VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
KATALIKŲ TEOLOGIJOS FAKULTETAS BAŽNYTINĖS TEISĖS KATEDRA
Svajūnas Mazrimas
LOTYNŲ IR BIZANTINIO RITO APEIGŲ DIAKONATO YPATUMAI KATALIKŲ BAŽNYČIOS TEISĖJE
Licenciato baigiamasis darbas
Bažnytinės teisės studijų programa, valstybinis kodas 62402H101
Teologijos studijų kryptis
Vadovas kun. bažn. t. dr. Robertas Rumšas _
Apginta______(Fakulteto dekanas) (Parašas) (Data)
Kaunas, 2011 TURINYS
TURINYS...... 1
SANTRAUKA...... 2
SUMMARY...... 3
ĮVADAS………………………………………………………………………………………...... …………...... 4
I. DIAKONATO KILMĖ IR PADĖTIS ANKSTYVOJOJE KRIKŠČIONYBĖJE...... 7
I.1. Diakonas – termino etimologija ir tarnysės kilmė...... 7
I.1.1. Diakono sąvoka antikinėje graikų kultūroje...... 7
I.1.2. Levitų tarnystė žydų religijoje iki Jeruzalės Šventyklos sugriovimo 70 m. po Kristaus...... 9
I.2. Ankstyvoji diakonato istorija...... 11
I.2.1. Diakonatas Naujajame testamente ir Šventųjų Apaštalų Kanonuose...... 11
I.2.2. Diakono statuso socialiniai bei hierarchiniai aspektai ankstyvojoje Krikščionybėje...... 22
I.2.3. Žemesniųjų už diakonatą bažnytinių laipsnių padėties ankstyvojoje Krikščionybėje apžvalga...... 38
II.DIAKONATO RAIDOS SKIRTUMAI KRIKŠČIONIŠKUOSIUOSE VAKARUOSE IR RYTUOSE...... 42
II.1. Diakonato raida Vakaruose...... 42
II.1.1. Romos diakonatas IV amžiuje...... 42
II.1.2. Vakarų diakonatas III-IX a. bažnytiniuose susirinkimuose vertinant jį iš kanoninės teisėspozicijų...... 44
II.2. Diakonato raidos Rytų Bažnyčiose bendrieji bruožai...... 47
III.DIAKONATAS DABARTINĖJE RYTŲ IR VAKARŲ KATALIKYBĖJE...... 53
III.1. Diakonatas dabartinėje Rytų Katalikybėje...... 53
III.1.1. Bizantinio rito Katalikų Bažnyčių raidos Baltarusijoje ir Ukrainoje apžvalga...... 53
III.1.2. Diakonatas Rytų Katalikų Bažnyčių kodekse...... 56
III.2. Diakonatas dabartinėje Vakarų Katalikybėje...... 58
III.2.1. Vakarų Katalikybės diakonatas po II visuotinio Vatikano susirinkimo...... 58
III.2.2. Vakarų Katalikybės diakonatas Kanonų Teisės Kodekse...... 68 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS...... 78
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI...... 81 1 SANTRAUKA
Diakonatas savo istoriją Bažnyčioje skaičiuoja nuo to meto, kai buvo parašyti Apaštalų Darbai, todėl visų pirma tai labai sena tarnystė. Diakonato tarnystės esmė – pagalba vyskupams bei kunigams liturgijoje, pastoracijoje ir karitatyvinėje veikloje. Diplominiame darbe licenciato laipsniui gauti Lotynų ir bizantinio rito apeigų diakonato ypatumai Katalikų Bažnyčios teisėje yra atkreipiamas dėmesys į keletą istorinių aspektų, dėl kurių yra pastebimas skirtumas tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčiose tarnaujantiems diakonams suteiktų teisinių galių. Tai tapo Katalikų Bažnyčios vidaus reikalu po to, kai dalis Rytų Bažnyčių susivienijo su Šventuoju Sostu. Gerbdamas šias Bažnyčias, Šventasis Sostas nesiėmė iniciatyvos keisti jų vidaus tvarkos liturginėse tradicijose ir hierarchijoje, todėl jos vadovaujasi sava teise. Šios teisės skirtumai nuo Vakarų bažnytinės teisės yra Rytų ir Vakarų Krikščionybėje vykusių istorinių procesų pasekmė, todėl šiame darbe daug vietos skiriama diakonato raidai, ypač Baltarusijos graikų Katalikų Bažnyčioje bei Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčioje. Skirtingai nuo kitų Rytų Katalikų Bažnyčių, šios abi Bažnyčios yra istoriškai tampriai susijusios su Lietuva bei Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.
2 SUMMARY
Deaconship has been present in the history of Church from the time The Acts of Apostles were written, therefore, it is regarded a very old service. The essence of this service is helping bishops and priests during liturgy, pastoration, and in caritative activities. The work The Peculiarities of Latin and Byzantine Rite Deaconships in the Law of Catholic Church addresses some historical aspects resulting in the differences between the legal rights awarded to deacons serving in Eastern and Western Churches. This became an internal issue of Catholic Church when a part of Eastern Church has unified with The Holy See. Respecting these Churches, The Holy See had not initiated changes are following their own law. The differences between this law and the law of Western Church is n outcome of historical processes having taken place in Eastern and Western Christianity, therefore, the major focus in this work is put on the development of deaconship, especially in the Greek Catholic Church of Belarus and Greek Catholic Church of Ukraine. As distinct from other Eastern Churches, both these Churches are historically closely related with Lithuania and Catholic Church in Lithuania.
3 Katras yra vyresnis – kuris sėdi už stalo ar kuris jam patarnauja? Argi ne tas, kuris sėdi?!
O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.
Lk. 22. 27. ĮVADAS
Visi žmonės yra pašaukti bendrystei su Dievu. Kuo labiau jie artėja prie Dievo, tuo jie būna arčiau vienas kito, o tai reiškia, kad yra teisingas ir kitas teiginys – visi Katalikų Bažnyčios tikintieji yra pašaukti tarpusavio bendrystei. Šią bendrystę vainikuoja liturgija, kuri pagal savo prigimtį yra bendruomeninis veiksmas. Bendruomeniniams veiksmams vadovaujančiųjų asmenų ryšys su bendruomene būna tampresnis, kai jie randa joje sau pagalbininkų, kurie yra visada pasirengę patarnauti bendruomenės vadovams, o kai kuriais atvejais – ir pavaduoti juos. Dėl šios priežasties Katalikų Bažnyčioje esama tarnysčių, kurių uždavinys yra patarnauti tiems, kurie bendruomenei vadovauja ir atstovauja jai patį Kristų. Pati svarbiausioji iš šių tarnysčių – diakonatas – kartu yra ir pirmasis krikščionių dvasininkų šventimų laipsnis. Pasitelkus kariškių terminologiją galima teigti, kad diakonai – tai tarsi jaunesnieji karininkai Kristaus kariuomenėje. Pasaulietinėse armijose tarnaujantys jaunesnieji karininkai karo metu nepriima strateginių sprendimų, bet skiriasi nuo eilinių bei puskarininkių savo uniforma, pareigomis bei teisėmis, nes kariniai statutai priskiria juos vadovaujančiajam kariniam personalui. Tą patį galima pasakyti ir apie diakonus – jie nevadovauja svarbiausioms liturginėms apeigoms, tačiau bažnytiniai kanonai priskiria juos tarnaujančiajai kunigystei, kuriai priklauso kunigai ir vyskupai. Diakonus galima pavadinti veiksmo žmonėmis, nes jie turi tuos pačius tikslus kaip ir aukštesniuosius šventimus gavę dvasininkai, bet siekia jų pasauliečių priemonėmis, nes pagal pačią diakonato prigimtį jam priklausantys tikintieji yra pašaukti save atskleisti tikinčiosios bendruomenės naudai nevartodami tų dvasinių priemonių – konsekracijos ar, pvz., rankų uždėjimo – kurios yra tik aukštesniuosius šventimus turinčių asmenų prerogatyvoje. Iš esmės šis savęs atskleidimas yra ne kas kita, kaip bažnytinio paveldo priimtais būdais vykdomi patarnavimai kunigams bei vyskupams.
Verta atkreipti dėmesį į tai, kad tokių patarnavimų pobūdis, ko gero, atspindi krikščioniškuosiuose Rytuose ir Vakaruose susiklosčiusių liturginių tradicijų subtilius skirtumus labiau, nei pagrindiniai liturgijos elementai. Rezervuoti aukštesniesiems dvasininkams šie elementai savo turinį išlaikė vienodą visame klasikinės Krikščionybės pasaulyje, tik skyrėsi ir tebesiskiria jie – 4 lyginant Rytų ir Vakarų tradicijas – savo forma. Palikusių skirtingus antspaudus šioms tradicijoms istorinių bei kultūrinių veiksnių kur kas labiau įtakojama buvo diakonato raida, kurios rezultatai, perteikti diakonų teisių bei pareigų pavidalu, atsispindi ir bažnytinėje teisėje. Tiesa, ir Rytų, ir Vakarų katalikiškieji kanonai apie diakonus užsimena labai lakoniškai. Tokia kanonų paskirtis – pateikti trumpas ir aiškias formuluotes tų principų, pagal kuriuos Katalikų Bažnyčioje yra reguliuojami hierarchiniai santykiai ir palaikoma elementari tvarka, o ne aiškinti kuriai nors bažnytinei tarnystei priklausančios kompetencijos niuansus. Šie niuansai yra kitų teisinę galią turinčių dokumentų objektas, bet geriausias būdas atskleisti juos yra bažnytinių tarnysčių bei pareigybių raidos apžvalga Bažnyčios istorijos kontekste. Kitaip sakant, ta aplinkybė – kad diakonatas patyrė vienokią raidą Rytų Bažnyčioje, o Vakaruose ji buvo šiek tiek kitokia – turėjo įtakos dabartinei padėčiai, kada diakonai ir Rytų, ir Vakarų Katalikybėje būdami iš esmės vienodo juridinio statuso, turi šiek tiek skirtingas kvalifikacijas, t. y., vienos katalikiškos tradicijos diakonams teisiškai rezervuoti liturginiai uždaviniai nedaug, bet vis dėlto šiek tiek skiriasi nuo analogiškų uždavinių kitoje katalikiškoje tradicijoje.
Šie skirtumai yra verti dėmesio iš bažnytinės teisės pozicijų, todėl čia bus pabandyta apžvelgti jų raidą bei įvertinti jų juridines pasekmes tikinčiųjų gyvenime, o taip pat reikšmę Katalikų Bažnyčios dvasiniam paveldui. Atsižvelgiant į tai, kad lotyniškų apeigų Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ryšiai su dauguma sudariusių su Šventuoju Sostu uniją Rytų Bažnyčių tebėra epizodiški, čia bus sutelkta daugiau dėmesio į jų bizantinio rito atstoves – Baltarusijos graikų Katalikų Bažnyčią ir Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčią – kadangi su jomis lietuvių katalikus sieja ne vieną amžių apimanti bendra istorija bei šių dienų aktualijos.
Darbo parametrai
Darbo objektas: teisiškai diakonatui rezervuotos kvalifikacijos lotynų apeigų ir bizantinio rito Katalikybėje.
Darbo tikslas: apžvelgti ir palyginti galias bei pareigas, kurias lotynų apeigų ir bizantinio rito apeigų diakonatui suteikia Katalikų Bažnyčios teisė.
Darbo uždaviniai:
- diakonato raidos apžvalga;
5 - diakonų teisių bei pareigų teisinis palyginimas lotynų apeigų ir bizantinio rito apeigų Katalikybėje;
- diakoniškosios tarnystės kvalifikacinių skirtumų, kurie yra minėtųjų apeigų Katalikybėje, įvardijimas.
Darbo aktualumas: Lietuvos lotynų apeigų katalikai dėl geografinių ir istorinių aplinkybių palaiko artimus ryšius su Baltarusijos ir Ukrainos graikų apeigų katalikais. Be to, vienas iš šių laikų bruožų yra žmonių mobilumas, kuris tampa vis labiau būdingas ir Lietuvos katalikams – jiems vis dažniau tenka gyventi ne tik kitomis kalbomis kalbančių, bet ir kitus, ne lotynų, ritus praktikuojančių katalikų aplinkoje. Ši aplinkybė žadina poreikį lietuvių katalikų tarpe geriau pažinti tikėjimo brolius, kurie laikosi tradicijos švęsti katalikišką liturgiją šiek tiek kitaip, negu kad yra įprasta Lietuvoje.
Darbo hipotezė: tie skirtumai, kuriuos galima pastebėti skirtingų Katalikybės apeigų diakonato kvalifikacijose, yra iki šiol išlaikęs savo prasmę skirtingos istorinės bei kultūrinės aplinkos padarinys, kuris rodo gilią Šventojo Sosto pagarbą sudariusių su juo sąjungą Rytų Bažnyčių paveldui.
Darbo metodai: analizė ir sintezė.
Darbas orientuotas į teologiškai išsilavinusius skaitytojus, kurie yra gerai susipažinę su Vakarų Katalikų Bažnyčios dogmatika, liturgija ir istorija, bet pageidauja praplėsti savo akiratį siekdami sužinoti daugiau apie diakonato praeitį bei šios tarnystės ypatybes Rytų Katalikybėje.
6 I. DIAKONATO KILMĖ IR PADĖTIS ANKSTYVOJOJE KRIKŠČIONYBĖJE
I.1. Diakonas – termino etimologija ir tarnysės kilmė
I.1.1. Diakono sąvoka antikinėje graikų kultūroje
Tie kilnūs žmonės, kurie stovėjo prie Krikščionybės ištakų, yra verti didelės pagarbos bei dėkingumo jau vien už tai, kad diakonato tarnystei įvardinti parinko labai taiklų terminą, nors iš tikrųjų būtų buvę labai keista, jei vietoje žodžio diakonas būtų buvęs parinktas kažkoks kitas žodis. Šis graikų kalbos daiktavardis – diakonos (gali būti ir diakon) – yra sietinas su veiksmažodžiu diokein. Žodis diokein išvertus iš Naujojo Testamento laikų graikų kalbos reiškė sekti paskui, tarnauti, talkininkauti, kitaip sakant, juo būdavo apibrėžiama bet kokia veikla, kuri apėmė bet kokius pagalbos bei patarnavimo veiksmus, kylančius iš paklusnumo ir geros valios intencijos. Labai svarbi šiuo atveju yra ir simbolinė šio žodžio reikšmė Krikščionybei – apaštalo Pauliaus laiško romiečiams originaliajame tekste (Rom. 15. 8) diakonos terminas yra taikomas pačiam Jėzui Kristui, nekalbant jau apie tai, kad jis pats – Kristus – yra sakęs: ,,kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs ir mano Tėvas`` (Jn. 12. 26). Iš šių Kristaus žodžių tampa aišku, kad žmogaus ir Dievo santykis – tai tarno ir jį gerbiančio šeimininko santykis, kuris iš esmės skiriasi nuo laisvą valią atmetančio vergo-vergvaldžio santykio, nepriimtino Krikščionybei. Be to, krikščionio kaip tarno įvaizdis atsiskleidžia kai kuriose Naujojo Testamento vietose apaštalo Pauliaus žodžiais, kuriais jis žadina ankstyvosios Bažnyčios narių sąmoningumą ir kviečia tapti Dievo bendradarbiais, be kita ko, ir pats save vadindamas tarnu: ,,kas yra Apolas? Kas yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta`` (I Kor. 3. 5., panašiai yra atsiliepiama II Kor. 6. 3. ir 11. 23.). Taip apaštalo Pauliaus asmeninio pavyzdžio dėka tampa aiški tarno statuso svarba tikinčiosios bendruomenės narių santykyje su Dangiškuoju Tėvu, su Kristumi, galų gale 7 – vieno su kitu, t. y., Bažnyčioje. Tas, kuris turi šį statusą, tarno pareigas yra prisiėmęs sąmoningai, todėl už savo kalbas bei darbus beveik visada yra atsakingas jis pats, o ne tas, kuriam tarnauja šio statuso turėtojas, ne jo šeimininkas.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad žodžio diakonos reikšmė – kaip šis žodis buvo suprantamas Naujojo Testamento laikų visuomenėje – negali būti painiotina su žodžio duolos reikšme, nes doulos reiškė vergą, t. y., net ribotos laisvės neturintį asmenį, visiškai priklausantį nuo kažko kito. Tai nereiškia, kad doulos sąvoka iš principo turėjo neigiamą atspalvį – tiesiog ja būdavo apibrėžiamas žmogaus visuomeninis statusas, kuris, palyginus su diakonos, buvo aiškiai kitoks. Naujojo Testamento originale žodis doulos irgi sutinkamas – vienur iš konteksto galima spręsti apie jam suteiktą aiškiai neigiamą prasmę (Jn. 8. 34.), kitose vietose jis simbolizuoja visišką ir neturintį jokio išskaičiavimo atsidavimą Dievui (Apd. 16. 17., Rom. 1. 1., Gal. 1. 10.) ir dėl šios priežasties tų vietų doulos į lietuvių kalbą yra verčiamas žodžiu tarnas, taip siekiant apsaugoti Naujajame Testamente pavartotą sąvoką nuo to neigiamo krūvio, kurį žodis vergas lietuvių kalboje, be abejonės, turi1.
Duomenų, kad dar iki Krikščionybės diakono terminas Antikos laikų graikų kalboje butų buvęs vartojamas patarnaujančiųjų pagoniškose šventyklose asmenų atžvilgiu, aptikti neteko. Matyt tais laikais nebūta poreikio samdyti ar kaip nors kitaip suinteresuoti laisvus asmenis pagalbinei tarnystei vykdant pagonišką kultą, nes buvo vergų, kurie tuo užsiėmė už maistą ir stogą, kaip kad vergams ir pridera. Tai buvo hierodulai – šventyklų vergai (gr. k. hierodoulos – šventas vergas arba vergė). Jų pareiga buvo valyti ir prižiūrėti pagoniškų šventyklų patalpas, o reikalui esant – ir tiesiogiai patarnauti kulto metu. Afroditės šventyklose, ypač Korinte, hierodulės užsiėmė prostitucija2. Tai suteikia pagrindo manyti, kad Antikos laikų graikai pagonys tarnavimą šventyklose nelaikė labai garbingu užsiėmimu. Krikščionių požiūris į tai nuo pat pradžių buvo diametraliai priešingas, todėl tarnaujantiesiems savo kultui jie negalėjo taikyti vergų epiteto, be kita ko, ir vengdami nepageidaujamų aliuzijų į minėtas pagoniško graikų kulto ypatybes. Ankstyviesiems krikščionims graikų pagonių mentalitetas bei kultūra buvo labai gerai pažįstami visų pirma dėl to, kad jie gyveno tarp tokių žmonių, o ir jų pačių didelė dalis buvo kilusi iš graikų pagonių bei helenizuotų žydų. Tarp kitko, graikų (tiksliau,
1http://www.lkz.lt/startas.htm
2Antikos žodynas, 192 psl.
8 helenizuotų žydų) gausumas ankstyvųjų krikščionių tarpe turėjo lemiamos reikšmės diakonato atsiradimui. Bet apie tai – vėliau.
I.1.2. Levitų tarnystė žydų religijoje iki Jeruzalės Šventyklos sugriovimo 70 m. po Kristaus
Galima trumpai pasakyti, kad graikai davė diakonams pavadinimą, o žydai – pačią jų tarnystės sampratą. Savaime suprantama, apie tiesioginę analogiją šiuo atveju tarp Senojo Testamento laikų Judaizmo ir Krikščionybės kalbėti netenka, bet tam tikras dieviškojo kulto pareigų pasiskirstymas tarp levitų ir kunigų egzistavo ir rėmėsi jis Šventuoju Raštu, t.y., Dievo valia (Sk. 3sk.). Pagrindinė levitų funkcija buvo tvarkos Susitikimo Palapinėje (vėliau – Jeruzalės Šventykloje) priežiūra, giedojimas, apskaita, teisėjavimas ir kitos panašios pareigos (I Kr. 9 sk., t. p. 23. 3-4). Esama nuomonės, kad Saliamono Šventyklos laikais luominė atskirtis tarp kunigų bei levitų dar nebuvo visiškai aiški3 .
Erodo Šventyklos epochoje irgi būta pareigų, kurias vykdė ir kunigai, ir levitai. Yra duomenų, kad Šventyklos apsauga turėjo dvidešimt keturis postus, iš kurių trys buvo skirti kunigams, o dvidešimt vienas – levitams. Tarp kitko, sargybos vyresnysis turėjo teisę mušti sargybinį, jei rasdavo šį užmigusį poste, taigi, peršasi išvada, kad levito statusas – tai ne tik ypatingos teisės, bet ir garbingų pareigų našta. Tiesa, apie kai kurių pareigų garbingumą sunku pasakyti ką nors konkretaus – per didelis laiko tarpas skiria Jeruzalės Šventyklos sugriovimą nuo šių laikų (1941 metai). Pvz., nebeaišku, kas iš tikrųjų grojo fleitomis apeigų metu: vieni spėja, kad šiai užduočiai kunigai parinkdavo savo muzikalius vergus (šio darbo autoriaus nuomone tai mažai tikėtina – kiekvienam žydui Jeruzalės Šventykla buvo pats sakraliausias dalykas iš visko, kas jį supo gyvenime ir aptarnauti tokį dalyką turėjo būti daug norinčių, kitaip sakant, kažin ar būta poreikio naudoti tam reikalui vergus), kiti mano, kad tai buvo kilmingų pasauliečių privilegija, o treti – kad tokiais atvejais fleitomis grojo būtent levitai. Giedodavo tiktai levitai, kurie Agripos II (t. y., jau po Kristaus) laikais buvo gavę teisę nešioti baltus
3http://www.eleven.co.il/article/12351
9 lininius rūbus kada panorėję, nors šiaip levitų apranga nebuvo kaip nors reglamentuota, tiesiog buvo priimta, kad minėtieji balti lininiai rūbai būdavo nešiojami iškilmių metu4 .
Giedoti levitams per apeigas Jeruzalės Šventykloje tekdavo daug – kiekvieną dieną ten vykdavo rytinis bei vakarinis aukojimas ir tautos palaiminimas, o per Šabo dieną ir per šventes dar būdavo musafas – pamaldos, kurias galima pavadinti papildomomis, nes pats žodis reiškia papildymą. Giedotojai stovėdavo ant duchano – paaukštinimo, prie kurio burdavosi levitų sūnūs paaugliai pritardavę suaugusiųjų giesmėms, tuo pačiu sustiprindami ir taip jau iškilmingumo pilną ceremoniją. Be to, levitai dar kapodavo suaukotų gyvulių mėsą, atidarydavo ir uždarydavo Šventyklos vartus bei vykdė jau anksčiau minėtas funkcijas, be kita ko, taip pat tvarkė Šventyklos finansus. Vis dėlto, nors levitų vaidmuo Jeruzalės Šventyklos reikaluose buvo ir labai svarbus, palyginus su kunigais jie ten buvo antraeiliai asmenys. Po Šventyklos sugriovimo (70 m. po Kr.), levitų statusas žydų visuomenėje tapo nebe toks reikšmingas, nors simboliškai kai kurias privilegijas jie ir išlaikė – pvz., atleidimą nuo mokesčio už pirmagimį (nepriklausomai nuo to, kas – tėvas ar motina – yra kilę iš levitų), teisę (jei nėra rabino) pirmajam skaityti Torą sinagogoje, taip pat kai kurias kitas5 .
Kaip jau minėta, levitai nėra krikščioniškojo diakonato tiesioginis analogas Senojo Testamento laikų Judaizme. Bet tai, kas apie juos žinoma iš Šventojo Rašto bei Jeruzalės Šventyklos klestėjimo laikų, liudija Judaizme buvus aiškią dvasinę hierarchiją, kurios susidarymą sąlygojo ne tik dvasiniai poreikiai, bet ir būtinybė spręsti praktinius religinio kulto uždavinius. Tų uždavinių sprendimas ir buvo levitų prerogatyva. Kitaip sakant, ankstyviesiems krikščionims hierarchinis dvasinio vadovavimo modelis buvo pažįstamas nuo pat pradžių ir diakonato kaip panašaus modelio grandies įsikomponavimas į krikščioniškąją hierarchiją tikriausiai jų visiškai nestebino.
4Еврейская энциклопедiя, 10 t., 126 psl.
5http://www.eleven.co.il/article/12351
10 I.2. Ankstyvoji diakonato istorija
I.2.1. Diakonatas Naujajame testamente ir Šventųjų Apaštalų Kanonuose
Į apaštalus pašaukti paprasti žydai žvejai Jėzaus Kristaus valia tapo tais žmonėmis, nuo kurių Bažnyčioje prasidėjo vyskupo tarnystė. Paskutinės vakarienės metu Kristus įsteigė Kunigystę. Diakonatas Bažnyčioje atsirado, skirtingai nuo pirmų dviejų minėtųjų tarnysčių, jau po Kristaus mirties ir prisikėlimo, todėl norint tai aptarti plačiau, pats laikas vėl grįžti prie graikų, tiksliau sakant, prie tų helenizuotų žydų, apie kuriuos jau buvo užsiminta šiek tiek anksčiau. Tai žydai, kurių dažnai net kelios kartos gyveno tarp pagonių. Dauguma jų buvo įpratę net tarp savęs kalbėtis graikiškai ir laikytis graikiškų papročių, jau nekalbant apie tai, kad mišrių su graikais šeimų kūrimas jiems buvo įprastas dalykas. Nuo tų žydų, kurie nebuvo palikę savo Tėvynės – Palestinos – nuo pat grįžimo iš Babilono laikų ir su kitatikiais nesimaišė, juos skyrė tam tikra socialinė distancija, bet vienijo tikėjimas. Abi žydų tautos grupės palaikė tamprius prekybinius bei kitokius dalykinius tarpusavio ryšius, bet tuo dažniausiai ir būdavo apsiribojama, susilaikant nuo tokių kontaktų, nuo kurių būdavo galima susilaikyti, kitaip sakant, tarp abiejų grupių nebuvo antagonizmo, bet jos laikėsi skirtingo nuo viena kitos gyvenimo būdo. Šiaip ar taip tai buvo problema, kuri kartu su Krikščionybe vis dėlto neišnyko. Šią problemą galima pavadinti organizacine, kurią ankstyvieji krikščionys išsprendė diakonato pagalba.
Nors rūpinimasis stokojančiaisiais yra būtina sąlyga bet kuriai civilizacijai egzistuoti, šiuo požiūriu Antikos laikų žydų visuomenė buvo gerokai aplenkusi kitas tautas. Šiuolaikiniais terminais kalbant, socialinė rūpyba pas juos buvo pakelta į tiksliai ir apgalvotai veikiančios sistemos lygį, kuri nekėlė sau revoliucinio tikslo panaikinti socialinius skirtumus, bet palaikė visuomenės sveikatą tiesiog prižiūrint, kad niekas nebadautų. Ši sistema veikė taip – kiekvienoje bendruomenėje (sinagogoje) būdavo po du konkrečiai už tai atsakingus asmenis, kurie kiekvieną penktadienį apeidavo turgų bei namus ir rinkdavo neturtingųjų naudai maistą, pinigus ir visa kita, ką kas paaukodavo. Tą pačią dieną viskas būdavo išdalijama. Tie, kurie stokojo laikinai, gaudavo tiek, kad jie galėtų nebadaudami sulaukti savo reikalų pagerėjimo. Pastovūs vargšai gaudavo maisto tiek, kad galėtų pavalgyti keturiolika kartų – t. y., gautą maistą jie suvartodavo maitindamiesi po du kartus per dieną, taip 11 galėdami visą savaitę pragyventi nebadaujant. Maisto fondas vadinosi krepšio fondu. Pinigų fondas vadinosi prekystalio fondu.
Pirmieji krikščionys šį gražų paprotį praktikavo taip pat, kaip ir judėjai, bet ši praktika greit atskleidė ir minėtąją problemą. Aramėjiškai kalbantys iš pastovių Jeruzalės bei kitų Palestinos miestų gyventojų kilę krikščionys didžiavosi savo grynu krauju ir dalijant labdarą visų pirma rūpinosi tokiais pat vietiniais, kaip ir jie patys. Graikiškai kalbantiesiems jie skirdavo aiškiai mažiau dėmesio, taip sukeldami savaime suprantamą nepasitenkinimą tarp apsikrikštijusių helenizuotų žydų. Šitokia situacija pirmųjų krikščionių tarpe sulaukė Apaštalų Darbų autoriaus dėmesio, kuris – kaip tradiciškai laikoma – buvo ne kas kitas, bet evangelistas šv. Lukas, t. y., pats ne iš Palestinos (o iš Antiochijos) kilęs krikščionis, gerai supratęs panašaus likimo žmones. Kita vertus, šiuo atveju problemos iškėlimo autorystė nėra esminis dalykas, nes Bažnyčios vienybe ir teisingumu pagrįstų santykių palaikymu joje rūpinosi visi be išimties apaštalai, be kita ko, tapę tokiais ir dėl savo sugebėjimo laikytis objektyvumo.
,,Tomis dienomis, mokinių daugėjant, tarp graikiškai kalbančiųjų kilo nepasitenkinimas vietiniais žydais, esą kasdieniame aprūpinime būdavo aplenkiamos jų našlės`` (Apd. 6. 1.) – taip prasideda pavadinime paminėta perikopė, ir ši jos eilutė trumpai ir aiškiai nusako problemos esmę, patikslindama, kad didžiąją stokojančiųjų dalį sudarė būtent graikiškai kalbančiųjų našlės, dėl objektyvių priežasčių negalėjusios pakankamai apsirūpinti. Tai buvo rimtas reikalas grėsęs skilimu bendruomenėje, todėl apaštalų pastangomis buvo imtasi jį spręsti aukščiausiame lygyje – sušaukus mokinių susirinkimą, kuriame, aiškiai suvokiant kaip netinka patiems viską metus persikvalifikuoti iš apaštalų į socialinius darbuotojus, buvo priimtas toks sprendimas: ,,nedera mums apleidus Dievo žodį tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai`` (Apd.6. 2-4.). Tokiu būdu tarp Bažnyčios reikalus tvarkančių asmenų buvo padaryta takoskyra, kurios dėka Krikščionybėje tapo aiški riba tarp teologinių dalykų ir administravimo. Pirmaisiais Bažnyčios administratoriais tapo būtent diakonai ir jiems nuo pat pradžių teko spręsti praktinius reikalus6. Verta atkreipti dėmesį į pirmųjų pašauktųjų diakonato tarnystei skaičių – septynis.
6http://krotov.info/libr_min/b/barclay/acts.htm
12 Žinant, kad už Palestinos ribų gyvenę helenizuotieji žydai savo sinagogos reikalų tvarkymui paprastai rinkdavo būtent septynių asmenų kolegiją, šitoks pirmųjų diakonų skaičius neatrodo atsitiktinis7 .
Kita vertus, tie praktiniai reikalai negalėjo būti tvarkomi ignoruojant dvasinius dalykus, todėl ne šiaip sau apaštalai reikalavo šiai tarnystei pilnų Dvasios ir išminties vyrų. Tas reikalavimas buvo ne kas kita, kaip jų pašaukimas į šventą tarnystę, paženklintą nuolatine Šventosios Dvasios žyme. ,,Šis pasiūlymas patiko visam susirinkimui. Jie išsirinko Steponą, vyrą kupiną tikėjimo ir Šventosios Dvasios, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir Mikalojų, prozelitą iš Antiochijos. Juos pristatė apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas`` (Apd. 6. 5-6.). Taip Šventajai Dvasiai vedant buvo išspręsta ne tik ši konkreti problema. Taip buvo surastas būdas priimti tikinčiuosius į pagalbininkų apaštalams tarnystę bei duota pradžia diakono šventimų tradicijai. Dėl to, kad buvo panaudotas jau galiojęs principas – rankų uždėjimas, kurį vykdo pašvęstieji asmenys – ši tradicija praplėtė Kunigystės sakramento pasekmių diapazoną, tuo pačiu pagausindama jo dvasinę naudą Dievo tautai. Apie tai, apie aprašomo įvykio dvasinę naudą, liudija ir aptariamos perikopės paskutinė eilutė: ,,Dievo žodis klestėjo ir mokinių skaičius Jeruzalėje greitai augo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui`` (Apd. 6. 7.). Kitaip sakant, nebeturėdami rūpesčio dėl graikiškai kalbančiųjų našlių apaštalai galėjo efektyviau darbuotis pagal savo pašaukimą ir tai davė gausių vaisių, kaip kad ir mini Šventasis Raštas. Bet negalima pamiršti ir kitos aplinkybės – graikų paskyrimas diakonais, viena vertus, dar labiau apibrėžė krikščionių religinę tapatybę, o iš kitos pusės dar labiau atitolino juos nuo tų žydų, kurie nepriėmė Kristaus. Perikopėje, kuri seka po dabar aptariamosios, o taip pat visame Apaštalų Darbų septintajame skyriuje kaip tik ir pasakojama, kaip diakonas Steponas drąsiai liudijo jiems savo tikėjimą, bet už tai sumokėjo savo gyvybe8.
Šventojo Rašto perikopė Apd. 6. 1-7. ne tik pateikia gražų problemų sprendimo pavyzdį iš ankstyvųjų krikščionių gyvenimo, bet ir atskleidžia būtinus elementus diakonato teisėtumui: diakonatui
7Kun. Tomasz Kaczmarek, Perykopa Dz 6, 1 – 6 w interpretacji patrystycznej, 599 psl. VOX PATRUM, vol. 17, 1989.
8http://krotov.info/libr_min/b/barclay/acts.htm
13 gali priklausyti tik asmenys ,,iš savųjų``(Apd. 6. 3.), t. y., krikščioniškos bendruomenės nariai; jie privalo turėti gerą vardą savo bendruomenėje, būti pamaldūs ir išmintingi; diakonais tampama tik uždėjus rankas apaštališkąją sukcesiją turintiems pašvęstiesiems asmenims. Trumpai tariant, tik priklausantys Bažnyčiai, turintys reikiamas asmenines savybes bei gavę teisėtus šventimus tegali vykdyti diakoniškąją tarnystę – šie esminiai diakonato elementai nepakito iki šiol.
Nors, kaip jau minėta, diakonų tarnystės atsiradimas buvo sąlygotas praktinių aplinkybių, bet nuo pat pradžių diakonatas rūpėjo ir Krikščionybės teoretikams. Šį rūpestį atspindi dėmesys aptariamajai perikopei Bažnyčios Tėvų raštuose, kuriuose galima rasti įpintų į labai įvairų kontekstą jų įžvalgų apie diakonatą. Pvz., šv. Irenėjus savo knygoje ,,Adversus haereses`` pirmąjį diakoną Steponą palygino su Moze, nes laikė Steponą tokiu pat Dievo valios žmonėms reiškėju, koks savo laiku žydams buvo Mozė. Kartaginos vyskupas Šv. Kiprijonas taip pat atkreipė dėmesį į šią perikopę savo raštuose, bet dėl visai kitų priežasčių. Jo pažįstamam vyskupui Rogacijonui teko patirti nepagarbą iš savo diakono ir ši situacija iškėlė jam klausimą – kaip reikia traktuoti santykį tarp vyskupo ir jo diakono visos hierarchijos kontekste? Jo nuomone, atsakymas čia gali būti tik vienas – kaip vyskupas paklūsta Kristui, taip diakonas privalo paklusti savo vyskupui. Origenui taip pat rūpėjo diakonato vieta hierarchijoje, nes jo įsitikinimu, žemiškoji Bažnyčios hierarchija yra ne kas kita, kaip dangiškosios hierarchijos atspindys. Tai, kad pirmųjų diakonų buvo būtent septyni, anot Origeno, turi labai gilią simbolinę prasmę: vyskupas simbolizuoja bendruomenei patį Kristų, kunigai – patriarchus bei pranašus, o diakonai – septynis archangelus. Bažnyčios Tėvai ne tik apie tai rašė, bet ir turėjo ką pasakyti apie pirmuosius diakonus minioms – pvz., Šv. Jonas Auksaburnis šiai perikopei paskyrė atskirą homiliją, kurioje atkreipė dėmesį į moralines pirmųjų septynių pašauktųjų į diakonus savybes. Tos savybės, anot šv. Jono Auksaburnio turėjo liudyti ne tik tai, kad jie yra tiesiog geri žmonės. Šios savybės turėjo būti asmeniniais bruožais visiškai nepriekaištingos reputacijos krikščionių, kuriais būtų galima visiškai pasitikėti visų pirma dėl to, kad į jų rankas būtų galima atiduoti materialines gėrybes bei pinigus be mažiausios baimės, jog visa tai gali būti padalinta neteisingai ar tapti spekuliacijų objektu. Kitas šv. Jono Auksaburnio manymu svarbus dalykas, kurį mini aptariamoji perikopė, buvo tie krikščioniškosios bendruomenės nariai, kuriais ir turėjo diakonai pasirūpinti – našlės. Juk ne šiaip sau diakonais buvo parinkti tik tie vyrai, kurių santykių su moterimis netemdė nei kokie nors praeityje
14 galėję būti nepadorūs ryšiai, nei gandai apie tai, kad ir nepatvirtinti. Šiuos pirmiesiems pašauktiesiems į diakonatą būtinus du reikalavimus – patikimumą tvarkant finansinius bei materialinių gėrybių reikalus, taip pat asmeniniu skaistumu pagrįstą pagarbą našlių geram vardui – šv. Jonas Auksaburnis ypač akcentavo savo homilijoje9 . Jau vien pagal Bažnyčios Tėvų dėmesį aptartajai perikopei galima spręsti, kokie svarbūs buvo ankstyvajai Bažnyčiai ten aprašomi įvykiai – tai buvo diakonato pradžia.
Vienas iš daugelio nuopelnų Bažnyčiai, už kuriuos dera padėkoti apaštalui Pauliui, buvo jo pastangos konkretizuoti reikalavimus asmenims, sudarantiems bažnytinę hierarchiją. Šių pastangų rezultatas – Pirmojo Laiško Timotiejui trečias skyrius. Pirmąją jo dalį (I Tim. 3. 1-7.) sudaro reikalavimai vyskupams (adresatas – Timotiejus – pats buvo vyskupas), antrąją (I Tim. 3. 8-13.) – diakonams, o trečiojoje (I. Tim. 3. 14-16.) yra keletas žodžių apie maldingumą bei elgesį Dievo namuose išsakytų asmeniškai Timotiejui, bet iš esmės tinkančių kiekvienam tikinčiajam.
Iš esmės reikalavimai diakonams yra labai panašūs į tai, ko reikalaujama iš vyskupų. Bet yra dar vienas dalykas – kalbant apie diakonus ypatingai akcentuojamas jų tiesumas savo kalboje, t. y., reikalaujama, kad jie nebūtų, kaip kad originaliame tekste parašyta, dialogos (šis žodis į lietuvių kalbą išverstas kaip dviliežuviai). Dialogos buvo tie, kurie vieniems žmonėms mėgo kalbėti viena, kitiems – visai ką kita, priklausomai nuo situacijos. Tai reiškia, kad įprotis su visais kalbėtis be diplomatiškos veidmainystės buvo ne šiaip pageidautinas diakonui bruožas, bet būtinybė, norint išvengti kiršinimo ar apkalbų, nes diakono tarnystės praktinę pusę tuo laiku sudarė pareiga aplankyti daugumą bendruomenės namų ir susitikti su daugybe žmonių.
Čia būtų galima ir baigti šios perikopės apžvalgą, bet joje yra eilutė, kuri yra verta gilesnės analizės dėl vienos subtilios priežasties. Šios eilutės, lyg ir esančios apie dvasininkus kalbančio teksto dalimi, subjektas yra moterys: ,,moterys taip pat turi būti garbingos, ne šmeižikės, blaivios ir patikimos visuose reikaluose`` (I Tim. 3. 11.). Dėl vienos paprastos priežasties, t. y., kad abi kaimyninės eilutės – ir eilutė einanti prieš šią, ir eilutė einanti po jos – yra skirtos diakonų tarnystei, tenka atmesti prielaidą, kad tai esą gali būti tiesiog apaštalo Pauliaus kelias sekundes trukęs minčių ekskursas nuo diakonų link
9Kun. Tomasz Kaczmarek, Perykopa Dz 6, 1 – 6 w interpretacji patrystycznej, 599 psl. VOX PATRUM, vol. 17, 1989.
15 paprastų tikinčių moterų, po kurio vėl buvo grįžta prie diakonato reikalų. Kur kas daugiau logikos turi spėjimas, kad čia minimos moterys vienu iš kelių galimų būdų yra susijusios su diakonatu. Šios eilutės kontekstas leidžia manyti, kad tai, kas toje eilutėje pasakyta, yra taikoma diakonų žmonoms, bet taip pat yra visiškai galima išvada, kad tai tėra priminimas diakonato pareigas vykdančioms moterims, kad ir jos privalo laikytis vyrams diakonams keliamų reikalavimų bei nepasiduoti liežuvavimo įpročiui, šiaip jau moterų giminei kai kada ir atleistinam.
Tikėtina, kad apie tai rašydamas apaštalas Paulius turėjo omenyje būtent tas moteris, kurios tiesiogiai užsiėmė labdaros darbais. Be visų kitų dalykų, ant jo pečių gulėjo ir atsakomybė už viešumoje besidarbuojančias krikščiones moteris ir norėjo, kad jos ne tik atitiktų tą padorios moters supratimą, kokio buvo laikomasi tuometinėje pagoniškoje aplinkoje, bet ir jį viršytų. Tenka pastebėti Antikos laikų (ypač graikų visuomenėje) moterims buvo keliami aukšti moraliniai standartai. Joms derėjo viešumoje nevaikščioti vienoms, taip pat nepietauti kartu su vyrais. Periklio įsitikinimu, atėnietės gyvenimas turi būti toks uždaras, kad vyrai negalėtų jos ne tik peikti, bet ir girti. Krikščionybė suteikė moterims daugiau savarankiškumo, bet kartu teko pasirūpinti, kad ta savarankiškumo teikiama laisvė moterų sąmonėje taptų neatskiriama nuo atsakomybės jausmo – tai ir yra aukštesnio moralinio standarto esmė. Šią mintį ir išreiškė apaštalas Paulius aptariamąja eilute krikščionėms moterims, nepriklausomai nuo to, į ką būtent jis kreipėsi – į diakonų žmonas ar diakones10 .
Šiaip ar taip šis klausimas – koks šioje eilutėje minimų moterų santykis su diakonatu (būtent kas jos tokios, diakonės ar diakonų žmonos) – dėl to netampa mažiau aktualus. Klausimo aktualumą atspindi ankstyvųjų teologų darbai, kuriuose šios eilutės komentarai gali atskleisti ne tik asmeninę autorių nuomonę, bet ir jų bažnytinėje aplinkoje besiformuojančias tradicijas. Tokiu pavyzdžiu gali būti šv. Jefremo Siriečio (kuris pats buvo diakonas) darbai. Jis buvo įsitikinęs, kad čia apaštalas Paulius kalba tik apie diakonų žmonas. Tokį požiūrį lengva suprasti atkreipus dėmesį į aukštą asketikos lygį Sirijos krikščionių tarpe ir į ten paplitusią praktiką tarp susituokusių porų, kurios vardan ypatingo šventumo gyvendamos kartu laikėsi abipusės seksualinės distancijos. Tokiai praktikai turėjo būti morališkai pasiruošusios ir Sirijos Bažnyčios diakonų žmonos, todėl šv. Jefremas Sirietis apaštalo
10http://krotov.info/libr_min/b/barclay/1_timof.htm
16 Pauliaus žodžiuose įžvelgė aukštesnių moralinių standartų reikalavimą būtent diakonų žmonoms11. Šv. Jono Auksaburnio įsitikinimu, čia gali eiti kalba tik apie diakones, nes apie reikalavimus diakonų šeimoms apaštalas Paulius pradedąs kalbėti žemiau, sekančioje eilutėje: ,,Diakonai tebūnie tik kartą vedę, gerai tvarkantys savo vaikus ir namus`` (I Tim. 3. 12.). Be to, jo įsitikinimu, reikalavimai būti garbingomis, ne šmeižikėmis, blaiviomis ir patikimomis yra įvykdomi ne visoms moterims dėl jų žmogiško silpnumo, todėl turėtų būti aišku, kad jie taikomi ypatingai moterų kategorijai – diakonėms. Tarp šio šv. Jono Auksaburnio požiūrio besilaikančiųjų ankstyvųjų krikščionių rašytojų buvo ir tokių, kurie savo askezės griežtumu nenusileido šv. Jefremui Siriečiui. Iš tokių galima paminėti kad ir Teodorą Mopsuestietį, kuris dar žinomas kaip Teodoras Antiochietis, gyvenęs 350–428 m. Nestoriečių Bažnyčia jį yra paskelbusi šventuoju12 .
Aišku viena – Pirmojo laiško Timotiejui rašymo metu moterų diakonių tarnystė Bažnyčioje jau egzistavo, nes kai kuriose to meto krikščionių gyvenimo situacijose moterys diakonės buvo tiesiog nepakeičiamos. Pvz., viena iš anuometinių gyvenimo realijų buvo tikybine prasme mišrios šeimos, kur dažnai vyras tebebuvo pagonis, o jo žmona – krikščionė. Į tokios šeimos namus siųsti vyrą diakoną reiškė ne ką kitą, bet konflikto provokavimą, nes toks vizitas beveik visada keldavo įtarimus krikščionės vyrui arba jo aplinkai. Be to, diakonės turėjo ir kitų pareigų, ne tik lankyti tikinčiųjų namus gailestingumo darbų tikslais. Nors diakonato šventimai dabar moterims nėra teikiami ne tik Katalikų Bažnyčioje, bet ir Rytų Bažnyčiose, kitaip sakant, kaip bažnytinės teisės aktualija moterų diakonatas nebeegzistuoja jau daug šimtmečių, jo raida yra verta dėmesio būtent dėl moterų diakonių veiklos. Norint susidaryti pilną diakonato ankstyvojoje Bažnyčioje vaizdą dera apžvelgti ne tik tuos uždavinius
11Aleksander Kowalski, Pawlowe teksty o diakonacie w interpretacji Ojcow Kosciola, 617 psl. VOX PATRUM, vol. 17, 1989.
12Aleksander Kowalski, Pawlowe teksty o diakonacie w interpretacji Ojcow Kosciola, 629 psl. VOX PATRUM, vol. 17, 1989.
17 kurie buvo keliami vyrams diakonams, bet ir tuos, kuriuos vykdė moterys diakonės iki pat moterų diakonato institucijos panaikinimo.
Be jau minėto namų, kuriuose gyveno krikščionys kartu su pagonimis, lankymo, diakonės ruošdavo moteris Krikštui, bei jo metu patarnaudavo tiek joms, tiek dalyvaujančiam dvasininkui. Kita svarbi pareiga buvo moterų priėmimas į apeigas bažnyčiose, kada būtent diakonės nurodinėdavo moterims jų vietas, bei paaiškindavo kaip joms elgtis vienu ar kitu momentu. Jų statusas niekam nekėlė jokių abejonių, nes diakonės buvo laikomos krikščioniškosios dvasininkijos dalimi, gaunančios šį statusą per rankų uždėjimą, tai patvirtino Pirmasis Nikėjos Susirinkimas. Motiejus Vlastarius – XIV a. Bizantijos kanonistas – yra aprašęs diakonių šventimų apeigas, kur mini, kad jų metu vyskupas nusiimdavo palijų, o diakonei uždėdavo diakono stulą, kurią ji nuo tol nešiodavo abiem galais į priekį. Pagal šv. Komunijos priėmimo tvarką diakonių eilė ėjo iškart po diakonų. Diakonių institucija išnyko gana anksti, dar Viduramžiais, kai išplito moterų vienuolystė. Dėl šios priežasties ji daugelyje krikščioniškų kraštų niekada nebuvo žinoma, pvz., moterų diakonato niekada nebuvo Rusijoje. Įdomu tai, kad XX. a. pradžioje būtent Rusijoje stačiatikiai bandė atgaivinti moterų diakonato instituciją. Jau Maskvoje buvo imta ruošti moteris šiai institucijai, bet konservatyvioji dvasininkijos dalis tokiai iniciatyvai pasipriešino, todėl moterims palankus rezultatas taip ir nebuvo pasiektas13.
Grįžtant nuo šio ekskurso į XX amžių vėl prie apaštalo Pauliaus laiško Timotiejui galima reziumuoti, kad iš esmės Naujasis Testamentas pilnai atsako į klausimus – ir ką galima šventinti diakonais, ir pagal kokius principus jie privalo gyventi. Iki šių laikų, aišku, kai kas pasikeitė, nes išlaikyti pastovumą smulkmenose praktiškai neįmanoma, bet diakoniškosios tarnystės esmė visada buvo ir lieka pastovi, išskyrus tik vieną dalyką – moterų diakonatą, kuriam išnykus ši tarnystė tapo vien tik vyrų privilegija bei pareiga.
Vienas svarbus anuometinis teisinis dokumentas – Šventųjų Apaštalų Kanonai – yra Katalikų Bažnyčios (pirmi 50 kanonų), stačiatikių (visi 85 kanonai) bei kai kurių protestantų Bažnyčių pripažįstamas bažnytinės teisės rašytinis paminklas, apie kurio autorius sunku ką nors pasakyti, nes
13Православная энциклопедия, 84 psl.
18 spėjama, kad niekas iš su Kristumi buvusių dvylikos apaštalų tiesiogiai šių kanonų neparašė arba parašė tik dalį šio dokumento, o likusią jo dalį bus parašę kas nors iš apaštalų mokinių. Šiaip ar tai šis kanonų sąvadas turėjo didelį pasitikėjimą tarp pirmųjų krikščionių, o Pirmajame Visuotiniame Susirinkime (325 metai, Nikėja) buvo juo remiamasi nekvestionuojant jo autoriteto14. Diakonai šiame dokumente minimi mažai, bet vis dėlto šio to esama ir apie juos – dažniausiai apie juos kalbama tuose kanonuose, kurie apima visus dvasinius laipsnius.
Jau antrajame šio sąvado kanone minima, kad kunigo ir diakono šventimams užtenka vieno vyskupo dalyvavimo, kai tuo tarpu vyskupo šventimuose (pirmas kanonas) privalo dalyvauti bent du ar trys vyskupai. Penktas kanonas draudė ne tik diakonams, bet ir visiems dvasininkams išvyti savo žmonas, taip siekiant pagerinti savo įvaizdį – už tai sunkesniu atveju grėsė pašalinimas iš dvasinės tarnystės. Taip pat minima, kad draudimas švęsti Paschą kartu su žydais, už kurio pažeidimą gresia pašalinimas iš dvasinės tarnystės, taikytinas ne tik vyskupams bei kunigams, bet ir diakonams (septintas kanonas). Sekančiame kanone teigiama, kad jei dvasininkas (tame tarpe ir diakonas) atsisako priimti Šventąją Komuniją nurodydamas priežastį, tai dera jį atleisti nuo Šventosios Komunijos priėmimo, o jei priežasties nenurodo – tai užsitraukia atskyrimo nuo bendruomenės bausmę. Vienuoliktas kanonas visiems dvasininkams draudė melstis kartu su pašalintaisiais iš dvasininkų luomo – už tai grėsė būti pačiam pašalintam. Sekantis kanonas draudė priimti į dvasininkų tarpą iš jo jau pašalintąjį – už tai grėsė toks pat pašalinimas priėmusiajam. Penkioliktasis kanonas reikalavo iš kunigų bei diakonų paklusnumo savo vyskupui, idant jie be savo vyskupo sutikimo neitų į kitą bendruomenę arba jei jau yra nuėję, grįžtų savam vyskupui pareikalavus. Kitu atveju grėsė degradavimas į pasauliečius. Septynioliktasis, aštuonioliktasis ir devynioliktasis kanonai reglamentavo dvasininkų santykius su moterimis: pirmasis iš šių kanonų draudė teikti šventimus tiems, kurie iki Krikšto gyveno poligamijoje arba turėjo suguloves, antrasis tą patį draudimą taikė atžvilgiu tų, kurie buvo vedę našles, atleistąsias pagal Mozės įstatymą, paleistuves, verges arba užsitraukusias gėdą, o trečiasis – atžvilgiu kiekvieno, kuris buvo sugyvenęs su dviem seserimis ar su savo giminaite. Dvidešimtas draudė dvasininkams įvairiuose reikaluose duoti garantijas mainais už savo laisvę.
14http://www.newadvent.org/cathen/03279a.htm
19 Dvidešimt antras darė skirtumą tarp kastruotųjų per prievartą ir tokiu būdų susižalojusių save laisvu noru – antriesiems kelio į dvasininkus būti negalėjo. Sekantis kanonas reikalavo pašalinti iš dvasininkų tuos, kurie save būtų kastravę jau po šventimų. Pagal dvidešimt penktąjį kanoną pasileidusius, apsivogusius ar draudimą prisiekinėti pažeidusius dvasininkus derėjo pašalinti iš dvasininkijos tarpo, bet ne iš bendruomenės, nes esą negalima bausti už vieną nusikaltimą dvejomis bausmėmis. Sekantis kanonas leido iš pasirinkusiųjų dvasinę tarnystę tik lektoriams bei giedotojams vesti, kiti – tame tarpe ir diakonai – turėjo būti apsisprendę dar prieš šventimus ir arba būti jau vedę, arba pasišventę gyventi celibate. Kitas kanonas draudė dvasininkams griebtis fizinio poveikio priemonių tiek prieš savus, tiek prieš svetimus. Dvidešimt aštuntasis kanonas skelbė, kad jei pašalintasis iš dvasininkijos tarpo bandytų tarnauti kaip dvasininkas, tai tokį dera iš viso ekskomunikuoti. Sekantis kanonas tokios pat bausmės reikalavo už simfoniją – taip derėjo bausti ir perkantįjį, ir parduodantįjį. Trisdešimt antrasis kanonas reikalavo, kad jau užsitraukę ekskomuniką atgailaujantys kunigai bei diakonai jos atšaukimo lauktų tik iš savo vyskupo, nebent šis būtų jau miręs. Sekantis kanonas nurodė vyskupams, kad iš svetur atėjusius kunigus bei diakonus jie priimtų tik jų ankstesniųjų vyskupų rekomendacijomis, be to, patys pasistengtų ištirti, kiek atėjusieji yra tinkami toms pareigoms, į kurias pretenduoja. Keturiasdešimt antras kanonas draudė kunigams bei vyskupams lošti bei girtuokliauti – jis reikalavo iš tokių arba grįžti į doros kelią, arba palikti dvasinę tarnystę, o keturiasdešimt ketvirtasis – neimti iš skolininkų palūkanų. Sekantis kanonas draudė bendrai su eretikais melstis. Penkiasdešimt pirmasis draudė dvasininkams atstumti savo žmonas arba atsisakyti mėsos ar vyno ne dėl dvasinio tobulėjimo, bet iš pasišlykštėjimo šiais dalykais, kuriuos tais atvejais, kai jie nėra draudžiami, dera laikyti Dievo dovanomis. Penkiasdešimt trečiasis taip pat draudė dvasininkams švenčių metu niekinti mėsą ir vyną, nebent, kaip ir anuo atveju, būtų duotas įžadas. Nesilaikančius šio draudimo derėjo šalinti iš dvasiškos tarnystės. Kita vertus, pagal sekantį kanoną dvasininkams nederėjo lankytis užeigose, nebent tektų keliaujant užsukti, neturint kitų galimybių užkąsti bei pernakvoti. Labai griežta bausmė buvo numatyta (ji buvo taikoma ir pasauliečiams) už neįgalaus asmens – šlubio, kurčiojo, aklojo ar amputuotomis kojomis žmogaus – paniekinimą. Už tai grėsė ekskomunika. Penkiasdešimt devintas įpareigojo dvasininkus vienas kitam materialiai pagelbėti bėdoje – už šio įpareigojimo nesilaikymą derėjo šalinti iš dvasininkų tarpo kaip už brolžudystę. Šešiasdešimt antrasis kanonas skelbė ekskomuniką tiems, kurie iš baimės prieš eretikus, žydus ar pagonis būtų nusigręžę nuo Kristaus, tokia pat bausmė grėsė iš baimės 20 nusigręžusiems nuo savo dvasinės tarnystės. Bet jei pastarieji atgailautų, tai dera jiems atleisti ir priimti atgal į bendruomenę kaip pasauliečius. Sekantis kanonas draudė vartoti mėsą su krauju, plėšriųjų žvėrių mėsą, o taip pat dvėselieną. Už šio draudimo nesilaikymą pasauliečius derėjo ekskomunikuoti, o dvasininkus – šalinti iš dvasinės tarnystės. Tokia pati bausmė grėsė – pagal sekantį kanoną – už pasninkavimą šeštadieniais (išskyrus, aišku, Didįjį Šeštadienį) bei sekmadieniais. Šešiasdešimt penktas kanonas draudė dvasininkams lankytis žydų bei eretikų šventyklose – už tai grėsė pašalinimas iš dvasinės tarnystės. Tas pats grėsė – pagal sekantį kanoną – už netyčinę žmogžudystę. Šešiasdešimt aštuntas kanonas draudė pakartotinius šventimus – už tai pašalinimas iš dvasinės tarnystės grėsė ir tam, kuris šventimus priėmė, ir tam, kuris suteikė. Pagal sekantį kanoną tokia pat bausmė grėsė už pasninko nesilaikymą trečiadieniais, penktadieniais bei Gavėnios metu, kaip kad ir (pagal septyniasdešimtąjį kanoną) pasninkų bei švenčių laikymąsi pagal žydų kalendorių. Septyniasdešimt devintas kanonas draudė priimti į dvasinę tarnystę demonų apsėstuosius – jiems derėjo pirma išsivaduoti iš demonų nelaisvės, o jau po to siekti dvasinės tarnystės. Aštuoniasdešimt antrasis kanonas leido į dvasinę tarnystę priimti vergus, jei tik tam neprieštaraudavo jų šeimininkai. Kita vertus, sekantis kanonas draudė į dvasinę tarnystę priimti karius nepriklausomai nuo to, prieštarauja karo vadai tokiam savo karių žingsniui ar ne. Aštuoniasdešimt ketvirtas kanonas reikalavo šalinti iš dvasinės tarnystės tuos, kurie nepaklūsta pasaulietiniams valdovams. Savaime suprantama, čia nekalbama apie atvejus, kai pasauliečių reikalavimai yra neteisėti krikščionišku požiūriu15.
Iš šio ankstyvųjų kanonų sąvado matyti, kad dauguma kanoninių reikalavimų dvasininkams buvo universalūs – jie buvo taikomi visų laipsnių šventimus turintiems tikintiesiems, nes iš esmės kiekvienas krikščionis dvasininkas buvo savo tikėjimo atstovas, kurio elgesys apsprendė aplinkinių nuomonę apie visą krikščioniškąją bendruomenę.
15http://pagez.ru/lsn/0002.php
21 I.2.2. Diakono statuso socialiniai bei hierarchiniai aspektai
ankstyvojoje Krikščionybėje
Pirmaisiais Krikščionybės amžiais šį tikėjimą atstovaujantys dvasininkai nebuvo savo aplinkos laikomi atskiru luomu, skirtingai nei žydų visuomenėje Senojo Testamento laikais. Šis skirtumas buvo aiškiai jaučiamas visų pirma dėl to, kad krikščionių dvasininku galėjo tikėtis tapti kiekvienas, kuris jautė Dievo pašaukimą šiam reikalui bei atitiko būtinus reikalavimus. Aiškios ugdymo sistemos tada dar nebuvo ir pačia geriausia buvo laikoma gyvenimo mokykla, kada patarnaujantieji savo vyskupui sėmėsi patirties bei išminties betarpiškai darbuodamiesi šalia jo, stebimi bei vertinami savo bendruomenės. Atsitiktinių žmonių į jų tarpą praktiškai nepakliūdavo, nes Bažnyčiai pasaulietinė valdžia sankcijos egzistuoti nedavė net tris šimtus metų, todėl pasišventę dvasinei tarnystei tikintieji jokių privilegijų tikėtis negalėjo, nebent – jei tai galima laikyti privilegija – didesnius šansus patirti kankinystę už tikėjimą. Be to, tokie žmonės dažnai privalėjo savo dvasinę tarnystę derinti su pareigomis pasaulietinei valdžiai ar tiesiog užsiėmimu, kuris garantuodavo jiems duonos kąsnį ir tik kartais – vienokius ar kitokius pranašumus prieš didžiąją visuomenės dalį. Kita vertus, kuo svarbesnes pasaulietines pareigas užimdavo krikščionių dvasininkas, tuo sunkiau jam būdavo vykdyti savo pareigas Dievui bei tikinčiųjų bendruomenei. Ši patirtis vertė Bažnyčią įvesti apribojimus aktyviai pasaulietine veikla užsiimantiems dvasininkams, todėl palaipsniui buvo įvesta praktika neteikti šventimų valdišką tarnybą turintiems ar kariuomenėje tarnaujantiems asmenims, kaip kad ir buvo minėta aptariant Šventųjų Apaštalų Kanonus.
Celibato reikalavimas ilgą laiką nebuvo Bažnyčioje įvestas, todėl pradžioje gana daug net vyskupo šventimus gavusių dvasininkų buvo vedę, o kai kurie iš jų jau turėjo šeimas dar prieš jiems apsikrikštijant. Apaštalas Paulius atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurie iš neseniai apsikrikštijusių buvo vedę po kelias žmonas, todėl tam tikrus vedybinius apribojimus dvasininkams jis vis dėlto įsakė taikyti – jis reikalavo, kad krikščionių dvasininkai būtų vedę tik kartą. Kita vertus, šis reikalavimas visada buvo suprantamas kaip ribos (t. y., ne daugiau kaip viena žmona) nustatymas, o ne kaip draudimas teikti šventimus nevedusiems, todėl nevedusių dvasininkų jau tais laikais buvo gana daug. Paprastai nevedę dvasininkai būdavo netgi aktyvesni savo tarnystėje, nes jų nevaržė pareigos šeimai, todėl viengungiška kandidato padėtis tikinčiosios bendruomenės akyse greit tapo pranašumu per vyskupo 22 rinkimus. Gali būti, kad kai kurie dvasininkai vardan aukštesnio dvasinio laipsnio net bus bandę skirtis su savo žmonomis, nes, kaip jau minėta aptariant Šventųjų Apaštalų Kanonus, Bažnyčiai teko įvesti draudimą dvasininkams savo žmonas išvyti. Čia turimi omenyje savanaudiški tikslai, t. y., noras įgyti pranašumą vyskupo rinkimuose, bet būdavo atvejų, kada dvasininkai gyvenimą be žmonos prisiimdavo kaip įžadą, kurį vykdyti pradėdavo tik gavę laisvą savo žmonų sutikimą, kurios paprastai tokiais atvejais tapdavo diakonėmis.
Kitas svarbus dalykas buvo ankstyvosios Bažnyčios dvasininkų pragyvenimas – visų pirma, jis buvo svarbus patiems dvasininkams, nes niekas už dvasinę tarnystę jiems algos nemokėjo. Kaip jau minėta, pradžioje beveik visi jie tęsė tą pragyventi leidusią veiklą, kuria jie užsiėmė prieš stodami Dievo tarnybon, taip bandydami suderinti savo gyvenime dvi skirtingas veiklos rūšis. Kartais dvasininku tapdavo tikintysis, kuris arba būdavo gavęs didelį palikimą, arba pats anksčiau būdavo prekybos ar žemės nuomos būdu užsidirbęs daug turto, kuris leido pragyventi tarnaujant Dievui ir tikinčiai bendruomenei. Tik palaipsniui paplito praktika kaupti bendruomenės narių aukas jos dvasininkų išlaikymui, iš kurių vyskupas galėdavo finansiškai paremti jam tarnaujančius dvasininkus. Tuo užsiėmė ir bendruomenės kasos, tik ne visur jos būdavo. Pradžioje tarp krikščionių tebebuvo gyva Senojo Testamento laikų praktika aukoti bendruomenei duoną, vyną bei vaisius, taip paremiant ir neturtinguosius iš savo tarpo, ir dvasininkus.
Baigiant aptarti visų bendrai krikščionių dvasininkų – ne tik diakonų – padėtį pirmaisiais Krikščionybės amžiais, būtina atkreipti dėmesį į tamprų ryšį tarp dvasininkų ir tos bendruomenės, kuriai jie tarnaudavo. Beveik kiekvienai bendruomenei visi joje tarnaujantys dvasininkai būdavo pažįstami nuo pat mažens – jie čia būdavo užaugę bei įgiję amatą, iš vietinių išsirinkę sau žmoną (jei nebūdavo pasižadėję laikytis celibato) ir įsikūrę tame pat mieste. Dvasinių įsipareigojimų prisiėmimas juos dar labiau pririšdavo prie vietos ir bendruomenės, be kurios jie jau praktiškai savęs nebeįsivaizduodavo. Pasitaikydavo (Šventųjų Apaštalų Kanonai, kaip jau minėta, tokią galimybę numatė) atvejų, kad dėl tam tikrų priežasčių koks nors kunigas ar diakonas pereidavo tarnauti į kitą bendruomenę, bet tokie atvejai buvo labai reti ir jų priežastys dažniausiai būdavo išorinės, su pačių dvasininkų ketinimais nesusijusios. Dar rečiau atsitikdavo taip, kad žmogus arba jau tapęs vyskupu persikeldavo vadovauti į kitą bendruomenę, arba ne vietinis dvasininkas gaudavo vyskupo sostą toje 23 bendruomenėje. Tai paaiškinama labai parastai – pirmųjų krikščionių gyvenimas nebuvo saugus, todėl atėjūnais nebuvo labai pasitikima krikščioniškosiose bendruomenėse, o be to, pats vadovavimas bendruomenei reikalavo pažinti vietinę specifiką ir turėti plačius neformalius ryšius.
Savaime suprantama, kiekvienam tikinčiajam bet kokios tarnystės Bažnyčioje gavimas reiškė tam tikrą jo autoriteto krikščioniškoje bendruomenėje pripažinimą ir suteikdavo jausmą, kad tai, ką jis daro, yra kilnu ir garbinga. Bet kartu toks statusas reiškė, kad jį turintis asmuo yra užsikrovęs didžiulę atsakomybę, o taip pat pareigą laikytis griežtų reikalavimų ir aukoti savo jėgas bei laiką Bažnyčios labui, nesitikint už tai nei kažkokios materialinės naudos, nei pasaulietinės valdžios pripažinimo. Atvirkščiai, priklausymas krikščioniškajai dvasininkijai tik didino pavojų patirti panieką iš pagonių pusės, kentėti nuo persekiojimų ar net atiduoti gyvybę už savo tikėjimą. Bet kaip tik tokių žmonių dėka Bažnyčia ne tik atsilaikė prieš persekiotojus ir kitus jos priešus, bet ir augo skaičiuje bei plito po pasaulį16.
Pirmaisiais Krikščionybės amžiais vyskupai ir diakonai buvo vienijami ne tik priklausomybe krikščioniškajai dvasininkijai, bet ir bendradarbiavimu liturgijoje bei kituose Bažnyčios reikaluose kur kas tampriau nei vėlesniais laikais, o ir panašumo tarp šių tarnysčių tada buvo kur kas daugiau. Iš esmės dauguma bruožų, charakterizuojančių kurią nors vieną iš šių tarnysčių, lygiai taip pat charakterizavo ir kitą, paprasčiau sakant, kas tiko diakonui, tas tiko ir vyskupui. Dažnai šios sąvokos net būdavo rašomos viena greta kitos – tai galima pastebėti anksčiau aptartuose ankstyvosios Krikščionybės rašytiniuose paminkluose. Ir tai neturėtų stebinti – juk ir diakonų būdavo reikalaujama tokių savybių, kokių būdavo reikalaujama iš vyskupų, tiesiog vyskupams visada reikėjo dar ir patirties bei gyvenimiškos išminties, kuriai sukaupti visada reikia laiko.
Vartojant pasaulietiniame gyvenime priimtas sąvokas apie tos epochos diakonus galima pasakyti, kad jie – tai vyskupų pavaduotojai pačiuose įvairiausiuose reikaluose, be kurių vyskupai paprasčiausiai negalėdavo normaliai darbuotis savo bendruomenės labui. Bet laikui bėgant vyskupų padėtis vis tvirtėjo, jų galios plėtėsi ir pagaliau jie tapo ne tik moraliniais autoritetais savo
16Н. Тальберг, История христианской Церкви.87 psl
24 ganomiesiems, bet ir pagal kanonus teisiškai įgaliotaisiais Bažnyčios pareigūnais, su kuriais ėmė skaitytis (nuo 301 m., kai Krikščionybė Armėnijoje buvo paskelbta valstybine religija) ir pasaulietinė valdžia. O žvelgiant į diakonato raidą susidaro įspūdis, kad jo atstovus kuklumas ne tik puošė, bet ir visada buvo objektyviai egzistuojanti jų gyvenimo realybė, nes postūmio jų galių augimui nesuteikė nei procesai vykę Bažnyčios viduje, nei išorinės istorinės aplinkybės. Pradžioje buvusį neaiškumą kieno pareigos aukštesnės – kunigų ar diakonų – Bažnyčios istorija išsprendė pastarųjų nenaudai.
Pats procesas, davęs būtent tokį rezultatą, prasidėjo II a. ar net I a. po Kristaus, nes poreikis susitvarkyti hierarchiškai buvo jaučiamas Bažnyčioje, be kita ko, ir dėl praktinių sumetimų, kitaip sakant, kasdieniai rūpesčiai skatino krikščionių bendruomenėms vadovaujančius asmenis palaikyti tarpusavio sutarimo dvasią. Šiuo atveju tai reiškė žinoti, kas už ką yra atsakingas bei kas kieno nurodymus turėtų vykdyti. Iš esmės šių klausimų sprendimas davė pradžią bažnytinės teisės praktikai. ,,Paulius ir Timotiejus, Kristaus Jėzaus tarnai, visiems šventiesiems Kristuje Jėzuje, gyvenantiesiems Filipuose, kartu su vyskupais ir diakonais`` (Fil. 1. 1.) – ši eilutė iš apaštalo Pauliaus laiško yra vienas iš liudijimų, kad jo – apaštalo Pauliaus – laikais vyskupai ir diakonai krikščionių buvo suvokiami, vartojant šiuolaikinį žodyną, kaip viena komanda. Įdomu tai, kad kunigai čia neminimi, kaip kad ir jau aptartoje I laiško Timotiejui 3. 1-15 perikopėje. Kažką panašaus galima rasti ir kitur, pvz., ,,Hermo ganytojuje``, taip pat kai kuriuose kituose ankstyvosios Krikščionybės rašytiniuose paminkluose, vyskupai dažnai yra vadinami diakonia, o kunigai šitaip nevadinami niekur17. Popiežius Klemensas Romietis taip pat rašė: ,,apaštalai, pamokslaudami įvairiuose kraštuose bei miestuose, deramai ištyrę naujatikių dvasią teikė vyskupų ir diakonų šventimus išrinktiems iš jų tarpo, kad jiems vadovautų. Ir tai nėra naujas dalykas, nes dar senovėje apie vyskupus ir diakonus buvo rašyta.`` Čia jis turėjo omenyje fragmentą iš Senojo Testamento: ,,taiką paskirsiu tavo prižiūrėtoju, o teisumą – tavo valdytoju`` (Iz. 60. 17.). Ir jis ne vienintelis šioje Senojo Testamento eilutėje įžvelgė vyskupų bei diakonų tarnysčių simboliką. Jau minėtame ,,Hermo ganytojuje`` (III dalis, penktas skyrius) aiškinama, kad šioje eilutėje minimos medžiagos (pvz., akmenys) yra ne kas kita, bet vyskupų bei diakonų simboliai18. Šv.
17http://azbyka.ru/otechnik/?Erm/pastyr_hermy
18http://azbyka.ru/otechnik/?Erm/pastyr_hermy 25 Ignacas Antiochietis savo diakonus vadindavo saldžiausiaisiais, tuo norėdamas pasakyti, kad jie jam kaip vyskupui yra labai svarbūs. Jo įsitikinimu, ir vyskupus, ir diakonus bendruomenė privalo gerbti vienodai – kaip patį Jėzų Kristų, nes diakonai tarnauja taip, kaip pats Kristus tarnavo, o vyskupai šiuo atveju yra Dievo Tėvo atstovai krikščioniškajai bendruomenei. Anot jo, ryšys tarp vyskupų ir diakonų turi būti toks pat, kaip Jėzaus Kristaus ir Dievo Tėvo. Kunigai Šv. Ignacui Antiochiečiui irgi svarbūs, bet juos jis lygina su apaštalais, o ne su Švenčiausiosios Trejybės asmenimis, todėl galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad jam diakonai buvo svarbesni pagalbininkai už kunigus. Panašias mintis yra išsakęs ir Justinas Kankinys – jo įsitikinimu, atnašos, kurios yra skirtos Eucharistijai, tegali būti vyskupo kompetencijos dalykas, bet jam šiuo atveju gali patarnauti būtent diakonai. Tokios idėjos palaikė viltį, kad esama tendencijos diakonato reikšmei stiprėti, nes šiaip ar taip pačiais artimiausiais vyskupams asmenimis pagal tų laikų krikščionių supratimą buvo būtent diakonai.
Čia jau buvo minėta apie tai, kad reikalavimai kandidatams į vyskupų bei diakonų tarnystes iš esmės buvo tokie pat ir tai vyskupus bei diakonus vienijo. Apie tai rašė ne tik apaštalas Paulius savo laiškuose, kurie čia jau buvo cituoti. Smirnos vyskupas Šv. Polikarpas skelbė, kad norint išlaikyti Dievui skirtą garbę, vyskupai privalo nepriekaištingai vykdyti Dievo įsakymus ir nuolatos Dievą šlovinti, pridurdamas, kad lygiai taip pat ir diakonai, privalo būti nepriekaištingi Dievo akyse, nes jie yra tokie pat Dievo Tėvo ir Jėzaus Kristaus tarnai kaip ir vyskupai. Viename iš pirmųjų ankstyvosios Krikščionybės rašytinių paminklų, pagal savo vertę beveik prilygstančių Naujojo Testamento tekstams – Didachėje (15 skyrius) – iš viso nedaromas skirtumas tarp vyskupų bei diakonų, kai kalba eina apie tikinčios bendruomenės vadovų išrinkimą: ,,išsirinkite sau vyskupus ir diakonus vertus Viešpaties, vyrus romius ir nelinkusius į turto kaupimą, teisius ir patikimus``19.
Panašiai ir kitame, jau nuo II a. po Kristaus žinomame šaltinyje pavadinimu Canones Ecclesiastici, apie tai, kokiomis savybėmis privalo pasižymėti vyskupai ir diakonai, yra rašoma nedarant didelio skirtumo tarp vienų ir kitų. Apie reikalavimus vyskupams
19http://www.vehi.net/apokrify/didahe.html
26 rašoma: ,,vyskupui dera būti neištvirkusiam, linkusiam į neturtą, sąžiningam, ne girtuokliui, ne savanaudžiui, ne palaižūnui (kitaip sakant, nepataikauti turtingiems bei įtakingiems ir nežiūrėti iš aukšto į vargšus bei nelaimingus). Gerai, jei jis nėra vedęs, o jei ir vedęs, tai tik vieną kartą``. Ten pat apie reikalavimus diakonams taip parašyta: ,,diakonai turi būti sąžiningi, romūs bei ramūs, negertų daug vyno, ne palaižūnai. Jei vedę, tai vieną kartą, o savo vaikams jie privalo būti gerais tėvais``. Tai vis arba jau girdėti žodžiai, arba negirdėti, bet panašūs į tai, kas jau buvo apaštalo Pauliaus pasakyta ar kieno nors iš Bažnyčios Tėvų. Bet Canones Ecclesiastici turi vieną paaiškinimą, kuris labai svarbus nagrinėjant diakonato raidą. Jis sukonkretina tai, ką labai abstrakčiai yra minėjęs apaštalas Paulius vienoje čia jau aptartoje Šventojo Rašto perikopėje – I Tim. 3. 8-13. Ten yra tokia eilutė: ,,kurie tinkamai diakonaus, įsigys garbingą laipsnį ir tikrą tikėjimo drąsą Kristuje Jėzuje`` (I Tim. 3. 13.). Apaštalo Pauliaus paminėtas garbingasis laipsnis minėtos perikopės kontekste yra sąvoka, kurią galima įvairiai interpretuoti, bet po Canones Ecclesiastici jai skirto komentaro interpretacijoms vietos nebelieka: ,,diakonai, gerai tarnaujantys ir nesulaukę jokių priekaištų, pasiekia vyskupo vietą``. Tai reiškia, kad pirmasis žingsnis aukštyn tarnybinio paaukštinimo prasme, kurį gali žengti diakonas, yra, kaip ką tik minėta, vyskupo vieta (o ne kunigo). Kitaip sakant, jei vyskupo vieta tampa laisva, tai pirmieji kandidatai jai užimti yra ne kas kitas, bet kas nors iš tam vyskupui tarnavusių diakonų, kuriuos šiuo atveju galima pavadinti vyskupais in spe. Būtent tai, kad diakonatą jau tais laikais buvo galima pavadinti startine pozicija vyskupo tarnystės link, ir yra pati pagrindinė priežastis tų sutapimų, kurie yra pastebimi reikalavimuose kandidatams į vyskupus ir diakonus. Žinoma, pačios pareigos, kurias turėjo (o ir dabar turi) vykdyti vyskupai, pagal savo svarbą yra daug reikšmingesnės už diakonų pareigas, todėl joms tenka (visada teko – tuo galima nė kiek neabejoti) ir daug didesnis intelektualinis krūvis. Bet visuose čia cituotuose šaltiniuose daugiau kalbama ne apie intelektą, išsilavinimą ar patirtį, bet apie moralines savybes, tikėjimą bei dvasios tyrumą, t. y., dalykus, kurie vienodai svarbūs ir vyskupams, ir diakonams. Galima net daryti išvadą, kad krikščioniška bendruomenė, reikalaudama aukštos moralės iš kandidato į diakonus, tiesiog taip siekė savotiškai apsidrausti ir kada nors gauti tokį vyskupą, kuris paprasčiausiai nepadarys gėdos tai bendruomenei.
Praktiškai visuose šaltiniuose, kurie čia buvo apžvelgti, moraliniai ir kitokie tinkamumo dvasinei tarnystei kriterijai yra nors ir gerai suprantami, bet labai abstraktūs. Tai nėra kažkoks
27 išskirtinis būtent šių šaltinių bruožas – paprastai bet kokių kriterijų įvardijimas neturi tikslo apibrėžti tuos veiksmus, kuriuos vykdyti gali tik įvardytus kriterijus atitinkantys žmonės. Bet funkcijų, kurias vykdo skirtingas pareigas užimantys asmenys, panašumai bei skirtumai geriau liudija apie tų pareigų artumo laipsnį, negu statusas, kurį vienos ar kitos pareigos suteikia. Aptariamuoju atveju galima trumpai pasakyti, kad panašumų tarp vyskupo ir diakono vykdomų funkcijų buvo – bent jau ankstyvosios Krikščionybės laikais – kur kas daugiau, nei skirtumų. Šios funkcijos apėmė visas krikščioniškos bendruomenės gyvenimo sferas – liturgiją, bendruomenės valdymą, ryšių su kitomis bendruomenėmis palaikymą, etc. Visuose šiuose reikaluose diakonams tekdavo būti, vaizdžiai sakant, vyskupų dešiniąja ranka, o dažnai – net akimis ir ausimis. Visuose šituose reikaluose svarbiausia vieta – ir labiausiai bendruomenės matoma – buvo (ir liko) liturgija, kurioje diakonams teko kad ir svarbios, bet vis dėlto aiškiai antraeilės funkcijos, nes diakonatas pagal savo prigimtį nėra orientuotas savarankišką šv. Mišių šventimą. Kur kas mažesnė pareigybinė distancija skyrė diakonus nuo vyskupų tvarkant, kaip dabar sakoma, laikinąsias Bažnyčios vertybes. Tai buvo svarbi jos gyvenimo sfera nuo pat jos pradžios, nors skaitant ano meto krikščionišką literatūrą gali susidaryti įspūdis, kad pirmieji krikščionys buvo taip įsitraukę į dvasinį gyvenimą, kad materialiniais dalykais tesirūpino tik tiek, kiek vertė aplinkybės. Kitoks įspūdis susidaro įvertinus Krikščionybę kaip bendrąją Žmonijos istoriją įtakojusį faktorių. Iš artimo meilės kylantis atsakomybės jausmas bei žmogaus kaip Dievo kūrinio orumo iškėlimas jau iš pat pradžių keitė socialinius santykius tarp krikščionių, o paskui ir tarp visų visuomenės narių. Tų socialinių pasikeitimų rezultatu reikia laikyti tai, kad Dekalogo inspiruotas ir dėl to krikščionims savaime suprantamas pagarbos privatinei nuosavybei principas tapo vertybe ir visai visuomenei. Šito proceso, trukusio net keletą amžių, pati aiškiausia išraiška buvo visuomenės sluoksnių perėjimas nuo vergovinių santykių prie baudžiavinių. Šį procesą įvykdė žmonės, kuriuos išauklėjo krikščioniška aplinka, kuri vyskupų ir diakonų veikloje matė naujo socialinio elgesio modelį.
Savaime suprantama, Bažnyčios materialinių vertybių tvarkymo reikaluose vyskupo autoritetas niekam iš krikščioniškosios bendruomenės jokių abejonių niekada nekeldavo. Tai atitiko visų pirma elementarios tvarkos reikalavimą, pagal kurį, už bet koks materialinis turtas privalo turėti šeimininką– ir tai turi būti vienas konkretus žmogus. Be to, krikščioniška bendruomenė visada besąlygiškai pasitikėdavo savo ganytoju dvasiniuose reikaluose, todėl nepasitikėti juo materialiniuose
28 paprasčiausiai nebuvo jokios priežasties, juo labiau, kad joks vyskupas su bendruomenės turtu niekada nesielgė kaip su savo asmeniniu. Gali būti, kad Naujojo Testamento eilutėmis ,,tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių prievaizdais. O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi`` (I Kor. 4. 1-2.) apaštalas Paulius siejo vyskupo tarnystę, be kita ko, ir su tiesiogine prasme prievaizdo tarnyste. Tai galima suprasti kaip įspėjimą, kad vyskupams neišvengiamai tenka darbuotis aplinkoje, kurioje gali kilti pagundų pasisavinti bendrąjį turtą, kad ši tarnystė bus pernelyg sunki silpnadvasiui ar tiesiog mažatikiui. Juk jau jo laikais tikintieji į savo vyskupus kreipdavosi su prašymais pagelbėti materialiai, todėl vyskupo širdis turėdavo būti dosni, o mąstymas – išmintingas, nes norint duoti, reikia žinoti ir iš kur paimti.
Tai, kad diakonatas su šia vyskupo veiklos sritimi yra susijęs tiesiogiai ir pačiu tampriausiu būdu, įrodo jau pačios diakonato įsteigimo aplinkybės – apie tai čia jau buvo detaliai kalbėta anksčiau. Rūpinimasis materialine krikščioniškos bendruomenės puse buvo pagrindinės diakonų pareigos. Apie tai liudija ir įvairūs rašytiniai šaltiniai. Jau čia minėtas šv. Ignacas Antichietis yra rašęs, kad aptarnaudami jiems patikėtus žmones iš krikščioniškos bendruomenės, diakonai niekada neturi pamiršti, jog jie visur ir visada tarnauja Dievo Bažnyčiai, todėl jie kaip ugnies turį bijoti kaltinimų dėl bet kokio turto pasisavinimo, kad ir labai menko. Jie tai turį sieti ne tik su Bažnyčios reputacija, kuri irgi svarbi, bet visų pirma su savo kaip Dievui pasišventusių žmonių sąžine. Panašiai yra rašoma ir Didachėje. Vienas iš jau minėtųjų šaltinių – Canones Ecclesiastici – daug nemoralizuoja (kaip ir dera juridinio pobūdžio tekste), o tiesiog skelbia, kad diakonai tiesiogiai atsako už krikščioniškosios bendruomenės kasą. Canones Ecclesiastici taip pat liepia diakonams prižiūrėti kasą taip, kad iš jos gaunantieji paramą neturtingieji nesavavaliautų ir nepiktnaudžiautų Bažnyčios dosnumu. Diakonai privalą rūpintis, kad turimos lėšos ne tik būtų teisingai skirstomos, bet ir neišsektų. Diakonų pareiga tvarkyti Bažnyčios pinigus tik iš pirmo žvilgsnio neturi tiesioginio ryšio su draudimu į diakonato tarnystę priimti girtuoklius ar kad ir saikingus vyno mėgėjus. Tarp pirmųjų krikščionių buvo paplitęs paprotys aukoti Bažnyčiai savo išaugintų vynuogių vyną, kad jo pakaktų Eucharistijai ir dažnai praktikuojamoms agapėms. Dėl to dažnai susidarydavo vyno atsargų perteklius, kurį visai teisėtai galėdavo pasidalinti bendruomenės dvasininkai bei jų pagalbininkai iš pasauliečių tarpo. Dėl šios
29 priežasties diakonai privalėjo būti tvirtos valios žmonės, kurie šitokio tipo dovana nepiktnaudžiautų ir visus reikalus sugebėtų tvarkyti blaivia galva.
Be visų čia išvardintų dalykų, diakonai privalėjo būti nuovokūs ir disciplinuoti Bažnyčios finansininkai dar dėl vienos priežasties. Persekiojimų, kurie net tris šimtus metų buvo krikščioniškojo gyvenimo kasdienybė, metu labai dažnai didžiausias pavojus grėsdavo krikščionių vadovams – vyskupams, todėl apdairūs vyskupai visada pasirūpindavo, kad dėl netikėto suėmimo ar dėl kitos priežasties jiems pasitraukus iš bendruomenės gyvenimo, jų ganomųjų valdymą perimtų patikimos rankos. Dažniausiai potencialiais savo reikalų perėmėjais vyskupai paskirdavo ne kunigus, bet būtent kažką iš diakonų, o tai reiškė, kad vyskupo kankinystės atveju kažkuris iš jo diakonų taps bažnytinės kasos šeimininku, bent jau trumpam, kol bus išrinktas naujas ganytojas. Yra išlikę ir tokio reikalų tvarkymo pavyzdžių: vyskupas Kornelijus tokiu būdu bažnytinės kasos tvarkytoju buvo paskyręs diakoną Steponą, vyskupas Liucijus – tą patį diakoną Steponą, o kai šis pats tapo vyskupu, tai tokiam reikalui pasirinko diakoną Sikstą, kuris vėliau tapo Romos popiežiumi ir patyrė kankinystę. Jos metu Romos bendruomenės pinigus buvo, jei galima taip pasakyti – pagal instrukciją – perėmęs diakonas Laurynas, kurį Romos pagonys būtent dėl šios priežasties sučiupo ir uždarę į kalėjimą kankino jį norėdami sužinoti, kur yra tie pinigai.
Papildant visa tai, kas jau čia buvo pasakyta apie diakonato svarbą pirmaisiais Krikščionybės amžiais, kaip atskaitos tašką šiai evoliucijai galima panaudoti kad ir tokį faktą – tolimose Romos Imperijos provincijose į diakonus buvo žiūrima su tokia pat pagarba, kaip ir į vyskupus. Pvz., Elvyros (Ispanija) vietiniame bažnytiniame susirinkime, kuris vyko pačioje IV a. pradžioje, diakonams buvo taikomas, galima sakyti, karališkas epitetas – regentes plebem, t. y., tautos valdytojai. Vėlesniais amžiais tokio epiteto naudojimas savo personos atžvilgiu tiko nebent vyskupams, o kitų dvasininkų lūpose jis būtų skambėjęs kaip neabejotinos puikybės ženklas. Bet tuo laiku tai buvo visiškai pateisinama. Be kita ko, Ispanijos krikščionys žinojo, kad iki to laiko dauguma Romos vyskupų buvo rinkti ne iš kunigų tarpo, bet iš diakonų. Į šią Bažnyčios Ispanijoje ypatybę verta atkreipti dėmesį ir dėl to, kad tai yra pavyzdys, jog santykiai tarp dvasininkų – lyginant skirtingas tarnystes – klostėsi nevienodai. Iš šio pavyzdžio matyti, kad būta tam tikros provincinės specifikos. Tai reiškia, kad ir
30 dvasinių tarnysčių evoliucija prasidėjo nevienodai ir dabar egzistuojanti Katalikų Bažnyčios hierarchinės sanklodos vienovė buvo pasiekta ne iš karto20.
Anksčiau minėtieji Šventųjų Apaštalų Kanonai Egipte bei Sirijoje tapo sudėtine dalimi bažnytinės teisės sąvado, kuris ten buvo žinomas 127 apaštališkųjų kanonų pavadinimu. Tai liturginio bei disciplinarinio (bausmės ir suspensos diakonams čia analogiškos Šventųjų Apaštalų Kanonuose minimoms) pobūdžio dokumentas, kuris liudija apie tai, kad jau tuo metu Bažnyčia jautė poreikį palaikyti tvarką tarp savo narių, o ypač tarp tarnaujančių hierarchijoje asmenų turint po ranka aiškių ir konkrečių taisyklių sąvadą. Visų pirma, jis tuo ir įdomus, kad atskleidžia Egipto bei Sirijos krikščionių bendruomenių intensyvų vystymąsi, nes bet kuri visuomenė teisinius bei apskritai santykių reglamentavimo poreikius pajunta tik tada, kai būna pasiektas tam tikras tų santykių sudėtingumo lygis.Be to, jame diakonatui rodomas dėmesys diakonatui gana nemažas – iš 127 kanonų net dešimt mini diakono sąvoką, o ir kai kurie kiti, šios sąvokos neminintys, vienaip ar kitaip su diakonatu yra susiję.
Apie tikinčiųjų tinkamumą diakonatui šiuose kanonuose kalbama labai panašiai, kaip kad ir kituose to meto šaltiniuose. Iš esmės jie atspindi bendrą visai Krikščionybei nuostatą, kad moralinės kandidatų į diakonus savybės yra svarbesnės už intelektualines (15, 23 ir 53 kanonai). Iš konkrečių reikalavimų galima paminėti būtinumą bent dviejų liudininkų, kurie vyskupo akivaizdoje patvirtintų, jog kandidatas į diakonus tikrai yra doras bei dievobaimingas (kan. 71). Be šito, ordinarinio, buvo ir kitas kelias tapti diakonu – pademonstravus ištikimybę Bažnyčiai sudėtingoje situacijoje (kan.24). Čia tikriausiai turimos omenyje grėsmės, kylančios dėl persekiojimų bei nepalankumo krikščionims, kurį galėjo rodyti žydai.
Pareigos, kurias pagal aptariamuosius kanonus turėdavo prisiimti Sirijos Bažnyčios diakonai, iš esmės nesiskyrė nuo diakoniškų pareigų kitose krikščioniškose bendruomenėse – pagalba vargstantiems bendruomenės nariams bei savo vyskupo pavedimų vykdymas nepriklausomai nuo laiko ir aplinkybių. Į diakonų pareigas taip pat įėjo vyskupų informavimas apie tikinčiųjų padėtį bei reikmes, nes (kan. 23), nes diakonai buvo tie asmenys, kurie su vyskupu bendraudavo kiekvieną dieną – būdavo numatytas konkretus laikas susitikimams, kurių metu vyskupas duodavo užduotis bei nurodymus diakonams.
20А. П . Лебедев , Духовенство древней вселенской Церкви от времен апостолов до Х века, 49 psl.
31 Savaime suprantama, liturgijos metu diakonai užimdavo joje ypatingą vietą. Pvz., Krikšto metu diakonas būdavo atsakingas už būtinus šiam sakramentui aliejus. Taip pat diakonas lydėdavo katechumeną prie šventinto vandens, sakydamas: ,,ar tiki į vieną Dievą, Tėvą visagalį ir vienatinį Jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Atpirkėją bei Jo Šventąją Dvasią, visų kūrinių atgaivintoją – lygių tarpusavyje asmenų Trejybę, vieną pagal prigimtį Dievą, vieną valią, vieną karalystę, vieną tikėjimą, vieną Krikštą visuotinėje Bažnyčioje ir amžinąjį gyvenimą? Amen.`` Logiška, kad katechumeno atsakymas būdavo skirtas klausiusiajam – t. y., diakonui. Po šios apeigos diakonas atnešdavo atnašas – duoną, vyną, aliejų ir smilkalus. Po aukojimo šv. Komuniją abiem pavidalais diakonai nedalindavo tik tuo atveju, jei būdavo kunigų.
Atnašų nešimo pareiga nešti diakonams priklausė ir vyskupo konsekracijos apeigose. Jų metu diakonas taip pat laikydavo Evangeliją virš konsekruojamojo galvos ir būtent jam šios apeigos pabaigoje tekdavo garbė garsiai ištarti gana grėsmingą frazę: ,,Niekas iš netikinčiųjų te nepakyla daugiau iš šios vietos!`` Tai reiškė, kad jeigu šią vyskupo konsekraciją bus išdrįsęs priimti ne nuoširdus tikintysis, bet apsimetėlis (gal tuščiagarbis, o gal persekiotojų agentas), tai būtų labai teisinga tikinčiosios bendruomenės atžvilgiu, jog šis asmuo dabar numirtų. Gali būti, kad kažkada kažkam taip ir buvo atitikę.
Eilinės liturgijos metu po visuotinės maldos, kurią vesdavo vyskupas, vienas iš diakonų pakviesdavo tikinčiuosius šventam pasibučiavimui, kitas šv. Komunijos metu prižiūrėdavo prie sakyklos susispietusius vaikus, dar kiti vykdė visokias kitokias būtinas tvarkai bei sakralumui liturgijoje palaikyti užduotis. Matyt, kad ne visur būta ostiarijų, kad tarp Sirijos Bažnyčios diakonų pareigų yra minima ir įėjimo į bažnyčią apsauga – bent jau tuo metu, kai ten vykdavo šv. Mišios. Be to, ankstyvųjų krikščionių – ne tik Sirijos Bažnyčios narių – Aukos liturgija būdavo vykdoma slaptai, todėl netikintys, pagonys, žydai, eretikai ir net katechumenai dalyvauti joje negalėdavo. Tuo pasirūpindavo vienas iš diakonų, garsiai tardamas: ,,joks katechumenas te nelieka čia, taip pat joks mokinys, netikintysis ar eretikas! Moterys, sudrausminkite savo vaikus. Tegul niekas nejaučia pykčio prieš artimą savo, niekas te nelaiko savo širdyje klastos. Būkite paklusnūs Viešpačiui. Susitikime su Juo būdami paprasti ir dievobaimingi!`` Vėliau, po atitinkamų liturginių veiksmų, diakono prerogatyvai priklausė kreiptis į tikinčiuosius su žodžiais: ,,nulenkite galvas prieš Viešpatį, idant būtumėte palaiminti``, o taip pat – ,,eikite ramybėje``.
Pažymėtina, kad diakono šventimų metu kunigai juose nedalyvaudavo, o per kunigo šventimus nedalyvaudavo diakonai. Taip reikalavo 23 aptariamojo sąvado kanonas. Matyt tokiu būdu 32 norėta išvengti painiavos tikinčiųjų suvokime apie hierarchiją. Buvo siekiama, kad pasauliečiai aiškiai suprastų, jog diakonai tikrai nėra kunigai, o kunigai – tai ne diakonai. Savaime suprantama, moterų diakonių atžvilgiu tokios problemos nebuvo. Pats moterų diakonatas Sirijos Bažnyčioje egzistavo, nors ir ne visur šioje tarnystėje moterys prilygo vyrams. Moterų diakonatui buvo skirtas 58 aptartojo sąvado kanonas. Baigiant ankstyvosios Sirijos Bažnyčios apžvalgą galima konstatuoti, kad diakonatas čia vaidino svarbų vaidmenį ir karitatyvinėje Bažnyčios veikloje, ir liturgijoje. Šis vaidmuo buvo nė kiek ne mažesnis negu, pvz., Romai pavaldžioje Bažnyčioje21.
Nors vyskupų autoritetas krikščioniškos bendruomenės narių tarpe nuo pat pradžių nekėlė jokių abejonių, šios tarnystės evoliuciją galima pavadinti vyskupų autoriteto stiprėjimu, ir tai tapo pastebima jau II a. po Kristaus. Šis procesas vyko ne teisių ir galių uzurpacijos keliu, ar taikant kokias nors kitas despotizmo formas, bet stengiantis dėl Bažnyčios ir griežtai jos laikantis taisyklių. Jau Didachėje galima rasti priesaką gerbti vyskupus taip pat, kaip yra gerbiami pranašai bei apaštalai, nes jie vykdo pranašų ir apaštalų pašaukimą22. Čia ir yra nurodyta pagrindinė vyskupų autoriteto Bažnyčioje augimo priežastis. Dera atkreipti dėmesį į tai, kad čia turimi omenyje tie septyniasdešimt apaštalų, kurie minimi Luko Evangelijos dešimto skyriaus pirmoje bei antroje eilutėse. Kitaip sakant, tai buvo konkretūs žmonės, kurie skleidė tikėjimą neužsibūdami ilgai vienoje vietoje, o lankydamiesi jau įkurtose krikščioniškose bendruomenėse jie būdavo vertinami labiau už vietos vyskupus, nors iš esmės tarp jų ir vyskupų jokios konkurencijos nebūdavo. Atvirkščiai, tie žmonės, o taip pat keliaujantieji pranašai, vyskupų asmenyje matė savo misijos tęsėjus ir pašaukimo paveldėtojus. Naujajame Testamente yra trumpai bei aiškiai nusakyta šios misijos esmė – ,,pats visais atžvilgiais rodyk gerų darbų pavyzdį: mokymo grynumą, rimtumą, sveiką ir be priekaištų mokslą, kad priešininkas liktų sugėdintas, neturėdamas apie mus pasakyti nieko blogo`` (Tit. 2. 7-8.). Ten pat yra ir jų testamentas vyskupams – ,,atsiminkite savo vadovus, kurie jums paskelbė Dievo žodį. Įsižiūrėkite į jų gyvenimo pabaigą, sekite jų tikėjimu`` (Žyd. 13. 7.). Ypač svarbu tai, kad keliaujantieji apaštalai bei 21Karol Klauza, Diakon w Kosciele Syryjskim (III – IV w.), 675 psl., VOX PATRUM, vol. 17, 1989.
2215 skyrius, http://www.vehi.net/apokrify/didahe.html
33 pamokslautojai pranašai (tai pat neužsibūnantys vienoje vietoje) skelbdami vienodą mokslą tokiu būdu palaikė vienybės tarp krikščioniškų bendruomenių dvasią. Jie stiprino tikinčiųjų tarpe bendrumo jausmą ir suvokimą, kad pilnąją to žodžio prasme Bažnyčia nėra vien tik ta bendratikių grupė, kuri paklūsta vietiniam vyskupui, bet kad tai esanti daug didesnio kūno dalis, kurio visi nariai yra siejami bendro tikėjimo ir tų pačių gyvenimo principų. Matant, kad apaštalams ir pranašams pasitraukus į Amžinybę, jų įpėdiniais dera pripažinti vyskupus, krikščioniškajai bendruomenei tapo lengviau įsisąmoninti savo ganytojus kaip to didelės visuotinės Bažnyčios atstovus. Jau apaštalas Paulius akcentavo pageidavimą, kad vyskupais taptų asmenys turį pedagoginės charizmos – ,,o vyskupas turi būti nepeiktinas: [...], gebąs mokyti`` (I Tim. 3. 2.), ,,...kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas`` (Tit. 1. 9.). Vyskupams pilnai perėmus iš apaštalų bei pranašų tikėjimo mokymo (kaip dabar sakoma – katechezės) misiją, šis pageidavimo įgyvendinimas tapo vyskupų kasdienybe, nors ir ne iš karto. Jau minėtuose Canones Ecclesiastici galima rasti tokią pastabą – ,,jei vyskupas nėra išsilavinęs, tai tebūnie jis bent jau romus``. Neišsilavinusių vyskupų I-II a. po Kr. Bažnyčioje buvo gana daug ir tai netrukdė jiems puikiai vykdyti savo tarnystę, nes tas Krikščionybės laikmetis reikalavo iš jų visų pirma sugebėjimo vadovauti bendruomenei, kuris nebūtinai įgyjamas kartu su mokslu. Tai nereiškia, kad dauguma to laikmečio vyskupų buvo beraščiai ar mažaraščiai, tiesiog jie neturėjo tų žinių iš tikėjimo srities, kokias turėjo apaštalai bei pranašai. Tų žinių trūkumą juose kompensuodavo atvirumas Šventajai Dvasiai ir sugebėjimas organizuoti katechezę su labiau išsilavinusiųjų pagalba. Bene pirmasis žinomas vyskupas, kuris pats ėmėsi religinio mokymo pagal apaštalų pavyzdį, buvo šv. Polikarpas Smirnietis, kuriam pačiam teko laimė būti šv. Jono Evangelisto mokiniu, o tai reiškia, kad jį galima laikyti tų laikų (II a.) akademinio lygio teologu23. Apie jo išsilavinimą liudija ir teologinis traktatas Laiškas filipiečiams24 , kurį jis parašė. Gali būti, kad ir daugiau veikalų jis buvo parašęs, bet jie arba neišliko iki šių laikų, arba dar nėra surasti. Kartais jis pats būdavo vadinamas didaskalu, t.y., mokytoju. Kitas vyskupas, kurį taip pat galima pavadinti žymiu tos
23http://days.pravoslavie.ru/Life/life496.htm
24http://pagez.ru/lsn/0072.php
34 epochos teologu, buvo šv. Melitonas Sardietis (irgi gyvenęs II a.), kurio kūrybinis palikimas dar didesnis nei šv. Polikarpo Smirniečio. Nuo šių ir kitų panašių vyskupų veiklos prasidėjo teologinio išsilavinimo reikšmės augimas vyskupiškojoje tarnystėje, kuris vyko gana sparčiai – apie tai liudija Kartaginos vyskupo šv. Kiprijono tvirtinimas, kad vyskupai yra tas pamatas ant kurio stovi Bažnyčia ir kad vyskupai yra atsakingi už Bažnyčios vienybę, nes vyskupai yra tiesioginiai vyskupų įpėdiniai. Dar daugiau – jo įsitikinimu, kas nusigręžia nuo savo vyskupo, tas nusigręžia nuo Bažnyčios. Šitokie žodžiai vyskupų adresu visai nestebintų, jei ne viena aplinkybė – šv. Kiprijonas Kartaginietis gyveno III amžiuje, t. y., nuo tų laikų, kai vyskupai galėjo sau leisti katechetinius rūpesčius laikyti apaštalų bei pranašų prerogatyva, tebuvo praėjęs mažiau kaip šimtmetis. Iš esmės šv. Kiprijonas apie vyskupus nepasakė nieko radikaliai naujo, jo žodžius galima laikyti tiesiog jau apaštalo Pauliaus laiškuose išsakytų minčių atkartojimu naujoje situacijoje. Apaštalas Paulius teologiškai pasikausčiusių vyskupų idėją iškėlė kaip siekiamybę, o šv. Kiprijonas – kaip naujų Krikščionybės realijų reikalavimą, orientuotą, tarp kitko, ne tik į pačius vyskupus, bet ir į jų ganomuosius. Tai reiškė, kad nebesant apaštalų ir kitų gyvų žemiškojo Kristaus amžininkų, šiems skirta paprastų tikinčiųjų pagarba turi naują adresatą – vyskupus.
Diakonato likimas, lyginant su vyskupiškosios tarnystės metamorfozėmis, buvo kiek kitoks ir, tiesą sakant, nepasižymintis autoriteto augimu. Esama pavyzdžio, kuris liudija buvus tendenciją diakonato padėčiai smukti – Canones Ecclesiastici mini tokią hierarchinę Bažnyčios schemą: vyskupas, kunigas, lektorius, diakonas, t. y., diakono padėtis šiose schemoje žemesnė net už lektoriaus. Nors ir galima teigti, kad ši tendencija ilgai nesitęsė, šiaip ar taip tenka konstatuoti paprastą faktą – diakonato pozicijos hierarchinėje struktūroje susilpnėjo. Tai įvyko dėl objektyvių priežasčių, iš kurių viena čia jau praktiškai aptarta – vyskupams teko prisiimti mokymo misiją. Susidoroti su šia misija jie galėjo tik pasitelkę į pagalbą kunigus, kurie sustiprino savo poziciją hierarchijoje uoliai imdamiesi šios misijos. Buvo taip pat ir kita priežastis – Krikščionybė niekada nepamiršo savo šaknų, esančių Senajame Testamente, o laikui bėgant imta dar labiau į jas gilintis. Siekiant, kad ryšys tarp Senojo Testamento ir Naujojo akivaizdesnis, buvo pabandyta į krikščioniškąjį gyvenimą įskiepyti daugiau pranašo Mozės laikų simbolikos. Norėta – ir iš esmės tai buvo labai išmintinga – kad krikščionys savo dvasiniame gyvenime jaustų paraleles su Senojo Testamento kraičiu, ypač Bažnyčios valdymo sanklodoje.
35 Sustiprėjus vyskupų autoritetui tos paralelės tapo labai aiškios: tikinčiųjų sąmonėje jie buvo suvokiami kaip Jeruzalės vyriausiųjų kunigų atitikmuo Krikščionybėje, krikščionių kunigai – žydų kunigų, o diakonai – levitų. Tai reiškė, kad diakonus paprasti tikintieji vertinio aukščiau už pasauliečius, bet kartu jie matė ir aiškią distanciją tarp diakonų ir kunigų bei dar didesnį hierarchinį atstumą tarp diakonų ir vyskupų. Galų gale, keičiantis hierarchiniams santykiams ir krikščioniškose bendruomenėse sustiprėjus poreikiui turėti išsilavinusius vyskupus, tarp pastarųjų beveik nebeliko tokių, kuriems būtų buvę reikalingi pagalbininkai tvarkant finansinius reikalus. Tokiu būdu diakonai tapo nebebūtini vienoje iš svarbių Bažnyčios gyvenimo sferų ir nors tai neturėjo įtakos jų pareigoms liturgijoje, pasauliečiai diakonams nebeteikė tokios reikšmės bendruomeniniame gyvenime, kokią buvo teikę anksčiau, I-II amžiais po Kristaus.
Diakonato atsitraukimas iš ankstesnių pozicijų buvo gana ilgas procesas ir ne visur jis buvo vienodas. Krikščioniškuosiuose Rytuose jis vyko greičiau ir pasižymėjo tuo, kad diakonai čia priėmė pokyčius kaip savaime suprantamą dalyką. Vakarų Bažnyčioje atvirkščiai, čia būta net tam tikros konkurencijos tarp diakonų bei kunigų, į kurią vyskupai nematė reikalo kištis, o kartais – net būdavo diakonų pusėje, atiduodami būtent diakonams, o ne kunigams nedideles parapijas. Tai padrąsino kai kuriuos diakonus uzurpacijai tokių veiksmų, kurie pagal savo prigimtį yra rezervuoti kunigams bei vyskupams. Būta atvejų, kada diakonai leisdavo sau aukoti šv. Mišias, tokiu būdu visiškai prilygindami save kunigams. Gali būti, kad dėl to buvo šiek tiek kalti ir patys kunigai, nes kartais jie imdavosi (ypač sustiprėjus persekiojimams) vykdyti diakonų pareigas, o tai neatitiko bendrai Bažnyčioje priimtos tvarkos, pagal kurią esant reikalui kažką pavaduoti, šio pavadavimo imasi ne aukštesnes, bet žemesnes pareigas einantis asmuo. Visai tikėtina, kad tais atvejais kunigai iš tikrųjų savo tarnystę suvokė kaip esančią žemiau už diakonatą. Kad tai būta ne keleto išimtinų atvejų reikalo, liudija Arlio Susirinkimo (314 m.) sprendimas, pagal buvo uždrausta diakonatui vykdyti tuos veiksmus, kurie yra rezervuoti tik kunigams, o taip pat aiškiai nustatyta, kad diakonato padėtis yra žemiau už kunigų tarnystės, todėl diakonai privalą kunigams besąlygiškai paklusti. Šį sprendimą taip pat patvirtino ir po devynių metų įvykęs visuotinis Nikėjos Susirinkimas, taip kartą ir visiems laikams padėdamas tašką bet kokiems diakonų bandymams iškelti save aukščiau už kunigus. Šiame susirinkime buvo paskelbta: ,,šventajam susirinkimui tapo žinoma, kad kai kuriose vietose bei miestuose diakonai teikia Šventąją Komuniją
36 kunigams, nors ir nederama yra tokia padėtis, kada tie, kurie neturi galios konsekruoti Kristaus kūną, teikia jį konsekruojantiesiems. Taip pat tapo žinoma, kad kai kurie diakonai netgi pirmiau vyskupų priima Šventąją Komuniją. Neleistina, kad tai ir toliau tęstųsi. Per šv. Mišias diakonams draudžiama netgi sėdėti tarp kunigų, nes jei kada ir yra buvę šitaip, tai dabar nebepriimtina, nes yra neteisėta bei neatitinka elementarios tvarkos. Diakonai privalo neperžengti savo kompetencijos ribų ir atminti, kad jie yra vyskupų patarnautojai, esantys žemiau už kunigus``. Iki pat III a. nieko panašaus skelbiama nebuvo, nes iki tol dar nebuvo pribrendęs reikalas konkrečiai apspręsti diakonų padėtį kunigų atžvilgiu. Kaip jau minėta Rytuose diakonai su savo padėtimi susitaikė anksčiau, o Vakaruose dar ir po Nikėjos Susirinkimo būta diakonų lygybės su kunigais recidyvų, tokių kaip, pvz., nesant vyskupo, diakonų sėdėjimas tarp kunigų25 .
Vertinant paviršutiniškai, I-III amžių diakonato raidos etapas gali pasirodyti kaip diakonų konkurencijos su kunigais laikotarpis, kuris pasibaigė tuo, kad kažkada buvę nepriklausomi nuo kunigų (o tik nuo vyskupų) diakonai šią konkurenciją pralaimėjo. Bet įsigilinus į tuometinę Bažnyčios istoriją tampa aišku, kad jos hierarchija tiesiog išgyveno natūralų procesą, kurio metu tiesiog viskas susidėliojo į savo vietas. Tai buvo būtina tolimesniam Bažnyčios gyvavimui, nes trintis tarp bažnytinių tarnysčių negalėjo duoti krikščioniškam tikėjimui jokios naudos. Savaime suprantama, pirmaisiais amžiais gyvavusi praktika rinkti vyskupus iš diakonų ilgą laiką – net kelis amžius – leido papildyti Bažnyčios vadovų gretas praktiškais ir patyrusiais žmonėmis, kurie atlaikė į Krikščionybę nukreiptus smūgius ir daug nuveikė Bažnyčios augimo naudai. Bet vėliau išaugo poreikis turėti vyskupų tarpe daugiau intelektualų ar tiesiog išsilavinusių žmonių, todėl galimybė papildyti vyskupiškąją tarnystę tokiais žmonėmis iš kunigų tarpo sustiprino pastarųjų pozicijas. Be to, diakonatas pagal savo prigimtį yra orientuotas į tarnavimą, o ne vadovavimą, todėl aiškus diakonų pripažinimas esant hierarchiškai žemesniais už kunigus tiesiog konkrečiau apibrėžė diakonato kompetenciją ir išryškino jo vietą Bažnyčioje.
25А. П . Лебедев , Духовенство древней вселенской Церкви от времен апостолов до Х века, 49 psl.
37 I.2.3. Žemesniųjų už diakonatą bažnytinių laipsnių padėties
ankstyvojoje Krikščionybėje apžvalga
Norint susidaryti visapusišką diakonato padėties ankstyvojoje Bažnyčioje vaizdą, dera atkreipti dėmesį ne tik į vyskupo bei kunigo tarnystes (o tai ir jau buvo čia padaryta), bet ir į žemesnius bažnytinius laipsnius. Jų apžvalga padės suprasti, kodėl diakonai tam tikrą laiką laikė save priskirtinais prie vadovaujančių Bažnyčiai asmenų. Be to, žemesniųjų bažnytinių laipsnių atstovai buvo pašaukti darbuotis šalia diakonų ir dalintis su jais liturginių patarnavimų krūviu, vykdant savo konkrečias pareigas ir aukštesniųjų dvasininkų nurodymus. Prisiimdami pareigą paklusti jiems – vyresniesiems – žemesniųjų bažnytinių laipsnių atstovai įsipareigodavo būti paklusnūs ir diakonams, nes pastarieji pirmaisiais Krikščionybės amžiais turėjo teisę net ekskomunikuoti subdiakonus, lektorius, giedotojus ir moteris diakones26.
Kaip galima spėti iš pavadinimo, bažnytinėje hierarchijoje iškart po diakono sekė subdiakono laipsnis. Iš tikrųjų subdiakono šventimai nepriklausė prie žemesniųjų bažnytinių laipsnių, bet prie aukštesniųjų, tik jie nebuvo priskiriami dvasininkams. Pirmosios žinios apie šį laipsnį gana vėlyvos – iš pop. šv. Kornelijaus bei šv. Kiprijono III amžiuje rašytų laiškų27 . Subdiakonato kilmė yra tiesiogiai susijusi su diakonatu, tiksliau, su viena tradicija, kilusia Naujojo Testamento pagrindu. Ilgą laiką visoje Bažnyčioje buvo priimta, jog kiekvienoje krikščioniškoje bendruomenėje būtų ne daugiau kaip po septynis diakonus, kadangi būtent šį skaičių buvo paminėjęs evangelistas Lukas rašydamas apie diakonato steigimą. Naujosios Cezarėjos susirinkimas (315 m.) šią tradiciją netgi patvirtino kaip privalomą: ,,diakonų, sutinkamai su taisyklėmis, turi būti mieste septyni net jei jis ir didelis būtų, nes
26Kun. Henryk Paprocki, Diakonat w swietle swiadectw Kosciolow Wschodnich, 694 psl., VOX PATRUM, vol. 17, 1989.
27Lietuvių enciklopedija, XXIX t. 100 psl.
38 taip paminėta Apaštalų Darbų knygoje``. Gana dažnai bendruomenės poreikiams toks diakonų skaičius būdavo per mažas, todėl imta skirti jiems pavaduotojus. Subdiakonų taip pat kurį laiką būdavo būtent septyni. Įsigaliojus draudimui pasauliečiams liesti liturginius indus, subdiakonams šis draudimas negaliojo.
Akolito sąvoka į diakono sąvoką yra panaši tuo, kad į bažnytinį žodyną ji atėjo iš pasaulietinės aplinkos – kažkada akolitais vadindavo asmenis, kurie įeidavo į kilmingų žmonių svitos sudėtį. Bažnyčios akolitai irgi dažnai privalėdavo lydėti vyskupus, bet tai tebūdavo tik viena iš daugelio akolito tarnystei priklausančių pareigų. Be jos, akolitai tarnaudavo vyskupams kaip kurjeriai, taip pat išnešiodavo šventintą duoną ir net šv. Komuniją nedalyvavusiems pamaldose, o šv. Mišių metu patarnaudavo diakonams bei subdiakonams28 .
Apie egzorcisto tarnystės paskirtį galima spręsti pagal jos pavadinimą. Ankstyvieji krikščionys laikėsi panašios sampratos apie fizinius bei psichinius negalavimus, kokios laikytasi ir pas žydus – t. y., kad tai vienaip ar kitaip yra susiję su piktosios dvasios veikimu, todėl jų tarpe buvo plačiai praktikuojamas jos išvarymas vykdant jos – piktosios dvasios išvarymą – t. y., egzorcizmus. Egzorcistų kaip bažnytinio laipsnio pareiga būdavo šiek tiek kitokia – jau tada egzorcizmą imta atlikinėti per Krikštą, idant atsiverdami Dievo malonei krikštijamieji būtų visiškai laisvi nuo piktosios dvasios įtakos. Nuo III a. į egzorcistų pareigas įėjo ne tik patarnavimas krikštijant (jau tada Krikštas bažnyčioje vykdavo labai iškilmingai), bet ir einančiųjų prie šv. Komunijos priežiūra. Taip pat egzorcistai paduodavo vandenį šv. Mišių celebrantams29.
28Lietuvių enciklopedija, I t., 74 psl.
29Ten pat., V t., 381 psl.
39 Apie dar vieną bažnytinę tarnystę – lektorius – pirmosios žinios yra gana ankstyvos, apie juos rašė ir šv. Justinas Kankinys (II a.) 30, ir Canones Ecclesiastici. Įdomu tai, kad pastarajame šaltinyje krikščioniškajai bendruomenei reikalingos pareigybės vardijamos taip: vyskupas, kunigas, lektorius ir diakonas. Galima susidaryti įspūdį, kad pagal šį šaltinį lektorius yra aukščiau už diakoną, juo labiau, kad ir Canones Ecclesiastici išvardyti reikalavimai lektoriui yra labai panašūs į reikalavimus ne tik diakonams, bet ir aukštesniems dvasininkams: ,,skiriant lektorių dera gerai jį ištirti, ar jis kartais ne plepys, ne girtuoklis, ne juokdarys, o taip pat, ar gero jis būdo. Susirinkimų metu, o taip pat Viešpaties dieną (sekmadienį) jam juk yra skiriama pagrindinė vieta, todėl lektorius privalo kalbėti aiškiai bei turėti aiškintojo gabumų, nes jam būna užleidžiama evangelisto vieta. Kas tarnauja kaip nemokančiųjų mokytojas, tas bus įrašytas pas Dievą (t. y., į gyvenimo knygą)``. Iš lektoriaus ten reikalaujama ne tik skaityti, bet ir aiškinti Evangeliją, o tai reiškia, kad jis turėjo teisę pamokslauti. Tokios teisės diakonai tada neturėjo. Prie šaltinių, kurie vieni iš pirmųjų yra paminėję lektorius, priskirtini yra ir vyskupo šv. Kiprijono Kartaginiečio laiškai – taro kitko, juose galima rasti paaiškinimą šiai painiavai dėl hierarchinio santykio tarp diakonų ir lektorių. Juose – šv. Kiprijono Kartaginiečio laiškuose – yra minimi lectores doctorum audientium – t. y., skaitytojai mokytojų (kunigų) klausantys, kurie, nors ir turi išskirtines teises bendruomenėje, iš tikrųjų priklauso pasauliečių luomui. Čia jau buvo minėta apie tai, kad net vyskupų tarpe toli gražu ne visų jų būta labai išsimokslinusių, o dauguma pasauliečių buvo arba mažo raštingumo, arba išvis beraščiai. Esant tokioms aplinkybėms, bet kuris gerai skaitantis krikščionis buvo savo bendruomenės vertinamas jau vien už tai. Savaime suprantama, iš pagarbos Evangelijai skaityti ją viešai tegalėjo tik nepriekaištingos reputacijos tikintieji pasauliečiai, todėl pradžioje lektorių tarnystės vykdytojų rinkimo ar skyrimo klausimas net niekam nekilo – skaitė tie, kurie iš garbingųjų bendruomenės narių mokėjo skaityti, o tokių tebūdavo vienas ar tik keli. Dėl tos pačios priežasties taip pat nebūdavo kvestionuojama jų teisė pamokslauti, nes esant tokioms aplinkybėms tai buvo ne tiek teisė, kiek pareiga. Bet iki III a. padėtis pasikeitė taip, kad ne tik vyskupai, bet ir kunigai ėmė jaustis pajėgūs pamokslauti ir aiškinti Evangeliją be jokių pagalbininkų. Tuo metu net atsirado sąvoka – presbyteri doctores, t. y., mokantieji kunigai (III a., Kartagina). Lektorių padėties neapibrėžtumas ilgai tęstis negalėjo ir, bent jau Romoje, buvo pasistengta 30Ten pat., XIV t., 360 psl.
40 surasti lektoriams vietą bažnytinėje hierarchijoje. Valdant pop. Kornelijui lektoriai įtraukiami į tą pačią grupę, kaip ir jau minėtieji egzorcistai, o taip pat ostiarijai. Tokiu būdu lektoriai buvo pagaliau įteisinti, nors jų gauta bažnytinėje hierarchijoje gauta vieta nebuvo aukšta. Kita vertus, apie lektorių svarbą ir turėtą autoritetą galima spręsti iš to pasitikėjimo jais, kokį Bažnyčia parodė jiems Diokletiano organizuotų persekiojimų metu: tada buvo įsakyta iš krikščionių atimti visus Šventojo Rašto egzempliorius, bet lektoriai juos slėpė, vykdydami aukštesniųjų dvasininkų įsakymą, todėl daug šventų knygų pavyko išsaugoti. Yra žinoma, kad vienoje bažnyčioje Šiaurės Afrikoje lektoriai išsaugojo 32 Šventojo Rašto tomus31.
Apžvelgus žemesniuosius bažnytinius laipsnius tampa aišku, kad diakonatas per tris pirmuosius Krikščionybės amžius tapo gana sudėtingos hierarchinės sistemos dalimi, pagal kurią diakonai užėmė aukštą padėtį Bažnyčioje. Svarbu ir tai, kad žemesniųjų bažnytinių laipsnių evoliucija turėjo įtakos ir pačiam diakonatui – pradžioje turėję teisę skaityti evangeliją lektoriai laikui bėgant šią teisę prarado būtent diakonų naudai32 .
31А. П . Лебедев , Духовенство древней вселенской Церкви от времен апостолов до Х века, 49 psl.
32Lietuvių enciklopedija, XIV t. 360 psl.
41 II. DIAKONATO RAIDOS SKIRTUMAI KRIKŠČIONIŠKUOSIUOSE VAKARUOSE IR RYTUOSE
II.1. Diakonato raida Vakaruose
II.1.1. Romos diakonatas IV amžiuje
Čia jau buvo minėta, kad gana ilgą laiką Romos miesto, o tuo pačiu ir apaštalo Petro įpėdiniais – taigi, ir Bažnyčios vadovais buvo iš diakonato atėję vyskupai. Žinant tuometinę tvarką (apie tai irgi buvo kalbėta) netenka abejoti ir tuo, kad tie diakonai, kurie vėliau tapo popiežiais, buvo jei ne gimę, tai bent augę Romoje. Ir Atėnai, ir Aleksandrija, ir Antiochija buvo, savaime suprantama, labai reikšmingi miestai to meto civilizuotame pasaulyje bet kokiu požiūriu – tiek prekybiniu, tiek kultūriniu, tiek religiniu, tiek visais kitais. Bet IV amžiaus pradžioje Roma vis dar tebebuvo imperijos sostinė (į Konstantinopolį sostinė buvo perkelta 330 metais), o ir vėliau – per visą IV amžių – ji buvo pats svarbiausias miestas imperijos Vakaruose, todėl vietinės krikščioniškosios bendruomenės gyvenimas vyko daug intensyviau negu provincijoje. Šiuo atveju yra svarbu tai, kad vieni iš tokio intensyvaus religinio gyvenimo kaltininkų buvo būtent diakonai, kurie čia turėjo gana stiprią įtaką, nes Romos krikščionys laikėsi tradicijų, ypač tos, kuri neleido viršyti diakonato skaičių daugiau nei septyniais asmenimis. Kitas draudimas, kurio buvo laikomasi Romoje, reikalavo, kad kandidatais į kunigus būtų tik pasauliečiai, bet ne diakonai. Tai tik kelios priežastys panagrinėti IV amžiaus Romos diakonatą plačiau.
Apie aukštą Romos diakonato autoritetą liudija, pvz., tai, kad vienas iš popiežiaus Damazo I proteguojamų kunigų Jeronimas (tas pats, kuris išvertė į lot. k. Šventąjį Raštą – taigi, buvo už ką proteguoti) tikėjosi savo darbais užsitarnauti pakankamai nuopelnų, kurie suteiktų pagrindą sekančiu popiežiumi išrinkti būtent jį, bet vis tiek atėjus metui Romos dvasininkai išrinko į šią vietą kitą asmenį – diakoną Siricijų. Viena iš tokios situacijos priežasčių buvo praeityje vykusios Bažnyčios autoritetų kovos tiek dėl valdžios, tiek dėl bažnytinės doktrinos. Pavyzdžiui, dar III a. popiežius Kornelijus priekaištavo savo idėjiniam oponentui vienam iš pirmųjų antipopiežių Novacianui (pastarojo doktrinos pagrindą sudarė reikalavimas kiekvieną nusidėjėlį bausti ekskomunika), kad šis remiąsis kunigais, bet ignoruojąs diakonus. Kitaip sakant, ginčai dėl doktrinos toli gražu ne visada apseidavo be ,,palaikymo komandos``, kurią popiežiai paprastai rasdavo diakonate, o jų oponentai – kuniguose. Vienas iš tokio pobūdžio nuomonių skirtumo gvildentojų jau IV a. buvo ką tik minėtasis šv. Jeronimas, 42 kuris palaikydamas kunigus rašė: ,,negalima pamiršti, kad apaštalų paveldas atkartoja Senojo Testamento tradicijas – kaip savo laiku skirtingus Dievo pašaukimus vykdė Aaronas, jo sūnūs ir levitai, taip skirtingo laipsnio tarnystes vykdo vyskupai, kunigai ir diakonai šiuolaikinėje Bažnyčioje``. Tai reiškia, anot jo, kad taikant Senojo Testamento analogijas diakonai esą ne kas kitas, kaip ,,palapinės ir jai reikalingų daiktų nešikai, medkirčiai bei vandennešiai``. Todėl dabar jų pareiga esanti ,,nešioti altorių bei daiktus reikalingus jam, o taip pat plauti kunigams rankas``. Jis netgi retoriškai klausė – ,,negi jie yra geresni už Eliziejų, pylusį vandenį ant Elijo rankų``? Ambroziasteris – anoniminis šv. Jeronimo laikų religinių raštų autorius – argumentacijos prieš diakonus taip pat ieškojo Senajame Testamente ir teigė, kad diakonato pretenzijos lygintis su kunigais primenančios Koracho maištą prieš Mozę, todėl diakonai turį nepamiršti tos bausmės, kurią Dievas skyręs Korachui (Sk. 16. 1- 35.). Naudojo jis ir paprastesnius argumentus iš Naujojo Testamento: nors Kajafas kaip žmogus buvęs blogas, bet kunigystės dėka galėjęs pranašauti (Jn. 11. 51.) ir tai reiškia, kad ir Kristui tarnaujantys kunigai yra apdovanoti Šventosios Dvasios dovanomis, kurių diakonai net esant geriausiems ketinimams negalį turėti. Anot Ambroziasterio, diakonatas irgi turįs savo teises, bet negalima leisti, kad diakonai uzurpuotų tai, kas jiems nepriklauso. Šv. Jeronimas taip pat laikė nenormalia tokią praktiką, kokia, anot jo, buvo priimta Romoje, kada kunigais tapdavo tik tie, kurie sulaukdavo gerų rekomendacijų iš diakonų ir kunigo šventimų metu vyskupas į diakoną kreipdavosi su klausimu, ar kandidatas esąs doras ir tinkąs kunigo tarnystei. Jau vien dėl to diakonų galios, matyt, būta pagal jų formalias teises neproporcingai didelės. Juk niekas tokiu atveju ne tik nenorėjo, bet ir negalėjo sau leisti konflikto su diakonu, idant nebūtų blogai charakterizuotas iš jo pusės. Ir tai ne pats blogiausias dalykas, kuris tapo įmanomas tokioje situacijoje – Ambroziasteris kaltino diakonus išnaudojant šią situaciją korupcijai, o tai jau rimtas kaltinimas, metantis šešėlį visai krikščioniškajai dvasininkijai. Kitas jo priekaištas diakonams buvo nukreiptas prieš jų – bent jau jis taip menė – dažną lankymąsi (atseit, karitatyviniais bendruomenės reikalais) tuose namuose, kuriuose gyveno vienišos moterys.
Paskutinįjį priekaištą galima laikyti abejotinu vien jau dėl to, kad Romos diakonų tebuvo, kaip minėta, tik septyni, todėl tokioje didelėje bendruomenėje jiems pastoviai tekdavo lankytis pas įvairius pasauliečius, neišskiriant nė vienišų moterų. Kiti kritiški pastebėjimai, matyt, turėjo pagrindo, bet tai irgi buvo susiję su mažu diakonų skaičiumi. Tai pripažino ir šv. Jeronimas: ,,Mažas diakonų skaičius lėmė, kad jie tapo ypač gerbiami, kai tuo tarpu kunigai, kurių čia daug, yra priversti diakonams nusileisti``. Dėl šios objektyvios priežasties diakonų autoritetu buvo suinteresuotas ir Romos vyskupas, nes jis savo dispozicijoje turėjo per mažai diakonų, kad galėtų jų pernelyg nevertinti, o tuo tarpu kunigų buvo pakankamai. Dar daugiau, pagal savo tarnystės specifiką, diakonai buvo 43 tiesiogine prasme artimi popiežiui asmenys, todėl jų tarnybinė padėtis buvo tikrai aukšta krikščioniškos Romos visuomenės akyse, o tai neišvengiamai kėlė diakonams daug pagundų šia tarnybine padėtimi pasinaudoti tiek demonstruojant valdžią, tiek korupcijos būdu pagerinant savo materialinę padėtį. Kaip dažnai šioms pagundoms diakonai bus pasidavę – tai jau kitas klausimas. Tiesiog pati tokio nederamo krikščionių dvasininkams elgesio galimybė tapo problema, į kurią ir atkreipė dėmesį ir šv. Jeronimas, ir Ambroziasteris. Ši problema buvo išspręsta pervedant diakonus į kunigų pavaldumą ir tai turėjo lemiamos reikšmės visai diakonato Vakarų Bažnyčioje raidai – taip diakonai tapo ne tik vyskupų, bet ir kunigų pagalbininkais ir tai buvo pirmasis žingsnis pereinant prie praktikos, kada diakono šventimai yra ne kas kita, kaip tik pasiruošimas kunigystei33. Taip Vakarų Bažnyčios diakonate ėmė rastis skirtumų nuo diakonato tradicijos krikščioniškuose Rytuose, kur diakonai ir toliau liko tik vyskupų pagalbininkais.
II.1.2. Vakarų diakonatas III-IX a. bažnytiniuose susirinkimuose vertinant jį iš kanoninės teisės pozicijų
Pirmieji trys Bažnyčios gyvavimo amžiai ne tik užgrūdino ją, kai jai teko atlaikyti persekiojimus bei erezijų keliamas grėsmes, bet ir sukrovė dvasinius turtus, kurie iki šiol yra matomi liturgijoje bei prieinami skaitantiems patristinę literatūrą. Šiuo periodu Bažnyčia sukaupė ir nemažą juridinių šaltinių kraitį, kurio branduolį sudarė ir popiežių bei vyskupų įsakai, ir susirinkimų – visuotinių bei vietinių – sprendimai. Jau I a. antrojoje pusėje buvo bandyta nustatyti disciplinarines normas. Šie bandymai būdavo viena iš priežasčių susirinkimams, kurie Rytuose žinomi jau nuo II a., o kitur – nuo III a., todėl ir prasidėjus visuotinių susirinkimų epochai, bažnytinės tvarkos reikalus apimantys klausimai nebebuvo kažkas radikaliai nauja Bažnyčios gyvenime.
Tokio pobūdžio klausimai, o kartais ir problemos, kildavo ir dėl diakonato. Apie tai, nors ir netiesiogiai, yra minima Apreiškime Jonui, kur į Efezo Bažnyčią kreipiamasi: ,,savo naudai tu turi, kad nekenti mikalojininkų darbų, kurių ir aš nekenčiu`` (Apr. 2. 6. ). Panašiai kreipiamasi ir į Pergamo Bažnyčią: ,,vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo, kuris yra
33Bernhard Domagalski, Diakoni rzymscy w IV wieku. Z historii związków biskupa, diakona i prezbitera, 637 psl. VOX PATRUM, vol. 17, 1989.
44 mokęs Balaką viešai suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamą mėsą ir ištvirkautų. Ir tu turi panašiai besilaikančių mikalojininkų mokslo`` (Apr. 2. 14-15.). Čia minimi mikalojininkai buvo gnostinio pobūdžio ankstyvoji erezija, kurią įkūrė, anot šv. Ireniejaus Lioniečio, tas pats prozelitas iš Antiochijos Mikalojus, kuris buvo vienas iš tų išrinktų į pirmuosius Bažnyčioje diakonus septynių vyrų, minimų Apaštalų darbuose. Tokiu būdu diakonas Mikalojus iš Antiochijos bus pats pirmasis iš diakonato, kuris įvykdė rimtą nusikaltimą prieš Bažnyčią – tapo eretiku pats ir dar subūrė apie save suklaidintų pasekėjų būrį. Apie bausmę už šį nusikaltimą šv. Ireniejus Lionietis nemini nieko, bet pats faktas atskleidžia tai, kad jau pačioje Krikščionybės pradžioje nusikalsdavo net pašvęstieji asmenys, todėl poreikis Bažnyčiai turėti kažką panašaus į baudžiamąjį kodeksą buvo jau tada. Kita vertus, nors šis pavyzdys ir parodo, kad jau tarp pirmųjų diakonų būta nevertojo šios garbės, iš esmės tai diakonato autoriteto nemenkino. Atvirkščiai, dar tik Bažnyčios teisinėms normoms kuriantis, diakonatu būdavo argumentuojama siekiant tas normas įtvirtinti – pvz., kai Kartaginos susirinkime (254 m.) buvo kvestionuojamas vox populi, t. y., tuometinėmis sąlygomis aktualus demokratinių rinkimų Bažnyčioje klausimas, jų šalininkai rėmėsi dviem argumentais: šv. Motiejaus išrinkimu į apaštalus (Apd. 1. 15-26) ir ten pat įrašytais žodžiais ,,todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų...`` (Apd. 6. 3.), kuriais padaroma įžanga į kvietimą būtent išsirinkti diakonus.
Iš šių pavyzdžių matyti, kad diakonatas bažnytinei teisei buvo svarbus dar pirmaisiais Krikščionybės amžiais. Vėlesni bažnytiniai susirinkimai taip pat įtraukdavo į savo dienotvarkę įvairias diakonato aktualijas. Pvz., 357 m. Susirinkimas Ilirijoje kandidatų į diakonatą teisinį statusą reglamentavo teisiškai (iš esmės tai atitiko jau kai kur nusistovėjusią tradiciją), pagal kurią diakonais galėjo būti renkami žemesnius bažnytinius laipsnius turintys asmenys, o taip pat patys garbingiausieji iš pasauliečių, bet negalėjo kariškiai bei žemesniojo rango imperijos valdininkai (nekalbant jau apie gyvenančius konkubinate, savanoriškus kastratus, burtininkus bei matematikus, t. y., astrologus. Šie draudimai galiojo ir žemesniesiems bažnytiniams laipsniams). 506 m. Agdo (tuometinė Galija) susirinkimas įvedė kitokio pobūdžio reglamentaciją – amžiaus cenzą, pagal kurį diakonai privalėjo būti ne jaunesni kaip dvidešimt penkių metų amžiaus. Ten taip pat buvo priimtas teisinis reikalavimas, kad vedę kandidatai į diakonus pateiktų žmonų sutikimus. Dažnai susirinkimai svarstydavo ir diakonų mokymo klausimą, bet kažkokių konkrečių sprendimų tais laikais priimta nebuvo, pasiliekant prie nuostatos, kad diakonai privalo turėti tų praktinių įgūdžių, kurių reikalauja kasdieniai jų tarnystės uždaviniai. Užtat susirinkimų dėmesys diakonų liturginei aprangai ne tik duodavo rezultatų, bet ir juos – rezultatus – greit pastebėdavo visa tikinčioji bendruomenė. Pvz., po Kartaginos susirinkimo 398 m. albą diakonai galėjo, o ir privalėjo, nešioti tik liturgijos metu – tempore oblationis et lectionis. 45 Bragos (563 m.) susirinkimas reglamentavo dalmatikos nešiojimą, o Toledo IV susirinkimas (633 m.) uždraudė diakonams nešioti po dvi stulas. Pastarajame susirinkime taip pat buvo reglamentuota diakonų tonzūra. Kitas svarbus diakonams sprendimas lietė visus dvasininkus, nes pagal jį, kai kuriems išvytiems iš luomo dvasininkams galima leisti sugrįžti, jei jie būtų atgailavę, tik šia proga turi būti atliktos atitinkamos apeigos – pvz., diakonas turi prieš altorių priimti stulą ir albą.
Vedusiųjų diakonato tradicija yra labai sena, kaip ir draudimo tuoktis po šventimų tradicija. Už pastarojo draudimo nesilaikymą grėsė ne tik suspensa, bet ir ekskomunika – tokią normą kaip įstatymą patvirtino Orleano III susirinkimas (538 m.), tiesa, su vienu patikslinimu: jei diakonas ar kitas dvasininkas po šventimų vestų laisvanoriškai, tai jis užsitrauktų ir suspensą, ir ekskomuniką, bet jei būtų apvesdintas per prievartą, tai jį derėtų suspenduoti, bet ne ekskomunikuoti. Tokių ir panašių teisinių normų priėmimas liudija apie dvasinio luomo žmonių aktualijas, su kuriomis jie susidurdavo aptariamųjų susirinkimų laikmečiu – iš jų sprendžiant, tuo metu tikrai pasitaikydavo atvejų, kai dvasininkai būdavo apvesdinami per prievartą, pvz., karų metu pakliuvę į vergiją. Laikmečio aktualijų atspindžiu galima laikyti ir jau minėtojo Bragos susirinkimo sprendimą uždrausti (grasinant ekskomunika) diakonams ir kitiems dvasininkams visišką atsisakymą nuo mėsos. Šį iš pažiūros gana keistą draudimą nesunku suprasti prisiminus, kad tuo laiku buvo paplitusi priscilijonizmo sekta, kuri propagavo kraštutinį asketizmą ir vegetariškam maistui teikė religinę prasmę.
Visi krikščionių dvasininkai turėjo laikytis tam tikrų draudimų susijusių su vedybomis (jie jau čia buvo minėti: konkubinatas, vedybos su našle, etc.), bet jau nuo IV a. populiarėjo ir visiško atsisakymo nuo vedybų – celibato – idėja. Pirmasis susirinkimas, kuriame ši idėja buvo iškelta, įvyko Elvyroje 306 metais. Ten buvo nuspręsta, kad celibato privalo laikytis ne tik vyskupai bei kunigai, bet ir diakonai. Bet šis sprendimas sulaukė didelio pasipriešinimo iš dalies dvasininkų, todėl vėlesniuose susirinkimuose buvo paskelbta ir kitokių sprendimų. Pvz., Osero (Auxerres, Galija; įvyko 580 m.) susirinkimas patvirtino celibatą vyskupams bei kunigams, bet diakonus ir subdiakonus laikytis celibato neįpareigojo. Šiame susirinkime priimta teisinė norma palaipsniui įsigaliojo visoje Vakarų Bažnyčioje, tokiu būdu padidindama pareigybinę distanciją tarp diakonato ir aukštesniųjų dvasininkų. Tai turėjo didelės įtakos pasauliečių sąmonei, kurie tuo laikotarpiu jau aiškiai suvokė kunigų autoriteto viršenybę prieš diakonatą – galimybė pastariesiems nesilaikyti celibato buvo suvokiama ne kaip privilegija, bet kaip menkesnio už kunigus autoriteto pasekmė, todėl iš esmės tai tik prisidėjo prie diakonato reikšmės Vakaruose sumažėjimo, kol galiausiai jį imta vertinti kaip gerą, bet nebūtiną tarnystę34.
34M. Gorski, Diakonat w starozytnym prawodawstwie (III – IX w.)710 psl.VOX PATRUM, vol. 17 46 II.2. Diakonato raidos Rytų Bažnyčiose
bendrieji bruožai
Tenka iš karto atkreipti dėmesį į tai, kad diakonato skirtumai ir Rytų, ir Vakarų Bažnyčiose niekada nebuvo tokie dideli, kad būtų pagrindo laikyti Rytų diakonų tarnystę iš esmės skirtinga nuo diakonato Vakaruose. Rytuose diakonato raida vyko kiek sudėtingiau, nei Vakaruose, dėl Rytų Krikščionybės struktūrinio bei doktrininio susiskaldymo. Bet ir ten visos Bažnyčios, bent jau diakonato tarnystės atžvilgiu, laikėsi ir tebesilaiko tų teisinių diakonato normų, priimtų ankstyvuosiuose visuotiniuose arba vėlesniuose daliniuose susirinkimuose, kuriuos Katalikų Bažnyčia visuotiniais neliko, bet tokiais pripažįsta, pvz., stačiatikiai.
Vienas iš tokių susirinkimų – kuriuos priimta visuotiniais laikyti pas stačiatikius, bet Katalikų Bažnyčia jų tokiais nepripažįsta – buvo vadinamasis Trulio susirinkimas, kuris įvyko Konstantinopolyje 691-692 metais. Jame, be kita ko, buvo priimtas diakonato amžiaus cenzas – dvidešimt penki metai, t. y., analogiška norma kaip ir Vakaruose. Dar svarbesnis diakonams sprendimas buvo diakonato šventimų apeigos reglamentavimas, kurią iki šiol stačiatikiai oficialiai vadina graikiškos kilmės žodžiu chirotonija (pažodžiui – rankų uždėjimas). Pagal Trulio susirinkimo sprendimą, šios apeigos kulminaciją turi lydėti tokia šventimų formulė: ,,Dievo malone, ligonius išgydančia ir stokojančiuosius pasotinančia, per mūsų rankas subdiakonas N. tebūnie įšventintas į diakonus; melskimės už jį, idant Šventoji Dvasia būtų su juo``. Ši formulė pakankamai iškilminga, todėl susidaro įspūdis, kad tokiu būdu norėta išreikšti Bažnyčios dėmesį diakonatui, kaip labai svarbiai jos institucijai.
Kita vertus, būtent šio bei kai kurių kitų susirinkimų įtakoje reali diakonato Rytų Bažnyčiose reikšmė ėmė susilpnėti, nes vis mažiau bebuvo laikomasi pastovaus diakonato koncepcijos, vis dažniau įžvelgiant šioje tarnystėje vieną iš galimybių paruošti geresnius kunigus. XIV a. armėnų ir koptų raštuose diakonatas iš esmės traktuojamas tik kaip žingsnis į kunigystę. Tai buvo ilgo proceso rezultatas, kurio pradžią išprovokavo bažnytiniuose susirinkimuose keltas klausimas, ar tikrai
47 Naujajame Testamente įvardintas būtent septynių pirmųjų diakonų skaičius kartą ir visiems laikams yra apsprendęs vienam vyskupui tarnaujančio diakonato kontingento limitą. Trulio susirinkimas šiuo klausimu priėmė tokį kanoninę galią turintį nutarimą: ,,remdamasis tuo, kad Apaštalų Darbuose yra kalbama apie, sekant apaštalų valia, būtent septyneto vyrų išrinkimą diakonais, Neocezarėjos susirinkimo tėvai (delegatai) aiškiai pasakė, kad mieste negali būti daugiau kaip septyni diakonai, kad ir koks didelis tas miestas būtų. Mes gi, įsigilinę į tėvų mintį ir sulyginę ją su Apaštalų Darbuose užrašytais apaštalų žodžiais, radome, kad čia turėtas omenyje skaičius asmenų, kuriems skiriamas patarnavimas vargstantiems, o apie patarnaujančiųjų prie altoriaus skaičių ten nesakoma nieko. [...] Tada dar nebūta vyskupų, buvo tik apaštalai, todėl manome, kad tada dar nebūta nė skirstymo į diakonus ir kunigus. Tuo remdamiesi skelbiame, kad nustatytas anksčiau septynių asmenų skaičius nėra taikytinas sakramentų šventimo pagalbininkams``. Tokiu būdu Neocezarėjos susirinkimo (tai buvo vietinis susirinkimas, jis įvyko 315 m.) norma, kuri ribojo vienoje vietoje tarnaujančiųjų diakonų skaičių iki septynių, buvo atšaukta. Šį atšaukimą galima laikyti IV-VII a. vykusios diakonato raidos rezultatu, kurio dėka buvo išspręsta, viena vertus, diakonų trūkumo problema, o iš kitos pusės, diakonatas prarado dalį savo ankstesnės vertės35. Po Trulio susirinkimo vyskupai galėjo sau leisti įsišventinti tiek diakonų, kiek reikalavo Bažnyčios poreikiai, o kai pasitaikydavo diakonato tarpe nepaklusnių ar linkusių į puikybę asmenų, tai jau būdavo galima be baimės suspenduoti tokius, nes visada būdavo galima ką nors iš diakonų turėti, vartojant sporto terminologiją, ant atsarginių suolelio. Kartais tas atsarginių suolelis galėdavo būti pakankamai ilgas. Beveik tūkstantį metų (537-1453 m.) Konstantinopolio Dievo Išminties (Hagia Sophia) katedra buvo didžiausia pasaulyje krikščionių šventovė. Bet ji garsėjo ne tik savo įspūdinga išvaizda – prie jos darbavosi ir gausus dvasininkų bei kitų patarnautojų būrys. Kartą tokių buvo suskaičiuota net 425 asmenys: 60 kunigų, 90 subdiakonų, 110 lektorių, 35 giedotojai ir 40 moterų diakonių. Etatinis vyrų diakonatas šioje katedroje pagal skaičių nusileido tik lektoriams – ten tarnavo 100 diakonų36.
35Kun. Henryk Paprocki, Diakonat w swietle swiadectw Kosciolow Wschodnich, 691 psl. VOX PATRUM, vol. 17, 1989
36Kun. A. Ludwik Szafranski, Diakonise i ich rola w pierwotnym Kosciele.,749 psl., VOX PATRUM, vol. 17, 1989
48 Toks įspūdingas diakonų skaičius tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti per didelis – iš tikrųjų jie darbavosi ne tik dėl vietinės bendruomenės, bet ir vykdė Konstantinopolio patriarcho pavedimus. Dera nepamiršti, kad diakonų pareigos buvo dvejopo pobūdžio – ir administracinio bei karitatyvinio, ir liturginio. Liturginis diakonato tarnystės aspektas krikščioniškuosiuose Rytuose visada išliko svarbus, ko negalima pasakyti apie Vakarų Bažnyčios diakonatą. Yra žinomas toks 502 m. Antiochijoje pasakytos homilijos tekstas: ,,iš abiejų altoriaus pusių stovi du diakonai, savo stulomis simbolizuojantys tuos du angelus, kurie pasirodė prie mūsų Viešpaties kapo``. Kitoje tų pačių laikų (vieta – taip pat Antiochija) homilijoje buvo sakoma: ,,įsivaizduokime pasmerktą Kristų, einantį už mus numirti. Einantį kartu su diakonais, idant paaukotų save patenoje ir taurėje – mirties simboliuose, kurie yra nešami diakonų rankomis [...], padėsiančiomis juos ant altoriaus ir tai simbolizuos Jo palaidojimą. Šiuo atveju diakonai simbolizuoja ne žydus, bet sargybą, kuri stovėjo tada, kai Sūnui teko kęsti prieš savo mirtį. Juk kaip tada budėjo angelai Jo kančios valandoje, taip dabar diakonai tarsi vynioja Jo kūną po mistinės kančios. Visi čia esantys kunigai simbolizuoja apaštalus, kurie buvo susirinkę prie Kristaus kapo, o altorius simbolizuoja mūsų Viešpatį`` . Į diakonus kaip į svarbų liturgijos elementą buvo žiūrima ne tik Antiochijoje, bet ir visuose krikščioniškuosiuose Rytuose. Vienas iš VIII a. monofizitų vyskupų, vardu Jurgis, simbolinę diakonato reikšmę aiškino lygiai taip pat: ,,diakonai simbolizuoja angelus, supančius mūsų Viešpaties galvą ir stovinčius prie Jo kojų. O stula ant jų kairiojo peties parodo jų eiliškumą iškart po kunigų``. Kad diakonų simbolinis prilyginimas angelams Rytuose buvo visuotinai paplitęs, įrodo dar vienas pavyzdys iš IX a. – jakobitų vyskupas Mozė Bar Kefas tikriausiai net nebuvo girdėjęs nieko, ką kažkada iki jo sakė minėtasis vyskupas Jurgis ar pamokslininkai Antiochijoje, bet ir jis labai konkrečiai kalbėjo apie diakonus kaip apie angelų provaizdį: ,,diakonų statusas yra toks pat kaip ir angelų ta prasme, kad jie vaizduoja cherubinus ir serafinus savo sparnais apsupusius altorių``. Iš šių pavyzdžių tampa aišku, kad Rytuose jau nuo seno diakonai buvo laikomi būtinais liturgijos pilnatvei ne tik kaip patarnautojai, nors pagrindinė jų funkcija ir buvo orientuota į patarnavimą, bet ir sakralinei simbolikai išreikšti.
Bizantinėje tradicijoje tokia diakonato traktuotė buvo neatskiriama šios tradicijos dalis, paremta ne tik papročiu, bet ir teologijos autoritetais. Teodoras Mopsuestietis (nestorijonų šventasis gyvenęs 350-428 m.) savo katechetiniuose pamoksluose diakonatą apibūdino kaip patarnavimą nematerialiems dalykams, o diakono stula, anot jo, simbolizuojanti diakonų tarnavimą išlaisvinimui iš nuodėmės. Jis taip pat teigė, kad pagrindinis diakonų uždavinys liturgijoje yra visuotinės maldos vedimas, o taip pat tikinčiųjų sutelkimas šv. Komunijos priėmimui. Šv. Jonas Auksaburnis apie diakonato vietą liturgijoje yra pateikęs dar konkretesnių dalykų, aprašydamas IV a. Antiochijos 49 liturgiją. Anot jo, prie svarbiausiųjų diakono funkcijų yra priskirtinas tokių svarbių maldų, kaip litanijos už katechumenus, maldos už apsėstuosius bei maldos už atgailaujančiuosius vedimas, taigi, šia prasme diakonas esąs tarsi Bažnyčios vėliavnešys. Tarp kitų maldų, kurių vedimą būtų galima laikyti priskirtu diakonų kompetencijai, šv. Jonas Auksaburnis įvardija maldas už susirinkusiuosius, kurios užbaigiamos Ramybės angelu. Kitas svarbus, jo pastebėjimu, diakonų dalyvavimo liturgijoje aspektas buvo atliepų sakymas Aukojimo Maldos metu, o taip pat šv. Komunijos dalijimas arba tvarkos palaikymas, kai ją dalija kunigai ar vyskupas. Šv. Jono Auksaburnio pateiktos pastabos šiuo atveju yra labai svarbios dėl to, kad Rytų Bažnyčiose – bent jau bizantiniame rite – iš esmės iki šiol laikomasi būtent tokios diakonato liturginių pareigų koncepcijos.
