VYTAUTO DIDŅIOJO UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS

Valdas SELENIS

LIETUVOS ISTORIKŲ BENDRIJA 1918–1940 METAIS

Daktaro disertacija

Humanitariniai mokslai, istorija (05 H)

Kaunas, 2008

Disertacija ginama eksternu.

Doktorantūros teisė suteikta Vytauto Didņiojo universitetui kartu su Lietuvos istorijos institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926.

Mokslinis konsultantas: Doc. dr. Aivas RAGAUSKAS (Vilniaus pedagoginis universitetas, humanitariniai mokslai, istorija − istorija 05 H)

2

TURINYS

ĮVADAS ...... 4 1. Problema. 2. Tyrimo metodai. 3. Istoriografija. 4. Ńaltiniai I. KĄ LAIKYTI NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ISTORIKŲ BENDRIJA? ...... 17 1. Svarbiausios sąvokos ...... 17 2. Istorikų atranka ir kategorijos ...... 21 II. ISTORIKŲ IŠSILAVINIMAS ...... 26 1. Mokslas gimnazijose. 2. Studijos iki 1918 m. Rusijos imperijoje. 3. Studijos Lietuvoje. 4. Studijos Vakarų Europos universitetuose III. ISTORIKŲ KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS ...... 42 1. Daktarinių disertacijų gynimas uņsienyje. 2. Daktarinių disertacijų gynimas Lietuvoje. 3. Habilitacinių darbų gynimas IV. ISTORIKŲ KOLEKTYVINĖS BIOGRAFIJOS SOCIALINIAI ASPEKTAI ...... 55 1. Teritorinė kilmė. 2. Socialinė kilmė. 3. Etninė kilmė. 4. Konfesinė priklausomybė. 5. Lyties ir ńeimos faktorius. 6. Amņiaus grupės V. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ISTORIKŲ IDEOLOGINĖS PAŢIŪROS ...... 77 1. Istorikai−politikai. 2. Materialistinių, arba ,,kairiųjų„„ ideologinių paņiūrų istorikai. 3. Katalikińkųjų, arba ,,deńiniųjų„„ ideologinių paņiūrų istorikai VI. ISTORIKŲ BENDRIJOS PROFESINĖ STRUKTŪRA IR PRAGYVENIMO ŠALTINIAI ...... 89 1. Darbas istorijos mokslo institucijose ir organizacijose ...... 89 2. Pragyvenimo ńaltiniai ...... 98 IŠVADOS ...... 103 SUTRUMPINIMAI IR SANTRUMPOS ...... 107 PRIEDAI ...... 108 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 134 SUMMARY ...... 146

3

ĮVADAS

Problema

1918–1940 m. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės laikotarpis sietinas su nacionalinio Lietuvos istorijos mokslo profesionalizacijos ir institucionalizacijos proceso pradņia. Vienas ņymiausių tuo laikotarpiu subrendusių istorikų Zenonas Ivinskis ińskyrė septynis tuometinės kritińkosios postromantinės Lietuvos istoriografijos ,,pirmūnus“– Joną Totoraitį, Joną Yčą, Igną Jonyną, Antaną Alekną, Petrą Klimą, Augustiną Voldemarą ir Juozą Purickį.1 Nepriklausomos valstybės laikais pradėtas profesionalių istorijos tyrinėtojų rengimas. Visuomenei ņinomiausias jų kolektyvinio darbo vaisius – Adolfo Ńapokos redaguotas vadovėlis ,,Lietuvos istorija“, kuris jau tuo metu ińleistas rekordiniu 17.050 egzempliorių tiraņu. Daņnai akcentuojama, kad nacionalinės lietuvińkos istoriografijos tikslas – ,,rasti lietuvius„„ Lietuvos istorijoje. Ńis ńūkis atspindėjo pirmąjį savosios moderniosios istoriografijos raidos etapą. Tai suvokė ir ņymiausi tuometiniai Lietuvos istorikai. Deja, nepriklausomai istoriografijai nebuvo lemta ilgai gyvuoti, jos tolimesnius tikslus įgyvendinti sutrukdė karai ir okupacijos. Ńio tyrimo objektas – nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrija ir istorijos mokslo profesionalizacijos pradņia. Pagrindinė ńiame darbe nagrinėjama problema – sudarę aptariamojo laikotarpio istorikų bendriją ņmonės, kurie modernios nacionalinės istoriografijos formavimosi pradņioje ėmėsi istorijos tyrimų. Kas juos siejo ar skyrė. Darbo tikslas – ińanalizuoti 1918–1940 m. Lietuvos istorikų bendrijos sudėtį ir profesionalizacijos ypatybes. Uţdaviniai – ińtirti istorikų: 1) specialybės ińsilavinimą; 2) kvalifikacijos kėlimo aplinkybes; 3) atskleisti socialinių kolektyvinės biografijos aspektų (teritorinės ir socialinės kilmės, etninės ir konfesinės priklausomybės, lyties ir ńeimos faktoriaus) poveikį istorikų profesionalizacijai; 4) amņiaus grupes ir kartų santykių problemas; 5) ideologines paņiūras ir konkurencinę kovą ,,istorikų lauke„„; 6) profesinę struktūrą – darbą, veiklą ir narystę istorijos mokslo institucijose ir istorikų pragyvenimo ńaltinius. Nepriklausomos Lietuvos istoriografijos profesionalizacijos proceso pradņia yra ypatingai svarbi norint suvokti tolesnę jos raidą, todėl be publikuotų, reikalingi ir kitų tos pačios tematikos aspektų tyrimai. Maņai yra darbų, kuriuose ņiūrima į istorikus, kaip į socialinę-profesinę grupę2. Daņniausiai nagrinėti įvairūs istorikų mokslinės veiklos aspektai, iń kurių ińsamiausiai – jų dalyvavimas tarptautiniuose istorijos mokslo kongresuose. Taip pat istoriografijoje pasirodo svarstymų apie tarpukario Lietuvos istorikų metodologiją, darbą Kauno universitete. Tačiau nėra

1 S. Suņiedėlis. Zenonas Ivinskis istorijos moksle, Aidai, 1972, nr. (249–263), p. 121. 4 specialių darbų, skirtų tarpukario Lietuvos istorikų mokslinės konkurencijos, kultūrinio ir socialinio kapitalo specifikai, interesų dispozicijoms, disertacijų rengimo bei gynimo aplinkybėms, socialiniams ryńiams ir tarpusavio santykiams. Ńio darbo naujumas ryńkiausiai matosi mėginant pasirinkus atrankos kriterijų, nustatyti profesionalių nepriklausomos Lietuvos istorikų skaičių, socialinę bendrijos struktūrą ińskiriant jų grupes bei apibrėņiant ńios bendrijos ,,ribas“. Istorikų ,,bendrijų„„ studijos praplečia istoriografijos istorijos tyrimų lauką, leidņia suprasti istorikų darbus ir paņiūras platesniame kontekste. Ńie tyrimai yra svarbūs ir visuomenės istorinei kultūrai ir sąmonei paņinti. Tai alternatyva siauram elitariniam-personalistiniam poņiūriui į istoriografijos tyrimus. Darbo chronologinės ribos sutampa su Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu (1918−1940 m.), nors rańant apie vyresniosios kartos istorikų ińsilavinimą jos buvo ir perņengtos. Darbą sudaro: įvadas, 6 skyriai, ińvados, ńaltinių bei literatūros sąrańai, prieduose − istorikų sąrańas ir biogramos, kuriose pateikta pagrindinė biografinė informacija. Pirmajame skyriuje pateikiama istorikų bendrijos apibrėņtis, antrajame ir trečiajame – aspektai tiesiogiai susiję su istorikų profesionalizacija, tai ińsilavinimas ir disertacijų rengimas bei gynimas. Ketvirtasis skyrius skirtas socialiniams aspektams aptarti – tai istorikų teritorinė ir socialinė kilmė, etninė ir konfesinė priklausomybė, taip pat lyties ir ńeimos faktorius bei kartų kaita. Ńie aspektai yra įprasta bet kurio prozopografinio tyrimo dalis, nesvarbu kurio laikotarpio ar pobūdņio analizuojamai istorijoje veikusių asmenų grupei skirta3. Penktasis skyrius skirtas vyravusioms istorikų bendrijoje ideologinėms paņiūroms atskleisti, paskurtinis ńeńtasis− istorikų bendrijos profesinei struktūrai, t.y. darbui mokslo institucijose, organizacijose, pragyvenimo ńaltiniams aptarti. Darbo prieduose pateiktų biogramų klausimynas sudarytas laikantis prozopografijos metodo tikslo sukurti erdvę, kurią galima studijuoti, t.y. sukurti vienodą klausimyną (apie gimimą ir mirtį, santuoką ir ńeimą, socialinę kilmę ir paveldėtą ekonominę poziciją, gyvenimo vietą, ińsilavinimą, personalinį pragyvenimo ńaltinį, uņsiėmimą, religiją, patirtį pareigose ir t.t.)4.

Tyrimo metodai

2 A. Ragauskas. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, p. 62. 3 Koenraad Verboven, Myriam Carlier, Jan Dumolyn. A Short Manual to the Art of Prosopography. Guide to the Principles and Practice of Prosopography. http: // prosopography.modhist.ox.ac.uk/course_syllabuses.htm, p. 39. Vienas iń ,,feministinės„„ kolektyvinės biografijos pavyzdņių imant pakankamai ilgą laikotarpį: Alison Booth. How to Make It as a Woman: Collective Biographical History from Victoria to the Present. London, 2004, 424 p. 4 L. Stone. Prosopography, Daedalus. Journal of American Academy of Arts and Sciences, 1971 Winter: Historical Studies Today, p. 46.

5 Istorikai, rańydami veikalus apie inteligentiją ar akademinį elitą naudoja įvairius metodus, kurių daugelis siejasi su sociologijos teorija5. Nuo XX a. septintojo deńimtmečio socialinių struktūrų tyrimams Vakarų Europos istoriografijoje pradėta vis plačiau taikyti prozopografinį metodą. Jo principas paprastas: pirmiausia pagal vieną ar kelis kriterijus atrenkama tiriamųjų asmenų grupė, po to sudaromi biografinių duomenų klausimynai ir jais remiantis apibūdinama ńios grupės socialinė, privati, visuomeninė, kultūrinė, ideologinė ar politinė dinamika6. Anot prozopografijos pagrindėjo Lawrence‟o Stone‟o, prozopografija –tai bendro istorijos veikėjų biografinių duomenų fono tyrimas7. Daugelio skirtingų biografijų analizės dėka galima ińtirti ryńius tarp institucijų, atskirų asmenų ir visuomenės. Prozopografija teikia galimybę, naudojant įvairius ńaltinius, kaupti alternatyvius statistinius duomenis nepriklausomai nuo oficialiosios statistikos. Tokių tyrimų pavyzdņiu gali būti prancūzų sociologo Pierre‟o Bourdieu inspiruoti prancūzų akademinio elito tyrimai. Jis siūlo ńias prozopografijos definicijas: 1) prozopografija yra asmenų, priklausančių tai pačiai sričiai, studija; 2) ji paremta visapusińku duomenų apie ńiuos asmenis rinkiniu (jų socialinė kilmė, ińsilavinimas, socialinė padėtis, tos srities paņiūros ir pan.); 3) kiek įmanoma, tie patys duomenys turi būti renkami apie kiekvieną asmenį; 4) pagrindinis studijų objektas – ne individai, bet tiriamos srities ,,lauko“ struktūra ir istorija8 . Ńiuolaikinė prozopografija vis labiau siejama su elektroninėmis duomenų bazėmis, nors tyrinėtojas priklausomai nuo tiriamos grupės pobūdņio gali pats pasirinkti kokiu būdu rinks medņiagą, kurs duomenų bazę ir ją apdoros, pavyzdņiui − naudos tam tikslui kompiuterinę programą ar ne. Duomenys gali būti apskaičiuojami ,,rankiniu„„ būdu arba kompiuteriu9. Ńiame darbe nebuvo būtinybės skaičiuoti pasitelkiant kompiuterines programas, nes tiriamoji grupė pakankamai nedidelė. Tiriant elitus (ńio darbo atveju− grupę intelektualų) individualūs atvejai, ńaltiniai bei metodai yra svarbesni. Socialinių mokslų metodai – daugiausia statistiniai (faktorių analizė, tikimybių apskaičiavimas ir kt.) čia nėra labai svarbūs. Tiriant dideles ,,anonimines„„ grupes – atvirkńčiai, socialinio mobilumo mechanizmai ir socialinių pozicijų pasiskirstymas yra pagrindinės tyrimo problemos10. Metodas labiausiai tinka karjeros ir promocijos modeliams, jėgos akumuliacijai, socialiniams tinklams, politinei įtakai ir kitiems neinstituciniams organizacijų ar grupių aspektams tirti. Tačiau biografinės tam tikro skaičiaus ņmonių grupių studijos yra galimos tik kai jos gerai dokumentuotos, bet ir tada prozopografijos tyrimą riboja duomenų apie praeitį

5 L. Raemdonck. Methodological Reflections on the Prosopographical Study of Academics: Bourdieu’s sociological theory and its application in a historical context, http: // www. oslo 2000. uio.no./AIO/AIO16/ group% 207/Raemdonck.pdf., p. 1. 6 Ch. Charle. Prosopography (Collective biography). www. Sciencedirect.com./science/reference works/0080430767, p. 122236. Ņiūrėta 2003. 02. 12. 7 Ten pat, p. 12236. 8 D. Broady. French prosopography definition and suggested readings, www. skeptron. uu. se/broady/sec/p-broady- frenchprosop. Htm. 9 Koenraad Verboven, Myriam Carlier, Jan Dumolyn. A Short Manual to the Art of Prosopography, p. 57. 6 kiekis ir kokybė. Bet kurioje istorijos veikėjų grupėje gali būti beveik viskas ņinoma apie vienus jos narius ir beveik nieko apie kitus11. Aptariamą metodą pagal P. Bourdieu modelį inteligentijos studijoms naudojo prancūzų sociologai Vincent Karady, kuris tyrinėjo XIX a. II pusės ir XX a. pr. Prancūzijos mokslininkus, Giselle Sapiro, kuri 1994 m. apgynė disertaciją apie 1940–1950 m. prancūzų rańytojus, ir istorikas Christophe‟as Charle‟as, tyręs XIX–XX a. Paryņiaus universiteto Teisės fakulteto profesūrą12. Jis paņymi, kad tik daugelio skirtingų biografijų analizės dėka galima rekonstruoti ryńius tarp institucijų, atskirų asmenų ir visuomenės. Lietuvos istoriografijoje pirmą kartą prozopografinis metodas pradėtas taikyti XVII a. Vilniaus miesto valdančiojo elito tyrimui13. Netrukus pasirodė darbas, skirtas viduramņių Lietuvos diduomenei14. Iń naujausių laikų istorijai skirtų darbų, galima paminėti tik tarpukario Lietuvos valstybės kūrimosi pradņios Ńiaulių apskrities savivaldybininkų tyrimą15. XX a. profesinei inteligentijai ar akademinei bendruomenei skirtų prozopografinių tyrimų dar nėra. Ne visi analogińką arba artimą ńiam darbui tematiką tiriantys istorikai naudoja sociologų metodiką. Antai JAV istorikė Reba N. Soffer ,,tradiciniu“ būdu analizavo Anglijos istorijos mokslo profesionalizacijos procesą ir jo reikńmę politinio elito formavimuisi16. Jos tėvynainis istorikas Normanas Cantor‟as ėjo kitu keliu – parańė monografiją apie istorikus medievistus sutelkdamas dėmesį tik į jų asmeninį gyvenimą, charakteriologiją, socialinę aplinką, politines simpatijas, nacionalinę priklausomybę ir t. t.17. Be to, N. Cantor‟as rańydamas apie istorikus, atkreipė dėmesį į jų ińsilavinimą, turtinę ir ńeimyninę padėtį. Anot jo, veikale stengtasi kiekvienu atveju papasakoti apie istorikų gyvenimus kartu įvertinant jų mokslines koncepcijas ir mokyklas18. Darbas struktūrizuotas pagal istorikų mokyklas – modernizmo (F. W. Maitland‟as), ,,analų“ (L. Halphen‟ as, M. Bloch‟as), nacių laikotarpio istoriografijos atstovų (E. Schramm‟ as, H. Kantorowicz‟ius) ir kitas.19 Ńiuo metu N. Cantoro veikalas vertinamas kaip bene vienintelis ņinomas sėkmingo biografinio, istoriografinio ir istorijos tyrimo derinimo pavyzdys20.

10 Ten pat, p. 42. 11 L. Stone. Prosopography, Daedalus, p. 69-70. 12 L. Raemdonck, p. 1. 13 A. Ragauskas. Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662–1702 m.), V., 2002, 480 p. 14 R. Petrauskas. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje –XV a.: sudėtis-struktūra-valdţia, V., 2003, 379 p. 15A. Lazauskienė-Morkūnaitė. Ńiaulių apskrities savivaldybių charakteristika 1918–1920 m. (savivaldybių nariai ir tarnautojai), Šiaulių apskrities istorijos raida. Mokslinių straipsnių rinkinys, Ńiauliai, 2004, p. 71–87. 16 N. Soffer Reba. Discipline and Power. The University History and the Making of an English Elite. 1870-1930, Stanford University Press, Stanford, California, 1994. 17 A. Ragauskas. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, LKMA metraštis, V., 2001, t. 19, p. 62 –63. 18 N. Cantor. Inventing the Middle Ages, New York, Quill William Morrow, 1991, p. 3. 19 Ten pat, p. 9–10. 20 N. Cantor. Inventing the Middle Ages: The Lives, Works, and Ideas of the Great Medievalists of the Twentieth Century. A book review by Danny Yee, 1997, http: //dannyreviews.com. Ņiūrėta 2008 07 16.

7 Artimiausi savo pobūdņiu ńiam tyrimui yra lenkų istoriko Jerzy Maternickio darbai. Jis Varńuvos istorikų bendrijos tyrimuose naudoja analitinį, aprańomąjį ir kvantitatyvinį metodus, pirmenybę teikdamas pirmąjam, nes antrąjam reikia daug dokumentinės medņiagos, be to, ne viską galima ińmatuoti ir apskaičiuoti, kiekybinė analizė negali pakeisti kokybinės21. J. Maternickis ńiais metodais tiria istorikų bendrijos skaičiaus ir demografinės struktūros, teritorinės ir socialinės kilmės, ińsilavinimo, kvalifikacijos ir pragyvenimo ńaltinių klausimus. Nesunku pastebėti, jog ńie aspektai būdingi ir prozopografiniam tyrimui. Tačiau skirtingai nuo minėto prancūzińkojo prozopografijos modelio, pagrindinis tyrimo objektas J. Maternickio darbuose yra istorikai, o ne institucijos ar ,,istorikų laukas“. Apibendrindamas, manyčiau, kad geriausia tiriant istorikų bendriją naudoti tiek aprańomąjį- analitinį, tiek prozopografinį metodus. Taip daryta ir ńiame darbe, kuris, nors ir įvardytas ,,kolektyvinės biografijos tyrimu“, nėra parańytas taikant vien prozopografinį metodą. Tyrimų metodai buvo derinami. Tokiu būdu galima ińvengti pastarojo metodo trūkumo – tiriamojoje asmenų grupėje pasitaikančių unikalių asmenybių niveliavimo.

Istoriografija Istoriografijoje analizuojamos istorikų mokslinės koncepcijos, metodologinės orientacijos ir moksliniai veikalai, neskiriant didesnio dėmesio socialiniams istorikų veiklos ir gyvenimo aspektams. Tuo tarpu dar ņymusis anglų istorikas Edward‟as Hallett‟as Carr‟as buvo davęs ińmintingą patarimą: prień pradedant studijuoti istorinius faktus, reikia susipaņinti su juos tyrusiu istoriku22. Uņsienio istoriografijoje per pastaruosius kelis deńimtmečius pasirodė studijų, kuriose bandyta įvairiapusińkiau tirti istorikų biografijas, sieti įvairius jų aspektus su moksline veikla23. Be to, ńiuo laikotarpiu ińsiskyrė ir bendra socialinės inteligentijos istorijos kryptis, kurios studijų objektu in corpore yra istorikai. Impulsą jai davė tyrinėtojai, besigilinantys į devynioliktojo amņiaus pabaigos ir dvideńimtojo amņiaus pirmos pusės socialinę istoriją – laikotarpį, kai susiformavo naujas socialinis sluoksnis – modernioji inteligentija24. Ńiuo metu ińsiskyrė dvi inteligentijos istorijos tyrimų kryptys: vadinamoji ,,intelektualų istorija“, kuri nagrinėja idėjas, ieńko tekstuose prasmės, ,,kultūros sistemos“ ir socialinė intelektualų istorija uņsiimanti biografijomis, institucijų ir profesionalių organizacijų istorija. Pastarajai krypčiai tekstas yra tik socialinės patirties registras.

21 J. Maternicki. Polskie badania nad środowiskami historycznymi. Zalożenia, organizacja, rezultaty, Przegląd Humanistyczny, 1995, nr. 1, s. 28. 22 E. H. Carr. Kas yra istorija, Vilnius, 1999, p. 23. 23 Apie tai plačiau ņr. skyrelyje ,,Svarbiausios sąvokos ir problemos‟‟. 24 D. Wickberg. Intellectual History vs. the Social History of Intellectuals, Rethinking History, 2001, nr. 5:3, p. 386. 8

Apie tarpukario Lietuvos istorikus rańyta nemaņai, tačiau dar daug jų gyvenimo ir veiklos aspektų yra neatskleista. Lietuvos istoriografijoje iki ńiol nebuvo bandymų parańyti kolektyvinę istorikų biografiją. Aprańyti tik kai kurie istorijos mokslo raidos ir atskirų ņymesnių istorikų biografijų aspektai. Tarpukario laikotarpio spaudoje pasirodydavo Lietuvos istorikų straipsniai, kuriuose jie aptardavo savo kolegų mokslinius interesus bei produktyvumą25. P. Ńtuopis, J. Matusas, V. Trumpa, Z. Ivinskis nagrinėjo aktualiąsias Lietuvos istorijos mokslo raidos problemas ir istorikų nuveiktus bei nenuveiktus darbus keliant jo lygį26. Tarpukario Lietuvos istorijos mokslo centrų kūrimąsi, archyvus bei istorikų mokslinius interesus palankiai įvertindamas ,,atsiradusio iń nieko“ tuometinio Lietuvos istorijos mokslo paņangą neińskirdamas mėgėjų populiarizatorių ińsamiai apņvelgė ir jų amņininkas lenkų istorikas Stanisławas Zajączkowskis27. Sovietmečiu apie tarpukario Lietuvos istoriografines koncepcijas rańė Vladimiras Pańuta28 ir Aldona Gaigalaitė29. Ji J. Totoraitį, J. Stakauską, A. Steponaitį ir P. Penkauską pavadino vokińkojo neoromantizmo sekėjais, A. Janulaitį ir I. Jonyną – liberalių paņiūrų istorikais, kurių darbuose kai kada ryńki ir marksizmo įtaka. Paņymėtina, kad nors istorikė ir turėjo atiduoti duoklę tuo metu vyraujančiai oficialiajai marksistinei ideologijai, skirtingai negu V. Pańuta, konstatavo, jog tarpukario Lietuvos istorijos mokslas buvo augimo stadijoje, o Kauno universitete susibūrė kūrybingas jaunų ir vyresnės kartos istorikų būrys. Apie nepriklausomos Lietuvos istorikų mokslinės veiklos metodus, interesus bei darbą Kauno universitete rańė Juozas Jurginis 30. Ińeivijos spaudoje gana daņnai pasirodydavo vienam ar kitam istorikui skirti proginiai straipsniai, kurie teikia duomenų apie tuometinės jaunosios istorikų kartos veiklą, profesionalizacijos galimybes, santykius su vyresniąja karta. Humanitarinių mokslų, Teologijos- filosofijos ir Teisės bei Evangelikų teologijos fakultetuose istorikų darbas plačiausiai apņvelgtas Prano Čepėno redaguotame Lietuvos universiteto jubiliejui skirtame leidinyje31. Naudinga ir informatyvi Gedimino Rudņio parengta V. Trumpos straipsnių knyga, kurioje galima rasti ńio istoriko straipsnių bei nekrologų, skirtų istorikams – buvusiems jo profesoriams ir kolegoms dar iń

25 J. Stakauskas. Istorikai – ,,Naujosios Romuvos“ bendradarbiai, Naujoji Romuva, 1936, nr. 40 (300), p.778–779. 26 P. Ńtuopis. Tautinės istorikų pareigos, Akademikas, 1933, nr. 16, p. 307–309; J. Matusas. Ką mes darom savo istorijai? Naujoji Romuva, 1932, nr. 49 (101), p. 1070; J. Matusas. Kiek paņengė Lietuvos istorijos mokslas? Pasaulio lietuvis, 1938, balandņio 1 d., nr. 7, p. 147; V. Trumpa. Savosios istorijos keliais, Kaunas, 1937; Z. Ivinskis. Aktualieji Lietuvos istorijos klausimai, XX amţius, 1937, nr. 12 (169), p. 5; Z. Ivinskis. Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, LKMA suvaţiavimo darbai, t. III, Roma, 1972. 27 S. Zajączkowski. Litewski ruch naukowy w zakresie historii, Kwartalnik Historyczny, Rocznik, 1935, s. 301–339; S. Zajączkowski. Historical research in Lithuania today, Baltic and Scandinavian countries, Vol. IV, nr. 2 (9), May, 1938, p. 24-29. 28 В. И. Пашуто. Образование Литовского государства, Mockва, 1959, c.227. 29 A. Gaigalaitė. Istoriografijos koncepcijos Lietuvoje, Problemos, 1970, nr. 1 (5), p. 51–52. 30 J. Jurginis. Istorija. Vilniaus universiteto istorija. 1803–1940, V., ,,Mokslas“, 1977, p. 262–264. 31 J. Girnius. Teologijos-Filosofijos fakultetas, p. 355–360, J. Pauperas. Evangelikų teologijos fakultetas, p. 385-386, J. Jakńtas. Istorijos skyrius, p. 406-415, A. Plateris. Lietuvos teisės istorijos katedra, p. 565–567, Lietuvos universitetas 1579-1803-1922, red. P. Čepėnas, Chicago, 1972.

9 tarpukario Lietuvos laikų32. Jie įdomūs ir vertingi savitomis V. Trumpai būdingomis įņvalgomis bei vertinimais. Būdamas egzilyje, vienas iń ņymiausių tarpukario Lietuvos istorikų atstovų Z. Ivinskis toliau nagrinėjo Lietuvos istorijos mokslo problemas, atkreipė dėmesį į buvusį vyresniosios ir jaunosios istorikų kartų santykių antagonizmą, ińskyrė geriausias mokslines studijas ir gabiausius tyrinėtojus33. Atgimimo laikais ir atgavus Lietuvos nepriklausomybę, istoriografijoje pasirodė tarpukario istorijos mokslą ir istorikus vertinančių straipsnių34. Alfredas Bumblauskas ińkėlė Z. Ivinskį kaip modernios mokslinės metodologijos pradininką Lietuvos istorijos moksle, akcentavusį genetinio istorijos suvokimo svarbą35. Povilas Lasinskas ńalia Z. Ivinskio mini kitus to meto istorikus – Jonyną, J. Jakńtą, J. Matusą, A. Ńapoką, P. Ńtuopį36. Anot Aivo Ragausko, Istorikų metodologijos klausimas gana sudėtingas, nes jaunosios istorikų kartos atstovai tarpukariu tebuvo trisdeńimtmečiai, kurie ilgainiui smarkiai evoliucionavo, jie patyrė tremtį ir emigraciją37. Aptartų istorikų biografijų aspektų įvairumu ińskiria Vytauto Merkio darbai skirti istorikams I. Jonynui 38 ir K. Jablonskiui39 (pastarąją mokslo populiarinimo publikaciją gerai įvertino ir V. Trumpa, kuris ją pavadino monografija)40. Abiejų istorikų biografijas V. Merkys apņvelgė nuosekliai, aptardamas teritorinę ir socialinę kilmę, religinių paņiūrų problemą, vidurinio ir aukńtojo mokslo įgijimo aplinkybes, pedagoginį darbą gimnazijose ir aukńtosiose mokyklose, mokslinių tyrimų metodikos ir interesų formavimąsi. Su ņymių istorikų, be kurių negalima įsivaizduoti Lietuvos istoriografijos −Ńapokos ir Aviņonio gyvenimo etapais, jų mokslinio palikimo reikńme skaitytojus supaņindino Antanas Tyla41. Jis taip pat publikavo ir straipsnį skirtą Antano Smetonos lituanistikos instituto įkūrimui bei

32 V. Trumpa. Apie ţmones ir laiką, V., ,,Baltos lankos“, 2001. 33 Z. Ivinskis. Į klausimus apie istorijos mokslus nepriklausomoje Lietuvoje, Į laisvę, 1958, nr. 16-17; Z. Ivinskis. Ikińioliniai lietuvių kultūros istorijos tyrinėjimai. Bibliografińkai – kritińka apņvalga, Aidai, 1960, nr. 1, p.22–26; Z. Ivinskis. Įvadas. Lietuvos istoriografijos posūkis moksline kryptimi iki Nepriklausomybės sutemų (1940 m.), Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didţiojo mirties, V., ,,Mokslas“, 1991, p. 57–71. 34 A. Nikņentaitis. Įvadas, A. Kučinskas, Kęstutis, V., 1988; J. Jurginis. Ńapokos istorijos apņvalga, A. Ńapoka. Lietuvos istorija, V., ,,Mokslas“, 1989, p. 687-693; E. Gudavičius. Zenonas Ivinskis ir jo veikalas, Z. Ivinskis. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didţiojo mirties, p. 411– 420. 35 A. Bumblauskas. Zenono Ivinskio vieta mūsų istoriografijoje, Naujoji Romuva, 1994, nr. 1 (495); Penkios Zenono Ivinskio teorinės novacijos, Lietuvos istorijos studijos, 1997, nr. 4. 36 P. Lasinskas. Z. Ivinskio teorinės nuostatos ir paieńkos XX a. 4-ajame deńimtmetyje, Lituanistica, 2000, nr.1/2 (41– 42), Prieńkario Lietuvos istoriografija: metodologinių orientyrų paieńka, Istoriko atsakomybė, V., 2002, p. 89–98. 37 A. Ragauskas. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, LKMA metraštis, V., 2001, t.19, p. 59–69. 38 V. Merkys. Istorikas Ignas Jonynas, I. Jonynas. Istorijos baruose, V., ,,Mokslas“, 1984, p. 5–32; Keletas ņodņių apie autorių, I. Jonynas. Lietuvos didieji kunigaikńčiai, V., 1996, p. 5–13. 39 V. Merkys. Konstantinas Jablonskis, K., ,,Ńviesa“, 1991. 40 V. Trumpa. Konstantinas Jablonskis, Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 287. 41 A. Tyla. Adolfas Ńapoka, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 253–254; A. Tyla. Adolfas Ńapoka – ņymus Lietuvos istorikas, Mūsų praeitis, 1997, nr. 5, V., 1998, p. 116; A. Tyla. Konstantino Aviņonio mokslinės veiklos etapai, LDK: Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Aviţoniui – 90, V., 2001, p. 7–12; A. Tyla. Konstantinas 10

ńios pirmosios grynai akademinių mokslinių tyrimų institucijos Lietuvoje Istorijos skyriaus veiklai iki pat antrosios sovietinės okupacijos42. Jonas Aničas periodinėje spaudoje paskelbė kelis straipsnius apie vieną iń profesionaliosios lietuvių istoriografijos pradininkų Joną Yčą43. Neseniai ńis autorius ińleido monografiją skirtą Jonui ir Martynui Yčams. Joje aptarė J. Yčo darbą Lietuvos universitete, pagal paskaitų tvarkarańčius rekonstravo ńio istoriko skaitytus kursus, panaudojo ir archyvinę asmens bylų medņiagą, nors prie anksčiau skelbtų savo straipsnių naujų duomenų nepridėjo44. Egidijus Aleksandravičius rańydamas apie ńį istoriografijos pionierių, paņymėjo, kad kalbant apie modernaus istorijos mokslo atsiradimą Lietuvoje tarpukario laikotarpiu, atkreiptinas dėmesys į tuos, kurie pirmieji ėmėsi universitetinių istorijos kursų skaitymo.45 Jie ugdė jaunąją istorijos tyrinėtojų kartą. E. Aleksandravičius pastebėjo, kad sunku pakankamai aińkiai atskirti tyrinėjančius ir rańančius istorikus nuo dėstančių universitetuose, nes paskaitų kursai gali būti nepakankamai originalūs. Ńis autorius nagrinėjo ir vieno ņymiausių ,,auńrininko“ pragmatinės- didaktinės istoriografijos atstovo Jono Ńliūpo kūrybos nepripaņinimo profesionaliųjų Lietuvos istorikų prieņastis.46 A. Gaigalaitės naujausiame darbe apie valstybininką, publicistą ir istoriką J. Purickį galima rasti ńios autorės parańytą skyrių apie maņiau ņinomą jo mokslinę veiklą ir disertacijos novatorińkumo XX a. pradņios Lietuvos istoriografijos kontekste įvertinimą47. Aivas Ragauskas panaudodamas LCVA saugomas autobiografijas, tarnybos lapus ir anketas, MAB RS ir VUB RS fonduose esančią korespondenciją ińsamiai aptarė rusų istoriko Ivano Lappo pakvietimo į Lietuvą ir darbo VDU aplinkybes48. A. Ragauskas atskirame straipsnyje remdamasis LNB RS, VUB RS saugoma istorikų korespondencija, HMF Tarybos posėdņių protokolais atskleidė ir vis daņnėjantį tarpukario Lietuvos istorikų dalyvavimą tarptautiniuose istorijos mokslo kongresuose49. Tuo pačiu aspektu rańiusi Audronė Januņytė sudarė naudingos informacijos teikiančią lentelę50. Tarpukario Lietuvos istorikų moksliniai interesai, mokslinių

Aviņonis (1909–1969), Mūsų praeitis, V., 1992, p. 226–227; A. Tyla. Pratarmė, A. Ńapoka, 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais, V., 1990, p. 3–8. 42 A. Tyla. Istorija lituanistikos kontekste, Lituanistika: tradicijos, dabartis, perspektyvos, V., 1999, p. 13-31. 43 J. Aničas. Pirmasis lietuvių ńvietimo rūmo kūrėjas, Diena, 1995, Nr. 157, p. 5; Lietuvos universiteto profesorius Jonas Yčas, Mokslo Lietuva, 1995, Nr. 6 (100), p. 6, Nr. 8 (102), p. 2. 44 J. Aničas. Jonas ir Martynas Yčai. Gyvenimas ir darbai Lietuvai, V., 2007. 45 E. Aleksandravičius. Prie akademinės lietuvių istoriografijos ińtakų (minint profesorių Joną Yčą), Praeitis, istorija ir istorikai, V., ,,Vaga“, 2000, p. 312–319. 46 E. Aleksandravičius. Jonas Ńliūpas – istorikas, Ten pat, p. 319–328. 47 A. Gaigalaitė. J. Ņeimantienė. Juozas Purickis – Vygandas, V.: Vilniaus knyga, 2004. 48 A. Ragauskas. Istorikas Ivanas Lappo (1869–1944) ir Lietuva, Lietuvos istorijos metraštis, 1993 metai, V., 1994, p. 81. 49 A. Ragauskas. VDU mokslininkai istorijos mokslo kongresuose 1918–1940 m., VDU 70 LKMA, Kaunas, 1993, p. 169–184. 50 A. Januņytė. Tarptautinis Lietuvos istorikų bendradarbiavimas XX a. pradņioje, Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, V., ,,Vaga“, 2000, p. 222–227. Ńi autorė anglų kalba ińleido monografiją, kurioje

11 veikalų lygis, tarpusavio mokslinė polemika aptarta jų tyrinėjimus tęsiančių nūdienos vyresniosios kartos istorikų monografijose51. A. Ragauskas remdamasis archyvine medņiaga, taip pat paskelbė straipsnį, skirtą ir 1940–1941 m. Lietuvos istorijos mokslo sovietizacijos problemai52. Jame aptarė institucijų pertvarkymus, istorikų santykius su okupaciniu rėņimu. Nepriklausomos Lietuvos istorikų jaunosios kartos atstovas – Bronius Dundulis paskelbė nedidelės apimties straipsnį apie istorikų rengimą VDU. Archyvinė medņiaga straipsniui nebuvo panaudota, tik pateiktas HMF regulaminas bei trumpai paminėta ńio fakulteto konkurencijos su TFF problema53. Kelis sakinius apie Lietuvos istorikų studijas uņsienyje savo straipsnyje paskyrė Ņ. Kriaučiūnienė54 . Ńio darbo autorius paskelbė keletą straipsnių prieńkario Lietuvos istorikų bendrijos tematika. Pirmasis – apie visuotinės istorijos kursus ir juos skaičiusius istorikus55. Publikacijoje, remiantis paskaitų tvarkarańčiais, fakultetų tarybų posėdņių protokolais ir istorikų archyvinių bylų medņiaga, apņvelgta visuotinės istorijos dėstymo padėtis tarpukario VDU ir kartu pateikta keletas biografinių faktų susijusių su A. Voldemaro, P. Gronskio, L. Karsavino, J. Totoraičio ir J. Jakńto darbu ńiame universitete. Taip pat nedidelėje publikacijoje aptarti prieńkario Lenkijos ir Lietuvos istorikų ryńiai – veikalų recenzavimas, korespondencija ir vizitai 56. E. Bakonis rańė apie istorikų veiklos kryptis bei pastangas suvienyti jėgas Lietuvos istorijos draugijoje57. Apie tai atskirame knygos, skirtos K. Jablonskiui skyriuje rańė ir V. Merkys58. Aldona Vasiliauskienė rańė apie istorikų dalyvavimo LKMA veikloje59. Ji atskirai aptarė ir moterų dalyvavimo ńios akademijos suvaņiavimuose klausimą, kelias eilutes skyrė istorikei M. Andziulytei-Ruginienei60.

aptarė pirmųjų prieńkario istorikų (P. Klimo, J. Purickio, A. Voldemaro, J. Ńliūpo, A. Voldemaro ir kt.) idėjas, veiklą ir darbus tiesiogiai dalyvaujant nepriklausomos nacionalinės Lietuvos valstybės kūrime. Nacionalizmo raidos tyrimai ńiuo metu aktualūs įvairiuose Vakarų Europos universitetuose. Ņr. A. Januņytė. Historians as nation-state builders: The Foundation of Lithuanian University 1904–1922, Tampere, 2005, 367 p. 51 V. Merkys. Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, V., ,,Mintis“, 1999, p. 14 –21; E. Gudavičius. Mindaugas, V., ,,Ņara“, 1998, p. 42–49. 52 A. Ragauskas. Lietuvos istorijos mokslo sovietizacija 1940–1941 metais, Lietuvos istorijos metraštis, 1994, V., 1995, p. 94–109. 53 B. Dundulis. Istorikų rengimas Vytauto Didņiojo universitete 1922–1940 m., VDU 70 LKMA, Kaunas, 1993, p. 161– 164. 54 Ņ. Kriaučiūnienė. Lietuvos studentai Europos aukńtosiose mokyklose 1919–1940 metais, Lietuvos istorijos metraštis, 1993 metai, V., 1994. 55 V. Selenis. Visuotinės istorijos dėstytojai Lietuvoje 1922–1939 m., Visuotinė istorija Lietuvos kultūroje: tyrimai ir problemos, V., ,,Versus Aureus“, 2004, p. 185–203. 56 V. Selenis. Kontakty historyków Polski I Litwy w okresie międzywojennym (1920–1939), Lituano-Slavica Posnaniensia. Studia Historica,T. XI, Poznań, 2005, s. 255–265. 57 E. Bakonis. Lietuvos istorijos draugija 1929–1940 metais, Mūsų praeitis, V., 1990, nr. 1. 58 V. Merkys. Konstantinas Jablonskis, Kaunas, 1991, p. 69–73. 59 A. Vasiliauskienė. Istorikai lietuvių katalikų mokslų akademijoje, LKMA metraštis, V., 1994, t. 8; A. Vasiliauskienė, Profesorius Zenonas Ivinskis ir LKMA, ten pat. 60 A. Vasiliauskienė. Moterys Lietuvių katalikų mokslų akademijoje (1922–1940), LKMA metraštis, V., 2000, t. XVI, p. 619 – 620. 12

P. Lasinsko darbai apie nepriklausomos prieńkario Lietuvos istorikus skirti ńiame universitete dirbusiems rusų istorikams L. Karsavinui ir jau minėtam I. Lappo bei teisės istorikei Janinai Deveikytei-Navakienei61. Straipsnyje apie J. Deveikę aptarė jos mokslo gimnazijoje ir Kauno universitete, studijų uņsienyje ir dalyvavimo VIII tarptautiniame istorikų kongrese Ciūriche aplinkybes. P. Lasinskas savo disertacijos medņiagos pagrindu ińleido atskirą monografiją62. Ji yra svarbi pirmiausia tuo, kad dėmesio centre pirmąkart atsiduria istorijos specialistų tarpukario Lietuvoje rengimas, o į mokslo darbus siekiama paņvelgti kaip į visumą. Galima pritarti P. Lasinsko teiginiui, kad tarpukario Vytauto Didņiojo universiteto istorikai pirmieji vertino savo kolegų darbo rezultatus, tačiau jiems buvo sunku ińvengti subjektyvumo. Monografijoje plačiai aptariamos istorikų Z. Ivinskio ir L. Karsavino metodologinės nuostatos, mokslo istorijos tyrinėtojams naudingas jos skyrius apie VDU istorijos katedrų organizavimą ir personalo sudėtį. Autorius tyrimo objektu įvardyjo nepriklausomos Lietuvos istorikų mokslinę, pedagoginę bei organizacinę veiklą, jų paņiūras. Monografijos temos formuluotė orientuoja į VDU, nes universitetas buvo pagrindiniu Lietuvos istorikų profesionalizacijos faktoriumi. Kita vertus, kitas svarbus istorikų profesionalizacijos veiksnys – studijos uņsienyje ńioje knygoje neaptartas, nes jis ińeina uņ temos ,,ribų“. Aurelijus Gieda paskelbė kelis straipsnius apie Lietuvos istorikų bendruomenę63. Juose svarstė kodėl nuo pirmos lietuvių istoriko (J. Totoraičio) disertacijos iki pirmojo nacionalinio istorikų suvaņiavimo praėjo lygiai ńimtas metų. Pastebėjo, kad tik ką atkūrus valstybingumą Lietuvoje vyravo ,,istoriografija be istorikų„„, o ir tie keli, buvo daugiadarbiai. XX a. pirmajame deńimtmetyje dar nebuvo tokių drąsuolių, kurie galėtų save vienareikńmińkai vadinti istorikais, o po kelių deńimtmečių situacija radikaliai pasikeitė – atsirado kultūros, teisės, literatūros istorikai ir t.t. Vertas dėmesio A. Giedos pastebėjimas, kad vienai mokyklai daņnai priklauso įvairių kartų atstovai, todėl ,,kartų konfliktas„„ pasireińkia anaiptol ne visada. Paminėtina ir Romualdo Juzefovičiaus monografija, skirta Nepriklausomos Lietuvos humanitarų organizacijoms. Knygoje autorius remdamasis skelbta, archyvine ir rankrańtine medņiaga nagrinėja mokslininkų ir mokslo mėgėjų veiklą 1918−1940 metais steigiant humanitarinio profilio organizacijas, siekia nustatyti mokslinės veiklos organizavimo sritis, mokslinės ńvietėjińkos veiklos rezultatus. Darbe pateikti duomenys, be literatūrologų, filosofų, ir

61 P. Lasinskas. Karsavino veikla VDU, Darbai ir dienos, K., 1996, nr. 2 (11); Ivanas Lappo – VDU profesorius, Lituanistica, V., 1998, nr. 3 (35), Jonės Deveikytės-Navakienės mokslinės veiklos pradņia, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai, V., 1999. 62 P. Lasinskas. Istorijos mokslas Vytauto Didţiojo universitete 1922–1940 metais, V., ,,Vaga“, 2004, 328 p. 63 A. Gieda. Lietuvos istorikų bendruomenė, Naujasis Ţidinys–Aidai, 2005 m. lapkritis-gruodis, Nr. 11–12, p. 550-555; A. Gieda. Jono Puzino ir jo kartos kultūros paveldo tyrinėtojų ńimtmetis, Kultūros paminklai, 2005, Nr. 12, p. 190– 197.

13 apie istorikų visuomenines mokslo institucijas64. Apie istorikų organizacijas, iń kurių itin− apie Lietuvos istorijos draugiją, jau nemaņai rańyta. Tačiau Karo mokslų draugijos istorijos sekcijos veiklai apibūdinti autorius rado naujų duomenų, yra skyręs ńiai temai ir specialų straipsnį65. Ńiuo metu yra rengiama ir disertacija skirta tarpukario nepriklausomybės laikotarpio Latvijos ir Lietuvos istorijos mokslo ryńių analizei66. Ńios kaimyninės ńalys labiausiai tinka ir lyginamajai istorijos mokslo būklės analizei, kuri verta atskiro tyrimo. Pastaraisiais metais pasirodė nemaņai atskiriems istorikams skirtų biografinių straipsnių, kurių didelę dalį anksčiau minėtoje monografijoje paminėjo P. Lasinskas67. Tačiau reiktų paņymėti, kad netgi ņymiems istorikams skirtų brońiūrų pasirodymas yra reta ińimtis, nekalbant apie monografijas. Prozopografiniams darbams įprasta naudoti ņinynų ir enciklopedijų duomenis. Iki ńiol nėra ińleistas Lietuvos istorikų biografinis ņinynas, tačiau apie kai kuriuos ņymius ir maņiau ņinomus istorikus informacijos galima rasti Bostone ińleistoje lietuvių enciklopedijoje, taip pat įvairiuose leidiniuose skelbiamose biogramose, tarpukaryje leistoje lietuvińkojoje enciklopedijoje, ińeivijos lietuvių ,,Encyclopedia Lituanica“, sovietinėse enciklopedijose MLTE, LTE, TLE, taip pat naujausiose VLE ir MLE.

Šaltiniai Daugiausia nepublikuotos ńaltinių medņiagos, susijusios su tarpukario istorikais, kuri buvo panaudota rańant ńį darbą yra saugoma LCVA, LMAB, LNB (M. Maņvydo) ir VUB rankrańčių skyriuose. LCVA, esančiuose Vytauto Didņiojo universiteto,68 Vilniaus Valstybinio universiteto69 ir Ńvietimo ministerijos fonduose70 yra istorikų, studijavusių uņsienyje, dirbusių dėstytojais VDU, gimnazijų mokytojais bei Lituanistikos instituto darbuotojų tarnybinių asmenų bylų aplankų ir mikrofilmų. Juose galima rasti fakultetų tarybų posėdņių protokolų, kurie teikia duomenų apie istorikų kvalifikacijos kėlimą, priėmimą ir atleidimą iń pareigų, taip pat istorikų oficialiosios tarnybinės korespondencijos, tarnybos lapų, anketų, kurios teikia duomenų apie istorikų akademinės ir profesinės karjeros etapus. Istorikų asmens bylose esama vidurinio ir aukńtojo ińsilavinimo dokumentų (atestatai, studijų knygelės, diplominių darbų recenzijos, diplomai), autobiografijų (curriculum vitae). Ńi

64 R. Juzefovičius. Lietuvos humanitarų mokslo organizacijos (1918−1940). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, 272 p. 65 R. Juzefovičius. Istorinė ńvietėjińka karo mokslų draugijos veikla 1923–1933, Karo archyvas, t. XVII, V., 2002, p. 181–195. 66 R. Ńimkus. Latvijos ir Lietuvos istoriografijos paralėlės: bandymai bendradarbiauti ir problemos tarpukaryje. Lietuvos istorijos studijos, 2007, nr. 19, p. 109−110. 67 P. Lasinskas. Istorijos mokslas Vytauto Didţiojo universitete 1922–1940 metais, p. 16–21. 68 LCVA, f. 631, ap. 3 (tarnautojų asmens bylos), ap. 4 (kultūros reikalų departamento veiklos bylos), ap. 10 (studentų diplominiai darbai), ap. 11 (studentų, ińlaikiusių egzaminus eksternu, asmens bylos), ap. 18 (moksliniai darbai) 69 LCVA, f. – r. 856, ap. 2 (darbuotojų asmens bylos) 14 medņiaga leidņia uņpildyti literatūroje pasitaikančias istorikų biografijų spragas, nors ir ne visas, pavyzdņiui, kartais duomenų apie asmens socialinę kilmę ar konfesinę priklausomybę galima pasigesti ir archyvinėse bylose. Prieńkario nepriklausomos Lietuvos institucijų tarnybinėse anketose daņnai nėra grafos apie socialinę darbuotojo kilmę, o po 1940 m. sovietinės okupacijos istorikai tarnybinėse asmens bylose grafose apie socialinę ar konfesinę kilmę nerańydavo visos tiesos. Taip pat ńiame archyve, esančiame jungtiniame Lietuvos vienuolių Marijonų asmenų fonde,71 saugomi J. Totoraičio asmens dokumentai ir rankrańčiai. Jo korespondencija su Z. Ivinskiu, P. Penkausku, M. Andziulyte-Ruginiene, Lietuvos istorijos draugija pateikia vertingų duomenų rańant apie nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrijos tarpusavio santykius. Tačiau čia taip pat reiktų paņymėti, kad medņiaga liudijanti istorikų socialinius ryńius, ńiame ir kituose archyvų ir rankrańtynų fonduose fragmentińka. Antrojo pasaulinio karo, okupacijų neramumų, emigracijos pasėkmė − ińblańkyti ir neretais atvejais dingę dokumentai ir korespondencija, todėl socialinių ryńių tinklą nustatyti sunkiau, negu pavyzdņiui, Ńvedijoje, kur archyvuose in corpore ińliko ińtisi istorikų korespondencijos klodai. LMAB RS bei kituose rankrańtynuose esantys kai kurių istorikų fondai yra aprańyti spaudoje72. Minėtame rankrańtyne saugoma istorikų ńeimų korespondencija, autobiografijos, charakteristikos, mokslo darbai, aukńtojo mokslo baigimo dokumentai, finansiniai dokumentai, taip pat kai kurių istorikų groņinė kūryba bei jos vertimai. Panańi medņiaga yra ir LNB RS – vidurinio ir aukńtojo mokslo dokumentai, gyvenimo aprańymai, istorikų ńeimų ir tarpusavio korespondencija, disertacijų recenzijos, finansiniai dokumentai. Čia saugomi ypač informatyvus, nors ir neińvengiamai subjektyvus Z. Ivinskio dienorańtis, prie kurio tyrinėtojų priėjimas yra apribotas73. VUB RS B. Dundulio fonde (f. 255) saugoma korespondencija, iń kurios ypač ińsiskiria ńio istoriko susirańinėjimas su Z. Ivinskiu. Taip pat galima nemaņai rasti su istorikais susijusios informacijos ńio rankrańtyno Vytauto Didņiojo universiteto fonde (f. 96) esančiuose HMF Tarybos posėdņių protokoluose bei istorikų asmens bylose ir jų ataskaitose (apyskaitose) apie studijas uņsienyje ir darbą archyvuose.

70 LCVA, f. 391, ap. 1 (mokytojų, laikiusių egzaminus cenzui įgyti, asmens bylos), ap. 7 (Ń.M. tarnautojų asmens bylos), Ap. 9 (uņsienio aukńtosiose mokyklose studijuojančiųjų ir jas baigusiųjų asmens bylos). 71 LCVA, f. 1674, ap. 3. 72 R. Jasas. Konstantino Jablonskio rankrańtinis palikimas: K.Jablonskio fondo apņvalga, Lietuvos istorijos metraštis, 1988 metai, V., 1989; R. Dirsytė. Istoriko Zenono Ivinskio rankrańčiai nacionalinėje bibliotekoje, Tarp knygų, 1998, nr. 6, p. 24; A. Katilius. Profesoriaus Zenono Ivinskio rankrańtinis palikimas, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai, V., 1999; A. Katilius. Profesoriaus Jono Totoraičio rankrańčiai, Tarp knygų, 1995, nr. 7; D. Labanauskienė. Istoriko Antano Vasiliausko (Vasio) rankrańtinis palikimas, Lietuvos istorijos metraštis, 1999 metai, V., 2000; D. Labanauskienė. Igno Jonyno rankrańtinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos rankrańčių skyriuje, Lietuvos istorijos metraštis, 2000 metai, V., 2001, p. 420-424; 17 laińkų iń 1930-1933 metų laikotarpio K. Jablonskio ir Z. Ivinskio susirańinėjimo paskelbta straipsnių rinkinyje: Konstantinas Jablonskis ir istorija, Vilnius, 2005, p. 251-313. 73 LNB RS, f. 29 –13, 14, 15 (galima skaityti tik Z. Ivinskio atsiminimus iń 1919 m.)

15 Dalis LMAB RS, esančios istorikų I. Jonyno ir A. Janulaičio rankrańčių – korespondencija, autobiografijos ir kt. yra paskelbta ńiems istorikams skirtuose leidiniuose74. Publikuota ir L. Karsavino asmeninė ir ńeimos korespondencija,75 atskleidņianti naujų, maņai ņinomų ńio rusų istoriko asmenybės ir santykių su tarpukario Lietuvos istorikais bruoņų. Istorikų atsiminimų publikacijų yra nedaug. Iń tokių paminėtini tik J. Jakńto,76 istoriko ir politinio veikėjo P. Klimo77 atsiminimai, taip pat įvairiuose leidiniuose publikuoti B. Dundulio,78 Z. Ivinskio,79 V. Daugirdaitės-Sruogienės80 atsiminimai arba jų fragmentai. Kita publikuotų ńaltinių rūńis, gausiai naudota ńiame darbe yra tarpukario Lietuvos81 ir lietuvių ińeivijos periodikoje pasirodę straipsniai – tai istorikų rańyti proginiai straipsniai ir nekrologai. Apņvelgus nepublikuotus ir publikuotus ńaltinius, paņymėtina, kad publikacijoms maņiausiai naudota LCVA Ńvietimo ministerijos fonde saugomų istorikų dirbusių mokytojais asmens bylų medņiaga (A. Gaigalaitė ir J. Dubosaitė panaudojo kai kuriuos J. Stakausko asmens bylos dokumentus). Jose, kaip ir VDU fondo asmens bylose galima rasti informatyvių anketų, gyvenimo aprańymų (curriculum vitae) bei oficialiosios korespondencijos. Apibendrinant galima pateikti ńiam darbui aktualių ńaltinių klasifikaciją: I. Archyviniai ńaltiniai – 1) gyvenimo aprańymai; 2) ataskaitos apie studijų ir mokslinių staņuočių eigą; 3) finansiniai dokumentai (algalapiai, sutartys); 4) VDU fakultetų ir kitų mokslo įstaigų posėdņių protokolai; 5) diplominių darbų ir disertacijų recenzijos; 6) anketos; 7) oficialioji ir asmeninė korespondencija; 8) dienorańčiai. II. Publikuoti ńaltiniai – 1) straipsniai ir monografijos; 2) nekrologai; 3) atsiminimai.

74 I. Jonynas. Istorijos baruose, V., ,,Mokslas“, 1984; A. Janulaitis. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, V., ,,Mokslas“, 1989. 75 L.P. Karsavino archyvas, Knyga I, Šeimos paštas. Nespausdinti darbai, sudarė, įņangą ir komentarus parańė P. I. Ivinskis. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2002. 76 J. Jakńtas. Mano istorijos mokslo kelias, V., Valstybinė enciklopedijų leidykla, 1992. 77 P. Klimas. Iš mano atsiminimų, V., 1990. 78 B. Dundulis. Su Zenonu Ivinskiu istorijos mokslo kelyje, Mūsų praeitis, 1994, nr. 4, V., 1995; Istorijos mokslo labui, Istorija, V., ,,Pradai“, 1996, t. 34 . 79 Z. Ivinskis. Autobiografija, Ņemaičių praeitis, V., Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, nr. 3. 80 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Mano studijos, Mūsų praeitis, V., ,,Academia“, 1992, nr. 5. 81 Greta kitų tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodņiusių istorikų savo kolegoms rańytų straipsnių ir nekrologų ińsiskiria savo apimtimi ir aprańytų biografinių aspektų įvairove P. Ńleņo straipsnis apie A Alekną (P. Ńleņas. Prof.kan. Antanas Alekna.Gyvenimas ir darbai, Athenaeum, Kaunas, 1931, t. II) ir A. Kučinsko apie J.Totoraitį (A. Kučinskas. Prof. kan. dr. Jonas Totoraitis, Athenaeum, Kaunas, 1933, t. IV) 16

I. KĄ LAIKYTI NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ISTORIKŲ BENDRIJA?

1. Svarbiausios sąvokos a) sąvokų ,,istorikai“ ir ,,istorikų bendrija“ samprata Kokį (kurį) asmenį vadiname istoriku? Ńis klausimas ypatingai svarbus naudojant prozopografijos metodą, tai yra, remiantis pasirinktais kriterijais ińskirti tyrimui grupę ņmonių ir pasirinkti tikslų jų skaičių. Aińku, tai darant būtina ņinoti, kokios ńios grupės ypatybės. Istorikai nėra lengvai apibrėņiama profesinė grupė. Gilinimasis į ńią problemą natūraliai kelia klausimą kas yra istorikai, kokia istorijos mokslo prigimtis, ir pagaliau, ar istorija yra mokslas. Ņinoma, ńis darbas į ńiuos klausimus atsakyti nepretenduoja. Tarptautinių ņodņių ņodyne termino ,,istorikas“ samprata apibrėņiama paprastai: istorikas – tai istorijos mokslo specialistas82. Dabartinės lietuvių kalbos ņodynas, pateikia platesnį sąvokos ,,istorikas“ aińkinimą: juo galima vadinti istorijos ņinovą ir praeities tyrinėtoją83. Naujajame ņodyno leidime ińskiriama ir atskira ,,literatūros istoriko“ sąvoka84. Tačiau minėti apibrėņimai ńios sudėtingos problemos nepaaińkina. Jerzy Maternickis teigia, kad ņodņiai ,,istorija“ ir ,,istorikas“ pasiņymi daugiaprasmińkumu85. Jis kelia klausimą: ar kiekvienas, kuris domisi praeitimi yra istorikas? Literatūros istorijos tyrinėtojus nevadiname istorikais, o vadiname juos – literatūros istorikais, taip pat kaip dailės istoriją tyrinėjančiuosius vadiname dailės istorikais, filosofijos istoriją – filosofijos istorikais ir pan. Aińku visus juos (taip pat ir archeologus) galime vadinti istorikais, tuo suteikdami terminui labai plačią prasmę. Manyčiau tarpukario laikotarpio kontekstui, kai Lietuvos profesionalusis istorijos mokslas buvo dar pradinėje vystymosi stadijoje, geriausiai tinka jau ne vieną deńimtmetį ńias problemas gvildenančio J. Maternickio apibreņimas, kad ,,istoriku yra kiekvienas, kuris uņsiima profesionaliais moksliniais istorijos (praeities) tyrimais, leidņia istorijos ńaltinius, skelbia mokslinę informaciją bei skleidņia istorines ņinias visuomenėje“86. Anot Maternickio, istorikui, kuris tiria istorikų bendriją, dėmesio centre turi būti pati istorija, kitos disciplinos jį gali dominti tik tiek, kiek jos siejasi su visuotine istorija. Skirtini istorikai ,,stricto“ (siauraja) ir ,,largo“ (plačiaja) prasme. Dviejų paskutinių deńimtmečių Lenkijos istorijos mokslo tyrinėjimai parodė, kad jo kūrėjais buvo ne tik talentingi ir ińkilūs istorikai, bet ir vidutinių gabumų tyrinėtojai. Dar daugiau, pastarųjų

82 V. Vaitkevičiūtė. Tarptautinių ţodţių ţodynas, V., ,,Ņodynas“, 2001, p. 426. 83 Dabartinės lietuvių kalbos ţodynas, V., ,,Mintis“, 1972, p. 220. 84 Dabartinės lietuvių kalbos ţodynas, IV leidimas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, V., 2000, p. 222. 85 J. Maternicki. Polskie środowisko historyczne w latach 1918–1939. Zalożenia metodologyczne badań, ich organizacja i dotychczasowe wyniki, Kwartalnik Historyczny, 1986, nr. 1, s. 167. 86J. Maternicki. Warszawskie Środowisko historyczne w okresie II Rzeczypospolitej, Wydawnictwo wyższej szkoly pedagogicznej, Rzeszów, 1999, s.8.

17 įtaka visuomenės istorinės kultūros ir sąmonės raidai daņnai buvo net didesnė negu mokslo genijų. Ńiai paņiūrai artimas ir amerikiečių istorikas Normanas Cantor‟as, kuris savo monografijoje apie istorikus medievistus nemaņai dėmesio skyrė tyrinėtojams, neturėjusiems aukńtų akademinių mokslo laipsnių, tačiau publikavusiems bestseleriais tapusius veikalus87. J. Maternickis kelia ir antrą klausimą: ar istorikai sudaro ypatingą atskirą visuomenės grupę? Jis atsako teigiamai, paņymėdamas, kad čia naudotinas sociologų terminas ,,visuomenės grupė“88. Plačiaja prasme tinka ir sociologų terminas ,,socialinė grupė“89. Mokslo bendruomenės (sociumo) kaip visumos, formuojančios savo narių elgseną, kuria veiklos taisykles, sąvoką įvedė XX a. IV deńimtmetyje M. Polanji (Michael Polanyi). Pagrindinis ńios bendruomenės funkcionavimo tikslas – naujų ņinių kūrimas. Veikiantieji bendruomenės asmenys – daugiasluoksniais ryńiais tarpusavyje susiję nariai – mokslininkai90. Sociologų terminas ,,bendrija“ reińkia, realiai egzistuojantį socialinį ņmonių susivienijimą, kurį sieja bendros problemos bei interesai (bet nebūtinai bendra pasaulėņiūra), jie dalyvauja socialiniuose procesuose, tiesiogiai arba netiesiogiai vykdo tam tikrą veiklą91. Anot J. Maternickio, ńi veikla – tai istorinių ņinių teikimas visuomenei92. Istorikų bendrija negali egzistuoti jeigu joje nėra ńių ņinių poreikio. Istorikai save laikė ekspertais, kuriems visuomenė patikėjo rūpestį tautos praeitimi ir jos tyrimu. Ńis bendras tikslas vertė juos bendradarbiauti nepriklausomai nuo klasinių, religinių, ar politinių paņiūrų skirtumų. Aukńčiausia istorikus jungianti vertybė – tai nepasiekiama, tačiau siektina ,,istorinė tiesa“. Pasak J. Maternickio, palyginus atskirų Lenkijos miestų ar regionų istorikų bendrijas, atsiskleidņia jų skirtumai. Taigi, Lietuvos istorikų bendrija – tai ne formali istorikų organizacija, o įvairiais moksliniais, asmeniniais ir visuomeniniais ryńiais susiję konkretūs istorikai. Termino ,,istorikų bendrija“, atitikmuo Lenkijos istoriografijoje –,,środowisko historyczne“ (,,istorinė aplinka“). Lenkijos istoriografijoje pastarasis terminas pasirodė tik 1970 m. kai pirmasis rańydamas apie 1832–1869 m. Varńuvos istorikus jį pavartojo J. Maternickis. Termino atsiradimas susijęs su naujo istoriografinių tyrimų modelio paieńkomis. Anksčiau lenkų istorikai rańė apie ,,istoriją“, ,,istorijos rańymą“, ,,istoriografiją“, ,,istorikus“, ,,istorines mokyklas“, ,,istorinę mintį“, ,,istorines paņiūras“, ,,koncepcijas“ ir pan.

87 N. Cantor. Inventing the Middle Ages. The Lives, Works and Ideas of the Great Medievalists of the Twentieth Century, New York, 1991. 88 J. Maternicki. Polskie środowisko…, s. 171. 89 Esama kelių sąvokos ,,Socialinė grupė“ apibrėņimų: 1) tai dviejų ar daugiau ņmonių bendrija, kuriai būdingas didesnis ar maņesnis bendrumo laipsnis ir kurios nariai nuolat sąveikauja, A.V. Matulionis. Sociologija, Homo liber, V., 2001, p. 38, 2) tai ņmonių, kuriuos jungia bendri interesai, vertybės, elgesio normos, sąlyginai pastovi bendrija. Skiriamos didelės ir maņos socialinės grupės, jos gali kurtis pagal darbą, J. Leonavičius. Sociologijos ţodynas, V., ,,Academia“, 1993, p. 222. 90 I. Dagytė, Lietuvos mokslo visuomenės raida 1985-1997 m., Socialinės grupės: raiška ir ypatumai, V., 1998, p. 32. 91 A. Čiuņas, Bendrija (2), VLE, t. III, V., 2003, p. 52. 92 J. Maternicki. Polskie środowisko historyczne, s. 173, 174, 176. 18

Lenkijoje ,,istorikų bendrijų“ tyrimai susiję ir su konkrečiu geografiniu regionu. Rusijoje palyginti neseniai ińleista monografija skirta XIX–XX a. vid. vadinamosios ,,provincialiosios“ istoriografijos atstovams − istorikams mėgėjams ir krańtotyrininkams93. Autorius Viktoras Berdinskichas įtikinamai parodė jų ryńį ir įtaką tuometinei Rusijos profesionaliajai istoriografijai. Lietuvos istorikų bendriją skaidyti į smulkesnius lokalinius vienetus nėra prasmės, nors be pagrindinio istorijos tyrimų centro Kaune, keli istorikai dirbo ir kituose miestuose. Antai Jonas Totoraitis ir Antanas Kučinskas – Marijampolėje, Jonas Remeika – Klaipėdoje. Tačiau akivaizdu, jog jų per maņa, kad ińskirtų lokalines grupes, todėl Lietuvos istorikai traktuojami kaip vientisos bendrijos atstovai. b) ,,istorikų laukas″ P. Bourdieu veikale ,,Homo academicus“ tyrinėdamas Prancūzijos universitetų akademinę aplinką, priėjo prie ińvados, kad ji specifińkai veikė akademinio elito narius. Ńiam reińkiniui įvardinti jis vartoja terminą ,,habitus“. P. Bourdieu įtvirtino ir ,,kultūrinio lauko“ (angl. ,,field“) tyrimus prozopografijoje. Ńiam ,,laukui“ priklausantys ņmonės vadovaujasi specifinėmis ņaidimo taisyklėmis, klauso jo autoritetų ir pan. (pvz. ,,literatų lauke“ sprendņiama kaip rańyti ir vertinti literatūrą). Pagrindinis tyrimų objektas ne individai ir jų sąveika, bet ,,lauko“ struktūra ir istorija 94 . Prancūzų sociologo P. Bourdieu į mokslinę apyvartą įvestos sąvokos ,,laukas“ (meno, literatūros, sporto ir kt.), ,,habitus“, ,,specifinis kapitalas“ yra gana lanksčios ir neblogai tinka akademinio elito tyrimams. ,,Laukas“, anot P. Bourdieu, gali būti suprantamas kaip konflikto ir rungtynių erdvė, lygintina su kovos lauku. Jame kovos dalyviai varņosi dėl įtakingos kapitalo rūńies monopolio – kultūros autoriteto meno lauke, mokslinio autoriteto mokslo lauke, dvasinio autoriteto religijos lauke, galios nustatyti hierarchiją visų valdņios formų lauke ir t.t.95 Laukas, kaip potencinių ir aktyvių jėgų lauke, yra taip pat ir kovų (ńriftas – P. B.) siekiant ińlaikyti arba pertvarkyti visų jėgų ińsidėstymą, laukas 96. Tai ,,ņaidimo„„ erdvė, kuri pati egzistuoja tik tada, jeigu į ją įsitraukia ņaidėjai (agentai), tikintys jos siūlomais laimėjimais ir aktyviai jų siekiantys. Jame socialiniai agentai ir institucijos, disponuojantys apibrėņtu kiekiu specifinio (ekonominio ir ypač kultūrinio) kapitalo, kurio pakanka tam, kad uņimtų dominuojančias pozicijas. Agentai vieni su kitais konfrontuoja turėdami tikslą − pakeisti arba ińsaugoti jėgų pusiausvyrą. Ńio darbo kontekste tai atitiktų įtampą tarp universiteto mokslinio personalo ir į jį nepatekusių potencialių jo narių – ,,privačių mokslininkų“ − kitais ņodņiais tariant, čia ,,laukas“ apima ir institucijas, ir erdvę

93 В. Бердинских. Уездные историки: русская провинциальная историография. Historia Russica, Москва, 2003, 522 c. 94 D. Broady. French prosopography definition and suggested readings, www. skeptron. uu. se/broady/sec/p-broady- 0605-frenchprosop. Htm. 95 P. Bourdieu. L. J. D. Wacquant. Įvadas į refleksyviąją sociologiją, Vilnius, 2003, p. 38. 96 Ten pat, p. 135−136.

19 uņ jų ribų. Anot P. Bourdieu, tas arba kitas konkretus menininkas, tas arba kitas intelektualas yra toks vien dėl to, kad egzistuoja intelektualų arba meno laukas97. ,,Habitus“ – strategiją generuojantis principas, leidņiantis agentus įveikti nenumatytas ir nuolat kintančias situacijas98. Jam susidaryti įtakos turi jo dalyvių (agentų) amņius, socialinė kilmė, lytis, tautybė, ińsilavinimas ir kt. P. Bourdieu teorija taikoma istoriografijos istorijos tyrimuose. Antai ją sėkmingai ,,istorikų lauko“ (,,historical field“) tyrimui pritaikė ńvedų istorikas Håkanas Gunneriussonas. Jo 2002 m. Upsalos universitete apgintoje disertacijoje aptariama kaip socialiniai tinklai įtakojo Ńvedijos istorijos mokslą nuo 1920 iki 1950 m. Pasak autoriaus, ńie veiksniai – tai tapačios istorikų vertybės, talentai ir tikėjimas99. Reikńmingiausias veiksnys istorikams ińlikti mokslo pasaulyje – profesoriaus vardo įgijimas. H. Gunneriussonas tyrė akademinę hierarchiją ir konfliktus, antagonizmą ir konkurencinę įtampą tarp istorikų dėl etatų istorijos tyrimų įstaigose. Jis priėjo prie ińvados, kad Upsalos universiteto humanitarinių mokslų fakultetas priminė savotińką English men’s club. Fakulteto nariai jame įgijo ińsilavinimą, priklausė tai pačiai organizacijai, į kurią įtraukdavo naujus narius. Jeigu kandidatas iń įtakingo asmens gaudavo paramą, galėjo būti paskirtas ir profesoriumi, kuris savo ruoņtu buvo ne tik mokslininkas, bet socialiniu poņiūriu ir jaunųjų specialistų globėjas. Taip ,,istorikų laukas“ realizuodavo savo pagrindinį tikslą − reprodukuodavo save. Gunneriusson‟o nuomone, P. Bourdieu ,,lauko“ ir ,,socialinių tinklų“ teorija ir idėja, kad ńias struktūras kuria įtampa, tvyranti tarp skirtingų jų dalyvių perspektyvų studijuojant tarpukario Ńvedijos ,,istorikų lauką“ ir istorikų bendriją, buvo rezultatyvi100. Ńis autorius daro ińvadą, kad istorikų mokyklų formavimuisi didesnės įtakos turėjo ne jų idėjos, ideologinės ar metodologinės paņiūros, o socialiniai ryńiai. Istorikų mokykla yra kartu mokslinė, bet kartu ir socialinė grupė. Gunneriusson‟as tyrė ,,istorikų lauką“ pasinaudodamas ińimtinai istorikų korespondencija (daņnai neoficialiaus pobūdņio) kaip ńaltiniu. Turint omenyje prieńkario Lietuvą, keltinas klausimas kas tuo metu joje formavo ,,istorikų lauką“? Dar kartą prisimenant J. Maternickį, rańiusį apie Lenkijos istorikus, teigtina, kad visų pirma visuomenė, kuri jaučia istorinių ņinių poreikį ir patys istorikai, kurie manė, kad visuomenė jiems patikėjo rūpestį tautos praeitimi ir jos tyrimą. Būtent todėl prieńkario istorikų prioritetinė istorijos tyrimų kryptis buvo valstybingumo raida. Istorikų bendrijos ,,jungiamoji medņiaga“ – jų ryńiai, kurie buvo intensyvesni jiems esant mokslo institucijų personalo nariais ir fragmentińki tokiais nesant. Pastaruoju atveju jie pasireikńdavo koresponduojant ir bendraujant dėl publikacijų

97 Ten pat, p. 142. 98 Ten pat, p. 159, 170. 99 H. Gunneriusson. The Historical Field. The Discipline of History in Sweden from the 1920‟s to the 1950‟s. Summary, Det historiska fältet. Svensk historievetenskap från 1920-tal till 1957. Acta Universitatis Upsaliensis, Studia Historica Upsaliensia 204. Uppsala: Uppsala universitet, Historiska institutionen, 2002, p. 225. 100 Ten pat, p. 231. 20 rengimo. Patekdavo į ńį ,,lauką„„ istorikai galėję publikuoti savo darbus. Įdomu, kad ńia prasme ,,istorinį lauką„„ jau suvokė ir Z. Ivinskis, kuris savo ,,Lietuvos istorijos iki Vytauto Didņiojo mirties„„ įvade rańė, kad nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikais iń istorijos lauko buvo ,,ińblokńtas„„ J. Purickis, nesėkmingai dėjo pastangas įsitvirtinti P. Klimas, o reikńmingą barą jame buvo uņėmę tuo metu dirbę mokytojais V. Daugirdaitė-Sruogienė, M. Krasauskaitė ir A. Kučinskas101. Lietuvoje atskirų publikacijų apie jaunųjų mokslininkų įtraukimą į universiteto organizacinę struktūrą, apie konkurenciją beveik nėra. Ińsamiausiai svarbesnės universiteto bendruomenės idėjos ir koncepcijos apņvelgtos Almanto Samalavičiaus knygoje102. Joje skiriamas dėmesys ir jaunųjų mokslininkų kooptavimo į universiteto personalą problemai. Autorius supaņindina su JAV sociologų koncepcijomis. Iń pastarųjų paminėtini C. Wrightas Millsas, teigiantis, kad akademinę bendruomenę kontroliuoja biurokratinis etosas −,,akademinė klika“, Tony Becheris ņvelgia į tą pačią problemą iń antropologinės perspektyvos (,,akademinės gentys“), Thomas J. Schefferis – net iń kriminologinės (,,akademinės gaujos“). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad sociologų terminai ir jais įvardijami reińkiniai nėra grieņtai izoliuoti vienas nuo kito. Pavyzdņiui, kultūrinis kapitalas gali virsti socialiniu, vėliau – simboliniu, kuris kuriamas tik akademinėje aplinkoje. Iń dalies taip yra dėl to, kad terminija nėra aińkiai apibrėņta. Pavyzdņiui, tai vienas iń dalykų, dėl kurių P. Bourdieu yra arńiai kritikuojamas103.

2. Istorikų atranka ir jų kategorijos a) bendrijos dydis Ńiame darbe tiriamąją tarpukario Lietuvos istorikų bendriją sudaro 52 asmenys. Iń kurių 12 (23 %) skaitė istorijos kursus VDU neturėdami istoriko ińsilavinimo Anot J. Maternickio, maņas istorikų bendrijas sudaro iki 50 asmenų, vidutines −51 −150, dideles −150 104. Sekant ńia kiekybine klasifikacija, Lietuvos istorikų bendriją galima priskirti prie maņo ir vidutinio dydņio bendrijų. Paņymėtina, kad beveik visi visuomenińkai aktyvūs ņmonės (kunigai, politikai, mokytojai ir kt.) domėjosi istorija ir rańė jos temomis. Taikant istorijos specialybės ińsilavinimo kriterijų, į tyrimą tektų įtraukti kone visus istorijos mokytojus, taip pat ir kitus intelektualus, o tai, jau kito kolektyvinės biografijos tyrimo objektas. Taigi, bendrijos ,,ribas“ nubrėņti nėra lengva. Anot Bourdieu, intelektualų, menininkų ir kt. ,,laukų“ ribos daugmaņ visuomet yra nuņymėtos

101 Z. Ivinskis. Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didţiojo mirties, V.:,,Mokslas“, 1991, p. 59, 68. 102 A. Samalavičius, Universiteto idėja ir akademinė industrija, Vilnius, 2003, p. 97-105. 103 Radikaliausia kritikė prancūzų sociologė Jeanne Verdés-Leroux, kuri P. Bourdieu teorijos kritikai paskyrė savo knygą, J. Verdés-Leroux. Deconstructing Pierre Bourdieu: Against Sociological Terrorism from the Left, Algora Publishing, New York, 2001. 104 J. Maternicki. Warszawskie środowisko historyczne w okresie II Rzeczypospolitej…, s. 38.

