ISSN 1822-5152 Diasporos istorija ir kultūra

Algimantas GURECKAS Lietuvių bendruomenės santykiai su lenkais sovietinės okupacijos metais

Lietuvių išeivijos visuomenės veikėjas, tei- Vidurio ir Rytų Europos pabėgėliai – lie- sininkas, aktyvus Lietuvių bendruomenės tuviai, latviai ir estai, lenkai, ukrainiečiai ir (PLB ir JAV LB) narys Algimantas Gureckas, visi kiti – tikėjosi, kad sovietinė daugiatautė remdamasis savo patirtimi, pristato lietuvių imperija sugrius. Tik retai kas numatė, kad santykių su lenkais klausimą išeivijoje: lietu- tai įvyks taip greitai – dar tos pačios pabė- vių pastangas kovojant dėl Lenkijos rytinės gėlių kartos amžiuje. Dar mažiau buvo tikė- sienos vaizdavimo žemėlapiuose, atlasuose tina, kad imperijos žlugimas galėtų įvykti ir teisingos informacijos apie Vilniaus kraš- be didelio masto ginkluotų susirėmimų. tą teikimo enciklopedijose ir almanachuose Atrodė, kad tokios didelės ir galingos im- bei pastangas išgauti Vilniaus arkivyskupijos perijos griūtis būtų įmanoma tik subyrėjus priskyrimą Lietuvos bažnyčiai. jos centrinei valdžiai ir vykstant didelės apimties sumaištims, gal net virstančioms pilietiniu karu. 1. Wilno i Lwów Mums tada atrodė, kad Lietuvai tokiu atveju iškiltų lenkų pavojus. Juk išsivaduo- Vilnius ir Lvovas. Toks buvo lenkų išeivi- janti Lietuva neturėtų jokios karinės jėgos, jos nusistatymas1. Ji (lenkų išeivija) siekė, kad o Lenkijai liktų didelė ir gerai ginkluota išsivadavusi Lenkija išlaikytų visas po Antro- kariuomenė. Jei sovietų armija nebežinotų, jo pasaulinio karo iš Vokietijos atimtas žemes kas jos teisėta politinė vadovybė ir kieno ir atgautų Vakarų Ukrainą, Vakarų Gudiją ir įsakymų ji turėtų klausyti, ar būtų įsivėlusi Vilniaus kraštą. Kitaip sakant, Oderio ir Nei- į pilietinį karą, lenkams būtų nesunku vėl sės siena vakaruose, o rytuose 1921 metų Ry- pasiųsti bent vieną savo diviziją su nauju že- gos sutarties siena su Sovietų Rusija ir Sovietų ligovskiu į Vilnių. Ukraina ir 1923 metų demarkacijos linija su Be abejo, jiems tai būtų didelės politi- Lietuva. Didelį ir gražų Lenkijos žemėlapį su nės rizikos kelias. Jaltos ir Potsdamo kon- tokiomis sienomis matėme pakabintą Ameri- ferencijų nutarimai įsakmiai pabrėžė, kad kos lenkų kongreso įstaigoje Vašingtone. Lenkijai pavedamos Vokietijos žemės yra

55 kompensacija už prarastas jos tarpukariu pa. Lietuvos bajorai laikė Respubliką dviejų valdytas teritorijas rytuose. Jei ji tas rytines lygiateisių valstybių ir tautų sąjunga, o len- teritorijas atsiimtų, neišvengiamai sukeltų kų akimis Lietuva po Liublino unijos buvo vokiečių reikalavimą grąžinti po Antrojo tik viena iš trijų Lenkijos provincijų šalia pasaulinio karo jiems atimtas žemes. Tačiau Didžiosios ir Mažosios Lenkijos2. O dabar po Pirmojo pasaulinio karo lenkai vadova- abiejų valstybių santykis visai aiškus: Lie- vosi jėgos ir įvykusių faktų politika ir ne- tuva ir Lenkija – tai dvi atskiros, lygiateisės, vengė didelės karinės ir politinės rizikos žy- suverenios valstybės, Europos Sąjungos ir gių, kaip antai Józefo Pilsudskio 1920 metų Šiaurės Atlanto aljanso narės. žygis į Kijevą ir tų pačių metų rudenį jo Tačiau Lenkijos pastangos prisijungti įsakymas generolui Lucjanui Żeligowskiui Lie­tu­vą tęsėsi per 600 metų nuo Krėvos akto pasiskelbti maištininku ir užgrobti Vilnių. 1385 m. iki Lietuvos ir Lenkijos draugystės Jei lenkai sektų jų nepaprastai išaukštinto ir bendradarbiavimo sutarties 1994 m., tad Pilsudskio pavyzdžiu, jie gal ir nevengtų sovietų okupacijos metais būtų buvę neat- didžiai rizikingų žygių. sakinga tikėtis, kad šių valstybių ir tautų Lenkams riziką mažintų Vokietijos sus- santykiai taip lengvai išsispręs, ir dėl to ne- kaldymas ir Vakaruose bei Rytuose giliai įsi- besirūpinti. Henris Kissingeris yra pasakęs, sunkusi vokiečių baimė. Vokietiją sudarė dvi kad valstybininkas visada gali išsisukti iš tik tariamai nepriklausomos valstybės. Ji vis jam iškylančių sunkumų remdamasis pa- dar buvo karą laimėjusių valstybių okupuota, lankiausiomis prielaidomis apie ateitį, bet Vakarų Vokietijos kariuomenė integruota į valstybininku jį galima laikyti tik tada, kai Šiaurės Atlanto Sąjungą, o Rytų Vokietijos – jis sugeba apsisaugoti nuo numatytų nepa- į Varšuvos pakto struktūrą. Tokiomis aplin- lankių aplinkybių3. kybėmis niekas nebūtų toleravęs Vokietijos karinės intervencijos prieš Lenkiją, nepai- sant galimų nepateisinamų ir provokuo- 2. Pax Sovietica jamų Lenkijos veiksmų. Lenkijos agresija prieš savo rytinius kaimynus būtų sukėlusi Bet baimė nebuvo vienintelė paskata labai aštrią politinę reakciją, bet neparemtas ieškoti būdų išlyginti santykius su lenkais. jėga pasipiktinimas greitai aprimsta, kaip tai Sovietų okupacijos metais žiūrint iš šono at- rodo 1920 metų Vilniaus užgrobimo atvejis. rodė, kad vienas iš svarbių veiksnių, kuris, Nors atrodė, kad Lenkijai nebūtų buvę pro- palankiomis sąlygomis, būtų galėjęs priar- tinga grobti Vilnių ir Lvovą, bet tai mums tinti sovietinės imperijos žlugimą, būtų bu- nebuvo garantas, kad ji tokiu keliu neis. vusi visų imperijos pavergtų tautų bendra Dabar, kai esame išsivadavę, mūsų bai- ir suderinta veikla. Kad tai galėtų įvykti, mės gali atrodyti išsigalvotos, keistos ir juo- buvo reikalinga, kad nerusiškos tautos vi- kingos. Juk Lietuvos santykiai su Lenkija dinėje imperijoje, įjungtos į Sovietų Sąjun- tokie geri kaip niekada anksčiau. Net Abiejų gą, ir išorinės imperijos tautos satelitinėse Tautų Respublikos laikais, kai lietuviai drau- valstybėse derintų savo siekius ir veiksmus. ge su lenkais kovojo su bendrais priešais, o Juk vidinėje sovietų imperijoje rusai sudarė jungtinės valstybės viduje lietuvių ir lenkų absoliučią daugumą, apie 53%, o kartu su iš- didikai ir bajorai kartu saugojo ir gynė savo orine imperija, su Vidurio ir Rytų Europos laisves nuo karaliaus ir didžiojo kunigaikš- satelitiniais kraštais, jie sudarė tik 37%. Bet čio pastangų valstybėje įvesti kokią nors būtina bendros veiklos sąlyga – tai galimy- tvarką, tarp lietuvių ir lenkų tvyrojo įtam- bė pavergtoms tautoms viena kita visiškai

56 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos pasitikėti. Apie tai kalbėjau 25-jame San- bent jau užtikrina Rytų Europoje taiką, ra- taros-Šviesos suvažiavime, Tabor Farmoje, mybę ir pastovumą. Toks vertinimas gal ir Sodus, Mičigane 1978 m. rugsėjo 8 d.4, Pa- teisingas atsižvelgiant į didžiųjų bendrovių, saulio lietuvių bendruomenės (PLB) politi- prekiaujančių su Sovietų Sąjunga ir Rytų nėje konferencijoje Vašingtone 1987 m. spa- Europos kraštais, interesus, bet kilnus ne- lio 24 d. ir kitomis progomis. atrodo, todėl retai būdavo aiškiai ir atvirai Buvo akivaizdu, kad Vidurio ir Rytų pasisakoma už tokią Pax Sovietica. Tačiau Europos tautų tarpusavio santaika ir pasi- mums savo veikloje su tokia nuomone gana tikėjimas sunkiai pasiekiamas uždavinys. dažnai tekdavo susidurti. Todėl ne vien atei- Po Pirmojo pasaulinio karo buvo paskelbta ties galimų konfliktų baimė, o ir tuo metu tautų apsisprendimo teisė ir pagal tai, spren- užtinkamų kliūčių mūsų veiklai šalinimas džiant Europos teritorinius klausimus, buvo vertė mus dėti pastangas, kad santykiai su remiamasi etninių sienų principu. Tačiau lenkais būtų išlyginti. Tikėjomės, kad toks atsikūrusi Lenkija su tuo nesutiko ir reika- susitarimas nuramintų įtarimus, esą Rytų lavo sau istorinių sienų, pagal savo istorijos Europos išsivadavimas vėl iš naujo įžiebs jos supratimą. Ji ignoravo Abiejų Tautų Respu- tautų konfliktų gaisrus. blikos dvilypumą ir tarė tą jungtinę valstybę Mes gerai supratome Vakarų baimę, nes bent nuo 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos, ir patys to paties bijojome. Mūsų nuomone, jei ne nuo Liublino unijos, buvus Lenkija. santykius su lenkais išlyginti pasidarytų Pagal tai Lenkija siekė prisijungti Lietuvą, įmanoma, jei jie pagaliau atsisakytų Vil- Gudiją ir didelę dalį Ukrainos. Viena len- niaus ir Lvovo ir susitaikytų su Curzono li- kų srovė, vadovaujama Romano Dmowskio, nijos pagrindu 1945 metais nustatyta rytine siekė tuos kraštus įjungti į Lenkiją, kita, Lenkijos siena. vadovaujama Józefo Pilsudskio, norėjo juos Žinojome apie nesėkmingus bandymus jėga suvaryti į Lenkijos dominuojamą fede- susitarti su lenkų pogrindžio vadovais an- raciją5. Betgi ten, kur buvo galima Lenkijos trosios vokiečių okupacijos metais ir vėliau, naudai remtis etninių sienų principu, kaip atsidūrus užsienyje, Vyriausiojo Lietuvos antai Aukštojoje Silezijoje, lenkai nesivaržė išlaisvinimo komiteto (toliau – VLIK) pa- juo pasinaudoti. Lenkijos kaimyninės tau- stangas susikalbėti su lenkų egziline vyriau- tos tokioms lenkų užmačioms pasipriešino sybe Londone. Pagrindinė kliūtis išlyginti ir tai buvo akstinas lenkams ginklu pulti santykius buvo lenkų užsispyrimas laikyti visus savo kaimynus. Per dvejus metus, – Vilnių ir Vilniaus kraštą teisėta Lenkijos 1918–1920 m., – Lenkija kariavo šešis ka- valstybės teritorijos dalimi6. Kaip susil- rus – karą su ukrainiečiais, du su vokiečiais pninti ir eventualiai pakeisti šį lenkų nusis- (pirmą dėl Poznanės ir antrąjį dėl Aukšto- tatymą? Matėme du kelius. Vienas – prisi- sios Silezijos), su Sovietų Rusija, su Čekos- dėti prie 1945 metų Lenkijos rytinės sienos lovakija ir su Lietuva. įtvirtinimo ir kitas – tiesioginis dialogas su Vakaruose šis laikotarpis paliko įspū- išeivijos ir Lenkijos lenkais stengiantis juos dį, kad Rytų Europa – tai neišsprendžiamų įtikinti susitaikyti su tos sienos nustatymu. problemų ir nesuvaldomų konfliktų katilas, Prie pirmojo kelio priklausė pastangos iš- kur laisvė nuo išorinės priespaudos virsta gauti Vilniaus arkivyskupijos priskyrimą visų su visais karu. O kapitalistinei sistemai Lietuvos bažnyčiai, taip pat Lenkijos rytinės pirmiausia svarbu stabilumas. Šaltojo karo sienos vaizdavimą žemėlapiuose, atlasuose metais Vakaruose daug kam atrodė, kad so- ir teisingą informaciją apie ją enciklopedijo- vietinė priespauda, nors žiauri ir neteisinga, se bei almanachuose.

57 3. Vilnius amerikiečių po 1990 m. kovo 11 d. ji ir kai kurios kitos žemėlapiuose leidyklos įrašė pastabą ir apie tai. Iškart po to, kai tik buvo pripažinta Baltijos valstybių Po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose lei- nepriklausomybė, bet dar prieš subyrant So- džiami žemėlapiai ir atlasai Europos valsty- vietų Sąjungai, Rand McNally pirmoji išleido bių sienas jau rodė naujas, nubrėžtas 1945 m. nepriklausomų Baltijos valstybių žemėlapį. Jaltoje ir Potsdame ir 1947 m. Paryžiaus Amerikos valdžios nusistatymą dėl Lenki- taikos konferencijoje. Amerikos didžiosios jos–Sovietų Sąjungos ir Lenkijos–Vokietijos kartografijos leidyklos, rodydamos Baltijos sienų lėmė Jaltos ir Potsdamo konferencijų kraštus, įrašydavo pastabą, esą Jungtinių nutarimai 1945 metais. Tie nutarimai buvo Amerikos Valstijų vyriausybė nėra pripa- Valstybės departamento įrašyti tarp galio- žinusi jų įjungimo į Sovietų Sąjungą. Kitų jančių tarptautinių sutarčių7. Valstybės de- kraštų leidyklų žemėlapiuose tokios pasta- partamento išsamus pokarinių teritorinių bos nebuvo. Taip pat daugelis svarbių leidy- sprendimų aprašymas lenkų ir sovietų sie- klų šalia naujųjų dar vis žymėdavo ir seną- nos analizę baigia Jungtinių Amerikos Vals- sias tarpukario laikotarpio sienas. Tarp jų ir tijų Užsienio ieškinių sprendimo komisijos 1923–1939 metų demarkacijos liniją, kuri sky- 1961 m. gruodžio 20 d. nutarimu, kuriame rė lenkų okupuotą Vilnių ir Vilniaus kraštą sakoma, kad „… Naujoji [Lenkijos] vyriau- nuo laisvos Lietuvos. Mums tai buvo aiškiai sybė ir Sovietų Sąjunga formaliai nustatė jų nenaudinga, todėl rašėme The National Ge- sieną 1945 m. rugpjūčio 16 dienos sutartimi, ographic Society, Hammond Incorporated, nuo kurio laiko Rytinės [Lenkijos] teritorijos britų Bartholomew ir kitoms leidykloms, liko neginčijamai sovietų suverenume“8. kad jos nebežymėtų senų nebegaliojančių Todėl mudu su Arvydu Barzduku, apsi- sienų. Šioms pastangoms negalėjome tikėtis lankę Valstybės departamente, nustebome latvių ir estų paramos, nes Stalinas 1944 me- ant sienos išvydę didelį pasaulio žemėlapį, tais, nuo Estijos ir Latvijos nurėžęs kai ku- kuriame šalia tuo laiku galiojančios Lenki- rias pasienio apylinkes, priskyrė jas Rusijos jos–Sovietų Sąjungos sienos buvo parodyta ir sovietinei respublikai, tad latviams ir estams 1937 metų rytinė Lenkijos siena, kuri priskyrė buvo svarbu žymėti 1920–1944 metais galio- Vilnių Lenkijai. jusias jų kraštų sienas. Pasiteiravę sužinojome, kad nėra oficia- Bartholomew greit senąsias sienas ištrynė, laus žemėlapio, kuris rodytų, kuriuos teri- National Geographic Society – tik po 1975 m. torinius pasikeitimus Jungtinių Amerikos Helsinkio konferencijos, o Hammond In- Valstijų valdžia pripažįsta ir kurių ne. Tačiau corporated savo atlasuose Baltijos valstybių arčiausiai tokio oficialaus žemėlapio esąs žemėlapiuose jas žymėjo iki pat išsivaduojant J[ungtinių] V[alstijų] Užsienio tarnybos toms valstybėms ir subyrant Sovietų Sąjun- postų ir Valstybės departamento Jurisdikci- gai. Deja, prestižinė National Geographic jų žemėlapis, kurį kasmet parengia Valstybės Society išbraukė ne tik senąsias sienas, bet departamento geografo įstaiga9. To žemėla- ir pastabą apie Baltijos valstybių sovietinės pio 1972 metų leidimas šalia to meto valstybių aneksijos nepripažinimą. Teko vėl kreiptis į sienų, rodomų ištisinėmis linijomis, brūkš- ją dėl tos pastabos grąžinimo. niukais, taip pat žymėjo 1937 metų Lenkijos, Mums geriausia buvo Rand McNally & Baltijos valstybių ir Japonijos su Sovietų Są- Company, kuri nežymėjo senųjų sienų, bet junga sienas. Patikrinę keletą kitų valdžios įrašydavo pastabą apie sovietinės aneksijos departamentų išleistų žemėlapių pamatėme, nepripažinimą. Atkūrus nepriklausomybę kad juose rodomos Baltijos valstybių sienos,

