VYTAUTAS MAGNUS UNIVERSITY KLAIPĖDA UNIVERSITY

Lina KASPARAITĖ-BALAIŠĖ

COMBAT TRAINING OF THE LITHUANIAN ARMY: THE SYSTEM AND CONTINGENT IN 1924–1940

Summary of Doctoral Dissertation Humanities, History and archeology (H 005)

Kaunas, 2020 The dissertation was prepared at Vytautas Magnus University in 2015-2020. The right for the joint doctoral studies was accorded to Vytautas Magnus University and Klaipėda University on June 8, 2011 according to the decree of Lithuania Minister of Education and science No. V-1019 and on February 22, 2019 according to the decree of Lithuania Minister of Education, science and sport No. V-160.

Scientific supervisor: Prof. dr. Jonas Vaičenonis (Vytautas Magnus University, Humanities, History and archeology H005)

Chairman: Prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėda University, Humanities, History and archeology H 005).

Members: Dr. Tomasz Błaszczak (Vytautas Magnus University, Humanities, History and archeology H 005). Prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas (General Jonas Žemaitis Military Academy of Lithuania, Humanities, History and archeology H 005). Dr. Vytautas Jokubauskas (Klaipėda University, Humanities, History and archeology H 005). Assoc. prof. dr. Saulius Kaubrys (Vilnius University, Humanities, History and archeology H 005).

The official defence of the doctoral dissertation will be held at a public sitting of the Council of Scientific Field of History and archeology, held at 13 pm on September 18, 2020 at Vytautas Magnus University (V. Putvinskio str. 23-313, Kaunas).

The summary of the doctoral dissertation sent out on August 18, 2020.

Copies of the dissertation are available at the Martynas Mažvydas National Library of Lithuania in Vilnius, Vytautas Magnus University's Library in Kaunas and Klaipėda University Library in Klaipėda. VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Lina KASPARAITĖ-BALAIŠĖ

LIETUVOS KARIUOMENĖS KOVINIS RENGIMAS: SISTEMA IR KONTINGENTAS 1924–1940 M.

Daktaro disertacijos santrauka Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija (H 005)

Kaunas, 2020 Mokslo daktaro disertacija rengta 2015–2020 m. Vytauto Didžiojo universitete pagal Vytauto Didžiojo universitetui kartu su Klaipėdos universitetu Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-1019 ir pagal Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. V-160 suteiktą doktorantūros teisę.

Mokslinis vadovas Prof. dr. Jonas Vaičenonis (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija, H005)

Disertacijos gynimo taryba: Pirmininkas Prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija H 005).

Nariai: Dr. Tomasz Błaszczak (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija H 005). Prof. habil. dr. Alfonsas Eidintas (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija, H 005). Dr. Vytautas Jokubauskas (Klaipėdos universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija H 005). Doc. dr. Saulius Kaubrys (Vilniaus universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija ir archeologija, H 005).

Disertacija bus ginama viešame Humanitarinių mokslų srities istorijos ir archeologijos krypties tarybos posėdyje, kuris vyks 2020 m. rugsėjo 18 d. 13.00 val. Vytauto Didžiojo universitete. Adresas: V. Putvinskio g. 23-313, LT-44243 Kaunas.

Disertacijos santrauka išsiųsta 2020 m. rugpjūčio 18 d.

Disertaciją galima peržiūrėti Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo, Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos universiteto bibliotekose. COMBAT TRAINING OF THE LITHUANIAN ARMY: THE SYSTEM AND CONTINGENT IN 1924-1940

In the 1920s-1930s, the Lithuanian Army functioned as one of the main guarantees of the state sovereignty preservation. The anticipation of the next armed conflict forced European states to improve the preparedness of their armies, applying the experience gained in WWI fronts and the military innovations that emerged at that time. Lithuania could not stay away from this process and not react to potential threats to national security; therefore, the most important tasks during the peacetime were to concentrate on the higher preparedness of the army as much as possible. The components of enhancing military power (i.e. the capability of the army to conduct military activities1) and the improvement of combat readiness were among the most important factors that had to ensure the possibility for Lithuania to preserve its territorial integrity and to resist external aggression. Combat readiness of the army is an important factor to ensure peace, and its basis is combat training, which refers to the establishment of functionality of the forces during peacetime so that they could carry out the goals, functions, and tasks assigned to them during war in a coherent manner.2 Combat readiness is ensured by targeted combat training of the army units, the feature of which is that in peacetime soldiers and units have to be trained to act and perform specific combat actions under war conditions. The more the combat training conditions are brought closer to the actual battle conditions, the higher the army's readiness is to perform combat tasks.3 Combat training objectives have to focus on the ability of troops to function effectively in joint action, and commanders' decisions have to meet the requirements of standardized norms.4 Combat training should aim at teaching the soldiers the things necessary for victory.5 In the present research, the concept of combat training is understood as the training of soldiers to fight in order to win a victory in battle and the training to perform other combat tasks. It is a standardized system of training and development with training objectives and content for each category of soldiers, planning and organization

1 Lietuvos karinė doktrina, Vilnius, 2016, p. 3-2. 2 E. Kisinas, Kario ugdymas. Vadovėlis kariniams instruktoriams ir vadams, Vilnius, 2000, p. 3 Ibid. P. 110. 4 R. Steiger, U. Zwygart, Karinė pedagogika. Vadovėlis kariniams instruktoriams ir vadams, Vilnius, 1999, p. 10. 5 Lietuvos kariuomenės Kovinio rengimo nuostatai, Vilnius, 2006, p. 6. of training, specific forms and methods of training organization, improvement of interaction between subunits, units, and formations in peacetime, qualitative and quantitative assessment indicators and standards, which characterize the level of combat training of the forces.6 In the 1920s-1930s, the conception of combat training as a process was similar: during combat training, soldiers had to be taught to fight.7 Thus, combat training of the Lithuanian Armed Forces was carried out throughout the whole independence period, during which the challenges of the time were faced: creation of a unified approach to national warfare, preparation of normative documents, lack of qualified specialists, lack of military motivation, negative personal qualities of commanders, and the influence of the political regime.

Topicality of the research. According to historian Valdas Rakutis,8 every scientific research has to fulfill some need so that it is not only science for the sake of science. Contemporary trends in the conditions of international security remain controversial, and the probabilities of national security threats highlight the relevance of retrospective past experiences: the assessment, analysis, and adaptation of the achievements and mistakes made in the past. The problem of the national security guarantors of small states has been a topical issue for centuries, especially with the large countries based on imperialist politics being in power in the international arena. This was the international background when the sovereign state of Lithuania was established and existed in 1918- 1940, and it chose the Armed Forces as one of the most important guarantors of its existence and security policy. Taking into consideration the position of Lithuania on June 15, 1940 not to use its military potential when trying to stand up to the aggressor raises topicality to investigate the problems of military power and combat readiness of the Lithuanian Armed Forces and to evaluate their capabilities to carry out combat tasks, i.e. to evaluate whether they were really incapable of fighting. Currently, the organization of combat training also has similar goals and objectives; normative documents are followed based on foreign military standards, and the competencies, qualifications, and personal development of soldiers remain important factors. It is

6 Enciklopedinis karybos žodynas, red. Z. Kulys, E. S. Kisinas, V. Tininis, Vilnius, 2008, p. 494. 7 V. Jokubauskas, Dėl karo doktrinos priėmimo Lietuvos kariuomenėje (dokumento publikacija), Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 207. 8 V. Rakutis, Lietuvos karybos istorija: tarp tradicijos ir naujovių, Darbai ir dienos, 2000, t. 21, p. 10. useful for current Lithuanian soldiers to understand the situation of that time and apply insights in organizing military training and commanders' training these days.

Problematics of the research. The research questions posed in the present investigation are the following: what were the standardized documents that the combat training of the Lithuanian Army was based on? How was it performed? What was the contingent of combat training, how did it change, and what was its competence? How were military motivation and the image of training formed? The formulation of these questions has been preconditioned by the main principles of combat training, which are obligatory for appropriate combat training:9 to prepare the forces and different types of guns under the conditions close to a real battle, to prepare soldiers keeping to the approved standards, to prepare and develop commanders, to develop the will of soldiers, and to seek for mastery. Also, these questions are closely related to some constituent parts of the army power: conceptual (doctrines, rules, and conceptions), moral (leadership and management), and physical (collective training). The systematic combination of these components allows creating an objective and varied view towards the combat training of the Lithuanian Army and to reveal the drawbacks of training and their possible reasons.

Research object. The topic of the research, i.e. “Combat Training of the Lithuanian Army: the System and Contingent in 1924-1940” predetermines the research object. In other words, the research object is a process during which soldiers were prepared for combat.

Aim of the research: to reveal and assess the system functioning of the combat training of the Lithuanian Army and the skills of contingent in 1924-1940. In order to reach the aim, the following objectives have been set:

1. to analyse the normative combat rules of the Lithuanian Army, the main activity guidelines, the change in provisions, and find out the application of experience of Central and Western European countries; 2. to analyse and assess the functioning of the combat training of the Lithuanian Army and the infrastructure of combat training;

9 Lietuvos kariuomenės Kovinio rengimo nuostatai ..., p. 8–9. 3. to determine the competences of the contingent of collective combat training and the acquired combat skills, i.e. combat readiness and to reveal the model of soldiers’ motivation formation and the impact of values on their motivation. Chronological boundaries of the research. The chronological boundaries selected for the present investigation is 1924-1940. This has been influenced by several factors. The end of 1923 and the first half of 1924 were the transformation period of the Lithuanian Army: after the end of the fights for independence, the Lithuanian Army was reorganized until 1924 under peacetime conditions; at that time, a large number of soldiers was demobilized, and military units were disbanded.10 At the beginning of 1924, different functions were assigned to the army and the police, while the state border protection was transferred to the judicial system institution.11 In addition, active combat activities were completed and work on operational planning and preparation of standardised provisions and practical combat training started. The end of the research period is 1940, when the state of Lithuania was occupied by the Soviet Union, and the Armed Forces of Lithuania were incorporated into the Red Army. Naturally, the study will require references to earlier periods in order to introduce the readers to different aspects of combat training, which may have influenced the processes under consideration.

Research methods. In the present research, the methods typical of history sciences have been employed: descriptive-analytical and comparative; in addition, the descriptive statistical and, fragmentary, the prosopographical method have been applied.

