Kultūros ir meno mėnesinis žurnalas. Eina nuo 1965 m. KULTŪROS BARAI

Vyriausioji redaktorė Europos istorijos Laima KANOPKIENĖ 2 62 38 61 Europos Rytų ir Vakarų istorijos apžvelgtos Vilniuje / 2

Rengia Martin M. Simecka. Dar nelaisvi. Kodėl istorija po 1989-jų neturi apsiriboti vien mūsų pačių diagnoze / 6 Almantas SAMALAVIČIUS (kultūrologija, Virginijus SAVUKYNAS. Gintaro Beresnevičiaus „precedentika“. LDK idėja aktualioji užsienio kultū­ros prob­lematika, XXI a. globalizacijos fone / 9 architektūra) 2 62 38 61 Paveldas ir paminklai Ramunė MARCINKEVIČIŪTĖ (teatras) 2 62 38 61 Jūratė Markevičienė. Lėtinė oficialiosios paveldosaugos aleksija, arba Asta PAKARKLYTĖ (muzika) 2 62 38 61 „Ko nesuprantu – tas neegzistuoja“ / 13 Kęstutis Šapoka (dailė) 2 62 38 61 Nuomonės apie nuomones Tadas GINDRĖNAS (meninis apipavi­dali­ni­mas, Audrius DAUKŠA. Paviršutiniškumo kaina / 24 kompiuterinis maketavimas) 2 61 05 38 Valdas Selenis. Apie „lietuvių ieškojimą Lietuvos istorijoje“ ir tautinę politiką / 26 Kompiuteriu renka Kristina SABUKIENĖ Kūryba ir kūrėjai Korektūrą taiso Dalia MEČKAUSKAITĖ Herkus KUNČIUS. Šešėliai „Versalyje“ / 31

Redakcinė kolegija Kristina Stančienė. Velnias ir angelas dabar ir senovėje / 47 Eglė Juocevičiūtė. Nacionalinė dailės galerija praeities neneigs ir neslėps / 49 Endre Bojtár (Vengrija) Kęstutis ŠAPOKA. Neries krantinės žaizdos / 53 Alfredas Bumblauskas Daiva Šabasevičienė. Konservatyvumo radikalumas / 59 Pietro U. Dini (Italija) Leonidas Donskis Kęstutis ŠAPOKA. Migruojančios tapatybės / 63 Carl Henrik FREDRIKSSON (eurozine) Vlada KALPOKAITĖ. Čechovo gubernijos žemėlapiai / 66 Rūta Stanevičiūtė Iš pasaulio ir į pasaulį Tomas Kiauka Darius Kuolys Tautvydas Bajarkevičius. Lyginamoji ekvilibristika ir institucinė kritika / 70 Šarūnas NAKAS Arvydas Valionis. Latvijos kultūros kanonas / 75 Liana RuokytĖ (Skandinavija) Iš rankraščių ir archyvų Vygantas Vareikis Iš Stasio Lozoraičio laiškų, rašytų karo metais (1942–1945) / 78 Kazys Varnelis jr. (JAV) Tomas Venclova (JAV) Iš kultūros istorijos Laisvės kovų poezija / 85 Redakcijos adresas Retrospektyva

Latako g. 3, 01125 Vilnius Leonas STEPANAUSKAS. Kai Kalvarija buvo didelė, o Starapolė-Marijampolė visai maža / 87 el. paštas: [email protected] Apie knygas Faksas: 2 62 38 61 Vita GRUODYTĖ. Prancūzai Lietuvos istorijoje (1009–2009) / 89 © Leidėjas – UAB Kultūros barai. SL 101 Visai nejuokingi skaitiniai Krescencija Šurkutė. Kai „žvaigždės“ ima mąstyti / 93 Summaries / 95 Remia Viršelio 1 p.: Linas KATINAS. Be pavadinimo. 2009. Iš parodos „68. Ir ačiū Dievui“ Redakcija nereika­lau­­ja, kad spaus­di­na­mų straips- nių mintys atitiktų jos nuomonę galerijoje „Meno niša“. Vidmanto Ilčiuko reprod. 4 p.: Claire Fontaine. Visraktis (Ciurichas), 2009. Iš parodos „Kintančios Kultūros barai yra Eurozine the net­ma­ga­zine partneris. www.eurozine.com tapatybės. (Šveicarijos) menas dabar“ Vilniuje, ŠMC

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 1 Europos istorijos

Spausdiname Eurozine redaktorių pareng- tą Vilniuje vykusio 22-ojo Europos kultūros žurnalų susitikimo apžvalgą. Manome, kad žvilgsnis iš toliau – iš Vienos – į mūsų šalies sos- tinėje pirmą kartą vykusį šį neeilinį renginį, leis skaitytojams objektyviau jį įvertinti. Skel- biame ir Martino M. Simeckos, čekų žurnalo Respekt redaktoriaus, intriguojantį straipsnį „Dar nelaisvi“, parengtą šiame forume skai- tyto pranešimo pagrindu. Kituose Kultūros barų numeriuose supažindinsime su gyvas diskusijas sukėlusiu Jeilio universiteto istori- jos profesoriaus Timothy’o Snyderio progra- miniu pranešimu ir kitais Europos viešosios erdvės plėtrai aktualiais įvairių šalių intelek- tualų svarstymais.

Europos Rytų ir Vakarų istorijos apžvelgtos Vilniuje

uropos kultūros žurnalų 22-asis susitikimas suvokime. Kasmetiniai Eurozine tinklo susitikimai EVilniuje buvo sėkmingas ir plačiai nuskambė- visuomet esti draugiški ir stimuliuojantys, tačiau jęs įvykis, kuriame dalyvavo per aštuoniasdešimt vilniškis renginys buvo išskirtinis tiek pranešimų kultūros žurnalų atstovų nuo Islandijos iki Bosni- lygiu, tiek šeimininkų svetingumu, tiek renginio jos, nuo Airijos iki Baltarusijos, Lietuvos sostinė- atmosfera. je aptarusių „Europos istorijas“. Iš tokių renginių Savo įžanginėje kalboje prezidentūroje, kadenciją dalyvių nedažnai tenka išgirsti, kad tai, kas vyko, baigiantis Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas privertė juos permąstyti savo požiūrius, tačiau bū- Adamkus priminė auditorijai, kad Rytų europie- tent taip, pasak kai kurių dalyvių, atsitiko šių metų čiams 1945 metų gegužės 8-oji primena ne vien na- susitikime, – jie turėjo omenyje Timothy’o Snyde- cistinės Vokietijos sutriuškinimą: „Kalbamės istori- rio išties originalų pagrindinį pranešimą, kuris gali nę dieną – gegužės aštuntąją, Europai primenančią sukelti revoliuciją Europos karo ir pokario istorijos Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir grįžimą kurti ci-

2 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 vilizuoto ir kultūringo gyvenimo. Deja, ši data kar- finansavimo šaltinių, Liehmo teigimu, negatyvi tuo, tu yra ir suskaldytos, prievarta padalytos Europos kad kultūra verčiama tarnauti jos rėmėjų tuščiagar- simbolis. Istorinė 1945-ųjų gegužės aštuntoji Lietu- biškumui ir savimeilei. Iššūkis jaunajai kultūros kū- vai, kaip ir daugeliui Rytų Europos valstybių, reiškė rėjų kartai, – sakė aštuoniasdešimt penkerių metų ne pergalę prieš prievartą ir smurtą, o tik smurtau- amžiaus leidybos legenda, – yra būtinybė sukurti tojo pasikeitimą. Tuo pačiu laiku istorija Lietuvai tarptautinę organizaciją, kuri aprėptų visas meni- buvo dar kartą paversta politikos ir ideologijos tar- nės veiklos sritis, nuo muzikos, teatro iki leidybos. naite, dangstančia neteisybę ir nusikaltimus, iškrei- „Kai šis milžinas prabils, – pabrėžė jis, – politikams piančia faktus, šmeižiančia pavergtų kraštų laisvę ir teks įsiklausyti.“ jos gynėjus. Šiandieną, praėjus daugiau nei šešioms Vėliau konferencija persikėlė į Vilniaus universi- dešimtims metų, akivaizdu, kad pergalė, neturinti teto, įkurto 1579 m. ir istoriškai vienos svarbiausių tiesos ir moralės pamato, – jokia pergalė, o istorija, Rytų Europos aukštojo mokslo įstaigų, Teatro salę. paremta klastotėmis, – jokia istorija.“ Jeilio istorikas Timothy’s Snyderis šeštadienio rytą Eurozine vyriausiasis redaktorius Carlas Henrikas pradėjo pagrindiniu pranešimu, kuris paremtas vie- Fredrikssonas palietė kitą kontroversišką stygą, at- nu jo netrukus pasirodysiančios knygos „Krauju kreipdamas dėmesį, kad salėje trūksta Turkijos žur- aplaistyta žemė“ skyriumi. Konferencijos dalyviai, nalo Varlik atstovų, kurių prašymas duoti Lietuvos žinantys Snyderio pirmeivišką veiklą, jau iš anksto vizą susidūrė su neįveikiamu raudonos juostos bar- tikėjosi ko nors įdomaus ir išgirdo tai, ką galima lai- jeru. Šis incidentas, teigė Fredrikssonas, verčia kelti kyti visiškai nauja XX a. Europos masinių žudynių klausimą, ar, prabėgus dviem dešimtims metų po ko- interpretacija, kvestionuojančia nusistovėjusį istori- munizmo žlugimo, valstybių požiūriuose įvyko koks nį konsensusą. Snyderis teigė, kad redukuoti dua- nors poslinkis dėl esminių žmogaus laisvių. listinę karo ir pokario Europos atmintį iki „Osven- Vieno iš šio forumo organizatorių, Eurozine par- cimo“ ir „Gulago“ reiškia iškreipti dviejų istorinių tnerio – Kultūros barų žurnalo atstovas Almantas patirčių geografiją. Holokausto simbolis – Osvenci- Samalavičius pabrėžė, kad Vilnius yra ypač tinkama mas – nuslepia tai, kad didžioji dalis Rytų Europos vieta pokalbiams apie Europos istorijas, nes daugelį žydų buvo nužudyti ne dujų kamerose, o sušaudyti šimtmečių jame kryžiavosi įvairių kultūrų, įvairių ir numarinti badu. Taip pat pamirštama, kad žydų etninių bendruomenių keliai. Daugiatautės LDK holokaustas buvo dalis nacių plano kolonizuoti tradicijos – puikus kontekstas vertinti sudėtingiems Rytų Europą slavų ir žydų gyventojų sąskaita. XX a. istoriniams kataklizmams. „Osvencimas“ perkelia nacių sukeltų kančių pa- VEKS direktorius Rolandas Kvietkauskas pasi- tirtį „pernelyg toli į Vakarus“, o „Gulagas“ sovieti- džiaugė, kad Europos kultūros žurnalų susitikimas nio režimo nusikaltimus perkelia „pernelyg toli į vyksta būtent Vilniuje – šių metų Europos kultūros Rytus“. Būtent nacionalinėms mažumums, kurios sostinėje. buvo apkaltintos „buržuazinių nacionalistų“ maištu Po to žodis buvo suteiktas Antoninui J. Liehmui, Sovietų Sąjungos viduje, teko pakelti didžiąją stali- Lettre Internationale tinklo steigėjui, buvusiam Če- ninių represijų naštą. Skirtingai nuo nacių koncen- koslovakijos literatūros žurnalo Literarni noviny tracijos stovyklų mirtininkų, Sibiro lagerių kaliniai redaktoriui. Prelegentas kalbėjo apie didėjantį ato- (bent dalis jų) vis dėlto sugrįžo atgal. Pertvarkant trūkį tarp to, ką jis pavadino „išlavinta kultūra“, ir istorinį požiūrį, teigė Snyderis, ateina laikas supras- „masinės kultūros“. Pirmoji niekada nepajėgė išlai- ti, kad Gulagas buvo toks pat žiaurus, koks, mūsų kyti savęs komerciniu požiūriu ir dar mažiau vilčių, manymu, buvo holokaustas, tačiau pastarasis – dar kad pajėgs tai padaryti ateityje. Priklausomybė nuo žiauresnis. Be to, naujam skirstymui į aukas ir bu-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 3 delius kliudo tai, kad abu režimai apskaičiuotai apatija komunistinei praeičiai yra bene labiausiai iš- iškreipė šias sąvokas arba priversdami priešo be- reikšta. Kodėl taip yra, padėjo suprasti Dilema Veche laisvius atlikti kruviną darbą už juos (naciai), arba redaktorius Mircea Vasilescu: „Nacionalinė Securi- valydami savo gretas (sovietai). tate archyvų tyrimo taryba buvo įkurta 1999 m. ir Istorikė iš Peterburgo universiteto Dina Čiapaje- iškart susidūrė su esmine kliūtimi, kuria tapo jos va pritarė Snyderio požiūriui, kad Rusijos atminties statuto punktas (kurį, kaip paaiškėjo, įterpė sena- politikoje įsitvirtinę Didžiojo Tėvynės karo mitai, torius, vėliau demaskuotas kaip slaptas Securitate tačiau nesutiko, kad Gulagas neatstovauja tikrajai bendradarbis), apibrėžiantis, kas yra „politinė po- sovietinei patirčiai. Pasak jos, Rusijos visuomenę licija“. Taigi taryba galėjo atskleisti tik tuos bendra- iki šiol apibūdina „zona“ su savo kriminaline hie- darbiavimo su komunistų slaptosiomis tarnybomis rarchija. atvejus, kurie buvo susiję su „politine policija“, bet Filosofas ir politologas Leonidas Donskis iš Kau- šiukštu neliesti tų, kurie bendradarbiavo, esą „gin- no Vytauto Didžiojo universiteto, reaguodamas į dami nacionalinį interesą“. Turime reikalą su meta- nacių ir sovietų režimų palyginimą, pabrėžė, kad forų karalija: iš įvairių bendradarbiavimo su Secu- nacionalsocializmo ideologija buvo iracionali, o ritate formų tikrai labai sunku išskirti „politines“. komunistinė sistema sukurta remiantis racionaliu […] 2003 metais Rumunijos premjeras Adrianas utopiniu principu, numatančiu ir jos piliečių gero- Nastase arogantiškai paskelbė, kad žmonės labiau vę. Ši skirtis lėmė ir skirtingą dviejų totalitarinių domisi ateitimi, o ne tuo, ką gali pateikti tyrinėtojai, režimų vertinimą. „atkakliai laižantys archyvus“. Šiandien Rumunijos Antrojoje konferencijos dalyje, pavadintoje visuomenė tarsi patvirtina, kad jis teisus. Neturime „1989-ųjų dilema“, buvęs Rytų Vokietijos disiden- tinkamų įstatymų, kurie padėtų pagaliau susitvar- tas, o dabar Vokietijos federalinio pilietinio ugdy- kyti su nesena praeitimi, todėl kasdien susiduriame mo biuro Multimedijos departamento direktorius su įžūlia buvusių Securitate pareigūnų arba partijos Torstenas Schillingas priminė, kaip greitai jo ko- aktyvistų, dabar tapusių kapitalistais ir demokrati- legos Vakaruose nustojo domėtis VDR praeitimi. jos advokatais, arogancija. Į visus klausimus jie at- Jie manė, kad nugriovus Berlyno sieną buvo susi- sako, esą ir dabar daro tai, ką darė visada, t.y. „gina tvarkyta ir su praeitimi, todėl laikas judėti į prie- nacionalinį interesą“. Prelegentas pateikė ne vieną kį. Schillingas pabrėžė, kaip svarbu užtikrinti, kad tokio „gynimo“ praeityje ir dabar pavyzdį. diktatūros traumų atminimas išliktų visuomenės Šeštadienio popietę vienu metu vyko du semina- sąmonėje. Kai viešumai atveriami Stasi archyvai, rai. Vienam iš jų, pavadintam „Estetika po 1989-ųjų“, pasak jo, būtina įtraukti kiek įmanoma daugiau pirmininkavo Wojciechas Przybylskis (Res Publica žmonių, užuot „atvėrimo“ procesą patikėjus išimti- Nowa, Lenkija) ir su kolegomis Walteriu Famleriu nai profesionalių istorikų kompetencijai. (Wespennest, Austrija), Mareku Seckaru (Host, Če- Kalbėdamas apie čekų ir slovakų patirtį po 1989-ųjų kija) ir Samueliu Abrahamu (Kritika & Kontext, žurnalistas, buvęs Slovakijos laikraščio SME, da- Slovakija) aptarė kultūros žurnalų būklę Vidurio ir bar čekų žurnalo Respekt redaktorius Martinas M. Rytų Europoje dabartinėmis sąlygomis. Antrame se- Simecka užsiminė apie itin pragmatišką reformų, minare Irina Ščerbakova, atstovaujanti Rusijos ne- pradėtų Rytų Europoje po komunizmo žlugimo, vyriausybinei organizacijai „Memorial“, kalbėjo apie pobūdį, konformistinę jų prigimtį [žemiau patei- šios asociacijos pastangas pakeisti požiūrį į istoriją, kiame visą jo pasisakymą – red.]. nes oficiali Rusijos istorijos versija nepateikia jokių Rumunija dažnai apibūdinama kaip viena iš tų alternatyvų neosovietiniam Didžiojo Tėvynės karo postkomunistinių šalių, kuriose abejingumas arba mitui. Putino ideologijos užhipnotizuotai jaunajai

4 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 kartai aštuntojo ir devintojo dešimtmečių disidentų mišką geto policijos vado Jacobo Genso heroizmą. kalba darosi vis svetimesnė. Dabartinis režimas Ru- Paraleliniame seminare „Neįmanoma bendrija“ sijoje, pasak Ščerbakovos, yra daugiau negu Stalino Romanas Schmidtas, neseniai pasirodžiusios studi- režimo nostalgija –­ greičiau jo tąsa. jos apie Maurice’o Blanchot pastangas (deja, žlugu- Pradėdama sekmadienio seminarą „Žydų gyveni- sias) įsteigti transnacionalinį avangardinį žurnalą mas ir mintis Rytų Europoje“ Jeilio istorikė Marci autorius, kartu su Emmanueliu Alloa pateikė uni- Shore aptarė vieną iš žydų politikos Europoje XX a. kalios medžiagos ir filosofinių įžvalgų apie poten- pirmojoje pusėje aspektų. Anuo metu vyravo konf- cialų ir kartu potencialiai pavojingą daugiakalbį liktas tarp socialistų, proizraelietiškų sionistų, prieš leidybos projektą. asimiliaciją pasisakančio Bundo ir sovietinio bolše- Konferencijos „Europos istorijos“ uždarymo va- vizmo. Tai turėjo įtakos Rytų Europos žydų likimui. karas vyko XVIII a. neoklasicistiniuose Verkių rū- Konfliktai, sukelti šių priešpriešų, tęsiasi ir šian- muose Vilniaus pakraštyje. Po sveikinimo žodžių, dien: Izraelio persikėlėlių palikuonys ir tie, kurie kuriuos tarė Lietuvos kultūros ministras Remigijus išvengė nacių, niekina Europos žydus už tai, kad šie Vilkaitis, kalbėjo poetas Kornelijus Platelis, Lietu- liko „persekiotojų žemėje“. vos meno kūrėjų asociacijos prezidentas, savaitraš- Teatrologė Irena Veisaitė, iškili etninio ir nacio- čio Literatūra ir menas vyriausiasis redaktorius. nalinio susitaikymo šalininkė, papasakojo, kaip ją, Cenzūros laikais, pasak Platelio, metaforiška poe- dar vaiką, lietuviai išgelbėjo nuo nacių. Kolektyvi- zijos kalba buvo bene vienintelis būdas kalbėti apie nėje lietuvių atmintyje, tęsė ji, holokaustas susietas istoriją, filosofiją ir religiją. Žlugus komunizmo sis- su sovietinėmis represijomis. Tiek lietuviai, tiek žy- temai, lietuviai pajuto, kad yra atkirsti nuo bendros dai, įsikibę mitų ir stereotipų, užuot paisę istorinių europinės kultūros, grindžiamos racionalumu, tole- faktų, nepajėgė normaliai bendrauti tarpusavyje. rancija ir autoironija. Lietuvių rašytojai manė, kad Tačiau jaunesnė istorikų, mokytojų ir žurnalistų jų „migloti pranešimai“ ir „sąmojingos metaforos“ karta dalyvauja niuansuotos žydų istorijos Lietuvo- gali būti suvokiamos ir kitiems. Deja, jie klydo: ne- je kūrime – smerkia antisemitizmo pasireiškimus, sugebėjimas kalbėti racionaliai, taip pat iracionalus atmeta požiūrį į lietuvius kaip nacių „pakalikus“. nepasitikėjimas valstybe, tapo kliuviniu. „Ezopi- „Nužudyti daugybę žmonių užtenka keleto, tačiau nis viešas diskursas, kuris buvo puikiai pažįstamas reikia daugelio, kad išgelbėtų vieną žmogų“, – itin mūsų auditorijai, virto aliuziniu, ezopiniu politinių taikliai pabrėžė Veisaitė. viešųjų ryšių kampanijų diskursu“. Nepaisant to, Rusijos ir D. Britanijos romanistas Zinovijus Zi- kaip parodė ir ši Eurozine konferencija, racionalus nikas pristatė save kaip sekuliarizuotą Rusijos žydą, ir nedogmatiškas istorijos ir kultūros diskursas yra kuris tapo „žydu“ tik emigravęs į Izraelį aštunta- įmanomas, o jį plėtoti – svarbiausia kultūros žurna- jame dešimtmetyje ir išmokęs hebrajų kalbą. Zini- lų priedermė. kas pasakojo, kaip unheimliche patirtis Berlyne jam padėjo išsiaiškinti dvigubą Maskvoje gimusio savo senelio tapatybę – dirbdamas Lietuvoje gydytoju,  eurozine šis rašė raportus NKVD. Taip Zinikas baigė savo meditaciją apie „įgytą tapatumą“, teigdamas, kad jis svarbus XX a. žydų patirčiai. Po diskusijų buvo parodytas Lietuvos ir Vokie- tijos gamybos meninis filmas „Getas“, pasakojantis apie Vilniaus geto istoriją, jo teatro trupę ir dvipras-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 5 Martin M. Simecka

Dar nelaisvi

Kodėl istorija po 1989-ųjų neturėtų apsiriboti vien mūsų pačių diagnoze

ai kurie iš jūsų veikiausiai pamenate vakariečių lū- revoliucija vyko dramatiškų globalių transformacijų Kkesčius po aksominės revoliucijos – tikėtasi, kad fone, o pagrindinis jų katalizatorius buvo visai ne ko- Vidurio Europa praturtins Vakarus naujomis idėjomis, munizmo įveika. Plintant globalizacijai, komunizmo vertybėmis ar įžvalgomis, kurių šie stokojo, gal net pa- žlugimas tik prisidėjo prie pergalingos laissez faire teiks „trečiojo kelio“, besidriekiančio tarp kapitalizmo kapitalizmo euforijos. Tačiau, žlugus komunizmui, ir socializmo, viziją. Šios viltys buvo grindžiamos prie- Vakarai staiga prarado „rytinį“ veidrodį, kuris vertė laida, kad vidurio europiečių patirtis, įgyta kančių, ku- juos atrodyti gražiau ir elgtis geriau, jausti moralinę rias sukėlė komunizmas, metais, visus pavers geresniais atsakomybę už tai, kas įvyko pokariu. Galbūt mes žmonėmis – jautresniais, smalsesniais ir intelektuales- įtarėme, kad taip bus, tačiau neturėjome laiko tuo niais. Šiandien toji viltis atrodo pernelyg patetiška, nes rūpintis. Be to, mums Vakarai visada buvo konstan- tapo akivaizdu, kad vakariečių supratimas apie Vidurio ta – juk tai atrodė taip artima mūsų svajonėms. Europą iš tikrųjų buvo naivus. Postkomunistinės visuo- Taigi XX a. dešimtajame dešimtmetyje stengdamie- menės taip ir neįgavo drąsos pranešti kokią nors pras- si kuo greičiau sukurti kapitalizmą, nė nepastebėjome, mingą žinią Vakarams, be to, skubėjo kuo greičiau pri- kad visiškai išnyko ir teisingumo, ir atsakomybės jaus- sitaikyti prie didžiojo ideologinio konflikto nugalėtojų. mas. Manėme, kad tai, kas dedasi, yra normalu, atseit Jos gavo labai aiškias nuorodas, kaip kurti demokratiją kapitalizme visada viskas buvo būtent taip. Todėl lei- ir rinkos ekonomiką, – mūsų politinio elito vadovėliais dome plėšikauti vidury baltos dienos, vadindami tai tapo Kopenhagos kriterijai ir Vašingtono sutartis. privatizacija, tikėjome, kad tai irgi yra integrali Vakarų Reikėjo nuveikti tiek daug, kad pritrūko laiko ap- kapitalizmo dalis. Net šiandien, kai daugelis vakarie- mąstymams, o jo – vienintelio – tikrai netrūko komu- čių tiki, kad „neregima ranka“ degradavo iki invalido nistinio režimo metais. Prisimenu, koks nerimas apė- strampo, atsisakome pripažinti, kad neteisingai supra- mė dėl to, kad turtinga autorių kalba, kuria skonėjausi tome kapitalizmo idėją ir kad įdiegėme tik dalinę jos savilaidos leidiniuose, nyksta, jiems skubotai rašant versiją – tą, kuri viena koja šluba. tekstus laikraščiams. Tačiau gal procesų, kurie tada Visa tai mus liečia kur kas labiau, negu norėtume tai prasidėjo, net ir nebuvo įmanoma apmąstyti, papras- pripažinti. Dabartinė globalinė krizė susijusi ne tik su čiausiai todėl, kad mūsų sąmonė dar nebuvo tam pa- tuo, kiek milijardų reikėtų perpumpuoti į ekonomiką, sirengusi. Žvelgdami atgalios, matome, kad 1989-ųjų kad vėl sukauptume turtą, – ji vis glaudžiau siejasi su

6 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 socialiniais procesais, ir tai padarys gerokai didesnę kai: vadinamoji „liustracija“, bent ankstyvoji jos stadija, įtaką pasauliui negu komunizmo žlugimas. Postko- buvo įrankis pokyčiams skatinti. Jos tikslas – ne analizuoti munistiniame pasaulyje šitai mažai kas supranta. Nuo neseną praeitį, bet tiesiog užkirsti kelią buvusiems slaptų- Vakarų mes skiriamės dar ir tuo, kad vangiai ir neran- jų tarnybų agentams ir informatoriams, kad jie nedarytų giai apmąstome savo pačių aklumą. Šitai tinka ir mūsų įtakos ateičiai. apmąstymams apie tai, kaip pastaruosius du dešimtme- Jei Vakarai pirmaisiais mėnesiais po revoliucijos Vi- čius kūrėme kapitalizmą, ir komunizmo suvokimui. durio Europoje iš tikrųjų tikėjosi praturtėti intelektu- Galbūt šis nerangumas pagrįstas tam tikra logi- aliai, tos viltys buvo susijusios būtent su mūsų turima ka – mes paprasčiausiai nenorime užleisti savo vietos unikalia totalitarizmo patirtimi – ji galėjo sustiprinti didžiųjų praėjusio amžiaus įvykių lygoje. Neseniai Vie- laisvės vertę. Tačiau netrukus tapo aišku, kad Vidurio noje vykusio seminaro diskusijose Timothy’s Gartonas Europai nepavyko kolektyviniu mastu išreikšti ir per- Ashas pasakė, kad 1989 metai buvo didžiausias Euro- teikti šios patirties esmės. Vietoj to ji paprasčiausiai pos istorijos įvykis. „Ar galėtumėte pasiūlyti kokią nors pasiūlė keletą didžių asmenybių, tokių kaip Václavas kitą datą?“ – paklausė jis, pastebėjęs keletą klausiančių Havelas ar Bronislawas Geremekas. žvilgsnių. Gartonas Ashas yra teisus: kad ir kiek naršy- Tad iki šiol esame skolingi ir Vakarams, ir sau pa- tume po Europos istoriją, tinkamesnės datos nerasime. tiems. kad grąžintume tą skolą, būtina tinkamai ap- Tačiau tai buvo prieš dvi dešimtis metų ir mes ne- doroti, perprasti ir artikuliuoti unikalią mūsų patirtį. galime šlovinti istorijos vien todėl, kad to norime. Iš Tai skamba paradoksaliai, nes esame tiesiog užversti tikrųjų turėtume būti dėkingi istorijai, davusiai mums informacija apie praeitį. Žinome kone viską apie nu- tuos du dešimtmečius, kad galėtume pasirengti sunkes- sikalstamą režimo prigimtį, daug prirašyta apie au- niems laikams. Pavyzdžiui, laimė, kad NATO išsiplėtė kas, dokumentuoti jų pasakojimai. Bet vis dėlto iki prieš dešimtį metų, kai Rusija buvo dar pernelyg silpna, šiol nesutariame, kokia iš tikrųjų buvo toji praeitis. kad sustabdytų aljanso plėtrą. Mums ne mažiau pasise- Neapsisprendžiame, ar šį režimą vadinti totalitariniu, kė, kad ES plėtra prasidėjo ekonominės euforijos me- ar diktatūra, nesutariame, kaip elgtis su dokumentais, tais. Jei krizė būtų ištikusi 2000-aisiais, iki šiol veikiau- kuriuos jis paliko, – ar laikyti juos tikrais liudijimais, siai dar vis belstumėmės į Briuselio duris, nes Vakarai ar traktuoti kaip dalį didžiojo melo, kuris buvo visos rūpintųsi juos pačius užgriuvusiomis problemomis. sistemos variklis. Skaitydamas Peterio Esterhazy’o Vidurio Europa niekada neturėjo tokios politinės „Papildytą leidimą“, kuriame jis pasakoja apie tai, laisvės, kokia naudojasi dabar. Jei Europa ir pasaulis kaip jo mylimas iš aristokratų kilęs tėvas ištisus tris neįklimps chaose – o toks pavojus yra gerokai reales- dešimtmečius rašė siaubingus skundus slaptajai po- nis, negu norėtume pripažinti, – po keleto dešimtmečių licijai, supranti tokių dokumentų paskelbimo apva- galėsime sakyti, kad Vidurio Europos tautų pasiekimai lomąją funkciją. Kita vertus, nesunku suprasti ir ais- iš tikrųjų yra stulbinantys. tringus Adamo Michniko argumentus, raginančius Tačiau šio proceso, kad ir koks nepaprastas jis būtų, pri- neatsiduoti slaptosios policijos protokolų malonei. gimtis vis dėlto yra daugiau ar mažiau konformistinė. Su- Manyčiau, diskusijos, vykstančios pastaruosius du prantama, buvo įvairių, kartais net labai karštų, diskusijų dešimtmečius, rodo, kad iki šiol nesame laisvi. Visi dėl raidos krypties tinkamumo, tačiau šių diskusijų ribas mes, kurie bent dalį suaugusio žmogaus gyvenimo visada nustatydavo Vakarai ir jų vertybės. Diskusijos buvo praleidome valdant komunistams, esame taip ryškiai pragmatiškos, bandyta surasti kuo trumpesnį susiliejimo paženklinti praeities, kad galbūt niekada nepajėg- su Vakarais kelią, sparčiausią ir efektyviausią būdą, kaip sime jos aptarti natūralia laisvo pasaulio kalba. Ži- priartinti ateitį ir atsikratyti praeities. Šiuo požiūriu net su noma, įstengsime atskirti drąsius nuo bailių, aukas komunistinio režimo palikimu buvo pasielgta pragmatiš- nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, kurie buvo,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 7 o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas papras- meninės komunistinio režimo patirties, todėl negali čiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. Ne- suprasti esminių iššūkių ir sudėtingų kompromisų, paklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi kuriuos daryti režimas vertė beveik kiekvieną. Ne- paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau rimaujama, kad būsimų kartų istorikai matys praei- laisvės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei. Štai tį šių dienų akimis, t.y. akimis tų, kurie pažįsta tik kodėl mes galime ir turėtume liudyti būtąjį laiką, dėl demokratiją. Manoma, kad šie žmonės rašys apie tokios savo drąsos daugelis verti susižavėjimo ir pa- praeitį laisvės kalba, kuri neturi užuojautos ir nesu- garbos. Tačiau tai neleidžia mums tvirtinti, kad šią pranta totalitarinės priespaudos laikais išpuoselėtos istorijos dalį galime interpretuoti laisvai ir be jokių metakalbos niuansų. Kitaip tariant, visi, turėję kokių prietarų. Šiuo atžvilgiu esame panašūs į pacientus, nors reikalų su režimu, bus traktuojami vienodai. kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą. Nepritariu tokiam susirūpinimui. Tikiu, kad pra- Ginčai dėl istorijos pastaruosius du dešimtmečius eitį galima tinkamai interpretuoti tik vienui vienu buvo greičiau kova dėl teisės interpretuoti istoriją. būdu – žvelgiant į ją iš nesukompromituotų laisvės Dėl šios teisės varžėsi buvę Stalino kaliniai, disiden- idealų požiūrio taško. Ir vieninteliai, kurie gali tą tai, atsiradę po sovietinės invazijos, pragmatikai iš padaryti teisėtai, nes nėra saistomi ryšių su praei- vadinamosios „pilkosios zonos“, komunistai, net timi, yra jaunesnės kartos žmonės. Net jeigu jauni saugumiečiai ir jų agentai. Žinoma, egzistuoja tam istorikai iš pradžių bus neteisūs, net jei į jų darbą tikras socialinis susitarimas, kad teisė interpretuoti kišis politikai (panašu, kad šiandien tai vyksta Len- istoriją priklauso aukoms, o ne budeliams. Ši teisė kijoje). Troškimas kontroliuoti istorijos interpreta- suvokiama kaip atpildas už kančias ir pagarba su- vimą yra suprantamas, tačiau beprasmis. Žvelgiant dėtingiems likimams, ypač tų, kuriuos pavadinčiau iš biologinio požiūrio taško, jis yra dar ir naivus. Po „mano tėvo karta“. Jaunystėje jie žavėjosi komuniz- dvidešimties metų šių laikų jaunesnės kartos isto- mu, septintąjį dešimtmetį tapo aistringais reforma- rikams jau nebereikės mūsų leidimo, kaip interpre- toriais, aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais buvo tuoti istoriją. drąsūs disidentai. Jų gyvenimas sudaro čekų istori- Žinoma, rizikos, kad istorija gali pasirodyti ki- jos stuburą, nes jie buvo tiek jos dalyviai, tiek kū- tokia, negu norėtume ją matyti, baimė pažįstama ir rėjai, tiek griežti kritikai. Kas kitas galėtų tiek daug Vakarams. Prancūzams prireikė pusės amžiaus, kad žinoti apie komunizmą ir visas jo raiškos formas? ryžtųsi prabilti apie Viši režimą, švedai tik dabar Tad kas gi kitas turėtų didesnę teisę interpretuoti pripažino, kad aštuntajame dešimtmetyje jų šalyje komunistinį režimą? Ši karta sukūrė didingą kolek- vyravo oficiali praktika sterilizuoti žmones, kurie tyvinį œuvre – puikius analitinius veikalus ir pasau- neprisitaiko prie visuomenės. Tačiau esu įsitikinęs: linio lygio romanus, kaip dalį savirefleksijos pastan- prieš diskutuodami apie tai, ar Vidurio Europa turi gų, neturinčių precedento visoje Čekijos istorijoje. kokių nors vertybių, kurias galėtų pasiūlyti Vaka- Tačiau čia slypi ir kabliukas: šios kartos œuvre toks rams, pirmiausia išdrįskime pamatyti tai, kas aki- monumentalus, kad tampa jos pačios monumentu. vaizdu. O akivaizdu, kad per du dešimtmečius nesu- O monumentų tikslas, kaip žinome, yra pateikti sti- gebėjome surasti savyje tokios drąsos. lizuotą, blogiausiu atveju – net mitologizuotą istorijos versiją. Tai nėra interpretacija be prietarų.  Martin Simecka Pastaruoju metu, ypač kai diskutuojama apie ins-  eurozine titucijas, kurios buvo daugelyje šalių įkurtos tam, kad tyrinėtų neseną praeitį, vis dažniau pasigirsta Iš anglų kalbos vertė Almantas Samalavičius balsų, kad jose dirbantys jauni istorikai neturi as-

8 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Virginijus Savukynas

Gintaro Beresnevičiaus „precedentika“

LDK idėja XXI a. globalizacijos fone

iena originaliausių ir netikėčiausių pastarojo meto Mitologijos moderniame pasaulyje Vidėjų – Lietuvos imperijos darymas, Lietuvos Di- džiosios Kunigaikštystės atgaivinimas. Gintaras Beres- Beresnevičius visų pirma buvo religijotyrininkas, nevičius užsiminė apie tai straipsnių rinkinyje „Ant mitologas. Jis rėmėsi Rudolfo Otto šventybės sampra- laiko ašmenų“1, detaliau aptarė knygoje „Imperijos ta, Mirce Eliade’s mitologijos tyrinėjimais. Beje, Eliade darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys“2, vėliau tyrinėjo ne tik įvairias senojo pasaulio mitologijas, bet plėtojo publicistiniuose tekstuose. ir aiškinosi, kaip mitologinio pasaulio likučiai veikia Savaime suprantama, provokuojanti idėja nebuvo šiuolaikinį mąstymą ir kultūrą (popkultūra turi nusi- sutikta choru šaukiant bravo. Intelektualiniai, ypač stebėtinai daug bendra su mitologijomis). akademiniai, sluoksniai Beresnevičių už šias knygas Šį klodą galima atpažinti ir Beresnevičiaus tekstuose. net kaltino šarlatanizmu. Tačiau tarp žurnalistų, viešų- Norėdamas paaiškinti dabartį, jis labai dažnai nukreipia jų ryšių, rinkodaros, reklamos specialistų ši idėja tapo žvilgsnį į mitologiją. Pavyzdžiui, aiškindamas sovietinę itin populiari. Vien tai verčia įdėmiau pasižiūrėti, ką klišę „gniloj zapad“ pasitelkė mitologinius vaizdinius, Beresnevičius iš tikrųjų norėjo pasakyti ir pasakė savo pagal kuriuos tiek slavų, tiek baltų mitologijose Vakarai rašiniais, be to, kodėl taip radikaliai skiriasi specialistų siejami su vandenimis, pelkėmis, pragaru (senuosiuose požiūris ir platesnės visuomenės atstovų – pavadinkime lietuviškuose raštuose krikščioniškas pragaras būdavo juos tiesiog skaitančiaisiais – nuomonė. Beresnevičiaus įvardijamas kaip paskandos)3. publicistiką, kaip ir mitus, galima skaityti dvejopai: jei Tačiau yra ir aspektas. Jau Roland’as Barthes’as kalbėjo žvelgsime paviršutiniškai, atrodys, kad tai nelogiškas, apie moderniąsias mitologijas, t.y. mitus, kurie funkcio- chaotiškas pasakojimas, tačiau jei pasinersime į gelmi- nuoja šiandien ir kurie neturi sakralinio matmens. Mito- nes struktūras, esmė atsivers savaime. Čia tikriausiai logijos sąvoka dabar taikoma tiek politikos, tiek rinkoda- ir slypi „akademikų“ priešiškumas tokiai publicistikai, ros tyrinėjimuose, siekiant geriau suprasti realybę. tai paaiškina ir jos populiarumą tarp platesnių visuo- Beresnevičius irgi kalbėjo apie moderniąsias mito- menės sluoksnių. Mitus irgi reikia mokėti iššifruoti, jei logijas: „Pati istorija sugeba veikti dabartį tada, kada ji norime suprasti jų reikšmes, tačiau intuityvios pagavos mitologizuojama ir ideologizuojama, kada ji pateikia- lygmenyje tos reikšmės įsisąmoninamos be pagalbinių ma kaip deramų precedentų aibė (istorija – gyvenimo akademinio diskurso atributų. mokytoja)“4.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 9 Mitai daug kam reikalingi, o pirmiausia – kuriant Galima sakyti, kad mus ištiko tautinės mitologijos tautą. Juk tauta – tai didis mitas apie tam tikros žmonių krizė. Ar mes dar turime mitų, kuriais tikėtume? Atro- bendruomenės ryšius. Kodėl turėčiau jausti bendrumą do, tokių nebeliko. su kitu asmeniu, gyvenančiu kur nors Raseiniuose? Ar daug ką mums sako Lietuvos kaip miškų krašto Vien todėl, kad abu esame lietuviai? O kas yra lietuviai? mitas, taip gražiai aprašytas Daukanto, Maironio ir Bara- Tie, kurie kalba lietuviškai? Tačiau, kol nebuvo įteisinta nausko? Turbūt nieko, nes miškas dabar yra prekė, gerai lietuvių kalba, kurią Jonas Jablonskis sunormino suval- parduodama Vakaruose. Jei šalia yra ežeras, knieti jį kuo kiečių tarmės pagrindu, žemaičių ir, sakykim, dzūkų greičiau privatizuoti. Tiesa, dar turime Vytauto Didžiojo dialektai buvo labai skirtingi. Tas iš dalies dirbtinis da- mitą, bet nelabai žinome, kaip jį panaudoti. Juk nevary- rinys – lietuvių kalba, kurią dabar vartojame – stipriai sime į Juodąją jūrą žirgo girdyti. Be to, šis mitas kažin ar apnaikino kitas tarmes. tinka tautai, siekiančiai integruotis į Vakarų Europą. Juk XIX a. didieji mūsų atgimimo šaukliai darė ne ką šio mito vektorius tįsta priešinga kryptimi – į Rytus. kita, o kūrė mitus, iš kurių atsirado didysis pasakojimas Netikime, kad lietuvio būdą geriausiai simbolizuoja apie lietuvių tautą, kuria verta didžiuotis. Rūpintojėlis, kaip kadaise sakė poetas Jonas Aistis. Tiesa, Tie mitai buvo galingi, jie ir padarė mus lietuviais. mes susirūpinę, dejuojantys ir kenčiantys. Bet sutaurinti ir Jų įkvėpti sukūrėme Lietuvos valstybę 1918 m. ir puo- nuteikti kūrybiškumui kančia galėjo tikriausiai tik XIX a. selėjome ją du nepriklausomybės dešimtmečius. Pasak romantikus. Kurį laiką šis mitas buvo gyvybingas (nors ir Beresnevičiaus, „nuo 1918 iki 1940-ųjų Lietuvos „pre- šventvagiškas – krikščionybės simbolis buvo nacionalizuo- cedentika“ aiškiai orientavosi į Simono Daukanto išryš- tas ir paskelbtas lietuvio įvaizdžiu, mat poetams įžūlumo kintą „kunigaikščių epochą“5. Po karo daugelis lietuvių, visuomet užteko). Bet dabar šis mitas trukdo mums gy- vedami šio mito, išėjo į mišką. Taigi Daukantas, Basana- venti – jis kausto mūsų veiksmus, varžo, neleidžia veikti. vičius, Kudirka ir kiti sukūrė galingus pasakojimus, kurie Beje, prieš keturiasdešimt metų Algirdas Julius Grei- mūsų bendruomenę veikia jau daugiau kaip šimtą metų. mas apie mitus ir ideologijas taip kalbėjo: „Jeigu priim- Visai nesvarbu, kad savo amžininkams jie atrodė keis- sime tezę, kad niekada teisybės negalima pasakyti, kad tuoliai – Jonas Basanavičius sirgo psichine liga, Kudirka mitų negalima atsikratyti, kad ideologija yra prilipusi prie buvo nepritapęs provincijos gydytojas. Charizmatinėmis žmogaus, kad ji yra žmogaus būties būtinybė, tada tiek as- asmenybėmis jie tapo vėliau – atsiminimuose, rašytojų meniniam žmogui, tiek žmogui visuomenininkui lieka tik raštuose, mokykliniuose vadovėliuose. Tauta, kurią jie vienas kelias – tai sąmoningo mitų ir ideologijų kūrimo sukūrė, iš dėkingumo juos šiek tiek sudievino. problematika. Galima ieškoti ir reikia ieškoti, kaip demiti- Pagaliau ir Sąjūdis, ir išsivadavimas iš Sovietų impe- fikuoti vieną ideologiją, bet su sąlyga, kad turi ir gali duoti rijos buvo pagrįstas tais pačiais XIX a. veikėjų sukur- naują ideologiją, leidžiančią žmogui arba tautai gyventi.“8 tais mitais. Beresnevičius patikslina: „Sąjūdinė Lietuva“ Štai šiame kontekste geriausiai atsiskleidžia Beresne- rėmėsi tarpukario Lietuva6. Tačiau po to Nepriklauso- vičiaus įnašas: jis ne tik naudoja mitologinę medžiagą, mybės mitas subliūško, štai kodėl 1992 m. rinkimus aiškindamas architepus, kurie valdo šiandienos lietuvių netikėtai laimėjo su šiuo mitu menkai susijusi politinė sąmonę, ne tik kalba apie modernias mitologijas ir jų jėga – LDDP. Įdomi Beresnevičiaus mintis apie ląstelių krizę, bet ir pats kuria mitą, kuris įprasmintų dabartinę mitologijas, t.y. apie tai, kad kiekviena grupė turi savo lietuvių tautos egzistenciją. mitologiją ir jos varžosi tarpusavyje: „Taigi šiandieninė lietuviška mitologija yra gana įdomiai išplėtota: joje už- Bricolage efektas programuotas visiškas nuolatinis nesusikalbėjimas tarp genčių ir kitokių mitologinių grupių, ideologinis „visų Claude’as Levi-Straussas analizuodamas, kuo mitinis karas prieš visus“ ir individo laisvės eliminavimas.“7 mąstymas skiriasi nuo racionalaus mąstymo, pasiūlė bri-

10 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 colage terminą. Pasak antropologo, racionalus mąstymas šį Levi-Strausso palyginimą). Beresnevičius kūrė mitus, eina nuo vienos struktūros prie kitos, o mitinis mąstymas bet rėmėsi ne lokio, miško ar kiškio įvaizdžiais, o tuo, kas struktūras kuria iš „daiktų“, kurie yra po ranka: upė, kelias, po ranka intelektualui – psichoanalizės, religijotyros, po- kiškis… Kitaip tariant, mitinis mąstymas, panaudodamas litologijos sąvokomis, ir pynė jas kaip meistrautojas, tuo įvairių taksonomijų skirtumus, jas sujungia. Taip sukuria- keldamas kai kurių meistrų (specialistų) pasibaisėjimą. mas mitas. Toks mąstymas nėra blogesnis – jis puikiai iš- Tačiau – prisiminkime Levi-Straussą – toks būdas nėra sprendžia jam keliamus uždavinius, tačiau jis yra kitoks. žemesnis ar blogesnis, jis tiesiog kitoks. Levi-Straussas rašo: „Be to, tarp mūsų vis dar gyvuo- Kitokia yra ir Beresnevičiaus publicistika: paėmęs ja tokia veiklos rūšis, kurios dėka mes galime techni- įvairias teorijas, faktus, jis kūrė iš jų naują mitą, nubrė- niame lygmenyje pakankamai aiškiai įsivaizduoti tai, žiantį mūsų tautos trajektoriją, laužė įsisenėjusias sam- kas spekuliatyviame lygmenyje galėjo tapti mokslu, pratas, stereotipus, bet jų nedemistifikavo, o keitė juos kurį aš būčiau linkęs vadinti ne tiek primityviu, kiek naujais. Antanas Kulakauskas savaitraštyje Panorama „pirminiu“. Prancūzijoje ši veikla vadinama meistra- (nr. 34) rašo: „Šiandien gal dar sunku patikėti, kad vimu (bricolage). Seniau žodis bricoler buvo vartoja- Gintaro Beresnevičiaus kūrybos palikimas Lietuvos is- mas kalbant apie žaidimą su kamuoliu arba biliardą, torinei savikūrai ir raiškai Europoje bei pasaulyje gali medžioklę arba jodinėjimą, bet visada reiškė netikėtą reikšti ne mažiau, netgi daugiau nei Simono Daukanto judesį, pavyzdžiui, atšokusį kamuolį, pasiklydusį šunį kūryba XIX amžiuje.“ Kodėl sunku patikėti? arba arklį, kuris išsuka iš tiesaus kelio, kad išvengtų Iš esmės Beresnevičius daro tai, ką XIX a. pabaigoje kliūties. Ir mūsų laikais meistrautojas yra tas, kuris vis- darė Simonas Daukantas. Šis istorikas to meto stereo- ką daro pats, savo rankomis ir naudodamas, priešingai tipus taip pat apvertė aukštyn kojomis. Lietuvos kaip negu tam tikros srities meistras [specialistas], visokias, miškų krašto įvaizdį, kuris europiečiams asocijavosi dažnai atsitiktines priemones. Mitiniam mąstymui bū- su barbariškumu, Daukantas pavertė Lietuvos didybės dinga išreikšti save heteroklitinėmis priemonėmis, ku- simboliu. Šis apvertimas pasirodė labai įtaigus, nes šią rių skaičius, nors gana didelis, vis dėlto yra ribotas.“9 miško metaforą vėliau naudojo Baranauskas, Maironis Beresnevičius elgėsi kaip tas meistrautojas. Jis vartojo ir daugelis kitų kultūrininkų. Lenkai lietuvius nuo seno terminus, kuriuos socialiniai ir humanitariniai mokslai jau pravardžiavo „batviniais“. Šią paplitusią pravardę Dau- seniai yra sukritikavę. Kalbėjo apie tautos charakterį (kas tai kantas išaiškino taip: lietuviai karo žygiuose valgydavo yra? XX amžiaus pradžioje dar buvo madinga apie tai kal- batvinius ir jiems to pakakdavo, nes jie buvo stiprūs bėti, bet po nacizmo tvano tai jau politiškai nekorektiška), vyrai. Šios naujos interpretacijos tapo naujai kuriamos įrodinėjo kažkokias lietuviams įgimtas savybes. Nė vienas lietuvių tautos pamatu. Beresnevičius irgi siūlė naujas rimtas mokslininkas tokių sąvokų nebevartoja. Beresnevi- sampratas, naujus tautos veiklos modelius. čius tai žinojo, bet vis tiek pjaustė mūsų praeitį būtent šio- Algirdas Julius Greimas teigė, kad mums, lietuviams, mis sąvokomis, o paskui drąsiai braižė ateities vizijas. reikia naujų mitų. Demitologizacija yra labai reikalinga, Senuosius mitus apie garbingą praeitį Beresnevičius tačiau palikti žmogų be jokių mitų būtų pernelyg žiauru. paradoksaliai supynė su naujomis ateities vizijomis. XIX a. nacionaliniai mitai – Vytautas Didysis, lietuvių kal- Esame įpratę manyti, kad tie, kurie žvalgosi į praeitį, bos senumas ir grožis, geltonkasės lietuvaitės – jau seniai nori joje pasilikti, todėl gąsdina nutautėjimo ir dvasin- demitologizuoti. Kitaip tariant, mums reikia naujų tapaty- gumo praradimo pavojais. O čia viskas apversta aukš- bės šaltinių ir naujų ją pagrindžiančių mitų, tačiau niekas tyn kojomis. Beresnevičius į praeitį žvelgia kuo giliau, jų nepasiūlo. Pirmasis to ėmėsi Gintaras Beresnevičius. kad nubrėžtų kuo platesnes ateities perspektyvas. LDK regiono idėjos atgaivinimas, manyčiau, padė- Taigi iš esmės jis naudoja bricolage efektą (beje, tai da- tų spręsti lietuvių tapatybės problemas. Lietuviai savo ryti jis galėjo ir sąmoningai, nes, be abejo, puikiai žinojo tapatybę galėtų apsvarstyti iš naujo, matydami save ne

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 11 bekraštės Europos, kurios vis siekiame, sieksime ir ka- cijos procesų darosi vis margesnis. Be to, atsiveriant žin ar pasieksime, kontekste, bet mažesniame, kultūriš- sienoms, gyventi pagal senus nacionalizmo modelius kai ir istoriškai jaukesniame regione. Antra, LDK laiko- nebeįmanoma. Senieji istoriniai dariniai galėtų nau- tarpis galėtų tapti dabartinių lietuvių „aukso amžiumi“, joms formoms suteikti istoriškumo pojūtį. Tikėtina, kad pakeistų „prarastąjį sovietinį rojų“. kad kaip tik dabar „išrandami“ ir konstruojami nauji Žinoma, šiuo metu tokia vizija skamba utopiškai. regionai. Tipologiškai panašūs procesai vyko XIX a., Tačiau panagrinėkime atidžiau: bent daliai visuomenės kai buvo konstruojamos „įsivaizduojamos bendruome- (tebūnie tai dalis elito) tokios idėjos yra patrauklios. nės“ – tautos. Dar sykį pabrėžiu: šiuo atveju kalbame Istorikai jau seniai įrodinėja, kad LDK palikimas nėra tik apie naujo regiono konstravimą, šis procesas tikrai vien lietuvių kalba rašytas. Kaip savo paveldą pradedame nesibaigs naujos valstybės atsiradimu (o juk žinome, suvokti ir kitomis kalbomis parašytus kūrinius, į mūsų aki- kad nacionalizmo rezultatas – nacionalinių valstybių ratį įtraukiama kitų LDK gyvenusių tautų kūryba. atsiradimas). Svarbiau yra tai, kaip kultūriškai įprasmi- Ištrūkti iš kultūrinių rėmų, kuriuos apibrėžia vien lie- namos erdvės – kurios tampa savos, o kurios iš jų taip tuvių kalba, nori ne tik istorikai. Apie LDK kaip galimą ir laikomos svetimomis. Lietuvos veikimo erdvę Gintaras Beresnevičius aistringai Aišku, toks projektas galbūt yra utopinis, tačiau iš kalbėjo savo knygose ir straipsniuose10. O jo veikalų popu- pradžių viskas primena utopiją. Juk ar XIX a. pradžioje, liarumas rodo, kad žmonėms ši idėja patinka. net viduryje kas nors galėjo svajoti apie Lietuvos vals- Lietuviai ilgisi kitokios tapatybės ir kitų erdvių negu tos, tybę? Lietuviškomis senienomis besidomintys asmenys kurios užbrėžė XIX a. didžiojo tautos naratyvo kūrėjai. Na- išsilavinusiam to meto „elitui“ kėlė pašaipą. „Litvoma- tūralu, kad atsigręžiame į Lietuvos Didžiosios Kunigaikš- nus“ to meto visuomenė laikė marginalais. Tačiau tie tystės paveldą – juk į ką daugiau mums atsiremti? marginalai sukūrė dabartinę modernią tautą ir Lietu- Tokia nostalgija nėra tuščia ar atsitiktinė. Tai susiję vos valstybę. su Europos Sąjungos plėtra. Europa yra pernelyg di- Tokiame kontekste perskaityta Gintaro Beresnevi- delė ir pernelyg įvairi, kad būtų visiems vienodai sava čiaus eseistika neatrodo kaip „nesąmonių kratinys“, (nekalbu apie šaltojo karo metus, kai Europos Sąjunga priešingai – tai pastangos formuoti modernią lietuvių mi- buvo atsvara Sovietų Sąjungai). tologiją, atliepiant globalizacijos iššūkius. Todėl nenuosta- Tačiau negalima užsisklęsti vien nacionalinės valstybės bu, kad šios mintys jau užvaldė tiek daug protų. viduje. Pasaulis globalizuojasi, štai kodėl senieji valstybiniai multikultūriniai dariniai, kur sugyveno kelios tautos, šian- dien tampa tokie aktualūs. Čia nekalbama apie svajones 1 G. Beresnevičius, Ant laikų ašmenų, Vilnius: Aidai, 2002. atkurti LDK. Turimas omenyje tam tikro regiono atgai- 2 G. Beresnevičius, Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys, vinimas ir veikimas jame. Tai galėtų įprasminti dabartinę Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003. mūsų veiklą, suteikti jai kryptį. XIX–XX a. sandūroje vei- 3 G. Beresnevičius, Ant laiko ašmenų, p. 39. klos kryptį brėžė įsivaizduojami pagoniškos Lietuvos ku- 4 Ten pat, p. 48. nigaikščių darbai, o šiandien ne mažiau patrauklus orien- 5 Ten pat, p. 50. tyras galėtų būti daugiakultūrė ir įvairiatautė XVI–XVII a. 6 Ten pat, p. 52. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. 7 Ten pat, p. 65. Tikėtina, kad besiplečianti ir besivienijanti Europa 8 A.J. Greimas, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, p. 362. pritars tokiam naujų, senomis istorinėmis tradicijomis 9 C. Levi-Strauss, Laukinis mąstymas, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 29. paremtų regionų atgaivinimui, nes šie istoriniai dari- 10 Plačiausiai jo idėjos išdėstytos šiose knygose: G. Beresnevičius, Ant laiko aš- niai, kuriuose sugyveno skirtingos tautos ir kultūros, menų, Vilnius: Aidai, 2002; G. Beresnevičius, Imperijos darymas. Lietuviškos puikiai atitinka šiandienos pasaulį, kuris dėl emigra- ideologijos metmenys, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.

