Diplomatijos Šefas: Stasio Lozoraičio Įgaliojimai
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
ISSN 1822-5152 Asta PETRAITYTĖ-BRIEDIENĖ Diplomatijos šefas: Stasio Lozoraičio įgaliojimai XX amžiaus Lietuvos egzilinės diploma- konsulatai (Didžiojoje Britanijoje, JAV, prie tijos istoriografijoje, ko gero, dažniausiai Šv. Sosto, kurį laiką Argentinoje, Brazilijoje, cituojamas tekstas yra: „Jeigu čia mus ištik- Šveicarijoje). Taigi neegzistuojančiai Lietuvos tų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų užsienio reikalų ministerijai pavaldus diplo- diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pir- matinis korpusas užsienyje, arba vadinamoji muoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį.“1 Lietuvos diplomatinė tarnyba (toliau – LDT) Jį galima perskaityti tiek lietuvių diploma- ir jos veikla, tapo naujos kitokios diplomati- tų atsiminimuose, tiek monografijose apie jos pradžia. Praradusi savo tiesioginį ir teisi- juos, tiek diplomatijos istoriją tyrinėjančiųjų nį pavaldumą valstybei ir jos institucijai, bet straipsniuose ar dokumentų rinkinių įva- išsaugojusi savo tęstinumą, ji už šalies ribų duose2. Moksliniuose darbuose šio teksto veikė daugiau kaip pusę amžiaus. Lietuvos šaltiniu, kaip pačiu išsamiausiu, dažniausiai Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis am- nurodomi diplomato Vaclovo Sidzikausko basadorius prie Šv. Sosto ir Maltos ordinui (1893–1973) atsiminimai3. Tai yra šifruota te- Kazys Lozoraitis (1929–2007), kalbėdamas legrama nr. 288, kurią 1940 m. birželio 1 d. apie diplomatinę tarnybą, tiek žodžiu, tiek Lietuvos pasiuntinybėms išsiuntė tuometis raštu nuolat pabrėždavo: „... kad pasaulio di- (1938–1940) Lietuvos Respublikos užsienio plomatijos istorijoje vargu ar būta panašaus reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991). atvejo, kai diplomatams itin sudėtingomis Praėjus beveik dviem savaitėms, kai buvo ir diplomatinei praktikai labai neįprastomis išsiųsta telegrama, sovietai okupavo Lietu- sąlygomis teko pusšimtį metų atstovauti dėl vą, dar po kelių mėnesių pradėjo užiminėti agresijos iš tarptautinio politinio žemėlapio ir Lietuvos pasiuntinybes užsienyje (Italijoje, išnykusiai valstybei.“5 Prancūzijoje, Vokietijoje). Tačiau dėl Vakarų Lietuvos diplomatinei tarnybai daugiau demokratinių šalių, pirmiausia JAV, daugiau kaip keturiasdešimt metų vadovavo diplo- nei pusę amžiaus vykdytos Baltijos valstybių4 matas, buvęs Lietuvos užsienio reikalų mi- okupacijos nepripažinimo politikos išliko ir nistras (1934–1938), paskutiniais nepriklau- toliau veikė kelios Lietuvos pasiuntinybės ir somybės metais Italijoje rezidavęs Stasys 96 LIEtuvių MIGRACIJOS IR DIASPOROS STUDIJOS Lozoraitis (1896–1983). Jo, kaip šefo, pareigy- jant įvairiose užsienio šalyse arba Kaune susi- bė, paremta tik J. Urbšio telegramos tekstu, tinkant su čia veikusiu aktyviu užsienio diplo- ir šiandien provokuoja ne vienam klausimui. matiniu korpusu. Minėta, kad artimus ryšius Tų laikų amžininkų, politikų, diplomatų ir su politikais lietuvių diplomatai palaikė net visuomenės veikėjų archyvai, memuarai su- ir tais atvejais, jei pastarųjų vyriausybės jų kuria painius jų istorijų labirintus. Gal paties nepripažino. Pavyzdžiui, sovietams užėmus S. Lozoraičio archyvas6, susidedantis iš 730 