21 institucionalizuotų barjerų, kuriuos reikia įveikti norint patekti į ,,lauką“105. Jo ribų klausimas keblus ir dėl to, kad iń jo ,,lońiama“ pačiame ,,lauke“, todėl ir a priori, be empirinio tyrimo, jų nusakyti negalima. b) atrankos kriterijus Istorijos mokslo tiesų gali būti daug, todėl istorikų profesinę bendriją apibrėņti sudėtingiau, negu grupę gamtos mokslų atstovų. Tačiau ir ji Thomas Kuhno ņodņiais tariant, negali būti atsitiktinai ińskirta iń visuomenės kaip visumos, o grieņtai apibrėņta mokslininkų profesionalų bendruomenė106. Ńiame darbe ińskirdamas profesionalios nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrijos atstovus, vadovavausi ńiais atrankos kriterijais: 1) istorijos specialybės ińsilavinimas (ińimtis padaryta tiems tyrinėtojams, kurie neturėdami specialaus ińsilavinimo dėstė istorijos disciplinas universitete); 2) publikacija (nors viena ńaltiniais paremta originali mokslinė publikacija, interpretacija, kritika, vadovėlis aukńtosioms mokykloms, sintezė, taip pat ńaltinių publikacija)107; 3) teritorija (istorikas 1918–1940 m. laikotarpio ribose gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje; 4) chronologija (istorikas savo darbus paskelbė 1918–1940 m. laikotarpiu). Kaip minėjau, istorikai nėra lengvai apibrėņiama socialinė-profesinė grupė (kaip ir visi intelektualai). Jeigu istorikai traktuojami tik siaurąja apibrėņimo prasme ir į tyrimą įtraukti tik istoriko ińsilavinimą įgijusius bendrijos narius (nekalbant apie turinčius daktaro laipsnį), į ńį skaičių nepakliūtų tokie ņymūs istorikai, kaip: Antanas Alekna, Augustinas Janulaitis, Konstantinas Jablonskis, Petras Klimas ir kiti. Be to, trys iń minėtų istorikų turėjo ne istoriko, o teisininko ińsilavinimą. Panańių atvejų pasitaikė ir tuometinėje Varńuvos istorikų bendrijoje, todėl atsiņvelgdamas į juos, J. Maternickis darydamas istorikų atranką savo tyrimui pasirinko istorikų veikalų įtakos visuomenės sąmonei ir istoriko profesinių ņinių lygio kriterijus108. Kaip pastebėjo Aurelijus Gieda, pirmajame deńitmetyje po nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje vyravo ,,istoriografija be istorikų“, istorijos tyrimų ėmėsi teisininkai, ekonomistai ir kt. Tuo metu daņnai spaudoje aptinkamas terminas ,,istorininkas“ kaip tik ir galėjo reikńti istoriką platesne prasme – net ir kitos profesijos atstovą, pretenduojantį uņsiimti istorijos tyrimais109.

105 P. Bourdieu. L. J. D. Wacquant. Įvadas į refleksyviąją sociologiją, p. 134. 106 Thomas S. Kuhn. Mokslo revoliucijų struktūra, Vilnius: Pradai, 2003, p. 197. 107 Ņinoma, prieńkario nepariklausomos Lietuvos istoriografijoje ne taip paprasta atskirti mokslo populiarinimo publikaciją nuo mokslinės – tuo metu ińskyrus kelis ,,Praeities“, ,,Senovės“ tomus mokslinių leidinių nebuvo. Daugelis istorikų skelbė savo publikacijas įvairiuose kultūros ir meno ņurnaluose bei dienrańčiuose. Belieka atsiņvelgti į tai, ar ńios publikacijos cituojamos tuometinių ir nūdienos istorikų. 108J. Maternicki. Infrastruktura Warszawskiego Środowiska historycznego 1918–1939, Przegląd Humanistyczny, 1990, nr. 5/6, s.18. 109 A. Gieda. Jono Puzino ir jo kartos kultūros paveldo tyrinėtojų ńimtmetis, Kultūros paminklai, 2005, Nr. 12, p. 190– 192. Pavyzdņiui, J. Matusas siūlė vartoti terminą ,,istorininkas“ grynai iń filologinių paskatų – skamba lietuvińkiau, o 22

Į tyrimą neįtrauktos kelios istorikų grupės: 1) istorikai pedagogai, leidę istorijos vadovėlius vidurinėms mokykloms, tačiau originalesnių studijų nepaskelbę: Karolis Kliuksinas, Jonas Norkus, Juozas Geniuńas, 1937 m. pirmojo sieninio mokyklinio Lietuvos istorijos ņemėlapio autorė Ona Girčytė-Maksimaitienė, kuri kaip istorikė atsiskleidė vėlesniu, sovietiniu laikotarpiu, taip pat tuo metu plačiau pradėję reikńtis Pranas Čepėnas ir Bronius Untulis; 2) mėgėjai ,,istorijos rańytojai“ Petras Ņadeikis, Petras Veblauskas, Marija Urbńienė, Vytautas Steponaitis, Aleksandras Ruņancovas, Petras Ruseckas, Jonas Reitelaitis, Vladas Pryńmantas, Petras Tarasenka ir iki 1918 m. savo pagrindinę publikaciją paskelbęs Kazimieras Prapuolenis110. Mokslinė publikacija – svarbiausias atrankos indikatorius. Pavyzdņiui, į tyrimą įtrauktasis istorikas Valentinas Dėdinas 1930 m. kolektyvinėje monografijoje ,,Vytautas Didysis“ paskelbė straipsnį ,,Vytauto vidaus ir uņsienio politika iki Ņalgirio mūńio“. Jeigu ńioje monografijoje būtų publikuotas Balio Tarvydo straipsnis, į tyrimą būtų galima įtraukti ir jį. Pastarasis mokytojaudamas provincijoje negalėjo pateikti originalios studijos. Tai jis akcentavo 1928 m. laińke Z. Ivinskiui, kuris prańė parańyti straipsnį rengiamai monografijai: ,,Atsisakyti, tai neatsisakau, bet jei literatūros negausiu, tai ką ań parańysiu?“ 111. Neįtrauktas ir Balys Geiga, kuris 1916 m. baigė Peterburgo universiteto Istorijos-filologijos fakulteto Istorijos skyrių, 1922− 1924 m. LU HMF skaitė senovės ir naujųjų amņių istoriją, tačiau originalių darbų nepaskelbė112. Paminėtini ir du istorikai, kurie labiau ņinomi kaip ņymūs Lietuvos valstybės politikai ir diplomatai. Vienas jų − Juozas Purickis. Jis apgynė disertaciją Friburgo universitete 1915 m., kuri ińspausdinta 1919 m., tačiau po 1918 m. rimtesnių mokslinių publikacijų nepaskelbė, tačiau pretendavo gintis habilitacinį darbą.113 A.Voldemaras aptariamuoju laikotarpiu reińkėsi kaip recenzentas, todėl pritariant V. Trumpos nuostatai ,,multum in parvo“, į ńį tyrimą įtrauktas. c) istorikų kategorijos J. Maternickis suformulavo tinkantį ir ńiam tyrimui istoriko profesionalo apibrėņimą: istoriku profesionalu laikome tokį asmenį, kuris nepriklausomai nuo įgytos specialybės uņsiima istorijos tyrimais ņinodamas bei taikydamas jų metodus ir iń to uņsidirba pragyvenimui mokslo

ne imituojamos kitos kalbos (pvz.: vok. Historiker, rus. историк), J. Matusas, rec. kn. Vytautas Didysis, Kaunas, 1930, Ţidinys, 1930, nr. 9, p. 211. 110 Pastarasis Vatikano archyve surinko medņiagos apie Lietuvos praeitį, bet 1921 m. grįņtant į Lietuvą Dancigo (Gdansko) koridoriuje lenkai visą siuntinį konfiskavo. Svarbiausio jo veikalo ,,Lenkų apańtalavimas Lietuvoje″ pirmas leidimas pasirodė 1913 m., Prapuolenis Kazimieras, LE, Boston, 1961, t. 23, p. 502-503. 111 B. Tarvydo laińkas Z. Ivinskiui, Ńiauliai 1928. XII. 8, LNB RS, f. 29–1230, l. 12. 112 V. Selenis. Visuotinės istorijos dėstytojai Lietuvoje 1922–1939 m., Visuotinė istorija Lietuvos kultūroje: tyrimai ir problemos, Vilnius, 2004, p. 189. 113 Ińskyrus straipsnius apie lietuvių veiklą Ńveicarijoje pirmojo pasaulinio karo metu ir Lietuvos Respublikos seimų laikotarpį. Tačiau J. Purickis pripaņino, jog jo karta dar ,,per arti“ prie ńiuose straipsniuose aptariamų laikų, kad galėtų juos tinkamai įvertinti, J. Purickis. Seimų laikai, Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918−1928, Vytauto Didņiojo metai, Kaunas, p. 138.

23 tyrimų institucijose114. Reikia turėti omenyje, kad tarpukariu profesionalusis istorijos mokslas dar buvo kūrimosi stadijoje ir tuo metu trūko rimtai pasirengusių akademinei karjerai ņmonių. Anot Vinco Trumpos, tuo metu istoriją dėstė ir tyrinėjo ,,mėgėjińki“ profesoriai – kito dalyko specialistai bei istorijos mėgėjai ir mylėtojai115.Todėl tuometines profesionalizacijos aplinkybes geriausiai atspindėtų būtent istorikų traktuotė plačiaja prasme. Istorikus galima vadinti profesine grupe, nes profesija – tai metodologinių taisyklių ir normų rinkinys, kuriuos tam tikra profesinė grupė laiko privalomais reikalavimais visiems jos profesionaliems atstovams. Grupė priima konsensusą, kuris turi normatyvinį pobūdį. Vokietijoje istorikų akademinėjė bendruomenėje vad. ,,Historismus“ ir mokymo seminaruose kombinacija nuo XIX a. vidurio tapo istorikų profesionalizacijos instrumentu, o metodologija − pagrindiniu elementu istorikų profesionalizacijoje.116 Galima ińskirti ńias istorikų kategorijas: 1) profesionalas – turintis specialybės ińsilavinimą uņsiima istorijos tyrimais ņinodamas ir taikydamas visuotinai pripaņintus metodus ir iń to uņsidirba pragyvenimui mokslo tyrimų institucijose117 (ńiame tyrime 20 asmenų, 38, 4 %); 2) neuniversitetinis istorikas – daņniausiai turintis universitetinį specialybės ińsilavinimą, tačiau nedirbantis mokslo tyrimų institucijose (19 asmenų, 36, 5 %); 3) kitų specialybių atstovas − turintis kitos specialybės ińsilavinimą ir dirbantis istorijos mokslo tyrimo institucijose (12 asmenų, 23 %)118. d) ,,privačių mokslininkų‘‘ problema Vienas ņymiausių neuniversitetinių istorikų Juozapas Stakauskas 1933 m. apņvalginiame − recenziniame straipsnyje apie Lietuvos istorikų publikacijas, skirtas kunigaikńčiui Kęstučiui, su nusistebėjimu konstatavo, kad privačių, nedirbančių Kauno universitete mokslininkų straipsniai apie Kęstutį mokslingumu pralenkė profesorius, dėstančius Lietuvos istoriją ńiame universitete119.

114 J. Maternicki. Polskie środowisko historyczne w latach 1918–1939, s. 175. 115V. Trumpa. Jonas Puzinas – mokslininkas ir visuomenininkas, Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 248. 116 R. Torstendahl. Assessing professional developments. Historiography in a comparative perspective, www. oslo 2000.uio.no/program/papers/51/51/51intro-abstracts. Pdf, p. 4. 117 Sociologai apibrėņia sąvoką ,,profesija“ (lot. profesio – pasisakantis), kaip darbinės veiklos rūńį, kuriai reikia specialaus pasirengimo ir kuri yra pragyvenimo ńaltinis. ,,Profesionalas“ – ņmogus, turintis kokią nors profesiją ir iń jos pragyvenantis, nemėgėjińkas, J. Leonavičius. Sociologijos ţodynas, V.: Academia, 1993, p. 182. Anot H. Siegristo, profesijos apibrėņiamos specialiomis funkcijomis ir struktūromis, motyvais, reprezentacijomis, ņinių formomis, sociokultūriniais stiliais. Profesionalizacija siejasi su procesais, veikiančiais socialinę ir simbolinę statuso ir uņsiemimo konstrukciją. Profesinės ņinios įgijamos specialiose institucijose (universitetuose ir kt.), kur formuojama profesionalų pranańumo bazė, taip pat ir bendraujant su profesionalais, H. Siegrist. Proffesionalisation /Professions in History, www.Sciencedirect.com/science/reference works/0080430767, p. 12154. 118 Į tyrimą įtraukti ir ,,problemińki“ istorikai, kurių atitinkamai galima ińskirti 4 grupes: 1) kviestiniai rusų istorikai Pavelas Gronskis (teisininkas), Levas Karsavinas, Ivanas Lappo. Visi jie trumpiau ar ilgiau gyveno Lietuvoje ir įneńė savą indėlį į Lietuvos istorijos mokslo plėtotę, buvo aktyviais Lietuvos istorikų bendrijos nariais. Sporto terminais kalbant, jie buvo ,,legionieriai“; 2) kitų specialybių atstovai teisininkai Juozas Sakalauskas, Aleksandras Plateris, Petras Klimas, A. Janulaitis, K. Jablonskis, meno istorikai Michailas Vorobjovas, Halina Kairiūkńtytė-Jacinienė, Paulius Galaunė, Jurgis Baltruńaitis, Ignas Ńlapelis, bibliografas-Vaclovas Birņińka, ekonomistas Albinas Rimka, literatūros istorikai – Mykolas Birņińka, Vincas Maciūnas, archeologas Jonas Puzinas, kunigas Antanas Alekna. 119 J. Stakauskas. Mūsų kęstutinė literatūra, Vairas, 1933, t. VIII, nr. 4, p. 505. 24

Todėl pirmiausia atskirame skyrelyje jis apņvelgė privačių mokslininkų – A. Kučinsko ir Pauliaus Ńleņo darbus. Po to aptaręs universiteto mokslininkų – J. Jakńto ir I. Jonyno publikacijas, jis paņymėjo, kad visuomet su pasigailėjimu reikdavo stebėtis jau antrą deńimtmetį gyvuojančio universiteto istorinių pajėgų neproduktyvumu. Anot jo, universitetas nesirūpindamas Lietuvos istorijos ńaltinių leidyba, nevertas Vytauto Didņiojo vardo.120 Z. Ivinskis, kuris buvo TFF Visuotinės ir Lietuvos istorijos katedros vedėju, paņymėjo, kad Lietuva tuo metu neņinojo ,,privataus mokslininko“ (,,Privatgelehrte“) sąvokos, nes niekas nesiryņdavo atokiau nuo Kauno universiteto bibliotekos, privačiai uņsiimti mokslinėmis studijomis, taip pat nebuvo ir jokių privačių istorijos tyrimo įstaigų121.Tiesa, jis vis dėl to tame pačiame straipsnyje uņsiminė apie A. Kučinską, kuris provincijoje mokytojaudamas apsigynė disertaciją Kauno universitete. Tačiau, anot Z. Ivinskio, pastarojo darbą lengvino ta aplinkybė, kad jis ńalia turėjo Lietuvos istorijos studijoms svarbią Marijonų biblioteką Marijampolėje122. Toliau jis rańė, jog ,,verņliõs privačiõs iniciatyvos“ savo darbais parodė Jonas Matusas ir J. Stakauskas, pastebėjo, kad ir Konstantinas Aviņonis 1940 m. paskelbtą veikalą ,,Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais“ parańė dar būdamas tik gimnazijos mokytoju.123 Povilas Ńtuopis teigė, kad darbńtesni Lietuvos istorijos tyrinėtojai turėjo būti nuolat telkiami didesniuose įvairių miestų kultūros centruose, jų mokyklose, bibliotekose, archyvuose ar muziejuose, nes be etatinės tarnybos ir bibliotekų istorikai negalėtų ińsiversti124. Jo nuomone, universiteto istorijos specialistai visko negali aprėpti, todėl profesionalų istoriko ińsilavinimą įgiję mokytojai jei tam darbui būtų sudarytos sąlygos, turėtų būtinai uņsiimti tautos praeities tyrimais. Kaip matyti, tarpukario Lietuvos istorijos moksle egzistavo, nors ir sunkiai, privati iniciatyva. Tačiau reikia pabrėņti, kad J. Stakauskas aukńčiau minėtame straipsnyje sąvoką ,,privatus mokslininkas“ vartojo ne Z. Ivinskio turėta omenyje prasme, t.y. – tai ne istorikai, vykdantys privačius uņsakymus,125 o tiesiog istorikai nepriklausę VDU personalui, J. Matuso ņodņiais ,,privatiniai jaunieji istorininkai“126. Taigi, ńiai neuniversitetinių istorikų kategorijai galima priskirti 19 asmenų, kurie sudarė trečdalį visos istorikų bendrijos. Be minėtųjų J. Stakausko, Antano Kučinsko, P. Ńleņo, K. Aviņonio, kurį laiką ir J. Matuso, ńiai kategorijai galima priskirti Mariją Andziulytę-Ruginienę, Vandą Daugirdaitę-Sruogienę, Mariją Krasauskaitę, Jonę Deveikę, Joną Remeiką, Povilą Pakarklį, Kazimierą Paunksnį, Antaną Steponaitį, Valentiną Dėdiną, Povilą Ńtuopį.

120 Ten pat, p. 508. 121 Z. Ivinskis. Į klausimus apie istorijos mokslus nepriklausomoje Lietuvoje, Į laisvę, 1958, Nr. 16-17, p. 11. 122 Ten pat, p. 11. 123 Ten pat, p. 13. 124 P. Ńtuopis, Tautinės istorikų pareigos, Akademikas, 1933, nr. 16, p. 308. 125 Privatgelehrter; http: //de.wikipedia.org/wiki/Privatgelehrter. 126 Ņr. ńio darbo p. 95.

25 II. ISTORIKŲ IŠSILAVINIMAS

Vienas iń pagrindinių Lietuvos 1918–1940 m. istorikų bendrijos kolektyvinės biografijos aspektų yra jų ińsilavinimas, kuris buvo tolesnės istorikų profesionalizacijos pagrindu. Nagrinėjant nepriklausomos Lietuvos istorikų ińsilavinimo problemas galima kelti klausimus ar visi istorikai įgijo specialybės kvalifikaciją, ar dėstytos istorijos disciplinos kitų specialybių kursuose. Kitaip tariant, ar turėjo galimybių būsimieji istorijos tyrinėtojai įgyti specialių profesionaliam mokslininkui reikalingų ņinių. Ńiuo atņvilgiu svarbi ir studijų vieta, nes atitinkamų ńalių universitetų dėstytojai darė įtaką būsimųjų mokslininkų metodologinių paņiūrų formavimuisi.

1. Mokslas gimnazijose Prień Pirmajį pasaulinį karą Lietuvos istorikai baigė 17 gimnazijų, iń kurių 5 ne Lietuvos teritorijoje127. Kai kurie jau vidurinėse mokyklose nuspręsdavo būti istorikais ir uņmegzdavo ryńius, kurie tęsėsi ir universitetuose. Ńiame skyriuje apņvelgsiu jų mokymosi ypatumus pagal atskiras gimnazijas. Dalis būsimųjų istorikų mokėsi Rusijos gimnazijose. 1901 m. 5-ąją Peterburgo gimnaziją aukso medaliu baigė ņymus rusų istorikas ir filosofas, ateityje savo gyvenimą susiesiantis su Lietuva – Levas Karsavinas. Uņ keturių metų tą pačią gimnaziją baigė būsimasis Lietuvos politinis veikėjas, diplomatas ir istorikas Augustinas Voldemaras. 1901 m. A. Voldemaras ińlaikė egzaminus į 5-ą klasę, 1903 m. – į 8-ą klasę ir gimnaziją baigė 1905 m. aukso medaliu. 1918 m. Peterburgo gimnaziją baigė istorikas ir mokytojas Jonas Remeika, anksčiau mokęsis Ńiaulių gimnazijoje128. Jis buvo vienas iń paskutiniųjų būsimųjų nepriklausomos Lietuvos istorikų, vidurinį mokslą baigusių Rusijoje. Taip pat viena tokių yra Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Mirus motinai, tėvas ją 1912 m. ińleido mokytis į Podolės Kameneco (Vakarų Ukraina) gimnaziją, tačiau vidurinį mokslą Vanda Daugirdaitė-Sruogienė įgijo 1916 m. gimnazijoje Rostove prie Dono129. Būsima istorikė ir mokytoja Marija Krasauskaitė vidurinį mokslą pradėjo eiti Marijampolės gimnazijoje, bet prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, kartu su ńeima persikėlė į Gomelį, vėliau į Voroneņą, kur mokėsi ne lietuvińkoje M. Yčo, o rusińkoje gimnazijoje. Vidurinio mokslo uņbaigti ji grįņo į Lietuvą130. Atskirai galima paminėti istorikus, kurie ėjo mokslą prień Pirmąjį pasaulinį karą Latvijos teritorijoje buvusiose gimnazijose. Baņnyčios istorikas Povilas Jakubėnas 1886–1893 m. mokėsi Mintaujos (dab. Jelgavos) gimnazijoje. Jis būdamas IV klasės mokiniu nuo pat pirmos klasės

127 Visi apibendrinimai pateikti remiantis ńio darbo prieduose pateiktomis biogramomis (aut. past.). 128 ņr. biogramas. 129 O. Voverienė. Tautos mokytoja, XXI amţius, 2001, nr. 49, p. 5. 130 V. Sruogienė. Siekusi tobulumo, Sugrįţimai, 1994, nr. 13, p. 1. 26 globojo 1890 m. į Mintaujos gimnaziją įstojusį Joną Yčą131. (pastarasis 1925 m. pakvietė jį dėstyti į LU). J. Yčo tėvas Martynas Yčas uņ lietuvińkų knygų slėpimą persekiojamas ņandarų, pasitraukė į JAV. J. Yčas turėjo laikinai nutraukti mokslą, tačiau 1894 m. dėdės – poeto Stanislovo Dagilio remiamas baigė 4 klases. Dėl lėńų stokos J. Yčas mokslo toje pačioje gimnazijoje negalėjo baigti, todėl S. Dagilio ir evangelikų reformatų sinodo remiamas ińvaņiavo mokytis į Slucko gimnaziją. Evangelikai reformatai buvo tuo metu įsteigę jų konfesijos vaikams stipendijas, taip pat sinodas ińlaikė gimnazijos bendrabutį132. J. Yčas gimnaziją baigė 1898 m. sidabro medaliu. Kiti būsimieji istorikai –Augustinas Janulaitis, Eduardas Volteris įvairiu metu mokėsi Rygos, būsimasis meno istorikas Ignas Ńlapelis – Liepojos gimnazijose. Vilniaus realinėje mokykloje mokėsi būsimasis Lietuvos teisės istorikas Konstantinas Jablonskis. Anot Vytauto Merkio, ne bajorų luomo katalikus tėvus turinčių vaikų stojimas į Vilniaus gimnaziją buvo apribotas, todėl K. Jablonskiui teko stoti į realinę mokyklą. Realinės mokyklos nuo gimnazijų skyrėsi tuo, kad jose buvo daugiau mokoma tiksliųjų, gamtos mokslų ir techninių dalykų – matematikos, fizikos, biologijos, taip pat braiņybos, pieńimo bei rusų ir uņsienio kalbų. Norint stoti į universitetus, reikėdavo papildomai laikyti valstybinį lotynų kalbos egzaminą. 1906 m. K. Jablonskis persikėlė į Panevėņio realinę mokyklą. Joje turėjo autoritetą kaip mokytojo Jono Jablonskio sūnus ir geras mokinys. K. Jablonskiui teko pakelti trigubą krūvį: 7-os klasės kursą, papildomą lotynų kalbos mokymąsį (dėl universitetinio mokslo) ir tėvo Jono Jablonskio vertimų ruońimą laikrańčiams. Tačiau tėvas savo ruoņtu jam patardavo kaip ruońtis svarbiam lotynų kalbos egzaminui. Realinio profilio gimnazijoje Peterburge mokėsi ir būsimasis meno istorikas Povilas Galaunė, su kuriuo K. Jablonskiui teko susitikti studijuojant tenykńčiame Psichoneurologijos institute133. Lietuvos teritorijoje prień pirmąjį pasaulinį karą gimnazijose lotynų kalbos gimnazijoje buvo pradedama mokyti nuo I klasės, graikų – nuo III klasės. 1890 m. baigęs penkias klases, Jonas Totoraitis nutraukė mokslą Marijampolės gimnazijoje, nes pritariant namińkiams nutarė stoti į kunigų seminariją134. Apskritai, kunigų seminarijose Peterburge, Seinuose, Kaune ir Vilkavińkyje iki karo ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mokėsi 8 būsimieji istorikai. Tai Antanas Alekna, Pranas Penkauskas, Juozas Purickis, Antanas Steponaitis, Ignas Kliausis, J. Matusas ir Antanas Vasiliauskas. Visi jie prień surandant savo pańaukimą dar buvo mokęsi gimnazijose. Po 1918 m. Vasario 16-osios, kuriantis tautinei Lietuvos mokyklai respublikoje gimnazijos ir progimnazijos buvo priskiriamos aukńtesniųjų mokyklų kategorijai, o vidurinės mokyklos – savarankińkai kategorijai. Nuo 1925 m. aukńtesniąja mokykla pradėta laikyti 8 metų gimnazija,

131 D. Yčaitė-Kregņdienė. Prof. Dr. Jonas Yčas, Mūsų sparnai, 1980, nr. 49, p. 46. 132 P. Ńleņas. Mirė prof. J. Yčas, Ţidinys, 1932, nr. 1 (85), p. 72. 133 Ten pat, p. 24. 134 A. Kučinskas. Prof. Dr. Kun. Jonas Totoraitis, Athenaeum, Kaunas, 1933, t. IV, p. 2.

27 o ņemesnė 4 klasės – vidurine mokykla. Gimnazijų buvo kelios kryptys: 1) su privaloma lotynų kalba, 2) be lotynų kalbos ir sustiprintu matematikos-gamtos mokslų mokymu, 3) su sustiprintu ,,svetimųjų„„ kalbų dėstymu135. Visi būsimieji istorikai, norėdami rinktis humanitarinio profilio studijas turėdavo baigti gimnazijas su sustiprintu lotynų kalbos dėstymu. Daugiausia būsimųjų Lietuvos istorikų gimnazijos mokslus ėjo Kaune (7) ir Marijampolėje (6). Antai be minėtojo J. Totoraičio, galima paminėti ir kitus Marijampolės gimnazijų moksleivius – A. Steponaitį, Petrą Klimą, I. Jonyną, M. Krasauskaitę, Juozapą Stakauską ir Antaną Kučinską. Ņinoma visi jie mokėsi skirtingu metu, bet kai kurie iń jų tikrai galėjo susitikti, nes buvo kilę iń artimų vietovių, juos mokė tie patys pedagogai. Antai J. Totoraičio įtaka jo mokiniui A. Kučinskui pasirenkant gyvenimo kelią tikrai neabejotina. Spėtina, kad susidomėti Mindaugo laikų Lietuva jis paskatino ir J. Stakauską. Kaune įvairiose iki pirmojo pasaulinio karo ir po jo įsteigtose ,,Auńros“ ir ,,Saulės“ gimnazijose mokėsi būsima egiptologijos populiarintoja Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, meno istorikas Michailas Vorobjovas (vokiečių gimnazijoje) ir būrelis jaunosios istorikų kartos atstovų – S. Suņiedėlis, Konstantinas Aviņonis, J. Matusas ir Povilas Ńtuopis. Dar viena ińugdņiusi penketą būsimųjų kultūros, baņnyčios ir teisės istorikų veikė Ńiauliuose.Visi joje mokėsi panańiu laiku, tačiau laikėsi skirtingų pasaulėņiūros. Tai A. Alekna, P. Penkauskas, Mykolas ir Vaclovas Birņińkos, A. Janulaitis. Ukmergės gimnazijoje subrendo aukńtuosius mokslus eiti J. Jakńtas, Janina Deveikytė ir Jonas Puzinas. Kai kuriems iń būsimųjų istorikų teko susitikti jau gimnazijos koridoriuose arba suole. Zenonas Ivinskis straipsnyje apie ją citavo kartu lankiusio ńią gimnaziją J. Jakńto ņodņius, kad J. Deveikytė buvusi tarsi vaikńčiojanti enciklopedija, pralenkusi mokslo draugus savo ņiniomis136. 1925 m. kartu tą pačią Panevėņio gimnaziją baigė du istorikai – Adolfas Ńapoka ir Paulius Ńleņas. Juos mokė istorijos gimnazijos direktorius J. Yčas, su kuriuo jie susitiko vėliau universitete ir pavaduotojas istorijos ir lotynų kalbos vadovėlių autorius Karolis Kliuksinas137. Iki dramatińkų įvykių Vilniaus krańte 1920 m. rudenį trys būsimieji istorikai fragmentińkai mokėsi M. Birņińkos vadovaujamoje lietuvių gimnazijoje Vilniuje. Visiems jiems – S. Suņiedėliui, J. Stakauskui, Adolfui Ńapokai teko uņbaigti mokslus kitose – Kauno ,,Auńros“, Marijampolės ir Panevėņio gimnazijose. Kiti būsimieji istorikai tapo įvairių Lietuvos – Vilkavińkio, Ńvėkńnos, Anykńčių, Ńakių, Kėdainių, Kupińkio, Rokińkio, Telńių ir Linkuvos gimnazijų absolventais. Tik vienintelis ņymaus lietuvių poeto ir atstovo Rusijoje sūnus menotyrininkas Jurgis Baltruńaitis vidurinį mokslą baigė eksternu138.

135 S. Kaubrys. Lietuvos mokykla 1918–1939 m.:Galios gimtis, V., 2000, p. 25–26. 136 Z. Ivinskis. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1971, nr. 8, p. 356. 137 J. Jurginis. Ńapokos istorijos apņvalga, A. Ńapoka (red.), Lietuvos istorija, V., 1989, p. 688. 138 Ņr. biogramas. 28

Dalis būsimųjų istorikų būtent gimnazijose susidomėjo istorija ir pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Antai J. Matusas 1919 m. baigė Kauno „Saulės“ gimnaziją, kurioje mokydamasis pradėjo bendradarbiauti įvairiuose laikrańčiuose ir ņurnaluose139. Kauno „Auńros“ gimnazijoje Konstantinas Aviņonis, aktyviai reińkėsi visuomeninėje veikloje: organizavo skautus, ruońė jaunimo ekskursijas po krańtą, sportavo140. 1927 m., turėdamas 18 metų ińspausdino brońiūrą „Kelios istorinės Lietuvos vietos“. J. Jakńtas dar gimnazijos suole susidomėjo visuotine istorija, ypatingai viduramņių istorijos kursu141. Jį ypač ņavėjo popieņiaus Grigaliaus VII asmenybė, kuria domėjosi iki mirties. Z. Ivinskis autobiografijoje paņymėjo, kad nors jau 1922 m. gimnazijoje skaitė ateitininkams referatus iń Lietuvos istorijos, domėjosi ne vien istorija, bet visu tuo, kas suprantama „humaniora“ vardu (humanitariniais mokslais)142. Taigi, būsimieji istorikai gimnazijose mokėsi kalbų, esant gabiems pedagogams rinkosi gyvenimo kelią, pradėjo rańyti į spaudą. Tačiau svarbiausia, jos buvo kelio pradņia, nes dauguma studijuoti istoriją apsisprendė tik stodami arba jau įstoję į aukńtąsias mokyklas.

2. Studijos iki 1918 m. Rusijos imperijoje XIX a. viduryje ir antroje pusėje po Vilniaus aukńtųjų mokyklų uņdarymo 1832–1842 m. daug Lietuvos jaunimo mokėsi Tartu, Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Charkovo, Kazanės, Karaliaučiaus ir kt. universitetuose143. 1866 m. buvo įsteigta stipendija, kuri viliojo į Maskvos universitetą Uņnemunės lietuvius. Anot A. Tylos, vienas iń labiausiai lankomų buvo Maskvos universitetas, kad taip buvo ir vėliau patvirtina ńio darbo statistiniai duomenys (ņr. lentelę nr. 1)144. XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradņioje aukńtuosius mokslus baigė 23 Lietuvos istorikai (44, 2 %). Daugiausia – Maskvos ir Peterburgo universitetuose. Iń jų 10 studijavo istoriją, kiti – teologiją (9), teisę (7), teologiją (5), mediciną (1), fiziką-matematiką (1), ekonomiką (1).

Lentelė nr. 1. Istorikų studijos Rusijos imperijos aukštosiose mokyklose Aukštoji mokykla studijavusių asmenų skaičius Maskvos u-tas 8 Peterburgo u-tas 6 Lvovo u-tas 2 Peterburgo Psichoneurologinis in-tas 2 Dorpato (Tartu) u-tas 1

139 J. Pilionytė, min.str., p. 335. 140 R. Krasauskas. Konstantinas Aviņonis ir jo mokslinis palikimas, K. Aviņonis, Rinktiniai raštai, t. 1, Roma, 1975, p. 10. 141 J. Jakńtas. Mano istorijos mokslo kelias, V., 1992, p. 12. 142 Z. Ivinskis. Autobiografija, Ţemaičių praeitis, nr. 3, 1994, V., 1995, p. 153. 143 A. Tyla. Iń Lietuvos kilęs jaunimas Maskvos universitete 1832-1863 m., Praeities baruose, V., 1999, p. 181–196. 144 Duomenys apskaičiuoti remiantis biogramų 10-ąja pozicija (ņr. priedus).

29 Kaip matyti, gana didelė dalis istorikų turėjo kito profilio ińsilavinimą. Z. Ivinskis pastebėjo, jog beveik visai prieńkarinei (turimas omenyje pirmasis pasaulinis karas) istorikų kartai būdinga tai, kad jiems teko dirbti tokį darbą, kuriam jie iń anksto nesiruońė145. Antai vienas iń pozityvistinės krypties pradininkų Lietuvos istoriografijoje Antanas Alekna 1897 m. dėl plaučių ligos turėjo 3 metus Peterburgo Dvasinėje Akademijoje trukusias studijas nutraukti ir įgijo tik teologijos kandidato laipsnį. Toliau jis mokėsi autodidaktińku būdu. Tačiau Z. Ivinskis atkreipė dėmesį, kad būtent Peterburgo dvasinėje akademijoje Alekna susipaņino su specialia Lietuvos istorijos literatūra, 1896 m. ,,Tėvynės sarge“ pradėjo rańyti pirmuosius straipsnius ir recenzijas. Jis be specialaus metodologinio pasiruońimo sugebėjo tapti vienu iń Lietuvos istorijos mokslo autoritetų, ugdņiusių jaunąją istorikų kartą146. Daug istorijos tyrinėtojų tuo laikotarpiu oficialiai studijavo teisę. Antai 1901–1907 m. Maskvos universiteto Teisės fakultete be teisės mokslų M. Birņińka tuo pat metu lankė istorijos paskaitas pas profesorius ─ Vasilijų Kliučevskį ir Matvejų Liubavskį.147 Be ńių ņymių rusų istorikų Maskvos universitete galima buvo pasiklausyti Roberto Viperio, Pavelo Vinogradovo148 ir Aleksandro Savino paskaitų149. V. Birņińka kaip ir jo brolis per visą savo studijų laiką Peterburgo universiteto Teisės fakulteto paskaitose beveik nesilankė. Vietoje jų jis labai uoliai klausė Istorijos– filologijos fakultete skaitomų paskaitų.150 . Kai kurios tuometinės Rusijos mokslo institucijos pasiņymėjo interdisciplinarińkumu ir netgi eklektika. Ńi aplinkybė buvo naudinga būsimiesiems Lietuvos istorikams, kaip antai Konstantinui Jablonskiui, kuris 1909 m. įstojo į Peterburgo Psichoneurologijos institutą. Anot V. Trumpos, mokė jame visko: nuo fizikos iki metafizikos (teologijos)151. Tačiau ńalia tiksliųjų ir biologijos mokslų dėstytos filosofijos istorijos, visuotinės istorijos, ekonominių teorijų istorijos, visuotinės literatūros istorijos, meno ir kultūros istorijos paskaitos. V. Merkys įvardijo vieną profesorių – istoriką, teisininką ir etnografą – Maksimą Kovalevskį, pakreipusį K. Jablonskio mokslinį gyvenimą nauja mokslinio pozityvizmo linkme.152 Matyt, jis padarė įtaką ir tame pačiame institute studijavusiam meno istorikui P. Galaunei. 1911 m. įstojęs į Maskvos universiteto Teisių fakultetą, K. Jablonskis, kaip ir anksčiau minėti istorikai, jautė ņymių istorikų pozityvistų – Kliučevskio ir Liubavskio, įtaką.

145 Z. Ivinskis. A. Alekna – Lietuvos istorijos tyrinėtojas, Naujoji Romuva, 1936, nr. 9 (269), p. 195. 146 Z. Ivinskis autobiografijoje ńiltais ņodņiais minėdamas savo mokytoją, prisiminė, jog pastarasis jam palinkėjo iństudijuoti istorijos metodus, nes jis pats niekada istorijos nesimokęs, Z. Ivinskis. Autobiografija, Ņemaičių praeitis, V., Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, nr. 3, p. 76. 147 Birņińka Mykolas, LE, t. 1, Kaunas, 1934, p. 1200. 148 P. Vinogradovas (1854 -1925) kartu su V. Kliučevskiu kūrė Maskvos istorikų mokyklą, vėliau emigravo ir Oksforde susilaukė tarptautinio pripaņinimo. Itin reikńmingi jo Maskvos universitete vesti seminarai, kuriuose jis ińugdė daug ņymių Rusijos istorikų, Историки России. Биографии, Москва, РОССПЭН, 2001, с. 351−353. 149 V. Merkys. Istorikas Ignas Jonynas, Istorijos baruose, V., 1984, p.6. 150 V. Birņińkos autobiografija, LMAB RS, f. 163–1, l. 6. 151 V. Trumpa. Konstantinas Jablonskis, Dirva, 1992, spalio 8, p. 5. 30

Pateikti faktai svarbūs svarstant kokios istoriografinės mokyklos galėjo daryti įtaką Nepriklausomos Lietuvos istorijos mokslo raidai153. Pavyzdņiui, Lenkijoje jau nuo XIX a. II pusės įsibėgėjo istorikų profesionalizacijos procesas, kurio metu mėgėjus pradėjo greitai keisti istorikai su specialiu ińsilavinimu. 1869 m. Krokuvos universitete įsteigta pirmoji Lenkijos istorijos katedra, surengtas pirmasis istorikų suvaņiavimas, susiformavo trys teritorinės istorikų mokyklos (Krokuvos, Varńuvos ir Lvovo)154. Iń kitas specialybes studijavusių istorikų grupės atstovų galima paminėti gamtos mokslus bei mediciną studijavusią vieną pirmųjų nepriklausomos Lietuvos menotyrininkių H. Kairiūkńtytę- Jacinienę155. Paskutinieji Lietuvos 1918–1940 m. istorikų bendrijos atstovai, aukńtąjį ińsilavinimą įgiję Rusijos universitetuose, buvo minėtoji meno istorikė H. Kairiūkńtytė-Jacinienė ir J. Remeika. Kairiūkńtytė 1915–1918 m. studijavo Maskvos universitete, tačiau dėl Rusijoje kilusios revoliucijos po 6 semestrų buvo priversta nutraukti studijas ir 1921 m. grįņo į Lietuvą156. Remeika 1918 m. įstojo į Peterburgo universiteto istorijos–filologijos fakultetą, bet tais pačiais metais grįņo į Lietuvą157. Paņymėtina, kad Rusijoje iki 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo istorikai oficialiai daņniausiai studijuodavo teisę (ińskyrus M. Rudzinskaitę-Arcimavičienę, A. Voldemarą, I. Jonyną ir J. Yčą).

3. Studijos Lietuvoje Iń 52-jų darbe tiriamosios istorikų bendrijos atstovų 20 (38, 4 %) studijavo istoriją LU, arba VDU, 6 iń jų − tik VDU ir nepratęsė studijų uņsienyje. 1922 m. įkūrus LU, atsirado galimybė kurtis savarankińkam profesionaliam Lietuvos istorijos mokslui. LU įsteigti Humanitarinių mokslų ir Teologijos-filosofijos fakultetai, kuriuose buvo ruońiami istorikai. HMF ńia linkme dirbo Lietuvos istorijos ir Visuotinės istorijos katedros, TFF –Visuotinės istorijos katedra. Mokslas abiejuose fakultetuose truko 4 metus (8 semestrus). 1931 m. universiteto HMF regulamino duomenimis, bendrieji dalykai privalomi kiekvienam fakulteto studentui buvo ńie: 1) lietuvių kalbos bendrasis kursas; 2) lietuvių tautos istorija; 3) filosofijos įvadas; 4) logika; 5) psichologija; 6) lotynų kalba ir lotynų autoriai; 7) svetima kalba. Bendrieji dalykai dėstomi tik istorijos skyriaus studentams: 1) istorijos teorija ir

152 V. Merkys. Konstantinas Jablonskis, Kaunas, ,, Ńviesa“, 1991, p. 24. 153 Ņr. ńio darbo p. 58–59. 154 A. F. Grabski. Zarys historii historiografii polskiej, Poznań, 2003, s. 124–125. Lietuvos istoriografija ńia prasme nuo Lenkijos atsiliko daugiau negu pusńimčiu metų. 155 ņr. biogramas. 156 Kairiūkńtytė-Jacinienė Halina, LE, Boston, 1957, t. 10, p. 259. 157 Remeika Jonas, LE, Boston, 1961, t. 25, p. 131.

31 metodologija. 2) valstybės teorija. 3) politinė ekonomija158. Lietuvos istorijos grupėje buvo dėstoma Lietuvos istorija, Prūsų ņemės istorija, lenkų tautos istorija, rusų tautos istorija, latvių tautos istorija ir lietuvių meno istorija. Visuotinės istorijos grupėje dėstoma senovės Rytų istorija, senovės graikų istorija, Romos istorija, viduramņių istorija, naujųjų amņių istorija, XIX amņiaus istorija, meno istorija, vokiečių ir prancūzų kalbos. Taip pat kiekvienoje grupėje, be paskaitų klausymo ir egzaminų laikymo, reikėjo dar atlikti pratybas (proseminarus, seminarus), ińklausyti 4 val. epizodinį kursą, ińlaikyti pasirinktinai vienos uņsienio kalbos egzaminą ir parańyti diplominį darbą. Pirmaja istorijos studijų absolventų laida laikytinas V. Daugirdaitės-Sruogienės kursas (1922─1928 m.). Ji atsiminimuose paņymėjo vieną svarbią savo kurso ypatybę: ńie studentai vidurinį ińsilavinimą įgijo rusų gimnazijose, todėl jau pradėję universiteto studijas mokėjo svetimas kalbas ir galėjo naudotis literatūra kitomis kalbomis159. Kodėl tuometiniai gimnazijų absolventai rinkosi studijuoti istorijos specialybę? Antai 1925 m. į LU HMF istorijos skyrių įstojęs V. Dėdinas, praėjus daugiau negu pusei amņiaus nuo tų laikų teigė, jog jį traukė ,,ne pelnas (...) ne geras materialinis gyvenimas, bet tiesiog idealizmas – pasiaukoti savo tautai“160. Ńi nuostata, matyt, taikytina daugumai tuometinių studentų – būsimųjų istorikų. Juk jie galėjo pasirinkti kur kas pelningesnį teisininko kelią. Kita vertus, buvo ir ńiomis studijomis nusivylusiųjų. Antai P. Ńtuopis 1931 m. ,,Naujosios Romuvos“ puslapiuose be asmeninės nuomonės, ińkėlė opų tuometinių istorikų santykio su visuomene klausimą, anot jo: ,,Inteligentija ņiovauja istorijoj; visuomenė – aińkiai antagonińka; gimnazijoj istorija – nuobodņiausia pamoka; laikrańčiams – įkyriausias straipsnis; leidėjams ─ nuostolingiausia knyga; studentams − kvailiausia būtinybė; istorijos mokytojams ─ pragyvenimo ńaltinis“161. Galima spėti, jog studijos P. Ńtuopiui uņsitęsė iki 1937 m. ne tik dėl materialinių sunkumų, bet ir dėl jo refleksyvių poleminių įņvalgų, kurios patiko ne visiems. Minėtais metais P. Ńtuopis baigė universitetą parańydamas diplominį darbą ,,Lietuvos valstiečių ūkiai XVI a.“. Jis recenzentų Karsavino ir Jonyno buvo įvertintas patenkinamai ir tai buvo prasčiausias diplominio darbo įvertinimas iń visų, kuriuos gavo ņinomi ir to meto spaudoje aktyviai besireińkiantys jaunosios istorikų kartos atstovai162. Fakultetą studijoms būsimieji istorikai galėjo rinktis ir dėl atitinkamų ideologinių paņiūrų. Juozo Girniaus nuomone, TFF dėl ,,idėjinės giminystės“ (ateitininkų ideologijos) profesorių ir studentų santykiai buvo ńilti, todėl į ńį fakultetą stodavo daugiau studentų net ir tada kai buvo

158 B. Dundulis. Istorikų rengimas VDU 1922–1940 m., VDU 70 LKMA, Kaunas, 1993, p. 162–163. 159 V. Daugirdaitė –Sruogienė. Mano studijos, Mūsų praeitis, V., 1992, nr. 2, p. 9. 160 R. Keturakis, ,,Pasaulį mačiau ir paņinau…“, Santara, 1990, vasara, p. 61. 161 P. Ńtuopis. Mūsų istorija, Naujoji Romuva, 1931, p. 469. 162 P. Ńtuopio diplominis darbas, LCVA, f. 631, ap. 10, b. 235, l. 1. 32 atvirai kalbama dėl jo panaikinimo163. Tačiau ńio darbo duomenimis, HMF baigė daugiau istorikų bendrijos atstovų – atitinkamai HMF-11, o TFF- 9 (ņr. lentelę nr. 2)164. Lentelė nr. 2. Istorikų studijos VDU 1922−1940 metais Fakultetas Studijavusių asmenų skaičius HMF 11 TFF 9 Tesių fak. 4

Dėl ińkilusių materialinių sunkumų ar tarnybos kariuomenėje studijų laiku negalėjo baigti J. Jakńtas, 165 A. Vasiliauskas166 ir P. Ńtuopis167. V. Trumpai grėsmė nutraukti studijas ińkilo 1935 m. gavus ńaukimą į kariuomenę. Jis parańė Krańto apsaugos ministerijai prańymą atidėti karo tarnybą, į kurį nebuvo reaguota. Tik profesoriaus I. Jonyno pastangomis, pastarasis galėjo sėkmingai uņbaigti studijas universitete. Jo diplominis darbas ,,1382 ir 1384 m. Ņemaičių dovanojimai – Ordino falsifikatai“ dėl A. Ńapokos redaguotos ,,Lietuvos istorijos“ kritikos bei dėl jo ir recenzento (I. Jonyno) nuomonių ,,sutapimo“ buvo įvertintas gerai168. Kaip retą ińsilavinimo įgijimo atvejį galima paminėti, jog K. Jablonskis – vienintelis iń vyresniosios istorikų kartos atstovų dar Maskvos universitete pradėtas studijas uņbaigė jau nepriklausomos Lietuvos universitete. 1933 m. VDU Teisių fekulteto tarybos posėdyje buvo nutarta labai gerai ińlaikiusiam visus egzaminus ir parańiusiam diplominį darbą ,,XVI a. belaisviai kaimynai Lietuvoje“ K. Jablonskiui suteikti teisininko diplomą. Jam uņskaityti tie dalykai, kurių nebuvo Maskvos universiteto programose. Antai, Lietuvos teisės istorijos egzaminą jis laikė pas A. Janulaitį169. Kai kurie istorikai savo studijas norėjo pakreipti kita, kartais ir pakankamai artima linkme. Antai LCVA yra ińlikęs A. Kučinsko 1927 m. laińkas profesoriui J. Totoraičiui, kuriame jis uņsiminė apie savo norą studijuoti archeologiją170. Tačiau jis taip pat pabrėņė, kad dėl įtemptos tuometinės politinės situacijos Lietuvoje jo noras niekam nerūpi, todėl prańė J. Totoraičio pasidomėti, koks sprendimas dėl jo archeologinių studijų bus priimtas Ńvietimo ministerijoje. Apibendrinant galima paņymėti, jog istorikų studijos Lietuvos aukńtosiose mokyklose, o ypač Kauno universitete padėjo pagrindą jų mokslinės kvalifikacijos kėlimui (kai kuriems nulėmė

163 J. Girnius. Teologijos-filosofijos fakultetas, Lietuvos Universitetas 1579-1803-1922, p. 355. 164 Duomenys apskaičiuoti remiantis 10-ąja biogramų pozicija (ņr. priedus). 165 J. Jakńtas. Mano istorijos mokslo kelias, V., 1992, p. 17. 166 A. Vasiliausko autobiografijos juodrańčiai, LMAB RS, f. 205–1, l. 1. 167 Mokytojo P. Ńtuopio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 5573, l. 34. 168 V. Selenis. Istoriko Vinco Trumpos mokslinio kelio pradņia, Mokslas ir gyvenimas, 2003, nr. 12, p. 16. 169 K. Jablonskio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 11, b. 27. 170 A. Kučinsko laińkas J. Totoraičiui, 1927 m., LCVA, f. 1674, ap. 3, b. 48, l. 1.

33 ir mokslinių interesų kryptį) bei tolesniam darbui mokslo ir ńvietimo srityje. Į uņsienio universitetus studijų gilinti istorikai vaņiavo jau apsisprendę būti istorijos mokslo specialistais.

4. Studijos Vakarų Europos universitetuose Iki 1918 m. Lietuvos istorikai turėjo maņai galimybių tiesiogiai susipaņinti su vokińkuoju pozityvizmu. Studijas uņsienyje carinė valdņia ribojo. Tačiau kai kurie istorikai ńį barjerą įveikdavo. 1909 m. susitaupęs pinigų iń pedagoginio darbo bei gavęs nedidelę paskolą iń J. Ńliūpo, I. Jonynas nuvyko į Berlyno universitetą, norėdamas ińmokti vokińkai ir įgyti vidurinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją171. Ten klausė profesorių H. Delbrücko, F. Delitscho, A. Harnacko, Ernsto Meyerio ir G. Schmollerio paskaitų. Ņinoma, I. Jonyno istorijos studijos Vokietijoje buvo netiesioginės. Pirmajam iń Lietuvos istorikų ińvykti studijuoti istoriją į Vakarų Europą pavyko Jonui Totoraičiui. A. Katiliaus nuomone, nuo XIX a. pabaigos prasidėjusį slaptą kunigų vykimą studijuoti į Vakarų Europą galima traktuoti kaip mėginimą ińtrūkti iń carinio rėņimo sukurto uņdaro rato172. Kunigai naudojosi ińimtimi taisyklėse dėl ińvykimo į uņsienį, kurios numatė galimybę ińvykti gydytis svetur. Tuo pasinaudojo ir J. Totoraitis, A. Steponaitis bei J. Purickis173. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Nepriklausomybės Aktą, Lietuvos Respublikos Ńvietimo ministerija pradėjo kurti visą Lietuvos ńvietimo sistemą nuo pradinių iki aukńtųjų mokyklų. Lietuvos vyriausybė suprato, jog norint ińugdyti pakankamo lygio specialistus, reikia siųsti gabiausius studentus tobulintis į Vakarų Europos universitetus. 1919 m. buvo priimtos Aukńtojo mokslo stipendijų taisyklės, 1928 m. – valstybinių stipendijų ir paskolų įstatymas. Norintys gauti stipendiją istorijai studijuoti uņsienyje, turėjo pristatyti prańymą ńvietimo ministrui, kuriame turėjo nurodyti studijų kryptį ir tikslą, brandos atestatą, gyvenimo aprańymą (curriculum vitae), ińtikimybės liudijimą, materialinės būklės liudijimą, tos ńalies, į kurią vaņiuojama, kalbos mokėjimo liudijimą bei visuomenės įstaigų ar atskirų ministerijos darbuotojų rekomendacinius rańtus174. Ņinoma, stipendijas gauti pasisekdavo ne visiems. Stipendijas skirstė speciali ńvietimo ministerijoje sudaryta komisija: 1) ńvietimo ministras; 2) aukńtojo mokslo departamento direktorius; 3) valstybės kontrolės atstovas; 4) po atstovą ministerijų, kurioms reikėjo uņsienyje parengtų specialistų; 5) po atstovą draugijų, ńelpiančių aukńtųjų mokyklų studentus. Stipendijas stengtasi skirstyti taip, kad tarp stipendininkų būtų įvairių Lietuvai reikalingų specialybių studentų. Stipendijas gaudavo tik neturtingumo liudijimą turintys studentai175.

171 I. Jonynas. Autobiografija, Istorijos baruose, p. 191. 172 A. Katilius. Į Vakarų Europos katalikų universitetus ne studijuoti, bet gydytis?, LKMA metraštis, V., 2000, p. t. XVI, p. 146. 173 Z. Ivinskis. Purickis Juozas, LE, Boston, 1961, t. 24, p. 250-252. 174A. Januņytė. Tarptautinis istorikų bendradarbiavimas XX a. pradņioje, Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, V., ,, Vaga“, 2000, p. 213. 175 Ņ. Kriaučiūnienė. Lietuvos studentai Europos aukńtosiose mokyklose 1919–1940 metais, Lietuvos istorijos metraštis, 1992, V., 1994, p. 94. 34

Pirmosios nepriklausomos Lietuvos respublikos laikais uņsienyje studijavo 28 istorikai (53, 8 %) Juos traukė studijos pas tokius ņymius tuometinius profesorius, kaip antai G. Schnürer, Albert Brackmann, Otto Hoetsch, Erich Caspar, Heinrich Wolfflin ir Alphons Dopsch. Didņioji dalis jų pas juos kėlė savo profesinį lygį. Iń lentelės nr. 3 matyti, kad labiausiai Lietuvos istorikus viliojo vokińkosios kultūros ńalių aukńtosios mokyklos, iń kurių labiausiai – Berlyno, Vienos, Miuncheno ir Friburgo universitetai. Antai aptariamojo laikotarpio Varńuvos istorikų bendrija, atstovai, skirtingai negu lietuviai, studijoms daņniausiai rinkdavosi Paryņiaus universitetą. J. Maternickio duomenimis jame studijavo 18, 4 % ńios bendrijos atstovų176. Kodėl Lietuvos istorikai daņniausiai studijuoti vykdavo į Berlyno universitetą? Atsakymą turėdama omenyje V. Daugirdaitės- Sruogienės pavyzdį pateikė I. Lukńaitė. Anot jos, ńi istorikė Berlyną pasirinko dėl kelių prieņasčių: pirma – ten dėstė garsūs Europos mokslininkai, antra – Vokietijoje tuo metu buvo didelio mąsto infliacija, o lietuviai, gaunantys pinigus pragyvenimui tvirta valiuta (doleriais), galėjo ten pigiai pragyventi177. Be to, lietuviai geriau mokėjo vokiečių kalbą, negu prancūzų ar anglų. Pirmoji Lietuvos istorikų studijų Vakarų Europoje ńalis ─ Ńveicarija. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ińvakarėse pirmoji 1917 m. Vinco Mykolaičio-Putino rūpesčiu iń Petrogrado studijuoti į Friburgo universitetą ińvyko M. Andziulytė-Ruginienė178 . Vokietijos universitetuose studijavo V. Daugirdaitė-Sruogienė, P. Penkauskas, J. Remeika, J. Sakalauskas, K. Aviņonis, J. Jakńtas, Z. Ivinskis, J. Puzinas ir P. Pakarklis. Berlyno universitete istorijos studijose vyravo istorijos ńaltinių analizė ir kritika, kreiptas didelis dėmesys į istorijos tyrimo metodiką. Jame studijavę Lietuvos istorikai lankė paskaitas ir seminarus pas pasaulinio garso profesorius ─ vidurinių ir naujųjų amņių istorijos specialistus Brackmanną, Robertą Holtzmanną, Sternfeldą, K. Stehliną, O. Hoetschą, E. Casparą (popieņių istorija),179 Hermanną Onckeną, Sprangerį, Perelsą (pagalbiniai mokslai ir bendras viduramņių kursas),180 Friedrichą Meinecke (naujųjų amņių istorija), Heinzą Hartmanną ir Kurtą Breysigą (istorijos filosofija)181.

176 J. Maternicki. Warszawskie środowisko historyczne w latach 1918─1939, s. 80. 177 I. Lukńaitė. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir jos ,, Lietuvos istorija“, V.Daugirdaitė-Sruogienė, Lietuvos istorija, V., ,,Vyturys“, 1990, p. 413. 178 F. Sliesoriūnas. Marija Andziulytė-Ruginienė – pirmoji lietuvė istorijos mokslų daktarė, Istorija, V., 1999., XL, p. 31. 179 A. Koncė 1930 m. prof. F. Brauno patarimu persikėlė iń Leipcigo universiteto, nes jo manymu studijos pas minėtus Berlyno universiteto profesorius yra labai naudingos, A. Koncės laińkas Ńvietimo ministrui 1930. IV. 22, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 468, l. 36. 180 R. Krasauskas. Konstantinas Aviņonis ir jo mokslinis palikimas, p. X.

35 Lentelė nr. 3. Istorikų studijos uţsienyje

Aukštoji mokykla Studijavusių asmenų skaičius Berlyno un-tas 8 Friburgo un-tas 6 Vienos un-tas 5 Miuncheno un-tas 5 Paryņiaus un-tas 4 Kylio un-tas 2 Ciūricho un-tas 2 Leipcigo un-tas 1 Graco un-tas 1 Karaliaučiaus un-tas 1 Halės un-tas 1 Bonos un-tas 1 Heidelbergo un-tas 1 Greifsvaldo un-tas 1 Insbruko un-tas 1 Ņenevos un-tas 1 Prahos un-tas 1 Erlangeno un-tas 1 Marburgo un-tas 1 Frankfurto un-tas 1 Rygos (Latvijos) un-tas 1 Krokuvos, Paryņiaus, Florencijos, 1 Romos meno akademijos

Antras pagal populiarumą buvo Lietuvos istorikų pamėgtas Miuncheno universitetas. 1922– 1923 m. jame Baņnyčios ir vidurinių amņių istoriją studijavo P. Penkauskas.182 Daņniausiai jam teko dalyvauti baņnyčios istorijos profesoriaus J. Pfeilschifferio seminaruose183. Vienerius metus Miuncheno universitete studijavo ir Z. Ivinskis. Jis lankė viduramņių istorijos paskaitas ir seminarus pas profesorių Heinrichą Güntherį, diplomatikos ir paleografijos – pas Rudolfą Haeckelį, reformacijos istorijos ─ pas Paulą Joachimseną184. Anot Edvardo Gudavičiaus, Z. Ivinskis tobulinosi Vokietijoje tuo metu, kai jos istorijos mokslas, įveikdamas sunkumus, ņengė pirmus nedrąsius, bet svarbius ņingsnius į platesnį ir objektyvesnį Pabaltijo istorinio vaidmens suvokimą. Iń studijų Vokietijoje Z. Ivinskis sugrįņo kaip subrendęs europinio lygio mokslininkas185. Gudavičiaus paņymi, jog reikia suvokti, kaip sudėtinga buvo ińaugti europinio lygio Lietuvos

181 J. Jakńtas. Mano istorijos mokslo kelias, p. 23.  Pastaba: lentelėje pateikti duomenys fiksuoja istorikų studijas įvairiuose universitetuose, tačiau jos galėjo būti labai fragmentińkos – trukti tik metus ar maņiau. Po to tas pats asmuo vykdavo studijuoti į kitą universitetą. 182 Z. Ivinskis. Prelatas Pranas Penkauskas, LKMA suv. Darbai, Roma, 1961, t. IV, p. 264. 183 P. Penkausko asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 549, l. 96. 184 Z. Ivinskis. Biografija ir spausdintų darbų sąrańas, LNB RS, f. 29–108. 36 istorikų kartai, perimti vokiečių istorijos mokyklos laimėjimus, kad būtų galima juos pritaikyti Lietuvos poreikiams. Ńi jaunoji istorikų karta daugiausia buvo ruońiama būtent Vokietijos, Ńveicarijos ir Austrijos universitetuose. Ńiuo atņvilgiu ińskirtinis P. Pakarklio studijų Vokietijos universitetuose atvejis, visų pirma tuo, kad nebuvo sėkmingas. 1927 m. 2–3 mėn. P. Pakarklis studijavo Karaliaučiaus Filosofijos fakultete istoriją, pedagogiką ir psichologiją186. Taip pat 1930 m. jis keletą mėnesių studijavo Miuncheno universiteto Filosofijos ir Teisių fakultete187. Menotyrininkas Povilas Reklaitis spėjo, kad P. Pakarklis Miunchene galėjo siekti daktaro laipsnio, bet jam nepavyko dėl vokiečių daromų kliūčių188. Todėl vėliau jis tapo grieņtu ,,vokiečių mokslo“ ir buvusio bičiulio Z. Ivinskio oponentu. Nors paaińkinimo autobiografijose, kodėl taip greitai nutraukė studijas Vokietijoje Pakarklis nedavė, visgi galima spėti, jog čia lemiamą reikńmę turėjo Klaipėdos problema. Su ńia aplinkybe susidurdavo ir kiti Lietuvos istorikai. Antai vienintelis tarpukario Lietuvos profesionalus archeologas J. Puzinas ińvyko studijuoti į Heidelbergo universitetą, kuriame dėstė ņymus Europos archeologas Ernstas Wahle189. Į pastarąjį kreiptis patarė Vokietijoje gyvenęs A. Gerulis, nes Karaliaučiaus universitete, į kurį rengėsi anksčiau vaņiuoti J. Puzinas, dėl Klaipėdos problemos nepalankiai ņiūrėta į lietuvius190. J. Sakalauskui ir J. Remeikai teko studijuoti daugelyje Ńveicarijos ir Vokietijos universitetų191. Pastarojo ,,odisėją“ nulėmė intensyvios temos iń Lietuvos istorijos paieńkos savo disertacijai192. Ne maņiau populiarus negu Miuncheno buvo Austrijos sostinės universitetas. Jame 1926–1930 m. studijavo J. Stakauskas. 1928 m. tarpņinybinė stipendijų skyrimo komisija paskyrė jam stipendiją aukńtajam kolegijos mokslui įgyti uņsienyje. Pagal stipendijų įstatymą, stipendininkai kas semestrą privalėjo siųsti ńvietimo ministerijai savo studijų ataskaitas. Kadangi J. Stakauskas nebuvo studijavęs VDU, Ńvietimo ministerija ńią J. Stakausko studijų kontrolę pavedė Kaińiadorių vyskupui Juozui Kuktai. Jis turėjo kas semestrą trumpai informuoti apie J. Stakausko studijų rezultatus193. 1932 m. J. Jakńtas ińvyko studijuoti į Vienos universiteto pagalbinių istorijos mokslų institutą, kuris kiek jam teko girdėti, buvo vienas geriausių Vakarų Europoje. Studijuodamas

185 E. Gudavičius. Zenonas Ivinskis ir jo veikalas, Ivinskis Z., Lietuvos istorija. Iki V. D. mirties, V., ,,Mokslas“, 1991, p. 415. A. Brackmann‟as (jis buvo ir ,,Geheimes Staatsarchiv, Berlin-Dahlem“ direktoriumi) J. Jakńtą ir Z. Ivinskį mokė ńaltinių kritikos, analizės, būti atsargiems su ińvadomis, Z. Ivinskis. Autobiografija, p. 79. 186 P. Pakarklio laińkas Z. Ivinskiui, Tauragė, 1927.V. 21., LNB RS, f. 29–1191, l. 9. 187 Mokytojas Povilas Pakarklis, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 4169, l. 7. 188 P. Reklaitis. Franz-Constantin von Karp: pavardė ar slapyvardis?, Voruta, 1996, nr. 17, p. 7. 189 A. Girininkas. Joną Puziną prisimenant (1905–1978), Baltų archeologija, 1995, nr. 3(6), p. 13. 190 A. Maņiulis. Prof. dr. J. Puzinas ir jo mokslinis palikimas, J. Puzinas, Rinktiniai raštai, t. 1, Chicago, 1983, p. 14. 191 Ņr. biogramas. 192 J. Remeikos asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 782, l. 19. 193 J. Stakauskas. Stipendininko asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 871, l. 2.

37 Vienoje J. Jakńtas Z. Ivinskiui laińke minėjo labai įdomius A. Dopscho seminarus, prof. Hirscho paleografijos paskaitas, taip pat puikias sąlygas studijuoti ekonominę istoriją bei paņinti viduramņių ekonominę struktūrą194. Jis norėjo paņinti iń arčiau profesoriaus A. Dopscho mokyklą, su kuria turėjo galimybę susipaņinti ir J. Stakauskas195. J. Jakńtas atsiminimuose rańė, kad dar studijuodamas Berlyno universitete, jis susidomėjo seniausiu viduramņių istorijos periodu – Romos imperijos gyvavimo pabaiga196. Ńį susidomėjimą paskatino jam patekusi į rankas A. Dopscho knyga. 1932–1935 m. į tą patį Vienos istorijos tyrimų institutą, kuriame studijavo J. Jakńtas, atvyko A. Vasiliauskas. Čia jis studijavo pagalbinius istorijos mokslus: paleografiją, diplomatiką, archyvistiką, chronologiją ir sfragistiką197. A. Vasiliauskas Z. Ivinskiui į Berlyną rańė, kad studijoms pasirinkęs Vienos universitetą todėl, kad lietuviai jame maloniai priimami, nėra tokio prień juos nusistatymo kaip Vokietijoje. A. Vasiliauskui teko studijuoti pas profesorius ─ Dopschą, H. Grosą (aktų mokslai), Blummerį (Austrijos ńaltinių mokslas), Szleiką (prieńreformacinė epocha)198. Paskutinis vokińkosios kultūros krańte ─ Austrijoje, Vienos universitete istorijos ir teisės mokslus bandė studijuoti A. Plateris. Tačiau 1938 m. politinė situacija tam buvo nepalanki. Tai ińkalbingai iliustruoja jo laińkas A. Janulaičiui: ,,Uņvakar atvykau čia. Universitete daug reformų: neradau daugumos profesorių dėsčiusių teisės ir istorijos dalykus. Per savaitę ar 14 d. turės galutinai paaińkėti teisės istorijos katedros likimas, jei ji bus palikta tuńčia ar atiduota kokiam nevykusiam profesoriui-beliks grįņti Lietuvon. Prof. Dopsch jau 2 mt. kaip ińėjo pensijon“199. Lietuvos istorikai ieńkojo galimybių studijuoti ir kitose ńalyse. Nuo 1930–1931 m. Čekoslovakijos Ńvietimo ministerija įsteigė stipendiją vienam Lietuvos piliečiui studijuoti Prahos universitete. Pirmasis ńia stipendija pasinaudojo A. Ńapoka200. Nors A. Ńapoka įregistruotas tikruoju Karolio IV universiteto studentu, jis lankėsi tik ņymesnių profesorių paleografijos paskaitose ir seminaruose201. Juose dirbti jam buvo sunku dėl nepakankamų čekų kalbos įgūdņių. Tačiau studijos Prahoje davė A. Ńapokai progos imtis problemų, kurios iki tol nebuvo tyrinėtos202 .

194 J. Jakńto stipendininko studento byla. Apyskaita, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 346, l. 6. J. Jakńtas, Laińkai Z. Ivinskiui į Grenoblį, Kauną, Plungę, Berlyną, iń Ńtrasburgo, Berlyno, Bazelio, Vienos 1930-1932 m., LNB RS, f. 29–1152, l.4. 195 R. Petrauskas. Juozapas Stakauskas ir medievistikos pradņia Lietuvoje, Stakauskas J., Lietuva ir Vakarų Europa XIII amţiuje, V., ,,Aidai“, 2004, p. 284. 196 J. Jakńtas. Mano istorijos mokslo kelias, p. 24. 197 R. Čapaitė. Istorikas Antanas Vasiliauskas (Vasys) (1902–1974), Mūsų praeitis, 1992, V., 1992, nr. 2, p. 56. 198 Stipendininko A. Vasiliausko asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 1026, l. 14. 199 A. Platerio laińkas A. Janulaičiui, 1938.V.5, LMAB RS, f. 267─758, l.1─2. 200 Ņ. Kriaučiūnienė. Lietuvos studentai Europos aukńtosiose mokyklose 1919–1940 metais, p.98. 201 A. Ńapokos. ČSR stipendininko Prahoje ataskaita, 1932 m. liepos 25 d., LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1394, l. 126. 202 Ińspausdintos trys dėmesio vertos studijos ,,Jeronimas Pragińkis ir jo kelionė Lietuvon“, ,,Čekų karaliaus Pńemislo (Ottokaro II) ņygiai į Prūsus ir planas nukariauti sau Galindiją, Jotvingius ir Lietuvą“ bei ,,Istorińkoji čekų literatūra ryńy su mūsų krańto istorija“. Z. Ivinskis. Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1961, nr. 6, p. 239. A. Tyla. A. Ńapoka – ņymus Lietuvos istorikas, Mūsų praeitis, 1997, nr. 5, p. 119. 38

1930–1932 m, įsirańęs laisvu klausytoju Rygos universitete, istoriją studijavo S. Suņiedėlis. Jis 4 semestrus klausė profesorių A. Tentelio, R. Viperio (1926 m. rudens semestre dėstė kelias visuotinės istorijos paskaitas LU HMF) ir Francio Balodņio paskaitų203. Po 1933 m. Lietuvos istorikai pradėjo labiau domėtis studijomis Prancūzijoje. 1932–1933 m. Paryņiaus Ecole de chartes paleografijos ir diplomatikos paskaitas lankė teisės istorikė Janina Deveikytė-Navakienė.204 Vėliau, 1938 m. nutarusi ruońtis doktorantūrai, J. Deveikytė įsirańė į Paryņiaus universitetą. 1939 m. pavasarį ji gerai ińlaikė vieńosios teisės egzaminus. Rudenį turėjo laikyti teisės istorijos egzaminus, bet prasidėjęs antrasis pasaulinis karas studijas nutraukė205. Anot Ņ. Kriaučiūnienės, nemaņai būsimųjų studentų vaņiavo į uņsienį kupini pasiryņimo studijuoti, bet gerai nemokėjo tos ńalies oficialios kalbos206. Tačiau beveik visose didesnėse ńalyse vasarą veikė uņsienio kalbos kursai, kuriuose be kalbos mokslų, jie turėjo galimybę susipaņinti su ńalies kultūra ir istorija. Ypač gerai ińmokęs prancūzų kalbą B. Dundulis, taip pat ne ińimtis, jam pradėjus studijas Prancūzijoje, svarbiausias ir sunkiausias jo uņdavinys buvo ińmokti prancūzų kalbą207. Paryņiaus universitete B. Dundulis lankė pagrindinio savo studijų vadovo Napoleono epochos specialisto profesoriaus Georges„o Lefebvre‟o, taip pat profesorių Philippe„o Sagnac‟o, Renaudet, Renouvino, Henri Hauser, Pages‟o, Eisenmanno paskaitas ir seminarus208. 1936 m. pasibaigus iń Lietuvos gaunamos stipendijos laikui, G. Lefebvre‟as B. Dunduliui nurodė, kad jis gali pasinaudoti Prancūzijos skiriama stipendija. Ją B. Dundulis pradėjo gauti per Lietuvos pasiuntinybę Paryņiuje (įgaliotąjį ministrą P. Klimą)209. Doktorantūros studijas Paryņiuje Dundulis baigė 1940 m. 1937 m. Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje P. Klimas ėmė rūpintis, kad dar kas nors iń Lietuvos istorikų atvyktų į Paryņių studijuoti Prancūzijos ir Lietuvos santykių. Ńvietimo ministerija tam pritarė ir įsteigė stipendiją, kuri I. Jonynui rekomenduojant paskirta V. Trumpai210. V. Trumpa Prancūzijoje studijavo iki 1939 m. vidurio.

203 S. Suņiedėlis, Curriculum vitae, LNB RS, f. 29–1674, 1939 m. 204 P. Lasinskas. Jonės Deveikytės-Navakienės mokslinės veiklos pradņia, Lietuvos istorijos metraštis 1998 metai, V., 1999, p.107–108. 205 Z. Ivinskis. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1971, nr. 8, p. 357. 206Ņ. Kriaučiūnienė, Min. str, p. 96–97. 207 Jis teigė, kad geriausias būdas ją ińmokti – lankyti privačias pamokas. Ypač svarbios pirmos pamokos, jeigu jų metu neińmokstama taisyklingos tarties – vėliau ją sunku ińtaisyti. B. Dunduliui jau reikėjo gerų prancūzų kalbos įgūdņių tik pradėjus studijuoti, nes anot jo, studijose vyravo ińtisinis pasakojimas – lengviau suprasti tik bibliografijos ir diplomatikos paskaitas, nes jų metu vykdavo vaizdinių priemonių demonstravimas, B. Dundulis. Laińkai J. Rimantui -Slapńinskui, 1933–1934, LNB RS, f. 47–1955, l. 2. 208 B. Dundulis. Istorijos mokslo labui, p. 8. 209 Ten pat, p. 9. 210 G. Rudis. Vinco Trumpos sugrįņimas, V. Trumpa, Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 8. Paryņiuje jam teko gyventi toje pačioje Rue Rollin gatvėje su B. Dunduliu., V. Trumpa, Broniui Dunduliui 70 metų, Akiračiai, 1979, Nr. 9, p. 11. V. Trumpa klausė Austrijos–Vengrijos XIX a. II pusės istorijos paskaitas pas Renouvin‟ą – ńis profesorius jo nuomone dėstymo ir metodo atņvilgiu buvo labai instruktyvus. Lefebvre‟as dėstė Didņiosios Prancūzijos revoliucijos kursą, C. Bloch‟as – archyvų ir istorijos ńaltinių, M. Bloch‟as – ekonominę Europos istoriją., V. Trumpos asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 986, l. 2.

39 Ne visi istorikai verņėsi studijuoti uņsienyje. Antai J. Matusas skeptińkai vertino lietuvių istorikų studijas uņsienyje: ,,Ar ne paradoksas gilintis į mūsų istorijos ńaltinius pas tokius mokytojus, kurie jų nepaskaito ir bendrai mūsų istorijos neņino“211. Tuo argumentuodamas, jis pasitenkino istorijos mokslo studijomis Lietuvoje ir nesiekė daktaro laipsnio uņsienio universitetuose. J. Matusas buvo teisus tik iń dalies, nes be studijų uņsienyje nėra įmanomas esmingesnis istorijos mokslo profesionalumo lygio augimas savame krańte212. Kartu su A. Ńapoka vienoje gimnazijoje ir universitete Lietuvoje mokęsis P. Ńleņas taip pat uņsienyje nestudijavo. A. Ńapoka nekrologe nurodė, kad tokią galimybę P. Ńleņas turėjo – galėjo ińvaņiuoti į kurį nors didesnį V. Europos centrą ir uņsiimti tik studijomis. Tačiau jis nesutiko, ņinojo turįs rimtą ńirdies ligą ir jo gyvenimas nebūsiąs ilgas, todėl manė, jog geriau stipendiją uņleisti kam nors kitam, kuris galėsiąs visuomenei atsiteisti, atidirbti213. Stipendijų kiekis, be abejo buvo ribotas, todėl beveik nėra atvejų, kad Lietuvos istorikai studijuotų uņsienyje savo lėńomis. Kaip ińimtį galima paminėti tik V. Daugirdaitę-Sruogienę, kuri ńvietimo ministerijos stipendijos studijoms Berlyno universitete neprańė, o pragyvenimui uņsidirbo versdama literatūrą iń prancūzų kalbos į lietuvių kalbą214. Kita galimo skeptińko kai kurių istorikų poņiūrio į studijas uņsienyje prieņastis, matyt buvo gan vėlyvas jų baigimo pripaņinimas Lietuvoje. Pavyzdņiui, 1923 m. Friburge diplomą gavusiai Marijai Andziulytei-Ruginienei ir 1928 m. Ciūriche diplomą gavusiai M. Krasauskaitei remiantis ,,Aukńtojo mokslo teisių įstatymo“ 4-uoju paragrafu (Vyr. Ņin. Nr. 380. eil. 2615) aukńtojo mokslo baigimo teisių reikėjo laukti iki 1932 m. balandņio mėn. 6 d.215. Tikriausiai dėl to ir K. Aviņonis 1933 m. grįņęs iń Berlyno, dar pasiryņo tęsti nebaigtas studijas VDU ir baigė jas 1933 m. kovo 29 d.216. Ńio skyriaus pabaigai paņymėtina, kad Rusijos imperijos universitetuose be istorijos daņniausiai istorikai studijuodavo teisės mokslus. Tuo metu didņiausią jiems įtaką darė rusų pozityvistų mokykla. Uņsienyje studijavo 31 (59, 6 %) – daugiau negu pusė tiriamosios Lietuvos istorikų bendrijos atstovų. Daugumos istorikų pagrindinis studijų uņsienyje tikslas buvo surinkti archyvuose medņiagą ir parengti disertacijas. Iń 31 studijavusių uņsienyje Lietuvos istorikų 16 pasiekė ńį tikslą. Daņniausiai jie studijoms rinkdavosi vokińkosios kultūros ńalis – Vokietiją, Austriją ir Ńveicariją. Populiariausios aukńtosios mokyklos – Berlyno, Vienos, Miuncheno ir

211 J. Matusas. Ką mes darom savo istorijai?, Naujoji Romuva, 1932, nr. 49 (101), p. 1070. 212 V. Merkys. Mintys apie istoriją ir istorikus, Mokslas ir gyvenimas, 2002, nr. 10, p. 8-10. 213 A. Ńapoka. A.a. Paulius Ńleņas, Naujoji Romuva, 1938, nr. 20, p. 461. 214 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Mano studijos, p. 6. 215 M. Andziulytės-Ruginienės asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 20, l. 1; M. Krasauskaitės asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 474, l. 2. 216 K. Aviņonio curriculum vitae, 1939. 09. 21, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 1055, l. 28. HMF Taryba kaip diplominį darbą pripaņino jo disertaciją ,,Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zum Jahre 1385“, K. Aviņonio curriculum vitae, 1939. 09. 21, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 1055, l. 28. 40

Ciūricho universitetai. Studijuodami uņsienyje jie kartu praplėsdavo savo akiratį – dalyvaudavo visuomeniniame gyvenime, sekdavo politinius įvykius. Tačiau ypatinga istorikų studijų uņsienyje reikńmė pasireińkė tuo, kad pakėlę savo kvalifikaciją jie parveņdavo į Lietuvą patirtį, kuri pravertė kelti tuometinio nacionalinio istorijos mokslo lygį. 1922 m. įsteigus universitetą Kaune, jame per visą nepriklausomybės laikotarpį istoriją studijavo 20 (38, 4 %) istorikų.

