Diplomatijos Šefas: Stasio Lozoraičio Įgaliojimai

ISSN 1822-5152

Asta PETRAITYTĖ-BRIEDIENĖ Diplomatijos šefas: stasio Lozoraičio įgaliojimai

XX amžiaus Lietuvos egzilinės diploma- konsulatai (Didžiojoje Britanijoje, JAV, prie tijos istoriografijoje, ko gero, dažniausiai Šv. Sosto, kurį laiką Argentinoje, Brazilijoje, cituojamas tekstas yra: „Jeigu čia mus ištik- Šveicarijoje). Taigi neegzistuojančiai Lietuvos tų katastrofa, tai užsieniuose likusios mūsų užsienio reikalų ministerijai pavaldus diplo- diplomatijos šefu skaitykite Lozoraitį, pir- matinis korpusas užsienyje, arba vadinamoji muoju pavaduotoju Klimą, antruoju Šaulį.“1 Lietuvos diplomatinė tarnyba (toliau – LDT) Jį galima perskaityti tiek lietuvių diploma- ir jos veikla, tapo naujos kitokios diplomati- tų atsiminimuose, tiek monografijose apie jos pradžia. Praradusi savo tiesioginį ir teisi- juos, tiek diplomatijos istoriją tyrinėjančiųjų nį pavaldumą valstybei ir jos institucijai, bet straipsniuose ar dokumentų rinkinių įva- išsaugojusi savo tęstinumą, ji už šalies ribų duose2. Moksliniuose darbuose šio teksto veikė daugiau kaip pusę amžiaus. Lietuvos šaltiniu, kaip pačiu išsamiausiu, dažniausiai Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis am- nurodomi diplomato Vaclovo Sidzikausko basadorius prie Šv. Sosto ir Maltos ordinui (1893–1973) atsiminimai3. Tai yra šifruota te- Kazys Lozoraitis (1929–2007), kalbėdamas legrama nr. 288, kurią 1940 m. birželio 1 d. apie diplomatinę tarnybą, tiek žodžiu, tiek Lietuvos pasiuntinybėms išsiuntė tuometis raštu nuolat pabrėždavo: „... kad pasaulio di- (1938–1940) Lietuvos Respublikos užsienio plomatijos istorijoje vargu ar būta panašaus reikalų ministras Juozas Urbšys (1896–1991). atvejo, kai diplomatams itin sudėtingomis Praėjus beveik dviem savaitėms, kai buvo ir diplomatinei praktikai labai neįprastomis išsiųsta telegrama, sovietai okupavo Lietu- sąlygomis teko pusšimtį metų atstovauti dėl vą, dar po kelių mėnesių pradėjo užiminėti agresijos iš tarptautinio politinio žemėlapio ir Lietuvos pasiuntinybes užsienyje (Italijoje, išnykusiai valstybei.“5 Prancūzijoje, Vokietijoje). Tačiau dėl Vakarų Lietuvos diplomatinei tarnybai daugiau demokratinių šalių, pirmiausia JAV, daugiau kaip keturiasdešimt metų vadovavo diplo- nei pusę amžiaus vykdytos Baltijos valstybių4 matas, buvęs Lietuvos užsienio reikalų mi- okupacijos nepripažinimo politikos išliko ir nistras (1934–1938), paskutiniais nepriklau- toliau veikė kelios Lietuvos pasiuntinybės ir somybės metais Italijoje rezidavęs Stasys

96 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos Lozoraitis (1896–1983). Jo, kaip šefo, pareigy- jant įvairiose užsienio šalyse arba Kaune susi- bė, paremta tik J. Urbšio telegramos tekstu, tinkant su čia veikusiu aktyviu užsienio diplo- ir šiandien provokuoja ne vienam klausimui. matiniu korpusu. Minėta, kad artimus ryšius Tų laikų amžininkų, politikų, diplomatų ir su politikais lietuvių diplomatai palaikė net visuomenės veikėjų archyvai, memuarai su- ir tais atvejais, jei pastarųjų vyriausybės jų kuria painius jų istorijų labirintus. Gal paties nepripažino. Pavyzdžiui, sovietams užėmus S. Lozoraičio archyvas6, susidedantis iš 730 Lietuvos pasiuntinybę Prancūzijoje, diploma- bylų, arba daugiau kaip 80 tūkstančių saugo- to dr. Stasio Antano Bačkio (1906–1999) butas jimo vienetų, gali pasakyti, kas iš tiesų buvo Paryžiuje keliems dešimtmečiams buvo vir- Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas? tęs tarsi neoficialiu diplomatiniu biuru.J ame, ypač Vasario 16-osios minėjimų proga, lanky- davosi Prancūzijos užsienio reikalų ministe- Už tradicinės rijos pareigūnai, parlamento nariai, politikai, diplomatijos ribų kitų šalių diplomatai8. Kitaip tariant, LDT buvo lyg „stipriai diržu suveržta“ užsienio Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo, reikalų ministerija. arba per visas Lietuvos okupacijas (nacių ir Netradicine diplomatija galima vadinti sovietų), LDT nevedė įprastinių tarpvals- ir LDT veiklą lietuviškoje išeivijos erdvėje. tybinių derybų, neratifikavo tarptautinių Per visus okupacijos metus ji vykdė įprasti- sutarčių. Lietuvos diplomatai buvo tarptau- nes, nors taip pat labai apibrėžtas savo par- tinių konferencijų, simpoziumų ar įvairių su- eigas, kaip antai: pasiuntinybių ir konsulatų sitikimų, kuriuose vyko didžiosios politikos veiklos priežiūra, atsakomybė už jų turtą, spektakliai ir jų veikėjų (JAV, SSRS, Didžioji archyvus, taip pat pasų išdavimas ar pratę- Britanija, Prancūzija, Vokietija, Kinija) už- simas, informacijos (apie bendrą tarptautinę kulisiniai žaidimai, stebėtojai. Kitaip tariant, politinę padėtį, apie tautiečius tiek Lietuvoje, LDT nevykdė kai kurių savo funkcijų, nes ne- tiek išeivijoje, apie užsienio reakcijas į Lie- buvo institucijos, kuri būtų ją įgaliojusi veikti. tuvos laisvinimą) kaupimas ir analizavimas. Po sovietų okupacijos užsienio valstybėse (su- Tačiau tuo pat metu Lietuvos diplomatai at- prantama, kurios nepripažino Lietuvos oku- likdavo jiems lyg ir tarnybiškai nepriklau- pacijos) reziduojančių diplomatų sąrašuose sančių funkcijų. Žinoma, kad karo ir pokario lietuviškų pavardžių neliko, bet jos buvo įra- metais lietuviams pagalbą teikdavo įvairūs šytos tų sąrašų prieduose, kitaip tariant, „už lietuvių fondai ir organizacijos (pavyzdžiui: brūkšnio“7. Tačiau lietuvių diplomatai nuolat Amerikos lietuvių taryba, Bendrasis Ameri- susitikinėdavo ir su juos pripažįstančių, ir su kos lietuvių fondas ar Lietuvos Raudonasis juos oficialiai nepripažįstančių valstybių va- kryžius). Tačiau, remiantis bent kelių LDT dovais ir užsienio reikalų ministrais arba pas- narių (Broniaus Kazio Balučio (1880–1967), tarųjų vadovaujamų ministerijų pareigūnais. S. Lozoraičio, Aniceto Simučio (1909–2006), Jie teikė jiems memorandumus, pro memo- Eduardo Turausko (1896–1966)) archyvais, rijas, žodines ir raštiškas notas dėl Lietuvos galima teigti, kad ir diplomatai vykdydami okupacijos nepripažinimo, lietuvių tautos panašią veiklą kiek galėdami naudojosi savo teisės į laisvę ir nepriklausomybę. Lietuvių tarnybine padėtimi, ypač diplomatinės ne- diplomatams, tapusiems lyg ir tarptautinės liečiamybės teise. Rūpindamiesi lietuviais politikos įkaitais, labai pravertė profesiniai, pabėgėliais ar okupacijų įkalintaisiais krašte, dalykiniai, o ypač asmeniniai ryšiai. Jie buvo jie tarpininkaudavo pirmiausia iš laisvųjų užmegzti dar prieškariu lietuviams reziduo- kraštų, kaip antai JAV, persiunčiant lietuvių

97 siuntas (drabužiai, maistas, pinigai) savo gi- tęsėsi daugiau nei šešis dešimtmečius. Kitaip minėms ir artimiesiems į Vakarų Europą, į tariant, greta savo tiesioginių įsipareigojimų, deportuotų asmenų stovyklas ar pačią Lietu- užsienyje likę diplomatai lyg perėmė ir vykdė vą. Karo metais pačiai LDT didelė problema kitų nepriklausomos Lietuvos valstybinių ins- buvo palaikyti tarpusavio ryšius, o tai ypač titucijų veiklą. Taip nedidelio personalo11 LDT trukdė jų tarnybinei veiklai (kaip bendros tapo beveik universaliai veikiančia valstybine politikos koordinavimas, sprendimai, pasi- institucija. Jos veikla akivaizdžiai prasilenkė keitimas informacijomis ir nuomonėmis). Bet su chrestomatine diplomatija bei tarptautinių vis tiek per diplomatus (arba kaip iki šiol pa- santykių teisės kodeksų paragrafais apie di- tikimiausiu diplomatiniu paštu) ėjo lietuvių plomatinių pasiuntinybių veikimo ribas12. asmeninė korespondencija, pavyzdžiui, 1946 Unikalu, kad LDT, šis valstybingumo liku- metais vien Lietuvos konsulatas Niujorke tis, buvo teisiškai pripažįstamas arba iš dalies gavo 14 000 laiškų9. Diplomatų buvo prašo- pripažįstamas kai kurių užsienio valstybių ir ma persiųsti vieno asmens laišką kitam as- tik todėl galėjo veikti. Tačiau norisi išskirti dar meniui į valstybę, su kuria pirmasis dėl karo kelis epizodus. Išeivijoje veikianti LDT buvo padėties ar pokario sumaišties negalėjo susi- lyg užsienio reikalų ministerija, o LTSR taip siekti. Taip pat Lietuvos pasiuntinybės gau- pat buvo užsienio reikalų ministerija13. Ki- davo paklausimų apie dingusius, ieškomus taip tariant, vienu metu veikė dvi pagal savo asmenis, kai masinis tautiečių bėgimas nuo tiesioginę paskirtį neva turėjusios viena kitą okupacijos, karo fronto ir pabėgėlių stovyklų dubliuoti institucijos. Vienintelis jų bendras į laisvuosius kraštus išskyrė šeimas, draugus, bruožas – abi buvo už tradicinės diplomati- artimuosius. Diplomatai tvirtindavo dar Lie- jos veikimo ribų: LDT atstovavo nepriklau- tuvoje įgyto išsilavinimo ar aukštojo mokslo somai valstybei, kuri buvo okupuota, LTSR diplomų nuorašus, taip pat gimimo ar mir- URM – okupantams, buvo jų simbolinis įran- ties metrikus, santuokos liudijimus, įvairius kis ir „veikiau tarnavo ne tiek valstybės, kiek kitus dokumentus. Pasitraukę iš Lietuvos ir komunistų partijos interesams“14. O tarp visų išeivijoje dirbę intelektualai – mokslininkai, politinių, konstitucinių, teisinių ir ideologinių kultūros veikėjai, studentai – karo ir pokario skirtumų yra dar ir tas, kad tarybiniai lietuvių metais dažnai kreipdavosi į diplomatus pra- diplomatai dirbdavo ne Lietuvos, o Sovietų Są- šydami atsiųsti jiems įvairių knygų, spaudos jungos pasiuntinybėse. Suprantama, kad tiek iškarpų ar kitokių leidinių, kuriuos paprastai sovietų diplomatinės marionetės, tiek LDT dar nepriklausomybės laikais savo bibliote- nariai neišleisdavo vieni kitų iš savo stebėjimo kose buvo sukaupusios pasiuntinybės ar patys lauko15. Beje, valstybinių institucijų persikir- diplomatai. 1941 metais apie LDT veiklą jos timo atvejis nėra vienintelis Lietuvos diplo- šefas S. Lozoraitis sakė: „Nė vienas mūsų di- matijos istorijoje. Jau nuo 1990 metų pradžios plomatų nėra sudėjęs rankas. Kiekvienas, ne- veikė nepriklausoma Lietuvos užsienio reikalų žiūrėdamas sunkių medžiaginių ir dvasinių ministerija. O tuo pat metu užsienyje vis dar sąlygų, veikia taip ir kur reikia, rūpinasi viso- veikė ta pati LDT, kuri faktiškai dirbo kartu keriopais Lietuvos piliečių tremtinių reikalais, su ministerija. Tuometis Lietuvos diplomati- veikia spaudoje, visuomenėje, politikos srity- nės tarnybos šefas dr. S. A. Bačkis jos veikimą je. /.../ Aš žinau tikrai, kiek paguodos sutei- sustabdė tik 1991 m. rugsėjo 6 d., kai užsienio kė ir suteikia okupuotos Lietuvos žmonėms valstybės ir, pirmiausia, Sovietų Sąjunga pri- žinios, kad Lietuvos diplomatai paliko išti- pažino atkurtąją Lietuvos Respubliką. Kitaip kimi savo pareigoms bei priesaikoms ir kad tariant, per visą XX amžiaus antrąją pusę LDT jie tęsia kovą.“10 Tokia neįprasta LDT veikla veikimas iš esmės priklausė nuo Lietuvos, kaip