Kad ši koncepcija būtų aiškesnė, verta apžvelgti plačiau bizantiškąją liturgiją, ypač eucharistinę. Didžiausią įtaką jos formavimuisi yra padaręs šv. Bazilijus Didysis, kuris gyveno 330-379 metais. Bizantiškųjų šv. Mišių dalys tradiciškai būna trys: duonos (prosforos) bei vyno atnašų paruošimas – proskomidija, katechumenų (žodžio) liturgija ir tikinčiųjų (Aukos) liturgija. Pirmoji iš šių dalių šventosios Eucharistijos šventimo dalimi tapo gana vėlai (nors pats atnašų paruošimo aktas Rytų Bažnyčiose buvo visada), bet jau nuo IX a. yra žinoma kaip vykdoma prieš katechumenų liturgiją. Pagal studitų (vienuolija Konstantinopolyje) Tipikoną (liturginė knyga) proskomidiją ruošti dera būtent diakonui – šios normos buvo laikomasi ne tik šiame vienuolyne, bet ir visoje Gruzijoje. Diakono vaidmuo antrojoje šv. Eucharistijos šventimo dalyje tikrai svarbus – čia jau apie tai buvo minėta. Galima dar pridurti, kad diakonas yra visų litanijų vedėjas, kurių pagal bizantinį ritą yra keturios rūšys – didžioji, mažoji, ektenija ir maldavimo. Žinoma, litanijas tikintiesiems gali vesti ir kitas dvasininkas, bet tai jau nebelaikoma ordinariniu atveju. Dar svarbesnė diakono užduotis žodžio liturgijoje yra Evangelijos nešimas procesijos mažojo įėjimo (yra ir didysis) metu, taip pat jos skaitymas pamaldų metu. Šie veiksmai taip pat pagal įprastą tvarką yra atliekami diakono, o kai juos vykdo kitas dvasininkas, tai irgi ordinariniu atveju nebelaikoma. Tą patį galima pasakyti apie diakono kaip atliepų sakytojo vaidmenį, kaip ir jau buvo minėta – šia prasme diakono tarnystės liturgijoje esmė nuo šv. Jono Auksaburnio laikų praktiškai nepasikeitė. Tarp kitko, bizantiniame rite po atnašų ant altoriaus atnešimo atliekant smilkymą yra priimta, kad kunigas kreipiasi į diakoną su žodžiais: ,,prisimink mane, broli ir bendradarbi``. Diakonas, savaime suprantama, negali būti prilygintas koncelebrantui nei šiuo atveju, nei visais kitais, tiesiog šitokiu būdu kunigas pagerbia diakoną, kaip savo artimiausią pagalbininką. Aukos liturgijos metu į diakono pareigas įeina karšto vandens pylimas į šv. Mišių taurę, taip pat kvietimas priimti šv. Komuniją.
50 Bizantiškąją liturgiją iš esmės galima laikyti etalonine, nes joje geriausiai išsilaikė krikščioniškųjų Rytų rito bendrieji bruožai. Žinoma, tai nereiškia, kad kitose rytietiškose liturgijose negali būti savitų bruožų – apie vienus esama žinių praeities dokumentuose, kiti iki šiol išlikę praktikoje. Kai kurie iš jų vienaip ar kitaip yra susiję su diakonų tarnyste. Pavyzdžiui, pagal apaštalo Jokūbo sirų liturgiją, diakonas prieš epiklezę garsiai tikinčiuosius kviečia: ,,kokį dievobaimingumą sukelia ši akimirka! Mano mielieji, kaip nuostabu, kad gyvenimo ir šventumo Dvasia nusileidžia iš Dangaus, perkeičia esančią ant altoriaus Eucharistiją ir pripildo ją šventumu. Stovėkite su baime ir virpuliu, būkite nuoširdūs ir pamaldūs! Tegul ramybė būna su mumis ir globa Dievo, visų mūsų Tėvo. Giedokime triskart tardami: Kyrie eleison...``. Kita sirų rito ypatybė yra ramybės palinkėjimo rezervavimas diakonui. Visose kitose Rytų Bažnyčiose ramybės Dievo tautai palinkėjimas priklauso celebrantui. Ankstyvojoje Bažnyčioje diptikai buvo paplitę visuotinai, bet dabar tėra – turint omenyje jų ankstyvąją prasmę Krikščionybėje – išlikę tik kai kur 37. Pagal pirmykštę prasmę diptikas yra Antikoje rašymui naudota dviejų dalių vaškuota lentelė38, bet ankstyvieji krikščionys taip vadino ir kiekvienoje bendruomenėje turimus sąrašus tų asmenų, kurių vardai už nuopelnus Bažnyčiai būdavo garsiai minimi liturgijos metu. Į šį sąrašą visada būdavo įrašytas vietos vyskupas, o taip pat šventieji, kankiniai, aukotojai bei teisiais pripažinti jau mirę tos bendruomenės nariai. Iki šiol panaši tradicija yra išlikusi pas koptus bei etiopus ir jos tęsėjai yra būtent diakonai, kuriems šiose Bažnyčiose yra rezervuotas šventųjų (kaip kanoninės vienybės tarp giminingų Bažnyčių liudijimas) ir visų Aleksandrijos patriarchų vardų skaitymas.
Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad visi čia minėti Rytų Bažnyčios diakonatui priskirti veiksmai įeina į bizantinį ritą tik kaip plene esse elementai, kitaip sakant, jų dėka liturgija įgauna tą pilnatvę, kurioje jaučiamas visas tradicijos krūvis. Bet tai reiškia, kad tuos elementus arba gali atlikti nebūtinai diakonas, arba jie iš viso nesudaro liturgijos esmės, todėl nėra būtini. Jau pats faktas, kad dauguma stačiatikių parapijų diakonų neturi, leidžia daryti išvadą apie bendrą visoms krikščionių Bažnyčioms diakonato raidos dėsningumą, kurio rezultatas yra diakonų vaidmens sumažėjimas
37Kun. Henryk Paprocki, Diakonat w swietle swiadectw Kosciolow Wschodnich, 704 psl., VOX PATRUM, vol. 17, 1989
38http://www.zodziai.lt/reiksme&word=diptikas&wid=4329
51 krikščionių gyvenime. Šio rezultato požymiai buvo jau seniai pastebimi – pvz., žymaus XIV a. graikų liturgisto Niko Kavasilos darbuose apie diakonatą iš viso nieko nėra parašyta39 . Ilgainiui imta net riboti diakonų skaičių – pvz., Rusijos Imperijoje veikusio ir turėjusio ministerijos statusą Švenčiausiojo Valstybinio Sinodo, kuris faktiškai valdė Rusų Stačiatikių Bažnyčią, oberprokuroro (pasauliečio) D. A. Tolstojaus (XIX a.) sprendimu apie diakono parapijoje būtinumą turėjo pareikšti norą patys parapijiečiai, taip patvirtindami, kad jie sutinka diakoną išlaikyti iš savo lėšų40.
Iš šių požymių matyti, kad būtent liturgija yra ta bažnytinės veiklos sfera, kur Rytų Bažnyčių diakonatas tvirčiausiai išlaikė savo pozicijas. Viena vertus, aiškus rytų krikščionių konservatyvumas liturgijoje tiesiog morališkai įpareigoja juos saugoti dar Didaskalijoje paminėtą tradiciją, pagal kurią vyskupas simbolizuoja Dievą Tėvą, kunigas – Jėzų Kristų, o diakonas – Šventąją Dvasią. Taigi, jei diakonas nedalyvauja liturgijoje, tai ji tarsi ir nebegali savyje atspindėti Švenčiausiosios Trejybės. Kita vertus, įžvelgti diakono kaip Šventosios Dvasios atspindžio simboliką tapo pakankamai sudėtinga, nes ankstyvojoje Krikščionybėje paprastiems ir ypač vargstantiems Dievo tautos atstovams diakonas asocijavosi su tuo, kuris teikia dovanas ir paguodą, bet ta funkcija jau seniai nebėra diakonato išskirtinis bruožas41. Šia prasme Rytų Bažnyčių diakonatas praktiškai nesiskiria nuo Vakarų diakonato, irgi seniai jau nepretenduojančio į karitatyvinės veiklos Bažnyčioje monopolį.
39http://www.deacon.ru/library/deacons-history/10-florovsky.html
40http://www.vehi.net/brokgauz/index.html
41Kun. Henryk Paprocki, Diakonat w swietle swiadectw Kosciolow Wschodnich, 705 psl., VOX PATRUM, vol. 17, 1989
52 III. DIAKONATAS DABARTINĖJE RYTŲ IR VAKARŲ KATALIKYBĖJE
III.1. Diakonatas dabartinėje Rytų Katalikybėje
III.1.1. Bizantinio rito Katalikų Bažnyčių raidos Baltarusijoje ir Ukrainoje apžvalga
XVI a. pabaigoje dalis baltarusių ir ukrainiečių stačiatikių tapo katalikais. Lietuvos Barstos Unijos dėka jų istorija prasidėjo 1596 10 06 – tada ta sąjunga buvo sudaryta42. Taip pradėjo savo egzistavimą Baltarusijos graikų Katalikų Bažnyčia ir Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčia – abi jos atlaikė ir konfrontaciją su disunitais (tais tų Bažnyčių nariais, kurie jau po unijos grįžo į stačiatikybę), ir carizmo persekiojimą, ir sovietines represijas. Tai dvi iš dvidešimt dviejų Rytų Katalikų Bažnyčių, kurių tradiciją sudaro savi (t. y., ne Vakarų) ritai ir kurios, savaime suprantama, laikosi bendros visiems Romos katalikams dogmatikos bei paklusnumo Šventajam Tėvui. Jos abi laikosi bizantinio rito, todėl iš esmės visa, kas jau čia buvo pasakyta apie Rytų diakonatą, tinka ir šių abiejų Bažnyčių diakonatui.
Baltarusijos graikų Katalikų Bažnyčią ir Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčią vienija lietuviams svarbus ypatumas – šių abiejų Bažnyčių susikūrimas bei raida yra tampriai susiję su Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istorija. Apie tai galima spėti jau iš unijos pavadinimo – Lietuvos Brasta yra Baltarusijos miesto Bresto pavadinimo lietuviškas variantas. Unijos priešistorės vienu iš svarbiausių momentų reiktų laikyti popiežiaus Inocento III 1204 m. pasiūlymą Galicijos kunigaikščiui Romanui vainikuotis Galicijos karaliumi mainais už vietos krikščionių vienybę su Šventuoju Sostu. Jo sūnus Danielius tokį pasiūlymą priėmė ir 1253 m. popiežiaus legatas Opizonas jį
42Lietuvių enciklopedija, II t., 310 psl.
53 karaliumi vainikavo, bet Danielius vėliau susitarimą sulaužė ir nuo Katalikybės atsimetė. Ruošiant dirvą unijai daug nuveikė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila, kuris leido už stačiatikių ištekėjusioms katalikėms palikti savo vyrus, o vyrams katalikams leido palikti savo stačiatikes žmonas bei katalikų vyskupams leido rinkti mokesčius ne tik iš jų žemėse gyvenančių katalikų, bet ir iš stačiatikių. Vėliau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto iniciatyva įvyko Naugarduko vietinis stačiatikių bažnytinis susirinkimas (1415 m.), kuriame buvo paskelbtas atsiskyrimas nuo Maskvos patriarchato ir išsirinktas savas metropolitas Grigas Camblakas, kuris po kurio laiko buvo deleguotas į Konstancos susirinkimą tartis dėl unijos, tiesa, jo pastangos tuokart rezultatų nedavė. Šiuo atveju iš dalies galima kaltinti patį susirinkimą, kuris planavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Rytų krikščionių interesų paisyti tik bažnytinės politikos Bizantijos atžvilgiu kontekste, nes panašaus delegato tikėjosi sulaukti iš Konstantinopolio ir delsė, kol tas kontekstas taps aiškesnis. Bet ir patys LDK stačiatikiai vengė demonstruoti aiškų apsisprendimą, o jų metropolitas Grigas bei jo įpėdinis Misajilas tiesiog žaidė dvigubą žaidimą – priėmę konsekraciją iš graikų unitų patriarcho ir palaikydami ryšius su Šventuoju Sostu, jie kreipėsi ir į Konstantinopolio patriarchą, prašydami patvirtinti juos valdžioje. Viena iš XVI a. problemų, su kuria susidurti teko ir LDK katalikams, ir stačiatikiams, buvo patronato teisė. Pagal šią teisę bažnyčių, vienuolynų ir kitų krikščioniškų institucijų pasauliečiai fundatoriai turėjo galią pasirinkti savo kuruojamoms institucijoms dvasininkus, o taip pat prižiūrėti jų turtą. Tai leisdavo jiems, pvz., be vyskupo žinios išvaryti nepatikusį kunigą. Tokia situacija labai demoralizavo dvasininkiją, todėl stačiatikiai pasauliečiai ėmė burtis į brolijas, kurias rėmė metropolitai, be to, Konstantinopolio patriarchas Jeremijas 1588 m. vizitacijos metu patvirtino įstatus Vilniaus ir Lvovo brolijomis, o pastarajai dar ir suteikė stauropigiją – tiesioginį pavaldumą Konstantinopoliui. Būtent Lvovo vyskupas Gedeonas Balabanas ir buvo vienas iš unijos iniciatorių stačiatikių pusėje, 1590 06 24 su dar trimis vyskupais padėjęs savo parašą po susijungimo su Šventuoju Sostu deklaracija.
Lietuvos Brastos Unijai jau įvykus, prasidėjo arši polemika tarp tapusių katalikais LDK Rytų krikščionių ir stačiatikių. Pastarieji 1599 m. Vilniuje netgi buvo sudarę sąjungą su dogmatiškai jiems taip tolimais protestantais dėl tarpusavio pagalbos, taip siekiant užsitikrinti savo interesus LDK politiniuose sluoksniuose. Neteisinga būtų jų poziciją laikyti vien tik gynybine – iš jų pusės būta labai
54 aktyvios propagandos, kurios akivaizdžiausiu rezultatu reiktų laikyti disunitus. Disunitais būdavo vadinami ta dalis Rytų krikščionių, kuri po unijos priėmimo atsimetė nuo Katalikybės atgal į stačiatikius. Vis dėlto iki pat III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. teisių tikybinėms grupėms užtikrinimo politika Lietuvoje bei Lenkijoje buvo pakankamai demokratiška ir efektyvi, todėl visi tarpkonfesiniai konfliktai paprastai būdavo išsprendžiami civilizuotais būdais.
Visai kitaip tokie reikalai buvo tvarkomi Rusijos Imperijoje, kurios valdiniai privalėjo gyventi su nuostata, kad bet koks gėris jų gyvenime yra carų malonė, o ne rezultatas veiklos, kurią skatina teisėta galimybė naudotis visuotinai priimtų sugyvenimo principų apibrėžta laisve. Tiksliau sakant, Rusijos Imperijai atitekusios Abiejų Tautų Respublikos Rytų katalikams (kaip ir visų kitų tikėjimų bei konfesijų tikintiesiems) teko pamiršti apie savo prigimtinę teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą ir savo padėtį suvokti kaip imperatoriaus valios padarinį. O ta valia jų atžvilgiu buvo negailestinga – imperatorė Kotryna II nusprendė Rytų Katalikybę Rusijos Imperijoje visai sunaikinti. Dėl to buvo panaikinta daugiau kaip pusė parapijų (iš visų vyskupijų leista buvo veikti tik Polocko arkivyskupijai), taip pat uždaryta daug vienuolynų bei prie jų veikusių mokyklų. Su jos įpėdiniu Rusijos Imperijos soste Povilu I palaikęs gerus santykius popiežiaus nuncijus Lorenzo Litta pasistengė įtakoti pasikeitimus Peterburgo politikoje Rytų katalikų atžvilgiu, todėl jų padėtis šiek tiek pagerėjo – net buvo jiems leista atkurti dvi vyskupijas (Lietuvos Brastoje bei Lucke). Imperatorius Aleksandras I irgi buvo santykinai jiems palankus, bet jo įpėdinis Mikalojus I grįžo prie užmojo likviduoti unitus kaip konfesiją. Labai patogiu įrankiu carizmo rankose šiam tikslui pasiekti (o kartu ir surusinti baltarusius bei ukrainiečius) tapo vyskupas Juozapas Semaška, protegavęs tuos dvasininkus, kurie norėjo pereiti į stačiatikybę, o ištikimuosius Katalikybei pasmerkdavęs įvairioms bausmėms. Jis 1839 m. įteikė imperatoriui prašymą prijungti rytų katalikus prie stačiatikių ir pats oficialiai prisiekė kaip stačiatikių vyskupas. Nuo to laiko Rytų katalikai Rusijos Imperijoje tapo nelegalia konfesine grupe, kurią valdžia persekiojo ir vertė reikšti paklusnumą stačiatikių hierarchams per prievartą. Tai vis dėlto nebuvo pats juodžiausias laikotarpis Baltarusijos graikų Katalikų ir Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčių istorijoje – dar žiauresnės represijos prasidėjo po 1946 m., kai šias Bažnyčias už įstatymo ribų paskelbė jau sovietinė valdžia ir siekė jų narius sunaikinti ne tik kaip konfesiją, bet tiesiog likviduoti fiziškai43.
43Lietuvių enciklopedija, II t.,310psl. 55 Vis dėlto abi Graikų Katalikų Bažnyčios represijas atlaikė ir išėjo iš pogrindžio 1989 m. gruodį, tuo pat pradėtos kurti pirmosios parapijos. Dabar Ukrainoje antroji pagal tikinčiųjų ir parapijų skaičių yra Ukrainos graikų Katalikų Bažnyčia. Baltarusijoje graikų katalikų procentas mažesnis44.
III.1.2. Diakonatas Rytų Katalikų Bažnyčių kodekse
Vienas iš pagrindinių uždavinių, kurį sau kėlė Rytų Bažnyčių Kanonų Kodekso rengėjai, buvo tų Bažnyčių tradicijos naujajame teisyne išsaugojimas. Dėl šios priežasties, Rytų katalikų diakonato teisinė padėtis yra iš esmės identiška visų kitų Rytų Bažnyčių diakonato teisiniam statusui. Tai atspindi ir kanonai, kuriuos šiuo atveju verta panagrinėti detaliau. Pagal šiuos kanonus, pavyzdžiui, diakonas gali būti (jei tai neprieštarauja vietinei teisei) kurijos kancleriu (kan. 252, 1 paragrafas45), sekretoriumi ar iždininku (kan. 71, 1 paragrafas46). Su šiuo kanonu yra susijęs ir 123 kanono 1 paragrafas47, kuris reikalauja, kad kurijoje besidarbuojantis dvasininkas turėtų nepriekaištingą
44http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=81
45Can. 232 - § 1. Oeconomus eparchialis sede eparchiali vacante officium suum impleat sub auctoritate Administratoris eparchiae; ad oeconomum eparchialem devolvitur administratio bonorum ecclesiasticorum, quae ob sedis eparchialis vacationem administratorem non habent, nisi Patriarcha aut collegium consultorum eparchialium aliter providerunt.
46Can. 71 - § 1. Scrutatores et actuarius ad normam iuris particularis assumi possunt etiam inter presbyteros et diaconos.
47Can. 123 - §1. In curia patriarchali nominetur a Patriarcha presbyter vel diaconus omni exceptione maior, qui ut cancellarius patriarchalis cancellariae patriarchali et archivo curiae patriarchalis praeest a vices gerente, si casus fert, a Patriarcha nominato adiutus.
56 reputaciją. Pagal kan. 238 pirmo paragrafo 8 punktą48 į vyskupijos susirinkimą turi būti pakviesti ir vietos diakonato atstovai, atrinkti laikantis vietinės teisės. Kan. 35449 yra skirtas specialiai diakonatui – jis reikalauja pastoviųjų diakonų mokymui bei ugdymui skirti mažiausiai tris metus. Kan. 358 50 įdomus tuo, kad jis atkreipia dėmesį vieną subtilų šventimų teikimo skirtumą, kurį galima pastebėti tarp Vakarų katalikų dvasininkų šventimų ir jų luomo brolių Rytuose (ir ne tik Rytų Katalikų Bažnyčiose, bet ir apskritai krikščioniškuosiuose Rytuose) įšventinimo. Pagal jį, diakonato šventimai gali būti įtraukimo į vyskupijos dvasininkų skaičių pradžia (kaip kad yra Vakaruose be jokių išimčių), bet nebūtinai. Jame minima, kad pagal sui iuris teisę yra galimos išimtys – čia turima omenyje praktika, kada jau žemesniuosius šventimus gaunantys asmenys yra įtraukiami į vyskupijos dvasininkų sąrašus ir sulaukę diakono šventimų jie jau šiuose sąrašuose figūruoja kaip dvasiniam luomui priklausą tikintieji. Šis kanonas turi sąsają su šio kodekso kan. 32751, kuris teigia, jog sui iuris teisė gali reikalauti, kad į diakonatą būtų priimama tik laikantis šios praktikos, t. y., kad diakonais galėtų tapti tik jau turintys subdiakono šventimus. Tarp kitko, viena 1996 m. Rytų Bažnyčių Kongregacijos instrukcija šitokį reikalavimą įvertino kaip sveikintiną ir sielų gerovei labai naudingą tradiciją. Kan. 394 trečiame punkte52 galima rasti nedidelį skirtumą tarp kunigų ir diakonų teisinės padėties: pagal šį kanoną atleidimas iš dvasinio luomo kunigui skiriamas tik dėl labai svarbios priežasties, o diakonui – dėl
48Can. 238 - § 1. 8° aliquot diaconi ad normam iuris particularis electi
49Can. 354 - Institutio diaconis ad sacerdotium non destinatis propria ex normis supra datis aptetur ita, ut curriculum studiorum saltem per triennium protrahatur prae oculis habitis propriae Ecclesiae sui iuris traditionibus de diaconia liturgiae, verbi et caritatis.
50Can. 358 - Per ordinationem diaconalem aliquis ut clericus ascribitur eparchiae, pro cuius servitio ordinatur, nisi ad normam iuris particularis propriae Ecclesiae sui iuris eidem eparchiae iam ascriptus est.
51Can. 327 - Si praeter Episcopos, presbyteros vel diaconos alii etiam ministri in ordine minore constituti et generatim clerici minores vocati ad populi Dei servitium vel ad functiones sacrae liturgiae exercendas admittuntur vel instituuntur, iidem reguntur tantum iure particulari propriae Ecclesiae sui iuris
57 svarbios. Šio kodekso kanonų, kuriuose yra kalbama apie diakonatą, esama ir daugiau, bet juose diakonai tik paminimi bendrame visos dvasininkijos kontekste, o apie išskirtinius diakonato bruožus ten nekalbama53.
Iš šios Rytų katalikų kanonų apžvalgos matyti, kad pagrindiniai Rytų katalikų diakono teisiniai skirtumai nuo Vakarų katalikų diakono – ordinarinio liturginio asistento vyskupui, kai vyksta pamaldos su pastaruoju bei kvalifikacijos atstovauti Bažnyčią per Santuokos sakramentą nebuvimas – juose nefigūruoja. Tai turi paprastą paaiškinimą – šios Rytų katalikų diakonato kvalifikacinės savybės niekada nebuvo pasikeitusios ir jos Rytų Bažnyčiose yra suvokiamos kaip savaime suprantamas dalykas, nereikalaujantis specialaus teisinio suformulavimo. Dėl šios priežasties apie ką tik minėtąjį diakono ordinarinį asistavimą vyskupui Rytų Bažnyčių Kanonų Kodekse nieko neparašyta – šią normą atskleidžia pati Rytų Krikščionybės tradicija.
III.2. Diakonatas dabartinėje Vakarų Katalikybėje
III.2.1. Vakarų Katalikybės diakonatas po
II visuotinio Vatikano susirinkimo
Apie tai, kad po V a. Vakarų Bažnyčios diakonatas palaipsniui tapo tik etapu kunigo šventimų link, čia jau buvo rašyta. Tridento bažnytinis susirinkimas diakonų padėtį buvo svarstęs ir
52Can. 394 - 3° rescripto Sedis Apostolicae vel ad normam can. 397 Patriarchae; hoc vero rescriptum diaconis sine gravibus, presbyteris vero sine gravissimis causis a Patriarcha licite concedi non potest nec a Sede Apostolica conceditur.
53http://old.ugcc.org.ua/CCEC/CCEC-toc.html
58 priėmęs sprendimą grįžti prie pastoviojo diakonato praktikos, kuri turėjo praplėsti jo veikimą Bažnyčioje, bet šis sprendimas įgyvendintas nebuvo. II Vatikano susirinkimas prie šios idėjos sugrįžo ir ją apsvarstęs numatė, kad diakono šventimus reiktų teikti brandesnio amžiaus vyrams, kurie galėtų būti ir vedę, o taip pat ir jaunuoliams, kurie tarnautų atsiliepę į šį pašaukimą gyvendami celibate. Buvo įvardintos ir priežastys, kurios pagrindė šitokį sprendimą, o tokių priežasčių buvo trys: siekis praturtinti Bažnyčią diakoniškomis funkcijomis, kurių optimalus įgyvendinimas įmanomas būtent tokiu būdu; noras sustiprinti dvasiškai tuos, kurie jau vykdo daugelį diakoniškų funkcijų be jokių šventimų; intencija aprūpinti pagalbininkais tuos kunigus, kurie dėl per mažo savo kunigiškos tarnystės brolių skaičiaus negali efektyviai darbuotis labai didelėse ar po dideles teritorijas išsisklaidžiusiose bendruomenėse, juo labiau, kad yra pastebimas visai neturinčių kunigo katalikiškų bendruomenių augimas. Kartu buvo pripažinta, jog tikrai nėra jokio konkurencijos tarp kunigų ir diakonų pavojaus. Be to, buvo numatyta, kad galimybių, kurias teikia diakonatas, praplėtimas sustiprins Bažnyčią misijų kraštuose.
Startą II Vatikano susirinkimo sprendimų dėl diakonato praktiniam įgyvendinimui davė popiežius Paulius VI, kuris savo apaštališkajame laiške Sacrum diaconatus ordinem (1967 06 18) pateikė bendrąsias nuolatinio diakonato atkūrimo lotynų Bažnyčioje taisykles. Šį Šventojo Tėvo motu proprio verta apžvelgti plačiau, nes jame iš esmės atskleista visa diakonato tarnystės Katalikų Bažnyčioje samprata. Siekiant perteikti šios sampratos pilnatvę, čia komentuojant Sacrum diaconatus ordinem , bus išlaikyta ta pati skyrių ir punktų tvarka, kokia yra šiame popiežiaus Pauliaus VI apaštališkajame laiške. Šiame savo motu proprio popiežius Paulius VI priminė, kad Bažnyčia diakonatui jautė didelę pagarbą nuo seniausių laikų ir laikė diakonus pasekėjais Tautų gydytojo (turimas omenyje apaštalas Paulius), kurie stengiasi dėl Dievo tautos sveikatos pagal savo vyskupų pavedimą. Lygiai tokį pat pavedimą vykdė jo minimas Timotiejus, kuriam pačiam buvo prisakyta žiūrėti, kad jo pasekėjai turėtų reikiamas savybes bei dorybes, idant būtų verti šios tarnystės.
Ant jo, II Vatikano Susirinkimas, laikantis seno papročio, atkreipė dėmesį į garbingąjį diakonatą Lumen gentium konstitucijoje, kaip į trečiąjį šventimų laipsnį kartu su vyskupais ir kunigais, pabrėždamas jo orumą ir pripažindamas šias pareigas labai svarbiomis. Jis priminė, kad tai svarbu ypač dabar, ir kad Susirinkimas puikiai supranta, kaip diakonato tarnystė yra reikalinga ir naudinga šiuolaikinių krikščionių gyvenime, ypač šių laikų situacijoje, kada Katalikų Bažnyčiai reikalingą veiklą
59 šiandien daugelyje gyvenimo sričių kunigams sunku vykdyti ir kad norėdamas išspręsti jų – kunigų – pastoracines ir kitas problemas, Susirinkimas išmintingai nusprendė ateityje atkurti pastovųjį diakonatą, kuris užimtų garbingą ir jam priderančią vietą Katalikų Bažnyčios hierarchijoje.
Nors kai kurios iš diakonų vykdomų funkcijų gali būti vykdomos ir be jų – pastebėjo Šventasis Tėvas – ypač misijų kraštuose, kur jas atlieka pasauliečiai vyrai, tačiau kaip tik ten labai pasitarnautų pastoviojo diakonato tarnystė, nes tų pasauliečių vyrų pagerbimas įvedant apeigomis į apaštalavimą su dvasiniu laipsniu bei įtraukiant juos į dalyvavimą liturgijoje arčiau altoriaus, suteiktų jiems daugiau sakramentinės malonės ir jie galėtų diakonate veiksmingai atlikti tai, ką jau seniai moka .
Tokiu būdu dar labiau atsiskleistų – Šventojo Tėvo ir viso Susirinkimo manymu – pati šios tarnystės esmė, kuri turi, nes visada turėjo, daug potencialo vykdant tam tikrus Bažnyčios uždavinius, kurie kaip tik ir gali būti geriausiai įvykdyti būtent diakonų, atsižvelgiant į specifinį šių uždavinių pobūdį. Savaime suprantama, diakonatas gali, o ir privalo, be kita ko, likti kaip žingsnis į kunigystę tiems, kurie jos – kunigystės – siekia, bet ir pašaukimas į pastovųjį diakonatą turi savi specifinį pobūdį ir tą ypatingą malonę, kuri taip praturtina į dvasinį luomą pašauktuosius, kad jie atranda savo bei savo artimųjų tikrąją laimės pilnatvę, pasišvęsdami nuolat tarnauti Kristaus ir Bažnyčios slėpiniams.
Kadangi nėra būtinybės atnaujinti pastovųjį diakonatą visoje Katalikų Bažnyčioje, turint omenyje pastovaus diakonato tradiciją Rytų Bažnyčiose, o taip pat situaciją skirtinguose kraštuose ir net kontinentuose, pastoviojo diakonato atkūrimo reikalai didele dalimi tebūnie – Šventojo Tėvo siūlymu –teritorinių Vyskupų Konferencijų kompetencijai, kurių sprendimus šiuo klausimu popiežius tiesiog patvirtintų, pagal vietos duomenis nusprendęs, kiek ir kur yra naudinga išplėsti tokių diakonų tinklą, idant jie galėtų naudingai vykdyti pastoraciją. Ten, kur tai pasiteisintų, ne tik verta, bet net ir būtina išleisti konkrečius teisės aktus šioje srityje, siekiant efektyviai veikti bei prisitaikyti prie dabartinių sąlygų. Susirinkimas su laiku pateiks naujų nurodymų ir instrukcijų kaip veikti šia linkme atsižvelgiant į sąlygas, kurios yra ne tik turi būti tinkamos jau apsisprendusiems prisimti diakono tarnystę, bet taip pat ir palankios kandidatų į pastovųjį diakonatą švietimui bei ugdymui.
Pradžiai dera – atkreipė dėmesį Šventasis Tėvas – patvirtinti ir apibrėžti gaires bei orientacines kryptis tiems, kurie turi tapti pastoviaisiais diakonais, kad viskas būtų teisėta ir vykdoma, jeigu nenurodyta kitaip, pagal Kanonų teisės kodeksą, kuris nustato teises ir pareigas diakonams lygiai taip pat, kaip kad ir visiems dvasininkams, tame tarpe ir tai, kas gali būti pripažintas tinkamu 60 konkrečiai tarnystei. Savaime suprantama, skirtingiems dvasiniams laipsniams nustatomos skirtingos nuostatos.
I. Toliau šiame motu proprio ir išvardijamos tos gairės, apie kurias Šventasis Tėvas ir kalbėjo:
1. Teisinę atsakomybę dėl būtinybės imtis pastoviojo diakonato steigimo reikalų ir apskritai nuspręsti, ar jis iš viso būtinas, suteikti vyskupų konferencijoms. Popiežiui tokiu atveju tektų sutikimo davimo teisė, nes jo požiūris dar svarbesnis, kai kyla klausimas dėl pastoviojo diakonato įsteigimo, atsižvelgiant – visų svarbiausia – į tai, kiek naudos tai atneštų sielų gerovei, o jau po to būtų žiūrimi argumentai, pagal kuriuos būtų sprendžiama apie diakonato naudingumą vietos hierarchijai.
2. Kaip jau minėta, vietos vyskupų konferencijos prašymą patvirtintų Apaštalų Sostas, atsižvelgdamas į priežastis, apie kurias informuotų pareiškėjas. Jis taip pat pateiktų planą, kaip būtų geriau pereiti prie naujos praktikos, atsižvelgiant į padėtį pareiškėjo regione, taip pat atkreipiant dėmesį į kitus faktus, galinčius patvirtinti, kad esama tikros vilties pasiekti gerų rezultatų iš šio užmojo. Jis taip pat turėtų numatyti, kad tokios formos diakonatas jo krašte turi daugiau perspektyvų – ar tinkamų jaunų vyrų, kurie galėtų ir turėtų tarnauti diakonais celibate, ar vis dėlto vyrų, kurie būtų daugiau brandaus amžiaus jau gyventų santuokoje. Žinoma, negalima būtų atmesti ir abiejų variantų vienoje vietoje taikymo.
3. Po patvirtinimo gavimo iš Šventojo Sosto, kiekvienoje vyskupijoje turėtų būti nustatyta tvarka, pagal kurią būtų aišku, kaip čia bus teikiami pastoviojo diakonato šventimai. Lygiai taip pat reikalinga išleisti nuostatus, pagal kuriuos būtų kandidatų prašymų nagrinėjami ir koordinuojamas jų ruošimas, o taip pat apsvarstytini ir klausimai apie nevertųjų iš kandidatų į pašalinimą iš luomo, bei pašalinimo taisyklės.
Ordinarams dera apsvarstyti šiuos klausimus ir savo valstybių lygmenyje, tai yra, nacionalinėse vyskupų konferencijose, o taip pat po tokių apsvarstymų pateikti ataskaitas Šventajam Sostui.
II. Kito klausimų komplekso gairės lietė konkrečius kandidatų duomenis bei jų mokymą:
4. Jaunų vyrų diakonatas būtų ruošiamas pagal nuostatas, patvirtintas Susirinkimo, kuriuose vienas iš svarbiausių punktų būtų tas, kad tokie diakonai privalėtų laisvai prisiimto laikytis celibato.
61 5. Nuolatinio diakonato šventimai neturėtų būti suteikiami jaunesniems kaip 25 metų vyrams. Tačiau galimas aukštesnis amžiaus cenzas, jei dėl savų priežasčių tokį nustato vietinė Vyskupų Konferencija.
6. Jauni vyrai mokytųsi diakono tarnystei naudingo mokslo specialioje seminarijoje, kuriai vietos kurija parūpintų dorų ir kompetentingų dėstytojų, idant šie išmokytų juos tų dalykų, kurie būtini Bažnyčios tarnams norintiems turėti reikalingų įgūdžių bei motyvacijos vaisingai vykdyti savo pareigas.
7. Dėl tokių seminarijų įsteigimo galėtų susikooperuoti keletos vieno krašto vyskupijų vyskupai arba, jei tai būtų naudinga dėl vietos specifikos, visų vyskupijų esančių toje pačioje šalyje, žinoma, atsižvelgiant į skirtingas vietos aplinkybes. Norėdami efektingai išnaudoti tokią situaciją, seminarijos valdymui tebūnie pasirinktas tinkamiausias šioms pareigoms asmuo, kuris turėtų akademinį išsilavinimą ir sugebėtų tvarkytis pagal nustatytą programą dėl ugdymo ir studijų pagal bendrus standartus.
8. Į diakonato seminariją derėtų priimti tik tuos jaunus vyrus, kurie būtų parodę deramos pagarbos bei nuoširdaus troškimo darbuotis šventojoje hierarchijoje vardan krikščionių bendruomenė. Jie privalėtų būti jau įgiję pakankamai žinių iš mokyklos, gyvenimo praktikos, o taip pat iš savo šeimos.
9. Specialusis rengimasis diakonatui turėtų tęstis ne trumpiau kaip trejus metus. Atskirų dalykų kursai turėtų būti paskirstyti programoje taip, kad kandidatai nuosekliai ir palaipsniui išmoktų ir morališkai pasirengtų vykdyti diakonato uždavinius. Visa studijų programa, kuri turi atitikti iš anksto nustatytą studijų planą, turi būti pakankamai visapusiška, nes be pačių pagrindinių diakonato uždavinių, kandidatai turi būti susipažinę ir su ekstraordinarinių sprendimų priėmimo praktika, nekalbant apie jau apie tai, kad jiems gyvenime teks susidurti su įvairių patarnavimų pageidaujančiais tikinčiaisiais.
10. Be to, jie turi būti pasirengę pamokyti vaikus praktiškų patarnavimo liturgijos metu pratimų, o taip pat kitus tikinčiuosius. Jie turi būti pajėgūs perteikti Krikščionybės pagrindus, turėtų sakralinio giedojimo įgūdžius, bei būtų pratę skaityti ir aiškinti Šventąjį Raštą. Reikalinga, kad jie galėtų tuo užsiimti su tikinčiaisiais, sugebėtų kalbėtis su žmonėmis apie tai ir skatintų juos priimti sakramentus, o taip pat mokėtų prižiūrėti ligonius ir kitus būtinos pagalbos reikalingus asmenis.
III. Vienas iš pačių svarbiausių pastoviojo diakonato klausimų – celibato klausimas:
62 11. Kalbant apie vyresniojo amžiaus pašauktuosius į diakonatą, tai būtina atkreipti dėmesį į tai, kad diferenciacijai tarp viengungių ir susituokusiųjų čia neturi būti vietos. Tačiau viena norma turi būti privaloma – vedusieji neturėtų būti prileidžiami prie diakonato šventimų be savo žmonos sutikimo. Būtina taip pat, kad niekas neabejotų jų nepriekaištinga krikščioniška morale ir kad visi tokių asmenų vertinimai nekeltų abejonių dėl jų tikėjimo bei sugebėjimo vykdyti diakoniškas pareigas.
12. Kandidatams į pastovųjį vedusiųjų diakonatą Šventasis Tėvas siūlė įvesti 35 metų amžiaus cenzą, ir tai turėtų būti suprantama, nes šiai tarnystei būtina yra visų pirma dvasinė branda, o taip pat gyvenimiškos patirties pamato turėjimas bei dvasininkų ir tikinčiųjų ilgalaikio pasitikėjimas ir žinojimas iš jų pusės, kad jie yra pavyzdys tikrai krikščioniško gyvenimo. Jie taip pat privalo turėti moralės ir sąžiningumo propaguotojų reputaciją ir šias vertybes skleisti savo aplinkoje.
13. Tokių kandidatų šeimyninė aplinka – Šventojo Tėvo nuomone – yra puikus indikatorius jų tinkamumui patikrinti. Jei giliai tikintis vyras siekia diakonato tarnystės ir jis daug metų gyveno santuokoje, tai pagal jo sugebėjimą tvarkytis savo namuose bei tai, kaip jo žmona ir vaikai yra prižiūrėti, galima numatyti, kaip jis sugebės tvarkytis savo diakoniškoje tarnystėje.
14. Nors galima viltis, kad vyresni vedę kandidatai į diakonus turi daugiau žinių bei patirties už tuos jaunuolius, kurie renkasi diakonatą celibate, bet ir vyresniesiems reiktų taikyti tas normas, apie kurias buvo kalbama šio motu proprio 8, 9 ir 10 punktuose. Tai turėtų nuspręsti vietos bažnytinė valdžia, t. y., vietos Vyskupų konferencijos, kurios pagal savo situaciją turėtų matyti, kiek yra būtina savo kandidatus akademiškai paruošti atitinkamoms pareigoms. Šiaip ar taip, dėl šios priežasties, tebūna nustatytas laikotarpis kandidatų mokymui į specialioje seminarijoje, kur jie sužinotų ir išmoktų visko, ko reikia savo pašaukimui geriausiu būdu realizuoti savo pasirinktoje pastoviojo diakonato tarnystėje.
15. Taip pat turi būti numatyta ir situacija – ir į tai Šventasis tėvas atkreipė ypatingą dėmesį – kad gali būti puikių kandidatų į pastovųjį diakonatą, bet nebūti sąlygų jų akademiškai paruošti. Jei būtų neįmanoma leisti kandidatams mokytis seminarijoje, tai jų ugdymą reiktų patikėtas labai gabiam ir patyrusiam kunigui, kuris būtų geru globotoju ir mokytoju bei sugebėtų deramai ištirti kandidatų pamaldumą, protingumą ir dvasinę brandą. Visada reikia ieškoti būdų, kurie užtikrintų diakonų paruošimą ir tuomet, kai vienintelė galimybė išsiugdyti pastoviųjų diakonų yra tik tokia.
63 16. Turi būti aiškiai nustatyta, o tikinčioji bendruomenė turi būti apie tai informuota, kad pastovieji diakonai gali gauti šiuos šventimus jau vedę (būtent priėmę Santuokos sakramentą), bet po šventimų jie jau negali tuoktis pagal Bažnyčios kanonus, o šios normos pažeidimo atveju jie būtų griežtai baudžiami įstatymu.
17. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad diakonai geriausiu atveju te nesinaudoja pasaulietine profesija ar užsiėmimu, nebent, jei vietos Ordinaro nuomone, nebūtų galimybės patenkinti finansinius poreikius kitaip. Mat tokiu būdu diakonai pilnai išnaudoti save Bažnyčios labui ir šventai tarnystei.
IV. Pastoviųjų diakonų santykis su vietos bažnytine valdžia pagal šias gaires:
18. Bet koks diakonas, kuris nepriklauso kokiam nors vienuolynui, turi teisiškai priklausyti kokiai nors vyskupijai.
19. Taisyklės, kurios taikomos tinkamai socialinei apsaugai (o taip pat dėl socialinio draudimo) kunigų atžvilgiu, turi būti numatytos ir pastoviųjų diakonų naudai, taip pat atsižvelgiant į tai, ar diakonas gyvena santuokoje, ar turi vaikų, ar jo žmona irgi darbuojasi bažnytinėje struktūroje, etc.
20. Klausimų dėl pastoviųjų diakonų išlaikymo kompetencija turi priklausyti vyskupų konferencijoms, kurios turėtų išleisti atitinkamus nuostatus dėl diakono ir jo šeimos išlaikymo, ypač atsižvelgiant į krašto bei jo miestų skirtingas pragyvenimo aplinkybes, o taip pat vietos ypatybes.
21. Diakonai turėtų pragyventi iš pajamų, gautų iš savo tarnystės ir patenkinti savo ir savo šeimų poreikius.
V. Diakonų liturginės teisės, pareigos, reikšmė ir šios tarnystės ryšys su tradicija:
22. Vadovaujantis II Vatikano Susirinkimo nutarimais , diakonas turėtų vykdyti tokias liturgines užduotis;
1) patarnauti vyskupams ir kunigams per liturgines apeigas viskuo, sutinkamai su liturginių knygų reikalavimais; 2) teikti iškilmingas Krikšto apeigas, laikantis nustatytų ceremonijų, tiek krikštijant vaikus, tiek 64 suaugusiuosius; 3) patarnauti teikiant Eucharistiją, vykdant visa, kad šv. Komunija būtų suteikiama tikintiesiems deramu būdu, taip pat padėti kunigams prie mirštančiųjų, taip suteikiant žmonėms amžinojo gyvenimo vilties; 4) jeigu nėra kunigo, diakonas galėtų kvalifikuotai laiminti santuokas, jei tik suteiktų leidimą vietos vyskupas; 5) teikti sakramentalijas, vadovauti laidotuvėse ir palydėti į kapines tikintįjį mirusįjį; 6) teisingai aiškinti Šventąjį Raštą, iš jo mokyti tikinčiuosius bei skatinti žmones jį skaityti; 7) vesti litanijas, kitas religines apeigas, ypač kai nėra jokio kunigo, o žmonės nori mestis bei garbinti Dievą; 8) atsakingai vadovauti Dievo Žodžio liturgijai ir tam tikslui organizuoti žmones, ypač ten, kur nėra kunigo; 9) vykdyti labdaros ir socialinės veiklos, administravimo ir organizavimo darbus, atstovauti hierarchiją; 10) valdyti bendruomenes teisiškai atstovaujant kleboną atokiose bendruomenėse suderinus tai su vyskupu; 11) organizuoti, propaguoti ir skatinti apaštalavimo bei karitatyvinę bendruomenės veiklą.
23. Visos šios funkcijos turi būti atliekamos nuolatos bendraujant su vyskupu ir jo kurija, kuri pagal derintų visus veiksmus tarp diakono, vyskupo ir kunigo, kuris vadovauja tam diakonui ir yra už jį atsakingas. . 24. Kiek tai įmanoma tegul diakonai būna aktyvi ir veiksminga dalis vietinės pastoracinės tarybos.
VI. Diakonatas kaip labai svarbi Dievo Žodžio tarnystės grandis ir pastoracijos dalis:
25. Diakonai tesijaučia vykdą sakralią pareigą, tarnaudami Kristui ir Bažnyčios slėpiniui, tegul jie nuolat susilaiko nuo bet kokio moralinio blogio, ir visada stengiasi įtikti Dievui, idant būtų pasirengę bet kokiam geram darbui dėl sielų išgelbėjimo. Pagrindiniai jų gyvenimo elementai tebūnie – kaip ir prisako Šventasis Tėvas – savęs tobulinimas dėl efektyvesnio dalyvavimo liturginiame gyvenime, dėl maldos, pamaldumo praktikavimas, paklusnumas, meilė artimui ir sąžinės grynumas. Taip pat tikėjimo aistra.
26. Tegul bus Vyskupų konferencijos nuolatinėje paieškoje veiksmingesnių priemonių, kurių dėka diakonato tarnavimas nuolat tobulėtų, pagilėtų dvasinis gyvenimas diakonų nepriklausomai nuo to, 65 viengungiai jie, ar jie yra šeimos žmonės, seniai ir laimingai gyvenantys bažnytinėje santuokos.
Vietos ordinarai turi užtikrinti, nepamiršdami diakonų priklausomybės dvasiniam luomui, kad diakonai: 1) vykdytų savo pareigą apmąstyti Kristaus slėpinį ir medituotų Dievo žodį; 2) dažnai ar net kasdien, kiek galima, aktyviai dalyvautų šv. Mišiose, priimtų Eucharistiją su atsidavimu; 3) dažnai eitų Atgailos, būtų šios praktikos pavyzdys, idant su švaria sąžine galėtų vykdyti savo tarnystę; 4) gerbtų, melstųsi ir būtų uoliai atsidavę Švč. Mergelei Marijai, Dievo Motinai.
27. Kadangi viena iš svarbiausių dvasininkų luomo disciplinos priemonių yra brevijorius, tai jo skaitymą tegul praktikuoja ir diakonai. Šią tvarką tegul reglamentuoja ir prižiūri vietos Vyskupų Konferencija.
28. Vyskupijų diakonai privalo bent kas trejus metus atlikti rekolekcijas, susirinkę specialiuose rekolekcijų ar kitokiuose religinių praktikų namuose, vadovaujami pamaldaus rekolekcijų vedėjo ar vedėjų.
29. Idant diakonai nenutrauktų seminarijoje pradėto mokslo, ypač biblinių studijų, tegul jie nuolat skaito Bibliją. Tokiu būdu jie ir patys tobulės, ir bus naudingi Bažnyčiai, nes taip jie taps pajėgūs tinkamai mokyti katalikų doktrinos ir stiprinti teologinį išprusimą tarp tikinčiųjų. Norint tai pasiekti, diakonai turėtų būti pakviesti dalyvauti Šventajam Raštui skirtose konferencijose, posėdžiuose ir seminaruose.
30. Diakonai dėl savo ypatingos padėties ir visiems tikintiesiems suprantamų priežasčių privalo rodyti pagarbą ir paklusnumą vyskupui. Bet tegul vyskupai taip pat tegul vertina šiuos Dievo žmones ir apsupa juos savo tėviška meile. Jei diakonas yra atsikėlęs iš kitos vyskupijos ir tik pradeda tarnavimą naujoje vyskupijoje, tai Ordinaras tepasirūpina jo tinkama integracija, pavesdamas vyresniojo priežiūrai.
31. Diakonų liturginių rūbų naudojimas turi atitikti vietos papročius, pagal vyskupų konferencijos aktus.
66 VII. Pastoviųjų diakonų, kurie priklauso įvairioms vienuolijoms, ypatybės ir statusas:
32. Pastoviojo diakonato teisę vyrams vienuoliams garantuoja Šventasis Sostas, savaime suprantama, atsižvelgiant į savą vienuolynų regulą ir Generalinių Kapitulų šiuo klausimu nustatytą tvarką bei statutus.
33. Diakonai vienuoliai tegul vykdo savo tarnystę atiduodami pagarbą ir vyskupo autoritetui, ir savo vienuolijos viršininkams pagal regulą, o taip pat savo vienuolijos kunigams. Pastarieji te nepamiršta, kad ir diakonai turi savo teises ir pareigas bei yra jų vienuolijos broliai ir jos nariai.
34. Diakonas vienuolis tegul nepažeidžia savo regulos ir būna nuolat arba savo teritorijoje, kurioje yra jo vienuolija, arba kur kitur, bet suderinus su vietos Ordinaro valia ir tos valios raštišku patvirtinimu.
35. Tai, kas čia pasakyta apie vienuolynų pastoviuosius diakonus, iš esmės tinka ir kitų pašvęstųjų institutų pastoviesiems diakonams bei draugijoms, kurios gyvena pagal evangelinius patarimus.
VIII. Baigiamasis Šventojo Tėvo žodis atkuriamojo pastoviojo diakonato klausimu.
36. Šių gairių įgyvendinimas turėtų būti kuo greičiau pradėtas, nes Šventasis Sostas gali užtikrinti, kad šių normų bus laikomasi, idant Bažnyčia praturtėtų pastoviojo diakonato teikiamomis galimybėmis, kurios iki šio laiko buvo galbūt ir per mažai apgalvotos, įvertintos ir Bažnyčios išnaudotos.
Galiausiai, po šių nuostatų pateikimo, Bažnyčia tikisi naujų impulsų pašaukimams iš tikinčiųjų bendruomenių, kurios gali rasti vietos tokiems dvasiniams žygdarbiams ir mūsų laikais, sekdami pavyzdžiu pirmųjų Krikščionybės amžių ir vėlesnės praeities diakonų, tokių šv. Steponas – kankinys.
Tai, kas čia išsakyta, buvo nuspręsta Susirinkime Bažnyčios naudai ir yra orientuota į jos atnaujinimą, bet kartu tai neatšaukia praeityje priimtų sprendimų dėl diakonato tarnystės 54 .
54http://www.kkbids.episkopat.pl/dokumentypovii/motuproprio/1.htm
67 Po metų buvo išleista apaštališkoji konstitucija Pontificalis romani recognitio (1968 06 18), kurioje buvo aprobuotos visų laipsnių šventimų teikimo apeigas, taip pat apibrėžti šių įšventinimo aktų turinys bei forma. Kiek vėliau popiežius savo apaštališkajame laiške Ad pascendum (1972 08 15) patikslino kandidatų į diakonus leidimo šventinti bei jų įšventinimo sąlygas. Nors pagrindinis visų šių pastangų tikslas buvo pastoviojo diakonato Vakarų Katalikų Bažnyčioje atkūrimas, bet iš esmės jomis buvo siekiama sustiprinti visą diakonatą bendrai, idant diakonai taptų plataus veikimo ne tik vyskupų, bet ir kunigų bendradarbiais, o taip pat turėtų realios galios savarankiškai vykdyti kai kuriuos Bažnyčios uždavinius, kartu išlaikant tradicijos tęstinumą55. Tokiu būdu popiežiaus posusirinkiminiais dokumentais buvo duotas teisinis pagrindas suteikti diakonams ordinarinę galią būti Bažnyčios atstovais Santuokos sakramento metu. Naudojimasis šia galia leidžia diakonams efektyviai darbuotis vienur sumažinant dvasinių patarnavimų krūvį kunigams, kitur kunigus pilnai pakeičiant.
III.2.2. Vakarų Katalikybės diakonatas
Kanonų Teisės Kodekse
Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi Katalikų Bažnyčios tikintieji yra Eucharistijos priėmėjai, be ne visi yra jos teikėjai. Teikti šį sakramentą gali tik bent kunigo šventimus turintys katalikų dvasininkai, todėl visa, kas bažnytinės teisės sakoma apie Eucharistijos priėmėjus praktiškai be išimties tinka visiems Bažnyčios nariams pasauliečiams ir diakonams. Šio sakramento priėmimas diakonams yra ir pareiga, ir teisė. Kaip teigia Visuotinio Vatikano II Susirinkimo dekretas PRESBYTERORUM ORDINIS , ,,švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis``, todėl, ,,tikinčiuosius, jau pažymėtus šventuoju krikštu ir sutvirtinimu, jos priėmimas visiškai įjungia į Kristaus kūną``56 . Tą pačią mintį, tik kitais žodžiais, tęsia Katalikų Bažnyčios katekizmas daugelyje vietų, viena iš kurių yra, pvz., 1326 paragrafas: ,,švęsdami Eucharistiją, mes jau dabar jungiamės su
55http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/nuolatiniu-diakonu-ugdymo.html
56http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/presbyterorum-ordinis.html#s5
68 dangaus liturgija ir iš anksto ragaujame amžinojo gyvenimo, kuriame Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28)``57. Tokiems autoritetingiems bažnytiniams dokumentams šitaip aiškiai įvardijus Eucharistiją kaip esminį Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų – tame tarpe ir diakonų – dvasinio gyvenimo elementą, bažnytinių kanonų kodeksui lyg ir nebūtų reikalo tai kartoti, bet kan. 897 tiesiog primena, kad ,,pats kilniausias sakramentas yra švenčiausioji Eucharistija, kuriame pats Viešpats Kristus pasilieka, yra aukojamas ir priimamas bei kurios dėka nuolatos gyvena ir augina Bažnyčią. Eucharistinė auka, Viešpaties mirties ir prisikėlimo atminimas, kurioje įamžinama Kryžiaus Auka, yra viso krikščioniškojo kulto bei gyvenimo viršūnė ir šaltinis, kurios dėka išreiškiama ir skatinama Dievo tautos vienybė ir kuriamas Kristaus Kūnas. Kiti sakramentai ir visi Bažnyčios apaštalavimo darbai yra glaudžiai susiję su Švenčiausiąja Eucharistija ir pagal ją tvarkomi.58 `` O šiaip tai kiekvienas sąmoningas diakonas gerai žino, kokia svarbi jo išganymui yra Eucharistija. Kai žmogaus širdis yra pilna meilės bei pagarbos šiam sakramentui, tai teisei belieka tik konstatuoti šią aplinkybę: ,,Rengdamiesi tinkamai priimti šį sakramentą, tikintieji laikosi jų Bažnyčioje nustatyto pasninko. Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) turi išreikšti pagarbą, iškilmingumą ir džiaugsmą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus kaip svečias.``59 Vis dė lto Katalik ų Ba ž ny č ios kanonams tenka konkretizuoti kai kuriuos reikalingus aiš kaus apibr ėž imo dalykus, kurie lie č ia šį sakrament ą . Jie primena (kan. 92060), kad jei nesama neį veikiam ų kli ūč i ų , pri ė jusiam Pirmosios Komunijos tikinč iajam (savaime suprantama, ir pakrik š tytam) dera Eucharistiją priimti bent kart ą metuose, velykiniu laikotarpiu. Š io minimalaus reikalavimo vykdymą galima laikyti riba, u ž kurios save pastač iusi ų asmen ų tik ė jimas tampa kvestionavimo objektu – papras č iau
57http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N15301.html
58Can. 897 – Augustissimum Sacramentum est sanctissima Eucharistia, in qua ipsemet Christus Dominus continetur, offertur et sumitur, et qua continuo vivit et crescit Ecclesia. Sacrificium eucharisticum, memoriale mortis et resurrectionis Domini, in quo Sacrificium crucis in saecula perpetuatur, totius cultus et vitae christianae est culmen et fons, quo significatur et efficitur unitas populi Dei et corporis Christi aedificatio perficitur. Cetera enim sacramenta et omnia ecclesiastica apostolatus opera cum sanctissima Eucharistia cohaerent et ad eam ordinantur
59http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N15301.html, 1387 paragrafas.
69 sakant, kaž in, ar verta laikyti katalikais tuos, kurie net š ito reikalavimo iš pildyti nesugeba. Gi normalios diakono dvasin ė s sveikatos palaikymui – vaizdž iai sakant, imuniteto prie š nuod ė m ę į gijimui – dera dalyvauti Eucharistijos š ventime kiekvien ą sekmadien į , kaip kad yra į pareigojusi Baž ny č ia. Paprastai nesantys sunkios nuod ė m ė s b ū senoje uol ū s tikintieji šį sakramentą priima visada, kai tik turi prog ą dalyvauti Eucharistijos šventime – t. y., š v. Mi š iose, bet esant rimtai prie ž as č iai į manoma Eucharistiją gauti ir ne š v. Mi š i ų metu (kan. 91861). Viena iš diakonato pareigų yra Eucharistijos dalinimas ne š v. Mi š i ų metu, kai j ų globoje esantys tikintieji negali normaliomis są lygomis patenkinti savo esminio dvasinio poreikio – dalyvavimo Eucharistijos š ventime su kunigu prie š akyje.
Nors Baž ny č ia yra gerokai palengvinusi eucharistinio pasninko reikalavimus, jie vis dė lto yra ir dera j ų laikytis – likus valandai iki sakramento (š ia prasme jis yra visas Eucharistijos š ventimas, t. y., š v. Miš ios yra sakramentas) privalu nieko nevalgyti ir negerti, nors, jei yra reikalas, leidž iama vartoti vanden į bei vaistus. Kita vertus, apie tai kalbantis kanonas vis dė lto primena, kad net š ie tikrai nesunk ū s eucharistinio pasninko reikalavimai nė ra grie ž tai privalomi ligoniams bei juos slaugantiems asmenims. Diakonų gi pareiga – š ias ž inias apie pasnink ą perduoti tikintiesiems.
Savaime suprantama, kad kviesdama savo tikinč iuosius į Eucharistijos š ventim ąžč Ba ny ia turi omenyje ne pasi žūėąįšš i r jim v. Mi ias bei homilijos pasiklausymą ž i ū rov ų pozicijoje, bet aktyv ų dalyvavim ą bendrose maldose, giesmė se bei atliepuose. Dar daugiau, pasaulie č iai gali aktyviai dalyvauti Eucharistijos š ventime prisiimdami labai atsakingas zakrastijon ų ar kitų patarnautoj ų (pvz., skaitan č i ų j ų skaitinius) pareigas. Č ia v ė lgi diakonams yra ką veikti informuojant tikin č iuosius pastoraciniais klausimais. Apie, pvz., skaitovų atsakomyb ė s laipsn į liudija faktas, kad Dievo Kulto ir Sakramentų Tvarkos Kongregacija savo instrukcijoje
60Can. 920 — § 1. Omnis fidelis, postquam ad sanctissimam Eucharistiam initiatus sit, obligatione tenetur semel saltem in anno, sacram communionem recipiendi. § 2.Hoc praeceptum impleri debet tempore paschali, nisi iusta de causa alio tempore intra annum adimpleatur
61Can. 918 – Maxime commendatur ut fideles in ipsa eucharistica celebratione sacram communionem recipiant; ipsis tamen iusta de causa petentibus extra Missam ministretur, servatis liturgicis ritibus.
