Jonas Puzinas - Akademines Lietuvos Archeologijos Pradininkas

LIETUVOS ARCHEOLOGIJA. 2005. T. 29, p. 31-38. ISSN 0207-8694

JONAS PUZINAS - AKADEMINES LIETUVOS ARCHEOLOGIJOS PRADININKAS

ALGIRDAS GIRININKAS

ĮVADAS sios senovės paminklai teisingai aiškinti ir paversti doku mentais istorinėms problemoms spręsti - vyriausias nau Lietuvos archeologijos mokslo padangėje prof. Jonas josios srovės tikslas..." (ten pat, p. 424). Puzinas buvo ir tebelieka ryškiausia asmenybė, kurio pa Kokioje aplinkoje vyko J. Puzino mokslinė veikla? stangomis Lietuvos archeologija pradėjo naująmokslo ke Visą Europą buvo apėmusios nacionalistinės nuotaikos, lią. Mokslininko dėka Lietuvos archeologija pasuko iš jomis sirgo ir Lietuvos visuomenė. įsitvirtinę valdžioje tau mėgėjiško į profesionalaus mokslo vėžes. Šiandien Jono tininkai aktyviai rėmė savo krašto istorijos ir priešistori Puzino nutiestu keliu eina trečia, tarsi jo anūkų, Lietuvos nius tyrimus. Neatsitiktinai prezidento A. Smetonos archeologų karta, kuriai estafete perduodami pagrindiniai pro pastangomis į Vokietiją priešistorės studijuoti buvo pasiųs fesoriaus sukurti Lietuvos archeologijos mokslo pagrindai. tas gabus ir perspektyvus mokslui J. Puzinas. Į panašią, XX a. sudėtingi istorijos vingiai J. Puzinui Lietuvos tik dar labiau nacionalistinę aplinką J. Puzinas pateko ir archeologijos pagrindams sukurti skyrė labai trumpą lai Vokietijoje. Netenka stebėtis, kad Heidelberge.J. Puzinas ką-tik pastarojo šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį. Sukur negalėjo pasirinkti kitos, ne tautiniu pagrindu paremtos to archeologijos mokslo plėtotei ir tolesnei natūraliai raidai disertacijos temos. Tam, matyt, turėjo įtakos jo profeso sutrukdė dvi viena paskui kitą sekusios Lietuvos okupaci rius E. Wahle, kuriam taip pat reikėjo laviruoti tarp politi jos, o vėliau - priverstinė emigracija. zuotos etnorasistinės ir akademinės archeologijos, kuri Siame straipsnyje didžia dalimi gvildensiu prof. Jono Vokietijoje tuo metu dar tik stiprino savo pozicijas akade Puzino XX a. ketvirtojo dešimtmečio ir kiek vėlesnio lai minėje plotmėje. J. Puzino darbas „Proistoriniai tyrinėji kotarpio mokslinės veiklos kelią, jo ypatumus bei raidą to mai ir tautinė sąmonė Lietuvoje" (Puzinas, 1935) meto Lietuvos ir Europos priešistorės mokslinių pasieki nevainikuoja visųjostudijųpasiekimų. Šiame darbe J. Pu mų lygmenyje. zinas įvertina iki Lietuvos nepriklausomybės vykdytus ar cheologinius tyrinėjimus ir jų pagrindu parašytus darbus. STUDIJŲ HEIDELBERGE PATIRTIS Šio darbo 6-iuose skyriuose susisteminti archeologiniai ty rinėjimai, kuriuose kalbama apie pirmąsias žinias, liečian Nuo 1930 metų, kada Puzinas išvyko studijuoti į Hei čias archeologijos paminklus, išskiriami romantizmo, delbergą, jis greitai suprato, kokiu keliu turi toliau plėtotis realizmo, nacionalinio atgimimo, nuo, Aušros" iki 1905 m. Lietuvos archeologijos mokslas. 1931 metais „Vaire" iš bei Lietuvių mokslo, lenkų ir rusų draugijų veiklos perio spausdino programinį straipsnį, kuriame nurodė pagrindi dai ir pateikiamas tų darbų įvertinimas. Šis darbas buvo nes gaires, kuriomis turi žengti priešistorinė archeologija plačiausias ir išsamiausias istoriografine, faktologine pras (Puzinas, 1931, p. 422-425). Jis rašė: „...Priešistorininko me iki pat 1999 metų, kai pasirodė P. Kulikausko ir G. Za uždavinys yra ne tiktai tirti senovės paminklai, nustatyti jų bielos darbas (Kulikauskas, Zabiela, 1999). Disertaciniame chronologija, bet taip pat stengtis plačiai atskleisti prie darbe archeologiniai tyrinėjimai siejami su tautiniu atgi- šistorinių laikų žmogaus dvasinis gyvenimas, to gyveni mimu.Todėl jis yra iš dalies vienpusiškas, nes rašytas tokiu mo raida, ūkio santvarka, bendruomeniniai ir politiniai metu, kaip to reikalavo tuometinė politinė aplinka. Tačiau santykiai ir 1.1. Radiniai yra priemonė šiam tikslui siekti, šis darbas buvo naudingas ir pačiam autoriui. Jis galėjo bet ne siaurų tipologinių studijų objektas. Trumpai, žilo išsamiai įvertinti iki jo dienų buvusius archeologinius 1 pav. J. Puzinas Impiltics kasinėjimų metu pas generolą V. Nagevičių 1934 m. (Iš A. Čepėnienės asmeninio archyvo.)

