus juridinio asmens teisė savo nuožiūra prisiimti bet kokias teises ir pareigas (CK 2.74 straipsnio 1 dalis). Be to, akcininkų teisės pagal Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 dalį gali būti apribotos tik įstatymu. Juridinio asmens teisnumas taip pat gali būti ribojamas tik įstatymais, kaip nustatyta CK 2.75 straipsnio 1 dalyje. Šiuo atveju tai yra padaryta poįstatyminiu teisės aktu – Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665, taigi yra pažeistos ne tik minėtos įstatymų nuostatos, bet ir konstituciniai teisinės valsty- bės, teisės aktų hierarchijos, valdžių padalijimo principai. 1.3. Tačiau pareiškėjas savo prašyme nepaaiškina, kokios būtent valstybės valdo- mų bendrovių dukterinių bendrovių akcininkų teisės ginčijamu teisiniu reguliavimu yra varžomos, nenurodo, kokių sprendimų negali priimti akcininkai ir kaip konkre- čiai nurodytomis Aprašo nuostatomis gali būti ribojama ūkio subjektų laisvė. Iš pa- reiškėjo prašymo nėra aišku, kaip abejonių sukėlusiame Aprašo 54 punkte numatytu siekiu rengti įmonės ilgalaikes strategijas ir kitus panašius dokumentus apribojamos kitų akcininkų teisės savarankiškai priimti sprendimus. Pareiškėjo prašyme nėra paaiškinama, kodėl negali būti siekiama, kad valstybės valdomų bendrovių dukterinėms bendrovėms būtų taikomos nuostatos, susijusios su valstybės valdomų įmonių gebėjimo generuoti kapitalo grąžą vertinimu, valstybės valdomų įmonių strategijos rengimu, jos įgyvendinimo kontrole ir valstybės valdo- mų įmonių vadovaujančių darbuotojų atlygiu, kuriomis siekiama užtikrinti raciona- lų ir atsakingą valstybės turto tvarkymą. 1.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog iš Konstitucijos (inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio tur- to valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas) kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 201

2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai); pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymais nustatyti tokį valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reguliavimą, kad šis turtas būtų naudojamas visuomenės poreikiams, tarnautų viešajam interesui, tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas); pagal Konstituciją neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. kovo 20 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai). Pareiškėjas, savo prašyme nurodydamas, kad abejonių sukėlusiu teisiniu reguliavimu iš esmės siekiama per griežtai kontroliuoti valstybės valdomų įmonių dukterines akcines bendroves, taip pat visas kitas su valstybės valdomomis bendrovėmis per paskesnių eilių dukterines bendroves susijusias dukterines bendroves, niekaip neanalizuoja ir nevertina šių oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatų. 1.5. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikta aiškių teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl Aprašo 5 punkto atitikties konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, valdžių padalijimo principams, CK 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsnio 1 daliai, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. 1.6. Pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar Aprašo 5 punktas neprieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldy- bių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, tačiau nepateikia jokių argumentų savo pozicijai dėl Aprašo 5 punkto atitikties šioms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms pagrįsti. 1.7. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. 1.8. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašy- mas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 202 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akci- nių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, neatitinka Konstitucinio Teismo įsta- tymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų. 2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė inter alia prašo ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 15.1, 15.2, 42.1 punktai nepriešta- rauja Konstitucijai ir įstatymams. 2.1. Aprašo 15 punkte nustatyta: „15. Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija užtikrina, o ak- cijų valdytojas siekia, o tais atvejais, kai leidžia turimas balsų skaičius, – užtikrina, kad: 15.1. valstybės valdoma įmonė, pagal Aprašo 1 priedą priskirta 1A ar 1B grupei, siektų įmonės verslo vertės augimo ir užtikrintų tinkamą valstybės investuoto kapitalo grąžą; 15.2. valstybės valdoma įmonė, pagal Aprašo 1 priedą priskirta 2 grupei, siektų pelningos veiklos.“ Aprašo 42 punkte nustatyta: „42. Įmonės savininko teises ir pareigas įgyven- dinanti institucija užtikrina, kad valstybės įmonės: 42.1. laiku pervestų į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą pelno įmoką ir pinigines lėšas valstybės įmonės likvidavimo atveju; <...>“ 2.2. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybė, nustatydama teisinį reguliavimą, pagal kurį siekiama užtikrinti, kad valstybės valdomos įmonės veiktų pelningai, kad būtų užtikrinta tinkama valstybės investuoto kapitalo grąža, valstybės įmonės lik vidavimo atveju laikų būtų pervesta į valstybės biudžetą pelno įmoka ir piniginės lėšos, viršijo jai Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktu suteiktus įga- liojimus nustatyti valstybės turto valdymo ir naudojimo tvarką, netinkamai nu- statė valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo tvarką (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 191 straipsnis). Pagal CK 2.34 straipsnio 2 dalį viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar sa- vivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruome- nės ir t. t.), todėl Aprašo 15.1, 15.2 punktuose nustatytas tikslas siekti pelno ir Aprašo 42.1 punkte nustatytas įpareigojimas į valstybės biudžetą mokėti pelno įmoką „paneigia valstybės valdomų įmonių įsteigimo tikslą – teikti visuomenei svarbias ir nau- ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 203

dingas paslaugas, o ne vykdyti komercinę veiklą“. Tokiu teisiniu reguliavimu, kuriuo valstybės valdomos įmonės įpareigojamos siekti pelno, varžoma ūkio subjektų lais- vė, neteisėtai ribojama jų ūkinė veikla. Todėl, pareiškėjo manymu, Aprašo 15.1, 15.2, 42.1 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas varžo ūkinės veiklos laisvę, priešta- rauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims. 2.3. Tačiau pareiškėjas neatsižvelgia į tai, kad ne visos valstybės valdomos įmo- nės yra viešieji juridiniai asmenys, nepaaiškina, kaip valstybės valdomai įmonei iš- keltas tikslas siekti pelno gali prieštarauti CK 2.34 straipsnio 2 dalyje nustatytam viešųjų juridinių asmenų tikslui tenkinti viešuosius interesus, nenurodo, kodėl vals- tybės valdomos įmonės, siekdamos veikti pelningai, negali teikti visuomenei svarbių ir naudingų paslaugų, nepaaiškina, kodėl pelno siekimas turėtų sumažinti jų teikia- mų paslaugų kokybę, kaip siekis veikti pelningai gali apriboti tokių įmonių ūkinės veiklos laisvę. Pareiškėjo prašyme nėra nurodoma, kodėl ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo įtvirtinamas tikslas siekti pelno ir kapitalo grąžos, yra viršyti Vyriausybės įgaliojimai nustatyti valstybės turto valdymo ir naudojimo tvarką ar valstybės turti- nių ir neturtinių teisių įgyvendinimą. 2.4. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikta aiškių teisinių mo- tyvų, pagrindžiančių jo abejones dėl Aprašo 15.1, 15.2, 42.1 punktų atitikties Konsti- tucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, CK 2.34 straipsnio 2 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 191 straipsniui. 2.5. Pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar Aprašo 15.1, 15.2, 42.1 punktai neprieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, 19 straipsnio 2 daliai, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, tačiau nepateikia jokių argumentų savo pozicijai dėl Aprašo 15.1, 15.2, 42.1 punktų atitikties šioms Konstitucijos ir įstatymų nuo statoms pagrįsti. 2.6. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. 2.7. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtin- 204 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

to Aprašo 15.1, 15.2, 42.1 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų. 3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 24 punktas neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. 3.1. Aprašo 24 punkte nustatyta: „Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendi- nanti institucija užtikrina, o akcijų valdytojas siekia, o tais atvejais, kai tai leidžia turimas balsų skaičius, – užtikrina, kad atitinkami valstybės valdomos įmonės organai, pagal kompetenciją priėmę sprendimus dėl valstybės valdomos įmonės veiklos tikslų, misijos, vizijos, ilgalaikių tikslų ir jų įgyvendinimo finansavimo šaltinių nustatymo, patvirtinę valstybės valdomos įmonės strategiją ir metinius veiklos planus, reguliariai prižiūrėtų, kaip įgyvendinami jų priimti sprendimai, ir parengtų strategijos įgy- vendinimo metines ataskaitas.“ 3.2. Pareiškėjo manymu, Aprašo 24 punkte įtvirtintas reikalavimas rengti strategijos įgyvendinimo metinę ataskaitą neadekvačiai pasunkina valstybės valdomos įmonės veiklą, nes paprastai praktikoje ilgalaikės veiklos strategijos rengiamos ne metams, o trejiems. Be šios ataskaitos, valstybės valdomos įmonės kitais įstatymais yra įpareigotos rengti dar ir metines finansines atskaitomybes bei metinius praneši- mus. Papildomų strategijos įgyvendinimo metinių ataskaitų rengimas, kaip papildoma biurokratinė našta, riboja valstybės valdomos įmonės veiklos laisvę, garantuojamą Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatomis, todėl rengti tokias ataskaitas tu- rėtų būti ne privaloma, o rekomenduojama. 3.3. Tačiau pareiškėjas savo prašyme nenurodo, kaip reikalavimas parengti pa- pildomą metinę ataskaitą, susijusią su įmonės strategijos įgyvendinimu, pasunkina tokios įmonės galimybes vykdyti savo tiesioginę, taigi, toje strategijoje numatytą, veiklą ir kodėl papildomos strategijos įgyvendinimo metinės ataskaitos rengimas riboja Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą ūkinės veiklos laisvę. Pareiškėjas neatsižvelgia į oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kad iš Konstitucijos (inter alia iš 128 straipsnio 2 dalies) kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti, ir šių nuostatų kontekste niekaip nevertina ginčijamo teisinio reguliavimo. Aprašo 24 punkte įtvirtintas reikalavimas rengti metinę ataskaitą, susijusią su įmonės strategijos įgyvendinimu, sudaro prielaidas kontroliuoti, kaip yra įgyven- dinami kompetentingų valstybės valdomos įmonės organų priimti sprendimai dėl ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 205

valstybės valdomos įmonės veiklos tikslų, misijos, vizijos, ilgalaikių tikslų ir jų įgy- vendinimo finansavimo šaltinių nustatymo. 3.4. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikta aiškių teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl Aprašo 24 punkto atitikties Konsti- tucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims. 3.5. Pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar Aprašo 24 punktas neprieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hie rarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, tačiau nepateikia jokių argumentų savo pozicijai dėl Aprašo 24 punkto atitikties šioms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms pagrįsti. 3.6. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. 3.7. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės pra- šymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Apra- šo 24 punktas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės in- teresų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausy- bės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų. 4. Pareiškėjas prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo XII skyrius „Komitetai“ neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. 4.1. Aprašo XII skyriuje „Komitetai“ (Aprašo 33–34 punktai) numatyta galimy- bė valstybės valdomoje įmonėje sudaryti patariamojo pobūdžio komitetus – vidaus kontrolės, atlygio ir, esant reikalui, kitus komitetus. Aprašo XII skyriuje nustatyta 206 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos pareiga užtikrinti, o akcijų valdytojo pareiga siekti (tais atvejais, kai tai leidžia turimas balsų skaičius, – užtikrinti), kad Aprašo XII skyriuje nurodytose valstybės valdomose įmonėse būtų sudaromi minėti komitetai. 4.2. Pareiškėjo teigimu, teisiniu reguliavimu, kuriuo įtvirtinta, kad valstybės valdomoje įmonėje turi būti sudaromi papildomi komitetai, veikiantys šalia įmonės valdybos, kurių funkcijos, pasak pareiškėjo, nėra aiškiai apibrėžtos, nepagrįstai pasunkinama valstybės valdomos įmonės veikla, yra kišamasi į privataus juridinio asmens veiklą, nepagrįstai išplečiama valstybės valdomos įmonės valdymo struktūra. Tokiu teisiniu reguliavimu sukuriamas administracinis mechanizmas, kuris neuž- tikrina efektyvaus valdymo. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo manymu, ribojama valstybės valdomos įmonės ūkinės veiklos laisvė ir pažeidžiamos Konstitu- cijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatos. 4.3. Tačiau pareiškėjas, savo prašyme teigdamas, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybės valdoma įmonė įpareigojama sukurti papildomus komitetus, kurių funkcijos yra neaiškios, neatsižvelgia į Aprašo 33.1, 33.2 punktus, kuriuose nustatyta, kokiu tikslu ir kokioms funkcijoms vykdyti turi būti sukurti minėti komitetai. Pareiš- kėjas nenurodo, kaip būtent papildomai įsteigti komitetai, turintys jiems priskirtas konkrečias funkcijas, galėtų trukdyti valstybės valdomai įmonei vykdyti jos veiklą ir kaip, įsteigus minėtus komitetus, galėtų būti apribota Konstitucijos 46 straipsnyje garantuojama ūkinės veiklos laisvė, pažeistos Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 da- lių nuostatos. 4.4. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikta aiškių teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl Aprašo XII skyriaus „Komitetai“ atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims. 4.5. Pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar Aprašo XII skyrius „Komitetai“ neprieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, tačiau nepateikia jokių argumentų savo pozicijai dėl Aprašo XII skyriaus atitikties šioms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms pagrįsti. 4.6. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti aiškiai nurodyti ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 207

teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. 4.7. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo XII skyrius „Komitetai“ neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savival- dybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, neatitinka Konstitu- cinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų. 5. Pareiškėjas inter alia prašo ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 58, 69.8 punktai neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams. 5.1. Aprašo 58 punkte nustatyta: „Valstybei atstovaujančios institucijos keliami kandidatai į valstybės valdomos įmonės valdybos narius turi atitikti Apraše nustatytus bendruosius ir konkrečiuosius atrankos kriterijus, jeigu taip nustatė atrankos komitetas.“ Aprašo 69 punkte inter alia nustatyta: „69. Akcijų valdytojo keliami kandidatai į valstybės valdomos bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo renkamo organo narius parenkami taip: <...> 69.8. akcijų valdytojas išduoda įgaliojimą kelti atrankos komiteto ar Vyriau- sybės sprendime nurodytus kandidatus valstybės valdomos bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime ir balsuoti už juos, o kai valstybė valdo visus balsus suteikian- čias valstybės valdomos bendrovės akcijas, – priima vienintelio akcininko sprendimą skirti atrankos komiteto ar Vyriausybės sprendime nurodytus kandidatus atitinkamo organo nariais.“ 5.2. Pareiškėjo manymu, Aprašo 58, 69.8 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiamos privačių akcininkų teisės laisvai balsuoti ir spręsti dėl bendrovės valdymo. Pareiškėjas teigia, kad privatūs akcininkai privalo vadovautis atrankos komiteto sprendimu išrinkti konkretų kandidatą, todėl tokiu teisiniu reguliavimu varžomos akcininkų teisės, kurios gali būti apribotos tik įstatymu. Todėl, pareiškėjo nuomone, Aprašo 58, 69.8 punktai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuome- nės interesų derinimo principams, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. 5.3. Tačiau pareiškėjas neatsižvelgia į tai, kad Aprašo 58, 69.8 punktuose nėra įtvirtinta privačių akcininkų pareiga balsuoti už atrankos komiteto pasiūlytą kandi- datą. Apraše nustatyti atrankos kriterijai, kuriuos turi atitikti tik valstybei atstovau- 208 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

jančios institucijos keliami kandidatai į valstybės valdomos įmonės valdybos narius. Apraše nėra nustatyta, kad tokius kriterijus turi atitikti ir kitų akcininkų keliami kandidatai į šiuos narius. Pagal Aprašo 69.8 punktą akcijų valdytojas išduoda įgaliojimą tik dėl nurodytų kandidatų kėlimo ir balsavimo už juos visuotiniame akcininkų susirinkime. Apraše nėra nustatyta kitų akcininkų pareiga balsuoti už valstybei atsto- vaujančios institucijos keliamus kandidatus. Pagal Aprašo 69.8 punktą sprendimas skirti atrankos komiteto ar Vyriausybės sprendime nurodytus kandidatus atitinkamo organo nariais priimamas tik tuo atveju, kai valstybė valdo visus balsus suteikiančias bendrovės akcijas. Pareiškėjas savo prašyme nepaaiškina, kaip Vyriausybė, Aprašo 58, 69.8 punktuose nustačiusi, kaip turi būti parenkami kandidatai į valstybės valdomos įmonės valdymo organus ir kokius kriterijus šie kandidatai turi atitikti, suvaržė akcininkų teises pasirinkti norimą kandidatūrą. Todėl nėra aišku, kaip ginčijamu teisiniu reguliavimu galėtų būti suvaržyta akcininkų teisė laisvai balsuoti ir spręsti dėl bendrovės valdymo. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kaip būtent šiuo atveju galėtų būti apribota Konstitucijos 46 straipsnyje garantuojama ūkinės veiklos laisvė ir pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principai. 5.4. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašyme nėra pateikta aiškių teisinių motyvų, pagrindžiančių pareiškėjo abejones dėl Aprašo 58, 69.8 punktų atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. 5.5. Pareiškėjas prašymo rezoliucinėje dalyje prašo ištirti, ar Aprašo 58, 69.8 punktai neprieštarauja ir Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, tačiau nepateikia jokių argumentų savo pozicijai dėl Aprašo 58, 69.8 punktų atitikties šioms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms pagrįsti. 5.6. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. 5.7. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašy- mas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 209

58, 69.8 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams tei- sinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės inte- resų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akci- nių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai, neatitinka Konstitucinio Teismo įsta- tymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų reikalavimų. 6. Minėta, kad jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straips- nį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Kons- titucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. 7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjui jo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 patvirtinto Aprašo 5, 15.1, 15.2, 24, 42.1, 58, 69.8 punktai, XII skyrius neprieštarau- ja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, CK 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 25 straipsnio 2 dalimi, 28, 66, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendžia: 1. Priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konsti- tucijos 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgy- vendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo 54 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad šiame punkte nurodytomis sąlygomis sprendimus dėl įgaliojimo balsuoti už valstybės valdomos bendrovės įstatinio kapitalo didinimą papildomais įna- šais, kai valstybei nuosavybės teise priklauso akcijos, suteikiančios daugiau kaip 210 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas ◆

1/2 visų balsų, suteikimo turi teisę priimti pats akcijų valdytojas, neprieštarauja Lie- tuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai. 2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą iš- tirti, ar: – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmo- nėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, konstituciniams proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Lietuvos Respubli- kos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmo- nėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo 54 punktas neprieš- tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės in- teresų derinimo principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 191 straipsniui, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 665 „Dėl Valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmo- nėse tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybės turtinių ir neturtinių tei- sių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo 5, 15.1, 15.2, 24, 42.1, 58, 69.8 punktai, XII skyrius neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci- jos 5 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisės aktų hierarchijos, proporcingumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principams, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsniui, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.34 straipsnio 2 daliai, 2.74 straipsnio 1 daliai, 2.75 straipsniui, 2.80 straipsnio 1 daliai, Lie- tuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 5 punktui, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 211

įstatymo 19 straipsnio 2 daliai, 191 straipsniui, Lietuvos Respublikos akcinių bend rovių įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 145-7458. 212

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – lietuvos respublikos Seimo narių grupės PRAŠYMO IŠTIRTI, AR lietuvos Respublikos SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMAS IR LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2012 M. VASARIO 15 D. NUTARIMAS NR. 199 „DĖL lietuvos Respublikos SUSKYSTINTŲ GAMTINIŲ DUJŲ TERMINALO ĮSTATYMO ĮGYVENDINIMO“ (2012 M. LIEPOS 11 D. REDAKCIJA) NEPRIEŠTARauja LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. gruodžio 12 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-32/2012) ištirti, „ar: 1. Suskystintų gamtinių terminalo dujų įstatymo (XI-2053, Žin., 2012-06-19, Nr. 68-3466) 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu projektą įgyvendina projekto įgyvendinimo bendro- vė (toliau – bendrovė), kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų bendro- vės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų“, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-02-15 nutarimas Nr. 199 „Dėl Lietuvos suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo“ („Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“) (Žin., 2012, Nr. 25-1166; Žin., 2012, Nr. 83-4387), kuriuo pritariama, kad „AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų įgyvendi- nimo projektą“, ir kuriuo Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valsty- bės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu, – neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, Konstituci- jos 5 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 ir 5 dalims ir Konstitucijos 128 straipsnio 1 daliai. 2. Suskystintų gamtinių terminalo dujų įstatymo (XI-2053, Žin., 2012-06-19, Nr. 68-3466) 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas reguliavimas, jog „SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis Valsty- binės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nustatyta tvarka ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 213

ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis Energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais. Gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą sudarančias sąnaudas ir gautas pajamas Komisijos nustatyta tvarka administruoja ir SGD terminalo operatoriui kompensuoja gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius)“, – neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 23 straipsniui, Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 ir 5 dalims, Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui ir Konstitucijos 127 straipsnio 2 ir 3 dalims. 3. Suskystintų gamtinių terminalo dujų įstatymo (XI-2053, Žin., 2012-06-19, Nr. 68-3466) 11 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtinta nuostata, jog per SGD terminalą im- portuojamų ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų vidaus rinkoje suvartojamų gamti- nių dujų kiekis turi sudaryti ne mažiau kaip 25 procentus viso Lietuvos Respublikoje suvartojamo gamtinių dujų kiekio per metus, – neprieštarauja konstituciniam teisi- nės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 23 straipsniui, Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 ir 5 dalims. 4. Suskystintų gamtinių terminalo dujų įstatymo (XI-2053, Žin., 2012-06-19, Nr. 68-3466) 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įparei- gojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas), – neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konsti- tucijos 5 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 23 straipsniui, Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 ir 5 dalims ta apimtimi, kuria ribojimas nustatomas išskirtinai tik jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuoto nepaimto gamtinių dujų kiekio atžvilgiu. 5. Suskystintų gamtinių terminalo dujų įstatymo (XI-2053, Žin., 2012-06-19, Nr. 68-3466) 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, jog Vyriausybė ar jos įgaliota institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis įvertina su šio įstatymo įgyvendi- nimu susijusius valstybės pagalbos ir konkurencijos gamtinių dujų sektoriuje reguliavimo klausimus ir prireikus teikia informaciją Europos Komisijai apie valstybės sprendimu taikomas teisines, administracines ir (ar) organizacines priemones įgy- vendinant projektą ir (ar) suderina su Europos Komisija šias priemones bei jų taikymo tvarką ir sąlygas, – neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.“ Konstitucinis Teismas nustatė: Pareiškėjas – Seimo narių grupė savo prašymo (Nr. 1B-32/2012) rezoliucinėje dalyje prašo ištirti Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – ir Įstaty- 214 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

mas) ir Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl suskystintų gamti- nių dujų terminalo įrengimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, būtent ar: – Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams tei- sinės valstybės, valdžių padalijimo principams; – Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams; – Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalyse įtvirtinta nuostata, kad per suskystintų gamtinių dujų terminalą importuojamų ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi sudaryti ne mažiau kaip 25 procentus viso Lietuvos Respublikoje suvartojamo gamtinių dujų kiekio per metus, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata, kad gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsiparei- gojimas), tiek, kiek ribojimas nustatomas tik dėl jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuoto nepaimto gamtinių dujų kiekio, ne- prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Įstatymo 14 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 tiek, kiek pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendini- mo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, ir tiek, kiek „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių tur- tinių įsipareigojimų prisiėmimu“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys, 14 straipsnio 4 dalis ir Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 neprieštarauja tam tikriems Konstitucijos straipsniams ir konstituciniams principams. ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 215

Prašymą pateikė Seimo narių grupė. Pagal Konstitucijos 106 straipsnio 1, 3 dalis ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 65 straipsnio 1, 3 punktus Seimo narių grupė turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymai ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai (Vyriausybės aktai – dar ir įstatymams). Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 2 punktą, Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus šis pra- šymas yra žinybingas Konstituciniam Teismui. 2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teis- mas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrin- džiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Va- dinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkre- čios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neati- tinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų“. Pažymėtina ir tai, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstituci- jai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškė- jo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių moty- vų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun- kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui 216 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

(Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai). 3. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį toks prašymas yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. II 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. Seimas 2012 m. birželio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. birželio 19 d. Šis įstatymas keičia- mas arba papildomas nebuvo. Taigi pareiškėjas ginčija Įstatymo, kuris yra išdėstytas pirmine – 2012 m. birželio 12 d. – redakcija, atitiktį Konstitucijai. Įstatymo 4 straipsnio „Projekto įgyvendinimas“ 1 dalyje nustatyta: „Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu projektą įgyvendina projekto įgyvendinimo bendrovė (toliau – bendrovė), kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų.“ 1.1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjas teigia, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo projektui įgyvendinti reikalingas Vyriausybės (arba įgaliotos institucijos) sprendimas, šį projektą gali įgyvendinti tik Vyriausybės (arba jos įgaliotos institucijos) parinkta valstybės kontroliuojama įmonė, ji parenkama ne konkurso būdu, tačiau yra (gali būti) kitų bendrovių, norinčių statyti ir eksploatuoti SGD terminalą. Iš šių pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme. 1.2. Abejodamas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktimi Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai pareiškėjas teigia, kad Vyriausybės parinkta SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė atlieka SGD terminalo infrastruktūros plėtros ir įrengimo darbus ar užtikrina jų atlikimą iki šio terminalo prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir jo eksploatavimo pradžios, t. y. tokiai bendrovei de facto yra suteikiamos monopolininko teisės statyti SGD terminalą ir jį eksploatuoti. ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 217

Šie pareiškėjo argumentai yra prieštaringi: pareiškėjas, viena vertus, teigia, kad Vyriausybės parinkta SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė atlieka SGD terminalo infrastruktūros plėtros ir įrengimo darbus ar užtikrina jų atlikimą iki šio terminalo prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir jo eksploatavimo pradžios, kita vertus, daro išvadą, kad tokiai bendrovei yra suteikiamos monopolininko teisės eksploatuoti SGD terminalą. Iš pareiškėjo prašymo neaišku, ar tai, kad Įstatymo nuostatos yra skirtos santykiams, susijusiems su konkretaus SGD terminalo statyba, reglamentuoti, jo nuomone, reiškia, kad apskritai draudžiama kitiems ūkio subjektams (inter alia privatiems) inter alia kitose vietose statyti kitus SGD terminalus (pareiškėjas nepateikė jokių nuorodų į konkrečias Įstatymo nuostatas, draudžiančias kitiems ūkio subjektams (ne valstybės kontroliuojamoms įmonėms) statyti kitus SGD terminalus). Taigi pareiškė- jas nepagrindžia savo abejonių dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitu- cijos 46 straipsnio 4 daliai. 1.3. Abejodamas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui pareiškėjas teigia, kad „šios nuostatos iš esmės nustato diskriminacines sąlygas, už- tikrinančias, kad tik Vyriausybės parinkta įmonė gali įgyvendinti SGDT projektą“, kad „projektą gali įgyvendinti tik ta įmonė, kurią parenka Vyriausybė (t. y. net kitos valstybei priklausančios įmonės negalėtų pareikšti sprendimo, nes Vyriausybė kontroliuoja 2/3 balsų suteikiančias akcijas)“, tačiau savo prašyme nepagrindžia, kodėl tarp visų įmonių, kuriose valstybė turi 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikian- čių akcijų, nėra jokių skirtumų ir jos visais požiūriais turėtų būti traktuojamos vienodai. Pareiškėjas teigia, kad „nors valstybė ne vienoje įmonėje turi 2/3 akcijų, Vyriau- sybės nutarimo Nr. 199 1 punktu paskirta AB „Klaipėdos nafta“ be jokio konkurso ir be objektyvaus pagrindimo“, t. y. abejones dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui grindžia dėl poįstatyminio teisės akto (Vyriausybės nutarimo) įgyvendinimo (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir kitose Įstatymo nuostatose nėra nustatyta, kad Vyriausybė turi „paskirti“ ar „parinkti“ AB „Klaipėdos nafta“ kaip SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovę) susiklosčiusia faktine situacija, kuri pati savaime nepagrindžia pareiškėjo abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui. Taigi pareiškėjo minėti bendro pobūdžio teiginiai nepagrindžia jo abejonių dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui. 1.4. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 5 daliai, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. 2. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų tu- rinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrin- džiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms 218 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. 3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. III 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. Įstatymo 5 straipsnio „Projekto finansavimas“ 2 dalyje nustatyta: „SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis Energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais. Gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą sudarančias sąnaudas ir gautas pajamas Komisijos nustatyta tvarka administruoja ir SGD terminalo operatoriui kompensuoja gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius).“ 1.1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą (vadinamasis SGD terminalo priedas), reiškia, kad SGD terminalo priedo mokėtojų nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams. Tokiu teisiniu reguliavimu dalis SGD terminalo sąnaudų yra perkeliama visiems dujų rinkos dalyviams, t. y. perdavimo sistemos nau- dotojams. Dėl neskaidraus ir neaiškaus SGD terminalo priedo nustatymo šio priedo mokėtojai yra įpareigoti mokėti nepagrįstai didelį SGD terminalo priedą. Šitaip iš es- mės ribojama SGD terminalo priedo mokėtojų nuosavybė. ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 219

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta perdavimo sistemos operatoriaus pareiga surinkti SGD terminalo priedą iš gamtinių dujų vartotojų, jį administruoti ir pervesti SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovei. Tai reiškia, kad privačiam ūkio subjektui – perdavimo sistemos operatoriui iš esmės yra nustatoma valstybės funkcija – surinkti, administruoti ir pervesti surinktas lėšas įstatyme nurodytam asmeniui. Dėl to perdavimo sistemos operatorius patiria ar gali patirti papildomas sąnaudas bei susijusią riziką (pvz., bylinėjimosi su nemokančiais asmenimis ir pan.). Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta įtraukti į perdavimo paslaugos tarifą tik SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudas ar jų dalį. Tačiau perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudos, susijusios su pavedimu vykdyti tokią valstybinę funkciją, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nėra numatytos. Šitaip yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmeniui pavedama vals- tybinė (viešoji) funkcija, turi būti nustatytas tokios funkcijos vykdymo finansavimo mechanizmas. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti. Iš šių pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstaty- mo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme. 1.2. Abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi konstituciniam tei- sinės valstybės principui pareiškėjas teigia, jog šioje dalyje yra nustatyta, kad SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka ir sąlygo- mis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis Energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais, tačiau, pareiškėjo teigimu, pagal Energeti- kos įstatyme ir Gamtinių dujų įstatyme nustatytus reikalavimus perdavimo sistemos operatorius į perdavimo paslaugos sąnaudas gali įtraukti tik su perdavimo paslaugomis susijusias išlaidas. Pareiškėjo nuomone, SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis nėra susijusios su perdavimo paslaugomis, perdavimo sistemos operatorius SGD terminalo priedo mokėto- jams neteikia jokių paslaugų. Taigi pareiškėjas įžvelgia tam tikrą ginčijamo Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo ir Energetikos įstatyme bei Gamtinių dujų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo nesuderinamumą, t. y. pareiškėjas kelia Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies suderinamumo su žemesnės nei Konstitucija galios teisės aktų nuostatomis klausimą. 220 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, kaip jis ne kartą yra konstatavęs, nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų. Kartu pažymėtina, kad abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas teigia, jog iš šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo neaišku, koks subjektas turi priimti sprendimą, kad SGD terminalo priedas turi būti renkamas iš šio priedo mokėtojų per perdavimo sistemos operatorių, tačiau abejodamas to paties teisinio reguliavimo, įtvirtinto Įstaty- mo 5 straipsnio 2 dalyje, atitiktimi Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi Valstybinei kainų ir energetikos kontro- lės komisijai yra suteikta teisė poįstatyminiais aktais nustatyti visus esminius SGD terminalo priedo, kaip mokesčio (privalomo mokėjimo), elementus. Taigi pareiškė- jo argumentai dėl ginčijamos Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui yra nenuoseklūs, prieštaringi. Abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas teigia, kad SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudas ar jų dalį turi padengti visi dujų rinkos dalyviai (perdavimo sistemos naudotojai), neatsi- žvelgiant į tai, ar jie naudosis SGD terminalo paslaugomis, ar ne, šias sąnaudas ar jų dalį padengiantį SGD terminalo priedą įstatymu paskirtas perdavimo sistemos operatorius surenka ir teisės aktų nustatyta tvarka perveda SGD terminalo projekto įgy- vendinimo bendrovei, kuri dėl tokio teisinio reguliavimo gauna išskirtinę ekonominę naudą ir iškraipo konkurenciją. Pareiškėjas nepaaiškina, kokią išskirtinę ekonominę naudą gauna SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė. Ginčijamoje Įstatymo normoje nėra nurodytos SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės išskirtinės teisės, kitų Įstatymo nuostatų pareiškėjas taip pat nenurodo. Pareiškėjo teiginiai, kad „SGD priedo nustatymo ir mokėjimo schema turėjo būti iš anksto suderinta su Europos Komisija ir gautas jos leidimas“, kad Įstatymo „5 straipsnio 2 dalies priėmimas nesant tokio Europos Komisijos leidimo galimai prieštarauja ES Sutarties 107 straipsniui (EB Sutarties ex 87 straipsnis) ir tuo pačiu konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 ir 5 dalims“, nepagrindžia jo abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitu- cijos 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai pareiškėjas teigia, kad SGD terminalo priedas yra šio priedo mokėtojams nustatytas turtinis įpareigojimas, kuris savo esme ir turiniu yra Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte nurodytas privalomas mokėjimas. Pareiškė- jo nuomone, SGD terminalo priedas iš esmės atitinka valstybės nustatomų mokesčių ar privalomų mokėjimų kriterijus: įstatymas nustato pareigą mokėti SGD terminalo priedą, t. y. piniginę prievolę, pareiga mokėti SGD terminalo priedą yra visuotinai ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 221

privaloma, SGD terminalo priedo mokėjimas nėra susijęs su tam tikrų paslaugų teikimu SGD terminalo priedo mokėtojui. Tai, kad SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis gali būti įtraukiamos į gam- tinių dujų perdavimo paslaugos kainą, pareiškėjo nuomone, reiškia, kad už SGD terminalo statybą ir eksploataciją turės mokėti visi dujų rinkos subjektai, neatsižvelgiant į tai, ar jie naudosis SGD terminalo paslaugomis, ar ne. Taigi pareiškėjas pripažįsta, kad SGD terminalo priedas yra nustatytas už bū- simo SGD terminalo paslaugas, tačiau, jo nuomone, ne visi gamtinių dujų vartotojai šiomis paslaugomis naudosis. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas, savo prašyme ginčydamas Įstatymo 11 straipsnį, kuriame, pasak pareiškėjo, yra įtvirtin- ta pareiga gamtinių dujų įmonėms bent 25 procentus gamtinių dujų pirkti iš SGD terminalo, pripažįsta, jog visi gamtinių dujų vartotojai, mokantys už perdavimo pa- slaugą, tam tikra apimtimi naudosis SGD terminalo paslaugomis, t. y. paneigia savo teiginį, kad ne visi gamtinių dujų vartotojai naudosis SGD terminalo paslaugomis. Tokie pareiškėjo teiginiai, kuriais jis, viena vertus, teigia, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas yra mokestis ar kitas privalomas mokėjimas, nesusijęs su tam tikrų paslaugų teikimu, kita vertus, pripažįsta, kad SGD terminalo priedas yra nustatytas būtent už SGD terminalo paslaugas, kuriomis naudosis visi gamtinių dujų vartotojai, yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl nepagrindžia jo abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai. Abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, pareiškėjas teigia, kad Įstaty- mo 5 straipsnio 2 dalimi yra suteikta teisė Valstybinei kainų ir energetikos kontro- lės komisijai poįstatyminiais aktais nustatyti esminius SGD terminalo priedo, kaip mokesčio (privalomo mokėjimo), elementus (inter alia apibrėžti SGD terminalo priedo mokėtojus), t. y. de facto vykdyti Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte nustatytus Seimo įgaliojimus. Taigi pareiškėjas savo abejones grindžia Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį aiškindamas, kad joje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas yra mokestis ar kitas privalomas mokėjimas, kaip nustatyta Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatavus, kad pareiškėjas nepa- grindžia savo abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstatuotina ir tai, kad pareiškėjas nepagrindžia savo abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 127 straipsnio 2 daliai. 2. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų tu- rinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrin- 222 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

džiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. 3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies priešta- ravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valsty- bės, valdžių padalijimo principams. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisi- nės valstybės, valdžių padalijimo principams. IV 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Įstatymo 11 straipsnio „Prekyba gamtinėmis dujomis“ 1–3 dalyse nustatyta: „1. Siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, tai yra SGD terminalo technologinį pajėgumą, reikalingą nuolat ir efektyviai patenkinti gamtinių dujų po- reikį Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiant garantuoti SGD terminalo veiklos tech- nologinį ir ekonominį pagrįstumą bei skatinti efektyvų diversifikuotų gamtinių dujų tiekimo šaltinių konkurencingumą, per SGD terminalą importuojamų ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi sudaryti ne mažiau kaip 25 procentus viso Lietuvos Respublikoje suvartojamo gamti- nių dujų kiekio per metus. 2. Gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, per SGD terminalą ir jungiamaisiais bei kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais (kiekvienu iš šių būdų atskirai) privalo įsigyti ne mažesnę kaip šio straipsnio 1 dalyje nustatytą procentinę dalį bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą. Vyriausybė nustato šio įpareigojimo įgyvendinimo tvarką, atsižvelgdama į teisėtų lūkesčių, proporcingumo, viešojo intereso ir privačių interesų derinimo principus. Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsi- galiojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 223

jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas). 3. Komisija nustato per SGD terminalą importuojamų ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų, kurių kiekis turi sudaryti ne mažiau kaip 25 procentus viso Lietuvos Respublikoje suvartojamo gamtinių dujų kiekio per metus, kainos viršutinę ribą. Komisija tvirtina šių gamtinių dujų viršutinės kainų ribos skaičiavimo metodiką.“ 1.1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys nepriešta- rauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais. Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta pareiga gamtinių dujų įmonėms įsigyti bent 25 procentus per SGD terminalą importuojamų dujų, neatsižvelgiant į tokio įsigijimo sąlygas bei ekonominį pagrįstumą. Tai reiškia, kad gamtinių dujų rinkos dalyviai gali būti neribotą laiką priversti dujas įsigyti brangiau, nei jie galėtų įsigyti reikiamą jungiamaisiais bei kitais vamzdynais importuojamų gamtinių dujų kiekį. Taip gamtinių dujų rinkos dalyvių lėšos (bent skirtos sumokėti už pabrangusias gamtines dujas) yra nusavinamos, suteikiant išskirtinę naudą SGD terminalo operatoriui bei dujų per šį terminalą tiekėjams. Toks teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių imperatyvų. Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį ne visoms Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, o tik 23 straipsnio 1 daliai. Grįsdamas savo abejones dėl Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Kons- titucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims pareiškėjas teigia, kad šiose Įstatymo 11 straipsnio dalyse vieniems ūkio subjektams yra nustatytas visiškai nepagrįstas ir neproporcingas įpareigojimas pirkti nustatytą produktų kiekį (bent 25 procentus gamtinių dujų) iš kito ūkio subjekto. Pareiškėjo nuomone, nėra objektyvaus ir skaidraus tokio įparei- gojimo pagrindimo. Įstatymo 11 straipsnyje nustatytu vartotojų įpareigojimu bent 25 procentus sunaudojamų dujų pirkti iš SGD terminalo yra akivaizdžiai suvaržoma vartotojo pasirinkimo laisvė ir taip pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respub liką, per SGD terminalą įpareigojamos įsigyti ne mažiau kaip 25 procentus bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstaty- mo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, per SGD terminalą įpareigojamos įsigyti ne mažiau kaip 25 pro- 224 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

centus bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinė- ti Konstituciniame Teisme. 1.2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarau- ja Konstitucijos inter alia 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau nepateikia jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys prieštarauja minėtoms Konstitucijoms nuostatoms. 2. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų tu- rinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrin- džiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. 3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalių prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisi- nės valstybės principui. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. V 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsi- galiojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek ribojimas nustatomas tik dėl jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gam- tinių dujų vamzdynais importuoto nepaimto gamtinių dujų kiekio, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1, 4 ir 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, per SGD terminalą ir jungiamaisiais bei kitais perdavi- ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 225

mo sistemos gamtinių dujų vamzdynais (kiekvienu iš šių būdų atskirai) privalo įsigy- ti ne mažesnę kaip šio straipsnio 1 dalyje nustatytą procentinę dalį bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą. Vyriausybė nustato šio įpareigojimo įgyvendinimo tvarką, atsižvelgdama į teisėtų lūkesčių, proporcingumo, viešojo intereso ir privačių interesų derinimo principus. Tokioms gam- tinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas).“ 1.1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar minėta Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata atitinkama apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas netaikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per SGD terminalą im- portuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį. Ta pati gamtinių dujų tiekimo rinkoje įprasta „pirk arba mokėk“ sąlyga yra vertinama skirtingai, atsižvelgiant į dujų tiekimo infra struktūrą. Šitaip sukuriamos skirtingos gamtinių dujų tiekimo sąlygos ir pažeidžia- mi lygiateisiškumo, ūkinės laisvės, sąžiningos konkurencijos užtikrinimo principai. Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo suda- rytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek joje nurodytas įpareigojimas negali būti taikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per SGD terminalą importuotą nepaimtą gamtinių dujų kie- kį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4 dalims. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstaty- mo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuo- tą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek joje nurodytas įpareigojimas negali būti taikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per SGD terminalą importuo- tą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4 dalims, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme. 1.2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos 226 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek ribojimas nustatomas tik dėl jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuoto nepaim- to gamtinių dujų kiekio, neprieštarauja Konstitucijos inter alia 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ta- čiau nepateikia jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, ši Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata (nurodyta apimtimi) prieštarauja minėtoms Konstitucijoms nuostatoms. 2. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų tu- rinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrin- džiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. 3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kie- kį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek ribojimas nustatomas tik dėl jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuoto nepaimto gamtinių dujų kiekio, prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuo stata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek ribojimas nustatomas tik dėl jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuo- to nepaimto gamtinių dujų kiekio, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. VI 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar Įstatymo 14 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 227

Įstatymo 14 straipsnio „Įstatymo įgyvendinimas“ 4 dalyje nustatyta: „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis įvertina su šio įstaty- mo įgyvendinimu susijusius valstybės pagalbos ir konkurencijos gamtinių dujų sektoriuje reguliavimo klausimus ir prireikus teikia informaciją Europos Komisijai apie valstybės sprendimu taikomas teisines, administracines ir (ar) organizacines priemones įgyvendinant projektą ir (ar) suderina su Europos Komisija šias priemones bei jų taikymo tvarką ir sąlygas.“ Pareiškėjas, abejodamas Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies atitiktimi Konstitucijai, teigia, kad ši Įstatymo nuostata valstybės institucijoms suteikia teisę valstybės pagalbos priemones suderinti su Europos Komisija po to, kai ši pagalba buvo suteikta, tačiau pagal Europos Sąjungos teisės aktus valstybės pagalbos schema turi būti suderinta su Europos Komisija ir jos leidimas turi būti gautas iš anksto, t. y. prieš priimant atitinkamus teisės aktus. Pareiškėjas nepateikia jokių teisinių motyvų dėl Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tik nurodo, kad, jo nuomone, Įstatymo „14 straipsnio 4 dalies nuostata, nustatanti kitokią pranešimo apie valstybės pagalbos suteikimą tvarką, galimai prieš- tarauja ne tik ES Sutarties 107 straipsnio ir 108 straipsnio bei Tarybos 1999 m. kovo 22 d. reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles, nuostatoms, bet ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsniui bei Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, nustatančiai sąži- ningos konkurencijos laisvę“. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta oficialiosios konstitucinės doktrinos nuo stata, pagal kurią Konstitucijoje yra expressis verbis nustatyta kolizijos taisyklė, įtvir- tinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjun- ga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose tei- sės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją, paaiškina, kuriam – Europos Sąjungos ar nacionalinės teisės – aktui turėtų būti teikiama taikymo pirmenybė kolizijos atveju, tačiau nepagrindžia pareiškėjo abejonės dėl Įstaty- mo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo rezoliucinėje dalyje nėra nurodytas Konstitucijos 29 straipsnis, kurį pareiškėjas nurodo savo prašyme ginčydamas Įstaty- mo 14 straipsnio 4 dalį. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies atitikties ir Konstitucijos 29 straipsniui, konstatuotina, kad jis neginčija Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui. 2. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų tu- rinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrin- džiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto 228 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

(jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. 3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Įstatymo 14 straipsnio 4 dalies prieštara- vimo Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Įstatymo 14 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. VII 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 inter alia tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, neprieštarauja Konstituci- jos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. 1.1. Vyriausybė 2012 m. vasario 15 d. priėmė nutarimą Nr. 199 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo“, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 29 d. Vyriausybės 2012 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 864 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo“ pakeitimo“ Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, inter alia buvo pakeistas Vyriausybės nutarimo pavadinimas – jis buvo pavadintas „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“. Pareiškėjas prašyme expressis verbis nenurodo, kokios redakcijos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 atitiktį Konstitucijai jis ginčija, tačiau iš pa- reiškėjo prašymo ir prie jo pridėtų „Valstybės žinių“ nuorašų matyti, kad yra ginčija- mas Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199, išdėstytas 2012 m. liepos 11 d. redakcija. 1.2. Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) 1 punkte nustatyta: „Pritarti, kad akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą.“ Iš pareiškėjo prašymo visumos matyti, kad Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai yra ginčijama ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 229

dėl to, kad Vyriausybė įgyvendina Įstatymo nuostatas, kurios, pareiškėjo nuomone, taip pat neatitinka Konstitucijos. Iš Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) preambulės matyti, kad šis Vyriausybės nutarimas yra skirtas įgyvendinti Įstatymo inter alia 4 straipsnio 1 daliai, kurioje, kaip minėta, yra nustatyta, kad Vy- riausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu SGD terminalo projektą įgyven- dina SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų. Pareiškėjo abejonės dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (nurodyta apimtimi) atitikties Konstitucijai yra grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir jo abejonės dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjo – Seimo na- rių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitu- cijos 46 straipsnio 1 daliai, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės pra- šymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo pro- jektą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Įstaty- mo 4 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, val- džių padalijimo principams, todėl yra pagrindas šį prašymą grąžinti pareiškėjui. Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės pra- šyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo pro- jektą, prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams, todėl yra pagrindas šį prašymą grąžinti pareiškėjui. 2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti inter alia tai, ar Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 inter alia tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisi- ėmimu“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. 230 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

2.1. Pareiškėjas teigia, kad „Vyriausybės nutarimu Nr. 199 Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, tačiau nenurodo konkrečių su valstybine paskola ir valstybės kitais esminiais turtiniais įsipareigojimais susijusių, pasak pareiškėjo, Vyriausybės priimtų sprendimų. Pareiškėjas teigia, kad „kituose Vyriausybės nutarimo Nr. 199 punktuose Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, tačiau konkrečiai nenurodo ginčijamo Vyriausybės nutarimo punktų, kuriuose tai įtvirtinta. Pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, atitikties nė vienam iš jo nurodytų Konstitucijos straipsnių: Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. 2.2. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų tu- rinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrin- džiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų. 2.3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamti- nių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 2.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigo- jimų prisiėmimu“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 231

46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams. VIII 1. Konstitucinio Teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei patvirtina- mi, nei paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas – Seimo narių grupė grindžia savo poziciją; priimant tokį sprendimą lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašymas yra grindžiamas teisiniais motyvais (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d., 2008 m. sausio 8 d., 2008 m. spalio 8 d., 2009 m. balandžio 3 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2012 m. kovo 5 d. sprendimai). 2. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas tam tikra apimtimi nėra grindžiamas teisiniais argumentais, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai nėra aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkre- čiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Taigi buvo konstatuota, kad šis pareiškėjo prašymas tam tikra apimtimi laikytinas neatitin- kančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų. 3. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsnio 2 dalimi, 28, 66, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Kons- titucinis Teismas nusprendžia: 1. Priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar: – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai; – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui; – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Res- publiką, per suskystintų gamtinių dujų terminalą įpareigojamos įsigyti ne mažiau kaip 25 procentus bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims; – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo 232 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas ◆

sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek joje nurodytas įpareigojimas negali būti taikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per suskystintų gamtinių dujų terminalą impor- tuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstituci- jos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4 dalims; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendi- nimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai. 2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą iš- tirti, ar: – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisi- nės valstybės, valdžių padalijimo principams; – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams; – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaim- tą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek ribojimas nustatomas tik dėl jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuoto nepaimto gamtinių dujų kiekio, neprieštarauja Lietu- vos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendi- ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 233

nimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams; – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendi- nimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės vals- tybės, valdžių padalijimo principams. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 146-7544. 234

SPRENDIMAS

DĖL PAREIŠKĖJO – LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO NARIŲ GRUPĖS PRAŠYMO IŠTIRTI, AR LIETUVOS RESPUBLIKOS MOKSLO IR STUDIJŲ ĮSTATYMO NUOSTATOS NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2012 m. gruodžio 13 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-37/2012) ištirti, „ar Lietuvos Res- publikos mokslo ir studijų įstatymo: – 7 straipsnio 4 dalyje, 12 straipsnio 3 dalyje ir 20 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas sisteminiu požiūriu neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės žinios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – 19 straipsnio 3 dalis kartu su 20, 21 ir 22 straipsniais neprieštarauja Konstitu- cijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės ži- nios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – 20, 21, 22 ir 53 straipsniai vertinant sisteminiu ir jų tarpusavio sąveikos požiūriu neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai,107 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės žinios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – 20 straipsnio 1 dalis ir 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14 punktai neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės ži- nios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – 20 straipsnio 3 ir 9 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės žinios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – 21 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktai neprieštarauja Kons- titucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės žinios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – 22 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisi- nės valstybės principui. ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 235

– 22 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės žinios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – 22 straipsnio 9 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės žinios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – 70 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės žinios, 2012-05-08, Nr. 53-2639). – Pastaba 70 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo asmenims, kurių pirmos pakopos ar vientisos studijos yra valstybės finansuojamos ir kurie priimti į aukštąją mokyklą iki įstatymo įsigaliojimo neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (Valstybės žinios, 2012-05-08, Nr. 53-2639)“. Konstitucinis Teismas nustatė: Konstituciniame Teisme gautas pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištir- ti, ar Mokslo ir studijų įstatymo: – 4 dalis, 12 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 19 straipsnio 3 dalis, 20, 21, 22 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 20, 21, 22, 53 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 20 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14 punktai nepriešta- rauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 20 straipsnio 3, 9 dalys neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 21 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktai neprieštarauja Konsti- tucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 22 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 22 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; 236 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

– 22 straipsnio 9 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 70 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – „pastaba 70 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo asmenims, kurių pirmos pakopos ar vientisos studijos yra valstybės finansuojamos ir kurie priimti į aukštąją mokyklą iki įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar inter alia Mokslo ir studi- jų įstatymo 7 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnio 3 dalis nepriešta- rauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „Aukštosios mokyklos atskaitomybė taip pat vykdoma per priežiūrą, kuri apima švietimo ir mokslo prieinamumo ir kokybės stebėseną, aukštųjų mokyk lų, mokslo ir studijų politiką įgyvendinančių institucijų konsultavimą, prevencinių priemonių vykdymą, aukštųjų mokyklų vertinimą ir akreditavimą, poveikio priemo- nių taikymą, švietimo ir mokslo veiklos kokybės gerinimo skatinimą ir kitas įstatymų numatytas priemones. Valstybinę aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą atlieka Švieti- mo ir mokslo ministerija ir kitos įstatymais ir kitais teisės aktais įgaliotos institucijos ir įstaigos Vyriausybės nustatyta tvarka.“ Mokslo ir studijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „Aukštojo mokslo taryba yra ekspertinė institucija aukštojo mokslo plėtros klausimais. Aukštojo mokslo taryba sudaroma ir veikia pagal Vyriausybės pa- tvirtintus nuostatus.“ Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „Aukštosios mokyklos tarybą sudaro 9 arba 11 narių. Aukštosios mokyklos statutas nustato tikslų tarybos narių skaičių. Vieną narį skiria studentų atstovybė savo nustatyta tvarka, jeigu jos nėra, – visuotinis studentų susirinkimas (konferencija), kiti akademinės bendruomenės nariai aukštosios mokyklos nustatyta tvarka skiria atitinkamai ne daugiau kaip 4 arba 5 narius. Senato (akademinės tarybos) nustatyta tvarka atrenkami, skiriami ir atšaukiami atitinkamai 4 arba 5 nariai, nepriklausantys aukštosios mokyklos personalui ir studentams, iš jų vienas narys – studentų atstovybės savo nustatyta tvarka. Šie 4 arba 5 nariai atrenkami viešo konkurso būdu ir skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos atliktą kandidatų įver- tinimą. Tarybos sudėtį viešai skelbia senato (akademinės tarybos) pirmininkas.“ 2. Grįsdamas savo abejones dėl Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje, 12 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 237

40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas išdės- to bendro pobūdžio teiginius („<...> 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta formuluotė, kad valstybinę aukštųjų mokyklų veiklos priežiūrą atlieka Švietimo ir mokslo ministerija, kelia abejonių dėl tiesioginio tokios priežiūros teisės suteikimo Švietimo ir mokslo ministerijai atitikimo konstituciniam aukštųjų mokyklų autonomijos principui. <...> Pagal oficialią konstitucinę aukštojo mokslo autonomijos doktriną valstybinės aukš- tųjų mokyklų veiklos priežiūros Švietimo ir mokslo ministerija atlikti tiesiogiai negali. <...> įstatymų leidėjas pakeitė ir Aukštojo mokslo tarybos paskirtį, padarydamas ją ekspertine, o ne patariamąja institucija, veikiančia pagal Vyriausybės patvirtin- tus nuostatus. Tokia ekspertinė institucija tampa tiesiogiai priklausoma nuo politinio Vyriausybės sprendimo, o ne nuo įstatymo lygiu sureguliuoto jos teisinio statuso“), tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų savo abejonei pagrįsti. Pareiškėjas neargumentuoja, kodėl, jo nuomone, Švietimo ir mokslo ministerija negali atlikti valstybinės aukštųjų mokyklų veiklos priežiūros, kodėl nebuvo galima keisti Auštojo mokslo tarybos paskirties ir padaryti jos ekspertine institucija. Prašyme teigiama, kad „pagal oficialią konstitucinę aukštojo mokslo autonomijos doktriną valstybinės aukštųjų mokyklų veiklos priežiūros Švietimo ir mokslo ministerija atlikti tiesiogiai negali“, tačiau konkrečios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos tokiai pareiškėjo pozicijai pagrįsti nenurodytos. Pareiškėjo prašy- me nenurodyta, kokią konkrečiai priežiūrą iš Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje išvardytų jos formų tiesiogiai atlieka Švietimo ir mokslo ministerija ir kokios priežiūros, pareiškėjo manymu, ji negali atlikti. Iš pareiškėjo prašymo argumen- tų visumos neaišku, kodėl Mokslo ir studijų įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatos prieštarauja būtent Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės vals- tybės principui. 3. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad „pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitu- cijai. Vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal nor- mų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiš- kėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turi- nį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pa- 238 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

grindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištir- ti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reika- lavimų“. Pažymėtina ir tai, kad, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitu- cijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį nenurodžius konkrečių teisės akto straipsnių (jų dalių), punktų, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, konkrečių Konstitucijos nuostatų – normų ir (arba) principų, kuriems, pareiškė- jo nuomone, pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai (jų dalys) ar punktai, taip pat teisinių moty- vų, pagrindžiančių pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apim- tį pareiškėjas abejoja, ir tokį prašymą priėmus nagrinėti Konstituciniame Teisme bei pagal jį pradėjus bylą, būtų suvaržytos ir suinteresuoto asmens – valstybės institucijos, išleidusios ginčijamą teisės aktą, teisės, nes suinteresuotam asmeniui taptų sun- kiau teikti paaiškinimus dėl pareiškėjo argumentų ir rengtis teisminiam nagrinėjimui (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai). 4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio 3 dalies prieštaravimo Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi šis pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 7 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 6. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas šiais argumentais. 6.1. Keturi ar penki aukštosios mokyklos tarybos nariai senato (akademi- nės tarybos) ir studentų atstovybės nustatyta tvarka (studentų atstovybės nustatyta tvarka – vienas narys) atrenkami, skiriami ir atšaukiami viešo konkurso būdu iš nepriklausančių aukštosios mokyklos personalui ir studentams narių. Šie nariai skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos atliktą kandidatų įvertinimą. Konstituci- ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 239

nis Teismas yra konstatavęs, kad savivaldos institucijas formuoja pačios akademinės bendruomenės iš tos aukštosios mokyklos bendruomenės narių arba ne tik iš tos aukštosios mokyklos bendruomenės narių, bet gali pasikviesti ir iš kitų aukštųjų mo- kyklų bendruomenių narių. Taigi nustatytas teisinis reguliavimas neatitinka šios konstitucinės doktrinos nuostatų. 6.2. Aukštojo mokslo taryba, būdama galbūt politiškai priklausoma institucija, nes jos sudarymo tvarką nustato Vyriausybė, pagal 20 straipsnio 3 dalį turi tei- sę įvertinti senato (akademinės tarybos) viešo konkurso būdu atrinktus valstybinės aukštosios mokyklos tarybos narius. Taip sudaromos teisinės ir politinės prielaidos formuojant valstybinės aukštosios mokyklos tarybą atsirasti konfliktui tarp sena- to (akademinės tarybos), turinčio konstitucinę teisę savarankiškai spręsti aukštosios mokyklos savivaldos organų formavimo klausimus, ir Aukštojo mokslo tarybos, kaip ekspertinės, nuo Vyriausybės priklausomos, institucijos. Taip sudaromos ir sąlygos Vyriausybei įsiterpti į aukštųjų mokyklų autonomijos sritį, nepagrįstai kištis į aukštųjų mokyklų valdymą ir paneigti aukštųjų mokyklų akademinės bendruomenės savivaldą. 7. Pareiškėjas prašo ištirti visos Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalies (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, tačiau iš prašymo argumen- tų matyti, kad šios dalies atitiktį Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui prašoma ištirti tiek, kiek joje nustatyta, kad senato (aka- deminės tarybos) nustatyta tvarka atrenkami, skiriami ir atšaukiami atitinkamai 4 arba 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai, nepriklausantys aukštosios mokyklos personalui ir studentams, iš jų vienas narys – studentų atstovybės savo nustatyta tvarka, ir tiek, kiek joje nustatyta, kad šie 4 arba 5 nariai atrenkami ir skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos atliktą kandidatų įvertinimą. 8. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalis (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad senato (akademinės tarybos) nustatyta tvarka atrenkami, skiriami ir atšaukiami atitinkamai 4 arba 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai, nepriklausantys aukštosios mokyklos personalui ir studentams, iš jų vienas narys – studentų at- stovybės savo nustatyta tvarka, ir tiek, kiek joje nustatyta, kad šie 4 arba 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai atrenkami ir skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos at- liktą kandidatų įvertinimą, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme. II 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar inter alia Mokslo ir studi- jų įstatymo 19 straipsnio 3 dalis, 20, 21, 22 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „Valstybinės aukštosios mokyklos statute gali būti numatyti ir kiti 240 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

kolegialūs ar vienasmeniai organai funkcijoms, kurios šiuo įstatymu nėra priskirtos išimtinei aukštosios mokyklos valdymo organų kompetencijai, atlikti. Šių organų su- dėtis, kompetencija, sudarymo ir atšaukimo tvarka nustatoma valstybinės aukštosios mokyklos statute.“ Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „20 straipsnis. Valstybinės aukštosios mokyklos taryba 1. Valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organas yra taryba. 2. Aukštosios mokyklos taryba atlieka šias funkcijas: 1) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, tvirtina aukštosios mokyk los viziją ir misiją; 2) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, teikia Seimui tvirtinti universiteto (Vyriausybei – kolegijos) statuto pakeitimus; 3) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, tvirtina rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos strateginį veiklos planą; 4) svarsto ir tvirtina rektoriaus (direktoriaus) teikiamus aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planus; 5) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, nustato aukštosios mokyk los lėšų (taip pat lėšų, skirtų administracijos ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir nuosavybės teise valdomo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką; 6) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, tvirtina aukštosios mokyk los rektoriaus (direktoriaus) rinkimų viešo konkurso būdu organizavimo tvarką; 7) renka, skiria ir atleidžia rektorių (direktorių); 8) nustato aukštosios mokyklos administracijos ir kitų darbuotojų parinkimo ir vertinimo principus; 9) tvirtina aukštosios mokyklos vidaus tvarkos taisykles; 10) rektoriaus (direktoriaus) teikimu nustato studijų kainą ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžius; 11) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, nustato bendrą studijų vie- tų skaičių, atsižvelgdama į galimybes užtikrinti studijų ir mokslo, meno veiklos ko- kybę; 12) svarsto rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę paja- mų ir išlaidų sąmatą ir tvirtina šios sąmatos įvykdymo ataskaitą; 13) tvirtina rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę veik los ataskaitą; 14) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, tvirtina aukštosios mokyk los reorganizavimo arba likvidavimo planus ir teikia juos Seimui (Vyriausybei); 15) rengia metinę savo veiklos ataskaitą ir ją skelbia viešai aukštosios mokyklos interneto tinklalapyje kasmet iki balandžio 1 dienos; 16) atlieka aukštosios mokyklos statute ir kituose teisės aktuose nustatytas kitas funkcijas. <...>“ ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 241