98 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos nepriklausomos valstybės, de jure pripažini- SUDARO AISKU ISPUDI PRIEKABIU IESKOJI- mo tarptautinės politikos arenoje. MO MUMS DAR NEZINOMAIS TIKSLAIS STOP DEL TU PRIEZASCIU IR NOREDAMI SU- Tarp faktų ir interpretacijų: TRUMPINTI ITEMPIMA KURS J. Urbšio telegramos turinys KRASTE KELIA NERIMO PASIULIAU SIENA- DIEN NUVYKTI MASKVON ISSIAISKINTI Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urb- KAS ATSITIKO BET ATSAKYMO DAR NEGA- šio telegramos nr. 288 turinys visada buvo VAU STOP SIAIP JAU KITU KOKIU vienas iš diskusinių objektų, ypač politikuo- NERAMINANCIU ZENKLU NERA ESTIJOJE jančioje lietuvių išeivijoje 5–8 deš., nes jis tie- BEI LATVIJOJE RAMU TIK PRAVDA siogiai buvo susijęs su LDT šefu S. Lozoraičiu BUVO UZSIPUOLUS ESTIJA UZ PROANGLIS- bei jo įgaliojimais. Tačiau iki šiol šis tekstas KUMA STOP lyg ir nebuvo atidžiau tyrinėtas. Istorikas ir SIS UZSIPUOLIMAS LYGIAI KAIP SOVIETU diplomatas Laurynas Jonušauskas knygoje ATREZIMAS ANGLAMS DEL „Likimo vedami. Lietuvos diplomatinės tar- KRIPPSO SIUNTIMO TENKA TUR BUT SKAI- nybos egzilyje veikla (1940–1991)“ detaliai iš- TYTI SOVIETU PASIGERINIMU tyrinėjo tik telegramos išsiuntimo datų klau- VOKIECIAMS KAD NUKREIPUS JUJU DEMESI simą16, tačiau antrame plane liko dar kelios NUO SAVO UZMACIU BALTIJOJ STOP gana iškalbingos detalės. Minėta, kad daž- JEI CIA MUS ISTIKTU KATASTROFA TAI UZ- niausiai cituojama ministro J. Urbšio siųsta SIENIUOSE LIKUSIOS MUSU telegrama tapo beveik stereotipu. Kitaip ta- DIPLOMATIJOS SEFU SKAITYKITE LOZO- riant, atrodytų, kad tai vienos telegramos tik RAITI PIRMUOJU PAVADUOTOJU KLIMA vieno sakinio tekstas. Tačiau taip nėra. Visas ANTRUOJU SAULI STOP ir beveik niekur neminimas telegramos turi- GAUNA BERLIN ROMA PARIS LONDON WAS- nys, kuris prieš siunčiant buvo užšifruotas ir HINGTON STOCKHOLM17 gautas pasiuntinybėse iššifruotas, yra toks: Šitas iššifruotas tekstas, siųstas į Lietuvos „LEGAZIONE LITUANIA VIA NOMENTANA pasiuntinybę prie Kvirinalo (Italija), kaip, ko 116 ROMA gero, pats svarbiausias dokumentas, yra sau- 121 SS KAUNAS 57 224/223 2 18O1 ETAT gomas paties LDT šefo S. Lozoraičio archyve SU MUSU PAKARTOTINAIS SIULYMAIS ZO- pirmo aprašo pirmoje byloje. Tai dokumentas DZIU IR RASTU DUOTI su antspaudu „Originalui atitinka“, o po juo APKLAUSINETI MENAMAI BUVUSIUS PA- ranka įrašyti „S. G.“ (pasirašyta?) bei skaičiai GROBTUOSIUS KARIUS RUSAI LIGI SIOL ir data „Nr. 5963/1954. IX. 23.“18 Galima spėti, NESUTIKO TAIP PAT MUMS NEPRANESA NEI kad inicialai priklauso tuomečiam Lietuvos SAVO TURIMU DUOMENU KURIE pasiuntinybės prie Šv. Sosto vadovui Stasiui GALETU PALENGVINT MUMS METAMU KAL- Girdvainiui (1890–1970). TINIMU TYRINEJIMA STOP Beveik toks pat tekstas arba kiek sulietu- JU REIKALAUJAMU SUIESKOTI IR PRISTA- vinto ir stilistiškai tvarkyto teksto kopija sau- TYTI JIEMS KARIU NEDUODA goma asmeniniame lietuvių išeivijos visuo- JOKIU ARTIMESNIU APIE JUOS ZINIU KU- menės veikėjo, žurnalisto, rašytojo ir vertėjo RIOS GALETU PALENGVINTI JU Bronio Railos (1909–1997) archyve (Išeivijos SURADIMA STOP studijų centras, Vytauto Didžiojo universi- TENKINAMASI GARSIU IR BENDRAI FOR- tetas, fondo nr. 19). Jo teksto pabaigoje pri- MULUOTU KALTINIMU KAS MUMS rašyta: „Urbšys 1284. Iššifruota: Dalinai 31.

99 V. 40 popiet, Baigta su dideliu vargu VI. 40, „121 SS KAUNAS 57 224/223 2 1801 Etat. Se 12 val. 30 min.“19 Šią kopiją 1969 m. kovo 10 d. ci dovesse sopravvenire la catasrofe conside- B. Railai pasiuntė diplomatas Antanas Liut- rete Lozoraitis capo del servizio diplomatico kus (1906–1970). Beje, ten nurodoma: „Urb- rimanente all’estero, Šaulys primo sostituto, šys 1284“, o ne kaip paprastai: „Urbšys 288“. Klimas secondo sostituto. Urbšys 288“23. Gal tai tik spausdinimo klaida? Telegramos fragmento italų kalba numeriai Minėta, kad visas telegramos tekstas pa- sutampa ir su S. Lozoraičio archyve saugomu skelbtas ir diplomato V. sidzikausko prisi- dokumentu ir su kitur tiksliai cituojamos tele- minimuose20. Tačiau jis, sulietuvintas ir sti- gramos numeriais, tačiau nesutampa tik šefo listiškai sutvarkytas, vis dėlto skiriasi nuo pavaduotojų pavardžių tvarka. Ši viename ar- telegramos originalo (jei tokiu laikome paties chyvo lape cituojama telegrama vėl atkartoja- S. Lozoraičio archyve saugomą dokumentą). ma kitame lape, kurio apačioje taip pat italų Tekste trūksta ne tik kelių žodžių (pavyzdžiui, kalba išspausdintas toks tekstas: „Il primo sos- V. Sidzikausko tekste nėra žodžio „menamai“ tituto sig. Jurgis aulys, Inviati Straordinario e ir įrašyta „buvusius pagrobtuosius karius“), Ministro Plenipotenziario di Lituania a Berna bet nėra ir viso gana reikšmingo sakinio: „ten- e morto in Svizzera, centre il secondo sostitu- kinamasi garsiu ir bendrai formuluotu kalti- to sig. Petras Klimas, Inviato Straordinario e nimu: „kas mums sudaro aisku ispudi prieka- Ministro Plenipotenziario di Lituania a Parigi, biu ieskojimo mums dar nezinomais tikslais fu arrestato e deportato dai tedeschi in Litua- stop“. Pažymėsime, kad kituose įvairaus po- nia, quindi deportato dai sovietini in Siberia, būdžio – nuo atsiminimų iki mokslinių publi- e literato, mori a Kaunas in Lituanika.“24 Ga- kacijų – tekstuose cituojamas arba laisvai (tai lima spėti, kad šie tekstai – ir telegramos pa- yra ne pažodžiui) pateikiamas tik paskutinis skutinis sakinys, ir informacija apie P. Klimą telegramos sakinys. Teksto skirtumų yra tik bei dr. K. Šaulį – parašyti daug vėliau arba po žodžių galūnėse arba jų išdėstymo tvarkoje, jame minimos P. Klimo mirties (1969 m. sausio kurie iš esmės nekeičia jo prasmės. Pavyzdžiui, 16 d.). Beje, šis fragmentas italų kalba turi vieną paties dr. S. A. Bačkio iššifruotas telegramos (gal neaktualų, bet su klaustuku) sutapimą su paskutinis sakinys nuo S. Lozoraičio archyve minėtąja A. liutkaus pasiųsta kopija B. rai- saugomo dokumento skiriasi tik vienu žodžiu: lai – 1969 metai arba po paskutinio LDT šefo ne „skaitykite“, o „laikykite“21. Beje, teoriškai pavaduotojo mirties (dr. J. Šaulys mirė 1948 m. visi pažodžiui cituojami tekstai turėtų būti spalio 18 d.). Kol kas paslaptis, kodėl tekste italų vienodi, nes URM ir pasiuntinybės naudojo kalba pavaduotojų pavardės sukeistos vietomis. vieną diplomato B. K. Balučio sudarytų šifrų Akivaizdu, kad tai ne spausdinimo klaida. sistemą. Suprantama, kad kiekvienas perpa- J. urbšio telegrama, net ir iššifruota, ke- sakotojas telegramos teksto žodžius sudėliotų lia dar daugiau klausimų ir mažai užtikrintų kita, bet prasmės nekeičiančia tvarka (nors lie- atsakymų. Perskaičius visą telegramos tekstą tuviškoje istoriografijoje esama ir tokių atvejų, galima net įtarti, kad ji siųsta tik kaip eili- kai nurodoma klaidinga telegramos išsiunti- nė Užsienio reikalų ministerijos informacija mo data – 1940 m. vasario 15 d.22). pasiuntinybėms, o paskutinis sakinys įra- Paties šefo S. Lozoraičio archyve saugomi šytas tarsi netyčia. Tai liudytų ir diplomato dar keli ir italų kalba spausdinti J. urbšio V. Sidzikausko komentarai: „...tik perkūnui telegramos tik paskutinio sakinio nuora- trenkus gal Urbšys pasiuntė telegramą, pa- šai, kuriuose šefo pavaduotojų Petro Klimo skirdamas p. Lozoraitį „diplomatijos šefu“25. (1891–1969) ir dr. Jurgio Šaulio (1879–1948) Tuomečio krašto apsaugos ministro, generolo pavardės sukeistos vietomis: Kazio Musteikio (1894–1977) atsiminimuose