58 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos nubrėžtos pagal 1937 metų padėtį – Lietuva su in some regions of five to eight kilometers in Klaipėda, bet be Vilniaus. Tačiau niekur kitur favor of Poland as the Eastern Frontier of Po- nebuvo rodoma tarpukario Lenkijos rytinė land.“ Bet 1937 metų Lenkijos rytinė siena vis siena, tad Vilnius liko tikrojoje sovietų terito- tiek liko pažymėta. Nors toli buvo nuo mūsų rijoje. Mums tai atrodė mažiau pavojinga, nes tikslo, bet vis dėlto žingsnis ta kryptimi. iki Michailo Gorbačiovo sovietai Vilniaus Negalėjome atspėti, kodėl Valstybės de- atskirai nuo visos Lietuvos sau nereikalavo. partamentas taip užsispyrė. Galima buvo Todėl savo pastangas pirmiausia nukreipėme suprasti, kad jis nenorėjo žymėti ir taip pri- į Valstybės departamento žemėlapio, kuris pažinti teritorinių pakeitimų, įvykdytų karo Vilnių lyg ir priskyrė Lenkijai, ištaisymą. metu – tokių kaip Vilniaus grąžinimas Lie- Per dešimtį metų, nuo 1972 iki 1982, Valsty- tuvai 1939 metais. Bet kodėl jis užsispyrė žy- bės departamentui rašėme memorandumus mėti tarpukario Lenkijos–Sovietų Sąjungos ir laiškus, Amerikos lietuvių bendruomenės sieną po to, kai Amerika ir Didžioji Britanija (toliau – JAV LB) delegacijos susitikdavo su 1945 metais Jaltoje pripažino Curzono liniją jo pareigūnais. Pagrindinis tikslas buvo kaip Lenkijos rytine siena? Dar keisčiau atrodė, nors ištrinti tarpukario demarkacijos liniją kai Valstybės departamentas šalia pažymė- tarp Lietuvos ir Lenkijos, kad Vilnius nebūtų tos tarpukario Lenkijos rytinės sienos įrašė atskirtas nuo likusios Lietuvos. Siūlėme vi- pastabą, esą Amerika pripažįstanti nuo 1945 sokius sprendimus: žymėti 1920 m. Maskvos metų galiojančią Curzono linijos sieną. Jei sutarties sieną, 1940 m. prieš okupaciją buvu- galioja ši siena, tai kam dar žymėti senąją? sią sieną arba esamą sovietinę sieną. Pagaliau Juk tai ne istorinis žemėlapis. Vienintelį pa- įtikinome Valstybės departamento geografą aškinimą Valstybės departamente išgirdau, Robertą D. Hodgsoną, ir jis 1979 m. liepos esą senosios sienos nebežymint, bet vis dar 18 d. išsiuntinėtame pranešime nurodė, kad rodant 1937 metų Lenkijos–Vokietijos sieną, jo įstaigos parengtame žemėlapyje bus žymi- Lenkija atrodytų per maža… mos 1940 metų Baltijos valstybių sienos, bet Šis klausimas dalinai paaiškėjo, kai užti- kituose oficialiuose žemėlapiuose leido rody- kau Gynybos departamento 1975 metų pasau- ti esamas faktines sienas10. Tik mūsų laimė- lio žemėlapį, kuriame Lietuva parodyta, kaip jimas neilgai tvėrė. Nustebome pamatę 1980 mes to siekėme – su sovietinės okupacijos sie- metų Valstybės departamento žemėlapį, ku- nomis, su Vilniumi ir Klaipėda ir su ryškia riame be pakeitimų buvo rodomos 1937 metų pastaba, kad Amerika nepripažįstanti Estijos, Lenkijos ir Baltijos valstybių sienos. Į JAV LB Latvijos ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjun- pirmininko Vytauto Kutkaus užklausimą11 gą13. Apsidžiaugęs šiuo precedentu nuvykau į Robertas L. Barry, valstybės sekretoriaus pa- Amerikos federalinės valdžios kartografijos vaduotojas Europos reikalams, atsakė, kad centrą. Bet čia mane to centro darbuotoja in- geografas Hodgsonas numirė, jo instrukci- formavo, kad pagrindinės Amerikos žinybos jos buvo klaida, kurią naujasis geografas dr. yra sutarusios Baltijos valstybes žymėti su jų Lewis Alexander ištaisys12. 1937 metų sienomis ir šalia esamų parodyti Pamatę, kad iš naujojo geografo nieko ne- ir tų metų Vokietijos bei Lenkijos sienas. Jai laimėsime, kreipėmės į Valstybės departa- atsakiau, kad esama kitų precedentų, kad tu- mento teisinio patarėjo skyrių. Po susitikimų riu valdišką žemėlapį, kuriame žymimos tik ir susirašinėjimų su teisininkais 1983 m. sau- esamos faktinės sienos, o tarpukario sienų sio 1 d. žemėlapyje buvo įrašyta nauja pasta- nėra. Ji tuo labai susidomėjo ir mane spaudė ba: „The United States Government recogni- pasakyti, kuri žinyba bendro nusistatymo zes, the Curzon line with digressions from it nesilaiko. „Mes juos sutvarkysim“, – žadėjo.

59 Žinoma, Gynybos departamento neišdaviau, nors ir pavėluotai Amerikos valdžia neatkūrė bet nieko nepešęs išsliūkinau su mane pra- buvusios pasiuntinybės Kaune, o atidarė savo džiuginusiu žemėlapiu po pažastimi. ambasadą Vilniuje. Tik tada supratom, kad Kaip jau kasmet buvo įprasta, 1988 m. va- baigėsi mūsų ilgų metų vargas dėl Vilniaus. sario 11 d. prezidentas Ronaldas Reaganas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės dienos proklamaciją. Iškeldamas Lietuvos žmonių 4. Lietuva išeivių laisvės troškimą, jis proklamacijoje teigė: žemėlapiuose „Among the Lithuanian people the spirit of li- berty remains unbroken – (...) the spirit of the Nuo sovietinės okupacijos pabėgusi ir sve- freedom marchers of Vilnius, Lithuania’s ca- timuose kraštuose įsikūrusi lietuvių išeivių pital, and of Kaunas; (...)“ Tai tikriausiai apie banga ėmėsi rengti informacinius leidinius 1987 m. rugpjūčio 23 d. demonstraciją Vilniu- apie Lietuvą ir jos likimą. Daugelis tų leidi- je prie Adomo Mickevičiaus paminklo. nių buvo su Lietuvos ar trijų Baltijos kraštų Šis prezidento pasisakymas apie Vilnių scheminiais žemėlapiais. Netrukus pradė- oficialioje ir iškilmingoje proklamacijoje toms kurti lietuviškoms šeštadieninėms reiškė Amerikos Jungtinių Valstijų demons- mokykloms reikėjo vadovėlių ir žemėlapių. truojamą pripažinimą, kad Vilnius – Lietu- Iškilo klausimas, kaip mes patys turėtume vos sostinė. Manau, kad tai buvo įrašyta Lino vaizduoti Lietuvą. Išsiskyrė dvi nuomonės – Kojelio, tuo metu dirbusio Baltuosiuose rū- maksimalistinė, kurios šalininkai siūlė paro- muose prezidento štabe, dėka. dyti Lietuvą, apimančią istorines lietuvių ir Tai buvo svarbus laimėjimas, nors nenu- prūsų žemes, ir minimalistinė, kuriai atrodė stebau, kad 1988 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės priimtinos sovietinės okupacijos nubrėžtos departamento žemėlapyje dėl Vilniaus ne- Lietuvos ribos. Maksimalistinę Lietuvą atka- buvo jokių pakeitimų. Tada jau buvau susi- kliai piršo Algirdas Gustaitis14. Nuosaikesnis pažinęs su biurokratijos įpročiais, supratau, buvo VLIK įkurtas Lietuvos tyrimo institu- kad Amerikos biurokratai, kaip ir kiekvieno tas15. LB vadovybė maksimalistų projektus kito krašto, yra inertiški, nemėgsta bet ko- vertino skeptiškai. kių įprastos tvarkos pakeitimų ir slapta yra Jie atrodė visai nerealūs ir nepageidauja- įsitikinę, jog jie geriau išmano, kas kraštui mi, nes jų siūlomoje didelėje Lietuvoje tikri naudinga ir reikalinga, negu tautos rink- sąmoningi lietuviai sudarytų mažiau negu ti politikai, tarp jų ir prezidentas. Tačiau šį pusę visų gyventojų, o nuosaikesniu atveju – kartą nebeteko su jais ginčytis. Jau buvo pra- vos daugiau negu pusę. Tokia Lietuva jau sidėjusi sovietinės imperijos dezintegracija ir negalėtų būti tautinė lietuvių valstybė. Be visi užgniaužę kvapą žiūrėjo, kuo ji baigsis. to, atrodė teisinga ir tikslinga Lietuvą rodyti Valstybės departamentas sustabdė kasmeti- teisiškai tebeegzistuojančią valstybę, nors ir nių žemėlapių leidimą. Kitas po 1988 m. rug- okupuotą, su tarptautinių sutarčių nustaty- pjūčio 1 d. žemėlapis buvo išleistas tik 1992 m. tomis jos sienomis. vasario 1 d. ir jame jau buvo pavaizduota Berods Lietuvos, Latvijos ir Estijos lais- nepriklausoma Lietuva su jos dabartinėmis vės komitetuose buvo susitarta dėl sovietų sienomis, su Vilniumi ir Klaipėda. okupuotų Baltijos valstybių sienų žymėjimo: Kai Amerikos prezidentas George Bushas, Latvija ir Estija su savo nepriklausomybės nesulaukęs, kad Michailas Gorbačiovas pir- laikotarpio 1920–1940 metų sienomis, Lie- mas pripažintų Baltijos valstybių nepriklau- tuva su prieš okupaciją buvusiomis, 1940 m. somybę, 1991 m. rugsėjo 2 d. pats ją pripažino, birželio 14 d. sienomis ir dar su Klaipėdos

60 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos kraštu16. Taip Baltijos valstybės buvo žymi- Lietuvą ir Lenkiją kaip nors įpareigojanti mos daugumoje bendrų baltų leidinių. tų kraštų siena. Anot Sidzikausko, šalis su Tačiau lietuvių išeivių visuomenei kliuvo, ne visai ją apjuosiančiomis sienomis atrodo kad Lietuva taip buvo rodoma mažesnė negu neužbaigta valstybė. Ir iš tikro, kaip tada buvusi sovietų okupacinėje administracijo- apskaičiuoti tokios valstybės plotą, jos gy- je – be Švenčionių, Šalčininkų–Dieveniškių ventojų skaičių? ir Druskininkų su jų apylinkėmis, kurie VLIK 1966 m. kovo 7 d. paskelbė savo buvo prie Lietuvos prijungti jau po sovie- sprendimą žymėti 1920 m. taikos sutartimi tinės okupacijos ir aneksijos. Išeivijai buvo su Sovietų Rusija nustatytą sieną, o su Len- nepriimtina pripažinti tų teritorijų perleidi- kija skirtingais ženklais žymėti atitinkamą mą Lietuvai 1940 m. rugpjūčio 3 d. sovietų Curzono linijos ruožą. „Skirtingas to sienos aneksijos aktu, nes po aneksijos įvykdytų ruožo žymėjimas turi būti paaiškintas, kad Lietuvos–Gudijos sienos pakeitimų žymėji- jis nurodo faktinę, bet jokioj tarptautinėj mas būtų buvęs žingsnis į aneksijos pripaži- sutarty nepatvirtintą sieną“18. Geriau negu nimą. Lietuvių išeivijos politiniai veiksniai Suvalkų gubernijos riba, bet vis tiek nieka- ir visuomenė laikė, kad 1939 m. spalio 10 d. da Lietuvos nepripažinta siena. Mažai kas to Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respu- VLIK nutarimo paklausė ir maišatis tik dar blikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Są- padidėjo. jungos savitarpio pagalbos sutartis Lietuvai JAV LB Švietimo tarybos užsakymu Juo- buvo primesta grasinimais ir todėl neteisėta, zui Andriui rengiant lietuviškoms moky- tad Lietuvos teisė į Vilnių buvo grindžiama kloms skirtą sieninį Lietuvos žemėlapį pasiū- ne šia, o ankstesne ir, išeivijos nuomone, te- liau tarp 1920 m. taikos sutarties su Sovietų begaliojančia 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos– Rusija sienos ir buvusių Rytprūsių žymėti Sovietų Rusijos taikos sutartimi. Pagal tai senąją, iki paskutinio padalinimo galiojusią ir ta sutartimi nustatyta Lietuvos–Sovietų 1569–1795 m. Lenkijos Karūnos ir Lietuvos Sąjungos siena buvo laikoma teisiškai tebe- Didžiosios Kunigaikštystės sienos ruožą, nes galiojančia17. ji buvo paskutinė siena, dėl kurios abi šalys, Lietuvių enciklopedijos leidykla 1956 me- Lietuva ir Lenkija, sutarė. Šį pasiūlymą Švie- tais išleido kartografo plk. lt. N. Juozo An- timo taryba 1973 m. priėmė ir iki atkuriant driaus braižytą Lietuvos žemėlapį, kuriame Lietuvos nepriklausomybę išeivijos Ameri- parodyta 1920 m. Lietuvos rytinė siena. Tarp koje išleistuose žemėlapiuose buvo žymimos tos sienos ir buvusių Rytprūsių atskirais žen- tokios Lietuvos sienos: klais pažymėta buvusios Suvalkų gubernijos Su Latvija – 1921 m. arbitražo sprendimu riba, nes 1918–1940 metais nepriklausomos nubrėžta siena; Lietuvos ir Lenkijos valstybės nenustatė nau- Su Gudija – 1920 m. taikos sutarties su So- jos savo sienos. Taip išeivijos leidžiamuose vietų Rusija siena; žemėlapiuose buvo sugrįžta prie tarpukario Su Lenkija – 1920 m. sienos su Rusija tę- Lietuvoje iki atgaunant Vilnių žymėtų Lie- sinys iki Bebros upės, nuo jos iki buvusių tuvos sienų. Rytprūsių 1569–1795 m. Lietuvos Didžiosios Toks Lietuvos sienų su Lenkija plyšys Kunigaikštystės siena su Lenkijos Karūnos užkliuvo išeivijos politiniams vadovams žemėmis ir toliau buvusių Rytprūsių siena VLIK, ypač tuometiniam jo pirmininkui į šiaurę; Vaclovui Sidzikauskui. Juk 1867–1915 metų Su Karaliaučiaus kraštu – 1928 m. sie- rusų okupacinės valdžios nubrėžta Suval- nų sutartimi su Vokiečių reichu nustatyta kų gubernijos riba negalėjo būti ir nebuvo siena19.