Lietuvos pasiuntinybę Prancūzijoje, diploma- bylų, arba daugiau kaip 80 tūkstančių saugo- to dr. Stasio Antano Bačkio (1906–1999) butas jimo vienetų, gali pasakyti, kas iš tiesų buvo Paryžiuje keliems dešimtmečiams buvo vir- Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas? tęs tarsi neoficialiu diplomatiniu biuru.J ame, ypač Vasario 16-osios minėjimų proga, lanky- davosi Prancūzijos užsienio reikalų ministe- Už tradicinės rijos pareigūnai, parlamento nariai, politikai, diplomatijos ribų kitų šalių diplomatai8. Kitaip tariant, LDT buvo lyg „stipriai diržu suveržta“ užsienio Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo, reikalų ministerija. arba per visas Lietuvos okupacijas (nacių ir Netradicine diplomatija galima vadinti sovietų), LDT nevedė įprastinių tarpvals- ir LDT veiklą lietuviškoje išeivijos erdvėje. tybinių derybų, neratifikavo tarptautinių Per visus okupacijos metus ji vykdė įprasti- sutarčių. Lietuvos diplomatai buvo tarptau- nes, nors taip pat labai apibrėžtas savo par- tinių konferencijų, simpoziumų ar įvairių su- eigas, kaip antai: pasiuntinybių ir konsulatų sitikimų, kuriuose vyko didžiosios politikos veiklos priežiūra, atsakomybė už jų turtą, spektakliai ir jų veikėjų (JAV, SSRS, Didžioji archyvus, taip pat pasų išdavimas ar pratę- Britanija, Prancūzija, Vokietija, Kinija) už- simas, informacijos (apie bendrą tarptautinę kulisiniai žaidimai, stebėtojai. Kitaip tariant, politinę padėtį, apie tautiečius tiek Lietuvoje, LDT nevykdė kai kurių savo funkcijų, nes ne- tiek išeivijoje, apie užsienio reakcijas į Lie- buvo institucijos, kuri būtų ją įgaliojusi veikti. tuvos laisvinimą) kaupimas ir analizavimas. Po sovietų okupacijos užsienio valstybėse (su- Tačiau tuo pat metu Lietuvos diplomatai at- prantama, kurios nepripažino Lietuvos oku- likdavo jiems lyg ir tarnybiškai nepriklau- pacijos) reziduojančių diplomatų sąrašuose sančių funkcijų. Žinoma, kad karo ir pokario lietuviškų pavardžių neliko, bet jos buvo įra- metais lietuviams pagalbą teikdavo įvairūs šytos tų sąrašų prieduose, kitaip tariant, „už lietuvių fondai ir organizacijos (pavyzdžiui: brūkšnio“7. Tačiau lietuvių diplomatai nuolat Amerikos lietuvių taryba, Bendrasis Ameri- susitikinėdavo ir su juos pripažįstančių, ir su kos lietuvių fondas ar Lietuvos Raudonasis juos oficialiai nepripažįstančių valstybių va- kryžius). Tačiau, remiantis bent kelių LDT dovais ir užsienio reikalų ministrais arba pas- narių (Broniaus Kazio Balučio (1880–1967), tarųjų vadovaujamų ministerijų pareigūnais. S. Lozoraičio, Aniceto Simučio (1909–2006), Jie teikė jiems memorandumus, pro memo- Eduardo Turausko (1896–1966)) archyvais, rijas, žodines ir raštiškas notas dėl Lietuvos galima teigti, kad ir diplomatai vykdydami okupacijos nepripažinimo, lietuvių tautos panašią veiklą kiek galėdami naudojosi savo teisės į laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvių tarnybine padėtimi, ypač diplomatinės ne- diplomatams, tapusiems lyg ir tarptautinės liečiamybės teise. Rūpindamiesi lietuviais politikos įkaitais, labai pravertė profesiniai, pabėgėliais ar okupacijų įkalintaisiais krašte, dalykiniai, o ypač asmeniniai ryšiai. Jie buvo jie tarpininkaudavo pirmiausia iš laisvųjų užmegzti dar prieškariu lietuviams reziduo- kraštų, kaip antai JAV, persiunčiant