tyrimus, o kartu, matydamas Vokietij'os ir kitų šalių archeo Pirmiausia jis iš pagrindų pakeitė priešistorės chro logijos mokslo padėtį, kryptingai suformuluoti tolesnes Lie nologiją. Iki pasirodant šiam J. Puzino darbui buvo remia tuvos archeologijos mokslo raidos perspektyvas. masi P. Tarasenkos ar A. Spicyno pateikta priešistorės J. Puzinas, studijuodamas Vokietijoje, įsigilino į Eu chronologija. Apie akmens amžiaus chronologiją jų dar ropos priešistorės chronologiją, materialinę ir kultūrinę rai buose netenka net kalbėti, nes ji net tais laikais Europos dą. Iš jo tolesnės veiklos matyti, kad Vokietijoje įgytą tyrinėtojų požiūriu buvo žymiai tikslesnė. P. Tarasenka, ne- patyrimąjis genialiai pritaikė Lietuvos muziejuose sukaup siimdamas datuoti atskirų priešistorės laikotarpių, patei tai medžiagai tvarkyti tiek chronologiniame, tiek kultūri kia O. Tišlerio, A. Spicyno nuomonę tuo klausimu, o pats niame to meto archeologijos pasiekimų lygmenyje. Todėl mano, kad „...akmens amžiaus gadynės kultūra truko net svarbiausia jo patirties, įgytos Vokietijoje, išdava reikėtų iki VI-VII šimtmečio po Kristaus..." (Tarasenka, 1928, p. laikyti darbo „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duome 62). Bronzos gadynė bemaž neegzistavo, o Lietuva tik buvo nys" parengimą (Puzinas, 1938). Tai buvo visos Lietuvos patekusi į naujos (bronzos. - Aut.) kultūros įtaką, kurios archeologinės medžiagos chronologinis susisteminimas ir pėdsakų liko Baltijos pajūryje (ten pat, p. 64). Geležį Lie interpretavimas. tuvos gyventojai pradėjo gaminti neolito pabaigoje (ten pat, p. 65), o romėnų gadynėje Lietuvoje tebeviešpatavo „NAUJAUSIŲ PROISTORINIŲ TYRINĖJIMŲ akmens gadynės kultūra (ten pat, p. 66). Autorius, sekda DUOMENYS" mas A. Spicynu, iškelia Raginėnų kultūros reikšmę, nuro do Klaipėdos (Raginėnų kultūros tęsinys) ir Liucino kultūrų Buvo praėję dešimt metų nuo P. Tarasenkos (Tarasen poveikį, Vilniaus krašto pilkapių ypatumą, išskiria X šimt ka, 1928) ir trylika metų nuo A. Spicyno (CiutuLiu, 1925) mečio Gardino pilkapių grupę ir XI šimtmečio akmeni apibendrinto pobūdžio darbų kai pasirodė J. Puzino „Nau nius kapus, o lietuvių kultūrą išskiria tik XI-XII jausių proistorinių tyrinėjimų duomenys". Kuo šis darbas šimtmečiais (ten pat, p. 69-76). Toks buvo chronologinis yra svarbus Lietuvos archeologijai? ir kultūrinis Lietuvos priešistorės supratimas iki J. Puzino parengto darbo. Jei P. Tarasenka būtų rėmęsis vokiečių sovietiniais metais, archeologams tarpusavyje bendraujant, archeologų O. Tišlerio, E. Holako, A. Becenbergerio min J. Puzino minėti terminai niekada nebuvo kitaip vadinami. timis (keliose darbo vietose tai nurodoma), priešistorės J. Puzinas priešistorės chronologiją pateikė atsižvelg chronologija ir kultūrinė periodizacija būtų buvusi tiks damas į kaimyninių šalių priešistorės periodizaciją. Jau lesnė. Tačiau autoriui didelės įtakos turėjo A. Spicyno dar XX a. trečiajame dešimtmetyje Rytų Pabaltijo archeolo bai, todėl jo darbe pateikta chronologija ir kultūrinė gai I tūkstantmetį skirstė į tris periodus: senąjį, vidurinįjį periodizacija liko sujaukta, teiginiai prieštaravo vieni ir vėlyvąjį geležies amžių (Tallgren, 1925). Todėl J. Puzi kitiems. Nebuvo remiamasi nei O. Monelijaus chronolo nas turimos medžiagos pagrindu I tūkstantmetį taip pat su gija, nei Latvijoje (Šturms,1926, 1927), Švedijoje (Hans- skirstė į tris laikotarpius, o V-I a. pr. Kr. priskirdamas son, 1927) ar Vokietijoje (Ebert, 1921-1932) leidžiamais geležies amžiui prieš Kr. Ši periodizacija išliko iki mūsų leidiniais ar to meto priešistorės mokslo pasiekimais. Vė dienų. lesni P. Tarasenkos darbai ir paminklų, ypač piliakalnių, tyrimai sukėlė diskusiją tarp P. Tarasenkos ir J. Puzino me VĖL VOKIETIJOJE todikos ir medžiagos interpretavimo srityje (Volkaitė-Ku- likauskienė, 1992, p. 21-27). Tai rodo, kad Lietuvoje iki Tremtinio kelias J. Puziną vėl atvedė į Vokietiją. Pa ketvirtojo dešimtmečio vykdomi archeologinių paminklų radoksalu, kad Rytų Pabaltijo tautų