61 5. Klaidos ir dezinformacija bet taip pat nieko nelaimėjo. Redaktorius enciklopedijose ir žinynuose Johnas Paxtonas atsakė Vytautui Vardžiui, man ir turbūt kitiems, esą jam aišku, kad Šaltojo karo metais dauguma Amerikos mūsų laiškai – tai organizuotos baltiečių an- enciklopedijų, almanachų ir žinynų teisingai tisovietinės akcijos dalis, nes jis jau yra gavęs informavo apie Baltijos valstybių prievarti- daug tokių laiškų. nį įjungimą į Sovietų Sąjungą ir daugeliu Mūsų ir mūsų pastangų atžvilgiu Ameri- atvejų taip pat paminėdavo, kad Amerikos kos ir apskritai Vakarų intelektualūs ir aka- vyriausybė to įjungimo nepripažįsta. Itin deminiai sluoksniai buvo skeptiški, dažnai ir objektyviai ir išsamiai apie tarptautinius priešiški, nes mus atpažino kaip nacionalis- santykius bei konfliktus informavo presti- tus. O tai, jų nuomone, didelė, nepateisinama žinė Encyclopaedia Britannica20. Tačiau 1974 nuodėmė ir atsilikimo žymė. metais ši enciklopedija buvo iš pagrindų per- Baltijos valstybėms 1990–1991 m. atgavus tvarkyta ir pavadinta The New Encyclopaedia nepriklausomybę, nauji žemėlapių ir atlasų Britannica (15-a laida). Matyt, jos redakcija leidimai jas taip ir parodė. Kiek ilgiau leidy- tikėjosi pasiekti daugiau objektyvumo kvie- kloms užtruko atsisakyti sovietų išgalvotų čiant bendradarbius iš kitų kraštų aprašyti vietovardžių ir vietoj Kapsuko, Sniečkaus, savo kraštus. Taip naujoje, pertvarkytoje Stučkos, Kingiseppos rašyti Marijampolė, enciklopedijoje atsirado straipsnių apie So- Visaginas, Aizkrauklė, Kuressaare. vietų Sąjungą, jos respublikas, okupuotas Bet enciklopedijose ir žinynuose kai kurios Baltijos valstybes ir į sovietų įtakos sferą pa- klaidos buvo ir toliau kartojamos, o kartais at- kliuvusius kraštus, parengtų pagal sovietinę sirasdavo ir naujų. Taip Oxford Encyclopedic dezinformaciją ir propagandą. Toks buvo ir World Atlas 1995 m. leidime skyriuje apie Bal- straipsnis apie Lietuvą. Ypač lietuvių išeivi- tijos valstybes buvo tvirtinama, kad: „After jos visuomenę papiktino lietuviškų vardų, three years of occupation by (Nazi) Germany, pavardžių ir vietovardžių iškraipymas. Ma- incorporation into the USSR was confirmed tyt, jie, rašyti rusiškomis raidėmis, tada vėl by plebiscite in 1944.“22 Iš kur tokios klaidos? buvo perrašyti prancūziškai. Išėjo bjaurus ir Juk sovietų leidiniai kalbėjo tik apie 1940 m. kai kuriais atvejais neatpažįstamas kratinys. Liaudies seimo rinkimus ir jo nutarimus, jie JAV LB vadovybės narys inžinierius Dona- niekur neminėjo jokio 1944 metų plebiscito. tas Šatas stengėsi atitaisyti dezinformaciją ir Ar tas plebiscitas galėjo būti, Lenino žodžiais iškraipymus, jo vadovaujama delegacija susi- tariant, „naudingo idioto“ išmislas? Ar po tiko su enciklopedijos leidyklos atstovais, bet Sovietų Sąjungos žlugimo „naudingi idiotai“ nieko nelaimėjo. toliau tarnauja Rusijos dezinformacijai? Tik Kitas prestižinis leidinys The Statesman’s po ilgų susirašinėjimų ir telefoninių pokalbių Year-Book, redaguojamas Anglijoje, bet lei- pagaliau pavyko įtikinti Oxford Encyclopedic džiamas Amerikoje, informavo apie Baltijos World Atlas redakciją išbraukti tą „1944 metų valstybių istoriją laikotarpiu nuo Pirmojo plebiscitą“ iš naujųjų atlasų. pasaulinio karo iki jų okupacijos ir inkor- Plačiausiai paplito lenkų paskleista klai- poravimo į Sovietų Sąjungą pagal grynai dinga informacija Vilniaus klausimu. Dau- sovietinę interpretaciją, nors pažymėjo, kad gelyje enciklopedijų ir žinynų teigiama, kad Didžioji Britanija pripažino inkorporavimą (1) Vilniaus krašto gyventojai 1922 metais de facto, bet Amerika jo nepripažino21. Keli plebiscitu pasisakė už Lenkiją ir (2) Lietuva baltiečių politinių mokslų bei istorijos profe- priimdama lenkų ultimatumą 1938 metais soriai rašė redakcijai dėl klaidingos istorijos, pripažino Vilnių Lenkijai. Jeigu taip, tai Lie-

62 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos tuva neturi jokių teisių į Vilnių ir, imdama jį taisyta ir vietoj Lietuvos Respublikos įrašytas iš sovietų rankų, neteisėtai užgrobė Lenki- Klaipėdos kraštas. Vis tiek liko neaišku, kaip jos miestą. Bet iš tikro dėl Vilniaus niekada Klaipėdos užėmimas tiek sustiprino Vokieti- nėra buvę jokio plebiscito. Okupavę Vilnių jos strateginę padėtį Lenkijos atžvilgiu, kad lenkai, 1922 metais surengė Vilniaus seimo Hitlerį padrąsino pradėti karą. Bet Lietuvai rinkimus ir tas seimas nutarė Vilnių ir Vil- tai nebebuvo svarbu ir mes toliau nebesigin- niaus kraštą prijungti prie Lenkijos. Stebė- čijome. jęs Vilniaus seimo rinkimus Tautų Sąjungos Straipsnio apie Lenkijos istoriją autorius Karinės kontrolės komisijos pirmininkas plk. buvo žinomas Rytų Europos istorijos speci- Auguste Pierre Chardigny savo oficialiame alistas Rūro universiteto profesorius Hansas pranešime nurodė nepateisinamus rinkimų Roosas. Kadangi po Antrojo pasaulinio karo trūkumus ir nusprendė, kad „... atrodo yra studijavau teisę Vokietijoje, Eberhardo Karlo neįmanoma dabartinį Vilniaus Seimą laiky- universitete Tiubingene, jutau didelę pagarbą ti tikra ir sąžininga visos rinkimų teritorijos vokiečių mokslui, bet ši ir kitos žioplos vo- gyventojų išraiška“23. kiečių klaidos26 mane padarė skeptiku viso- Bet seimo rinkimai, suklastoti ar teisingi, kiems autoritetams. nėra plebiscitas, t. y. tiesioginis balsuotojų Pačių vokiečių dezinformacija buvo pa- valios pareiškimas. slėpta. Lenkų dezinformacija buvo tiesiog Taip pat ir 1938 metų Lenkijos ultimatu- neteisinga, ji rėmėsi plebiscitu, kurio ne- mas Lietuvai reikalavo tik užmegzti diplo- buvo, ultimatumu, kuris ne to reikalavo. matinius santykius, Vilniaus atsisakyti ulti- Vokiečiai, rašydami apie Klaipėdos kraštą, matumas nereikalavo ir Lietuva jo niekada naudojo nutylėjimus – jų enciklopedijose neatsisakė24. Jau po lenkų ultimatumo pri- niekur neradau paminėtos 1928 m. sausio 29 imta 1938 m. Lietuvos konstitucija patvirtino, d. Lietuvos–Vokietijos sienų sutarties, rašant kad „Lietuvos sostinė – Vilnius.“ (6 straips- apie Klaipėdos užėmimą buvo nutylimas nis). Ši konstitucija niekada nebuvo pakeista žodinis Vokietijos užsienio reikalų ministro ir 6 straipsnis galiojo iki pat sovietinės oku- Joachimo von Ribbentropo 1939 m. kovo 23 pacijos. d. ultimatumas Lietuvos užsienio reikalų Enciklopedijų klaidas sunku ištaisyti, nes ministrui Juozui Urbšiui27. Tie nutylėjimai jų daugiausia kviestų specialistų straips- iškreipė teisinę Klaipėdos krašto priklau- niuose ir enciklopedijų redakcijos nesijau- somybę, bet su nutylėjimais sunku ginčytis. čia galinčios be autorių žinios ką nors jų Juk visiems žinoma, visko į enciklopediją straipsniuose keisti. The New Encyclopaedia nesutalpinsi. Bet pagrindinė priežastis, dėl Britannica, 15-ajame leidime, straipsnyje apie kurios nebandėme taisyti vokiečių dezin- Lenkiją buvo rašoma: „But the German Reich formacijos apie Klaipėdą ir Klaipėdos kraš- had by now annexed Austria and the largest tą, buvo mūsų įsitikinimas, kad tam kraštui part of Czechoslovakia, and it established iš vokiečių pusės nebegresia joks pavojus. control over the Slovakian and Lithuanian Buvo sunku įsivaizduoti tokią ateities situ- republics. This placed it in such a strategi- aciją, kad Vokietija atgautų visas arba bent cally favourable position toward Poland that dalį savo žemių, prarastų po Antrojo pasau- Adolf Hitler now dispensed with all cau­ linio karo, bet visai buvo neįtikėtina, kad ji tion.“25 Pakartotinai atkreipus redakcijos galėtų atgauti, ką buvo praradusi po Pirmojo dėmesį į neteisingą Lietuvos priskyrimą 1939 pasaulinio karo Versalio sutartimi. Atnau- metais Vokiečių Reicho kontroliuojamiems jintų Vokietijos ekspansijos bandymų niekas kraštams, ilgai užtruko, kol klaida buvo iš- nebūtų toleravęs.

63 Enciklopedijų redaktorių nenorą patiems 6. Vilniaus arkivyskupija taisyti autorinius straipsnius parodė The En- cyclopedia Americana atvejis. Radęs teiginį, PLB į savo IV seimą 1973 m. rugpjūčio 30– kad Lietuva 1938 metais dėl Vilniaus sutiko rugsėjo 2 d. Vašingtone pakvietė Stasį Lozo­ su Lenkijos suverenumu jam28, parašiau laiš- raitį jaunesnįjį. Jis savo kalboje prisiminė ką redaktoriui siūlydamas tą klaidą ištaisyti. spontanišką užsienio lietuvių akciją, kuria Užuot ištaisęs redaktorius man pasiūlė para- buvo protestuojama prieš Lietuvos pasiunti- šyti pataisytus ir atnaujintus straipsnius apie nybės uždarymą prie Šventojo Sosto ir reika- visas tris Baltijos valstybes. Mano perrašyti laujama jai sugrąžinti pripažinimą. Dėl šios ir papildyti straipsniai buvo paskelbti 2006 akcijos pasiuntinybė, kad ir susiaurintomis metais elektroniniame Encyclopedia Ameri- teisėmis, galėjo veikti toliau. cana variante29. Pasiuntinybei iškilo naujas klausimas. Va- Gudų dezinformaciją pastebėjau tik vienu karų Vokietijai 1970 metais pripažinus esa- atveju – 1998 metų The New York Times al- mas Rytų Vokietijos ir Lenkijos sienas, Va- manache esančiame straipsnyje apie Gudiją. tikanas 1972 m. birželio 28 d. taip pertvarkė Ten, kaip gudų nacionalistams įprasta, buvo Vokietijos ir Lenkijos bažnytinių provincijų nusavinta visa Lietuvos istorija iki „Aušros“. ribas, kad jos sutaptų su Lenkijos vakarinė- Gudijos istorinę sostinę Vilnių esą Lietuvai mis sienomis, laikinai sužymėtomis po karo priskyręs Stalinas, pertvarkydamas sovieti- Potsdame. Tačiau, nors 1945 metais buvo nių respublikų ribas. Neminimas Vilniaus pasirašyta Lenkijos–Sovietų Sąjungos sienų grąžinimas Lietuvai 1939 metais. Alma- sutartis, Vatikanas rytinių Lenkijos bažny- nacho redaktoriui nurodytos klaidos kitų tinių ribų nepriderino prie valstybinių sienų, metų leidinyje buvo ištaisytos30, bet po kiek o paliko nubrėžtąsias tarpukario metais. Vil- laiko ir vėl ten buvo įterptas teiginys, kad niaus arkivyskupija, nuo Lenkijos skiriama „… when Stalin redrew the Soviet Union’s uždaros sienos, liko pavaldi Lenkijos bažny- borders, he included Belarus’s capital of Vil- čiai. Arkivyskupijai neįmanoma palaikyti nius in Lithuania“31. ryšių su Lenkija, nors iš tikro ji priklauso- Man atrodo, kad mums itin svarbu ištai- mybės ryšių ir nepageidauja. syti gudų skleidžiamus istorijos iškraipymus, Vienas aukštas Lietuvos dvasininkas krei- nes dabar, kai laikui bėgant kitų tautų – lenkų, pėsi į Vatikaną, siūlydamas Vilniaus arki- vokiečių, rusų – teritorinės užmačios sparčiai vyskupiją priskirti Lietuvos bažnyčiai. Bet blėsta, nacionalistiškai nusiteikusios gudų Vatikane Katalikų bažnyčios Rytų Europoje demokratinės partijos ir grupės lieka tvirtai klausimais tada buvo atsiklausiama lenkų, įsitikinusios savo teisėmis į Vilnių. Galime kaip geriausiai išmanančių padėtį tame regi- būti tikri, kad, joms perėmus Gudijos valdžią, one. Lenkų dvasininkai paaiškino, kad Lie- minėtos pretenzijos bus perkeltos į tarpvals- tuvos vyskupai nėra nepriklausomi, tad ir tybinę plotmę. šis siūlymas veikiausiai sovietų inspiruotas Su atlasais, enciklopedijomis ir žinynais savais tikslais, kurie nenaudingi nei Katalikų susirašinėdavau JAV LB vardu, 1991–1993 bažnyčiai, nei lietuvių tautai. Po tokio Lietu- metais dirbdamas Lietuvos nuolatinėje mi- vos dvasininko pasiūlymo įvertinimo jis ne- sijoje Jungtinėse Tautose naudojausi tos mi- buvo toliau svarstomas. (Kiek prisimenu, Lo- sijos patarėjo titulu ir dar vėliau susitariau zoraitis savo kalboje pavardžių neminėjo, bet, su Lituanistikos tyrimo ir studijų centru kaip vėliau sužinojau, dvasininkas, apie kurį Čikagoje, kad būsiu to centro tyrimų dar- jis kalbėjo, buvo vyskupas Juozapas Matulai- buotojas. tis-Labukas [*1894, vyskupas 1965, +1979]).