Lentelė nr. 4. Istorikų studijuotos specialybės217

Specialybės Studijavusių asmenų skaičius Istorija 43 Teisė 7 Teologija 7 Meno istorija 4 Archeologija 4 Fizika – matematika 3 Lietuvių kalba ir literatūra 3 Vokiečių kalba ir literatūra 3 Ekonomika 2 Medicina 2 Pedagogika 1 Psichologija 1 Geografija 1 Filosofija 1 Politika 1 Slavų ir baltų filologija 1 1

217 Duomenys apskaičiuoti remiantis 10-ąja biogramų pozicija (ņr. priedus).

41 III. MOKSLINĖS KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS

Ryńkiausias istorikų kolektyvinės biografijos bruoņas rodantis jų formalųjį profesionalumą yra jų mokslinė kvalifikacija. Nagrinėjant ńį aspektą svarbu aptarti kiek apginta disertacijų, kiek iń jų Lietuvoje, kokios gynimo sąlygos ir galimybės kelti kvalifikaciją. Visi minėti klausimai bus analizuojami ńiame darbo skyriuje.

1. Daktarinių disertacijų gynimas uţsienyje Iń lentelėje nr. 5 pateiktų duomenų matyti, kad santykinai daugiausia (25 %) disertacijų apginta Lietuvoje (VDU). Visos kitos – uņsienio aukńtosiose mokyklose, iń kurių daugiausia – Berlyno ir Friburgo universitetuose. Pirmasis iki 1933 m. buvo populiariausia Lietuvos istorikų studijų uņsienyje vieta. Lentelė nr. 5. Lietuvos istorikų 1918−1940 m. apgintos disertacijos

Universitetas Disertacijų skaičius VDU 5 Berlyno 3 Friburgo 3 Paryņiaus 2 Vienos 2 Ciūricho 2 Heidelbergo 1 Graco 1 Kylio 1 Iń viso 20

Savo specifiką turėjo disertacijų gynimas Rusijos imperijoje, kurios universitetuose mokslinį laipsnį gauti būdavo nelengva, disertacijas rańyti ir apsiginti reikėjo norint gauti magistro kvalifikaciją, nekalbant apie doktoratą218. Todėl tik magistro laipsnius turėjo ir LU profesoriai Povilas Jakubėnas ir A. Voldemaras219.

218 Galima paminėti įdomų ilgą laiką dirbusio gydytoju ir dalyvavusio politinėje veikloje S. Matulaičio atvejį, kuris, tiesa vėlesniais laikais – 4-ajame deńimtmetyje 1933 m. būdamas Baltarusijos Mokslų Akademijos darbuotoju ińleido veikalą ,,1863 metai Lietuvoje“. Įdomu, kad S. Matulaitis turėjo pilną temos pasirinkimo laisvę ir net buvo atsidūręs keistoje padėtyje dėl jam ińkeltos sąlygos mokslo darbus rańyti lietuvių kalba (lietuvińko raidņių ńrifto nebuvo visose tuometinėse Baltarusijos spaustuvėse). Jei S. Matulaitis būtų rańęs rusińkai, jo veikalus recenzuotų rimti istorikai – Vladimiras Pičeta, T. Ńčerbakovas, tačiau jis turėjo reikalų su istorikais ,,surogatais“ Vitaliu Serbenta ir Vincu Kapsuku. Uņ studiją S. Matulaitis gavo istorijos daktaro laipsnį, tačiau paskui Maskvos represinių struktūrų buvo apkaltintas tautiniu ńovinizmu ir ińtremtas į Kazachstaną. Jis disertaciją apgynė neturėdamas istoriko ińsilavinimo ir uņ savo mokslinį darbą susilaukė tokio pobūdņio represijų, nes gyventi ir dirbti buvo pasirinkęs sovietinio rėņimo kontroliuojamą ńalį. S. Matulaičio memuarai, VUB RS, f. 1–1050, l. 33. 219 Povilas Jakubėnas 1899 m. Tartu (Dorpato) universitete parańė disertaciją apie husitizmą Lenkijoje ir Lietuvoje. Studijas jis baigė teologijos kandidato laipsniu, Jakubėnas Povilas, LE, Boston, 1956, t. 9, p. 263. A. Voldemaras 1910 m. apgynė disertaciją ,,Apie Adriano agrarinės reformos klausimą“ gavo magistro laipsnį, A. Budreckis, A. Voldemaras – istorikas, Dirva, 1973, Nr. 28, p. 29. 42

Anot A. Gaigalaitės, lietuvių istoriografijoje ir publicistikoje ne visada pelnytai pasitaiko neigiamų, o kartais ir satyrinių atsiliepimų apie lietuvius ,,Freiburgo daktarus“. Ńio universiteto reikalavimai daktaro laipsniui įgyti buvo pakankamai aukńti220. J. Purickio ir J. Totoraičio disertacijos turi ińliekamąją vertę – jas palankiai įvertino ir nūdienos istorikai – Ingė Lukńaitė ir Edvardas Gudavičius221. Be to, J. Totoraitis laikomas pirmuoju iń lietuvių istorikų apgynusių istorinės tematikos disertaciją222. 1918–1940 m. Lietuvos istorikai apgynė 20 disertacijų. Palyginimui, to paties laikotarpio vien Varńuvos istorikų bendrijos atstovai apgynė 261 daktaratų223. Ņinoma, tokį skirtumą sąlygojo ne vien skirtingos istorijos mokslo raidos ypatybės, bet ir demografinės aplinkybės. Lietuvos istorikai savo kvalifikaciją kėlėsi įvairių ńalių universitetuose. Ankstesniame ńio darbo skyriuje minėta, kad daugiausia Lietuvos istorikų studijavo vokińkosios kultūros ńalyse. Ńi aplinkybė rodo ir apgintų disertacijų skaičių (13 iń 20-ies). Ńveicarijoje 1923–1926 m. apgynė disertacijas M. Andziulytė-Ruginienė (pirmoji Lietuvos istorijos mokslų daktarė), M. Krasauskaitė ir meno istorikė H. Kairiūkńtytė224. 1929–1935 m. Austrijoje – Graco ir Vienos universitetuose disertacijas apgynė I. Kliausis, J. Stakauskas ir Antanas Vasiliauskas (ņr. lentelę nr. 6). J. Stakausko disertacija vertinama kaip viena geriausių ńia tematika parańytų darbų ne tik Lietuvos, bet ir uņsienio istoriografijoje225. A.Vasiliausko – kaip pirmas tokio pobūdņio darbas Lietuvos istoriografijoje. Pastarasis kruopńčiai rinkosi disertacijai temą – iń pradņių norėjo rańyti apie Ņemaitiją Ordino valdņioje, po to domėjosi I. Jonyno siūlymu rańyti apie valstiečių padėtį XVII–XVIII a. Tačiau manydamas, kad vieną iń minėtųjų temų buvo pasirinkęs Z. Ivinskis, o kitą – K. Aviņonis, apsistojo ties Vytauto Didņiojo diplomatika226. Vokietijoje disertacijas rańė istorikai – J. Yčas, J. Sakalauskas, Z. Ivinskis, K. Aviņonis, J. Remeika ir archeologas J. Puzinas. J.Yčas 1919 m. Karaliaučiaus universitete uņ studiją apie kronikininką falsifikatorių Simoną Grunau gavo filosofijos daktaro laipsnį. Tuo metu Karaliaučiaus universitete profesoriavo A.Brackmann‟as, kuris vėliau vadovavo Z. Ivinskio ir J. Jakńto

220 A. Gaigalaitė. J. Ņeimantienė. Juozas Purickis-Vygandas, V., 2004, p. 20. 221 Ten pat, p. 95; E. Gudavičius. Mindaugas, V., 1998, p. 49. 222 A. Kučinskas. Prof. Dr. Kun. Jonas Totoraitis, Athenaeum, 1933, nr. 4, p. 13. Visgi reiktų paņymėti, jog metais anksčiau uņ J. Totoraitį 1903 m. Erlangeno universitete disertaciją ,,Georg Friedrich Markgraf von Brandenburg und die Ezwerlung des Bistums Kurland. Ein Beitrag zur kurländischen Geschichte des XVI Jahrhunderts“ apgynė ir filosofijos daktaro laipsnį įgijo Konstantinas Kurnatauskas. Jis 1925─1936 m. ėjo Senojo Testamento ir hebrajų kalbos docento bei ekstraordinarinio profesoriaus pareigas VDU Evangelikų-reformatų teologijos fakultete, Kurnatauskas Konstantinas, LE, Boston, 1958, t. 13, p. 403. Tiesa, jo disertacija priklauso daugiau teologijos, negu istoriografijos sričiai. 223J. Maternicki. Obraz statistyczny warszawskiego Środowiska Historycznego 1918–1939 (cz. II), Przegląd Humanistyczny, 1990, nr. 8/9, s. 122. 224 Ņr. biogramas. 225 R. Petrauskas. Juzapas Stakauskas ir medievistikos pradņia Lietuvoje, p. 286. 226 R. Čapaitė. Istorikas Antanas Vasiliauskas (Vasys) (1902–1974), Mūsų praeitis, V., 1992, t. 2, p. 58 - 67.

43 disertacijoms. Pastarasis spėjo, kad jis galėjo būti J. Yčo daktarato vadovu227. A. Brackmann‟o ņinioje Z. Ivinskis 1932 m. parańė disertaciją ,,Valstiečių luomo Lietuvoje istorija,“ kuri, kaip ir visos ńiame universitete apgintos disertacijos vokiečių kalba buvo ińspausdinta Berlyne serijoje ,,Historische Studien“228. Berlyno universitete daktaro diplomui gauti reikėjo įteikti 150 spausdintų egzempliorių disertacijos. Anot Z. Ivinskio, studentai doktorantai imdavo gudrauti: kaip ,,disertaciją“ įteikdavo pirmuosius porą skyrių su trumpučiu viso darbo reziumė, o visą darbą spausdindavo serijoje ,,Historische Studien“229. Ińliko Z. Ivinskio praneńimas apie studijų Berlyno universitete eigą. Jam dėl finansinių sunkumų buvo ińkilusi grėsmė nutraukti daktarato ruońimą230. 1933 m. A. Ńapoka Z. Ivinskiui rańė, kad kaņkas paskleidė gandus, jog jis susipykęs su fakultetu, ir todėl jam norėta atimti stipendiją231. Vis dėlto 1932 m. Z. Ivinskiui pavyko ińspręsti finansines problemas ir apginti disertaciją. Čia verta paminėti, kad Z. Ivinskio disertacijos spausdinimu lietuvių kalba rūpinosi K. Jablonskis. Anot jo, tai padaryti nebuvo lengva, nes Vokietijoje apgintų disertacijų tuo metu Lietuvoje maņai kas norėjo spausdinti232. Stipendijų klausimas, rengiant disertacijas uņsienio universitetuose, Lietuvos istorikams turėjo lemiamą reikńmę galutiniam rezultatui. Antai Alfonsui Koncei, prieńingai negu Z. Ivinskiui finansinių problemų ińspręsti nepavyko, todėl jo disertacija liko neapginta. A. Koncė 1935 m. prańė ńvietimo ministro suteikti jam paskolą baigti uņsitęsusias studijas Leipcigo universitete. Jo pasirinkta disertacijai tema ,,Etnografińkoji Lietuva 10–15 a.“ buvo per plati. A. Koncė planavo ją parańyti per 3–4 metus. Reikėjo nustatyti etnografinės Lietuvos plotą, ribas su Prūsija, Lenkija ir Latvija233. Du istorikai daktaro laipsnius įgijo Prancūzijoje – Paryņiaus Sorbonos universitete. H. Focillon‟o mokinys (vėliau vedęs jo dukterį), meno istorikas J. Baltruńaitis tai padarė 1931 m.234. Lietuvoje jis kur kas maņiau ņinomas negu jo tėvas ─ įņymus poetas ir diplomatas. Iń pat

227 J. Jakńtas. Mano istorijos mokslo kelias, V., 1992, p. 18. J. Jakńto spėjimas teisingas, jį patvirtina J. Yčas savo gyvenimo aprańyme, kuriame rańė, kad 1919 m. jis ińvaņiavo į Vokietiją tobulintis pas profesorių A. Brackmann, J. Yčo curriculum vitae 1930 m., LCVA, f. 631, ap. 3, b. 314, l. 3. 228 S. Suņiedėlis. Zenonas Ivinskis istorijos moksle, Aidai, 1972, Nr. (249–263), p. 122. K. Aviņonio 1932 m. apgntas doktoratas iń karto buvo paskelbtas leidinyje ,,Historische Studien,“ A. Tyla, Konstantino Aviņonio mokslinės veiklos etapai, LDK: Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Aviţoniui – 90, V., 2001, p. 8. 229 Z. Ivinskis. Autobiografija, p. 80. 230 Apie tai jis praneńė VDU TFF dekanui P. Kuraičiui: ,,Būtų man labai nepatogu nutraukti visai baigiamas studijas, kai disertacija Berlyno universitetui jau įteikta (uņ doktoratą jau sumokėjau 200 RM) (…). Dabar nebeaińku man kas daryti, ar toliau ruońtis egzaminams, ar grįņti Lietuvon.“, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 338, l. 10. Norint Berlyno universitete gauti daktaro laipsnį reikėjo ińlaikyti vid. a. ir nauj. a. istorijos egzaminus ir 2 ńalutinių ńakų ─ filosofijos ir 1 laisvai pasirenkamo dalyko egzaminą. (l. 25). 231 A. Ńapokos laińkas Z. Ivinskiui 1933. III. 19. Kaunas, LNB RS, f. 29–1223, l. 3. 232 K. Jablonskio laińkas Z. Ivinskiui, Konstantinas Jablonskis ir istorija, Vilnius, 2005, p. 304. 233 Stipendininko A. Koncės asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 468, l. 11. 234 Jurgis Baltruńaitis, LE, K., 1934, t. 2, p. 980. A. Gaiņučio nuomone, drąsiai galima J. Baltruńaitį lyginti su olandų viduramņių istorijos ņinovu ir filosofu J. Huizinga, nes jis analizuoja dvasinius fenomenus neatsiribodamas nuo plataus istorinio kultūrinio konteksto. Vėliau J. Baltruńaitis padarė savo didįjį atradimą ─ romanińkajį meną prilygino 44 pradņių jis buvo net painiojamas su tėvu, kaip pavyzdņiui, 1931 m. iń Prancūzijos spaudos suņinojęs apie apgintą disertaciją filosofas P. Dovydaitis: ,,(…) vadinasi mūsų ņinomas poetas ir Lietuvos atstovas Sovietų Rusijoj ńį kartą uņsirekomendavo mokslo pasauly visai rimtu moksliniu darbu apie Georgijos ir Armenijos vid. a. meną (paveikslinį) ńis jo darbas yra pirmutinis lietuvio parańytas Caucasicos srity“235. B. Dundulis ńiame universitete daktaro laipsnį įgijo 1940 m. Jis atsiminimuose mini, kad savo disertaciją – prancūzų kalba ińleistą knygą ,,Napoleonas ir Lietuva 1812 m.“ apgynė Paryņiaus universitete 1940 m. kovo 6 d. ir tai buvusi paskutinė nepriklausomos Lietuvos istoriko apginta daktaro disertacija iki Lietuvoje įvedant sovietinį rėņimą236. Disertacijos vadovas profesorius G. Lefebvre‟as atsiliepime rańė, kad B. Dundulio darbas originalus, jis detaliai ińtyręs imperatoriaus administracijos funkcionavimą, armijos formacijas, valstiečių klausimą, taip pat puikiai kalba prancūzińkai237.

2. Daktarinių disertacijų gynimas Lietuvoje Penki238 istorikai disertacijas gynėsi Lietuvoje. Paņymėtina, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį Kauno universitete buvo grieņti disertacijų, mokslo darbų kokybės reikalavimai239. Be to, TFF nesuteikdavo istorijos mokslų daktaro laipsnio, todėl jį baigę istorikai, anot P. Lasinsko, turėdavo vykti į uņsienį arba kreiptis į HMF240. Fakulteto tarybos priimtą disertaciją kandidatas turėjo ińspausdinti 300 egzempliorių ir pristatyti fakulteto bibliotekai, o paskui apginti vieńame tarybos posėdyje. Fakulteto Tarybos skirta komisija disertaciją galėjo atmesti arba įvertinti laipsniais ,,rute“, ,,cum laude“ arba ,,magna cum laude“241. V. Trumpos nuomone, ńiuo atņvilgiu universitete susidarė anomali padėtis, kai apie doktoranto darbą sprendė daktaro laipsnio neturį, kartais labai mėgėjińki profesoriai242. Z. Ivinskis taip pat ińreińkė mintį, jog Vakarų Europos universitetų tradicijoms tikrai skaitytųsi nenormalu, kad universitetą baigęs ir gerai pasiruońęs gabus istorikas turėtų dar praleisti 8–9 metus, kol jam pasiseks įgyti mokslo laipsnį243. Anot S. Suņiedėlio, nors po J. Yčo mirties 1931.XII.17. visuomenėje ir spaudoje ir buvo kilęs nepasitenkinimas dėl nepakankamo jaunojo personalo

gotińkajam 1931 m. veikale ,,La stylisque ornamentale dans la sculpture romaine“. A. Gaiņutis. Kultūros vertybės ir erzacai.,V., 1993, p. 268–279. 235 P. Dovydaitis. Jurgis Baltruńaitis – Kaukazo ńalių meno istorininkas, Rytas, 1931, nr. 3, p. 5. 236 B. Dundulis. Su Zenonu Ivinskiu istorijos mokslo kelyje, Mūsų praeitis, 1994, V., 1995, t. 4, p. 156. 237 Prof. G. Lefebvre‟o atsiliepimas (pranc. k.), VUB RS, f. 255–8. 238 Į ńį skaičių įtrauktas ir literatūros istorikas V. Maciūnas (aut. past.) 239 Č. Mančinskas. Dar kartą apie habilitaciją tarpukario Lietuvoje, Mokslo Lietuva, 1999, nr. 9 (189), p. 7. 240 P. Lasinskas. Istorijos mokslas..., p.28. 241 Ten pat, p. 29. 242 V. Trumpa. Istorikas J. Jakńtas, Aidai, 1970, Nr. 8, p. 371. 243 Z. Ivinskis. Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1961, nr. 6 (141), p. 237.

45 rengimo, neatrodė, kad apsiginti disertacijas ir tapti docentais būtų sudarytos palankios sąlygos244. Kaip matyti, tuometinės jaunosios istorikų kartos atstovai turėjo nemaņai priekaińtų daktarantūros komiteto nariams. Ńi problema svarbi analizuojant istorikų profesionalizacijos galimybes, todėl ją vertėtų aptarti plačiau. Ryńkiausi sudėtingo daktaro laipsnio siekimo tuometiniame VDU pavyzdņiai – J. Jakńto ir A. Ńapokos atvejai. 1932 m. J. Jakńtui pristačius Berlyne parengtą studiją ,,Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu“ kartu su prańymu priimti jį istorijos dėstytoju prie visuotinės istorijos katedros, I. Jonynas ją įvertino neigiamai245. 1934 m. jau dirbdamas vyresniuoju asistentu, J. Jakńtas ińsireikalavo, kad jo disertaciją įvertintų fakulteto komisija. Disertaciją recenzavo Janulaitis ir Jonynas. Nors į komisijos sudėtį buvo įtrauktas ir L. Karsavinas, tačiau jis, nebūdamas Lietuvos istorijos specialistu, savo nuomonės nereińkė. Tačiau Z. Ivinskis yra rańęs, kad L. Karsavinas vėliau yra ne kartą sakęs, jog J. Jakńto pirmoji disertacija kai kuriuo atņvilgiu buvo geresnė uņ pas jį rańytą antrąją246. Anot A. Janulaičio, J. Jakńto disertacija neatitiko naujos medņiagos pateikimo ar naujo jos pertvarkymo reikalavimų, atskiri jos skyriai nesusieti, netikslus jau pats pavadinimas, nes minima tik Livonijos Vokiečių ordino ńaka. Antrajai disertacijai temos rinktis 1934 m. J. Jakńtas vaņiavo į Vieną pas profesorių A. Dopschą. Kaip teigė J. Jakńtas, ńį kartą rengiant disertaciją ,,Vakarų krikńčionių mintys apie Romos imperiją iki V amņiaus,“ jam nereikėjo atremti prieńingų istoriografinių nuomonių, o daugiausia komentuoti ńaltinius, todėl darbas vyko lengvai, nors disertacija ińėjo storesnė (288 psl.) uņ Lietuvos istorijos tema rańytąją disertaciją (80 psl.)247. Jakńtas su baigtu antros disertacijos juodrańčiu iń Vienos į Kauną grįņo 1935 m., ją tobulino metus konsultuodamasis su kalbininkais ir 1936 m. įteikė fakultetui. Fakultetas neskubėjo veikti, kol disertacija buvo patvirtinta, ińspausdinta ir pateikta gynimui reikėjo laukti dar du metus iki 1938 m. geguņės 28 d. Ńį kartą HMF komisija (V. Krėvė-Mickevičius, L. Karsavinas, I. Jonynas) disertaciją įvertino kaip neabejotiną indėlį į mokslinę II─IV amņių istoriją, lygiai vertingą tiek Romos imperijos, tiek viduramņių istorikui248. Reikėtų pridurti, kad ńi disertacija buvo vienintelė visuotinės istorijos tema publikuota disertacija tarpukario VDU. A. Ńapoka 1933–1935 m. parańė nemaņos apimties (700 psl.) disertaciją apie 1788–1792 m. ketverių metų seimą ir įteikė Lietuvos istorijos katedros vedėjui I. Jonynui. Praėjus metams paaińkėjo, kad studiją reikia pataisyti249. Z. Ivinskis teigė, jog keletą metų uņsitęsęs darbo vertimas sukomplikavo padėtį, todėl A. Ńapoka 1938 m. parańė naują storą (415 p.) knygą ,,Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, jų santykių bruoņai“, kurią įteikė kaip disertaciją daktaro

244 S. Suņiedėlis. Knygos autorius, Ńapoka A., Senasis Vilnius, N. Y, 1963, p. 275. 245 Daktarantūros komisijos atsiliepimas, LNB RS, f. 29–1600, l.1. 246 Z. Ivinskis. Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje…, p.237. 247 J. Jakńtas. Mano istorijos mokslo kelias, p. 27. 248 1937. IV. 2. HMF komisijos, ińrinktos J. Jakńto darbui įvertinti protokolas, LMAB RS, f. 267–1330, l. 2. 249 Z. Ivinskis. Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, p. 236. 46 laipsniui gauti250. 1938 m. birņelio 11 d. A. Ńapoka apgynė ńią disertaciją labai geru įvertinimu (,,magna cum laude“). Z. Ivinskis straipsnyje apie A. Ńapoką jį vadina gyvu pavyzdņiu, kaip nelengvai Lietuvoje buvo kopiama į akademinius laipsnius, nes juos suteikdavo fakultetų tarybos, kurių ne visi nariai tokius laipsnius turėdavo251. Be J. Jakńto ir A. Ńapokos, Lietuvoje disertacijas gynėsi dar keli istorikai. Kad disertacijas buvo sunku ginti ne tik HMF, bet ir TFF, liudija J. Matuso pavyzdys. 1931 m. baigęs studijas VDU TFF jis parańė disertaciją ,,Lietuvių rusinimas per pradņios mokyklas“. Temą rinktis paskatino aplinkybė, kad Kaune buvo Kauno gubernijos pradņios mokyklų direkcijos archyvas252. Apgynęs disertaciją J. Matusas kreipėsi į V. Birņińką prańydamas padėti ją ińleisti, nes turėjo problemų su jos publikavimu253. Ńiuo reikalu jis nerado paramos nei TFF, nei LKMA, nei ,,Athenaeumo“ redakcijoje. J. Matusas teigė, kad taip atsitiko todėl, kad jis ,,per smarkiai“ gynė savo disertaciją. Apie tai jis laińke uņsiminė A. Janulaičiui: ,,…Kadangi savo straipsniu apie Kojalavičių (,,Praeityje“) ir disertacijos gynime uņsitraukiau Teol.-Filosofijos Fakulteto nemalonę (…) gali būti, čia daug nusvėrė mano politińkas neutralumas (…), kadangi esu pasiryņęs per visą gyvenimą atsidėti Lietuvos ńvietimo istorijos tyrinėjimui, tai pirmo svarbaus tos rūńies veikalo likimas, gali būti, nulems mano ateitį “254. J. Matuso oficialūs oponentai – J. Totoraitis, J. Dovydaitis ir P. Penkauskas įvertino jo disertacijos gynimą patenkinamai, tačiau tų pačių metų gruodņio mėnesį apeliacinė komisija perņiūrėjo jo disertaciją ir TFF Taryba suteikė daktaro laipsnį su paņymėjimu ,,gerai “255. Rańydamas laińką J. Matusas dar neņinojo A. Janulaičio ,,atskiros nuomonės“ apie savo (ir A. Kučinsko) disertacijos gynimą: ,,Univers. Statute 88 str. 2 p. nepasakyta, jog Fakultetas gali nustatyti visokias specialybes, kokias tik panorės, jį rińa Statutas (…) J. Matuso darbas negalėjo būti Teol.-Filos. Fakulteto priimtas kaipo disertacija, nes lietė mokslo sritį, kurios fakultetas neturi – Lietuvos istoriją (…). Yra berods kitas pavyzdys tame pat Teol. Filos. Fakultete, rodąs dar aińkiau, kaip negalima Statuto aińkinti: 1936 m. p. Kučinskas uņ istorinį darbą apie Kęstutį gavo ne be istorijos, kaip p. Matuso, o filosofijos daktaro laipsnį. Filosofijos katedra yra, tik monografija apie Kęstutį neuņsiima filosofijos dalykais, taigi padaryta pries Univers. Statutą“256. Jeigu TFF būtų

250 Z. Ivinskis. Adolfas Ńapoka, Lituanistikos darbai, Čikaga, Lituanistikos institutas, 1966, t. I, p.114. 251 Z. Ivinskis. Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, p. 237. 252 J. Pilionytė. Kunigo istoriko Jono Matuso gyvenimas ir veikla, LKMA metraštis, V., 1997, nr. 11, p. 340. 253 J. Matusas kreipėsi į V. Birņińką todėl, kad jis jau buvo jam padėjęs rańant ńią disertaciją: skolino knygas ir tarpininkavo tarp uņsienio universitetų, J. Matuso laińkas V. Birņińkai 1931 m. V. 9, LMAB RS, f.163–472. 254 J. Matuso laińkas A. Janulaičiui, 1935. VII. 22, LMAB RS, f. 267–681, l. 1. 1930 m. 255 1930 m. TFF Tarybos 1931 m. sausio mėn. 20 d., posėdņio protokolas, LCVA, f. 631, ap. 12, b. 548, l. 541–542. 256 A. Janulaičio atskira nuomonė, J. Matuso asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 530, l. 13. Pačiam A. Janulaičiui VDU Teisių fakulteto taryba 1932 m. uņ monografijas ,,kurių kiekviena atskirai paėmus (…) pilnai atitiktų (…) grieņčiausius reikalavimus daktaro disertacijoms statomus“ suteikė daktaro laipsnį, Ińrańas iń VDU Teisių fakulteto Tarybos posėdņio protokolo, nr. 208, 1932 m., geguņės mėn. 22 d., LMAB RS, f. 267 –11, l. 1.

47 atsiņvelgęs į ńias, nors ir argumentuotas universiteto Senato nario A. Janulaičio pastabas, istorinės tematikos disertacijų VDU būtų apginta perpus maņiau. 1936 m. kovo 23 d. vieńame TFF posėdyje daktarato disertaciją ,,Kęstutis“ gynė Antanas Kučinskas. Darbo oponentu ,,ex officio“ buvo jo mokytojas ir profesorius J. Totoraitis257. Matyt, ńi aplinkybė palengvino disertantui sąlygas gintis darbą. Z. Ivinskis disertacijos recenziją baigė pastebėjimu, kad A. Kučinskas, būdamas gimnazijos mokytoju ,,neapsineńė provincialińko susmulkėjimo ir siaurėjimo dulkėmis“, bet pabandė uņsiimti grynai moksline problematika. Tai pirma nedirbusio universitete istoriko disertacija258. Bendra kvalifikacijos kėlimo situacija VDU, pasak Z. Ivinskio, buvo tokia, kad kai kurie VDU dėstytojai (I. Jonynas, A. Janulaitis) patys neturėdami mokslo laipsnių ir savo mokslą ėję Rusijos universitetuose, su nepasitikėjimu ņiūrėdavo į iń Vakarų Europos atsiveņtas disertacijas, ieńkojo kaip prikibti, nepraleisti259. Sunkios gynimo sąlygos lėmė ir tarpukario Lietuvoje apgintų disertacijų skaičių. Atskirą nuomonę dėl disertacijų gynimo turėjo P. Pakarklis. Anot jo, lengviausia buvo tapti daktarais ńalyse su vokińkąja universitetų tradicija (Ńveicarijoje, Vokietijoje ir Austrijoje). Būtent todėl jose daugiausia Lietuvos piliečių įgijo daktarų laipsnius. Disertacijos nebuvo formaliai ginamos, o profesoriai kartais jų ińvis neskaitydavo. Kai kurie vokińkuosius daktaratus įgiję studentai neturėjo reikiamos kvalifikacijos dirbti gimnazijų mokytojais, nekalbant apie aukńtųjų mokyklų personalą260. Matyt, P. Pakarklis turėjo ir savų subjektyvių prieņasčių būtent tokiam poņiūriui pareikńti. A. Janulaitis panańaus pobūdņio straipsnį buvo paskelbęs beveik prień deńimtmetį, kuriame aińkiai ińreikńtas poņiūris į ,,uņsienines“ disertacijas. Tačiau A. Janulaitis vis dėlto paņymėjo, jog daktarų laipsnių suteikimo ,,infliacija“ reińkėsi ne visuose Vokietijos universitetuose261. Istorikų kvalifikacijos kėlimo problemos nebuvo ińimtimi – VDU iń humanitarinių mokslų sričių apginta iń viso tik 13 disertacijų ir jų gynimas tapdavo svarbiu įvykiu Lietuvos moksle262. Daktaro laipsnius ketino įgyti ir daugiau istorikų. P. Klimas norėdamas daktaro laipsnio 1923 m. turėjo ińlaikyti 2 koliokviumus iń pagalbinių istorijos disciplinų (paleografijos, diplomatikos ir chronologijos). Tačiau mokslo laipsniui gauti mokslo įstatymo 50 paragrafas reikalavo spausdintos disertacijos ir vieńo jos gynimo263. P. Klimas 1923─1940 m., dirbdamas diplomatu Prancūzijoje rengė disertaciją iń frankų karaliaus Pipino Trumpojo laikų, be to planavo

257 J. Totoraičio asmens byla, LCVA, f. 1674, ap. 3, b. 54, l. 23. 258 Z. Ivinskis. A. Kučinsko disertacijos įvertinimas, Mūsų ţinynas, 1939, nr.12, p.329. 259 Z. Ivinskis. Į klausimus apie istorijos mokslus nepriklausomoje Lietuvoje, Į laisvę, 1958, nr. 16–17, p. 12. 260 P. Pakarklis. Daktaratai. Jų įgijimas, mokslinė bei visuomeninė reikšmė ir su kai kuriais iš jų susijusi ţala Lietuvai, K., 1938, p. 12–15. 261 A. Janulaitis. Svetimosios ar savosios mokyklos?, Lietuvos aidas, 1930, nr. 268 (1049), p. 4. 262 A. Butkuvienė. Lietuvos kultūros istorijos metmenys. III dalis. 1904–1940, Kaunas, 1997, p. 97. 48 parańyti 10-ies tomų ,,Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki Mindaugo“, tačiau suspėjo tik pirmą, kuris liko rankrańtyje. Įtemptas diplomato darbas sutrukdė jam įgyvendinti savo mokslo planus264. Keli istorikai rańę disertacijas nesuspėjo jų apsiginti, nes sutrukdė antrasis pasaulinis karas. S. Suņiedėlis, pasak sūnaus Sauliaus Suņiedėlio, Rygos universitete ruońdamasis doktorantūrai rańęs disertaciją Lietuvos–Livonijos santykių istorijos tema, kuri karo metu dingo265. J. Deveikytė- Navakienė 1932 m. Paryņiuje buvo pradėjusi rinkti medņiagą apie Lietuvos santykius su Habsburgais ir Prancūzija266. V. Trumpa 1938 m. Prancūzijos archyvuose aptiko dar niekieno nepanaudotos medņiagos iń XVII a. antros pusės Liudviko XIV valdymo laikų, atsirado galimybė parańyti disertaciją apie Prancūzijos santykius su Lietuva Jono Kazimiero abdikacijos ir Mykolo Vińnioveckio valdymo metus. Lietuvos istoriografijoje ńio laikotarpio problematika buvo labai maņai tyrinėta267. Ńioje skyriaus dalyje buvo paminėta 20 istorikų, įgijusių istorijos mokslų daktaro laipsnius ir laikytinų aukńtos kvalifikacijos specialistais. Tarpukario Lietuvos istorikai disertacijas gynėsi įvairiose ńalyse: Lietuvoje, Ńveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Santykinai daugiausia daktaratų apginta (5) Vytauto Didņiojo universitete, kiti (16) – uņsienio universitetuose. A. Kučinskas vienintelis apsigynė disertaciją Lietuvoje, nedirbdamas Kauno universitete.

263 HMF Tarybos 1923 m. kovo 3 d. posėdis nr. 31, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 777, l.31. 264 R. Čepas. Petras Klimas ─ Lietuvos istorikas, Mūsų praeitis, V., 1993, t. 3, p. 63. 265 Suņiedėlis Saulius. Istorikas Simas Suņiedėlis,Voruta, 1995, lapkričio mėn. 1–10 d, p. 3. 266 Z. Ivinskis. Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1971, nr. 8, p.356. 267 G. Rudis. Vinco Trumpos sugrįņimas Trumpa V., Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 8.

49 Lentelė nr. 6. Disertacijų apgintų 1918-1940 m. temos ir vadovai  Disertantai Disertacijų temos Disertacijų vadovai 1. M. Andziulytė-Ruginienė ,,Die Grundung des Bistums Semaiten“, 1923, G. Schnurer ińsp. 1937 m. 2. K. Aviņonis ,,Die Entstehung und Entwicklung des litauischen A. Brackmann Adels bis 1385 litauischen –polnischen Union“, 1932 3. V. Bakńytė ,,Beitrag für Geschichte des Kampfes von die Schulsprache in Litauen mit besonderer ? Berücksichtigung der Zeit des Grosen Reformen (1855-1864)“, 1930 4. J. Baltruńaitis ,,Etudes sur l‟art en Georgie et Armenie“, 1929 H. Focillon 5. B. Dundulis ,,Napoleon et la Lithuanie 1812“, 1940 G. Lefebvre 6. Z. Ivinskis ,,Geschichte der Entstehung und der Entwicklung des A. Brackmann Bauernstandes in Litauen“, 1932 7. J. Yčas ,,Simono Grunau XVI a. kronisto reikalu“, 1920 A. Brackmann 8. J. Jakńtas ,,Vakarų krikńčionių mintys apie Romos imperiją iki A. Dopsch V a.“, 1937, ińsp. 1938 9. H. Kairiūkńtytė-Jacinienė ,,Paņaislis ein Barockkloster in Litauen“, 1926 H. Wölfllin 10. I. Kliausis ,,Die Kirchenpolitik in Litauen unter Jogaila und A. Reller Vytautas“, 1929 11. M. Krasauskaitė ,,Litauische Adelsprivilegen bis zum XVI K. Meyer Jahrhundert“,1927 12. A. Kučinskas ,,D. L. k. Kęstutis“, 1936, ińsp. 1938 - 13. V. Maciūnas ,,Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradņioje“, 1939 M. Birņińka 14.J. Matusas ,,Lietuvių rusinimas per Kauno gubernijos ? mokyklas nuo Muravjovo laikų iki pabaigos rusų vieńpatavimo Lietuvoje“, 1931 15. J. Puzinas ,,Vorgeschichtsforschung und Nationalbewusstein in H. Wahle Litauen“, 1934 16. J. Remeika ,,Der Händel auf der Memel von Anfang des 14 F. Rörig Jahrhundert bis 1430“, 1926, ińsp. 1928 17. J. Sakalauskas ,,Das Schulwesen und Prussische Schulpolitik“ O. Hoetsch 18. J. Stakauskas ,,Lietuva ir Vakarų Europa XIII- ame amņiuje“, ? 1930, ińsp. 1934 19. A. Ńapoka ,,Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino I. Lappo unijos“, 1938 20. A. Vasiliauskas ,,Diplomatik des Grossfürsten Witold von A. Dopsch Litauen“, 1935

3. Habilitacinių darbų gynimas Tik keturi (7, 6 %) istorikai įgijo habilituotų daktarų laipsnius. Tačiau visi Lietuvoje, tuometinėje Lenkijoje istorikų profesionalizacijos procesas vyko nepalyginamai sparčiau. 1918– 1939 m. laikotarpyje Varńuvos universitete habilitacijų skaičius ińaugo triskart – habilitavosi 127 Varńuvos istorikų (Varńuvoje apginta daugiausia disertacijų, uņsienyje daugiausia – Berlyno universitete (7))268. Daugiausia Vilniaus istorikų bendrijos atstovų daktarų laipsnius įgijo taip pat savame universitete –16, habilitacijų apginta – 11, tuo tarpu kaip ir Varńuvos istorikų bendrijos

 Duomenys apie disertacijas iki 1933 m. paimti iń: Z. Ivinskis, Uņsieniuose lietuvių ir apie Lietuvą rańytos disertacijos, Bibliografijos ţinios, 1933, nr. 2, p. 72–75. Pateiktoje lentelėje neįtraukti 1904 m. ir 1915 m. Friburgo universitete daktarų laipsnius įgiję J. Totoraitis ir J. Purickis. 268 J. Maternicki. Obraz statistyczny warszawskiego Środowiska historycznego 1918–1939, s. 122. 1919–1939 m. 50 atveju, uņsienyje apgintų disertacijų skaičius ņymiai maņesnis, iń jų daugiausia Paryņiaus universitete – 3 269. Lietuvoje habilitacijos gynimo taisyklės buvo panańios į daktaratų gynimo nuostatus, tik habilitantas neprivalėjo spausdinti savo darbo270. Kitas skirtumas – habilitacijų gynimas buvo įgijęs vieńųjų paskaitų formą. Fakulteto Tarybos posėdyje apginto darbo autoriui dviejų trečdalių balsų dauguma buvo suteikiama ,,venia legendi“, suteikianti teisę dėstyti universitete. 1933 m. Berlyno universitete A. Brackmann‟ o vadovaujamas Z. Ivinskis parengė habilitacinį darbą ,,Lietuvių ir Prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI amņiaus pusėje“, kurį apgynė Kaune. J. Matusas 1936 m. apgynė habilitacinį darbą ,,Ńvitrigaila Lietuvos didysis kunigaikńtis“. Jo oponentais buvo I. Jonynas ir L. Karsavinas271. Jie paņymėjo, kad J. Matuso silpną darbo pusę sudaro ta aplinkybė, kad jis yra ,,tikra to ņodņio prasme savamokslis“, nes nėra dirbęs istorijos seminare272. Tačiau komisija, norėdama pritraukti kiek galima daugiau darbuotojų Lietuvos istorijos tyrinėjmo darbui, J. Matusui pripaņino habilituoto daktaro laipsnį. 1939 m. birņelio 13 d. apsigynęs darbą ,,1655 m. Kėdainių sutartis arba ńvedai Lietuvoje“ habilitavosi A. Ńapoka273. Į ńią temą pirmasis buvo atkreipęs dėmesį J. Yčas274. Habilitacinio darbo oponentai I. Lappo ir I. Jonynas nurodė, kad A. Ńapoka galėjęs labiau ińryńkinti Jonuńo Radvilos vaidmenį, nustatyti Maskvos, ńvedų, Kurńo ir kazokų santykius, pateikti to meto buities vaizdą. Anot I. Jonyno, ńis A. Ńapokos darbas – lyg lapas iń storos knygos, jo pagrindinė geroji pusė – 1655 spalio 20 d. sutarties ińkėlimas275. Oponentai priekaińtavo autoriui, kad jis darbe cituodamas dokumentus daņnai tik atpasakodavo jų turinį. Priekaińtas buvo A. Ńapokai pakartotas jam kreipusis į Lituanistikos instituto istorijos skyrių dėl studijos ińspausdinimo. Komisija grąņino darbą pataisyti. Ńi komisija nulėmė studijos ińleidimo klausimą. Tačiau anot A. Tylos, recenzentai nebuvo pakankamai susipaņinę su nagrinėjamos problemos istoriografija, todėl negalėjo įvertinti objektyviai. A. Ńapoka ińplėtė unijos sudarymo aplinkybių raidą, atskleidė jos sudarymo procesą, ińryńkino opozicines jėgas, prieńtaravimus tarp J. Radvilos ir Ńvedijos karaliaus atstovų276.

269 W. Górczynski. Historycy wilenscy w okresie II Rzeczpospolitej. Ogólna charakterystyka Środowiska, Wiadomości Historyczne, 2003, wrześien-pażdziernik, s.14. 270 P. Lasinskas. Istorijos mokslas…, p. 30 271 J. Pilionytė. Kunigo, istoriko Jono Matuso gyvenimas ir veikla, p. 342. 272 Praneńimas HMF tarybai apie p. Jono Matuso habilitacijos darbą ,,Ńvitrigaila, d. l. k.“ privat. doc. teisėms įgyti (puslapiai nenumeruoti), VUB RS, f. 96 –132. 273 Z. Ivinskis. Adolfas Ńapoka, Lituanistikos darbai, 1966, t. I, p. 115. 274 E. Aleksandravičius. Prie akademinės lietuvių istoriografijos ińtakų, Kauno diena, 1995, nr.205 (14622), p. 8. 275 A. Ńapokos uņrańai ńio darbo gynimo metu, LMAB RS, f. 233–150, l. 1. 276 A. Tyla. Pratarmė, Ńapoka A., 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 metais, V., 1990, p. 3-8.

51 Paskutinis iń tarpukario Lietuvos istorikų bendrijos atstovų habilitavosi J. Puzinas 1939 m. biņelio 13 d. uņ habilitacinį darbą ,,Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ įgydamas VDU privatdocento teises277. Be ńių keturių paminėtų istorikų apie habilitacinio darbo rańymą galvojo dar keli istorikai. P. Penkauskas 1922 m. gruodņio mėnesį iń Miuncheno universiteto rańė: ,,Ań kalbėjau su prof. Pfeilschifferiu dėl habilitacijos darbo. Jis randa labai įdomiu mano magistro laipsniui įgyti rańytąjį darbą“278. Tačiau TFF Taryba posėdyje nutarė: ,,Fakulteto Taryba su pasitenkinimu priima domėn jo mokslinio darbavimosi Miunchene rūpestį ir pareińkia, kad nėra būtino reikalo jam gauti doktoratą, svarbu, kad jis pasirūpintų susipaņinti su moksline metode ir nuo rudens pas mus pradėtų paskaitas…“ 279. Į TFF dar 1930 m. bandė patekti J. Stakauskas, kuris prańė jį priimti į ńį fakultetą dėstytoju ir rekomenduoti vykti į uņsienį rańyti habilitacinio darbo. Tačiau fakulteto taryba ,,iń esmės pritardama prańytojo mokslo pastangoms“ nenorėjo patenkinti prańymo skirti jam etatą280. Matyt, J. Stakauskui nepavyko todėl, kad jis norėjo gauti etatą VDU nebūdamas jo absolventu. Ńį ketinimą įgyvendinti neleido gana menki tuometiniai jo socialiniai ryńiai. Vienas iń tarybos narių tuomet buvo P. Penkauskas. J. Stakauskas tarsi ,,atsikerńydamas“ 1935 m. laińke apkaltino jį vadovėlių ,,Lietuvos istorija“ ir ,,Lotynų chrestomatija“ plagijatu. Taryba nusprendė, kad P. Penkauskas padėjėjams yra atlyginęs uņ darbą ir pastarieji jam pretenzijų nėra pareińkę, todėl nėra pakankamo pagrindo perduoti bylą drausmės teismui, nors ir pripaņįstant aplinkybę, kad tarp bylos dalyvių parodymų esama prieńtaravimų281. Česlovas Mančinskas teigia, jog iń norinčių eiti docento ar privatdocento pareigas VDU apginti habilitacinį darbą pradėta reikalauti nuo 1930 m.282. Ńis teiginys nėra tikslus, nes atskiri fakultetai tvarkėsi pakankamai autonomińkai. Antai 1926 m. savo norą habilituotis LU HMF Visuotinės istorijos katedroje pareińkė J. Purickis. Fakultetas pripaņino jo mokslo cenzą pakankamu ir pavedė A. Voldemarui, J. Yčui ir I. Jonynui nustatyti jo habilitacijos temą283. Sunku pasakyti, kaip klausimas dėl J. Purickio habilitacijos buvo sprendņiamas toliau, nes daugiau ńio fakulteto tarybos posėdņių protokoluose apie tai neuņsimenama. Tas pats pasakytina ir apie analogińką 1927 m. J. Remeikos ketinimą284. Matyt, buvo neįvykdytos gynimo sąlygos ─ 1927 m. taisyklėse privatdocento teisėms įgyti buvo įrańytas reikalavimas, kad kandidatas habilituotis turi

277 Ņr. biogramą. 278 P. Penkausko asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 549, l. 43. 279 TFF Tarybos 1922 m. gruodņio 11 d. posėdņio protokolas Nr. 15, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 640, l. 10. 280 TFF Tarybos 1930 m. rugsėjo mėn. 13 d. posėdņio protokolas, LCVA, f. 631, ap. 12, b. 548, l. 575. 281 TFF Tarybos 1936 balandņio mėn. 7 d. posėdņio protokolas, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1527, l. 59. 282 Č. Mančinskas. Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918─1940 metais, V., 1996, p. 203. 283 1926 m. sausio 29 d. HMF tarybos posėdņio protokolas, VUB RS, f. 96 –VDU, 19, l. 225. 284 1927 m. birņelio 11 d. HMF tarybos posėdņio protokolas,VUB RS, f. 96–VDU 17, l. 51. 52 pristatyti fakultetui naują habilitacijos mokslo darbą, kuris savo verte turėjo būti geresnis uņ disertaciją daktaro laipsniui gauti285. Be to, pirmuoju atveju galėjo sutrukdyti ir politinė rivalizacija. J. Baltruńaitį komisija, kurios sudėtyje buvo L. Karsavinas, Vasilijus Sezemanas ir P. Galaunė nutarė atleisti nuo habilitacinio darbo gynimo ir suteikti jam privatdocento vardą atsiņvelgiant į jo mokslines publikacijas.286 J. Jakńtas atsiminimuose rańė, kad jis 1938 m. buvo pradėjęs rańyti habilitacinį darbą apie XII a. antrą kryņiaus ņygį ir jo iniciatorių ńv. Bernardą iń Clairvaux287. Jis planavo darbą uņbaigti kalavijuočių ir kryņiuočių ordinų įsikūrimu Pabaltijyje, tačiau prasidėjęs karas ir okupacija habilitacinio darbo rańymą nutraukė. K. Aviņonis 1933 ─1934 m. medņiagą rinkdamas Lenkijos archyvuose, ateityje ketino habilituotis savo darbu ,,Lietuvos bajorija didņiųjų kunigaikńčių Vazų laikais“288. Baigiant ńį skyrių paņymėtina, kad iki 1918 m. Rusijos imperijos universitetuose studijavę Lietuvos istorikai negynė nei vienos daktarinės disertacijos, nes pakankamai aukńti reikalavimai buvo keliami ir magistriniams darbams. Tai padaryti pavyko tik oficialiai į uņsienį ,,gydytis“ ińvaņiavusiems trims kunigams. Po nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo jaunosios istorikų kartos verņimasis studijuoti uņsienyje. Aptariamuoju metu Lietuvos istorikai apgynė iń viso 20 disertacijų, iń kurių tik 5-ias Lietuvoje (VDU). A. Kučinskas – vienintelis istorikas, kuris sėkmingai apgynė disertaciją VDU nebūdamas jo personalo nariu, J. Jakńtas apgynė vienintelę publikuotą disertaciją visuotinės istorijos tema. Į klausimą, kodėl tiek nedaug apginta disertacijų, galima pateikti kelis atsakymus: 1) dėl keliamų disertacijoms aukńtų reikalavimų Kauno universitete jų gynimo sąlygos buvo sunkios; 2) uņsienyje apgintų disertacijų publikavimas Lietuvoje buvo problematińkas, be to, aukńtojo mokslo baigimo teisių pripaņinimas nusitęsdavo ne vienerius metus; 3) uņsienyje rengiantys disertacijas istorikai nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais ir rūpesčiais dėl stipendijų. Tik 4 istorikai įgijo habilituotų daktarų laipsnius (Z. Ivinskis, J. Matusas, A. Ńapoka ir J. Puzinas). Kitų (J. Purickio ir J. Remeikos) bandymai habilituotis nepavyko. Susidariusi padėtis atspindėjo tuometinę Lietuvos istorijos mokslo padėtį – vyravo profesionalių kadrų trūkumas, o vyresnės kartos neturintys daktarų laipsnių istorikai reikliai ņiūrėjo į jaunųjų istorikų bandymus kelti kvalifikaciją.

285 HMF Tarybos 1927 bal. 29 d. posėdis, VUB RS, f. 96─VDU 17, l. 41. 286 1932 m. spalio 28 d. HMF tarybos posėdņio protokolas, ten pat, l. 181. 287 J. Jakńtas. Mano istorijos mokslo kelias, p. 30–31. 288 K. Aviņonio asmens byla, 1933/34 m. komandiruotės Krokuvon apyskaita, VUB RS, f.96–160, l. 2.

53 Lentelė nr. 7. Disertacijų ir habilitacinių darbų teminės kryptys

Kryptys Disertacijų skaičius (iš 25) Viduriniai amņiai 11 Naujausieji amņiai (tik XIX a.) 5 Naujieji amņiai 3 Politinė istorija 6 Socialinė istorija 3 Ńvietimo istorija 3 Baņnyčios istorija 3 Archeologija 2 Teisės istorija 2 Ekonominė istorija 2 Literatūros istorija 2 Meno istorija 2 Istorinė biografistika 2 Visuotinė istorija 1 Pagalbinės istorijos disciplinos 1 Technikos istorija 1

54

IV. ISTORIKŲ KOLEKTYVINĖS BIOGRAFIJOS SOCIALINIAI ASPEKTAI

Istorikai yra inteligentijos dalis ir galima teigti – socialinė (profesinė) grupė. Todėl ńiame skyriuje bus keliami klausimai kokios teritorinės kilmės grupės tarpukario nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrijoje buvo vyraujančios ir kaip jos atsispindėjo istorikų moksliniuose interesuose (lokalinės ir regioninės istorijos tyrimuose). Kokia istorikų bendrijos socialinė sudėtis, ir ar ji lėmė mokslinių interesų krypčių pasirinkimą. Verta aptarti, kokia buvo etninė istorikų bendrijos sudėtis, ir kokios buvo kviestinių istorikų pastangos integruotis į tuometinės Lietuvos akademinės visuomenės gyvenimą, kitataučių indėlis į tarpukario Lietuvos mokslą, kiek Lietuvos istorikų tyrinėta kitų tautų ir Lietuvos tautinių maņumų istorija, kokia istorikų bendrijos konfesinė sudėtis ir religinės paņiūros, ar lėmė istorikų mokslines paņiūras konfesinė priklausomybė. Taip pat keltini klausimai: kiek moterų reińkėsi tuometiniame Lietuvos istorijos moksle, ar įtakojo jų skaičių socialinė kilmė, ar nulemdavo ńeimyninė padėtis ir lyties faktorius istorikų įsidarbinimo galimybes aptariamojo laikotarpio Lietuvoje? Pagal JAV sociologų teorijas, akademinėje bendruomenėje taip vadinamos ,,akademinės klikos„„ laikosi tam tikros strategijos: globoja konkrečiai tyrinėtojų grupei ar būriui priklausančius jaunesnius kolegas, teikia jiems rekomendacijas, sudaro geras darbo sąlygas, proteguoja ir palankiai recenzuoja savińkių straipsnius bei knygas289. Skirtingi tyrinėtojai susikuria ar panaudoja įvairius ńio reińkinio modelius. Analogińkas reińkinys iń dalies gyvavo ir tarpukario Lietuvos istorikų bendrijos kontekste.

1. Teritorinė kilmė Iń ņemiau pateiktos teritorinės kilmės lentelės (nr. 8) matyti, kad daugiausia tarpukario Lietuvos istorikų (67, 3 % bendrijos) gimė kaimuose. Apskaičiavus biograminius duomenis matyti, jog teritorinės kilmės atņvilgiu vyrauja Ńiaulių ir Ńakių apskritys (7 ir 6 asmenys), taip pat Birņų (5), Marijampolės ir Ukmergės (po 4)290. Lietuvos miestų teritorinės kilmės grupė galima sakyti neegzistavo. Paminėtinas tik vienas Ńiauliuose gimusio meno istoriko M. Vorobjovo atvejis. Nedidelė istorikų bendrijos dalis kilo iń miestelių (15, 3 %). Tai Ņagarėje gimęs Konstantinas Aviņonis, Viekńniuose ─ kultūros istorikai V. ir M. Birņińkos, Raguvoje – teisės istorikė Janė Deveikytė-Navakienė, Seinuose (dab. Lenkija) – meno istorikė H. Kairiūkńtytė- Jacinienė, Papilėje – literatūros istorikas V. Maciūnas ir Ńvėkńnoje ─ teisės istorikas A. Plateris.

289 A. Samalavičius. Universiteto idėja ir akademinė industrija, V., 2003, p. 98. 290 Paminėtini keli unikalūs atvejai: J. Totoraitis gimė ir mirė toje pačioje vietoje – Bliuvińkių kaime, S. Matulis, Totoraitis Jonas, LE, Boston, 1964, t. 31, p. 341–342. K. Paunksnio gimtojo kaimo pavadinimas tiesiogiai siejasi su jo pavarde, ņr. biogramą.

55 XIX–XX a. sandūroje ņemo Lietuvos industrializacijos lygio ińńauktos emigracijos metu dalis ūkininkų ńeimų darbo ieńkojo Rusijos (Peterburge, Maskvoje) ir dabartinės Latvijos (Rygoje, Liepojoje) miestuose291. Tuo galima paaińkinti dalies istorikų kilmę uņ dabartinės Lietuvos teritorijos ribų. Dėl minėtos prieņasties Rusijos imperijos gilumoje gimė V. Daugirdaitė-Sruogienė (Piatigorske, Kaukaze), K. Jablonskis (Mintaujoje – dab. Jelgava, Latvija), S. Suņiedėlis (Peterburge), iń dalies J. Baltruńaitis (Maskvoje). Į ńią teritorinės kilmės grupę įtraukti ir 3 kviestiniai rusų istorikai – P. Gronskis (gimė Jognų dvare Tvėrės gubernijoje), L. Karsavinas (Peterburge), I. Lappo (Carskoje Selo). Taip pat ńiai grupei priklauso vokiečių kilmės latvis Eduardas Volteris (gimęs Rygoje).

Lentelė nr. 8. 1918−1940 m. Lietuvos istorikų teritorinė kilmė Kaimai 35 Miestai ir miesteliai 8 Vietovės uņ dabartinės Lietuvos ribų 10

Mokslinių interesų prasme paņymėtina, jog istorikai lokalinei bei regioninei istorijai dėmesio skyrė nedaug. Anot J. Matuso, ,,istorininkai“ specialistai nelabai mėgo rańyti atskirų vietovių – miestų ar apylinkių monografijas, nes ,,tobulam vaizdui“ susidaryti reikia perņiūrėti visų laikotarpių beveik visus dokumentus292. Be to, vyravo makroistorinio naratyvo kūrimo poreikis, svarbiau buvo rańyti apie valdovus ir ņymius valstybės veikėjus. Miestų ir miestelių istorija domėjosi tik keletas istorikų. Tai J. Puzinas (Ńiaulių ir Kauno), A. Ńapoka (Vilniaus), P. Ńleņas (Klaipėdos), J. Totoraitis (Sūduvos regiono). Z. Ivinskis recenzuodamas J. Totoraičio ,,Sūduvos ir Suvalkijos istoriją“ paņymėjo, jog ńis veikalas − tai pirmasis bandymas lietuvių istoriografijoje nuńviesti atskiros srities istoriją293. Mėgėjińkumas lokalinės istorijos tyrimuose tarpukariu susilaukdavo ańtrios kritikos. Antai Jono Reitelaičio monografiją apie Veisiejus sukritikavo Konstantinas Jablonskis, kuris beje, taip pat nebuvo profesionalas istorikas ,,stricto“ prasme. Anot jo: ,,Vietos praeitis, mūsų visuomenei, matyti, įdomi ir vietų istorijos monografijų ir straipsnių, tai ilgesnių, tai trumpesnių, turime ne vieną„„. K. Jablonskis palygino Pelikso Ńinkūno monografiją apie Kėdainius su J. Reitelaičio darbu ir konstatavo pastarojo nenaudai, kad jaunieji

291 A. Eidintas. Lietuvių kolumbai, V., 1993, p. 13. 292 J. Matusas, rec kn. K. Ńakenis, Vabalninkas ir jo apylinkės praeityje iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, Kaunas, 1935, 188 psl., Mūsų ţinynas, 1935, nr. 129, p. 570. 293 Z. Ivinskis. rec. kn. Kun. Dr. Jonas Totoraitis M.I.C. Sūduvos Suvalkijos istorija I dalis, VDU T.F.F. leidinys, K., 1938, Mūsų Ţinynas, 1938, nr. 35, p. 987–988. 56 krańtotyrininkai neturėtų imtis spausdinti surastų senų aktų su ilgiausiais komentarais prień tai nesusipaņinę su Lietuvos istorija, istoriografija, skelbtais ńaltiniais294. Lokalinei istorijai arba net mikroistorijai galima priskirti V. Daugirdaitės-Sruogienės darbą ,,Ņemaičių bajoro ūkis XIX amņiaus pirmoje pusėje„„295. Studija, galima sakyti, ,,pralenkė laiką“, nes mikroistorijos konceptas dar nebuvo suformuluotas ir tokie tyrimai buvo laikomi tik pagalbiniais. Autorė teigė, kad jos studijos uņdavinys – sudaryti vieno nedidelio XIX ńimtmečio pirmos pusės Lietuvos ūkio vaizdą. Jos nuomone, tuometiniai istorijos tyrinėtojai Vakarų Europoje ypač daug dėmesio kreipė į atskirų miestų, miestelių, valsčių, dvarų ir kaimų monografijas, kurios yra neņymūs, tik istorikams specialistams įdomūs rańiniai – lyg nelyginant maņos plytelės, iń kurių didieji istorijos mokslininkai stato didņiulius rūmus.

2. Socialinė kilmė 1918–1940 m. Lietuvos istorikų bendrijos atstovus galima sąlyginai suskirstyti į 3 socialinės kilmės grupes: valstiečių, inteligentų (turint omenyje iń valstiečių kilusių inteligentų ńeimas) ir bajorų. Diagramoje nr. 4 pateikti duomenys rodo, jog dauguma, t.y. daugiau negu pusė (59, 6 %)296 tiriamosios Lietuvos istorikų bendrijos atstovų, savo kilme buvo valstiečiai. Antra pagal dydį buvo bajorų kilmės grupė (19, 2 %), maņiausia – inteligentų (11, 5 %), kurią sudarė mokytojai, rańytojai, gydytojai. Darbininkų kilmės grupė faktińkai neegzistavo, nors A. Kučinskas savo 1940 m. gyvenimo aprańyme paņymėjo, kad jo tėvai buvo beņemiai, o anketoje – kad jis darbininko sūnus297 . Tačiau ńiuo atveju reikia atsiņvelgti, kad sovietinės okupacijos metu tokia kilmė buvo labiausiai pageidautina. Meno istoriko M. Vorobjovo socialinė kilmė paaińkėjo tik visai neseniai ėmus tyrinėti iń JAV parveņtus jo rankrańčius298. Sovietmečiu ir vėliau literatūroje buvo minima, kad jo tėvas − geleņinkelininkas, tačiau iń tiesų buvęs aukńtos kvalifikacijos teisininku, Vidaus reikalų ministro patarėju. Matyt, ńi aplinkybė prasidėjus sovietinei okupacijai 1940 m. pabaigoje net sutrukdė jį patvirtintiVU HMF Visuotinės istorijos katedros vyresniuoju asistentu299. Lyginant su tarpukario Vilniaus istorikų bendrija, matyti jog pastarosios socialinė struktūra buvo beveik diametraliai prieńinga – ją sudarė didņiausios inteligentų (42, 5 %), dvarininkų (22, 7 %), darbininkų (3,9 %), miestiečių (2,9 %) ir maņiausios valstiečių (1,9 %) socialinės kilmės

294 K. Jablonskis, rec. kn. J. Reitelaitis, Veisiejai,(monografija), Tautos ţodis, V knyga, Kaunas, 1928, Praeitis, Kaunas, 1930, t. 1, p. 380. 295 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Ţemaičių bajoro ūkis XIX amţiaus pirmoje ūkis, Vilnius, 1995, 143 p. Pirmas leidimas: Kaunas, 1938 (atspausta iń Senovės IV tomo). 296 Lyginant su Gedimino Vaskėlos pateiktais duomenimis, galima teigti, kad panańi buvo ir tuometinės Lietuvos visuomenės socialinė struktūra: pagal 1923 m. rugsėjo 17 d. surańymo duomenis 53, 66 % gyventojų buvo ūkininkai, ņr.: http: //gevask.dtiltas.lt/GeVask/HTML/a052.html. 297 A. Kučinsko asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 2967, l. 2. 298 R. Gečaitė. Sensacinga biografija iń neliestų archyvų, Krantai, 2007, Nr. 4, p. 4−10. 299 A. Ragauskas. Lietuvos istorijos mokslo sovietizacija 1940−1941 metais, Lietuvos istorijos metraštis, 1994 metai, V., 1995, p. 97.

57 grupės300. Varńuvos istorikų bendrijos socialinė struktūra buvo panańi: 51, 4% inteligentų, 13, 3% dvarininkų, 5, 9% valstiečių ir 1,6 % darbininkų ńeimose gimusių istorikų301. Kaip matyti, Lenkijoje vyraujantis ir stipriausias socialinis sluoksnis buvo inteligentija, kuri Lietuvoje tarpukariu dar tik formavosi. Bajorińkas ńaknis turėjo V. Daugirdaitė-Sruogienė, V. ir M. Birņińkos, M. Krasauskaitė, A. Plateris, Z. Ivinskis, kviestiniai rusų istorikai ─ L. Karsavinas, I. Lappo, P. Gronskis, iń dalies K. Aviņonis (motina kilusi iń bajorų) ir veikiausiai M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Inteligentų ńeimose gimė meno istorikas J. Baltruńaitis, teisės istorikas K. Jablonskis, meno istorikė Kairiūkńtytė-Jacinienė, socialinės istorijos tyrinėtojas K. Aviņonis. Kaip matyti iń ,,grynųjų„„ istorikų bajorińkos kilmės buvo tik V. Daugirdaitė-Sruogienė, M. Krasauskaitė ir Z. Ivinskis. Tai labai maņas skaičius, turint omenyje, kad bajorińkos giminės palikuonys yra tarsi ,,uņprogramuoti„„ domėtis savo ńeimos genealogija, o kartu ir krańto istorija. Būtent taip istoriko Z. Ivinskio ,,koreliaciją„„ su jo socialine kilme aińkino J. Jakńtas, kuris jam skirtame nekrologe įterpė neuņtikrintumą reińkiantį ņodelį ,,berods„„: ,,Ņemaitis Zenonas, berods, bajorińko kilimo, bus paveldėjęs iń savo giminės meilę gimtajam Ņemaičių krańtui, ypač jo tokiai garbingai ir savitai praeičiai„„.302Tai rodytų, kad Z. Ivinskis savo bajorińkos kilmės neakcentuodavo ir privačiuose pokalbiuose. Autobiografijoje net paminėjo, kad dar būdamas gimnazistu norėjęs ,,sulietuvinti„„ savo pavardę − pakeisti į ,,Jievinį„„ ar ,,Jievińkį„„, tik tėvas neleidęs, nes prosenelis Laurynas Ivinskis buvęs ņymus kultūros ir vienas iń tautinio atgimimo prieńauńrio veikėjų303. Vėliau, nedaug likus iki okupacijos, Z. Ivinskis ińreińkė savo ir tuomet vyravusį Lietuvos visuomenėje negatyvų poņiūrį į bajorijos vaidmenį tautiniame atgimime ir valstybės atkūrime: ,,Tauta nemirė ir atgimė per sodņiaus kultūrą (...) Tas valstietis buvo pańauktas gyveniman atitaisyti tai, ką visi kiti socijaliniai sluoksniai buvo pagadinę. Jam teko didelis uņdavinys − iń eilės jau antrą kartą atstatyti Lietuvos valstybę, kad ir maņai panańią į anąją...(...) Istorija toliau mums rodo, kaip nenaudingas ir kenksmingas yra inteligentų nutolimas nuo liaudies. Mūsų senovės inteligentai − bajorija nuo jos atitrūko.„„304 Z. Ivinskis, matyt iń smulkių bajorų kilusius ūkininkus, arba inteligentus priskyrė, kaip ir valstiečius ,,sodņiaus kultūrai„„. Ńios socialinės grupės XIX a. pabaigoje skyrėsi tik įrańu metrikų knygose ir herbo turėjimu arba neturėjimu. ,,Atitrūkusi nuo liaudies„„ − tai stambioji, dvarininkińkoji bajorija.

300 W. Górczyński. Historycy wileńscy w okresie II Rzeczpospolitej…, s. 213. 301 J. Maternicki. Warszawskie środowisko historyczne…, s. 74. 302 J. Jakńtas, Netekome dar vieno tautos ąņuolo. A. a. prof. dr. Z. Ivinskis − didņiausias nepriklausomoje Lietuvoje ińsimokslinęs istorikas, Tėviškės ţiburiai, 1972, nr. 2 (1145), p. 2. 303 Z. Ivinskis. Autobiografija, Ţemaičių praeitis, V., 1994, nr. 3, p. 74. 304 Z. Ivinskis. Aktualieji mūsų praeities klausimai ir jų įtaka dabarčiai, Kardas, 1939, nr. 12, p. 324. 58

Toks poņiūris sietinas su luominių skirtumų nykimu nepriklausomoje Lietuvoje305. Todėl ne visi istorikai autobiografijose nurodydavo socialinę kilmę. Lyginant su XIX a. socialinė kilmė visuomenės gyvenime jau nevaidino ryńkesnio vaidmens. Antai V. Daugirdaitė-Sruogienė, pati kilusi iń ņemaičių bajorų, rańė apie savo bendrakilmius primindama, kaip nenoriai 3─4 deńimtmetyje ņmonės prisimindavo savo kilmingas ńaknis306. Pavyzdņiui, J. Purickis savo tėvą minėdavo buvus ūkininku, tačiau pavardė ir dokumentai rodo, kad jis kilęs iń lietuvių bajorų307. Anot J. Tumelio, ńis bruoņas būdingas ir niekuomet savo kilmės neafińavusiam teisės istorikui A. Plateriui308. Pristatydamas A. Voldemarą, kaip pirmąjį ministrą pirmininką, Juozas Tumas 1918 m. lapkričio 7 d. ,,Lietuvos aide„„ rańė, kad jo prosenelis, buvęs Napoleono armijos karininkas į Vilniaus guberniją buvo persikėlęs iń Lenkijos. Vykstant liustracijai, kad gautų ņemės, drauge su kitais smulkiais bajorais Voldemaro tėvas uņsirańęs valstiečiu309. Ńiokia tokia istorikų paņiūrų koreliacija su jų socialine kilme įņvelgtina poņiūryje į Lietuvos Didņiosios Kunigaikńtystės tradicijų tęstinumo klausimą. V. Trumpa neigiančius ńį tęstinumą J. Totoraitį, P. Klimą, P. Ńleņą ir save pavadino ,,realistais„„, prieńingai manančius brolius Birņińkas, V. Daugirdaitę-Sruogienę − ,,romantikais“310. Pirmieji kilę iń valstiečių, antrieji − iń bajorų.

Lentelė nr. 9. 1918−1940 m. Lietuvos istorikų socialinė kilmė Valstiečiai 31 Bajorai 10 Inteligentai 6 Neņinoma 4

Ar istorikų socialinė kilmė turėjo įtakos mokslinių interesų krypčių pasirinkimui? Nors dauguma Lietuvos istorikų buvo kilę iń valstiečių, ńios visuomenės grupės (luomo) istoriją jie tyrinėjo maņai. Svaresnį indėlį į ńiuos tyrimus įneńė tik Z. Ivinskis, kuris 1932 m. Vokietijoje apgynė disertaciją311 ir K. Jablonskis, tyrinėjęs ņemiausios LDK socialinės kategorijos atstovus312.

305 1918 m. lapkričio mėn. 2 d. Valstybės Tarybos priimtų Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių 5-ame skirsnyje ,,Pamatinės piliečių teisės“ luomų privilegijos panaikintos ir teisińkai, Laikinosios vyriausybės ţinių papildymas, 1918 m. gruodņio 19 d., nr. 1, p. 1. 306 E. Aleksandravičius. Adomo Mickevičiaus identiteto klausimas lietuvių istoriografijoje, Praeitis, istorija ir istorikai, V., 2000, p. 184. 307 A. Gaigalaitė. J. Ņeimantienė. Juozas Purickis-Vygandas, V., 2004, p. 10. 308 J. Tumelis. Aleksandras Plateris, Lietuvos istorijos metraštis, 1997, nr. 1998, p. 541. 309 A. Grigaravičius. Augustinas Voldemaras ņvelgiant įdėmiau, Kultūros barai, 2005, nr. 6, p. 81. 310 E. Aleksandravičius. Laisvės kalendorius ir istorija, Praeitis, istorikai ir istorija, V., 2000, p. 69. 311 Disertacija publikuota lietuvių kalba: Z. Ivinskis, Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida, Athenaeum, 1933, t. IV, p. 28–45. Ją pabrėņdamas valstiečių istorijai skirtų darbų trūkumą pasiūlė paskelbti K. Jablonskis, K. Jablonskis, Zenono Ivinskio parańyta disertacija apie Lietuvos valstiečius ligi XV amņiaus. Pasisakymas ir siūlymas paskelbti, 1933. III.17., LNB RS, f. 29–565, l. 1. 312 K. Jablonskis, XVI a. belaisviai kaimynai Lietuvoje, 1930, Praeitis, t. I.

59 Daugiau dėmesio skirta valdančiojo luomo − bajorijos tyrimams. M. Krasauskaitės, V. Daugirdaitės-Sruogienės, I. Lappo moksliniai interesai sutapo su jų kilme – jie daugiausia tyrinėjo Lietuvos bajorų luomo istorijos problemas. K. Aviņonis bajorų, kaip valstybinio gyvenimo dalyvių luomo istorija domėjosi nuo pat disertacijos gynimo Berlyne laikų313. Kiti apie bajorus, kaip valstybinio gyvenimo dalyvius, rańę istorikai – A. Ńapoka ir A. Janulaitis su ńia kilmės grupe nebuvo susiję. Z. Ivinskis savo disertaciją nutarė skirti valstiečių luomo istorijai norėdamas tyrinėti naują, dar ,,neińeksploatuotą„„ Lietuvos istoriografijoje temą. Taigi, galima teigti, kad istorikų socialinė kilmė Lietuvoje nebuvo toks svarbus istorijos mokslo raidos veiksnys, kaip pavyzdņiui, JAV, kur istoriografijoje, istorikės Joan Wallach Scott nuomone, tuo metu vyravo antisemitizmas ir antikatolicizmas314. 1920-1930 metais į istorikų gretas, kurių daugumą sudarė baltieji protestantai įsiliejo ,,ņemesniųjų“ klasių atstovų. Tada tarp ,,elitinių“ istorikų atsirado nepatenkintų tuo, kad istoriko profesija prarado ,,estetinį jausmą“. Kita vertus, svarbus dalykas yra istorijos mokykla. Anot Rimvydo Petrausko, bajorijos problematika buvo atrasta studijas (ar jų dalį) vokińkuose krańtuose baigusių istorikų neatsitiktinai, nes vokiečių istoriografijoje bajorijos istorija turėjo gilias tradicijas, todėl iń jos M. Krasauskaitė, K. Aviņonis ir Z. Ivinskis perėmė problematiką ir metodus315. Paņymėtina, kad XX a. pradņioje vis daugiau istorikų dėmesio skiriama socialinei bei ekonominei istorijai. Ńi socialinė istorija tuometiniame Vakarų Europos istorijos moksle turėjo daug istorizmo bruoņų, t.y. buvo faktografinė ir glaudņiai susijusi su politine istorija316. Modernesnės socialinės istorijos kryptys (pvz.: Analų mokykla) subrendo jau po antrojo pasaulinio karo. Be to, įtakos socialinės istorijos tyrimų Lietuvoje pradņiai turėjo ir Rusijos istorikų pozityvistų mokykla. Jos atstovai, iń kurių ņymiausias – V. Kliučevskis nuo istoristinės politinės- diplomatinės įvykių istoriografijos perėjo prie sociologizuotos masinių anoniminių procesų istoriografijos317. Lietuvių istorikams didņiausią įtaką darė M. Liubavskis, kuris anot Z. Ivinskio, padėjo kertinį akmenį Lietuvos visuomenės santykių, santvarkos ir jos administracinių institucijų tyrinėjimų srityje318. Pirmasis plačiau nuńvietė valstiečių teisinę, socialinę ir ekonominę būklę. Jo buvęs studentas Maskvos universitete I. Jonynas stengėsi nukreipti jaunuosius istorikus į socioekonominių santykių tyrimus. Antai kruopńčiai temą disertacijai besirinkdamas Antanas Vasiliauskas laińke Z. Ivinskiui uņsiminė, kad I. Jonynas jam siūlė rańyti apie valstiečių luomo

313 ,,Bajorai Lietuvos valstybiniame gyvenime Vazų laikais‟‟ vienas ņymiausių kūrinių iń nepriklausomosios Lietuvos laikų, nors publikuotas Lietuvos okupacijos ińvakarėse ir jam kelias į visuomenę buvo uņkirstas, J. Jakńtas, Didņiausia Lietuvos istorijos monografija, Lietuvių tautos praeitis, Chicago, 1977, t. IV, kn. 1 (13), p. 155. 314 J. W. Scott. History in Crisis? The Others‟ Side of the Story, American Historical Review, 1989, Vol. 94, Issue 3, p. 680. 315 R. Petrauskas. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje−XV a. Sudėtis−struktūra−valdţia, Vilnius, 2003, p. 29. 316 Z. Norkus. Istorika, V., 1996, p. 159. 317 Ten pat, p. 159. 318 Z. Ivinskis, Liubavskij Matviej Kuzmič, LE, t. XVI, Boston, 1958, p. 321–322. 60 būklę XVII ir XVIII a., tačiau jos atsisakęs, nes galvojęs, jog K. Aviņonis ńia tema bus parańęs disertaciją319.

3. Etninė kilmė Absoliuti dauguma tarpukario Lietuvos istorikų buvo lietuviai (ņr. lentelę nr. 10). Tik 6 (11, 5 %) atstovavo kitataučių maņumoms. Tai Lietuvos rusas –meno istorikas M. Vorobjovas, vokiečių kilmės latvis VDU profesorius E. Volteris. P. Tarasenka 1929 m. kartu su kitais istorikais įsteigė LID, M. Vorobjovas paskelbė vertingą darbą apie M. K. Čiurlionį320, E. Volteris 1920–1933 m. profesoriavo Kauno Aukńtuosiuose kursuose ir VDU. Svetimńaliai, nemokantys lietuvių kalbos profesoriai nebuvo pageidaujami Lietuvos visuomenėje321. Tačiau nepaisant to, VDU kviesdamasis uņsieniečius stengėsi ińvengti provincialios plačiajam pasauliui neņinomos aukńtosios mokyklos likimo322. Lietuvoje dirbo kviestiniai profesoriai – rusai P. Gronskis, L. Karsavinas, I. Lappo, slovakas teologijos daktaras Janas Beblavy. Aptariamuoju laikotarpiu kandidatais darbui VDU laikyti rusų istorikai – Liubavskis (į Lietuvos istorijos katedrą), V. Pičeta (į Slavų istorijos katedrą), R. Viperis (1926 m. rusińkai skaitė kursą ,,Europos likimas“)323, 1932 m. Prahoje apsigynęs disertaciją M. Ńachmatovas (į Teisės istorijos katedrą)324, ņymus lenkų istorikas H. Lowmiańskis (1932 m. lankėsi Kaune)325. 1923 m., mėginant įkurti Ņydų istorijos katedrą į jos personalą pretendavo teisės istorikas A. Gulakas. Tačiau HMF Tarybos paskirta komisija nutarė, kad jis dėl sionistinių paņiūrų universiteto klausytojams nepageidautinas ir jo kandidatūra buvo atmesta326. Vertėtų pastebėti, kad Lietuvos istorikų bendrijoje nebuvo nei vieno lenkų (jei neminėti teologijos daktaro K. Kurnatausko) ir ņydų (jei neminėti bibliografo Izidoriaus Kisino) tautybės atstovo. Tai sąlygojo ir demografinė visuomenės sankloda327.