The nature of the present research, i.e. the systematic development of combat training, has led to the use of the comparative method, which is suitable for the analysis of standardized activity provisions and identification of changes. Also, the descriptive statistical method has been employed as it is useful for the presentation and generalization of graphical expressions about the qualification and studies of officers.12 The research has also fragmentarily employed the prosopographical method in order to describe personal data of the contingent. The essence of this method is based on a

10 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės skaičiai 1920–1939 m., Karo archyvas, 2002, t. XVII, p. 151. 11 G. Surgailis, Lietuvos kariuomenė 1918–1998, Vilnius, 1998, p. 22. 12 K. H. Jarausch, K, Hardy, Quantitative Methods for Historians, Chapel Hill, 1991, p. 25; R. Eidukevičius, D. Juknevičienė, N. Kosareva, S. Pamerneckis, Matematinė statistika istorijoje, Vilnius, 1998, p. 77–78. common background study of biographical data of historical actors, compiling a unified questionnaire of biographical data of the selected personalities and analyzing their biographies in search of connections and uniqueness.13 In order to avoid the drawbacks of this method when quantitative data level exceptional qualities of the personalities, the historical analytical method has been used, which reveals the features and competencies of the officers’ community analysed in the present research.14

Historiography. The oldest paradigm prevailing in the Lithuanian historiography is historism, where the main history content is politics, and the ideas and actions of the people who generate them become its decisive factor.15 The major part of historical research on the Lithuanian Army is based on this paradigm, which is sufficiently convenient for analyzing military history as one of the aspects of policy continuity. Even though the investigations of the military history of the First Republic of Lithuania were carried out before 1940, it is natural that several decades of the Soviet occupation did not allow for a full study of the military history of the independent First Republic of Lithuania in the 20th century. Only in the recent decades, the research on the military history of the First Republic of Lithuania has received greater interest from historians, and various studies have been published on a wide range of problematic issues.16 The historiography, organization of research, specific features, quality, and perspectives of the research of military history of this period have been discussed in great detail by historian Jonas Vaičenonis.17 In addition, historian Vytautas Lesčius has discussed the historiography of Lithuania’s fights for independence.18 Also, the scholar has analysed the texts about the activity of Lithuanian military units in Russia, the features of the formation of the Lithuanian Armed Forces, and the texts about the history of separate

13 L. Stone, Prosopography, Daedalus. Journal of American Academy of Arts and Sciences, 1971, vol. 100, No. 1, p. 46. 14 G. Cohen, A. Flinn, K. Morgan, Towards a Mixed Method Social History: Combining Quantitative and Qualitative Methods in Study of Collective Biography, Prosopography Approaches and Applications, Oxford, 2007, pp. 211–213. 15 Z. Norkus, Istorika, Vilnius, 1996, p. 8. 16 V. Jokubauskas, Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu, Karo archyvas, 20017, t. XXXII, p. 161–217; V. Jokubauskas, Karo istorija tarpukariu Lietuvoje ir dvi Karo mokslų draugijos (1921–1933 m.), Istorija, 2018, t. 112, nr. 4, p. 33–66. 17 J. Vaičenonis, Dvi kariuomenės – dvejopi tyrimai, Darbai ir dienos, 2000, t. 24, p. 183–190; J. Vaičenonis, 1921–1940 m. Lietuvos kariuomenės tyrimai, Karo archyvas, 2003, t. XVIII, p. 339–354; J. Vaičenonis Lietuvos karo istorijos tyrimų organizavimas 1918–2008 metais, Istorija, 2009, t. 73, p. 59– 67. 18 V. Lesčius, Dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo ir nepriklausomybės kovų istoriografijos, Lietuvos istorijos studijos, 2002, t. X, p. 35–50. military units, which were published during the interwar period in Lithuania. It should be noted that these are texts written mainly by soldiers, and the publications are based on memoirs rather than archive documents. Historians Vygantas Vareikis and Vytautas Jokubauskas have discussed the general state of military history research in Lithuania. According to these historians, the situation of Lithuania in the context of military research is relatively poor compared to Western European countries, where the focus on the military and military history research has never decreased and has been constantly carried out.19 In Lithuania, the situation was complicated by the Soviet occupation, the political ideology of which dissented with the aspirations to promote the moments from independent Lithuania, particularly the military sphere. As the historians note, both the number of the people interested in the military history of Lithuania in 1918-1940 and scholars in this area has increased.20 At Vytautas Magnus University, Klaipėda University, and Vilnius University, ten dissertations on this period and these topics have been defended.21 As Rakutis claims, Lithuanian military historians still have to carry out research on traditional topics, using traditional approaches in history as the issues of military history have not been fully uncovered.22 Two decades have passed after these observations, and it can be stated that the research on the military history of the First Republic of Lithuania demonstrates considerable progress; besides, there are military history researchers who use not only the traditional methods of history science but also employ the tools of other sciences. One of such scholars is historian Jokubauskas, who

19 V. Vareikis, V. Jokubauskas, Research into military history: its status and prospects in Lithuania, Paramilitarism in the Eastern Baltics, 1918–1940: Cases Studies and Comparisons=Paramilitarizmas Rytų Baltijos regione 1918–1940: atvejo studijos ir lyginimai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, Vol. XXVIII), Klaipėda, 2014, p. 309–319; V. Jokubauskas, Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu, Karo archyvas, 20017, t. XXXII, p. 161–217; V. Jokubauskas, Karo istorija tarpukariu Lietuvoje ir dvi Karo mokslų draugijos (1921–1933 m.), Istorija, 2018, t. 112, nr. 4, p. 33–66. 20 Ibid., p. 315. 21 V. Vareikis, Lietuvos šaulių sąjungos karinė ir politinė veikla 1919–1923 metais, Daktaro disertacija, Klaipėda, 1999; J. Vaičenonis, Kariuomenės vaidmuo politiniame Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenime 1927–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2003; S. Strelcovas, Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais, Daktaro disertacija, Kaunas, 2007; M. Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2009; A. Jurevičiūtė, Buvusių karių organizacijos ir jų vaidmuo Lietuvos vidaus politikoje 1923–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2009; E. Gruzdienė, Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2011; A. Stoliarovas, Lietuvos Respublikos kariniai teismai 1919–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2012; V. Jokubauskas, Lietuvos karinė doktrina ir jos realizavimas 1923– 1940 m. Šiaurės rytų Baltijos regiono šalių kontekste, Daktaro disertacija, Klaipėda, 2013; M. Nefas, Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2017; K. Kilinskas, Civilinės ir karinės valdžios sąveika Lietuvoje 1918–1940 m., Daktaro disertacija, Vilnius, 2018. 22 V. Rakutis, Lietuvos karybos istorija: tarp tradicijos ir naujovių, Darbai ir dienos, 2000, t. XXI, p. 14. was able to apply mathematical methods in his military history research and to relate this data with the data obtained using the traditional methods of history science. Thus, in Lithuanian military historiography, one can note not only the research using the traditional paradigm, but also a more modern one, which, according to philosopher Zenonas Norkus, seeks to find deeper content of history, impersonal social structures, and economic, demographic, ecological, and other factors.23 The new investigations of Lithuanian military history, at least the ones carried out by historian Jokubauskas, are beginning to go beyond traditional studies, which usually just select facts.

In addition, the monograph “Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis24 (The Power and Paramilitarism of “Small Armies.” The Case of Interwar Lithuania) by the same historian Jokubauskas should be mentioned as well as the articles25 published on the same topic and his monograph Netiesioginis poveikis ir Lietuvos karinis saugumas 1919–1940 m. (An Indirect Approach and the Military Safety of Lithuania in 1919-1940).26 These investigations possibly occupy the most important place among the targeted studies. In his works, the author reveals a number of problems related to the strengthening of Lithuanian military power and capabilities. He analyzes the military external threats of the state of Lithuania and their impact on strategic defence plans, i.e. operational documents, mobilization schedules, or evacuation plans; besides, the armament, material supply, and life force resources of the Lithuanian Armed Forces are assessed and situations and military capabilities in the face of military conflicts are modelled, and they are compared to analogical capabilities

23 Z. Norkus, Istorika ..., p. 8. 24 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014. 25 V. Jokubauskas, Karinė doktrina: Tarpukario Lietuvos kariuomenės atvejis (1923–1940 m.), Karo archyvas, 2014, t. XXIX, p. 120–188; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės „R“ planas (1939– 1940 m.), Istorija, 2014, t. 93, p. 5–47; V. Jokubauskas, Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais, Istorija, 2009, t. 73, p. 25–36; V. Vareikis, V. Jokubauskas, Su kuo Lietuva rengėsi kariauti tarpukariu? Kultūros barai, 2010, Nr. 11, p. 77–84; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos krašto gynimo planai ir realybė 1939 metais, Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 2010, t. XXI, p. 85–103; V. Jokubauskas, David gegen Goliath: Perspektiven eines militärischen Konflikts zwischen Litauen und Deutschland in den Jahren 1938–1940, Annaberger Annalen, 2010, Nr. 18, S. 245–286; B. Йокубаускас, Военная доктрина и оборонительные планы Литвы в конце 30-ых годов XX века, Исследования Балтийского региона: вестник Социально- гуманитарного парка БФУ им. И. Канта, 2011, № 2, с. 27–49; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir ištekliai eventualaus karo su Lenkija atveju 1938–1939 m., Karo archyvas, 2011, t. XXVI, p. 272–320; V. Jokubauskas, E. Papečkys, Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919– 1940 m., Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 163–231; V. Jokubauskas, Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija, Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 276–332. 26 V. Jokubauskas, Netiesioginis poveikis ir Lietuvos karinis saugumas 1919–1940 m., Klaipėda, 2019. of Latvia, Estonia, and Finland. The historian has revealed the measures taken to protect the state sovereignty and their potential effectiveness in the context of the Northeast Baltic region based on the Lithuanian military doctrine, the features preconditioned by the geopolitical context, and the reactions of the Lithuanian military leaders to counteract potential threats when planning a defence strategy. V. Jokubauskas analyses the important operational and mobilization plans of the Lithuanian Military Command, which reveal sufficiently thorough security measures and reflect the planning guidelines "how it had to be fought;" however, the questions related to the practical implementation principles, i.e. "how it was trained" in order to accomplish the defence plans, and whether they were taken into account when planning practical combat training have remained unanalyzed in a broader perspective and unanswered. It should be noted that in his monograph and his article “Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba“27 (“Lithuanian Army Cavalry during the Interwar Period: Regular Regiments, Shooters- Dragoons, and Territorial Dragoon Service”) the author laconically mentions individual nuances of practical preparation of combat units and fragmentarily considers manual requirements for infantry and cavalry, but he does not elaborate on these aspects. In his publications,28 Jokubauskas has broadly discussed the provisions of the Combat Manuals of the Lithuanian Armed Forces, highlighted the main tactical provisions of the Infantry Combat Manuals related to the types of military operations, and discussed their changes and essential differences; he has also focused on the essential tactical provisions of cavalry, artillery, armoured vehicles, and aviation combat actions provided in the standardized sets of combat rules. The author has not touched upon the order of manual preparation and the problematic questions of identifying their authors; also, he has not analyzed the different versions of the combat manuals and has not discussed the differences among the documents in a consistent and systematic manner.

27 V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba, Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 238–287. 28 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014; V. Jokubauskas, Karinė doktrina: tarpukario Lietuvos kariuomenės atvejis (1923– 1940 m.), Karo archyvas, 2014, t. XXIX, p. 120–188; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba, Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 238–287. Sources. The main part of the sources of this research consists of archive sources preserved at the Lithuanian Central State Archive. The documents which are used the most extensively in this dissertation are from the following funds: Army Staff (f. 929), Infantry Inspectorate (f. 836), Artillery Inspectorate (f. 1373), Cavalry Staff (f. 1326), Military Equipment Board (f. 1364), Military Aviation and the Officers’ Club of Military Aviation (f. 1323), Staff of Gaižiūnai Firing Range (f. 538), Personal Document Collections of the Institutions of the Ministry of National Defense and Military Units (f. 930), the Military Supply Board (f. 1), and Photo-documents. In addition, the documents of other funds have been used. The information from archival sources has helped to reveal the organization, processes, development, contingent composition, qualifications, and competencies of combat training. Also, some topical sources have been found in museums or libraries: top copies of tactical training, soldiers’ memoirs, and iconographic sources preserved at Vytautas the Great War Museum (henceforth, VDKM), soldiers’ memoirs preserved at Martynas Mažvydas National Library of Lithuania (henceforth, LNMMB) the Library of the Lithuanian Institute of History (henceforth, LIIB), and egodocuments from personal collections.