Mokslo ir studijų įstatymo 21 straipsnyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „21 straipsnis. Valstybinės aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) 1. Valstybinės aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) yra aukštosios mokyklos akademinių reikalų valdymo organas. 2. Aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) atlieka šias funkcijas: 1) nustato studijų tvarką; 2) universitetuose tvirtina studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (sociali- nės, kultūrinės) plėtros, meno programas ir teikia rektoriui siūlymus dėl šių progra- mų finansavimo ir universiteto struktūros pertvarkos, reikalingos toms programoms įgyvendinti, vertina atliktų tyrimų rezultatus ir visos universiteto mokslo ir meno veiklos kokybę ir lygį; 3) kolegijose tvirtina studijų programas ir teikia direktoriui siūlymus dėl šių programų finansavimo ir dėl kolegijos struktūros pertvarkos, reikalingos toms prog ramoms įgyvendinti, vertina atliktų tyrimų rezultatus ir kolegijos mokslo taikomo- sios ir meno veiklos kokybę ir lygį; 4) tvirtina vidinę studijų kokybės užtikrinimo sistemą ir kontroliuoja, kaip ji įgyvendinama; 5) nustato dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, nustato dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarką; 6) aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka šaukia aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės susirinkimus (konferencijas) svarbiems aukštosios mokyklos veiklos klausimams aptarti; 7) aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka teikia garbės ir kitus vardus; 8) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl aukštosios mokyklos vizijos ir misijos, strateginio veiklos plano; 9) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl aukštosios mokyklos statuto pakeitimų; 10) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl kandidatų tinkamumo eiti rektoriaus (direktoriaus) pareigas; 11) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl aukštosios mokyklos reorganizavimo arba likvidavimo planų; 12) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl aukštosios mokyklos lėšų (taip pat lėšų, skirtų administracijos ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir nuosavybės teise valdomo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarkos; 13) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl bendro studijų vietų skaičiaus nustatymo, atsižvelgiant į galimybes užtikrinti studijų ir mokslo, meno veiklos kokybę; 14) atlieka kitas teisės aktuose ir aukštosios mokyklos statute nustatytas funkcijas. <...>“ Mokslo ir studijų įstatymo 22 straipsnyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: 242 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

„22 straipsnis. Valstybinės aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) 1. Valstybinės aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) yra aukštosios mokyk los vienasmenis valdymo organas, veikia jos vardu ir jai atstovauja. 2. Rektorius (direktorius) atlieka šias funkcijas: 1) vadovauja aukštajai mokyklai, organizuoja aukštosios mokyklos veiklą, užtik rindamas strateginio veiklos plano įgyvendinimą; 2) leidžia įsakymus; 3) priima ir atleidžia aukštosios mokyklos darbuotojus; 4) aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka priima ir šalina studentus; 5) teikia tarybai siūlymus dėl studijų kainos ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžių nustatymo; 6) atsako už aukštosios mokyklos finansinę veiklą, tinkamą lėšų ir turto valdy- mą, naudojimą ir disponavimą jais; 7) teikia aukštosios mokyklos tarybai tvirtinti aukštosios mokyklos metinę veik los ataskaitą; 8) skelbia viešai aukštosios mokyklos tarybos patvirtintą aukštosios mokyklos metinę veiklos ataskaitą; 9) teikia senatui svarstyti ir aukštosios mokyklos tarybai tvirtinti strateginį aukš- tosios mokyklos veiklos ir aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planus; 10) svarsto ir priima sprendimus, susijusius su aukštosios mokyklos lėšų (taip pat lėšų, skirtų administracijos ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir turto valdymu, naudojimu ir disponavimu; 11) atlieka kitas teisės aktuose ir aukštosios mokyklos statute nustatytas funkcijas. <...>“ 2. Pareiškėjo prašyme ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnio 3 dalis, 20, 21, 22 straipsniai neprieštarauja Konstitucijai, nurodyta, jog Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybinės aukštosios mokyklos statute gali būti numatyti ir kiti kolegialūs ar vienasmeniai organai funkcijoms, kurios šiuo įstatymu nėra priskirtos išimtinei aukštosios mokyklos valdymo organų kompetencijai, atlikti. Pasak pareiškėjo, pagal Konstitucinio Teismo 2011 m. gruo- džio 22 d. nutarimą įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti išimtinę aukštosios mokyklos valdymo organų kompetenciją. Įstatymais turi būti nustatytos tik esminės, pagrindinės valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organų funkcijos, paliekant galimybę pačioms aukštosioms mokykloms išsamiau detalizuoti jų pasirinktos aka- deminės ir institucinės valdymo struktūros modelio funkcijas. Pareiškėjas teigia, kad Mokslo ir studijų įstatymo 20, 21, 22 straipsniuose įstatymų leidėjas nustatė išimtinę aukštosios mokyklos valdymo organų kompetenciją, nepalikdamas pačioms aukšto- sioms mokykloms teisės pasirinkti akademinės ir institucinės autonomijos modelį ir jį detaliau išplėtoti savo įstatuose ar statutuose. Taigi pareiškėjas iš esmės abejoja Mokslo ir studijų įstatymo 20, 21, 22 straipsniuose įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai. ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 243

3. Pareiškėjas, abejodamas minėtų Mokslo ir studijų įstatymo nuostatų atitiktimi Konstitucijai, nenurodo jokių konkrečių Mokslo ir studijų įstatymo 20, 21, 22 straips- nių nuostatų, dėl kurių konstitucingumo jam kyla abejonių. Pareiškėjo prašyme teigiama, kad įstatymais turi būti nustatytos tik esminės, pagrindinės valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organų funkcijos, tačiau nepatikslinta ir nepaaiškin- ta, kurios iš Mokslo ir studijų įstatymo 20, 21, 22 straipsniuose išvardytų valstybinės aukštosios mokyklos tarybos, valstybinės aukštosios mokyklos senato (akademinės tarybos) ir valstybinės aukštosios mokyklos rektoriaus (direktoriaus) funkcijų, pa- reiškėjo manymu, nėra esminės ir neturėtų būti nustatytos įstatymu, nepateikiama argumentų, pagrindžiančių pareiškėjo poziciją, kad tos funkcijos neturi būti įtvirtin- tos įstatymu. Prašyme taip pat teigiama, kad aukštosioms mokykloms nesuteikiama teisės išplėtoti savo valdymo struktūros modelį, tačiau pagal Mokslo ir studijų įstaty- mą valstybinės aukštosios mokyklos taryba, valstybinės aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) ir valstybinės aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) atlieka ir kitas aukštosios mokyklos statute nustatytas funkcijas (atitinkamai 20 straipsnio 2 dalies (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) 16 punktas, 21 straipsnio 2 dalies (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) 14 punktas, 22 straipsnio 2 dalies 11 punktas (2012 m. balandžio 24 d. redakcija), o pagal pareiškėjo ginčijamą 19 straipsnio 3 dalį valstybinės aukštosios mokyklos statute gali būti numatyti ir kiti kolegialūs ar vienasmeniai organai funkcijoms, kurios šiuo įstatymu nėra priskirtos išimtinei aukštosios mokyklos valdymo organų kompetencijai, atlikti, šių organų sudėtis, kompetencija, sudarymo ir atšaukimo tvarka nustatoma valstybinės aukštosios mokyklos statute. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, jog įstatymų leidėjas gali nustatyti įvairius aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelius, taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, aukštųjų mokyklų valdymo struktūros modelį pasirenka įstatymų leidėjas, o ne pačios aukštosios mokyklos. 4. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Minėta ir tai, kad aiškindamas šią Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Kons- titucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai; vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai; prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal 244 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginči- jamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. 5. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnio 3 dalies, 20, 21, 22 straipsnių prieštaravimo Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi šis pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 19 straipsnio 3 dalis, 20, 21, 22 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. III 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar inter alia Mokslo ir studijų įstatymo: – 20, 21, 22, 53 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 20 straipsnio 1 dalis, šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14 punktai neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 20 straipsnio 9 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 21 straipsnio 1 dalis, šio straipsnio 2 dalies 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktai neprieš- tarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 22 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 22 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 22 straipsnio 9 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „20 straipsnis. Valstybinės aukštosios mokyklos taryba ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 245

1. Valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organas yra taryba. 2. Aukštosios mokyklos taryba atlieka šias funkcijas: 1) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, tvirtina aukštosios mokyk los viziją ir misiją; 2) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, teikia Seimui tvirtinti universiteto (Vyriausybei – kolegijos) statuto pakeitimus; 3) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, tvirtina rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos strateginį veiklos planą; 4) svarsto ir tvirtina rektoriaus (direktoriaus) teikiamus aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planus; 5) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, nustato aukštosios mokyk los lėšų (taip pat lėšų, skirtų administracijos ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir nuosavybės teise valdomo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką; 6) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, tvirtina aukštosios mokyk los rektoriaus (direktoriaus) rinkimų viešo konkurso būdu organizavimo tvarką; 7) renka, skiria ir atleidžia rektorių (direktorių); 8) nustato aukštosios mokyklos administracijos ir kitų darbuotojų parinkimo ir vertinimo principus; 9) tvirtina aukštosios mokyklos vidaus tvarkos taisykles; 10) rektoriaus (direktoriaus) teikimu nustato studijų kainą ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžius; 11) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, nustato bendrą studijų vie- tų skaičių, atsižvelgdama į galimybes užtikrinti studijų ir mokslo, meno veiklos ko- kybę; 12) svarsto rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę paja- mų ir išlaidų sąmatą ir tvirtina šios sąmatos įvykdymo ataskaitą; 13) tvirtina rektoriaus (direktoriaus) pateiktą aukštosios mokyklos metinę veik los ataskaitą; 14) įvertinusi senato (akademinės tarybos) siūlymus, tvirtina aukštosios mokyk los reorganizavimo arba likvidavimo planus ir teikia juos Seimui (Vyriausybei); 15) rengia metinę savo veiklos ataskaitą ir ją skelbia viešai aukštosios mokyklos interneto tinklalapyje kasmet iki balandžio 1 dienos; 16) atlieka aukštosios mokyklos statute ir kituose teisės aktuose nustatytas kitas funkcijas. <...> 9. Taryba tvirtina savo darbo reglamentą. Taryba sprendimus priima paprasta posėdyje dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Tarybos posėdžiai yra teisėti, jeigu juose dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai tarybos narių. Savo sprendimus taryba skelbia viešai aukštosios mokyklos interneto tinklalapyje. <...>“ Mokslo ir studijų įstatymo 21 straipsnyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „21 straipsnis. Valstybinės aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) 246 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

1. Valstybinės aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) yra aukštosios mokyklos akademinių reikalų valdymo organas. 2. Aukštosios mokyklos senatas (akademinė taryba) atlieka šias funkcijas: 1) nustato studijų tvarką; 2) universitetuose tvirtina studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (sociali- nės, kultūrinės) plėtros, meno programas ir teikia rektoriui siūlymus dėl šių progra- mų finansavimo ir universiteto struktūros pertvarkos, reikalingos toms programoms įgyvendinti, vertina atliktų tyrimų rezultatus ir visos universiteto mokslo ir meno veiklos kokybę ir lygį; 3) kolegijose tvirtina studijų programas ir teikia direktoriui siūlymus dėl šių programų finansavimo ir dėl kolegijos struktūros pertvarkos, reikalingos toms prog ramoms įgyvendinti, vertina atliktų tyrimų rezultatus ir kolegijos mokslo taikomo- sios ir meno veiklos kokybę ir lygį; 4) tvirtina vidinę studijų kokybės užtikrinimo sistemą ir kontroliuoja, kaip ji įgyvendinama; 5) nustato dėstytojų ir mokslo darbuotojų pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, nustato dėstytojų ir mokslo darbuotojų atestavimo ir konkursų eiti pareigas organizavimo tvarką; 6) aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka šaukia aukštosios mokyklos akademinės bendruomenės susirinkimus (konferencijas) svarbiems aukštosios mokyklos veiklos klausimams aptarti; 7) aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka teikia garbės ir kitus vardus; 8) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl aukštosios mokyklos vizijos ir misijos, strateginio veiklos plano; 9) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl aukštosios mokyklos statuto pakeitimų; 10) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl kandidatų tinkamumo eiti rektoriaus (direktoriaus) pareigas; 11) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl aukštosios mokyklos reorganizavimo arba likvidavimo planų; 12) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl aukštosios mokyklos lėšų (taip pat lėšų, skirtų administracijos ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir nuosavybės teise valdomo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarkos; 13) svarsto ir teikia siūlymus tarybai dėl bendro studijų vietų skaičiaus nustatymo, atsižvelgiant į galimybes užtikrinti studijų ir mokslo, meno veiklos kokybę; 14) atlieka kitas teisės aktuose ir aukštosios mokyklos statute nustatytas funkcijas. <...>“ Mokslo ir studijų įstatymo 22 straipsnyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta: „22 straipsnis. Valstybinės aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) 1. Valstybinės aukštosios mokyklos rektorius (direktorius) yra aukštosios mokyk los vienasmenis valdymo organas, veikia jos vardu ir jai atstovauja. ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 247

2. Rektorius (direktorius) atlieka šias funkcijas: 1) vadovauja aukštajai mokyklai, organizuoja aukštosios mokyklos veiklą, užtik rindamas strateginio veiklos plano įgyvendinimą; 2) leidžia įsakymus; 3) priima ir atleidžia aukštosios mokyklos darbuotojus; 4) aukštosios mokyklos statuto nustatyta tvarka priima ir šalina studentus; 5) teikia tarybai siūlymus dėl studijų kainos ir įmokų, tiesiogiai nesusijusių su studijų programos įgyvendinimu, dydžių nustatymo; 6) atsako už aukštosios mokyklos finansinę veiklą, tinkamą lėšų ir turto valdy- mą, naudojimą ir disponavimą jais; 7) teikia aukštosios mokyklos tarybai tvirtinti aukštosios mokyklos metinę veik los ataskaitą; 8) skelbia viešai aukštosios mokyklos tarybos patvirtintą aukštosios mokyklos metinę veiklos ataskaitą; 9) teikia senatui svarstyti ir aukštosios mokyklos tarybai tvirtinti strateginį aukš- tosios mokyklos veiklos ir aukštosios mokyklos struktūros pertvarkos planus; 10) svarsto ir priima sprendimus, susijusius su aukštosios mokyklos lėšų (taip pat lėšų, skirtų administracijos ir kitų darbuotojų darbo užmokesčiui) ir turto valdymu, naudojimu ir disponavimu; 11) atlieka kitas teisės aktuose ir aukštosios mokyklos statute nustatytas funkcijas. 3. Rektorių (direktorių) renka taryba aukštosios mokyklos tarybos nustatyta tvarka. <...> 9. Jeigu rektoriaus (direktoriaus) pateikta aukštosios mokyklos metinė veiklos ataskaita aukštosios mokyklos tarybos visų narių balsų dauguma nepatvirtinama, rektorius (direktorius) teisės aktų nustatyta tvarka atleidžiamas iš pareigų ne mažiau kaip 6 (kai tarybą sudaro 9 nariai) arba 7 (kai tarybą sudaro 11 narių) aukštosios mokyklos tarybos narių balsų dauguma.“ Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Mokslo ir studijų įsta- tymo 53 straipsnis (2012 m. balandžio 24 d. redakcija). Pažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymo, priimto 2009 m. balandžio 30 d., 53 straipsnis nebuvo keičia- mas ir (arba) papildomas. Taigi pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnis (2009 m. balandžio 30 d. redakcija), kuriame nustatyta: „53 straipsnis. Akademinė bendruomenė 1. Akademinę bendruomenę sudaro mokslo ir studijų institucijų studentai, dės- tytojai, mokslo darbuotojai, kiti tyrėjai ir profesoriai emeritai. 2. Akademinės bendruomenės nariams laiduojama akademinė laisvė, apimanti: 1) minties, išraiškos laisvę; 2) mokslo (meno) ir pedagoginės veiklos metodų ir prieigos pasirinkimo laisvę, atitinkančią pripažįstamus etikos principus; 248 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

3) apsaugą nuo varžymų ir sankcijų už savo tyrimų rezultatų ir įsitikinimų skel- bimą, išskyrus atvejus, kai skelbiama informacija yra valstybės ar tarnybos paslaptis ir (arba) Lietuvos Respublikos įstatymų pažeidimas. 3. Akademinei bendruomenei taip pat laiduojama: 1) kūrybos ir intelektinio darbo autorių teisės, nustatytos Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse; 2) lygios teisės dalyvauti konkursuose; 3) nešališkas ir viešas mokslo darbų recenzavimas. 4. Akademinė bendruomenė naudojasi akademine laisve ir vadovaujasi Akade- minės etikos kodeksu, kurį pagal akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus rekomendacijas parengia ir tvirtina mokslo ir studijų institucijos.“ 2. Pareiškėjo abejonės dėl minėtų Mokslo ir studijų įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai grindžiamos tuo, kad įstatymų leidėjas 2012 m. balandžio 24 d. priimtu įstatymu „valstybinės aukštosios mokyklos tarybą vėl padarė aukštosios mokyk los valdymo organu, senatą (akademinę tarybą) – aukštosios mokyklos akademinių reikalų valdymo organu, o akademinei bendruomenei nesuteikė teisės sudaryti savivaldos institucijas“. Pareiškėjo abejonės taip pat grindžiamos prielaida, kad pagal Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą sudaryta aukštosios mokyklos taryba nėra pačios aka- deminės bendruomenės suformuota savivaldos institucija, todėl ji negali būti aukš- tosios mokyklos valdymo organu, negali vykdyti pagrindinių su aukštosios mokyklos savivalda susijusių funkcijų, inter alia tvirtinti rektoriaus (direktoriaus) pateiktos aukštosios mokyklos metinės veiklos ataskaitos, rinkti ar atleisti iš pareigų rektoriaus (direktoriaus). Pasak pareiškėjo, toks teisinis reguliavimas neatitinka konstitucinės doktrinos nuostatų. 3. Pareiškėjas, savo prašyme teigdamas, kad aukštosios mokyklos taryba nėra pačios akademinės bendruomenės suformuota savivaldos institucija, atpasakoja Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, tačiau jo neanalizuoja ir nepateikia jokių argumentų, kodėl pagal šį teisinį reguliavimą sudaryta aukštosios mokyklos taryba nėra pačios akademinės bendruomenės suformuota savivaldos institucija. Teigdamas, kad Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 1, 2 dalys (2012 m. ba- landžio 24 d. redakcija), kuriose nustatyta, kad valstybinės aukštosios mokyklos valdymo organas yra taryba, ir apibrėžtos jos funkcijos, neatitinka Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime pateiktos aukštosios mokyklos tarybos, kaip kont rolės ir priežiūros bei patariamosios institucijos, sampratos, pareiškėjas neatsižvel- gia į tai, kad Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatyta kitokia aukštosios mokyklos tarybos formavimo tvarka nei Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje, buvusioje tyrimo dalyku konstitu- cinės justicijos byloje, kurioje priimtas Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas. Pareiškėjas neanalizuoja, kokią įtaką aukštosios mokyklos teisiniam sta- ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 249

tusui turi Mokslo ir studijų įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, ir nepateikia argumentų, kodėl pagal šį teisinį reguliavimą sudaryta taryba negali būti aukštosios mokyklos valdymo organu, negali vykdyti pagrindinių su aukštosios mokyklos savivalda susijusių funkcijų, inter alia tvirtinti rektoriaus (direktoriaus) pateiktos aukštosios mokyklos metinės veiklos ataskaitos, rinkti ar atleisti iš pareigų rektoriaus (direktoriaus). Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių argumentų, kodėl šios funkcijos turėtų būti pavestos universiteto senatui (akademinei tarybai), kaip akademinės bendruomenės savivaldą įgyvendinan- čiai institucijai. Pareiškėjo prašyme teigiama, kad gali susidaryti situacija, kai valstybinės aukšto- sios mokyklos taryboje paprasta balsų dauguma bus priimami su aukštosios mokyklos valdymu susiję sprendimai, kuriuos lems ne akademinei bendruomenei priklausan- čių tarybos narių balsai, ir kad toks teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo pripa- žintas prieštaraujančiu konstitucinei aukštojo mokslo autonomijos sampratai. Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarime buvo vertinama kitokia teisinė situacija, nei savo prašyme nurodo pareiškėjas. Šiame Kons- titucinio Teismo nutarime buvo vertinama teisinė situacija, kai valstybinės aukštosios mokyklos akademinė bendruomenė neturi lemiamos įtakos sudarant šios aukštosios mokyklos tarybą kaip kolegialų valdymo organą ir neturi lemiamos įtakos tarybos sprendimams: strateginius ir kitus svarbiausius aukštosios mokyklos valdymo sprendimus taryba gali priimti ir be tiesiogiai akademinės bendruomenės paskirtų narių pritarimo. 4. Pareiškėjas savo prašyme nurodo, jog jis abejoja Mokslo ir studijų įstatymo 20, 21, 22, 53 straipsnių, 20 straipsnio 1 dalies, šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14 punktų, šio straipsnio 9 dalies, 21 straipsnio 1 dalies, šio straipsnio 2 dalies 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktų, 22 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9 punktų, šio straipsnio 3, 9 dalių atitiktimi Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau nepateikia jokių argumentų, kodėl gin- čijamos teisės normos prieštarauja šioms Konstitucijos nuostatoms. 5. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Minėta ir tai, kad aiškindamas šią Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Kons- titucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai; vadinasi, prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas 250 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, pareiškėjo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti ginčijamo teisės akto straipsniai ar punktai; prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginči- jamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. 6. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Mokslo ir studijų įstatymo 20, 21, 22, 53 straipsnių, 20 straipsnio 1 dalies, šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14 punktų, šio straipsnio 9 dalies, 21 straipsnio 1 dalies, šio straipsnio 2 dalies 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktų, 22 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9 punktų, šio straipsnio 3, 9 dalių prieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi šis pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 20, 21, 22, 53 straipsniai, 20 straipsnio 1 dalis, šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14 punktai, šio straipsnio 9 dalis, 21 straipsnio 1 dalis, šio straipsnio 2 dalies 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktai, 22 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9 punktai, šio straipsnio 3, 9 dalys neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. IV 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar inter alia Mokslo ir studi- jų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas prašo ištirti Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, tačiau iš prie prašymo pridėtų „Vals- tybės žinių“ nuorašų matyti, kad jis abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Moks- lo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis (2012 m. sausio 19 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Asmuo, kurio pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos, po aukštosios mokyklos nustatyto akademinio mokymosi laikotarpio, ne ilgesnio negu studijų metai, po kurio atliekama reguliari pagrindinė žinių patikra, netenka valstybės finansavimo studijoms, jeigu atitinkamo laikotarpio jo studijų rezultatų vidurkis yra daugiau kaip 20 procentinių punktų mažesnis negu aukštosios mokyklos atitinkamos studijų programos ir formos to paties kurso studi- juojančiųjų atitinkamo laikotarpio studijų rezultatų vidurkis. Valstybės finansavimo ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 251

netekęs asmuo už studijas turi mokėti aukštosios mokyklos nustatytą studijų kainą, o jo valstybės finansuojamą vietą užima geriausiai valstybės nefinansuojamoje vietoje besimokantis asmuo.“ 2. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai, grindžiamas šiais argumentais. 2.1. Gerai besimokančiojo statusą lemia ne objektyvūs įstatymo nustatyti kriterijai, o studijuojančiojo žinių įvertinimo santykis su kitų studijuojančiųjų žinių įver- tinimo vidurkiu. Toks teisinis reguliavimas neatitinka oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje suformuluotų kriterijų, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais: įstatymu nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantys valstybės finansuojami asmenys laikomi gerai besimokančiais, negali būti formalūs, juolab neleistina iš anksto nustatyti kokį nors esą „gerai besimokančių piliečių“ skai- čių – absoliutų ar santykinį dydį, t. y. kvotą, nes neįmanoma iš anksto tiksliai numatyti, kiek studentų iš tikrųjų mokysis gerai, o kiek – ne (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 20 d. nutarimas). 2.2. Reguliari pagrindinė žinių patikra atliekama po aukštosios mokyklos nustatyto akademinio mokymosi laikotarpio, ne ilgesnio negu studijų metai, o ne po kiek vieno semestro. Formuluotė „laikotarpis, ne ilgesnis negu studijų metai“ apima tiek vienų metų, tiek visų studijų metų laikotarpį. „Studijų metai“ yra talpi savo prasmė- mis idioma. Įstatymų leidėjas privalo vartoti tikslias sąvokas, apibrėžtis ir terminus, kad teisės subjektams neliktų neaiškumų, kaip elgtis ir kaip interpretuoti nustatytą teisinį reguliavimą. 3. Iš pareiškėjo prašymo rezoliucinės dalies matyti, kad prašoma ištirti, ar Moks- lo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, tačiau pareiškėjas savo prašyme nenurodo jokių argumentų, kuriais grįstų savo abejonę dėl teisinio reguliavimo atitikties šiam Konstitucijos straipsniui. 4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Moks- lo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis (2012 m. sausio 19 d. redakcija) nepriešta- rauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituci- niame Teisme. V 1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo „pastaba 70 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymo asmenims, kurių pirmos pakopos ar vientisos studijos yra valstybės finansuojamos ir kurie priimti į aukštąją mokyklą iki įstatymo įsigaliojimo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“. Pareiškėjas prašo ištirti Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies pa stabos atitiktį Konstitucijai, tačiau iš prie prašymo pridėtų „Valstybės žinių“ nuora- 252 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

šų matyti, kad jis abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja Seimo 2012 m. sausio 19 d. priimto Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 7, 11, 21, 22, 69, 70 straips- nių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnis „Baigiamosios nuostatos“, kuriame nustatyta: „Šio įstatymo 6 straipsnyje išdėstytos Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies nuostatos taikomos ir asmenims, kurių pirmosios pakopos ar vientisosios studijos yra valstybės finansuojamos ir kurie į aukš- tąsias mokyklas priimti iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet ne anksčiau kaip 2009 m. gegužės 12 d., jeigu jų studijų sutartyse nėra numatyta kitokia studijų rezultatų pa- lyginimo tvarka.“ Paminėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 7, 11, 21, 22, 69, 70 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsniu buvo pakeista ir nauja redakcija išdėstyta Mokslų ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalis, kurios atitiktį Konstitucijai pareiškė- jas taip pat ginčija. 2. Iš pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme iširti Mokslo ir studijų įstatymo 7, 11, 21, 22, 69, 70 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnio atitiktį Konstitucijai išdėstytų argumentų visumos matyti, kad jo argumentai yra nenuose- klūs, prieštaringi: viena vertus, teigiama, kad „Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalies taikymo galimybės į praeitį <...> prieštarauja Konstitucijai: tokiu būdu įstatymas yra ydingai pritaikomas teisiniams santykiams, kurie yra atsiradę dar iki šios įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Asmenys, įstoję į aukštąsias mokyklas iki šios redakcijos įstatymo įsigaliojimo ir pasirašę sutartis su aukštosiomis mokyklomis, buvus ankstesniam teisiniam reguliavimui, negalėjo žinoti tokių būsimų specifinių reikalavimų dėl žinių patikros. <...> negalima reikalauti iš subjektų laikytis tokių taisyklių, kurių sutarčių pasirašymo su aukštosiomis mokyklomis metu dar nebuvo įtvirtinta“, t. y. pareiškėjas abejoja galimybe įstatymo 70 straipsnio 7 dalį taikyti į praeitį; kita vertus, pareiškėjas pažymi, kad „jeigu sutartyse numatyta, kad studen- tų studijų rezultatai vertinami ir savo ruožtu studentai rotuojami studijų metais, o ne po kiekvieno akademinio mokymosi laikotarpio atliktos patikros, įstatymų leidė- jas vis tiek įstatymu įpareigoja toliau taikyti ir vykdyti Konstitucijai prieštaraujančias sutarčių sąlygas <...>. <...> sutarčių nuostatos, kurios buvo sudarytos vadovaujantis Konstitucinio Teismo pripažintomis kaip prieštaraujančiomis Konstitucijai Mokslo ir studijų įstatymo nuostatomis, negali būti taikomos ir vykdomos iki jos nebus tinkamai suderintos su Konstitucinio Teismo nutarimą įgyvendinančio įstatymo nuostatomis“. Tai reiškia, jog pareiškėjas mano, kad Mokslo ir studijų įstatymo 70 straipsnio 7 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas turi būti taikomas į praeitį. Taigi pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme išdėstyta pozicija dėl Mokslo ir studijų įstatymo 7, 11, 21, 22, 69, 70 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui yra neaiški, prieštaringa. 3. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konsti- ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 253

tucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konsti- tucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Minėta ir tai, kad aiškindamas šią Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Kons- titucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai; prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitik- tį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto atitikties konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms. 4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme pareiškėjo pozicija dėl Mokslo ir studijų įstatymo 7, 11, 21, 22, 69, 70 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnio atitikties Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui nėra nurodyta aiškiai, nedvi- prasmiškai, nėra aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl šio straipsnio atitikties Konstitucijai. Taigi šis pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitu- cinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grą- žinamas pareiškėjui. 5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grą- žinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Mokslo ir studijų įstatymo 7, 11, 21, 22, 69, 70 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnis neprieš- tarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisi- nės valstybės principui. VI 1. Konstitucinio Teismo sprendimu dėl prašymo priėmimo nėra nei patvirtina- mi, nei paneigiami argumentai, kuriais pareiškėjas – Seimo narių grupė grindžia savo poziciją; priimant tokį sprendimą lemiamą reikšmę turi tai, ar pareiškėjo prašymas yra grindžiamas teisiniais motyvais (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 15 d., 2008 m. sausio 8 d., 2008 m. spalio 8 d., 2009 m. balandžio 3 d., 2009 m. gegužės 14 d., 2012 m. kovo 5 d. sprendimai). 2. Šiame Konstitucinio Teismo sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas iš dalies nėra grindžiamas teisiniais argumentais. Tai- gi buvo konstatuota, kad šio pareiškėjo prašymas iš dalies laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas turi ir kitų trūkumų, inter alia jame neteisingai nurodytos kai kurių Mokslo ir studijų įstatymo straips- nių (jų dalių), kurių atitiktį Konstitucijai pareiškėjas prašo ištirti, redakcijos (iš pra- šymo rezoliucinės dalies matyti, kad pareiškėjas ginčija Mokslo ir studijų įstatymo 254 2012 m. gruodžio 13 d. sprendimas ◆

20 straipsnio 1 dalies, 70 straipsnio 7 dalies, 53 straipsnio, išdėstytų 2012 m. balan- džio 24 d. redakcija, atitiktį Konstitucijai, tačiau šie straipsniai (jų dalys) nebuvo iš- dėstyti 2012 m. balandžio 24 d. redakcija), nepridėtas ginčijamo Mokslo ir studijų įstatymo 53 straipsnio nuorašas. 3. Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 25, 28, 66, 70 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendžia: 1. Priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo: – 20 straipsnio 3 dalis (2012 m. balandžio 24 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad senato (akademinės tarybos) nustatyta tvarka atrenkami, skiriami ir at- šaukiami atitinkamai 4 arba 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai, nepriklausantys aukštosios mokyklos personalui ir studentams, iš jų vienas narys – studentų atstovy- bės savo nustatyta tvarka, ir tiek, kiek joje nustatyta, kad šie 4 arba 5 aukštosios mokyklos tarybos nariai atrenkami ir skiriami įvertinus Aukštojo mokslo tarybos atliktą kandidatų įvertinimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 70 straipsnio 7 dalis (2012 m. sausio 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą ištir- ti, ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo: – 7 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 19 straipsnio 3 dalis, 20, 21, 22 straipsniai neprieštarauja Lietuvos Respubli- kos Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; – 20, 21, 22, 53 straipsniai, 20 straipsnio 1 dalis, šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 11, 12, 13, 14 punktai, šio straipsnio 9 dalis, 21 straipsnio 1 dalis, šio straipsnio 2 dalies 8, 9, 10, 11, 12, 13 punktai, 22 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8, 9 punktai, šio straipsnio 3, 9 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai, 107 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės vals- tybės principui; – 70 straipsnio 7 dalis (2012 m. sausio 19 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai. ◆ DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO PRIĖMIMO 255

3. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą ištir- ti, ar Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 7, 11, 21, 22, 69, 70 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 7 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės vals- tybės principui. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 146-7545. 256

SPRENDIMAS

Dėl BYLOS PAGAL PAREIŠKĖJO – vILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO PRAŠYMĄ IŠTIRTI, AR Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 daliEs 11 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) NEPRIEŠTARAUJA Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nutraukimo

2012 m. gruodžio 19 d. Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teis- mo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Me- sonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo, sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus vyriausiajam specialistui Šarūnui Jazukevičiui, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2012 m. lapkričio 20 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 43/2009 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-54/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: <...> 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, administra- cinėje byloje procesas yra atnaujinamas Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, neprieštarauja Lietuvos Respubli- kos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisi- nės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė: I Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais. 1. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies nuostatoje „Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: <...> 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą“ netiesiogiai ◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 257

yra įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, priešta- raujančiu Konstitucijai ar įstatymams. Tačiau Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nesuteikia galimybės, Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, atnaujinti proceso užbaigtose administ racinėse bylose. Pareiškėjas remiasi inter alia šiomis Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis: „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti.“ Pareiškėjo nuomone, bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendi- mų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis nustatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, tačiau ji nesusijusi su proceso atnaujinimu užbaigtose adminis- tracinėse bylose. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje ir Konstitucinio Teismo įstaty- mo 72 straipsnio 4 dalyje nėra nustatyta kitokių išimčių, kada Konstitucinio Teismo nutarimas turi grįžtamąją galią. Todėl ginčijama Administracinių bylų teisenos įsta- tymo 153 straipsnio 2 dalies nuostata tiek, kiek administracinėje byloje procesas yra atnaujinamas Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konsti- tucijai ar įstatymams, prieštarauja Konstitucijos 107 straipsnio 1 daliai. 2. Pasak pareiškėjo, ginčijamoje Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies nuostatoje yra nustatytos skirtingos teisinės galimybės: administracinis sprendimas, pagrįstas teisės aktu, kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymui, gali būti peržiūrėtas esant Administraci- nių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnyje nustatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, jeigu jis buvo skundžiamas teismui; tuo tarpu dėl administracinio sprendimo, kuris nebuvo skundžiamas teismui, galimybė atnaujinti procesą dėl administracinio sprendimo priėmimo nenumatyta. Pareiškėjo nuomone, tokios skirtingos teisinės galimybės peržiūrėti vienodos galios administracinį sprendimą prieštarauja Konsti- tucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui, konstituciniam teisinės valstybės principui. II Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir 258 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas ◆

administracinės teisės skyriaus vyriausiojo specialisto Š. Jazukevičiaus rašytiniai pa- aiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostata neprieštarauja Konstitucijai. 1. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Š. Jazukevičiaus pozicija grindžiama šiais argumentais. 1.1. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis suponuoja bendrą taisyklę, kad Konsti- tucinio Teismo sprendimų, kuriais atitinkamas teisės aktas (jo dalis) pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau tai nereiškia, kad negali būti šios bendros taisyklės išimčių, nustatomų dėl specifinių situacijų, kurias nulemia kitos Konstitucijos ar įstatymų nuostatos. Vieną iš tokių situacijų nulemia būtent Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas, kuriame įtvirtinta galimybė inicijuoti retroaktyvų asmens teisių pažeidimų pašalinimą po to, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nėra išsamaus atvejų, kada jo nutarimai turi grįžtamąją galią, sąrašo, tačiau Konstitucinis Teismas yra nurodęs ne vieną tokį atvejį. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje (kurioje nustatyta, kad jei yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas (teisėjas) sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją) yra įtvir- tinta viena iš Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo į ateitį išimčių. Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Seimas turi teisę nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos tei- sinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. 1.2. Dėl ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui suinteresuoto asmens – Seimo atstovas pažymi, kad tam tikrų asmenų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas, būtent tokia padė- tis (proceso atnaujinimo Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštarau- jančiu Konstitucijai ar įstatymams kontekste) yra tų asmenų, kurie kreipėsi į teismą, ir tų asmenų, kurie nesikreipė. 1.3. Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Administra- cinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas neprieštarauja atitin- kamoms Konstitucijos nuostatoms, tačiau, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, šią įstatymo normą turėjo taikyti ne pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris nagrinėjo prašymą ◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 259

atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi, vadovaudamasis inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktu, atnaujino procesą administracinės bylos dalyje dėl J. T. skundo ir perdavė bylą iš naujo išnagrinėti pareiškėjui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Būtent Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konkrečioje proceso atnaujinimo byloje, taikydamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir manydamas, kad jis gali prieštarau- ti Konstitucijai, turėjo teisę dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau to nepadarė. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovo nuomone, ši konstitucinės justicijos byla ga- lėtų būti nutraukta. III Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo kanceliarijos Teisės departamento Baudžiamosios ir administracinės teisės skyriaus vyriausiasis specialistas Š. Jazukevičius iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškini- muose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus. Konstitucinis Teismas konstatuoja: I 1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: <...> 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, administracinėje byloje procesas yra atnaujinamas Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įsta- tymams, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pasak pareiškėjo, ginčijamoje nuostatoje netiesiogiai yra įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje Konstituciniam Teismui pripažinus teisės aktą, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, tačiau, pareiškėjo manymu, Konstitucija tokios galimybės nesuteikia. 2. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra aiškinęs Konstituci- jos 107 straipsnio nuostatas. Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.“ 260 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas ◆

2.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada ne- begalės būti taikomas (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teis- mas yra konstatavęs ir tai, kad jis pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstituci- nės justicijos bylas turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas, 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas, 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). 2.2. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas taip pat yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). 3. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį; tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Taigi gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstituci- nio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimčių, t. y. pagal Konstituci- ją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. 4. Pažymėtina, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisy- klės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. 4.1. Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Konsti- tucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, jog nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvir- tinta vertybių pusiausvyra. Vadovaudamasis tokia Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos samprata, Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pabrėžė, ◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 261

kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Kons- titucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą. Pažymėtina, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių bei 102 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste. 4.2. Iš minėtų Konstitucijos nuostatų išskirtina jos 7 straipsnio 1 dalis ir konstitucinis teisinės valstybės principas. Pagal Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Ši nuostata įtvirtina Konstitucijos viršenybės principą, kuris yra pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas. Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukš- čiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama; pati Konstitucija įtvirti- na mechanizmą, leidžiantį nustatyti, ar teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konsti- tucijai; šiuo atžvilgiu Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; Konstitucijos viršenybės principo pažeidimas reikštų, kad yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lap- kričio 20 d. sprendimas, 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, ku- riai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. gruo- džio 22 d. nutarimai); visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Taigi paneigiant Konstitucijos virše- nybę kartu yra paneigiamas ir konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas. 4.3. Konstitucijos viršenybės principas yra įtvirtintas ne tik Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje; jis įvairiais aspektais yra įtvirtintas ir kituose Konstitucijos straipsniuose (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Įvairūs šio principo aspektai atskleistini atsižvelgiant į minėtus Konsti- tucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnius ir 102 straipsnio 1 dalį, kurių kontekste aiškinti- nas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys. Kaip antai Konstitucijos viršenybės principą ir konstitucinį teisės viešpatavimo imperatyvą suponuoja inter alia Kons- titucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija, taip pat su šia nuostata susijęs 18 straipsnyje įtvir- tintas principas, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; Konstitucijos viršeny- 262 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas ◆

bei užtikrinti inter alia skirta jos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucijos tiesioginio taikymo principas), šio straipsnio 2 dalies nuostata, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija, taip pat su ja susijusi 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės tei- sės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Konstitucinei tvarkai ginti Konstitucijoje (inter alia jos 102 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Kons- titucijai ir įstatymams) yra įtvirtintas konstitucinės kontrolės institutas, leidžiantis Konstitucijai prieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus pašalinti iš teisės sistemos. Aiškindamas inter alia Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis vykdo konstitucinę teisminę kontrolę, kad jis – konstitucinės justicijos institucija, kad pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bei vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. birže- lio 29 d. nutarimai). 4.4. Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konsti- tucinį teisinį reguliavimą, konstatuotina, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas tokiais išimtiniais atvejais, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo spren- dimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai. 5. Minėta, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas atsižvel- giant inter alia į Konstitucijos 1, 18 straipsnius. 5.1. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“ Pažymėtina, jog Konstitucijos sudedamosios dalies – Lie- tuvos Respublikos konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos valstybės“ 1 straipsnyje įtvir- tinta, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, t. y. Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, yra pamatinis valstybės principas. Aiškindamas Konstitucijos 1 straipsnio nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rug- sėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. ◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 263

birželio 21 d. nutarimai); Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijo- je įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės val- džios organizacijos ir veiklos principus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d., 2012 m. kovo 29 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtintos pamatinės konstitucinės vertybės – valstybės nepriklausomybė, demokratija ir respublika. Jos yra neatskiriamai tarpu savyje susijusios ir sudaro Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, todėl jokiomis aplinkybėmis negali būti paneigtos. 5.2. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucija yra grin- džiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis, inter alia pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilieti- nės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai). Šiame kontekste išskirtinas Konstitucijos 18 straipsnis, kuriame nustatyta, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Kaip 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pri- pažinimas inter alia reiškia, kad žmogui ipso facto priklauso teisės ir laisvės, kurios yra neatskiriamos nuo jo asmens ir kurios negali būti iš jo atimtos. Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tautos priimta Konstitucija ir kurių realus įgyvendinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d‘être, priešingu atveju valstybė negalėtų būti laikoma bendru visos visuomenės gėriu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. rug- sėjo 24 d. nutarimai). Taigi vienas iš Lietuvos Respublikos, kaip demokratinės teisinės valstybės, kons- titucinių pagrindų yra žmogaus teisių ir laisvių prigimtinio pobūdžio pripažinimo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Šis principas taip pat laikytinas pamatine konstitucine vertybe, neatski riamai susijusia su Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą sudarančiomis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės ne- priklausomybe, demokratija ir respublika; prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobū- dis taip pat negali būti paneigtas. 5.3. Tai, kad nepriklausomybė, demokratija ir respublika bei prigimtinis žmo- gaus teisių ir laisvių pobūdis yra pamatinės konstitucinės vertybės, sudarančios Lie- tuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą, taip pat tai, kad šios vertybės negali būti paneigtos, suponuoja, kad teisės aktai (jų dalys), kuriais iš esmės būtų paneigta Lietuvos valstybės nepriklausomybė, demokratija, respublika ar prigimtinis žmogaus teisių ir laisvių pobūdis, negali galioti nuo pat jų priėmimo ir tokių teisės aktų (jų dalių) taikymo padariniai turi būti laikomi anti 264 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas ◆

konstituciniais. Kitoks Konstitucijos 1, 18 straipsnių aiškinimas reikštų, kad ne tik būtų paneigiamas Konstitucijos viršenybės principas ir konstitucinis teisės viešpata- vimo imperatyvas, bet ir būtų sudaromos prielaidos prarasti valstybės nepriklauso- mybę, sužlugdyti demokratiją ar panaikinti respubliką, paneigti prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, t. y. sugriauti Lietuvos valstybės, kaip Konstitucijoje įtvirtinto bendro visos visuomenės gėrio, pamatą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 1, 18 straipsniuose įtvirtin- tų pamatinių konstitucinių vertybių, Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo, kaip vykdančios konstitucinį teisingumą bei garantuojančios Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą konstitucinės justicijos institucijos, įgalio- jimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) ne tik prieštarauja Konstitucijai, bet ir iš esmės paneigia pamatines konstitucines vertybes – Lietuvos valstybės nepriklausomybę, demokratiją, respubliką ar prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį, pripažinti antikonstituciniais ir šio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius. 6. Minėta, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas atsižvel- giant inter alia į šio straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. 6.1. Aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytą konstituci- nį teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus įstatymą (jo dalį), kitą Seimo teisės aktą (jo dalį), Respublikos Prezidento aktą (jo dalį), Vyriausybės teisės aktą (jo dalį) prieštaraujančiu Konsti- tucijai, atitinkamą teisės aktą išleidusioms valstybės institucijoms – Seimui, Respub likos Prezidentui, Vyriausybei – pagal Konstituciją yra draudžiama vėliau priimtais įstatymais bei kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pri- pažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. rug- sėjo 5 d. nutarimai); Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje nustatytas Konstitucinio Teismo spren- dimų galutinumas ir neskundžiamumas yra konstitucinio draudimo įveikti Konstitu- cinio Teismo baigiamojo akto galią pagrindas. Konstitucinis Teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių inter alia kyla draudimas vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį re- guliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo aktuose išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad konstitucinis draudimas įveik- ◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 265

ti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią reiškia ne tik draudimą priimti tokį pat pavadinimą, teisinę galią, reguliavimo dalyką ir apimtį turintį teisės aktą (jo dalį), kaip tas, kurį Konstitucinis Teismas yra pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai, bet ir draudimą priimti kitokį pavadinimą, teisinę galią, reguliavimo dalyką ar apimtį tu- rintį teisės aktą (jo dalį), kurio turinys būtų visiškai ar iš dalies tapatus teisės aktui (jo daliai), kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo yra pripažintas pagal turinį prieštaraujančiu Konstitucijai. 6.2. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinis draudimas įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią yra viena iš Konstitucijoje įtvirtintų jos apsaugos priemonių, skirtų Konstitucijos viršenybei ir teisės viešpatavimui užtikrinti. Kaip 2012 m. rugsė- jo 5 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, jeigu įstatymų leidėjas vis dėlto pri- imtų įstatymą, kuriuo nepaisoma šio draudimo, toks įstatymas negalėtų būti teisėtu pagrindu įgyti atitinkamas teises ar teisinį statusą; kitoks Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių aiškinimas būtų nesuderinamas inter alia su Konstitucijos viršenybės principu, konstituciniais valdžių padalijimo, teisinės valstybės principais; be to, tai būtų nesuderinama ir su bendruoju teisės principu ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda). Taigi Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies nuostata inter alia suponuoja tai, kad pažeidus draudimą įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią kartu paneigiamas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitu- cijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvir- tintas valdžių padalijimo principas, 5 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Atsižvelgiant į tai, teisės aktas (jo dalis), kuriuo mėginama įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią, neturėtų būti laikomas teisiniu pagrindu įgyti teisėtus lūkesčius, atitinkamas teises ar teisinį statusą, t. y. antikonstituciniais galėtų būti laikomi tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padariniai, inter alia padariniai, atsiradę iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Priešingas Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies aiš- kinimas reikštų, kad teisėkūros subjektams pagal Konstituciją yra suteikiama galimy- bė įveikti Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų galią, t. y. galimybė tam tikrą laiką, kol Konstitucinis Teismas vėl pripažins atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujan- čiu Konstitucijai, nesivadovauti Konstitucija ir teise. Pabrėžtina, kad tokios galimybės pripažinimas būtų tolygus Konstitucijos viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo esmės paneigimui, taigi būtų nesuderinamas su konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimais. 6.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 102 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra konstitucinės justicijos institucija, vykdanti konstitucinį teisingumą, garantuojanti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš Konstituci- jos 102 straipsnio 1 dalies, 107 straipsnio 2 dalies nuostatų, aiškinamų Konstitucijos 266 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas ◆

viršenybės principo ir konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo kontekste, inter alia kyla Konstitucinio Teismo įgaliojimai, konstitucinės justicijos byloje nustačius, kad ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, įvertinus visas aplinkybes taip pat konstatuoti, kad šis aktas (jo dalis) vertintinas kaip konstitucinio draudimo įveikti Konstitucinio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimas, ir tokio teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius pripažinti antikonstituciniais. Pažymėtina, kad įgyvendindamas tokius konstitucinius įgaliojimus Konstituci- nis Teismas yra saistomas ir kitų konstitucinio teisinės valstybės principo impera- tyvų, inter alia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo, protingumo, proporcingumo, impossibílium nulla obligátio est (niekas neįpareigojamas daryti to, kas neįmanoma) ir lex non cogit ad impossibília (teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų daly- kų) reikalavimų. Kitaip tariant, nustatęs konstitucinio draudimo įveikti Konstituci- nio Teismo baigiamojo akto galią pažeidimą, Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar jo nutarimas pripažinti šį draudimą pažeidžiantį teisės aktą (jo dalį) prieštaraujan- čiu Konstitucijai taikytinas retroaktyviai, turi pagal nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos aplinkybes įvertinti galimas tokio retroaktyvaus taikymo pasekmes, inter alia tai, ar toks taikymas yra apskritai įmanomas, ar jis nesukeltų siekiui visiškai pa- šalinti antikonstitucinio akto padarinius neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei ir su tokia našta susijusių itin nepalankių padarinių žmogaus teisėms ir laisvėms. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucija apskritai neužkerta kelio tam tik rais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kylančias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai (poįstatyminių aktų – prieštaraujančiais Konstitucijai ir (arba) įstatymams), kurių neapgynus ir neapsaugojus šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų didesnę žalą negu toji, kurią šis asmuo, kiti asmenys, visuomenė arba valstybė patirtų, jeigu minėtos teisės būtų visiškai arba iš dalies apsaugotos ir apgintos; sprendžiant, ar iš teisės akto, vė- liau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai (poįstatyminio akto – prieštaraujančiu Konstitucijai ir (arba) įstatymams), jo galiojimo metu kilusios asmens įgytos teisės turi būti saugomos ir ginamos, ar ne, o jeigu taip, tai kokiu mastu, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar neapsaugojus ir neapgynus šių įgytų teisių nebus pažeistos kitos Konstitucijos saugomos vertybės, ar nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos gina- mų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas). 7. Minėta, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas atsižvel- giant inter alia į jos 110 straipsnį. 7.1. Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta: „Teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.“ ◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 267

7.2. Pažymėtina, kad Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos yra susijusios inter alia su jos 109 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta išimtinė teismų funkcija vykdyti teisingumą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (iner alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Kons- titucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. vasario 20 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). 7.3. Kaip 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti Konstitucijai prieš- taraujantį įstatymą, taip pat bylą nagrinėjančio teismo pareiga, kilus abejonėms, ar teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas toje byloje, neprieštarauja Konstitucijai, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją; tokiu konstituciniu reguliavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitu- cinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės. 7.4. Taigi Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konsti- tucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos vir- šenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitu- cijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. 8. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad Konstitu- cija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Kons- 268 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas ◆

titucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstituci- jai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, juo negali būti pažeistas viešasis interesas, jis turi atitikti inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimus: negali būti sudaryta prielaidų paneigti teisingumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, juo turi būti apsaugotos kitų asmenų sąžiningai įgytos teisės. II 1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas pra- šo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) nuostata „Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: <...> 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą“ tiek, kiek, pasak pareiškėjo, admi- nistracinėje byloje procesas yra atnaujinamas Konstituciniam Teismui pripažinus tei- sės aktą prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams. Taigi pareiškėjas iš esmės ginčija Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai. 2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnyje „Proceso atnaujinimo pagrindai“ (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kurio 2 dalies 11 punktas ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta: „1. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. 2. Procesas gali būti atnaujinamas esant šiems pagrindams: 1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismo sprendimas byloje prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir jos papildomiems protokolams; 2) naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti ži- nomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu; 3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo pa- rodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, doku mentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas; 4) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagri- nėjant šią bylą; 5) panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis, kuris buvo pagrindas priimti tą sprendimą, nutarimą ar nutartį; ◆ DĖL BYLOS NUTRAUKIMO 269

6) jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą; 7) jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų; 8) sprendimas ar nutartis yra be motyvų; 9) jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas; 10) jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį; 11) panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas iš- sprendė bylą; 12) kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavi- mą.“ Taigi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnis, inter alia ginčija- mas jo 2 dalies 11 punktas, skirtas reguliuoti santykiams, susijusiems su proceso atnaujinimu bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. 3. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įsta- tymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijai administracinėje byloje, kurioje procesas jau yra atnaujintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Pažymėtina, kad prieš priimdamas šią nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylos nesustabdė ir nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) atitikties Konstitucijai. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad pareiškėjas nagrinėjamoje administra- cinėje byloje turėtų taikyti teisės aktus, susijusius su nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, inter alia šio draudimo išmokomis. 4. Taigi pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžia dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokos priteisimo, o ne dėl bylos, užbaigtos įsiteisėjusia teismo nutartimi, proceso atnaujinimo. Vadinasi, pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nu- tartį administracinėje byloje sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), kuris šioje jo nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikomas. 5. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutari- 270 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas ◆

mas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas, 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai). Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitu- cinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą. 6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos byla pagal pa- reiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-54/2009) iš- tirti, ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir šio straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendžia: Nutraukti bylą pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra- šymą (Nr. 1B-54/2009) ištirti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punktas (2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija) (Žin., 2000, Nr. 85-2566) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

Paskelbta: , 2012, Nr. 152-7779. KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO POTVARKIAI

POTVARKIS

DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO

2012 m. lapkričio 26 d. Nr. 2B-81 Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2012 m. lapkričio 15 d. gautas pa- reiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-36/2012) ištirti, ar „Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis ir 35 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtin- tiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams ir 29 straipsniui“. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnį teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti inter alia teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai (2 dalies 5 punktas), prie teismo nutarties turi būti pridedamas ginčijamo teisės akto viso teksto nuorašas (3 dalies 2 punktas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Kons- titucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieš- tarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bend ro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieš- tarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prie prašymo ištirti, ar ginčijamas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, turi būti pridedamas ginčijamo teisės akto (jo dalies) viso teksto nuorašas – „Valstybės žiniose“ paskelbtas teisės akto tekstas. Pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis (2008 m. gegužės 22 d. redakcija). Šias savo abejones jis iš esmės grindžia bendro pobūdžio samprotavimais, kad Įmonių bankroto įstatymas netaikomas daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų ir sodininkų bendrijoms. 272 2012 m. lapkričio 26 d. potvarkis ◆

Ginčijamoje Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje (2008 m. gegu- žės 22 d. redakcija) inter alia nustatyta, jog „Įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka <...>, išskyrus <...> religines bendruomenes ir bendrijas“. Pažymėtina, kad religinių bend ruomenių ir bendrijų teisiniai santykiai reguliuojami Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu, kurio 4 straipsnyje įtvirtintos inter alia religi- nių bendruomenių ir religinių bendrijų sąvokos, tačiau pareiškėjas jų nevertina ir neanalizuoja jų santykio su ginčijamu teisiniu reguliavimu. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad teisinių argumentų, pa- grindžiančių abejonę dėl Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies (2008 m. ge- gužės 22 d. redakcija) prieštaravimo Konstitucijai, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas abejoja, ar Konstitucijai neprieštarauja inter alia Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo pirmąja eile tvarka, tačiau šios savo abejonės niekaip nepagrindžia. Jis tik nurodo, kad tokie reikalavimai, jo nuomone, pagal teisinį reikšmingumą yra iš esmės ana- logiški reikalavimams apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją, kurie pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalį yra laikomi pirmąja eile tenki- namais kreditorių reikalavimais. Pažymėtina, kad prie pareiškėjo prašymo pridėtas ne oficialus ginčijamo įstaty- mo tekstas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 3 dalies 2 punkto reikalavimų. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pa- reiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu, g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos teismo prašymą Nr. 1B-36/2012 ištirti, ar „Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 2 dalis ir 35 straipsnio 2 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams ir 29 straipsniui“. Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.

Konstitucinio Teismo pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis

Paskelbta: Valstybės žinios, 2012, Nr. 138-7069. PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

2012 M. SPALIO 1–GRUODŽIO 31 D. KONSTITUCINIAME TEISME PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI

1. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. spalio 12 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ Nr. 2B-53 (Valstybės žinios, 2012, Nr. 120-6032) priimtas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pra- šymas (Nr. 1B-23/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 2 punktas (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais), taip pat šio įsta- tymo priedėlis (2001 m. spalio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei skiriama 40 procentų dydžio gyventojų pajamų mokesčio dalis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. spalio 23 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo paklausimo priėmimo“ Nr. 2B-57 (Valstybės žinios, 2012, Nr. 124-6236) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. spalio 23 d. dekrete Nr. 1K-1248 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytas paklausimas, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 7 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo paklausimo priėmimo“ Nr. 2B-65 (Valstybės žinios, 2012, Nr. 130-6575) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. lapkri- čio 7 d. dekrete Nr. 1K-1262 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytas paklausimas dėl išvados, ar per 2012 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymas.

4. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 7 d. potvarkiu „Dėl pareiškėjo paklausimo priėmimo“ Nr. 2B-62 (Valstybės žinios, 2012, Nr. 130-6574) priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarime Nr. XI-2378 „Dėl paklausimo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui“ išdėstytas paklausimas „dėl išvados: 1) ar per Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus 2012 m. spalio 14 d. daugiaman- datėje rinkimų apygardoje nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo 5, 51, 61, 67, 274

671, 84, 87 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios slapto balsavimo principą ir demokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pripa- žinimui legitimiais ir teisėtais; ar šiurkštūs Seimo rinkimų įstatymo pažeidimai leido Vyriausiajai rinkimų komisijai nustatyti esminius rinkimų rezultatus (rinkėjų balsų skaičių) daugiamandatėje rinkimų apygardoje daugiau kaip vieno mandato tikslumu; 2) ar per Lietuvos Respublikos Seimo rinkimus 2012 m. spalio 14 d. vienman- datėse Šilutės–Pagėgių (Nr. 32), Biržų–Kupiškio (Nr. 48), Širvintų–Vilniaus (Nr. 55), Vilniaus–Trakų (Nr. 57), Kaišiadorių–Elektrėnų (Nr. 59), Jurbarko (Nr. 62) rinkimų apygardose, kuriose buvo nustatyta daugybė balsų pirkimo faktų, nebuvo pažeistos Seimo rinkimų įstatymo 5, 51, 61, 67, 671, 84, 87 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios slapto balsavimo principą ir demokratines rinkimų procedūras, kurių laikymasis yra būtinas rinkimų rezultatų pripažinimui legitimiais ir teisėtais; ar šiurkštūs Seimo rin- kimų įstatymo pažeidimai šiose vienmandatėse rinkimų apygardose leido Vyriausia- jai rinkimų komisijai tiksliai nustatyti visus kandidatus, patekusius į antrąjį Seimo rinkimų turą“.

5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 12 d. potvarkiu Nr. 2B-67 Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2012, Nr. 132-6710) priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pra- šymas (Nr. 1B-26/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimas Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ (2010 m. kovo 31 d. redakcija) tiek, kiek juo patvirtintas maksimalus 0,12 ha nau- jų žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai Kauno mieste, dydis, ne- prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išliku- sį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) 3 daliai.

6. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 13 d. potvarkiu Nr. 2B-69 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2012, Nr. 146-7545) priimtas pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymas (Nr. 1B-27/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 25 straipsnio 4 dalis (2010 m. balandžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respubli- kos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyk lių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių (2008 m. liepos 16 d. redakcija) 240 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 15 d. potvarkiu Nr. 2B-77 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2012, Nr. 133-6796) priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pra- ◆ PRIIMTI NAGRINĖTI PRAŠYMAI 275

šymas (Nr. 1B-30/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1656 „Dėl Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nedarbo socialinio draudimo išmokų nuostatų 39 punktas tiek, kiek jame nustačius, kad „nedarbo draudimo išmoka pervedama į jos gavėjo nurodytą as- meninę sąskaitą Lietuvos Respublikos teritorijoje esančioje kredito įstaigoje“, nebuvo nustatyta dar ir kitokių būdų mokėti įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis skiriamas nedarbo socialinio draudimo išmokas jų gavėjams, neprieštarauja Lietuvos Res- publikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. lapkričio 26 d. potvarkiu Nr. 2B-82 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2012, Nr. 138-7070) priimtas pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas (Nr. 1B-33/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtinti Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžiai ir mokėjimo taisyklės (2012 m. liepos 18 d. redakcija) tiek, kiek, nustačius fiksuotus už- mokesčio advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą dydžius, nebenustatyta, kad šis užmokestis apskaičiuojamas taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Res- publikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. gruodžio 5 d. potvarkiu Nr. 2B-85 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės žinios, 2012, Nr. 142-7340) priimtas pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pra- šymas (Nr. 1B-38/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija), 1 priedas (2009 m. liepos 17 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. gruo- džio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-95 „Dėl pareiškėjo prašymo priėmimo“ (Valstybės ži- nios, 2012, Nr. 149-7635) priimtas pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymas (Nr. 1B-40/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis, 95 straipsnio 8 dalies 1 punktas, 99 straipsnis pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Parengė Arnoldas Matijošius MOKSLINIAI STRAIPSNIAI

LIETUVOS STATUTAS – LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS BAJORŲ KONSTITUCIJA1

Prof. dr. Irena Valikonytė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir viduramžių istorijos katedra

1918 m. rudenį, kai Lietuvos Taryba rengėsi priimti labai svarbų dokumentą – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinius dėsnius, „Lietuvos aide“ pa- sirodė žymaus teisės istoriko ir visuomenės veikėjo Augustino Janulaičio straipsnis „Lietuvių statutai ir jų istorija“, kuriame profesorius, žinoma, neragino grąžinti Sta- tuto, bet įvertino jį kaip neatimamą Lietuvos praeities dalį, dar „daug kur užsilikusį mūsų gyvenime“2. Tiesa, tarpukario Lietuvos Respublikos konstitucijose tokio teisi- nės valstybės tęstinumo akcento neaptiksime. O 1992 m. priimtos Lietuvos Respubli- kos Konstitucijos preambulėje jau pabrėžiama: „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindė Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis.“ Iš tiesų, teisinės valstybės, kurios tikslas – visų piliečių teisių ir laisvių apsauga, idėja Lietuvos Statute, kurio rengimas buvo grindžiamas maksima „šalis statoma ant teisės pamatų“, labai ryški. Jau pačioje XIX a. pradžioje, Lenkijoje ir Lietuvoje pra- dėjus plėtoti mokslinę istoriografiją, jos kūrėjai, išsyk daug dėmesio skyrę Lietuvos Statutui, itin iškėlė šiame unikaliame kelių tautų teisės, istorijos ir kultūros pamink le įkūnytą aukšto lygio teisės sistemą. Žymus lenkų mokslininkas Wacławas Alexan deris Maciejowskis pabrėžė, kad tokio didingo įstatymų kodekso „Europa tuomet neturėjo“3. Netgi XX a. trečiajame dešimtmetyje, kai Lenkijos istoriografijoje tebe- vyravo mesianistinė paradigma ir sustiprėjo vadinamoji priešmūrio (Polska przed murzem), t. y. Lenkijos, ginančios visą Vakarų civilizaciją, ideologija, įžymus teisės istorikas Stanisławas Kutrzeba išdrįso pripažinti, kad teisės kodifikavimo srityje Lie- tuva „pranoko Karūną“4. Tiesą sakant, XVI a. visoje Europoje buvo pastebimas su- sidomėjimas teisės kodifikavimu. Šis reiškinys siejosi su įsivyravusia teisės kaip vertybės per se samprata ir su valstybės suverenumo doktrinos, kurios svarbus atri-

1 straipsnis parengtas pranešimo, perskaityto 2012 m. spalio 25 d. Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Europos konstitucinio palikimo standartai“, pagrindu. Šią konferenciją, skirtą Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo 20-osioms metinėms, surengė Lietuvos Res publikos Konstitucinis Teismas kartu su Vilniaus universitetu ir Venecijos komisija. 2 Janulaitis A. Lietuvių statutai ir jų istorija. Lietuvos aidas, 1918 m. spalio 5 d., Nr. 98 (146), p. 2. 3 maciejowski W. A. Historya prawodawstw słowiańskich. Wyd. 2. T. I. Warszawa: nakł. aut., 1856, s. 207. 4 kutrzeba S. Historia żródeł dawnego prawa polskiego. T. II. Lwów-Warszawa-Kraków: Wydawnictwo Zakładu Narodowego im. Ossolińskich, 1926, s. 69. ◆ LIETUVOS STATUTAS – LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS BAJORŲ KONSTITUCIJA 277

butas – sava teisė, sustiprėjimu, taip pat su pagyvėjusia teisės mokslo sklaida Euro- poje5. Tačiau tuomet išryškėjusios teisės kodifikavimo tendencijos kitose šalyse liko neįgyvendintos arba – geriausiu atveju – laikytinos pradiniu kodifikacijos doktrinos kūrimo etapu. Antai 1508 m. Prahos universiteto profesoriaus ir Čekijos Karalystės kanceliarijos raštininko Victorino Cornelijaus surašytos „Devynios knygos apie čekų žemės teises“ taip ir liko kodekso projektas. 1514 m. įžymaus vengrų teisininko Ist vano Verböczy parengto Opus Tripartitum dėl diduomenės pasipriešinimo karalius nepatvirtino6. 1532 m. Šv. Romos imperijos žemėse įsiteisėjusi Constitucio Crimina- lis Carolina buvo tik baudžiamosios teisės kodifikacija7. Lenkijos Karūnoje XVI a. tebegaliojo net keli teisynai. 1523 m. priėmus Formula Processus, kodifikuoti pavyko tik proceso teisę. Tuo pat metu (1522–1523) parengta vadinamoji Sigismundina, kaip ir 1532 m. Correctura iurium (arba Taszyckio korektūros) projektas, 1534 m. Seime buvo atmesta8. Taigi 1506 m. išspausdintas Laskio Statutas netapo nei Lenki- jos kodeksu, nei jo pagrindu. Tačiau Lietuvos valstybėje ambicinga visuotinio įstaty- mų kodifikavimo programa 1529 m. buvo įgyvendinta. Maža to, Lietuva, per 60 metų parengusi ir priėmusi net tris statutus (1529, 1566, 1588), pademonstravo įspūdingą kodifikavimo proceso dinamizmą. Lietuvos Statutui būdingas išsamus teisinių santykių reguliavimas – jis aprėpė visas svarbiausias teisės šakas, o apibrėžčių ir formuluočių tobulumas, Vokietijos teisės istoriko Dietmaro Willoweito žodžiais, atskleidė „iškilių teisininkų braižą“9. Vyks- tant nepaprastai sparčiai sociopolitinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) raidai, klostantis luominei monarchijai ir plėtojantis bajoriškajai demokratijai, taip pat susiklosčius sudėtingai tarptautinei padėčiai buvo būtina stiprinti politinį valstybės vientisumą bei žemių integraciją, ir tai nulėmė platų Statuto turinį. Savotiš- kas vaidmuo teko ir Lenkijai: viena vertus, Lenkijos šlėktų laisvės tapo sektinu pavyz- džiu LDK bajorams, o kita vertus, Lenkijos siekis kuo glaudžiausiais unijiniais saitais pririšti Lietuvą skatino juridiškai įteisinti LDK savarankiškumą. Krikščioniškosios Europos kultūros lobių perėmimas, romėnų teisės recepcija, didžiulis Renesanso idė- jų poveikis, suteikęs Statutui išskirtinį sistemiškumą ir konceptualumą, leido Lietu- vos valstybei tapti neabejotina Vidurio ir Rytų Europos regiono lydere teisėkūros srityje10. Humanistinis ir pasaulietinis Trečiojo Lietuvos Statuto turinys užtikrino jam garbingą vietą tarp Renesanso epochos teisės paminklų11.

5 bardach J. Statuty litewskie a prawo rzymskie. Warszawa: OBTA, 1999, s. 9–10. 6 Gudavičius E. A Short Survey of the First Statute of Lithuania. Lietuvos Statutas = The Statute of Lithuania = Statuta Lituaniae: 1529. Vilnius: Artlora, 2002, p. 36–37. 7 bardach J. Statuty litewskie a prawo rzymskie, s. 11. 8 Ibid., s. 12. 9 Willoweit D. Das litauische Statut von 1529 vor dem Hirtengrund der Gesetzgebung und Jurisprudenz seiner Epoche. Pirmasis Lietuvos Statutas ir epocha: straipsnių rinkinys. Sud. I. Valikonytė ir L. Stepo navičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2005, p. 73–74. 10 Gudavičius E. Op. cit., p. 36–37. 11 bardach J. Statuty litewskie w ich kręgu prawno-kulturowym. Bardach J. O dawnej i niedawnej Litwie. Poznań: Wydawnictwo naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza, 1988, s. 61–66. 278 Prof. dr. Irena Valikonytė ◆

Iš pradžių – XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje – Lietuvos Statutas daugiausia buvo tiriamas tik kaip LDK teisės kultūros ir teisinės minties paminklas12, nors jau Joachi- mas Lelewelis, drauge su Ignotu Danilavičiumi 1841 m. parengęs Pirmojo Lietuvos Statuto publikaciją, apibūdino jį kaip LDK konstituciją13, o Ivanas Lappo atkrei- pė dėmesį į jame kodifikuotus konstitucinius įstatymus14. Sovietinės istoriografijos doktrinai būdingas antivakarietiškumas ir klasių kovos hipertrofavimas trukdė to laikotarpio istorikams Statutą pristatyti ir kaip politinės minties kūrinį, tačiau aš- tuntajame–devintajame dešimtmetyje atliekant statutų tyrimus taip pat imta ryškin- ti valstybinės (konstitucinės) teisės prioritetą15. Iš tiesų, negalėjo būti atsitiktinumas tai, kad visuose trijuose statutuose konstitucinės teisės normos išdėstytos būtent pir- muose trijuose skyriuose. Tarsi šiuolaikinėje konstitucijoje Statute juridiškai įteisinta valstybės santvarka ir sandara, valdžios institucijų funkcijos ir prerogatyvos. Pirma- sis Lietuvos Statutas įtvirtino Ponų tarybos viešpatavimą, Antrasis – parlamentinę sistemą ir bajorų demokratiją, Trečiasis pirmąkart Europoje atskyrė įstatymų kūri- mo, vykdomąją ir teismo valdžias. Žinoma, Statutas, „bajorų bajorams sukurtas“16, užtikrino jų asmens teises ir neliečiamybę: garbės, gyvybės ir sveikatos saugą, nekal- tumo prezumpciją („niekas negali būti suimtas be teismo sprendimo“), asmeninę at- sakomybę už padarytą nusikaltimą, viešą teismą ir bylos šalių lygybę, suteikė teisę laisvai išvykti „sau geresnės laimės ieškoti ir riterių įgūdžių išmokti“17 į kitas šalis, iš- skyrus priešo žemę. Nors Statutas nereguliavo valstybės ir Bažnyčios santykių, jame nėra religijos ar Bažnyčios įžeidimo sampratos, tačiau įtvirtinta krikščioniška ideologija. Antrasis Lietuvos Statutas, patvirtinęs 1563 m. birželio 7 d. valdovo privilegiją, sulyginusią stačiatikių ir katalikų teises, skelbė religijos išpažinimo laisvę, o į Trečią- jį Lietuvos Statutą in extenso įrašytas 1573 m. Varšuvos konfederacijos aktas Pax inter dissidentes in religione įteisino visų krikščioniškų konfesijų lygybę18. Statute ne tik buvo surašytos bajorų privilegijos ir teisės, bet ir įrašyta svarbiausia jų pareiga – ginti valstybę, ji įtvirtinta visų trijų statutų antrajame skyriuje „Apie šalies gynimą“. Šią pareigą atlikti buvo privalu ir moterims žemvaldėms. Beje, Lietuvos Statutas, specia

12 istoriografiją žr.: Пичета В. И. Изучение Литовских статутов в новейшей историко-юридической литературе (1918–1940 гг.). Пичета В. И. Белоруссия и Литва XV–XVI вв. Москва: Издательство Академии наук СССР, 1961, с. 487–502; Valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.). Vilnius: Vaga, 2001, p. 13–23. 13 Lelewel J. Dzieła. T. X. Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe, 1969, s. 195. 14 Lappo I. Senosios Lietuvos teisinė sąmonė. Vairas, 1934, Nr. 4, p. 439. 15 Юргинис Ю. Литовский Статут – памятник истории права и культуры Великого княжества Ли товского. 1529 m. Pirmasis Lietuvos Statutas. Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos Pirmojo Statuto 450 metinėms pažymėti, medžiaga. Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos leidybinė redakcinė taryba, 1982, p. 15, 18. 16 plateris A. I Lietuvos Statutas. Naujoji Romuva, 1940, Nr. 24–26, p. 448. 17 valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Op. cit., p. 150 (III skyriaus 8 straipsnis). 18 Статут Вялікага княства Літоўскага 1566 года. Мінск: ТЭСЕЙ, 2003, c. 37–39; Статут Вялікага княства Літоўскага 1588. Тэксты. Даведнік. Каментарыі. Мінск: „Беларуская савецкая энцыклапедыя“ iмя Петруся Броўкi, 1989 (toliau – Статут 1588), c. 112–114 (III skyriaus 3 straipsnis). ◆ LIETUVOS STATUTAS – LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS BAJORŲ KONSTITUCIJA 279

liame skyriuje reglamentavęs bajorių turtinę padėtį, garantavo jų asmens saugą, už moterų sužeidimą arba nužudymą įteisinęs dukart didesnes kompensacijas nei už to paties luomo vyrų sužeidimą arba nužudymą19. Tautos konstituciją priima per savo demokratiškai išrinktus atstovus. Modernio- jo parlamentarizmo prototipas buvo viduramžių arba naujųjų laikų luominio atstovavimo institucijos. LDK tokia institucija buvo Seimas. Jau Pirmasis Lietuvos Statutas, nors įžangoje pristatytas kaip valdovo dovana ištikimiems valdiniams, 1529 m. vasa- rą buvo priimtas Vilniaus Seime. Tiesa, XVI a. pirmojoje pusėje bajorų luomas dar buvo heterogeniškas ir eiliniai bajorai politinių teisių iš tikrųjų neturėjo. Jie galėjo dalyvauti seimuose, tačiau tuometis Seimas iš esmės tebuvo išplėstinis Ponų tarybos suvažiavimas, kuriame bajorai sprendžiamosios galios neturėjo, t. y. įstatymus pri- imdavo valdovas su Ponų taryba, kuri tapo protoparlamentiniu institutu ir kurio tei- sėkūros prerogatyvos buvo įteisintos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1492 m. bei didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo 1506 m. privilegijose, o vėliau – Pirmajame Lietuvos Statute. Tačiau dėl ponijos pasipriešinimo šiame Statute liko neįgyvendin- ta bajorų politinės ir juridinės emancipacijos programa, o tai sukėlė didžiulį bajorų nepasitenkinimą ir tapo viena iš priežasčių rengti Antrąjį Lietuvos Statutą. 1544 m., praėjus vos penkiolikai metų nuo Pirmojo Lietuvos Statuto įsigaliojimo, Brastos Sei- me bajorai pareikalavo veikiantį Statutą pataisyti20. Jame ir buvo įteisintos XVI a. vidurio reformos, lėmusios bajorystės, kaip išskirtinės luominės kokybės, sampratos atsiradimą ir suformavusios luominės monarchijos modelį, suteikusį teisę jau gana homogeniška tapusiai bajorijai21 dalyvauti sprendžiant valstybės klausimus, tvarkant teisėkūros, teisėtvarkos ir administravimo reikalus. Kitaip nei Lenkijoje, LDK įsteigti pavietai tapo ne tik pamatu organizuoti teismus, bet ir bajorų luominės organizacijos forma. Antrojo Lietuvos Statuto III skyriaus 6 straipsnis netgi suteikė bajorams teisę, iškilus būtinybei, sušaukti Seimą22, nors paprastai tai darydavo valdovas. Žinoma, tai, kad buvo sulygintos ponų ir šlėktelių teisės, nereiškė lygių galimybių. Tačiau būtent Antrasis Lietuvos Statutas įteisino LDK Seimą kaip bajorų luomo instituciją ir suteikė jam aukščiausią įstatymų leidimo prerogatyvą, kuria bajorai aktyviai naudojosi. Ne be pagrindo Trečiojo Lietuvos Statuto dedikacijoje LDK vicekancleris Leonas Sapie- ga išdidžiai pareiškė valdovui: „<...> mes sau teisyną <...> sukūrėme“23. Iš tiesų prie jo tobulinimo labai aktyviai prisidėjo pavietų bajorai, seimeliuose reiškę pageidavimus kuo smulkiausiai surašyti savąsias teises. Aišku, jiems stigo išsilavinimo ir erudicijos.

19 Валиконите И., Яксебогайте Й. Выкуп за женщину по Литовскому Статуту. 1588 metų Trečiasis Lietuvos Statutas. Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos Trečiojo Statuto 400 metinėms pažymėti, medžiaga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1989, p. 85–95. 20 Русская историческая библиотека. T. 30: Литовская Метрика. Книги Публичных дел. Юрьев: Императорская Археографическая Комиссия, 1914 (toliau – РИБ, т. 30), ст. 120. 21 petrauskas R. Luomai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius: Aidai, 2001, p. 323–324. 22 Statut Litewski drugiej redakcyi (1566). Archiwum Komisyi prawniczej. T. 7. Kraków: Akademja Umiejętności, 1900, s. 46. 23 Статут 1588, с. 45. 280 Prof. dr. Irena Valikonytė ◆

L. Sapiega rašė: „<...> kartais patys nežino, ko nori. Kada klausiu, ko nori, kad būtų įrašyta, tai atsako: pats nežinau, kaip išreikšti tai, ką galvoju. A, velniai tave griebtų, jeigu aš privalau suprasti tavo fantaziją, kai tu pats nesugebi išreikšti.“24 Taigi teisės kūrėja tapo bajorų politinė tauta, suvokusi ir teisinės valstybės svarbą, ir savo vadi- namąsias kardinalines teises. Visuose trijuose statutuose kaip nepajudinama tvirto- vė išliko III skyrius „Apie šlėktijos laisves ir apie Didžiosios Kunigaikštystės plėtimą“. Čia ir kyla klausimas, kaip patys bajorai vertino Lietuvos Statutą? Kokį vaidme- nį viešajame ir kasdieniame gyvenime jis atliko? Šiuolaikinė istoriografija, eksplikuo- dama iš lėto kintančią ir diferencijuotą bajorijos vertybinių orientacijų hierarchiją, jų pamatiniam mentalitetui priskiria luomo teisių ir laisvių kultą25, tapusį ir LDK bajoriš- kosios visuomenės ideologijos pagrindu. Įsigalint valstybės kaip bajorų laisvių saugo- tojos sampratai26 buvo suvokiama, kad tas laisves valstybė apgina būtent naudodamasi Statutu, – beje, tai išraiškingai paliudijo L. Sapiega, Trečiąjį Lietuvos Statutą pavadinęs „didžiausiu visuotinės laisvės sargybiniu“27. Istorijos dokumentai byloja, kad bajorai Lietuvos Statutą vertino ne tik kaip teisyną, bet ir kaip svarbiausią savo laisvių garantą, sakytume, savotišką konstituciją. Galima pateikti daugybę pavyzdžių, liudijančių ba- jorų didžiavimąsi ir džiaugimąsi Statute surašytomis laisvėmis28. Kita vertus, bajorai taip vertino savo laisves, kad, nepaisydami į Pirmojo Lietuvos Statuto preambulę įrašy- to Žygimanto Senojo patikinimo amžinai „laikyti galiojančiomis“ visas anksčiau jiems suteiktas privilegijas, vis tiek siekė, kad tų privilegijų aktai būtų ištisai perkelti į naują- jį Statutą. Antai 1554 m. Vilniaus Seime bajorai valdovui pateiktą prašymą į būsimą- jį Statutą „žodis žodin“ įrašyti visas jų privilegijas motyvavo savo prigimtine teise ginti laisves: „<...> kiekvienas nuo prigimimo privalo savąsias laisves ginti“29. Apie nuolatinį bajorų rūpinimąsi teisių plėtimu ir nuogąstavimą, kad jos nebūtų suvaržytos, byloja ir Antrojo Lietuvos Statuto įsiteisėjimo Žemaitijoje istorija. 1565 m. gegužės 1 d. Viešvė- nuose susirinkę mažiausiai 120 bajorų (tiek skirtingų antspaudų prispausta po jų raštu) surašė Žemaitijos seniūnui Jonui Chodkevičiui prašymą, kad šis pats arba paseniūnis bylas ir toliau nagrinėtų pagal Pirmąjį Lietuvos Statutą. Atsisakymą rinkti teisėjus, kaip reikalavo Antrasis Lietuvos Statutas, motyvavo tuo, kad, „neturėdami ir nematę naujojo Statuto“, baiminasi, jog tas naujas Statutas nepažeistų jų laisvių, suteiktų Žygimanto Au- gusto ir jo protėvių30. Tai reiškia, jog jie sutiko įgyvendinti 1564 m. Bielsko Seime pri-

24 cit. iš Lazutka S. Lietuvos Statutai, jų kūrėjai ir epocha. Kaunas: Spindulys, 1994, p. 34. 25 Ле Гофф Ж. Цивилизация средневекового Запада. Москва: Прогресс-Академия, 1992, с. 262; Kuolys D. Laisvės sampratos XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje. Seminarai. Red. A. Jokubaitis ir A. Kulakauskas. Vilnius: Vyturys, 1998, p. 33–37. 26 kuolys D. Laisvės sampratos XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje, p. 35; Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje: XVI a. trečias dešimtmetis– XVII a. pirmas dešimtmetis. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 510. 27 Статут 1588, с. 45. 28 РИБ, т. 30, ст. 19–20, 26, 39–40. 29 Ibid., ст. 224. 30 Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Rankraščių skyrius, f. 16–24, l. 56. Už rankraščio nuorodą autorė dėkoja doc. dr. Edmundui Rimšai. ◆ LIETUVOS STATUTAS – LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS BAJORŲ KONSTITUCIJA 281

imtas Statuto pataisas tik tuomet, kai įsitikins, kad naujoji tvarka nepažeidžia jų laisvių. Taigi Statutas tapo svarbiausia bajorų aukso laisves garantavusia knyga – konstitucija. Tik ne visi buvo tokie išsilavinę, kad galėtų, kaip Lietuvos Solonu vadintas L. Sapiega, Trečiojo Lietuvos Statuto dedikacijoje bajorams suformuluoti (beje, anksčiau už įžy- mųjį anglų filosofą Thomą Hobbesą31) teisinės valstybės principą, cituodamas Cicero- ną: „<...> teisės vergais esame dėl to, kad galėtume naudotis laisve“32. Ir ragino ne tik džiaugtis Statutu, bet ir pažinti „savąsias teises“ („gėda tautai savo įstatymų nežinoti“) ir jų laikytis, nes, girdi, ne visos valstybės turi tokius gerus įstatymus, kuriems paklūsta ir pats valdovas. Neatsitiktinai Mykolo Lietuvio sūnus Venclovas Agripa 1553 m. Viten- berge (?) išleistoje „Gedulingoje kalboje apie Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį“ Lietuvą Europai pristatė kaip geriausiai pasaulyje sutvarkytą valstybę33. Lietuvos Statute įtvirtintą valstybės sandarą bei teisės sistemą Lietuvos bajorai suvokė ir kaip labai svarbų LDK valstybingumo garantą. Jau Pirmajame Lietuvos Statute, tarsi šiuolaikinėje konstitucijoje, pirmiausia deklaruojančioje valstybės ne- priklausomybę, įteisintas LDK savarankiškumas. Svarbiausia vieta skirta III skyriaus straipsniams, kuriuose išplėtota suverenios valstybės koncepcija, o pirmasis straipsnis laikytinas LDK valstybingumo teisinio statuso pagrindu34. Teritorijos neliečiamumas ir valdovo įsipareigojimas ne tik nemažinti, bet ir plėsti LDK žemes buvo įteisintas ir Trečiajame Lietuvos Statute35, priimtame jau sudarius Liublino uniją. Nors Statu- tas nenutraukė unijos ryšio, bet iš esmės pažeidė jos nuostatas. Henriko Wisnerio žo- džiais, Trečiasis Lietuvos Statutas „tiesiog nepastebėjo“ egzistuojant bendrą Abiejų Tautų Respubliką36. Neatsitiktinai lenkai savo seimeliuose reikalavo jį panaikinti kaip priimtą contra privilegium unione. Taigi Lietuvos Statutas, tarsi sulydęs viso bajorų luomo teises ir laisves su LDK valstybingumu, tapo jų pilietinės savimonės pagrindu. Lietuvos politinės raidos ypatybės lėmė tai, kad Statuto kaip didžiausios bajorų vertybės samprata XVIII a. ne tik išliko, bet netgi sustiprėjo. Antai 1748 m. Lietuvos instigatorius Stanislovas Bužinskis Seime pareiškė: „Nėra kitų teisių, išskyrus tas, kurios nurodytos Statute.“37 Lietuvos bajorai seimeliuose reikalavo, kad jų pasiuntiniai seimuose gintų „šimtmečių praktika paremtą“ „teisingą“ Lietuvos Statutą ir nesutiktų jame daryti nė menkiausio pakeitimo38. Lietuvos bajorų pastangos apginti atskirą Sta- tutą rodo ne jų konservatyvizmą39. Lietuviai gynė savo valstybės savarankiškumo pa-

31 Jučas M. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: istorijos bruožai. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2010, p. 231. 32 Статут 1588, с. 47. 33 Lukšaitė I. Op. cit., p. 140, 155, 269; Kuolys D. Visuomenės raidos projekcijos XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijoje. Šešioliktojo amžiaus raštija. Vilnius: Pradai, 2000, p. 17. 34 valikonytė I., Lazutka S., Gudavičius E. Op. cit., p. 276–277. 35 Статут 1588, с. 114–115 (III skyriaus 4 straipsnis). 36 Wisner H. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo pavojai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 9. 37 Jučas M. Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid.–XIX a. pr.). Vilnius: Aidai, 2000, p. 312, 313, 348. 38 Ibid., p. 282, 293–294, 301–302; Kuolys D. Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija. Pirmoji knyga: Respublikos steigimas. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009, p. 242–245. 39 bardach J. Statuty litewskie a prawo rzymskie, s. 97. 282 Prof. dr. Irena Valikonytė ◆

matą, todėl ir buvo nesukalbami: kai 1776 m. Seimas Lenkijos atstovų balsais nutarė parengti bendrą Abiejų Tautų Respublikos įstatymų kodeksą, Lietuvos bajorai šį pro- jektą kategoriškai atmetė, t. y. nesutiko su rengiama įstatymų unifikacija. Kai Lenkija pajuto, kad neprivers Lietuvos atsisakyti Statuto, Ketverių metų Seime 1790 m. buvo nutarta, jog vienos civilinės teisės pagrindu turi tapti Lietuvos Statutas, o Hugo Ko- lontajus, 1791 m. pateikęs baudžiamosios teisės kodekso projektą, negailėjo pagyrų Trečiajam Lietuvos Statutui ir pavadino jį Renesanso epochos „geriausia visos Euro- pos įstatymų knyga“40. Bet šias diskusijas nutraukė kaimynų agresija, galutinai sužlug- džiusi Abiejų Tautų Respubliką. Didesnę Lietuvos dalį prijungus prie Rusijos ir caro valdžiai ėmus svarstyti galimybę „prijungtose provincijose“ įvesti Rusijos įstatymus, Lietuvos Statute įteisinta laisvė skatino kovoti dėl Statuto išsaugojimo. Romantizmo epochoje, kurios būdingiausia savybe Lietuvoje Vytautas Kavolis laikė monumenta- lią praeities nostalgiją41, patriotiškai nusiteikę Vilniaus universiteto studentai, susibū- rę į anticarinę filomatų-filaretų organizaciją, netgi egzaltuotai žavėjosi Statutu. Antai Jonas Čečiotas laiške draugui prisipažino „iki kaklo“ pasinėręs į Statutą: „<...> su juo svajoju, su juo miegu <...> jam skiriu visą savo laisvalaikį, <...> kai pradedam dainuo- ti, <...> aš ką nors iš Statuto dainuoju <...>.“42 Tačiau, artėjant Rusijos ir Prancūzijos kariniam susidūrimui, 1811 m. politikų parengtame ir carui Aleksandrui I įteiktame LDK atkūrimo Rusijos globoje projekte Lietuvos Statutui buvo numatytas veikian- čio fundamentalaus kodekso vaidmuo43. Beje, svarbiausiam šio projekto koncepcijos rengėjui, buvusiam LDK iždininkui (garsaus polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autoriui) Mykolui Kleofui Oginskiui atsiųstame laiške Erazmas Tišinskis rašė: „Tik rai žinau, kad lietuviai <...> aistringai myli savo šalies nepriklausomybę, savo įstaty- mus ir papročius <...>. Lietuviams jų tėvynė – vis dar Lietuva, įstatymai – Statutas, o aukščiausia teisėkūros valdžia – Seimas.“44 Žinoma, teisės autoritetai jau suvokė, kad kai kurios Statuto normos nebeatitinka kintančios XIX a. visuomenės poreikių ir modernios jurisprudencijos reikalavimų, – tai pastebėjo ir Vilniaus universiteto profesorius I. Danilavičius, 1817 m. Vilniaus švietimo apygardos kuratoriaus kunigaikščio Adomo Čartoriskio užsakymu palyginęs Lietuvos Statuto principus su Napoleono kodeksu ir teigęs: „Savo metu savaisiais statutais aplenkėme kitus, bet atsilikome juos tobulindami.“45 Tačiau politinė Lietuvos padėtis vertė patriotus laikytis Statuto „įsi-

40 Ibid., s. 97–98. 41 kavolis V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 436. 42 cit. iš: Праневич Г. М. Леў Сапега i эпоха нацыянальнага рамантызму ў лiтаратуры i грамадска- палiтычнай думцы Беларусi ХIХ–першай трэцi ХХ стст. Леў Сапега (1557–1633) i яго час: зборнiк навуковых артыкулаў. Гродна: Гродзенскi дзяржаўны унiверсiтэт iм. Янкi Купалы, 2007, с. 363. 43 Szpoper D. Valstybingumo atkūrimo prorusiškos koncepcijos Lietuvos konservatyviųjų sluoksnių politinėje mintyje 1807–1815 metais. Kultūros barai, 2003, Nr. 4, p. 82. 44 Cit. iš: Куль-Сяльверстава С. Я. Статут ВКЛ 1588 г. у свядомасцi насельнiцтва беларускiх зямель у першай палове ХIХ ст. Леў Сапега (1557–1633) i яго час, с. 345. 45 cit. iš: Ючас М. Игнатий Данилович – профессор Вильнюсского университета. Ignas Danila vičius. Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos Vilniaus, Kijevo, Maskvos ir Charkovo uni versitetų profesoriaus Igno Danilavičiaus 200-sioms gimimo metinėms paminėti, pranešimų tezės (1987 m. spalio 1 d.). Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsuko universitetas, 1987, p. 7. ◆ LIETUVOS STATUTAS – LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS BAJORŲ KONSTITUCIJA 283

kibus“. O XIX a. viduryje, kai Rusijos valdžia jau buvo panaikinusi Statuto galiojimą, jis liko politinio identiteto ir LDK valstybingumo simbolis, pasak V. Kavolio, „kom- pensaciniu didžiavimusi“ lietuvių pasiekimais praeityje46. Dar 1830 m. sukilimo iš- vakarėse sukurtame „Trumpajame lietuvių katekizme“47, kuris buvo aptiktas 1863 m. sukilėlių organizacijos nario bute, į klausimą „Kas yra lietuvis?“ įrašytas šitoks atsakymas: „Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto.“48 Vadinasi, praėjus net trims šimtme- čiams nuo Lietuvos Statuto įsigaliojimo prieš carizmą sukilusių Lietuvos bajorų (beje, jau prarandančių viešpataujančią poziciją politinėje arenoje) savimonėje Statutas išli- ko kaip to luomo vertybė ir senojo LDK valstybingumo tradicijų, dominavusių suki- lime, reiškėjas. Net ir XIX a. viduryje, kai Europoje jau radosi modernių konstitucijų, senokai iš Europos politinio žemėlapio išbrauktos Lietuvos valstybės bajorams ne Gegužės 3 d. Konstitucija, bet Lietuvos Statutas tebebuvo jų laisvės įkūnytojas49. Taigi, kad ir kaip šiandien vertintume Statutą, – tik kaip valstybės teisės kodek- są ar kaip visą bajoriškos visuomenės gyvenimą reguliavusią konstituciją, – akivaizdu, jog XVI a. jis buvo europinės reikšmės teisinės ir politinės minties paminklas, praturtinęs Vidurio ir Rytų Europos kultūrą. Lietuvos kaimynai įvertino tuos pasie- kimus: kaip pagalbinės (subsidinės) teisės šaltinis Statutas buvo naudojamas Lenki- jos teismuose, iš Statuto daug ką pasiskolino XVI–XVII a. Rusijos teisynų rengėjai, o XVIII a. pradžioje – Ukrainos teisės kodifikavimo projektų kūrėjai50. Todėl Lietuvos Statuto rengimo bei tobulinimo procesas ir jo poveikis kitų Europos kraštų teisei lei- džia kalbėti apie tuometės Europos kultūrų komunikaciją, taip pat apie inkultūracijos procesą, kuriame Lietuva buvo aktyvioji kūrybiškoji šalis.

THE STATUTE OF LITHUANIA—THE CONSTITUTION OF THE NOBILITY OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA

Prof. Dr. Irena Valikonytė The Department of Ancient and Medieval History of the Faculty of History of Vilnius University Summary

The tendencies of codification of law that became apparent in the 16th century in entire Europe, in other countries were not put into practice or, at best, they constituted only the initial stage of creation of the codification doctrine. Meanwhile, in the State of Lithuania the ambitious programme of universal codification of laws saw its realisation in 1529. Lithuania, drafting and adopting as many as

46 kavolis V. Op. cit., p. 431. 47 Праневич Г. М. Op. cit., c. 365–366. 48 Ibid., c. 366; cit. iš: Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: XIX a. Lietuva. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 24. 49 valikonytė I. Konstitucijos link: Lietuvos Statutas bajoriškos visuomenės vertybių hierarchijoje. Mūsų konstitucionalizmo raida: straipsnių rinkinys. Sud. A. V. Bartkutė ir A. Vaišnys. Vilnius: Valstybės žinios, 2003, p. 19. 50 bardach J. Statuty litewskie a prawo rzymskie, s. 86–95; Lazutka S. Op. cit., p. 45–46. 284 Prof. dr. Irena Valikonytė ◆

three statutes within a 60-year period (1529, 1566, 1588), demonstrated an impressive dynamism of the codification process. The incredibly fast socio-political development of the Grand Duchy of Lithuania (hereinafter—the GDL), the advance of the estate monarchy and the rise of nobility democracy, as well as the complicated international situation demanding strengthening the integrity in terms of the state policy and lands, determined the wide content of the Statute. The assimilation of the treasures of culture of Christian Europe, the reception of Roman law, a tremendous influence of the Renaissance ideas, which provided the Statute with the exceptional systematicness and conceptualism, enabled the State of Lithuania to become an uncontested leader of Central and Eastern Europe in the sphere of law- making. On the other hand, the Statute of Lithuania became a peculiar Constitution of the nobility of the GDL. It was hardly a coincidence that in all three statutes the constitutional legal norms were laid down namely in the first three chapters thereof. Like modern constitutions, it seems as if the Statute juridically legalised the system of government, the functions and prerogatives of state institutions. The First Statute consolidated the rule of the Council of Magnates, the Second—the parliamentarian system and nobility democracy, the Third—for the first time in Europe separated the legislative, executive and judicial powers. The Statute, “created by the nobles for the nobles”, ensured their personal rights and inviolability: protection of honour, life and health, as well as the presumption of innocence. The most important duty of nobility to protect the state was also inscribed in the Statute. Modern historiography, while explicating the hierarchy of value-orientation of the nobles, ascribes the cult of the rights and liberties of the estate to their basic mentality, which became the basis of the ideology of the noble society of the GDL. When the concept of the state as the defender of liberties of nobility became dominant, it was understood that the state protects namely “through” the Statute, as Vice- chancellor Leonas Sapiega expressly testified by naming the Statute “the greatest safeguard of universal freedom”. The structure of the state and the legal system consolidated in the Statute of Lithuania were understood by the Lithuanian nobility also as a very important guarantee of the statehood of the GDL. Already the First Statute, similarly to a modern constitution declaring the independence of the state in the first place, legitimised the independence of the GDL and developed the conception of a sovereign state. The inviolability of the territory and the self-obligation of the sovereign not only not to diminish, but also expand the lands of the GDL was legitimised also in the Third Statute that was adopted after the Union of Lublin had been concluded. Even though the Statute did not sever the union ties, but it essentially infringed them. Therefore, theS tatute, sort of amalgamating the rights and freedoms of the entire estate of nobility with the statehood of the GDL, became the basis of the civil self-awareness of the nobles. The peculiarities of the political development of Lithuania determined the fact that in the 18th century the concept of the Statute as the major value of the nobility not only persisted, but became even stronger. The efforts of the Lithuanian nobility to defend the Statute separate from Poland show that they were not conservative, but that they defended the basics of the autonomy of the state. When the military clash between Russia and France was drawing closer, in 1811, politicians prepared and submitted to Tsar Alexander I a draft restoration of the GDL under protection of the Russian Empire, where the Statute of Lithuania was seen as the fundamental valid code. However, by the middle of the 19th century, after the Russian authorities had abolished the validity of the Statute, it remained a symbol of political identity and the statehood of the GDL—by paraphrasing Prof. Vytautas Kavolis, as compensatory taking pride in the past. 285

LIETUVOS KONSTITUCIONALIZMO TRADICIJŲ FORMAVIMASIS1

Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis Mykolo Romerio universitetas

Konstitucijai, kaip pagrindiniam valstybės įstatymui, net jau netekusiam galios, kartais ir neįgyvendintam konstitucijos projektui neretai neskirta visiškai nugrimzti į užmarštį. Konstitucijų pasirodymas teisės (ir valstybės) raidoje neretai ženklina tam tikrus jos posūkio taškus, išskiria tos raidos etapus, iš jų semiama patikima informacija apie konkrečių istorinių aplinkybių nulemtą tam tikro laikotarpio valstybinį tei- sinį vystymąsi. Tai tiesa, kurią turėjo omenyje Mykolas Romeris, rašydamas, kad ir tuomet ką tik priimta 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija mūsų vaikų vaikams liksianti „kaip istorijos paminklas, mokslininkų tiriamas ir dėstomas Universitetuo- se, kaip ir mūsų senovės Lietuvos Statutas“2. Išliekamoji konstitucionalizmo raidos reikšmė siejama ir su valstybingumo bei teisės tradicijų perimamumu. Neatsitiktinai šiuo metu galiojančios Lietuvos Respub likos Konstitucijos preambulėje, pabrėžiant Lietuvos valstybingumo ir teisės tradicijų perimamumą ir istorinį tęstinumą, išskiriamas ypatingas buvusių konstitucijų ir Lie- tuvos statutų, ilgą laiką sudariusių prieš daugelį amžių lietuvių tautos sukurtos Lietu- vos valstybės teisinius pagrindus, vaidmuo. Konstitucija ir konstitucingumo idėja yra ne tik dabartinių politinių procesų rezultatas, bet ir Lietuvos valstybės istorinių ir tei- sinių tradicijų padarinys, jos atskleidžia teisinę ir politinę „Lietuvos valstybės istori- nio tęstinumo, konstitucinės raidos ir teisės tradicijų“ reikšmę3. Konstitucinei teisei priskirtinos teisės nuostatos Lietuvoje labai senos. Jų aptinka- ma jau valdovų aktuose-privilegijose, kuriose pasirūpinta teisine feodalų padėtimi – asmens neliečiamybe, jų interesų apsauga nuo galimos didžiojo kunigaikščio urėdų savivalės, teise valdyti tėvonijas ir priklausomus žmones, valdovas įsipareigojo jų ne- persekioti be teismo; taip pat pasirūpinta paprasčiausiomis miestų savivaldos teisėmis. Privilegijos atspindėjo ir bendresnius valstybinio teisinio pobūdžio dalykus – didysis kunigaikštis įsipareigojo nemažinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teritorijos, reglamentuota Ponų tarybos kompetencija ir santykiai su didžiojo kunigaikščio valdžia, jiems pripažinta įstatymų leidybos prerogatyva, duodanti pa- grindą prabilti apie senąsias Lietuvos parlamentarizmo tradicijų užuomazgas.

1 straipsnis parengtas pranešimo, perskaityto 2012 m. spalio 25 d. Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Europos konstitucinio palikimo standartai“, pagrindu. Šią konferenciją, skirtą Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo 20-osioms metinėms, surengė Lietuvos Respub likos Konstitucinis Teismas kartu su Vilniaus universitetu ir Venecijos komisija. 2 Römeris M. Lietuvos suvereninė valdžia Konstitucijos projektu. Teisė, 1922, Nr. 1, p. 4. 3 stačiokas S. Mykolas Römeris ir mūsų dienų Lietuva. Römeris M. Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose. Fotogr. leid. Vilnius: Pozicija, 1994, p. IV. 286 Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ◆

Vis dėlto, turint omenyje, kad konstitucija – tai pirmiausia aukščiausios galios teisės aktas, nustatantis valdžios ribas ir saugantis asmens teises, konstitucingumo tradicijų užuomazgos siejamos su Lietuvos statutais, su jų nuostatais dėl valdžios organizacijos ir bajorų teisių, atspindėjusiais teisinės valstybės, kurios tikslas – apsaugoti piliečių (bajorų) teises ir įtvirtinti LDK teises bei reikšmę, idėją. Jau Pirmasis Lietuvos Statutas skelbė LDK savarankiška valstybe, jame būta nuostatų dėl Lietuvos suverenumo, teritorijos neliečiamumo, LDK valstybinės santvarkos. Iš Statuto teksto plaukė svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomaz- gos, jame fiksuota visiems lygiai privalomo įstatymo idėja. Plėtojama LDK valstybės nepriklausomumo ir savarankiškumo idėja liko ir Antrajame Lietuvos Statute, įtvirti- nusiame, be to, administracinį teritorinį suskirstymą, pavietų seimelių sistemą, bajo- rų renkamus teismus. Išplėsdamas Seimo kompetenciją, Statutas sustiprino bajorijos pozicijas politiniame krašto gyvenime, atitinkamai sumenkindamas ponų ir Ponų tarybos vaidmenį. O Trečiajame Lietuvos Statute, atspindint unijos su lenkais rezultatus, įteisinta dviejų lygiateisių valstybių federacija, bet ir Lietuva jame konstruojama kaip savaran- kiška valstybė, ginamas jos suverenitetas – išliko LDK vykdomoji valdžia, išsaugota sava jos teisė ir savi teismai. Įtvirtinęs bendrą su lenkais Seimą Varšuvoje, Lietuvai šis Statutas nustatė ikiseiminį seimelį. Lietuvos ir Lenkijos valstybei iškilus mirtinai grėsmei ir dėl to užsimojus su- telkti krašto pajėgas, sustiprinti centrinę valdžią, 1791 m. gegužės 3 d. Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijoje – dokumente, laikomame aktu, ženklinančiu perėjimą iš ikikonstitucinės į konstitucinę erą, – mėginta derinti demokratijos (sprendimai vals- tybėje priimami daugumos valia) ir teisinės valstybės (priimant sprendimus būtina gerbti asmens teises ir laisves) principus4. Iš Lietuvos statutų šioje Konstitucijoje buvo perimta valdžių padalijimo principas, parlamentarizmo užuomazgos, teismų valdžios, žmogaus teisių ir laisvių elementai. Skelbiant, kad „aukščiausios valdžios pradai glūdi tautos valioje“, joje ta valia laikyta bet kokios valdžios šaltiniu. Aptariant teismo valdžią, Konstitucijoje įsakmiai pabrėžtas jo savarankiškumas ir nepriklausomumas nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios. Konservatyviajai bajorijai priešinantis reformoms, 1791 m. Konstitucijos nespė- ta įgyvendinti: pasidalyta agresyvių kaimyninių valstybių, Lietuvos ir Lenkijos vals- tybė 1795 m. nustojo gyvavusi. Tad Konstitucija reikšminga tik tuo, kad naujųjų laikų valstybės idėjas joje sugebėta iškelti ir teisiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tai padarė kitos Vidurio ir Rytų Europos tautos. Konstituciją papildęs „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“ atvėrė naują istorinę Lietuvos ir Lenkijos valstybių, kurios jame traktuotos kaip dvi lygiavertės

4 Jarašiūnas E. Konstitucionalizmo priešistorė: ištakos ar pirmavaizdis. Jurisprudencija, 2009, Nr. 4 (118), p. 42–43. ◆ LIETUVOS KONSTITUCIONALIZMO TRADICIJŲ FORMAVIMASIS 287

politinės partnerės, perspektyvą5, kuri, nuolatos stiprėdama, įveikdama okupantų daromas kliūtis, reiškėsi ištisą XIX a. ir galiausiai XX a. pradžioje buvo įgyvendinta sky- rium jų abiejų nepriklausomybės atkūrimu. Lietuvos moderniojo konstitucionalizmo pagrindu ir savotiška programa tapo Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nutarimas6, kuriuo deklaruotas lietuvių tautos apsisprendimas atkurti savo nepriklausomą valstybę ir paskelbti neturinčiais galios šaliai prievarta primesti valstybiniai ryšiai su kitomis šalimis. Lakoniškame Nutarimo tekste Taryba, pasak žymaus mūsų konstitucionalisto emigracijoje Kons- tantino Račkausko, „nustatė esmines konstitucines gaires visam Lietuvos nepriklau- somybės laikotarpiui“7. Būsimą Lietuvos konstitucinę raidą tiesiogiai paveikė Akto teiginiai, kuriais ne tik paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo faktas, bet ir pavesta demokratiškai išrinktam Steigiamajam Seimui užbaigti teisinį valstybės atkūrimo įforminimą bei nustatyti Lietuvos valstybės pamatus, ateityje galėsiančius būti peržiūrimus tik jo paties nurodyta tvarka, ir, žinoma, pareikšta, kad atkuriama Lietuvos valstybė būsianti tvarkoma demokratiniais pamatais. Laikantis nužymėtų gairių, jau pirma laikinoji valstybės valdžios sistema, nustatyta Lietuvos Valstybės Tarybos 1918 m. lapkričio 2 d. priimtuose Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose8, buvo konstruojama parlamentarizmo pagrindais, pagal kuriuos savotišku parlamentu ir pagrindine valstybės institucija laikyta pati konstitucinio akto leidėja Valstybės Taryba, o vykdomoji valdžia pavesta jos Prezidiumui kartu su Ministrų Kabinetu. Tik kaimyninių valstybių netrukus sukelta reali karinė grėsmė valstybingumo daigams ir mėginimas dėl to krizinei padėčiai pritaikyti centrinių valstybės institucijų sistemą lėmė Konstitucijos raidos šiuo pradiniu valstybės kūrimo laikotarpiu tendencijas, kurias atspindėjo konstitucinio akto 1919 m. papildymai ir pakeitimai9, vedę prie vykdomosios valdžios pa- vertimo antruoju, bet greitai tapusiu dominuojančiu, įstatymų leidėju, nors apskritai netoli tepasitraukiant nuo tradicinės parlamentinės demokratijos. O jau pagal visus demokratijos kanonus išrinkto Steigiamojo Seimo, tikro tautos valios reiškėjo ir jos suverenumo vykdytojo, požiūrį į konstitucinę valdžios sanda- rą išreiškė jo konstitucinė kūryba – 1920 m. birželio mėn. priimta Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija10 ir ypač nuolatine laikyta 1922 m. Lietuvos Valstybės Konsti- tucija11. Jos abi atspindėjo ne tik gyvenamojo meto reikalavimus, bet ir nekintančias

5 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. Vilnius, 2001, p. 73–74. 6 Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimas. Lietuvos novelos. Sud. K. Šalkauskis. Kaunas: Raidė, 1935. 7 Račkauskas K. Lietuvos konstitucinės teisės klausimais. Brooklyn, N. Y.: Darbininkas, 1967, p. 11. 8 Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniai dėsniai. Laikinosios Vyriausybės žinių papil dymas, [1918], Nr. 1-1a. 9 Laikinosios Lietuvos Valstybės Konstitucijos papildymas. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 4-41; Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai. Trečiuoju skaitymu Lietuvos Valstybės Tarybos priimti 1919 m. balandžio mėn. 4 d. [Kaunas, 1919]. 10 Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, Nr. 37-407. 11 Lietuvos Valstybės Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1922, Nr. 100-799. 288 Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ◆

visuomenės gyvenimo bei asmens laisvės vertybes12, o antroji ne tik paklojo „demokratinius valstybingumo pamatus“, bet ir geriausiai atskleidė „lietuvių tautos lūkes- čius, socialinius politinius siekius“. Teisinės santvarkos požiūriu Lietuvos Valstybės Konstitucijos dėka Lietuva at- sidūrė „moderniškiausių demokratijų“ gretose13. Konstitucija iškėlė žmogų su jam būdingomis įgimtomis laisvėmis ir tik apsidrausdama nuo galimų piktnaudžiavi- mų jomis nustatė tam tikras galimybes įstatymu riboti jas. Pabrėždama tautos suve- renumą, idealiausiais tautos valios reiškėjais pripažindama į Seimą išrinktus tautos atstovus, pirmenybę aukščiausių valstybės valdžios ir valdymo institucijų sistemoje Konstitucija suteikė tautos atstovybei, būsimiems seimams valstybės sandaroje nustatydama ypatingą vietą, taip net sudarydama pagrindą kai kam įžvelgti joje įtvirtin- tų Seimo ir Vyriausybės santykių pusiausvyros stoką14, ypač jaustą didelio politinio seimų sudėties susiskaldymo fone. Nepaisant to, 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija tiesiogine prasme buvo laikoma ne valdžios, bet tautos kūriniu, iš LDK teisės perėmusiu teisinės valstybės užuomazgas, valdžių padalijimo, teisės viršenybės, teismų nepriklausomumo, žmo- gaus teisių, asmens neliečiamumo ir kitus principus, kylančiu iš Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto nuostatų ir visiškai juos įgyvendinančiu. Iš šios Konstitu- cijos, kaip pripažįstama, sugebėjusios sudėlioti net „ateities raidos gaires“15, joje nu- žymėtomis gairėmis ir tvarka turėjusios, atsiradus reikalui, kilti ir išaugti galimos gyvenimo padiktuotos Konstitucijos reformos. Iš tiesų, 1922 m. Konstitucija laikoma išskirtine Lietuvos konstitucinio paveldo dalimi, ja grindžiama mūsų konstitucinė demokratinė tradicija. Būtent ši Konstitu- cija davė Lietuvai vertingiausią konstitucinę patirtį, kuri ne vieno lietuvių teisininko Vakaruose ištisą sovietinės okupacijos laikotarpį buvo plačiai ir įvairiais aspektais ap- tariama teikiant savotiškas rekomendacijas ateityje – tvirtai tikėta – išsilaisvinsiančiai savo Tėvynei. Ji turėjo įtakos ir šiuo metu galiojančioje 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje paskelbtoms bei teisiškai suformuluotoms konstitucinėms apibrėž- tims, duodančioms pagrindą įžvelgti abipusį šių konstitucijų giminingumą ir politi- nį teisinį ryšį16. Deja, konstitucinė demokratija anuomet dar buvo trapi, ne vienoje ją deklaravu- sioje šalyje netrukus ją pakeitė autoritarinis valdymas. Ir Lietuvos valstybės konstitucingumo pamatus, kaip žinoma, išjudino 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, sukėlęs virtinę problemų, nesibaigusių formaliu perversmo rezultatų legalizavimu, bet skaus- mingai atsiliepusių tolesnei konstitucinei krašto raidai. Perversmas ne tik panaiki- no laikytos nuolatine ar pastovia, tačiau gyvenime pasirodžiusios gana trumpalaike

12 kasulaitis A. J. Steigiamojo seimo reikšmė. Tėvynės sargas, 1970, Nr. 1, p. 2. 13 Viliamas V. Lietuvos seimai ir jų grupinė diferenciacija. Steigiamasis seimas. Tėvynės sargas, 1955, Nr. 1 (11), p. 100. 14 valstybė ir valdžia. Į laisvę, 1955, Nr. 6, p. 11. 15 Žilys J. Konstitucija – tarp lūkesčių ir tikrovės. Konstitucinė jurisprudencija, 2009, Nr. 4 (16), p. 217. 16 Ibid., p. 219. ◆ LIETUVOS KONSTITUCIONALIZMO TRADICIJŲ FORMAVIMASIS 289

1922 m. Konstitucijos galiojimą, bet ir tiesiogiai atsiliepė pačiam tos raidos konsti- tucingumui. Konstitucinės perversmo pasekmės tapo akivaizdžios 1927 m. balandžio mėn., kai naujoji vyriausybė, sulaukusi oficialaus Seimo nepasitikėjimo pareiškimo, užuot atsistatydinusi, kaip privalėjo pagal Konstituciją, prezidento aktu paleido jį patį ir ne- skyrė pagal ją reikalaujamų naujų parlamento rinkimų. Susidariusios padėties nor- malizavimą vyriausybė susiejo su būsima Konstitucijos reforma, kuria esą siekta pakelti prezidento autoritetą, buvusį konstitucinį aktą kaltinant įtvirtinus Seimo, o kartu – partijų viršūnių visagalybę17. Naujoji Lietuvos Valstybės Konstitucija 1928 m. gegužės mėn. prezidento pa- skelbta18 nekonstituciniu ir apskritai politiniame gyvenime nedažnai pasitaikančiu oktrojavimo būdu. Būdingiausias naujos Konstitucijos bruožas – ryškus vykdomosios valdžios, pirmiausia prezidento, galių išplėtimas, sykiu dar išsaugant ir parlamentarizmo regimybę, Lietuvą tebelaikant demokratine valstybe, kurioje, kaip teigta jos 1 straipsnyje, „suvereninė valstybės valdžia priklauso Tautai“. Bet vien konstitu- cinė nuostata, kuria skelbta apie terminų pirmojo Seimo rinkimams netaikymą, kartu neribotam laikui atidedant politinio pliuralizmo įgyvendinimą ir sankcionuojant parlamentinių teisių perdavimą prezidentui, sudarė pagrindą įžvelgti aiškų Konstitu- cijos krypsmą autoritarizmo link. Priimant šią Konstituciją jos sumanytojų konstitucinės valdžios organizacijos koncepcija dar formavosi: dėl Europoje jau vykusių procesų ir politinių tendencijų poveikio imtasi valstybėje diegti organizuotumą ir drausmę, visuomenėje skleisti vie- nybės tautiniu pagrindu idėją. Liberalaus požiūrio į visuomenę ir valstybę atsisakymą lydėjo vieši teiginiai, kuriais iškeltas aktyvus valstybės vaidmuo, reikalauta, kad į vals- tybės idealų įgyvendinimą įsitrauktų visa tauta ir kiekvienas jos narys. Šiomis aplinkybėmis net ir oktrojuotoji Konstitucija greitai pasirodė esanti be- viltiškai pasenusi. Valstybėje įvykdyti realūs poslinkiai skatino vyriausybę diegiamas arba idėjiškai ir politiškai dar rengiamas reformas įtvirtinti konstituciniu lygmeniu. Formaliai priimti jos iniciatyva parengtą dar vieną konstituciją šįkart patikėta po beveik dešimties beseimio valdymo metų sušauktam Seimui, prieš tai, iš jo rinkimų eli- minavus organizuotą opoziciją, paverstam vienpartiniu, ir naujomis procedūrinėmis taisyklėmis apribojus parlamentines jo atstovų galimybes. Paskutinė, 1938 m., Lietuvos Konstitucija19 buvo visiškai naujoviškas konstitucinis aktas, net žodžiais nebepratęsęs demokratinių Steigiamojo Seimo konstitucijų tradicijų, autoritarinius pradus, pradėjusius ryškėti dar 1928 m. Konstitucijoje, iš- vystęs iki vadizmo lygio, griežtai priešingas demokratinei santvarkai: pasak jos, val- džia einanti iš viršaus, o ne iš masių, ne iš apačios; lemiamą vaidmenį vaidinanti vado

17 Kur išganymas? Kodėl ir kaip turi būti taisoma Lietuvos Konstitucija? D. 1: Prie ko privedė kraštą senoji Konstitucija? Kaunas: Valstybės spaustuvė, 1927. 18 Lietuvos Valstybės Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1928, Nr. 275-1778. 19 Lietuvos Konstitucija. Vyriausybės žinios, 1938, Nr. 608-4271. 290 Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ◆

valia, o ne balsų dauguma20. Tarp svarbiausių Konstitucijos tikslų buvo siekis iškel- ti valstybės valdžios autoritetą, jį „paremti tvirtais pagrindais, patikint aukščiausio autoriteto vykdymą vienam asmeniui – prezidentui ir įpareigojant piliečius, kad jie būtų ištikimi tai valstybei ir jai padėtų“21. Konstitucijoje tai koncentruotai buvo iš- reikšta 3 straipsnyje, kuriame skelbta, kad valstybės „<...> priešakyje yra Respubli- kos Prezidentas. Jis vadovauja valstybei“. Konstitucijoje net formaliai buvo atsisakyta valdžių padalijimo: jos 4 straipsnyje skelbta, kad valstybės valdžia, vykdoma Respub likos Prezidento, Seimo, Vyriausybės ir Teismo, esanti „vienatija ir nedaloma“. Nors formaliai buvo išsaugota demokratinė pagal savo prigimtį institucija – Seimas, bet iš tiesų jam nesuteikta svaresnio vaidmens. Atsisakyta liberalaus požiūrio į žmogaus laisves ir valstybei suteikta galimybė ne tik varžyti jas, bet ir lenkti piliečių veiklą savo nubrėžta linkme – Konstitucijoje tai suformuluota žodžiais, kad pilietis naudojasi laisve „visada atsimindamas savo pareigas valstybei“ (17 straipsnis). Taigi galima teigti, kad Lietuvos konstitucijų raida iki pat 1940 m. jai netenkant valstybingumo nevyko nuosekliai laikantis Nepriklausomybės Akto nubrėžtos Lie- tuvos konstitucinės raidos programos – ilgainiui ji ėmė tolti nuo vieno svarbiausių Akto reikalavimų tvarkytis demokratijos pagrindais. Būtent tolti, bet ne atsisakyti jo arba jį neigti. Net ir paskutiniuose konstituciniuose aktuose buvo išsaugotos tokios demokratinės vertybės kaip teisingumo valstybės valdžios organų veikloje reikalavimas, teismų nepriklausomumas, kultūrinė tautinių mažumų autonomija; pasak M. Romerio, Antanas Smetona valstybei davęs „autoritarinę“ ir „totalitarinę“ formas, bet išsaugojęs humanistinį jos turinį. Per neilgą nepriklausomybės laikotarpį mūsų valstybė, nuėjusi turiningą kons- titucinės raidos kelią, „prisimatavo“ visus laikotarpiui, visuotinai laikomam antruoju konstitucijų raidos etapu ir konstitucinei teisei davusiam vadinamąsias vidurinės kartos konstitucijas, būdingus – demokratinius ir autoritarinius – konstitucinius aktus ir suspėjo šioje srityje įgyti neįkainojamą patirtį. Ir, žinoma, jokių sąsajų su Lietuvos konstitucinio reguliavimo patirtimi ir tradicijomis neturėjo 1940 m. sovietinė Lietuvos „konstitucija“. Realiai tai buvo ne Lie- tuvos žmonių ar jų įgaliotų atstovų priimtas, o svetimos valstybės primestas aktas, tipiškas sovietinis kūrinys, parengtas Sovietų Sąjungos 1936 m. konstitucijos pagrindu ir VKP (b) CK politinio biuro preliminariai aprobuotas Maskvoje22. Ši „konstitucija“, įtvirtinusi Lietuvos konstitucijoms buvusius nežinomus principus ir nuostatus, svetimą valdžios institucijų sistemą, buvo skirta ne savarankiškai, suvereniai Lietu- vos valstybei, o jos vietoje suformuotam politiniam dariniui, inkorporuotam į sovie- tinės imperijos sudėtį.