100 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos šie įvykiai, minimos pavardės ir postai taip vendinimas galėjo būti tvirtas veiksmų planas pat pateikiami kaip atsitiktiniai veiksmai: „... po okupacijos ir tarsi draudimo liudijimas iš Prezidento kabineto išėjo Urbšys ir pats (de jure pripažinimas) tarptautinėje arenoje. Prezidentas. Priėjau pasisveikinti. Ir štai Į minėtą memorandumą nebuvo atkreip- tada išgirdau Prezidentą sakant Urbšiui, kad tas dėmesys ir 1940 metų gegužės pradžioje, ar nereikėtų, tokiai įtemptai padėčiai esant, kai S. Lozoraitis pats dar kartą bandė apie jį vieną diplomatą nužiūrėti vyresniuoju,... /.../ priminti ir, kaip pavaldus asmuo, kreipėsi į Kitą kartą kalba buvo labai trumpa. Urbšys Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Tačiau pasakė: „Tai gerai, pone Prezidente, skirkime šio dokumento turinys peržengė URM kom- Lozoraitį.“ Prezidentas sutiko ir liepė Urbšiui petencijas, jį galėjo svarstyti tik Respublikos neatidėliojant pranešti tai, kam reikia.“26 prezidentas ir vyriausybė. Tad gali būti, kad Pažymėsime, kad likus vos trims savaitėms tik tos pačios gegužės pačioje pabaigoje prezi- iki prarandant nepriklausomybę Lietuvos už- dentas ir užsienio reikalų ministras prisiminė sienio reikalų ministras vis dar buvo įsitikinęs, tą pusės metų senumo memorandumą. Deja, kad santykiai su sovietais yra geri, o pirmuo- ir šį kartą buvo atsisakyta nuodugnesnių sius nerimo ženklus jis pastebėjo tik 1940 m. svarstymų (gal šį kartą dėl laiko stokos?) ar gegužės 25 d. 27, kai sovietai įteikė protesto notą bent teisinio pagrindimo paieškų. Apsiribota dėl neva grobiamų jų karių. Jei J. Urbšys tikrai tik vienu sakiniu tikintis, kad LDT šefo ir jo sunerimo tik tada (profesinės patirties ir di- pavaduotojų paskyrimai yra tik formalumas plomatinio įžvalgumo stoka ar besąlygiškas arba šioks toks apsidraudimas. tikėjimas pasirašytu Taikos sutarties doku- Anksčiau cituotuose atsiminimuose nuro- mentu?28), šis faktas gali dar labiau sutvirtinti doma, kad lemiamą sprendimą dėl S. Lozo- spėjimą, kad jo siųstos telegramos paskutinis raičio paskyrimo LDT šefu lėmė preziden- sakinys tikrai įrašytas, jei ne atsitiktinai, tai tas A. Smetona ir užsienio reikalų ministras neabejotina, kad paskubomis. Mat iki tol nei J. urbšys. Tačiau kodėl šefo pavaduotojais prezidentas, nei vyriausybės nariai nekreipė buvo paskirti P. Klimas ir dr. J. Šaulys? Ge- dėmesio į dar 1939 m. rudenį išsakytus už- nerolas K. Musteikis rašė, kad LDT šefu sieny rezidavusių Lietuvos diplomatų per- J. Urbšys pirmiausia pasiūlė paskirti P. Klimą. spėjimus dėl galimos sovietų agresijos (beje, Tačiau prezidentas nesutiko nei su P. Klimo šiuo reikalu S. Lozoraitis į URM kreipėsi dar („...geras lietuvis, patyręs diplomatas, bet jau anksčiau). Tų metų spalio 29 d.–lapkričio 2 d. 20 metų gyvena ne Lietuvoje – atsilikęs nuo Paryžiuje susitikę B. K. Balutis, P. Klimas ir mūsų reikalų“30), nei su kita J. Urbšio siūlytą- S. Lozoraitis (turėjo dalyvauti ir dr. J. Šaulys, ja, tai yra dr. J. Šaulio kandidatūra („Kažin ar tačiau atsisakė dėl tarnybinių reikalų) paren- bus gerai? /.../ Bet vedęs nelietuvę“31). Generolo gė išsamų memorandumą. Jame buvo sura- žodžius po daugelio metų patvirtino ambasa- šytas eventualus vyriausybės veiksmų planas dorius K. Lozoraitis: prezidentui A. Smetonai, po galimos sovietų agresijos: vyriausybės nepaisant senos ir artimos draugystės, neti- perkėlimas į užsienį, finansavimų klausimai, kusi dr. J. Šaulio kandidatūra, nes buvo gana santykiai su užsienio valstybėmis ir atskirai tingus žmogus, vedęs italę32. Tada preziden- su sovietais, lenkais bei latviais ir estais29. Pa- tas pasiūlė S. Lozoraičio kandidatūrą. Pasak rengtą memorandumą tarsi liūdnos ateities ambasadoriaus, keista, kad šios kandidatūros scenarijų S. Lozoraitis nuvežė į Kauną. Deja, nepasiūlė pats J. Urbšys, nes abu jie buvo ben- tada į šį dokumentą buvę pažiūrėta atsainiai, dradarbiai, draugai, vienas kitą gerai pažino- tai yra atsisakyta imtis jau anuomet valstybei jo. Sunku pasakyti, ar renkantis diplomatus ypač gyvybiškai svarbių veiksmų, nors jo įgy- kokį nors vaidmenį vaidino asmeniniai paties

101 prezidento santykiai su kiekvienu iš jų, tačiau keitimus, ir gal tada LDT šefu būtų paskyrę tiek dr. J. Šaulys, tiek P. Klimas buvo senų lai- jei ne dr. J. Šaulį, kuris buvo neutralioje Švei- kų A. smetonos bendražygiai, visi trys Ne- carijoje, tai gal iš viso geografiškai nutolusį priklausomybės Akto signatarai. Vienintelis nuo Antrojo pasaulinio karo audrų, – JAV S. Lozoraitis buvo jaunosios kartos diploma- ar Pietų Amerikoje rezidavusį Lietuvos di- tas, kuris, ko gero, sparčiausiai kilo karjeros plomatą. Tačiau anapus Atlanto dirbantys laiptais nepriklausomoje Lietuvoje33. Antra, lietuvių diplomatai nebuvo net minimi kan- S. Lozoraitis buvo vienintelis užsienio reikalų didatais į LDT šefo ar pavaduotojų postus ne ministro pareigas ėjęs diplomatas ne tik tarp tik dėl atstumo, bet ir todėl, kad iki Antrojo trijų išvardytųjų, bet ir tarp visų tuo metu pasaulinio karo šis žemynas Lietuvos istori- užsienyje rezidavusių diplomatų. Jis buvo ir joje nevaidino tokio svarbaus vaidmens, kaip paskutinis prieš J. Urbšį užsienio reikalų mi- vėlesniais karo metais ir ypač po jo. Kitaip nistras. Beje, URM vadovo patirties turėjo tariant, tuomet JAV dar nevyravo tarptauti- ir P. klimas, pirmaisiais nepriklausomybės nėje arenoje, o didžiausi ikikariniai Lietuvos metais buvęs faktišku ministerijos vadovu34, diplomatų „mūšiai“ (dėl Lietuvos sienų, Vil- o vėliau oficialiai ėjo viceministro pareigas. niaus ir Klaipėdos) vyko Europoje. Deja, nei Būtina paminėti (bent kaip 1939 m. rudenį prezidentas A. Smetona, nei ministras J. Urb- parengto memorandumo dalyvį) B. K. Balu- šys nenumatė, kad dar tų pačių 1940 metų tį, kuris nuo 1934 metų rezidavo Londone ir vasarą ar kiek vėliau S. Lozoraitis, P. Klimas kuris per visą savo diplomatinę karjerą nuolat ir dr. J. Šaulys liks be pasiuntinybių. Tikėti- atsisakydavo jam siūlomo URM vadovo pos- na, kad pasirinkimui jokios įtakos neturėjo to35. Gal todėl ir svarstymų dėl jo kandidatū- ir telegramoje išvardytųjų amžius. Supran- ros būti įrašytam į J. Urbšio telegramos tekstą tama, S. Lozoraitis (g. 1898 m.) buvo gerokai nebuvo. Beje, trejetuko ir netgi tokio paties, jaunesnis už dr. J. Šaulį (g. 1879 m.) ir kažkiek kaip telegramoje, formulė buvo minima ir už P. Klimą (g. 1891 m.). Galima spėti, kad 1940 metų lapkritį, kai buvo rengiamas „Ky- tada mažai kas tikėjosi, kad viskas užtruks bartų aktų“ tekstas su visais konstituciniais taip ilgai, o S. Lozoraitis, pergyvenęs abu pa- pagrindimais ir teisiniais įgaliojimais36. vaduotojus, šefo pareigas eis daugiau kaip 40 Dar vienas momentas – visi trys J. Urbšio metų, arba iki pat mirties (1983 m.). Visi tikė- telegramoje išvardytieji buvo „europiečiai“, josi greitos karo pabaigos ir visiems teisingos tai yra rezidavę Vakarų Europos valstybė- Taikos konferencijos. se. Generolo K. Musteikio atsiminimuose Užsienio reikalų ministro J. urbšio tele- apie LDT šefo ir pavaduotojų svarstymus gramos teksto paskutiniame sakinyje, kuris rašoma, kad prezidentas A. smetona užsi- lyg įsteigia ir Lietuvos diplomatinę tarnybą, minė, esą „kol kas Lozoraitis yra atstovas ir jos šefo pareigybę, nėra nurodyta konkre- dar nekariaujančiame krašte, tai jo veikla čios jų veikimo pradžios, tai yra nėra datos. nebūtų varžoma“37. Fašistinė Italija į Antro- „Katastrofa“ galėjo būti ir tik prezidento ar tik jo pasaulinio karo frontą įsitraukė jau 1940 vyriausybės narių kaita nepriklausomoje vals- metų liepos mėnesį. Bet problema ne ta, kad tybėje arba (tai ir atsitiko) jos okupacija. Tad ji buvo ne sąjungininkų, o vadinamosios J. Urbšio telegramos tekstas „datą“ turi: 1940 m. „Ašies“ narė38 (juk vėliau Lietuvos politikai birželio 15 d., kai sovietai užėmė Lietuvą. LDT daugiau orientavosi į Vokietiją, kaip galimą šefas S. Lozoraitis apie tai savo interviu sakė: laisvintoją nuo sovietų okupacijos). Lietuvos „...1940 m. birželio mėn. 1 dieną man buvo prezidentas ir užsienio reikalų ministras, jei pavesta katastrofos, tai yra, visiškos Lietuvos būtų įvertinę visus galimus karo fronto pasi- okupacijos atveju, būti Lietuvos diplomati-