Published sources, particularly normative documents (manuals) of the Lithuanian and foreign armies, regulations, instructions, and the publications prepared by the Army of that period and soldiers, are also important to the present research. This data have provided the possibility to assess the standardized combat training requirements, combat provisions, organization of training, education of soldiers, and formation of motivation. The Collections of Orders for the Lithuanian Army29 have provided substantial valuable information on certain aspects of combat training and its control institution, while Vyriausybės žinios (Government News)30 contained the documents of national importance, which have contributed to various data of the research. One more published source should be noted, which is pleas for grace by the Chief Staff Commander Petras

29 Orders for the Army were referred to as Orders to the Ministry of National Defence from November 23, 1918; from June 5, 1919, they were called Orders to the Lithuanian Army. From January 1, 1924 to January 1, 1927, they were referred to as the Orders of the Minister of National Defence. On July 6, 1940, the title was changed into the Order to the Army of the People. In the present research, the orders from the period of 1930-1936 were topical. 30 Vyriausybės žinios is a continuous publication published in Kaunas, in 1918-1940. It published orders of the government, ministries, and departments, foreign policy letters, ordinances of state institutions, rules, reports, and other documents. Žurnalistikos enciklopedija, red. J. V. Urbonas, Vilnius, 1997, p. 566. Kubiliūnas31 written to the President of Lithuania. The officer was punished for participation in the military putsch on July 15, 1934 and wrote seven pleas for grace being imprisoned. For the present research, two pleas have been valuable, where the officer describes military education and training works that he did during military service.

Periodicals have provided the possibility to analyse the formation of soldiers’ motivation and sometimes to supplement the actual combat training research data. In the present research, various military, state, and public newspapers from the period under the present investigation and later period have been used: Karys (Soldier), Kardas (Sword), Mūsų žinynas (Our Reference Book), Kariūnas (Cadet), Trimitas (Trumpet), Apžvalga (Review), Lietuvis (Lithuanian), Lietuvos aidas (Lithuanian Echo), Lietuvos sparnai (Wings of Lithuania), Popular Science Monthly, Šaltinis (Well), and Ūkininko patarėjas (Farmer’s Adviser). These publications have provided the data topical for the present research. Military magazines and newspapers Karys (Soldier) and Kardas (Sword) and a continuous military science publication Mūsų žinynas have been most useful for the dissertation. They include not only factographical information about the aspects of combat training, but also provide the features of Lithuanian and foreign warfare, military innovations, and the problematics of soldier training and education. The article, which appeared in the popular scientific magazine Popular Science Monthly published in the USA, has helped providing the primary conception of camouflage. Meanwhile, other periodicals have contained separate, yet valuable facts about the establishment and functioning of combat training infrastructure.

Memoirs should also be mentioned. These are memoirs of some Lithuanian and foreign officers. In the present research, the following memoirs have been used: Col. Polish Military Attache Leon Mitkiewicz32, Commander of the Lithuanian Armed Forces Div. Gen. Stasys Raštikis33, Minister of National Defence Brig. Gen. Kazys Musteikis,34

31 P. Kubiliūno 1934 m. rugpjūčio 15 d. malonės prašymas, Lietuvos istorijos metraštis, 1997 metai, spaudai parengė ir komentarą parašė G. Rudis, Vilnius, 1998, p. 305–308; P. Kubiliūno 1935 m. gruodžio 16 d. malonės prašymas, ten pat, p. 327–330. 32 L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai (1938–1939), Vilnius, 2002. 33 S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, Kario atsiminimai, Los Andželas, 1956, t. 1; S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, Kario atsiminimai, Los Andželas, 1957, t. 2; S. Raštikis, Lietuvos likimo keliais, Vilnius, 1996, t. 4. 34 K. Musteikis, Prisiminimų fragmentai, Vilnius, 1989. officer at Artillery Units and Artillery Inspectorate of the Lithuanian Armed Forces Col. Vaclovas Šliogeris,35 Military Aviation Pilot Jun. Non-Commissioned Officer Vladas Murmulaitis,36 the last Commander of the Lithuanian Armed Forces and former Infantry Inspector Div. Gen. Vincas Vitkauskas,37 Minister of National Defence and the officer who took other high offices in the military Gen. Lieut. Konstantinas Žukas,38 artillery specialist Lieut. Antanas Macelis39 and Col. Lieut. Kleopas Vytautas Michalauskas (provided in the book of his son, Valdemaras Michalauskas).40 The memoirs by artist Mstislavas Dobužinskis41 about Varėna firing range have survived; also, the memoirs by other persons published in various publications on different topics have been employed. They have revealed some aspects of combat training and, most importantly, the training realia, which are difficult to trace in institutional documents.

Limitations. Combat training is an extensive and versatile process that requires a wide range of research in order to investigate it more thoroughly. After the evaluation of possibilities to qualitatively analyse the abundant source data and taking into consideration the research of combat training or the issues related to it, some aspects of combat training have not been explored or they have been presented only fragmentarily in the present investigation. In addition, due to the limited scope of the dissertation, distinct questions related to the present research, such as the normative documents of combat training of Tsarist Russia, have been left for future research. This choice has also been determined by the fact that Lithuanian officers supported the "Western military orientation" and based their military thought on the Central and Western European military experience. Due to the limited scope of the dissertation and the abundance of sources, individual soldier training, which was conducted on a permanent basis throughout the compulsory military service, has not been analysed in greater detail. Also, due to sufficient historiographic analysis, the dissertation does not elaborate on the training of Lithuanian officers and commanders and the quality of their training. This study focuses on collective training as the best reflection of individual

35 V. Šliogeris, Artilerijos puskarininkių paruošimas 1922–1931 metais, Karys, 1966, Nr. 3, p. 66–72. 36 V. Murmulaitis, Iš karo lakūno prisiminimų, Lietuvos sparnai, 1997, Nr. 4, p. 16. 37 V. Vitkauskas, Raštai, Vilnius, 1988. 38 K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį, Vilnius, 1992. 39 A. Macelis, Atsiminimai, reng. G. Rudis, Vilnius, 2014. 40 V. Michalauskas, Kol augau su tėtuku, Kaunas, 2013. 41 M. Dobužinskis, Prisiminimai, Proskyna, 1991, Nr. 4, p. 196. soldiers and commanders' training. It is also important to note that the moral component of military power is also wide, and its analysis requires separate research, which would allow combining the results in the future. Therefore, this study is limited to individual contingent assessments and fragmented aspects of military motivation formation.

Structure of the dissertation. The present research consists of the introduction, body, conclusions, the list of sources and references, and appendices. The introduction discusses the topicality of the present research, poses the research questions, identifies the research object, specifies the aim of the research and the objectives set in order to reach the aim, sets the chronological boundaries and discusses the methods employed in the present research, historiography, and sources. The body part is structured taking into consideration the objectives; it consists of three chapters with sections and sub-sections. Chapter 1 analyses the normative documents regulating combat training of the Lithuanian Army and the military theory of foreign states and its impact on Lithuania. Chapter 2 discusses the planning, organization, and infrastructure of combat training. Chapter 3 evaluates the contingent qualification of collective military training and combat readiness of the Lithuanian Army and reveals some aspects of the formation of motivation of Lithuanian soldiers. The conclusions provide the results of the research, and the list of sources and references indicates the sources and literature used in the present research. At the end of the work, appendices are provided, which complement the investigation with graphical, statistical, and other data.

CONCLUSIONS

1. The Chief of Supreme Staff (later, the Chief of the Army) was responsible for the renewal of the Lithuanian Army Manuals, their preparation, and provision control; the chiefs of all units could initiate a new normative document. This order was operating from 1928, when the official rules of military manual preparation were prepared and approved. The majority of the officials who were responsible for preparing the new manuals were competent specialists in their field, who had served in the army for a long time; also, the majority of them knew the novelties of the military science of Central and Western Europe very well. These experiences demonstrate that in the Combat Manual of the Lithuanian Army, the knowledge from France, Belgium, Czechoslovakia, Great Britain, Italy, and Soviet Union was applied. The main Combat Manuals of the Lithuanian Army prepared in the 1920s were in force until the middle of the 1930s of the second half of the 20th century. The progressive breakthrough of the manual preparation and publication in the mid-1930s was stimulated by the modernization reforms of the army as one of the parts of the reforms was manual renewal and preparation of the new ones, taking into consideration the structural changes of the forces, armament, and warfare. The Combat Manuals of the Lithuanian Army indicated the principles which theoretically had to ensure the success of military operations. 2. Taking into consideration local conditions, the war tactics of France and Germany was applied in Lithuania: success in military operations is achieved with offensive actions, which are united by two elements: the firepower and maneuvers. Based on the military knowledge of these states, it was considered that the tactics of mobile defence was suitable for the Lithuanian Army. Even though experience from France and other countries which used combat theories was employed, the model of method battle used in France and centralized command related to it were not adapted in Lithuania; on the contrary, the model of mission command was adapted, which was used in the German Army. In the artillery tactics, the features of the French artillery tactics were taken as suitable to Lithuania. The ideas related to the concentration of fire, which directly influenced the power of fire, and the unexpectedness factor and mobility were also adapted. The tactics of cavalry operation and its functions were mainly adapted on the basis of examples from France. Lithuania did not have time to adapt the only, yet key and modern cavalry feature, i.e. its motorization. The tactics of armoured military technique was mainly adopted from France, and this mainly concerned not only the main tactics of tank operation, but also the order of officers’ training. The officers of the Lithuanian Army knew the main means and ways of military camouflage, which were employed in the armies of the large European states, such as France, Great Britain, Germany, and the USA. The majority of these means and ways were also adapted to the Lithuanian Army. 3. The functioning of the combat training system was based on three constituent parts: individual, chiefs’, and collective. First, soldiers were trained in individual soldier training programmes, taught the basic soldier skills or specialist service, and prepared for collective action. Chiefs were trained both in foreign and Lithuanian Military School and developed their skills at a qualification course. At a formal level, the training of chiefs aimed at preparing military leaders, who could independently lead the units of a different size and could train their subordinates to combat. The stage of collective training was given much attention; it was organized not only in the places of unit dislocation, but also there was training in a firing range and maneuvers of the army. These parts of combat training were properly fulfilled at least on a theoretical and organizational level; they were regulated and standardized mainly in the 1930s. This organizational structure of combat training had to ensure that soldiers would be trained in such a way that they could learn all the necessary combat skills. 4. In the process of combat training of the army, firing ranges were important in order to create suitable and realistic conditions. The firing range in Varėna, which was used from 1925, was not used fully in organizing effective combat training as training was not organized all year round, attention was particularly focused on artillery training, while other guns and offices were limited in general field tactics training. This was preconditioned by financial possibilities, expectations, and the need to establish a more universal training base. In 1931, when a newly-established Gaižiūnai firing range was started to be used, combat training took place in a completely different training base. When establishing this firing range, the needs of combat training were taken into consideration, and it was aimed to create the conditions as close to a real combat as possible. Even though this firing range was not fully used for combat training, training was not also organized all year round, even though land and aviation forces of a regiment size could train here. Nevertheless, one firing range did not satisfy the needs of combat training of the army, but there was no time to establish one more firing range. 5. During the period under the present investigation, almost 150 officers had finished or were studying in the institutions of military science in Central and Western Europe. France, Czechoslovakia, and Belgium were the most popular states. The number of officers who had finished the institutions of military science in Central and Western Europe was not very large; therefore, one can assume that the idea of foreign warfare in the Lithuanian Army spread on a qualitative rather than quantitative basis: the officers who had high positions or were directly related to the army training could influence their experience dissemination and had an impact on the training process and the qualification of lower-rank staff. Formally, all officers and chiefs of all levels had to meet high qualification and personal requirements; however, they were not always met in practice. The general education of individual soldiers and their level of military knowledge, which had influence on the quality of combat training, were not consistent. During the second half of the 1930s, the majority of soldiers in compulsory military service could read and write and knew the main features of warfare, which made it easier for them to acquire combat theory. The mistakes made during training in Varėna firing range demonstrated the drawbacks of combat training, the lack of competence of the commanding contingent, and the need for a firing range, where it would be possible to organize general joint training without activity and time restrictions. In Gaižiūnai firing range, combat training was smoother; however, there were some drawbacks related to the qualification of the contingent: the lack of theoretical and practical knowledge and skills of the soldiers who performed and coordinated the training as well as a careless attitude towards soldiers’ training. Thus, the situation of combat training of the Lithuanian Army had some flaws in the second half of the 1930s. During maneuvers, soldiers were trained according to the combat manuals; they were learning defensive, offensive, and stopping actions, and they were also learning to cooperate. The factors that manifested during maneuvers and other training demonstrate that in general the combat readiness of the Lithuanian Army was satisfactory in 1940; in order to reach a high level, the Army and particularly the chiefs of all levels had to train. 6. Motivation of soldiers was an important element in the process of combat training in Lithuania in order to develop the soldiers who would be fearless in the face of threat and sacrifice for a common purpose if necessary. In order to develop soldiers’ motivation, the motives influencing behaviour, such as patriotism, duty, and ideals were employed. The image of soldiers volunteers from the period of the fights for Lithuania’s independence, who were fighting for the survival of Lithuania and were not afraid of possible consequences, i.e. to die in the battlefield, served this purpose and was used to train troops. The general objectives of military training were accomplished by decorative elements of military service and artwork in the firing range camps. These means formed patriotic and moral values and loyalty to the political and military leadership; they also encouraged nurturing the surrounding environment. The complex combination of decorations promoted patriotic and civic values, responded to the timely interests of the nation, represented the provisions of the state defense strategy, military service, and the army itself. On the other hand, the aesthetic and distinctive environment of soldiers’ field camps had to stimulate the soldiers' intrinsic motivation to perform service duties in field conditions that required greater human efforts than the usual ones. 7. The analysis of the combat training process of the Lithuanian Army has revealed that training was dynamic and progressive during the whole period. Its change and qualitative changes can be noted, which were factually determined as the senior military command personnel was changing. Combat training was always a priority to the army improvement, at least theoretically: from standardized combat norms, the search for the best ways of combat, and the training base to raising soldiers' motivation. In the second half of the 1930s, sufficient conditions were formally created to achieve the required combat readiness, but obviously this did not work in practice because in reality the principles of combat training were not fully met: the officers lacked high military prowess. Despite the fact and taking into consideration that the combat readiness of Lithuania was evaluated at 80% from 100%, it can be considered that the general situation was not at a low level.