70 Redemptionis sacramentum griež tai sukritikavo kai kur pasitaikan č i ą praktik ą , kai ,,kunigai, diakonai ar Kristų tikintieji vienur ir kitur savo nuožiūra keičia ar varijuoja jiems skaityti patikėtus šventosios liturgijos tekstus62``. Tinkamai paruoš ti pasaulie č iai gali netgi dalinti š v. Komunij ą , tuo priart ė dami prie diakon ų tarnyst ė s, kuriai jau reikalingi š ventimai, taigi, diakon ų jau nebegalima laikyti pasaulieč iais, nors j ų teisinis santykis su Eucharistija i š lieka pana š us į pasaulieč i ų – jie lieka Eucharistijos pri ė m ė jais, o ne teik ė jais. Bet vis dė lto esama ir skirtum ų – pvz., toks svarbus Eucharistijos š ventimo elementas kaip Evangelijos skaitymas (o taip pat homilija) gali bū ti patikė tas ir diakonui. Š iaip diakon ų pa š aukimas yra pavaduoti kunigus kit ų sakramentų teikime63.
Dė l schizm ų bei erezij ų į takos dalis krik šč ioni ų turi i š kreipt ą supratimą apie sakramentus ar netgi laiko juos nereikalingais, tod ė l kit ų krikšč ioni š k ų konfesij ų atstovai turi gana ribotas galimybes naudotis Katalikų Ba ž ny č ios teikiamais sakramentais. Prakti š kai katalik ų dvasininko teikiamą Eucharistij ą gali priimti tik krik šč ionis ortodoksas bei atstovas kurios nors išųėųų t v lyv j schizm ųš i davoje atsiradusi ų krik ščšų ioni k grupi ų (pvz., priklausantis Pijaus X Brolijai), nes Eucharistijos priė mimui b ū tina są lyga yra jos kaip realaus (o ne simbolinio) Kristaus K ū no ir Kraujo suvokimas. Detaliau apie tai kalba Katalikų Ba ž ny č ios katekizmas savo 1398 – 1401 paragrafuose64, taip pat kanonai (kan.844, 3 paragrafas65). Lygiai taip pat ir katalikai, jei jie neturi jokios galimybė s apsir ū pinti sakramentais pas savo konfesijos dvasininką , tai gali priimti Eucharistij ą ir nesan č ioje 62Bažnyčios žinios, Nr10(202) 2004, 4 psl.
63http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N15E75.html, 1571 paragrafas.
64Ten pat.
65Can. 844 – § 3.Ministri catholici licite sacramenta paenitentiae, Eucharistiae et unctionis infirmorum administrant membris Ecclesiarum orientalium quae plenam cum Ecclesia catholica communionem non habent, si sponte id petant et rite sint disposita; quod etiam valet quoad membra aliarum Ecclesiarum, quae iudicio Sedis Apostolicae, ad sacramenta quod attinet, in pari condicione ac praedictae Ecclesiae orientales versantur.
71 vienybė je su Š ventuoju Sostu Ba ž ny č ioje, jei tik ten laikomasi lygiai tokios pat sampratos apie šį sakrament ą , kaip ir pas katalikus. Diakonai privalo nutuokti ekumeniniuose klausimuose.
Taigi, Eucharistiją priims teis ė tai ir toks ž mogus, kuris nors ir priklauso nesanč iai vienyb ė je su Š ventuoju Sostu Ba ž ny č iai, bet jau č ia š vent ą pagarbą katalik ų dvasinink ų teikiamiems sakramentams ir per juos pats siekia asmeninio š ventumo. Kita vertus, ir katalikas Ba ž ny č iai prie š ingais darbais bei pareiš kimais gali save atskirti nuo teis ė to Eucharistijos priė mimo, tod ė l teis ė numato draudim ą priimti šį sakrament ą ekskomunikuotiems bei interdiktuotiems asmenims, bei tiems, kurie są moningai ir u ž sispyrusiai laikosi sunkios nuodė m ė s. Be kita ko, minė tas bausmes Ba ž ny č ios narys gali už sitraukti ir u ž nepagarb ą Eucharistijai. Tod ė l š v. Komunij ą dalinantis diakonas turė t ų į sid ė m ė ti nevertuosius jos priimti ir takti š kai juos nuo priė mimo sulaikyti, jei kartais i š kilt ų toks reikalas.
Kaip ir Rytų Ba ž ny č i ų Kanon ų Kodekse, Vakar ų Katalikybė s teis ė s norm ų s ą vade – Kanon ų Teis ė s Kodekse d ė mesio diakonatui skirta nedaug. Taip pat verta pastebė ti, kad abiej ų kodeks ų su diakonato tarnyste susijusios teisinė s normos tarpusavyje labai pana š ios. Pavyzd ž iui, kan.236 nustato66 terminą , kuris laikomas b ū tinu, idant jaunuoliai (1 straipsnis) galė t ų pastoviajam diakonatui tinkamai pasirengti – tris metus, nebent vietos ordinaras bū t ų nusprend ę s kitaip. Ta pati norma taikoma norma taikoma ir vyresniems kandidatams (2 straipsnis) į pastov ų j į diakonat ą , tik apie vietos ordinaro galimybę priimti kitok į sprendim ą n ė ra sakoma nieko. O kan. 266 primena (pirmas paragrafas67), kad jau diakono š ventimus turintis asmuo yra laikytinas katalikų dvasininku. Kan. 276 antro paragrafo 2 straipsnis68 į pareigoja diakonus dalyvauti š v. Mi š iose kasdien, o 3
66Can. 236 – Aspirantes ad diaconatum permanentem secundum Episcoporum conferentiae praescripta ad vitam spiritualem alendam informentur atque ad officia eidem ordini propria rite adimplenda instruantur: 1° iuvenes per tres saltem annos in aliqua domo peculiari degentes nisi graves ob rationes Episcopus dioecesanus aliter statuerit 2° maturioris aetatis viri, sive caelibes sive coniugati, ratione ad tres annos protracta et ab eadem Episcoporum conferentia definita.
67Can. 266 - § 1 Per receptum diaconatum aliquis fit clericus et incardinatur Ecclesiae particulari vel praelaturae personali pro cuius servitio promotus est.
72 straipsnis69 – siekianč ius kunigyst ė s diakonus į pareigoja valand ų liturgijai. Kan. 281 treč ias paragrafas70 nustato, kad tie vedę diakonai, kurie yra Baž ny č iai pa š vent ę vis ą savo laik ą , gauna savo š eimai i š laikyti pakankam ą atlyginimą i š savo klebono, o dirbantys pasaulietin į darb ą ved ę diakonai – gyvena iš pasaulietini ų pajam ų . Kan. 288 primena71, kad pastovieji diakonai yra laisvi nuo kai kurių kitiems dvasininkams privalom ų apribojim ų , tame tarpe – nuo draudimo už siimti komercine veikla. Kan. 290 aptaria72 dvasininkų dispensavimo tvark ą . Kan. 517 primena73, kad esant kunigų trū kumui, tikin č i ų j ų bendruomenei gali vadovauti ir diakonas, bet koordinuoti jo veiklą privalo kunigas, kuris ir yra laikomas tos
68Can. 276 - § 2. Ut hanc perfectionem persequi valeant: 2° duplici mensa sacrae Scripturae et Eucharistiae vitam suam spiritualem nutriant; enixe igitur sacerdotes invitantur ut cotidie Sacrificium eucharisticum offerant, diaconi vero ut eiusdem oblationem cotidie participent
69Can. 276 - § 2. Ut hanc perfectionem persequi valeant: 3° obligatione tenentur sacerdotes necnon diaconi ad presbyteratum aspirantes cotidie liturgiam horarum persolvendi secundum proprius et probatos liturgicos libros; diaconi autem permanentes eandem persolvant pro parte ab Episcoporum conferentia definita
70Can. 281 – § 3. Diaconi uxorati, qui plene ministerio ecclesiastico sese devovent, remunerationem merentur qua sui suaeque familiae sustentationi providere valeant; qui vero ratione professionis civiis, quam exercent aut exercuerunt, remunerationem obtineant, ex perceptis inde reditibus sibi suaeque familiae necessitatibus consulant.
71Can. 288 – Diaconi permanentes praescriptis cann. 284, 285, §§ 3 et 4, 286, 287, § 2 non tenentur, nisi ius particulare aliud statuat.
72Can. 290 - Sacra ordinatio, semel valide recepta, numquam irrita fit. Clericus tamen statum clericalem amittit: 1°sententia iudicali aut decreto administrativo, quo invaliditas sacrae ordinationis declaratur 2°poena dimissionis legitime irrogata 3° rescripto Apostolicae Sedis; quod vero rescriptum diaconis ob graves tantum causas, presbyteris ob gravissimas causas ac Apostolica Sede conceditur
73 bendruomenė s klebonu. Kan. 833 š e š tas straipsnis74 į pareigoja diakono šventimus priiman č ius asmenis atlikti š ventim ų apeigoje Tik ė jimo I š pa ž inim ą . Kan. 861 pirmas paragrafas75 kaip ordinarinius Krikš to teik ė jus į vardija ne tik kunigus, bet ir diakonus. Kan. 910 pirmas paragrafas76 irgi kalba panaš iai – č ia diakonai priskiriami prie ordinarini ų š v. Komunijos dalintojų . Į š iuos abu kanonus labai panaš us yra kan. 94377, kuris suteikia kunigams bei diakonams suteikia ordinarinę gali ą vesti Š v č . Sakramento adoraciją . Kan. 1016 nustato78, kad kandidatui į diakonus savas yra tas vyskupas, kurio kanoninė je teritorijoje yra kandidato buvein ė . Pagal kan.
73Can. 517 – § 1.Ubi adiuncta id requirant, paroeciae aut diversarum simul paroeciarum cura pastoralis committi potest pluribus in solidum sacerdotibus, ea tamen lege, ut eorundem unus curae pastoralis exercendae sit moderator, qui nempe actionem coniunctam dirigat atque de eadem coram Episcopo respondeat. § 2 Si ob sacerdotum penuriam Episcopus dioecesanus aestimaverit participationem in exercitio curae pastoralis paroeciae concredendam esse diacono aliive personae sacerdotali charactere non insignitae aut personarum communitati, sacerdotem constituat aliquem qui, potestatibus et facultatibus parochi instructus, curam pastoralem moderetur.
74Can. 833 – Obligatione emittendi personaliter professionem fidei, secundum formulam a Sede Apostolica probatam, tenetur 6°coram loci Ordinario eiusve delegato, parochi, rector, magistri theologiae et phiosophiae in seminariis, initio suscepti muneris; promovendi ad ordinem diaconatus
75Can. 861 – § 1.Minister ordinarius baptismi est Episcopus, presbyter et diaconus, firmo praescripto can. 530, n. 1.
76Can. 910 - § 1Minister ordinarius sacrae communionis est Episcopus, presbyter et diaconus.
77Can. 943 – Minister expositionis sanctissimi Sacramenti et benedictionis eucharisticae est sacerdos vel diaconus; in peculiaribus adiuntis, solius expositionis et repositionis, sine tamen benedictione, est acolythus, minister extraordinarius sacrae communionis aliusve ab Ordinario loci deputatus, servatis Episcopi dioecesani praescriptis.
74 103079 vyskupas turi teisę neduoti kunigo š ventim ų diakonui, jei tam rimta priež astis. Sekan č io kanono pirmas straipsnis80 nurodo amž iaus cenz ą kunigystė s siekian č io diakono š ventimams (dvide š imt trys metai), o antras – nevedusio (dvideš imt penki) bei vedusio (trisde š imt penki + ž monos sutikimas) pastoviojo diakonato š ventimams. Kan. 1035 į pareigoja81 kandidatus į diakonat ą jau tur ė ti lektoriaus bei akolito skyrimus gautus ma ž iausiai prieš š e š is m ė nesius iki diakono š ventim ų . Kan. 1037 į pareigoja82 kandidatus į nevedusiųų j pastov ųį j bei siekian čųų i j kunigyst ė s diakonat ąšš prie ventimus vieš ai prisiimti celibato į sipareigojim ą . Sekantis kanonas83 leidž ia kunigystė s siekusiam diakonui pasilikti diakonate, o jo ba ž nytin ę vald ž i ą
78Can. 1016 – Episcopus proprius, quod attinet ad ordinationem diaconalem eorum qui clero saeculari se adscribi intendant, est Episcopus dioecesis, in qua promovendus habet domiciium, aut dioecesis cui promovendus sese devovere statuit; quod attinet ad ordinationem presbyteralem clericorum saecularium, est Episcopus dioecesis, cui promovendus per diaconatum est incardinatus
79Can. 1030 – Nonnisi ex causa canonica, licet occulta, proprius Episcopus vel Superior maior competens diaconis ad presbyteratum destinatis, sibi subditis, ascensum ad presbyteratum interdicere potest, salvo recursu ad normam iuris.
80Can. 1031 – § 1.Presbyteratus ne conferatur nisi iis qui aetatis annum vigesimum quintum expleverint et sufficienti gaudeant maturitate, servato insuper intervallo sex saltem mensium inter diaconatum et presbyteratum; qui ad presbyteratum destinantur, ad diaconatus ordinem tantummodo post expletum aetatis annum vigesimum tertium admittantur
81Can. 1035 – § 1 Antequam quis ad diaconatum sive permanentem sive transeuntem promoveatur, requiritur ut ministeria lectoris et acolythi receperit et per congruum tempus exercuerit. § 2. Inter acolythatus et diaconatus collationem intervallum intercedat sex saltem mensium
82Can. 1037 – Promovendus ad diaconatum permanentem qui non sit uxoratus, itemque promovendus ad presbyteratum, ad ordinem diaconatus ne admittantur, nisi ritu praescripto publice coram Deo et Ecclesia obligationem caelibatus assumpserint, aut vota perpetua in instituto religioso emiserint.
75 įpareigoja gerbti jo pasirinkim ą ir panaudoti j į Ba ž ny č ios labui, nebent b ū t ų rimtos priež astys j į suspenduoti. Kan. 1108 pirmas84 paragrafas svarbus tuo, kad jame – skirtingai negu Rytų Ba ž ny č i ų Kanon ų Kodekse – tarp ordinarini ų Santuokos asistentų yra į vardijamas ir diakonas. Tai patvirtina ir kan. 1111 pirmas paragrafas85 bei kan. 1116 antras paragrafas86. Kan. 1169 treč ias paragrafas primena87, kad diakonai gali teikti tik tuos palaiminimus, kuriuos teikti jiems į sakmiai leid ž ia teis ė .
Tai toli gražu ne visi Kanonų Teisės Kodekso kanonai, kuriuose kalbama apie diakonus – yra kanonų, kuriuose apie diakonato ypatybės neakcentuojamos, nes juose aptariamos bendros visiems dvasininkams teisės, pareigos bei kompetencija. Šio darbo kontekste, kaip jau minėta, svarbiausi yra 1108, 1111 ir 1116 kanonai, nes juose apie diakonus kalbama kaip apie vienus iš kvalifikuotų Santuokos sakramento asistentų. Šios teisinės normos ne tik nėra Rytų Bažnyčių Kanonų Kodekse, bet – kaip jau ne kartą čia buvo minėta – ji neįeina į Rytų Katalikų Bažnyčių diakonato kvalifikacijų
83Can. 1038 – Diaconus, qui ad presbyteratum promoveri renuat, ab ordinis recepti exercitio prohiberi non potest, nisi impedimentum detineatur canonico aliave gravi causa, de iudicio Episcopi dioecesani aut Superioris maioris competentis aestimanda
84Can. 1108 – § 1 Ea tantum matrimonia valida sunt, quae contrahuntur coram loci Ordinario aut parocho aut sacerdote vel diacono ab alterutro delegato qui assistant, necnon coram duobus testibus, secundum tamen regulas expressas in canonibus qui sequuntur, et salvis exceptionibus de quibus in cann. 144, 1112, § 1, 1116 et 1127, §§ 1-2.
85Can. 1111 – § 1. Loci Ordinarius et parochus, quamdiu valide officio funguntur, possunt facultatem intra fines sui territorii matrimoniis assistendi, etiam generalem, sacerdotibus et diaconis delegare
86Can. 1116 – § 2. In utroque casu, si praesto sit alius sacerdos vel diaconus qui adesse possit, vocari et, una cum testibus, matrimonii celebrationi adesse debet, salva coniugii validitate coram solis testibus.
87Can. 1169 – § 3 Diaconus illas tantum benedictiones impertire potest, quae ipsi expresse iure permittuntur
76 spektrą, kaip kad ir yra priimta krikščioniškųjų Rytų tradicijoje. Telieka tik priminti, kad Vakarų Katalikų Bažnyčioje yra kitaip, nes čia po II Vatikano susirinkimo metu buvo nustatytos diakonų kaip universalių pagalbininkų kunigams ugdymo gairės, kurios greitu laiku po šio susirinkimo ir buvo įgyvendintos.
Net ir nekatalikai žino, kad Katalikų Bažnyčioje esama trijų Šventimų – dar kitaip vadinamojo Kunigystės – sakramento laipsnių: diakono, kunigo ir vyskupo88. Atsiliepęs į Kristaus pašaukimą ir pradėjęs eiti šio pašaukimo keliu katalikų dvasininkas žino, kad sulig kiekvienu minėtų šventimų laipsniu jo gyvenime atsiveria vis kita erdvė veikti Dievo Tautos išganymo labui. Tą erdvę galima apibrėžti ir teritoriškai: diakonas rūpinasi parapijos, kurioje tarnauja, bendruomene; kunigas, šalia tiesioginių sakramentų administravimo pareigų savo parapijoje, gali užsiimti ir visai savo diecezijai svarbia veikla; vyskupas gi gali ne tik vadovauti vyskupijai, bet ir vykdyti visuotinei Bažnyčiai reikšmingus įsipareigojimus. Kartais ne tik gali, bet ir privalo, ypač jei vyskupas turi kardinolo rangą, už kurį aukštesnis tėra tik vienas Katalikų Bažnyčios dignitoriaus titulas – Romos popiežiaus. Romos popiežius gali daug Bažnyčiai svarbių sprendimų priimti ir pats asmeniškai, bet praktiškai jis niekada to nedaro nepasitaręs su kardinolais. Taigi, būti kardinolu Katalikų Bažnyčioje (tarp kitko, kardinolo titulas vartojamas ir Anglikonų Bažnyčioje) – tai turėti ir daug galių, ir didelę atsakomybę. Visa tai svarbu, bet dera nepamiršti vieno dalyko – tikra tarnystė Kristui dvasiniame Katalikų Bažnyčios luome prasideda nuo diakono šventimų. Juk vienas faktas lieka faktu – kažkada ir dabartinis Romos popiežius Benediktas XVI buvo diakonas...
88Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1554 par.
77 IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS
Pasiūlius išsilavinusiam, bet praeitimi mažai besidominčiam žmogui perskaityti kokį nors senovėje išleistą teisinį aktą – įstatymą, įsakymą ar teismo nuosprendį – ir atspėti kada bei kokiame mieste tas teisinis aktas galėjo būti parašytas, tai būtų labai nedidelė tikimybė, kad šis žmogus sugebės teisingai atspėti to akto išleidimo metus bei miestą. Šiek tiek didesnė būtų tikimybė, kad jam pasiseks atspėti iš kurio amžiaus šis aktas bei kokioje šalyje jis parašytas, bet tai irgi mažai tikėtina. Bet galima beveik garantuoti, kad tokiu atveju net nesusijusiam su istorijos mokslu žmogui tikriausiai pavyktų atspėti šio hipotetinio teisinio akto išleidimo epochą, o taip pat tą civilizaciją, kurioje tokie aktai galėjo būti leidžiami. Ir tai suprantama – bet kurio teisinio akto terminologija, kalbos stilius bei turinio aktualumas vienaip ar kitaip atspindi savo vietos ir savo laiko ypatybes. Šia prasme bažnytiniai teisiniai dokumentai irgi nėra jokia išimtis. Dar daugiau, dažnai Bažnyčios hierarchų praėjusiais amžiais išleisti teisiniai sprendimai pasitarnauja šiandienos istorikams kaip pagrindinis praėjusių epochų liudijimas ir šaltinis siekiant pažinti praeitį. Kita vertus, tik epochą ženklinančiuose įvykiuose bei jos kultūrinio fono elementuose atsiskleidžia tos priežastys, dėl kurių anuometiniai teisiniai sprendimai buvo priimti bei tampa suprantamos tų sprendimų pasekmės. Kitaip sakant, norint gerai pažinti kurią nors praėjusią epochą reikia atkreipti dėmesį į tuometinę jurisprudenciją. Lygiai taip pat ir teisinio dokumento esmę atskleisti įmanoma tik gerai pažįstant tą istorinį foną, kuriame tas dokumentas buvo parašytas ir patvirtintas.
Vadovaujantis ką tik paminėtais principais ir buvo čia pabandyta apžvelgti diakonato tarnystę, idant šio darbo skaitytojams ne tik taptų aišku, kokių esama skirtumų tarp Rytų katalikų diakonato ir Vakarų katalikų diakonato ordinarinių pareigų bei galių, bet ir atsiskleistų šių skirtumų istorinės priežastys. Būtent siekiant šio tikslo ir teko šiame darbe daug dėmesio skirti Bažnyčios istorijai, o ypač pirmajam Krikščionybės tūkstantmečiui. Tada ir įvyko didžiausios metamorfozės diakonato tarnystėje, kurias galbūt ir neįmanoma vertinti vienareikšmiškai, bet jų dėka diakonatas susiformavo kaip viena iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios hierarchinės struktūros grandžių, per kurios veiklą Dievo Tauta patiria didelę dvasinę naudą, o vyskupai bei kunigai – pagalbą realizuojant savo pašaukimą.
78 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad katalikų diakonai iš esmės visur vykdo tuos pačius uždavinius, todėl nėra jokio pagrindo Rytų katalikų diakonato ir Vakarų katalikų diakonato traktuoti kaip skirtingas tarnystes. Bet skirtinga Rytų ir Vakarų Bažnyčių istorinė patirtis bei dvasinio kraičio savitumai paliko savo antspaudą ir diakonato tarnystėje. Šio antspaudo palikta žymė tapo didelės pagarbos iš Šventojo Sosto pusės objektu, kai Rytų Bažnyčios pareiškė norą susivienyti su Katalikų Bažnyčia, nes į šį norą reaguodamas teigiamai Šventasis Sostas laikėsi nuostatos saugoti Rytų Bažnyčių liturginį paveldą ir gerbti tai, kas sudaro šio paveldo turinį. Todėl tos neesminės ypatybės – kuriomis pasižymi Rytų katalikų diakonatas lyginant jį su Vakarų katalikų diakonatu – ir po susivienijimo išliko kaip Rytų Bažnyčių specifiką atitinkantis dalykas, o taip pat kaip katalikiškos meilės krikščioniškajai tradicijai ženklas.
Reziumuojant ne tik tai, kas pasakyta šiuose paskutiniuose puslapiuose, bet ir visame šiame darbe, darytinos tokios išvados:
- krikščioniškasis diakonatas per beveik du tūkstančius savo gyvavimo metų išlaikė savo esminius bruožus, kartu išgyvendamas istorinių procesų įtakojamą raidą bei kaupdamas reagavimo į laikmečio reikalavimus patirtį;
- pirmaisiais Krikščionybės amžiais diakonatas Vakarų Bažnyčioje – ypač Romoje – buvo įgavęs didelę įtaką, bet vėliau tapo būtina šventimų grandimi siekiant Kunigystės, o pastovusis diakonatas Katalikų Bažnyčioje buvo išnykęs visai, todėl II Vatikano Susirinkimas ėmėsi priemonių pastoviajam diakonatui atgaivinti, kartu orientuojant diakonatą į platesnį pagalbos kunigams spektrą; Rytų Bažnyčiose diakonatas visų pirma buvo traktuojamas kaip vyskupų pagalba liturgijoje bei kituose jų reikaluose ir šis traktavimas iš esmės per visą šių Bažnyčių istoriją nepakito, o ir tos iš Rytų Bažnyčių, kurios susivienijo su Šventuoju Sostu, šią traktuotę išlaikė savo tradicijoje;
- Vakarų katalikų diakonato teisinė ypatybė yra ta, kad jo atstovai gali būti ordinariniais Bažnyčios asistentais švenčiant Santuokos sakramentą, o Rytų katalikų diakonatas tokia galia naudotis negali; užtat Rytų Katalikybėje ordinariniais asistentais liturgijoje su vyskupu yra ne kunigai, bet diakonai, kai tuo tarpu pagal Vakarų teisę diakonatas tokios privilegijos neturi.
Pieš pradedant rašyti šį darbą buvo iškelta hipotezė: ,,tie skirtumai, kuriuos galima pastebėti skirtingų Katalikybės apeigų diakonato kvalifikacijose, yra iki šiol išlaikęs savo prasmę skirtingos istorinės bei kultūrinės aplinkos padarinys, kuris rodo gilią Šventojo Sosto pagarbą sudariusių su juo 79 sąjungą Rytų Bažnyčių paveldu``. Šiame darbe daug vietos buvo skirta šios hipotezės patvirtinimui. Remiantis tuo, kad dirbant su šio darbo šaltiniais nebuvo rasta nė vieno fakto, kuris minėtą hipotezę paneigtų, laikytina, kad ši hipotezė yra patvirtinta.
Šio darbo skaitytojai turi teisę spręsti apie tai, kaip pavyko jame siekti užsibrėžto tikslo, į kurį buvo einama per diakonato istorijos apžvalgą bei Rytų ir Vakarų bažnytinės teisės diakonatui suteikiamų kvalifikacijų palyginimą. Taip pat jie turi teisę spręsti apie apskritai šio darbo naudingumą, todėl rekomenduotina šiame darbe sudėtą informaciją palyginti su kitais šaltiniais, t. y., su diakonato istoriją bei jo ypatybes Rytų Bažnyčiose nušviečiančia lietuviška medžiaga. Gali būti, kad šiame darbe esama faktų, kurie lietuviškai yra pateikiami pirmą kartą. Tai reikštų, kad šiame darbe esama mokslinės vertės.
80 LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. BIBLIJA, arba Šventasis Raštas – Vilnius, Lietuvos Biblijos Draugija, 2005
2. Antikos žodynas – Alma Littera, 1998
3. Lietuvių enciklopedija – Lietuvių enciklopedijos leidykla, Bostonas
4. Aleksander Kowalski, Pawlowe teksty o diakonacie w interpretacji Ojcow Kosciola – Liublinas, VOX PATRUM, vol. 17, 1989
5. Bernhard Domagalski, Diakoni rzymscy w IV wieku zhistorii zwiaskow biskupa, diakona i presbitera – Liublinas, VOX PATRUM, vol. 17, 1989
6. Karol Klauza, Diakon w Kosciele Syryjskim (III – IV w.) – Liublinas, VOX PATRUM, vol. 17, 1989
7. Kun. A. Ludwik Szafranski, Diakonise i ich rola w pierwotnym Kosciele – Liublinas, VOX PATRUM, vol. 17, 1989
8. Kun. Henryk Paprocki, Diakonat w swietle swiadetstw Kosciolow Wschodnych – Liublinas, VOX PATRUM, vol. 17, 1989
9. Kun. Tomasz Kaczmarek, Perykopa Dz 6, 1 – 6 w interpretacji patrystycznej – Liublinas, VOX PATRUM, vol. 17, 1989
10.Marek Gorski, Diakonat w starozytnym prawodawstwie koscielnym (III – IX w.) – Liublinas, VOX PATRUM, vol. 17, 1989
11.Bažnyčios žinios, Nr10(202) 2004
12. Еврейская энциклопедiя, 10 t. (metai nenurodyti, apytiksliai ~ XIX a. pab. – XX a. pr.)
13. А. П. Лебедев, Духовенство древней вселенской Церкви от времен апостольских до Х века – Sankt-Peterburgas, Алетейа, 1997
14. Н. Тальберг, История христианской Церкви – Maskva, Интербук, 1991
81 15.Правослвная энциклопедия – Maskva, АСТ Астрель, 2007
16. http://www.lkz.lt/startas.htm 17. http://www.eleven.co.il/article/12351
18. http://krotov.info/libr_min/b/barclay/acts.htm
19. http://www.newadvent.org/cathen/03279a.htm
20. http://pagez.ru/lsn/0002.php
21. http://azbyka.ru/otechnik/?Erm/pastyr_hermy
22. http://www.vehi.net/apokrify/didahe.html
23. http://days.pravoslavie.ru/Life/life496.htm
24. http://www.zodziai.lt/reiksme&word=diptikas&wid=4329
25. http://www.deacon.ru/library/deacons-history/10-florovsky.html
26. http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=81
27. http://old.ugcc.org.ua/CCEC/CCEC-toc.html
28. http://www.kkbids.episkopat.pl/dokumentypovii/motuproprio/1.htm
29. http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/nuolatiniu-diakonu-ugdymo.html
30. http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s/presbyterorum-ordinis.html#s5
31. http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N15301.html
32. http://iteadjmj.com/LIBROSP/cickodeksas.pdf 33.http://www.vatican.va/holy_father/john_paul_ii/apost_constituti ons/documents/hf_jp-ii_apc_19901018_index-codex-can-eccl- orient_lt.html
34.http://www.vatican.va/archive/cod-iuris- canonici/latin/documents/cic_liberIV_lt.html
82 Pastaba: 4 – 10 šaltiniai yra straipsniai iš vieno periodinio leidinio – Liubline leidžiamo pusmetinio VOX PATRUM, kuris yra skirtas krikščioniškajai patristikai. 1989 metais išėjusio jo 17 (9) tomo visus straipsnius apimanti tema – diakonatas ir jo ankstyvoji istorija. Skaitytojų patogumui šie straipsniai čia pateikti kaip atskiri šaltiniai.
83