64 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos Čia Lozoraitis pasiūlė LB apsvarstyti, ar Lietuvos bažnyčios. Niekas iš bendruomenės nereikėtų organizuoti užsienio lietuvių akci- veikėjų neprieštaravo, bet taip jau įprasta, jos, prašant Šventąjį Sostą priskirti Vilniaus kad siūlančiajam tenka pačiam savo siūly- arkivyskupiją Lietuvos bažnyčiai. Po Antrojo mą vykdyti. Lozoraitis – diplomatas, jam ne- pasaulinio karo tarpvalstybinius santykius buvo galima tą projektą pavesti, tad jis buvo ir diplomatiją daugiau negu anksčiau veikia priskirtas man, to projekto rėmėjui. Negaliu viešoji nuomonė ir visuomeninio pobūdžio skųstis, Bendruomenės vadovai mane rėmė akcijos. Vatikano biurokratijai užsienio lie- ir prireikus padėdavo, bet veiklos iniciatyva tuvių protestai dėl pasiuntinybės uždarymo priklausė man. buvo visai netikėtas dalykas, ji buvo nuste- Praėjo keletas metų, kol Bendruomenė binta ir sukrėsta, bet, kaip matome, su tuo pradėjo akciją dėl Vilniaus arkivyskupijos. susitaikė ir rado kompromisinį sprendimą. Lozoraitis pakeitė savo nuomonę dėl akcijos Dabar jau suprantama, kad Vatikanui ten- tikslingumo. Jis 1975 m. lapkričio 1 d. laiške ka išklausyti ne tik aukštuosius dvasininkus man rašė: „Visi norėtų, kad Vilnius pagaliau ir valstybių vadovus, bet ir tikinčiųjų pasau- būtų atskirtas nuo lenkų provincijos ir pri- liečių balsus. Todėl, jo nuomone, yra galimy- skirtas Lietuvos bažnytinei provincijai. Ta- bė, kad užsienio lietuvių balsas bus išgirstas. čiau tai reikštų pripažinimą. O mano įsitiki- Visiems žinoma, kad užsienio lietuviai yra nimu, mūsų interesuose yra visur ir visada aiškūs ir tvirti komunizmo ir sovietinės im- palaikyti nenusistovėjusią [sic] padėtį.“ Dėl perijos priešininkai, tad jų parama Vilniaus Lozoraičio abejonių LB veikla dėl Vilniaus arkivyskupijos prijungimui prie Lietuvos arkivyskupijos įsibėgėjo tik po 1981 metų. bažnyčios parodytų, jog lenkų dvasininkai Lenką kardinolą Karolį Wojtylą 1978 metais klysta ir kad tai ne sovietų išmislas, neva išrinkus popiežiumi Jonu Pauliumi II nebe- kad toks pertvarkymas svarbus katalikiškai liko pavojaus, kad Vilniaus arkivyskupijos lietuvių tautai. priskyrimas Lietuvos bažnyčiai galėtų būti Baigdamas Lozoraitis paprašė šio jo pa- dingstis pripažinti Lietuvos priklausomy- siūlymo neskelbti spaudoje, nes jam kaip di- bę Sovietų Sąjungai. Apie LB planuojamą plomatui nederėtų organizuoti visuomenės akciją 1981 m. balandžio 17 d. kalbėjau su akcijų Vatikanui, kuriame jam tenka savo aukštu Vatikano pareigūnu prelatu Audriu- valstybei atstovauti, paveikti. Todėl, jei LB mi Bačkiu. Jis paaiškino, kad tikintieji dėl manytų esant tikslinga užsienio lietuvius savo rūpesčių gali kreiptis į popiežių, tad paraginti į kokias nors akcijas, jos turėtų galima kreiptis ir prašant dėl Vilniaus arki- būti vykdomos jos pačios iniciatyva ir atsa- vyskupijos. Tačiau jis įspėjo, kad popiežius komybe. Jonas Paulius II labai vertina ir gerbia Len- PLB seime buvę lietuviškų laikraščių at- kijos primą, arkivyskupą kardinolą Stefaną stovai paklausė Lozoraičio prašymo, ir, kiek Wyszynskį ir tikrai nieko nedarys, kam man žinoma, šis jo pasiūlymas niekur spau- primas nepritartų, tad ir mūsų pastangos doje nebuvo paminėtas. dėl Vilniaus negalės būti sėkmingos, nes Apie Lozoraičio pasiūlymą buvo kalbama kardinolas Wyszynskis yra kietas lenkų na- PLB vadovaujančiųjų asmenų privačiuose cionalistas ir mūsų siekiams bus priešiškas. pokalbiuose dar seimo metu, o vėliau tarp Bet kardinolas Wyszinskis netrukus mirė JAV LB vadovų. Kiek man teko vienur ir ki- (1981–05–28), ir tada PLB ir JAV LB įsitrau- tur dalyvauti, visur pasisakiau už akcijos or- kė į aktyvią ir planingą veiklą, ragindama ganizavimą siųsti popiežiui prašymus, kad Bendruomenės apylinkes siųsti popiežiui jis prijungtų Vilniaus arkivyskupiją prie prašymus dėl Vilniaus arkivyskupijos.

65 Prieš šią Bendruomenės akciją sukilo prie- nados LB apylinkių siuntė savo prašymus į šingos nuomonės ir kritika. Vienas iš reikš- Vatikaną. Tokius prašymus 1981–1988 metais mingų kritikų buvo išeivijos lietuvių vys- siuntė Bendruomenių pirmininkai, jų sei- kupas Paulius Baltakis. Jo nuomone, esama mai, suvažiavimai ir konferencijos, Vilniaus padėtis ne tokia, kad Vatikanas imtųsi per- krašto lietuvių sąjunga, Europos kraštų lie- tvarkyti Lietuvos vyskupijas, tad Bendruo- tuvių bendruomenės. Ši akcija itin sustiprėjo menės akcija nereali, ji negalinti pasiekti 1984 metais, minint Šv. Kazimiero 500 metų savo tikslo. Vyskupas savo nuomonę reiškė mirties sukaktį, ir 1987-aisiais švenčiant 600 nuosaikiai ir mandagiai. Jam pritarė daugelis metų nuo Lietuvos krikšto. Abi šios sukak- lietuvių kunigų, tačiau ne visi. Kai kurie ak- tys buvo iškilmingai švenčiamos Vatikane, tyviai įsitraukė į Bendruomenės akciją. ir atrodė, kad, atkreipus Vatikano dėmesį į Kitas kritikos židinys buvo VLIK vado- lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istoriją, vybė ir jos šalininkai. Su jais prasidėjo kieta gali būti gera proga išjudinti Vilniaus arki- polemika, nes VLIK vadovai stengėsi įrody- vyskupijos klausimą. ti, kad Bendruomenė iš viso šios problemos Jau anksčiau Amerikos ir Kanados LB neišmano ir kaltino ją griaunant Lietuvos apylinkės rašė laiškus Vatikanui, prašyda- aneksijos nepripažinimą. Mes, Bendruome- mos grąžinti lietuviškas pamaldas į Seinų nės šalininkai, nelikome skolingi ir kaltino- katedrą, taip paremdamos Seinų lietuvių me VLIK, nesirūpinimu dėl Vilniaus. Pačia- reikalavimus. Po 1981 m. abi šios akcijos susi- me VLIK, jo narė, Vilniaus krašto lietuvių liejo, tuose pačiuose laiškuose buvo prašoma sąjunga, reikalavo, kad jis taip pat kreiptųsi pakeisti Vilniaus arkivyskupijos priklauso- į Vatikaną prašydamas Vilniaus arkivysku- mybę ir grąžinti lietuviškas pamaldas į Sei- piją įjungti į Lietuvos bažnytinę struktūrą. nų katedrą. Pagaliau 1983 metais lietuviškos Bet VLIK vadovybė nekreipė dėmesio į šį pamaldos buvo sugrąžintos. reikalavimą ir nekeitė savo neigiamo nusis- Amerikoje ir Kanadoje atsidūrę Mažosios tatymo. Lietuvos lietuviai ir jų draugai rūpinosi Kara- Užsienio lietuvių visuomenėje akcija liaučiaus krašto bažnytine padėtimi. Tarpu- kreiptis į Vatikaną su prašymais ir protestais kariu visus Rytprūsius apėmė viena vokiška nebuvo naujiena. Spontaniška protestų akci- Varmės katalikų vyskupija. Pertvarkant nuo ja kilo Vatikanui uždarius Lietuvos pasiunti- Vokietijos atskirtų ir Lenkijai bei Sovietų Są- nybę. Akcija buvo sėkminga – pasiuntinybei jungai pavestų žemių bažnytinę administra- buvo leista veikti, nors ir susiaurintomis tei- ciją 1972 metais, visa Varmės vyskupija buvo sėmis. Antra spontaniška protestų akcija kilo priskirta Varšuvos arkivyskupijai kaip jos 1966 metais, kai švenčiant Lenkijos krikšto sufraganinė vyskupija. Taip Karaliaučiaus tūkstantmečio sukaktį Vatikanas išleido kraštas pateko į Lenkijos katalikų bažny- pašto ženklų su Lenkijos šventovėmis seriją, čios priklausomybę. Sovietams išžudžius ar kurioje buvo ir ženklas su Vilniaus Aušros išvarius visus vietinius gyventojus ir kraštą vartais. Bet tą kartą protestai nieko nepadėjo. apgyvendinus rusais, gudais ir ukrainiečiais Šios akcijos dėl Lietuvos pasiuntinybės ir dėl kolonistais, ten apsigyveno keli tūkstančiai Aušros vartų pašto ženklo prasidėjo ir vyko lietuvių, lenkų iš Lietuvos ir Gudijos ir gudų be LB ir be kurio nors kito užsienio lietuvių katalikų. Bet siena su Lenkija buvo aklinai politinio veiksnio vadovavimo. uždaryta ir religinis katalikų aptarnavimas Akciją dėl Vilniaus arkivyskupijos or- iš Lenkijos buvo neįmanomas. Karaliaučiaus ganizavo LB, bet į akciją įsitraukė ir kitos krašto katalikus ėmėsi aptarnauti lietuviai organizacijos. Dauguma Amerikos ir Ka- kunigai iš Lietuvos. Tad Mažosios Lietuvos

66 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos rezistencinio sąjūdžio taryba pasiuntė Vati- voje ir bažnytines sienas priderino prie vals- kanui memorandumą, prašydama popiežių tybinių. Nors gudai ar ukrainiečiai nerengė priskirti Karaliaučiaus kraštą prie Lietuvos akcijų dėl katalikų vyskupijų bažnytinių katalikų bažnyčios. sienų pertvarkymo, popiežius vis tiek jas Lietuvoje 1988 metais įsisteigus Sąjūdžiui pertvarkė, kad sutaptų su Gudijos ir Ukrai- ir prasidėjus masinėms demonstracijoms su nos valstybinėmis sienomis. Todėl reikia vis drąsesniais reikalavimais, užsienio lietu- manyti, kad ir Lietuvos bažnytinės sienos viai atidėjo kitus reikalus į šalį ir visą dėmesį būtų buvusios priderintos prie valstybės nukreipė į pastangas padėti Lietuvai atgauti sienų, ir be prašymų. laisvę ir nepriklausomybę. Taip užgeso ir ak- cija dėl Vilniaus arkivyskupijos. Jau Lietuvai išsivadavus, 1991 metų Kūčių dieną popiežius 7. Lenkų išeivijos Jonas Paulius II iš pagrindų pertvarkė Lie- organizacijos – Amerikos tuvos bažnytinę struktūrą, priderindamas ją lenkų kongresas prie Lietuvos sienų. Jau anksčiau jis buvo at- skyręs Vilniaus arkivyskupijos dalis, priskir- Tai didžiausia Amerikos lenkų organi- tas Lenkijai ir Gudijai, įsteigdamas Balstogės zacija – Polish American Congress. Ji telkia arkivyskupiją ir Gardino vyskupiją. Vilniaus nemažai lenkų kilmės Amerikos gyvento- arkivyskupijai liko tik Lietuvos teritorijoje jų. Dėl didelio jos narių skaičiaus jos įtaka esanti jos dalis, jos provincijai buvo priskir- Amerikos politikai kai kuriais klausimais tos Panevėžio ir Kaišiadorių sufraganinės gana reikšminga. Tačiau ne visada. Didelei vyskupijos. Kauno arkivyskupijos bažnytinei daliai jos narių, senosios lenkų emigracijos provincijai liko Telšių ir Vilkaviškio sufraga- palikuonių, dabartinės Lenkijos problemos ninės vyskupijos (1997 m. šioje provincijoje yra tolimos ir sunkiai suprantamos, todėl dar buvo įsteigta nauja Šiaulių vyskupija). sunku sukviesti juos į akcijas. Panaikinta Klaipėdos prelatūra, įjungta į Okupacijos metais jos vadovybės nusista- Telšių vyskupiją. Karaliaučiaus kraštas pri- tymas dėl Vilniaus ir Lvovo buvo vienareikš- skirtas naujai įsteigtai Maskvos arkivysku- miškas ir nekintamas, laikyta, kad tai Len- pijai ir tapo jos anklavu, atitinkančiu Rusi- kijos miestai Lenkijos žemėse ir tos žemės jos Federacijos anklavą Mažosios Lietuvos ir ir miestai turi būti Lenkijai grąžinti. Nema- Prūsų žemėje. Atrodo, kad Lietuvos vyskupi- tėme jokios galimybės tą nusistatymą pa- jos buvo pertvarkytos pagal seną jau mirusio keisti ar bent sušvelninti. JAV LB, panašaus vyskupo Matulaičio-Labuko projektą. pobūdžio organizacijai kaip ir Amerikos Taip popiežius greitai išsprendė įsisenėjusią lenkų kongresas, vis tekdavo su juo susidur- bažnytinių sienų problemą. Gaila tik, kad Vil- ti. Dalyvauta bendroje veikloje, nukreiptoje niaus arkivyskupijos siena su kaimyninėmis prieš sovietinį Vidurio ir Rytų Europos vy- Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijomis išlaikė ravimą. Įpratome vieni kitiems neužsiminti buvusią 1923–1939 metų demarkacijos liniją apie Vilnių. Tos nerašytos ir žodžiu nesutar- tarp laisvos ir lenkų okupuotos Lietuvos. tos taisyklės buvo laikomasi, nes ir vieni, ir Tenka pripažinti, kad LB akcija dėl Vil- kiti suprato, kad užuomina apie Vilnių kaip niaus arkivyskupijos nebuvo reikalinga, nes Lenkijos miestą ar Lietuvos sostinę sukels Sovietų Sąjungai griūvant popiežius Jonas griežtą kitos šalies protestą. Paulius II negaišdamas skubiai pertvarkė Kai Lenkija atsikratė sovietų varžtų, ne- Katalikų bažnyčios organizaciją Rusijoje, trukus Amerikos lenkų kongresas pradėjo Gudijoje, Ukrainoje, Kazachstane ir Lietu- derinti savo veiklą ir politinį nusistatymą su