LIST OF SCIENTIFIC PUBLICATIONS ON THE TOPIC OF DISSERTATION

1. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės kovinė parengtis 1935–1940 m., Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 2018, Vol. XXXVI, p. 73–107. 2. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje, Karo archyvas, 2018, t. XXXIII, p. 231–280. 3. Lina Kasparaitė-Balaišė, Savanorystės veiksnys ugdant Lietuvos karius XX a. 3–4 dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo karo muziejus 2016 metais. Almanachas, 2017, p. 148–160. 4. Lina Kasparaitė-Balaišė, Adaptation of the French military thought to the Lithuanian Army in the 1920s and the 1930s, Europa Orientalis. Studia z dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich, 2016, Vol. 7, p. 45–72. 5. Lina Kasparaitė-Balaišė, Preparing for war: practical training at Gaižiūnai military ground of the Lithuanian army in 1931–1939, Eesti sõjaajaloo aastaraamat. Estonian Yearbook of Military History, 2016, Vol. 6 (12), p. 220– 239. 6. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės rengimo karikatūriniai piešiniai laikraštyje „Karys“ XX amžiaus 3–4 dešimtmečiuose, Teksto slėpiniai, 2015, t. 17, p. 156–177. 7. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės Varėnos poligonas XX a. 3- iajame dešimtmetyje, Karo archyvas, 2016, t. XXXI, p. 190–231. 8. Lina Kasparaitė-Balaišė, Maskuotės naudojimas Lietuvos kariuomenėje XX a. 3–4 dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo karo muziejus 2015 metais. Almanachas, 2016, p. 144–162. 9. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės lauko stovyklų dekoravimas XX a. 3–4 dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo karo muziejus 2014 metais. Almanachas, 2015, p. 21–33. 10. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligono įvaizdžio formavimas Lietuvos visuomenėje 1931–1939 m., Istorija, 2013, t. 92, p. 44–58.

INFORMATION ABOUT THE PHD STUDENT

Lina Kasparaitė – Balaišė was born on February 22, 1987 in Rokiškis. In 2010, she graduated from the Bachelor Studies of History and in 2012 – from Master Studies of History at Vytautas Magnus University. Since 2015, she has been studying at the joint PhD programme of history field, the Faculty of Humanities, at Vytautas Magnus University and Klaipėda University. She has written 15 articles on the topic of the dissertation and other topics on military history in English and Lithuanian. She has presented her research in five conferences and seminars in 2012-2018. In 2016, she was awarded a scholarship of the Research Council of Lithuania for her academic achievements.

Since 2012, Lina Kasparaitė – Balaišė has worked at the Vytautas the Great War Museum first as a museologist and later as the Head of the Military History Department. She has been a member of the Lithuanian Military History Society since 2016 and a soldier volunteer of the National Defense Volunteer Forces since 2017. In 2018, she received financing from the HERA Network (Humanities in the European Research Area) and participated in the training for young researchers in the humanities “HERA Early Career Researcher event” in Slovakia organized by the HERA.

Contacts: Vytautas Magnus University The Faculty of Humanities, V. Putvinskio Str. 23, Kaunas, LT-44212. Email: [email protected]

LIETUVOS KARIUOMENĖS KOVINIS RENGIMAS: SISTEMA IR KONTINGENTAS 1924–1940 M.

Lietuvos kariuomenė XX a. 3–4 dešimtmetyje funkcionavo kaip viena iš pagrindinių valstybės suvereniteto išsaugojimo laiduotojų. Artėjančio kito ginkluoto konflikto nuojautos vertė Europos valstybes tobulinti savo kariuomenių parengtį taikant Pirmojo pasaulinio karo frontuose įgytą patirtį ir tuo metu atsiradusias karybos naujoves. Lietuva negalėjo likti šio proceso nuošalyje ir nereaguoti į potencialias grėsmes nacionaliniam saugumui, todėl svarbiausi taikos meto uždaviniai buvo maksimaliai sutelkti dėmesį į aukštesnę kariuomenės parengtį. Karinės galios, t. y. kariuomenės gebėjimo vykdyti karinę veiklą42, didinimo ir kovinės parengties tobulinimo komponentai buvo vieni svarbiausių veiksnių, turėjusių Lietuvai užtikrinti teritorinio vientisumo išsaugojimo ir išorinės agresijos atrėmimo galimybę. Kariuomenės kovinė parengtis – svarbus taikos užtikrinimo veiksnys, jos pagrindas yra kovinis rengimas – pajėgų funkcionalumo taikos metu kūrimas, kad jos galėtų darniai vykdyti skirtus uždavinius, funkcijas ir užduotis karo metu43. Kovinė parengtis užtikrinama tiksliniu kariuomenės vienetų koviniu rengimu: taikos metu tiek kariai, tiek atskiri vienetai turi būti rengiami veikti ir atlikti specifinius kovos veiksmus karo sąlygomis. Juo labiau kovinio rengimo sąlygos yra priartinamos prie realių mūšio sąlygų, juo aukštesnė bus kariuomenės parengtis vykdyti kovos užduotis44. Kovinio rengimo tikslai turi būti orientuoti į kariuomenės vienetų gebėjimą efektyviai veikti vykdant bendrus veiksmus, o vadų sprendimai turi atitikti standartizuotų normų reikalavimus45. Koviniu rengimu turi būti siekiama išmokyti karius to, kas būtina pergalei pasiekti46. Kovinio rengimo sąvoka šiame tyrime suvokiama kaip karių mokymas kautis, kad būtų laimėta pergalė mūšyje, bei mokymas vykdyti kitas kovos užduotis. Tai yra standartizuota mokymo ir ugdymo priemonių sistema, numatanti mokymo siekinius ir turinį kiekvienai karių kategorijai, planavimą ir mokymo organizavimą, specifines mokymo organizavimo formas bei metodus, ginkluotųjų

42 Lietuvos karinė doktrina, Vilnius, 2016, p. 3–2. 43 E. Kisinas, Kario ugdymas. Vadovėlis kariniams instruktoriams ir vadams, Vilnius, 2000, p. 110. 44 Ten pat, p. 110. 45 R. Steiger, U. Zwygart, Karinė pedagogika. Vadovėlis kariniams instruktoriams ir vadams, Vilnius, 1999, p. 10. 46 Lietuvos kariuomenės Kovinio rengimo nuostatai, Vilnius, 2006, p. 6. pajėgų padalinių, dalinių ir junginių veiksmų sąveikos tobulinimą taikos metu, kokybinius bei kiekybinius vertinimo rodiklius ir normatyvus, kurie charakterizuoja pajėgų kovinio parengimo lygį47. XX a. 3–4 dešimtmetyje kovinio rengimo, kaip proceso, samprata taip pat buvo panaši, – rengimo metu kariai turėjo būti išmokomi kovoti48. Taigi, Lietuvos kariuomenėje kovinis rengimas buvo vykdomas per visą nepriklausomos valstybės egzistavimo laikotarpį, per kurį buvo susidurta su laikmečio iššūkiais – vieningo požiūrio į nacionalinę karybą kūrimu, norminių dokumentų rengimu, kvalifikuotų specialistų trūkumu, karinės motyvacijos stygiumi, neigiamomis vadų asmeninėmis savybėmis bei politinio režimo įtaka. Aktualumas. Kiekvienas mokslinis tyrimas turi atliepti vienokius ar kitokius poreikius, kad nebūtų „mokslas dėl mokslo“, yra pažymėjęs istorikas Valdas Rakutis49. Šiandieninio tarptautinio saugumo tendencijos išlieka prieštaringos, o grėsmių nacionaliniam saugumui tikimybės iškelia praeities patirčių retrospekcijos aktualumą: pasiekimų bei padarytų klaidų priežastis ir vertinimą, jų analizę. Mažųjų pasaulio valstybių nacionalinio saugumo garantijų problema buvo aktuali ištisus amžius, ypatingai tarptautinėje arenoje dominuojant didžiosioms, ekspansinės politikos interesais besiremiančioms, šalims. Tokiame tarptautiniame kontekste 1918–1940 m. atsikūrė ir egzistavo suvereni Lietuvos valstybė, vienu iš svarbiausių gyvavimo bei saugumo politikos užtikrinimo garantų pasirinkusi kariuomenę. Atsižvelgiant į 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pasirinktą poziciją nenaudoti karinio potencialo bandant atsilaikyti prieš agresorių, aktualu tirti Lietuvos kariuomenės kovinės parengties problemas, vertinti Lietuvos kariuomenės pajėgumus vykdyti kovos užduotis, t. y. ar iš tiesų kariuomenė buvo nepajėgi kovoti. Šiandien organizuojant kovinį rengimą taip pat keliami panašūs tikslai ir uždaviniai, vadovaujamasi norminiais dokumentais, paremtais užsienio šalių karybos standartais, o ir karių kompetencijos, kvalifikacija bei asmeninių savybių ugdymas išlieka svarbūs veiksniai. Dabartiniams Lietuvos kariams yra naudinga suprasti tuometinę situaciją ir pritaikyti įžvalgas organizuojant šiandieninį karių kovinį rengimą bei vadų kvalifikacijos kėlimą.

