Vytauto Didžiojo Universitetas Lietuvos Diplomatijos Šefo Stasio Lozoraičio Veikla
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS Asta PETRAITYT Ė-BRIEDIEN Ė LIETUVOS DIPLOMATIJOS ŠEFO STASIO LOZORAI ČIO VEIKLA (1940-1983) Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija (05 H) Kaunas, 2011 UDK 327(474.5))092) Pe-229 Disertacija rengta 2005-2011 metais Vytauto Didžiojo universitete Doktorant ūros teis ė suteikta Vytauto Didžiojo universitetui 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926 Mokslin ė vadov ė: Dr. Daiva Dapkut ė (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija 05 H) Disertacija bus ginama Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarini ų moksl ų srities istorijos krypties taryboje ISBN 978-9955-12-667-6 2 TURINYS ĮVADAS ...................................................................................................................................... 4 I. Nepriklausomyb ės metai: aplinka ir karjera .......................................................................... 20 II. S. Lozorai čio veikla Antrojo pasaulinio karo metais ........................................................... 26 2. 1. Sunki 1940 met ų vasara .............................................................................................. 26 2. 2. Nuo egzilin ės vyriausyb ės iki Tautinio komiteto ........................................................ 38 2. 3. „Kybart ų aktai“ ........................................................................................................... 53 III. Lietuvos diplomatin ė tarnyba egzilyje ................................................................................ 67 3. 1. Už tradicin ės diplomatijos rib ų ................................................................................... 67 3. 2. Tarnyboje iki gyvos galvos ......................................................................................... 72 IV. Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefas ................................................................................. 83 4. 1. Tarp fakt ų ir interpretacij ų: J. Urbšio telegrama ......................................................... 83 4. 2. Šefo įgaliojim ų ribos ................................................................................................... 91 4. 3. Primus inter pares: pripažinimo problema .................................................................. 95 4. 4. Pavaduotoj ų ir įpėdini ų klausimas ............................................................................ 102 V. Roma – Vašingtonas – Paryžius – Roma ............................................................................ 108 5. 1. Visi keliai veda į JAV ............................................................................................... 108 5. 2. Kriz ė Paryžiuje ...........................................................................................................112 VI. S. Lozorai čio santykiai su išeivijos politin ėmis grup ėmis .................................................127 6. 1. Santykiai su VLIK ......................................................................................................127 6. 1. 1. Pirmieji bandymai susitarti: Berno ir Paryžiaus konferencijos .....................127 6. 1. 2. Pasitarimai d ėl pasitarim ų .............................................................................144 6. 1. 3. Karas d ėl Bonos ............................................................................................161 6. 2. Bendramin čių bloko susiformavimas .........................................................................169 6. 3. „Svetimas tarp sav ų“ ..................................................................................................186 VII. Kita veikla: tarp oficialumo ir privatumo .........................................................................192 Išvados ......................................................................................................................................205 Šaltini ų ir literat ūros s ąrašas ....................................................................................................208 Priedai ......................................................................................................................................227 Santrumpos ...............................................................................................................................239 3 ĮVADAS Pirmieji žinomi lietuvi ų diplomatijos žingsniai buvo žengti jau XIII-XIV amži ų sand ūroje, kai Lietuvos Didžiosios kunigaikštyst ės valdovai mezg ė ryšius ir ved ė derybas su artimesn ėmis ar tolimesn ėmis šalimis. Po v ėliau sekusi ų istorini ų sutar čių, kar ų ir padalinim ų, lietuvi ų diplomatija, kaip institucija, atgijo tik XX amžiaus pradžioje. 