102 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos jos, likusios užsieny, šefu...“39. Tai patvirtintų tiek patiems lietuvių diplomatams, tiek bendr. S. a. Bačkio, antrojo LDT šefo, knygos drai vedamai Lietuvos laisvinimo bylai itin pavadinimas „Lietuvos diplomatinė tarnyba svarbius ryšius su Valstybės departamentu (1940 06 15 – 1990 03 11)“40. Tačiau pavadinime (taip vadinama Užsienio reikalų ministerija), esanti antroji data tikrai nerodo, kad 1990 m. reikėjo ne teksto, kurį be abejonės pasiuntiny- kovo 11 d. buvo sustabdyta LDT veikla. Kaip bė turėjo, o paties LDT šefo parašo ir atspaudo, jau buvo minėta, savo įgaliojimus Lietuvos kurie paprastai yra vieni iš teisinio įrodymo užsienio reikalų ministerijai dr. S. A. Bačkis elementų. Minėtuose 1940 metų lapkritį pa- perdavė tik kitais metais, 1991 m. rugsėjį. rengtuose „Kybartų aktuose“ jau buvo įrašyta Telieka pažymėti, kad jei ne 1939 m. diplo- „Remdamasis Lietuvos Konstitucija...“42 matų rengtas memorandumas, tai bent LDT šefo ir jo pavaduotojų kandidatūros būtų svarstomos aukščiausiu lygiu – prezidento ir Šefas: valstybės įpareigotas ministrų kabineto narių posėdyje, ir jei būtų buvęs priimtas atskiras nutarimas ir parengtas Tarptautinis žodžių žodynas pateikia du protokolas, užsienio reikalų ministro J. Urbšio šefo (prancūzų k. – „chef“, lotynų k. – „caput“ – siųstoje telegramoje nr. 288 paskutinio sakinio „galva“) termino aiškinimus: įstaigos, įmonės apie LDT šefą ir pavaduotojus net nebūtų. Jis vadovas arba globojantis ar teikiantis pagalbą būtų buvęs išsiųstas kaip atskiras dokumentas, asmuo43. Lietuvių išeivijoje leistoje enciklopedi- o jo pradžioje būtų buvusi įrašyta konstitucine joje greta tokių pat šefo termino paaiškinimų44 teise paremta formuluotė „Lietuvos Respubli- pateikiama dar viena nuoroda – „Diplomatijos kos prezidento įsakymu...“ ar panašiai. Tada šefas“, kurio „pavadinimas, atsiradęs Lietuvos ir tokios telegramos turinys būtų įgijęs teisinį diplomatinėje tarnyboje ryšium su užsienio pagrindą. Dar didesnė jo vertė būtų buvusi, jei reikalų min. J. Urbšio 1940 VI 2 telegrama nr. prie jo būtų buvęs prirašytas dar bent vienas 288, sugestionuojančia „Jei mus ištiktų katas- paaiškinantis sakinys. Tada toks „pamatas“ trofa, laikyti Stasį Lozoraitį likusios užsienyje būtų labai pravertęs patiems diplomatams ir diplomatijos šefu“45. Taip užsienio reikalų mi- koordinuojant savo veiklą, ir sklaidant po- nistro telegrama tapo ne tik vieninteliu LDT litikuojančios lietuvių išeivijos visuomenės šefo paskyrimą įrodančiu dokumentu, bet ir abejones, ypač dėl šefo statuso. Deja, vienin- „Diplomatijos šefo“ termino pagrindu. teliu Lietuvos diplomatinės tarnybos veikimo Po 1940 m. birželio 15 d. sovietai pradėjo atskaitos tašku tapo „jeigu“, o užšifruotas, te- „laisvų“ Seimo rinkimų ir „savanoriško“ Lie- legrafiniais rašmenimis užrašytas, be datų, be tuvos įstojimo į SSRS sudėtį inscenizacijas46. antspaudų, su pavardėmis, bet be vardų inici- Tačiau okupantų prisidengimas konstitu- alų pasiųstas paskutinis teksto sakinys virto cinėmis teisėmis vis dėlto nesuklaidino kai pagrindiniu Lietuvos diplomatinės tarnybos kurių LDT narių ir ypač jos šefo. „Manau, ir jos šefo institucijos įsteigimo aktu. kad tėvai aiškiai suprato, kas darosi. Jiems Įdomu tai, kad telegramą gavo visos pa- sovietų invazija nebuvo netikėta. Prisimenu, siuntinybės, tačiau po trijų mėnesių Lietuvos kaip tėvas 1940 m. žiemą ir pavasarį kalbėda- pasiuntinybės Vašingtone vadovas Povilas mas telefonu su kolegomis iš Užsienio reikalų Žadeikis (1887–1957) savo laiške S. Lozoraičiui ministerijos ragino juos, jei paaiškėtų, kad rašė: „prašyčiau atsiųsti man Pas-bės paliudytą priešintis neįmanoma, kuo skubiau išvykti nuorašą telegramos N. 288, ant kurios Tamsta iš Lietuvos“47, pasakojo ambasadorius K. Lo- atremi paskyrimų galę.41“ Galima tik spėti, kad zoraitis. Tuo metu S. Lozoraitis intensyviai P. Žadeikiui, rezidavusiam JAV ir palaikiusiam palaikė ryšius su lietuvių diplomatais, rezi-

103 davusiais Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojo- laikais. Pasak ambasadoriaus K. Lozoraičio, je Britanijoje, Prancūzijoje. Susisiekimas ir „diplomatai be išimties pritarė Juozo Urbšio veiksmų derinimas su lietuvių diplomatais, nurodymui, jo laikėsi ir per visą okupacijos dirbusiais JAV, taip pat buvo paties S. Lozo- laikotarpį veikė suderintai su tarnybos šefu. raičio rankose. Jis dar prieš sovietų režisuo- Gi pats tarnybos šefas S. Lozoraitis niekuomet jamus rinkimus pareiškė savo nusistatymą: savęs nelaikė viršininku, aukštesniu už savo „Seimui nubalsavus, pareikšti motyvuotą kolegas, galinčiu įsakinėti. Jo įsitikinimu, tar- protestą vietos Vyriausybei“48. Beje, protestų nybos šefui buvo skirtas „primus inter pares“ – tekstai taip pat S. Lozoraičio nurodymu jau pirmojo tarp lygiųjų vaidmuo, šio principo jis buvo parengti daug anksčiau, nei įvyko pa- visada laikėsi.“54 Tačiau žvelgiant giliau, LDT tys „rinkimai“. Pasak diplomato E. Turaus- šefas negalėjo likti tik šiame vaidmenyje. Va- ko, „dar prieš protesto įteikimą Lozoraitis dovaujantis 1938 metų Lietuvos Respublikos vienam iš telefonėtų pastebėjo, kas darytų Konstitucija, užsienio reikalų ministras galėjo žodžiu ar raštu, pagal aplinkybes“49. O artė- tik teikti diplomatų kandidatūras, o skyrimo jant prijungimo datai, LDT šefas „prašė pra- dokumentus pasirašydavo... tik prezidentas. nešti postams: vengti perduoti namus tiesiai Užsienio reikalų ministras pats galėjo suteik- rusams, prašant vietos valdžią tarpininkauti, ti tik laikinai einančiojo įgaliotojo ministro archyvus sunaikinti arba saugiai padėti“50. pareigas. LDT veiklos metais šefas pasirašy- Sovietams pradėjus užiminėti Lietuvos pa- davo diplomatų skyrimo į naujas rezidavimo siuntinybes, S. Lozoraitis, kaip reziduojantis vietas aktus ar jų pakėlimo tarnyboje raštus. diplomatas Italijoje, mėgino gelbėti Lietuvai Jo įsakymu, anapilin išėjus vienam diploma- priklausantį turtą. Jo nurodymu Lietuvos di- tui, jo vieton stodavo kitas, paprastai buvęs jo plomatas prie Šv. Sosto S. Girdvainis kreipėsi pavaduotojas (pavyzdžiui, 1967 metais mirus į Vatikaną dėl Lietuvos pasiuntinybės Italijo- nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam mi- je pripažinimo esant Lietuvos pasiuntinybės nistrui B. K. Balučiui, rezidavusiam Londone, prie Šv. Sosto nuosavybe51. Bet Vatikanas ne- jį pakeitė V. Balickas (1904–1996), kaip laiki- sutiko. Viena iš spėjamų priežasčių – Lietu- nasis reikalų patikėtinis). Dokumentų tekstai voje vis dar buvo likęs ten ką tik paskirtas Šv. būdavo parengiami pagal visas tarnybiniams Sosto nuncijus arkivyskupas Luigi Cendoza raštams privalomas formas. LDT šefas S. Lo- (1883–1969). Kitaip tariant, Vatikanas neno- zoraitis savo titulą, parašą ir antspaudą dėda- rėjo komplikuoti savo santykių su sovietais, vo ir po dokumentais, skirtais užsienio šalių kurių įkaitu galėjo tapti pats nuncijus. Tad vadovams, vyriausybių nariams, įvairioms Lietuvos pasiuntinybės Italijoje pastatas po tarptautinėms organizacijoms ir pan. Kitaip dviejų mėnesių vilkinimo atiteko sovietams, tariant, S. Lozoraitis buvo priverstas perženg- o dokumentai, archyvas ir kitas turtas buvo ti „primus inter pares“ ribas ir tapti vadovau- perkelti į Lietuvos pasiuntinybę prie Šv. Sos- jančiuoju asmeniu su visomis juridinėmis to52. Ten apsigyveno ir pats S. Lozoraitis su formulėmis. Gal todėl tiek LDT, tiek politiš- šeima53. Netekęs pasiuntinybės ir diplomati- kai aktyvioje lietuvių išeivijoje nuolat iškil- nio posto, S. Lozoraitis beveik visada ėjo tik davo pačios „šefo“ sąvokos turinio klausimas. LDT šefo pareigas (1960–1965 metais buvo Pasak dr. S. A. Bačkio, „po tos telegramos ne- Lietuvos atstovas Prancūzijoje). buvo jokių kitų nurodymų, kokias teises turi LDT šefui dirbti su kolegomis diplomatais diplomatijos šefas ir kaip jis turės dirbti su neturėjo būti sudėtinga. Praktiškai tai buvo tos pavaduotojais...“55 Net praėjus metams po jos pačios sudėties ir gerai pažįstamas korpusas, išsiuntimo, Lietuvos pasiuntinys Vašingtone kuriam jis vadovavo dar nepriklausomybės P. Žadeikis savo privačiame laiške preziden-