12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Paveldas ir paminklai

Jūratė Markevičienė

LĖTINĖ OFICIALIOSIOS PAVELDOSAUGOS ALEKSIJA, arba „KO NESUPRANTU – TAS NEEGZISTUOJA“

ultūros ministerijos aukštas pareigūnas neseniai nių organizacijų įžvalgos ir požiūriai į paveldosaugą Kviešai pareiškė: kultūrinis tapatumas nelaikyti- skiriasi taip, tarsi būtų kalbama apie skirtingas šalis? nas teisiniu pagrindu Lietuvos paveldui saugoti, nes Ideologiniame lygmenyje tarsi niekas neabejoja, kad ši sąvoka yra... akademinė ir jam visiškai nesupranta- paveldas visuomenei reikalingas. Ratifikuojamos tarp- ma. Bandymas priminti LR Konstitucijos preambulę, tautinės konvencijos, priimami nacionaliniai įstatymai, Lietuvos ratifikuotas UNESCO ir Europos Tarybos steigiamos valstybinės įstaigos. Jei visa tai daroma, jei konvencijas (pavyzdžiui, Dėl kultūrų raiškos įvairovės veikia tikslinės institucijos, vadinasi, turėtų egzistuoti apsaugos ir skatinimo1, Nematerialaus kultūros paveldo ir tikslai. Ko siekia Lietuvos valstybinė paveldo apsau- apsaugos2 ir Europos architektūros paveldo apsaugos3) gos sistema ir ko tikisi visuomenė? Atsakymas „išsau- nepakeitė tvirto įsitikinimo, kad tai, ko pareigūnas ne- goti paveldą“ pernelyg abstraktus. Pirmiausia reikėtų žino, nesuvokia, esą apskritai neegzistuoja. Nuostatai, atsakyti, „ką“ ir „kodėl“ reikia saugoti, nes tik tada bus kad kultūrinio tapatumo puoselėjimas nėra pagrindas galima apibrėžti, „kaip“ visa tai saugosime. Paveldo kultūros paveldui saugoti, 2009 m. birželio 5 d. posė- apsaugos klausimas visų pirma yra vertybinis. Tačiau dyje balsavimu pritarė ir Valstybinė kultūros paveldo ar Lietuvos valstybė turi vieningą politiką ir strategiją komisija – Seimui atskaitinga kolegiali „Seimo, Respu- paveldo atžvilgiu? Ar valdžios institucijos – nuo aukš- blikos Prezidento ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja čiausių iki žemiausių, nuo teisėkūros iki administravi- kultūros paveldo valstybinės politikos ir jos įgyvendi- mo – vieningai siekia to paties? Ar sutampa bendrieji nimo klausimais“4. visuomenės ir valstybinių institucijų tikslai? Deja, oficialioji paveldosauga dažnokai leidžia sau Sistemiškai žiūrint, jie turėtų sutapti visais lygmeni- „nežinoti“, „nesuprasti“, o „nesuprastas“ paveldas nyks- mis. Tačiau jau pagrindiniame – kultūros ir kultūros pa- ta ir yra naikinamas. Labiausiai nukenčia sudėtingos veldo teisinio reguliavimo – lygmenyje ryškėja tam tikros struktūros – miestų ir kaimų kraštovaizdžiai, architek- vertybinės prieštaros. Teorinė žiūra, kuri turėtų atsakyti į tūros kompleksai, ypač dvarai. Statytojų savivalės čia klausimus, „ką“ ir „kodėl“ saugoti bei puoselėti, sunkiai nedaug, priešingai – beveik viskas daroma pagal įsta- dera su praktine, apibrėžiančia, „kaip“ tą daryti. tymus, viskas suderinta, sprendimai priimti, leidimai duoti... Kaip atsiranda tokie viską leidžiantys teisės ak- Lietuvos paveldo apsaugos paradoksai tai? Kodėl pareigūnai nedvejodami deda savo parašus? Apskritai, kas, kaip ir kodėl saugoma pagal Lietuvos Kad paveldosauga šlubuoja, matyti iš vis sparčiau įstatymus? Kodėl valstybinių institucijų ir visuomeni- nykstančių ir naikinamų kultūros objektų. Reikėtų ne-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 13 delsiant imtis veiksmų, kad situacija pagerėtų, tačiau vertybinis moderniosios paveldosaugos pagrindas, oficialiosios paveldosaugos padangėje niekas nesikei- prastai rengiami specialistai. Nesiseka aprėpti sudė- čia nuo 1994-ųjų, kai susiformavo dabartinė valstybinė tingesnių istorinių formų, ypač laike ir erdvėje kin- paveldo apsaugos sistema. tančių sistemų, pavyzdžiui, miestų. Prieš vienuolika metų Archiformoje (1998, nr. 2) Po keleto metų išryškėjo ir kiti specifiniai aspektai: konstatavau keletą priežasčių, dėl kurių mūsų pa- nesama nuoseklaus teorinio diskurso, todėl pirmauja veldo apsauga smarkiai atsilieka nuo tarptautinės praktinė žiūra, įsigali grupiniai interesai; kultūra ir pa- teorijos ir šiuolaikinės praktikos. Pirmiausia tai veldas marginalizuojami, priskiriami „gyvenimo puoš- simbolinis praeities suvokimas, paveldo apsaugos menoms“ – prabangai, elitinei veiklai ir maloniam lais- tapatinimas su muziejiškumu ir įsitikinimas, kad valaikiui „anapus kasdienybės“; fiziniai daiktai tapatinami paveldas – tai senienos, o ne dabarties ir ateities kul- su jų įvaizdžiais; paveldas garbinamas (arba niekinamas), tūros ištekliai; antra – menka humanitarinė visuo- užuot bandžius jį suprasti ir su juo sugyventi, ir pan. menės savivoka, vietos bendruomenių silpnumas Kas pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį? Atsirado dau- ir miesto tradicijų stoka; trečia – tai, kad gamtos ir giau privačių asmenų, kurie turi lėšų ir, įsigiję paveldo kultūros paveldo apsauga nesusieta tarpusavyje. Be objektus (daugiausia dvarus), norėtų juos atkurti, užuot to, pereinamuoju laikotarpiu Lietuva, kaip ir visos neatpažįstamai modernizavę. Pastebimai subrendo vi- pokomunistinės šalys, suabsoliutino privačią teisę suomenė – vietos bendruomenės jau suvokia ir gina sumenkindama viešąjį – visuomeninį, bendruome- vertybes, nuo kurių oficialioji paveldosauga vis dar yra ninį – interesą. Dėl tradicijų stokos nebuvo sukur- nusisukusi. Todėl greta klasikinio politikų raginimo tas nei metodologinis, nei profesinis, nei etinis, nei „šviesti visuomenę“ pasigirsta siūlymų „šviesti poli- tikus ir valdininkus“. Visuomeninių sąjūdžių paskelbtus tekstus palyginę su oficialiais paveldosaugos dokumen- tais, įsitikinsime, kad aiškindami tuos pačius paveldo apsaugos (arba jo ne- saugojimo) procesus vieni ir kiti nu- rodo skirtingas, net priešingas to prie- žastis. Be to, visuomenė dažnai žvelgia kur kas giliau, negu įstengia oficialioji paveldosauga.

Kas rūpi visuomenei?

ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto mokslinėje konferencijoje Kultūros paveldas ir visuomenė XXI a., nacionaliniai ir tarptautiniai aspek- tai (Vilnius, 2006 m. gruodžio 5 d.) Naujasis Užupis tarp Krivių ir Polocko gatvių. Reklamoje rašoma: „Užupio valda – vienas raginta teisę į kultūros paveldą pri- moderniausių naujos kartos statybos pavyzdžių. Šiuolaikiniai architektūros sprendimai pažinti viena iš prigimtinių žmogaus puikiai dera prie unikalios Užupio architektūros“. 2007 m. Nuotrauka iš interneto portalo teisių; užtikrinti visuomenės dalyva- „Miestai ir architektūra“ vimą kultūros paveldo apsaugos (ypač

14 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 teritorijų kaitos) procese; atsižvelgiant į globalizacijos spartinamą kultūrinę niveliaciją, labiau saugoti ir gerb- ti etninių regionų paveldą. LR Seime 2007 m. gegužės 18 d. vykusio forumo Pa- veldas ir visuomenė rezoliucijoje konstatuota, kad pa- veldo ir jo apsaugos padėtis yra kritinė, o problemos sisteminės, todėl siūlyta nedelsiant tobulinti teisėkūrą ir teisėsaugą. Valstybinė kontrolės sistema veiktų rezul- tatyviau ir skaidriau, jei ji būtų nepriklausoma, todėl būtina įsteigti Kultūros paveldo inspekciją, atskaitingą Seimui ir Prezidentui, atkurti 2005 m. panaikintą vi- suomeninių inspektorių statusą, Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimus laikyti privalomais, už- tikrinti visuomenės teisę ginti viešąjį paveldosaugos Archeologiniai radiniai Vilniaus Žemutinėje pilyje, Valdovų rūmų interesą teisme. Raginta į Lietuvos teisinę sistemą ir kieme 2007 m. vasarą. Senieji mediniai grindiniai pašalinti šioje paveldosaugos praktiką integruoti Europos konven- vietoje vykdant naujas statybas. Jūratės Markevičienės nuotrauka cijų nuostatas; įteisinti, kad poveikį aplinkai ir sprendi- nių pasekmes būtų privaloma įvertinti visais atvejais, kai Visuomenės galimybė dalyvauti priimant sprendimus vis numatoma keisti istorinę ir (arba) tradicinę kultūrinę dar yra fiktyvi.8 bei gamtinę aplinką; užtikrinti, kad rengiami teisės aktai būtų suderinti tarpusavyje; užkirsti kelią korupcijai. Rei- Kas rūpi oficialiajai paveldosaugai? kalauta įteisinti asmeninę valstybės tarnautojų, ekspertų ir paveldo objektų savininkų atsakomybę už sprendimus Paradoksalu, bet valdžios institucijos paprastai nurodo ir veiksmus, dėl kurių padaryta žala kultūros paveldo ver- visai kitas priežastis: netobulus įstatymus (bet nepaaiškina, tybėms; įtvirtinti nepriklausomą ekspertavimo sistemą; kodėl beveik per dvidešimt metų jie nepatobulinti), nedar- viešojo intereso gynimo funkcijų neatiduoti į privačių su- nų valdymą (bet nenurodo, kas neleidžia sutarti), neišsilavi- interesuotų asmenų rankas; be išlygų taikyti Lietuvos įstaty- nusią, tačiau įkyrią visuomenę (esą ji iškelia problemas, bet mais numatytą atsakomybę už kultūros ir gamtos paveldo neparengia išsamių teisės aktų ir kitų baigtinių projektų), vertybių naikinimą, jų žalojimą; pagaliau sukurti deramą kompetentingų specialistų stygių (atseit jų trūksta todėl, kraštovaizdžio ir istorinių želdynų apsaugos sistemą5. kad valstybinė tarnyba yra nepatrauklus ir sunkus darbas). Alternatyvi kultūros paveldo komisija6 ir Piliečių santal- Reaguodama į forumo Paveldas ir visuomenė 2007 m. ka 2008 m. internete keturiomis kalbomis paskelbė atvi- priimtą rezoliuciją, Valstybinė kultūros paveldo komisija rą laišką „Dėl paveldo naikinimo Lietuvos miestuose“7, pripažino, kad „vienas aktualiausių paveldosaugos sistemos gausiai iliustruotą tokio naikinimo pavyzdžiais, ir surinko tobulinimo uždavinių yra atlyginti visuomenei žalą, kuri daugiau kaip 7000 parašų. Laiške, adresuotame UNESCO padaroma įvairiais neteisėtais veiksmais, neteisingais spren- ir aukščiausiems Lietuvos pareigūnams, kartojami pana- dimais ar neveikimu sužalojus kultūros paveldą ar sumenki- šūs reikalavimai. Visuomeniniai sąjūdžiai nuolatos nuro- nus jo vertę“, nurodė kitus neatidėliotinai spręstinus užda- do, kad didžiausią grėsmę paveldui kelia teisėkūros spra- vinius: pagrįsti ekonominę paveldo apsaugos motyvaciją; gos ir menka teisėsauga (nevykdomi įstatymai), paveldo prireikus į lietuvių kalbą iš naujo išversti netiksliai išverstus interesų nepaisantys politikai, korumpuoti, neatsakingi tarptautinių konvencijų tekstus; nustatyti ir pašalinti neati- pareigūnai ir ekspertai, visuomenės interesus agresyviai tikimus tarp ES direktyvų, tarptautinių konvencijų ir Lie- ignoruojančios nekilnojamojo turto plėtros bendrovės. tuvos įstatymų; panaikinti teisines spragas, kurios leidžia

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 15 pelnytis pažeidžiant viešąjį interesą, kliudo užtikrinti skai- nazistus; merdi architektūros konservavimo ir restau- drumą ir viešumą paminklosaugos srityje9. ravimo mokslas; nėra autorinės priežiūros, vykdant Praėjo pusantrų metų, bet šie darbai taip ir nepradėti. taikomuosius urbanistinius bei architektūrinius tyri- Valstybinė kultūros paveldo komisija, dar pernai į savo mus ir fiksacijos darbus, nerengiamos mokslinės atas- metinę darbotvarkę įtraukusi klausimą „Dėl paveldosau- kaitos; nenagrinėjama kitų šalių, susiduriančių su labai gos politikos ir strategijos“, 2009 m. kovo 27 d. posėdyje jo panašiais iššūkiais, vertinga patirtis, neorganizuojami nebesvarstė10, esą „paveldo apsaugos politikos ir strategijos nei nacionaliniai, nei tarptautiniai konsiliumai sudė- klausimais yra pakankamai Valstybės ir Komisijos doku- tingoms konservavimo problemoms spręsti, tarkime, mentų“, todėl, užuot analizavusi padėtį, nutarė apsiriboti kaip išsaugoti ir eksponuoti Vilniaus Žemutinės pilies dar viena konferencija ir išleisti galiojančių teisės aktų rin- XIV–XVII a. archeologines liekanas. Paveldas aukoja- kinį. Visuomenės siūlymas suteikti Komisijai daugiau ga- mas tylomis. lių, kad jos sprendimai būtų privalomi, balsų dauguma irgi Minėtos sisteminės spragos per keliolika metų ne tik buvo atmestas –nutarta nekeisti Komisijos įstatymo, esą jis neišnyko, bet dar labiau išplito. Todėl jas tenka laikyti netrukdo dirbti... apraiškomis, o ne priežastimis. Už šių antrinių dalykų glūdi pirminės, gilesnės, bet sykiu ir paprastesnės prie- Apie ką nekalbama? žastys – korupcija, egotizmas ir aleksija.

Oficialioji paveldosauga iš esmės nenagrinėja pro- Aleksijos padariniai blemų, kurios kyla dėl korupcijos, dėl neišmanymo, aplaidumo ir abejingumo, dėl interesų konfliktų, pro- Korupcija ir egotizmas yra pernelyg bendri dalykai, fesinės etikos nepaisymo, dėl įteisintos galimybės turto kad galėtume juos priskirti kuriai nors vienai gyvenimo valdytojui „nusipirkti“ ne tik tyrėjus ir ekspertus, bet sričiai. O štai aleksija, regis, vis labiau kamuoja būtent netgi teisės aktus, dėl teisinio neišprusimo ir nihiliz- oficialiąją Lietuvos paveldosaugą. mo, dėl plėtros korporacijų spaudimo, dėl spekuliaci- Psichologijoje aleksija yra skaitymo sutrikimas, kai jos nekilnojamuoju turtu ir pan. O juk šie procesai ne nesugebama išmokti skaityti arba suprasti skaitomo tik skatina paveldo naikinimą, bet ir ardo gyvenamąją teksto (dalinis, lengvesnis skaitymo sutrikimas vadi- aplinką, blogina gyvenimo kokybę, naikina viešąsias namas disleksija). Susirgusieji aleksija sunkiai išmoksta erdves, trukdo formuotis bendruomenėms ir didina raides ir žodžius, tokiems žmonėms sudėtinga pava- socialinę atskirtį. Nekalbama ir apie sociokultūrinius dinti daiktus, sudėti juos eilės tvarka, skirti kairę pusę aspektus, esą visa tai – ne paveldo apsaugos reikalas, nuo dešinės, nustatyti ir įsiminti kokią nors seką, jie yra nors daugelyje šalių paveldas siejamas su socialine užmaršūs ir stokoja bendrųjų žinių... sanglauda, užimtumu ir pan. Perkeltine prasme ši sąvoka apibūdina nesugebėjimą Fragmentuotas valdžios institucijų požiūris į paveldą yra (nesvarbu, tikrą ar apsimestinį) rišliai skaityti, nes su- ne tik atsilikęs nuo šiuolaikinių sampratų, bet ir neleidžia vokiamas ne tekstas, net ne sakinys arba žodis, o tik užtikrinti sudėtingų sisteminių objektų – kultūrinio karka- pabiros raidės „tuščiame“ lape. Vienoje arabų pasakoje so, istorinių vietovių, istorinio kraštovaizdžio – apsaugos. neregiai panašiai „nerišliai“ apibūdino dramblį: vienas Kukliai nutylimos ir problemos, už kurias tiesiogiai iš jų palietė uodegos galą ir jam pasirodė, kad dramblys atsakinga vykdomoji valdžia: nėra bendro viešojo ar- panašus į šluotelę, kitas apsikabino koją ir pamanė, kad chyvo, vieningos duomenų bazės (arba integruotų duo- dramblys – tai kolona, pačiupinėjusiam ausį jis priminė menų bazių), paveldas vangiai inventorinamas, nors lotoso lapą, apglėbusiam straublį – storą lyną, o palietu- būtų nesunku, o palyginti ir nebrangu, paspartinti šį siam šoną – tvirtovės sieną... Šis neregių eksperimentas procesą pasitelkus vietos žmones, studentus, net gim- labai primena 2004 m. priimtą LR nekilnojamojo kultūros

16 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 paveldo apsaugos įstatymą – pagal jį saugomi ne patys pa- tinklas, gyvenviečių, ūkinės veiklos, gynybinės ir sakralinės veldo objektai, o tik jų „vertingosios savybės“11, t.y. mūsų sistemos. Šių įspaudų visuma sudaro kultūrinį karkasą. Tai sugalvoti daiktų požymiai, bet ne patys daiktai... sudėtinga ir daugiasluoksnė fizinė žmogaus aplinka, kurią Savirefleksijos stokojanti (per beveik dvidešimt sistemos galima skaityti kaip senovinę knygą, bet dar svarbiau – tie- gyvavimo metų neatlikta nė viena išorinė veiklos analizė) siog joje gyventi, nes aplinkos tęstinumas yra visuomenės oficialioji paveldosauga, regis, nesuvokia, kad serga aleksi- ir vietos bendruomenių kultūrinės tapatybės pagrindas. ja, dėl kurios atsiranda nemažai keistų, dviprasmiškų, bet Anaiptol ne visas jo jungtis galima išsyk įžvelgti, nes jos paveldo atžvilgiu ne itin „smagių“ paradoksų. būna fragmentuotos, suardytos ir (arba) asociatyvios, t.y. pagrįstos mūsų žinojimu apie buvusias teritorijų sąsajas, „Nesuprantamas“ paveldas kraštovaizdžių priklausymą tam tikrai sociokultūrinei er- dvinei sąrangai. Išmanydami tai, galėsime kultūrinį karkasą Paveldosaugos valdininkai aiškina, esą Lietuvos gyven- išsaugoti, atskleisti, puoselėti, o neišmanydami galutinai jį vietės kūrėsi „atsitiktinai“, todėl beprasmiška kalbėti apie suniokosime. Lietuvos įstatymai net šios sąvokos neįteisina, istorinę miestų ir miestelių sistemą, senovės kelių tinklus ir nors gamtinis karkasas yra saugomas. pan. Iki šiol sistemiškai netiriama didžiųjų miestų formos Tradiciškai „muziejinė“ oficialioji Lietuvos paveldo- raida. Net sostinės morfologija vis dar „gili paslaptis“, todėl, sauga vengia naujosios paveldo sampratos ir yra atka- pradedant naujas statybas, kai archeologiniai tyrimai yra kliai „prisirišusi“ prie taškinių paveldo objektų, stūk- privalomi, kaskart pasipila „netikėti“ radiniai – aptinkamos sančių kažin kokiuose anoniminiuose dvimačiuose namų ir amatininkų dirbtuvių, gatvių grindinio liekanos, žemės plotuose (teritorijose). Ypač sunku jai „įžvelgti“ laidojimų vietos. Teritorijų planavimo dokumentai tvirtina- erdvines struktūras, net ir nedideles. mi, leidimai statyti (tarkime, požeminius garažus) duodami Pažiūrėkime, kas atsitinka, kai gatvė laikoma ne linijine paprastai su nuoroda: ką galima, ko negalima, lems archeo- erdve, kurią formuoja abipus stovintys namai, o plokštuma, loginiai tyrimai. Nors ne tik įstatymai, bet ir sveikas protas į kurią statmenai remiasi fasadų juostos. Užuot buvusi jung- reikalauja elgtis priešingai – pirmiau ištirti konkrečią vietą, timi, ji tampa skirtimi. Namai, tradiciškai priklausę konkre- o tik po to spręsti, kas joje galima, o ko ne. Priešingu atveju čios gatvės erdvei, „susiejami“ su kitapus jų esančiomis kitų radiniai iš anksto pasmerkiami, kaip atsitiko ir Vilniaus Že- gatvių namų valdomis, imama kalbėti apie vadinamuosius mutinės pilies rūmų seniesiems mediniams grindiniams, „kvartalus“ (t.y. miesto dalis, kurias riboja kelios gatvės). Iš mat jie, savo nelaimei, glūdėjo ten, kur anksčiau, kai apie tikrųjų plokštumoje (plane) kvartalas atrodo kaip vientisas juos dar nieko nežinota, buvo suprojektuoti nauji statiniai. darinys, o namai – kaip jo „atitvarai“. Tačiau senieji miestai Netikėtumų būtų kur kas mažiau, jei prieš kasdami ištyri- ir miesteliai formavosi visai kitaip – plėtojosi pagal gatves, nėtume rašytinius ir daiktinius šaltinius. abipus jų buvo statomi namai, o „kvartalai“ buvo tik užnu- Deja, net tada, kai turima pakankamai žinių, dažniausiai garis, kur galais viena į kitą rėmėsi tarpusavy nesusijusių ga- ne jos lemia, „kaip“ bus pasielgta su paveldo objektu – ar jis tvių namų valdos. Pripažinus „kvartalo“, o ne gatvės erdvės bus saugomas, ar perstatomas, ar griaunamas... pirmumą, gatvė tarsi skeliama pusiau – teritorijų ribos brė- Kai kurie paveldo objektai Lietuvoje nėra saugomi, nes žiamos ne kitapus fasadų, ne per kvartalo gilumą, bet gatvės nesąmoningai arba sąmoningai nesuvokiama, kad jie viduriu, kiekviena jos pusė priklauso skirtingam „kvarta- apskritai egzistuoja. Šiuolaikiniams humanitariniams ir lui“, kiekvienai nustatomi skirtingi apsaugos režimai. Taip gamtos mokslams nekyla abejonių, kad kultūra yra uni- tradicinė miesto erdvių sandara pakeičiama nebūtu dari- versali ir dėsninga sistema, besiskleidžianti laike ir fizinėje niu, kur gatvės yra „sutartinių“ vienetų (kvartalų) užnuga- bei socialinėje erdvėje. Visuomenės raida palieka fizinius ris, o kadaise buvusios viena nuo kitos atribotos skirtingų įspaudus aplinkoje, kur ta visuomenė gyvena, – tai gamti- gatvių valdos tampa vieninga visuma. Pavyzdžiui, Vilniaus nė sankloda, senųjų prekybinių sausumos ir vandens kelių senamiesčio skiriamoji riba nutiesta Jogailos gatve, kuri iš-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 17 ilgai padalyta į Senamiesčio ir Naujamiesčio puses. Panašiai Taigi vadinamasis „Architektūros parkas“ – anaip- „pjaustomos“ ne tik gatvių erdvės, bet ir upių slėniai, tarsi tol ne „kvartalas“, bet ištisas miestas, pagal dydį lygus krantai būtų ne vienos vagos guolis, o du skirtingi, vienas su maždaug šeštadaliui Senamiesčio teritorijos, o pagal kitu nesusiję „daiktai“. Kitas pavyzdys – Vilniaus senamies- užstatymo plotą – beveik ketvirtadaliui viso Senamies- tis. Jis yra saugomas kaip vietovė, bet atskiri jo namai, gatvės čio užstatymo. arba gamta – anaiptol ne visada, tarsi ne jie tą vietovę suda- Įrodinėjama, kad tankiai sustatyti dviejų–septynių rytų. Taip atsitinka, nes Lietuvoje nėra taikomas visuotinai aukštų daugiabučiai namai su keliaaukščiais požemi- pripažintas vietovės integralumo (vienio) kriterijus. niais garažais „kurs Senamiesčio dvasią“! Tačiau nu- Visiška „nežinomybė“ yra didžiuliai istoriniai krašto- tylima, kad ši archajiška Vilnios slėnio dalis jau šim- vaizdžiai, kur gamta susipina su žmogaus veikla ir byloja tmečius saugo ypatingą vietos dvasią, įamžintą poetų ir apie amžius trukusį jų sugyvenimą. Vilnios slėnyje – bene dailininkų. Sovietmečiu šį vertingą kraštovaizdį buvo gražiausiame ir archajiškiausiame Vilniaus kraštovaiz- pradėta sistemingai naikinti, o jei bus įgyvendintas dyje – projektuojamas „Architektūros parkas“. Savival- „Architektūros parko“ projektas, šios savitos slėnio da- dybė jį pristato kaip „vieną ambicingiausių pastarojo meto lies apskritai neliks16. Projektą inicijavusiai savivaldy- projektų, kurį įgyvendinus, nuo Užupio iki Belmonto miško bei, matyt, nerūpi, kad dalis šios 58 hektarų teritorijos besidriekiantys Vilnios krantai netolimoje ateityje taps išskir- yra Vilniaus senamiestis – pasaulio paveldo vietovė ir tiniu sostinės kvartalu, pastatytu darnios plėtros principais Lietuvos kultūros paminklas, o kita dalis – jo apsaugos ir išreiškiančiu aukštųjų technologijų ir pažangių socialinių zona, taigi tokio masto statybas čia draudžia įstatymai. idėjų sąjungą“12. Paradoksalu, kad didžiuodamasi projektu Organizuodama architektūrines dirbtuves „Architektū- ir plačiai jį reklamuodama, savivaldybė vengia viešai paro- ros parko“ koncepcijai parengti, miesto valdžia apie tai dyti konkrečius (tikruosius) jo planus, juos aptikau ne „Ar- nė neužsiminė, projektuotojams suteikė visišką laisvę, chitektūros parko“ tinklalapyje, bet visai kitur – interneto tarsi jie kurtų ne pasaulio paveldo vietovėje, o nykioje svetainėje, skirtoje naujiems investiciniams statybų plėtros anonimiškoje urbanistinėje dykroje... projektams Lietuvos miestuose, ir tik anglų kalba13. Čia pa- Vilnios slėnio ir Paplaujos kraštovaizdžio likimą teikta ir „Architektūros parko“ statybų kaina – beveik 1,2 pernai svarstė Valstybinė kultūros paveldo komisija17. milijardo litų, ir apimtys: teritorijos plotas 58 ha, sto- Tačiau „valstybės ekspertė“ nesiryžo pateikti eksperti- vėjimo aikštelės 6200 automobilių, bendras užstatymo nio įvertinimo, įvardyti akivaizdžių pažeidimų ir jų pa- plotas 404 000 kv.m (iš jų komercinių pastatų – 178 000, sekmių, patarti Vyriausybei, kaip elgtis. Apsiribojo tik gyvenamųjų – 205 000, visuomeninių – 21 000 kv.m). neapibrėžtu priminimu Vilniaus savivaldybei ir – vir- Vadovaujantis Vilniaus m. bendrojo plano iki 2015 šydama savo kompetenciją – projekto autoriams, kad metų skaičiavimais14, tai reikštų per 2500 būstų (jei reikia laikytis ... įstatymų ir bent jau „panaudoti išliku- būsto plotas būtų apie 70–80 kv.m). Maždaug tiek tilptų sias kultūros paveldo dalis ir elementus“18. 40-yje dvylikaaukščių namų, panašių į stūksančius kur nors Karoliniškėse arba Pašilaičiuose. Visame Vilniaus Materialusis paveldas – dvasinė vertybė senamiestyje, 2001 m. duomenimis, buvo apie 8300 būstų, maždaug 340 000 kv.m naudingo ploto15; Vil- Atrodytų, elementari tiesa, tačiau daug kam labai niaus senamiesčio regeneravimo projekte (1988–1992) sunku ją pripažinti. Neseniai Klaipėdos visuomenė nurodyta, kad 1989 m. Senamiestyje (359 ha teritori- „sukilo“ reikalaudama pagerbti vietą, kur kadaise sto- joje) buvo apie 1 497 600 kv.m bendrojo gyvenamųjų vėjo seniausia, gal net XIII a., Šv. Jono katalikų, o vėliau ir negyvenamųjų patalpų ploto. Kadangi Senamiestis liuteronų bažnyčia ir, kaip manoma, nuo XVI a. veikė kapi- nėra masinių naujų statybų zona, bendrieji skaičiai ne- nės, kuriose palaidoti žymūs Europos, Prūsijos, Mažosios labai pakito. Lietuvos ir Klaipėdos kultūros bei politikos veikėjai. Apie

18 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 palaidojimus bažnyčioje ir prie jos esančiose kapinėse by- Oficialioji paveldosauga „kukliai“ tyli, kai nekilno- loja ir XVII a., ir vėlesni istorijos šaltiniai. Todėl apie šios jamojo turto plėtros lobistai, palaikomi žiniasklaidos, vietos kultūrinę reikšmę valdžia negalėjo nežinoti. Klaipė- diegia „pragmatišką“ požiūrį, neva kultūros paveldas yra diečių iniciatyvinė grupė siūlė įrengti atminties parką, ku- pažangos stabdys, jo reikia tik nedidelei visuomenės da- riame būtų eksponuojami bažnyčios pamatai, aptikti per liai, „pamišusiai dėl senovės ir muziejų“, o ir tiems, kurie kasinėjimus. Tačiau sklypo, esančio valstybės saugomame protestuoja, esą rūpi ne jį saugoti, bet tyčia trukdyti vers- Klaipėdos senamiestyje, savininkams reikėjo naujo viešbu- lui. Pabrėžiama, kad viešasis interesas yra „tokia kokybė, čio, vėliau daugiabučio gyvenamojo komplekso (skambiai kurios negali sukurti individas“, todėl šį interesą kiekvie- pavadinto „Jono namais“19), todėl jie ėmėsi statybų, teigda- nąsyk reikia nustatyti iš naujo „viešų diskusijų, forumų, mi, kad ir senovę deramai pagerbs: palaikai būsią perlaido- ekspertinių apklausų ir referendumų metu“21. Oficialioji ti (archeologai aptiko per 180 palaidojimų20), o bažnyčios paveldosauga nereaguoja ir į lobistų siūlomą „darnios liekanos išsaugotos – jomis bus galima pasigrožėti naujojo plėtros“ idėją, nors privalėtų propaguoti paveldo (ir gam- statinio vestibiulyje arba laiptinėje. Atsakingos valdžios tos) apsaugai kur kas priimtinesnę alternatyvą – huma- institucijos, matyt, pritarė tokiai „pagarbai“, nes statyti lei- nistinę „tvarios raidos“ koncepciją. do. Iškilo 4 aukštų namas, bažnyčios pamatai buvo iš dalies užpilti, iš dalies sunaikinti, o palaikai iki šiol neperlaidoti. Visagalė vykdomoji valdžia Vilniaus senamiestyje viešbučio „Kempinskis“ plė- tros labui valdžios institucijos paaukojo galimybę at- Apsauga visuomet grindžiama taisyklėmis (teisės ak- kurti gynybinės sienos dalį – leista ją „panardinti“ į tais arba paprotinėmis normomis). Paprastai jas rengia naujojo priestato galinį fasadą. vykdomosios valdžios institucijos, tvirtina vykdomoji Nesant sisteminės vertybinės sampratos, kuriami fra- arba atstovaujamoji valdžia, o vykdymo kontrolė, vado- gmentuoti teisės aktai, kuriais remiantis sunku užtikrinti vaujantis bendruoju valdžių atskyrimo principu, turėtų veiksmingą paveldo apsaugą, o dar sunkiau saugoti ir puo- būti nepriklausoma. Tačiau Lietuvoje ir ji atsiduria vyk- selėti paveldą kaip kultūros išteklių, tautos ir vietos ben- domosios valdžios rankose. Šias visuotines savo galias druomenių tapatumo pagrindą. Lietuvos politikai ir valdi- Lietuvos valdininkai ypač gina ir jiems neblogai sekasi. ninkai paveldo (išskyrus kalbą ir iš dalies etninę kultūrą) Konkrečių paveldo objektų likimą iš esmės lemia vis dar nelaiko kultūrine sistema. Tik retsykiais užsimena- vien vykdomoji valdžia – ministerijų, apskričių, savi- ma, kad jis – tai gyvenimo terpė, žmogų kurianti ir perku- valdybių pareigūnai ir tarnautojai. Būtent jie sprendžia, rianti aplinka… Iki šiol nėra įteisintos ir tokios pamatinės ką ir kaip daryti su paveldu, dažnai „leisdami“ jo ne- sampratos kaip kultūrinis karkasas, istorinis kraštovaizdis, saugoti net tada, kai to primygtinai reikalauja įstaty- istorinė vietovė, nenustatyti vertybiniai jų apsaugos pa- mas. Panaikinus valstybinę išorės kontrolę, valdininkų grindai. Nepastebimas, neįvertinamas, todėl ir nepuose- veiklos niekas oficialiai nestebi ir neįvertina. lėjamas ryšys tarp materialiojo ir nematerialiojo paveldo, tarp žmogaus apsupties ir gyvensenos tradicijų (išskyrus Teisėkūros vingrybės nebent etnografinius kaimus), tarp gamtinės ir antropoge- ninės – žmogaus sukurtos ir (arba) įprasmintos – aplinkos, Panagrinėjus teisės aktus – įstatymus, jų pataisas, va- tarp paveldo apsaugos ir socialinės raidos. dinamąsias „sąlygas teritorijų planavimo dokumentui Paveldas dažnai laikomas vien priemone įvaizdžiui rengti“, „sąlygas statiniui projektuoti“, bendruosius, o formuoti arba vartojimui (pramogos, turizmas ir pan.) ypač detaliuosius, teritorijų planavimo dokumentus, – skatinti. Komodifikuotas (preke paverstas) paveldas da- kyla klausimas, ar tikrai jų rengėjai yra tokie „naivūs“? rosi svetimas bendruomenėms, nustoja buvęs gyvuoju Ypač įdomus „teisinio paslankumo“ pavyzdys yra Teri- tapatumo pagrindu. torijų planavimo įstatymas, įsigaliojęs 1996 m. sausio 1 d. ir

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 19 nubausti tokį valdininką įmanoma tik pagavus už kyšį imančios rankos. O juk tokius dokumentus paprastai pasi- rašo ne vienas, bet keli ar net keliolika atsakingų asmenų! Tiesa, 2008–2012 metų Vyriausybės programos įgy- vendinimo priemonėse26 numatyta užtikrinti neišvengia- mą valstybės tarnautojų asmeninę atsakomybę, įteisinti gamtos ir kultūros paveldo apsaugos pareigūnų asmeninę atsakomybę už savo veiksmus, net jei jų atsakomybė nu- statyta jau po to, kai jie išėjo iš valstybės tarnybos, ati- tinkamai pakeičiant LR baudžiamąjį kodeksą. Tačiau tai įvyks dar negreitai, jei apskritai kada nors įvyks... Šv. Kazimiero gatvelė. Senoji erdvė sunaikinta, nes nauji namai pakeitė Pagal įstatymus už savo darbą neatsako nei turto val- užstatymo liniją (ji parodyta tik grindinyje), šiuolaikiniai pastatai dytojų nusamdyti specialistai-tyrėjai, kurie „nieko ne- disonuoja su tradiciniu gatvelės pobūdžiu. 2004 m. randa“ net ten, kur istorijos šaltiniai nurodo priešingai, Vytauto Damaševičiaus nuotrauka nei ekspertai, teigiantys, esą, naujausiais mokslo duo- menimis, žmogus nemato toliau kaip du kilometrai, per dvylika metų taisytas net septyniolika (!) kartų, kaskart todėl kiek atokiau statomas dangoraižis niekam ne- vis labiau jį „liberalizuojant“. Šiuo metu Seimui pateikta trukdys, o keturių aukštų stiklinis kubas puikiai pratęs naujų pataisų, pagal kurias daugeliu atvejų visai nebereikė- senojo medinių namų rajono urbanistines tradicijas. tų detaliųjų planų22. Aplinkos ministerijos tinklalapyje ne- seniai paskelbta Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo Kultūra, paveldas ir žmogaus teisės įstatymo koncepcija23 siūlo dar „originalesnį“ sprendimą: neprivalomi, viešai nesvarstomi ir teismui neskundžiami Spaudimas kultūros paveldą, o ir visą kultūrą, pri- turėtų būti svarbiausieji šalies planavimo dokumentai – ge- skirti pertekliniams, todėl marginaliems visuomenės neraliniai, bendrieji ir specialieji planai. Bendra šių pataisų gyvenimo reiškiniams, daromas ne tik Lietuvoje. Jis tendencija – kiek įmanoma mažinti reguliavimą, kad skly- stipriai veikia kitas posovietines valstybes, pavyzdžiui, po savininkas galėtų daryti ką panorėjęs, nepaisydamas Rusiją, bet juntamas ir Vakaruose. Kyla klausimas, ko- viešojo intereso ir visuomenės, tačiau, žinoma, neapsieitų dėl ne visos šalys vienodai tam spaudimui atsispiria? be valdininkų „malonės“. Viena iš priežasčių glūdi tarptautinės teisėkūros dis- Dar „lankstesnis“ yra Statybos įstatymas, leidžiantis kurse apie žmogaus teises – juk kultūros dalykai tokie statybos darbus pradėti be leidimo, jei per dešimt dienų migloti, „neįrodomi“, beveik neprognozuojami. Kul- nuo tada, kai įteiktas prašymas, raštu nenurodytos prie- tūra ir paveldas yra žmogaus gyvenimo visuomenėje žastys, kodėl leidimas nebuvo duotas. Tada statytojui šerdis, tačiau daugybė aršių konfliktų kyla, net gyvybės pakanka pranešti, kad jis pradeda statybas, o leidimus aukojamos būtent dėl kultūrinio tapatumo skirtumų. išduodanti viešojo administravimo institucija privalo šį Helaine Silverman ir Fairchildas D. Rugglesas pabrė- jo raštą įregistruoti kaip statybos leidimą24. Atveriama žia: „Paveldo praradimus lengva pavadinti nusikaltimu, puiki landa – korumpuotas valdininkas gali dešimt die- kurio poveikį jaus daugelis kartų, nes iš jų atimama at- nų specialiai delsti, ir niekas neįrodys, kad jis taip pasi- mintis, sutraukomos gijos, siejančios su praeitimi ir elgė tyčia... Beje, panašias pataisas Aplinkos ministerija būtinos formuojant bei palaikant šiuolaikinę tapatybę. siūlo įteisinti ir detaliųjų planų atžvilgiu25. Tačiau tapatinti žmogiškąsias ir daiktiškąsias vertes, tiek Kadangi asmeninė valdininkų atsakomybė už panašius vienoms, tiek kitoms priskiriant tokius veiksmus kaip „pasirašymus“ arba „nepasirašymus“ vis dar neįteisinta, genocidas, yra pavojinga, nes žmogaus gyvybė ir daikto

20 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 išlikimas priklauso skirtingai būties tvarkai.“27 Tarptau- cipus diegdamos į visas ekonominio ir socialinio gyvenimo tinės teisės diskurse kyla abejonių ir dėl to, ar visuomet sritis. Tai daroma decentralizuojant finansines paslaugas, paveldas yra bendras viešasis gėris. Žmogaus teisių žino- privatizuojant komunalines įmones ir nacionalines mo- vai teigia, kad kultūra ir paveldas anaiptol nėra neutra- nopolijas, komercializuojant visą viešąjį sektorių“29. Aki- lios sąvokos ir nebūtinai teigiamybė „iš prigimties“, nes vaizdu, kad taip sutvarkę kultūros paveldo apsaugos sritį, paveldas gali ne tik vienyti, bet ir skaldyti, jį galima ir grįžtume maždaug į XIX a. pabaigą... saugoti kaip pamatinę gėrybę, ir naudoti kaip priespau- Kita vertus, šiandieniniame pasaulyje vyksta pama- dos įrankį. Būtent tai lėmė, kad Jungtinių Tautų doku- tinis galių persiskirstymas, veikia kultūras unifikuojan- mentuose, apibūdinančiuose visuotines žmogaus teises, ti sparti globalizacija, įdiegiamos naujos technologijos, paveldo vieta ne itin aiškiai apibrėžta28. galinčios per labai trumpą laiką neatpažįstamai pakeisti Be to, nėra jokių akivaizdžių įrodymų arba tikslesnių didžiules teritorijas. Todėl tarptautinėje paveldo teisėkū- skaičiavimų, kiek tiesioginės žalos pavieniai asmenys roje stiprėja atoveiksmio (prevencijos) tendencijos – sis- ir bendruomenės patiria dėl paveldo netekčių (pavyz- temingai didinama paveldo aprėptis, stengiamasi jį kuo džiui, dėl to, kad buvo pastatyti dangoraižiai dešiniaja- labiau integruoti į sociumo gyvenimą, užtikrinti jo po- me Neries krante, Senamiesčio apsaugos zonoje, arba litinį prioritetą, taip pat individo ir visuomenės teises į kad griaunami senoviniai namai, iškertami šimtamečiai paveldu pagrįstą kultūrinį tapatumą. Pastaraisiais de- medžiai). Vargu ar įmanoma tokią žalą apskritai pa- šimtmečiais priimta nemažai konvencijų, įtvirtinančių sverti, bet mūsų teismai atkakliai reikalauja įrodyti, kas visuomenės teises į kultūrą ir paveldą, užtikrinančių konkrečiai ir kaip būtent nukentėjo (arba nukentės) dėl materialiojo ir nematerialiojo paveldo išsaugojimą. paveldo naikinimo, priešingu atveju ieškiniai atmetami, Saugiklių ypač reikia tuomet, kai nebeveikia tradi- esą žala „neįrodyta“. Kita vertus, kultūrinių sąsajų ne- cijos30. Vienas iš naujausių tokių saugiklių yra Europos tektys nebūtinai reiškia fizinį diskomfortą, žmonių ar jų Tarybos pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo ver- grupių priespaudą, juoba kad ne visada lengva gyvybi- tės visuomenei (vadinamoji Faro konvencija, 2005), kuri nius interesus atskirti nuo skonio ir vaizduotės dalykų. apibrėžia kultūros paveldą kaip „iš praeities paveldėtų Taip pat ir dėl šių priežasčių tarptautinė bendruo- išteklių grupę, kurią, nepriklausomai nuo nuosavybės menė nelinkusi kištis į konkrečių šalių kultūros reika- formos, žmonės laiko nuolatos besiplėtojančių savo lus – daroma prielaida, kad iš išorės kultūrą reikia ginti vertybių, tikėjimų, žinių ir tradicijų atspindžiu bei iš- tuomet, kai ją naikina priešai okupantai, arba jeigu šalis raiška“31. Be to, Konvencija įteisina visiškai naują są- sutiko, kad jos paveldas būtų priskirtas žmonijos pa- voką – paveldo bendruomenes, kurias „sudaro žmonės, veldui. Kitais atvejais tautoms – kultūros kūrėjoms ir vertinantys konkrečius kultūros paveldo aspektus ir „savininkėms“ – pačioms paliekama teisė spręsti, ką ir norintys, kad šis paveldas būtų palaikomas ir perduo- kaip daryti su savo kultūra, jų valia net ją sunaikinti, damas ateities kartoms viešųjų veiksmų pagrindu“. Įtei- juk žmonių dėl to (veikiausiai) nežus... Tiesa, dėl nei- sinamas ir bendras Europos paveldas, apimantis „visas giamo požiūrio į paveldą gali nukentėti tarptautinis ša- Europoje esančio kultūros paveldo atmainas, kurios lies prestižas, bet ne kiekvienai valstybei jis rūpi. drauge sudaro visiems bendrą atminties, supratimo, Tikras paradoksas, kad kultūros apibrėžimas nepateik- tapatumo, sanglaudos ir kūrybiškumo šaltinį“, taip pat tas net kultūros ir paveldo konvencijose. Tai klaidina. Ypač „idealus, principus, vertes ir vertybes – visa tai, kas kyla keblu susigaudyti globalizacijos kontekste, kuriame be pa- iš patirties, įgytos žengiant pirmyn, mokantis iš praei- liovos kalbama apie korporacinę arba verslo kultūrą. Čia ties konfliktų, ir skatina kurti taikią, stabilią visuome- turima galvoje visai kita tvarka – „organizacinė arba socia- nę, pagrįstą pagarba žmogaus teisėms, demokratija ir linė aplinka, kuri skatina ir leidžia iniciatyvas bei inovacijas įstatymų valdžia“. Panašios vertybinės nuostatos įtvir- […]. Vyriausybės […] skatina verslo kultūrą, rinkos prin- tintos ir Lietuvos ratifikuotoje Europos kraštovaizdžio

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 21 konvencijoje. Jungtinių Tautų Europos ekonominės * * * komisijos Orhuso konvencija įteisina visuomenės tei- sę visapusiškai dalyvauti, kai priimami sprendimai dėl Ne tiek svarbu, ar oficialiosios paveldosaugos alek- aplinkos. sija yra tikra, ar apsimestinė, ar valdininkai iš tikrųjų Paveldas turi didžiulę sociokultūrinę potenciją ir kuria- nemato, ar tik nenori matyti esmės. Juk abiem atvejais mąją galią, jame glūdi daugybė galimybių – gyventi santar- rezultatas toks pats – paveldas „suplėšomas į gabalus“, vėje, bendrauti, džiaugtis, žavėtis, atrasti ir išrasti... Tačiau jo nes saugoma ne visuma, ne sistemos, ne gyvenimo ter- apsauga neįmanoma be sisteminio mąstymo, gebančio iš- pė, o atsitiktiniai „inkliuzai“, įkalinti tarp vienodų beto- saugoti, puoselėti ir tęsti kultūrines sistemas, be suvokimo, no ir veidrodinio stiklo dėžių. Vis didėjančios paveldo kad sutraukydami ryšius tarp dalių naikiname visumą. netektys – tai mokestis už netyčinę ir tyčinę valdininkų Taigi šalys laisvos rinktis ir dauguma renkasi tarp- aleksiją, už jų „nesupratimą“ ir „nežinojimą“. tautinius standartus atitinkančią modernią apsaugą, Pasaulio praktika rodo – paveldo apsauga neįma- nes suvokia, kad paveldas – tai riboti ir nebeatkuriami noma, jei jos nereglamentuoja ir neremia valstybė, kultūros ištekliai. Tačiau mūsų oficialioji paveldosau- t.y. visi mokesčių mokėtojai. Tačiau kyla klausimas, ga, regis, laikosi nuomonės, kad Lietuva yra anapus šių ar reikia finansuoti valdininkų korupciją ir aleksiją? globalių procesų, kitame pasaulyje ir (arba) laike... Lietuvos politikai stinga aiškios paveldo vizijos, kurios Europai priimant Faro konvenciją, Lietuvoje įsiga- pagrindu būtų sukurta nuosekli ir kryptinga strategi- liojo naujasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ja, konkreti ir efektyvi taktika. Tačiau kas turėtų tą įstatymas32. Paveldo prasmes jis apibrėžia gerokai siau- viziją sukurti, jei aleksijos kamuojamai oficialiajai pa- riau ir atsiečiau, o saugoti reikalauja tik dėl trijų speci- veldosaugai stinga ne tik galių, bet ir noro gydytis, t.y. finių tikslų – mokslinio pažinimo (taikoma beveik vien ką nors keisti? archeologijos paveldui), viešojo pažinimo ir naudojimo (reikalaujama sudaryti sąlygas dabarties ir ateities kar- toms nekilnojamąjį kultūros paveldą pažinti, lankyti, 1 UNESCO priimta 2005-10-20. Europos Bendrijos patvirtinimas įsigalio- juo naudotis) ir viešosios pagarbos (saugomi memoria- jo nuo 2006-07-25 (Tarybos sprendimas 2006 m. gegužės 18 d. dėl Kon- liniai ir sakraliniai objektai, palaidojimo ir atminimo vencijos dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo sudarymo vietos). Šiuo metu rengiamos minėto įstatymo pataisos, (2006/515/EB), http://www3.lrs.lt/pls/inter1/dokpaieska.showdoc_l?p_ tačiau, kad būtų įrašytas ketvirtas, veikiausiai pagrin- id=51421). Lietuvos Respublikos ratifikavimas įsigaliojo nuo 2007-03-18. dinis paveldo saugojimo tikslas – kultūrinio tapatumo Kultūros ministerijos pareigūnas, kurį balsų dauguma 2 UNESCO priimta 2003-10-17, Lietuvos Respublikos ratifikavimas įsigaliojo palaikė įstatymo pataisas rengianti darbo grupė, o po to nuo 2006-04-20. ir Valstybinė kultūros paveldo komisija. jau yra ratifikavusi beveik visas pagrindines kultūros ir 3 Europos Tarybos priimta 1985-10-03, Lietuvos Respublikos ratifikavimas paveldo konvencijas, įteisinusi kur kas aktualesnes są- įsigaliojo nuo 1999-11-09. ideologijos palikimas, kurį tylomis puoselėja oficialioji 4 Valstybinės kultūros paveldo komisijos įstatymas. Priimtas 2004-09-28, įsi- paveldosauga? Nenuostabu, kad taip pateiktas paveldas galiojo 2005-01-01. 2007 m. kovo 10 d. . 2 str. 2 d. terijoms dažnai atrodo tik kliūtis kelyje, todėl ją galima 5 Daugiau žr. Jūratė Markevičienė, Problemų analizė ir veiksmų siūlymai ir reikia panaikinti... (Valstybinės kultūros paveldo komisijos 2007-11-23 posėdžio klausimui