20 Alantas V. Vadovybės principas valstybės gyvenime. Kaunas: Lietuvių tautininkų sąjunga, 1937, p. 7. 21 Račkauskas K. Op. cit., p. 98. 22 Lebedeva N. VKP (b) CK Politbiuras ir 1939–1941 m. prijungtų prie SSRS teritorijų sovietizavimas. Genocidas ir rezistencija, 2000, Nr. 1 (7), p. 95. ◆ LIETUVOS KONSTITUCIONALIZMO TRADICIJŲ FORMAVIMASIS 291

THE RISE OF TRADITIONS OF CONSTITUTIONALISM IN LITHUANIA

Prof. Habil. Dr. Mindaugas Maksimaitis Faculty of Law of Mykolas Romeris University Summary

In Lithuania, the regulations attributable to constitutional law are traced already in the acts- privileges of the sovereigns of the Grand Duchy, where one took care of the legal situation of the feudal lords, the simplest self-governance of cities, where certain more general things of the state-legal character were dealt with. Nevertheless, the rudiments of constitutionalism traditions are linked herein with the Statutes of Lithuania of the 16th century, with the provisions thereof on the organisation of state authority and the rights of nobility which already reflected the idea of a state under the rule of law. TheC onstitution of the Commonwealth of Both Nations of 1791 took over the principle of separation of powers, the rudiments of parliamentarism and the elements of independence of courts and human rights and freedoms from the Statutes of Lithuania. The Act of Independence of Lithuania declared by the Council of Lithuania on 16 February 1918, which declared the decision of the Nation to restore the independent state and proclaimed the state bonds with other countries enforced on it as no longer effective, became the foundation and programme of modern constitutionalism. The future constitutional development of Lithuania was directly influenced by the statements of the Act entrusting to the democratically elected Constituent Seimas to establish the foundations of the State of Lithuania and declaring that it will be governed on a democratic basis. While following the delineated guidelines, already the first provisional constitutional acts of Lithuania were able to reflect not only the requirements of the moment, but also the values of life of society and freedom of a human being. In addition, the Constitution of the State of Lithuania of 1922, which was considered as final (permanent), laid the democratic foundations of statehood— it emphasised a human being with the inherent innate freedoms, and, in the system of power and governance institutions, it gave clear priority to the representation of the nation. From the law of the Grand Duchy of Lithuania this Constitution took over the rudiments of a state under the rule of law and the principles of a state under the rule of law, separation of powers, inviolability of a person and others. The Constitution of 1922 is considered as an exceptional part of the Lithuanian constitutional heritage which gave the most valuable constitutional experience to Lithuania and which influenced the definitions of the Constitution of the Republic of Lithuania of 1992 that are effective now. Our constitutional democratic tradition is based on it. However, the constitutional foundations of the State of Lithuania were disturbed by the 1926 Lithuanian coup d’état which influenced the constitutionality of the development of constitutionalism. The constitutional consequences of the coup became obvious in April 1927, when it was dissolved and no new elections were appointed. The most typical feature of the new Constitution announced by the President (without partici pation of the Seimas) in May 1928 was a significant enhancement of powers of the executive, first of all, the president, by at the same time preserving also the appearance of parliamentarism. However, the constitutional provision on non-application of terms for the elections of the first Seimas postponed the convocation of the Seimas for unlimited period of time and sanctioned the transferring of the rights of the parliament to the president giving ground for its clear turn towards authoritarianism. While the conception of the constitutional organisation of power created by the authors of this Constitution was influenced by processes and political tendencies that were taking place in Europe, this Constitution seemed dated soon. 292 Prof. habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ◆

The formal adoption of one more constitution prepared on the initiative of the Government this time was committed for the Seimas that was convened after almost ten years of ruling without a parliament, having eliminated the organized opposition from the elections to the Seimas beforehand and having limited, by means of procedural rules, parliamentary possibilities of its representatives. The last Constitution of Lithuania of 1938, which had not extended the democratic traditions of the constitutions of the Constituent Seimas by even mentioning them, developed the authoritarian springs to the level of the leader cult which was strictly the opposite to the democratic order. It sought to raise the authority of the state power, and the president of the republic in the first place. One refused the liberal attitude towards the freedoms of a human being creating the possibilities of the state not only to restrict them, but also to turn the activity of citizens in the direction shown by that Constitution. And, certainly, the 1940 Soviet Lithuanian “constitution” had no relations with the experience of Lithuanian constitutional regulation and traditions, as it consolidated the former unknown principles and a strange system of power institutions, and it was meant not for the sovereign Lithuanian state, but for the political creation formed instead which was incorporated into the Soviet empire. 293

KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS1

Prof. dr. Juozas Žilys Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedra

Lietuvos Respublikos Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume. Ją priimdama tauta siekė tolesnei valstybingumo raidai padėti tvirtus demokratinius pagrindus, kurie būtų ilgalaikė visuomenės ir valstybės plėtros programa. Konstitu- cijos turinys atitiko Lietuvos žmonių lūkesčius dėl tokios valstybės, kuri būtų grin- džiama teise ir teisingumu, visų socialinių grupių santarve, visuomeninių santykių darna ir gerove. Pirmą kartą Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje Konstitucija priimta ne parlamento ar specialios konstituciją steigiančios institucijos, bet tautos balsavimu. Tai yra steigiamosios valdžios – tautos aktas, kuriuo išreikšta visuomeninės sutarties prasmė. Konstitucijos preambulėje suformuluotos ir paskelbtos fundamentalios nuostatos, kurių laikydamasi lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, šimtmečius atkakliai gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojo savo dvasią, gim- tąją kalbą, raštą ir papročius. Įkūnydama prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, puoselėdama tautinę santarvę, lietuvių tauta atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priėmė ir paskelbė šią Konstituciją. Jos preambulėje išdėstytos idėjos gali būti išplėtotos į vientisą naratyvą apie Lietuvos valstybę ir konstitucingumą. Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d., t. y. kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo2. 1992 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Aukš- čiausiosios Tarybos rūmuose įvyko iškilmės – Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašė Konstituciją. Salė, kurioje tai vyko, vėliau buvo pavadinta Konstitucijos sale. * * * Lietuvių tautos valstybingumas kyla iš tolimos istorinės praeities. Dar XIII a. karalius Mindaugas suvienijo lietuvių žemes į centralizuotą Lietuvos valstybę. Ši valstybė plėtėsi į rytus ir apėmė didžiulę teritoriją. Vytauto Didžiojo valdymo laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo viena didžiausių ir galingiausių Europos valstybių. Kovos su išorės priešais rytuose ir vokiečių kariniais ordinais vertė ieš- koti sąjungininkų, plėtėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos valstybės politiniai kariniai ryšiai. Nuo XIV a. pabaigos, t. y. nuo tada, kai Lietuvos didysis

1 straipsnis parengtas pranešimo, perskaityto 2012 m. spalio 25 d. Prezidento rūmuose vykusiame iškilmingame Konstitucijos dienos minėjime, kurį surengė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pagrindu. 2 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 33-1014. 294 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

kunigaikštis Jogaila tapo Lenkijos karaliumi, dviejų valstybių saitai dar labiau tvirtė- jo. 1569 m. Liublino unijoje buvo paskelbta, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė sudaro vieną valstybę, o bendras Seimas rinks valdovą. Tačiau dar kelis šimtmečius Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė turėjo atskirus valdžios ir valdymo organus, teismus, kariuomenę, valstybės iždą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinės sistemos autonomiškumą patvirtina tai, kad jos teritorijoje galiojo Lietuvos statutai, kuriuose buvo susistemintos ir kodifikuotos paprotinės ir valdovų aktų normos. 1529 m. Lietuvos Didžiosios Kuni- gaikštystės Seimas priėmė Pirmąjį Lietuvos Statutą, o 1566 m. – Antrąjį Lietuvos Sta- tutą. 1588 m. priimtas Trečiasis Lietuvos Statutas tam tikru mastu išreiškė Liublino unijos idėjas, tačiau jo prioritetas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suvereniteto gynimas. Lietuvos statutai yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisinės kultūros paminklai. Juose, be kodifikuotų normų dėl to meto luomų atstovų teisių ir laisvių, buvo reglamentuoti valstybės valdžios organizavimo ir funkcionavimo santykiai. Šiuo atžvilgiu Lietuvos statutai yra ir reikšmingi šiuolaikinės Lietuvos konstitucinės teisės istoriniai šaltiniai. Istorinė Lietuvos valstybingumo raida siejasi ir su 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos (Abiejų Tautų Respublikos) Konstitucija, kuri buvo pirmasis tokio pobū- džio aktas Europoje. Pagal šią Konstituciją buvo įkurta dualistinė konstitucinė mo- narchija. Daugelis Konstitucijos nuostatų buvo perimtos iš Lietuvos statutų, tačiau buvusi federacinė valstybė buvo reorganizuojama į vieną unitarinę Lenkijos Karalys- tę, o Lietuvos vardas net nepaminėtas. Tiesa, 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė ir karaliaus vardu paskelbė dokumentą „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas“, kuriame rašyta apie dvi tautas, paliktas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės titulas3. Ši Konstitucija nebuvo įgyvendinta, nes 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybę pasidalijo Austrija, Prūsija ir Rusija. Lietuva atsidūrė Rusijos imperijoje ir joje išbuvo daugiau nei šimtą metų. Carinė Rusija įvedė nuožmų režimą, administracinėmis, karinėmis priemonėmis siekė sunaikinti lietuvių kalbą, Lietuvos kultūrą, religiją, papročius, už- draudė lietuvišką spaudą. Nepaisydama represijų, lietuvių tauta priešinosi. XIX a. vyko plataus masto suki- limai, vis labiau plėtėsi lietuvių tautinio atgimimo judėjimas. XX a. pradžioje carinės Rusijos imperiją iš vidaus sukrėtė galinga revoliucija, kurioje dalyvavo ir Lietuvos gyventojai. Reikalauta demokratinių reformų ir tautų laisvės. Jau tada prabilta apie Lie- tuvos valstybingumo atkūrimą. Išreikšdamas revoliucines žmonių nuotaikas ir teisingesnio, padoresnio gyvenimo lūkesčius, įžymus Lietuvos visuomenės veikėjas Povilas Višinskis rašė apie politines, socialines, teisines šių siekių įgyvendinimo prielaidas. Pagrindinė sąlyga – konstitu-

3 plačiau apie tai žr. Machovenko J. Piliečio ir valstybės santykiai 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje: paveldas ir pamoka. Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai. Recenzuotų mokslinių straipsnių rinkinys. Sud. E. Kūris ir E. Masnevaitė. Moks. red. E. Kūris. Klaipėda: UAB „Druka“, 2012, p. 8–10. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 295

cija, kurioje valdžios funkcijos turėtų būti padalytos į tris dalis: įstatymus leidžiančią- ją, įstatymus vykdančiąją ir „teismo reikalus“. Nekeisdamas to meto kalbos pacituosiu P. Višinskio mintis: „Ten, kur yra konstitucija, visai kitaip dedasi. Žmonių atstovai iš- leidžia įstatymus, jiems pirmučiausiai turi rūpėti, kad tie įstatymai būtų geri, nes juos prisieis pildyti jų broliams, o paskui ir jiems patiems. Išleistųjų įstatymų pildymą pa- veda ministeriams ir kitiems valdininkams: jie turi žiūrėti, kad įstatymai būtų tikrai gerai pildomi; už tai jie patys atsako prieš teismą. Teismas gi stovi šalyj; ant jo neturi valdžios ministeriai ir kiti valdininkai. Todėl teismas gali sau drąsiai be baimės žiūrėti teisybei į akis: teismas gali nurodyti klaidas ir tų, kurie įstatymus leido, ir tų, kurie pri- žiūrėjo įstatymų išpildymą.“4 Apibendrinant šias demokratines vizijas galima sakyti, kad taip buvo išreikštos visų valdžių politinės priedermės, galiausiai ir socialinė atsa- komybė visų tų, kuriems suteiktos atitinkamos politinės ir teisinės galios. Lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo lūkesčiai, kuriuos vis atkakliau reiškė visuomenės, kultūros veikėjai, apibendrintai buvo paskelbti 1905 m. gruodžio 4–6 d. vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime. Seimo deputatai atstovavo valsčiams, seniū- nijoms, parapijoms, politinėms partijoms, kitoms visuomeninėms organizacijoms. Šių atstovų rinkimai laikomi pirmaisiais rinkimais lietuvių tautos istorijoje. Didžią- ją delegatų daugumą sudarė lietuviai, tačiau tarp jų buvo ir kitų tautų atstovų – gudų, lenkų, žydų. Beveik visų socialinių grupių atstovai tomis dienomis energingai svarstė apie Lietuvos politinę padėtį ir raidos perspektyvas5. Didžiojo Vilniaus Seimo pagrindinis dokumentas buvo politinė rezoliucija, kurioje deklaruota: „Reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu Vil- niuje visuotinu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškos Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie to pano- rės <...>. Santykiai su kaimyniškomis Rusijos šalimis turi būti paremti ant federacijos pamatų.“6 Šia politine rezoliucija pirmą kartą lietuvių tautos istorijoje viešai ir oficialiai buvo postuluoti tautos siekiai sukurti autonominį darinį, išreiškiantį ne tik kultū- rinės, bet ir politinės laisvės tikslus. Atlėgus Rusijos revoliuciniam pakilimui, o vėliau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvos autonomijos idėjos buvo reiškiamos įvairių projektų tekstuose. 1916 m. pradžioje atsirado „Postulatai“ ir „Savivaldės Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- tystės Konstitucijos pamatai“7. „Postulatuose“ buvo skelbiama apie „atskirą savavaldę konstitucinę valstiją senovišku vardu Didžioji Lietuvos Kunigaikštija su autonomijos

4 višinskis P. Kas yra Konstitucija. Vilnius: Juozapo Zavadskio spaustuvė, 1906, p. 9, 10. 5 plačiau apie Didįjį Vilniaus Seimą žr. Truska L. Didysis 1905 m. Vilniaus Seimas. Blažytė-Baužienė D., Tamošaitis M., Truska L. Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia. Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 17–37. 6 Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. I. Chicago: 1977, p. 346. 7 Grigaravičius A. Lietuvos konstitucijų projektai 1916–1918 metais. Lietuvių atgimimo studijos. Lietuvos valstybės idėja (XIX a.–XX a. pradžia). Vilnius: Žaltvykslė, 1991, p. 353–357. 296 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

teisėmis (su vienu bendru kunigaikščiu iš senovės lietuvių kunigaikščių giminės)“. „Savivaldės Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės Konstitucijos pamatuose“ apibrėž- tos gyventojų laisvės, kunigaikščio, Seimo, kitų valdymo institucijų kompetencija8. Šiame kontekste reikėtų paminėti ir 1916 m. sausį Petro Leono pasiūlytą „Auto- nominio Lietuvos sutvarkymo pagrindinių dėsnių“ projektą9. Išsamiau neanalizuo- jant šio dokumento turinio reikėtų atkreipti dėmesį bent į pagrindines jo nuostatas. Antai 2 straipsnyje buvo skelbiama, kad „Lietuva, sudarydama neatskiriamąją Rusi- jos valstybės dalį, savo vidaus reikaluose yra valdoma atskirų įstaigų, einant tam tik rais įstatymais“. 3 straipsnyje siūlyta numatyti: „Lietuvos vidaus reikalams steigiami atskiri: 1) Seimas iš vienų rūmų; 2) administracinis valdymas su vietininku prieša- kyje; 3) teismo įstaigos su Lietuvos Senatu; 4) Ministerių taryboje atskiras ministeris stats-sekretorius Lietuvos reikalams; 5) iždas ir sąmata.“ Buvo siūloma numatyti dvi valstybės įstaigų įgaliojimų grupes: pirmajai priklausytų funkcijos, kurias įgyvendin- tų tik Rusijos įstaigos, antroji grupė apimtų funkcijas, priskirtas Lietuvos Seimui ir kitoms valdymo institucijoms10. Atskirai paminėtinos nuostatos dėl teisminės valdžios organizavimo pradų. 18 straipsnyje siūlyta įtvirtinti, kad vyriausioji krašto teismo įstaiga yra Lietuvos Se- natas, kurio buvimo vieta yra Vilniuje. Senatui priklausė: „1) galutinių teismo spren- dimų panaikinimas ir peržiūrėjimas, taip pat baudžiamųjų bylų atnaujinimas; 2) visų ginčų ir nesutikimų tarp teismo ir administracinių įstaigų, o taip pat atskirų admi- nistracinių įstaigų sprendimas; 3) bylos dėl visų krašto administracinių įstaigų ir val- dininkų veiksmų skundų, neišskiriant aukščiausiųjų įstaigų.“ Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui susidarė palanki situacija įgyvendinti lie- tuvių tautos lūkesčius dėl savo valstybės. Pamažu buvo atsisakoma „autonomiškosios“ Lietuvos idėjos. Ją keitė vis ryškesnis pasiryžimas sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1917 m. rugsėjo 18–23 d. dirbo Lietuvių Vilniaus konferencija. Kiekvienai apskričiai konferencijoje atstovavo 5–8 delegatai iš įvairių socialinių sluoksnių ir po- litinių bei kitų organizacijų. Konferencijos darbų programoje buvo: 1) politinė Lietu- vos ateitis; 2) Lietuvos santykiai su Vokietija; 3) santykiai su mažumomis; 4) Lietuvos Tarybos klausimas. Vilniaus konferencijoje buvo priimtas pagrindinis dokumentas – politinė rezoliucija, kurioje skelbta: „Kad Lietuva galėtų laisvai plėtotis, turi būti sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, demokratiniais pagrindais sutvarkyta, prisilaikant etnografinių sienų su ekonomijos reikalaujamais korektyvais. Mažumoms garantuojamos kultūros teisės. Vilniuje sušaukta Konstituanta turės nustatyti valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis.“ Rezoliucijos antrojoje dalyje, atsižvelgiant į politines realijas, buvo suformuluotos kai kurios prielaidos „sueiti būsimai Lietuvos

8 plačiau apie tai žr. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė): monografija. Vilnius: Justitia, 2005, p. 27–33. 9 Lietuvių atgimimo studijos, p. 381–390. 10 plačiau apie tai žr. Maksimaitis M. Lietuvos valstybės konstitucijų istorija, p. 19–27. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 297

valstybei, nepakenkiant savarankiškam jos plėtojimuisi, į tam tikrus dar nustatysi- mus santykius su Vokietija“11. 1917 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus konferencijoje buvo išrinkta Lietuvos (Tautos) Taryba iš dvidešimties narių, kurie atstovavo pagrindinėms politinėms partijoms arba buvo nepartiniai. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, paskelbė atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos vals- tybę su sostine Vilniumi ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis12. Kartu buvo pareikšta, kad „Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Tada priimtas Lietuvos Tarybos nutarimas, kuriam ilgainiui prigijo Nepriklausomybės Akto pavadinimas, buvo ir yra išskirtinės svarbos dokumentas, ženklinantis istorines šiuo- laikinės Lietuvos valstybės ištakas. Istorinių retrospektyvų kontekste vertinant Lietuvos Tarybos sprendimą atkurti Lietuvos valstybę ir atskirti ją nuo valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis, reikėtų pažymėti, kad tai buvo vienintelis kelias. Tik taip buvo galima užtikrinti lietuvių tautos ir jos kuriamos valstybės išliekamumą. Unijiniai ar kitokio turinio saitai su kitomis valstybėmis tada būtų vėl sukėlę naujas grėsmes laisvai Lietuvos konstitucingumo raidai, užprogramuotai Nepriklausomybės Akte. Atkurtos valstybės politiniai teisiniai pamatai buvo grindžiami konstitucijomis. 1918–1940 m. Lietuvos Respublikoje galiojo trys laikinosios ir trys nuolatinės konstitucijos. Kiekviena iš jų atspindėjo tam tikrus politinius teisinius santykius, būdin- gus valstybingumo raidos bruožus. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Taryba priėmė pirmąją laikinąją konstituciją – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius dėsnius13, o 1919 m. ba- landžio 4 d. – laikinąją konstituciją – Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius14. 1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis Seimas patvirtino trečiąją laikinąją Konstituciją – Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją15. Šiose laikinosiose konstitucijose ne tik suformuluoti kuriamos valstybės teisiniai pagrindai, bet ir įtvir- tintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Paskui buvo nuolatinės konstitucijos. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją16. Jos turinys buvo pagrįstas Europoje po Pir- mojo pasaulinio karo populiariomis liberalizmo idėjomis, joje buvo įtvirtintas vals- tybės valdžių atskyrimo principas, atskleistos žmogaus teisės ir laisvės. Konstitucijoje vadovautasi parlamentinės demokratijos filosofija, paskelbta, kad Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, prieštaraujantis Konstitucijai.

11 Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. II, p. 188, 189. 12 Lietuvos aidas, 1918 m. vasario 19 d. 13 Laikinosios Vyriausybės žinių papildymas, 1918, Nr. 1-1a. 14 Priedėlis prie Laikinosios Vyriausybės žinių, 1919, Nr. 6-24 a. 15 Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920, Nr. 37-407. 16 Vyriausybės žinios, 1922, Nr. 100-799. 298 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

Šios Konstitucijos likimas dramatiškas – po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykusio perversmo formavosi vieno asmens, Respublikos Prezidento, įgaliojimais paremta valstybės valdžios doktrina. Tokia politinės raidos kryptis buvo išreikšta 1928 m. ge- gužės 25 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, kurią paskelbė Respublikos Preziden- tas ir kontrasignavo Ministras Pirmininkas17. Nors ši Konstitucija ir buvo pagrįsta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucija, tačiau joje buvo labai išplėstos vykdomosios val- džios ir ypač Respublikos Prezidento teisinės galios. Valstybingumo raida buvo pa- kreipta autoritarizmo linkme. Prie 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos rengimo formaliai prisidėjo ir Seimas, tačiau jos turinį nulėmė vykdomosios valdžios ir jos atstovų valia18. Konsti- tuciją paskelbė Respublikos Prezidentas, kontrasignavo Ministras Pirmininkas. Joje apibendrintai atsispindėjo valdančiųjų politinės idėjos dėl visuomenės ir valstybės. Konstitucijoje, įtvirtinusioje autoritarizmu grindžiamą politinę sistemą, buvo paskelbta, kad Lietuvos valstybės priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Vadovaujan- tis šia principine nuostata buvo konstruojama valstybės valdžios sistema, nustatyti institucijų tarpusavio ryšiai ir kompetencija. Politinėje sistemoje dominuojant Res- publikos Prezidento institucijai buvo paneigtas fundamentalusis valstybės valdžių atskyrimo ir ribojimo principas, kuris besąlygiškai veikia tradicinėje demokratinėje visuomenėje ir valstybėje. Atsižvelgdami į lietuvių tautos istorinį politinį patyrimą, Lietuvos valstybės rai- dą, 1954–1955 m. JAV leistame žurnale „Į laisvę“ Lietuvos šviesuoliai A. Maceina, Z. Ivinskis, J. Girnius, V. Vaitiekūnas ir kiti paskelbė dokumentą „Į pilnutinę demo- kratiją“, kuriame plačiai apžvelgė Lietuvos praeitį ir tuos socialinius, politinius dės- nius, kuriais turėtų būti vadovaujamasi ateityje. Paminėsime tik vieną fragmentą apie valstybę ir jos valdžią: „Demokratinės valstybės santvarka reikalauja, kad į trilypį valdžios funkcijų pobūdį būtų atsižvelgta valstybės institucijų sąrangoje. Valdžios de- mokratinė sąranga tik tada gali sklandžiai veikti, kai nei įstatymų leidžiamoji valdžia neviešpatauja vykdomajai, nei atvirkščiai – vykdomoji valdžia savo galia neviešpa- tauja nei Seimui, nei teismui. <...> Lietuvos demokratinė valdžios sąranga, atsirėmusi į trilypį funkcijų pobūdį, turi įgalinti mūsų tautą jai priklausantį suverenumą reikšti tuo būdu, kuris patikrintų ne tik asmens demokratinių teisių vykdymą, bet ir Seimo orumą, vyriausybės pastovumą bei darbingumą, teismo kompetentingumą bei nepri- klausomybę, o jų visų daromą pusiausvyrišką sąveiką.“19 Lietuvos konstitucionalizmo raidą nutraukė 1940 m. birželio 15 d. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir vėlesnė aneksija. Šių dramatiškų įvykių padarinys – sunaikintos Lietuvos valstybinės struktūros. Lietuva neteko nepriklausomybės, nes nebeturėjo galimybės savarankiškai spręsti dėl krašto likimo. Sugriovus Lietuvos valstybės kons- titucinę santvarką, mūsų šaliai buvo primesta sovietinio tipo konstitucinė sistema,

17 Ibid., 1928, Nr. 275-1778. 18 Ibid., 1938, Nr. 608-4271. 19 Valstybės kūrimo drama: krizė ir vizijos. Vilnius: Margi raštai, 2000, p. 293. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 299

kurią atspindėjo 1940 m. Konstitucija. Ši konstitucija tikrąja šios sąvokos prasme ir nebuvo konstitucija, nes neišreiškė tautos valios ir buvo prievarta primesta Lietuvai. Kvazikonstitucinė sistema atspindėjo tik „Lietuvos TSR“ teritorijos administravimo būdą, pagrįstą sukurtomis represinėmis struktūromis ir komunistų partijos dikta- tu. Nors Lietuvos valstybingumas ir buvo užgniaužtas, ta politinė tikrovė pagal tarp- tautinės teisės principus negalėjo paneigti Lietuvos valstybės egzistavimo de jure. Tai patvirtina tas faktas, kad daugelis demokratinių pasaulio šalių nepripažino SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Kai kuriose iš jų visą okupacijos laikotar- pį veikė Lietuvos diplomatinės atstovybės, buvo oficialiai pripažįstami Lietuvos Res- publikos pilietybę patvirtinantys pasai, Lietuvos Respublikos nuosavybė, bankuose buvusios vertybės. Apie tai M. Romeris rašė: „Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą sekė ne iš tam tikros jos pačios socialinių jėgų santykiavimo evoliucijos, bet iš svetimos valsty- bės pajėgų spaudimo, prieš kurį Lietuva atsispirti ir paveikti nepajėgė, būdama tų jėgų pavergta. Visi jos vardu vadinamosios „Liaudies vyriausybės“ bei „Liaudies seimo“ aktai, kuriais šis įjungimas buvo atliktas, buvo svetimos valstybės valdžios inscenizuoti.“20 Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui lietuvių tautos kova dėl laisvės tęsė- si – vyko ginkluota rezistencija, kurios tikslai apibendrintai išreikšti Lietuvos Lais- vės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijoje. Šiame dokumente buvo numatyta, kad atkurta Lietuvos valstybės valdymo forma turės būti demokra- tinė respublika, o jos pagrindai grindžiami pagal 1922 m. Lietuvos Valstybės Konsti- tuciją. Vėliau, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuva, Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos“, kuriuo nustatė, kad Deklaracija yra Lietuvos vals- tybės teisės aktas21. Tai reiškia, kad šis dokumentas ne tik priskirtinas ordinarinės tei- sės sričiai, bet yra ir Lietuvos konstitucinės teisės istorinis šaltinis. Nuslopinus ginkluotą rezistenciją lietuvių kova dėl laisvės nenutrūko. Ji vyko politinio pogrindžio sąlygomis, kultūrinio pasipriešinimo būdais. Lietuvoje veikė ne- legalios organizacijos, kurių leidžiamoje spaudoje buvo keliami pažeistų žmogaus teisių ir laisvių klausimai, gaivinama tautos istorinė atmintis skatinant neužmiršti prievarta nutraukto valstybingumo ir būtinybės atkurti nepriklausomybę. Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje atlėgus politinėms, teisinėms represi- joms Lietuvoje imta viešai diskutuoti apie praeities reiškinius ir faktus, visų pirma apie Lietuvai lemtingą vadinamąjį 1939 m. Molotovo-Ribbentropo paktą. Masiniuo- se susirinkimuose žmonės prabilo apie skriaudas, reikalavo grąžinti teises ir laisves, ekonominį, kultūrinį savarankiškumą tvarkant savo krašto reikalus. 1988 m. birželio 3 d. įkūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį tautos politinis demokratinis pakilimas,

20 Romeris M. Lietuvos sovietizacija, 1940–1941. Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas. Vilnius: Lituanus, 1989, p. 67. 21 Valstybės žinios, 1999, Nr. 11-241. 300 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

dažnai apibūdinamas kaip dainuojančioji revoliucija, tapo organizuotas. Prasidėjo kryptingas judėjimas dėl „teisės turėti savo teisę“22. Teisė buvo suprantama kaip ne- kvestionuojamas argumentas siekiant demokratijos, suvereniteto. Politinės autonomijos tikslas pamažu virto politiniu uždaviniu atkurti nepriklausomą valstybę. 1990 m. vasario 24 d. įvyko rinkimai į Lietuvos parlamentą – Aukščiausiąją Ta- rybą. Tai buvo pirmieji laisvi ir demokratiniai rinkimai po 50 metų trukusios okupacijos. Juos ryškia persvara laimėjo Sąjūdžio remiami kandidatai į deputatus. Sąjūdžio rinkimų programoje buvo skelbiama: atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę; nepriklausomai Lietuvai – demokratiją; demokratiškai Lietuvai – žmonišką gyvenimą; demokratija, nepriklausomybė ir gerovė neatskiriamos23. Sąjūdžio politinės programos įgyvendinimo kulminacija – 1990 m. kovo 11-oji. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Aktu „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Vals- tybės atstatymo“ reikšdama tautos valią, nutarė ir iškilmingai paskelbė, „kad yra at- statomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas“ ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė24. Įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ Aukščiausioji Taryba nutraukė sovietinių konstitucijų galiojimą, atnaujino 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje25. Įstatyme buvo nustatyta, kad 1938 m. „Konstitucijos galiojimo atsta- tymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veiku- sių įstatymų“. Šiomis politinėmis teisinėmis nuostatomis buvo deklaruotas Lietuvos valstybingumo ir konstitucionalizmo tęstinumas. 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į būtinumą suderinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitu- cijos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, priėmė Įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“26, sustabdė 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimą ir patvirtino laiki- nąją konstituciją – Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Laikinosios konstitucijos nustatytais pagrindais buvo kuriama ir funkcionavo Lietuvos valstybė, buvo imtasi veiksmų žmogaus teisėms ir laisvėms užtikrinti. Galiojant Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui vis aiškesnis darėsi jau ne laikinos, bet pastovios konstitucijos poreikis. Jį lėmė sparti demokratijos raida ir visų pirma reikmė suformuoti modernios politinės sistemos konstitucinius pagrindus. Visuomenėje ir Aukščiausiojoje Taryboje imta energingai diskutuoti apie konstitucinio reguliavimo problemas, atkurtos nepriklausomos valstybės valdymo formą, apie tai, kokia konstitucine ideologija vadovautis stiprinant konstitucingumo pamatus.

22 ozolas R. Kur dabar esame? Atgimimas, 1989 m. kovo 31 d. 23 Sąjūdžio rinkiminė programa. Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas. Sud. D. Blažytė, V. Kašauskienė. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 1998, p. 333–349. 24 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1990, Nr. 9-222. 25 Ibid., 1990, Nr. 9-223. 26 Ibid., 1990, Nr. 224. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 301

1990 m. lapkričio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo“, buvo sudaryta darbo grupė, kurios vadovu paskirtas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis27. Jos nariai buvo teisininkai ir Aukščiausiosios Tarybos deputatai. 1991 m. pavasarį darbo grupė parengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenis, jie buvo paskelbti visuomenei svarstyti28. Metmenyse konstatuota Lietuvos valstybės demokratinė prigimtis ir paskelbta, kad Lietuvos Respublika pagal valdymo formą yra demokratinė respublika, kurioje valstybės valdžią įgyvendina demokratiniais rinkimais išrinktas Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, taip pat Teismas. Metmenyse deklaruotas valdžios galių apribojimo principas, pagal kurį jokia valstybės institucija negali sukoncentruoti visos ir absoliučios valdžios, yra viena kitos kontroliuojama. Numaty- ta, kad jokie teisiniai aktai ir veiksmai negali prieštarauti Konstitucijai. Po 1990 m. kovo 11-osios, kai buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, SSRS paskelbė Lietuvai ekonominę blokadą, o Lietuvoje dislokuoti SSRS okupacinės kariuomenės daliniai nuolatos demonstravo savo karinę galią – grobė valstybės įstai- gų pastatus, suiminėjo piliečius, blokavo kelius, transportą ir ryšius. SSRS vykdytos politinės ir karinės agresijos kulminacija – 1991 m. sausio 13-oji. Tada SSRS kariš- kiai smurtu užgrobė Spaudos, taip pat Lietuvos radijo ir televizijos rūmus, televizijos bokštą, blokavo kitus komunikacijos centrus. Ginantis nuo karinės agresijos žuvo be- ginklių Lietuvos žmonių, šimtai jų buvo sužeisti arba jų sveikatai buvo padaryta žala. Tauta ir Aukščiausioji Taryba atrėmė karinę agresiją, sužlugdė kėslus pakeisti konsti- tucinę Lietuvos santvarką, sutrikdyti demokratinę konstitucingumo raidą. Netrukus po šių dramatiškų įvykių, 1991 m. vasario 9 d., įvyko visuotinė gyven- tojų apklausa (plebiscitas)29. Tada Lietuvos žmonės balsavo, ar pritaria teiginiui, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Šioje apklausoje dalyvavo 84,43 proc. visų rinkėjų, o už pateiktą balsavimui teiginį balsavo 90,40 proc. dalyvavusiųjų. Po apklausos (plebiscito) Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 11 d. priėmė Konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos valstybės“, kurio 1 straipsnyje konstatavo, kad teiginys „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demo- kratinė respublika“ yra Lietuvos Respublikos konstitucinė norma ir pamatinis vals- tybės principas30. 1992 m. spalio 25 d. referendumu priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją, šis konstitucinis įstatymas tapo Konstitucijos sudedamąja dalimi. 1991 m. spalio mėn. Aukščiausiosios Tarybos deputatai, atstovaujantys įvai- rioms to meto parlamentinėms frakcijoms, inicijavo diskusiją apie Konstitucijos ren- gimą. Diskutuota apie valstybės valdžios funkcionavimo sutrikimus, pirmalaikių parlamento rinkimų politines prielaidas. Naujos Konstitucijos rengimui objektyvios

27 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu mo dokumentų rinkinys. Nr. 2, p. 600, 601. 28 Lietuvos aidas, 1991 m. gegužės 10 d. 29 Plačiau apie tai žr. Žilys J. 1991 m. vasario 9 d. apklausa (plebiscitas) Lietuvos konstitucionalizmo požiūriu. Justitia, 2001, Nr. 1, p. 8–11. 30 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1991, Nr. 6-167. 302 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

įtakos turėjo demokratinio gyvenimo slinktys, poreikis sukurti tokią valstybės val- džios sanklodą, kad valdžios ne tik būtų atskirtos, jų galios apribotos, bet ir bendra- darbiautų įgyvendindamos tautos lūkesčius. Apie poreikį rengti Konstituciją bylojo atsikuriančių ir naujai steigiamų politinių partijų programos. Ją rengti reikėjo dėl to, kad Lietuvos valstybė sulaukė tarptautinio pripažinimo, tapo pasaulio demokrati- nės bendrijos, kur po Antrojo pasaulinio karo buvo priimtos modernios konstitucijos, dalimi. Tuometinių parlamentinių debatų padarinys – 1991 m. lapkričio 5 d. Aukščiau- siosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos konstitucingumo raidos“31. Juo nustatyta Konstitucijos rengimo tvarka, t. y. iki kada turės būti sudaryta Aukščiau- siosios Tarybos deputatų Konstitucijos rengimo komisija. Numatyta, kad ši komisija kartu su Aukščiausiosios Tarybos Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisija pa- teiks Aukščiausiajai Tarybai Konstitucijos svarstymo etapų projektą. 1991 m. gruodžio 10 d. buvo priimtas Aukščiausiosios Tarybos nutarimas dėl Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti sudarymo32, šios komisijos pirmininku buvo patvirtintas Kęstutis Lapinskas33. Sudarant komisiją vadovautasi atstovavimo visoms frakcijoms principu ir atsižvelgta į frakcijas sudarančių na- rių skaičių. Netrukus, 1992 m. sausio 22 d., Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas patvirtino minėtos komisijos nuostatus, įsteigė darbo grupę, patvirtino jos narius ir ekspertus34. Komisija turėjo vadovautis ilgaamže valstybingumo patirtimi, atsižvelg- ti į Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenis ir tarpukario Lietuvos valstybės konstitucijas, taip pat į Europos valstybių ir kitų šalių demokratines kons- titucijų ištakas. Siekdama, kad Konstitucijos projektas būtų rengiamas dinamiškai, 1992 m. vasario 11 d. Aukščiausioji Taryba nustatė Konstitucijos rengimo terminus, t. y. kada pirmasis Konstitucijos projekto variantas bus parengtas ir pateiktas Aukščiausiajai Tarybai, kaip jis bus svarstomas Aukščiausioje Taryboje ir paskelbtas visuomenei35. Buvo numatyta, kad parengta Konstitucija Aukščiausiajai Tarybai turės būti pateikta 1992 m. spalio mėn. ir tada bus nuspręsta, kaip ji bus priimama. Taigi Aukščiausio- ji Taryba preciziškai apibrėžė Konstitucijos rengimą, ir tai buvo konstruktyvūs veiksmai kelyje į Konstituciją.

31 Ibid., 1991, Nr. 32-874. 32 Ibid., 1991, Nr. 36-978. 33 1992 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti pirmininko patvirtinimo“. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 3-47. 34 1992 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lai kinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti darbo organizavimo“. Lietuvos Respublikos Aukš čiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. Nr. 4, p. 588–590. 35 1992 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respub likos Konstitucijos projekto rengimo etapų“. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausy- bės žinios, 1992, Nr. 7-159. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 303

1992 m. balandžio 21 d. Aukščiausioji Taryba pritarė Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti atliktam darbui, pavedė jai Konstitucijos projektą parengti spaudai, o suredaguotą pateikti visuomenei svarstyti36. Konstitucijos projektas buvo paskelbtas spaudoje37. Esminis Konstitucijos projekto bruožas buvo par- lamentinės demokratijos prioritetai, pagal kuriuos konstruojama valstybės valdžios sistema ir institucinė sandara. Vertinant šį projektą Lietuvos konstitucinio paveldo požiūriu akivaizdu, kad jo dvasią, daugelio normų ir nuostatų turinį nulėmė 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijos dvelksmas. Laikinojoje komisijoje Konstitucijos projektui parengti ėmė ryškėti skirtingos nuostatos dėl Konstitucijoje sprendžiamų teisinio reguliavimo problemų ir išskirti- nai – dėl valstybės valdžių institucinės sąveikos, kompetencijos. Kitaip sakant, aiš- kėjo politinių idėjų dėl valstybės organizavimo būdo, būsimo Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės įgaliojimų apimties, tarpusavio derinimosi konstitucinių prielaidų nesuderinamumas. Tai galima pailiustruoti pozicijomis, pareikštomis jau pirmuosiuose Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti posėdžiuose: Romualdas Ozolas: Turi būti akcentuojamas ir įgyvendinamas parlamentinės respublikos modelis su mažesniais Respublikos Prezidento įgaliojimais. Nacionalinė valstybė orientuota į save ir atvira pasauliui. Vytenis Povilas Andriukaitis: Reikia orientuotis į grynąją parlamentinę respubli- ką, kuri užtikrins normalų gyvenimą. Prezidento institutui neturi būti teikiamas prio ritetas. Vykdomoji valdžia koncentruojasi vyriausybėje ir premjero rankose. Įsteigti Konstitucinį Teismą. Egidijus Jarašiūnas: Respublikos Prezidentas turi turėti galių daryti įtaką Seimo ir vyriausybės veiklai. Įstatymų teisėtumo kontrolė. Donatas Morkūnas: Būtina tvirta vykdomoji valdžia, derinti prezidentinės ir par- lamentinės demokratijos elementus. Jonas Liaučius: Klausimas dėl parlamentinės ar prezidentinės valdymo formos nėra principinis. Svarbu, kad valdžia funkcionuotų efektyviai. Rolandas Paulauskas: Parlamentinė demokratija be išlygų. Bronislavas Genzelis: Neatmestina Respublikos Prezidento teisė paleisti parla- mentą, bet visa tai turi būti preciziškai apibrėžta Konstitucijoje. Kęstutis Lapinskas: Modernios valstybės modelis – valdžių padalijimo principas. Reikia stiprinti parlamento statusą kaip atsvarą vykdomajai valdžiai. Ribotos parlamento galios Seimo atžvilgiu. Įtvirtinti Seimo išliekamumo garantijas. Prezidento teisių negalima didinti Seimo sąskaita. Jonas Liaučius: siūlo diskutuoti dėl dvejų rūmų parlamento.

36 1992 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto paskelbimo visuomenei svarstyti“. Lietuvos Respublikos Aukš čiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. Nr. 5, p. 100. 37 Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Lietuvos aidas, 1992 m. gegužės 1 d. 304 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

Aurimas Taurantas: Kokios rinkimų sistemos pagrindu bus formuojamas Seimas? Ar tai apibrėžti Konstitucijoje, o gal rinkimų įstatyme? Lygiagrečiai pradėta polemizuoti, kokiomis teisinėmis formomis apibrėžti tautos ir valstybės sąveiką, lietuvių tautos vaidmenį kuriant valstybę38. Paskui trys Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti nariai, atsto- vavę Jungtinei Sąjūdžio frakcijai, pateikė Konstitucijos projekto kai kurių straipsnių alternatyvas, o vėliau – vientisą Konstitucijos projektą. Motyvuota tuo, kad Konsti- tucijoje turėtų būti užtikrintas ne kurios nors vienos valdžios dominavimas politinė- je sistemoje, bet „valdžių gyvybingumas“, ir kad Respublikos Prezidentas turėtų būti ne tik reprezentacijai. 1992 m. gegužės 6 d. buvo paskelbta Deklaracija dėl Lietuvos Konstitucijos, kurią pasirašė Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos demokratų partija, Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos tautininkų sąjunga39. Joje pranešta apie koalicijos Konstitucijos projektui rengti sudarymą ir siekį jį priimti. Paskelbtas Sąjūdžio koalicijos „Už demokratinę Lietuvą“ darbo grupės parengtas Konstitucijos projektas40. Alternatyvus Konstitucijos projektas tapo nebepaneigiama politinio gyvenimo, konstitucingumo raidos tikrove. Konkuruojantys projektai lėmė tolesnį konstitucinės kūrybos vyksmą41. Ne mažiau svarbus veiksnys tuometėje politinėje aplinkoje buvo Sąjūdžio pasiū- lymas nedelsiant, nelaukiant, kol bus priimta Konstitucija, atkurti Respublikos Pre- zidento instituciją vadovaujantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu. Šios iniciatyvos motyvas buvo siekis padidinti valstybės valdžios veiksmingumą, įtvirtinti asmeninę atsakomybę už valstybės reikalų tvarkymą, aiškiau apibūdinti, kas atstovauja valstybei ir ją reprezentuoja42. 1992 m. gegužės 23 d. įvyko referendumas, kuriame Lietuvos Respublikos pilie- čiai balsavo, ar pritaria pateiktiems įstatymų projektams dėl Respublikos Preziden- to institucijos atkūrimo ir Prezidento konstitucinių galių. Tada šie įstatymai nebuvo priimti, o žmonių valia buvo svarbus veiksnys, turėjęs įtakos tolesnėms Konstitucijos rengimo kryptims. Kalbant apie konstitucingumo raidą negalima nepaminėti 1992 m. birželio 14 d. įvykusio referendumo dėl besąlygiško ir neatidėliotino buvusios SSRS kariuomenės iš- vedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 m. ir žalos Lietuvai atlyginimo43. Ar-

38 Cituojama pagal autoriaus asmeninius užrašus ir nekokybišką Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti posėdžio stenogramą. 39 Lietuvos aidas, 1992 m. gegužės 6 d. 40 Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Lietuvos Aidas, 1992 m. gegužės 14 d. 41 plačiau apie tai žr. Žilys J. Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją: pagrindiniai teisiniai politiniai ženklai. Nepriklausomybės sąsiuviniai. Istorijos ir kultūros žurnalas, 2012, Nr. 2, p. 6–25. 42 plačiau apie tai žr. Žilys J. Kai kurie Lietuvos valstybės vadovo konstitucinio atkūrimo ir įtvirtinimo veiksniai konstituciniame procese 1988–1992 metais. Prezidentas valstybinės valdžios institucijų sistemoje. Vilnius: MES, 2011, p. 39–80. 43 Plačiau apie tai žr. Žilys J. 1992 m. birželio 14 d. referendumas dėl buvusios SSRS kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos 1992 metais ir žalos Lietuvai atlyginimo konstitucinėje genezėje. Jurisprudencija, 2011, Nr. 18 (2), p. 467, 496. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 305

tėjant referendumui 1992 m. birželio 8 d. Aukščiausioji Taryba priėmė Konstitucinį aktą „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“44. Jame paskelbta, kad Lietuva niekada ir jokiu pavidalu nesijungs į jokias buvusios SSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas. Pareikšta ir tai, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ir kariuomenės dalinių“. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“, kaip ir 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas „Dėl Lietuvos valstybės“, yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamoji dalis. Politinė padėtis po 1992 m. gegužės 23 d. referendumo dėl Respublikos Prezi- dento institucijos atkūrimo buvo įtempta. Aukščiausioji Taryba, beveik mėnesį vykstant „parlamentinei rezistencijai“, negalėjo priimti svarbesnių sprendimų, tačiau buvo regimos ir pozityvios slinktys, viena iš jų – perspektyva priimti Konstituciją. Neatidėliotinų veiksmų būtinumas deklaruotas parlamento frakcijų, deputatų pa- reiškimuose, kompromisų ir susitarimų premisos modeliuotos 1992 m. birželio 9 d. Aukščiausiosios Tarybos pareiškime45. Jame paskelbta apie pirmalaikius parlamen- to rinkimus, jų sistemą, apie galimybę priimti Konstituciją referendumu, kuris vyktų Seimo rinkimų dieną. Frakcijų pagrindu sudarytos derinimo komisijos turėjo parengti suderintas pagrindines Konstitucijos nuostatas. Jau nuo birželio mėn. vidurio Aukščiausiojoje Taryboje susidarė neformalios tarpfrakciniu pagrindu veikiančios deputatų grupės, siekusios rasti bendrų susitarimų vardiklius. Taip pradėjo funkcio- nuoti ir konstruktyviai veikusi konstitucinių problemų derinimo grupė. 1992 m. rugpjūčio 4 d. Aukščiausioji Taryba, išvengusi aštresnės polemikos, pritarė protokolui, kuriame apibrėžtos bendrai priimtinos pozicijos dėl esminių konstitucinių nuostatų46. Protokole fiksuota, kad Konstitucijos rengimo pagrindas – Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti ir Sąjūdžio koalicijos „Už de- mokratinę Lietuvą“ darbo grupės konstitucijų projektai. Tačiau politinė tikrovė ir toliau buvo sudėtinga, nes aiškėjo, kad suderinti šių dviejų projektų nepavyksta. Laikinoji komisija pareiškė savarankiškai tobulinsianti savo Konstitucijos versiją, o Santaros „Už demokratinę Lietuvą“ pakoreguotas Kons- titucijos projektas kaip šio politinio junginio rinkimų programos dalis buvo paskelbtas spaudoje47. Taigi ir toliau buvo profesionaliai parengti, tačiau savo turiniu tarpusavyje konkuruojantys konstituciniai modeliai. Bendromis pastangomis atsirado nauja Konstitucijos projekto versija ir dar- bas tęsėsi. Konstituciją rengė neformalus kolektyvas, kuriame buvo Laikinosios ko-

44 Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 18-513. 45 Ibid., 1992, Nr. 18-517. 46 1992 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „:Dėl pritarimo Aukščiausiosios Tarybos konstitucinių problemų derinimo grupės protokolui“. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 24-708. 47 Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Lietuvos aidas, 1992 m. rugsėjo 11 d.; Lietuvos Respub likos Konstitucijos projektas. Atgimimas (priedėlis Teisė), 1992 m. spalio 5 d. 306 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

misijos Konstitucijos projektui parengti narių, Aukščiausiosios Tarybos deputatų, parlamento teisininkų. Šiam darbui ėmėsi vadovauti Aukščiausiosios Tarybos Pirmi- ninkas V. Landsbergis. Baigiamajame Konstitucijos rengimo etape tęsėsi diskusijos dėl kai kurių kons- titucinių nuostatų. Vienu metu buvo linkstama į tai, kad būtų galima rengti tik kon- sultacinį referendumą, pateikiant atskirų Konstitucijos straipsnių alternatyvas, o baigiamąjį sprendimą dėl Konstitucijos priimtų būsimas Seimas. Vėliau, ėmus aiš- kėti kompromisų prielaidoms, buvo sutarta, kad atskiras konstitucines nuostatas, dėl kurių nepasiekiama konsensuso, išrinktasis Seimas galėtų paprastesne tvarka pakeisti per metus po Konstitucijos priėmimo referendume. Ši idėja ir derinimo grupei, ir Aukščiausiajai Tarybai buvo priimtina. Taip radosi Konstitucijos 153 straipsnis, at- spindintis pasiektus kompromisus ir atveriantis galimybę teikti referendumui Kons- titucijos projektą48. Įtemptai dirbus Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko kabinete, Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose, deputatų frakcijose, atsirado „sutartinis“ Konstitucijos projektas, kuriam Aukščiausiosios Tarybos deputatai pritarė didele balsų dauguma, jis buvo paskelbtas Lietuvos žmonėms vertinti ir pateiktas referendumui49. Referendu- mas buvo organizuojamas ir vykdomas pagal specialų įstatymą „Dėl referendumo Lietuvos Respublikos Konstitucijai priimti“50. Įstatyme buvo nustatyta, kad Konsti- tucija bus laikoma priimta, jeigu referendume jai pritars daugiau kaip pusė visų pi- liečių, turinčių rinkimų teisę. Referendume dalyvavo 75,26 proc. visų rinkėjų, o už Konstitucijos priėmimą balsavo 75, 42 proc. referendume dalyvavusių rinkėjų. Parengusi Konstituciją ir pateikusi ją referendumui Aukščiausioji Taryba įvyk- dė istorijos jai lemtą misiją – atverti naują konstitucingumo raidos etapą. Vėliau, 1996 m. lapkričio 28 d., Seimas priėmė Deklaraciją „Dėl Lietuvos Respublikos Aukš- čiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo“51. Pripažinęs, kad 1940–1990 m. okupacijų ir pasipriešinimo joms laikotarpio pabaigoje, išsivadavimo aušroje, tautos demokra- tiškai išrinkta ir jos suverenią valią reiškusi Aukščiausioji Taryba, atkūrusi ir apgynu- si nepriklausomą valstybę, iš tikrųjų vykdė Seimo uždavinius, Seimas nusprendė ir paskelbė, kad 1990–1992 m. dirbusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba vadinama Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu. Neretai sakoma, kad ši Konstitucija buvo priimta skubotai ir todėl nebuvo gali- mybių išsamiau apsvarstyti jos turinio, teisinių formuluočių, derinti skirtingų požiū- rių konstitucinio reguliavimo klausimais. Taip teigiant neatsižvelgiama į daugelį jau minėtų ir kitų politinio pobūdžio reiškinių ir veiksnių, kuriuos reikėtų turėti galvoje vertinant Konstitucijos rengimo ir priėmimo aplinkybes.