104 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos tui A. Smetonai klausė: „Pasiuntinybei svarbu nis vaidmuo teko geografinei padėčiai. 1942– žinoti Tamstos interpretacija p. urbšio tele- 1943 metais dr. J. Šaulys ir E. Turauskas, abu gramos skiriant p. St. Lozoraitį diplomatinės rezidavę Šveicarijoje, bei Prancūzijoje dirbęs tarnybos čefu užsieniuose. Kokios čefo funk- P. Klimas ne tik kelis kartus per savaitę kal- cijos politikos ar administracijos srityje: ar jis bėdavosi telefonu, susirašinėdavo, bet ir daž- gali duoti įsakymus dėl politinės orientacijos, nai svečiuodavosi vieni pas kitus. ar gali skirti valdininkus, ar nustatinėti at- P. Žadeikio siūloma reforma nebuvo susi- lyginimą veikiančioms Pasiuntinybėms?“56 domėta, nes iš esmės ji prieštaravo užsienio Galima įtarti, kad toks P. Žadeikio paklausi- reikalų ministro J. Urbšio paskyrimams. Tad mas turėjo gana realų ir net apskaičiuojamą remdamasis ta pačia J. Urbšio telegrama jau pagrindą, nes kaip tik tuo metu buvo spren- 1942 m. sausio 15 d. dr. J. Šaulys į Romą siunčia- džiamas LDT finansavimo klausimas iš JAV moje šifruotoje telegramoje rašė: „Lozoraičiui bankuose laikomų Lietuvos lėšų57. neatidėtini reikalai bei susisiekimo sutriki- Minėta, kad Antrojo pasaulinio karo me- mas privertė mane jau nuo gruodžio pasiim- tais susisiekimas tarp valstybių buvo ypač ti Tamstos pavadavimą šefo pareigose stop komplikuotas: skirtingos fronto pusės, karo mano raštas tuo reikalu neprisiųstas Tamstai lauko būklė, cenzūra. O susisiekimas su Ita- dėl susisiekimo trūkumų stop raštą gausit pir- lija, kurioje dirbo LDT šefas, buvo ypač pras- ma pasitaikiusia gera proga.“60 Po kelių dienų tas. 1940 metų vasarą S. Lozoraitis dar galėjo (1942 m. sausio 20 d.) S. girdvainis atsakė: gana lengvai susisiekti su diplomatinės tar- „nuo Lozoraičio primo sutinka Šaulio pavada- nybos nariais ir koordinuoti bendrą veiklą, vimu /.../ septima prašo parūpint šveicarų vizą o vėliau susisiekimas tolydžio darėsi sudė- dviem savaitėm, nes Italijon gaut negalima“61. tingesnis. Kadangi S. Lozoraičio siunčiama Pažymėsime, kad sprendimas dėl diplomati- ir gaunama korespondencija buvo tikrinama, nės tarnybos šefo pareigų perdavimo jo pava- jis laiškus pasirašydavo dviem „St.“ raidėm, duotojui buvo priimtas ne Romoje ar Berne, o... siunčiama korespondencija buvo adresuo- Vašingtone. Mat dr. J. Šaulys, prieš ryždamasis jama per Lietuvos pasiuntinį prie Šv. Sosto pasiųsti minėtą telegramą S. Lozoraičiui, apie S. Girdvainį, o S. Lozoraičio pavardė iš viso savo ketinimus pranešė ir pritarimą gavo iš nebuvo minima58. Pažymėsime, kad ne tik Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio ir ten karo metais, bet ir daug vėliau koresponden- apsistojusio prezidento A. Smetonos: „stasio ciniai ryšiai su Roma liko ypač prasti. Esant sefo pareigu perleidimu tamstai niekas cionai tokiai padėčiai 1941 m. liepos 7 d. (arba praė- nepriesingas.“62 Nors oficialiai dr. J. Šaulys pa- jus dviem savaitėms po užklausimo dėl LDT vadavo S. Lozoraitį, duomenų, kad jis pasira- šefo funkcijų) P. Žadeikis vėl užsiminė prezi- šinėdavo kaip LDT šefo pavaduotojas ar net dentui A. Smetonai: „būtų geriau, kad vietoje pats šefas, kol kas nepavyko rasti. diplomatinės tarnybos šefo, būtų kolegija iš S. Lozoraitis prie savo pareigų grįžo 1945 trijų: Dr. Šaulys, pirmininkas, p. P. Klimas metų pabaigoje. Pasak dr. S. A. Bačkio, „po ir p. E. Turauskas, sekretorius.“59 P. Žadeikis 1946 m. balandžio 8 d. S. Lozoraitis savo raš- siūlė iš esmės tą pačią „trijų“ formulę, tik be tus pasirašydavo tik kaip Lietuvos diploma- šefo pareigybės arba tik jo pavadinimo. Di- tijos šefas, o kartais dar pridurdavo: „Buvęs plomato paklausimas patvirtino LDT tarpu- Lietuvos užsienio reikalų ministras.“63 Beje, savio susisiekimo problemą, o minimos pa- LDT nariai, pristatydami šefą užsienio šalių vardės buvo pasirinktos greičiausiai dėl šių įvairaus rango pareigūnams ar raštuose jiems, tarpusavio ryšio, susižinojimo, susisiekimo, vardydavo senuosius S. lozoraičio titulus: korespondencijos. Kitaip tariant, pagrindi- buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras,

105 buvęs Lietuvos pasiuntinys Italijoje64 (gal tai čioje LDT. 1956 m. gegužės 9 d. laiške LDT buvo daroma norint pabrėžti LDT šefo pa- šefui S. lozoraičiui generalinis konsulas sirašytų įsakų teisinį statusą?). S. Lozoraitį J. Budrys perspėjo: „...pasklido kalbos apie vadinti „diplomatijos šefu“, o ne, pavyzdžiui, laukiamas dideles reformas diplom. tarny- „diplomatų šefu“, būtų tiksliausia, remian- boje Amerikoje. Kalba, kad Tamsta perimsi tis pačiu Lietuvos užsienio reikalų ministro P. Ž.“68 Iš tikro, po pasiuntinio P. Žadeikio J. Urbšio telegramos tekstu: „...mūsų diplo- mirties permainos LDT įvyko, tik kiek kito- matijos šefu skaitykite Lozoraitį.“65 kios nei buvo spėjusi lietuvių išeivija, diplo- Pirmaisiais LDT nariais buvo paskirti trys matai ir net pats S. Lozoraitis. asmenys. Tačiau iš esmės S. Lozoraitis buvo Kai 1957 m. gegužės 11 d. mirė Lietuvos vienas. Pirmasis pavaduotojas P. Klimas, nors pasiuntinybės JAV vadovas P. Žadeikis, čia ir turėjo diplomatinį statusą, tačiau nacių rezidavęs dar nuo nepriklausomos Lietuvos buvo suimtas 1943 m. rugsėjo 19 d. Po kon- laikų (nuo 1935 m.), suprantama, sujudo ne tik clageriuose praleistų metų diplomatas grįžo Lietuvos diplomatinė tarnyba, bet ir politiškai į Lietuvą, bet 1945 m. vėl buvo suimtas, tik aktyvesnė lietuvių išeivijos visuomenė abiejo- dabar jau sovietų, ir ištremtas į Sibirą. Iš čia se Atlanto pusėse. Jau į P. Žadeikio laidotuves į Lietuvą P. Klimas grįžo po dešimties metų. susirinkę pasiuntiniai ir artimesni tiek pačiam Reikia pasakyti, kad, jam grįžus į tėvynę ir S. lozoraičiui, tiek visai diplomatinei tarny- apie save pranešus artimiesiems, prancūzų bai lietuvių visuomenės veikėjai, antai kaip ir sovietų diplomatiniuose koridoriuose bei Juozas Bačiūnas (1893–1969), Vincas Rastenis lietuvių diplomatinės tarnybos raštuose ir (1905–1982), už uždarų durų svarstė galimas privačioje korespondencijoje galima rasti kandidatūras į tokį svarbų diplomatinį postą. duomenų apie pastangas P. Klimui išvykti į Dr. A. Geručio dienoraštyje užfiksuoti to meto Prancūziją. Bet jis taip ir liko Lietuvoje, čia atsiminimai atskleidžia ne tik išeivijos lietu- ir mirė. Tačiau nors P. Klimas buvo ilgą laiką vių vidaus santykius, JAV Valstybės departa- tremtyje ir iš esmės negalėjo eiti savo pareigų, mento poziciją dėl pasiuntinybės Vašingtone S. Lozoraitis jį vis tiek traktavo kaip LDT šefo vadovo įpėdinystės, bet ir galimą naują Lie- pavaduotoją, jo iš pareigų neatleido, neieško- tuvos diplomatinės tarnybos šefo pavardę – jo kitos jį galinčios pakeisti kandidatūros66. dr. A. Gerutis. Suprantama, kad tik tuo atveju, Dar 1948 metais mirė LDT šefo pavaduo- jei Vašingtone būtų likęs pats S. Lozoraitis69. tojas dr. J. Šaulys, o, kaip minėta, ištraukti į Tačiau JAV Valstybės departamentui diplo- Vakarus iš tremties grįžusio P. Klimo nepavy- matiškai rekomendavus, P. Žadeikio įpėdiniu ko. Šefui likus be pavaduotojų, suprantama, tapo jo pavaduotojas, buvęs laikinasis reikalų turėjo kilti jų klausimas. Ko gero, pirmasis patikėtinis Juozas Kajeckas (1897–1978). šią problemą 1951 metais iškėlė dr. Albertas Ieškant bent kokio JAV Valstybės depar- Gerutis (1905–1985) savo privačiuose laiš- tamento pasirinkimo motyvo vertėtų pradėti kuose S. Lozoraičiui: „Mirus Dr. Šauliui ir nuo diplomato V. Sidzikausko memuarų, ku- dingus Min. Klimui, Tamsta likai vienas riuose rašoma, kad JAV VD buvo prašęs pa- dipl. hierarchijoje. Ar nereikėtų aptvarkyti ties S. lozoraičio „surašyti memorandumą, Tamstos pavaduotojų klausimą?“67 Tada buvo kuriame būtų išdėstyti faktai, kuriais jis grin- kalbama tik apie pavaduotojus, bet ne apie džia savo teisinį ir diplomatinį statusą. Kele- LDT šefo posto pamainą. Vėliau arba likus tui metų praslinkus, trumpai prieš savo mirtį, metams iki Lietuvos pasiuntinio JAV P. Ža- P. Žadeikis man guodėsi, kad pažadėto doku- deikio mirties (1957 m.) tarp čia gyvenančių mento iš Romos nei Valstybės departamentas, lietuvių pasklido kalbos apie permainas pa- nei jis nebuvo gavę. Iš to kilęs neaiškumas dėl

106 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos S. Lozoraičio statuso turbūt ir bus nulėmęs tai P. Žadeikio ir V. Sidzikausko nesusikalbėji- velionies Povilo Žadeikio klausimą“70. Telie- mas, ar nesusipratimas (V. Sidzikauskas savo ka spėlioti, ar tikrai Valstybės departamento memuarus rašė jau po P. Žadeikio mirties)? pareigūnai buvo prašę, o S. lozoraitis neiš- S. Lozoraitis, kaip LDT šefas suteikęs J. Kajec- siuntęs prašyto dokumento. Gal jis vis dėlto kui pasiuntinybės Vašingtone vadovo įgalioji- buvo išsiųstas, tik P. Žadeikis to nežinojo. mus, grįžo į Romą. Taigi JAV VD išvengė ypač Mat į JAV po P. Žadeikio mirties S. Lozoraitis sau nenaudingo triukšmo (juk vyko „šaltasis vyko ir kaip LDT šefas į savo pavaldinio lai- karas“) ir konflikto su čia gyvenančia politi- dotuves, ir kaip diplomatas, kuriam dar prieš kuojančių lietuvių bendruomene. metus tame pačiame JAV VD buvo siūlomas Kitus du dešimtmečius šefo pareigas S. Lo- Lietuvos pasiuntinybės Vašingtone vadovo zoraitis ėjo vienas (galbūt taip jis siekė išvengti postas71. Žvelgiant į to meto pačius įvairiau- trinties, konfliktų ir konkurencinės kovos pa- sius tekstus (diplomatines pro memorijas, čioje LDT). Jo pavaduotojo arba pavaduotojų lietuvišką spaudą, įvairiausių konferencijų ir klausimas iškilo tik aštuntojo dešimtmečio suvažiavimų programas bei privačius laiškus pabaigoje. Mat tuo metu LDT narių amžius su prašymais juos perskaičius sudeginti) ga- ir diplomatinis rangas buvo ypač svarbūs lima rasti tik vieną atsakymą, kodėl JAV VD veiksniai, nes dėl sveikatos problemų retėjo pasirinko J. Kajecką. S. Lozoraičio kandida- diplomatų gretos, kai kurie jų išėjo anapus. tūros buvo atsisakyta ne dėl jo diplomatinio Neliko J. Budrio (1889–1964), S. girdvainio, rango72, kompetencijų stokos ar amžiaus, bet Vytauto Jono Gylio (1886–1959), dr. J. Šaulio, dėl ypač politiškai aktyvios ir, deja, susiskal- E. Turausko, P. Žadeikio. Į jų vietas negalėjo džiusios lietuvių išeivijos. Ji smarkiai oponavo ateiti nedirbusieji Lietuvos užsienio reikalų pačiam S. Lozoraičiui, neturėjo bendros nuo- ministerijoje iki 1940 m. birželio ir turėję sve- monės ir dėl J. Urbšio telegramos turinio. Kri- timų valstybių, – ne Lietuvos, pilietybę. Mirus tikuodama S. Lozoraičio veiklą ir klijuodama B. K. Balučiui, S. Lozoraitis B. Railai rašė: „ir jam „tautininko“ ir „smetoniniko“ etiketes73, aš pradedu susimastyti esantis mirtingas.“76 lietuvių išeivija nesibodėjo nuolatos (ne vie- 1978 metais LDT šefas pradėjo svarsty- ną dešimtį metų) ir pačiam JAV VD pareikšti ti savo pavaduotojo klausimą ir greičiausiai savo neigiamą nuomonę apie LDT šefą bei jo buvo galvojama ne tik apie pavaduotoją ar pa- įgaliojimus74. Bene patį netikėčiausią teks- vaduotojus, bet ir apie įpėdinį, kitaip tariant, tą, kuris oponavo S. Lozoraičiui ir jo įgalio- jį patį LDT šefo poste galėsiantį pakeisti as- jimams, galima perskaityti tuose pačiuose menį. Šiuo klausimu S. lozoraitis kreipėsi V. Sidzikausko atsiminimuose. Prieškario lai- į savo kolegas pasiuntinius ir konsulus. Į jo kų diplomatas, aktyvus išeivijos politinis vei- pasiųstą 1978 m. birželio 6 d. raštą Lietuvos kėjas taip pat iš esmės nepripažino J. Urbšio generalinis konsulas Los Andžele Vytautas telegramos ir laikė ją niekine. V. Sidzikauskas Čekanauskas (1929–2009) atsakydamas prita- rašė: „Pasak min. Žadeikio, Urbšio telegrama rė LDT šefo pavaduotojo skyrimui. Konsulas Lozoraičio nepadariusi Lietuvos užsienio siūlė nekreipti dėmesio į galimą viešą reakciją reikalų ministru, atseit, Lietuvos diplomati- ir „...nelaukiant kol atsiras nuomonių ar „pa- jos šefu, o tik „primus inter pares“ – lygiųjų siūlymų“ iš šalies, ši problema turėtų būti jau tarpe pirmuoju – diplomatų veiklai derinti.“75 dabar svarstoma, aišku, kiek galima daugiau Telieka spėlioti, kodėl toks patyręs diplomatas, konfidencialioje atmosferoje“77. Kiti diploma- savo memuaruose cituodamas visą J. Urbšio tai net įvardydavo kandidato pavardę. Antai telegramą, vėlesniuose puslapiuose padarė Lietuvos generalinis garbės konsulas Toronte tokį neloginį teiginį įrašydamas „atseit“? Ar (Kanada) Jonas Žmuidzinas (1898–1989) rašė:

107 „Norėčiau kiek grįžti prie Jūsų įpėdinio. Mano raičio sprendimą lėmė dar keli veiksniai. Dr. įsitikinimu, paremtu Kanados lietuvių, ypač S. A. Bačkis jau tuo metu dirbo JAV, tai yra veikėjų atsiliepimas ir spaudos jo įvertinimu, svarbiausiame tarptautinės politikos taške, ir junoro Lozoraičio78 paskyrimą įpėdiniu trem- čia išvaikščiojęs Valstybės departamento kori- tinė visuomenė labai palankiai sutiktų. /.../ dorius, – tai neabejotinai buvo labai naudinga ...buvo pas mane užėjęs Tautos Fondo uolus Lietuvos laisvinimo bylai. Antra, apie konkre- darbininkas Firavičius79, kuris reiškė pagei- čią kandidatūrą į LDT šefo postą S. Lozorai- davimą, kad Jūs anoncuotumėt įpėdinio pa- tis galvojo jau seniai. Gal net po P. Žadeikio skyrimą, kad ir nenurodant jo vardo. Kažin laidotuvių ir pokalbių Valstybės departamen- ar to reikia?“80 Gavęs diplomatinės tarnybos te, suprasdamas, kad į JAV jis negrįš. S. Lo- narių atsakymus, S. Lozoraitis jau po poros zoraitis savo svarstymuose turėjo įvertinti dienų, tai yra rugpjūčio 20 d., į Vašingtoną du momentus: tarptautinė politinė padėtis išsiuntė ten rezidavusiam dr. s. a. Bačkiui ir vis siaurėjantis personalijų ratas pačioje raštą: „Pasiremdamas p. užsienio Reikalų LDT. Žvelgdamas į ateitį ir matydamas vis au- Ministerio telegrama Nr. 288, iš 1940 m. bir- gantį JAV politinį svorį ir įtaką bei problemas želio 1 d., skiriu Tamstą Lietuvos Diploma- su J. Kajecku84, S. Lozoraitis 1960 metais Lie- tijos Šefo Pavaduotoju. Mano mirties atveju tuvos pasiuntinybės JAV vadovo pavaduotoju Tamsta perimsi Lietuvos Diplomatijos Šefo paskyrė kompetentingą dr. S. A. Bačkį. Skirda- pareigas.“81 S. Lozoraičio sprendimas iš karto mas jį į šias pareigas, S. Lozoraitis jame galėjo paskirti dr. S. A. Bačkį šefo pavaduotoju ir įpė- numatyti ir būsimąjį pasiuntinybės vadovą, diniu reiškia du epizodus. Viena, skirdamas ir LDT šefą pačiame svarbiausiame Lietuvos pavaduotoją S. lozoraitis lyg ir apsidraudė laisvinimo bylai tarptautinės politikos taške. nuo žmogiškųjų veiksnių82, antra – kad po jo Tačiau S. Lozoraičiui reikėjo tylėti ir išlaukti. mirties nekiltų įpėdinio klausimas. LDT šefas Tik taip buvo galima išvengti tarnybinių susi- neatsitiktinai pasirinko dr. S. A. Bačkio kandi- kirtimų: teisiškai dr. S. A. Bačkis vis dar buvo datūrą. Dar nepriklausomybės metais, S. Lo- J. Kajecko pavaduotojas. Po pastarojo mirties zoraičiui einant užsienio reikalų ministro par- 1978 m. kovo 2 d. S. Lozoraitis galėjo laisvai eigas, jo asmeninis sekretorius buvo kaip tik paskirti dr. S. A. Bačkį savo pavaduotoju, o po dr. S. A. Bačkis. Antra – ši kandidatūra buvo savo mirties – ir įpėdiniu. keliama ne pirmą kartą. Minėta, kad po Lietu- Tačiau net po 1978 m. rugpjūčio 20 d., kai vos pasiuntinio JAV P. Žadeikio mirties buvo LDT šefas S. Lozoraitis paskyrė savo pavaduo- svarstoma naujo LDT šefo kandidatūra, o tarp toju ir įgaliojimų perėmėju S. A. Bačkį, įpėdi- galimų įpėdinių buvo minima ir jo pavardė: nio paskyrimo klausimas vis dar buvo svars- „S. L. kėlė klausimą, ką skirti D. šefu, kaipo tomas ir LDT. generalinis garbės konsulas jo įpėdinį. Paanalizavome, kas atpuola? Bal. J. Žmuidzinas 1978 m. spalio 14 d. privačiame [utis], Gylys (jis Lozoraičio atžvilgiu pasiro- laiške (gautas spalio 31 d.) S. Lozoraičiui rašė dęs didelis džentelmenas), Girdv., Graužinis, apie politologo, disidento Aleksandro Štromo Bačkis esąs neblogas, bet krikdemas. Liekanti nuomonę (1931–1999) dėl tinkamiausio kan- mano kandidatūra. „Ką Tamsta manai apie didato į LDT šefo postą: „dr. Štromas laikąs D. Gerutį“ paklausė Loz. Kalbos taip ir nebai- tinkamiausiu kandidatu į LD šefo postą S. Lo- gėm.“83 Tad LDŠ šefo paskyrimas tik dar kartą zoraitį jr.“85 Nuo savęs J. Žmuidzinas pridūrė: patvirtina S. Lozoraičio nuostatas: svarbiausia „Aplamai, aš gaunu įspūdį, kad S. Loz. jr. būtų profesionalumas arba kompetencija ir gebėji- didelės daugumos palankiai sutiktas. Tad iš mas atlikti savo pareigas, o ne asmens partiš- įsitikinimo siūlyčiau pagalvoti apie jo kan- kumas ir pažiūros. Neabejotina, kad S. Lozo- didatūrą. Aš manyčiau, kad tai ne tik mano,

108 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos bet ir viso Toronto lietuviško pasaulio tokia tuvos generalinis konsulas dr. J. Žmuidzinas nuomonė.86“ Tačiau ir tada tema nebuvo iš- rašė: „Tikrai, netekome diplomato ir gabaus semta, nes J. Žmuidzinas dar kartą tų pačių valstybininko, kuris įžvalgiai bei ištikimai metų pabaigoje S. Lozoraičiui rašė: „Teko su atliko jam Lietuvos vyriausybės pavestą pa- vienu kitu, turinčiu didesnio visuomeninio skirtį užsienyje.“92 svorio, paliesti Jr. kandidatūrą. Jie be rezervų Per visus LDT veiklos metus daug klau- ją palaiko.“87 Šis konsulo laiškas rodo, kad gal simų ir diskusijų kėlusi šefo pareigybė buvo ne visi LDT nariai žinojo apie 1978 m. rugpjū- teisinio pagrindo neturintis faktas. Net pats čio 20 d. S. Lozoraičio raštą, apie S. A. Bačkio dr. S. A. Bačkis, mažiau nei dešimtmetį bu- paskyrimą LDT šefo pavaduotoju, o po jo vęs LDT šefu, šias pareigas galėjo apibrėžti mirties – įpėdiniu88. Kodėl S. Lozoraitis tylėjo tik paties S. Lozoraičio vykdyta veikla: „svar- apie savo apsisprendimą dėl dr. S. A. Bačkio biausias rūpestis buvo siekti, kad ryžtingai ir kodėl šefo įpėdiniu nepaskyrė savo sūnaus, būtų organizuojama Lietuvos diplomatinės S. Lozoraičio jaunesniojo? Gali būti, kad pa- ir konsulinės tarnybos veikla, kuri geriausiai čioje LDT vyravę tarpusavio santykiai, ne padėtų Lietuvai atgauti laisvę ir nepriklau- visada draugiški kolegiški, vertė patį S. Lozo- somybę, ir kad laisvasis pasaulis būtų gerai raitį tylėti ir taip apsidrausti nuo dar vieno vi- informuojamas apie lietuvių tautos padėtį ir daus konflikto. Antra, diplomatinio korpuso jos siekimus atgauti nepriklausomybę. Todėl perskirstymas S. Lozoraičio jaunesniojo nau- jis stengėsi koordinuoti Lietuvos diploma- dai neabejotinai būtų sukėlęs ir šiokią tokią tinės tarnybos veiklą bei rūpinosi, kad vei- sumaištį pačioje diplomatinėje tarnyboje ir kiančios įstaigos personalo reikalu taip pat iššaukęs didelę audrą politikuojančioje lie- nenukentėtų. Taip pat jis rūpinosi, kad su tuvių išeivijoje dėl asmeninių ir tarnybinių lietuvių išeivija užsienyje būtų kuo geriausi interesų painiojimo. Juo labiau kad S. Lozo- santykiai ir kad ji atsižvelgtų į Lietuvos vals- raitis jaunesnysis „užkliūdavo“ nuo pat 1944 tybės egzistuojančias institucijas užsienyje ir metų, kai pradėjo eiti Lietuvos pasiuntinybės prisidėtų prie Lietuvos ir lietuvių teisių bei prie Šv. Sosto padėjėjo pareigas. Tačiau, ko interesų gynimo. Tuo tikslu jis palaikė san- gero, tiksliausias atsakymas į šį klausimą jau tykius su lietuvių organizacijomis, kurios buvo duotas 1934 metų birželį. Likus dviem politinėje srityje specialiai rūpinosi Lietuvos dienoms iki S. Lozoraičio paskyrimo užsienio laisvės kova bei lietuvybės išlaikymu, būtent: reikalų ministru89, diplomato E. Turausko VLIK’u, Lietuvos laisvės komitetu, Amerikos užrašuose užfiksuotas toks jų pokalbis: „Ži- lietuvių taryba ir Pasaulio lietuvių bendruo- not, kokią vyriausybę aš sudaryčiau – sako. mene bei jos narėmis – atskirų kraštų lietu- „Iš žmonių – man patinkamų“ – Bet kas tada vių bendruomenėmis.“93 būtų – sakau – tai būtų giminės vyriausybė. „Ne, žinoma, atsako, ne dėlto, kad Tadukas90 mano draugas ar giminė – aš jį imčiau, bet Vietoj išvadų kad jis darbą išmano.“91 Galima teigti, kad savų principų S. Lozoraitis laikėsi visą gyve- Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urb- nimą, taip pat ir skirdamas savo įpėdinį. šio paskutinėmis nepriklausomybės savaitė- 1983 m. gruodžio 24 d. mirus LDT šefui mis išsiųstos telegramos nr. 288 paskutinis sa- S. Lozoraičiui, jo sūnui Stasiui (jaunesniajam) kinys, net iššifruotas, suteikia plačios erdvės buvo 59 (g. 1924 m.), dr. S. A. Bačkiui – be- hipotezėms ir interpretacijoms. Diskusijas veik 78 metai (g. 1906 m.)! LDT šefo pareigas kelia ne tik turinys, bet ir konkrečios perso- S. Lozoraitis ėjo 43 metus. Po jo mirties Lie- nalijos. Mat vienas pagrindinių telegramos

