VYTAUTO DIDŅIOJO UNIVERSITETAS LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS Valdas SELENIS LIETUVOS ISTORIKŲ BENDRIJA 1918–1940 METAIS Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija (05 H) Kaunas, 2008 Disertacija ginama eksternu. Doktorantūros teisė suteikta Vytauto Didņiojo universitetui kartu su Lietuvos istorijos institutu 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926. Mokslinis konsultantas: Doc. dr. Aivas RAGAUSKAS (Vilniaus pedagoginis universitetas, humanitariniai mokslai, istorija − istorija 05 H) 2 TURINYS ĮVADAS ...................................................................................................................................................... 4 1. Problema. 2. Tyrimo metodai. 3. Istoriografija. 4. Ńaltiniai I. KĄ LAIKYTI NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ISTORIKŲ BENDRIJA? ............................ 17 1. Svarbiausios sąvokos .................................................................................................................17 2. Istorikų atranka ir kategorijos ................................................................................................................ 21 II. ISTORIKŲ IŠSILAVINIMAS .......................................................................................................... 26 1. Mokslas gimnazijose. 2. Studijos iki 1918 m. Rusijos imperijoje. 3. Studijos Lietuvoje. 4. Studijos Vakarų Europos universitetuose III. ISTORIKŲ KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS ................................................................................ 42 1. Daktarinių disertacijų gynimas uņsienyje. 2. Daktarinių disertacijų gynimas Lietuvoje. 3. Habilitacinių darbų gynimas IV. ISTORIKŲ KOLEKTYVINĖS BIOGRAFIJOS SOCIALINIAI ASPEKTAI .......................... 55 1. Teritorinė kilmė. 2. Socialinė kilmė. 3. Etninė kilmė. 4. Konfesinė priklausomybė. 5. Lyties ir ńeimos faktorius. 6. Amņiaus grupės V. NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS ISTORIKŲ IDEOLOGINĖS PAŢIŪROS ......................... 77 1. Istorikai−politikai. 2. Materialistinių, arba ,,kairiųjų„„ ideologinių paņiūrų istorikai. 3. Katalikińkųjų, arba ,,deńiniųjų„„ ideologinių paņiūrų istorikai VI. ISTORIKŲ BENDRIJOS PROFESINĖ STRUKTŪRA IR PRAGYVENIMO ŠALTINIAI ......................................................................................................... 89 1. Darbas istorijos mokslo institucijose ir organizacijose .......................................................................... 89 2. Pragyvenimo ńaltiniai ............................................................................................................................. 98 IŠVADOS .................................................................................................................................................103 SUTRUMPINIMAI IR SANTRUMPOS ............................................................................................. 107 PRIEDAI ................................................................................................................................................. 108 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS ....................................................................................... 134 SUMMARY ............................................................................................................................................ 146 3 ĮVADAS Problema 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės laikotarpis sietinas su nacionalinio Lietuvos istorijos mokslo profesionalizacijos ir institucionalizacijos proceso pradņia. Vienas ņymiausių tuo laikotarpiu subrendusių istorikų Zenonas Ivinskis ińskyrė septynis tuometinės kritińkosios postromantinės Lietuvos istoriografijos ,,pirmūnus“– Joną Totoraitį, Joną Yčą, Igną Jonyną, Antaną Alekną, Petrą Klimą, Augustiną Voldemarą ir Juozą Purickį.1 Nepriklausomos valstybės laikais pradėtas profesionalių istorijos tyrinėtojų rengimas. Visuomenei ņinomiausias jų kolektyvinio darbo vaisius – Adolfo Ńapokos redaguotas vadovėlis ,,Lietuvos istorija“, kuris jau tuo metu ińleistas rekordiniu 17.050 egzempliorių tiraņu. Daņnai akcentuojama, kad nacionalinės lietuvińkos istoriografijos tikslas – ,,rasti lietuvius„„ Lietuvos istorijoje. Ńis ńūkis atspindėjo pirmąjį savosios moderniosios istoriografijos raidos etapą. Tai suvokė ir ņymiausi tuometiniai Lietuvos istorikai. Deja, nepriklausomai istoriografijai nebuvo lemta ilgai gyvuoti, jos tolimesnius tikslus įgyvendinti sutrukdė karai ir okupacijos. Ńio tyrimo objektas – nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrija ir istorijos mokslo profesionalizacijos pradņia. Pagrindinė ńiame darbe nagrinėjama problema – sudarę aptariamojo laikotarpio istorikų bendriją ņmonės, kurie modernios nacionalinės istoriografijos formavimosi pradņioje ėmėsi istorijos