48 Plačiau apie tai žr. Prapiestis J., Žilys J. Kelias į Lietuvos Respublikos Konstituciją. Lietuvos aidas, 1992 m. spalio 21 d. 49 Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriau- sybės žinios, 1992, Nr. 31-953. 50 Ibid., 1992, Nr. 31-955. 51 Ibid., 1996, Nr. 116-2712. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 307

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad diskusija dėl Konstitucijos pradėta netrukus po to, kai 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta apie nepriklausomos valstybės atkūrimą. Jau minėta, kad 1991 m. pavasarį parengus Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenis plačiai diskutuota apie konstitucinę Lietuvos Respublikos ateitį, valdžios sandarą ir kompetenciją. Tuo metu buvo paskelbtas ir Lietuvos teisininkų bei filosofų draugijų parengtas Konstitucijos projektas. 1992 m. pavasarį savąsias Konstitucijos versijas visuomenei pristatė Lietuvos liberalų sąjunga, Lietuvos demo- kratinė darbo partija, buvo ir kitų projektų. Apie valstybės valdžios institucijų kom- petenciją ir sąveiką aktyviai polemizuota rengiantis 1992 m. gegužės 23 d. vykusiam vadinamajam prezidentiniam referendumui. Buvo ir konstitucinis Lietuvos paveldas – 1922 ir 1938 m. konstitucijos, jos laikytos genetine politine teisine informacija, siejančia praeitį ir dabartį. Taigi reikia konstatuoti, kad Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti, Santaros „Už demokratinę Lietuvą“ Konstitucijos projektai apibendrintai išreiškė tautoje vyravusias konstitucinės demokratijos nuostatas. Baigiamajame Konstitucijos rengimo etape reikėjo tik susitarti dėl prieštaringų politinių idėjų ir konkrečių normų pavidalu jas suformuluoti viename konstituciniame tekste. Ši Konstitucija yra steigiamosios valdžios – tautos aktas, grindžiamas universaliomis ir nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu, pagarba teisei ir teisės viešpatavimu, valstybės įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei. Konsti- tucijoje atsispindi visuomenės sutartis – visų piliečių demokratiškai prisiimtas įsi- pareigojimas savo dabartinei ir būsimosioms kartoms gyventi pagal Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas ir joms paklusti, idant būtų užtikrintas valdžios legitimumas, jos sprendimų teisėtumas. Konstitucija yra aukščiausioji teisė, tai teisinės sistemos branduolys, kuris integ ruoja šią sistemą į vientisą audinį ir yra visų kitų teisės aktų teisiškumo matas. Ofi- cialaus Konstitucijos aiškinimo funkcija, kurią vykdo Konstitucinis Teismas, yra Konstitucijos įgyvendinimo proceso organiškoji dalis. Konstitucijos viršenybės principas reiškia ir tai, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę, aukš- čiausiąją, vietą, joks kitas teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai. Konstitucijos viršenybės principas tiesiogiai susijęs su teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Konstitucija yra vientisas aktas. Tai reiškia, kad Konstitucijos principai ir normos yra susijusios ne tik formaliai, bet ir pagal savo turinį. Konstitucinių normų vienovė suponuoja tai, kad tiek Konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai ir straipsniai sudaro prasmingą visumą, nė vienos konstitucinės nuostatos negalima priešpriešinti kitoms, aiškinti taip, kad būtų paneigta arba iškreipta kitų Konstitucijos nuostatų esmė. Konstitucija yra taikoma tiesiogiai. Tai reiškia, kad Konstitucija yra ne bendro pobūdžio deklaracija, bet teisės normų aktas, kuriuo nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visoms valstybės institucijoms, pareigūnams, fiziniams ir juridiniams 308 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

asmenims. Remdamasis Konstitucija kiekvienas asmuo gali ginti savo teises ir laisves teismuose ir kitose valdžios struktūrose. Viena reikšmingiausių Konstitucijos savybių yra jos stabilumas. Konstitucijos normų veikimo pastovumą užtikrina sudėtinga jų keitimo tvarka. Tuo Konstitucija skiriasi nuo kitų teisės aktų ir patvirtina jos išskirtinumą teisės sistemoje. Konstituci- jos stabilumas ne tik išreiškia tautos teisinės kultūros lygį, bet ir yra viena iš prielaidų užtikrinti valstybės tęstinumą, pagarbą konstitucinei santvarkai ir teisei, Konstituci- joje deklaruotų lietuvių tautos siekių įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucija galioja jau 20 metų. Tai pirmas tokio pobū- džio reiškinys Lietuvos konstitucionalizmo istorijoje, nes 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu konstitucijoms buvo lemta egzistuoti trumpiau. Po Konstitucijos priėmimo buvo pakeisti septyni jos straipsniai, o 2004 m. liepos 13 d. ji papildyta Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“52. Būta ir daugiau iniciatyvų keisti Konstitucijos normas ir nuostatas, organizuoti referendumai, Seime teikti atitinkami projektai. Daugeliui šių iniciatyvų nebuvo pritarta, todėl galima sakyti, kad Konstitucija atlaikė politinių kovų išbandy- mus ir išliko tvariu Lietuvos visuomenės valstybingumo pagrindu. Trumpai būtų galima paminėti konkrečias iniciatyvas keisti ar papildyti Konsti- tuciją, jų politines prasmes platesnėje socialinio gyvenimo panoramoje. Antai nuolatos keliamas Seimo narių – tautos atstovų skaičiaus klausimas ir pateikiami duomenys, kiek lėšų būtų sutaupyta jų sumažinus. Reikėtų pripažinti, kad yra pagrindas diskutuoti dėl šios aktualijos, turint galvoje tai, kad 1989 m. rudenį nustatytas realus rin- kimų apygardos rinkėjų skaičius mažėjo. Tačiau, be tokios įžvalgos, reikėtų pažymėti ir tai, kad kai parlamente yra daugiau tautos atstovų, jie visapusiškiau išreiškia socia linius žmonių lūkesčius ir įstatymų leidybos institucijoje deramai atstovauja jiems. Siūloma keisti esamą rinkimų sistemą. Tačiau ši problema yra ne Konstitucijos, bet rinkimų įstatymų reguliavimo dalykas. 1992 m. vasarą ir rudenį polemizuojant šiuo klausimu buvo pasiektas būtent toks kompromisas. Yra prielaidų nuspręsti kitaip? Siūloma pakoreguoti konstitucinę normą ir numatyti, kad Seimo narys rinkėjų valia gali būti prieš laiką atšauktas. Galima suprasti tokios iniciatyvos intencijas. Kita vertus, ar prognozuojami tokios konstitucinės pataisos padariniai? Beveik akivaizdu, kad rinkimai tęstųsi ir išrinkus Seimą, nes politinė opozicija nepaliaujamai atakuotų apygardose išrinktus tautos atstovus. Ar tokia permanentinė politinė būsena gali už- tikrinti Seimo tvarumą? Kitas poleminis klausimas – ar pagrįstai Seimo narys gali būti skiriamas Minist ru Pirmininku arba ministru. Aišku, yra argumentų ir prieš, ir už. Šiuo atžvilgiu vėl reikėtų grįžti prie Konstitucijos projekto rengimo aktualijų ir pažymėti, kad nuostata buvo tiesiog perimta iš 1922 m. Konstitucijos. Šiame kontekste reikėtų pažymėti ir tai, kad parlamentinės demokratijos sistemoje, kitaip nei laikantis prezidentinės de-

52 Valstybės žinios, 2004, Nr. 111-4123. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 309

mokratijos tradicijos, valstybės valdžios funkcionavimo zonos nėra griežtai atskirtos. O gal tokia konstrukcija padeda užtikrinti įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios bendradarbiavimą? Gal ir tai nėra Konstitucijos yda? Apibendrinant konstitucijų istoriją dažnai pažymima, kad jos yra ilgų kovų rezultatas ir išreiškia istorinę tautų politinės raidos patirtį. Jos tartum simbolizuoja šių kovų pabaigą ir byloja apie žmonių susitarimą gyventi socialinėje taikoje. Šiuo atžvil- giu vertinant šiuolaikinę Lietuvos Respublikos Konstituciją reikėtų pabrėžti, kad ji bendriausia prasme taip pat atspindi tautos lūkesčius ir yra aukščiausia politinė tei- sinė šių lūkesčių raiškos forma. Tai ne kurios nors vienos politinės partijos ar kurios nors vienos socialinės grupės politines teisines vizijas išreiškianti programa. Pagaliau tai ir ne vienpartinės ar koalicijos pagrindu veikiančios vyriausybės programa. Rei- kalas tas, kad šios programos ar projektai, kol veikia būtent ši konstitucinė sistema, turi atitikti Konstituciją, jos principus ir normas. Konstitucijos preambulės žodžiais tariant, Konstitucija įkūnija žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, puoselėti tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilieti- nės visuomenės ir teisinės valstybės.

THE CONSTITUTION AS A FOUNDATION FOR THE SUSTAINABILITY OF SOCIETY AND A STATE

Prof. Dr. Juozas Žilys Department of Constitutional Law of the Faculty of Law of Mykolas Romeris University Summary

The Constitution of the Republic of Lithuania was adopted in the referendum of 25 October 1992. By adopting the Constitution, the Nation sought to lay the solid democratic foundations for further development of statehood, the ones which would constitute a long-term programme aimed at the progress of society and the state. The contents of theC onstitution met the expectations of the Lithuanian people with regard to such a state the functioning of which is grounded in law and justice, as well as in concord among all the social groups, harmony of public relations and social welfare of human beings. For the first time, in the history of Lithuanian constitutionalism, the Constitution was adopted not by the parliament or any special institution vested with authority to enact the constitution, but through voting by the Nation. This resulted in the Act of the Nation, the constituent power whereby the meaning of public agreement was expressed. The article presents a survey on the historical development of the State of Lithuania and its constitutionality. Attention is drawn to the fact that, as early as in the sixteenth century, in the Grand Duchy of Lithuania, the Lithuanian Statutes were drafted and went into effect (1529, 1566 and 1588). The Statutes systemised and codified the customary norms and norms incorporated in the acts of the rulers. In the article it is emphasised that the Lithuanian Statutes embodied the monuments of both the Lithuanian and European legal culture. Besides the codified norms on the rights and freedoms of representatives of the estates of that time, the aforesaid law codes regulated the relations associated with the organisation and functioning of state power. A conclusion is drawn that the Lithuanian Statutes 310 Prof. dr. Juozas Žilys ◆

have likewise proved to be significant historical sources for the modern Lithuanian constitutional law. The development of Lithuanian statehood is further related to the Constitution of Poland and Lithuania (the Commonwealth of Both Nations) of 3 May 1791, which was the first act of that nature in Europe. Although at the end of the eighteenth century the Lithuanian-Polish Commonwealth was partitioned by Austria, Prussia and Russia, whilst Lithuania came to be incorporated in the Russian Empire, the nineteenth century, nonetheless, saw the expansion of the Lithuanian nationalist movement and the emergence of talk about the restoration of Lithuanian statehood. Towards the end of the First World War, the Lithuanian nation found itself in a favourable situation to implement its expectations regarding its state. The resolution of the Lithuanian Conference, at work in Vilnius on 18-23 September 1917, declared that a democratic State of Lithuania should be established. At the conference, the Council of Lithuania (Council of the Nation) was elected, which, on 16 February 1918, adopted an act (the Act of Independence) whereby it proclaimed the restoration of an independent State of Lithuania, built on democratic foundations, with Vilnius as its capital, and declared the termination of all the former state ties binding that state to other nations. In the article, it is emphasised that the development of the Republic of Lithuania in 1918-1940 was based on the Interim (those of 2 November 1918, 4 April 1919 and 10 June 1920) as well as permanent (those of 1 August 1922, 25 May 1928 and 12 May 1938) Constitutions. It is analysed what role the said Constitutions served in reinforcing statehood and constitutionality. The 15 June 1940 occupation of Lithuania, and the subsequent annexation thereof, by the USSR led to the destruction of the constitutional order of the Lithuanian state; Lithuania lost its independence and was subjected, by force, to the imposition of a constitutional system of the soviet type. Yet, during the occupation the Lithuanian nation was still resisting the regime. In the ninth decade of the last century, as the political and legal repressions had ceased, public discussions on the past events and facts opened up, with the demands being made for political autonomy, and gradually—for the independence of Lithuania, as well. At that time, the first drafts of constitutions already appeared and were based on the principles of fully-fledged sovereignty of Lithuania. The culmination of the struggle of the Lithuanian nation for its freedom was 11 March 1990, when a newly elected Supreme Council of the Republic of Lithuania solemnly declared that the execution of the sovereign powers of the State of Lithuania, abolished by foreign forces in 1940, is re-established, and that Lithuania is again an independent state. The development of constitutionality was founded on the Provisional Basic Law of the Republic of Lithuania, i.e. the interim constitution. The article also draws attention to the fact that, during the time when theP rovisional Basic Law was in force, it was increasingly evident that there was a political and legal need for a permanent Constitution of fresh contents. That need was determined by the rapid development of democracy and, first and foremost, by the necessity to build the constitutional foundations for a modern political system. Drafts of a future Constitution started to be prepared and proclaimed by political parties; thus, new constitutional versions came out. Furthermore, in the then Lithuania, referendums were held in which the Lithuanian people decided essential constitutional issues. In addition, the article provides a broad analysis of the political and legal circumstances under which the Draft C onstitution of the Republic of Lithuania was prepared, including the activities undertaken by the Provisional Commission to prepare the Draft Constitution in the course of setting up the Lithuanian model of constitutional order. An observation is made that concrete constitutional texts emerged as a consequence of intersection of certain political and legal ideas. The primary matters of topical concern, which used to generate endless discussions at the time, referred to the institutional framework of state power and the constitutional parameters of the competences attributed to the legislative institution—the Seimas and institutions of executive power. ◆ KONSTITUCIJA – VISUOMENĖS IR VALSTYBĖS TVARUMO PAGRINDAS 311

It is summarised that the contemporary Constitution of the Republic of Lithuania, in its general sense, reflects the expectations of the Nation and constitutes the supreme political-legal form of expression of those expectations. It is not a programme representing the political and legal visions of any political party or social group. So long as that particular constitutional system is in force, all the said programmes as well as social development projects must comply with the Constitution and concrete norms and principles thereof. In the words from the Preamble to the Constitution, the Constitution embodies the right of the human being and the Nation to live and create freely in the land of their fathers, to foster national concord, and to strive for an open, just and harmonious civil society and the state under the rule of law. 312

KONSTITUCINIAI SANTYKIAI KAIP IUS SUPREMUM REGLAMENTUOJAMI SANTYKIAI

Dr. Tomas Blinstrubis

1. KONSTITUCIJOS REGLAMENTUOJAMI SANTYKIAI – SANTYKIAI SUB CONSTITUTIONEM, O NE CONTRA AR PRAETER CONSTITUTIONEM

„Svarbiausioji mūsų gyvenimo dalis – tai savitarpiniai vienų su kitais santykiai ir kiekvieno iš mūsų santykiai su žmonių draugijomis ir su didžiausiu iš tų draugi- jų – valstybe. Tuos santykius tvarko dora ir teisė.“1 Savaime suprantama, ne kiekvienas teisės reguliuojamas santykis yra konstitucinis, o bandymas atskleisti jo specifiką gali pasirodyti besąs, švelniai tariant, bergždžias reikalas ar dirbtinės problemos kūri- mas. Vis dėlto galbūt vienas kitas teisės mokslų studentas, skrupulingai besigilinantis į [konstitucinės] teisės teorijos ar lietuviškosios teisės terminijos problemas, skaity- damas panorės kartu su autoriumi pamąstyti, kodėl teisės kalboje sąvokai „konstituciniai santykiai“ dažniausiai pridedamas epitetas „teisiniai“ ir ar jie apskritai gali būti neteisiniai. Tad jeigu šios pastangos išnagrinėti reikalo esmę sulauks dar bent vieno precizijos kankinio dėmesio, rašyti verta, kadangi ne visada tai, kas iš pirmo žvilgs- nio atrodo aišku ir visiškai neįrodinėtina, taip lengvai juodu ant balto gula nuosekliai teisiniais argumentais pagrįstų koncepcijų pavidalu. Galiausiai dėl šiame straipsnyje dėstomų dalykų galima ir reikia diskutuoti, todėl autorius siekia parodyti, kaip gali būti suprantamas vienos sąvokos turinys, o ne tai, koks jis absoliučiai nekvestionuojant yra. Šiame straipsnyje bandomos nagrinėti teisinės problemos susiaurinamos iki ke- lių sąlygiškai savarankiškų, bet tarpusavyje glaudžiai susijusių klausimų grupių. Vie- na jų aprėpia klausimus, kylančius iš teorinės konstitucinių santykių sampratos ir jų elementų analizės. Metodologiškai vadovaujantis konstitucinės teisės, kaip valstybės aukščiausiosios teisės, paradigma formuluojama pamatinė tezė, kad iš Konstitucijos kylantys santykiai visada yra teisiniai (tuo tarpu teisiniai santykiai anaiptol ne visada yra konstituciniai); parodoma, kad konstitucinių santykių apibrėžtis teisiškai yra pakankama ir jų nebereikia papildomai apibrėžti kaip teisinių. Kitai probleminių klau- simų grupei priskirtini asmens pagrindinių teisių klausimai. Straipsnyje teigiama, kad pagrindinės teisės yra ne konstitucinių santykių objektas, bet pats jų pamatas, determinantas, konstitutyvinis elementas ir tai neatsiejama nuo pačios konstitucio nalizmo idėjos2. Taip išskaidžius šio tyrimo problematiką ir išryškinama pamatinė 1 Leonas P. Teisė ir dora. Leonas P. Raštai. T. III: Teisinė publicistika. Pergyvenimai ir atsiminimai. Teisinis palikimas. Bibliografija. Sudarė V. Andriulis. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005, p. 78. 2 „Visuomenė, kurioje teisių garantavimas nėra užtikrinamas ir kurioje nėra įtvirtintas valdžių pa dalijimas, neturi Konstitucijos“ (Toute Société dans laquelle la garantie des Droits n’est pas assurée, ni la séparation des Pouvoirs déterminée, n’a point de Constitution), – taip skelbiama 1958 m. Prancūzijos Konstitucijos sudedamosios dalies – 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos (Déclaration des ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 313

prielaida: asmens – asmenų susivienijimų – valstybės santykiai yra ir turi būti subor- dinuoti vienai šių elementų sąveiką suderinančiai aukščiausiajai teisei – Konstitucijai. Tai reiškia, kad šie santykiai neišeina už Konstitucijos, t. y. jos teisinės galios ir verty- bių sistemos, ribų, todėl aukščiausiosios (formalios ir jurisprudencinės), o ne ordina- rinės teisės reglamentuojami santykiai yra konstituciniai. Nagrinėjant minėtą asmens – „žmonių draugijų“ – valstybės santykių schemą svarbiausia laikytis aksiomos, kad „bet kokių teisinių tyrimų išeities pozicija viena – Konstitucija“3. Pilietinei tautai įgyvendinant savo suverenias galias 1992 m. spalio 25 d. referendume priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija4 (toliau – Konstitucija) – „pirminė teisė ir teisinės galios, ir turinio atžvilgiu“5. „Konstitucija yra aukščiausioji teisė. Ji nubrėžia gaires visai teisės sistemai – visa teisės sistema kuriama Konstituci- jos pagrindu.“6 „Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų ar vidinių prieštaravimų“7, „vadinasi, negali būti ir nėra tokio žemesnės galios teisės aktuose nustatyto teisinio reguliavimo, kurio nebūtų galima vertinti jo atitikties Konstitucijai požiūriu“8. „Konstitucija yra <...> visų kitų teisės aktų teisiškumo ir legitimumo matas“9, tiksliau, ji „yra vienintelis [ordinarinės teisės10] [intarpas mano. – T. B.] teisiškumo

Droits de l‘Homme et du Citoyen de 1789) XVI straipsnyje. Constitution de la République française du 4 octobre 1958. Version mise à jour en novembre 2011. Prieiga per internetą: . 3 Jarašiūnas E. Teisminės valdžios organizacijos ir veiklos konstitucinės problemos (teisminės valdžios visavertiškumas, teismų sistemos bei teisėjų ir teismų nepriklausomumas). Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda: kolektyvinė monografija.V ilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2007, p. 295. 4 Lietuvos Respublikos Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 2 d., paskelbta 1992 m. lapkričio 30 d. Valstybės žinios, 1992, Nr. 33-1014. Pakeitimai: ibid., 1996. Nr. 64-1501, 122-2863; 2002, Nr. 65-2629; 2003, Nr. 14-540, 32-1315, 32-1316; 2004, Nr. 111-4123, 111-4124; 2006, Nr. 48-1701. be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat aiškiai yra įvardijęs Konstituci- jos įsigaliojimo momentą: „Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. visų Respublikos piliečių referendume ir įsigaliojo kitą dieną po oficialaus referendumo rezultatų paskelbimo, t. y. 1992 m. lapkričio 2 d.“ Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies trečia pastraipa. Ibid., 1994, Nr. 31-562. Deja, praėjus dvidešimčiai metų po jos įsigaliojimo tai kažkodėl turi būti toliau įrodinėjama... Žr. prof. V. Landsbergio kalbos „Konstitucija ir rezistencija“, pasakytos Lietuvos Respublikos Seime Konstitucijos priėmimo dvidešimtmečiui skirtoje konferencijoje „Lietuvos konstitucingumo raida“, stenogramą – jis, be kita ko, replikavo: „Man visai aiški lapkričio 6 d. promulgacija, o teisininkai choru kalba ir rašo apie lapkričio 2 d.“ Prieiga per internetą: . 5 Jarašiūnas E. Konstitucija ir įstatymas: kelios interpretavimo problemos. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas. Sudarė V. Rinkevičius. Vilnius: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Europos Taryba ir Europos komisija „Demokratija per teisę“, 2002, p. 238. 6 konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 1 punktas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094. 7 konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12.2 punktas. Ibid., 2006, Nr. 36-1292. 8 konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punktas. Ibid., 2004, Nr. 85-3094. 9 konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punktas. Ibid., 2006, Nr. 181-6708. 10 Terminas „ordinarinė teisė“, apibūdinantis visą teisinį reguliavimą, nustatytą žemesnės galios nei aukščiausiosios [konstitucinės] teisės aktais, nors kilmės požiūriu Lietuvoje ir siejamas su teisės 314 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

matas“11, ne tik visos nacionalinės teisės, bet „ir visos kitos atitinkamoje valstybėje galiojančios ir taikomos teisės teisiškumo matas“12. „Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas, ji leidžia kvestionuoti konstitucingumo aspektu bet kokį ordinarinį teisinį reguliavimą – ne tik atitinkamame ordinarinės teisės akte eksplicitiškai arba impli- citiškai įtvirtintas nuostatas, bet ir jų nebuvimą, t. y. teisės spragas. <...> Vaizdžiai kalbant, Konstitucija yra „skėtis“, kuris uždengia viską – visą ordinarinę teisę, ir su- kurtąją, ir tą, kuri dar bus sukurta, tačiau dėl kokių nors priežasčių nėra sukurta.“13 „Konstitucija iš tiesų <...> aprėpia viską <...> Konstitucija yra viskas [kursyvas mano. – T. B.] – net ir tas, kas tekste neparašyta, joje, kaip tam tikroje teisinėje tikro- vėje, yra.“14 Tai leidžia teigti elementarią tiesą, kad teisės sistema yra monocentrinė, t. y. konstituciocentrinė, nes „<...> yra vienas teisės sistemos teisinės galios centras – Konstitucija. Būtent jos turinys ir teisinė galia lemia visos teisės sistemos aktų hierarchijos pobūdį, vaizdingiau tariant, konkretaus teisės akto gravitacinį atstumą nuo Konstitucijos ar iki jos“15, todėl teisiškai niekaip nepaneigiama tai, kad „Konstitu- cijos viršenybė yra absoliuti“16. Konstituciocentrinė teisės sistema susiformavo per ilgą laiką kaip tam tikras valstybės ir teisės raidos, in primis teismų veiklos (byla pio- nierė Marbury prieš Madisoną), rezultatas, nors net ir dabar ne visiems suprantama, kad visas teisinis gyvenimas sukasi aplink konstituciją, kad teisės sistemos hierarchi- ja kyla iš konstitucijos. Šiuolaikinio teisinio pliuralizmo (čia neturima galvoje istori-

moksline doktrina (konstitucionalistų darbuose plačiai paplitęs), tiksliau – su E. Kūrio darbais (kaip antai Kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 20), jau senokai yra tapęs integralia jurisprudencinės konstitucijos dalimi, pvz.: Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punktas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 30-1050; Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 27 punktas. Ibid., 2008, Nr. 10-349; Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 9.5 punktas. Ibid., 2010, Nr. 133-6800. 11 Jarašiūnas E. Konstitucija ir įstatymas: kelios interpretavimo problemos. Konstitucijos aiškinimas ir tiesioginis taikymas, p. 241. 12 kūris E. Europos Sąjungos teisė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje: sambū- vio algoritmo paieškos. Teisė besikeičiančioje Europoje. Liber Amicorum Pranas Kūris. Ats. red. S. Ka- tuoka. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2008, p. 674. 13 kūris E. Konstitucija kaip teisė be spragų. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 10–11. 14 Ši E. Kūrio citata paimta ne iš mokslo šaltinio, o iš vieno internetinio portalo, todėl citatos autentišku- mas negali būti visiškai patvirtintas, tačiau šie žodžiai tikrai išreiškia aukščiausiosios teisės, esančios be spragų, esmę ir prasmę. Žr. Delfi ir BNS informacija. Konstitucijos egzamino dalyviai spręs E. Kū- rio sudarytas užduotis. Prieiga per internetą: . Yra ir atvirkštinė citata, tiesa, kažkieno priskiriama prie juokingų, kurios autorystė siejama su šio straipsnio autoriumi, nors jis ir neprisimena, kad būtų taip teigęs, bet, matyt, įgudusi studento ausis nieko nepraleido: „Jeigu nėra Konstitucijos, nėra nieko“ (T. Blinstrubis). cituojam.lt. Juokingos ar įdo- mios dėstytojų citatos. Prieiga per internetą: . Apibendrinanti išvada: Jeigu Konstitucija yra viskas, tai be jos nėra nieko... Ši nuotaikinga savišai- pa vis dėlto neturi reikšti, kaip teisingai pažymi G. Mesonis, kad Konstitucija „reguliuoja viską“, tačiau ji yra pati savyje pakankama būti legalumo ir legitimumo „arbitre“ bet kokių visuomeninių santykių srityje. Mesonis G. Konstitucija monocentrinėje teisės sistemoje. Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 4 (12), p. 228–229. 15 Ibid., p. 220. 16 kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis. Justitia, 2003, Nr. 3–4 (45–46), p. 7. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 315

nių tyrimų17 ar tyrimų, kuriuose nagrinėjami teisminės teisėkūros klausimai18) arba policentrizmo šalininkų nuomonė kai kada netgi pretenduoja į moksliškumą (kartais teisinio pliuralizmo teoriją bandoma derinti su prigimtinės teisės teorija, o rezultatas įvardijamas kaip neopliuralizmas19). Tokia nuomonė iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti įtikinama, nes, be valstybės teisės sistemos (Konstitucija nustato tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės vietą joje), yra ir, pvz., kanonų ar apskritai religinės bei kitos teisės sistemos. Tačiau reikalas tas, kad „Konstitucija, kuri reguliuoja ir nusta- to, be to, yra aukščiausios teisinės galios aktas, nėra „teisės pliuralizmo“ pavyzdys“20 ir kad „pirmas klausimas, į kurį reikia akademiškai ir profesiškai sąžiningai atsakyti, yra štai koks: kas legitimuoja ir legalizuoja šias koegzistuojančias teisės sistemas?“21 Konstitucija nedraudžia šių koegzistuojančių teisės sistemų, bet leidžia joms nacio nalinėje erdvėje egzistuoti tik tiek, kiek jų veikimas neprieštarauja įstatymams, in primis Konstitucijai ir dorai (pvz., Konstitucijos 43 straipsnio 1, 6 dalys), todėl jų tei- sinė autonomija jokiu būdu nėra absoliuti (Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalis). Šios konstitucinės nuostatos nereiškia, kad yra „<...> sukuriama visuomeninių santykių grupė, kuri „išeitų“ už konstitucinio reguliavimo ribų. Minėtos Konstitucijos nuostatos dėl autonomijos nesukuria jokių teisinių posistemių, jokios teisinio reguliavimo entropijos“22. Taigi konstituciocentrizmas pasireiškia kaip „visos teisės orientavimas į Grundnorm“23 ir šiuo požiūriu negali susiklostyti jokia Doppelstaat situacija.

17 Išsamūs prof. J. Machovenko darbai šia tema iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos. Antai viename straipsnyje „atskleidžiamas bažnyčios, miestų, sričių, valsčių ir kaimų bendruomenių sukurtos bei taikytos teisės vaidmuo, palaikant ir plėtojant Lietuvoje teisinės valstybės koncepciją. Autorius <...> iškelia hipotezę, kad teisės pliuralizmas viduramžių Lietuvoje sudarė palankias sąlygas pačiai teisinės valstybės idėjai ir konkrečioms normoms bei santykiams atsirasti ir plėtotis“. Išskirtinį vaidmenį šiame procese atliko bažnyčia, nes „bažnyčia su kanonų teise atnešė į Lietuvą teisinės valstybės koncepcijai palankią ideologiją, romėnų teisės nuostatas, sukūrė prielaidas teisininko profesijai, teisinei literatūrai ir teisės mokslui, profesionaliems teismams, įstatymų leidžiamosioms institucijoms ir kitiems teisinės valstybės elementams atsirasti bei plėtotis bajoriškojoje Lietuvos valstybėje“. Machovenko J. Aristokratinei valstybei alternatyvių junginių teisės vaidmuo įgyvendinant teisinės valstybės doktriną Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jurisprudencija, 2010, Nr. 3 (121), p. 39, 50. 18 e. Kūris apibendrina, kad pliuralistinėmis gali būti vadinamos tokios konkuruojančios „teisės sistemos, kuriose politinės valdžios neturi teisėkūros monopolio“ (Kūris E. Teismo precedentas kaip teisės šaltinis Lietuvoje: oficiali konstitucinė doktrina, teisinio mąstymo stereotipai ir kontrargumentai. Jurisprudencija, 2009, Nr. 2 (116), p. 132). Šiuo atveju neturimi galvoje teismų kuriami precedentai, apie kuriuos savo straipsnyje kalba E. Kūris. 19 Detjen J. Neopluralismus und Naturrecht. Zum politischen Philosophie der Pluralismustheorie. Pader- born, München, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 1988, S. 1–728. 20 mesonis G. Konstitucija monocentrinėje teisės sistemoje. Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 4 (12), p. 224. 21 kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 18. 22 mesonis G. Konstitucija monocentrinėje teisės sistemoje. Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 4 (12), p. 225. Taip pat Mesonis G. Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrindai: monografija. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2010, p. 37. Plačiau: Mesonis G. Kai kurie konstituciniai valstybės ir bažnyčios santykių aspektai. Konstitucinė jurisprudencija, 2008, Nr. 2 (10), p. 121–125. 23 kūris E. Konstitucija kaip teisė be spragų. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 8. R. Alexy išskiria tris Grundnorm rūšis: analitinę, normatyvinę ir empirinę. „Svarbiausias analitinės pagrindinės normos variantas yra Kelseno, svarbiausias normatyvinės – Kanto ir svarbiausias empirinės – Harto.“ Alexy R. Begriff und Geltung des Rechts. 4. Auflage. Freiburg, München: Verlag Karl Alber, 2005, 316 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

2. KONSTITUCINIŲ SANTYKIŲ TURINĮ ATSKLEIDŽIA KONSTITUCINIS TEISMAS

Laikantis loginio nuoseklumo, bet kokių teisinių tyrimų išeities pozicija privalo būti ir antrasis (bei paskutinis) konstitucinės teisės šaltinis – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) baigiamieji aktai – nutarimai, sprendimai ir išvados, kuriuos apima Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalyje vartojama bendrinė sąvoka „sprendimai“24. Oficialiai (teisiškai nekvestionuojant, nes „sprendimai yra galutiniai, nėra jokių procesinių jų verifikavimo galimybių“25) tik „<...> Konstitucinio Teismo aktuose yra aiškinamos Konstitucijos nuostatos26 – nor-

S. 155. Grundnorm, pasak H. Kelseno, yra neutrali turinio požiūriu: „Nekeliamas klausimas, kokio turinio yra ta konstitucija ir jos pagrindu sukurta valstybinė teisinė tvarka, ar ši tvarka yra teisinga, ar neteisinga; taip pat [neklausiama], ar ta teisinė tvarka faktiškai garantuoja sąlyginę taikos bū- klę [šia konstitucija] konstituotos bendruomenės viduje. Kaip pagrindinės normos prielaida nėra teigiama jokia pozityviajai teisei [priešpriešinta] transcendentinė vertybė.“ Kelsen H. Reine Rech- tslehre. Zweite, vollständig neu bearbeitete und erweiterte Auflage 1960. Nachdruck 1992. Wien: Österreichische Staatsdruckerei, 1992, S. 204. Lietuviškame leidime ši citata verčiama labiau nu- tolstant nuo kelseniškojo teksto raidės: „Preziumuojant į tam tikrą konstituciją nuorodą darančią pamatinę normą, šios konstitucijos bei pagal ją sukurtos teisinės tvarkos turinys yra nerelevan- tiškas: ši tvarka gali būti teisinga arba neteisinga, ji gali garantuoti santykinę taiką jos konstituo- jamoje bendruomenėje arba jos negarantuoti. Pamatinės normos prezumpcija neįsileidžia jokių pozityviąją teisę transcenduojančių vertybių.“ Kelsen H. Grynoji teisės teorija. Vertė A. Degutis, E. Kūris. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 177–178. Kadangi H. Kelseno grynosios teisės teorijoje „bet kuris turinys gali būti teisė“, R. Alexy nuomone, „tai prieštarauja neteisės argumentui [kursyvas mano. – T. B.], pagal kurį radikaliai neteisingos normos negali būti apibūdinamos kaip teisės normos“. Alexy R. Op. cit., p. 169. 24 konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 15.1–15.4 punktai. Valstybės žinios, 2006, Nr. 36-1292. 25 Staugaitytė V. Atskiroji nuomonė konstitucinėje justicijoje: Teismo kolegialumas vs. teisėjo vidinis nepriklausomumas. Jurisprudencija, 2008, Nr. 9 (111), p. 127. 26 pirmą kartą ši išimtinė teisė paminėta Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 11.2 punkte. Valstybės žinios, 2003, Nr. 53-2361. „Be abejo, galima diskutuoti dėl Konstitucinio Teismo interpretacinės diskrecijos ribų. Bet ne dėl pačios Konstituci- nio Teismo teisės aiškinti (interpretuoti) Konstituciją – konstitucinė justicija neįmanoma be Kons- titucinio Teismo interpretacinės diskrecijos. Pasakytina, kad Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti Konstituciją kyla ne iš įstatymo, taigi ne iš įstatymų leidėjo valios, o iš pačios Tautos, iš jos priimtos Konstitucijos. Kaip įstatymų leidėjo įgaliojimai leisti įstatymus kyla iš pačios Tautos, iš jos priimtos Konstitucijos, taip ir Konstitucinio Teismo įgaliojimai kvestionuoti su Konstitucija nede- rančius Tautos atstovų sprendimus (pripažinti jų išleistus įstatymus ir kitus teisės aktus antikonstituciniais) – o to neįmanoma padaryti neaiškinant Konstitucijos – kyla iš pačios Konstitucijos. Būtent todėl Konstitucinis Teismas suformavo principinę doktrininę nuostatą, kad visus teisėkū- ros subjektus (Seimą, Vyriausybę, Prezidentą ir teisę taikančius teismus) saisto ne tik Konstituci- nio Teismo aktų rezoliucinė dalis, bet ir jų motyvuojamojoje dalyje pateikta Konstitucijos nuostatų samprata. <...> Be abejo, nuo Konstitucinio Teismo personalinės sudėties labai priklauso, kiek Teis- mo veikloje dominuoja „interpretatyvizmas“, kaip plačiai jis linkęs atskleisti Konstitucijos nuosta- tų turinį, formuoti ir plėtoti konstitucinę doktriną. <...> Bet jeigu Konstitucinis Teismas nemėgins kiekvienoje byloje žengti bent mažo žingsnelio pirmyn formuodamas naują ir plėtodamas esamą konstitucinę doktriną, šalies teisinė mintis bus skurdesnė, nebus panaudoti visi Konstitucijos šiam Teismui suteikti įgaliojimai saugant Konstituciją, bus mažiau teisinio tikrumo ir saugumo.“ Sinke- vičius V. Konstitucinio Teismo nutarimų įgyvendinimas įstatymų leidyboje. Jurisprudencija, 2011, Nr. 18 (2), p. 501–502. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 317

mos bei principai. Juose yra kuriama ir plėtojama oficiali konstitucinė doktrina. Visi teisę kuriantys ir taikantys subjektai, įskaitant ir teismus, taikydami Konstitu- ciją, privalo paisyti oficialios konstitucinės doktrinos, jie negali aiškinti Konstituci- jos nuostatų kitaip, nei savo aktuose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas [kursyvas mano. – T. B.]. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis principas, kad įgalio- jimus oficialiai aiškinti Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas, būtų nepaisoma Konstitucijos viršenybės, būtų sudarytos prielaidos nesuderinamumams teisės sistemoje atsirasti“27. „Pažymėtina ir tai, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – iš- vadose bei sprendimuose; <...> [jie] privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo. <...> Konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuojamos oficialios konstitucinės doktrinos raidai <...> būdinga tai, kad oficiali konstitucinė doktrina bet kuriuo konstitucinio teisinio reguliavimo (atitinka- mų Konstitucijos nuostatų aiškinimo) klausimu yra formuojama ne „visa iškart“, bet „byla po bylos“. <...> Taigi formuluojant vis naujas oficialias konstitucines doktrini- nes nuostatas yra atskleidžiama Konstitucijoje – aukščiausiosios teisės akte – įtvirtin- to teisinio reguliavimo įvairovė ir pilnatvė.“28 Konstitucija, kaip teisinio reguliavimo pilnatvė, pasak E. Jarašiūno, iš tikrųjų yra tobula teisė29, nes būtent „per konstitucinę jurisprudenciją įgyja teisės par excellence pavidalą“30. Ši teisė par excellence yra ne tik pirminis visuomenės sutartį išreiš- kiantis konstitucinis steigiamosios valdžios dokumentas, bet ir nuolat besivystanti bei atsinaujinanti gyvoji konstitucija kaip Konstitucijos „pirmapradžio teksto“ ir oficialiosios konstitucinės doktrinos vienovė31, kaip Konstitucijos raidės (Konstituci-

27 konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punktas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 113-4132. 28 Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12.1, 15.4, 12.2 punktai. Ibid., 2006, Nr. 36-1292. 29 iš tiesų Konstitucijos apibūdinimas labai gražus, tačiau Konstitucijos (ir jurisprudencinės) tobulumas išryškėja ją lyginant su ordinarine teise, bet ne savaime. Konstitucija nelyginama su visai kitos substan- cijos tobulumu, pvz., L. van Beethoveno ar W. A. Mozarto muzika. Konstitucinio Teismo pirmininkas R. K. Urbaitis labai teisingai yra pabrėžęs, kad „Konstitucija nėra vien teisės aktas ar <...> unikalus meno kūrinys“ (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. pranešimas žiniasklaidai „Konstitucinio Teis- mo pirmininkas pasveikino geriausią valstybės tarnautoją“. Prieiga per internetą: ). Todėl, suprantama, Konstitucija yra tobula savo reikšme tautos ir valstybės gyvenime ir šiuo atžvilgiu ji yra svarbesnė už kitą žmogiškąją kūrybą, su viena išly- ga – tik dėl Konstitucinio Teismo lygiai reikšmingos teisminės kūrybos Konstitucija nelieka statiška, deklaratyvi. Ji yra gyvoji konstitucija. Todėl visur pasaulyje konstitucinės justicijos institucijos neišven- gia ir kritikos. Net Vokietijoje, nors Karlsrūhės teismas yra kone labiausiai visuomenės gerbiama vals- tybės valdžios institucija, taip pat neretai papriekaištaujama dėl per daug „Justizstaat“ valstybėje. 30 Jarašiūnas E. Aukščiausioji ir ordinarinė teisė: požiūrio į Konstituciją pokyčiai. Jurisprudencija, 2002, Nr. 33 (25), p. 36. 31 kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 22; Kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis. Justitia, 2003, Nr. 3–4 (45–46), p. 3. 318 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

jos nuostatų lingvistinės formos arba expressis verbis) ir Konstitucijos dvasios (tų vertybių ir siekių, kuriuos tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kalbinę išraišką, arba konstitucinio reguliavimo visumos prasmės) vienovė32. Šią veikiančios, evoliucionuojančios gyvosios konstitucijos idėją tiksliai atspindi jurisprudencinės konstitucijos kategorija33, nes „Konstitucija yra tai, ką konstatuoja Konstitucinis Teismas“, arba, kitaip tariant, „Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas“34. Ir tai suprantama, nes vien formalus vienos teisės ar laisvės įtvirtinimas Konstitucijos tekste dar nėra savaime pakankamas ir gali likti deklaratyvus. Konkrečios teisės ar laisvės Konstitucijoje yra tiek, kiek jos apsaugos sritis ir turinys yra išaiškintas Konstitucinio Teismo35. Žvelgiant istoriniu ir lyginamuoju aspektu tai matyti dar aiškiau. Kiek plačiai vieną ar kitą kons- titucinę nuostatą interpretuos konstitucinės justicijos institucija, tiek jos ir bus, nes būtent tose ribose asmuo, remdamasis Konstitucija, galės ginti konkrečią savo tei- sę ir laisvę (tačiau tai nepaneigia konstitucinių nuostatų atvirumo nuolatinei naujai, platesnei interpretacijai). Glaustai aptarta konstitucinio lygmens teisės šaltinių sistemos samprata turi es- minę reikšmę pagrindinėms šio straipsnio idėjoms, nes „naujoji“ konstitucinės tei- sės paradigma iš esmės nulemia konstitucinių santykių sampratą. Taigi „konstitucinė teisė traktuojama kaip visą ordinarinės teisės šakų reguliavimo lauką eksplicitiškai arba implicitiškai aprėpianti, spragų neturinti (taigi holistiškai interpretuojama) aukš- čiausioji teisė, kurios nuostatos iš esmės skiriasi nuo ordinarinės teisės savo funkcijomis, sisteminiais ryšiais, įtvirtinimu teisės aktuose, taip pat šaltinių, kuriuose jos įtvirtintos,

32 kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 22; Konstitucinio Teismo 2004 m. ge- gužės 25 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punktas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094. 33 „Jurisprudencinės konstitucijos susiformavimą patvirtina kokybiniai ir kiekybiniai konstitucijos ju- risprudencinės dalies parametrai. <...> jurisprudencinė konstitucija reiškia, kad šalyje yra suformuota aiški ir išplėtota ordinarinės teisės tikrinimo sistema.“ Jarašiūnas E. Jurisprudencinė konstitucija. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 24, 32. 34 kūris E. Konstitucinė justicija Lietuvoje: pirmasis dešimtmetis. Justitia, 2003, Nr. 3–4 (45–46), p. 5. Jau LDK teisėjas Petras Roizijus dedikaciniame laiške Lenkijos Karaliui Žygimantui Augustui rašė: „Magistratas yra naudingesnis už įstatymų leidėją. Tačiau manau, kad tie žmonės, kurie sprendžia bylas taip, kaip nustatyta įstatymų, pralenkia ir gerokai pranoksta teisės normų kūrėjus. Sakykit, ką gi daugiau teikia įstatymų leidėjas valstybei (nors tai ir labai didelis dalykas), be galimybės piliečiams gerai ir laimingai gyventi, būti saugiems su savo vaikais ir turtais? O magistratas ir kiekvienas tas, kuris vadovauja jurisdikcijai, daug labiau pasitarnauja, kad jie gerai gyventų ir kad leistų amžių nedejuodami, apsaugoti, nepatirdami jokių skriaudų, nebijodami. <...> Tegul įstatymas bus geras, tegul bus teisingas, tegul bus šventas, tegul bus nepriklausomas nuo visų suinteresuotųjų, pagaliau tegul bus atsiųstas iš dangaus, bet jei magistratas jo nepalaikys griežtumu ir valdžia, jis bus tik žmonių pajuokai ir patyčioms.“ Roizijus P. Lietuvos sprendimai (1563 m.). Sudarė V. Andriulis. Vertė D. Dilytė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2007, p. 4. 35 Ypač turint galvoje tai, kad „Konstitucinio Teismo teisinė pozicija (ratio decidendi) atitinkamose konstitucinės justicijos bylose turi precedento reikšmę“ (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punktas. Valstybės žinios, 2007, Nr. 110-4511), taigi yra privaloma ir visiems teismams, bet taip pat į minėtą poziciją „atsižvelgtina ir teisėkūros procese“ (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 7 punktas. Ibid., 2007, Nr. 118-4830). ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 319

sistema, apimančia vien Konstituciją ir jos teisminio aiškinimo aktus, kuriuose išdėsty- ta oficiali konstitucinė doktrina“36. Šią įžvalgą suvokiame kaip aksiomą37.

36 kūris E. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė teisė: konstitucinė justicija ir konstitucinės teisės paradigmos transformacija Lietuvoje. Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga. Sociali- niai mokslai, teisė (01S). Vilnius: Vilniaus universiteto Teisės fakultetas, 2008, p. 10. 37 Kadaise kilus aršioms diskusijoms dėl šeimos sampratos liko daugelio nepastebėtas Konstituci- nio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo didysis „kabliukas“ – Konstitucinio Teismo sugrįžimas prie Konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, o ne aukščiausiosios teisės, sampratos: „Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konsti- tucijai, yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Šis pamatinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas). Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje [kursyvas mano. – T. B.] (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas).“ Konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 3 punktas. Valstybės žinios, 2011, Nr. 118-5564. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas net neužsiminė apie jokią aukščiausiąją teisę, kuri išreikštų visuomenės sutartį dėl tautos vertybių sistemos. Ar tai reiškia, kad Konstitucija, kaip pagrindinis įsta- tymas, įstatymų (o ne teisės aktų) hierarchijoje yra suredukuojama iki įstatymo, nors ir pagrindinio, o tai reiškia – tik reikšmingesnio už kitus įstatymus, bet vis dėlto įstatymo, lygmens? Ar prie Kons- titucijos, viso labo tik kaip prie pagrindinio įstatymo, sampratos Konstitucinis Teismas grįžo sąmo- ningai, ypač Europos Sąjungos teisės ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kontekste? Ar tai reiškia, kad virš Lietuvos Konstitucijos, bent jau de facto, yra suprateisė – pirmiausia supranacionalinė Europos Sąjungos teisė (su Teisingumo Teismo jurisprudencija) ir savo teisine reikšme „paprastos“ tarptautinės sutarties galią viršijanti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija su Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija? O „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos reikšmė yra trejopa. Pirma, šio teismo praktika yra geriausias pavyzdys, kaip reikia interpretuoti pagrindines teises įtvirtinančias normas. <...> Ši nuostata konstitucinėje justicijoje neretai gali būti taikoma interpretuojant Konstitucijos nuostatas, kuriose įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės. Antra, nagrinėjant konstitucines normas ne mažiau svarbi yra analogiškų Konvencijos nor- mų turinio, atskleisto konkrečiuose Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose, sampratos įtaka. Šie sprendimai – geriausias kriterijus pasitikrinti, ar teisingu keliu einama. Tiesa, nereikėtų suabso- liutinti tarptautinės praktikos, nes nacionalinėje ir tarptautinėje praktikoje ne visada pasirenkami ta- patūs sprendimo būdai. Tačiau ir šiuo atveju nacionalinis konstitucinis teismas savo argumentais turi „nusverti“ Europos institucijų argumentus. Tai ne mažiau svarbu teikiant adekvačią žmogaus teisių apsaugą. Trečia, Lietuvos, kaip ir kiekvienos Konvenciją pasirašiusios šalies, institucijos turi ne tik galvoti, kaip įgyvendinti Konvencijos nuostatas, bet ir „nuolat laikytis doktrinos, kurią skleidžia pagal Konvenciją sukurtos institucijos, ir prireikus keisti savo įstatymus, kad šie derintųsi su šia doktrina, kuri vystosi palaipsniui“. Pabrėžtina žmogaus teisių apsaugos europinės doktrinos nuolatinė plėto- tė. Tokiu keliu turi eiti ir Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucines žmogaus teises ir laisves, plėsdamas jų apsaugą.“ Jarašiūnas E. Konstitucinė kontrolė: keletas minčių apie žmogaus teisių apsaugos matmenį. Konstitucinė jurisprudencija, 2009, Nr. 4 (16), p. 189–190. konstitucinio Teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikta Konstitucijos, kaip pagrindinio įsta- tymo įstatymų hierarchinėje sistemoje, samprata, ko gero, lemia ir tai, kad nuo tos dienos jau ne tik iš studentų nebeturime teisės reikalauti nesivadovauti būtent tokia Konstitucijos samprata, o tai jau gana ilgą laiką buvo tam tikras antididaktikos bruožas. Lietuvos didžiųjų konstitucionalistų nuolat kartotas teiginys, kad valstybėje negali būti daug Konstitucijos sampratų, tarsi prarado prasmę, nes ir vėl vieni gali, nesivargindami dėl teisinės logikos ir argumentacijos, sakyti, kad Konstitucija – pagrindinis įstatymas, nes tai vėl expressis verbis pakartojo PATS Konstitucinis Teismas, o kiti turės vėl šaukti ty- ruose ir iš naujo įrodinėti, kad Konstitucija – tai aukščiausioji teisė, nes PATS Konstitucinis Teismas taip pat yra taip suformulavęs. Ir tai ne nuomonės, o dvi oficialios Konstitucijos sampratos, kurios yra čia ir dabar aktualios, ir joks sisteminis Konstitucinio Teismo aktų aiškinimas negali šio fundamentalaus prieštaravimo pašalinti („Oficialios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškin- ti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas 320 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

3. KONSTITUCINIAI SANTYKIAI AR (IR) KONSTITUCINIAI TEISINIAI SANTYKIAI?

Pažymėtina, kad pateiktoje konstitucinės teisės apibrėžtyje nėra expressis verbis inkorporuota sąvoka „santykiai“, t. y. aukščiausioji teisė nebeapibrėžiama per reguliuojamų visuomeninių santykių prizmę. Sąvokoje „teisė“, kylančioje iš sąvo- kos „teisingumas“, savaime yra užkoduotas „santykis“38, nes teisė, kaip pasakytų

(eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (nuostatomis), kurią (kurias) aiški- nant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei siste- mines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).“ Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas). Neatrodo, kad tokia Konstitucinio Teismo pozicija išreikštų šio teismo doktrinos raidą, evoliuciją, tam tikrą posūkį jurisprudencijoje nuo įstatymo link aukščiausio- sios teisės, kaip visuomenės sutarties ir teisės be spragų ar pan. („Konstitucija buvo suvokiama tik kaip vienas (tegu formaliai svarbiausias) iš konstitucinės teisės šaltinių – konstitucinis dokumentas, arba „pagrindinis įstatymas“, kuris, nors ir pripažintas svarbiu nacionaliniu principu bei ordinarinio teisinio reguliavimo orientyru, iš tikrųjų ne kažin ką reiškė, nes negalėjo būti taikomas be Konstitucijos nuostatas „sukonkretinančio“ bei „detalizuojančio“ teisinio reguliavimo įstatymais ir poįstatyminiais aktais.“ Kūris E. Konstitucija kaip teisė be spragų. Jurisprudencija, 2006, Nr. 12 (90), p. 8. vis dėlto norisi tikėti, kad Lietuvos konstitucinė teisė neprarado savo matematinio-fizikinio tiks- lumo: „Nedaug kuo nuo fizikinio skiriasi ir teisinio diskurso dialektika. Teisė turi savitą labai tikslių sąvokų bei frazeologijų sistemą. Teisė nėra jokia metafizika, ji, kaip ir fizika ar bet kuris kitas gamtos ar socialinis mokslas, turi ne tik specifinį sąvokų aparatą, bet ir prezumpcijas, kurių negalima paneigti neperžengiant teisinio diskurso ribų. Šiame diskurse, kaip ir fizikoje ar astronomijoje, pirmiausia yra faktų sistema. <...> Mokslinė doktrina kokybišką teisinį diskursą lygina su matematiniu sistemišku- mu, jame pastebėdama matematinį tikslumą. <...> Iki tol, kol teisės norma bus pakeista, ji yra tiek pat objektyvi, kiek ir gravitacija. Teisė – tai loginė sistema, kuri neturi dialektinių neapibrėžtumų <...>.“ Mesonis G. Teisinio diskurso dialektika. Logos, 2011, Nr. 66, p. 37, 39. matyt, šis pavyzdys parodo, kad nors „Konstitucija privalo turėti būtiną realistinio pragmatizmo quantum, turi būti pritaikyta praktiniam veikimui, taip pat privalo – ir tai akivaizdu – būti „pakankamai demokratiška“ klausimais, susijusiais su viešosios valdžios ir asmens santykiais, taip pat klausimais, susijusiais su pagrindinėmis teisėmis“, tačiau „visa kita priklauso nuo kitų dalykų“. Safjan M. Konstitucija, teisingumas ir teisė. Vertė R. Rimickaitė. Konstitucinė jurisprudencija, 2006, Nr. 2, p. 238–239. 38 „1. Ulpianas, I Inst. Būtina, kad tas, kuris siekia dirbti teisės sferoje, žinotų, iš kur žodis teisė yra kilęs. Ji [teisė] yra kildinama iš teisingumo, nes (kaip elegantiškai teisę apibūdina Celsas) teisė yra menas to, kas gera ir lygu (aequum). § 1. Kai kas pelnytai galėtų vadinti mus teisės šventikais [pasišventusiais teisei], kadangi puoselėjame teisingumą bei skelbiame gėrio ir lygybės mokslą, atskirdami teisingumą nuo neteisingumo, leistiną nuo neleistino, trokšdami, kad žmonės taptų geri ne tik gąsdinami bausmėmis, bet ir padrąsinami paskatinimais; siekdami, jei aš neklystu, tikros, o ne tariamos filosofijos.“ Domini nostri sacratissimi principis Iustiniani iuris enucleati ex omni vetere iure collecti digestorum seu pandectarum. Liber primus. I Dig. De iustitia et iure. Iustiniani Augusti Digesta seu Pandectæ = Imperatoriaus Justiniano Digestai, arba Pandektos. 1 knyga (I–XXII skyriai). Knygą sudarė ir vertė S. Vėlyvis, R. A. Misevičiūtė. Vilnius: Registrų centras, 2010, p. 19. Deja, dabartinėje Lietuvoje stebimą „itin aukštą visuomenės anomijos lygį“ tenka konstatuoti ir teisės (ypač jos) atžvilgiu. Tai, be kita ko, reiškia, kad „yra sumenkusi pačios teisės kaip socialinio instituto vertė, nes teisei tik su išlygomis pripažįstamas bendro teisingumo mato vaidmuo, o kartais šis vaidmuo išvis atmetamas“. Kūris E. Apie Konstitucinio Teismo teisėjų atskirąsias nuomones: keli bihevioristiniai aspektai. Jurisprudencija, 2012, Nr. 19 (3), p. 1034–1035. Tačiau blogiausia tai, kad Lietuvoje ir dalis tų, kurie, kaip Ulpianas pasakytų, „siekia dirbti teisės sferoje“, yra paveikti šios anomijos. Šio straipsnio autorių, kaip teisės pedagogą, tai neretai tiesiog sukrečia. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 321

E. W. Böckenförde’as, būdama gyva, veiksminga, aktuali bei dinamiška principų ir normų tvarka, yra visuomeninio bendrabūvio svarbiausia sudedamoji dalis. „Konstituciniai teisiniai santykiai“ tradicinėje dogmatikoje būdavo apibrėžia- mi kaip „konstitucinės teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai“, tiesa, „svarbiausi“39, stengiantis kuo labiau detalizuoti tokių santykių sritį (objektą arba dalyką)40, kuri iš esmės sutapo su atitinkamai suprantamos konstitucinės teisės reguliavimo objektu, visiškai neklausiant, „kodėl vieni santykiai laikytini „svarbiausiais“, o kiti – lyg ir ne tokiais svarbiais“41. Kitu atveju, nors ir laikant „moksline praban- ga“ [išskirta E. Šileikio. – T. B.] „pedantiškai išdalinti konstitucinės teisės aruodą į reglamentuojamų „santykių grupes““42, vis dėlto neabejotinai pasiduodant minėtam pedantiškumui43, vadinamieji „bendrojo valstybinio būvio socialiniai valstybiniai santykiai“ apibūdinami kaip „politiškai ir teisiškai pirminiai ir esminiai“44. Tačiau iš anksčiau pateikto konstitucinės teisės, kaip aukščiausiosios teisės, apibrėžimo siste- miškai ir logiškai darytina išvada, kad konstitucinė teisė „išvis neturi teisės šakoms būdingo atskiro reguliavimo dalyko, turinio atžvilgiu jos reguliavimo dalykas yra visa apimantis ir interpretuotinas holistiškai. <...> Nors konstitucinė teisė neturi „atskiro“ reguliavimo dalyko ir aprėpia visą ordinarinės teisės šakų reguliavimo lauką, jos vidinis diferencijavimas į institutus gali būti konstruojamas ir pagal ordinarinės teisės reguliuojamų santykių grupes“45. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje nėra pateikęs nei konstitucinių san- tykių, nei konstitucinių teisinių santykių46 sampratos (pastaroji sąvoka dažniau vartojama teisės mokslininkų darbuose). Natūralu, kad tiek Konstitucinio Teismo, tiek teisės doktrinoje faktinių visuomeninių santykių, teisėkūros ir teisinio reguliavimo, t. y. vi- suomeninių santykių supozityvinimo vyksmo, kontekste vartojama sąvoka „[visuo-

39 Jarašiūnas E. Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis. Lietuvos konstitucinė teisė. Vadovėlio parengimo koordinatorius E. Jarašiūnas. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001, p. 49, 21, 33. 40 Ibid., p. 51–53. Arba ją kuo labiau apibendrinti: „Konstitucinė teisė kultūringose šalyse yra pagrindinė viešosios teisės dalis. Be jos neįmanomos kitos viešosios teisės sritys. Taip pat be jos neįmanoma privati- nė teisė, kada ji pasirodo rašytos teisės forma. Konstitucinė teisė turi trigubą objektą. Ji nustato: 1) vals tybės formą; 2) valdžios ir jos organų formą; 3) valstybės teisių ribas.“ Esmein A. Konstitucinės teisės principai (prancūzų ir palyginamieji). T. I. D. I. Kaunas: Teisininkų draugijos leidinys, 1932, p. 1. 41 Kūris E. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė teisė: konstitucinė justicija ir konstitucinės teisės paradigmos transformacija Lietuvoje, p. 17. 42 Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė. Antras pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2005, p. 93. 43 Įvairių klasifikacijų pagrindu tokie santykiai E. Šileikio vis dėlto išvardijami (Ibid., p. 92–94), tiesa, čia pat patikslinant, kad „sąmoningai vengiama mįslingų (pernelyg sudėtingų) akademinių terminų „tei- sės dalykas, „reguliavimo objektas“ (Ibid., p. 92), kitur šių „mįslingų terminų“ neatsisakant. Žr. Šilei- kis E. Konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004, p. 32–33. 44 Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė, p. 92. 45 Kūris E. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė teisė: konstitucinė justicija ir konstitucinės teisės paradigmos transformacija Lietuvoje, p. 9, 25. 46 Pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 31 punktas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 36-1292. 322 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

meniniai] santykiai“47, o teisės realizavimo kontekste - „teisiniai santykiai“48. Svarstant minėtas sąvokas aptartos konstitucinės teisės paradigmos kontekste, logiškai (nors gal- būt teisiškai ir nepagrįstai) kyla klausimas, ar terminas „konstituciniai santykiai“ yra pakankamas ir ar terminas „konstituciniai teisiniai santykiai“ nėra perteklinis? Kelti tokį klausimą paakina pati konstitucinės teisės samprata, nes jeigu konstitucinė teisė yra ius supremum, kuri nuo ordinarinės teisės skiriasi teisės „aukščio dimensija“49, jeigu ji neturi spragų, yra „tobula teisė“ ir tikras teisės etalonas, jeigu ji yra visos [ordina- rinės] teisės teisiškumo matas ir aprėpia bet kurį ordinarinio reguliavimo dalyką, tai kaipgi iš aukščiausiosios teisės kylantys santykiai gali nebūti teisiniai? „Kiekvienas žmogus nuo pat gimimo iki mirties yra civilinės teisės reglamen- tuojamų santykių dalyvis.“50 Šiuo požiūriu jis kur kas labiau yra konstitucinės tei- sės reglamentuojamų santykių dalyvis, ir ne tik žmogus, bet ir valstybė bei visi kiti asmenys yra nuolatiniai konstitucinių santykių dalyviai. Aukščiausioji [konstituci- nė] teisė negali būti neteisė, kaip ir konstituciniai santykiai negali būti neteisiniai, ir visai nesvarbu, kad kasdienio savo konstitucinių teisių įgyvendinimo, pvz., turė- ti savo įsitikinimus (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), arba nevaržomo naudojimosi, pvz., minties, tikėjimo ir sąžinės laisve (Konstitucijos 26 straipsnio 1 dalis), nekonstatuojame tam tikra teisine forma. Šiuo požiūriu terminas „konstituciniai [plius] teisiniai santykiai“ atrodo perteklinis. Tačiau E. Šileikis, aiškiai skirdamas šias santykių (konstitucinių teisinių ir konstitucinių) rūšis51, dar nurodo esant ir