22 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 „Kultūros paveldo valstybinė apsaugos politika ir strategija: būklė ir politi- zonoje. 2008 m. gruodžio 12 d. Nr. S-14(142). www.heritage.lt/km/vkpk/JM_analize.pdf > 19 Žr. pvz. 6 AKPK – 2007 m., renkant Valstybinės kultūros paveldo komisijos narius nuo 20 Rūta Grinevičiūtė, Apartamentai ant kapinių. Lietuvos žinios, 2008-10-29. visuomeninių organizacijų, susikūręs ir vėliau išsiplėtojęs keliolikos atskirų . Žiūrėta 2009-06-02. 7 . Žiūrėta 2009 m. birželio 3 d. 21 Lietuvos Respublikos naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo kon- 8 Pavyzdžiui, žr. rezoliuciją „Dėl Europos vertybinių nuostatų integravimo į cepcija.... 50.2 dalis. LR teisinę sistemą ir atsakomybės už nacionalinio saugumo pagrindų už- 22 Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio pakeiti- tikrinimo“. Mokslinė-praktinė konferencijos „Grėsmės paveldui Lietuvoje“, mo įstatymo projektas. Įregistruotas Seime 2009 m. kovo 31 d. Nr. XIP-467. Klaipėda, 2007-05-12, query=&p_tr2=> 9 2007 m. lapkričio 23 d. Nr. S-7-(126), Informaciniai pranešimai, 2007-11-30. 23 Lietuvos Respublikos naujos redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo kon- Nr. 93-1271. VI/files/0.059558001242113441.pdf>. Žiūrėta 2009 m. birželio 2 d. 10 lioja nuo 2007-05-19. pakeitimo įstatymas, priimtas 2004-09-28, 2005-04-19, Nr. IX-2452, Valsty- 25 Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2, 12, 19, 21, 22, 23, 24 bės žinios, 2004-10-19, Nr. 153-5571. . 3 str., 4 str. 2 d., 2 gegužės 20 d. Nr. XIP-659. str. 20 ir 40-41 p. 26 LRV 2009 m. vasario 25 d. nutarimas Nr. 189, I priedas id/22/lang/1> 27 Helaine Silverman and Fairchild D. Ruggles, 2007, Introduction. Cultural He- 13 „Vilnius – European Capital of Culture 2009“. . Spragtelėti „Investment projects“, po to „Municipal projects“, pa- D., p. 3–22, Springer Science + Business Media: NY, p. 5. galiau „3. Park of Architecture“. 28 Ten pat, p. 3. 14 Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrasis planas iki 2015 metų. Aiš- 29 BNET Bussiness Dictionary . Žiūrėta kinamasis raštas. 3 dalis „Gyvenamosios teritorijos“, p. 6. 2009-01-12. 15 Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas 2001. Vilniaus miesto savivaldybės 30 Jūratė Markevičienė, Sustainability: Necessity, Ideal Morality, or Natural gyventojai ir būstai. UDK 314 (474.5). Vi-172. Statistikos departamentas prie Phenomenon? Geografija, 2002, Nr. 38 (1). ISSN 1392-1096, p. 73–84. Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius 2004. ISBN 9955-588-78-0. 31 Council of Europe Framework Convention on the Value of Cultural Heritage 16 Algimantas Gražulis, Kuo žalingas projektas „Architektūros parkas“, arba Ką for Society (Faro Convention). Priimta 2005-10-27, dar neįsigaliojo. 17 Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimas 32 Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo dėl projekto „Architektūros parkas“ Vilniaus senamiestyje (U1P) ir jo apsau- pakeitimo įstatymas, 2004. gos zonoje – Vilnios slėnio istorinėse vietovėse Paplaujoje, Užupyje ir greti- mose vietovėse (iki Markučių ir Belmonto kalvų) įgyvendinimo (projektas). 2008-17-05. . 18 Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimas dėl projekto „Architektūros parkas“ Vilniaus senamiestyje ir jo apsaugos

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 23 Nuomonės apie nuomones

Audrius DAUKŠA

PAVIRŠUTINIŠKUMO KAINA

Mūsų problemų ir bėdų negali išspręsti protai, kurie jas sukūrė. Albert Einstein

iename iš ankstesnių savo straipsnių („Apie kul- saitų tokios sąvokos kaip valstybė, tauta, visuome- Vtūrą, pasėlius ir psichozes“, KB, 2008, nr. 12), ap- nė bus tuščios, struktūrinio pagrindo stokojančios tardamas nūdienos kultūros negalavimus ir jų prie- abstrakcijos. Jei tie ryšiai nesuvokiami ir jų nepai- žastis, paminėjau kelis, manyčiau, ypač būdingus soma, visuomenės kultūra ir jos formuojamas žmo- jos bruožus – fragmentiškumą ir paviršutiniškumą. nių gyvenimas tampa keistu padrikų, tarpusavyje Jie ne tik masiškai išplitę, bet ir daro įtaką visoms nesusijusių fragmentų kratiniu. Toks chaosas, atlai- viešojo gyvenimo sritims, pradedant žiniasklaida, džiai vadinamas „modernumu“, nieko gero nežada, baigiant politika. Abi jos turėtų būti demokratijos užtikrinto, ramaus ir stabilaus gyvenimo, kurio visi garantas, bet yra paverstos žaidimų ir pramogų are- siekiame, jis, deja, nesukurs. Chaosas įstengia tik na, kur savimylos vidutiniokai nevaržomi tenkina dauginti chaosą. iškreiptas savo ambicijas. Forma čia jau išstūmė Chaoso teorijomis domisi įvairios mokslo sri- turinį ar net pati juo virto. Tokios transformacijos tys, pavyzdžiui, matematika, astrofizika, biologija, padarinių našta neabejotinai užguls mūsų visų pe- net psichologija. Tačiau tik labai nedaug kas tokius čius, o kaina gali būti daug didesnė negu pajėgsime klausimus drįsta kelti tokiose srityse kaip socialiniai sumokėti. Bet vis tiek nedrįstame vadinti dalykų ti- ir politiniai mokslai. Tai, beje, pasakytina ir apie dar kraisiais jų vardais. vieną, ne mažiau svarbią mūsų gyvenimo ir veiklos Apie mūsų „nedrąsą“ pakalbėsime vėliau, o kol sritį – ekonomiką, kuri iš tikrųjų laikytina unika- kas grįžkime prie minėtų kultūros bruožų, kurie lia „mokslo atmaina“, nes visiškai priešingos, viena nėra kokie nors nereikšmingi nekalti atributai. Šie kitą paneigiančios teorijos tam tikru laiku imamos bruožai rodo rimtą, visuomenės sveikatai pavojingą ir pripažįstamos kaip vienintelės teisingos. ligą, nelyginant „proto kataraktą“, kuriai įsisenėjus Pavyzdžiui, taip atsitiko XX a. aštuntajame de- nebeįmanoma įžiūrėti, o juo labiau suvokti bendro šimtmetyje, kai Johno Maynardo Keyneso sufor- būties vaizdo. Nesuvokdami visumos, neatskleisi- muluotą ekonominio reguliavimo teoriją pakeitė me visur visada ir viską saistančių tam tikrų ryšių, Friedricho von Hayeko ir Miltono Freedmano re- sąsajų, tarpusavio priklausomybės. O visa tai žino- animuotos laissez faire ir rinkos liberalizmo teori- ti ir perprasti tiek mums, visuomenės nariams, tiek jos. Jos sugebėjo greitai įsitvirtinti ir tapo „visuoti- tiems, kurie ryžtasi imtis valdžios, yra nepaprastai nai priimta, neginčytina norma“. Tuometinių, ypač svarbu. Be tų nematomų, tačiau gyvybiškai būtinų, JAV ir Didžiosios Britanijos, vyriausybių vadovai ir

24 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 tarptautinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis nė patys to nežino. O tie, kurie galbūt žino, kažin ar valiutos fondas ir Pasaulio bankas, ilgainiui perkėlė bus linkę atvirai kalbėti apie sistemos bankrotą, nes jas į pasaulinę ekonomiką. Taigi XX a. pabaigoje vėl tai sukeltų dar didesnę sumaištį ir net visišką rinkų buvo atkurtas daugiau kaip prieš šimtmetį jau mė- griūtį. Todėl jų kalbos ir pasiūlymai geriausiu atveju gintas įdiegti socialinės inžinerijos eksperimentas, yra tik desperatiški bandymai kovoti su pasekmė- vadinamas laisvąja rinka. Tada ir buvo sukurta glo- mis, nesiaiškinant tikrųjų krizės priežasčių. bali laisvosios rinkos idėjomis besivadovaujančio Vėl grįžkime prie minėtų „pamatinių“ šiandieni- kapitalizmo politinė ir ekonominė sistema, dabar nės kultūros bruožų – fragmentiškumas ir paviršuti- „netikėtai“ pradėjusi griūti. Belieka pridurti, kad niškumas kaip tik ir yra tas tankus šydas, kuris nuo XIX amžiuje sukurta jos pirmtakė savo „pasirodymą“ daugelio ekonomistų slepia daugybę svarbių dalykų. baigė dviem pasauliniais karais. Pavyzdžiui, tai, ką veikale „Kapitalas“, kuris iki šiol Dauguma ekonomistų ir jiems pritariančių poli- laikomas bene išsamiausia ir giliausia kapitalizmo tikų tvirtina, kad finansinė ir ekonominė krizė už- kaip sistemos studija, kalbėjo Marxas: neišvengia- griuvo pasaulį dėl JAV būsto rinkų, kurios pastarai- mas nekontroliuojamų rinkų rezultatas – perpro- siais metais buvo spekuliatyviai išpūstos ir pūtėsi tol, dukcija, o ji, manau, kaip tik ir yra viena iš esminių kol „burbulas“ sprogo. Jie pripažįsta, kad problemų dabartinės krizės priežasčių. Kyla įtarimas, kad dau- kredito rinkose atsirado dėl tam tikrų spekuliacijų gelis ekonomistų nelabai suprato ir tai, apie ką savo finansinėmis išvestinėmis, bankuose susikaupė di- veikale „Moralinių jausmų teorija“ ir garsiajame deli abejotinos vertės finansiniai aktyvai – tai lėmė „Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjime“ rašė vadinamosios „toksiškos“ arba blogos paskolos. Adamas Smithas. Nemaža dalis šiuo autoriumi besi- Kredito rinkos sušlubavo, kai investiciniai ir komer- remiančių ekonomistų, ko gero, ganėtinai nustebtų, ciniai bankai gerokai apribojo arba apskritai sustab- sužinoję, kad „kapitalizmo ir klasikinės ekonomikos dė kreditavimus. „Netikėtai“ paaiškėjo, kad bankai teorijos tėvu“ vadinamas Smithas iš tikrųjų (ir visų nežino nei tikrosios savo disponuojamo turto ver- pirma!) buvo moralės filosofas, mėginęs sukurti mo- tės, nei koks jos santykis su prisiimtais finansiniais ralės principais besivadovaujančios socialinės ir eko- įsipareigojimais. Kadangi finansinėmis išvestinėmis nominės sistemos modelį, kuris nedaug ką bendro aktyviai spekuliavo visi bankai ir įvairios kitos fi- turi su tuo, ką sukūrė tariami jo pasekėjai. Šis filoso- nansinės institucijos, natūralu, kad visus juos apėmė fas, be kita ko, visada pabrėždavo, kad „žmonės ir jų baimė dėl kreditų saugumo, nes dauguma finansinių gerovė, o ne ižde sukauptas sidabro ar aukso kiekis, aktyvų yra niekuo nepadengti. lemia, ar valstybė yra turtinga ir klestinti“. Finansų rinkoms sutrikus, tai atsiliepė ir ekono- Ne mažiau iškilus socialinės ir ekonominės poli- mikai – ji irgi ėmė trikti, trauktis, sparčiai mažėti. tikos tyrinėtojas Johnas Maynardas Keynesas, bū- Prasidėjo ekonomikos nuosmukis, pasaulyje nema- damas mąstytojas, o ne ribotas technokratas, rem- tytas nuo pat 1930-ųjų krizės. Daugelis ekonomistų damasis XX a. trečiajame dešimtmetyje Vakarus mano, kad krizės padarinius įmanoma sutvarkyti, ištikusios finansų ir ekonomikos griūties bei jos pa- į finansinį sektorių įliejus pakankamai valstybinio darinio – Didžiosios depresijos – pavyzdžiu, funda- kapitalo, tada ekonomika atsigaus ir vėl grįšime į mentaliame veikale „Bendroji užimtumo, palūkanų nuolat augančios vartotojiškos gerovės laikus. ir pinigų teorija“ labai išsamiai ir nuodugniai paaiš- Tačiau, jei ekonomistų paklaustume, kiek, jų nuo- kino, kodėl rinkas būtina reguliuoti ir kodėl tai yra mone, to kapitalo būtų „pakankamai“, arba papra- valstybės pareiga. Keynesas neatsitiktinai laikomas šytume detaliau nušviesti tikrąjį „toksiškų“ paskolų makroekonomikos „tėvu“, nes būtent jis parodė, mastą, kažin ar jie turėtų ką atsakyti, nes greičiausiai pagrindė ir paaiškino daugiau ar mažiau saugios

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 25 makroekonominės struktūros veikimo principus. Valdas Selenis Daugelis šių dienų ekonomistų nenori, o gal nesugeba šių principų suvokti, ir tai dar viena iš dabartinės krizės priežasčių. Politikai per daug nesivargina suprasti, ką apie APIE „LIETUVIŲ demokratiją kalbėjo, pavyzdžiui, Platonas, neabejotinas Vakarų mąstymo kultūros, taip pat ir politinės, autorite- IEŠKOJIMĄ LIETUVOS tas, savo didžiajame veikale „Valstybė“. Arba kaip valstybės valdymo principus suvokė vienas bene žymiausių politi- ISTORIJOJE“ IR nės teorijos nežinomųjų – garsusis Niccolo Machiavelli’s. Daugelis politikų apie jį greičiausiai yra girdėję, bet kažin TAUTINĘ POLITIKĄ ar skaitę jo veikalus, o juo labiau supratę, apie ką jis rašė savo knygoje „Princas“, jaunajam valdovui aiškindamas, ką reiškia ir iš ko susideda sėkminga valdymo politika. Vis dėlto viską suversti vien vadovų analfabetiz- ietuvių ieškojimo Lietuvos istorijoje“ tema, mui, nors tam lyg ir netrūksta argumentų, nevertė- Lregis, nepraranda aktualumo. Iš tikrųjų verta tų, nes „mažaraščiai“ ekonomistai ir politikai, kokie pamąstyti, kaip šis „šūkis“, „programa“ ar „dekla- jie, deja, dažnai ir būna, yra tik problemos dalis, bet racija“ atsirado nepriklausomos Lietuvos istorijos ne jos priežastis. Taip, jų kaltė nenuginčijama – apy- moksle tarpukariu. Kita vertus, ir dabar, globaliza- kvailių, tuščiagarbių, korumpuotų valdžiažmogių cijos laikais, reikia savo tautinio „identifikacijos‘‘ priimami sprendimai iš tikrųjų nemažai prisidėjo kodo. Marius Ščavinskas Kultūros baruose iškėlė prie vis chaotiškesnio mūsų gyvenimo bėdų, nuo klausimą, ar tikrai tik „vidinis“ lietuvių istoriogra- socialinių ir ekonominių, iki etinių, moralinių ir fijos atsinaujinimas, tik metodologinės permainos ekologinių, viso to padariniai gana aiškiai juntami skatino „atrasti ir parodyti lietuvius Lietuvoje“?1 jau dabar, o dar skaudžiau pasijus netolimoje atei- Pagrindinė priežastis, kodėl imta ieškoti lietuvių tyje. Lietuvos istorijoje, pasak straipsnio autoriaus, buvo Mūsų tikroji problema ta, kad neturime kuo jų noras atsiriboti nuo svetimųjų (lenkų, rusų, vokie- pakeisti ir kad „žinių visuomenėje“ nežinojimas čių) istoriografijos koncepcijų2. Nepretenduodamas tebėra palaima. Įvairiomis formomis tai kaip tik ir į išsamumą, norėčiau pateikti keletą minčių, kilusių pasireiškia totaliniu paviršutiniškumu ir fragmen- skaitant įvairius samprotavimus šia tema. tiškumu – susidrumstusio proto simptomais. „Padėti į šalį svetimųjų pagamintus akinius“ ir Taip jau yra, kad didžioji dauguma žmonių visa- „lietuviškai“ žvelgti į savo istoriją3 ypač karštai ra- da mato tik tai, ką nori matyti, girdi tik tai, ką nori gino Adolfas Šapoka. Tada profesionalioji lietuvių girdėti. Todėl atsikratyti suskaidyto iškraipyto bū- istoriografija žengė dar tik pirmuosius žingsnius, ties vaizdo net nenorime, o gal jau ir nebegalime. Ko todėl toks siekis buvo aktualus ir pagirtinas. Dabar gero, viena iš svarbiausių to priežasčių kaip tik ir yra Alfredas Bumblauskas ragina „neieškoti lietuvių straipsnio pradžioje minėta keista „nedrąsa“, o gal Lietuvos istorijoje, kaip sakė Adolfas Šapoka, – juk paprasčiausia baimė. Bijome atsimerkti ir pasižiūrė- viskas šioje istorijoje priklauso ir lietuviams“4. Tur- ti į veidrodį, nes žinome, kad tai, ką jame išvysime, būt šie žodžiai irgi ištarti laiku ir vietoje. Straipsny- bus nepakeliama. je apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos dalybas Didžiausia mūsų bėda yra ne tiek godūs ir nepa- Bumblauskas išdėstė lietuvių, lenkų, rusų, baltaru- sotinami, įvairius savo įgeidžius tenkinantys turčiai, sių istoriografijų koncepcijas ir pozicijas šių „daly- o tai, kad dauguma iš mūsų nori tokiais tapti. bų“ atžvilgiu5. Reikia, kad istorikai siektų dialogo,

26 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 o ne užsisklęstų lituanocentrizme, polonocentrizme, do, mėgino „ištraukti“ Šapoką iš tautininkų stovy- rusocentrizme ar baltarusocentrizme. Tačiau Šapokos klos. Galima numanyti, kad jo pastangomis Šapoka laikais lietuvių Lietuvos istorijoje (ypač poliublijinėje) prisišliejo prie ateitininkų, ėmė bendradarbiauti nematė ne tik lenkai, rusai, estai su latviais6, bet net su Naująja Romuva, tapo Lietuvių katalikų mokslo ir dauguma lietuvių. Talino universiteto rektorius, žy- akademijos, į kurią iš pradžių žiūrėjo skeptiškai12, mus estų poetas ir filosofas Reinas Raudas sako: „Aš nariu. Vyresnės kartos istorikai (Ignas Jonynas ir suprantu, kad LDK gyvavimas yra tarsi didinga lietu- Augustinas Janulaitis) laikėsi nuomonės, kad imtis vių praeitis, bet tiesioginio ryšio tarp LDK ir dabarti- „Lietuvos istorijos“ – bendro, nors ir vadovėlinio nės Lietuvos Respublikos aš nematau“.7 Estų ir latvių lygio, veikalo, neturint pakankamai tyrinėjimų, dar požiūris į LDK yra toks ir kitoks nebus – jie tokios vals- per anksti, taigi jie iš principo buvo prieš tokį „jau- tybės neturėjo, juos valdė vokiečiai. Estijoje ir Latvijoje nųjų‘‘ darbą. Vėliau Šapoka taip ir liko asistentas, jo anksčiau prasidėjo industrializacija ir susiformavo sa- disertacija „Lietuva reformų seimo metu“ – nors ir vas miestiečių ir inteligentijos sluoksnis. Tačiau savitas su trūkumais, bet to meto sąlygomis vis dėlto kapi- „latvių ieškojimo“ variantas tarpukariu įsivyravo ir La- talinė studija, – buvo atmesta13. tvijos istoriografijoje8. Didžiausi „lietuvių ieškojimo Lietuvos istorijo- Raginimas „ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje“ je“ šalininkai buvo prie tautininkų pritapę istorikai. buvo artimas ir tautininkams, atėjusiems į valdžią Greta Šapokos minėtini: Povilas Štuopis, kurį lai- po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Politikų įtaka ką buvęs tautininkų partijos narys, rašęs į įvairius jaučiama istorijos moksle. Pavyzdžiui, kodėl 1936 m. leidinius − nuo Naujosios Romuvos iki Akademiko, „Lietuvos istorijos“ redaktoriumi buvo paskirtas Adol- Jonas Matusas, vienas pirmųjų pradėjęs rašyti „lie- fas Šapoka, o ne Zenonas Ivinskis? Todėl, kad Šapoka tuvių ieškojimo‘‘ temomis14. Daryčiau prielaidą, kad tautininkams atrodė priimtinesnis. Daug lėmė ir tai, rimtos priešpriešos tarp jaunosios kartos istorikų, kad švietimo ministras Kazimieras Masiliūnas buvo nesvarbu, kur jie dirbo – ar Humanitarinių moks- panevėžietis, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją ir, lų, ar Teologijos-filosofijos fakultete, – nebuvo. Kas svarbiausia, rašytojo ir kunigo Julijono Lindės-Dobilo, kita vyresniųjų istorikų požiūris. Antai Janulaičiui kuris buvo Šapokos mokytojas, bendramintis9.Tiesa, iš 1936 m. kilo abejonių, ar Teologijos-filosofijos fa- pradžių redaguoti, suderinti ir suvienodinti skirtingų kultetas teisėtai suteikė Matusui daktaro laipsnį, autorių parašytas istorijos dalis buvo pavesta Juozui nes ten nėra Lietuvos istorijos katedros. O Jonynas Jakštui, bet jis po kurio laiko išvažiavo į Vieną reng- (kartu su Levu Karsavinu) atsiliepime akcentavo ti disertacijos, ir redagavimo darbas atiteko Šapokai10. daugiau objektyvius, istorizmo rėmuose matomus Matyt, siūlant pirmąją kandidatūrą turėjo reikšmės disertacijos trūkumus: „J. Matusas pasistatė sau tiks- Vaire pasirodęs Jakšto straipsnis apie humanišką Anta- lą reaguoti prieš lenkų istorikų politines tendencijas no Smetonos tautinę ideologiją11. […] Autoriaus nagrinėjimo darbo silpną pusę sudaro Pritariu Bumblauskui, kad Ivinskis ir Šapoka – ta aplinkybė, kad jis yra tikra to žodžio prasme sa- skirtingi mokslininkai. Pirmasis – Vytauto Didžiojo vamokslis, nedirbęs tinkamame istorijos seminare ir universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dėsty- nesusipažinęs su istorinio tyrinėjimo metodais. Jam tojas, autoritarinio režimo oponentas, pasisakantis trūksta šaltinių kritikos, pažinimo ir mokėjimo juos už krikščioniškąjį europocentrizmą, o antrasis dėstė įvertinti. Norėdamas atvaizduoti kunigaikštį Švi- Humanitarinių mokslų fakultete, propagavo protau- trigailą palankesnėje jam šviesoje, jis ėmė rašyti jo tininkišką „lietuvių ieškojimo“ koncepciją. apologetiką. Nuo to labai nukentėjo Švitrigailos prie- Vis dėlto nei Šapoka, nei Ivinskis nesėdėjo „apka- šininko Žygimanto apibūdinimas.“15 Toliau pažymi- suose“, o ramiai keitėsi nuomonėmis. Ivinskis, atro- ma, kad darbas atliktas kruopščiai, nors autoriui

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 27 ir trūksta „istorinės mokyklos“, o ją, kaip žinome, pakraipos istorijos mylėtojai: „Istorija nėra senas mėgino kurti Ignas Jonynas, Humanitarinių mokslų mokslas, o tikrasis Lietuvos istorijos mokslas yra vi- fakulteto seminarą laikęs Lietuvos istorijos studijų siškai jaunutis. Jam vargu ar priskaitytume ir šimtą centru16. Beje, Ivinskis vadino Matusą konjunktūri- metų. [...] Istorijos uždavinys – atrasti tiesą, atvaiz- niu istoriku, esą tokiu tapti jis buvo priverstas, nes duoti tautos praeitį, o ne pasakas sekti. Pati istorija neturėjo pastovaus atlyginimo17. nesukuria nieko. Kur nėra žinių, ten ji gali pasakyti Atrodytų, Šapoka, kaip nuoseklus tautininkas, tik vieną žodį: „Nežinau“.19 Šapoka nemanė, kad is- turėjo atmesti Radvilas ir kitus lietuviškai kalbė- torijos vyksmą lemia atsitiktinumai: „Vaizduodamas ti nemokėjusius veikėjus. Tačiau, rašydamas apie tautos praeitį, istorijos mokslas rodo, kad dabartinis XVII−XVIII a. didikus, jis paminėjo Joną Goštautą, jos gyvenimas nėra atsitiktinis, bet yra ištisus amžius Mikalojų Radvilą Juodąjį, Mikalojų Radvilą Rudą- ėjusios raidos vaisius.“20 Pabrėžė, kad reikia ieško- jį, kardinolą Jurgį Radvilą, Jeronimą ir Joną Karo- ti tikrosios tautos praeities, o ne gėrėtis romantikų lį Chodkevičius, Leoną Sapiegą, Kristupą ir Jonušą pagražintais epizodais. Šapoka ir emigracijoje laikė- Radvilas, Pacus, Sapiegas, Oginskius, pridūrė, kad si kritiško požiūrio į romantizmą, besiribojantį su „pagaliau lietuviais savo kilme buvo ir XVIII−XIX paraistorija. Kai Lietuvių istorijos draugijos pirmi- amž. lenkų dievaičiai Čartoriskiai, lietuvis taip pat ninkas marijonų ordino kunigas Kazimieras Matu- buvo vienas didžiausių XIX amž. lenkų politikų vadų laitis draugijos žurnalui Tautos praeitis pasiūlė ke- Mykolas Kleopas Oginskis […]. Pagaliau lietuvis buvo letą platesnių studijų apie lietuvių kilmę iš etruskų, Brastos bajoras Kosciuška ir jo įpėdinis kaunietis Va- Šapoka, būdamas redakcinės komisijos narys, tam vžeckis. O kiek Lietuvos bajorų matome vadovaujant nepritarė. Ivinskis nenorėjo, kad subyrėtų draugija, lenkų gyvenimui Varšuvos kunigaikštijoje ir šiaip tau- pasitraukus jos pirmininkui, todėl pasiūlė šį straips- tiniam judėjime. Be minėtųjų vardų čia prisimintina nį išspausdinti kaip diskusinį 21. nors du Brastos bajorai: J.U. Niemcevičius ir T. Matu- Šapoka teigė, kad protėvių pasiekimus reikia ševičius. Žodžiu, XIX amž. gaunasi vaizdas, kad viso vertinti kritiškai: „Mes dažnai mėgstame didžiuotis lenkiško judėjimo pryšaky stovi daugiausiai Lietuvos savo senuolių politiniu genijum, kurie buvę šaukia- ponai. Mat, didieji Lenkijos magnatai padalijimų mi, lyg tie šiaurės variagai, į rytų slavų kunigaikš- laikotarpy perdaug susikompromitavo, o vidutinieji tijas: „...Ateikit ir valdykit mus...“ Bet tai, žinoma, lietuvių buvo nustelbti. Pagaliau nepamirština, kad yra per greitos išvados. Reikia stebėtis ne jų politiniu daug lietuviškos kilmės žmonių matome Lenkijos po- genijum − nes ten nuėję jie neatnešdavo nieko sava litinio gyvenimo pryšaky ir dabar.“18 „Dabar“ jis vei- ir patys prisitaikydavo prie vietos santvarkos, − o ne- kiausiai būtų tarp kitų paminėjęs ir Jòzefą Pilsudskį, išsenkama energija.“22 Šapoka norėjo išskirti iš LDK tačiau, kaip pats sakė, čia išeina painiava, nes poli- lietuvių etninį „branduolį“, t.y. čia kaip tik ir pasi- tiškai jie pritapo prie kitos valstybės. Pridurtume, reiškė lituanocentristinė jo pozicija. Istorikas teigė, kad painiavos nebūtų, jeigu Šapoka būtų pritaikęs kad lietuviškasis LDK branduolys išliko Rytų kultū- „jaunalietuvių“ ir „senalietuvių“ formulę. Iš aukš- ros nepaliestas: „Senosios Lietuvos kultūros bei švie- čiau pateiktos citatos neatrodo, kad istorikas būtų timo klausimai ligi šiol tebeskęsta tirštose nežinios jai prieštaravęs. miglose. Svetimųjų sukurtoje mūsų istoriografijoje ji Ar Šapoka laikytinas istoriku romantiku? Dauge- įterpiama bet kurios svetimos kultūros orbiton. Pasak lyje savo publikacijų jis stengėsi demonstruoti kri- vienų, čia viešpatavusi ir iš pagoniškos barbarybės tiškąją istorijos sampratą, pavyzdžiui, aiškino, kodėl lietuvius traukusi bizantiškoji kultūra, kuri atėjusi istorijos vadovėliuose neminimi kai kurie mitiniai per rytų slavus, pasak kitų, iki XIV amž. galo Lietuva Lietuvos kunigaikščiai, kuriuos mėgo romantinės merdėjusi tamsioje barbarybėje, užsidariusi nuo kar-

28 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 du besiramstančių vokiškų „misijonierių“; kultūrėti ji dažnai sutampa. Antai Leopoldas von Ranke, jau- pradėjusi tik lenkams „globojant“.23 nystėje žavėjęsis Walterio Scotto romanais, atmetė Apie tokias LDK „dalybas“ Konstantinas Avižonis sentimentalios prigimties „romantiškus“ vaizdinius, išeivijoje rašė: „Negalima nuneigti fakto, jog Nepri- „tiesos“ ieškojo istoriniuose dokumentuose, bet at- klausomos Lietuvos istorikai daugiausia domėjosi ir rado, kad toji „istorinė tiesa“ yra dar didingesnė28. savo studijas komentavo beveik išimtinai apie etno- Pirmoji mokslinė istoriografijos paradigma, susi- grafinės arba tikrosios Lietuvos istorijos eigą, ne- formavusi XIX a. pradžioje, vadinama įvairiai: isto- daug tekreipdami dėmesio į gudiškųjų bei kitų Rusios ristine istoriografija, istorine mokykla, istorizmu ir sričių, buvusių Lietuvos valstybės ribose, praeities kt.29 Jai būdingi griežti reikalavimai šaltinių kriti- tyrinėjimą, išskyrus tų nukariautų ar kitokiu būdu kai, istoriją ji traktuoja kaip raidą. Istorikų pozity- į Lietuvos valstybę įjungtą sričių politinę padėtį bei vistų akcentuotą „istorinės tiesos“ siekį Šapoka daž- politinę santvarką.“24 nai iškeldavo aukščiau už didžiavimąsi savo tautos Straipsnyje apie baltų (aisčių) istorijos dėstymą žygiais. mokykloje Šapoka sveikino naująją koncepciją, pa- Antras dalykas – išlyga, kad „masėms“ nereikia gal kurią baltai vertinami kaip vienalytis etnosas: itin moksliškų studijų, o ugdant patriotizmą „mažos „Šiandien istorijos moksle jau vis ryškiau iškyla nau- klaidos leistinos“30. Tai rodo jau pragmatinį-didakti- ja koncepcija, kuri visus aisčius traktuoja kaip vieną nį uždavinį, keltą tuometinės valdžios. Net ir Teolo- etninį ir kultūrinį vienetą, kaip vieną tautą, tesisky- gijos-filosofijos fakulteto auklėtiniai po tautininkų rusią kalbos tarmėmis ir nedideliais kultūrinio pobū- perversmo svarstė, kaip prisitaikyti prie susidariusių džio provinciniais savitumais. Tiesa, ši nauja koncep- sąlygų. Antai Ščavinsko pavadintas antiklerikalu31, cija dar nėra paremta nei vienos gilios studijos, jos nors tokiu nelaikytinas, šio fakulteto absolventas argumentai dar tebėra nesuvesti į vieningą sistemą Antanas Kučinskas, nemažai metų išdirbęs Marijo- (mūsų istorijos mokslui tai turėtų būti vienas iš pir- nų gimnazijoje, iš Marijampolės rašė Ivinskiui, kad mųjų uždavinių).“25 Kartu jis pabrėžė, kad čia gali knygai apie Vytautą Didįjį reikia sudaryti konkre- kilti kolizija su latviais, kurie žvelgia analogiškai ir tesnį planą. Patarė kreiptis į profesorius Antaną Ale- visas baltų kiltis laiko savo tautos protėviais. kną ir Stasį Šalkauskį konsultacijos, kaip medžiagą Kai kurios įžvalgos atsirado, matyt, ir diskutuo- sistemingiau išdėstyti „tautiškumo fone“32. Įdomu, jant su Ivinskiu. Pasak Šapokos, Lietuvos krikštas kad 1940 m. rugpjūčio 30 d. Ivinskis, susitikęs su buvo neišvengiamas, nes: „Viduramžio Europa į Šapoka, ilgai svarstė, ar galimos kokios nors istori- vienintelį užsilikusį pagonišką kraštą žiūrėjo kaip į kų pasireiškimo galimybės SSRS, mokslo darbuose didžiausią anomaliją, kaip į nuodėmę, už kurią teks operuojant „marksistinėmis“ sąvokomis33. Žino- atsakyti ir prieš Dievą, ir palikti kokį pagonišką re- ma, nieko iš to neišėjo, sovietų režimas buvo kur zervatą negalėjo.“26 kas brutalesnis, negu manyta, be to, neatleidžiantis Grįždamas prie Mariaus Ščavinsko straipsnio, iš ankstesnių „nuodėmių“. dalies inspiravusio ir šį rašinį, norėčiau pasakyti, kad Profesionalių istorikų darbas (ir pragyvenimas) iš tikrųjų sunku nubrėžti ribą tarp istorikų romanti- neįmanomas be mokslo institucijų. Todėl istorikų kų ir tų, kurie pritapo prie tautininkų režimo27. Dėl veikalai susiję ir su tam tikra konjunktūra, tiesa, jos dviejų dalykų. Pirmiausia dėl metodologinio klau- laipsnis skirtingose santvarkose (ne tik autoritari- simo, kas laikytina romantizmo „sumokslinimu“. nėje, totalitarinėje, bet ir demokratinėje) skiriasi. Skirtumas tarp romantikų ir kritinės istoriografijos Skirtingos ir pasekmės už valstybinio istorijos nara- atstovų yra tas, kad pirmieji ieškojo „to, kas didin- tyvo „ribų“ nepaisymą. ga“, o antrieji – „istorinės tiesos“. Tačiau šie tikslai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 29 1 M. Ščavinskas, Kas tarpukariu siejo tautinę lietuvių istoriografiją, lietuvių 15 Pranešimas HMF tarybai apie p. Jono Matuso habilitacijos darbą „Švi- christianizaciją ir „lenkų apaštalus“, Kultūros barai, 2009, nr. 4, p. 74–83. trigaila, didysis Lietuvos kunigaikštis‘‘ privat. doc. teisėms įgyti. I. Jony- 2 Ten pat, p. 75. nas, L. Karsavinas, VUB RS, f. 96–132. 3 A. Šapoka, Aisčių kilmių bei jų tarpusavio santykių aiškinimas mokyklo- 16 V. Selenis, Parlamentas ir naujų istorijos specialistų kelias į Vytauto je, Tautos mokykla, 1937, nr. 1, p. 7. Didžiojo universitetą 1930–1940 metais, Parlamento studijos. Mokslo 4 A. Bumblauskas, Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliai: Paskaita ir darbai, 2005, Nr. 5, Vilnius, 2006, p. 120. diskusija, Naujasis Židinys-Aidai, 2009, nr. 1–2, p. 38–51. 17 Z. Ivinskis, Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties, Vilnius: Mokslas, 5 A. Bumblauskas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir 1991, p. 66. „Litva/Letuva“ distinkcijos konceptas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos 18 A. Šapoka, Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje, Nau- tradicija ir paveldo „dalybos“, Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2008, joji Romuva, 1935, nr. 12/13, p. 297. p. 16-66. 19 A. Šapoka, Kodėl istorijos vadovėliai nebemini kai kurių Lietuvos kuni- 6 A. Šapoka, Mūsų praeities vertinimo klausimu, Aidai, 1947, nr. 6, p. 247−248. gaikščių vardų, Šviesos keliai, 1934, nr. 12, p. 731. 7 E. Samoškaitė, R. Raudas: lietuviai elgiasi taip, tarsi Lietuva būtų didžiu- 20 A. Šapoka, Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje, p. 293. lė valstybė, www. DELFI. lt, 2009 m. vasario 19 d. 21 Lietuvių istorijos draugija 1956−1981. 25 metų veiklos apžvalga, red. 8 R. Šimkus, Latvijos ir Lietuvos istoriografijos paralelės: bandymai ben- A. Rūgytė, Čikaga, 1981, p. 16. dradarbiauti ir problemos tarpukaryje, Lietuvos istorijos studijos, 2007, 22 A. Šapoka, Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje, p. 293. nr. 19, p. 109−110. 23 A. Šapoka, Kur senovėje lietuviai mokslo ieškojo? Židinys, 1935, t. 22, 9 J. Jurginis, Šapokos istorijos apžvalga. A. Šapoka, Lietuvos istorija. V., nr. 10, p. 316. 1989, p. 687–689. 24 K. Avižonis, Pastabos dėl „naujoviško V.T. Pašutos Lietuvos valstybės 10 Dr. K. Avižonis, Naujoji „Lietuvos istorija“, 1937 m. LMAB RS, f. 105, b. 326, l. 2. pradžios aiškinimo‘‘, Lituanistikos darbai. Lituanistikos instituto metraš- 11 J. Jakštas, Humaniškas Smetonos tautiškumas, Vairas, 1934, t. XII, tis, t. I, Čikaga, 1966, p. 91. (89-91). nr. 8-9, p. 105-109. 25 A. Šapoka, Aisčių kilmių bei jų tarpusavio santykių aiškinimas moky- 12 Pirmajame LKMA suvažiavime apsilankęs A. Šapoka rašė Z. Ivinskiui: „Galuti- kloje. Tautos mokykla, 1937, nr. 1, p. 7. nėj sąskaitoj išėjo glupstva iš visko. Istorikų sekcija buvau labai nepatenkin- 26 A. Šapoka, Valstybiniai lietuvių gabumai istorijos perspektyvoje. Nau- tas ir dėlto nėjau į plenumo posėdžius […] Ten, rodos, paleido į padanges joji Romuva, 1935, nr. 12/13, p. 293. eilę pretenzioziškų rezoliucijų, dievai žino kam adresuotų, ir išsiskirstė...“ V. 27 M. Ščavinskas, Kas tarpukariu siejo tautinę lietuvių istoriografiją, lietu- Selenis, Lietuvos istorikų bendrija 1918–1944 metais, Vilnius, 2007, p. 102. At- vių christianizaciją ir „lenkų apaštalus“, p. 78. rodo, tai buvo A. Šapokos atsakymas į panašiu tonu rašytą Z. Ivinskio laišką. 28 H. White, Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje, Vilnius: Antanas Maceina yra pacitavęs keletą vėlesnių jo laiškų, rašytų jau emigra- Baltos lankos, 2003, p. 190. cijoje, juose atsispindi panašios kritinės pastabos apie lietuvių kunigijos 29 Z. Norkus, Istorika, Vilnius: Taura, 1996, p. 39. neveiklumą Romos Šv. Kazimiero kolegijoje, kur Z. Ivinskis buvo 1950 m. 30 A. Šapoka, Raskim lietuvius Lietuvos istorijoj, Naujoji Romuva, 1932, rudenį: „O ką ekscelencijos? Gi nieko. Atvažiuoja, vizituojasi, svečiuojasi ir nr. 21(73), p. 482. vėl išvažiuoja. Mes visi susirenkame stotyje išlydėti, ir vėl viskas po senovei. 31 M. Ščavinskas, Kas tarpukariu siejo tautinę lietuvių istoriografiją, lietu- Žinai, jau ir man nervus dilgina“. A. Maceina. Tasai nepažįstamasis Ivinskis, vių christianizaciją ir „lenkų apaštalus“, p. 79. Raštai, t. XII. Socialinė ir politinė filosofija, Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 629. 32 A. Kučinsko laiškas Z. Ivinskiui, 1928. 12. 23−26, LNB RS, f. 29−1171, l. 8. Antrajame LKMA suvažiavime 1936 m. Ivinskis ir Šapoka dalyvavo kartu ir 33 Z. Ivinskio dienoraštis, LNB RS, f. 29, b. 594, l. 609. įkūrė Istorijos sekciją. 13 R. Jurgaitis, R. Šmigelskytė-Stukienė, Ketverių metų seimo epocha Adolfo Šapokos tyrimuose, A. Šapoka, Raštai. T. 2: Lietuva reformų seimo metu. Iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, Vilnius, 2008, p. 17. 14 J. Matusas, rec. kn.: Vytautas Didysis. Kaunas, 1930, Židinys, 1930, nr. 9, p. 211–212.

30 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Kūryba ir kūrėjai

Herkus KUNČIUS

ŠEŠĖLIAI „VERSALYJE“*

Pjesė

IV scena gelmanas anoks. Kas jau kas, o Engelmanas tai neva žino, ką daro – jo skonis nepriekaištingas, tik jis viską „Versalio“ restorano boksas. Jame slepiasi Sulimas Še- apie alų išmano. šupskis ir Rafailas Volfas. Orkestrėliui griežiant šlagerius, giminaičiai malšina baimės (dėl tetos Taisos nužudymo) SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Reikia laukti. sukeltą troškulį ir nesaikingai rūko, vis gesindami ką tik prisidegtas cigaretes. Nekantrusis Rafailas Volfas spirgėte Sulimas Šešupskis užsiverčia bokalą, godžiai gurkšteli. spirga. RAFAILAS VOLFAS: Ir kas iš to laukimo? Kas? Aš RAFAILAS VOLFAS: Jis negrįžta. čia pašalinis, atsitiktinai atsidūriau – nemėgstu nei naujo, nei seno alaus, verčiau arbatą gersiu. Manęs SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Pažadėjo netrukus. visi tie putojantys dalykai nedomina. Aš toli nuo visų to verslo reikalų. Yra kitų, tegu apsukresni tais receptų RAFAILAS VOLFAS: Naumas negrįžta. Negrįžta popieriais užsiima. Aš neturiu jokių interesų. Ar man mūsų Naumas… Gal jo jau nebėra? O gal jis jau kitur? ko trūksta?! Tada kur jis? Ne, jis nebegrįš į „Versalį“. Kodėl mes čia jo vis dar laukiame? Jo nėra. Tada kur jis? SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tarsimės.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ateis. RAFAILAS VOLFAS: Su Naumu?

RAFAILAS VOLFAS: Ką jis sau galvoja? Iš to „Versa- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Visi trys. lio“ reikia kuo greičiau nešdintis, o jis vis delsia. Kodėl Naumas negrįžta? RAFAILAS VOLFAS: Ir, žinoma, būtinai su Naumu – tu, aš ir tas Naumas? SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Negali žmogus taip staigiai. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Jis netrukus pasirodys. RAFAILAS VOLFAS: Prisidirbo su tuo velionio Abelio alumi Naumas. Tai įsipainiojo. Tai išsimurkdė. Sulimas Šešupskis tuščiai neleidžia laiko – geria, pra- Per daug užsiplėšė užsiversti. Aš juk sakiau, perspėjau: rasdamas paskutinius valios likučius. ir to paslaptingo recepto, ir tos tetos kol kas neliesti. Reikalą galima buvo sutvarkyti kitaip – ramiai, tykiai. RAFAILAS VOLFAS: Tu visada jį užstoji. Naumas jau Kaip visada. Tai ne, Naumas Engelmanas žino geriau, seniai per daug užsiplėšė: vis stato, griauna, steigia. Netru- Naumas Engelmanas protingesnis. Naumas toks, En- kus miestas vadinsis ne Kaunu, o Engelmanu. Ir ką jis – En- gelmanas – sau įsivaizduoja? Aš įsitikinęs, kad kažką prieš * Tęsinys iš nr. 5. Pabaiga. mane rezga. Ir vėl įpainios, ir vėl prižadės, ir vėl suvedžios,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 31 ir vėl paliks, ir vėl… Kiek galima ten tupėti? Sakė, kad vos SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ar pameni, Rafailai, kai pa- keliom minutėm, o jo vis nėra. Nėra ir nėra, nėra ir nėra... prašiau, kad leistum man atsisėsti ant savo dviračio? Tikrai nebūčiau juo važiavęs, būčiau tik atsisėdęs. Aš SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ne savo, o gamtos valia jis visai nenorėjau tuo dviračiu važiuoti. Gražiai tavęs pra- ten laiką stumia. šiau: leisk man trumpam pasėdėti ant dviračio…

RAFAILAS VOLFAS: Bet ką aš čia veikiu? RAFAILAS VOLFAS: O kaip aš galėjau tą dviratį duoti, jei prieš tai tu sugadinai skambutį? Draugiškai SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Jis ateis. tave perspėjau: Sulimai, neliesk skambučio. O tu ką? Atvirkščiai padarei – sugadinai skambutį, nors jis jau ir Sulimas Šešupskis užsiverčia bokalą, demonstruoda- taip buvo sugedęs. mas pavydėtiną išmanymą ir profesionalumą. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Bet gi ne aš sugadinau tą RAFAILAS VOLFAS: Naumas… Naumas pucas, skambutį! Jis jau seniausiai neveikė. Žinai, kas jį suga- Naumas šmukas, Naumas – šmendrikas. Jis ir vaikys- dino?! tėje vaikščiojo pasikėlęs. Kai patvoriuose ieškodavom kamštelių, tik jis rasdavo laimingus. Nei vieno man ne- RAFAILAS VOLFAS: Ir girdėti nenoriu, nes dvi- pasiūlė, nors prisirinkdavo pilnas kišenes. Argi sunku ratis be skambučio, tai jau ne dviratis, o velniai žino buvo pasiūlyti nors vieną kamštelį? Bet ne, ištįsdavo kas – kledaras. Kaip žmogui sėdėti ant tokio dviračio? kišenės nuo kamštelių, o su manim taip ir nepasidaly- davo. Aš sakydavau: Naumai, duok laimingą kamštelį. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tas dviratis buvo bobiš- Leisk nors palaikyti, jei tau gaila. Tai, žinai, ką jis man? kas – sarmata su tokiu važiuoti. Ogi už procentus paskolindavo. O dabar, kai nebėra dė- dės Abelio, nebėra tetos Taisos, Naumo kišenės pilnos RAFAILAS VOLFAS: Visai ne bobiškas, tiesiog kito- laimingų kamštelių. ...Man to alaus kamštelio tikrai la- kia jo rėmo konstrukcija. bai reikėjo. Iš jo aš būčiau… SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ką tu man aiškini, kad ne SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Nieko tu, Rafailai, nebū- bobiškas – bobos tik tokiais ir važinėja. Štai Naumas, tum – negabus šiuose reikaluose esi. jis turėjo ne bobišką…

RAFAILAS VOLFAS: Būčiau! Laimingame kamšte- RAFAILAS VOLFAS: Ar aš nesu matęs bobiškų dvi- lyje būčiau iškalęs skylutę, pervėręs virvelę, užmazgęs, račių?! Naumo dviratis – tai nesusipratimas, nušaukit, pasikabinęs ant kaklo ir nešiojęs – ne visą laiką, bet ke- ant tokio nelipčiau. lias minutes būčiau panešiojęs. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Geras buvo Naumo dvira- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tu – nešiojęs? Ant mano vir- tis – stulbinantis. velės?! Tu būtum ir kamštelį, ir virvelę pardavęs! RAFAILAS VOLFAS: Nesąmonė. Naumo dviračio ir RAFAILAS VOLFAS: Aš!? Sergėk Dieve, nei virve- dykai neimčiau. lės, nei kamštelio nebūčiau pardavęs. Įkeitęs – taip. Bet tik trumpam. O tai jau kas kita.

32 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 IV scena naujo, nei seno alaus, verčiau arbatą gersiu. Manęs visi tie putojantys dalykai nedomina. Aš toli nuo visų „Versalio“ restorano boksas. Jame slepiasi Sulimas to verslo reikalų. Yra kitų, tegu apsukresni tais receptų Šešupskis ir Rafailas Volfas. Orkestrėliui griežiant šla- popieriais užsiima. Aš neturiu jokių interesų. Ar man gerius, giminaičiai malšina baimės (dėl tetos Taisos nu- ko trūksta?! žudymo) sukeltą troškulį ir nesaikingai rūko, vis gesin- dami ką tik prisidegtas cigaretes. Nekantrusis Rafailas SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tarsimės. Volfas spirgėte spirga. RAFAILAS VOLFAS: Su Naumu? RAFAILAS VOLFAS: Jis negrįžta. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Visi trys. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Pažadėjo netrukus. RAFAILAS VOLFAS: Ir, žinoma, būtinai su Naumu – tu, RAFAILAS VOLFAS: Naumas negrįžta. Negrįžta aš ir tas Naumas? mūsų Naumas… Gal jo jau nebėra? O gal jis jau kitur? Tada kur jis? Ne, jis nebegrįš į „Versalį“. Kodėl mes čia SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Jis netrukus pasirodys. jo vis dar laukiame? Jo nėra. Tada kur jis? Sulimas Šešupskis tuščiai neleidžia laiko – geria, pra- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ateis. rasdamas paskutinius valios likučius.

RAFAILAS VOLFAS: Ką jis sau galvoja? Iš to „Versa- RAFAILAS VOLFAS: Tu visada jį užstoji. Naumas lio“ reikia kuo greičiau nešdintis, o jis vis delsia. Kodėl jau seniai per daug užsiplėšė: vis stato, griauna, steigia. Naumas negrįžta? Netrukus miestas vadinsis ne Kaunu, o Engelmanu. Ir ką jis – Engelmanas – sau įsivaizduoja? Aš įsitikinęs, SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Negali žmogus taip staigiai. kad kažką prieš mane rezga. Ir vėl įpainios, ir vėl priža- dės, ir vėl suvedžios, ir vėl paliks, ir vėl… Kiek galima RAFAILAS VOLFAS: Prisidirbo su tuo velionio Abelio ten tupėti? Sakė, kad vos keliom minutėm, o jo vis nėra. alumi Naumas. Tai įsipainiojo. Tai išsimurkdė. Per daug Nėra ir nėra, nėra ir nėra... užsiplėšė užsiversti. Aš juk sakiau, perspėjau: ir to paslap- tingo recepto, ir tos tetos kol kas neliesti. Reikalą galima SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ne savo, o gamtos valia jis buvo sutvarkyti kitaip – ramiai, tykiai. Kaip visada. Tai ne, ten laiką stumia. Naumas Engelmanas žino geriau, Naumas Engelmanas protingesnis. Naumas toks, Engelmanas anoks. Kas jau RAFAILAS VOLFAS: Bet ką aš čia veikiu? kas, o Engelmanas tai neva žino, ką daro – jo skonis ne- priekaištingas, tik jis viską apie alų išmano. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Jis ateis.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Reikia laukti. Sulimas Šešupskis užsiverčia bokalą, demonstruoda- mas pavydėtiną išmanymą ir profesionalumą. Sulimas Šešupskis užsiverčia bokalą, godžiai gurkšteli. RAFAILAS VOLFAS: Naumas… Naumas pucas, RAFAILAS VOLFAS: Ir kas iš to laukimo? Kas? Aš Naumas šmukas, Naumas – šmendrikas. Jis ir vaikystėje čia pašalinis, atsitiktinai atsidūriau – nemėgstu nei vaikščiojo pasikėlęs. Kai patvoriuose ieškodavom kamš-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 33 telių, tik jis rasdavo laimingus. Nei vieno man nepasiū- RAFAILAS VOLFAS: Ir girdėti nenoriu, nes dvi- lė, nors prisirinkdavo pilnas kišenes. Argi sunku buvo ratis be skambučio, tai jau ne dviratis, o velniai žino pasiūlyti nors vieną kamštelį? Bet ne, ištįsdavo kišenės kas – kledaras. Kaip žmogui sėdėti ant tokio dviračio? nuo kamštelių, o su manim taip ir nepasidalydavo. Aš sakydavau: Naumai, duok laimingą kamštelį. Leisk nors SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tas dviratis buvo bobiš- palaikyti, jei tau gaila. Tai, žinai, ką jis man? Ogi už pro- kas – sarmata su tokiu važiuoti. centus paskolindavo. O dabar, kai nebėra dėdės Abelio, nebėra tetos Taisos, Naumo kišenės pilnos laimingų RAFAILAS VOLFAS: Visai ne bobiškas, tiesiog kito- kamštelių. ...Man to alaus kamštelio tikrai labai reikėjo. kia jo rėmo konstrukcija. Iš jo aš būčiau… SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ką tu man aiškini, kad ne SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Nieko tu, Rafailai, nebū- bobiškas – bobos tik tokiais ir važinėja. Štai Naumas, tum – negabus šiuose reikaluose esi. jis turėjo ne bobišką…

RAFAILAS VOLFAS: Būčiau! Laimingame kamšte- RAFAILAS VOLFAS: Ar aš nesu matęs bobiškų dvi- lyje būčiau iškalęs skylutę, pervėręs virvelę, užmazgęs, račių?! Naumo dviratis – tai nesusipratimas, nušaukit, pasikabinęs ant kaklo ir nešiojęs – ne visą laiką, bet ke- ant tokio nelipčiau. lias minutes būčiau panešiojęs. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Geras buvo Naumo dvira- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tu – nešiojęs? Ant mano vir- tis – stulbinantis. velės?! Tu būtum ir kamštelį, ir virvelę pardavęs! RAFAILAS VOLFAS: Nesąmonė. Naumo dviračio ir RAFAILAS VOLFAS: Aš!? Sergėk Dieve, nei virve- dykai neimčiau. lės, nei kamštelio nebūčiau pardavęs. Įkeitęs – taip. Bet tik trumpam. O tai jau kas kita. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tai kodėl prašei apsimainyti?

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ar pameni, Rafailai, kai pa- RAFAILAS VOLFAS: Aš prašiau paskolinti tik balnelį. prašiau, kad leistum man atsisėsti ant savo dviračio? Tikrai nebūčiau juo važiavęs, būčiau tik atsisėdęs. Aš SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Žinoma, nes tavo buvo visai nenorėjau tuo dviračiu važiuoti. Gražiai tavęs pra- bobiškas. šiau: leisk man trumpam pasėdėti ant dviračio… RAFAILAS VOLFAS: Mano balnelis nebuvo bobiš- RAFAILAS VOLFAS: O kaip aš galėjau tą dviratį kas, aš norėjau jo balnelį išbandyti. duoti, jei prieš tai tu sugadinai skambutį? Draugiškai tave perspėjau: Sulimai, neliesk skambučio. O tu ką? SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Nes tavo buvo bobiškas. Atvirkščiai padarei – sugadinai skambutį, nors jis jau ir taip buvo sugedęs. RAFAILAS VOLFAS: Nebūna bobiškų balnelių.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Bet gi ne aš sugadinau tą SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tik paklausyk, kaip tu nusišne- skambutį! Jis jau seniausiai neveikė. Žinai, kas jį suga- kėjai: bobiški dviračiai yra, o bobiškų balnelių nėra, – juk dino?! tai nesąmonė.

34 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 RAFAILAS VOLFAS: Mano dviratis nebuvo bobiškas. RAFAILAS VOLFAS: Jis buvo su pedalais!!!

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tai kodėl juo važinėja tavo SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Juokingesnio vairo nebuvau duktė? matęs. O rankenos visai niekam tikusios – nukarusios kaip bobos papai. RAFAILAS VOLFAS: Jaša – ne boba! Mano sūnus važinėja visai kitu dviračiu! RAFAILAS VOLFAS: O tu ir tokių neturėjai.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Gal ir kitu, bet ant to dvira- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ar aš neturėjau!? Neturėjau čio atrodo kaip boba. dviračio!