tyrimų. Kas juos siejo ar skyrė. Darbo tikslas – ińanalizuoti 1918–1940 m. Lietuvos istorikų bendrijos sudėtį ir profesionalizacijos ypatybes. Uţdaviniai – ińtirti istorikų: 1) specialybės ińsilavinimą; 2) kvalifikacijos kėlimo aplinkybes; 3) atskleisti socialinių kolektyvinės biografijos aspektų (teritorinės ir socialinės kilmės, etninės ir konfesinės priklausomybės, lyties ir ńeimos faktoriaus) poveikį istorikų profesionalizacijai; 4) amņiaus grupes ir kartų santykių problemas; 5) ideologines paņiūras ir konkurencinę kovą ,,istorikų lauke„„; 6) profesinę struktūrą – darbą, veiklą ir narystę istorijos mokslo institucijose ir istorikų pragyvenimo ńaltinius. Nepriklausomos Lietuvos istoriografijos profesionalizacijos proceso pradņia yra ypatingai svarbi norint suvokti tolesnę jos raidą, todėl be publikuotų, reikalingi ir kitų tos pačios tematikos aspektų tyrimai. Maņai yra darbų, kuriuose ņiūrima į istorikus, kaip į socialinę-profesinę grupę2. Daņniausiai nagrinėti įvairūs istorikų mokslinės veiklos aspektai, iń kurių ińsamiausiai – jų dalyvavimas tarptautiniuose istorijos mokslo kongresuose. Taip pat istoriografijoje pasirodo svarstymų apie tarpukario Lietuvos istorikų metodologiją, darbą Kauno universitete. Tačiau nėra 1 S. Suņiedėlis. Zenonas Ivinskis istorijos moksle, Aidai, 1972, nr. (249–263), p. 121. 4 specialių darbų, skirtų tarpukario Lietuvos istorikų mokslinės konkurencijos, kultūrinio ir socialinio kapitalo specifikai, interesų dispozicijoms, disertacijų rengimo bei gynimo aplinkybėms, socialiniams ryńiams ir tarpusavio santykiams. Ńio darbo naujumas ryńkiausiai matosi mėginant pasirinkus atrankos kriterijų, nustatyti profesionalių nepriklausomos Lietuvos istorikų skaičių, socialinę bendrijos struktūrą ińskiriant jų grupes bei apibrėņiant ńios bendrijos ,,ribas“. Istorikų ,,bendrijų„„ studijos praplečia istoriografijos istorijos tyrimų lauką, leidņia suprasti istorikų darbus ir paņiūras platesniame kontekste. Ńie tyrimai yra svarbūs ir visuomenės istorinei kultūrai ir sąmonei paņinti. Tai alternatyva siauram elitariniam-personalistiniam poņiūriui į istoriografijos tyrimus. Darbo chronologinės ribos sutampa su Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu (1918−1940 m.), nors rańant apie vyresniosios kartos istorikų ińsilavinimą jos buvo ir perņengtos. Darbą sudaro: įvadas, 6 skyriai, ińvados, ńaltinių bei literatūros sąrańai, prieduose − istorikų sąrańas ir biogramos, kuriose pateikta pagrindinė biografinė informacija. Pirmajame skyriuje pateikiama istorikų bendrijos apibrėņtis, antrajame ir trečiajame – aspektai tiesiogiai susiję su istorikų profesionalizacija, tai ińsilavinimas ir disertacijų rengimas bei gynimas. Ketvirtasis skyrius skirtas socialiniams aspektams aptarti – tai istorikų teritorinė ir socialinė kilmė, etninė ir konfesinė priklausomybė, taip pat lyties ir ńeimos faktorius bei kartų kaita. Ńie aspektai yra įprasta bet kurio prozopografinio tyrimo dalis, nesvarbu kurio laikotarpio ar pobūdņio analizuojamai istorijoje veikusių asmenų grupei skirta3. Penktasis skyrius skirtas vyravusioms istorikų bendrijoje ideologinėms paņiūroms atskleisti, paskurtinis ńeńtasis− istorikų bendrijos profesinei struktūrai, t.y. darbui mokslo institucijose, organizacijose, pragyvenimo ńaltiniams aptarti. Darbo prieduose pateiktų biogramų klausimynas sudarytas laikantis prozopografijos metodo tikslo sukurti erdvę, kurią galima studijuoti, t.y. sukurti vienodą klausimyną (apie gimimą ir mirtį, santuoką ir ńeimą, socialinę kilmę ir paveldėtą ekonominę poziciją, gyvenimo vietą, ińsilavinimą, personalinį pragyvenimo ńaltinį, uņsiėmimą, religiją, patirtį pareigose ir t.t.)4. Tyrimo metodai 2 A. Ragauskas. Keletas pastabų dėl istorijos metodologijos tarpukario Lietuvoje, p. 62. 3 Koenraad Verboven, Myriam Carlier, Jan Dumolyn. A Short Manual to the Art of Prosopography. Guide to the Principles and Practice of Prosopography. http: // prosopography.modhist.ox.ac.uk/course_syllabuses.htm, p. 39. Vienas iń ,,feministinės„„ kolektyvinės biografijos pavyzdņių imant pakankamai ilgą laikotarpį: Alison Booth. How to Make It as a Woman: Collective Biographical History from Victoria to the Present. London, 2004, 424 p. 4 L. Stone. Prosopography, Daedalus. Journal of American Academy of Arts and Sciences, 1971 Winter: Historical Studies Today, p. 46. 5 Istorikai, rańydami veikalus apie inteligentiją ar akademinį elitą naudoja įvairius metodus, kurių daugelis siejasi su sociologijos teorija5. Nuo XX a. septintojo deńimtmečio socialinių struktūrų tyrimams Vakarų Europos istoriografijoje pradėta vis plačiau taikyti prozopografinį metodą. Jo principas paprastas: pirmiausia pagal vieną ar kelis kriterijus atrenkama tiriamųjų asmenų grupė, po to sudaromi biografinių duomenų klausimynai ir jais remiantis apibūdinama ńios grupės socialinė, privati, visuomeninė, kultūrinė, ideologinė ar politinė dinamika6. Anot