319 A. Vasiliausko laińkas Z. Ivinskiui iń Vienos į Berlyną, 1933. 03. 16, LNB RS, f. 29–1245, l. 2. 320 Ņr. biogramas. 321 A. Ragauskas. Istorikas Ivanas Lappo (1869–1944) ir Lietuva, Lietuvos istorijos metraštis, 1993 metai, V., 1994, p. 83. 322 P. Lasinskas. Ivanas Lappo – Vytauto Didņiojo universiteto profesorius, Lituanistica, 1998, nr. 3 (35), p. 5. 323 P. Lasinkas. Istorijos mokslas Vytauto Didţiojo universitete 1922–1940 metais, p. 44–49. 324 V. Kosinskio laińkas A. Janulaičiui, 1932. X. 20, Ryga, LMAB RS, f. 267–588, l. 1. 325 A. Ragauskas. Istorikas Ivanas Lappo…, p. 83. 326 HMF Tarybos 1923 m. lapkričio 2 d. posėdis, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 642, l. 51. 327 Pagal 1923 m. rugsėjo 17 d. surańymo duomenis 83, 88 %, gyventojų buvo lietuviai 7, 58% –ņydai, 3, 23%– lenkai, 2, 49% – rusai, ņr.: http: //gevask.dtiltas.lt/GeVask/HTML/a042.html. Pagal ńio tyrimo duomenis 88, 4 % Lietuvos istorikų bendrijos atstovų buvo lietuviai.

61 Lentelė nr. 10. 1918−1940 m. Lietuvos istorikų etninė kilmė Lietuviai 46 Rusai 4 Latviai 1 Slovakai 1

Atvykusiems dirbti rusų istorikams pirmiausia reikėjo ińmokti lietuvių kalbą ir ja skaityti savo kursus. Universiteto vadovybė nuolatos ragino tai daryti P. Gronskį. 1925 m. LU HMF dekanui jis rańė: ,,Nors ań jau esu pramokęs lietuvių kalbos ir galėčiau dėstyti savo kursą lietuvińkai, bet dar jaučiuosi silpnu ņinovu ir nenoriu kad mano lekcijų mokslingumas ņymiai nukentėtų“328. Vis dėlto 1927 m. LU sutartį su juo nutraukė, nes ńvietimo ministerija nustatė, kad P. Gronskis skaito per maņai paskaitų (tuo metu jis buvo ińvykęs į Paryņių). Istorikas jo atleidimą iń pareigų pavadino nesusipratimu329. Iń pradņių optimistińkai į lietuvių kalbos problemą ņiūrėjo I. Lappo, kuris 1932 m. laińke ńvietimo ministrui rańė: ,,(…) kliūtimi (skaityti paskaitas) gali būti mano lietuvių kalbos nemokėjimas. Bet ńi kliūtis lengvai įveikiama, nes gyvenant Lietuvoje, ań, ņinoma, greitai galėčiau įvaldyti lietuvių ńnekamąją kalbą tiek, kad galėčiau suprasti studentus ir turėčiau galimybę su jais aińkintis“330. Kaip matyti, visi kviestiniai rusų istorikai stengėsi įveikti kalbos barjerą,331 tačiau sėkmingiausiai tai padarė L. Karsavinas ir jos įgūdņius nuolat tobulino332. Visi Lietuvoje gyvenę ir dirbę svetimńaliai įneńė savo indėlį į Lietuvos istorijos mokslo plėtotę. Ypatingi nuopelnai čia priklauso L. Karsavinui ir I. Lappo. Pastarojo nuopelnas buvo Lietuvos valstybingumo po Liublino unijos patvirtinimas moksliniais argumentais ir oponavimas ńiuo klausimu Lenkijos oficialiajai pozicijai333. P. Gronskis, anot A. Ńapokos, patį unijos su Ńvedija sumanymą pateikė visińkai naujoje lietuvińkajai opinijai palankioje plotmėje334. Jis 1926 m. pasiūlė ińrinkti HMF atstovą į Tarptautinės intelektualų bendravimo komisijos istorijos skyrių ir tais pačiais metais paaukojo HMF bibliotekai 691 litus (nupirko 48 tomus mokslinių leidinių) 335.

328 P. Gronskio tarnybinė asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 232, l. 13 – 15. 329 V. Selenis. Visuotinės istorijos dėstytojai…, p. 197. 330 I. Lappo laińkas ńvietimo ministrui iń Prahos, 1932 m. lapkričio 4 d., LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1458, l. 564. 331 I. Lappo ir P. Gronskis kildino save iń lietuvių bajorų. Pirmasis – iń Vitebsko gubernijoje gyvenusių Lapo giminės atstovų, A. Ragauskas, Istorikas Ivanas Lappo…, p. 82. Antrojo senelis buvo Punios dvaro savininku, tačiau vėliau emigravo į Tvėrę, Gronskis Pavelas, LE, Boston, 1956, t. 7, p. 519. 332 L. Karsavino ņmona Lidija Karsavina laińke dukrai Irinai rańė, kad jo lietuvių kalba ,,be akcento“ skaitomos paskaitos turėjo mokytojų kursuose didelį pasisekimą, L. Karsavinos laińkas dukrai Irinai, 1936 m. liepos 20 d., L. P. Karsavino archyvas, knyga I, Šeimos paštas. Nespausdinti darbai, V., 2002, p. 28. 333 A. Ragauskas. Istorikas Ivanas Lappo…, p. 82–83. 334 A. Ńapoka. Dėl prof. Wl. Konopczyńskio paskelbtųjų 1655 m. Kėdainių sutarties dokumentų, Lietuvos praeitis, 1940, t. 1, p. 303. Jis turėjo omenyje P. Gronskio publikaciją ,,Instrumentum Lituanicae deditionis Anno 1655 die 18 Augusti“ paskelbtą ,,Tautos ir ņodņio“ 1924 m. Nr. 2. 335 HMF Tarybos 1926 m. lapkričio 26 d. posėdņio protokolas, VUB RS, f. 96–VDU 17, l. 20. 62

L. Karsavinas ir I. Lappo nusipelnė Lietuvos istorijos mokslui ir ińugdydami nemaņai pajėgių jaunosios kartos istorikų. 1927 m. iń P. Gronskio perėmęs HMF Visuotinės istorijos katedros vedėjo pareigas, L. Karsavinas kartu buvo ir autoritetingiausiu visuotinės istorijos specialistu Lietuvoje, ińugdņiusiu savo ņymiausią mokinį – J. Jakńtą336. Be to, ńis rusų istorikas buvo novatorius ir savoje ńalyje. Su L. Karsavino atliktomis viduramņių religingumo studijomis sietina istorijos mokslo metodologijos atnaujinimo (dar prień ,,Analų“ mokyklos atsiradimą Prancūzijoje) Rusijoje pradņia337. I. Lappo ņymiausiu mokiniu galima vadinti A. Ńapoką338 . Su istorikais Lietuvoje bendravo ir iń tuometinės Čekoslovakijos atvykęs slovakų tautybės teologijos daktaras Jonas Beblavy. Jis 1927−1934 m. VDU Evangelikų teologijos fakultete ėjo docento pareigas, parengė publikaciją apie Lietuvos ir Čekijos ryńius Vytauto Didņiojo laikais339. J. Beblavy paskatino A. Ńapoką vykti staņuotis į Čekoslovakiją340. Lietuvos istorikų bendrijoje pasitaikė ir problemińkų etninės priklausomybės atvejų. Lenkų istoriografijoje, pradedant nuo M. Brensztejno ir baigiant K. Buchowskiu,341 M. Rudzinskaitė- Arcimavičienė priskiriama prie lenkų tautybės VDU dėstytojų. Tačiau pirmoji iń paminėtųjų anketose rańėsi esanti ,,lietuvaitė“342. Galėtume daryti prielaidą, kad M. Rudzinskaitė- Arcimavičienė galėjo nurodyti lietuvių tautybę nenorėdama pakenkti savo akademinei karjerai. Tačiau, būta ir prieńingų pavyzdņių – VDU Evangelikų reformatų teologijos fakulteto hebrajų kalbos dėstytojas K. Kurnatauskas neslėpdavo priklausomybės lenkų tautybei343. Tai netrukdė jam dirbti iki pat ńio fakulteto uņdarymo. Ekonomistas A. Veryha-Darevskis prireikus galėjo turėti net keturių ne tik lenkų, bet ir baltarusių, ukrainiečių ir lietuvių tautybių pasirinkimą. Kaip matyti, ,,politinės tautos“ palikuonių etninės priklausomybės klausimas gana sudėtingas. Matyt, ńiuo atveju, lemiamas veiksnys yra paties asmens apsisprendimas.

4. Konfesinė priklausomybė Absoliuti dauguma tarpukario Lietuvos istorikų priklausė katalikų konfesijai (ņr. lentelę nr. 11). Evangelikų–reformatų ir stačiatikių istorikų konfesinės grupės buvo nedidelės (11 – 21, 1 %). Sąlyginai galima ińskirti ir liberalių-indiferentinių paņiūrų istorikus. Paprastai jie buvo kilę iń katalikų arba mińraus konfesinio pobūdņio ńeimų.

336 V. Selenis. Visuotinės istorijos dėstytojai…, p. 192–196. 337 Средневековая Европа глазами современников и историков. Ред. А.П. Ястребицкая, Ч. I, Москва: Интерпракс, 1995, c. 16. 338 P. Lasinskas. Ivanas Lappo – Vytauto Didņiojo universiteto profesorius, p. 3. 339 Ņr. biogramas p. 340 Z. Kiaupa. Adolfo Ńapokos [1906–1961] apsilankymo Prahoje 1930 m. rezultatai, Pasaulis. 1995, nr. 2, p. 9 –10. 341 K. Buchowski. Retorsijos įkaitai, Darbai ir dienos, 2003, nr. 34, p. 77. 342 Ņr. biogramą. 343 V. Selenis. Apie Lietuvos ir Lenkijos istorikų ryńius tarpukariu, Kultūros barai, 2004, nr. 12, p. 67.

63 Lentelė nr. 11. 1918−1940 m. Lietuvos istorikų konfesinė priklausomybė

Katalikai 41 Evangelikai-reformatai 6 Stačiatikiai 4 Evangelikai-liuteronai 1

Stačiatikių konfesijai priklausė 4 rusų istorikai – L. Karsavinas, I. Lappo, P. Gronskis, M. Vorobjovas. L. Karsavinui 1927 m. atvykus į Kauną reikėjo paneigti mitą apie save kaip apie ,,krańtutinį stačiatikį“. Jis pareińkė norą bendrauti ne tik su stačiatikių, bet ir su kitų konfesijų kunigais, kurie galėtų pareikńti savo nuomonę apie jo darbus344. Evangelikų-reformatų konfesinės kilmės grupėje ińryńkėja įdomus reińkinys. J. Yčo, P. Jakubėno, J. Beblavy ir E. Volterio atveju konfesinė priklausomybė abejonių nekelia, tačiau K. Jablonskio, K. Aviņonio ir V. Birņińkos atvejai ńiuo atņvilgiu nėra vienareikńmiai. Katalikų baņnyčiose krikńtyti K. Aviņonis ir K. Jablonskis vėliau (1939-1940 m.) anketose pradėjo pasirańinėti evangelikais-reformatais345. Tą patį skirtingai nuo savo brolio M. Birņińkos anketoje paņymėjo ir V. Birņińka346. Ńiuos konfesijos pakeitimus lėmė aplinkybė, kad tiek K. Jablonskis, tiek K. Aviņonis gimė mińriose konfesiniu atņvilgiu ńeimose. J. Stakauskas savo studijoje apie vyskupą M. Paliulionį pateikė istorinį ńio reińkinio paaińkinimą. Jo nuomone, antilietuvińka M. Paliulionio politika suteikė dar vieną motyvą liberalių, kairiųjų ir indiferentińkų paņiūrų veikėjams paneigti katalikybę. Daug jų su simpatija atsiliepdavo apie protestantizmą. Tai ir paskatino Jablonskį ir Aviņonį su visomis ńeimomis pereiti į kalvinizmą347. ,,Svyruojančių„„ ateistinių ar bent jau laisvamanińkų paņiūrų intelektualai, matyt kartais nevengė oficialiai prisirańyti prie labiausiai jiems tinkančios konfesijos348. Antai, tiek V. Birņińkos, tiek Petro Aviņonio paņiūros buvo pakankamai liberalios, bet jie oficialiai priskyrė save evangelikų reformatų konfesijai, matyt ji tinkamiausia, nes atvira

344 P. Lasinskas. L. Karsavino veikla Vytauto Didņiojo universitete, Darbai ir dienos, 1996, nr. 2 (21), p. 29–31. 345 V. Merkys. Konstantinas Jablonskis, K., 1992, p. 9–10; K. Aviņonio tarnybos lapas, 1939.09.21, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 1055, l. 1. 346 Ņr. biogramą. 347 J. Stakauskas. Vyskupas M.L. Paliulionis ir lietuvińkasis klausimas, Naujieji nacionalizmai ir katalikų baţnyčia Lietuvoje, V., 2003, p. 409. Iń minėtos 1939 m. anketos matyti, kad K. Aviņonis laikė save evangeliku-reformatu (p. 60). Greičiausiai todėl jis Z. Ivinskio rańytos dalies A. Ńapokos redaguotoje ,,Lietuvos istorijoje“ recenzijoje akcentavo tendencingą jėzuitų ir reformatų reikńmės vertinimą, nors pastarojo tekste tokio dalyko nėra, P. Lasinskas. A. Ńapokos redaguota ,,Lietuvos istorija“: parengimas ir koncepcija, Istorija, 2003, nr. LVIII, p. 57. 348 Įdomu, kad pagal 1923 m. gyventojų surańymo konfesinės sudėties duomenis, greta didņiausią daugumą sudariusių Romos katalikų, maņesnių sentikių, stačiatikių, evangelikų reformatų ir kitų grupių, įtraukta ir maņa grupelė ņmonių įsirańiusių laisvamaniais (51), netikinčiais (13), ateistais (7), likę nenurodė tikybos (8) ņr. http: //gevask.dtiltas.lt/GeVask/HTML/a051.html. Kaip matyti, tai tik vienetiniai atvejai. Reiktų manyti, kad dar didesnė dalis buvo ,,uņsimaskavusi„„ viena ar kita (daņniausiai protestantińka) konfesija. 64 diskusijoms. P. Aviņonis, daręs nemaņos įtakos savo sūnui istorikui 1917 m. Maskvoje buvo įstojęs į Komunistų partiją, propagavo laisvamanybę paskaitose ir kai kuriuose straipsniuose349. Baņnyčios istorija buvo populiari tarpukario Lietuvos istorikų mokslinių tyrimų kryptis – ją tyrė 16 istorikų (26, 6 %)350. Jos temomis domėjosi kunigai ─ A. Alekna, P. Jakubėnas, I. Kliausis, P. Penkauskas, J. Stakauskas, A. Steponaitis, ateitininkai P. Ńleņas, S. Suņiedėlis, P. Pakarklis, Z. Ivinskis, J. Jakńtas, vyresnės kartos atstovai J. Yčas ir M. Andziulytė-Ruginienė. Suprantama, jų poņiūris į reformacijos judėjimo istorijos reikńmę nebuvo vienodas351. Antai J. Matusas, recenzuodamas A. Aleknos ,,Katalikų baņnyčios istoriją Lietuvoje“, pastebėjo, kad A. Alekna ,,tiesiog klasińkai apibūdino“ Lietuvos protestantizmą ir jo silpnąsias puses352. Z. Ivinskis, B. Dundulis, A. Kučinskas, J. Matusas, P. Pakarklis, J. Remeika, A. Ńapoka, S. Suņiedėlis ir P. Ńleņas priklausė ateitininkų organizacijai. Dauguma jų studijavo TFF. Anot ateitininkų ideologo S. Ńalkauskio: ,,(…)ateitininkai privalo su visu rūpestingumu stengtis įsigyti gilaus religinio susipratimo, kuris sugeba suderinti aukńtą mokslinės kultūros laipsnį su tikru katalikińkosios doktrinos supratimu“353. 1925 m. S. Ńalkauskis teigė, kad: ,,(...) kone visi ateitininkai ruońiasi būti ateityje inteligentais, ńviesuoliais (...) . O jei taip, tai kiekvienam ateitininkui dera gerai nusimanyti, koks privalo būti tikras inteligentas, kokią rolę jis privalo vaidinti visuomenės gyvenime ir kaip tam uņdaviniui geriausia pasiruońti„„354. Susiformavo pakankamai patvari jaunųjų istorikų ateitininkų grupė, nelyginant istorikų ,,bendrija bendrijoje„„ kuri kartu įgyvendindavo ir mokslinius projektus, tokius kaip 1930 m. ińleistas kolektyvinis veikalas apie Vytautą Didįjį355.

5. Lyties ir šeimos faktorius Moterimis istorikėmis modernioji istoriografija susidomėjo palyginti neseniai. Daugiausia publikacijų ńia tema paskelbta JAV ir Didņiojoje Britanijoje, kur susidomėjimo pradņia sutampa su

349 Vienas tokių: Materializmo pastangos Lietuvoje, Laisvė, 1922, bal. 12 (nr. 60), p. 1, Profesorius Petras Aviţonis. Bibliografijos rodyklė, sudarė M. Karkauskaitė, Kaunas, 1999, p. 7. 350 Ņr. ńio darbo p. 53. 351 Antai pavarčius 1929 m. A. Aleknos ,,Baņnyčios istorijos“ leidimą iń pirmo ņvilgsnio atrodo, jog autorius siekė atskleisti Reformacijos objektyvias prieņastis: ,,Popieņiams gyvenant Avinjone, pakrypo į blogąją pusę Baņnyčios tvarka (…) Ir tikrai daug daiktų buvo taisytina. Ypatingai Vokietijoje“. Toliau A. Alekna aprańo M. Liuterio gyvenimą: ,,M. Liuteris (…) augo dideliame varge, tėvo ir mokytojo muńamas. Tai pagadino Liuterio būdą, jo ńirdyje paliko lyg koksai pyktis ant ņmonių...“ A. Alekna, Baņnyčios istorija, K., 1929, p. 139. “ J. Totoraitis tą patį epizodą pateikia kiek kitaip: ,,(…) dėl draugo mirties ir nusigandęs jį ińtikusios perkūnijos jis ėmė mąstyti apie savo sielos ińganymą.“, J. Totoraitis, Naujųjų amņių istorija, Marijampolė, 1923, p. 30. Palyginus A. Aleknos ir J. Totoraičio vadovėlių tekstus, matyti, jog pastarojo teiginiai yra nuosaikesni ir atsargesni. J. Totoraitis nesileido į kategorińkus apibendrinimus, o tiesiog dėstė faktus. Ņinoma visai jų ińvengti katalikų kunigui ir marijonų ordino vienuoliui nepavyko, tačiau lyginant su A. Aleknos teksto moralizuojančiu tonu, jie gana neņymūs. 352 J. Matusas. rec. kn. A. Alekna, Katalikų baņnyčia Lietuvoje, Kaunas, 1936, Lietuvos Aidas, 1936, nr. 32. (panańią recenziją 1938 m. ,,Tiesos kelyje“ paskelbė ir Z. Ivinskis) 353 S. Ńalkauskis, Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyksme, Kaunas, 1933, p. 56. 354 S. Ńalkauskis, Ateitininkų ideologija, Putnam, 1954, p. 79. 355 Ņr. Ńio darbo p. 82.

65 XX a. ańtuntojo deńimtmečio ,,naujosios feministinės„„ istoriografijos banga. Tai gender studijų dalis, kuriai priklauso ir mokslininkių individualių gyvenimińkų strategijų analizė356. Moters ir ńeimos istorija prieńkario laikotarpiu buvo naujove ne tik Europos, bet ir JAV istoriografijoje. Tačiau, pavyzdņiui, tuometinėje Lenkijoje moters vaidmuo ir vieta visuomenėje nuo seno yra tyrimo objektas. 1933 m. ņurnale ,,Kwartalnik Historyczny“ apie istorikes straipsnį paskelbė Łucja Charewiczowa357. XIX a. pabaigoje Lenkijos moterys vis labiau įsitraukė į darbą ńvietimo sistemoje. Istorijos moksle jos daugiausia nuveikė istorijos didaktikos srityje. Panańiai buvo ir prieńkario Lietuvoje. Antai V. Daugirdaitė-Sruogienė 1935 m. ińleido Lietuvos istorijos vadovėlį, 1939 m. − chrestomatiją ,,Lietuvos istorijos vaizdai ir rańtai“. Ona Girčytė-Maksimaitienė, jau minėtą sieninį Lietuvos istorijos ņemėlapį ir 1940 m. − istorijos mokymo metodiką. Paņymėtina, kad ńeimos istorija daņniausiai yra ir prozopografinio tyrimo dalimi. Galima paminėti tik 6-ias iń 52-jų bendrijos atstovų moteris, bandņiusias profesionaliai reikńtis istorijos tyrimuose ir mokslo populiarizacijoje aptariamojo laikotarpio Lietuvoje. Tai – Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė ─ vienintelė moteris, skaičiusi istorijos kursus universitete, pirmoji ir vienintelė egiptologė, ińleidusi keletą mokslinio populiarinimo knygelių, hieroglifų ņodynėlį, senovės Rytų istorijos vadovėlį. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, viena iń 1937 m. istorijos mokytojų sekcijos kūrėjų Lietuvos istorijos draugijoje, 1935 m. ińleidusi Lietuvos istorijos vadovėlį, 1938 m. – socialinės ir lokalinę ,,protomikroistorinę“ studiją ,,Ņemaičių bajoro ūkis I pusėj XIX a. ńimtmečio“, 1939 - chrestomatiją ,,Lietuvos vaizdai ir rańtai“. Pirmoji meno istorikė Halina Kairiūkńtytė-Jacinienė, 1926 m. Ciūriche apgynusi disertaciją apie Paņaislį ─ barokinį Lietuvos vienuolyną, kuri publikuota lietuvių kalba 1930 m. ,,Tautoje ir ņodyje“. Marija Andziulytė-Ruginienė ─ pirmoji Lietuvos moteris, gavusi daktaro laipsnį 1923 m. Friburge uņ studiją apie christianizacijos pradņią Ņemaitijoje (lietuvińkai publikuota 1937 m.). Marija Krasauskaitė, 1927 m. Ciūriche apgynusi disertaciją apie Lietuvos bajorijos privilegijas iki XV a. pabaigos. Ńią nuodugnią analitinę studiją gerai įvertino ir vertina tiek Z. Ivinskis, tiek sovietmečio, tiek nūdienos ņymiausi istorikai358. Pirmąja Lietuvos teisės istorike vadinama Janina Deveikytė- Navakienė (Deveikė), taip ir nesuspėjusi iki karo pradņios parengti disertacijos. Paminėtina ir pirmojo sieninio Lietuvos istorijos ņemėlapio, ińleisto 1937 m. autorė Ona Girčytė-Maksimaitienė, nors ji plačiau savo mokslinę veiklą ińvystė tik po antrojo pasaulinio karo.359

356 Н. Л. Пушкарева. Первые российские женщины-ученые: опыт и типизация индивидуальных жизненных стратегий, Женщины в отечественной науке и образовании, Иваново, 1997, c. 2−5. 357 H. Konopka. Rola I miejscie kobiet w historiografii I popularyzacji historii w Polsce do roku 1939, Białostockie teki historyczne, t. II, Białystok, 1996, s.81-101. 358 E. Gudavičius. Zenonas Ivinskis ir jo veikalas, Ivinskis Z., Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didţiojo mirties, V., 1991, p. 418. 359 Pastaroji plačiau kaip istorijos tyrinėtoja atsiskleidė tik sovietmečiu. Paminėtina ir Veronika Bakńytė-Karvelienė, kuri Karaliaučiaus universitete studijavo pedagogiką, psichologiją ir vokiečių literatūrą ir 1929 m. Karaliaučiuje apgynė disertaciją apie kovą dėl lietuvių kalbos vartojimo mokyklose 1855─1864 m. carinės valdņios mokyklų 66

Ńios 6 -ios istorikės sudarė tik 11, 5 % visos tuometinės istorikų bendrijos. Paņvelgus į pasaulinį kontekstą, matyti, kad panańus moterų procentas buvo ir tarpukario Varńuvos istorikų bendrijoje. Pastarąją sudarė 35 moterys ir 387 vyrai (moterų santykis – 8, 3 %)360. Iń 20-ies disertacijas apgynusių aptariamojo laikotarpio istorikų 4-ios buvo moterys. Taigi, moterų disertacijos sudarė 20 % visų tarpukario laikotarpyje Lietuvos istorikų apgintųjų disertacijų. JAV pietinėse valstijose 1927–1940 m. laikotarpyje moksline veikla uņsiėmė 5-ios istorikės, kurios buvo pionierėmis net keliose istorijos kryptyse: socialinės ir moterų istorijos tyrimuose361. Aktyviu moterų visuomeniniu judėjimu garsėjančioje Ńvedijoje pirmosios moterys tapo profesionaliomis istorikėmis jau XIX a. pabaigoje. Tai Upsaloje disertacijas apgynusios Ellen Fries (1883 m.) ir Lydia Wahlström (1898 m.). Tačiau nepaisant to, moterys nebuvo universitetų akademinio gyvenimo dalyvėmis iki pat antrojo pasaulinio karo362. V. Daugirdaitė-Sruogienė atsiminimuose minėjo, kad 1929 m. jai baigus Kauno universitetą, kaņkas iń istorikų profesorių pasiūlė jai skirti stipendiją specializuotis uņsienyje. Tačiau V. Birņińka ją atkalbėjo argumentuodamas, jog istorikė negalinti palikti ńeimos363. Matyt, rūpesčiai su vyru ir vaikais V. Daugirdaitei-Sruogienei (kaip ir kitoms istorikėms) trukdė jos mokslinei karjerai. Ńį teiginį patvirtina ir istorikų bendrijos santuokų statistika. Iń 46 istorikų vyrų ńeimas sukūrė 17 (32, 6 %), 29 (55, 7 %) aptariamuoju laikotarpiu liko viengungiais364. Moterų situacija prieńinga – iń 6 istorikių tik viena M. Krasauskaitė neturėjo santuokinių ryńių. Ńeimyninis gyvenimas ne visoms istorikėms buvo sėkmingas. Teisės istorikė J. Deveikytė-Navakienė ińsiskyrė su vyru Jonu Navaku – Klaipėdos krańto gubernatoriumi, pasirinkdama ,,Deveikės„„ pavardę, meno istorikė H. Kairiūkńtytė-Jacinienė ińsiskyrusi ińtekėjo antrą kartą, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė liko nańlė365. VDU HMF 1932 m. iń 193 studentų būsimųjų istorikų studijavo 79 vyrai ir 114 moterys366. Per 1922–1940 m. laikotarpį diplomus gavo 93 asmenys, iń jų 33 vyrai (21 iń jų paskelbė nors po kelias publikacijas) ir 60 moterų367. Paņymėtina, jog istorikės kilo iń bajorų, inteligentų ir stambiųjų

reformos metu, V. Bakńytė, ,,Beitrag für Geschichte des Kampfes von die Schulsprache in Litauen mit besonderer Berücksichtigung der Zeit des Grosen Reformen (1855-1864)“, 1930. Tačiau istorijos tyrimų srityje ji daugiau darbų nemėgino publikuoti. 360 J. Maternicki. Obraz statystyczny warszawskiego Środowiska historycznego 1918–1939 (cz. I), Przegląd Humanistyczny, 1990, nr. 7, s. 41. 361 Paula F. Pfeffer, Richard F. Jr. Spall, book review: Unheard voices: The First Historians of Southern Women, Charlottesville: University Press of Virginia, edited Anne Firor Scott, 1993, Historian, 00182370, Spring 94, Vol. 56, Issue 3. 362 H. Gunneriusson. A Successful Disputation, remtasi ńio autoriaus elektroniniu pańtu atsiųstu tekstu (V.S.) 363 V. Daugirdaitė-Sruogienė. Mano studijos, Mūsų praeitis, V., 1992, nr. 2, p. 11. 364 Ńiuos duomenis apskaičiavo ńio darbo autorius remdamasis sukaupta jo parengtų biogramų informacija (ņr. prieduose). 365 M. Arcimavičienės tarnybos lapas, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 25, l. 1. 366 P. Lasinskas. Istorijos mokslas Vytauto Didţiojo universitete 1922–1940 metais, V., 2004, p. 97. 367 B. Dundulis. Istorikų rengimas Vytauto Didņiojo universitete 1922–1940 metais, VDU 70 LKMA, Kaunas, 1993, p. 163.

67 ūkininkų ńeimų. Turtingesni tėvai turėjo daugiau galimybių leisti dukras į mokslus, ńiose ńeimose susiformavusi moterų savimonė natūraliai kreipė jas į mokslą. Tačiau, kaip matyti, nors pastarųjų buvo dvigubai daugiau, tačiau dirbti mokslinį darbą jos faktińkai galimybių neturėjo. Ryńkiausia disproporcija matyti darbo aukńtosiose mokyklose srityje – tik viena istorikė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė dėstė Kauno universitete. Kitos istorikės taip pat bandė įsidarbinti VDU, tačiau joms konkuruoti su vyrais etatų trūkumo sąlygomis buvo beveik neįmanoma. M. Krasauskaitė 1926 m. Ciūricho universitete apgynusi disertaciją mėgino gauti asistentės vietą HMF Lietuvos istorijos katedroje, kurios vedėjas J. Yčas motyvuodamas etatų trūkumu jos nepriėmė368. 1922 m. VDU TFF taryba nutarė komandiruoti į uņsienį staņuotei numatomus kandidatus į ńio fakulteto personalą. Be Vinco Mykolaičio-Putino ir Prano Penkausko posėdņio protokole paminėta ir M. Andziulytė-Ruginienė369. Tačiau kitais metais į TFF nutarta priimti ne ją, o iń staņuotės Miunchene grįņusį P. Penkauską. Pastarajam nurungti pirmąją Lietuvos istorikę profesionalę neprireikė net gintis disertacijos. Tiesa, ne visos istorikės verņėsi dirbti VDU. Pateikti faktai primena Pierre Bourdieu ińskirtą lyčių ,,simbolinės prievartos“ reińkinį ─ socialiai sukurtą agorafobiją, verčiančią moteris pasińalinti iń vieńos formalios veiklos, iń kurių jos yra struktūrińkai iństumtos370. Tai yra, jos nepriimamos į mokslo ar kitas institucijas. O tai savo ruoņtu nėra itin skatinanti mokslinę veiklą aplinkybė. Antai meno istorikė H. Kairiūkńtytė-Jacinienė 1924 m. iń Ciūricho, kur rengė savo disertaciją laińke klausė kolegos P. Galaunės: ,, (…) ar doktoratas iń dailės istorijos tai yra conditio sine qua non kad gauti vietą ar galimybę dėstyti istoriją Dailės mokykloj ar universitete?“371. Laińko pabaigoje meno istorikė vis dėlto paņymėjo, jog ją labiau traukia darbas Dailės mokykloje negu universitete. Grįņusi iń Ciūricho H. Kairiūkńtytė-Jacinienė 1927 – 1933 m. dirbo ńios įstaigos bibliotekoje372. Paņymėtina, kad moterys puikiai suvokė savo padėtį ir dalyvavimo moksliniame-kultūriniame darbe svarbą. Kaip ńios nuostatos pavyzdį galima patekti ņinomos menotyrininkės ir vertėjos Julijos Maceinienės mintis: ,,Reikia taip susiorganizuoti, kad nė viena geresnė moters mokslo studija nepraeitų tylomis (...) visa tai sudarytų kūrybiškesnę nuotaiką moterų tarpe, kol kas dar esame nedrąsios, kol dar einame pirmuosius ţingsnius, svarbu. Kad mus iš šalies padrąsintų ir mumis pasidţiaugtų (...) jau metas moteriai būti ne tik vyro įkvėpėja, bet savo dvasia atsverti vyriškąsias formas. Jau laikas moteriai ne tik stovėti šalia vyro, bet, kurdama su juo pamaţu keisti kultūros formas pagal savo dvasios reikalavimus...“ 373.

368 V. Sruogienė. Siekusi tobulumo, Sugrįţimai, 1994, nr. 13, p. 5. 369 TFF Tarybos posėdņio 1922 m. birņelio 9 d. protokolo ińtrauka, LCVA, f .– r. 856, ap. 2, b. 640, l. 15. 370 P. Bourdieu. L. J. D. Wacquant. Įvadas į refleksyviąją sociologiją, p. 104─105. 371 H. Kairiūkńtytės-Jacinienės laińkas P. Galaunei iń Ciūricho, 1924. V. 10, LMAB RS, f. 132– 42, l. 1. 372 J. Bielinienė. Liūdna gyvenimo istorija, Dienovidis, 1996, Nr. 39, p. 12. 373 J. Maceinienė. Mergaitės ugdymas kultūrinei kūrybai, Naujoji Vaidilutė, 1938, nr. 3 (150), p. 135. 68

Taigi, atsakymo į klausimą, kodėl tiek maņai moterų siekė mokslinės karjeros, galima ieńkoti ir tarpukario Lietuvos Respublikos visuomenėje vyravusiame moters pareigų supratime. Anot ņymaus ateitininkų ideologo Stasio Ńalkauskio, moterys turėjo dirbti ńeimos pańaukimo darbą ir vengti konkurencijos su vyrais visuomeninių profesijų srityse374. Panańus ir kito ņymaus filosofo Antano Maceinos poņiūris, kad moteris turi būti ńeimos centre, vyras − pasaulio centre375. Tiesa, jo formuluotė gana atsargi ir subtili (juk straipsnis Namai ir pasaulis publikuotas moterų kultūros ņurnale − Naujojoje Vaidilutėje) − pasaulis esąs vyrińkojo buvimo ir vyrińkosios kūrybos forma, namai − moterińkojo buvimo ir kūrybos forma. Pirmoji − ,,ińorinė“, antroji − ,,vidinė“. ,,Pasaulio“ ir ,,namų“ koncepcijos − tai ne materialaus, bet dvasinio santykio su būtimi ińraińka376. Istorikės, nepatekusios į VDU personalą, koncentruodavo dirbdavo pedagoginį darbą ir ińkildavo iki gimnazijų direktorių pareigų. M. Andziulytė-Ruginienė 1926─1938 m. vadovavo Kauno ,,Saulės“ mergaičių mokytojų seminarijai, V. Daugirdaitė-Sruogienė ir M. Krasauskaitė nuo 1939 m. – kelioms Vilniaus gimnazijoms.

6. Amţiaus grupės Lietuvos istorikų bendrijoje jaunosios istorikų kartos atstovai skaičiumi susilygino su vyresniaja karta 1930–1940 m. laikotarpiu, (ņr. lentelę nr. 12) kurio metu mokslinėje veikloje reińkėsi daugiausia 22–35 m. amņiaus grupės istorikų. Bendrija pasipildė ne tik VDU absolventais, bet ir studijavusiais uņsienyje istorikais. J. Maternickis Varńuvos istorikų bendrijoje ińskyrė 3 istorikų amņiaus grupes: 1) jauno amņiaus (iki 35 m.); 2) vidutinio amņiaus (36−50 m.); 3) vyresnio amņiaus (51 ir daugiau metų)377. Panańų suskirstymą galima taikyti ir ńiam tyrimui. Jaunoji karta tuo metu sudarė beveik pusę visos tiriamosios Lietuvos istorikų bendrijos atstovų. Vyriausiu prieńkario nepriklausomos Lietuvos sulaukusiais istorikų bendrijos atstovais galima laikyti 1856 m. gimusį E. Volterį, jauniausiais – 1913 m. gimusius V. Trumpą ir A. Platerį. 1930-1935 m. laikotarpiu 30 istorikų buvo 22-40 m. amņiaus (gimę1895-1913 m. intervale).

Lentelė nr. 12. 1918−1940 m. Lietuvos istorikų amţiaus grupių dinamika.

Amţiaus Gimimo Asmenų Gimimo Asmenų Gimimo Asmenų grupės laikotarpis skaičius laikotarpis skaičius laikotarpis skaičius 1920–1930 m. 1930–1935 m. 1935-1940m. Jaunoji 1895–1900 15 1900–1908 22 1900–1913 23 Vidurinioji 1880–1895 14 1890–1900 16 1895–1900 18 vyresnioji 1860–1880 5 1870–1890 6 1870–1895 18

374 S. Ńalkauskis. Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyksme, Kaunas, 1933, p. 128. 375 A. Maceina. Namai ir pasaulis, Naujoji Vaidilutė, 1937, nr. 3, p. 135−136. 376 Abiejų filosofų poziciją ńia tema, tiesa kiek kitokiame kontekste remdamasis kituose straipsniuose ińsakytomis jų mintimis, analizavo ņymus lietuvių sociologas Vytautas Kavolis. Ņr. : V. Kavolis. Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, V., 1992, p. 56−57. 377J. Maternicki. Polskie badania nad Środowiskami historycznymi – zalożenia, organizacja, rezultaty, Przegląd Humanistyczny, 1995, nr. 1, s. 28.

69 Jaunųjų istorikų ,,banga“ 4-ajame deńimtmetyje pasireińkė mokslinio produktyvumo prasme. Jie paskelbė dvigubai daugiau straipsnių ir monografijų įvairiomis istorijos temomis negu vyresnieji istorikai. Apskaičiavus mokslinės produkcijos vienetus (jie pateikti ńio darbo prieduose – biogramose) gautas rezultatas, kurį galima ińreikńti santykiu 248 / 117. Tačiau daugiau monografijų atskirai publikavo vyresnieji istorikai. Daugiausia recenzijų sulaukė 1934 m. ińleista J. Stakausko studija ,,Lietuva ir Vakarų Europa XIII–ame amņiuje“, 1936 m. – A. Ńapokos redaguota ,,Lietuvos istorija“, Z. Ivinskio darbas ,,Lietuvos valstiečių luomas XIII–XVI amņiuje“ (visų veikalų po 6)378. Didņiausią recenzijų dalį parańė taip pat jaunosios istorikų kartos atstovai (santykis su vyresniąja ńiuo atņvilgiu sudarė 126 / 27). Daugiausia recenzijų publikavę Z. Ivinskis (38) ir J. Matusas (28) (aktyvūs recenzentai buvo J. Jakńtas ir P. Ńtuopis), kurie paskelbė ir daugiausia straipsnių skirtų tuometinės Lietuvos ir visuotinės istorijos mokslo problemoms aptarti. Tarp jaunosios ir vyresniosios kartos istorikų tvyrojo ir poleminė įtampa. A. Ńapoka I. Jonyno penkiasdeńimtmečio jubiliejaus minėjimui skirtoje kalboje paņymėjo, kad jubiliatas savo mokinių tarpe buvo sulaukęs ne tik pagarbos, bet ir mokinińko prisirińimo. Tačiau kartu ir paņymėjo, jog : ,,(…) darbo klestėjimo sąlyga ir laidas yra glaudus (ne maińtingas) kontaktas bei sutarimas tarp bedirbančių bei vadų ir naujai ateinančių paramos jėgų“379. Ńiame A. Ńapokos teiginyje galima įņvelgti uņuominą apie ,,kartų konfliktą“, kuris savitą ińraińką įgavo jauniesiems istorikams rengiant ,,Lietuvos istoriją“. 1935 m. vyresniosios (A. Janulaičio, I. Jonyno) ir jaunesniosios (Z. Ivinskio, A. Ńapokos) kartų nuomonės ińsiskyrė dėl naujo Lietuvos istorijos vadovėlio rengimo. A. Janulaitis, I. Jonynas ir V. Birņińka manė, kad rańyti solidesnį Lietuvos istorijos vadovėlį dar anksti, nes pirma reikia pradėti nuo originalių monografijų380. Jaunieji istorikai –A. Ńapoka, Z. Ivinskis, J. Jakńtas ir P. Ńleņas su tuo nesutiko. 1936 m., pasirodņius A. Ńapokos redaguotai ,,Lietuvos istorijai“, A. Janulaitis parańė recenziją ńio vadovėlio daliai, skirtai XIX-am amņiui, kurios autoriumi buvo P. Ńleņas. Recenzentas nepagailėjęs kritikos, retorińkai klausė: ,,Ar autorius pasitaisys, juk sakoma, kad tai ,,jaunųjų„„ darbas, gal subręs?“ 381. Z. Ivinskis ńią polemiką įvardino vyresniųjų istorikų noru pasirinkus vieną ,,auką“, jauniesiems istorikams parodyti, kad jų sumanymas dar

378 Ńie rezultatai gauti apskaičiavus duomenis remiantis leidiniais: Bibliografijos Ţinios, Kaunas, 1928, nr. 1, p. 5; 1929, nr. 4, p. 133–134; 1936, nr. 1, p. 15-16; nr. 4, p. 85; 1937, nr. 1, p. 15–16; nr. 6, p. 239; 1938, nr. 1, p. 19; nr. 3, p. 95; nr. 9, p. 85; 1939, nr. 1, p. 19; nr. 4, p. 55; 1940, nr. 2, p. 59. Augustinas Janulaitis (1878-1950) Biobibliografija, V., 1972, p. 42–45; I. Balsytė. Prof. Antano Aleknos bibliografija, LKMA metraštis, t. XIV, V., 1999, p. 365-386; J. Dubosaitė. Kunigo, Dr. Juozapo Stakausko bibliografija, LKMA metraštis, t. XIX, V., 2001, p. 72; Jonas Matusas. Literatūros rodyklė 1921-1998, sudarė L. Vanagaitė, Marijampolė, 1999, p. 23, 30, 33, 34, 36, 38, 41; I. Jonynas. Istorijos baruose. Bibliografija, V., 1984, p. 296; Zenonas Ivinskis. Bibliografija. Sudarytoja O. Juozapaitienė, Plungė, 1993, p. 65-72. 379 A. Ńapokos kalba pasakyta prof. I. Jonyno jubiliejaus minėjime, 1934. I. 24, LMAB RS, f. 233–9, l. 1. 380 V. Merkys. Konstantinas Jablonskis, p. 72. 381 A. Janulaitis. Lietuvai reikalinga objektinga istorija, Lietuvos Ţinios, 1937, nr. 19 (5288). 70 nepribrendęs382. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje vienas iń tokių vyresniųjų autoritetų buvo A. Janulaitis, kuris anot V. Birņińkos, pirmasis po S. Daukanto pradėjo lietuvińkai rańyti istorinius veikalus bei pastūmėjo prie darbo ińtisą generaciją jaunesnių istorikų383. K. Aviņonis parańė plačią recenziją minėtam veikalui384. Ji nors ir nebuvo publikuota, sukėlė diskusiją tarp pačių jaunųjų mokslininkų. Matyt, pastarieji su recenzija susipaņino 1938 m. Lietuvos istorijos draugijos susirinkime, kuriame diskutuota ,,Lietuvos istorijos“ klausimais. Diskusijos metu į J. Matuso ir K. Aviņonio pastabas atsakė vadovėlio autoriai A. Ńapoka ir Z. Ivinskis 385. K. Aviņonis sutiko su kai kuriomis A. Janulaičio mintimis dėl P. Ńleņo rańytosios dalies, o S. Suņiedėlis ją net prilygino pastarojo rańytiems Lietuvos istorijos vadovėliams pradinėms mokykloms386. Jau gyvendamas egzilyje S. Suņiedėlis paņymėjo, kad A. Ńapokos redaguotą ,,Lietuvos istorijos“ vadovėlį kritińkai sutiko tik kai kurie vyresnieji Lietuvos istorikai (apie V. Trumpos, K. Aviņonio ir net savo paties kritiką jis neuņsiminė–aut. past.)387. Tačiau iń tiesų, kaip minėta, aktyvi polemika vyko ir tarp pačių ,,jaunųjų“. Antai P. Ńtuopis, nors ir paņėręs daug kritinių pastabų kolektyvinės monografijos ,,Jogaila“ autoriams, recenzijos pabaigoje paņymėjo, jog ńis veikalas tinkamai atestuoja veikliąją jaunąją istorikų kartą388. Kaip matyti, polemika dėl ,,Lietuvos istorijos“ nėra tipińkas ,,kartų konflikto“ epizodas, nes joje vyresniosios istorikų kartos pusėje dalyvavo ir keli jaunieji istorikai. Kaip teisingai pastebėjo P. Lasinskas, ńi polemika buvo daugiau ideologinio pobūdņio – A. Janulaitis kritikavo ,,iń kairės“ pozicijų389. ,,Kartų konfliktas“ pasireikńdavo, kai vyko varņybos dėl etatų. 1938 m. lapkričio 9 d. svarstytos A. Ńapokos ir Z. Ivinskio kandidatūros Lituanistikos instituto istorijos skyriaus vedėjo pareigoms uņimti, tačiau susikirtus interesų dispozicijoms, nusvėrė vyresniosios kartos konkurento I. Jonyno simbolinis kapitalas. Z. Ivinskiui pasakyta, kad ,,nepatogu jaunuosius skirti, nes ,,seniai‟‟ (I. Jonynas, A. Janulaitis) uņsigautų“390. Jaunieji istorikai ,,atsilygino“ vyresniesiems svarstant ką paskirti ,,Lietuvos praeities“ redaktoriaus pareigoms uņimti. Čia I. Jonynas, norėjęs pats būti redaktoriumi, turėjo nusileisti Z. Ivinskio spaudimui skirti į ńias pareigas J. Stakauską391. Ńio konflikto atgarsių yra 1955 m. publikuotame I. Jonyno straipsnyje ,,Lietuvos istoriografija“,

382 Z. Ivinskis. Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1961, nr. 6 (141), p. 241. ,,Kartų konfliktas“ matyt yra dėsningas reińkinys. S. Salmonowicziaus ir J. Serczyko nuomone, jis mokslinės polemikos praktikoje yra vienas svarbiausių veiksnių: jaunieji istorikai pripaņintų tuometinių autoritetingų tyrinėtojų nuomone, nereikńdavo jiems pakankamos pagarbos, o į tai vyresnieji istorikai reaguodavo ypač jautriai, S. Salmonowicz, J. Serczyk, Techne i Ethos recenzenta. Refleksje nad wspolczesną Polską krytyką historyczną, Historyka, 1974, t. IV, s. 134. 383 V. Birņińka. Prof. A. Janulaitis, V. D. Universiteto ţinios, 1938, nr. 3–4 (19–20), p. 49. 384 Dr. Konstantinas Aviņonis. Naujoji ,,Lietuvos istorija“, LMAB RS, f. 105–326, p.1, 17, 22, 3. 385 E. Bakonis. Lietuvos istorijos draugija 1929-1940 metais, Mūsų praeitis, 1990, nr. 1, p. 12. 386 S. Suņiedėlis, rec. Lietuvos istorija, red. A. Ńapoka, K., 1936, Ţidinys, 1937, Nr. 2, p. 261. 387 S. Suņiedėlis. Knygos autorius, Ńapoka A., Senasis Vilnius, 1963, N.Y, p. 285. 388 P. Ńtuopis. Neįspėtas Jogaila, Akademikas, 1935, nr. 16–17, p. 376–377. 389 P. Lasinskas. A. Ńapokos redaguota ,,Lietuvos istorija“: parengimas ir koncepcija, Istorija, 2003, nr. LVIII, p. 54. 390 D. Mačiulis. Antano Smetonos Lituanistikos instituto įkūrimas, Lituanistica, 2002, nr. 2 (50), p. 30. 391 Z. Ivinskio dienorańtis, LNB RS, f. 29–14/2, l. 160–161.

71 kuriame jis rańo apie susiskaldymą į antiklerikalinę (priskiria save ir A. Janulaitį) ir klerikalinę (A. Alekna, J. Totoraitis, Z. Ivinskis) stovyklas392. Ņinoma, pastarosios lyderiu laikomas Z. Ivinskis. Verta aptarti ir kaip socialiniai ryńiai veikė tarpukario Lietuvos istorikų bendrijoje, arba sekant P. Bourdieu teorija, atitinkamame ,,lauke“. Pagrindinai jo elementai – jo dalyvių tarpusavio pasitikėjimas, dovanos, abipusės vertybės ir kova dėl jų. Įtampą ,,lauke‟‟ kuria ne kelios formalios pozicijos, o socialinių tinklų kova. Jos tikslas – laimėti arba ińsaugoti formalias pozicijas, kurios duoda galimybę reguliuoti lauko reprodukciją, nes kiekvienas varņybų dalyvis lauke naudojasi socialiniais tinklais. Laimėti varņyboms panaudojama formali akademinių taisyklių visuma393. 1930–1931 m. laikotarpiu mirė du ińkilūs, daug nusipelnę jaunosios kartos rengimui istorikai – A. Alekna ir J. Yčas394. Tuo metu visuomenėje ir spaudoje kilo nepasitenkinimas dėl nepakankamo jaunojo personalo rengimo395. Z. Ivinskio nuomone, Vakarų Europos universitetų tradicijoms tikrai skaitytųsi nenormalu, kad universitetą baigęs ir gerai pasiruońęs gabus istorikas turėtų dar praleisti 8–9 metus, kol jam pasiseks įgyti mokslo laipsnį396. Tačiau, vyresnės kartos Kauno universiteto profesūra daņnai ir neturėjo galimybių įgyti reikiamą formaliąją kvalifikaciją. Ńią mintį TFF tarybos posėdyje ińsakė Stasys Ńalkauskis: ,,Jaunesnioji mūsų mokslininkų karta, palyginant su senesniąja karta, turi patogesnes sąlygas ta prasme, kad laiku sugeba apsijungti į mokslinę karierą: ir iń anksto ruońtis profesūrai; tuo tarpu kad vyresnioji profesorių karta tos galimybės daugumoje atsitikimų nebuvo turėjusi. Bet uņtat jaunesnioji mokslininkų karta, kaip ir vyresnioji karta, savo pasiruońime prie profesūros maņa tegali naudotis vyresniosios kartos vadovavimu, nes, vyresnioji karta, neińėjusi pati normalaus ir sistemingo paruońimo prie profesūros nepakankamai tegali padėti savo vadovavimu“397. 1931 m. prie nepatenkintųjų lėta mokslinio personalo kaita balsų ,,choro„„ prisijungė ir ņymusis poetas Jonas Kossu-Aleksandravičius (Aistis). Anot V. Trumpos, jis ,,padarė nemaņą pasitarnavimą„„ Lietuvos istorijos mokslui, nes aktyviai kritikavo VDU HMF Lietuvos istorijos katedrą uņ apsileidimą ruońiant jaunesniųjų istorikų kadrus398. Po kolektyvinės kritikos puolimo ńi katedra, V. Trumpos nuomone, bene geriausiai ińsprendė jaunesniojo personalo problemą. Vyresnieji istorikai proteguodavo pasirinktus favoritus iń jaunesniosios istorikų kartos. Mokytojo-mokinio ryńį galima pastebėti tarp L. Karsavino ir J. Jakńto, I. Jonyno ir A. Ńapokos ir V. Trumpos, J. Totoraičio ir Z. Ivinskio bei A. Kučinsko, A. Janulaičio ir J. Deveikytės- Navakienės bei A. Platerio, A. Aleknos ir Z. Ivinskio, I. Lappo ir A. Ńapokos, M. Birņińkos ir

392 I. Jonynas. Lietuvos istoriografija, Jonynas I., Istorijos baruose, V., 1984, p. 188. 393 H. Gunneriusson. The Historical Field…, p. 232. 394 P. Lasinskas. Istorijos mokslas Vytauto Didţiojo universitete…, p. 55. 395 S. Suņiedėlis. Knygos autorius, Ńapoka A., Senasis Vilnius, N. Y, 1963, p. 275. 396 Z. Ivinskis. Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1961, Nr. 6 (141), p. 237. 397 S. Ńalkauskis. Jaunesniojo mokslo personalo pasiruońimas profesūrai. Praneńimas padarytas TFF Tarybos posėdyje, 1936. X. 27, V. D. Universiteto ţinios, Kaunas, 1936, Nr. 5, p. 133. 72

V. Maciūno399. HMF reikńmingiausias instrumentas tuometinių Lietuvos istorikų profesionalizacijai buvo 1925 m. J. Yčo įkurtas istorijos kabinetas, pavadintas ,,istorijos seminaru“, kuriame vykdavo uņsiėmimai (seminarai)400. J. Yčas jiems vadovavo ir rūpinosi kabineto komplektavimu. Seminaruose profesorius su studentais nagrinėdavo pirminius ńaltinius, ugdė jų analizės įgūdņius. Tačiau seminaro reikńmė buvo kur kas platesnė negu vieno fakulteto poreikių tenkinimas. Tai pabrėņė ir J.Yčo įpėdinis I. Jonynas, kuris ńvietimo ministrui rańė: ,,Istorijos seminaras prie HMF‟o stengiasi surinkti visą spausdintą medņiagą, kurią tik galima gauti mūsų sąlygomis ir padaryti jį prieinamą kiekvienam kas tik dirba Lietuvos istorijos mokslo srity. Seminaro rinkiniais naudojasi ne vien HMF‟ o profesoriai ir studentai, bet ir viso universiteto profesoriai ir asmenys, anksčiau baigę universitetą ir studijuoja toliau Lietuvos istoriją. Istorijos seminaras jau yra pasidaręs Lietuvos istorijos studijų centras“401. Seminaras naujų specialistų atrankai ir socialiniams ryńiams uņmegzti bei jų tolesniam įsidarbinimui universitete buvo labai svarbus. Jau minėta, kaip J. Matusą jo habilitacinio darbo gynimo metu komisija (I. Jonynas ir L. Karsavinas) pavadino ,,tikrąja to ņodņio prasme savamoksliu“, nes jis nebuvo lankęs ńiame fakultete seminaro. Tačiau komisija, ,,norėdama pritraukti kiek galima daugiau darbuotojų Lietuvos istorijos tyrinėjimo darbui“, disertaciją įvertino teigiamai ir leido J. Matusui dirbti privatdocento teisėmis. Vyresnieji istorikai, reguliuodami naujų specialistų priėmimą, ne visuomet jiems statydavo uņtvaras, prieńingai – globodavo gerai seminaruose pasirodņiusius jaunesniosios istorikų kartos atstovus. Gali kilti klausimas, kokiomis aplinkybėmis jaunosios kartos atstovai tapdavo akademinės bendruomenės nariais? Anot Pierre Bourdieu teorija besiremiančio ńvedų istoriko Håkan‟o Gunneriusson‟o, ,,istoriniame lauke“ vyksta kova, kurios tikslas – laimėti ar ińsaugoti formalias pozicijas, kurios reguliuotų lauko reprodukciją. Profesoriaus vardas suteikdavo galią kontroliuoti ńį procesą, taigi norėdamas įsitvirtinti akademiniame pasaulyje jaunas istorikas turėdavo laimėti jo elito atstovų simpatijas ir tuomet jis galėdavo įgyti pranańumą prień konkurentus402. Antai I. Jonynas, rūpindamasis A. Ńapokos vieta VDU 1932 m. laińke ragino pastarąjį nedelsiant konkuruoti su J. Jakńtu dėl Lietuvos istorijos katedros vyresniojo asistento

398 V. Trumpa. Jonas Aistis (1904–1973), Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 110. 399 L. Karsavinas būdamas visuotinės istorijos specialistu padėjo jam rengti ir ginantis antrąją disertaciją. Taip pat disertacijos gynime savo mokiniui galėjo padėti ir J. Totoraitis. A. Alekna 1930 m. ińvaņiuojančiam studijuoti į Berlyną Z. Ivinskiui palinkėjo grįņus uņimti jo vietą. Z. Ivinskis paņymėjo, jog jo karjera prasidėjo būtent A. Aleknos seminaruose. Pastarojo mokiniai be Z. Ivinskio buvo ir P. Pakarklis, J. Matusas, S. Suņiedėlis, P. Ńleņas, B. Dundulis, Z. Ivinskis, Autobiografija, Ţemaičių praeitis, 1994, nr. 3, p. 76–77. J. Deveikytė-Navakienė laińke A. Janulaičiui rańė: ,,Tik iń Tamstos ińmokau nebijoti nepasisekimų darbe ir siekti tikslo tvirtai“, J. Deveikytės-Navakienės laińkas A. Janulaičiui, 1932. 08. 20, LMAB RS, f. 267–366, l. 5. Įdomu, kad ir A. Ńapoka laińke A. Janulaičiui save pavadino jo mokiniu, A. Ńapokos laińkas A. Janulaičiui, Praha, 1931. 01. 25, LMAB RS, f. 267–879, l. 1. Pastarasis kitamet pasiūlė A. Ńapokai ,,vykti į ńvedus“, A. Janulaičio laińkas A. Ńapokai, 1932 06. 25, LMAB RS, f. 233–10, l. 1. 400 E. Aleksandravičius. Prie akademinės lietuvių istoriografijos ińtakų, Kauno diena, 1995, Nr. 205, (14622), p. 8. 401 I. Jonyno memorandumas ńvietimo ministrui, Kaunas, 1937. XII. 9, LCVA, f. 391. ap. 4, b.1517, l. 376. 402 H. Gunneriusson, p. 234.

73 etato403. 1935 m. A. Vasiliauskui, apgynus disertaciją uņsienyje, I. Jonynas jį pasveikino: ,,Dņiaugiuosi, kad Vienos universitetas ińkilmingai pabrėņė Tamstai ir mums visiems taip pageidaujamą aktą“404. A. Vasiliauskas netrukus tapo HMF Lietuvos istorijos katedros darbuotoju. 1935 m. ińkilo grėsmė nutrūkti studijoms vienam iń gabiausių I. Jonyno studentų –V. Trumpai, kuris gavo ńaukimą atlikti karinę tarnybą. I. Jonynas rańtu kreipėsi į ńvietimo ir krańto apsaugos ministrus prańydamas ją atidėti, nes nutrūkus studijoms, nutrūktų ir stipendija, o tai neturtingam studentui nulemtų tolesnį gyvenimą. I. Jonynui patiko, kad jo studentas V. Trumpa kritińkai įvertino ,,jaunųjų istorikų būrelio“ kūrinio ,,Lietuvos istorijos“ skyrių, rańytą J. Jakńto ir tai darydamas rėmėsi jo teiginiais405. 1937 m. V. Trumpai I. Jonyno rūpesčiu buvo suteikta stipendija studijoms Paryņiuje406. I. Jonyno favoritais tapdavo toli graņu ne visi. Viską nulemdavo seminaro metu susidaryta nuomonė. Antai apie P. Ńtuopį laińke A. Ńapokai jis rańė taip: ,,Ńiais metais vedu seminarą iń XVI ńimt. ņemės reformos. Neņinau, kaip pavyks. Geresniais darbininkais yra p. Ńtuopis ir Skirmuntas. P. Ńtuopis yra gabus, bet savimeilės ir ambicijos pilnas ir per daug aukńtai vertina savo sugebėjimus“ 407. 1936 m. kovo 23 d. vieńame TFF posėdyje daktarato disertaciją ,,Kęstutis“ gynė A. Kučinskas. Tačiau tikriausiai ir jos nebūtų buvę, jeigu ne nuolatinis J. Totoraičio skatinimas408. Kita vertus, įgytas daktaro laipsnis A. Kučinskui nepadėjo gauti asistento etato tame pačiame fakultete, o 1939 m. konkursą laimėjo S. Suņiedėlis409. Ńio skyriaus, skirto socialiniams istorikų kolektyvinės biografijos aspektams pabaigai paņymėtina, kad daugiausia Nepriklausomos Lietuvos istorikų (63, 3 %) bendrijos atstovų gimė kaimuose. Tik nedidelė istorikų dalis kilo iń Lietuvos miestelių ir Rusijos imperijos miestų. Istorikai maņai dėmesio skyrė lokalinei ir regioninei istorijai. Tarpukario Lietuvos istorikai pagal socialinę kilmę priklausė valstiečių, inteligentų ir bajorų kilmės grupėms. Daugiau negu pusė tiriamosios istorikų bendrijos atstovų savo kilme buvo valstiečiai, maņesnė kilmės grupė bendrijoje – bajorai, inteligentai (mokytojai, rańytojai ir gydytojai). Socialinei istorijai skirtos 3 disertacijos – 2 bajorų (K. Aviņonio ir M. Krasauskaitės) ir viena – valstiečių (Z. Ivinskio) luomų istorijos temomis. Z. Ivinskis, reiktų pastebėti tiek disertacijai, tiek ir habilitaciniam darbui rinkosi Lietuvos istorikų beveik neliestas temas. Darytina ińvada, kad socialinės kilmės faktorius mokslinių interesų krypčių pasirinkimui beveik neturėjo įtakos, ińskyrus galbūt, keletą bajorų kilmės istorikių: V. Daugirdaitę-Sruogienę ir

403 I. Jonyno laińkas A. Ńapokai 1932 m. birņelio 3 d., I. Jonynas, Istorijos baruose, V., 1984, p. 255. 404 I. Jonyno laińkas A. Vasiliauskui 1935 m. gruodņio 4 d., 4 d., Ten pat, p. 266. 405 V. Selenis. Istoriko Vinco Trumpos mokslinio kelio pradņia, Mokslas ir gyvenimas, 2003, Nr. 12, p. 17. 406 G. Rudis. Vinco Trumpos sugrįņimas, V. Trumpa, Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 8. 407 I. Jonyno laińkas A. Ńapokai, 1932 m. vasario 19 d., I. Jonynas, Istorijos baruose, V., 1984, p. 254. 408 A. Kučinsko laińkas Z. Ivinskiui, 1926. VI. 26, LNB RS, f. 29, b. 1171, l. 4. 74

M. Krasauskaitę. Prie istoriografijos sąjūdņio tikslu ,,ińvaduoti„„ Lietuvos istoriją nuo ,,svetimųjų įtakos„„ prisijungė daugiausia valstiečių kilmės istorikai. Socioekonominės istorijos tyrimų pradņią įtakojo rusų (per VDU profesūrą) ir vokiečių pozityvistų (per vokińkųjų universitetų profesūrą) mokyklos. Tik 6 (11, 5 %) tarpukario Lietuvos istorikų atstovavo tautinėms maņumoms (rusų, latvių, slovakų). Nebuvo istoriko siauraja prasme, kuris priklausytų lenkų ir ņydų tautybėms. Į VDU norėta pritraukti daugiau istorikų iń uņsienio. Atvykę dirbti kviestiniai rusų profesoriai stengėsi ińmokti lietuvių kalbą. Nepaisant nevienodų ńių pastangų rezultatų, visi rusų istorikai įneńė savą indėlį į Lietuvos istorijos mokslo plėtotę. I. Lappo ir P. Gronskis stengėsi aktualizuoti Lietuvos istorijos problemas tuometinei Lietuvos politikai palankia argumentacija. L. Karsavinas ir I. Lappo nusipelnė Lietuvos istorijos mokslui ińugdydami pajėgių jaunosios kartos atstovų. Ņymiausi jų mokiniai – J. Jakńtas ir A. Ńapoka. Kitų tautų ir Lietuvos tautinių maņumų istorijos temomis Lietuvos istorikai domėjosi nedaug – paskelbė vos kelias publikacijas. Absoliuti dauguma (78, 8 %) aptariamojo laikotarpio istorikų priklausė katalikų konfesijai. 19, 2 % priklausė kitoms – evangelikų reformatų, stačiatikių ir sentikių konfesijoms. Dalis istorikų (5 %) buvo indiferentai. Daņnu atveju jie kilo iń mińraus konfesinio pobūdņio arba laisvamanińkas paņiūras propagavusių ńeimų. Tai leido istorikams netgi keisti savo konfesinę priklausomybę (K. Aviņonio, K. Jablonskio ir V. Birņińkos atvejai). 13, 3 % istorikų priklausė aktyviai visuomeninei katalikų organizacijai – ateitininkams. Baņnyčios istorija – antroji tarpukario Lietuvos istorikų mokslinių interesų sritis po politinės istorijos. Ją tyrinėjo daugiausia kunigai ir ateitininkai, kurie reformacijos judėjimo istoriją daņnai vertindavo tendencingai, tačiau ńiuo atņvilgiu būta ir ińimčių. Pastarieji rengdami leidinius ir straipsnius palaikė intensyvesnius ryńius tarpusavyje, negu kiti istorikai. Paņymėtina, jog tik 6 moterys tyrinėjo istoriją. Jos sudarė 11, 5 % visos tuometinės istorikų bendrijos. Tarpukario Lietuvos istorikės buvo kilusios iń bajorų, inteligentų ir stambiųjų ūkininkų ńeimų, kurios turėjo daugiau galimybių ińleisti jas į mokslus. Iń 20-ies, apgynusių disertacijas istorikų, 4-ios moterys, kurios sudarė 20 % visų disertantų. Ryńkiausia disproporcija matyti darbo aukńtųjų mokyklų srityje – VDU personalo nare buvo tik viena istorikė – M. Rudzinskaitė- Arcimavičienė. Kitų istorikių bandymai įsidarbinti VDU ņlugo, nes joms konkuruoti su vyrais etatų trūkumo sąlygomis buvo sunku. Kita prieņastis – vyravęs tuometinėje visuomenėje poņiūris, jog moteris pirmiausia turi rūpintis ńeima ir nesudaryti konkurencijos vyrams. Nepatekusios į universiteto personalo sudėtį moterys daņniausiai dirbdavo gimnazijose. Galima daryti prielaidą,

409 V. Selenis. Visuotinės istorijos dėstytojai Lietuvoje 1922-1939 m., Visuotinė istorija Lietuvos kultūroje: tyrimai ir problemos, V., 2004, p. 199.

75 kad ,,simbolinės lyčių prievartos“ sąlygomis, moterys pernelyg ir nesiverņė į universiteto personalą. Moterų padėties istorijoje, kaip ir kitų tautų bei tautinių maņumų tema retai pakliūdavo į istorikų vyrų mokslinių interesų akiratį, o jeigu ir pakliūdavo, daņniausiai mokslo populiarinimo straipsnių pavidalu410. Iń moterų ńią tematiką lietė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, V. Daugirdaitė- Sruogienė ir M. Andziulytė-Ruginienė411. Ińeitų, kad keturi istorikai, kurie beje rańė apie moteris daugiausia politinės vyrų istorijos kontekste, sudarė 8, 6 proc. (iń 46 asmenų), o trys istorikės − 50 proc. (iń 6). Taigi, lyties faktorius ńiuo atveju lėmė ir tematikos publikacijoms pasirinkimą. Reziumuotina, kad jaunosios (22–35 m. amņiaus) istorikų kartos atstovai 1930–1940 m. laikotarpiu, skaičiumi prilygo vyresniajai kartai ir produktyviai reińkėsi mokslinėje veikloje (sudarė 30-40 % bendrijos). Vyresniosios kartos istorikai pasirinkdavo savo favoritus ir mokinius iń jaunosios kartos atstovų. Jie teikdavo pagalbą rengiant ir ginantis disertacijas bei darbinantis VDU. 4-o deńimtmečio jaunųjų istorikų ,,banga“ pasireińkė jų moksliniu produktyvumu. Tuo metu jie paskelbė daugiausia recenzijų sulaukusius veikalus (ryńkiausias pavyzdys – A. Ńapokos redaguota ,,Lietuvos istorija‟‟), buvo aktyviausi recenzentai – visuotinio ir Lietuvos istorijos mokslo kritikai.

410 Z. Ivinskis. Karalienės Barboros Radvilaitės drama, Naujoji Vaidilutė, 1935, nr. 8–9, p. 310-321, nr. 10, p. 376─380. Ińsamiai Barboros Radvilaitės tematika tuoemtinėjė Lietuvos istoriografijoje apņvelgta Raimondos Ragauskienės knygoje ņr.: R. Ragauskienė. Barbora Radvilaitė, V., 1999, p. 107-108. Z. Ivinskis. Prancūzų tautos didvyrė ńventoji Jeanne d‟Arc, Tiesos kelias, 1929, nr. 7–8, p. 29–30, B. Dundulis. Keletas istorijos ņinių apie Vytauto Didņiojo motiną Birutę, Naujoji Vaidilutė, 1930, nr. 12, p. 315–322, A. Ńapoka. Ginčas dėl Radvilaitės rankos, Naujoji Romuva, 1931, nr. 6, p. 140–144, I. Jonynas. Aldona D.L.K. Gedimino duktė, K., 1932, atsp. iń LE, t. 1, Alena 1) D.L.K. Algirdo duktė; 2) A. Glinskaitė, Kaunas, 1933, atsp. iń LE, t. 1, Barboros, Kaunas, 1934, atsp. iń LE t. 2, Birutė, Kaunas, 1935, atsp. iń LE t. 3, Elņbietos, Kaunas, 1934, atsp. iń LE t. 2. 411 M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Moters būklė senovės Egipte (pirmoji moteris soste – faraonė Hatńepsut), Kaunas, 1932, Senovės Rytai, nr. 1, V. Sruogienė. Moters ekonominė reikńmė baudņiauninko valstiečio ūkyje XIX –to amņiaus viduryje, Lietuvos ņinios, 1930, nr. 55, Mūsų praeities moterų siluetai, Naujoji Romuva, 1936, nr. 39 (299), p. 709 – 713. M. Andziulytė 1923 m. LKMA I suvaņiavime skaitytame praneńime ,,Moters būklė viduriniais amņiais ir moterų emancipacija‟‟ apibūdino moters ekoniminę, intelektualinę ir moralinę padėtį ńiuo laikotarpiu, taip pat pirmą kart Lietuvoje plačiai kalbėjo apie feminizmo pradininkę Christianą de Pisan, aptarė feminizmo problemas Lietuvoje, A. Vasiliauskienė. Moterys Lietuvių katalikų mokslų akademijoje (1922–1940), LKMA metraštis, V., 2000, t. XVI, p. 618–620. 76

V. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ISTORIKŲ IDEOLOGINĖS PAŢIŪROS

Ideologija − tai idėjų, įsitikinimų, poņiūrių sistema, būdinga tam tikrai socialinei grupei, politiniam sluoksniui, meno krypčiai ar srovei. Ji gali būti suprantama kaip su konkrečiomis vertybėmis ir veiklos normomis susijusių idėjų sistema, kaip konkretiems individams ar jų grupėms būdinga paņiūrų ir idėjų sistema (pasaulėņiūra). Būdingiausios ideologijos – liberalizmas, konservatizmas, socializmas, nacionalizmas412. Ideologijos sąvoką galima naudoti įvairiuose kontekstuose, tačiau daņniausiai ji turi politinę prasmę413. Nepriklausomoje Lietuvoje tarp dviejų pasaulinių karų, vyko metodologinis persiorientavimas iń Simono Daukanto ir Jono Basanavičiaus pragmatinio-didaktinio romantizmo į pozityvizmą. Tai Lietuvos istorikų teorinių ir metodologinių paieńkų metas414. Metodologinėms ir ideologinėms istorikų paņiūroms tuo metu buvo būdingas modernus pliuralizmas415. Ńalia dar jaučiamų romantizmo apraińkų ir įsigalinčio pozityvizmo, egzistavo ir istorinio materializmo, prancūzińkų istorijos mokyklų įtakos istorijos mokslui. Ņymiausias postmodernistas amerikiečių istorikas Hayden„as White„as ideologinę potekstę mato pačiuose istorikų tekstuose, kuri gali būti anarchizmo, konservatizmo, radikalizmo, liberalizmo taktikos, formuojančios jų rańymo stilių416. Istorikų tekstuose galima ieńkoti ńių idoelogijų apraińkų, tačiau tai būtų atskira tema. Ńios darbo dalies tikslas atskleisti ne istorikų teorines metodologines orientacijas, bet jų santykį su ideologinėmis paņiūromis, arba kitaip tariant, tuometinių istorikų santykį su politika. Ńiame kontekste keltini klausimai: ar daug istorikų tiesiogiai dalyvavo politiniame nepriklausomos Lietuvos gyvenime, kurie laikėsi ,,kairiųjų„„ ar ,,deńiniųjų„„ ideologinių paņiūrų, taip pat ar atsispindėjo ńios paņiūros tuometiniame istorijos moksle. Antai prieńkarinėje ir Antrojo pasaulinio karo metų Ńvedijoje vyko akademinė kova tarp kairiųjų liberaliųjų ir deńiniųjų nacionalistinių paņiūrų istorikų. Ńią problemą nagrinėjęs ńvedų istorikas H. Gunneriusson„as teigia, kad pastarieji galėjo net daryti įtaką nacionalinei politikai417. Lietuvoje, nors ir maņesniu mastu, taip pat pastebima trintis tarp ,,kairiųjų„„ ir ,,deńiniųjų„„ paņiūrų istorikų.

412 Political ideologies. A Reader and Guide, edited by M. Festenstein , M. Kenny, Oxford University Press, 2005, 460 p. 413 Leon P. Baradat. Political ideologies. Their origins and impact. Sixth edition, New Jersey, 1997, p. 1. 414 P. Lasinskas. Prieńkario Lietuvos istoriografija: metodologinių orientyrų paieńka, Istoriko atsakomybė, V., 2002, p. 89. 415 A. Ragauskas. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, LKMA metraštis, t. 19, V., 2001, p. 69. 416 H. White. Metaistorija. Istorinė vaizduotė XIX amţiaus Europoje, Vilnius, 2003, p. XIV. 417 H. Gunneriusson. The Historical Field. The Discipline of History in Sweden from the 1920‟s to the 1950‟s. Summary, Det historiska fältet. Svensk historievetenskap från 1920-tal till 1957. Acta Universitatis Upsaliensis, Studia Historica Upsaliensia 204. Uppsala: Uppsala universitet, Historiska institutionen, 2002, p. 241.