109 trūkumų – teisinio pagrindo neturintis fak- užsienyje veikusi LDT buvo vienintelė išliku- tas. Tokia pati buvo ir LDT, kuri už tradicinės si valstybinė institucija. Ko gero, atsitiktinai diplomatijos ribų veikė daugiau nei pusšimtį įrašytas paskutinis telegramos sakinys dar ir metų. Jos šefas S. Lozoraitis vien tik dėl šio šiandien kelia nemažai klausimų, o pačių di- statuso sulaukdavo nemenkos amžininkų plomatų archyvai, amžininkų atsiminimai ir kritikos bei stiprios jų opozicijos, ir nebuvo lietuviškoji istoriografija pateikia skirtingus pripažįstamas. Jis, nors ir mėgindamas išlikti telegramos teksto variantus. Tad straipsny- tik „primus inter pares“, vis dėlto turėdavo je tyrinėjamos LDT šefo ir jo pavaduotojų peržengti jų ribas. Tačiau S. Lozoraitis, gerb- skyrimo aplinkybės ir motyvacija bei šių damas jam suteiktus įgaliojimus, daugiau pareigų perdavimo problematika. LDT šefo nei keturiasdešimt metų nuosekliai ėjo savo pareigas Stasys Lozoraitis ėjo daugiau kaip pareigas. Jo, kaip LDT šefo, pasirinkimai ir keturiasdešimt metų. Pirmajam šefo pava- sprendimai, jų motyvacija per visus Lietuvos duotojui Petrui Klimui, įkalintam tremtyje, laisvinimo metus rėmėsi valstybiniu mąsty- o 1948 metais mirus antrajam pavaduotojui mu, pareiga ir atsakomybe tautai. dr. Jurgiui Šauliui, S. Lozoraitis iš telegramoje išvardytų asmenų liko vienas. Jo pareigų perėmimo ir pavaduotojų klausimas pačioje Santrauka LDT buvo iškilęs kelis kartus. Bet, ko gero, ypač aktualus jis buvo 1957 metais, kai mirė 1940 m. birželio pradžioje Lietuvos Res- Lietuvos pasiuntinys Vašingtone Povilas Ža- publikos užsienio reikalų ministras Juozas deikis, o naujuoju vadovu buvo numatytas Urbšys išsiuntė Lietuvos pasiuntinybėms te- pats S. Lozoraitis. 1978 metais S. Lozoraitis legramą nr. 288. Lietuviškoje istoriografijoje atskiru dokumentu paskyrė dr. stasį An- dažniausiai yra cituojamas paskutinis jos taną Bačkį LDT šefo pavaduotoju, o savo sakinys: „Jei čia mus ištiktų katastrofa, tai mirties atveju įgaliojo jį perimti LDT šefo užsieniuose likusios mūsų diplomatijos šefu pareigas. 1983 metais mirus S. lozoraičiui, skaitykite Lozoraitį, pirmuoju pavaduoto- dr. S. a. Bačkis LDT šefo pareigas ėjo iki ju Klimą, antruoju Šaulį.“ Po kelių savaičių pat atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Dr. sovietams okupavus Lietuvą, šis telegramos S. A. Bačkis savo įgaliojimus Lietuvos užsie- fragmentas tapo lietuvių egzilinės diplomatinio reikalų ministerijai perdavė ir LDT veiklą jos pradžia. O daugiau nei šešis dešimtmečius sustabdė 1991 m. rugsėjo 6 d.

Nuorodos mų fragmentai. Vilnius, 1989, p. 52; Turaus- kas E. Lietuvos nepriklausomybės netenkant. 1. lietuvos Respublikos užsienio reikalų mi- Kaunas, 1990, p. 12; Dapkutė D. Nuo Berno nistro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai- iki Paryžiaus: Lietuvos diplomatinės tarny- čio paskyrimą LDŠ nuorašai, Lietuvos cen- bos ir VLIK’o santykiai, VLIK’as ir Lietu- trinis valstybės archyvas (toliau – LCVA), vos diplomatinė tarnyba išeivijoje: Berno ir f. 668, ap. 1, b. 1, l. 3. Paryžiaus konferencijų protokolai. Vilnius, 2. Bačkis S. a. Lietuvos diplomatinė tarnyba 2004, p. 9. (1940 06 15 – 1990 03 11). Vilnius, 1999, p. 5; Jo- 3. sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos paraš- nušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplo- tėje. Vilnius, 1994, p. 249. matinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1991). 4. 1940 metų vasarą sovietai okupavo Lietuvą Vilnius, 2003, p. 45; Musteikis K. Prisimini- bei Latviją ir Estiją. Valstybingumo, nepri-

110 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos klausomybės ir laisvės netekusių trijų Balti- 15. „Dar disputo pradžioje, apžvelgdamas susirin- jos šalių istoriniai įvykiai per kitus penkis kusius, aš pažinau tą poną,... /.../ Jis įtemptai dešimtmečius vyko beveik sinchroniškai sekė kiekvieną diskusijos žodį. Taigi su B. Balu- tiek kraštuose, tiek jų išeivijoje. čiu nesimačiau apie dvidešimt metų. /.../ Be Ba- 5. lozoraitis K. Žvilgsnis į vilties diplomati- lučio, salėje sėdėjo dar du buvę Lietuvos buržua- ją egzilyje, Lietuvių diplomatija išeivijoje zinės pasiuntinybės bendradarbiai“. Paleckis J. 1940–1991. Vilnius, 2007, p. 9–10. Dviejuose pasauliuose. Vilnius, 1983, p. 529. 6. lietuvos diplomatijos šefo S. Lozoraičio ar- 16. Plačiau apie tai: Jonušauskas L. Likimo ve- chyvas yra saugomas Lietuvos centriniame dami. Lietuvos diplomatinės tarnybos egzily- valstybės archyve, fondo nr. 668. je veikla 1940–1991, p. 44–54. 7. net ir Šv. Sosto pripažįstamas Lietuvos nepa- 17. lietuvos Respublikos užsienio reikalų mi- prastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras nistro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai- S. Girdvainis 1959 metais į diplomatinį są- čio paskyrimą LDŠ nuorašai, LCVA, f. 668, rašą buvo įrašytas gérant d’affaires (reikalų ap. 1, b. 1, l. 3. vedėjas) titulu. 18. Ten pat. 8. Bačkis S. a. Lietuvos diplomatinė tarnyba 19. a. Liutkaus laiškas B. Railai, 1969 m. kovo (1940 06 15 – 1990 03 11), p. 17. 10 d., Išeivijos sodų centras (toliau – ISC), 9. Anicetas Simutis: 60 metų Lietuvos diploma- B. Railos archyvas, f. 19. tinėje tarnyboje. Vilnius, 2007, p. 22. 20. sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos pa- 10. cituojama iš: Bačkis S. A. Lietuvos diploma- raštėje, p. 248–250. tinė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11), p. 11. 21. Bačkis S. A. Lietuvos diplomatinė tarnyba 11. Įvairiu metu arba priklausomai nuo Lie- (1940 06 15 – 1990 03 11), p. 5; Turauskas E. Lie- tuvos diplomatų pripažinimo ar nepripaži- tuvos nepriklausomybės netenkant, p. 12. nimo, taip pat jų pačių mirties, LDT dirbo 22. aničas J. Alena ir Mykolas Deveniai. Vil- kelios dešimtys įvairaus rango diplomatų, nius, 1997, p. 240–247. nuo nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo 23. lietuvos Respublikos užsienio reikalų mi- ministro iki garbės konsulo. nistro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai- 12. diplomatinė tarnyba – valstybės admi- čio paskyrimą LDŠ nuorašai, LCVA, f. 668, nistracijos dalis, pavaldi Užsienio reikalų ap. 1, b. 1, l. 1. ministerijai. Šiai tarnybai tenka tokie už- 24. Ten pat, l. 2; vertimas iš italų kalbos: „Pir- daviniai: oficialus atstovavimas savo šaliai, masis pavaduotojas p. Jurgis Šaulys, diplo- esamo šalies politinio gyvenimo stebėjimas matas, Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ir nuolatinių ataskaitų rengimas, įvairių ministras mirė Berne, Šveicarijoje, antrasis savo valstybei naudingų ryšių užmezgimas, pavaduotojas Petras Klimas, diplomatas, taip pat, gavus specialius įgaliojimus, tar- Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis minis- pvalstybinių derybų vedimas. tras, Paryžiuje buvo suimtas ir deportuotas iš 13. Plačiau apie tai: Antanaitis K. Sovietinės Vokietijos į Lietuvą, iš čia sovietų deportuotas nomenklatūros gniaužtuose (Baltijos respu- į Sibirą, rašytojas, mirė Kaune, Lietuva.“ blikos ir SSRS diplomatija), Darbai ir dienos. 25. sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos pa- Kaunas, 2002, nr. 30, p. 215–224; Kertenis D. raštėje, p. 250. Okupantų parankinė (Lietuvos TSR užsienio 26. Musteikis K. Prisiminimų fragmentai, reikalų ministerija). Ten pat, p. 227–247. p. 51–52. 14. Plačiau apie tai: Antanaitis K. Sovietinės no- 27. lietuvos pasiuntinybių Maskvoje ir Rygoje menklatūros gniaužtuose (Baltijos respublikos raštai Lietuvos URM, 1940 m. gegužės 21 d. – ir SSRS diplomatija), Darbai ir dienos, p. 215. birželio 14 d., ISC, f. 11, ap. 7, b. 307, p. 28.