47 „<...> nuolatinė teisinio reguliavimo raida <...> priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 1 punktas. Valstybės žinios, 1997, Nr. 104-2644); „<...> įstatymai reguliuoja, stiprina ir saugo visuomeninius santykius“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimo motyvuojamosios dalies 1 punktas. Ibid., 1997, Nr. 104-2645); „Konstitucinės normos, reglamentuojančios valstybės ir bažnyčių bei religinių organizacijų santykius švietimo srityje <...>“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2 punktas. Ibid., 2000, Nr. 49-1424). 48 „<...> pilietybės teisiniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymu“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 9 punktas, III skyriaus 37.2.1 punktas. Ibid., 2006, Nr. 123-4650), nes „pilietybės santykiai visada yra teisiniai, jų buvimas visada konstatuo- jamas teisine forma“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 4 punktas. Ibid., 2003, Nr. 124-5643); „<...> subjektinė nuosavybės teisė yra elementas absoliutaus teisinio santykio [kursyvas mano. – T. B.], kuriame savininkui priešpriešinami visi kiti asmenys, privalantys susilaikyti nuo šios teisės pažeidimų“ (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 1.1 punktas. Ibid., 1996, Nr. 36-915). Civilinės teisės doktrinoje, „atsižvelgiant į ryšio tarp civilinės teisės subjektų pobūdį, yra skiriami absoliutūs ir santykiniai civiliniai teisiniai santykiai“. Mikelėnas V. Civilinė teisė kaip teisės šaka. Civilinė teisė. Bendroji dalis: vadovėlis. Mokslinis redaktorius V. Mizaras. Vilnius: Justitia, 2009, p. 40. 49 kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 21. 50 mikelėnas V. Op. cit., p. 20. 51 Šileikis E. Konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys, p. 54–63. Naujosios konstitucinės teisės paradigmos atžvilgiu iš pirmo žvilgsnio (su kai kuriomis išimtimis) pasirodžiusi esanti daugiau ar mažiau korektiška apibrėžtis - „Loginiu ir kalbiniu požiūriu santykis yra „kažko“ (su kažkuo), t. y. tam tikrų asmenų, subjektų. Šiuo elementariu požiūriu konstitucinis teisinis santykis – tai tam tikrų Konstitucijoje ir ją detalizuojančiuose įstatymuose ar aiškinamuosiuose Konstitucinio Teismo aktuose numatytų subjektų, <...> turinčių atitinkamą konstitucinį teisinį statusą, <...> tarpusavio ryšys, susijęs su minėto statuso (teisių, įgaliojimų) įgyvendinimu (ir pažeidimu, gynimu) arba konstitucinių vertybių ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 323

konstitucinių neteisinių santykių galimybę. Tokiais santykiais jis vadina konstitu- ciškai reikšmingus, bet konstitucinės teisės nereglamentuojamus santykius, kurių atsiradimo pagrindas nėra juridiniai faktai (veiksmai ir įvykai). Ši pozicija vertin- tina pagal juridiškai nekvestionuojamą konstitucinės teisės paradigmą: pirma, pagal minėtą garbaus mokslininko koncepciją faktiškai reikalinga teisinė kazuistika, t. y. konstitucinės teisės šaltiniuose turi būti gana aiškiai numatytas visų galimų konstitucinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimo pagrindai, prie- šingu atveju jie negali pretenduoti į teisiškumą; antra, sutikus su šia pozicija, rei- kėtų konstatuoti aukščiausiąją [konstitucinę] teisę turint spragų, tarsi ji po savo „sparnais“, kaip paukštis paukščiukų, nesurinktų visos ordinarinės teisės šakų ir nebūtų jokios teisės aktų patikros galimybės jų atitikties Konstitucijai požiūriu. Šią patikrą atlieka Konstitucinis Teismas ir administraciniai teismai pagal savo kom- petenciją52, o bendrosios kompetencijos teismai (ir ne tik jie) konkrečiose bylose turi teisę inicijuoti tokias bylas. Pavyzdžiui, jokios konstitucinės ar kitos nuostatos nereguliuoja pagal Konstitucijos 43 straipsnio 1 dalį valstybės pripažintų tradici- nių bažnyčių ir kitų religinių organizacijų atstovų dalyvavimo iškilminguose Sei- mo posėdžiuose valstybinių švenčių ar kitomis progomis (maža to, kalba vienas iš jų ir pirmiau už visus tą dieną kalbėsiančius); nėra jokios nei implicitinės, nei eks- plicitinės teisinės nuostatos dėl Lietuvos Respublikos Prezidento inauguracijos iš- kilmių pratęsimo vienos iš valstybės pripažintų tradicinių bažnyčių pagrindinėje šventovėje; nėra nieko pasakyta dėl dažniausiai tos vienos (bet anaiptol ne visada tik jos) bažnyčios dvasininkų atliekamo valstybės valdžios ar savivaldybių institu- cijų, valstybės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigų patalpų šventinimo ir t. t. Tačiau tai nereiškia, kad minėti santykiai turi imunitetą nuo konstitucinės pa- (pirmiausia žmogaus teisių ir tautos suvereniteto) įgyvendinimo, apsaugos ar gynimo esminiais aspektais“ (Ibid., p. 54–55), - vis dėlto sukelia kai kurių neaiškumų, pvz.: ar įstatymai gali detalizuoti Konstituciją? Be to, manytina, kad šio autoriaus požiūriu sąvoka „konstituciniai teisiniai santykiai“ vienu atveju yra siauresnė nei „konstituciniai santykiai“, nes remiantis „konkrečiomis Konstitucijos nuostatomis“ galima įvardyti „tam tikrų konstitucinių teisinių santykių, kuriems tam tikrą (norminį ar kitokį) poveikį daro (turi daryti) konstitucinė teisė [kursyvas mano. – T. B.], grupes“, t. y. tuos santykius (teisinius civilinius, tarptautinius, tarpvalstybinius), kuriuos „konstitucinė teisė reglamentuoja tik iš dalies“ (Ibid., p. 55– 56), taigi emanuodama į ordinarinės teisės sferą. Kitu atveju jau konstituciniai santykiai interpretuojami siauriau nei konstituciniai teisiniai santykiai: „Jei Konstitucija suprantama ne tik kaip teisės, bet ir kaip politikos aktas, akivaizdu, kad ne visi konstituciniai klausimai ir su jais susiję santykiai yra teisiniai. Šiuo loginiu požiūriu galima teigti, kad sąvoka konstituciniai santykiai apima konstituciškai (labiau politiškai nei teisiškai) reikšmingus (Seimo ar Vyriausybės narių, Respublikos Prezidento ir Seimo Pirmininko) santykius, kurių tiesiogiai nereglamentuoja (ar netiesiogiai – logiškai sistemiškai: per konstitucinius principus ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus – nulemia) konstitucinės teisės nuostatos, nors juose dalyvauja Konstitucijoje nurodyti subjektai.“ Taigi, šio autoriaus nuomone, žodžių junginyje konstituciniai teisiniai santykiai svarbus žodis teisiniai, nes tuo konkrečiau išreiškiami „konstitucinės teisės nuostatų tiesiogiai reglamentuojami ar netiesiogiai (per konceptualius principus ar Konstitucinio Teismo išaiškinimus) pakankamai aiškiai nulemti santykiai“ (Ibid., p. 60–61). 52 „<...> spręsti dėl kitų teisėkūros subjektų išleistų (taigi ne Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistų ir ne priimtų referendumu) teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra priskirta administracinių teismų jurisdikcijai“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punktas. Valstybės žinios, 2006, Nr. 36-1292). 324 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

tikros, yra „išimti“ iš Konstitucijos ir kad Konstitucija tokių santykių nereglamen- tuoja53. Pakaktų vien konstitucinės justicijos ar administracinės justicijos (pvz., dėl savivaldybių tarybų arba kitų vietos ar centrinių institucijų panašių aktų konstitucingumo) bylos kontekste pabandyti išskaityti iš Konstitucijos tokių santykių reguliavimo konstitucinius pamatus, pvz., atskleidžiant vis naujus valstybės pasau- lėžiūrinio ir religinio neutralumo principo arba kurio nors kito eksplicitinio ar implicitinio konstitucinio principo ar konstitucinės normos fragmentus (tai nerei- kėtų suprasti kaip tendencingo nusistatymo nurodytų principų turinį interpretuoti griežčiau, nes čia iš viso nesiryžtama prognozuoti, kokia oficialiosios doktrinos plėtojimo linkme Konstitucinis Teismas pasuktų). „Oficiali konstitucinė doktrina niekuomet nebūna (ir negali būti) „užbaigta“, ji visuomet yra fragmentiška, nes naujose konstitucinės justicijos bylose Konstituciniam Teismui reikia atskleisti jo jurisprudencijoje iki tol dar neaptartus konstitucinio reguliavimo aspektus. Todėl niekada nėra „užbaigta“ ir konstitucinio lygmens nuostatų visuma, <...> konstitu- cinės teisės intensyvaus plėtojimo potencialas iš esmės yra begalinis“54. Šiuo požiū-

53 „Teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma. Teisinio reguliavimo ypatumai priklauso nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos“ (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 8 punktas. Valstybės žinios, 1999, Nr. 85‑2548). „Teisės reguliacinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvu- mo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti. <...> Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas“ (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 1 punktas. Ibid., 1995, Nr. 22-516). Pabrėžtina, kad sąvokos „teisinis reguliavimas“ ir „teisinis reglamentavimas“ nėra tapa- čios. Teisinio reguliavimo „sąvoka gali būti vartojama ir plačiąja, ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme ji savo turiniu tapati teisinio reglamentavimo sąvokai, žyminčiai teisinės tvarkos nustatymą, t. y. oficia liai sankcionuotų elgesio modelių įtvirtinimą teisės aktuose, nesvarbu, kokiais metodais šie modeliai veikia teisiškai reikšmingą elgesį. Teisinio reguliavimo sąvoka siaurąja prasme žymi tik vieną iš šių metodų. <...> teisinio reglamentavimo sąvoka – platesnė ir talpesnė nei teisinio reguliavimo. Ji apima ir absoliučios diskrecijos pripažinimą, ir teisinį reguliavimą, ir visišką diskrecijos nepripažinimą“ (Kūris E. Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas. Jurisprudencija, 2001, Nr. 23 (15), p. 52–53). 54 kūris E. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė teisė: konstitucinė justicija ir konstitucinės teisės paradigmos transformacija Lietuvoje, p. 13, 23–24. Visiškai sutinkant su šia pozicija galima pažymėti, kad konstitucinės teisės plėtojimo potencialas nėra begalinis, juo labiau iš esmės. Greičiau jis tikrai yra neribotas. Nors lingvistiniu požiūriu interpretuotinos panašiai (Lietuvių kalbos žodynas: elektroninis variantas. T. I–XX. 1941–2002. Redaktorių kolegija: G. Naktinienė et al. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga per internetą: ), filosofiškai ir teisiškai tai gana skirtingos sąvo- kos, nes sąvoka „neribotas“ (pvz.: neribotas sąrašas, neribotas terminas, neribotas laikas ir pan.) tin- kamesnė teisiniam kontekstui (būtų nesuprantama terminus, sąrašus ir kt. teisėje vadinti begaliniais), kadangi neturi tokio didžiulio transcendentinio krūvio ar matmens, kaip sąvoka „begalybė“, kurios teisė negali apimti, nebent kaip [konstitucinės] teisės mokslas digestiškąja prasme: Iuris prudentia est divinarum atque humanarum rerum notitia, iusti atque iniusti scientia („Jurisprudencija (teisės mokslas) – tai dieviškųjų ir žmogiškųjų [pasaulietinių] dalykų pažinimas, mokslas apie tai, kas yra teisinga ir neteisinga“). Iustiniani Augusti Digesta seu Pandectæ = Imperatoriaus Justiniano Digestai, arba Pandektos. 1 knyga (I–XXII skyriai), p. 28–29. Tai pasakytina net ir tuo atveju, kai konstitucijose yra įtvirtintas invocatio dei (vartojant ne tik Dievo, bet ir Švenčiausiosios Trejybės (Graikija, Airi- ja), Jėzaus Kristaus (Airija) vardus [Bunreacht na hÉireann. Constitution of Ireland. Enacted by the People 1st July, 1937. In operation as from 29th December, 1937. The All-Party Oireachtas Committee on the Constitution. Prieiga per internetą: ]), nuorodą į Dievą priesaikos tekste ir pan., arba kai konstitucinės justicijos institucijos (kiti teis- ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 325

riu sąvoka „konstituciniai santykiai“ laikytina savaime pakankama iš konstitucinės teisės kylantiems santykiams apibūdinti. Kita vertus, kaip jau minėta, pats Konstitucinis Teismas yra pavartojęs sąvoką „konstituciniai teisiniai santykiai“55, be to, kitame kontekste neretai abi sąvokos –

mai arba teisės doktrina) turi reikalą su Dievo ar kita sąvoka. Pavyzdžių būtų galima rasti tikrai ne- mažai, čia paminėtini keli iš jų. Šveicarijos Konfederacijos Federalinės Konstitucijos preambulės pirmajame sakinyje įtvirtintas gry- nas invocatio dei: „Visagalio Dievo vardu! Šveicarų tauta ir kantonai <...> priima šią Konstituciją“ (Bun- desverfassung der Schweizerischen Eidgenossenschaft. Angenommen in der Volksabstimmung vom 18. April 1999 (Stand am 11. März 2012). BB vom 18. Dez. 1998, BRB vom 11. Aug. 1999 – AS 1999 2556; BBl 1997 I 1, 1999 162 5986). 1996 m. Bundesrato pranešime apie naująją Federalinę Konstituciją (kons- titucinės reformos metmenyse) teigiama, kad naujosios Konstitucijos preambulėje išliksiantis invocatio dei išreiškia seną, pirmuosius konfederacinius laikus siekiančią, tradiciją. „Invocatio dei turinio požiū- riu turi priminti, kad, be žmogaus ir valstybės, yra aukštesnė jėga, palyginti su kuria žemiškojo pasaulio vertė tampa reliatyvi. Atsižvelgiant į įvairias religijas ir pasaulėžiūras, ši jėga negali būti suprantama tik krikščioniškąja prasme; valstybė negali paskelbti jokių privalomų tikėjimo įsitikinimų, o kiekvienas asmuo Dievui Visagaliui gali suteikti asmeninę prasmę.“ Žr. Botschaft des Bundesrates über eine neue Bundesverfassung vom 20. November 1996. BBl 1997 I 1. SR 96.091, S. 122–123. 1943 m. gegužės 23 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo (Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland vom 23. Mai 1949 (BGBl. S. 1) Zuletzt geändert durch Gesetz vom 21. Juli 2010 (BGBl. I S. 944). Fassung vom 21.07.2010) preambulėje („Sąmoningai suvokdama savo atsakomybę Dievui ir žmonėms <...>, vokiečių Tauta <...> priėmė šią Konstituciją“) minimas Dievas teisės doktrinoje aiškinamas Pagrindinio Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (religijos ir pasaulėžiūros lais- vės) kontekste, todėl daugelio autorių paprastai netapatinamas su krikščionių Dievu, nors Federali- nis Konstitucinis Teismas yra pripažinęs krikščioniškus valstybės pamatus. Žr. Beschluß des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 16. Mai 1995 (BVerfGE 93, 1 <52> „Kruzifix“) 1 BvR 1087/91. Be to, sąvoka „Dievas“ preambulės kūrėjų aiškinama tik krikščioniškai ir greičiausiai išreiškia Konstitucijos tėvų siekį atmesti liūdną valstybės valdžios suabsoliutinimo patirtį ir pripažin- ti transcendentinį (vorstaatlichen und vorverfassungsrechtlichen Grund) valstybės ir konstitucijos pa- matą. Plg. Schwarz K.-A. Das christlich-abendländische Fundament des Grundgesetzes als Topos der Verfassungsinterpretation. Die Ordnung der Freiheit. Festschrift für Christian Starck zum siebzigsten Geburtstag. Tübingen: Mohr Siebeck, 2007, S. 525. Vis dėlto ši formuluotė nėra invocatio dei, nes ne- skelbia Konstitucijos priėmimo Dievo vardu, o nurodo į tautos suverenitetą. Ir nors Federalinis Kons- titucinis Teismas yra pripažinęs norminį preambulės pobūdį, tai nereiškia, kad valstybė susitapatina su krikščioniška valstybe. Plg. Detjen J. Die Werteordnung des Grundgesetzes. 1. Auflage. Wiesbaden: VS Verlag für Sozialwissenschaften, 2009, S. 56. Šia tema daugybė elitinių vokiečių konstitucionalis- tų (E. W. Böckenförde‘as, F. Kirchhofas, K. Sternas, P. Badura, P. Häberle, J. Isensee, H. Hofmannas ir kt.) yra pateikę nevienareikšmių nuomonių ir komentarų (kaip antai neabejotinai pasauline klasika tapusiame T. Maunzo, G. Dürigo, R. Herzogo ir R. Scholzo Konstitucijos (Grundgesetz) komentare). Šie pavyzdžiai iš tiesų rodo, kad teisės plėtojimosi pretenzijos yra beribės. Tačiau galimybės juridiš- kai apibrėžti tą konstitucinį viską nuo žmogaus iki Dievo gana abejotinos. Ne veltui kadaise gyvenęs vienas neišpasakyto intelekto pilietis, René Descartes, teigė, kad žmogaus pažinimas yra ne „begalinis“, o tik „neribotas“. Vadovaujantis šiuo požiūriu, visada išlieka kai kurių terminų juridinio apibrėžtumo ne- įmanomumo galimybė, nors teisėje savaime reikalingas aiškus sąvokų apibrėžimas (teisės aktuose vartojamos teisinės terminijos aiškumo reikalavimą savo jurisprudencijoje daugelį kartų yra pabrėžęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas). Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra ne kar- tą konstatavęs, kad, siekiant efektyviai užtikrinti asmens teisę į teisminę gynybą pagal Pagrindinio Įsta- tymo 19 straipsnio 4 dalį, sukonkretinti byloje taikomą neaiškią teisinę sąvoką iš esmės yra teismų, kurie gali nevaržomai tikrinti teisės taikymą administracinėse institucijose, reikalas (Beschluß des Ersten Se- nats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 31. Mai 2011. 1 BvR 857/07 <68>). taigi plėtodamasi [konstitucinė] teisė neturi prarasti tam tikro aiškumo. 55 Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas tai taip pat darė nedažnai, pvz., 1961 m. sprendime BVerfGE 13, 34 <72>. K. Sobota apibendrina taip: konstituciniai santykiai – tai fundamentaliai regla- 326 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

„konstitucinis“ ir „teisinis“ – vartojamos greta, kaip antai „konstitucinis teisinis reguliavimas“, tiesa, nepakankamai nuosekliai, kadangi tame pačiame kontekste šalia vartojama tiesiog sąvoka „konstitucinis reguliavimas“56. Tai sukelia nemažai sumaiš- ties, nes neaišku, kaip konstitucinė (teisės par excellence) nuostata gali būti neteisinė, o jeigu visos konstitucinės nuostatos yra teisinės57, tai kam reikalingas papildomas

mentuojami „bendrieji teisiniai santykiai, susiklostantys tarp visų viešosios valdžios subjektų ir visų pagrindinių teisių turėtojų“, jie yra „pamatiniai teisiniai santykiai“, nes apibrėžiami vien iš konsti- tucinių pozicijų ir nėra aiškiai apibrėžti santykių su kitais adresatais požiūriu. Sobota K. Das Prin- zip Rechtsstaat: verfassungs- und verwaltungsrechtliche Aspekte. Jus publicum. Bd. 22. Tübingen: J. C. B. Mohr (Paul Siebeck), 1997, S. 35. Be Verfassungsrechtsverhältnisse, minėtas Konstitucinis Teismas užsimena apie valstybinės teisės [reglamentuojamus] santykius (staatsrechtliche Verhältnis- se) (žr. Urteil des Zweiten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 23. Oktober 1951 (BVerfGE 1, 14 <49> Südweststaat) 2 BvG 1/51), teisinius santykius tarnybinių santykių prasme (Rech- tsverhältnisse im Sinne von Dienstverhältnissen) (žr. Urteil des Zweiten Senats des Deutschen Bun- desverfassungsgerichts vom 5. März 1958 (BVerfGE 7, 305 <314> Rechtsverhältnisse der Flüchtlinge) 2 BvF 4/56), teisinių santykių sutvarkymą pagal Pagrindinio Įstatymo reikalavimus (Rechtsverhältnisse auf Grund des Auftrages des Grundgesetzes <...> konstitutiv zu ordnen) (žr. Urteil des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 26. Februar 1954 (BVerfGE 3, 288 <323> Berufssoldaten- verhältnisse) 1 BvR 371/52); žymiajame sprendime dėl hitlerinių valstybės tarnautojų Konstitucinis Teismas mini viešosios teisės teisinį santykį (öffentlich-rechtliche Rechtsverhältnis) (žr. Urteil des Ers- ten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 17. Dezember 1953 (BVerfGE 3, 58 <114> Beamtenverhältnisse) 1 BvR 147/52) ir kt. 56 „Per konstitucinius principus atsiskleidžia ne tik Konstitucijos raidė, bet ir jos dvasia – tos vertybės ir siekiai, kuriuos Tauta Konstitucijoje įtvirtino pasirinkusi tam tikrą jos nuostatų tekstinę formą, kal- binę išraišką, nustačiusi tam tikras Konstitucijos normas, eksplicitiškai arba implicitiškai įtvirtinusi tam tikrą konstitucinį teisinį reguliavimą [kursyvas mano. – T. B.]. Tad priešpriešos negali būti ir nėra ne tik tarp konstitucinių principų ir konstitucinių normų, bet ir tarp Konstitucijos dvasios ir Konsti- tucijos raidės: Konstitucijos raidės aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia, kuri gali būti suvokta tik konstitucinį teisinį reguliavimą [kursyvas mano. – T. B.] matant kaip visumą ir tik įvertinus Konstitucijos, kaip visuomenės sutarties ir aukščiausios teisinės galios akto, paskirtį. Konstitucijos dvasią išreiškia konstitucinio teisinio reguliavimo [kursyvas mano. – T. B.] visuma, visos jos nuostatos – ir Konstitucijos tekste tiesiogiai išdėstytos Konstitucijos normos, ir Konstitucijos principai, taip pat ir tie, kurie išplaukia iš konstitucinio teisinio reguliavimo [kursyvas mano. – T. B.] visumos ir Konstitucijos, kaip svarbiausių Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai tei- sės sistemai gaires nubrėžiančio akto, prasmės“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 4 punktas. Valstybės žinios, 2004, Nr. 85-3094). „<...> nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima priešpriešinti kitoms Konstitucijos nuostatoms, aiškinti taip, kad būtų iškreiptas ar paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo [kursyvas mano. – T. B.] esmė <...>. <...> Konstitucijos nuostatų <...> negalima aiškinti <...> ignoruojant šių konstitucinių nuostatų turinio tarpusavio santykį, konstitucinių vertybių pusiausvyrą ir konstitucinio teisinio reguliavimo [kursyvas mano. – T. B.], kaip vieningos visumos, esmę. <...> Oficialioje konstitucinėje doktrinoje inter alia at- skleidžiamos įvairių konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajos, jų turinio santykis, konstitucinių ver- tybių pusiausvyra, konstitucinio teisinio reguliavimo [kursyvas mano. – T. B.], kaip vieningos visumos, esmė. <...> Pabrėžtina, kad atskleisti įvairių konstitucinių nuostatų tarpusavio sąsajų, jų turinio santykio, konstitucinių vertybių pusiausvyros, konstitucinio teisinio reguliavimo [kursyvas mano. – T. B.], kaip vieningos visumos, esmės būtų neįmanoma, jeigu būtų ignoruojami konstitucinio reguliavimo [kursyvas mano. – T. B.] tikslai, apimantys inter alia ir tuos tikslus, kuriais yra grindžiamos kiekvienos aiškinamos konstitucinės nuostatos funkcijos, paskirtis visuminio konstitucinio reguliavimo [kursyvas mano. – T. B.] atžvilgiu“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 9 punktas. Ibid., 2004, Nr. 105-3894). 57 konstitucinis Teismas daugelį kartų yra konstatavęs, kad „Konstitucijos nuostatos yra susijusios ir sudaro vieningą, darnią sistemą“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimo motyvuo- ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 327

epitetas ir ar nederėtų atskiriant konstitucinį reguliavimą nuo ordinarinio būtent taip aiškiai šias sąvokas ir vartoti. Be kita ko, tai dera ir žvelgiant iš lingvistinių pozici- jų, nes lietuvių kalboje, kitaip nei, pavyzdžiui, vokiečių kalboje, kurioje sąvoka „ver- fassungsrechtlich“ verčiama kaip „konstitucinis teisinis“, puikiausiai galime išsiversti su šiomis sąvokomis. Juk tik sąvoka „ordinarinė teisė“ savaime suponuoja horizon- talų teisės šakų diferencijavimą, o čia kalbama apie vertikalų teisės skirstymą į kons- titucinę ir ordinarinę58, kur nedalomo aukščiausio lygmens konstitucinė teisė per se yra sau pakankama, pati legitimuoja ir legalizuoja visą hierarchiškai struktūrizuotą ordinarinę teisę. Kaip matyti, sąvokų „konstituciniai santykiai“ ir „konstituciniai teisiniai santykiai“ pasirinkimo nepalengvino ir kai kurių konstitucionalistų darbai. Straipsnyje neneigiamos garbių teisės mokslininkų koncepcijos ir jokiu būdu nepretenduojama pateikti vienintelės teisingos59 nuomonės. Greičiau manytina, kad sąvoka „konstitucinis teisinis“ labiau išplečia reguliavimo lauką ir tiesiogiai apima ordinarinę teisę, todėl yra susijusi tiek su konstitucine, tiek su valstybine teise60. Šiame straipsnyje jau

jamosios dalies II skyriaus 2.2 punktas. Valstybės žinios, 2002, Nr. 19-828), tačiau jos „susijusios ne tik formaliai, pagal Konstitucijos normų išsidėstymo struktūrą, bet ir pagal jų turinį. Šis normų vie- ningumas reiškia, kad tiek Konstitucijos preambulė, tiek jos skirsniai bei straipsniai sudaro pras- mingą Konstitucijos visumą“ (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvados motyvuojamosios dalies 2 punktas. Ibid., 1995, Nr. 9-199). Taigi Konstitucinis Teismas faktiškai nuo pat savo veiklos pradžios Konstitucijos preambulę laikė ne kokiu nors deklaratyvaus ar politinio pobūdžio „Kons- titucijos įvadu“, o pačia Konstitucijos integralia dalimi: „Konstituciją sudaro preambulė, keturioli- ka skirsnių, baigiamieji nuostatai, taip pat kitos Konstitucijos sudedamosios dalys“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 9.2 punktas. Ibid., 2003, Nr. 103-4611). Lygiai taip pat ir „Įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ yra Konstitucijos sudedamoji dalis, jo nuostatos turi Konstitucijos galią“ (Ibid., motyvuojamosios dalies IV skyriaus 9.2.3 punktas). Tas pats pasakytina ir dėl kitų aktų, nurodytų Konstituci- jos 150 straipsnyje, kurie yra Konstitucijos sudedamoji dalis (pabrėžtina vienaskaita!) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 9.3 punktas. Ibid., 2006, Nr. 30-1050). Antai ir Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas dar 1973 m. yra konstatavęs: „Pa- grindinio Įstatymo pratarmei priskiriama ne tik politinė reikšmė, ji taip pat yra teisinio turinio“ (Ur- teil des Zweiten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 31. Juli 1973 (BVerfGE 36, 1 <80 pastraipa> „Grundlagenvertrag“) 2 BvF 1/73). 58 Kūris E. Konstitucinė teisė kaip jurisprudencinė teisė: konstitucinė justicija ir konstitucinės teisės paradigmos transformacija Lietuvoje, p. 25. 59 „Tačiau net daugybę kartų pakartota „vienintelė teisinga“ tam tikros publikacijos autoriaus pozicija netampa nei konstitucine teise, nei apskritai teise, kaip ir Konstitucinio Teismo pozicija, išdėstyta jo aktuose, netampa neteise vien dėl to, kad jai oponuojama.“ Ibid., p. 15. 60 Valstybinė teisė – tai ordinarinės teisės šaka, pilietybės, valdžių sandaros ir pan. santykius reguliuo- janti įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais, taigi ne konstitucinės teisės lygmeniu. Ibid., p. 11, 26. Autoritetingiausiame Šveicarijoje valstybinės teisės vadovėlyje (Häfelin U., Haller W. Schweizerisches Bundesstaatsrecht. Die neue Bundesverfassung. 6., stark überarbeitete Auflage. Zürich, Basel, Genf: Schulthess Juristische Medien AG, 2005) aiškinama panašiai – būtent kad Šveicarijos federalinės vals- tybinės teisės centras ir pagrindinis šaltinis yra konstitucinė teisė, kurios šaltinis savo ruožtu yra tik pati Federalinė Konstitucija ir toje Konstitucijoje tiesiogiai nurodyti „nepaprastai skubūs Konstituci- ją keičiantys federaliniai sprendimai“ ir „nepaprastai skubūs Konstituciją keičiantys federaliniai įsta- tymai“ (p. 4). Ir tai yra baigtinis konstitucinės teisės šaltinių sąrašas! Kritikai galėtų paklausti: o kurgi konstitucinės justicijos institucijos aktai? Minėtas vadovėlis čia duoda aiškų atsakymą: „Federalinis Teismas savo jurisprudencijoje daugelyje sričių išplėtojo rašytinę Konstituciją. Teisėjų teisė turi pir- 328 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

minėtas E. Jarašiūno pateiktas konstitucinių teisinių santykių apibrėžimas, kuris čia nekritikuojamas kaip blogas. Jis tiesiog visiškai atitiko vyraujančią konstitucinės tei- sės sampratą ir teisės teoriją, pagal kurią konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia įgyvendinant konstitucinės teisės normas; minėtame straipsnyje išvardijami konstitucinių teisinių santykių subjektai ir apibrėžiamos šių santykių objekto sritys – socialinės vertybės, o šių santykių turinį sudaro jų dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos61. Buvo teigiama, jog „konstitucinių teisinių santykių sri- tį apibrėžia konstitucinės teisės reguliavimo objektas“62, kurio apibrėžimo galimybės šiame straipsnyje atsisakyta. Ši aplinkybė, kaip minėta, ir privertė iš naujo permąs- tyti konstitucinių santykių sampratą. Kad ne tik konstituciniai, bet ir teisiniai santykiai gana sunkiai apibrėžiami („Jei daryti būtų taip lengva, kaip žinoti, kas darytina, tai koplyčios virstų katedromis...“63), rodo ir tai, kad jau senokai jie atskirai neapta- riami ir daugelyje vakarietiškų konstitucinės teisės mokslo darbų64, kuriuose net nėra [konstitucinių] teisinių santykių apibrėžties, tačiau terminas „teisiniai santykiai“ visur vartojamas kaip savaime suprantamas. Šiuo metu naujausiame lietuviškame konstitu- cinės teisės vadovėlyje, net jei jo paskirtis – pateikti Lietuvos konstitucinės teisės abė- cėlę teisės mokslų studentams, yra būtent konstitucinių teisinių santykių apibrėžtis ir jos apibūdinimas: „Konstituciniai teisiniai santykiai – tai konstitucinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi atitinkamas subjektines teises ir teisines pareigas. Šie santykiai yra viena iš teisinių santykių rūšių. Konstitu- ciniai teisiniai santykiai turi bendrus visiems teisiniams santykiams požymius ir tik

mumą tiek, kiek ji aiškina rašytines konstitucines nuostatas, naikina Konstitucijos spragas ir sukonk retina neaiškias teisines sąvokas. <...> Ši teisėjų teisė patenka į Federalinę Konstituciją (pvz., 9, 10, 12, 13, 16, 18, 22 ir 29 straipsniai)“ (p. 6). Taigi, nors čia ir pripažįstama, kad Konstitucija gali turėti spra- gų, iš tikrųjų tai tuoj pat paneigiama, nes Federalinis Teismas, net ir ribotomis galimybėmis, t. y. ne- turėdamas kompetencijos tikrinti federalinių įstatymų atitikties Federalinei Konstitucijai, tas spragas savo oficialiu Konstitucijos aiškinimu panaikina! Taigi Šveicarijos konstitucinė teisė, jei galima taip sakyti, yra nuolat be spragų tampanti teisė. Iš tikrųjų taip pasakoma tas pats (tik santūriau, atsargiau), kaip ir žodžiais „teisė be spragų“. Grįžtant prie šveicariškosios valstybinės teisės pažymėtina, kad kaip jos šaltiniai vadovėlyje toliau nurodoma tarptautinė teisė, įstatymų teisė, poįstatyminė (potvarkių) teisė, paprotinė teisė, teisėjų teisė (p. 4–6). Tiesa, vadovėlyje joks aiškinimas nelaikomas absoliučiai teisingu, absoliutumą jis turi įgyti įtikinamumu ir pagrįstumu (p. 30–31). 61 Jarašiūnas E. Konstitucinė teisė – nacionalinės teisės sistemos branduolys ir teisės sistemą integruojanti teisės sritis. Lietuvos konstitucinė teisė, 2001, p. 49–52. Kitur autorius detaliau neanalizuoja konstitucinių santykių sampratos (pvz., Jarašiūnas E. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitucinis Teismas. Vil- nius: Teisinės informacijos centras, 2003), tik teigia, kad Konstitucija reguliuoja dvi pagrindines santykių sritis: pirmoji – „asmens statusas, žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių sritis“, antroji – „viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo santykiai“, o Konstitucinis Teismas – arbitras, užtikrinantis „Konstituci- jos viršenybę valstybės valdžios institucijų santykių teisinio reguliavimo srityje“ (ibid., p. 51–62). 62 Ibid., p. 52. 63 Šekspyras V. Venecijos pirklys. II pataisyta laida. Vertė V. Bložė. Vilnius: Metodika, 2010, p. 10. 64 Jau minėtame vadovėlyje Häfelin U., Haller W. Schweizerisches Bundesstaatsrecht, taip pat: Haller W., Kötz A. Allgemeines Staatsrecht. Zweite Auflage. Basel, Genf, München: Helbing & Lichtenbahn, 1999 (korrigierter Nachdruck 2002); Hesse K. Grundzüge des Verfassungsrechts der Bundesrepublik Deutschland. Neudruck der 20. Auflage. Heidelberg: C. F. Müller Verlag, 1999; Berka W. Lehrbuch Verfassungsrecht. Wien, New York: Springer-Verlag, 2005; Katz A. Staatsrecht. Grundkurs im öffentli- chen Recht. 18. Auflage. Heidelberg: C. F. Müller Verlag, 2010 ir kt. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 329

šiems santykiams būdingus ypatumus.“65 Tačiau toliau šiame vadovėlyje yra nurodoma daugiau minėtų požymių nei ypatumų. Šie, tiesą sakant, taip ir liko neatskleisti, jeigu palygintume, pvz., su naujausiu lietuvišku teisės teorijos vadovėliu, kuriame pa- teikiama ir analizuojama bendroji teisinių santykių samprata: „Teisiniai santykiai – tai realioje tikrovėje pasireiškiantys tarpasmeniniai ryšiai, kurie atsiranda šių santykių dalyviams turint tam tikrą teisinę savybę – teisinį subjektiškumą – teisės principų ir / ar normų pagrindu dėl tam tikrų objektyvių gėrių (vertybių) – interesų; tai santykiai, kurių dalyviai turi subjektines teises ir teisines pareigas ir kurie, esant būtinybei, gali būti užtikrinami valstybės prievartos priemonėmis.“66 Lyginant abu vadovėlius iš karto galima pastebėti, kad juose panašiai vardijami tiek konstitucinių, tiek apskritai teisinių santykių subjektai, objektai, turinys, jų atsiradimo, pasikeitimo ir pabaigos pagrindai. Daroma prielaida, kad konstituciniai teisiniai santykiai yra viena iš teisinių santykių (atskiriant juos pagal teisės sritis), kurie sureguliuoti atitinkamos tei- sės srities (šiuo atveju – konstitucinės) teisės principais ir normomis67, rūšių68. Tačiau iš to visiškai neaišku, kas yra konstitucinės teisės principų ir normų šaltiniai, iš ku- rių galėtume tuos principus ir normas identifikuoti, pvz., kokius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Nors konstitucinių santykių pagrindas

65 Žiobienė E. Konstitucinės teisės samprata. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. Liber Amicorum Juozui Žiliui. Red. kolegija: E. Jarašiūnas et al. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2012, p. 84. 66 spruogis E. Teisiniai santykiai. Teisės teorijos įvadas: vadovėlis. 2 pataisytas leidimas. Liber amicorum prof. dr. Egidijui Jarašiūnui – 60. Moksliniai redaktoriai: L. Baublys, E. Spruogis. Vilnius: Leidykla MES, 2012, p. 429. tiesa, pirmajame šio vadovėlio leidime teisiniai santykiai nebuvo atskirai aptariami (antrajame leidime jie gana netikėtai atsidūrė tarp teisės aiškinimo (interpretavimo) ir teisinės atsakomybės skyrių). Konstatavus, jog „egzistuoja milžiniška žmonių tarpusavio santykių įvairovė, o tai reiškia, kad būtina ir šiuos santykius reguliuojančių teisinių taisyklių įvairovė“ (Baublys L. Teisės teorija – mokslas, skirtas pažinti teisės prigimtį (esmę). Ibid., p. 18), pabrėžiama ir teisės šaltinių materialiąja prasme (ne tik nevertybinių, nenorminių faktų, bet ir norminių, vertybinių faktų, tokių kaip religija) įvairovė, o teisinio proceso vyksmo schema užbaigiama ne „teisiniais santykiais“, bet po teisinio reguliavimo (teisės poveikio socialiniams santykiams) einančiu teisės realizavimu (faktinių socialinių santykių derinimu su oficialiuoju modeliu, išreikštu ne tik teisės tekste, bet ir objektyviai veikiančioje teisinėje sąmonėje). Spruogis E. Teisės šaltiniai. Teisės principai. Ibid., p. 157–158, 161, 171–173. Ši schema parodo galutinį tam tikros teisinės tvarkos materialiąja prasme susiformavimą, kuri suprantama kaip teisės principuose ir normose nustatyto teisinio reguliavimo įgyvendinimo (naudojimosi teise, teisės laikymosi, vykdymo ir taikymo) rezultatas arba teisiniai santykiai kaip visuma. Taigi teisinių santykių visuma vadinama teisine tvarka (ne formaliąja, bet materialiąja prasme). Spruogis E. Teisės įgyvendinimas (realizavimas). Ibid., p. 304–307. Ši samprata atitinka mokslinėje literatūroje pateikiamą Konstitucijos materia liąja prasme sampratą. Minėta teisinio proceso vyksmo schema, kurios dalis čia buvo pateikta, buvo inspiruota E. Kūrio pateiktos panašios schemos (Kūris E. Konstituciniai principai ir Konstitucijos tekstas. Jurisprudencija, 2001, Nr. 23 (15), p. 50) ir E. Spruogis savo tekste tai patvirtina (p. 157). 67 minėtame konstitucinės teisės vadovėlyje konstitucinių santykių kilmė siejama vien su konstitucinės teisės normų įgyvendinimu („konstituciniai teisiniai santykiai kyla įgyvendinant konstitucinės teisės normas“; „konstitucinės teisės normos suteikia galimybę įgyvendinti konstitucines teises ir vykdyti konstitucines pareigas“)! Maža to, stengiamasi išvardyti sritis, kurias šios normos nustato: „valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir įgyvendinimą, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus bei kita“. Žiobienė E. Op. cit., p. 84. Todėl nebeaišku, kaip tarp gausybės teisinių santykių atpažinti konstitucinius santykius. 68 spruogis E. Teisės įgyvendinimas (realizavimas). Teisės teorijos įvadas, p. 458. 330 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

nėra ordinarinė teisė, vis dėlto teisinio reguliavimo aukščio dimensijos (reguliavimo objekto požiūriu) kai kuriais atvejais neišvengiamai persipina, pvz., kai kalbame apie pilietybės institutą, kuris apima tiek konstitucinę, tiek ordinarinę teisę. Tokiu atveju greičiausiai galime kalbėti apie vadinamosios valstybinės teisės sritį. Vadovaudamie- si konstitucinės teisės teorijoje atskleista konstitucinės ir valstybinės teisės skirtimi konstatuojame, kad valstybine teise vadintume visą (konstitucinę ir ordinarinę) vals- tybės nustatytą teisinę tvarką. Tačiau konstitucine teise vadintume vien [aukščiausio] konstitucinio lygmens teisinės tvarkos sistemą, reguliuojančią konstitucinius santykius ir apimančią pagrindinių teisių sritį. Čia ir išryškėja pačios konstitucinės teisės sampratos konstitutyvinis determi- nacinis poveikis konstitucinių santykių sampratai. Deja, tiek Lietuvos konstitucinės teisės, tiek teisės teorijos „elementoriai“ aiškiai ir nedviprasmiškai nepateikia studentams konstituciocentrizmo doktrinos kaip teisiškai nekvestionuojamos teisinės realybės ir neretai sukuria jiems pseudopasirinkimo galimybę, kuri leidžia „kritiškai mąstyti“ (o tiksliau šis „burtažodis“ reiškia mąstymo nebuvimą, nes arba mąstymas yra, arba jo nėra, jis negali būti „kritiškas“ arba „nekritiškas“) apie teisės aktų hie- rarchiją („dėl <...> konstitucinės teisės objekto savitumo kartais net kyla diskusija, ar galima konstitucinę teisę išskirti kaip teisės šaką“69; „mokslinėje teisinėje litera- tūroje nėra vienos nuomonės dėl konstitucinės teisės kaip teisės šakos reguliavimo objekto“), ir, be to, juose gana klaidinančiai aptariami konstitucinės teisės šaltiniai70. O kur dar Konstitucinio Teismo variacijos Konstitucijos sampratos tema (žr. šio straipsnio 37 išnašą)! Tad galima daryti išvadą, kad sąvoka „konstituciniai santykiai“ yra sunkiai apibrėžiama, bet jos atsisakymas vien dėl šios priežasties būtų pats absurdiškiausias ir netikėčiausias deus ex machina „sprendimas“, tačiau kyla klausimas: kaip šiuo atveju įvykdyti konstitucinį reikalavimą teisines sąvokas vartoti tiksliai „pagal jų tikrąją prasmę“71?

4. KONSTITUCINIAI SANTYKIAI YRA DETERMINUOJAMI KONSTITUCINIŲ VERTYBIŲ SISTEMOS

Nuo seno pripažįstama, kad „teisė tiek pagal savo kilmę, tiek savo esminiais ele- mentais priklauso žmonių socialiniam gyvenimui ir reguliuoja tik teisės subjekto santykį su kitu [subjektu]“; bendruomeninio gyvenimo fone pradedama „atpažin- ti“ ir „pripažinti“ paskiro asmens gėrius, tačiau tik apibrėžus vieno asmens santykį su kitu „sąvoka „gėris“ patenka į sąvoką „teisė“72. „Teisės moksle teisinių santykių objek-

69 kaluina A. Teisės normų rūšys, teisės normų kolizija ir jos sprendimo būdai. Teisės teorijos įvadas, p. 306. 70 Žiobienė E. Op cit., p. 62, 65–75. 71 konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 10 punktas. Valstybės žinios, 2000, Nr. 14-370. 72 Таганцев Н. С. Курсъ Русскаго уголовнаго права. Частъ общая. Книга 1-я. Ученiе о преступленiи. Санктпетербургъ: Типографiя М. Стясюлевича, 1874, с. 177. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 331

tai yra vadinami tiek „gėriais“, tiek „vertybėmis“. Šie terminai gali būti vartojami kaip sinonimai73. Gėriai (vertybės) sietini su interesais (arba poreikiais). <...> subjektinių

73 vertybių doktrina, kaip visuotinai pripažinta, yra tapusi konstitucine, todėl šiame straipsnyje jos laikomasi. Vis dėlto savo esme sąvokos „gėris“ ir „vertybė“ nėra tapačios. Nesiimu plačiai atskleisti fi- losofinių sąvokų „gėris“ ir „vertybė“ skirtumų. Pastaroji yra moderni kategorija, kurios nežinojo nei Platonas, nei Tomas Akvinietis, lygiai kaip ir amorfiškų sąvokų „visuomenė“ ar „individas“, kurios yra toks pat modernybės epochos (turima galvoje brandžių viduramžių metafizika su N. Machiavelli ’u po- litikoje ir M. Lutheriu religijoje) produktas. Todėl negali būti didesnio absurdo, nei, pvz., pasakymas Antikos visuomenės vertybės, nes tai taip pat absurdiška, kaip, pvz., pasakyti Antikos automobilių elekt ronikos pramonė. Šios sąvokos negali būti nukreiptos į praeitį apie ją sprendžiant iš dabartinio pasaulio pozicijų, nes priešingu atveju pasiduodame „nekompetencijos kultui“, kaip pasakytų É. Faguet (gal tai yra Vakarų Europos teisės mokslų fakultetuose mirštančių rimtų teisės filosofijos [istorijos] stu- dijų, kurių arba visai nebesiūloma, arba jos laisvai pasirenkamos, padarinys?): „Tai gerai iliustruoja garsi, gal net legendinė vieno teismo pirmininko frazė, adresuota advokatui, bandžiusiam skrupulingai tiksliai išsiaiškinti konkretų teisinį klausimą: „Gerbiamasai, mes čia susirinkome tam, kad su- tvarkytume reikalą, o ne tam, kad klausytume postringavimų apie teisę“ (Faguet É. Nekompetencijos kultas. Kultūros barai, 2010, Nr. 6). „Lietuvių kalbos žodis vertėjas reiškia ne tik vienos kalbos teks- to vertimą į kitą kalbą, bet ir šieno ar mėšlo vartymą. Vertybės gali būti traktuojamos kaip dabartinio kultūros pasaulio šienas ir mėšlas, jas kasdien varto daugybė žmonių ir institucijų.<...> Nors pati sąvoka „vertybė“ daugelyje Europos kalbų atsirado tik XIX a. antrojoje pusėje, tačiau šiuo metu tai tapo vienu populiariausių terminų, o jo paplitimas atskleidžia tam tikras politinio mąstymo tendencijas. <...> Jeigu Antikos laikais teisingumas, kilnumas, drąsa ar išmintis buvo vadinamos dorybėmis, tai šiuo metu visa tai tapo vertybėmis. <...> Vertybės šiandien yra vienas didžiausių mūsų protus val- dančių stabų.<...> Vertybės viską leidžia apibūdinti kaip racionalaus pasirinkimo padarinį. Tai gerai rodo dabartinė racionalaus pasirinkimo teorija: kiekvienas racionalus ta prasme, kad gali rinktis jam labiausiai patinkantį dalyką. Nesvarbu, kam būtų teikiama pirmenybė – gėlėms, automobiliui, religi- jai ar nusikalstamai veiklai.“ A. Jokubaitis: vertybės yra tarsi šienas ar mėšlas, kurį žmonės varto kaip panorėję. Prieiga per internetą: . vis dėlto reikia pripažinti, kad konstitucija apskritai yra modernybės epochoje sukurtas dokumentas, ne Antikos ir viduramžių, kad ir kaip juos vertintume, todėl ji negali imtis dorybių (pvz., pagrindinių krikščioniškųjų dorybių – išmintingumo, teisingumo, tvirtumo ir susivaldymo bei krikš- čioniškųjų dieviškųjų dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės) reglamentavimo. Čia galioja principas impossibílium nulla obligátio est arba lex non cogit ad impossibília, nes priešingu atveju konstitucija būtų etinis-religinis dokumentas, imperatyviai reikalaujantis vykdyti moralines pareigas. Konstituci- joje operuojama šio laikotarpio sąvokomis, joje įrašoma tam tikro laikotarpio dvasia, taigi ir „vertybių sistema“, kurios realiai neįmanoma ignoruoti ir kuri konstitucinės justicijos institucijų yra plėtojama. Tam tikra išimtis yra 1964 m. rugsėjo 21 d. Maltos Konstitucija, kurios 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „Maltos religija yra Romos Katalikų Bažnyčios apaštalinė religija“, taigi valstybinė religija. Minėto straipsnio 2 dalyje skelbiama, kad „Romos Katalikų Bažnyčios vadovybė turi teisę ir pareigą mokyti, kurie principai yra teisingi, o kurie klaidingi“. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta Romos katalikų apaš- talinio tikėjimo mokymo visose valstybinėse mokyklose garantija (Constitution of Malta. 21st Sep- tember, 1964. Prieiga per internetą: ). „Akivaizdu, kad, Maltos Konstitucijoje esant tokiai nuorodai, būtent Romos Katalikų Bažnyčios moralinės nuostatos bei pozicija tampa šaltiniu, galinčiu ir turinčiu lemti sociumo abejones, o kartu ir teisės interpreta- toriaus pasirinkimą. Tačiau kokia moralinių vertybių perspektyva būtų šaltinių interpretatoriui, jei konstitucijoje expressis verbis nėra tokių nuorodų, kaip jau mūsų minėtoje Maltos Konstitucijoje?“ (Mesonis G. Keli Konstitucijos interpretavimo aspektai: vertybinių (moralinių) argumentų galimybės ir ribos. Jurisprudencija, 2009, Nr. 2 (116), p. 54). išimtimi sąlygiškai galima laikyti ir Graikijos atvejį. Pagal 1975 m. birželio 9 d. Graikijos Kons- titucijos Σύνταγμα (Sýntagma, žodis sudarytas iš σύν „kartu“, „su“ ir τάγμα „tvarka“ – Rytų kanonų teisės terminas) 3 straipsnio 1 dalį (straipsnio turinys beveik identiškas 1864 m. lapkričio 16 d. Grai- kijos Konstitucijos 1 ir 2 straipsnių redakcijoms, žr. Verfassung Griechenlands vom 16. November 1864, geändert durch Gesetze vom 1./14. Juni 1911. Prieiga per internetą: ) „Graikijoje vyraujanti yra Rytų Ortodoksų Kristaus Bažnyčios religija“. 332 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

teisių objektas = teisinių santykių objektas.“74 Atrodo nekvestionuotina, kad teisinių santykių subjektas, žmogus (kantiškasis tikslas savyje, o ne priemonė), neturėtų būti traktuojamas kaip teisinių santykių objektas, nors mąstant apie atskiras eutanazijos, aborto, priverstinio gydymo, užgrobto keleivinio lėktuvo sunaikinimo ar pan. situa- cijas tai gali ir nepasirodyti taip jau akivaizdu. O gal reikėtų kelti klausimą, ar paski- ros žmogaus teisės ir laisvės, kaip konstitucinės vertybės, gali būti traktuojamos kaip konstitucinių santykių objektas75? Kai kurie autoriai į tai atsako teigiamai: „Konstitu- cinių teisinių santykių objektas – socialinės vertybės. Jos yra įtvirtintos Konstitucijoje

Ši bažnyčia, būdama „Viešpaties Jėzaus Kristaus galva“, saugo Graikų ortodoksų bažnyčios dogmas, šventus apaštališkuosius Susirinkimo išleistus kanonus ir šventas tradicijas. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas be autokefalinės Graikijos bažnyčios ir Didžiosios Konstantinopolio bažny- čios sutikimo į kokią nors kitą kalbinę formą keisti oficialų Šventojo Rašto tekstą, kurio raidė lieka nepakitusi (The Constitution of Greece. Prieiga per internetą: ). Bažnyčios Sinodo kanoniniai sprendimai įsigalioja tik juos paskelbus oficialiame valstybės leidinyje! (Plačiau žr. Karragiannis E. Die Kirche von Griechenland vor der Herausforderung der offenen Zukunft.Grenzüberschreitungen. Tra- ditionen und Identitäten in Südosteuropa. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag, 2008, S. 273.) 74 spruogis E. Teisiniai santykiai. Teisės teorijos įvadas, p. 451. 75 konstitucijos 18 straipsnyje įtvirtintas konstitucinių vertybių svėrimo matas: iš visų prigimtinių teisių Konstitucinis Teismas išskyrė žmogaus orumą, kuris „yra svarbiausias teisių šaltinis, nes žmogaus teisės „kyla iš žmogaus asmenybei būdingo orumo“ (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 punktas. Valstybės žinios, 1998, Nr. 109-3004). Minėta Konstitucijos nuostata yra ne tik tiesiogiai taikoma teisė, bet ir fundamentalus visos pozityviosios teisės vertinimo kriterijus. Konstitucinis Teismas žmogaus orumą laiko viena iš konstitucinių vertybių, nors ir „ypatinga vertybe“ (minėto 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 11 punktas; 2009 m. rug- sėjo 2 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 12 punktas. Ibid., Nr. 106-4434), tačiau tai, kad Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje laikomasi konstitucinių vertybių pusiausvyros teorijos, leidžia manyti, jog žmogaus orumas nėra absoliučiai ginamas ir, susiklosčius tam tikroms ypatingoms situacijoms, t. y. kai „dvi konfliktuojančios vertybės turi vienodą statusą“, gali lygiai taip pat konkuruoti su kitomis konstitucinėmis vertybėmis. Toks skirtingų vertybių konflikto sprendimas vadinamas hori- zontaliu balansavimu, kai „sprendžiama tik dėl jų apimties“ (Barak A. Teismo diskrecijos prigimtis ir jos reikšmė vykdant teisingumą. Vertė R. Naujokaitis. Justitia, 2005, Nr. 3 (57), p. 27–28). Antai Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas, kurio jurisprudencijoje labiau atpažįstama tam tikros konstitucinių vertybių tvarkos doktrina, spręsdamas provokuojantį konstitucinį skundą dėl Oro saugumo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, t. y. ar neprieštarauja Pagrindiniam Įsta- tymui minėto įstatymo nuostatos dėl karinių pajėgų dalyvavimo malšinant gamtos ir kitas katastro- fas, inter alia ar galėtų karinės pajėgos, esant itin grėsmingoms situacijoms, numušti keleivinį lėktuvą, kai kitiems gresia pavojus, primenantis 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius JAV, vis dėlto įstengė „išlįsti per adatos skylutę“. Apibendrintai galima pasakyti, kad H. J. Papiero pirmininkaujamas Pirmasis Sena- tas atsilaikė puikia argumentacija apgindamas konstituciją (t. y. tai, kas joje yra, o ne tai, ko buvo pa- geidauta), nuosekliai atkartodamas pagrindines ankstesnės jurisprudencijos nuostatas dėl žmogaus orumo, būtent: „žmogaus gyvybė yra vitalinė žmogaus orumo, kaip fundamentalaus konstitucinio principo ir aukščiausios konstitucinės vertybės, bazė“; „valstybė expressis verbis yra įpareigota gerbti ir saugoti žmogaus orumą“, dėl to „valstybė negali traktuoti žmogaus vien kaip objekto“; „žmogaus gyvybė ir žmogaus orumas, kad ir kokia būtų žmogaus psichinė egzistencija, yra vienodai konstitu- ciškai saugomos“ ir t. t., todėl karinių pajėgų veiksmai, jeigu jie nukreipti į lėktuve esančius nekaltus žmones, nesuderinami su minėtomis aukščiausiomis konstitucinėmis vertybėmis (Urteil des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 15. Februar 2006 (BVerfGE 115, 118 <151 ff.> Luftsicherheitsgesetz) 1 BvR 357/05). Galbūt galima oponuoti A. Barako argumentu, kad „teisių sąva- das neturi tapti savižudybės receptu“ (Barak A. Op. cit., p. 27), tačiau argi Federalinis Konstitucinis Teismas galėjo nuspręsti kitaip?! Net atskirųjų nuomonių nebuvo, nes pamatinės vertybės „<...> nėra visuomenės apklausų rezultatas. <...> Jos atspindi istoriją, o ne isteriją“ (Ibid., p. 26). ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 333

ir konstitucinėje jurisprudencijoje. Tai tokios vertybės kaip prigimtinės žmogaus tei- sės ir laisvės.“76 Be to, teigiama, kad „konstitucinių teisinių santykių turinys atsklei- džia šių santykių subjekto teises ir pareigas“77. Kitur pačios „asmeninio pobūdžio vertybės“, tokios kaip gyvybė, laisvė, orumas ir kt., yra laikomos teisinių santykių objektais, o jau konkrečios subjektinės teisės, pavyzdžiui, teisė į gyvybę, teisė į laisvę, teisė į orumą (taip pat teisinės pareigos ir veikos), sudaro teisinių santykių turinį78. Kuris požiūris teisingas? Atsakymas į šį klausimą tiesiogiai priklauso ne tik nuo konstitucinės teisės sampratos, bet pirmiausia nuo žmogaus teisių sampratos. Šiame straipsnyje nekeliama tikslo detaliai aptarti žmogaus teisių ir laisvių koncepcijų, juolab kad šiuo požiūriu tai tarsi jau išsemta tema. Paminėtinas straipsnis, kuriame išryškinami dviejų Vakaruose vyrau- jančių požiūrių į žmogaus teises skirtumai. G. Mesonis šiuos skirtumus išryškina ana- lizuodamas valstybės vėliavos teisinį statusą aktualiame nacionaliniame ir istoriniame Vakarų pasaulio kontekste79. Straipsnyje puikiai atskleista, pasak autoriaus, „žmogaus teisių suvokimo dichotomija: vienaskaita prieš daugiskaitą“, arba kitaip – individualis- tinis ir traibalistinis požiūris į žmogaus teises80. „Anglų ir amerikiečių (liberaliojoje) teorijoje žmogaus teisių ir laisvių sampratos šerdis yra ta, kad čia, sprendžiant žmo- gaus teisių ir laisvių bei pareigų pusiausvyros problemas, žmogus yra suvokiamas kaip subjektas, gebantis ir turintis galimybę asmeniškai įgyvendinti savo teises“; kiekvienas „žmogus turi moralines teises, ginančias jį nuo valstybės“, o tai reiškia, kad yra asmens teisių prioritetas prieš valstybę81. Pagal liberaliąją doktriną asmens teisių ribojimas galimas tik tada, kai konkreti teisė ar laisvė „kertasi su kito konkretaus žmogaus teise ar laisve“, o pagal traibalistinę – su asmenų grupės teisėmis ir laisvėmis82. Iš tikrųjų, matyt, šiuose abiejuose požiūriuose į pagrindines teises83 reikėtų ieš- koti tam tikro aurea mediocritas. Šio straipsnio autoriui iš karto prisimena profesoriaus R. Alexy valstybinės teisės II (pagrindinių teisių) paskaitos Kylio universitete ir jose pateiktos pagrindinių teisių definicijos. Iš tikrųjų, jau minėtas liberalusis požiū- ris į žmogaus teises išreiškiamas ne formaliuoju, bet materialiuoju pagrindinių tei- sių apibrėžimu, kuriuo būtent ir nurodoma, kad pagrindinės teisės yra visų pirma liberaliosios pagrindinės teisės: laisvė, gyvybė, nuosavybė. Jos yra tokios pagrindi- nės teisės, kurias (kaip įtvirtinta Vokietijos Pagrindinio Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje) „tauta išpažįsta kaip nepažeidžiamas ir neatimamas, kaip kiekvienos žmonių

76 Žiobienė E. Op cit., p. 85. 77 Ibid., p. 86. 78 spruogis E.Teisiniai santykiai. Teisės teorijos įvadas, p. 455–459. 79 mesonis G. Vėliava – Flag – Drapeau, arba ir vėl apie žmogaus teises. Teisė, 2012, Nr. 83, p. 18–36. 80 Ibid., p. 28–33. 81 Ibid., p. 29. 82 Ibid., p. 31, 33. 83 vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostata nusako pa- grindinių teisių galiojimo sritį – tai yra tokios teisės, kurios galioja ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims, jeigu tik pagal savo esmę jiems gali būti pritaikomos (Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland vom 23. Mai 1949. BGBl. S. 1). Tai visuotinai pripažinta kaip aksioma. 334 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

bendruomenės, taikos ir teisingumo pasaulyje pagrindą“. Taigi ne mažiau reikšmin- ga yra pačioje žmonių bendruomenėje, o ne tik vyraujančioje mokslinėje doktrinoje teigiama pagrindinių teisių samprata, kad jeigu kiekvienas yra įsisąmoninęs žmogaus teisių primatą prieš valstybę, tokios visuomenės kultūrinė ir teisinė branda pasireikš būtent pripažįstant individo teisių viršenybę prieš bendruomenines teises. Tačiau taip jokiu būdu neeliminuojamas pačios žmonių bendruomenės sukurtos valstybės vaidmuo pagrindinių teisių garantavimo srityje, nes valstybė yra laisvės erdvė paskiram asmeniui gyventi, veikti ir kurti. Būtent todėl pagal procedūrinę pagrindinių teisių definiciją skelbiama, kad be pagrindinių teisių neįmanoma demokratija (grei- čiausiai galima kalbėti ir apie žmogaus prigimtinę teisę į demokratiją), o pagrindinės teisės yra tokios svarbios, kad priimti sprendimą dėl jų suteikimo ar nesuteikimo negali būti patikėta paprastai parlamentinei daugumai. Ar priimti tokį sprendimą gali būti patikėta tautai arba, kitaip tariant, pilietinei bendruomenei? Konstituciškai – taip. Nes be to negalima demokratija, tačiau demokratijos lygis priklauso nuo jau minėto asmens pagrindinių teisių primato įsisąmo- ninimo lygio. Juk konstitucija, kurioje įtvirtinta liberali asmens pagrindinių teisių koncepcija, yra tautos aktas (jei ne pagal priėmimo būdą, tai mažų mažiausiai pagal turinį). Viena vertus, tauta yra konstitucijos kūrėja, tačiau, kita vertus, konstitucija yra asmenį ginantis antimažoritarinis aktas. Žmogaus teisės in corpore yra integrali žmo- gaus prigimties esmės dalis. Jos priklauso asmeniui, kad ir kokioje valstybėje jis gy- ventų, ir šiuo požiūriu gali būti apibūdinamos kaip ikivalstybinės arba viršpozityvios teisės. Bet juk negalime pažinti to, ko negalime įvardyti. Taigi konkrečių žmogaus tei- sių atpažinimas taip pat yra ne vien teisės doktrinos reikalas, bet ir žmonių bendruo- menės kultūrinės (plačiąja prasme) raidos rezultatas (čia jokiu būdu neteigiama vien pažanga), nuolatinio kovos dėl konstitucionalizmo idėjų įgyvendinimo proceso vai- sius. Todėl žmogaus teisių raida yra ne statiškas, bet dinamiškas procesas, tačiau ne stichinis. Dinamiškas ne dėl pačios žmogaus prigimties, iš kurios kildinamos žmo- gaus teisės, dinamiškumo, o dėl dinamiškumo aplinkinio pasaulio, kuriame žmogus turi taikiai [su]gyventi su kitais ir su ta pačia kintančia aplinka. Būtent šiame Vaka- rų kultūriniame procese ir išaukštinamos žmogaus teisės, joms teikiamas prioritetas prieš valstybę, prieš pačią bendruomenę, atitinkamai stengiamasi užtikrinti ir jų ap- saugą84. „Žmogaus teisės kartais net pavadinamos „naująja mūsų dienų religija“. Vaka- rų teisinėje civilizacijoje pripažįstama, kad „individas turi senesnių ir aukštesnių teisių už valstybės teises ir kad dėl to valstybė turi jas gerbti“85. Maža to, be senosios Vaka- rų religijos – krikščionybės toks požiūris į žmogaus teises nebūtų galėjęs atsirasti. Dėl

84 „Vienas pagrindinių žmogaus teisių bruožų – jų visuotinumas, universalumas, nedalumas [kursyvas mano. – T. B.], jos yra viena kitą lemiančios, remiasi lygiateisiškumo ir kitais demokratiniais principais. <...> Žmogaus teisės gali būti apibūdintos kaip visuomenės vertybės – laisvės, o jas turi garantuoti valstybė, kurioje jis gyvena.“ Birmontienė T. Žmogaus teisės ir laisvės. Lietuvos konstitucinė teisė, 2012, p. 348. 85 Jarašiūnas E. Konstitucinė kontrolė: keletas minčių apie žmogaus teisių apsaugos matmenį. Konstitu- cinė jurisprudencija, 2009, Nr. 4 (16), p. 162. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 335

to buvęs Šveicarijos Federalinio Teismo pirmininkas profesorius G. Nay teigia, kad žmogaus teisės yra virš dieviškosios teisės: „Žmogaus teisės yra teisės, kurios tiesiogiai kyla iš žmogaus, kaip Dievo kūrinio, prigimties, jos yra universalios, nepažeidžiamos ir neatimamos. <...> Žmogaus teisės yra subjektyvios teisės, vienodu mastu priklau- sančios kiekvienam žmogui vien jo žmogiškosios būties pagrindu. Pirmiausia jos yra kiekvienos pilietės ir kiekvieno piliečio gynimosi nuo valstybės kišimosi į jo laisvės sritį teisės.“ Šis požiūris kaip tik ir išreiškia liberalią žmogaus teisių koncepciją, tačiau profesorius čia pat priduria, kad žmogaus teisės „<...> legitimuojamos visuotiniu kon- sensusu visame pasaulyje. Kokios žmogaus teisės pripažįstamos paskiram asmeniui ir ką jos konkrečiai reiškia, yra susitariama tarptautinėse konvencijose“86. Todėl žmo- gaus teisės „<...> yra universalios. Jų negalima apibrėžti kaip neliečiamų. Jos yra nepa- žeidžiamos, tai reiškia, kad negali būti apribotas esminis jų turinys“87. Taigi grįždami prie pirmiau užduoto klausimo, ar žmogaus teisės gali būti kons- titucinių santykių objektas, negalime išleisti iš akių visuotinai pripažįstamo žmogaus teisių prigimtinio pobūdžio, t. y. to, kad žmogaus teisės, kaip subjektyvios, yra viršpo- zityvios. Šios teisiškai atpažintos ir nuolatiniame jų jurisprudencinio atpažinimo procese esančios teisės88 yra pozityviu pavidalu įtraukiamos į pagrindinių teisių katalogą, kitaip tariant, jos įgauna teisiškai atrastą materialią išraišką arba tampa konstituciniais gėriais. Ieškant konkuruojančių konstitucinių gėrių juridinės pusiausvyros gali būti atpažinti nauji, iki tol buvę nepažinūs (implicitiniai), konstituciniai gėriai, t. y. naujos žmogaus teisės89. Taigi kalbame ne tik apie Konstitucijoje90 įtvirtintas svar-

86 „Konvencija nustato ne bet ką, o žmogaus teisių ir laisvių sampratos standartą, kurio turinys yra visos Europos ir atskirų jos valstybių ilgos ir prieštaringos raidos patirties rezultatas. Todėl šiame žmogaus teisių ir laisvių kataloge įtvirtintos žmogaus teisės ir laisvės yra jau ne atskiros valstybės, o žmonijos raidos – civilizacijos lygmens – vertybė, kuri įrodė savo gyvybingumą ne tik savo deklaratyvia, bet ir praktine raiška. Šį žmonijos pasiekimą privalu puoselėti ir net ginti. Europinio standarto pripažini- mas yra prasmingas pirmiausia kalbant apie atskiro žmogaus teises ir laisves, nes tai savaime yra ne- ginčijama vertybė.“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Gedimino Mesonio atskiroji nuomonė dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimo „Dėl Lietu- vos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies (2012 m. kovo 22 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Prieiga per internetą: . 87 ex-Bundesgerichts-Präsident Giusep Nay „Menschenrechte stehen über göttlichem Recht“. Von Re- nat Kuenzi und Peter Siegenthaler, swissinfo.ch. prieiga per internetą: . 88 „Konstitucinės kontrolės institucijos – konstituciniai teismai – nuolat aiškina konstitucijoje įtvir- tintas asmens teises ir laisves, taigi galutinės teisės ribos brėžiamos konstitucinėje jurisprudencijoje. Jurisprudencinės konstitucijos pripažinimas praplečia ne tik konstitucinių teisių sampratą, bet ir galimybes žmogaus teises pripažinti konstitucinėmis.“ Birmontienė T. Ekonomikos krizės įtaka konstitucinei socialinių teisių doktrinai. Jurisprudencija, 2012, Nr. 19 (3), p. 1006. 89 „Valstybėse, kuriose konstitucinė kontrolė yra patikėta teismams (ir visų pirma konstituciniams), atsakymo į klausimą, kokios šiandien yra konstitucinės teisės, reikia ieškoti teismų, turinčių įgaliojimus oficialiai aiškinti konstituciją, jurisprudencijoje.“ Birmontienė T. Žmogaus teisių konstitucinė samprata. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda, p. 318. 90 buvęs Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo teisėjas K. Hesse (1919–2005) savo darbuose neati- trūko nuo šio teismo jurisprudencijos, kai apibendrino, kad konstitucijos kūrėjas turi konstituoti tokią 336 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

biausias valstybinės bendruomenės – pilietinės tautos vertybes, bet ir apie šių konsti- tucinių vertybių pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 1 ir 4 punktai ir kt.). Ši pusiausvyra tiesiogiai siejasi su santykio (Verhältnis) sąvoka ir išreiškia proporcingumą (Verhältnismäßigkeit), kuris, kaip „konstitucinio rango principas, išvedamas iš teisinės valstybės principo ir iš pačios esmės pagrindinių teisių, kurios, kaip piliečio laisvės pretenzijos valstybei (des allgemeinen Freiheitsanspruchs des Bürgers gegenüber dem Staat) išraiš- ka, viešosios valdžios gali būti ribojamos tik tiek, kiek yra būtina viešajam interesui apsaugoti“91. Tai reiškia, kad pagrindinės teisės, kaip minėta, visų pirma (pirmiau nei status positivus ar status activus92) yra asmens status negativus teisės – asmens erd vė, laisva nuo valstybės kišimosi, teisės filosofijoje dar vadinamos laisve nuo93 arba

valstybės būtį (Staatswesen), kuri yra „neutrali pasaulėžiūriniu, bet ne vertybiniu požiūriu“. Federalinis Konstitucinis Teismas pabrėžė „ne formalios, bet turiningos [t. y. substantyvinės. Intarpas mano. – T. B.] konstitucijos sampratą; konstitucija apibrėžiama kaip materiali visuma. Konstitucijos turinys <...> api- brėžiamas kaip fundamentalios, pirmiau pozityviosios teisinės tvarkos esančios vertybės, kurios konstitucijos kūrėjo sprendimu yra sujungtos į vieną „vertybių tvarką“, kurią sudaro liberalios reprezentacinės parlamentinės demokratijos, liberalios teisinės valstybės ir federacinės valstybės tradicijos perėmimas, pridedant ir naujų, pirmiausia socialinės valstybės, principų“. Hesse K. Grundzüge des Verfassungsrechts der Bundesrepublik Deutschland. Neudruck der 20. Auflage. Heidelberg: C. F. Müller Verlag, 1999, S. 4. 91 Beschluß des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 15. Dezember 1965 (BverfGE 19, 342 <348 f.> „Wencker“) 1 BvR 513/65. 92 tai G. Jellineko status diferenciacija (lietuviškojoje teisės mokslinėje doktrinoje minėtos status sąvo- kos plačiau paaiškintos E. Šileikio knygoje: Šileikis E. Alternatyvi konstitucinė teisė, p. 226–228). Sta- tusas siejamas su subjektiškumu, taigi asmens teisėmis ir laisvėmis, kurios galėjo atsirasti tik iškilus reformacijai, kai M. Lutheris savo predestinacijos doktrinoje moderniai paaiškino, kas yra individas, taigi ir individo teisės bei laisvės išrandamos ne be šių prielaidų. Tiesa, būtų nuodėmė nepaminėti, kad prieš tai buvo Oksfordo universiteto pranciškonai J. Dunsusas Škotas ir W. Ockhamas – vėlyvų- jų viduramžių filosofai, savo voliuntarizmo filosofija sugriovę viduramžių racionalizmo (dominikono Tomo Akviniečio [teisės] filosofija – jo viršūnė) pagrindus, o tai vedė į Renesansą (čia veikė ir tarp- tautinės teisės idėjiniai tėvai dominikonai F. de Vitoria ir B. de las Casas, kurių idėjas tęsė jėzuitas F. Suárezas ir protestantų teologas ir teisininkas H. Grotius), taigi į humanizmą – žmogaus teisių lopšį. „Dar Condorcet nurodė, kad romėnų ir graikų teisinėse koncepcijose nebuvo individo teisių sąvokos; tai vienodai tinka žydų, kinų ir kitoms lig šiol atskleistoms senovės civilizacijoms. <...> Krikščioniš- kasis (ir žydų ar musulmonų) tikėjimas absoliučiu dieviškojo įstatymo ar prigimtinės teisės autoritetu arba visų žmonių lygybės prieš Dievą labai skiriasi nuo tikėjimo laisve gyventi taip, kaip norisi“ (Ber- lin I. Dvi laisvės sąvokos. Vertė A. Jokubaitis. Šiuolaikinė politinė filosofija: antologija. Sudarė J. Kis. Vertė V. Radžvilas. Vilnius: Pradai, 1998, p. 64). Taigi pagrindinių teisių kilmė bet kokiu atveju yra re- liginė (krikščioniška)-filosofinė. Tai įrodo ne tik M. Weberio darbai, bet ir „žmogaus teisių“ istorinė raida bei samprata pagal kitas teisės tradicijas, pvz., islamo religijos valstybėse, nes humanizmas isla- me geriausiu atveju vertintinas tik kaip potencialus, o ne realus. Plg. Brague R. Ekscentriškoji Europos tapatybė. Vilnius: Aidai, 2001, p. 113–125. Ir apskritai, kaip teisingai pažymi E. Kūris, „musulmonų teisėje <...> doktrinos požiūriu nėra teisės skirstymo į objektyvinę ir subjektyvinę teisę“. Hart H. L. A. Teisės samprata. Vertė E. Kūris. Vilnius: Pradai, 1997, p. 179. 93 „Iškalbingiausias laisvės ir privatumo gynėjas buvo Benjaminas Constantas, kuris, dar neužmiršęs jakobinų diktatūros, skelbė, kad nuo despotiško kišimosi turi būti apsaugotos bent jau religijos, pa- žiūrų, žodžio, nuosavybės laisvės. Jeffersonas, Burke’as, Paine’as, Millis sudarinėjo skirtingus indivi- dualių laisvių katalogus, tačiau iš esmės jiems visiems būdingas tas pats argumentas – laikyti valdžią pažabotą. <...> Tačiau kad ir kokiu principu remiantis būtų apibrėžiama nesikišimo sritis – ar tai būtų prigimtinės teisės, ar teisių, naudos, kategorinio imperatyvo nustatomų normų, visuomeninės sutarties nepažeidžiamumo ar bet kuris kitas principas, kuriuo žmonės stengėsi paaiškinti ir pateisinti savo įsitikinimus, – laisvė šia prasme reiškia laisvę „nuo kažko“. Berlin I. Op. cit., p. 61. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 337

kantiškosios analitikos sąvoka „die Freiheit der Willkür“ (savivalės, arba sau-valios, laisve)94, arba dar kitaip – negatyviąja laisve95. Šiaip ar taip, reikia pažymėti, kad ši tam tikra erdvė, laisva nuo valstybės (ir ne tik valstybės, bet ir kitų asmenų) kišimosi, palyginti su šios doktrinos gyvavimo pradžia, yra labai išsiplėtusi ir juridiškai plačiai garantuojama bei instituciškai saugoma kaip konstitucinė vertybė, pvz., šiuolaikinė- je doktrinoje pripažįstama, kad liberalios pagrindinės teisės ne tik interpretuojamos kaip valstybės valdžios kišimosi ribos, bet ir įpareigoja valstybę ginti bei užtikrinti konstituciškai saugomus teisinius gėrius, pvz., pagrindinė susirinkimų laisvės teisė ne tik saugo nuo neleistino valstybės įsikišimo, bet ir įpareigoja ją imtis pozityvių veiks- mų, kuriais suteiktų galimybę netrukdomai naudotis šia pagrindine teise, kaip antai saugodama nuo trukdymų96. Net jeigu traibalizmą laikytume didžiausiu teisiniu anachronizmu, vokiškoji pa- grindinių teisių ribojimo doktrina, per Europos Žmogaus Teisių Teismą išplitusi Euro- pos valstybių teismų jurisprudencijoje, teisiškai nėra lengvai įveikiama. Asmens teisių ribojimas galimas ne tik tada, kai jo teisė kertasi su kito asmens teise (liberalus požiū- ris), bet ir tada, kai valstybė siekia apginti tiek paskirą asmenį, tiek žmonių bendruo- menę, jos gerovę ir viešąją tvarką (tarsi traibalistinis požiūris). Net jeigu konstitucinę nuostatą pateiksime išimtą iš konteksto, – „Valstybė <...> rūpinasi Lietuvos <...> ver- tybių apsauga“ (Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis), – bus aišku, kad valstybėje konsti- tuciškai objektyvi vertybių sistema tikrai turi būti ginama ne mažiau negu subjektyvi97.

94 Šis I. Kanto terminas lietuviškajame vertime ne tik sunkiai pastebimas, bet ir savo gelmės požiūriu iš tikrųjų neatskleidžiamas: Kant I. Religija vien tik proto ribose. Vertė R. Plečkaitis. Vilnius: ALK Pra- dai, 2000, p. 38. Čia verčiama „savo valios laisvei“. Originalus tekstas: Kant I. Die Religion innerhalb der Grenzen der blossen Vernunft. Herausgegeben und erläutert von J. H. von Kirchmann. Philoso- phische Bibliothek oder Sammlung der Hauptwerke der Philosophie alter und neuer Zeit. Sieben- zehnter Band. Berlin: Verlag von L. Heimann, 1869, S. 25. Iš Kanto (kaip ir J. J. Rousseau) filosofijos darytina išvada, kad individo teisės ir laisvės neturi pozityvaus turinio, nes individas yra negatyvi laisvė, t. y. „laisvė nuo“: „Kanto laisvasis individas yra transcendentinė būtybė, esanti už gamtinio priežastingumo ribų. <...> Laisvė nuo baimės, meilės ar troškimo prisitaikyti reiškia laisvę nuo despo- tizmo to, ko negaliu kontroliuoti.“ Berlin I. Op. cit., p. 73–74. 95 „Millis painiojo <...> [tai], jog bet kuri prievarta yra bloga pati savaime, nes ji niekais paverčia žmogaus troškimus, net jei gali tekti ją taikyti tam, kad būtų užkirstas kelias kitoms, didesnėms blogybėms; tuo tarpu nesikišimas, esantis prievartos priešingybė, yra geras savaime, net jei jis ir nėra vienintelis gėris. Tai negatyvi laisvės samprata, klasikinė jos forma. <...> „Negatyvioji laisvė“ – tai dalykas, kurio mastą šiuo atveju sunku įvertinti. Prima facie ji gali pasirodyti priklausanti nuo galios rinktis bent iš dviejų al- ternatyvų. Tačiau ne visi pasirinkimai vienodai ar iš viso yra laisvi.“ Berlin I. Op. cit., p. 63, 65. 96 Adamovich L. K., Funk B.-Ch., Holzinger G. Österreichisches Staatsrecht 3. Grundrechte. Springer- Verlag: Wien, New York, 2004, S. 27. 97 Antai Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „pagrindinių teisių paskirtis, be abejo, pirmiausia yra apsaugoti individo laisvės sritį nuo viešosios valdžios kišimosi; jos yra piliečio gynimosi nuo valstybės teisės. Tai kyla iš pagrindinių teisių idėjos istorinės dvasinės raidos, taip pat iš isto- rinių procesų, kurie vedė prie pagrindinių teisių inkorporavimo į atskirų valstybių konstitucijas. Tokia yra ir Pagrindinio Įstatymo pagrindinių teisių prasmė. Į jo pradžią iškeliant pagrindinių teisių skyrių no- rėta pabrėžti žmogaus ir jo orumo pirmenybę prieš valstybės galią. Atitinkamai įstatymų leidėjas užtik rino ypatingą šių teisių gynimo teisinę priemonę – konstitucinį skundą tik dėl viešosios valdžios aktų. / Bet lygiai taip pat teisinga yra ir tai, kad Pagrindinis Įstatymas, kuris nėra vertybiškai neutrali tvarka <...>, savo pagrindinių teisių skyriuje įtvirtino objektyvią vertybių tvarką ir kad būtent taip yra išreiškia- mas principinis pagrindinių teisių galiojimo galios sutvirtinimas <...>. Šita vertybių sistema yra sociali- 338 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

Neabejotina, kad šiuo principu vadovaujasi tiek Lietuvos98, tiek pasaulio konstitucinės justicijos institucijos ir kiti teismai. Įdomu, kokiu požiūriu į žmogaus teises – libera- liuoju ar traibalistiniu – vadovavosi ir ką gynė, pavyzdžiui, Kelno žemės teismas savo 2012 m. gegužės 7 d. sprendime (Az. 151 Ns 169/11), kuriame nagrinėjo baudžiamumo už vyriškosios lyties naujagimių apipjaustymą grynai religiniu pagrindu klausimą. Že-

nėje bendruomenėje laisvai besivystančios žmogaus asmenybės ir jos orumo centras ir ji visoms teisės sritims turi būti pagrindinis konstitucinis orientyras; įstatymų leidybai, administracijai ir teisingumo vykdymui ji duoda kryptis ir impulsus.“ Urteil des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungs- gerichts vom 15. Januar 1958 (BVerfGE 7, 198 <204 f.> Lüth) 1 BvR 400/51. vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas, žymiojoje Socialistinės reicho partijos (SRP) už- draudimo Vokietijoje byloje aiškindamas Pagrindinio Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąvoką „laisvoji demokratinė santvarka“, konstatavo, kad demokratinėje valstybėje politinių partijų elimina- vimas iš visos valstybės organizacijos yra pateisinamas „<...> tik tada, kai jos siekia sukrėsti aukščiau- sias pamatines laisvos demokratinės konstitucinės valstybės vertybes. Šios pamatinės vertybės sudaro laisvą demokratinę santvarką, kurią visoje „konstitucingos tvarkos“ valstybinėje santvarkoje Pagrin- dinis Įstatymas traktuoja kaip fundamentalią. Galiausiai ši pamatinė tvarka dėl Pagrindiniame Įsta- tyme realizuoto konstitucinio politinio sprendimo yra paremta vaizdiniu, kad kūrinijos sandaroje žmogus turi savitą autonomišką vertę, o laisvė ir lygybė yra valstybės nuolatinės pamatinės vertybės. Todėl [valstybės] santvarka yra vertybių susaistyta tvarka. Ji yra priešingybė totalinės valstybės, kuri, kaip išimtinė viešpatavimo galia, atmeta žmogaus orumą, laisvę ir lygybę. SRP atstovo įsivaizdavimas, kad gali būti įvairių laisvosios demokratijos santvarkų, yra klaidingas“. Urteil des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 23. Oktober 1952 (BVerfGE 2, 1 <12> -SRP- Verbot) 1 BvB 1/51. ir sprendime dėl komunistų partijos uždraudimo Vokietijoje Federalinis Konstitucinis Teismas konstatavo: „Pasaulėžiūrų ir interesų įvairovė valstybės bendros valios formavimo apskritai neturi padaryti neįmanomo, o tie, kurie yra pašaukti bendradarbiauti formuodami tą valią, turi mažų mažiausiai visiškai sutarti dėl pritarimo pamatinėms konstitucinėms vertybėms. Galima įsivaizduoti, kad visuo- meninė-politinė grupė egzistuoja ir veikia kaip politinė partija, kuri atmeta šias pamatines vertybes ir su jomis kovoja; tačiau negalima įsivaizduoti, kad jai konstituciškai galėtų būti garantuotas atsakingas, teisiškai reikšmingas bendradarbiavimas formuojant valstybės valią.“ Urteil des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 17. August 1956 (BVerfGE 5, 85 <134> -KPD- Verbot) BvB 2/51. Vertybių tvarkos aukščiausi principai yra konstituciškai nekeičiami: „Pagrindiniame Įstatyme įtvir- tinta vertybių susaistyta tvarka, kuri riboja viešąją valdžią. Šia tvarka turi būti užtikrintas žmogaus sa- varankiškumas, atsakingumas ir orumas valstybinėje bendruomenėje <...>. Aukščiausi šios vertybių tvarkos principai yra apsaugoti keičiant Konstituciją <...>. [Įstatymų leidėjas] negali pažeisti Konsti- tucijos; konstitucinė justicija kontroliuoja, kaip įstatymų leidėjas laikosi Konstitucijos parametrų su- saistymo.“ Urteil des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 16. Januar 1957 (BVerfGE 6, 32 <40 f.> -Elfes-) 1 BvR 253/56. 98 „Konstitucija, kaip aukščiausios teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu bei jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu, valdžios įstaigų priederme tarnauti žmonėms ir atsakomybe visuomenei, pilietiškumu, teisingumu, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu. Konstitucijoje yra nustatyti žmogaus ir valstybės santykių, viešosios valdžios formavimo ir funkcionavimo, Tautos ūkio, vietos savivaldos, kitų svarbiausių visuomenės ir valstybės gyvenimo santykių pagrindai“ (Konstitu- cinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 1 punktas. Valsty- bės žinios, 2004, Nr. 85-3094). „Teise ir teisingumu grindžiamos demokratinės valstybės viena svarbiausių priedermių – gerbti, ginti ir saugoti tas vertybes, taip pat ir žmogaus teises ir laisves, kuriomis yra grindžiama pati Tau- tos priimta Konstitucija ir kurių realus įtvirtinimas, gynimas ir apsauga yra pačios valstybės raison d´être“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 1 punktas. Ibid., 2006, Nr. 90-3529, atitaisymas Nr. 137). ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 339

mės teismas konstatavo, kad tokie veiksmai išoriškai sudaro kūno sužalojimo sudėtį ir nėra pateisinami tėvų sutikimu, „<...> kadangi toks įsikišimas neatitinka vaiko gerovės. Šiuo požiūriu vaiko pagrindinė teisė į kūno neliečiamumą nusveria tėvų pagrindines teises. Tėvų teisė auklėti vaikus ir jų religijos laisvė nėra neleistinai pažeistos, jeigu jie yra priversti palaukti, kol vaikas pats laisvai apsispręs dėl apipjaustymo“99. Be abejo, toks sprendimas sukėlė aršią gausių Vokietijos judėjų ir musulmonų bendruomenių reakci- ją (šiuo požiūriu jis tarsi traibalistinis), bet kaip drąsiai jis apgynė vaiką nuo įsikišimo į jo teisių sritį (ar gali būti geresnis liberalios vakarietiškos žmogaus teisių ginties pavyzdys?!). Teismas įvykdė teisingumą sverdamas paskiras konstitucines vertybes: viena vertus, tėvų teisę auginti ir auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus, religijos laisvę, netgi religinę taiką bei santarvę valstybėje ir, kita vertus, žmogaus kūno neliečiamumą. Todėl konstitucinis proporcingumo principas „negali nedalyvauti“ konstitucinių vertybių „svė- rimo“ procese, t. y. teismui vykdant teisingumą100. Tačiau konstitucinės vertybės nėra paprasti teisiniai gėriai, kuriuos būtų galima „vartyti“ kaip panorėjus. Žmogaus teisės yra daugiau nei konstitucinės vertybės, nes jos ankstesnės nei konstitucija ir valstybė, nes jos yra „aukštesnė konstitucija“, kuri nuolat teisiškai atrandama, nes žmogaus teisių

99 Landgericht Köln. justiz-online. Prieiga per internetą: . 100 Konstitucinis proporcingumo principas – implicitinis konstitucinis principas, kurio turinį oficialiai, galutinai ir neskundžiamai atskleidžia Konstitucinis Teismas, vadovaudamasis vien vidine Konsti- tucijos logika, tiesa, [daugelį kartų] pripažindamas ir Lietuvos teisės aiškinimo šaltinius, kaip antai Europos Žmogaus Teisių Teismo (pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 15 punktas. Valstybės žinios, 2007, Nr. 54-2097) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 7 punktas. Ibid., 2011, Nr. 76-3672) jurisprudenciją. Europos Žmogaus Teisių Teis- mas implicitinį konvencinį proporcingumo principą taip pat išvedė iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos dvasios, nes šio teismo praktikoje nepripažįstamas formalus pažodinis Konvencijos nuostatų aiškinimas, tad pagal prasmę ir logiką jis turi sutapti ir su Konstitucijoje įtvir- tintu šio principo turiniu (Kūris E. Ekstranacionaliniai veiksniai Lietuvos Respublikos Konstituci- niam Teismui aiškinant Konstituciją. Teisė, 2004, Nr. 50, p. 83), nes šis principas išvestas „naudojant tuos pačius metodus, kaip ir tarptautiniams teismams aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindi- nių laisvių apsaugos konvenciją“ (Kūris E. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Europos teisės iššū- kiai. Justitia, 2004, Nr. 6 (54), p. 35). Vis dėlto, kaip rodo praktika, galimas Konstitucijos dvasios ir Konvencijos dvasios nesuderinamumas, Konstitucijoje esančio [nekvestionuojamo] proporcingumo ir konstitucinei kontrolei (teigiama, jog tik išankstinei, žr. Kūris E. Ekstranacionaliniai veiksniai Lie- tuvos Respublikos Konstituciniam Teismui aiškinant Konstituciją. Teisė, 2004, Nr. 50, p. 78) iš esmės pavaldaus akto proporcingumo sampratų „neproporcingumas“. Ir nors abu minėti teismai orientuo- jasi „į tą patį principą“, „abipusiai draugiško aiškinimo“ idėja“ (Kūris E. Lietuvos Respublikos Konsti- tucija ir Europos teisės iššūkiai. Justitia, 2004, Nr. 6 (54), p. 35–36) kartais gali ir likti tik idėja. Antai Šveicarijos Federalinis Teismas yra konstatavęs, kad „EŽTT pagal jo paties nusistovėjusią jurispru- denciją nėra kompetentingas teisingai aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę; visų pirma jam nepriklauso nacionalinės teisės [nesavavališką] interpretaciją valstybės viduje pakeisti sava interpretacija (tai aiš- kiai padaryta sprendimo Schlumpf prieš Šveicariją 111 ir 51 punktuose su gausybe nuorodų į jurispru- denciją). EŽTT tik peržiūri, ar nacionalinė teisė, kaip ji aiškinama ir taikoma paskutinės instancijos valstybinių vidaus institucijų (EŽTK 35 straipsnio 1 dalis), nepažeidžia Konvencijoje įtvirtintų tei- sių (EŽTK 32 ir 34 straipsniai)“ (sprendimo 7.3.3.1 punktas). „Kyla klausimas, ar tuo [t. y. atitinkamu savo sprendimu dėl Šveicarijos. – T. B.] EŽTT neperžengė savo įgaliojimų [ribų], nustatytų EŽTK 16 ir 34 straipsniuose“ (sprendimo 7.3.3.3 punktas). Žr. Urteil der II. sozialrechtlichen Abteilung des Schweizerischen Bundesgerichts vom 15. September 2010. BGE 137 I 86. 340 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

sąrašas nėra baigtinis...101 Žmogaus teisės yra konstitucijos gyvybės šaltinis, tai, dėl ko konstitucija egzistuoja, konstitucijos ir jos nuostatų conditio sine qua non. Žmogaus tei- sės yra konstitucijos tikslas, todėl jos yra ir iš konstitucijos kylančių santykių determinantas, tikslas, principas ir norma. Šiuo požiūriu žmogaus teisės negali būti traktuojamos kaip konstitucinių santykių objektas. Tačiau žmogaus teisės nėra absoliučios, jų turinys negali plėstis iki begalybės, todėl šiuo požiūriu jos visada bus konstitucinio ir apskritai teisinio reguliavimo objektas. Kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 6 d. nutarime yra kons- tatavęs, kad nuo reguliuojamų visuomeninių santykių specifikos priklauso ir teisinio reguliavimo ypatumai. Konstitucinių santykių ypatumas tas, kad jie yra ius supremum reguliuojami santykiai. O tai reiškia, kad galimybės reglamentuoti šiuos santykius jų objekto, arba dalyko, atžvilgiu yra potencialiai neribotos (pirmiausia žvelgiant konstituciniu lyginamuoju ir istoriniu aspektu) ir tuo pasireiškia konstitucinių san- tykių objekto apibrėžtumo reliatyvumas, kai tik pabandoma jį kaip nors suklasifikuo- ti. Konstituciniai santykiai visada yra daugiapoliai, nes jie yra daugiamačiai, visada persipynę, o teismas, spręsdamas dėl vienos konstitucinės teisės ar laisvės, automa- tiškai nagrinėja ir su kitomis teisėmis ir laisvėmis susijusius klausimus. [Konstituci- nės] teisminės kontrolės dalykas faktiškai gali būti net Dievas102. Dėl to neįmanoma konstitucinių santykių objektų sugrupuoti pagal kokius nors kriterijus. Konstitucinės teisės reglamentuojamų santykių ypatumas – jų neribotumas. Konstitucinių santy- kių subjektų ratas taip pat yra neribotas. Šių santykių turinys, arba santykių subjektų tarpusavio sąveika, yra neatsiejama nuo konstitucinėse nuostatose (aukščiausiosios teisės šaltinių eksplicitiniuose ir implicitiniuose principuose ir normose103) įtvirtin- to šių santykių subjektų konstitucinio statuso ir konstitucinių vertybių įgyvendini- mo, apsaugos ir gynimo104. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį nustatoma, ar santykis

101 „<...> valstybės, kurios neturi konstitucinių aktų ar kodifikuotos konstitucijos, – konstitucijos for- maliąja prasme, vis tik turi konstituciją (kaip valstybės pagrindinę teisę) – konstituciją materialiąja prasme ir pripažįsta žmogaus teisėms konstitucinį statusą. Tais atvejais, kai valstybė, nors ir turi kons- tituciją, tačiau ji neįtvirtina asmens konstitucinių teisių katalogo, žmogaus teisės vis dėlto yra traktuojamos ir kaip konstitucinės savo esme.“ Birmontienė T. Žmogaus teisių konstitucinė samprata. Lietuvos konstitucinė teisė: raida, institucijos, teisių apsauga, savivalda, p. 318. „Žmogaus konstitucinių teisių pripažinimo problema ypač aktuali nedemokratinėse valstybėse. Jų vadinamosiose konstitucijose žmogaus teisės apskritai gali būti neįvardytos, gali būti formuluoja- mos tik kai kurios teisės, arba jos gali būti įrašytos, iškreipiant jų esmę, – tokios „teisės“ negali būti traktuojamos kaip asmens konstitucinių teisių katalogas. Tai, kad nedemokratinėje valstybėje nepri- pažįstamos žmogaus teisės (ar kai kurios jų), negali būti vertinama, kad tokioje valstybėje asmuo jų ir neturi, žmogaus teisių formalus neįtvirtinimas nepaneigia jų buvimo ir esmės.“ Birmontienė T. Žmo- gaus teisės ir laisvės. Lietuvos konstitucinė teisė, 2012, p. 349. 102 Šiame kontekste ne tiek svarbu, kaip interpretuojama Dievo sąvoka – krikščioniškai ar kitaip religiškai (nei teismai, nei kitos valstybės valdžios institucijos neanalizuoja tikėjimo klausimų turinio), ar hu- maniškai. Norima tik pasakyti, kad kai kurių valstybių konstitucinės nuostatos, kuriose įtvirtinta Dievo ar kita religinio pobūdžio sąvoka, gali tapti tų valstybių konstitucinės justicijos institucijų oficialaus aiškinimo objektu. 103 Plg. Kelsen H. Grynoji teisės teorija, p. 155. 104 „<...> subjektinė teisė yra ne teisės normų ginamas interesas, bet šių teisės normų teikiama apsauga.“ Ibid., p. 156. Plg. Šileikis E. Konstitucinės teisės klausimai, kazusai, užduotys, p. 55. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 341

tarp teisės subjektų yra konstitucinis, ar ordinarinis teisinis, yra santykio reguliavimo aukščio dimensija, t. y. aukščiausio, konstitucinio, lygmens nuostatų apibrėžia- mas santykis, santykis hochheitlicher Natur105 (suverenios prigimties) yra konstitucinis santykis. „<...> „viršesnės“ už tuos, kuriuos normos įpareigoja arba kuriems jos suteikia teises, iš tikrųjų yra tik pareigas nustatančios bei teises suteikiančios normos, o ne normas kuriantys arba taikantys individai, nes pastarieji patys yra pavaldūs teisinei tvarkai, būtent normoms, įgalinančioms jų funkcijas. <...> teisinės tvarkos normos įsako, įgalina arba pozityviai leidžia individų elgesį.“106 Teisės subjektų tarpusavio santykius vienodai nulemia aukščiausiosios teisės nuostatų nustatyta teisinė tvarka, kuri juos įpareigoja, jiems leidžia arba draudžia tam tikrą veikimą. Tautos stei- giamuoju aktu konstituojama teisinė tvarka, jos priimta konstitucija net sukuria tam tikrų asmenų teisinį subjektiškumą107. Tad ir šiuo požiūriu konstitucinių santykių subjektų ratas yra neribotas.

IŠVADOS

Šiame straipsnyje siekta atskleisti konstitucinių santykių specifiką naujosios kons- titucinės teisės paradigmos kontekste ir atsakyti į klausimą, ar įmanoma suformuluoti teisiškai pakankamą ir korektišką konstitucinių santykių definiciją apimant visus jų

105 Novak R. Lebendiges Verfassungsrecht. Forschungen aus Staat und Recht. Bd. 159. Herausgeber: Ra- schauer, B. Wien: Springer-Verlag, 2008, S. 68. 106 Kelsen H. Op. cit., p. 154–155. 107 Be tautos steigiamojo akto – aukščiausiosios teisės tokio reglamentavimo dalyko iš viso nebūtų. Tą patvirtina ir tai, kad mums nėra žinoma kita valstybė, kurioje būtų, pvz., trejopas bažnyčių statusas, maža to, įtvirtintas konstituciniu lygmeniu, nors bažnyčia kai kuriose valstybėse gyvuoja tūkstan- tmečiu ilgiau nei Lietuvoje, tačiau jų pozityviojoje teisėje „tradicinės“ bažnyčios neišskiriamos, todėl tradiciškumas šiame kontekste pats savyje nėra visuotinė objektyvi duotybė: „Konstitucija įtvirtina trejopą Lietuvoje veikiančių bažnyčių bei religinių organizacijų statusą: vienos bažnyčios bei religi- nės organizacijos yra tradicinės Lietuvoje, kitos (tradicinėmis Lietuvoje nesančios) bažnyčios bei re- liginės organizacijos yra valstybės pripažintos, dar kitos Lietuvoje veikiančios bažnyčios bei religinės organizacijos neturi nei tradicinių Lietuvoje, nei valstybės pripažintų statuso“ (Konstitucinio Teis- mo 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punktas. Valstybės žinios, 2007, Nr. 129-5246). Taigi toks trejopo bažnyčių bei religinių organizacijų statuso sukūrimas reiškia ir trejopų konstitucinių santykių sukūrimą. H. Kelseno koncepcijai, kad „teisinis santykis yra ne socia- linėje tikrovėje jau egzistuojantis faktinis santykis, kurį teisės normos tik reguliuoja, bet toks santykis, kurį konstituoja būtent teisės normos“ (Kelsen H. Op. cit., p. 156), tarsi priešpriešinamos jau minė- tai E. Kūrio teisinio proceso grandinei ir aptartai E. Spruogio tos schemos modifikacijai. Antai E. Kū- ris teigia, kad teisinis procesas „prasideda faktiniais santykiais ir jais baigiasi, tačiau šie „galutiniai“ socialiniai santykiai jau pažymėti teisės antspaudu: jie virtę teisiniais santykiais“ (Kūris E. Konstitu- ciniai principai ir Konstitucijos tekstas. Jurisprudencija, 2001, Nr. 23 (15), p. 50). Konstituciniai santykiai nėra „tiesiog“ teisiniai santykiai. Konstitucija – tai steigiamosios, o ne įsteigtosios valdžios aktas. Konstitucinio Teismo aktai nėra ordinarinio lygmens, juose atskleidžiama tai, kas yra Konstitucijo- je – pirminiame steigiamajame akte. Šiais aktais nauji konstituciniai santykiai konstituojami ne ex ni- hilo (pvz., konkrečią religiją išpažįstančių asmenų socialinė grupė veikia dar iki Konstitucijos, kurioje įtvirtinamas tos religijos ar jos išpažinėjų grupės statusas, priėmimo), bet kokybiškai naujai ab initio, pvz., iki 1992 m. spalio 25 d. referendumo Lietuvos teisės istorijoje buvusios visiškai niekam nežino- mos „valstybės pripažintos tradicinės bažnyčios ir religinės organizacijos“ vėliau tapo plataus konstitucinio teisinio statuso viešaisiais juridiniais asmenimis. 342 Dr. Tomas Blinstrubis ◆

elementus, kurių (ypač objekto) analizė straipsnyje taip pat neapeinama. Tad šio tyrimo rezultatus galima apibendrinti taip: a) nors [ypač ir pirmiausia] ordinarinei teisei reikalingos aiškiai suformuluotos galutinės definicijos, tačiau pateikti kai kurių konstitucinių sąvokų apibrėžtis gali būti nelengva. Kaip tik viena iš tokių sąvokų yra „konstituciniai santykiai“, nes jos apibrėžties nebegalima formuluoti remiantis „ortodoksine“ konstitucinės teisės samprata. Tačiau sąvoka „konstituciniai teisiniai santykiai“, kaip savaime suprantama, vartojama visoje teisės mokslinėje doktrinoje ir konstitucinėje jurisprudencijoje. Bandant suformuluoti universalią konstitucinių santykių apibrėžtį, ji neišvengiamai taptų neišsami, netobula ar klaidinga. Dėl šios priežasties daugelyje analizuotų kons- titucinės teisės darbų ir konstitucinėje jurisprudencijoje paprastai vengiama apibrėžti konstitucinius santykius: dažniausiai pradedama nuo konstitucijos sampratos, kons- titucinių vertybių tvarkos, teisinės ir valstybinės tvarkos turinio, o per tai išryškėja [a priori nujaučiama] konstitucinių santykių specifika; b) konstitucinių santykių pagrindas yra konstitucinės teisės, kaip aukščiausio- sios teisės, šaltiniai, todėl jų pagrindas nėra ordinarinė teisė, tačiau tai nereiškia, kad Konstitucijoje yra kokių nors šių santykių reglamentavimo spragų. Kaip aukščiausioji [konstitucinė] teisė negali būti neteisė, taip ir konstituciniai santykiai negali būti neteisiniai, todėl terminas „konstituciniai santykiai“ savaime laikytinas pakankamu, o papildymas sąvoka „teisiniai“ yra perteklinis; c) konstituciniai santykiai, turint omenyje jų subjektus, iš pirmo žvilgsnio atrodo esą dvipoliai, tačiau dėl savo konstitucinės prigimties, ypač turint omenyje pagrin- dinių teisių svėrimą (arba, pasak K. Hesse’s, „praktinę konkordanciją“108) vadovaujantis konstituciniu proporcingumo principu, jie visada yra daugiapoliai109, nes savo turinyje į vieną tinklą kompleksiškai sujungia įvairių konstitucinių vertybių koreliaciją ir konstitu- cinių santykių subjektų daugetą (pvz., konstitucinių santykių subjektai – tauta, įvairios bendruomenės ir asmenų susivienijimai – visada reiškia žmonių visumą). Konkrečios konstitucinės bylos kontekste procesiniu požiūriu konstituciniai santykiai gali būti tarp dviejų subjektų, kaip kylantys dėl teisių ir pareigų santykio ginčo110. O konstituciniai santykiai in abstracto jie yra todėl, kad išsiskiria jų teisinio reguliavimo aukščio dimensija. Konstituciniai santykiai – tai fundamentaliai reglamentuojamų („Grundnorm“ ir konstitucinės jurisprudencijos) bendrųjų pamatinių teisinių santykių visuma.

108 Tai yra tokiu konstituciškai ginamų teisinių gėrių arba pagrindinių teisių kolizijos atvejo sprendimu, kai kiekvienas tų gėrių turi būti įgyvendintas, visiškai nepanaikintas, nustatant kiekvieno jų ribas ir iš to nustatant optimaliausią jų veikimą. Taigi sprendžiant dviejų konstitucinio rango teisinių gėrių konkurencijos problemą ypatingą reikšmę turi proporcingumo principas: abu konstituciniai gėriai turi būti taip pasverti tarpusavyje, kad nė vienas iš jų neturėtų absoliučios viršenybės kito atžvilgiu. Žr. Beschluß des Ersten Senats des Deutschen Bundesverfassungsgerichts vom 27. November 1990 (BVerfGE 83, 130 <143 f.> Josephine Mutzenbacher) - 1 BvR 402/87 ir kt. 109 Aulehner J. Grundrechte und Gesetzgebung. Jus Publicum. Bd. 203. Tübingen: Mohr Siebeck, 2011, S. 423–424. 110 Plg. Umbach D. C., Clemens T., Dollinger F.-W. Bundesverfassungsgerichtsgesetz. Mitarbeiterkommentar (Heidelbergerkommentar). 2., völlig neu bearbeitete Auflage. Heidelberg: C. F. Müller, 2005, S. 891. ◆ Konstituciniai santykiai kaip ius supremum reglamentuojami santykiai 343

CONSTITUTIONAL RELATIONS AS RELATIONS REGULATED BY IUS SUPREMUM

Dr. Tomas Blinstrubis Summary

The aim of this article is to disclose the specificity of constitutional relations in the context of the modern paradigm of constitutional law and to answer a question whether it is feasible to formulate a legally satisfactory and correct definition of constitutional relations, by embracing all their elements, the analysis of which (particularly, that of an object) is not left out in the article. The legal problems that the article attempts to examine are narrowed down to several relatively independent, although closely interrelated, groups of questions. One of those groups comprises questions arising from the theoretical concept of constitutional relations and the analysis of the contents of these relations. Methodologically following the paradigm of constitutional law as the state’s supreme law, the underlying thesis is formulated, whereby the relations arising from the Constitution are always legal relations (meanwhile, legal relations are, certainly, not always constitutional ones); it is demonstrated that the determination of constitutional relations is legally satisfactory and that it does not require one to define those relations additionally as legal ones. Another group of problem-related questions covers questions that pertain to fundamental rights of a person. In the article it is maintained that fundamental rights, as rights that existed before the state came into being and that are above positive law, do not constitute any “pure” element of the contents of constitutional relations, or, let alone, any object of these relations, whereas they form a foundation for constitutional relations and are a determinant of these relations and a constitutive element within them, which cannot be detached from the idea of constitutionalism itself. Such a breakdown of the problem-related research issues highlights the premise on which this article is based: relations among a person, associations of persons and a state must be subordinated to the sole supreme law harmonising the interaction of these elements—the Constitution (including jurisprudential law). This means that the said relations in themselves do not extend beyond the Constitution, i.e. beyond the boundaries of its legal power and system of values; therefore, the relations regulated by supreme (formal and jurisprudential) law, though not by ordinary law, are constitutional ones. An attempt to formulate a universal definition of constitutional relations would, nonetheless, produce an incomprehensive, defective or erroneous result. The relations at issue are constitutional ones in abstracto due to the outstanding dimension of highness of their legal regulation. Thus, constitutional relations are the totality of general basic legal relations regulated in a fundamental manner (by “Grundnorm” and constitutional jurisprudence). PRANEŠIMAI

Šis pranešimas perskaitytas 2012 m. spalio 26 d. Lietuvos Respublikos Seimo su- rengtoje konferencijoje „Lietuvos konstitucingumo raida“, skirtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo dvidešimtmečiui.

VALDŽIOS GALIŲ RIBOJIMO PARALELĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOSE

Dr. Stasys Stačiokas Buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas

Galiojančioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse, yra nustatytos vienos esminių konstitucinių vertybių: valdžios galias riboja Konstitucija ir valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Daugybėje Lietuvos ir užsienio autorių kūrinių konstitucija apibūdinama kaip svarbiausia žmonių laisvės ir gerovės sąlyga. Viena vertus, ji įtvirtina tautos ir žmo- gaus laisvę, kita vertus, ji yra priemonė laisvei pasiekti ir jai garantuoti. Todėl nuolatos išlieka aktualūs bent trys pagrindiniai Lietuvos konstitucinės raidos aspektai: 1) Konstitucija – išsivadavimo iš okupacijos priemonė ir sąlyga; 2) Konstitucijos kūrimas – galimybė grįžti į demokratinį pasaulį; 3) Konstitucijos įgyvendinimas – tai demokratijos ir žmogaus teisių išsaugoji- mas šiandien ir ateityje. Šis konstitucinis kelias į laisvę yra nuolatinis: jis prasidėjo nuo išsivadavimo iš okupacijos, paskui juo eita siekiant apsaugoti žmogų ir jo laisvę nuo valdžios saviva- lės ir galiausiai – nuo savo pačių abejingumo ginant konstitucines vertybes. Apie Lietuvos Konstituciją kaip išsivadavimo iš okupacijos priemonę ir sąlygą labai daug rašyta ir nuo išsivadavimo kovų pradžios, ir dabar. Ypač paminėtini Mykolo Romerio universiteto profesūros asmeniniai (ypač profesoriaus Juozo Žilio) ir ko- lektyviniai darbai (vadovėliai, monografijos), taip pat Vilniaus universiteto profesoriaus Egidijaus Kūrio darbai. Todėl šiame pranešime nebus chronologiškai vardijami Konstitucijos kūrimo darbai ar lyginami Lietuvos konstitucijų tekstai, o tik bus pateikta keletas pastabų, kuriomis, pranešėjo nuomone, dar kartą atkreipiamas dėme- sys į tai, kokios problemos konstitucinės raidos požiūriu yra aktualios iki šiol. Nuo pat Tarybų Sąjungos ir Rytų Europos komunistinio bloko subyrėjimo Va- karų spaudoje ir mokslo leidiniuose diskutuojama apie komunizmo žlugimą. Galima ◆ VALDŽIOS GALIŲ RIBOJIMO PARALELĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOSE 345

tik apgailestauti, kad ypatingas Baltijos šalių kelias į laisvę ir dabar nutylimas. Antai šiais metais per „Lietuvos ryto“ televiziją buvo transliuojama net keleto serijų BBC laida apie komunizmo žlugimą. Jos autoriai minėjo tik buvusios Vokietijos Demo- kratinės Respublikos, Čekoslovakijos Socialistinės Respublikos, Rumunijos Socia listinės Respublikos ir gal dar vienos kitos buvusio Rytų bloko šalies išsivadavimo iš komunizmo patirtį, bet visiškai pamiršo originalią Baltijos šalių, pirmiausia Lie- tuvos, konstitucinės išsivadavimo ir iš Rusijos okupacijos, ir iš sovietinio „socializ- mo“ kovos patirtį. O ji labai svarbi dviem aspektais: 1) taikia konstitucine kova dėl išsivadavimo iš nacionalinės priespaudos, t. y. okupacijos, ir 2) taip pat taikia kova civilizuotomis (konstitucinėmis) priemonėmis dėl žmogaus laisvės, griaunant parsi- davėliško (kvislingiškojo) lietuviško, t. y. nacionalinio, komunistinio režimo valdžią ir įvaizdį, atveriant žmonėms akis ir prabylant į jų sąžinę. Plačiai žinoma ir aprašyta, kad Lietuvos konstitucinė reforma prasidėjo 1988 m., kai Lietuvos mokslų akademija pateikė akademiko Juozo Bulavo parengtą Tarybų Lietuvos Konstitucijos projektą. Vadinu tai tikraisiais vardais, nes kitaip būtų iškrai- pomi ne tik tikrovės formalieji požymiai, bet ir tai, kad iš tikrųjų šiuo projektu buvo siekiama sugriauti esamą hierarchinę Tarybų Sąjungos pseudokonstitucinę sistemą. Pseudo- dėl to, kad sovietinės konstitucijos, formaliai vadintos konstitucijomis, netu- rėjo nieko bendro su tikromis konstitucinėmis vertybėmis. Nesileisdamas į detales, nes tam reikėtų daug laiko, tik pažymėsiu, kad minėtas Konstitucijos projektas tapo priemone, prisidengus konstitucine reforma, derėtis su Maskvos Kremliumi dėl Lie- tuvos laisvės, siūlant Maskvai pakeisti ir sąjunginę konstituciją. Tai susiję ir su kitu priminimu – istorinės sovietų klastos okupuojant Lietuvą, kitas Baltijos šalis. Čia pasitelksiu profesoriaus Mykolo Romerio mintis apie tai. 1989 m. buvo iš- leista drąsių ir ryžtingų žmonių – akademiko Juozo Bulavo ir profesoriaus Mindaugo Maksimaičio spaudai parengta M. Romerio studija „Istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas“, rengėjų pavadinta „Lietuvos sovietizacija 1940–1941“. Šioje studijoje yra iki šiol aktualių įžvalgų. M. Romeris rašė: „Nors faktiškai Lietuva, žinoma, neturėjo jau jokio laisvo tvar- kymosi galimumo ir buvo patekusi į visišką sovietų dispoziciją, tačiau formaliai nė Lietuvos valstybė, nė jos paskutinė veikusi 1938 m. Konstitucija – nebuvo likviduo- ta. Atvirkščiai – Sovietams, kurie, aišku, žinojo, į ką tatai veda, ir siekė inkorporuoti Pabaltijį, tad ir Lietuvą, į Sovietų sąstatą, rūpėjo, kad formaliai, teisiniais aktais, ta- sai inkorporacijos (aneksijos) procesas vyktų ne jų įsakytiniais valstybės aktais, bet pačios Lietuvos teisiniais aktais, tiktai faktiškai užkulisiniu būdu jų inspiruojamais. Jiems rūpėjo tam tikra klastinga šio Lietuvai skaudaus proceso inscenizacija, kurios jie tikri prityrę meisteriai.“1 Nors, kaip minėta, tais pačiais, 1989 m., Lietuva pateikė sovietinės konstitucijos pataisas, Maskva niekada oficialiai nepripažino Lietuvos vaidmens teisiškai de-

1 Römeris M. Lietuvos sovietizacija 1940–1941: istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas. Vilnius: Lituanus, 1989, p. 17. 346 Dr. Stasys Stačiokas ◆

mokratizuojant sovietinę tikrovę, pamažu apribojant nevaržomą prievartą prieš savo piliečius. Žinoma, šis ankstyvas sovietinės konstitucijos tobulinimo kelias pakeitė ir daugumos teisininkų supratimą apie konstituciją kaip aksiologinį reiškinį, t. y. kaip amžinųjų teisės vertybių sistemą, o ne tik kaip formaliai aukščiausios teisinės galios teisės aktą. Pakanka prisiminti aštrias diskusijas įvairiuose mokslininkų forumuose apie konstitucinę nuosavybės sampratą, parlamentarizmo problemas, pvz., imperatyvinio mandato uždraudimą, apie valdžių padalijimo principo tikrąjį turinį, pri- gimtinių žmogaus teisių sampratą, daugiamandatę rinkimų sistemą ir t. t. Taigi šiuo konstitucinės kūrybos etapu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui pavyko pasiekti, kad tauta būtų išvaduota iš okupacinės priespaudos ir kad būtų atkurta („atstatyta“, kaip tada buvo rašoma) nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tai priminus, manau, būtina aptarti ir kitą aktualų, nors šiandien gal ir nelabai pastebimą, dalyką: ar Lietuvos valstybė atkurta išlaisvinus ją iš okupacijos, ar ji yra nauja valstybė? Gal to ir nereikėtų aptarinėti, jeigu ne nuolatinės įvairios insinuacijos šiuo klausimu. Todėl tiesiog būtina nuolatos kartoti, kad nepamirštume: dabartinė Lietuvos valstybė nėra nauja – tai lietuvių tautos tūkstantmečius kurta valstybė, kuri jau nuo XVIII a. (1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos) turėjo ir respublikos bruo- žų. Ikikarinę ir pokarinę respublikas galima lyginti įvairiais aspektais – politinio reži- mo, ekonomikos, kultūros ir t. t., bet tik ne naujos valstybės aspektu. Tokios pozicijos propaguotojai (nežinia kodėl, nes jie to nepaaiškina) tokiais savo teiginiais iš esmės neigia sovietinę Lietuvos okupaciją. Vis dar reikia kartoti, kad okupacija teisiniu po- žiūriu nepanaikina valstybės. Ji tik laikinai pakeičia šalies valdymo administravimą. Kad būtų akivaizdžiau, įvertinkime, ar tokios šalys, kaip, pvz., Norvegija, Danija, Ny- derlandai, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tapo naujomis valstybėmis? Tad kodėl Lietuva kitokia? Jos tik likimas kitoks, nes okupantas buvo klastingesnis, pa- sinaudojęs vietos kolaborantais jis pavertė okupaciją „tarybiniu valstybingumu“. Tai, kad Lietuvos žmonės prieš daugiau kaip du dešimtmečius siekė išlaisvinti savo Tėvy- nę iš kruvinų okupanto gniaužtų, reikia atsiminti nuolatos ir nustoti kartoti to paties okupanto ir jo kolaborantų skleidžiamą šmeižtą apie prieškario Lietuvos „diktatūrinę valdžią“, iš kurios „išvadavo“ iš Rytų atnešusieji „Stalino saulę“. Tai jie sutrukdė, pri- versdami priimti Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, 1991 m. atkurti ikiokupacinę kons- titucinę tvarką ir kartu sudarė sąlygas komunistiniams kvislingams išlikti valdžioje iškovojus nepriklausomybę ir net kurį laiką joje dominuoti. Štai todėl ir pasiryžau dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kodėl kovoje dėl Lietuvos laisvės buvo taip svarbu patiems prisiminti ir kitiems priminti Lietuvos konstituci- nėmis tradicijomis grįstą kelią į tautos ir žmogaus laisvę. Be kita ko, šis konstitucinis kelias buvo svarbus ne tik sovietų okupuotos Lietuvos ir kitų jų okupuotų šalių, bet ir pačios Rusijos žmonėms, nes jis reiškė, kad tikrosios konstitucinės vertybės, ga- rantuojančios žmogaus laisvę, atkuriamos ir šioje šalyje. Lietuvos konstitucinis kelias į laisvę tapo pavyzdžiu kitoms tautoms. Mums jis svarbus ir tuo požiūriu, kad buvo grindžiamas konstitucinėmis tautos tradicijomis; per visą Lietuvos Respublikos ◆ VALDŽIOS GALIŲ RIBOJIMO PARALELĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOSE 347

konstitucingumo istoriją siekta riboti valstybės valdžią, kad žmogaus teisės būtų apsaugotos kartu ir nuo valdžios savivalės. Vertinant Lietuvos Respublikos konstitucijose įtvirtintą valdžios galių ribojimo sistemą galima išskirti tris svarbiausius ypatumus. 1) Ikiokupacinėse konstitucijose yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinti svarbiausi valdžios galių ribojimo pagrindai – tautos suverenitetas ir valdžių padalijimo principas bei jais pagrįsta valdžios galių ribojimo sistema; 1938 m. Konstituciją dėl joje įtvirtintų ypatingų Respublikos Prezidento įgaliojimų galima vertinti kaip ribo- jančią šią taisyklę. 2) Dabar galiojanti Konstitucija taip pat įtvirtina šias vertybes, tačiau joje pirmą kartą Lietuvoje nustatyta ir konstitucinės priežiūros sistema. 3) 1990 m. Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo įtvirtinta visiškai speci- finė, Lietuvos konstitucinėms tradicijoms nebūdinga, valdžios sistema ir jos organizavimo principai. Trumpai tariant, jame buvo įtvirtinta sovietinė valdžios sistema, vis dar išlaikant centralizuotą valdžią, remiantis, nors tiesiogiai ir nedeklaruoja- mu, demokratinio centralizmo principu, taip pat deputatų imperatyviniu mandatu („Deputatas, nepateisinęs rinkėjų pasitikėjimo, gali bet kuriuo metu būti atšauktas daugumos rinkėjų sprendimu įstatymo nustatyta tvarka“ – 77 straipsnio 2 dalis), tei- sėjų atsakingumu Aukščiausiajai Tarybai (1992 m. sausio 16 d. įstatymas „Dėl Lie- tuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo kai kurių straipsnių pakeitimo ir papildymo“ pakeitė 114 straipsnį, bet paliko nuostatą, kad „teisėjai atsakingi Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai ir tik jos sprendimu įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais gali būti atleisti iš užimamų pareigų“). Ne kartą įvairių autorių kūriniuo- se kaip tik dėl to, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos konstitucinėms tradicijoms ir demokratijos vertybėms nebūdinga valdžios institu- cijų sistema, buvo siūloma kuo skubiau priimti naują konstituciją arba, kaip siūlė kai kurie autoriai, visiškai ir realiai atkurti okupantų panaikintos 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos galiojimą, pakeitus jos nuostatas dėl prezidento statuso. Buvo pasirinkta priimti naują konstituciją. Ji buvo parengta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ir demokratinio pasaulio konstitucines tradicijas ir priimta tautai balsa- vus referendume. Taip buvo atkurtas konstitucinis Lietuvos valstybingumas. Galiausiai keletas žodžių apie tai, kad valdžios galios turi būti ribojamos ne tik Konstitucijos tekste, bet ir – svarbiausia – ją įgyvendinant. Priminsiu: Konstitucijos įgyvendinimas – tai demokratijos ir žmogaus teisių išsaugojimas šiandien ir ateityje. Kiekvienam aišku, kad konstitucinis kelias į laisvę nesibaigia iškovojus valstybės ne- priklausomybę, jis yra nuolatinis, kai kalbame apie žmogaus laisvę. To kelio esminė garantija – pačios Konstitucijos ir jos vertybių apsauga. Primin- siu teisinę aksiomą, kad Konstitucija žmogaus teisių aspektu gina žmogų nuo val- džios savivalės. Kad tai vyktų nuolatos, būtini bent du pagrindiniai dalykai: 1) Konstitucija turi būti stabili; 2) Konstitucijai neturi prieštarauti joks teisės aktas, galiojantis šioje šalyje. 348 Dr. Stasys Stačiokas ◆

Apie Konstitucijos stabilumą prirašyta daugybė darbų. Norėčiau priminti, kad 2007 m. minint Konstitucijos priėmimo penkioliktąsias metines įvykusioje moks- linėje konferencijoje „Konstituciniai valdžių sandaros principai“ buvo perskaitytas profesoriaus Egidijaus Jarašiūno pranešimas „Konstitucijos stabilumas: kelios mintys apie Konstitucijos pataisas“, kuriame išsamiai ir įtikinamai apibūdinta Konstitucijos stabilumo problema ir tuometė konkreti padėtis šioje srityje. Pasakysiu tik viena, kad nei įstatymų leidėjas, nei politikai, net nei politikos apžvalgininkai nesilaiko Kons- titucijos stabilumo taisyklių ir nepaiso minėtame pranešime išdėstytų neginčytinų įžvalgų. Turbūt nereikia šiai auditorijai konkrečiais faktais vardyti fantastiškų siūly- mų keisti Konstituciją, kurie arba realiai pateikiami, arba skamba iš televizijos ekra- nų ar per radiją. Prasidėjus rinkimų kampanijai pasipylė iš viso žalingi siūlymai keisti Konstituciją, pvz., vėl įvesti imperatyvinį mandatą arba panaikinti rinkimus daugia- mandatėse rinkimų apygardose. Tokių siūlymų autoriai arba pamiršo, arba iš viso nežino, kad imperatyvinis mandatas yra Rusijos bolševikų pramanas, atsiradęs dar 1905 m. įkūrus pirmąsias darbininkų deputatų tarybas, o karas prieš daugiamandatę rinkimų sistemą – tai karas dėl vienpartinės diktatūros, nes daugiamandatė sistema garantuoja daugiapartinę sistemą – demokratijos ir politinės laisvės garantą. Be kita ko, kadangi šiame pranešime reikėtų paminėti ir kai kuriuos konkrečius Lietuvos Respublikos konstitucijų sąlyčio taškus, susijusius su valdžios ribojimu, vėl pasitelksiu jau minėtą M. Romerio studiją ir pacituosiu keletą frazių apie vadinamą- jį imperatyvinį mandatą. Darau tai dėl to, kad net per šią Seimo rinkimų kampaniją kai kurie kandidatai (negaliu jų nurodyti, nes dar nesibaigė rinkimai) ėmė propa- guoti jo įvedimą pakeitus galiojančios Konstitucijos nuostatą, jog Seimo nariai negali būti varžomi jokių mandatų (59 straipsnis). Pažymėtina, kad nė viena Lietuvos Res- publikos konstitucija nepripažino imperatyvinio mandato, išskyrus Laikinąjį Pagrin- dinį Įstatymą, kurio 77 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad deputatas, nepateisinęs rinkėjų pasitikėjimo, gali bet kuriuo metu būti atšauktas daugumos rinkėjų sprendimu įstatymo nustatyta tvarka. Taigi cituoju M. Romerį. Komentuodamas 1940 m. liepos 6 d. sovietinį Seimo rinkimų įstatymą, jis rašė: „Sąstatas taip rūpestingai parinktas, kad netikėtumų ir opozicinių išsišokimų iš viso nebuvo. O jeigu ir atsitiktų, tai yra priemonių tam likviduoti. Tam galėtų patarnauti atstovo imperatyvinis mandatas, leidžiąs jį rinkikams atšaukti. <...> Tad iš tikrųjų kiekvienas bet kurios tarybos narys <...> ne tiktai yra iš anksto parinktas ištikimas Kompartijos politikai žmogus, bet ir, be to, savo veikloje nuolat atsakingas faktiškai tajai pačiai Kompartijai ir galįs būti tuojau pašalintas.“2 Baigdamas pateiksiu keletą pastabų, kaip laikomasi taisyklės, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks teisės aktas, galiojantis šioje šalyje. Jau minėta, kad galiojanti Konstitucija įtvirtino konstitucinę priežiūrą ir jos vykdytoją – Konstitucinį Teis- mą. Tai labai reikšminga Konstitucijos viršenybės garantija. Tačiau noriu priminti,

2 Römeris M. Op. cit., p. 63. ◆ VALDŽIOS GALIŲ RIBOJIMO PARALELĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOSE 349

kad įsigaliojus Konstitucijai įvairiose mokslinėse auditorijose vyko Konstitucijos įgy- vendinimo problemų aptarimai, diskusijos. Viename Lietuvos mokslininkų rūmų 1996 m. surengtame susitikime (diskusijoje) Konstitucijos įgyvendinimo tema, be kitų, buvo suformuluota ir tokia problema, kad nėra įstatymų ir kitų teisės aktų pro- jektų išankstinės konstitucinės patikros. Ar ji per visus šiuos metus atsirado? Deja, ji visiškai pamiršta, jeigu nepasakytume dar griežčiau – dabar ji visiškai ignoruojama. Ryškiausias to pavyzdys – šių metų rugsėjo 18 d. Seimo priimtas Teisėkūros pagrin- dų įstatymas. Jo 9 straipsnyje „Bendrosios teisės aktų projektų rengimo nuostatos“ išdėstyti reikalavimai teisės akto projektą teikiančiam subjektui, taip pat numatyta iš- ankstinė šių projektų turinio patikra. Apie tai kalbama 4 punkte: „Išvadas dėl teisės aktų projektų atitikties Europos Sąjungos teisei, Europos Sąjungos Teisingumo Teis- mo sprendimams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimams teikia Vyriausybės įgaliotos institucijos.“ O kurgi reikalavimas teikti išvadas dėl atitikties Konstitucijai? Jų nėra. Visiškas abejingumas Konstitucijai aki- vaizdus. Nė vienam, dalyvavusiam rengiant šio įstatymo projektą, jį svarstant ir priimant, net Seimo Teisės departamento ir Prezidentūros teisininkams, nekilo jokių abejonių dėl tokio Konstitucijos ignoravimo visą teisėkūros sistemą reguliuojančia- me įstatyme. Būtina pabrėžti, kad tik pati tauta apribojo savo galias, referendumu priimdama galiojančią Konstituciją, įtvirtindama principus, kad negalioja joks įstatymas, prie- šingas Konstitucijai, ir kad tauta gina konstitucinę santvarką ir siekia sukurti teisinę valstybę, kuri, net ir pačiai tautai tiesiogiai įgyvendinant savo valdžios galias, neįma- noma, jei Konstitucija ir jos principai realiai neįgyvendinami. Reikalavimai konstitucinei valdžios sistemai ir jos demokratiškam veikimui at- siskleidžia per vadinamąsias institucines konstitucines vertybės. Šios vertybės nėra pačios nesvarbiausios – priešingai, pasak E. Kūrio, „konstitucinį minimumą“ sudaro valdžios sąranga3. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad valstybė, kaip visos vi- suomenės organizacija, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visuomenės interesais. Šiuo aspektu valstybės reikmės yra neatsiejamos nuo visuomenės interesų ir turi juos atitikti4. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra išsamiai išaiškinęs Konstitucijoje įtvirtintą valdžių padalijimo principą. Šis principas ypač svarbus tuo, kad pagal Konstituciją valstybės institucijos, kaip ir pati valstybė, veikia būtent dėl visuomenės ir jos narių interesų apsaugos (jų veikimas nėra savitikslis), jos turi saugoti ar net ginti konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime5 pabrėžė, kad pagal Konstituciją valstybės valdžia organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu. Šis principas reiškia,

3 kūris E. Konstitucijos dvasia. Jurisprudencija, 2002, Nr. 30 (22), p. 16–31. 4 konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas. Valstybės žinios, 2003, Nr. 24-1004. 5 konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas. Ibid., 1999, Nr. 109-3192. 350 Dr. Stasys Stačiokas ◆

kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos, kad tarp šių valdžių turi būti pusiausvyra. Kiekviena valdžios institucija turi savo paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo to, kokiai valstybės valdžiai ši institucija priklauso, taip pat nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais. Dar kartą būtina pabrėžti, kad Konstitucijoje ypač iškeltas teismų nepriklausomumas. Minėta, kad pagrindinės konstitucinės vertybės – žmogaus teisių – gynimo institucija yra nepriklausomas teismas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pažymėjęs didžiulę teismų nepriklausomumo principo svarbą. Savo aktuose jis ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą, kuris yra vienas esminių demokratinės teisinės valsty- bės principų: teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įsta- tymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. „Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra ne savitikslis dalykas, bet būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga, ne pri- vilegija, o viena svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje (inter alia 109 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami tei- singumą, yra nepriklausomi, taip pat 30 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą) garantuotos kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus iš esmės iš- spręstų kilusį teisinį ginčą.“6 Teisminės valdžios savarankiškumą, nepriklausomumą nuo kitų valstybės valdžių lemia ir tai, kad ji, kitaip nei kitos valstybės valdžios, yra formuojama ne politiniu, bet profesiniu pagrindu. Ši esminė konstitucinė vertybė, kaip jau minėta, buvo įtvirtinta visose Lietuvos Respublikos konstitucijose, išskyrus Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą. Taigi reikia nustoti beatodairiškai neigti okupantų panaikintos 1938 m. Konstitucijos, kaip ir kitų konstitucijų, reikšmę Lietuvos išsilaisvi- nimui iš okupacijos ir šiuolaikinei konstitucingumo raidai.

6 konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas. Ibid., 2006, Nr. 65-2400. VENECIJOS KOMISIJOJE

VENECIJOS KOMISIJOS VEIKLOS APŽVALGA 2012 m. spalio 1–gruodžio 31 d.

Spalio 1 d. Varšuvoje (Lenkija) Vene- kratijos forumas. Venecijos komisijos pir cijos komisijos pirmininko pavaduotoja mininkas G. Buquicchio pirmininkavo F. Flanagan dalyvavo darbo sesijoje min- vienai iš jo diskusijų tema „Vienas dydis ties, sąžinės ir religijos laisvės klausimais. tinka visiems? Demokratija ir globaliza- Spalio 2 d. Europos Tarybos Parla- cija“. mentinės asamblėjos Priežiūros komite- Spalio 12–15 d. Podgoricoje (Juod- tas nusprendė kreiptis į Venecijos komisi- kalnija) Venecijos komisijos atstovai Eu- ją ir prašyti pateikti nuomonę dėl Monako ropos Tarybos Parlamentinės asamblėjos Konstitucijos, ypač atsižvelgiant į Monako prašymu teikė teisinę pagalbą jos rinkimų Kunigaikštystės ypatumus, įvertinti nuo stebėjimo misijai (2012 m. spalio 14 d. statų, susijusių su Nacionaline Taryba, su- vyko priešlaikiniai parlamento rinkimai). derinamumą su demokratijos standartais. Parlamentinės asamblėjos delegacija rin- Nuomonė turėtų būti patvirtinta Veneci- kimų eigą stebėjo kartu su ESBO Demo- jos komisijos 2013 m. birželio mėn. ple- kratinių institucijų ir žmogaus teisių biu- narinėje sesijoje. ro atstovais. Spalio 5 d. Būdamas 81 metų am- Spalio 12 d. Venecijoje (Italija), Ve- žiaus mirė Serbijos atstovas Venecijos ko- necijos komisijos 92-ojoje plenarinėje se- misijoje V. Dimitrijevićius. Jis buvo viešo- sijoje, vyko Tuniso Nacionalinio Steigia- sios tarptautinės teisės profesorius, teisės mojo Susirinkimo ir Venecijos komisijos garbės daktaras, Belgrado žmogaus tei- delegacijų susitikimas. sių centro direktorius, aktyvus Venecijos Spalio 12–13 d. Venecijoje (Italija), komisijos narys, vienas iš kelių Venecijos Venecijos komisijos 92-ojoje plenarinė- komisijos išleistų studijų autorių, vienas je sesijoje, pagerbtas Serbijos atstovo Ve- iš pranešėjų Venecijos komisijai teikiant necijos komisijoje V. Dimitrijevićiaus at- nuomones, susijusias su Gruzija, Rusija ir minimas. Be to, pasikeista nuomonėmis Vengrija. su Azerbaidžano Respublikos Preziden- Spalio 5–6 d. Jerevane (Armėni- to kanceliarijos Įstatymų leidybos ir tei- ja) vyko XVII tarptautinė konferencija sinės ekspertizės departamento direkto- „Konstitucinio teismo ir kitų institucijų riumi, priimta bendra Venecijos komisi- sąveika užtikrinant konstitucinių sprendi- jos ir Europos saugumo ir bendradarbia- mų vykdymą“, surengta kartu su Armėni- vimo organizacijos (ESBO) nuomonė dėl jos Respublikos Konstituciniu Teismu. Azerbaidžano religijos laisvės įstatymo, Spalio 8 d. Strasbūre (Prancūzija), patvirtinta nuomonė dėl atsistatydinimo Europos Taryboje, vyko Pasaulio demo iš Bosnijos ir Hercegovinos ministrų ka- 352

bineto. Be to, pasikeitus nuomonėmis su Spalio 25 d. Vilniaus universitete Vengrijos teisingumo ministru, priimtos vyko tarptautinė konferencija „Europos nuomonės dėl Vengrijos pagrindinio teis- konstitucinio palikimo standartai“. mų įstatymo pakeitimo, Informacinio ta- Spalio 25–29 d. Kijeve (Ukraina) Ve- patybės nustatymo įstatymo ir Informaci- necijos komisijos atstovai Europos Tary- jos laisvės įstatymo. Priimta nuomonė dėl bos Parlamentinės asamblėjos prašymu Ukrainos demokratijos stiprinimo ir tei- teikė teisinę pagalbą jos rinkimų stebėji- sinės valstybės komisijos parengto Pro- mo misijai (2012 m. spalio 28 d. vyko par- kuratūros įstatymo projekto. Plenarinė- lamento rinkimai). Parlamentinės asamb je sesijoje pateikta informacija apie ben- lėjos delegacija šių rinkimų eigą stebėjo dradarbiavimo su Jordanija perspektyvas, kartu su ESBO Demokratinių institucijų veiksmus Kirgizijoje, nuomonių dėl Mek- ir žmogaus teisių biuro atstovais. sikos rinkimų įstatymo projekto ir Juod- Spalio 29–30 d. Sarajeve (Bosnija ir kalnijos Konstitucijos nuostatų, susijusių Hercegovina) Bosnijos ir Hercegovinos su teismais ir religinėmis bendruomenė- Parlamentinės Asamblėjos Konstitucijos mis, pakeitimo projektų rengimą, ben- ir Teisės komitetai kartu su ESBO misi- dradarbiavimą su Maroku, padėtį Rumu- ja Bosnijoje ir Hercegovinoje ir Konrado nijoje. Adenauerio fondu (Konrad-Adenauer-Stif- Spalio 16 d. Strasbūre (Prancūzija) tung) surengė buvusiosios Jugoslavijos ša- Venecijos komisijos sekretorius T. Mar- lių ir Albanijos konstitucijos, teisės ir Eu- kertas pasakė kalbą Europos Tarybos Vie- ropos integracijos komitetų konferenciją tos ir regionų valdžios institucijų kongre- „Parlamentų vaidmuo Europos integraci- so plenarinėje sesijoje, dalyvavo debatuo- jos procese: konstituciniai ir įstatymų lei- se dėl pokyčių arabų šalyse ir Venecijos ko- dybos pokyčiai“. Venecijos komisijos sek misijos bendradarbiavimo šiame regione. retorius T. Markertas dalyvavo konferenci- Spalio 17 d. Maroko solidarumo, jos sesijoje „Konstituciniai ir įstatymų lei- moterų, šeimos ir socialinės raidos minist dybos pokyčiai – būtinybė ar geros valios ras kreipėsi į Venecijos komisiją su prašy- gestas?“ mu padėti įsteigti Lygybės ir kovos su dis- Spalio 30 d. Tunise (Tunisas) Vene- kriminacija instituciją ir Patariamąją šei- cijos komisijos pirmininkas ir Europos mos ir vaikystės reikalų tarybą. Tarybos Parlamentinės asamblėjos ir Mi- Spalio 19 d. Kijeve (Ukraina) Veneci- nistrų komiteto atstovai, siekdami įver- jos komisijos ekspertai dalyvavo Europos tinti pažangą, padarytą rengiant naujos Tarybos ir Ukrainos vyriausiojo adminis- Tuniso Konstitucijos projektą, 2013 m. tracinio teismo surengtame mokomajame birželio 23 d. rinkimus ir steigiant nepri- teisėjų seminare rinkimų skundų ir ape- klausomas rinkimų institucijas, susitiko liacijų klausimais. su Tuniso Respublikos Prezidentu, Na- Spalio 25 d. Vilniuje vyko Konstitu- cionalinio Steigiamojo Susirinkimo pir- cinio Teismo ir Vilniaus universiteto su- mininku ir kitais šalies valdžios atstovais. rengtas Lietuvos Respublikos Konstituci- Lapkričio 6 d. Venecijos komisija ir jos 20-ųjų metinių minėjimas. ESBO Moldovos parlamento ir Centri- ◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 353

nės rinkimų komisijos prašymu pateikė Lapkričio 15 d. Italijos vyriausybė nuomonę dėl Moldovos rinkimų kodek- paaukojo 80 000 eurų Venecijos komisi- so ir Politinių partijų įstatymo pakeitimo jos veiklai, susijusiai su Arabų pavasariu. projektų. Lapkričio 15 d. Moldovos Respub Lapkričio 8 d. Rabate (Marokas) likos Konstitucinio Teismo pirmininkas J. C. Scholsemas, pakaitinis Belgijai ats- kreipėsi į Venecijos komisiją su prašymu tovaujantis narys, Maroko parlamento parengti specialisto nuomonę dėl 2012 m. kvietimu dalyvavo Europos Tarybos Par- liepos 12 d. įstatymo Nr. 192, kuriuo po- lamentinės asamblėjos surengtame semi- litinėms partijoms uždrausta naudoti „to- nare parlamento vykdomos vyriausybės talitarinio komunistinio režimo simbo- veiksmų kontrolės klausimu. lius“. Lapkričio 12–13 d. Meksike (Mek- Lapkričio 15 d. Moldovos Respubli- sika) Venecijos komisijos delegacija, su- kos Konstitucinio Teismo pirmininkas sitikusi su įvairiais suinteresuotaisiais su- kreipėsi į Venecijos komisiją su prašymu bjektais, vertino rinkimų teisės aktus. parengti specialisto nuomonę dėl kai ku- Lapkričio 12–15 d. Venecijos komi- rių nuostatų, susijusių su teisėjų imunite- sijos delegacija, atsižvelgdama į Libijos tu, konstitucingumo. Visuotinio Nacionalinio Kongreso vice- Lapkričio 16 d. Islandijos parla- prezidento S. M. Almkhozomo prašymą mento Konstitucinės priežiūros komiteto suteikti pagalbą Kongresui rengiant de- pirmininkė V. Bjarnadóttir oficialiai krei- mokratinės Libijos Konstituciją, lankėsi pėsi į Venecijos komisiją su prašymu pa- Tripolyje (Libija). teikti nuomonę dėl naujos Islandijos Res- Lapkričio 13 d. Paryžiuje (Pran publikos Konstitucijos pasiūlymo. cūzija) Europos Tarybos Parlamentinės Lapkričio 19 d. Stokholme (Švedija) asamblėjos Priežiūros komitetas nuspren- Venecijos komisijos sekretorius T. Parker- dė paprašyti Venecijos komisijos pateiktas dalyvavo seminare, skirtame Venecijos ti nuomonę dėl Makedonijos parlamento komisijai ir Europos demokratinei raidai. priimto Rinkimų kodekso. Lapkričio 20–21 d. Taškente (Uzbe- Lapkričio 13–14 d. Dušanbėje (Ta- kija) Venecijos komisijos atstovai dalyva- džikija) vyko tarptautinė konferenci- vo konferencijoje „Teisinė valstybė, stipri ja „Moterų teisių ir pažeidžiamų gru- asmens interesų apsauga – svarbiausias pių teisės kreiptis į teismą užtikrinimas“. demokratizacijos tikslas ir teismų siste- Ši konferencija skirta penkių Vidurinės mos liberalizavimas“. Azijos valstybių – Kazachijos, Kirgizijos, Lapkričio 21–22 d. Hagoje (Nyder- Tadžikijos, Turkmėnijos ir Uzbekijos – landai) Kazachijos centrinės ir regionų teisininkams ir visuomenei. rinkimų komisijų darbuotojai lankėsi Vi- Lapkričio 14 d. Europos Tarybos daus reikalų ir karalystės santykių minis- Parlamentinės asamblėjos Teisės reikalų terijoje ir Nyderlandų rinkimų taryboje. komiteto pirmininkas paprašė Venecijos Šio vizito tikslas – susipažindinti su Ny- komisijos papildyti demokratinės saugu- derlandų valdžios institucijų veikla rin- mo tarnybų priežiūros tyrimą. kimų srityje. Šis susitikimas surengtas 354

įgyvendinant bendrą Europos Sąjungos aukščiausiosios teismų ir prokuratūros ta- finansuojamą ir Venecijos komisijos vyk- rybos įstatymo peržiūros, pirmiausia atsi- domą projektą „Parama rinkimams Ka- žvelgiant į teisminės valdžios atstovų pro- zachijoje“. fesionalumą ir nepriklausomumą bei gali- Lapkričio 21 d. Rabate (Marokas) mą šios institucijos pertvarką. Venecijos komisijos nariai dalyvavo Ma- Gruodžio 4–6 d. Astanoje (Kazachi- roko patarėjų rūmų sudarytoje darbo ja) vyko konferencija „Rinkėjų sąrašas, grupėje, rengiančioje pagrindinį įstaty- rinkimų komisijų sudarymas ir politinių mą dėl amazigų kalbos apsaugos. partijų dalyvavimas rinkimuose“. Ši kon- Lapkričio 22–23 d. Sankt Peterburge ferencija skirta teisėjams, prokurorams, (Rusija) Viešosios teisės ir politikos ins- advokatams ir rinkimų komisijų nariams. titutas, bendradarbiaudamas su Veneci- Jos dalyviai aptarė tokius klausimus: rin- jos komisija, surengė seminarą – teismo kėjų sąrašų standartai ir rinkimų admi- proceso inscenizaciją, skirtą lyginamo- nistravimo institucijų sudarymas bei vei- sios konstitucinės teisės studijų ir dėsty- kimas; politinių partijų dalyvavimo rin- mo problemoms Rusijos universitetuose. kimuose standartai; įvairūs rinkėjų sąra- Lapkričio 29–30 d. Rabate (Maro- šų modeliai ir elektroniniai registrai; įvai- kas) Venecijos komisija, bendradarbiau- rūs rinkimų komisijų sudarymo modeliai; dama su Maroko Karalystės konstituci- politinių partijų atstovų dalyvavimas rin- ne taryba, surengė seminarą apie prelimi- kimų komisijose. Ši konferencija sureng- narius paklausimus Konstituciniam Teis- ta įgyvendinant bendrą Europos Sąjungos mui. finansuojamą ir Venecijos komisijos vyk- Lapkričio 29 d. Paryžiuje (Pran- domą projektą „Parama rinkimams Kaza- cūzija) Europos Tarybos Parlamentinės chijoje“. asamblėjos Priežiūros komitetas papra- Gruodžio 6–7 d. Kijeve (Ukraina) šė Venecijos komisijos pateikti nuomonę Venecijos komisijos delegacija ir Ukrai- dėl Ukrainos Aukščiausiosios Rados pri- nos konstitucinė asamblėja pasikeitė nuo- imto Referendumo įstatymo. monėmis dėl konstitucinės reformos. Gruodžio 3 d. Lisabonoje (Portugali- Gruodžio 14–15 d. Venecijoje (Itali- ja) Venecijos komisijos pirmininkas daly- ja) vykusioje Venecijos komisijos 93-iojoje vavo Europos Tarybos Šiaurės–Pietų cent plenarinėje sesijoje pagerbtas buvusio Eu- ro surengtame Lisabonos forume „Arabų ropos Tarybos Parlamentinės asamblėjos sezonas: nuo pokyčių iki iššūkių“. pirmininko L. M. de Puigo atminimas. Be Gruodžio 3 d. Sarajeve (Bosnija ir to, šioje sesijoje Venecijos komisija patvir- Hercegovina) Venecijos komisijos delega tino bendrą Venecijos komisijos ir ESBO cija dalyvavo darbo grupėje, Europos Są- nuomonę dėl Uzbekistano Respublikos jungos sudarytoje vykstant Europos Są- rinkimų įstatymo pakeitimo ir ataskaitą jungos ir Bosnijos ir Hercegovinos struk- „Mandatų ribojimas ir politinių funkcijų tūriniam dialogui teisingumo klausi- nesuderinamumas“. Venecijos komisijai mais. Šios darbo grupės tikslas – paleng taip pat buvo pateikta informacija apie pa- vinti dialogą dėl Bosnijos ir Hercegovinos galbos teikimą Azerbaidžano valdžios at- ◆ VENECIJOS KOMISIJOJE 355

stovams, rengiantiems įstatymą dėl šmeiž- ir teisinės valstybės principo laikymo- to, apie Gruzijos valdžios atstovų prašymą si problemų. Venecijos komisiją ypač su- pateikti nuomonę dėl Bendrosios kompe- sirūpinti verčia tiek dabartinės, tiek bu- tencijos teismų įstatymo, apie konstitucinę vusios Rumunijos Parlamento daugumos raidą Airijoje, Libijoje ir Ukrainoje ir kt. priimti nepaprastieji potvarkiai, pavojin- Gruodžio 18–19 d. Strasbūre (Pran- gi demokratijai ir teisinės valstybės prin- cūzija), Europos Taryboje, lankėsi Tuni- cipo įgyvendinimui. Be to, valstybės ins- so Steigiamojo Susirinkimo Bendrosios titucijų atstovų veiksmai ir kai kurie pa- įstatymų leidybos komisijos delegacija. reiškimai rodo, kad kitos valstybės insti- Ji susitiko su Venecijos komisijos eksper- tucijos, įskaitant Konstitucinį Teismą – tais ir aptarė rinkimų sistemų klausimą. Konstitucijos viršenybės garantą, nėra Gruodžio 18 d. Venecijos komisija gerbiamos. Venecijos komisija pažymėjo, pateikė nuomonę dėl padėties Rumuni- kad pagarba Konstitucijai negali būti ap- joje. 2012 m. liepos mėn. pradžioje Ru- ribota pažodiniu jos nuostatų, susijusių munijos Vyriausybė ir Parlamentas per su valdžių sistema, taikymu. Pati Kons- trumpą laikotarpį priėmė keletą aktų, titucijos esmė yra ta, kad, garantuodama kurie lėmė abejų Parlamento rūmų pir- žmogaus teises, ji įtvirtina valstybės ins- mininkų ir generalinio advokato atlei- titucijų sistemą, nustato jų galias ir parei- dimą iš pareigų, Konstitucinio Teismo gas. Minėtų nuostatų tikslas – užtikrin- kompetencijos apribojimą, referendumo ti sklandų, lojaliu bendradarbiavimu pa- dėl Respublikos Prezidento suspendavi- grįstą institucijų veikimą. Valstybės va- mo sąlygų pakeitimą ir patį Prezidento dovo, Parlamento, Vyriausybės, teismų suspendavimą. 2012 m. liepos 6 d. Euro- paskirtis – siekti bendro tikslo valstybės pos Tarybos generalinis sekretorius pa- labui, o ne įgyvendinti į pareigas asme- prašė Venecijos komisijos pateikti nuo- nį paskyrusios konkrečios institucijos ar monę dėl šių veiksmų atitikties konstitu- politinės partijos interesus. Pabrėžta, kad ciniams ir teisinės valstybės principams. net tais atvejais, kai institucija gali dary- 2012 m. liepos 9 d. Rumunijos Ministras ti poveikį kitoms valstybės institucijoms, Pirmininkas V. Ponta taip pat paprašė tas poveikis turi būti daromas atsižvel- pateikti nuomonę dėl aktų, susijusių su giant į valstybės, vadinasi, ir į kitų insti- Konstitucinio Teismo jurisdikcija ir refe- tucijų, parlamentinės mažumos, intere- rendumo rengimu. Venecijos komisijos sus. Venecijos komisijos nuomone, Ru- 93-iojoje plenarinėje sesijoje buvo priim- munijos valstybės institucijos turi užtik ta bendra nuomonė šiais klausimais. rinti lojalų tarpusavio bendradarbiavi- Venecijos komisijos nuomone, dėl mą, o tam, kad panaši padėtis nesusi- minėtų priemonių, vertinamų tiek atski- klostytų ateityje, yra būtina konstitucinė rai, tiek bendrai, kyla konstitucingumo ir įstatymų leidybos reforma.

Parengė Ieva Saudargaitė KONSTITUCINĖS TEISĖS PUBLIKACIJŲ APŽVALGA

Teisė, 2012, 85, p. 61–76: spausdi- sės principų turinio ir praktinio taikymo namas Vilniaus universiteto Teisės fa- tyrimui. Autorė analizuoja doktrininius kulteto Viešosios teisės katedros do- teisės principų požymius, teisės princi- cento dr. Vaidoto A. Vaičaičio straips- pus lygina su teisės normomis ir verty- nis „Teisės normatyvumas ir Konstitu- bėmis, aptaria teisės principų vietą teisės cinio Teismo kompetencija“. sistemoje, nagrinėja teisės principų turi- Straipsnio autoriaus tikslas – dau- nio nustatymo ir jų pritaikymo konkre- giausia taikant loginį, analitinį, gramati- čiam atvejui metodiką. nį, sisteminį ir lyginamąjį tyrimo metodą, remiantis Konstitucinio Teismo jurispru- Teisė, 2012, 85, p. 7–17: spausdi- dencija, Lietuvos Respublikos teisės aktais namas Herberto Schambecko straips- ir moksline literatūra panagrinėti Konsti- nis „Lietuvos Respublikos Konstituci- tucinio Teismo kompetenciją nenorminių ja Vienos teisės teorijos mokyklos po- teisės šaltinių (soft law) atžvilgiu ir pradėti žiūriu“ (vokiečių k.). Autorius yra tei- platesnę diskusiją šio teismo kompetenci- sės mokslų daktaras, įvairių universite- jos klausimu. Trumpai aptaręs teisės nor- tų garbės daktaras, Linco universiteto matyvumo ir nenorminių teisės šaltinių viešosios teisės, politikos mokslų ir tei- klausimą, toliau autorius daugiau dėmesio sės filosofijos profesorius emeritas, bu- skiria nenorminių dokumentų konstituci- vęs Austrijos Bundesrato (parlamento nei kontrolei Konstitucinio Teismo prak- aukštieji rūmai) pirmininkas. tikoje ir jo kompetencijai tirti 2008 m. Straipsnio autorius, Lietuvos Respub birželio 3 d. Seimo nutarimu patvirtin- likos Konstituciją nagrinėdamas garsio- tos Valstybinės šeimos politikos koncep- sios Vienos teisės teorijos mokyklos po- cijos konstitucingumą. V. V. Vaičaitis kri- žiūriu, primena, kad pagrindinis 1920 m. tiškai vertina Konstitucinio Teismo prisi- Austrijos Konstitucijos kūrėjas buvo vė- imtą diskreciją vykdyti nenorminių teisės liau tapęs žinomas visame pasaulyje tei- aktų konstitucingumo kontrolę. sės teoretikas Hansas Kelsenas. Šio mokslininko teigimu, teisė, atsižvelgiant į jos Teisė, 2012, 85, p. 45–60: spausdi- glaudų ryšį su teisės normomis, turi būti namas Vilniaus universiteto Teisės fa aiškinama tik normatyviniu, o ne religi- kulteto Viešosios teisės katedros docen- jos, ideologijos požiūriu. Vėliau tokio po- tės dr. Giedrės Lastauskienės straips- būdžio teisės nagrinėjimą išplėtė kiti tei- nis „Korektiško teisės principų taikymo sės mokslininkai ir dabar tai vadinama prielaidos“. Vienos teisės teorijos mokykla. Straipsnis susideda iš dviejų dalių: H. Schambeckas pirmiausia tiria Kons- pirmojoje nagrinėjami teisės principai titucijos struktūrą ir nurodo, kad šis teisės teisės teorijos požiūriu, antroji skirta tei- aktas priimtas Lietuvai išsivadavus iš So- ◆ Konstitucinės teisės publikacijų apžvalga 357

vietų Sąjungos okupacijos. Analizuoda- bė rūpinasi žmonių sveikata, valstybė ir mas Konstitucijos preambulę autorius at- kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką kreipia dėmesį į tai, kad joje pabrėžta, jog nuo kenksmingo poveikio. Konstituciją priėmė tauta. Kalbėdamas apie galimybes kont Straipsnyje nagrinėjami ir kai kurie roliuoti Konstitucijoje įtvirtintų reikala- Konstitucijos skirsniai. Pabrėžiama, kad vimų laikymąsi H. Schambeckas pažy- žmogaus teisėms skirtas ne pirmasis, o mi, kad Lietuvoje, kaip ir Austrijoje nuo antrasis skirsnis. Aptardamas žmogaus H. Kelseno laikų, yra įsteigtas Konstituci- teises autorius pažymi, kad Konstitucijo- nis Teismas, taip pat skiria dėmesio Kons- je iškeliami egzistenciniai dalykai: valsty- titucijos pakeitimams.

Parengė Zita Kadūnienė KONSTITUCINIO TEISMO KRONIKA

Spalio 4 d., Vilnius Spalio 11 d., Vilnius Konstituciniame Teisme lankėsi Eu- Konstituciniame Teisme lankėsi Eu- ropos studentų teisininkų asociacijos Lie- ropos saugumo ir bendradarbiavimo or- tuvos nacionalinės grupės filialo ELSA ganizacijos (ESBO) atstovai – 2012 m. (Europos teisės studentų asociacija) Vil- rinkimų misijos vadovas ambasadorius nius studentų teisininkų grupė. Teisėjai Rolfas Ekeus ir teisės analitikas Richar- Toma Birmontienė, Algirdas Taminskas das Bainteris. ir Teisės departamento direktorius Kęs- Su svečiais susitikę teisėja Toma Bir- tutis Jankauskas supažindino studentus montienė ir Teisės departamento direk- su Konstitucinio Teismo darbu ir atsakė į torius Kęstutis Jankauskas kalbėjosi apie klausimus. Konstitucinio Teismo įgaliojimus spręsti Šis apsilankymas Konstituciniame rinkimų teisės klausimus. Teisme – vienas iš ELSA Vilniaus orga- nizuoto institucinių vizitų ciklo „Justitia Spalio 16 d., Priština (Kosovas) est fundamentum regnorum“ renginių, Konstitucinio Teismo teisėjai Pranas skirtų susipažinti su Lietuvoje teisingu- Kuconis ir Dainius Žalimas Kosovo Res- mą vykdančiomis ir žmogaus teises gi- publikos Konstitucinio Teismo kvieti- nančiomis institucijomis. mu dalyvavo Prištinoje vykusiose Kosovo Respublikos Konstitucinio Teismo trečių- Spalio 5–6 d., Jerevanas (Armėnija) jų darbo metų pradžios iškilmėse. Konstitucinio Teismo teisėjas Dai- nius Žalimas dalyvavo spalio 5–6 d. Jere- Spalio 18 d., Vilnius vane vykusioje XVII tarptautinėje konfe Konstituciniame Teisme artėjančio rencijoje „Konstitucinio teismo ir kitų ins- Lietuvos Respublikos Konstitucijos pri- titucijų sąveika užtikrinant konstitucinio ėmimo 20-mečio proga lankėsi Vilniaus teismo sprendimų vykdymą“. Ją suren- šiuolaikinės mokyklos centro 10 klasės gė Armėnijos Respublikos Konstitucinis moksleivių grupė. Su moksleiviais susiti- Teismas kartu su Europos komisija „De- kę teisėjai Toma Birmontienė ir Algirdas mokratija per teisę“ (Venecijos komisija). Taminskas papasakojo apie Konstituci- Konferencijoje D. Žalimas perskai- nio Teismo kompetenciją, teisėjų pasky- tė pranešimą „Šiuolaikinės Lietuvos Res- rimo tvarką, subjektus, galinčius kreip- publikos Konstitucinio Teismo aktų (ne) tis į Konstitucinį Teismą, ir atsakė į klau- įgyvendinimo problemos“. simus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjai Armėnijos Respublikos Spalio 25 d., Vilnius Konstitucinio Teismo renginiuose daly- Konstitucinis Teismas minėjo Kons- vauja nuo 1998 m. titucijos dieną ir Lietuvos Respublikos ◆ KONSTITUCINio TEISmo KRONIKA 359

Konstitucijos priėmimo 20-metį. Šia pro- Konferencijoje T. Birmontienė per- ga Vilniuje įvyko keli svarbūs renginiai. skaitė pranešimą „Apkalta kaip teisės Konstitucinis Teismas kartu su Vil- būti renkamam parlamento nariu riboji- niaus universitetu ir Venecijos komisi- mo pagrindas“. ja surengė konferenciją „Europos konstitucinio palikimo standartai“. Joje buvo Lapkričio 30 d., Vilnius perskaityti Baltarusijos, Čekijos, Italijos, Konstituciniame Teisme lankėsi ir Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos moksli- su jo pirmininku Romualdu Kęstučiu ninkų parengti pranešimai, atskleidžian- Urbaičiu susitiko Latvijos Respublikos tys įvairius istorinius Europos, daugiau- Konstitucinio Teismo delegacija – įvai- sia Vidurio ir Rytų, konstitucionalizmo rių skyrių administracijos darbuotojai. aspektus, mūsų regione vienaip ar kitaip Jie domėjosi Konstitucinio Teismo pada- išryškėjusius teisinės minties raidoje. linių darbu, dalijosi patirtimi. Prezidento rūmuose vyko iškilmingas Lietuvos ir Latvijos Konstituciniai Konstitucijos dienos minėjimas. Jame svei- Teismai bendradarbiauja nuo 1996 m. kinimo kalbas pasakė Lietuvos Respub likos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Lie- Lapkričio 30 d., Vilnius tuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Konstituciniame Teisme lankėsi pirmininkas Romualdas Kęstutis Urbaitis Mastrichto universiteto Teisės fakulte- ir Latvijos Respublikos Konstitucinio Teis- te (Nyderlandai) Europos Sąjungos tei- mo pirmininkas Gunaras Kūtris. Praneši- sę studijuojančių užsienio šalių studen- mą perskaitė pirmasis Konstitucinio Teis- tų grupė, atvykusi ELSA (Europos teisės mo pirmininkas prof. dr. Juozas Žilys. studentų asociacija) Lietuvos skyriaus Konstitucijos 20-mečiui skirtuose kvietimu. renginiuose dalyvavo aukšti valdžios pa- Studentams apie Konstitucinį Teis- reigūnai, mokslo bendruomenės nariai, mą, jo funkcijas, kompetenciją, svarbiau- jaunimo atstovai, taip pat svečiai iš užsie- sias bylas papasakojo ir į jų klausimus at- nio (Venecijos komisijos delegacija, Če- sakė Konstitucinio Teismo Teisės depar- kijos, Latvijos, Lenkijos, Ukrainos kons- tamento vyr. specialistas Arnoldas Ma- titucinių teismų atstovai). tijošius. Svečiai lankėsi ir Konstitucinio Teismo bibliotekoje, kur sužinojo apie Lapkričio 7 d., Ryga (Latvija) gaunamą literatūrą, kai kuriuos bibliote- Konstitucinio Teismo teisėja Toma kos kūrimo istorijos aspektus. Birmontienė dalyvavo Rygoje vykusioje Mastrichto universiteto teisės stu- konferencijoje „Parlamentarizmas Lat dentų, tarp kurių – Bulgarijos, Ispani- vijoje: istorijos pamokos ir ateities per jos, Lenkijos, Vokietijos ir kitų Europos spektyvos“, skirtoje Latvijos Respublikos Sąjungos šalių studentai, grupė domėjo- Konstitucijos ir pirmojo šaukimo Latvi- si Europos Sąjungos teisės ir nacionali- jos Saeimos pirmojo posėdžio 90-mečiui nės konstitucinės teisės santykiu, Konsti- paminėti. Ją surengė Latvijos Respubli- tucinio Teismo sudarymo tvarka ir jo ju- kos Saeima. risprudencija. 360

Gruodžio 3 d., Vilnius reikalams doc. dr. Tomas Berkmanas. De- Konstituciniame Teisme lankėsi sve- legaciją priėmė Konstitucinio Teismo tei- čiai iš Jungtinių Amerikos Valstijų – Tek- sėjas Gediminas Mesonis ir Teisės depar- saso technikos universiteto dekanė prof. tamento teisėjo padėjėja Jolita Urbonaitė. Darby Dickerson ir prodekanas tarptau- G. Mesonis svečiams papasakojo tinėms programoms prof. Jorge‘as A. Ra- apie Konstitucinio Teismo kompetenci- mirezas. Svečius lydėjo Vytauto Didžiojo ją, teisėjų paskyrimo tvarką, subjektus, universiteto Teisės fakulteto dekanė prof. galinčius kreiptis į Konstitucinį Teismą, Julija Kiršienė, šio universiteto prodeka- jo darbo tvarką ir organizaciją. Pokalby- nas tarptautiniams ryšiams prof. Charle- je taip pat buvo aptartos aktualios lygina- sas F. Szymanskis ir prodekanas mokslo mosios konstitucinės teisės problemos.

Parengė Vaiva Minkevičienė INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ

NAUJA KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRA KONSTITUCINIO TEISMO BIBLIOTEKOJE

1. Annual Report 2011: On the Execution of Сonstitutional Jurisdiction / Consti- tutional Court of the Republic of Moldova. – Chisinau: Cartier, 2012. – 99 p. – ISBN 978-9975-79-779-5. 2. bulletin of Case Law / Constitutional Court of the Republic of Kosovo. – [S. l.]: Constitutional Court of the Republic of Kosovo. 2009–2010. – [2011]. – 465 p. 2011. – [2012]. – 742 p. 3. european Constitutional Law Review. – The Hague: T. M. C. Asser Press. – ISSN 1574-0196. Vol. 8, Issue 2. – 2012. – P. 165–365. A Deafening Silence. Court of Justice of the European Union (Grand Cham- ber). Judgment of 24 January 2012, Case C-282/10, Maribel Dominguez v. Centre informatique du Centre Ouest Atlantique and Prefet de la region Centre / Mirjam de Mol. – P. 280–303. beyond Constitutionalism, The Pluralist Structure of Postnational Law (Sa- mantha Besson) / Nico Krisch. – P. 354–361. parliaments – Fig Leaf or Heartbeat of Democracy? German Federal Cons- titutional Court. Judgment of 7 September 2011 – Euro Rescue Package / Antje von Ungern-Sternberg. – P. 304–322. playing with Matches: the Czech Constitutional Court Declares a Judgment of the Court of Justice of the EU Ultra Vires. Judgment of 31 January 2012, Pl. US 5/12, Slovak Pensions XVII / Jan Komarek. – P. 323–337. setting up the European External Action Service: An Act of Institutional Balance / Leendert Erkelens, Steven Blockmans. – P. 246–279. The Court of Strasbourg Acting as an Asylum Court / Marc Bossuyt. – P. 203–245. The European Council and the National Executives: Segmentation, Consoli- dation and Legitimation. – P. 165–172. The Prism of Fundamental Rights / Janneke Gerards. – P. 173–202. TheT ruth about Legal Pluralism: N. Krisch knygos „The Pluralist Structure of Postnational Law“ recenzija / Samantha Besson. – P. 354–361. toward Constitutionalisation of the Former Pillars: A. Hinarejos knygos „Judicial Control in the European Union, Reforming Jurisdiction in the 362

Intergovernmental Pillars“ recenzija / Ester Herlin-Karnell. – P. 362–365. unconstitutionality of the Czech Implementation of the Data Retention Directive. Czech Constitutional Court. Decision of 22 March 2011, Pl. US 24/10 / Pavel Molek. – P. 338–353. 4. international Journal of Constitutional Law. – New York: Oxford University Press, Inc. – ISSN 1474-2640. Vol. 10, No. 3. – 2012. – P. 601–896. constitutionality and constitutionalism beyond the state: Two perspectives on the material constitution of the United Nations / Julian Arato. – P. 627–659. Democratic founding: We the people and the others – A rejoinder to Mark Tushnet / Hans Agne. – P. 866–870. Democratic founding: We the people and the others – A reply to Hans Agne / Mark Tushnet. – P. 862–865. Democratic founding: We the people and the others / Hans Agne. – P. 836–861. multiple loyalties and dual preliminarity: The pains of being a judge in a multilevel legal order / Giuseppe Martinico. – P. 871–896. national legal scholarship in the European legal area – A manifesto / Armin von Bogdandy. – P. 614–626. new paths for administrative law: A manifesto / Sabino Cassese. – P. 603–613. proportionality – a benefit to human rights? Remarks on the I.CON contro- versy / Matthias Klatt and Moritz Meister. – P. 687–708. proportionality: Challenging the critics / Kai Moller. – P. 709–731. social rights in the age of proportionality: Global economic crisis and constitutional litigation / Xenophon Contiades and Alkmene Fotiadou. – P. 660–686. toward effective social and economic rights adjudication: The role of meaning ful engagement / Anashri Pillay. – P. 732–755. 5. international Review of Constitutionalism. – Lake Mary, Fl.: Vandeplas Publish- ing. – ISSN 1569-3074. Vol. 12, No. 1. – 2012. – 126 p. A Critical Analysis of Sorrell v. IMS Health, Inc.: Using Strict Scrutiny as the Legal Standard of Judicial Review For Commercial Speech is Risky and Unwarranted / Isabelle Bibet-Kalinyak. – P. 1–112. post-Communism Constitutionalism in Romania / Elena Simina Tanasescu. – P. 113–126. 6. Journal of Constitutional Law in Eastern and Central Europe. – Den Bosch. – ISSN 0928-964X. Vol. 19, No. 1. – 2012. – 128 p. bosnia’s Three-HeadedB east: Sejdic and Finci v. Bosnia and Herzegovina and the Case for „Reasonable“ Discrimination / Katie Engelhart. – P. 23–60. implications of Enlargement for the Rule of Law and Constitutionalism in Post-Communist Legal Orders / Enrica Rigo. – P. 107–128. ◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 363

Judicial Adjudication of Language Rights in Central, Eastern, and Southe- astern Europe. Principles and Criteria / Francesco Palermo. – P. 61–106. The European Social Charter and its Implementation in the Republic of Azerbaijan / Zaka A. Mirzayev. – P. 1–22. 7. konstitucionnoe pravosudie: vestnik Konferencii оrganov konstitucionnogo kontrolja stran molodoj demokratii. – Еrevan: Centr konstitucionnogo prava Respubliki Аrmenija. – ISSN 1829-0125. Vyp. 2 (56): V Meždunarodnaja konferencija general’nych sekretarej konsti- tucionnych i ekvivalentnych sudov. – 2012. – 103 p. can there be a final time limit for the Constitutional Court to reach a decision? / E. Kerševan. – P. 5–27. criticism of the judiciary versus authority and independence of the judiciary / L. Jurcena. – P. 68–79. procedural time limits in the new Hungarian regulations on the Constitu- tional Court / D. Mecsi. – P. 47–52. procedural time-limits / S. Frank. – P. 39–46. The reaction to negative criticism of court judgments / T. Antic. – P. 80–103. time limits in the Constitutional Court proceedings in the Russian Federa- tion: some questions of legislation and practice / P. Blokhin. – P. 28–38. kritika rešenij Konstitucionnogo Suda Rossijskoj Federacii – mery po učetu, analizu i predotvraščeniju (v kontekste polnomočij Sekretariata Konstituci- onnogo Suda) / Е. Kravčenko. – P. 53–67. Vyp. 3 (57). – 2012. – 143 p. 5 postanovlenij Konstitucionnogo Suda Respubliki Bolgarija. – P. 64–100. Fundamental problems of the Polish constitutional case-law (during 2009– 2011) / М. Nowak. – P. 17–24. konstitucionno-pravovye garantii realizacii koncepcii sistemnogo konstitucionnogo monitoringa: ješče raz o vozmožnostjach obespečenija stabil’nosti i dinamizma v sovremennom social’nom obščestve / G. Arutiunjan. – P. 5–16. meždunarodnyj opyt kompleksnogo social’no-ekonomičeskogo razvitija mu- nicipal’nych obrazovanij / Т. Butova, А. Zakarjan, А. Pachomov. – P. 50–63. Reziume 13 rešenij Konstitucionnogo Suda Ukrainy. – P. 101–143. Rol’ Konstitucionnogo Suda Ukrainy v razvitii sovremennogo konstitucionalizma / А. Ezerov. – P. 25–49. 8. La Constitution economica: XVII Jornados de la Asociacion de Letrados del Tribunal Constitutional. – Madrid: Tribunal Constitutional, Centro de estudios politicos y constitucionales, 2012. – 624 p. – (Cuadernos y Debates; 223). – ISBN 978-84-259-1543-7. 9. Latvijas Republikas Satversme. – Riga: Latvijas Vestnesis, 2012. – 592 p. – ISBN 978-9984-840-20-8. 364

10. Les nouveaux Cahiers du Conseil constitutionnel / Conseil constitutionnel. – Paris: Dalloz. – ISSN 2112-2679. No. 37. – 2012. – 255 p. constitution et biens publics / Yves Gaudemet. – P. 65–74. constitution et droit administratif / Bernard Stirn. – P. 7–20. constitution et fonction publique / Antony Taillefait. – P. 49–64. constitution et service public / Norbert Foulquier, Frederic Rolin. – P. 21–36. constitution, contrats et commande publique / Lourent Richer. – P. 37–48. Decisions du Conseil constitutionnel, avril-juin 2012 – Resumes analytiques des decisions rendues au cours du trimestre. – P. 75–137. Droit compare – la Cour constitutionnelle de la Republique de Coree / Lee Kang-Kook, Hye-Jin Kim, Yoo-Min Won. – P. 205–226. Jurisprudence administrative et judiciaire en matiere constitutionnelle – chronique de l’Observatoire (Droits et libertes), etude coordonnee / Guil- laume Drago, Hubert Alcaraz, Laetitia Janicot, Philippe Raimbault, Agnes Roblot-Troizier, Ariane Vidal-Naquet. – P. 181–204. Justice administrative et Constitution en Europe: etat des lieux / Terry Ol- son. – P. 141–146. L’entreprise et les droits fondamentaux: le proces equitable / Denys de Bechil- lon, Jacques Fourvel, Mattias Guyomar. – P. 157–180. prix de these du Conseil constitutionnel: „Le controle de constitutionnalite de la legislation antiterroriste. Etude comparee des experiences espagnole, francaise et italienne“ / Karine Roudier. – P. 147–154. Reglement du prix de these 2013 du Conseil constitutionnel. – P. 155–156. Revue doctrinale, avril-juin 2012. – P. 227–255. 11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos dvidešimtmetis: patirtis ir iššūkiai: recenzuo- jamų mokslinių straipsnių rinkinys / Leidinį sudarė E. Kūris, E. Masnevaitė. – Vilnius: Lietuvos notarų rūmai, 2012. – 198 p. – ISBN 978-609-404-133-4. 1992 m. Konstitucijos rengimas: to laikotarpio užrašų fragmentai / Vytautas Sinkevičius. – P. 19–28. Apie teisėjų nepriklausomumą, veiksmingumą ir atsakomybę / Haroldas Šinkūnas. – P. 123–130. konstitucija ir politinis procesas: regreso anatomija / Elena Masnevaitė. – P. 131–135. konstitucija, teisėkūra ir konstitucinė kontrolė / Egidijus Kūris. – P. 54–91. konstitucinės justicijos ištakos Lietuvoje / Juozas Žilys. – P. 29–53. konstitucinis kompetencijos pasidalijimas tarp Respublikos Prezidento ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės / Petras Ragauskas. – P. 115–122. konstitucionalizmo Lietuvoje patirtis / Mindaugas Maksimaitis. – P. 11–18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos įgyvendinimo įžvalgos praėjus dvide- šimtmečiui / Egidijus Šileikis. – P. 92–105. ◆ INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ 365

Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas Lietuvos Respublikos Konstitucijos kontekste / Remigijus Merkevičius . – P. 176–197. piliečio ir valstybės santykiai 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijoje: paveldas ir pamoka / Jevgenij Machovenko. – P. 8–10. suvereniteto samprata ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija / Vaido- tas A. Vaičaitis. – P. 106–114. teisė į privatų gyvenimą: tos pačios lyties asmenų teisės į šeimos gyvenimą apsaugos problematika / Vytautas Mizaras. – P. 161–175. teisinio saugumo principas ir Lietuvos Respublikos Konstitucija / Skirgailė Žaltauskaitė-Žalimienė. – P. 136–155. vertybių tironija ir teisė / Alvydas Jokubaitis. – P. 156–160. 12. Raporti vjetor 2011 / Constitutional Court of the Republic of Kosovo. – Prishtine, 2012. – 180 p. 13. Selected Decisions. Elections: 1993–September 2012 / Constitutional Court of the Republic of Lithuania. – Vilnius: Constitutional Court of the Republic of Lithuania, 2012. – 522 p. – ISBN 978-9955-688-14-3. 14. Sravnitel’noe konstitucionnoe obozrenie / Institut prava i publičnoj politiki. – Moskva: Institut prava i publičnoj politiki. – ISSN 1812-7126. Nо. 3. – 2012. – 180 p. Al’jans evropejskich sudov i zaščita prav čeloveka / Andreas Foskule. – P. 136–140. konstitucii i konstitucionalizm (glava VIII iz knigi „Oksfordskij spravočnik po sravnitel’nomu konstitucionnomu pravu“) / Stiven Cholms. – P. 56–84. konstitucionnoe izmerenie ugolovnogo prava / Andrej Jelinskij. – P. 159–176. Legalizacija rezul’tatov nacionalizacii v Kyrgyzstane: analiz i ocenka postna- cionalizacionnych mer / Natal’ja Alenkina. – P. 44–55. Razvitie Konstitucii Respubliki Armėnija kak važnejšaja predposylka ukrep lenija armjanskogo konstitucionalizma / Anait Manasian. – P. 141–146. sudeiskij aktivizm blago ili zlo? / Ksenija Aristova. – P. 128–135. Nо. 4. – 2012. – 163 p. Aktual’nye problemy pravovogo statusa kreditnych rejtingovych agenstv s pozicii konstitucionnoj ekonomiki / Ilja Ruzanov. – P. 115–121. konflikt konstitucionalizma i demokratii v Vostočnoj Evrope za predelami paradigmy perechodnogo perioda / Daniel’ Smilov. – P. 29–44. o pravach čeloveka i social’nych pravach / Konstantin Aranovskij, Sergej Knjazev, Evgenij Chochlov. – P. 61–91. onomastičeskij sofizm: izmenenie vmesto poznanija. Interpretacija Konsti- tucii / Otto Pfersmann. – P. 92–114. političeskie režimy Srednej Azii: konstitucionnye reformy v ramkach avtori- tarnoj modernizacii / Andrej Meduševskij. – P. 45–60. 366

princip pravovoj opredelennosti i rol’ sudov v ego obespečenii. Kačestvo za- konov s rossijskoj točki zrenija / Gadis Gadžijev. – P. 16–28. 15. study on individual access to constitutional justice: Adopted by the Venice Com- mission at its 85th Plenary Session (Venice, 17–18 December 2010) / Venice Com- mission. – [Erevan]: Centr konstitucionnogo prava RА, [2011]. – 268 p. 16. The Constitutional Court of the Republic of Armenia. – Yerevan, [2012]. – 28 p. 17. Zbierka nalezov a uzneseni Ustavneho sudu Slovenskej republiki / Ustavni sud Slovenskej republiky. – Košice. 2011. – 2012. – 1603 p. – ISBN 978-80-969989-4-4.

Parengė Vilija Jarulaitienė

Konstitucinė jurisprudencija Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo biuletenis

Nr. 4 (28) 2012 SPALIS–GRUODIS

Kalbos redaktorės Dangirutė Giedraitytė, Rima Mekaitė Viršelio dizainerė Olga Padvaiskienė Nuotraukų autorius Ramūnas Danisevičius

2013 02 11. 46 sp. l. Tiražas 130 egz. Užsakymas 18580.

Išleido Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas Gedimino pr. 36, LT-01104 Vilnius El. paštas [email protected] www.lrkt.lt

Spausdino UAB „Baltijos kopija“ Kareivių g. 13B, LT-09109 Vilnius El. paštas [email protected] www.kopija.lt Nr. 4 (28)

INFORMACIJA APIE KONSTITUCINĖS TEISĖS LITERATŪRĄ ◆ 2012 biuletenis

www.lrkt.lt

Nr. 4 (28) SPALIS–GRUODIS KONSTITUCINĖ JURISPRUDENCIJA KONSTITUCINĖ ISSN 1822-4520 2012