77 1. Istorikai − politikai Pradņiai vertėtų paminėti istorikus, kurie daugiau ņinomi savo politine, negu moksline veikla418. Ņymiausias iń jų −Augustinas Voldemaras, kuris nuo 1918 m. lapkričio 11 d. ėjo ministro pirmininko pareigas Lietuvos Taryboje, nuo 1926 m. gruodņio 7 d. iki 1929 m. lapkričio buvo Lietuvos ministras pirmininkas ir uņsienio reikalų ministras. Anot Vinco Trumpos, 1926 m. gruodņio 17 d. perversmas nutraukė jo akademinę karjerą, nors Lietuvos universitetas (toliau-LU), kol A. Voldemaras ten dirbo, turėjo neeilinį profesorių ir mokslininką, o jo, kaip politiko, vaidmuo nebuvo labai sėkmingas419. Tačiau yra pagrindo manyti, kad įvyko atvirkńčiai − ,,iństūmimas„„ iń ,,istorijos lauko„„ A. Voldemarą ,,sugrąņino„„ į politiką. V. Trumpa apgailestavo, kad diplomato kelią, vietoje akademinės karjeros pasirinko ir Petras Klimas, kuris galėjo daug nuveikti Lietuvos istorijos mokslo labui, nes, ,,galima ir maņos tautos būti dideliu istoriku, bet beveik visińkai neįmanoma būti maņos tautos dideliu diplomatu„„420. Vasario 16-osios Akto signataras P. Klimas 1923–1925 m. buvo nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, nuo 1925 m. – Prancūzijoje. Juozas Purickis nuo 1918 m. – Lietuvos Valstybės Tarybos narys, 1919 m. – pirmasis Lietuvos atstovas Vokietijoje, 1920 m. ińrinktas Steigiamojo Seimo atstovu, nuo 1920 m. birņelio 19 d. iki 1921 m. gruodņio 12 d. ėjo uņsienio reikalų ministro pareigas. 1926 m. ińteisintas ,,Sacharino“ byloje grįņo į Uņsienio reikalų ministeriją ir paskirtas Ekonominio skyriaus direktoriumi, 1927 m. dirbo teisinio administravimo skyriaus direktoriumi. J. Purickis mąstė ir apie habilitacinio darbo gynimą, tačiau greičiausiai dėl politinės konkurencijos jo mėginimas grįņti į istorijos mokslą nebuvo sėkmingas. Paminėtini ir kiti Lietuvos istorikų bendrijos atstovai, tam tikrais laikotarpiais uņėmę įvairias politines pareigas. Jonas Yčas pirmininkavo Lietuvos Tarybos Ńvietimo komisijai, 1918 m. lapkričio 11 d. −1919 m. balandņio 12 d. ėjo ir ńvietimo ministro pareigas. Signataras Mykolas Birņińka 1905−1917 m. dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje (toliau-LSDP), buvo jos Centrinio komiteto narys, 1919−1922 m. Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas421, 1920 m. dalyvavo Suvalkų derybose, 1922 m. organizavo Łucjano Żeligowskio seimo boikotą,

418 Audronė Januņytė paņymi, kad istorikai J. Basanavičius, M. Birņińka, J. Yčas, A. Janulaitis, I. Jonynas, P. Klimas, J. Purickis, J. Ńliūpas ir A. Voldemaras pradėjo mąstyti ir rańyti apie Lietuvos modernios visuomenės ateitį. Istorikai ne tik paskelbė savo idėjų kultūrinėje ar politinėje spaudoje lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, bet ir tiesiogiai dalyvavo Lietuvos valstybės atkūrimo procese. Tuo metu istorikai buvo kartu politikai ir intelektualai, kas, anot Miroslavo Hrocho, Anthony Smith„o ir kitų teoretikų buvo dėsninga ir kitoms po pirmojo pasaulinio karo besikuriančioms tautinėms valstybėms. Ņr.: A. Januņytė. Historians„ Discussion on Nationalism in the early years of the 20th Century, Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija, Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XIV, Klaipėda, 2007, p. 119-133. 419 V. Trumpa. Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 360. 420 Ten pat, p. 378. 421 Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą, atstovavusį Vilniaus ir Vilniaus krańto lietuvius 1919 m. balandņio 12 d. įsteigė D. Alseika, J. Basanavičius, M. Birņińka, B. Birņińkienė, S. Čiurlionienė, A. Janulaitis, I. Jonynas, V. Matulaitis, P. Mańiotas, O. Mańiotienė, J. Ńepetys, J. Tumas, J. Vabalas-Gudaitis. Ńi organizacija buvo lyg neoficiali Lietuvos Respublikos atstovybė, kuri informuodavo Lietuvos vyriausybę apie Vilniaus krańto ir Lenkijos įvykius, Lietuvos ir Lenkijos piliečiams teikė teisinę pagalbą, gynė lietuvių teises įvairiose Lenkijos įstaigose. 78 lenkų valdņios suimtas, apkaltintas krańto ińdavimu422. Vaclovas Birņińka − 1905 m. Didņiojo Vilniaus seimo dalyvis, 1918 m. bolńevikų suimtas, kaip buvęs karininkas. Suńaudymo ińvengė tik Vinco Kapsuko siūlymu sutikęs dirbti marionetinės Lietuvos sovietinės respublikos ńvietimo liaudies komisaru (1919 m. sausio –kovo mėnesiais)423. Jonas Puzinas 1925–1928 m. dirbo Kauno miesto savivaldybėje. Jonas Remeika 1939 m. buvo Kauno Valstybės kontrolės apsaugos skyriaus kontrolieriumi. Iki pradedant akademinę veiklą aktyviai politikoje reińkėsi Ignas Jonynas. Jis Lietuvos bolńevikų marionetinėje vyriausybėje ėjo Ńvietimo liaudies komisariato skyriaus vedėjo pareigas, 1920 m. rugpjūčio 10 d. buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus krańtui, nuo 1919 m. balandņio iki 1920 m. spalio 9 d. ėjo Laikinojo lietuvių komiteto sekretoriaus pareigas, nuo 1920 m. spalio 7 d. iki 1922 m. vasario 8 d. −Lietuvos valstybės atstovas Tautų Sąjungos kontrolės komisijoje Vilniaus krańto reikalams, 1922−1929 m. dirbo Uņsienio reikalų ministerijoje Tautų sąjungos, Lenkų ir kitų departamentų direktoriumi. Dalyvavo Tautų Sąjungos posėdņiuose. 1926 m. parengė Lietuvos Respublikos Vyriausybės protestą SSRS atstovybei dėl Lietuvos Metrikos grąņinimo. Draugijos SSRS tautų kultūrai paņinti vienas steigėjų 1929 m. 424 Taip pat vienas aktyviausių politikų iki akademinės karjeros pradņios buvo Augustinas Janulaitis. ,,Neprigulmingos Lietuvos, lietuvińkos respublikos„„ siekis 1903 m. suformuluotas Janulaičio, tapo visos LSDP deklaracija425. 1904 m. jis ińvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso ,,Komunistų partijos manifestą„„426. Jis 1919 m. ėjo Uņsienio reikalų ministerijos valdytojo pareigas. A. Janulaitis, kaip vienas buvusių LSDP lyderių 1922 m. pavasarį vykusiame X LSDP suvaņiavime kartu su Steigiamojo Seimo nariu Stasiu Digriu kritikavo ńios partijos Centrinio komiteto ir frakcijos Seime veiklą427. Kaip tik tuo metu jis autobiografijoje parańė, kad su LSDP jo ryńiai nutrūko ir į politinį gyvenimą jis nesikińęs, jei neminėti Tautų Sąjungai remti draugijos428. Povilas Pakarklis buvo tikras politikos ,,chameleonas„„. 1927 m. priklausė Lietuvių krikńčionių demokratų partijai (toliau-LKDP), 1927−1928 m. − tautininkams. 1929 m. mokytojaudamas Panevėņyje tapo uoliu voldemarininku ,,Jaunosios Lietuvos„„ draugijos organizatoriumi, stengėsi įtraukti į organizaciją naujų narių, apsaugoti tautininkus mokytojus nuo karinės tarnybos, rūpinosi spaudos platinimu429. 1930 m. suimtas uņ pamfletą ,,Ar p. Smetona jaunimui pavyzdys?„„ ir voldemarininkų atsińaukimų platinimą, 1931 m. nuteistas metus kalėti,

422 E. Aleksandravičius. Birņińka Mykolas, VLE, t. 3, V., 2003, p. 234−235. 423 E. Aleksandravičius. E. Ņukas, Birņińka Vaclovas, ten pat, p. 235. 424 V. Merkys. Jonynas Ignas, VLE, t. 8, V., 2005, p. 707. 425 G. Mitrulevičius. Lietuvos socialdemokratai iki Steigiamojo Seimo, Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose, V., 2006, p. 28. 426 Ten pat, p. 32. 427 G. Mitrulevičius. Digrys Stasys, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920−1922 metų) narių biografinis ţodynas, V., 2006, p. 133. 428 A. Janulaičio autobiografija, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 2056, l. 25.

79 tačiau tais pačiais metais paleistas uņ uņstatą. Kaip tik tada prasidėjo ir jo ,,kairėjimas„„430, nuvedęs jį į kolaboravimą su sovietų okupantais. 1940 m. birņelio 17 d. jis paskirtas Lietuvos ,,liaudies vyriausybės„„ teisingumo ministru ir ,,Liaudies seimo„„ deputatu, asmenińkai priņiūrėjo penkių RSFSR įstatymų kodeksų vertimą, pasiūlė Liaudies seime LSSR konstitucijos projektą.

Lentelė nr. 13. 1918−1940 m. Lietuvos istorikų dalyvavimas politikoje ir jų ideologinės paţiūros Istorikai uţėmę politines Partijų nariai Ideologinės paţiūros pareigas (ministrai, valdininkai ir kt.) Tautininkai 3 Deńiniosios (įtraukti ateitininkai ir 12 LSDP 2 kai kurie kunigai) 22 LKDP 2 Kairiosios (liberaliosios) 13 Valstiečiai liaudininkai 2 Neņinomos 17 Iń viso 9

Kaip iń lentelės nr. 13 matyti, itin maņai istorikų priklausė politinėms partijoms431. Tačiau ne visi stodavo į jų gretas vedami politinių įsitikinimų. Pavyzdņiui, Povilas Ńtuopis tapo tautininkų partijos kuriuo ińbuvo iki 1937 m., jo ņodņiais, vien todėl, kad ińsaugotų darbo vietą432. Jonas Puzinas priklausė tautininkams, o A. Smetona buvo padėjęs jam gauti stipendiją studijoms uņsienyje uņ talkininkavimą rengiant jo rańtus433. Tačiau, pasak Z. Ivinskio, neoficialiuose pokalbiuose kritikavo autoritarinį rėņimą434. ,,Gerokai pańlijo„„ į tautininkus, nors formaliai jiems nepriklausė ir A. Ńapoka435. Ńie istorikai savo laiku tiesiogiai dalyvavo Lietuvos politiniame gyvenime, tačiau ideologinės paņiūros kai kuriais atvejais darė įtaką ir jų mokslinei veiklai, atsispindėdavo moksliniuose ir publicistiniuose darbuose. Manyčiau, kad ryńkiausias ,,kairiųjų„„ ideologinių paņiūrų istorikas Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu buvo A. Janulaitis, ,,deńiniųjų„„− Z. Ivinskis. Abu ńie istorikai, kurie savo ruoņtu atstovavo ir skirtingoms mokslininkų kartoms, buvo itin produktyvūs tiek mokslinės, tiek publicistinės spaudos baruose, todėl aińkiausiai ińreińkė

429 V. Selenis. Povilas Pakarklis: kontroversińka asmenybė, Voruta, 2002, nr. 24 (522), p. 4. 430 P. Pakarklio autobiografijos juodrańčiai, 1954 m., LMAB RS, f. 129-56, l. 1. 431 Lentelėje pateiktas apytikris ,,kairiųjų‟‟ ar ,,deńiniųjų‟‟ ideologinių paņiūrų istorikų skaičius, nes dauguma vis tik neafińuodavo jų vieńai, kai kurie jas keisdavo arba aińkiai neińreikńdavo. Ideologijos ir pasaulėņiūros dalykus nėra įmanoma ir būtina parodyti tiksliais skaičiais. 432 P. Ńtuopio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 5573, l. 2. 433 A.Girininkas. Joną Puziną prisimenant (1905-1978), Baltų archeologija, 1995, nr. 3, p. 13. 434 Z. Ivinskio dienorańtis. LNB RS, f. 29-14, l. 122, p. 180. 435 Ten pat, LNB RS, f. 29-14, l. 126, p. 185. 80 savo paņiūras. Jie visų ideologinių motyvų veikiamų procesų ne tik Lietuvos istorijos moksle ir akademinėje aplinkoje, bet ir visuomenėje dalyviai.

2. Materialistinių, arba ,,kairiųjų‘‘ ideologinių paţiūrų istorikai Jau būdamas Vytauto Didņiojo universiteto (toliau-VDU) Teisių fakulteto profesoriumi, A. Janulaitis apmąstė LSDP istorijos etapus. Pasak jo, nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja niekuomet neińnykdavo, o pasitaikius tinkamoms sąlygoms, pasireikńdavo įvairiomis formomis. Straipsnyje pateikė LSDP − pirmosios politinės partijos Lietuvoje istorijos apņvalgą. Pasidalino savo nuomone, kad Steigiamasis Seimas ,,ińpildė LSDP programos minimum reikalavimų„„, o kitus, kurie prień 25 metus daug kam atrodė tik tuńčia svajonė, įvykdė tik iń dalies. ,,Nepriklausomoj Lietuvoj, pradėjus Lietuvos ņmonėms gyventi kitose sąlygose, negu buvo iki ńiol, kitaip atrodė socialinės ir politinės kovos. Ińnyko galingieji dvarininkai, vos maņa dalis jų teuņsiliko, nebuvo stiprios pramonės, sodņiuj ir mieste dauguma − ūkininkai, amatininkai, vidutiniai ar maņi pirkliai. Dėl stokos aińkių interesų susidūrimų, atsirado daugybė partijų ir partijėlių su dideliais apetitais ir su menkučiais, kartais, visuomeniniais interesais. Ańtrios buvo varņytynės tarp partijų − visi vyliojo balsuotojus: kiekvienas daugiau duodavo. Kartais (labai, berods, retai) uņ tų krańtų veikėjų (atskirų asmenų) slėpėsi svetimos valstybės agentai, kurie, negalėdami atvirai pulti, bandė demagoginiais keliais ińardyti Lietuvą„„436. Tačiau jiems nepavykę, nes Lietuva turėjo ,,jauną, sveiką kūną„„ −LSDP. Leidinyje ,,Lietuva ir dabartinė Rusija„„ svarstė kokios naudos galėtų gauti Lietuva iń santykių su tuometine komunistų valdoma Rusija. Pastebėjo, kad yra ņmonių, kurie ,,uņėjus Lietuvai sunkiai valandai ūkio ar politikos gyvenime, ima kalbėti, kad viena Rusija mums begalint ińgelbėti...„„ 437. Todėl A. Janulaitis aińkino, kodėl ,,Rusijoje nėra ir nebus rojaus„„: ,,Rusai, būdami tamsūs, ņemos kultūros, darydami tą savo revoliuciją, kurią Prancūzai padarė XVIII amņ., sulig savo ińsilavinimu...„„438. Davė patarimų, kaip reikia kovoti su komunizmu. Dėl ńios knygelės vėliau, 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai, A. Janulaitis susilaukė nemalonumų ir buvo atleistas iń universiteto439. A. Janulaitis drauge su M. Birņińka, V. Birņińka, Jonu Ńliūpu, ir kitais LU profesoriais pasirańė vadinamąjį ,,Profesorių memorandumą„„ nukreiptą prień 1926 m. gruodņio 17 d. perversmą ir raginantį atkurti demokratinę tvarką. Ńio dokumento neleista spausdinti, todėl jį paskelbė Zigmas Toliuńis III Seimo posėdņio metu440.

436 A. Janulaitis. Lietuvos nepriklausomybės keliai, Kultūra, 1931, nr. 1, p. 1−9. 437A. Janulaitis. Lietuva ir dabartinė Rusija, Kaunas, 1925, p. 3. 438 Ten pat, p. 23. 439 A. Ragauskas. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, p. 104. 440 Profesorių memorandumas, Seimo stenogramos. 3 Seimas, 3 sesija, 70-asis posėdis, 1927 m. kovo 3 d., p. 10−11.

81 Vėliau Lietuvos istorikai, nors kai kurie ir be didelio entuziazmo, turėjo priprasti prie naujos valdymo formos ir ińkelti jos privalumus, kaip kad rańė Juozas Jakńtas: ,,Patriotizmas, tariant savo tautos meilė ir iń to einanti tautinė ideologija Smetonos pranokti etinio principo. Tautinės kovos ginklai neturi paņeisti dorovės ir teisybės dėsnių. Jis negali būti smurto aktas, kad ir prień prieńus (lenkų endekus –V.S.) nukreiptas. (...) Mylėkime savo tautą, jai triūskime ir dirbkime, bet gerbkime ir kitas„„441. A. Janulaičio, kaip buvusio socialdemokrato ideologinės paņiūros turėjo įtakos ir jo mokslinei ir akademinei veiklai. Dar iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo A. Janulaitis, kaip istorinio materializmo ir objektyvizmo atstovas pradėjo kritikuoti uņsilikusias romantizmo apraińkas Lietuvos moksle. Apie J. Basanavičiaus redaguojamą leidinį rańė: ,,Koks yra ,,Lietuvių tautos„„ mokslas? Ne toks jisai, kaip mes papratę Europoj suprasti. Jisai kvepia viduramņiais vieńpatavusiomis anais laikais nuomonėmis (...) Pasirodo, jog neińmirė toji srovė ir ńiandien. Berods ji turi kitokią ińvaizdą, lietuvińką, bet kūrinys toks pats„„442. Palaikydamas A. Janulaičio nuomonę, vėliau prie ńios diskusijos prisidėjo ir ekonomistas Albinas Rimka. Anot Juozo Jurginio, tuo metu Europos universitetuose vieńpatavo pozityvizmas, istorikai sutelkė dėmesį į ekonominius ir socialinius klausimus, istorijos raidą ir progresą443. Paņymėtina, kad nepriklausomos Lietuvos istorikų ińkeltas uņdavinys ,,rasti lietuvius Lietuvos istorijoje„„ tęsė romantinės pragmatinės-didaktinės istoriografijos siekius, tačiau jau pozityvistine (objektyvistine) linkme. Antai A. Ńapoka aińkindamas kodėl istorijos vadovėliuose neminimi kai kurie mitiniai Lietuvos kunigaikńčiai, kuriuos mėgo romantinės pakraipos istorijos mylėtojai rańė: ,,Istorija nėra senas mokslas, o tikrasis Lietuvos istorijos mokslas yra visińkai jaunutis. Jam vargu ar priskaitytume ir ńimtą metų. [...] Istorijos uņdavinys atrasti tiesą atvaizduoti tautos praeitį, o ne pasakas sekti. Pati istorija nesukuria nieko. Kur nėra ņinių, ten ji gali pasakyti tik vieną ņodį: ,,Neņinau“444. Ketvirtajame deńimtmetyje A. Janulaitis polemizavo su vienu iń Adolfo Ńapokos redaguotos ,,Lietuvos istorijos„„ autorių, TFF absolventu Pauliumi Ńleņu dėl vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmens puoselėjant lietuvybę sureikńminimo ir socialdemokratų nuopelnų siekiant panaikint spaudos lotynińkais rańmenimis draudimą nepastebėjimo445. Povilo Lasinsko nuomone, pirmųjų mokslinių nepriklausomos Lietuvos istorikų polemikų − esmingiausias bruoņas buvo ańtrus katalikińkų paņiūrų autorių tekstų kritikavimas kairiosios orientacijos recenzentų446. Ńioje vietoje

441 J.Jakńtas. Humanińkas Smetonos tautińkumas, Vairas, 1934, t. XII, nr. 8-9, p. 105-109. 442 A. Janulaitis. Lietuvių tauta, Vilniaus ţinios, 1908, kn. II, nr. 168 (1106), p. 3. 443 A. Janulaitis. Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, Vilnius, 1989, p. 8−9. 444 A. Ńapoka. Kodėl istorijos vadovėliai nebemini kai kurių Lietuvos kunigaikńčių vardų. Šviesos keliai, 1934, nr. 12, p. 731. 445 P. Lasinskas. Istorijos mokslas Vytauto Didţiojo universitete 1922−1940 metais, V., 2004, p. 160. 446 Ten pat, p. 288. 82 verta paminėti, kad ateistais arba laisvamaniais save laikė arba jiems priskirtini P. Pakarklis, V. Trumpa. P. Pakarklis, anot Vyginto Pńibilskio, laisvamaniu tapo pasipiktinęs krikdemų ir ateitininkų finansinėmis aferomis. Jo paņiūrų plėtrai taip pat turėjo 1932–1933 m. VDU dėstę A. Janulaitis ir V. Birņińka447. V. Trumpa save vadino nepriklausomu ņmogumi – ,,ņmogumi be Dievo“ 448. Subjektyvus, daugiau kairiųjų ideologinių paņiūrų politikui būdingas poņiūris atsispindėjo ir A. Janulaičio priekaińtuose TFF dėl universiteto statuto paņeidimų priimant ginti ńio fakulteto auklėtinių J. Matuso ir A. Kučinsko disertacijas. Ńią savo ,,atskirą nuomonę„„ A. Janulaitis, kaip VDU Senato narys pareińkė1937 m. Tuo metu Senate vyko ,,apgultoje padėtyje‟‟ atsidūrusio TFF regulamino ir memorandumo svarstymas449. Nepaisant A. Janulaičio pastabų, HMF Taryba, uņtarus I. Jonynui, leido J. Matusui ginti habilitacinį darbą ir pradėti eiti ńiame fakultete privatdocento pareigas. Tai buvo nemaņas laimėjimas, kuriuo pasidņiaugė, paņįstamas tiek J. Matusui, tiek Z. Ivinskiui450 IV Lietuvos Respublikos Seimo narys Mykolas Gylys net Seimo posėdyje: ,,Ań noriu atkreipti gerbiamų tautos atstovų dėmesį dar į vieną tikrai esamą dalyką, kad aukńtojo mokslo laipsnį gavusių absolventų ligi ńiol humanitarinių mokslų fakultete mes ņinome vieną, tai yra daktaro laipsnį turintį; tuo tarpu, tuo pačiu teologijos-filosofijos fakultete lig ńiol baigusių daktaro laipsniu yra 4. Ir nepasakysite, kad jie yra silpnesni, nes iń tų baigusių vienas yra pakviestas į humanitarinių mokslų fakultetą istorijos dėstyti„„451.

3. Katalikiškųjų, arba ,,dešiniųjų‘‘ ideologinių paţiūrų istorikai Anot ateitininkų ideologo Stasio Ńalkauskio: ,,(…)ateitininkai privalo su visu rūpestingumu stengtis įsigyti gilaus religinio susipratimo, kuris sugeba suderinti aukńtą mokslinės kultūros laipsnį su tikru katalikińkosios doktrinos supratimu“452. Antanas Maceina rańydamas apie ateitininkų ideologijos ir organizacijos kūrėją S. Ńalkauskį, paņymėjo, kad ateitininkija, unikali nepolitinė organizacija visame katalikińkajame pasaulyje, kaip katalikińkasis sąjūdis, savo principus sėmė iń katalikińkosios pasaulėņiūros453. Ńie principai yra katalikińkumas, tautińkumas, visuomenińkumas ir inteligentińkumas. Ńiam sąjūdņiui būdinga idealistinė pasaulėņiūra.

447 V. Pńibilskis. Profesoriaus Povilo Pakarklio gyvenimas ir veikla, P. Pakarklis , Raštai, V., 1987, p. 8. 448 V. Trumpa. Ņmogus be Dievo, Metmenys, 1987, nr. 53, p. 124. 449 Ńiame dokumente paaińkintas TFF rengiamų specialybių reikalingumas, jų ,,paralelizmo„„ su HMF buvimas ir nebuvimas, diplomų ińdavimo ir daktaro laipsnių suteikimo tvarka, TFF regulaminas ir memorandumas, LMAB RS, f. 267-2658, l.1−24. Pridėtas VDU rektoriaus M. Römerio kvietimas A. Janulaičiui atvykti į VDU Senato posėdį 1937 m. balandņio 23 d. (l. 24). 450 M. Gylys ateidavo įvairiais klausimais padiskutuoti pas Z. Ivinskį į namus, Z. Ivinskio dienorańtis, 1938 m. lapkričio 21 d., LNB RS, f. 29-14, l. 130, p. 193. 451 VDU etatų pakeitimas, IV Seimo stenogramos. 52-asis posėdis, 1937 m. spalio 28 d., p. 72. 452 S. Ńalkauskis. Ateitininkų idologija…, p. 56. 453 A. Maceina. Stasys Ńalkauskis, S. Ńalkauskis, Ateitininkų ideologija, Putnam, 1954, p. 32.

83 Ateitininkų federacija, Lietuvių katalikų moksleivių ateitininkų sąjunga, įkurta 1911 m. buvo katalikińka asmenybės ugdymo organizacija, vienijanti moksleivius, studentus bei mokslą baigusius organizacijos narius. Jos veikla rėmėsi pagrindiniais katalikybės, tautińkumo, inteligentińkumo, ńeimińkumo, visuomenińkumo principais. Siekė atnaujinti ir stiprinti Lietuvos pilietinę visuomenę. Vieńai ńis siekis pasireińkė 1936 m. ateitininkų sendraugių sąjungos parengtoje programoje ,,Į organinės valstybės kūrimą„„ paskelbtoje dienrańtyje ,,XX amņius„„. Pagal S. Ńalkauskį, katalikińkoji pasaulėņiūra ,,turi atsiremti į dogminį Baņnyčios branduolį ir suderinti su juo visas, kad ir labiausiai periferines sritis„„.454 ,,Lietuva savo universitete teturi tik vieną fakultetą (TFF –V.S. past.), kuris laikosi katalikińkosios pasaulėņiūros ir jos dvasioje auklėja jaunuomenę„„.455 Fakultetas ińleido į visuomenės gyvenimą tiek intelektualinių pajėgų, kiek kiti fakultetai proporcionaliai neįstengė parengti. ,,Vieni konstatavo tai su pasitenkinimu, bet kiti, katalikińkosios pasaulėņiūros prieńai, su baime ir susirūpinimu„„456. Kaip minėta anksčiau, politinė opozicija stengėsi ńį fakultetą likviduoti. Istorikai ateitininkai kartu rengė ir mokslinius veikalus. Pirmasis jaunųjų istorikų ateitininkų projektas ėmė ryńkėti dar 1927 m. rugsėjo 7 d., kai Z. Ivinskiui iń Marijampolės parańė A. Kučinskas praneńdamas, kad darė ińrańus iń mokslinės literatūros apie Vytautą. Z. Ivinskiui jis rańė, kad reikia sudaryti konkretesnį planą ir patarė kreiptis į profesorius A. Alekną ir S. Ńalkauskį konsultuotis kaip medņiagą sistemingiau ińdėstyti ,,tautińkumo fone„„457. Vėliau A. Alekna sekė ńio veikalo rengimą, davė patarimų rańydamas apie kolektyvinės monografijos apie Vytautą Didįjį rengimą458. A. Kučinskas manė, kad knyga apie Vytautą Didįjį turėtų būti mokslo populiarinimo pobūdņio: ,,Visai suprantu, kad mes neprivalome ir negalime nesąmonių rańyti, bet imu smarkiai abejoti, ar sugebėsime ińlaikyti ,,mokslińką toną‟‟, kuris, kaip man rodos, ńiam veikalui ne visai būtų reikalinga. (…)‟‟459. Rengiant ,,Vytauto Didņiojo„„ kolektyvinę monografiją 1928 m. su Z. Ivinskiui savo susirūpinimą, kad ,,neuņbėgtų uņ akių„„ kiti istorikai, ińreińkė S. Suņiedėlis, kuris vėliau ńioje knygoje paskelbė tris straipsnius: ,,(...) mums parańyti apie Vytautą būtinai reikia. Ir reik pasiskubinti, net pasiskelbti, kad neuņbėgtų uņ akių kaņkas kitas. Tą gali padaryti arba kitos organizacijos, arba ir pavieni asmenys (Alseika arba Untulis Vilniuje, Janulaitis ir k. Kaune). Jie gali tai padaryti vien tik pasipelnymo tikslu„„460. 1929 m. Z. Ivinskiui ińvykus studijuoti Miuncheną, monografijos redaktoriaus pareigų ėmėsi P. Ńleņas. J. Matusas informavo Z. Ivinskį, kad ,,Vytauto Didņiojo„„ redaktorius P. Ńleņas jau

454 S. Ńalkauskis. Ateitininkų ideologija, Putnam, 1954, p. 41. 455 Ten pat, p. 50. 456 ten pat, p. 51. 457 A. Kučinsko laińkas Z. Ivinskiui, 1928. 12. 23−26, LNB RS, f. 29–1230, l. 8. 458 A. Aleknos laińkas Z. Ivinskiui, 1930. 05. 08, LNB RS, f. 29−1112. l. 1. 459 A. Kučinsko laińkas Z. Ivinskiui, ten pat, l. 9. 460 S. Suņiedėlio laińkai Z. Ivinskiui, Ryga, Kėdainiai, 1928. 04.14, 1928. 12. 13, LNB RS, f. 29−1220, l. 1−3. 84 atidavė monografiją spausdinti: ,,Apie Vytautą V.D. Komitetas uņsakęs veikalą pas prof. Jonyną. Veikalas ņadąs pasirodyti apie spalių-lapkričio mėnesį. Prof. Janulaitis projektuoja ińleisti seriją svarių autorių straipsnių apie Vytautą, gal būt, kaip vieną ,,Teisių fakulteto darbų„„ tomą. (...) „„461. Istorikams ateitininkams pavyko realizuoti ńį projektą nevengiant konkurencijos su vyresniosios kartos HMF profesoriais ir pirmąsyk ińeiti į vieńą, tuo pačiu ir mokslinį diskursą su savo publikacijomis462. Nepriklausomybės metais Z. Ivinskis buvo aktyvus autoritarinės valstybės pertvarkymo ńalininkas, pasirańęs 1936 m. paskelbtą ateitininkų sendraugių sąjungos deklaraciją ,,Į organińkosios valstybės kūrybą„„.463 V. Trumpos nuomone, Z. Ivinskis priklausė politikuojančių istorikų grupei − aktyviai dalyvavo redaguojant ,,XX amņių„„464, mėgo rańyti ir istorijos straipsnius aktualiomis ,,gyvenamajam momentui„„ temomis465, ńiuo atņvilgiu įtakos savo studentui galėjo turėti vokiečių istorikas, profesorius O. Hoetzchas466. Dėl savo rańinių Z. Ivinskis net buvo ińbrauktas iń Lietuvos ņurnalistų sąjungos467. Savo ruoņtu V. Trumpa, kaip rańo savo ,,autobiografiniuose ńkicuose„„ nors aktyviai bendradarbiavo tautininkų spaudoje, pasiliko daugiau ar maņiau nepriklausomu ņmogumi su aińkiomis simpatijomis ,,į kairę„„468. Prijautė pogrindinei opozicijai A. Smetonos valdņiai ir siekiui įgyvendinti radikalesnį nacionalizmą, kita vertus, studijų Paryņiuje metais (1937−1939 m.) ņavėjosi liaudies frontų sąjūdņiu ir socialistų lyderio Leono Blumo straipsniais jų laikrańtyje ,,Le populaire‘‘ 469. Reiktų paņymėti, kad Z. Ivinskis tiesiogiai politikoje nedalyvavo, nepriklausė jokiai partijai. Z. Ivinskį jo bičiuliai ateitininkai ir vėliau, emigracijoje, tačiau reiktų manyti, kad ir nepriklausomybės laikotarpiu stengėsi atkalbėti nuo tiesioginio dalyvavimo politikoje. Antai J. Matusas rańė: ,,O vėl ta politika...Patsai, atrodo, tik neseniai tai gyvai patyrei. Dėl ńvento lietuvińko reikalo grupės ir asmenys bereikalingai tąsosi. Tiesą sakant, ań tai stebėjau ir kentėjau jau St. Seimo ir paprasto Seimo laikais. Man atrodo, jog politikos esmę sudaro pačių politikų asmeninis dorovingumas. Dėl to ań jau nuo nepriklausomybės laikų ńalinausi nuo politikos„„470. S. Suņiedėlis ińreińkė panańią nuomonę: ,,Neņinau iń ko esu nugirdęs, kad buvote kalbinamas ar ir dabar dar

461 J. Matuso laińkai Z. Ivinskiui, 1930. 03. 17, 1938. 04. 17, LNB RS, f. 29−1179, l. 1. 462 Apie istorikų kartų santykius ņr. ńio darbo p. 70–71. 463 T. Maceinienė. Istorikas Zenonas Ivinskis. Portreto eskizas, Kultūros barai, 2002, nr. 7, p. 68. 464 Pats Z. Ivinskis nuo pat įsteigimo 1936 m. iki uņdarymo 1940 m. buvo ,,XX amņiaus‟‟ redakcijos narys. 465Z. Ivinskis politikuojančiu istoriku pavadino A. Voldemarą, kuris po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ińleido politiniams reikalams skirtus darbus Lithuanie et Pologne, Berlin, 1920 m. ir Lithuanie et ses problemes: 1. Lithuanie et Allemagne, Lille, 1933 m. Z. Ivinskis, Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didţiojo mirties, V., 1991, p. 59. 466 V. Trumpa. Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 431−432.. 467 Ņr. ńio darbo p. 95. 468 Dar studijų VDU metais V. Trumpa visgi ragino studentus nesivaikyti ,,radikalesnių‟‟ madų, kaltino opozicinę studentiją netolerancija, tačiau, jo nuomone, studentams ńalintis nuo politikos nereikėtų. Ņr. : V. Trumpa. Studentai ir politika, Vairas, 1934, nr. 7, p. 346−349. 469 V. Trumpa. Ņmogus be Dievo. Autobiografiniai ńkicai, Metmenys, 1987, nr. 53, p. 142. 470 J. Matuso laińkas Z. Ivinskiui, New York –Roma, 1954 11 30, VUB RS, f. 198-432, b. 431.

85 kalbina įeiti į Vliką. Gerbiu tą rezistencinę pajėgą ir jos darbą, bet Lietuvai nemaņiau bus reikalingas ir dirbamas kultūrininkų darbas, ne vien politikų„„.471 Tokia buvo daugumos istorikų pozicija. Antai P. Ńtuopis teigė, jog tuometinės Lietuvos Respublikos politinis gyvenimas pasiņymėjo ,,nepaprastu netolydińkumu ir beprincipińkumu, dideliu nesubrendimu‟‟472. Ryńkiau politinėje veikloje Z. Ivinskis pradėjo reikńtis tik antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams okupavus Lietuvą. Tačiau ir tuomet jis nebuvo oficialus Lietuvos Laikinosios Vyriausybės narys, kuri nuo 1941 m. birņelio 23 d. ińsilaikė tik ńeńias savaites. Jai talkininkavo, kaip ir daugeliui ministerijų kai reikėdavo aińkintis su vokiečių okupacinės valdņios atstovais473. Ką tik pasibaigus karui Z. Patirgo slapyvardņiu rańytame straipsnyje jis negailėjo kritikos LSDP: ,,Po trumpalaikio kairiųjų ir maņumų bloko valdymo, kuris Lietuvą vedė vis kairyn ir leido pakelti galvas komunistinei veiklai, perversmo pasekmėje Lietuvos valstybės demokratinė santvarka paslydo.„„474 Z. Ivinskis po karo gyvendamas ir ieńkodamas archyvinės medņiagos Romoje ņurnale ,,Į laisvę„„ aptarė lietuvių visuomenės skilimo ,,į kairę„„ ir ,,deńinę„„ prieņastis, ,,cicilikų„„ ir ,,klierikalų„„ atsiradimą. Teigė, jog lietuviai kūrė partijas pasaulėņiūriniu pagrindu, nusiņiūrėdami nuo kaimynų pvyzdņių, LSDP – nuo lenkų PPS (Polska Partja Socialistyczna), valstiečiai liaudininkai – nuo rusų narodnikų, LKDP – nuo lenkų analogińkos partijos. Ińskyrė penkis etapus visuomeninės politinės raidos: ,,srovinis pabudimas„„ 1883-1905 m. kuriame pirmieji pradėjo veikti LSDP, vėliau demokratai, ir LKDP, antras etapas buvo iki nepriklausomybės paskelbimo, kada atsirado partijų programos, trečias, jo nuomone, reikńmingiausias – demokratinis deńimtmetis nepriklausomoje valstybėje iki autoritetinio reņimo, ketvirtas – autoritetinis laikotarpis, kai reińkėsi vienos partijos ir vieno tautos vado sistema ir penktas – okupacijos laikotarpis, kai tegalėjo veikti tik pogrindis (Lietuvių Aktyvistų Frontas). Lietuvos socialdemokratus jis laikė tolimais nuo anglińkojo tipo socialistų tik marksistais ateistais475. Z. Ivinskis darė nemaņą įtaką ir A. Ńapokai, pritraukdamas jį į ,,Naująją Romuvą„„. 1932 m. geguņės 30 d. A. Ńapoką patvirtinus Lietuvos istorijos katedros vyresniuoju asistentu, I. Jonynas rańė, kad tai padaryti buvo nelengva, kadangi A. Ńapoka skelbėsi ,,Naujojoje Romuvoje“, ,,Ņidinyje“, bendravo su vadinamųjų ,,klerikalų“ stovyklos atstovais476.

471 S. Suņiedėlio laińkas Z. Ivinskiui, Brockton-Roma, 1951 11 24, VUB RS, f. 198-547, b. 744. 472 P. Ńtuopis. Mūsų istorija (eskizai), Naujoji Romuva, 1931, nr. 12 (64), p. 472. 473 Z. Ivinskis. Ńeńios savaitės, Į laisvę, 1955, nr. 6 (43), p. 31-41. 474 Z. Patirgas (Ivinskis), Keli bruoņai iń Lietuvos socialdemokratų praeities, Ţiburiai, Augsburgas, 1946, geguņės 18, p. 3. 475Z. Ivinskis. Deńinėn ir Kairėn demokratinėje Lietuvoje, Į laisvę, 1956, nr. 10 (47), p. 16-26. 476 Juozas Brazaitis rańė, kad ,,Naujosios Romuvos“ pasirodymas buvo sutiktas įtariai: ,,...buvo laikai, kad visuomeniniai ir politiniai klausimai buvo nustelbę tautinės kultūros kūrimo reikalą. Visuomenė buvo susiformavusi grupėmis, kurios ańtriai viena su kita kovojo“. ,,Naujoji Romuva“ laikėsi provakarietińkos krikńčionińkos ideologijos. Brazaitis, J. ,,Naujoji Romuva“. Lietuvių enciklopedija. T. XX, Boston, 1960, p. 78–79. A. Ńapoka domėjosi politinėmis ideologijomis jau pirmuosiuose studijų kursuose. Pirmąjį iń studijų metų darbų – referatą apie klerikalinį ir politinį auklėjimą A. Ńapoka paskelbė HMF studentų referatų rinkinyje ,,Pedagogikos rinkinys“. Jo recenzentas –1927 m. TFF filosofijos studijas bebaigiantis kunigas Juozas Grigaitis, kritińkai įvertino ńį referatą: ,,autorius ėmėsi vystyti 86

Z. Ivinskiui teko recenzuoti studento Vinco Misiukevičiaus diplominį darbą ,,Lietuvių vokietinimas Maņojoje Lietuvoje„„477. Pastarasis, A. Janulaičio vadovaujamas, savo darbe rėmėsi P. Pakarklio teiginiais, kad Vokiečių ordinas atsikėlęs į dabartinį Klaipėdos krańtą, jau rado lietuvius, todėl jie yra ńio krańto autochtonai. P. Pakarklis tuomet spaudoje pradėjo polemiką dėl Maņosios Lietuvos lietuvių autochtonińkumo, kaltindamas ,,vokińką daktarą„„ Z. Ivinskį ,,vokińko mokslo„„ skleidimu, kaltino kad jis nepagrįstai atmetė studento darbą, nors kitas profesorius įvertinęs darbą gerai478. Paminėjo ,,vokiečių naujojo mokslo„„ prieńus, įvairių ideologinių paņiūrų istorikus − S. Suņiedėlį, J. Matusą, Vincą Vileińį, Vladą Pryńmantą, A. Kučinską, S. Suņiedėlį, teigė, kad panańią nuomonę buvo pareińkę A. Voldemaras ir V. Mickevičius-Kapsukas479. Savo ,,kova„„ dėl Maņosios Lietuvos P. Pakarklis patraukė į savo pusę ne tik minėtus istorikus, bet ir kelis ministrus, reikalas pasiekė ir patį prezidentą480. Z. Ivinskio bičiulis J. Stakauskas, reaguodamas į tokią P. Pakarklio poziciją, parańė straipsnį, kuriame grieņtai pasmerkė bandymus politizuoti istoriją ir ńmeiņtą: ,,Bet kai stengiamasi diskredituoti, ńmeiņti, daryti insinuacijas ir negraņias aliuzijas (net minimi ņodņiai ńnipai!) jokios mokslinės diskusijos neįmanomos„„481. Kita vertus, jau tuomet vokiečių istorikai paleisdavo replikas lietuvińkojo nacionalizmo atņvilgiu, į tai reaguodamas A. Ńapoka rańė: ,,Kadangi ńi naujoji koncepcija (dėl lietuvių autochtonińkumo V.S.) mūsų ginčą su Vokiečiais dėl Maņosios Lietuvos ir visų Rytprūsių lietuvińkosios praeities pastato į visińkai naują, mūsų naudai pakrypusią plokńtumą, tad senosios koncepcijos gynėjai jai gali primesti lietuvińkąjį nacionalizmą (vokiečiai tą jau ir sako), bet iń tikro tai yra visińkai kitokios kategorijos reińkinys. Tai yra tik svetimųjų pagamintus akinius pradėjusio lietuvio ņvilgsnis į savo tautos praeitį (...)„„482. Tačiau ńie teiginiai netoli tiesos. Ernestas Gellneris suformulavo apibrėņimą, pagal kurį nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vienetas turi sutapti ir nacionalistinio pykčio jausmas kyląs, kai ńis principas paņeidņiamas483. Galima daryti prielaidą, kad panańus procesas vyksta ir istoriografijoje. Tuo labiau, kad grieņtos ribos tarp politinio ir kultūrinio nacionalizmo nėra. Pirmasis saugo politines piliečių teises, antrasis − kultūros vertybes, kurios yra tautos identiteto ņenklai484. Ńiuo atveju

ńią temą, matyt neińsiaińkinęs, koks yra skirtumas tarp politinio ir partinio auklėjimo„„. Siūlė geriau ińsiaińkinti klerikalizmo sąvoką, nes su ja sieja tik krikńčionybę ir ypač katalikų baņnyčią, o ne visas religines organizacijas. J. Grigaitis. Kelios pastabos dėl A. Ńapokos referato ,,Klerikalinis ir politinis auklėjimas„„. Paskelbto HMF studentų referatų rinkinyje ,,Pedagogikos rinkinys„„, 1927 m. LNB RS. PR – 1242. 477 V. Misiukevičius. Lietuvių vokietinimas Maņojoje Lietuvoje. Diplominis darbas, Kaunas, 1936, LMAB RS, f. 267- 3866. 478 P. Pakarklis. Steigiamo Lituanistikos instituto reikalu, Lietuvos ţinios, 1939, nr.37, p. 5. 479 Ten pat. 480 D. Mačiulis. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927−1940 metais, V., 2005, p. 186. 481 J. Stakauskas. Praeitis priklauso mokslui, o ne politikai, Lietuvos aidas,1939, nr. 95, p. 4. 482 A. Ńapoka. Aisčių kilmių bei jų tarpusavio santykių aińkinimas mokykloje, Tautos mokykla, 1937, nr. 1, p. 7. 483 E. Gellner. Tautos ir nacionalizmas, Vilnius: Pradai, 1996, p. 13. 484 R. Jay. Nationalism. In: Political ideologies: An Introduction. Second edition, London and New York, 1994, p. 158−159.

87 ,,lietuvių ieńkojimas Lietuvos istorijoje„„ − tautinės (nacionalistinės plačiąja prasme) ideologijos dalis. Apibendrinant galima teigti, kad tiesiogiai politikoje dalyvavusių nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu istorikų buvo labai maņai. Tie, kurie rinkdavosi politiko kelią, turėdavo nutraukti istorijos tyrinėjimus, ar darbą universitete. Faktińkai egzistavo takoskyra: arba istorijos mokslas, arba politika. Ņymiausi iń istorikų politikų − A. Voldemaras, P. Klimas ir J. Purickis. Iń viso tiesiogiai politikoje dalyvavo (buvo partijų nariais ar uņėmė atsakingas pareigas valdņios struktūrose) 16 istorikų bendrijos atstovų. Ryńkiausias ,,kairiųjų„„ ideologinių paņiūrų istorikas Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu buvo A. Janulaitis, ,,deńiniųjų„„− Z. Ivinskis. Abu ńie istorikai, kurie savo ruoņtu atstovavo ir skirtingoms mokslininkų kartoms, buvo itin produktyvūs mokslininkai ir publicistai. Istorikų ideologinė pasaulėņiūra darė įtakos mokslinei polemikai ir mokslinės karjeros strategijos pasirinkimui. Ryńkiausia metodologinių paņiūrų konfrontacija, nulėmusi objektyvistinio pozityvizmo vyraujančią padėtį Lietuvos istorijos moksle vyko tarp I. Jonyno ir A. Voldemaro. Pastarasis turėjo pasitraukti iń universiteto ir iń ,,istorijos lauko„„. Tuometinėje Lietuvos istoriografijoje su pozityvizmu įsivyravo ir nacionalistinė ideologija, siekusi ,,apginti„„ Lietuvos istoriją nuo kaimyninių istoriografijų koncepcijų.

88

VI. PROFESINĖ STRUKTŪRA IR PRAGYVENIMO ŠALTINIAI

1. Darbas istorijos mokslo institucijose ir organizacijose a) darbas universitete Lietuvos Valstybės Taryba 1918–1919 m. rūpinosi VU atkūrimu, o 1920 m. sausio 27 d. įsteigė Aukńtuosius kursus Kaune. Tarp pirmosios nepriklausomos Lietuvos aukńtosios mokyklos organizatorių ir lektorių buvo 4 istorikai – A.Voldemaras, V.Birņińka,485 A. Janulaitis486, J. Yčas, be jų dar P. Klimas487, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė ir A. Alekna. J. Yčas kartais vadovaudavo fakulteto tarybos posėdņiams488. 1925 m. jis kartu su broliu M. Yču inicijavo Evangelikų teologijos fakulteto steigimą. J. Yčas norėjo tapti ir HMF dekanu ir sekretoriumi – prańė P. Gronskio (kurį pats ir pakvietė į LU) balsuoti uņ jį fakulteto dekano rinkimuose per 1926 m. geguņės 28 d. vyksiantį fakulteto tarybos posėdį489. Tačiau J. Yčo simbolinio kapitalo uņimti ńias pareigas nepakako. Čia vertėtų paņymėti, jog daņniausiai įtakingiausios pareigos (dekanų, rektorių) tekdavo ne istorikams, o kitų specialybių atstovams, kaip antai –filosofams (ilgametis TFF dekanas P. Kuraitis), filologams ir literatams (HMF dekanas V. Krėvė) ir kt. Ńi aplinkybė galėjo lemti ir ,,istorikų lauko‟‟ specifiką. Pavyzdņiui, kaimyninėje Lenkijoje universitetuose aukńčiausias pareigas neretai eidavo istorikai. Kita vertus, pagal 1930 m. ir 1937 m. statutus, universiteto autonomija buvo gerokai apribota, ypač administravimo ir pedagoginio personalo komplektavimo sferose – jaunesnįjį mokslinį personalą ir dekanus tvirtindavo Ńvietimo ministras, vyresnįjį ir rektorius – prezidentas490. Iń jaunosios kartos istorikų aukńčiausias mokslines administracines pareigas uņėmė Z. Ivinskis. Jis ne tik vadovavo Visuotinės ir Lietuvos istorijos katedrai TFF ir uņėmė ńio fakulteto sekretoriaus pareigas, bet ir 1936 m. antrame LKMA suvaņiavime pirmininkavo Istorijos mokslų sekcijai, 1938 m. tapo LKMA sekretoriumi, 1939 m. – vieninteliu istoriku tikruoju ńios akademijos nariu – akademiku491. Ņinoma, tuo metu ńis vardas turėjo tik simbolinę vertę. 1940 m. prień pat pirmąją sovietinę okupaciją Z. Ivinskis vienintelis iń visų tarpukario Lietuvos jaunųjų istorikų gavo ekstraordinarinio profesoriaus vardą492.

485 Birņińka Vaclovas, LE, Kaunas, 1935, t. 3, p.1212 ( dėstė kaip ir A. Voldemaras valstybinę teisę) 486 A. Plateris. Janulaitis Augustinas, LE, Boston, 1956, t. 9, p. 292. 487 P. Klimo asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 339, l. 1. 488 J. Aničas. Lietuvos universiteto profesorius Jonas Yčas, Mokslo Lietuva, 1995, nr. 6 (101), p. 6. 489 V. Selenis. Visuotinės istorijos dėstytojai Lietuvoje 1922-1939 m., p. 197. J. Yčui P.Gronskį galėjo rekomenduoti jo brolis Martynas Yčas, nes jie abu nuo 1912 m. buvo IV-osios Rusijos Imperijos Dūmos deputatai. 490 A. Butkuvienė. Lietuvos kultūros istorijos metmenys…, p. 85. 491 ņr. biogramą. 492 B. Dundulis. Su Zenonu Ivinskiu istorijos mokslo kelyje, Mūsų praeitis, nr. 4, 1994, p. 155. Z. Ivinskiui 1935.VI. 17 d. docento vardą suteikė ord. Prof. P. Dovydaičio, e. o. prof. J. Totoraičio ir doc. P. Penkausko komisija, 1940 m. – profesoriaus doc. P. Dovydaičio, P. Penkausko ir neetatinio lektoriaus S. Suņiedėlio, Komisijos mokslo kvalifikacijoms kelti protokolų juodrańčiai ir ińrańai, LNB RS, f. 29–7, l. 1–2.

89 Taigi, iń 52-jų tiriamosios Lietuvos tarpukario istorikų bendrijos atstovų 34 dirbo įvairiose aukńtosiose mokyklose ir 29 (55, 7 %) iń jų pagrindiniame (ir per beveik visą aptariamąjį laikotarpį – vieninteliame) istorijos mokslo tyrimų centre – VDU. Tačiau simbolinis kapitalas bendrijoje buvo pasiskirstęs netolygiai, jis koncentruodavosi vadovaujančias pareigas (katedrų vedėjai, fakultetų sekretoriai, dekanai) uņėmusių istorikų rankose. Aukńčiausias pareigas iń visų istorikų bendrijos atstovų įvairiu metu ėjo 9 istorikai – A. Voldemaras (1922 m. Socialinių mokslų fakulteto dekanas), J. Yčas (1922–1931 m. Lietuvos istorijos katedros vedėjas), M. Birņińka (1922– 1925 ir 1937–1939 m. HMF dekanas, 1925-1926 m. LU prorektorius, 1926–1927 m. rektorius), I. Jonynas (1932–1940 m. Lietuvos istorijos katedros vedėjas493, 1939 m. tapęs ir A. Smetonos lituanistikos fakulteto istorijos skyriaus vedėju), V. Birņińka (1933–1935 m. Teisės fakulteto dekanas), A. Janulaitis (1935–1940 m. Teisės fakulteto dekanas)494, P. Penkauskas (1923–1940 m. Baņnyčios istorijos katedros vedėjas), L. Karsavinas (1928–1940 m. Visuotinės istorijos katedros vedėjas) ir Z. Ivinskis (1933–1940 m. TFF Visuotinės ir Lietuvos istorijos katedros vedėjas, nuo 1935 m. – to fakulteto sekretorius). Po 1930 m. LU pervadinus į VDU, atėjo dirbti naujos pajėgos: Z. Ivinskis, J. Matusas, S. Suņiedėlis, K. Jablonskis, J. Jakńtas, A. Ńapoka, A. Vasiliauskas, iń Prahos atvykęs rusų istorikas I. Lappo, meno istorikas J. Baltruńaitis, archeologas J. Puzinas, literatūros istorikas V. Maciūnas ir teisės istorikas A. Plateris. 9 iń jų priklausė jaunajai kartai, kuri 1930-1935 m. daug pastebimiau negu vyresnieji istorikai reińkėsi mokslinėje veikloje. 1940 m. sausio 29 d. remiantis ,,Universitetų įstatymo“ str. 2 ir 3 (skelbtas ,,Vyriausybės ņiniose“ Nr. 683, eil. 5078) nuo sausio 1d. iń VDU HMF ir Teisių fakultetų į VU atitinkamus fakultetus perkelta dauguma ten dirbusių istorikų495. Iń HMF perkelti I. Lappo, I. Jonynas, L. Karsavinas, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, J. Matusas, J. Jakńtas, V. Maciūnas, A. Ńapoka, A. Vasiliauskas, J. Puzinas, K. Jablonskis ir J. Baltruńaitis, iń Teisių fakulteto – A. Janulaitis, V. Birņińka ir A. Plateris. Jie liko tose pačiose pareigose, kurias uņėmė Kauno universitete (pvz. I. Jonynas vadovavo Lietuvos istorijos katedrai) ir vykdė analogińką veiklą. Be jų, į Vilniaus universitetą klasikinės filologijos profesoriaus pareigoms pakviestas A. Voldemaras, kuris nuo 1926 m. nebuvo pageidaujamas VDU496. Ińimtimi galima laikyti anksčiau nedirbusį Kauno

493 Po J. Yčo mirties 1931 m. pabaigoje I. Jonynas tapo Lietuvos istorijos katedros vedėju. 1932 m. birņelio 30 d. HMF taryba, ińklausiusi komisijos (L. Karsavino, A. Janulaičio, Vaclovo ir mykolo Birņińkų) jį sutartinai ińrinko ekstraordinariniu profesoriumi, V. Merkys. Istorikas Ignas Jonynas, I. Jonynas. Istorijos baruose, V., 1984, p. 17. 494 Įdomu, tai kad 1922 m. birņelio 13 d. A. Janulaitis kaip pedantińkas teisininkas parańė pareińkimą LU rektoriui nesutikdamas su paskyrimu į ńias pareigas, nes anot jo, pagal Teismų įstatymo 246 straipsnį negalėjo uņimti kitų pareigų, nes tuo metu buvo teisėjas, be to, neturėjo mokslo laipsnio. Paskirti pagal universiteto statuto 313 straipsnį galėjo tik fakultetas, o ne ńvietimo ministras, A, Janulaičio byla, LCVA, f. r. 856, ap. 2, b. 296, l. 41. 495 LCVA, f. 631, ap. 3, b. 254, l. 1. 496 A. Voldemaro laińkas iń Kauno 1940 m. sausio 25 d, LCVA, f.– r. 856, ap. 1, b. 115, l. 22. 90 universitete K. Aviņonį, kuris 1939 m. pabaigoje tapo Vilniaus Universiteto HMF Lietuvos istorijos katedros docentu. A. Voldemaro atvejis įdomus tuo, jog galima daryti prielaidą, kad jo akademinės karjeros ankstyvą pabaigą nulėmė metodologiniai nesutarimai su kitais universiteto dėstytojais. A. Voldemaro asmens bylos duomenimis, nuo 1926 m. gruodņio 17 d. (po perversmo–V.S. pastaba) jo tarnyba universitete laikoma antraeile, o 1928 m. kovo 28 d. jis laikomas pasiliuosavusiu iń tarnybos. A. Voldemaras sugrįņti į universitetą bandė ir 1932–1934 m., tačiau nesėkmingai. Reiktų paņymėti, kad tuo pačiu jis tapo ańtriausiu LU (VDU) kritiku. A. Voldemaras pareińkė, kad estų ministras kartą yra jam sakęs, kad jis kompromituojasi eidamas dirbti į tokį universitetą, kuris esąs tik universiteto parodija. Fakulteto nariai anot jo, tėra tiktai trukdytojai o ne pagalbininkai. Matyt, A. Voldemaro teiginiuose buvo tiesos, nes tuometiniame Lietuvos universitete trūko kvalifikuotos profesūros. Fakulteto taryba, kaip matyti, pasinaudojo universiteto reguliamino teikiama galimybe uņ ,,universiteto vardo ņeminimą spaudoje ar vieńose prakalbose“ ińkelti A. Voldemarui drausmės bylą, kuris nuo to laiko tapo ,,persona non grata“ VDU. Iń istorikų aktyviausias A. Voldemaro prieńininkas buvo I. Jonynas, o uņsistojo tik HMF Lietuvos istorijos katedros vedėjas J.Yčas497. A. Gieda ińkėlė įdomią prielaidą, kad A. Voldemaro ir I. Jonyno nesutarimų prieņastis buvo jų universitetinio stiliaus nesuderinamume, arba galima sakyti, metodologiniame lygmenyje. A. Voldemaras į pastarąjį galėjo ņiūrėti kaip į paskendusį smulkmenose ir faktuose pozityvistinio empirizmo atstovą, kuris vargino studentus savo paskaitomis498. Reiktų paņymėti, kad I. Jonyno paskaitų nemėgo ir J. Jakńtas, kurio vėliau nenorėta leisti dirbti VDU HMF Lietuvos istorijos katedros asistento pareigose. 1923 m. J. Jakńtas buvo studentas pirmakursis, kuris galėjo būti A. Voldemaro paskaitų klausytoju. I. Jonynas pradėjo skaityti paskaitas 1924 m. Taigi A. Voldemaras galėjo ińsakyti kritines pastabas dėl I. Jonyno skaitomo kurso jam tiesiogiai arba per studentus maņdaug 1924−1925 m. laikotarpiu. Reiktų pridurti, kad A. Voldemaras vienas iń pirmųjų mėgino įveikti Lietuvos istorikų disciplininį uņdarumą, skaitė istorijos metodologijos paskaitas. Be Kauno VDU, istorikai dirbo ir kitose Lietuvos aukńtosiose mokyklose. Antai P. Ńleņas 1932–1933 m. skaitė paskaitas neakivaizdiniame ,,uņ akių dėstymo institute“–,,Kalbanaeum“499. K. Aviņonis nuo 1934 m. skaitė Lietuvos ir visuotinės ūkio istorijos kursą Klaipėdos ir Ńiaulių prekybos institutuose, nuo 1939 m. rudens jis Vilniaus universitete skaitė ,,Lietuvos istorijos XVII a.“, ,,Lietuvos prekybos XV–XVI a.“ ir ,,Ūkio istorijos pagrindų“ kursus bei vadovavo Lietuvos

497 A. Voldemaro tarnybinė asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 831, l. 2-26. 498 Ņr.: Gieda A. Filosofinės istorikų nekaltybės įveikos modusai, Inter-studia Humanitatis, Ńiaulių universitetas, 2007, nr. 4, p. 176. 499 Kalbanaeum. Uņ akių dėstymo institutas, Istorijos I semestras. Istorijos pamokoms vadovauja Paulius Ńleņas, Simano Daukanto Mokytojų seminarijos mokytojas, Kaunas 1932–1933 m., LNB RS, f. 130–1581.

91 istorijos seminarams500. 1935–1939 m. J. Sakalauskas dėstė valstybinę ir administracinę teisę Klaipėdos prekybos institute501. J. Remeika 1939 m. skaitė ,,Lietuvių tautotyros“ kursą Klaipėdos pedagoginiame institute,502 A. Janulaitis nuo 1936 m. dirbo Aukńtuosiuose karininkų kursuose ir Dotnuvos ŅŪA. b) darbas A. Smetonos lituanistikos instituto Istorijos skyriuje Antra valstybinė mokslinių tyrimų institucija – A. Smetonos vardo Lituanistikos institutas, įsteigtas Kaune 1939 m. sausio 1 d., kurio istorijos skyrius pradėjo veikti tik nuo tų pačių metų kovo 6 d. Jį steigiant numatyti uņdaviniai tirti Lietuvos praeitį, rinkti, tvarkyti bei skelbti Lietuvos istorijos medņiagą ir ńaltinius, taip pat atstovauti lituanistikos mokslams Lietuvoje ir uņsienyje. Instituto nariais galėjo būti asmenys baigę aukńtuosius mokslus ir pasiņymėję savarankińkais lituanistikos tyrinėjimais ir moksliniais darbais. Lituanistikos instituto Lietuvos istorijos skyrių sudarė Proistorės, Archeografijos ir Istorijos sekcijos. Anot Antano Tylos, Lituanistikos institutas buvo pirmoji valstybinė mokslo tyrimo institucija, turėjusi kryptingą tyrimų programą503. Jos įkūrimo idėja kilo jau 1928m., o steigimo klausimas buvo svarstomas VDU HMF Tarybos posėdyje 1934 m. rugsėjo 23 d.504. Ńio instituto istorijos skyriaus vedėju tapo I. Jonynas, instituto reikalų vedėju – K. Aviņonis, bibliotekos ir archyvo vedėju – S. Suņiedėlis, skyriaus sekretoriumi – V. Trumpa. Skyriaus nariais buvo Z. Ivinskis, A. Ńapoka, J. Stakauskas, taip pat skyriaus posėdņiuose dalyvaudavo K. Jablonskis ir J. Puzinas505. Instituto sekretoriaus pareigas K. Aviņonis ėjo iki 1940 m. gruodņio 1 d. kai jas perėmė S. Suņiedėlis. Taigi, instituto veikloje dalyvavo 9 istorikų bendrijos atstovai. Paņymėtina, jog instituto istorijos skyrius ńalia VDU galėjo tapti ne tik svarbiausiu mokslinių tyrimų, bet ir istorikų profesionalizacijos centru. Taip galima spręsti iń instituto direktoriaus K. Masiliūno pareińkimo, kad atsiņvelgiant į lituanistų istorikų maņą prieauglį reikalinga dėti pastangų gauti specialių instituto stipendijų jauniesiems istorikams rengti506.

500 A. Tyla, Konstantinas Aviņonis, Mūsų praeitis, V., 1990, nr. 1. p. 62. 501 Ņr. biogramą. 502 Remeika Jonas, LE, Boston, 1961, t. 25, p. 131. A. Bukantińkis. Respublikos pedagogikos institutas Klaipėdoje, Naujoji Romuva, 1938, nr.1/2, p. 53. 503 A. Tyla. Konstantino Aviņonio mokslinės veiklos etapai, LDK: Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Aviţoniui – 90, Vilnius, 2001, p. 9. 504 A. Tyla. Istorija lituanistikos kontekste, Lituanistika: tradicijos, dabartis, perspektyvos, V., LII leidykla, 1999, p. 13-30. 505 V. Trumpa. A. Smetonos Lituanistikos instituto Istorijos skyrius, Lietuvos praeitis, Kaunas, 1940, t. 1, p. 348. 506 A. Smetonos Lituanistikos instituto Istorijos skyriaus posėdņio protokolas nr. 4, 1939 m. balandņio 6 d., LMAA, f. 2, ap. 1, b. 7, l. 15. 92

Institute dirbti pageidavo ir daugiau istorikų. 1939 m. norą būti Lituanistikos instituto istorijos skyriaus nariu pareińkė J. Remeika507 ir V. Pryńmantas508 tačiau nebuvo priimti. Anot P. Pakarklio, ,,Institutas neturėtų būti įstaiga, atsiradusi tam, kad tam tikri Universiteto dėstytojai galėtų labiau ińsireklamuoti ir gauti naują pajamų ńaltinį. Universiteto dėstytojai ir iń gaunamų algų gali pragyventi…“509. Ńis teiginys turi objektyvų pagrindą, nes institutas, kaip mokslinių tyrimų institucija nebuvo universiteto padaliniu, tačiau dauguma priimtųjų istorikų buvo iń VDU (ińskyrus K. Aviņonį ir J. Stakauską). Tačiau tokią argumentaciją P. Pakarklis pasirinko vykdydamas ,,kampaniją“ prień ,,vokińkąją įtaką skleidusį“ Z. Ivinskį510. c) veikla mokslo draugijose Kalbant apie istorikų veiklą mokslo draugijose pirmiausia paminėtina 1907 m. balandņio 7 d. J. Basanavičiaus įsteigtoji Lietuvių mokslo draugija. Pirmosios valdybos nariu buvo S. Matulaitis, garbės nariu E. Volteris511. 1915 m. ińrinktos vadovėlių komisijos nariais tapo M. Birņińka, A. Janulaitis ir P. Klimas. Jie kuravo vadovėlių parengimo, recenzavimo ir publikavimo reikalus512. Kaip matome, draugijos veikoje reińkėsi 4 istorikų bendrijos atstovai. Be to, paminėtini ir draugijos kontaktai su kolegomis, likusiais kitoje demarkacinės linijos pusėje. Tai I. Jonyno korespondencija su J. Basanavičiumi, informacijos teikimas K. Aviņoniui, J. Puzinui ir A. Ńapokos apsilankymas 1933 m.513. Lietuvos istorijos draugija buvo įsteigta A. Janulaičio iniciatyva, kurio bute 1929 m. geguņės 18 d. vyko steigiamasis susirinkimas. Susirinkime dalyvavę istorikai pasiskirstė pareigomis: LID pirmininku tapo A. Janulaitis, jo pavaduotoju I. Jonynas, knygininku V. Birņińka, iņdininku P. Tarasenka (nuo 1938 m. iņdininkas K. Aviņonis) ir draugijos sekretoriumi K. Jablonskis514. Istorikai laińkuose pabrėņė draugijos reikńmę ir savo entuziastińką norą prisidėti prie jos veiklos – skelbti straipsnius ,,Praeities“ ņurnale. Antai P. Klimas laińke LID rańė: ,,tegaliu pareikńti tik pritarimo tam senai reikalingam sumanymui ir iń savo pusės prisiņadėti d-ją remti. Ań gailiuosi, kad paskendęs ,,dabarty“ negaliu tuo tarpu aktingiau dėtis ,,Praeities“ jauniniman, bet noro turiu didelio. Susikūrus tam mūsų istorijos ņidiniui, gal palengvės ir noras realizuotis“515.

507 J. Remeikai siūlyta aińkiau ińdėstyti, ką jis galėtų parańyti ar sugebėtų nuveikti, Antano Smetonos lituanistikos instituto istorijos skyriaus posėdņio, vykusio 1939. 04. 06. ńvietimo ministerijos patalpose protokolas, LMAB RS, f. 105-596, l. 45. 508 V. Pryńmanto prańymas priimti jį Lituanistikos instituto ist. sk. nariu, LNB RS, f. 57–4, l. 39. 509 P. Pakarklis. Steigiamo Lituanistikos instituto reikalu, Lietuvos ţinios, 1939, nr. 32, p. 5. 510 D. Mačiulis. Antano Smetonos Lituanistikos instituto įkūrimas, p. 30-31. 511 Ņr. biogramas. 512 J. Puzinas. Lietuvių mokslo draugija, LE, Boston, t. 16, 1958, p. 66–70. 513 R. Juzefovičius. Lietuvos mokslo draugijos ryńiai 1918-1938 m., Istorija, 2003, nr. LV, p. 42. 514 E. Bakonis. Lietuvos istorijos draugija 1929 – 1940 metais, Mūsų praeitis, nr. 1, 1990, V., 1990, p. 6. 515 P. Klimo 1929. X. 29 d. laińkas, LMAB RS, f. 267–2816, l. 5.

93 LID įstatai numatė ńias veiklos kryptis: 1) suvaņiavimų, kongresų ir paskaitų organizavimą; 2) ņurnalų, knygų ir kt. spaudinių leidimą; 3) medņiagos Lietuvos istorijos tyrinėjimams rinkimą; 4) tarptautinį bendradarbiavimą516. Draugijos nariais tapo L. Karsavinas, J. Yčas, J. Totoraitis, P. Klimas, Z. Ivinskis, A. Ńapoka, J. Matusas, K. Aviņonis, A. Vasiliauskas ir V. Daugirdaitė-Sruogienė (iń viso 15 bendrijos atstovų). E. Bakonis, ińanalizavęs LMAB ir LNB saugomų LID susirinkimų dokumentus, priėjo ińvados, kad draugijos susirinkimuose dalyvaudavo ne vien jos nariai517. Pavyzdņiui, praneńimus skaitė ir draugijai nepriklausę J. Deveikytė-Navakienė ir V. Pryńmantas. Vykdavo nemaņai diskusijų, iń kurių ņymiausia − dėl A. Ńapokos redaguotos ,,Lietuvos istorijos“518. 1938 m. K. Jablonskis, I. Jonynas ir K. Aviņonis suorganizavo LID istorijos mokytojų sekciją, kurios sekretore tapo V. Daugirdaitė-Sruogienė. Anot V. Merkio, ji buvo įkurta su tikslu plėsti draugijos įtaką visos Lietuvos istorijos specialybės inteligentams, nes prień tai jos veikla daugiausia koncentruodavosi Kaune519.1939 m. įkūrus Lituanistikos instituto istorijos skyrių, jis perėmė daugelį LID veiklos barų ir pastaroji netrukus nustojo gyvuoti. LID vadovybė nebuvo itin veikli. Antai kai A. Ńapoka su Z. Ivinskiu 1933 m. įstojo į Lietuvos istorijos draugiją, jie iń karto tapo aktyviais jos nariais520. 1934 m. numačius atgaivinti ņurnalo ,,Praeitis“ leidybą, A. Ńapokai ir Z. Ivinskiui buvo pavesta parengti jo planą. Jie paņymėjo, kad leisti trečią ņurnalą būtų per daug, reikia pertvarkyti arba ,,Senovę„„, arba ,,Praeitį„„ uņsienyje leidņiamų ,,Česki časopis historicki“, ,,Kwartalnik historyczny“ ar ,,Zeitschrift historischer“ pavyzdņiu. Tai padaryti būtina, nes ,,be savo mokslinio organo Lietuvos istorijos mokslas sparčiai ņengti negalės niekad, nes nėra kas trauktų prie darbo ir metodińkai ugdytų mėgėjus arba universitete dėl daugelio prieņasčių nepajėgusius subręsti jaunus istorikus„„521. Tačiau ńie pasiūlymai draugijoje net nebuvo svarstyti522. Paminėtina istorikų veikla ir KMD (karo mokslų draugijoje). Ńiai draugijai priklausė 3 istorikų bendrijos atstovai –A. Janulaitis (pirmininkas), V. ir M. Birņińkos. KMD istorijos sekcijos tikslai buvo rinkti Lietuvos istorijos medņiagą ir ją analizuoti, skelbti ir skleisti istorijos ņinias tarp

516 E. Bakonis. Lietuvos istorijos draugija, p. 12. 517 Ten pat, p. 12. 518 Ten pat, p. 12. 519 V. Merkys. Konstantinas Jablonskis, Kaunas, 1991, p. 70. 520 E. Bakonis. Lietuvos istorijos draugija, p. 7. 521 1936 m. geguņės 5 d. Z. Ivinskio ir A. Ńapokos parengtos principinės nuostatos dėl istorijos ņurnalo, LMAB RS, F. 267–2815, l. 20. 522 E. Bakonis, min. str., p. 10. 94 karių ir visuomenėje, skaityti paskaitas, organizuoti paņintines ekskursijas, rengti spaudai istorijos darbus523.

d) veikla Lietuvių katalikų mokslų akademijos Istorijos sekcijoje Dar viena organizacija, kur surado savo nińą ir istorikai, buvo Lietuvių katalikų mokslų akademija. Svarbiausia LKMA, drauge ir istorikų veiklos ińraińka buvo suvaņiavimai524. 1935 m. ruońiantis antram LKMA suvaņiavimui jos tuometinis pirmininkas prelatas A. Jakńtas- Dambrauskas laińke J. Totoraičiui įvardino pagrindinį ńios organizacijos tikslą: ,,(…)ńiais dvasios persilauņimo laikais ieńkoma kelių ir būdų, kurie padėtų inteligentui lengviau orientuotis mokslo bei pasaulėņiūros klausimais. Tam tikslui LKMA, kaip Tamstai yra ņinoma, pradėjo organizuoti lietuvių katalikų mokslininkų ir mokslo mėgėjų suvaņiavimus“525. 1933–1940 m. laikotarpyje suńaukti 3 suvaņiavimai (1933, 1936, 1939 m.). LKMA istorijos mokslų sekcijos nariais buvo Z. Ivinskis, J. Totoraitis, A. Ńapoka, M. Andziulytė-Ruginienė, P. Penkauskas, J. Jakńtas ir A. Kučinskas. Pirmojo Lietuvių katalikų mokslų akademijos suvaņiavimo metu A. Ńapoka apsilankė istorijos sekcijos posėdyje, kurios darbu nebuvo suņavėtas: ,,Galutinėj sąskaitoj ińėjo glupstva iń visko. Istorikų sekcija buvau labai nepatenkintas ir dėlto nėjau į plenumo posėdņius (...) Ten rodos paleido į padanges eilę pretenziozińkų rezoliucijų dievai ņino kam adresuotų ir ińsiskirstė...“526. Antrame LKMA suvaņiavime 1936 m. buvo ińrinkta nuolatinė sekcijos vadovybė, kurią sudarė J. Totoraitis, P. Penkauskas, M. Andziulytė-Ruginienė, Z. Ivinskis ir A. Ńapoka. Sekcijoje buvo diskutuojama dėl istorikų neorganizuotumo, periodinio ņurnalo svarbos ir kt.527. Tačiau ir vėl reikalai nejudėjo iń vietos. Istorikų visuomeninės organizacijos tvarkėsi pakankamai vangiai. Z. Ivinskis 1939 m. pradņioje interviu dienrańčiui ,,XX amņius„„ konstatavo: ,,pas mus gi instituto nėra, istorijos ņurnalas nuo 1933 metų nesirodo, o apie istorijos ńaltinių leidimą niekas ir negalvoja. Kartais pakaktų tik geros organizacijos ir būtų galima padaryti ņymiai daugiau„„.528

523 R. Juzefovičius. Istorinė ńvietėjińka karo mokslų draugijos veikla 1923–1933, Karo archyvas, V., 2002, t. XVII, p. 181. 524 A. Vasiliauskienė, Prof. Zenonas Ivinskis ir LKMA, LKMA metraštis, V., 1994, nr. 8, p. 229. 525 A. Dambrausko–Jakńto laińkas J. Totoraičiui, 1935, LCVA, f. 1674, ap. 3, b. 53, l. 3. 526 A. Ńapokos laińkas Z. Ivinskiui, 1933. III. 30, Kaunas-Berlynas, LNB RS, F. 29–1223, l. 3. 527 A. Vasiliauskienė. Prof. Zenonas Ivinskis ir LKMA, p. 229. 528 Dr. Zenonas Ivinskis (interviu), XX amţius, 1939, nr. 46, p. 5.

95 e) administracinis darbas archyvuose ir muziejuose Neņymi istorikų bendrijos atstovų dalis 1920–1936 m. dirbo istorijos ir kultūros paminklų apsaugos darbą Valstybės archeologijos komisijoje529. Ńi organizacija 1919 m. buvo įkurta prie ńvietimo ministerijos senovės paminklams ir liekanoms ińsaugoti. Neturėdama jokio vykdomojo organo, ji tegalėjo atlikti atsitiktinius darbus530. Nuo 1936 m. jos funkcijas perėmė Vytauto Didņiojo kultūros muziejaus taryba, kuriai nuo lapkričio 1 d. vadovavo P. Galaunė531. Ńis muziejus turėjo karo ir kultūros skyrius, kurie priklausė skirtingoms ministerijoms. Kultūros skyrius savo ruoņtu padalintas į meno, prieńistorės, istorijos ir etnografijos skyrius. Prieńistorės skyriaus vedėju tapo J. Puzinas. Ńvietimo ministerijos skirto direktoriaus suformuota taryba kontroliavo visų krańto muziejų prieņiūrą ir mokslinį darbą532. Svarbų Centrinio valstybės archyvo vedėjo postą 1935 m. balandņio 1 d. M. Birņińkos rekomenduotas uņėmė J. Stakauskas. Pastarasis aktyviai projektavo archyvo pertvarkymo modelius, stengėsi praplėsti jo patalpas, sutvarkyti fondus, tačiau ńiuos darbus atlikti buvo sunku, nes trūko lėńų ir archyvinės medņiagos bei paminklų apsaugos įstatymų533.

Lentelė nr. 14. Lietuvos istorikai 1918-1940m. mokslo institucijose ir organizacijose

Institucija, organizacija Istorikų skaičius

LU (VDU) 29 VU 18 LID 17 Lituanistikos in-to 9 ist. skyrius LMD 7 LKMA 7

529 E. Bakonis. Istorijos ir kultūros paminklų apsauga Lietuvoje 1918–1940 metais, Istorija, V., 1994, t. XXXIII, p. 20. 530 Archeologijos komisija, LE, t.1, Boston, 1953, p. 240. 531 P. Galaunei tapus Vytauto Didņiojo muziejaus direktoriumi, o V. Pryńmantui-Lietuvos kultūros paminklų konservatoriumi, iki tol buvo geri judviejų santykiai pańlijo: pastarasis apkaltintas nesugebėjimu dirbti ir atleistas iń minėtų pareigų, Buv. Lietuvos kultūros paminklų konservatoriaus Vlado Pryńmanto paņeminimo bylos svarbiausios ińtraukos ir paaińkinimai, LNB RS, f. 57–4, l. 14. 532 A. Maņiulis. Vytauto Didņiojo Kultūros Muziejus, LE, t. 34, Boston, 1966, p. 392. 533 N. Kerńytė. Centrinis valstybės archyvas 1921-1940 metais, Lietuvos istorijos metraštis 1995 metai,V., 1996, p. 348. 96

Valstybės archeologijos 7 komisija KMD 6 Klaipėdos prekybos in-tas 2 Vytauto Didņiojo kultūros muziejus 2 Vytauto Didņiojo karo muziejus 1 Centrinis valstybės archyvas 1 Ńiaulių prekybos in-tas 1 Klaipėdos pedagoginis in-tas 1 Vilniaus dailės m-la 1 Kauno miesto muziejus 1 Vilniaus dailės muziejus 1 Dotnuvos ŅŪA 1 f) darbas kitų profesijų baruose Paņvelgus į tarpukario Lietuvos istorikų bendrijos profesinę struktūrą (ņr. lentelę nr. 14) matyti, kad ńiek tiek maņiau negu pusė visos tiriamosios tarpukario Lietuvos istorikų bendrijos atstovų (59, 6 %) dirbo tiesioginį istoriko darbą aukńtosiose mokyklose ar mokslo tyrimų institucijose (Lituanistikos instituto istorijos skyriuje). Pagrindinio ar papildomo darbo pobūdis įtakojo ir mokslinius interesus: teisininkai tyrinėjo teisės istoriją (K. Jablonskis, A. Janulaitis), diplomatai – diplomatijos istoriją (P. Klimas), kunigai – baņnyčios istoriją. Daugiau negu pusė istorikų bendrijos atstovų dirbo gimnazijose arba įvairiuose artimo arba kito ińsilavinimo reikalaujančiuose darbuose. Taigi, istorikai stengėsi pagrindiniam ar papildomam darbui pasirinkti jiems artimas profesijas, kurios leistų pakankamai uņsidirbti pragyvenimui. Todėl ńalia aukńtųjų ir vidurinių mokyklų dėstytojų ińsiskiria savo gausumu ņurnalistų profesinė grupė (36, 6 %). Kaip istorikai vertino darbą ńios profesijos baruose, galima spręsti iń 1938 m. Z. Ivinskio laińko Lietuvos ņurnalistų sąjungai, kuriame jis prańė persvarstyti jo ińbraukimą iń Lietuvos ņurnalistų sąjungos narių sąrańų: ,,(…) į ņurnalistų sąjungą buvau priimtas kaip ,,XX amņiaus“ vice-redaktorius…Nemanau, kad Sąjungoje buvimas nario–visuomenininko, kuris atsitiktinai turi ńiokią – tokią specialybę, labai artimą ir dabar naudingą spaudos labui, galėtų ņurnalistų Sąjungos labui kenkti“534. Anot Z. Ivinskio, dėl etatų trūkumo universitete dauguma istorikų nuėjo dirbti į gimnazijas ir buvo priversti mokslinio darbo prasme ,,nuskęsti“ mokyklose535. Kai kurie istorikai darbą VDU derindavo su darbu mokyklose. Pavyzdņiui, J. Yčas 1920–1925 m. uņėmė net trijų Panevėņio gimnazijų direktoriaus pareigas, iń kurių atleisti jo nenorėjo ńvietimo ministras, nes tuometinėms Lietuvos mokykloms trūko patyrusių vadovų536.

534 Z. Ivinskio laińkas LŅS 1938 m., LNB RS, f. 29–1088, l. 1. 535 Z. Ivinskis. Į klausimus apie istorijos mokslus nepriklausomoje Lietuvoje, Į laisvę, 1958, nr. 16–17, p. 11. 536 J. Aničas. Lietuvos universiteto profesorius Jonas Yčas, Mokslo Lietuva, 1995, nr. 6 (100), p. 6.