lietuvių 97 siuntas (drabužiai, maistas, pinigai) savo gi- tęsėsi daugiau nei šešis dešimtmečius. Kitaip minėms ir artimiesiems į Vakarų Europą, į tariant, greta savo tiesioginių įsipareigojimų, deportuotų asmenų stovyklas ar pačią Lietu- užsienyje likę diplomatai lyg perėmė ir vykdė vą. Karo metais pačiai LDT didelė problema kitų nepriklausomos Lietuvos valstybinių ins- buvo palaikyti tarpusavio ryšius, o tai ypač titucijų veiklą. Taip nedidelio personalo11 LDT trukdė jų tarnybinei veiklai (kaip bendros tapo beveik universaliai veikiančia valstybine politikos koordinavimas, sprendimai, pasi- institucija. Jos veikla akivaizdžiai prasilenkė keitimas informacijomis ir nuomonėmis). Bet su chrestomatine diplomatija bei tarptautinių vis tiek per diplomatus (arba kaip iki šiol pa- santykių teisės kodeksų paragrafais apie di- tikimiausiu diplomatiniu paštu) ėjo lietuvių plomatinių pasiuntinybių veikimo ribas12. asmeninė korespondencija, pavyzdžiui, 1946 Unikalu, kad LDT, šis valstybingumo liku- metais vien Lietuvos konsulatas Niujorke tis, buvo teisiškai pripažįstamas arba iš dalies gavo 14 000 laiškų9. Diplomatų buvo prašo- pripažįstamas kai kurių užsienio valstybių ir ma persiųsti vieno asmens laišką kitam as- tik todėl galėjo veikti. Tačiau norisi išskirti dar meniui į valstybę, su kuria pirmasis dėl karo kelis epizodus. Išeivijoje veikianti LDT buvo padėties ar pokario sumaišties negalėjo susi- lyg užsienio reikalų ministerija, o LTSR taip siekti. Taip pat Lietuvos pasiuntinybės gau- pat buvo užsienio reikalų ministerija13. Ki- davo paklausimų apie dingusius, ieškomus taip tariant, vienu metu veikė dvi pagal savo asmenis, kai masinis tautiečių bėgimas nuo tiesioginę paskirtį neva turėjusios viena kitą okupacijos, karo fronto ir pabėgėlių stovyklų dubliuoti institucijos. Vienintelis jų bendras į laisvuosius kraštus išskyrė šeimas, draugus, bruožas – abi buvo už tradicinės diplomati- artimuosius. Diplomatai tvirtindavo dar Lie- jos veikimo ribų: LDT atstovavo nepriklau- tuvoje įgyto išsilavinimo ar aukštojo mokslo somai valstybei, kuri buvo okupuota, LTSR diplomų nuorašus, taip pat gimimo ar mir- URM – okupantams, buvo jų simbolinis įran- ties metrikus, santuokos liudijimus, įvairius kis ir „veikiau tarnavo ne tiek valstybės, kiek kitus dokumentus. Pasitraukę iš Lietuvos ir komunistų partijos interesams“14. O tarp visų išeivijoje dirbę intelektualai – mokslininkai, politinių, konstitucinių, teisinių ir ideologinių kultūros veikėjai, studentai – karo ir pokario skirtumų yra dar ir tas, kad tarybiniai lietuvių metais dažnai kreipdavosi į diplomatus pra- diplomatai dirbdavo ne Lietuvos, o Sovietų Są- šydami atsiųsti jiems įvairių knygų, spaudos jungos pasiuntinybėse. Suprantama, kad tiek iškarpų ar kitokių leidinių, kuriuos paprastai sovietų diplomatinės marionetės, tiek LDT dar nepriklausomybės laikais savo bibliote- nariai neišleisdavo vieni kitų iš savo stebėjimo kose buvo sukaupusios pasiuntinybės ar patys lauko15. Beje, valstybinių institucijų persikir- diplomatai. 1941 metais apie LDT veiklą jos timo atvejis nėra vienintelis Lietuvos diplo- šefas S. Lozoraitis sakė: „Nė vienas mūsų di- matijos istorijoje. Jau nuo 1990 metų pradžios plomatų nėra sudėjęs rankas. Kiekvienas, ne- veikė nepriklausoma Lietuvos užsienio reikalų