1918 met ų pabaigoje buvo įkurta Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministerija. Po nepriklausomyb ės paskelbimo Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu apginti ir įteisinti savo, kaip valstyb ės, status ą - de facto, de jure - tarptautin ėje arenoje, b ūti pripažinta. Ta čiau iš esm ės abu nepriklausomyb ės dešimtme čiai buvo sud ėtingi ir sunk ūs, nes nuolat vyko nuožmus diplomatinis karas už Lietuvos valstybines sienas, už Vilni ų, už Klaip ėdą. Tad lietuvi ų diplomatai daugumai j ų naujos profesijos pradžiamokslio mok ėsi itin aktyvios derybin ės kovos sąlygomis. Geopolitinis matmuo, didži ųjų ir kaimynini ų valstybi ų politiniai žaidimai bei vokiškasis nacizmas ir sovietinis bolševizmas buvo tragiškai lemtingi Lietuvai, jos laisvei ir nepriklausomybei. 1940 metais sovietams okupavus Lietuv ą, sekantys penki jos diplomatijos dešimtme čiai, jos raida, istorija ir pati diplomatin ė praktika šiandien pripaž įstamos išskirtin ėmis bei unikaliomis. 1940-1991 metais užsienyje veikusi Lietuvos diplomatin ė tarnyba (toliau - LDT) buvo vienintel ė po šalies okupacijos išlikusi ir savo veiklos nenutraukusi valstybin ė institucija, o tiksliau – jos dalis. Tai savo rezidavimo vietose lik ę dirbti ir išlik ę diplomatai. LDT ne tik veik ė, globojo bei gyn ė savo tautie čius, bet ir buvo oficialiai ar neoficialiai pripaž įstama kai kuri ų valstybi ų (Jungtini ų Amerikos Valstij ų, Didžiosios Britanijos, Pranc ūzijos, Šv. Sosto ir kt.). Peržengdama įprastinio oficialaus diplomatinio veikimo ribas, ji visomis galimomis priemon ėmis kovojo už savo šalies nepriklausomyb ę. Diplomatija, kaip tarptautin ės politikos įrankis, yra lyginama su šachmat ų žaidimu 1. Tad išsilaikyti ir neb ūti paaukotai šachmatiniuose didži ųjų pasaulio valstybi ų sprendimuose ant tarptautin ės politikos aukuro buvo bene sunkiausias LDT uždavinys. Nes jos pripažinimas, be ko praktiškai b ūtų ne įmanoma institucin ė veikla, buvo gyva ir vienintel ė jungtis su Nepriklausoma Lietuva, jos valstybingumo t ęstinumo įrodymas. 1940-1983 metais arba iki pat mirties Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefu buvo Stasys Lozoraitis (1898-1983). Daugiau kaip keturiasdešimt met ų trukusi LDT šefo veikla, pirmiausia, buvo skirta visos diplomatin ės tarnybos išsaugojimui. Ta čiau ji neapsiribojo vien LDT kuravimu, įrėmintu į 1 Kissinger H. Diplomatija . Vilnius: Pradai, 2003, p. 699. 4 „primus inter pares“ 2 r ėmus. S. Lozorai čio įtaka buvo juntama ir lietuvi ų išeivijoje. Laikydamasis diplomatui įprasto atstumo, jis rinkosi intelektualinio dialogo form ą santykiuose su aktyviausiomis lietuvi ų išeivijos organizacijomis. Jo nuomon ė, poži ūris, sprendimai ir ypa č jų motyvacijos atskleidžia ir sud ėtingus pa čios diplomatin ės tarnybos, ir lietuvi ų išeivijos santykius. Diplomatin ė kova už Lietuv ą, poži ūris į jos laisvinimo byl ą ir tarptautin ės politikos vertinimai bei įžvalgos šiandien leidžia S. Lozorait į pristatyti kaip unikal ų valstybininko ir diplomato pavyzd į. Pasirinktas tyrimo objektas yra Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo S. Lozorai čio veikla krašto okupacijos metais, kuri iki šiol n ėra sulaukusi atidesnio ir skvarbesnio tyrin ėtoj ų dėmesio. Ji yra tampriai susijusi su visos LDT istorija ir ypa č atskirais jos epizodais. LDT šefo ryšiai ir santykiai su politin ėmis lietuvi ų išeivijos organizacijomis bei pagrindiniais j ų veik ėjais yra dar viena jo veiklos dalis. Diplomato įtaka visai lietuvi ų vadavimo akcijai paliko ryškius pėdsakus lietuvi ų išeivijos istorijoje, Lietuvos laisvinimo byloje. Tyrimo tikslas : išanalizuoti Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo S. Lozorai čio veikl ą, pristatyti bei išskirti svarbiausius jos etapus, atskleisti S. Lozorai čio vaidmen į lietuvi ų diplomatin ės tarnybos bei atskir ų lietuvi ų išeivijos organizacij ų veikloje. Šiam tikslui pasiekti keliami uždaviniai : 1. atskleisti S. Lozorai čio veikl ą karo metais (1940-1945); 2. pristatyti Lietuvos diplomatin ės tarnybos ir jos šefo S. Lozorai čio pad ėtį po Lietuvos okupacijos; 3. išanalizuoti LDT šefo veikimo ribas ir galimybes, taip pat atskleisti jo bei pa čių diplomat ų poži ūrį į diplomatijos šefo įgaliojimus; 4. ištirti S. Lozorai čio veikl ą diplomatin ėje tarnyboje, sprendžiant personalo ir pasiuntinybi ų išsaugojimo klausimus; 5. išanalizuoti LDT šefo santykius ir bendradarbiavim ą su lietuvi ų išeivijos politin ėmis grup ėmis, kaip Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (toliau – VLIK) ir liberaliojo sparno atstovais; 6. atskleisti S. Lozorai čio politinius sprendimus, nuostatas, poži ūrį į Lietuvos laisv ės byl ą ir į kov ą už valstyb ės nepriklausomybės atstatym ą; įvertinti jo, kaip politiko, įtak ą Lietuvos valstybingumo raidai ir išeivijos politiniam gyvenimui. 2 „Primus inter pares“ - (lot. k.) - „pirmas tarp lygi ųjų“. 5 Darbo pavadinimas tiksliai apibr ėžia tyrimo chronologines ribas : 1940 – 1983 metai. Tai yra nuo Lietuvos