Kauno fakulteto architektūros katedra
Istorinių patirčių taikymas naujose priemiesčių urbanistinėse struktūrose Magistro diplominis darbas
Magistrantė: Jautra Bernotaitė
...... (parašas)
...... (data)
Teorinės dalies vadovas: dr. Vaidas Petrulis
...... (parašas)
...... (data)
Tvirtinu, katedros vedėjas: doc. Edmundas Jackus
...... (parašas)
...... (data)
Kaunas, 2014 TURINYS
SANTRAUKA ...... 3 SUMMARY ...... 4 ĮVADAS ...... 5
1. ŠIUOLAIKINIO MIESTO TEORIJŲ APŽVALGA ...... 10
1.1. Miesto – sodo koncepcija...... 12 1.2. Naujojo urbanizmo idėjos ir principai ...... 14 1.3. Šiuolaikinių Europos priemiesčių projektavimo sprendiniai ...... 19
2. LIETUVOS PRIEMIESČIŲ RAIDOS YPATUMAI ...... 29
2.1. Istorinių priemiesčių susiformavimas ir raida iki 1918 m...... 29 2.2. Tarpukario priemiesčių raida (1918-1940 m.) ...... 33 2.3. Priemiesčių raida sovietmečiu (1940-1990 m.) ...... 37
3. LIETUVOS PRIEMIESČIŲ ŠIANDIENINĖ SITUACIJA ...... 41
3.1. Priemiesčių raidos tendencijos nepriklausomoje Lietuvoje ...... 41 3.2. Šiuolaikinių priemiesčių projektavimo sprendiniai ...... 46 3.3. Kauno priemiesčių būklė ir tolimesnės plėtojimo perspektyvos ...... 53
4. IŠVADOS ...... 61 5. LITERATŪROS SĄRAŠAS ...... 63 6. ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS ...... 67 7. PRIEDAI ...... 68
2 SANTRAUKA
Šiandien viena iš pagrindinių svarstomų problemų miestų plėtros planuose – suburbanizacijos procesas, vakarų pasaulyje vykstantis gana intensyviai. Lietuva taip pat nėra išimtis, ypač toks urbanistinis sprogimas stebimas paskutiniaisiais dešimtmečiais. Lietuvoje naujų gyvenamųjų kvartalų atsiradimas visiškai neatitinka Lietuvos demografinės situacijos. Vyraujanti mažaaukštė statyba užima didžiulius plotus, mažas gyventojų tankumas, bloga infrastruktūra, priemiesčių zonavimas daugiausia yra orientuotas į privačių automobilių transportą, kuris negailestingai paneigia sveiko, saugaus bei pigaus gyvenimo už miesto idealus. Šiame darbe nagrinėjama naujai projektuojamų priemiesčių chaotiška plėtra miesto periferinėse dalyse bei būdai šioms susidariusioms problemoms spręsti, kurių vienas būtų Naujojo urbanizmo idėjų pritaikymas. Pirmojoje darbo dalyje nagrinėjamos miesto sampratos teorijos. Apžvelgiami miesto – sodo sprendiniai, iškelti XIX a. pabaigoje, davę atspirtį Naujojo urbanizmo judėjimui, kurio pagrindinis siekis – suderinti tradiciniam miestui būdingus aspektus su šiandienos aktualijomis ir poreikiais. Gilinamasi į Naujojo urbanizmo keliamus pagrindinius principus ir jų pritaikomumą, projektuojant naujus priemiesčius. Antrojoje darbo dalyje analizuojami Lietuvos pirmieji istoriniai priemiesčiai, kurie dažnai buvo tinkamai įjungiami į miesto plano struktūrą, tarpukario priemiesčių raida bei sovietmečiu susiklosčiusi ekstensyvaus užstatymo situacija, didesnį dėmesį skiriant Kauno miesto plėtrai. Trečiojoje darbo dalyje apžvelgiama Lietuvos priemiesčių situacija šiandien, nagrinėjami naujai suformuotų priemiesčių pavyzdžiai, tiriama šiandien susiklosčiusi Kauno miesto urbanistinė situacija bei tolimesnės miesto vystymo perspektyvos. Darbo pabaigoje, atsižvelgiant į tiriamojo darbo metu atliktos apžvalgos rezultatus, suformuluojamos išvados, pateikiamas teorinis Kauno miesto ir jo priemiesčių vystymo scenarijus.
3 SUMMARY
Suburbanization process taking place in the western world quite extensively is one of the main issues being discussed in regards to urban development plans. Lithuania is not an exception, and the urban explosion is being notably observed in recent decades. The emergence of new residential neighbourhood in Lithuania does not correspond Lithuania‘s demographic situation entirely. The dominant low-rise building occupies large areas; low population density, poor infrastructure and suburban zoning mainly focused on the private car transport ruthlessly deny the ideals of healthy, safe, and cheap living outside the city. This paper examines the newly designed chaotic suburban development in the peripheral parts of the city as well as patterns to resolve the emerged issues, one of which is applying of New Urbanism ideas. The first part of the study examines the theories of urban concept. It also overviews city - garden solutions raised at the end of the nineteenth century which gave the starting point for the New Urbanism movement, with the main objective to harmonize the traditional city – specific aspects and today's current issues and needs. It is being delved into the essential principles of New Urbanism and their application in the design of new suburbs. The second part of the paper analyses the first Lithuanian historical suburbs, which often have been properly connected to a city plan structure, the development of the inter-war suburbs and extensive built in Soviet times arisen situation by focusing on the development of the city of Kaunas. The third part gives an overview of the situation in Lithuania suburbs today, examines the samples of newly formed suburbs, investigates present urban situation in the Kaunas city and further urban development perspectives. Based on the results of review carried out during the research work, theoretical Kaunas city and its suburban development scenario are presented in the end of the paper.
4 ĮVADAS
Miestas yra mūsų civilizacijos branduolys. Civilizacija atsiranda kartu su miestu ir mieste, o tai savo ruožtu suteikia griaučius socialinio gyvenimo vystymuisi. Miestas yra vieta, fiziškai pritaikyta kolektyviniam gyvenimui, ir kartu simbolis tų kolektyvinių tikslų ir bendrumų – teigia L. Mumford1. Gerai suplanuotas miestas, jo elementai, tokie, kaip gatvės, skverai, parkai sutelkia žmones bendravimui, tačiau šiandien vis dažniau kalbama apie prarastą komunikacinį ryšį tarp žmonių bei įvairių socialinių grupių. Viena iš priežasčių – tai naujos telekomunikacijos priemonės, medijos, kurios anksčiau buvusius atstumus pavertė niekiniais, o žmonių natūralus bendravimas vis dažniau įgauna virtualų pavidalą. Žmonės vis daugiau laiko praleidžia užsidarę namuose prie televizorių ar kompiuterių ekranų, kimšdami į galvas lengvai virškinamą žiniasklaidos teikiamą informaciją, ar „statydami fermas“ virtualioje erdvėje. Kas verčia žmogų rinktis sintetinį, uždarą gyvenimo modelį vietoj gyvo bendravimo? Ar tai saugumo pojūčio nebuvimas? Jau Antikos laikais Aristotelio ištarta frazė: “Miestas turi užtikrinti savo gyventojams saugumą ir laimę” atspindi gražaus ir draugiško miesto koncepcijos siekį, tuo tarpu šiandien aplink miestą besikuriančios individualios tvirtovės rodo ką kitą. Miestai ir miesteliai yra vis daugiau ir daugiau segreguojami. Naujų gyvenamųjų kvartalų statyba didina žmonių atskirties problemos reikšmingumą. „Architektūriniai/urbanistiniai išradimai, kuriuos išskiria, mini ir įvardija S. Flusty, techniniu požiūriu yra iki modernių miesto sienų griovių, bokštelių ir ambrazūrų atitikmenys, tačiau užuot gynę miestą ir jo gyventojus nuo išorinio priešo, jie statomi tam, kad miesto gyventojus atskirtų ir gintų vienus nuo kitų“2. Miestą užvaldo naujos urbanistinės struktūros, neretai pasireiškiančios chaotišku planavimu. Naujai projektuojami priemiesčiai neturi geros infrastruktūros ir yra priklausomi nuo individualaus transporto. Jie projektuojami ne bendruomenei, bet dažnai atskiram individui. „Gyvenamųjų kvartalų homogenizacija ir prekybos bei komunikacijos tarp jų sumažinimas iki neišvengiamo minimumo yra klaidingas receptas, kuris siekį atskirti daro dar intensyvesnį ir gilesnį“3. Funkcinis zonavimas, propaguotas ankstyvojo modernizmo laikais, nesuteikia užtikrintos gyvenimo kokybės. Naujai kuriama terpė žmogui neturi būti suplanuota vadovaujantis tiktai racionalizmo, funkcionalumo aspektais. Šiuolaikinė urbanistinių teorijų platforma teigia, kad kuriamos žmogaus terpės priemonių paletėje turi likti pakankamai laisvės bei vietos tokioms iracionalioms kategorijoms, kaip netikėtumas, spontaniškumas, intuicija, netgi netobulumas. Supanti aplinka, natūrali ar urbanizuota, visada darė poveikį žmonių gyvenimui. Senosios miestų formos teikė daug didesnių galimybių tiesioginiams žmonių ryšiams ir tai pasireiškė
1 Donskis L. Tarp vaizduotės ir realybės. Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 79. 2 Bauman Z. Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą. Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 188. 3 Vanagas J. Miesto teorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2003, p. 221.
5 individualiu miesto bei jo dalių, kvartalų charakteriu, aktyviu žmonių dalyvavimu vietos bendruomenių renginiuose – mugėse, festivaliuose ir kitose šventėse. Miesto audinys tarnavo žmonėms kaip susitikimų vieta, kur žmonės galėjo keistis informacija apie jiems svarbius gyvenimo įvykius, kaip paslaugų sektorius. Komercija bei kitas paslaugas teikiančios įmonės telkėsi aplink, kurdamos palankias sąlygas gyventojams. Miestas užėmė pagrindinės arterijos vaidmenį, pasižymėjo didesne kolektyvine sąmone, vietos žmonių bendravimu. Svarbus iššūkis šiandien miestų planavime yra ekologiškumas, darnaus miesto vystymo reikalavimų integravimas į miestų plėtros bei regeneracijos planus. Miestai yra pagrindiniai aplinkos taršos šaltiniai dėl daugelio priežasčių, todėl darnus miestų vystymas tapo pagrindine svarstoma problema urbanistiniuose debatuose. Paskutinius tris dešimtmečius pastebimas susidomėjimas sparčiu miestų augimu, miesto rolės pasikeitimu bei XXI-ojo a. miesto paieška. Per paskutiniuosius penkiasdešimt-šešiasdešimt metų, didmiesčiai ir miestai patyrė didžiulę transformaciją, iš kompaktiškos formos su atpažįstamu centru, istorijos klodais, kultūra, išsidriekė į beformę miesto teritoriją: be sienų, be kultūrinio tapatumo ir funkcijų. Naujojo urbanizmo judėjimas ir Europos urbanizmas ieško šiandieninės visuomenės poreikius tenkinančių miestų planavimo principų. Naujasis Amerikos urbanizmas, žvalgosi į senuosius Europos miestus bandydami rasti geriausią receptą miestų kūrimui. Priemiesčių tema labai plati, todėl magistro darbas orientuojamas į Naujojo urbanizmo požiūrį miestų planavime, kuris iškelia senojo miesto planavimo privalumus bei apjungia juos su darnaus miesto vystymo koncepcija. Kitas keliamas klausimas – bendruomenės formavimas ir individualumas šiuolaikiniame globalizacijos pasaulyje. Kaip M. Castells sako, mes gyvename pasaulyje, kuriam būdinga „spaces of flows“4. Valstybinės sienos daugiau neišskiria mūsų identiteto, taigi, miestas tapo tuo, kuris formuoja kultūrinį identitetą ir praneša kitiems kas mes esame. Savo ruožtu gyventojai formuoja patį miestą. Miestas – paketas iš daugybės skirtingų asmeninių tapatumų, kurie varžosi vienas su kitu statydami sienas tarp privačių ir viešų erdvių. Tai kelia klausimą, kokio storio ta siena yra arba turėtų būti ir kaip užmegzti dialogą tarp individo ir individų, kuriant bendruomenę, ir kokiu būdu rasti balansą tarp privatu ir vieša.
4 Castells M. The Rise of the Network Society. New York: Blackwell, 1996.
6 DARBO OBJEKTAS – naujai suformuoti Lietuvos priemiesčiai5, analizuojami istoriniu, socialiniu, funkciniu, estetiniu ir ekonominiu aspektais.
DARBO TIKSLAS – apžvelgus šiuolaikinių priemiesčių projektavimo tendencijas užsienyje bei Lietuvoje, išanalizuoti naujai formuojamų Kauno priemiesčių situaciją ir pateikti priemiesčių vystymo koncepciją, atsižvelgiant į naujojo urbanizmo principus.
DARBO UŽDAVINIAI. Tikslui pasiekti iškeliami ir formuluojami uždaviniai: A. įvertinti priemiesčius kaip urbanistinę struktūrą šiuolaikinio miesto socialiniame kontekste; B. išnagrinėti naujojo urbanizmo teorijoje formuojamus principus ir idėjas; C. išanalizuoti užsienio naujų priemiesčių, formuotų pagal naujojo urbanizmo principus, projektavimo pavyzdžius, išskirti svarbiausius aspektus bei įvertinti jų pritaikymo galimybes Lietuvos priemiesčiams; D. įvertinti esamą priemiesčių būklę Lietuvoje, išsiaiškinant jų realią urbanistinę, architektūrinę, socialinę funkcijas; E. suformuluoti teorinius sprendinius Kauno miesto priemiesčių tolimesniam vystymui ir plėtrai.
TYRIMO METODAI IR ORGANIZAVIMAS
Tyrimo metu naudojami metodai: aprašomasis, istorinis, lyginamasis. Remiamasi žemiau aprašyta literatūra: knygomis, straipsniais, elektroninių duomenų sistema, istoriniais dokumentais, grafine medžiaga. Priemiesčių tema labai plati, todėl magistro diplominis darbas orientuojamas į naujojo urbanizmo požiūrį miestų planavime, kuris iškelia senojo miesto planavimo privalumus. Atsižvelgiant į Peter Caltrophe leidinyje Urbanism in the Age of Climate Change, E. Talen Sense of Community and Neighbourhood Form, Michael Lecesse ir Kathleen McCormick Charter of the New Urbanism išdėstytus darnaus miesto planavimo kriterijus bei Naujojo urbanizmo esminius principus, suformuojamas Kauno miesto teorinis vystymo scenarijus.
5 Priemiestis – istorinis terminas, nusakantis užstatymą (kartais ištisus gyvenamuosius kompleksus), išsidėsčiusį už miesto ribų – gynybinių sienų, pylimų, griovių-fosų; priemiesčiai daugiausia susidarė žmonėms savavališkai apsigyvenant miesto kaimynystėje, tačiau už jos ribų, todėl priemiesčiai dažniausiai nesudaro planingų darinių; bendrinėje kalboje terminas vartojamas miesto periferinėms dalims, pakraščiams įvardinti (Vanagas J.); urbanizuota ar iš dalies urbanizuota teritorija miesto pakraštyje, kuriai būdingas mažas užstatymo intensyvumas (Cowan R.); priemiesčio vienaskaitinė forma (angl. suburb) reiškia gyvenamąją vietovę miesto prieigose (angl. residential suburb), nors daugiskaitinė forma gali būti vartojama identifikuojant ir tam tikrą visuminę socialinių pokyčių erdvę (ar teritoriją) – miesto prieigas (angl. suburbia) (Cirtautas M.).
7 LITERATŪROS APŽVALGA
Didžioji literatūros, kurioje rašoma apie šiandieninę miestų urbanistinę situaciją, suburbanizacijos procesus, dalis yra anglų kalba. Daugiausia dėmesio šių problemų analizei bei sprendinių ieškojimui skiria išsivysčiusios užsienio valstybės. Lietuvoje susidomėjimas šia tema stebimas pastaruosius keliolika metų. Pirmojoje darbo dalyje, siekiant apibrėžti miesto sampratos teorijas XIX-XX a., remiamasi Lewis Mumford, Jane Jacobs, Fran Tonkis Space, the City and Social Theory darbais. Nagrinėjant Naujojo urbanizmo idėjas ir principus atsižvelgiama į M. Mostafavi, G. Doherty knygą Ecological Urbanism, Naujojo urbanizmo chartiją. Apžvelgiant užsienio šalių priemiesčių tvarkymo pavyzdžius remiamasi Philippe Panerai, Jean Castex, Jean Charles Depaule, Ivor Samuel knyga Urban Forms. The Death and Life of the Urban Block, E. Talen Sense of Community and Neighbourhood Form, Michael Lecesse ir Kathleen McCormick Charter of the New Urbanism, straipsniais bei internetine duomenų baze. Antrojoje darbo dalyje, apžvelgiant Lietuvos priemiesčių istorinę raidą, remiamasi Dalios Dijokienės monograma Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas, Jurgio Vanago knyga Urbanistikos pagrindai, Zigmanto Kiaupos Kauno istorija, I tomas. Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 m., Algimanto Miškinio Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis, Kazio Šešelgio Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai (nuo seniausių laikų iki 1918 m.), Kauno tarpukario architektūros leidiniu, Evaldo Ramanausko, Liucijaus Dringelio straipsniu Žemės sklypų pertvarkymo patyrimas planuojant miestų teritorijas ir kt. staripsniais. Sovietmečio priemiesčių vystymo tendencijos nagrinėjamos, atsižvelgiant į Kazio Šešelgio leidinį Miestų raida: sąlygos ir rezultatai, A. Spelskio knygą Miestų sodybinės statybos architektūra bei remiamasi leidiniu Architektūra sovietinėje Lietuvoje, bei kitais šaltiniais. Trečiojoje darbo dalyje, apžvelgiant šiandieninę Lietuvos priemiesčių situaciją atsižvelgiama į R. Rogers, A. Power Mažos valstybės miestai knygą, R. Sennett The Uses of Disorder. Personal Identity and City Life, D. Harvey Rebel Cities: From the Right to the City to the Urban Revolution bei skirtingų autorių straipsnius, periodinę literatūrą, statistikos departamento duomenis. Formuojant Kauno priemiesčių vystymo scenarijų atsižvelgiama į Peter Caltrophe leidinyje Urbanism in the Age of Climate Change išdėstytus darnaus miesto planavimo kriterijus, naujojo urbanizmo chartiją, Xaveer de Geyter architektų mokslinį darbą After-Sprawl. Taip pat reikėtų paminėti Jan Gehl Life between Buildings, O. F. Bollnow Human space, Gaston Bachelard Svajonių džiaugsmas, Zigmunto Baumano Globalizacija: pasekmės žmogui, Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą bei Leonido Donskio Moderniosios kultūros filosofijos
8 metmenys ir Tarp vaizduotės ir realybės knygas, kurios įkvėpė ir darė didžiulę įtaką teorinio darbo rašymui ir bendrai nuotaikai.
DARBO STRUKTŪRA
Pirmojoje darbo dalyje nagrinėjamos miesto sampratos teorijos. Apžvelgiama miesto – sodo idėjos, iškeltos XIX a. pabaigoje, sprendiniai, davę atspirtį Naujojo urbanizmo judėjimui, kurio pagrindinis siekis suderinti tradiciniam miestui būdingus aspektus su šiandienos aktualijomis ir poreikiais. Gilinamasi į Naujojo urbanizmo keliamus pagrindinius principus ir jų pritaikomumą, projektuojant naujus priemiesčius. Atliekama naujai suprojektuotų užsienio šalių priemiesčių pavyzdžių paieška. Išskiriami analizuotų darbų pliusai ir minusai, į kuriuos vėliau atsižvelgiama praktiniame darbe. Antrojoje dalyje analizuojama Lietuvos priemiesčių vystymosi raida skirtingu laikotarpiu: pirmieji istoriniai priemiesčiai, tarpukario priemiesčiai ir sovietmečio urbanistinio planavimo ypatumai. Didesnis dėmesys skiriamas Kauno priemiesčių urbanistinės raidos apžvalgai, įvertinant teigiamas ir neigiamas tuometinio planavimo ypatybes. Trečiojoje darbo dalyje tiriama Lietuvos šiandieninė situacija. Taip pat apžvelgiami naujai Lietuvoje suprojektuotų priemiesčių pavyzdžiai. Apžvelgiama susiklosčiusi Kauno miesto urbanistinė situacija, chaotiška naujai formuojamų struktūrų drieka į perferiją. Atsižvelgiant į visų atliktų analizių rezultatus, pateikiamas teorinis Kauno miesto ir jo priemiesčių vystymo scenarijus.
9 1. ŠIUOLAIKINIO MIESTO TEORIJŲ APŽVALGA
Miestas – ypatingas visuomenės organizmas, civilizacijos kūnas, kartu su savo kultūriniu ir urbanistiniu audiniu nuolat kintantis mechanizmas. „Įvairių kalbų žodžio šaknis "City", " citta", "cite" ir "ciudad" yra kilusi iš lotyniško žodžio "civitas", kuris apima dvi esmines sąvokas – tai ir piliečių visuma, bendruomenė, ir piliečių namų visuma, miestas. Taigi, miestas – tai žmonių susiėjimo visuma. Graikų žodžio „polis“ taip pat dvejopas turinys: tai ir pastatų bei erdvių sankaupa arba miestas teritorine prasme, tai ir politiškai organizuota, bendrų tikslų siekianti piliečių bendruomenė“6. Lewis Mumford apibrėžė miestą kaip sudėtingą, tačiau kartu ir gyvybingą organizmą, „geografinį rezginį, ekonominę organizaciją, institucinį procesą, teatrą visuomeniniam veiksmui ir estetinį kolektyvinės vienybės simbolį“7. L. Memfordo apibrėžimą būtų galima papildyti Jane Jacobs definicija 1960-aisiais, kad „tikra miestų vertė glūdi jų įvairume, knibždėte knibždančiose gyvybės gatvėse ir žmogiškojo mastelio“. J. Jacobs apibūdino miestą kaip „organizuotos painiavos“ koncepciją: „menamame miesto chaose ir maišatyje yra žymus tvarkos laipsnis“8. Taigi, bet kuris miestas yra sudėtinė sistema su daugybe aspektų. Sociologija kaip mokslas miestą pradeda nagrinėti XIX-tame amžiuje. Šiame amžiuje miestai išgyveno didžiausią savo augimą. Spartus urbanizacijos procesas yra industrializacijos padarinys, kuomet mokslo ir technikos „sprogimas“, greitas pasaulinės prekybos augimas sukėlė didelę žmonių migracijos bangą iš kaimo vietovių į centrines miesto dalis. Industrializacijos procesas iš esmės pakeitė miesto ir kaimo gyventojų santykį. Sociologams svarbiu klausimu tampa, kaip miesto aplinka veikia žmogų ir žmonių tarpusavio santykius bei kokią įtaką daro kaimo aplinka, koks skirtumas yra tarp kaimiškojo ir modernaus miestietiškojo gyvenimo būdų? Kaip šis pasikeitimas veikia socialinius santykius ir miestų gyventojus? Pagrindiniai sociologai, bandę atsakyti į šiuos klausimus, buvo Ferdinand Tönnies, Emile Durkheim, Georg Simmel bei Čikagos mokyklos sociologai. F. Tönnies, nagrinėdamas dvi socialines grupes, išskyrė šiuos Gemeinschaft ir Gesellschaft skirtingumus. Gemeinschaft (dažnai verčiama kaip bendruomenė) pasižymi maža, tradicine bendruomene, paremta „akis į akį“ santykiais, giminystės ryšiais. Gesellschaft (visuomenė arba asociacija) priešingai – apibūdina modernią miesto visuomenę, kurioje individai vadovaujasi savo asmeniniais interesais ir asmeniniai santykiai yra daug labiau formalūs9. Šiuo
6 Vanagas J. Miesto teorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2003, p. 10. 7 Mumford L. 1937: What is a city? The City Reader, 3rd edition, London: Routledge, 2003. 8 Jacobs J. The Death and Life of Great American Cities. New York: Random House, 1961, p. 36. 9 Tonkiss F. Space, the City and Social Theory. Didžioji Britanija: Polity Press, 2005, p. 12.