97

Lentelė nr. 15. Tarpukario Lietuvos istorikų bendrijos profesinė struktūra

Profesijos (papildomos ir pagrindinės) Asmenų skaičius ir procentas Aukńtųjų mokyklų dėstytojai, 31 (59, 6 %) mokslo tyrimų institucijų darbuotojai gimnazijų ir mokytojų seminarijų mokytojai 31 (59, 6 %) ņurnalistai ir redaktoriai 20 (38, 4 %) kunigai 8 (15, 3 %) valdininkai 8 (15, 3 %) diplomatai 7 (13, 4 %) bibliotekininkai 4 (7, 6 %) muziejininkai 4 (7, 6 %) karininkai 3 (5, 7 %) teisininkai 3 (5 %) ekonomistai 1 (1, 9 %) archyvistai 1 (1, 9 %) tuo metu studijavę uņsienyje 3 (5 %) iń viso 52 (100 %)

Ńio skyrelio pabaigai paņymėtina, kad Lietuvos istorikai, turėjo maņai galimybių dirbti istorijos tiriamąjį darbą. Statistińkai daugiausia istorikų bendrijos atstovų dirbo pagrindinėse mokslinių tyrimų institucijose – LU (VDU), VU ir Lituanistikos instituto istorijos skyriuje. Jos kartu buvo ir viso tuometinės Lietuvos istorikų bendrijos akademinio ir mokslinio kapitalo koncentracijos vietos, dėl kurio vyko kova. Reikńmingiausia visuomeninė organizacija buvo LID, kuri leido savo ņurnalą, rengė susirinkimus ir diskusijas svarbiausiais tuometinio Lietuvos istorijos mokslo klausimais, mėgino jungti universiteto istorikus, ,,privačius mokslininkus“ ir megėjus. Kitų institucijų reikńmė atitinkamai buvo maņesnė. Be to, jose trūko ir galimybių istorikų savirealizacijai. Archyvuose ir muziejuose dirbo minimalus skaičius istorikų.

2. Pragyvenimo šaltiniai a) atlyginimai Su pragyvenimo problemomis Lietuvos istorikai susidurdavo dar studijuodami universitetuose. Ńiai problemai spręsti HMF vieniems metams neturtingiems ir paņangiems studentams buvo suteikiamas seminaro bibliotekininko etatas. Studentai tiek studijuodami uņsienyje, tiek VDU ieńkodavo galimybių gauti stipendijas. HMF seminaro bibliotekininkais buvo K. Paunksnis ir V. Trumpa537. A. Kučinskas paskutiniais studijų metais 1924 m. buvo gavęs kunigo S. Pautieniaus fondo stipendiją iń JAV538. Kalbant apie ,,institucinius„„ istorikus, paņymėtina, kad pagal 1930 m. VDU mokslo atlyginimo įstatymą vyriausiojo mokslo personalo pajamas sudarė pagrindinė, kas mėnesį ińmokama alga ir atlyginimas uņ savaitines paskaitas. Ordinarinių profesorių pagrindinė alga buvo

 Pastaba: tas pats asmuo galėjo dirbti tuo pačiu ar skirtingu metu kelių profesijų darbuose. Tuo metu studijavę uņsienyje 3 istorikai –tai J. Deveikytė-Navakienė, B. Dundulis, V. Trumpa kurie gavę stipendijas kėlė kvalifikaciją Paryņiuje. 537 V. Trumpos asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 763, l. 7. 538 A. Kučinsko asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 2967, l. 14. 98

1200 litų, ekstraordinarinių profesorių – 1000 litų, docentų – 800 litų. Visi profesoriai ir docentai prień Kalėdas ir Velykas gaudavo pusės jų pagrindinės algos dydņio vadinamąjį ńvenčių priedą539. Iń to galima spręsti, jog istorikai VDU profesoriai tuo metu galėjo pragyventi be vargo. Tai paņymėjo ir I. Jonynas 1926 m. kviesdamas atvaņiuoti dirbti į Kauną rusų istoriką M. Liubavskį540. Antai I. Jonynas įsigijo namus Kaune uņ 45000 litų541. Palyginimui, I. Lappo 1936 m. Kaune ņmonos Veros vardu pradėjo statyti namą uņ 35850 litų542. Tačiau tokia padėtis nebuvo pastovi. 1930 m. ketinta kelti personalui algas,543 o 1931 m., matyt, dėl ekonominės krizės įtakos VDU ińkilo kadrų ir etatų trūkumo problemos – jau siūlyta algas sumaņinti iki 30 %544. Ińėjusių į pensiją profesorių materialinė padėtis pablogėdavo. Antai E. Volteris skundėsi, jog uņ jo ilgametį mokslininko darbą jam paskirta tik 300 litų. pensija545. Valstybės tarnautojų pensijoms ir pańalpoms skirti komisija vadovaudamasi pensijų ir pańalpų įstatymu ekstraordinariniams profesoriams, kurie gaudavo 1000 litų atlyginimą skirdavo 50 % buvusio atlyginimo pensiją546. Atlyginimai kitose mokslo įstaigose buvo gerokai maņesni uņ VDU vyresniojo mokslinio personalo algas. Pavyzdņiui, A. Smetonos Lituanistikos instituto istorijos skyriaus reikalų vedėjo K. Aviņonio alga buvo 700 litų, sekretoriaus V. Trumpos – 150 litų, bibliotekos ir archyvo vedėjo S. Suņiedėlio – 540 litų547. Istorikai, turintys teisininkų ir karininkų kvalifikaciją, norėdavo ińlaikyti savo darbo vietas teisinėse ir karo institucijose. K. Jablonskis nuo 1936 m. uņ VDU HMF skaitomą rusińkosios paleografijos ir diplomatikos kursą gaudavo 100 lt. atlyginimą548. Tačiau tai buvo simbolinis atlyginimas ńalia 1500 litų Valstybės Tarybos nario algos549. Matyt todėl A. Janulaitis, dirbdamas Lietuvos Vyriausiajame Tribunole, nenorėjo palikti ńių pareigų ir ne iń karto sutiko su jo paskyrimu į VDU Teisės fakulteto personalą550. A. Vasiliauskas, 1938–1940 m. dirbdamas kariuomenės ńtabe, ńalia VDU HMF vyr. asistento atlyginimo gaudavo 755 litų papildomų pajamų551.

539 P. Lasinskas. Istorijos mokslas Vytauto Didţiojo universitete…, p. 26–27. 540 I. Jonynas. Istorijos baruose, V., 1984, p. 224–225. 541 Sutartis tarp I. Jonyno ir I. Ilgūno dėl nejudamo turto, LMAB RS, f. 105–8, l. 1. 542 A. Ragauskas. Istorikas Ivanas Lappo (1869–1944), p. 85. 543 Iki 1930 m. doc. gaudavo 600 lt., ekstraord. prof. – 700lt., ord. prof. – 800 lt. taip pat trimečių priedo 10% pagrindinio atlyginimo, Kalėdų ir Velykų priedą po pusę mėnesinės algos, uņ kiekvieną savaitinę paskaitą po 80 lt. per mėnesį, vaikų priedo po 20 lt. nuo vaiko (iki 14 m. amņiaus). Nuo 1930 m. doc. turėjo gauti 800 lt., ekstraord. prof. – 1000 lt., ord. prof. –1200 lt., fakulteto sekretorius-200 lt., universiteto prorektorius – 600 lt. atlyginimą uņ einamas pareigas, Profesoriams keičiamas atlyginimas, Ţidinys, 1930, nr. 11, p. 369–370. 544 P. Lasinskas. Min veik., p. 47. 545 E. Volterio dokumentacija, 1933 m., LNB RS, f. 7–10, l. 1. 546 J. Totoraičio asmens byla, LCVA, f. 1674, ap. 3, b. 48, l. 4. 547 A.S. Lituanistikos instituto 1940 m. ińlaidų sąmatos vasario 14 d., apyskaita, LCVA, f. 391, ap. 4, b. 945, l. 15. J. Stakausko, CVA archyvo vedėjo alga buvo 540 lt., VCA administracijos ūkio ir piniginiai reikalai, 1935 m., LCVA, f. 391, ap. 4, b. 1029, l. 14. 548 K. Jablonskio tarnybinė asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 254, l. 3. 549 Z. Ivinskio dienorańtis, 1938 m. LNB RS, f. 29–14/2, l. 224. 550 A. Janulaičio pareińkimas VDU rektoriui, 1922 m. , LCVA, f. – r. 856. ap. 2. b. 296. l.1.

99 b) honorarai Ńalia atlyginimo uņ darbą universitete ar kitose etatinėse įstaigose antrasis istorikų pragyvenimo ńaltinis buvo honorarai uņ įvairaus pobūdņio publikacijas. Antai A. Janulaitis 1935 m. su Lietuvos karininkų ramovės seniūnų taryba pasirańė sutartį, pagal kurią jis turėjo uņ 10000 litų honorarą parańyti monografiją apie Lietuvos didįjį kunigaikńtį Kęstutį552. Kitų istorikų honorarai taip pat buvo pakankami priedai prie pajamų, gaunamų uņ etatinį darbą. Pavyzdņiui, L. Karsavinas uņ knygą ,,Istorijos teorija“ gavo 1600 litų553. A. Kučinskas prańė J. Stakausko bent laikinai atsisakyti rańyti Naujųjų amņių istorijos vadovėlį, nes jis tokį jau buvo pradėjęs rańyti ir jam reikalingi pinigai namui įrengti554. Kita vertus, istorikai neturėdami etatinio darbo, buvo priversti gyventi vien tik iń nepastovių honorarų. Tai atsiliepė ir jų materialinėms gyvenimo sąlygoms. Į sunkią materialinę padėtį buvo patekę P. Ńleņas ir J. Matusas. Jie gana ilgą laiką (2-3 metus) gyveno vien tik iń honorarų įvairiuose periodiniuose leidiniuose555. 1935 m. laińke L. Girai J. Matusas rańė: ,,Kadangi ań jau beveik metai, kaip gyvenu vien iń plunksnos, o dar yra skolų iń studijavimo laikų, tai ńiuo tarpu tikrai neturiu iń ko gyventi…“ 556. Be to, J. Matusas ,,Athenaeum‟o ņurnalo recenzijoje nors ir pasidņiaugė, jog jame turi galimybę skelbtis ir ,,privatiniai jaunieji mokslininkai“ (P. Ńleņas, S. Suņiedėlis ir kt.), tačiau jie gauna maņesnius honorarus, negu TFF dėstytojai557. Kaip matyti, tarpukario Lietuvos istorikų turtinė padėtis skyrėsi – VDU profesorių ir dirbančių keliose darbovietėse (daņnai kelių skirtingų profesijų srityse) ji buvo geriausia, neturinčių etatinio darbo ir gyvenančių vien iń straipsnių rańymo – blogiausia. Tačiau net ir tokioje padėtyje atsidūrę istorikai sugebėjo ińlikti produktyviais bei palikti Lietuvos istorijos mokslui vertingų darbų. Baigiant ńį skyrių, vertėtų paņymėti, kad beveik pusė istorikų bendrijos atstovų dirbo specialybės darbą aukńtosiose mokyklose ir kitose istorijos tyrimų institucijose. A. Smetonos lituanistikos instituto istorijos skyriuje dirbo daugiausia tie, kurie dirbo ir VDU (ińskyrus K. Aviņonį ir J. Stakauską). Istorikai būrėsi ir į mokslo draugijas – LID, KMD, kontaktavo su LMD, įsteigė istorijos mokslų sekciją LKMA. Tačiau jaunosios istorikų kartos atstovai daņnu atveju buvo nepatenkinti jų vadovybės neveiklumu. Keli istorikai dirbo vadovaujantį darbą archyvuose ir muziejuose.

551 ņr. biogramą. 552 G. Surgailis. Trumpai apie autorių, A. Janulaitis, Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis, V., 1998, p. 362. 553 HMF Tarybos posėdņio protokolas, 1928 lapričio 30 d., VUB RS, f. 96–VDU 17, l. 93. 554 Z. Ivinskio dienorańtis, 1938 m., LNB RS, f. 29–14/2, l. 128. 555 A. Ńapoka, A. a. Paulius Ńleņas, Naujoji Romuva, 1938, nr. 20 (382), p. 461; J. Matusas, Švitrigaila, Lietuvos didysis kunigaikštis, K.,1938, p. VIII. 556 1935 m. J. Matuso laińkas L. Girai, LNB RS, f. 7 –522, l. 2. 557 J. Matusas, rec. ņrn. Athenaeum. Red. J. Eretas, leidņia V.D. Un-to Teol.-Fil. Fakulteto Filosofijos Skyrius. VI t. Kaunas, 1935, Vairas, 1936, t. XVII, nr. 6, p. 689. 100

Antroji profesinė grupė po aukńtųjų mokyklų dėstytojų buvo įvairaus profilio vidurinių mokyklų mokytojai. Trečioji grupė – ņurnalistai ir redaktoriai. Istorikai rinkdavosi papildomą (atskirais atvejais – pagrindinį) darbą artimose istoriko darbo specifikai profesijų srityse, kuriose jie galėdavo uņsidirbti pakankamai lėńų pragyvenimui. Pagrindiniai istorikų pragyvenimo ńaltiniais buvo atlyginimas uņ darbą universitete arba kitos (ne istoriko) kvalifikacijos reikalaujančiose institucijose ir honorarai uņ straipsnius ar veikalus. Istorikų turtinė padėtis skyrėsi – VDU profesorių ir dirbusių keliose darbovietėse bendrijos atstovų ji buvo geresnė, blogiausia – neturinčių jokio etatinio darbo (daņniausiai jaunosios istorikų kartos atstovų), gyvenusių vien iń honorarų uņ publikacijas. Tačiau mokslinį produktyvumą ńi aplinkybė įtakojo neņymiai. Kaip minėta – jaunosios kartos istorikai lenkė vyresniuosius produktyvumu. Aukńčiausias pareigas iń visų istorikų bendrijos atstovų įvairiu metu ėjo 9 asmenys. Iń vyresniosios kartos atstovų solidņiausiu simboliniu kapitalu ir galia reguliuoti ,,istorinio lauko“ reprodukciją disponavo literatūros istorikas M. Birņińka, teisės istorikas A. Janulaitis, I. Jonynas ir L. Karsavinas. Iń jaunosios kartos atstovų aukńčiausias pozicijas uņėmė Z. Ivinskis. Tačiau įtakingiausios fakultetų dekanų, universiteto rektoriaus pareigos daņniausiai atitekdavo ne istorikams. Tai lėmė ir ,,istorikų lauko“ specifiką. Mokslinių leidinių leidybos kontrolė įvairiu metu koncentravosi A. Janulaičio, L. Karsavino, V. Steponaičio ir J. Stakausko rankose. Ńią simbolinio kapitalo dalį ketvirtojo deńimtmečio pabaigoje perėmė jaunesnės kartos istorikai. Tarpukario Lietuvos ,,istorikų lauko“ specifika pasireińkė ir toje aplinkybėje, kad jo reprodukciją kontroliavo keli profesoriai, kurie patys nebuvo įgiję daktarų laipsnių. Lietuvoje beveik nepasitaikė atvejų (ińskyrus J. Yčą), kad disertaciją gintųsi vyresnės istorikų kartos atstovas. Pagrindinę reikńmę ,,istorikų lauko“ reprodukcijos procesui turėjo istorijos seminaras, kuriame vyresnės kartos profesoriai pasirinkdavo iń jaunųjų istorikų tarpo savo favoritus. ,,Istorikų lauką“ veikdavo ir konkurencija ,,politiniame lauke“, jeigu jo dalyviai kartu būdavo ir politiniais varņovais (A. Voldemaro ir J. Purickio atvejai). Konkurencinė įtampa ,,istorikų lauke“ ypač pasireińkė 1930–1940 m. laikotarpyje į akademinę bendruomenę bandant įsilieti jaunosios kartos atstovams. 9-iems jauniesiems istorikams tai padaryti pavyko. Jų konkurencinė sėkmė iń esmės priklausė nuo studijų VDU metais sukaupto socialinio kapitalo ir uņmegztų ryńių. Svarbiausias ,,istorikų lauko“ interesas – reprodukuoti save. Jo dalyviai (agentai) priklausė kelioms vyresniosios kartos ir jaunesniosios kartos interesų grupėms. Jaunieji (ir ,,privatūs“) istorikai (Z. Ivinskis, A. Ńapoka, J. Jakńtas, J. Matusas, A. Vasiliauskas ir J. Stakauskas) siekė patekti į mokslo institucijas ir uņimti jose ir kartu ,,istorikų lauke“ kuo aukńtesnes pozicijas tam, kad turėti pastovų etatinį darbą ir galimybę ateityje kontroliuoti ,,lauką“. Vyresnieji (J. Yčas, I. Jonynas, A. Janulaitis, P. Penkauskas ir L. Karsavinas) siekė ińlaikyti status quo akademinę hierarchiją ir proteguoti pasirinktus favoritus tam, kad jie tęstų jų mokyklą.

101 Sovietinės ir nacistinės okupacijų laikotarpiu iń 52-jų nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrijos atstovų liko tik 24 dar rańantys istorinės tematikos darbus. Ilgainiui didelė dalis istorikų uņsiėmė kita veikla, ińkeliavo anapilin (okupacijų laikotarpiu – M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, J. Totoraitis), emigravo (menotyrininkas J. Baltruńaitis). Okupacijų laikotarpiu mokslinei veiklai trukdė institucijų suvarņymai, ,,netinkama“ socialinė ar etninė kilmė, ideologinės paņiūros, pastoracinio darbo staņas. 1940−1944 m. okupacijų metai laikytini nepriklausomoje Lietuvos valstybėje subrendusios istorikų bendrijos agonijos laikotarpiu. Lietuvos istorikus palietė sovietinio bei nacistinio rėņimų represijos, tiesa, ne taip smarkiai, kaip pavyzdņiui, Lenkijos istorikus. Lemiamas bendrijos skilimas įvyko 1944 m., kada istorikams ińkilo pasirinkimas: ar likti okupuotoje tėvynėje ir prisitaikyti prie rėņimo diktuojamų sąlygų, ar emigruoti. Dauguma pasirinko pastarąjį kelią. Iń 52-jų asmenų bendrijos emigravo 30 ņmonių. Lietuvoje mokslinę veiklą liko tęsti K. Jablonskis, A. Janulaitis, I. Jonynas, B. Dundulis ir P. Pakarklis. Nuo ńios akimirkos prasidėjo sovietinės Lietuvos ir ińeivijos istoriografijos periodas.

102

IŠVADOS

1. Atsiņvelgiant į pasirinktus atrankos kriterijus − kiek istorikų 1918–1940 m. laikotarpiu gyveno Lietuvoje, turėjo istorijos specialybės ińsilavinimą ir skelbė publikacijas istorine tematika, darytina ińvada, kad profesionaliąją Lietuvos istorikų bendriją sudarė 52 asmenys. Daugiau negu pusę jų – 32 (61, 5 %) jungė socialiniai ryńiai akademinėse institucijose (Vytauto Didņiojo universitete ir Lituanistikos instituto istorijos skyriuje), kitą dalį – daugiau neformalūs ryńiai koresponduojant ir bendraujant mokslinių publikacijų rengimo klausimais. Į ,,istorikų lauką“ galėjo patekti tie, kurie turėjo lėńų ińvykti į uņsienio universitetus ir archyvus ir parengti publikacijas, arba ryńių tinklą, kuris padėjo visa tai įgyvendinti. Beveik trečdalis istoriko ińsilavinimą įgijusių istorikų liko uņ universiteto ribų (19 - 36, 5 %). Maņiau negu ketvirtadalis (12 - 23%) skelbė mokslinius darbus ir skaitė istorijos kursus universitete neturėdami istoriko ińsilavinimo. Pastarieji darė įtaką Lietuvos istorijos mokslo institucionalizacijos ir profesionalizacijos procesui dalyvaudami mokslo institucijų kūrime ir rengdami jaunąją specialistų kartą. 2. Rusijos imperijos universitetuose be istorijos daņniausiai istorikai studijuodavo teisės mokslus. Tuo metu didņiausią jiems įtaką darė rusų pozityvistų mokykla. Uņsienyje studijavo pusė tiriamosios Lietuvos istorikų bendrijos atstovų. Daugumos istorikų pagrindinis studijų uņsienyje tikslas buvo surinkti archyvuose medņiagą ir parengti disertacijas. Daņniausiai jie studijoms rinkdavosi vokińkosios kultūros ńalis – Vokietiją, Austriją ir Ńveicariją. Pasirinkimą lėmė Lietuvos gimnazijose mokomos vokiečių kalbos įgūdņiai, palyginti pigesnis pragyvenimas ir tenykńtės istorikų mokyklos pripaņinimas. Populiariausios aukńtosios mokyklos – Berlyno, Vienos, Miuncheno ir Ciūricho universitetai. 1922 m. įsteigus universitetą Kaune, jame per visą nepriklausomybės laikotarpį studijavo trečdalis tiriamosios istorikų bendrijos atstovų. Studijos Vytauto Didņiojo universitete labiausiai lėmė naujų istorijos specialistų įsidarbinimo galimybes ńioje mokslo institucijoje. Galima teigti, kad istorikai baigę studijas tik uņsienyje, nebūdami ,,gimtojo“ universiteto absolventais neturėjo galimybių jame siekti akademinės karjeros. 3. Paņymėtina, kad iki 1918 m. Rusijos imperijos universitetuose studijavę Lietuvos istorikai neapgynė nei vienos daktarinės disertacijos, nes pakankamai aukńti reikalavimai buvo keliami ir magistriniams darbams. Tai padaryti pavyko tik oficialiai į uņsienį ,,gydytis“ ińvaņiavusiems trims kunigams. Po nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo jaunosios istorikų kartos verņimasis studijuoti uņsienyje. Lietuvos istorikai apgynė 20 disertacijų, iń kurių tik 5-ias ,,gimtajam“ universitete Kaune. Taip atsitiko dėl keliamų disertacijoms pernelyg aukńtų reikalavimų, palyginus su Vokietijos universitetais. Uņsienyje apgintų disertacijų publikavimas

103 Lietuvoje buvo problematińkas, į jas ņiūrėta įtariai, be to, aukńtojo mokslo baigimo teisių pripaņinimas nusitęsdavo ne vienerius metus; taip pat uņsienyje rengiantys disertacijas istorikai nuolat susidurdavo su finansiniais sunkumais ir rūpesčiais dėl stipendijų. Tik 4 istorikai įgijo habilituotų daktarų laipsnius. Kitų bandymai habilituotis nepavyko. Susidariusi padėtis atspindėjo tuometinę Lietuvos istorijos mokslo padėtį – vyravo profesionalių kadrų trūkumas, o vyresnės kartos neturintys daktarų laipsnių istorikai ypač reikliai ņiūrėjo į jaunųjų istorikų bandymus kelti kvalifikaciją. 4. Nepriklausomos istorikų bendrijos demografinė struktūra atitiko tuometinės Lietuvos visuomenės sanklodą. Daugiausia tarpukario Lietuvos istorikų bendrijos atstovų (67, 3 %)gimė kaimuose. Tik nedidelė istorikų dalis kilo iń Lietuvos miestelių ir carinės Rusijos miestų, daugiausia iń Sankt Peterburgo ir tuometinės Latvijos teritorijoje buvusių pramoninių miestų. Istorikai nedidelį dėmesį skyrė lokalinei ir regioninei istorijai, nes vyravo makroistorinis naratyvas kreipiant ypatingą dėmesį į Lietuvos valstybingumo raidą. Tarpukario Lietuvos istorikai pagal socialinę kilmę priklausė valstiečių, inteligentų ir bajorų kilmės grupėms. Pusė tiriamosios istorikų bendrijos atstovų savo kilme buvo valstiečiai, maņesnė kilmės grupės bendrijoje – bajorai, inteligentai (mokytojai, rańytojai ir gydytojai). Darytina ińvada, kad socialinės kilmės faktorius mokslinių interesų krypčių pasirinkimui beveik neturėjo įtakos, ińskyrus galbūt, keletą bajorų kilmės istorikių: V. Daugirdaitę-Sruogienę ir M. Krasauskaitę. Prie istoriografijos sąjūdņio tikslu ,,ińvaduoti„„ Lietuvos istoriją nuo ,,svetimųjų įtakos„„ prisijungė daugiausia valstiečių kilmės istorikai. Socioekonominės istorijos tyrimų pradņiai darė įtaką rusų (per VDU profesūrą) ir vokiečių pozityvistų (per vokińkųjų universitetų profesūrą) mokyklos. 5. Dauguma prieńkario Lietuvos istorikų bendrijos atstovų (88, 4 %) buvo lietuviai. Nebuvo istoriko siaurąja prasme, kuris priklausytų lenkų ir ņydų tautybėms. Tačiau į VDU norėta pritraukti daugiau istorikų iń uņsienio. Atvykę dirbti kviestiniai rusų profesoriai stengėsi ińmokti lietuvių kalbą. Nepaisant nevienodų ńių pastangų rezultatų, visi rusų istorikai įneńė savą indėlį į Lietuvos istorijos mokslo plėtotę. I. Lappo ir P. Gronskis stengėsi aktualizuoti Lietuvos istorijos problemas tuometinei Lietuvos politikai palankia argumentacija. L. Karsavinas ir I. Lappo nusipelnė Lietuvos istorijos mokslui ińugdydami pajėgių jaunosios kartos atstovų. Ņymiausi jų mokiniai – J. Jakńtas ir A. Ńapoka. Kitų tautų istorijos tyrimams Lietuvos istorikai dėmesio skyrė maņai, kadangi svarbiausia tyrimų programa buvo ,,ieńkoti ir parodyti lietuvius“ Lietuvos istorijoje. 6. Absoliuti dauguma aptariamojo laikotarpio istorikų (78, 8 %) priklausė katalikų konfesijai. Keli procentai priklausė kitoms – evangelikų reformatų, stačiatikių ir sentikių konfesijoms, arba buvo laisvamaniai. Baņnyčios istorija – antroji tarpukario Lietuvos istorikų mokslinių interesų sritis po politinės istorijos. Ją tyrinėjo daugiausia kunigai ir ateitininkai.

104

Pastarieji rengdami leidinius ir straipsnius palaikė intensyvesnius ryńius tarpusavyje, negu kiti istorikai, jie buvo tarsi neformali ,,bendrija bendrijoje„„. 7. Labai maņai moterų tyrinėjo istoriją (tik 6-ios). Tarpukario Lietuvos istorikės buvo kilusios iń bajorų, inteligentų ir stambiųjų ūkininkų ńeimų, kurios turėjo daugiau galimybių ińleisti jas į mokslus. VDU personalo nare buvo tik viena istorikė egiptologijos populiarintoja – M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Kitų istorikių bandymai įsidarbinti VDU ņlugo, nes joms konkuruoti su vyrais etatų trūkumo sąlygomis, sunku. Vyraujant tuometinėje visuomenėje poņiūriui, kad moteris pirmiausia turi rūpintis ńeima ir nesudaryti konkurencijos vyrams. Prieńingai, negu vyrai, beveik visos jos buvo sukūrusios ńeimas. Galima daryti prielaidą, kad moterys, įvetindamos ńias aplinkybes pernelyg ir nesiverņė į universiteto personalą. Nepatekusios į universiteto personalo sudėtį, moterys paprastai dirbdavo gimnazijose. Moterys istorikės daugiau negu vyrai skyrė dėmesio moters ir ńeimos istorijai, bet panańios tendencijos vyravo Vakarų Europos ir JAV istorijos moksle. 8. 1930–1940 m. Lietuvos istorijos moksle pradėjo aktyviau reikńtis jaunosios (gimę 1900– 1913 m., 22–35 m. amņiaus) istorikų kartos atstovai. Galima teigti, kad tai buvo profesionalizacijos proceso rezultatas: dalis jaunųjų istorikų subrendo VDU seminaruose, kita dalis uņsienio universitetuose. Vyresniosios, kontroliavusios ,,istorikų lauką„„ kartos istorikai pasirinkdavo savo favoritus ir mokinius iń jaunosios kartos atstovų. Jie teikdavo pagalbą rengiant ir ginantis disertacijas bei darbinantis VDU. 9. Maņai istorikų priklausė politinėms partijoms. Istorikai tapę politikais turėdavo arba nutraukti istorijos tyrinėjimus (A. Voldemaras, J. Purickis), arba juos ņenkliai apriboti (P. Klimas). Kiti istorikai stengėsi tiesioginio dalyvavimo politikoje vengti, skirti didņiausią dėmesį kultūrinei ir mokslinei veiklai. Deńiniųjų ideologinių paņiūrų laikėsi ńiek tiek daugiau istorikų, negu kairiųjų. Ryńkiausi pastarųjų atstovai − I. Jonynas ir A. Janulaitis, kontroliavę istorikų profesionalizacijos procesą HMF, deńiniųjų − Z. Ivinskis, subūręs neformalią bendradarbiavusių istorikų ateitininkų grupę. 10. Analizuojant prieita ińvada, kad statistińkai daugiausia – daugiau negu pusė istorikų bendrijos atstovų (56, 6%)dirbo specialybės darbą aukńtosiose mokyklose ir kitose istorijos tyrimų institucijose. A. Smetonos lituanistikos instituto istorijos skyriuje dirbo daugiausia tie, kurie dirbo ir VDU. Jos kartu buvo tuometinės Lietuvos istorikų bendrijos simbolinio kapitalo koncentracijos vietos, dėl kurių vyko kova. Istorikai būrėsi ir į mokslo draugijas – LID, KMD, kontaktavo su LMD, įsteigė istorijos mokslų sekciją LKMA. Tačiau jaunosios istorikų kartos atstovai daņnu atveju buvo nepatenkinti jų vadovybės neveiklumu. Keli istorikai dirbo administracinį darbą archyvuose ir muziejuose.

105 Antroji pagal daņnumą profesinė grupė po aukńtųjų mokyklų dėstytojų buvo įvairaus profilio vidurinių mokyklų mokytojai. Trečioji grupė – ņurnalistai ir redaktoriai. Istorikai rinkdavosi papildomą (atskirais atvejais – pagrindinį) darbą artimose istoriko darbo specifikai profesijų srityse, kuriose jie galėdavo uņsidirbti pakankamai lėńų pragyvenimui. Pagrindiniai istorikų pragyvenimo ńaltiniais buvo atlyginimas uņ darbą universitete arba kitos (ne istoriko) kvalifikacijos reikalaujančiose institucijose ir honorarai uņ straipsnius ar veikalus. Istorikų turtinė padėtis skyrėsi – VDU profesorių ir dirbusių keliose darbovietėse bendrijos atstovų ji buvo geresnė, blogiausia – neturinčių jokio etatinio darbo (daņniausiai jaunosios istorikų kartos atstovų), gyvenusių vien iń honorarų uņ publikacijas. Konkurencinė įtampa ,,istoriniame lauke“ ypač pasireińkė 1930–1940 m. laikotarpyje į akademinę bendruomenę bandant įsilieti jaunosios kartos atstovams. Jų konkurencinė sėkmė iń esmės priklausė nuo studijų VDU metais sukaupto socialinio kapitalo ir uņmegztų ryńių. Jaunieji (ir ,,privatūs“) istorikai siekė patekti į mokslo institucijas ir uņimti jose ir kartu ,,istorikų lauke“ kuo aukńtesnes pozicijas tam, kad turėti pastovų etatinį darbą ir galimybę ateityje kontroliuoti ,,lauką“. Vyresnieji siekė ińlaikyti status quo akademinę hierarchiją ir proteguoti pasirinktus favoritus tam, kad jie tęstų jų ,,mokyklą“.

106

SUTRUMPINIMAI IR SANTRUMPOS aps. – apskritis doc. – docentas dr-ja – draugija Ekstraord. prof. – ekstraordinarinis profesorius Fak. – fakultetas g. – gatvė g-ja – gimnazija HMF – Humanitarinių mokslų fakultetas In-tas – institutas km. – kaimas KMD – Karo mokslo draugija l. – laipsnis LCVA – Lietuvos centrinis valstybės archyvas LE – Lietuvių enciklopedija LID – Lietuvos istorijos draugija LKMA – Lietuvių katalikų mokslo akademija LMA – Lietuvos mokslų akademija LU – Lietuvos universitetas m-kla – mokykla MLE –Maņosios Lietuvos enciklopedija Ord. prof. – ordinarinis profesorius s-ga – sąjunga sem-ja – seminarija TFF – Teologijos-filosofijos fakultetas TLE –Tarybų Lietuvos enciklopedija U-tas – universitetas VDU – Vytauto Didņiojo universitetas vyr. asist. – vyresnysis asistentas vlsč. – valsčius VLE –Visuotinė lietuvių enciklopedija VVS – Vilniaus vadavimo sąjunga VU – Vilniaus universitetas

107 PRIEDAI

Priedas Nr. 1. 1918–1944 m. Lietuvos istorikų bendrija. Į tyrimą įtrauktųjų asmenų sąrašas Santrumpų paaiškinimai: P – profesionalai dirbę mokslo institucijose; NU – neuniversitetiniai istorikai; KSA – kitų specialybių atstovai; M – mėgėjai.

1. Antanas Alekna – baņnyčios istorikas, M (P – skaitė istorijos kursus Kauno un-te) 2. Marija Andziulytė -Ruginienė – NU 3. Konstantinas Aviţonis – P 4. Jurgis Baltrušaitis – meno istorikas, P 5. Jan Beblavy− KSA 6. Mykolas Birţiška – kultūros ir literatūros istorikas, KSA 7. Vaclovas Birţiška – kultūros ir literatūros istorikas, bibliografas, KSA 8. Vanda Daugirdaitė -Sruogienė – NU 9. Valentinas Dėdinas –NU 10. Janina Deveikytė-Navakienė – teisės istorikė, NU 11. Bronius Dundulis – P 12. Povilas Galaunė – meno istorikas, KSA 13. Povilas Gronskis – KSA 14. Jonas Yčas – P 15. Zenonas Ivinskis – P 16. Konstantinas Jablonskis – teisės, kultūros ir socialinės istorijos tyrėjas, KSA 17. Juozas Jakštas – P 18. Povilas Jakubėnas – baņnyčios istorikas, P 19. Augustinas Janulaitis – teisės istorikas, KSA 20. Ignas Jonynas – P 21. Halina Kairiūkštytė-Jacynienė – meno istorikė, NU 22. Levas Karsavinas – P 23. Ignas Kliausis – baņnyčios istorikas, NU 24. Petras Klimas – KSA (P – fragmentińkai 1920–1923 m. skaitė istorijos kursus Kauno aukńtuosiuose kursuose ir un-te) 25. Marija Kristina Krasauskaitė – NU 26. Antanas Kučinskas – NU

108

27. Ivanas Lappo – teisės istorikas, P 28. Vincas Maciūnas – literatūros istorikas, KSA 29. Jonas Matusas – P 30. Povilas Pakarklis – NU 31. Kazimieras Paunksnis – NU 32. Pranciškus Penkauskas – P 33. Aleksandras Plateris – teisės istorikas, KSA 34. Juozas Purickis – NU 35. Jonas Puzinas – lokalinės istorijos tyrinėtojas, archaeologas, P 36. Jonas Remeika – NU 37. Albinas Rimka –ekonominės istorijos tyrinėtojas, KSA 38. Marija Rudzinskaitė–Arcimavičienė – P 39. Juozas Sakalauskas – ńvietimo istorikas, NU 40. Juozapas Stakauskas – NU 41. Antanas Kazimieras Steponaitis – NU 42. Simas Suţiedėlis – P 43. Adolfas Šapoka – P 44. Ignas Šlapelis-meno istorikas, NU 45. Paulius Šleţas – NU 46. Povilas Štuopis – NU 47. Jonas Totoraitis – P 48. Vincas Trumpa – P 49. Antanas Vasiliauskas – pagalbinių istorijos disciplinų specialistas, P 50. Augustinas Voldemaras – P 51. Eduardas Volteris – lietuvių literatūros (tautosakos) istorikas, archeologas, numizmatikas, KSA 52. Michailas Vorobjovas – meno istorikas, NU

109 Priedas nr. 2. Biogramos. Lietuvos 1918–1944 m. istorikų bendrijos prozopografija.

1. Pavardė, vardas 2. Gyvenimo datos: a) gimimo; b) santuokos; c) mirties (jei mirė iki 1944 m.) 3. Teritorinė kilmė 4. Socialinė kilmė 5. Gyvenimo ir palaidojimo vieta 6. Konfesija (įńventinimo į dvasininkus data) 7. Tautybė 8. Giminė: a) tėvai; b) broliai / seserys; c) ņmona (os), vyras (ai); d) vaikai 9. Ińsilavinimas: a) pradinis; b) vidurinis; c) aukńtasis 10. Mokslinė veikla: a) moksliniai interesai ir svarbiausios publikacijos (1918-1940 m.); b) disertacijos; c) habilitaciniai darbai; d) darbas archyvuose; e) darbas mokslo institucijose ir organizacijose 11. Darbas kitų profesijų baruose 12. Turtinė padėtis

Pastaba: skliausteliuose ņymimos nuorodos į kiekvienos biogramos apačioje nurodytą literatūrą ir ńaltinius.

1. Alekna Antanas 2. a) 1872. 12. 07/19; b) - ; c) 1930. 06. 12. (4) 3. Ńniūraičių km., Radvilińkio vlsč., Ńiaulių aps. (4) 4. valstiečiai (3) 5. Kaunas 6. katalikas (kunigas nuo 1897. 09. 21.) (4) 7. lietuvis 8. a) Jonas Alekna, Morta Lunskytė; b) 2 seserys ir brolis (2); c) – ; d) – (4) 9. a) - ; b) Ńiaulių g-ja 1884–1890 m.; c) Ņemaičių dvasinė sem-ja 1890–1894 m. Peterburgo dvasinė akademija 1894–1897 m. (įgijo teologijos kandidato l.) (4) 10. a) Lietuvos istorija, baņnyčios istorija. Vyskupas Valančius ir 1863 metai, Mūsų senovė, 1921, nr. 1, nr. 2, Lietuvos istorija. Antroji praplatintoji laida, Tilņė, 1923; Baţnyčios istorija. 2-asis pataisytas ir praplatintas leidimas, Tilņė, 1920; Ţemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Klaipėda, 1922; Ką Vytautas Didysis yra padaręs krikńčionijai aplamai, o ņemaičių krańtui ypač?, Tiesos kelias, 1930, Nr. 9, p. 545–547; b) – ; c) – ; d) Ņemaitijos vyskupijos kurijos ir Kauno gubernatoriaus archyvai (4); e) LU TFF 1922–1930 m. ord. Prof., LKMA narys (1) 11. Ņemaičių vyskupijos kapitulos garbės kanauninkas 1918 m. (4) 12. ?

L.: 1. Z. Ivinskis, A. Alekna – Lietuvos istorijos tyrinėtojas, Naujoji Romuva, 1936, nr.9 (269), p. 195–197. 2. S. Suņiedėlis, A. a. prof. Kan. Antanas Alekna, Tiesos kelias, t. II, 1930, nr. 9, p. 537. 3. P. Ńleņas, A. a. prof. A. Alekna, Ţidinys, 1930, nr. 7 (67), p. 70. 4. P. Ńleņas, Prof. Kan. Antanas Alekna. Gyvenimas ir darbai, Athenaeum, 1931, t. II, p. 37 , p. 59, p. 66–72, p. 74.

1. Andziulytė-Ruginienė Marija 2. a) 1896. 12. 06; b) 1924. 10. 26. 3. Smalinyčios km., Paeņerių vlsč., Vilkavińkio aps. (1) 4. valstiečiai (1) 5. Kaunas (palaidota Petrańiūnų kapinėse) (1) 6. katalikė (2) 7. lietuvė (2) 8. a) Jonas Andriulis, Urńulė Kaukaitė; b) brolis Vincas; c) Klemensas Ruginis (1893-1936) (1); d) ? 9. a) Paeņerių pradinė m-kla 1904–1907 m.; b) Vilkavińkio mergaičių g-ja 1909-1914 m.; c) Friburgo un-to filosofijos fak. 1918–1923 m. 10. a) Lietuvos baņnyčios istorija (Ņemaitijos krikńtas), mokslo populiarinimas. Ţemaičių christianizacijos pradţia, K., 1937; b) ,,Die grundung des Bistums der Semaiten“, Friburgas, 1923 m. (1); c) – ; d) Kauno diecezijos, Vatikano (1938 m.) archyvai (1); e) LKMA narė. 11. ,,Kultūros“ mergaičių sem-jos mokytoja 1923–1926 m., 1926–1938 m. – Kauno ,,Saulės“ mergaičių mokytojų sem-jos direktorė, 1938–1939 m. dirbo Kauno III g-joje (1) 12. ?

L.: 1. F. Sliesoriūnas, Marija Andziulytė-Ruginienė – pirmoji lietuvė istorijos mokslų daktarė, Istorija, 1999, t. XL, p. 30, 33, 36.

110

2. Studentės M. Andziulytės-Ruginienės asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 20, l. 8.

1. Aviţonis Konstantinas 2. a) 1909. 01.16/29;b) - 3. Ņagarė (2) 4. inteligentai (1) 5. Kaune, Maironio g., 21 (4) Mirė Chapel Hill (Ń. Karolinos v-ja), palaikai perlaidoti Kaune, Petrańiūnų kapinėse (7) 6. evangelikas-reformatas (6) 7. lietuvis 8. a) tėvas gydytojas oftalmologas ir kultūros veikėjas, LU rektorius (1925–1926 m.) Petras Aviņonis (1), motina akuńerė Sofija Gruzdytė (2); b) Jonas (g. 1932 m.-inņinierius), Vytautas (g. 1900 m.– oftalmologas), Birutė (g. 1904 m. – ekonomistė, diplomatė); c) – ; d) – (2) 9. a) ; b) Kauno ,,Auńros“ g-ją 1927 m. (1); c) LU HMF 1927–1929, 1933 m., Berlyno un-te 1929–1932 m. studijavo istoriją (3) 10. a) Lietuvos bajorų luomo raida, teisės, ekonominė ir socialinė istorija. Lietuvių kilimo iš Romėnų teorija XV ir XVI a., K., 1939, Bajorai valstybiniame lietuvos gyvenime Vazų laikais, K., 1940; Stanislovo Albrechto ,,Memoriale“…, Lietuvos praeitis, 1940, t. I; b) ,,Die Entstehung und Entwicklung des litauischen Adels bis zur litauische-polnischen Union“, Berlynas, 1932; c) – ; d) Dancigo, Berlyno (Dalemo) 1929 m., Krokuvos, Varńuvos, Poznanės archyvuose (1, 2, 3); e) 1934–1939 m. dėstė Klaipėdos ir Ńiaulių prekybos institutuose Lietuvos ir jos ūkio istoriją, 1939-1940 m. (5) A. Smetonos Lituanistikos institute dirbo reikalų vedėju ir moksliniu sekretoriumi. Nuo 1940 m. sausio dėstė VU. (1) LID narys nuo 1933 m. 11. 1935–1939 m. dirbo Kauno ,,Auńros“ g-joje (1) 12. ?

L.: 1. A. Tyla, Konstantinas Aviņonis, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 226–227. 2. R. Krasauskas, Konstantinas Aviņonis ir jo mokslinis palikimas, Aviņonis K., Rinktiniai rańtai, Roma, 1975, t. I, p. IX. 3. J. Puzinas, Konstantinas Aviņonis, Lituanistikos darbai, N.Y., 1973, t. III, p. 300–301. 4. LID narių gyv. vietos, 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 5. K. Aviņonio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 1, b. 182, l. 14. 6. K. Aviņonio asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 1055, l. 1. 7. Aviņonis Konstantinas, VLE, V., 2002, t. II, p. 351.

1. Baltrušaitis Jurgis 2. a) 1903. 05. 07.; (1) b) 1939 m. 3. Maskva (1) 4. inteligentai 5. palaidotas Paryņiuje 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. a) Jurgis Baltruńaitis (poetas-diplomatas), Marija Oloviańnikova; b) ? ; c) Elena g. 1907 m. (Helenne Focillon) (2) 9. a) ? ; b) 1919 m. egzaminus laikė eksternu Kaune (2); Paryņiaus un-te 1923-1926 m. įgijo viduramņių istorijos ir archeologijos specialybes. (1) 10. a) visuotinė meno istorija – Europos XII a. skulptūra, Vakarų Europos ir senųjų Rytų meno santykiai (1); b) ,,Etudes sur l’art en Georgie et en Armenie“, Paris, 1929; La stylisque ornamentale dans la sculpture romaine, Paris, 1931 (gavo Prancūzijos akademijos Prix Bordin premiją); Les Chapiteaux du clostre de Saint Cugat des Valles, Paris, 1931; Art sumerien, art romain, Paris, 1934; Le probleme de l’ogive et l’Armenie, Paris, 1936; Cosmographie Chretienne dans l’art du moyen age, Paris, 1939; c) –; d) –; e) VDU HMF 1933–1939 m. dėstė meno istoriją, atskiras paskaitas Paryņiaus un-te ir Londono Wartburgo in-te (1) 11. Lietuvos pasiuntinybės Paryņiuje kultūros patarėjas 1931 m. (1) 12. ?

L. : 1. Baltruńaitis Jurgis, LE, Boston, 1954, t. II, p. 130. 2. J. Baltruńaičio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 43, l. 2. 3. V. Daujotytė, Jurgis Baltruńaitis, V., 1994, p. 3. 4. R. Rachlevičiūtė, Baltruńaitis Jurgis, VLE, V., 2002, t. II, p. 577.

1. Beblavy Jan 2. a) 1898. 03. 27 (1); b) ? 3. Vrbovcas (Vrbovec – Čekoslovakija) (1)

111 4. ? 5. ? 6. evangelikas-liuteronas (2) 7. slovakas (2) 8. ? 9. a) ?; b) Bratislavos g-ja baigė 1918. 04. 25; c) studijavo teologiją Bratislavoje, Edinburge, Paryņiuje ir Strasburge, kur 1924 m. gavo teologijos dr. l. (1) 10. a) Naujojo Testamento gadynės istorija, 1930; Lietuvių – čekų santykiai Vytauto Didţiojo laikais, 1930; b) ?;c) -; d) -; e) 1927. 01. 01. − 1934 m. VDU Evangelikų teologijos fak. doc. (1) 11. 1922 – 1926 m. ėjo kunigo pareigas Čekoslovakijoje, Kauno vokiečių aukńtesniosios realinės m-klos evangelikų- liuteronų tikybos mokytojas, 1927. 10. 10. − 1934 m. (2) 12. ?

L. : 1. Beblavy Jonas, LE, Boston, 1954, p. 322. 2. LCVA, f. 391, ap. 7, b. 493, l. 1-5.

1. Birţiška Mykolas 2. a) 1882. 08. 12/24; b) ? 3. Viekńniai (1) 4. bajorai (4) 5. palaidotas Los Andņele (1) 6. katalikas (5) 7. lietuvis 8. a) Antanas Birņińka, Elņbieta Radzevičiūtė (2); b) Vaclovas, Viktoras; c) Bronislava Ńėmytė (g.1897 m.); d) Marija (g. 1908 m.), Ona (1909 m.) (6) 9. a) ?. b) Ńiaulių g-ja 1895–1901 m. (1); c) Maskvos un-to Teisių fak. 1901–1907 m. (1) 10. a) Lietuvos kultūros ir literatūros istorija. Lietuvos sukilimas 1794 m., Vilnius, 1919; Iš mūsų literatūros ir kultūros istorijos, t. I–II, K., 1928-1938. Mūsų raštų istorija, 1920. Parengė M. Daukńos ,,Postilės“ leidinį (1926), S. Daukanto ,,Darbus senųjų lietuvių ir ņemaičių“ (su V. Birņińka), 1929; b) -; c) – ; d) – ; e) – ; f) 1919, 1920, 1921 m. vadovavo LMD aukńtiesiems liet. mokslų kursams, 1922-1939 m. VDU HMF prof., 1922-1925, 1937–1939 m. HMF dekanas, 1925-1926 m. – prorektorius, 1926-1927 m. rektorius, VU rektorius nuo 1940. 01. 15. m. 1932 m. garbės dr., nuo 1941 m. LMA narys ir pirmasis pirmininkas (6), 1934 m. Latvijos un-to garbės dr. Nuo 1932 m. LE viceredaktorius (1) 11. – 12. ?

L. : 1. Birņińka Mykolas, LE, Boston, 1954, t. 3, p. 23–25. 2. M.Birņińkos asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 606, l. 4, 9. 3. Apdovanojimo liudymas, LMAB RS, f. 165–14, l. 1. 4. E. Aleksandravičius, Birņińkos, VLE, V., 2003, t. III, p. 236–237. 5. M. Birņińkos asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 1, b. 597, l. 1, 83. 6. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 154.

1. Birţiška Vaclovas 2. a) 1884. 12. 02; b) - 3. Viekńniai (1) 4. bajorai (4) 5. palaidotas Voterberyje, JAV (1) 6. katalikas, evangelikas-reformatas ? (6) 7. lietuvis 8. a) Antanas Birņińka, Elņbieta Radzevičiūtė; Mykolas, Viktoras; c) Aleksandra (g. 1890) (7) ; d) ? 9. a) ? ; b) Ńiaulių g-ja 1895–1903 m. (1); c) Peterburgo un-to Gamtos ir mat. fak. Gamtos skyriuje ir Teisės fak. 1904–1909 m. 10. a) Lietuvos kultūros istorija, bibliografija. Vyskupo Valančiaus bylos, Mūsų Senovė, 1927, Nr. 3, Lietuvių bibliografija. I dalis XV–XVIII a., Kaunas, 1924, II dalis, 1800–1804 m., Kaunas, 1926, III dalis 1865–1904 m., Kaunas, 1929, Kaip buvo uţdrausta ir atgauta lietuvių spauda, Kaunas, 1929, Lietuviškų knygų istorijos bruoţai, K., 1930, Kryņiuočių keliai į Lietuvą XIV amņ. I. Keliai į ņemaičius, Praeitis, t. I, 1930, Iš mūsų laikraščių praeities, 1932; b) – ; c) – ; d) Varńuvos generalgubernatoriaus archyve 1918 m. (6) ; e) Valstybinės archeologijos komisijos narys. Nuo 1922 m. LU Teisės fak. Administracinės teisės doc. , 1930 m. prof. Nuo 1923 m. VDU bibliotekos direktorius, 1922-1933 m. Teisių fak. sekretorius, 1933-1940 m. dekanas, 1924–1932 m. HMF skaitė bibliografijos, Lietuvos knygos istorijos paskaitas, 1939 m. filosofijos mokslų dr. Vienas LID steigėjų (valdybos narys), priklausė KMD (1).

112

11. 1919–1920 m. dirbo mokytoju Vilniaus lietuvių g-jose, ,,Ryto“ draugijos mokytojų sem-jose, mokytojų profesinės s-gos suaugusiųjų g-jos organizatorius ir direktorius, 1921 m., V. Kudirkos liaudies un-to organizatorius ir direktorius 1921–1926 m., 1922–1925 m. ,,Auńros“ gimn. mokytojas. (2) 1919 m. Vilniuje V. Kapsuko vyriausybėje ńvietimo komisaras, 1920–1925 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje (pulkininko leitenanto laipsniu) Valstybinio centrinio knygyno vedėjo E. Volterio padejėjas, Valstybinės archeologijos komisijos narys (3). 12. turėjo 2400 kvad.m. ņemės sklypą Kaune (6).

L. : 1. J. Kiaupienė, Vaclovas Birņińka, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 228–229. 2. Birņińka Vaclovas, LE, Boston, 1954, t. 3, p. 25−27. 3. Birņińka Vaclovas, LE, Kaunas, 1935, t. 3, p. 1212. 4. LID narių gyv. vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 5. E. Aleksandravičius, Birņińkos, VLE, V., 2003, t. III, p. 236–237. 6. V. Birņińkos asmens byla, LCVA, f.– r., 856, ap. 2, b. 53, l. 3, 67,78.

1. Daugirdaitė-Sruogienė Vanda 2. a) 1899. 08. 16 (1); b) 1924. 03. (2). 3. Piatigorskas (Kaukazas) (1) 4. bajorai (4) 5. palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse (5) 6. katalikė 7. lietuvė 8. a) Kazimieras Daugirdas (1865–1944), Jadvyga Paulavičaitė; b) ? ; c) Balys Sruoga – poetas ir filosofas; d) Dalia (g. 1925. 09. 15.) (2) 9. a) – ; b) Rostovo prie Dono g-ją baigė 1916 m.; c) Maskvos komercijos in-te 1916–1918 m. 1921–1923 m. Berlyno un-te filosofijos fak. LU HMF 1925–1929 m. (1) 10. a) XIX a. socialinė istorija, istorijos didaktika. Moters ekonominė reikńmė baudņiauninko valstiečio ūkyje XIX-to amņiaus viduryje, Lietuvos ţinios, 1930, Nr. 55; Baro konfedracija, LE, T, II, Kaunas, 1934, p. 1331-1332; Lietuvos istorijos vadovėlis, Kaunas, 1935; Ţemaičių bajoro ūkis. I pusėj XIX a. šimtmečio, Kaunas, 1938; Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai, Kaunas, 1939; b) – ; c) – ; d) Būgių dvaro archyve (4); e) viena iń LID Istorijos mokytojų sekcijos kūrėjų (LID narė nuo 1929 m.) (3). 11. 1918–1919 m. Ńiaulių g-joje 1928–1939 m. Kauno III g-joje nuo 1939 m. – Vilniaus IV ir kun. Birutės g-jos direktorė (1) 1919–1921 m. dirbo Kaune spaudos biure, ,,Lietuvos“ redakcijoje (1) 12. ?

L. : 1. J. Puzinas, Daugirdaitė-Sruogienė Vanda, LE, Boston, 1954, t. 4, p. 353. 2. V. Daugirdaitė-Sruogienė, Mano studijos, Mūsų praeitis, V., 1992, nr. 5, p. 6–11. 3. I. Lukńaitė, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir jos ,,Lietuvos istorija“, Daugirdaitė-Sruogienė V., Lietuvos istorija, V., 1990, p. 411–412. 4. A. Buńkevičienė, Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir jos ,,Lietuvos istorija“, XXI amţius, 1999, nr. 65 (775), p. 1. 5. A. Chlebinskas, Į Tėvynę grįņta V. Daugirdaitės-Sruogienės palaikai, Literatūra ir menas, 1998, birņelio 6 d., p. 15. 6. V. Daugirdaitė-Sruogienė, JAV lietuviai. Biografijų ţinynas, V., 1998, t. I, p. 231. 7. V. Daudirdaitės-Sruogienės asmens byla, LCVA, t. 391, ap. 1, b. 4707, l. 18.

1. Dėdinas Valentinas 2. a) 1904. 02. 04. (2); b) – 3. Vaitiekupių km., Sintautų vls. (1) 4. valstiečiai 5. gyveno Kaune, Rotuńės aikńtės g. (3) 6. katalikas (2) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ?; c) ? ; d) ? 9. a) Sintautų m-kla (1); b) Ńakių ,,Ņiburio“ g-ja 1918-1925 m. (1); c) LU TFF 1925–1929 m. 1930 m. baigė V-tą kariūnų aspirantų kursą leitenanto laipsniu. 1932 ir 1936m. Paryņiuje studijavo ,,Alliance Francaise“ pranc. k. kursuose (3). 10. a) Vytauto vidaus ir uņsienio politika ligi Ņalgirio mūńio, Vytautas Didysis, K., 1930, p. 45–69; b) -; c) - ; d) ?; e) – 11. 1931 m. – Ńvėkńnos ,,Saulės“ g-ja, 1936 m. – Pilvińkių g-ja (3) 1934 m. karo tarnyba (2) 12. ?

L.: 1. S. Jurevičius, S. Povilaitis, Sūduvos krańto istorikas, Mūsų kraštas, 1994, nr. 1, p. 130. 2. Mokytojo V. Dėdino asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1158, l. 1,7, 8. 3. Studento V. Dėdino asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 7, b. 1960, l. 2.

113 1. Deveikytė-Navakienė (Deveikė) Jonė 2. a) 1907. 02. 13 (1) (20); b) 1933–1935 (3) 3. Raguva (1) 4. valstiečiai (stambūs ūkininkai) (1) 5. mirė Paryņiuje (2) 6. katalikė 7. lietuvė 8. a) Kazys Deveikis, Teofilė Ņilytė (2); b) ? ; c) Jonas Navakas – Klaipėdos krańto gubernatorius (2); d) ? 9. a) ?; b) Ukmergės g-ja 1919–1924 m. (2); c) VDU HMF 1924–1932 ir Teisių fak. 1928–1932 m. (2), 1932–1933 m. lankė Paryņiuje ,,Ecole des Chartes“, nuo 1938 m. studijavo Paryņiaus un-to Teisių fak. Jame skaitė praneńimus: 1447 m. Kazimiero privilegijos svarba, XVI a. bajorų sunykimas, Kriavo aktas (3) 10. a) Lietuvos teisės istorija. Svetimńaliai ir jų padėtis Lietuvoje pagal III Lietuvos statutą, Teisė, 1940, Nr. 52, p. 226– 240; b) – ; c) – ; d) dirbo Prahos, Paryņiaus, Romos, Lenkijos archyvuose 1935–1939 m. Vilniaus archyve lankėsi 1932 m. (1); e) priklausė teisės istorikų dr-jai (3) 11. – 12. ?

L. : 1. S. Suņiedėlis, J. Deveikytė-Navakienė, LE, Boston, 1960, t. 20, p. 99–100. 2. Z. Ivinskis, Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1971, nr. 8, p. 355–357. 3. P. Lasinskas, Jonės Deveikytės-Navakienės mokslinės veiklos pradņia, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai, V., 1999, p. 102-110.

1. Dundulis Bronius 2. a) 1909. 11. 26. (1); b) – 3. Gyvakarų km., Kupińkio vlsč., Panevėņio aps. (1) 4. valstiečiai (2) 5. mirė Vilniuje (3) 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. prancūzų, lenkų, rusų (2) 9. a) Jonas Dundulis (1873–1947), Paulina Pukytė (1888–1937) (1); b) vyriausias iń 5 vaikų; c) – ; d) – 10. a) Gyvakarų pradņios m-la 1916–1920; b) Kupińkio prog-ja 1920–1924 m. 1924–1928 Telńių g-ja; c) LU TFF 1928–1933 m. Paryņiaus un-te 1933–1940 m. (1) 11. a) XIX a. Lietuvos politinė istorija (Napoleonas ir Lietuva) Napoleono nuomonė dėl Klaipėdos krańto, Naujoji Romuva, 1935, nr. 43, p. 786–787; Napoleonas Kaune ir Vilniuje, Ţidinys, 1939, nr. 10, p. 375–386; Napoleono grįņimas per Lietuvą, Ţidinys, 1939, nr. 11, p. 539–545; Lietuva ir Napoleonas 1807 metais, Lietuvos praeitis, 1940, t. I, sąs 2; b) ,,Napoleon et la Lituanie“, 1940, Paryņius; c) – ; d) – ; e) – 12. –

L. : 1. B. Dundulis, Istorijos mokslo labui, Istorija, 1996, nr. 34, p. 3–13. 2. B. Dundulio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1266 (1942 m. anketa), l. 3. 3. Bronius Dundulis, Istorija, 2000, nr. XL, p. 76.

1. Galaunė Povilas 2. a) 1890. 01. 25; b) 1919 m. (6) 3. Pageleņų km., Ukmergės raj. (1) 4. valstiečiai (1) 5. 3-4 deńimtmetyje gyveno Kaune Vydūno al. – 2 (5). Mirė Kaune (1) 6. katalikas (2) 7. lietuvis 8. a) Konstantinas Galaunė – pańto kalvis; b) 5 seserys, 2 broliai (1); c) ? ; d) Adelė Nezabitauskaitė – dainininkė (koloratūrinis sopranas) (6) 9. a) Veprių pradinė m-kla; b) Peterburgo realinė m-kla 1904–1910 m.; c) 1910–1913 m. Peterburgo psichoneurologinio in-to hum. fak. (1) 10. a) Lietuvos dailės istorija (mokslinės Lietuvos meno istorijos pradininkas).Ex librisas Lietuvoje XVI–XX a., Kaunas, 1926; Tapytojas Juozas Aleškevičius (1777–1830), Kaunas, 1927; Vilniaus meno mokykla (1793–1831), Kaunas, 1928; Vytauto portretai, Kaunas, 1931; b) – ; c) – ; d) – ; e) 1925–1930 ėjo doc. pareigas, 1930–1940 m. doc. VDU (1) 11. 1918–1919 m. mokytojavo Vilniuje ńvietimo liaudies komisariato meno kolegijoje (1) 1918 m. dirbo Lietuvos kultūros turtų susigrąņinimo komisijoje, 1919 – Valstybinėje archeologijos komisijoje (1920–1922 ir 1930–1936 m. jos

114 sekretorius), 1921 m. vyko į Maskvą dėrėtis dėl Lietuvos Metrikos sugrąņinimo Lietuvai. Nuo 1922 m. Valstybinio muziejaus direktorius, 1924 – M.K. Čiurlionio galerijos vadovas, 1936 – V.D. kultūros muziejaus direktorius (1) 12. ?

L. : 1. R. Rimantienė, Paulius Galaunė, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 234–235. 2. Z. Ņemaitytė, Paulius Galaunė, V., 1988, p. 172–176, 194. 3. J. Ņilevičius, Galaunė Paulius, LE, Boston, 1955, t. 6, p. 479−480. 4. A. Krivickas, Pauliaus Galaunės įnańas į Lietuvos meno istoriją, Literatūra ir menas, 1995, nr.3 (2510), p. 9. 5. LID narių gyv. vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 6. J. Ņilevičius, Galaunienė-Nezabitauskaitė Adelė, LE, Boston, 1955, t. 6, p. 480.

1. Gronskis Pavelas 2. a) 1883. 07. 22. (1); b) ? ; c) 1937. 06. 02. (2) 3. Tvėrės gub., Jognų dv. (2) 4. bajorai (senelis turėjo Punios dvarą) (2) 5. pilietybė- Rusijos (1), mirė Paryņiuje (2) 6. stačiatikis (1) 7. rusas (2) 8. a) ? ; b) ?; c) Nina (skulptorė, nulipdė poeto S. Dagilio biustą Birņuose) (2) 9. a) ? ; b) ? ; c) 1906 m. baigė Peterburgo Teisių fak. (1), Maskvos un-te įgijo teisių magistro l. (1) 10. a) Naujųjų amņių politinė istorija. Pirmasis traktavo palankiai lietuvińkajai opinijai 1655 m. uniją su Ńvedija. Instrumentum Lithuania deditionis Anno 1655 die Augusti, Tauta ir ţodis, t. III, Kaunas, 1924, Theories of Local Government in France during thr eighteenth and nineteenth centuries, Hum. Mokslų F. raštai, t. II, 1927; b) – ; c) – ; d) ? ; e) dirbo ,,l‟ institute le franco-russe“ 1920–1923 m. LU HMF Visuotinės istorijos katedros ekstraord. prof. ir vedėjas 1923–1927 m. (1) 11. – 12. ?

L. : 1. P. Gronskio asmens byla (mikrofilmas), LCVA, f. 631, ap. 3, b. 232, l. 33. 2. Gronskij Pavel, LE, Kaunas, 1941, t. 9, sąs IV, p. 686.

1. Yčas Jonas 2. a) 1880. 07. 21. (1); b) 1908. 11. 06. (3); c) 1931. 12. 17. (2) 3. Ńimpelińkių km., Birņų vlsč., Birņų aps. (1) 4. valstiečiai (stambūs ūkininkai) (2) 5. palaidotas Kauno evangelikų kapinėse 1931. 12. 20. (6) 6. evangelikas-reformatas (sinodo narys ir pirmininkas) (4) 7. lietuvis 8. a) Martynas Yčas, Zanė Dagilytė (poeto S. Dagilio sesuo) (3); b) Martynas (2); c) Ona Neimanaitė (g. 1887 m. )(3); d) 1. Jonas-Renė (g. 1921 m.) 2. Martynas-Adolfas (g. 1922). 3. Birutė (?) 4. Adolfas-Gustavas (g. 1924) 5. Danutė (?); 6. Ona-Alisa (g. 1927 m.) (6) 9. a) ? ; b) Mintaujos, Slucko g-jos 1890 – 1894 - 1898 m.; c) Peterburgo un-to Teisės fak., istorijos ir filologijos institute 1898–1903 m. (1) 10. a) Lietuvos XIV–XV a. politinė istorija, reformacijos istorija. Birţai.Tvirtovė, miestas ir kunigaikštystė, Kaunas, 1930, Vytautas ir ņemaičiai, Praeitis, t. II, Kaunas, 1931, redagavo W. Smolenskio ,,Lenkų tautos istorijos“ 1925 m. ir J. Pfitznerio ,,Didņiojo Lietuvos kunigaikńčio Vytauto kaip politiko“ 1930 m. leidimus liet. k.; b) ,,Simono Grunau, XVI a. kronisto reikalu“, Karaliaučius, 1919, liet. k. ińleista 1922. Apgynęs disertaciją gavo filosofijos dr. ir laisvųjų menų magistro laipsnius (1); c) – ; d) 1930 m. Prancūzijoje, Ńvedijoje (Upsaloje) padarė 1655 m. LDK sutarties su Ńvedija fotokopijas (1); e) LU HMF Lietuvos istorijos katedros vedėjas ir prof. 1922–1931 m. (2). LID narys nuo 1929 m. (1) 1916-1918 m. –Voroneņo II g-jos direktorius, 1918–1925 m. – Panevėņio g-jų direktorius, 1927 m. Klaipėdos direktorijos decernentas mokyklų reikalams, 1918 m. gruodņio mėn. suńaukė pirmąją neprikl. Lietuvos mokytojų konferenciją (5) 11. Lietuvos Tarybos ńvietimo komisijos pirmininkas, ńvietimo ministras 1918. XI. 11 – 1919. IV. 12. (2) 12. Ńimpelińkiuose turėjo 45 ha (6)

L. : 1. E. Motieka, Jonas Yčas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 235-237. 2. J. Aničas, Lietuvos universiteto profesorius Jonas Yčas, Mokslo Lietuva, 1995, nr. 6 (100), p. 6. 3. D. Yčaitė-Kregņdienė, Prof. Dr. Jonas Yčas, Mūsų sparnai, 1980, nr. 49, p. 46. 4. V. Trumpa, Yčas Jonas, LE, Boston, 1956, t. 8, p. 359–360. 5. J. Aničas, Pirmasis lietuvių ńvietimo rūmo kūrėjas, Diena, 1995, nr. 157, p. 5. 6. J. Yčo asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 251, l. 7, 9, 10, 13, 14, 54.

115 1. Ivinskis Zenonas 2. a) 1908. 05. 25. (1); b) 1935. 09. 21. (5) 3. Kauńėnų km., Plungės vlsč., Telńių aps. (1) 4. bajorai (5) 5. 1925 m. gyveno Kaune Rotuńės aikńtės g. Nr. 12 (Tėvų jėzuitų namas) (8), nuo 1933 m. Vińinskio g. 3–9 (6). Mirė Bonoje (Vokietija) 6. katalikas (5) 7. lietuvis 8. a) Juozapas Ivinskis, Aurelija Braņinskaitė (4); b) Vladas, Jonas, Juozas, Paulius, Bronė, Janina (8); c) Cecilija Griniūtė (mirė 1946 m.) (6); d) – 9. a) – ; b) 1925 m. baigė Telńių g-ja; c) 1925–1929 m. LU TFF, 1929–1932 m. Miuncheno ir Berlyno un-tuose (1), 1930 m. – Grenoblyje pranc. k. 1930 m. (7) 10. a) Lietuvos politinė, socialinė ir ekonominė XIII–XVI a. istorija, senovės lietuvių religija, 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas, Lietuvos istorijos mokslo problemos. Medņiaga karińkai Lietuvos istorijai, Ţidinys, 1928, nr.7, p. 69–70, Vytauto Didţiojo darbai Katalikų Baţnyčiai Lietuvoje, K., 1930; Vytauto jaunystė ir jo veikimas iki 1392 m., Vytautas Didysis, Kaunas, 1930, p. 44–69; Vytautas Didysis istorinėje literatūroje ir jo periodo bibliografija, Athenaeum, 1930-1931, Ar ņemaičiuose Vytauto laikais buvo pardavinėjami vergai?, Athenaeum, 1931, nr. 1, p. 139–141; Bolńevizmo tikrovė, Ţidinys, 1932, nr. 2, p. 159–173; Lietuvos Vakarų sienos bei Klaipėdos klausimas Vytauto laikais, Naujoji Romuva, 1933, nr. 120, nr. 121; Krikńčionińkosios Vakarų Europos santykiai su pagonińkąja Lietuva, Athenaeum, 1933, t. IV, p. 138–144; Vokietijos kulturkampfo prieņastys ir padariniai, Ţidinys, 1934, t. XIX, nr. 3, p. 179–285; Didņiosios Europos valstybės 1898–1924 m. ir Didņ. Karo prieņastys, Ţidinys, 1934, nr. 3, p. 179–285; Senosios Lietuvos ūkis, Vairas, 1934, nr. 7, p. 287–301; Kovos bruoņai dėl ņemaičių ir jų sienų, Athenaeum, 1935, t. V, p. 54–117; Lietuviai Braunsbergo kunigų seminarijoje XVI–XVIII, Tiesos kelias, 1935, nr. 7– 8, p. 407–413; Lietuvių kultūros istorikas Simanas Daukantas, Naujoji Romuva, 1936, nr. 12, p. 275–278; Kariuomenės vaidmuo Lietuvos valstybės atkūrime, Ņidinys, 1935, t. XXII, nr. 31–49; Jogaila –valstybininkas ir ņmogus, Jogaila, red. A. Ńapoka, K., 1935, p. 311–328, Jogailos santykiai su Kęstučiu ir Vytautu iki 1392 metų, ten pat, p. 45–80, Lietuvos istorijos 1385–1569 m. laikotarpis, Lietuvos istorija, red. A. Ńapoka, K., 1936, p. 102–255; Senosios Lietuvos vaidmuo Europos istorijoje, Ţidinys, 1936, t. XXIII, nr. 5–6, p. 507–516; Eilėtoji Livonijos kronika ir jos autentińkumas, Ţidinys, 1936, t. XXIV, nr. 10, p. 289–302; Saulės-Ńiaulių kautynės 1236 m., Kaunas, 1937; Lietuvos padėtis 1917 metais ir vasario 16 d.akto genėzė, Ţidinys, 1938, nr. 5/6, p. 610–630; Senovės lietuvių kultūros problema, Naujoji Romuva, 1937, nr. 4-5; Durbės kautynės, 1260 m., Karo archyvas, 1937–1938, Senovės lietuvių religijos bibliografija, 1938, Soter, 1935–1937, Medņių kultas senovės lietuvių religijoje, Soter, nr. 1, nr. 2, 1938–1939, Vytauto karūnacija ir jos reikńmė lietuvių tautai, Mūsų Ţinynas, 1938, nr. 9, p. 323–340; Krikńčionybės kelias Lietuvon, atsp.iń Tiesos kelias, 1938; Lietuvos politinė būklė 1918 metų pradņioje ir vasario 16 d. aktas, Ņidinys, t. XXIX, 1939, Traidenis ir jo tautinė politika, Trimitas, 1939, nr. 48, p. 1164–1166; nr. 1, p. 35–42, nr. 2, p. 196–211; b) ,,Geschichte des Bauernstandes in Litauen…“, Berlynas, 1932 (ińsp 1933); c) ,,Lietuvių ir Prūsų prekybiniai santykiai pirmoje XVI a. pusėje“, Kaunas, 1933 (ińsp. 1934); d) Karaliaučiaus, Dancigo, Berlyno (Dalemo) ir Rygos archyvuose (1); e) Nuo 1933 m. VDU TFF privat.doc. nuo 1935 m. Visuotinės istorijos katedros vedėjas, 1937–1940 m. TFF sekretorius, (8) 1940. 05. 01. – ekstraord. prof. Nuo 1933 m. LKMA narys (1939 m.– narys mokslininkas), 1941. 09. 01. – 1942. 06. 03. dirbo VU Ekonomikos mokslų fak., 1941–43 m. VDU Visuot. ist. katedros vedėjas, 1941 m. 2 pusėje įsteigė VDU Filos. f-tą iki 1942 m. pab. jo dekanas (9), nuo 1941 m. gruodņio 2 d. LMA narys, (iki 1942 m. geguņės 6 d. pirmininkas), Lietuvos istorijos instituto Archeografijos sekcijos vedėjas (10). 1934 m. – LID narys, 1938 m. – Hanzos istorijos dr-jos narys, Estijos mokslo dr-jos narys korespondentas A.S. Lituanistikos in-to Istorijos skyriaus narys (1) 11. 1933–1935 m. tarnavo ńarvuočių rinktinėje Kaune (4) nuo 1935 m. dienrańčio ,,XX amņius“ redakcijos narys (2) 12. 800 kv. m. sklypas prie u-to klinikų (11)

L. : 1. A. Nikņentaitis, Zenonas Ivinskis, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 237–238. 2. J. Vaińnora, Ivinskis Zenonas, LE, Boston, 1956, t. 9, p. 199−201. 3. A. Vasiliauskienė, Profesorius Zenonas Ivinskis ir Lietuvių katalikų mokslo akademija, LKMA metraštis, V., 1994, t. VII, p. 218. 4. A. Tyla, Ņymus Lietuvos istorikas profesorius Zenonas Ivinskis, Voruta, 1998, nr. 36 (366), p. 12. 5. Z. Ivinskis, Autobiografija, Ţemaičių praeitis, V., 1994, nr. 3, p. 74, 83. 6. LID narių gyv. vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 7. stipendininko Z. Ivinskio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 338, l. 41. 8. Z. Ivinskio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 7, b. 1468, l. 2. 9. Z. Ivinskio asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 1080, l. 5. 10. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 154–155. 11. LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1947, l. 1-3.

116

1. Jablonskis Konstantinas 2. a) 1892. 08. 23. (1); b) – 3. Mintauja (dab. Jelgava Latvijoje) (1) 4. inteligentai (3) 5. gyveno Kaune Parodos g. 3 (4), palaidotas Vilniuje, Karių kapų kapinėse (1) 6. evangelikas-reformatas (iki 1940 m. rańėsi kataliku) (3) 7. lietuvis 8. a) Jonas Jablonskis (ņymus kalbininkas), Konstancija Sketerytė (mirė 1948 m.) (2); b) Vytautas (g. 1899 m.), Jonas (g. 1906 m.), Julija (g.1896 m.), Ona (?) (3); c) Sofija Landsbergytė (g. 1889 m.) (2); d) Rimutė Rimantienė (archeologė) (g. 1920 m.), Jūratė (g. 1923 m.) (2) 9. a) – ; b) 1909 m. baigė Panevėņio realinę g-ją (1); c) 1909–1913 m. Peterburgo psichoneurologijos in-te, 1911– 1916 m. Maskvos un-to Teisės fak. diplomą gavo VDU 1933 m. (3) 10. a) Lietuvos teisės, socialinė ir kultūros istorija, Lietuvos visuomenės struktūra, socialiniai santykiai Lietuvos kaime XVI a. ir anksčiau, ńaltinių skelbimas. Istorijos archyvas. I. XVI a. Lietuvos inventoriai, Kaunas, 1934; XVI a. belaisviai kaimynai Lietuvoje, Praeitis, t. I, Kaunas, 1930, p. 166–213; Apie vergus Didņiojoje Lietuvos Kunigaikńtystėje XVI amņiaus pradņioje, Praeitis, Kaunas, 1930, t. I, p. 304–317; Dėl 1408 m. Vytauto privilegijos Kauno miestui tikrumo, ten pat, p. 329; 1928 ir 1929 metų Lietuvos istorijos bibliografija, K., 1930; Kiek naujų ņinių apie kanauninko M. Daukńos gyvenimą, Tauta ir ţodis, nr. 7, 1931, p. 355–422; Archyvinės smulkmenos, Praeitis, 1933, t. 2, p. 412–436; Nauji Vytauto laikotarpio aktai, Praeitis, t. II, 1933, p. 375–411; Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis (Telega), Archivum philologicum, 1933, t. 4, p. 86–107; Apie Abraomo Kulviečio kilimą, Archiwum philologicum, 1935, t. 5, p. 107–114; Kelios XVII amţiaus lietuviškos priesaikos ir kitos lietuvių kalbos liekanos Didţiosios Lietuvos Kunigaikštystės aktuose, K., 1937; Lietuviški ţodţiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, 1941, 1 d.; b) – ; c) – ; d) 1921 m. rinko medņiagą iń Lietuvos dvarų ir bibliotekų, 1919 m. Vilniaus valst. archyvo direktoriaus padejėjas (3); e) VDU HMF nuo 1935 m. skaitė Lietuvos istorijos pagalbinių mokslų kursus (1), nuo 1940 m. dirbo VU Teisių f-te, prof. 1941, Lietuvos istorijos in-to direktorius nuo 1941 – 1943 m. (6) 1929 m. priklausė LID (sekretorius) (3) 11. 1918 m. Vilniuje dirbo teisininko darbą, 1919 m. – ńvietimo liaudies komisariato Valstybės archyvo vedėjo padejėjas. 1919–1921 m. Teisingumo ministerijos II departamento referentas, 1921–1922 m. taikos teisėjas, 1922-1939 m. Kauno apygardos teisėjas, 1938-1940 m. Valstybės Tarybos narys, 1920–1925 m. Valstybės archeologijos komisijos narys (1). 12. turėjo sklypą apie 1/8 ha Kaune, Aleksote (5)

L. : 1. Z. Kiaupa, Konstantinas Jablonskis, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 238–240. 2. V. Trumpa, Konstantinas Jablonskis, Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 287–291. 3. V. Merkys, Konstantinas Jablonskis, Kaunas, 1991, p. 7, 8–9, 69–73, 89–93. 4. LID narių gyv. vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 5. Dėstytojo K. Jablonskio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1956, l. 12, 14. 6. V. Merkys, Jablonskis Konstantinas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 8, V., 2005, p. 458.