67 laisvos Lenkijos valdžia. Tada iš jo progra- nepasirodydavo ir likdavau vienintelis ne- mos iškrito Vilnius ir Lvovas. Lenkų kongre- lenkas, greičiau stebėtojas negu konferen- sas daug dirbo, kad Lenkija būtų pakviesta į cijos dalyvis. Nebuvo pastangų aiškintis NATO. Kai tai buvo pasiekta, jis parėmė Lie- Vidurio ir Rytų Europos tautų tarpusavio tuvos ir kitų Baltijos valstybių priėmimą į tą santykių ir tai sumažino kitų tautų daly- gynybos organizaciją. vių interesą įsitraukti į šį lenkišką projek- tą. Man naudos buvo tik tiek, kad galėjau pajusti šios palyginti atviros lenkų grupės 8. Perspectives nuotaikas ir nuostatas įvairiais klausimais. Vienos konferencijos metu susipažinau su Apsiėmiau rūpintis LB santykiais su len- lenkų veikėju Iwu Cyprianu Pogonowsku. kais nemokėdamas lenkų kalbos. Kadangi Išsikalbėjom ape lenkų santykius su lietu- negalėjau skaityti lenkų spaudos ir prisidėti viais. Nors jis gimęs Lvove, bet pripažino, prie parengiamųjų darbų, nebuvau pakanka- kad lenkams tenka susitaikyti su Vilniaus mai informuotas apie lenkų nuomones ir vei- ir Lvovo praradimu. klą. Tarp mano kartos lietuvių mažai buvo Lenkijai išsivadavus iš sovietų varžtų tokių, kurie būtų mokėję lenkų kalbą ir būtų Perspectives redakciją perėmė kiti asmenys, ir galėję mane pakeisti. Todėl apsidžiaugiau su- žurnalo linija pasikeitė iš pagrindų. Žurnalas žinojęs apie lenkų leidžiamą žurnalą Perspec- Lietuvos Sąjūdį įvertino kaip lietuvių nacio- tives anglų kalba. Jį užsiprenumeravau ir da- nalistinę, fašistinę organizaciją, kurios vienas lyvavau metinėse jo konferencijose. svarbiausių tikslų – persekioti Vilniaus len- Šio žurnalo redaktorė ir apie jį susitelkusio kus. O tų lenkų vadovus separatistus, kurie iš nedidelio lenkų intelektualų ir veikėjų būre- tikro dirbo ne lenkų, bet sovietinės imperijos lio inspiratorė buvo ponia Marta Korwin- naudai, Perspectives iškėlė kaip didvyriškus Rhodes, garbaus amžiaus, aristokratiškos Vilnijos lenkų žmogaus teisių gynėjus. Ne- laikysenos dama. Būdama stebėtinai aktyvi trukus po nepavykusio 1991 m. rugpjūčio ji ieškojo naujų lenkų išeivijoje neįprastų vei- 18–21 d. Maskvos pučo, kai Perspectives „di- klos krypčių. Siekė įtraukti ir kitus Vidurio ir dvyriai“ iš Lietuvos pabėgo į Rusiją, nustojo Rytų Europos tautų išeivių intelektualus bei eiti ir pats žurnalas. Nemanau buvus ryšio su politikus į bendrą kultūrinę ir politinę veiklą. Vilniaus lenkų vadovų nesekme, greičiau tai Todėl Perspectives buvo leidžiamas anglų kal- grynas atsitiktinumas. ba, ta kalba vykdavo ir metinės žurnalo kon- ferencijos. Žurnale ir konferencijose buvo apeinama Lenkijos rytinių sienų problema. 9. Pomost, Niepodleglosc ir Straipsniuose ir pasisakymuose Vilnius ir Jaltos susitarimų Lvovas buvo pateikiami tik istoriniame kon- anuliavimas tekste, tuometinis jų statusas nedomino. Iš- imtis buvo 1981 metų straipsnis apie Vilniaus Artėjant 40 metų sukakčiai nuo Jaltos universitetą, čia lietuviai vadinti Vilniaus konferencijos (1945 m. vasario 4–11 d.), Ame- okupantais32. Parašiau redaktorei protesto rikos lenkų organizacija Pomost iškėlė pasiū- laišką33. Nors atsakymo negavau, kurį laiką lymą Amerikos kongresui priimti nutarimą, Vilniaus tema buvo nutylima. anuliuojantį Jaltos susitarimus. Šį pasiūlymą Metinėse Perspectives konferencijose, be palaikė ir Kongresui pateikė senatorius Ro- manęs, lietuvio, kartais dalyvaudavo ukrai- bertas Kastenas ir Kongreso atstovas Tomas niečių ir vengrų, bet būdavo metų, kai jie Corcoranas.

68 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos Perskaičiau visus paskelbtus Jaltos susi- tarpusavio vaidus? Pritarimas Kasteno ir tarimus. Nebuvo ten įrašyta pasidalijimo Corcorano pasiūlytai rezoliucijai bematant įtakos sferomis ar kitų susitarimų, kuriuos ėmė tirpti ir veikiai visai subliuško. atšaukus būtų suduotas smūgis sovietų vy- Amerikos Valstybės departamentas buvo ravimui Rytų Europoje. Susitarimas grąžinti priešingas Jaltos susitarimų anuliavimui, visus piliečius į savo kraštus, nesiskaitant su bet mūsų pasipriešinimas šiuo atveju buvo jų norais ar pasipriešinimu, buvo jau seniai paveikesnis. Nepaisydami Valstybės depar- įvykdytas ir jo atšaukimas nebūtų niekuo pa- tamento priešingumo prie Kasteno ir Corco- dėjęs. Tiesa, visuose susitarimuose juntama rano rezoliucijos prisidėjo kai kurie rėmėjai. nuolankumo sovietams ir pasitikėjimo jais Mums pasipriešinus naujų rėmėjų nebeatsi- dvasia, bet anuliavimas to nebūtų išsklaidęs, rado, o daugelis pasirašiusiųjų prarado inte- nes tai jau seniai išsklaidė sovietų agresyvu- resą tą rezoliuciją remti. mas, arogancija ir daugelio tų pačių Jaltos Lenkai to nesitikėjo. Pomost, palaikęs ry- susitarimų ignoravimas. Bet Jaltos susita- šius su JAV LB, pareiškė, kad jie ir, jų turi- rimų atšaukimas būtų panaikinęs Lenkijos mais duomenimis, Lenkijos tautinis pogrin- rytinės sienos pagal Curzono liniją pripa- dis sutinka su esamomis Lenkijos sienomis ir žinimą ir atgaivinęs prieš tai buvusių sienų, nesiekia jų keisti. Mums liko neaišku, ką jie tarp jų ir Lenkijos–Lietuvos 1923–1939 m. tikėjosi laimėti Jaltos susitarimų anuliavimu. demarkacijos linijos, teisinę egzistenciją. Pokarinę Europos santvarką nustatė Jaltos ir Tiesa, Amerikos administracija buvo prieš Potsdamo susitarimai. Pomost siūlė anuliuo- šį pasiūlymą ir prezidentas niekada nebūtų ti tik Jaltos susitarimus, kuriais nuo Lenkijos sutikęs anuliuoti Jaltos susitarimų, vengda- buvo atskirtos jos tarpukariu valdytos ukrai- mas pavojingos įtampos su Sovietų Sąjunga, niečių, gudų ir Lietuvos žemės, bet nesiūlė netikrumo ir neaiškumo dėl pokario terito- panaikinti Potsdamo susitarimų, kuriais rinių sprendimų. Lenkijai buvo atlyginta atrėžiant jai plačias Be prezidento parašo Kongreso nutarimas Vokietijos žemės ir leidžiant iš jų išvaryti jų anuliuoti Jaltos susitarimą būtų neturėjęs tei- gyventojus vokiečius. Atrodė, kad siekiamas sinės galios, bet jo politinės pasekmės būtų tikslas – Lenkija su visomis tarpukariu val- buvusios reikšmingos ir mums, lietuviams, dytomis žemėmis rytuose ir su už jas gauto- kenksmingos, nes Vilniaus padėtis būtų ta- mis vokiečių žemėmis vakaruose. pusi neapibrėžta. Kam jis teisėtai priklauso? Jei patikėtume, kad Pomost to nesiekė, vis Lenkijai, Sovietų Sąjungai ar sovietų oku- tiek rezultatas būtų buvęs tas pats, nes ir be puotai Lietuvai? Kiekvienas atsakymas būtų jų būtų atsiradę panašių Jaltos susitarimų turėjęs savo gynėjų ir, žiūrint iš šono, būtų anuliavimo aiškinimų, savaip interpretuoja- matoma tik beviltiška sumaištis. Todėl JAV mų. Tad mes ir toliau tvirtai laikėmės savo LB nutarė šiam pasiūlymui pasipriešinti. linijos. Kreipėmės į ukrainiečių informacijos Mūsų pasipriešinimas buvo veiksmingas ir centrą Vašingtone kviesdami jį prisidėti prie sėkmingas. Senatoriai ir Kongreso atstovai mūsų. Gavome pritarimą ir pažadą mus pa- pamatė, kad pasiūlymas kontroversinis – remti, bet nieko nebuvo daroma. Estai pritarė Vidurio ir Rytų Europos išeiviai ir antiko- Jaltos susitarimų anuliavimui. Kitos tautos munistiniai pabėgėliai vieni už, kiti – prieš. dėl to neišsakė savo nuomonės – neprisidėjo Buvo nelengva ištirti, kurie iš jų teisūs, ku- nei prie mūsų, nei prie Pomost. Estai piktai rie – ne, ir nebuvo prasmės vienų paremti, priekaištavo, esą lietuviai apsėsti Vilniaus, kitų atstumti. Kam senatoriams ir Kongreso dėl jo tarpukario metais sužlugdė Baltijos atstovams įsivelti į Vidurio ir Rytų Europos kraštų vienybę ir palengvino sovietams juos

69 okupuoti, o ir dabar nepasimokė ir vėl dėl Paryžiuje leidžiamas lenkų emigracijos žur- Vilniaus kenkia pavergtų tautų pastangoms, nalas Kultura35. nukreiptoms prieš sovietų viešpatavimą Tik mūsų dialogas su ponu Darskiu buvo Vidurio ir Rytų Europoje. Matyt, lietuviai mažai naudingas, nes jis buvo linkęs polemi- niekada į protą neateis, – taip užbaigė savo zuoti dėl lenkų ir lietuvių buvusių ir esamų pasisakymą vienas estų veikėjas. konfliktų ir vengė pasakyti, kaip juos būtų Lietuvių išeivių nuomonės išsiskyrė. galima išspręsti. Amerikoje Jaltos susitarimai buvo laikomi sovietų vyravimo Vidurio ir Rytų Europo- je pagrindu, nors Baltijos valstybes paliko 10. Dialogas su Lenkijos Stalinui Teherano konferencija, o Stalinui pogrindžio organizacija įtvirtinant savo viešpatavimą Vidurio ir Komitet Oporu Spolecznego Rytų Europoj Vakarai be rašytų susitarimų susitaikė su jo sukurtais faktais. Tačiau Jal- (KOS) ta tapo Vakarų nuolaidžiavimo sovietams simboliu ir lietuvių išeivija būtų buvus už Pomost ir Niepodleglosc vadovai ir veikė- jos anuliavimą, bet, kita vertus, ji bijojo pa- jai sakėsi turį ryšį su Lenkijos antisovietinio kenkti Lietuvos teisėms į Vilnių. Nors VLIK pogrindžio organizacijomis ir galį kalbėti jų šalininkai skelbė JAV LB pasipriešinimą vardu. Mes buvome skeptiški dėl Vakaruose Jaltos susitarimų anuliavimui jos politinio atsidūrusių lenkų galimybės nuolat palaiky- neišmanymo įrodymu, tačiau pats VLIK lai- ti ryšį su Lenkijos pogrindžiu, neįvertino- kėsi pasyviai ir neparėmė Kasteno ir Corco- me, mažesnes palyginti su Lietuva, Lenkijos rano Kongreso rezoliucijos. izoliacijas nuo išorinio pasaulio. Tik vėliau Mums kėlė nuostabą ne tik Pomost, bet ir įsitikinome, kad tos lenkų emigracijos orga- kita lenkų organizacija – Niepodleglosc. Ma- nizacijos tikrai turėjo ryšių su savo kraštu. tyt, lenkai suprato, kad lietuviai priešinsis ir Mes patys nesitikėjome susisiekti su Len- prieš sovietus nukreiptiems jų projektams, kijos pogrindžiu, bet jis susisiekė su mumis. kol juose įžvelgs ar bent įtars lenkų impe- Panelė Diana Bieliauskaitė, vėliau Vidutienė, rines užmačias. Užsimezgė dialogas apie darbavosi IREX organizacijoje, tarpininka- lietuvių ir lenkų santykius. Itin intensyviai vusioje tarptautiniuose mokslininkų ir pro- tame dialoge dalyvavo Józefas Darskis, vie- fesionalų mainuose. Vienas gydytojas iš Len- nas Niepodleglosc veikėjų, mokantis lietuvių kijos, atvykęs pasidarbuoti ir įgyti patirties kalbą ir todėl polemizuojantis ne tik su len- Amerikoje, jos paklausė, kaip galėtų susitikti kams skirtais mūsų pasisakymais, bet ir su su Amerikos lietuvių veikėjais. lietuvių spaudoje skelbtais straipsniais apie Vieną vakarą, 1984 m. balandžio 12 d., santykius su lenkais. Išvertęs į lenkų kalbą panelė Bieliauskaitė su gydytoju Krisu Tur- jis kai kuriuos mūsų straipsnius skelbė lenkų lejskiu ir keliomis Vašingtono lietuvėmis spaudoje34. apsilankė pas mane. Svečias negaišdamas Mes buvome tikri dėl pasiekto nemažo prisistatė esąs vienos iš Lenkijos pogrindžio laimėjimo. Ne tik sutrukdėme aptemdyti organizacijų narys; jis norįs susisiekti su Jaltoje nustatytos Lenkijos rytinės sienos Amerikos lietuvių organizacija, su kuria tar- teisėtumą ir pastovumą, bet ir išgavome iš tųsi dėl lenkų ir lietuvių bendradarbiavimo. Pomost, pirmosios lenkų politinės emigra- Tuo metu buvau PLB įgaliotinis Vašingtone ir cijos organizacijos, pokarinių Lenkijos sienų jam atrodžiau tinkamas pasitarimų dalyvis pripažinimo pareiškimą. Iki tol tai siūlė tik iš lietuvių pusės.