10 požiūriu pramonės augimas ir miesto plėtra tampa varomąja jėga, naikinant tradicinės, šeima paremtos, bendruomenės gyvavimą. E. Durkheim turėjo panašų atspirties tašką, tačiau klausimas, į kurį jis bandė atsakyti – kaip pasikeitimai visuomenėje paveiks visuomeninį glaudumą arba visuomeninį solidarumą. Jo nuomone, „Gemeinschaft yra apibrėžiamas mechaninio solidarumo, kai tuo tarpu Gesellschaft – organinio solidarumo“10. Mechaninis solidarumas yra būdingas kaimo vietovėse, kur žmonės pažįsta vienas kitą, šeimos sąryšiai yra stiprūs, žmonės išpažįsta tą patį tikėjimą, dalinasi tomis pačiomis socialinėmis ir kultūrinėmis vertybėmis ir t. t. Organinis solidarumas charakterizuoja modernų miestą, kur žmonės labiau išsiskiria vieni nuo kitų skirtinga kilme, išpažįstamu tikėjimu ir čia dažnai dominuoja oficialūs santykiai. Kitas sociologas, G. Simmel, į miesto gyvenimą žvelgė per psichologinę prizmę. Jeigu F. Tönnies ir E. Durkheim išdėstė holistinį pažiūrį, tai G. Simmel požiūris yra labiau individualistinis. Jis analizuoja individams miesto gyvenimo sukeltus padarinius, sutelkdamas dėmesį į žmogaus asmeninius santykius su kitais individais. Didmiesčio gyventojas daug dažniau bendrauja su svetimšaliais. Taigi, jis automatiškai išvysto gebėjimą įjungti apsauginį mechanizmą tam atvejui, jei reikėtų apsiginti. Žmonių santykiai dideliuose metropoliuose yra šaltesni, išskaičiuoti, racionalūs, beasmeniai ir tiksliniai, paveikti didelio tankumo. Nepaisant to, jis taip pat išskiria pozityvų miestietiško gyvenimo būdo aspektą lyginant su kaimiškuoju. Pavyzdžiui, maži miesteliai (kaimai), skirtingai negu miestai, yra apibūdinami kaip stokojantys privatumo. Čikagos mokyklos sociologas E. W. Burgess sukūrė koncentrinio zonavimo modelį, kuriuo remiantis miesto žemė pagal taisyklingą struktūrą būtų suskirstyta į zonas, skirtas verslui, gamybai, skirtingų socialinių klasių apgyvendinimui ir t.t. (1 schema).
1 schema. Koncentrinio zonavimo modelis pagal E. W. Burgess.
10 Ten pat, p. 12.
11 Centrinė miesto dalis yra verslo ir pasilinksminimo įstaigų vieta – aukštomis kainomis įvertinta žemė, skirta tiems, kurie gali sau leisti mokėti dideles sumas ar nuompinigius. Gyvenamieji kvartalai išdėstyti toliau nuo centro, o atstumas nuo centro atspindi žmonių finansines galimybes. Miesto priemiesčiuose įsikurtų didesnes pajamas turintys gyventojai. Šis modelis, būdingas Anglo-Sakso miestams, buvo stebimas Jungtinėse Amerikos Valstijose industrializacijos laikotarpiu. Tuo tarpu Prancūzijoje stebimas atvirkščias reiškinys, kuomet buržua klasė užėmė miesto centrą, o mažiau pasiturintys gyventojai kėlėsi į miesto pakraščius.
Apibendrinant, industrinės revoliucijos padariniai – staigus miestų augimas, lėmęs chaotišką jų vystymąsi, demografinis sprogimas, pabloginęs gyvenimo sąlygas (didelis gyventojų tankumas, blogos sanitarinės sąlygos, oro užterštumas ir kt.) paskatino ieškoti naujų miesto plano struktūrų. XIX a. pradžioje, sparčiai plečiantis pramonei, prie lengvosios pramonės fabrikų pradeda kurtis nauji miesteliai, skatindami kurti naujų, nedidelių, tirštai apželdintų miestų projektus. Robert Owen pasiūlė kompaktiško "Vienybės" miestelio (1200 gyventojų), kurio centre keturkampė aikštė su visuomeniniais pastatais, apsupta mažaaukščių gyvenamųjų namų, planą. Miestelį turėjo juosti apie 500 ha žemės, sudalytos sklypais, plotas. Charles Fourier savo knygoje "Darbininkų miestas" siūlė sujungti žmonių bendruomenės, žemės ūkio ir industrinės gamybos veiklą, kuriant 1600-2000 darbininkų jungiančias bendruomenes, įsikūrusias gerai įrengtų namų kvartaluose, supamuose žemės ūkio paskirties žemės. Žymus anglų utopistas William Morris panašias idėjas sujungė į nuoseklią sistemą, artimą būsimajai miesto – sodo sampratai. Laikui bėgant, atsirado šių idėjų įgyvendintojų. Titus Solt pradėjo statyti vieną pirmųjų tokio tipo miestą – Solteirą, J. Kedber įkuria Bournville netoli Birmingemo, W. Liver – Port Sanlight prie Liverpulio. Šių miestų atsiradimas buvo ne tik geras pavyzdys tolimesnei darbininkų miestų plėtrai, bet ir privedė prie Ebenezer Howard pasiūlytos miesto – sodo idėjos.
1.1. Miesto – sodo koncepcija
E. Howard sukurta miesto – sodo idėja gimė reaguojant į 1880-ųjų ir 1890-ųjų metų Londono miesto socialinę būklę. Šiuo laikotarpiu Londono miestą daugiausiai sudarė lūšnynai. Tai buvo šiurpi bedarbystės, skurdo, taršos ir ligų plitimo vieta, tačiau tuo pačiu ir ekonominės, socialinės bei kultūrinės veiklos dalis. Tuo tarpu Viktorijos epochos užmiestyje jautėsi žemės ūkio sąstingis ir tai nesiūlė nei pakankamo darbo, nei darbo užmokesčio ar tinkamo socialinio
12 gyvenimo, tačiau tai buvo gryno oro ir sveikos aplinkos oazė11. Kombinuojant teigiamus Viktorijos epochos miesto ir Viktorijos epochos užmiesčio aspektus, gimė naujos rūšies gyvenvietė – miestas-kaimas. Tai gyvenvietė, kuri turėtų turėti „visus aktyviam miesto gyvenimui reikiamus procesus bei kaimo idilės, gamtos grožio, ekologijos pranašumus, gautus puikioje miesto – sodo kombinacijoje“12. Tai tampa magnetu, traukiančiu žmones iš perpildyto miesto į užmiestį. Šis modelis yra žinomas kaip trijų magnetų ir buvo publikuotas 1898 m. išleistoje knygoje "Rytdiena: taikus kelias į tikrąją reformą" ("Tomorrow: A Peaceful Path to Real Reform"). Kuriamas nedidelis, kompaktiškas, tačiau pilnai funkcionuojantis miestas, sujungiantis kaimo ir miesto privalumus, sukuriant kokybiško gyvenimo sąlygas bei suteikiant galimybę įsidarbinti šalia namų. Toks miestas, pasak jo, galėtų būti miestas – sodas, sukurtas atsižvelgiant į šias nuostatas: miesto žemė turėtų būti pakankamai pigi, gyventojų skaičius neturėtų viršyti 30000, statomi gyvenamieji namai turėtų būti mažaaukščiai. Miesto schema – spindulinio-žiedinio plano miestas, užimantis apie 240 ha. E. Howard schemoje šeštadalį šios teritorijos užima miesto teritorija, o likusi dalis paliekama žemės ūkio reikmėms. Miesto pakraštyje tarp užstatytos gyvenamosios teritorijos ir žemės ūkio paskirties žemės kuriamos pramonės įmonės, beje, statomos taip, kad vyraujantys vėjai negalėtų atnešti į miestą jų išmetamos taršos. Miesto centre projektuojami visuomeniniai komercinės paskirties pastatai. Spindulinės gatvės išskirstytos į kategorijas – pagrindines bei antraeiles. E. Howard siūlė miestus – sodus statyti toliau nuo pramoninių centrų, su kuriais juos jungtų geležinkelio linijos bei keliai. Miesto – sodo augimas, pasak E. Howard, turėtų būti griežtai apribotas, tuo būdu būtų galima išvengti nepageidaujamų didmiesčio ydų. Miestui pasiekus kritinę ribą, šalia turėtų būti kuriamas kitas miestas – sodas, vienas nuo kito atskirtas apsaugine žemės ūkio paskirties ar miškų juosta. E. Howard iškeltos idėjos susilaukė nemažo įvairių žmonių dėmesio. Siekdamas vystyti ir įgyvendinti savo idėjas, 1902 m. jis įkūrė "miesto – sodo kompaniją". Pasitelkęs architektus R. Unwin ir B. Parker bei numatęs vietą – 55 km nuo Londono, 1903 m. pradėjo projektuoti miestą – sodą Lečvortą (Letchworth)13. Projektuojant Lečvortą nebuvo griežtai laikomasi E. Howard pateiktos schemos. Šiame mieste – sode yra centrinė aikštė, prie jos yra nedidelis parkas ir iš jos spinduliniu principu šakojasi gatvės, sujungtos kitų gatvių, sudarančių daugiakampį (vietoj E. Howard siūlytų žiedinių gatvių – aveniu), buvo palikta tuščios erdvės būsimiems parkams, tačiau pagrindinis skirtumas tarp E. Howard siūlytos schemos ir Lečvorto yra tai, kad jis nėra apsuptas apsauginiu
11 Hall P, Ward C. Sociable Cities: The Legecy of Ebenezer Howard, England: John Willy & Sons Ltd, 1998. 12 Garden Cities of To-Morrow, prieiga per internetą: http://www.library.cornell.edu/Reps/DOCS/howard.htm 13 Philippe Panerai, Jean Castex, Jean Charles Depaule, Ivor Samuel. Urban Forms. The Death and Life of the Urban Block. Great Britain, 2004, p. 30-55.
13 žemės ūkio paskirties žemės žiedu, bet pramonės pastatai suprojektuoti taip, kad vyraujantys vėjai nuneštų jų išmetamus dūmus bei kitokią taršą į kitą pusę. Lečvorto gatvės buvo griežtai suskirstytos į kategorijas atsižvelgiant į judėjimo intensyvumą. Šaligatviai nuo važiuojamosios dalies atskirti gazonais, apsodintais medžiais ir krūmais, taip apsaugant gyventojus nuo keliamų dulkių. Projektuojant Lečvortą buvo numatyti vandentiekio bei kanalizacijos tinklai, taip pat numatyta nemažai būdų, kaip pagerinti miesto sanitarinę būklę (pvz., buvo nustatyti pastatų projektų sanitariniai normatyvai, apibrėžiantys minimalų gyventojų patalpų tūrį). Lečvorte buvo pastatytos mokyklos, bibliotekos, įrengtos vaikų žaidimų, sporto aikštelės. Taigi, Lečvortas tapo pirmuoju įgyvendintu miestu – sodu, savarankišku miestu, nebepriklausančiu nuo kito, greta esančio centro. Toliau sekė kitų miestų – sodų projektai: Velvinas (Welwyn Garden City) buvo pradėtas statyti 1920 m. po Pirmojo pasaulinio karo ir tapo daugelio Anglijos miestų, pastatytų po Antrojo pasaulinio karo pagal vyriausybinę programą, prototipu. Hempstedas (Hempsted), Londono priemiestis, 1907 m. – vienas nuosekliausių E. Howard idėjos įgyvendinimų. Jis buvo pastatytas pagal griežtą planą, gausiai apželdintas. Kitas pavyzdys būtų 1928 m. pradėtas Redberno (Redbern) Niujorke kūrimas. Architektų Clarens Stain ir Harry Wright suprojektuotas 25000 gyventojų miestas – palydovas skyrėsi nuo E. Howard pasiūlytos schemos pramonės ir apsauginio žemės ūkio paskirties žiedo nebuvimu. Tačiau C. Stain pasiūlytoje schemoje buvo daug miesto – sodo bruožų: griežtai kategorijomis buvo išskirtos gatvės, pėsčiųjų, transporto eismas, jų sankirtos išskirtos dviem lygiais, gyvenamosios patalpos orientuotos į želdynų pusę, į kvartalus įsiterpiantys gausūs želdynai, susiliejantys į vientisą miesto želdinių sistemą. Svarbus architektų siekis – kad gyventojai galėtų pajusti ryšį su gamta. Tai yra vienas svarbiausių miesto – sodo bruožų. Šiandien miesto – sodo koncepcijos esminius sprendimus galima atrasti Naujojo urbanizmo šalininkų teorijose ir projektuose. Jie bando suderinti tradiciniam miestui būdingus aspektus su šiandienos aktualijomis ir poreikiais.
1.2. Naujojo urbanizmo idėjos ir principai
Naujasis urbanizmas iš esmės yra neo-tradicinis judėjimas, gimęs kaip reakcija, neigianti modernistų suformuotus miesto raidos principus. Jie kritikuoja funkcionalistinę planavimo sistemą, laikydami modernistus atsakingais už senųjų miesto dalių degradaciją bei chaotišką ir nevaldomą naujų teritorijų išsidriekimą. Ieškodami alternatyvos naujojo urbanizmo teorijos šalininkai siūlo peržiūrėti požiūrį į tam tikrus miesto aspektus ir atkreipti didesnį dėmesį į
14 visuomenės bendruomeniškumo jausmo stiprinimą, naudojimosi automobiliais mažinimą, tvaraus vystymosi principus. Naujojo urbanizmo kongreso (CNU), įvykusio 1993 m., tikslu tapo „kurti pastatus, kaimynystes ir regionus, kurie teiktų gyventojams aukštos kokybės gyvenimą, tuo pačiu išsaugant gamtinę aplinką“ (CNU). Naujojo urbanizmo projektavimo teorijos esmė yra bendruomenės jausmo kūrimas14.
Naujojo urbanizmo keliami pagrindiniai principai15:
Įveikiami atstumai (Walkability) (2 schema)16. Dauguma dalykų yra išdėstyti dešimties minučių atstumu nuo namų ir darbo vietos. Projektuojamas pėstiesiems patogus gatvių išplanavimas (siauros, mažo intensyvumo, gausiai apsodintos medžiais gatvės, namai statomi arčiau gatvių, automobilių stovėjimo aikštelės projektuojamos centro pakraščiuose arba paslėptos požeminiuose garažuose). Didelis dėmesys skiriamas pėsčiųjų takų projektavimui be automobilių.
2 schema. Funkcinių ryšių schema.
14 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form: an assessment of the social doctrine of new urbanism, Urban Studies, 1998 (36), p. 2. 15 Shaping the City Studies in History, Theory and Urban Design. Edited by Rodolph El-Khoury and Edward Robbins. New York and London: Routledge, 2004. New urbanism: Creating Livable Sustainable Communities, prieiga per internetą: www.newurbanism.org 16 Mostafavi M, Doherty G. Ecological Urbanism. Šveicarija: Lars Muller Publishers, 2010, p. 406-411.
15 Funkciniai ryšiai (Connectivity). Sujungtas gatvių tinklas, kuris išsklaido susidariusį eismą ir lengvina kasdienį pasivaikščiojimą. Vyrauja hierarchija tarp siaurų gatvelių, bulvarų ir alėjų. Aukštos kokybės pėsčiųjų gatvių tinklas ir viešosios erdvės kiekvieną pasivaikščiojimą paverčia maloniu. Funkcijų įvairovė (Mixed-use and Diversity). Parduotuvių, biurų, maitinimo įstaigų, apartamentų įvairovė apylinkėje, kvartale ar pastate. Taip pat siekiama žmonių amžiaus, rasių, įvairių socialinių sluoksnių ir kultūrų įvairovės. Būsto įvairovė (Mixed Housing). Plačios būsto pasirinkimo galimybės jo dydžio ir kainos prasme. Kokybiška architektūra ir urbanistinis projektavimas (Quality Architecture and Urban Design). Žmogiškojo mastelio architektūra ir estetiška bei patraukli aplinka kuria vietos dvasią bei turtina žmogų. Tradicinė apylinkių struktūra (Traditional Neighbourhood structure) (3 schema)17. išsiskiriantis centras ir pakraštys. Kuriama vieša atvira erdvė centre, kaip municipalitetas. Miesto centre tankus užstatymas progresyviai mažėjantis į gyvenvietės kraštus.
3 schema. Tradicinė apylinkių sistema.
Padidintas tankumas (Increased Density). Daugiau gyvenamosios vietos, parduotuvių ir paslaugų teikimo pastatų projektuojama arčiau vieni kitų, kad įgalintų efektyvesnį paslaugų ir išteklių naudojimą ir sukurtų patogesnę, malonesnę vietą gyventi. Išmani transporto sistema (Smart Transportation). Išvystytas aukštos kokybės traukinių tinklas, jungiantis miestus, miestelius ir apylinkes; pėstiesiems draugiškas projektavimas, kuris skatina didesnį fizinį aktyvumą: dviračių, riedučių, motorolerių naudojimą, vaikščiojimą, bėgimą.
17 Mostafavi M, Doherty G. Ecological Urbanism. Šveicarija: Lars Muller Publishers, 2010, p. 406-411.
16 Tvarumas (Sustainability). Minimalus poveikis aplinkai, eko-draugiškos technologijos, pagarba ekologijai ir natūralioms sistemoms, energijos vartojimo efektyvumas, mažesnis kuro suvartojimas, daugiau vietinės gamybos, daugiau fizinio aktyvumo, mažiau transporto naudojimo. Gyvenimo kokybė (Quality of Life), kurią bendrai formuoja visi anksčiau išvardinti kriterijai, kurdami bendruomeniškumo jauseną.
Naujojo urbanizmo planavimo branduolį sudarantys pagrindiniai kriterijai aptinkami ir senųjų miestų struktūrose. Pavyzdžiui, tradicinė apylinkių sistema, kada išskiriamas centras kaip vieša erdvė, tankesnis užstatymas, hierarchija tarp siaurų gatvelių, bulvarų ir alėjų, funkcijų ir veiklos įvairovė bei jų lengvas pasiekiamumas pėstute įveikiamu atstumu. Visi šie dešimt principų turi būti įgyvendinti kituose trijuose lygmenyse: 1. regioninis planavimas – didmiestis, miestas ir miestelis; 2. kaimynystė, rajonas ir koridorius; 3. gatvė, kvartalas ir pastatas. Žvelgiant iš regioninės perspektyvos pripažįstama, kad fizinė aplinka viena egzistuoti negali, todėl integruojami socialinis, politinis ir ekonominis kontekstai.
Regionas sudarytas iš tokių elementų kaip miestas, priemiestis ir gamta, kurie turi būti suvokiami kaip visuma. Taip pat ir kaimynystė su savo elementais – gyvenamieji namai, parduotuvės, parkai, visuomeniniai pastatai ir prekyba, turi būti projektuojami kaip visuma. Visos šios dalys turi būti projektuojamos kartu, norint išvengti problemų, su kuriomis susiduriame šiandien bei pasiekti norimų rezultatų. Regionas privalo būti traktuojamas kaip kultūrinė ir ekonominė ekosistema, o ne mechaninis pavienių vietų koliažas, todėl turėtų būti projektuojamas tuo pačiu būdu kaip ir rajonas. Tiek rajonui, tiek ir visam regionui reikia tvirtos gamtinės apsaugos sistemos, gyvybingų centrų, žmogui pritaikytos judėjimo sistemos, stiprios pilietinės sąjungos, integruotų kultūrų. Šios dvi pakopos turi panašius bruožus, kurie pastiprina vienas kitą. Labai svarbu yra užtikrinti gerą susisiekimą tiek regiono mastu, tiek ir kaimynijos masteliu. Šiuo metu keliavimas nuosavu transportu užima pirmąją vietą kitų keliavimo būdų atveju. Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei 82,0 proc. visų kelionių yra įvykdomos automobiliu. Europiečiai naudoja automobilius vidutiniškai 40,0-60,0 proc. mažiau nei amerikiečiai. Lyginant Europos ir Amerikos keliavimo įprotį, matoma ne tik automobilio didelė naudojimo reikšmė JAV, bet taip pat ir santykis su kitomis judėjimo alternatyvomis. Visose Europos šalyse vaikščiojimas ar važiavimas dviračiu, o ne transportu yra stebėtinai
17 dominuojantis – teigia P. Caltroph18. Taip yra todėl, kad judėti yra daug paprasčiau ir įdomiau Europos miestų aplinkoje – tankiose, įvairiose, pėstiesiems pritaikytose gatvėse. Skandinavijos šalys, o taip pat Olandija, Belgija turi išvystytą platų gatvių tinklą, gerą dviračių takų sistemą, kuri lengvina keliavimą šia transporto priemone. Taip pat dauguma europiečių dviračiais nuolat važinėja į darbą, Europos traukinių stotys dažnai turi daugiaaukščius dviračių stovėjimo vietų garažus. Didesnė vaikščiojimo bei važinėjimo dviračiu dalis yra saugesnės, įvairesnės, funkcionuojančios gatvės padarinys. Klimatas neturi reikšmės, pavyzdžiui, Švedijoje, žiemos metu klimato sąlygos yra iš tiesų sunkios, tačiau patys švedai, turėdami finansines galimybes patogiai keliauti šiltame automobilyje, sąmoningai renkasi ekologiškesnį ir sveikesnį judėjimo būdą. Apie 49,0 proc. visų kelionių yra įvykdoma einant pėsčiomis arba važiuojant dviračiu, tuo tarpu Jungtinėse Amerikos Valstijose – tik 11,0 proc. Taip pat ir viešojo transporto naudojimas yra 11,0 proc. Švedijoje ir tik 3,0 proc. JAV19. Kaip fizinis kontekstas, taip pat labai svarbūs yra socialinis, ekonominis ir kultūrinis aspektai, kurie prasideda kaimynystės rėmuose. Įvairi aplinka ir žmogiškas mastelis augina tam tikrą intensyvumą ir socialumą, visuomeniškumą, kas savo ruožtu kuria tamprų identitetą ir stiprų bendruomenės jausmą. Didelę įtaką miestų plėtrai į periferiją daro tai, kokiu mastu ir kur verslo interesams superkama žemė, taip pat paskolų palūkanų dydis ir centrinės bei vietinės valdžios nustatyti mokesčiai. JAV po Antrojo pasaulinio karo išsiplėtė didžiųjų miestų priemiesčiai ir viena iš pagrindinių priežasčių buvo ta, kad valstybė nusprendė suteikti mokesčių lengvatas namų pirkėjams ir statybos firmoms, o finansų organizacijos nustatė specialią kreditų teikimo tvarką. Visa tai sudarė sąlygas statyti ir pirkti naujus namus miesto periferijoje ir tuo pat metu skatino pramonės gaminių, tokių kaip automobiliai, paklausą. Daugumai žmonių šiandien miestiškas turi neigiamą reikšmę, miestas reiškia nusikaltimus, perpildymą, skurdą ir dideles grūstis. Tai reprezentuoja aplinką, kuri išstumia žmones iš sveiko ryšio su gamta ir žeme. Stereotipu yra tapę Amerikos getai, kriminalais apipintos betono džiunglės, kurios naikina bendruomenę ir žmogišką potencialą. Lietuvoje kaip pavyzdį būtų galima minėti daugiabučių mikrorajonus. Reakcija į šį stereotipą buvo viduriniosios klasės pasitraukimas į uždaresnį pasaulį – individualių namų priemiesčius. Dėl to daugiau kaip pusę paskutinio amžiaus, miestų planavimas buvo nukreiptas į gyventojų skaičiaus miestuose mažinimą dėl kuriamų miestų – satelitų Europoje ir naujų Amerikos priemiesčių augimo. Kita vertus, yra grupė žmonių, kuriems žodis miestiškas reprezentuoja ekonomines galimybes, kultūrą, gyvybingumą, naujumą, inovacijas ir visuomenę. Šis pozityvus mąstymas
18 Calthorpe P. Urbanism in the Age of Climate Change. Washington: Island Press, 2011, p. 78. 19 Calthorpe P. Urbanism in the Age of Climate Change. Washington: Island Press, 2011, p. 79.
18 atsiskleidžia miestų centrinių dalių atnaujinimo projektuose, kur pradeda dominuoti viešosios erdvės, parkai, pėsčiųjų gatvės, prekybos centrai, menai ir institucijos vėl tampa verte ir geidžiamu produktu. Naujai infiltruotas gyvenimas daugybėje miestų centrų vėl sugrąžino žmones į juos.
Priemiesčiai daugybe atvejų gali būti „miestiški“, jei veikia gera susisiekimo sistema, išvystytas viešojo transporto sektorius, priemiesčiai gali pasiūlyti įvairias veiklas, darbo vietas, poilsio zonas, tačiau tai turi būti planuojama, atsižvelgiant į pasikeitusią šiandienos situaciją, kuomet nebeliko šeimos branduolio, žmonės gyvena vieni arba vieniši tėvai, moterys išėjo dirbti – nebeliko namų šeimininkės statuso. Priemiesčiai turėtų būti orientuoti į įvairias socialines grupes. Modernistų žymusis pasakymas „forma seka funkciją“ tolygi urbanistų „forma seka demografiją“ posakiui. Miestų augimas bei bendruomenės formavimas turi atsižvelgti į demografijos tendencijas, vyraujantį amžių, šeimų dydį, pajamas ir kultūrą.
Apžvelgiant šiuos Naujojo urbanizmo deklaruojamus principus galima daryti išvadą, kad naujasis urbanizmas orientuojasi į socialinius reiškinius, žmonių bendruomeniškumą, ekologiją. Kiekviena vieta turi reikšmę, kiekvienam žmogui tai asmeninė patirtis. Vienas svarbiausių gyvenamosios aplinkos kokybės socialinių rodiklių – tai vietos gyventojų emocinis ryšys, „suaugimas“ su ja, identifikacija. Namai yra pirmoji stotelė, kuri supa individą ir pradeda formuoti jo aplinką, supratimą, ryšį su kitais individais, todėl kiekvienas naujas susitikimas „verdančioje“ alėjoje, gyvame gatvės šurmulyje kaip ir savoje svetainėje turi būti prioritetas. Sociologo Mitchell Duneier žodžiais, gera kaimynija, kai „ant to paties šaligatvio vienu metu priima turtinguosius ir benamius, filosofijos daktarus ir bemokslius“20.