RAFAILAS VOLFAS: O tavo Moiša išvis dviračio RAFAILAS VOLFAS: Aš ką kita turėjau galvoje. neturi. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: O ką tu turėjai – bobišką SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Mano Moiša turi net tris dviratį?! dviračius! RAFAILAS VOLFAS: Ko čia staugi? Mus visas „Ver- RAFAILAS VOLFAS: Ir visi parduotuvėje. salis“ girdi.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Bet jie ne bobiški! Jau gerokai kauštelėjęs Sulimas Šešupskis ir Ra- failas Volfas besikivirčydami praranda savitvardą. RAFAILAS VOLFAS: Tai kodėl jų nenuperki?! „Versalio“ restorano bokse atmosfera tarp giminaičių įkaista, šešėliai veik įsikimba vienas kitam į atlapus. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tik pusgalviai bobiškiems Orkestro atliekamas šlageris prigesina konfliktą. dviračiams pinigus leidžia. Nupirkai tokį dviratį kaip tavo, ir raudok pinigą išmetęs. V scena RAFAILAS VOLFAS: Tu nori pasakyti, kad aš švais- tau mūsų bendrovės pinigus? Varstosi, trankosi durys. Išnyksta ir vėl pasirodo šešėliai. Vieni trumpiau, kiti ilgiau užsibūna. Sveikatai kenksmin- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Nieko nenoriu pasakyti, tie- gus mikrobus žudančioje melsvoje prieblandoje Naumas siog tavo dviratis buvo niekam tikęs, negana to – bobiš- Engelmanas tūno „Versalio“ restorano „vyrų kambaryje“, kas, net girtas ant tokio nelipčiau. melodingai šniokščia vanduo. Po kurio laiko prie Naumo Engelmano kabinos prisigretina Silvijus Vilkelis, atsistoja RAFAILAS VOLFAS: Tai kodėl sugadinai mano dvi- šalia. Pastuksena į duris. račio skambutį, nors meldžiau, kad jo neliestum? SILVIJUS VILKELIS: Erdvūs vartai ir platus kelias į SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Aš tau pasakysiu: su tokiu pagundą. bobišku dviračiu ne tik prieš žmones, prieš save gėda pasirodyti. Naumo dviratis – kas kita, su Naumo dvira- NAUMAS ENGELMANAS: Hmm... čiu galima būdavo o-ho-ho!.. O tavo bobiškas dviratis buvo be pedalų, ir vairas nei šioks, nei toks. SILVIJUS VILKELIS: Negeri, labai blogi dalykai,

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 35 pone Naumai, Lietuvoje dedasi. Laikraščiai rašo vie- SILVIJUS VILKELIS: Oi, nesakykite, nesakykite, kai na, o gyvenime vyksta visai kas kita. Ne taip velionis pamatai baustinus dalykus, norisi prasmegti skradžiai. Abelis Soloveičikas įsivaizdavo „Volfo ir Engelmano“ ateitį. Kur mes einame? Kas mūsų laukia? Kodėl mes NAUMAS ENGELMANAS: Kur? tokie? SILVIJUS VILKELIS: Kuo toliau nuo žmones apsė- Naumas Engelmanas atsidūsta. Silvijus Vilkelis toliau dusio blogio. Aptemusia sąmone gyvenam, tik „Volfo bamba. Engelmano“ dekalitrai rūpi. Apsvaigę iriamės per gy- venimą, nebesugebame atskirti balto nuo juodo. Tik SILVIJUS VILKELIS: Sužvėrėję dabar žmonės, pelnas, blizgantys parodų medaliai galvoj. Vargšė ponia dėl puslitrio kvaišalo gatavi vienas kitam gerkles Taisa, kitaip ji įsivaizdavo gyvenimą be velionio. perkąsti. Ir dėl ko riejasi, dėl ko žudosi? Dėl sveti- mo turto, iš tuštybės. Karti svaigalo puta galutinai NAUMAS ENGELMANAS: Kodėl ji vargšė? apsuko galvas – artimiausi vienas kitam tapo prie- šais, nieko šventa nebeliko. Nebėra, pone Naumai, SILVIJUS VILKELIS: Dievas mato: pikčiausiam moralės. Visi tik ir dairosi svetimą bokalą nugvelbti, priešui nelinkėčiau tokios lemties viešbučio kambarė- pasisavinti, iki dugno išliuobti, kas kitam priklausė. lyje sulaukti. Paslaptis vogdami, netoli nueisim su tokiom verty- bėm, oi, netoli… Iš kabinos išeina Naumas Engelmanas.

NAUMAS ENGELMANAS: Tu, Vilkeli, vis dar čia? NAUMAS ENGELMANAS: Tu ten buvai?

SILVIJUS VILKELIS: Aš, pone Naumai, čia. Patar- SILVIJUS VILKELIS: Visur – ir ten man teko lankytis, kite, kaip man toliau gyventi? Kaip žiūrėti garbiems ir „Versalio“ palovėje lindėjau, ir „Metropolio“ pastalėje, žmonėms į akis, jei tokie dalykai dedasi? Juk šiukštu sąmokslininkams alutį šnekutį degustuojant, tūnojau. būtų tylėti, kai piniguočiai bejėgius skriaudžia. Negana Ir nuodėmingame „Konrade“ nuo sužvėrėjusių trigal- to, susimokę į aną pasaulį išgrūda. vių slibinų rūstybės slėpiausi, ir „Karininkų romovėje“ teko kai ką apie valstybinės reikšmės receptus nugirsti, NAUMAS ENGELMANAS: Ką, tamsta Silvijau, nori ir nuovadoje, ir teisme, ir... Kaip man su tokiu nepake- tuo pasakyti? liamu krūviu gyventi? Kaip pamiršti šiandien viešbutyje išgyventą košmarą? SILVIJUS VILKELIS: Nepavydėtina, oi, nepavydėti- na našlių lemtis alumi patvinusioje gimtinėje. Vos apsi- Naumas Engelmanas puola prie kriauklės ir nervingai prato bevaikė moterėlė su netekties skausmu, o jau ir ją plaunasi rankas. pačią Dievulis dangun šaukia. Teko atsitiktinai girdėti, o ir savo akimis „Versalyje“ mačiau: išpampę nuo alaus NAUMAS ENGELMANAS: Ko tamsta nori? trys giminaičiai stumia vargšę moterį į nebūtį. Ir kaip man su tokia našta gyventi? SILVIJUS VILKELIS: Ko mažam žmogeliui iš kaimo gali reikėti? Tik trupinėlio – popieriaus skiautelės. Juk, NAUMAS ENGELMANAS: Visiems dabar gyventi kad ir kaip žiūrėsi, aš velionims Soloveičikams nebuvau sunku. svetimas. Be pykčio, taikiai galima viską išspręsti.

36 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 NAUMAS ENGELMANAS: Bet ne nuo manęs vieno NAUMAS ENGELMANAS: Taip negalėjo būti! taika priklauso. SILVIJUS VILKELIS: Visaip, pone Naumai, gyve- SILVIJUS VILKELIS: Puikiai suprantu, pone Naumai. nime aludariams atsitinka. Čia kaip pažiūrėsi. Žiūrėk, Bet nežinau, ar ilgai galėčiau išdžiūvusia burna ištverti yra žmogus, o po minutės jo jau nebėra. Baisūs dalykai tylėdamas. Juk, būkim atviri, ne savo valia patyriau baisią vyksta, pamiršome Šventąjį Raštą, dorovė Laikinojoje moralinę žalą, todėl ir tikiuosi kompensacijos. sostinėje šlubuoja. Reikia visa gerkle rėkti, kad pasaulis pagaliau išgirstų ir atsitokėtų! NAUMAS ENGELMANAS: Mielai tamstai pagelbė- čiau, tačiau dabar su savim neturiu. NAUMAS ENGELMANAS: Dėl Dievo, nepradėkite rėkti iškart. Naumas Engelmanas prie kriauklės bando nuodu- gniau apsiprausti. SILVIJUS VILKELIS: Ir aš taip manau: tikiuosi būti Jūsų išgirstas. Esu kilniadvasiškai pasirengęs luktelti, SILVIJUS VILKELIS: Ne vieta čia derėtis.Tuščia jų, kol kantrybės, o ji ne beribė, užteks. tų svetimų pinigų, užtektų jūsų geros valios man nura- minti. Daug nenoriu – pasitenkinsiu tuo, kas velionio NAUMAS ENGELMANAS: Ko ko „užteks“? Soloveičiko našlei priklausė. Juk, neleisit sumeluoti, ir velionis Abelis, ir ponia Taisa mane ypač mėgo. Deja, SILVIJUS VILKELIS: Popierėlio, receptėlio, aplais- geradarė nesuskubo viso to dokumentuose įforminti. tyto graudžiomis našlės ašaromis. Ar ponas Naumas mane suprato? Jei suprato, lai nedelsdamas duoda žen- NAUMAS ENGELMANAS: Bet juk tai!.. klą.

SILVIJUS VILKELIS: Suprantu ir iki širdies gelmių Naumas Engelmanas rodo, kad suprato. Pasipurtęs suvokiu pono Naumo nerimą. Sunkūs laikai atėjo. Di- sustingsta. Silvijus Vilkelis atatupstas išeina iš „vyrų delė konkurencija – čekų ir vokiečių rykliai su puto- kambario“. Suglumęs Naumas Engelmanas lieka stovėti jančiu skystalu taip ir taikosi mus iš savų namų išstum- prie kriauklės. Užsimerkia. ti. Todėl esu pasirengęs geranoriškai luktelti, reikalui esant, teisme paliudyčiau, kad įvyko nelaimingas atsiti- VI scena kimas, juo labiau pamirščiau, kur tas nelemtas vamzdis užkrito… Melsvoje „vyrų kambario“ prieblandoje prie suakme- nėjusio Naumo Engelmano prisigretina Sulimas Šešups- NAUMAS ENGELMANAS: Bet juk ginklo kamba- kis ir Rafailas Volfas. Čiurkšlių duetas melodingai suvir- ryje nebuvo! pina metalinio latako sieneles.

SILVIJUS VILKELIS: Oi, buvo, oi, kilo iš stalčiaus! SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Užtrukome, Naumai? Oi, leidosi mirtį spjaudantis dėdės Abelio pragaro vamzdis! Blogame sapne ką tik mačiau: piktos rankos RAFAILAS VOLFAS: Amžinai jo tenka laukti: tai nedoras pirštas tik timpt virvelę, – ir nebėra Taisos So- Naumas maudosi, tai puošiasi, tai meldžiasi, tai laukia loveičikienės. Nebėra jautrios moters, nebėra gedinčios skambučio. Tai Naumui šabas. Tai Naumas stato, stei- našlės, nebėra mano užtarėjos, nebėra... gia, perskirsto, posėdžiauja, rūpinasi miesto gerove, laukia, kol jį pagirs…

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 37 SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Sprukti, Naumai, reikia iš čia. NAUMAS ENGELMANAS: Vilkelis laukia ten. Sakė, kad jo kantrybė ne beribė. RAFAILAS VOLFAS: Ir kuo greičiau, kol dar pašali- niai apie tetos Taisos nelaimę nesuuodė. RAFAILAS VOLFAS: Niekšas Vilkelis. Puikiai pa- menu tą dėdės Abelio iš gailesčio priglaustą prasčiokė- NAUMAS ENGELMANAS: Jau suuodė – vienas ti- lį: rankos nedoros, pirštai į save lenkti, o nesąžiningos pas girdėjo ir matė. akys taip ir bėgioja, taip ir naršo po svetimus katilus. Ir panašių į jį pilna – štai žmogus kadaise pasiskolino SULIMAS ŠEŠUPSKIS: To negali būti! dviračio pompą ir iki šiol negrąžina. Atrodytų, laikas būtų susiprotėti, bet ne – springdamas svetimomis gė- NAUMAS ENGELMANAS: Mūsų Silvijus Vilkelis rybėmis delsia. sakosi ten buvęs ir matęs tai. NAUMAS ENGELMANAS: Tu apie ką, Rafailai? RAFAILAS VOLFAS: Kada? RAFAILAS VOLFAS: Apie nieką. Sakau, viena bėda NAUMAS ENGELMANAS: Ką tik išėjo. po „Versalį“ nevaikšto.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Kur? SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Gal galima būtų šią situaciją kaip nors delikačiau apžaisti? NAUMAS ENGELMANAS: Ten. NAUMAS ENGELMANAS: Todėl ir stoviu čia jau RAFAILAS VOLFAS: Tie suskiai prasčiokai, viskas visą valandą, mintiju. Besotis Vilkelis už paslaugėlę no- jiems rūpi. Menkiausio reikaliuko ramiai sutvarkyti rėtų to, ko mes ieškome, ir dar tetos Taisos dalies. Tada negalima. Iš kur tas besaikis kaimiečių smalsumas? At- neva viską pamirš. rodytų, jei tavęs tai neliečia, kam kaišioti nosį? Bet ne, viską daro, kad doriems žmonėms pakenktų. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Bet juk tai veik pusė Kauno!? Iš kur tiek paimti?! Ir kuo mes čia dėti? Mūsų rankos NAUMAS ENGELMANAS: Jis pasirengęs tylėti. švarios, mes nieko neturime.

RAFAILAS VOLFAS: Netylės! Tas amžinai alkanas RAFAILAS VOLFAS: Aš ir sakau: tai grobimas! Ir ką Vilkelis tikrai netylės! plėšia?! Vargšus, bedalius – Šešupskius, Volfus, Solo- veičikus, Engelmanus… Dievas mato, vos suduri galą NAUMAS ENGELMANAS: Reikalauja kompensa- su galu, žiūrėk, jau ir stovi tarpduryje su šakėmis – ne cijos. tik pompą, sielą ketina atimti.

RAFAILAS VOLFAS: Tai apiplėšimas vidury die- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: O mums kas iš to? nos! Dieve, Dieve, kur žmonija ritasi?! Dirbame, stengiamės – juk ne juokas diena dienon stumdytis su RAFAILAS VOLFAS: Perspėjau, kad taip atsitiks. Ir čekais, kariauti su vokiečiais, danais, o kur dar belgai, Broda, ir Šura, ir Zoša, ir žmona, ir net mažiau sveti- olandai, švedai! Kur prancūzai su savo pamazgomis, mos moterys tai nujautė. Bet niekas manęs neklausė. rusai – su vodka, ispanai, italai su savo marmalais. Suklestėsim dabar su tuo Abelio sugalvotu „Volfu ir En- gelmanu“, jau galutinai suklestėsim.

38 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Patylėk, Rafailai. NAUMAS ENGELMANAS: Taip bus saugiau – dėl bendro Volfų, Šešupskių, Engelmanų ir, taip sakant, RAFAILAS VOLFAS: Dieve, Dieve, su ta receptūra kitų „laisvės“ reikalo. tas pats, kaip ir anąkart, kai įkalbėjot mane pas Vorobei- čikus trešnių pasiskinti. Aš gi sakiau, kartojau: nenoriu Naumas Engelmanas apsisuka ir išeina iš „vyrų Vorobeičikų trešnių. Bet ne, žiūrėjot Žaliakalnyje pro kambario“. Sulimas Šešupskis ir Rafailas Volfas, ne- tvorą, kaip šviesaus atminimo Saliamonas Vorobeiči- baigę savo „reikalų“, delsia. Rafailui, atrodo, iš tikrųjų kas mane rykšte, pagaliu, vėzdu už tą nelemtą uogą… prasta diena – net srovė apgailėtina.

NAUMAS ENGELMANAS: Vienaip ar kitaip tartis su RAFAILAS VOLFAS: Dieve, Dieve, ir kodėl man Vilkeliu teks jums – man dabar šlykštu apie jį net pagalvoti. taip nesiseka!?

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Mums? VII scena

RAFAILAS VOLFAS: Kodėl mums? Juk mes, Nau- Po šalčiu dvelkiantį „Metropolio“ viešbučio kambarį mai, tik sraigteliai. Nuo mūsų juk niekada niekas ne- dairosi Sulimas Šešupskis ir Rafailas Volfas – šalia liūde- priklausė. siu paženklinto balto vyšnios stagarų krūmo vyrai jau- čiasi nejaukiai. Tarsi vaiduoklis suvirpa kažkur lindėju- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ir minčių neturime. Velionis sio Silvijaus Vilkelio šešėlis. dėdė Abelis visada ką nors sugalvodavo. O mes? SILVIJUS VILKELIS: Baisus priešas persekioja žmo- NAUMAS ENGELMANAS: Kad ir kokią nesąmonę nių giminę – kartaus apynio nuodais gundo. Apkrėtęs išgirsite, Vilkeliui neprieštaraukite. putotu skystalu, bloškia į giliausią bedugnę, iš kurios nelemta jau niekad išvysti šviesos. Tamsa, ugnis ir RAFAILAS VOLFAS: Neprieštarauti tam suskiui? derva. Amžinos pragaro kančios. Ir priekaištai drasko puolusįjį, kad nuodėmingai gyventa, prarasta sąžinė. Ir NAUMAS ENGELMANAS: Man dabar išmintin- žmogus nebegalės naktį ramiai miegoti: sapnuosis koš- giausia išvis pasitraukti. Dingti, skradžiai žemę pra- marai, šoks iš patalo, išpiltas šalto prakaito, rėks, kartos smegti. vardą vyro ir nelaimingos moters, gedėjusios našlės, kuri net kankinama bandė išsaugoti velionio paslaptį. RAFAILAS VOLFAS: Kur? RAFAILAS VOLFAS: Dieve... NAUMAS ENGELMANAS: Įpareigoju jus viską su- tvarkyti. Taip ir padoriau, ir – nebijau to žodžio – pa- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ko jums iš mūsų reikia? triotiškiau atrodys. SILVIJUS VILKELIS: Iš jūsų? Gurkšnelio troškuliui SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Kam atrodys? numalšinti ir ramybės. Tik šventos ramybės pageidauju.

NAUMAS ENGELMANAS: Pirštais nebaksnosim. RAFAILAS VOLFAS: Pone Vilkeli, mes negalime atiduoti jums to, kas mums nepriklauso. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tai didžiojo stratego Naumo Engelmano šiomis aplinkybėmis neprireiks?

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 39 SILVIJUS VILKELIS: Sergėk Dieve, svetimo man Ką man gali padaryti žmogus?! nereikia, atiduokite savo. Iš apaštalo Pauliaus laiško žydams; Žyd, 13, 5–19 SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Iš kurgi tą savo paimti, jei nieko neturime? RAFAILAS VOLFAS: Bet aš tetos Taisos net nepa- liečiau! Patrankos vamzdis stalčiuje pats liepsnomis SILVIJUS VILKLELIS: Juk tai tik popierėliai. Jie, spjaudydamas pokštelėjo. kad ir kaip prikeverzoti, dar niekam laimės neatnešė. Atvirkščiai, patys žinote, ką su žmonėmis padaro, – sti- SILVIJUS VILKELIS: Aš tamstas suprantu ir visa priau nei degtinė protą aptemdo, žvėrimis paverčia. širdimi atjaučiu. Blaivia galva mačiau: ir velionis Abe- lis laisva valia su visomis paslaptimis į Nemuno dugną RAFAILAS VOLFAS: Čia kažkoks nesusipratimas. nėrė. Aš atsisakau šioje insinuacijoje dalyvauti. Iš už vyšnių stagarų krūmo viešbučio kambaryje pasi- Rafailas Volfas tariamai ketina išeiti, tačiau Silvijaus girsta bauginantis stebuklingai apsireiškusios nuodingos Vilkelio žodžiai jį sustabdo. gyvatės šnypštimas:

SILVIJUS VILKELIS: Taip, nuodėmės verpetas galu- Štai Sandora, kurią aš su jais sudarysiu: tinai susuko doriems žmonėms galvas – nebeskiria jie Praslinkus anoms dienoms, gėrio nuo blogio, nuopolin grimzdami nebemato kelio Aš duosiu savo įstatymus jų širdims į šviesą. Ir kaip tylėti, kaip nešaukti, kaip nepaskelbti ir juos įrašysiu jų mintyse, Laikinojoje sostinėje baisiosios naujienos, kad „Versa- ir daugiau nebeprisiminsiu jų nuodėmių lyje“ alutį gurkšnodami giminaičiai Šešupskis, Volfas ir nei jų nedorybių. Engelmanas susimokė ir vargšę našlę Taisą Soloveiči- kienę mirtinai nuskriaudė. Iš apaštalo Pauliaus laiško žydams; Žyd 10, 16–31

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Užteks. Mes ir taip daug gero SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Nesąmonė! Aš tik prilaikiau visiems padarėme. dėdę Abelį. Kad žmogus nepaslystų. O ir visos aštuo- nios jo kišenės buvo tuščios – nieko su savimi neturėjo. SILVIJUS VILKELIS: Ir dėl ko gyvastį atėmė? Dėl Naumo pamokytas, jį apieškojau. sukilusios putos, dėl pikto saldmens, dėl pragaištin- go skystalo. Atseit norėję tik gero. Bet kiek čia to SILVIJUS VILKELIS: Ar gali doras žmogus ištverti gero? pasibaisėtinų vaizdų naštą? Ne, mielieji, negali. Tą, kas regėta, aprašęs, jis tik ir laukia dingsties, kad kaip šv. RAFAILAS VOLFAS: Kiek? Paulius išsiųstų laiškus Romiečiams ir Korintiečiams, Galatams ir Kolosiečiams, Timotiejui ir Titui, Filemo- SILVIJUS VILKELIS: Kiek? Ar man, mažam žmo- nui, Prokurorui ir žydams. geliui iš kaimo, žinoti? Kiek! Mes gi ne pabaisos, sveti- mo nereikalaujame. Kai tokia sunki visur padėtis, viską Iš už vyšnių stagarų krūmo vėl pasigirsta nuodingos savo atiduokite ir išsiskirsime gražiuoju, kaip broliai. gyvatės šnypštimas, peraugantis į Taisos Soloveičikienės Nes kitaip... kaipgi nerėkti, kaip neužstaugti?.. čiulbesį: Viešpats mano gelbėtojas – aš nebijosiu!

40 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Jei šiandien išgirsite balsą, SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Aš turbūt sapnuoju. neužkietinkite savo širdžių, kaip per maištą, gundymo dieną dykumoje, RAFAILAS VOLFAS: Ir rudaplaukė Golda zyzė, ir kur jūsų tėvai gundė mane ir mėgino, laibakojė Lėja birbė, ir ta bepapė Geša perspėjo, ir nors buvo regėję mano darbus. Liora, ir Nona, ir Chana, ir Hana, ir manoji kasnakt, Todėl aš įnirtau prieš šią giminę ir pasakiau: ir net žavioji tavo žmonelė paryčiais ne kartą bandė „Visuomet jie klysta širdyje; dėl tykančių pavojų užsiminti... jie nepažįsta mano kelių“. Taigi aš užsirūstinęs prisiekiau: SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ką?! „Jie neįžengs į mano atilsio šalį!“ RAFAILAS VOLFAS: Paryčiais. Iš apaštalo Pauliaus laiško žydams; Žyd 3, 1–14 SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Mano žmonelė? SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Liaukitės, pone Vilkeli, mus gąsdinti. RAFAILAS VOLFAS: Bandė ir ji. Vos kartelį.

RAFAILAS VOLFAS: Gana. Užteks jau „Versalyje“ Piktai susižvalgę Sulimas Šešupskis ir Rafailas Volfas stūgauti. antausiais bando gaivinti Silvijų Vilkelį. „Versalio“ vieš- bučio kambaryje pasirodo Naumas Engelmanas ir stebi, Ištirpdami šešėliuose Sulimas Šešupskis ir Rafailas kaip suplukę triūsia Sulimas ir Rafailas. Volfas savo „vertybiniais“ popieriais puola užkimšinėti burną pamokslaujančiam Silvijui Vilkeliui. RAFAILAS VOLFAS: Kartelį!

SILVIJUS VILKELIS: Ar kas drįs suabejoti mano SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Pabandė? sąžine?! Gerieji žmonės! Išgirskite mane! Klausykite! Klausykite, nes nuo šiol aš tylėsiu!!! RAFAILAS VOLFAS: Paryčiais.

VIII scena SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ir mano?

Prie „vertybiniais“ popieriais paspringusio Silvijaus Naumas Engelmanas pertraukia įsijautusius giminai- Vilkelio jau kuris laikas rymo Sulimas Šešupskis ir Ra- čius. failas Volfas. NAUMAS ENGELMANAS: Apgailėtina. Nepavy- RAFAILAS VOLFAS: Paspringo. džiu jums.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Užsikimšo nabagėlis. Tarsi elektros trenkti, Sulimas Šešupskis ir Rafailas Volfas atšoka nuo bejausmio Silvijaus Vilkelio. RAFAILAS VOLFAS: Pamėlęs. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Tai nelaimingas atsitikimas. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Nekvėpuoja niekšelis. RAFAILAS VOLFAS: Mes nepakaltinami. RAFAILAS VOLFAS: Akys stiklinės.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 41 SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Čia nieko nebepakeisi. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Niekada, Dievas mato, dėl Naumo dviračio neabejojau. RAFAILAS VOLFAS: Taip jau atsitiko: ne savo valia. RAFAILAS VOLFAS: Taip ir stovi šviesus vaizdas NAUMAS ENGELMANAS: Peckeliai. Juk aš jus akyse: sėda dailus Naumas ant dviračio, tik minteli pe- įspėjau. O dabar matau pasibaisėtiną vaizdą – ir vėl kri- dalą ir pasileidžia išdidus bravoro link. Greitai važiuoja minalas „Versalyje“. Naumas, nelaikydamas vairo, kojos į šalis – it su spar- nais kuo toliau nuo škalos skrieja ant savo kledaro. Naumas Engelmanas specialisto žvilgsniu apžiūrinėja stuporo ištiktą Silvijų Vilkelį. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ryškiai prisimenu, kaip jis važiuoja dviračiu su labai žemomis rankenomis sau- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Jo godumas buvo beribis. lės išdegintu taku. Lėtai rieda, pedalai nejuda, o aš su rasotu buteliuku bidzenu iš paskos, kuduliuoju neiš- RAFAILAS VOLFAS: Viską, kas mūsų, šmukas su- laistydamas ir vis greičiau, kol sandalu apauta jo koja šlamštė. paspaudžia pedalą. Pūškuoju, kad neatsilikčiau nuo ciksinčio ir spragsinčio užpakalinio rato. Bet Naumas SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Jei nors dalį tų popierių pa- nepaiso manęs ir aš atsilieku, visai uždusęs, bet vis tiek vyktų išgelbėti… kuduliuoju, kuduliuoju... Naumai...

RAFAILAS VOLFAS: Susigrąžinti, kas nedorai išviliota. RAFAILAS VOLFAS: Naumai, gelbėk, mes juk savi.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Svetimų turtų nereikia. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Labai artimi.

RAFAILAS VOLFAS: Sergėk Dieve, nors savo dalį RAFAILAS VOLFAS: Naumai, mes viskam pasirengę. atgauti. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Naumai... SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Pagrindinę. Naumas Engelmanas vis dar apžūrinėja „vertybiniais“ RAFAILAS VOLFAS: Visą! popieriais „užkimštą“ Silvijų Vilkelį.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Naumai... NAUMAS ENGELMANAS: Ir už ką man tokia našta? Kodėl ant mano pečių gula visos šalies rūpesčiai? Ar Nau- Naumas Engelmanas žinovo žvilgsniu apžiūrinėja su- mui to reikia?! Dievas mato, čia viskas supainiota: kas mano akmenėjusį Silvijų Vilkelį. statyta, kas – kito. Aktyvas – Rafailui, pasyvas – Sulimui. Ar man to reikia? Ajajai, ajajai… Kaip viskas sujauk- RAFAILAS VOLFAS: Mūsų mielas, gerasis, išmin- ta! Ir kaip viską susigrąžinti? Už ką man tokia našta? tingasis broli Naumai, atleisk, išsivadėjęs alus protą ap- Kuo aš nusidėjau? Kuo užrūstinau? Grynųjų aktyvas temdė, pamiršk tą negrąžintą pompą. Pasikarščiavau, Sulimui, pasyvas – Rafailui. Pajamuota ir įšaldyta Še- kaltas. Ir dėl dviračio nepyk, Naumai, tavo šimteriopai šupskio. Kredituota, bet buteliais neišmokėta. Gauta geresnis buvo, prisiekiu. ir iššvaistyta… Soloveičikų delspinigiai už tarą, Volfų rankpinigiai už kamštelius, skolos raštelis tetai Taisai už etiketes… Ajajai, ajajai…

42 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Naumas Engelmanas traukia iš bejausmio Silvijaus NAUMAS ENGELMANAS: Kuris čia „be nieko“?! Vilkelio lemtingus popierius, bet, atrodo, neketina Suli- Koks nedovanotinas artimųjų paklydimas, kokia ne- mui Šešupskiui ir Rafailui Volfui jų grąžinti. teisybė, koks apgailėtinas melas, – juk jums lieka rami sąžinė. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ten dar turėjo būti mano raštiškas pasižadėjimas niekur neišvykti. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Kas?!

RAFAILAS VOLFAS: Ir vekseliai, per neapsižiūrėji- RAFAILAS VOLFAS: Pakartok, turbūt blogai išgir- mą perleisti tretiesiems asmenims. dau.

NAUMAS ENGELMANAS: Ir viskas man. Viskas NAUMAS ENGELMANAS: Teišsilaiko brolių mei- dabar pas mane. Kodėl tokią nepakeliamą naštą sau už- lė. Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys sikraunu? Iš kur tas mano širdies minkštumas? Kodėl to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus. Prisi- Sulimui, o ne Rafailui? Kodėl Rafailui, o ne Sulimui? minkite kalinius, tarsi patys būtumėte kaliniai, prisi- Niekada nesuprasi žmogaus gerumo priežasties. minkite skriaudžiamuosius, nes patys tebesate kūne. (...) Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Naumai, tu, turbūt susijau- tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: „Niekad aš ta- dinęs, kažką supainiojai. vęs nepamesiu ir neapleisiu.“

RAFAILAS VOLFAS: Kartais taip atsitinka – Nau- Iš apaštalo Pauliaus laiško žydams; Žyd 13, 4–19 mas netyčia apsiriko.

NAUMAS ENGELMANAS: Kiek čia visko prisikau- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Naumai... pė! ...Ir vėl viskas pas mane sugrįžta. RAFAILAS VOLFAS: O, Dieve! SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Kur?! NAUMAS ENGELMANAS: Sprukite, broliai, kol NAUMAS ENGELMANAS: Viskas čia dabar gulės, nevėlu iš šios baisios vietos. Atsiverkite pasauliui – pa- saugiai pas mane padėta. sirodykite. Keliaukite iš „Versalio“ nesigręžiodami į praeitį, ramia sąžine žvelkite ateitin. Atsiskleiskite, išsi- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Naumai... Naumai... Ar girdi laisvinkite, atverkite savąjį aš. Lai jūsų neslegia tamsūs mane? prisiminimai ir neramūs sapnai. Lai išaušęs rytas būna prasmingesnis nei vakaro sutemos. Lai ramybė ir mei- NAUMAS ENGELMANAS: Iš visų pusių girdžiu pa- lė užpildo jūsų sielas, lai džiaugiasi dvasia ir kūnas, lai vyduolių balsus: suremkime pečius, susiveržkime diržus, tik doros mintys nuo šiol būna jūsų galvose. Lai žodis susitelkime, pamirškime skriaudas. Tiek neatidėliotinų virsta kūnu. Lai išsipildo jūsų kilniausi troškimai, švie- darbų sunkmečiu laukia: vėl atšildyti, kas neapdairiai siausios svajonės. Lai lai... Lai lai... Lai lai... įšaldyta, išplauti, kas išpurvinta. O kur dar susitikimai, susitarimai, sutartys, šventi garbės žodžiai... Naumas Engelmanas nerūpestingai niūniuodamas „Lai lai angelai...“ traukiasi nuo giminaičių ir pamažu ištirpsta RAFAILAS VOLFAS: Naumai, betgi mes liekame be „Versalio“ viešbučio kambario prietemoje. nieko!

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 43 SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Naumai! RAFAILAS VOLFAS: Nors šis, ačiū Dievui, gyvas.

RAFAILAS VOLFAS: Grįžk! Aš su tavim bylinėsiuos! SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Yra dar teisybė, juk negali viskas būti blogai. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Verčiau patylėtum. RAFAILAS VOLFAS: Laikykis, gerasis žmogau. Ne- RAFAILAS VOLFAS: Tada kam visa tai? Juk teta Tai- pyk ant pasaulio, nors viską matei ir girdėjai. sa man nieko pikto nepadarė. Kodėl? Kodėl ją taip?! SILVIJUS VILKELIS: Mačiau ir girdėjau. Neabejokit. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Nenusišnekėk, tu ir pats to norėjai. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ir ką dabar daryti?

RAFAILAS VOLFAS: Aš norėjau? Ar aš norėjau?! RAFAILAS VOLFAS: Kaip toliau su ta Naumo ramia ...Bet kodėl ji tada, kai tu prileidai buožgalvių Icikui sąžine gyventi? į vonelę, iš pykčio sulankstė mano dviračio stipinus, įlenkė ratlankį, sugadino skambutį!? Kodėl?! SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Galbūt vertėtų ramiai išsi- skirstyti? SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ir dėdė – velionis Soloveiči- kas – man visada buvo palankus... Taip žmogus šypso- SILVIJUS VILKELIS: Aš paliudysiu. josi, taip šypsojosi... Stačiai matau atlaidžią jo šypseną. Silvijus Vilkelis ant smiliaus ima sukti Taisai Soloveičikie- RAFAILAS VOLFAS: Nesakyk daugiau nieko. nei lemtingą ginklą – petardos tūtą ant virvelės.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Na, gal ir spirtelėjo Solovei- RAFAILAS VOLFAS: Kur? čikas tą kartelį, kai suvalgiau macas. Dieve, kaip tada man skaudėjo, kaip skaudėjo – ištisą savaitę pataluose SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Prieš ką, Vilkeli, tu liudysi? su tavo Liora gulėjau, visas mėlynas, sudaužytas, be są- monės. SILVIJUS VILKELIS: Apstu įrodymų, neginčytinų faktų. RAFAILAS VOLFAS: Engelmanas sugundė. Ant „Versalio“ viešbučio langų išsišviečia nuotraukos: į SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Naumas įkalbėjo prieš žmo- pražūtį nuo skardžio „atsitiktinai“ stumiamas Abelis Solo- nes pakelti ranką – štai šitą, iki panagių dorą Šešupskio veičikas, petardos pašauta Taisa Soloveičikienė ir t.t. Tarp ranką! baustinų epizodų – ir pikantiški Taisos Soloveičikienės ben- dravimo su Silvijum Vilkeliu momentai. RAFAILAS VOLFAS: Šūdinas jo dviratis. SILVIJUS VILKELIS: Jaučiu, kad už seklio triūsą būsiu SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Sumautas bobiškas kledaras. vyresnybės pagirtas. Galbūt net paaukštintas, apdovano- tas. Gausiu naują uniformą, antsiuvus... Kas galėjo pagal- Stuporo ištiktas Silvijus Vilkelis netikėtai atsikosti, su- voti, kad aš, mažaraštis iš kaimo, atskleisiu tokį kriminalą?! juda, rąžosi. Buvo sunku vykdyti slaptą užduotį „Versalyje“ – lankstytis prieš senį Soloveičiką, čiulbėti, meilintis ir net pasipiršti jo

44 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 bobai. Bet nepalūžau, ištvėriau, išlaukiau. Ar patys užsidė- Rafailas Volfas ir Sulimas Šešupskis atatupsti traukia- site antrankius, ar man teks uždėti? si, tamsoje virsta nematomais.

RAFAILAS VOLFAS: Vilkeli, susimildamas! EPILOGAS

SILVIJUS VILKELIS: Na, užteks! XX a. 4-ojo dešimtmečio pabaigos karališkasis Versalis. Rūmų pašonėje – kavinės šurmulys. Skamba RAFAILAS VOLFAS: Kam taip skubėti? Juk turi būti nerūpestinga prancūzų kalba. Viename iš boksų sėdi ir kita išeitis. Silvijus Vilkelis ir išsipusčiusi, sužydėjusi it sprogs- tanti seksbomba Taisa Soloveičikienė – krūtim žin- SILVIJUS VILKELIS: Kokia išeitis? danti kūdikį madona. Vis arčiau jos linkstantis Silvi- jus Vilkelis deklamuoja eiles. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ji visada yra. SILVIJUS VILKELIS: RAFAILAS VOLFAS: Matote, pone Vilkeli, čia Kiek daug žydėjimo, nėra vienareikšmis dalykas. Juk tai smulkmė šalia Kiek atkaklaus, kantraus laukimo! kitų mūsų darbų. Štai pažvelkite pro langą – kieno Palaiminti žiedai, tai dešimtmečių triūsas? Kurie nuo tuščiažydžių priešų gina.

SILVIJUS VILKELIS: Kieno? TAISA SOLOVEIČIKIENĖ: Tu man vis pataikauji, jaunasis drauge. Bet išties, tuščia jų, tų popierėlių, tos RAFAILAS VOLFAS: Kiekvienas atsakys: dėdės Vol- prikeverzotos popieriaus skiautelės, – puikus šį pava- fo. Viskas aplinkui – pono Šešupskio. Ir čia, ir ten – ve- sarį žydėjimas Versalyje! Po tuoktuvių taip lengva vėl lionio Soloveičiko. meilės šalyje kvėpuoti! Tikra būties lengvybė...

SILVIJUS VILKELIS: Bet nuo šiol – jau Engelmano. SILVIJUS VILKELIS: Taip, mieloji Taisa, stačiai kaip mano tėviškėje. RAFAILAS VOLFAS: Koks, kita vertus, skirtumas: vakar – Šešupskio, dabar – Engelmano, rytoj – Volfo, TAISA SOLOVEIČIKIENĖ: Silvijau, esi ne kaime, poryt – niekieno, užporyt – vėl Soloveičiko. patrauk šalin tą rasotą bokalą. Pone „Volfsonai“, vietoj žirnių verčiau paragaukite Nouveau Monde... Liberté de SULIMAS ŠEŠUPSKIS: O gal jūs, pareigūne, mus conscience... Tai labai subtilu. paleisite? Taisa Soloveičikienė ima koketiškai maitinti Sil- SILVIJUS VILKELIS: Paleisiu?! vijų Vilkelį. Visa gerkle plyšauja Soloveičikienės ir „Volfsono“ kūdikis. Gretimame bokse, šalia kikenan- RAFAILAS VOLFAS: Gal gražiuoju susitarsim? čių kokočių, glaudžiasi Rafailas Volfas ir Sulimas Še- šupskis. Raukydamiesi studijuoja meniu. SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Draugiškai, tyliai, ramiai, prie bokaliuko. Juk tai Soloveičiko, Volfo, Engelmano RAFAILAS VOLFAS: ir visų pamėgtas alutis. Fondu aux Raisins, Crème de Gruyere ir Fromage à tar- tiner... Aš turbūt niekada gyvenime prie jų nepriprasiu.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 45 SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Nenusišnekėk, Rafailai, pu- Pasigirsta gundantis „lakštingalos“ „Hmm...“ pos, žirniai, miežiai ir alus šiame gyvenime dar ne vis- kas. Ir, susimildamas, nesišvaistyk čia kaip anąkart savo NAUMAS ENGELMANAS: ...Jau vakar, užvakar, suklastotais lettre de change, mes ne turčiai. veik prieš metus paragavau to tavo naujojo. Nebepilk daugiau Naumui, – Crottin de Chavignol čia netinka. RAFAILAS VOLFAS: Vekseliai... Popiergaliai... Dė- dės Abelio receptų nuoplaišos... Širdį suspaudžia pa- „Lakštingala“ nesiliauja gundžiusi Naumo Engel- galvojus, kiek jiems visko liko: ir grakštūs buteliai, ir mano. talpūs katilai, ir kaminas, ir bravoras, ir laisvė, ir... NAUMAS ENGELMANAS: Patrauk gi jį kuo to- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Neaimanuok, svarbiausia – liau nuo manęs! – nepakenčiu to smirdančio Foru- rami sąžinė. me d’Ambert .

Sulimas Šešupskis ir Rafailas Volfas užsiverčia sklidi- „Lakštingala“ vėl gundomai sučiulba. nas taures. Raukosi, tačiau išgeria. NAUMAS ENGELMANAS: ...Abeli, atstok pa- RAFAILAS VOLFAS: Taip, jų sąžinė rami iki koktu- galiau su tuo savo alum. Taip, taip, sutinku ir pa- mo… Ir mano dviratis ten liko, pastatytas prie „Versalio“. siduodu: tos išgelbėtos kelių šimtmečių tradicijos, tos mūsų giminės receptūros paslaptys, tos kruopš- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Bobiškas. čiai atrinktos medžiagos, tas juvelyriškas jų dermės tikslumas... Ir, Abeli, meldžiu, nesižnaibyk – esame RAFAILAS VOLFAS: Ką pasakei? viešoje vietoje, nesvarbu, kad ji mūsų.

SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ar aš?! Dar geidulingiau čiulba Abelio Soloveičiko lakštin- gala, Naumas Engelmanas nenutrūkstamai kikena. RAFAILAS VOFAS: Pakartok, ką pasakei apie mano Estrados fone, lengvabūdiškai purškiant fontanams, dviratį! atsiranda vis daugiau ir daugiau besiglėbesčiuojančių porų šešėlių, tarp kurių ir Volfo, Šešupskio, Solovei- SULIMAS ŠEŠUPSKIS: Ką girdėjai. čikienės, Vilkelio figūros. Kurtinantis Naumo Engel- mano ir Abelio Soloveičiko čiulbesys įsilieja į Versalio Versalio kavinės bokse hipnotizuojamai sučiulba kavinėje akordeonu grojamą melodiją. Abelio Soloveičiko šešėlis. Moters rūbais vilkintis iš- puoselėtų manierų Naumas Engelmanas, rūkydamas PABAIGA ploną cigaretę, muistosi ir maivosi.

NAUMAS ENGELMANAS: ...Ne, kad ir kaip no- rėtum atsidėkoti už receptėlio kamputį, išplėšą iš Taisos, aš šioje tavo skylėje nenoriu Fondu aux Rai- sins. Ir kiek man reikės kartoti, jei jau mane čia atsi- tempei, Crème de Gruyere nebesiūlyk. Aš jo niekada nepamėgsiu.

46 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Kristina Stančienė

Velnias ir angelas dabar ir senovėje...

pie lietuvių tapybos klasiką Augustiną Savicką, pasaulio matymas, bet ir transcendentinis, simbolinis A2009 m. gegužės 12 d. šventusį 90 metų jubiliejų, atvaizdas. atrodo, viskas jau seniai „iškalbėta“, taikliausi epitetai Savicko kūrybai ir anksčiau, ir dabar būdingą „senovės“ surasti... Tačiau jubiliejinė paroda „Senojo tapytojo ilgesį „išduoda“ orių damų, išsipusčiusių bajorų, kilmingų dienoraštis“, veikusi Savicko paveikslų galerijoje gegu- didikų nostalgiški portretai: „Atsisveikinimas“, 2009, „Dvi žės 12–birželio 14 d., įtikino, kad atpažįstama, tačiau senoviškos damos“, 2007, „Raudona vakaro saulė“, 2008, gerokai pakitusi dailininko raiška vis dar neprarado „Žalia dama“, 2008, „Karalienė“, 2007. meninės „intrigos“. Žinoma, interpretuoti ją, remian- Atrodytų, viskas paprasta – tapytojas ilgisi belle tis charizmatiškos asmenybės bruožais, memuaruose epoque, būto–nebūto, nepaprasto, tauraus gyvenimo, atskleistais dramatiškais potyriais ir autoironiškais kas- įkūnydamas tai autentiškos patirties nuotrupomis, dienybės rutinos atpasakojimais, būtų kur kas lengviau. romantiškomis vizijomis. „Realybės“ dvelksmo nau- Tačiau menininko kūryba ir šiandien kalba „pati už jausiuose tapytojo kūriniuose nedaug. Čia galėtume save“, ją narstyti įdomu ir kaip autonomišką reiškinį, sa- paminėti drobę „Pianistė“, priskirtiną portreto žanrui vitą mikropasaulį, sklidiną unikalių sugestijų. Gerokai (2009), ir kompoziciją „Apmąstymai“ (2008), kur mar- plačiau Savicko kūryba netrukus bus pristatyta sostinės gaspalviame kambaryje meditatyvia poza sustingusi parodų ir konferencijų centre LITEXPO vyksiančioje jauna moteris. Kiti kūriniai – simbolinės, metaforiš- tarptautinėje meno galerijų mugėje „ARTVILNIUS‘09“ kos kompozicijos. Aišku, tai ne tik nostalgija, bet ir (liepos 8–12 d.) ir didelėje jubiliejinėje dailininko paro- kryptingas pamėgtų motyvų plėtojimas. Paradoksalu: doje Vilniaus rotušėje rugsėjį. Liepą pasirodys ir nauja nors vaizduojami objektai nesusiję su nūdiena, emoci- knyga su pastaraisiais dešimtmečiais Maestro nutapytų jos labai artimos dabarties žmogaus savijautai. Gal tai paveikslų reprodukcijomis ir dienoraščio fragmentais. esminis postmodernybės ilgesys – šaknų ieškojimas? Naujausios drobės liudija ne tik menininko gy- Paveikslų sandara dažniausiai paprasta – viena ar ke- vybingumą, vitališką prigimtį, bet ir manieros kaitą. lios didelės frontalios figūros sąlygiškame ar realistiškai Daugelis iš jų šviesesni negu ankstesnieji. Geometrines apibendrintame fone. „Veiksmo“ beveik nėra – veikėjai konstrukcijas, ekspresiją, išraiškingą juodą kontūrą, tiesiog rymo ir skvarbiai žvelgia į mus. Tai ne portreti- konstruktyvias spalvų plokštumas sušvelnina minkštos niai atvaizdai, nors tapytojas lakoniškai ir taikliai kuria formos, prigesintų spalvų deriniai. Užtat kitų drobių jų bruožus, pabrėžia individualumą. Greičiau – simbo- spalvos žėri tarsi viduramžių bažnyčių vitražai, pulsuo- linės figūros, kur svarbu ne tapatybė, bet įtaigi aliuzija ja lyg gyva materija. Tai ne tik dekoratyvus, sąlygiškas į praeitį.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 47 mis, galima teigti, kad tai bene transcenden- tiškiausia krikščionybės dogmų variacija vi- soje meno istorijoje, o kartu – itin atsieti nuo tikrovės, sustingę savyje, neperprantami pa- vidalai. „Atvirkštinė“ perspektyva, schema- tiškas, sąlyginis vaizdavimas ne tik iliustruo- ja krikščioniškuosius postulatus, bet ir keri rūsčia įtaiga, byloja apie neperžengiamą ribą tarp sakraliojo ir „profaniškojo“ pasaulio. Savickas stengiasi tą statišką transcendenciją išjudinti, įpūsti jai „žemiškos“ gyvybės... Ge- ras to pavyzdys – paveikslas „Dvi moterys“ (2008), kur pirmame plane vaizduojamai romiai moters figūrai antrina kiek tolėliau įkomponuotas ekspresyvus kitos siluetas. Tarsi netikėtai atgiję ikonų ar monumenta- liosios tapybos pavidalai. Kompozicija „Pora“ (2007) patraukia ne tik dramatiškais tamsių ir šviesių spalvų kontrastais, gaivališka, ekspresyvia, grubo- ka figūrų „lipdyba“, bet ir požiūriu į seną kaip pasaulis gėrio ir blogio temą. Spalvomis perteikiamą simbolinę šviesą skleidžiantis angelas ir prie jo besiglaudžiantis tamsybių gaivalas – velnias tarsi pabrėžia tradicinę šių pradų skirtį. Tačiau paveikslo veikėjai ironiš- Augustinas Savickas. Žalia dama. 2008. Drbė, aliejus.100x80 kai suvienijami – jiedu kartu gurkšnoja, su- sidaužia taurėmis, tarsi sakydami, kad vienas Vienas didžiųjų Augustino Savicko įkvėpimo šal- be kito negali egzistuoti, nes abu vienas kitą papildo. tinių buvo ir tebėra lietuvių liaudies skulptūra. Bet Skaistus angelo švytėjimas galbūt yra apgaulingas, klai- parodoje „Senojo tapytojo dienoraštis“ ypač gerai dinantis – tai užuomina apie pamatinių sąvokų sąlygiš- atsiskleidė ir jo santykis su Bizantijos menu. Figūros kumą, pasaulio sandaros reliatyvumą. Ironija, abejonė monumentalios, tokios didelės, kad „netelpa“ drobė- pakylėtus, neretai idealizuotus tapybos motyvus paį- je, alkūnėmis, viršugalviu remiasi į paveikslo kraštus, vairina egzistencinėmis nuotaikomis, trivialiais veikėjų grasindamos išardyti rėmus, „išeiti“ už jų. Bizantijos santykiais, „buitiška“ atmosfera. freskų, mozaikų šventuosius jos primena ne tik fronta- Augustinas Savickas – kaip reta tolerantiškas, pla- lumu, rūsčia rimtimi, bet net ir tam tikromis detalėmis, taus akiračio menininkas. Nei jo asmenybės, nei kūry- bruožais (stambios gobtuvų klostės, juodu kontūru pa- bos mito nereikia kurti specialiai, kurstant visuomenės ryškinti veidai, ypač – didžiulės hipnotizuojančios akys susidomėjimą. Nes jis – tikra lietuvių dailės legenda. kompozicijose „Moteriškas pokalbis“, 2008, „Joninės“, Tai aksioma, kurios svarumui pagrįsti nereikia jokių 2008, „Šventasis žmogus“, 2009, „Dvi moterys“, 2008). įrodymų... Apie Bizantijos dailę kalbant bendriausiomis sąvoko-

48 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Augustinas Savickas Dvi moterys 2008. Drb., al. 89x116

Augustinas Savickas Tyla. 2007 Dr., al. 90x100 Linas KATINAS. Be pa- vadinimo. Iš parodos „68. Ir ačiū Dievui“ ga- lerijoje „Meno niša“.