70 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos Tą vakarą daug ko aptarti nespėjome, ap- skelbė savo organizacijos pogrindžio leidiny- siribojome vienas kitą patikinę, kad esame je, kuris taip pat vadinosi KOS36. pasiryžę aiškintis tarpusavio santykių pa- Krisas siuntė daug medžiagos – pogrin- grindus ir bendradarbiauti dėl laisvės abiem džio laikraštį KOS, kitų lenkų pogrindžio mūsų tautoms siekių. Paskui Krisas suorga- leidinių, legalių knygų, ir beveik viskas buvo nizavo nuolatinį mūsų ryšį per Amerikos lenkų kalba. Gaila, nemoku lenkiškai, nega- vakaruose, Vašingtono valstijoje, gyvenan- lėjau ta medžiaga pasinaudoti. Svarbesnius čią žydę ponią ar panelę Patsy Kempthorne. dokumentus man išversdavo vilnietis žur- Prisimindamas savo patirtį, įgytą pogrindy- nalistas, Tėviškės žiburių bendradarbis Jonas je kovojant prieš sovietus ir vokiečius 1940– Budrys. Jis gyveno Toronte. Lenkiškas kny- 1944 metais, laikiausi pogrindžio veiklos gas persiunčiau istorikui Jonui Dainauskui. taisyklių ir nesistengiau sužinoti, kokiais KOS laikraščio periodiškumas, jo apimtis keliais ją pasiekdavo Kriso laiškai ir Lenkijos ir lygis, Kriso siunčiamos medžiagos kiekis pogrindžio medžiaga. ir įvairumas, jo sudaryto ryšio pastovumas Krisas atstovavo lenkų pogrindžio orga- ir patikimumas rodė, kad tai plati ir pajėgi nizacijai Komitet Oporu Spolecznego (to- pogrindžio organizacija, tad, nors mūsų di- liau – KOS), buvo aišku, kad jis jos įtakingas alogas buvo nevaisingas, ryšio nenutraukiau, narys, gal vienas iš vadovų. Mūsų dialogas bendravau ir toliau. Krisas taip pat palaikė vyko laiškais. Iš karto nurodžiau būtinybę iš- ryšį. Atrodo, kad nuolatinis ryšys ir besitę- lyginti lietuvių ir lenkų santykius, lenkams siantis dialogas su reikšminga užsienio lie- atsisakyti pretenzijų į Vilnių ir susitaikyti tuvių organizacija PLB suteikė KOS prestižo su pokarine Lenkijos rytine siena. Tik taip lenkų visuomenės akyse. būtų galima nuoširdžiai benradarbiauti. Kri- sas tokio raginimo neatmetė, bet nurodė, kad KOS neturi įgaliojimų ir negali įsipareigoti už 11. Kiti veiklos židiniai Lenkijos valstybę ar visą lenkų tautą. Tik de- mokratiškai išrinktas Lenkijos Seimas galįs Lietuvių išeivijoje ne tik LB, PLB ir kraštų pritarti dalies Lenkijos teritorijos atskyrimui bendruomenės – Amerikos, Kanados, Aus- ir patvirtinti jos naujas sienas su kaimynais. tralijos, Argentinos – rūpinosi Vilniumi, Atsakiau, kad lietuviai niekada Vilniaus buvo ir kitų užsienio lietuvių politinių veiks- nepripažino Lenkijai ir laikė jos valdžią nių. Tiesa, VLIK, nebegalėdamas susikalbėti ten nelegalia. Mes suprantame, kad viena iš su lenkų egziline vyriausybe, toje srityje be- Lenkijos pogrindžio organizacijų negali įpa- veik ir nedirbo, tik jo šalininkai aštriai kriti- reigoti Lenkijos valstybės ir lenkų tautos. Ir kuodavo LB pastangas kaip neišmanėliškas mes, užsienio lietuviai, ir mūsų organizaci- ir kenksmingas. Bet tarp VLIK narių buvo jos neturime galimybių įpareigoti Lietuvos ir ir Vilniaus krašto lietuvių sąjungos, sukur- lietuvių tautos, bet galime pasakyti, kokius tos ginti Lietuvos teisių į Vilnių ir Vilniaus sprendimus palaikome ir siūlome Lietuvai. kraštą, nariai. Šios vilniečių organizacijos Manome, kad mes ir KOS galėtume drauge vadovybė daugiausia rūpinosi knygų apie pasisakyti už mūsų sutartus bendrus pasiū- Vilnių ir Rytų Lietuvą leidyba. Ji išleido ver- lymus. tingų studijų ir atsiminimų lietuvių ir anglų Nors gana ilgai susirašinėjome, bet nei kalbomis37. mūsų, nei KOS nuostatos iš esmės nepasikei- Toronto mieste, Kanadoje, vilniečiai su- tė. Pagaliau pradėjome kartotis ir atsidūrėme sibūrė į tos sąjungos skyrių, kurio veikėjas aklavietėje. Mūsų susirašinėjimą Krisas pa- Stepas Varanka dažnai lankydavosi lenkų su-

71 sirinkimuose, susitikdavo su lenkų veikėjais, Susitikau su į Ameriką atvykusiu Lietu- net su lenkų egzilinės vyriausybės atstovu vos komunistų partijos veikėju Mykolu Po- ar įgaliotiniu, bandydamas įtraukti lenkus į žarsku. Mums abiem važiuojant automobiliu dialogą abiejų tautų santykių klausimais. Ki- jis pradėjo kalbėti apie Lietuvos komunistų tas to skyriaus narys Jonas Budrys bendra- santykius su Lenkijos komunistais. Jis pats darbiavo Toronte leidžiamame savaitraštyje sakėsi esąs buvusio Lietuvos pasienio prie Tėviškės žiburiai rašydamas lietuvių santykių demarkacijos linijos sargybinio sūnus ir jam su lenkais klausimais. Jis man daug padėjo svarbu, kad lietuvių tautos teisės ir interesai versdamas lenkiškus tekstus. Bendravau su būtų apginti nuo lenkų užmačių į Vilnių. jais abiem, keitėmės informacija ir nuomo- Anot jo, tarp Lietuvos komunistų yra susida- nėmis, man buvo labai naudingos jų įžvalgos riusi tautiškai nusistačiusių partiečių grupė, apie lenkus ir jų siekius. kuri rūpinasi lietuvių tautos likimu, palaiko Buvo ir daugiau veikėjų, ieškojusių r yšių su santykius su panašia lenkų komunistų grupe, lenkais ir bandžiusių su jais aiškintis lietuvių vadovaujama Mieczyslowo Moczaro [sic!], ir ir lenkų tarpusavio santykius. Svarbiausias iš stengiasi nuslopinti įkyrius lenkų nostalgijos jų – Stasys Lozoraitis jaunesnysis Romoje. Vilniui proveržius. Rusai taip pat malšina Visa užsienio lietuvių visuomenė, – tiek lenkų sentimentus jų tarpukariu valdytoms senoji išeivija, tiek naujieji pabėgėliai nuo žemėms rytuose, bet nieko negali padaryti sovietinio teroro, – rūpinosi, kad Vilnius dėl lenkų pretenzijų į Vilnių pareiškimams išliktų Lietuvos sostine, ir buvo priešiška Vakaruose ir ypač Vatikane. Jis priminė lenkams įtardama, kad jie vėl rengiasi esant 1966 m. Vatikano pašto ženklus su Aušros pirmai progai Vilnių užgrobti. vartais kaip Lenkijos šventove. Sovietai, ne- Neprisimenu kuriais metais, gal 1957, o turėdami jokių santykių su Vatikanu, nega- gal metais ar dviem vėliau lietuvių studen- lėjo to sutrukdyti, todėl jis kreipiasi į mus, tai Niujorke pakvietė žymų lenkų istoriką užsienio lietuvius, kad mes tokiais atvejais prof. Oscarą Haleckį paskaityti paskaitos gintume Lietuvos teises ir interesus, kada nei apie Rytų Europos problemas. Jis buvo pri- jie, nei rusai negali šito daryti. blokštas ir negalėjo patikėti savo ausimis, Nežinau, ar tai buvo tikras lietuvių tauti- kai po paskaitos lietuviai studentai vienin- nių komunistų pageidavimas, ar tik sovietų gai pareiškė, kad lietuvių tautai būtų geriau, pastanga ir toliau lietuvius su lenkais pjudyti. jei Lietuva liktų su Vilniumi, nors ir sovietų Bet kuriuo atveju ir toliau dirbome savo, kaip valdžioje, negu Vilnius vėl būtų atplėštas būtume dirbę ir be Požarsko raginimo. nuo Lietuvos ir atitektų Lenkijai, Gudijai ar kam kitam. Po poros dešimtmečių mūsų nusistaty- 12. Keturių lenkų pogrindžio mas gal jau nebūtų buvęs toks beatodairiškai organizacijų pasiūlymas griežtas, nes dėl Vakarų akademinės aplin- ir 1988 metų kos įtakos ir pas mus atsirado intelektualų, abejojančių absoliučiai viskuo ir nebegalin- Romos konferencija čių ką nors kategoriškai tvirtinti ar dėl ko nors griežtai pasisakyti. Iš Lietuvos atvykęs Mūsų lauktas lūžis įvyko 1984 m. gruodžio Tomas Venclova ragino pasitikėti gera lenkų 16 d., kai keturios Lenkijos pogrindžio orga- valia, bet retas jam pritarė. Lietuvių visuome- nizacijos – Organizacija Wolnosc-Sprawie- nės dauguma jį laikė naiviu poetu ir intelek- dliwosc-Niepodleglosc, Politinis judėjimas tualu, nors ir turinčiu gerų norų. Wyzwolenie, Liberali-demokratinė partija

72 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos Niepodleglosc ir politinė grupė Wola – pa- jo, būtų reikėję kviesti ir VLIK atstovą, o to skelbė ukrainiečiams, gudams ir lietuviams jis nenorėjo. siūlymą įsipareigoti išsaugoti esamas sie- Konferenciją atidarė Lozoraitis. Jis ir ponia nas tarp Lenkijos ir Ukrainos, Lenkijos ir W. G. konferencijoje elgėsi kaip šeimininkai Gudijos, Lenkijos ir Lietuvos. Šis siūlymas ir patys nė karto nepasisakė. Pirmosios die- Vakarus pasiekė 1985 metais. PLB į jį atsakė nos pokalbis vyko anglų ir vokiečių kalbomis. 1986 m. lapkričio 24 d., patvirtindama savo Kalbėjome visi trys kviesti lietuviai ir dalis pritarimą esamų sienų nepažeidžiamumo lenkų, pagrindinė tema – Vilniaus klausimas. principui. Nors keturios organizacijos pa- Lenkai, sutikdami dalyvauti pasitarime su sisakė laukiančios „... suinteresuotų pusių lietuviais, matyt, jau buvo apsisprendę pripa- atsakymo – sutikimo, skirtingų pasiūlymų žinti, kad Vilnius priklauso Lietuvai ir ateity- ar polemikos“, bet dialogas su jomis neuž- je jai priklausys. Mūsų ir lenkų pasisakymai simezgė. Vis dėlto dabar jau turėjome lenkų buvo nusistatymų ir nuomonių pareiškimai, pogrindžio organizacijų pasiūlymą, kuriuo polemikos nebuvo, ginčų irgi nekilo. galėjome remtis savo dialoge ar polemikoje Iš visų pasisakymų išsiskyrė Tomo Ven- su egzilio ir Lenkijos lenkais. clovos Vilniaus klausimo analizė ir įverti- Stasys Lozoraitis jaunesnysis Romoje pa- nimas. Jis pabrėžė, kad Vilnius svarbus ir laikė ryšį su viena jaunesnės kartos lenkų brangus abiem tautoms – lenkams kaip jų egzilio veikėja ponia W. g. (pavardės ne- istorinis XIX amžiaus kultūros židinys, lietu- prisimenu), kuri turėjo pažinčių Vatikane ir viams kaip svarbiausias Lietuvos kultūrinis, susitikdavo su iš Lenkijos į Vatikaną nuolat religinis ir politinis centras, vienintelė istori- atvykstančiais lenkų katalikų dvasininkais ir nė ir nepakeičiama krašto sostinė. Jis įspėjo, maldininkais, tarp jų ir pasauliečiais visuo- kad Vilniaus klausimas panašus į ginčą dėl menininkais, kultūros darbuotojais. Taip ji Jeruzalės, kurią naikina dviejų tautų – žydų pasidarė ryšininkė ar gal tik viena iš ryšinin- ir palestiniečių arabų kova, nes jos abi atsi- kų tarp Lenkijos ir lenkų egzilinės visuome- sako pripažinti kitos ginčo šalies tiesą, kurią nės Vakaruose. Lozoraitis jai pasiūlė organi- neteisinga ignoruoti, su kuria reikia skaity- zuoti susitikimą tarp atvykstančių Lenkijos tis. Venclova siūlė ieškoti Vilniaus klausimo veikėjų ir užsienio lietuvių. sprendimo, kuris pripažintų, įvertintų ir su- Toks susitikimas įvyko 1988 m. balandžio derintų abiejų ginčo šalių teises, istorinius 30 ir gegužės 1 dienomis Romoje. Iš lietuvių sentimentus ir ateities aspiracijas. Jo nuo- Lozoraitis pakvietė prof. Tomą Venclovą, mone, tenka skaitytis ir su esama Vilniaus kun. prof. Paulių Rabikauską, S.J., ir mane, demografine padėtimi, nes, be atodairos Algimantą Gurecką. Antrąją dieną taip pat siekdami ištaisyti nors ir neteisingai sovie- dalyvavo Kazys Lozoraitis. Lenkų grupė tinės okupacijos sukurtą padėtį, dar daugiau buvo didesnė, deja, neturiu jos sąrašo, pri- skaudžių skriaudų pridarysime. Jis lenkus simenu tik tai, kad dalyvavo dr. Marcinas patikino, kad laisva Lietuva nebus uždara ir Królis ir Stanislawas Stomma, su valdžia izoliuota valstybė – Vilnius bus visiems atvi- kompromiso ieškančios katalikų organiza- ras. Lenkai galės jį laisvai lankyti ir melstis cijos Znak veikėjas. jo šventovėse. Mano padėtis buvo keistai dviprasmiška. Buvo galima pastebėti, kad Venclovos kal- Buvau PLB atstovas, ji apmokėjo mano ke- ba lenkams padarė stiprų įspūdį. Jie iš esmės lionę ir turėjau įgaliojimus kalbėti jos vardu, sutiko su Venclovos analize, priėmė jo pasiū- bet Lozoraitis mane, kaip ir visus kitus daly- lymus ir, kas be ko, pripažino, kad Vilnius vius, kvietė asmeniškai. Kitokiu būdu, anot yra ir liks Lietuvos sostinė. Vienas iš lenkų