1. Jakštas Juozas 2. a) 1900. 09. 09 (22) (1); b) ? 3. Slabados km., Pabaisko vlsč., Ukmergės aps. (1) 4. valstiečiai (2) 5. gyveno Kaune, Ńirvintų g. 6 A (3), palaidotas Klyvlende (2) 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ? ; c) Vilhelmina Fricaitė (vokietė, g. 1911. 05. 15.) (4); d) Liucija (g. 1939. 07. 09.) (4) 9. a) Pańilės pradņios m-kla 1910–1913 m. (2); b) Ukmergės g-ją baigė 1923 m. (1); c) LU HMF 1923–1928 m. Berlyno 1929–1931 m. ir Vienos 1931–1932, 1934–1936 m. un-tuose (1) 10. a) Vytenio ir Gedimino laikai, Gediminaičių dinastijos kilmė, visuotinė istorija (ankstyvieji viduramņiai ir baņnyčios istorija), istorijos mokslo problemos (istoriosofija) Istorijos mokslas ir gyvenimas, Vairas, 1932, nr. 10, p. 88; Vertybės istorijoj, Vairas, 1934, nr. 7, p. 260; Iń viduramņių į renesansą, Ţidinys, 1934, nr. 4, p. 337–350, Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu, Senovė, t. I, 1935, Jogailos ir Vytauto kovos su vokiečių ordinu, Jogaila, Kaunas, 1935, p. 129–183, Viduramņių pradņios problema, Ţidinys, nr. 3, 1935, Romėnińkasis Prudencijaus patriotizmas, Ţidinys, 1937, nr. 5–6, Salvianas, Ţidinys, 1938, nr.4; Romėnińkasis patriotizmas ir krikńčionybė, Ţidinys, 1937, nr. 2, Nauji Gedimino dinastijos kilmės tyrinėjimai, Lietuvos praeitis, t. I, 1940; b) ,,Vakarų krikńčionių mintys apie Romos imperiją iki V a.“, Kaunas, 1937 (ińsp. ,,Senovės“ III t., 1938); c) – ; d) Berlyno (Dalemo) archyvas; e) 1932–1939 m. VDU HMF vyr. asist. prie Visuotinės istorijos katedros, 1940–43 VU doc. (1) 11. Jurbarko ,,Saulės“ g-ja 1924–1925 m. J. Tumėno brandos kursuose 1926–1927 m., Tauragės komercinėje m-kloje 1927–1929 m. (4) 12. –

117 L. : 1. J. Ņilevičius, ir Red., Jakńtas Juozas, LE, Boston, 1956, t. 9, p. 262. 2. J. Jakńtas, Mano istorijos mokslo kelias, V., 1992, p. 8. 3. stipendininko J. Jakńto asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 346, l. 6. 4. J. Jakńto asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 1991 (anketa), l. 13, 23.

1. Jakubėnas Povilas 2. a) 1871. 04. 11. (1); b) 1903. 02. 05. Maskvoje (3) 3. Vaitkūnų km., netoli Birņų (1) 4. valstiečiai (3) 5. iń Lietuvos ińvyko į Vokietiją 1940 m., palaidotas Vesene (Ńveicarija) (1) 6. evangelikas-reformatas (1900 m. kunigas, generalinis superintendentas nuo 1918 m.) (1) 7. lietuvis 8. a) Krisius Jakubėnas, Marė Macytė (3); b) Halina Lipinskaitė (g. 1877 m.) (3); c) ? ; d) Vladas (muzikas, g. 1904 m.), Halina (g. 1906 m. ) (3) 9. a) Birņų liaudies m-kla (3); b) Mintaujos g-ja 1887–1893 m. (3); c) Dorpato (Tartu) un-te 1893–1899 m., Erlangeno un-te 1900 m. (3) 10. a) baņnyčios, reformacijos istorija. Kunigaikštis Jonušas Radvila, 1927, Gustavas II Adolfas, 1933, Abraomas Kulva, 1933 (atsp. Iń ,,Mūsų ņodņio“), Vidurinių amţių baţnyčios istorija, Kaunas, 1935, Naujųjų amţių baţnyčios istorija, Kaunas, 1936; b) – ;c) – ; d) ? ; e) LU Evangelikų teologijos fak. organizatorius 1925–1936 m. doc., (4) Religijos ir baņnyčios istorijos katedros vedėjas 1929 m. prof., Prahos un-tas 1929 m. teologijos garbės dr. l. (2) 11. 1918 m. – Birņų ,,Saulės‟‟prog-ja, 1919-g-ja (2) 12. – 13. turėjo 14 ha sklypą Birņuose su mediniu namu. 1937.04. paskirta 600 lt. pensija (4)

L. : 1. Jakubėnas Povilas, LE, Boston, 1956, t. 9, p. 263–264. 2. Jakubėnas Povilas, LE, Kaunas, 1940, t. 10, p. 337. 3. A. Balčiauskienė, Nusipelnęs ne vien Birņams, Birţiečių ţodis, 1996, nr. 53–54, p. 6. 4. P. Jakubėno asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 256, l. 47, 58.

1. Janulaitis Augustinas 2. a) 1878. 03. 19 (31); b) ? 3. Malavėnų km., Ńiaulių vlsč. ir aps. (1) 4. valstiečiai (1) 5. gyveno Kaune Kęstučio g. 30 (5), palaidotas Kaune, Petrańiūnų kapinėse (3) 6. katalikas (8) 7. rusų, lenkų, vokiečių (6) 8. a) Matas Janulaitis (1823–1883), Agota Petkutė (1); b) augo 11 vaikų ńeimoje (2) Juozas (g. 1868 m.), Prancińkus (g. 1874 m.), Veronika (1883–1971) – akių ligų gydytoja, Julija (1880–1978 m.) stomatologė (J. Biliūno ņmona); c) Elena Jurańaitytė (dailininkė, g. 1893. 02. 20.) (4); d) Kęstutis (g. 1934. 07. 17.) (6) 9. a) ? ; b) 1886–1893 m. Ńiaulių g-ja, 1893–1896 m. Rygos g-ja (1); c) 1896–1900 m. studijavo teisę Maskvos, 1903–1905 m. – Berno (Ńveicarijoje) un-tuose, 1907 m. gavo Maskvos un-to diplomą (1) 10. a) teisės, socialinė ir ekonominė Lietuvos istorija, Lietuvos valstybės ir kultūros istorija, Lietuvos ir Europos teisės istorijos istoriografija (1), XIX a. sukilimų ir lietuvių nacionalinio judėjimo istorija, Lietuvos tautinių maņumų istorija. Mikalojus Akelaitis, Švietimo darbas, 1920, nr. 11, p. 46-59, 1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje, Kaunas, atsp. Iń ,,Mūsų ņinyno“, 1921, nr. 11. nr. 12, Ņydai Lietuvoje XIV-XIX a. Bruoņai iń Lietuvos visuomenės istorijos, Švietimo darbas, 1922, nr. 7/8, 9/10, 11/12; S. Daukanto laińkai, Mūsų senovė, 1922, t. 1, p. 760–761; Kunigai ir 1831 m. revoliucija Lietuvoje, K., 1923; Imperijos rūmų teismas1495–1806, Kaunas, 1927, Vyriausias Lietuvos Tribunolas XVI–XVIII amţ., Kaunas, 1927, Uţnemunė po Prūsais (1795–1807), Kaunas, 1928, Enėjas Silvius Piccolomini bei Jeronimas Pragiškis ir jų ţinios apie Lietuvą, Kaunas, 1928, Baudţiavų panaikinimo sumanymai Lietuvoje (1817– 1863), Kaunas, 1929, Juodieji Broliai Kraņiuose (1823), Praeitis, 1930, t. I; Napoleono Teisynas, Kaunas, 1930, Kęstutis Marienburgo pilyje ir jo pabėgimas iš ten (1361 m.), Kaunas, 1930, Ţemaičių rašytojas ir politikos veikėjas Kiprijonas Zabitis-Nezabitauskas 1778–1837, atsp. iń ,,Tautos ir ņodņio“ t. 5–6, Kaunas 1931, Ignas Danilavičius Lietuvos teisės istorikas. D. 1. Danilavičiaus gyvenimas ir darbai, Kaunas, 1932, Ņemaičiai ir baņnytinis seimas Konstancijoj (1414–1418), Praeitis, 1933, t. 2, p. 291–349, Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amţ. (1795–1863), Kaunas, 1936; b) – ; c) – ; d) 1921–1922 m. Berlyno (2), 1924 m. Paryņiaus (1), 1935 m. Karaliaučiaus (2) archyvuose; e) vienas iń Aukńtųjų kursų organizatorių 1920 m. LU Teisės fak. Nuo 1922 m., Lietuvos teisės istorijos katedros vedėjas nuo 1922 m. ord. prof. 1924 m., 1932 m. – teisės mokslų dr., (6) 1935m. – Teisės fak. dekanas, priklausė LMD Kauno skyriaus istorijos sekcijai, Valst. Archeologijos komisijos vadovas 1922–1925 m. 1929 m. LID įkūrimo iniciatorius ir ilgametis vadovas, redagavo jos leidinį ,,Praeitis“ (1) dėstė ŅŪA Dotnuvoje 1936–1940 m. (3), LMA narys nuo 1941 m. gruodņio 2 d. 11. 1918–1919 m. gyveno ir dirbo advokatu Vilniuje, Lietuvos URM valdytojas 1918–1919 m., 1921 m. Kaune Vyr. Tribunolo teisėjas (1)

118

12. ?

L. : 1. I. Lukńaitė, Augustinas Janulaitis, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 240–243. 2. Andriulis V., Augustino Janulaičio biografija, Janulaitis A., Biobibliografija, sud. V. Andriulis, J. Baniulis, V., 1992, p. 3–4. 3. Ilgūnas G., Augustinas Janulaitis-socialdemokratas ir mokslininkas, Mokslas ir gyvenimas, 1996, nr. 7–8, p. 14. 4. Plateris A., Janulaitis Augustinas, LE, Boston, 1956, t. 9, p. 292−293. 5. LID narių gyv. vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 6. A. Janulaičio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 262, l. 35. 7. A. Janulaičio, ,,Perkūno“ jachtklubo nario liudijimas, 1940 m., LMAB RS, f. 267–30, l. 1. 8. A. Janulaičio asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 296, l. 71. 9. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 154.

1. Jonynas Ignas 2. a) 1884. 01. 24; b) ? 3. Atesninkų km., Simno vlsč., Kalvarijos (Alytaus) aps. (1) 4. valstiečiai (6) 5. gyveno Kaune Rūtų g. 3 (7), palaidotas Kaune, Petrańiūnų kapinėse (1) 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. a) Zigmantas Jonynas, Morta Rutkauskaitė (5); b) Boleslovas, Zigmas, Morta (5), c) Jelena Ustinova (mirė 1967 m.); d) 1. Birutė (g. 1916 m. vyras Kauno muzikinio teatro solistas R. Andrejevas (1907–1967) 2. Vytautas (g. 1918 m. – ekonomistas) 3. Kęstutis (1922–1996) (2) 9. a) Krokialaukio m-la; b) 1896–1904 m. – Marijampolės g-ja; c) Maskvos un-to Istorijos ir filologijos skyriuje 1904–1911 m. 1905–1909 Grenoblio un-to Literatūros fak. studijavo pranc. k. ir literatūrą (5) 10. a) XIII–XV a. Lietuvos politinė istorija (kunigaikńčiai), Mykolas Lietuvis (XVI a.) ir jo rańtai. Vytauto ņenklas, Vairas, 1930, nr. 3, p. 457–507; Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis, K., 1932; Iš Maţosios Lietuvos istorijos, K., 1933, Vytauto ńeimyna, Praeitis, t. 2, 1933; Jogaila – didysis Lietuvos kunigaikńtis ir Lenkijos karalius 1434–1934, Ţidinys, 1934, nr. 8/9, p. 135–147; Jogaila: Krėvos akto genesis, Ţidinys, 1936, nr. 2, p. 175–181; nr. 3. p. 293-305; Lietuvos gentys iki XIV amņiaus, Naujoji Romuva, 1939, nr. 17 (431), p. 361–368; b) – ; c) – ; d) ? ; e) 1919–1920 m. dalyvavo Vilniaus lietuvių inteligentų visuomeninėje veikloje LMD, nuo 1929 m. priklausė LID (1) nuo 1924 m. – LU HMF ėjo doc. pareigas (1929 m. – doc.), nuo 1931 m. Lietuvos istorijos katedros vedėjas, 1932 m. – prof., (6) 1939. 03. paskirtas A. Smetonos lituanistikos instituto istorijos skyriaus vedėju (4), nuo 1940 m. dirbo ir VU, 1941–1943 m. Lietuvos istorijos instituto Lietuvos istorijos sekcijos vedėjas (11) 11. 1919–1920 m. Vilniaus lietuvių mergaičių g-jos mokytojas, direktorius (1) 1919–1920 m. V. Kapsuko vyriausybės Ńvietimo liaudies komisariate uņmokyklinio skyriaus vedėjas (1). 1920 m. LR įgaliotinis Vilniuje, 1920 m. LR atstovas TS karinės kontrolės komisijoje, URM TS ir Lenkų dep. Direktorius 1922–1929 m. Rūpinosi kultūros vertybių reevakuacija iń SSRS. 1922 ir 1925 m. Lietuvos delegacijos narys, dalyvavo TS posėdņiuose, 1926 m. dalyvavo derybose su SSRS (4) 12. 1927 m. pirko medinį namą uņ 45000 litų (10)

L. : 1. J. Kiaupienė, Ignas Jonynas, Praeitis, V., 1992. t. III, p. 243–245. 2. R. Jasas, Profesorius Ignas Jonynas: ,,Niekur iń Lietuvos nevaņiuosiu‟‟, Diena, 1996. 10. 18., p. 7, 10. 3. D. Labanauskienė, Igno Jonyno rankrańtinis palikimas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankrańčių skyriuje, Lietuvos istorijos metraštis, 2000 metai, V., 2001, p. 417. 4. V. Trumpa, Jonynas Ignas, LE, Boston, 1956, t. 9, p. 478. 5. V. Merkys, Istorikas Ignas Jonynas, I. Jonynas, Istorijos baruose, V., 1984, p. 5. 6. V. Merkys, Keletas ņodņių apie autorių, I. Jonynas, Lietuvos didieji kunigaikščiai, V., 1996, p. 5–12. 7. LID narių gyv. Vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 8. Dėstytojo I. Jonyno asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 278, l. 8. 9. I. Jonyno asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 278, l. 8. 10. Uņpardavimo sutartis tarp I. Jonyno ir J. Ilgūno, LMAB RS, f. 105–8, l. 1. 11. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 154–155.

1. Kairiūkštytė-Jacinienė Halina 2. a) 1896. 10. 13. (2); b) 1–1918 m. (3), 2–1933. 3. Seinai (2) 4. inteligentai 5. 1932–1940 m. gyveno Rygoje (2), palaidota Vilniuje, Bernardinų kapinėse

119 6. katalikė ? 7. lietuvė 8. a) Juozas Kairiūkńtis pedagogas, visuomenės veikėjas), dvynys Jonas (medikas), Vladas (medikas), Julija (3); b) ? ; c) 1. Vitoldas Jacyna (inņinierius) 2. Gedertas Eliass (tapytojas, Latvijos dailės akademijos doc.); d) Julius (3) 9. a) ? ; b) 1907 m. – merg. g-ja Kielcuose (2), 1911 m. –Vilniaus aukńtesn. merg. m-la; c) 1915–1918 m. Maskvos un-to Fizikos-matematikos fak., 1922–1926 m. Ciūricho un-te (2) 10. a) Lietuvos meno (architektūros, drabuņių) istorija. Birņų pilies raiņinys, Birţų ţodis, 1930, nr. 45; Lietuvos didņioji kunigaikńtija XVI amņiaus aprańymuose, Lietuvos Aidas, 1940, p. 62-94; b) ,,Paņaislis ein Barockkloster in Litauen“, Ciūrichas, 1926. Atsp. ,,Tautoje ir ņodyje“ 1930 m.; c) – ; d) Krokuvos, Vilniaus, Varńuvos bibliotekose (2); e) – 11. 1927–1933 m. dirbo Kauno meno m-los bibliotekoje (1) 12. ?

L. : 1. J. Bielinienė, Liūdna gyvenimo istorija, Dienovidis, 1996, nr. 39, spalio 11, p. 12. 2. Kairiūkńtytė-Jacinienė-Eliass Halina, LE, Boston, 1957, t. 10, p. 259. 3. O. Maņeikienė, Nedykai pragyventi metai, Literatūra ir menas, 1996, spalio 19, p. 9.

1. Karsavinas Levas 2. a) 1882. 12. 01. (14) (2); b) 1904. 05. 21. (3). 3. Sankt Peterburgas (1) 4. bajorai (2) 5. 1922.10. ińtremtas iń RSFSR, 1922-1925 m. gyveno Vokietijoje, Prancūzijoje 1925–1928 m. (2), 1930. 05. gavo Lietuvos pilietybę (2) 6. stačiatikis (2) 7. rusas 8. a) Platonas Karsavinas (baletmeisteris) (2) ? Chomiakova (rańytoja) b) Tamara (2); c) Lidija Kuznecova (g. 1881 m.) (5); d) 1. Irina (g. 1906 m.) 2. Mariana (g.1919 m.) 3. Zuzana (g. 1921 m.) 9. a) ? ; b) 1901 m. baigė 5-ąją Peterburgo g-ja (2); c) Peterburgo un-tas 1901–1906 m. 10. a) Visuotinė istorija (Europos kultūros, baņnyčios istorija, istorijos teorija ir filosofija). Europos kultūros istorija, 1931–1937, 5 tomai, Istorijos teorija, Kaunas, 1929; b) ,,XII-XIII a. Vakarų Europos religinis fonas“, Sankt Peterburgas, 1916; c) – ; d) ? ; e) 1921–1922 m. Peterburgo un-to dekanas, istorijos in-to rektorius, nuo 1928 m. – LU HMF Visuotinės istorijos katedros ord. prof. ir vedėjas, HMF istorijos skyriaus leidinio ,,Senovė“ redaktorius (ińėjo 4 tomai – 1935, 1936, 1937, 1938 m.) (5), nuo 1940 m. –VU prof., nuo 1929 m. LID narys (4) 11. Vilniaus rusų A. Puńkino g-jos direktorius 1940 m. (4) 12. ?

L.: 1. V. Trumpa, Karsavinas Levas, LE, Boston, 1957, t. 11, p. 92–93. 2. P. Lasinskas, L. Karsavino veikla Vytauto Didņiojo universitete, Darbai ir dienos, 1996. 2 (11), p. 21–24. 3. LID narių sąrańas, LMAB RS, f. 267–2834, l. 1. 4. L. Karsavino asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 2458 (anketa), l. 1 (autobiografija), l. 2. 5. ,,Senovė“, LE, Boston, 1962, t. 27, 269.

1. Kliausis Ignas 2. a) 1893. 10. 18. (11. 09.) (2); b) – 3. Bupńtų km., Pańvitinio vlsč., Ńiaulių aps. (1) 4. valstiečiai? 5. gyveno Ńiauliuose, palaidotas Pańvitinyje (3) 6. katalikas (nuo 1921m. – kunigas) (1) 7. lietuvis 8. a) Vincentas Kliausis, Viktorija Beniuńytė (2); b) ? ; c) – ; d) – 9. a) Pańvitinio m-kla (2); b) Mintaujos g-ja 1909–1912 m., Engavės (Angerno, Latvija) jūrininkų m-kla, 1913–1914 m. (2); c) Kauno kunigų sem-ja 1914–1921 (2), LU TFF 1922–1925 m., Friburgo Filosofijos fak. 1926–1927 m., Graco un-tas 1925–1929 m. (2) 10. a) Lietuvos XIV-XV a. baņnyčios istorija; b) ,,Die Kirchenpolitik in Litauen unter Jogaila und Vytautas“, Gracas, 1929; c) – ; d) ? ; e) – 11. 1924 m. Palangos g-jos kapelionas, Kauno ,,Auńros“ g-jos kapelionas, 1939 m. – Jurbarko g-jos kapelionas (1) vikaravo Puńalote 1921 m., 1926 m. Kauno metropolijos kurijos notaras, 1939 m. (1) 12. ?

L.: 1. Kliausis Ignas, LE, Boston, 1957, t. 12, p. 114. 2. studento I. Kliausio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 460, l. 1, 9 (curriculum vitae 1933 m.) 3. Kliausis Ignas, LE, Boston, 1969, t. 36, p. 310.

120

1. Klimas Petras 2. a) 1891. 02. 23. (1); b) ? 3. Kuńlińkių km., Kalvarijos vlsč., Marijampolės aps. (1) 4. valstiečiai (stambūs ūkininkai) (3) 5. palaidotas Petrańiūnų kapinėse Kaune (1) 6. katalikas (3) 7. lietuvis 8. a) Bernardas Klimas (3); b) Sergijus (2 broliai) (3); c) Bronė Mėginaitė (mirė 1957.05.22); d) Petras, Eglė (5) 9. a) Liudvinavo, Kalvarijos m-klos (3); b) 1901–1910 m. Marijampolės g-ja (4); c) Maskvos un-te studijavo teisę 1910–1914 m. (1) 10. a) Lietuvių ir lenkų santykiai, Vilniaus ir jo krańto problema, Lietuvos valstybingumo atkūrimas, ekonominė ir geopolitinė Lietuvos padėtis, LDK XV a. diplomatijos istorija. Lietuva. Jos gyventojai ir sienos, 1917, Lietuvių senobės bruoţai, 1919; Lietuvos ţemės valdymo istorija iki lenkmečių, V., 1919; Muravjovo laikmetis Lietuvos ţemės ir ţemininkų istorijoje, V., 1920; Senovės tyrimo uņdaviniai ir keliai, Mūsų senovė, 1921, t. 1, kn. 1, p. 3–5; Iń studentijos gyvenimo 1914–1915 m., Mūsų Senovė, 1922, t. 1, nr. 3, p. 365-368; Ghillebert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon V. D. laikais 1413–1414 ir 1421 m., Ambrosio Contarini. Venecijos ambasadorius Lietuvoje 1474–1477, Praeitis, t. 2, 1931, Nepriklausomos Lietuvos gyvenimas, Lietuvos istorija, red. A. Ńapoka, K., 1936, p. 532–586; b) – ; c) – ;d) ? ; e) 1920–1923 m. dėstė Aukńtuosiuose kursuose ir LU HMF (1) nuo 1929 m. LID narys remėjas (5) 11. 1923–1925 m. nepaprastasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje, nuo 1925 m. – Prancūzijoje (1) 12. ?

L. : 1. R. Miknys, Petras Klimas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 246–248. 2. Z. Ivinskis, Klimas Petras, LE, Boston, 1957, t. 12, p. 120. 3. P. Klimas, Iš mano atsiminimų, V., 1990, p. 4–5, 7. 4. A. Eidintas, Petras Klimas-istorikas ir valstybininkas, Klimas P., Iš mano atsiminimų, V., 1990, p. 394–397. 5. LID narių sąrańas, 1934 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1.

1. Krasauskaitė Marija Kristina 2. a) 1902. 03. 13. (1); b) – 3. Plokńčių km., Plokńčių vlsč., Ńakių aps. (1) 4. bajorai (2) 5. palaidota Čikagoje (4) 6. katalikė (3) 7. lietuvė 8. a) Antanas Krasauskas (advokatas), Sofija Ivanauskaitė (2); b) Sofija, Irena (2); c) –; d) – 9. a) ? ; b) 1918–1920 m. Marijampolės g-ja (2); c) 1922–1923 m. Halės, 1923-1926 m. – Ciūricho un-tuose (2) 10. a) bajorų luomo teisinė padėtis, istorijos didaktika. Vytauto charakteristika, Vytautas Didysis, Kaunas, 1930, p. 253–267.b) ,,Litauische Adelsprivilegen bis zum XVI Jahrhundert“, Ciūrichas, 1927 m.; c) – ; d) ? ; e) LID mokytojų sekcijos valdybos narė 1938 m. (4) 11. 1920–1921 m. – Ukmergės g-ja, 1921, 1926–1939 m. Marijampolės mokytojų sem-jos, vėliau ten pat mergaičių g- jos mokytoja, nuo 1929 m. vicedirektorė, 1936–1939 m. Marijampolės Rygińkių Jono g-jos mokytoja ir inspektorė, nuo 1939 – Vilniaus IV g-jos direktorė (2), 1941–1943 m. Lietuvos istorijos instituto Archeografijos sekcijos paleografė (5) 12. ?

L. : 1. Krasauskaitė Marija Kristina, LE, Boston, 1957, t. 12, p. 536–537. 2. V. Sruogienė, Siekusi tobulumo, Sugrįţimai, 1994, spalis, nr.13, p. 1–2. 3. M. Krasauskaitė, Asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 2861, l. 3, 13. 4. Krasauskaitė Marija Kristina, JAV lietuviai. Biografijų ţinynas, V., 1998, t. I, p. 520. 5. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 160.

1. Kučinskas Antanas 2. a) 1900. 10. 14. (3); b) ? 3. Juńkų km., Lekėčių vlsč., Ńakių aps. (3) 4. tėvai beņemiai (tėvas – eigulys) (2) 5. gyveno Kaune, Minties rato g. 17 (2), palaidotas Putname (JAV) (1) 6. katalikas (2) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) Juozas (nuo 1908 m. gyveno JAV) (2); c) Albina Ņilinskaitė (2); d) Leonas (g. 1936. 04. 20.) teisininkas (2)

121 9. a) ? ;b) Marijampolės Rygińkių Jono g-ją baigė 1923 m.; c) LU TFF 1923–1927 m., 1928 ir 1938 m. studijavo Nansi ir Grenoblio un-tuose pranc. k. (2) 10. a) XIV–XV a. Lietuvos politinė istorija, kovos su Kryņiuočių ordinu. Ņalgirio mūńis, Vytautas Didysis, red. P. Ńleņas, K., 1930, p. 69–90, Krikńčionybės praeitis pagonińkoje Lietuvoje, Krikščionybė Lietuvoje. Praeitis. Dabartis. Ateitis., K., 1938, p. 131–147.; b) ,,Kęstutis D. L. K.“, Kaunas, 1937 (ińleista 1938 m.); c) – ;d) ? ; e) – 11. 1927–1938 m. Marijampolės Marijonų g-joje ir mokytojų sem-joje, 1938 m. – Ńiaulių g-jos direktorius (2) 12. ?

L. : 1. A. Nikņentaitis, Įvadas, Kučinskas A., Kęstutis, V., 1988, p. V. 2. Mokytojo A. Kučinsko asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 2967 (Curriculum vitae), l. 7, 14. 3. Kučas Antanas, JAV lietuviai. Biografijų ţinynas, V., 1998, t. I, p. 540.

1. Lappo Ivanas 2. a) 1869. 08. 29. (2); b) ? 3. Carskoje Sielo (Rusijoje) (1) 4. bajorai (1) 5. mirė Drezdene (1) 6. stačiatikis 7. rusas 8. a) Ivanas Lappo; b) ? ; c) Vera (g. 1871 m. ); d) Ivanas (g. 1897 m.) (2) 9. a) ? ; b) ? ; c) 1892 m. baigė Sankt Peterburgo un-tą (1) 10. a) Lietuvos teisės istorija (valstybingumas po Liublino unijos, III Lietuvos Statutas) Bandymas pavesti lenkui Vilniaus vyskupo katedrą XVI a. pabaigoje, Praeitis, Kaunas, 1930, Iš Vyriausiųjų Lietuvos suvaţiavimų istorijos XVI a.: 1577 m. suvaţiavimas Rytų Vilkaviškyje, K., 1932, Iš Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo istorijos XVI a., Kaunas, 1932, Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos, Kaunas, 1932, Istorinė Vytauto reikńmė, Praeitis, Kaunas, 1933, t. 2, p. 1–71, Lietuvos Seimas ir Liubino unija, Lietuvos praeitis, K., 1940, t. 1, p. 77–100, Istorijos dėstymo dalykas, Kaunas, 1934, Lietuvos valstybingumas po Liublino unijos. 1588 metų Lietuvos statutas, t. 1. Tyrinėjimas, Kaunas, 1934–1936. D. 1–2. Tekstas, Kaunas, 1938; b) ,,Великое Княжество Литовское во II половине XVI столетия. Литовско- Русский повет и его сеймик“, Sankt-Peterburgas, 1911; c) – ; d) ? ; e) 1921–1932 m. Rusų institute Prahoje prof., nuo 1933 m. – LU HMF privatdoc. (1) 11. 1916–1919 m. Rusijos ńvietimo ministerijos komisijos narys, 1906–1919 m. Lietuvos metrikos redaktorius S. Peterburgo Archeografijos komisijoje (2) 12. 900 lt. atlyginimas nuo 1932 m. (2)

L. : 1. E. Banionis, Lappo Ivanas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 249–251. 2. A. Ragauskas, Istorikas Ivanas Lappo (1869–1944) ir Lietuva, Lietuvos istorijos metraštis, 1993 metai, V., 1994, p. 82–85. 3. P. Lasinskas, Ivanas Lappo – Vytauto Didņiojo universiteto profesorius, Lituanistica, V., 1998, nr. 3 (35), p. 8–9. 4. I. Lappo asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 378, l. 7.

1. Maciūnas Vincas 2. a) 1909. 07. 5/18 (1); b) ? 3. Papilė, Ńiaulių aps. (1) 4. inteligentai (3) 5. ? 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. a) Juozas Maciūnas, Ńiaučiūnaitė ; b) Vytautas (inņinierius), Algirdas (chirurgas) (3); c) ? 9. a) ? ; b) 1918-1926 m. Linkuvos g-ja 1918–1926 m. (1); c) 1926–1930 m. LU HMF, studijavo Bonos ir Miuncheno un-tuose (1) 10. a) XIX a. literatūros, kultūros ir ńvietimo istorija. Tautinis auklėjimas ir istorija, Ţidinys, 1937, nr. 2, p. 182, Lietuvińkieji dalykai Vilniaus ńubravcų satyroje, Mūsų Senovė, 1937–38, nr. 1–2, Jonińkėlio mokyklos steigimo dokumentas, Mūsų Senovė, 1938, nr. 5, 1831 m. sukilimo emigrantų lietuvińkieji spaudiniai, Mūsų Senovė, 1938, nr. 3, Senasis Vilniaus universitetas, Naujoji Romuva, 1939, Nr. 42; b) ,,Lituanistinis sąjūdis XIX a.pr.“, Kaunas, ińsp. ,,Darbuose ir dienose“, Nr. VIII ir atskirai, 1939; c) – ; d) 1934 m. dirbo Vilniaus, Varńuvos, Krokuvos bibliotekose ir archyvuose (1); e) VDU HMF Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vyr. asist. nuo 1935 m. (1), 1941. 10. 31. – VU HMF prodekanas (2). 11. – 12. ?

L.: 1. V. Maciūno asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 498. l. 21–30. 2. J. Puzinas, Maciūnas Vincas, LE, Boston, 1959, t. 17, p. 28−29.

122

3. Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo ţidinys, Chicago, 1978, p. 111, 152.

1. Matusas Jonas 2. a) 1899. 10. 26. (1); b) - 3. Vaiguvińkių km., Plokńčių vlsč., Ńakių aps. (1) 4. valstiečiai (vid. ūkininkai) (3) 5. iki 1939 m. gyveno Kaune Tulpių g. 7 (5), mirė ir palaidotas Niujorke (JAV) 6. katalikas (kunigas nuo 1924.08.31.) (2) 7. lietuvis 8. a) Agota Dakauskaitė, Antanas Matusas (3); b) Agota, Anastazija, Kunigunda, Marija, Monika, Ona, Salomėja, Antanas; c) – ; d) – 9. a) Plokńčių m-klą baigė 1911 m. (2); b) ,,Saulės“ g-ją Kaune baigė 1919 m.; c) 1919–1924 m. studijavo Vilkavińkio vyskupijos kunigų seminarijoje Giņuose, 1924–1930 m. – LU TFF (1) 10. a) Lietuvos XV, XIX a. politinė, kultūros ir istoriografijos istorija, XX a. karo istorija (Ńaulių s-ga), Maņosios Lietuvos istorija, istorijos populiarinimas. Kauno pilis, Kaunas, 1921, Muravjovo darbai Lietuvoje, Naujoji Romuva, 1932, nr. 38, p. 805–807; A. Vijūkas-Kojalavičius kaip Lietuvos istorininkas, Praeitis, t. I, 1930, p. 318–329; Apie lotynińkų raidņių draudimą lietuvińkiems spaudiniams, Athenaeum, Nr. 4, 1933, Ukmergės mūšis (1435–1935), K., 1935; Motiejus Valančius kaip Lietuvos istorikas, Senovė, 1938, t.4, p. 5–24; Lietuvių kultūra senais laikais, 1939, Šaulių sąjungos istorija, Kaunas, 1939; b) ,,Lietuvių rusinimas per Kauno gubernijos mokyklas nuo Muravjovo laikų iki pabaigos rusų vieńpatavimo Lietuvoje“, Kaunas, 1931 (ińsp. 1937 m.); c) ,,Ńvitrigaila Lietuvos didysis kunigaikńtis“, Kaunas, 1936 (ińsp. 1938 m.); d) Kauno gubernatoriaus archyvas (3); e) nuo 1937 m. dėstė VDU HMF privatdoc. teisėmis, skaitė Lietuvos kultūros istoriją, Prūsų ņemės istorijos kursus, nuo 1940 m. – doc. (2) 11. 1931–1933 m. dirbo Kauno ńv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimn. (1) publicistas. 12. –

L. : 1. Z. Kiaupa, Jonas Matusas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 251. 2. Matusas Jonas, LE, Boston, 1959, t. 17, p. 533-534. 3. J. Pilionytė, Kunigo istoriko Jono Matuso gyvenimas ir veikla, LKMA metraštis, t. XI, V., 1997, p. 335–340. 4. P. Pauliukonis, Jonas Matusas, Lituanistikos darbai, Čikaga, 1966, t. I, p. 119. 5. LID narių gyv. vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1.

1. Pakarklis Povilas 2. a) 1902. 11. 10 (23.) (2); b) - 3. Smilgių km., Kupińkio vlsč., Panevėņio aps. (1) 4. valstiečiai (vid. ūkininkai) (1) 5. mirė ir palaidotas Vilniuje 6. katalikas (praktińkai buvo ateistas) (1) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) Jonas, Ona (Bugailińkienė) (4); c) -; d) - 9. a) Kupińkio m-kla (4); b) 1919–1922 m. Panevėņio g-ja (1); c) 1923–1927 m. LU TFF, 1926–1934 m. LU Teisių fak. (1) 10. a) Kryņiuočių ordino, Maņosios Lietuvos, baņnyčios istorija. Klaipėdos srities gyventojų tautybė prień vokiečių ordino atėjimą, Mūsų Ţinynas, 1933, nr. 101, Vokiečiai apie Maţają Lietuvą, 1935, Lietuva vokiečių mokslo šviesoje, 1935, Daktaratai, 1938; b) – ; c) – ; d) 1927 m. 2–3 mėn. Karaliaučiaus un-to bibliotekoje, 1930 m. – Miuncheno un- te (1);e) – 11. 1927–1928 m. Tauragės mokytojų sem-joje, 1928 m. – Panevėņio mokytojų sem-joje (1), 1928- Panevėņio ņydų mergaičių g-joje ,,Javne“ (4) 1932–1933 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1934 – m. Apeliaciniuose rūmuose sekretoriumi, 1935 m. – Kauno apygardos teismo prokuroro padejėju (1), dalyvavo Neumanno-Sasso bylos kaltinamojo akto rengime (2) 12. ?

L.: 1. V. Pńibilskis, Profesoriaus Povilo Pakarklio gyvenimas ir veikla, Pakarklis P., Raštai, V., 1987, p. 5–13. 2. J. Girnius, Pakarklis Povilas, LE, Boston, 1960, t. 21, p. 369–370. 3. V. Merkys, Pakarklis Povilas, TLE, V., 1987, t. 3, p. 270. 4. V. Selenis, Povilas Pakarklis: kontroversińka asmenybė, Voruta, 2002, gruodņio 21 d., Nr. 24 (522), p. 4.

1. Paunksnis Kazys 2. a) 1907. 05. 01. (2); b) – 3. Paunksnių km., Kamajų vlsč., Rokińkio aps. (1) 4. valstiečiai ? 5. ? 6. katalikas (2)

123 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ? ; c) ? ; d) ? 9. a) Duokińkio m-kla 1914–1919 m. (2); b) 1919–1927 m. Rokińkio g-ja (2); c) 1928–1933 m. LU HMF istorijos skyrius (1) 10. a) piliakalniai (fortifikacija), kryņiučių ir lietuvių pilių Nemuno krantuose lokalizacija, istorinė kartografija rańė apie lietuvių pilis LE (nubraiņė ņemėlapius J. Stakausko knygai ,,Lietuva ir Vakarų Europa XIII-ame amņiuje“ ir Z. Ivinskio ,,Lietuvos prekyba su Prūsais“), Saulės mūńis 1236 m., Akademikas, 1936, Nr. 3, p. 73–74; Nr. 4, p. 94–96; Zapyńkio baņnyčia, Naujoji Romuva, 1938, Nr. 47, p. 893–894; b) – ; c) – ; d) ? ; e) ? 11. dirbo Vytauto Didņiojo karo muziejuje (1) 12. ? 13. –

L. : 1. Paunksnis Kazys, LE, Boston, 1960, t. 22, p. 189. 2. K. Paunksnio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 536, l. 1.

1. Penkauskas Pranciškus 2. a) 1889. 02. 24. (1); b) – 3. Daujočių km., Gruzdņių vlsč., Ńiaulių aps. (1) 4. valstiečiai (2) 5. palaidotas Sighartinge (Austrija) (1) 6. katalikas (kunigas nuo 1913. 06.13., garbės kanauninkas – 1928 m., Kauno kapitulos kanauninkas – 1931 m.) (1) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ? ; c) ? ; d) ? 9. a) Gruzdņių valsčiaus m-kla (3); b) Ńiaulių g-ja 1899 m. (1); c) Ņemaičių dvasinė sem-ja 1914 m., Peterburgo dvasinė akademija 1914 m., 1922–1923 m. studijavo Miuncheno un-te vid. a. istoriją (3) 10. a) baņnyčios istorija, Lietuvos ryńiai su Čekija XV a. Bazelio susirinkimas ir Lietuvos sosto reikalas Vytautui mirus, 1927, atsp. iń ,,Tiesos kelio“, Vytautas Didysis ir jo Čekijos politika Venceliui mirus, 1930, atsp. iń ,,Ņidinio“, Antrasis Zigmanto Kaributo ņygis Čekijon, 1930 atsp. iń ,,Ņidinio“, Vytauto Didņiojo nuopelnai dvasinės kultūros srityje, Athenaeum, nr. 1, 1931, Lietuvos istorijos versmių leidimas, Kaunas, 1935; b) – ; c) – ; d) ? ; e) 1923. 09. 01. – 1940. 07. 17. LU TFF Vidurinių amņių baņnyčios istorijos katedros vedėjas, 1924. 06. 14. – doc., 1926 m. Kauno kunigų seminarijos vicerektorius, 1932–1940 m. – rektorius, LKMA narys (1) 11. 1925 m. – Kauno suaug. g-jos kapelionas, 1918. 08. 23.- Kauno bazilikos vikaras 02. 07. vyskupijos tribunolo notaras, 1928 m. – sinodialinis teisėjas Metropolijos kurijos tribunole, 1928.10.16. – garbės kanauninkas, 1938 m. – Kauno metropolijos kunigų gen. sekretorius (3) 12. ?

L. : 1. J. Girnius, Penkauskas Pranas, LE, Boston, 1960, t. 22, p. 276–277. 2. Z. Ivinskis, Prelatas Pranas Penkauskas, LKMA suv. darbai, Roma, 1961, t.IV, p. 264–266. 3. P. Penkausko asmens byla, LCVA,f. 631, ap. 3, b. 549 (mikrofilmas)

1. Plateris (Broel) Aleksandras 2. a) 1913. 12. 20. (1); b) – 3. Ńvėkńnos dv., Ńvėkńnos vlsč., Tauragės aps. (1) 4. bajorai (2) 5. ? 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. prancūzų, rusų, vokiečių, lenkų (3) 9. a) Jurgis Broel-Plateris (1875–1943); b) ? ; c) ? ; d) ? 10. a) ? ; b) 1929–1932 m. Ńvėkńnos g-ja (2); c) 1932–1936 m. VDU Teisės fak. Teisės skyrius, 1937–1938 m. – Vienos un-to teisių fak. 11. a) Lietuvos teisės istorija. Teisiniai Lietuvos ir Kurńo santykiai su Lietuva (XVI–XVIII amņ.), Kaunas, 1938; b) – ; c) – ; d) ? ; e) 1936–1939 m. VDU Teisių fak. Teisės istorijos katedros vyr. asist., LID narys nuo 1939 m. (1) 12. –

L. : 1. J. Puzinas, Plateris Aleksandras, LE, Boston, 1961, t. 23, p. 98. 2. J. Tumelis, Aleksandras Plateris, Lietuvos istorijos metraštis, 1997, V., 1998, p. 541. 3. A. Broel-Platerio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 87, l. 5.

1. Purickis Juozas 2. a) 1883. 04. 19; b) 1926. 12. 20. (3); c) 1934. 10. 25. (1) 3. Petrońińkių km., Kietavińkių parap., (2), Jiezno vls., Trakų aps. (1)

124

4. bajorai (2) 5. Kaunas (1) 6. katalikas (iki 1929 m. – kunigas) (1) 7. lietuvis 8. a) Jonas Purickis, Francińka Kalkovskaja (2); b) Vladas, ir dar 3 broliai, kurių vardai neņinomi (2); c) Elena Polivoda (3); d) – 9. a) Staklińkių ir Jiezno pr. m-klos 1892–1895 m.; b) Ņemaičių kun. sem-ja, Peterburgo dvasinė sem-ja 1912 m. baigė teol. magistro laipsniu (1); c) 1913–1916 m. studijavo Friburgo un-te (1) 10. a) XVI–XVII a. Lietuvos baņnyčios (protestantų) istorija, XX a. pirmųjų deńimtmečių Lietuvos politinė istorija. Iń Vilniaus pagrobimo laikų, Trimitas, 1933; b) ,,Die Glaubensspaltung in Litauen im XVI Jahrhundert bis zur Ankunft der Jesuiten im Jahre 1569“, apginta 1916 m., publikuota 1919 m. Friburge; c) – ; d) medņiagą 1913 m. rinko Kauno, Vilniaus ir Romos archyvai ir bibliotekos (2); e) – 11. valstybės veikėjas (diplomatas), vienas ņymiausių tarpukario Lietuvos publicistų. Nuo 1918 m. – Lietuvos Valstybės Tarybos narys, 1919 m. – pirmasis Lietuvos atstovas Vokietijoje, 1920 m. ińrinktas Steigiamojo seimo atstovu, nuo 1920. 06. 19 iki 1921. 12. 12 – uņsienio reikalų ministras. 1926 m. ińteisintas ,,Sacharino“ byloje grįņo į URM ir paskirtas ekonominio skyriaus direktoriumi, 1927 m. – teisinio administravimo skyriaus direktoriumi. Nuo 1922 m. redagavo ,,Lietuvą“ ir kt. Laikrańčius (1), (2) 12. ?

L. : 1. A. Maņiulis, Z. Ivinskis, Purickis Juozas, Lietuvių enciklopedija, t. XXIV, Boston, 1961, p. 250–252. 2. A. Gaigalaitė, J. Ņeimantienė, Juozas Purickis-Vygandas, V.: Vilniaus knyga, 2004, p. 10–21. 3. R. Laukaitytė, [rec.kn.] A. Gaigalaitė, Ņeimantienė J., Juozas Purickis-Vygandas, V., 2004, LKMA metraštis, T. XXV, 2004, p. 672.

1. Puzinas Jonas 2. a) 1905. 11. 18./10. 01. (1); b) 1927. 12. 26. (2) 3. Svaronių vsd., Deltuvos vlsč., Ukmergės aps. (1) 4. valstiečiai (3) 5. palaidotas Čikagoje (3) 6. katalikas (2) 7. lietuvis 8. a) Motiejus Puzinas, Barbora; b) Benediktas, Klemensas (2); c) Konstancija Vabalaitė (g. 1906 m.) (2); d) Aldona (g. 1928. 02. 29.), Algimantas (1932. 12. 14.), Laimutė-Ņivilė (g. 1938. 05. 19.) (2) 9. a) Ukmergės m-kla 1912–1914 m. (2); b) 1918–1925 m. Ukmergės gimn.; c) 1925–1930 m. LU HMF studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, 1930–1934 m. Heidelbergo un-te istoriją ir archeologiją (2) 10. a) Lietuvos miestų istorija, archeologija. Iš Kauno baţnyčių istorijos, Kaunas, 1929, XIV–XV amņ. Lietuvos miestai ir Magdeburgo teisė, Savivaldybė, 1929, nr. 8, p. 10–16, Šiaulių miestas, Ńiauliai, 1930, Senosios Kauno miesto privilegijos (Kauno miesto savivaldybė XVI amņiuje), Savivaldybė, 1930, nr. 12, p. 8–15; T. Narbutas mūsų prosenovės tyrinėtojas, Naujoji Romuva, 1936, nr. 267, p. 149–152; Vilniaus pilys, Vairas, 1940, nr. 4, p. 285–292; b) ,,Vorgeschichtsforschung und Nationalbewusstein in Litauen“, Heidelbergas, 1934; c) ,,Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“, Kaunas, 1939; d) ? ; e) 1936–1939 m. dėstė VDU (doc. 1939 m.), 1936–1939 m. VDU HMF Etnikos katedros vyr. asist. VU archeologijos katedros vedėjas, 1941. 07. 26. –VU HMF dekanas (4). LID narys nuo 1937 m. (1), nuo 1942 m. spalio 26 d. – LMA narys, nuo 1941 m. rudens – Lietuvos istorijos isntituto Archeologijos sekcijos vedėjas (5) 11. 1925 m. dėstė Ukmergės ņydų g-ja (2) 1925–1928 m. dirbo Kauno miesto savivaldybėje, 1927 m. – Kauno miesto muziejuje, 1936 m. –Vytauto Didņiojo kultūros muziejaus prieńistorinio skyriaus vedėjas (1) 12. ?

L. ; 1. M. Gimbutienė, Jonas Puzinas, LE, Boston, 1961, t. 24, p. 293. 2. stipendininko J. Puzino asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 755, l. 54. 3. A. Girininkas, Joną Puziną prisimenant (1905–1978), Baltų archeologija, 1995, nr. 3 (6), p. 13. 4. J. Puzino asmens byla, LCVA, f-r. 856, ap. 2, b. 693, l. 65. 5. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 158–160.

1. Remeika Jonas 2. a) 1891. 12. 21. (1); b) ? 3. Svistapolio dv., Padubysio vlsč., Ńiaulių aps. (1) 4. valstiečiai 5. iki 1939 m. gyveno Klaipėdoje, Kanto aikńtėje Nr. 14 (4)

125 6. katalikas? 7. lietuvis 8. a) Juozapas Remeika; b) 1 brolis, 3 seserys (2); c) ? ; d) ? 9. a) ? ; b) Peterburgo g-ją baigė 1918 m. (1); c) 1918 m. studijavo Peterburgo un-to Istorijos-filologijos fak., 1920- 1926 m. su valstybės stipendija Berlyno, Greifsvaldo, Friburgo, Kylio un-tuose (1) 10. a) Lietuvos ekonominė istorija, Maņosios Lietuvos istorija. Ņiupsnelis ņinių apie Vytauto D. ņmoną, didņiąją kunigaikńtienę Oną, Lietuvos aidas, 1930, nr. 245, Klaipėda 1814 m. ir jos santykiai su Anglija, Naujoji Romuva, 1933, Nr. 108, Klaipėda Napoleono laikais, Jūra, 1937, Nr. 11, Dėl Maņosios Lietuvos lietuvių kaip gyventojų senumo, Naujoji Romuva, 1938, Nr. 21.; b) ,,Der Händel auf der Memel von Anfang des 14 Jahrhunderts bis 1430“, Kylis, 1926, ińsp. ,,Tautoje ir Ņodyje“, Nr. 5, 1928; c) – ; d) ? ; e) dėstė Klaipėdos pedagoginiame in-te 1939 m. (1) 11. 1918 m. – Raseinių g-jos kūrėjas ir direktorius, 1927. 05. 01. – 11. 15. Pasvalio komercinės g-jos direktorius, 1927. 11. 16. – 1929. 08. 07. dėstė Klaipėdos mokytojų sem-joje ir Vytauto Didņiojo g-joje (nuo 1929. 08. 08. mokslo tarėjas), Klaipėdos vakariniuose suaugusiųjų kursuose, 1939 – Kauno IV ir V g-jose (1) Kauno Valstybės kontrolės apsaugos skyriaus kontrolierius (1) 12. ?

L. : 1. S. Matulis, Remeika Jonas, LE, Boston, 1961, t. 25, p. 131. 2. J. Remeikos asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 782, l. 28. 3. Remeika Jonas, LE, Boston, 1985, t. XXXVII, p. 497. 4. J. Remeikos laińkas V. Birņińkai, 1929.09.03. d., LMAB RS, f. 163–512, l. 21.

1. Rimka Albinas 2. a) 1886. 02. 16. (1); b) ? ; c) 1944. 02. 27. (1) 3. Skerpiejų km., Laukelińkio vlsč., Vilkavińkio aps. (1) 4. valstiečiai (1) 5. palaidotas Vilniuje (1) 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ? ; c) Teofilija Bagdonaitė (2); d) Elena (g. 1930. 05. 03.) (2) 9. a) ? ; b) ? ; c) 1921-1923 m. aukńtieji ekonomikos mokslai Frankfurto un-te (1) ekonomikos mokslų dr. l. suteiktas 1939 m. kovo 30 d. 10. a) Lietuvos ekonominė istorija. Lietuvos visuomenės ūkio bruoţai ligi Liublino unijos metų, 1924, Lietuvos prekybos santykiai iki unijos su lenkais, Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai iš Auszros-Varpo gadynės (1883–1893), 1932; b) –; c) – ; d) ? ; e) nuo 1923 m. LU dėstė statistiką, ekonominę politiką, visuomenės ūkio istoriją (1), nuo 1941 m. gruodņio 2 d. – LMA narys, Lietuvos teisės ir ūkio istorijos instituto direktorius 1941 m. rugsėjo 22 d.–1942 m. gruodņio 12 d. (3) 11. 1919–1921 m. ,,Lietuvos“ redaktorius, Spaudos ir propagandos biuro direktorius, parengė ņemės reformos projektą. 1926. 06.– 12.17. M. Sleņevičiaus ministrų kabinete – finansų ministras, Lietuvos banko konsultantas (1) 12. ?

L. : 1. J. Pajaujis, Rimka Albinas, LE, Boston, 1961, t. 25, p. 297–298. 2. A. Rimkos asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 612, l. 24. 3. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 165.

1. Rudzinskaitė-Arcimavičienė Marija 2. a) 1885. 07. 16. (1); b) nańlė (4); c) 1941. 05. 08. (1) 3. Ńaravų dv., Kėdainių aps. (1) 4. bajorai ? 5. palaidota Vilniuje, Bernardinų kapinėse (2) 6. katalikė (3) 7. lietuvė (3) 8. a) ? ; b) Dionizas (1866–1954) – selekcininkas (2); c) ? ; d) ? 9. a) ? ; b) Kauno g-ją baigė 1900 m. (2); c) 1900–1904 m. pedagoginiai kursai, 1904–1908 m. – aukńtieji moterų kursai Maskvoje, 1911–1916 m. Maskvos un-to Istorijos-filologijos fak. (2) 10. a) visuotinė istorija (egiptologija). Sinuchet. Egipto pasaka, 1922, Egipto hieroglifai, 1932, Moters būklė senovės Egipte, 1932, Tutanchamono kapas ir Tėbų paminklai, 1933, Tėbų paminklai, 1933, Vardo reikšmė senovės Egipte, 1934, Senovės Rytų istorija. Aigiptas, 1936; b) – ; c) – ; d) – ; e) 1922–1939 m. LU HMF senovės Rytų istorijos doc., nuo 1939 m. rudens-VU, 1928–1929 m. vasarą dirbo Berlyno egiptologijos in-te (4) 11. Nuo 1919 m. – Kauno lenkų A. Mickevičiaus privačioje g-joje nuo 1928 m. – Kauno III g-joje, Tumėno brandos kursuose (3) 12. ?

126

L. : 1. Rudzinskaitė-Arcimavičienė Marija, LE, Boston, 1953, t. 1, p. 247. 2. A. Snitkuvienė, ,,Aplankykite manuosius Egipto dievus…“, Mokslas ir gyvenimas, 1985, nr. 6, p. 17-18. 3. mokytoja Arcimavičienė-Rudzinskaitė M., LCVA, f. 391, ap. 7, b. 169, l. 1. 4. M. Arcimavičienės tarnybos lapas (mikrofilmas), LCVA, f. 631, ap. 3, b. 25, l. 1.

1. Sakalauskas Juozas 2. a) 1896. 12. 14. (1); b) ? 3. Vilkavińkių km., Sintautų vlsč., Ńakių aps. (1) 4. valstiečiai (3) 5. mirė ir palaidotas Miunchene (1) 6. katalikas (2) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ? ; c) ? ; d) ? 9. a) Sintautų m-kla (3); b) 1917 m. baigė Voroneņo (M. Yčo vad.) g-ją (1); c) 1917–1918 m. Charkovo un-to Filosofijos fak., 1919–1920 m. Ņenevos un-te, 1920–1924 m. Berlyno un-te, 1927–1932 m. LU Teisės fak. (2) 10. a) XIX a. mokyklos Maņojoje Lietuvoje. Mokyklos ir Prūsų mokyklų politika Naujuosiuose Rytų Prūsuose, Praeitis, 1933, t. I ; b) ,,Das Schulwesen u.d. Preussische Schulpolitik“, Berlynas, 1926; c) – ; d) ? ; e) 1935–1939m. dėstė Klaipėdos Prekybos institute valstybinę ir administracinę teisę (3) 11. 1918–1919 m. Marijampolės ,,Ņiburio“ g-joje (1) 1925–1927 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Ńveicarijoje ir Lietuvos delegacijoje prie T. S. Nuo 1927 m. Lietuvos URM valdininkas, Klaipėdos gubernatūros patarėjas (1) 12. ?

L. : 1. Z. Kiaupa, Juozas Sakalauskas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 252–253. 2. J. Sakalausko asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 821, l. 12. 3. J. Sakalausko asmens byla, LCVA,f. 391, ap. 7, b. 4892, l. 2,3.

1. Stakauskas Juozapas 2. a) 1900. 07. 24./08.06. (1); b) – 3. Degsnės km., Mielagėnų vlsč., Ńvenčionių aps. (1) 4. valstiečiai (stambūs ūkininkai) (1) 5. mirė Vilniuje, palaidotas Ņasliuose (3) 6. katalikas (kunigas nuo 1926. 07. 26.) (1) 7. lietuvis 8. a) Martynas Stakauskas, Juzefa (1); b) Pranas, Antanas, Anastazija (tapo vienuole) (1); c) – ; d) – 9. a) Mielagėnų m-kla 1910–1912 m. (2); b) 1912–1915 m. Ńvenčionių m-kla, 1918–1919 m. Vilniaus lietuvių g-ja (2); c) 1922 m. – LU Medicinos fak., 1923–1926 m. studijavo teologiją Insbruko un-te, 1926–1930 m. –Vienos un-te (Ńvietimo ministerijos tarpņinybinė stipendija, nuo 1928 m. – Lietuvos prezidento kanceliarijos stipendija) (1) 10. a) XIII a. Lietuvos baņnyčios istorija, santykiai su Vakarų Europa. XIX a. Lietuvos baņnyčios istorija (vyskupų M. Valančiaus, M. Paliulionio ir A. Baranausko veikla), Katalikų baņnyčia Lietuvoje XIII-ame amņiuje, Tiesos kelias, 1931, nr. 12, 1932, nr. 2, 3, 5, 7–8, 9, 10, 11; Kryņiaus karai prień ņemaičius XIII-ame amņiuje, Vairas, 1932, nr. 12, p. 256–300, 1933, nr. 1, p. 18–25, nr. 3, p. 316–326, nr. 4, p. 469–481, Katalikybė ir lietuvių tauta, Tiesos kelias, 1938, nr. 5, p. 1–8, Lietuvių kalbos kelias į ņemaičių kunigų seminariją, Tiesos kelias, 1937, nr. 6, 7–8, 9, 10, 11, 1938, nr. 1, Valančiaus laikų lietuvińkasis darbas, Tiesos kelias, 1938, nr. 31; Lietuvińkosios minties pasireińkimas ņemaičių seminarijoje, Tiesos kelias, 1938, Nr. 7–8, 1939, nr. 11, Lietuvińkoji sąmonė Seinų seminarijoje, 1939, Tiesos kelias, nr. 3, 4, 5, 6,10, 11, 1940, Nr. 6, Valančiaus lietuvybės klausimas, 1939, Ţidinys, nr. 1, p. 42–66, Vyskupas M. L. Paliulionis ir lietuvińkasis klausimas, 1939, Ţidinys, nr. 8–9, p. 250–251; b) ,,Lietuva ir Vakarų Europa XIII-ame amņiuje“, Viena, 1930, (ińsp. liet. 1934 m.); c) – ; d) Vienos archyvuose 1926–1930 m., Kauno arkivyskupijos kurijos archyve nuo 1935 m.; e) 1935–1939 m. centrinio valstybės archyvo Kaune vedėjas, 1940 m. – Vilniaus centrinio valstybės archyvo vedėjas, nuo 1939 m. Lituanistikos in-to Istorijos skyriaus vedėjas ir leidinio ,,Lietuvos praeitis“ redaktorius (1) 11. 1922 – Krekenavos g-joje, 1932–1934 m. Marijampolės Marijonų g-joje dėstė vok. k., 1934 m. Kauno ,,Auńros“ berniukų g-joje (2) 1932 m. Kaińiadorių vyskupijos sekretorius (1) 12. ?

L. : 1. J. Dubosaitė, Kun. Juozapas Stakauskas – istorikas, LKMA metraštis, V., 2001, t. 18, p. 131–134. 2. A. Gaigalaitė, Istorija – jo pańaukimas, kunigystė – jo pasińventimas, LKMA metraštis, V., 2001, t. 19, p. 16. 3. V. Trumpa, Apie ţmones ir laiką, V., 2001, p. 436–437. 4. mokytojo J. Stakausko asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 5113, l. 2, 4.

127 1. Steponaitis Antanas Kazimieras 2. a) 1883. 06. 15. (1) 3. Triobińkių km., ? (1) 4. valstiečiai 5. ? 6. katalikas (kunigas nuo 1908. 03. 22. ) (1) 7. lietuvis 8. a) ? ;b) ?; – ; c) – ; d) – 9. a) Marijampolės m-kla (1); b) Marijampolės g-ją baigė 1903 m. (1); c) Seinų dvasinė sem-ja 1903–1908 m., 1913– 1921 m. Friburgo un-te įgijo filosofijos licenciato l. (1) 10. a) XIII a. Lietuvos baņnyčios istorija. Mindaugas ir Vakarai, Kaunas, 1937; b) – ; c) – ; d) ? ; e) – 11. 1908–1913 m. vikaras Igliaukoje ir Liudvinave, 1922 m. Vilkavińkio kurijos sekretorius, kancleris, 1934–1940 m. Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas (1) 12. ?

L. : 1. A. Maņiulis, Steponaitis Antanas, LE, Boston, 1963, t. 28, p. 495.

1. Suţiedėlis Simas 2. a) 1903. 11. 10. (1); b) 1929 m. (2) 3. Sankt Peterburgas (1) 4. valstiečiai (2) 5. palaidotas Brocktone, Masačiūsetso valstija (JAV) (4) 6. katalikas (2) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ? ; c) Antanina Kierevičiūtė-Kliorytė (mokytoja) (2); c) Vytautas (g. 1930 m., inņinierius), Saulius (g. 1945 m., istorikas), Antanas (g. 1932, Amerikos katalikų un-to psichologijos profesorius) 9. a) Kaniavos ir Dainavos rusińkose m-klose, Vydenių ir Kalesnykų lietuvińkose m-klose; b) Vilniaus lietuvių g-ja 1918–1920 m., Kauno ,,Auńros“ g-ja 1920–1924 m. (1); c) 1924–1928 m. LU TFF, 1930–1932 m. Latvijos un-te Rygoje (laisvas klausytojas) (1) 10. a) Lietuvos XIII–XVI a. politinė istorija, Lietuvos santykiai su Livonija, Baņnyčios istorija. Vytauto vaidmuo Lietuvos christianizacijoje, p. 91–124, Vytauto galybės laikai, p. 125–140, Vytauto ekonominė politika, Vytautas Didysis, Kaunas, 1930, Livonijos prijungimas prie Lietuvos, Athenaeum, 1933, nr. 4, Lietuva ir Gediminaičiai prień įsėdant Jogailai į d.k. sostą, Jogaila, 1935, p. 12–44, Kautynės ties Ńiauliais, atsp. iń ,,Athenaeum“, K., 1936, Mykolo Radvilos pastangos prijungti Lietuvai Rygą, Athenaeum, 1936, nr. 2, Lietuvos ir Livonijos konfliktas 1556–1557 m., Athenaeum, nr. 9, 1938, Reformacijos sąjūdis Lietuvoje, p. 197–210, Reformacijos nuoslūgis ir katalikų reakcija, p. 211–227, Krikščionybė Lietuvoje, red. P. Mantvydas, Kaunas, 1938; b) – ; c) – ; d) 1930–1931 m. Rygos archyvuose (3); e) 1939. 06. 20. – 1940 m. VDU TFF dėstė visuotinę istoriją, nuo 1939 m. Lituanistikos instituto Istorijos skyriaus bibliotekos ir archyvo vedėjas (1), 1941. 10. 18. – VU Filosofijos fak. adjunktas, 1942. 09. 16. – prodekanas (5), 1941 m. gruodņio 2 d. patvirtintas LMA prezidiumo sekretoriumi (6) 11. 1927–1935 m. lietuvių g-ja Rygoje, 1935–1939 m. – Kėdainių g-ja (1) ņurnalistas (nuo 1922 m.) (1) 12. ?

L. : 1. Suņiedėlis Simas, LE, Boston, 1963, t. 29, p. 251. 2. A. Buńkevičienė, Istorikas, skyręs meilę Dievui ir Baņnyčiai, o talentą – tėvynei, XXI amţius, 1998, nr. 85, p. 9. 3. Suņiedėlio S.Curriculim vitae 1939 m., LNB RS, f. 29–1674, l. 1. 4. Suņiedėlis Simas, JAV lietuviai. Biografijų ţinynas, V., 2003, t. II, p. 314. 5. S. Suņiedėlio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 699, l. 16. 6. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 154.

1. Šapoka Adolfas 2. a) 1906. 02. 13. (1); b) 1937. 11. 27. (8) 3. Grybelių km., Utenos vlsč. ir aps. (2) 4. valstiečiai (2) 5. iki 1940 m. gyveno Kaune, Trakų g., 11 (5) 6. katalikas (6) 7. lietuvis 8. a) Juozas Ńapoka, Konstancija Mikulėnaitė (2); b) Ona , Jonas; c) Ada Stanionytė (stomatologė) (4); d) – 9. a) Utenos liaudies m-kla-1914–1915 m. (1); b) Panevėņio g-ja 1921–1925 m.; c) LU HMF Istorijos skyrius 1925– 1929 m., staņavosi Prahos un-te 1931–1933 m., 1933 m. – Stokholmo Baltų in-te (1) 10. a) XVI–XVIII a. Lietuvos politinė istorija, kultūra ir inteligentijos raida, Vilniaus miesto istorija.; Ginčas dėl Radvilaitės rankos, Naujoji Romuva, 1930, nr. 6, Lietuva iki Vytauto, p. XV-XXIV, Vytauto vieta mūsų istorijoje, p.

128

267–293, Vytautas Didysis, red. A. Ńleņas, K., 1930, Lietuvių lenkų santykiai po Vytauto iki 1569 m., Naujoji Romuva, 1931, nr. 38, Bajorų konfederacijos, Naujoji Romuva, 1931, nr. 9, p. 207–209; Vokiečių riterių ordinas iki atsikraustymo į Prūsus, Naujoji Romuva, 1931, nr. 11, 12, Leonas Sapiega kaip Lietuvos politikas, Ţidinys, 1933, nr. 10, Jeronimas Pragińkis ir jo kelionė Lietuvon, Praeitis, 1933, t. II, Istorińkoji čekų literatūra ryńy su mūsų krańto istorija, Karalienės Jadvygos lietuvių kolegija Prahoje, Praeitis, t. III, 1935, Valstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai Jogailos laikais, p. 185–266, Kultūriniai lietuvių lenkų santykiai Jogailos laikais, p. 267–290, Jogaila, red. A. Ńapoka, K., 1935, Mokslo ieškančių senovės lietuvių keliai, K., 1935, Atsakingieji Lietuvos politikos vadai reformų seimo metu, Senovė, t. III, 1936, Čekų karaliaus Pńemislo II ņygiai į Prūsus ir planas nukariauti Galindiją, Jotvingius ir Lietuvą, Praeitis, t. III, 1936, ,,Lietuvos istorijos“ įvedamoji dalis, laikotarpis nuo 1572 iki 1795 m., K., 1936, Senasis Vilnius, Ţidinys, 1939, Nr. 10; b) ,,Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“, Kaunas, 1938. 06. 13. (1); c) ,,1655 metų Kėdainių sutartis arba ńvedai Lietuvoje 1655–1656 metais.“, Kaunas, 1939 m.(1); d) 1933 m. Stokholmo, Vilniaus archyvai, Kauno arkivyskupijos kapitulos archyvas (1); e) nuo 1932 m. VDU HMF vyr. asist., 1939 m. – privatdoc., 1941. 08. 30. – VU HMF prodekanas (7), 1934 m. įstojo į LID, 1939 m. – Lituanistikos in-to istorijos skyriaus narys (1), nuo 1942 m. spalio 28 d. – LMA narys (8) 11. 1929 m. įstojo į karo m-lą, jaunesnysis leitenantas 1930 m. (3) 12. 1939 m. alga 523 lt. (7)

L. : 1. A. Tyla, Adolfas Ńapoka, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 253–254. 2. A. Tyla, Adolfas Ńapoka – ņymus Lietuvos istorikas, Mūsų praeitis, 1997, nr. 5, V., 1998, p. 116. 3. Z. Ivinskis, Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1961, nr. 6 (241), p. 233. 4. A. Ńapoka (Algirdas), Ńeimos odisėja, Kultūros barai, 1989, nr. 8, p. 56. 5. LID narių gyv. vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 6. A. Ńapokos asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 711, l. 7. 7. A. Ńapokos asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 848, l. 24 (2). 8. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 154–155.

1. Šlapelis Ignas 2. a) 1881. 01. 31. (1); b) ? 3. Bugailińkių km., Ńimonių vlsč., Panevėņio aps. (2) 4. valstiečiai ? 5. palaidotas Čikagoje (JAV) (1) 6. ? 7. lietuvis 8. a) ?; b) ? ; c) ? ; d) ? 9. a) ? ; b) Liepojos g-ja 1899–1904 m. (2); c) 1904 m. baigė Kauno kunigų sem-ją, 1904–1905 m. studijavo dailę, meno istoriją ir filosofiją Krokuvos, Paryņiaus, Florencijos (1907 m.), Romos (1908 m.) meno akademijose bei un- tuose (2) 10. a) meno istorija. Meno istorijos metmenys, K., 1930, R.K. baţnyčios meno istorija, K., 1935. 11. 1921–1922 m. Kauno ,,Saulės“ mokytojų seminarija ir Auńtieji pieńimo kursai, nuo 1922 m. Kauno meno m-kloje (1929–1940 m. direktorius) 12. ?

L. : 1. Ńlapelis Ignas, TLE, V., 1988, t. 4, p. 211. 2. J. Puzinas, Ńlapelis Ignas, LE, Boston, 1964, t. 30, p. 39–40.

1. Šleţas Paulius 2. a) 1902. 01. 01. (2); b) – ; c) 1938. 05. 09. (1) 3. Sabonių km., Jonińkėlio vlsč., Birņų aps. (1) 4. valstiečiai (2) 5. mirė ir palaidotas Kaune (1) 6. katalikas (2) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ? ; c) – ; d) – 9. a) Jonińkėlio m-kla (1); b) Panevėņio g-ją baigė 1925 m.; c) 1925–1929 m. studijavo LU TFF 10. a) XIV–XIX a. Lietuvos politinė ir baņnyčios istorija. Vytauto santykiai su Lenkija, p. 141–201, Vytauto konfliktas su Lenkija dėl karūnacijos, p. 205–234, Vytautas Didysis, red. P. Ńleņas, K., 1930, Gener. Antano Gelgaudo vaidmuo 1831 m. Lietuvos sukilime, Naujoji Romuva, 1931, nr. 31, p. 731–734, Lietuvos sukilėlių siekimai, Ţidinys, 1931, nr. 8–9, 10; Bandymai apkrikńtyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais, Tiesos kelias, 1932, nr. 12, p. 281, Kęstučio ńeima, Mūsų Ţinynas, 1933, Klaipėdos miesto istorijos bruoņai 1252–1466, Mūsų Ţinynas 1933, Muravjovo veikimas Lietuvoje 1863–1865 m., Athenaeum, 1933, Nr. 4, Ar gediminaičiai kilę iń ņemaičių?, Athenaeum, 1935, Nr. 1, Šventosios mūšis, 1935, Vytauto kovos dėl ņemaičių ir Klaipėdos 1411–1422, Šviesos keliai, 1935, Nr. 12, Jogaila

129 lenkų karalius, p. 81–127, Jogailos ńeima, p. 191–308, Jogaila, red. A. Ńapoka, K., 1935, Bandymai atstatyti LDK Napoleono laikais, Naujoji Romuva, 1937, nr. 39, Baņnyčios ir valstybės santykiai ņemaičių vyskupystėje Valančiaus laikais, Ţidinys, 1938, nr. 7, Ņemaičių valstiečių padėtis XVIII a. pabaigoje, Mokslo dienos, 1938, nr. 5–6; b) – ; c) – ; d) ? ; e) – 11. 1929–1932 m. Kauno S. Daukanto mokytojų sem-jos mokytojas, nuo 1934 m. – jėzuitų ,,Auńros“ mergaičių g-jos Kaune mokytojas (1) 12. ?

L. : 1. J. Puzinas, Ńleņas Paulius, LE, Boston, 1964, t. 30, p. 51. 2. Mokytojo P. Ńleņo asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 5523, l. 6, 8.

1. Štuopis Povilas 2. a) 1907. 09. 07. (1); b) 1936. 01. 02. (2) 3. Pajiesio km., Garliavos vlsč., Kauno aps. (1) 4. valstiečiai (2) 5. ? 6. katalikas (2) 7. lietuvis 8. a) J. Ńtuopis, A. Daunoraitė (2); b) Jurgis ir dar 5 vaikai; c) Albina Treigytė-Trečiokaitė (2) 9. a) ? ; b) 1922–1928 m. Kauno ,,Auńros“ berniukų g-ja (2); c) 1928–1937 m. VDU HMF. 10. a) Istoriosofija, Lietuvos kultūros istorija. Bajorų pakilimas Vytauto gadynėje, Ţidinys, 1930, nr. 11, p. 341–348, nr. 12, p. 433–442, Kęstučio mirtis, Naujoji Romuva, 1931, nr. 23, p. 548–550, Romuva mūsų mitologijoj, Naujoji Romuva, 1931, nr. 27, p. 638–641, Istorijos stebuklai ir istorikai, Naujoji Romuva, 1932, nr. 20, p. 460–462, Lietuvos istorijos pradņia ir jos kūrėjai, Naujoji Romuva, 1932, nr. 13, Tautinės istorikų pareigos, Akademikas, 1933, Senovės aisčių vedybos, Trimitas, 1935, nr. 24, Senoji lietuvių kultūra, Vairas, 1938, nr. 19, p. 156–164, Aisčių vienybės klausimu, Vairas, 1939, nr. 39, p. 789–793, Lietuvos krikńto suvėlinimas, Lietuvos Aidas, nr. 39, 1939; b) – ; c) – ; d) ? ; e) – 11. 1937–1938 m. Vilkavińkio g-joje, 1938–1940 m. Maņeikių g-jos direktorius (2) 12. ?

L. : 1. A. Maņiulis, Ńtuopis Povilas, LE, Boston, 1964, t. 30, p. 92. 2. Mokytojo P. Ńtuopio asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 7, b. 5573, l. 11, 28, 31, 34.

1. Totoraitis Jonas 2. a) 1872. 12. 24. (1); b) – ; c) 1941. 06. 21. (3) 3. Bliuvińkių km., Grińkabūdņio vlsč., Ńakių aps. (3) 4. valstiečiai (7) 5. palaidotas Marijampolės kapinėse (3) 6. katalikas (kunigas 1895. 12. 29.), 1930–1933 m. Lietuvos Marijonų provinciolas (3) 7. lietuvis 8. a) Juozas Totoraitis, Ona Sadauskaitė (1); b) iń 9 vaikų ńeimos; c) – ; d) – 9. a) Grińkabūdņio m-kla (1); b) 1885–1890 m. Marijampolės g-ja (1); c) Seinų dvasinė sem-ja 1895 m., 1899–1905 m. Friburgo un-tas (1) 10. a) XIII a. Lietuvos politinė istorija, Lietuvos lokalinė ir baņnyčios istorija. Rygiškių Jono gimnazija, Marijampolė, 1928, Zanavykų istorija, Marijampolė, 1929, Vytautas katalikas, Marijampolė, 1930, Mindaugas Lietuvos karalius, Marijampolė, 1931, Ţemaičių Kalvarija, Marijampolė, 1937, Sūduvos Suvalkijos istorija, I dalis, Kaunas, 1938; b) ,,der Litauer unter dem König Mindowe bis zum Jahre 1263“, Friburgas, 1904, ińleista 1905; c) -; d) Vatikano archyve 1938–1939 m. (5); e) LU TFF ekstraord. prof. 1923–1937 m., Jo ir J. Basanavičiaus pasiūlymu 1907 m. įsteigta LMD (3), LKMA narys (3), nuo 1929 m. – LID narys (6) 11. Marijampolės ,,Ņiburio“ g-joje 1918-1923 m. (1), Marijampolės Marijonų g-jos direktorius 1921–1937 m. (1) Drukńių 1895–1899 m. , nuo 1911 m. Sintautų vikaras (1) 12. 1937 m. paskirta 500 lt. pensija (4)

L. : 1. Kučinskas A., Prof. Kun. Dr. Jonas Totoraitis, Athenaeum, K., 1933, t. IV, p. 3–14. 2. Matulis S., Kun. Prof. Dr. Jonas Totoraitis, M.I.C., LKMA suv. darbai, Roma, 1961, t. IV, p. 275–276. 3. Matulis S., Totoraitis Jonas, LE, Boston, 1964, t. 31, p. 341. 4. Katilius A., Profesoriaus Jono Totoraičio rankrańčiai, Tarp knygų, 1995, nr. 7, p. 29. 5. Katilius A., Profesorius Jonas Totoraitis Vatikano archyve, Suvalkija, 1997, nr. 1, p. 11. 6. LID narių sąrańas, 1934 m., LMAB RS, f. 267–2834, l. 1. 7. J. Totoraičio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 760, l. 20.

130

1. Trumpa Vincas 2. a) 1913. 12. 02. (1); b) – 3. Paliepių km., Ariogalos vlsč., Kėdainių aps. (1) 4. valstiečiai (1) 5. mirė ir palaidotas Vilniuje 6. katalikas (laisvamanis) (1) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) ? ; c) – ; d) – 9. a) ? ; b) 1933 m. baigė Kėdainių g-ja (3); c) 1933–1937 m. VDU HMF Istorijos skyrius, 1937–1940 m. Paryņiaus un-tas (1) 10. a) Lietuvos XVI–XVII a. politinė istorija, Prancūzijos ir Lietuvos diplomatiniai santykiai, Lietuvos istorijos mokslo problemos. Savosios istorijos keliais, K., 1937, Liudvikas XIV ir Lietuva, Naujoji Romuva, 1938, nr. 40, Tarp sovietų Rusijos ir Lenkijos 1919–1920, Naujoji Romuva, 1939, nr. 40, p. 700–703, Lietuvos uņsienio politikos klausimas XVII amņ., Ţidinys, 1939, nr. 3, p. 281–366; Paskutiniai V. Gosiauskio metai, Lietuvos praeitis, 1940, t. I; b) – ; c) – ; d) Prancūzijos (Paryņiaus, Ńantiji), Austrijos (Vienos), Belgijos, Lenkijos (Čartoriskių, Račynskių) archyvai (2); e) A.S.Lituanistikos in-to istorijos skyriaus sekretorius 1939–1940 m. (2); 1941. 11. 01.-VU HMF vyr. asistentas (5). 11. 1940 m. ,,Lietuvos Aido“ korespondentas Belgijoje (1) 12. ?

L. : 1. Z. Kiaupa, Vincas Trumpa, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 256–257. 2. J. Puzinas, Trumpa Vincas, LE, Boston, 1964, t. 31, p. 532. 3. V. Selenis, Istoriko Vinco Trumpos mokslinio kelio pradņia, Mokslas ir gyvenimas, 2003, Nr. 12, p. 15. 4. Trumpa Vincas, JAV lietuviai. Biografinis ţinynas, V., 2002, t. II, p. 342. 5. V. Trumpos asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 918, l. 6.