Lino Katino kūryba gaivališka ir tradicinės ekspresyvios lietuvių tapybos kontekste gana neįprasta – abstrahuota formos ir turinio atžvilgiu, kal- banti mitinėmis, kosmogoniškomis sąvokomis, žongliruojanti pamatinėmis pasaulio sandaros opozicijomis ir kartu paradoksaliai asmeniška. Linas Katinas stengiasi peržengti įprastų tapybos kanonų, gero skonio rėmus. Provokuoja, didesnį dėmesį skirdamas ne paveikslų užbaigtumui, dailumui ar plastinei didaktikai, bet „chuliganiškiems“ išsišokimams, eksperimentams, kūrybiniam nerimui. Vidmanto Ilčiuko reprod. Eglė Juocevičiūtė

Nacionalinė dailės galerija praeities neneigs ir neslėps

ai, kaip suvokiame savo praeitį, daug pasako apie konkursą, vykusį 1966 m., laimėję tuomet dar visai jau- Tmūsų šiandieną ir yra svarbu ateičiai. Ilgai lauk- ni architektai Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius. ta Nacionalinė dailės galerija taps moderniosios Lie- Beje, 1967 m. buvo atidaryti Dailės parodų rūmai (ar- tuvos kultūros filtru. Daugybės eksponatų talpykla, chitektas V. E. Čekanauskas) – modernios internacio- tyrimų centras, informacijos centras su biblioteka ir nalinio stiliaus ekspozicinės erdvės pavyzdys. Tai padė- mediateka – visai tai leidžia jai diegti naują muzieji- jo patobulinti pirminį Revoliucijos muziejaus projektą. nę politiką. Šiai institucijai teko ir priedermė formuoti Ne architektūriniais terminais kalbant, pastatas sufor- Lietuvos moderniosios dailės sampratą, nes muzieji- muotas iš aštuonių baltų kubų2, uždėtų ant stiklinio co- niame lygmenyje ji nėra susiklosčiusi, o bendroji nuo- kolio, darančio svetingumo įspūdį. Pakilę laiptais į pir- voka paremta tik moksline akademine literatūra ir kūri- mąją ekspozicijų salę, įeiname į akliną, dirbtine šviesa nių reprodukcijomis. Normaliomis sąlygomis, t.y. gilias užlietą, nuo konkretaus laiko ir vietos izoliuotą erdvę. muziejines tradicijas turinčiose šalyse, teorinis diskursas Dienos šviesa, į pastato viduryje esančią laiptinę sklin- būna antrinis, jis dekonstruoja ar net kvestionuoja mu- danti per du kupolus, sustiprina „delokacijos“ įspūdį. ziejaus pateiktą įvaizdį. Lietuvoje pirmąją muziejinę mo- Kaip būdinga daugeliui istorinio profilio muziejų, sa- derniosios dailės kolekciją išvysime tik dabar – Naciona- lės suprojektuotos taip, kad lankytojai, eidami per jas, linė dailės galerija atidaroma 2009 m. birželio 20 dieną. pakiltų į trečią aukštą ir, perėję galeriją, nusileistų iki Kai bus suvoktas, pasvertas ir apmąstytas jos kuratorių kilnojamųjų parodų salės arba, apžiūrėję ekspoziciją, pateiktasis požiūris, teoretikams teks susikaupti jo to- išeitų į vestibiulį. Taigi suteikiama galimybė chronolo- bulinimui ar net paneigimui. giškai išdėstyti istorinę ekspoziciją, kad lankytojai ne- Neginčytina, kad muziejui kaip diskursui1 ypatin- pasiklystų nei muziejuje, nei savo svarstymuose. Tačiau gą reikšmę turi architektūra, nes ji padeda arba kliudo kiekviena salė kartu ir autonomiška, nes jos yra skirtin- skleisti muziejaus tekstą. Šiame straipsnyje, dar nežino- guose lygiuose, nuo kitų salių jas skiria laiptai3. dama, kokia bus Nacionalinės dailės galerijos politika, Revoliucijos muziejus veikė vienuolika metų. 1991 m. norėčiau panagrinėti naujojo kultūros centro architektū- pastatas buvo atiduotas Lietuvos dailės muziejui. Šiek rą ir jos kontekstus, pasvarstyti, kaip buvo pasielgta su so- tiek jį paremontavus, 1993 m. atidaryta Nacionalinė vietmečio paveldu, vilnietiškąjį NDG variantą palyginti galerija, tačiau 1999-aisiais teko ją uždaryti dėl prastos su kitų postkomunistinių šalių panašiais projektais. pastato būklės. Architektūrologo Rimanto Buivydo tei- Nacionalinė dailės galerija įsikūrė 1980 m. atidaryto gimu, tai vienas iškiliausių mūsų architektūros kūrinių, Revoliucijos muziejaus pastate. Jį suprojektavo atvirą jam būdinga intelektualiai kondensuoto sudėtingumo

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 49 ir paprastumo simbiozė4. Tiesa, architektūros tyrinėto- jungia atskirose salėse pristatomus, bet moderniosios jas Vaidas Petrulis teigia, kad sudėtingas stačiakampių dailės istorijoje persidengiančius laikotarpius. Pastato ir linijų žaismas įspūdingiau atrodo brėžiniuose, nes struktūra siūlo kolekciją išdėstyti chronologiškai, tai techninis statybų brokas, skurdus medžiagų pasirin- padės iš atskirų gabalėlių sudėlioti vientisą Lietuvos kimas neleido tinkamai realizuoti projekto5. Pirminė moderniosios dailės mozaiką. pastato paskirtis ir sovietų valdžios palankumas (archi- Vertėtų atkreipti dėmesį, kad erdvė, į kurią patenka- tektai, projektavę Revoliucijos muziejų, buvo įvertinti me, vos įėję pro galerijos duris, yra su žemomis, sovie- aukštais apdovanojimais), uždėjo tam tikrą antspaudą tinio standarto lubomis, suskaidyta daugybės atrami- ir šio statinio daug kas apskritai nelaiko architektūros nių stulpų. Ji nėra jauki ir nenuteikia labai pakiliai, o tai paveldu. Menininkai irgi ilgai priešinosi pasiūlymui rizikinga, ypač žinant, kaip greitai pajuntamas „muzie- jame įkurti Nacionalinę dailės galeriją, tokiai svarbiai jinis nuovargis“6. Ši erdvė bene labiausiai primena, kad kultūrinei institucijai jie ieškojo geresnės vietos, buvo pastatas yra sovietmečio paveldas. nusižiūrėję Valdovų rūmus, Lukiškių aikštę, buvusią Naujai pastatyta laikinųjų parodų salė užima daugiau „Tiesos“ spaustuvę Maironio gatvėje (tai keistokas pa- kaip 1000 kv. metrų. Čia, kaip ir senajame pastate, pa- sirinkimas, nes ideologiniu atžvilgiu šio pastato „aura“ naudojamos laiptinių ir parodinių erdvių jungimo ga- sovietmečiu buvo dar niūresnė, negu palyginti trumpai limybės – prieš nusileisdami laiptais į laikinąją parodą, veikusio Revoliucijos muziejaus) ir kt. Nacionalinės galime apžvelgti ją iš viršaus. Įspūdingi ir itin aktyvūs dailės galerijos koncepcija, užduotys ir galimybės 1999– architektūriniai elementai – kūginiai, futuristinę estetiką 2001 m. buvo karštai aptarinėjamos tiek konferencijose, primenantys stoglangiai išsklaido dienos šviesą po visą tiek žiniasklaidoje. 2002 m. Nacionalinės dailės galerijos salės plotą. Langus galima iš dalies uždengti, jei ekspo- koncepcija buvo patvirtinta, 2003 m. – išrinktas rekons- natams kenktų per stiprus apšvietimas. Erdvi, šviesi salė trukcijos projektas, 2004 m. prasidėjo rekonstrukcijos ir su ryškiomis detalėmis suprojektuota kaip kontrastas išplėtimo darbai. Kalbos apie galeriją tada visiškai nuti- Baravyko estetikai. Pirmosios dvi parodos – jau atida- lo, nebuvo nagrinėjami nei projekto, nei paties pastato rytoji „Spalvų ir garsų dialogai. M. K. Čiurlionio ir am- pliusai ir minusai. Dabar, kai Nacionalinė dailės galerija žininkų kūryba“ ir po jos vyksianti „Šaltojo karo metų jau atidaryta, galima konstatuoti, kad į pastatą buvo pa- modernizmas. Menas ir dizainas: 1940–1975“ – turėtų žvelgta kaip į galerijos kolekcijos dalį, o jo pertvarkymai pateisinti tokį sumanymą, nes estetiškai pabrėžiama, iš dalies vadintini „restauracija“. kad, apžiūrėję nuolatinę ekspoziciją ir susipažinę su Galerijos rekonstrukcijos konkursą laimėję architek- Lietuvos daile, lankytojai galės šioje salėje pažvelgti į tai Audrius Bučas, Gintaras Kuginis ir Darius Čaplins- kitą – tarptautinį – kontekstą. kas stengėsi išsaugoti Baravyko ir Vieliaus architektū- Dar vienas galerijos komplekso elementas, kontrastin- ros stilių, tačiau reikėjo gerokai praplėsti ekspozicijų gas pagrindinių rūmų nuosaikiam funkcionalumui, – iš erdves ir saugyklas. Buvo pagilinti rūsiai: požeminėje metalo konstrukcijų sumontuoti du pastatai-ekranai, 3,5 tūkst. kv. metrų užimančioje dalyje įkurtos meno kuriuose įsikurs galerijos administracija ir Šiuolaiki- saugyklos ir techninės patalpos. Pirmame aukšte, sti- nės dailės informacijos centras. Apvalūs langai plieno kliniame cokolyje, įrengta multifunkcinė erdvė, konfe- ir stiklo sienose primena akytą korį. Tai tarsi aliuzija rencijų salė, kavinė. į monitoriaus vaizdo taškus. Pastatų sienomis elektro- Išlaikyta senojo pastato struktūra: laiptinės, antrojo niniame skyde „bėgs“ parodų ir renginių anonsai. Ant ir trečiojo aukštų ekspozicijų salės išliko tokių pat tū- vieno pastato bėgančios eilutės bus matyti iš Konstitu- rių, su neužmaskuotais atraminiais elementais. Nebuvo cijos prospekto, ant kito – nuo Neries krantinės. Nau- užmūrytos pradiniame projekte sumanytos angos eks- jieji pastatai estetiniu požiūriu labai praturtino ilgą pozicijų sales skiriančiose sienose – tai sąlygiškai ap- laiką buvusį gana nykų vaizdą iš tuometinės Ukmer-

50 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 gės gatvės pusės. 6 laipsnių kampu pasvirę, 25 metrų ilgio, 15 metrų aukščio ir tik 3 metrų pločio statiniai estetiniu požiūriu yra pateisinami, tačiau vis tiek sunku suprasti, kodėl galerijos administracija ir kuratoriai pa- smerkė save ir ateinančias kartas darbui „koridoriuose“ su nevarstomais langais? Prie skubotų statybų ir skandalų dėl nuolatinio bro- ko pripratę žurnalistai ieškojo priekabių ir baigtoje renovuoti galerijoje. Tačiau NDG direktorė Lolita Ja- blonskienė juos nuliūdino, paaiškinusi, kad tai viduti- nės kokybės renovacija, atlikta turint vidutiniškas gali- mybes, taigi nėra nei lėšų švaistymo, nei netesybų, t.y. projekte numatytų, bet neįgyvendintų dalykų. Ką Nacionalinės dailės galerijos pastato istorija ir re- novacija sako apie dabartinės kultūros santykį su praei- timi? Pabandysiu į tai pažvelgti traumatofilijos ir trau- matofobijos aspektais, pasiskolinusi lenkų kuratoriaus Piotro Piotrowskio7 įdomų suskirstymą. Požiūris į pa- veldą, susijusį su negatyviais istorijos faktais, gali būti traumatofobiškas, kai bandoma atsikratyti traumos, neigiant praeitį, domintis tik dabartimi ir ateitimi, arba gali būti traumatofiliškas – tokiu atveju paveldas nėra paneigiamas, jis analizuojamas šiandienos perspek- tyvoje. Traumatofiliška pozicija yra svarbi, norint su- prasti istorinę kultūros raidą, ji sustiprina ir kultūros tapatumą. Piotrowskis teigia, kad šiuolaikinio meno muziejų bumas, pastarąjį dešimtmetį apėmęs Vakarų Europą, beveik nepalietė Rytų ir Vidurio Europos, kur plėto- jama arši laisvosios rinkos ekonomika ir neoliberalūs politikai nėra linkę remti kultūrinių projektų. Ap- žvelgdamas stambiausius pastarojo meto postkomu- nistinių šalių moderniojo ir šiuolaikinio meno muzie- jus ar jų projektus, Piotrowskis pasirinko Bukarešto Nacionalinį šiuolaikinio meno muziejų (MNAC), ati- darytą 2004 m., Talino meno muziejų KUMU, atidary- tą 2006 m., Vilniaus Nacionalinę dailės galeriją (tada ji buvo dar neatidaryta) ir projektuojamą Varšuvos Mo- derniojo meno muziejų. Pasak kuratoriaus, labiausiai traumatofobiškas yra Bukarešto MNAC, o traumatofi- liškiausias – Talino KUMU, Vilniaus galerija yra tarp jų, bet vis dėlto arčiau KUMU, o kokią vietą užims Var- Nacionalinės dailės galerijos interjero fragmentai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 51 šuvos MOMA, dar neturinti nei kolekcijos, nei pastato, Kitas traumatofiliškumo požymis – požiūris į pas- būtų pats laikas apsispręsti. tatą, kuriame įsikūrė galerija. Kad Baravyko ir Vieliaus Bukarešto MNAC įsikūrė Parlamento rūmuose, pra- suprojektuoto Revoliucijos muziejaus erdvinė struktū- dėtuose statyti dar Nicolae Ceausesçu laikais – 1984 m., ra beveik nepakeista ir atsargiai pritaikyta moderniojo viename didžiausių administracijos pastatų pasaulyje. Jo meno ekspozicijai, rodo šio projekto modernistinį uni- statybos „surijo“ daugybę bankrutuojančios valstybės versalumą ir tuo verta žavėtis. O kad renovuojant ne- lėšų ir nušlavė nuo žemės paviršiaus didelę Bukarešto buvo suardyta „okupantų užsakyto“ pastato struktūra, centro dalį. Daugeliui rumunų šis pastatas yra skaudžios rodo traumatofilišką galerijos kūrėjų poziciją. Nuspren- socialistinės praeities, patirtų traumų simbolis. MNAC dę išmūryti naujas sienas, tiek statybininkai, tiek kura- vykstančių parodų tikslas – panaikinti slogius prisimini- toriai būtų palengvinę savo užduotį, gal net sukūrę įdo- mus, susijusius su šiuo pastatu, todėl dėmesys sutelktas mesnių erdvių, tačiau būtų sudarkę autorinį Baravyko ir į šiuolaikinį meną, į dabartį ir ateitį. Tuo šis muziejus, Vieliaus kūrinį – vieną iš nedaugelio vėlyvojo sovietme- Piotrowskio manymu, ir yra traumatofobiškas. čio muziejų architektūros pavyzdžių Lietuvoje. Talino KUMU, įsikūręs naujame pastate už miesto, Pastato renovacija praeities nepaneigė ir nepaslėpė. pasak Piotrowskio, yra traumatofiliškos pakraipos, nes Naujos komplekso dalys sudaro kontrastą pagrindi- Estijoje gyvavo ir nepriklausoma dailė, o socialistinis niam pastatui ne nustelbdamos jį, bet papildydamos ir realizmas buvo suprantamas kaip primestas okupantų išryškindamos. Vadinasi, kūrybinis dialogas įmanomas ir jam aršiai priešintasi. Formuodami nuolatinę mo- ir su sovietiniu paveldu. derniosios dailės ekspoziciją, kuratoriai įtraukė į ją ir socrealizmo metodu sukurtų darbų. Tai sukėlė daug diskusijų, tačiau KUMU laikosi nuostatos, kad nei tuo- 1 Mieke Bal, The Discourse of the Museum, in: Reesa Greenberg, Bruce W. Fer- metinės nepriklausomos, nei šiuolaikinės dailės ypa- guson, and Sandy Nairne, eds. Thinking about Exhibitions. London and tumų negalėsime teisingai suprasti, nematydami šalia New York: Routledge, 1996, pp. 201–218 socialistinio realizmo kūrinių. 2 1966 m. projekte kubų buvo dešimt, tad galutiniame projekte pirminė idėja Piotrowskis teigė, kad Nacionalinės dailės gale- buvo apkarpyta. Projektą galima pamatyti: Darius Linartas, Sovietinio laiko- rijos Vilniuje kolekcija taip pat yra traumatofiliško tarpio architektūros raidos apžvalga, prieiga internete: http://www.tpa.vgtu. pobūdžio, nes sudaryta ir iš nepriklausomos, ir iš lt/upload/urban_zur/5_linartas_39-47_urbanistika%20ir%20arch_33_1_ oficialiosios dailės. Pridurčiau, kad siekdami parodyti 2009.pdf kuo platesnius Lietuvos dailės istorijos kontekstus, ga- 3 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija nurodo, kad LSSR revoliucijos muziejus lerijos kuratoriai neapsiribojo vertingiausiais pirmųjų kaupė ir tyrė revoliucinio judėjimo nuo 1863 m., LKP veiklos, sovietinių par- lietuvių dailės parodų dalyvių, Kauno meno mokyklos, tizanų kovų, pokario „klasių kovos“ ir kitų reiškinių istorijos medžiagą. ARS grupės, tyliojo modernizmo, šiuolaikinio meno 4 Rimantas Buivydas, Architektas Gediminas Baravykas: kūrybos pulsas, kūrėjų darbais. Galerijoje šalia jų išvysime ir XX a. Vilnius: Archiforma, 2000, nr. 28. pradžios, ir tarpukario Vilniaus, ir išeivijos dailininkų, 5 Vaidas Petrulis, Sovietmečio visuomeninių pastatų architektūra Lietuvoje: stilis- ir net socrealistinius kūrinius. Pasak Lolitos Jablons- tinė raida ir sociokultūriniai kontekstai: daktaro disertacijos santrauka, Vytauto kienės, nors salių erdvės suskirstytos laikinomis sie- Didžiojo universitetas, Architektūros ir konstrukcijų institutas, p. 32. nelėmis, bet socrealizmo dailei skirtos salės nuspręsta 6 Friedrich Waidacher, Bendrosios muzeologijos metmenys, Vilnius: Lietuvos neskaidyti, pabrėžiant meno kūrinių suvokimui reika- nacionalinis muziejus, 2007, p. 176. lingą erdvės vientisumą, kaip tai daroma ir šiuolaikinio 7 Piotr Piotrowski, pranešimas Between traumatophobia and traumatophilia. meno salėje. Įdomu, kad galerijoje pristatomas ir lenkų Museums in East-Central Europe after 1989 seminare su Claire Bishop “1968- okupuoto Vilniaus dailės paveldas. Taip praplečiamas 1989”/ Tania Bruguera “Consummated Revolution”, Varšuva, 2008-07-28–30. okupacijos (traumos) analizės laukas.

52 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Kęstutis ŠAPOKA

Neries krantinės žaizdos

vairiose Neries pakrantės vietose pastatytos trys Audringa visuomenės reakcija į skulptūras išryškino Įskulptūros – Mindaugo Navako „Dviaukštis“, Rober- paradoksalų dalyką – didžioji vilniečių dalis yra provincia- to Antinio (jaun.) „Puskalnis“ ir Vlado Urbanavičiaus li ir net reakcinga, o tai kardinaliai priešinga Vilniaus, kaip „Krantinės arka“ – sukėlė kaip niekad karštus ginčus, kultūriškai išprususio, atviro ir net kosmopolitiško mies- bet vis tiek susiformavo radikaliai neigiama visuome- to, įvaizdžiui. Keista, bet kartais atrodo, kad vadinamoji nės nuostata. Atrodo, skulptūrų pastatymo vietos tapo „provincija“ yra kur kas tolerantiškesnė ir įžvalgesnė. kraujuojančiomis Neries krantinės žaizdomis. Per skulptūrų pristatymą Kultflux platformoje Vladui Didžioji visuomenės dalis šias skulptūras, ypač Vla- Urbanavičiui užduotas klausimas „Ar jums pačiam jūsų do Urbanavičiaus, laiko „nemeniškomis“. „Krantinės skulptūra yra graži?“ puikiai iliustruoja pasipiktinusių arka“ buvo dar nebaigta statyti, o miestiečiai jau pikti- žmonių mąstymą. Mindaugo Navako replika, kad šios nosi, kad prie Neries dygsta surūdijęs vamzdis. skulptūros kalba ne apie grožį (t. y. ne apie paviršutinišką Nesigilindami į grynosios estetikos sritį, galėtume gražumą), bet apie tiesą, ko gero, dar labiau išryškina ato- sutikti su ministru pirmininku Andrium Kubilium, kad trūkį tarp rimtojo meno ir plačiosios visuomenės, tiksliau šios skulptūros sukėlė visais atžvilgiais vertingą disku- sakant – tarp skirtingų mąstymo paradigmų. siją. Pabandykime, nieko nesmerkdami, pasiaiškinti, Pasak Vlado Urbanavičiaus ir Roberto Antinio, keis- kiek šios skulptūros yra pavykusios estetiškai, vertinant čiausia tai, kad net griežčiausi sovietinės santvarkos kri- jas įvairiais aspektais. Pavyzdžiui, iš Mindaugo Navako tikai aršiai gina iš jos paveldėtas išraiškos priemones. Tai daugelis turbūt tikėjosi kokios nors grandiozinės skulp- verčia susimąstyti, kad visuomenės pasipiktinimo, t.y. dėl tūros, tokios provokuojančios kaip jo „Vilniaus sąsiuvi- skulptūrų kilusio konflikto, šaknys glūdi ne grožio, ne es- niai“. Bet autorius pasirinko „kameriškesnį“ variantą, tetikos lygmenyje, bet psichikos gelmėse ir išduoda „nea- be to, vargu ar miesto valdžia būtų leidusi tokį „įžūlų“ pibrėžtos būsenos“ baimę. Tiesa, daliai vyresniosios kar- akibrokštą (beje, jis atrodytų, ko gero, net mažiau pro- tos žmonių neapibrėžta būsena siejasi su vienokiomis, o vokuojantis). O subtilus, bet kandus „dolmenas“, ironi- „naujiesiems lietuviams“ – su visai kitokiomis fobijomis. zuojantis tiek mūsų susigalvotos pagoniškos praeities Sovietmečio žaizdos išoriškai galbūt ir apgydytos, už- ar priešingai – modernių „dangoraižių“ didybę, tiek maskuotos, pavyzdžiui, pašalinti beveik visi totalitarizmo sovietinių ir pseudotautinių herojų pompastiką, valdi- paminklai, išskyrus per stebuklą dar neišmontuotas Ža- ninkams nepasirodė toks nepriimtinas. liojo tilto skulptūras, bet psichologinės traumos toli gražu Vis dėlto, net ir atsižvelgiant į labai kontroversiškas nėra įveiktos. Ir pasireiškia jos paradoksaliai, nes daugelis interpretacijas, tenka pripažinti, kad šios skulptūros (iš)gyvenusių toje epochoje tam tikru atžvilgiu liko nuo estetiškai yra vieni labiausiai vykusių kūrinių Vilniaus jos priklausomi (gerai žinomas reiškinys, kai auka tampa viešosiose erdvėse antrosios nepriklausomybės metais. psichologiškai priklausoma nuo prievartautojo).

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 53 Estetikos požiūriu tarsi visiškai nekaltos, šiuolaikinio meno klasikai priskirtinos skulptūros prie Neries, net ir vietos atžvilgiu, atrodytų, niekam nekliūnančios (nebent šalia esančių „prabangių“, „prestižinių“ apartamentų sa- vininkams, mat jie nesupranta, kad žinomo menininko skulptūra šios vietos vertę gali kada nors dar labiau padi- dinti), staiga tampa nepriimtinos, nes nepateikia hierar- chiškai aiškių, ideologiškai sukramtytų ir suvirškintų tiesų. Todėl žiūrovai yra priversti mąstyti patys, o daugelis to jau ne(be)sugeba. Apžiūrinėjant tokią skulptūrą reikia stengtis suprasti ne tik, kas ji yra ir kodėl stovi būtent čia, bet ir koks yra pats vertintojas. Šis klausimas dažniausiai ypač nema- lonus savimi patenkintam praeiviui, nes užgauna jo ego. Ko gero, šių trijų skulptūrų esmė – pozityvus povei- kis ne tik grožio (platesne prasme – estetikos), bet ir demokratijos suvokimui. Tai toks menas, kuris nesie- kia ideologiškai užvaldyti ir sugniuždyti. Šių skulptūrų „žinia“ kur kas demokratiškesnė – ugdyti toleranciją, o svarbiausia – kūrybišką, ne prisitaikėlišką mąstymą. Gali pasirodyti, neva kaltinu visuomenę už tai, kad ji pareiškė savo nuomonę. Nieko niekuo nekaltinu, turbūt niekas čia ir nėra kaltas. Manyčiau, bet kokia visuomenės reakcija naudingesnė už abejingumą. Vadinasi, žmonės yra smalsūs, nori (beje ir deja, ne visada) žinoti, kas ir kodėl vyksta viešosiose erdvėse. Reikia tikėtis, kad tam tikri konfliktai ir diskusijos (šįsyk gal pernelyg karštos, net karingos) ne dar labiau pagilins prarają tarp dviejų mąstymo paradigmų, bet praplės interesų ratą, suprati- Mindaugas Navakas. Dviaukštis mą apie viešąsias miesto erdves. Žinoma, tai įvyks tada, kai aistros bent kiek aprims. Viliuosi, kad ši polemika Šią užmaskuotą priklausomybę rodo ir kaip grybai padės susimąstyti ir apie tai, ar labai praturtėja miestas, po lietaus dygstantys paminklai kunigaikščiams, ir kai viešąsias erdves okupuoja oficioziniai, užsakomieji, butaforiniai Valdovų rūmai… Išgalvotus sovietinius „iš viršaus“ nuleisti paminklai, butaforiniai rūmai. Ar jų herojus keičia vietiniai didžiavyriai, istorinės tiesos santykis su grožiu ir su tiesa nėra problemiškas? požiūriu dažniausiai taip pat išgalvoti. Taigi, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad monumentų prasmė radikaliai Į Kultūros barų klausimus apie naująsias skulptūras, su keičiasi, bet jų forma ir ideologinis svoris perimami iš jomis susijusią polemiką ir Vilniaus viešąsias erdves sutiko sovietmečio „įpaminklinimo“ tradicijos. atsakyti Vladas Urbanavičius ir Robertas Antinis (jaun.), Sovietinę atributiką keičia ideologiškai abstraktesni o Mindaugas Navakas pareiškė neturįs ką pridurti. ženklai, o stalininės ir chruščiovinės „neoklasikinės“ architektūros pompastiką – pseudoistorinis ir pseudo- Kęstutis Šapoka: Nesinori eskaluoti jau ir taip spau- tautinis patosas. doje nuvalkiotos temos, bet Jūsų „Krantinės arka“ vis dar

54 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 kursto visuomenės aistras. Ar pats galvojote apie tokio pavyko eksponuotis viešumoje. Ir kuratorius buvo ne iš pobūdžio provokaciją, ar rūpėjo vien „meno“ arba for- Lietuvos. Kvadrienalės biudžete buvo numatyta šiek tiek mos klausimai? lėšų skulptūrai pastatyti. Vladas Urbanavičius: Kai imuosi kokio nors projek- Labai aršios reakcijos nebuvo, nes skulptūrą visi to, apie tuos dalykus negalvoju, bent specialiai. Ieškau suprato kaip konkretaus renginio, parodos šurmulio galimybių. Labai svarbu skulptūros dydis. Viešosios dalį. Kvadrienalė mano skulptūrai tapo gera priedanga. erdvės traukia, nes tai, ką darau kur nors savo kieme Šiokio tokio murmėjimo būta, bet nepasitenkinimas ar eksponuoju parodose, gali būti pavadinta savotišku nebuvo liejamas labai piktai. Galėjau pasiteisinti ir tuo pasirengimu įgyvendinti kūrinį kitu masteliu. laikinumu. Man buvo svarbi pati galimybė įsiskverbti į Mūsų miestas, jo viešosios erdvės labai saugomos ir viešąją miesto erdvę. Buvo įdomu minimaliomis prie- tas saugojimas – kartais pakalbame su kolegomis – at- monėmis aktyviai veikti joje ir kad tas poveikis būtų rodo kiek liguistas. Dabar, kai projektas įgyvendintas, maksimalus, kartu nepažeidžiant miesto, neužtveriant trys objektai jau stovi, tokia reakcija – lyg patvirtini- kelių... Norėjosi kalbėtis su miestu. Statydamas „Sąra- mas, kad tas „saugojimas“ nėra iš piršto laužtas. „Sau- mą“ įgijau svarbios patirties. gojimas“, apsidraudimas būdingas ne tik institucijoms, Žinoma, visada tikiesi, kad atsiras ir daugiau gali- paveldo organizacijoms, bet ir platesnei visuomenei. mybių pabandyti. Tokia viltis dar ruseno, nes žinojau, Darydamas „Krantinės arką“ negalvojau, kad skulptūra kad artėja „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ me- sulauks tiek dėmesio. Tai lyg ir staigmena. tai. Visi tikėjomės, kad tais metais renginiai nebus tokie Už „Sąramą“, pastatytą priešais Vilniaus geležinkelio biurokratizuoti, taip liguistai prižiūrimi, kad galėsime stotį, gavote pagrindinį Lietuvos šiuolaikinės dailės pir- laisviau eksperimentuoti. mosios kvadrienalės (2005) prizą. Šis kūrinys artimas Ar projektui Neries krantinėje buvo keliami kokie nors „Arkai“, nes irgi veržliai įsibrauna į urbanistinę erdvę. formalūs reikalavimai dėl kūrinių pobūdžio ar dydžio? Ar „Sąrama“ sukėlė kokią nors visuomenės reakciją? Idėją statyti skulptūras pasufleravo „Menas neti- Mintyse ir ne mintyse vis vaikštau po Vilnių, senokai kėtose erdvėse“. Dalyvavau viename iš šio projekto traukia išmėginti savo plastinę patirtį miesto aplinkoje, renginių – Konstitucijos prospekte, sename apirusia- miesto masteliu. Bet miestas tokiems eksperimentams yra me „monolite“, kuriame sovietmečiu turėjo būti vieš- lyg ir uždrausta zona. „Sąramos“ priešistorė tokia: parašiau butis, prikabinau balionų. Galima sakyti, nuo to viskas projektą ir gavau valstybinę stipendiją. Tame projekte su- ir prasidėjo. VEKS atstovai pasiūlė patiems projektų formulavau užduotį – provokuojanti skulptūra senamies- dalyviams ieškoti viešųjų erdvių ir priežasčių jose ką tyje, nes senamiestis – jau suformuota vieta, neįsileidžianti nors parodyti. Neries krantinė ir pati upė pasirinkta intervencijų. Bet manau, kad tai išgalvota. Daug kas galėtų neatsitiktinai. Tai labai gyva ir kartu užmiršta erdvė, jame atsirasti, nebūtinai pastovūs dalykai, bet kokie nors be to, ji jau suformuota. Kur nors mieste pastatyti kokį laikini eksperimentai – tikrai. nors objektą, nesvarbu, laikiną ar ne, sudėtinga dėl „Sąrama“ turėjo finansinį pagrindą ir taip sutapo, kad komunikacijų, požeminių tinklų. Krantinė yra svarbi buvo rengiama kvadrienalė, numatytos viešosios erdvės, miestui vieta, nors seniai tvarkyta, yranti, bet viskas čia kuriose galima rodyti meną – ir pačioje Geležinkelio jau nusistovėję, nėra komunikacijų – nereikia jokio pa- stotyje, ir priešais stotį... Vyko minikonkursas, ir man ta pildomo darbo. Labai tinkama vieta skulptūrai – geras vieta priešais stotį pasirodė įdomi. Svarsčiau: jei nesugal- matomumas, pėsčiųjų zona. vosiu formalios priežasties įsitraukti į kokį nors platesnį Menotyrininkė Elona Lubytė, kuravusi panašų pro- renginį, negausiu leidimo skulptūrai, kad ir laikinai, sta- jektą, kai Nerimi „plaukiojo“ Navako sukurta didžiulė tyti, nes ir miesto savivaldybė, ir paveldo departamentas gulbė, Mazūro „Laivas/augalas“, sudėliojo aiškesnę kon- budriai saugo viešąsias erdves. Su kvadrienalės paroda cepciją ir atsirado skulptūrų Neries krantinėje idėja.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 55 teisingas, tikras, reikia laiko. Jis išgrynina ir atveria. Žinoma, jau tada, kai bandė- me gauti leidimus, o ta proce- dūra buvo vilkinama, nujautėme būsimą visuomenės reakciją. Sa- vivaldybės tarybos svarstymuose jau ryškėjo tendencingas požiū- ris. Kita vertus, visada lauki gyvo kontakto. Ir pats sau turi daug ką išsiaiškinti. Apskritai daug dalykų, vyks- tančių gyvenime ir mene, pro- vokuoja. Į netikėtas, provokuo- jančias parodas vaikštau ne vieną kartą. Reikia laiko, kad gerai įsi- Vladas Urbanavičius. Krantinės arka žiūrėtum. Įspūdžiai keičiasi ir ne visada būna viskas iš karto aišku. Buvo atrinkti penki projektai ir padalyti į dvi dalis – per- Ne visada viską iš karto priimu, būna, kad kūriniai at- nai turėjo būti pastatytos trys skulptūros [Roberto Antinio siskleidžia vėliau. Nebūtinai šitai taikau ir savo skulp- „Puskalnis“, Mindaugo Navako „Dviaukštis“ ir Vlado Ur- tūrai. banavičiaus „Krantinės arka“ – K.Š.], o šiais – kitos dvi [Pe- Šiaip visa tai yra įdomi patirtis, tik nustebau, kad tro Mazūro ir Gedimino Akstino – K.Š.]. Bet prasidėjo kri- taip greitai sureaguota – vos ne skulptūros pastatymo zė, atsirado kitų kliuvinių... Pernai viso to dar nejautėme. rytą jau buvo pareikšta kategoriška ir „aiški“ nuomonė. Per skulptūrų pristatymą Kultflux platformoje kažkas Tai šiek tiek stebina. paklausė, ar Jums pačiam „graži“ ta skulptūra. Ar šiam Kaip apskritai vertinate Vilniaus viešųjų erdvių for- kūriniui svarbi grožio kategorija? Kaip apibūdintumėte mavimą, naujuosius paminklus? estetinę „Arkos“ funkciją? Kai buvo statomas paminklas Gediminui, archeolo- Vilniaus urbanistinė erdvė yra unikali, labai plastiš- gai iškasė didžiulę duobę tyrimams. Buvo atkastas vos ka ir norisi joje dalyvauti. Kūrinio formą, galima sakyti, ne Vilniaus pradžios grindinys. Šitie dalykai, senie- išprovokavo upės krantinė. „Krantinės arka“ – vamz- ji klodai – tikrai įspūdingi. Tas grindinys galėjo tapti dis turi formalią priežastį ir skulptūrai labai reikalingas pačiu geriausiu paminklu Gediminui. Viską reikėjo miesto fonas. Per skulptūrų pristatymą irgi kilo disku- įrengti taip, kad žmonės galėtų ten patekti ir pasižiū- sija, kad kūrinys „negražus“. Mano kolega Mindaugas rėti. Būtų buvusi rimta pretenzija į istorinį atminimą, Navakas teisus, sakydamas, kad mene svarbiausia ne bet viską ir vėl palaidojo, o ant viršaus pastatė banalią „grožis“, bet „teisybė“. Man yra gražu tai, kas yra teisin- skulptūrą. Manau, archeologinės atodangos kai kur ga- ga, kas gimsta natūraliai ir turi gyvenimiškąją priežas- lėtų būti paliktos – jos taptų prasmingais gyvosios isto- tį. Pavyzdžiui, natūralus geležies būvis – rūdyti. O tai, rijos paminklais. kas sumeluota, neišgyventa, gal ir gali paviršutiniškai Visos diskusijos, reakcija į „Krantinės arką“, sakyčiau, atrodyti tariamai gražiai, blizgėti, bet man asmeniškai nedaug nutolo nuo sovietmečio dvasios. Nors nebejau- tai nėra gražu, nes neteisinga. Be to, laikas daug ką pa- čiame spaudimo, bet tik tam tikrose ribose. Parodinis sako. Kad paaiškėtų, ar koks nors reiškinys, kūrinys yra gyvenimas, dalyvavimas projektuose užsienyje tikrai

56 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 yra laisvi, bet mūsų viešosios erdvės, kaip minėjau, „saugomos“. Paminklų staty- mas anksčiau buvo ideologizuotas, bet iš esmės nelabai kas tepasikeitė, nes pa- minklai statomi beveik tokie patys kaip sovietiniais laikais. Vienas iš tokių pavyz- džių – paminklas generolui Žemaičiui. Jei nežinočiau, kam jis pastatytas, pamany- čiau, kad likęs iš anų laikų – socrealizmo stilius, patosas, išgalvotas heroizmas, kuris nekvėpuoja tiesa. Dėkoju už pokalbį.

Kęstutis Šapoka: Minėjote, kad skulptūra „Puskalnis“ yra kontekstuali. Ar tikėjotės, kad Jūsų ir kitos skulptūros taps tokios daugiaprasmės, kokiomis jas pavertė keletą mėnesių trukęs tulžingas Robertas Antinis (jaun.). Puskalnis Kęstučio Šapokos nuotr. puolimas spaudoje, ypač internete? Robertas Antinis: Kūrinys turtėja, atsidūręs savo Viename interviu (knygoje „72 dailininkai apie dai- vietoje ir bėgant laikui. Aplink jį vyksta pokyčiai, jis ap- lę“) minėjote, kad skulptūra galės būti „lipdoma“ per auga man nežinomais sluoksniais, tampančiais istorija. atstumą. Galbūt ginčai, užvirę dėl skulptūrų prie Neries, Įvairios apnašos kartais stumteli kūrinį nenuspėjama tapo savotišku žiūrovų lipdymu per atstumą, kitaip ta- kryptimi, nepaisant mano užsibrėžtų siekių. Tas gyvas- riant, per skulptūras? Gal tai sukėlė Jums naujų kūrybi- tingumas – man nepavaldi vertybė. nių minčių? Nesekiau visų nuomonių apie šią mano skulptūrą, bet Pravartu patekti pas nepažįstamąjį – pabūti „šalia“, atsitiktinai išgirdau vienos seimūnės kalbą radijo laidoje. „tarp“ ar „už“. Suvokti atstumą tarp „kintančio“ ir „me- Ji lygino „Puskalnį“ su jos pamatytu kažkokiame kaime namo“, „nepaliečiamo“ ir „nematomo“. Įlįsti tarp skulp- (rungtyniaujantį su „Puskalniu“ savo vertingumu). Nema- toriaus smiliaus ir molio gabalo. Man priimtinas pasau- čiau aš to kaimiško kupsto, neabejoju, kad jis ypatingas, ta- lis su minkančiaisiais ir minkomaisiais. Jungtys vyksta čiau rimtai apsvarsčiau neišsemiamas kupstų galimybes ir švelniai ir šiurkščiai – žinant ir nesuvokiant. Kūrėjui įvairovę, slypinčią tiek juose, tiek apie juos. Taigi šalia mano kuriant kūrinį, kūriniui – kūrėją. Žiūrovas, tampantis kupsto išaugo dar vienas – seimūnės (bus jų ir daugiau). bendraautoriu, – tai irgi viena iš grandžių, o kūrinys Prisimenu vieną praeivį, senyvą inteligentą. Žiūrė- yra tarpininkas. damas į dar nebaigto „Puskalnio“ metalines konstruk- Dabar, atsidūręs prie „Puskalnio“, žiūriu pro jo ažū- cijas, stebėdamas, kaip darbininkai užpila jas žemė- rus į kitą upės krantą (atstumas tarp upės krantų man mis, pagyrė: „Gerai, kad šią skulptūrą konservuojate, atrodo šiek tiek pakitęs). Vaikštau viena ir kita upės užpilate.“ (Jis nežinojo, kad taip numatyta projekte.) krantine, stebiu, kaip „Puskalnis“ įsilieja į kintančias Darbininkams ir tam praeiviui juokais pasakiau: „Liks erdves. Gretinu jį su praeiviais, matau, kaip jis keičiasi bent pusė „Puskalnio“ neužkasto, pakibusio virš kran- dieną ir naktį. Pastebiu jo šešėlį, krintantį į upę. Žiūri- tinės, nematomo, bet gal esmingesnio.“ (Tačiau ne visi nėju „Puskalnio“ ažūrų įrėmintus dangaus lopinėlius. nutuokia apie puskalnių antrapuses.) Galvoju, kaip „Puskalnis“ keisis žiemą ir vėl sužaliuo-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 57 siantį pavasarį. Stengiuosi įžvelgti įvairias suvokėjo ga- jama) jam (suvokėjui). „Aukos lauke“ norėjau būti tik limybes: einant, stabtelėjus krantinėje, gatvėje, stovint tarpininkas tarp įvykio ir praeivių. Bet kai kurie pasi- ant tilto. Ir spėju, kad praeiviai pamatys tai, ko aš dar gedo konkretumo – pageidavo vertikalaus iliustraty- nežinau. vinio ženklo. Tai mąstymas, būdingas tiems laikams, Apaugti papildomomis prasmėmis – kiekvieno kūri- kai pagrindinė vertybė buvo deklaratyvumas. (Įdomu, nio likimas. Galbūt tos vulgarios prasmės, atmieštos kal- kai sovietmečio kritikai ima aršiai ginti atgyvenusią to tinimais dėl provokacijų ir pinigų iššvaistymo ilgainiui meto išraiškos priemonę.) Prisimenu „Aukos lauko“ (jei, žinoma, skulptūros nebus demontuotos) nubyrės ir atidarymą. Daugelis jautėsi sutrikę, klausinėjo: „O kur liks tik tos, kurias į „Puskalnį“ sudėjote Jūs? pati skulptūra?“ Nesuvokdami, kad ji yra (slypi) juose Vertinu naujas prasmes, nepavaldžias man (gal ir vi- pačiuose, kad iš lėto jie tampa jos bendraautoriais. sai man nežinomas). Galimybę kūriniui gyvuoti, būti Kaip vertinate savo kolegų – Vlado Urbanavičiaus ir savarankiškam. Patys kūriniai – tik įrankiai, nuorodos Mindaugo Navako – kūrinius šalia Neries? suvokėjui. Iš pradžių pamačiau vamzdžio piešinį. Mėginau nu- Mindaugo Navako ir Vlado Urbanavičiaus skulptū- spėti, svarsčiau, kuo jis taps. Žinojau – Vladas ramus rose galima įžiūrėti šiek tiek subtilios ironijos. Ar į savo žmogus, lakoniškas kūryboje. Buvo įdomu, kaip jo „Puskalnį“ jos irgi įliejote? mintys susilies su miestu. Pats objektas – nelaukta jo situacija (ar įsiterpi- Kai sumontavo darbą, nekantraudamas nuskubėjau mas) – kartais tampa nepasirengusio žiūrovo ironiza- į krantinę. Įvyko staigmena – piešinys tapo gyvastimi. vimu. Ironija slypi tarp medaus „laižytojo“ ir medaus Piešinio užuomina jau kaip realybė nuvingiavo upės „rijiko“. Pasirinkime, įvairovėje. Čia dalyvauja ir bi- link. Santūrus veiksmas, didingai kalbantis, be tuščia- tininkas, ir medaus mėgėjas. Skonis priklauso nuo jų žodžiavimo. Dingtelėjo mintis apie kūrėjo galią ir kū- abiejų. (Net ir neturinčiam liežuvio neatimta teisė sma- rinio paveikumą. Ženklas susiliejo su miestu. Vladas guriauti.) pavertė vamzdį meniniu įvykiu ir netikėtu iššūkiu. Jūsų sukurtas paminklas Kaune Romo Kalantos aukos Prisiminiau stebukladarį, kuriuo vieni tikėjo, kiti ne. vietai įamžinti yra vienas originaliausių ir sėkmingiau- Aš prisijungiu prie tikinčiųjų, prie tų, kurie gali patikė- sių skulptūros viešojoje erdvėje pavyzdžių mūsų šalyje. ti stebuklu, sukurtu menininko, ir man visai nesvarbu, Tačiau plačioji visuomenė laikosi priešingos nuomonės. kokiu būdu jis tai padarė. Kokia buvo reakcija į šį kūrinį? Vis galynėjasi, įveikia, nustebina tvirtuolis Mindau- Kiekvieną kuriamą objektą derinu su konkrečia si- gas Navakas. Žiūriu į „Dviaukštį“, atsidūrusį medžių tuacija. Jį sieju (arba supriešinu) su konkrečia aplinka ir architektūros apsuptyje, – puošnu, turtinga, pakylė- (statau, guldau, kabinu, atremiu). Kartais ir mažiau pa- ta (jis ir galynėjasi, ir susilieja su aplinka, pasidavusia vykęs kūrinys sugeba įaugti į aplinką ir miestiečiams iš- Mindaugo kūrinio sugestijai). Skulptorius – dar kar- kart tampa savas. Būna, kad išsikovoja sau vietą bėgant tą nugalėtojas, praplėtęs erdvę, jis įsileidžia praeivius laikui. (Dalis visuomenės visada prieštarauja, kol laikas į savo „Dviaukštį“ ir pasakoja apie save, apie miestą. nulemia stabilesnę objekto būtį.) Miestiečiai laikosi Tarsi dosnus šeimininkas priima svečius. Jei svečias savo išankstinės sampratos. Tačiau jaunesni ir intelek- jautrus ir atviras, jo laukia atlygis – galimybė pamatyti tualesni, net jei naujas kūrinys ir neatitika jų nuostatų, „Dviaukštyje“ dar vieną aukštą ir pasižvalgyti po skulp- ilgainiui sugeba pakeisti savo požiūrį ir randa kontaktą toriaus sutvertą pasaulį. Paviešėjęs visuose aukštuose, su dar negirdėta objekto kalba. suvokiau, kad „Dviaukštis“ yra „Abipusis“ (tos pusės Paradoksalu, tačiau tais atvejais, kai kūrinyje pa- turi retą savybę susilieti į vieną). liekama vietos pačiam žiūrovui, jis tarytum sutrinka. Reikalauja (iš skulptoriaus) to, kas skiriama (dovano- Ačiū už pokalbį.

58 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Lietuvos rusų dramos teatras Daiva Šabasevičienė Aleksandr Gribojedov. „Vargas dėl proto“ Režisierius – Jonas Vaitkus, Konservatyvumo scenografė, kostiumų dailininkė – Medilė Šiaulytytė, radikalumas Kompozitorius Arvydas Malcys Premjera 2009 m. balandžio 24 d.

usų dramos teatre statydamas Aleksandro Gribo- dar „neišnaudotas“ aktorius. Spektaklis tapo polifoni- Rjedovo „Vargą dėl proto“ režisierius Jonas Vaitkus nis, nes aktorių ansamblis kvėpuoja drąsiai, kartais net daug dėmesio skyrė ne tik dramaturgijai, bet ir ją nu- parodo agresyvią įsiaudrinusios visuomenės jėgą. Toks lėmusiai dvasinei kultūrai, socialiniam ir politiniam aktorių susiklausymas pastaruoju metu apskritai retas kontekstui. teatre. Skirtingi balsai tampa vienu garsu, viena tema, Spektaklis buvo kuriamas su režisieriui beveik nepa- viena partija. Iš to atsiranda kūrinio muzikalumas, ku- žįstama trupe naujoje erdvėje. Tačiau šis eksperimentas ris išprovokuoja ypatingą plastiką – choreografija čia savo apimtimi, veiksmingumu, personažų charakteriais ne atskira spektaklio dalis, bet minties, žodžio, balso tapo rimta teatrine naujiena. tęsinys. Personažai tampa čiulbančiais, ulbančiais, kry- Pasak rusų literatūros kritikų, Gribojedovas „retuša- puojančiais paukščiais, vabalais, gyviais, kurių šurmu- vo Rusijos nuodėmes ir jos grožį pavertė jos nuosavy- lys sukuria plastinį, garsinį ir vaizdinį spektaklio pieši- be“1. Spektaklio kūrėjai, neatmesdami pjesės „tautišku- nį. Gražiai besiliejantys tekstai antroje dalyje perauga į mo“, ją išlaisvino, ir ji suskambėjo universaliai. dainuojamų rečitatyvų ar šokio spektaklį. Ypač svarbūs Statydamas klasiką Vaitkus stengiasi atskleisti teksto, tampa personažų kostiumai. Toks apskritai yra Vait- ypač poetinio, grožį, todėl beveik nekupiūruoja net ir kaus teatras, taip jis mato visumą – paryškina individu- ilgiausių monologų, atsisako režisūros vingrybių, kad alybes, bet jų esmė nesikeičia – individai yra unifikuoti. tik tekstas būtų išgirstas. Šiandien, kai dramos teatrus Niekas nepasikeitė nuo pjesės parašymo laikų – žmo- baigia užkariauti abstrakti spektaklio kalba, Vaitkų nės yra tokie patys. Vaitkus netiki pasaulio atpirkimu. galima laikyti konservatyviu režisieriumi, nes drama- Jis tik diagnozuoja, kad išnaikinti visuomenės parazitus turgo žodžio jis nepaverčia vien surežisuotu simboliu taip pat utopiška kaip ir tarakonus. Režisieriui svarbu ar metafora, taupant spektaklio fizinį laiką, kai kurios parodyti žiūrovams, kas vyksta iš tikrųjų. scenos tiesiog paliekamos literatūrinėmis. Gribojedovas šią pjesę pradėjo rašyti, paveiktas sapno, Režisierius, tarytum niekur neskubėdamas, įkaiti- kurį susapnavo Persijoje2. Vaitkus, sapnams skiriantis ypač na tekstą, kad priartėtų prie jam būdingo režisūrinio daug dėmesio, „Vargą dėl proto“ irgi pradeda sapnu. Ta- braižo: tarp banguojančios kūrinio tekstūros aktoriai čiau netrukus paaiškėja, kad sapnas realesnis už tikrovę. tampa ryškiausiais temų ir prasmių nešėjais. „Vargas Ribą tarp jų režisierius tiesiog panaikina, ir daro tai jau, dėl proto“ – irgi ryškus aktorinis spektaklis viso lietuvių kelintame spektaklyje (ryškiausias pavyzdys – Fiodoro teatro kontekste. Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, Spektaklyje vaidina dvidešimt šeši aktoriai ir jis tapo 2005). Nors „Vargas dėl proto“ laikomas socialine poli- trupės pajėgumo lakmusu. Čia išsiskleidė ne vienas tine satyra („Politikos pozicija“, – taip šį kūrinį apibū-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 59 bojedovas – labai protingas.“3 O kritikai, rašydami net apie garsaus XIX a. rusų aktoriaus Michailo Ščepkino vaidybą, pabrėžė, kad jis „nesuprato savo vaidmens“4. Novopolskio Čiackis, bandydamas atsilaikyti prieš pa- skalas ir gandus, atsistoja ant rankų, lengvai tarsi akro- batas nueina prie scenos portalo ir ilgai stebi gandone- šių panoptikumą stovėdamas ant galvos. Vaitkus kūrinį perskaitė savaip ir rado atsakymą, kodėl Čiackis niekur neišvažiuoja, o lieka atgailaujan- čios Sofijos glėbyje. Vaitkui nesvarbu, koks Čiackio protas. Jis palieka atvirą finalą ne spręsdamas kryžia- žodį, o teigdamas, kad mąstantys žmonės yra atsidūrę Vargas dėl proto. Režisierius – Jonas VAITKUS. aklavietėje. „Aukštuomenė“ taip įsišėlo, kad pavienio Čiackis – Valentinas NOVOPOLSKIS žmogaus sprendimų ne tik nepaisoma, bet jie tiesiog neįmanomi. dino George‘as Gordonas Byronas), žvelgiant šių dienų Vaitkaus ir Novopolskio Čiackis – baironiškai roman- akimis, tai greičiau psichologinė komedija, skirta kovai tiškas žmogus. Spektaklį jis tarytum perskelia į dvi dalis: su biurokratais. Čia ir yra pagrindinė pjesės šiuolaikiš- liaudiškai realistinę ir romantinę. Realistinė forma išryš- kumo korta. Todėl idėjinis spektaklio sluoksnis ne tik kina socialines, politines kūrinio temas, šiuolaikiškumą ir dygus, ryškus, akivaizdus, bet ir aktualus, o spektaklio istoriją. Pasaulėžiūros akcentai Vaitkui neįdomūs, Čiackį protagonistas Čiackis (Valentinas Novopolskis) kapi- jis pavertė šiuolaikiniu žmogumi, kuris daugiau stebi, negu tuliuoja prieš savo jausmus – niekur neišvyksta ir lie- veikia. Ir ši asmens drama spektaklyje tampa visuotine. Tai ka su Sofija (Aleksandra Metalnikova). Nuo politinio ne tik individo ir aplinkos – tiek visuomenės, tiek mies- skepticizmo Vaitkus pereina prie politinio realizmo, to (beje, Gribojedovo pjesėje vaizduojama Maskva dar šiek tiek koreguoja siužetą ir personažų metamorfozės nebuvo Rusijos sostinė) – kontrastas, bet ir inertiškos tampa pagrindiniu spektaklio varikliu. Pagrindinių he- sąmonės susidūrimas su naujoviškai mąstančiu žmo- rojų išgyvenimų atomazga finale yra netikėta, nes šią gumi. Šios dvi skirtingos žmonių „veislės“ visais laikais retai statomą Gribojedovo pjesę daug kas vertino už yra nesutaikomos varžovės. Vaitkus nedaro komedijos optimizmą, tai ypač pabrėždavo dekabristai. Ši pjesė iš to, kad išsigimęs, įtarus, gandų, apkalbų ir auklėjimo lengvai pasiduoda ir pilietiniam patosui, bet Vaitkus dogmų pritvinkęs miestas (visuomenė) dvasiškai suga- šių akcentų atsisako. Tai nulemia ne vien režisieriaus dino Sofiją. Jos tėvas Famusovas – ryškus naujo įtakin- pozicija, bet ir Čiackio vaidmuo. Mąstantis, savo perso- go socialinio sluoksnio atstovas. Spektaklyje jiedu yra nažą puikiai perpratęs Valentinas Novopolskis padeda ne tik dviejų skirtingų kartų, bet ir visiškai skirtingų Vaitkui pagrįsti tokį netikėtą finalą. Spektaklis tuo ir pasaulėjautų atstovai. Gribojedovas trečiajame veiksme ypatingas, kad režisierius leido atskiras scenas užbaigti ypač pabrėžia šių dviejų pasaulių susidūrimą. Spek- patiems aktoriams. Todėl klasikinis, poetinis, sudėtin- taklyje vyksta ne tik puota Famusovo namuose, bet gas tekstas skamba šiuolaikiškai, neatrodo archajiškas, ir spektaklio „puota“: Vaitkaus režisūrinis realizmas tolimas, antikvarinis. čia toks ryškus, kad visi sceniniai komponentai (sce- Aleksandras Puškinas laiške Piotrui Viazemskiui novaizdis, kostiumai, muzika, apšvietimas) atsiduria rašė: „Skaičiau aš Čiackį – daug proto ir juoko eilėse, tik teatre įmanomoje metaforiškoje ir veiksmingoje bet visa komedija neturi nei plano, nei pagrindinės lini- erdvėje. Vaitkus šio spektaklio „karuselę“ įsuka lėtai, jos, nei tiesos. Čiackis nėra protingas žmogus, bet Gri- bet ji netrūkčioja, kaip kartais pasitaiko šio režisieriaus

60 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 kūryboje. Jis tai daro, kad nesužalotų Gribojedovo pje- ną sudėtingiausių spektaklio vaidmenų. Jis triumfuoja sės antiveiksminio klodo, nesuardytų psichologinio kartu su savo „proginiais didikais“ ir „svečiais iš kai- personažų lauko. Visi sprendimai yra pagrįsti, atitinka mo“, išdidžiai kuria „tobulumo“ aureolę, kol viskas ima dramaturgo nurodytas potekstes. Tai ne atsitiktiniai ir subliūkšta. Šuoliai nuo patoso prie sarkazmo kaip tik žaidimai, į kuriuos leidžiasi atraktyvų teatrą kuriantys ir kuria spektaklio dramaturgiją. režisieriai, drąsiai toldami nuo kūrinio. Puotos metu Natalija (Jevgenija Rusakova) ir Platonas (Vladimi- priešprieša tarp „rūdijančios“ visuomenės ir demokra- ras Dorondovas) – miesčionių porelė, kuriai vienas tiškai nusiteikusio individo pasiekia aukščiausią įtam- vargas (ne veltui Gribojedovas pavadino juos Gori- pą. Spektaklio kulminacija nejuokinga, greičiau dra- čiais) dėl sąnarių. matiška, net tragiška. Zagoreckis (Eduardas Murašovas) – mielas žilas „Trečiaeilius veidus“ puikiai suvaidino visas teatro gribojedoviškas senukas. Kai jo klausia: „Ar žinai, kad kolektyvas. Net nedidukai vaidmenys pulsuoja gyvybe Čiackis iš proto išsikraustė?“ Zagoreckis atsako: „Taip, ir iškart įsimena (kaip antai Dukra, puikiai suvaidinta atsimenu, sakė.“ Jį galima vadinti spektaklio „atmos- Nijolės Kazlauskaitės). Ypač faktūriški Kunigaikščiai fera“, komišku visuomenės veidrodžiu. O Vladimiras Tugouchovskiai (Liuda Gnatenko ir Dmitrijus Deni- Jefremovas (Repetilovas) – viso spektaklio pažiba. Ak- siukas), Grafienė močiutė (Inga Maškarina). toriui nereikia rėkti, jo intonacijos nepaprastai išraiš- Skalozubas (Vladimiras Serovas) spektaklyje cha- kingos, jis tiki tuo, ką sako, ir tuo gyvena. rakterizuoja pragmatišką kariškio idiotizmą – pakeltu Gribojedovo pjesėje scenos keičiasi, nesukurda- tonu žarstomos tuščios frazės, lėkšti juokeliai skirti as- mos visumos efekto. Tačiau „Vargas dėl proto“ tampa meninei karjerai sutvirtinti. Kaip sakė Gribojedovas, patrauklus ir sceniškas, nes Vaitkus išryškina Gri- „vienam sveikai mąstančiam žmogui tenka 25 kvailiai“. bojedovo satyrą, kurioje apstu keistenybių ir kapri- Kas gali paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, Sofija iki pat ato- zų. Satyriški personažai atspindi ne tik įpročius, bet mazgos myli kvailį, o ne tą, kuris protingas? ir buitį. Įsižiūrėjęs į kiekvieną personažą, pripažįsti, Šiam spektakliui būtina partnerystė, antraip atsirastų kad tai tikri gyvenimo originalai. Todėl šiame spek- monologinės properšos. Taip neatsitinka, nes aktoriai taklyje juokas kyla visai netikėtose vietose ir dažnam neleidžia sau saviveiklos, o jos daugėja lietuvių teatre, skirtingu metu. Visi Maskvos „parketinio gyvenimo“ vis labiau pataikaujančiame žiūrovams. Viena vertus, sluoksniai (aukštuomenė) spektaklyje turi savo atsto- gerai, kad aktoriai neleidžia sau per daug improvizuo- vus, gyvus, tarsi iš akies luptus. Tai nepaslanki, bet iš- ti, antra vertus, jie tarsi bijo praplėsti vaidmenų rėmus. raiškinga, ryški, tapybiška panorama, kuriai gyvybės Toks yra geros aktorės Aleksandros Metalnikovos su- suteikia ir Medilės Šiaulytytės ištapyti kostiumai. Gri- kurtas Sofijos vaidmuo, tik norisi, kad ji elgtųsi drąsiau. bojedovą galima traktuoti ir buitiškai, tačiau dailinin- Viačeslavo Lukjanovo Molčialinas per daug tylus, o kė, pasitelkdama detales, charakterizuoja ne buitį, bet išdavystės scenoje kalba taip tyliai, kad ji beveik pra- individus. Centre – sodo pavėsinė, skirta intymiems puola. Kai Čiackis sako Sofijai: „Greičiau, nualpkite!“ susitikimams. Šiaulytytės scenovaizdis suardo įprastą (kaip ji nualpo sužinojusi, kad Molčialinas nukrito nuo Rusų dramos teatro erdvę – avanscena pažeminta, pri- arklio), pritrūksta šmaikštumo, nors pjesėje jo yra su artinta prie žiūrovų, joje vyksta subtiliausi personažų kaupu, ypač paskutinėje Molčialino scenoje su Lizanka atsivėrimai, atsiskleidžia jų ydos, įpročiai ir papročiai. (Anžela Bizunovič). Tarnaitės Lizankos paveikslas įtai- Atsiranda tiltas tarp scenos ir žiūrovų salės. Režisierius gus, tačiau kai kuriose, ypač pirmosiose, scenose akto- tai išnaudoja, paversdamas Čiackį ne tik literatūriniu rei pritrūksta balso jėgos. Vienas ryškiausių spektaklio herojumi, bet ir realiu veiksmo stebėtoju, jo vertinto- akcentų yra Aleksandro Agarkovo Famusovas. Akto- ju. Susijaudinusiu liudytoju, bet ne teisėju. Čiackis sėdi rius puikiai valdo balsą, ir tai jam padėjo sukurti vie- pirmoje eilėje arba stebi „aukštuomenę“, prisiglaudęs

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 61 choreografinės kompozicijos turtingos, dėliojamos įvairiais planais – net už peršviečiamos uždangos ak- tyviai juda šešėliai. Jos tiksliai nusako žmonių nesusi- kalbėjimą. Choreografiška ir scena, kurioje supinama vyrų, persekiojančių moterį, grandinė: erotiškais jude- siais jie bando prisiglausti prie savo „aukos“. Vaitkus išnaudoja ir aktorių mimiką: Valentinas Krulikovskis Petrušką kuria vien plastika ir grimaso- mis, kurios pasako daugiau, negu kai kurių personažų beriami žodžiai. Kompozitorių Arvydą Malcį laikyčiau šio teatrinio sezono atradimu. Kiek balsų – tiek muzikos, ir, svar- „Vargas dėl proto“. Režisierius – Jonas VAITKUS. Spektaklio scena biausia, ji parašyta tarytum užsakius pačiam Griboje- D.Matviejevo nuotr. dovui, kuris dar pirmoje remarkoje rašo: „Girdėti forte- pijono ir fleitos garsai.“ Fleitos temą jis skiria Čiackiui, prie žiūrovų salės sienos, ir tai rodo, kad sąlygiškumas ji skamba tuomet, kai jis kalba. Bet Malcio muzikinė čia yra tik tariamas. Režisierius, padedamas dailininkės, dramaturgija tokia aktyvi, kad padeda sukurti visus ir kuria griežtą meninį lauką ir kartu griauna visas sie- visokius personažus. Pavyzdžiui, švepluojanti Grafienės nas. Aplink monumentalią pavėsinę sukiojasi nerims- anūkė (Julija Krutko) laksto po sceną kaip cypianti nata, tančios sielos, o vaizdo projekcijoje tarp plikų medžių tarytum ją gaudytų muzikinis motyvas. Malcys jaučia skraidantys paukščiai sukuria niūrų, grėsmingą foną. ne tik personažų charakterius, bet ir jų ritmą – tokių Paprastumas, dorumas ir dvasinis aristokratizmas teatro kompozitorių turime vos keletą. įkūnytas Čiackio išvaizdoje. Jis ir Sofija išsiskiria iš kitų Statyti programinį kūrinį, nesistengiant persiversti personažų, kurių dauguma primena vabalus, drugelius, per galvą, o bandant įminti autoriaus mįslę, siekiant, vikšrus. Juos charakterizuoja ne tik kostiumai, ištapyti kad aktoriai vaidintų ne save, o personažą – šios ne- rankomis, bet ir audinių faktūros, pabrėžiančios perso- lengvos užduotys tapo Rusų dramos teatro kasdienybe. nažo specifiškumą. Aktoriai susitiko su Jonu Vaitkumi – didžiuoju protų „Vargas dėl proto“ – tai spektaklis, kuriame jude- provokatoriumi. Pasitraukęs iš kultūros politikos lau- sys yra ne papildoma priemonė veiksmui pagyvinti, ko, Vaitkus dirba su tais, kurie atviri profesiniams iššū- bet viena iš pagrindinių vaidmens kūrimo priemonių. kiams, o jo konservatyvumas šiandien skamba radika- Choreografė Ina Petrakova, ryškiausius darbus sukū- liau už įvairias radikalumo deklaracijas. rusi Laimos Adomaitienės jaunimo studijoje „Aglija“, su Vaitkumi sukūrė spektaklį spektaklyje, siekdami atskleisti tuos aktorius, kurie yra įdomūs, bet daž- 1 О.И. Сенковский, „Горе от ума“, комедия в четырех действиях, в стихах. niausiai beveik nematomi. Choreografija tapo jun- Сочинение А.С. Грибоедова // А.С. Грибоедов в русской критике: giamuoju spektaklio sandu, dažnai akcentuodama ir Сборник ст. / Сост., вступ. ст. и примеч. А.М. Гордина. – М.: Гослитиздат, logines prasmes. Pavyzdžiui, iki pasirodant Čiackiui, 1958, c. 93. aukštuomenė šoka nelyginant baletą. Į tokią aplin- 2 A.C. Грибоедов в воспоминаниях современников. M., 1929, с. 9. ką papuolusiam Čiackiui nereikia ypatingai stengtis, 3 И.И. Пушкин, Записки о Пушкине. Письма. M., 1956, c. 82. kad žiūrovai pajustų jo išskirtinumą. Kai Čiackis sėdi 4 И.В. Киреевский, „Горе от ума“ – на московском театре // А.С. tarp žiūrovų, o judantys, kretantys miesčionys gašliai Грибоедов в русской критике: Сборник ст. / Сост., вступ. ст. и примеч. stebeilijasi į jį, pajuntame jo autsaiderystę. Spektaklio А.М. Гордина. – М.: Гослитиздат, 1958, c. 70.

62 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Kęstutis ŠAPOKA

Migruojančios tapatybės

aroda „Kintančios tapatybės. (Šveicarijos) me- Dainius Liškevičius iš laiptinės ir rūsio perkraus- Pnas dabar“, ŠMC skaityklos atidarymas, „Atelier to daiktus į „Vartų“ galeriją, atkurdamas kažkada van Lieshout“ ir Dainiaus Liškevičiaus instaliacija ir kažkur vykusį veiksmą (iškylą). Perkraustymas „Vartų“ galerijoje – tokį „parodų rinkinį“ pasirinkau kruopščiai dokumentuojamas. Būtų puiku, jei bent ne todėl, kad taip „pigiau ir greičiau“, bet todėl, kad dalis Liškevičiaus videofilmų atsidurtų ŠMC skai- visos šios parodos ir įvykiai yra savaip susiję, tarsi tykloje. O „Atelier van Lieshout“ „Vartuose“ supro- būtų vieni kitų tęsiniai. ŠMC skaityklos (jos interje- jektuotas modernus „vergų miestas“ puikiai derėtų rą sukūrė architektų ir dizainerių grupė iš Amster- prie ideologinio „Kintančių tapatybių“ leitmotyvo. damo) atidarymas įdomus ir ideologiniu požiūriu, Įdomu, kad atsidūręs mūsų vietiniame kontekste, jis ir galimybe palyginti šiuolaikinį olandų dizainą su, netikėtai apnuogina ir pagrindinę neaiškiais moty- pavyzdžiui, „Atelier van Lieshout“ objektų funkcio- vais dangstomą Vilniaus valdovų rūmų idėją. nalumu ir konceptualumu. O Dainiaus Liškevičiaus Dainiaus Liškevičiaus projektas iš dalies taip pat projektas, panašiai kaip ir šveicarų paroda, gilinasi į yra susijęs (idėjos plotmėje) su gyvenamosios er- tapatybės transformacijas. dvės ir individo funkcijų „dizainu“, viešos ir priva- Visi šie projektai/parodos tiesiogiai ar simboliškai čios erdvės prasmių supainiojimu. O ŠMC skaitykla peržengia galerijos, kaip uždaros erdvės, ir apibrėžto sumanyta ne vien kaip tradicinė skaitymo vieta, laiko ribas, tarsi provokuodami tyčia juos sumaišyti, ne- bet ir kaip performatyvi erdvė, kurioje galėtų vykti silaikant griežtos ekspozicinių erdvių ar įvykių sekos. (ne)oficialūs, įvairesni, lankstesni projektai. Mobi- „Kintančios tapatybės“ neišsitenka vien ŠMC sa- lus, kintamas (ir kartu minimalistiškas) jos interje- lėse – kai kurios akcijos vyko kitose miesto vietose, ras, sukurtas Anouk Vogel, Johano Selbingo ir Barto pavyzdžiui, skverelyje prie P. Cvirkos paminklo Sa- Gudelmondo, pakeitė buvusį Valdo Ozarinsko „Info nas Kelleris rodė lėlių spektaklį pagal lietuvių pasiū- labą“ ir pretenduoja tapti aktyviu (meno kūriniu) lytas istorijas apie susidūrimus su policija. Kai kurie čia vyksiančių renginių, projektų dalyviu. kūriniai baigiami tik kokiu nors finaliniu veiksmu, ŠMC skaityklos atidarymas ideologiškai yra la- pavyzdžiui, suteikiama galimybė atidaryti sąskaitą bai teisingas (beje, žadama, kad įėjimas bus nemo- Georgo Kellerio banke, laikinai instaliuotame ŠMC kamas) ir logiškas žingsnis, nes meno centras turi didžiojoje salėje. ŠMC skaitykla tampa Jantine Wijn- rūpintis savo idėjų sklaida. Tam tikrai daliai meni- ja paskaitos/performanso apie Tedą Owensą arena, ninkų (ypač jaunų) skaitykla kaip susitikimų erdvė taigi ir projekto tęsiniu. neabejotinai svarbi. Be to, tai, kad skaitykla atida-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 63 ryta absurdo klestėjimo laikais, kai bibliotekoms dras- Šis filmas prašyte prašosi palyginamas su kito- tiškai mažinamos lėšos, o kultūros ministras pareiškia mis „kairiosiomis“ taktikomis. Pavyzdžiui, Rusijos „skaidrinsiąs“ (cenzūruosiąs?) knygų pirkimo politiką menininkas Dmitrijus Vilenskis su kolegomis filme arba paprašo nurodyti, „be kokios knygos Lietuva ne- „Perestroikos daina“, sukurtame antikinės tragedijos galėtų išgyventi“, yra daugiau negu simboliškas. stiliumi (giedantis choras ir t.t.), metaforiškai atku- Pagrindinis (didžiausias) – „Kintančių tapatybių“ ria 1991 m. rugpjūčio 21 d. įvykius Maskvoje, ir tai projektas irgi yra ideologiškai angažuotas, daugiau- iliustruoja kitokį kairįjį požiūrį. Rusijos menininkų sia gilinasi į ideologinius tapatybės aspektus. Sai- kairuoliškumas yra kur kas radikalesnis, daroma kingai kritikuoja neoliberalizmą, daugiausia sieja- išvada, kad visi – ir demokratai, ir komunistai, ir mą su amerikietiškąja kultūra, kuri, žinoma, yra ir bet kas kitas – yra vienodi demagogai. Tokia pozici- globalios masinės kultūros – kito parodos leitmoty- ja būdinga dabartinei Rusijai (o Elodie Pong filmas vo – generatorius. yra būdingas pavyzdys, kaip kairumą įsivaizduo- ŠMC salėse nemažai kūrinių gana tiesiogiai kal- ja vakariečiai) ir labiau primena anarchistinę arba ba apie terorizmą, apie „amerikietiškos svajonės“ nihilistinę laikyseną, nes kriminalizuotas Putino žlugimą (pavyzdžiui, huber.huber piešinių paprastu ir Medvedevo režimas nepalieka jokios erdvės nei pieštuku cikle „Baltos vėliavos“ JAV vėliava palie- (demokratiniam) dešiniajam, nei kairiajam mąsty- kama balta arba simboliškai „ištrinama“), kritikuoja mui. Šiuo atžvilgiu įdomu prisiminti mūsų kairįjį postkapitalistinę visuomenę. Ne tokios akivaizdžios menininką Redą Diržį ir pagarsėjusią jo „Art strike“ aliuzijos į pasaulio (istorijos, Vakarų ideologijos) bienalę. pabaigą – pavyzdžiui, Aleksandra Mir piešia di- Vienas meditatyviausių (irgi šiek tiek kairuoliš- džiulius žemėlapius „Šveicarija ir kitos salos“, Vidya kas) parodos kūrinių – Mediengruppe Bitnik „CCTV Gastaldon „psichodelinių“ piešinių cikle „iliustruo- vaizdų pėdsakas. Nematomas miestas“. Klaidžioja- ja“ „Aukso įrašą“ variniame paauksuotame diske – ma po miestą ir vaizdo signalų imtuvais gaudomi JAV 1977 m. į kosmosą išsiųstą „žinią“. (Amžinybei apsaugos kamerų vaizdai. Sužavi tai, kad paslaptis skirto įrašo turinys dabar, kai praėjo keli dešimtme- sukuriama iš nieko. čiai ir pasikeitė ideologinis pasaulio veidas, atrodo Iš pradžių Marco Bauerio ir Christine’os Abt pieši- absurdiškas.) nių ir tekstų instaliacija „Klaidos aureolė“ atrodo nie- Šioje parodoje galima aptikti net ir aiškiau išreikš- kuo neišsiskirianti, bet, kai labiau įsigilinau, ji trenkė tų „kairiųjų“ intencijų. Tai jau minėtas Sano Kellerio lyg žaibas. Čia atskleidžiama keturių iškilių Vokietijos lėlių spektaklis arba Elodie Pong filmas „Po imperi- protų asmeninė drama ir vokiečių tautos istorinė tra- jos“ – simbolinis Vakarų kultūros portretas. Pusiau gedija, apmąstomas totalitarizmo absurdas ir siaubas. vaidybiniu stiliumi nufilmuotas kūrinys prismaigs- XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje keturi didie- tytas aliuzijų į eklektišką, kakofonišką Vakarų (la- ji vokiečiai – Ernstas Jürgenas, Martinas Heidegge- biau amerikietišką) kultūrą, kuri praradusi tikėjimą ris, Carlas Schmittas ir Godfriedas Bennas kritikavo ir prasmę. Fabriko su rūkstančiais kaminais (kapi- Veimaro respublikos demokratiją ir palankiai sutiko talizmo metafora) fone šiuolaikiniai „herojai“ kuria naują nacionalsocialistinę tvarką. Instaliacijoje atsi- tragikomišką fantasmagoriją. Carlas Marxas disku- skleidžia intelektualinės minties paradoksai, kultūros tuoja su Marillyn Monroe, Batmanas ir Supermenas ir istorijos lūžiai. Ji pradedama juodai – pilkai – „ne- burkuoja meilės guolyje, Peliukas Mikis prisipažįsta krofiliškai“ nutapytu Šveicarijos ar Austrijos kalnų Elviui apsėstas (apsėsta) seksualinių perversijų ir t.t. vaizdeliu su trobele, šalia eksponuojama Friedricho Visas muzikinis videospektaklis gaubiamas melan- Nietzsche’s citata iš veikalo „Moralės genealogija“ choliškos nuotaikos. apie religinę judėjų sistemą ir iš jos išsirutuliojusią

64 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Iš parodos „Kintančios tapatybės. (Šveicarijos) menas dabar“ Šiuolaikinio meno centre

Andro Wekua „Mano motociklas tavo pelkė (11 ryto)“, 2008

Markuso Schinwaldo grafika Shiranos Shahbazi tapyba Georgo Gatsaso fotografija 2009

Georg Keller „Georg Keller Bank filialas“, 2009 Akvilės Anglickaitės nuotr. ŠMC skaitykloje

Atelier van Lieshout. Naujasis sportas. 2003.

Dainius Liškevičius. instaliacija vartų galerijoje Artnews nuotr.

Atelier van Lieshout. Naujasis sportas. 2004. Iš parodos Vartų galerijoje Artnews nuotr.

Alon Levin. Ekonominės minties istorija arba progreso vykdymas, 2006/2009. Iš parodos „Kintančios tapatybės. (Šveicarijos) menas dabar“, ŠMC Akvilės Anglickaitės nuotr. ŠMC skaitykloje

„ligotą“, „silpną“, „iškrypusią“, „mazochistinę“ krikš- kitą tiesą, bet taip neatsitinka, nes patiriame tik tai, kas čioniškąją mąstyseną. išoriška, paviršutiniška. Vis dėlto kūriniai palyginti ra- Lenkų menininkai Pawelas Althameris ir Arturas dikaliai, bet ne didaktiškai kalba apie tapatybės trans- Żmijewskis sukūrė seriją „dokumentinių“ filmų: Ar- formacijas. turas fiksavo, kaip Pawelas eksperimentuoja su vis kita narkotikų rūšimi, lankosi pas hipnotizuotojus, išbando *** narkozę… Filmai taip ir vadinasi – „LSD“, „Hašišas“, „Hipnozė“, „Stebuklingi grybukai“... Althameris elgiasi Nepaisant krizės (o gal net būtent dėl jos, esą suak- keistai, teigia, kad mato nematomus, girdi negirdimus tyvinančios dvasinius pradus) parodinis Vilniaus gyve- dalykus. Žiūrovai blaškosi tarp komedijos ir dramos nimas suintensyvėjo. Retai pasitaikydavo, kad būtum žanrų, nes Althamerio kliedesiai ir elgesys kartais iš priverstas rinktis iš kelių tuo pat metu vykstančių vie- tikrųjų atrodo juokingi, o kartais verčia susimąstyti nodai vertingų parodų ir dar kad buvo taip įdomu šį apie žmogaus prigimtį ir modernios civilizacijos vertę. procesą stebėti ir jį aprašyti. Žinoma, šio fakto nederėtų Užhipnotizuotas menininkas sugrįžta atgal į vaikystę mistifikuoti, nes tai tiesiog VEKS programos dalis. Kitu ir jį švelniai glamonėja motina. Kitas hipnotizuotojas atveju, net ir ekonominio klestėjimo laikais, parodinis paverčia jį pirmykščiu kariu, kuris šoka aplink „laužą“, gyvenimas, ko gero, būtų vangesnis. dainuoja, kalbasi su Dievu. Dabartinis intensyvumas tiesiog parodo, kokia turė- Ko gero, įdomiausia tai, kad visus filmus netikėtai tų būti normali ir įprasta vienos iš Europos valstybių sujungia tie patys pirmykštės sąmonės ir Dievo leitmo- sostinių kultūros kasdienybė. Tikėkimės, kad VEKS tyvai. Šie filmai yra tokie pat lėkšti, kiek ir gilūs. At- impulsai bus jaučiami ilgai, ir tai svarbiausia, ką gali rodo, menininkas tuoj patvirtins arba paneigs vieną ar duoti tokio pobūdžio projektai.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 65 Vilniaus miesto Vlada KALPOKAITĖ Oskaro Koršunovo teatras Anton Čechov. „Dėdė Vania“ Vertė Akvilė Melkūnaitė Čechovo gubernijos ir Motiejus Miškinis Režisierius – Eric Lacascade žemėlapiai Scenografas – Gintaras Makarevičius Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė Premjera 2009 m. balandžio 7 d.

atome skrituliukais pažymėtas kaimo sody- Šiame žemėlapyje specialiais ženklais pažymėti išny- Mbas, atstumas tarp jų toks, kad būtų patogu kę arba nykstantys objektai: miškai, sodai, kai kurios kaimyniškai užsukti arbatėlės, kad sutemus nebūtų sodybos ir daugybė neatpažįstamų objektų. baisu grįžti namo (šiose platumose temsta anksti, Dar matome detalius sodybų planus, kambarių lyja su griausmais, kamuoja baisūs karščiai ir ants- schemas, baldų, indų servizų, suknelių, švarkų, skry- toliai). Aplinkui plyti pamėkliški laukai – sako, ten bėlių eskizus. Ir dar – storiausi rietimai partitūrų... pūsta šienas, nekeista, kai tiek lietaus... Dar sako, kad Jose – skambiausios pauzių fugos, atsidūsėjimų sonatos valstiečių laukuose vyksta DARBAS. Žemėlapyje jis ir šiaip penklinių laukai, kur dailiai surašytos monolo- pavaizduotas kaip mitinis tolimųjų jūrų marių gyvū- gų, dialogų melodijos ir net remarkos. nas su trim galvom ir žvynais. Pavidalas, be abejo, Dulkės, vertėtų pastebėti, nuo šių turtų valomos simbolinis, bet kitaip jo nupiešti vis neprisirengia- gana kruopščiai. ma. Iš sodybų veda keisti keliai: nei tiesės, nei krei- vės, nei punktyrai, veikiau jie panašūs į natas – pri- Kam reikėjo lįsti į šį čechoviško kanono sandėliuką? mena trumpą muzikinį motyvą su daugybe pauzių. Juk ir be jokių metaforų aišku, kad kartų kartos litera- Kelių ar geležinkelių tinklas, sakytume, būdingas tik tūros tyrinėtojų, režisierių ir kitų interpretatorių gau- šiai gubernijai: iš sodybų tie keliai tarsi ir vingiuoja, sybę takelių į jį išvaikščiojo – vieni papildo aruodus, bet nežinia kodėl ima plonėti, smulkėja iki lašelių ir kiti gėrybių pasirenka. Treti užminuoja jo pamatus ir susigeria į pakelės dulkes. Tiesa, yra ir keletas pati- bando sprogdinti, bet dar nė vienam nepasisekė. Tad kimesnių, net išgrįstų – iki gubernijos centro ar kokio belieka susikalti asmeninę lentynėlę tarp begalės kitų, kito miestelio. Matome ir du kelius, kruopščiai nupieštus susirasti savą laikmetį, artimą regioną ir kartkartėmis raudonu tušu, ko gero, net su liniuote: vienas ryžtingai ją vis papildyti. veda tolyn iš žemėlapio į Paryžių, kitas – į Maskvą. Šis Neabejotina, kad Ericui Lacascade’ui (dėl jo pastaty- kažkodėl prasideda aklikeliu ir kas kelios varstos šako- to „Dėdės Vanios“ OK teatre ir yra visa ši įžanga) pui- jasi – didžiausia tikimybė, kad keleivis pasiklys, grįš at- kiai žinomas čechoviško kanono ir bandymų tą kanoną gal arba niekada taip ir neiškeliaus. Atidžiau pastudijavę griauti turinys. Daug metų rimtai studijuota, nuošir- žemėlapį surasime dar vieną anomaliją: šis kelias matyti džiai gilintasi į teoriją, ieškota ir praktinių atsakymų. pro kiekvienos sodybos langą, ypač gerai iš terasos ir iš Prancūzų režisierius, Oskaro Koršunovo teatre ėmęsis ten, kur gyventojai su svečiais susėda gerti arbatos. Vos ilgo darbo su viena įdomiausių ir originaliausių pasta- susėda – pamato kelią ir ilgesingai atsidūsta. rojo meto trupių, manau, viską žino apie Čechovo dra-

66 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 mose, jų žodžiuose ir net skyrybos ženkluose paslėptus vaidmenimis, su visuma, su režisieriaus pasiūlytomis „sielos archeologijos radinius“, „ypatingąsias jausmo spektaklio kūrimo aplinkybėmis – ko gero, rezultatą struktūras“ ir t.t. Nusimano apie garsiąsias pauzes ir labiausiai nulėmė būtent vidinės, kūrybinės komunika- kosmogonines jų funkcijas Čechovo pjesių visatoje, cijos slenksčiai. apie įvykius, kurie nekeičia situacijos, o tik patvirtina, Man atrodo, kad prancūzų režisierius, lietuvių ak- kad jokie pokyčiai neįmanomi, apie fantazijas ir nos- toriai ir trečias „posėdžio dalyvis“ – lietuvių publika talgiją kaip tos neįmanomybės priežastį ir pasekmę visiškai skirtingai suvokia šiuo atveju esmines sąvokas: vienu metu, apie tai, kad tokiame pasaulyje negali būti kas yra aktorinis ir režisūrinis teatras. Tie skirtumai vieno izoliuoto, prieš esamą tvarką sukilusio veikėjo, yra logiški, paveldėti, nulemti teatrinės ir kultūrinės nes svarbiausia čia yra grupinė, darniai išsiderinusi genetikos. Jie ir parodė, kad kiekvienas kūrinys labai visos prie stalo susėdusios genties savijauta. Tarki- priklauso nuo įvairių terpių, kontekstų ir kitų su DNR me, bet kurioje rimtesnėje Čechovo dramaturgijos susijusių dalykų, nesvarbu, ko viltųsi fenomenologai. studijoje akcentuojama: pati pjesių struktūra, dialogų Lacascade’as pasiūlė, jo manymu, aktorinę prigimtį kūrimo principas lemia, kad aktoriai privalo ne tiek labiausiai išlaisvinančias aplinkybes, pjesės kodą išgry- koncentruotis į savo personažą, kiek bandyti aprėpti nino iki tam tikros lygties, kone matematiškai aiškios visumą. Todėl Lacascade’o pageidavimas, kad visi re- psichologinės, emocinės, dinaminės schemos. Kaip peticijose dalyvaujantys aktoriai mokėtų ne tik savo, kone matomiausią, vos ne vienintelį vizualiai akivaizdų bet ir kolegų replikas, atrodo labai pagrįstas. Kaip ir režisūros įrankį pasitelkė erdvę, labai paprastai, be ypa- režisieriaus noras darsyk panardyti po filosofinius, tingų profesinių įmantrybių padalijo ją į konceptualius psichologinius, emocinius ir kitokius žmogaus sielos plotus, išvedžiojo mizanscenų kryptis, nubrėžė esminį slėpinius. Būtina paminėti ir laboratorinį spektaklio spektaklio vektorių nuo šoninių žiūrovų salės durų iki statymo principą – aktoriai drauge su režisieriumi il- avanscenos, kulisų link ir gilyn – nuo linijinio išsidės- gai gilinosi į tekstą, žaidė, klaidžiojo, ieškojo jo formų, tymo palei ilgą stalą iki beveik šachmatinės gardelės (ji turinio ir t.t. apima visą sceną ir nuveda prie galinės plokštumos, Žodžiu, buvo visos prielaidos tikėtis nebūtinai to- spektaklio finale atsiveriančios kaip „penktoji siena“). bulo, bet visais atžvilgiais gyvo meninio organizmo, Todėl paveikiausiu finalo elementu (aplenkiant tekstą – kvėpuojančio teatrinio „padaro“. Atrodo, tam tikru chrestomatinį Sonios himną stojiškai laikysenai) tam- atžvilgiu taip ir įvyko. Bet nei išankstinės aplinkybės, pa erdvinės proporcijos, formuojančios galingą figūros nei nusistatymai čia niekuo dėti, nors jų šiuo atveju ir plokštumos mastelių kontrastą. Su erdve sietina ir buvo (per)daug ir įvairių – pradedant nuo realioje ar laiko kategorija – ilga spektaklio pradžios scena prie iliuzinėje atmintyje įsitvirtinusio Eimunto Nekrošiaus stalo pavertė avansceną laukimo-užuomazgų-lūkes- spektaklio, kuris jau beveik virto tam tikru mitologi- čių-iliuzijų plotme. Tai įdomi čechoviškos pauzės pa- niu „idealiųjų prieštvaninių laikų“ provaizdžiu ir daro rafrazė. Be chrestomatinės šios pauzės funkcijos (apie poveikį net tiems, kurie anuometinio „Dėdės Vanios“ ištylimus esminius dalykus ir skambančias „stygas“), ji nematė, gal apie jį net neskaitė. Lacascade’o spektaklį įgauna dar vieną – tuščio laiko – reikšmę. Laikas tuš- bandoma palyginti ir su mūsų kultūros kontekste su- čias tol, kol į prasminę erdvę patenka visi elementai, siformavusiu „čechovišku kanonu“, ir su minėtu idealu visos psichologiškai geometrinės Čechovo figūros. Tik (o jis a priori yra galingesnis). Tokia situacija nėra nei tada laikas pajuda finalo link įtvirtindamas savo para- unikali, nei netikėta, o juo labiau nėra „alibi“. Tačiau ji doksaliai dvejopą prigimtį – jis ir tiesinis, ir cikliškas vis dėlto taip paveikė spektaklio suvokimą, kad negali- tuo pat metu. Tiesinis ir tarsi vienakryptis „vietiniame“ ma jos nutylėti. Turiu omeny ne tik komunikaciją tarp spektaklio laike ir absoliučiai ciklinis, nuolatos pasikar- scenos ir žiūrovų salės, bet ir aktorių santykį su savo tojantis pačios teatro prigimties, begalinių interpreta-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 67 meninėje tikrovėje, kur nėra aiškių koordinačių, ar kad pa- liktų dokumentą apie tai, kas išnyko kadaise. Meninė tikrovė, kuri toms schemoms suteiktų gyvybės, taip ir nesusikuria. Pradeda kilti schematiški siužeto ly- gmens klausimai: kodėl Želtu- chinas (Tomas Rinkūnas) kaž- ko tarsi tikisi iš Serebriakovų ir jaučia apmaudą dėl sesers Julijos (Aurelija Tamulytė), kodėl apskritai čia atsirado šie personažai iš ankstyvos Čechovo pjesės „Miškinis“, kurios jis pats nemėgo, kam „Dėdė Vania“. Režisierius – Eric LACASCADE. Spektaklio scena spektakliui reikalinga Orlovs- kio (Gediminas Girdvainis) ir cijų, be perstojo kylančių ir nusileidžiančių uždangų, jo sūnaus Fiodoro (Paulius Tamolė) santykių linija, o atverčiamų ir užverčiamų knygų kontekste. Julijos ir Fiodoro ar Julijos ir Sonios? Svarbiausia – Aktorių užduotis šiuo atveju, manyčiau, buvo įžengti kodėl Sonia tarsi myli Astrovą (Dainius Gavenonis), o į šias struktūras su visomis žmogiškosiomis ir profesi- jis dar labiau tarsi myli Jeleną Andrejevną (Irina Lavri- nėmis savybėmis, tiek užgyventomis anksčiau, tiek su- novič), nors gerokai stipriau ją niekina, ir kodėl Ivanas formuotomis analizuojant, improvizuojant, žaidžiant, Voinickis (Vaidotas Martinaitis), tik truputį mažiau ją dirbant ir fantazuojant „Dėdės Vanios“ ilgose repetici- niekinantis, vis dėlto jaučia jai aistrą, kuri visiškai nie- jose. Visas individualias kokybes turėtų vienyti kūrybos ko nereiškia nei jam pačiam, nei Astrovui, nei Jelenai bendrystė – tiek visiems bendras tekstas, erdvė, tam ti- Andrejevnai, nei Soniai, nei Serebriakovui (Arvydas kro rezultato, tikslo siekis, tiek čechoviškas psichologiz- Dapšys). Koks tada apskritai yra dėdė Vania, kokia ir mas ir režisieriaus nuostata suteikti aktoriams visų ge- kas yra Voinickaja (Airida Gintautaitė), koks yra Astro- riausias kūrybos sąlygas. Ir štai čia kažkas nutiko: vietoj vas? Bėda ta, kad tokių klausimų apskritai neturėtų kilti sodrių paveikslų matyti su didesne ar mažesne scenine jokiame čechoviškame spektaklyje. Jeigu jų kyla, viskas ir žmogiškąja patirtimi, daugiau ar mažiau tvirta ran- subyra tarsi kortų namelis, nes pažeidžiamas esminis ka brėžiami vaidmenų eskizai. Užuot kūrę pilnakrau- pjesės sandaros principas. Juk Čechovo personažai atsi- jus pavidalus, aktoriai pasitenkina dvimačiais siluetais, skleidžia tik per santykį su kitais, tačiau jis, tas santykis, nors nepasakytum, kad scenoje justi profesinis abejin- atlikdamas esminį tektoninį vaidmenį, vis dėlto turėtų gumas (paprasčiau tariant, neatrodo, kad tvyrotų „chal- būti tarsi neregimas, virsti psichologine, emocine duo- tūros“ kvapas). Nieko panašaus tikrai nėra, bet nuo pat tybe. Lacascade’o spektaklyje visa tai gerokai šlubuoja. pradžių personažai, jų santykiai ir bendras spektaklio Bandau spėlioti, kodėl taip įvyko. Manyčiau, režisie- prasmių laukas primena tam tikrus ženklus – nuorodas riaus vidinė nuostata, suformuota jo kultūrinės ir tea- į kažką. Tai tarsi žemėlapis, kurį braižė daugybė ran- trinės aplinkos, paskatino esminių ryšių tvėrimą pati- kų, kad padėtų orientuotis tam tikroje kažkur esančioje kėti patiems aktoriams. O šie iš visos įvairiasluoksnės,

68 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 taip pat skirtingos (kai kuriais atvejais net mokyklų at- žvilgiu) savo patir- ties to paties tikė- josi iš režisieriaus. Ko gero, tikroji jų laisvė atsiskleidžia autoritarinėse kon- ceptualiose teatro „santvarkose“, nu- lemtose išorinės formos ar vidinės režisūrinės dra- maturgijos (tai iš esmės nesvarbu) ir aprėpiančiose absoliučiai visus spektaklio elemen- tus. Nenoriu pa- sakyti, kad tokia aktorinė prigim- tis visiškai atmeta Astrovas – Dainius GAVENONIS, Jelena Andrejevna – Irina LAVRINOVIČ D. Matvejevo nuotr. savarankiškumą, individualumą, priešingai – tik taip jis yra išlaisvi- nis? Tokių inkliuzų „Dėdės Vanios“ audinyje yra bent namas. Kai kurios (ypač grupinės) „Dėdės Vanios“ keletas, ir iš pradžių atrodo, kad jie – vos ne vieninteliai mizanscenos rodo, kad šiuose svarstymuose esama režisūros (mūsų supratimu) pasireiškimai, bet vėliau tiesos. Pavyzdžiui, tam tikra simptomine nostal- supranti, kad iš tikrųjų yra visiškai priešingai. gija padvelkė naivoka, studijų eskizus primenanti, Čechovas kaip lygtis arba Čechovas kaip žemėla- kiek infantili Želtuchino pasveikinimo scena, kai pis neskamba nei novatoriškai, nei anachronistiškai, visi choru traukia prancūzišką dainą ir šoka. Neži- ir nėra už ką nei tos lygties, nei to žemėlapio „iš- nau, ar ji atsirado iš aktorių pasiūlymų ir etiudų, ar mesti“ iš sąlyginio, bet galingo „kanonų sandėliuko“. buvo įkvėpta režisieriaus, – tai nėra svarbu. Ar gali Ten juk galima rasti dar ne to. Tik gaila, kad neįvyko būti taip, kad aktoriai, kurdami tarsi savarankiškai, mūsų teatrinei kultūrai gyvybiškai svarbus dialogas griebiasi tam tikrų režisūrinio teatro klišių ir ban- su nekrošišku mitu apie kvepalų buteliukus, sunkias do imituoti tokią sceninę tikrovę, kuri jiems atrodo kasas, veidą už padidinamojo stiklo ir vyrą po kėde. gyvesnė? Ar gali būti, kad norėdamas visavertiškai Matyt, tikėjomės bent vieno tokio dialogo žodžio, išgyventi tokį svarbų Voinickio charakteriui ir visai ir tai iš tikrųjų yra simptomas. O gal reikėjo tikėtis pjesei monologą, Vaidotas Martinaitis nepasikliovė pauzės ir žiūrėti sau virš galvos aktorių akimis? stipria, individualia aktorine savo įtaiga, todėl kaip Bye, bye, love... pagalbininko, kaip ženklo prireikė iš viršaus krintan- čio vandens stulpo, nors čia jis – visiškas svetimkū-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 69 Iš pasaulio ir į pasaulį

Tautvydas Bajarkevičius

Lyginamoji ekvilibristika ir institucinė kritika

Atvejo studija, arba Kodėl elektroninės muzikos festivalis „Jauna muzika“ nėra toks, koks, mano manymu, galėtų būti, lyginant su kuo nors kitu, tačiau galbūt straipsnis yra net visai ne apie tai…

eveik prieš metus Vaidas Jauniškis Kultūros ba- Visų pirma reikėtų, be abejo, pripažinti tą tik iš pir- Bruose paskelbė labai įdomų, išsamų, kupiną kons- mo žvilgsnio naiviai skambančią aksiomą, kad festiva- truktyvių įžvalgų ir platų akiratį atskleidžiantį straips- lių gali būti visokių. Taigi ir tokių, koks dabar yra „Jau- nį apie festivalius. Tiesa, apie didžiuosius, tuos, kurie na muzika“. Tačiau žmogiškosios patirties (estetinės, išveda žmones į gatves, gaivina ne tik miestų kultūrą, kultūrinės, intelektualinės, emocinės ir, žinoma, seksu- bet ir ekonomiką, formuoja ir atspindi kultūrinį kon- alinės) turtas ir skurdas turi savo matą – tai būtinybė tekstą ir tendencijas, be to, bent iš dalies užsiima savo- dalykus lyginti vienus su kitais. Niekam ne paslaptis, tišku „meno kalbos“ vertimu į aktualios kasdienybės kad tai yra viena iš kertinių sąmoningumo, o su juo – ir retoriką (nesileisdami į ypatingus kompromisus turi- kultūros egzistavimo, prielaidų. Dalykus, netgi tokius nio atžvilgiu). Tačiau šiomis eilutėmis besimezgantis subjektyvius ir neapčiuopiamus kaip menas ir kultūra, dialogas su minėtu straipsniu nebuvo sąmoningas. lygindami vienus su kitais, daugiau ar mažiau sąmonin- Pagal pirminį pasiūlymą šis tekstas turėjo būti elek- gai konstruojame tam tikras verčių sistemas, paremtas troninės muzikos festivalio „Jauna muzika“ recenzija. sutartinėmis arba diskutuojamomis vertybėmis. Šis Bet tapo aišku, kad tai bus ne recenzija, o festivalio straipsnis yra kaip tik tokio lyginamojo pobūdžio. Nors kaip institucinio, procesualaus, kontekstualaus ir ki- šį kartą kur kas labiau asociatyviai, bet ir vėl ateina man taip „vyksmiško“ dalyko vizija, reprezentacinių jo as- į pagalbą Michelis Foucault su savo veikalu „Diskurso pektų kritika. Esu konstruktyvios kritikos šalininkas tvarka“ ir leidžia jaustis dar labiau užtikrintai – juk ką ir apie kontroversiškus dalykus nuoširdžiai neturiu tik įvardijau straipsnio tikslus ir metodus! Štai kokių nuomonės, priimu juos su visu daugialypiu jų (ir savo įžangų reikia institucinės kritikos žanro straipsniams. reakcijų) sudėtingumu. Remiuosi Micheliu Foucault Kodėl? Paklauskite tų, kurie ilgai tuo užsiima, po to vis- (amžiną jam atilsį), o jis sako: „Autorius mirė.“ Toliau ką meta ir išeina dirbti, pavyzdžiui, į reklamos agentū- vyksta „automatinis rašymas“ – tam nuteikia bevardė- rą arba į Jungtinių Arabų Emyratų avialinijas (Lietuvos je sąmonėje susiklosčiusi įspūdžių ir įžvalgų visuma, menotyros istorijoje yra buvę ir tokių atsitikimų), po to gerosios intencijos ir skaudantis kritinis protas. Šiame vėl grįžta, vėl meta ir t.t. Na, bet dabar jau tikrai imki- ambicijų ir įtakos zonų pasidalijimo (ypač kultūros mės reikalo. baruose be kabučių) krašte turbūt tik taip ir įmano- Su kuo tarptautiniame kontekste būtų galima paly- ma pasakyti ką nors tikra. Tiesa, kartais dar padeda ginti elektroninės muzikos festivalį „Jauna muzika“? sabotuotas redakcinis prierašas: „Už straipsnio turinį „Smegenų šturmo“ metodu pateikiu pirminį kandidatų atsako redakcija.“ sąrašą: Rygos eksperimentinės muzikos festivalis „Ska-

70 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 numiesz“, Helsinkio nonkonformistinio audiovizuali- be abejo, yra visai neblogas medijų meno propagavimo nio meno festivalis „Avanto“ (jau nebevyksta), Berlyno pavyzdys – net galima tikėtis, kad po kokio dešim- skaitmeninės kultūros festivalio dalis – elektroninės tmečio medijų meno situacija iš tikrųjų pasikeis. Kas muzikos programa „Club Transmediale“, pasaulinis tie dešimt metų medijoms šiais plačiapluoščių optinių Portugalijos leidybinių platformų festivalis, „Atlan- srautų interneto laikais? Kaip mano tėtis viename savo tic Waves“ Londono šiuolaikinio meno institute ICA, eilėraštyje rašė: „Juk ne žodžiai svarbu / Ne karšti buči- elektroninės muzikos festivalis „Sonar“ Barselonoje, niai / Svarbiausia meilėje – laukti.“ Medijoms laukimas, daugelis kitų, ir, žinoma, desertui – šių metų Europos pasirodo, yra ne mažiau svarbus. kultūros sostinėje (priminsiu negirdėjusiems, pamiršu- Žinoma, ne viskas taip blogai. Kartais ir Lietuvo- siems arba vis dar negalintiems patikėti – Vilnius šie- je nudžiugina netikėtos tęstinės iniciatyvos – pavyz- met irgi yra Europos kultūros sostinė) Lince vykstantis džiui, medijų festivalis „Enter“ Šiauliuose, suburian- medijų kultūros, technologijų ir meno festivalis „Ars tis ne tik regiono auditoriją, bet ir medijų kultūra Electronica“. Smegenų šturmas baigtas – rūšiuojame besidominčius menininkus, teoretikus, studentus. logiškai. Arba jau nebevykstantis multimedia meno festivaliu Neturėdamas nei noro, nei galimybių plačiau aptar- vadintas „Centras“ – tapęs nepriklausomos meninės ti išvardytų festivalių specifikos, pasakysiu tik tiek, kad raiškos traukos centru, ilgalaikė iniciatyva, kėlusi tarp jų yra aiškiai išsiskirianti grupė – medijų meno ir kritiškus klausimus apie medijų ir technologijų reikš- kultūros festivaliai (tiesa, pasirinkę gana įvairius sino- mę, paskirtį, fenomenus. Tiek turinio, tiek statuso nimus iš esmės tam pačiam reiškiniui įvardyti). Aišku, atžvilgiu šie festivaliai gali būti laikomi savotiškais medijų kultūros festivalis Lietuvoje teoriškai beveik ne- inkubatoriais, katalizatoriais, sprogstamaisiais užtai- įmanomas. Tą galima padaryti nebent taikant savotišką sais, kur „profesionalaus“ ir į institucinį diskursą giliai okupacijos strategiją – reikia arba užimti „Lietuvos“ kino šaknis įleidusio meno nusistovėjusios, kanoninės for- teatro pastatą ir įkurti ten „Pro-Testo“ laboratoriją, arba mos netampa šešėliu, metamu ant to, kas nepatikrinta, partizaniškai nutiesti laidą iš miško į Šiuolaikinio meno ir eksperimentuojant ieškoma platesnio horizonto. Be centrą, kaip buvo padaryta per tarptautinės naujųjų me- to, kas yra bent kartą buvęs tiek „Centre“, tiek „Enter“, dijų laboratorijos ciklo RAM (Re-Approaching New Me- negalėjo nepajusti tikrai festivalinės jų auros. dia), vykusio 6-iose Skandinavijos, Pabaltijo valstybėse Kita svarbi straipsnio įžvalga yra tai, kad niekas iš ir Baltarusijoje 2004-aisiais, Vilniaus sesiją. Tokia „oku- niekur paprastai neatsiranda. Šis turbūt už Niutoną ge- pacija“ paprastai būna pasmerkta vienkartinės dozės, rokai ankstesnis dėsnis puikiai galioja ir elektroninės eksperimentinio įvykio, nesusiklosčiusios infrastruktū- muzikos, ir apskritai viso šiuolaikinio meno reiški- ros arba daugmaž nusisekusio testo (jei teismus dėl „Lie- niams. Kad tam tikras diskursas taptų aktualus, o ne tuvos“ irgi laikysim sėkme) lemčiai. Todėl logiška, nors fasadinis, trafaretinis ir lozunginis, reikia bendruo- ir ne visai sąžininga, kad šių vyksmų rezultatus irgi oku- meninės (nepriklausomai nuo bendruomenės dydžio) puoja, t.y. nusavina, jų iniciatoriai – Nomeda ir Gedimi- erdvės, kur galima diskutuoti ir dalytis patirtimi. Čia nas Urbonai neįvykusius lokaliuosius medijuotų tinklų svarbi „kritinė masė“ (kalbant sociologiškai), „eduka- scenarijus išplukdė į tarptautines erdves, bet, anot sovie- cija“ (kalbant švietėjiškai), simboliniai mainai (kalbant tinių laikų lietuviškos estrados šlagerio, nesudegino tiltų postmoderniai ir bendruomeniškai) ar agora (kalbant sugrįžti... Ekvilibristika ganėtinai įmantri ir postmoder- Antikos kalba, t.y. „pilietiškai“ artikuliuojant savo po- ni – nuoširdžiai pritariu, kad ji tikrai verta nacionalinės ziciją aikštėse, viešose ir atvirose erdvėse). Ir čia man premijos už medijų meno propagavimą Lietuvoje (ją, tą svarbūs trys pavyzdžiai iš asmeninės patirties. premiją, N. ir G. Urbonai gavo 2007-aisiais). Premija, Helsinkyje į kūrybinę studentų laboratoriją „Clicks, įteikiama paties Prezidento, stebint kultūros ministrui, Cuts, and Critical Noises“, rengiamą kaip „nonkonfor-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 71 meno, kontrkultūros ir garso meno srityje. Kitąsyk Helsinkyje, medijų meno fes- tivalyje „PixelAche“, dalyvavau radijo meno kūrybinėje laboratorijoje „Particle Wave“. Mane pakvietė Australijos meni- ninkė Jodi Rose, su kuria, dar būdamas studentas, susipažinau medijų laborato- rijoje RAM6 ir kuri įrašinėja kalbančius tiltus visame pasaulyje. Vaikščiojome po miestą, skenavome garsus, kalbėjomės apie vizualiųjų menų „turinį“ ir medijų menų „formatą“, bendravome su Suome- linos salos gyventojais, kvietusiais užeiti į „Second-Hand“ parduotuvę, su pankais, Miguelio Azguime’o elektroakustinės operos „Salt Itinerary“ scena. Jauna muzika. 2006 sutūpusiais prie „Kiasma“ šiuolaikinio meno centro, – jiems, beje, atidaviau blo- mistinio“ meno festivalio „Avanto“ programos dalis, ką mėlynų LM cigarečių (tikrai atidaviau – jie sakė, patekau perskaitęs Vilniaus dailės akademijos Tarptau- kad neturi pinigų, o aš neturėjau kur dėt, be to, mes tinių ryšių skyriaus skelbimą. Tai intensyvi keleto die- tarsi susidraugavome). Darėme improvizuotas kūrybi- nų programa studentams iš viso pasaulio. Prisiklausiau nes sesijas, aptarinėjome eksperimentinio ir nepriklau- apie garsus ir garso instaliacijas, prisižiūrėjau ekstre- somo radijo koncepcijas, klausėmės vieni kitų įrašų ir malių performansų prostitucijos tema, sužinojau, kaip radijo laidų... azijietės merginos mangos stiliumi punktyru apibrėžia Na ir Lincas – festivalis „Ars Electronica“, kur akių vokus, išgirdau Arthuro iš Norvegijos pasakojimą, savarankiškai kėliau kvalifikaciją, nusiųstas Nacio- kaip per gaisrą žuvo jo tėvai, kaip jis klajojo su cirko nalinės dailės galerijos Informacijos centro (žino- trupe: „Mačiau, kaip kardų rijiko gerklėje atsispindi ma, pats pasiprašęs). Tai įvyko 2008-aisiais, pats Ars prožektorių šviesos apšviestas kardo galas...“ Lankiausi Electronica centras (kaip ir pusė Linco centro) buvo režisieriams broliams Kaurismäkiams priklausančia- remontuojamas prieš prasidedant Europos kultūros me „Moskva Bar“, nuėjau į didžiulėje uoloje įrengtą sostinės metams. Festivalis pasirinko „Naujosios kul- liuteronų „Temppelaukio“ bažnyčią, kur visai neseniai tūros ekonomikos“ temą. Jo, gyvuojančio jau beveik buvo grojusi garso menininkė Kaffe Mathews, o tąsyk tris dešimtmečius, infrastruktūra tiesiog pavydėtina: klausiausi choro, kuris gyvu apsupties efektu (choristai žemėlapyje surandi 19 vietų, kuriose kas nors vyksta. sustojo po vieną aplink visą auditoriją) suteikė sukre- Pagrindinė iš jų – Brucknerhaus, arba „Operhausas“, čiančių ne tik estetinių, bet ir sakralinių potyrių. (O gal pernai tapęs pagrindine festivalio būstine. Jame til- tai buvo jau kitąkart Helsinkyje? Tokie įvykiai neturi po viskas, ką tik galima, o Lietuvoje net neįmanoma, datų.) „Clicks, Cuts, and Critical Noises“ tada pamačiau įsivaizduoti: diskusijos įvairiausiomis festivalio te- Marko Raidpere’s videokūrinį „10 vyrų“, sužavėjusį vi- momis, internetinės platformos (iš laimėtojų įstrigo sus be išimties. Vilniuje jį matėme gerokai vėliau, po nepriklausomos žiniasklaidos tinklas „Pasaulio bal- keleto metų, Raidpere’s, laimėjusio „Hansabanko“ (da- sai“ ir „Pacientai kaip aš“ – visokiausiomis ligomis bar „Swedbank“) meno prizą, parodoje. Į visą „Avanto“ sergantys žmonės konsultuojasi tarpusavyje, gali pa- programą žvelgiau kiek kitu žvilgsniu, nei žvelgtų turis- sitarti su gydytojais. Visas internetines bendruomenes tas, net jei jis labai išprusęs šiuolaikinio meno, video- galima rasti festivalio tinklalapyje www.aec.at), orkes-

72 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 trų koncertai su reikalingomis ir nereikalingomis vizu- edukacija – subtilia ir nedespotiška šio žodžio prasme. alizacijomis, eksperimentinės – akustinės ir elektroni- Tačiau grįžkime prie lietuviškų aktualijų. nės – muzikos koncertai, derinantys postavangardinę, Kai pasirodė Rūtos Goštautienės sudaryta knyga akademinę ir laisvos improvizacijos estetiką, institucijų „Muzika kaip kultūros tekstas“, buvo džiugu dėl neabe- prezentacijos ir kt. „Lentos“ meno muziejuje matyta jotinai naujų vėjų lietuvių muzikologijos diskurse, kai provokatyvi slovėnų medijų ir vizualinio meno paroda, diskutuojama iš įvairių perspektyvų. Tai tikrai svarus ypač drastiški kūno ir technologijų santykį analizuo- įnašas į šios srities studijas. Tačiau džiaugtis kol kas ne- jantys performansai, net privertė pašiurpti odą. Viena labai yra kuo – retas kuris profesionalus diplomuotas iš salių buvo skirta eksperimentinės ir klasikinės mu- muzikologas gali bent su patenkinama kompetencija zikos koncertams, o viršutiniame aukšte rodyta austrų operuoti knygoje „Muzika kaip kultūros tekstas“ pa- XX a. dailės klasiko ekspresionisto Oskaro Kokoschkos teiktomis paradigmomis, jas kritiškai analizuoti, taikyti paroda. Centre „OK“ buvo eksponuojamos interakty- ir interpretuoti. Dar kebliau yra dėl tų paradigmų, ku- vios garso meno, medijų meno instaliacijos, koncep- rios ir į šią knygą nepapuola. Ar kartais nėra taip dėl to, tualūs videodarbai su išplėtota medijų meno projektų kad, užuot aktyviai įsitraukusi į tarpdisciplinines dis- dokumentacija, vyko kino peržiūros. Linco centrinėje kusijas, muzikologų gildija (su gana retomis išimtimis), aikštėje įsikūrė Austrijos radijo ORF1 studija, Bruc- išsigandusi ar įbauginta menamų ir ne itin įsisąmonin- knerhaus operos teatre veikė tarptautinė kūrybinė radi- tų grėsmių, stengiasi išsaugoti institucinį status quo? jo laboratorija. Prie Dunojaus skambant Alvino Curra- Todėl atokiau nuo naujų vėjų laikosi tiek edukacinės no „Krištolinėms psalmėms“ buvo galima pasijusti kaip institucijos (turiu omeny trypčiojančią vietoje Lietuvos „Rothko koplyčioje“, ištirpusioje po atviru dangumi. muzikos akademijos edukacinę struktūrą bei mokymo Multikultūrinėje paupio erdvėje susipažinau su ameri- metodus), tiek ir profesiniai luomai (turiu omeny Kom- kiečiu, kuris elektroniniame pašte pasirašo „no one“, ir pozitorių sąjungą kaip legalizacijos lakmuso popierėlį, papasakojau jam apie graffiti ant sienos netoli Vilniaus suteikiantį teisę „kompetentingai“ kalbėti apie muziką, Šiuolaikinio meno centro Your life becomes more and kone rotacijos būdu skirstyti paramą projektams, for- more of adventure („Tavo gyvenimas vis labiau ir labiau muoti kultūros politiką muzikos srityje). Tiesa, vadybi- tampa nuotykiu“). Po kurio laiko jis parašė, kad vie- nių sugebėjimų „įsisavinti“ lėšas, atrodo, nestinga – tai nas jo draugas kažkur Lenkijoje nuolat matydavo pa- rodo ne tik „profesionaliai nepriekaištingas“ „Jaunos našų užrašą ant sienos, dviračiu važiuodamas į darbą, muzikos“ veidas, tarsi avangardiškai užmerktomis aki- tačiau užrašas „lūžo per sienos kampą“, todėl tai, kas mis nešantis naujovių vėliavą (kviečiami tikrai įdomūs parašyta kitoje pusėje, perskaitė tik po keleto mėnesių. atlikėjai iš užsienio, įsileidžiamas ir vienas kitas filhar- Prisimenu nuotaiką, apėmusią, kai pėsčiomis (Linco monijos salėse negirdėtas elektroninės muzikos kūrėjas tramvajaus linijos buvo remontuojamos) žingsniavau be diplomo). Tačiau po festivalio, tarsi po vienkartinio namo per kiek nejaukų rajoną ir išvydau vietinių paau- spragtelėjimo, niekas nesikeičia nei „kritinės masės“, glių muštynes. Pasak Th.S. Ellioto, „Palydėkite mane; nei edukacijos, nei mentaliteto požiūriu. Kultūros žur- / Vakaras po debesų mase – / Tarsi eteriu migdomas naluose garbūs muzikologai toliau diskutuoja apie „em- ligonis; / Ten gatvės velka tuštumą lyg naštą...“ Gana brioninę“ elektroninės muzikos stadiją Lietuvoje (tiesa, prieštaringi jausmai tąsyk mane apėmė... diskusija Muzikos baruose publikuota 2005-aisiais, tai- Šiais trimis pavyzdžiais noriu atskleisti, kaip aš įsi- gi „jau ne vakar“), pamiršę „postkeidžinės“ (suprask, vaizduoju festivalį – tai tam tikra infrastruktūra, susi- „neakademinės“) linijos elektroninės muzikos tradiciją tikimų platforma, idėjų mainai, šventė ir net šventės Lietuvoje, o gal apie ją tiesiog nieko nežinodami ir ne- nuobodulys, vietų, erdvių ir žmonių įvairovė, miesto norėdami sužinoti dėl tų pačių neartikuliuotų baimių. arterijų ar galerinių erdvių gyvybė. Festivalis yra ir Kaip straipsnio autorius, negaliu sakyti, kad esu visiškai

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 73 ros) jausmas, įdomi naujosios kartos kompozitorių kūryba ir, kaip atrodo, nekonservatyvus, neangažuotas ir nesiauras po- žiūris į „profesionalumą“ – tai požymiai, leidžiantys teigti, kad einama, subjektyviai mąstant, teisinga kryptimi ar bent jau at- sidurta pozityviame dabarties ir ateities perspektyvų susikirtimo taške. Provokacinis tonas, pačiam autoriui su pasigėrėjimu tri- nant rankas, jau pasiekė apo- gėjų. Kadangi, priminsiu, au- torius yra miręs, tai šią natą galima tęsti iki galo. Panašių paralelių tarp kultūros laukuo- se tarpstančių galios kolizijų Medijų meno festivalio Enter 6 teorinė konferencija. Šiauliai. 2008 matau ir daugelyje kitų sričių. Tad, kalbėdamas bent jau apie nešališkas, nes pats aktyviau ar pasyviau stengiuosi pri- kultūros sektorių, atrodo, galiu drąsiai dėkoti Dievui sidėti prie garso meno ir elektroninės muzikos diskurso už krizę: gal bent jos šešėlyje „biurokratinės chaltū- plėtotės Lietuvoje, todėl galiu daugiau ar mažiau atsakin- ros“ (lozungas „Europos chaltūros sostinė“ jau seniai gai pareikšti: tas embrionas vienų galvose jau spėjo išaug- tapo šešėline Vilniaus reklama) buksuojantys mecha- ti į didelį monstrą, kitų galvose tragiškai žuvo dėl persi- nizmai, atjunkyti nuo nuolatinio donoro – finansinio leidimo, trečių galvose spėjo klonuotis į negimusius, bet motyvo ir galios žaidimų aikštelės – susivoks turintys užaugusius savo brolius ir seseris, ir taip toliau. Tačiau kritinę ir, kas dar labiau neįtikėtina, kūrybišką savimo- kai kas vis tiek jaučiasi turįs galią autoritetingai pasakyti, nę. Žinoma, to negali tikėtis iš mašinų, to visada gali kokios stadijos esama... Dėl embriono, subjektyvia savo tikėtis tik iš žmonių, kuriems laisvai apsispręsti galbūt nuomone, sutikčiau tik lygindamas mūsų būklę su tuo, padės suvokimas, kad ir tie finansai menki, ir sustaba- kiek šie kontekstai išplėtoti svetur. Tačiau argi įmanoma, rėjusių institucijų galia nedidelė, primenanti vaikų žai- kad jie išsiplėtotų pas mus, esant tokioms atšiaurioms dimų aikštelei tinkamą smėlio (arba oro) pilį. Tegyvuo- kultūrinės segregacijos, dėl kurios apima arogancija ir ja festivaliai... susergama amnezija, sąlygoms? Vis dėlto atrodo, kad vilčių yra. Festivalis „Drus- Atomazga: straipsnį laikyti „laisvamanišku“ (pensée komanija“, nors iš esmės skirtas šiuolaikinės muzikos libre) kūriniu. Ir turėti omeny skolintą autoriaus pozi- studentų kūrybai, šiemet, susijungęs su kūrybinių la- ciją, kad „Menas yra taip, kad galėtų jo ir nebūti“ (To- boratorijų ciklu „Procesas“, įnešė tikrai gaivių vėjų. mas S. Butkus, www.varioburnos.com). O muzikologi- Atviros kūrybinės laboratorijos, tarpdisciplininės kon- jai, muzikai, šiaip garsams ir būsenoms jūsų gyvenime ferencijos (turiu omenyje pernykštę studentų konfe- senu papratimu linkiu skaidrių tonų. renciją „Meno tinklas“), bendruomenės (bet ne užda-

74 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Arvydas Valionis

Latvijos kultūros kanonas

Pavyzdys – Danija gyventoju. Istorijos ir kultūros kanonas, aprėpiantis aš- tuonias sritis, buvo sukurtas 2006-aisiais, jis pateiktas Europos valstybės XXI a. pirmajame dešimtmetyje interneto portale, išleista šį vertingą projektą apiben- suskubo kurti nacionalinius kultūros kanonus. Lyde- drinanti knyga. Objektų ir asmenybių sąrašą papildė rėmis tapo Skandinavijos šalys, kurių kultūros politika literatūros ir muziejų nuorodos, bendrosios švietimo ypač aktyvi. Tokie kanonai suteikia kultūrai daugiau temos. galios vienyti visuomenę, ugdo toleranciją, pagarbą Švedijos liberaliosios Tautos partijos deputatė Ceci- tautiniams savitumams, skatina bendradarbiavimą lia Wikström, remdamasi danų patirtimi, 2006-aisiais tarp kultūrų. pasiūlė sukurti Literatūros kanoną, esą tai skatins šve- Kanonas yra tam tikras kultūros politikos etalonas dus labiau skaityti knygas. Regis, šis pasiūlymas taip ir arba modelis, padedantis įvertinti tai, kas vertingo, il- liko pasiūlymu, nes daugiau informacijos apie tai nėra. gaamžiško sukurta įvairiose srityse. Kanonas, atsklei- Šiemet kovą savo Kultūros kanoną baigė kurti La- džiantis nacionalinės tapatybės esmę, tampa institucio- tvija. Iškiliausių ir žymiausių meno kūrinių ir kultū- nalizuota kultūros atmintimi. ros vertybių sąvadą, atspindintį visų laikų ženkliausius Kurti nacionalinės kultūros kanoną sumanė Danijos tautos pasiekimus, sudarė septynios ekspertų grupės, kultūros ministras Brianas Mikkelsenas 2004 m. Kul- kiekviena iš jų nustatė savo srities vertybių atrankos tūros vertybių atrankai buvo sudarytos septynios eks- kriterijus. Po ilgų svarstymų ir diskusijų į Latvijos kul- pertų grupės. Įgyvendinto projekto rezultatai paskelbti tūros kanoną buvo įrašyta 99 nacionalinės vertybės iš knygoje su multimedijų diskais, ji išleista 175 tūkstan- architektūros ir dizaino, kino, literatūros, muzikos, sce- čių egzempliorių tiražu, iš jų 150 tūkstančių padovano- nos, vizualiųjų menų ir tautos tradicijų. Kultūros ka- ta švietimo ir kultūros įstaigoms. Dabar danai rengia noną pradėję kurti 2007-ųjų pabaigoje, mūsų kaimynai Demokratijos kanoną. rėmėsi Danijos patirtimi. 2005-ųjų rugsėjį Istorijos ir kultūros kanoną pra- Latvių kanono ištakos, galima sakyti, glūdi žymaus dėjo kurti Nyderlandai. Čia diskusiją dėl jo būtinybės poeto, eseisto Imanto Zieduonio 1991 m. ištartoje fra- sukėlė plūstantys imigrantų srautai ir susirūpinimas, zėje: „Kurie latvių sukurti dalykai galėtų būti laikomi kad atvykėliai ne daug ką žino apie Nyderlandus, o tai etalonu?“ apsunkina jų integraciją į šią daugiatautę valstybę – jau Panašių bandymų būta ir leidybos baruose – leidykla aktualus tapo klausimas, ką reiškia būti Nyderlandų Jumava surengė apklausą, kad atrinktų 33 knygas, ku-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 75 rios turėtų būti kiekvienos latvių šeimos bibliotekoje. Kanono rengimas – gana subtilus dalykas. Vieni įro- Laikraštis Latvijas Avīze sudarė 100 žymiausių Latvijos dinėja, kad į sąrašus nepateko kur kas reikšmingesnės asmenybių sąrašą. asmenybės ir kūriniai, negu tie, kurie buvo „įamžinti“. Poetas Uldis Bėrzinis ragino, užuot svarsčius, ku- Kitiems atrodo, kad į tokį kultūrinės atminties kanoną riuos kūrinius vertėtų vadinti kanoniniais, išsiaiškinti, nederėtų įtraukti gyvų kūrėjų. Kad ir kokia būtų požiū- kurie iš jų daugumai latvių jau yra tokiais tapę. rių įvairovė, kanoną reikėtų vertinti kaip susitarimą dėl Latviai sudarė Kultūros kanoną, kad pakeltų nacio- kultūros paveldo tam tikru laikotarpiu, ateityje jis bus nalinės kultūros prestižą, žmonėms suteiktų daugiau koreguojamas, tikslinamas, papildomas. Juk ir didieji žinių apie Latvijos meną ir kultūrą, suaktualintų pri- pasaulio stebuklai nuolat kanonizuojami iš naujo. Kul- mirštas vertybes. Be to, susistemintą esminę informa- tūros kanonas yra ne sustingusių vertybių saugykla, o ciją yra lengviau skelbti tarptautiniu lygmeniu. Kano- vienas iš bukinančios masinės kultūros priešnuodžių. nas formuoja šiuolaikišką požiūrį į pamatines kultūros vertybes, jas kaip tikras, pavyzdines, siūloma įtraukti Ką latviai pripažino vertybėmis? į švietimo programą. Latviai, o ir mes, lietuviai, nere- tai atsiduriame paradoksalioje padėtyje: puikiai žino- Tautos tradicijos. Pagrindinė vertybė – liaudies me, kas yra Picasso, Michelangelas, Egipto piramidės, dainos, kaip latvių kultūros tapatumo pagrindas. Jos tačiau mūsų atminties „saugykloje“ nėra kai kurių iš- simbolizuoja šios baltų tautos kultūros savitumą ir se- kiliausių nacionalinės kultūros asmenybių, reikšmin- numą. Dainose sutilpo dainavimo būdas ir pasaulio su- giausių faktų. vokimas, mitologija ir estetinė jausena. Garsioji Dainų Latvijos kultūros kanono diskursas yra labai platus skrynia – milžiniška liaudies dainų kartoteka, surinkta ir jau sukėlė įvairių vertinimų, prieštaringų nuomo- Krišjanio Barono, 2001 m. buvo įrašyta į UNESCO pa- nių, abejonių. Ypač karštai diskutuota dėl 14 litera- saulio paveldo sąrašą. tūros pozicijų „iššifravimo“ ir ženklų sistemos, kuri Šiame skyriuje ekspertai išskyrė kankles ir kankliavi- charakterizuotų visą latvių literatūrą. Pasak literatū- mą, tautinius drabužius, dainų šventes, Jonines, ruginę rologo ir eksperto Gunčio Berelio, ką nors įtraukti į duoną, tradicinę suitų ir lybių kultūrą ir kt. kanoną reiškia paversti kūrinį dogma, neginčytina Vizualusis menas. Čia daugiausia pozicijų skirta vertybe, o autorių – „nenuvainikuojama“ asmeny- XIX a. pabaigos–XX a. pradžios menininkams Janiui be: „Jeigu kultūroje kas nors įdiegiama kaip išskir- Rozentalui, Vilhelmui Purvyčiui, Johanui Valterui, tinė vertybė, tai savaime sukelia priešišką reakciją. skulptoriui Karliui Zalei su jo sukurtais reikšmingiau- Esu tvirtai įsitikinęs, kad Latvijos kultūros kanono, siais nacionalinės valstybės simboliais – Brolių kapų kai toks bus sukurtas, bent pusė sąrašo man atrodys ansambliu ir Laisvės paminklu Rygoje. Janis Jaunsudra- visiškai kvailas ir nepriimtinas, tikriausiai panašiai binis įrašytas net dviejose kanonizuotų vertybių grupė- mąstys ir kiti žmonės. Neginčytinas vertybes verta se: kaip dailininkas už „Baltosios knygos“ iliustracijas ir įdiegti vien todėl, kad dėl jų būtų pradėta ginčytis. kaip šios meniškos knygos teksto autorius. Savo ruožtu vienintelė Kultūros kanono prasmė būtų Scenos menas. Niekam nekilo abejonių dėl Edu- tikėjimas, kad atsiras, kas jį paneigtų. Šiuo atžvilgiu ardo Smilgio dailės teatro, 1920–1960 m. puoselėju- esu nusiteikęs skeptiškai – niekas nė nemėgins jo nu- sio scenos meno tradicijas ir išugdžiusio garsiąją ak- ginčyti, o juo labiau neigti. Ekspertai gali kanonizuoti torių plejadą Viją Artmanę, Harijų Liepinį, Eduardą gražiausias kvailybes, bet kyla pagrįstų įtarimų, kad, Pavulą. svarstymus apie dabartinę kultūros situaciją perkėlę į Scenos meno turinį 1967–1981 m. reikšmingais psi- viešąją erdvę, nesulauksime jokios reakcijos – iš viso to chologiniais, charakteriniais veikalais papildė Alfredo išeis šnipštas.“ Jaunušano vadovaujamas Nacionalinis teatras, kon-

76 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 ceptualia režisūra pasižymėjo Adolfo Šapiro Jaunimo Architektūra ir dizainas. Šiame sąraše yra ir Rygos se- teatras. namiesčio siluetas su ryškiausiomis dominantėmis – Ry- Kanoniniais faktais pripažinta pirmoji latvių profe- gos pilimi, Šv. Petro, Šv. Jokūbo, Duomo bažnyčiomis, sionaliame teatre Janio Rainio „Ugnies ir nakties“ ins- Rundalės pilis Žiemgaloje, Salaspilio memorialas. Tarp cenizacija, XX a. antrosios pusės dramaturgo Pėterio iškiliausiųjų yra ir pirmasis vietinis architektas Kristo- Pėtersono poezijos teatras, 1956 m. įkurta Rygos pan- fas Haberlandas, ir Gunaras Birkertas su novatoriškais tomima, Aleksandro Lembergo šokio naujovės Rygos JAV architektūros plėtros pavyzdžiais, ir Andris Kron- balete. bergas, rekonstravęs Rygos oro uostą, pagal regiono es- Muzika. Kai muzikos ekspertai buvo apkaltinti, kad tetiką renovavęs vertingus istorinius pastatus. į sąrašą įtraukė mažai kam žinomus kūrinius, muziko- Įvardyti ir savičiausi latvių dizaino pavyzdžiai logas Orestas Silabriedis atkirto: „Manyčiau, tai reiškia (1936–1937 m. mažiausias novatoriškiausias fotoapa- tik viena – muzikos bare kaip ir anksčiau esame paly- ratas „Minox“, XX a. II pusėje gamintas mopedas „Rīga ginti mažiau apsišvietę negu kituose menuose.“ Į profe- 12“), ir nacionalinė valiuta. sionalumo aukštumas pakilęs Emilio Darzinio „Melan- Kinas. Atspirties tašku pasirinktas pirmasis latvių choliškas valsas“ – psichologinio simbolizmo pradžia filmas „Lačplėsis“. Kanonizuotas ir šių dienų kontekstui latvių muzikoje, emocionali Lūcijos Garūtos kantata artimas, didelį rezonansą pasaulyje sukėlęs, preciziškai „Dieve, tavo žemė dega“ – Latvijos Trečiojo atgimimo prisilietęs prie gyvenimo aktualijų Jurio Puodnieko fil- dvasingumo simbolis ir šalies firminis ženklas pasaulio mas „Ar lengva būti jaunam?“ (1986). scenose. Greta jų Jazepas Vituolas su pagrindiniu dainų švenčių akcentu – balade mišriam chorui „Šviesos pi- Tai, kuo iš tikrųjų galima didžiuotis lis“, Alfredo Kalninio vokalinės miniatiūros, iškiliausia Latvijos šiuolaikinės populiariosios muzikos asmenybė Latvijos kultūros akademijos Kultūros sociologijos ir Raimondas Paulas. vadybos katedra 2008 m. rugsėjį – 2009 m. sausį atliko Literatūrą reprezentuoja ne pavienės knygos, o iški- tyrimą, kaip Latvijos jaunimas supranta Kultūros kano- lios asmenybės drauge su savo tekstais, kurie nėra izo- ną. Bandyta nustatyti, ar jauni žmonės domisi eksper- liuoti nuo bendro kultūros konteksto. Čia lietuvių skai- tų sudarytais kultūros vertybių sąrašais, ar jie apskritai tytojams gerai pažįstami vardai ir kūriniai: jau minėtas jaučia autentiškų tradicijų poreikį. Jaunsudrabinis su trilogija „Aija“ ir „Baltąja knyga“, Buvo apklausta apie 750 respondentų. 88% jų teigė, Janis Rainis, Aleksandras Čakas, Ojaras Vacietis, Uldis kad Latvijai labai reikalingas toks Kultūros kanonas ir Bėrzinis su išskirtinio stilistinio braižo poetiniais kūri- pabrėžė būtinybę vertybes asociatyviai sieti su Latvijai niais, broliai Kaudzyčiai ir jų „Matininkų laikai“, Regi- reikšmingais istorijos tarpsniais, gyvenimo būdo speci- na Ezera su fantasmagorija „Neregima ugnis“ ir aiškia fika. Dažniausiai buvo minimos Dainų šventės, liaudies stilistine nuoroda ateities prozai, Imantas Zieduonis su dainos, Lyguo, Kalėdos Laisvės paminklas, kalba. savitomis epifanijomis ir t.t. Į šį kontekstą įterptas kal- Kultūros kanono globėja Latvijos nacionalinio meno bininko Karlio Miulenbacho „Latvių kalbos žodynas“, muziejaus direktorė Mara Lacė pabrėžė: „Kas norės su- kuriuo naudojasi visi indoeuropiečių kalbų tyrinėtojai. žinoti daugiau apie Latvijos kultūros pagrindus ir į juos Paskutiniame ekspertų atrankos etape iš sąrašo iš- įsigilinti, tam Kultūros kanonas šią galimybę suteiks. krito Aspazija, Albertas Belas, Andrejus Eglytis, Janis Kanonas iškelia tai, kuo iš tikrųjų galime didžiuotis, ir Ezerinis, Visvaldis Lamas, Andrejus Pumpuras, Eduar- paaiškina, kodėl.“ das Veidenbaumas, Margeris Zarinis, Martinis Zyver- tas ir kiti žymūs meninio žodžio meistrai. Deja, į ketu- riolika pozicijų visų talentingų rašytojų nesutalpinsi.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 77 Iš rankraščių ir archyvų

IŠ DIPLOMATIJOS ŠEFO STASIO LOZORAIČIO LAIŠKŲ, RAŠYTŲ KARO METAIS (1942–1945)

[20 ] ro bei deportavimų Lietuvoje. Kaip matau, visi mūsų Pasiuntiniai veikė šita prasme. [...] Roma, 1944. X. 28 Kaip Tamsta matai iš pridėtų nuorašų, visuose tuose dokumentuose buvo prašyta, kad Lietuva būtų [P. Žadeikiui ] administruojama ne vien bolševikų, bet tarpsąjungi- Aukštai Gerbiamas nės kontrolės komisijos, anglosaksams dalyvaujant, Ponas Ministeri ir Mielas Kolega, kaip kad yra Italijoje. Vatikane p. G[irdvainiui] buvo pažadėta veikti jo prašyta prasme. [...] Pažymėtina, Tamstos VIII.18 laiškas gautas čia X.18, o X.26 atėjo jog paskaitęs tą raštą, p. Tittman [JAV laikinasis rei- Tamstos laiškas iš V.27 su priedais – biuleteniais lietu- kalų patikėtinis prie Šv. Sosto] pastebėjo: „C’est ce vių ir anglų kalbomis. Nors pastarosios žinios ir senos, que nous voulons“ (30). bet mums jos labai įdomios, nes liečia Amerikos lietu- P. Girdvainis yra nuolatiniame kontakte su Segre- vių gyvenimą bei veiklą. teria di Stato (31), atsilankydamas tenai beveik kas Šiaip gi mes Romoje žinių neturime nei iš Lietu- šeštadienį. vos, nei iš kitur, nes sąjungininkams atėjus į Romą Aš iš savo pusės prašiau audiencijos pas Popiežių, kažkodėl pairo mūsų prietelių susisiekimas. [...] kuris priėmė mane VII.24. Mano expose (32) Popiežiui Rugsėjo gale gavome p. Balučio laišką, rašytą VII.10, lietė du dalyku: a) mirtiną pavojų, gresiantį Lietuvai, ir su kuriuo atsiuntė nuorašą savo įteiktos p. Edenui prašymą imtis priemonių apsaugoti Lietuvą nuo bolše- (29) notos [apie siekį išvengti bolševikų teroro Lie- vikų teroro, b) konstatavimą, jog Lietuvos nepriklau- tuvoje pasikartojimo]. Nota, beje, suredaguota labai somybės bei gyvybės klausimas tėra dalis komplekso, gerai. kurį sudaro gresianti iš bolševizmo pusės visai Europai, Aš lig šiol nerašiau nei Tamstai, nei p. Balučiui todėl, o ypač katalikiškiems kraštams, katastrofa. kad šituo keliu, kuriuo dabar siunčiu, nebuvo galima, Apie pastarąją mano išvedžiojimų dalį šiuo tarpu o paštu naudotis nenorėjau. Be to, pašto susisiekimas Tamstai smulkiau nerašau, taupydamas vietą. Parašy- iš čia į JAV ir į D. Britaniją teleistas prieš porą savaičių. siu vėliau. Kai dėl pirmosios gi dalies, tai atkreipiau [...] Šv. Tėvo dėmesį į tai, kad vienintelis būdas apsaugoti Bolševikų vasaros ofenzyvos akivaizdoje vienas ak- Lietuvai nuo fizinės mirties yra ta aukščiau minėtoji tualiųjų ir svarbiųjų mūsų uždavinių buvo daryti pa- tarpsąjunginė kontrolės komisija. [...] Aš pabrėžiau, stangų, kad anglosaksai sulaikytų bolševikus nuo tero- kad niekados lig šiol visoj savo ilgoj istorijoj lietuvių

78 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 tauta ir Lietuvos bažnyčia nestovėjo prieš tokį pavojų, reikšmę mūsų bylai. Juo daugiau bus apeliuojama į opi- kaip tas, kuris gresia dabar. [...] niją, vyriausybes, atskirus asmenis, organizacijas, juo Popiežius klausė labai atidžiai, susimąstęs, retai geriau. mane tepertraukdamas. Turėjau įspūdį, kad jis visą Europoje, beje, viešosios opinijos dar nėra, nėra ir dalyką tinkamai įvertina visais atžvilgiais. Dėl mano vyriausybių įprasta to žodžio prasme, nes dar nėra civi- pateiktojo prašymo pareiškė: „Nous ferons tout ce qui lės drąsos bolševikų atžvilgiu. est dans Notre pouvoir pour aider Notre chere Lithu- Vokietijoj yra desėtkai tūkstančių lietuvių, išvežtų į anie“ (33). Audiencija baigėsi, suteikiant palaimini- darbus ir daug pabėgusių nuo bolševikų teroro. Reikėtų mą Lietuvai ir man pačiam. tad (jei dar nepadaryta) prašyti JAV ir D. Britanijos vy- Turint galvoje, kad bolševikams nesunku atspė- riausybes, kad atsiradus tiems žmonėms sąjungininkų ti, kuriais reikalais aš einu pas Popiežių, tą faktą, kad kariuomenės užimtose Vokietijos srityse, jie būtų trak- „L’Osservatore Romano“ (34) paskelbė apie tą audienci- tuojami kaip Lietuvos Respublikos piliečiai, o ne kaip ją, tenka laikyti tam tikru žestu Lietuvos atžvilgiu. Sov. Sąjungos ar sovietinės Lietuvos piliečiai, ir ypač Visa tai pranešu konfidencialiai, kaip tokiais atvejais kad jie nebūtų atiduoti sovietų žinion ar verčiami išva- dera. Audiencija, čionykštėms taisyklėms einant, buvo žiuoti okupuoton Lietuvon ar į Sov. Sąjungą. Jie turėtų ilga, nes tęsėsi apie 25 minutes. būti globojami Amerikos bei D. Britanijos R[audonojo] Toliau aš maniau esant naudinga parašyti tais pat Kryžiaus. [...] reikalais laiškus [svarbiems] asmenims, atsilankiusiems [Amerikoje] naudinga laikas nuo laiko [apie mūsų Romoje [...] politikos žingsnius] orientuoti mūsų organizacijų va- Kad p. Churchill į laišką neatsakė, stebėtis nėra ko dovybes, didžiųjų laikraščių redaktorius ir šiaip visuo- daug. Kokia jo padėtis, matome iš debatų parlamen- menės veikėjus bei asmenis, turinčius svorio visuome- te. [...] Westminsterio Arkivyskupas [mons. Grif- nėje. Aš savo laiku būdamas Kaune, kas penktadienį fin, gavęs VIII.1 d. laišką] pakvietė mane pas save orientuodavau „L. Aido“, „XX Amžiaus“ ir „L. Žinių“ ir klausinėjo smulkiau apie padėtį Lietuvoje. Kai aš, redaktorius apie mūsų užs. politikos klausimus bei dar- dėstydamas bolševikų elgesį Lietuvoje, pasiklausiau: bus. Rezultatai buvo geri. Ir, pažymėtina, nebuvo nė „Ar Jūs D. Britanijoje žinot, ar galit sau įsivaizduoti, vienos nediskrecijos. kaip elgėsi bolševikai per pirmąją Lietuvos okupaci- Apskritai imant, reikėtų laukti, kad, pav., „Dirvos“ ją ir kaip elgiasi dabar?“, mons. Griffin atsakė: „Mes redaktorius, būdamas painformuotas konfidencialiai, tai žinome, žinome labai gerai“. Baigdamas pasikal- ar ir kas daroma, pav. Romoje, vargiai berastų reikalin- bėjimą, jis pažadėjo, grįžęs į Londoną, tuoj padaryti ga dėti p. Kugio Mugio straipsnį. O antra vertus, jei jis, pas savo vyriausybę reikalingus žingsnius. žinodamas, kas daroma, laikytų reikalinga mūsų veiklą Šitas – nepalikimo bolševikams laisvų rankų Lie- patobulinti ir pakritikuoti, tai duotų jau konkrečių pa- tuvoje – klausimas šiandien yra dar aktualesnis, dar tarimų, nuo kurių pačiai mūsų bylai ir mums patiems daugiau degamas. Todėl manau, jog būtų reikalinga, būtų tik naudos. [...] kad Tamsta ir p. Balutis įteiktumėt notas (ar memo- Jūs Amerikoje, turbūt, nė neįsivaizduojat gerai, kurio randumus) atitinkamoms vyriausybėms, o taip pat laipsnio yra pasiekusi Europoje komunistų įtaka, Sov. savo kolegoms kitų Suvienytų Tautų ir neutraliųjų Sąjungos ingerencija į kitų valstybių vidaus reikalus ir valstybių atstovams, kaip savo laiku buvo padaryta jos šantažas. Jei dalykai ir toliau taip plėtosis, kaip lig su nota dėl Lietuvos atsisakymo priimti Vokietijos šiol, tai greitu laiku sovietų vyriausybei nereikės var- reikalavimą pulti Lenkiją. [...] toti tokių priemonių, kaip gen. Kutiopovo pagrobimas, Iš Tamstos atsiųstųjų biuletenių aš matau, kad mūsų o pakaks paprašyti tokį ir tokį poną išduoti kaip karo organizacijos [Amerikoje] supranta viešosios opinijos nusikaltėlį. O greta to juk visados palieka galioje supa-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 79 prastinta bolševikų procedūra: perskelti kiaušą. [...] Kai dėl aktų konstitucingumo (Tamstos laiškas iš V.27), Dėkodamas už laiškus, siunčiu, kartu su p. G[irdvainiu], tai dėl p. Balučio nuomonės pasisakyti negaliu, nes neži- geriausių linkėjimų Tamstai, Tamstos bendradarbiams ir nau, kokia ji yra ir kuriais argumentais pagrįsta. [...] visiems mūsų pažįstamiems. Šiaip gi padėtis Konstitucijos atžvilgiu yra šitokia. Kad Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia Minis- Tamstos terį Pirmininką (str. 97), kad šitie jo aktai nereikalingi kontrasignavimo (str. 74) ir kad RP sergant ar esant [Parašas: ] S. Lozoraitis užsieny, jį pavaduoja MP (str. 71), yra aišku iš cituotų straipsnių. Lygiu būdu yra aišku, kad nesant Konstitu- (29) Anthony Edenas – tuometinis D. Britanijos užsie- cijoje atitinkamiems aprėžimams, RP turi teisę skirti nio reikalų sekretorius MP žmogų, kuris paskyrimo akto pasirašymo metu yra (30) „Mes kaip tik to ir norime“ (pranc.) už Lietuvos sienų. Galop, neginčytina yra, jog nei RP, (31) (Vatikano) Valstybės sekretoriatu (it.) nei MP, išvažiavę į užsienį, nenustoja būti RP, respective (32) trumpas išdėstymas (pranc.) MP. Palieka tad ištirti klausimas, ar RP ir MP turi teisę, (33) „Mes padarysime viską, kas mūsų galioje, kad pagal Konstituciją, eiti savo pareigas, būdami užsieny. padėtume mūsų brangiai Lietuvai“ (pranc.) Pabrėžiu – pagal Konstituciją, taigi mūsų vidaus teisės (34) oficialus Vatikano laikraštis atžvilgiu; ar ir kuriomis sąlygomis atitinkama užsienio valstybė gali sutikti, kad jos teritorijoje būdamas RP ar [ 21 ] MP atliktų savo galios veiksmus, yra kitas klausimas. Kai dėl Ministerio Pirmininko, tai Konstitucija iš viso Roma, 1944. XI. 16 nenustato jokių aprėžimų. O kai dėl Respublikos Prezi- dento, tai einant str. 71, RP esant užsieny, jį pavaduoja [P. Žadeikiui ] MP. Šis nuostatas tačiau neturi prohibityvės reikšmės, Aukštai Gerbiamas tai nėra draudimas išvykti į užsienį. Jo tikslas tėra pati- Ponas Ministeri ir Mielas Kolega, krinti, kad RP esant užsieny ir dėl to negalint materialiai atlikti kai kurių savo pareigų, neatsirastų spragos Valsty- Šį laišką rašau kiek vėliau kaip kad buvau minėjęs bės organų veikime. Tą spragą užpildydamas, str. 71 vis savo paskutiniame laiške, nes buvau susirgęs – staiga dėlto neatima iš RP, esant jam užsieny, ir neperduoda čia atšalo, o bute beveik šalčiau ir drėgniau kaip lauke. MP visų RP pareigų, o tik jų dalį, kurios, kaip pasaky- Po influencos (35) gavau visokių nesmagumų su danti- ta aukščiau, RP materialiai atlikti negali. Kitas gi savo mis, o ypač su žandikauliu. pareigas RP vykdo, nors ir būdamas užsieny. Kybartų aktų (36) nuorašų nebuvau lig šiol Tamstai Šita konstrukcija matosi aiškiai, sugretinus kalbamą- pristatęs todėl, kad, viena, esant čia vokiečių okupacijai jį str. 71 su str. 72, kuris nustato, kad tik RP mirus ar at- niekados negalėjome būti tikri, kad mūsų paketai, nors ir sistatydinus, MP pareina visa jo galia. Nors šiuo atveju rimtų žmonių vežami, nebus kokių SS pagrobti ar pavog- pakanka turėti omeny vien tik Konstitucijos tekstą, pra- ti. Antra, maniau, kad apie tų aktų turinį tikriausiai būsi vartu vis dėlto prisiminti, kad svarstant Konstitucijos Tamsta tiksliai painformuotas paties a. a. p. RP (37). projektą, ta diferenciacija tarp dalinio RP galios dele- Dabar, pasikeitus sąlygoms, t. y., nesant daugiau gavimo str. 71 atveju ir pilno – str. 72 buvo ne tik įvesta vokiečių pavojaus, kartu su šiuo laišku siunčiu po vie- sąmoningai (kiekvienas teisės nuostatas, kaip žinoma, ną p. Min. Girdvainio paliudytą Kybartų aktų nuorašą. pirmiausia turi būti laikomas įvestu sąmoningai, tam Artimiausia proga nuorašus pasiųsiu ir p. Min. Balu- tikram tikslui), bet jai buvo teikiama daug reikšmės ir čiui. P. Dr. Šaulys turi savo paties paliudytus nuorašus. ji buvo įvesta tam, kad RP, sirgdamas ar būdamas už-

80 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 sieny, vis dėlto turėtų teisę daryti tam tikrus ir, būtent, [ 22 ] pagrindinius, svarbiausius savo galios veiksmus. [...] (Šia proga yra pažymėtina, jog p. Merkio aktas /ar bol- Roma, 1944. XII. 18 ševikų pateiktas kaip neva p. Merkio aktas/, kuriuo Mi- nisteriu Pirmininku buvo paskirtas Paleckis, buvo ne tik [Pulk. K. Griniui ] priešingas Konstitucijai, bet ir visiškai priešingas iš viso Aukštai Gerbiamas ir Mielas Ponas Pulkininke, sveikam protui. Ministeris Pirmininkas, nors ir pavaduo- jąs RP, kito Ministerio Pirmininko skirti negali.) Savo laiške p. Min. Girdvainiui iš IX.16 Tamsta buvai [...] malonus paminėti mane su žmona. Labai ačiū už šitą Labai ačiū už viską, ką Tamsta darai mano kelionės atminties ženklą. reikalu. Visas šitas dalykas turi štai dar kokį specifinį Kad esame gyvi ir sveiki, tai Tamsta jau žinai. Kaip gy- ir nemalonų aspektą. Italijos padėtis yra tokia, kad jos vename, turbūt, dalinai matai Tamsta ir iš laikraščių, kitos negalima pavadinti net nepastovia lygsvara, nes nėra gi dalies, mūsų taip sakant privatinio aspekto, žinoma, te- itališkų veiksnių, kurie galėtų atsverti ar balansuoti ko- nai nematyti. Bet rašyti apie tą aspektą neapsimoka, juo munistų įtaką bei organizaciją. [...] ([Beje, dar viena] labiau vis dėlto dar negyvename kaip Severurallager’y ar konfidenciali žinia yra šita: buv. Italijos pasiuntinio dabartinėj Lietuvoje žmonės gyvena. Krizių esame pergy- Lietuvoje p. Amadori sūnus yra komunistų partijos venę ne vieną, bet opiausios krizės dar nesame matę: ji dar narys.) Šitokiomis aplinkybėmis, vienintelis veiksnys, tik artinasi, toji aršiausia krizė. [...] atsveriantis Italijos komunistus ir sudarantis kliūtį ko- Tamsta teisingai sakai, kad ne viskas, kas rašoma ir munizmui, yra anglosaksų kariuomenė. [...] Turint, be kalbama, atspindi tikrąją padėtį. [...] Galop, tikrovė at- to, galvoje tą aplinkybę, kad karo nusikaltėlių sąvokos sispindi tame, kad kasdien matom ant sienų ir tvorų sudarymas suteikia Maskvos vyriausybei pretekstą veikti prieš bet kurį jai nepatinkamą žmogų ir daryti spaudimą dėl tokio žmogaus į bet kurią svetimą vals- tybę, tenka bijoti, kad tokiems „liaudies priešams“, kaip mano kuklus asmuo, gali grėsti daug įvairių pavojų. Netoli ieškant, mano atsisakymas perduoti Pasiunti- nybę, be abejojimo, yra čekos „teisininkų“ ištirtas bei klasifikuotas. [...] Daug geriausių linkėjimų, taip pat ir nuo p. Girdvainio.

Tamstos

[Parašas: ] S. Lozoraitis

(35) gripo (it.) (36) Šiais aktais atgaline data (1940.VI.15) Preziden- tas Antanas Smetona atleido iš pareigų Ministrą Pirmi- ninką Antaną Merkį ir visą jo sudarytą Vyriausybę ir Stasys Lozoraitis (dešinėje) su Niujorko arkivyskupu, kardinolu paskyrė Stasį Lozoraitį Ministru Pirmininku, pavesda- Francis’u Josephu Spellmanu 1949 m. mas jam pavaduoti Prezidentą Šios publikacijos I dalyje, KB nr. 4 (p. 54) įsivėlė klaida – po šia (37) Respublikos Prezidento A. Smetonos nuotrauka nurodyta, kad Lozoraitis kalbasi su vyskupu P. Bučiu.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 81 šimtus užrašų: „Tegyvuoja Stalinas“ ir nematau nė vie- tariamais demokratijos gynėjais, tylėjimas apie bolševikų no užrašo, kuris minėtų apie Churchillį ir Rooseveltą. žiaurumus, panaudojimas partizanų tam tikriems karo O juk, beje, ne tik ant tvorų bolševikai garbinami. tikslams, kai kurių valstybių tendencija lošti Maskvos kor- Mūsų klausimą gali išspręsti tik demokratijų karas su ta savo padėčiai anglosaksų atžvilgiu sustiprinti (Badoglio, Sov. Sąjunga arba jos subyrėjimas. Kiek girdžiu iš žmonių de Gaulles), bendravimas su komunistais vidaus politikoj tenai buvusių ir kiek pats pažįstu maskolius, jokia logika jų ir t. t. Ir, žinoma, kaip visados – pačių bolševikų propagan- vidaus gyvenimui nepritaikoma. Tad nesiimu spręsti, ar ir da, geriausiai organizuota, lanksčiausia ir budriausia. [...] kada sovietai gali sugriūti. [...] Man, kuriam nuo 1923 metų Labai svarbi yra ta aplinkybė, kad jau šiandien bolševiz- teko nemažai turėti reikalo su Vokietijos Drang’u (38), yra mo jungas tiesioginiai gresia kokiems 70 milijonų žmonių, pagrindo bijoti, kad [anglosaksų] konfliktas su Sov. Sąjunga jei skaityti tik Sov. Sąjungos kaimynus nuo Suomijos per bręs dar lėčiau, kaip brendo su Vokietija. Žinoma, sovietų Lietuvą ligi Graikijos. Jų tarpe Baltijos valstybės ir Suomija ekspansija yra daug daugiau dinamiška bei universali, kaip visados turėjo gerą imunitetą komunizmui, o kitur, kaip nacionalsocialistų, kurių pavojus tebuvo paremtas kariško- girdžiu iš Balkanų, bolševikų simpatikus ar abejinguosius mis, t. y. mechaniškomis ir paviršutiniškomis, priemonė- labai greitai imunizuoja bolševikų okupacija. [...] mis. Todėl sovietų ekspansionizmas turėtų greičiau privesti Man labai gaila, kad lig šiol vis dar nepavyksta nuva- prie radikalaus interesų susikirtimo. Bet, antra vertus, turiu žiuoti į Ameriką. Aš nenustoju tačiau vilties, kad daro- kai kada įspūdžio, kad lig šiol nuolaidumas sovietams auga mos Amerikoj pastangos pasiseks ir kad ligi to padėtis proporcionaliai jų pretenzijų brutalumui. Lygiagrečiai gi di- nepasikeis taip radikaliai, kad mane galėtų išduoti so- dėja, bent Europoje, dezorientacija bei demoralizacija. [...] vietams kaip liaudies priešą, criminel de guerre (40) ir iš Tačiau, kad ir kaip tamsi atrodytų [Lietuvos] padė- viso kaip nesimpatingą veidą. [...] tis, išvada tegali būti viena: juo daugiau sunkumų bei Kartu su žmona ir p. Min. Girdvainiu linkiu Tamstai pavojų, tuo daugiau turi būti pasiryžimo nepasiduoti, ir poniai Grinienei visa ko geriausia šventėms ir nau- dirbti, kovoti, kelti aikštėn daromas Lietuvai skriaudas jiems metams. Širdingai spaudžiu ranką. ir pavojų, kuriame ji atsidūrė. Aš čia laikausi tokios tak- tikos, kad, jei net ir žinau, kad koks politikas ar šiaip Tamstos veikėjas negalės ar nenorės reaguoti į mano kreipimąsi, aš vis tiek kreipiuosi į jį žodžiu ar raštu, nes manau, jog [Parašas: ] S. Lozoraitis šiuo tarpu, faute de mieux (39), reikia bent, kad kiek ga- lima daugiau žmonių žinotų, ką mano lietuviai. Reikia (38) veržimasis, spaudimas (vok.) bent, kad mūsų balsas nenutiltų. (39) nesant geresnio (pranc.) Todėl Informacijų Centro [Niujorke] įsteigimas yra la- (40) karo nusikaltėlį (pranc.) bai svarbus dalykas taip pat ir nurodytu atžvilgiu. Aš džiau- giuosi, kad Tamsta apsiėmei vesti Biuro užs. politikos dalį. [ 23 ] Jūsų darbas yra svarbus dar todėl, kad Europoje (ar bent Italijoje) yra lengviau padėti kokią žinią į spaudą, jei ji pa- Roma, 1944. XII. 20 imta iš JAV leidinių, o ypač – iš laikraščių. [...] Priežasčių, iššaukusių Europos bolševizaciją, yra daug, k. [Prof. K. Pakštui ] a. 1939 metų sutartys su Vokietija, įvedusios Sov. Sąjungą į Aukštai Gerbiamas Ponas Profesoriau, didžiąją politiką, Raudonosios armijos ėjimo pirmyn įspū- dis, 1942 metų Londono sutartis, karo veiksmų padaryti Atsidarant šiokiai tokiai perspektyvai susisiekti su Ame- nuostoliai, milijonai žmonių be darbo ir be pastogės, ba- rika, noriu pasiųsti Tamstai daug geriausių linkėjimų. das, nuolatinis sąjungininkų smilkinimas bolševikais kaip Aš tikiuosi, kad, nežiūrint visų nelaimių, Tamsta ne-

82 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 nustojai tos savo energijos, kuria senais gerais laikais siekti, deja, šį kartą – labai liūdnomis sąlygomis. Žinios reaguodavai į aktualiuosius klausimus arba, kas svar- apie bolševikų siautimą Lietuvoje patvirtina, prašoksta biau, tam tikrus klausimus padarydavai aktualiais. pesimistiškiausią baimę, kurią mes visi esame reiškę dėl Žinių apie Lietuvą teturiu šiuo tarpu tiek, kiek duoda naujos bolševikų okupacijos. 1942 m. aš buvau kreipę- laikraščiai ir radio. Bet ir be tikslesnių informacijų nesun- sis į Roosevelto asmeninį atstovą M. Taylorą, kuriam, ku žinoti, kad padėtis Lietuvoje turi būti dar baisesnė, kaip be ko kita, išdėsčiau, koks mirtinas pavojus grės Lietu- 1940 m. birželio mėnesį. Mes čia beldžiamės į visas duris, vai, jei bolševikams pasiseks vėl mus okupuoti. Dabar atdaras ir uždarytas, bet kas iš to, jei norint į sovietus pa- mes beldžiamės į visas duris, atdaras ir pradaras. P. Min. veikti, reikia parodyti jiems kumštį, vienokį ar kitokį, tikrąjį Girdvainis nuolat informuoja Vatikaną, gaila tiktai, kad viešosios nuomonės kumštį, o tam dar nematyti pasiryži- pastarojo įtaka neina taip toli, kaip reikėtų. mo.[...] Visa bėda tame, kad bolševikams tėra prieinami to- Šiaip ar taip, kiekvienas [į Vokietiją] iš Lietuvos pa- kie argumentai, kaip stiprus sudavimas kuolu per gal- sitraukęs nuo teroro bus reikalingas pagalbos. O greta vą. Gi to kuolo šiuo tarpu ir nėra. Europoje nėra nė šito klausimo yra dar reikalas jau iš anksto rūpintis, kad viešosios opinijos, kuri galėtų ar bent norėtų paveikti į tie žmonės, atsidūrę anglosaksų užimamose Vokietijos bolševikus. O mums, deja, nėra laiko laukti. [...] dalyse, nebūtų perduodami sov. vyriausybės žinion ar Būčiau labai dėkingas, jei Tamsta malonėtum pasi- verčiami „grįžti“ į Lietuvą per Vorkutlager’į. Tas pats teirauti ir mane painformuoti [ar VLIK’as, priimdamas saugumo klausimas jau yra aktualus tiems lietuviams, tam tikrus savo sprendimus, žinojo apie Kybartų aktus]. kurie yra sąjungininkų paimti nelaisvėn iš vokiečių ka- Kaip Tamsta matai iš klausimų charakterio, prašomos riuomenės bei jos pagalbinių organizacijų. žinios reikalingos orientacijai, o žemiau aš bandysiu iš- Deja, mūsų padėtyje, bent iš čia žiūrint, jokios proš- dėstyti, kodėl pati orientacija atrodo reikalinga.[...] vaistės nematyti. Priešingai, aukų skaičius auga ir pavo- Dėl padėties aiškumo pažymiu, kad minėtais Kybar- jus didėja. [...] tų aktais R[respublikos] Prezidentas [Ministru Pirmi- Šitą laišką siunčiu per pažįstamą (41), kurį esu prašęs ninku] paskyrė mane ir kad šitas paskyrimas buvo su- tarpininkauti, jei Tamsta kada panorėtum man parašyti. kėlęs tam tikrą pasipriešinimą, t. y. opoziciją dėl to, kad Siųsdamas labai gilios pagarbos žodžius, širdingai mano asmeniui esant nepriimtinam vokiečių vyriausy- spaudžiu ranką. bei, jis, buvo man pranešta, galėjęs pakenkti mūsų bylai Berlyne 1940–41 m. m. Be to, aš buvau nepriimtinas Tamstos aktyvistams (42). [...] Mūsų kovoj su sovietais svarbu yra veikti į pasaulio [Parašas: ] S. Lozoraitis opiniją, o tam tikslui sovietų neteisybei ir neteisėtumui reikia priešpastatyti mūsų teisę bei mūsų pozicijos tei- (41) P. Žadeikį sėtumą. Viena pirmųjų sąlygų tokiomis aplinkybėmis yra stengtis išlaikyti valstybės organų tęstinumą, ei- [ 24 ] nant, žinoma, tais teisės nuostatais, kurie buvo galioje iki okupacijos. Kiek tai svarbu, matosi kad ir iš to fakto, Roma, 1945. I. 12 kad bolševikai pirmiausia stengėsi panaudoti mūsų pa- čių teisės nuostatus aneksijai užmaskuoti. [...] [Dr. A. Valiukėnui] Aš žinau, kad Lietuvoje būta nemažos opozicijos Aukštai Gerbiamas ir Mielas Ponas Daktare, 1938 m. Konstitucijai, manau tačiau, kad šiandien, oku- panto primetamos santvarkos ir priespaudos akivaiz- Po ilgos pertraukos noriu mėginti vėl su Tamsta susi- doj, visi turėtų atsistoti ant mūsų paskutinės Konstitu-

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 83 cijos pagrindo ir būtent tam, kad parodytų, jog lietuviai atsargiai bei išmintingai veikė Lietuvos gerovei. [...] yra tiek vieningi pasipriešinime okupantui, kad net tie, Linkėdamas Tamstai ir visiems Berlyne visa ko ge- kurie Lietuvos santvarkos nelaikė gera, demokratiška ir riausia ir širdingiausia, spaudžiu ranką. teisėta, ją gina nuo svetimo kišimosi tol, kol patys lais- vai galės ją pakeisti. [...] Tamstos Yra aišku, kad visa mūsų akcija turi turėti kuo demokra- tiškiausią charakterį. Laikytis šito dėsnio mums yra ne tik [Parašas: ] S. Lozoraitis lengva, bet ir savaime suprantama, nes mūsų tauta yra ir buvo tiek savo dvasia, tiek savo gyvenimo pasireiškimuose (42) Turimas omenyje Lietuvių aktyvistų frontas viena demokratiškiausių pasaulyje. Akcijos demokratišku- mo atžvilgiu VLIK’o vaidmuo buvo (ir tikiuosi bus) didžiai naudingas. Manau vis dėlto, kad, pav., valdžios tęstinumo klausimu evoliucija, jei ji būtų pripažinta reikalinga, turėtų ir galėtų eiti Konstitucijos pagrindu. Sakau – galėtų – todėl, kad mano įsitikinimu geri lietuviai visados susitars, ypač dėl to, ar įgaliojimus veikti Lietuvos gerovei suteikti vie- nam ar kitam asmeniui. Kalbant apie demokratiškumą, tenka atsiminti, jog ten, kur pretenzijų reiškia bolševikai, jis yra labai men- kas ginklas apsiginti. Pavyzdys: Suomija. O kur bolševi- kai pretenzijų nereiškia, ten žmonės gali miegoti nors ir nelabai demokratiškai, bet užtat ramiai. Pavyzdys: Por- tugalija. Todėl yra didelis klausimas, ar ir kada didesnio demokratiškumo galima siekti konstitucingumo kaina. Dalykas turėtų kitokios reikšmės, jei jis būtų svars- tomas nors daliai Lietuvos teritorijos esant mūsų val- džioje. Tada nuovados viršininkas, de facto valdąs Pilviškius, galėtų būti svarbesnis kaip Ministeris Pirmi- ninkas, paskirtas de jure, bet reziduojantis, taip sakant, ant mėnulio. Bet šiandien padėtis juk yra tokia, kad ar vieną, ar kitą imsi M[ministru] Pirmininku, ir vienas, Stasys Lozoraitis 1955 m. ir kitas bus lyg ant mėnulio ir nė vienas negalės, bent šiuo tarpu, sudaryti vyriausybės, kuri veiktų; o tam lyg Post scriptum. Berengiant laiškus spaudai, knygy- nevertėtų išeiti iš Konstitucijos ribų. [...] nuose pasirodė nauja knyga „Diplomatas par excellen- Nors šitame dalyke figūruoja mano asmuo, aš ce Kazys Lozoraitis“ (sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė), tikiuosi, kad nekils abejojimų dėl mano argumen- kurioje atskleidžiama daug įdomių faktų ir apie Stasį tacijos objektyvumo [...]. Antra vertus, noriu čia Lozoraitį vyresnįjį, ir apie visą šeimą. pabrėžti tai, ką daug kartų esu sakęs saviesiems ir svetimiesiems, būtent, kad nors ir nežinojau VLIK’o sudėties, visados turėjau ir turiu visišką respektą tiek Laiškų rinkinį parengė Rimantas MORKVĖNAS pačiai įstaigai, tiek ją sudarantiems žmonėms, kurie, būdami nuolatiniame pavojuje, su pasišventimu ir