73 neslėpė nuostabos dėl daug mažesnės ir sil- jie susirado Romos konferencijos dalyvius pnesnės lietuvių tautos laimėto konflikto su lenkus ir su jais pasirašė santykių išlygini- lenkais. Pirma lenkams teko lietuvius pripa- mo susitarimą lietuvių ir lenkų laiškų vie- žinti kaip atskirą nuo lenkų ir lygiateisę tautą, ni kitiems forma. Pagrindu buvo paimtas vėliau lietuviai užsitikrino savo atskirą nuo Lozoraičio suderintas konferencijos susi- Lenkijos nepriklausomą valstybę ir pagaliau tarimų projektas. Lozoraitis buvo aiškiai laimėjo ginčą dėl Vilniaus. nepatenkintas, kad Sąjūdis išstūmė mus, Vykdamas į konferenciją galvojau, kaip lietuvius Romos konferencijos dalyvius, iš reikės išsisukti, jei lenkai už paliktą mums savo dialogo ir susitarimo su lenkais. Vilnių reikalaus palaikyti jų teises į atimtas vokiečių žemes, bet jie apie jas nė neužsi- minė. 13. Lenkija – draugas, Antrąją konferencijos dieną lenkai prane- o Lietuvos lenkai – priešai šė, kad popiežius Jonas Paulius II buvo infor- muotas apie mūsų susitikimą ir pasitarimą Lenkija, 1989 metais išsivadavusi iš sovie- ieškant kelių išlyginti nesutarimus ir konf- tinių varžtų, nusprendė laikytis 1945 metais liktus tarp lietuvių ir lenkų. Jis mūsų pastan- Jaltoje ir Potsdame nustatytų, jos esamų goms pritaria ir jas laimina. sienų. Taip ji apsisprendė grįžti į Boleslovo Gegužės 1 diena buvo sekmadienis. Kon- I Drąsiojo vakarines Lenkijos žemes, atsi- ferencija buvo tęsiama po šv. Mišių lietuvių sakydama rytinės ekspansijos į ukrainiečių, koplyčioje, Šv. Petro bazilikoje. Antrąją gudų ir Lietuvos žemes. Šis išsivadavusios dieną ji vyko daugiausia prancūzų kalba. Lenkijos nusistatymas paliko Vilnių Lietu- Lenkai reiškė susirūpinimą dėl Vilniaus vai, bet Lenkija pasilaikė Suvalkijos kraštą su lenkų padėties ir jų teisių. Man atrodė, kad lietuviškais Seinais ir Punsku. tai paprastas ir lengvas reikalas. Juk laisvoje Lietuva 1990 m. kovo 11 d. Nepriklauso- nepriklausomoje ir demokratinėje Lietuvo- mos Valstybės Atstatymo Aktu pripažino je Vilniaus krašto lenkai, kaip ir visos kitos sienų neliečiamumo principą, tad Lietuvos Lietuvos tautinės mažumos, be abejo, turės ir Lenkijos nusistatymai dėl jų sienų suta- visas pilietines ir tautines teises. Niekas jų po – abi kaimyninės valstybės pasisakė už nevers atlietuvėti ar sulietuvėti. Nenuma- esamas sienas. Šiuo pagrindu 1996 m. kovo čiau, kad Vilnijos lenkai Lietuvos valstybės 5 d. buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos sienų atžvilgiu patys prisiims Trojos arklio vai- sutartis, kuri paliko esamą pagal Curzono dmenį, pirma veikdami Maskvos naudai, liniją nubrėžtą sieną. Dar anksčiau – 1994 m. o vėliau, subyrėjus Sovietų Sąjungai, stro- balandžio 26 d., – buvo pasirašyta Lietuvos piai talkindami Varšuvos imperialistinių ir Lenkijos draugystės sutartis, kuria Lenkija sluoksnių siekiams Vilniaus krašte. įsakmiai pripažino Vilnių Lietuvos sostine, Konferenciją baigiant buvo nutarta, kad o Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas jos išvados bus pasirašytos ir paskelbtos vė- šia proga savo pareiškime dar kartą pabrėžė, liau, abiem šalims suderinus galutinį tekstą. kad Lietuva niekada nepripažino Vilniaus Buvo manoma neilgai trukus tai atlikti. prijungimo prie Lenkijos38. Taip abiejų šalių Bet tada Lietuvoje įsisteigė Sąjūdis, ir susitarimu Vilniaus klausimas buvo galuti- prasidėję įvykiai patraukė visų lietuvių Lie- nai išspręstas. tuvoje ir išeivijoje dėmesį. Sąjūdžio veikėjai Išsivadavusi Lenkija politiniais ir diplo- taip pat rūpinosi lietuvių santykių su len- matiniais būdais parėmė Lietuvą jos išsi- kais išlyginimu. Ieškodami ryšio su lenkais, laisvinimo kelyje. Ji ir toliau laikėsi Lietuvai

74 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos draugiškos politikos: palaikė Lietuvos priė- 1991 m. spalio 7 d. ir darbavausi iki 1994 m. mimą į NATO ir šios šalys kartu stengėsi būti rugpjūčio 5 d. priimtos į Europos Sąjungą. Jos abi priešinasi Jungtinėse Tautose Sovietų Sąjungos ir Vakarų ir Pietų Europos valstybių pataikavi- Lenkijos diplomatai pasitiko mūsų delega- mui vis agresyvėjančiai Rusijai, remia Ukrai- ciją itin draugiškai, siūlydami mums padėti nos ir Gruzijos pastangas pakliūti į Europos susiorientuoti šioje didelėje ir painioje orga- Sąjungą ir NATO. Rusijos pavojus privertė nizacijoje. Jiems padėkojome, bet jų paslau- jas abi laikytis kartu kaip ir Liublino unijos gumu nesinaudojome, nes pakako itin malo- laikais. Lietuva ir Lenkija tapo strateginėmis nių Lichtenšteino ir Liuksemburgo delegačių, partnerėmis. sėdinčių mums iš kairės ir dešinės, o dėl bal- Visiškai priešinga buvo Vilnijos lenkų savimo politiniais klausimais klausdavome laikysena. Lenkai pasipriešino, kai Lietu- islandų, danų ir norvegų patarimų. Vėliau, vos Laisvės Lyga ir Sąjūdis ėmėsi veiklos kai reikėjo pasisakyti ir balsuoti Bosnijos ir išsivaduoti iš sovietinės okupacijos ir kurti Hercegovinos karo klausimais, daugiausia Lietuvos nepriklausomybę. Vilnijos lenkai tarėmės su vengrų, amerikiečių ir pačių bos- priešinosi stipriau ir pikčiau negu Lietuvos nių diplomatais. rusai. Vėliau, kai suprato nebesulaikysią Jungtinėse Tautose Vilnius buvo paminė- Lietuvos išsivadavimo, pareikalavo teritori- tas tik vieną kartą, kai viename pasitarime nės politinės autonomijos Vilniaus krašte su buvo pasiteirauta, kaipgi dabar bus su Vil- teise palaikyti santykius su kitomis valsty- niaus klausimu, kuris tarpukariu Europos bėmis ir su autonomine krašto kariuomene, diplomatams buvo nuolatinė, paini ir niekaip vadinasi, užsimojo įkurti atskirą lenkišką galutinai neišsprendžiama problema. Lenki- valstybę. Juos rėmė sovietų valdžia ir sovie- jos ambasadorius atsakė, kad tarp Lenkijos tų komunistų partija, o sovietų imperijai ir Lietuvos nėra jokių konfliktų ir klausimų, subyrėjus jie rado paramą tarp vis dar įta- kuriems spręsti prireiktų Jungtinių Tautų pa- kingų Lenkijos imperialistinio nusistatymo galbos. Visus tarpusavio santykių klausimus veikėjų ir organizacijų. Vilnijos lenkai Są- išspręs jos pačios dvišaliais susitarimais. jūdį paskelbė fašistine organizacija, o Lie- Daugeliu Jungtinėse Tautose svarstomų tuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą – klausimų mūsų ir lenkų nuomonės ir nusis- ekstremistinio lietuviško nacionalizmo tatymai sutapdavo, tad ir mūsų santykiai su projektu, nukreiptu prieš Lietuvos tautines Lenkijos diplomatais veikiai darėsi vis arti- mažumas, pirmiausia lenkus. mesni ir šiltesni. Todėl nustebome, kai Šiau- Kita vertus reikia pripažinti, kad sovietus rės valstybių diplomatai pradėjo mūsų klau- jie apvylė. Nors ir kaip jų vadovai nekentė lie- sinėti, kodėl Lietuva taip žiauriai persekioja tuvių ir Lietuvos valstybės ir nuolat Maskvos lenkų tautinę mažumą. Negalėjome suprasti, buvo raginami39, bet ginkluotos kovos prieš kas skleidžia piktus ir neteisingus skundus Lietuvą nesigriebė ir sovietams nepavyko prieš Lietuvą. Bet netrukus tai pradėjo aiš- Vilniaus krašte įvykdyti Abchazijos, Pietų kėti. Gavome danų komisijos pranešimą apie Osetijos ar Transnistrijos scenarijaus. lenkų padėtį Lietuvoje ir lietuvių Lenkijoje. Lietuvą priėmus į Jungtines Tautas, am- Pranešime buvo pasisakyta prieš reikalavimą basadorius Anicetas Simutis mane pakvietė Lietuvoje viešai miestuose ir prie kelių rašy- patarėju į Lietuvos nuolatinę misiją Niu- ti „naujai išsigalvotus“ lietuviškus vietovių ir jorke. Ten jau darbavosi kiek anksčiau pa- gatvių vardus ir drausti „tikruosius, origina- kviesti patarėjai Gintė Damušytė ir Darius lius“ lenkiškus. „Šalčininkai“ užrašyta ant Sužiedėlis. Savo pareigas misijoje pradėjau lentos prieš įvažiavimą į miestelį. Niekas iš

75 vietinių esą tokio pavadinimo nežino, mies- bet tai rodo Vilniaus krašto lenkų vadovų telis visada buvo vadinamas „Soleczniki“. atkaklias pastangas pakenkti išsivadavusiai Taip pat pranešime buvo pasisakyta prieš Lietuvai. lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte steigimą. Tai esą rodo Lietuvos valdžios pasiryžimą to krašto lenkus paversti lietuviais. Bet lietuviš- 14. Baigiamosios pastabos kos mok yk los Seinų ir Punsko k rašte esa nčios nereikalingos ir kenksmingos. Mokant vai- Šį pranešimą būtų galima baigti džiaugs- kus kalba, kuria nėra mokslo veikalų nei dė- minga, gal net triumfaline gaida. Lietuva mesio vertos grožinės literatūros, jie skriau- ginčą dėl Vilniaus su Lenkija laimėjo, Vil- džiami. Juk jie tik praranda laiką, per kurį nius liko Lietuvai, Lenkija jį pripažino Lie- galėtų ką nors naudinga išmokti. Pranešimo tuvos sostine. Lietuvos santykiai su Lenkija išvadose smerkiamas lietuvių nacionalizmas. išlyginti, draugiški. Europos Sąjungoje ir Apie lenkų nacionalizmą neužsiminta, matyt, santykiuose su Rusija jos partnerės, viena komisijos nuomone, tokio visai nėra. kitą remia. Danų pranešime nurodyta komisijos ty- Bet atidžiau pažvelgus vaizdas ne toks rimų vadovė ir vertėja, kaip rodė jos dvigu- šviesus. Pirmiausia lietuviai lenkų neįtikino, ba pavardė, buvo lenkė, matyt, ištekėjusi už kad jie pripažintų Vilnių Lietuvai. Lenkai dano. Vilniaus ir Lvovo atsisakė tik iškeisdami juos Prie Jungtinių Tautų akredituotas žur- į Breslau, Štetiną ir kitus iš Vokietijos atplėš- nalistas Kęstutis Miklas tik jam žinomais tus miestus ir žemes. Vilniaus atgavimas ir keliais gavo kopiją Lenkų Lietuvoje są- išlaikymas pareikalavo palyginti nedidelių jungos advokato Theodore P. jakubows- lietuvių aukų, bet skaudžias aukas teko su- kio skundo prieš Lietuvą Jungtinių Tautų dėti lenkų iš savo krašto išvarytiems vokie- Žmogaus teisių centrui Ženevoje40. Skundo čiams. Iš tikro Lenkijai už užgrobtas sveti- kopiją Miklas perdavė Lietuvos nuolatinės mas ukrainiečių, gudų ir Lietuvos žemes joks misijos ambasadoriui Simučiui. Tada paaiš- atlyginimas nepriklausė. Plačių Vokietijos kėjo, kad melagingus lenkų skundus prieš žemių priskyrimas Lenkijai ir ten gyvenu- Lietuvą skleidžia Lenkų Lietuvoje sąjun- sių vokiečių ištrėmimas buvo ir liko vienas ga. Jos advokatas kaltino Lietuvos valdžią iš didžiųjų dvidešimto amžiaus nusikaltimų, nematytais, baisiais Vilniaus krašto lenkų kurį įvykdė Josifas Stalinas ir lenkai Ameri- persekiojimais. Dauguma jų išsigalvoti, bet kos prezidentų Franklino Delano Roosevelto teisinga buvo tai, kad Lietuvos žemėtvarkos ir Harry’io Trumano ir Didžiosios Britanijos pareigūnai visaip vengdavo grąžinti vertin- ministrų pirmininkų Winstono Churchillio gą žemę Vilniaus apylinkių gyventojams. ir Clemento Attlee’io pritarimu. Lietuvos ir Didelė dalis tos žemės jiems negrąžinta iki išeivijos lietuvių pastangos išlaikyti Vilnių šiol, iki pat 2008 metų. Lietuvai nieko nenulėmė. Tai anksčiau nulė- Kai Lietuvos nepriklausomybė jau buvo mė Stalino įvykdytas Lenkijos nustūmimas pripažinta visuotinai, Lenkų Lietuvoje są- į vakarus, į vokiečių žemes. Dėl to Vilnius junga (arba Lietuvos lenkų sąjunga) buvo turėjo būti paliktas Lietuvai, ir tai būtų buvę nutarusi kreiptis į tarptautinį Hagos teismą įvykdyta ir be mūsų pastangų Lietuvoje ir „dėl lenkų tautinės mažumos teisių pažeidi- išeivijoje. Išeivijos laimėjimams gal tik būtų mo“41. Žinoma, iš to nieko neišėjo, nes Hagos galima priskirti Jaltos susitarimų anuliavi- tarptautinis tribunolas nagrinėja tik valsty- mo sužlugdymą, nes tai būtų galėję turėti bių, o ne tautinių mažumų iškeltas bylas, nors ir ne lemiamų, bet ilgalaikių neigiamų