1.3. Šiuolaikinių Europos priemiesčių projektavimo sprendiniai
Europoje Naujasis urbanizmas įgavo miestietiškos gyvenvietės (Urban Village) terminą. Miestietiška gyvenvietė yra apibrėžta kaip pakankamai maža gyvenvietė suburti bendruomenę, kurią formuotų grupė vienas kitą remiančių žmonių, tačiau tuo pačiu pakankamai didelė, kad prisiimtų atsakomybę už dalį teikiamų paslaugų. Miestiškos gyvenvietės koncepcija yra grindžiama mišria urbanistine plėtra tvaraus masto samprata. Priemiesčių analizei pasirinkti keturi skirtingi projektai. Pirmieji du pavyzdžiai – istorizmo miestų laikus menantys priemiesčiai – Jakriborgas Švedijoje ir Poundburry Jungtinėje Karalystėje, kuris laikomas naujojo urbanizmo krikštatėviu. Antrasis ir trečiasis pavyzdžiai yra
20 Giddens Anthony. Sociologija. Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika, 2005, p. 528-554.
19 naujai suprojektuoti gyvenamieji kvartalai Švedijoje, kurie patvirtina tai, jog Skandinavijos valstybės daug dėmesio skiria tvariajai miestų plėtrai. Priemiesčiai nagrinėjami dėmesį atkreipiant į šiuos veiksnius: mišrios paskirties panaudojimą, integruojant kiek įmanoma daugiau darbo, paslaugų ir gyvenimo funkcijų; pakankamą tankio sukūrimą, siekiant užtikrinti viešojo transporto ir kitų paslaugų gyvybingumą; parkų ir kitų viešų erdvių integravimą; gyvenamųjų namų tipologiją; viešojo transporto plėtrą. Visi minėti veiksniai, lemiantys gyvenamos teritorijos gyvybingumą ir pilnavertiškumą, yra būdingi istoriniams miestų branduoliams – žmogiškas mastelis, miesto erdvinė struktūra, gatvių tinklo išplanavimas, socialinių funkcijų įvairovė.
Jakriborg’as, Švedija
Jakriborg‘as – priemiestis, išsidėstęs vakariniame Hjarup miestelyje, šalia geležinkelio linijos, jungiančios Lundo ir Malmo miestus. Jakriborg’as yra pastatytas viduramžių stiliumi, naudojant modernias medžiagas ir šiuolaikiškas statybų technologijas21 (1 pav.). Savo architektūra namai primena viduramžių Hanzos miestus, tačiau Jakriborg‘as nėra konkreti viduramžių miesto rekonstrukcija. Rajono statyba prasidėjo 1998 m., šeimininkų AB Jakri iniciatyva. Teritorijos dydis – 11,32 ha. Kvartalas gana tankiai apgyvendintas. Šiuo metu Jakriborg‘e apgyvendinta 300 apartamentų, nuo 1 iki 5 kambarių, kurių plotas svyruoja nuo 30 m2 iki 150 m2. Iš viso rajone gyvena apie 1000 žmonių.
1 pav. Jakriborg‘o vaizdas iš viršaus. 2 pav. Jakriborg‘o centrinės gatvelės fragmentas.
Jakriborg‘as yra tradicinio urbanizmo pavyzdys su istoriniu, būtent viduramžių, architektūriniu stiliumi. Jakriborg‘o tapatumui išreikšti svarbūs elementai yra durys ir langai. Architektūroje vyrauja skirtingų langų tipai: aukšti, suskaidyti į kvadratus iš šešių ar aštuonių stiklų, su nedidelėmis palangėmis. Visi pastatai yra arba pusiau mediniai, arba dažytų plytų, su
21 Instant Glamour. A new urbanism – or how much Glamour do we need?, prieiga per internetą: http://www.monu.org/mudot2/MSW_instant.pdf. Žiūrėta 2013 03 21.
20 stačiais, aštriais stogais ir frontonais, atsisukusiais į gatvės pusę. Pastatai skiriasi spalva, stogo nuolydžiu, lango ar durų dydžiu ir forma. Visi šie estetiniai sprendimai atitinka naujojo urbanizmo keliamus principus, kurių vienas – unikalumas – sukurti vietovės identitetą ir taip savo ruožtu stiprinti bendruomenės tarpusavio ryšius, kaip ir "būsto tipų įvairovė, taip pat skatina atsitiktinius kontaktus tarp žmonių iš skirtingų socialinių sluoksnių“22. Ši idėja yra sustiprinta naujojo urbanizmo chartijoje, kuri teigia, kad „kaimynystės viduje, platus būsto tipo ir kainų pasirinkimas gali suburti skirtingo amžiaus, rasių žmones, taip pat atnešti į kaimyniją pajamas iš kasdieninės veiklos, stiprinant tiek asmeninius, tiek ir pilietinius ryšius, būtinus autentiškai bendruomenei“23. Jakriborg‘e vyrauja įvairių tipų gyvenamieji namai, atsižvelgiant į kainą ir dydį. Priemiestyje gyvena įvairių socialinių grupių atstovai. Dominuojančios gyventojų kategorijos yra: pirma – jaunos šeimos su vaikais, antra – dviejų jaunų suaugusių asmenų šeima ir trečia – studentai. Kita vertus, Jakriborg‘as sulaukia nemažai kritikos, ypač dėl architektūrinės estetinės savo išvaizdos. Mano manymu, estetikos požiūriu kelia abejonių toks viduramžių miestų „kopijavimas“. Pavyzdžiui, Jakriborg‘o, Pounburry priemiesčių estetinė išvaizda neatitinka nūdienos. Iš dalies tokios išvaizdos priemiesčiai pritraukia daugiau žmonių, nes, primindami senamiestį, kuria jaukią atmosferą, tačiau toks dirbtinas tiesioginis istorinių miestų interpretavimas balansuoja ant kičo ribos. Kritikai pastebi, kad miestelis turi dirbtinį Disneyland‘o jausmą. Namai truputį per simetriški, gatvės per tiesios, o grindinio akmenys – poliruoti. Architektės Agnetos Hahne nuomone, Jakriborg‘e "jaučiasi nesąžininga aplinka. Galbūt tai simptomiškai dėl istorijos prasmės trūkumo, kuri charakterizuoja mūsų laikmetį"24. Pagrindinėje gatvėje pirmuose pastatų aukštuose veikia smulkios krautuvėlės, restoranai, laisvalaikiui praleisti skirtos vietos, o viršutiniuose aukštuose įkurti apartamentai (2 pav.). Kvartalo centre suprojektuota aikštė – svarbiausias gyventojų susitikimo taškas. Viešos erdvės – viena iš svarbiausių „gyvo“ miesto sudėtinių dalių, tačiau būtina sąlyga – pačios viešos erdvės turi būti „gyvos“. Viešų erdvių gyvybingumą lemia ne kas kita, o joje besilankantys žmonės, tad svarbiausiu uždaviniu tampa sukurti estetiškai, psichologiškai patogią ir funkcionalią erdvę25. Šiuo atveju Jakriborg‘e suprojektuota aikštė vizualiai primena bet kurį viduramžių miesto branduolį. Aplink aikštę perimetru pastatytų namų pirmuosiuose aukštuose įsikūrusios kavinės, bakalėjos ir kt. smulkios krautuvėlės. Pačioje aikštėje švenčių metu vyksta įvairūs renginiai,
22 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form: An Assessment of the Social Doctrine of New Urbanism. Urban Studies Journal Limited, 1999 (36). 23 Lecesse, Michael, & Kathleen McCormick. Charter of the New Urbanism. New York, NY: McGraw-Hill, 2000, p. 89. 24 Modern Swedish Town Evokes History's Charm, Los Angeles Times, prieiga per internetą: http://articles.latimes.com/2005/apr/17/news/adfg-newold17. 25 Carmona M, Heath T, Oc T, Tiesdell S. Public Spaces, UK, 2003, p.10.
21 turgus. Suformuotos gyventojų poilsiui skirtos pasisėdėjimo vietos. Jan Gehl rašo: gyvenimas verda pėsčiomis ir žmonės mieste, tai tik pakvietimo klausimas. Tradicinis miestų planavimas yra paremtas miestų gyvenimu ir miesto erdve26. Gyvenamajame kvartale automobilių srautai ribojami. Eismas leidžiamas tik pagrindinėje gatvėje, šalutinės gatvelės skirtos tik pėstiesiems. Saugios gatvės yra naudojamos gatvės, o tokios jos yra, kai jose daug žmonių ir veiksmo, žmonių pro langą stebinčių miesto gyvenimą. Pasak E. Talen gatvės turi būti suprantamos daugiau kaip viešosios erdvės negu kaip tuštumos tarp pastatų ir todėl privalo būti tokios, kurios apgyvendintų pėsčiąjį. Gatvės turi būti projektuojamos taip, kad skatintų gatvės gyvenimą bei joje esančių žmonių veiklą, kuri savo ruožtu stiprintų bendruomenės kolektyvinę sąmonę ir kurtų vietos tapatumo jausmą27. Automobilių prieiga nėra leistina kvartalo viduje. Automobilių stovėjimo aikštelės suprojektuotos už kvartalo ribų, maždaug penkių minučių ėjimo atstumu nuo centro. Savininkų užmojai yra priemiestyje apgyvendinti 7000 gyventojų. Tai reiškia šiandienio Hjärup gyventojų skaičiaus dvigubinimą, kuris šiandien yra 3600. 7000 gyventojų, kaip mano savininkai, yra būtinas skaičius, kad užtikrintų kvartalo ekonomiką (parduotuvės, restoranai)28.
Poundburry, Jungtinė Karalystė
Gyvenamųjų namų priemiestis Poundburry yra urbanistinė Dorčesterio miestelio Jungtinėje Karalystėje tąsa. Kvartalo statyba prasidėjo 1993 m. princo Čarlzo iniciatyva. Projekto autoriai – Leon Krier ir Alan Baxter & Associates. Pagrindinė šio kvartalo idėja buvo sukurti įvairios paskirties gyvenamąjį rajoną, pritaikant tvariosios architektūros principus, kurių pagrindiniai yra – didelis gyventojų tankumas, mišri paskirtis, mišri valdymo sistema, aukšta gyvenimo kokybė bei propaguojamas fizinis aktyvumas29. Priemiesčio centras tankiai užstatytas ir apgyvendintas (3 pav.). Pateiktoje iliustracijoje vaizduojamas miestelio vaizdas iš viršaus. Urbanistinėje struktūroje aiškiai matosi istoriniams miestams būdingas užstatymas, suformuotos siauros gatvelės greta kurių perimetriniu užstatymu statomi namai. Patekimai į apartamentus suprojektuoti iš gatvės pusės, o nugarinėje dalyje suformuoti nedideli angliško tipo sodeliai bei bendri kiemai. Gyvenvietėje telkiasi įvairios paskirties pastatai – biurai, parduotuvės, kavinės, kitas paslaugas teikiančios įmonės ir
26 Gehl J. Life between buildings: Using Public Space. New York: Van Nostrand Reinhold company, 1987. 27 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form: An Assessment of the Social Doctrine of New Urbanism. Urban Studies Journal Limited, 1999 (36). 28 Modern Swedish Town Evokes History's Charm, Los Angeles Times, prieiga per internetą: http://articles.latimes.com/2005/apr/17/news/adfg-newold17. 29 Philippe Panerai, Jean Castex, Jean Charles Depaule, Ivor Samuel. Urban Forms. The Death and Life of the Urban Block. Great Britain, 2004, p. 186-189.
22 apartamentai. „Vietiniai centrai turi būti projektuojami kaip bendruomenės tvirtinimo taškai, tenkinantys kasdienius vietos gyventojų poreikius“30. Tai vienas iš naujojo urbanizmo keliamų pagrindinių principų, kuriant ryšius tarp vietos gyventojų.
3 pav. Poundburry priemiesčio fragmentas iš viršaus. 4 pav. Poundburry gatvelės vaizdo fragmentas.
Poundburry gyvenvietėje suprojektuotas siaurų, kreivų gatvelių tinklas su išsibarsčiusiomis mažomis aikštėmis, kurių nei viena neprimena tikros aikštės (4 pav.). Anot architekto Witold Rybczynski, nors iš pradžių toks klaidžių gatvelių labirintas klaidina, tačiau po dienos kitos yra lengva surasti kelią aplink, panašiai kaip naršyti viduramžių miesto centrą31. Gatvėse nėra numatytos automobilių stovėjimo vietos. Jos skirtos tik pėstiesiems, o automobiliai yra statomi gyvenvietės prieigose arba užpakalinėse kvartalų dalyse. Naujojo urbanizmo projektuojama viešoji erdvė dažnai remiasi gatvių tinklu, važiuojamosios dalies ir šaligatvių tam tikra hierarchija. Tai paaiškinta Naujojo urbanizmo chartijoje, kurioje sakoma, kad "gerai pertvarkytų kaimynysčių gatvių tinklas radikaliai gerina pėsčiųjų aplinką – šaligatviai faktiškai tampa pirmine bendruomenės vieša erdve"32. Šiuo atveju transporto priemonių laikymui skirtos vietos suprojektuotos užpakalinėse kvartalų dalyse arba prieigose. Tankus skersgatvių tinklas jungia automobilių stovėjimo zonas su centrine gyvenvietės dalimi. Gyvenvietė sulaukia nemažai kritikų dėmesio. Kaip rašo architektūros profesorius Witold Rybczynski neseniai publikuotame straipsnyje „Behind the facade“, Hugh Aldersey-Williams dar projekto pačioje pradžioje rašė, kad „nepatogus anachronizmas aušta kaip naujasis amžius“.
30 Falconer, Ryan, Peter Newman, & Billie Giles-Corti. Is Practice Aligned With the Principles? Implementing New Urbanism in Perth, Western Australia. Transport Policy 17, 2010, p. 288. 31 Rybczynski W. Behind the facade // Architect, November 2013, prieiga per internetą: http://www.architectmagazine.com/international-projects/behind-the-facade-of-prince- charless-poundbury.aspx 32 Lecesse, Michael, & Kathleen McCormick. Charter of the New Urbanism. New York, NY: McGraw-Hill, 2000, p. 86.
23 Taip pat minima "The Observer" išspausdintas Stephen Bayley pasisakymas, kad Poundburry gyvenvietė "tuščias spindesys" arba Andy Spain ArchDaily tinklalapio dienoraštyje paskelbtas verdiktas, kad tai „viduriniosios klasės getas“, tačiau pats Witold Rybczynski nelinkęs taip greitai pasmerkti Poundburry priemiesčio projekto. Jis rašo: „aš atradau daug daugiau Poundburry priemiestyje nei modernistų skeptiškas žiūrėjimas. Vieta nėra nei anachronistinė, nei utopiška, nei elitinė. Taip pat tai nėra viduriniosios klasės getas. Tiesą sakant, Poundburry įkūnija socialines, ekonomines ir planavimo naujoves, kurios gali būti vadinamos tik radikaliomis“33.
Biskopshagen, Švedija
Biskopshagen kvartalas, esantis šalia Växjö miestelio, pradėtas statyti 2005 metais. Projekto autorė – švedų architektė Erika Wörman. Kvartalas buvo projektuotas angliško „Garden city“ principo metodu, kada namai statomi prie siaurų gatvelių, o už namų įrengiami sodai (5 pav.). Biskopshagen yra Söder miestelio, pastatyto 1912 m., taip pat atsižvelgiant į miesto – sodo principus, tąsa, todėl rajono pagrindinės savybės ir jo identitetas yra išsaugoti. Tai labai svarbus reikalavimas neo-tradiciniame planavime. Naujas kvartalas buvo suprojektuotas buvusioje vandens valymo įrenginių vietoje. Projektavimo pagrindiniu tikslu tapo tvarus lietaus vandens panaudojimas bei žaliųjų erdvių sutvarkymas. Miesto savivalda investavo į patrauklios ir jausmingos miestelio aplinkos sukūrimą, kuris siūlytų daug įvairių patirčių bei aukštų architektūros standartų gyvenamųjų namų34. Šiuos standartus jie galėjo pasiekti dėka mažesnio mastelio vystymo strategijos, kuri pritraukė daug mažų vietinių statybos ir nekilnojamojo turto įmonių kurti šį kvartalą. Pastatų aukštingumas ribojamas, projektuojami dviejų aukštų namai. Centrinėje kvartalo dalyje leidžiamas didesnis aukštingumas. Priemiestyje veikia tradicinė apylinkių struktūra35. Pagrindinis dėmesys yra skiriamas gatvės projektavimui – tai fasadų, žaliųjų erdvių projektavimas (6 pav.). Pirmuose pastatų aukštuose įsikūrusios įvairias paslaugas teikiančios įmonės. Patekimai į namus taip pat projektuojami iš gatvės pusės. Gatvės apželdintos medžiais ir gėlynais. Daug dėmesio skirta bendroms žaliosioms erdvėms, vaikų žaidimų aikštelėms, sodams bei parkams. Tai neatsiejama naujojo urbanizmo dalis. Pasak R. Fleming, A. Baum ir J. E.
33 Rybczynski W. Behind the facade // Architect, November 2013, prieiga per internetą: http://www.architectmagazine.com/international-projects/behind-the-facade-of-prince- charless-poundbury.aspx. 34 Architecture for Everyday Life: Sustainability by Sweden. Swedish Association of Architects, 2010, p. 62. 35 Mostafavi M, Doherty G. Ecological Urbanism. Šveicarija: Lars Muller Publishers, 2010, p. 406-411.
24 Singer žaliosios erdvės traukia žmones ir tokiu būdu paskatina socialinį visuomenės bendravimą36. K. Joongsub ir R. Kaplan atliktos studijos37 duomenimis, tradicinio priemiesčio ir netoliese esančios Naujojo urbanizmo bendruomenės ribose, nustatyta, kad atviros erdvės ir kitos gamtinės savybės buvo gyventojų įvardijamos, kaip pagrindinės pėstiesiems skirtos vietos ir paliko teigiamą įvertinimą bendruomenės pajautimo atžvilgiu. Be to, parkai „tarnauja kaip miestiečių pasididžiavimo ir vietos jausmo kūrimo simbolis, kas skatina didesnę kolektyvinę sąmonę bendruomenėje“38.
5 pav. Biskopshagen kvartalo vaizdas iš viršaus. 6 pav. Gatvelės vaizdo fragmentas.
Biskopshagen rajonas turi labai gerą funkcinį ryšį su Växjö centru. Ypač gerai suplanuota dviratininkų ir pėsčiųjų infrastruktūros sistema. Automobilių transportas leidžiamas pagrindinėse gatvėse. Gretimos gatvelės siauros ir miestiškos skirtos tik pėstiesiems. Naujasis urbanizmas daug dėmesio skiria pėsčiųjų veiklos dizainui. Skatinant vaikščiojimą pėsčiomis bandoma sumažinti kelionių automobiliu ilgį bei skaičių, vairavimo greitį, skatinti atsitiktinius socialinius ryšius tarp vietos gyventojų, suteikiant jiems galimybę pažinti vienas kitą bendruomenės ribose bei taip sustiprinti bendrumo jausmą. Didesnis dėmesys pėstiesiems taip pat padeda tausoti gamtos išteklius bei skatina žmonių fizinį aktyvumą, stiprina sveikatą39.
36 Fleming R, Baum A, Singer J, E. Social Support and the Physical Environment. Social Support and Health. New York: Academic Press Inc, 1985. 37 Joongsub K, Kaplan R. Physical and Psychological Factors in Sense of Community New Urbanist Kentlands and Nearby Orchard Village. Environment and Behavior, 2004, 36(3), p. 313-340. 38 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form: An Assessment of the Social Doctrine of New Urbanism. Urban Studies Journal Limited, 1999 (36). 39 Lecesse, Michael, & Kathleen McCormick. Charter of the New Urbanism. New York, NY: McGraw-Hill, 2000, p. 86.
25 Lomma Harbour, Švedija
Lomma savivalda, esanti vakarų Skåne palei Öresund pakrantę, buvo sukurta 1960- aisiais, kuomet buvo jungiami Lomma ir Flädie miesto rajonai. 1960-1970-ųjų metų laikotarpiu padidėjo gyventojų prieauglis ir šiandien rajone gyvena apytiksliai 18400 gyventojų. 2003 m. buvo parengtas Lomma uosto plėtros planas. Buvusi pramoninio uosto teritorija ribojasi su senuoju vietiniu verslo centru. Pirmieji namai buvo pastatyti 2005 m.40 Projektuojant Lomma Harbour kvartalą stengtasi įtraukti visus tvaraus vystymo aspektus, kaip energijos, vandens taupymas, ekologiškumas. Svarbiausiais raktiniais žodžiais tapo: tankus, žemas, turtingas ir tvirtas. Suprojektuota apytiksliai 330 gyvenamųjų namų: individualūs, vienai šeimai skirti būstai su sodais ir kotedžai. Pietinė kvartalo dalis yra gana tankiai apgyvendinta, čia vyrauja kotedžų tipo pastatai, terasiniai namai su sodais. Pietrytinėje dalyje užstatymo intensyvumas mažesnis, terasiniai namai su sodais išsidėstę paupiu (7 pav.). Į šiaurę nuo egzistuojančio pramoninio rajono, būstai yra suplanuoti atsižvelgiant į miesto – sodo principus. Čia vyrauja terasiniai kotedžo tipo ir individualūs vienbučiai namai. Į šiaurę ir pietus nuo miško, pavadinto Strandfuret, projektuojama daug mažų sujungtų būstų, pavadintų pajūrio bulvaro namais. Pastatai 2-3-jų ar net keturių aukštų su komercinės paskirties patalpomis pirmame aukšte. Įėjimai projektuojami šalia gatvės, o kitoje namo pusėje formuojami privatūs sodai. Taip atskiriamos viešo ir privataus naudojimo erdvės.
7 pav. Paupio vaizdo fragmentas. 8 pav. Lomma bibliotekos vaizdo fragmentas.
Rajone suprojektuotos kelios funkcijos. Palei gatves išsidėstę vietinio verslo (žvejybos) ir prekybos dalis, žuvų perdirbimo ir laivų statybos įmonės. Taip pat projektuojama medinė prieplauka, vasaros lankytojams skirta automobilių stovėjimo aikštelė, naujas sporto kompleksas.
40 Balance in the Lomma Harbour Housing Project. Paper for IFLA Congress 2010. Prieiga per internetą:
26 Kvartalą praturtina nauja miesto biblioteka (8 pav.), kuri buvo strategiškai pastatyta tarp naujai projektuojamo rajono bei seno miestelio centro. Taip sujungiant seną ir naują buvo pasiektas didesnis susidomėjimas naujais namais naujoje kaimynijoje41.
Vienas iš naujojo urbanizmo sprendžiamų klausimų yra transporto sistema. Naujojo urbanizmo bendruomenėse siekiama įdiegti įvairių formų keliavimą tiek kaimynystės, tiek bendrijos lygiu, pavyzdžiui sutvarkyta infrastruktūra, kaip pėsčiųjų takai, dviračių takai ar išvystyta autobusų sistema. "Naujojo urbanizmo bendruomenėse dėmesys kreipiamas į transporto planavimą, mažinant priklausomybę nuo nuosavų automobilių ir didinant visuomeninio transporto naudojimą bei į lankstesnį kelių sistemos plėtojimą"42. Nors naujojo urbanizmo plėtotojai leidžia įvairaus transporto pasirinkimą kaimynystės mastelyje, tačiau dėmesio centre yra transporto sistemos plėtojimas didesniame rajone ir potencialiai regiono mastelyje. Nepriklausomai nuo mastelio, naujojo urbanizmo bendras tikslas skatinant ir įgyvendinant transito orientutą plėtrą yra „padėti sumažinti vietinio eismo keliamas problemas, taupyti energiją, gerinti oro kokybę ir skatinti žmones daugiau judėti, vaikščioti, važinėti dviračiais arba važiuoti viešuoju transportu keliaujant kaimynystės arba rajono viduje43“. Lomma Harbour kvartalas turi gerą jungtį su apylinkėmis tiek dėl esamo geležinkelio, tiek dėl gerai išvystyto kito viešojo transporto. Sunkiajam transportui yra suprojektuotos trys svarbiausios gatvės, o kvartalo viduje projektuojamos mažo intensyvumo gatvelės vietiniams gyventojams.