84 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Iš kultūros istorijos

Laisvės kovų poezija

940 metų birželį Lietuvą okupavo komunistinės Rusijos kariuomenė. Tais pat metais prasidėjo ir laisvės kovos, 1kurios tęsėsi hitlermečiu ir per visą antrąjį sovietmetį iki 1990 metų. Nepriklausomybė atgauta ne tik aktyvių laisvės kovotojų (partizanų, rezistentų) aukomis, krauju, kančiomis, bet ir pasyvia visos tautos kova, solidarumu su aktyviais kovotojais, parama jiems. Pasyvieji kovotojai dėl to irgi smarkiai nukentėjo nuo okupantų. Laisvės dvasia visąlaik pleveno patriotų širdyse. Pagaliau susiformavo galingas Atgimimo sąjūdis, nušlavęs oku- pacinę valdžią. Svarbus pavergtos tautos ginklas buvo pogrindžio spauda, kėlusi tautiečių rezistencinę dvasią. Dalis tos spaudos yra išlikusi. Joje fiksuoti laisvės kovų žygiai ir nuoskaudos. Joje skelbti idealai nepaseno, jie tinka ir dabartiniame nepriklausomybės dienų gyvenime. Juk mažoms tautoms dėl laisvės visada reikia budėti. Pogrindžio spaudoje, natūralu, dominavo operatyviausi žanrai – publicistika ir eilėraščiai. Daugiausia eilėraščių paskelbta partizanų, rezistentų spaudoje. O kai kurie poetai rado būdų persiųsti dalį savo eilėraščių pro „geležinę uždangą“ į užsienio lietuvių laisvąją spaudą. Parinkau pluoštą anoniminių ar slapyvardžiais pasirašytų eilėraščių. Daugelio jų autoriai nežinomi, bet tų kū- rinių nevalia užmiršti – juk tai laisvės kovų autentiški paminklai. Anoniminiai ar neiššifruotais slapyvardžiais bei kriptonimais pasirašyti kūriniai po kurio laiko, kai nebelieka vilties išaiškinti jų autorius, tampa tautosakos kūriniais. Albertas Ruzgas

Be parašo LIETUVAI Ateis pavasaris ir vėl pavėsiui …Nudraskė viesulas viršūnę Tavo Tu duosi lapų mums naujų Iškriko paukščiai iš lizdų. Šaknis mes Tavo juk paliesim Likai iš skausmo susvyravus Savuoju prakaitu, krauju. Su tūkstančiais gilių žaizdų. Lietuvos partizanų Laisvės aukuras Ir stovi tu pagairėj vėjo (1948-05-20, be numerio) Pajuodus liūtyje rudens, Lyg niekados nebūt šlamėję K. Gaudentas Tau medžiai pasakų rudens. TĖVYNE MANO

Bet ir tokia tu mums gražiausia, Tėvyne mano, tu esi Bet ir tokia tu mums brangi. Visų tremtinių ilgesy, Kada žaliuosi – mes neklausiam, Tu rugio širdyje gyva, Nors matom – pumpurus rengi. Daina skambioji – Lietuva.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 85 Juodam gimtinės arime Ir vėl actu ir tulžimi pagirdė, Ir balto beržo ošime, Ir šaukė, klykė: niekad nesikels! Tu vyturio tyroj dainoj Ir Kryžių kalno tylumoj. O, Viešpatie! Nejau tiek kraujo veltui?! Nejau, nejaugi veltui tiek aukų?! Tu iš piliakalnių širdies, Regiu prie kryžiaus Lietuvą prikaltą Iš aukurų šventos ugnies… Ir papuoštą erškėčių vainiku. Virš klevo žydinčių pečių Žvelgi į mus akim žvaigždžių. Nejau į laisvę keltis nebelemta? Nejau sunykt kaip žiedui po padu? Mums sakė motina sena – Išvesk mus, Viešpatie, į laisvės krantą, Tu – mūsų meilė ir daina! Pašauk į laisvę mus vardu! Buvai Tu vargšė tremtinė… Tau širdį žudo giltinė… * Tikroji autoriaus pavardė Povilas Pečeliūnas Rezistentų Alma Mater, 1979, Nr. 1 Bet Tu iš ašarų karčių, Bet Tu iš tūkstančių nakčių Raseiniškis Vėl išsiskleisi kaip aušra, Lietuva Tu mūsų Motina gera! Kryžiais parimusi, medžiais godojanti, Rezistentų Aušra, 1978, rugpjūtis Šimtmečius kenčianti, šimtmečius tylinti, Tiekkart išduota, pirkta – parduota, V. Audronis* Raudanti, klumpanti, vėlei pakylanti. Lietuva ant kryžiaus Kraujuos paskendo vakaro saulė… Aš tėviškės keleivis, tartum svetimas Rytmečio žvaigždės kulkomis lijo… Savam krašte užguitas, tremtinys. Kardai kapojo, žeidė apgaulė, Nyku, kai spaudžia širdį priešo letena, Lauže liepsnojo, žaizdos negijo… Kai sielą gairina nuožmus šiaurys. O Tu stovėjai rūsti ir liūdinti, Aš nebylus kaip žiemą Nemunas, Brolius išleidusi, brolius palaidojus. Sukaustytas ledų grandinėmis tvirtai. Kardą paėmusi ėjai ir budinai Tai toks likimas, toks gyvenimas… Sūnus į šventą kovą už laisvę. Už ką, kareivi, tu kritai Tu nenumirsi, Tu nevergausi Ir prie Radviliškio, ir prie Širvintų, Brolius ir priešus žemėj užarusi… Ir prie Kėdainių karžygio mirtim?.. Požemiuos pūdyti, kovų užgrūdinti Tikėjome, kad laisvė amžiams švinta, Mes Tavo vardą kaip maldą tariame: Kad niekas jos nebegalės atimt. – Tėvyne Lietuva! O išplėšė ją mums kaip gyvą širdį, Sušaudė ją prie žydinčios obels. Rezistentų Aušra, 1983, Nr. 21

86 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Retrospektyva

Leonas STEPANAUSKAS

Kai Kalvarija buvo didelė, o Starapolė-Marijampolė visai maža…

adinys, apie kurį čia pasakoju, istorikams ne naujie- metrų aukščio ir penkiolikos metrų pločio sienos (43,92 Rna. Tik buvo būgštaujama, kad žemėlapis, kurio du kv.m). fragmentai čia pateikiami, galėjo ir neišlikti. Kalbu apie Lankydamasis Kalvarijoje susipažinau su gimnazijos retą kartografijos dokumentą, kurį šiek tiek daugiau kaip istorijos mokytoju Alvydu Totoriumi. Dieve duok, tokių prieš du šimtus metų Prūsijos karalystės generalinio štabo mokytojų visoms mokykloms! Aplink jį susibūręs nemažas nurodymu pagamino geriausi to meto specialistai. Buvo jaunųjų istorikų būrelis. Bendro darbo vaisiai akivaizdūs: vienintelis įslaptintas egzempliorius. Šimtą metų, iki 1900- turtingas mokyklos istorijos muziejus, renkami eksponatai, ųjų, juo leista naudotis tik „pagal paskirtį“, t.y. Prūsijos ka- susiję su miesto praeitimi. Štai žemėlapis, pavadintas „Kal- ralystės, vėliau ir Vokietijos imperijos, ginkluotųjų pajėgų varija ir jos apylinkės. 1808 metai. Tekstoro sudaryto Nau- reikmėms, „persipiešiant“ tik atskiras jo dalis. Pagaliau ir josios (Rytų) Prūsijos žemėlapio fragmentas“. Stebina pa- pats kartografų kūrinio pavadinimas viską pasako: Karo teikiama data. Juk jau anksčiau, 1807-aisiais, Napoleonas, žemėlapis (Kriegskarte). Su data: 1795–1800 m. Žemėlapy- žygiuodamas per nugalėtą Prūsiją, privertė prūsus-vokie- je detaliai pavaizduota Užnemunė, pavadinta Naująja Rytų čius pasitraukti ir iš Užnemunės. Ar kartografas Tekstoras Prūsija (Neu-Ostpreussen) – tas žemės kąsnis, kuris Prūsi- yra ir didžiojo Karo žemėlapio vienas iš autorių? Aptikus jos karalystei atiteko po Lietuvos ir Lenkijos valstybės pa- nesužalotą „tikrąjį“ žemėlapį, pagal kurį buvo „piešiami“ skutinio (1795 m.) padalijimo. Čia telpa ir visa šiandieninė visi kiti (jau neįslaptinti), galima kai ką patikslinti. Karo Pietų Lietuva. Todėl Prūsijos karalystės Karo žemėlapis lai- žemėlapis pravertė ne vien kariškiams, bet ir Užnemunę kytinas pirmuoju profesionaliu dalies Lietuvos teritorijos užplūdusiems Prūsijos karalystės valdininkams. Daug kas žemėlapiu. buvo pertvarkoma (ypač žemės valdos). Matininkams, Gal stebina mano pasakojimo pavadinimas? Jis susijęs valdininkams reikėjo planų, žemėlapių. Matyt, jie buvo ga- su autoriaus, tapusio pėdsekiu, sentimentais savo vaikys- minami be atvangos, iš įsibėgėjimo – net su data, kai šios tės miestams – Marijampolei ir Kalvarijai. Ypač Kalvarijai, žemės Prūsijos karalystei jau nebepriklausė. Įdomus fak- „miesteliui ant Šešupės kranto“ (taip kalbininkas Jonas tas, kad „leidėjai“ panašiais atvejais laikėsi tam tikrų nuro- Klimavičius žurnale Gimtoji kalba siūlė vadinti šią vieto- dymų. Vadinamajame Tekstoro „fragmente“, palyginti su vę), žiauriame XX a. net du kartus – per Pirmąjį ir Antrąjį Karo žemėlapiu, irgi daug kas išnykę – dideli girių plotai, pasaulinius karus – nušluotą nuo žemės paviršiaus. Per ste- keliai per jas, gausios pelkės ir pan. Būtent tai, kas svarbu buklą išliko tik baltoji gulbė – bažnyčia. kariaunai. Štai kodėl taip įdomu apžiūrinėti didįjį origina- Senasis Karo žemėlapis yra net iš 122 dalių, pavadintų lą, kuriame labai tiksliai, be jokių nuslėpimų pavaizduota „sekcijomis“. Kiekvieno lakšto dydis – 72x50 cm. Įdomu, Pietų Lietuva. Šitaip peršasi ir Sūduvos sostinės Marijam- kaip šis kartografų kūrinys atrodytų ant sienos? Ar jis buvo polės palyginimas su Kalvarija. Svarbių kelių sankryžoje kada nors taip „sudurtas“? Ne, niekados. Į talką man atė- įsikūręs Kalvarijos miestas nuo seno buvo svarbus LDK jo matematikas dr. Gintautas Grigas, apskaičiavęs, kad vi- „pavieto“, vėliau apskrities centras. Administraciniu po- sam žemėlapiui eksponuoti reikėtų ne mažesnės kaip trijų žiūriu jam priklausė žemės iki pat Prūsijos sienos, o kitoje

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 87 Starapolės „sekcijomis“ rūpinosi leitenantas von Perille su „geografijos inžinieriumi“ Rostenscheriu, kuriam pri- skiriamas žemėlapio „piešimas“, ir ritmeisteris von Caselis su „geografijos inžinieriumi“ Kurzu. Šalia pasirašęs dar ir „inžinierius“ Lebauldas de Nansas, kuriam priskiriamas ir „darbas“, ir „piešimas“. Tarp išlikusių dokumentų – keli von Steino nurodymai: tiksliai žymėti miškų ir laukų ma- syvus, tarp jų esančius kaimus, jų išsidėstymą, kelius, net pusėje – iki Nemuno. Šiai „apskričiai“ buvo pavaldūs net didesnius takus. Ežerai, upės, upeliai, o ypač pelkių plotai keli magdeburginės teisės miestai su apylinkėmis (Alytus, (su galimomis perėjomis), net pievos ir lankos, kur husarų Simnas, Liudvinavas, Vilkaviškis, Virbalis, na ir pati Kalva- arkliai galėtų pasiganyti, taip pat labai svarbūs. Žodžiu, vis- rija). Beje, ir prūsai-vokiečiai rodė „palankumą“ Kalvarijai. kas, kas žygiuojančiai ar kurioje nors vietoje apsistojančiai Mieste ant Šešupės kranto pastatė sunkiųjų darbų kalėjimą kariuomenei žinotina. ir kareivines, kuriose įsikūrė husarų eskadronas. Rusai vė- Prūsijos karalystės generalinio štabo Karo žemėlapyje liau labai apsidžiaugė, gavę tokį palikimą! O Marijampolė? bemaž šiandieninio 1 cm dydžio atkarpėlė atitinka „5000 Tais laikais tai buvo tik du ne visai „sulipę“ miesteliai – Ma- žingsnių“. Priduriama: „Tai tolygu pusei mylios.“ ryanpol (taip rašoma Karo žemėlapyje) prie marijonų vie- Prūsijos kultūros paveldo saugyklų sąrašai rodo, nuolyno, įkurto 1750 m., ir Starapol (Senapilė), pirmąkart kad dalis gausios von Steinų bibliotekos atiteko vals- paminėta 1736 m. tybei. Tai ne tik knygos, bet ir rankraščiai. Jie atsklei- Karo žemėlapį papildantys dokumentai atskleidžia, kam džia, kaip buvo ruošiamasi žemėlapio sudarymui. buvo pavesta surinkti kartografų būrį ir vadovauti darbui. Užrašuose esama pastabų, kad Vokiečių ordino žval- Tai stambių žemvaldžių iš Uckermarkto (šiandieninės Vo- gai dar XIV a. tyrinėjo kelius į Lietuvą (žvalgymai kietijos Brandenburgo žemės šiaurinė dalis) stambių žem- tarp 1384 ir 1402 m.). „Priešo“ pusė (lietuviai) darė valdžių atžala von Steinas (1747–1806), Prūsijos armijos tą patį. Matyti, kad gerai susipažinta ir su Lietuvos ir karininkas, turėjęs „kvartirmeisterio“ laipsnį. Matyt, jau Lenkijos unijinės valstybės mėginimais „piešti“ sa- anksčiau buvo pasižymėjęs, nes 1793 m. Prūsijos karalius vąją teritoriją. įteikė jam ordiną „Už nuopelnus“. Von Steinas lankėsi ka- Užgrobtų svetimų žemių išsaugojimui pagamin- reivinėse, ieškodamas specialistų ir talkininkų, kurių rei- tas Karo žemėlapis-milžinas net po šimtmečių ne kėjo labai daug. Pagal to meto galimybes jie turėjo pėstute mažiau įdomus ir vertingas. Iš didelės metalinės apeiti visą teritoriją, o Prūsijai atitekęs Lietuvos ir Lenkijos spintos su plačiais metaliniais stalčiais išėmus vieną valstybės plotas buvo nemažas, net 45 tūkstančiai kv.km. ar kitą „sekciją“ (lakštą), atgyja praeitis. Akys pasi- Viskas buvo atlikta nustatytu laiku, von Steinas už darbą neria į XVIII a. pabaigos tikrovę. Kiek ir kokių pla- gavo pulkininko laipsnį. Jam neteko pamatyti Prūsijos čių būta miško masyvų! Žemė „neperkrauta“ keliais karalystės ambicijų žlugimo, kai vadinamoji Naujoji Rytų ir keliukais. Kai kurie ežerai ir ežerėliai platesni negu Prūsija buvo prarasta, – žymusis Prūsijos kartografas mirė mūsų laikais. Intriguoja ir dviejų Sūduvos miestų ne- metais anksčiau. Čia tiktų prisiminti istoriko Edvardo Gu- tikėtai skirtingi dydžiai… davičiaus žodžius: „Karininkai Prūsijos karalystėje buvo Pridurti tenka ir raktą į amžių slėpinį – tai Prūsijos kul- labiausiai išsilavinę žmonės.“ Pavyzdžiui, karininkas Hein- tūros paveldas, Valstybinė biblioteka, Berlynas (Preussis- richas von Kleistas, maždaug von Steino bendraamžis, yra cher Kulturbesitz, Staatsbibliothek zu Berlin). vokiečių literatūros klasikas. Signatūra: „Q – 17030“. Ant kiekvienos Karo žemėlapio „sekcijos“ nurodyta ir pasirašyta, kas atliko darbą. Kalvarijos ir Marijampolės-

88 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Apie knygas

Vita Gruodytė

Prancūzai Lietuvos istorijoje (1009-2009)

Gilles Dutertre, Les Français dans l’Histoire de la Lituanie, L’Harmattan, Mare Balticum, 2009

Į Lietuvą niekada nevažiuojama tik vieną kartą. Anne-Marie Goussard

ėra lengva rašyti istorines knygas. Reikia ne tik gerai Viena vertus, knygą galime vertinti kaip dokumentinę Nišmanyti faktus, suvokti istorinį kontekstą, bet ir įsi- medžiagą, papildančią prancūzams daugiau ar mažiau vaizduoti būsimuosius skaitytojus. Ypač jei aprašomuose žinomų Prancūzijos veikėjų biografijas ir/arba jų vei- įvykiuose susipina skirtingų tautų likimai. Į pensiją išėjęs klos puslapius tokiame krašte kaip Lietuva, vis dar ma- prancūzų karininkas Gilles’is Dutertre’as, besidomintis žai žinomame net senatoriams, o ką jau ir kalbėti apie Baltijos šalimis ir štai jau ketverius metus nuolat gyve- eilinius Vakarų europiečius. Antra vertus, į šią knygą nantis Lietuvoje, per nusistebėtinai trumpą laiką surinko galime žiūrėti ir kaip į labai specifiškai, per vienos tautos daugybę duomenų apie Lietuvoje apsilankiusius prancū- žmonių likimus papasakotą dviejų kraštų – Prancūzijos zus. Tai nėra vien tik svarbios istorinės asmenybės, bet is- ir Lietuvos – tarpusavio santykių istoriją, nes autorių torinė amplitudė tikrai įspūdinga – nuo XIV a. Avinjone domina ne tik tai, ką veikė į Lietuvą atvykę prancūzai, rezidavusio popiežiaus Jono XXII legatų vyskupo Bart- bet ir kokią nuomonę jie susidarė apie šią šalį ir apie holomėjaus ir benediktinų abato Bernardo, atvykusių su lietuvius. popiežiaus atsakymu Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Nepaisant tokios užmačios, „paantraštinis“ auto- Gediminui, iki šiuo metu aktyviai tiltus tarp dviejų šalių riaus noras išliko pedagoginis – supažindinti prancū- tiesiančių Pierre’o Minonzio, Anne-Marie Goussard, jau zakalbius skaitytojus su svarbiausiais Lietuvos istorijos senokai Lietuvoje apsistojusio ir įvairiomis kultūrinėmis įvykiais. Galbūt tai lėmė Dutertre’o potraukis istorijai ir akcijomis vis „užsidegančio“ Patricko Liono. neabejotinas jo kaip istoriko talentas, o galbūt tai, kad Ši knyga pratęsia štai jau keletą metų trunkančią knyga yra proginė – kaip matyti iš pavadinimo, ji skirta „pažintinę-pedagoginę“ Dutertre’o veiklą, tuo tikslu Lietuvos tūkstantmečiui (tai šiek tiek klaidina, nes pir- jis įkūrė internetinį tinklaraštį „Gilles en Lituanie“, mieji žinomi prancūzų keliautojai į Lietuvą atvyko tik kuriuo, atrodo, domisi nemažai prancūzų. Jame pa- XIV a.). Galima tik įsivaizduoti autoriaus galvos skaus- minėtas ir pradinis šios veiklos, kurią vainikuoja mus, iš paprasto biografijų rinkinio bandant padaryti aptariamoji istorinė studija, impulsas – prancūzų dėmesio vertą istorinę studiją: aiškesnio istorinių įvy- senatoriaus socialisto Jean-Luco Mélenchono, Lie- kių supratimo ir jų pristatymo dėlei jis turėjo be pa- tuvą kartais painiojančio su Latvija, arogantiška fra- liovos plėsti aprašomąjį lauką į kaimyninius kraštus, o zė: „Nauji nariai... Tegu eina po velnių! Lietuviai? Tu kartu ir griežtai jį apsibrėžti, kad suvaldytų medžiagos pažįsti nors vieną lietuvį? Aš – ne!“ gausą. Todėl kai kur pirmajame plane atsiduria didžioji Kam gi skirta ši Prancūzijoje išleista Lietuvoje gy- Istorija (svarbiausias įvykis būtų, žinoma, Napoleono venančio autoriaus knyga – prancūzams ar lietuviams? kariuomenės žygis Rusijos link), įtraukianti jau ne tik

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 89 Lietuvą ir Prancūziją, bet ir kaimynines šalis, o kai ku- vasario) vyrauja teorija, kad Prancūzija buvo suintere- rie knygos puslapiai dvelkia nuo apdulkėjusių lentynų suota turėti sąjungininkę didelę Lenkiją, kuri pakeistų nukeltais archyviniais dokumentais, genealoginiais iš- ankstesnę sąjungininkę Rusiją. [...] Niekas nenustebo rašais, kurie kada nors galbūt taps vertinga medžiaga skaitydamas Quai d’Orsay [Prancūzijos užsienio rei- tiems, kas norės toliau plėtoti Dutertre’o atradimus. kalų ministerijos metonimija – V. G.] memorandumą, Tarp personažų yra ir asmenų, kurie paprasčiausiai kuriuo Prancūzija rekomendavo sugrąžinti Lenkijai jos kirto Lietuvos sieną, bet mūsų šalyje neužsibuvo (kaip 1772 metų sienas, apimančias Lietuvą, dalį Latvijos, antai Denis Diderot ar Honoré de Balzacas, keliavę į visą dabartinę Baltarusiją ir didelę dalį Vakarų Ukrai- Sankt Peterburgą ar iš jo). Autorius, tarsi užbėgdamas nos. Tikslas buvo aiškus – sukurti solidų barjerą tarp už akių klausimui „Ką bendro jie turi su Lietuva?“, pri- bolševikinės Rusijos ir Vokietijos“ (p. 144). pažįsta, kad „tranzitiniai“ keliauninkai jokių ryškesnių Kita vertus, „oficialioji“ Prancūzija ne visuomet nu- atsiminimų nepaliko. Kartais nepaminimas net Lietu- leisdavo akis realybės akivaizdoje. Knygoje cituojama vos vardas, tik skundžiamasi dėl „meteorologinių sąly- Generolo De Gaulle’o 1960 m. Nicoje pasakyta kalba gų“, „prastų kelių“, „pelkėtų miškų“ „didžiulių duobių, SSRS atžvilgiu: „Tai imperija, mes tai žinome, laikanti į kurias įkritęs galėjai praleisti visą naktį“, „sulaužytų priespaudoje (ir kokioje priespaudoje!) įvairias tautas, karietų“, „prastų nakvynės namų ir paniurusių šeimi- kadaise užkariautas carų, o neseniai – jos pačios […]: ninkų“ (p. 111, 115). Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulga- Originalu yra tai, kad Dutertre’as į savo tautiečius riją, Albaniją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Prūsiją, Saksų žiūri iš Lietuvos teritorijos ir istorijos pusės. Kai kurių kraštą ...“ (p. 166) knygoje minimų prancūzų istorinį neišprusimą aprašo Knygos skaitymas įtraukia. Ne todėl, kad būtų labai „neužapvalindamas nagų“, kaip sako prancūzai. Štai jo įdomūs personažai – yra visokių, bet todėl, kad stebina pateikta ištrauka iš François Mitterand’o 1990 m. kovo autoriaus istorinė kompetencija, mokėjimas glaustai iš- 11 d. dienoraščio: „Lietuviai viską sugadins. Jie beveik dėstyti esmę ir istorinis objektyvumas (jei tik toks gali niekada nebuvo laisvi. Kai tapo nepriklausomi, jų re- egzistuoti) su polinkiu į prolietuvišką subjektyvumą. žimas buvo diktatūra. Vargšai žmonės. Suprasčiau, jei Ir nors istorinis kontekstas atsiduria tarytum aprašo- Gorbačiovas panaudotų jėgą“ (p. 178). mų personažų biografijų paraštėse, keliomis detalėmis Tokie pasisakymai (čia galėtume prisiminti ir ne- autorius kartais sugeba atskleisti daugiau nei kitas visu vykusį kito prezidento – Jacques’o Chiraco išsišokimą traktatu. naujų Europos Sąjungos narių, „praleidusių gerą pro- Štai du pavyzdžiai. Prūsija visai Europai yra vokiška. gą patylėti“, atžvilgiu) sukelia abipusio nepasitikėji- Ir jau seniai. Mažai kas žino, kad Prūsija yra baltiška (kai mo bangas. To priežastis yra ne tik pernelyg jautri ir kurie, tiesa, yra girdėję apie „Rytų Prūsiją“), o dar mažiau skausminga mažų tautų reakcija į „didžiųjų“ istorinį numano tikrąją jos vardo kilmę. Vienu sakiniu pasakyda- trumparegiškumą, bet ir vadinamosios „didžiosios mas, kad XIII a. pabaigoje Teutonų ordinas, išnaikinda- politikos“ arogancija, nes istoriją, kaip žinome, „rašo“ mas vietinius Prūsijos gyventojus ir paskui save atsives- ne maži, o dideli. damas vokiečius kolonistus, pasisavino ne tik jų žemes, Kai kurių „didžiosios politikos“ atgarsių esama ir bet ir jų krašto – Prūsijos – pavadinimą (p. 22), autorius šioje studijoje. Pavyzdžiui, visuose konfliktuose tarp sustato dalykus į vietas. Kita detalė – šiuo metu vėl Lietuvos ir Lenkijos Prancūzija visada palaikė ne mus, aktualios diskusijos apie lietuvių dalyvavimą žydų žu- o mūsų kaimynus. Dutertre’as tai žino ir atranda ne dynėse Antrojo pasaulinio karo metais. Autorius, pui- tik tokio požiūrio ištakas (į 1919 m. sausio 18 d. Pary- kiai suvokdamas, kad „tiesiog“ (suprask, įgimtas) anti- žiaus Taikos konferenciją lenkai buvo pakviesti, o lie- semitizmas neegzistuoja, bando apibūdinti kontekstą, tuviai – ne), bet ir priežastis: „Nuo to laiko (1919 m. kuriame aukos buvo ne tik žydai, bet ir lietuviai: „Nors

90 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 ir išsaugodami savo tradicijas, Lietuvos žydai susižavėjo socializmo ir sionizmo idėjomis. Kai 1940 metų birželio vidury Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, žy- dai nusprendė, dėl akivaizdžių priežas- čių, kad SSRS yra mažesnis blogis negu eventuali nacių Vokietijos galimybė už- kariauti Lietuvą, taigi dauguma patikėjo laisvę ir brolybę žadančia propaganda. Kita vertus, žydai sudarė labai matomą sovietinės administracijos dalį, pavyz- džiui, kariuomenėje ir politinėje poli- cijoje (NKVD ir NKGB), ką dauguma lietuvių suvokė kaip išdavystę“ (p. 155). Nuolat atsižvelgdamas į abi puses – ir lie- tuvių santykiuose su vokiečiais, ir su rusais, ir su lenkais, ir su prancūzais – Dutertre’as labai profesionaliai išvengia dviejų pa- XVI a. Europos žemėlapis grindinių spąstų, kurie gresia apie ki- tos šalies istoriją rašantiems istorikams: tendencingai Plotel/Platelius, esančius Žemaitijoje/Samogitie, Lietuvos paryškinti vienos tautos dorybes, o kitos blogybes, ir Šiaurės Vakaruose. Be dvigubų ar trigubų pavadinimų nepastebėti savo ginamai teorijai arba „kuriamam isto- būtų sunku suprasti, kad, pavyzdžiui, „1918 m. sausio riniam paveikslui“ nenaudingų, nors ir menkų, faktų ar 11 d. prancūzų belaisviai nešildomais vagonais buvo detalių. Priešingai, susidaro įspūdis, kad autorius ieš- atvežti į Kaišiadoris (Koschedary) ir į Žaslius (Zosle), o ko kaip galima daugiau pasakyti apie Lietuvą ten, kur po to pėsčiomis per sniegą buvo nuvaryti iki Mijaugo- dauguma ir nuo seno kalba tik apie Lenkiją ir lenkus, nių (Milejgany)“ (p.139). Šios vietovardinės detalės gali Vokietiją ir vokiečius, Rusiją ir rusus. Bet ne visuomet tapti išties neįkainojamu šaltiniu tiems prancūzams, ir jam tai pavyksta. Ne dėl nežinojimo, o dėl objektyvių kurie ieškos savo giminių pėdsakų, pavyzdžiui, Nor- priežasčių – šaltinių trūkumo. Štai vienas jo aprašytas mandijos–Nemuno eskadrilės narių, kurie nuo 1944 lietuvių ir lenkų sutapatinimo pavyzdys: „Napoleono m. liepos 15 iki lapkričio 21 d. pabuvojo Mikountani/ laikais susikūręs Lenkų legionas, sudarytas iš tuo metu, Mikuntėnuose, Antonovo/Antanave (Kauno pietvaka- po trečiojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo, į Prancūzi- riuose), Sredniki/Sredninkuose (prie Aukštadvario) ir ją emigravusių lietuvių ir lenkų, veikęs visus 18 Napo- Didvije-Sterki (Didvydžiuose)“ (p. 160). Jiems nereikės leono valdymo metų kaip Lombardijos Respublikos ar- kaip Napoleonui klaidžioti po Lietuvą su žemėlapiais, mijos padalinys, nepateikia jokių duomenų apie tikslų kuriuose prancūziškai transkribuoti lietuviškų vietovių lietuvių karių skaičių“ (p. 84). pavadinimai tampa tikru galvosūkiu. Užsieniečiams, girdėjusiems apie Memelį, bet neži- Nors atskaitinis geografinis knygos taškas yra tai be- nantiems Klaipėdos, arba žinantiems Tilsit, bet neži- siplečianti, tai susitraukianti tūkstantmetė Lietuva, tiesą nantiems nei Tilžės, nei Sovetsko, labai pravers auto- sakant, apie lietuvių kasdienybę ir pačius lietuvius ma- riaus pedantiškumas – knygoje pateikti tiek istoriniai, žai ką sužinome. Vyrauja dvi visiškai skirtingos nuo- tiek nauji miestų, kaimų ir vietovių pavadinimai. Terito- monės – arba labai teigiama, arba labai neigiama. Štai rinis preciziškumas tiesiog stebina. Jis mini, pavyzdžiui, Lenkijos karalienė Jadvyga (Edwige d’Anjou), būsimoji

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 91 Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus dino lenkai, o rusų pusėje – prancūzai (p. 99), arba Jogailos žmona, siunčia į Lietuvą vieną iš savo riterių, kad 1918 m. Nepriklausomybę paskelbusioje Lietu- kad šis įsitikintų, ar būsimasis jos vyras „turi žmogaus voje atsidūrė 600 civilių prancūzų belaisvių, kuriuos pavidalą, o nėra apžėlusi, žiauri ir necivilizuota būtybė. (galbūt) saugojo prievarta į vokiečių kariuomenę pa- Kaip pasirodė, priešingai, Jogaila buvo ypatingos šva- imti maždaug 650 Elzaso regiono vyrų (p. 140). Susi- ros žmogus, kasdien prausėsi ir skutosi, ir visiškai ne- daro įspūdis, kad autorius, vien iš smalsumo pradėjęs gėrė alkoholio“ (p. 33). Arba štai XVI a. į Lietuvą atvykę kataloguoti Lietuvoje apsilankiusius savo tautiečius, prancūzai „pripažįsta, kad ši tauta savo mandagumu ir rašydamas pats negali atsistebėti Europos, kaip ben- maloningumu pralenkia visas kitas“ (p. 35). O Vilniaus dro istorinio ir kultūrinio vieneto, dydžiu. Jis ne tik universitete darbavęsis prancūzų mokslininkas Jeanas atranda žmonių tarpusavio santykiais jau seniai su- Le Laboureur giria Jonušo Radvilos „vakarietišką išsi- kurtą Europą, bet ir ja žavisi, kaip tas Normandijos- lavinimą, jo prancūzų kalbą, ir net grynai prancūziš- Nemuno eskadrilės pilotas, kuris, apsilankęs išlais- ko stiliaus mąstymą“. Sužinome taipogi, kad „Radvila į vintame Vilniuje su „plačiomis grįstomis gatvėmis, Prancūziją važiuodavo nusipirkti drabužių“ (p. 53). šaligatviuose pasodintais medžiais, gražiais gotikinio Vertinimų dvilypumą bene geriausiai atskleidžia stiliaus namais“, be „jokių izbų nei kupolų“, sušuko: prieštaringa prancūzų karininko François-Paulino Da- „Mes atradome Europą, mūsų Europą!“ (160). lairaco, XVII a. pabaigoje atvažiavusio į Lenkiją ieškoti Skaitant šiuos aprašymus, negali nesusidaryti ir kitas darbo ir apsilankiusio Lietuvoje, nuomonė. Viena ver- įspūdis – Lietuva daugelį šimtmečių buvo tik pereinamas tus, jis žavisi „Vilniaus architektūra ir Lietuvos gamta“, kiemas iš kairės į dešinę, iš dešinės į kairę. Ne tik jos gy- antra vertus, rašo, kad „viešnagė nyki, žmonės mažai ventojai lietuviai vis kur nors „išsilydydavo“, kaip minė- bendraujantys, jiems rūpi tik vyno ir ištvirkavimo ma- tame Napoleono kariuomenės Lenkų dalinyje, bet ir pati lonumai, o ir pats kraštas nepatrauklus, atšiaurus akiai, Lietuva vis kažkur pranykdavo, arba visa, arba gabalais. su smėlynais, pelkėmis, akmenimis, prastai pastatytais Todėl lyg vandens ženklai popieriuje iškyla klausimas: kas kaimais ir laukinės išvaizdos gyventojais“ (p. 51, 52). sudaro tokio istoriškai ir geografiškai nestabilaus krašto Kai kur, įtardamas, kad tautiečių pasakojimai neau- tautinę tapatybę? Bendri jos gyventojų charakterio bruo- tentiški, objektyvumo dėlei Dutertre’as perspėja skaity- žai – mokėjimas prisitaikyti prie pačių nepalankiausių tojus, kad tai gali būti tiesiog atpasakota tuomet vyra- kontekstų, kantrybė išsaugoti kalbą, gebėjimas apsigin- vusi nuomonė, bet ne asmeninis keliautojų patyrimas. ti tada, kai ir šalies vardo nebelieka? O gal lemia tokios, Įdomu, kad „vyravusi nuomonė“ dažniausiai būdavo atrodytų, nereikšmingos kasdieninio gyvenimo detalės, gana prasta. kaip lietuvių panelių pomėgis XVII a. namuose auginti Kas domisi istorija ir turi šios knygos autoriui pri- „prijaukintas baltas peles rožiniais vyzdžiais“ ir „slėpti jas lygstančią aistrą detalėms, sužinos, pavyzdžiui, kodėl krūtinės iškirptėse“ (p. 121), XVIII a. „lietuvių bajorų po- Prosperas Merimée, niekada nebuvęs Lietuvoje, parašė linkis išgertuvėms, lėbavimui ir dvikovoms“ (p. 122) ar po „Lokį“, kaip po Nepriklausmybės įsisteigė IKI parduo- XIX a. Vilnių „laisvai bėginėjančios kiaulės“ (p. 78). Gal- tuvių tinklas, kad Lietuvoje yra lankęsis kultinės pran- būt į lietuvių tapatybės mozaiką tilptų ir toks klau- cūzų mašinos „Mehari“ sukūrėjas arba kad rusų filoso- simas: kodėl Lietuvoje tiek šimtmečių nebuvo gerų fas Berdiajevas turėjo lietuvių ir prancūzų kraujo. kelių, užeigų, svečių namų, o XIX a. pradžioje Maltos Dutertre’o istorinė studija atskleidžia ne tik dviejų ordino nariai, Vilniuje išsinuomoję viešbutį, rado kė- šalių istorinius ryšius, bet ir visą senąją Europą vieni- džių, sofų, stalų ir veidrodžių, bet nerado lovų… jančius politinius, mokslinius, kultūrinius santykius. Kas, pavyzdžiui, galėtų patikėti, kad mūšyje prie Be- rezinos prancūzų pusėje pagrindinį vaidmenį suvai-

92 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 Visai nejuokingi skaitiniai

Lietuvos šalies žmonių padavimai. LXIX

Kai „žvaigždės“ ima mąstyti

iskas, ko reikia geram festivaliui – nuogi papai ir c) todėl, kad apibluko ir svajonių gyvanašlio Marijo- „Valus“, – sėkmės formulę išdavė garbingi festiva- no šlovė, – į tiesų kaip šautuvo vamzdis klausimą TAIP lio „Be2gether“ svečiai švedai, prasmingai pasivadinę arba NE, anot gandonešių, jam vis dažniau atsakoma „Clawfinger“. Sunkiasvoris, t.y. daug patyręs, lengvojo neigiamai. popso aprašinėtojas Ramūnas Zilnys iškart sumojo, kas Žinoma, lazda turi du galus: šiemet penktadienį į lėmė šiemetinių purvo vonių (daugiau tiesiogine negu bendrą „tūsą“ su atlikėjais „iš viso pasaulio“ (!) Nor- perkeltine prasme) Norviliškėse sąlyginę nesėkmę: viliškėse, viena vertus, susirinko dukart mažiau žio- „Krūtinių apnuoginti merginos neskubėjo“, – liūdnai plių negu į tokį pat penktadienio „blūdą“ pernai, antra konstatavo jis. Toks gero festivalio esminis trūkumas vertus, dukart daugiau negu į Islandijos gulbės Bjork galėjo atsirasti dėl 3 priežasčių: (irgi „veksinį“) koncertą pačiame Vingio parke. Viena a) dėl to, kad VEKS parėmė „Be2gether“ visai menka – vertus, tarp publikos sumažėjo lietuvių, antra vertus, tik trijų ketvirtadalių milijono litų suma. Palyginę ją su padaugėjo baltarusių. Reikia manyti, ilgainiui vienų ir 1,2 mlrd., kuriuos toks ROMANAS Abramovičius išlei- kitų skaičius sparčiai vienodės, kol kurį nors penkta- do naujai jachtai įsigyti, suprasime, kad valstybės para- dienį Norviliškėse jų susirinks po 50% tiek lytiniu, tiek ma tokiam Klimkevičiui yra tiesiog nulinė. Už tokius politiniu, tiek tautiniu atžvilgiu, t.y. vienam lietuviui pinigus net neapsirengsi ir jau, žinoma, nenusirengsi! teks viena baltarusė ir atvirkščiai. b) todėl, kad toks DIDŽIULIS Jurgis su visa grupe Tokia visais atžvilgiais nepelninga padėtis rodo, kad TWNKL atsisakė plano groti vienomis trumpikėmis – masinės komercinės kultūros „žvaigždyne“ atsiranda bijojo šalto lietaus, o gal ledinio Jenings žvilgsnio. Mat vis daugiau juodųjų skylių. TV „žvaigždės“ net visai ši, perskaičiusi laikraščiuose, kaip jos vyras giriasi prieš užgeso, dabar įsijungi televizorių, o ten – ištisinis prieš- festivalį apsirūpinęs dideliu kiekiu prezervatyvų, juos tvaninis, t.y. pasibaigusio sezono pradžios, superkaka- konfiskavo, maža to, į Norviliškes atvyko pati, matyt, du. Net ir televizinių smegenų žmogus negali susigau- irgi norėjo be2gether. Suprantama, dviese per lietų, be dyti, ar čia pabaigos pradžia, ar jau galo pabaiga. sargio ir dar su žmona – tai pernelyg didelis išbandy- Ačiū Dievui, negęsta bent politikos „žvaigždės“. Ro- mas DIDŽIULIO kalibro „žvaigždės“ silpnų nervų fa- lando giesmė dabar skambės jau ne tik virš bakūžių sa- nėms. Na, bet, kaip liaudis sako, pagal Jurgį ir trumpi- manotų – su cirku ant ratų (tamsuoliai taip pakrikštijo kės, pardon, fanikės, t.y. saldžios šlovės kepurė. Europarlamentą, klajojantį tarp Briuselio ir Strasbūro)

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 93 jis išdidžiai gastroliuos po visą Europą. „Pinigai geri, mistiškai. Antai Lietuvos Dalia didžiu balsu iš visos šir- už butą užmoka, skaniai maitina, ko daugiau žmogui dies užtraukė: reikia?“ – Briuselio kopūstas, pardon, Rolando gin- Atsigavo rinkos, klanešys Imbrasas taip šviesiai, sans soucis, įsivaiz- kai mane išrinko! duoja savo darbą minėtame valdžios organe. Vilniaus Ir trinktelėjo kumščiu premjerui per pakaušį, dienos žurnalistei jis net pasigyrė, kad jau moka už ją sako, net niekuo dėtos Paksienės kolonos Turniškė- daugiau angliškų žodžių, matyt, Pakso nuotykius ir se nugriuvo. žygius penkerius metus aprašinės ne tik mužikų (že- Nors grafo-melo-manas Tomkus iš visų pakampių ir maičių ir Lietuvos) kalba. toliau varsto Lietuvos Dalią ne tik tulžingais žvilgsniais, O tų nuotykių gali būti labai įvairių – pavyzdžiui, bet ir trijų pirštų kombinacijomis, kompromituojamai Rolandas P. siaurame EP koridoriuje susitinka Vy- šūkaudamas „Rot front“, vis tiek nesustabdysi upės bė- tautą L. ir kas tada? Arba su Viktoru U. bando sudėti gimo – rinkos iš tikrųjų ima rodyti kažką panašaus į gy- Rubiko kubiką taip, kad visos trys pusės (ne tik Lie- vybės ženklus (jau minėtas ROMANO Abramovičiaus tuva su Latvija, bet ir Estija) išeitų vienodai raudo- pavyzdys yra tikrai įkvepiantis, tarsi sakytų Obamai su nos. Latviai, reikia pripažinti, šioje rinkiminėje ko- Sarkozy: nesijaudinkit, broliai, prabangos perproduk- voje nurungė lietuvius ir delegavo į europarlamentą ciją priglaus motina Rusija). patį Alfredą Rubiką (neišmanėliams paaiškinsiu, Pradėjo globaliai mąstyti ne tik politikos, bet ir pop- kad tai Marxas su Engelsu, Leninas su Stalinu ar net so „žvaigždės“. Antai viena iš jų (pavardė redakcijai pats Burokevičius su Jermalavičium kartu sudėjus, žinoma – tai Džordana Butkutė) aiškiai ir nedvipras- t.y. viename asmenyje). Arba, pavyzdžiui, Rolandas miškai suformulavo, kas yra tikroji blogio ašis, gilioji P. didvyriškai stoja į nelygią filosofinę kovą su Leo- Pandoros skrynia: „Jei čia būtų ne Lietuva, o Amerika nidu Doniečiu arba Doniškiu (seku kalbininkų reko- ar bent jau Rusija, daugelis žurnalistų gautų mažiausiai mendacijomis – Aleksandrą Nevskį jie liepė vadinti 15 metų griežto sušaudymo.“ Neviečiu arba Neviškiu, taigi logiška sulietuvinti ir Štai ką reikia vietoj Greičiaus kuo greičiau paskirti Donskį). Beje, jis vienintelis kaip tikras vyras – be Aukščiausiojo teismo pirmininke! Vengdami „griežto priekaištų, be pykčio – pagarbus žmonos atžvilgiu ir sušaudymo“ žurnaliūgos patys savo noru išsiskirstys į Briuselį vyks su ja, o visi kiti tiesiai šviesiai pareiš- runkelių kapliuoti. kė, kad, Viktoro U. žodžiais tariant, į Tulą nesiveš Jei taip atsitiktų, liūdnai mąstė eksžurnalistas Rokas, savo „samovaro“. tai tapęs eksparlamentaru (esama niūrių tokio pobūdžio Darbą Europarlamentas pradės nuo klastingo išdavys- prognozių!) jis nebegalės sugrįžti ir į profesinę terpę! To- tės klausimo – išduoti europarlamentarą Viktorą U. Lie- dėl savo noru nuėjo į televiziją, kad, kol dar nevėlu, dėl tuvos teisėsaugai ar jo neišduoti. Aš patarčiau to nedaryti, visko pats prisipažintų: su kuo geria, su kuo meilę tveria, t.y. nieku gyvu neišduoti, – cirkui ant ratų reikia ne tik Ber- paminėjo ir kitas nusikalstamas pastarojo meto veikas. lusconio mis Italijos, bet ir Lietuvoje prijaukintos Rusijos Tuo nuogu atvirumu ir atgaila jis pirmasis apdairiai pra- meškos, bent kol valdžioje Medvedevas. Be to, kas mums dėjo gudrią būsimų (!) Europarlamento rinkimų kam- iš to, jeigu jį išduos? Ten žmogų išlaikytų ES, o čia turėsime paniją, o mes, žiūrovai, pagaliau pamatėme nors vieną patys jį maitinti, apgyvendinę Lukiškėse, ir dar klausytis, tikrai naują (iš)pažintinį šou TV senienų muziejuje, ku- kaip oligarchas, nutvėręs gitarą, vėl graudžiai guodžiasi: riame dulka dar aną sezoną nulaužyti „žvaigždžių“ nagai A na Kanarach ir įstatyti ragai… lučše čem na narach. Jau girdėjome! Negi ir vėl klausysimės tokio se- Tiesiai iš cirko ant ratų klaus turinio skundų? Mąstykime globaliai ir opti- Krescencija ŠURKUTĖ

94 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 kultūros barai 2009. 6 (535) domains of culture THE monthly JOURNAL of culture and art

editor-in-chief Laima KANOPKIENĖ editorial address: Latako st. 3 01125 Vilnius Lithuania E-mail: [email protected] summaries

Eastern and Western European Histories Were Overviewed in Vilnius. It is worthwhile to think how this “plea”, “program” or “declaration” came The review of 22 European Meeting of Cultural Journals, prepared by into being in the historical scholarship between the two world wars. the editors of eurozine is presented. We believe that a glimpse at a On the other hand we need national code of identification in the distance – from Vienna will enable our readers to have a better view of times of globalization. Marius Ščiavinskas raised a question in Kultūros the event and its importance. The annual meetings are always friendly barai whether only “internal” renewal of Lithuanian historiography, and stimulating, but meeting in Vilnius was exceptional from the methodological shifts urged to “find Lithuanians in Lithuania”. The point of view of the quality of reports, hospitality of the hosts and the author comments on these ideas (page 26). atmosphere of events, the authors of the overview claim (page 2). Herkus KUNČIUS. Shadows in Versailles. The second part of the play. Martin M. SIMECKA. Still not free. Why post-’89 history must go beyond Continued from issue no 5 (page 31). self-diagnosis. The dissident generation of the 1970s and 1980s produced a body of work unprecedented in Czech history. Yet its Kristina Stančienė. Devil and Angel Now and in the Old Times. monumentality stands in the way of an uncompromised interpretation About exhibition of painter Augustinas Savickas (page 47). of the communist past, argues Martin Simecka (page 6). Eglė JUOCEVIČIŪTĖ. National Gallery Will Not Negate and Hide the Past. Virginijus SAVUKYNAS. Precedent of Gintaras Beresnevičius. The idea The way how we understand our past says a lot about the present and of Grand Duchy of Lithuanian in the Context of Globalization of the is important for future. The Lithuanian National Gallery that is being XXI century. One of the most unexpected ideas – revival of the Grand built, will become a filter of modern Lithuania. Its numerous collections, Duchy was lately introduced by religious scholar, mythologist Gintaras research center, information center with library and mediateque – all Beresnevičius. Of course, the project is utopian, but many ideas look like these enable to implement new policy of museum. This institution has utopias. Could anybody dream of Lithuanian independent state in the a goal to form an understanding of Lithuanian modern art, because so beginning of the XIX century? Those who were interested in Lithuanian far it does not exist in the level of museums (page 49). antiques were mocked by the educated “elite” of those days. But those people who were considered marginals – it were them who created Kęstutis ŠAPOKA. Wounds of Neris Embankment. Three sculptures – ‘Two- modern Lithuanian nation and state. Thus the idea of reviving colorful storied” by Mindaugas Navakas, “Half-hill” by Robertas Antinis Jr., and “Arch historical region looks more and more realistic (page 9). of Embankment” by Vladas Urbanavičius – created heated discussions, however, the negative reaction of society dominated. Its seems these Jūratė MARKEVIČIENĖ. Chronic Alexis of Lithuanian Official Heritage places became wounds. Leaving pure aesthetics behind we could agree Protection or “What I Do Not Understand – Does Not Exist”. On the with prime minister Andrius Kubilius that these sculptures stimulated a ideological level hardly anyone doubts in the need of heritage valuable discussion (page 53). protection. International conventions are signed, national laws are adopted, institutions – established. Thus goals should also exist. The Daiva ŠABASEVIČIENĖ. Radicalism of Concervatism. Review of Alexander question of heritage is always a question of values. But does Lithuanian Gribojedov’s “Woe from Wit”, staged in Russian Drama Theater by Jonas state have common policy and strategy toward heritage? Do all Vaitkus (page 59). institutions aim at the same things? Is there a unity of goals of the state and society? (page 13). Kęstutis ŠAPOKA. Migrating Identities. I chose the exhibition “Migrating Identities” Swiss Art Now, the opening of CAC reading room, “Atelier van Audrius DAUKŠA. The Price for Being Superficial. One of our biggest Lieshout” and installation by Dainius Liškevičius in Vartai Gallery not problems – it is not the new rich who aim to satisfy all they desire, but because this is “cheaper and quicker”, but because they are all connected that many of us want to become like them. The real problems is that not and as if continue each other, writes the critic (page 63). knowing is not an excuse in “knowledge society”. The sleep of the mind manifests in numerous forms and in superficiality as well (page 24). Vlada KALPOKAITĖ. The Maps of Chekhov’s Region. The French director Eric Lacascade who staged Chekhov’s “Uncle Vania” in Oskaras Koršunovas Valdas SELENIS. About “Search for Lithuanians in Lithuanian History” and theater knows Chekhov’s canon and attempts to destroy them. Long National Policy. The search for Lithuanians still seems to be important.

K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6 95 studies, research in theory and practice preceded. While working with one of the most interesting and original Lithuanian theater companies, Lacascade suggested the circumstances that according to him liberate the origin of the actor (page 66).

Tautvydas BAJARKEVIČIUS. Comparative Equilibristics and Institutional Some Kultūros barai articles Criticism. Why the festival of electronic music “Jauna Musica” is not like and translations in eurozine it could be in comparison with other festivals of contemporary music in (www.eurozine.com): Europe (page 70).

Arvydas VALIONIS. Canon of Latvian Literature. European states started Tatiana Zhurzhenko to create national literary canons in the first decade of the XXI century. The geopolitics of memory (En) (Et) (Lt) The leadership was taken over by Scandinavian countries that have an The controversy around the statue of the Soviet soldier in Tallinn in April active cultural policy. Developing such canons provides culture more 2007 provided a striking demonstration that memory politics is less about the communist past than about future political and economic hegemony power to unite society, to educate tolerance, to maintain respect for on the European continent. national peculiarities and foster co-operation between cultures. The author comments on canon of Latvian literature (page 75). Timothy Snyder Balancing the books (En) (De) (Lt) From the letters of Stasys Lozoraitis, written during the war (1942-1945). Sixty years and more since the end of WWII, eastern European experiences of subjugation are often glossed over. This creates misunderstandings that Continuation of publications of letters by Stasys Lozoraitis, Sr., the head could be avoided by an awareness of a common European history. Then, of Lithuanian diplomacy in exile (see, Kultūros barai, issues no 4 and no solidarity rather than national prejudice would motivate public opinion on 5). “I found copies of letters in Rome, archives of Lozoraitis family that matters of European politics. are now moved to Vilnius. Most of them were written to his colleagues, diplomats or persons close to them. The chief of diplomacy wrote many Isolde Charim letters to non-Lithuanians – foreign politicians, editors of newspapers. Historical myths new and old (De) (En) (Fr) (Lt) These letters were written in French, German, Italian, Polish. Because Surrounding the sixtieth anniversary of WWII were arguments that the suffering of eastern Europe goes unacknowledged. By implication, the of war censorship, Lozoraitis wrote letters in German to Kazys Škirpa in memory of the Holocaust is a hegemonic discourse within the EU, rather Berlin. Continued from issue no 5 (page 78). than its binding principle. Here, a new myth is in the making: victimhood divorced from political context. Poetry of Fights for Freedom. The independence was regained not only due to the activities of freedom fighters (guerilla, resistants), but also Vaidas Jauniškis The flood of festivals (En) (Lt) passive resistance of the whole nation, solidarity with active fighters. Illness, cure, everyday life Underground publications were an important factor as well. Part of For those who existed behind the Iron Curtain, it was hard even to these publications survived. Many of these publications contained imagine arts festivals, writes Vaidas Jauniškis. But over the past two poems. Researcher of press Albertas Ruzgas collected a number of decades, festivals have flooded eastern Europe as if they were the new poems, that are anonymous or signed under invented names. Their religion. anonimity should not make us to forget them (page 85). Karl Schlögel Places and strata of memory (En) (De) (Lt) Leonas STEPANAUSKAS. When Kalvarija Was Big and Starapolė- Approaches to eastern Europe Marijampolė Very Small… Findings about which I tell is no news The idea of 1989 as an annus mirabilis is too crude; rather, it was the result to historians. However, there were reservations that the map – two of a long incubation period that took a different course in each Eastern fragments of which are provided here – could not have survived. I Bloc country. Karl Schlögel asks whether it is too soon to start talking of a have in mind a rare documment of cartography, drafted more than „common European history“. two hundred years ago by the best specialists of Prussian state military. Romualdas Ozolas The War map of Prussian kingdom was considered the first professional From unidimensional to multidimensional thinking (En) (Lt) map of the Lithuanian territory (page 87). The European tradition of abstract thought as mastered by Kant must show the way in thinking about the State, argues Romualdas Ozolas, a Vita GRUODYTĖ. French in Lithuanian History (1009-2009). Review of founder of the Lithuanian Sąjūdis movement. [Lithuanian version added] the book by Gilles Duterte “Les Francais dans l’Histoire de la Lituanie” Daniela Strigl (L’Harmattan, Mare Balticum, 2009) (page 89). Literary perspectives: Austria Anything but a „German appendix“ (En) (Lt) Krescencija ŠURKUTĖ. When “stars” start to think. Ironical essay on Austrian novelists are still referred to as Germans despite recent critical Lithuania’s cultural and political life (page 93). and commercial success. From the new narrative „miracle“ to the darkly humorous „writer‘s novel“, Daniela Strigl finds a contemporary Austrian scene at the top of its game. [Lithuanian version added]

Spaudė akcinė bendrovė Spauda, Almantas Samalavičius Laisvės pr. 60, 05120 Vilnius An amorphous society (En) (Lt) Lithuania in the era of high post-communism Tiražas 2100 egz. “High post-communism” in eastern Europe is defined by efforts to control collective memory, political discourse dominated by abstract concepts, Kaina – 4,99 Lt and the cult of entertainment – a view from Lithuania.

96 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 0 9 · 6