Vilniaus Universiteto Archeologijos Katedra (Nuo Įkūrimo Iki 1966 Metų)

ISSN 1392-6748

Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (nuo įkūrimo iki 1966 metų)

Mykolas Michelbertas

1940 m. rugsėjį Vilniaus universitete buvo įsteigta straipsniais, prisiminimais, bet ir archyvine medžiaga, Archeologijos katedra. Švęsdami katedros įkūrimo bene objektyviausiai atspindinčia katedros veiklą. 70 metų jubiliejų, galime apžvelgti gana sudėtingą nu- Pirmiausia keletas žodžių apie tai, kokiomis aplin- eitą kelią, katedroje dirbusių žmonių veiklą, jų indėlį kybėmis buvo įkurta Archeologijos katedra. 1939 m., į Lietuvos ir baltų genčių archeologijos mokslą, speci- kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius ir dalis Vilniaus alistų archeologų rengimą. Galima iš karto pažymėti, krašto, Lietuvos valstybei iškilo ir Vilniaus universite- kad Archeologijos katedros, kaip ir viso lietuviškojo to pertvarkymo klausimas. 1939 m. pabaigoje Lietuvos Vilniaus universiteto, veikla nuo 1940 m. yra susijusi su švietimo ministerija buvusio Stepono Batoro universi- sunkiu ir labai sudėtingu Lietuvos istorijos tarpsniu. teto reikalams tvarkyti paskyrė prof. Igną Končių. Jis Nesiruošiant plačiau aptarti Archeologijos katedros faktiškai perėmė Vilniaus universiteto rektoriaus pa- universitete įkūrimo istorinį kontekstą, tenka apsiribo- reigas. Gruodžio 13 d. Seimas priėmė universitetų įsta- ti kai kuriais gerai žinomais Lietuvos istorijos faktais. tymą, pagal kurį atkuriamas lietuviškas Vilniaus uni- Beje, apie archeologijos mokslą universitetuose, ar- versitetas laikinai turėjo vadovautis Vytauto Didžiojo cheologų rengimą jau yra rašę keletas autorių. L. Ša- universiteto statutu. Pagal šį įstatymą lietuviškojo uni- bajevaitė, remdamasi kitų autorių darbais ir archyvine versiteto veikla turėjo prasidėti 1939 m. gruodžio 15 d. medžiaga, aptarė archeologijos ir etnografijos mokslų ir tą dieną Vilniaus universitete turėjo būti atidarytas padėtį Vilniaus Stepono Batoro universitete 1919– Humanitarinių mokslų fakultetas (toliau – HMF). Šiuo 1939 m., aprašė ten įkurtų ar laikinai veikusių katedrų reikalu turėjo būti perkeltas personalas ir studentai iš veiklą, šio universiteto Archeologijos muziejaus tyri- Kauno. Perkėlimas iš Kauno į Vilnių turėjo prasidėti nėjimus (Šabajevaitė, 1980, p. 95–107). Archeologijos po 1940 m. sausio 1 d. (žr. Vilniaus universiteto istori- mokslo padėtį Lietuvos universitetuose aptarė ir P. Ku- ja 1579–1994 (toliau – VUI), 1994, p. 238–243). likauskas (1981, p. 111–118), o savo prisiminimuose Apskritai reikia pažymėti, kad 1940–1944 m. buvo pateikė įdomių faktų apie darbą Vilniaus universitete bene pats sudėtingiausias ir sunkiausias Vilniaus uni- (Kulikauskas, 2000, p. 304–326; 2003, p. 121–133). versitetui laikotarpis. Čia ir nelengvas Stepono Ba- Šiek tiek apie darbą Vilniaus universitete užsimena ir toro universiteto sulietuvinimas, paskui prasidėjusi pirmasis nuo 1940 m. Archeologijos katedros vedėjas Vilniaus universiteto ,,sovietizacija“, vėliau – nacių J. Puzinas (2005, p. 41–43). Apie Vilniaus universi- valdžios kišimasis į universitetų veiklą ir antroji so- teto Archeologijos katedros veiklą trumpai užsiminta vietinė okupacija. Bene įdomiausiai šį universiteto ir Lietuvos archeologijos istorijoje (Kulikauskas, Za- raidos tarpsnį savo atsiminimuose yra aprašęs rekto- biela, 1999, p. 227, 247, 249, 254). Plačiausiai arche- rius prof. Mykolas Biržiška (Biržiška, 2005, p. 88– ologija Vilniaus universitete nušviesta A. Luchtano 215; žr. Pšibilskis, 2005). Šiam laikotarpiui daug dė- (1999, p. 7–14). Jis nemaža dėmesio skyrė ir 1990 m. mesio skyrė ir Vilniaus universiteto istorikai (VUI, atkurtos katedros veiklai. 1994, p. 243–264; Pšibilskis, 2009, p. 315–360; ir Šio straipsnio tikslas yra aptarti Vilniaus universi- kt.). Žinoma, šio laikotarpio permainos lietė ir Arche- teto Archeologijos katedros istoriją nuo 1940 m. (įkū- ologijos katedrą. rimo) iki 1966 m., kai katedra buvo ,,inkorporuota“ į Pirmasis Vilniaus universiteto HMF tarybos po- naujai sukurtą Lietuvos TSR istorijos katedrą. Apta- sėdis įvyko 1940 m. sausio 5 d. Kaune. Jame nutarta riant katedros istoriją, tenka remtis ne tik kitų autorių fakultete įsteigti Archeologijos seminarą, jo vedėju

7 Mykolas Michelbertas išrenkamas privatdocentas Jonas Puzinas1. Jo globai rugsėjį katedra veikė, nes LTSR Liaudies komisarų buvo pavesti universiteto Archeologijos ir Etnografi- tarybos Biudžeto komisijos 1940 m. rugsėjo 26 d. nu- jos muziejai. J. Puzino padėjėju išrenkamas vyr. asis- tarimu Vilniaus universiteto Archeologijos katedrai tentas Juozas Baldžius, o 1940 m. vasario 15 d. posė- buvo skirti du etatai – vienas vyresniojo ir vienas jau- dyje Archeologijos muziejaus muziejininke – Regina nesniojo mokslo personalo darbuotojų6. Volkaitė2. Taip prasidėjo Vilniaus universiteto Archeologijos Taip prasidėjo prof. dr. Jono Puzino, žymiausio katedros veikla. 1940 m. rugsėjo 20 d. J. Puzinas buvo tarpukario Lietuvos archeologo, Lietuvos mokslinės išrinktas Archeologijos katedros vedėju. Nuo 1941 m. archeologijos pradininko, karjera Vilniaus universi- sausio 1 d. LTSR švietimo liaudies komisaras, remda- tete3. 1935–1939 m. J. Puzinas dirbo Kauno Vytauto masis Liaudies komisarų tarybos nutarimu Nr. 382, § 3, Didžiojo universiteto HMF Etnikos katedroje – stu- Vilniaus universiteto personalo narius patvirtino pagal dentams skaitė Lietuvos proistorės kursus. Vilniaus TSRS aukštųjų mokyklų mokslo personalo kategorijas. universiteto rektoriaus aktu privatdocentas J. Puzinas J. Puzinas buvo prilygintas profesoriui, turinčiam dakta- Etnikos katedroje (jau perkeltoje į Vilnių) buvo pa- ro laipsnį7. R. Volkaitė jos pačios prašymu nuo 1940 m. skirtas į ,,vakuojančio vyr. mokslo personalo vietą nuo lapkričio 20 d. buvo atleista iš HMF Archeologijos mu- 1940 m. sausio 1 d. ligi 1941 m. sausio 1 d.“4 Vil- ziejaus vedėjos pareigų, o 1941 m. balandžio 5 d. HMF niaus universitete jam teko ir visuomeninės pareigos tarybos posėdyje buvo išrinkta Archeologijos katedros – jis buvo paskirtas lietuvių studentų tautininkų ,,Neo asistente8. Taigi, Archeologijos katedroje dirbo tik du Lithuania“ korporacijos globėju. mokslo personalo nariai – J. Puzinas ir R. Volkaitė. Kartu su Vytauto Didžiojo universiteto HMF į Vil- Darbas nenutrūko ir nacistinės Vokietijos okupaci- niaus universitetą studijuoti persikėlė ir šio fakulteto jos metais. 1941 m. rudenį doc. J. Puzinas vėl išren- studentai. Iš įvairių išlikusių archyvinių dokumentų kamas Archeologijos katedros vedėju, o gruodžio 5 d. matyti, kad vienos pirmųjų Vilniaus universiteto stu- pristatomas kandidatu rinkti ekstraordinariniu profe- dentų knygoje užregistruotos Regina Volkaitė ir Ri- soriumi9. Be katedros vedėjo pareigų, J. Puzinas nuo mutė Jablonskytė (1940 m. sausio 19–21 d.), šiek tiek 1941 m. birželio 26 d. iki pat pasitraukimo į Vakarus vėliau – Marija Birutė Alseikaitė5. buvo ir HMF dekanas, nuo 1941 m. rugpjūčio 7 d. – 1940 m. pavasario semestrą Vilniaus universiteto Vilniaus universiteto Senato narys10. Etnikos katedroje buvo pradėti rengti archeologai. J. Puzinas ne tik dirbo universitete, bet ir turėjo Šio darbo nenutraukė 1940 m. birželį įvykusi pir- pareigas Kultūros paminklų apsaugos komisijoje, o moji sovietinė okupacija, tačiau buvo padaryti kai ku- 1941 m. balandžio 18 d. buvo išrinktas Mokslų akade- rie pertvarkymai. 1940 m. rudens semestro pradžioje mijos viceprezidentu (Pšibilskis, 2009, p. 336). HMF Etnikos katedra buvo padalyta į dvi atskiras – Universitete archeologijos dalykų paskaitos buvo Etnologijos ir Archeologijos – katedras. skaitomos ne tik archeologijos, bet ir etnologijos bei Tikslios Vilniaus universiteto Archeologijos kate- Lietuvos istorijos grupės studentams11. Etnologams dros įkūrimo datos iš archyvinių dokumentų nepasi- prof. J. Puzinas skaitė Lietuvos proistorės kursą, is- sekė nustatyti, tačiau nekyla abejonių, kad 1940 m. torikams – bendrąją archeologiją bei Lietuvos prois- torę. Daugiausia archeologijos dalykų buvo skaito- ma archeologijos grupei – tai bendroji archeologija, 1 Humanitarinių mokslų fakulteto Tarybos posėdžių pro- Lietuvos archeologija, proistorės tyrimo metodai, tokolai. Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUBR), fondas 98-VU1, p. 2. 6 2 VUBR, f. 98-VU1, p. 10. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 754, ap. 1,

3 J. Puzino mokslinė ir pedagoginė veikla yra nušviesta byla Nr. 2, p. 48–49. daugelio autorių (žr. Mažiulis, 1983, p. 13–29; Kulikauskas, 7 VUBR, f. 98-VU14, p. 96; f. 98-VU52, p. 113. Zabiela, 1999, p. 221–230; ir kt.), o išsamiausia jo darbų 8 VUBR, f. 98-VU14, p. 76; f. 98-VU1, p. 53. bibliografija paskelbta mūsų katedros leidinyje (žr. Pemkus, 9 VUBR, f. 98-VU1, p. 71, 79. Tautavičius, 2005, p. 9–38, ten nurodyti ir straipsniai apie 10 VUBR, f. 98-VU52, p. 217. J. Puziną). 11 4 VUBR, f. 98-VU14, p. 17. Žr. LTSR Vilniaus universiteto 1940/41 mokslo metų 5 VUBR, f. 98-VU3, p. 1; f. 98-VU13, p. 1. tvarkaraščiai.Vilnius, 1941. VUBR, f. 98-VU47.

8 Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (nuo įkūrimo iki 1966 metų) archeologams taip pat buvo privalomas archeologijos jos, nors mūšiai Žemaitijoje, Šiaurės ir Vakarų Lietu- seminaras, buvo organizuojamos muziejinės pratybos. voje tarp sovietų ir vokiečių ginkluotųjų pajėgų tęsėsi Pratyboms vadovavo asistentė R. Volkaitė. iki 1945 m. sausio. Karo metu katedra archeologinių tyrinėjimų ne- Vilniaus universitetas hitlerinės okupacijos – karo vykdė, todėl studentai archeologinės lauko praktikos metais gerokai nukentėjo (žr. VUI, 1994, p. 265–267), neturėjo. tačiau jo veikla naujos sovietinės okupacijos sąlygo- Negausi buvo ir Archeologijos katedros darbuotojų mis nesustojo. Nuo 1944 m. liepos vidurio rektoriaus mokslinė produkcija. J. Puzinas paskelbė straipsnį apie pareigoms buvo paskirtas prof. Kazimieras Bieliukas, labai turtingą senojo geležies amžiaus kapą Veršvuose o aukštųjų mokyklų reikalus tvarkė vėl atkurtas LTSR (Puzinas, 1941 b, p. 28–42), ankstyvojo geležies am- švietimo liaudies komisariatas. 1944 m. rugsėjo 30 d. žiaus kapą Kurmaičiuose (Puzinas, 1941 a, p. 19–27), posėdyje Vilniaus universiteto senatas nusprendė, kad nedidelį straipsnį apie Vilniaus pilis (Puzinas, 1944, tarp kitų universitete veikia Istorijos-filologijos fakulte- p. 80–88), R. Volkaitė-Kulikauskienė – straipsnį apie tas, o jame yra Istorijos skyrius13. Archeologijos katedra Stačiūnų kapinyno antkakles (Volkaitė-Kulikauskienė, tapo Istorijos-filologijos fakulteto dalimi. Joje asistente 1943, p. 80–95). dirbo R. Volkaitė-Kulikauskienė, o nuo 1944 m. rugsėjo Karo metais Archeologijos katedra parengė pir- 1 d. pradėjo dirbti ir P. Kulikauskas14. Švietimo liau- muosius archeologijos specialistus. 1942 m. universi- dies komisaro J. Žiugždos 1945 m. spalio 6 d. įsakymu tetą baigė P. Kulikauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė, P. Kulikauskui buvo pavesta laikinai eiti Istorijos-filolo- R. Jablonskytė-Rimantienė ir M. Alseikaitė-Gimbutie- gijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjo pareigas nė. Jau studijų metais susiformavo tolesnė jų mokslinio (nuo 1945 m. rugsėjo 1 d.) (pav.). darbo kryptis. R. Jablonskytė apgynė diplominį darbą 1947 m. Istorijos-filologijos fakulteto Archeolo- ,,Stambieji titnaginiai dirbiniai ir kampininės kultūros gijos, Etnografijos ir Meno istorijos katedros buvo klausimas Lietuvoje“, o vėliau tapo žymi akmens am- sujungtos į Muzeologijos katedrą. Po kelerių metų – žiaus specialistė, M. Alseikaitė – ,,Laidosena Lietuvoje 1949 m. – pastaroji katedra buvo reorganizuota – tapo geležies amžiuje“, kuris leido jai toliau gilintis į bal- Archeologijos ir etnografijos katedra. Jos vedėja buvo tų genčių laidoseną. Beje, M. Alseikaitė-Gimbutienė išrinkta R. Volkaitė-Kulikauskienė ir vadovavo kate- 1944 m. vasarą paruošė daktaro disertaciją ,,Laidosena drai iki 1962 m. Šioje katedroje ne pagrindines par- Lietuvoje proistoriniais laikais“. 1944 m. birželio 17 d. eigas turėjo ir valandininku dirbo P. Kulikauskas, o HMF tarybos posėdyje disertacijai vertinti buvo suda- jo pagrindinė darbovietė nuo 1948 m. buvo Mokslų ryta komisija, į kurią išrinkti J. Puzinas, K. Jablonskis ir akademijos Istorijos institutas. Nuo 1951 m. Archeo- J. Balys12. Šią disertaciją M. Alseikaitė-Gimbutienė ap- logijos ir etnografijos katedroje valandininku pradėjo gynė jau būdama emigracijoje, Tiubingene (Vokietija). dirbti vienas pirmųjų pokario archeologijos specialy- Susumavus pirmųjų Vilniaus universiteto Arche- bės absolventų Adolfas Tautavičius. Jis nuo 1954 m. ologijos katedros veiklos metų (1940–1944) rezulta- kovo 17 d. iki 1959 m. birželio 30 d. turėjo ir ne pa- tus galima teigti, kad sunkiomis sąlygomis buvo pagrindines pareigas. rengti keli archeologijos specialistai, vykdomi, nors ir Metams bėgant, kilo ir Archeologijos ir etnografijos nedidelės apimties, mokslo tyrimo darbai. Dauguma katedros dėstytojų mokslinė kvalifikacija. 1949 m. bir- J. Puzino parengtų archeologų (P. Kulikauskas, R. Vol- želį Lietuvos istorijos instituto taryboje P. Kulikauskas kaitė-Kulikauskienė, R. Jablonskytė-Rimantienė) liko apgynė mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją Lietuvoje, tęsė tyrinėjimus ir prisidėjo prie tolesnės ,,Kurmaičių archeologiniai paminklai ir jų tyrimų duo- Archeologijos katedros veiklos rengiant specialistus. menys“. 1950 m. sausį toje pačioje taryboje mokslų 1944 m. vasarą, Raudonajai armijai artėjant prie kandidato disertaciją apgynė ir R. Kulikauskienė. Jos Vilniaus, prof. J. Puzinas su šeima pasitraukė į Vaka- disertacijos tema – ,,IX–XII a. Lietuvos gyventojų ma- rus, juo pasekė ir M. Alseikaitė-Gimbutienė. 1944 m. terialinė kultūra laidojimo paminklų tyrinėjimų duo- liepos 13 d. Vilnius buvo užimtas Raudonosios armi-

13 VUBR, f. 98-VU52, p. 297. 12 VUBR, f. 98-VU1, p. 109. 14 VUBR, f. 98-VU117. P. Kulikausko asmens byla.

9 Mykolas Michelbertas

Pav. Švietimo liaudies komisaro J. Žiugždos įsakymas dėl P. Kulikausko skyrimo Istorijos-filologijos fakulteto Archeologijos katedros vedėju. VUBR, f. 98-VU117 menimis“. 1956 m. liepos 7 d. R. Kulikauskienei buvo Jau 1948 m., tiriant Linksmučių kapinyną Pakruojo r., suteiktas mokslinis docento vardas. 1954 m. mokslų dalyvavo ir Vilniaus universiteto studentai. kandidatu tapo ir A. Tautavičius, apgynęs darbą ,,Rytų Savaime suprantama, kad pirmaisiais pokario Lietuva m. e. pirmajame tūkstantmetyje“. Tai buvo metais dirbti buvo gana sunku. Įvairius to laikotar- pirmosios disertacijos iš archeologijos, apgintos poka- pio sunkumus, darbo Vilniaus universitete niuansus rio Lietuvoje. gana vaizdžiai ir emocingai savo prisiminimuose Šie trys katedros darbuotojai ir dėstė pagrindinius yra aprašęs P. Kulikauskas (2000, p. 304–326; 2003, archeologijos kursus universitete. P. Kulikauskas skai- p. 121–133). Trūko vadovėlių, kitų mokomųjų prie- tė (iki 1955 m.) archeologijos pagrindų kursą, kuris monių, inventoriaus lauko tyrimų darbams. Nors prie buvo privalomas visiems istorijos specialybės studen- Archeologijos ir etnografijos katedros buvo nedidelė tams. Vėliau šį kursą perėmė A. Tautavičius. R. Ku- specializuota biblioteka, joje iš pradžių archeologinės likauskienė skaitė bendrą Lietuvos archeologijos, literatūros buvo negausu. Daugiausia joje buvo cari- archeologinių tyrimų metodikos, slavų-rusų archeolo- nės Rusijos leidinių, kai kurie lenkiški archeologijos gijos kursą, A. Tautavičius – Pabaltijo archeologijos, žurnalai, viena kita lietuviška knyga. Vakarų Europos Lietuvos archeologinių tyrinėjimų istorijos kursus. archeologų darbai dėl vadinamosios ,,geležinės uždan- Visi katedros darbuotojai vedė seminarus, vadovavo gos“ į ją nepatekdavo, o kai kurie prieškariniai ir karo studentų kursiniams ir diplominiams darbams. Labai metų vokiški leidiniai iš senųjų prūsų archeologijos svarbu buvo tai, kad archeologijos specializacijos stu- buvo ,,įkalinti“ specfonde. Biblioteka faktiškai buvo dentams buvo organizuotos lauko tyrimų praktikos. papildoma tik įvairiais Tarybų Sąjungoje leidžiamais

10 Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (nuo įkūrimo iki 1966 metų) archeologijos žurnalais ir leidiniais, kaip antai ,,So- šalies muziejuose (B. Burokaitė-Tautavičienė, S. Juo- vetskaja archeologija“, ,,Kratkije soobščenija Instituta delis, A. Grybauskaitė-Jankevičienė, J. Naudužas, istoriji materialnoj kultūry“, ,,Materialy i issledovani- I. Čekanauskaitė-Misiūnienė, N. Urbonaitė-Lisankie- ja po archeologiji SSSR“ ir kt. Tai, be abejo, gerokai nė, J. Antanavičius ir kt.). Deja, dauguma jų mus jau apsunkino ir studentų mokymo procesą, ir pačių dės- paliko – iškeliavo Anapilin. tytojų mokslinį darbą. 1962 m. Archeologijos ir etnografijos katedroje Dėstytojų mokslinis darbas negalėjo būti visiškai įvyko kai kurių pokyčių. Tų metų rudenį baigėsi ka- visavertis dar dėl vienos priežasties. Slaptu LKP(b) tedros vedėjos doc. R. Kulikauskienės kadencija ir centro komiteto nutarimu moksliniuose darbuose ji perėjo dirbti į MA Istorijos institutą. Savo ruožtu buvo uždrausta minėti pasitraukusių į Vakarus Lie- į universitetą grįžo P. Kulikauskas ir dirbo katedros tuvos tyrinėtojų, vadinamų ,,tėvynės išdavikais“, vedėju nuo 1962 iki 1966 m. – katedros uždarymo. darbus. Todėl pirmųjų pokario dešimtmečių Lietu- 1964 m. P. Kulikauskui buvo suteiktas mokslinis do- vos archeologų darbuose nerasime J. Puzino, latvių cento vardas. Archeologijos ir etnografijos katedroje archeologų V. Ginterio, F. Balodžio, E. Šturmo, kai 1960–1962 m. vyr. dėstytoju dirbo Algirdas Jakaitis kurių vokiečių archeologų pavardžių, bet tik nuoro- (vėliau jis įstojo į aspirantūrą ir perėjo dirbti adminis- das į leidinius (pvz., ,,Senovė“, ,,Gimtasai kraštas“, tracinio darbo). ,,Prussia“ ir kt.). Todėl kai kurie užsienio tyrinėto- 1966 m. fakultete buvo įkurta Lietuvos TSR istori- jai, nežinodami tikrosios padėties, kartais pašaipiai jos katedra. Pradžioje ją norėta pavadinti Lietuvos isto- stebėdavosi, kodėl Lietuvos archeologai nėra skaitę rijos, archeologijos ir etnografijos katedra, tačiau, rek- savo pirmtakų darbų. toriui nesutikus, liko Lietuvos TSR istorijos katedros Kalbant apie sunkumus, iškilusius Vilniaus univer- pavadinimas (žr. Kulikauskas, 2003, p. 130–133). siteto archeologams, reikia pasakyti dar vieną dalyką. Nuo 1948 iki 1966 m. Vilniaus universiteto arche- Kaip mini P. Kulikauskas, ne kartą teko susidurti su ologai daug nuveikė tiriant Lietuvos archeologijos negatyviu požiūriu į archeologiją, kaip istorijos moks- paminklus. Dažnai universiteto archeologai organi- lų dalyką. Archeologijos reikšmės seniausios mūsų zuodavo ekspedicijas kartu su tuometiniu Mokslų aka- krašto istorijos pažinimui nesuprato ne tik gamtos ar demijos Istorijos institutu. Tokios ekspedicijos 1948– technikos mokslų atstovai, bet ir kai kurie humanita- 1949 m. buvo į Linksmučių kapinyną, 1949 m. – Lai- rai, net istorikai. Vieną tokių linksmiausių pavyzdžių vių kapinyną, Kretingos r., 1952–1954 m. – Nemenči- apie archeologijos mokslo ,,supratimą“ pateikia P. Ku- nės piliakalnį, Vilniaus r., 1954 ir 1957 m. – Migonių likauskas. Kai jis dėl archeologijos dalyko kreipėsi į archeologijos paminklus, Kaišiadorių r. (Kulikauskas, rektorių matematiką prof. Z. Žemaitį ir paaiškino, kad 2003, p. 175–192). Šių ekspedicijų reikšmė yra ta, kad yra archeologas, Z. Žemaitis tepasakė: ,,o, vadinasi, buvo surinkta gana daug papildomų duomenų apie homo sapiens...“ (Kulikauskas, 2000, p. 313). Be abe- Vakarų ir Šiaurės Lietuvos laidoseną viduriniame ir jo, kadangi archeologijos mokslo nesuvokdavo kai vėlyvajame geležies amžiuje, po ilgos pertraukos vėl kurie Vilniaus universiteto rektorato, netgi Istorijos pradėti tyrinėti Rytų Lietuvos piliakalniai, tirtas ir ar- fakulteto dekanato atstovai, sunkiausiai būdavo iš- cheologijos paminklų kompleksas (Migonys). Ypač sprendžiami finansavimo klausimai. vertingi duomenys gauti tyrinėjant Nemenčinės pilia- Nepaisant sunkumų, universiteto Archeologijos kalnį, kuriame buvo aptikti senojo ir vėlyvojo geležies ir etnografijos katedra sėkmingai rengė archeologi- amžiaus kultūriniai sluoksniai. Čia rasta gana daug jos specialistus. 1949 m. pavasarį universitetą baigė senojo geležies amžiaus daiktų, kalbančių apie to lai- pirmoji pokario archeologė – Kazimiera Gabriūnaitė. kotarpio Rytų Lietuvos gyventojų materialinę kultūrą, Iki 1962 m. kiekvienais metais būdavo išleidžiama amatus, žemdirbystę. nuo dviejų iki šešių archeologų. Iš viso iki tų metų Iš kitų Archeologijos ir etnografijos katedros orga- archeologijos specializaciją baigė apie 40 žmonių, nizuotų ekspedicijų reikia paminėti Punios piliakalnio kai kurie jų įsidarbino įvairiose mokslo institucijose Alytaus r. tyrinėjimus 1958–1959 ir 1961–1962 m., (O. Navickaitė-Kuncienė, V. Daugudis, L. Nakaitė- Rudaminos piliakalnio Lazdijų r. tyrinėjimus (kartu Vaitkunskienė, V. I. Sadauskaitė-Mulevičienė, V. Ur- su Istorijos institutu) 1965 m., Kunigiškių-Pajevonio banavičius, M. Michelbertas, A. Merkevičius ir kt.) ar piliakalnio Vilkaviškio r. 1963–1964 m. tyrinėjimus.

11 Mykolas Michelbertas

Taigi daugiausia dėmesio buvo skirta piliakalniams. šys, pateikti kai kurie jų tyrimų rezultatai, o antrojoje Ypač vertingi Kunigiškių-Pajevonio piliakalnio tyri- dalyje kalbama apie paminklų apsaugą ir lauko tyrinė- nėjimai, davę daug naujos medžiagos apie Užnemunės jimų metodiką. piliakalnių įtvirtinimus senajame geležies amžiuje. 1961 m. pasirodė stambiausias apibendrinamojo Reikia pabrėžti, kad universiteto archeologų tyri- pobūdžio Lietuvos archeologijos veikalas – ,,Lietuvos nėtų paminklų medžiaga buvo visą laiką skelbiama archeologijos bruožai“ (Kulikauskas, Kulikauskie- moksliniuose straipsniuose ir monografijose. 1951 m. nė, Tautavičius, 1961), faktiškai paruoštas dirbusių ir buvo paskelbti Linksmučių kapinyno (Volkaitė-Kuli- dirbančių Vilniaus universitete archeologų jėgomis. kauskienė, 1951, p. 279–314), 1958 m. – Nemenčinės Tai buvo labai svarbus įvykis Lietuvos archeologijos piliakalnio ir Migonių archeologijos paminklų (Ku- istorijoje. Knygoje pateikta Lietuvos archeologijos likauskas, 1958, p. 20–43; Volkaitė-Kulikauskienė, paminklų tyrinėjimų istorija, kur kas plačiau negu 1958 a, p. 44–64) tyrinėjimų duomenys, o Užnemu- ankstesniuose darbuose apžvelgti atskirų laikotarpių nės piliakalniams skirta P. Kulikausko monografija paminklai, pateikta daug naujų duomenų pažinti Lietu- (Kulikauskas, 1982). Paskelbta gana daug apibendri- vos gyventojų užsiėmimams, amatams, prekybiniams namojo pobūdžio straipsnių tiek Lietuvos, tiek įvai- ryšiams, įtvirtintoms ir neįtvirtintoms gyvenvietėms, riuose TSRS leidiniuose. Juose aptariami atskirų lai- aptarti kai kurie baltų genčių etninės istorijos klausi- kotarpių paminklai, pagrindiniai Lietuvos gyventojų mai. Ši knyga ne tik apibendrino Lietuvos archeologi- užsiėmimai, įvairių laikotarpių papuošalai, klasinės jos paminklų tyrinėjimo duomenis, bet ir tapo paranki- visuomenės susidarymas ir kt. Tiesa, pirmaisiais po- nė studijuojantiesiems Lietuvos archeologiją. kario metais neišvengta sovietinei istorinei literatūrai Apibendrinant Vilniaus universiteto Archeologijos privalomų reikalavimų – J. Stalino ,,genialaus veikalo (vėliau – Archeologijos ir etnografijos) katedros vei- kalbos mokslo klausimais“ pagarbinimo, ,,buržuazi- klą nuo 1940 iki 1966 m. galima teigti, kad, nepaisant nių archeologų“ pakeiksnojimo, marksizmo klasikų karo ir pokario sunkumų, Lietuvai buvo parengta gana veikalų citavimo. daug specialistų archeologų. Didelis katedros darbuo- Atskirai reikia paminėti R. Volkaitės-Kulikauskie- tojų įnašas į įvairių laikotarpių archeologijos paminklų nės darbą ,,Lietuvos archeologiniai paminklai ir jų ty- tyrinėjimus, svarus indėlis skelbiant ir apibendrinant rinėjimai“ (1958 b). Tai buvo pirmoji mokomoji prie- paminklų medžiagą, paruošiant stambiausius to meto monė iš archeologijos, skirta visų pirma studentams. Lietuvos archeologijos darbus. Joje aptartos pagrindinės archeologijos paminklų rū-

Šaltiniai Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. (A-2077), P. Kulikausko (K. Nr. 1393), R. Kulikauskienės Fondas 98-VU1, 98-VU3, 98-VU13, 98-VU14, 98-VU47, (K-2926) asmens bylos. 98-VU52, 98-VU54, 98-VU101, 98-VU117. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. 754, ap. 1, byla Vilniaus universiteto archyvas, darbuotojų A. Jakaičio Nr. 2.

Literatūra Kulikauskas P., 1958. Nemenčinės piliakalnis. In: Iš lie- Kulikauskas P., Zabiela G., 1999. Lietuvos archeologi- tuvių kultūros istorijos. I. Vilnius, p. 20–43. jos istorija (iki 1945 m.). Vilnius. Kulikauskas P., 1981. Archeologijos mokslas Vilniaus Luchtanas A., 1999. Archeologija Vilniaus universitete. universitete. In: Istorija. XXI (1). Vilnius, p. 111–118. In: Archaeologia Lituana. 1. Vilnius, p. 7–14. Kulikauskas P., 1982. Užnemunės piliakalniai. Vilnius. Mažiulis A., 1993. Prof. J. Puzinas ir jo mokslinis pa- likimas. In: Jonas Puzinas. Rinktiniai raštai. I. Proistorė. Kulikauskas P., 2000. Archeologija Vilniaus universite- Chicago, p. 13–29. te (amžininko prisiminimų šiupinys Archeologijos katedros Pemkus A., Tautavičius A., 2005. Prof. dr. Jono Puzino 50-mečio jubiliejaus proga). In: Lietuvos istorijos metraštis. bibliografija 1926–2004. In: Archaeologia Lituana. 6. Vil- 1999. Vilnius, p. 304–326. nius, p. 9–38. Kulikauskas P., 2003. Kelias į archeologiją. Vilnius. Puzinas J., 1941 a. Ankstyvojo geležies amžiaus kapas, Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A., 1961. surastas Kurmaičiuose, Kretingos vls. In: Vytauto Didžiojo Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius. kultūros muziejaus metraštis. I. Kaunas, p. 19–27.

12 Vilniaus universiteto Archeologijos katedra (nuo įkūrimo iki 1966 metų)

Puzinas J., 1941 b. Ankstyvojo geležies amžiaus kapas, Volkaitė-Kulikauskienė R., 1943. Stačiūnų kapinyno surastas Veršvuose. In: Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus antkaklės. In: Gimtasai kraštas. Nr. 31. Šiauliai, p. 80–95. metraštis. I. Kaunas, p. 28–42. Volkaitė-Kulikauskienė R., 1951. Linksmučių (Pakruo- Puzinas J., 1944. Iš Vilniaus pilių praeities. In: Kūryba. jaus raj., Šiaulių srit.) kapinyno 1948 m. tyrinėjimų duo- Nr. 2, p. 80–88. menys. In: Lietuvos istorijos instituto darbai. I. Vilnius, Pšibilskis V. B., 2005. Mykolas Biržiška ir Vilniaus uni- p. 279–314. versitetas. Vilnius. Volkaitė-Kulikauskienė R., 1958 a. Migonių (Jiezno Pšibilskis V. B., 2009. Mykolas Biržiška. Vilnius. raj.) archeologiniai paminklai. In: Iš lietuvių kultūros istori- Šabajevaitė L., 1980. Archeologija ir etnografija Vil- jos. I. Vilnius, p. 44–64. niaus Stepono Batoro universitete (1919–1939 m.). In: Isto- Volkaitė-Kulikauskienė R., 1958 b. Lietuvos archeolo- rija. XX (2). Vilnius, p. 95–107. giniai paminklai ir jų tyrinėjimai. Vilnius. Vilniaus universiteto istorija 1579–1994. 1994. Vilnius.

Vilnius University, Department of Archaeology (from the establishment until year 1966)

Mykolas Michelbertas Summary The aim of this article is to describe the history of the De- 1941, R. Volkaitė was elected assistant of the Department partment of Archaeology in Vilnius University from 1940 of Archaeology. So there were two academic researchers (the establishment) to 1966, when the department was inte- working in the Department at that time. grated into the newly formed Lithuanian SSR Department The work did not cease during the years of Nazi Ger- of History. This article refers to the works of other authors, many occupation. In the autumn of 1941 docent J. Puzinas memorials and archival material. was once again elected Head of Department of Archaeology. The circumstances surrounding the establishment of On December 5th he was presented as candidate for elec- the Department of Archaeology go back to 1939, when the tion of extraordinary professor. Until J. Puzinas fled to the province of Vilnius was given back to Lithuania. Then the West, he also was the Dean of FH (from June 26th, 1941) question of restructuring the Vilnius University also arose. and the member of Vilnius University Senate (from August On December 12th, 1939, the Parliament passed a higher 7th, 1941). education law, which stated that the activities of the Lithuanian Teaching of archaeology disciplines in the University university would begin on December 15th, 1939, along with was not reserved to archaeology students only, but also to the opening of the Faculty of Humanities (FH) on the same Ethnography and Lithuanian History students. During the day. For this reason the staff and students from the Vytautas war the Department did not conduct archaeological research Magnus University in Kaunas had to be moved to Vilnius. so students did not have any fieldwork practice. The De- The relocation was set to begin after January 1st, 1940. partment’s staff produced only a small amount of academic The first meeting of the FH Council was held in Kau- publications. nas, on January 5th, 1940. It was decided to establish the In the summer of 1944 when the Red Army was ap- Seminar of Archaeology with freelance docent J. Puzinas proaching Vilnius, Professor J. Puzinas and his family fled to as its Head. The University museums of Archaeology and the West followed by M. Alseikaitė-Gimbutienė. However, Ethnography were also entrusted to his care. Senior assistant the majority of archaeologists (former students of J. Puzi- Juozas Baldžius was elected to be his aid, while on February nas), such as P. Kulikauskas, R. Volkaitė-Kulikauskienė and 15th, 1940, R. Volkaitė was elected as the museologist of the R. Jablonskytė-Rimantienė remained in Lithuania, contin- Archaeology museum. Thus began the career of Professor ued their research and contributed to the preparation of spe- Ph. D. Jonas Puzinas in Vilnius University, the most famous cialists in the Department of Archaeology. interwar Lithuanian archaeologist and the pioneer of scien- At the beginning of second Soviet occupation in autumn tific archaeology in Lithuania. of 1944, the Department of Archaeology became a part of the The work did not stop in June of 1940, after first Soviet History and Philology Faculty. R. Volkaitė-Kulikauskienė occupation, although there were some changes. In autumn se- and P. Kulikauskas worked in the Department. mester of 1940 the Department of Ethnics was divided into In 1947 the Departments of Archaeology, Ethnography two separate Departments of Ethnography and Archaeology. and Art History in the History and Philology Faculty were Department of Archaeology in Vilnius University was reorganised into the Department of Museology. A few years established in September of 1940. On the September 20th later (in 1949) that Department was reorganised into the De- J. Puzinas was elected to head of the Department of Archaeo partment of Archaeology and Ethnography. R. Kulikauskienė logy and on January 1st, 1941, he was equated to a professor became the Head of the Department and she held the post with a Ph. D. In the FH Council meeting on of June 5th, until 1962. P. Kulikauskas worked in this Department as an

13 Mykolas Michelbertas hourly paid scholar, whose primary job since 1948 was in Kunigiškės-Pajevonys hillfort (Vilkaviškis district). The the Institute of History of the Academy of Sciences. In 1951 monuments’ material, researched by the University archae- one of the first post-war graduate archaeologists Aldolfas ologists, was published in the form of scientific articles and Tautavičius started to work in the Department of Archaeo- monographs. In addition, a number of summarising articles logy as hourly paid scholar; it was his secondary job from were appeared in both Lithuanian and various USSR pub- March 17th, 1954 to April 30th, 1959. These three research- lications. ers taught the major archaeology courses at the university. R. Volkaitė-Kulikauskienė’s work “Lietuvos arche- The scientific work of the lecturers could not be fully ologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai” (“Lithuanian Archae- fledged for one reason. By the secret decree of Lithuanian ological Monuments and Their Research”) has to be singled Communist Party’s (b) Central Committee, it was prohibited out. It was the first study book for students of archaeology, to mention the publications of researchers who fled to the presenting the main types of archaeological monuments West and were referred to as ‘motherland traitors’. There- and some research results in the first half, while the sec- fore the names of J. Puzinas, Latvian archaeologists V. Gin- ond half dealt with heritage preservation and field research ters, F. Balodis, E. Šturms and some German archaeologists methodology. did not appear in the Lithuanian archaeologists’ publications “Lietuvos archeologijos bruožai” (“The Features of for the first post-war decades. There only were references to Lithuanian Archaeology”) by P. Kulikauskas, R. Kuli such publications as “Senovė”, “Gimtasai kraštas”, “Prus- kauskienė and A. Tautavičius was published in 1961 and it sia” and others. For this reason some foreign researchers, was the biggest summarising work of Lithuanian archaeol- who did not know the real situation, sometimes tauntingly ogy yet, practically written by former and current University wondered why Lithuanian archaeologists do not know the archaeologists. It was a very important event in the history publications of their predecessors. of Lithuanian archaeology. The book described the research Despite the difficulties in the post-war period, the De- history of Lithuanian archaeological monuments, reviewed partment of Archaeology and Ethnography successfully the sites from different periods with more detail than any prepared professional archaeologists. 2 to 6 archaeologists previous publications, presented new data about the activi- graduated every year until 1962. Until that year 40 people ties, crafts, trade relations, fortified and unfortified settle- received a degree in archaeology and part of them worked in ments of the Lithuanian people, discussed some questions various science institutions. In 1962 docent P. Kulikauskienė about ethnic history of the Baltic tribes. This book not only started to work at Institute of History of the Academy of summarised the research data of Lithuanian archaeological Sciences. Docent P. Kulikauskas returned to the University monuments, but also became a study book of Lithuanian ar- and was the Head of the Department until 1966 when De- chaeology. partment was closed. Concluding the Vilnius University Department of Ar- From 1948 to 1966 Vilnius University archaeologists chaeology (later – the Department of Archaeology and Eth- did a lot of research on Lithuanian archaeological sites. nography) activities from 1940 to 1966, it must be noted University archaeologists were often organising expeditions that despite the war and post-war difficulties it prepared a together with the Institute of History of the Academy of lot of archaeology specialists for Lithuania. The staff of the Sciences. Department of Archaeology made significant contributions The most important sites worth noting are: Linksmučiai investigating the sites of different archaeological periods, burial ground (Pakruojis district), Laiviai burial ground publishing and summarising the research material and pre- (Kretinga dictrict), Nemenčinė hillfort (Vilnius district), paring the most important publications about Lithuanian ar- Migonys archaeological complex (Kaišiadorys district), chaeology at the time.

Translated by Lijana Remeikaitė Įteikta 2010 m. kovo mėn.