inteligentija, būdama tyrimai ir jų interpretacija neatitiko Vakarti Europos ar tremtyje, 1946 m. sugebėjo įkurti Pabaltijo universitetą, cheologijos lygio, kurį J. Puzinas, grižęs iš Heidelbergo, kurio veiklai mokslininkas paskyrė visą savo laiką. Tai ma stengėsi nukreipti profesionalaus europinio mokslo kryp tyti iš jo kruopščiai vesto dienoraščio, kuriame atsispindi timi. viso universiteto ir mokslininko siekis išlaikyti kuo ilgiau Visai kitas to meto priešistorės ir jos chronologijos šį universitetą. Nors ir atitrūkęs čia nuo visų archeologijos supratimas buvo Vakarų Europoje. Vokietijoje tuo metu šaltinių J. Puzinas sugebėjo parašyti penkis reikšminges priešistorė buvo skirstoma į atskiras chronologinius lai nius mokslinius straipsnius (Puzinas, 1983. T. I, p. 413— kotarpius, išskiriamos atskiros kultūros. Taip buvo parengti 423, 424-436, 437-458, 674-687; T. II, p. 317-331). E. Wahle „Vokietijos tautų priešistorė" ir „Vokietijos se Pirmuosiuose dviejuose straipsniuose „Ledynai ir pirmų novė" (VVahle, 1924,1932) bei kiti leidiniai, kurie J. Puzi- jų žmonių pasirodymas Lietuvoje" ir „Ankstyvųjų Lietu nui turėjo nemažos įtakos tolesniems darbams. vos gyventojų kultūros ir tautybės klausimas" aptariama J. Puzino habilitacinis darbas docento vardui gauti akmens amžiaus gyventojų kultūrinė kiltis ir gamtinė ap „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys" ilgam įtvir linka, kurioje jiems teko gyventi. Šie išsamūs straipsniai tino Lietuvos archeologijos pagrindus. Jeigu palyginsime yra originalūs ir nepraradę savo vertės net šiomis dieno minėtą J. Puzino darbą ir jau 1961 m. išleistą trijų autorių mis. Autorius, aprašydamas Rutulinių amforų kultūrą, pa archeologinį darbą,, Lietuvos archeologijos bruožai" (Ku mini, kad jos įtakąyra pajutę ir Lietuvos teritorijoje gyvenę likauskas, Kulikauskienė, Tautavičius, 1961), pastebėsi žmonės, nes ir Lietuvoje randama juostuotojo titnago žalia me, kad darbas parengtas J. Puzino darbų pagrindu, vos bei kirvių (Puzinas, 1983, p. 435). Šie profesoriaus pa atskirus skyrius papildant pokario metais tyrinėta medžia stebėjimai visiškai pasitvirtino tik šiomis dienomis, kai ga, o Lietuvos archeologinių paminklų tyrinėjimų apžval- Lietuvoje prie Jaros ir Kretuono ežerų, Šventojoje (Palan gąpraplečiant penktojo ir šeštojo dešimtmečių tyrinėjimais, gos m.) ir kitur buvo aptikta Rutulinių amforų kultūrai pri paliekant tą pačią chronologiją, skyrių pavadinimus (pvz., skirtinos keramikos (Brazaitis, 2002, p. 29-40), o pietinėje, neolitas, arba naujasis akmens amžius - „Lietuvos archeo pietvakarinėje ir Vidurio Lietuvoje - tai pačiai kultūrai pri logijos bruožai" ir naujasis akmens amžius, arba neolitas - skirtinų kirvių. Nesuklydo mokslininkas nurodydamas, kad „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys"), dirbinių Šukinės-duobelinės keramikos kultūra buvo palietusi ir Lie tipologiją, paminint tik „Senovės" IV t. leidinį ir pakei tuvą (Puzinas, 1983, p. 432). Šį teiginį patvirtino jau nuo čiant chronologinių laikotarpių pavadinimus sovietinei ar- XX a. devintojo dešimtmečio Šiaurės Rytų Lietuvoje ap cheologijai priimtinais terminais (pvz., gimininės tinkama tipiškos Šukinės-duobelinės keramikos kultūrai pri santvarkos irimo, klasinės visuomenės formavimosi, anks skiriamos keramikos (Girininkas, 2000, p. 103-108). tyvojo feodalizmo laikotarpis), nors chronologiją palie Straipsnis, skirtas Mažosios Lietuvos priešistorei (Pu kant tą pačią. Tik paskutiniais sovietiniais metais ir vėl zinas, 1983, p. 437-458), tuo metu buvo pirmasis lietuvio atgavus nepriklausomybę pereita prie „Senojo geležies", mokslininko bandymas plačiau paliesti Klaipėdos ir Šilu „Viduriniojo geležies" ir „Naujojo geležies" amžių termi- tės krašto priešistorę. Čia autorius remiasi vokiečių prie nologijos (Michclbcrtas, 1986; Tautavičius, 1996), kuri šistorės tyrinėtojų J. Iloffmann, C. Engei, H. Gross darbais. 1938 m. buvo naudojama J. Puzino darbe. Tiesa, net Mokslininkas, nagrinėdamas senąjį geležies amžių, pastebi, i

^••••^•••nMg M ; h A;> flr H

: w .^^^^^^^^^^^^^^^Mm. ^; t h - Tm mm , JBflL Ifi ^A ^ ™-: j Iii •ff'^^lili

\ /

BlilIlS •/t i

2 pav. Pabaltijo universiteto (Hamburge-Pinneberge) profesoriai: J. Puzinas, E. Fraenkclis, V. Biržiška ir P. Čepėnas. (Iš A. Čepėnicnės asmeninio archyvo?)

kad to meto kultūrinis krašto pakilimas gali būti siejamas mių-ugrų kilmės žmones (Puzinas, 1983, p. 445), jau ne- su čia gyvenusių genčių ryšiais su Romos imperijos pro bediskutuotini, nes J. Puzinui tuo metu dar nebuvo žino vincijomis. Šis jo tikslus pastebėjimas vėliau buvo pra mos nei Narvos, nei Nemuno archeologinės kultūros, kurias plėstas ir plačiau įvertintas M. Michelberto (Michelbertas, pavyko išskirti tik pokarinei archeologų kartai. Tačiau to 1986), A. Luchtano, R. V. Sidrio (Luchtanas, Sidrys, 1999, meto kultūrinės archeologijos srityje esamos medžiagos p. 15-55) darbuose. duomenimis daryti kitų išvadų nebuvo net galimybės. Darbus Vokietijoje vainikavo straipsnis, skirtas spar- ninėms segėms (Puzinas, 1983, p. 674-687), kuris buvo LIETUVOS PRIEŠISTORĖS TYRIMAI skirtas jo mokytojo E. Wahle 60-mečiui paminėti. Straips AMERIKOJE nis paruoštas labai kruopščiai, jame aprašomos sparninės segės, kurių kiltį mokslininkas priskyrė baltų ryšiams su Jungtinėse Amerikos Valstijose J. Puzinui neteko dirbti Romos imperijos provincijomis per tarpininkus pirmaisiais profesionalaus archeologo darbo. Tačiau sukauptas paty amžiais po Kr. Tos pačios nuomonės laikosi ir dabartiniai rimas ir žinios įgalino dirbti leidžiant enciklopediją, ra lietuvių priešistorės tyrinėtojai (Michelbertas, 1986, šant žodyną skaityti paskaitas, būti spaudos bendradarbiu, p. 106-107). Šis straipsnis susilaukė didelio Vokietijos ir išvystyti plačią visuomeninę veiklą. Jis sugebėjo daug nu Lenkijos priešistorės tyrinėtojų dėmesio. veikti ir Lietuvos archeologijos labui. Dirbo keliose srity Visi Vokietijoje rašyti moksliniai priešistorei skirti dar se - daugiausia Vilniaus, Gardino pilių archeologinių bai neprarado mokslinės vertės net šiandien. Minėtuose tyrinėjimų bei ankstyvosios Vilniaus ir Gardino miestų is darbuose matyti, jog tiek prūsų, tiek lietuvių kilties klau torijų rašymo (Puzinas, 1983. T. II, p. 25-95), parašė ne simai J. Puzinui buvo labai svarbūs. Čia jaučiama E. Wahle mažai atskirų Lietuvos regionų: Švėkšnos, Panevėžio ir kitų Vokietijos kultūrinės priešistorės tyrinėtojų įtaka. (Upytės), Zanavykijos priešistorės studijų (Puzinas, 1983. Šiandien kai kurie mokslininko iškelti teiginiai, pvz., kad T. 1, p. 538-625, 626-642, 496-537), ruošė, bet nespėjo indoeuropiečiai išstūmė arba asimiliavo ankstyvuosius suo- baigti darbo „Lietuvos proistorės bruožai", kuris J. Puzi- 3 pav. J. Puzinas prie savo dailės darbų. 1964 m. (Iš A. Čepėnienės asmeninio archyvo)

no raštų leidėjų pavadintas „Lietuvių kilmė ir jų gyvena bas archeologiniu požiūriu buvo pirmasis bandymas pa mieji plotai naujausių tyrinėjimų šviesoje", paruošė to meto teikti susistemintus duomenis apie Vilniaus pilių tyrimus, sovietinių archeologų darbų recenzijas ir juos įvertino. Visi remiantis net tuo metu paskutiniais septintojo dešimtme šio laikotarpio darbai pasižymi originalumu. Kalbant apie čio archeologiniais tyrimais. Autorius čia įsitraukė į net Lietuvos miestų kiltį ir jų istorijas, J. Puziną galime laiky iki šių dienų dar besitęsiančią Vorutos pilies lokalizavimo ti miestų archeologijos pradininku, o apie atskirų Lietu diskusiją. Šis straipsnis siejasi su kitu jo parašytu straips vos regionų priešistorės darbus - vienu iš regioninės niu „Trečiosios Vilniaus pilies beieškant", kuriame jis pri archeologijos pradininkų, įgalinusių detaliau pažvelgti į sidėjo prie A. Tautavičiaus nuomonės dėl Kreivosios pilies atskirų Lietuvos regionų raidą, kuri sietina su atskirų baltų lokalizavimo vietos dabartinio Pilkojo kalno teritorijoje. genčių priešistore. Tuo pat metu regioninės archeologijos Kita to meto pilių ir miestų tema išsami studija yra apie darbai buvo vykdomi ir sovietinėje Lietuvoje, jie įgalino Gardino pilis (Puzinas, 1983. T. II, p. 69-95), kurią ra nustatyti atskirų Lietuvos teritorijoje gyvenusių baltų gen šant panaudojo dar 1939 m. kasinėjimų aplankymo metu čių ribas, chronologiją ir raidą. J. Puzinas daug dėmesio sukauptą medžiagą. Jis nurodo, kad Vytauto pilis susidėjo skyrė Užnemunės-jotvingių genčių apgyvendintiems plo iš dviejų dalių- Aukštutinės ir Žemutinės, kur Aukštutinė tams, kurie sovietiniais laikais Lietuvos archeologų buvo buvusi tvirtovė, o Žemutinė - priešpilis. Kartu J. Puzinas mažiausiai tyrinėti. Todėl, be lenkų archeologų, sistemi pateikė platų istorinį ankstyvosios Gardino pilies ir mies niai darbai apie jotvingius išsamiausiai buvo nušviesti to aprašymą, kuriuo jis tarsi užbaigia savo straipsnių cik J. Puzino. lą, skirtą Kauno, Šiaulių, Vilniaus miestų ir pilių istorijai. Svarbus J. Puzino darbas apie Vilniaus priešistorę ir Regioninės archeologijos tema yra įdomus straipsnis istoriją „Gedimino sostinės 650 metų sukaktį minint" bu „Šis tas iš Panevėžio krašto proistorės", skirtas Panevėžio vo parengtas skaitytos paskaitos pagrindu. Darbas suside apylinkių priešistorei. Darbas yra išsamus, nes apima da iš trijų dalių: legendinės, Vilniaus pilių archeologinių visus priešistorės laikotarpius ir yra glausta studija apie tyrinėjimų ir Vilniaus istorijos iki Gedimino laikų. Šis dar Vidurio Lietuvos priešistorę, kuriame, nors ir trumpai, aprašomi visi archeologiniai paminklai ir aptariami juose kolegos, turį tik kiek skirtingą žvilgsnį į atskirus archeolo aptikti radiniai, pateikiama jų tipologija bei chronologija. ginius klausimus..." (ten pat, p. 673). Šis J. Puzino pasaky- " Platūs ir išsamūs regioninės archeologijos požiūriu yra mas yra labai taiklus ir pamokantis archeologų tarpusavio darbai skirti Švėkšnos ir Zanavykijos priešistorei (Puzi- bendravimo plotmėje. nas, 1983. T. I, p. 496-625). Rašydamas šiuos darbus, J. Puzinas neapsiribojo vien siaura Švėkšnos ar kitų vie NUTIESTO MOKSLO KELIO REZULTATAI tovių priešistore. Jis tyrinėtų vietovių priešistorę įtraukia įviso Rytų Pabaltijo priešistorės kontekstą. Straipsniuose Apžvelgus J. Puzino darbus galima pažymėti, kad jo pateikiama ne tik materialinė kultūra - kapinynų, piliakal darbų ir pastangų dėka archeologija tapo lygiavertė mokslo nių tyrimų medžiaga, bet ir pateikiami ūkinio gyvenimo šaka tarp kitų mokslo sričių. J. Puzinas profesionalios ar metmenys, nurodant, kad minėtų kraštų gyventojai buvo cheologijos mokslo pagrindus sukūrė XX a. trečiajame de darbštūs žemdirbiai. Kaip ir kiti J. Puzino darbai, regioni šimtmetyje. ne tematika apima visus priešistorės laikotarpius. Lietuvos archeologijos pagrindai buvo suformuoti moks Labai svarbus ir reikšmingas, tačiau nebaigtas J. Pu lininkui veikiant trimis pagrindinėmis kryptimis. Svarbiau zino darbas „Lietuvių kilmė ir jų gyvenamieji plotai nau sias buvo mokslo tiriamasis darbas, kurį vainikavo leidinio jausių tyrinėjimų šviesoje" (Puzinas, 1983, p. 332-381), „Naujausiųproistorinių tyrinėjimų duomenys" pasirodymas. atspindi autoriaus lingvistinius sugebėjimus, analizuojant Šis darbas tapo atspirties tašku tolesniems profesionalios pro baltų genčių gyvenamąsias teritorijas. Šiame darbe moks istorės tyrinėjimams Lietuvoje. Be priešistorės chronologi lininkas nurodo, kad, naudojantis kalbotyros tyrinėjimų jos, archeologinių radinių tipologijos nustatymo, ne mažiau išvadomis, galima lengviau nagrinėti proistorines proble svarbi buvo šioje knygoje pateikta dirbiniųtenninologija, ku mas. Tai J. Puzinas ir atliko. Apžvelgęs J. Basanavičiaus, rios didžioji dalis vartojama ir šiandien. K. Būgos, K. Turnvaldseno, I. Duridanovo, M. Fasmerio, Kita reikšminga J. Puzino veiklos kryptis buvo dar S. Trubeckojaus darbus, kiek plačiau apsistojo prie O. N. Tru- bas su visuomene, kurio pagrindinė veiklos išdava tapo bačiovo ir V. N. Toporovo darbo išvadų apie Aukštutinio Priešistorinio skyriaus suformavimas ir pirmosios profe Padnieprio vandenvardžius. Darbe autorius pažymi, kad sionalios archeologinės ekspozicijos parengimas Vytauto Aukštutinio Padnieprio baltai, slavų spaudžiami, nepasi Didžiojo kultūros muziejuje. Šis mokslininko-muziejininko traukė į šiaurės vakarus, kaip teigė K. Būga, o pasiliko ir darbas padėjo pagrindus muziejininkystės plėtrai, nurodė buvo pastarųjų asimiliuoti. Tai patvirtina baltiški hidroni gaires, kaip formuoti muziejuose esančius piešistorės eks mai, kurie įgavo suslavintas fonetines formas. Autoriaus pozicijų skyrius. manymu, „... aiškinantis baltų ir lietuvių kilmės klausimą Labai svarbus tolesnei archeologijos mokslo raidai bu lemiamos reikšmės žodis priklauso proistorės, arba ar vo J. Puzino archeologijos pagrindų dėstymas Kauno Vy cheologijos, mokslui"... (ten pat, p. 372). Šis darbas la tauto Didžiojo universitete, kurio išdavoje buvo paruošti bai akivaizdžiai byloja, kad J. Puzinas priklausė profesionalūs archeologijos specialistai, padėję pagrindus etnokultūrologinės archeologijos krypčiai, kaip daugu- tolesnei archeologijos mokslo plėtrai pokario metu. Mo majo pokarinės kartos mokinių. Ši kryptis archeologijos kinių paruošimas profesionaliam archeologo darbui buvo moksle buvo susijusi ne tik su sovietinės archeologijos kartu ir Lietuvos archeologijos mokslo tęstinumas, turėjęs įtaka iškeliant slavų tautų reikšmę, bet ir su sovietų pa labai svarbios įtakos tolesnei akademinei archeologijos rai vergtų tautų desperacija, kai buvo stengiamasi pasiprie dai Lietuvoje. šinti okupacijai, įrodant pavergtos tautos orumą ir reikšmę, J. Puzinas buvo pirmasis proistorikas, siekęs Lietu taip stiprinant pasitikėjimą ir jėgas intelektualioje kovoje vos muziejuose buvusią chaotišką medžiagą susisteminti, prieš pavergėją. nustatyti jos chronologiją, priešistorės raidos sistemą. Tai J. Puziną galima laikyti vienu pirmųjų pokarinės Lie J. Puzinas atliko greitai ir gana profesionaliai dar XX a. tuvos archeologinių darbų recenzentų. Nors ir gyvenda ketvirtajame dešimtmetyje. Platesnis teorinis požiūris į mas toli nuo Lietuvos, jis įdėmiai sekė archeologinių priešistorę jo darbuose atsirado vėliau, jau išeivijoje, kai tyrinėjimų eigą ir naujausius darbus archeologine tema buvo visiškai paruošti akademinės archeologijos pagrin tika. Šiai temai J. Puzinas yra paskyręs du reikšminges dai. Šioje plotmėje žvelgiant iš mokslo istorijos pusės la nius straipsnius (Puzinas, 1983. T. I, p. 653-673, bai svarbu yra mokslininko, paruošusiu mokslo darbą, 643-646). Juose pateikiamas jo buvusių mokinių ir jau istorinės aplinkos ir laikotarpio nustatymas. Labai reikš nesnės kartos archeologų darbų įvertinimas, kur pabrė- minga J. Puzino darbuose yra tai, kad jis proistorę tiesiogiai žėžiama, „...kad nėra nei tarybinių, nei buržuazinių siejo su istorija, kitaip sakant, priešistorėje matė istori archeologų-tėra tik archeologai, tos pačios specialybės nius procesus, pvz., tokius, kurie tiesiogiai buvo susiję su žemės ūkio, amatų, mainų, prekybos, dvasinės kultū Michelbcrtas M., 1986 - Senasis geležies amžius Lie ros ir socialinės struktūros raida. Teorine prasme J. Pu- tuvoje. Vilnius, 1986. zino darbai priklausė procesualinės archeologijos Puzinas J., 1931 - Priešistorinė archeologija ir jos tyri krypčiai. Kartu jo darbuose aiškiai išskiriamos atskiros mo metodai // Vairas. Kaunas, 1931, Nr. 7-8, p. 422-425. archeologinės kultūros, kurios sietinos su etniniais pro Puzinas J., 1935 - Vorgeschichtsforschung und Natio- cesais. Etnokultūrinės srovės įtaka mokslininko darbuo nalbewusstsein in Litauen. Kaunas, 1935. se liko dar iš to laikotarpio, kai J. Puzinas studijavo Puzinas J., 1938 - Naujausių proistorinių tyrinėjimų Heidelberge. duomenys. Kaunas, 1938. Puzinas J., 1983-Rinktiniai raštai. Chicago, 1983.T. I- II. LITERATŪROS SĄRAŠAS Šturms E., 1926 - Akmens laikmets. Bronzas laikmets // Latvijas arhaiologija. Riga, 1926. Brazaitis Dž., 2002 - Rutulinių amforų kultūra Lietu Šturms E., 1927 - Akmens laikmets Latvija. Riga, 1927. voje - reiškinys ar epizodas? // Lietuvos archeologija. Vil Tarasenka R, 1928 - Lietuvos archeologijos medžia nius, 2002. T. 23, p. 29-40. ga. Kaunas, 1928. Ebcrt M., 1921-1932 -Reallexikon der Vorgeschichte. Tautavičius A., 1996 - Vidurinis geležies amžius Lie Berlin, Band. 1-15. tuvoje (V-IX a.). Vilnius, 1996. Girininkas A., 2000 - Baltai prie Suomijos įlankos // Tallgren A. M., 1925 - Zur Archäologie Eesti. Dorpart, Lietuvos archeologija. Vilnius, 2000, p. 103-108. 1925. T. 2. Hanson II., 1927 - Gotlands bronsalder. Stockholm, Volkaitė-Kulikauskienė R., 1992 - Apie Petro Tara 1927. senkos ir Jono Puzino polemiką „Lietuvos aido" puslapiuo Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A., se // Lietuvos archeologija. Vilnius, 1992. T. 9, p. 21-27. 1961-Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961. Wahle E., 1924 - Vorgeschichte des Deutschland Vol Kulikauskas P., Zabiela G., 1999 - Lietuvos archeolo kes. Leipzig, 1924. gijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius, 1999. Wahle E., 1932-Deutsche Vorzeit. Leipzig, Kabitzsch, Luchtanas A., Sidrys R. V., 1999 - Bronzos plitimas 1932. rytiniame Pabaltijo regione iki Kristaus // Archaeologia Li- CiuiULiu A. A., 1925 - JIiixoBCKiie apemiocTii // Tauta tuana. Vilnius, 1999. T. 1, p. 15-55. ir žodis. Kaunas, 1925. T. III, p. 112-171.

JONAS PUZINAS - THE PIONEER OF THE LITHUANIAN ACADEMIC ARCHAEOLOGY

Algirdas Girininkas

Summary

Having reviewed Jonas Puzinas' works, it should be Another significant activity of Jonas Puzinas was his noticed that thanks to his efforts and works, archaeology has social work, which resulted in the formation of the Prehistory become equal with other sciences. J. Puzinas created the Department and the organisation of the first professional fundamentals of the professional archaeology in the third archaeological exposition in the Vytautas Magnus Culture decade of the 20th century. Museum. These accomplishments laid the foundations for The basics of the Lithuanian archaeology were formed development of museology, established guidelines how by the scientist while working on three main aspects. The prehistoric exposition departments in museums should be most important was a research which was finalised by the formed up. appearance of the publication "The data of the latest J. Puzinas' lectures on the basics of archaeology at prehistoric explorations". It was a start for further explora Vytautas Magnus University were also very substantial for tions of the professional prehistory in Lithuania. Beside the further development of archaeology: the University started chronology of the prehistory and the establishment of the training professional archaeology specialists, who laid the typology of archaeological finds, the terminology of artefacts fundamentals for further development of archaeology dur presented in this book was also not less significant. The most ing the post-war period. Professional training for archaeolo of the terms arc still used nowadays. gists was succession of the Lithuanian archaeology, which greatly influenced further academic development of the ar the development of agriculture, crafts, trade, spiritual cul chaeology in Lithuania. ture and social structure. Theoretically, J. Puzinas belonged k J. Puzinas was the first prohistorian who tried to to the generation of processual archaeologists. In his works systemise chaotic material in Lithuanian museums, to deter separate archaeology cultures which are related with ethnic mine its chronology and to establish the system of the pre processes are clearly segregated. The influence of the history development. J. Puzinas did it quickly and rather pro ethnocultural trend has persisted in J. Puzinas's works since fessionally even in the fourth decade of the 20th century. his studies in Heidelberg. The broader and theoretic attitude to the prehistory was ob served in his works later, in emigration, when the basics of LIST OF ILLUSTRATIONS the academic archaeology have been completely prepared. Here in respect of science history, it is very important to know Fig. 1. J. Puzinas during the excavations of the {piltis the historic environment and the epoch of the scientist who hillfort visiting general V. Nagevičius in 1934. prepared a scientific work. A very significant thing in Fig. 2. Professors of Baltic University (in Hamburg- J. Puzinas's works is that he closely related the prehistory Pinneberg): J. Puzinas, E. Fraenkel, V. Biržiška and with the history, in other words, he saw the historic processes P. Čepėnas. in the prehistory, e.g., the ones that were closely related with Fig. 3. J. Puzinas with his art works in 1964.

Habil. dr. Algirdas Girininkas Gauta 2005 08 31 Lietuvos istorijos institutas, Archeologijos skyrius, Kražių g. 5, 01108, Vilnius, tcl. 261 49 35. cl. paštas: [email protected]