Apibendrinant, visi aprašytieji pavyzdžiai buvo projektuojami, atsižvelgiant į naujojo urbanizmo suformuotus principus. Didelis dėmesys skiriamas nuosavo transporto naudojimo mažinimui bei fizinio aktyvumo skatinimui. Bene svarbiausiu aspektu tampa glaudžios bendruomenės kūrimas. Tam užtikrinti, priemiesčiuose sukurtos įvairios funkcijos, aptarnavimo sferos, suprojektuotos viešosios erdvės, parkai, alėjos, skverai, vaikų žaidimo aikštelės, laisvalaikio praleidimo centrai. Priemiesčių urbanistinė struktūra primena tradicinių miestų planavimą, kuomet centrinėje dalyje sutelkiamos komercinės ir viešosios paskirties įstaigos, vyrauja mišrios paskirties pastatai. Sukuriamas mini centras, o aplink jį išsidėsto gyvenamieji namai su vidiniais kiemais ir privačiais sodeliais gyvenamųjų namų užnugaryje. Visais aptartais atvejais kuriama nemonotoniška aplinka, kokią galima atrasti ir istoriniuose miestų branduoliuose. Architektūrinės išraiškos požiūriu kelia abejonių Jakriborg‘o, Pounburry priemiesčiuose tiesioginis istorizmo interpretavimas, kuris neatspindi šiandienos architektūros tendencijų. Mano
41 Architecture for Everyday Life: Sustainability by Sweden. Swedish Association of Architects, 2010, p. 49. 42 Lecesse, Michael, & Kathleen McCormick. Charter of the New Urbanism. New York, NY: McGraw-Hill, 2000, p. 8. 43 Ten pat, p. 8.
27 manymu, norint sukurti jaukią, žmogui patrauklią vietą, pagrindu tampa urbanistinio audinio struktūra, viešų ir privačių erdvių tolygus pasiskirstymas bei galimybė rinktis. Vizualioji naujai kuriamų priemiesčių pusė turėtų išlaikyti vietos identiteto ir naujumo balansą. Pagal Peter Calthorpe svarbiausi principai tvariai ateičiai kurti turi atsiskleisti įvairovėje44. Tokią įvairovę turi istoriniai miestų centrai. Richard Sennett dėstė, kad įkvėpimo turėtume semtis senesniųjų miestų vietose45. Benduomeniškumas atsiskleidžia gerai suplanuotose kaimynijose su aiškiomis ribomis bei aiškiu centru, o visa tai lydi mažas, žmogui priimtinas mastelis. Kada mažesni masteliai sugretinami su tankiu užstatymu, toliau skatinama akis į akį kontakto sąveika. Asmeninė erdvė, tam tikra prasme, yra aukojama, siekiant padidinti žmonių pažinčių galimybes, tačiau, iš kitos pusės toks sukoncentravimas ugdo stiprią bendruomenės dvasią46. Lietuvos atveju, apžvelgus užsienio priemiesčių pavyzdžius, būtų galima pritaikyti nemažai projektavimo sprendimų. Visų pirma dėmesys turėtų būti kreipiamas į bendrą miestų planavimo sistemą, kurti bendrą priemiesčių vystymo scenarijų, kontroliuojant atskirų nedidelių gyvenamųjų namų kvartalų statymą, tačiau projektuojant stambesnius priemiesčio darinius. Tuomet būtų galima diegti reikiamą infrastruktūrą bei užtikrinti funkcijų įvairovę, kas praturtintų priemiesčių gyvenimą bei paskatintų bendruomenišką veiklą. Priemiesčių pavyzdžiai, kurie yra beveik tikros senųjų miestų branduolių kopijos, mano manymu, nebūtų pats geriausias sprendimas Lietuvos aplinkoje. Istorines patirtis reikia priimti ne tiesiogiai jas perkeliant į XXI amžiaus kontekstą, tačiau, pritaikant urbanistinio audinio, mastelio, siūlomos įvairovės sprendimus, interpretuoti šiandienos architektūrą atspindinčiuose naujuose priemiesčiuose.
44 Calthorpe P. Urbanism in the Age of Climate Change. Washington: Island Press, 2011. 45 Anthony Giddens. Sociologija. Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika, 2005, p. 542. 46 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form: An Assessment of the Social Doctrine of New Urbanism. Urban Studies Journal Limited, 1999 (36).
28 2. LIETUVOS PRIEMIESČIŲ RAIDOS YPATUMAI
Šiame darbo skyriuje, atsižvelgiant į įvairių autorių nuomones, aptariama Lietuvos priemiesčių vystymosi raida skirtingu laikotarpiu: pirmųjų priemiesčių susiformavimas iki 1918 m., tarpukario priemiesčių raida (1918-1940 m.) bei priemiesčių plėtra sovietmečiu (1940-1990 m.). Plačiau nagrinėjamos Kauno miesto plėtimosi priežastys bei pasekmės. Didelis dėmesys skiriamas urbanistinei – architektūrinei priemiesčių raidai, plano, užstatymo, vizualinės estetikos bei jungties su miestu nagrinėjimui.
2.1. Istorinių priemiesčių susiformavimas ir raida iki 1918 m.
Senieji istoriniai Europos miestai be išimčių pasižymėjo nekintančia, stabilia plano struktūra; mažai kintanti jų plano konfigūracija sutapo su miestą juosiančiais gynybiniais įrenginiais – sienomis47. Miestai formavosi už „uždarų durų“, tačiau didėjant gyventojų skaičiui pradeda formuotis naujos teritorijos už miesto ribų. Anot Dalios Dijokienės, „priemiesčių reiškinys yra beveik toks pat senas kaip ir patys miestai. Ten, kur buvo griežtas suvaržymas, būtinai buvo ir prasiveržimas48. Priemiestinių dalių atsiradimą lėmė ekonominis veiksnys, tie, kurie neįstengė mokėti didelių mokesčių už žemę mieste, kėlėsi gyventi į periferiją, antra, dvarininkų valdos, esančios šalia miesto, išsiplėtus į didesnę gyvenvietę, kartais tapdavo priemiesčiais. Išanalizavus D. Dijokienės monografiją „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas“, būtų galima apibendrinti, kad didžiųjų Lietuvos miestų istoriniai priemiesčiai vystėsi gana panašiomis sąlygomis. Labai dažnai miestai, o kartu ir jų priemiesčiai vystėsi dviejų ar keleto svarbesnių kelių sankryžoje. Nuo to priklausė ir miesto teritorijos planas. Priemiesčiai daugiausia kūrėsi prie pagrindinių prekybinių kelių, vedusių į kitus miestus. Dažnai priemiesčiu tapdavo tos dalys, kurios buvo atribotos dėl gamtinių kliūčių, kaip upės ar nelygus reljefas. Vyraujantis užstatymo tipas perimetrinis bei sodybinis. Arčiau miesto centro esantys kvartalai užstatyti tankiau, čia dominuoja posesinis – perimetrinis užstatymas, toliau nutolusios teritorijos užstatytos sodybiniais namais. Priemiesčiuose įsikurdavo įvairūs amatininkai, pradėjo rastis pirmieji pramonės statiniai. Kiekvienas priemiestis turėjo kokį nors svarbų akcentinį statinį. Tai galėjo būti bažnyčia, cerkvė ar vienuolyno ansamblis. Taip pat buvo kuriamas mini centras, turgaus aikštė, skveras, kuriame vykdavo pagrindinis socialinis gyvenimas, prekyba, mainai ir amatai.
47 Vanagas J. Urbanistikos pagrindai, Vilnius: Technika, 2008, p. 28. 48 Dijokienė D. Istoriniai priemiesčiai senamiesčių struktūroje // Urbanistika ir architektūra, 2009, 33(2), p. 92-99.
29 Svarbus reiškinys – vietos identiteto kūrimas, kurį formuodavo ir gamtinė aplinka, ir ten gyvenančios bendruomenės veiklos. Pavyzdžiui, Vilniaus istorinis priemiestis už Rūdininkų vartų buvo amatininkų priemiestis, kuriame „gyveno aludariai, skerdėjai, kalviai, batsiuviai, mūrininkai, kruopų gamintojai. Formavosi gatvės, kurių pavadinimai dažną kartą nusakydavo amatus, kuriais vertėsi gyventojai (dabartinės Raugyklos, Kruopų gatvės)“49. Kaune būtų galima išskirti Vilijampolės priemiestį, kuriame gatvių pavadinimai taip pat siejasi su amatais ar prekyba. Pasak R. Varsackytės „Vežėjų gatvė“ buvo pavadinta, nes dalis gyventojų ne tiek patys užsiėmė amatais ar prekyba, kiek gabendavo kitų prekes50. Taip buvo suteikiamas tapatumas ir išskirtinumas vietai. Plano sudėtingumas daugiausia priklausė nuo topografijos. Priemiesčių gatvių tinklas paprastai formavosi savaimingai. Vyraujantys plano struktūros tipai: linijinis, radialinis, stačiakampis bei mišrus. Priemiesčiai, esantys šalia pagrindinių kelių ar upių, yra linijinio plano, tačiau tie, kuriems įtaką darė ir kiti veiksniai – sudėtingesnio plano. Kėdainiuose dominavo stačiakampis ir radialinis gatvių tinklas. Užstatymo tipas – posesinis – perimetrinis ir sodybinis su miesto vilomis, išsiskiriančiomis išskirtine medine architektūra. Kauno miestas pasižymi įvairiais priemiesčių gatvių tinklais. Dar iki XV- XVI a. sandūros Kauno miestas ėmė neišsitekti nurodytoje teritorijoje. Anot profesoriaus Zigmanto Kiaupos, archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad miestas pradeda plėstis į rytus ir šiaurę nuo miesto branduolio ribų. „Gal tai buvo savaiminis kūrimasis, iš pradžių vykstantis net ne miesto žemėse. 1463 m. Kazimieras Jogailaitis suteikė miestui žemių į rytus nuo miesto, vadinamuosius Skavus, nusidriekiančius iki Girstupio įtekėjimo į Nemuną. Buvo numatyta, kad miestas jas naudos ganykloms, bet akivaizdu, kad čia kauniečiai kūrėsi ir nuolatinai gyventi, tad miestas plėtėsi rytų kryptimi ir šiek tiek – šiaurės rytų kryptimi. Ėmė formuotis pirmieji Kauno priemiesčiai, matyt, neatsitiktinai ten atsirado Šv. Gertrūdos ir Šv. Mikalojaus bažnyčios“51. D. Dijokienė išskiria Kauno istorinius priemiesčius į du tipus. Priemiesčiai, išaugę šalia istorinio miesto centro – Totorių, Karmelitų ir priemiesčiai, kurie vystėsi kaip atskiros gyvenvietės – Vilijampolė, Linksmadvaris, Aleksotas, Freda, Šančiai, Panemunė. Kauno seniausioji miesto dalis arčiau pilies buvo užstatyta gana tankiai, o kita teritorija – laisviau ir rečiau, be to, sklypai čia buvo įvairaus didumo ir formos. Tuo Kaunas skyrėsi nuo kompaktiškų, gynybinėmis mūro sienomis apjuostų Vakarų Europos miestų. Kadangi nebuvo
49 Dijokienė D. Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas. Vilnius: VGTU leidykla Technika, 2009, p. 75. 50 Varsackytė R. Vilijampolės (Slabados) miestelio įsikūrimas ir raida. Esminiai miestelio bruožai. 51 Z. Kiaupa, Kauno istorija, I tomas, Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų. Versus aureus leidykla, 2010, p. 129.
30 gynybos poreikio, todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai nebuvo aptveriami mūro sienomis kaip Vakaruose ir galėjo laisviau bei erdviau formuotis52. Pirmaisiais Kauno priemiesčiais galima laikyti Totorių ir Karmelitų priemiesčius, kurie ilgainiui sėkmingai įsiliejo į miesto branduolį ir sudarė su juo vientisą kompleksą. Kauno istoriniai priemiesčiai, vystęsi kaip savarankiškos gyvenvietės, dažniausiai buvo linijinio plano, išsidėstę prie svarbių pagrindinių kelių, pavyzdžiui Aleksoto priemiestis kūrėsi prie svarbaus kelio į Užnemunę, Panemunė – XVIII a. antroje pusėje–XIX a. pradžioje buvo nedidelė linijinio plano gyvenvietė abipus Vaidoto gatvės – buvusio senojo kelio iš Aleksoto į Piliuoną. Vilijampolės priemiesčio teritorija buvo išmatuota pagal standartinę stačiakampio modulio plano schemą, kurios griaučius sudarė kvadratinė vieno kvartalo dydžio aikštė ir aštuonios iš jos kampų vedančios gatvės. Priemiesčiuose buvo plėtojama prekyba ir amatai. Vilijampolės priemiestis nepriklausė miesto jurisdikcijai ir netrukus tapo prekybos konkurentu. Stanislovas Augustas 1791 m. leido Vilijampolėje rengti turgų ir keturis metinius prekymečius. XVIII–XIX a. čia buvo įvairių prekių sandėliai (odų, grūdų, kanapių ir kt.), veikė sielių prekybos ir plukdymo punktas53. Aleksote įkurdinta laivų statykla, Panemunėje veikė vandens malūnas, dvi karčemos, 12 ledainių ir 15 bravorų, buvo dirbama žemė. Fredos priemiestyje XIX a. pradžioje šalia naujos rezidencinės dvaro sodybos įveistas peizažinis parkas. Istoriniai priemiesčiai pasižymėjo skirtingu charakteriu, įvairumu, privačių ir viešų erdvių santykio balansu, bendruomenės terpės formavimu. Jie yra neatsiejama miesto istorinio centro struktūros dalis, savo kompozicija pratęsiantys miesto branduolį. „Priemiestis, kaip tam tikra urbanistinė struktūra, buvo gana reikšmingas formuojantis daugeliui pasaulio miestų. Ilgainiui kai kurie priemiesčiai įaugo į besiplečiančių miestų centrų teritoriją ir prarado ankstesnius savitumus, o kiti tuos savitumus daugiau ar mažiau išlaikė ir papildė istorinių centrų urbanistinę kompoziciją“54. XIX a., sparčiai plėtojantis pramonei, keičiasi miestų augimo sąlygos. Carinės Rusijos laikotarpiu Lietuvoje dalis miestų teritorijų susiformavo savaime. XIX a. antroje pusėje Kauno miestas toliau augo ir plėtėsi. „Kaunas buvo statomas gana planingai, tačiau priemiesčiai aplink juos dažniausiai savaimingai formavosi, nes rengiant projektinius planus nebūdavo suplanuojami“55. XIX a. pradėta statyti Kauno tvirtovė taip pat darė didelę įtaką Kauno miesto urbanistinės struktūros formavimuisi. „Kauną 1879 m. paskelbus Rusijos imperijos pasienio pirmos klasės tvirtove, miesto statyba buvo suvaržyta, tačiau aplink miestą –
52 Kauno architektūra. Sudarė: Jankevičienė A. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 8. 53 Dijokienė D. Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas. Vilnius: VGTU leidykla Technika, 2009, p. 86. 54 Dijokienė D. Istoriniai priemiesčiai senamiesčių struktūroje // Urbanistika ir architektūra, 2009, 33(2), p. 92-99. 55 Miškinis A. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mintis, 1991, p. 67-68.
31 visai prie jo ribos arba ir atokiau – gana stichiškai augo kariniai ir pramoniniai priemiesčiai: Šančiai, Aleksotas, Vilijampolė ir Aukštoji Panemunė“56. Fortifikacinių įtvirtinimų objektai buvo jungiami specialiais keliais bei geležinkeliais, kurie sudarė tankų susisiekimo tinklą Kauno miesto apylinkėse. „Po Pirmojo pasaulinio karo, kai tvirtovė prarado savo reikšmę, nebereikėjo kelių ir geležinkelių. Didelė dalis geležinkelių buvo išardyta, tačiau keliai bei didelės gynybinių objektų teritorijos su suformuotu žemės reljefu ir statiniais liko, sudarydami besiplečiančio miesto urbanistinį karkasą“57. Tarpukario laikotarpiu miesto teritorijoje atsidūrę buvę tvirtovės keliai bei geležinkelių trasos tapo gatvėmis. „Kadangi didelė dalis tuometinio Kauno apylinkių žemių priklausė tvirtovei, jų ribos taip pat diktavo besiplečiančio miesto plano formavimąsi“58. Šalia tvirtovės gynybinių objektų esančios neurbanizuotos teritorijos buvo dalinamos žemės sklypais, o jų struktūra ir dydis priklausė nuo tvirtovės žemių ribos, pavyzdžiui, Panemunė buvo plečiama tiesiog parceliuojant tvirtovei anksčiau priklausiusius tuščius plotus. Praktiškai visų naujai prie miesto prijungtų teritorijų gatvių tinklas bei sklypų struktūra daugiau ar mažiau buvo susieti su buvusia tvirtove. Pagrindinė šiandieninio Šančių rajono šerdis – Juozapavičiaus prospektas – caro laikų tvirtovės magistralė, nutiesta iš rytų į vakarus. Kauno tvirtovės atsiradimas taip pat ribojo pastatų aukštingumą, buvo draudžiama statyti aukštesnius kaip dviejų aukštų pastatus, o tai „iš dalies nulėmė Kauno provincialų vaizdą“59. Gausėjant gyventojų skaičiui intensyvėjo statyba už miesto ribų. „Generaliniai planai buvo sudaromi tik miesto administruojamai teritorijai. Priemiesčiuose statėsi kaip kas norėjo: ten kūrėsi naujos pramonės įmonės, darbininkai statėsi prie jų namelius, formavosi nauji netaisyklingų kontūrų kvartalai. Ryškus tokios gyvenamosios zonos klostymosi pavyzdys yra Šančių priemiestis“60. Šančiai ėmė sparčiai augti 1861 m. nutiesus geležinkelį per Kauną. XIX a. pabaigoje šiame Kauno priemiestyje vyko stichiškos ir neplanuotos statybos. Gatvelių tinklas vystėsi atsitiktinai, jos išvedžiotos kreivos, siauros, be šaligatvių. Kvartalai skirtingo didumo, sklypų forma ir plotas nevienodi. „Tokia plano „netvarka“ rodo, kad žemės sklypais buvo parceliuojama be jokio iš anksto paruošto plano. Pramonės įmonės kartais užimdavo ir gyvenamajai statybai skirtus kvartalus, apie sanitarines zonas tarp gyvenamųjų namų ir pramonės įmonių niekas dar negalvojo (pvz., Tilmanso fabrikai Kauno Karmelitų rajone, Šmidto – Šančiuose). Visa tai rodo chaotišką miestų augimą, analogišką to meto Vakarų Europos
56 Ten pat, p. 68-69. 57 Steponaitytė V. Kauno tvirtovės įtaka miesto plėtrai // Urbanistika ir architektūra, 2003, XXVII(2), p. 64-75. 58 Ten pat, p. 64-75. 59 Kauno architektūra. Sudarė: Jankevičienė A. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 18. 60 Šešelgis K. Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai (nuo seniausių laikų iki 1918 m.), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 108.
32 industrinėms šalims (Anglijai, Vokietijai)“61. XIX a. pabaigoje Šančiams plečiantis, prie miesto tarsi priartėjo už Nemuno buvęs senas Aukštosios Panemunės miestelis; kelias iš jo per Šančius ėjo į geležinkelio stotį ir Naujamiestį. Kūrėsi padrika gyvenvietė Žaliakalnyje į rytus nuo Ukmergės plento, priemiesčiu tapo Petrašiūnai, plėtėsi Vilijampolė, kurioje taip pat buvo statomos pramonės įmonės. Nors šie priemiesčiai buvo daugiau ar mažiau savarankiškos, atsiskyrusios nuo miesto gyvenvietės, bet buvo su juo susijusios funkciniu atžvilgiu62. XIX-XX a. sandūroje Kauno teritorija išsiplėtė, o esantis mišrus miesto planas pasidarė gerokai sudėtingesnis. Priemiesčiuose buvo pastatyta daugiausia vienaaukščių medinių sodybinio tipo namų, o tai formavo iš esmės viso miesto vaizdą. Kauno šlaitų peizaže dominavo mažaaukščiai pastatai.
2.2. Tarpukario priemiesčių raida (1918-1940 m.)
Kaunui 1919-taisiais metais tapus nepriklausomos Lietuvos Respublikos laikinąja sostine, prie Kauno miesto prijungti iki tol daugiausiai stichiškai susidarę priemiesčiai (Vilijampolė, dalis Aleksoto ir Žaliakalnio, Žemieji Šančiai). Tarpukario Kaunui teko spręsti chaotiškos miesto plėtros klausimą. Daugelis gatvių neturėjo detalių planavimo projektų, kuriuose būtų nurodyta statybos linija. Juo labiau tokių projektų nebuvo parengta prie miesto prijungtoms naujoms teritorijoms63. Priemiesčiuose dažniausiai naujas gatves formavo patys savininkai pagal savo poreikius, todėl gatvių tinklas nesudarė aiškios, funkciniu ir urbanistiniu atžvilgiu pagrįstos sistemos. 1921-1924 m. prasidėjo naujų gatvių tiesimas priemiestiniuose rajonuose. Prie miesto naujai prijungtų teritorijų planavimu rūpinosi Žemės reformos valdyba. Žemės reformos valdyba atliko dalinius rajonų išplanavimus, pagal kuriuos buvo vykdomas užstatymas priemiesčiuose – Linksmadvaryje, Šančiuose, Fredoje ir kitur64. Žemės reformos valdybos užsakymu buvo skubiai rengiami naujųjų miesto ir pakaunės rajonų parceliacijos planai, kurių pagrindinis uždavinys buvo ne parengti funkcionalius teritorijų planus, bet žmonėms dalyti buvusių dvarų ir Kauno tvirtovės žemę, naujose miesto dalyse (Vilijampolėje, Aleksote, Žaliakalnyje) buvo dalijami sklypai, kuriuose daugelis siekė kuo sparčiau pasistatyti namus. Vykdant žemės reformą susikūrę
61 Ten pat, p. 110. 62 Kauno architektūra. Sudarė: Jankevičienė A. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 17. 63 Balkus M. Kauno miesto planavimas XX a. 3-4 dešimtmečiais: tarp siekių ir tikrovės // Kauno istorijos metraštis 13, 2013, p. 205-218. 64 Spelskis A. Miestų sodybinės statybos architektūra. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, p. 33.
33 kvartalai dažnai nesutapdavo su miesto gatvių tinklu ir dar labiau komplikuodavo naujųjų miesto rajonų integraciją į miesto urbanistinę struktūrą65. Susidariusioms miesto urbanistinėms problemoms spręsti buvo pakviestas danų architektas M. Frandsenas, kuris kartu su Kauno inžinieriumi A. Jokimu 1923 m. parengė Kauno miesto pertvarkymo schemą (1 priedas). Projektas apėmė senąją miesto dalį ir naujai prijungtus priemiesčius. Juose siūlyta kurti vietinius centrus su aikštėmis, tačiau daugelis idėjų liko neįgyvendintos, nes miesto planavimo projektas daugelyje vietų neatitiko ne tik miesto reljefo specifikos, bet ir iš dalies ignoravo jau egzistuojančius urbanistinius darinius. Mindaugas Balkus rašo, kad „nemaža dalis šio vystymo plano kompozicinių sprendimų buvo grindžiami XX a. pr. Vakarų Europoje populiariomis Ebenezerio Howardo miesto – sodo idėjomis (gatvės išdėstytos koncentriniais ratais ir kt.)66, tačiau šios schemos buvo įgyvendintas tik nedidelis fragmentas tarp Vydūno alėjos, Radvilėnų plento ir K. Petrausko gatvės. Tuo tarpu kitas miestų – sodų idėjomis grįstas urbanistinis projektas buvo parengtas šveicarų architekto Eduardo Pejerio 1921 m. (2 priedas). „Remdamasis XIX a. pb.–XX a. pr. Vokietijos ir Anglijos darbininkų gyvenviečių „miestų – sodų“ idėjomis prie Nemuno Basanavičiaus šile suprojektavo „Panemunės būstinę“ – 250 sodybų „miestiškai kaimišką“ gyvenvietę su visas reikmes tenkinančiomis visuomeninėmis įstaigomis. Projektas nebuvo įgyvendintas, tačiau parodė gerus ketinimus ir galimus būdus aktualiai būstų (ypač – pigių) problemai spręsti67“ – rašo Jolita Kančienė. Šie du yra pavyzdžiai, kad tarpukario laikotarpiu buvo ieškoma naujų planavimo galimybių, kaip ir vakarų pasaulyje. Tarpukario Lietuvoje, siekiant planingai vykdyti miestų atstatymą, 1920 m. buvo išleistas „Laikinasis miestų ir miestelių planingam statymui įstatymas“, kuriame buvo apibrėžti pagrindiniai miestų statybos principai, tačiau šis įstatymas neapsprendė teritorijų plėtros bei naujų teritorijų tvarkymo, dėl to 1938 m. išleistas „Miestų žemių tvarkymo įstatymas“, kuris atitiko Vokietijoje vykdomą žemės pertvarkymą68. Pagal šį įstatymą buvo leidžiama priverstinai pertvarkyti netaisyklingai susiformavusius sklypus. Iš privačių žemės sklypų savininkų buvo vienodai paimama žemės viešosioms erdvėms, infrastruktūrai kurti, tuo pačiu padidinant sklypo vertę dėl atsiradusių patogumų ir sutvarkytos, gražesnės aplinkos. Nauji sklypai formuoti iš anksto įvertinant galimybę juos taisyklingai sudalinti. Jei nuostoliai dėl prarastos žemės buvo didesni negu reikalavo normatyvai, nuostolius atlygindavo savivaldybė. Be to, didelę reikšmę priemiestinių teritorijų formavimuisi darė naujai besikuriančios pramonės įmonės, kurios diktavo naujų darbininkų rajonų atsiradimą. „Dirbk mieste – gyvenk
65 Balkus M. Kauno miesto planavimas XX a. 3-4 dešimtmečiais: tarp siekių ir tikrovės // Kauno istorijos metraštis 13, 2013, p. 205-218. 66 Ten pat, p. 205-218. 67 Kauno tarpukario architektūra. Sudarė: Kančienė J, Balčytis G, Prikockienė A. Kaunas, 2013, p. 12. 68 Ramanauskas E, Dringelis L. Žemės sklypų pertvarkymo patyrimas planuojant miestų teritorijas // Urbanistika ir architektūra, 2011, 35(4), p. 285-294.
34 kolonijoje“ – taip skambėjo 1920 m. Pavilnyje susiformavusio geležinkeliečių kolonijos devizas. Naujos pramonės įmonės dažnai kūrėsi periferinėse miestų dalyse, siekiant išvengti didesnių miesto mokesčių. Po pirmojo pasaulinio karo, atkūrus Lietuvos valstybingumą, kuriama pramonė Vilijampolėje, Aukštojoje Fredoje įkurdinta karo aviacija, Žemojoje Fredoje, tarp geležinkelio ir Nemuno veikė siaurųjų geležinkelių dirbtuvės, lentpjūvės, malūno kompleksas69. 1932 m. prie Kauno miesto prijungti Aukštieji Šančiai, Aukštoji Panemunė su J. Basanavičiaus šilu, dalis Fredos ir Marvelės bei tuometiniai Vilijampolės ir Žaliakalnio pakraščiai (3 priedas). Didelis dėmesys buvo skiriamas gatvių tinklo išplanavimui, priemiesčių tarpusavio jungimui, projektuojami tiltai, viadukai. Priemiesčiuose vyravo sodybinis, dažniausiai medinių namų, užstatymas, kuris užėmė didelius teritorijos plotus. Paulius Tautvydas Laurinaitis straipsnyje „Kauno Žaliakalnio vakarinės dalies architektūrinė ir urbanistinė raida tarpukariu (1918-1940 m.)” Žaliakalnyje išskiria tris teritorijos užstatymo laikotarpius: 1924-1928 m. vyravo beveik vien sodybinio užstatymo tendencijos; 1928-1932 m. paraleliai buvo statomi sodybiniai ir didesni nuomojamo tipo pastatai; nuo 1932 m. prasidėjo modernistinių gyvenamųjų kotedžų ir namų su nuomojamais butais statyba. Teritorijoje vyravusios sklypų dydžių kategorijos: 300-500, 700-800, 1200-1600 m2 pločio. Vis dėlto neretai sklypai būdavo tankinami ne tik išskiriant nepanaudotą sklypo dalį ar dalis, tačiau ir atskiriant sklypą su esamais statiniais. Nedideliuose sklypuose dažniausiai būdavo statomas vienas gyvenamasis namas ir sandėlis. Kai kada sklype iškildavo du gyvenamieji namai ir ūkinis pastatas arba gyvenamasis namas ir keli nedideli ūkiniai pastatai. Kai kurie verslesni sklypų savininkai maksimaliai išnaudodavo sklypo plotą: pasistatydavo kelis nuomojamus pastatus, kartais ir prekybines patalpas. Gyvenamųjų namų tipai: tradiciniai sodybiniai gyvenamieji namai; nuomojamų butų namai; mažų gabaritų nuomojami namai; individualios vilos; kotedžai; pigių butų kolonijos; pigieji mažo tūrio gyvenamieji pastatai70. Iki 1940 m. mėgstamas sodybinio užstatymo būdas buvo išdėstyti namus išilgai kvartalo, išlaikant būtinus atstumus tarp atskirų trobesių. Kai kuriose vietose susiformavo mišrus užstatymas, kuris padėjo sukurti įdomų ir savotišką miesto siluetą (Vytauto kalno rajonas Kaune). Čia vyrauja vieno-trijų aukštų namai su dominuojančiu sodybiniu užstatymu. Mišraus užstatymo privalumai – greičiau sutvarkyti komunaliniai įrenginiai ir padidintas požeminių tinklų rentabilumas. Mišrus užstatymo pobūdis reiškėsi kapitalizmo sąlygomis formuojamose teritorijose. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje modernizmo idėjos sklinda vis plačiau: „žmogaus gyvenimą reikia aprūpinti ir kai kuriais teigiamais veiksniais, kurie pagal savo reikšmę yra taip
69 Dijokienė D. Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas. Vilnius: VGTU leidykla Technika, 2009, p. 75. 70 Laurinaitis P, T. Kauno Žaliakalnio vakarinės dalies architektūrinė ir urbanistinė raida tarpukariu (1918-1940) // Kauno istorijos metraštis 13, 2013, p. 239-258.
35 klasifikuojami: grynas oras ir gera patalpų ventiliacija, saulės spinduliai, gimnastika, pasivaikščiojimai, kūno kultūra, sportas, poilsis, tyla, įvairūs darbeliai gryname ore (sode, darže), vaikų bei suaugusiųjų intelektualinė kultūra, sveikas, natūralinis maistas ir kiti“. Žaliosios erdvės moderniame mieste turėjo išskirtinę reikšmę: vienas svarbiausių XX a. parkų savitumų – naują socialinę kokybę įgiję viešieji parkai, apželdinami masiniai gyvenamieji rajonai ir kiti panašaus mastelio ir visuomeninės reikšmės landšafto architektūros projektai. Varomoji landšafto architektūros jėga nebe prabanga, o socialinis-medicininis sprendimas71. Anot A. Spelskio72, vertinga Kauno tarpukario priemiesčių planavimo ypatybė yra būtent geras rajonų sutvarkymas ir apželdinimas (Fredos, Panemunės, Aleksoto, Žaliakalnio priemiesčiai). Gatvės grįstos, keliai apsodinti vaismedžių eilėmis. Šaligatviai atskirti nuo gatvės žaliomis juostomis. Galima išskirti Aleksotą, kurio gausiai apželdinta tiek magistralinio kelio zonos, tiek ir šlaitai. 1932 m. Fredoje įsteigtas Botanikos sodas. Priemiesčiai buvo plečiami teritorijose, atsižvelgiant į gamtines sąlygas. Gera gyvenamųjų gatvių orientacija, leidžianti kiek galima daugiau panaudoti saulės energiją. Namai išsiskyrė architektūrinėmis detalėmis, ramių tonų spalvinė gama neišsišoko žaliuose Kauno šlaituose, o kūrė vientisą peizažą. Iki 1940 m. dar sutankėjo priemiesčių užstatymas: padaugėjo mūrinių 2-3 aukštų namų, atsirado didesnių visuomeninių pastatų ir kompleksų (Žemuosiuose Šančiuose bažnyčia, Aukštuosiuose Šančiuose gimnazija, Vilijampolėje Veterinarijos akademija). Aukštojoje Panemunėje susiformavo vilų ir vasarnamių rajonas. Aukštuosiuose Šančiuose pastatyta nemažai geros architektūros sodybinių namų, pigių butų kolonija. Tarpukario Kauno urbanistinė raida pasižymėjo ekstensyvumu, nors buvo stengtasi miestą vystyti intensyviai įsisavinant teritorijas. Didelis dėmesys buvo skiriamas higienai, oro ir saulės bei žaliųjų erdvių svarbai moderniam miestui. Tai, kad daugiau ar mažiau pažangios teorinės nuostatos nebuvo įgyvendintos, didele dalimi lėmė ekonominis ir socialinis kontekstai73. Kaunas plėtėsi daugiausia rytų ir pietryčių kryptimi. Tarpukario laikotarpiu veikė aukšto lygio, kokybiško teritorijų planavimo standartai. Prasidėjus sovietmečiui urbanistinė miestų plėtra keitėsi.
71 Petrulis V. Architektūros idėjos tarpukaryje // Archiforma, 2008 3(4), p. 111-117. 72 Spelskis A. Miestų sodybinės statybos architektūra. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, p. 55. 73 Petrulis V. Architektūros idėjos tarpukaryje // Archiforma, 2008 3(4), p. 111-117.
36 2.3. Priemiesčių raida sovietmečiu (1940-1990 m.)
Po 1940 m. okupacijos, pasikeitus šalies politinei bei ekonominei santvarkai, baigiasi urbanistinės miestų plėtros natūralus vystymasis. Iki tol miestai vystėsi savaimingai, tačiau XX a. pradžioje pasaulyje iš esmės keitėsi požiūris į miesto formą ir turinį, eksploatavimą ir jame vykstančių procesų valdymą. Lietuvoje, įsitvirtinus socializmui, prasidėjo miestų pertvarkymo era, kurios pasekmės šiandien iš tiesų yra skaudžios. Masinės industrinės statybos rezultatas iškreipė bendrą miesto veidą. Kazimieras Šešelgis rašo: „Naujos ekonominės socialinės sąlygos keičia miestų gyvenamųjų, pramoninių ir visuomeninių pastatų tipologiją. Vietoje dar nuo viduramžių užsilikusios tradicijos gyvenamąjį būstą, dirbtuves, sandėlius, o dažnai ir parduotuvę, talpinti po vienu amatininkui ar prekiautojui priklausančio namo stogu, atsiranda atskirai pastatyti gyvenamieji butai ir darbo vietos, t. y. gyvenamieji kvartalai ir pramonės įmonės“74. Įtvirtinamas funkcinis miesto zonavimas, kada pramonė, darbas, gyvenamoji zonos atskiriamos, o tai savo ruožtu kelia socialines problemas, kada vienu ar kitu paros metu atitinkama zona ne visiškai funkcionuoja. XX a. atnešė „funkcionalaus miesto“ ideologiją, griežtas funkcinis zonavimas tapo naujo urbanistinio planavimo doktrina. Naujų priemiesčių urbanistinė struktūra rėmėsi JAV suformuotu kaimynystės vieneto (Neighbourhood unit) principu. Aplink visuomeninį, svarbiausius poreikius (parduotuvė, darželis, mokykla) tenkinantį pastatą, kuriama gyvenvietė. Tokios savarankiškos gyvenvietės, priemiesčiai dažniausiai projektuoti prie pagrindinių metro linijų. Skandinavijoje tokio tipo priemiesčiai dažnai būdavo formuojami vaizdinguose gamtiniuose kontekstuose. Sovietų Sąjungoje, atsižvelgiant į užsienio patirtį, įdiegta pakopinė buitinio aptarnavimo sistema, kuri miesto teritoriją skaidė į rajonų ir mikrorajonų tinklą, kiekvienam fragmentui priskiriant tam tikras, iš anksto numatytas aptarnavimo įstaigas. Architektūrologas Vaidas Petrulis rašo, kad „tokiu būdu siekta kuo nuosekliau, argumentuojant pasiekiamumo pėsčiomis principu, sukonstruoti sėkmingai mieste veikiančią socialinės infrastruktūros sistemą“75. Daugiabučių kolonos projektuojamos aplink pirminio aptarnavimo centrą. Įvairios paslaugos, parduotuvės, ilgą laiką užėmusios pirmuosius gyvenamųjų namų aukštus, išsikėlė į vieną centrinį pastatą, apie kurį kurdavosi rajonas, tačiau šiandien tokio tipo rajonai, kurie buvo planuojami kaip naujo gyvenimo būdo bei kokybės svertai, byloja visai ką kitą. Lietuvoje masinės statybos pilkieji daugiabučių rajonai prarado patrauklų savo veidą ir gyventojai, atsiradus galimybei, palieka kolektyvinį gyvenimą pabėgdami į privatesnį, uždaresnį individualių namų kvartalą. Daugiabučių rajonai dažnai yra nesaugūs, neapšviesti, trūksta
74 Šešelgis K. Miestų raida: sąlygos ir rezultatai. Vilnius, 1996, p. 215. 75 Petrulis V. Socialistinis modernizmas // Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Sudarė: Drėmaitė M, Petrulis V, Tutlytė J. Vilnius, 2012, p. 89.
37 automobilių stovėjimo vietų, vaikų žaidimų aikštelių bei kitų poilsiui skirtų oazių. Pavyzdžiui, Romsas priemiestis Osle, Norvegijoje buvo taip pat planuotas kaimynystės vieneto principu, tačiau šiandien yra prastoje būklėje. Didelę gyventojų dalį sudaro imigrantai arba senyvo amžiaus žmonės, didelis nusikalstamumo lygis. Didelis trūkumas tokio planavimo, kada viešasis aptarnavimo sektorius sukoncentruotas vienoje vietoje, apleisdamas gyvenamąsias zonas. Kitas, pasak Marijos Drėmaitės, esminis sovietinės urbanizacijos bruožas yra industrializacija ir jos diktuojamas regioninis planavimas, senųjų miestų plėtra, naujų industrinių miestų statyba bei kaimo urbanizacija76. Penktajame-šeštajame dešimtmečiuose pradėtas taikyti rajoninio planavimo principas, kuriuo bandoma stabdyti per didelį stambių miestų plėtimąsi, statant aplink juos miestus – palydovus arba, kuriant naujus, tolygiai teritorijoje išdėstytus miestus esamų mažų miestų arba miestelių vietose. Taip pat intensyvinti juos pastatant pramonės įmones, o laisvus plotus užstatant gyvenamaisiais namais. Lietuvoje prasidėjusi intensyvi daugiabučių komunalinių gyvenamųjų namų rajonų statyba lygiagrečiai apėmė ir sodybinio užstatymo priemiesčius, nors individualių gyvenamųjų namų statyba, prasidėjus masinei statybos industrializacijai buvo draudžiama arba griežtai apribota. Nepaisant draudimų, individualių namų statyba sovietmečiu buvo gana paplitęs reiškinys, ypač pasireiškęs už sostinės ribų. Gyvenamųjų namų individualiam statymui buvo įvesti griežti namo dydžio (iki 60 m2) ir ūkinių statinių apribojimai, tačiau didžiausia problema buvo statybinių medžiagų stoka. Vilniuje šis apribojimas išties veikė, tačiau, pavyzdžiui, Kaune, kur sodybinius individualius namus galėjo statytis kur kas platesni gyventojų sluoksniai, jų statyba visiškai nutraukta tik 1975 m.77. 1983 m. Kaune vėl buvo leidžiama statyti individualius gyvenamuosius namus, nors generaliniame plane, patvirtintame 1986 m., naujų teritorijų individualiai statybai nebuvo numatyta. Anot kraštovaizdžio architekto Regimanto Pilkausko ir architekto Alvydo Žickio tuo metu iš tiesų individualios statybos procesai jau vyko. Kauniečiai, negalėdami gauti sklypo mieste, ieškojo galimybių priemiestiniuose ūkiuose, formaliai Kauno rajono žemėse. Statybos plito ten, kur tam buvo palankūs ūkių vadovai. Su jais pavieniai miestiečiai arba atskiros įmonės darydavo suokalbius. Taip šešėlinės urbanistikos naujadarai įsikūrė Neveronyse, Ringauduose, Vaišvydavoje ir ypač Žemutiniuose Kaniūkuose prie Raudondvario plento, kur pagal Kauno generalinį planą teritorijos skirtos poilsiui78. Vilniaus gyventojai taip pat ieškojo alternatyvų individualių namų statyme, pavyzdžiui, Trakuose ir jo vaizdingose apylinkėse.
76 Drėmaitė M. Industrializacija, urbanizacija ir regioninis planavimas // Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Sudarė: Drėmaitė M, Petrulis V, Tutlytė J. Vilnius, 2012, p. 133. 77 Ten pat, p. 178. 78 Pilkauskas R, Žickis A. Vilniaus ir Kauno plėtojimo kryptys. Lietuvos mokslas I t., I k., 1993, p. 101-107.
38 Kvartalai sodybinei statybai daugiausia buvo parenkami priemiestiniuose rajonuose. Be to, kartu su triaukščiu ir dviaukščiu užstatymu net centrinėje miesto dalyje praktikuojama sodybinė statyba. Pavyzdžiui, viena iš Kauno miesto aikščių, buvusi Tarybų (dabar P. Vileišio) aikštė ir prie jos prisišlieję kvartalai užstatyti sodybinio tipo namais. Be to, išskirtinai gyvenamųjų namų mieste privilegijomis mėgavosi aukščiausieji LSSR vadovai. Šiai statybai buvo išskirti specialieji, vadinamieji valstybiniai rajonai (Turniškės, Antakalnio, Čiurlionio gatvės), o taip pat nomenklatūrininkams buvo statomi erdvesni bei patogesni butai. Tai rodo, kad socializmo ideologija, kurios pagrindas – iškelti pamatines lygybės, solidarumo ir teisingumo vertybes, buvo netikra. Sodybiniais namais daug kur buvo užstatomos net daugiabučiams namams statyti ar visuomeniniams centrams plėtoti skirtos teritorijos. Ypač išsiplėtė Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Marijampolės sodybinė statyba. Didoki miestų plotai buvo užstatyti vienodais panašiais namais, o tai suprastino miestų architektūrą79. Nustatytas maksimalus miesto sodybinio sklypo dydis buvo 600 m2. Tokiu būdu buvo bandoma tankinti susiklosčiusį ekstensyvų užstatymą. Įprastą eilinį užstatymą papildė akligatvinė sistema, kuri duoda didesnę kvartalo įrenginių ir tvarkymo išlaidų ekonomiją. Pasak A. Spelskio labiausiai tipiškas naujų sodybinės statybos kvartalų planavimas yra Šiauliuose. Čia, planuojant naujus kvartalus, buvo naudojamos akligatvinės ir kilpinės sistemos80. Paties sklypo išplanavimą sudarydavo gyvenamasis namas, dažniausiai vieno aukšto silikatinių plytų namas su mansarda, kuris buvo statomas atitraukiant 3-5 metrus nuo raudonosios linijos į sklypo gilumą. Tarpe tarp gatvės ir namo buvo įrengiamas dekoratyvinis darželis. Už namo per 5-6 metrus buvo statomas ūkinis pastatas, o tarpas tarp jų panaudojamas ūkiniam kiemui. Likusi sklypo dalis buvo panaudojama sodui ir daržui. Gyvenamoji statyba buvo vykdoma pagal tipinius namų projektus. Čia būtų galima prisiminti modernistų deklaruojamą požiūrį, siekį „sukurti emancipuotą ir teisingesnę visuomenę, kurioje kolektyviškumas ir anonimiškumas būtų svarbesni negu individualumas ir privatumas“81. Socialistinėje santvarkoje ši ideologija užėmė svarbų vaidmenį vystant miestų urbanizaciją, ekonomiką bei politiką, tačiau kolektyviškumas čia buvo apibrėžiamas kaip visiškas individualumo naikinimas, žmonių asimiliacija, bet žmogus iš prigimties yra laisvas individas, besivadovaujantis savo principais. Tokių unifikuotų kvartalų galima sutikti Aleksote, Fredoje, Šančiuose ir kt. sovietmečiu toliau plėtojamuose Kauno bei kitų miestų priemiesčiuose. Po Sovietų Sąjungos okupacijos Kauno miestas toliau plėtėsi, 1946 m. prie jo prijungus Petrašiūnus, Pažaislį, Marvelę, Lampėdžius. Septintajame dešimtmetyje Kaunas didėjo, dėl
79 Miškinis A. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mintis, 1991, p. 81. 80 Spelskis A. Miestų sodybinės statybos architektūra. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955, p. 72-73. 81 Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Sudarė: Drėmaitė M, Petrulis V, Tutlytė J. Vilnius, 2012.
39 tolesnio pramonės, kultūros ir švietimo sistemos, gyventojų aptarnavimo plėtojimo jo funkcijos konsolidavosi. 1959 m. prijungtas Kleboniškis, 1961 m. – Palemonas82. Pagal devintojo dešimtmečio pradžioje parengtą Kauno generalinį planą (J. Petrauskas, J. Zagorskas, A. Sprindys) miestas, iki tol gana kompaktiškai plėtotas į šiaurę, buvo numatytas toliau statyti jau į pietryčius, pietinėn Kauno marių pusėn, Rokų ir Vaišvydavos link, tad naujosios jo dalies plano struktūra taip pat numatyta linijinė83.
Šiandien sovietmečiu susiklosčiusi sodybinio užstatymo situacija turi daug neigiamų pusių. Dideli sklypai su ūkiniais pastatais ir daržais nėra našūs. Daugumoje tokių sodybų šiuo metu gyvena pensinio amžiaus gyventojai, kuriems didelio ploto išlaikymas ir priežiūra tampa didele našta. Priemiesčiuose trūksta įvairių gyventojams reikalingų funkcijų, humaniškos bendruomeniškos aplinkos. Priemiesčiai ir toliau buvo statomi ekstensyviai, tai tolino juos nuo miesto, jie tapo izoliuoti ir dažnai apleisti.
Apibendrinant, pirmieji priemiesčiai beveik nesiskyrė nuo miesto branduolio, todėl sėkmingai įsiliedavo į susiformavusį urbanistinį miesto audinį. Linijinio tipo atskiros gyvenvietės, kurios vėliau tapo mišriomis, palaipsniui buvo įjungtos į miesto teritoriją. XIX a., plečiantis pramonei, kuriasi nauji darbininkų priemiesčiai bei plėtojami jau buvę. Tarpukariu Lietuvoje buvo ieškoma naujų projektavimo būdų, ruošiami miesto plėtros planai, neretai į pagalbą pasikviečiant užsienio architektus. Galbūt ne visos schemos buvo įgyvendintos, o liko tik utopinėmis mintimis, bet tai jau rodo pažangą miestų planavimo srityje. Sovietmečiu miestai buvo ugdomi šabloniškai, neatsižvelgiant nei į žmonių poreikius, nei į gamtos sąlygas. „Valdžia žmonių neklausė, kaip jie norėtų gyventi. Gyvensenos modelis buvo bendras visai Sovietų Sąjungai84“. Labai daug miestiečių visą laiką troško turėti savo sodybą. Negalėdami to įgyti mieste, jie kūrė sodybėles kolektyviniuose soduose arba kitais šešėliniais metodais statydavosi gyvenamuosius būstus periferinėse miesto dalyse. Apžvelgus skirtingus laikotarpius matoma, kad Lietuvoje individuali statyba yra „įaugusi į mūsų šaknis“. Visais aptartais laikotarpiais ji dominavo, ypač Kauno mieste, kur labai aiškiai suformuotas miesto bendras vaizdas, vyraujanti mažaaukštė statyba, kuri intensyviai plečiama ir toliau už miesto ribų. Prieduose pateikta Kauno miesto plėtros schema nuo 1821 m. iki 2013 m. (4 priedas).
82 Kauno architektūra. Sudarė: Jankevičienė A. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 26. 83 Miškinis A. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mintis, 1991, p. 89-90. 84 Pilkauskas R, Žickis A. Vilniaus ir Kauno plėtojimo kryptys. Lietuvos mokslas I t., I k., 1993, p. 101-107.
40 3. LIETUVOS PRIEMIESČIŲ ŠIANDIENINĖ SITUACIJA
Vienas iš dinamiškiausių XX a. miesto vystymosi fenomenų – suburbanizacija, urbanistinių funkcijų sklidimas į priemiesčius85. Šis reiškinys užsienio miestų teritorijose vyksta gana intensyviai. Europos ir Šiaurės Amerikos miestai apaugo gyvenamaisiais priemiesčiais dar iki XX a. Paskutiniaisiais dešimtmečiais suburbanizacijos procesas daro dar didesnį poveikį priemiesčių struktūros kaitai. Šiandien miesto užstatymo išorinė ekspansija (Urban Sprawl) neretai pasireiškia chaotišku individualių gyvenamųjų kvartalų augimu. Tai kaip greitas maistas, užteršiantis organizmą ir, galiausiai, reikalaujantis išvalymo bei išgyjimo. Apžvelgus istorinių priemiesčių augimo raidą matosi, kad istoriniai priemiesčiai dažnai buvo tinkamai įjungiami į miestą. Jie susiliedavo su miesto branduoliais ir taip papildydavo plano struktūrą. Šiuo atveju dabar vykstantis spartus naujų priemiestinių kvartalų augimas dažnai vystosi neatsižvelgiant į bendrą miesto kompoziciją. Šiame skyriuje, remiantis įvairiais autoriais, aptariama Lietuvos priemiesčių šiandieninė situacija, gilinamasi į spartų naujų priemiesčių atsiradimą, architektūros socialinių gyvenimo sąlygų kokybę. Aptariami Lietuvoje naujai suformuoti priemiesčių pavyzdžiai, nagrinėjama Kauno priemiesčių esama būklė bei tolimesnės plėtojimo galimybės.
3.1. Priemiesčių raidos tendencijos nepriklausomoje Lietuvoje
Lietuvai atgavus nepriklausomybę prasideda naujas urbanizacijos etapas. 1990 m. jau dominavo kolūkinis kraštovaizdis su aiškia kaimo gyvenamųjų vietovių hierarchija. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis kraštovaizdis susiduria su naujais veiksniais: siekiama didinti žemės ūkio ekonominį efektyvumą bei numatoma grąžinti žemę, atstatant sovietmečiu pažeistą teisingumą86. Žemės įstatymo reforma iškreipė sovietmečiu susiformavusių gyvenviečių struktūrą. „Lietuva paveldėjo subalansuotą gyvenamųjų vietovių sistemą ir kompaktiškus miestus, tačiau šiuo metu stebimas urbanistinių struktūrų išskydimas“ – teigia straipsnio autoriai D. Bardauskienė ir M. Pakalnis87. Chaotiška priemiesčių urbanizacija yra žemės įstatymo reformos padarinys, kuomet ima veikti savarankiško ūkininkavimo veiksniai, individualiai vystomų teritorijų statybos.
85 Laukaitytė-Malžinskienė G. Priemiestinio kraštovaizdžio vertinimo ypatumai // Urbanistika ir architektūra – 2005, XXIX(2), p. 81-89. 86 Kauno regiono urbanizuoto kraštovaizdžio tyrimai ir vertinimas. KTU architektūros ir statybos institutas. Kaunas, 2011. 87 Bardauskienė D, Pakalnis M. Urbanistinių tendencijų poveikis miesto centro renovacijai // Urbanistika ir architektūra, 2011, 35(4), p. 276-284.
41 Šiuolaikiniai Lietuvos miestai sparčiai apauga naujomis struktūromis, kurios nepasižymi nuosekliu ir integraliu planavimu. Naujos gyvenvietės (priemiesčiai) kaip trupiniai išsibarstę aplink didžiuosius miestus, o tai kelia nemažai problemų, kaip nesaikingas išteklių, energijos vartojimas, automobilių skaičiaus didėjimas. Be to, teritorijų vystymas inspiruotas privačių interesų, projektai rengiami pagal detaliuosius planus, neatsižvelgiant į platesnį kontekstą. Taip „dygsta“ nauji nedideli gyvenamųjų namų kvartalai, kurie dažniausiai neturi gero susisiekimo su miestu, miesto komunikacijų, bendro naudojimo teritorijų. Vakarų Europos šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose priemiesčių ekspansija prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, sparčiai didėjant gyventojų skaičiui. Lietuvoje taip vadinamas urbanistinis sprogimas stebimas pastarąjį dešimtmetį. Ekonominio pakilimo metu, ypač 2006-2008 m., kilęs būsto statybos burbulas, kada bankai suteikinėjo paskolas net ir mažesnes pajamas gaunantiems piliečiams, statybų verslas ženkliai išaugo kaip ir užmiesčių kvartalai plėtėsi didžiuliu tempu, visiškai negalvojant apie aplinkos kokybę, ekologiją, architektūrą. „Šiuo laikotarpiu pastatyta „per daug ir ne vietoje“ gyvenamųjų pastatų. Per daug, nes iki šiolei tūkstančiai butų bei sodybinio tipo namų yra neparduoti, o priemiesčiuose matomos urbanistinio sprogimo pasekmės: daug naujų gyvenviečių, atskirų statinių fragmentų, kurie nesukuria kraštovaizdžio darnos“88. Vyraujanti mažaaukštė statyba užima didžiulius plotus, mažas gyventojų tankumas, priemiesčių zonavimas daugiausiai yra orientuotas į privačių automobilių transportą. Urbanistinis sprogimas neatitinka Lietuvos demografinės situacijos. Lietuvos Statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius 10 metų Lietuvoje dėl emigracijos ženkliai sumažėjo gyventojų skaičius. Kauno mieste stebimos tokios pačios tendencijos: jeigu 2003 m. pradžioje Kauno mieste gyveno 373671, tai 2012 m. pradžioje – 311148 gyventojai, t.y. per paskutinįjį dešimtmetį sumažėjo 62523 gyventojais89. Gyvename „daiktų amžiuje“ ir nuosavo būsto nuosavame sklype turėjimas tampa pagrindiniu siekiu. Industrializacija, darbo rinka skatino žmones migruoti iš kaimo vietovių į miestus, tačiau šiandien vyksta atvirkščias reiškinys. Žmonės deda dideles pastangas grįžti į gamtą, susikurti gyvenimo kokybę, kuri užtikrintų saugumą, ekologiškumą, privatumą. „Gyventojai dar jaučia nostalgiją kaimui (dar visai neseniai, XX a. pradžioje apie 70,0 proc. žmonių gyveno kaime). Dabar tik 30,0 proc. gyvena kaime, tačiau namas su sodu dar išlieka romantiškas daugelio miestiečių idealas, o ir žemę dirbti dar moka“90. Iš vienos pusės, ši be perstojo didėjanti priemiestinių dalių drieka daro neigiamą efektą miestų vystymui. Miestas tuštėja, o dideli plotai neišnaudotų teritorijų, buvusių gamyklų dykros tampa nesaugiomis
88 Ten pat. 89 Lietuvos statistikos departamentas. prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectVarVal/saveselections.asp. 90 Bardauskienė D, Pakalnis M. Urbanistinių tendencijų poveikis miesto centro renovacijai // Urbanistika ir architektūra, 2011, 35(4), p. 276-284.
42 salomis miesto šerdyje, o taip pat, atsiradę nauji urbanistiniai dariniai kontrastuoja su aplink supančiu kraštovaizdžiu. Nauja statyba dažnai neatsižvelgia į gamtinę aplinką bei vizualiai tarpusavyje nekuria darnos. Individualių namų projektai dažnai tampa varžovais vienas kitam, o skirtingas jų estetinis vaizdas nesuteikia vietai tam tikro identiteto, kuris yra svarbus elementas kuriant vietos tapatybę. Kita vertus, noras siekti gyvenimo kokybės, gyventi gamtos prieglobstyje, saugant savo privatumą yra puikiai suprantamas, nes šiai dienai miestas nesuteikia arba bent jau iš dalies, saugaus, tvarkingo ir tvaraus gyvenimo. Kokie žingsniai turėtų būti atlikti, norint sukurti harmoningą pusiausvyrą tarp miesto ir jo pakraščių? Į šį klausimą jau eilę metų bando atsakyti urbanistai, projektuotojai, mokslininkai. Reikalingas žemės sklypų pertvarkymas, restruktūrizavimas. Pasak E. Ramanausko ir L. Dringelio, teritorijų planavimo priemonėmis yra numatomas bei įgyvendinamas žemės sklypų perplanavimas, viešo naudojimo teritorijų sukūrimas. Užsienio miestuose taikomas žemės pertvarkymo metodas yra kilęs iš žemės ūkio teritorijų pertvarkymo – konsolidacijos (land consolidation) pavyzdžio. Žemės pertvarkymo metodo esmę sudaro žemės savininkų sutelkimas jungtiniam teritorijų vystymui, tai yra kartu sujungiant valstybės bei privačių savininkų pastangas racionaliam urbanistiniam vystymui. Svarbiausi tikslai yra naujų teritorijų urbanizavimas, teritorijų konversija, stambių kompleksų (infrastruktūros, investicinių objektų) integravimas, urbanistinio išdrikimo stabdymas91. Atsižvelgiant į Vokietijos patirtį, naujos teritorijos urbanizuojamos perplanuojant žemės panaudojimą. Visi atskiri, privačių asmenų žemės sklypai planuojamoje teritorijoje tariamai sujungiami į vieną sklypą, kuriame bendri savininkai turi tam tikrą savo dalį. Iš tokio konsoliduoto sklypo atskiriama žemės dalis, reikalinga viešosioms teritorijoms, ir perduodama savivaldybėms. Pertvarkant žemę visuomenės poreikiams paimamas 30,0 proc. ploto nuo kiekvieno žemės sklypo. Likusi konsoliduoto sklypo dalis paskirstoma žemės savininkams. Toks žemės planingas tvarkymas užtikrintų naujai projektuojamų teritorijų chaotiško išsibarstymo mažėjimą, taip pat viešosios erdvės funkcionavimą, kurios šiandien suprojektuotuose naujų individualių gyvenamųjų namų kvartaluose arba visai nėra, arba ji tik menkai menama. Tai kelia kitą probleminį klausimą. Naujai projektuojamos gyvenvietės yra daugiau skirtos atskiram individui, bet ne bendruomenei. Priemiesčiai taip greitai plinta, kad net suformuoja mūsų nuomonę apie namus kaip apie kažkokią atskirą, privačią erdvę. Kiekvienas gali susikurti savo atskirą tvirtovę, aptvertą aukštais gynybiniais įtvirtinimais, neretai taip ir nesužinant, kas yra tavo kaimynas. Toks žmonių segregavimas skatina žmonių tarpusavio susvetimėjimą, nebelieka bendradarbiavimo. Pasak Dalios Čiupailaitės „ilgainiui būsto projektų
91 Ramanauskas E, Dringelis L. Žemės sklypų pertvarkymo patyrimas planuojant miestų teritorijas // Urbanistika ir architektūra, 2011, 35(4), p. 285-294.
43 uždarumas, aptvėrimai įsitvirtina kaip standartas, pvz., 2007 m. tokių aptvertų gyvenviečių Vilniuje buvo 18, 2010 m. – 30; į šį skaičių neįtraukti daugiabučiai, ties kuriais tvora juosia tik dalį saugomos teritorijos prie namo, arba pats namas, esant perimetriniam užstatymui, atlieka tvoros vaidmenį, o ribojamas ir saugomas tik patekimas į kiemą ir pan. Mažaaukštės architektūros namų kompleksui būdinga bendra tvora, – namai atribojami nuo kvartalo, gatvės, tačiau susiejami su kitais komplekso namais. 2012 m. būsto projekto aptvėrimas tampa tipiniu projekto privalumu“92. Apskritai, daugelio šalių miesto sociologai konstatuoja tradicinių gyventojų kaimynystės ryšių, vietinių bendruomenių, kaip reiškinio, silpnėjimo tendenciją. Pasak, prof. Jurgio Vanago įvardijama priežastis – urbanizacijos procesas, šiuo atveju suprantamas kaip miesto gyvenimo būdo ekspansija. Spartūs miesto gyvenimo tempai, griežtas jo ritmas, psichinė įtampa, nepaprastai skvarbūs informacijos srautai, – visa tai skatina savotišką miesto šeimų vienatvės, uždarumo, buities izoliavimo nuo pašalinių poreikį. Taip samprotauja „prarastos“ arba „dingusios“ vietinės bendruomenės (Community lost) šalininkai. Kita vertus, ten, kur yra senos miestiečių bendravimo pagal gyvenamąją vietą tradicijos, ypač Skandinavijos šalyse (Danijoje, Švedijoje ir kt.), sėkmingai funkcionuoja įvairios ir gausios visuomeninės, religinės, profesinės, bendrų pomėgių ir kitokios miestiečių kaimynijos, bendrijos. Tai leidžia atitinkamos pakraipos teoretikams teigti, kad lokalinės bendrijos turi perspektyvų (Community saved). Trečioji, bene racionaliausia teoretikų grupė laikosi nuomonės, kad miestiečių bendravimas nėra nei žuvęs, nei susijęs su konkrečia gyvenamąja aplinka: žmonės palaiko stiprius ryšius platesnėje nei vietinė kaimynija miesto teritorijoje (Liberated community)93. Priemiesčių aplinka turi skatinti vietinių gyventojų bendradarbiavimą, o tam reikia permąstyti projektavimo kriterijus. Priemiesčiai būtų daug patrauklesni, jei juose būtų sutelkta daugiau patogumų, geriau išvystyta visuomeninio transporto sistema, atsirastų daugiau mažų parduotuvių ir daugiau įvairesnės veiklos, kuri savo ruožtu telktų bendruomenę palaikyti tarpusavio ryšį. Mus supanti erdvė turėtų pasižymėti didesniu atvirumu ir netikėtumo jausmo pajutimu. Šį jausmą kuria istoriniai senamiesčiai, kur žmogus, apsuptas nemonotoniškos ir iracionalios aplinkos, turi galimybę megzti atsitiktinius komunikacinius ryšius bei rinktis iš plataus veiklos asortimento. Įvairios paskirties, mišrios ir glaudžiai susijusios teritorijos, tvarkingai sukurtos kartu su gatvėmis ir aikštėmis, yra archetipinė žmonių gyvenvietė, kurios modelių galima rasti jau pačiuose ankstyvuosiuose miestuose. Išlikę viduramžių gatvių pavyzdžiai Londone, Jorke, taip pat Edinburge ir šiandien yra funkcionalūs ir patrauklūs. Pastatų proporcijos, mastas ir struktūra, jų sustatymas greta ir sąveika su aplinka leidžia sukurti stiprų vietos jausmą. Edinburge New
92 Čiupailaitė D. Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2012/2(31), p. 187-221. 93 Vanagas J. Miesto sociologijos pagrindai. Vilnius: Aldorija, 1996, p. 91.
44 Towno koledžas, Kembridžo koledžas, renesansinė Florencija, Sankt Peterburgas, Paryžiaus centras ir Londono Nasho kvartalo terasos yra harmoningi ir fiziškai gražūs bei sunkiai nukopijuojami moderniuose miestuose94. Pagrindiniai aspektai, nulemiantys senųjų miestų struktūrų darną yra šie: žmogiškas mastelis, miesto erdvinė struktūra, gatvių tinklo išplanavimas, socialinių funkcijų įvairovė. Šiuos veiksnius, lemiančius gyvenamos teritorijos gyvybingumą ir pilnavertiškumą, dėsto ir Naujojo urbanizmo sekėjai. Urbanizmo sąvoka turėtų būti apibrėžiama plačiai – kokybe, o ne kiekybe, intensyvumu, o ne tankumu, pasiekiamumu, o ne vien tik vietos nustatymu. Gero urbanizmo pavyzdys yra, kada vieta panaudojama įvairiai, planuojant pėsčiomis įveikiamus atstumus, žmogiško mastelio architektūrą, kur automobiliai randa pusiausvyrą su tranzitiniu transportu, kur vietinė istorija sutvirtinama, pritaikoma ir kur propaguojamas, palaikomas turtingas viešas gyvenimas. Miestiečių gyvenimo būdas atsiskleidžia daugybėje formų, vietų. Daugybė mūsų tradicinių kaimų, priemiesčių, gyvenviečių ir istorinių miestų yra miestiški. Urbanizmas taip pat dažnai gyvena anapus mūsų miestų centrų. Tradicinis miestų planavimas deklaruoja gyvybingumą, sudėtingumą ir intymumą, kas ir apibrėžė mūsų geriausius miestus ir miestelius šimtmečiais. Pasak Peter Calthorpe iš esmės priemiesčiai gali būti miestiški, jeigu jie yra lengvai pasiekiami ir juose užtikrinamos įvairios funkcijos. Tradicinis urbanizmas nėra tik centrinio miesto lokacija, istorinis rajonas, miesto centras ar tarpsnis, kurį mes pereinam. Tai yra besiplėtojanti platforma mūsų labiausiai būtinoms reikmėms patenkinti ir šiuo metu kuriamoje istorijoje tai yra svarbiausias dalykas formuojant tvarią ateitį95. Kompaktiška miestų plėtra reiškia mažesnes apgyvendinimo, žemesnes žemės bei infrastruktūros kainas. Geras urbanistinis planavimas turi suteikti galimybę pasirinkti apgyvendinimo tipą: sublokuoti namai, apartamentai, vieno aukšto gyvenamieji. Veiksmingas bei mažiau kainuojantis visuomenei sprendimas – mažinti privačios erdvės teritorijas, bet didinti bendrų poilsio ir laisvalaikio praleidimo vietų skaičių. Nereikia pamiršti mūsų demografinės situacijos, senstančios populiacijos, kuriems nuosavo automobilio vairavimas arba nuosavo kiemo išlaikymas, priežiūra tampa našta. Jaunų dirbančių šeimų svertais tampa mažesnės komunalinių paslaugų sąskaitos ir patogus susisiekimas su darboviete. Šiandienos urbanizmas turėtų būti orientuotas į mažesnes kelionių išlaidas, mažesnį kilometrų nuvažiavimą, kuris savo ruožtu vestų į mažesnį degalų sunaudojimą ir mažesnę priklausomybę nuo svetimos naftos tiekimo, mažiau oro užterštumo ir anglies išsiskyrimo. Mažiau nuvažiuojamų kilometrų taip pat
94 Rogers R, Power A. Mažos valstybės miestai. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2004. 95 Calthorpe P. Urbanism in the age of climate change. Washington: Island Press, 2011.
45 reiškia mažesnes grūstis gatvėse, mažesnes kelių tiesimo ir priežiūros kainas ir mažiau autoavarijų. Visa tai lydi mažesnės sveikatos priežiūros kainos, dėl mažiau atsitinkamų avarijų ir švaresnio oro, kuris neišvengiamai paskatina aktyvesnį fizinį judėjimą. Vaikščiojimas, važinėjimas dviračiu ir mankštinimasis prisideda prie mažesnio nutukimo rodiklio. Taip pat, daugiau vaikščiojimo reiškia daugiau žmonių gatvėse, saugesnes kaimynijas ir greičiausiai stipresnes bendruomenes. Bucky Fuller pasakymas „daryti daugiau su mažiau“ arba Mies van der Rohe žymusis posakis „mažiau yra daugiau“ turėtų įsitvirtinti naujose miestų planavimo koncepcijose, išstumdama paskutinius penkiasdešimt metų ekonomikos ir visuomenės vadovaujamasi prielaida, kad „daugiau yra daugiau“ ir „didesnis yra geresnis“: didesni namai, didesni kiemai, automobiliai, didesni biudžetai, institucijos ir galiausiai galingesni energijos šaltiniai. Priešingai, urbanizmas natūraliai linksta link „ mažas yra gražus“ filosofijos. Tai sudaro kompromisą, galbūt mažiau privačios erdvės, tačiau turtingesnė visuomeninė sritis; mažesnė privati apsauga, bet galbūt saugesnė bendruomenė; mažiau automobilių, bet daugiau patogaus susisiekimo viešuoju transportu. Tai gali ryškiai sumažinti kasdienes išlaidas ir palikti daugiau laiko šeimai ir bendruomenei.
3.2. Šiuolaikinių priemiesčių projektavimo sprendiniai
Atsižvelgiant į ankstesniuose skyriuose nagrinėjamus naujojo urbanizmo vertinimo kriterijus, bruožus ir pavyzdžius galima teigti, jog Lietuvoje naujai pastatytų priemiesčių, kurie visiškai atitiktų darnaus miesto vystymo vertinimo kriterijus, nėra. Tai lemia įvairios organizacinės problemos ir bendrame valstybės miestų bei mažesnių teritorijų planavime, ir atskirų sričių veiklose. Didelę reikšmę turi bendros urbanistinės planavimo sistemos nebuvimas bei įstatyminių bazių silpnumas. Viena didžiausių problemų, būdingų Lietuvos teritoriniam planavimui, yra per mažas dėmesys miesto ir bet kurios kitos sistemos integralumui. Nevyksta bendravimas tarp skirtingų planavimo sluoksnių. Sociologai, ekonomistai, geografai, architektai, urbanistai – visi dirba tik savo projektavimo specialybės ribose, nėra bendro darbo ir bendros koncepcijos nei miestų, nei mažesnių urbanistinių darinių planavime. Norint siekti darnios miestų plėtros reikia mažinti šią susidariusią atskirtį.
46 Lietuvoje vieningos planavimo sistemos trūkumas pasireiškia nekontroliuojamu chaotišku pavienių kvartalų statymu. Dažniausiai Lietuvoje atsirandantys nauji kvartalai būna
9 pav. Romainių ir Vaišvydavos priemiesčių sklaida.
nedideli, juos sudaro kelių ar keliolikos namų valdos, kurios projektuojamos be jokios papildomos infrastruktūros (9 pav.). Pastaruosius du dešimtmečius spaudoje sumirgėjo nemažai skambių antraščių apie naujai projektuojamus ir realizuotus individualių namų kvartalus – gyvenvietes: „Paprasta ne visuomet prasta. Pažangus kvartalas Ringauduose96“, „Aukštųjų Kaniukų pušyne – modernus gyvenamųjų namų kvartalas97“, „Vytėnuose jau diegiamos vakarietiškos statybos tradicijos98“ arba „Varganų daržų vietoje – prestižinis kvartalas99“ ir t.t.
Naujai projektuojami kvartalai ir rajonai keičia miesto bendrą audinį, o taip pat ir žmonių judėjimo, transporto srautus, socialinės infrastruktūros (darželių, mokyklų, gydymo įstaigų) poreikį ir pasiekiamumą. Sociologė Dalia Čiupailaitė rašo, jog suplanuoti būsto projektai, rezidencijos ar gyvenvietės yra naujas būsto tipas Lietuvoje, transformuojantis miestų tekstūrą. Šie būsto projektai pasižymi bendrais bruožais. Suplanuoti būsto projektai yra kelių tipų: daugiaaukščių namų gyvenvietės, mažaaukštė architektūra – neaukšti daugiabučiai, individualūs namai ir kotedžai. Būsto projektai intensyviau pradėti statyti apie 2000-uosius metus, jų plėtra suintensyvėjo nuo 2005 m. būsto rinkos pakilimo metu. Šiuo metu toliau plėtojama būsto projektų statyba. Individualių namų, kotedžų projektams taip pat būdinga miesto pakraščiuose
96 Statybų pilotas, 1999 (1), p. 6. 97 Laikinoji sostinė, 2002 birželio 29 (149), p. 6. 98 Laikinoji sostine, 2002 spalio 26 (249), p. 5. 99 Laikinoji sostinė, 2003 gegužės 22 (98), p. 1-2.
47 suformuotos gyvenvietės. Po 2008-2009 m. ekonominės krizės suintensyvėjo mažaaukštės statybos – kelių aukštų daugiabučių projektai100. Naujos gyvenvietės dažnai projektuojamos kaip atskiri dariniai, neturintys ryšių su esamais priemiesčiais. Suprojektuotas 20 gyvenamųjų namų Ringaudų kvartalas, architektė Neringa Blaževičienė. Bendrijos teritorija uždara, sklypai išsidėstę abipus gatvelės. Aukštuosiuose Kaniukuose pastatytas „vakarietiško tipo“ 22 individualių namų kvartalas, sklypo dydžiai 10-19 arų. Suprojektuoti trijų tipų namai, kurie pastatyti ne vienoje eilėje, kad kaimynai nematytų vienas kito, sklypai aptverti tvoromis. Pasak kvartalą projektavusio architekto A. Kančo, Kaune siekta sukurti modernų, šiuolaikišką, estetišką ir funkcionalų individualių gyvenamųjų namų kvartalą „kad jo gyventojai galėtų mėgautis gamtos artumu, gyvensenos autonomija ir drauge per keliolika minučių pasiektų bet kurią Kauno vietą“. Vytėnuose išdygo mišraus užstatymo, skirtingos architektūrinės stilistikos kvartalas (sklypų plotas 8-15 arų). Individualios statybos mastai tiek Kauno miesto, tiek ir kitų miestų pakraščiuose vyksta intensyviai. Reikėtų paminėti ir naujų namų statybų mastą kolektyviniuose soduose. Tai dar viena visiškai nekontroliuojama situacija, kada sodų bendrijose vis daugiau atsiranda individualių namų, pavyzdžiui, viena seniausių Janonio fabriko įsteigta „Rūtos“ sodų bendrija Kaune, Prancūzų gatvėje, virto individualių namų kvartalu. Aplink Kauną bei kitus miestus tokių sodo bendrijų, kuriose neišvengiamai kinta paskirtis yra daugybė, todėl reikalinga atlikti sodų konversiją, siekiant pritaikyti gyvenamajai aplinkai. Individualių namų kvartalų teritorijos dažniausiai būna aptvertos, ribojant ne vietos gyventojų patekimą vidun. Tai yra laikoma netgi privalumu, nes daugumai aptverta teritorija reiškia saugesnę aplinką, tačiau tokia saviizoliacija nekuria tamprių bendruomeninių ryšių su kitomis bendruomenėmis. Projektuojami gana dideli sklypai, kas užstatymą daro dar ekstensyvesnį, jie dažniausiai aptverti tvoromis, nėra vaikų žaidimų vietų, rekreacijai skirtų sutvarkytų poilsio oazių. Kita vertus, Lietuvoje taip pat yra bandoma kurti naujo modelio pavyzdinius priemiesčius, kurie garantuotų saugų bei kokybišką gyvenimą. Pasirinkta plačiau aptarti du neseniai įgyvendintus kvartalus, kurių vienas – „Žaliasis slėnis“ Klaipėdoje. Jame pasiūlyta didelė būstų įvairovė, sukurtos viešosios rekreacijai skirtos erdvės, veikia restoranas su viešbučiu, o ateityje turėtų įsikurti mažos, privataus verslo krautuvėlės, o kitas – „Fredos miestelis“ Kaune, kuriame suderinta miestui ir kaimui būdinga aplinka, viešos ir privačios erdvės harmonija.
100 Čiupailaitė D. Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2012/2(31), p. 187-221.
48 „Žaliojo slėnio“ priemiestis įsikūręs 36 hektarų teritorijoje Klaipėdos miesto pakraštyje, tuo tarpu „Fredos miestelis“ užima tik 3 hektarus ploto bei yra Aukštosios Fredos rajone, pačioje Kauno miesto teritorijoje. Nors kvartalų dydžiai bei lokacija miestų atžvilgiu skiriasi, tačiau abu pasižymi išskirtine gamtine aplinka, kuri naujojo urbanizmo teorijose ir praktikoje užima svarbią poziciją. Parkai bei kitos atviros žaliosios erdvės yra esminė Naujojo urbanizmo dalis, kuri privalo būti integruojama į naujai formuojamą bendruomenės gyvenimą. Manoma, kad parkai bei rekreacinės vietos yra svarbūs dėmenys bendruomenės stiprinime, nes tai vietos, kur susikerta žmonių grupių interesai. Parkai gali paskatinti žmonių tarpusavio socialinį bendravimą, numatant atsitiktinius susitikimus ar pasyvius kontaktus, kas gali būti vienas iš veiksnių lemiančių socialinius tinklus101.
10 pav. „Fredos miestelio“ vaizdas iš viršaus. 11 pav. „Žaliojo slėnio“ vaizdas iš viršaus.
„Fredos miestelis“ įsikūręs šalia Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo (10 pav.). Pasak architekto A. Kančo suformuotas tikras „gyvenimo parke“ modelis. „Kaip įmanydami stengėmės išvengti sovietinio mikrorajono įvaizdžio ir pakeisti pačią gyvenimo bendrijoje sampratą – kalbėjo projekto autorius102“. Pačiame kvartale organizuojamos bendro naudojimo erdvės, skirtos vietos gyventojų poilsiui. Suprojektuotos rekreacinės vietos su tvenkiniais ir želdiniais, vaikų žaidimų aikštelėmis kuria vietos bendruomenės erdvę. „Žaliąjį slėnį“ iš pietų ir vakarų pusių supa parkas, Žvejonės, Ringelio ir Danės upių slėniai (11 pav.). Iš vienos pusės, žalių plotų buvimas vertinamas kaip viena iš pagrindinių verčių kuriant bendruomenę, iš kitos pusės, naujų teritorijų urbanizavimas neigiamai veikia kraštovaizdį. Naujajame urbanizme aplinkosauginiai klausimai, susiję su gamtiniais arealais, rekreacinėmis atviromis erdvėmis,
101 Fleming R, Baum A, Singer J, E. Social Support and the Physical Environment. Social Support and Health. New York: Academic Press Inc, 1985. 102 Gyvenimas šiltnamio sąlygomis. Almantas Bružas // Statybų pilotas, 2002 (13), p. 4.
49 žemės ūkio paskirties žemėmis bei kraštovaizdžiu, sprendžiami regioniniu mastu. Manoma, kad atvirų erdvių nuoseklus saugojimas gali sustiprinti plėtros polinkį į labiau kompaktiškas bendruomenes103. Deja, Lietuvoje kraštovaizdžio urbanizacija pasireiškia padriku laisvo planavimo užstatymu. Vienas iš gyvenvietės privalumų būtų galimybė pasirinkti apgyvendinimo tipą104. Šį kriterijų iškelia ir Naujojo urbanizmo šalininkai. Platus būsto pasirinkimas dydžio ir kainos prasme sutelkia įvairesnių socialinių grupių žmones. Tiek „Žaliojo slėnio“, tiek ir „Fredos miestelio“ kvartaluose pastatyti ir įrengti kelių tipų būstai: individualūs gyvenamieji namai – vilos su privačiais kiemais, dvibučiai namai, sublokuoti angliško tipo kotedžai, keli daugiabučiai (12, 13 pav.). Tai savo ruožtu suteikia pasirinkimo galimybę, atsižvelgiant į kliento poreikius bei turimas pajamas. Vienas iš siekių, projektuojant šiuos kvartalus, buvo pasiūlos sukūrimas, kuri atitiktų skirtingų vartotojų poreikius, galimybes ir prabangos kriterijus, užtikrinti vienodas sąlygas visiems gyventojams, ir mažesnes pajamas turintiesiems, kurie gyvena bute, tačiau kaip ir nuosavo namo šeimininkai gali naudotis įvairiais patogumais – turėti atskirą įėjimą, židinį, terasą lauke.
12 pav. Skirtingi būsto tipai „Žaliajame slėnyje“. 13 pav. Sublokuoti angliško tipo namai „Fredos miestelyje“.
Gyvenamieji kompleksai pastatyti pagal vientisą urbanistinę – architektūrinę idėją. „Fredos miestelis“ turi autonomiškai gyvenvietei būdingų bruožų. Derinamas tankus miestui būdingas ir sodybinis užstatymas. Čia reikėtų prisiminti vieną iš naujojo urbanizmo keliamų principų – tradicinę apylinkių struktūrą, pagal kurią tankiau užstatomas centras, kuris progresyviai mažėja į gyvenvietės kraštus105. „Žaliajame slėnyje“ didžiąją kvartalo dalį sudaro individualūs gyvenamieji namai, kurių užstatymas laisvesnis. Blokuoti kotedžo tipo namai išdėstyti eilėmis (Anglijoje vadinama row houses) sukuria kiek tankesnį užstatymą kvartalo
103 Lecesse M, McCormick K. Charter of the New Urbanism. New York, NY: McGraw-Hill, 2000, p. 89. 104 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form, 1999, p. 13, 64. 105 Mostafavi M, Doherty G. Ecological Urbanism. Šveicarija: Lars Muller Publishers, 2010, p. 406-411.
50 pakraštyje, tačiau tai nėra visiškai išpildyta kompaktiškos gyvenvietės versija. Apskritai, Lietuvoje kvartalų projektavimui yra būdingas funkcionalistinis laisvas planavimas, gatvės, kaip viešos erdvės, panaikinimas. Architektūriniai „Fredos miestelio“ sprendiniai pasižymi vienoda stilistine išraiška. Tokią vientisą kvartalo išraišką galima interpretuoti kaip vieno projekto autoriaus – Kančo projektavimo studijos darbą. „Žaliajame slėnyje“ bendrą urbanistinę idėją kūrė architektas Eugenijus Miliūnas, tačiau atskirus pastatus projektavo skirtingi autoriai. Čia būtų galima prisiminti Malmėje stovintį Bo01 kvartalą106, kuriame taip pat bendrą urbanistinę koncepciją kūrė viena architektų projektavimo įmonė, tačiau architektūriniai sprendiniai buvo patikėti skirtingiems architektų biurams. Toks sprendimas padėjo sukurti bendrą, tačiau kartu ir nemonotonišką vietos vaizdą, o tai praturtina vietos gyventojų gyvenimo kokybę, kuri pasižymi įvairumu bei nenuspėjamumu. Kitas svarbus aspektas, projektuojant darnią gyvenamąją zoną, užtikrinti funkcijų įvairovę. Pasak Jane Jacobs107, Richard Sennetto108 ir David Harvey109, miesto esmė glūdi įvairovėje, o esantys skirtumai yra svarbi miesto patirties dalis. Šiuo metu „Žaliajame slėnyje“ gana sėkmingai veikia kavinė-restoranas, turizmo centras, viešbutis ir konferencijų centras, tačiau šios funkcijos yra sukoncentruotos viename pastate. Ateityje numatoma pastatyti nedideles specializuotas duonos, mėsos, pieno, žuvies produktų parduotuvėles, įrengti daugiau kavinių, pastatyti sporto kompleksą su treniruoklių salėmis, pirtelėmis, uždaru baseinu. Taip pat numatoma įrengti atvirus teniso kortus, krepšinio, vaikų žaidimų aikšteles. Gyvenvietė projektuojama 2000 gyventojų, manoma, kad joje turėtų gyventi apie 650 šeimų, todėl kvartale bus statoma pradinė mokykla ir lopšelis-darželis. Užbaigus vystyti projektą, priemiestis turėtų užtikrinti savo gyventojams reikiamus patogumus. „Fredos miestelyje“ taip pat veikia kelios maisto prekių parduotuvės, grožio salonas, tačiau dėl miesto artumo, o ir šalia esančių prekybos centrų didelės funkcijų paklausos nėra. Kita vertus, kalbant apie viešą bendruomenei skirtą erdvę (pavyzdžiui, tai galėtų būti aikštė priemiesčio centre kaip Jakriborg‘e), „Žaliojo slėnio“ priemiestyje nėra išskirto aiškaus centro. Jį šiuo atveju atstovauja multifunkcinis konferencijų ir viešbučio su restoranu pastatas, suprojektuotas šalia įvažiavimo į kvartalo teritoriją. Vėlgi, dominuoja funkcionalizmui būdingas zonavimas. „Fredos miestelyje“ viešos erdvės funkciją atlieka suformuotos dvi bendro naudojimo rekreacijai skirtos poilsio vietos.
106 Home Swede Home: Bo01: The City of Tomorrow Apartment Block by Moore Ruble Yudell Architects & Planners and FFNS Arkitekter. Prieiga per internetą: http://www.archnewsnow.com/features/Feature34.htm. 107 Jacobs J. The Death and Life of Great American Cities. New York: Vintage Books, 1961. 108 Sennett R. The Uses of Disorder. Personal Identity and City Life. New Haven and London: Yale University Press, 2008. 109 Harvey D. Rebel Cities: From the Right to the City to the Urban Revolution. London: Verso, 2012.
51 Tęsiant viešų erdvių klausimą, reikia prisiminti gatvės veiksmą miesto branduoliuose. Miesto šaligatvis pats iš savęs yra niekas. Tai abstrakcija, – teigia Jane Jacobs110. Žmones išeiti į gatves ir parkus traukia juose glūdinčios veiklos galimybės. Saugios gatvės yra naudojamos gatvės, o tokios jos yra, kai jose daug žmonių ir veiksmo, todėl turėtų būti kuriama nemonotoniška aplinka, kuri būtų įdomi praeiviams. Apžvelgiant Lietuvos priemiesčių situaciją, gatvių gyvybingumui daug dėmesio neskiriama. Dažniausiai gatvės apsiriboja važiuojamosios dalies vaidmeniu, ekonominiais sumetimais neatskiriant važiuojamosios ir pėsčiųjų dalies, o tai stabdo gyvybingumą gatvėse ir rodo mūsų didelę priklausomybę nuo automobilių, tačiau „Fredos miestelis“ išsiskiria dideliu dėmesio kreipimu į gatvelių tinklą, kuris gausiai apželdintas. Vidinės gatvelės aiškiai atribotos nuo pėsčiųjų takų, juos skiria žalia medžiais apsodinta juosta. Vidinės gatvelės ramios, automobilius gyventojai laiko garažuose, kurie priblokuoti namų galuose. „Žaliojo slėnio“ kvartale visos vidinės gatvės yra skirtos tiek automobiliams, tiek pėstiesiems, neišskiriant šaligatvių. Gatvelėse nėra intensyvaus eismo, jomis naudojasi tik vietiniai gyventojai, tačiau važiuojamosios dalies maišymas su pėsčiaisiais nėra geras sprendimas.
Susisiekimo klausimo prasme, „Žaliasis slėnis“ yra suprojektuotas šalia Palangos plento, kuriuo patogu pasiekti miesto centrą automobiliu. „Fredos miestelis“ jau yra miesto sudėtyje, todėl susisiekimas su miestu itin patogus ir greitas Europos prospektu. Lietuvoje priemiesčiai projektuojami prie esamų magistralinių kelių, kuriais galima gana greitai pasiekti miesto centrą, tačiau reikia pridurti, kad bendras planavimas vis tiek išlieka daugiau orientuotas į nuosavo automobilio naudojimą. Trūksta išvystytos viešojo transporto sistemos.
Apibendrinant, Lietuvoje naujai projektuojamiems individualių namų kvartalams būdingas funkcionalistinio urbanizmo architektūrinę kalbą tęsiantis laisvas planavimas, jie nėra aprūpinti gera infrastruktūra bei projektuojami neatsižvelgiant į esamą kontekstą su gretimybėmis ar apskritai su miestu. „Nuo kelių iki keleto namų apimantys būsto projektai formuojami kaip hermetiškos salos mieste: nejungiami į gatvių struktūrą, orientuojami į teritorijos vidų, susaistomi laisvo planavimo, ir, vis dažniau, gyvenvietės teritorija, ribojant patekimą ne jos gyventojams. Būsto projektai taip pat tęsia funkcionalistinį monofunkcinį miesto zonavimą. Projektai skirti tik būstui, tik kai kurių pirmuose aukštuose sudarytos galimybės įkurti viešos paskirties įstaigą. Projektams būdinga vienoda, atsikartojanti architektūra. Gyvenimas juose orientuojamas nuo gatvės į centrą tarp namų“111. Priemiesčių projektavimas daugiau remiasi modernizmo propaguotomis kryptimis nei istorinėmis miestų planavimo patirtimis.
110 Jacobs J. The Death and Life of Great American Cities. New York: Vintage Books, 1961. 111 Čiupailaitė D. Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2012/2(31), p. 187-221.
52 Aptarus „Žaliojo slėnio“ bei „Fredos miestelio“ urbanistinę struktūrą būtų galima pažymėti, kad juose yra naujajam urbanizmui, kuris remiasi tradicinių miestų patirtimi, būdingų bruožų užuomazgų (apželdinimas, mišrus užstatymas, kuriamos funkcijos), tačiau pats užstatymas tebėra vystomas gana ekstensyviai, zonuotai. Apskritai Lietuvos žmonių sąmonėje sodyba ir privatus daržas vis dar yra laikomas privalumu, todėl nelabai kreipiamas dėmesys į viešų erdvių trūkumą ar gamtinės aplinkos darkymą. Tuo tarpu pasaulis sparčiai keičiasi ir ieško būdų, kaip pereiti į tvaresnės aplinkos kūrimą, stabdant žmogaus veržimąsi į natūralią gamtinę aplinką. Nauji projektai turėtų būti orientuoti į esamų užstatytų teritorijų pertvarkymą, urbanizuojant esamus priemiesčius bei gerinant viešojo transporto sistemą.
3.3. Kauno priemiesčių būklė ir tolimesnės plėtojimo perspektyvos
Kauno miesto pakraščiai – geidžiamas kauniečių individualių namų statybos arealas. Šiuo metu Kauno priemiesčiuose vyrauja vienbučių namų užstatymo tendencijos. Mažaaukštė statyba Kauno pakraščiuose užima didžiulius plotus, stebimas mažas gyventojų tankumas. Tai kelia naujas sudėtingas problemas, nes šis gyvenamosios statybos tipas neracionaliai naudoja daug naujų teritorijų bei kelia grėsmę kraštovaizdžiui. Lietuvos nepriklausomybės pirmąjį dešimtmetį kraštovaizdis tvarkomas vadovaujantis ankstesniais reglamentais. Vėliau nuosaikesnį vystymąsi keičia ekstensyviai užstatytos naujos pavienės sodybos ar nauji kvartalai, sudarydami naujas erdvines struktūras gretimose žemės ūkio paskirties teritorijose. Kauno mieste išskiriamos kelios skirtingos urbanizuojamos teritorijos: plėtra vykdoma miesto prieigose nutolusiose iki 2 km nuo miesto teritorijos, kuomet plečiama sodybinių namų statyba bei statomi stambiatūriai pramonės pastatai; regiono plėtra teritorijose nutolusiose nuo miesto ribos 2-10 km atstumu (vystoma individualių namų statyba ir stambiatūrių pramonės pastatų statybos teritorijos). 4 schemoje pateikta Kauno miesto ir jo priemiesčių esama urbanistinė situacija. Priemiesčiai yra išsidėstę Kauno miesto teritorijos riboje arba už jos. Juos būtų galima traktuoti kaip pakraščius, kur susitinka gamta ir miestas. Kauno miesto savitumas, formuojantis urbanistinio karkaso struktūrą yra: pozityvi plėtra, kai kompaktiškai vystosi kvartalai, turintys centrų užuomazgas bei viešųjų įstaigų ir erdvių pradmenis; negatyvi plėtra, kai statomi atsitiktiniai šeimos namų kvartalai, ignoruojant inžinerinę, ekonominę, socialinę bei kraštovaizdžio logiką (kyla reikmė teikti realius prioritetus pirmajam
53 būdui ir mokesčiais už socialinių reikmių tenkinimą (keliai, mokyklos, darželiai, inžineriniai tinklai, jų aptarnavimas ir kt.) reguliuoti antrojo būdo stichišką žemės sklypų rinką).
4 schema. Kauno miesto priemiesčių situacija.
Tradicinis gyvenamosios zonos smulkinimas yra neekonomiškas dėl pernelyg didelio santykinio gatvių, o tuo pačiu ir inžinerinių tinklų, ilgio. Nėra tai patogiausias sprendimas ir jo gyventojams. Čia sunkiau įsirengti bendro naudojimo sportui ir poilsiui skirtų aikštelių bei žaliųjų plotų, siekti visos gyvenvietės architektūrinio estetinio išraiškingumo, todėl, paliekant mažaaukščius namus, reikia galvoti, kaip tobulinti patį užstatymą, padaryti jį galimai ekonomiškesnį ir racionalesnį. Nemažiau svarbūs tokie veiksniai, kaip gyvenvietės ir konkretaus gyvenamojo būsto įkomponavimas į supančią aplinką, patogus susisiekimo tinklas, architektūrinių sprendimų įvairovė, patogios bendro naudojimo poilsio zonos gyvenvietėje ir pan. Kaune daugelyje sodybinių namų kvartalų spręsta neatsižvelgus į dalį šių veiksnių. Dėl to daugelio gyvenviečių užstatymas – neišraiškingas, monotoniškas112. Atsižvelgiant į Kauno apskrities teritorijos ir Kauno rajono teritorijos bendruosius planus, numatoma urbanizuoti Kauno priemiestinę zoną, ypač miesto pietinėje ir šiaurinėje dalyse, plečiant individualių namų kvartalus. „Šios zonos, taip pat ir esamų Kauno apskrities gyvenamųjų vietovių, glaudžiais ryšiais susijusių su Kaunu, integracijai užtikrinti atitinkamai plėtojama ir miesto transporto infrastruktūra. Pastebima, kad daugiausia naujų darbo vietų
112 Čigriejus E., Stanevičius S. Mažiems miestams – grupinį užstatymą // Statyba ir architektūra, p. 12-14.
54 sukuriama seniūnijose, per kurias eina tarptautinės bei valstybinės reikšmės transporto keliai, geležinkelio linijos ir seniūnijose, kurios ribojasi su Kauno miestu (Garliavos m., Domeikavos, Garliavos apylinkių, Karmėlavos, Neveronių, Rokų seniūnijoje)“113. Susisiekimo sistema vaidina didelį vaidmenį žmonių gyvenime. Sociologinių tyrimų duomenimis nustatyta, kad žmonių nepasitenkinimas darbo ir gyvenamosios vietos ryšiais smarkiai didėja darbo kelionei ilgėjant nuo 20 – 30 min. iki 40 min. Manoma, kad 30 min. kelionės į darbą trukmė yra racionaliausia formuojant miestų plano struktūrą, jos zonų išdėstymą teritorijoje114. Taip pat reikėtų paminėti, kad gyventojai vertina didelį darbo vietų pasirinkimą, ypač, kai darbo vietos yra nutolusios įveikiamu pėsčiomis atstumu. Iš vienos pusės, naujų gyvenamųjų rajonų gyventojai vertina savo rajonų tylą, ramybę, tyrą orą, iš kitos pusės, jie pageidauja, kad šalia jų gyvenamųjų vietų atsirastų daugiau darboviečių, todėl vienas iš uždavinių, keliamų projektuojant naujus arba modernizuojant esamus priemiesčius, būtų naujų darbo vietų kūrimas. Čia būtų galima įvardinti šeimos verslus, kada šeima nusprendžia įkurti indiviadualią veiklą ir verstis sava produkcija ar užpildyti kokią vietos aptarnavimo nišą. Smulkus verslas yra labai pageidautinas priemiesčiuose, nes praturtintų vietos gyventojų gyvenimo kokybę. Naujai suformuotuose gyvenamuosiuose kvartaluose Kauno rajone dominuoja vieno- dviejų aukštų pastatai. Nauji individualūs namai dažniausiai yra skirtingos architektūros, formos, vyrauja ryškios spalvos, įvairios apdailos medžiagos. Pastatų tūriai patys suskaidyti spalvomis nesudaro vientiso derinio su aplinkiniais ne tik spalvomis, bet taip pat ir savo individualiu raštu. Tokia įvairių spalvų gama ne visada sudaro darnias kompozicijas. Vyraujančios spalvos, kelių spalvų deriniai, įvairios formos, tai savotiškas žmonių siekis išreikšti savo individualumą. Individualumo išraiškas būsto dizaine su tam tikromis išlygomis skatina ir naujojo urbanizmo šalininkai, taip siekdami išvengti nuobodaus suvienodėjimo (angl. “cookie cutter") terminu vadinamo masinės gamybos, originalumo stoka pasižymintys dažniausiai priemiesčių namai, kurie išsiskiria tik savo spalva. Kaip Emily Talen pažymi, namų dizainas taip pat žaidžia nemenką rolę bendruomenės jausmo kūrime115. Kada erdvė yra pripildyta skirtingų asmeninių detalių, ji tampa daug įdomesne ir patrauklesne stebėti ir išgyventi. Dauguma gyventojų linkę apibrėžti savo teritoriją. Priemiesčių „urbanistinėje sąrangoje, suplanavime, namų architektūroje, interjeruose, puošyboje yra daug neprofesionalių, pseudoliaudiškų elementų ir bruožų. Atskiruose, izoliuotuose priemiesčiuose savitos tradicijos, dvasinių vertybių sistema, psichologinis klimatas, netgi folkloras. Tam svarbi tradiciškai į miestą gravituojančios
113 Ištrauka iš Kauno rajono bendrojo plano, 2009. 114 Vanagas J. Miesto sociologijos pagrindai. Vilnius: Aldorija, 1996, p. 88. 115 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form: An Assessment of the Social Doctrine of New Urbanism. Urban Studies Journal Limited, 1999: 36(8), p. 1361-1379.
55 periferijos, miesto hinterlando įtaka: ji ilgainiui persiduoda per atvykusius bei tebeatvykstančius migrantus“116. Kita vertus, visiška nedermė nėra priimtinas dalykas. Dažnai skirtingų architektūrinių stilių kvartalai, žvelgiant platesniame kontekste, tampa vienodi. Geriausias sprendimas būtų sukurti vientisą urbanistinę idėją, o architektūrinį išpildymą patikėti skirtingiems profesionalams. Atsižvelgiant į Kauno rajono bendrąjį planą, modernizuojant esamas urbanizuotas teritorijas nauja statyba numatoma pagal susiklosčiusius principus, baigiant formuoti nebaigtas užstatymo struktūras. Prioritetas teikiamas užstatytų, bet apleistų teritorijų konversijai ir racionalesniam naudojimui – užstatymo sutankinimui (nepažeidžiant sveikų gyvenimo sąlygų, visuomenės interesų ir ekologijos reikalavimų), taip pat transporto, inžinerinės, socialinės infrastruktūros, viešojo transporto tinklo plėtrai. Apleistas teritorijas rekomenduojama sutvarkyti arba suplanavus numatyti naujai paskirčiai. Rekonstruojant priemiesčius pravartu pirmiausia intensyviau išnaudoti užstatytą teritoriją: didinti aukštingumą, gyventojų tankumą ploto vienete. Tik išnaudojus visus užstatytos teritorijos rezervus, ieškoti naujų teritorijų statybai. Naujos statybos numatomos mažiausiai jautriose gamtiniu požiūriu teritorijose, daugiausia aplink jau esamas gyvenamąsias vietoves, netoli kelių117. Šiems siekiams iš esmės galima pritarti. Žemiau pateiktoje Kauno miesto transporto tinklo schemoje (5 schema) matyti, kad priemiesčiai susiformavę atitinkamai prie pagrindinių magistralinių kelių (Klaipėdos, Ukmergės, Vilniaus, Alytaus, Marijampolės ir Jurbarko krypties). Gyvenviečių plėtrai skirtose teritorijose turi būti numatomos gyvenimo ir darbo vietos, socialinė ir kt. aptarnavimo sistema, poilsiui skirtos teritorijos. Didelių vienos paskirties teritorijų formavimas nerekomenduojamas, kadangi taip priverstinai didinamas gyventojų mobilumo poreikis, didėja infrastruktūros kaina. Miestui plėtojantis viena kryptimi, gyvenamieji kompleksai tolsta nuo jo centro, todėl miesto centrą reikėtų plėsti tolygiai augimo kryptimi. Gyvenamosios teritorijos tampa per daug izoliuotos. Plečiamos priemiesčių teritorijos per daug nutolsta nuo darbo zonų. Dėl to apkraunami keliai. Funkciškai gyvenamoji ir darbo zonos neturėtų būti atskirtos. Čia būtų galima prisiminti Naujojo Urbanizmo keliamus principus, funkcijų maišymo teritorijoje aspektus.
116 Vanagas J. Miesto sociologijos pagrindai. Vilnius: Aldorija, 1996, p. 87. 117 Ištrauka iš Kauno rajono bendrojo plano, 2009.
56
5 schema. Kauno miesto transporto tinklas.
Kauno miesto branduolyje stebimas mažėjantis gyventojų skaičius, žmonės linkę rinktis gyvenimą priemiestyje, kuris vilioja nuosavo sklypo turėjimu bei ekologiškesniu ir grynesniu oru. Tačiau ekologiškesnė aplinka nereiškia ekologiško gyvenimo būdo. Miesto drieka į pakraščius sekina patį miestą, o taip pat atsiliepia miesto ekonomikai. Urbanistinė ekspansija dažniausiai suprantama kaip neigiamas reiškinys, kuriantis chaosą ir darkantis kraštovaizdį. Kita vertus, suburbanizacijos procesas nebūtinai reiškia neigiamą reiškinį, tačiau gali būti priimamas kaip natūralus miesto keitimosi procesas. Miestai evoliucionuoja. Tai būtų galima interpretuoti kaip galimybę naujoms miesto plėtros strategijoms kurti ir pačios urbanizmo sąvokos permąstymą. Gyvenamųjų kvartalų projektavimas turi būti įgyvendinamas, atsižvelgiant į ekonominę ir politinę šalies situaciją, vidutinį šeimos dydį ir šiuo metu vyraujančią amžiaus grupę (visuomenės senėjimą). Miesto planuotojų pagrindinė strategija turėtų būti orientuota į priemiesčių keitimą iš vartotojų požiūrio į bendradarbiautojų, o taip pat turėtų būti ieškoma būdų, kaip sutarti su buvusia sovietine priemiesčio struktūra, kuri šiuo metu susiduria su nepriežiūra, apleidimu dėl neveiksmingumo ir nelankstumo. Vienintelė neginčijama tiesa, išlikusi nuo Romantizmo laikų – gamtos, kaip idealios vietos gyventi, įvaizdis, nes kiekvienas trokšta sveikatai draugiškos aplinkos, kai tuo tarpu miestų ir kaimų planavimas buvo vienas iš pagrindinių modernizmo požymių, kaip ir funkcinis padalinimas, siekiant sumažinti neišnaudojamą erdvę tarp pastatų, pastatų ir infrastruktūros
57 elementų ir kitų objektų. Tačiau plėtra gali būti vertinama skirtingai. Naujai projektuojami priemiesčiai gali užimti naujos kolektyvinės (angl. new collective) erdvės vaidmenį118.
Žemiau pateikiami du galimi miesto vystymo scenarijai:
1. Tradicinis miesto planavimas (6 schema)
2. Alternatyvus miesto planavimas (7 schema)
Tradicinis miesto planavimo scenarijus yra toks, kada miesto planavimas prasideda branduolyje, o alternatyviu atveju – miesto pakraščiuose. Pirmuoju variantu mes turime monocentrinį miestą, priklausomą nuo miesto branduolio kokybės ir identiteto, atspindinčio visą miesto veidą. Monocentrinio miesto pavyzdžiu vystoma tiek miesto branduolys, tiek urbanizuotos miesto gyvenamosios zonos ar regeneruojamos buvusios industrinės zonos.
118 Bekaert G, Xaveer de Geyter Architects. After-Sprawl: research for the contemporary city. Belgium: Kunstcentrum deSingel, 2002, p. 29.
58 Nustatoma miesto plėtros riba bei vystoma transporto susisiekimo sistema su tolygiai išsidėsčiusiais aplink aiškiai vyraujantį centrą priemiesčiais. Antrasis variantas siūlo policentriško miesto idėją, kuris yra labiau dinamiškas ir dėmesys sutelktas į daugybę vietinių kokybių. Priemiesčiai čia vystomi kaip save išlaikantys, įvairiapusiški bei duodantys naudą miestui. Alternatyvus scenarijus sudaro sąlygas kurti skirtingų identitetų erdves miesto viduje, kurios geriau reaguoja į ekonominius, politinius ir demografinius pasikeitimus bei naudoja vietinius išteklius ir vietos potencialą. Kauno miestas turi palankias sąlygas plėtrai: gerą geografinę padėtį, patogią gamtinę situaciją bei gerą padėtį susisiekimo kelių atžvilgiu. Remiantis KTU architektūros ir statybos instituto atliktais Kauno regiono urbanizuoto kraštovaizdžio tyrimais ir vertinimu detaliojo teritorijų planavimo darbų vykdymas turėtų būti atliekamas vienu metu vientisoje teritorijoje. Tokia teritorija turėtų apimti kaimo gyvenviečių, miestelių, miesto dalių ar jų gyvenamųjų rajonų teritorijas. Šios teritorijos turėtų būti išskiriamos ne atskiriems kadastriniams žemės sklypams, o vientisai erdvinei struktūrai. Vienas pagrindinių šių teritorijų planavimo principų turėtų būti esamų žemės sklypų konsolidavimas bei teritorijų planavimo sprendinių rengimas nepriklausomai nuo esančių žemės sklypų struktūros119. Miestas yra ne kas kita, kaip padidintas namas su virtuve (visuomenine erdve) ir miegamaisiais (privačia) erdve. Taip buvo formuojami ir istoriniai miestų branduoliai. Priartinus mastelį iki priemiesčio vaizdo, tai tas pats namas, kuriame privalo būti viešoji erdvė, skirta gyventojų poilsiui, kultūrai ir laisvalaikiui bei plataus diapazono „miegamųjų“ pasirinkimas. Projektuojant naują gyvenamąjį kvartalą arba modernizuojant esamą priemiestį reikia vadovautis tais pačiais metodais, kurie užtikrintų humanišką, saugią ir patrauklią aplinką. Prieš pradedant projektavimo darbus, reikia atlikti tyrimus, kurie padėtų nustatyti esamo urbanistinio karkaso, gamtinės aplinkos, esamų gretimybių savitumus, ekonominę situaciją. Aplink Kauną išsidėstę priemiesčiai yra susiformavę kaip atskiros gyvenvietės, o aplink juos per pastaruosius kelis dešimtmečius pastatyti atskiri kvartalai nėra integruoti į bendrą struktūrą. Priemiesčiai yra miestų dalis, tačiau norint, kad jie išliktų populiarūs, reikia pagerinti jų miestietiškąsias savybes, ir tuo pačiu išlaikyti žalumos kiekį ir erdvės pojūtį. Svarbu, kad priemiesčius ir miestus jungtų ne vien automobiliai, bet ir būtų patogus susisiekimas viešuoju transportu. Didesnis žmonių susitelkimas vienoje vietoje leistų tai padaryti. Pertvarkius miestų bendruomenes ir didinant esamų priemiesčių potencialą, beveik galima patenkinti namų ūkių apgyvendinimo poreikį ir drauge padaryti jau užstatytas teritorijas kompaktiškesnes,
119 Kauno regiono urbanizuoto kraštovaizdžio tyrimai ir vertinimas. KTU architektūros ir statybos institutas. Kaunas, 2011.
59 gyvybingesnes ir tvarkingesnes. Priemiesčiuose yra daug neišnaudotos erdvės, pastatų ir žemės sklypų, kuriems būtini nedideli papildymai. Šiandien senosiose susiformavusiose gyvenvietėse daugiausia gyvena pensinio amžiaus gyventojai, o naujai projektuojamuose kvartaluose dominuoja vidurinioji darbingų žmonių klasė, tačiau reikia pritraukti įvairesnių amžiaus bei socialinio statuso grupių – jaunas šeimas su vaikais, studentus. Tam įvykdyti, reikia sukurti būsto įvairovę, kuri skatintų įvairesnių socialinių grupių maišymąsi, o taip pat atsitiktinius kontaktus tarp žmonių iš skirtingų socialinių sluoksnių.120 Socialinė gyventojų įvairovė padeda sukurti saugią, patrauklią aplinką, gerą aptarnavimo infrastruktūrą. Istorinės patirtys miestų planavime gali atnešti daug naudos, kuriant stiprias bendruomeniškas kaimynijas su išreikštu vietos identitetu, kuris ir sustiprintų vietos pajautimą. Prie to prisideda architektūros ir dizaino kokybė, savo estetika, komfortu kurianti vietos dvasią bei duodanti peno žmogaus mintims. Pagrindiniai aspektai, nulemiantys senųjų miesto struktūrų darną, žmogiškasis mastelis, erdvinė struktūra, gatvių tinklo išplanavimas, funkcijų įvairovė sudaro puikią terpę žmonių socialiniams tinklams megzti. Priemiesčiuose turi būti sukurta funkcijų įvairovė, visuomeninės erdvės, kurios pritrauktų įvairių socialinių sluoksnių, amžiaus grupių ir skirtingų pomėgių žmones bendrai veiklai. Jan Gehl121, W. Whyte122 daug diskutuoja viešosios erdvės formavimo būtinybės klausimais. Sėkmingai gyvuojantys miestai į susibūrimo vietas traukia skirtingo amžiaus, rasės, kultūros, skirtingas pajamas gaunančius žmones. Gatvės, aikštės, parkai, kiemai, alėjos, sodai tampa populiariomis visuomeninėmis vietomis mieste, kur paprastai dominuoja privačios erdvės. Miestai susideda iš daugelio elementų, tačiau būtent visuomeninės erdvės jungia mūsų namus, darbą, socialinį gyvenimą ir ekonomiką, todėl priemiesčiuose, kuriuose dominuoja tik privačios erdvės supratimas, taip pat turėtų atsirasti bendruomenei skirta vieta. Skverai, parkai, aikštės, o taip pat ir gatvės, E. Talen nuomone, turi apgyvendinti pėsčiuosius. Gatvės turi būti projektuojamos taip, kad skatintų gatvės gyvenimą bei joje esančių žmonių veiklą, kuri savo ruožtu stiprintų bendruomenės kolektyvinę sąmonę ir kurtų vietos tapatumo jausmą123. Kuriant naujas veiksmingas urbanistines struktūras (priemiesčius) reikia ieškoti balanso tarp miesto ir kraštovaizdžio, tarp privatu ir vieša, tarp patogumų ir ekologiškumo. Reikia kurti tokią miestų aplinką, kuri vienytų, o ne skaldytų žmones. Šiuo atveju istorinių patirčių taikymas naujai kuriamoms urbanistinėms struktūroms būtų raktas į humaniškos, tvarios ir socialios naujos bendruomenės formavimą.
120 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form: An Assessment of the Social Doctrine of New Urbanism. Urban Studies Journal Limited, 1999 (36). 121 Gehl J. Life between buildings: Using Public Space. New York: Van Nostrand Reinhold company, 1987. 122 Whyte W. The Social Life of Small Urban Spaces. New York, 1980. 123 Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form, 1999.
60 4. IŠVADOS
1. Senųjų miestų branduolių struktūrų darną lėmę aspektai: žmogiškasis mastelis, gera miesto erdvinė struktūra (viešų ir privačių erdvių proporcingas pasiskirstymas), funkcinių ryšių hierarchija (gatvių tinklo išplanavimas), socialinių funkcijų įvairovė, vietos identitetas, priešingai modernizmo sekėjų propaguojamam laisvam planavimui ir funkciniam zonavimui yra kertiniai darnaus miestų vystymo principai. Šiuos veiksnius galima pritaikyti ir naujose struktūrose, kaip, pavyzdžiui, naujai formuojamuose arba modernizuojamuose priemiesčiuose. Priemiesčio sėkmingam funkcionavimui užtikrinti, jame turėtų telktis įvairios paskirties gyventojų aptarnavimui reikalingos funkcijos, išdėstytos pėsčiomis įveikiamu atstumu, viešosios rekreacinės erdvės, skirtos žmonių laisvalaikiui ir poilsiui, platus būsto kainos ir tipo pasirinkimas (nuomojami, apartamentiniai, sublokuoti, individualūs namai). Numatytos socialinių ir komercinių paslaugų funkcijos sudarytų sąlygas naujoms darbo vietoms atsirasti, o tai lemtų visapusišką priemiesčio gyvybingumą.
2. Lietuvoje naujai planingai projektuojamų ar pastatytų priemiesčių, kurie visiškai atitiktų darnaus miestų vystymo koncepciją, nėra. Dažniausiai tai pavieniai nedideli, keliolikos individualių namų kvartalai vis dar planuojami funkcionalizmui būdingu laisvu užstaymu, kuris didina miesto išorinę ekspansiją. Jie nėra aprūpinti gera infrastruktūra bei projektuojami neatsižvelgiant į esamą kontekstą su gretimybėmis ar apskritai su miestu.
3. Kauno priemiesčių raidos išskirtine savybe galima laikyti sodybinį užstatymą, kuris dominavo visais miesto plėtros etapais. Šiandien Kauno miestas mažėja gyventojų skaičiumi, tačiau didėja savo plotu: traukiasi ir driekiasi tuo pačiu metu. Miesto viduje esančios gyvenamosios ar buvusių gamyklų teritorijų dykros neišnaudojamos, tačiau sėkmingai užimami nauji gamtiniai plotai. Priemiesčių gyvenimo teikiama kokybė ir nuosavo žemės sklypo turėjimas yra labiau vertinama, nors ir prieinama ne kiekvienam.
4. Istorinių patirčių taikymas naujose priemiesčių urbanistinėse struktūrose formuotų kompaktiškesnes bendruomenes, kurios pasižymėtų mažesnėmis apgyvendinimo ir žemesnėmis žemės bei infrastruktūros kainomis, didesne kolektyvine sąmone ir bendruomenės vietos tapatumu. Lietuvoje istorinių patirčių taikymas galėtų pasireikšti pertvarkant (modernizuojant) jau susiformavusius laisvo planavimo bei ekstensyvius priemiesčius, kuriant juose humaniškesnę aplinką, tankinant esamą ekstensyvų užstatymą,
61 kuriant naujų socialinių paslaugų tinklą ir kt. žmogiško mastelio ribose. Kompaktiškesni priemiesčiai su savo centru būtų vystomi kaip save išlaikantys, įvairiapusiški bei duodantys naudą miestui.
62 5. LITERATŪROS SĄRAŠAS
Literatūra: 1. Architecture for Everyday Life: Sustainability by Sweden. Swedish Association of Architects, 2010. 2. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Sudarė: Drėmaitė M, Petrulis V, Tutlytė J. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2012. 3. Bachelard G. Svajonių džiaugsmas: Ugnies psichoanalizė, Vanduo ir svajonės, Erdvės poetika. Vilnius: Vaga, 1993. 4. Bauman Z. Globalizacija: pasekmės žmogui. Vilnius: Apostrofa, 2007. 5. Bauman Z. Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą. Vilnius: Apostrofa, 2007. 6. Bekaert G, Xaveer de Geyter Architects. After-Sprawl: research for the contemporary city. Belgium: Kunstcentrum deSingel, 2002. 7. Bollnow O, F. Human space. London: Hyphen Press, 2011. 8. Calthorpe P. Urbanism in the Age of Climate Change. Washington: Island Press, 2011. 9. Carmona M, Heath T, Oc T, Tiesdell S. Public Spaces, UK, 2003. 10. Castells M. The Rise of the Network Society. New York: Blackwell, 1996. 11. Dijokienė D. Istorinių priemiesčių genezė. Vilnius: VGTU Technikos leidykla, 2009. 12. Donskis L. Moderniosios kultūros filosofijos metmenys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. 13. Donskis L. Tarp vaizduotės ir realybės. Vilnius: Baltos lankos, 1996. 14. Dringelis L, Ramanauskas E. Kauno regiono urbanizuoto kraštovaizdžio tyrimai ir vertinimas. KTU architektūros ir statybos institutas. Kaunas, 2011. 15. Falconer R, Newman P, Giles-Corti B. Is Practice Aligned With the Principles? Implementing New Urbanism in Perth, Western Australia. Transport Policy 17, 2010. 16. Gehl J. Life between buildings. Using Public Space. New York: Van Nostrand Reinhold company, 1987. 17. Giddens A. Sociologija. Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika, 2005.
18. Hall P, Ward C. Sociable Cities. The Legecy of Ebenezer Howard. England: John Willy & Sons Ltd, 1998. 19. Jacobs J. The Death and Life of Great American cities. New York: Routledge, 1961.
20. Joongsub K, Kaplan R. Physical and Psychological Factors in Sense of Community New Urbanist Kentlands and Nearby Orchard Village. Environment and Behavior 36, 2004. 21. Kauno architektūra. Sudarė: Jankevičienė A. Vilnius: Mokslas, 1991. 22. Kauno rajono savivaldybės teritorijos bendrasis planas, III tomas, 2009.
63 23. Kauno tarpukario architektūra. Sudarė: Kančienė J, Balčytis G, Prikockienė A. Kaunas, 2013. 24. Kiaupa Z. Kauno istorija, I tomas. Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų. Vilnius: Versus aureus, 2010. 25. Lecesse M, McCormick K. Charter of the New Urbanism. New York, NY: McGraw-Hill, 2000. 26. Miškinis A. Lietuvos urbanistika: istorija, dabartis, ateitis. Vilnius: Mintis, 1991. 27. Mostafavi M, Doherty G. Ecological Urbanism. Šveicarija: Lars Muller Publishers, 2010. 28. Mumford L. 1937: What is a city? The City Reader, 3rd edition, London: Routledge, 2003. 29. Panerai P, Castex J, Charles Depaule J, Ivor Samuel. Urban Forms. The Death and Life of the Urban Block. Great Britain: Biddles, 2004. 30. Rogers R, Power A. Mažos valstybės miestai. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2004. 31. Shaping the City Studies in History, Theory and Urban Design. Edited by Rodolph El- Khoury and Edward Robbins. New York and London: Routledge, 2004. 32. Spelskis A. Miestų sodybinės statybos architektūra. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1955. 33. Šešelgis K. Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai (nuo seniausių laikų iki 1918 m.). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. 34. Šešelgis K. Rajoninio planavimo ir urbanistikos pagrindai. Vilnius: Mintis, 1975. 35. Talen E. Sense of Community and Neighbourhood Form: An Assessment of the Social Doctrine of New Urbanism. Urban Studies Journal Limited, 1999 (36). 36. Tonkiss F. Space, the City and Social Theory. Great Britain: Polity Press, 2005. 37. Vanagas J. Miesto sociologijos pagrindai. Vilnius: Aldorija, 1996. 38. Vanagas J. Miesto teorija. Vilnius: Vilniaus dailės akademija, 2003. 39. Vanagas J. Urbanistikos pagrindai. Vilnius: Technika, 2008. 40. Walljasper J. The Great Neighborhood Book: A Do-it-Yourself Guide to Placemaking. Canada: New Society Publishers, 2007. 41. Whyte W. The Social Life of Small Urban Spaces. New York, 1980.
Straipsniai: 1. Aukštųjų Kaniukų pušyne – modernus gyvenamųjų namų kvartalas. In: Laikinoji sostinė, 2002 birželio 29 (149), p. 6. 2. Balkus M. Kauno miesto planavimas XX a. 3-4 dešimtmečiais: tarp siekių ir tikrovės // Kauno istorijos metraštis 13, 2013, p. 205-218.
64 3. Bardauskienė D, Pakalnis M. Urbanistinių tendencijų poveikis miesto centro renovacijai // Urbanistika ir architektūra, 35(4), 2011, p. 276-284. 4. Cirtautas M. Šiuolaikinė priemiestinės zonos samprata // Mokslas – Lietuvos ateitis, 2010, 2(3), p. 11-17. 5. Čigriejus E., Stanevičius S. Mažiems miestams – grupinį užstatymą // Statyba ir architektūra, p. 12-14. 6. Čiupailaitė D. Sociologinė naujųjų būsto projektų posocialistiniame Vilniuje refleksija // Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2012/2(31), p. 187-221. 7. Dijokienė D. Istoriniai priemiesčiai senamiesčių struktūroje // Urbanistika ir architektūra, 33(2), 2009, p. 92-99. 8. Gadal S. The socio-ecological challenge of the metropolised territories: key notes // Ecological Architecture 2011 / International conference proceedings. Kaunas: Technologija, 2011. 9. Gyvenimas šiltnamio sąlygomis. Bružas A. In: Statybų pilotas, 2002 (13), p. 4. 10. Laukaitytė-Malžinskienė G. Priemiestinio kraštovaizdžio vertinimo ypatumai // Urbanistika ir architektūra, XXIX(2), 2005, p. 81-89. 11. Laurinaitis P, T. Kauno Žaliakalnio vakarinės dalies architektūrinė ir urbanistinė raida tarpukariu (1918 – 1940) // Kauno istorijos metraštis 13, 2013, p. 239-258. 12. Paprasta ne visuomet prasta. Pažangus kvartalas Ringauduose. In: Statybų pilotas, 1999 (1), p. 6. 13. Petrulis V. Architektūros idėjos tarpukaryje // Archiforma, 2008 3(4), p. 111-117. 14. Pilkauskas R, Žickis A. Vilniaus ir Kauno plėtojimo kryptys. Lietuvos mokslas I t., I k., 1993, p. 101-107. 15. Ramanauskas E, Dringelis L. Žemės sklypų pertvarkymo patyrimas planuojant miestų teritorijas // Urbanistika ir architektūra, 35(4), 2011, p. 285-294. 16. Steponaitytė V. Kauno tvirtovės įtaka miesto plėtrai // Urbanistika ir architektūra, 2003, XXVII(2), 64-75. 17. Varganų daržų vietoje – prestižinis kvartalas. In: Laikinoji sostinė, 2003 gegužės 22 (98), p. 1-2. 18. Varsackytė R. Vilijampolės (Slabados) miestelio įsikūrimas ir raida. Esminiai miestelio bruožai. 19. Vytėnuose jau diegiamos vakarietiškos statybos tradicijos. In: Laikinoji sostine, 2002 spalio 26 (249), p. 5.
65 Elektroninių duomenų sąrašas: 1. Garden Cities of To-Morrow. Prieiga per internetą:
66 6. ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS
1 schema. Koncentrinio zonavimo modelis pagal E. W. Burgess /J. Bernotaitė/...... 11 2 schema. Funkcinių ryšių schema /J. Bernotaitė/...... 15 3 schema. Tradicinė apylinkių sistema /J. Bernotaitė/...... 16 4 schema. Kauno miesto priemiesčių situacija /J. Bernotaitė/...... 54 5 schema. Kauno miesto transporto tinklas /J. Bernotaitė/...... 57 6-7 schemos parengtos pagal G. Bardauskaitės MA thesis New Life in Urban Sprawl...... 58 1 pav. Jakriborg‘o vaizdas iš viršaus, https://maps.google.com/...... 20 2 pav. Jakriborg’o centrinės gatvelės vaizdas, http://streetsblog.net/2012/08/28/visualizing-the- enormous-squandered-potential-in-a-parking-lot/...... 20 3 pav. Poundburry priemiesčio fragmentas iš viršaus, https://maps.google.com/...... 23 4 pav. Poundburry gatvelės vaizdo fragmentas...... 23 5 pav. Biskopshagen kvartalo vaizdas iš viršaus, https://maps.google.com/...... 25 6 pav. Gatvelės vaizdo fragmentas, http://www.behance.net/gallery/Biskopshagen-Vaxjo-Sweden/5518963...... 25 7 pav. Paupio vaizdo fragmentas, http://www.flickr.com/photos/joqe/12011769726/...... 26 8 pav. Lomma bibliotekos vaizdas, http://www.flickr.com/photos/joqe/12011769726/...... 26 9 pav. Romainių ir Vaišvydavos priemiesčių sklaida /J. Bernotaitė/...... 47 10 pav. „Fredos miestelio“ vaizdas iš viršaus, https://maps.google.com/...... 49 11 pav. „Žaliojo slėnio“ vaizdas iš viršaus, https://maps.google.com/...... 49 12 pav. Skirtingi būsto tipai „Žaliajame slėnyje“ /G. Bernotienė, 2011/...……………………...50 13 pav. Sublokuoti angliško tipo namai „Fredos miestelyje“...... 50
67 7. PRIEDAI
1 priedas. Ištrauka iš 1923 m. M. Frandseno ir A. Jokimo Kauno miesto išplanavimo projekto.
2 priedas. Eduardo Pejerio 1921 m. suprojektuota „miestų – sodų“ idėjomis paremta
„Panemunės būstinė“.
3 priedas. Ištrauka iš 1935-1936 m. Kauno miesto plano su prijungtais Aukštaisiais Šančiais,
Aukštąja Panemune su J. Basanavičiaus šilu, dalimi Fredos ir Marvelės bei tuometiniais
Vilijampolės ir Žaliakalnio pakraščiais.
4 priedas. Kauno miesto augimo schema nuo 1821 m. iki 2013 m.
68
1 priedas. Ištrauka iš 1923 m. M. Frandseno ir A. Jokimo Kauno miesto išplanavimo projekto.
69
2 priedas. Eduardo Pejerio 1921 m. suprojektuota „miestų – sodų“ idėjomis paremta
„Panemunės būstinė“.
70
3 priedas. Ištrauka iš 1935-1936 m. Kauno miesto plano su prijungtais Aukštaisiais Šančiais, Aukštąja Panemune su J. Basanavičiaus šilu, dalimi Fredos ir Marvelės bei tuometiniais Vilijampolės ir Žaliakalnio pakraščiais.
71
4 priedas. Kauno miesto augimo schema nuo 1821 m. iki 2013 m.
72