76 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos pasekmių. Kitas reikšmingas išeivijos įnašas Išeivijos atstovai Seimo ir JAV LB komi- buvo jos parama iškovojant lietuviškas pa- sijoje kėlė šį nepateisinamą valdžios nevei- maldas Seinų katedroje. klumą ir ragino Vilniaus krašte apginti tėvų Ginčas dėl Vilniaus baigtas, bet tik tar- teises. Amerikoje veikiantis Tautos fondas pvalstybinėje plotmėje. Lietuvių ir lenkų ėmėsi remti apleistas lietuviškas Vilnijos santykiuose tautinė kova dėl Vilniaus te- mokyklas ir daro tai, ką turėtų daryti Lietu- besitęsia. Neatrodo, kad Vilnijos lenkų tau- vos valdžia. Bet viso to nepakanka. Lietuvoje tiniai ir politiniai vadovai būtų susitaikę su viešpatauja sovietinio stiliaus kleptokratinis to krašto priklausomybe Lietuvai. Jų elgse- ir biurokratinis režimas. Lietuvos pareigū- na rodo nemažėjantį priešiškumą Lietuvos nams nerūpi Vilnijos lietuviškos mokyklos – valstybei ir lietuvių tautai. Jie arogantiškai nei iš tėvų, nei iš mokytojų stambių kyšių ne- reikalauja Vilnijos lenkams išskirtinių pri- galima tikėtis, tektų pyktis su vietos lenkais vilegijų, kokių nesiekia ir nepageidauja jokia ir sulaukti piktų Lenkijos priekaištų. Bet at- kita Lietuvos tautinė mažuma ir kokių netu- siradus galimybių pasisavinti vertingą turtą ri jokia tautinė mažuma Lenkijoje. Vilniaus nesulaiko nei lenkų pyktis, nei Lenkijos prie- ir Šalčininkų rajonų savivaldybės, kuriose kaištai. Vertinga Vilniaus miesto apylinkių lenkų yra dauguma, to krašto lietuvius ir žemė negrąžinama buvusiems savininkams lietuviškas mokyklas diskriminuoja, o tė- ar jų įpėdiniams, daugiausia lenkams, bet vams, leidžiantiems savo vaikus į lietuviškas nepermatomais biurokratijos keliais tampa mokyklas, bando apsunkinti gyvenimą, kad pareigūnų giminių nuosavybe. greičiausiai susiprastų vaikus perkelti į len- Tokia valdžia Vilniaus krašte sukelia tei- kiškas mokyklas. sėtą gyventojų pasipiktinimą ir panieką. Il- Bet Lietuvai ir Vilniaus kraštui pavojingi gainiui nusivylimas ir panieka bus nukreipti ne Vilnijos lenkų vadovai ir jų agresyvi kova prieš pačią Lietuvos valstybę ir anksčiau ar su lietuviškumu, o visų Lietuvos valdžių nuo vėliau Lietuva tą kraštą praras. Kaip tai įvyks, pat 1992 metų nesirūpinimas ir nesidomėji- neįmanoma numatyti, bet žinoma, kad žlun- mas, kad akiplėšiškai pažeidinėjamos jos ga netgi ir didelės, ir galingos, bet iš vidaus piliečių teisės. Lietuvos valdžia nejaučia par- sukiužusios imperijos ir valstybės. Valstybė eigos užtikrinti tėvų teises ir sudaryti jiems egzistuoja tam, kad apgintų savo piliečius. Ta, sąlygas savo vaikus leisti į lietuvišką moky- kuri nesugeba ar neturi noro ginti savo pi- klą, jei jie tokios savo vaikams pageidauja. liečių teisių, tampa jiems svetima ir nereika- Vilniaus krašte mokyklos pasirinkimo linga našta, o prarastos gyventojų pagarbos laisvės klausimas yra kertinis. Kiti, kaip var- ir paramos nei Europos Sąjunga, nei NATO dų ir pavardžių rašymas lenkiškomis raidė- nesugrąžins ir nuo valstybės smukimo neiš- mis, lenkiški ir rusiški gatvių užrašai, lietu- gelbės. vius erzina, bet iš tikro nėra svarbūs. Jie tik Jei lietuvių tauta neįveiks apatijos, nepaša- nukreipia dėmesį nuo lenkiškų savivaldybių lins saiko nežinančios savanaudiškos valdžios ir jų vadovų įžūlaus trukdymo tėvams savo ir neišrinks į valdžią garbingų žmonių, tinka- vaikams parinkti lietuviškas ar lenkiškas mai einančių savo pareigų, Vilniaus krašto ir mokyklas. visos Lietuvos laukia liūdnas likimas.

77 Nuorodos ukrainiečių tautos paramos ir visas planas žlugo. (Davies Norman. White Eagle, Red 1. snyder Timothy. The Reconstruction of Na- Star, London: Macdonald & Co. Ltd., 1972, tions, Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, p. 102–104.) 1569–1999, New Haven & London: Yale Uni- 6. Vokietaitis Algirdas. LLKS atidaro duris į versity Press, 2003, p. 226. Vakarus, Vokietaitis Algirdas, red., Laisvės 2. kiaupa Zigmantas, Kiaupienė Jūratė, Kun- besiekiant, Čikaga: LLKS išeivijoje, 1983, cevičius Albinas. Lietuvos istorija iki 1795 p. 233–246 ir Tarka Krzysztof. Pokalbiai metų, Vilnius: Lietuvos istorijos institu- su Budriais, Kultūros barai, 2003, nr. 10, tas, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras p. 78–83. (Chicago), 1995, p. 265–267, 271–272, 399 ir 7. Bevans Charles I., ed. Treaties and Other In- 410–411; Jučas M[ečislovas]. Nuo Krėvos su- ternational Agreements of the United States tarties iki Liublino unijos, Kaunas: Šviesa, of America 1776–1949, Washington: Depar- 1970, p. 89, ir Šapoka A[dolfas], red. Lietu- tment of State Publication 8728, 1974, Vol. 11, vos istorija, Fellbach: Patria, 1950, p. 257–258, and Treaties in Force, Washington: Depar- 268–270, 401, 434 ir 437. tment of State Publication 9136, 1980, p. 378. 3. kissinger Henry [A.]. Diplomacy, New York, 8. Whiteman Marjorie M., ed. Digest of Inter- London, Toronto, Sydney, Tokyo, Singapore: national Law, Washington: Department of Simon & Schuster, 1994, p. 818. State Publication 7737, 1964, Vol. 3, p. 282. 4. Paskelbta Metmenyse, Chicago, 1979, nr. 38 9. U. S. Foreign Service Posts and Department ir Gedimino Vitkaus, red., Studijuojan- of State Jurisdictions, Source of Data: Office tiems politologiją, Kaunas: Šviesa, 1990, of the Geographer. p. 122–136. 10. robert D. Hodgson, Director, Office of the 5. Pogonowski Iwo Cyprian. Poland, a Historical Geographer, Department of State, 18 July Atlas, New York: Hippocrene Books, Inc., 1987, 1979. Map: 1918–1922 Comparison of Demanded 11. Vytautas Kutkus to Robert L. Barry, 8 April and Actual Frontiers, p. 175, and Map: 1919– 1980. 1920 Pilsudski’s Federation Plan of Nations 12. robert L. Barry to Vytautas Kutkus, 7 May Between Germany and Russia, p. 177, and Ci- 1980. enciala Anna M. and Komarnicki Titus. From 13. THE WORLD, Series 1145, Edition 1 – Versailles to Locarno, Lawrence, Kansas: Uni- DMATC, prepared and published under versity Press of Kansas, 1984, p. 124. the direction of the Department of Defense Józefo Pilsudskio siekiamo federalizmo by the Defense Mapping Agency and the pobūdį rodo Lenkijos sutartis su Ukraina, Topographic and Hydrographic Centers, pasirašyta 1920–04–21. Pagal ją Ukraina tu- Mercator Projection, scale at the Equator rėjo atiduoti Lenkijai visą Vakarų Ukrainą 1:30 000 000, information as of November pažangiausią ir labiausiai tautiškai susipra- 1975. Parodytos visų Sovietų Sąjungos res- tusią Ukrainos dalį. Likusioje dalyje Len- publikų sienos, respublikos pažymėtos jų kija numatė sau užsitikrinti ekonomines rusiškais vardais („Gruzinskaya S.S.R.“), koncesijas, kurios Lenkijai būtų užtikrinu- bet prie Baltijos valstybių įrašyti dar ir jų sios vertingiausius Ukrainos žemės turtus. angliški vardai: „Estonskaya S.S.R. (Esto- Rytų Ukraina būtų likusi nuo Lenkijos pu- nia)“, „Latviyskaya S.S.R. (Latvia)“, „Litovs- siau priklausoma. Nenuostabu, kad tokią kaya S.S.R. (Lithuania)“. Jos parodytos su jų sutartį pasirašiusi Semiono Petliūros va- sovietinėmis sienomis (Vilnius ir Klaipėda dovaujama Ukrainos vyriausybė nesulaukė prie Lietuvos), bet su viena klaida – Sūduvoj

78 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos tarp Nemuno ir Lenkijos sienos nepažymėta 19. a.P.G. [Algimantas Petras Gureckas]. Lie- Lietuvos siena su Karaliaučiaus sritimi. Ant tuva, Lietuvių Enciklopedija, South Boston, Latvijos raudonomis raidėmis pastaba: „The Massachusetts: Lietuvių Enciklopedijos United States does not recognize the incor- Leidykla, 1985 (toliau: LE), 37 t. Papildymai, poration of Estonia, Latvia and Lithuania p. 333–334. into the Soviet Unijon.“ 20. Encyclopaedia Britannica buvo nupirkta 14. gustaitis Algirdas. Tikroji Lietuva, Chica- amerikiečių ir nuo 1929 metų leidžiama go: Lietuvos Šaulių Sąjunga Tremtyje, 1983, Amerikoje. p. 107–108 ir 110, Lietuvos žemėlapis, p. 8–9. 21. Paxton John, ed. The Statesman’s Year- 15. Budreckis Algirdas M., red. Rytų Lietuva; Book … for the Year 1985–1986, New York: Chicago: Vilniaus Krašto Lietuvių Sąjunga, St. Martin’s Press, 1985, p. 1260–1265. 1980; Memorandumas dėl etnografinės Lie- 22. Oxford Encyclopedic World Atlas, London: tuvos rytinių ir pietinių sienų, Žemėlapis Nr. Reed International Books Ltd, 2-nd edition, 10, p. 578–579 ir prierašas, p. 601. 1995, p. 80. 16. Tokio žemėlapio pavyzdys: The Baltic States 23. report by the President of the Military Com- 1940–1972, Stockholm: The Baltic Commit- mission of Control of the League of Na­tions, tee in Scandinavia, 1973, viršelio viduje. The Lithuanian-Polish Dispute, London: Gali kilti klausimas: kaip okupuota Lietu- Lithuanian Information Bureau, 1922, p. 57 va galėjo atgauti Klaipėdos kraštą? Laimėju- 24. Merkelis Aleksandras. Antanas Smetona, sios Antrąjį pasaulinį karą Jungtinės Ame- New York: Amerikos Lietuvių Tautinės Są- rikos Valstijos, Sovietų Sąjunga, Didžioji jungos leidinys, 1964, ultimatumo tekstas Britanija ir Prancūzija 1945 metų birželio p. 483. 5 dienos deklaracija perėmė Vokiečių rei- 25. Poland, History of, The New Encyclopaedia cho suverenines galias ir grąžino 1937 metų Britannica, 15th edition, Vol. 14, p. 652. gruodžio 31 dienos Vokietijos sienas. Pagal 26. „Litauen, das 1928 W.[Wilna] sogar zu sei- tai visos po tos datos Vokietijos bet kokiu ner offiziellen Hauptstadt erhob, gab seine pagrindu įsigytos, užgrobtos ar aneksuotos Ansprüche erst 1938 auf.“ (...) „Der Landtag teritorijos automatiškai sugrįžo jų ankstes- beschloß am 22.2.1922 die Angliederung nėms savininkėms – tarp jų ir Klaipėdos an Polen, die jedoch von Litauen nicht ak- kraštas Lietuvai, ir tam sugrįžimui nereikė- zeptiert wurde. Dieses erklärte seinerseits jo jokio Lietuvos veiksmo. Tokiu būdu, kad Wilna 1928 zu seiner Hauptstadt. Im März ir okupuota, Lietuva galėjo tą kraštą teisiš- 1938 erzwang Polen durch ein Ultimatum kai atgauti. Panašiai kaip civilinėje teisėje die Anerkennung, (...)“ Wilna, Wilnage- neveiksnus asmuo be savo sutikimo, pareiš- biet, Brockhaus Enzyklopädie, Wiesbaden: kimo ar kokio kito veiksmo gali paveldėti F. A. Brockhaus, 17. Auflage, 1974, 20. Band, turtą. Plačiau apie tai žr. Gureckas Algiman- S. 357. tas P. Lithuania’ Boundaries and Territorial 27. Vokiečiai stengėsi nuslėpti von Ribbentro- Claims Between Lithuania and Neighbo- po žodinį ultimatumą, bet apie jį žinome ring States, New York Law School Journal ne tik iš Urbšio atsiminimų, o ir iš pačių of International and Comparative Law, New vokiečių šaltinių. Urbšys Juozas. Atsimini- York: New York Law School, 1991, Vol. 12, mai, Kaunas: Tautos Fondas, 1990, p. 36–37; No. 1 & 2, p. 139–141. and Shirer William L. The Rise and Fall of 17. Ten pat, p. 111 ir 131–135. the Third Reich; Greenwich, Conn.: Fawcett 18. Vlikas dėl Lietuvos žemėlapių, Darbininkas, Publications, Inc., 1962; p. 620–621, notes: 1966–03–15, nr. 19, p. 1. Chapter 14: 9, 10 and 11, p. 1499 and p. 1535.

79 28. lithuania, Republic of, The Encyclopedia 37. Šapoka Adolfas. Vilnius in the Life of Lithu- Americana; Danbury, Conn.: Grolier, 2001, ania, Toronto: Lithuanian Association of the Vol. 17, p. 593. Vilnius Region, 1962; Budreckis Algirdas M. 29. http://go-passport.grolier.com Estonia, La- red. Rytų Lietuva, Chicago: Vilniaus Krašto tvia, Lithuania. Lietuvių Sąjunga, 1980; Budreckis Algirdas 30. Belarus. Wright John W., ed. The New York M., ed. Eastern Lithuania, Chicago: Lithu- Times 1999 Almanac, New York: Penguin anian Association of the Vilnius Region, Group, 1998, p. 522–523. 1985; Česnulis Petras. Nužmogintieji, Hamil- 31. Belarus. Wright John W., ed. The New York ton, Ontario, Kanada: Vilniaus Krašto Lie- Times 2008 Almanac, New York: Penguin tuvių Sąjunga, 1973; Česnulis Petras. In the Group, 2007, p. 535. Shadow of the White Eagle: For Your Freedom 32. Paul Marc, 400 Years of Alma Mater and Ours, Paris, Ontario, Canada: The Vil- Vilnensis. Perspectives, March–April 1981, nius Region Lithuanian Association, 1983. p. 24–26. 38. laiko ženklai, Lietuvos rytas, 1994 m. ba- 33. algimantas P. Gureckas to Marta Korwin- landžio 28 d. Rhodes, 12 July 1981. 39. TASS Reports Ethnic Opposition in Vilnius 34. gureckas Algimantas. Przeszkody w sto- Region, New York: Lithuanian Information sunkach z Polakami; Remeikis Tomas. Pos- Center, 26 September 1991. tawa Polaków jest stara czy nowa?, Kontakt, 40. count Theodore P. jakubowski to Jacob nr. 4 (60), kwiecien 1987, s. 118–127. Th. Möller,C hief, Communications Section, 35. snyder Timothy. The Reconstruction of Na- Center for Human Rights, United Nations tions: Poland, Ukraine, Lithuania, Belarus, Office atG eneva, August 22 and September­ 1569–1999, New Haven & London: Yale Uni- 10, 1992. versity Press, 2003, p. 220–226. 41. lenkijos delegacija Lietuvoje. Ką rašo Len- 36. Polacy-Litwini, Dialog, KOS, 24 wrzesnia kijos spauda, Lietuvos aidas, 1992 m. kovo 1984, No 60, s. 4–5. 31 d., nr. 62, p. 1.

Algimantas GURECKAS

The Lithuanian Community’s Relations with the Poles During the Years of Soviet Occupation

In this article, the Lithuanian diaspora The article’s main concern is with disputes community leader, jurist, and active mem- about the Vilnius Territory and Lithuanian ef- ber of the World Lithuanian Community forts with respect to the way Poland’s eastern and the Lithuanian American Community boundary was depicted in maps and atlases Algimantas Gureckas surveys Lithuanian- as well as Lithuanian aspirations to have trut- Polish relations in the refugee and emigrant hful information about the Vilnius Territory community. From his personal experien- presented in encyclopedias and almanachs. ce the author describes the activities of the The article also surveys the efforts of the Li- Lithuanian Community and its attempts to thuanian diaspora community to obtain the establish contact with Polish community le- recognition of the Vilnius Diocese as belon- aders in an effort to reduce tensions. ging to the Catholic Church in Lithuania.

80 Lietuvių migracijos ir diasporos studijos