47 Enciklopedinis karybos žodynas, red. Z. Kulys, E. S. Kisinas, V. Tininis, Vilnius, 2008, p. 494. 48 V. Jokubauskas, Dėl karo doktrinos priėmimo Lietuvos kariuomenėje (dokumento publikacija), Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 207. 49 V. Rakutis, Lietuvos karybos istorija: tarp tradicijos ir naujovių, Darbai ir dienos, 2000, t. 21, p. 10. Tyrimo problematika. Probleminiai tyrimo klausimai yra šie: kokiais norminiais dokumentais buvo paremtas Lietuvos kariuomenės kovinis rengimas, kaip jis buvo vykdomas, kaip kito, koks buvo kovinio rengimo kontingentas, jo kompetencija ir kaip buvo formuojama karinė motyvacija. Šių klausimų suformulavimą padiktavo esminiai kovinio rengimo principai – rengti pajėgų ir ginklų rūšis kartu ir mūšiui artimomis sąlygomis, rengti karius laikantis patvirtintų standartų, rengti ir ugdyti vadus, ugdyti karių valią bei siekti meistriškumo, kurie būtini siekiant tinkamo kovinio rengimo50. Šie klausimai glaudžiai siejasi ir su kai kuriomis karinės galios sudėtinėmis dalimis: intelektine ir koncepcine, dorovine ir moraline, fizine ir technine. Visų komponentų sistemingas sujungimas leis sukurti įvairiapusį Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo vaizdą, atskleisti rengimo spragas bei galimas jų priežastis. Tyrimo objektas. Tyrimo objektą nusako tyrimo temos pavadinimas – Lietuvos kariuomenės kovinis rengimas: sistema ir kontingentas 1924–1940 m. Kitaip sakant, tyrimo objektas – procesas, kurio metu kariai buvo rengiami kovai. Tikslas – atskleisti ir įvertinti Lietuvos Respublikos kariuomenės kovinio rengimo sistemos funkcionavimą ir kontingento įgūdžius 1924–1940 m. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1. Išnagrinėti norminių Lietuvos kariuomenės kovos taisyklių nuostatas, pagrindines veiklos gaires, nuostatų kaitą bei nustatyti Vidurio ir Vakarų Europos valstybių įtaką ir patirties pritaikymo galimybes; 2. Išanalizuoti ir įvertinti Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo sistemos funkcionavimą, aptariant planavimo ir vykdymo elementus, kovinio rengimo infrastruktūrą bei jos funkcionalumą; 3. Nustatyti kolektyvinio kovinio rengimo dalies kontingento kompetencijas, įgytus kovos įgūdžius – kovinę parengtį bei atskleisti motyvacijos formavimo modelį ir vertybių įtaką motyvacijai. Tyrimo chronologinės ribos. Tyrimo chronologinės ribos pasirinktos 1924– 1940 m. Atskaitos taško pasirinkimą lėmė keletas faktorių. 1923 m. pabaiga–1924 m. pirma pusė buvo Lietuvos kariuomenės transformacijos laikotarpis: pasibaigus Lietuvos kovoms už Nepriklausomybę iki 1924 m. Lietuvos kariuomenė buvo reorganizuojama taikos meto sąlygoms, tuo metu buvo demobilizuojama daug karių, išformuojami atskiri

50 Lietuvos kariuomenės Kovinio rengimo nuostatai ..., p. 8–9. kariniai vienetai51. 1924 m. pradžioje suformuojamos atskiros kariuomenės ir policijos funkcijos: valstybės sienų apsauga perduodama teisėsaugos institucijai52. Taip pat buvo užbaigti aktyvūs koviniai veiksmai ir jau pradėtas operacinio planavimo, standartizuotų nuostatų rengimo ir praktinio kovinio rengimo darbas. Tyrimo laikotarpis užbaigiamas 1940 m., kada Lietuvos valstybė buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos inkorporuotos į Raudonosios armijos sudėtį. Žinoma, tyrime prireiks ir ankstesnių chronologinių ekskursų, siekiant supažindinti su atskirais kovinio rengimo aspektais, kurie galėjo turėti įtakos nagrinėjamiems procesams. Tyrimo metodai. Tyrimas atliktas remiantis tradiciniais istorijos mokslo metodais: aprašomuoju-analitiniu ir lyginamuoju, taip pat naudotas aprašomasis statistinis metodas, fragmentiškai – prozopografinis. Šio sisteminės kovinio rengimo raidos tyrimo pobūdis lėmė tai, kad buvo naudojamas lyginamasis metodas, kuris tinkamas gretinant skirtingas standartizuotos veiklos nuostatas, identifikuojant pokyčius. Taip pat naudojamas aprašomasis statistinis metodas, kuris yra tinkamas pateikti grafines išraiškas ir apibendrinti duomenis apie karininkų kvalifikaciją bei studijas53. Tyrime fragmentiškai panaudotas ir prozopografinis metodas apibūdinant atskirus personalinius kontingento duomenis. Šio metodo esmė paremta bendro istorijos veikėjų biografinių duomenų fono tyrimu, sudarant pagal kriterijus atrinktoms asmenybėms vienodą biografinių duomenų klausimyną ir analizuojant jų biografijas, ieškant tarp subjektų sąsajų bei išskirtinumų54. Siekiant išvengti šio metodo spragų, t. y. išskirtinių personalijų savybių niveliavimo kiekybiniais duomenimis, kartu naudojamas istorinis analitinis metodas, kuris leidžia kokybiniu principu atskleisti tiriamos karininkų bendruomenės ypatybes ir kompetencijas55. Istoriografija. Seniausia iš Lietuvos istoriografijoje vyraujančių paradigmų laikoma istorizmas, t. y. principas, kurio pagrindinis istorijos turinys – politika, o

51 J. Vaičenonis, Lietuvos kariuomenės skaičiai 1920–1939 m., Karo archyvas, 2002, t. XVII, p. 151. 52 G. Surgailis, Lietuvos kariuomenė 1918–1998, Vilnius, 1998, p. 22. 53 K. H. Jarausch, K, Hardy, Quantitative methods for historians, Chapel Hill, 1991, p. 25; R. Eidukevičius, D. Juknevičienė, N. Kosareva, S. Pamerneckis, Matematinė statistika istorijoje, Vilnius, 1998, p. 77–78. 54 L. Stone, Prosopography, Daedalus. Journal of American Academy of Arts and Sciences, 1971, vol. 100, No. 1, p. 46. 55 G. Cohen, A. Flinn, K. Morgan, Towards A Mixed Method Social History: combining guantitave and qualitative methods in study of collective biography, Prosopography Approaches and applications, Oxford, 2007, pp. 211–213. lemiamas jos veiksnys – idėjos ir jas generuojančių žmonių veiksmai56. Iš dalies šia paradigma, kuri yra gana paranki tirti karybos istoriją, kaip vieną iš politikos tąsos aspektų, ir yra paremta didžioji dalis Lietuvos kariuomenės istorijos tyrimų. Nors Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio karo istorijos tyrimai buvo atliekami dar iki 1940 m., natūralu, kad kelis dešimtmečius trukusi Sovietinė okupacija neleido jos visapusiškai ištirti XX a. Tik pastaraisiais nepriklausomybės dešimtmečiais Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio kariuomenės istorijos tyrimai sulaukė didesnio istorikų susidomėjimo, buvo paskelbta įvairių tyrimų, atskleidžiančių platų probleminių klausimų spektrą57. Šio laikotarpio karybos tyrimų istoriografiją, tyrimų organizavimą, specifiką, kokybę ir perspektyvas išsamiai yra aptarę istorikas Jonas Vaičenonis58. Istoriko Vytauto Lesčiaus yra atskirai apžvelgta Lietuvos nepriklausomybės kovų istoriografija59. Čia pat autorius apžvelgė tekstus apie lietuviškų karinių dalinių Rusijoje veiklą, Lietuvos kariuomenės formavimo ypatumus, tarpukario Lietuvoje pasirodžiusius atskirų karinių dalinių istorijai skirtus tekstus. Tiesa, tai daugiausia karių, o ne mokslininkų leidiniai, parengti remiantis veikiau atsiminimais, nei archyviniais dokumentais. Istorikai Vygantas Vareikis ir V. Jokubauskas nušvietė bendrą karybos istorijos tyrimų būklę Lietuvoje. Šių istorikų pastebėjimais, Lietuvos situacija karybos tyrimų kontekste yra gana prasta palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, kuriose dėmesys karo ir karybos istorijos tyrimams ne tik niekada nebuvo sumažėjęs, bet nevaržomai buvo atliekami ir tyrimai60. Tuo metu Lietuvos situaciją komplikavo sovietinė okupacija, sovietų politinė ideologija kirtosi su siekiais propaguoti nepriklausomos Lietuvos gyvenimo momentus ir ypač – karybos sritį. Istorikų pastebėjimais, dabartiniais metais ne tik išaugo besidominčių 1918–1940 m. Lietuvos

56 Z. Norkus, Istorika, Vilnius, 1996, p. 8. 57 V. Jokubauskas, Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu, Karo archyvas, 2017, t. XXXII, p. 161–217; V. Jokubauskas, Karo istorija tarpukariu Lietuvoje ir dvi Karo mokslų draugijos (1921–1933 m.), Istorija, 2018, t. 112, nr. 4, p. 33–66. 58 J. Vaičenonis, Dvi kariuomenės – dvejopi tyrimai, Darbai ir dienos, 2000, t. 24, p. 183–190; J. Vaičenonis, 1921–1940 m. Lietuvos kariuomenės tyrimai, Karo archyvas, 2003, t. XVIII, p. 339–354; J. Vaičenonis Lietuvos karo istorijos tyrimų organizavimas 1918–2008 metais, Istorija, 2009, t. 73, p. 59–67. 59 V. Lesčius, Dėl Lietuvos kariuomenės kūrimo ir nepriklausomybės kovų istoriografijos, Lietuvos istorijos studijos, 2002, t. X, p. 35–50. 60 V. Vareikis, V. Jokubauskas, Research into military history: its status and prospects in Lithuania, Paramilitarism in the Eastern Baltics, 1918–1940: Cases Studies and Comparisons=Paramilitarizmas Rytų Baltijos regione 1918–1940: atvejo studijos ir lyginimai (Acta Historica Universitatis Klaipedensis, Vol. XXVIII), Klaipėda, 2014, p. 309–319; V. Jokubauskas, Karo istorija ir jos svarba Lietuvos kariuomenei tarpukariu, Karo archyvas, 20017, t. XXXII, p. 161–217; V. Jokubauskas, Karo istorija tarpukariu Lietuvoje ir dvi Karo mokslų draugijos (1921–1933 m.), Istorija, 2018, t. 112, nr. 4, p. 33–66. kariuomenės istorijos tematika, bet ir šios krypties mokslininkų61. Vytauto Didžiojo, Klaipėdos ir Vilniaus universitetuose apginta dešimt būtent šiam laikotarpiui ir tematikai skirtų disertacijų62. V. Rakučio teigimu, Lietuvos karybos istorikai vis dar turi atlikti tradicinių tematikų tyrimus, naudodami tradicines istorijos mokslo prieigas, kol dar nėra pakankamai ištirti karybos istorijos klodai63. Nuo šių pastebėjimų praėjus bene dvidešimtmečiui, jau galima teigti, kad Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės istorijos tyrimuose matyti didelis progresas, atsiranda karo istorijos tyrinėtojų, tyrimams pasitelkiančių ne tik tradicinius istorijos mokslo metodus, bet gebančius taikyti ir kitų mokslų įrankius. Vienas tokių yra istorikas V. Jokubauskas, savo karybos istorijos tyrimuose pritaikęs matematikos mokslo metodus ir gautus duomenis susiejęs su tradiciniais istorijos mokslo metodais gautais duomenimis. Taigi Lietuvos karybos istoriografijoje jau galima pastebėti ir ne tik tradicinės paradigmos tyrimų, bet ir modernesnių, kuriomis, anot filosofo Zenono Norkaus, siekiama surasti gilesnį istorijos turinį, beasmenes socialines struktūras, ekonominius, demografinius, ekologinius ir kitus faktorius64. Nauji, bent jau istoriko V. Jokubausko atliekami, Lietuvos karybos istorijos tyrimai peržengia tradicinio elementarių faktų atrinkimo ir šių faktų tyrimo ribas. Minėtina šiam tyrimui svarbi to paties istoriko V. Jokubausko monografija „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis“65, jos tematika publikuoti straipsniai66 ir monografija „Netiesioginis poveikis ir Lietuvos

61 Ten pat, p. 315. 62 V. Vareikis, Lietuvos šaulių sąjungos karinė ir politinė veikla 1919–1923 metais, Daktaro disertacija, Klaipėda, 1999; J. Vaičenonis, Kariuomenės vaidmuo politiniame Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvenime 1927–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2003; S. Strelcovas, Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje 1939–1940 metais, Daktaro disertacija, Kaunas, 2007; M. Kuodys, Karo padėties režimas Lietuvos Respublikoje 1919–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2009; A. Jurevičiūtė, Buvusių karių organizacijos ir jų vaidmuo Lietuvos vidaus politikoje 1923–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2009; E. Gruzdienė, Užsienio valstybių karinės misijos pirmojoje Lietuvos Respublikoje 1919–1920 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2011; A. Stoliarovas, Lietuvos Respublikos kariniai teismai 1919–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2012; V. Jokubauskas, Lietuvos karinė doktrina ir jos realizavimas 1923– 1940 m. Šiaurės rytų Baltijos regiono šalių kontekste, Daktaro disertacija, Klaipėda, 2013; M. Nefas, Lietuvos šaulių sąjungos ideologijos raiška Lietuvos visuomenėje 1919–1940 m., Daktaro disertacija, Kaunas, 2017; K. Kilinskas, Civilinės ir karinės valdžios sąveika Lietuvoje 1918–1940 m., Daktaro disertacija, Vilnius, 2018. 63 V. Rakutis, Lietuvos karybos istorija: tarp tradicijos ir naujovių, Darbai ir dienos, 2000, t. XXI, p. 14. 64 Z. Norkus, Istorika ..., p. 8. 65 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014. 66 V. Jokubauskas, Karinė doktrina: Tarpukario Lietuvos kariuomenės atvejis (1923–1940 m.), Karo archyvas, 2014, t. XXIX, p. 120–188; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės „R“ planas (1939– 1940 m.), Istorija, 2014, t. 93, p. 5–47; V. Jokubauskas, Tuščias šūvis: galimybės atremti Vokietijos karinę grėsmę 1939 metais, Istorija, 2009, t. 73, p. 25–36; V. Vareikis, V. Jokubauskas, Su kuo Lietuva karinis saugumas 1919–1940 m.”67 užima bene svarbiausią vietą atliktų tikslinių tyrimų visumoje. Autorius savo darbuose atskleidžia nemažai Lietuvos karinės galios ir pajėgumo stiprinimo problemų. Čia analizuojamos Lietuvos valstybės karinės išorės grėsmės ir jų poveikis strateginiams gynybos planams, t. y. operaciniams dokumentams, mobilizacijos tvarkaraščiams, evakuacijos planams, vertinami Lietuvos kariuomenės ginkluotės, materialinio aprūpinimo ir gyvosios jėgos ištekliai, modeliuojamos situacijos ir kariuomenės pajėgumai eventualių karinių konfliktų akivaizdoje, jie lyginami su Latvijos, Estijos ir Suomijos šalių analogiškais pajėgumais. Istorikas, remdamasis Lietuvos karinės doktrinos nuostatomis, geopolitinio konteksto nulemta specifika ir Lietuvos karinės vadovybės reakcijomis į galimų grėsmių neutralizavimą planuojant gynybos strategiją, atskleidžia priemones, kurių buvo imtasi valstybės suverenitetui išsaugoti, ir potencialų jų efektyvumą Šiaurės rytų Baltijos regiono kontekste. V. Jokubausko nagrinėjami svarbūs operaciniai ir mobilizaciniai Lietuvos karinės vadovybės planai gana išsamiai atskleidžia apibrėžtas saugumo priemones, kuriose atsispindi planavimo gairės „kaip turėjo būti kariaujama“, bet lieka plačiau nenagrinėti ir neatsakyti klausimai, susiję su praktinės veiklos įgyvendinimo principais – „kaip buvo treniruojamasi“ siekiant įvykdyti užsibrėžtus gynybos planus, ar buvo į juos atsižvelgta planuojant praktinį kovinį rengimą. Tiesa, autorius monografijoje ir straipsnyje „Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba“68 lakoniškai užsimena apie atskirus praktinio kovinių vienetų rengimo niuansus, fragmentiškai atsižvelgia į statutinius pėstininkų ir kavalerijos reikalavimus, bet plačiau šių aspektų neanalizuoja.

rengėsi kariauti tarpukariu? Kultūros barai, 2010, Nr. 11, p. 77–84; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės parengti Klaipėdos krašto gynimo planai ir realybė 1939 metais, Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 2010, t. XXI, p. 85–103; V. Jokubauskas, David gegen Goliath: Perspektiven eines militärischen Konflikts zwischen Litauen und Deutschland in den Jahren 1938–1940, Annaberger Annalen, 2010, Nr. 18, S. 245–286; B. Йокубаускас, Военная доктрина и оборонительные планы Литвы в конце 30-ых годов XX века, Исследования Балтийского региона: вестник Социально- гуманитарного парка БФУ им. И. Канта, 2011, № 2, с. 27–49; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kariniai planai ir ištekliai eventualaus karo su Lenkija atveju 1938–1939 m., Karo archyvas, 2011, t. XXVI, p. 272–320; V. Jokubauskas, E. Papečkys, Lietuvos kariuomenės artilerijos pabūklai 1919– 1940 m., Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 163–231; V. Jokubauskas, Lietuva ant karo slenksčio: 1939 m. kariuomenės mobilizacija, Karo archyvas, 2012, t. XXVII, p. 276–332. 67 V. Jokubauskas, Netiesioginis poveikis ir Lietuvos karinis saugumas 1919–1940 m., Klaipėda, 2019. 68 V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba, Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 238–287. V. Jokubauskas savo mokslinėse publikacijose69 bene plačiausiai palietė Lietuvos kariuomenės kovos statutų nuostatas, išskyrė pagrindines pėstininkų kovos statutų taktines nuostatas, susijusias su karinių operacijų tipais, aptarė jų pokyčius ir esminius skirtumus, taip pat apžvelgė esmines kavalerijos, artilerijos, šarvuotosios technikos ir aviacijos kovos veiksmų taktines nuostatas, pateiktas standartizuotuose kovos taisyklių rinkiniuose. Statutų rengimo tvarkos ir jų rengėjų identifikavimo probleminių klausimų autorius nelietė, taip pat nuodugniau neanalizavo atskirų kovos statutų redakcijų, nuosekliai ir sistemiškai neaptarė dokumentų skirtumų. Šaltiniai. Esminį šio tyrimo šaltinių klodą sudaro archyviniai šaltiniai, saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve. Bus plačiai naudojami Kariuomenės štabo (f. 929), Pėstininkų inspekcijos (f. 836), Artilerijos inspekcijos (f. 1373), Kavalerijos štabo (f. 1326), Karo technikos valdybos (f. 1364), Karo aviacijos ir Karo aviacijos karininkų ramovės (f. 1323), Gaižiūnų poligono štabo (f. 538), Krašto apsaugos ministerijos įstaigų ir karinių dalinių asmens sudėties dokumentų kolekcijos (f. 930) ir Kariuomenės tiekimo valdybos (f. 1), Fotodokumentų fondų dokumentai. Taip pat epizodiškai panaudoti ir kitų fondų dokumentai. Archyviniai šaltiniai padėjo atskleisti kovinio rengimo organizavimą, procesus, raidą, kontingento sudėtį, kvalifikaciją ir kompetencijas. Taip pat tyrimui yra aktualūs ir muziejų, bibliotekų rinkiniuose saugomi šaltiniai, tai Vytauto Didžiojo karo muziejuje (toliau – VDKM) saugomi taktikos mokymo spaudiniai, karių atsiminimai, ikonografiniai šaltiniai; karių atsiminimai – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo (toliau – LNMMB) ir Lietuvos istorijos instituto (toliau – LIIB) bibliotekose, taip pat egodokumentai iš privačių asmenų kolekcijų. Tyrimui yra ne mažiau svarbūs publikuoti šaltiniai, iš kurių reikšmingi Lietuvos ir užsienio kariuomenių norminiai dokumentai (statutai), taisyklės, instrukcijos ir to laikotarpio kariuomenės ir karių rengti leidiniai. Jų duomenys leidžia vertinti standartizuotus kovinio rengimo reikalavimus, kovos nuostatas, rengimo organizavimą,

69 V. Jokubauskas, „Mažųjų kariuomenių“ galia ir paramilitarizmas, Tarpukario Lietuvos atvejis, Klaipėda, 2014; V. Jokubauskas, Karinė doktrina: tarpukario Lietuvos kariuomenės atvejis (1923– 1940 m.), Karo archyvas, 2014, t. XXIX, p. 120–188; V. Jokubauskas, Lietuvos kariuomenės kavalerija tarpukariu: reguliarieji pulkai, šauliai dragūnai ir teritorinių dragūnų tarnyba, Karo archyvas, 2015, t. XXX, p. 238–287. karių ugdymą ir motyvacijos formavimą. Įsakymų Lietuvos kariuomenei rinkiniuose70 pavyko rasti nemažai vertingos informacijos apie atskirus kovinio rengimo aspektus, jo kontrolės institutą, o „Vyriausybės žiniose“71 valstybinės reikšmės dokumentų, leidusių papildyti įvairius tyrimo duomenis. Reikia minėti ir dar vieną publikuotą šaltinį tai buvusio Vyriausiojo štabo viršininko Petro Kubiliūno malonės prašymai72, rašyti Lietuvos Respublikos Prezidentui. Karininkas 1934 m. liepos 15 d. už dalyvavimą kariniame puče buvo nubaustas, o kalėdamas parašė septynis malonės prašymus. Šiam tyrimui buvo vertingi du prašymai, kuriuose karininkas dėstė karinės tarnybos metu atliktus kariuomenės mokymo ir rengimo darbus. Periodinė spauda suteikė galimybes analizuoti karių motyvacijos formavimą, o kartais ir papildyti faktinius kovinio rengimo tyrimo duomenis. Taigi šiame tyrime naudotas platus spektras aptariamo ir vėlesnio laikotarpio kariuomenės, valstybinių ir visuomeninių laikraščių: „Karys“, „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Kariūnas“, „Trimitas“, „Apžvalga“, „Lietuvis“, „Lietuvos aidas“, „Lietuvos sparnai“, „Popular Science Monthly“, „Šaltinis“ ir „Ūkininko patarėjas“. Šiuose leidiniuose pavyko rasti tyrimui aktualių duomenų. Bene aktualiausi tyrimui buvo kariniai žurnalai bei laikraščiai „Karys“, „Kardas“ ir tęstinis karo mokslo leidinys „Mūsų žinynas“. Juose fiksuojami ne tik atskiri faktografiniai dalykai apie kovinio rengimo aspektus, bet pateiktos ir Lietuvos bei užsienio valstybių karybos ypatybės ir naujovės, karių rengimo bei ugdymo problematika. Jungtinėse Amerikos Valstijose leistame mokslo populiarinimo žurnale „Popular Science Monthly“ publikuotas straipsnis padėjo pateikti pirminę maskuotės sampratą. O kituose periodiniuose leidiniuose buvo atskirų, bet vertingų faktų apie kovinio rengimo infrastruktūros kūrimą ir jos funkcionavimą. Minėtina memuaristikos šaltinių grupė, tai publikuoti amžininkų atsiminimai, kuriuos paliko kai kurie Lietuvos ir užsienio kariuomenių karininkai. Tyrime

70 Įsakymai kariuomenei nuo 1918 m. lapkričio 23 d. buvo vadinami įsakymais Krašto apsaugos ministerijai, nuo 1919 m. birželio 5 d. pradėti vadinti Įsakymais Lietuvos kariuomenei. Nuo 1924 m. sausio 1 d. iki 1927 m. sausio 1 d. – Krašto apsaugos ministro įsakymais. 1940 m. liepos 6 d. pavadinimas pakeistas į Įsakymas liaudies kariuomenei. Šiam tyrimui buvo svarbūs 1930–1936 metų įsakymai. 71 Vyriausybės žinios – tęstinis leidinys, leistas 1918–1940 metais, Kaune. Leidinyje buvo spausdinami vyriausybės įstatymai, ministerijų, departamentų įsakymai, užsienio politikos raštai, valstybinių institucijų potvarkiai, taisyklės, ataskaitos ir kiti dokumentai, Žurnalistikos enciklopedija, red. J. V. Urbonas, Vilnius, 1997, p. 566. 72 P. Kubiliūno 1934 m. rugpjūčio 15 d. malonės prašymas, Lietuvos istorijos metraštis, 1997 metai, spaudai parengė ir komentarą parašė G. Rudis, Vilnius, 1998, p. 305–308; P. Kubiliūno 1935 m. gruodžio 16 d. malonės prašymas, ten pat, p. 327–330. pasitarnavo karininkų: plk. Lenkijos karo atašė Leono Mitkievičiaus (Leon Mitkiewicz)73, Lietuvos kariuomenės vado div. gen. Stasio Raštikio74, krašto apsaugos ministro brg. gen. Kazio Musteikio75, Lietuvos kariuomenės artilerijos vienetuose ir artilerijos inspekcijoje tarnavusio plk. Vaclovo Šliogerio76, Karo aviacijos lakūno j. psk. Vlado Murmulaičio77, paskutiniojo Lietuvos kariuomenės vado, prieš tai vykdžiusio pėstininkų inspektoriaus pareigas div. gen. Vinco Vitkausko78, krašto apsaugos ministro ir kitas aukštas pareigas kariuomenėje ėjusio gen. ltn. Konstantino Žuko79, artilerijos specialistų ltn. Antano Macelio80 ir plk. ltn. Kleopo Vytauto Michalausko atsiminimai (pateikti karininko sūnaus Valdemaro Michalausko knygoje)81. Išliko menininko Mstislavo Dobužinskio82 atsiminimai apie Varėnos poligoną, taip pat vertingi kitų asmenų atsiminimai, publikuoti atskiruose leidiniuose kitų temų kontekste. Šiuose atsiminimuose atsiskleidžia kai kurie kovinio rengimo aspektai ir, kas svarbiausia, instituciniuose dokumentuose sunkiai aptinkamos rengimo realijos. Apsiribojimai. Kovinis rengimas yra platus ir įvairiapusis procesas, kurio išsamiam nagrinėjimui reikalinga atlikti platų spektrą tyrimų. Įvertinus galimybes kokybiškai išanalizuoti gausius šaltinių duomenis ir atsižvelgus į XX a. 3–4 dešimtmečio kovinio rengimo arba su juo susijusių klausimų ištirtumą, dalis kovinio rengimo aspektų šiame darbe nėra nagrinėjami arba yra pateikiami fragmentiškai, t. y. tik tiek, kiek yra būtina mūsų tyrimui. Kartu atsižvelgiant ir į disertacijos apimties ribas, atskiri su vykdytu tyrimu susiję klausimai, tokie kaip carinės Rusijos norminiai kovinio rengimo dokumentai, yra paliekami tolimesniems tyrinėjimams. Tokį pasirinkimą lėmė ir tai, jog Lietuvos karininkai palaikė „vakarietišką karybos orientaciją“ ir karinę mintį grindė būtent Vidurio ir Vakarų Europos karybos patirtimis. Dėl ribotos disertacijos apimties ir gausių šaltinių nėra išsamiai analizuojamas individualus kario rengimas, kuris buvo vykdomas nuolatinės

73 L. Mitkiewicz, Kauno atsiminimai (1938–1939), Vilnius, 2002. 74 S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, Kario atsiminimai, Los Andželas, 1956, t. 1; S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, Kario atsiminimai, Los Andželas, 1957, t. 2; S. Raštikis, Lietuvos likimo keliais, Vilnius, 1996, t. 4. 75 K. Musteikis, Prisiminimų fragmentai, Vilnius, 1989. 76 V. Šliogeris, Artilerijos puskarininkių paruošimas 1922–1931 metais, Karys, 1966, Nr. 3, p. 66–72. 77 V. Murmulaitis, Iš karo lakūno prisiminimų, Lietuvos sparnai, 1997, Nr. 4, p. 16. 78 V. Vitkauskas, Raštai, Vilnius, 1988. 79 K. Žukas, Žvilgsnis į praeitį, Vilnius, 1992. 80 A. Macelis, Atsiminimai, reng. G. Rudis, Vilnius, 2014. 81 V. Michalauskas, Kol augau su tėtuku, Kaunas, 2013. 82 M. Dobužinskis, Prisiminimai, Proskyna, 1991, Nr. 4, p. 196. tarnybos vietose ir vyko visą privalomosios kario tarnybos laikotarpį. Taip pat esant pakankamam istoriografiniam įdirbiui, disertacijoje išsamiau nenagrinėjamas Lietuvos karininkų-vadų rengimas. Tyrime koncentruojamasi į kolektyvinį rengimą, kaip į geriausiai atspindintį individualaus kario ir vadų rengimo rezultatus. Svarbu ir tai, kad karinės galios moralinis komponentas irgi yra platus, jo nagrinėjimui reikalingi atskiri tyrimai, kurie ateityje leistų apibendrinti rezultatus. Todėl šiame tyrime apsiribojama atskirais kontingento vertinimais bei fragmentiškais karinės motyvacijos formavimo aspektais. Disertacijos struktūra. Šį darbą sudaro įvadas, dėstymas, išvados, šaltinių ir literatūros sąrašas bei priedai. Įvadinėje darbo dalyje aptariamas tyrimo aktualumas, iškeliami probleminiai klausimai, įvardijamas objektas, iškeliamas tikslas ir suformuluojami uždaviniai tikslui pasiekti, nubrėžiamos tyrimo chronologinės ribos, aptariami naudoti tyrimo metodai, apžvelgiama istoriografija ir šaltiniai. Dėstomoji darbo dalis struktūruota atsižvelgiant į uždavinius, ją sudaro trys skyriai su poskyriais ir skirsniais. Pirmajame skyriuje nagrinėjami Lietuvos kariuomenės kovinį rengimą reglamentuojantys norminiai dokumentai ir užsienio valstybių karo teorija, jos įtaka Lietuvai. Antrasis skyrius yra skirtas išanalizuoti kovinio rengimo planavimą ir organizavimą bei infrastruktūrą. Trečiajame skyriuje vertinama kolektyvinio kovinio rengimo kontingento kvalifikacija, Lietuvos kariuomenės kovinė parengtis, taip pat atskleidžiami kai kurie Lietuvos karių motyvacijos formavimo aspektai. Išvadose pateikiami tyrimo rezultatai, šaltinių ir literatūros sąraše – naudoti šaltiniai ir literatūra, taip pat darbo gale yra pateikiami priedai, kuriuose yra tyrimą papildančių grafinių, statistinių ir kitų duomenų.

IŠVADOS

1. Visų Lietuvos kariuomenei skirtų statutų atnaujinimo, rengimo ir nuostatų kontrolė buvo Vyriausiojo štabo viršininko (vėliau – kariuomenės vado) prerogatyva, o inicijuoti naujo norminio dokumento rengimą galėjo visi dalinių vadai. Tokia tvarka įsigalėjo 1928 m., parengus ir patvirtinus oficialias kariuomenės statutų rengimo taisykles. Didžioji dalis karininkų, atsakingų už naujų statutų rengimą, buvo kompetentingi, dauguma jų buvo savo srities specialistai, ilgus metus tarnavę kariuomenėje, iš arti susipažinę su Vidurio ir Vakarų Europos užsienio valstybių karo mokslo naujovėmis. Parengtuose Lietuvos kariuomenės kovos statutuose buvo pritaikytos Prancūzijos, Belgijos, Čekoslovakijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Sovietų Sąjungos valstybių karybos žinios. XX a. 3-iajame dešimtmetyje parengti pagrindiniai Lietuvos kariuomenės kovos statutai galiojo iki 4-ojo dešimtmečio vidurio arba XX a. antrosios pusės. Progresyvų XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio statutų rengimo ir skelbimo proveržį paskatino pradėtos vykdyti kariuomenės modernizavimo reformos, kurių viena iš sudedamųjų dalių buvo esamų statutų atnaujinimas ir naujų rengimas, atsižvelgiant į struktūrinius pajėgų, ginkluotės ir karybos pokyčius. Lietuvos kariuomenės kovos statutuose buvo nurodyti principai, kurių taikymas, teoriškai, turėjo užtikrinti karinių operacijų sėkmę. 2. Lietuvoje, atsižvelgiant į vietos sąlygas, buvo pritaikyta Prancūzijos ir Vokietijos pagrindinė kariavimo taktikos idėja – sėkmė karinėse operacijose pasiekiama vykdant puolimo veiksmus, juos jungia du elementai – ugnies galia ir manevras. Sujungus šių valstybių karybos žinias svarstyta Lietuvos kariuomenės specifikai tikusi mobiliosios gynybos taktika. Nors iš Prancūzijos ir jos karybos teorijas taikiusių valstybių semtasi patirties, bet Lietuvoje nebuvo pritaikytas Prancūzijos metodinio mūšio modelis ir su juo susijęs centralizuotas vadovavimas, atvirkščiai – buvo adaptuotas tikslinio vadovavimo modelis, taikytas Vokietijos kariuomenėje. Perimti prancūzų artilerijos taktikos bruožai, tinkami Lietuvos kariuomenės artilerijos taktikai. Buvo pritaikytos nuostatos, susijusios su ugnies koncentravimu, tiesiogiai turėjusiu įtakos ugnies galiai, taip pat netikėtumo faktorius ir mobilumas. Kavalerijos veikimo taktika, o ir jos funkcijos Lietuvos kariuomenėje daugiausia, pagal galimybes, buvo pritaikytos remiantis prancūzų pavyzdžiais. Lietuva nespėjo adaptuoti vienintelio, bet esminio ir modernaus kavalerijos bruožo – motorizacijos. Šarvuotosios karinės technikos veikimo taktika Lietuvoje buvo perimama daugiausia iš Prancūzijos, adaptuota ne tik pamatinė tankų veikimo taktika, bet ir šios srities karininkų rengimo tvarka. Lietuvos karininkams buvo žinomos pagrindinės karinės maskuotės priemonės ir būdai, kurie buvo praktikuojami didžiųjų Europos valstybių, tokių kaip Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos kariuomenėse ir JAV ginkluotosiose pajėgose. Daugelis tų priemonių ir būdų buvo pritaikyti Lietuvos kariuomenėje. 3. Kovinio rengimo sistemos funkcionavimas buvo paremtas nuosekliu visų trijų – individualaus, vadų ir kolektyvinio – kovinio rengimo sudedamųjų dalių įgyvendinimu. Iš pradžių kariai buvo rengiami pagal individualaus kario rengimo programas, išmokomi bazinių kario įgūdžių arba specialistų tarnybos, rengiami veikti kolektyviai. Vadai buvo rengiami tiek užsienio, tiek ir Lietuvos karo mokykloje, tobulinosi kvalifikacijos kėlimo kursuose. Formaliai buvo siekta parengti karinius lyderius, kurie gebėtų savarankiškai vadovauti įvairaus dydžio vienetams, mokėtų savo pavaldinius parengi kovai. Kolektyvinio rengimo etapui buvo skiriamas didelis dėmesys, jis buvo organizuojamas ne tik dalinių dislokacijos vietose, bet ir poligone (rengiamos pratybos bei kariuomenės manevrai). Šios kovinio rengimo dalys buvo tinkamai įgyvendinamos, bent jau teoriniu bei organizaciniu lygmeniu, jos buvo reglamentuotos, standartizuotos, tiesa, daugiausia tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje. Tokia organizacinė kovinio rengimo struktūra turėjo garantuoti, kad kariai bus parengti taip, kad įgytų visus reikalingus kovos įgūdžius. 4. Rengiant kariuomenę poligonai buvo svarbūs kaip tinkamos ir realistiškos kovos mokymosi sąlygos. Nuo 1925 m. naudoto Varėnos poligono galimybės nebuvo visapusiškai išnaudotos, pratybos vyko ne ištisus metus, išimtinis dėmesys buvo skiriamas artilerijos dalinių pratyboms, ribojant kitų ginklų rūšių ir tarnybų dalyvavimą bendrose lauko taktikos treniruotėse. Tai lėmė ir finansinės galimybės, ir lūkesčiai, poreikis įsteigti universalesnę mokymo bazę. 1931 m. ėmus naudoti naujai įsteigtą Gaižiūnų poligoną, kovinis rengimas vyko jau kardinaliai kitokioje mokymo bazėje. Steigiant Gaižiūnų poligoną buvo atsižvelgta į kovinio rengimo poreikius, siekta karių treniruotes padaryti kiek įmanoma artimesnes realaus mūšio sąlygoms. Šis poligonas nebuvo iki galo išnaudotas: čia taip pat pratybos vyko ne ištisus metus, nors jame jau galėjo treniruotis pulko dydžio sausumos ir aviacijos pajėgos, vienas poligonas nepatenkino kariuomenės kovinio rengimo poreikių, įkurti dar vieną poligoną jau nebuvo spėta. 5. Per nagrinėjamą laikotarpį Vidurio ir Vakarų Europos karo mokslo įstaigas buvo baigę arba mokėsi jose beveik pusantro šimto Lietuvos karininkų. Populiariausios valstybės buvo Prancūzija, Čekoslovakija ir Belgija. Vidurio ir Vakarų Europos valstybių karo mokslo įstaigas buvo baigę ne itin daug Lietuvos karininkų, taigi galima daryti prielaidą, kad užsienio valstybių karybos mintis Lietuvos kariuomenėje sklido ne kiekybiniu pagrindu, o kokybiniu: aukštas arba tiesiogiai su kariuomenės rengimu susijusias pareigas užėmę karininkai galėjo skleisti savo patirtį ir daryti poveikį rengimo procesui bei žemesniojo personalo kvalifikacijai. Formaliai visiems tuometiniams karininkams ir visų lygių vadams buvo keliami aukšti kvalifikaciniai ir asmeninių savybių reikalavimai, kurių realiai ne visada buvo paisoma. Kovinio rengimo kokybei įtakos turėjęs individualus bendrasis karių išsilavinimas ir karybos žinių lygis nebuvo pastovus, XX a. 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje jau didžioji dauguma privalomosios karo tarnybos karių mokėjo ir skaityti, ir rašyti bei buvo susipažinę su pagrindiniais karybos ypatumais, tai turėjo padėti lengviau įsisavinti kovos teoriją. Pratybų Varėnos poligone metu padarytos klaidos liudijo kovinio rengimo spragas, vadovaujančio kontingento kompetencijos stoką ir poligono, kuriame būtų galima laisvai organizuoti bendras jungtines pratybas, neribojant veiklos ir laiko, poreikį. Gaižiūnų poligone kovinis rengimas jau vyko sklandžiau, bet išryškėjo ir trūkumų, kurie daugeliu atvejų buvo susiję su kontingento kvalifikacija – vykdančiųjų ir koordinuojančių pratybas karių teorinių ir praktinių žinių bei įgūdžių stoka ir atsainiu požiūriu į karių rengimą. Taigi Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo būklė XX a. 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje buvo susijusi su taisytinomis spragomis. Kariai manevrų metu buvo treniruojami veikti pagal galiojusių kovos statutų nuostatas, mokėsi vykdyti gynybos, puolimo bei stabdymo veiksmus, taip pat mokėsi ir sąveikauti. Manevrų ir kitų pratybų metu pasireiškę veiksniai leidžia teigti, kad bendrai 1940 m. Lietuvos kariuomenės kovinė parengtis vertintina patenkinamai, bet ne blogai, kad parengtis būtų aukšto lygio Lietuvos kariuomenei ir, svarbiausia, visų lygių vadams reikėjo treniruotis. 6. Karių motyvacija buvo svarbus Lietuvos kovinio rengimo proceso elementas, siekiant išauklėti tokius karius, kurie gebėtų grėsmės akivaizdoje išlikti bebaimiai, prireikus garbingai pasiaukoti bendro tikslo labui. Karių motyvacijai ugdyti buvo pasitelkti elgesiui darantys įtaką motyvai: patriotizmas, pareiga, idealai. Lietuvos Nepriklausomybės kovų laikotarpio karių savanorių, kovojusių dėl Lietuvos išlikimo ir nebijojusių galimų pasekmių – žūties kovos lauke, įvaizdis tiko šiems siekiams įgyvendinti ir buvo pasitelktas ugdant karius. Patriotinius karių ugdymo tikslus padėjo įgyvendinti dekoratyviniai karinės tarnybos elementai ir meniniai kūriniai poligonų stovyklose. Šios priemonės formavo patriotines ir dorovines vertybes, lojalumą politinei ir karinei vadovybei, skatino puoselėti supančią aplinką. Stovyklų puošimas propagavo patriotines ir pilietines vertybes, atliepė to meto tautos interesus, reprezentavo valstybės gynybos strategijos nuostatas, karinę tarnybą ir pačią kariuomenę. Kita vertus, estetiškai patraukli, išskirtinė karių lauko stovyklų aplinka turėjo paskatinti vidinę karių motyvaciją atlikti tarnybos pareigas lauko gyvenimo sąlygomis, kurios reikalavo didesnių žmogiškųjų pastangų nei įprastinės. 7. Išnagrinėjus Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo procesą, matyti, kad rengimas per visą aptariamą laikotarpį progresavo ir buvo dinamiškas. Jo kokybiniai pokyčiai pastebimi ir faktiškai nulemti, keičiantis aukščiausios karinės vadovybės personalui. Tobulinant kariuomenę, kovinio rengimo sritis – nuo standartizuotų kovos normų reglamentavimo, geriausių kovos būdų paieškų, mokymo bazės iki karių motyvacijos kėlimo – bent teoriškai, visada užėmė prioritetinę vietą 4-ojo dešimtmečio antroje pusėje formaliai buvo sukurtos pakankamos sąlygos pasiekti reikiamą kovinę parengtį, bet akivaizdu, kad praktikoje tai nebuvo įgyvendinta, nes realybėje kovinio rengimo principai nebuvo išpildyti iki galo, – karininkams stigo aukšto karinio meistriškumo. Nepaisant to ir atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos kovinė parengtis iš 100 % buvo vertinama 80 %, todėl manoma, kad bendra situacija nebuvo žemo lygio.

MOKSLINIŲ STRAIPSNIŲ DISERTACIJOS TEMA SĄRAŠAS

1. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės kovinė parengtis 1935–1940 m., Acta Historica Universitatis Klaipedensis, 2018, Vol. XXXVI, p. 73–107. 2. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje, Karo archyvas, 2018, t. XXXIII, p. 231–280. 3. Lina Kasparaitė-Balaišė, Savanorystės veiksnys ugdant Lietuvos karius XX a. 3–4 dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo karo muziejus 2016 metais. Almanachas, 2017, p. 148–160. 4. Lina Kasparaitė-Balaišė, Adaptation of the French military thought to the Lithuanian Army in the 1920s and the 1930s, Europa Orientalis. Studia z dziejów Europy Wschodniej i Państw Bałtyckich, 2016, Vol. 7, p. 45–72. 5. Lina Kasparaitė-Balaišė, Preparing for war: practical training at Gaižiūnai military ground of the Lithuanian army in 1931–1939, Eesti sõjaajaloo aastaraamat. Estonian Yearbook of Military History, 2016, Vol. 6 (12), p. 220– 239. 6. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės rengimo karikatūriniai piešiniai laikraštyje „Karys“ XX amžiaus 3–4 dešimtmečiuose, Teksto slėpiniai, 2015, t. 17, p. 156–177. 7. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės Varėnos poligonas XX a. 3-iajame dešimtmetyje, Karo archyvas, 2016, t. XXXI, p. 190–231. 8. Lina Kasparaitė-Balaišė, Maskuotės naudojimas Lietuvos kariuomenėje XX a. 3–4 dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo karo muziejus 2015 metais. Almanachas, 2016, p. 144–162. 9. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės lauko stovyklų dekoravimas XX a. 3–4 dešimtmetyje, Vytauto Didžiojo karo muziejus 2014 metais. Almanachas, 2015, p. 21–33. 10. Lina Kasparaitė-Balaišė, Lietuvos kariuomenės Gaižiūnų poligono įvaizdžio formavimas Lietuvos visuomenėje 1931–1939 m., Istorija, 2013, t. 92, p. 44–58.

TRUMPOS ŽINIOS APIE DOKTORANTĘ

Lina Kasparaitė-Balaišė gimė 1987 m. vasario 22 d. Rokiškio mieste. 2010 m. baigė Istorijos bakalauro studijas, 2012 m. – Istorijos magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 2015 m. yra Vytauto Didžiojo universiteto ir Klaipėdos universiteto jungtinės Humanitarinių mokslų fakulteto istorijos krypties doktorantūros studijų doktorantė, 15 disertacijos ir kitų karo istorijos temų mokslinių straipsnių lietuvių ir anglų kalba autorė. 2012–2018 m. mokslinius tyrimus pristatė 5 konferencijose ir seminaruose. 2016 m. Lietuvos mokslo taryba skyrė L. Kasparaitei- Balaišei doktorantų stipendiją už akademinius pasiekimus. Nuo 2012 m. dirba Vytauto Didžiojo karo muziejuje (iš pradžių muziejininke, vėliau – Karybos istorijos skyriaus vedėja). Nuo 2016 m. Lietuvos karo istorijos draugijos narė, nuo 2017 m. – Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė savanorė. 2018 m. laimėjo Humanitarinių mokslų tinklo Europos mokslinių tyrimų erdvėje HERA (Humanities in the European Research Area) finansavimą ir dalyvavo HERA organizuotuose humanitarinių mokslų srities jaunųjų tyrėjų įgūdžių tobulinimo mokymuose „HERA Early Career Researcher event“, Slovakijoje.

Kontaktai: Vytauto Didžiojo universitetas Humanitarinių mokslų fakultetas, V. Putvinskio g. 23, Kaunas, LT-44212. El. pašto adresas: [email protected]

Lina KASPARAITĖ-BALAIŠĖ

COMBAT TRAINING OF THE LITHUANIAN ARMY: THE SYSTEM AND CONTINGENT IN 1924-1940

Summary of Doctoral Dissertation

Translator Teresė Ringailienė

Spausdino – Vytauto Didžiojo universitetas (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. K20-061. Tiražas 35 egz. 2020 07 07. Nemokamai.