1. Vasiliauskas Antanas 2. a) 1902. 01. 15. (1); b) 1931 m. (2) 3. Balčkiemio km., Viņainių vlsč., Suvalkų aps. (1) 4. valstiečiai (vid. ūkininkai) (1) 5. 1933–1940 m. gyveno Kaune, Ņemuogių g. 4 a (4), mirė ir palaidotas Filadelfijoje (JAV) (1) 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. a) Antanas Vasiliauskas, Paulina Radzevičiūtė (6); b) 4 broliai; c) Marija Bilevičiūtė (istorijos mokytoja) (4); d) Algimantas-Antanas (g. 1938. 12. 21.) (4) 9. a) Graņińkių m-kla (2); b) Vilkavińkio (trumpai – Marijampolės) g-joje 1919–1923 m.; c) Seinų kunigų sem-joje Giņuose 1923–1925 m. (1), LU HMF 1925–1932 m., 1933–1935 m. Vienos un-te (URM stipendija) (6) 10. a) pagalbinės istorijos disciplinos: chronologija, diplomatika, sfragistika, XX a. Lietuvos karo istorija, Vytauto Didņiojo diplomatika, Senovė, t. II, 1936, Ņemaičių batalionas, Karo archyvas, t. VIII, 1937, Pirmoji Kauno popieriaus dirbtuvė, XXVII knygos mėgėjų dr-jos metraštis, 1937, Nr. 2, p. 25–36, Vytauto Didņiojo diplomatika-istorinės ņymės, Senovė, t. IV, 1938, Ņąslių-Daugų operacija, Karo archyvas, t. XII, 1940; b) ,,Diplomatik des Grosfürsten Witold von Litauen“, Viena, 1935; c) – ; d) Austrijos, Lenkijos, Vokietijos archyvuose 1933–1935 m. Rygos, Karaliaučiaus, Romos, Varńuvos, Vilniaus kapitulos archyvuose (1); e) 1936–1939 m. VDU HMF vyr. asist. prie Visuotinės istorijos katedros (1), nuo 1937 m. LID narys (3), 1941–1943 m. Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriaus asistentas (8) 11. 1922–1923 m. Utenos gimn., 1923–1924 m. Tauragės mokytojų seminarijoje (5) Nuo 1931 m. karinėje tarnyboje, jaunesnysis leitenantas (2), 1938–1940 m. kariuomenės ńtabo istorijos dalies vedėjas (7) 12. Darbo kariuomenės ńtabe atlyginimas 755 lt. (7)

L. : 1. R. Čapaitė, Istorikas Antanas Vasiliauskas (Vasys) (1902–1974), Mūsų praeitis, 1992, nr. 2, p. 55. 2. D. Labanauskienė, Istoriko Antano Vasiliausko (Vasio) rankrańtinis palikimas, Lietuvos istorijos metraštis 1999 metai, V., 2000, p. 327. 3. LID narių sąrańas, LMAB RS, f. 267–2834, l. 1. 4. A. Vasiliausko asmens byla, LCVA, f. 391, ap. 9, b. 1026, l. 26. 5. A. Vasiliausko asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 802, l. 1. 6. A. Vasiliausko asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 7, b. 1475, l. 4, 6. 7. A. Vasiliausko asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 557, l. 14, 17, 25. 8. A. Liekis, Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, p. 160.

131 1. Voldemaras Augustinas 2. a) 1883. 04. 04. (16.) (2); b) ? ; c) 1942. 12. 16. (2) 3. Dysnos km., Tverečiaus vlsč., Ńvenčionių aps. (2) 4. valstiečiai (2) 5. mirė kalėjime Maskvoje (2), palaidojimo vieta neņinoma (6) 6. katalikas (1) 7. lietuvis 8. a) ? ; b) Augustinas, Pranas (2); c) Matilda (5) 9. a) Tverečiaus, Ńvenčionių aps. m-los (2); b) Peterburgo g-ja 1901–1904m. (2); c) Peterburgo un-to Istorijos- filosofijos fak. studijavo klasikinę filologiją ir istoriją 1904–1909 m. 1915 m. – doc. (pirmas lietuvis), 1914 m. –gilino studijas Italijoje, Ńvedijoje (2) 10. a) Visuotinė senovės istorija (Graikijos ir Romos), istorinė kritika, Lithuanie et Pologne, Berlin, 1920, Lithuanie et ses problemes: 1. Lithuanie et Allemagne, Lille, 1933; b) – ; c) – ; d) ? ; e) 1920–1922 m. Aukńtųjų kursų Kaune prof., 1922.11.16.– pirmas Socialinių mokslų fak. dekanas, 1923–1928 m. HMF ord. prof. prie Visuotinės istorijos katedros (1) 11. 1918. XI. 11– ministras pirmininkas Lietuvos Taryboje, 1926. XII. 7-1929. IX-Lietuvos ministras pirmininkas ir uņs. reikalų ministras (1) 12. ?

L. : 1. J. Jakńtas, Augustinas Voldemaras, LE, Boston, 1966, t. 30, p. 505–507. 2. Profesorius Augustinas Voldemaras, Raštai, Chicago, 1973, p. IX 3. A. Budreckis, A. Voldemaras- istorikas, Dirva, 1973, nr. 28. 4. Prof. Augustinas Voldemaras, Plungė, 1930, p. 12. 5. A. Voldemaras, Pastabos saulėlydţio valandą, V., 1992, p. 172–194. 6. E. Krapauskienė, Minint 113-asias gimimo metines A. Voldemarui atidengtas paminklinis akmuo, Utenis, 1996, geguņės 4, p. 5.

1. Volteris Eduardas 2. a) 1856. 03. 18. (1); b) ? ; c) 1941. 12. 14. (1) 3. Ryga (1) 4. Gimė vaistininko ńeimoje (6) 5. iki 1940 m. gyveno Kaune, Daukanto g. 12 (3) 6. evangelikas-reformatas (4) 7. latvis (4) 8. a)? ; b)? ; c) Aleksandra Jozepovaitė (4); d) ? 9. a) Rygos baņnytinėje m-loje (6); b) Rygos gubernijos gim-joje baigė 1875 m. (6); c) Leipcigo 1875–1877 m., Tartu 1877–1880 m., Maskvos ir Charkovo un-tuose studijavo slavų ir baltų filologiją (1) 10. a) Lietuvių literatūros istorija, lingvistika, archeologija, numizmatika, knygotyra, tautosaka, bibliotekininkystė, Витовт Великий в латышском освещений, Наше ехо, 1930, nr. 248, Коронование Витовта Великого, Наше ехо, 1930, nr. 452, Kur ieńkotina Saulė-Ńiauliai, 1236 metų mūńio vieta?, Ţidinys, 1935, nr. 12, p. 567–569, Kur reikėtų ieńkoti Mindaugo sostinės? Kur buvo Vorutos kalnas? Kodėl reikėtų Variūtos piliakalnį ińtirti kaip karaliaus Mindaugo sostinę?, Ţidinys, 1935, nr. 11, p. 413–416, Aisčių kilmės ir protėvynės klausimas, Akademikas, 1936, nr. 13–14, p. 263–264, D. L. Kunigaikńčio Kęstučio 1351 metų priesaika ir senieji lietuvių prietarai, Ţidinys, 1936, nr. 4, p. 453-455 (6); b) ? ; c) – ; d) ? ; e) 1920–1922 m. Aukńtųjų kursų Kaune Humanitarinio skyriaus vedėjas, 1922–1933 m. LU prof., 1919–1924 m. valstybės archeologijos komisijos narys, nuo 1920 m. pirmininkas (1), LID narys nuo 1929 m. (3) 11. 1919-1922 m. Lietuvos centrinio knygyno (bibliotekos) direktorius, Kauno miesto muziejaus direktorius 1922– 1934 m. (1) 12. 1933 m. paskirta 690 lt. Pensija (2)

L. : 1. A. Tautavičius, Eduardas Volteris, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 257–258. 2. E. Volterio dokumentacija 1932 m., LNB RS, f. 7–10. 3. LID narių sąrańas, jų gyv. vietos 1936 m., LMAB RS, f. 267–2816, l. 1. 4. E. Volterio asmens byla, LCVA, f. 631, ap. 3, b. 734, l. 11. 5. A. Maņiulis, Volteris Eduardas, LE, Boston, 1966, t. 34, p. 521−523. 6. S. Buńmienė, Eduardas Volteris. Biobibliografija, V., 1973, p. 7, 46.

1. Vorobjovas Michailas 2. a) 1903. 05. 19. (1); b) ? 3. Ńiauliai (4) 4. inteligentai (5) 5. 1914. 07.– 1921. 07. gyveno Maskvoje (1) 6. stačiatikis (3)

132

7. rusas 8. a) Sergejus Vorobjovas, Adolfina Kozlovna (katalikė) (3); b) ? ; c) Ariadna Ridelytė (pianistė, g. 1909. 11 14.) (1); d) Marija (g. 1939. 02. 08.) (1) 9. a) ? ; b) Vokiečių realinė m-kla Kaune 1921–1924 m. (1); c) 1924–1933 m. studijavo Marburgo, Berlyno, Miuncheno un-tuose meno istoriją, archeologiją, slavistiką, 1933 m. Miunchene įgijo filosofijos dr. l. (2), 1934 m. studijavo Berlyno un-te kaip A. von Humboldt fondo stipendininkas (4) 10. a) Lietuvos meno istorija, archeologija, miestų istorija. Magdeburgo teisė Lietuvoje, Savivaldybė, 1937, Nr. 3, M.K.Čiurlionis, K., 1938, Senasis Vilniaus menas, K., 1940; b) ,,Die Fensterformen Dominikus Zimmermanns“, Miunchenas, 1933; c) – ; d) ? ; e) – 11. 1933–1940 m. dėstė Kauno g-jose (2), nuo 1940 m. pradņios dėstė Vilniaus dailės m-kloje ir VU (4) 1933–1940 m. dirbo Kauno knygynuose (1), 1939 m. priimtas dirbti į ,,Spaudos Fondą“ SSRS literatūros skyriaus vedėju, 1940 m. – Vilniaus dailės muziejaus Meno skyriaus vedėjas (4). 12. ?

L. : 1. M. Vorobjovo asmens byla, LCVA, f. – r. 856, ap. 2, b. 1001, l. 18. 2. V. Liutkus, Vorobjovas Michailas, TLE, V., 1988, t. 4, p. 602. 3. M. Vorobjovo asmens byla, f. 391, ap. 9, b. 1062, l. 7. 4. R. Butvilaitė-Petrauskienė, V. Jankauskas, Mikalojus Vorobjovas ir jo ,,Vilniaus menas“, Vorobjovas M., Vilniaus menas, V., 1997, p. 88–89. 5. Gečaitė R., Sensacinga biografija iń neliestų archyvų, Krantai, 2007, Nr. 4, p. 4−10.

133 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

I. ŠALTINIAI:

1. Rankraštiniai šaltiniai:

Lietuvos centrinis valstybės archyvas:

Ńvietimo ministerijos fondas f. 391, ap. 1, b. 182, b. 4707, ap. 4, b. 642, b. 777, b. 1029, b. 1394, b. 1458, ap. 7, b. 169, b. 606, b. 1158, b. 1266, b. 1491, b. 1527, b. 1956, b. 1960, b. 2056, b. 2458, b. 2861, b. 2967, b. 4169, b. 5113, b. 5523, b. 5573, ap. 9, b. 20, b. 338, b. 346, b. 460, b. 468, b. 474, b. 755, b. 782, b. 871, b. 986, b. 1026, ap. 9. b. 821, b. 1026, b. 1062.

Vytauto Didņiojo universiteto fondas f. 631, ap. 3, b. 25, b. 43, b. 62, b. 87, b. 232, b. 249, b. 251, b. 254, b. 256, b. 262, b. 278, b. 314, b. 339, b. 378, b. 536, b. 549, b. 699, b. 711, b. 734, b. 760, b. 763, b. 802, b. 831, b. 1055, ap. 10, b. 235, ap. 7, b. 1468, b. 1475, ap. 11, b. 27, ap. 12, b. 548, b. 930.

Vilniaus valstybinio universiteto fondas f. – r. 856, ap. 1, b. 115, b. 597, ap. 2 , b. 53, b. 296, b. 498, b. 530, b. 557, b. 640, b. 693, b. 802, b. 848, b. 918, b. 1001, b. 1055, b. 1080.

Jungtinis Lietuvos vienuolių Marijonų fondas f. 1674, ap. 3, b. 31, b. 48, b. 49, b. 53, b. 54.

Lietuvos Mokslų Akademijos archyvas:

A. Smetonos Lituanistikos instituto fondas f. 2, ap. 1 , b.7.

Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekos rankraščių skyrius:

Vaclovo Birņińkos fondas f. 163, b. 1, b. 6, b. 472, b. 512; Augustino Janulaičio fondas f. 267, b. 30, b. 366, b. 588, b. 681, b. 758, b. 897, b. 1330, b. 2658, b. 2815, b. 2816, b. 2819, b. 2834; Igno Jonyno fondas f. 105, b. 8, b. 326, b. 503, b. 596; b. 666; Adolfo Ńapokos fondas f. 233, b. 10, b. 150; Antano Vasiliausko fondas f. 205, b. 1.

Lietuvos Nacionalinės (Martyno Maţvydo) bibliotekos rankraščių skyrius:

Zenono Ivinskio fondas f. 29, b. 7, b. 14/2, b. 16, b. 101, b. 108, b. 565, b. 566, b. 1088, b. 1152, b. 1171, b. 1191, b. 1223, b. 1230, b. 1245, b. 1600, b. 1674; Pavienių dokumentų (literatūrinių, istorinių) rinkinys f. 130, b. 1581; Juozo Rimanto (Slapńinsko) fondas f. 47, b. 1955.

Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius:

Lietuvos rańytojų, mokslo ir visuomenės veikėjų fondas f. 1, b. 1050; Vytauto Didņiojo universiteto fondas f. 96, b. 17, b. 19, b. 132, b. 160; Vilniaus universiteto fondas f. 98, b. 1; Zenono Ivinskio fondas f. 198, b. 432, b. 547; Broniaus Dundulio fondas f. 255, b. 8.

Publikuoti šaltiniai:

a) rankraščių ir dokumentų publikacijos:

1. Janulaitis A., Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, V.: ,,Mokslas“, 1989, p. 337–442.

134

2. Jonynas I., Istorijos baruose, V.: ,,Mokslas“, 1984, p. 189–272. 3. Konstantinas Jablonskis ir istorija, Vilnius, 2005, p. 251−313. 4. L. P. Karsavino archyvas. Knyga I. Šeimos paštas. Nespausdinti darbai, sudarė, įņangą ir komentarus parańė P. I. Ivinskis, V.:Vilniaus universiteto leidykla, 2002, 296 p.

b) nekrologai

5. Jakńtas J., A. a. kolegą A. Ńapoką menant, Draugas, 1961, nr. 71, p. 2. 6. Suņiedėlis S., A. a. Prof. Kan. Antanas Alekna, Tiesos keliai, t. II, 1930, nr. 9, p. 537. 7. Ńapoka A., A. a. Paulius Ńleņas, Naujoji Romuva, 1938, nr. 20 (382), p. 401. 8. Ńleņas P., A. a. prof. A. Alekna, Ţidinys, t. XII, 1930, nr. 7 (67), p. 69–70.

c) atsiminimai

9. Daugirdaitė-Sruogienė V., Mano studijos, Mūsų praeitis, V.:,,Academia“, 1992, nr. 5, p. 6−17. 10. Dundulis B., Istorijos mokslo labui, Istorija, t. XXXIV, 1996, p. 8–9. 11. Dundulis B., Su Zenonu Ivinskiu istorijos mokslo kelyje, Mūsų praeitis, 1994, V., 1995, nr. 4, p. 153–162. 12. Ivinskis Z., Autobiografija, Ţemaičių praeitis, V.: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, nr. 3, p. 73–93. 13. Jakńtas J., Mano istorijos mokslo kelias, V.: Valstybinė enciklopedijų leidykla, 1992, 48 p. 14. Klimas P., Iš mano atsiminimų, V., 1990, 408 p.

II. LITERATŪRA

15. ,,Senovė“, Lietuvių enciklopedija, t. 27, Boston, 1962, p. 269. 16. Alekna A., Dėl ,,Lietuvos istorijos“ ir ,,Baņnyčios istorijos“ kritikos, Mūsų senovė, 1922, nr. 3, p. 388−444. 17. Aleksandravičius E., Adomo Mickevičiaus identiteto klausimas lietuvių istoriografijoje, Praeitis, istorija ir istorikai, V., 2000, p. 184. 18. Aleksandravičius E., Birņińkos, VLE, V., 2003, t. III, p. 236–237. 19. Aleksandravičius E., Laisvės kalendorius ir istorija, Praeitis, istorikai ir istorija, V., 2000, p. 20. Aleksandravičius E., Prie akademinės lietuvių istoriografijos ińtakų, Kauno diena, 1995, nr. 205 (14622), p. 8. 21. Aničas J., Jonas ir Martynas Yčai. Gyvenimas ir darbai Lietuvai, V.: Vaga, 2007. 22. Aničas J., Lietuvos universiteto profesorius Jonas Yčas, Mokslo Lietuva, 1995, nr. 6 (100), p. 6. 23. Aničas J., Pirmasis lietuvių ńvietimo rūmo kūrėjas, Diena, 1995, nr. 157 (286), p. 5. 24. Archeologijos komisija, Lietuvių enciklopedija, t. 1, Boston, 1953, p. 240. 25. Arcimavičienė-Rudzinskaitė Marija, Lietuvių enciklopedija, t. 1, Boston, 1953, p. 247. 26. Aviņonis Konstantinas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, V., 2002, t. II, p. 351. 27. Bairańauskaitė T., Lietuvos totoriai XIX amţiuje, V., 1996, p. 7. 28. Bakonis E., Istorijos ir kultūros paminklų apsauga Lietuvoje 1918–1940 metais, Istorija, 1994, t. XXXIII, p. 20. 29. Bakonis E., Lietuvos istorijos draugija 1929–1940 metais, Mūsų praeitis, V., nr. 1, 1990, p. 4–19. 30. Balčiauskienė A., Nusipelnęs ne vien Birņams, Birţiečių ţodis, 1996, nr. 53–54, p. 6. 31. Balsytė I., Antanas Alekna – Lietuvos ir baņnyčios istorikas, LKMA metraštis, t. 14, V., 1999, p. 333–411. 32. Baltruńaitis Jurgis, Lietuvių enciklopedija, t. 2, Boston, 1954, p. 130.

135 33. Banionis E., Lappo Ivanas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 249–251. 34. Baradat L. P. Political ideologies. Their origins and impact. Sixth edition, New Jersey, 1997, 338 p. 35. Beblavy Jonas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1954, p. 322. 36. Bielinienė J., Halina Kairiūkńtytė-Jacinienė, H. Kairiūkńtytė-Jacinienė, Paţaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje, V., 2001, p. 228. 37. Birņińka Mykolas, Lietuviškoji enciklopedija, t. 3, Kaunas, 1935, p. 1199−1210. 38. Birņińka V., Prof. A. Janulaitis, V. D. Universiteto ţinios, 1938, nr. 3–4 (19–20), p. 49. 39. Birņińka Vaclovas, Lietuviškoji enciklopedija, t. 3, Kaunas,1935, p.1210−1216. 40. Birņińka Vaclovas, Lietuvių enciklopedija, t. 3, Boston, 1954, p. 27. 41. Bourdieu P., Wacquant L.J.D., Įvadas į refleksyviąją sociologiją, V.:,,Baltos lankos“, 2003, 390 p. 42. Brazaitis J. ,,Naujoji Romuva“. Lietuvių enciklopedija. T. XX, Boston, 1960, p. 78–79. 43. Broady D., French prosopography definition and suggested readings, www. skeptron. uu. se/ broady/sec/p-broady-0605-frenchprosop.htm. 44. Buchowski K., Retorsijos įkaitai, Darbai ir dienos, 2003, nr. 34, p. 77. 45. Budreckis A., A. Voldemaras – istorikas, Dirva, 1973, nr. 28, p. 29–30, nr. 30, p. 4. 46. Bukantińkis A., Respublikos pedagogikos institutas Klaipėdoje, Naujoji Romuva, 1938, nr.1/2, p. 53. 47. Bumblauskas A., Penkios Zenono Ivinskio teorinės inovacijos, Lietuvos istorijos studijos, V., 1997, nr. 4, p. 190–203. 48. Bumblauskas A., Zenono Ivinskio vieta mūsų istoriografijoje, Naujoji Romuva, 1994, nr. 1 (495), p. 7–10. 49. Buńkevičienė A., Istorikas, skyręs meilę Dievui ir Baņnyčiai, o talentą-tėvynei, XXI amţius, 1998, nr. 85, p. 9. 50. Buńkevičienė A., Vanda Daugirdaitė-Sruogienė ir jos ,,Lietuvos istorija“, XXI amţius, 1999, nr. 65 (775), p. 1−8. 51. Buńmienė S., Eduardas Volteris. Biobibliografija, V., 1973, p. 7, 46. 52. Butkuvienė A., Lietuvos kultūros istorijos metmenys. III dalis 1904–1940, Kaunas, 1997, 191 p. 53. Butvilaitė – Petrauskienė R., V. Jankauskas, Mikalojus Vorobjovas ir jo ,,Vilniaus menas“, Vorobjovas M., Vilniaus menas, V., 1997, p. 88–89. 54. Cantor N.F., Inventing the Middle Ages. The Lives, Works and Ideas of the Great Medievalists of the Twentieth Century, New York, 1991, 449 p. 55. Carr E.H., Kas yra istorija?, V.:,,Vaga“, 1999, 162 p. 56. Charle Ch., Prosopography (Collective Biography), www.sciencedirect. com/science/referenceworks/0080430767,p. 12236-12239. 57. Chlebinskas A., Į Tėvynę grįņta V. Daugirdaitės-Sruogienės palaikai, Literatūra ir menas, 1998, birņelio 6 d., p. 15. 58. Čapaitė R., Istorikas Antanas Vasiliauskas (Vasys) (1902–1974), Mūsų praeitis, 1992, nr. 2, p. 56. 59. Čepas R., Petras Klimas – Lietuvos istorikas, Mūsų praeitis, t. 3, V., 1993, p. 63. 60. Čiuņas A., Bendrija (2), Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. III, V., 2003, p. 52. 61. Dabartinės lietuvių kalbos ţodynas, IV leidimas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, V., 2000, p. 222. 62. Dabartinės lietuvių kalbos ţodynas, V.:,,Mintis“, 1972, p. 220. 63. Dagytė I., Lietuvos mokslo visuomenės raida 1985–1987 m., Socialinės grupės: raiška ir ypatumai, V., 1998, p. 32. 64. Daugirdaitė-Sruogienė V., Ţemaičių bajoro ūkis XIX amţiaus pirmoje ūkis, Vilnius, 1995, 143 p. 65. Daugirdaitė-Sruogienė, Vanda, JAV lietuviai. Biografijų ţinynas, V., 1998, t. I, p. 231−232. 66. Daujotytė V., Jurgis Baltruńaitis, V., 1994.

136

67. Dirsytė R., Istoriko Zenono Ivinskio rankrańčiai nacionalinėje bibliotekoje, Tarp knygų, 1998, nr. 6, p. 24. 68. Dr. Zenonas Ivinskis (interviu), XX amţius, 1939, nr. 46, p. 5. 69. Dubosaitė J., Dr. Kun. Juozapas Stakauskas – istorikas, LKMA metraštis, t. 18, V., 2001, p. 129–168. 70. Dundulis B., Istorikų rengimas Vytauto Didņiojo universitete 1922–1940 m., VDU 70 LKMA, Kaunas, 1993, p. 162–163. 71. Eidintas A., Lietuvių kolumbai, V., 1993, 228 p. 72. Eidintas A., Petras Klimas – istorikas ir valstybininkas, Klimas P., Iš mano atsiminimų, V., 1990, p. 394–397. 73. Gaigalaitė A., Istorija – jo pańaukimas, kunigystė-jo pasińventimas, LKMA metraštis, t. 19, V., 2001, p. 15–25. 74. Gaigalaitė A., Istoriografinės koncepcijos Lietuvoje, Problemos, 1970, nr. 1, p. 43–55. 75. Gaigalaitė A., Ņeimantienė J., Juozas Purickis-Vygandas, V.:,,Vilniaus knyga“, 2004, 410 p. 76. Gaiņutis A., Kultūros vertybės ir erzacai, V., 1993, 375 p. 77. Gečaitė R., Sensacinga biografija iń neliestų archyvų, Krantai, 2007, Nr. 4, p. 4−10. 78. Gellner E. Tautos ir nacionalizmas, Vilnius: Pradai, 1996. 79. Gieda A. Filosofinės istorikų nekaltybės įveikos modusai, Inter-studia Humanitatis, Ńiaulių universitetas, 2007, nr. 4, p. 166−180. 80. Gieda A., Jono Puzino ir jo kartos kultūros paveldo tyrinėtojų ńimtmetis, Kultūros paminklai, 2005, Nr. 12, p. 190–197. 81. Gieda A., Lietuvos istorikų bendruomenė, Naujasis Ţidinys-Aidai, 2005 m. lapkritis-gruodis, Nr. 11-12, p. 550–555. 82. Gimbutienė M., Jonas Puzinas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1961, t. 24, p. 293−294. 83. Girininkas A., Joną Puziną prisimenant (1905–1978), Baltų archeologija, 1995, nr. 3 (6), p. 13. 84. Girnius J., Pakarklis Povilas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1960, t. 21, p. 369–370. 85. Girnius J., Penkauskas Pranas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1960, t. 22, p. 276-277. 86. Girnius J., Teologijos-filosofijos fakultetas, Lietuvos universitetas 1579-1803-1922, Chicago, 1972, p. 355. 87. Górczyński W., Historycy wileńscy w okresie II Rzeczypospolitej. Ogólna charakteristyka środowiska, Wiadomośći Historyczne, 2003, wrześień-pażdziernik, s. 209–219. 88. Grabski A. F., Zarys historii historiografii polskiej, Poznań, 2003, 278 s. 89. Grigaravičius A., Augustinas Voldemaras ņvelgiant įdėmiau, Kultūros barai, 2005, nr. 6, p. 81−86. 90. Gronskij Pavel, Lietuviškoji enciklopedija, t. 9, sąs. 4, Kaunas, 1941, p. 686. 91. Gudavičius E., Zenonas Ivinskis ir jo veikalas, Ivinskis Z., Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didţiojo mirties, V.: ,,Mokslas“, 1991, p. 415–420. 92. Gunneriusson H., The Historical Field. The Discipline of History in Sweden from the 1920’s to the 1950’s. Summary of thesis, Det historiska fältet. Svensk historievetenskap från 1920–tal till 1957. Acta Universitatis Upsaliensis. Studia Historica Upsaliensia 204, Uppsala: Uppsala universitet, Historiska institutionen, 2002, p. 225–241. 93. Ilgūnas G., Augustinas Janulaitis – socialdemokratas ir mokslininkas, Mokslas ir gyvenimas, 1996, nr. 7–8, p. 14. 94. Ivinskis Z., Deńinėn ir Kairėn demokratinėje Lietuvoje, Į laisvę, 1956, nr. 10 (47), p. 16-26. 95. Ivinskis Z., Ńeńios savaitės, Į laisvę, 1955, nr. 6 (43), p. 31-41. 96. Ivinskis Z., ,,Lituanistinis sąjūdis XIX a. pradņioje“ V. Maciūnui suteiktas filolog. daktaro laipsnis, XX amţius, 1939, geg. 27. 97. Ivinskis Z., Į klausimus apie istorijos mokslus nepriklausomoje Lietuvoje, Į laisvę, 1958, Nr. 16–17, p. 9−20. 98. Ivinskis Z., A. Alekna – Lietuvos istorijos tyrinėtojas, Naujoji Romuva, nr. 9 (269), 1936 kovo mėn. 1 d., p. 195–197. 99. Ivinskis Z., A. Kučinsko disertacijos įvertinimas, Mūsų ţinynas, 1939, nr. 12, p. 788–790.

137 100. Ivinskis Z., Adolfas Ńapoka, Lituanistikos darbai, t. I, Čikaga, Lituanistikos institutas, 1966, p. 112–117. 101. Ivinskis Z., Adolfo Ńapokos darbai Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1961, nr. 6 (241), p. 355– 357. 102. Ivinskis Z., Aktualieji mūsų praeities klausimai ir jų įtaka dabarčiai, Kardas, 1939, nr. 12, p. 324. 103. Ivinskis Z., Ikińioliniai lietuvių kultūros istorijos tyrinėjimai. Bibliografińkai-kritińka apņvalga, Aidai, 1960, nr. 1, p. 22–30. 104. Ivinskis Z., Jonė Deveikė ir jos veikla Lietuvos istorijos srityje, Aidai, 1971, nr. 8, p. 355– 357. 105. Ivinskis Z., Lietuvos istorija romantizmo metu ir dabar, LKMA suvaţiavimo darbai, t. III, Roma, 1972, p. 320–341. 106. Ivinskis Z., Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didţiojo mirties, V.:,,Mokslas“, 1991, 430 p. 107. Ivinskis, Z. Liubavskij Matviej Kuzmič, LE, t. XVI, Boston, 1958, p. 321–322. 108. Ivinskis Z., Prelatas Pranas Penkauskas, LKMA suvaţiavimo darbai, t. IV, Roma, 1961, p. 264−267. 109. Ivinskis Z., Purickis Juozas, Lietuvių enciklopedija, t. 24, Boston, 1961, p. 250–252. 110. Ivinskis Z., rec. kn. Kun. Dr. Jonas Totoraitis M.I.C. Sūduvos Suvalkijos istorija I dalis, VDU T. F. F. leidinys, K., 1938, Mūsų Ţinynas, 1938, nr. 35, p. 987–988. 111. Ivinskis Z., Uņsieniuose lietuvių ir apie Lietuvą rańytos disertacijos, Bibliografijos ţinios, 1933, nr. 2, p. 72–75. 112. Yčaitė-Kregņdienė D., Prof. Dr. Jonas Yčas, Mūsų sparnai, 1980, nr. 49, p. 46. 113. Jablonskis K., rec. kn. J. Reitelaitis, Veisiejai, (monografija), Tautos ţodis, V knyga, Kaunas, 1928, Praeitis, Kaunas, 1930, t. 1, p. 380. 114. Jay R. Nationalism. In: Political ideologies: An Introduction. Second edition, London and New York, 1994, p. 158−159. 115. Jakńtas J. Didņiausia Lietuvos istorijos monografija, Lietuvių tautos praeitis, Chicago, 1977, t. IV, kn. 1 (13), p. 149−156. 116. Jakńtas J. Humanińkas Smetonos tautińkumas, Vairas, 1934, t. XII, nr. 8-9, p. 105-109. 117. Jakńtas J., A.a. kolegą A. Ńapoką menant, Draugas, 1961, nr. 71, p. 2. 118. Jakńtas J., Istorijos skyrius. Lietuvos universitetas 1579-1803-1922, red. P. Čepėnas, Chicago, 1972, p. 405−415. 119. Jakńtas, J. Netekome dar vieno tautos ąņuolo. A. a. prof. dr. Z. Ivinskis − didņiausias nepriklausomoje Lietuvoje ińsimokslinęs istorikas, Tėviškės ţiburiai, 1972, nr. 2 (1145), p. 2. 120. Jakńtas J., Voldemaras Augustinas, Lietuvių enciklopedija, t. 30, Boston, 1966, p. 505–507. 121. Jakńtas J., Voldemaras-mokslininkas ir politikas savuose rańtuose, Lietuvių tautos praeitis, t. 4, kn.2,nr. 14, Chicago, 1978, p. 142. 122. Janulaitis A. Lietuvos nepriklausomybės keliai, Kultūra, 1931, nr. 1, p. 1−9. 123. Janulaitis A. Lietuva ir dabartinė Rusija, Kaunas, 1925, p. 3. 124. Janulaitis A. Lietuvių tauta, Vilniaus ţinios, 1908, kn. II, nr. 168 (1106), p. 3. 125. Janulaitis A., Lietuvai reikalinga objektinga istorija, Lietuvos ţinios, 1937, nr. 16 (5285), nr. 18 (5287), nr. 19 (5288). 126. Janulaitis A., Svetimosios ar savosios mokyklos?, Lietuvos aidas, 1930, nr. 268 (1049), p. 4. 127. Januņytė A., Historians„ Discussion on Nationalism in the early years of the 20TH Century, Baltijos regiono istorija ir kultūra: Lietuva ir Lenkija, Acta Historica Universitatis Klaipedensis, t. XIV, Klaipėda, 2007, p. 119-133. 128. Januņytė A., Historians as nation-state builders: The Foundation of Lithuanian University 1904–1922, Tampere, 2005, 367 p. 129. Januņytė A., Tarptautinis Lietuvos istorikų bendradarbiavimas XX a. pradņioje, Lietuva ir pasaulis: bendradarbiavimas ir konfliktas, V.: ,,Vaga“, 2000, p. 213–230. 130. Jasas R., Konstantino Jablonskio rankrańtinis palikimas: K. Jablonskio fondo apņvalga, Lietuvos istorijos metraštis, 1988 metai, V., 1989.

138

131. Jonynas I., Istorijos baruose, V.: ,,Mokslas“, 1984, 320 p. 132. Jurginis J., Augustino Janulaičio palikimas, Janulaitis A., Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai, V.: ,,Mokslas“, 1989, p. 5–23. 133. Jurginis J., Istorija, Vilniaus universiteto istorija 1803–1940, V.: ,,Mokslas“, 1977, p. 262– 264. 134. Jurginis J., Įvadas, Jablonskis K., Istorija ir jos šaltiniai, V.: ,,Mokslas“, 1979, p. 3–14. 135. Jurginis J., Ńapokos istorijos apņvalga, Ńapoka A., Lietuvos istorija, V.: ,,Mokslas“, 1989, p. 687–693. 136. Juzefovičius R., Lietuvos humanitarų mokslo organizacijos (1918−1940). Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007, 272 p. 137. Juzefovičius R., Istorinė ńvietėjińka karo mokslų draugijos veikla 1923–1933, Karo archyvas, t. XVII, V., 2002, p. 181–195. 138. Juzefovičius R., Lietuvos mokslo draugijos ryńiai 1918–1938 m., Istorija, 2003, nr. LV, p. 40–47. 139. Kairienė B., Adolfo Šapokos gyvenimas ir veikla, Utena, ,,Kintava‟‟, 2002. 140. Kairiūkńtytė-Jacinienė Halina, Lietuvių enciklopedija, t. 10, Boston, 1957, p. 259. 141. Katilius A., Į Vakarų Europos universitetus ne studijuoti, bet gydytis?, LKMA metraštis, t. XVI, V., 2000, p. 143−229. 142. Katilius A., Nepaleidęs istoriko plunksnos, Dienovidis, 1994, nr. 44, p. 6. 143. Katilius A., Profesoriaus Jono Totoraičio rankrańčiai, Tarp knygų, nr. 7, 1995, p. 29. 144. Katilius A., Profesoriaus Zenono Ivinskio rankrańtinis palikimas, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai, V., 1999. 145. Katilius A., Profesorius Jonas Totoraitis Vatikano archyve, Suvalkija, nr. 1, 1997, p. 11–17. 146. Kaubrys S., Lietuvos mokykla 1918–1939 m.: Galios gimtis, V., 2000, 290 p. 147. Kavolis V., Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje, V., 1992, p. 56−57. 148. Kerńytė N., Centrinis valstybės archyvas 1921–1940 metais, Lietuvos istorijos metraštis 1995 metai,V., 1996, p. 341–349. 149. Kiaupa Z., Jonas Matusas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 251. 150. Kiaupa Z., Juozas Sakalauskas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 252–253. 151. Kiaupa Z., Konstantinas Jablonskis, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 238–240. 152. Kiaupa Z., Vincas Trumpa, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 256–257. 153. Kiaupa Z., Adolfo Ńapokos [1906–1961] apsilankymo Prahoje 1930 m. rezultatai, Pasaulis. 1995, nr. 2, p. 9 –10. 154. Kiaupienė J., Ignas Jonynas, Praeitis, V., 1992. t. III, p. 243–245. 155. Kliausis Ignas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1957, t. 12, p. 114. 156. Kliausis Ignas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1969, t. 36, p. 310. 157. Konopka H., Rola I miejscie kobiet w historiografii I popularyzacji historii w Polsce do roku 1939, Białostockie teki historyczne, t. II, Białystok, 1996, s.81-101. 158. Krasauskaitė Marija Kristina, JAV lietuviai. Biografijų ţinynas, V., 1998, t. I, p. 520. 159. Krasauskas R., Konstantinas Aviņonis ir jo mokslinis palikimas, Aviņonis K., Rinktiniai raštai, t. 1, LKMA, Roma, 1975, p. IX–XXII. 160. Kriaučiūnienė Ņ., Lietuvos studentai Europos aukńtosiose mokyklose 1919–1940 metais, Lietuvos istorijos metraštis, 1992 metai, V., 1993, p. 91–101. 161. Krivickas A., Pauliaus Galaunės įnańas į Lietuvos meno istoriją, Literatūra ir menas, 1995, nr.3 (2510), p. 9. 162. Kubilius V., Jonas Aistis, V., 1999, 250 p. 163. Kučas Antanas, JAV lietuviai. Biografijų ţinynas, V., 1998, t. I, p. 540. 164. Kučinskas A., Prof. Kan. Dr. Jonas Totoraitis, Athenaeum, t. IV, Kaunas, 1933, p. 3–14. 165. Kuhn Thomas S., Mokslo revoliucijų struktūra, Vilnius: Pradai, 2003, 247 p. 166. Kulikauskas P., Zabiela G., Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.), V., 1999, 327 p. 167. Labanauskienė D., Igno Jonyno rankrańtinis palikimas, Lietuvos istorijos metraštis, 2000 metai, V., 2001, p. 420–424.

139 168. Labanauskienė D., Istoriko Antano Vasiliausko (Vasio) rankrańtinis palikimas, Lietuvos istorijos metraštis, 1999 metai, V., 2000, p. 327–335. 169. Lasinskas P., A. Ńapokos redaguota ,,Lietuvos istorija“: parengimas ir koncepcija, Istorija, 2003, nr. LVIII, p. 52−59. 170. Lasinskas P., Istorijos mokslas Vytauto Didţiojo universitete 1922–1940 metais, V.:, ,,Vaga“, 2004, 325 p. 171. Lasinskas P., Ivanas Lappo – Vytauto Didņiojo universiteto profesorius, Lituanistica, V., 1998, nr. 3(35), p. 3–17. 172. Lasinskas P., Jonės Deveikytės – Navakienės mokslinės veiklos pradņia, Lietuvos istorijos metraštis, 1998 metai, V., 1999, p. 102–110. 173. Lasinskas P., Karsavino veikla VDU, Darbai ir dienos, 1996, nr. 2 (11), p. 21–48. 174. Lasinskas P., Pivoras S., Humanitarinių mokslų fakultetas, Vytauto Didţiojo universitetas. Mokslas ir visuomenė 1922–2002, Kaunas, 2002, p. 126–143. 175. Lasinskas P., Prieńkario Lietuvos istoriografija: metodologinių orientyrų paieńka, Istoriko atsakomybė, V., 2002, p. 89–98. 176. Lasinskas P., Z. Ivinskio teorinės nuostatos ir paieńkos XX a. 4 – ajame deńimtmetyje, Lituanistica, 2000, nr. 1 / 2 (41–42), p. 3−14. 177. Laukaitytė R., [rec.kn.] A. Gaigalaitė, Ņeimantienė J., Juozas Purickis-Vygandas, V., 2004, LKMA metraštis, T. XXV, 2004, p. 672. 178. Lazauskienė-Morkūnaitė A., Ńiaulių apskrities savivaldybių charakteristika 1918–1920 m. (savivaldybių nariai ir tarnautojai), Šiaulių apskrities istorijos raida. Mokslinių straipsnių rinkinys, Ńiauliai: ,,Saulės delta“, 2004, p. 71–87. 179. Leonavičius J., Sociologijos ţodynas, V.:,,Academia“, 1993. 180. Levine F.J., Professionalisation, Professions in History, www.sciencedirect.com/science /referenceworks, p. 12156. 181. Liekis A., Lietuvos mokslų akademija 1941 – 1990, V.: ,,Lietuvos mokslas“, 2001, 873 p. 182. Liekis A., Lietuvos TSR mokslų akademijos įkūrimas ir veikla 1941 metais, Lietuvos istorijos metraštis, 1987 metai, V., 1988, p. 64–80. 183. Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo ţidinys, Chicago, 1978, p. 111, 152. 184. Liutkus V., Vorobjovas Michailas, Tarybų Lietuvos enciklopedija, V., 1988, t. 4, p. 602. 185. Lukńaitė I., Augustinas Janulaitis, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 240–243. 186. Maceina A. Stasys Ńalkauskis, S. Ńalkauskis, Ateitininkų ideologija, Putnam, 1954, p. 32. 187. Maceina A., Namai ir pasaulis, Naujoji Vaidilutė, 1937, nr. 3, p. 135−136. 188. Maceinienė J., Mergaitės ugdymas kultūrinei kūrybai, Naujoji Vaidilutė, 1938, nr. 3 (150), p. 135. 189. Mačiulis D. Valstybės kultūros politika Lietuvoje 1927−1940 metais, Vilnius, 2005. 190. Mačiulis D., Antano Smetonos Lituanistikos instituto įkūrimas, Lituanistica, 2002, nr. 2 (50),p. 30–31. 191. Mančinskas Č., Aukštasis mokslas Lietuvoje 1918–1940 metais, V., 1996, 243 p. 192. Mančinskas Č., Dar kartą apie habilitaciją tarpukario Lietuvoje, Mokslo Lietuva, 1999, nr. 9, (189), p. 7. 193. Maternicki J., Infrastruktura warszawskiego Środowiska historycznego 1918–1939, Przegląd Humanistyczny, 1990, nr. 5/6, s. 17–39. 194. Maternicki J., Obraz statistyczny warszawskiego środowiska historycznego, Przegląd Humanistyczny, 1990, nr. 8/9, s. 115–125. 195. Maternicki J., Polskie badania nad środowiskami historycznymi – zalożenia, organizacja, rezultaty, Przegląd Humanistyczny, 1995, nr. 1, s. 28. 196. Maternicki J., Polskie środowisko historyczne w latach 1918–1939: zalożenia metodologyczne badań, ich organizacja I dotychczasowe wyniki, Kwartalnik Historyczny, 1986, nr. 1, s. 165–185. 197. Maternicki J., Warszawskie Środowisko Historyczne w okresie II Rzeczypospolitej, Rzeszów: Wydawnictwo wyższej szkoly pedagogicznej, 1999, 195 s.

140

198. Matulionis A.V., Sociologija, V.: ,,Homo liber“, 2001, p. 38. 199. Matulis S., Remeika Jonas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1961, t. 25, p. 131. 200. Matusas J., Ką mes darom Lietuvos istorijai?, Naujoji Romuva, 1932, nr. 49 (101), p. 1070. 201. Matusas J., Kiek paņengė Lietuvos mokslas?, Pasaulio lietuvis, 1938, balandņio 1 d., nr. 7, p. 147−148. 202. Matusas J., rec kn. K. Ńakenis, Vabalninkas ir jo apylinkės praeityje iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, Kaunas, 1935, 188 psl., Mūsų ņinynas, 1935, nr. 129, p. 569−570. 203. Matusas J., rec. kn. Vytautas Didysis, Kaunas, 1930, Ţidinys, 1930, nr. 9, p. 210−212. 204. Maņiulis A. Volteris Eduardas, Lietuvių enciklopedija, t. 34, Boston, 1966, p. 521−523. 205. Maņiulis A., Ivinskis Z., Purickis Juozas, Lietuvių enciklopedija, t. XXIV, Boston, 1961, p. 250–252. 206. Maņiulis A., Prof. dr. J. Puzinas ir jo mokslinis palikimas, J. Puzinas, Rinktiniai raštai, t. 1, Chicago, 1983, p. 14. 207. Maņiulis A., Steponaitis Antanas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1963, t. 28, p. 495. 208. Maņiulis A., Ńtuopis Povilas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1964, t. 30, p. 92. 209. Maņiulis A., Vytauto Didņiojo Kultūros Muziejus, Lietuvių enciklopedija, t. 34, Boston, 1966, p. 391−392. 210. Merkys V., Jablonskis Konstantinas, Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. 8, V., 2005, p. 458. 211. Merkys V., Istorikas Ignas Jonynas, Jonynas I., Istorijos baruose, V.: ,,Mokslas“, 1984, p. 5– 32. 212. Merkys V., Keletas ņodņių apie autorių, Jonynas I., Lietuvos didieji kunigaikščiai, V., 1996, p. 5–13. 213. Merkys V., Konstantinas Jablonskis, Kaunas: ,,Šviesa“, 1991, 144 p. 214. Merkys V., Mintys apie istoriją ir istorikus, Mokslas ir gyvenimas, 2002, nr. 10, p. 8–10. 215. Merkys V., Pakarklis Povilas, Tarybų Lietuvos enciklopedija, V., 1987, t. 3, p. 270. 216. Miknys R., Petras Klimas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 246–248. 217. Mitrulevičius G. Digrys Stasys, Lietuvos Steigiamojo Seimo (1920−1922 metų) narių biografinis ņodynas, V., 2006, p. 133. 218. Mitrulevičius G. Lietuvos socialdemokratai iki Steigiamojo Seimo, Socialdemokratai Lietuvos Respublikos seimuose, V., 2006, p. 28. 219. Motieka E., Jonas Yčas, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 235–237. 220. Neimantas R., Rytai ir Lietuva, V., 1988, 310 p. 221. Nikņentaitis A., Įvadas, Kučinskas A., Kęstutis, V., 1988, p. III–XIX. 222. Nikņentaitis A., Zenonas Ivinskis, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 237–238. 223. Norkus Z., Istorika. Istorinis įvadas, V., 1996. 224. Nowa encyklopedia Powszechna, t. 5, Warszawa, 1997, s. 218–219. 225. Pajaujis J., Rimka Albinas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1961, t. 25, p. 297–298. 226. Pakarklis P. Steigiamo Lituanistikos instituto reikalu, Lietuvos ţinios, 1939, nr. 32 (5897), p. 5. 227. Pakarklis P., Daktaratai. Jų įgijimas, mokslinė bei visuomeninė reikšmė ir su kai kuriais iš jų susijusi ţala Lietuvai, Kaunas, 1938, 36 p. 228. Patirgas Z. (Ivinskis). Keli bruoņai iń Lietuvos socialdemokratų praeities, Ţiburiai, Augsburgas, 1946, geguņės 18, p. 3. 229. Paunksnis Kazys, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1960, t. 22, p. 189. 230. Petrauskas R., Juozapas Stakauskas ir medievistikos pradņia Lietuvoje, Stakauskas J., Lietuva ir Vakarų Europa XIII amţiuje, V.:,,Aidai“, 2004, p. 283–286. 231. Petrauskas R., Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis-struktūra-valdţia, V.: ,,Aidai“, 2003, 379 p. 232. Pfeffer Paula F., Spall Richard F. Jr., book review: Unheard voices: The First Historians of Southern Women, Charlottesville: University Press of Virginia, edited Anne Firor Scott, 1993, Historian, 00182370, Spring 94, Vol. 56, Issue 3.

141 233. Pilionytė J., Kunigo istoriko Jono Matuso gyvenimas ir veikla, LKMA metraštis, t. XI, V., 1997, p. 333–361. 234. Plateris A., Janulaitis Augustinas, Lietuvių enciklopedija, t. 9, Boston, 1956, p. 291−293. 235. Political ideologies. A Reader and Guide, edited by M. Festenstein , M. Kenny, Oxford University Press, 2005, 460 p. 236. Prapuolenis Kazimieras, Lietuvių enciklopedija, t. 23, Boston, 1961, p. 502-503. 237. Privatgelehrter in: http: //de.Wikipedia.org/wiki/privatgelehrter. 238. Prof. Augustinas Voldemaras, Plungė, 1930, 30 p. 239. Prof. Pr. Dovydaitis, Jurgis Baltruńaitis – Kaukazo ńalių meno istorininkas, Rytas, 1931, nr. 3, p. 5. 240. Profesorius Augustinas Voldemaras, Raštai, 90 metų gimimo sukakčiai paţymėti, Chicago, LAS, 1973. 241. Profesorius Petras Aviņonis. Bibliografijos rodyklė, sudarė M. Karkauskaitė, Kaunas, 1999, p. 7. 242. Pńibilskis V., Profesoriaus Povilo Pakarklio gyvenimas ir veikla, P. Pakarklis , Raštai, V., 1987, p. 8. 243. Puzinas J., Konstantinas Aviņonis, Lituanistikos darbai, N.Y., 1973, t. III, p. 300–301. 244. Puzinas J., Lietuvių mokslo draugija, Lietuvių enciklopedija, Boston, t. 16, 1958, p. 66–70. 245. Puzinas J., Maciūnas Vincas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1959, t. 17, p. 28. 246. Puzinas J., Plateris Aleksandras, Lietuvių enciklopedija, t. 23, Boston, 1961, p. 98. 247. Puzinas J., Rinktiniai raštai, t. 1, Chicago, 1983, 864 p. 248. Puzinas J., Ńleņas Paulius, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1964, t. 30, p. 51. 249. Puzinas J., Trumpa Vincas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1964, t. 31, p. 532. 250. Rachlevičiūtė R., Baltruńaitis Jurgis, Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 2, V., 2002, p. 577. 251. Raemdonck L., Methodological Reflections on the Prosopographical study of Academics: Bourdieu‟s sociological theory and its application in a historical context, www. oslo. 2000. uio. no/AIO/AIO 16/group%207/Raemdonck.pdf. 252. Ragauskas A., Istorikas Ivanas Lappo (1869–1944) ir Lietuva, Lietuvos istorijos metraštis, 1993 metai, V., 1994, p. 81–92. 253. Ragauskas A., Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, LKMA metraštis, t. 19, V., 2001, p. 59–69. 254. Ragauskas A., Lietuvos istorijos mokslo sovietizacija 1940–1941 metais, Lietuvos istorijos metraštis, 1994, V., 1995, p. 94–109. 255. Ragauskas A., VDU mokslininkai istorijos mokslo kongresuose 1918–1940 m., VDU 70 LKMA, Kaunas, 1993, p. 169–184. 256. Ragauskas A., Vilniaus miesto valdantysis elitas XVII a. antrojoje pusėje (1662-1702 m.), V.: Diemedţio leidykla, 2002, 480 p. 257. Ragauskienė R., Barbora Radvilaitė, V., : Vaga, 1999, 238 p. 258. Reklaitis P., Franz-Constantin von Karp: pavardė ar slapyvardis?, Voruta, 1996, nr. 17, p. 7. 259. Richardson John G., Handbook of theory: Research for the Sociology of Education, New York: Green Wood Press, 1983. 260. Rimantienė R., Paulius Galaunė, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 234–235. 261. Rudis G., Vinco Trumpos sugrįņimas, Trumpa V., Apie ţmones ir laiką, V.: ,,Baltos lankos“, 2001, p. 5–7. 262. Rukńa A., Humanitarinių mokslų fakultetas, Lietuvos universitetas 1579-1803-1922, red. P. Čepėnas, Chicago, 1972, p. 401−405. 263. Salmonowicz S., J. Serczyk, Techne i Ethos recenzenta. Refleksje nad wspolczesną Polską krytyką historyczną, Historyka, 1974, t. IV, s. 134. 264. Samalavičius A., Universiteto idėja ir akademinė industrija, V.: ,,Kultūros barai“, 2003, 168 p. 265. Scott J. W., History in Crisis? The Others‟ Side of the Story, American Historical Review, 1989, June, Vol. 94, Issue 3, p. 680-692.

142

266. Selenis V., Apie Lietuvos ir Lenkijos istorikų ryńius tarpukariu, Kultūros barai, 2004, nr. 12, p. 66–69. 267. Selenis V., Istoriko Vinco Trumpos mokslinio kelio pradņia, Mokslas ir gyvenimas, 2003, nr. 12, p. 15–17. 268. Selenis V., Kontakty historyków Polski I Litwy w okresie międzywojennym (1920–1939), Lituano-Slavica Posnaniensia. Studia Historica, Poznań, 2005, s. 255–265. 269. Selenis V., Visuotinės istorijos dėstytojai Lietuvoje 1922–1939 m., Visuotinė istorija Lietuvos kultūroje:tyrimai ir problemos, V.: ,,Versus aureus“, 2004, p. 185–203. 270. Siegrist H., Professionalisation/ Professions in History, www.sciencedirect.com /science/ referenceworks/ 0080430767, p. 12154. 271. Sirutienė G., Ńlapelis Ignas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1964, t. 30, p. 39–40. 272. Sliesoriūnas F., Marija Andziulytė-Ruginienė – pirmoji lietuvė istorijos mokslų daktarė, Istorija, t. XL, 1999, p. 30–38. 273. Snitkuvienė A., ,,Aplankykite manuosius Egipto dievus…“, Mokslas ir gyvenimas, 1985, nr. 6, p. 17–18. 274. Soffer R., N., Discipline and Power. The University History and the Making of an English Elite 1870–1930, Stanford:Stanford University Press, California, 1994. 275. Sruogienė V., Siekusi tobulumo, Sugrįţimai, 1994, spalis, nr.13, p. 1–2. 276. Stakauskas J. Mūsų kęstutinė literatūra, Vairas, 1933, t. VIII, nr. 4, p. 505–508. 277. Stakauskas J. Praeitis priklauso mokslui, o ne politikai, Lietuvos aidas,1939, nr. 95, p. 4. 278. Stakauskas J., Istorikai – Naujosios Romuvos bendradarbiai, Naujoji Romuva, 1936, nr. 40 (300), p. 778–779. 279. Stakauskas J., Vyskupas M.L. Paliulionis ir lietuvińkasis klausimas, Naujieji nacionalizmai ir katalikų baţnyčia Lietuvoje, V., 2003, p. 379−416. 280. Steponaitis V., rec. kn.: Totoraitis J., Marijampolės kunigų marijonų vienuolynas, Marijampolė, 1924, Mūsų ţinynas, 1929, nr. 55, p. 342–343. 281. Stone, L. Prosopography, Daedalus. Journal of American Academy of Arts and Sciences, 1971 Winter: Historical Studies Today, p. 46-71. 282. Surblys A., Augustinas Janulaitis – knygų kolekcionierius. Leidinių įsigijimo keliai ir būdai, Kauno istorijos metraštis, t. 3, Kaunas, 2002, p. 218. 283. Suņiedėlis S., Istorikas Simas Suņiedėlis, Voruta, 1995 m. lapkričio 1–10d. 284. Suņiedėlis S., Knygos autorius, Ńapoka A., Senasis Vilnius, New York, 1963, p. 263–301. 285. Suņiedėlis S., Lituanistikos institutas, Lietuvių enciklopedija, t. 16, Boston, 1958, p. 307−308. 286. Suņiedėlis S., rec. kn.: Lietuvos istorija, red. A. Ńapoka, Kaunas, 1936, Ţidinys, 1937, nr. 2, p. 257−261. 287. Suņiedėlis S., Zenonas Ivinskis istorijos moksle, Aidai, 1972, nr. 249–263, p. 121. 288. Suņiedėlis Simas, JAV lietuviai. Biografijų ţinynas, V., 2002, t. II, p. 314. 289. Ńaduikienė N., Lietuvos (Vytauto Didņiojo) universiteto netektys ir praradimai, Vytauto Didţiojo Universiteto ir Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos 70 – metis, Kaunas, 1993, p. 109– 115. 290. Ńalkauskis, S. Ateitininkų ideologija, Putnam, 1954, p. 79. 291. Ńalkauskis S., Ateitininkų ideologija paskutinių laikų formavimosi vyksme, Kaunas, 1933, p. 128. 292. Ńalkauskis S., Jaunesniojo mokslo personalo pasiruońimas profesūrai. Praneńimas padarytas TFF Tarybos posėdyje, 1936. X. 27, V. D. Universiteto ţinios, Kaunas, 1936, Nr. 5, p. 133. 293. Ńapoka A. Aisčių kilmių bei jų tarpusavio santykių aińkinimas mokykloje, Tautos mokykla, 1937, nr. 1, p. 7. 294. Ńapoka A. Kodėl istorijos vadovėliai nebemini kai kurių Lietuvos kunigaikńčių vardų. Šviesos keliai, 1934, nr. 12, p. 731. 295. Ńapoka A.(Algirdas), Ńeimos odisėja, Kultūros barai, 1989, nr. 8, p. 56.

143 296. Ńapoka A., Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj, Naujoji Romuva, 1932, Nr. 21 (73), p. 481−482. 297. Ńimkus R., Latvijos ir Lietuvos istoriografijos paralėlės: bandymai bendradarbiauti ir problemos tarpukaryje, Lietuvos istorijos studijos, 2007, nr. 19, p. 100−111. 298. Ńlapelis Ignas, Tarybų Lietuvos enciklopedija, V., 1988, t. 4, p. 211. 299. Ńleņas P., Mirė prof. J. Yčas, Ţidinys, 1932, nr. 1 (85), p. 72. 300. Ńleņas P., Prof. Kan. Antanas Alekna. Gyvenimas ir darbai, Athenaeum, t. II, Kaunas, 1931, p. 37-88.. 301. Ńtuopis P., Mūsų istorija, Naujoji Romuva, 1931, p. 468−472. 302. Ńtuopis P., Neįspėtas Jogaila, Akademikas, 1935, nr. 16–17, p. 376–377. 303. Ńtuopis P. Tautinės istorikų pareigos, Akademikas, 1933, nr. 16, p. 307−309. 304. Tamońaitis M., Sovietų pasiuntinybės įtaka lietuvių inteligentijai XX a. ketvirtajame deńimtmetyje ir okupacijos pradņioje, Kultūros barai, 2004, nr. 7, p. 75. 305. Tautavičius A., Eduardas Volteris, Praeitis, t. III, V., 1992, p. 257–258. 306. Tyla A., Adolfas Ńapoka – ņymus Lietuvos istorikas, Mūsų praeitis, 1997, nr. 5, V., 1998, p. 116–124. 307. Tyla A., Adolfas Ńapoka, Praeitis, V., 1992, t. III, p. 253–254. 308. Tyla A., Istorija lituanistikos kontekste, Lituanistika: tradicijos, dabartis, perspektyvos, V., LII leidykla, 1999, p. 13–30. 309. Tyla A., Iń Lietuvos kilęs jaunimas Maskvos universitete 1832–1863 m., Praeities baruose, V., 1999, p. 181–196. 310. Tyla A., Konstantinas Aviņonis (1909–1969), Mūsų praeitis, V., 1992, p. 226–227. 311. Tyla A., Konstantino Aviņonio mokslinės veiklos etapai, LDK: Lietuvos Didţiosios Kunigaikštystės istorijos studijos. Konstantinui Aviţoniui – 90, V., 2001, p. 7–12. 312. Tyla A., Pratarmė, Ńapoka A., 1655 metų Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655– 1656 metais, V., 1990, p. 3–8. 313. Torstendahl R., Assessing professional developments. Historiography in a comparative perspective, www.oslo 2000.uio.no/program/papers/51/51/51intro-abstracts.pdf, p. 4. 314. Trumpa Vincas, JAV lietuviai. Biografinis ţinynas, V., 2002, t. II, p. 342. 315. Trumpa V., A. Smetonos Lituanistikos instituto istorijos skyrius, Lietuvos praeitis, Kaunas, 1940, t. 1, p. 347−350. 316. Trumpa V., Apie ţmones ir laiką, V.: ,,Baltos lankos“, 2001, 476 p. 317. Trumpa V., Jonynas Ignas, Lietuvių enciklopedija, t. 9, Boston, 1956, p. 478. 318. Trumpa V., Karsavinas Leonas, Lietuvių enciklopedija, t. 11, Boston, 1957, p. 92−93. 319. Trumpa V., Savosios istorijos keliais, Kaunas, 1937, 29 p. 320. Trumpa V., Studentai ir politika, Vairas, 1934, nr. 7, p. 346−349. 321. Trumpa V., Ņmogus be Dievo, Metmenys, 1987, nr. 53, p. 124−143. 322. Tumelis J., Aleksandras Plateris, Lietuvos istorijos metraštis, 1997, V., 1998, p. 540−541. 323. Vaińnora J., Ivinskis Zenonas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1956, t. 9, p. 199−201. 324. Vaińvilaitė I., Apie istoriją, Apvaizdą ir laisvą valią, Naujasis Ţidinys – Aidai, 2004, nr. 5, p. 266−268. 325. Vaitkevičiūtė V., Tarptautinių ţodţių ţodynas, V. : ,,Ţodynas“, 2001, p. 426. 326. Vasiliauskienė A., Istorikai Lietuvių katalikų mokslų akademijoje, LKMA metraštis, t. VIII, V., 1994, p. 45–57. 327. Vasiliauskienė A., Moterys Lietuvių katalikų mokslų akademijoje (1922–1940), LKMA metraštis, V., 2000, t. XVI, p. 618–622. 328. Vasiliauskienė A., Profesorius Zenonas Ivinskis ir Lietuvių katalikų mokslo akademija, LKMA metraštis, t. VII, V., 1994, p. 218. 329. Verboven, K. Carlier, M. Dumolyn, J. A Short Manual to the Art of Prosopography, Guide to the Principles and Practice of Prosopography. http: // prosopography.modhist.ox.ac.uk/course_syllabuses.htm. Ņiūrėta 2008. 04. 18.

144

330. Verdés-Leroux J., Deconstructing Pierre Bourdieu: Against Sociological Terrorism from the Left, New York: ,,Algora Publishing“, 2001. 331. Vileińis V., Tautiniai santykiai Maņ. Lietuvoje ligi didņiojo karo istorijos ir statistikos ńviesoje, K., 1934. 332. Voldemaras A., Pastabos saulėlydţio valandą, V., 1992, p. 172–194. 333. Voldemaras A., rec. kn. A. Alekna, Baņnyčios istorija, Tilņė, 1920, Mūsų Senovė, Kaunas, 1921, nr. 2, p. 121–134. 334. Voverienė O., Tautos mokytoja, XXI amţius, 2001, nr. 49, p. 5. 335. White H. Metaistorija. Istorinė vaizduotė XIX amţiaus Europoje, Vilnius, 2003, p. XIV. 336. Wickberg D., Intellectual History vs. the Social History of Intellectuals, Rethinking History, 2001, nr. 5:3. 337. Zajączkowski St., Historical research in Lithuania today, Baltic and Scandinavian countries, 1938, vol. IV, nr. 102 (4), may, p. 224–246. 338. Zajączkowski St., Litewski ruch naukowy w zakresie historii, Kwartalnik historyczny, rocznik XIX, zeszyt 3, 1935, s. 301–339. 339. Ņemaitytė Z., Paulius Galaunė, Vilnius, 1988, 244 p. 340. Ņilevičius J., Galaunė Paulius, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1955, t. 6, p. 479. 341. Ņilevičius J., ir Red., Jakńtas Juozas, Lietuvių enciklopedija, Boston, 1956, t. 9, p. 262. 342. Бердинских В., Уездные историки: русская провинциальная историография, Historia Russica, Москва, 2003, 522 c. 343. Историки России. Биографии, Москва, РОССПЭН, 2001, 912 с. 344. Пашуто В., И., Образование Литовского государства, Москва, 1959, с. 227. 345. Пушкарева Н. Л. Первые российские женщины-ученые: опыт и типизация индивидуальных жизненных стратегий, Женщины в отечественной науке и образовании, Иваново, 1997, c. 2−5. 346. Средневековая Европа глазами современников и историков. Ред. А.П. Ястребицкая, Ч. I, Москва: Интерпракс, 1995, c. 16.

145

SUMMARY

The Lithuanian Community of Historians in 1918-1940’s. Study of Collective Biography

Period of the Independence of the Republic of Lithuania in 1918–1940 is associated with the beginning of the process of professionalization and institutionalization of national Lithuanian historical science. During this period the generation of young professional researchers had started to prepare for their work in “historical field”. Modern Lithuanian historians often emphasize that the main aim of the independent Lithuanian historiography was to “find the Lithuanians” in their own history. This slogan reflected the very first stage in the development of modern national historiography. Under such conditions “searching for the Lithuanians” in the historiography was a part of nationalist ideology (sensu largo) in the historiography. Unfortunately, lasting only twenty years, the development of the independent national historiography was interrupted by the soviet occupation. The object of this research is the Community of historians of the independent Lithuania during 1918–1940 and the beginning of its professionalization to a larger extent when the process of institutionalization had also begun. The main problem analyzed in this dissertation is the group of people who composed the community of historians. The question “What characteristics have joined and separated them?” is being raised. The main aim of this dissertation is to reveal the composition of the community of historians of 1918−1940 Lithuania and the features of its professionalization. The author of this dissertation sets the following tasks to be explored: 1) Education of historians, 2) Conditions for the obtaining of qualification, 3) Social aspects of collective biography (territorial and social origin, ethnical and confessional dependence, factor of gender) and its influence on the professionalization of historians, 4) Age groups and the problems of intercourse between the generations of historians, 5) Ideological creeds and competition inside the historical field, 6) Professional structure – work, activity and membership of historians in the scientific organizations and means of their subsistence. Beside the available studies in the field of Lithuanian historiography it is still necessary to explore the other aspects of this subject, for example, to reveal the portraits of not only prominent but also “average” historians. Majority of works from this field are dedicated to the various aspects of scientific activity of historians. Modern historians have already properly studied the question of

146 participation of Lithuanian historians at the international historical congresses and their methodology, work at the Vytautas Magnus University (hereinafter - the VMU). However, there is no special study which would aim to explore the Lithuanian historians of 1918−1940 as a social and professional group in terms of competition and social networks. The novelty of this research is the most visible in an attempt to identify the number and the demographic composition of the community of professional historians of independent Lithuania, who were active in that period. In other words, to represent and analyze the community of historians in a quantitative way. The studies of “communities”of historians give the possibility to understand the development of historiography in much wider context. Also this trend of studies is an important contribution to the studies of historical culture and consciousness of the society. It is alternative to a narrow elitism- personalism in historiographical studies. The chronological limits of this dissertation coincide with the period of existence of the Republic of Lithuania in 1918–1940, although it was overpassed in some cases in order to reveal the education of an elder generation of historians. In addition to the introduction and conclusions this dissertation consists of six main parts. The list of historians and 52 biograms reflecting the basic biographical information are included in appendix of this work. The first part is theoretical; it explains the definition of the community of historians. The second and third parts analyse the aspects directly related to professionalization of historians, mainly to professional education and obtaining of doctorates. The fourth part analyses such social aspects of collective biography as territorial and social origin of historians, ethnic and confessional dependence, also the factor of gender and generations. These aspects usually compose the part of any prosopographical research. The fifth part analyses the ideological creeds and viewpoints of historians. The last sixth part analyses the professional composition of community (work in scientific institutions and organizations, means of subsistence). The questionnaire of biograms which is presented in appendix of this dissertation was designed to create the space for prosopographical study of individuals (birth, death, marriages, family, social origin, economic position, place of living, education, source of personal wealth, occupation, religion, etc.) There are numerous ways in which the history of an important part of a nation„s intelligentsia – the academics is written. Historians are using various methods which they adopted from sociological theory. The principles of prosopography are quite simple: when a group of individuals is selected for the research in accordance with one or several criterions, it follows the construction of questionnaires for biographical data. The next step is to characterize social, private, cultural, ideological or political dynamics of that group. According to Lawrence Stone, prosopography is the inquiry into the common characteristics of a group of historical actors by means of collective study of their lives. Analysis of various different biographies offers the researcher the possibility to

147 reveal the relations between institutions, individuals and society. Modern prosopography is more and more related to electronic databases, although data processing can be done “manually”, especially when the “target group” is fairly small. In the study of elites as in this research − intellectuals‟ individual cases, sources and methods are more important than statistic sociological methods (analysis of factors, calculation of possibilities, etc.). The closest by their nature to this research are the works of polish historian Jerzy Maternicki who analyzed the community and milieu of Warsawian historians. He used the analytical, descriptive and quantitative methods but he preferred analysis to calculating for not all the things are possible to count and turn to numbers and percents. J. Maternicki by using these methods explored the demographical structure of community, territorial and social origin, education, qualification and other issues. These aspects are common for prosopographical research too. But the main subject of research in the work of J. Maternicki, unlike the French model of prosopography, is not institutions or “historical field” but historians themselves. In this research there were used both descriptive-analytical and prosopographical methods. In such way author sought to avoid one disadvantage of prosopographical research – the unwanted levelling of unique persons in the “target group” of research. The community of historians of Lithuania is not the formal organization of historians but the concrete group of persons who were interconnected by various scientific, personal and social relations. The equivalent of the term the community of historians in the Polish historiography is środowisko historyczne (can be translated as “historical milieu”). In this research which deals with pre-war period in Lithuania, the risen question is – what factor played the most important role in formation of the historical field during that period? The connecting link of the community of historians was their relations which were more intensive if they worked inside the institutions and fragmentary in converse situation. In a very similar way an idea of historical field was understood by famous Lithuanian historian Zenonas Ivinskis. In introduction of his work History of Lithuania (which was still unfinished in 1971, posthumous released in1991) he mentioned that during the period of the Independence (1918-1940) Juozas Purickis was excluded from the historical field of Lithuania, Petras Klimas tried to be active unsuccessfully, an important position in this field was taken by teachers of history Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Marija Krasauskaitė and Antanas Kučinskas. The community of historians, which is analyzed in this research, consists of 52 persons.12 (23 %) of them had the lectureship in VMU without special education. For this research the group of professional historians was selected according to these four criteria: 1) professional education (an exception is applied only for researchers who were the lecturers of history at the university); 2) scientific publications (monographs, articles, reviews, manuals for the higher education,

148 publication of the sources); 3) territory (a historian during 1918–1940 resided or settled down in the territory of the Republic of Lithuania); 4) chronology (a historian published his works during the period of 1918–1940). The scientific publication is the most important indicator for selection. In this research historians were grouped into three categories: 1) professional – professionally educated, doing the scientific research of history in an academic institution and using professional skills and methods (20 persons, 38.4 %); 2) non-university historian – professionally educated, although does not belong to any academic institution (19 persons, 36.5 %); 3) specialist of other discipline who is lecturer of history at the university (12 persons, 23 %). There were complicated conditions for a private initiative in the historiography of the independent Lithuania but, in spite of that, it still existed. However, the term, “private scholar” means not only a historian who is doing research on the private order but also a historian who was acting outside the university. According to the following criterions of selection − how many historians had lived and worked in 1918–1940 Lithuania, gained the education as historians and published their works on the subject of history, it can be concluded that about 52 persons belonged to the informal community of historians. More than a half of them – 32 (61.5%) were connected to social networks at the academic institutions (VMU and the Institute of Lithuanian Studies), other half communicated through informal correspondence. The possibilities to become a part of the historical field could have those historians who possessed some finances to study at the universities abroad and research the foreign archives or had a good social network which enabled to realize their aspirations. Less than half professionally educated historians were left outside of the national university (19% – 36.5%). Also less than a half (12% – 23%) published their works and gave lectures without professional education. These historians influenced the processes of institutionalization and professionalization of the Lithuanian historical science. At the universities of the Russian Empire Lithuanian historians usually studied the jurisprudence. During that period they were influenced by the school of Russian positivism. The half of community of Lithuanian historians studied abroad. The main aim of them was to gather archival material and to prepare their dissertations. Mostly they have chosen the countries which belonged to the field of German culture (Germany, Austria and Switzerland). Their choice was determined by German language skills which they already got in the gymnasiums of Lithuania and more or less cheaper subsistence level in these countries. The most popular universities among Lithuanian historians were located in Berlin, Vienna, Munich and Zurich. Studies at the VMU (after establishing in 1922 and reform in 1930) determined the possibilities to become a member of this academic institution. It was no possibility to pursue the

149 academic career for historians, who had no relations with national university, although, were educated professionally abroad. Those historians who studied at the universities of the Russian Empire till 1918 did not defend any doctorate due to complicated requirements. Only few priests, who travelled officially to Switzerland to “take a cure”, succeeded. After the declaration of independence of Lithuania historians defended 20 dissertations, only 5 of them – at the VMU. It was caused by quite high requirements for defence and preparation of scientific work. The publication of dissertations which were defended abroad was also very problematic. The process of recognition of foreign doctorates could linger more than a few years. Only 4 historians defended habilitation thesis. This situation reflected contemporary problems of the Lithuanian historical science: the lack of professional staff and strict requirements which were set by professors from the elder generation. The social composition of the Community of historians coincided with demographical situation of the Lithuanian society. Majority of historians (67.3%) were born in villages. Only a small part of community was born in the cities of Lithuania and Russian Empire. Historians were less interested in local and regional history. The reason was dominance of macro-historical narrative, especially, considering the development of the statehood. Pre-war Lithuanian historians belonged to the social origin groups of peasants (average and well-to-do farmers), intelligentsia (teachers and doctors) and aristocracy (boyars who lost their privileges). Social origin almost did not influence the choice of scientific interests, except studies of the estate of boyars (women historians V. Daugirdaitė- Sruogienė and M. Krasauskaitė). The Lithuanian historians were introduced with methods and subject of social history by the Russian and German school of positivism. The first focus of influence was the University of Moscow. There studied the elder generation the members of which later got the professorship in the national university. The second – the University of Berlin where the most prominent young historians studied. Majority of historians (88.4%) were Lithuanians. Russian professors who were invited to work in VMU took some efforts to learn Lithuanian language. In spite of various results of these attempts, their contribution to the development of Lithuanian historical science was quite significant. I. Lappo and P. Gronski tried to actualize the problems of Lithuanian history internationally. L. Karsavinas and I. Lappo trained the young historians. Some of them were bright and gifted students (J. Jakńtas, A. Ńapoka and others). History of other nations wasn‟t part of research interest of Lithuanian historians because primary task was to “find” and to “show” the Lithuanians in their own history. There was no historian who came from the family of industrial workers. No historian in sensu stricto belonged to the Polish or Jewish nationality. The studies on

150 the subjects of Lithuanian history were mostly written by Lithuanians who wanted “to clear” the national historiography from the “alien tendencies”. Majority of historians (78.8%) belonged to the Catholic confession. Just a few per cent of them were Evangelical Protestants, Russian Orthodoxies or free-thinkers. The history of the Church was the second field of scholar interests after the political history. Researchers of this subject were mainly priests and members of catholic youth organization Ateitininkai. Very small number of women was historians (only 6). In terms of social origin they came from families of aristocracy, intelligentsia and well-to-do farmers. Only one woman lecturer and docent (associate professor) in VMU was egyptologist M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė. Attempts of other women to become members of this academic institution failed. The main reason was dominant notion of contemporary Lithuanian society that women shouldn‟t compete with men in the field of public professions. Instead of that, women are to take care of their families and children. In fact, only one woman was not married. Men who held the chairs in the university didn„t want to allow women to occupy their places. Considering all this, women historians had the only possibility to work as secondary school teachers instead of pursuing academic career. During 1930–1940 in the field of historical science there appeared active young scholars who were born in 1900–1913, about 22–35 years old representatives of the young generation of historians. They were the result of the professionalization: young scholars were educated at the seminars in VMU, others – at the universities abroad. Professors had chosen their favourites during those seminars. Not so many historians belonged to the political parties. The most influential figures were the Prime Minister Augustinas Voldemaras, diplomats Petras Klimas and Juozas Purickis. The active political work was the cause to interrupt their work in academic field. The most prominent “left- winger” was jurist and ex-social-democrat Augustinas Janulaitis and “right-winger” – Zenonas Ivinskis. We could count about 16 historians who were engaged in politics directly but not for long term. The ideological creeds of historians brought some influence into “historical field”, especially in scholar polemic and suggested to choose the academic strategy. It should be mentioned that majority of Lithuanian historians avoided the “political field” because they thought that politics was able to affect the objectivity of historical studies. In the analyzed period rough defect of the institutions where historians could be employed in Lithuania existed. The most important of them (if not to say the only) was the University of Vytautas the Great and the Branch of History in the Institute of Lithuanian Studies, which was established in 1939, just before the Soviet occupation. The representatives of younger generation and private historians were struggling for the positions in these institutions but the most influential positions (deans of faculties, rectors) almost never were occupied by historians.

151 Statistically more than a half of community was employed at the academic institutions (56.6%). At A. Smetona‟s Institute of Lithuanian Studies almost the same personnel as in the VMU worked. Historians gathered in the scholar societies (The Society of Lithuanian History, Society of Military Sciences). They established the department of history in the Academy of Lithuanian Catholic Sciences. The younger scholars were dissatisfied with the inactivity of leadership of those institutions. Close to the end of 1930‟s scholar issues and publications came under control of representatives of younger historians. The struggle and rivalry within the historical field became more active in the second half of 1930‟s when the new generation began to try entering the academic world. 9 young historians had started to work in scientific institutions. Their success depended on the social capital and networks which they accumulated during the period of their studies at the university. In Lithuania the competition and conflicts arose between two generations and ideological “camps”. The young historians tried to enter the scientific institutions for the wages (economical capital) and for the authority (symbolic capital). Their senior colleagues tried to keep status quo and academic hierarchy to patronize their favourites who could continue their school. Almost half of community (45.2%) was employed in high and secondary schools. Also historians commonly worked as journalists, editors and lawyers but the main income came from academic wages and, in some cases, from honorariums. During period of World War II and the first soviet and Nazi‟s occupations only 24 out of 52 representatives of community still published the results of their studies. However, the situation of academic work in this period wasn‟t favourable to Lithuanian historians. So, after the second soviet occupation in 1944 majority of them decided to leave their native country and choose the emigration to the western world.

152