111 28. 1940 metais sovietų ištremtas J. Urbšys, net čio ministerio Stasio Lozoraičio, Lietuvos ir būdamas nelaisvėje, rašė protesto notas. diplomatijos šefo, atsakymai į „Minties“ at- Kaip diplomatas – pagal visas diplomatines stovo paklausimus, Mintis, 1949 m. vasario taisykles. 14 d., nr. 18/19 (540/541), p. 1. 29. Trijų pasiuntinių 1939 m. lapkričio 2 d. me- 40. Bačkis S. A. Lietuvos diplomatinė tarnyba morandumas užsienio reikalų ministeriui, (1940 06 15–1990 03 11). Metmenys. Čikaga, 1979, nr. 37, p. 156–170. 41. P. P. Žadeikio, Lietuvos Ministerio Vašing- 30. Musteikis K. Prisiminimų fragmentai, p. 51. tone, laiškų išrašai, 1940 m. rugpjūčio 29 d. – 31. Ten pat; dr. J. Šaulio žmona buvo italė, 1941 m. vasario 28 d., LCVA, f. 668, ap. 1, b. garsi operos dainininkė Mafalda Salvatini 5, p. 9. (1888–1971). 42. jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplo- 32. Pasak K. lozoraičio, 1933 metais dėl šių matinės tarnybos egzilyje veikla (1940–1991). vedybų tiek diplomatiniuose sluoksniuose, 43. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2007, tiek lietuvių visuomenėje, kilus skandalui, p. 1060. prezidentas A. Smetona norėjo dr. J. Šaulį 44. Šefas, Lietuvių enciklopedija. Bostonas, atleisti iš diplomatinių pareigų, bet jį užsto- 1963, t. 29, p. 393. jo S. Lozoraitis. 45. diplomatijos šefas, Lietuvių enciklopedija. 33. s. Lozoraitis, 1934 metais tapęs užsienio Bostonas, 1955, t. 5, p. 58. reikalų ministru, buvo jauniausias (35 46. Plačiau apie tai: Römeris M. Lietuvos sovie- metų) tarp savo kolegų Vakarų Europoje. tizacija 1940–1941 m. Vilnius, 1989. 1935 metais jam buvo suteiktas Paryžiaus 47. Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis tarptautinės diplomatijos akademijos na- (1929–2007). Kaunas, 2008, p. 47. rio vardas. 48. e. Turausko užrašai, 1940 m. liepa–rugpjū- 34. Tuometis Lietuvos užsienio reikalų mi- tis, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 25–28. nistras Augustinas Voldemaras (1883–1942) 49. Ten pat. daugiau buvo Paryžiuje Taikos konferenci- 50. Ten pat. joje nei Lietuvoje. 51. Bačkis S. A. Lietuvos diplomatinė tarnyba 35. skirius J. Lietuvių visuomenininkas ir di- (1940 06 15–1990 03 11 ), p. 10–11. plomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): 52. Plačiau apie tai: Diplomatas par excellence: tėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius, 2001, Kazys Lozoraitis (1929–2007), p. 57–65. p. 196–197. 53. Šio teksto autorės ir K. lozoraičio vieno 36. „Kybartų aktai“, kuriuos 1940 m. lapkričio pokalbio metu buvo pasiteirauta Lietuvos 23 d. Berne (Šveicarija) atgaline data (1940 m. pasiuntinybės Italijoje tema. Vadovaujantis birželio 15 d.) pasirašė prezidentas A. Smeto- tarptautine diplomatine teise, šalies pasiun- na: iš ministro pirmininko pareigų atleido tinybė yra jos dalis svetimoje žemėje, o so- A. Merkį ir S. Lozoraičiui suteikė prezidento vietų užimtas ir iki šiol negrąžintas Lietuvos bei ministro pirmininko įgaliojimus. pasiuntinybės pastatas Italijoje, kaip šalies 37. Musteikis K. Prisiminimų fragmentai, p. 52. dalis, vis dar okupuotas? K. Lozoraitis, di- 38. dar 1936 m. spalio 6 d. Vokietija ir Italija plomatas, diplomato sūnus, tik atsiduso, sudarė karinę politinę sąjungą ir pagal pa- šyptelėjo ir pasakė: „Taip.“ sirašytą Berlyno sutartį sudarė Berlyno–Ro- 54. lozoraitis K. Žvilgsnis į vilties diploma- mos ašį. Vėliau prie jų prisijungė dar kelios tiją egzilyje, Lietuvių diplomatija išeivijoje valstybės. 1940–1991: straipsnių rinkinys, p. 12. 39. opieji Lietuvos vadavimo akcijos klausi- 55. Bačkis S. A. Lietuvos diplomatinė tarnyba mai. Respublikos prezidento pareigas einan- (1940 06 15–1990 03 11 ), p. 5.

112 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos 56. nr. 272. P. Žadeikio laiškas A. smetonai, 72. Perimti pasiuntinybės vadovo pareigas ga- 1941 m. birželio 24 d., Antano Smetonos kores- lėjo tik diplomatas, dirbęs Lietuvos užsienio pondencija 1940–1944. Kaunas, 1999, p. 409. reikalų ministerijoje iki 1940 m. birželio 15 d. 57. Plačiau apie tai: Jonušauskas L. Likimo ve- ir turėjęs nepaprastojo ir įgaliotojo ministro dami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzily- rangą. je veikla (1940–1991), p. 255–257. 73. s. Lozoraitis niekada nebuvo partinis, ta- 58. s. lozoraičio teksto, skirto P. Žadeikiui, čiau užsienio reikalų ministru jis dirbo pre- juodraštis, 1940 m. rugsėjo 28 d., LCVA, zidento A. Smetonos autoritarinio valdymo f. 668, ap. 1, b. 5, p. 7. metais. Beje, po 1926 metų gruodžio pervers- 59. nr. 277. P. Žadeikio laiškas A. smetonai, mo į diplomatinę tarnybą grįžo dr. J. Šaulys, 1941 m. liepos 7 d., Antano Smetonos kores- tačiau „smetoniniko“ etiketė jam nebuvo pondencija 1940–1944, p. 415–416. lipdoma. 60. dr. J. Šaulio telegrama min. S. Girdvainiui, 74. dr. A. Geručio dienoraštis, VU RS, f. 155, 1942 m. sausio 15 d., ISC, f. 11, ap. 3, b. 177, l. 1. b. 435, p. 39. 61. s. girdvainio telegrama, 1942 m. sausio 75. sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos pa- 20 d., ISC, f. 11, ap. 7, b. 83, l. 1. raštėje, p. 274. 62. P. Žadeikio telegrama, 1942 m. sausio 9 d., 76. s. Lozoraičio laiškas B. Railai, 1967 m. gruo- ISC, f. 11, ap. 7, b. 265, l. 1. džio 29 d., ISC, B. Railos archyvas, f. 19. 63. Bačkis S. A. Lietuvos diplomatinė tarnyba 77. lietuvos generalinio konsulo Los Andžele (1940 06 15–1990 03 11 ), p. 7. V. Čekanausko raštas LDT šefui S. Lozorai- 64. lietuvos įgaliotojo ministro Vašingtone čiui, 1978 m. rugpjūčio 14 d., LCVA, f. 668, P. Žadeikio raštas LDT šefui S. Lozoraičiui, ap. 1, b. 16, p. 1. 1955 m. lapkričio 16 d., LCVA, f. 668, ap. 1, 78. stasys Lozoraitis (jaunesnysis; 1924–1994). b. 5, p. 14. 79. antanas Firavičius (1914–1993), tuometinis 65. lietuvos Respublikos užsienio reikalų mi- Tautos fondo Toronte (Kanada) pirmininkas. nistro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai- 80. lietuvos generalinio garbės konsulo To- čio paskyrimą LDŠ nuorašai, LCVA, f. 668, ronte J. Žmuidzino laiškas S. lozoraičiui, ap. 1, b. 1, l. 3. 1978 m. gruodžio 28 d., LCVA, f. 668, ap. 1, 66. s. Lozoraičio laiškas VLIK’o pirmininkui b. 16, p. 11–12. M. Krupavičiui, 1946 m. liepos 25 d., Vlik’as 81. ldT šefo S. Lozoraičio raštas Lietuvos įga- ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje: liotajam ministrui Vašingtone S. A. Bačkiui, Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai, 1978 m. rugpjūčio 20 d., ten pat, p. 3. p. 228–229. 82. j. kajeckas, Lietuvos pasiuntinybės Va- 67. dr. A. Geručio laiškas LDT šefui S. Lozo- šingtone vadovas (1957–1976), paskutiniais raičiui, 1951 m. birželio 17 d., LCVA, f. 668, savo veiklos metais dėl sunkios ligos ne- ap. 1, b. 483, p. 3–4. galėjo tinkamai eiti savo pareigų. LDT še- 68. lietuvos generalinio konsulo Niujorke J. Bu- fas J. kajecko pareigas perdavė jo patarėjui drio raštas LDT šefui S. Lozoraičiui, 1956 m. dr. S. A. Bačkiui; plačiau apie tai: Jonušauskas L. gegužės 9 d., LCVA, f. 668, ap. 1, b. 5, p. 21. Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos 69. dr. A. Geručio dienoraštis, VU RS, f. 155, egzilyje veikla (1940–1991), p. 243–246. b. 435, p. 35–36. 83. dr. A. Geručio dienoraštis, VU RS, f. 155, 70. sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos pa- b. 435, p. 35–36. raštėje, p. 252. 84. Žr. 82 išnašą. 71. dr. A. Geručio dienoraštis, VU RS, f. 155, 85. lietuvos generalinio garbės konsulo To- b. 435, p. 38–39. ronte J. Žmuidzino laiškas S. lozoraičiui,

113 1978 m. spalio 14 d., LCVA, f. 668, ap.1, b. 16, 90. Tadas Petkevičius (1893–1964), teisės profe- p. 8–9. sorius, diplomatas, vertėjas. 1918 metų pabai- 86. Ten pat. goje dirbo ministrų kabineto reikalų vedėju, 87. lietuvos generalinio garbės konsulo To- įvairiu metu buvo Lietuvos užsienio reikalų ronte J. Žmuidzino laiškas S. lozoraičiui, ministerijos teisinis konsultantas, dalyvavo 1978 m. gruodžio 28 d., LCVA, f. 668, ap. 1, beveik visose Lietuvos tarptautinėse dery- b. 16, p. 10. bose, buvo patarėjas Lietuvos pasiuntinybė- 88. Peržiūrėjus to meto LDT narių diplomati- je Londone. Artimas S. Lozoraičio draugas. nius rangus ir jų rezidavimo vietas, galima 91. e. Turausko įvairių metų užrašai, ISC, f. 11, versija, kad diplomatas J. Žmuidzinas savo ap. 13, b. 27, l. 11. laiškuose rašė apie visai kitų diplomatinių 92. generalinio konsulo dr. J. Žmuidzino laiš- pareigų, o ne LDT šefo posto skyrimą S. Lo- kas S. dargiui, 1984 m. kovo 6 d., LCVA, zoraičiui (jaunesniajam), atmestina. f. 668, ap. 1, b. 421, p. 7. 89. respublikos Prezidento aktai, Vyriausybės 93. Bačkis S. A. Lietuvos diplomatinė tarnyba žinios, 1934 m. birželio 23 d., nr. 447, p. 8. (1940 06 15 – 1990 03 11), p. 7.

Asta PETRAITYTĖ-BRIEDIENĖ

The Lithuanian Diplomatic Service and Stasys Lozoraitis’s Powers

In early June of 1940 Lithuania’s Forei- as well as the problems involved in passing gn Minister Juozas Urbšys sent a telegram on these duties to others. (No. 288) to Lithuania’s missions abroad. The Stasys Lozoraitis served as LDS Chief for most often cited sentence from it is the last: more than 40 years. As his first deputy Petras “Should catastrophe strike us here, you are Klimas was imprisoned and deported to Si- to regard Lozoraitis as the chief of our di- beria, and the second, Dr. Jurgis Šaulys, died plomatic service abroad, Klimas as the first in 1948, Lozoraitis remained alone among the deputy, and Šaulys as the second.” When the three persons mentioned in the telegram. The Soviets occupied Lithuania a few weeks later, question of his succession and deputies was this telegram fragment became the start of discussed several times in the ranks of the Lithuanian exile diplomacy. For more than LDS itself. It was especially pressing in 1957 six decades the Lithuanian Diplomatic Ser- with the death of Povilas Žadeikis, Lithuania’s vice (LDS) was active abroad as the only re- envoy to Washington when Lozoraitis himself maining state institution of Lithuania. The was slated to be his successor. But only in 1978 telegram’s last sentence, possibly just an did Lozoraitis in a separate document name afterthought, raises many questions even Dr. Stasys Antanas Bačkis as the LDS Chief’s today. The archives of the diplomats them- deputy and empower him to take over his du- selves, recollections of their contemporaries, ties in the case of his death. When Lozoraitis and Lithuanian historiography yield so- died in 1983, Bačkis served as LDS Chief until mewhat different versions of that telegram’s the reestablishment of Lithuanian indepen- text. Thus this article investigates the cir- dence, after which he transferred his powers cumstances and motives surrounding the to the Lithuanian Foreign Ministry and dis- naming of the LDS Chief and his deputies continued the LDS on September 6, 1991.

114 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos