VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS
Asta PETRAITYT Ė-BRIEDIEN Ė
LIETUVOS DIPLOMATIJOS ŠEFO STASIO LOZORAI ČIO VEIKLA (1940-1983)
Daktaro disertacija Humanitariniai mokslai, istorija (05 H)
Kaunas, 2011 UDK 327(474.5))092) Pe-229
Disertacija rengta 2005-2011 metais Vytauto Didžiojo universitete
Doktorant ūros teis ė suteikta Vytauto Didžiojo universitetui 2003 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926
Mokslin ė vadov ė:
Dr. Daiva Dapkut ė (Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitariniai mokslai, Istorija 05 H)
Disertacija bus ginama Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarini ų moksl ų srities istorijos krypties taryboje
ISBN 978-9955-12-667-6
2 TURINYS
ĮVADAS ...... 4 I. Nepriklausomyb ės metai: aplinka ir karjera ...... 20 II. S. Lozorai čio veikla Antrojo pasaulinio karo metais ...... 26 2. 1. Sunki 1940 met ų vasara ...... 26 2. 2. Nuo egzilin ės vyriausyb ės iki Tautinio komiteto ...... 38 2. 3. „Kybart ų aktai“ ...... 53 III. Lietuvos diplomatin ė tarnyba egzilyje ...... 67 3. 1. Už tradicin ės diplomatijos rib ų ...... 67 3. 2. Tarnyboje iki gyvos galvos ...... 72 IV. Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefas ...... 83 4. 1. Tarp fakt ų ir interpretacij ų: J. Urbšio telegrama ...... 83 4. 2. Šefo įgaliojim ų ribos ...... 91 4. 3. Primus inter pares: pripažinimo problema ...... 95 4. 4. Pavaduotoj ų ir įpėdini ų klausimas ...... 102 V. Roma – Vašingtonas – Paryžius – Roma ...... 108 5. 1. Visi keliai veda į JAV ...... 108 5. 2. Kriz ė Paryžiuje ...... 112 VI. S. Lozorai čio santykiai su išeivijos politin ėmis grup ėmis ...... 127 6. 1. Santykiai su VLIK ...... 127 6. 1. 1. Pirmieji bandymai susitarti: Berno ir Paryžiaus konferencijos ...... 127 6. 1. 2. Pasitarimai d ėl pasitarim ų ...... 144 6. 1. 3. Karas d ėl Bonos ...... 161 6. 2. Bendramin čių bloko susiformavimas ...... 169 6. 3. „Svetimas tarp sav ų“ ...... 186 VII. Kita veikla: tarp oficialumo ir privatumo ...... 192 Išvados ...... 205 Šaltini ų ir literat ūros s ąrašas ...... 208 Priedai ...... 227 Santrumpos ...... 239
3 ĮVADAS
Pirmieji žinomi lietuvi ų diplomatijos žingsniai buvo žengti jau XIII-XIV amži ų sand ūroje, kai Lietuvos Didžiosios kunigaikštyst ės valdovai mezg ė ryšius ir ved ė derybas su artimesn ėmis ar tolimesn ėmis šalimis. Po v ėliau sekusi ų istorini ų sutar čių, kar ų ir padalinim ų, lietuvi ų diplomatija, kaip institucija, atgijo tik XX amžiaus pradžioje. 1918 met ų pabaigoje buvo įkurta Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministerija. Po nepriklausomyb ės paskelbimo Lietuvai buvo gyvybiškai svarbu apginti ir įteisinti savo, kaip valstyb ės, status ą - de facto, de jure - tarptautin ėje arenoje, b ūti pripažinta. Ta čiau iš esm ės abu nepriklausomyb ės dešimtme čiai buvo sud ėtingi ir sunk ūs, nes nuolat vyko nuožmus diplomatinis karas už Lietuvos valstybines sienas, už Vilni ų, už Klaip ėdą. Tad lietuvi ų diplomatai daugumai j ų naujos profesijos pradžiamokslio mok ėsi itin aktyvios derybin ės kovos sąlygomis. Geopolitinis matmuo, didži ųjų ir kaimynini ų valstybi ų politiniai žaidimai bei vokiškasis nacizmas ir sovietinis bolševizmas buvo tragiškai lemtingi Lietuvai, jos laisvei ir nepriklausomybei. 1940 metais sovietams okupavus Lietuv ą, sekantys penki jos diplomatijos dešimtme čiai, jos raida, istorija ir pati diplomatin ė praktika šiandien pripaž įstamos išskirtin ėmis bei unikaliomis. 1940-1991 metais užsienyje veikusi Lietuvos diplomatin ė tarnyba (toliau - LDT) buvo vienintel ė po šalies okupacijos išlikusi ir savo veiklos nenutraukusi valstybin ė institucija, o tiksliau – jos dalis. Tai savo rezidavimo vietose lik ę dirbti ir išlik ę diplomatai. LDT ne tik veik ė, globojo bei gyn ė savo tautie čius, bet ir buvo oficialiai ar neoficialiai pripaž įstama kai kuri ų valstybi ų (Jungtini ų Amerikos Valstij ų, Didžiosios Britanijos, Pranc ūzijos, Šv. Sosto ir kt.). Peržengdama įprastinio oficialaus diplomatinio veikimo ribas, ji visomis galimomis priemon ėmis kovojo už savo šalies nepriklausomyb ę. Diplomatija, kaip tarptautin ės politikos įrankis, yra lyginama su šachmat ų žaidimu 1. Tad išsilaikyti ir neb ūti paaukotai šachmatiniuose didži ųjų pasaulio valstybi ų sprendimuose ant tarptautin ės politikos aukuro buvo bene sunkiausias LDT uždavinys. Nes jos pripažinimas, be ko praktiškai b ūtų ne įmanoma institucin ė veikla, buvo gyva ir vienintel ė jungtis su Nepriklausoma Lietuva, jos valstybingumo t ęstinumo įrodymas. 1940-1983 metais arba iki pat mirties Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefu buvo Stasys Lozoraitis (1898-1983). Daugiau kaip keturiasdešimt met ų trukusi LDT šefo veikla, pirmiausia, buvo skirta visos diplomatin ės tarnybos išsaugojimui. Ta čiau ji neapsiribojo vien LDT kuravimu, įrėmintu į
1 Kissinger H. Diplomatija . Vilnius: Pradai, 2003, p. 699. 4 „primus inter pares“ 2 r ėmus. S. Lozorai čio įtaka buvo juntama ir lietuvi ų išeivijoje. Laikydamasis diplomatui įprasto atstumo, jis rinkosi intelektualinio dialogo form ą santykiuose su aktyviausiomis lietuvi ų išeivijos organizacijomis. Jo nuomon ė, poži ūris, sprendimai ir ypa č jų motyvacijos atskleidžia ir sud ėtingus pa čios diplomatin ės tarnybos, ir lietuvi ų išeivijos santykius. Diplomatin ė kova už Lietuv ą, poži ūris į jos laisvinimo byl ą ir tarptautin ės politikos vertinimai bei įžvalgos šiandien leidžia S. Lozorait į pristatyti kaip unikal ų valstybininko ir diplomato pavyzd į.
Pasirinktas tyrimo objektas yra Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo S. Lozorai čio veikla krašto okupacijos metais, kuri iki šiol n ėra sulaukusi atidesnio ir skvarbesnio tyrin ėtoj ų dėmesio. Ji yra tampriai susijusi su visos LDT istorija ir ypa č atskirais jos epizodais. LDT šefo ryšiai ir santykiai su politin ėmis lietuvi ų išeivijos organizacijomis bei pagrindiniais j ų veik ėjais yra dar viena jo veiklos dalis. Diplomato įtaka visai lietuvi ų vadavimo akcijai paliko ryškius pėdsakus lietuvi ų išeivijos istorijoje, Lietuvos laisvinimo byloje.
Tyrimo tikslas : išanalizuoti Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo S. Lozorai čio veikl ą, pristatyti bei išskirti svarbiausius jos etapus, atskleisti S. Lozorai čio vaidmen į lietuvi ų diplomatin ės tarnybos bei atskir ų lietuvi ų išeivijos organizacij ų veikloje.
Šiam tikslui pasiekti keliami uždaviniai :
1. atskleisti S. Lozorai čio veikl ą karo metais (1940-1945); 2. pristatyti Lietuvos diplomatin ės tarnybos ir jos šefo S. Lozorai čio pad ėtį po Lietuvos okupacijos; 3. išanalizuoti LDT šefo veikimo ribas ir galimybes, taip pat atskleisti jo bei pa čių diplomat ų poži ūrį į diplomatijos šefo įgaliojimus; 4. ištirti S. Lozorai čio veikl ą diplomatin ėje tarnyboje, sprendžiant personalo ir pasiuntinybi ų išsaugojimo klausimus; 5. išanalizuoti LDT šefo santykius ir bendradarbiavim ą su lietuvi ų išeivijos politin ėmis grup ėmis, kaip Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (toliau – VLIK) ir liberaliojo sparno atstovais; 6. atskleisti S. Lozorai čio politinius sprendimus, nuostatas, poži ūrį į Lietuvos laisv ės byl ą ir į kov ą už valstyb ės nepriklausomybės atstatym ą; įvertinti jo, kaip politiko, įtak ą Lietuvos valstybingumo raidai ir išeivijos politiniam gyvenimui.
2 „Primus inter pares“ - (lot. k.) - „pirmas tarp lygi ųjų“. 5 Darbo pavadinimas tiksliai apibr ėžia tyrimo chronologines ribas : 1940 – 1983 metai. Tai yra nuo Lietuvos okupacijos (1940 m. birželio 15 d.), LDT šefo įgaliojim ų veikimo pradžios, iki pat S. Lozorai čio mirties. Ta čiau tekste šios ribos yra logiškai peržengiamos. Pirmoje darbo dalyje gr įždama į XX amžiaus pradži ą ir trumpai pristatoma S. Lozorai čio karjera, jo at ėjimas į diplomatin ę tarnyb ą bei veikla Nepriklausomos Lietuvos metais.
Istoriografija . Lietuvos diplomatijos šefo S. Lozorai čio veikla po Antrojo pasaulinio karo iki šiol n ėra sulaukusi platesnio tyrin ėtoj ų d ėmesio. Ko gero pirmasis, išk ėlęs mint į parašyti apie LDT šefo veikl ą buvo diplomatas dr. Stasys Antanas Ba čkis, kuris tik ėjosi, kad to darbo imsis s ūnus Kazys Lozoraitis 3. Išeivijoje pasirod ę keli straipsniai apie S. Lozorait į daugiausia yra publicistinio, reportažinio, memuarinio ar pristatomojo pob ūdžio, iš kuri ų galima išskirti progin į dr. S. A. Ba čkio žod į „Stasiui Lozorai čiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 met ų“ ir nekrologinio teksto ribas peržengus į Vinco Trumpos straipsn į „Stasys Lozoraitis: 1898-1983“ 4. Reikt ų pamin ėti ir Jono Augustai čio straipsn į „Lietuvos – Lenkijos unija. Jos pasekm ės ir atr ūgos“ 5, paskelbt ą Amerikos lietuvi ų socialdemokrat ų leistame laikraštyje „Naujienos“, kur be lietuvi ų - lenk ų santyki ų analiz ės, gana kritiškai pateikiama S. Lozorai čio politin ė charakteristika. Iki šiol S. Lozorai čio biografija n ėra sulaukusi ir didesnio Lietuvos tyrin ėtoj ų dėmesio. Galima išskirti Lietuvos diplomatijos istorij ą nušvie čian čių keli ų mokslini ų konferencij ų6 - dvi iš j ų buvo skirtos S. Lozorai čio atminimui 7 - pagrindu sudarytus leidinius. Tiesa, šiuose straipsni ų rinkiniuose didesnis d ėmesys teikiamas 1918-1940 met ų diplomatijai bei jos personalijoms, tarp j ų ir Lietuvos užsienio reikal ų ministrui S. Lozorai čiui 8. Tai yra
3 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11) . Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1999, p. 7. 4 Ba čkis S. A. Stasiui Lozorai čiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 met ų // Aidai , 1968 m. rugs ėjo m ėn., nr. 7 (213- 226), p. 322-323; Trumpa V. Stasys Lozoraitis: 1898-1983 // Akira čiai , 1984 m. sausio m ėn., nr. 1 (155), p. 13-14. 5 Augustaitis J. Lietuvos – Lenkijos unija. Jos pasekm ės ir atr ūgos // Naujienos . 1969 m. kovo 28-balandžio 30 d. d. 6 1994 metais Kaune įvyko konferencija „Iš Lietuvos diplomatijos istorijos“; leidinys: Mokslin ės konferencijos „Iš Lietuvos diplomatijos istorijos“ medžiaga . Kaunas: Vytauto Didžiojo karo muziejus, 1994; 2000 metais Kaune įvyko to paties ciklo „Iš Lietuvos diplomatijos istorijos“ mokslin ė konferencija, skirta B. K. Balu čio 120-osioms gimimo metin ėms; leidinys Mokslin ė konferencija „Iš Lietuvos diplomatijos istorijos“: skirta diplomato B. K. Balu čio 120-osioms gimimo metin ėms: pranešimai . Kaunas: Lietuvos Respublikos kult ūros ministerija, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2000. 7 1998 metais Vilniuje įvyko konferencija „Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80- me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirta konferencija; leidinys: Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai . Vilnius: Vaga, 1999; 2002 metais Kaune įvyko konferencija „Lietuvos diplomatija išeivijoje (1940-1991)“, skirta S. Lozorai čio ir jo vyresniojo s ūnaus Stasio Lozorai čio atminimui; leidinys: Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940-1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007. 8 Butkus Z. Stasys Lozoraitis soviet ų diplomat ų akimis // Lietuvos diplomatija XX amžiuje ..., p. 83-91; Žalys V. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikal ų ministras // Ten pat, p. 25-70. 6 dvigubai trumpesniam, nei 1940-1991 met ų, periodui. Atskirai galima pamin ėti Daivos Dapkut ės straipsnius 9, kuriuose trumpai pristatoma LDT šefo ir VLIK santyki ų istorija, S. Lozorai čio veikla tuo laikotarpiu, iškeliami aktual ūs klausimai, ta čiau pla čiau ši problematika neanalizuojama. Panašiai tematikai skirti ir Astos Petraityt ės-Briedien ės straipsniai „Pozicijos ir opozicijos. Lietuvos diplomatin ė tarnyba Berno ir Paryžiaus konferencijose“ ir „Diplomatijos šefas: Stasio Lozorai čio įgaliojimai“ 10 . Šie tekstai padeda atkleisti tik atskirus LDT šefo veiklos epizodus. Daugiau tyrin ėtoj ų d ėmesio yra sulaukusi Lietuvos diplomatijos istorija. Dar LDT veikimo metais patys diplomatai tur ėjo min čių parašyti lietuviškos diplomatijos istorij ą nuo pat 1918 met ų. Tam buvo kalbintas ir S. Lozoraitis, kaip tiesioginis įvyki ų dalyvis bei liudininkas. Ta čiau j ų ketinimai ir liko tik ketinimais. Tiesa, keli diplomatai yra publikav ę ir apraš ę atskirus diplomatijos įvykius ar epizodus 11 . Įvairiuose archyviniuose ar memuariniuose tekstuose galima aptikti užuomin ų, kad dauguma j ų buvo apraš ę atskirus epizodus. Pavyzdžiui, S. Lozoraitis, pasak jo, buvo paraš ęs išsam ų tekst ą apie 1940 met ų vasaros įvykius. Diplomatas Vladas Žilinskas buvo prad ėjęs žym ėtis „pastabas apie savo param ą Lietuvos partizanams kovojusiems su sovietais.“ 12 Dr. Alberto Geru čio užmanymas ir jo prad ėta rašyti istorija taip pat liko nebaigtame, juodraštiniame, daugiau kaip 100 puslapi ų apimties mašinraš čio tekste 13 . Neabejotina, kad jei sumanymai b ūtų buv ę įgyvendinti, ir apie S. Lozorai čio veikl ą Lietuvos okupacijos metais b ūtų žinoma daug daugiau. Po S. Lozorai čio mirties LDT šefu tap ęs dr. S. A. Ba čkis m ėgino užpildyti istorijos apie lietuvi ų diplomatij ą išeivijoje sprag ą ir paraš ė verting ą, ypa č faktografine prasme, knyg ą “Lietuvos diplomatin ė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11)“ 14 . Daugiau nei penkiasdešimties met ų istorij ą autorius sutalpino į 50 puslapi ų knygel ę. Diplomatas, kurio karjera prasid ėjo ir baig ėsi nepriklausomos Lietuvos metais, kuris buvo ne tik liudininkas, bet ir aktyvus visos
9 Dapkut ė D. Stasio Lozorai čio politiniai sprendimai XX a. 5-6 dešimtmetyje // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje ,... p. 185-216; to paties, Tarp VLIK‘o ir VLAK‘o: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio pozicija // Akira čiai , 2004 m. birželio m ėn., nr. 6 (360), p. 8-10; to paties, Nuo Berno iki Paryžiaus: Lietuvos Diplomatin ės tarnybos ir VLIK‘o santykiai // VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai . Vilnius: Versus aureus, 2004, p. 5-30. 10 Petraityt ė A. Pozicijos ir opozicijos. Lietuvos diplomatin ė tarnyba Berno ir Paryžiaus konferencijose // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje,... p. 156-184; to paties, Diplomatijos šefas: Stasio Lozorai čio įgaliojimai // Oikos: lietuvi ų migracijos ir diasporos studijos . Vilnius: Versus aureus, 2009, nr. 2 (8), p. 96-114. 11 Ba čkis S. A. JAV de jure Lietuvos pripažinimo 50 met ų sukaktis // Aidai , 1972 m. rugs ėjis, nr. 6 (252-266), p. 265-279; to paties, Soviet ų S ąjungos laikysena nacij ų, tautybi ų bei Lietuvos atžvilgiu . Roma: Lietuvi ų katalik ų MA, 1974; Dambrava V. A. Kelyje į Laisv ę. Vilnius: Du Ka, 1995; Gerutis A. Kybart ų aktai // Aidai , 1976 m. balandžio mėn., nr. 4 (289-304), p. 165-171; Lozoraitis K. Lietuvos diplomatini ų tarnyb ų veikla // Lietuvos diplomatija XX amžiuje ..., p. 147-153; to paties, Žvilgsnis į vilties diplomatij ą egzilyje // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje ,... p. 9-17. 12 Žilinskas R. Amerika susitaik ė su netektimis: elitin ės žiniasklaidos kamantin ėjamas lietuvis mano, jog Irakas nek ėlė gr ėsm ės pasauliui, kol šioje šalyje dirbo Jungtini ų Taut ų ginkl ų inspektoriai : [pokalbis su lietuvi ų kilm ės JAV biologini ų ginkl ų ekspertu dr. R. Žilinsku / kalb ėjosi Gediminas Stanišauskas] // Kauno diena , 2004 m. vasario 28 d., nr. 48 (17205), p. 1, 7. 13 Juodraštinio teksto kopija yra saugoma diplomato A. Simu čio archyve (VDU, ISC, f. 34, A. Simu čio archyvas). 14 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba ... 7 Lietuvos diplomatin ės tarnybos istorijos dalyvis, savo glaustame pasakojime pateik ė tik pa čius svarbiausius LDT istorijos faktus. Knygoje S. Lozorai čio veikla taip pat pristatoma tik apsiribojant svarbiausiais enciklopediniais faktais, kurie tampa tarsi trafaretiniais r ėmais kitiems tyrin ėtojams. Lietuvos diplomatija, atskiri jos veiklos etapai yra nemažai tyrin ėti, bet peržvelgiant jos istoriografij ą, reikia atkreipti d ėmes į, kad didesnioji dalis chronologiškai apima daugiau kaip du dešimtme čius ir baigiasi 1940 metais. Akademin ės literat ūros apie tolimesn ę XX amžiaus lietuviškosios diplomatijos raid ą esama pastebimai mažiau. Tod ėl suprantama, kad istoriografijoje S. Lozoraičio pavard ė dažniausiai minima ne kaip LDT šefo, bet kaip Lietuvos užsienio reikal ų ministro 15 . Iki šiol Lietuvos diplomatin ės tarnybos išeivijoje tema paskelbtu išsamiausiu tekstu lieka diplomato ir istoriko Lauryno Jonušausko knyga „Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991)“ 16 . Jo parašyta LDT istorija yra ir pirmas susistemintas bei chronologiškai sukonstruotas tekstas apie diplomat ų veikl ą Lietuvos okupacijos metais. Kai kurios knygos dalys kiek anks čiau buvo paskelbtos pavieniais straipsniais įvairiuose leidiniuose 17 . L. Jonušauskas atskleidžia diplomatin ės tarnybos likim ą po Antrojo pasaulinio karo, taip pat pagrindinius LDT raidos etapus, nušvie čia sud ėtingiausius jos istorijos momentus, trumpai pristato jos personalijas. Autorius remiasi gausiais ir iki tol nenaudotais archyvais, kuri ų d ėka atsiveria pagrindin ės diplomat ų veiklos gair ės. Tiesa, kai kurie dalykai ir įvykiai pristatomi gana paviršutiniškai, pla čiau j ų neanalizuojant, kiti lieka tyrimo „parašt ėje“, pavyzdžiui, diplomat ų tarpusavio santykiai, skirtingi j ų poži ūriai į LDT šef ą
15 Eidintas A. Antanas Smetona: polit. biografijos bruožai . Vilnius: Mintis, 1990; to paties, Lithuania in European Politics: The Years of The First Republic, 1918-1940 . New York: St. Martin‘s Press, 1999; Gaigalait ė A., Česonis A. Lietuvos Užsienio reikal ų ministrai, 1918-1940 . Kaunas: Šviesa, 1999; Grigaravi čiūtė S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918-1940 metais . Vilnius: Saulabrolis, 2002; Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje – 1926 met ų Lietuvos ir Soviet ų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analiz ė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1996; to paties, Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas“ Varšuvai (1926-1936) // Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai . Vilnius: Vaga, 1999, p. 92- 118; to paties, Lietuva 1938 – 1939 m.: neutraliteto iliuzijos . Vilnius: Baltos lankos, 2010; to paties, Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika . Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008; Liekis Š. 1939 – the year that changed everything in Lithuania‘s history . Amsterdam; New York: Rodopi, 2010; Prievartos vaisiai: Lietuvos - Lenkijos santykiai 1920-1940 metais. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002; Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija 1925-1940 . Vilnius: Versus aureus, 2006. 16 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991) . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003. 17 Jonušauskas L. Dėl Lietuvos diplomatin ės tarnybos ir VLIKo santyki ų // Lietuvos diplomatija XX amžiuje ..., p. 176-194; to paties, Lietuvos diplomatin ė tarnyba 1940-1941 m. // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, nr. 2 (6), p. 7-19; to paties, Lithuanian diplomatic service in exile from 1940-1991 // Lithuanian foreign policy rewiev . Vilnius: Vaga, 2004, nr. 1/2 (13/14), p. 71-77; to paties, Lūžio ir išš ūkio m ėnesiai: Lietuvos diplomatin ė tarnyba 1940-1941 metais // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, nr. 30, p. 167-196; to paties, Stasio Lozorai čio ir VLIK‘o santykiai (1947- 1948) // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, nr. 2 (4), p. 70-80. 8 ar išeivijos politin ę veikl ą. Be dr ąsesnio žodžio, tarsi su „baltomis pirštin ėmis“ pamin ėti liko ir išskirtiniai diplomatin ės tarnybos istorijos epizodai, pavyzdžiui, 1957 metų pavasario permainos Vašingtone arba LDT ribas perženg ęs vidaus konfliktas Paryžiuje. Taigi L. Jonušausko pateikta LDT istorijos versija yra daugiau fasadin ė ar oficialioji (tekste yra ne viena faktografin ė klaida), ta čiau iki šiol ši knyga lieka svarbiausiu tyrimu apie diplomatin ę tarnyb ą egzilyje. Kadangi LDT šefas yra neatsiejamas nuo diplomatin ės tarnybos, L. Jonušausko tekste neišvengiamai palie čiama ir S. Lozorai čio veikla. Pavyzdžiui, tyrin ėtojas ypa č daug d ėmesio skiria LR Užsienio reikal ų ministro Juozo Urbšio telegramos datavimui. Ta čiau iš esm ės LDT šefo vaidmuo ir visa veikla daugiausiai atskleista tik per jo santykius su VLIK. Juos autorius išsamiai ištyrin ėjo. Bet tai tik viena S. Lozorai čio veiklos dalis po Antrojo pasaulinio karo. Kita jo veikla – kaip, pavyzdžiui, diplomatinio darbo kuravimas ir santykiai su kolegomis ar santykiai su liberaliojo sparno atstovais - nesulauk ė gilesnio knygos autoriaus d ėmesio. Galiausiai, nuošaly liko S. Lozorai čio poži ūris bei nuostatos, kuriomis jis, kaip diplomatin ės tarnybos šefas ir valstybininkas, vadovavosi. Greta L. Jonušausko darb ų reikt ų pamin ėti ir Vinco Bartusevi čiaus knyg ą „Diplomatija be diplomat ų: lietuvi ų išeivi ų ir vokie čių santykiai, 1949-1991“ 18 . Autoriaus tyrim ų objektu yra lietuvi ų-vokie čių santykiai, bet šiame kontekste jis pristato ir LDT šefo veikl ą. Autorius naudojosi ne tik išlikusiais lietuviškais archyvais, bet ir Vokietijos archyviniais fondais. Knygoje pateikiama įdomi informacija apie to laikotarpio įvykius, taip pat ir apie S. Lozorai čio veikl ą, konkre čiai – sprendžiant Lietuvos atstovavimo Bonoje klausim ą. Pastarasis klausimas nušvie čiamas ir vokie čių autori ų, tyrin ėjusi ų Vakar ų Vokietijos santykius su Baltijos šali ų išeivija 1949-1990, darbuose 19 . Tyrin ėjant Lietuvi ų diplomatin ės tarnybos veikl ą dažniausiai apsiribojama tik problemos pristatymu „iš vidaus“, tai yra iš lietuviškosios pus ės. Ta čiau didel ę ir neretai lemiam ą įtak ą LDT likimui tur ėjo ir tarptautin ė situacija, užsienio valstybi ų politika bei atskir ų šali ų santykiai su Soviet ų S ąjunga, Baltijos krašt ų okupacijos nepripažinimo politikos linija. Ramojaus Kraujelio knyga „Lietuva Vakar ų politikoje: Vakar ų valstybi ų nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais“ 20 atskleidžia š į mažiausiai tyrin ėtą aspekt ą, parodo atskir ų šali ų poži ūrį į Baltijos krašt ų pad ėtį. Tai leidžia ne tik geriau suvokti, bet ir įvertint į reali ą lietuvi ų diplomat ų pad ėtį.
18 Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų: Lietuvi ų išeivi ų ir vokie čių santykiai, 1949-1991 . Lampertheim: Litauisches Kulturinstitut, 2009. 19 Spohr Readman K. The Baltic question in West German politics, 1949-1990 // Journal of Baltic Studies , vol. 38, no. 2, June 2007, p. 153-178. 20 Kraujelis R. Lietuva Vakar ų politikoje: Vakar ų valstybi ų nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais . Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008. 9 Reikia pasteb ėti, kad trij ų Baltijos krašt ų diplomatin ės tarnybos, veikusios okupacijos metais šiandien sulaukia ir užsienio tyrin ėtoj ų d ėmesio, pavyzdžiui, autori ų James T. McHugh ir James S. Pacy knyga „Diplomats without a country – Baltic diplomacy, International law, and the Cold War“ 21 . Ta čiau šiame leidinyje fragmentiškai pristatoma lietuviškosios diplomatijos istorija, perpasakojami gerai žinomi enciklopediniai duomenys apie Baltijos krašt ų (taip pat ir Lietuvos) likim ą ir jos diplomatini ų tarnyb ų pad ėtį po Antrojo pasaulinio karo. Per kelis pastaruosius dešimtme čius buvo paskelbti keli leidiniai bei straipsniai apie atskiras LDT atstovybes, konsulatus 22 , taip pat biografin ės istorijos apie kai kuriuos LDT narius. Apie diplomat ą Broni ų Kaz į Balut į yra parašytos net kelios knygos 23 . Ne viena knyga ar straipsnis yra skirti dr. S. A. Ba čkiui 24 . D ėmesio sulauk ė ir diplomatai dr. A. Gerutis 25 , Petras Klimas 26 , pulkininkas Kazys Škirpa 27 , Julius Jonas Bielskis 28 , Ignas Šeinius (Jurk ūnas) 29 , Jurgis Baltrušaitis (jaunesnysis) 30 , Anicetas Simutis 31 . Visuose šiuose leidiniuose pristatomi svarbiausi LDT ir atskir ų diplomat ų veiklos epizodai. Kaip diplomatin ės tarnybos šefas minimas ir S. Lozoraitis, taip pat atskleidžiamas kai kuri ų diplomat ų, pavyzdžiui, B. Balu čio poži ūris į LDT šef ą ir jo įgaliojimus bei „Kybart ų aktus“ 32 . Ta čiau, suprantama, šiuose darbuose S. Lozorai čio, kaip nepagrindinio tyrim ų objekto, veikla, jo įtakos ir sprendim ų motyvacijos čia lieka antrame plane, be atidesnio žvilgsnio. Tyrin ėjant S. Lozorai čio veikl ą naudingi tampa ir įvair ūs, daugiausiai lietuvi ų išeivijos politin ės veiklos tyrimams skirti darbai. Pavyzdžiui, VLIK-LDT šefo santyki ų r ėmuose
21 McHugh J. T., Pacy J. S. Diplomats without a country – Baltic diplomacy, International law, and the Cold War . Greenwood Press, 2001, p. 236-238, 249. 22 Eidintas A. Lietuvos ambasados r ūmų Washington , D. C. istorija. Washington: A. Eidintas, 1996; Grigaravi čiūtė S. Lietuvi ų diplomatija Šveicarijoje 1940-1975 metais // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje,... p. 99-121; Jonušauskas L., Kleiza V. Lietuvos konsulatas Čikagoje 1924-2004 metais dokumentuose ir nuotraukose . Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004; Skirius J. Lietuvos garb ės konsulato Los Angeles veiklos kryptys ir reikšm ė po Antrojo pasaulinio karo // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje,... p.122-134; Janauskas G. Nepriklausom ų valstybi ų reliktas: Pabaltijo krašt ų garb ės konsulai Kanadoje XX a. 8-9 dešimtme čiuose // Ten pat,... p. 135-155. 23 Bronius Kazys Balutis: jo gyvenimas ir darbai . Sodus (Mich), 1951; Rastenis V. Bronius K. Balutis: Lietuvos Respublikos nepaprasto pasiuntinio ir įgalioto ministro Didžiojoj Britanijoj amžiaus 75 met ų sukakties min ėjime, 1955 m. kovo 14 d., New Yorke Vinco Rastenio pasakyta kalba . Sodus (Mich.): J. J. Bachunas, 1955; Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967): t ėvynei paaukotas gyvenimas. Vilnius: Vaga, 2001. 24 Streikus A. Diplomatas Stasys Antanas Ba čkis . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007; Vasiliauskien ė A . Stasio Antano Ba čkio gyvenimo ir veiklos bruožai . Vilnius, 1996. 25 Diplomato dr. A. Geru čio 100-sioms gimimo metin ėms skirta konferencija Vilniaus universitete // Šveicarijos lietuvi ų žinios , 2005 m. lapkritis, nr. 7 (14), p. 3-5. 26 Gerutis A. Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys . Cleveland: Viltis, 1978. 27 Gerutis A. Pulk. Kazys Škirpa sukilimo inspiratorius . London: s. n., 1981. 28 Skirius J. Julius J. Bielskis (1891-1976): gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvi ų veik ėjas ir diplomatas . Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004. 29 Ž ėkait ė J. Ignas Šeinius . Vilnius: Lietuvi ų literat ūros ir tautosakos institutas, 1999. 30 Žukauskien ė O. Jurgio Baltrušai čio (jaunesniojo) veikla // Pranc ūzijos lietuvi ų bendruomen ė: istorija ir dabartis . Vilnius: Versus aureus, 2009. 31 Anicetas Simutis – 60 met ų Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007. 32 Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis... 10 S. Lozoraitis minimas istoriko Juozo Banionio parengtoje „Lietuvos laisv ės byla Vakaruose 1940-1975 metais“ 33 . Kitur S. Lozoraitis ir LDT pristatomi tyrin ėjant paties VLIK istorij ą ir atskir ų lietuvi ų politik ų veikl ą egzilyje 34 . Reikia pabr ėžti, kad po Antrojo pasaulinio karo S. Lozoraitis dar ė įtak ą išeivijos politinei akcijai, atskir ų organizacij ų formavimuisi, išeivijos politini ų-ideologini ų srovi ų tarpusavio santykiams. D. Dapkut ės knygoje „Liberaliosios minties genez ė“35 analizuojamos išeivijos liberaliosios srov ės organizacij ų strukt ūros ir j ų veikla išeivijoje. Šiame tyrime S. Lozoraitis pristatomas kaip asmuo, tur ėjęs nemenk ą įtak ą lietuvi ų išeivijos liberalizmo raidai, nemažai prisid ėjęs prie Lietuvi ų rezistencin ės santarv ės (toliau – LRS) susik ūrimo. Taip pat atskleidžiamas liberal ų poži ūris į S. Lozorait į ir pastangos j į įtraukti į savo organizacij ų veikl ą. Kituose moksliniuose darbuose LDT šefo veikla trumpai palie čiama siauresniuose r ėmuose, tai yra pristatoma ar minima santyki ų su konkre čia politine lietuvi ų išeivijos dalimi tyrimuose 36 . Dažnai ši informacija b ūna tik fragmentiška (apsiribojama vienu kitu sakiniu), pla čiau neanalizuojama. Tyrin ėjant LDT ir jos šefo veikl ą naudingi tampa ir darbai, kuriuose tyrimu objektu yra ne diplomatai, bet kitos to laikotarpio aktualijos, pavyzdžiui, lietuvi ų-lenk ų santykiai 37 ar išeivijos politin ė antisovietin ė veikla 38 . Perži ūrint ir atrenkant istoriografin ę medžiag ą, ypa č pravert ė kritiniai, polemizuojantys bei recenziniai tekstai, publikuoti įvairaus laikotarpio periodikoje 39 .
33 Banionis J. Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940-1975. Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010, p. 78-100, p. 124, 133, 139. 34 Ani čas J. Alena ir Mykolas Deveniai: visuomen ės politin ė veikla T ėvyn ėje ir išeivijoje . Vilnius: Vaga, 1997; Bobelis K. VLIKo veikla Lietuvos išlaisvinimo byloje // Lietuvos diplomatija XX amžiuje ..., p. 154-165; Maldeikis P. Mykolas Krupavi čius . Chicago: Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų s ąjunga, 1975; Prelatas Mykolas Krupavi čius: straipsni ų rinkinys. Vilnius: Versus aureus, 2007; Valstybininkas politikos s ūkuriuose: prelatas Mykolas Krupavi čius, 1885-1970 . Chicago: Popiežiaus Leono XIII literat ūros fondas, 1980; Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Trumpa 1943-1993 m. raidos apžvalga . Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993. 35 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės genez ė: politiniai – organizaciniai aspektai: 1945 m. – šeštojo dešimtme čio pabaiga . Vilnius: Vaga, 2002. 36 Banionis J. Lietuvi ų politini ų organizacij ų bendradarbiavimas su Lietuvos diplomatine tarnyba, keliant Lietuvos laisv ės byl ą 1960-1990 m. // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje ,... p. 217-233; Gaškait ė-Žemaitien ė N. Lietuvos laisv ės kovos s ąjūdžio strategija // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, nr. 1 (5), p. 24-40; Kuodyt ė D. Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, nr. 2, p. 38-45; Simanavi čiūtė D. Lietuvos diplomatin ė tarnyba ir Pasaulio lietuvi ų bendruomen ė: atstovavimo klausimas diasporos politikoje // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje,... p. 234-253. 37 Aleksandravi čius E. Politini ų veiksni ų realijos ir marginalijos (Lenk ų klausimas lietuvi ų išeivijoje ) // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 147-166; Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje – s ąsajos ir ypatumai: 1939-1956 . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2004. 38 Misi ūnas R. Lietuva prieš LTSR . Vilnius: Versus aureus, 2007; Lietuva, 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007; Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980 . Chicago: Institute of Lithuanian studies press, 1980. 39 Eidintas A. Apie lietuvi ų diplomatij ą 1940-1991 metais // Akira čiai , 2004 m. balandžio m ėn., nr. 4 (358), p. 6-7; to paties, Pastovus Antanas Smetona // Ten pat, 2000 m. liepos m ėn., nr. 7 (321), p. 12; Mock ūnas L. Ambicingos knygos kukl ūs rezultatai // Ten pat, 2004 m. balandžio m ėn., nr. 4 (358), p. 7-8; Pivoras S. Diplomatija ir literat ūra // Ten pat, 2000 m. lapkri čio m ėn. nr. 10 (324), p. 6-7; Senn A. E. Iš Lietuvos diplomatijos istorijos // Ten pat, 2004 11 Ne paslaptis, kad soviet ų saugumas ypa č dom ėjosi pagrindiniais lietuvi ų išeivijos politiniais veik ėjais, tame tarpe ir Lietuvos diplomatin ės tarnybos nariais. Sovietme čiu pasirod ę leidiniai iš esm ės buvo skirti išeivijos politin ės veiklos kompromitacijai 40 . Atkurtos nepriklausomyb ės metais paskelbtame istoriko Arvydo Anušausko straipsnyje „Taikinys – Lietuvos diplomatin ė tarnyba“ 41 , parengtame remiantis Lietuvos Ypatingojo archyvo dokumentais, tyrin ėjamas b ūtent soviet ų saugumo poži ūris į LDT ir S. Lozorait į, atskleidžiamas šis mažai žinomas istorijos epizodas. Įvairiuose žvalgybiniuose tinkluose buvo įsipainioj ęs Jonas Deksnys, kurio biografij ą tyrin ėjo Li ūtas Mock ūnas knygoje „Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys trij ų žvalgyb ų tarnyboje“ 42 . Šiame biografiniame tekste S. Lozoraitis yra pristatomas kaip aktyvus to meto įvyki ų dalyvis, dom ėjęsis krašto likimu, bandęs per atskirus asmenis palaikyti paties prioritetiniais laikytus ir vertinamus ryšius su pasipriešinimu krašte. Užbaigiant žvalgybin ę tem ą, reikt ų pamin ėti ir Tom Bower knyg ą „Raudonasis voratinklis: M16 ir KGB žvalgyb ų veikla Baltijos šalyse“, kur taip pat tyrin ėjama užsienio slapt ųjų tarnyb ų veikla pokario metais, o tose istorijose, kad ir fragmentiškai, šm ėsteli ir S. Lozorai čio pavard ė43 . Pristatyta istoriografija tik iš dalies atskleidžia LDT šefo veikl ą 1940-1983 metais, tod ėl rašant darb ą jos tr ūkumą kompensuoja šaltini ų medžiaga. Darbe naudotus šaltinius galima skirti į kelias grupes: archyvinius ir publikuotus šaltinius, periodin ė spaud ą bei interviu. Svarbiausi ą ir didžiausi ą šaltini ų dal į sudaro archyvin ė medžiaga. Pats didžiausias ir tyrimui svarbiausias buvo LDT šefo S. Lozorai čio archyvas, saugomas Lietuvos centriniame valstyb ės archyve (toliau – LCVA, f. 668). Šiame fonde saugomi dokumentai apima 1915-1987 m. laikotarp į. LDT šefas dar 1967 metais yra raš ęs: „Mano archyvas yra lyg gilus šulinys, iš kurio ne taip lengva greitai pasisemti vandens.“ 44 Be gausios LDT darbin ės vidaus dokumentacijos, korespondencijos, priva čių laišk ų, atskir ų diplomatini ų atstovybi ų dokument ų, archyve yra saugomi S. Lozorai čio dokumentai ar susirašin ėjimo medžiaga su lietuvi ų išeivi ų organizacijomis, pavieniais asmenimis, taip pat įvair ūs tarptautini ų organizacij ų (kaip Jungtini ų Taut ų, Europos Tarybos, Europos S ąjūdžio bei
m. balandžio m ėn., nr. 4 (358), p. 14-15; to paties, Kazys Škirpa Lietuvos nepriklausomyb ės sutemose // Ten pat, 1997 m. vasario m ėn., nr. 2 (286), p. 16; Šmulkštys J. Beveik be heroj ų knyga // Ten pat, 1997 m. lapkri čio m ėn., nr. 10 (294), p. 4-6; Trumpa V. Tik patriotizmas gali atleisti // Ten pat, 1970 m. vasario m ėn., nr. 2 (16), p. 14. 40 Asanovas N., Sturytis J. Gintaro j ūra: romanas, kuriame aprašyti tikri įvykiai . Vilnius: Vaga, 1966; Jakaitis J. Išdavyst ės keliu . Vilnius: Mintis, 1976. 41 Anušauskas A. Taikinys – Lietuvos diplomatin ė tarnyba // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 249-258. 42 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys trij ų žvalgyb ų tarnyboje . Vilnius: Baltos lankos, 1997. 43 Bower T. Raudonasis voratinklis: M16 ir KGB žvalgyb ų veikla Baltijos šalyse . Vilnius: Europos lietuvis, 2000, p. 88-89. 44 Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų, rašyt ų 1961-1976 metais // Kult ūros barai , 2007, nr. 7 (513), p. 77- 87. 12 Ryt ų ir Centrin ės Europos komisijos) informaciniai biuleteniai ir keli lietuviški leidiniai (tarp j ų „Pranc ūzijos lietuvi ų žinios“ ir ,,Lietuvi ų šalpos draugijos Pranc ūzijoje biuletenis“). Iš S. Lozorai čio rašyt ų tekst ų yra lik ę juodraštiniai spausdinti ar ranka rašyti straipsniai, susirašin ėjimas su įvairi ų leidini ų redakcijomis, sveikinimo kalb ų tekstai. Didel ė korespondencijos dalis yra angl ų, ital ų, lenk ų, pranc ūzų, vokie čių, kalbomis. Neži ūrint tokio gausaus archyvo, prie jo apib ūdinimo reikt ų prid ėti ir kelias pastabas. Pirmiausia tai yra diplomato archyvas, kuriame saugoma daugiausia oficiali korespondencija. Tuo tarpu medžiaga, susijusi su neoficialia, priva čia diplomato veikla, ryšiai su kai kuriomis organizacijomis yra siauresn ė. Galb ūt d ėl to kai kuri ų dalyk ų, kuri ų tik ėtasi, šiame archyve beveik n ėra (pavyzdžiui, apie S. Lozorai čio ryšius su kraštu, su J. Deksniu ar su slaptosiom užsienio tarnybom). Tai sritis, apie kuri ą buvo link ę nutyl ėti ne tik diplomatai. Tad tik ėtina, kad ta dalis archyvo, kuri vis dar yra Romoje ir gal v ėliau atkeliaus į Lietuv ą, gal ės atsakyti į neatsakytus klausimus ir pateikti daugiau dokumentų (pavyzdžiui, fonde 668 n ėra „Kybart ų akt ų“ original ų, kuriuos Romoje yra mat ęs ne vienas tyrin ėtojas). LDT šefo S. Lozorai čio archyvas į Lietuv ą buvo pervežtas 2006 m. ir baigtas tvarkyti 2007 metais. Renkant medžiag ą dalis archyvo dar nebuvo sutvarkyta, tod ėl kai kuriose teksto nuorodose įrašytas tik fondo numeris 45 . Siekiant kuo išsamiau ir tiksliau pristatyti LDT šefo veikl ą, buvo naudoti ir kit ų diplomat ų archyviniai fondai: dr. Kazimiero Graužinio, A. Simu čio, dr. A. Geru čio, Eduardo Turausko. Pastar ųjų dviej ų archyvai yra „padalinti“ ir saugomi keliose vietose. Didesn ė dr. A. Geru čio archyvo dalis yra Vokietijoje, Lampertheime (Lietuvi ų kult ūros instituto archyve – toliau LKIA), kita - Vilniaus universiteto Rankraš čių skyriuje (f. 155; toliau – VU RS) ir nedidel ė dalis – LCVA, S. Lozorai čio archyve (f. 668, ap. 1, byl ų nr. 601-609). Pagrindin ė E. Turausko archyvo dalis yra saugoma Huverio institute (Stenfordo universitete, JAV) 46 . Autor ė dėkinga istorikui ir diplomatui Vytautui Žaliui, kuris kolegiškai leido pasinaudoti šio archyvo dokument ų kopijomis. Kita archyvo dalis yra saugoma Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studij ų centre (toliau – VDU, ISC; f. 11). Pastarajam fonde esama ir lietuvi ų politikui bei visuomen ės veik ėjui dr. Petrui Karveliui priklausiusios medžiagos, kai pats jo archyvas yra saugomas LCVA (f. 666) 47 ir dalis Vokietijoje, LKIA fonduose. LCVA taip pat saugomas diplomato Vaclovo Sidzikausko archyvas (f. 667) bei Lietuvos pasiuntinybi ų Londone (f. 648) ir
45 D ėl tos pa čios priežasties teksto išnašose taip pat nurodomi tik diplomat ų A. Simu čio, E. Turausko, taip pat K. Drungos, L. Mock ūno, B. Railos, L. Šimu čio archyvini ų fond ų (saugom ų Vytauto Didžiojo universitete, Išeivijos studij ų centre) numeriai. 46 D ėl archyvo perdavimo Huverio institutui tar ėsi pats E. Turauskas. Deja, vos kelio dienos po pradini ų deryb ų su Broniu J. Kaslu, E. Turauskas mir ė. Perdavimo reikalus v ėliau tvark ė jo žmona. 47 Žinoma, kad po dr. P. Karvelio mirties archyv ą perži ūrėjo dr. Jonas Norkaitis ir Adolfas Venckus, kurie man ė, kad archyvo vieta yra Romoje, prelato Lado Tulabos žinioje. 13 Vašingtone (f. 656) bei konsulat ų Niujorke (f. 658), Čikagoje (f. 663) ir San Paule (f. 664) dokumentai. Dr. K. Graužinio nedidel ė, daugiau simbolin ė, archyvo dalis yra min ėtam Išeivijos studij ų centre (f. 46). Ten pat saugomas ir A. Simu čio archyvas (f. 34). Turint prieš akis bent vieno diplomato 1940-1948 metais kaupt ą archyv ą, galima atkurti beveik vis ą oficiali ąją to laikotarpio LDT istorij ą. Nes diplomatai laik ėsi dar Lietuvos užsienio reikal ų ministerijoje veikusios tvarkos ir dokument ų tvarkymo sistemos: oficial ūs dokumentai ir laiškai buvo numeruojami, skirstomi į paprastus, konfidencialius, slaptus ar labai slaptus, o išsi ųst ų tekst ų kopijos buvo paliekamos archyve. V ėlesni ų met ų archyvin ės medžiagos esama kiek mažiau, tai yra priklausomai nuo jo savininko mirties. Reikia pasteb ėti, kad neži ūrint dokument ų dubliavimosi (daugelyje fond ų dokumentai kartojasi, nes t ų pa čių oficiali ų laišk ų nuorašai b ūdavo išsiuntin ėjami beveik visiems diplomatams), kiekvienas archyvas yra unikalus. Nes visi diplomatai ved ė priva čią korespondencij ą, tur ėjo juodraštin ės medžiagos. Taupydami popieri ų, savo pastabas jie pasižym ėdavo ant jiems nereikaling ų popieri ų, dokument ų kopij ų, reklamini ų buklet ų, vizitini ų korteli ų ar net gaut ų telegram ų. Pavyzdžiui, gautas konfidencialus siunt ėjo laiškas, kur į gav ėjas tur ėjo sunaikinti, buvo panaudojamas kaip juodraštis, tad neretai abi lapo pus ės esti vertingos. Vienas kitas dokumento nuorašas ir asmeninis laiškas pravert ė tikslinant S. Lozorai čio veiklos faktus, aprašant atskirų įvyki ų aplinkybes. Pavyzdžiui, diplomatas B. K. Balutis raš ė dienorašt į48 (saugomas LCVA, f. 648), kuris vertas tyrin ėtoj ų d ėmesio ir d ėl turinio, ir d ėl jame ambasadoriaus K. Lozorai čio palikt ų prieraš ų bei patikslinim ų. Tai liudija apie diplomat ų poži ūrį į archyvus ir istorin į palikim ą. O E. Turausko archyve (VDU, ISC, f. 11) galima rasti daug spalvingesn ės informacijos (ir apie j į pat į, ir apie kitus). Tai kaip sau pasilaikyta kompromitacija, o išlik ę užrašai atskleidžia įvykius, likusius už „oficialiosios diplomatijos“ rib ų. Rašant darb ą nepasiekiamas liko dr. Jurgio Šaulio archyvas, esantis JAV (Pensilvanijos universitete). Galb ūt jis b ūtų suteik ęs naudingos papildomos ar patikslinan čios medžiagos apie LDT šefo veikl ą pirmaisiais po okupaciniais metais, nes diplomatas ypa č skrupulingai rinko oficialius ir priva čius dokumentus. Ta čiau ambasadoriaus K. Lozorai čio teigimu, po dr. J. Šaulio mirties, jo našl ės sutikimu, S. Lozoraitis, atsi ėmė savo paties kolegai rašytus laiškus, kai kuriuos labai asmeninius49 . Vykdant tyrim ą taip pat nepasiekiami liko užsienio šali ų archyvai, kurie b ūtų pad ėję atskleisti užsienio valstybi ų poži ūrį į lietuvi ų diplomatus ir pat į S. Lozorait į. Kita vertus, tai gali b ūti ir atskiro tyrimo objektas, kai pirmieji žingsniai šioje srityje jau yra daromi 50 .
48 B. K. Balu čio dienorašt į, rašyt ą 1954-1967 metais, sudaro 24 knygos. 49 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadoriumi K. Lozorai čiu; Kaunas, 2007 m. liepos 2 d. 50 2010 metais Bolonijos universitete (Italija“ buvo apgintas magistrinis darbas: Jokubauskait ė Ž. „Lithuanians in Italy the Second Worl War“, 2010. 14 Pasteb ėsime, kad internete atskiros užsienio šali ų institucijos skelbia turimus archyvinius dokumentus, kuriuose aptinkama ir LDT šefo pavard ė (pavyzdžiui, JAV prezidento Franklin Delano Roosevelt bibliotekoje ir muziejuje yra saugomas 1942 metais S. Lozorai čio rašytas konfidencialus laiškas prezidento F. D. Roosevelt asmeniniam atstovui Vatikane Myron Ch. Taylor) 51 . Tyrin ėjant diplomatin ės tarnybos ir LDT šefo veikl ą, santykius su išeivijos organizacijomis svarb ūs tampa ir kit ų asmen ų archyvai. Rašant darb ą buvo perži ūrėtas prelato Mykolo Jeronimo Krupavi čiaus archyvas (saugomas Lietuvos istorijos institute (toliau - LII), f. 54). Jame yra gausi korespondencija, LDT šefo ir VLIK pirm ųjų asmen ų susitikim ų stenogramos bei pranešimai (kuri ų kopijas taip pat galima rasti kit ų diplomat ų ir pa čių VLIK nari ų archyvuose). Šio archyvo medžiaga atskleidžia ne tik VLIK ir LDT šefo santykius, bet ir parodo M. Krupavi čiaus bei kit ų asmen ų poži ūrį į S. Lozorait į bei jo veikl ą. Be d ėmesio neliko kit ų žymi ų lietuvi ų išeivijos politini ų veik ėjų, kaip Vinco Rastenio (f. 2), Karolio Drungos – Jurgio Valiulio (f. 5), Henriko Žemelio (f. 10), L. Mock ūno (f. 16), Bronio Railos (f. 19) ir Broniaus Nemicko (f. 25), kun. Jono Petrošiaus (f. 28), Liudviko Šmulkš čio (f. 51) archyviniai palikimai (saugomi VDU, ISC). Juose galima rasti ne tik S. Lozorai čio rašyt ų laišk ų, bet ir informacijos apie išeivijos politines organizacijas, j ų tarpusavio santykius, ideologin į susiskirstym ą. Ji leido atskleisti LDT šefo ryšius su atskiromis politin ėmis išeivijos organizacijomis bei paskirais j ų nariais, pristatyti jo nuomon ę, vertinimus. Neliko nuošaly ir pa čių politini ų veik ėjų poži ūriai į S. Lozorait į. Verting ą šaltini ų dal į sudaro publikuoti dokumentai, korespondencijos, dokument ų rinkiniai 52 . Atskirai yra paskelbti „VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencij ų protokolai“ 53 . Reikia pasteb ėti, kad greta mokslini ų tyrim ų, ne vienos knygos prieduose yra publikuojami atskiri dokumentai, kurie taip pat gali b ūti naudingi tyrin ėjant diplomat ų ir S. Lozorai čio veikl ą išeivijoje (pavyzdžiui, J. Banionio parengtoje istorin ėje apžvalgoje „Lietuvos laisv ės byla Vakaruose 1975-1990 metais“ ar A. Streikaus knygoje apie dr. A. S. Ba čkį)54 . Atskiri dokumentai buvo paskelbti periodiniuose leidiniuose:
51 S. Lozorai čio konfidencialus laiškas JAV Prezidento F. D. Roosevelt asmeniniam atstovui Vatikane M. C. Taylor, 1942 m. rugs ėjo 25 d. // The Franklin D. Roosevelt Presidential Library and Museum website. The Digital Archives. Vatican Diplomatic Files. Box 52. Vatican: Taylor, Myron C.: Report on 1942 trip (i467) Index; prieiga per internet ą:
55 Baden Badeno dokumentai // Kult ūros barai , 1995, nr. 4 (364), p. 66-72, nr. 5 (365), p. 72-78. 56 Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų, rašyt ų 1940-1941 metais // Kult ūros barai , 2009, nr. 2 (531), p. 64- 72; nr. 3 (532), p. 60-67; Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų, rašyt ų 1942-1945 metais // Kult ūros barai , 2009, nr. 4 (533), p. 54-62; nr. 5 (534), p. 71-75; nr. 6 (535), p. 78-84; Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų,... // Kult ūros barai , 2007, nr. 7-8 (513-514), p. 77-87. 57 Dapkut ė D. Diplomatija egzilyje: Antano Smetonos laiškai Kazimierui Graužiniui // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009, nr. 52, p. 252-278; Petraityt ė-Briedien ė A. Iš egzilin ės diplomatijos palikimo: trys laiškai // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009, nr. 51, p. 251-278; Petraityt ė A., Senn A. E. Iš egzilin ės diplomatijos palikimo: karo met ų korespondencija // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, nr. 48, p. 261-294. 58 Rupšien ė A. Išeivijos organizacij ų vaduojamoji veikla. Šaltini ų publikacijos // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, nr. 2 (6), p. 120-133. 59 Mock ūnas L. Diplomatai ir Laikinoji vyriausyb ė // Akira čiai , 1998 m. balandžio m ėn., nr. 4 (298), p. 12-13; to paties, Istorija iš Šaltojo karo laik ų // Ten pat, 2004 m. lapkri čio m ėn., nr. 10 (364), p. 4-5; Mock ūnas L., Senn A. E. Išeivijos politiniai veiksniai Amerikos pareig ūnų akimis // Ten pat, 1995 m. kovo m ėn., nr. 3 (267), p. 4-5; Rasta archyvuose: Laisv ė ateina iš Vakar ų // Ten pat, 1990 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (219), p. 4-5; Rasta archyvuose: Laisv ės gražinimo kelias (Dokumento „Laisv ė ateina iš Vakar ų“ paskutinis skyrius) // Ten pat; p. 5; Rasta archyvuose: Ministro S. Lozorai čio laiškas, 1950 m. VIII. 19. // Ten pat; Rasta archyvuose: Pro memorija: Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Vykdomosios tarybos pos ėdžio stenograma, 1951 m. sausio 29 d. // Ten pat, 1990 m. spalio m ėn., nr. 10 (224), p. 8-9; Rasta archyvuose: VLIKAS apie rezistencin ę santarv ę // Ten pat, 1991 m. balandžio m ėn., nr. 4 (228), p. 4-5; Trij ų pasiuntini ų 1939 m. lapkri čio 2 d. memorandumas užsienio reikal ų ministeriui // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1979, kn. 37, p. 156-170. 60 Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis (1929-2007) . Kaunas: Artuma, 2008. 61 Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: dokumentin ė apžvalga . Vašingtonas: Kazys Škirpa, 1973, p. 45-56. 62 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos parašt ėje . Vilnius: Vaga, 1994. 63 Turauskas E. Lietuvos nepriklausomyb ės netenkant . Kaunas: Šviesa, 1990. 64 Musteikis K. Prisiminim ų fragmentai . Vilnius: Mintis, 1989; Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai . Čikaga: [s. n.], 1967; Škirpa K. Lietuvos nepriklausomyb ės sutemos (1938-1940): atsiminimai ir dokumentai . Vilnius: Vilpsva, 1996; Šliogeris V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas: atsiminimai . Sodus (Mich): Bachunas, 1966, Šova A. Savanoris visam gyvenimui – generalinio štabo pulkininko Antano Šovos atsiminimai ir pam ąstymai . Kaunas: Raid ė, 2004. 65 Tulaba L. Nuo Dusios iki Tiberio. Atsiminimai . Roma, s. n., 1993, t. 1, 2. 16 Rekonstruojant LDT šefo veikl ą buvo perversti ir keli dienoraš čiai: nepublikuoti Valdo Adamkaus 66 ir min ėtas B. K. Balu čio, taip pat paskelbti Zenono Blyno, dr. A. Geru čio ir Jurgio Savickio 67 privat ūs užrašai. Jie, nors ir subjektyv ūs šaltiniai, ta čiau patvirtina ar papildo kituose dokumentuose rast ą informacij ą, atskleidžia mažiau žinomas detales, paaiškina kai kuriuos įvykius. Pavyzdžiui, dr. A. Geru čio dienoraštyje detaliai aprašytos 1957 met ų pavasario permainos LDT viduje leido iš ar čiau pažvelgti į an ų dien ų įvykius, už čiuopti j ų puls ą. Pats S. Lozoraitis, ambasadoriaus K. Lozorai čio teigimu 68 , dienoraš čio neraš ė. Rekonstruojant LDT šefo politin ės veiklos istorij ą ypa č svarbus buvo jo paties žodis. Ta čiau S. Lozorai čio tekst ų, paskelbt ų lietuvi ų išeivijos leidiniuose ar periodin ėje spaudoje, n ėra labai daug 69 . Pastebimai didel ė S. Lozorai čio tekst ų dalis yra sveikinimai ar kalbos, tradiciškai Vasario 16-osios proga 70 . Juos spausdindavo lietuvi ų išeivijos spauda („Dirva“, „Darbininkas“, Argentinos lietuvi ų balsas“, „Europos lietuvis“, „Laisva Lietuva“, „Aidai“, „M ūsų pastog ė“, „Nepriklausoma Lietuva“). Atskirai reikt ų pamin ėti LDT šefo interviu, kuriuos perspausdindavo beveik visi lietuvi ų išeivijos laikraš čiai. Vieni j ų, kaip geriausiai ir tiksliausiai pristatan čių S. Lozorai čio veiklos gaires, jo nuostatas ir pozicijas, yra „Opieji Lietuvos vadavimo akcijos klausimai. Respublikos prezidento pareigas einan čio ministerio Stasio Lozorai čio, Lietuvos diplomatijos šefo, atsakymai į “Minties” atstovo paklausimus“ 71 ir politologo Tomo Remeikio pokalbis su S. Lozoraičiu Romoje 72 . Rašant darb ą buvo naudota išeivijoje leista periodin ė spauda („Akira čiai“, „Aidai“, „Pasaulio lietuvis“, „S ėja“, „Santarv ė“ ir kt.). Šiuose leidiniuose greta kronikini ų fakt ų ir šablonišk ų, įvairiomis šventin ėmis progomis skelbt ų žinu čių, kaip „renginyje dalyvavo ministras S. Lozoraitis“ arba „kalb ą pasak ė ministeris S. Lozoraitis“, galima rasti ir tyrimui naudingos informacijos apie jo veikl ą bei įtaka išeivijos politin ėms organizacijoms. Atskir ą šaltini ų grup ę sudaro autor ės daryti interviu (užrašai saugomi asmeniniame archyve). Rengiant tekst ą autorei pravert ė pokalbiai su ambasadoriumi K. Lozorai čiu ir jo
66 V. Adamkaus dienoraštis (VDU, ISC, f. 32, V. Adamkaus archyvas). 67 Blynas Z. Karo met ų dienoraštis, 1941-1944 . Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007; Savickis J. Raštai . Dienoraštis . Vilnius: Vaga, 1995, t. 4. 68 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadoriumi K. Lozorai čiu; Kaunas, 2007 m. liepos 2 d. 69 Lozoraitis S. Kelios pastabos Lenkijos ultimatumo klausimu // Aidai , 1976 m. birželio mėn., nr. 6 (291-306), p. 251-252; to paties, Lietuvos nepriklausomyb ė – realus tikslas // Ten pat, 1966 m. vasario m ėn., nr. 2 (187), p. 49- 50; to paties, Metodas tas pats: pavergtieji kaip pl ėšikai bei vagys // Pasaulio lietuvis , 1965, nr. 13, p. 186; to paties, The Prospects for Lithuanian Liberation // Gerutis A. Lithuania 700 years . New York: Manyland Books, 1969, p. 426-432; to paties, Vakar ų pergal ės tamsioji pus ė // Aidai , 1965 m. birželio m ėn., nr. 6 (181), p. 247-248. 70 Petraityt ė A. S. Lozorai čio kalbos, pasakytos Vasario 16-osios proga // Oikos: lietuvi ų migracijos ir diasporos studijos . Vilnius: Versus aureus, 2007, nr. 4, p. 81-102. 71 Opieji Lietuvos vadavimo akcijos klausimai. Respublikos prezidento pareigas einan čio ministerio Stasio Lozorai čio, Lietuvos diplomatijos šefo, atsakymai į “Minties” atstovo paklausimus // Mintis , 1949 m. vasario 14 d., nr. 18/19 (540/541), p. 1-2. 72 Lietuva katastrofos išvakar ėse. T. Remeikio pokalbis su S. Lozorai čiu vyresniuoju // Akira čiai , 1999 m. geguž ės mėn., nr. 5 (309), p. 6-8. 17 artimu bi čiuliu Petru Klimu (jaunesniuoju). LDT šefo priva čios aplinkos detal ėmis noriai pasidalino Giovana Pignatelli-Lozoraitis ir Daina Lozoraitis, Lozorai čių šeimos giminait ė prof. Dalia Brazauskien ė. Romoje studijavusios ir tuo pat metu buvusios asmenin ės S. Lozorai čio sekretor ės Beatri čė s Kleizait ės-Vasaris bei Perk ūno Liutkaus atsiminimai ir komentarai pad ėjo aiškiau ir tod ėl tvir čiau charakterizuoti vis ą to meto politin ės lietuvi ų išeivijos aplink ą. Naudingi buvo pokalbiai su Julija Petkevi čiūte-Luk ėniene ir dr. Sauliumi Luk ėnu (artimu S. Lozorai čio draugo prof. Tado Petkevi čiaus dukra ir žentu), taip pat buvusio Lietuvos užsienio reikal ų ministr ų Vytauto Voldemaro Čarneckio dukra Liu čija Čarneckyte-Jasiukevi čiene ir J. Urbšio dukter ėč ia Marija Urbšyte.
Darbo strukt ūra : greta įvado, išvad ų, šaltini ų bei literat ūros s ąrašo, darb ą sudaro septynios jo dalys. Pirmoje darbo dalyje epizodiškai pristatoma lietuvi ų diplomatija 1918-1940 metais bei to laikotarpio S. Lozorai čio biografija, karjera dar iki tampant LDT šefu. Antroje dalyje chronologiškai nagrin ėjami pagrindiniai LDT šefo S. Lozorai čio veiklos faktai Antrojo pasaulinio karo metais (pirmieji veiksmai po Lietuvos okupacijos, poži ūriai, vertinimai, sprendimai). Taip pat atskleidžiami sukurto Lietuvos Tautinio komiteto tikslai bei pristatomi tuo pat metu sudaryt ų „Kybart ų akt ų“ įgaliojimai (traktavimas, vieša ir nevieša diskusija) bei paties LDT šefo poži ūris. Tre čiąją darbo dal į sudaro Lietuvos diplomatin ės tarnybos pad ėtis po Lietuvos okupacijos: išskirtinumas ir veikimo galimyb ės. Paskutinio nepriklausomos Lietuvos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos nr. 288 analiz ė, LDT šefo pareigybi ų r ėmai bei diplomatin ės tarnybos nari ų poži ūriai į LDT šefo institucij ą yra analizuojami ketvirtoje darbo dalyje. Sekan čioje darbo dalyje pristatoma S. Lozorai čio veikla ir motyvacijos, sprendžiant išskirtines Lietuvos diplomatini ų post ų Vašingtone ir Paryžiuje problemas. Šeštoje dalyje analizuojami LDT šefo ir VLIK santykiai (diskusija, konfliktai, susitarimai, priežastys), atskleidžiami S. Lozorai čio poži ūriai ir sprendimai santykiuose su kitomis politin ėmis lietuvi ų išeivijos organizacijomis. Taip pat tyrin ėjamas LDT nari ų poži ūris į S. Lozorai čio santykius su politine lietuvi ų išeivija. Paskutin ėje darbo dalyje pateikiama LDT šefo vieš ų kalb ų ir tekst ų analiz ė bei intelektualinis ind ėlis siekiant Lietuvos laisv ės ir nepriklausomyb ės. Prieduose pateikiama LDT šefo veiklos (I priedas) ir LDT atstovybi ų veikimo (II priedas) chronologija bei Lietuvos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio si ųstos telegramos nr. 288 pilnas tekstas (III priedas) ir S. Lozorai čio 1940 m. rugs ėjo 3 d. pro memoria apie pokalb į su soviet ų pareig ūnais, šiems reikalaujant atiduoti Lietuvos pasiuntinyb ę prie Kvirinalo (IV priedas). Rašant darb ą, naudotas aprašomasis, lyginamasis, teksto analiz ės ir interpretacijos bei interviu metodai.
18 Surinkta gausi archyvin ė medžiaga leidžia rekonstruoti LDT šefo veikl ą Lietuvos okupacijos laikotarpiu, išskirti svarbiausius jos veiklos etapus, atskleist S. Lozorai čio įtak ą lietuvi ų išeivijos politiniam gyvenimui. Kai kurie darbe nurodyti šaltiniai yra naudojami pirm ą kart ą.
19 I. NEPRIKLAUSOMYB ĖS METAI: APLINKA IR KARJERA
Pirmaisiais XX amžiaus Lietuvos nepriklausomyb ės metais tr ūko ne tik galin čių ir geban čių dirbti valstybin į darb ą, bet ir bendrai universitetinio išsilavinimo, erudicijos ir inteligencijos žmoni ų, kurie gal ėtų s ėkmingai dirbti valstyb ės k ūrime ir valdyme, vadovauti jos institucijoms. Tad ir į užsienio reikal ų ministerij ą buvo kvie čiami ar net priprašomi įvairi ų profesij ų atstovai, kaip turintys pirminius diplomatijos reikalavimus: išsilavin ę, mokantys kelias užsienio kalbas, turintys organizacini ų sugeb ėjim ų bei ger ą iškalb ą, gebantys reprezentuoti šal į. Vieni j ų, kaip sau rad ę artim ą veikl ą, čia ir pasilikdavo, kiti pasitraukdavo. Kaip iliustracija – keli ų pirm ųjų to meto diplomat ų biografiniai faktai. 1919 met ų pradžioje fizikas, prof. Vincas Čepinskis įsteig ė Lietuvos atstovyb ę Londone ir ten dirbo beveik metus. Ta čiau t ų pat met ų pabaigoje jis gr įžo į Kaun ą, į sau artimesn ę akademin ę aplink ą. Prof. V. Čepinskis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo universiteto steig ėjų, ėjo prorektoriaus ir rektoriaus pareigas. B ūdamas „tiesus, atviras, staigus, jis bod ėjosi [diplomatine – A. P.-B.] tarnyba, kur reik ėjo visai kit ų savybi ų – landumo, nuolankumo, mok ėjimo k ęsti neretas užgaules mažai valstybei ir jos atstovui.“ 73 O tuo pat metu Lietuvos užsienio reikal ų ministerijoje prad ėjęs dirbti energingas, teisininko išsilavinim ą turintis V. Sidzikauskas, tiesiog, m ėgavosi diplomatiniais labirintais ir buvo pa čių svarbiausi ų tuo metu vest ų Lietuvos tarptautini ų deryb ų dalyvis. Pasak jo paties, „Buvo tai mano gyvenime laimingiausias ir k ūrybingiausias laikotarpis.“ 74 Diplomato duonos ragavo ir dr. Jonas Šli ūpas, tur ėjęs ypa č didel ę organizacinio darbo patirt į, su bendramin čiais steig ęs komitetus, draugijas, susivienijimus. Po trumpo (1919 m. sausis-gegužis) rezidavimo Londone jis savo diplomatin ę karjer ą dar m ėgino t ęsti kaip Lietuvos atstovas Latvijoje ir Estijoje 75 . Ta čiau dr. J. Šli ūpas, iš esm ės nusivyl ęs tokia tarnyba („Man diplomatinis darbas nebepatiko“ 76 ) ir d ėl konfliktini ų santyki ų su tuometiniu Lietuvos užsienio reikal ų ministru Augustinu Voldemaru, jau 1920 met ų pradžioje iš užimam ų diplomatini ų pareig ų pasitrauk ė77 . Iš lietuvi ų diplomatijos pasitrauk ė ir grafas Alfredas Jonas Tiškevi čius, kuris k ą tik įkurtoje Lietuvos pasiuntinyb ėje Londone dirbo savo l ėšomis ( čia jis
73 Ma čionis Z., Čepinskis J. Profesorius Vincas Čepinskis . Vilnius: Mokslas, 1992, p. 64. 74 Pokalbis su Vaclovu Sidzikausku // Aidai , 1973 m. spalio m ėn., nr. 8 (263-277), p. 345-350. 75 B ūtėnas J. Aušrininkas dr. Jonas Šli ūpas . Vilnius: Žara, 2004, p. 200-202. 76 Ten pat, 202. 77 Eidintas A. Jonas Šli ūpas . Kaunas: Šviesa, 1989, p. 79. 20 rezidavo ir carin ės Rusijos imperijos laikais, kaip rus ų ambasados sekretorius), ta čiau išbuv ęs vos metus tuo ir užbaig ė savo, kaip diplomato, karjer ą78 . Į Lietuvos užsienio reikal ų ministerij ą buvo kviesti ir liko čia dirbti Nepriklausomyb ės akto signatarai: teisininkas, istorikas P. Klimas ir filosofas dr. J. Šaulys. Diplomatais tapo poetai Oskaras Milašius ir Jurgis Baltrušaitis, rašytojai J. Savickis ir I. Šeinius. Taigi pats pirmasis užsienio reikal ų ministerijos personalas, jo ratas susiformavo iš asmen ų, kurie at ėjo iš labai skirting ų veiklos sri čių. Kai kurie į diplomatin ę tarnyb ą ateidavo iš kit ų ministerij ų, kaip buv ęs Švietimo ministras Kazys Bizauskas, ir karjeros laiptais pakildavo iki užsienio reikal ų ministerijos vadovo posto, kaip inžinierin į išsilavinim ą tur ėję V. V. Čarneckis ir Ernestas Galvanauskas. Iš Krašto apsaugos ministerijos į diplomatin ę tarnyb ą per ėjo Povilas Žadeikis ir pulk. K. Škirpa. Diplomato karjer ą pasirinko ir svetimuose kraštuose gim ę ar ten dar iki 1918-ųjų išvyk ę gyventi lietuviai: teisininkai B. K. Balutis ir Juozas Kajeckas, vienintel ė moteris, padariusi ženklesn ę karjer ą užsienio reikal ų ministerijoje, žurnalist ė Magdalena Aviet ėnait ė. Pamin ėtinas teisininkas Vytautas Jonas Gylys, kurio ilgamet ės karjeros pradžia siekia dar carin ės Rusijos laikus, kai jis rezidavo Suomijos generalin ėje gubernat ūroje 1917- 1918 metais. Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje jis dirbo ir nepriklausomyb ės metais, ir po Lietuvos okupacijos 79 . Kiek v ėliau Lietuvos užsienio reikal ų ministerijoje prad ėjo dirbti jauni, tarptautin ės teis ės, politikos ir diplomatijos mokslus užsieny baig ę valdininkai, tai yra savo srities profesionalai, karjeros diplomatai: dr. S. A. Ba čkis, dr. K. Graužinis, Eduardas Jatulis, E. Turauskas. Taip buvo prad ėjęs formuotis kitas, naujos kartos ministerijos personalo ratas. Kai kurie j ų, jei ne nepriklausomyb ės metais, tai jau po Lietuvos okupacijos, užsieny įgijo mokslinius laipsnius, paprastai tarptautin ės teis ės srity. Dauguma aukš čiau išvardint ų pavardži ų yra įrašytos ir į Lietuvos diplomatijos istorij ą po 1940 met ų. 1934-1938 metais Lietuvos užsienio reikal ų ministro pareigas ėjo S. Lozoraitis, diplomatas, politikas, visuomen ės veik ėjas. Ir jo amžininkai, ir jo karjeros tyrin ėtojai j į apib ūdina kaip tikr ą profesional ą, realist ą, sant ūrų, inteligentišk ą, aukštos kult ūros asmenyb ę80 . Jis pripaž įstamas kaip „aristokratiškos diplomatijos šalininkas“ 81 ir vienas žymiausi ų XX amžiaus lietuvi ų diplomat ų. Nepriklausomyb ės met ų karjera nul ėmė jo tolimesn ę ir kiek kitoki ą, jau okupacijos metais vest ą diplomatin ę bei visuomenin ę veikl ą.
78 Snitkuvien ė A. Biržai, Astravo dvaras (XIX-XX a.) // Lietuvos dvarai . Kaunas: Šviesa, 2007, p. 8-15. 79 Žvelgiant į priek į, ir 1990-aisiais, po Lietuvos nepriklausomyb ės atk ūrimo užsienio reikal ų ministerija, kaip ir kitos valstybin ės institucijos, formavosi panašiu principu. Tad į diplomatin ę tarnyb ą buvo pakviesti dirbti filosofai, istorikai, ekonomistai, medikai, matematikai. Tiesa, tarp j ų buvo ir savo srities profesional ų: okupacijos metais Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje dirb ę Vincas Balickas, V. A. Dambrava, A. Simutis, Vytautas Čekanauskas, S. Lozoraitis (jaunesnysis) ir K. Lozoraitis bei 1969-1983 metais soviet ų ambasadose dirb ęs Justas Vincas Paleckis. 80 Žalys V. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikal ų ministras... // Lietuvos diplomatija XX amžiuje... , p. 26. 81 Kasparavi čius A. Lietuva 1938 – 1939 m.: neutraliteto... , p. 62. 21 S. Lozoraitis gim ė 1898 m. rugs ėjo 5 d. Kaune. Aplinka, neabejotinai dariusi didel ę įtak ą jo nuostatoms, buvo paveld ėta iš t ėvo. Motiejus Lozoraitis (1866-1907), teisininkas ir advokatas (1889 metais baig ęs Maskvos universitet ą sugr įžo į Lietuv ą, dirbo Mintaujoje) buvo aktyvus lietuvi ų tautinio atgimimo veik ėjas, varpininkas. Jis – tautos žadintoj ų ir šviesuoli ų – Vinco Kudirkos, Jono Jablonskio, Juozo Tumo-Vaižganto, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Prano Mašioto, Gabriel ės Petkevi čait ės-Bit ės, Jono Vileišio, Povilo Višinskio bendramintis ir bendradarbis. Vienu metu M. Lozoraitis redagavo lietuvi ų tautinio atgimimo laikraš čio „Varpas“ politikos skyri ų. Pats tam pa čiam „Varpe“ bei kituose leidiniuose („Šviesa“, „ Ūkininkas“) raš ė straipsnius politikos, socialinio teisingumo, žem ės reformos ir spaudos draudimo klausimais. Žmogaus teis ės, tautos laisv ė ir demokratija buvo pagrindin ės jo vestos kovos gair ės. Lietuviškoje istoriografijoje M. Lozoraitis pristatomas kaip vienas iš lietuvi ų liberaliosios srov ės pradinink ų82 . S. Lozorai čio motina buvo Marija Jaroševi čiūtė- Lozoraitien ė, lietuviškai kalbanti Suvalk ų bajorait ė. Pirmas keturias klases S. Lozoraitis baig ė Kaune, pradžios mokykloje. Po to su mama ir seserim Julija Lozoraityte 83 Pirmojo pasaulinio karo metais išvyko į Rusij ą. Ten jis mok ėsi Voroneže, Martyno Y čo gimnazijoje, kurioje įvairiu metu mok ėsi ne vienas b ūsimas lietuvi ų politikas, visuomenininkas. 1918 metais j ą baig ęs aukso medaliu, S. Lozoraitis gr įžo į Lietuv ą, į Kaun ą, kur prad ėjo dirbti Vidaus reikal ų ministerijoje. Neatmestina, kad jo vyresn ė sesuo įved ė brol į į savo, dar studij ų metais susiformavusi ą aplink ą84 , kuri įtakojo ir S. Lozorai čio asmenyb ės formavim ąsi. Išdirb ęs apie metus Vidaus reikal ų ministerijoje, S. Lozoraitis per ėjo dirbti į Lietuvos Respublikos Ministr ų kabineto kanceliarij ą, kur po keli ų met ų (1922 m.) buvo paskirtas Ministr ų kabineto reikal ų ved ėju 85 . Šiose pareigose jis pakeit ė savo draug ą, teisinink ą ir konsultant ą tarptautin ės teis ės srityje prof. T. Petkevi čių86 .
82 Lukoševi čius V. Liberalizmo raida Lietuvoje – XIX a. pab.-1940 m. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995, p. 48; V ėbra R. Liberalizmas Lietuvoje XIX a. II pus ėje . Vilnius: s. n., 1975; Žemaitis V. Pasaulietin ė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga-XX a. pradžia) . Vilnius: Mintis, 1986. 83 Julija Lozoraityt ė-Voiciekauskien ė (1894-1965) buvo ištek ėjusi už Jurgio Voiciekausko (?), kuris dar nepriklausomyb ės metais, nepavykus verslui, bankrutavo ir nusišov ė. Po Antrojo pasaulinio karo J. Lozoraityt ė- Voiciekauskien ė dirbo tuometin ėje LTSR Moksl ų akademijos bibliotekoje. Paskutiniais gyvenimo metais j ą globojo prof. T. Petkevi čiaus artimieji. 84 Iš istorik ės Vandos Daugirdait ės-Sruogien ės atsiminim ų: „Kas buvo tie žmon ės? Esu tikra – Tadas Petkevi čius ir Balys Sruoga. O kiti? Be abejon ės studentai santarie čiai: Jadvyga Čiurlionyt ė, Valerija Čiurlionyt ė (v ėliau Karužien ė), Liudas Daukša, Viktorija Gravrogkait ė (Švambarien ė), Julija Jablonskyt ė (Petkevi čien ė), Ona Leonait ė (Kairien ė), Sofija Landsbergien ė (Jablonskien ė), Konstantinas Jablonskis, Juozas Liudžius, Julija Lozoraityt ė (Voiciekauskien ė), Marija Mašiotait ė (Urbšien ė), Jonas Mašiotas, Ona Mašiotien ė, Marija Nemeikštait ė, Juozas Pape čkys, Rapolas Skipitis.“. Daugirdait ė-Sruogien ė V. Vincas Kr ėvė kasdieniniame gyvenime // Metmenys. Chicago: AM and M Publications, 1983, kn. 45, p. 27. 85 Respublikos Prezidento įsakymas. Remdamasis... // Vyriausyb ės žinios , 1922 m. kovo 16 d., nr. 81, p. 3. 86 T. Petkevi čius (1893-1964), baig ęs teis ės mokslus Maskvos universitete, gr įžo į Lietuv ą. 1918 met ų pabaigoje dirbo ministr ų kabineto reikal ų ved ėju, v ėliau - Lietuvos pasiuntinyb ėje Londone. Įvairiu metu buvo Lietuvos užsienio reikal ų ministerijos teisiniu konsultantu, dalyvavo beveik visose Lietuvos tarptautin ėse derybose, buvo j ų 22 Ketveri metai patirties bene svarbiausioje valstybės raštin ėje v ėliau S. Lozorai čiui pravert ė ateityje (preciziškai tvark ė dokumentus, raštus, kit ą korespondencij ą, raš ė ypa č lakonišku stiliumi). Tais pat metais jis ved ė Vincent ą Matulaityt ę87 , b ūsimo Valstyb ės kontrolieriaus Vinco Matulai čio 88 dukr ą. Kaune, Vytauto bažny čioje j ų santuok ą palaimino kanauninkas J. Tumas-Vaižgantas. Nuo 1923 met ų balandžio 1 d. S. Lozoraitis buvo pakviestas dirbti į LR Užsienio reikal ų ministerij ą. Taip prasid ėjo jo šešiasdešimt met ų arba iki pat mirties trukusi diplomatin ė veikla 89 . Tik prad ėjus dirbti naujoje ministerijoje, jau po keli ų savai čių (balandžio 27 d.) 90 S. Lozoraitis buvo paskirtas antruoju sekretoriumi Lietuvos pasiuntinyb ėje Berlyne (Vokietijoje), kurioje dirbo iki 1929 met ų (1925 m. buvo paskirtas pirmuoju sekretoriumi, o nuo 1928 m. – patar ėju). Čia reziduodamas jis tiesiogiai susid ūrė su didžiosios tarptautin ės politikos realybe, kuri formavo j į kaip diplomat ą. Tuo pat metu jis klaus ė teis ės paskait ų Berlyno universitete. S. Lozoraitis nestudijavo tikr ąją to žodžio prasme, nebaig ė joki ų moksl ų Lietuvos ar Vakar ų Europos universitetuose, ne įgijo aukštojo mokslo diplomo, kaip t ūkstan čiai to meto lietuvi ų „ištisomis bangomis atsiradusi ų Berlyne, Paryžiuje, Vienoje, prat ęsian čių Basanavi čiaus, Vaižganto, Maironio vakarietiškos kult ūros tradicijas.“ 91 Nors nepriklausomyb ės laik ų politiniai veik ėjai ir valstybininkai buvo daug didesnio išsilavinimo, nei spar čiai diplomatin ę karjer ą dar ęs ir v ėliau užsienio reikal ų ministro post ą už ėmęs S. Lozoraitis, ta čiau pastebimi gabumai ir visa jo, kaip praktiko, patirtis buvo daug didesn ė ir įsp ūdingesn ė, nei kai kuri ų žymi ų jo amžinink ų. Šie žodžiai – „oficijališki dokumentai ne visuomet liudija tikr ą žmogaus išsilavinim ą“92 - buvo rašyti apie S. Lozorai čio t ėvą, bet jie tinka ir pa čiam diplomatui. Įdomu tai, kad n ė vienas S. Lozorai čio s ūnų taip pat netur ėjo specialaus išsilavinimo, bet j ų sukaupta patirtis ir praktika
patar ėju. D ėst ė VDU. 1945 m. soviet ų buvo suimtas ir ištremtas. 1953 m. gr įžęs į Lietuv ą dirbo vert ėju. Buvo ved ęs kalbininko J. Jablonskio dukr ą Julij ą. 87 V. Matulaityt ė-Lozoraitien ė (1896-1985) gim ė Peterburge, mok ėsi lenkiškoje seser ų uršulie čių Šv. Kotrynos gimnazijoje. V ėliau baig ė Alliance Française institute pranc ūzų kalbos kursus, ketino mokytojauti. Gr įžusi į Lietuv ą V. Matulaityt ė-Lozoraitien ė apsigyveno Vilniuje, v ėliau persik ėlė į Kaun ą, čia dirbo ELTA. Ištek ėjusi už S. Lozorai čio, savo visuomenin ę veikl ą skyr ė moters ir vaiko problemomis, įsteig ė ar redagavo žurnalus „Moteris ir vaikas“ (1929 m.), „Moteris ir pasaulis“ (1937 m.), atstovavo Lietuvos moteris pasauliniuose kongresuose Jugoslavijoje (1936 m.) ir Škotijoje (1938 m.), propagavo ital ų pedagog ės Marijos Montesori mokym ą, vadovavo Lietuvos moter ų tarybai (1934-1939). 88 V. Matulaitis (1862-1935) buvo baig ęs Peterburgo universiteto matematikos-fizikos fakultet ą, dirbo Peterburge valstyb ės kontrol ės srityje. Dvidešimt šešis metus vadovavo Lietuvi ų ir žemai čių labdaros draugijai. Po nepriklausomyb ės paskelbimo gr įžo į Lietuv ą, apsigyveno Vilniuje, po lenk ų okupacijos – Kaune. Dirbo kredito inspekcijoje, v ėliau vadovavo Žem ės ūkio bankui. 1928-1934 metais ėjo valstyb ės kontrolieriaus pareigas. 89 Jau okupacijos metais artimesni S. Lozorai čio kolegos, kaip dr. S. A. Ba čkis, dr. A. Gerutis, A. Simutis, nepamiršdavo ta proga asmeniškai j į pasveikinti, trumpa žinute ar didesniu straipsniu viešai pamin ėti amžiaus ar karjeros sukaktis lietuvi ų išeivijos spaudoje. 90 Šiomis dienomis išvažiavo į Berlyn ą... // Lietuva , 1923 m. balandžio 17 d., nr. 84 (1201), p. 4. 91 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: Literat ūra, kult ūra, grožis. Vilnius: Vaga, 1991, p. 258. 92 Girininkas P. [Petras Leonas] A. A. Motiejus Lozoraitis // Draugija , 1907 m., nr. 8, p. 394. 23 niekada nek ėlė abejoni ų d ėl j ų, kaip diplomat ų, kvalifikacijos 93 . 1929 metais iš Vokietijos S. Lozoraitis iš karto buvo paskirtas dirbti patar ėju Lietuvos pasiuntinyb ėje prie Šv. Sosto. Reikia pasakyti, kad tuo metu dvišaliai Lietuvos ir Vatikano santykiai buvo komplikuoti, bet tai buvo ir puiki dirva pasireikšti diplomatiniam S. Lozorai čio talentui. Reikia pasakyti, kad jis sugeb ėjo dvišalius santykius sušvelninti, sumažinti trint į, spr ęsti nesusipratimus 94 . Karjeros laiptais S. Lozoraitis pakilo iki charge d‘affaires (arba įgaliotojo ministro posto 1931 m.). Į Lietuv ą visa šeima sugr įžo tik 1932 met ų vasar ą. Netrukus (nuo rugs ėjo 1 d.) užimtos URM Politikos departamento direktoriaus pareigos S. Lozorai čiui tapo tarsi logine karjeros t ąsa. Po užsienio reikal ų ministro Dovo Zauniaus pasitraukimo iš užimam ų pareig ų prezidentas Antanas Smetona prikalbino S. Lozorait į užimti vien ą svarbiausi ų valstybini ų post ų95 . 1934 m. birželio 12 d. 96 prezidento įsakymu jis buvo paskirtas naujuoju Lietuvos užsienio politikos vadovu. Tapdamas Lietuvos užsienio reikal ų ministru, S. Lozoraitis buvo vienas jauniausi ų97 (beveik 35 met ų) tarp savo koleg ų tuometin ėje Vakar ų Europoje. Pirmas ryškus jo, kaip ministro, pasiekimas buvo netrukus Ženevoje (Šveicarijoje) pasirašyta Baltijos Antant ės sutartis (1934 m. rugs ėjo 12 d.) 98 , kuri ši ų dien ų istoriografijoje vertinama nevienareikšmiai 99 . Reikia pasakyti, kad pirmi veiklos m ėnesiai ne tik jo, kaip ministro biografijoje, bet ir Lietuvos užsienio politikoje buvo patys intensyviausi (konfidencial ūs pokalbiai su lenk ų emisarais, diskusijos Maskvoje d ėl kolektyvinio saugumo Ryt ų ir Vidurio Europoje, pirmoji Baltijos šali ų užsienio reikal ų ministr ų konferencija, kelion ė į Helsink į)100 . Savo veiklos prioritetais S. Lozoraitis laik ė gerus santykius su Vakar ų Europos valstyb ėmis bei kaimynin ėmis šalimis. 1935
93 Abu S. Lozorai čio s ūnus Stasys ir Kazys gim ė Berlyne. S. Lozoraitis (jaunesnysis) gim ė 1924 m. rugpj ūč io 2 d. Jis - diplomatas, Lietuvos pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto sekretorius, v ėliau rezidavo Vašingtone, Romoje. Atkurtos nepriklausomyb ės metais buvo vienas iš kandidat ų į Lietuvos prezidentus. Tautos atminty išliko kaip „Vilties prezidentas“. Mir ė 1994 m. birželio 13 d. Vašingtone (JAV); K. Lozoraitis gim ė 1929 m. liepos 23 d., žurnalistas, diplomatas, ilgametis lietuvišk ų Vatikano radijo laid ų bendradarbis. Atkurtos nepriklausomyb ės metais buvo Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ambasadorius prie Šv. Sosto ir Maltos ordinui. Mir ė 2007 m. rugpj ūč io 13 d. Romoje (Italijoje). 94 Žalys V. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikal ų ministras... // Lietuvos diplomatija XX amžiuje... , p . 33. 95 „Galima sp ėti, kad viena iš prezidento pasirinkim ą l ėmusi ų priežas čių buvo ta, jog S. Lozoraitis buvo vienas iš nedaugelio Lietuvos diplomat ų, netur ėjęs antilenkišk ų nuotaik ų asmens reputacijos. Ši aplinkyb ė atitiko tolimesnius A. Smetonos planus. Galima manyti, kad pakei čiant provokiško politiko reputacij ą tur ėjus į D. Zauni ų S Lozorai čiui bandyta suteikti papildom ą impuls ą tuo metu ypa č aktyviems neoficialiems kontaktams su Lenkija.“ Ten pat, p. 34. 96 Lietuvos prezidento aktai // Vyriausyb ės žinios , 1934 m. birželio 23 d., nr. 447, p. 8. 97 Per du nepriklausomyb ės dešimtme čius Lietuvos užsienio reikal ų ministro pareigas ėjusi ų diplomat ų amžiaus vidurkis buvo 36 metai. B ūdami jaunesni už S. Lozorait į šiose pareigose dirbo L. Bistras (35 metai), V. V. Čarneckis (34 metai), prof. A. Voldemaras (34 metai). 98 Užs. reik. min. St. Lozoraitis apie Pabaltijo valstybi ų konferencij ą: pasikalb ėjimas su spaudos atstovais // Baltijos valstybi ų vienyb ės id ėja ir praktika 1918-1940 metais: dokument ų rinkinys . Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008, p. 506-507. 99 Kasparavi čius A. Lietuva 1938 – 1939 m.: neutraliteto... , p. 46-90. 100 Žalys V. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikal ų ministras ... // Lietuvos diplomatija XX amžiuje... , p. 35-36. 24 metais S. Lozoraitis buvo išrinktas prestižin ės Paryžiaus Tarptautin ės diplomatin ės akademijos nariu, o tai reišk ė jo, kaip diplomato, tarptautin į pripažinim ą. Tarnybin ės kelion ės, oficial ūs vizitai į Latvijos ir Estijos, Didžiosios Britanijos, Pranc ūzijos, Soviet ų S ąjungos, Italijos, Švedijos, Suomijos sostines bei gausyb ė susitikim ų ir pri ėmim ų ministrui S. Lozorai čiui tapo tarsi didelis diplomatini ų deryb ų laukas už savo krašt ą. Įvertindamas geopolitin ę pad ėtį bei Lietuvos galimybes išsaugoti Klaip ėdą ir atgauti Vilni ų, S. Lozoraitis pasirinko nauj ą Lietuvos užsienio politikos krypt į, kuri lietuviškoje istoriografijoje apib ūdinama kaip „Nepriklausomyb ė svarbiau už Vilni ų“101 . Bandydamas pasiekti susitarim ų konfliktiniuose santykiuose su Lenkija, 1935 m. rugs ėjį ir 1936 met ų spal į S. Lozoraitis buvo susitik ęs su tuometiniu (1932-1939) Lenkijos užsienio reikal ų ministru Jozefu Becku 102 . Po 1938 met ų kovo 17 d. Lietuvos vyriausybei įteikto Lenkijos ultimatumo, S. Lozoraitis ketino pasitraukti iš užsienio reikal ų ministro pareig ų. Ta čiau prezidentas A. Smetona, tiesioginis deryb ų su lenkais liudininkas, atsistatydinimo rašto iš ministro nepri ėmė103 . URM vadovo pareigose S. Lozoraitis buvo iki 1938 met ų pabaigos (gruodžio 5 d.). V ėliau dirbo URM įgaliotuoju ministru, pirmininkavo komisijai, kuri sprend ė iškilusias problemas su Vokietija, šiai užgrobus Klaip ėdos krašt ą104 . 1939 m. vasario 15 d. S. Lozoraitis su šeima v ėl išvyko į Rom ą, tik dabar kaip Lietuvos pasiuntinyb ės prie Kvirinalo vadovas. Tap ęs nepaprastuoju ir įgaliotuoju ministru Italijoje šias pareigas S. Lozoraitis ėjo iki pasiuntinyb ės uždarymo (1940 m. rugpj ūč io 26 d.). Kai sovietai užgrob ė pasiuntinyb ės pastat ą, S. Lozoraitis su šeima persik ėlė gyventi į laisvojo pasaulio pripaž įstam ą Lietuvos pasiuntinyb ę prie Šv. Sosto, kur tuo metu rezidavo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Stasys Girdvainis. Tais pat metais S. Lozorai čiui buvo pavesta eiti Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo pareigas ir, pagal „Kybart ų aktus“ paskyrus j į ministru pirmininku, pavaduoti Lietuvos respublikos prezident ą. Sovietams okupavus Lietuv ą, S. Lozoraitis į j ą daugiau negr įžo 105 . Taip sekantys keturi jo gyvenimo dešimtme čiai buvo pažym ėti tos pa čios, tik daug sunkesn ės ir kartais beviltiškesn ės diplomatin ės kovos už politiniuose žem ėlapiuose neegzistuojan čią valstyb ę. Tėvyn ėje liko ne tik artimieji ir draugai, bet ir visas nepriklausomyb ės laikotarpis.
101 Ten pat, p. 38. 102 Pla čiau apie tai: Ten pat, p.43-64; šis S. Lozorai čio diplomatin ės karjeros epizodas tiek nepriklausomyb ės metais, tiek v ėliau, jau išeivijoje buvo primenamas kaip kaltinimas prolenkiškumu. 103 Žalys V. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikal ų ministras ... // Lietuvos diplomatija XX amžiuje... , p. 64. 104 Pla čiau apie tai: Grybkauskas S. Lietuvos vyriausyb ės reakcija į nacistin ės Vokietijos politik ą Klaip ėdos krašto lietuvi ų atžvilgiu (1939 03 23 – 1940 06 15) // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, nr. 1 (3), p. 72-80. 105 Prosovietin ės LR ministro pirmininko pavaduotojo V. Kr ėvės Mickevi čiaus įsakymu, nuo 1940 m. rugpj ūč io 2 d. S. Lozorai čiui atimama pilietyb ė, draudžiama gr įžti į Lietuv ą, konfiskuojamas turtas. Sąrašas asmen ų, kuriems nutarta atimti Lietuvos pilietyb ę,... // Vyriausyb ės žinios , 1940 m. rugpj ūč io 15 d., nr. 725, p. 629. 25 II. S. LOZORAI ČIO VEIKLA ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS
2. 1. Sunki 1940 met ų vasara
Šeštadien į (1940 m. birželio 15 d.) sovietai okupavo Lietuv ą. Už ėmę krašt ą jie prad ėjo „teisingos“ valdžios, „laisv ų“ Seimo rinkim ų ir „savanoriško“ Lietuvos įstojimo į SSRS sud ėtį inscenizacijas 106 . Gaus ūs archyviniai šaltiniai liudija, kad pirmosiomis soviet ų įsiveržimo į Lietuv ą dienomis ir savait ėmis beveik visiems - ir esantiems krašte, ir už jo rib ų - buvo sunku suvokti, kas iš tikr ųjų vyksta bei kei čiasi. Tad kai pirm ą okupacijos dien ą iš Lietuvos susiskubin ęs pasitraukti Užsienio reikal ų ministerijos Politikos departamento direktorius E. Turauskas paskambino į Lugano (Šveicarij ą) ten esan čiai žmonai ir dr. J. Šauliui, šis „atrod ė visiškai, kaip iš dangaus nukrit ęs.“ 107 Juk vis dar egzistavo Nepriklausoma Lietuva. Beje, E. Turauskas buvo vienas t ų, kuris aiškiai suvok ė vis ą pad ėties tragiškum ą dar b ūdamas Lietuvoje ir tod ėl iš anksto išsiunt ė žmon ą ir daiktus į užsien į, apsir ūpino išvykimo dokumentais 108 . Tai patvirtina ir diplomato archyviniai tekstai, saugomi Huverio institute (Stenfordo universitete). Pirmosiomis soviet ų okupacijos dienomis Lietuvoje daugiau buvo sumaišties, nei tragiškos pad ėties suvokimo. Ta pati sumaištis buvo juntama ir už jos rib ų, taip pat LDT nari ų tarpe. Istorikas L. Jonušauskas pateik ė keli ų diplomat ų (V. J. Gylio, dr. K. Graužinio, dr. J. Šaulio, pulk. K. Škirpos, P. Žadeikio) pirmuosius įsp ūdžius po birželio 15-osios, j ų poži ūrius į politines permainas, situacijos ne įvertinim ą, dezinformacij ą ir ketinimus bendradarbiauti bei b ūti lojaliems naujajai vyriausybei 109 . Pasteb ėsime, kad užsieny rezidav ę Lietuvos diplomatai, d ėl atstumo ir tikr ų žini ų stokos, pamatuotai gal ėjo ne įvertinti tikrosios pad ėties. Klaidino ir tai, kad naujos valdžios galva Justas Paleckis dokumentus pasirašin ėjo Lietuvos Respublikos Prezidento titulu, o paskutin ėmis birželio dienomis iš viso buvo prading ęs iš viešumos (gyd ėsi nuo nervinio ir protinio išsekimo 110 ). Galiausiai, netrukus sudarytoje naujojoje vyriausyb ėje buvo kelios gerai žinomos - finans ų ministru išlikusio E. Galvanausko ir krašto apsaugos ministro, generolo Vinco
106 Pla čiau apie tai: Riomeris M. Lietuvos sovietizacija, 1940-1941: istorin ė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas . Vilnius: Lituanus, 1989; Senn A. E. Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus. Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009. 107 E. Turausko užrašai, 1940 m. birželio 14-15 d. d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 19. 108 Petraityt ė A., Senn A. E. Iš egzilin ės diplomatijos palikimo: karo met ų... // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, nr. 48, p. 261-265. 109 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 54-59. 110 Paleckien ė G. Šeimos aplinkoje // Taurios širdies žmogus: atsiminimai apie Just ą Paleck į. Vilnius: Vaga, 1987, p. 266. 26 Vitkausko – pavard ės. O v ėliau ištremtas paskutinis Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikal ų ministras J. Urbšys iš pradži ų buvo, tiesiog, atleistas iš darbo (užsienio reikalų ministerij ą naujajam jos vadovui V. Kr ėvei-Mickevi čiui jis perdav ė birželio 19 d. 111 ). Užsienio valstyb ės taip pat atsargiai steb ėjo permainas Pabaltijo šalyse. Tik po m ėnesio (1940 m. liepos 15 d.) arba, pasak, dr. S. A. Ba čkio, „labai greitai“, JAV užšald ė Baltijos valstybi ų fondus 112 . Realios situacijos suvokimui tur ėjo įtakos ir asmenin ės patirtys. Pavyzdžiui, diplomatijos senbuvis B. K. Balutis, 1926 m. gruodžio perversmo dienomis dirb ęs Kaune, anuomet yra pasak ęs: „Perversmas perversmu, o tvarka turi b ūti“ 113 ir t ęsė savo darb ą toliau. Kiek raminti gal ėjo ir toks faktas, kad 1940 m. liepos 24 d., tai yra jau po įvykusi ų surežisuot ų Seimo rinkim ų, gerai vyriausybiniuose ir diplomatiniuose sluoksniuose paž įstamas brit ų pasiuntinys Thomas Hildebrandt Preston dar buvo Kaune, kaip ir kiti užsienio diplomatai. Nepasteb ėta, kad jis, rezidav ęs Kaune dešimt met ų tuo pa čiu charge d‘affaires titulu, staiga tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru (nuo 1940 m. birželio 12 d.). Vokietijos pasiuntinys Erich Wilhelm Zechlin, priešingai, netrukus buvo atšauktas į Berlyn ą ir į Kaun ą sugr įžti dels ė. Taigi Laikinojoje sostin ėje lik ęs reziduoti užsienio diplomatinis korpusas buvo savotiška soviet ų veiksm ų priedanga. Nors kelios dienos iki okupacijos Lietuv ą pasiekdavo neramios ir persp ėjan čios žinios iš kai kuri ų jos diplomatini ų atstovybi ų („jau iš kalno matomai pradeda kibti prie Pabaltijo valstybi ų, š įkart pradedant nuo Lietuvos, kad jiems, reikalui esant, žinomais bolševikiškais metodais, b ūtų galima pateisinti eventualin ę Pabaltijo okupacij ą“114 ), ta čiau t ą biržel į vaizdas buvo kiek dvejopas: ži ūrint už Lietuvos rib ų – ji lyg okupuota, iš vidaus – gal tik permainos valdžioje. Jei dauguma net ir po okupacijos sp ėliojo ar tik nujaut ė apie gr ėsmingas permainas krašte, tai, pasak ambasadoriaus K. Lozorai čio, „t ėvai aiškiai suprato, kas darosi. Jiems soviet ų invazija nebuvo netik ėta. Prisimenu, kaip t ėvas 1940 m. žiem ą ir pavasar į kalb ėdamas telefonu su kolegomis iš Užsienio reikal ų ministerijos ragino juos, jei paaišk ėtų, kad priešintis ne įmanoma, kuo skubiau išvykti iš Lietuvos.“ 115 Tą liudija ir 1939 met ų ruden į Lietuvos užsienio reikal ų ministerijai įteiktas diplomat ų – B. K. Balu čio, P. Klimo ir S. Lozorai čio – memorandumas bei pastarojo atkaklumas. Tuo metu S. Lozoraitis kreip ėsi į URM prašydamas jos vadovo J. Urbšio leisti keliems diplomatams (P. Klimui, B. K. Balu čiui, S. Lozorai čiui ir dr.
111 V. Čarneckio, įgalioto ministro, Teisi ų-administr. Departamento direktoriaus Pro memoria: š. m. birželio 19 d. telefoninis pasikalb ėjimas su Lietuvos įgaliotu ministru p. Škirpa, Kaunas, 1940 m. birželio m ėn. 19 d. // Lietuvos Respublikos užsienio politika ..., t. 2, p. 161. 112 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 8-9. 113 Paleckis J. Dviejuose pasauliuose: atsiminimai . Vilnius: Vaga, 1983, p. 158. 114 Pasiuntinyb ės patar ėjo Londone H. Rabinavi čiaus pro memo nr. 98 Užsienio reikal ų ministerijai Kaune, Londonas, 1940 m. birželio m ėn. 3 d. // Lietuvos Respublikos užsienio politika ..., t. 2, p. 74-75. 115 Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis ..., p. 47. 27 J. Šauliui) susitikti ir parengti memorandumą valstyb ės okupacijos atveju. Nors pritarimas buvo gautas, ta čiau B. K. Balutis atsisak ė dalyvauti susitikime, nes nemat ė tame nei tikslo, nei prasm ės116 . Tada S. Lozoraitis dar kart ą kreip ėsi į ministerij ą, prašydamas pasitarimams dabar jau oficialaus įsakymo. Viena šios iniciatyvos priežas čių: 1939 m. spalio 10 d. pasirašyta Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos sutartis. Pasak S. Lozorai čio, „Stalino iškalbingi pasižad ėjimai tur ėjo tiek pat vert ės, kiek Hitlerio parašai, ir kad tokiu b ūdu įgul ų įvedimas tegal ėjo reikšti įžang ą į katastrof ą, b ūtent, į galutin ę soviet ų agresij ą prieš Lietuv ą ir visišk ą Lietuvos okupacij ą.“ 117 . Tuo pat metu (spalio 5 ir 11 dienomis) buvo įvyk ę bendri Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasiuntini ų, rezidavusi ų Pranc ūzijoje, pasitarimai d ėl soviet ų tiksl ų Pabaltijo valstyb ėse. Čia verta pamin ėti ir užsienio spaud ą, kuri po Vilniaus gražinimo Lietuvai daug raš ė apie galim ą visišk ą soviet ų okupacij ą šiuose kraštuose 118 . Tuo metu lietuvi ų diplomatams, reziduojantiems sve čiose šalyse, kolegos taip pat užduodavo ne po vien ą klausim ą apie Lietuvos santykius su sovietais. Juk sovietai panaš ų inscenizacij ų model į arba „revoliucij ą iš viršaus“ jau buvo įgyvendin ę Gruzijoje 1920-1921 metais 119 . Gav ę nurodym ą (užsienio reikal ų ministro J. Urbšio instrukcija nr. 817, 1939 m. spalio 24 d.), 1939 m. spalio 29 d. - lapkri čio 2 d. Paryžiuje (kad svetimiesiems kilt ų mažiausiai įtarim ų d ėl susirinkusi ųjų tiksl ų) suvažiav ę B. K. Balutis, P. Klimas ir S. Lozoraitis 120 pareng ė išsam ų dokument ą. Jame buvo surašytas „Eventualinis vyriausyb ės išsik ėlimas užsienin“ arba veiksm ų planas po galimos soviet ų agresijos, taip pat buvo si ūlomi finansavimo sprendimai bei numanomos santyki ų kryptys su užsienio valstyb ėmis ir atskirai su sovietais, lenkais bei latviais ir estais. Parengtą memorandum ą, kuris buvo tarsi li ūdnos ateities scenarijus ir praktin ės veiklos gair ės, S. Lozoraitis pats nuvež ė į Kaun ą. Ta čiau, neži ūrint jo vizit ų ir pokalbi ų valdžios įstaigose, dokumentas anuomet nesulauk ė d ėmesio (prab ėgus daugiau kaip metams vienas memorandumo autori ų B. K. Balutis skund ėsi prezidentui A. Smetonai, kad šis dokumentas nedav ė joki ų rezultat ų ir jis apie tai sužinojo tik 1941 met ų pradžioje 121 ). Apie tai S. Lozoraitis po keli ų met ų raš ė: „1939 met ų žiem ą Kaune pas vien ą kit ą žmog ų ma čiau nepagr įsto
116 Lietuva katastrofos išvakar ėse ... // Akira čiai , 1999 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (309), p. 6-8. 117 Opieji Lietuvos vadavimo akcijos klausimai ... // Mintis , 1949 m. vasario 14 d., nr. 18/19 (540/541), p. 1. 118 Senn A. E. Lietuva 1940: revoliucija ..., p. 324. 119 Ten pat, p. 214-215. 120 Į pasitarimus tur ėjo atvykti ir dr. J. Šaulys, ta čiau jis atsisak ė dalyvauti d ėl tarnybini ų reikal ų Kaip raš ė P. Klimas, „ Į t ą pos ėdži ų eil ę tur ėjo atvykti ir Šaulys. Bet jis nesiskubino iš Lugano, paskui ėmė pretekst ą, kad jam nepatogu vykti į Paryži ų, kaip akredituotam prie Lenk ų Vyriausyb ės, juoba, kad dar ruoš ėsi vykti į Varšuv ą Pasiuntinyb ės daikt ų likviduoti. Kviet ė mus tris į Ženev ą. Žinoma, nevažiavom. Apsi ėjome be jo.“. Trij ų pasiuntini ų 1939 m. lapkri čio 2 d. memorandumas ... // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1979, kn. 37, p. 156-157. 121 B. Balu čio laiškas A. Smetonai, 1941 m. liepos 5 d. // Antano Smetonos korespondencija ..., p. 46. 28 optimizmo, bet toki ų žmoni ų buvo labai maža, o ir j ų nuotaik ą aš buvau link ęs aiškinti daugiau jų nervais, kaip politiniais apskai čiavimais.“ 122 Į min ėtą memorandum ą nebuvo atkreiptas d ėmesys ir 1940 met ų geguž ės pradžioje, kai S. Lozoraitis dar kart ą band ė apie j į priminti ir kreip ėsi į Lietuvos užsienio reikal ų ministerij ą123 . Ta čiau šio dokumento turinys perženg ė URM kompetencijas, j į gal ėjo svarstyti tik Respublikos prezidentas ir vyriausyb ė. Jau okupacijos metais diplomatas I. Šeinius guod ė S. Lozorait į: „Aš žinau, ko Tamsta savo pasikalb ėjimais pernai ruden į su vyriausybe siekei. Žinau, kad taip, kaip Tamsta, galvojo ne vienas, ragino spyr ė vyriausyb ės žmones vis ą žiem ą, bet visi raginimai, visi planai užaugo lepšiais.“ 124 Vašingtone rezidavusiam P. Žadeikiui šis memorandumas buvo, tiesiog, pranašiškas, nes 1941 met ų pabaigoje jis S. Lozorai čiui raš ė: “Prašy čiau Tamstos suteikti man nuoraš ą anos 1939 komisijos suformuluot ų pasi ūlym ų tekst ą ir kas su pasi ūlymais padaryta? Tie pasi ūlymai atrodo lyg pranašingi: nejaugi pramatyti gal ėjote, kad U. R. M. pateks į nelaisv ę?“ 125 Taigi diplomat ų persp ėjimai nebuvo išgirsti, nebuvo pasiruošta b ūsimiems lemtingiems poky čiams, nors pats S. Lozoraitis tam d ėjo daug pastang ų. Pirmaisiais pookupaciniais m ėnesiais (dar iki Lietuvos įtraukimo į Soviet ų Sąjungos sud ėtį) Lietuvos užsienio reikal ų ministerija prad ėjo keisti Lietuvos pasiuntinybi ų personalin ę sud ėtį. Pavyzdžiui, iš Berlyno buvo atšauktas pulk. K. Škirpa, o laikinuoju vadovu pavesta b ūti J. Kajeckui. Šiam atsisakius – nurodyta vadovauti Stasiui Kuzminskui 126 . Tai nebuvo tik tiesioginis spaudimas ir tikslas „sunaikinti jau neegzistuojan čios valstyb ės teisinius liku čius užsienyje“ 127 , nes tuometini ų pasiuntinybi ų vadov ų atšaukimas iš post ų ir prašymas j ų pareigas laikinai perimti žemesnio rango diplomatams, dar nereišk ė pasiuntinybi ų sunaikinimo. Įprastomis aplinkyb ėmis tokius pakeitimus galima traktuoti ir kaip nelojalaus diplomatinio korpuso nari ų pakeitim ą lojaliaisiais, kas iš tikr ųjų vyko ir po 1926-ųjų perversmo, kai, pavyzdžiui, iš diplomatin ės tarnybos pasitrauk ė E. Galvanauskas ir I. Šeinius, o gr įžo dr. J. Šaulys. Tad lietuviškoje istoriografijoje minimas teiginys, kad per pirm ąsias savaites po Lietuvos okupacijos užsieny veik ę diplomatai buvo vang ūs128 , n ėra visiškai tikslus, nes savo esme diplomatai t ėra savo šalies užsienio reikal ų ministerijos įsakym ų vykdytojai. Taigi pirmaisiais okupacijos m ėnesiais buvo, tiesiog, imituojama nepriklausomos valstyb ės institucij ų veikla. Ir tod ėl tik po Lietuvos „įstojimo“ į Soviet ų S ąjungos sud ėtį buvo oficialiai paskelbta apie Lietuvos pasiuntinybi ų uždarym ą nuo 1940 m. rugpj ūč io 8 dienos. Tai
122 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1943 m. gruodžio 11 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 443, p. 5. 123 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 42. 124 I. Šeiniaus laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. kovo 11 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 354, l. 1-4. 125 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. spalio 14 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 126 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 63-64. 127 Ten pat, p. 66. 128 Misi ūnas R. Lietuva prieš LTSR ..., p. 16. 29 buvo formali LDT veiklos egzilyje pradžios data 129 . Svarbus momentas – tai Lietuvos pasiuntinybi ų veikimo juridinis pagrindas. Min ėta, kad jos buvo uždaromos tik po Lietuvos inkorporavimo į soviet ų imperij ą, tai yra remiantis ne Lietuvos, o tuometinio Soviet ų S ąjungos užsienio reikal ų komisaro Via česlavo Molotovo įsakymu. Kitaip tariant, užsieny lik ę Lietuvos pasiuntiniai juridiškai tur ėjo teis ę nepaklusti ir nepakluso svetimos valstyb ės įsakymui, nors j į ir perdav ė okupuotos Lietuvos užsienio politikos vadovas Pijus Glovackas. Remdamasis užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegrama, po valstyb ę ištikusios katastrofos S. Lozoraitis tapo LDT šefu Jis prad ėjo tartis su pulk. K. Škirpa, kuriam lemting ą birželio 15-osios popiet ę pavyko prisiskambinti į Kaun ą, į Užsienio reikal ų ministerij ą ir pasikalb ėti su tuometiniu URM Teisi ų ir administracijos departamento direktoriumi V. V. Čarneckiu, kuris papasakojo apie pad ėtį Laikinojoje sostin ėje ir visoje Lietuvoje 130 . T ą pa čią dien ą pasitrauk ęs iš Lietuvos E. Turauskas taip pat skambino pulkininkui v ėlai vakare jau iš Karaliau čiaus 131 . Pulk. K. Škirpa jau birželio 16 d. nakt į, apie 3 valand ą skambino S. Lozorai čiui į Rom ą, pranešdamas gautas žinias iš V. V. Čarneckio ir E. Turausko. Remiantis pulk. K. Škirpos parengta įvyki ų santrauka, pokalbio metu jis pasak ė, kad vokie čiai „vis ą t ą tik „haben zur Kenntnis genommen“ 132 ir pagalbos iš Vokietijos negalima tik ėtis. Pasak pulkininko, S. Lozoraitis taip pat „turi panaš ų įsp ūdį iš savo kontakto Romoje (supratau iš vokie čių Ambasados).“ 133 B ūtent šio pokalbio metu S. Lozoraitis užklaus ė pulk. K. Škirpos „d ėl instrukcijos d ėl p. J. Urbšio pavadavimo, t. y. ar jau neat ėjo momentas j ą prad ėti vykdyti.“ 134 Tuo metu pulkininkas S. Lozorai čiui si ūlė palaukti ir m ėginti išsiaiškinti pad ėtį Kaune. Diplomatai šio pokalbio nebaig ė, nes tuo metu Romoje prad ėjo kaukti karo sirenos ir S. Lozoraitis pasiskubino eiti į sl ėptuv ę135 . Po keli ų valand ų pulk. K. Škirpa dar kart ą skambino į Kaun ą ir užklaus ė d ėl LDT šefo pareig ų, bet, regis, konkretesnio atsakymo nesulauk ė136 . Pats S. Lozoraitis po daugiau nei dešimtme čio duotame interviu sak ė, kad jis užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos turin į aptar ė su dr. J. Šauliu (birželio 28 d.) ir pulk. K. Škirpa (liepos 4 d.) 137 .
129 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 310. 130 Lietuvos pasiuntinyb ės Vokietijoje slapta įvyki ų santrauka, Berlynas, 1940 m. birželio 15 d. // Lietuvos Respublikos užsienio politika ..., t. 2, p. 144-155. 131 Ten pat. 132 Ten pat; „Haben zur Kenntnis genommen“ – (vok. k.) – „priima žinion“. 133 Ten pat. 134 Ten pat. 135 Ten pat. 136 Ten pat. 137 Pasikalb ėjimas su Lietuvos diplomatijos šefu S. Lozorai čiu // Britanijos lietuvis , 1951 m. rugs ėjo 7 d., nr. 35 (212), p. 2-3. 30 Ko gero šio cituoto, o gal ir kit ų numanom ų S. Lozorai čio ir pulk. K. Škirpos pokalbi ų išdava buvo ta, kad pulkininkas pats nuvyko į Kaun ą birželio pabaigoje ir liepos 1 d. gr įžo į Berlyn ą, kur po keli ų dien ų (liepos 4 d.) slapta susitiko su čia atvykusiu S. Lozorai čiu. Tuo metu parengtoje bene pa čioje pirmoje po okupacijos (1940 m. liepos 5 d.) pro memorijoje S. Lozoraitis raš ė apie okupuot ą Lietuv ą, apie svetim ųjų diktuojam ą tvark ą ir tod ėl negal ėjim ą laisvai reikšti savo valios. Jis pabr ėžė, kad valdžios priešaky esantis J. Paleckis ir dauguma nauj ųjų vyriausyb ės nari ų bei komunist ų partija jokiomis kitomis aplinkyb ėmis neb ūtų patek ę į valdži ą. O faktas, kad nei vienai kitai partijai, kuri stoja už demokratij ą ir Lietuvos nepriklausomyb ę, neleista veikti, reiškia, kad tauta neteko laisv ės ir nepriklausomyb ės. Pro memorijoje užsimindamas apie naujojoje vyriausyb ėje esan čius E. Galvanausk ą ir V. Vitkausk ą, S. Lozoraitis raš ė, kad jie, vieninteliai žinomi asmenys valdžioje, yra tik tod ėl, kad m ėgina dar gelb ėti situacij ą arba yra prievarta ver čiami maskuoti tikr ąjį naujosios valdžios veid ą. Tod ėl rašte S. Lozoraitis primygtinai pabr ėžė, kad esant tokioms aplinkyb ėms, užsienyje lik ę Lietuvos diplomatai negali „pripažinti svetimos valstyb ės j ėga padiktuotos valdžios legalia Lietuvos vyriausybe.“ 138 Šiuo pro memorija tekstu S. Lozoraitis tarsi išryškino pirmuosius soviet ų okupacijos žingsnius, atskleid ė j ų klast ą ir ypa č akcentavo marionetin ės valdžios neteis ėtum ą. Taip jis viena linija atskyr ė nepriklausom ą nuo okupuotos, savo valios negalin čios pareikšti, Lietuvos. Per visus sekan čius savo veiklos dešimtme čius S. Lozoraitis vadovavosi šia riba ir veik ė tik pagal Lietuvos Respublikos Konstitucij ą ir įstatymus, r ėmėsi jos užsienio reikal ų ministerijos veiklos modeliu. Min ėta, kad anuo metu užsieny rezidavusiems diplomatams tr ūko tikros informacijos ir ryši ų su kraštu. Tarp pa čių LDT nari ų taip pat nebuvo nuolatinio kontakto. Pavyzdžiui, P. Žadeikis savo 1940 m. liepos 5 d. telegramoje, si ųstoje į URM, klaus ė „ar visoms partijoms leista laisvai veikti ir kada numatomi seimo rinkimai“ 139 . Šis tekstas ir partij ų pamin ėjimas jame leidžia įtarti, kad anapus Atlanto rezidav ę Lietuvos diplomatai dar tik ėjosi, kad įvykiai Lietuvoje - tik vidaus perversmas. Ir tod ėl jie gal ėjo ne tiek delsti, vegetuoti, kiek laukti nauj ų pavedim ų. Juk – jei valstyb ė formaliai buvo vis dar nepriklausoma - nebuvo jokio juridinio pagrindo nepaklusti Lietuvos užsienio reikal ų ministerijai ir jos įsakymams. Galiausiai, kai kurie diplomatai į Lietuvos užsienio reikal ų ministerij ą siunt ė sveikinimo ir pritarimo tekstus 140 . Tad vertinant LDT nari ų elgsenas pirmosiomis Lietuvos okupacijos dienomis reikt ų pabr ėžti ir tai, kad šioje sumaištyje pirm ą kart ą išryšk ėjo visos diplomatin ės tarnybos bruožas: lojalumas tautai ir valstybei. Ne santvarkai, ne pirmiesiems valstyb ės asmenims, ne
138 S. Lozorai čio pro memoria, 1940 m. liepos 5 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 139 Lietuvos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Vašingtone P. Žadeikio telegrama Užsienio reikal ų ministerijai. 1940 m. liepos 5 d. // Lietuvos okupacija ir aneksija ..., p. 330. 140 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 56-57. 31 ideologijoms ir ne partijoms. Ir to, kaip nuostatos, buvo laikomasi per visus sekan čius penkis dešimtme čius. Tik gav ę iš S. Lozorai čio min ėtą liepos 5 d. pro memorij ą, diplomatai pagaliau aiškiai suprato ir suvok ė kas vyksta Lietuvoje. Ta čiau ir toliau – arba pagal konstitucin ę raid ę – visi jie laik ėsi privalom ų formalum ų. Štai kod ėl net ir kvie čiami naujojo užsienio reikal ų ministro V. Kr ėvės-Mickevi čiaus atvykti į Kaun ą (pasteb ėsime, kad telegramos su kvietimais gr įžti į Lietuv ą buvo išsi ųstos sekan čią, liepos 6 dien ą141 ), visi jie savo neatvykimus „prideng ė“ ligomis. S. Lozoraitis siųstoje į Kaun ą telegramoje raš ė: „Turiu pranešti, kad susirg ęs birželio 13 d., lig šiol nesu pasitais ęs, nes d ėl įvyki ų Lietuvoje negal ėjau prad ėti nustatyto rimto gydymo. Visas dalykas komplikuojasi dar ir tod ėl, kad inkst ų akmen ų priepuoliai, kuri ų buvau tur ėjęs Kaune ir kurie yra dažni ir skausmingi, padaro kiekvien ą didesn į jud ėjim ą, ypa č automobily ar traukiny, negalim ą“142 . Vienodi diplomat ų motyvai nevykti į Lietuv ą rodo, kad LDT veikla buvo koordinuota. Tokie j ų atsakymai-atsisakymai buvo tik į diplomatiško mandagumo r ėmus įstatytas marionetin ės valdžios nepripažinimas. Nors pirmieji nepripažinimo ir nepaklusnumo ženklai pasirod ė dar 1940 m. birželio 26 d., kai iš Lietuvos at ėjo J. Paleckio pasirašytas įsakymas nutraukti diplomatinius Lietuvos santykius su Šv. Sostu. Tuomet S. Girdvainis kreip ėsi į Vatikan ą ir praš ė užtarti Lietuvos tikin čiuosius. Vatikanas gi praš ė nesiskubinti 143 . Tuo tarpu S. Lozoraitis skambino dr. J. Šauliui į Lugano ir praš ė koleg ų „šveicarie čių“ (tai yra Šveicarijoje rezidavusi ų dr. J. Šaulio, dr. A. Geru čio, E. Turausko) pasitarus tarpusavy patarti S. Girdvainiui kaip šiam pasielgti su įsakymu, kaip pranešti Šv. Sostui apie Konkordato nutraukim ą144 . Š į epizod ą savo užrašuose užfiksav ęs E. Turauskas pasižym ėjo: „skambinau iš Pasiuntinyb ės Romon. /.../ Šv. Sostas r ūpinasi, kad neiššaukt ų didesni ų represij ų, tiek Lietuvoj, tiek kit ų Soviet ų valdžioj esan čių katalik ų atžvilgiu. „Š į t ą viltin pavyks iškaulyti – pasak ė Girdvainis. Sakiau, kad stengt ųsi pasilikti pasiuntiniu. Atsak ė, kad yra sunkum ų, kad ieškoma forma.“ 145 S. Lozoraitis, ieškodamas sprendimo, kaip reaguoti į at ėjus į iš Lietuvos įsakym ą nutraukti diplomatinius santykius su Šv. Sostu ir kaip išsaugoti Lietuvos pasiuntinyb ę, pats pasi ūlė, regis, iki tol lietuvi ų diplomatin ėje praktikoje dar nenaudot ą b ūdą. Jis si ūlė katalikiškoms lietuvi ų organizacijoms ar pavieniams asmenims si ųsti telegramas į Vatikan ą, prašant jo užtarimo 146 . Žvelgiant į ateit į, šit ą viešo veikimo b ūdą ar akcij ą S. Lozoraitis si ūlydavo ir v ėliau, išsaugojant pasiuntinybes atskiruose kraštuose, protestuojant prieš
141 Ten pat, p. 59. 142 Lietuvos pasiuntinio Romoje telegrama Lietuvos užsienio reikal ų ministrui, 1940 m. liepos 10 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 143 E. Turausko užrašai, 1940 m. liepos 4 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 16. 144 Ten pat . 145 Ten pat. 146 LDT šefo laiškas Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone P. Žadeikiui, 1940 m. rugpj ūč io 11 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 15, l. 3. 32 pavojingus Lietuvos laisvinimo bylai tarptautinius sutarimus. Ši akcijos forma buvo gana populiari lietuvi ų išeivijoje. Pareikalavus uždaryti Lietuvos pasiuntinyb ę Italijoje, kaip jos vadovas, S. Lozoraitis m ėgino gelb ėti vis ą čia esant į valstybin į turt ą. 1940 m. liepos 30 d. jis pasiuntinyb ę perdav ė Lietuvos pasiuntinybei prie Šv. Sosto, o jo nurodymu S. Girdvainis kreip ėsi į Vatikan ą dėl Lietuvos pasiuntinyb ės prie Kvirinalo pripažinimo esant Lietuvos pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto nuosavybe 147 . Bet Vatikanas nesutiko, teisindamas katalik ų represij ų baime ir tuo, kad Lietuvoje vis dar buvo lik ęs naujai paskirtas, vos prieš kelis m ėnesius (balandžio 24 d.) į Kaun ą atvyk ęs Šv. Sosto nuncijus arkivyskupas Luigi Cendoza. Kitaip tariant, Vatikanas nenor ėjo dar labiau komplikuoti savo santyki ų su sovietais, kuri ų įkaitu gal ėjo tapti pats nuncijus 148 . Soviet ų reikalavimams pakluso ir Italijos užsienio reikal ų ministerija, į kuri ą S. Lozoraitis kreip ėsi su nota apie Lietuvos pasiuntinyb ės prie Kvirinalo perdavim ą Lietuvos pasiuntinybei prie Šv. Sosto. Nors iš pradži ų ital ų valdžios atstovai aiškinosi proced ūrinius klausimus (cituojant S. Lozorait į: „ar nam ų perleidimas p. Girdvainiui yra teis ėtas aktas, neišeinantis iš mano kompetencijos rib ų. Aš pabr ėžiau, kad tai t ėra administracijos aktas, kuris nekei čia nuosavyb ės titulo. Kaip pilnateisis nam ų administratorius, aš tok į akt ą galiu padaryti juo labiau, kad teis ės atžvilgiu yra vis tiek kuri – Kvirinalo ar Vatikano pas-bė užima rūmus.“ 149 ), bet kiek v ėliau jie pareikalavo „nedaryti sunkum ų namams, atiduoti bolševikams.“ 150 . Tad sovietai elg ėsi dr ąsiau, grasino fiziniu ir psichologiniu susidorojimu. Viename iš E. Turausko archyv ų yra išlikusi paties S. Lozorai čio rašyta išsami pro memoria apie vien ą iš jo pokalbi ų su soviet ų ambasados Romoje pirmuoju sekretoriumi Kulaženkov ir ambasados sekretoriumi Gorškov d ėl pasiuntinyb ės uždarymo 151 . Ko gero tai vienintelis išsamus tekstas apie šios Lietuvos pasiuntinyb ės uždarym ą (IV priedas). Kelios dienos prieš pasiuntinyb ės prie Kvirinalo uždarym ą, iš kurios pats nek ėlė kojos jau vis ą m ėnes į, S. Lozoraitis dar siunt ė kolegoms JAV telegram ą apie soviet ų reikalavimus bei j ų psichologinius ir fizinius grasinimus 152 , kurie tur ėjo b ūti paviešinama spaudoje 153 . Po vis ų įmanom ų vilkinim ų, formaliai 1940 m. rugpj ūč io 26 d. S. Lozoraitis
147 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 10-11. 148 E. Turausko užrašai, 1940 m. rugpj ūč io 19 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 30-31. 149 S. Lozorai čio slapta pro memoria, 1940 m. rugpj ūč io 28 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas, JAV. 150 Ten pat. 151 S. Lozorai čio pro memoria, 1940 m. rugs ėjo 3 d. // Ten pat. 152 LDT šefo laiškas Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone P. Žadeikiui, 1940 m. rugpj ūč io 11 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 15, l. 3. 153 Generalinio konsulo Niujorke J. Budrio telegrama konsului A. Simu čiui Čikagoje, 1940 m. rugpj ūč io 22 d. // VDU, ISC, f. 34, ap. 8, b. 87, l. 3. 33 atsi ėmė tik pastat ą iš Lietuvos pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto 154 , kurioje liko dokumentai, archyvai ir kitas kilnojamasis turtas. T ą pa čią dien ą diplomatas paliko tuš čią Lietuvos pasiuntinyb ę prie Kvirinalo. Pokalbio metu su tuometiniu Italijos užsienio reikal ų ministru S. Lozoraitis pasak ė, kad Lietuvos pasiuntinyb ės prie Kvirinalo archyvas yra sudegintas 155 . 1940 m. rugpj ūč io 27 d. pastatas atiteko sovietams. Tai, kad S. Lozoraitis buvo priverstas persikelti gyventi ir dirbti į Lietuvos pasiuntinyb ę prie Šv. Sosto, Lietuvos diplomatinei tarnybai galėjo išeiti į naud ą. Neatmestina, kad jau okupacijos metais LDT šefas gal ėjo neakivaizdžiai vadovauti ir kontroliuoti tokio svarbaus diplomatinio posto veikl ą, ypa č karo metais. Jis pats palaik ė įvairaus lygio kontaktus su kai kuriomis užsienio šali ų pasiuntinyb ėmis prie Šv. Sosto, naudojosi darbiniais ir asmeniniais ryšiais, kurie buvo užsimezg ę dar prieš kar ą reziduojant Romoje156 . Priimamas paties popiežiaus 157 ar jo sekretori ų bei su pastaraisiais nuolat susirašin ėdamas, S. Lozoraitis gal ėjo disponuoti pa čia naujausia informacija, gauta iš bene patikimiausio šaltinio. Juk Vatikanas pripažino Lietuvos pasiuntinius vadovaudamasis tarptautine nuostata, kad jokie karo meto pakitimai nepripaž įstami. Tai buvo ypa č svarbu, kai ikikariniai Lietuvos ir Vatikano diplomatiniai santykiai buvo ypa č komplikuoti 158 . Jau po karo, 1946-aisiais S. Lozoraitis yra pareišk ęs, kad tiek jam pa čiam, tiek pasiuntiniui S. Girdvainiui buvo pasakyta, kad Vatikanas palaiko Lietuvos nepriklausomyb ę ir d ėl to „daroma daugiau, nei J ūs galite tik ėti“ 159 . Antra, pasak dr. S. A. Ba čkio, S. Lozoraitis „palaik ė gerus santykius su Italijos užsienio reikal ų ministerija ir netur ėjo joki ų sunkum ų d ėl savo pad ėties Italijoje bei gal ėjo ginti Lietuvos ir jos pilie čių teises po II pasaulinio karo iki savo mirties.“ 160 Gyvendamas Romoje, S. Lozoraitis
154 Pagal pasirašyt ą S. Lozorai čio ir S. Girdvainio susitarim ą visas pasiuntinyb ės turtas, archyvai ir pastatas buvo perduoti pasiuntinybei prie Šv. Sosto. Nepavykus perduoti pastato, ir sovietams spaudžiant perduoti pasiuntinyb ę, S. Lozoraitis formaliai atsi ėmė tik pastat ą, kur į v ėliau perdav ė italams. Pla čiau apie tai: Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 74-75. 155 S. Lozorai čio pro memoria, 1940 m. rugs ėjo 3 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas, JAV; dar 1940 met ų vasar ą S. Lozoraitis nurod ė diplomatams kaip elgtis su pasiuntinyb ėmis ir j ų turtu, sovietams kėsinantis atimti. Apie jas jis primin ė P. Žadeikiui 1945 metais, kuomet (skirtingai nuo kit ų pasiuntinybi ų) tokia pat gr ėsm ė iškilo pasiuntinybei Vašingtone. 156 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadoriumi K. Lozorai čiu; Kaunas, 2007 m. liepos 2 d. 157 1941 met ų vasar ą S. Lozoraitis laiške P. Žadeikiui raš ė: „Popiežiaus buvau priimtas II. 6. Audiencija t ęsėsi 35 minutes. Išd ėsčiau pad ėtį Lietuvoje ir savo paži ūras į bolševizm ą, kuris, priešingai kai kurioms nuomon ėms, n ėra pasikeit ęs ir negali pasikeisti, bet palieka visados aukš čiausiame laipsnyje pavojingas ir agresingas. Šita, kad ir labai suglausta pasikalb ėjimo santrauka, negali b ūti duota spaudai. O, be to, dalykas visai pasen ęs.“. S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. birželio 18 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas, JAV. 158 Anuo metu jie apsiribodavo Šv. Sosto nunciat ūroje Kaune ir Lietuvos atstovyb ėje Vatikane esan čiais reikal ų ved ėjų postais. Min ėta, kad pats S. Lozoraitis šiame poste buvo 1929-1932 metais. Tik 1939 m. spalio m ėnes į Lietuvos vyriausyb ė paskyr ė savo atstovu prie Šv. Sosto S. Girdvain į, o sekan čių met ų vasario m ėnes į arkivyskupas. L. Centoza buvo paskirtas Šv. Sosto nuncijum Lietuvoje. 159 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos pasiuntini ų užsienyje konferencijos antrojo pos ėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 21 d., protokolas // VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje... , p. 80. 160 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 12. 34 gal ėjo užmegzti svarbius ryšius su Italijos demokratin ėmis partijomis, ypa č liberaliojo sparno, taip pat su čia rezidavusiais užsienio diplomatais. Pastarieji tradiciškai buvo kvie čiami į Vasario 16-osios min ėjimus. Mišias už Lietuv ą laikydavo įtakingi kardinolai Giuseppe Pizzardo, Antonio Samoré, Antotino Arata, Luigi Cendoza. Dauguma jų buvo artimi S. Lozorai čio ir jo šeimos draugai, paž įstami dar iš sen ųjų laik ų. Tad, jei LDT išliko palaikydama kontaktus ir derindama veiksmus su užsienio šali ų institucijomis, tai itin svarb ų vaidmen į čia suvaidino pats S. Lozoraitis, kurio ryšiai, kaip buvusio užsienio reikal ų ministro, buvo ko gero pla čiausi. Svarb ų vaidmen į S. Lozoraitis vaidino koordinuojant diplomat ų veiksmus. Paskutin ėmis 1940-ųjų birželio dienomis arba pagal E. Turausko kronikinius užrašus: „Ligi „Seimo“ rinkim ų buvom nuolatiniam telefoniniam kontakte su Lozoraičiu. – Škirpa – Tarpininkavome taip pat tarp Londono-Paryžiaus. Lozoraitis pats ėmėsi susisiekimo su Amerika. Vien ą vakar ą, prieš „Seimo“ susirinkim ą Lozoraitis perdav ė telefonu savo nusistatym ą, Seimui nubalsavus, pareikšti motyvuot ą protest ą vietos Vyriausybei. /.../ Art ėjant prijungimo datai, praš ė pranešti postams: vengti perduoti namus tiesiai rusams, prašant vietos valdži ą tarpininkauti, archyvus sunaikinti arba saugiai pad ėti.“ 161 Apie suderintus diplomat ų veiksmus užsimena ir pulk. K. Škirpa, teigdamas, kad jis pirmas pareišk ė protest ą Vokietijos užsienio reikal ų ministerijai d ėl soviet ų agresijos, o jo paskatintas, ir S. Lozoraitis „padar ė visa, kas buvo reikalinga, kad ir visi kiti Lietuvos diplomatai pareikšt ų analoginius protestus visur kitur“ 162 Beje, E. Turauskas savo užrašuose apie pareikštus protestus mini tik LDT šefo pavard ę („Dar prieš protesto įteikim ą Lozoraitis vienam iš telefon ėtų pasteb ėjo, kas daryt ų žodžiu ar raštu, pagal aplinkybes“ 163 ). Diplomatas nurodo, kad S. Lozoraitis kiek anks čiau, nei įvyko liaudies seimo „balsavimas“, telefonu iš Romos padiktavo jau paruošt ą oficialaus protesto tekst ą, prašydamas Šveicarijoje rezidavusi ų koleg ų, atsaking ų už informacij ą bei spaud ą, redaguoti ir patikslinti jame minimas datas (tuo metu Šveicarijoje dirbo žurnalistinio darbo patirt į turintys diplomatai E. Turauskas ir dr. A. Gerutis. Pastarojo žinioje buvo spaudos biuro Berne leidžiami biuleteniai. LDT šefas kart ą yra tarstel ėjęs, kad Antrojo pasaulinio karo metais dr. A. Gerutis atstojo vis ą ELTA. Pastarasis, dr. J. Šaulio nurodymu, informacinius tekstus iš Berno išsi ųsdavo į Stokholm ą ten rezidavusiam V. J. Gyliui, o šis juos perduodavo JAV ambasadai 164 . Visa kita susirašin ėjimo medžiaga buvo koncentruojama pas pat į S. Lozorait į, kad „taip ir vieningumui patikrinti ir niuansams išvengti.“ 165 ).
161 E. Turausko užrašai, 1940 m. liepa-rugpj ūtis. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 25-28. 162 Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti ..., p. 39. 163 E. Turausko užrašai, 1940 m. liepa-rugpj ūtis. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 25-28. 164 Dr. J. Šaulio laiškas dr. A. Geru čiui, 1943 m. rugs ėjo 27 d. // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 165 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1940 m. gruodžio 16 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 35 Art ėjant surežisuotiems Liaudies seimo rinkimams ir Lietuvos „savanoriškam“ įstojimui į Soviet ų S ąjungos sud ėtį, 1940 m. liepos 21-23 ir rugpj ūč io 3-4 dienomis protesto notas, LDT šefo nurodymu, pareišk ė visi užsieny lik ę Lietuvos pasiuntiniai. Reikia pasteb ėti, kad j ų veiksmai savo esme buvo standartiniai. Juk vyko karas ir valstyb ės buvo okupuojamos, tad j ų kolegos užsienio diplomatai taip pat buvo priversti teikti protesto notas. Tik Lietuvos, o taip pat Latvijos ir Estijos tragedijos tur ėjo vienintel į lemting ą skirtum ą – jas okupavo ne naci ų Vokietija, o Stalino sovietai. Labiau atkreiptinas d ėmesys, kaip į nestandartin ę diplomatijai situacij ą, kad diplomatai pasiunt ė asmenines protesto notas ir savo darbdaviams, tai yra Lietuvos užsienio reikal ų ministerijai. Ši ų, pastar ųjų not ų ar ilgesni ų trumpesni ų laišk ų turinys pasižymi ironija ir netgi atvira panieka 166 . Pats S. Lozoraitis savo protesto telegramoje raš ė, kad savo laisvos valios negalintis pareikšti naujasis seimas yra tik okupant ų įrankis, jo nutarimai nereiškia tautos valios ir n ėra privalomi, tod ėl „su pasibais ėjimu protestuoju prieš išdavikišk ą nutarim ą, kuriuo k ėsinamasi panaikinti Lietuvos Nepriklausomyb ę visos Tautos daugiau kaip šimto met ų aukomis pasišventimu ginkluotomis kovomis atstatyt ą stop. Kol plaka lietuvi ų širdys bus kovojama už senos garbingos Lietuvos Valstyb ės atstatym ą stop. Nepriklausoma Lietuva prisikels.“ 167 Tokia LDT nari ų elgsena buvo paremta savo, kaip valstybinink ų, nuostatomis, sutvirtintomis tarptautin ės bendruomen ės vertinimais ir poži ūriu į įvykius Lietuvoje. Po daugelio met ų dr. S. A. Ba čkis raš ė: „Laimingas sutapimas buvo tai, kad 1940 m. Lietuvos pasiuntini ų protestai sutapo su JAV pareiškimu nepripažinti Baltijos valstybi ų okupacijos, paskelbtu 1940 m. liepos 23 d. JAV valstyb ės sekretoriaus pareigas einan čio Sumner Welles. Toks nusistatymas buvo pakartojamas nuolat.“ 168 Vis tik reikt ų pasakyti, kad prie to „laimingo sutapimo“ daug prisid ėjo JAV lietuvi ų išeivija, kuri siunt ė t ūkstan čius telegram ų JAV valdžios organams, protestavo prieš liepos 21 d. fakt ą „ir gal iš dalies d ėka tam J.A.V. valdžia taip griežtai pasmerk ė agresij ą.“ 169 Tai buvo pirmas oficialus pareiškimas 170 , kuriame deklaruota Baltijos valstybi ų okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politika, kurios JAV niekada neatsisak ė. Po keli ų dien ų, po šio viešo JAV valstyb ės sekretoriaus pasisakymo lietuvi ų išeivija tuo pa čiu adresu siunt ė pad ėkos telegramas. Sunki 1940 met ų vasara, jos įvyki ų chronologija nuolat k ėlė tam tikr ų abejoni ų ir klausim ų ypa č lietuvi ų išeivijoje ar viskas buvo padaryta, ar gerai padaryta. Jos spaudoje, net ir po keli ų dešimtme čių, b ūta kaltinim ų, kad po Lietuvos okupacijos LDT šefas nieko nedar ė, o
166 LDT nari ų B. K. Balu čio, V. J. Gylio, dr. J. Šaulio, P. Žadeikio raštai užsienio reikal ų ministerijai, 1940 m. liepa – rugpj ūtis // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas, JAV. 167 S. Lozorai čio telegramos Lietuvos užsienio reikal ų ministerijai nuorašas, 1940 m. rugpj ūč io 1 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas, JAV. 168 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 8-9. 169 Niujorke rezidavusio Lietuvos diplomato laiškas S. Lozorai čiui, 1940 m. liepos 26 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 170 Kraujelis R. Lietuva Vakar ų politikoje... , p. 33. 36 protesto not ų iniciatoriumi buvo tik pulk K. Škirpa 171 . Galiausiai priekaištauta, kad ir pa čios notos buvo išsi ųstos pav ėluotai. S. Lozorai čio nuomone, viskas buvo atlikta laiku ir tinkamai: „M ūsų pasiuntini ų protestai 1940 metais nebuvo pav ėlinti, bet s ąmoningai padaryti tam tikru momentu ir ne d ėl dezorientacijos, o s ąmoningu apskai čiavimu. Reikia atminti, jog Lietuvos įvyki ų eigoje – nuo Prezidento išvažiavimo į užsien į, ligi vadinamojo „liaudies seimo“ sudarymo ir jo „nutarimo“, n ė viena svetima vyriausyb ė ne tik neatšauk ė savo atstovyb ės Lietuvoje, bet dargi nepašauk ė pas save laikinai savo atstovo, kaip tai daroma demonstracijos laikais. Taigi, diplomatiniai santykiai su Kauno valdžia buvo pilnai palaikomi. Šitokiomis aplinkyb ėmis, jeigu Lietuvos atstovai b ūtų protestav ę Kaune anks čiau, negu jie tai faktinai padar ė, jie b ūtų Kauno atšaukti ir atšaukimas b ūtų buv ęs atatinkamos priimamos akredituotos vyriausyb ės akceptuotas. To pas ėkoje kulminaciniu soviet ų smurto – aneksijos – momentu, atstovai b ūtų buv ę priimamos vyriausyb ės atžvilgiu jau privat ūs žmon ės, o diplomatin ė tarnyba būtų dezorganizuota jau prieš 35 metus. Ergo, reik ėjo laukti paskutinio akto, vyriausio smurto, ir tada protestuoti en pleine execution de pouvoirs et d‘autorité 172 . Tokiu b ūdu buvo taip pabr ėžtas, iškeltas soviet ų agresijos brutališkumas. Ar tokia m ūsų taktika, „pav ėlavimas“, pakenk ė m ūsų valstyb ės interesams? Manau, kad nepakenk ė, o, priešingai, ši taktika buvo naudinga.“ 173 Kitaip tariant, LDT šefas tiksliai apskai čiavo diplomatin ės tarnybos veiksmus, kad jau tada apsaugoti ši ą institucij ą nuo sunaikinimo ir išlaikyti jos tarptautin į pripažinim ą. Tada S. Lozoraitis buvo įsitikin ęs, kad „Lietuva nustojo laisv ės tik laikinai“ 174 ir džiaug ėsi, kad tarp lietuvi ų nebuvo tarpusavio konflikt ų ir kaltinim ų, kurie vargino kaimynines šalis: „Neži ūrint ištikusios mus katastrofos, mes išsaugojome ligi šiol nuo toki ų savitarpi ų barni ų ir politiniai – polemini ų žurnalistini ų lin čo teism ų, kuriais užsi ėmė ir dabar tebeužsiima Lenkai“ 175 . Bendros nelaim ės draugai latviai ir estai taip pat pripažino, kad pirmaisiais pookupaciniais m ėnesiais jie veik ė palaidai, o lietuvi ų diplomatai – organizuotai 176 . Ta čiau sekantys metai ir dešimtme čiai parod ė, kad ir lietuviai neišveng ė tarpusavio gin čų bei kaltinim ų, kurie, kaip min ėta, buvo metami ir S. Lozorai čiui. Ir tuomet, ir po keli ų dešimtme čių kalb ėdamas apie Lietuvos okupacijos fakt ą, apie 1940 met ų vasaros įvykius, S. Lozoraitis, pirmiausia, iškeldavo tarptautin ę politik ą ir nepalankius Lietuvai įvykius. Į pirm ą viet ą kaltininku statydamas užsienio agresori ų, jis ypa č
171 Augustaitis J. Lietuvos – Lenkijos unija ..., // Naujienos , 1969 m. balandžio 18 d., p. 27. 172 „En pleine execution de pouvoirs et d‘autorité“ - (pranc. k.) - būtų visiškai vykdomi įgaliojimai ir kompetencijos. 173 Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų,... // Kult ūros barai , 2007, nr. 7 (513), p. 77-87. 174 S. Lozorai čio juodraštinis tekstas, data nežinoma // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 175 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1940 m. gruodžio 16 d. // Ten pat. 176 Iš E. Turausko 1940 m. rugpj ūč io 22 d. įrašo: „20:30 susitikom pas Feldman į Selteris, Šumanis, Gerutis ir aš. Padar ėm m ūsų veiklos apžvalg ą. Paaišk ėjo, kad mes geriausiai organizuoti, kad latviai ir estai veik ė palaidai.“. E. Turausko užrašai, 1940 m. rugpj ūč io 22 d. d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 35. 37 ryškia linija atskirdavo nepriklausom ą ir okupuot ą Lietuv ą, o „nepriklausomyb ės praradimo kalt ės našt ą“ dalindavo visiems ir nesirinko „ragan ų medžiokl ės„ taktikos. Juk ne paslaptis, kad pa čiais pirmaisiais okupacijos metais prasid ėjo atviri kaltinimai valdžioje buvusiam tautinink ų režimui ir ypa č prezidentui A. Smetonai privedus Lietuv ą prie katastrofos. Pra ėjus pusei met ų po tragišk ų įvyki ų S. Lozoraitis raš ė, kad bet koks savos valdžios nulin čiavimas už nepriklausomyb ės praradim ą nepriartins prie laisvos Lietuvos 177 . Tuo metu jis ypa č pabr ėžė, kad nereikia siuntin ėti po vis ą pasaul į ir ypa č į JAV, kaip tampan čia tvir čiausia atspara Lietuvos laisvinimo byloje, savo „teorini ų sp ėliojim ų“178 kod ėl buvo prarasta nepriklausomyb ė, o priešingai – garsiai kalb ėti ir skelbti apie okupacij ą, kurios priežastis yra ne sava santvarka, o tik svetima invazija: „Kai d ėl man ęs, tai mano nuomon ė yra susikristalizavusi šitaip: 1-o kad ir koki ą tobul ą vidaus politin ę santvark ą b ūtum ėm tur ėję, ji neb ūtų apsaugojusi mus nuo Maskvos bolševik ų užpuolimo bei okupacijos, 2-o, nuo 1939. III. visos politin ės srov ės, išskyrus soc. demokratus dalyvavo vyriausyb ėje. Ir bast ą! Šit ų dviej ų konstatavim ų, manau, pakanka apr ėžti „teisyb ės ieškojimui“ tikrov ės r ėmais, nors ir tai šiuo tarpu negarantuoja „teisyb ės suradimo“.“ 179 Tolimesn ės LDT šefo veiklos gaires suformavo dar viena tvirta jo nuostata: „jeigu m ūsų balsas nutilt ų, nustot ų ir kiti, svetimieji remti Lietuvos laisv ės byl ą, kaip kad jie j ą remia dabar“ 180 . S. Lozorai čio nuomone, stiprus ginklas kovoje su okupantu yra kalb ėjimas apie jų agresij ą. Atviras ir garsiai ištartas tiesos žodis reikalingas, pirmiausia, laisvajam pasauliui, tarptautinei bendruomenei, o ne ken čian čiai tautai šiapus ir anapus „geležin ės uždangos“.
2. 2. Nuo egzilin ės vyriausyb ės iki Tautinio komiteto
Po sovietin ės okupacijos patirto šoko politin ė lietuvi ų išeivijos dalis prad ėjo svarstyti ir kurti laikinosios vyriausyb ės sudarymo planus. Tai buvo kiek standartinis poži ūris, nes dauguma – ypa č t ų, kurie buvo nepriklausomyb ės ir valstybingumo statytojais - tik ėjosi pasikartojan čio 1917-1918 met ų scenarijaus. Kitaip tariant, buvo tikimasi, kad po Antrojo pasaulinio karo, kaip ir po Pirmojo, bus vykdomas visuotinis teisingumas, tad ir Lietuvai dabar bus lengviau gražintas, nei anuomet sunkiai pripažintas valstybingumas ir nepriklausomyb ė. O tuo tarpu, norint veikti organizuotai ir koordinuotai, reikalinga egzilin ė vyriausyb ė. Juk panašiu keliu (tai yra suk ūrę savas egzilines vyriausybes) jau buvo ženg ę lenkai, čekai, vengrai, pranc ūzai.
177 S. Lozorai čio laiškas pulkininkui K. Škirpai, 1941 m. kovo 12 d. // Ten pat, ap. 7, b. 348, l. 1. 178 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. kovo 4 d. // Ten pat, ap. 2, b. 542, l. 2. 179 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1940 m. gruodžio 16 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 180 S. Lozorai čio rankraštinis tekstas, data nežinoma // Ten pat. 38 Apie lietuvi ų egzilin ės vyriausyb ės užuomazgas kalb ėta ir 1939 met ų ruden į, kai buvo susitik ę min ėto memorandumo autoriai S. Lozoraitis, P. Klimas, B. K. Balutis. Įvertindami Vakar ų S ąjunginink ų atsargius santykius su sovietais, ypa č k ą tik prasid ėjusio karo prieš nacius fone, t ą kart ą lietuvi ų diplomatai svarst ė egzilin ės vyriausyb ės klausim ą ir numat ė, kad jos suk ūrimas yra sunkiai įgyvendinama id ėja. Ta čiau jie man ė, kad išnaudoti bent t ą vienintel į šans ą - kad egzilin ę vyriausyb ę pripažint ų šalis, kuri b ūtų ideologiškai priešiška sovietams 181 - būtina. Tad šios id ėjos vedami jau po okupacijos jie pirmieji ir prad ėjo organizuotis. Reikia pasakyti, kad diplomatams, kaip valstyb ės tarnautojams, bet kokios formos vyriausybin ė strukt ūra taip pat buvo reikalinga, nes jie negal ėjo peržengti savo įgaliojim ų ir kompetencij ų rib ų, negal ėjo veikti daugiau ir pla čiau, nei tai leido j ų diplomatin ės pareigyb ės. Kitaip tariant, jie buvo institucijai pavald ūs, nurodymus vykdantys, o ne nurodymus duodantys pareig ūnai, jie nėra savaimingai veikiantys organai 182 . Tuo metu tai buvo ypa č aktualu, kalbant apie daug vil čių kėlusi ą b ūsim ą Taikos konferencij ą: „Neturint v-bės, taigi negalint išvystyti didesni ų darb ų programos“ 183 . Žvelgiant į priek į - visas šios situacijos paradoksalumas ne tik tame, kad b ūtent diplomatai prad ėjo kurti institucij ą, kuriai jie patys tur ėtų b ūti pavald ūs, bet ir tame, kad per visus sekan čius veiklos metus jie tarsi „rinkosi“, kam ir kada subordinuotis. Net po 1990 met ų valstyb ės nepriklausomyb ės atstatymo jie „jaut ė moralin ę pareig ą neskub ėti baigti savo misijos ir jaunos, dar trapios valstyb ės Užsienio reikal ų ministerijai perduoti simbolinius įgaliojimus.“ 184 1940 m. vasar ą S. Lozoraitis ne vien ą kart ą pokalbiuose su diplomatais min ėjo, kad visiems jiems, žinoma, kurie tik gali išvykti iš savo rezidavimo viet ų, reikia b ūtinai susitikti („Konferencija Lozorai čio manymu b ūtinai reikalinga. Es ą t ūkstan čiai klausim ų klausim ėli ų, kuriuos reikia aptarti. Ir reikia skubiai daryti.“ 185 ). Ta čiau objektyvios kli ūtys tam vis sutrukdydavo. Bet t ą dien ą, kai Lietuvoje buvo išleistas įsakas d ėl Lietuvos pasiuntinybi ų užsienyje uždarymo (1940 m. rugpj ūč io 8 d.), P. Klimas atvyko automobiliu iš Vichy ( čia buvo pasitraukusi Pranc ūzijos vyriausyb ė ir užsienio diplomatinis korpusas) į Bern ą, kur susitiko su dr. J. Šauliu ir E. Turausku. Po keli ų dien ų prie j ų prisid ėjo J. Kajeckas ir dr. A. Gerutis. Tai buvo lyg parengiamasis pasitarimas. Diplomat ų svarstymuose pagrindiniu klausimu buvo Tautinio komiteto sudarymas, taip pat politin ė pad ėtis Lietuvoje, Nepriklausomos Lietuvos atk ūrimo fondas, pasiuntinybi ų
181 Trij ų pasiuntini ų 1939 m. lapkri čio 2 d. memorandumas ..., // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1979, kn. 37, p. 158-159. 182 Krivickas D. Lietuvos Diplomatijos Šefas ir jo funkcijos // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 183 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone P. Žadeikio raštas Lietuvos pasiuntiniui Londone B. K. Balu čiui, 1942 m. gruodžio 21 d. // Ten pat. 184 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 307-308. 185 E. Turausko užrašai, 1940 m. rugpj ūč io 19 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 30-31. 39 veikla 186 . Tuo metu buvo kalbama ir apie pirm ą diplomat ų susitikim ą kartu su LDT šefu. Ta čiau po keli ų savai čių dr. J. Šaulys atisak ė vykti į Rom ą, nes „negal įs atsilaikyti bendrai pro-vokiškai nuotaikai, kuri įsivyravusi“ 187 Reikia pasakyti, kad LDT buvo vieninga tik poži ūriu į sovietus, bet niekad nebuvo vienos nuomon ės d ėl bendradarbiavimo ir ryši ų su Vokietijos Reichu 188 . Laikotarpy tarp soviet ų ir juos pakeisian čių naci ų okupacij ų, tiek S. Lozoraitis, tiek dalis diplomatin ės tarnybos nari ų, ir atskiri lietuvi ų politiniai veik ėjai bei galiausiai tautie čiai Lietuvoje, tik ėjosi pastar ųjų pagalba išsivaduoti nuo soviet ų. Paradoksalu, bet buvo tikima su vieno okupanto, kuris jau nukariavo dal į Vakar ų Europos, pagalba išsivaduoti nuo kito okupanto. Tad ir diplomatai rinkosi vien ą iš dviej ų blogybi ų, j ų akimis, geresn ę. Nemažai prie tokios nuomon ės formavimosi prisid ėjo ir pulk. K. Škirpa. Tarp koleg ų jis buvo bene tvir čiausias ir didžiausias deryb ų su Vokietija šalininkas. Jis tik ėjosi naci ų d ėka gr įžti į išvaduot ą Lietuv ą kaip – jei ne svarbiausias – tai vienas svarbesni ų valstyb ės asmen ų189 . Ta čiau Berne susirink ę min ėti diplomatai buvo kiek atsargesni, ne tokie kategoriški, kaip pulkininkas. Tad ir pradėtam formuoti Tautiniam komitetui geografines platumas jie numat ė Amerikos kontinente, Ispanijoje ar Portugalijoje 190 , o svarbiausia - sovietams ideologiškai svetimuose kraštuose. Net Vokietijos sostin ė, neži ūrint tuo metu buvusios „popierin ės“ soviet ų-naci ų draugyst ės, buvo numatyta Komiteto įsik ūrimo vieta. Galvota, kad greitai pasibaigsianti draugyst ė virs kariniu susid ūrimu, apie k ą liepos pradžioje jau buvo šnek ėję S. Lozoraitis ir pulk. K. Škirpa j ų slapto susitikimo Berlyne metu. Ta čiau neži ūrint ir toki ų išskai čiavim ų, diplomatai nenor ėjo remtis vien tik provokiška politika. Po keli ų savai čių (1940 m. rugs ėjo 2 d.) LDT šefas v ėl susisiek ė su E. Turausku telefonu ir dar kart ą pabr ėžė, kad b ūtinai reikia šaukti diplomat ų susitikim ą arba, kaip jie vadino, konferencij ą ir šiam paved ė susisiekti su P. Klimu. Pokalbio metu S. Lozoraitis patvirtino, kad kolegos diplomatai „Girdvainis pripaž įstamas. Gaurilius gerai laik ėsi. Vai čiulaitis vyksta į Amerik ą pas Marijonus profesoriauti. Užsimin ė, kad į Amerik ą pasik ėlę daugiau išvykti ir kad mes neliktume čia visi ant sm ėlio.“ 191 Tad sekan čią dien ą E. Turauskas skambino P. Klimui ir si ūlė šiam atvykti į Bern ą, o iš ten kartu vykti į Rom ą, tačiau P. Klimas atsisak ė, pranešdamas, kad sovietai k ą tik at ėmė pasiuntinyb ės pastat ą ir tod ėl jis b ūtinai turi likti Vichy 192 . Dar po
186 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 84-85. 187 E. Turausko užrašai, 1940 m. rugpj ūč io 18-19 d. d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 29. 188 Pavyzdžiui, E. Turauskas man ė, kad naciai gali pulk. K. Škirpai surengti „šalt ą duš ą“, neatsižvelgti į jo pretenzijas ir padaryti sukalbamesn į. Ta čiau, net ir blogiausiu atveju, K. Škirpa netur ėtų nutraukti ryšius su vokie čiais ir laikytis švelnios, bet gudrios ir budrios taktikos. E. Turausko laiškas S. Lozorai čiui ir K. Škirpai, 1941 m. birželio 18-19 d. d. // Ten pat, ap. 2, b. 491, l. 8-9. 189 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 84-85. 190 Ten pat, p. 85-86. 191 E. Turausko užrašai, 1940 m. rugs ėjo 2 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 28, l. 40. 192 P. Klimas ketino paruošti memorandum ą Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijai d ėl soviet ų agresijos, kurio nuoraš ą praš ė E. Turausko paviešinti. Pasitar ę E. Turauskas ir dr. J. Šaulys nusprend ė pasikalb ėti su P. Klimu ir 40 keli ų dien ų atsiliep ė pulk. K. Škirpa, d ėl kurio tyl ėjimo buvo sunerim ęs ir S. Lozoraitis. Pulkininkas žad ėjo tuoj atvykti į Bern ą, o po poros dien ų – ir į Italij ą193 . Pirmas oficialus LDT nari ų susitikimas įvyko Romoje, 1940 m. rugs ėjo 19-25 dienomis. Išsprend ę eil ę tarpusavio derinim ų ir įveik ę išvykimo viz ų kli ūtis, jame dalyvavo LDT šefas, S. Girdvainis, pulk. K. Škirpa, P. Klimas ir E. Turauskas. D ėl objektyvi ų priežas čių (vizos ir tarpusavy kariaujan čios šalys) į Rom ą neatvyko P. Žadeikis, V. J. Gylys, B. K. Balutis. Antras diplomat ų susitikimas įvyko vos už keli ų dien ų (rugs ėjo 28 d.) jau Berne ir jame dalyvavo P. Klimas, dr. J. Šaulys, K. Škirpa, E. Turauskas, dr. A. Gerutis ir prezidentas A. Smetona. Tre čias susitikimas vyko ten pat lapkri čio 16-21 dienomis, dalyvaujant S. Lozorai čiui, J. Šauliui, E. Turauskui ir dr. A. Geru čiui. Regis, t ų susitikim ų metu, apie kuriuos jau yra išsamiai rašyta 194 , S. Lozoraitis sudarin ėjo aktuali ų problem ų s ąraš ą, kuris buvo šiek tiek panašus į 1939-tųjų ruden į parengt ą memorandum ą: „1. Vyriausyb ės sudarymas, a/ RP [Respublikos Prezidentas – A. P.-B.] praeitis b/ kaip traktuoti j į spaudoj 2. Tautinis komitetas 3. Santykiai su Amerikos organizacijomis 4. Pas-bi ų l ėšos 5. Auksas, blokuoti pinigai 6. Pab ėgėliai ir negr įžtantieji a/ pasai b/ šelpimas 7. Pas-bi ų tarnautojai 8. Žini ų davimas Lietuvai ir gavimas iš Lietuvos“ 195 1940 m. rugs ėjo 25 d., po pirm ųjų Romoje vykusi ų svarstym ų, buvo įkurtas Lietuvos Tautinis komitetas, kur į sudar ė keturi nariai: pirmininkas E. Galvanauskas (kuris tuo metu buvo Vokietijoje ir iš kurios negal ėjo išvykti iki pat karo pabaigos), S. Lozoraitis (pirmininko pavaduotojas), pulk. K. Škirpa ir E. Turauskas. Rapolas Skipitis buvo paskirtas komiteto atstovu JAV. Tai liudija, kad diplomatai labai rimtai vertino JAV ir jos vedamos politikos naud ą Lietuvos laisvinimo byloje, gana įžvalgiai pramat ė ne tik esamus, bet ir b ūsimus geopolitinius dominavimus (prie to tur ėjo prisid ėti ir min ėtas JAV VD sekretoriaus Benjamin Sumner Welles pareiškimas). Diplomat ų perspektyviniuose svarstymuose JAV ir bendrai demokratinio pasaulio antipodu, žinoma, buvo sovietai, j ų vedama plienin ė politika ir ypa č auganti tarptautin ė įtaka. Tai vert ė jau tuomet diplomatus apsibr ėžti d ėl egzilin ės vyriausyb ės suk ūrimo galimybi ų, naudos, rizikos laipsnio, d ėl jos sudarymo ir paskelbimo, pasverti visus „už“ ir „prieš“. Tad jau 1940 met ų rudens pasitarimuose S. Lozoraitis teig ė, kad kalb ėti apie vyriausyb ės sudarym ą dar per anksti, kol n ėra susiformav ę aišk ūs soviet ų santykiai su kitomis valstyb ėmis: „sudarymas gal ėtų sukelt pripažinimo klausim ą, o per tai gal ėtų susilpnint t ų pasiuntini ų pad ėtį, kurie tebepripaž įstami. Jei kuri valdžia, prie kurios teb ėra Lietuvos atstovas,
memorandumo neskelbti, nes „Klimas savinosi Pasiuntinyb ės daiktus. Bolševikai gali tai išvilkti aikšt ėn ir sukompromituoti. Šaulys žad ėjo parašyti ir atkreipti Klimo d ėmes į.“ Ten pat, l. 40-42. 193 Ten pat, l. 43. 194 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 84-133, 333-362. 195 S. Lozorai čio užrašai, be datos // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 342, l. 1. 41 nepripažint ų naujos vyriausyb ės, atstovas atsidurt ų prieš dilem ą nepripažint m ūsų vyriausyb ės, ar nustot b ūti atstovu.“ 196 Svarbu tai, kad ši, dar pirmaisiais po okupaciniais m ėnesiais suformuota nuostata d ėl egzilin ės vyriausyb ės sudarymo, jos veikimo galimybi ų ir pripažinimo - neatsisakant pa čios id ėjos - nepakito per visus sekan čius penkis okupacijos dešimtme čius. LDT šefas ja vadovavosi, ypa č gin čuose su politikuojan čia lietuvi ų išeivija. Lietuvos Tautinis komitetas buvo sukurtas remiantis čekiškuoju, dar Pirmojo pasaulinio karo metais sukurtu komiteto modeliu. Jis tur ėjo veikti kaip politinis organas, kuriam nereikalingas valstybin ės institucijos statusas ir oficialus užsienio valstybi ų pripažinimas. Tik ėtasi, kad Komitetas sulauks moralinio tarptautin ės bendruomen ės palaikymo ir pagalbos. Nors Lietuvos Tautinis komitetas susik ūrė, ta čiau jokios viešos veiklos nevyst ė. Po keli ų m ėnesi ų S. Lozoraitis laiške P. Žadeikiui raš ė, kad Tautinis komitetas negali pasireikšti viešai, nes nei Pranc ūzijoje, nei Švedijoje ir suprantama, kad nei Vokietijoje ar Italijoje ir net Šveicarijoje neb ūtų galima veikti ne tik, kad pa čiam Komitetui ar jos vadovui, bet ir nors vienam jo įgaliotam nariui 197 . Belieka tik Ispanija ar Portugalija. Regis, tuomet S. Lozoraitis suprato vis ą pad ėties tragiškum ą. Pirmiausia, tarptautin ės aplinkyb ės skyr ėsi nuo Pirmojo pasaulinio karo pad ėties kaip dangus ir žem ė. Pasak jo, anuomet galima buvo laisvai jud ėti, susitikti, pavyzdžiui, Šveicarijoje, įsteigti biur ą, viešai veikti, susilaukti vieš ų simpatij ų ir konkre čios paramos, „Dabar, šiuo tarpu bent, t ėra simpatijos, bet ir jos reiškiamos tik tête-à-tête kalbant“ 198 . Tod ėl S. Lozoraitis, priverstas rinktis ne viešos veiklos form ą, teig ė, kad Komitetas prabils garsiai tik tada, kai tam bus tinkamiausias metas. O tuo tarpu jis si ūlė paskelbti spaudoje tik apie vyriausyb ės suteiktus vienam asmeniui įgaliojimus vadovauti atstovyb ėms ir kad visi diplomatai toliau t ęsia savo darb ą199 . Ta čiau visiškai tyl ėti apie Komitet ą buvo ne įmanoma. Nes aktyvi JAV lietuvi ų išeivijos dalis, kaip Lietuvai Gelb ėti taryba, jau lauk ė iš jo konkre čių nurodym ų200 . S. Lozoraitis patar ė min ėtai tarybai veikti savarankiškai. Tai reišk ė, ir tam pritar ė kiti LDT nariai, kad bet kuri lietuvi ų organizacija gali tinkamai veikti Lietuvos laisvinimo byloje, bet tik atsisakydama dviej ų
196 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1940 m. spalio 19 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 197 S. Lozorai čio laiškas Lietuvos Ministeriui Vašingtone P. Žadeikiui, 1941 m. vasario 28 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 344, l. 1-2. 198 Ten pat. 199 Ten pat. 200 P. Žadeikio raštas Lietuvai Gelb ėti tarybos nariams, 1941 m. sausio 7 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas; Amerikos lietuvi ų Romos katalik ų federacijos iniciatyva Pitsburge buvo sudaryta tarpsrovin ė institucija – Lietuvai Gelb ėti taryba. Pirmas jos žingsnis buvo audiencijos pas JAV prezident ą F. D. Roosevelt išr ūpinimas. Susitikimas surengtas t ų pat met ų spalio 15 d. Amerikos lietuvi ų delegacija pad ėkojo JAV prezidentui už Lietuvos okupacijos nepripažinim ą ir papraš ė nuolatin ės paramos Lietuvos laisvinimui. Pasak Leonardo Šimučio, dalyvavusio audiencijoje, JAV prezidentas pasak ęs fraz ę, kuri Lietuvos laisvinimo byloje, tapo trafaretine: „Lietuva n ėra žuvusi. Jos laisv ė tik laikinai atid ėta į šal į. Ji v ėl bus laisva ir nepriklausoma.“ Šimutis L. Trumpa Amerikos Lietuvi ų Tarybos 25 met ų veiklos apžvalga // ALT suvažiavimas 1965 m. spalio 23-24 d. – Chicago: Amerikos lietuvi ų taryba, 1965, p. 35. 42 veiklos punkt ų: spr ęsti valstybin ėms institucijoms priklausan čius vidaus ir užsienio politikos klausimus. O jei nors viena demokratin ė valstyb ė pripažint ų egziline vyriausybe bet kuri ą lietuvi ų visuomenin ę organizacij ą, tuomet ir tik tuomet diplomatai jai subordinuotus. Taip kalb ėdamas, S. Lozoraitis pirmiausia tur ėjo minty JAV besikurian čias naujas lietuvi ų organizacijas, kurioms tardavo ir kritikos žod į. Pavyzdžiui, kelis kartus pavadinimus ir sud ėtį keitusiam Laisvos Lietuvos Komitetui 201 , kurio sumanytojas prof. Kazys Pakštas buvo stiprus egzilin ės vyriausyb ės šalininkas. Profesorius „buvo įsitikin ęs, kad 1939 m. rugs ėjį prasid ėjus karui prezidentas A. Smetona tur ėjo „sudaryti slapt ą maž ą vyriausyb ę bei Seimo branduol į ir nepastebimai išsi ųsti į užsien į.“ 202 Tad prof. K. Pakštas, jau pasitrauk ęs į Vakarus, band ė taisyti svetimas klaidas. Ta čiau LDT šefas jo ketinimams ir sumanymams, tai yra sukurti egzilin ę vyriausyb ę, nepritar ė. Pirmiausia, tod ėl, kad, pasak diplomato, aiškiai buvo krypstama link bekompromis ės antivokiškos politikos (priminsim, kad iki naci ų įsiveržimo į Lietuv ą buvo lik ę keli m ėnesiai, tad ir šansas ši ų okupant ų pagalba atstatyti nepriklausomyb ę dar buvo neišnaudotas), antra – egzilin ė vyriausyb ė iš karto sunaikint ų Lietuvos Tautin į komitet ą. Galiausiai, ji apimt ų tik nedidel į, tai yra tik JAV gyvenan čių lietuvi ų skai čių, kuri rizikuoja pasiklysti parlamentiniai-aritmetiniuose skai čiavimuose. S. Lozoraitis man ė, kad bet kokia JAV lietuvi ų organizacija yra sveikintinas dalykas, ta čiau ji negali savintis Seimo funkcij ų ir imtis koordinuoti bei vesti užsienio politik ą 203 . Bet, pasak jo, „tai nereiškia, kad pasikeitus aplinkyb ėms, paaišk ėjus, kad per t ą Taryb ą mes galime pasiekti vienintelio m ūsų tikslo – Lietuvos atstatymo – ji negal ėtų pasiimti vis ų tam reikaling ų funkcij ų. Nemanau, kad b ūtų reikalinga pabr ėžti, jog šita mano nuomon ė yra diktuojama ne kažkoki ų formalini ų ar net konkurencijos sumetim ų, bet vien tiktai tikslingumo motyv ų. M ūsų uždavinys yra surasti veiksn į, kuris b ūtų suinteresuotas ir gal ėtų pad ėti išvaduoti ir atstatyti Lietuvos Valstyb ę. Jei kuri m ūsų organizacija gal ės sueiti į santykius su tokiu veiksniu ir gauti jo param ą, tai, manau, tas vienas faktas bus pakankama legitimacija tai organizacijai daryti kas reikia tikslui
201 1942 m. sausio 4 d. buvo sudarytas Laisvos Lietuvos komitetas, kuris, kartu su LDT ir ALT tur ėjo vykdyti Lietuvos laisvinimo darb ą. Tarp jo nari ų: diplomatai V. Stašinskas, A. Simutis, A. Vai čiulaitis, pulk. K. Grinius. Komitetas skelb ė, kad jo valdyb ą sudaro vis ų srovi ų žmon ės (krikš čionys demokratai, liaudininkai, socialdemokratai ir žyd ų atstovai), o jie patys pripaž įsta tautinink ų atstov ą A. Smeton ą, kuris turi paskirti jiems priimtin ą ministr ą pirminink ą. Po keli ų savai čių pakeit ęs pavadinim ą į Lietuvos Pilie čių s ąjung ą, o pavasariop – į Lietuvi ų Tautin ę taryb ą, Komitetas siek ė - pagal seimo model į - veikti kaip laikinoji vyriausyb ė. Iš pradži ų JAV reziduojantys lietuvi ų diplomatai palaik ė jo susik ūrim ą, apie tai informavo ir JAV VD. Ta čiau paaišk ėjus tikriesiems komiteto tikslams (egzilin ė vyriausyb ė su teise tvarkyti užsienio ir vidaus politik ą), diplomatai kritikavo jų veikl ą, kuri prad ėjo tvarkyti tarpvalstybinius reikalus, kurie yra tik diplomat ų kompetencijoje. Netrukus Komitetas savo veikl ą nutrauk ė d ėl skirting ų politini ų poži ūri ų ir tiksl ų tarp pa čių nari ų, taip pat suaktyv ėjus ALT veiklai ir sužinojus apie Lietuvoje susik ūrus į VLIK. 202 Pšibilskis V. B. Kazys Pakštas: tarp vizij ų ir realyb ės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003, p. 291-292. 203 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. vasario 18 d. // VDU, ISC, f. 2, b. 395, l. 12-13. 43 pasiekti.“ 204 Dar kart ą akcentuojant, kad ir S. Lozoraitis, ir kiti diplomatai savo monopoline teise laik ė užsienio politikos koordinavim ą, reikia pasakyti, kad jau tuomet pats S. Lozoraitis įžvelg ė dar vien ą gr ėsm ę Lietuvos laisvinimo bylai. Tai politin ės lietuvi ų išeivijos partin ės skai čiuot ės. Kritikuodamas prof. K. Pakšto pasi ūlym ą sudaryti organizacin į vienet ą pagal partin ę proporcij ą, išvest ą iš keturi ų Seimo rinkim ų, S. Lozoraitis teig ė, kad toks metodas eliminuoja visus „įvykius po 1926 met ų, tuo motyvu, kad tik ankstyvesni rinkimai buvo laisvi. Mano nuomone, kovojant su bolševik ų neteis ėtumais, reikia vengti to, kas gal ėtų sudaryti pretekst ą kvestionuoti buvusi ų ligi okupacijos konstitucini ų organ ų teis ėtum ą ar orum ą bei autoritet ą. Kitaip rizikuotum ėm padaryti mažiau ryškiu kontrast ą tarp buvusios ligi 1940. VI. 15. politin ės bei moralin ės pad ėties ir bolševik ų smurto.“ 205 Kitaip tariant, jau tuomet S. Lozoraitis gyn ė Lietuvos istorij ą po 1926 met ų perversmo bei atsisak ė smetoninio režimo kritikos ir tod ėl buvo nepopuliarus tarp daugumos politin ės lietuvi ų išeivijos. Ta čiau jis nekritikavo – nors kitiems atrod ė, kad taip gyn ė – režimo ne tod ėl, kad šis būtų jam pa čiam daugiau mažiau priimtinas, o tod ėl, kad bet kokia režimo kritika gal ėjo tapti tvirtu ginklu soviet ų rankose šiems pateisinant ir įteisinant Lietuvos okupacij ą. Neišbraukdamas istorijos ir po 1926 met ų perversmo bei kategoriškai sustodamas ties 1940 m. birželio 15 d. data, S. Lozoraitis visą kalt ę vert ė soviet ų ir vėliau naci ų okupantams, o ne bet kuriai Lietuvos valdžiai, santvarkai ir konstitucijai. Tod ėl jis man ė, ir jam pritar ė kiti diplomatai, kad bet kuri lietuvi ų organizacija gali tinkamai veikti Lietuvos laisvinimo byloje tik atsisakydama min ėtų dviej ų galimos veiklos punkt ų: spr ęsti valstyb ės institucijoms priklausan čius vidaus ir užsienio politikos klausimus. Ta čiau jei juos, tai yra bet kuri ą visuomenin ę organizacij ą pripažint ų, kaip egzilin ę vyriausyb ę, nors viena užsienio valstyb ė – tik tuomet diplomatai subordinuotus. Tokios pa čios nuomon ės S. Lozoraitis laik ėsi ir kalb ėdamas apie Laikin ąją vyriausyb ę, kuri nebuvo oficialiai pripažinta tarptautin ėje erdv ėje. Taigi ir istorija, ir laikas parod ė, kad lietuvi ų egzilin ė vyriausyb ė nesusik ūrė, nes neatsirado j ą pripaž įstan čios valstyb ės, o lietuvi ų organizacijos ir toliau neatsisak ė savo pretenzij ų tvarkyti nesan čios Nepriklausomos Lietuvos užsienio ir vidaus politik ą. Kiek anks čiau cituotas S. Lozorai čio atsakas į prof. K. Pakšto si ūlymus buvo, regis, pirmas iš daugelio v ėliau buvusi ų LDT šefo atsakym ų tiems, kurie nepripažino Lietuvos Respublikos Konstitucin ės raid ės, tęstinumo, valstybini ų įgaliojim ų ir gali ų. Dar daugiau arba žvelgiant į priek į, paties LDT šefo pirm ą kart ą diplomat ų santykiuose su politin ėmis lietuvi ų organizacijomis panaudota fraz ė - „tai
204 S. Lozorai čio laiškas Lietuvos Ministeriui Vašingtone P. Žadeikiui, 1941 m. vasario 28 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 344, l. 1-2. 205 Ten pat. 44 nereiškia, kad pasikeitus aplinkyb ėms,“ - v ėliau pastar ųjų buvo naudojama, ypa č kalbant apie „Kybart ų akt ų“ pripažinim ą. Pra ėjus daugiau kaip pusei met ų nuo Tautinio komiteto sudarymo, v ėl buvo prad ėta klausin ėti kod ėl Komitetas neveikia. Kai kurie diplomatai si ūlė sudaryti j į platesn ės sud ėties ir man ė, kad reikt ų visiems pasiuntiniams susitikti bei kviestis į pagalb ą JAV lietuvius206 , kiti priešingai - li ūdnai sau pripažino, kad vienas centras reikalingas, ta čiau tai labai sunkiai pasiekimas tikslas 207 . Tiesa, E. Turauskas buvo paruoš ęs Lietuvos Tautinio komiteto atsišaukimo projekt ą ir nusiunt ė Komiteto pirmininkui bei pavaduotojui. Pastarajam jis raš ė: „Skubinti neabejotinai reikia, nes laikas eina, o apie mus nieks nieko negirdi. Kad ir suvaržyti, kad ir negal ėdami susieiti ar iš vietos į viet ą pajud ėti, kaip nor ėdami, turime reikštis viešai. Priešingu atsitikimu, ims formuotis įvair ūs komitetai ir k ėsinsis mus atstoti... /.../ Artinasi metin ė okupacijos sukaktis ir su kokiu balansu mes pasirodysim?“ 208 Tuo pat metu ir S. Lozoraitis buvo pareng ęs atsišaukimo projekt ą (galima sp ėti, kad abu tekstai prasilenk ė arba buvo sumanyta vienu metu rengti bent kelis atsišaukimo variantus). Jis buvo „adresuojamas išeiviams, faktinai Amerikie čiams“ 209 . S. Lozoraitis, skirtingai nuo E. Turausko parengto laisvos formos teksto, neakcentavo šalpos ir finansin ės pagalbos klausimo, neliet ė Lietuvos vidaus santvarkos („vidaus santvarkos dalykai jame nelie čiami ty čia ir tod ėl, kad p. Škirpai tebemezgiant mezgin į, kaip jis sako, vargiai beb ūtų praktiška precizuoti“ 210 ), nekalb ėjo apie valstyb ės atstatym ą211 , tik išskirtinai pabr ėžė JAV lietuvi ų ind ėlį ir nuolatin ę param ą kovose už Lietuvos laisv ę ir nepriklausomyb ę. Savo atsišaukimo variant ą tur ėjo ir dr. J. Šaulys. Jame jis sud ėjo tokius pa čius akcentus, kaip ir S. Lozoraitis, ta čiau visas tekstas buvo daugiau suliterat ūrintas, ne toks lakoniškas 212 . S. Lozoraitis ketino paruošti Tautinio komiteto atsišaukim ą ne tik lietuviams, bet ir visam pasauliui 213 . Galiausiai vienas atsišaukimo variantas – „Atsišaukimas į taut ą“ - buvo parengtas, pasak E. Turausko, 1941 m. geguž ės 11 d. 214 Bet anapus Atlanto rezidav ęs P. Žadeikis vis labiau abejojo Komiteto nauda (ypa č pasiremdamas savos aplinkos nuotaikomis, tai yra visuotinais pasisakymais ir prieš sovietus, ir prieš nacius). Jis kritikavo E. Galvanausk ą, išrinkus j į Komiteto pirmininku (nes šis buvo J.
206 E. Turausko laiškas S. Lozorai čiui ir P. Klimui su dr. P. Karvelio laiško ištrauka, 1941 m. kovo 2 d. // Ten pat, ap. 2, b. 467, l. 1. 207 B. K. Balu čio laiškas A. Smetonai, 1941 m. geguž ės 10 d. // Antano Smetonos korespondencija ..., p. 41-44. 208 E. Turausko laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. kovo 11 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 543, l. 2. 209 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. kovo 20 d. // Ten pat. 210 Ten pat. 211 Ten pat. 212 Dr. J. Šaulio parengtas Lietuvos Tautinio komiteto atsišaukimas; be datos // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 143, l. 1- 2. 213 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. geguž ės 23 d. // Ten pat, ap. 2, b. 550, l. 3. 214 Turauskas E. Lietuvos nepriklausomyb ės..., p. 271. 45 Paleckio „kabineto“ narys), o taip pat pulk. K. Škirpos dalyvavim ą Komitete d ėl šio provokiškos orientacijos 215 . Reikia pasakyti, kad nuo pat pradži ų anapus Atlanto rezidav ę lietuvi ų diplomatai pirmenyb ę teik ė egzilinei vyriausybei, o ne Tautiniam komitetui, kuris pasak j ų, tur ėjo b ūti formuojamas tik paaišk ėjus, jog egzilin ės vyriausyb ės paskelbimas ne įmanomas 216 . Pavyzdžiui, dr. K. Graužinis, rezidav ęs Argentinoje, man ė, kad reikia sudaryti tik egzilin ę vyriausyb ę, nes bet kuri kita strukt ūra išstumia prezident ą A. Smeton ą už valdžios rib ų. P. Žadeikis taip pat buvo tik už egzilin ę vyriausyb ę, nors paties S. Lozorai čio buvo persp ėtas, kad „Romos pasitarimuose dėl išd ėstyt ų protokole sumetim ų neradome šiuo tarpu galima eiti taip toli – sudaryti vyriausyb ę, bet buvome priversti pasitenkinti įsteigimu Lietuvos Tautinio Komiteto.“ 217 Kadangi apie Tautin į komitet ą ir v ėliau nieko nebuvo gird ėti, P. Žadeikis prad ėjo j į kritikuoti. Jis man ė, kad Komitetas „gal b ūt ir b ūtų gal ėjęs eiti vyriausyb ės funkcijas, bet tik namie Lietuvoje, o ne svetur, kame be svet. vyriausybi ų pripažinimo jis yra tik „Komitetas“. Liet. įg. Ministrai, ar gi gal ėjo vietos vyriausyb ėms pranešti, kad jie atstovauja dabar T. Komitet ą, o ne Lietuvos Vyriausyb ę laikinai atsid ūrusi ą nelaisv ėje (under duress)?“ 218 Ir S. Lozoraitis, pasak P. Žadeikio, tap ęs Tautinio komiteto nariu, tur ėjo savo, kaip LDT šefo pareigas perleisti pavaduotojui 219 . Reikia pripažinti, kad P. Žadeikio kritika ir si ūlymai buvo logiški, nes ne LDT kompetencijoje buvo kurti egzilines vyriausybes, „ne diplomatai sudaro vyriausybes ar jas skiria, o atvirkš čiai.“ 220 Taip prasid ėjusi diskusija tarp P. Žadeikio ir S. Lozorai čio virto pus ės met ų susirašin ėjimais (1941 m. geguž ės-spalio m ėnesiai). Koks buvo S. Lozorai čio atsakas į kritik ą? Pirmiausia, jis kviet ė veikti visus lietuvius, o ne laukti nurodym ų iš Lietuvos Tautinio komiteto, kurio veikla nebuvo paremta jokia įstatymine tvarka. Nes, pasak S. Lozorai čio, tik dirbant visuotinai ir tikslingai, galima pasiekti Lietuvos laisv ės, nelaukiant, pirmiausia, iš svetim ųjų malon ės („Jeigu prieš 20 met ų b ūtum ėm elg ęsi kitaip, tai svetim ų valstybi ų pripažinimai Lietuvos de facto ar de jure neb ūtų mus net pasiek ę, nes m ūsų telegrafas ir paštas neb ūtų veik ę.“ 221 ). Antra, jis primin ė, kad jau senai JAV reziduojantiems lietuvi ų diplomatams buvo žinoma apie E. Galvanausk ą ir jo pareigas. Dar daugiau. JAV lietuviai (konkrečiai – Lietuvai Gelb ėti taryba) taip pat j į si ūlė Lietuvos Tautinio komiteto vadovu 222 . Gyn ė S. Lozoraitis ir
215 P. Žadeikio laiškas S. Girdvainiui, 1941 m. geguž ės 16 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 216 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 90-91. 217 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. birželio 18 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 491, l. 10-14. 218 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. spalio 14 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas 219 Ten pat. 220 Eidintas A. Apie lietuvi ų diplomatij ą... // Akira čiai , 2004, balandžio m ėn., nr. 4 (358), p. 6-7. 221 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. birželio 18 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 222 „Lietuvai Gelb ėti Tarybos nariai /Šimutis, Grigaitis, Karpius ir Vaidyla/ tur ėjo pasitarim ą Čikagoje lapkri čio mėn. 18. Svarst ė sekan čius klausimus: 1/ Lietuvos Tautinio Komiteto sudarym ą ir jo finansavim ą /.../ D ėl Tautinio Komiteto pasireišk ė, kad tas Komitetas kuo grei čiausiai susidaryt ų ir kad jam vadovaut ų p. Galvanauskas arba kitas panašus asmuo; kad to Komiteto s ąstatas ir jo darbo planas kuo grei čiausiai b ūtų pristatytas Tarybai; kad Taryba 46 pulk. K. Škirpos asmen į, kaip turint į gerus santykius su savo „šeimininkais“, tai yra vokie čiais, nes man ė, kad reikia apskai čiuoti ir išnaudoti bet kok į šans ą, kuris pad ėtų išsivaduoti iš soviet ų. Kadangi, pasak S. Lozorai čio, prieš pastar ųjų agresij ą lietuviai liko vienui vieni „dezorganizuotam pasauly“ 223 , niekas v ėliau negal ės j ų apkaltinti, kad mirtino pavojaus akivaizdoje jie nieko nedar ė. Šiuose savo svarstymuose S. Lozoraitis vadovaudavosi viena nuostata: „Suverenin ės, Laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos Valstyb ės atstatymas yra pagrindinis, nepakei čiamas tikslas ir d ėsnis; Šis d ėsnis sudaro aukš čiausi ą norm ą laikysenai ir veiklai ypa č t ų Lietuvos Atstov ų, kuri ų kredencialai atatinkam ų vyriausybi ų tebepripaž įstami; Šiuo d ėsniu jie vadovaujasi ir j į skelbia bet kuriomis aplinkyb ėmis.“ 224 Pasteb ėsim, kad šiuos P. Žadeikiui skirtus atsakymus S. Lozoraitis raš ė 1941 m. birželio 18 d. laiške, kai iki naci ų įsiveržimo į Lietuv ą buvo lik ę vos kelios dienos. Tad dar geguž ės pradžioje žinodamas apie netrukus įvyksiant į soviet ų-naci ų karin į susid ūrim ą225 , S. Lozoraitis vadovavosi ne kart ą min ėta Pirmojo pasaulinio karo patirtimi, kai anuomet buvo susitarta, b ūtent, su vokie čiais ir bendru poži ūriu, kad reikia vertinti ir išnaudoti visas galimybes. Tad nenuostabu, kad po naci ų įžengimo į Lietuv ą, jis pasiunt ė sveikinimo tekstą tuometiniam Italijos užsienio reikal ų ministrui grafui Galeazzo Ciano 226 . Po to LDT šefas steb ėjosi tokiu greitu, kas paprastai neb ūdinga ital ų ministerijoms, ir palankiu vieno sakinio atsakymu. O kit ą po naci ų įžengimo į Lietuvos teritorij ą dien ą, S. Lozoraitis m ėgino susitikti su Romoje reziduojan čiu naci ų ambasadoriumi. Birželio 23 d. jis skambino į Vokietijos ambasad ą ir praš ė susitikimo, kad „gal ėtų pareikšti link ėjimus d ėl karo su bolševikais.“ 227 Ta čiau jam nepavyko susitikti nei su Vokietijos ambasadoriumi, nei su jį pavaduojan čiu pareig ūnu, d ėl, pasak j ų pa čių, kol kas neaiškios pad ėties. V ėliau S. Lozoraitis sp ėjo, kad tokia naci ų diplomat ų reakcija „parodo, kad b ūta ryšio tarp Kauno įvyki ų, vyr. sudarymo ir šito ambasados atsakymo.“ 228 Juk naciai buvo sutikti kaip išvaduotojai nuo soviet ų, o ne kaip nauji okupantai ar kita svetima valdžia. Net ir pra ėjus pusantr ų met ų po Vokietijos įsiveržimo į Lietuv ą, S. Lozoraitis, man ė, kad iš dviej ų okupant ų, naciai yra „patogesni“, nei sovietai. Svarbiausia ir b ūtina sąlyga - kad bolševikai, j ų kariuomen ė negr įžt ų atgal į Lietuv ą, o su vokie čiais bus susitvarkyta („Ir vis d ėlto bolševik ų okupacijos pakeitimas vokie čių okupacija mums yra didelis žingsnis pirmyn, Nepriklausomyb ės atstatymo linkui, nes bolševik ų okupacija tai mirtis, kaip v ėžio liga, kuriai vaist ų n ėra, o prieš vokišk ąją šiltin ę įtr ėškimu yra ir, kaip
gavusi pranešim ą apie Komiteto s ąstat ą ir vadovyb ę pakvies jo pirminink ą Amerikon ir sudarys tam tikr ą fond ą kelion ės išlaidas padengti ir taip pat prisid ėti prie Komiteto finansavimo.“. L. G. T. nari ų pasitarimo nuorašas, 1940 m. lapkri čio 18 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 343, l. 1. 223 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. birželio 18 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 224 Ten pat. 225 E. Turausko laiško S. Lozorai čiui išrašas, 1941 m. geguž ės 9 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 491, l. 3. 226 S. Lozorai čio ir grafo G. Ciano laiškų nuorašai, 1941 m. birželio 23-24 d. d. // Ten pat, b. 552, l. 7. 227 S. Lozorai čio susirašin ėjimas su E. Turausku, 1941 m. liepos 2-13 d. d. // Ten pat, b. 552, l. 2. 228 Ten pat. 47 matom, s ąjungininkai juos vartoja labai s ėkmingai.“ 229 ). Toks S. Lozorai čio poži ūris į nacius buvo paremtas tarptautin ės politikos ir karo fronto realijomis. Reikia pabr ėžti ir tai, kad labiausiai bijodamas soviet ų sugr įžimo į Lietuv ą („Aš bent nieko kita nebijau... /.../ jeigu raudonos divizijos ateit ų Lietuv ą gelb ėti, tai išgelb ėtų taip nuodugniai, kad n ė vardo Lietuvos nebelikt ų“230 ), S. Lozoraitis v ėliau svarst ė ar iš naci ų išvaduota „Lietuva b ūtų traktuojama kaip iš vokie čių išvaduotoji valstyb ė, neturinti ryši ų su Sov. S ąjunga ar b ūtų traktuojama kaip išvaduotoji Gudija, Ukraina ar Moldavija?“ 231 Galiausiai, jei Lietuvai b ūtų taikomos bendrosios tarptautinės taisykl ės, tai k ą reikšt ų s ąjunginink ų kariuomen ė krašte: „Kad bus mišr ūs kariuomen ės kontingentai? Ar reiškia, kad, pav., Lietuv ą užimt ų bolševik ų kariuomen ė, prie kurios štabo b ūtų priskirti vienas brit ų majoras ir vienas Amerikos kapitonas, kuriems, be to, bolševikai paliudyt ų raštu, kad čeka senai nes ą, o t ėra patrijarchas su sinodu?“ 232 Grei čiausiai ši ų savo svarstym ų pasekm ėje 1942 m. ruden į S. Lozoraitis kreip ėsi į JAV prezidento F. D. Roosevelt asmenin į atstov ą Vatikane, diplomat ą M. Ch. Taylor, kuriam savo konfidencialiame laiške raš ė apie Soviet ų S ąjungos pastangas ir toliau laikyti Lietuv ą savo teritorija (dokument ą S. Lozoraitis pasiraš ė kaip buv ęs užsienio reikal ų ministras) 233 . Kita svarbi priežastis – tuo metu JAV virš ūnėse vyk ę svarstymai d ėl Ryt ų Europos pad ėties, nepraleidžiant ir „Roosevelt kompromiso“ 234 . Pra ėjus daugiau nei m ėnesiui po naci ų įžengimo į Lietuv ą ir paaišk ėjus j ų vedamai politikai, tai yra negirdint jokios kalbos apie nepriklausomyb ę, S. Lozoraitis šifruotu laišku į Vašington ą persp ėjo kolegas, kad šie b ūtų pasiruoš ę, nes Reichui nepriimtina Lietuvos nepriklausomyb ės id ėja, tad reikia keltis iš Europos per Atlant ą ir d ėti viltis į JAV 235 . Ta čiau visi Vakar ų Europoje rezidav ę diplomatai liko savo vietose, neišvyko į JAV ir S. Lozoraitis. Tad P. Žadeikis, pasiremdamas išryšk ėjusia naci ų politika Lietuvoje ir toliau kritikuodamas pasyvi ą Lietuvos Tautinio komiteto veikl ą, pasi ūlė nauj ą valdžios formul ę: „Karo apystovos padar ė, kad T. K. Europoje eina prie to, kad tas organas palieka tik kontinentui tinkamas ir jo vice pirmininkas [S. Lozoraitis – A. P.-B.] nenoromis lieka pasyv ėje rol ėje su jam betgi prigulin čiais titulais. Salose ir čionai [Didžiojoje Britanijoje ir JAV – A. P.–B.] kurti tur ėsime m ūsų pasauliui atskir ą T. K. autoritet ą gal b ūt iš 3 ar penki ų ir kiek galima stengtis
229 S. Lozorai čio laiškas A. Smetonai, 1942 m. gruodžio 17 d. // Antano Smetonos korespondencija ..., p. 165-166. 230 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1943 m. gruodžio 11 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 443, p. 4-5. 231 Ten pat, p. 4. 232 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1943 m. gruodžio 11 d. // Ten pat, p. 4. 233 S. Lozorai čio konfidencialus laiškas JAV Prezidento F. D. Roosevelt asmeniniam atstovui Vatikane M. C. Taylor, 1942 m. rugs ėjo 25 d. // The Franklin D. Roosevelt Presidential Library and Museum website. The Digital Archives. Vatican Diplomatic Files. Box 52. Vatican: Taylor, Myron C.: Report on 1942 trip (i467) Index; prieiga per internet ą:
236 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. liepos 25 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 237 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. spalio 14 d. // Ten pat. 238 P. Žadeikio laiškas B. K. Balu čiui, 1942 m. vasario 5 d. // Ten pat. 239 Pulk. K. Škirpos slaptas laiškas Lietuvai Gelb ėti Tarybos pirmininkui L. Šimu čiui, 1941 m. sausio 31 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas; dar 1941 met ų kov ą diplomatus pasiekdavo gandai, kad „plk. nor įs moti ranka į vis ą T. K-tą ir imti irtis savarankiškai...“. E. Turausko laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. kovo 20 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 545, l. 1. 49 K. Balu čio pavard ę į diplomat ų s ąrašo priedus). Vakar ų Europoje rezidav ę diplomatai skubinosi susitikti ir pasitarti. Sutvark ęs viz ų P. Klimui ir S. Lozorai čiui klausim ą, E. Turauskas liepos 1 d. skambino iš Berno į Rom ą, informuodamas apie gaut ą leidim ą atvykti. Beveik po savait ės į Bern ą atvažiavo P. Klimas ir dr. J. Šaulys. Istorikas L. Jonušauskas mini ir penkt ą pasitarim ų dalyv į dr. A. Gerut į240 . Bet, regis, šis prie ketveriuk ės prisijung ė kiek v ėliau, jau po pasitarim ų241 . Į Bern ą S. Lozoraitis atvyko liepos 13 d. popiet ę. Kit ą dien ą įvyko du diplomat ų pasitarimai, v ėliau visi susirinkdavo tik po kart ą per dien ą. Remiantis susitikimo protokolo tekstais, LDT šefas man ė, kad Laikin ąją vyriausyb ę, jei ji „laikosi nepriklausomyb ės d ėsnio“, reikia vertinti palankiai, j ą gerbti. Jo si ūlymu buvo atsisakyta skelbti memorandumus, nes jie gali neatitikti Laikinosios vyriausyb ės pozicij ų. Įvykius Lietuvoje vertindamas kaip nepriklausomyb ės atstatymo apraiškas, į pirm ą viet ą S. Lozoraitis ir toliau k ėlė visiškai nepriklausomos Lietuvos id ėją: „Vašingtonui, Londonui ir Buenos Airesui turime patarti kai d ėl laikysenos Lietuvos vyriausyb ės atžvilgiu, kad jie skelbt ų pilnos nepriklausomyb ės id ėją“242 . Tad pasitarim ų metu diplomatai, netur ėdami joki ų tikr ų žini ų iš Lietuvos bei ryšio su Laikin ąja vyriausybe, nusprend ė laikytis atsargumo ir nepripažinimo taktikos (vykstant karui nepripažinti joki ų Lietuvoje įvykusi ų poky čių, nuo administracini ų pakeitim ų iki nekonstitucini ų vyriausybi ų)243 . Susitikimo metu diplomatai svarst ė ir Lietuvos Tautinio komiteto likim ą. S. Lozoraitis buvo link ęs t ęsti jo veikl ą244 . Viena iš sp ėjam ų prielaid ų – Lietuvoje buvo kitas okupantas (juk naciams už ėmus Vakar ų Europos valstybes, ši ų egzilin ės vyriausyb ės k ūrėsi laisvuose kraštuose ir gal tod ėl 1941 m. gruodžio 18 d. P. Žadeikis, rezidav ęs Vašingtone, kreip ėsi į JAV VD su raštu d ėl egzilin ės vyriausyb ės sudarymo galimybi ų). Šios minties S. Lozoraitis neatsisak ė ir po met ų, kai v ėl lank ėsi Berne (1942 m. geguž ės 21 – birželio 14 d. d.), kur susitiko tik su „vietiniais“ diplomatais: dr. J. Šauliu, E. Turausku, dr. A. Geru čiu. T ą kart ą taip pat nesutikdamas su dr. J. Šaulio nuomone, kad Komitetas neveiklus, tod ėl jo reikia atsisakyti, LDT šefas man ė, kad „kad komitetas gali b ūti veiklus ateityje, ir pažym ėjo, kad netinka kiekvienam individualiai spr ęsti apie organizacijas.“ 245 Tokia S. Lozorai čio pozicija reišk ė, kad jis tarsi „atgaivino“ Komitet ą po to, kai 1941 m. birželio 22 d. jo pirmininkas E.
240 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 113. 241 E. Turausko užraš ų knygut ė, 1941 m. liepos 20 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 24, l. 36. 242 Mock ūnas L. Diplomatai ir Laikinoji vyriausyb ė // Akira čiai , 1998 m. balandžio m ėn., nr. 4 (298), p. 12-13. 243 Ten pat; šiandienin ėje istoriografijoje ši taktika kritikuojama: „diplomatin ė tarnyba, kuri tuo metu dar gana pla čiai veik ė įvairiose pasaulio valstyb ėse, padar ė klaid ą, kad nesugeb ėjo laiku išgauti t ų valstybi ų deklaracij ų, pripaž įstan čių Lietuvos valstyb ės suvereniteto atk ūrim ą“. Bobelis K. VLIKo veikla Lietuvos išlaisvinimo byloje // Lietuvos diplomatija XX amžiuje... , p. 154. 244 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 116. 245 Ten pat, p. 118. 50 Galvanauskas paskelb ė vienintel į akt ą, kuriuo pulk. K. Škirpa buvo kvie čiamas Lietuvos Tautinio komiteto vardu sudaryti Lietuvos vyriausybę, remiantis 1938 met ų konstitucija 246 . Ir po to, kai Laikinosios vyriausyb ės veikla, naciams pareikalavus, buvo sustabdyta. Tai kiek koreguoja teigin į, kad „1941 m. birželio m ėn. sudarius Lietuvos laikin ąją vyriausyb ę, tautinio komiteto egzistavimas neteko prasm ės ir komitetas niekada nebebuvo atkurtas.“ 247 Kitos šio diplomat ų susitikimo diskusijos vyko apie bendr ą tarptautin ę politin ę pad ėtį, jos diagnozes ir perspektyvas bei situacijas JAV ir Soviet ų S ąjungoje (konkre čiai lietuvi ų tremtini ų klausimas), taip pat ir apie b ūsim ą Taikos konferenciją248 . V ėliau, d ėl karo stovio, diplomatams susitikti nepavyko. Kaip d ėl t ų pa čių priežas čių niekada nebuvo susitik ę visi Tautinio komiteto nariai. Praktiškai tik protokoluose egzistav ęs Komitetas buvo Lietuvos valstybingumo id ėjos t ęsėjas, kurio misij ą v ėliau teig ė per ėmęs 1943 metais susik ūręs VLIK 249 . Taikos konferencija buvo ko gero antras labiausiai lauktas įvykis, po karo sekusios taikos. Iš konferencijos lietuviai tik ėjosi pasikartojan čio Pirmojo pasaulinio karo scenarijaus ir teisingumo, tad ir laisv ės bei nepriklausomyb ės. Neži ūrint Antrojo pasaulinio karo fronto poky čių bei pos ūki ų, apie tai buvo kalbama nuolat („Apie pasiruošimo darbus taikos konferencijai visur kalbama.“ 250 ). Vil čių teik ė ir 1941 m. rugpj ūč io 14 d. paskelbta Atlanto Charta, tai yra deklaracija apie pokarinius pasaulio sutvarkymo principus 251 . Deja, Taikos konferencijos durys lietuviams (kaip ir latviams bei estams) buvo stipriai užtrenktos. 1946 met ų vasar ą P. Žadeikis kolegoms diplomatams praneš ė, kad „sulig pasikalb. su oficialiais išeina, kad nei 4 min. konferencijoje (15/VI), nei 21 taikos konf. (gal Lapk ų. 12, 1946) Lietuvos klausimas neiškilsi ąs. Jis iškilsi ąs generalin ėje taikos konferencijoje, kuri gal įvyksianti 1947 ar 1948 ar dar v ėliau, kada tur ėtų b ūti nustatomi rubežiai Vokiet. ir kit ų Europos krašt ų.“ 252 Žinia, net ir tuomet Lietuvos vardo nesigird ėjo. Tad tarptautin ės pad ėties realijos nul ėmė pagrindines Lietuvos diplomatin ės tarnybos nuostatas, kurios nepakito per sekan čius jos veiklos dešimtme čius, kad kalbamuoju momentu arba kol kas nieko negalima pakeisti: „2/ mes negalime grei čiau ir daugiau m ūsų bylos klausimu padaryti, negu tai amerikonams ir anglams
246 Turauskas E. Lietuvos nepriklausomyb ės..., p. 275-276. 247 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 98. 248 E. Turausko užraš ų knygut ė, 1942 m. birželio 9 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 22, l. 96. 249 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 118-119. 250 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone P. Žadeikio raštas Lietuvos pasiuntiniui Londone B. K. Balu čiui, 1942 m. gruodžio 21 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 251 Atlanto Chart ą paskelb ė JAV prezidentas F. D. Roosevelt ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas W. Churchill. Jie pareišk ė: „Kiekviena šalis turi teis ę pasirinkti toki ą valdymo form ą, koki ą ji laiko tinkam ą. Suverenin ės teis ės ir laisvas valdymas taut ų, kurios buvo j ėga pajungtos, turi b ūti atstatytos. Visos valstyb ės, didžios ir mažos, laim ėjusios ir pralaim ėjusios, turi teis ę naudotis laisvu pri ėjimi prie žaliav ų /.../ B ūsimoji taika turi užtikrinti kiekvienai tautai saug ų gyvenim ą jos sienose, taip pat ir vis ų šali ų žmon ėms egzistencij ą be baim ės ir tr ūkum ų. /... Tautos turi atsisakyti tarpusavio santykiuose naudotis j ėga. Kol bus sudaryta įgalinanti saugiai gyventi saugumo sistema, bus siekiama sumažinti tautas slegiant į ginklavim ąsi“. Atlanto chartija įsigaliojo nuo 1942 m. sausio 1 d., kai prie jos prisijung ė 25 valstyb ės. 252 P. Žadeikio laiškas dr. S. A. Ba čkiui, 1946 m. birželio 13 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 51 yra priimtina ir galima; 3/ vis ų kit ų valstybi ų laikysena bus tokia, kokia yra ir bus J. A. V. ir Anglijos; 4/ nematyti, kad JAV bei kitos valstyb ės laikyt ų, jog be karini ų priemoni ų b ūtų galima tiek paveikti sovietus, kad jie nusileist ų Balkan ų ar Lenkijos klausimais, juo labiau Baltijos reikalu; 5/ Baltijos krašt ų pad ėtis daug daugiau keblesn ė, negu Balkan ų ir Lenkijos; 6/ Baltijos krašt ų klausimai tada gal ės iškilti, kada JAV ir Anglija to nor ės, abejotina, kad sovietai juos kelt ų savo iniciatyva.“ 253 Tad, jei pirmaisiais okupacijos metais diplomatai buvo nusistat ę, kad turi b ūti sudaryta jei ne egzilin ė vyriausyb ė, tai bent komitetas, kaip veiklos ir informacijos koordinavimo centras 254 , buvo tiriamos galimyb ės įsikurti svetimuose kraštuose, tai 1942 met ų pabaigoje diplomatams teko konstatuoti, kad „vyr-bės sudarymo klausimas yra aiškiai įšal ęs“ 255 . O visas Tautinio komiteto ir ko gero bet koki ų „egzilini ų vyriausybi ų“ tragiškumas geriausiai atsispindi dviejose B. K. Balu čio telegramose, išsi ųstose t ų pa čių 1942 m. rugpj ūč io 11 ir rugs ėjo 3 dienomis: britai Pabaltijo diplomatus perraš ė į „listos“ gal ą, su pretekstu, kad n ėra vyriausyb ės, kuriai atstovaut ų256 , o egzilin ė vyriausyb ė ne įmanoma 257 . Priminsime, kad vienas pirm ųjų (1940 met ų rugs ėjį), suabejoj ęs oficialios egzilin ės vyriausyb ės sudarymo id ėja, buvo pats LDT šefas 258 . T ą jis nuolat pabr ėždavo ne tik karo metais, bet ir v ėliau, oficialiuose ir priva čiuose laiškuose, remdamasis ne tik sava, bet ir visos LDT nuomone: „ Įvairiuose sluogsniuose dažnai lie čiamas Lietuvos egzilin ės vyriausyb ės sudarymo klausimas. Mano bendradarbiai ir aš manome, jog šiuo metu sudaryti egz. vyriausyb ę b ūtų netikslinga. Ji ne tik neb ūtų svetim ų vyriausybi ų pripažinta, bet daugeliu svarbi ų atžvilgi ų, kaip parodo patyrimas, labai apsunkint ų m ūsų ir šiaip nelengv ą veikl ą užsieny.“ 259 Tiesa, svarstymai egzilin ės vyriausyb ės klausimu tarp LDT nari ų vyko ir 1945 met ų ruden į260 . Tuomet „S. Lozoraitis svarst ė, kad vyriausyb ę b ūtų galima sudaryti iš 3-5 žmoni ų, kurie VLIK‘o, Laikinosios vyriausyb ės atstov ų ir Respublikos prezidento pavaduotoj ų parinkti.“ 261 , ta čiau tai buvo tik „vietini ų modeli ų“ d ėlion ės. Peržvelgus ir įvertinus pirm ųjų LDT šefo veiklos met ų epizodus, reikia atmesti S. Lozorai čiui ir visai Lietuvos diplomatinei tarnybai daromus priekaištus, kad Antrojo pasaulinio karo metais jie buvo neveikl ūs, netur ėjo konkre čių plan ų ir j ų įgyvendinimo taktikos. Priešingai,
253 S. A. Ba čkio laiškas S. Lozorai čiui, 1946 m. spalio 26 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 109, l. 7-8. 254 Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovo P. Žadeikio laiškas Lietuvos Įgaliotajam ministrui S. Lozorai čiui, 1940 m. rugpj ūč io 29 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 255 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone P. Žadeikio raštas Lietuvos pasiuntiniui Londone B. K. Balu čiui, 1942 m. gruodžio 21 d. // Ten pat. 256 B. K. Balu čio telegrama, 1942 m. rugs ėjo 3 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 267, l. 1. 257 B. K. Balu čio telegrama, 1942 m. rugpj ūč io 11 d. // Ten pat, b. 84, l. 1. 258 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 340-341. 259 S. Lozorai čio laiškas, 1950 m. rugpj ūč io 18 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 260 Diplomat ų dr. K. Graužinio ir P. Žadeikio laiškai, 1945 m. rugs ėjis-spalis // VDU, ISC, f. 51, L. Šimu čio archyvas. 261 Anušauskas A. Lietuva 1940-1990 – okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 385. 52 visa LDT su šefu priešaky m ėgino veikti daug pla čiau, net peržengti savo kompetencij ų ribas, apskai čiuoti ir išnaudoti visas galimybes. Aktyvesn ę ir platesn ę j ų veikl ą ribojo tiek poži ūris į juos reziduojamuose kraštuose, tiek karo s ąlygos, tiek ir bendra tarptautin ė politika nepalanki Pabaltijo kraštams. Galiausiai, karo fronto poky čiai vert ė diplomatus laikytis atsargumo ir steb ėjimo taktikos. Tod ėl jie buvo priversti veikti kitais principais, tai yra daugiau orientuodamiesi ne į vieš ą veikl ą ir savo tiksl ų skelbim ą, o į sunkiai matom ą diplomatin į darb ą, jau tuo metu apribot ą iki asmenini ų kontakt ų, kai buvo remiamasi žodiniais svetim ųjų persp ėjimais, rekomendacijomis ar pastabomis bei diplomatin ėmis užuominomis. Lietuvos Tautinis komitetas užgeso. Ta čiau, pati id ėja ir jo gair ės liko. LDT toliau vadovavosi pagrindine jo nuostata: „derinti vis ų lietuvi ų darb ą Nepriklausomai Lietuvos valstybei atstatyti ir, ligi Lietuva yra okupuota, r ūpintis Lietuvos valstyb ės ir Tautos reikalais“ 262 . Tod ėl nebuvo atsisakyta pa čios organizacinio vieneto id ėjos, kad ir kitu pavadinimu, ir labiau siauresn ėse ribose. Kitaip tariant, nors po atsargi ų paiešk ų kur nors įsikurti tarptautin ėje arenoje pripaž įstamai egzilinei vyriausybei ar nors moraliai palaikomam komitetui diplomatai atsitrenk ė tarsi į sien ą, tačiau jie ir toliau laik ėsi nuomon ės, kad iš esm ės reikia vieno centro kaip vis ų už Lietuvos laisv ę kovojan čiųjų veiklos koordinatoriaus, vieningos veiklos virš ūnės263 . Arba, pasak paties LDT šefo S. Lozorai čio, reik ėjo vieno minimalaus centro, panašaus į užsienio reikal ų ministerij ą264 .
2. 3. „Kybart ų aktai“
Jei vadinamasis Lietuvos Tautinis komitetas nieko ap čiuopiamesnio ir nenuveik ė, ta čiau vis tik jis paliko savus p ėdsakus Lietuvos valstybingumo istorijoje. Pirmiausia, pirm ą kart ą buvo patikrintos galimyb ės sukurti egzilin ę vyriausyb ę ir gauti jos veikimui b ūtin ą tarptautin į pripažinim ą, viet ą. Šis bandymas iš karto parod ė, kad tai sunkiai įgyvendinama misija, o laikas įrod ė, kad ir ne įmanoma. Tod ėl buvo pasirinktas kitas modelis, tai yra Lietuvos Tautinis komitetas, kuriam veikti buvo sumanyti taip vadinamieji „Kybart ų aktai“. Jie siejami, pirmiausia, su S. Lozorai čio asmeniu. Pa čių pirm ųjų „Kybart ų akt ų“ užuomin ų ir j ų tikslo reikt ų ieškoti dar 1939 m. pasiuntini ų memorandume, kuriame buvo pabr ėžiamas valstyb ės t ęstinumas ir konstitucinis
262 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 342. 263 Lietuvi ų tautos reikalams vadovaujan čių veiksni ų antrosios konferencijos VII priedas // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 374-375. 264 S. Lozorai čio laiškas A. Smetonai, 1942 m. gruodžio 17 d. // Antano Smetonos korespondencija ..., p. 165-166. 53 pagrindimas 265 . Kad id ėja apie tokius „aktus“ egzistavo ir diplomatams buvo aktuali, liudija ir S. Lozorai čio archyve išlik ęs Niujorke rezidavusio diplomato laiškas: „Man atrodo, Lietuvos naudai Sm. [A. Smetona – A. P.-B.] netur ėtų likti Vokietijoje, neatsistatydin ęs iš prezidento pareig ų, nes v ėliau vokie čiai gal ėtų daryti į j į spaudim ą ir išnaudoti savo tikslams. Ar neb ūtų gerai gauti iš jo akt ą, kad jis Tamstai perleidžia savo teises. Tok į dokument ą gal ėtų kontrasignuoti Dr. Bielskus, data kuria skaitote patogiausia – birželio 15 d. ar kt. Aš neturiu pretenzij ų į juristus, tad J ūsų reikalas susitarti ir suieškoti form ą gauti įgaliojimus ar įteikti taip, kad ir pasiskelbti pa čiam. Nepaisykit, kas k ą pasakys, bet jeigu yra galimyb ė sudaryti valdži ą ar pagaliau, kad tik ir tautin į komitet ą, kuris žinoma b ūtų tik surogatu valdžios; reikia tai padaryti ir kuo skubiausiai. Atvažiuokite čionai su tokiu dokumentu, niekam apie j į nesakydamas. Būtų gerai, kad po įvykusio fakto gau čiau telegram ą, kad ir – „Atvažiuoju ne vienas“.“ 266 Taip pat ir P. Žadeikis keliuose laiškuose S. Lozorai čiui min ėjo valdžios per ėmimo mechanizm ą, paremt ą Lietuvos Respublikos prezidento aktais ir egzilin ės vyriausyb ės vadovu si ūlė E. Galvanausko kandidat ūrą267 . Kiek v ėliau apie aktus buvo prabilta jau min ėtuose Romos pasitarimuose 1940 m. ruden į268 . Diplomatai suprato, kad situacija pirmosiomis dienomis po okupacijos buvo itin sud ėtinga ir paini: perimdamas iš Antano Merkio pareigas, J. Paleckis taip pat pasirašin ėdavo kaip einantis Lietuvos respublikos prezidento pareigas ir ministras pirmininkas. Kitaip tariant, buvo išlaikomas t ęstinumas, tik kitoks. T ą nuolat pabr ėždavo ir S. Lozoraitis, „p. Prezidentas nėra atsistatydin ęs, o p. Merkio vyriausyb ės pareiškimas, es ą p. Respublikos Prezidento išvykimas į užsien į laikomas pasitraukimu iš pareig ų, neturi teisin ės galios, nekalbant jau apie tai, kad šitas pareiškimas padarytas okupantams spaudžiant.“ 269 Pasteb ėsim, kad dar daugiau chaoso į pirm ųjų okupacijos dien ų įvykius ir j ų juridin į teis ėtum ą įveda ir tas faktas, kad A. Merkio vyriausyb ė, pri ėmusi soviet ų ultimatum ą, atsistatydino, o generolui Stasiui Raštikiui buvo pavesta sudaryti nauj ąją vyriausyb ę270 (kiek v ėliau sovietai atmet ė generolo S. Raštikio kandidat ūrą, o tai reišk ė svetimos šalies kišim ąsi į kitos šalies vidaus reikalus). Tod ėl S. Lozoraitis man ė, jam pritar ė ir kolegos diplomatai, kad b ūtina išeiti iš pareig ų perdavimo – per ėmimo aklaviet ės, išsaugoti nepriklausomos valstyb ės t ęstinum ą ir tam tur ėti j į patvirtinant į dokument ą, kur į gal ėjo pasirašyti tik Respublikos prezidentas. Tad jau Romos pasitarimuose
265 Trij ų pasiuntini ų 1939 m. lapkri čio 2 d. memorandumas ... // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1979, kn. 37, p. 159. 266 Niujorke rezidavusio Lietuvos diplomato laiškas S. Lozorai čiui, 1940 m. liepos 26 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas; kas teksto autorius, nustatyti nepavyko. Spėjama, kad laiško savininku gali b ūti gal J. Budrys, A. Simutis, o gal V. Stašinskas. 267 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 86. 268 Turauskas E. Lietuvos nepriklausomyb ės..., p. 246. 269 S. Lozorai čio slaptas laiškas P. Žadeikiui, 1940 m. lapkri čio 23 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 270 E. Turausko telegrama nr. 348, Kaunas, 1940 m. birželio m ėn. 15 d. // Lietuvos Respublikos užsienio politika ..., t. 2, p. 139. 54 buvo nuspr ęsta prašyti A. Smetonos paskirti Tautinio komiteto pirminink ą naujuoju ministru pirmininku, kuris gal ėtų eiti ir respublikos prezidento pareigas 271 . Diplomato E. Turausko užrašuose pažym ėti 1940 m. rugs ėjo 28 d. Berno susitikimo dalyviai – P. Klimas, E. Turauskas, pulk. K. Škirpas ir n ė žodžio jame nepratar ęs dr. J. Šaulys – band ė įtikinti prezident ą, kad „Reikia, kad b ūtų išlaikyta valstybin ė id ėja; pavaduotoj ą reikia ne tik pripažinti, bet ir paskirti. Atid ėlioti b ūtų ne valstybinga. /.../ Mes nor ėjom, kad Prezidentas užd ėtų lyg ir antspaud ą tam m ūsų sumanymui.“ 272 Šiuos P. Klimo žodžius prezidentas m ėgino atremti savais išvedžiojimais ir argumentais, nes jis aktuose nemat ė jokios prasm ės, nors taip pat buvo už valstybingumo t ęstinum ą, Konstitucij ą ir vertino diplomat ų pripažinim ą. Pasak A. Smetonos, „Prezidentas turi paskirti savo pavaduotoj ą tuo metu, kai realios s ąlygos tai leis. /.../ Padaryt ir po puodu pavožt – kokia prasm ė. Aš j į paskirsiu ir aš pats turiu atsakyt – tada suprantu. /.../ Jei jums atrodo reikalinga nuo naujo taško prad ėti, darykit be Prezidento.“ 273 To pokalbio su prezidentu metu E. Turauskas „Kybart ų akt ų“ titularu pasi ūlė pirmiausia E. Galvanausko kandidat ūrą, kuri buvo numatyta pirmojo diplomat ų pasitarimo Romoje metu 274 . Negav ęs prezidento pritarimo („Galvanauskas yra liberalas, jo charakteris netinka ministro pirmininko pareigoms. /.../ Galvanauskas naujo gyvenimo nesukurs, jis gali tik pritapti prie kit ų sukurtojo gyvenimo. Pirmiausia reikia programos.“ 275 ), jis pasi ūlė kit ą kandidat ą – pulk. K. Škirp ą. E. Turauskas argumentavo, jog yra b ūtinas kontinuiteto išlaikymas ir ypa č tuo atveju, jei kas nors atsitikt ų netik ėta, ypa č su pa čiu prezidentu 276 . T ą dien ą susitarti nepavyko, abi pus ės liko prie savos nuomon ės277 . Pasteb ėsim, kad prezidento derybos su diplomatais v ėlesniuose tekstuose buvo charakterizuojamos, kaip A. Smetonos didelio užsispyrimo ir diplomat ų atkaklaus m ėginimo perkalb ėti prezident ą dvikova (po daugelio met ų S. Lozoraitis prasitar ė, kad anuomet visi jie buvo paveikti stipri ų formalumo bei legalizmo įpro čio 278 ). Tada, regis, ir S. Lozoraitis nebuvo link ęs gilintis į bet kokius prezidento motyvus ar nuostatas, „tod ėl, kad man buvo aišku, kad negav ę iš jo akto, mes laikydamiesi Konstitucijos, be D ėdės [A. Smetonos – A. P. – B.] daug ko negal ėsim daryti, o gav ę akt ą, labai daug gal ėsim padaryti ir be jo.“ 279
271 Gerutis A. Kybart ų aktai... // Aidai , 1976 m. balandžio m ėn., nr. 4 (289-304), p. 165. 272 Diplomat ų P. Klimo, pulk. K. Škirpos, E. Turausko ir dr. J. Šaulio pokalbiai su LR prezidentu A. Smetona, 1940 m. rugs ėjo 28 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 121, p. 2. 273 Ten pat. 274 Turauskas E. Lietuvos nepriklausomyb ės..., p. 246. 275 Gerutis A. Kybart ų aktai ... // Aidai , 1976 m. balandžio m ėn., nr. 4 (289-304), p. 166. 276 Diplomat ų P. Klimo, pulk. K. Škirpos, E. Turausko ir dr. J. Šaulio pokalbiai su LR prezidentu A. Smetona, 1940 m. rugs ėjo 28 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 121, p. 2. 277 E. Turausko laiškas S. Lozorai čiui, 1940 m. spalio 4 d. // Ten pat, ap. 2, b. 447, l. 1. 278 Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų,... // Kult ūros barai , 2007, nr. 7 (513), p. 77-87. 279 S. Lozorai čio laiško pulk. K. Škirpai visai slaptas nuorašas E. Turauskui, 1941 m. kovo 14 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 351, l. 5. 55 Vieno dalyko, ko S. Lozoraitis gal ir nenumat ė (nors apie anapus Atlanto kilusias id ėjas jam buvo žinoma), tai to, kad b ūtent jo pavard ė bus įrašyta į „Kybart ų akt ų“ dokumentus. Gal pirmiausia tod ėl, kad vienus įgaliojimus (LDT šefo) jau tur ėjo, antra – patys diplomatai buvo numat ę E. Galvanausko, kaip Lietuvos Tautinio komiteto pirmininko ir tuo pa čiu akt ų titularo kandidat ūrą. Ta čiau beveik po m ėnesio kartu su E. Turausko korespondencija S. Lozoraitis gavo prezidento laišk ą su prašymu b ūtinai atvykti į Bern ą280 . Susitik ęs su prezidentu, S. Lozoraitis m ėgino š į perkalb ėti, kaip kompromis ą si ūlė atskirti Tautinio komiteto pirmininko klausim ą nuo ministro pirmininko svarstym ų281 . Lapkri čio 23 d. Berne buvo parengti ir pasirašyti dokumentai, juose nurodant atgalin ę – 1940 m. birželio 15 d. – dat ą ir fiktyvią – Kybartai – viet ą (cituojant dr. A. Gerut į, „Man ne įsir ėžė atmintin, kuo S. Lozoraitis argumentavo, bet vietoj prezidento pamin ėto Virbalio, kaip akt ų sudarymo vietov ės, jis pasi ūlė pažym ėti Kybartus.“ 282 ). Prezidentas A. Smetona, remdamasis Lietuvos Konstitucijos 97 ir 71 straipsniais, pirmuoju aktu iš pareig ų atleido ministr ą pirminink ą A. Merk į bei jo sudaryt ą Ministr ų Taryb ą ir naujuoju ministru pirmininku paskyr ė S. Lozorait į; antruoju aktu paved ė S. Lozorai čiui pavaduoti Respublikos prezident ą283 . Taip prezidentas S. Lozorait į, kaip vadovaujant į asmen į, pasirinko dar kart ą, pra ėjus beveik pusei met ų po Lietuvos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos, pagal kuri ą S. Lozoraitis buvo paskirtas LDT šefu. Neži ūrint svarstytos antros, tai yra dr. J. Šaulio kandidat ūros ir šio senos draugyst ės su prezidentu, pastarasis man ė, kad S. Lozoraitis „yra jaunosios istorijos k ūrėjas.“ 284 . Pasteb ėsim, kad paprastai lietuviškoje istoriografijoje nurodoma, kad buvo pasirašyti du aktai. Ta čiau tuo pat metu ir ant tokios pat dokumento formos buvo pasirašytas dar vienas tekstas su atgaline data: prezidentas A. Smetona paliudijo, kad E. Turauskas yra Lietuvos Respublikos Nepaprastasis Pasiuntinys ir įgaliotasis ministras kaip nuolatinis Lietuvos delegatas prie Taut ų S ąjungos 285 . A. Smetona skirdamas S. Lozorait į respublikos prezidento pavaduotoju lyg atšauk ė savo paties 1940 m. birželio 15 d. pasirašyta akt ą, kuriuo jis pagal t ą pat į Lietuvos Konstitucijos straipsn į ir dar b ūdamas Lietuvoje, skyr ė ministr ą pirminink ą A. Merk į savo pavaduotoju 286 . Birželio 16-ąją, jau b ūdamas už valstyb ės rib ų, prezidentas buvo pareišk ęs, kad „joki ų konstitucini ų komplikacij ų n ėra ir p. Merkys juridiniu poži ūriu yra pilnai legitimuotas tartis ir
280 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1940 m. spalio 24 d. // Ten pat, ap. 2, b. 447, l. 5-7. 281 Gerutis A. Kybart ų aktai ... // Aidai , 1976 m. balandžio m ėn., nr. 4 (289-304), p. 168. 282 Ten pat. 283 Ten pat, p. 168-169. 284 Ten pat, p. 168. 285 E. Turausko atleidimo iš Nepaprastojo pasiuntinio Čekoslovakijoje pareig ų raštas ir LR prezidento A. Smetonos raštai E. Turauskui, patvirtinantys jo pareigas Taut ų S ąjungoje, 1939-1940 m. m. // VDU, ISC, f. 11, ap. 3, b. 353, l. 1. 286 Lietuvos pasiuntinyb ės Vokietijoje slapta įvyki ų santrauka, Berlynas, 1940 m. birželio 15 d. // Lietuvos Respublikos užsienio politika ..., t. 2, p. 144. 56 daryti Lietuvos vardu reikalingus aktus.“ 287 Tik dar kit ą dien ą, jau birželio 17-ąją, A. Merkys, kaip ministras pirmininkas ir einantis Respublikos Prezidento pavaduotojo pareigas, paskyr ė J. Paleck į Ministr ų Tarybos pirmininku, remdamasis tuo pa čiu Lietuvos Konstitucijos 97 straipsniu 288 . Pats gi S. Lozoraitis, pirmiausia įvertindamas vis ą politin ę, konstitucin ę ir teisin ę sumaišt į, man ė, kad absoliu čiai visi dokumentai, datuoti po 1940 m. birželio 15 d. yra tiesiogiai ar netiesiogiai įtakoti okupant ų ir tod ėl negali b ūti pripaž įstami, jie neturi jokios juridin ės galios ir vert ės. Tai buvo tik viena „Kybart ų akt ų“ sudarymo priežas čių. Kita priežastis, kuri ą patvirtino ir ambasadorius K. Lozoraitis 289 , ir kuri buvo svarstyta 1940 met ų rugs ėjį Romoje: išlaikyti valstybin į t ęstinum ą ir tuo pat metu nesitapatinti su buvusiu režimu. Tai reišk ė, kad diplomatai nepalaik ė prezidento ir nebuvo jo šalininkai 290 (nors visi jie, ypa č pirmaisiais LDT veiklos dešimtme čiais, šiapus ir anapus „geležin ės uždangos“ buvo vadinami „smetonininkais“). Veikdami kaip valstybininkai, jie atsiribojo nuo partini ų ar ideologini ų pasiskirstym ų. Toki ą j ų pozicij ą įtakojo ir tas faktas, kad A. Smetona, kaip prezidentas už Lietuvos rib ų buvo „neaktyvus“ (jam nebuvo leista užsiimti vieša politine veikla, ypa č pasitraukus į JAV) ir nepopuliarus. Kai aktai buvo pasirašyti, S. Lozoraitis tarsi ap ėmė tris pagrindines Nepriklausomos valstyb ės aukš čiausiosios valdžios pareigybes – užsienio reikal ų ministro (diplomatijos šefo r ėmuose), ministro pirmininko ir prezidento. Iš pirmo žvilgsnio, aktai tur ėjo padidinti institucin ę sumaišt į, nes užkirsdami keli ą soviet ų okupacijos teisiniam pagrindimui, jie iškilo greta k ą tik (lapkri čio 17 d.) Berlyne susik ūrusio Lietuvi ų aktyvist ų fronto. Ta čiau A. Smetona, nesutikdamas su pasi ūlytomis E. Galvanausko (Komiteto pirmininko) ir pulk. K. Škirpos (LAF steig ėjo) kandidat ūromis ir pasirinkdamas S. Lozorait į, nesuk ūrė „tre čios valdžios“, o išsaugojo ir apsaugojo nepriklausomos valstyb ės valdžios t ęstinum ą bei aukš čiausias pareigybes ir išk ėlė jas virš bet kokias „valdžias“, taip pat ir Tautinį komitet ą. Antra, S. Lozorai čio pavard ės įrašymas į abu „Kybart ų akt ų“ tekstus gali b ūti ir įrodymu, kad iš esm ės nebuvo pritarta provokiškai linijai, ji buvo vertinama tik kaip galimyb ė (kaip įrodymas: dar nepriklausomyb ės metais S. Lozorai čiui pasitraukus iš užsienio reikal ų ministro pareig ų, buvo numatyta skirti j į pasiuntinyb ės Berlyne vadovu ir atšaukti iš ten pulk. K. Škirp ą, kurio
287 Ten pat, p. 144-155. 288 Respublikos Ministr ų tarybos sudarymo aktai, Kaunas, 1940 m. birželio mėn. 17 d. // Ten pat, p. 156-157. 289 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadoriumi K. Lozorai čiu, Kaunas, 2007 m. liepos 2 d. 290 Remiantis pulk. K. Škirpa, diplomatai buvo nusivylę prezidentu ir tod ėl pasitarim ų Romoje metu net „buvo iškil ęs ir debetuojamas klausimas, ar Lietuvos diplomatija netur ėtų nuo jo visai nusigr ęžti bei priimti nutarim ą A. Smetonos nebelaikyti Resp. Prezidentu. Balsai buvo pasidalij ę pusiau.“. Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti ..., p. 51-52. 57 veikla Lietuvos URM buvo nepriimtina. Ta čiau Vokietija nesutiko su Lietuvos si ūloma kandidat ūra. Taip pulkininkas liko Berlyne, o S. Lozoraitis išvyko į Rom ą291 ). Dėl saugumo pasirašyti „Kybart ų akt ų“ dokumentai liko Berne, v ėliau juos į Rom ą pervež ė E. Turauskas. Nes, kaip LDT šefas raš ė laiške pulk. K. Škirpai, tie dokumentai n ėra vaik ų žaislas 292 . Pasteb ėsime, jog nauji S. Lozorai čio įgaliojimai suk ėlė, pirmiausia, pulkininko nepasitenkinim ą, nes jis tik ėjosi tapti „Kybart ų akt ų“ savininku ir taip tvir čiau bei atkakliau vesti provokišk ą politik ą ir tokiu keliu išlaisvinti Lietuv ą. Min ėta, kad kelios dienos iki akt ų pasirašymo pulk. K. Škirpa buvo įsteig ęs LAF centr ą Berlyne, tad S. Lozorai čio paskyrimas jam buvo tarsi „durklas į nugar ą“293 . Jis kaltino S. Lozorait į, kod ėl šis neatsisak ė j ų priimti, o šis pulkininkui aiškino, kad toks buvo A. Smetonos sprendimas, kad net pats pulkininkas bei kiti tuose pasitarimuose dalyvav ę diplomatai nesugeb ėjo perkalb ėti prezidento. Į pulk. K. Škirpos kaltinimus S. Lozorai čiui teko atsakin ėti ir po daugiau nei trisdešimties met ų: „Vienintelis korekcingas Berno pasitarim ų eigos aprašymas privalo b ūti tas, kad aš pri ėmiau (o ne pa ėmiau sau pa čiam) Prezidento Smetonos man pasi ūlytus Kybart ų aktus ir gav ęs juos (o ne apsir ūpin ęs jais) Jus painformavau. Tikrumoj nei aš sugalvojau tuos aktus, nei prašiau surašyti juos mano vardu. Tam dalykui pritar ė visi Berno pasitarimo dalyviai.“ 294 . Pulk. K. Škirpa nenurimo ir toliau siek ė „Kybart ų akt ų“ perrašymo nepra ėjus nei pusei met ų nuo j ų patvirtinimo. Tai buvo bene pirmas stipresnis konfliktas tarp LDT nari ų. S. Lozoraitis sutiko perleisti pulkininkui akt ų nuosavyb ę ir taip palengvinti sau politin ę našt ą bei, P. Klimui patarus, užgesinti br ęstan čią nesantaik ą tarp sav ų, LDT viduje 295 . S. Lozoraitis apie ketinimus atsisakyti akt ų nuosavyb ės E. Turauskui raš ė, kad jis b ūtų patenkintas „pasitrauk ęs iš šitos aferos, į kuri ą įtrauktas be mano noro, turiu nemaža nesmagum ų. /.../ Man gi atpuls šimtas r ūpes čių ir šimtas pretekst ų daryti man priekaišt ų dabar, o ypa č ateityje.“ 296 Reikia pasakyti, jog S. Lozoraitis buvo įžvalgus, nes šie dokumentai tikrai v ėliau tapo labai r ūgš čiu nesantaikos obuoliu jo santykiuose ne tik su pulk. K. Škirpa, bet ir su politine lietuvi ų išeivija. 1941 met ų pavasar į E. Turauskas net steb ėjosi tokiu pulk. K. Škirpos atkaklumu ir nesuprato, kod ėl šis, b ūdamas prieš prezident ą, „smeigiasi tur ėti jo popieri ų...“ 297 Žinoma, kad šiek tiek ragav ęs diplomato duonos, pulk. K. Škirpa, nors ir neigdamas A. Smetonos asmen į, bet tik ne prezidento institucij ą, suprato, kad valdžios t ęstinumui ir legalumui užtikrinti aktai yra
291 E. Turausko slaptas ir asmeninis laiškas dr. J. Šauliui, 1940 m. kovo 22 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas. 292 S. Lozorai čio visai slaptas laiškas pulk. K. Škirpai, 1941 m. balandžio 4 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 546, l. 5- 6. 293 Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti ..., p. 54-55. 294 S. Lozorai čio laiškas pulk. K. Škirpai, 1976 m. sausio 5 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 295 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 95. 296 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. kovo 4 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 546, l. 1. 297 E. Turausko laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. kovo 31 d. // Ten pat, b. 547, l. 1. 58 svarb ūs, juk apie tai buvo kalb ėta ir diplomat ų pasitarimuose. Tur ėdamas šiuos dokumentus, pulkininkas, regis, ketino atkakliau belstis į naci ų valdžios duris ir prašyti leidimo sudaryti vyriausyb ę. Deja, 1941 m. birželio įvykiai susiklost ė kiek kitaip, nei tik ėjosi pulkininkas 298 . Ta čiau net ir po Antrojo pasaulinio karo Paryžiuje apsigyven ęs pulk. K. Škirpa neatsisak ė savo misijos ir tik ėjosi čia veikti kaip Laikinosios vyriausyb ės galva. V ėliau dr. S. A. Ba čkis raš ė, kad b ūtent jis įtikino pulkinink ą atsisakyti tokios veiklos, nes jis „to negali daryti, negav ęs Lietuvos diplomatijos šefo ir kit ų pasiuntini ų pritarimo. /.../ B ūdamas Vašingtone, jis [pulk. K. Škirpa – A. P.-B.] kėlė Laikinosios vyriausyb ės veikimo klausim ą Valstyb ės departamente, bet negavo pritarimo.“ 299 Min ėta, kad S. Lozoraitis ketino perleisti „Kybart ų akt ų“ titulus, ta čiau jis ne iš karto išsiunt ė prezidentui A. Smetonai, jau esan čiam JAV, prašym ą atleisti j į nuo suteikt ų įgaliojim ų. S. Lozorai čio ir pulk. K. Škirpos susirašin ėjimas t ęsėsi dar kelis m ėnesius. Laiškuose S. Lozoraitis m ėgino įžvalgiai persp ėti pulk. K. Škirp ą, kad prezidentas gali atšaukti „Kybart ų aktus“, bet gali nesutikti su pulkininko kandidat ūra, nes kart ą jau buvo j ą atmet ęs. Didžiausi ą nerim ą S. Lozorai čiui k ėlė tai, kad jei prezidentas nuspr ęs aktus keisti, tai jis j ų neperrašys, o iš viso nieko nepaskirs ir dokumentus panaikins. Kitaip tariant, tai k ą prieš kelis m ėnesius taip sunkiai pasiek ė diplomatai, pulk. K. Škirpa gal ėjo labai lengvai sugriauti. Tad S. Lozoraitis šiam raš ė: „aš niekados nek ėliau atsakomyb ės klausimo, nes preferavau dirbti, negu užsiimti abstrakcijomis. Ta čiau š į kart ą, manau, bus leistina konstatuoti, kad jeigu, pavyzdžiui, testamentas bus panaikintas, kitas nebus surašytas, o RP [Respublikos Prezidentas – A. P.-B.], Dieve neduok, mirs, tai atsakomyb ė už charakiri m ūsų valdžios t ęstinumui teks ne man. Šitok į eventualum ą reikia tur ėt omeny.“ 300 Sunku nusp ėti ar S. Lozoraitis dels ė, o gal trukd ė karo frontai, ta čiau jis prezidentui A. Smetonai į JAV (nurodant Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone adres ą) pasiunt ė telegram ą su atsisakymo nuo „Kybart ų akt ų“ tekstu 1941 m. geguž ės 21 d., Vašingtonas j ą gavo tik birželio pabaigoje, o prezident ą P. Žadeikis informavo liepos 7 dien ą paskambin ęs telefonu ir tos pa čios datos laišku: “Respublikos Prezidentui stop Škirpos nuomone aš esu nepriimtinas
298 Įdomus P. Karvelio liudijimas, „Hitleris pasirinko prof. Ambrozevi čių (Brazait į), o ne j į [pulk. K. Škirp ą – A. P.- B.] sudaryti Laikinajai Vyriausybei išvirtusiai į „tar ėjus“. Mes savo metu labai prisibijojome, kad Škirpa per toli nenueit ų ir neišsigimt ų į tikr ą naci ų pakalik ą.“. P. Karvelio laiškas D. Jasai čiui, 1974 m. spalio 1 d. (?) // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 299 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 10-11; S. Lozoraitis laiške B. Railai raš ė: „Ar esat gird ėjęs apie nauj ą sumanym ą Lietuvos vadavimui suaktyvinti? Plk. Škirpa šaukiasi m ūsų politini ų virš ūni ų talkos prašyti Amerikos vyriausyb ę, kad pripažint ų 1941 met ų sukil ėli ų pastatyt ą Lietuvoje vyriausyb ę. Kaip matot, dalykas nuodugniai apgalvotas, nes galvojimas užtruko 27 metus, kiek aš j į paž įstu, yra ištvermingas galvotojas. Tiktai kyla klausimas, kas bus, jeigu Valstyb ės Departamentas apie eventualiai paprašyt ą pripažinim ą galvos 25 metus – ligi nepriklausomyb ės akto 75 met ų sukakties?“. S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1968 m. kovo 6 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 300 S. Lozorai čio visai slaptas laiškas pulk. K. Škirpai, 1941 m. balandžio 4 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 546, l. 5- 6. 59 vokie čiams ir aktyvistams, tod ėl prašau malon ėti primo atleisti mane nuo dviem aktais užd ėtų pareig ų, secundo joms Škirp ą ir Galvanausk ą, tertio pranešti savo sprendim ą Bernan telegrafu.“ 301 Taigi telegrama buvo išsi ųsta prieš laukiam ą naci ų įžengim ą į Lietuv ą, prieš Birželio 23 d. sukilim ą ir Laikinosios vyriausyb ės paskelbim ą. Įdomu tai, kad ši ą telegram ą išsiunt ė ne pats S. Lozoraitis, o E. Turauskas, ir atsakymo į j ą buvo laukiama ne Romoje, o Berne. Suprantama, kad vyko karas ir bet kokie kontaktai buvo riboti. Ta čiau pats telegramos tekstas vert ė suabejoti tiek P. Žadeik į, tiek A. Smeton ą („Tai lyg ne Lozoraitis kalb ėtų o pats p. Škirpa.“ 302 ). Gav ęs telegram ą, prezidentas iš esm ės sutiko, kaip S. Lozoraitis ir sp ėjo, atleisti j į pat į iš pareig ų, bet atsisak ė skirti nauj ą įgaliot ąjį asmen į, tai yra pasirašyti antrus „Kybart ų aktus“. Prezidentas man ė, kad šis dokumentas vertas tik archyvin ės bylos 303 . Vis tik aktai nebuvo atšaukti, kaip ir nebuvo pakeista juose nurodyta pavard ė. Pasak P. Žadeikio, prezidentas „buvo suman ęs juos keisti, bet buvo perkalb ėtas.“ 304 Sp ėjama, kad pats diplomatas gal ėjo b ūti vienu iš „perkalb ėtoj ų“. Nes po S. Lozorai čio telegramos apie „Kybart ų akt ų“ atsisakym ą b ūtent P. Žadeikis aktyviai puol ė ginti ir š į dokument ą, ir nepritarti S. Lozorai čio ketinimams pasitraukti tokiu svarbiu momentu. Jis teig ė, kad panaudojant „Kybart ų aktus“ galima b ūtų tik ėtis įsteigti egzilin ę vyriausyb ę, kurios aktyviu šalininku jis buvo, pavyzdžiui, Kanadoje ar kurioje nors Lotyn ų Amerikos valstyb ėje, kur tur ėtų vykti S. Lozoraitis 305 . P. Žadeikis prezidentui raš ė, kad S. Lozoraitis nori trauktis tuo metu, kada reikia veikti ir paviešinti dokumentus, taip įrodant Lietuvos vyriausyb ės kontinuitet ą „tuo momentu, kada Kaune skelbiama nepriklausomyb ė. Pono Lozorai čio pasirodymas išaiškint ų apie koki ą nepriklausomyb ę skelbiama. /.../ Jei p. Lozoraitis pasiskelbti nesutikt ų, proga patarnauti Lietuvos suverenumui ir nepriklausomybei b ūtų praleista.“ 306 Taigi S. Lozoraitis buvo laikomas grandimi tarp nepriklausomos praeities ir chaotiškos dabarties. Jei jam, pasak P. Žadeikio, b ūtų leista pasitraukti, tai chaotiškumas tik padid ėtų, o ne sumaž ėtų307 . Galima net įtarti, kad anapus Atlanto rezidavusieji nelabai dom ėjosi 1941 m. birželio 23 d. sukilimu ir Laikin ąja vyriausybe bei j ų perspektyvomis (pats prezidentas netik ėjo Birželio sukilimo faktu ir pulk. K. Škirpos sudaryta vyriausybe 308 ) arba jie tur ėjo labai mažai žini ų apie įvykius Lietuvoje. Dar daugiau. Kad atkalb ėti S. Lozorait į neatsisakyti jam suteikt ų įgaliojim ų, P. Žadeikis kreip ėsi pagalbos į B. K. Balut į ir tar ėsi su dr. J. Šauliu bei K. Graužiniu, taip pat su JAV rezidavusiais Lietuvos
301 P. Žadeikio laiškas A. Smetonai, 1941 m. liepos 7 d. // Antano Smetonos korespondencija ..., p. 415-416. 302 Ten pat. 303 Ten pat, p. 418-420. 304 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1945 m. vasario 1 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 305 P. Žadeikio laiškas A. Smetonai, 1941 m. birželio 28 d. // Antano Smetonos korespondencija ..., p. 410-411. 306 P. Žadeikio laiškas A. Smetonai, 1941 m. liepos 7 d. // Ten pat, p. 415-416. 307 A. Smetonos laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. liepos 25 d. // Ten pat, p. 421-422. 308 A. Smetonos laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. liepos 23 d. // Ten pat, p. 418-420. 60 konsulais 309 . Kitaip tariant, diplomatai, ypač JAV rezidavusieji, nepalaik ė pulk. K. Škirpos linijos. Lietuviškoje istoriografijoje nurodoma, kad S. Lozoraitis „Kybart ų aktais“ pasir ėmė du kartus: 1945 m. rugs ėjo 19-20 d. jis nusiunt ė laiškus Didžiosios Britanijos, JAV ir Pranc ūzijos valstybi ų vadovams 310 . O antr ą kart ą, tai yra 1946 m. pavasar į (kovo 21 d. data) S. Lozoraitis, pasiremdamas aktais, paskyr ė dr. J. Šaul į, E. Turausk ą ir dr. A. Gerut į Lietuvos delegacijos nariais į paskutin į Taut ų S ąjungos pos ėdį. T ą kart ą lietuviškai delegacijai S. Lozoraitis pareng ė du raštus Taut ų S ąjungos generaliniam sekretoriui. Pirmame rašte buvo rašoma apie Lietuvai priklausan čią dal į, likviduojant Taut ų S ąjung ą. Antrame – paaiškinamasis tekstas apie prid ėtas prie rašto abiej ų „Kybart ų akt ų“ foto kopijas ir j ų vertimus į pranc ūzų kalb ą („Prezidentui Smetonai mirus 1944 m. sausio 9 dien ą Jungtin ėse Amerikos Valstyb ėse, aš esu pagal Konstitucijos nuostatus galutinai tap ęs jo pavaduotoju.“ Pabaigoje - S. Lozorai čio parašas ir titulai: „Ministeris Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Prezidento pavaduotojas“ 311 ). Kaip žinia, lietuviai į konferencij ą, vykusi ą 1946 m. balandžio 8-18 dienomis, nepateko, kaip nebuvo įleisti nei latvi ų delegatai, nei daugiau kaip 16 met ų savo šaliai Taut ų S ąjungoje atstovav ęs estas Karlas Selteris. Tiesioginis įvyki ų liudininkas E. Turauskas savo konfidencialioje pro memoria raš ė, kad formaliai dokumentuose ir s ąrašuose įrašiusi ir trij ų Pabaltijo šali ų diplomatus, pati organizacija apsiribojo tik savo rengt ų leidini ų siuntimu Pabaltijo delegatams, nenurodant j ų pavardži ų. O į paskutin į Taut ų S ąjungos likvidacin į pos ėdį Pabaltijo šali ų pasiuntiniai nebuvo oficialiai kviesti, apie tai jiems nebuvo pranešta. Greta pasyvaus esto, kuris buvo link ęs niekur nesikišti, ir radikalaus latvio, kuris man ė, kad vis tiek pateks į pos ėdį, E. Turauskas laik ėsi kolegos konsulo J. Budrio pasi ūlytos strategijos: „laikytis aktyviai, zonduoti, tačiau nepadaryti jokio žygio, kurio, nors ir mirštan čioje T. S-goje, iššaukt ų bet kok į neigiam ą nutarim ą m ūsų reikalu.“ 312 . Taigi diplomatai S. Lozorai čio parengtais dokumentais nepasinaudojo. Lietuviškoje istoriografijoje esama teiginio, kad 1945 met ų ruden į paviešindamas „Kybart ų aktus“, „šitaip S. Lozoraitis siek ė įteisinti Prezidento A. Smetonos pasirašytus aktus didžiausi ą politin į vaidmen į vaidinusiose valstyb ėse ir kartu sustiprinti savo išskirtinum ą prieš VLIK’ ą. /.../ S. Lozorai čiui „Kybart ų aktai“ buvo tarsi įrankis, kuriuo jis m ėgino pasipriešinti atviram VLIK’o siekiui savintis vienvaldžio „lyderio“ teises.“ 313 Ta čiau reikia patikslinti, kad „Kybart ų aktai“ iš viso nebuvo panaudoti pagal savo paskirtį. Pirmiausia, apie juos buvo tik
309 A. Smetonos laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. liepos 23 d. // Ten pat. 310 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 7. 311 S. Lozorai čio laiškas Taut ų S ąjungos Generaliniam sekretoriui apie Kybart ų aktus ir Lozorai čio paskyrim ą ministru pirmininku. Nuorašo vertimas. // VDU, ISC, f. 5, ap. 7, b. 18, l. 1. 312 E. Turausko, įgaliotojo ministro, nuolatinio delegato prie Taut ų S ąjungos konfidenciali pro memoria apie paskutin į Taut ų S ąjungos pos ėdį, 1946 m. balandžio 24 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 124, l. 1-3. 313 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 169. 61 informuota ir tais titulais pasirašyta. Kitaip tariant, apie „Kybart ų aktus“ pats S. Lozoraitis visuomenei praneš ė labai savita diplomatine forma. Akt ų titulais jis pasiraš ė raštus, skirtus tik didži ųjų užsienio valstybi ų – JAV, Pranc ūzijos ir Didžiosios Britanijos – vadovams ir Taut ų Sąjungos generaliniam sekretoriui. Juose S. Lozoraitis „išd ėst ė soviet ų okupacijos aplinkybes ir praš ė taikyti Lietuvai Atlanto Chartos nuostatus bei padėti lietuvi ų tautai atstatyti laisv ą jos suverenini ų teisi ų vykdym ą ir politin ę nepriklausomyb ę.“ 314 . Tai nebuvo viešas pranešimas lietuviams šiapus ir anapus „geležin ės uždangos“ ar visam pasauliui, o tik informacija amerikie čių, brit ų ir pranc ūzų pirmiesiems asmenims bei tarptautin ės institucijos vadovui. Toks netradicinis b ūdas, pranešimas tik užsieniui apie aktus ir tik keliais adresais, leidžia sp ėti, kad pats S. Lozoraitis siek ė, kad apie „Kybart ų akt ų“ egzistavim ą, j ų įgaliojimus sužinot ų tik tie tarptautin ės politikos grandai, nuo kuri ų iš esm ės priklaus ė Lietuvos laisv ės byla, taip pat j ų pa čių pripažinimas ir galimyb ės tur ėti egzilin ę vyriausyb ę ar bent moraliai pripaž įstam ą komitet ą. Dar daugiau. Tai gal ėjo būti ir b ūdas pirmiausia pa čiam S. Lozorai čiui sužinoti j ų, tai yra didži ųjų valstybi ų poži ūrį į j į pat į, į Aktus, o taip pat į vis ų jų laisvinimo ir platesnio pripažinimo galimybes b ūtent tuo metu, tai yra pirmaisiais taikos m ėnesiais. Cituojant S. Lozorait į: „valdžios t ęstinumui ir iš viso Lietuvos interesams tam tikru atžvilgiu patikrinti.“ 315 . Tiesa, Piet ų Amerikos valdžios institucijoms apie aktus buvo žinoma kiek anks čiau. Dar 1944 m. vasar į dr. K. Graužinis praneš ė Argentinos vyriausybei „d ėl S. Lozoraičio nauj ų pareig ų, t. y. apie respublikos prezidento pavadavim ą.“ 316 . O 1945 m. liepos 2 d. P. Žadeikis oficialiai praneš ė JAV Valstyb ės departamentui apie „Kybart ų aktus“. Lietuvos pasiuntin į tuomet pri ėmė departamento Ryt ų Europos skyriaus Elbridge Durbrow pad ėjėjo pareigas einantis Landreth M. Harrison (1929 metais rezidav ęs Rygoje), kuris į P. Žadeikio užuomin ą d ėl S. Lozorai čio atvykimo į JAV atsak ė, kad „tai yra aišku, kad „in official capacity“ jis atvykti negali.“ 317 Tyla iš užsienio vyriausybi ų pus ės, kurioms buvo išsi ųsti S. Lozorai čio pasirašyti akt ų titularu laiškai, buvo lyg lakmuso popier ėlis, kuris parod ė svetim ųjų poži ūrį į tokius dokumentus ir bendrai lietuvi ų galimybes bei perspektyvas pasiekti savo mažesnius ar didesnius tikslus. Antra vertus, apie juos nutyl ėti taip pat nebuvo tikslinga. Nes vis tik tai buvo šiokia tokia galimyb ė, kurią reik ėjo išnaudoti. Apie tai raš ė P. Žadeikis, kurio nuomone, jei „Kybart ų aktai“ turi nors koki ą juridin ę gali ą, apie juos reikia skelbti, jei ne – geriau iš viso tyl ėti, o j ų „įsigaliojimo s ąlygos dvi: RP [Respublikos Prezidento – A. P.-B.] mirtis, ar rezignacija, ir jo
314 Gerutis A. Kybart ų aktai ... // Aidai , 1976 m. balandžio m ėn., nr. 4 (289-304), p. 170. 315 S. Lozorai čio laiško pulk. K. Škirpai visai slaptas nuorašas E. Turauskui, 1941 m. kovo 13 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 353, l. 3. 316 Gerutis A. Kybart ų aktai ... // Aidai , 1976 m. balandžio m ėn., nr. 4 (289-304), p. 170. 317 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1945 m. liepos 3 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 62 pripažinimas per Lond. ir Wash. vyr-bes.“ 318 Kitaip tariant, „Kybart ų akt ų“ vert ė priklaus ė tik nuo užsienio valstybi ų poži ūrio į juos, kuris neb ūtinai tur ėjo b ūti ateity nekei čiamas. Reikia pasakyti, kad „Kybart ų akt ų“ panaudojimas nebuvo vien S. Lozorai čio iniciatyva. Šiokios tokios diskusijos tarp diplomatų vyko jau po prezidento mirties, o vos pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jau birželio m ėnes į vyresnieji diplomatai svarst ė galimybes, kaip panaudoti juos b ūsimoje Taikos konferencijoje. 1945 m. birželio 15 d. P. Žadeikis laiške B. K. Balu čiui raš ė, jog labai logiška, kad Taikos konferencijoje dalyvaut ų ir atstovaut ų S. Lozoraitis. Ir tik tuo atveju, jei jo dalyvavimas b ūtų atmestas, tekt ų t ą pareig ą atlikti B. K. Balu čiui. Toliau P. Žadeikis raš ė: „Pats L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] mano, kad reikia įteikti ir čia aš jungiu projekt ą (gal b ūt priimtinas tai ir man), kuris atitinka paties L. min čiai, žodžiu paaiškinant, kad tai d ėl konf. informac. tikslo“. /.../ yra galvojama kad ir valstyb. continuiteto id ėjai akt ų teikimas pakenkti negali, bet kartais gali tur ėti reikšm ės.“ 319 P. Žadeikis pats pareng ė tekst ą-pranešim ą apie dokumentus angl ų kalba 320 , kuriame, ta čiau, nebuvo S. Lozorai čio pavard ės. Regis, d ėl akt ų panaudojimo S. Lozoraitis tar ėsi tik su šiais dviem diplomatais, nes, pavyzdžiui, E. Turauskas po keli ų m ėnesi ų vienam dvasiškiui priva čiai guod ėsi, jog išsi ųsdamas raštus ir juos pasirašydamas kaip „Kybart ų akt ų“ titularas, S. Lozoraitis tar ėsi tik su B. K. Balu čiu ir P. Žadeikiu 321 . Vėliau S. Lozoraitis „Kybart ų aktus“ paliko pirmiausia tik kaip nejudinamus dokumentus, kurie Lietuvos laisvinimo bylai gal ir gal ėtų realiai pasitarnauti, bet tik ateity. Taip aktai liko tam tikra galimybe, nors ir žlugusia bei savotiška juridine fikcija ar netvirtu keliu į valstybingumo t ęstinum ą. Jie, kaip min ėta, buvo numarinti didžiosios politikos gniaužtuose. Pats S. Lozoraitis aktus traktavo kaip valstybingumo t ęstinum ą užtikrinant į dokument ą322 . „Nepasteb ėti“ tarptautin ėje erdv ėje, tai yra kam jie ir buvo skirti, „Kybart ų aktai“, deja, tapo kietu „akmeniu“ S. Lozorai čiui oponuojan čios politin ės išeivijos rankose. Pasak diplomato, rengiant aktus „niekas iš dalyvavusi ųjų toj operacijoj džentelmen ų nesipriešino, visi jie sutiko.“ 323 Tad S. Lozorai čiui buvo kiek netik ėta, kai vienas iš dalyvi ų atsimet ė nuo visos kompanijos ir praneš ė savo bendramin čiams apie dokument ų sudarymo aplinkybes, o šie „suk ėlė triukšming ą kontrakcij ą (neliesdami ta čiau buvusio akt ų entuziasto Turausko).“ 324
318 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1944 m. geguž ės 27 d. // Ten pat. 319 P. Žadeikio laiškas B. K. Balu čiui, 1945 m. birželio 15 d. // Ten pat. 320 „Attached herewith are copies of two documents signed by the late President of Lithuania, dated Kybartai, June 15, 1940, the day he actually went abroad, which have now been revealed. The first document pertains to the removal of the incumbent Prime Minister, and to the appointment of the new Prime Minister. The second document pertains to the instance of temporary substitution of the President by the Prime Minister. Enclosures.“ P. Žadeikio laiškas B. K. Balu čiui, 1945 m. birželio 15 d. // Ten pat. 321 E. Turausko laiškas kun. Petrai čiui (?), 1945 m. spalio 26 d. // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 322 Gerutis A. Kybart ų aktai // Aidai , 1976 m. balandžio m ėn., nr. 4 (289-304), p. 166. 323 Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų,... // Kult ūros barai , 2007, nr. 7 (513), p. 77-87. 324 Ten pat. 63 Atsisakant lietuviškoje istoriografijoje pateiktos kelis dešimtme čius trukusios politin ės lietuvi ų išeivijos gin čų chronologijos ir „Kybart ų akt ų“ teisin ės genez ės325 , pasteb ėsime, kad šie dokumentai tur ėjo mažiausiai du esminius tr ūkumus: atgalin ė data ir parašas. Nors, pasak paties S. Lozorai čio, aktai, nors ir juridin ė fikcija, vis tik gal ėjo, palankiai susiklos čius tarptautin ėms aplinkyb ėms, atlikti savo paskirt į. Tuo labiau, kad pasaulin ėje praktikoje b ūta toki ų pavyzdži ų ir apie juos S. Lozorai čiui buvo žinoma 326 . Bet, regis, atgalin ė data buvo tik skyl ėta priedanga didesnei problemai: prezidento A. Smetonos parašas. Nes dar 1945 met ų pradžioje, dar tebevykstant karui, P. Žadeikis persp ėjo S. Lozorait į, kad daug kas apie aktus žino, pavyzdžiui, M. Krupavi čius, ir „Meil ės Kybartams j ų tarpe n ėra; jie yra apsisprend ę „demokratiškai“ ir turi parink ę žmones iš savo tarpo.“ 327 Taigi į „Kybart ų aktus“ buvo ži ūrima ne tik kaip į juridinius, nors ir su fikcijos šeš ėliu, įgaliojimus, bet kaip į smetoninio režimo palikim ą328 . Ne kaip į valstybingum ą ir jo t ęstinum ą tarptautinei bendruomenei įrodan čius dokumentus, bet kaip į Lietuvos vidaus politikos, tai yra jos autoritarinio režimo palikim ą. Dar daugiau. Kai 1945 met ų rugs ėjį S. Lozoraitis informavo didži ąsias Vakar ų valstybes apie toki ų akt ų egzistavim ą, VLIK pirmieji asmenys tok į S. Lozorai čio žingsn į traktavo, kaip j ų išst ūmim ą iš politin ės arenos: „Tai buvo pirmas praktiškas diplomat ų bandymas pastatyti Vlik ą prieš fakt ą, paliekant j į anapus bet kuri ų konstitucini ų funkcij ų, tam tikr ų privatini ų žmoni ų privatiniu samb ūriu. /.../. Kybart ų aktus, kuriais p. L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] remia savo įgaliojimus, laikome be teisin ės galios, bet tatai nereiškia, kad politinio tikslingumo sumetimais, Vlikui nutarus, jie negal ėtų b ūti panaudoti.“ 329 Šioje citatoje buvo panaudota paties S. Lozorai čio kažkada išsakyta pripažinimo formul ė - „tai nereiškia, kad pasikeitus aplinkyb ėms,“ - kuri ą jis pavartojo savo atsakyme JAV lietuviams. Šit ą formul ę naudojo ir VLIK pirmininkas prelatas M. Krupavi čius Berno konferencijos metu 1946 metais, kai VLIK atskirai pri ėmė rezoliucij ą: „Kybart ų aktai, kuriais p. L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] remia savo įgaliojimus, neturi teisin ės galios, bet tatai nereiškia,
325 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 119-124. 326 S. Lozoraitis yra raš ęs: „panaš ūs dalykai, dat ų ar viet ų fiktyvus pažym ėjimas, daromi ir kit ų. Pav., Lenkijos prezidentas Moscicki, b ėgdamas į Rumunij ą, pasieny, lenk ų teritorijoj, paskyr ė min. pirmininku vien ą generol ą. Per ėjęs į rumun ų pus ę ir sužinoj ęs, kad Paryžiaus vyriausybei tas generolas nepriimtinas, Moscicki paskyr ė k ą kit ą min. pirmininku, bet naujo akto vieta ir data buvo tos pa čios kaip generolo paskyrime. Pranc ūzai paskyrim ą pripažino, tad visa tai buvo maždaug nutyl ėta. Aš išgirdau apie šit ą atsitikim ą karo gale.“ Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų,... // Kult ūros barai , 2007, nr. 7 (513), p. 77-87. 327 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1945 m. vasario 1 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 328 Po 1946 m. vasar ą vykusios Berno konferencijos „Argentinos Lietuvi ų Balsas“ raš ė: „Tik į kai kuriuos pos ėdžius buvo įsileisti buvusieji Smetonos diplomatai. Buvo tokis nuotikis: Vienas m ūsų eks-diplomatas, buv ęs ministras, reikalavo, kad j į pripažint ų prezidentu /Sic!/, įpėdiniu Smetonos, nes jis, girdi, tur įs mirusiojo Smetonos formal į /juod ą ant balto/ įgaliojim ą pasiskelbti prezidentu po jo mirties. tas ponaitis, dviej ų sijon ų proteguojamas, prolenkiškos orientacijos, pasirod ė akipl ėša aukš čiausio laipsnio. Žinoma, eks-diplomatin ė grup ė j į r ėmė. Bet jis tik išsistat ė ant juoko: Konferencija j į pasmerk ė ir uždraud ė skelbtis „prezidentu“. V. L. I. K. pasmerk ė smetonininkus // Argentinos lietuvi ų balsas , 1946 m. liepos 25 d., nr. 785, p. 2. 329 Demokratinio ir vadistinio princip ų tarpusavin ė kova laisvinimo organizacijoje // Į Laisv ę, 1953 m., nr. 1 (38), p. 31. 64 kad politinio tikslingumo sumetimais, VLIKui nutarus, jie negal ėtų b ūti panaudoti.“ 330 . Po to B. K. Balutis tik steb ėjosi tokiu prelato poži ūriu: „k ą gi turi reikšti pacituota V-ko [VLIK – A. P.- B.] rezoliucija, kad “Kyb. aktai... neturi teisinés galios, bet tatai nereiškia, kad... jie negalét ų buti panaudoti”? Aš, budamas autoriaus vietoje, - ir ypač turint omenyje prisiimam ą sau kompetencij ą, - niekados nesutik čiau pats sau išduoti tok į “atestat ą”; ir priežastis aiški: arba kas nors yra teiséta, todel vykdau, arba jeigu įsakmiai pripaž įstu neteisétu, taip kaipgi galiu, nepaisant joki ų sumetim ų, neteisét ą dalyk ą panaudoti?“331 Jei S. Lozorai čio oponentai ši ų dokument ų nepripažino, tai jo šalininkai elg ėsi kiek pagarbiau. Vienoje Lietuvi ų rezistencin ės santarv ės parengtame protokolin ėje santraukoje S. Lozoraitis pristatomas kaip „E. Lietuvos Respublikos Prezidento p.“ 332 Ta čiau iš esm ės šie dokumentai buvo skaldantis lietuvi ų išeivij ą veiksnys. Vieši gin čai spaudoje neretai virsdavo paty čiomis 333 . Ambasadoriaus K. Lozorai čio teigimu, kiekvienas „Kybart ų akt ų“ išk ėlimas į viešum ą sukeldavo nepasitenkinimo audras tarp pa čių lietuvi ų, ypa č gyvenan čių JAV 334 . Tad S. Lozoraitis tarsi tur ėjo „rinktis“ vien ą iš trij ų įgaliojim ų, nors pasak jo paties, „Kybart ų aktai“ ir šefo paskyrimas buvo du atskiri dalykai 335 : „remtis tais popieriais pas svetimuosius nebuvo galima. Juk be visoki ų kit ų mums nepalanki ų aplinkybi ų, bet kuris iš svetimšali ų b ūtų gal ėjęs man prikišti, kad patys lietuvi ų politikai, politin ės organizacijos skelbia Kybart ų aktus esant falsifikatais. Toliau, tai gal ėjo pakenkti ir mano kaip diplomatijos šefo pad ėč iai, kuri sav ųjų buvo sprogdinama, o svetimiesiems n ė kiek ner ūpėjo.“ 336 Turb ūt tai buvo lemiantys veiksniai, kod ėl S. Lozoraitis apie „Kybart ų aktus“ oficialiai daugiau neprabilo 337 ir nepaskyr ė j ų įpėdinio, nors svarstym ų b ūta. Ta čiau jų ir neatsisak ė: „Jei tautos dauguma panor ėtų juos pripažinti – gerai, jei ne – tai pat gerai, aš gr įšiu [į Lietuv ą – A. P.-B.] kaip bet kuris kitas pilietis ir tais aktais nesiremsiu.“ 338 Paskutin į kart ą apie „Kybart ų aktus“ politin ėje lietuvi ų išeivijoje buvo diskutuojama 1978 metais. Regis, po politologo Aleksandro Štromo parengto „Veiksm ų plano
330 VLIK pirmininko M. Krupavi čiaus laiškas S. Lozorai čiui, 1946 m. liepos 27 d. // VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje... , p. 230. 331 B. K. Balu čio laiškas J. Šauliui, 1946 m. rugs ėjo 18 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 123-124. 332 Lietuvos rezistencijos atstov ų pasitarimo su LDT šefu S. Lozorai čiu protokolin ė santrauka, 1950 m. sausio 7 d. // LCVA, f. 660, ap. 1, b. 1, l. 134-136. 333 Žymantas S. Gyventi ir mirti d ėl jos // Rašalo ašaros . Vilnius: Žurnalistika, 1995, p. 159. 334 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadoriumi K. Lozorai čiu, Kaunas, 2007 m. liepos 2 d. 335 Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų,... // Kult ūros barai , 2007, nr. 7 (513), p. 77-87. 336 Ten pat. 337 „Konfidencialus dalykas, laukiant progos, ypa č kol Italija buvo ne s ąjunginink ų pus ėj. V ėliau kilo vieša tautie čių polemika, „Be to, atsirado dar K. Škirpos vyriausybė, o m ūsų tarptautin ė pozicija buvo silpna. Šitokiomis aplinkyb ėmis buvo ne įmanoma operuoti dokumentais, kurie pa čių m ūsų tam tikr ų sluoksni ų buvo aštriai ir viešai gin čijami ir d ėl kuri ų nebuvo matyti, kad kuri svetima vyriausyb ė b ūtų jais suinteresuota. D ėl t ų pa čių nepalanki ų, tiek tarptautini ų, tiek „tautini ų“ aplinkybi ų minties sudaryti egzilin ę vyriausyb ę netur ėjau“. Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų,... // Kult ūros barai , 2007, nr. 7 (513), p. 77-87. 338 S. Lozorai čio laiškas visiems Ponams Lietuvos Ministeriams, 1946 m. rugs ėjo 30 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 65 Lietuvos valstybingumo t ąsai tremtyje užtikrinti ir jos pilna čiai atstatyti“ 339 . Jame S. Lozorai čiui, kaip einan čiam Respublikos Prezidento pavaduotojo pareigas, tiesiog, papunk čiui buvo si ūloma skirti ministr ą pirminink ą, jo pavaduotoj ą, taip pat užsienio reikal ų ministr ą ir t. t., ir taip prieiti prie egzilin ės vyriausyb ės sudarymo. Tolimesnis „Kybart ų akt ų“ likimas buvo sudomin ęs ir tuometin į VLIK pirminink ą K ęstut į J. Vali ūną, kuris, „lankydamasis Romoje paklaus ė S. Lozorai čio, ar jis negalvoj ąs paskirti akt ų įpėdinio.“ 340 Tuo metu VLIK seimas per ėjo prie atvir ų ir garsi ų raginim ų tuoj pat sudaryti egzilin ę vyriausyb ę. Pa čių LDT nari ų konfidencialiuose raštuose galima aptikti net kandidat ų į ministro primininko pavaduotoj ą pavardes: režisierius Jonas Jurašas, Pasaulio Lietuvi ų bendruomen ės valdybos pirmininkas Vytautas Kamantas ir vicepirmininkas Vaclovas Kleiza, taip pat rašytojas Tomas Venclova 341 . Pats gi S. Lozoraitis, neži ūrint entuziastingo svarstymo, į tai ži ūrėjo per atstum ą. Nors jis ir tar ėsi su buvusiu Lietuvos URM teisiniu konsultantu dr. Domu Krivicku bei LDT nariais d ėl „Kybart ų akt ų“ perdavimo ir galimo kandidato paiešk ų – „Ar ir kam pritaikyti Kybart ų Aktus paskiriant Ministro pirmininko pavaduotoj ą„342 – ir bijojo, kad tai gali v ėl sukelti nepageidaujam ą triukšm ą, vis tik į pirm ą viet ą jis stat ė pa čių dokument ų juridin ę raid ę, aktualum ą, veiksmingum ą ir panaudojimo galimybes. S. Lozoraitis svarst ė ar prab ėgus daugiau kaip trisdešim čiai met ų galima dokumentus panaudoti ir pritaikyti tarptautin ės pad ėties konjunkt ūroje, tai yra ten, kam jie ir buvo skirti. Ta čiau ir tuomet jis pripažino, kad vil čių nedaug. Tai ir nul ėmė S. Lozorai čio sprendim ą nei perduoti „Kybart ų akt ų“ įgaliojimus kitam asmeniui, nei paskirti įpėdin į testamentu. Įdomu tai, kad „Kybart ų aktai“ taip ir lik ę tik „vidaus reikalu“ vis tik po daugelio met ų sulauk ė šiokio tokio ir tarptautinio susidom ėjimo. Remiantis dr. A. Geru čiu, 1977 metais Berno dienraštyje „Der Bund“ 343 (1977 m. rugpj ūč io 8 ir 9 d. d. numeriuose) buvo paskelbtas straipsnis apie „Kybart ų aktus“. Straipsnio autorius, belg ų žurnalistas Hansas Rychneris buvo artimai susipažin ęs su trij ų Baltijos valstybi ų istorija, išleid ęs apie jas knyg ą. Ne tik šveicarietis buvo nepaprastai susidom ėjęs „Kybart ų akt ų“ istorija, kurios peripetijas jam išaiškino dr. A. Gerutis, bet ir min ėto laikraš čio redakcija. Cituojant dr. A. Gerut į, „Šveicarams padar ė įsp ūdį, kad m ūsų valstybin ė organizacija nesukriko; jie t ą aplinkyb ę nor ėjo pabr ėžti. Jie kontinuiteto prat ęsim ą traktavo giliau ir valstybingiau, nekaip savo laiku m ūsų kai kurie partie čiai, sumenkin ę ar net suniekin ę „Kybart ų aktuose“ gl ūdin čią koncepcij ą.“ 344
339 Štromas A. Veiksm ų planas Lietuvos valstybingumo t ąsai tremtyje užtikrinti ir jos pilna čiai atstatyti. 1978 m. // Ten pat. 340 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 123. 341 Dr. A. Geru čio pro memoria, 1978 m. gruodžio 12 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 342 S. Lozorai čio raštas LDT nariams, 1978 m. birželio 6 d. // Ten pat. 343 „Der Bund“ – vienas didžiausi ų Šveicarijos dienraš čių, leidžiamas nuo 1850 met ų. 344 Dr. A. Geru čio pro memoria, 1977 m. rugpj ūč io 13 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 66 III. LIETUVOS DIPLOMATIN Ė TARNYBA EGZILYJE
3. 1. Už tradicin ės diplomatijos rib ų
Pra ėjus beveik dviems savait ėms po Lietuvos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos nr. 288 išsiuntimo, sovietai okupavo Lietuv ą. Dar po keli ų m ėnesi ų prad ėjo užimin ėti ir jos pasiuntinybes užsienyje. Ta čiau Vakar ų demokratini ų šali ų, pirmiausia JAV, daugiau nei pus ę amžiaus vykdytos Baltijos valstybi ų345 aneksijos nepripažinimo politikos d ėka išliko ir toliau veik ė kelios Lietuvos pasiuntinyb ės ir konsulatai. Tokiu b ūdu LDT bei jos veikla tapo naujos ir kitokios diplomatijos pradžia. Praradusi savo tiesiogin į ir juridin į pavaldum ą valstybei, bet išsaugojusi savo t ęstinum ą, už šalies rib ų ji savarankiškai veik ė daugiau kaip pus ė amžiaus. Ambasadorius K. Lozoraitis, kalb ėdamas apie diplomatin ę tarnyb ą, tiek žodžiu, tiek raštu, nuolat pabr ėždavo: „kad pasaulio diplomatijos istorijoje vargu ar b ūta panašaus atvejo, kai diplomatams itin sud ėtingomis ir diplomatinei praktikai labai ne įprastomis s ąlygomis teko pusšimt į met ų atstovauti d ėl agresijos iš tarptautinio politinio žem ėlapio išnykusiai valstybei.“ 346 . Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo LDT neved ė įprastini ų tarpvalstybini ų deryb ų ir, kaip įgalioti asmenys, neratifikavo tarptautini ų sutar čių. Kitaip tariant, LDT nevykd ė kai kuri ų savo funkcij ų, nes nebuvo institucijos, kuri j ą įgaliot ų veikti. Per penkiasdešimt veiklos met ų ji nederino ir nepasiraš ė nei vienos – nuo deryb ų iki ketinim ų protokolų ir galutini ų dokument ų parengimo bei j ų pasirašymo – tarptautin ės, tarpvalstybin ės sutarties. Tam tikra išimtimi gal ėtų b ūti tik lietuvi ų ir latvi ų žodinis susitarimas d ėl pastar ųjų finansin ės pagalbos Lietuvos diplomatinei tarnybai 1980 metais347 . Reikia pasteb ėti, kad ši žodinio susitarimo forma buvo pasirinkta neatsitiktinai: pagal įprastines diplomatines proced ūras, norint raštu patvirtinti panaš ų susitarim ą, yra reikalingi abiej ų šali ų finans ų ministr ų parašai 348 . LDT nariai buvo tarptautini ų konferencij ų, simpozium ų ar įvairi ų susitikim ų steb ėtojai, kuriuose vyko didžiosios politikos spektakliai ir j ų veik ėjų (JAV, SSRS, Didžioji Britanija, Pranc ūzija, Vokietija, Kinija) užkulisiniai žaidimai. Garbingais sve čiais, sveikintojais visos diplomatin ės tarnybos vardu (ypa č Vasario 16 d. proga) bei steb ėtojais jie likdavo ir lietuvi ų išeivijos rengiamose konferencijose, suvažiavimuose, samb ūriuose, min ėjimuose.
345 1940 met ų vasar ą sovietai okupavo Lietuv ą bei Latvij ą ir Estij ą. Valstybingumo, nepriklausomyb ės ir laisv ės netekusi ų trij ų Baltijos šali ų istoriniai įvykiai per sekan čius penkis dešimtme čius vyst ėsi beveik sinchroniškai tiek kraštuose, tiek j ų išeivijoje. 346 Lozoraitis K. Žvilgsnis į vilties diplomatij ą... // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje,... p. 9-10. 347 Pla čiau apie tai: Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 262-266. 348 P. Žadeikio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 m. rugpjūč io 31 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 67 Dauguma diplomat ų skaitydavo viešas paskaitas, dažniausiai vietos lietuviams ir dažniausiai apie Lietuvos pad ėtį bei jos laisvinimo byl ą tarptautin ės politikos arenoje. LDT nariai susitikdavo ir su juos pripaž įstan čių, ir su juos oficialiai nepripaž įstan čių valstybi ų užsienio reikal ų ministrais arba pastar ųjų vadovaujam ų ministerij ų pareig ūnais. Jie teikė jiems memorandumus, pro memorijas, žodines ir raštiškas notas d ėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo bei lietuvi ų tautos teisi ų į laisv ę ir nepriklausomyb ę. Tapusiems lyg tarptautin ės politikos įkaitais, diplomatams labai pravert ė profesiniai ar dalykiniai ir ypa č asmeniniai ryšiai. Jie buvo užsimezg ę dar prieškariu lietuviams reziduojant įvairiose užsienio šalyse arba Kaune susitinkant su čia veikusiu aktyviu užsienio diplomatiniu korpusu. Artimus ryšius, jau po okupacijos, lietuvių diplomatai palaik ė su užsienio politikais net ir tais atvejais, jei pastar ųjų vyriausyb ės j ų oficialiai nepripažino. Pavyzdžiui, sovietams už ėmus Lietuvos pasiuntinyb ę Pranc ūzijoje, diplomato dr. S. A. Ba čkio butas Paryžiuje keliems dešimtme čiams buvo virt ęs tarsi neoficialiu diplomatiniu ofisu. Jame, ypatingai Vasario 16 d. pamin ėjim ų proga, lankydavosi Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijos pareig ūnai, parlamento nariai, politikai, kit ų šali ų diplomatai 349 . Šykšt ūs archyviniai šaltiniai leidžia nusp ėti, kad pats S. Lozoraitis lankydavosi vienos ar kitos šalies užsienio reikal ų ministerijose, kalb ėdavosi su taip vadinamais Ryt ų Europos ar okupuot ų Pabaltijo šali ų skyri ų ar departament ų vadovais. Jis palaik ė ryšius su Romoje rezidavusiu užsienio diplomatiniu korpusu, atskiromis kitose šalyse įsik ūrusiose užsienio ambasadomis ar dar iš prieškario laik ų paž įstamais užsienio diplomatais. Netradicine diplomatija galima pavadinti ir LDT veikl ą lietuviškoje išeivijos erdv ėje. Per visus okupacijos metus ji vykd ė įprastines savo pareigas, kaip atstovybi ų (pasiuntinybi ų ir konsulat ų) veiklos prieži ūra, atsakomyb ė už j ų turt ą, archyvus, taip pat pas ų išdavimas ar prat ęsimas, informacijos – apie bendr ą tarptautin ę politin ę pad ėtį, apie tautie čius tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, apie užsienio valstybi ų reakcijas į Lietuvos laisvinimo byl ą – kaupimas ir analizavimas. Tuo pat metu Lietuvos diplomatai atlikdavo jiems lyg ir tarnybiškai nepriklausan čias funkcijas. Žinoma, kad karo ir pokario metais lietuviams pagalb ą suteikdavo įvair ūs lietuvi ų fondai bei organizacijos (pavyzdžiui, Amerikos lietuvi ų taryba, Bendrasis Amerikos lietuvi ų fondas ar Lietuvos Raudonasis kryžius). Ta čiau, remiantis bent keli ų LDT nari ų (B. K. Balu čio, S. Lozorai čio, A. Simu čio, E. Turausko) archyvais, galima teigti, kad ir diplomatai, vykdydami panaši ą veikl ą, kiek gal ėdami naudojosi savo tarnybine pad ėtimi, diplomatin ės nelie čiamyb ės teise. R ūpindamiesi lietuviais pab ėgėliais ar okupacij ų įkalintaisiais krašte, jie pirmiausia, iš laisv ųjų krašt ų, kaip JAV, tarpininkaudavo persiun čiant lietuvi ų siuntas (drabužius, maist ą, pinigus) j ų gimin ėms ir artimiesiems į Vakar ų Europ ą, į deportuot ų asmen ų stovyklas ar pa čią Lietuv ą. Karo metais pa čiai LDT didel ė problema buvo tarpusavio ryši ų
349 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 17. 68 palaikymas, o tai ypa č trukd ė j ų tarnybinei veiklai (kaip bendros politikos koordinavimas, sprendimai, pasikeitimas informacijomis ir nuomon ėmis). Bet vis tiek per diplomatus ėjo lietuvi ų asmenin ė korespondencija, pavyzdžiui, 1946 metais vien Lietuvos konsulatas Niujorke gavo 14 000 laišk ų350 . Diplomat ų buvo prašoma persi ųsti vieno asmens laišk ą kitam asmeniui į valstyb ę, su kuria pirmasis d ėl karo stovio ir pokario sumaišties negal ėjo susisiekti. Taip pat Lietuvos pasiuntinyb ės gaudavo užklausimus apie dingusius, ieškomus asmenis, kai masinis tautie čių b ėgimas nuo okupacijos, karo fronto ir pab ėgėli ų stovykl ų į laisvuosius kraštus išskyr ė šeimas, draugus, artimuosius. Dar daugiau. Diplomatai svarst ė kaip iš tremties nag ų ištraukti savo tautie čius 351 , neretai pasiremiant pastar ųjų šeimos nari ų turima svetimos šalies pilietybe, kaip JAV ar Pranc ūzijos. Taip pat jie tvirtindavo dar Lietuvoje įgyto išsilavinimo ar aukštojo mokslo diplom ų nuorašus, gimimo ar mirties metrikus, santuokos liudijimus, kitus įvairius dokumentus 352 . Pasitrauk ę iš Lietuvos ir išeivijoje dirb ę intelektualai – mokslininkai, kult ūros veik ėjai, studentai – karo ir pokario metais dažnai kreipdavosi į diplomatus su prašymu atsi ųsti ar paskolinti įvairi ų knyg ų, spaudos iškarp ų ar kitoki ų leidini ų, kuriuos paprastai dar nepriklausomyb ės laikais savo bibliotekose buvo sukaupusios pasiuntinyb ės ar patys diplomatai 353 (verta pamin ėti ir t ą fakt ą, kad patys diplomatai buvo pareng ę didesn ės ar mažesn ės apimties leidinių, nuo lankstinuk ų iki žinyn ų, straipsni ų rinkinio ar biografin ės monografijos). 1941 metais apie LDT veikl ą jos šefas S. Lozoraitis sak ė: „N ė vienas m ūsų diplomat ų n ėra sud ėjęs rankas. Kiekvienas, neži ūrėdamas sunki ų medžiagini ų ir dvasini ų sąlyg ų, veikia taip ir kur reikia, r ūpinasi visokeriopais Lietuvos pilie čių tremtini ų reikalais, veikia spaudoje, visuomen ėje, politikos srityje. /.../ Aš žinau tikrai, kiek paguodos suteik ė ir suteikia okupuotos Lietuvos žmon ėms žinios, kad Lietuvos diplomatai paliko ištikimi savo pareigoms bei priesaikoms ir kad jie t ęsia kov ą.“ 354 Skaitant to ar v ėlesnio periodo archyvinius dokumentus bei asmenin ę korespondencij ą, galima pasteb ėti, kad S. Lozoraitis stengdavosi visaip pad ėti savo tautie čiams. Ypating ą d ėmes į jis skyr ė Vakar ų Europos universitetuose studijuojantiems lietuviams studentams. Jei jau pats negal ėdavo kuo pad ėti, prašydavo – paprastai tik konfidencialiai – pas kitus savo kolegas ir draugus bei bi čiulius paramos ar
350 Anicetas Simutis: 60 met ų Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007, p. 22. 351 Antrojo pasaulinio karo metais LDT nariai savo korespondenciniuose susirašin ėjimuose tar ėsi kaip iš tremties saugiai išlaisvinti buvusius Lietuvos ministrus prof. A. Voldemar ą, J. Urbš į, A. Merk į, taip pat A. Povilait į, K. Sku čą , kitus. P. Žadeikio laiškas B. K. Balu čiui, 1941 m. spalio 1 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas, JAV. 352 V. Balicko laiškas dr. P. Karveliui, 1946 m. gruodžio 12 d // LCVA, f. 666, ap. 1, b. 52, l. 2. 353 Pavyzdžiui, kunigas A. Juška praš ė E. Turausko „parašyti, ar nurodytus veikalus galima dar gauti pirkti ir kiek kainuoja doleriais. Gav ęs teigiam ą atsakym ą, išsi ųsiu pinigus per m ūsų atstovyb ę prie Šv. Sosto Tamstom, prašydamas paskutinio patarnavimo, nurodytas knygas man į Rom ą atsi ųsti.“. Kunigo A. Juškos laiškas E. Turauskui, 1946 m. balandžio 26 d. // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 354 Cituojama iš: Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 11. 69 tarpininkavimo. Ne tik Romoje studijav ę lietuvi ų studentai, bet ir mokslininkai skolindavosi iš jo gausios (apie 17 000 vnt.) bibliotekos knygas. Remiantis priva čiais S. Lozorai čio laiškais, jis buvo sukaup ęs nemenk ą karo met ų kronikin į foto archyv ą, iš kurio nuotraukas su to meto Lietuvos vaizdais skolindavosi ne vienas žurnalistas ar publicistas. Taip pat S. Lozorai čio korespondencijoje galima rasti skurdžios informacijos apie slaptus, apipintus tik užuominomis, asmenis, kaip informatorius, kurjerius ar ryšininkus su Lietuva. Juos mini ir kiti LDT nariai per vis ą Lietuvos okupacijos laikotarp į355 . T ų nežinom ųjų pastangomis ir j ų nutiestais pogrindžio keliais, Lietuvoje lik ę ministrai ir diplomatai bei visi kiti pagalbos ir šalpos reikalingi asmenys gaudavo pinigus, įvairius daiktus, drabužius bei knygas ir įvairi ą literat ūrą. Žinoma, kad šeštajame dešimtmetyje buv ę Užsienio reikal ų ministerijos pareig ūnai gaudavo „Lietuvi ų biuleten į“, tiesa, nupl ėštais viršeliais. Lietuvi ų diplomatai pasinaudodavo ir Pranc ūzijoje veikusiu Tarptautinis knyg ų leid ėjų ir rašytoj ų komitetu, kuris si ųsdavo leidinius į pavergtuosius kraštus. Laisvajame pasaulyje rezidav ę diplomatai nepamiršo ir iš tremties gr įžusi ų diplomat ų, tad buv ęs užsienio reikal ų ministras J. Urbšys gaudavo knygas, o diplomatas P. Klimas – vaistus. Abu jie, o taip pat ir prof. T. Petkevi čius – pinigines pašalpas 356 . Tokia visa ne įprastin ė LDT veikla t ęsėsi daugiau nei pus ę amžiaus. Diplomatai net tik atstovavo savo tautie čius, kaip įprasta, gyn ė savo okupuot ą valstyb ę357 , bet greta savo tiesiogini ų įsipareigojim ų jie lyg per ėmė ir vykd ė kit ų nepriklausomos Lietuvos valstybini ų institucij ų veikl ą. Tai reišk ė, kad jie perženg ė savo tarnybin ės veiklos ribas. Taip nedidelio personalo LDT tapo beveik universaliai veikian čia valstybine institucija, o jos veikla akivaizdžiai prasilenk ė su chrestomatine diplomatija bei tarptautini ų santyki ų teis ės kodeks ų paragrafais apie diplomatini ų pasiuntinybi ų veikimo ribas 358 . Pasteb ėsime, kad LDT buvo lyg „stipriai diržu suveržta“ užsienio reikal ų ministerija, o okupuotoje Lietuvoje taip pat buvo LTSR užsienio reikal ų ministerija 359 . Kitaip tariant, vienu metu veik ė dvi pagal savo tiesiogin ę paskirt į neva tur ėjusios viena kit ą dubliuoti
355 Pulk. K. Škirpa laiške S. Lozorai čiui raš ė: „Pagaliau, dar pora žodži ų apie m ūsų laiškaneš į. Susimildami nei Jus, nei Bernas, neapsunkinkite jo visokiais priva čiais patarnavimais. Aš čia saviškiams griežtai uždraudžiau m ūsų t ą angel ą per daug išnaudoti. Tat be mano žinios joki ų pašalini ų laišk ų ar kit ų pavedim ų jam nebeturi b ūti apkraunama. Džiaukim ės, kad šiuo svarbiu momentu galime jo pagalba susisiekti ir atvirai apie mus r ūpim ą Lietuvos reikal ą pasidalinti žiniomis ir nuomon ėmis. Netekus šio kanalo, sta čiai b ūtume priversti atsis ėsti ant seklumos... Tat taupykime j į ir jo per dideliais apkrovimais neiššifruokime patys...“. Pulk. K. Škirpos slaptas laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. vasario 10 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas. 356 Raštai apie pašalp ų išmok ėjim ą P.Klimui, J.Urbšiui, T. Petkevi čiui, 1952-1969 m. m. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 357 Krivickas D. Lietuvos Diplomatijos Šefas ir jo funkcijos // Ten pat. 358 Diplomatin ė tarnyba – valstyb ės administracijos dalis, pavaldi užsienio reikal ų ministerijai. Šiai tarnybai tenka tokie uždaviniai, kaip: oficialus atstovavimas savo šaliai, buvimo šalies politinio gyvenimo steb ėjimas ir nuolatini ų ataskait ų rengimas, įvairi ų savo valstybei nauding ų kontakt ų užmezgimas, taip pat, gavus specialius įgaliojimus, tarpvalstybini ų deryb ų vedimas. 359 Pla čiau apie tai: Antanaitis K. Sovietin ės nomenklat ūros gniaužtuose (Baltijos respublikos ir SSRS diplomatija) // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 215-224; Kertenis D. Okupant ų parankin ė (Lietuvos TSR užsienio reikal ų ministerija) // Ten pat, p. 227-247. 70 institucijos. Vienintelis j ų bendras bruožas – abi buvo už tradicin ės diplomatijos veikimo rib ų: LDT atstovavo nepriklausom ą valstyb ę, kuri buvo okupuota, LTSR URM – okupantus, buvo j ų simboliniu įrankiu ir „veikiau tarnavo ne tiek valstyb ės, kiek komunist ų partijos interesams“ 360 . O tarp vis ų politini ų, konstitucini ų, teisini ų ir ideologini ų skirtum ų buvo dar ir tas, kad tarybiniai lietuvi ų diplomatai dirbdavo ne Lietuvos, o Soviet ų S ąjungos pasiuntinyb ėse. Suprantama, kad visi jie neišleisdavo vieni kit ų iš savo steb ėjimo lauko 361 . Valstybini ų institucij ų persikirtimo atvejis n ėra vienintelis Lietuvos diplomatijos istorijoje. Jau nuo 1990 met ų pradžios veik ė nepriklausoma Lietuvos užsienio reikal ų ministerija. O tuo pat metu vis dar užsieny veik ė ir LDT, kuri faktiškai dirbo kartu su ministerija. Tuometinis Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefas dr. S. A. Ba čkis jos veikim ą sustabd ė tik 1991 m. rugs ėjo 6 d., kai užsienio valstyb ės pripažino atkurt ą Lietuvos Respublik ą. Kitaip tariant, per vis ą XX amžiaus antr ąją pus ę LDT veikimas iš esm ės priklaus ė nuo Lietuvos, kaip nepriklausomos valstyb ės, de jure pripažinimo tarptautin ės politikos arenoje ir nuo konkre čios šalies politin ės santvarkos, valdžios organ ų ir nuo vis ų j ų santyki ų, ypa č komercini ų, su sovietais 362 . Ta čiau norisi išskirti dar kelis epizodus. Lietuvos pilie čio pasas buvo ne tik asmens tapatyb ės įrodymas, bet – ypa č tai buvo svarbu išeivijoje – rod ė ir atvirkštin į atvej į: valstybingum ą ir priklausym ą tam tikrai valstybei, nors ji okupuota, jos n ėra politiniame pasaulio žem ėlapyje. LDT nariai tur ėjo tik Lietuvos Respublikos pilietyb ę. J ų šeim ų nariai tur ėjo ir Lietuvos, ir kit ų šali ų pilietybes. S. Lozoraitis ir jo šeimos nariai netur ėjo kitos šalies pilietyb ės. Pasak ambasadoriaus K. Lozorai čio, j ų šeima (t ėvas, motina ir abu s ūnūs) tur ėjo tik LR diplomatinius pasus. Jie buvo kietais viršeliais, tamsiai rudos spalvos. Išvykimo ar atvykimo viz ą (tiksliau - prie paso pridedam ą atskir ą viz ų lap ą) jiems paprastai išduodavo konkre čių šali ų atstovyb ės363 . Kai baigiantis Antrajam pasauliniam karui S. Lozorait į pasiek ė gandai, kad lietuviai gelb ėdamiesi nuo deportavimo į Soviet ų S ąjung ą, prad ėjo save skelbtis lenkais arba Lenkijos pilie čiais, jis sak ė, kad „To jiems dabartin ėmis s ąlygomis negalima imti už pikta, bet kaip juos paskui iš lenk ų atgal išgausi.“ 364 V ėliau, iškilus pilietyb ės klausimui, S. Lozoraitis v ėl buvo labai diplomatiškas po pasaul į išsibars čiusiems tautie čiams: „Kai d ėl pilietyb ės, tai kadangi Lietuvos okupacija t ęsiasi jau 20 met ų ir dar jai galo nematyti, yra leistina, kad lietuviai tremtiniai ar emigrantai – savo egzistencijai patikrinti – priimt ų pilietyb ę tos laisvojo pasaulio valstyb ės, kurioje yra įsik ūrę. Ta čiau kadangi, kaip pasakyta, tai
360 Antanaitis K. Sovietin ės nomenklat ūros gniaužtuose ..., // Ten pat, p. 215. 361 „Dar disputo pradžioje, apžvelgdamas susirinkusius, aš pažinau t ą pon ą,... /.../ Jis įtemptai sek ė kiekvien ą diskusijos žod į. Taigi su B. Balu čiu nesima čiau apie dvidešimt met ų. /.../ Be Balu čio, sal ėje s ėdėjo dar du buv ę Lietuvos buržuazin ės pasiuntinyb ės bendradarbiai“. Paleckis J. Dviejuose pasauliuose ..., p. 529. 362 Darbai atneš Lietuvai laisv ę // Lietuvi ų dienos , 1955 m. vasaris, nr. 2 (51), p. 5-6. 363 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadoriumi K. Lozorai čiu, Kaunas, 2007 m. liepos 2 d. 364 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1945 m. geguž ės 4 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 71 yra vyriausiai egzistencijos patikrinimo klausimas, jo sprendimas priklauso nuo atskir ų žmoni ų individuali ų interes ų, aplinkybi ų ir pan. Tad n ėra reikalo ar pagrindo raginti Lietuvos pilie čius keisti pilietyb ę ar si ūlyti jiems daryti tai organizuotai ir dargi masiniai.“ 365 . Beje, Lietuvos Respublikos pasas, kur į išduodavo pasiuntinyb ės ir kuris buvo pripaž įstamas kaip oficialus asmens tapatyb ę įrodantis dokumentas, lietuvi ų išeivijoje buvo vadinamas „Lozorai čio pasu“. Pasteb ėsim ir tai, kad LDT nariai nebuvo nei išeiviais, nei tremtiniais, nei pab ėgėliais ar deportuotais asmenimis. Iki Lietuvos okupacijos dirb ę už valstyb ės rib ų ir po to jie papras čiausiai liko savo darbo vietose. Dar daugiau. Remiantis ir tarptautin ės diplomatijos įstatymais, ir atskiros valstyb ės įstatymais, svetimoje šalyje esanti – šiuo atveju Lietuvos – pasiuntinyb ė ir žem ė yra laikoma kaip LR valstybin ė žem ė. Kitaip tariant, LDT dirbo ir gyveno Lietuvos teritorijoje 366 . Taip j ų užimamos valstybin ės pareigos juos išskirdavo iš visos to meto lietuvi ų išeivijos.
3. 2. Tarnyboje iki gyvos galvos
Lietuvos diplomatin ės tarnybos nariai, kaip min ėta, buvo išimtis tiek tarp svetim ųjų, tiek tarp sav ųjų. Jos sud ėtis buvo susiformavusi dar nepriklausomyb ės metais. Ir ne paslaptis, kad tuo metu dauguma vyresniosios kartos diplomat ų galvojo, kad Paryžius, Londonas ar Bernas bus j ų paskutine rezidavimo vieta. Po ilgamet ės tarnybos jie tik ėjosi garbingai pasitraukti į užtarnaut ą poils į, m ėgautis susikurtu gerb ūviu Lietuvoje ar užsienyje. Jaunesniosios kartos diplomatai ketino kilti karjeros laiptais ir taip užimti pasitraukusi ųjų vietas. Ta čiau Lietuvos okupacija juos visus tarsi įkalino. Paprastai diplomatai yra uždaro rato ir protokolo bei tradicij ų varžomi asmenys. J ų vidiniame rate nuolat vyksta personaliniai pasikeitimai: rezidav ę vienoje šalyje jie skiriami į kit ą šal į ar gr įžta į sav ąją, jiems suteikiami nauji titulai, diplomatiniai rangai. Bendraujant su kolegomis iš svetim ų šali ų, su taip vadinamu užsienio diplomat ų korpusu, ten taip pat sukasi tuo pa čiu principu paremtas uždaras ratas. Abu šie ratai daugiau mažiau susikerta, priklausomai nuo konkre čios valstyb ės tarptautini ų santyki ų lygio, diplomat ų kaitos. Po Lietuvos okupacijos diplomat ų, likusi ų LDT, ratas tarsi sustojo suktis ir pasikeitimai vykdavo beveik tik mirties
365 LDT šefo S. Lozorai čio laiškas Venesuelos Lietuvi ų Savišalpos Bendruomen ės Centro Valdybos pirmininkui Z. Domeikai, 1960 m. spalio 23 d. // Ten pat, ap. 1, b. 5, l. 37. 366 Pokalbio metu su ambasadoriumi K. Lozorai čiu, pasakius, kad Lietuvos okupacija dar nesibaig ė, nes viena nedidel ė jos dalis vis dar svetimose rankose, ambasadorius atsak ė „taip“. Lietuvos pasiuntinyb ės prie Kvirinalo pastatas ir žem ė vis dar yra Rusijos nuosavybe. A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadorium K. Lozorai čiu, Kaunas, 2007 m. liepos 2 d.; pla čiau apie tai: Jurkevi čius P. Ant buvusios ambasados g ėlyn ų – Rusijos automobiliai. „Lietuvos ryto“ žurnalistas pasižvalg ė Lietuvos teritorijoje, kuri iki šiol teb ėra okupuota // Lietuvos rytas , 2006 m. birželio 10 d., nr. 131, p. 7. 72 atveju. Tad jiems, kaip ir kitiems Pabaltijo šali ų diplomatams dirbusiems vienoje vietoje, teko kovoti su „profesin ėmis ligomis“ (diplomatin ėje praktikoje ilgas diplomato rezidavimas vienoje šalyje vadinamas „diplomatiniu sindromu“, kai nevalingai pradedama atstovauti ne savo, o reziduojamai šaliai). LDT nari ų iš esm ės nepaliet ė 1961 ir 1963 metais priimtos Vienos konvencijos d ėl diplomatini ų ir konsulini ų santyki ų. Nuo 1961 met ų įsigaliojusi Vienos konvencija diplomatinius rangus susiaurino iki ambasadoriaus ir charge d‘affaires titul ų. Pastar ųjų skyrimams užtekdavo tik užsienio reikal ų ministro parašo. Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje nebuvo nei vienos ambasados ir ambasadoriaus, nes j ų skyrimui reikia valstyb ės vadovo įsakymo. Dar daugiau, pasiuntinybi ų personal ą susiaurinus iki dviej ų nari ų, paprastai pasiuntinyb ės vadovo ir jo patar ėjo, pastarasis liko tik patar ėju (o ne karo, kult ūros ar spaudos patar ėju, kaip įprasta tarptautin ėje diplomatijoje). Taigi LDT veik ė prisilaikydama, kiek įmanoma, tarptautini ų susitarim ų protokol ų. Po Lietuvos nepriklausomyb ės atk ūrimo ambasadori ų rangai buvo suteikti S. Lozorai čiui (jaunesniajam), K. Lozorai čiui, V. Balickui, A. Simu čiui. Iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos pasiuntinyb ėse rezidavo apie šimtas pasiuntinybi ų ir konsulato personalo nari ų. Tų met ų ruden į liko tik apie trisdešimt pasiuntinyb ėse ir konsulatuose likusi ų ir išlikusi ų diplomat ų. Didžioji j ų dauguma į savo rezidavimo vietas buvo paskirti Lietuvos užsienio reikal ų ministro S. Lozorai čio si ūlymu ar paskyrimu dar 1934-1938 metais. Pasteb ėsime, kad ne vienas j ų, jau okupacijos metais rašytuose priva čiuose laiškuose S. Lozorai čiui, nuoširdžiai d ėkodavo už anuometinius paskyrimus į j ų pageidaujamas rezidavimo vietas ar iš viso sugražinim ą į LDT. Lietuviškoje istoriografijoje dažniausiai minimos tik kelios pavard ės: S. Lozorai čio, dr. S. A. Ba čkio, B. K. Balu čio, dr. A. Geru čio, J. Kajecko, dr. J. Šaulio, I. Šeiniaus, P. Žadeikio. Kiti, bent d ėl keli ų priežas čių (d ėl žemesnio rango, įtakos, patirties ir apibr ėžtos konsulin ės veiklos), LDT istorijoje ir toliau lieka mažiau pastebimi. Reikia pasakyti, kad LDT šefas neafišuojam ą pirmenyb ę teik ė oficialiai pripaž įstamoms pasiuntinyb ėms, laik ė j ų poreikius prioritetiniais prieš kitas pasiuntinybes. Tokia nuostata buvo numatyta bei įrašyta ir Lietuvos Tautinio komiteto protokoluose („Daryti skirtum ą tarp veikian čių ir nebeveikian čių Pasiuntinybi ų, dedant vis ų pastang ų veikian čias Pasiuntinybes apr ūpinti reikalingiausiomis ir b ūtiniausiomis sumomis.“ 367 ). Tod ėl jau pirmaisiais Lietuvos okupacijos m ėnesiais, siekdamas užtikrinti pripaž įstam ų pasiuntinybi ų veikl ą S. Lozoraitis si ūlė kitoms pasiuntinyb ėms išnuomoti diplomatines patalpas ir keltis į kuklesnius namus ar butus. Ta čiau jis buvo prieš patalp ų pardavim ą, nes tam reik ėjo
367 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 344. 73 Vyriausyb ės įgaliojimo 368 . Apie likusi ąsias arba „netikr ąsias“, jis man ė, kad geriau tur ėti nors ir suvaržyto veikimo pasiuntinybes, nei joki ų369 . Antrojo pasaulinio karo met ų diplomat ų tarnybin ėje korespondencijoje b ūta ir toki ų, į netolim ą ateit į orientuot ų frazi ų, kaip pasižad ėjimas gražinti, paprastai pinig ų sum ą, suteikt ą įvairiems tikslams (gydymui, persik ėlimui į kit ą krašt ą ir pan.), „gražinti, jei to pareikalaut ų susidariusi Lietuvos Vyriausybė“370 . S. Lozoraitis dal į pasiuntinyb ės prie Kvirinalo bald ų perdav ė privatiems asmenims ar lietuvi ų organizacijoms Italijoje su gav ėjų pasižad ėjimais juos, kaip valstybin į turt ą, v ėliau gražinti. Ir jei diplomatai savo ypatingo asmeninio išskirtinumo nepajuto dar vykstant Antrajam pasauliniam karui, tai netrukus po to jie suprato vis ą savo pad ėties tragizm ą: juos pripaž įsta, bet tik juos. Pasteb ėsim, kad tokia pad ėtis pa čios LDT viduje tur ėjo vien ą privalum ą: lyg neliko baim ės b ūti atšauktam, prarasti savo post ą. Nes užimti diplomatines pareigas ar pakilti karjeros laiptais gal ėjo tik asmuo, kuris dirbo Lietuvos užsienio reikal ų ministerijoje iki 1940 met ų birželio 15 d., tai yra iki netenkant nepriklausomyb ės. Ir tai buvo personalijas lemiantis veiksnys per vis ą LDT veiklos istorij ą. Antra, nors daugiausia diplomatini ų post ų buvo prarasta Antrojo pasaulinio karo metais, ta čiau toki ų pat skaudži ų praradim ų b ūta ir taikos metais (pavyzdžiui, Argentinoje ar Brazilijoje). Tai tik didino LDT nari ų atsargum ą. Atkurtos Lietuvos nepriklausomyb ės metais ambasadorius V. A. Dambrava d ėl to kritikavo LDT: „Nebuvo konkretus plano ieškoti b ūdų diplomatin ės tarnybos gretoms pl ėsti, galvoti, kas bus po 50 ar 100 met ų. Pasyvi fizinio išlikimo taktika ateities perspektyv ų neskaidrino“. 371 Ta čiau ši „taktika“ buvo padiktuota, pirmiausia, svetim ųjų, tai yra diplomatus dar pripaž įstan čių valstybi ų. Tiesa, v ėliau JAV administracija sutiko, „kad Balt ų diplomatai gali b ūti skiriami ir asmenys, kurie 1940 metais nebuvo diplomatin ėje tarnyboje.“ 372 . Bet tai buvo 1980 metai... Užsidariusi tarsi mažy čiuose šeimyniniuose klanuose 373 , LDT išoriškai buvo vieninga. Tad tai leido net šiek tiek idealizuoti pa čius diplomatus, j ų veikl ą, padidinti j ų patriotizmo laipsn į ir pasiaukojimo našt ą. Ta čiau reikia pasakyti, kad LDT „virtuv ė“ buvo gana triukšminga. Išlik ę diplomat ų archyvai atskleidžia ne vieno j ų asmeninius troškimus ir ambicijas, siek į sureikšminti savo užimam ą post ą. Ne paskutin į vaidmen į vaidino vis ų j ų individualizmas bei geb ėjimas kolektyviai dirbti ir, žinoma, pinigai.
368 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1940 m. gruodžio 16 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 369 S. Lozorai čio šifruotas laiškas, 1941 m. (?) sausio 14 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 347, l. 1. 370 Lietuvos generalinio konsulo Niujorke J. Budrio raštas pasiuntiniui Vašingtone P. Žadeikiui, 1942 m. gruodžio 9 d. // VDU, ISC, f. 34, A. Simu čio archyvas. 371 Dambrava V. A. Kelyje į..., p. 120. 372 Lietuvos pasiuntinio dr. S. A. Ba čkio pro memoria „RE: Ad Hoc Komitetas Baltijos valstybi ų ir Ukrainos reikalais sukurtas JAV kongrese“, 1981 m. birželio 19 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 12, l. 160. 373 Bower T. Raudonasis voratinklis: M16 ir KGB žvalgyb ų..., p. 228. 74 Greta vis ų ne įprast ų s ąlyg ų, LDT tur ėjo dar vien ą problem ą: personalo išlaikymas postuose. Pirmaisiais po Lietuvos okupacijos m ėnesiais beveik visi v ėliau lik ę dirbti diplomatai iš pradži ų buvo pasireng ę arba gr įžti į Lietuv ą, arba atsisakyti savo veiklos (rezidavusieji Vakar ų Europoje ketino emigruoti, pirmiausia, į JAV). Tad jau Romos pasitarimuose dalyvav ę diplomatai ėmėsi šiokios tokios drausm ės ir nusprend ė, kad „Lietuvos Pasiuntiniai ir Pasiuntinybi ų personalas turi iki karo pabaigos likti sostin ėse, kur jie akredituoti ir toliau rūpintis Lietuvos reikalais, kaip kur vietos s ąlygos leidžia.“ 374 Pirmieji du pasiuntinybi ų personalo asmenys, pa čiam LDT šefui patarus, likdavo savo postuose, kiti pasitraukdavo savo ir ne savo noru ar grei čiau, nei gaudavo įsakymus 375 . Reikia pasakyti, kad vis ų j ų pasitraukimo motyvai buvo skirtingi. Tad neabejotina, kad ši ą problem ą nuolat tur ėjo spr ęsti LDT šefas S. Lozoraitis, kurio planuose taip pat buvo JAV. Mintis S. Lozorai čiui keltis į JAV kilo pirmosiomis sovietin ės okupacijos dienomis, nes jo rankose buvo valstybiniai įgaliojimai, kuriems saugiausiai tur ėjo b ūti laisvajame pasaulyje ir kuo toliau nuo karo front ų. Ta čiau karo metais S. Lozorai čiui išvykti į JAV taip ir nepavyko. Viena priežas čių – JAV valstybin ės institucijos neleido į šal į įvažiavusiesiems užsiimti politine veikla. Antra, sunkiau įžvelgiama – Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovas P. Žadeikis, kuris ir S. Lozoraičio asmeny, ir kolegose mat ė sau rimtus konkurentus. Viename laišk ų apie galimybes LDT šefui įvažiuoti į JAV P. Žadeikis raš ė: „Jei čion panor ėtų ir gal ėtų laikinai atvykti p. L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] /.../ Tokiais atvejais čia veikia nustatyta taisykl ė, kad vizitoriais susilaiko nuo polit. akcijos, nesuderintos su Pas-bės linija.“. 376 Kitaip tariant, P. Žadeikis lyg statydavo kli ūtis bet kuriam savo kolegai atvykti į JAV. Cituojant pulk. Kaz į Grini ų, „visos p. Loz. pastangos čia atvykti, atsimuš ė į Povilo [P. Žadeikis – A. P.-B.] nenor ą bet k ą čia įsileisti, ypatingai, normale-teisine tvarka investuotus viršininkus.“ 377 Mėgino į JAV pasitraukti dr. J. Šaulys, E. Turauskas, R. Skipitis. D ėl pastarojo atvykimo į JAV P. Žadeikis net pyko, d ėl ko S. Lozoraitis steb ėjosi 378 . Tokia P. Žadeikio „politika“ gal ėjo b ūti ne vien tik d ėl konkurencijos. Jis gal ėjo numatyti ir tai, kad kiekvieno atvykusio į Valstijas laukia tokia pati „politin ė mirtis“, kaip ir prezidento. Priežastis, kod ėl JAV VD dels ė metus atsakyti d ėl S. Lozorai čio įvažiavimo į JAV, P. Žadeikis aiškino amerikie čių ir
374 Pulk. K. Škirpos slaptas laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. vasario 10 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas. 375 Pulk. K. Škirpa slaptame laiške S. Lozorai čiui praneš ė, kad 1941 met ų pradžioje pulk. K. Grinius savo valia pasitrauk ė iš pasiuntinyb ės karo ataš ė pareig ų ir išvyko į JAV. Pulk. K. Škirpos slaptas laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. vasario 10 d. // Ten pat. 376 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone P. Žadeikio raštas Lietuvos pasiuntiniui Londone B. K. Balu čiui, 1942 m. gruodžio 21 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 377 Pulk. K. Griniaus laiško dr. J. Šauliui nuorašas, 1943 m. spalio 31 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 324, l. 1. 378 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. birželio 18 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 75 soviet ų tarpusavio santyki ų aktualumu, ypa č Antrojo pasaulinio karo met ų pabaigoje ir po jo, kai S. Lozorai čio „atsiradimas W-ne [Vašingtone – A. P.-B.] duot ų rusams progos pulti Dep-tą ir statyti naujus ir drastiškus reikalavimus“ 379 Šalia šios priežasties, P. Žadeikis tam pa čiam laiške pamin ėjo ir dar vien ą priežast į: n ėra pinig ų papildomam pasiuntinyb ės personalui 380 . Po Lietuvos okupacijos į JAV ketino pasitraukti ir B. K. Balutis, P. Klimas. Tad P. Žadeikis vis kreipdavosi į JAV VD d ėl j ų įvažiavimo viz ų. Žinoma, persp ėdamas, kad jei ir b ūtų leidžiama įvažiuoti į JAV, tai garantij ų d ėl tarnybos ir kokio nors posto net negali b ūti, nes tuo metu JAV įved ė apribojimus: neleisti įvažiuoti į šal į užsienio diplomatams, kurie n ėra akredituoti JAV 381 . Pasteb ėsime, kad taip buvo užkirstas kelias įvairi ų egzilini ų vyriausybi ų įsik ūrimui ar susik ūrimui pa čiose Valstijose. P. Klimas ir E. Turauskas ketino vykti savo lėšomis, kaip ir dr. J. Šaulys. Nors pastarasis iš pradži ų ketino ten patekti kaip oficialus asmuo. Dar 1942 m. birželio 6 d. P. Žadeikis telegrama dr. J. Šauliui praneš ė: „jei dar tebesi pasiryž ęs atvykti Amerikon šešiems m ėnesiams tai pranešu kad Amerikos vyriausybes bendroji įsileidimo s ąlyga yra, kad tur ėsit savo veikla atvyk ęs Amerikon subordinuoti Pasiuntinybei stop Kliperio pirmenybe ir kitais dalykais r ūpinsiuos tiktai gav ęs iš Tamstos patvirtinim ą pasiryžimo keliauti“ 382 . Po keli ų m ėnesi ų P. Žadeikis tuo pa čiu reikalu telegrafavo pranešdamas, kad įteik ė JAV Valstyb ės departamentui prašym ą d ėl įvažiavimo vizos nurodydamas oficial ų kelion ės tiksl ą – pasitarti su Lietuvos pasiuntinybe Vašingtone d ėl Lietuvos politin ės pad ėties 383 . Šie epizodai lyg leidžia įtarti, kad dr. J. Šaulys, buv ęs kiek pasyvus diplomatas (tiek paskutiniais nepriklausomyb ės metais, tiek po okupacijos) per ėmė iš LDT šefo pareigas ne vien d ėl karo stovio ir tod ėl negal ėjimo susisiekti visiems su S. Lozorai čiu Romoje. Nuo 1943 met ų pradžios dr. J. Šaulys susisiek ė diplomatin ės tarnybos reikalais su JAV rezidavusiaisiais tik kelis kartus 384 . Pats P. Žadeikis savo artimam bi čiuliui B. K. Balu čiui 385 raš ė, kad dr. J. Šauliui išvykti sukliud ė Pranc ūzijos okupacija 386 . Ta čiau dr. J. Šaulys savo ketinim ų neatsisak ė ir v ėliau, jau karo pabaigoje. „Visai konfidencialiame“ laiške vyskupui Pranciškui B ūč iui diplomatas praš ė dvasiškio pagalbos persikelti gyventi į JAV, kur gal ėtų dirbti T ėvų Marijon ų mokykloje (kur jau dirbo iš Romos atvyk ęs A. Vai čiulaitis, iki tol dirb ęs
379 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1945 m. liepos 3 d. // Ten pat. 380 Ten pat. 381 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1945 m. rugpj ūč io 12 d. // Ten pat. 382 P. Žadeikio telegrama, 1942 m. birželio 6 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 255, l. 2. 383 P. Žadeikio telegrama, 1942 m. spalio 3 d. // Ten pat, b. 252, l. 1. 384 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1945 m. vasario 1 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 385 Jungtin ėse Amerikos Valstijose P. Žadeikis rezidavo (konsulo pareigose) nuo 1928 met ų arba tuo pat metu, kai Vašingtone nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro pareigas ėjo ir B. K. Balutis. 1934 metais pastar ąjį paskyrus diplomatiniam darbui į London ą, jo viet ą už ėmė tas pats P. Žadeikis. 386 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone P. Žadeikio raštas Lietuvos pasiuntiniui Londone B. K. Balu čiui, 1942 m. gruodžio 21 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 76 Lietuvos pasiuntinyb ėje prie Kvirinalo) ir tvarkyti savo gaus ų archyv ą387 . S. Lozoraitis dar 1941 met ų pradžioje man ė, kad b ūtų geriau, jei bent esantieji Šveicarijoje pasilikt ų ten dar kur į laik ą388 . Antrojo pasaulinio karo metais Vakar ų Europoje rezidav ę Lietuvos pasiuntiniai tur ėjo vienu motyvu pasitraukti iš tarnybos daugiau, nei j ų kolegos anapus Atlanto. Tai yra gr ėsm ė gyvybei: jei ne nukent ėti nuo karo front ų tiesiogiai, tai nuo naci ų ir soviet ų persekiojimo ir įkalinimo 389 . Ta čiau iš LDT ketino pasitraukti ir „amerikie čiai“. 1940 m. gruodžio-1941 m. balandžio korespondencija tarp Lietuvos konsulo A. Simu čio, Lietuvos generalinio konsulo Niujorke J. Budrio, Lietuvos garb ės konsulo Toronte G. L. P. Grant-Siuttie, JAV vicekonsul ų Kanadoje Paul C. Seddicum ir E. M. Hoyt rodo, kad A. Simutis m ėgino gauti viz ą išvykti gyventi į Kanad ą390 . Tai nebuvo draudžiama. Priešingai, P. Žadeikis ir praš ė žemesnio rango diplomat ų pasilikti, nors ir be atlygio, užimamose pareigose, ir pritar ė j ų ketinimams susirasti kit ą darb ą391 . Pavyzdžiui, J. Budrys ketino, pasitrauk ęs iš LDT, užsiimti bizniu, ta čiau v ėliau šio sprendimo atsisak ė, nes „jis pirko višt ų ūkį ir ekonomiškai tapo neprigulimingesnis, pastovesnis. Gen. Konsulat ą jis gal ės tod ėl neribotai atstovauti, reik ės tik mašinistei alg ą kaip nors par ūpinti“ 392 . Ši „vištid ė“ buvo sudominusi ir LDT šef ą, kuris nebuvo labai patenkintas gandais apie generalinio konsulo pasirodym ą konsulate tik du kartus per savait ę ir savo biznio varym ą393 . Pirmaisiais soviet ų okupaciniais m ėnesiais į JAV nor ėjo vykti ir dr. A. Gerutis apie tai užsimin ęs pokalbyje su diplomatu J. Savicku 394 . Ta čiau po dviej ų met ų, dabar jau E. Turauskui prasitarus „orientuojuos gr įžti Lietuvon“ 395 , dr. A. Gerutis pasak ė, kad jis apie tai svarsto jau seniai. Gr įžti į Lietuv ą ir dar 1940 met ų vasar ą, ketino ir J. Savickis 396 bei B. K. Balutis, tiesa, kol pastarasis nebuvo gav ęs stambesn ės pinig ų sumos 397 .
387 Dr. J. Šaulio visai konfidencialus laiškas vyskupui P. B ūč iui, 1945 m. balandžio 15 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. l. 1-2. 388 S. Lozorai čio šifruotas laiškas, 1941 m. (?) sausio 14 d. // Ten pat, b. 347, l. 1. 389 1939-1945 metais Lietuvos konsulu Charbinoje (Mandži ūrija) buvo E. Jatulis, kuris, sovietams už ėmus Mandži ūrij ą, buvo suimtas ir atvežtas į Vilni ų. Po met ų ištremtas į Sverdlovsk ą ir ten nuteistas 10 met ų už tai, kad 1940 metais negr įžo į Lietuv ą, buvo prieš sovietin ę valdži ą krašte ir toliau ėjo Lietuvos respublikos konsulo pareigas. Gr įžęs iš tremties, po met ų mir ė Lietuvoje. Lietuvi ų enciklopedija . Bostonas: 1956, t. 9, p. 331. 390 JAV vicekonsulo Toronte (Kanada) E. M. Hoyt raštas Lietuvos konsului Niujorke A. Simu čiui emigracini ų viz ų klausimu // VDU, ISC, f. 34, ap. 2, b. 71, l. 1. 391 P. Žadeikio raštas A. Simu čiui, 1941 m. vasario 12 d. // VDU, ISC, f. 34, A. Simu čio archyvas. 392 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1940 m. lapkri čio 9 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 393 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. geguž ės 21 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 549, l. 12. 394 Savickis J. Raštai. Dienoraštis... , t. 4, p. 220. 395 E. Turausko užrašų knygel ė // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 22, l. 46, 48. 396 Savickis J. Raštai. Dienoraštis... , t. 4, p. 221. 397 Lietuvos pasiuntinyb ės Londone patar ėjas H. Rabinavi čius pro memorijoje raš ė: „p. Balutis visiems Pas-ės bendradarbiams nat ūraliai reišk ė, kad, jei naujoji valdžia j į šauks Lietuvon, jis gr įš. Jam vis vien, kad ir b ūtų komunistin ė valdžia, tik kad ji b ūtų lietuviška valdžia. /.../ jis neteisingai painformavo p. Lozorait į, kad viskas gražiai likvidavosi, kuomet visi gvolt ą kelia, ne tik d ėl pinig ų, bet del viso jo pasielgimo su mumis“. H. Rabinavi čiaus pro memorija, 1940 m. birželio 29 d. ir 1940 m. rugs ėjo 22 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 346, l. 2. 77 LDT šefas sprend ė ne tik personalo išlaikymo pasiuntinyb ėse, bet ir ten vykusius tarpusavio konfliktus. Ko gero ryškiausi b ūtų lokal ūs, šalimais dirbusi ų koleg ų nesutarimai: Šveicarijoje – tarp dr. J. Šaulio ir E. Turausko, o pastarasis nesutar ė ir su pulk. K. Škirpa, JAV – tarp P. Žadeikio ir J. Kajecko, po to tarp pastarojo ir A. Simu čio 398 , Didžiojoje Britanijoje – tarp B. K. Balu čio ir V. Balicko. Nemažos aistros vir ė ir konsulatuose 399 . Darbini ų trin čių ir nesusipratim ų b ūta ir Švedijoje, kuri pripažino Baltijos valstybi ų inkorporacij ą į Soviet ų Sąjungos sud ėtį, nepaisant organizuoto priešinimosi. Pasiuntinyb ė 1940 met ų pabaigoje baig ė savo oficiali ą veikl ą, tačiau pasiuntinyb ės sekretoriaus V. Žilinskas ir toliau aktyviai veikė: raš ė straipsnius, kartu su prof. Birgenu Nermanu įkūrė Balt ų spaudos tarnyb ą, su I. Šeiniumi ir A. Vokietai čiu buvo suorganizav ęs Stokholme Lietuvi ų komitet ą ir tuo pat metu konfliktavo su V. J. Gyliu, kuris „Nuvyk ęs pas JAV konsul ą, prad ėjo pasakoti įvairi ų asmeniško pob ūdžio dalyk ų apie p. Žilinsk ą, prašydamas konsul ą, kad jis sutikt ų leisti jam vienam pasirašin ėti įvairius, vykstan čių į Amerik ą lietuvi ų dokumentus, kuriuos jis anks čiau pasirašin ėdavo su p. Žilinsku. Konsulas, klausydamas jo pasakojim ų, tur ėjęs nutraukti pareikšdamas, kad jis ir taip tur įs vargo su pabaltie čiais ir d ėl to nenor įs klausytis t ų pasakojim ų. /.../ Vietini ų lietuvi ų tarpe truput į baiminamasi, kad toks nerimtas min. Gylio žygis nepakenkt ų norin čių vykti į JAV lietuvi ų reikalui.“ 400 1949 metais V. J. Gyliui išvykus į Kanad ą, LDT šefas S. Lozoraitis paved ė V. Žilinskui charge d‘affaires titulu r ūpintis Lietuvos ir jos pilie čių reikalais. Tas pareigas jis ėjo neoficialiai, iki išvykimo į JAV 1953 metais. Po V. Žilinsko pasitraukimo Lietuvos ir lietuvi ų reikalais Stokholme r ūpinosi I. Šeinius. „Vietiniai“ konfliktai vyko ir Piet ų Amerikoje. D ėl j ų taip pat buvo kreipiamasi į LDT šef ą. Po Lietuvos okupacijos San Paule lik ęs Aleksandras Polišaitis pats nuo 1940 m. rugs ėjo 1 d. atleido konsulat ų sekretori ų Stas į Remen čių iš užimam ų pareig ų, taip peržengdamas LDT šefo įgaliojimus. Sekretorius po penkiolikos met ų m ėgino protestuoti: „1940 m. rugs ėjo mėn. 1 d. Konsulas p. A. Polišaitis Konsulato duris man uždar ė pareikšdamas, kad esu iš tarnybos paliuosuotas. Į mano aiškinim ą, kad Konsului teis ė nepriklauso M-jos tarnautojus nei skirti nei atleisti. Gavau atsakym ą: „tegul niekas nebando čia k ą nors tikrinti“.“ 401 Reikia pasakyti, kad ir S. Lozoraitis neskub ėjo atsakyti į senus skundus. Teisindamasis savo išvyka į JAV, jis buvusiam konsulato sekretoriui atsak ė tik po met ų, po dar vieno pakartotino laiško: „pranešu, jog m ūsų diplomatin ė tarnyba, tur ėjusi dideli ų pinigini ų sunkum ų nuo pat 1940 met ų, šiuo metu, pra ėjus 16 met ų nuo Lietuvos okupacijos pradžios, yra ypatingai sunkioj pad ėty. Jau
398 A. Simutis, remiantis jo paties archyvu, LDT šefui nuolat konfidencialiai sk ųsdavosi J. Kajecko elgesiu, ypa č sprendžiant finans ų ir konsulato personalo klausimus. 399 Skirius J. Julius J. Bielskis (1891-1976)... , p. 159-171. 400 Vokietaitis A. Raštai . Kaunas: Lietuvos politini ų kalini ų ir tremtini ų s ąjunga, 2003, p. 496. 401 S. Remen čiaus laiškas S. Lozorai čiui, 1955 m. gruodžio 27 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 9, l. 30-32. 78 nuo seniau tenka išlaidas siaurinti. Tokiomis aplinkyb ėmis, mes deja, neturime l ėšų tarnautoj ų skai čiui didinti.“ 402 Sugr įžti į tarnyb ą S. Remen čius m ėgino ir po konsulo A. Polišai čio mirties 1966 metais, ta čiau nes ėkmingai. Reikia pasakyti, kad didesn ė kolegiška trintis daugiau pastebima pirmaisiais okupacijos metais. V ėliau arba vis maž ėjant diplomatiniam personalui, jos buvo kiek mažiau. Nors LDT šefas vadovavosi LR užsienio reikal ų ministerijos nuostatomis ir d ėl to kartais konsultuodamasis su dr. D. Krivicku, ta čiau iš esm ės nebuvo joki ų administracini ų varžt ų ar sankcij ų, kurios kolegas drausmint ų. Svarbu tai, kad per visus daugiau kaip penkiasdešimt savo veiklos met ų visi diplomatin ės tarnybos nariai niekada nebuvo susitik ę403 . Tad vien d ėl to LDT šefui nebuvo itin lengva kuruoti ir derinti LDT veikl ą. Skurdžios archyvin ės užuominos leidžia sp ėti, kad S. Lozoraitis neafišuojamus diplomatin ės tarnybos vidaus santykius reguliavo ar tvark ė žodine forma. Garb ės konsulo pareigoms užimti daugiau l ėmė kandidato visuomeninis statusas bei įtaka, taip pat ir jo finansin ė pad ėtis (kad gal ėtų išlaikyti pat į konsulat ą, mok ėti sekretoriui alg ą), pageidautina mok ėti lietuvi ų kalb ą. Čia S. Lozorai čiui buvo papras čiau. Ta čiau tik iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdys – garb ės konsulo skyrimas Venesueloje. Dar 1950 m. rugs ėjo 8 d. Venesuelos lietuvi ų savišalpos s ąjungos centro valdyba, jos pirmininkas Vladas Venckus ir sekretorius Juozas Kukanausa kreip ėsi raštu į LDT šef ą d ėl Lietuvos garb ės konsulo ir šitame krašte 404 . Tuo pa čiu reikalu į LDT šef ą, tiesa, kiek v ėliau (1952 metais), kreip ėsi ir Venesuelos lietuvi ų bendruomen ė405 . Iš pradži ų kai kurie LDT nariai – kaip Lietuvos generalinis konsulas J. Budrys – š į reikal ą m ėgino išspr ęsti patys 406 , S. Lozorai čiui palikdami tik formali ų proced ūrų klausimus, ir susid ūrė nepaprasta situacija 407 . Aktyvesni Venesuelos lietuviai įsivaizdavo, kad garb ės konsulo vieta bus apmokama, tod ėl atsirado daug kandidat ų ir konkurencija buvo didel ė. Remiantis LDT nari ų korespondencija, S. Lozoraitis visad pritar ė garb ės konsulato įsteigimui ir kandidato paieškoms. Kadangi Venesueloje problema buvo ne d ėl konsulato, o d ėl jo personalij ų, LDT šefas nenor ėjo įsitraukti į vietos lietuvi ų konfliktus, geriau likdamas neutraliu ir tod ėl pasirinkdamas laukimo taktik ą. Jei iškilusi problema išsispr ęsdavo „vietiniame lygyje“, tuomet jis pasirinkdavo jo nuomone tinkam ą asmen į (kuris tur ėtų pla čius ryšius, b ūtų nepartinis
402 S. Lozorai čio laiškas S. Remen čiui, 1956 m. lapkri čio 25 d. // Ten pat, l. 36. 403 Lietuviškoje istoriografijoje esama užuomin ų, kad Antrojo pasaulinio karo ir pirmaisiais pokario metais JAV VD neigiamai vertino LDT šefo keliones į j ų šal į bei „diplomat ų id ėją suorganizuoti LDT pasitarim ą.„. Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 178. 404 Venesuelos lietuvi ų savišalpos s ąjungos centro valdybos pirmininko V. Venckaus ir sekretorius J. Kukanausos raštas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1950 m. rugs ėjo 8 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 5, l. 1. 405 Ten pat, l. 18. 406 Lietuvos įgaliotojo ministro Montevideo K. Graužinio raštas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1955 m. lapkri čio 25 d. // Ten pat. 407 Lietuvos generalinio konsulo Niujorke J. Budrio raštas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1956 m. geguž ės 9 d. // Ten pat, l. 21. 79 bei finansiškai paj ėgus išlaikyti konsulat ą) ir j į paskirdavo garb ės konsulu. S ėkmingai pasibaigusiu garb ės konsulo paskyrimo pavyzdžiu gali b ūti Stasio Siru čio pripažinimas oficialiu Lietuvos garb ės konsulu Bogotoje (Kolumbijoje). LDT nari ų amžius tur ėjo labai svarb ų vaidmen į šeštajame ir septintajame dešimtme čiuose, kai d ėl sveikatos ir mirties vis ret ėjo diplomat ų gretos. Reikia pasteb ėti ir tai, kad anapilin iš ėjo dideli savo srities profesionalai. Nauji skyrimai iš esm ės priklaus ė nuo finans ų ir nuo užsienio šali ų poži ūrio, kuriose rezidavo viena ar kita forma pripaž įstami diplomatai. Taip pat buvo priverstinai laikomasi nuostatos, kad užimti diplomatin į post ą gali tik dar nepriklausomyb ės metais diplomatiniame korpuse dirb ę Lietuvos diplomatai. O tai ypa č susiaurindavo galim ų kandidat ų rat ą. Ta čiau reikia pasakyti ir tai, kad į Vakarus buvo pasitrauk ęs ne vienas ano meto diplomatas, kuris, bent iš pirmo žvilgsnio, atitikdavo min ėtus reikalavimus: Martynas Anysas, Bronius Edmundas Dailid ė ir Pranas Dailid ė, Viktoras Gailius, Povilas Gau čys, Juozas Gaurilius, Česlovas Gedgaudas, Kazys Gineitis. D ėl amžiaus, sveikatos ar asmenini ų priežas čių (kita karjera, finansai) į diplomatin ę tarnyb ą jie nenor ėjo ar negal ėjo gr įžti (skirtingai nei kiti j ų kolegos – paskutiniais savo gyvenimo metais E. Galvanauskas, taip pat pulk. K. Škirpa). Taip buvo prarasti diplomatiniai postai Montevideo (Urugvajuje) ir Bostone (JAV). Saugodamas ger ą diplomatin ės tarnybos vard ą, į j ą S. Lozoraitis negražino nei pulk. Juozo Lanskoronskio, nei tuo labiau V. Sidzikausko ir E. Turausko. Užuominos iš pastarojo archyvo leidžia teigti, kad karo metais keli LDT nariai naudojosi diplomatin ės nelie čiamyb ės teise ir vykd ė „šmugelniko“ veikl ą (finansin ės operacijos valiuta, aukso ir laikrodži ų kontrabanda) kartu su kit ų šali ų diplomatais, rezidavusiais tame pa čiame Berne (lenk ų diplomatais A. Lados ir S. Rynievi čium, taip pat Piet ų Amerikos diplomatais)408 . E. Turauskas per tarpininkus vykdydavo valiut ų operacijas, tur ėjo slaptus kodus, ryšininkus 409 . Laikrodži ų kontrabandos ir valiut ų perpardavin ėjim ų žaidimuose dalyvavo ir pulk. J. Lanskoronskis, nebuv ęs tam labai gabus, taip pat A. Liutkus, Steponas Garba čiauskas, buv ęs diplomatas V. Sidzikauskas 410 . Reikia pasakyti, kad ne visi savi bei užsienio diplomatinio korpuso nariai sutikdavo dalyvauti finansin ėse machinacijose, nors E. Turauskas jiems ir pasi ūlydavo 411 . Net pulk. J. Lanskoronskis šiam skund ėsi, kad tokioj sunkioj veikloj jam reikt ų gero pavaduotojo ir svarst ė: „Diskretiškas, punktualus, labai s ąžiningas b ūtų Ba čkis, bet
408 Dr. A. Geru čio laiškai S. Lozorai čiui, 1951 m. kovo 11 – birželio 17 d. d. // Ten pat, b. 13, l. 6, 7-8, 9. 409 Jono (Masiulio?) ir E. Turausko susirašin ėjimas, 1943 m. sausio 9 d. – gruodžio 22 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 387, l. 40. 410 Pulkininko J. Lanskoronskio ir E. Turausko susirašin ėjimas, 1945 m. vasario 25 d. – gruodžio 28 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 388, l. 1-18; pulkininko J. Lanskoronskio ir E. Turausko susirašin ėjimas, 1946 m. sausio 20 d. – gruodžio 25 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 389, l. 1-87; kontrabandininkai laiškuose siuntas vadindavo „siuntin ėliais“, „lagaminais“, „ čemodanais“, o užsienio valiutas – „popieriais“, „pievomis“, „kalnynais“, „sagomis“, „guzikais“, „didžiaisiais žadeikiškiais“ (dolerius), „judomaisiais“, „su dirželiais“, „be dirželi ų“. 411 E. Turausko užraš ų knygut ė, 1942 m. geguž ės 6 d. // Ten pat, ap. 13, b. 22, l. 78. 80 neapsukrus, neturi reikiam ų pažin čių, nejudrus ir jo namai pilni svetim ų žmoni ų – netinka.“ 412 . „Šmugelnik ų“ veikla neliko be p ėdsak ų. Ji buvo prisimenama ir po karo: 1951 metais Šveicarijoje svarstant kontrabandos byl ą, tokios veiklos pavyzdžiais buvo minimi lietuvi ų ir lenk ų diplomat ų vardai, v ėliau patek ę ir į vietos spaud ą. Apie tai žinojo ir LDT šefas. Tod ėl, net ir spr ęsdamas vis siaur ėjan čio diplomatinio rato personalo klausimus, jis akylai saugojo ger ą LDT vard ą ir neviešindavo tikr ųjų savo sprendimo motyvų atmetant vien ą ar kit ą kandidat ūrą413 . Nors po keli ų dešimtme čių JAV politika Pabaltijo diplomat ų skyrimo klausimu ir pasikeit ė (1980 metais buvo duotas sutikimas priimti į diplomatin ę tarnyb ą asmenis, nedirbusius joje iki Lietuvos okupacijos) ta čiau 1981 metais LDT personalo pad ėtis buvo itin sud ėtinga. Problemos buvo trys, viena už kit ą didesn ės: kur rasti kandidat ą, kuris daugiau mažiau susigaudyt ų diplomatiniuose labirintuose, protokoluose ir kituose kanceliariniuose popieriuose, atsisakyt ų svetimos šalies pilietyb ės, savo karjeros ir ekonominio bei socialinio gerb ūvio, antra – jo finansavimas ir tre čia, kaip didžiausia problem ų dalis – ar teikiam ą kandidat ą sutiks patvirtinti JAV VD. Konsulas A. Simutis tarp tinkamų užimti Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovo post ą mat ė tik S. Lozorait į (jaunesn įjį), kuris bent jau atitiko vien ą – pirm ąjį – punkt ą414 . Nors jo pa čio kandidat ūra taip pat buvo svarstoma. Likus kiek daugiau nei dviems savait ėms iki mirties, 1983 m. gruodžio 6 d. LDT šefas paskyr ė S. Lozorait į (jaunesn įjį) Lietuvos pasiuntinyb ės JAV patar ėju. Dr. A. Gerutis laiške S. Lozorai čiui raš ė: „Labai nudžiugau, patyr ęs iš Kolegos dr. Ba čkio rašto, kad laimingai pavyko sutvarkyti Pasiuntinyb ės Vašingtone personalin į reikal ą. Kad toks sutvarkymas iš viso įmanomas, reikia laikyti vienu iš labiausiai teigiam ų reiškini ų m ūsų savaime nedžiugiame gyvenime.“ 415 . Ko gero šio laiško S. Lozoraitis nesp ėjo perskaityti. 1991 metais sustabdžius LDT veikl ą gyv ųjų jos nari ų buvo belik ę vos keli. Tad koks tas LDT vieningumas? Ar jo iš viso b ūtą? Perži ūrėjus ne vieno archyvinio dokumento tekst ą, galima teigti, kad LDT vieninga buvo tik vienu atveju – ji atkakliai gyn ė Lietuvos valstybingum ą, jo t ęstinum ą ir save kaip institucij ą nuo bet koki ų – sav ų ar svetim ų – įtak ų, o jos nariai atkakliai laik ėsi savo įgaliojim ų: „Lietuvos oficial ės įstaigos pasiuntinyb ės ir konsulatai stovi ant legalistinio pagrindo kaip ir lojaliems Lietuvos pilie čiams tatai yra privaloma stop Lietuvos pab ėgėliai ir lietuviai užsienie čiai neturi teis ės Lietuvos legalistin ę santvark ą bandyti keisti nes keitimo teis ės priguli tiktai suverenin ės Lietuvos gyventojams. /.../
412 Pulkininko J. Lanskoronskio ir E. Turausko susirašin ėjimas, 1946 m. sausio 20 d. – gruodžio 25 d. // Ten pat, ap. 2, b. 389, l. 30. 413 Pavyzdžiui, 1978 metais pasirodžius informacijai apie ketinimus paskelbti B. K. Balu čio dienoraš čius, LDT šefas tam nepritar ė, nes tai gal ėjo pakenkti Lietuvos laisvinimo bylai. Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis ..., p. 737. 414 Konsulo A. Simu čio laiškas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1981 m. kovo 11 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 12, l. 157. 415 Dr. A. Geru čio laiškas S. Lozorai čiui, 1983 m. gruodžio 20 d. // Ten pat, b. 13, l. 143. 81 prašau telegramos turiniu griežtai vadovautis įstaigos vidujiniuose darbuose ir santykiuose su Lietuvos pilie čių veikla. Tatai nereiškia, kad mes negalime tur ėti savo asmenišk ų paži ūrų Lietuvos politikos klausimais, bet reiškia, – kad mes privalome laikytis legalistin ės tvarkos ir to reikalauti iš tautie čių, vardan vieningos kovos Lietuvos nepriklausomyb ės atsteigime. Bet kokia „nepriguliminga akcija“ užsieny sudaryt ų konf ūzą ir pakenkt ų.“ 416 LDT nariai laik ė save vienintele legalia Lietuvos Respublikos institucija ir j ą saugojo.
416 Lietuvos įgaliotojo ministro Vašingtone P. Žadeikio telegram ų Lietuvos konsulatams Niujorke ir Čikagoje nuorašai, 1942 m. sausio 20 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 82 IV. LIETUVOS DIPLOMATIN ĖS TARNYBOS ŠEFAS
4. 1. Tarp fakt ų ir interpretacij ų: J. Urbšio telegrama
XX amžiaus Lietuvos egzilin ės diplomatijos istoriografijoje ko gero dažniausiai cituojamas tekstas yra: „Jeigu čia mus ištikt ų katastrofa, tai užsieniuose likusios m ūsų diplomatijos šefu skaitykite Lozorait į, pirmuoju pavaduotoju Klim ą, antruoju Šaul į.” 417 J į galima perskaityti tiek lietuvi ų diplomat ų atsiminimuose, tiek monografijose apie juos, tiek diplomatijos istorij ą tyrin ėjan čiųjų straipsniuose, konferencij ų pranešimuose ar dokument ų rinkini ų įvaduose 418 . Moksliniuose darbuose šio teksto šaltiniu dažnai nurodomi diplomato V. Sidzikausko atsiminimai 419 . Tai yra šifruota telegrama nr. 288, kuri ą 1940 m. birželio 1 d. Lietuvos pasiuntinyb ėms išsiunt ė tuometinis (1938-1940 m.) Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministras J. Urbšys. S. Lozorai čio, kaip LDT šefo pareigyb ė, paremta tik J. Urbšio telegramos tekstu, ir šiandien išprovokuoja ne vien ą klausim ą. Lietuvos URM telegramos nr. 288 turinys visad buvo vienu iš diskusini ų objekt ų politikuojan čioje lietuvi ų išeivijoje, o akademiniuose sluoksniuose lyg ir nebuvo atidžiau tyrin ėtas. Išimt į gal sudaryt ų dr. D. Krivicko parengta J. Urbšio telegramos teksto teisin ė analiz ė („Lietuvos Diplomatijos Šefas ir jo funkcijos“) 420 . Istorikas L. Jonušauskas detaliai ištyrin ėjo telegramos išsiuntimo ir gavimo dat ų klausim ą bei min ėtą dr. D. Krivicko tekst ą421 . Ta čiau antram plane liko dar kelios gana iškalbingos detal ės. Min ėta, kad dažniausiai cituojama ministro J. Urbšio si ųsta telegrama tapo beveik stereotipu. Atrodyt ų, jog tai tik vieno sakinio telegramos tekstas. Ta čiau taip n ėra. Visas ir beveik niekur neminimas telegramos turinys 422 , kuris siun čiant buvo užšifruotas ir gavus jį pasiuntinyb ėse iššifruotas, yra daug ilgesnis (ži ūrėti III pried ą). Šitas tekstas, si ųstas ir į Lietuvos pasiuntinyb ę prie Kvirinalo, kaip ko gero pats svarbiausias dokumentas, yra saugomas LDT šefo S. Lozorai čio archyve pirmo aprašo pirmoje byloje. Dokumentas su antspaudu „Originalui atitinka:“, o po juo ranka įrašyti „S. G.“ inicialai (tai yra paliudyti Lietuvos pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro S. Girdvainio parašu) bei skai čiai ir data „Nr. 5963/1954. IX.
417 Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai čio paskyrim ą LDŠ nuorašai // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 1, l. 3. 418 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 5; Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 15; Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 45; Musteikis K. Prisiminim ų fragmentai ..., p. 52; Turauskas E. Lietuvos nepriklausomyb ės..., p. 12; Dapkut ė D. Nuo Berno iki Paryžiaus... // VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje... , p. 9. 419 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos ..., p. 249. 420 Krivickas D. Lietuvos Diplomatijos Šefas ir jo funkcijos // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 421 Pla čiau apie tai: Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 44-54. 422 Išimtimi b ūtų: Kaslas B. J. The USSR-German Agression Against Lithuania . New York: 1973, p. 180. 83 23.“ 423 . Pažym ėsime, kad pats LDT šefas S. Lozoraitis raštuose, kuriuos skelb ė remdamasis J. Urbšio telegrama, visad nurodydavo birželio 1 d. dat ą. Įdomu tai, kad šis dokumentas, kaip taip pat paimtas iš to paties S. Lozorai čio archyvo, yra publikuotas politologo T. Remeikio sudarytame Lietuvos respublikos užsienio politik ą pristatan čiuose dokument ų rinkiniuose 424 . Ta čiau sulietuvintame, su skyrybos ženklais ir be „stop“ atskir čių publikuotame tekste skiriasi kai kuri ų žodži ų gal ūnės425 . Jame nurodoma birželio 3 dienos data su prierašu apa čioje: „Gauta: I telegrama 1940 m. birželio 1 d. (neišskaityta), II telegrama gauta 1940 VI 3 d. 10 val.“ 426 Gal tai dar vienas nuorašas ar kopija? Istorikas L. Jonušauskas yra nurod ęs dar vien ą telegramos numer į – 292 427 . B ūtent tokiais numeriais telegram ą gavo Londonas ir Vašingtonas. Tad galima pritarti L. Jonušausko darytai prielaidai, kad telegrama gal ėjo b ūti siun čiama pakartotinai ir sp ėti, kad šiose sostin ėse dirb ę Lietuvos diplomatai iš URM j ą gavo v ėliau, nei kiti j ų kolegos, tod ėl j ų gaunam ų dokument ų numeracija gal ėjo pakisti. Beveik tokia pati arba kiek sulietuvinto ir stilistiškai tvarkyto teksto kopija yra saugoma asmeniniame B. Railos archyve 428 . Jos pabaigoje prirašyta: „Urbšys 1284. Iššifruota: Dalinai 31. V. 40 popiet, Baigta su dideliu vargu VI. 40, 12 val. 30 min.“ 429 . Ši ą kopij ą 1969 m. kovo 10 d. B. Railai pasiunt ė diplomatas A. Liutkus. Beje, joje nurodoma „Urbšys 1284“, o ne kaip istoriografijoje iki šiol minima „Urbšys 288“ ar „Urbšys 292“. Mažai tik ėtina, kad tai spausdinimo klaida, nes E. Turausko archyve (saugomame JAV) taip pat yra telegrama, kurios tekstas yra beveik toks pats, kaip telegramoje iš LDT šefo archyvo 430 , bet su tokiu pa čiu prierašu, numeracija ir data, kaip kopijoje iš B. Railos archyvo 431 . Tai iš Kauno si ųsta ir Berlyne gauta telegrama. Min ėta, kad ne archyviniuose tekstuose visa telegrama yra paskelbta diplomato V. Sidzikausko prisiminimuose 432 . Ta čiau ji, sulietuvinta ir stilistiškai sutvarkyta, vis tik skiriasi nuo jos originalo (jei tokiu laikome paties S. Lozorai čio archyve saugom ą dokument ą). Tekste tr ūksta ne tik keli ų žodži ų (pavyzdžiui, V. Sidzikausko atsiminimuose spausdintame tekste n ėra
423 Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai čio paskyrim ą LDŠ nuorašai // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 1, l. 3. 424 LR užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegrama nr. 288, Kaunas, 1940 m. birželio m ėn. 3 d. // Lietuvos Respublikos užsienio politika ..., t. 2, p. 72. 425 Ten pat. 426 Ten pat. 427 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 48-49. 428 LR užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegrama nr. 1284, Kaunas, 1940 m. geguž ės 31 d. – birželio m ėn. 1 d.// VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 429 A. Liutkaus laiškas B. Railai, 1969 m. kovo 10 d. // Ten pat. 430 Kai kurie žodžiai sukeisti vietomis, o žodis „garsiu“ iššifruotas kaip „gr ąsinim ų“, vietoj „pasi ūliau“ įrašyta „pasisi ūliau“, vietoj „j ųjų“ – „ši ųjų“. 431 Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegrama nr. 1284, Kaunas, 1940 m. geguž ės 31 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas, JAV. 432 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos ..., p. 248-250. 84 žodžio „menamai“ ir įrašyta „buvusius pagrobtuosius karius“), bet n ėra ir viso gana reikšmingo sakinio: „tenkinamasi garsiu ir bendrai formuluotu kaltinimu kas mums sudaro aisku ispudi priekabiu ieskojimo mums dar nezinomais tikslais stop“ 433 . Tokios pa čios „klaidos“ yra ir teksto nuorašo nuoraše, kuris dviem egzemplioriais saugomas V. Rastenio archyve 434 . Ta čiau ir šie du tekstai skiriasi. Viename atspausdinta „mums minimu kaltinimu“, kitame - „mums metam ų kaltinim ų“. Visas telegramos tekstas, nors ir su kai kurias minimaliais netikslumais (tekste praleistas žodis „kokiu“) buvo išspausdintas ir 1969 metais lietuvi ų išeivijos dienrašty „Naujienos“ paskelbtame straipsnyje „Lietuvos – Lenkijos unija. Jos pasekm ės ir atr ūgos“ 435 . Jo autorius J. Augustaitis, kalb ėdamas apie LDT šefo institucij ą, pasteb ėjo, kad visas telegramos tekstas „gali b ūti nepalankus Lozorai čiui“ 436 , nes visa telegrama įrodo, jog ji nebuvo nei dokumentu, nei įsakymu ir tod ėl nesuteikia S. Lozorai čiui joki ų teisi ų ar pareig ų. Tik veiklos derinimas, koordinavimas. Taip užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegrama, kuri, regis, gal ėjo likti tik LDT vidaus reikalu, buvo ir visos politinės lietuvi ų išeivijos diskusij ų objektu. Kituose įvairaus pob ūdžio – nuo atsiminim ų iki mokslini ų publikacij ų – tekstuose, paprastai cituojamas arba laisvai (tai yra ne pažodžiui) pateikiamas tik paskutinis telegramos sakinys. Teksto skirtumas yra tik žodži ų gal ūnėse arba j ų išd ėstymo tvarkoje, kas iš esm ės nekei čia jo prasm ės. Pavyzdžiui, paties dr. S. A. Ba čkio iššifruotas telegramos paskutinis sakinys nuo S. Lozorai čio archyve saugomo dokumento skiriasi tik vienu žodžiu: ne „skaitykite“, o „laikykite“ 437 . Teoriškai visi pažodžiui cituojami tekstai tur ėtų b ūti vienodi, nes nuo 1938 met ų URM ir pasiuntinyb ės naudojo vien ą šifr ų sistem ą, sudaryt ą diplomato B. K. Balu čio. Bet suprantama, kad kiekvienas ne šifruotojas, o perpasakotojas telegramos teksto žodžius sud ėliot ų kita, bet prasm ės nekei čian čia, tvarka (lietuviškoje istoriografijoje esama ir toki ų atvej ų, kai nurodoma klaidinga telegramos išsiuntimo data – 1940 m. vasario 15 d. 438 ) Jei visas tekstas iš esm ės yra vienodas, tai šefo S. Lozorai čio archyve yra saugomi dar keli ir ne lietuvi ų, o ital ų kalba spausdinti J. Urbšio telegramos tik paskutinio sakinio nuorašai, kur šefo pavaduotoj ų P. Klimo ir dr. J. Šaulio pavard ės yra sukeistos vietomis 439 . Telegramos fragmento ital ų kalba numeriai sutampa ir su S. Lozorai čio archyve saugomu dokumentu, ir su kitur tiksliai cituojamos telegramos numeriais, ta čiau sukeista šefo
433 Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai čio paskyrim ą LDŠ nuorašai // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 1, l. 3. 434 Lietuvos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegrama nr. 288. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 408, l. 1-2. 435 Augustaitis J. Lietuvos – Lenkijos unija... // Naujienos , 1969 m. balandžio 18 d., p. 27. 436 Ten pat. 437 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 5; Turauskas E. Lietuvos nepriklausomyb ės..., p. 12. 438 Ani čas J. Alena ir Mykolas Deveniai ..., p. 240-247. 439 Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai čio paskyrim ą LDŠ nuorašai // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 1, l. 1. 85 pavaduotoj ų pavardži ų tvarka. Ši viename archyvo lape cituojama telegrama v ėl atkartojama sekan čiam archyvin ės bylos lape, kurio apa čioje taip pat ital ų kalba atspausdintas informacinis tekstas apie abu pavaduotojus 440 . Galima sp ėti, kad šie tekstai – ir telegramos paskutinis sakinys, ir informacija apie P. Klim ą bei dr. J. Šaul į – parašyti daug v ėliau, tai yra po jame minimo pirmojo pavaduotojo mirties (P. Klimas mir ė 1969 m. sausio 16 d.). Kod ėl tekste ital ų kalba pavaduotoj ų pavard ės sukeistos vietomis – kol kas lieka paslaptimi. Nors akivaizdu, kad tai ne spausdinimo klaida. J. Urbšio telegrama, net ir iššifruota užduoda dar daugiau klausim ų ir mažai užtikrint ų atsakym ų. Perskai čius vis ą telegramos tekst ą, galima net įtarti, kad ji si ųsta tik kaip eilin ė užsienio reikalų ministerijos informacija pasiuntinyb ėms, o paskutinis sakinys iš viso įrašytas lyg nety čia. T ą liudyt ų ir pulk. K. Škirpos slapta 1940 m. birželio 15 – 16 įvyki ų santrauk ą, kurioje J. Urbšio telegrama įvardijama kaip „cirkuliarin ė“441 . T ą patvirtint ų ir diplomato V. Sidzikausko komentarai: „tik perk ūnui trenkus gal Urbšys pasiunt ė telegram ą, paskirdamas p. Lozorait į „diplomatijos šefu.“ 442 Tuometinio Krašto apsaugos ministro, generolo Kazio Musteikio atsiminimuose šie įvykiai, minimos pavard ės ir postai taip pat pateikiami kaip atsitiktinai nugirstas nekabinetinis pokalbis: „iš Prezidento kabineto iš ėjo Urbšys ir pats Prezidentas. Pri ėjau pasisveikinti. Ir štai tada išgirdau Prezident ą sakant Urbšiui, kad ar nereik ėtų, tokiai įtemptai pad ėč iai esant, vien ą diplomat ą nuži ūrėti vyresniuoju,... /.../ Kit ą kart ą kalba buvo labai trumpa. Urbšys pasak ė: „Tai gerai, pone Prezidente, skirkime Lozorait į“. Prezidentas sutiko ir liep ė Urbšiui neatid ėliojant pranešti tai, kam reikia.“ 443 T ų dien ų įvykiuose dalyvav ęs E. Turauskas pats šifravo pirm ųjų valstyb ės asmen ų telegramas J. Urbšiui į Maskv ą, ta čiau jo archyviniuose užrašuose, saugomuose Lietuvoje, LDT šefo paskyrimo epizodo n ėra. Pasteb ėsim, kad likus vos trims savait ėms iki nepriklausomyb ės praradimo, tuometinis Lietuvos užsienio reikal ų ministras J. Urbšys vis dar buvo įsitikin ęs, kad santykiai su sovietais yra geri, o pirmuosius nerimo ženkl ų jis pasteb ėjo tik 1940 m. geguž ės 25 d., kai Maskvoje rezidavusiam Ladui Natkevi čiui buvo perskaitytas soviet ų protesto raštas d ėl neva
440 Ten pat, l. 2; „Il primo sostituto sig. Jurgis Šaulys, Inviati Straordinario e Ministro Plenipotenziario di Lituania a Berna e morto in Svizzera, centre il secondo sostituto sig. Petras Klimas, Inviato Straordinario e Ministro Plenipotenziario di Lituania a Parigi, fu arrestato e deportato dai tedeschi in Lituania, quindi deportato dai sovietini in Siberia, e literato, mori a Kaunas in Lituania“ - (it. k.) - „Pirmasis pavaduotojas p. Jurgis Šaulys, diplomatas, Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras mir ė Berne, Šveicarijoje, antrasis pavaduotojas Petras Klimas, diplomatas, Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ministras Paryžiuje buvo suimtas ir deportuotas iš Vokietijos į Lietuva, iš čia soviet ų deportuotas į Sibir ą, rašytojas, mir ė Kaune, Lietuva.“ 441 Lietuvos pasiuntinyb ės Vokietijoje slapta įvyki ų santrauka, Berlynas, 1940 m. birželio 15 d. // Lietuvos Respublikos užsienio politika ..., t. 2, p. 144-155. 442 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos ..., p. 250. 443 Musteikis K. Prisiminim ų fragmentai ..., p. 51-52. 86 grobiam ų j ų kari ų444 . Jei tikrai J. Urbšys sunerimo tik tuomet (profesin ės patirties 445 ir diplomatinio įžvalgumo stoka, tik ėjimas pasirašytu dokumentu? 446 ), tai šis faktas gali tik dar labiau sutvirtinti sp ėjim ą, kad jo si ųstos telegramos paskutinis sakinys tikrai įrašytas, jei ne atsitiktinai, tai neabejotina, kad paskubomis. Nes iki tol nei Prezidentas, nei vyriausyb ės nariai nekreip ė d ėmesio į dar 1939 m. ruden į memorandumu išsakytus užsieny rezidavusi ų Lietuvos diplomat ų persp ėjimus d ėl galimos soviet ų agresijos. Tame dokumente vienu iš punkt ų buvo įrašyta Lietuvos diplomatijos šefo institucija: „Turint omeny, kad apleisti Lietuv ą gali iš viso nepasisekti, Pasiuntiniams tur ėtų b ūti nurodyta iš anksto, kuris j ų bus įgaliotas duoti instrukcij ų kitiems, ar bent j ų veikl ą koordinuoti.“ 447 Deja, tuomet į š į dokument ą buvo paži ūrėta atsainiai, tai yra atsisakyta imtis jau anuomet ypa č gyvybiškai svarbi ų veiksm ų. Nors jo įgyvendinimas gal ėjo b ūti ir tvirtu veiksm ų planu po okupacijos. Tad gali b ūti, kad tik geguž ės pabaigoje prezidentas ir užsienio reikal ų ministras prisimin ė (o tiksliau – jiems primin ė pats S. Lozoraitis) tą, pus ės met ų senumo memorandum ą ir jame si ūlom ą „Lietuvos diplomatijos šefo“ institucij ą. Tod ėl galima pritarti lietuviškoje istoriografijoje iškeltai prielaidai, kad galb ūt J. Urbšys pats ėmėsi iniciatyvos 448 . Deja, ir š į kart ą buvo atsisakyta gilesni ų svarstym ų (gal d ėl laiko stokos ar iš viso vedamos atsargumo politikos su sovietais?). Apsiribota tik vienu sakiniu tikintis, kad LDT šefo bei jo pavaduotoj ų paskyrimai yra tik formalumas arba šioks toks apsidraudimas. Tenka apgailestauti, kad pats J. Urbšys savo atsiminimuose niekur n ėra užsimin ęs apie ši ą nr. 288 telegram ą. Ta čiau atmestinas teiginys, kad „Bent iš dalies prezidentas vien ą pasiuntini ų reikalavim ą nor ėjo įvykdyti, t. y. bent vien ą pasiuntinyb ėse dirbant į diplomat ą paskirti vyresniuoju. Pasitarus su užsienio reikal ų ministru J. Urbšiu d ėl tinkamiausios kandidat ūros, S. Lozorai čiui buvo liepta apie tai informuoti Lietuvos pasiuntinybes.“ 449 Pirmiausia, pasiuntiniai, iš esm ės b ūdami pavald ūs, negali reikalauti savo prašym ų vykdymo. Iš to kyla kitas klausimas: kod ėl iš keli ų memorandumo punkt ų buvo pasirinktas b ūtent šis, diplomatin ės tarnybos šefo
444 Lietuvos pasiuntinybi ų Maskvoje ir Rygoje raštai Lietuvos URM, 1940 m. geguž ės 21 d. – birželio 14 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 307, p. 28. 445 Lietuvos URM vadovu J. Urbšys buvo perrinktas kelis kartus, 1938 m. gruodžio 5 d., 1939 m. kovo 28 d. ir 1939 m. lapkri čio 21 d. 446 Savo atsiminimuose J. Urbšys, min ėdamas pokalb į su soviet ų įgaliotini ų V. Dekanozovu soviet ų pasiuntinyb ėje jau po Lietuvos okupacijos, raš ė: „(Nejaugi j ūs toks naivus, jog manote, kad Lietuva tur ės atskir ą užsienio reikal ų ministerija?) – byloja Dekanozovas. Toks naivus tebebuvau iš tikro. Tik ėjau principu pacta sund servanda [lot k. - „sutar čių reikia laikytis, sutar čių negalima laužyti“], pasitik ėjau Taryb ų S ąjungos tolydžio proklamuojama taut ų teise į laisv ę ir nepriklausomyb ę, ir vyliausi, jog po vis ų t ų sukr ėtim ų protas galiausiai paims virš ų ir Lietuvai bus gražinta laisv ė toliau varytis į priek į progreso keliu kaip nepriklausomai valstybei“. Urbšys J . Lietuva ir Taryb ų Sąjunga lemtingaisiais Lietuvai 1939 – 1940 metais . Kaunas, b. l., 1987, p. 22-23; 1940 m. liepos 17 d. J. Urbšys buvo ištremtas ir tai jam buvo netik ėta: geležinkelio stoty vienas jo paž įstamas asmuo susp ėjo atnešti nors valgymo įrankius. A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su M. Urbšyte, 2008 m. rugpj ūč io 7 d.; J. Urbšys, b ūdamas nelaisv ėje, raš ė protesto notas, memorandumus. Ten pat, p. 35-37. 447 Trij ų pasiuntini ų 1939 m. lapkri čio 2 d. memorandumas ... // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1979, kn. 37, p. 156-170. 448 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 44-45. 449 Ten pat. 87 paskyrimas? Dar vienas patikslinimas – užsienio reikal ų ministras išsiunt ė telegramas visoms diplomatin ėms pasiuntinyb ėms ( čia primenant telegramos dat ų, numeracijos bei iššifruot ų tekst ų skirtumus), o ne vien ą telegram ą tik S. Lozorai čiui į Rom ą. Nors diplomat ų archyvuose esantis vienas tekstas gali šiek tiek ir klaidinti. Dar 1941 met ų pradžioje S. Lozoraitis klaus ė E. Turausko: „Ar turit archyve Užs. Reik. Ministerio telegramos N. 288 nuoraš ą ir ar tos telegramos tekstas žinomas Dr. Šauliui? Šitas klausimas, beje, nesurištas su jo rezervais.“ 450 Po keli ų savai čių LDT šefas išsiunt ė E. Turauskui telegramos nuoraš ą, pasak jo paties, „Jokio ypatingo reikalo n ėra, tai ad acta.“ 451 Dėl istoriografinio tikslumo negalima nepamin ėti dar vienos, lietuvi ų išeivijos archyviniuose dokumentuose klaidžiojusios versijos, teigian čios, kad LDT šefo institucija buvo įsteigta ne be užsienio valstybi ų žinios: „Nujau čiant galim ą Lietuvos valstybei gr ėsm ę, m ūsų diplomatinei veiklai derinti, dar 1940 m. birželio m ėn. pradžioje, paskutinis Nepriklausomos Lietuvos užsieni ų reikal ų ministras Juozas Urbšys, tiesioginis m ūsų Diplomatijos Šefas, patariant angl ų ir pranc ūzų atstovams Lietuvoje ir pritariant m ūsų Valstyb ės Prezidentui, pavojaus metui, kuriuo pa čiam užsieni ų reikal ų ministrui negalint vadovauti m ūsų Diplomatijai laisvame pasaulyje, paskyr ė vien ą iš įgaliot ų ministerij ų Diplomatijos Šefu.“ 452 Anks čiau min ėtuose atsiminimuose nurodoma, kad lemiam ą sprendim ą d ėl S. Lozorai čio paskyrimo LDT šefu pri ėmė prezidentas A. Smetona ir užsienio reikal ų ministras J. Urbšys. Ta čiau kod ėl šefo pavaduotojais buvo paskirti P. Klimas ir dr. J. Šaulys? Generolas K. Musteikis raš ė, kad LDT šefu J. Urbšys pirmiausia pasi ūlė paskirti P. Klim ą. Ta čiau prezidentas nesutiko nei su P. Klimo („geras lietuvis, patyr ęs diplomatas, bet jau 20 met ų gyvena ne Lietuvoje – atsilik ęs nuo m ūsų reikal ų.“ 453 ), nei su kita, dr. J. Šaulio kandidat ūra („Kažin ar bus gerai? /.../ Bet ved ęs nelietuv ę“454 ). Generolo žodžius po daugelio met ų patvirtino ir ambasadorius K. Lozoraitis: prezidentui A. Smetonai, neži ūrint senos ir artimos draugyst ės, netiko dr. J. Šaulio kandidat ūra, nes buvo „gana tingus žmogus, ved ęs ital ę“455 . Pasteb ėsim, kad rengiant min ėtą 1939 m. memorandum ą dr. J. Šaulys taip pat nedalyvavo, net veng ė susitikimo, tad tokia jo laikysena taip pat gal ėjo b ūti, nors ir neesmine, bet vis tik priežastimi atmesti jo kandidat ūrą. Tada prezidentas pasi ūlė S. Lozoraitį. Pasak ambasadoriaus K. Lozorai čio, keista, kad šios kandidat ūros nepasi ūlė pats J. Urbšys, nes abu jie buvo bendradarbiai, draugai, vienas
450 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. sausio 19 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 482, l. 1. 451 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. vasario 13 d. // Ten pat, b. 395, l. 6-7. 452 ALTS Čikagos skyriaus susirinkimo atviras žodis VLIKui ir visuomenei // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 392, l. 1-5. 453 Musteikis K. Prisiminim ų fragmentai ..., p. 51. 454 Ten pat; dr. J. Šaulio žmona buvo ital ė, garsi operos daininink ė Mafalda Salvatini. 455 Pasak ambasadoriaus K. Lozorai čio, 1933 metais d ėl ši ų vedyb ų tiek diplomatiniuose sluoksniuose, tiek lietuvi ų visuomen ėje, kilus skandalui, prezidentas A. Smetona nor ėjo dr. J. Šaul į atleisti iš diplomatini ų pareig ų, bet j į užstojo S. Lozoraitis. A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su K. Lozorai čiu, Kaunas, 2007 m. liepos 2 d. 88 kit ą gerai pažinojo. Sunku pasakyti ar pasirenkant diplomatus kok į nors vaidmen į vaidino asmeniniai paties prezidento santykiai su kiekvienu iš j ų, ta čiau tiek dr. J. Šaulys, tiek P. Klimas buvo sen ų laik ų A. Smetonos bendražygiai, visi trys Nepriklausomybės Akto signatarai. Abu pavaduotojai tur ėjo didžiausi ą diplomatinio darbo patirt į. Vienintelis S. Lozoraitis buvo jaunosios kartos diplomatas, išskirtinai vakarietiškos orientacijos ir kuris ko gero spar čiausiai kilo diplomatin ės karjeros laiptais Nepriklausomoje Lietuvoje. Antra, S. Lozoraitis buvo vienintelis ne viename ministr ų kabinete užsienio reikal ų ministro pareigas jau ėjęs diplomatas ne tik tarp trij ų išvardint ųjų, bet ir tarp vis ų tuo metu užsienyje rezidavusi ų diplomat ų. Jis buvo ir paskutinis užsienio reikal ų ministras prieš J. Urbš į. Nors URM vadovo patirt į tur ėjo ir P. Klimas, kuris pirmaisiais nepriklausomyb ės metais buvo faktišku ministerijos vadovu 456 , o vėliau oficialiai ėjo viceministro pareigas. B ūtina pamin ėti (bent kaip 1939 m. ruden į parengto memorandumo dalyv į) B. K. Balut į, kuris nuo 1934 met ų rezidavo Londone. Ta čiau jis per vis ą savo diplomatin ę karjer ą nuolat atsisakydavo jam si ūlomo URM vadovo posto 457 , gal tod ėl ir svarstym ų d ėl jo kandidat ūros b ūti įrašytam į J. Urbšio telegramos tekst ą, nebuvo (nors savo laiku B. K. Balutis globojo J. Urbš į ir pats pasi ūlė š į į užsienio reikal ų ministro post ą458 ). Beje, trejetuko ir net gi tokio pa čio, kaip telegramoje, formul ė buvo minima ir v ėliau, 1940 met ų lapkrit į, kai buvo rengiamas „Kybart ų aktų“ tekstas su visomis konstitucin ėmis formuluot ėmis. Dar vienas momentas – visi trys J. Urbšio telegramoje išvardintieji buvo „europie čiai“, tai yra rezidav ę Vakar ų Europos valstyb ėse. Generolo K. Musteikio atsiminimuose apie LDT šefo ir pavaduotoj ų svarstymus, rašoma, kad prezidentas A. Smetona užsimin ė, kad „kol kas Lozoraitis yra atstovas dar nekariaujan čiame krašte, tai jo veikla neb ūtų varžoma.“ 459 Fašistin ė Italija į Antrojo pasaulinio kar ą įsitrauk ė 1940 met ų liepos m ėnes į. Jei Lietuvos prezidentas ir užsienio reikal ų ministras b ūtų labiau įvertin ę visus galimus karo fronto pasikeitimus, gal tuomet LDT šefu b ūtų paskyr ę, jei ne dr. J. Šaul į, kuris buvo neutralioje Šveicarijoje, tai gal iš viso geografiškai toli nuo Antrojo pasaulinio karo audr ų – JAV ar Piet ų Amerikoje – rezidavus į Lietuvos diplomat ą. Ta čiau anapus Atlanto dirb ę lietuvi ų diplomatai nebuvo net minimi kandidatais į LDT šefo ar pavaduotoj ų postus ne tik d ėl atstumo, bet ir tod ėl, kad iki Antrojo pasaulinio karo šis kontinentas Lietuvos diplomatijoje nevaidino tokio svarbaus vaidmens, kaip v ėlesniais karo metais ir ypa č po jo. Kitaip tariant, tuomet JAV dar nedominavo tarptautin ėje arenoje, o kaip min ėta, didžiausi ikikariniai Lietuvos diplomat ų „m ūšiai“ d ėl Lietuvos sien ų, Vilniaus ir Klaipėdos, vyko Europoje. Antra vertus, min ėtam diplomat ų
456 Tuometinis Lietuvos užsienio reikal ų ministras Augustinas Voldemaras daugiau buvo Paryžiuje Taikos konferencijoje, nei Lietuvoje. 457 Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis ..., p. 196-197. 458 Ten pat, p. 433. 459 Musteikis K. Prisiminim ų fragmentai ..., p. 52. 89 memorandume ne kart ą buvo minima Italija 460 , kaip valstyb ė, kuri, b ūdama ideologine soviet ų priešininke, gal ėtų priimti ir Lietuvos egzilin ę vyriausyb ę. Deja, ko nenumat ė nei prezidentas A. Smetona, nei ministras J. Urbšys – dar t ų pa čių 1940 met ų vasar ą ar kiek v ėliau S. Lozoraitis, P. Klimas, ir dr. J. Šaulys liko be pasiuntinybi ų. Tik ėtina, kad LDT šefo paskyrimui jokios įtakos netur ėjo ir telegramoje išvardint ųjų amžius, nors S. Lozoraitis (gim ęs 1898 m.) buvo gerokai jaunesnis už dr. J. Šaul į (gimus į 1879) ir kažkiek už P. Klim ą (gim ęs 1891 m.). Galima sp ėti, kad tuomet mažai kas tik ėjosi, kad viskas t ęsis taip ilgai, o S. Lozoraitis, pergyven ęs abu pavaduotojus, šefo pareigose išbus daugiau kaip 40 met ų. Tuo metu visi tik ėjosi greitos karo pabaigos ir teisingos visiems Taikos konferencijos. Užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos teksto paskutiniame sakinyje, kuris lyg įsteigia ir Lietuvos diplomatin ę tarnyb ą, ir jos šefo pareigyb ę, n ėra nurodyta konkre čios j ų veikimo pradžios, tai yra n ėra datos. „Katastrofa“ gal ėjo b ūti ir tik prezidento ar tik vyriausyb ės nari ų kaita nepriklausomoje valstyb ėje arba – kas ir atsitiko – jos okupacija. Šiuo atveju J. Urbšio telegramos tekstas „dat ą“ turi: 1940 m. birželio 15 d., kai sovietai už ėmė Lietuv ą. Nes vėliau LDT šefas S. Lozoraitis apie tai savo interviu sak ė: „1940 m. birželio m ėn. 1 dien ą man buvo pavesta, katastrofos, tai yra, visiškos Lietuvos okupacijos atveju, b ūti Lietuvos diplomatijos, likusios užsieny, šefu“ 461 . Tai patvirtint ų ir dr. S. A. Ba čkio, antrojo LDT šefo, knygos pavadinimas „Lietuvos diplomatin ė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11)“ 462 . Ta čiau pavadinime esanti antroji data tikrai nerodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Nepriklausomyb ės atstatymo 1990 m. kovo 11 d. aktu buvo sustabdyta LDT veikla. Nes, kaip jau min ėta, savo įgaliojimus Lietuvos užsienio reikal ų ministerijai dr. S. A. Ba čkis, perdav ė tik sekan čiais metais, 1991 m. rugs ėjį. Toki ų pa čių met ų data nurodoma ir ant L. Jonušausko knygos apie egzilin ę lietuvi ų diplomatij ą463 . Belieka pasteb ėti, kad, jei ne 1939 m. diplomat ų rengtas memorandumas, tai bent LDT šefo ir jo pavaduotoj ų kandidat ūros b ūtų svarstytos aukš čiausiame lygyje, tai yra prezidento ir ministr ų kabineto nari ų pos ėdyje ir jei b ūtų priimtas atskiras nutarimas bei parengtas protokolas, tai užsienio reikal ų ministro J. Urbšio si ųstoje telegramoje nr. 288 paskutinio sakinio apie LDT šef ą ir jo pavaduotojus ko gero net neb ūtų. Grei čiausiai jis b ūtų išsi ųstas kaip atskiras dokumentas, o jo pradžioje b ūti įrašyta įstatymo raide paremta formuluot ė „Lietuvos Respublikos prezidento įsakymu...“ ar panašiai. Tuomet ir LDT šefo pareigybė b ūtų
460 Trij ų pasiuntini ų 1939 m. lapkri čio 2 d. memorandumas ... // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1979, kn. 37, p. 158, 159-160. 461 Opieji Lietuvos vadavimo akcijos klausimai ..., // Mintis , 1949 m. vasario 14 d., nr. 18/19 (540/541), p. 1. 462 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... 463 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... 90 įgavusi tikslesn į ir tvirtesn į juridin į pavidal ą, nei – remiantis dr. D. Krivicko studija „Lietuvos Diplomatijos šefas ir jo funkcijos“ – „kariuomen ės vado įsakymas karo metu“ 464 . Dar didesn ė tokio dokumento vert ė b ūtų, jei jame b ūtų parašytas dar bent vienas paaiškinantis sakinys. Tuomet toks „pamatas“ b ūtų labai pravert ęs patiems diplomatams ir koordinuojant savo veikl ą, ir sklaidant politin ės lietuvi ų išeivijos visuomen ės gin čus d ėl šefo statuso. Ta čiau vieninteliu Lietuvos diplomatin ės tarnybos veikimo atskaitos tašku tapo „Jeigu“, o užšifruota, telegrafiniais rašmenimis užrašyta, be dat ų, be antspaud ų, su pavard ėmis, bet be vard ų inicial ų, pasiustas paskutinis teksto sakinys virto pagrindiniu Lietuvos diplomatin ės tarnybos bei jos šefo institucijos įsteigimo aktu. Min ėtuose 1940 met ų lapkrit į parengtuose „Kybart ų aktuose“ jau buvo įrašyta „Remdamasis Lietuvos Konstitucija...“ 465 .
4. 2. Šefo įgaliojim ų ribos
Tarptautinis žodži ų žodynas pateikia du šefo (pranc ūzų k. – „chef“, lotyn ų k. – „caput“ – „galva“) termino aiškinimus: įstaigos, įmon ės vadovas arba globojantis ar teikiantis pagalb ą asmuo 466 . Lietuvi ų išeivijoje leistoje enciklopedijoje, greta toki ų pat šefo termino paaiškinim ų467 , pateikiama dar viena nuoroda: „Diplomatijos šefas“, kurio „pavadinimas, atsirad ęs Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje ryšium su užsienio reikal ų min. J. Urbšio 1940 VI 2 telegrama nr. 288, sugestionuojan čia „Jei mus ištikt ų katastrofa, laikyti Stas į Lozorait į likusios užsienyje diplomatijos šefu“.“ 468 . Taip užsienio reikal ų ministro telegrama tapo ne tik vieninteliu LDT šefo paskyrim ą įrodan čiu dokumentu, bet ir „Diplomatijos šefo“ termino pagrindu enciklopediniuose tekstuose. Istoriografijoje „Lietuvos diplomatijos šefas“ tema dažniausiai analizuojama „šefo“ s ąvoka. Suprantama, kad „Lietuva“ yra nediskutuotinas faktas. O „diplomatijos“? Taip nuošaly lieka dar viena diskusin ė intriga: ar Lietuvos Respublikos prezidentas A. Smetona ir užsienio reikal ų ministras J. Urbšys tardamiesi d ėl šefo institucijos ir kandidat ūros, susimast ė dėl žodžio „diplomatijos“? Kod ėl ne „diplomat ų“ (taip siaurinant veikimo galias) ar gal „užsienio politikos“? Beje, lietuvi ų išeivijos spaudoje Lietuvos diplomatin ės tarnybos tema galima aptikti ir vien ą atsakym ą. Dr. S. Ba čkis, duodamas interviu leidiniui „Lietuvi ų dienos“, pasteb ėjo, kad „Žinomos p. J. Urbšio, Lietuvos Užs. Reikalų Ministerio, telegramos tekstas kalba apie „Lietuvos Diplomatijos šef ą“, kas logiškai reiškia ir Lietuvos Diplomatijos šef ą ir
464 Krivickas D. Lietuvos Diplomatijos Šefas ir jo funkcijos // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 465 „Kybart ų akt ų“ faksimil ė // Ten pat. 466 Tarptautini ų žodži ų žodynas . Vilnius, 2007, p. 1060. 467 Šefas // Lietuvi ų enciklopedija . Bostonas, 1963, t. 29, p. 393. 468 Diplomatijos šefas // Lietuvi ų enciklopedija . Bostonas, 1955, t. 5, p. 58. 91 Diplomat ų šef ą. Tod ėl nat ūralu, kad m ūsų užsienio politika, diplomatija turi b ūti vedama Lietuvos vardu m ūsų Diplomatin ės Tarnybos, Lietuvos Diplomatijos šefo koordinuojamos ir vadovaujamos.“ 469 Tad vertinant ir žvelgiant giliau, žinoma, kad LDT šefas negal ėjo likti tik „primus inter pares“ vaidmenyje, tik LDT veikimo r ėmuose. Dr. D. Krivicko tekste „Lietuvos Diplomatijos Šefas ir jo funkcijos“ teigiama, kad šefo vadovavimas yra paremtas konstituciniais straipsniais, „kurie kalba apie Respublikos Prezidento, ar Ministro Pirmininko vadovavim ą. Tad šia, o ne kuria kita prasme, reikia suprasti ir šefo s ąvok ą Ministro Urbšio telegramoje“. 470 Ir ateity, pasak dr. D. Krivicko, S. Lozorai čiui bus metami kaltinimai ne už tai, kad jis perženg ė prezidento institucijos ar užsienio reikal ų ministro pareigybines ribas, o už tai, ko jis nepadar ė, nors gal ėjo 471 . Vadovaujantis 1938 met ų Lietuvos Respublikos Konstitucija, užsienio reikalų ministras gal ėjo tik teikti diplomat ų kandidat ūras, o skyrimo dokumentus pasirašydavo tik prezidentas. Užsienio reikal ų ministras pats gal ėjo suteikti tik laikinai einan čiojo įgaliotojo ministro pareigas. Tad LDT veiklos metais šefas pasirašydavo diplomat ų skyrimo į naujas rezidavimo vietas aktus ar j ų pak ėlimo tarnyboje raštus, dažniausiai charge d‘affaires titulu. Bet būta ir išim čių. LDT šefo įsakymu, anapilin iš ėjus vienam diplomatui, jo vieton stodavo kitas, paprastai buv ęs jo pavaduotojas (pavyzdžiui, 1967 metais mirus nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui B. K. Balu čiui, rezidavusiam Londone, j į pakeit ė V. Balickas, kaip laikinasis reikal ų patik ėtinis). Pažym ėtina, kad ne visi dokument ų tekstai b ūdavo parengiami pagal visus tarnybiniams raštams privalomas formas (arba bent taip rodo S. Lozorai čio archyvin ė medžiaga). Kai kada S. Lozoraitis įgaliojimus suteikdavo laisva forma, o kartais jis nurodydavo savo titulus („Lietuvos diplomatijos šefas“, „Buv ęs Lietuvos užsienio reikal ų ministras“, Buv ęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis Ministras Italijoje“), d ėdavo paraš ą bei antspaud ą (tekstas „Lietuvos Respublika Diplomatijos šefas“ ir Vytis“) Taip jo pareigos buvo tarsi užtvirtinamos ir heraldine simbolika. Per vis ą LDT laik ą S. Lozoraitis buvo paskyr ęs kelis naujus jos narius (P. Babick ą, V. J. Gyl į, S. Lozorait į (jaunesn įjį). Ir tai buvo didelis laim ėjimas, ži ūrint iš visos LDT perspektyvos taško. O tarnybin ėse pareigose, jo teikimu, pakilo beveik visi pagrindiniai jos nariai (ži ūrėti II pried ą). Išimtimi b ūtų tik nepriklausomyb ės metais taip pat paties S. Lozorai čio (dar kaip URM vadovo) paskirti ir iki mirties tose pa čiose aukš čiausio diplomatinio rango (kaip nepaprastojo ir įgaliotojo ministro) pareigose išlik ę diplomatai B. K. Balutis ir P. Žadeikis.
469 Mūsų diplomatai apie VLIK ą // Lietuvi ų dienos , 1954 m. spalis, nr. 8 (47), p. 5-6. 470 Krivickas D. Lietuvos Diplomatijos Šefas ir jo funkcijos // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 471 Ten pat. 92 Aukš čiausi diplomatiniai titulai, LDT šefo teikimu, buvo suteikti tik 1951-1961 metais įgaliotuoju ministru Brazilijoje rezidavusiam F. Meieriui ir 1943-1960 metais Pranc ūzijoje rezidavusiam dr. S. A. Ba čkiui. Šie duomenys netur ėtų stebinti jau vien tod ėl, kad S. Lozorai čio, kaip Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo statusas jau savaime buvo „ekstraordinarinis“. Antra – tarptautin ėje erdv ėje jis buvo „akivaizdžiai respektuojamas Šiaur ės ir tik iš dalies Piet ų Amerikos kontinente, kur yra pripažinta bent keliolika LDŠ padaryt ų LDT tarnybos personalo rango pak ėlim ų ir paskyrim ų.“ 472 Pavyzdžiui, diplomatiniu laim ėjimu buvo 1953 metais Kolumbijos vyriausyb ės sutikimas pripažinti S. Sirut į Lietuvos garb ės konsulu ir kiek v ėliau – generaliniu garb ės konsulu (nuo 1966). Ta čiau 1970 metais Kolumbija atsisak ė prat ęsti S. Siru čio konsulin ę kortel ę „d ėl aktyvios Soviet ų S ąjungos ambasadoriaus Kolumbijoje veiklos, nukreiptos prieš Lietuvos konsulat ą.“ 473 Kitaip tariant, LDT šefas atlikdavo formalumus, kai pats paskyrimas ar pak ėlimas pareigose priklaus ė nuo diplomat ą priiman čios užsienio vyriausyb ės bei jos santyki ų su sovietais. Vakar ų Europoje S. Lozorai čio kontaktai su užsienio valstybi ų, paprastai užsienio ministerijomis ir panašiomis valdžios institucijomis, daugiau apsiribodavo memorandum ų tekstais, proginiais kreipiniais arba tik paties LDT šefo priva čiais vizitais, kontaktais. Archyviniuose dokumentuose yra išlik ęs ir toks, jurisdikcijos prasme, diskusinis epizodas: Pranc ūzijoje rezidav ęs dr. S. A. Ba čkis 1957 met ų pabaigoje rekomendavo S. Lozorai čiui įteikti LDK Gedimino I laipsnio ordin ą Pranc ūzų-Balt ų asociacijos prezidentui Ernestui Pezet jubiliejaus proga 474 , žurnalistui, politikui, Pranc ūzijos senato vicepirmininkui ir užsienio reikal ų komisijos vicepirmininkui. Apie tai, nors ir trumpa žinute, buvo pranešta ir pranc ūziškoje spaudoje (kaip „Le Monde“) 475 . Remiantis enciklopedine informacija, kuri ą pareng ė pats dr. S. A. Ba čkis, E. Pezet ordinas buvo įteiktas 476 . Tai reiškia, kad S. Lozoraitis peržengdavo LDT šefo įgaliojim ų ribas, nes remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu, toks ordinas, po užsienio reikal ų ministro pristatymo, buvo įteikiamas remiantis Prezidento
472 Lietuvos diplomatin ė tarnyba // Akira čiai , 1973 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (49), p. 2. 473 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 242. 474 LDT šefo S. Lozorai čio laiškas Pranc ūzų-Balt ų asociacijos prezidentui E. Pezet, 1957 m. gruodžio 2, d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 60. 475 Įdomu, kad netrukus po to, kai E. Pezet buvo įteiktas ordinas, atsirado daugiau norin čių b ūti apdovanotais. Vienas j ų – Leo Poldes, Paryžiaus klubo „Club du Faubourg“ prezidentas, tuo metu tur ėjo daugiau kaip šimt ą įvairaus laipsnio apdovanojim ų iš pa čių įvairiausi ų krašt ų, j ų valstybini ų institucij ų ar visuomenini ų organizacij ų. Nepasikuklin ęs atsi ųsti vis ą savo turim ų regalij ų s ąraš ą, 1958 m. pavasar į L. Poldes kviet ė S. Lozorait į atvykti į susitikimus „Club de Fauborg“. Gav ęs pirm ąjį kvietim ą, po keli ų dien ų S. Lozoraitis teiravosi dr. S. Ba čkio apie L. Poldes ir klub ą. Po pus ės met ų (!) dr. S. A. Ba čkis atsak ė, pateikdamas anks čiau min ėto E. Pezet nuomon ę: „neverta prasid ėti, nes tai jokios praktiškos reikšm ės neturi, jei jisai ir organizuot ų koki ą konferencij ą apie Lietuv ą, ar Pabaltijo kraštus. Tas pats ir d ėl ordino.“ Nuo sav ęs dr. S. A. Ba čkis prid ėjo, kad min ėto klubo prezidentas L. Poldes taip pat kreip ėsi ir į j į pat į d ėl ordino, ir taip pat kviet ė dalyvauti jo klubo paskaitose. Dr. S. A. Ba čkio laiškas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1958 m. spalio 18 d. // Ten pat, l. 92. 476 Pezet Ernest // Lietuvos enciklopedija. Bostonas: Lietuvi ų enciklopedijos leidykla, 1960, t. 22, p. 419. 93 dekretu 477 . Tad nenuostabu, kad tiek LDT, tiek politiškai aktyvioje lietuvi ų išeivijoje nuolat iškildavo pa čios „šefas“ s ąvokos turinio klausimas. Nes, pasak dr. S. A. Ba čkio, „Po tos telegramos nebuvo joki ų kit ų nurodym ų, kokias teises turi diplomatijos šefas ir kaip jis tur ės dirbti su pavaduotojais,...“ 478 . Ir net pra ėjus metams po jos išsiuntimo, Lietuvos pasiuntinys Vašingtone P. Žadeikis savo priva čiam laiške prezidentui A. Smetonai klaus ė: „Pasiuntinybei svarbu žinoti Tamstos interpretacija p. Urbšio telegramos skiriant p. St. Lozorait į diplomatin ės tarnybos čefu užsieniuose. Kokios čefo funkcijos politikos ar administracijos srityje: ar jis gali duoti įsakymus d ėl politin ės orientacijos, ar gali skirti valdininkus, ar nustatin ėti atlyginim ą veikian čioms Pasiuntinyb ėms?“ 479 Galima įtarti, kad P. Žadeikio toks užklausimas tur ėjo gana real ų ir net apskai čiuojam ą pagrind ą. Nes b ūtent tuo metu buvo sprendžiamas LDT finansavimo iš JAV bankuose laikom ų Lietuvos l ėšų klausimas 480 . Reikia pasakyti, kad pastaruoju reikalu LDT šefo įtaka buvo mažiausia. Kai po soviet ų okupacijos tapo aišku, kad vienintelis diplomat ų finansavimo šaltinis yra Lietuvos pinigai saugomi JAV, S. Lozoraitis pasiuntinyb ės Vašingtone vadovui P. Žadeikiui raš ė: „ar kalb ėjai Tamsta apie tai, kad neb ūtų leidžiama naudoti m ūsų užšalusius pinigus, nesusitarus su tamsta; kaip yra dalykai d ėl leidimo naudoti tuos pinigus toms atstovyb ėms išlaikyti, kurios gal ės veikti.“ 481 Taip Lietuvos pasiuntinyb ė Vašingtone ir toliau arba per visus LDT veikimo metus buvo lyg jos „finans ų ministerija“, kur S. Lozorai čio įgaliojimai beveik neveik ė. Dar daugiau, „Per Baltijos valstybi ų „ įšaldyt ų“ fond ų kontrol ę JAV Valstyb ės departamentas netiesiogiai vadovavo diplomatini ų tarnyb ų veiklai, t. y. nors šios tarnybos naudojosi Baltijos valstyb ėms priklausan čiomis l ėšomis, nuo JAV valdžios institucij ų sprendimo priklaus ė diplomatini ų tarnyb ų likimas.“ 482 Nors LDT šefo įgaliojimai nebuvo nustatyti ir dokumentaliai surašyti, S. Lozoraitis veik ė minimaliai peržengdamas įprastai dirbusio užsienio reikal ų ministro kompetencij ų ribas, kur jis tur ėjo didžiausi ą patirt į, ypa č tarp vis ų po Lietuvos okupacijos išlikusi ų diplomat ų.
477 Didžiojo Lietuvos Kunigaikš čio Gedimino ordino statusas // Vyriausyb ės žinios , 1928 m. vasario 15 d., nr. 267, p. 7-8. 478 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 5. 479 P. Žadeikio laiškas A. Smetonai, 1941 m. birželio 24 d. // Antano Smetonos korespondencija ..., p. 409. 480 Pla čiau apie tai: Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 255-257. 481 LDT šefo laiškas Lietuvos pasiuntiniui Vašingtone P. Žadeikiui, 1940 m. rugpj ūč io 11 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 15, l. 3. 482 Kraujelis R. Lietuva Vakar ų politikoje ..., p. 201-202; diplomatai atidžiai skai čiuodavo gautas l ėšas, iki cento dalindavosi bendras išlaidas (pavyzdžiui, mirus kolegai, pinigai už LDT vardu nupirkt ą vainik ą, buvo padalinami po lygiai). Pats S. Lozoraitis ypa č atidžiai pasižym ėdavo visas išlaidas. Peržvelgus B. K. Balu čio, A. Simu čio ar kit ų diplomatų priva čius laiškus, kuriuose minimi finansai ir LDT šefas, pasteb ėsim, kad S. Lozorai čio materialin ė pad ėtis niekad nebuvo ypa č gera, grei čiau atvirkš čiai - neretai buvo minima kaip labai prastos finansin ės situacijos iliustracija. 94 4. 3. Primus inter pares: pripažinimo problema
LDT šefui dirbti su kolegomis diplomatais lyg ir netur ėjo b ūti sud ėtinga, nes praktiškai tai buvo tos pa čios sud ėties ir gerai pažįstamas korpusas, kuriam jis vadovavo dar nepriklausomyb ės laikais. Dar daugiau: jis pats anuomet, kaip užsienio reikal ų ministras, teik ė Respublikos prezidentui diplomat ų kandidat ūras rezidavimui į vien ą ar kit ą valstyb ę. Taip į Vašington ą buvo paskirtas P. Žadeikis, taip pat į JAV išvyko reziduoti konsulai A. Simutis, J. J. Bielskis, J. Budrys, P. Daužvardis, į Rom ą – S. Girdvainis, į London ą – B. K. Balutis ir V. Balickas, į Paryži ų – S. A. Ba čkis, į Šveicarij ą – S. Garba čiauskas. Kitaip tariant, po nepriklausomyb ės praradimo užsieny lik ęs diplomatinis korpusas buvo suformuotas paties S. Lozorai čio dar 1934-1938 metais. Pasak ambasadoriaus K. Lozorai čio, „Diplomatai be išimties pritar ė Juozo Urbšio nurodymui, jo laik ėsi ir per vis ą okupacijos laikotarp į veik ė suderintai su tarnybos šefu. Gi pats tarnybos šefas S. Lozoraitis niekuomet sav ęs nelaik ė viršininku, aukštesniu už savo kolegas, galin čiu įsakin ėti. Jo įsitikinimu, tarnybos šefui buvo skirtas „primus inter pares“ – pirmojo tarp lygi ųjų vaidmuo, šio principo jis visada laik ėsi.“ 483 . Lietuviškoje istoriografijoje taip pat galima rasti ambasadoriaus žodžius patvirtinan čių tekst ų („D ėl J. Urbšio telegramos formuluot ės tarp Lietuvos pasiuntini ų nekilo joki ų nesusipratim ų ar kolizij ų.“ 484 ). Taigi oficialiai visi diplomatin ės tarnybos nariai S. Lozorait į pripažino šefu traktuodami Užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegram ą kaip ypating ą įsakym ą. O pirmaisiais okupacijos metais Vakar ų Europoje, arba taip vadinamame „centre“, rezidav ę diplomatai iš viso į šefo institucij ą ži ūrėjo tik kaip į vadovaujan čią, o ne kolegišk ą. Ta čiau ir anks čiau tekste pateiktos užuominos, ir įvair ūs diplomat ų tarpusavio susirašin ėjimai, kuriuose minimi LDT šefo įgaliojimai, atv ėrė kiek kitok į vaizd ą: vidinius diplomatin ės tarnybos konfliktus, stojant už arba prieš S. Lozorait į, daugiau ne prieš jo status ą, kiek statuso turin į. Ir tai išprovokuoja du klausimus: kiek patys diplomatai pripažino S. Lozorait į savo šefu ir kaip į tai reagavo jis pats? Min ėta, kad J. Urbšio telegram ą gavo visos pasiuntinyb ės, ta čiau po trij ų m ėnesi ų Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovas P. Žadeikis savo laiške S. Lozorai čiui raš ė: „prašy čiau atsi ųsti man Pas-bės paliudyt ą nuoraš ą telegramos N. 288, ant kurios Tamsta atremi paskyrim ų gal ę.“ 485 P. Žadeikiui, rezidavusiam JAV ir palaikiusiam tiek patiems lietuvi ų diplomatams, tiek bendrai vedamai Lietuvos laisvinimo bylai itin svarbius ryšius su Valstyb ės Departamentu, reik ėjo ne teksto, kur į be abejon ės pasiuntinyb ė tur ėjo, o paties LDT šefo parašo ir atspaudo, kurie paprastai yra vieni iš juridinio pagrindimo element ų. Tuo metu P. Žadeikis,
483 Lozoraitis K. Žvilgsnis į vilties diplomatij ą... // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje,... p. 12. 484 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 45. 485 P. P. Žadeikio, Lietuvos Ministerio Vašingtone laišk ų išrašai, 1940 m. rugpj ūč io 29 d. – 1941 m. vasario 28 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 5, l. 9. 95 lyg demonstruodamas savo lojalum ą LDT šefui, net m ėgino apsidrausti: „Prie kitos progos aš esu p. L. [S. Lozorait į – A. P.-B.] papraš ęs, kad jis atsi ųst ų p. Urbšio telegramos N. 288 nuoraš ą. Esu tikras, kad p. L. Man ęs nesupras, kad aš ten kvestionuoju jo autoritet ą ir skiriam ąją gal ę. Man asmeniškai tai nereikalinga, bet reikalinga įtikinti vyriausyb ę prie kurios aš skirtas. Tasai uždavinys nelengvas.“ 486 Ta čiau pra ėjus metams po J. Urbšio telegramos išsiuntimo, P. Žadeikio poži ūris į šefo institucij ą, regis, pasikeit ė. JAV rezidav ęs diplomatas prad ėjo neigti užsienio reikal ų ministro J. Urbšio suteiktus įgaliojimus ir si ūlyti, kaip min ėta, naujas strukt ūras, kuri ų sud ėtyje S. Lozorai čio pavard ės nebuvo. Tad pati aštriausia diskusija d ėl LDT šefo įgaliojim ų vyko tarp paties diplomatin ės tarnybos šefo ir Lietuvos pasiuntinyb ės JAV vadovo. 1941 met ų geguž ės 16 d. laiške P. Žadeikis užsimin ė, kad diplomatijos šefo institucij ą jis laiko tik patarian čiuoju balsu, kuris negal ėjo vadovauti pasiuntinyb ėms, ypa č oficialiai pripaž įstamoms 487 . Pasteb ėsim, kad šis epizodas atskleidžia ne tik diplomato poži ūrį į institucij ą, bet ir kolegas. P. Žadeikis labai aiškiai atskyr ė užsienio valstybi ų oficialiai pripaž įstamus diplomatus nuo nepripaž įstam ų. Kitaip tariant, vienoje pus ėje jis mat ė save ir kolegas, rezidavusius Didžiojoje Britanijoje, Argentinoje, Brazilijoje, Šveicarijoje, prie Šv. Sosto, kitoje – likusius, tai yra nepripaž įstamus, bet neoficialiai veikian čius. Kaip į tai reagavo pats S. Lozoraitis, kuris ne tik, kad nebuvo oficialiai pripaž įstamas ar nepripaž įstamas Lietuvos atstovas, bet ir iš viso buvo netek ęs ir diplomatinio posto, ir pasiuntinyb ės. Vertinant Antrojo pasaulinio karo pašto paslaugas, S. Lozoraitis gana greitai atsakė į min ėtą P. Žadeikio laišk ą. Lietuvos diplomatijos šefo pareigybes ir teises S. Lozoraitis grind ė remdamasis min ėtu 1939 met ų ruden į trij ų diplomat ų parengtu memorandumu, kuriame si ūlyta paskirti LDT šef ą, „kad Užs. Reik. Min-jai nustojus veikti, Atstovai nepalikt ų kiekvienas sau, bet tur ėtų jungian čią, derinan čią ir vadovaujan čią įstaig ą. Suprantamas dalykas, jog šitokia įstaiga ar funkcija buvo numatyta turint galvoje vis ų pirmiausia tuos Atstovus, kurie gal ės veikti, t. y., tebebus pripaž įstami ir tebevadovaus, kaip ir normaliais laikais, savo Atstovyb ėms. Žinoma, ir patariamoji funkcija yra naudingas dalykas /jei patarimai geri/, bet prad ėjus vien ą kart ą ieškoti objektyvi ų precizij ų, tenka pripažinti, jog vien tik patarimais vargiai begalima derinti keli ų asmen ų veikl ą, nebent tik tie patarimai tur ėtų privalomos galios, kitaip sakant, nustot ų b ūti patarimais“ 488 . Taip S. Lozoraitis, bandan čiam kiek maištauti P. Žadeikiui diplomatiškai primin ė, kad šefo institucij ą suk ūrė ir tikraisiais jos autoriais yra ne tik prezidentas A. Smetona ir užsienio reikal ų ministras J. Urbšys, bet ir visi trys min ėtą memorandum ą reng ę diplomatai
486 P. Žadeikio laiškas E. Turauskui, 1940 m. rugs ėjo 14 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 487 P. Žadeikio laiškas S. Girdvainiui, 1941 m. geguž ės 16 d. // Ten pat. 488 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. birželio 18 d. // Ten pat. 96 (B. K. Balutis, P. Klimas, S. Lozoraitis). Atrodo, kad taip teigdamas S. Lozoraitis min ėtą telegram ą traktavo daug pla čiau. Jam tai gal ėjo reikšti ne tik pranešim ą apie šefo institucijos įsteigim ą, bet ir kažkada si ūlyto memorandumo patvirtinim ą. Dar daugiau. Pagal 1939 met ų memorandum ą diplomatijos šefas tur ėjo dvi galimybes: arba vadovauti kitiems diplomatams („duoti instrukcij ų kitiems“), arba b ūti koordinuojan čiu asmeniu 489 . Pasteb ėsim, kad J. Urbšys telegramoje nurod ė tik pavard ę, bet nenurod ė institucijos veikimo gali ų, tai yra ar vadovauti, ar tik koordinuoti? Ta čiau atrodo, kad pats S. Lozoraitis jau tuo metu aiškiai pasirinko vien ą iš dviej ų veikimo b ūdų ir taip apsibr ėžė savo veikimo ribas. Atsisakydamas patariamojo balso, jis pabr ėžė savo teises vadovauti, pirmiausia, pripaž įstamoms pasiuntinyb ėms („ įstaiga ar funkcija buvo numatyta turint galvoje vis ų pirmiausia tuos Atstovus, kurie gal ės veikti, t. y., tebebus pripaž įstami ir tebevadovaus, kaip ir normaliais laikais, savo Atstovyb ėms“ 490 ), vadinasi ir pa čiam P. Žadeikiui taip pat. Diplomatiškai ironizuodamas ir net pateikdamas naujus epitetus („U. R. Ministras, Komisaras“), prisidengdamas nežinojimu ir taip išsaugodamas diplomatui privalom ą „atsargin į iš ėjim ą“, bet pasilikdamas prie savos nuomon ės, P. Žadeikis diplomatin ės tarnybos šefui atraš ė: „Reiškia šefas ne primus inter pares, bet pats U. R. Ministras, Komisaras. Nežinodamas kaipo toji šefo id ėja atsirado aš negal ėjau susitaikyti su „šefo-komisaro“ id ėja tarpe kolegiški veikian čių L. Įg. Ministr ų: id ėja atrod ė nei praktiška nei juridiniai pagr įsta. Teiravausi vienur – kitur: gavau įsp ūdžio, kad tai yra interpretacijos dalykas. Net R. P. [Respublikos Prezidentas – A. P.-B.] pasirodo netur įs supratimo apie šefo patarim ų privalom ąją gal ę.“ 491 Antrojo pasaulinio karo metais susisiekimas tarp valstybi ų buvo ypa č komplikuotas: skirtingos fronto pus ės, karo lauko stovis, cenz ūra, o ryšys su Italija, kur buvo LDT šefas (diplomatai kolegas, rezidavusius Romoje savo priva čiose korespondencijose vadindavo romie čiais), buvo ypa č prastas. Jei dar 1940 met ų vasar ą S. Lozoraitis gal ėjo gana lengvai susisiekti su diplomatin ės tarnybos nariais, tai v ėliau tai padaryti dar ėsi vis sud ėtingiau. Dažnai susisiekti su JAV buvo galima tik telegramomis arba siun čiant korespondencij ą l ėktuvu per Lisabon ą492 . Pavyzdžiui, S. Lozorai čio siun čiama ir gaunama korespondencija buvo tikrinama, tod ėl savo laiškus jis pasirašydavo dviem „St.“ raid ėm, o jam siun čiami laiškai buvo adresuojami per Lietuvos pasiuntin į prie Šv. Sosto S. Girdvain į, žinoma, iš viso neminint S. Lozorai čio pavard ės493 . Neretai laiškus S. Lozoraitis gaudavo per tarpininkus. Pavyzdžiui, vienu metu korespondencija iš Šveicarijos pasiekdavo Rom ą per vienos nenustatytos pasiuntinyb ės
489 Trij ų pasiuntini ų 1939 m. lapkri čio 2 d. memorandumas ... // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1979, kn. 37, p. 156-170. 490 S. Lozorai čio laiškas P. Žadeikiui, 1941 m. birželio 18 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 491 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. spalio 14 d. // Ten pat. 492 Misi ūnas R. Lietuva prieš LTSR ..., p. 22. 493 S. Lozorai čio teksto, skirto P. Žadeikiui, juodraštis, 1940 m. rugs ėjo 28 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 5, l. 7. 97 darbuotoj ą („kurjeris“, 15 met ų gyven ęs Lietuvoje, ved ęs Lietuvos piliet ę, buvo labai atsargus, bijojo prarasti savo tarnyb ą Šveicarijoje, bet buvo labai patenkintas, kai j į, atvykus į į Rom ą, S. Lozoraitis pav ėžindavo ir pavaišindavo. 494 ). Pasteb ėsim, kad ne tik karo metais, bet ir daug vėliau korespondenciniai ryšiai su Roma ir toliau liko ypa č prasti, cituojant dr. A. Gerutį, „su Italija paštas skandalingai veikia (tiksliau pasakius, neveikia)“ 495 . Esant tokiai pad ėč iai arba ja naudodamasis, 1941 met ų liep ą P. Žadeikis užsimin ė prezidentui A. Smetonai, kad „b ūtų geriau, kad vietoje diplomatin ės tarnybos šefo, b ūtų kolegija iš trij ų: Dr. Šaulys, pirmininkas, p. P. Klimas ir p. E. Turauskas, sekretorius.“ 496 Diplomatas si ūlė prezidentui iš esm ės t ą pa čią formul ę – diplomatin ėje tarnyboje pagrindiniai yra trys asmenys (ne, pavyzdžiui, vienas iš j ų, du ar keturi). Toks diplomato si ūlymas lyg patvirtint ų nurodyt ą priežast į – LDT tarpusavio susisiekimo problema. Ir net minimos pavard ės gal ėjo b ūti pasirinktos d ėl ši ų tarpusavio ryšio, susižinojimo, susisiekimo, korespondencijos. Kitaip tariant, pagrindin į vaidmen į tur ėtų vaidinti geografin ė karo fronto pad ėtis. Ypa č tod ėl, kad 1942-1943 metais dr. J. Šaulys ir E. Turauskas, abu rezidav ę Šveicarijoje, bei Pranc ūzijoje dirb ęs P. Klimas ne tik kelis kartus per savait ę kalb ėdavosi telefonu, susirašin ėdavo, bet ir dažnai sve čiuodavosi vieni pas kitus. P. Žadeikio si ūloma reforma, apie kuri ą gal žinojo tik prezidentas, nebuvo susidom ėta, nes iš esm ės ji prieštaravo užsienio reikal ų ministro J. Urbšio paskyrimams. Tuomet P. Žadeikis pa čiam S. Lozorai čiui, kaip negalin čiam d ėl karo stovio „koncentruoti ir vairuoti“, rekomendavo perduoti šefo pareigas arba LDT šefo pavaduotojui dr. J. Šauliui, arba pa čiam P. Žadeikiui 497 . Netrukus, remdamasis ta pa čia J. Urbšio telegrama, J. Šaulys į Rom ą si ųstoje šifruotoje telegramoje praneš ė: „Lozorai čiui neatid ėtini reikalai bei susisiekimo sutrikimas privert ė mane jau nuo gruodžio pasiimti Tamstos pavadavim ą šefo pareigose stop mano raštas tuo reikalu neprisi ųstas Tamstai d ėl susisiekimo tr ūkum ų stop rašt ą gausit pirma pasitaikiusia gera proga.“ 498 . Po keli ų dien ų (1942 m. sausio 20 d.) S. Girdvainis atsak ė, kad S. Lozoraitis sutinka su LDT šefo pareig ų perdavimu vienam iš pavaduotoj ų dr. J. Šauliui 499 . Regis, sprendimas d ėl diplomatin ės tarnybos šefo pareig ų perdavimo vienam iš pavaduotoj ų buvo priimtas ne Romoje ar Berne, bet Vašingtone (arba bent taip leidžia teigti išlik ę tekstai). Nes dr. J. Šaulys, prieš ryždamasis pasi ųsti min ėtą telegram ą į Rom ą, apie savo ketinimus praneš ė ir jiems pritarim ą gavo iš Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio ir ten apsistojusio prezidento A. Smetonos: „stasio sefo pareigu perleidimu tamstai niekas cionai nepriesingas“ 500 . Kitaip tariant,
494 E. Turausko laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. kovo 1-3 d. d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 345, l. 8. 495 Dr. A. Geru čio laiškas S. Lozorai čiui, 1974 m. geguž ės 19 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 13, l. 115. 496 P. Žadeikio laiškas A. Smetonai, 1941 m. liepos 7 d. // Antano Smetonos korespondencija ..., p. 415-416. 497 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1941 m. spalio 14 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 498 Dr. J. Šaulio telegrama min. S. Girdvainiui, 1942 m. sausio 15 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 3, b. 177, l. 1. 499 S. Girdvainio telegrama, 1942 m. sausio 20 d. // Ten pat, ap. 7, b. 83, l. 1. 500 P. Žadeikio telegrama, 1942 m. sausio 9 d. // Ten pat, b. 265, l. 1. 98 S. Lozoraitis tur ėjo be diskusij ų sutikti su prezidento ir koleg ų šiapus ir anapus Atlanto sprendimu, tad svarstyti kam ir ar perduoti pareigas jau nebuvo prasm ės. Kita vertus, ar iš viso gal ėjo b ūti kokie nors svarstymai? Juk laikantis J. Urbšio telegramos teksto, šefo pareigas tur ėjo perimti pirmas pavaduotojas P. Klimas. Ta čiau šis buvo okupuotoje šalyje, skirtingai nuo neutralioje Šveicarijoje rezidavusio antrojo pavaduotojo. Per ėmus LDT šefo įgaliojimus dr. J. Šauliui, P. Žadeikis neatsisak ė reformacini ų id ėjų. Priešingai – prad ėjo veikti dar aktyviau. Jis dar kart ą pasi ūlė sudaryti kolegij ą „kurios nariai yra lyg ūs, veikia apystoviai tik viens kit ą painformuodami“ 501 , ir į j ą įeit ų jis pats, taip pat B. K. Balutis ir dr. K. Graužinis. Nes, pasak, P. Žadeikio, tarnybiniai ryšiai su kariaujan čia Europa ne įmanomi, tad kiekvienas iš LDT nari ų tur ėtų elgtis savarankiškai, o šefas iš karto tur ėtų prisitaikyti prie aplinkybi ų ir „bet kokios šefyst ės prerogatyvas perleisti veikiantiems įg. Ministrams.“ 502 Po m ėnesio P. Žadeikis pasi ūlė dr. J. Šauliui dar kitaip reformuoti LDT valdym ą: „Lietuvos politikos gaires tenustatin ėja penki ų akredituot ų Ministr ų Kolegiją.“ 503 Pagal P. Žadeik į, kolegij ą sudaryt ų Londone, Berne (dr. J. Šaulys atstovaut ų ir P. Klim ą bei E. Turausk ą), Buenos Air ėse, Vatikane (tuo pa čiu S. Girdvainis atstovaut ų S. Lozorait į) ir Vašingtone (kur P. Žadeikis „reikšt ų nuomon ę čionykš čių išmaning ų asmen ų“504 ) rezidav ę pasiuntiniai. Kitaip tariant, buvo manoma, kad per tokio komiteto suk ūrim ą b ūtų galima pereit prie egzilin ės vyriausyb ės sudarymo. Abejoni ų, kad buvo bandoma išbraukti tik gal pa čią LDT šefo institucij ą, o ne S. Lozorai čio asmen į, nelieka, nes P. Žadeikis raš ė, kad oficialaus pranešimo apie S. Lozorait į, kaip LDT šef ą, jis JAV VD nepateik ė, apie tai žinoma tik priva čiai. Tad kai dabar dr. J. Šaulys per ėmė LDT šefo pareigas, P. Žadeikis klaus ė „ar neb ūtų verta apie tai savo Vyr-bėms oficialiai pranešti, kad tai buvo m ūsų valdžios emergency aktas. Tatai man rodos nekenkt ų, bet b ūtų aktyvas įrodymas, kad si ūlas tarpe Pas-bi ų ir Užs. R. M-jos, esan čios under duress, teb ėra. Dr. Š. [dr. J. Šaulys – A. P.-B.] kaipo nepriklausomyb ės akto pasirašytojas ir dipl. tarnybos dekanas, yra asmuo kuris tur ėtų atvykti į demokrat. pasaul į vaidmeniui, kai j ūsiškiai ir m ūsiškiai [tai yra amerikie čiai ir britai – A. P.-B.] mums duot ų „green light“ veikti pla čiau.“ 505 Ta čiau ši citata taip pat netur ėtų klaidinti, neva, dr. J. Šaulys, kaip LDT šefas, buvo priimtinesnis. Nes dr. J. Šauliui pam ėginus aktyviau veikti, netrukus iš to paties Vašingtono buvo pareikšta, kad jis nelaikyt ų sav ęs centru ir pranešin ėtų tik faktus, o ne instrukcijas 506 . Po keli ų m ėnesi ų P. Žadeikis v ėl m ėgino į vadovaujan čias pozicijas iškelti tik pripaž įstamus diplomatus, o LDT šefo
501 P. Žadeikio laiškas B. K. Balu čiui, 1942 m. vasario 5 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 502 Ten pat. 503 P. Žadeikio konfidencialus raštas dr. K. Graužiniui, 1942 m. kovo 6 d. // Ten pat. 504 Ten pat. 505 P. Žadeikio laiškas B. K. Balu čiui, 1942 m. vasario 5 d. // Ten pat. 506 P. Žadeikio laiškas B. K. Balu čiui, 1942 m. geguž ės 8 d. // Ten pat. 99 įtak ą tiek santykiuose su svetimais, tiek su savais apriboti iki „moralin ės paramos“ ir „patariamojo balso“. 507 Pasibaigus karui P. Žadeikis toliau formulavo veiklos gaires, kuriomis tur ėtų vadovautis LDT šefas. Reikia pasakyti, kad ir dr. J. Šaulys, pavaduodamas LDT šef ą, reng ė šios pareigyb ės statut ą. Taip jie m ėgino „ant popieriaus surašyti“ tai, ko nepadar ė Lietuvos užsienio reikal ų ministerija 508 . Reikia pasakyti, kad P. Žadeikio reformacin ės id ėjos, apie kurias žinojo ir S. Lozoraitis, neliko nepasteb ėti tarp kit ų LDT nari ų. Dr. J. Šauliui kolegos si ūlymai ir bendra pozicija buvo kaip „sistemingas varymas prieš m ūsų vyriausyb ės (Urbšio 288) nustatym ą vad. šefo ar derinamojo centro reikalu.“ 509 Šiam P. Žadeikis atsak ė, kad „Centro žmon ės matomais nelink ę prie Įg. Ministr ų Kolegijos s ąvokos kaipo vadovaujan čio organizmo, nes jiems atrodyt ų Min. Urbšio telegramos nesilaikymu; o betgi jei kada kaip įvykt ų įg. min-rų suvažiavimas, - spr ęst ų Kolegijos didžiuma, o ne vienas centro žmogus.“ 510 . Įdomu, kad apie tai, kad S. Lozoraitis buvo laikinai perdav ęs šefo pareigas dr. J. Šauliui, žinojo ne visi LDT nariai arba ne visk ą. Nes net po daugiau kaip penki ų dešimtme čių nuo min ėtų įvyki ų A. Simutis praš ė S. A. Ba čkio atsi ųsti S. Lozorai čio laiško nuorašus 511 . Senieji diplomatai sp ėjo, kad „to pavedimo priežastis buvo, kad Šefas gyveno Ašies kontroliuojamoj teritorijoj laikydamasis lyg po Damoklo kardu.“ 512 . Nors oficialiai dr. J. Šaulys pavadavo S. Lozorait į, duomen ų, kad jis pasirašin ėdavo kaip LDT šefo pavaduotojas ar šefas, kol kas nerasta. S. Lozoraitis Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo pareigas iš j į nuo 1941 m. gruodžio 2 d. oficialiai pavadavusio dr. J. Šaulio susigražino 1945 m. lapkri čio 15 d. (arba jau po „Kybart ų akt ų“ paviešinimo). 1945 m. rugs ėjo 21 d. dr. J. Šaulys pasi ūlė S. Lozorai čiui v ėl perimti LDT šefo pareigas ir šis sutiko. S. Lozoraitis v ėl prad ėjo eiti LDT šefo pareigas 513 apie tai pranešdamas LDT nariams (dr. J. Šauliui, B. K. Balu čiui, P. Žadeikiui, V. J. Gyliui, K. Škirpai, dr. K. Graužiniui, E. Turauskui, S. A. Ba čkiui). S. Lozoraitis pažym ėjo: „Šia proga noriu pasakyti tai, k ą prieš por ą met ų buvau paraš ęs p. Min. Žadeikiui, b ūtent, kad šefo pareigos buvo Vyriausyb ės įsteigtos tam, kad m ūsų diplomatijos darbas eit ų sklandžiau ir tiksliau, o ne tam, kad jis b ūtų apsunkintas. Tod ėl tais atsitikimais, kuriais iš anksto susisiekiant su manim susitrukdyt ų koks skubus žingsnis, bus tikslinga, jei p. p. Pasiuntiniai tok į žingsn į padarys taip
507 P. Žadeikio laiškas dr. J. Šauliui, 1942 m. rugs ėjo 21 d. // Ten pat. 508 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1946 m. birželio 22 d. // Ten pat. 509 P. Žadeikio laiškas dr. J. Šauliui, 1942 m. rugs ėjo 21 d. // Ten pat. 510 Lietuvos pasiuntinio Vašingtone P. Žadeikio raštas Lietuvos pasiuntiniui Londone B. K. Balu čiui, 1942 m. gruodžio 21 d. // Ten pat. 511 A. Simu čio laiškas dr. S. A. Ba čkiui, 1990 m. // VDU, ISC, f. 34, A. Simu čio archyvas. 512 A. Simu čio laiškas S. A. Ba čkiui, 1998 m. liepos 23 d. // Ten pat. 513 Ten pat. 100 skubiai kaip to reikalaus Lietuvos interesai.“ 514 Kitaip tariant, gr įždamas prie savo pareig ų, S. Lozoraitis iš karto apibr ėžė LDT vidaus santykius. Apie LDT šefo įgaliojim ų susigražinim ą S. Lozoraitis raštu praneš ė ir VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui 515 . Pasak dr. S. A. Ba čkio, „Po 1946 m. balandžio 8 d. S. Lozoraitis savo raštus pasirašydavo tik kaip Lietuvos diplomatijos šefas, o kartais dar pridurdavo: „Buv ęs Lietuvos užsienio reikal ų ministras“ 516 . Beje, LDT nariai, pristatydami šef ą užsienio šali ų įvairaus rango pareig ūnams ar raštuose jiems, vardindavo ir senuosius S. Lozorai čio titulus: buv ęs Lietuvos užsienio reikal ų ministras, buv ęs Lietuvos pasiuntinys Italijoje 517 (gal tai buvo daroma norint pabr ėžti LDT šefo pasirašyt ų įsak ų juridin į status ą, svor į?). Metams b ėgant šefo pripažinimo problema pa čioje diplomatin ėje tarnyboje taip ir liko gana jautria tema, kuri prasiverždavo ir į lietuvišk ą išeivijos spaud ą. Nors karo metais P. Žadeikis abejojo šefo pareig ų verte, ta čiau 1951 met ų pabaigoje rašytame laiške „Dirvos“ redaktoriui V. Rasteniui viešai pripažino, kad šefas yra primus inter pares 518 . Dar daugiau. Konfidencialiame laiške VLIK prof. Juozui Kaminskui P. Žadeikis gyn ė ir S. Lozorait į, ir jo titulus, ir vis ą LDT, pirmiausia, nuo jiems visiems oponuojan čių vlikinink ų, kaip VLIK narius priva čiai vadino S. Lozoraitis. Savo tekste P. Žadeikis labai taikliai pasteb ėjo, kad S. Lozoraitis yra netek ęs oficialaus Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ministro rango, ta čiau Lietuvos vyriausyb ės jam suteikto titulo niekas oficialiai neatšauk ė, neneig ė. Jo, kaip šefo institucija toliau pripaž įstama ir lengvai suprantama „Foreign Ofisams Vakariniame pasaulyje ir turi j ų pritarim ą.“ 519 . Net pulk. K. Škirpa, aršus S. Lozorai čio, kaip „Kybart ų akt ų“ titularo, kritikas, lietuvi ų spaudoje šef ą gyn ė, teigdamas, kad J. Urbšio telegramos nr. 288 turinys atitinka Lietuvos įstatymus ir yra legali LDT veikimo instrukcija 520 . Ta čiau pasteb ėsim, kad šis K. Škirpos pareiškimas yra padarytas šeštojo dešimtme čio pradžioje, kai pulkininkas ieškojo keli ų sugr įžti į Lietuvos diplomatin ę tarnyb ą. Tokius LDT vidaus žaidimus buvo sunku suprasti net pa čiai lietuvi ų išeivijai („Nelengva suprasti d ėl ko Ba čkis 1951. I. 6-7 Paryžiaus pasitarime d ėl Urbšio telegramos vert ės, Lozorai čiui nepripažino, kartu su kitais, t ų teisi ų, kokias jis dabar paskelb ė spaudoje, viešumai? Nejaugi Ba čkis per t ą laik ą nuo 1951. I. 6-7 iki savo pareiškimo „Lietuvi ų Dienoms“ (1954 m. spalio m.) d ėl to, kad jis buvo pakeltas Lozorai čio į įgaliotus
514 Ten pat. 515 M. Krupavi čiaus laiškas B. K. Balu čiui, 1946 m. balandžio 5 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 311. 516 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 7. 517 Lietuvos įgaliotojo ministro Vašingtone P. Žadeikio raštas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1955 m. lapkri čio 16 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 5, l. 14. 518 Lietuvos įg. ministro Vašingtone P. Žadeikio laiškas V. Rasteniui d ėl diplomatini ų reikal ų, 1951 m. gruodžio 28 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 4, b. 282, l. 1. 519 P. Žadeikio laiškas J. Kaminskui d ėl Diplomatijos šefo statuso, 1951 m. lapkri čio 23 d. // Ten pat, ap. 7, b. 381, l. 1. 520 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 50-51. 101 ministerius iš patar ėjų (nors tokio pak ėlimo niekas nepripažino) b ūtų taip kardinaliai pakeit ęs savo nuomon ę? N ėra žini ų, ar su tokiu pak ėlimu Žadeikis jam paskyr ė ir didesn ę alg ą?“ 521 ). Taigi ir karo, ir pokario met ų archyviniai dokumentai atskleidžia ko gero skaudžiausi ą ir visos tarnybos, ir paties jos vadovo problem ą, kuri visus juos kamavo pirmaisiais po okupaciniais dešimtme čiais – jie patys nepripažino šefo, kaip turin čio didesnes ar bent kokias galias. Oficialiuose laiškuose S. Lozorai čiui jie kreipdavosi į j į skirtingais titulais (šefas, pirmininkas, ministras). Ta čiau viešumoje diplomatai gyn ė ir neleido nepripažinti LDT šefo institucijos kitiems, svetimiems, tai yra esantiems „už j ų rato“, už LDT rib ų. Ne tik tarp diplomat ų archyv ų, bet ir išeivijos periodin ėje spaudoje galima aptikti užuominas apie svetim ųjų mėginimus įtakoti diplomat ų nuomones d ėl S. Lozorai čio ir šefo institucijos 522 . Dar 1949 metais VLIK pirmininkas M. Krupavi čius skund ėsi P. Žadeikiui priva čiai rašydamas, kad visi diplomatai, lyg susitar ę ver čia ir juos pripažinti S. Lozorait į diplomatin ės tarnybos šefu ir diplomatai neužgin čija jo sprendim ų523 . Kod ėl? Nes tik b ūdami bent išoriškai vieningi, diplomatai gal ėjo išlikti, apsiginti nuo išor ės pavoj ų ir pasekmi ų (kaip pasiuntinyb ės uždarymas ir finansavimo nutraukimas arba atvirkš čiai). Užbaigiant LDT šefo institucijos klausimo svarstymus, pasteb ėsim, kad tik S. Lozoraitis niekad nekeit ė savo nuostat ų d ėl LDT šefo institucijos legalumo ir gali ų: „1940 metais konstitucin ė Lietuvos vyriausyb ė yra man pavedusi svetimos okupacijos atveju b ūti Lietuvos diplomatijos šefu, t. y. vadovauti Lietuvos diplomatinei tarnybai.“ 524 Laikui b ėgant jis reaguodavo tik į netinkam ą šefo titulo naudojim ą oficialiuose diplomat ų dokumentuose („oficialiuose pareiškimuose, reik ėtų, einant tam tikrom taisykl ėm, pirma statyti Šef ą ir paskui Tarnyb ą,“ 525 ). Lietuvos užsienio reikal ų ministro išsi ųsta telegrama buvo ko gero pati ryškiausia raudona „linija“ S. Lozorai čio politin ėje biografijoje.
4. 4. Pavaduotoj ų ir įpėdini ų klausimas
Pirmaisiais vadovaujan čiais LDT nariais buvo paskirti trys asmenys, tačiau iš esm ės S. Lozoraitis buvo vienas. Pirmasis pavaduotojas P. Klimas, nors ir tur ėjo asmens nelie čiamum ą garantuojant į diplomatin į status ą, ta čiau 1943 m. rugs ėjo 19 d. naci ų buvo suimtas. Po konclageriuose praleist ų met ų diplomatas gr įžo į Lietuv ą, bet 1945 m. v ėl buvo suimtas, tik dabar jau soviet ų, ir ištremtas į Sibir ą. Kaip v ėliau raš ė S. A. Ba čkis: „Deja, n ėra
521 Augustaitis J. Lietuvos – Lenkijos unija.... , // Naujienos , 1969 m. balandžio 22 d., p. 30. 522 Kelion ė Amerikon ir jos tikslai // Žinios ir Mintys , 1954 m. geguž ės 12 d., nr. 2, l. 1. 523 VLIK pirmininko M. Krupavi čiaus laiškas P. Žadeikiui, 1949 m. lapkri čio 19 d. // LII, f. 54, b. 82, l. 24. 524 S. Lozorai čio juodraštinis raštas JAV Valstyb ės departamentui, 1967 m. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 525 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1954 m. spalio 27 d. // Ten pat. 102 man žinoma, kod ėl 1944 m. P. Klimas neišvyko iš Lietuvos, vokie čiams 1944 m. dar esant Lietuvoje. 1945 m. ruden į, rugs ėjo m ėnes į, jis buvo soviet ų suimtas“ 526 . Į Lietuv ą, į Kaun ą P. Klimas gr įžo po dešimties met ų. Diplomatas, jo s ūnaus liudijimu, si ųsdavo į Pranc ūzij ą atvirukus savo artimiesiems 527 . Kolegos diplomatai nepaliko senojo bendražygio be d ėmesio ir globos. P. Klimui gr įžus į krašt ą ir apie save pranešus artimiesiems Pranc ūzijoje, pranc ūzų ir soviet ų diplomatiniuose koridoriuose bei lietuvi ų diplomatin ės tarnybos raštuose šm ėžavo mintis apie P. Klimo išvykim ą į Pranc ūzij ą528 . Bet P. Klimas taip ir liko Lietuvoje (viena iš priežas čių: sovietai bijojo, kad jam išvykus į užsien į, ten jis bus pristatomas kaip diplomatas), čia ir mir ė. Likimo ironija – P. Klimas, naci ų ir soviet ų išpl ėštas iš širdžiai artimo Paryžiaus, paskutines gyvenimo dienas praleido Kaune, taip pat iš tremties gr įžusio ministro J. Urbšio draugijoje. Ta čiau neži ūrint to, kad P. Klimas buvo tremty ir negal ėjo eiti savo pareig ų, S. Lozoraitis j į vis tiek traktavo kaip LDT šefo pavaduotoj ą, jo iš pareig ų neatleido, neieškojo kas jį gal ėtų pakeisti, neieškojo kitos kandidat ūros. Dr. J. Šaulys, kaip min ėta, LDT šef ą pavadavo karo metais. Mir ė 1948 metais. Šefui likus be pavaduotoj ų, suprantama, kad tur ėjo kilti j ų klausimas. Ko gero pirmasis apie ši ą problem ą dar 1946 metais prad ėjo kalb ėti P. Žadeikis, kuris si ūlė vietoj P. Klimo pavaduotoju skirti B. K. Balut į529 . 1951 metais d ėl LDT šefo pavaduotojo dr. A. Gerutis priva čiuose laiškuose S. Lozorai čiui raš ė: „Mirus Dr. Šauliui ir dingus Min. Klimui, Tamsta likai vienas dipl. hierarchijoje. Ar nereik ėtų aptvarkyti Tamstos pavaduotoj ų klausim ą?“ 530 . Regis LDT r ėmuose tuomet buvo kalbama tik apie pavaduotojus, bet ne apie LDT šefo posto pamain ą531 . V ėliau arba likus metams iki Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio mirties (1957 m.), čia gyvenan čių lietuvi ų tarpe pasklido kalbos (galima sp ėti, kad d ėl pasiuntinio silpnos sveikatos) apie permainas pa čioje LDT. 1956 m. geguž ės 9 d. laiške LDT šefui generalinis konsulas Niujorke J. Budrys persp ėjo: „pasklido kalbos apie laukiamas dideles reformas diplom. tarnyboje Amerikoje. Kalba, kad Tamsta perimsi P. Ž. [P. Žadeikio pareigas – A. P.-B.]“532 . Iš ties ų, po pasiuntinio P. Žadeikio mirties permainos LDT įvyko, tik kiek kitokios nei buvo sp ėjusi lietuvi ų išeivija, diplomatai ir net S. Lozoraitis. Taip sekan čius du dešimtme čius šefo pareigas S. Lozoraitis ėjo vienas (galb ūt taip jis siek ė išvengti trinties, konflikt ų ir konkurencin ės kovos pa čioje LDT). Jo pavaduotojo arba pavaduotoj ų klausimas iškilo regis tik
526 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 14. 527 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su P. Klimu (jaunesniuoju). Vilnius, 2008 m. geguž ės 27 d. 528 Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis ..., p. 694–695. 529 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1946 m. sausio 2 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 530 Dr. A. Geru čio laiškas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1951 m. birželio 17 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 483, p. 3-4. 531 Reikt ų pamin ėti ir tok į epizod ą: 1954 m. biržel į S. Lozoraitis vieš ėjo Londone, kur dalyvavo „Politinio klubo“ pos ėdy ir skait ė paskait ą. Po jos į dalyvi ų užduot ą klausim ą d ėl LDT šefo įpėdinyst ės, S. Lozoraitis „pasitenkino atsakymu ta prasme, kad jis pasir ūpins, kad įpėdinis pasilikt ų“. LCVA, f. 648, ap. 2, b. 442, l. 207. 532 Lietuvos generalinio konsulo Niujorke J. Budrio raštas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1956 m. geguž ės 9 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 5, p. 21. 103 aštuntojo dešimtme čio pabaigoje. Nes tuo metu LDT nari ų amžius ir diplomatinis rangas tur ėjo ypa č svarb ų vaidmen į, kai, d ėl sveikatos ir iš ėjimo anapilin, vis ret ėjo diplomat ų gretos. Neliko J. Budrio, S. Girdvainio, V. J. Gylio, dr. J. Šaulio, P. Žadeikio. Į j ų vietas negal ėjo ateiti dirbti kiti, nedirb ę Lietuvos užsienio reikal ų ministerijoje iki 1940 m. birželio, tur ėję svetim ų valstybi ų, ne Lietuvos, pilietyb ę. Mirus B. K. Balu čiui, S. Lozoraitis raš ė: „ir aš pradedu susimastyti esantis mirtingas.“ 533 Gal anks čiau LDT šefas ir svarst ė priva čiose aplinkose savo pavaduotojo klausim ą, bet ko gero reali kalba prasid ėjo tik 1978 metais. Tiksliau kalba ėjo ne tiek apie jo pavaduotoj ą ar pavaduotojus, kiek apie jo įpėdin į, kitaip tariant, j į LDT šefo poste gal ėsiant į pakeisti asmen į. Šiuo klausimu S. Lozoraitis kreip ėsi į savo kolegas pasiuntinius ir konsulus. Į jo pasi ųst ą 1978 m. birželio 6 d. rašt ą Lietuvos generalinis konsulas Los Andžele Vytautas Čekanauskas 534 atsak ė pritariantis LDT šefo pavaduotojo skyrimui. Konsulas si ūlė nekreipti dėmesio į galim ą vieš ą reakcij ą ir „nelaukiant kol atsiras nuomoni ų ar „pasi ūlym ų“ iš šalies, ši problema tur ėtų b ūti jau dabar svarstoma, aišku, kiek galima daugiau konfidencialioje atmosferoje.“ 535 Po poros dien ų, tai yra rugpj ūč io 20 d., S. Lozoraitis išsiunt ė į Vašington ą ten rezidavusiam dr. S. A. Ba čkiui rašt ą: „Pasiremdamas p. Užsienio Reikal ų Ministerio telegrama Nr. 288, iš 1940 m. birželio 1 d., skiriu Tamst ą Lietuvos Diplomatijos Šefo Pavaduotoju. Mano mirties atveju Tamsta perimsi Lietuvos Diplomatijos Šefo pareigas.“ 536 . Skirdamas LDT šefo pareig ų įpėdin į, S. Lozoraitis pasir ėmė paskutinio Lietuvos užsienio reikal ų ministro telegramos tekstu. Kyla klausimas: ar juridine prasme tai buvo teis ėta? Ko gero atsakymas į tok į klausim ą tur ėtų b ūti toks pats, kaip ir atsakymas ar paties S. Lozorai čio, kaip LDT šefo, pareigos tur ėjo juridines galias. Remdamasis savo telegramos tekstu, S. Lozoraitis vien ą asmen į paskyr ė ir pavaduotoju, ir b ūsimu LDT šefo įgaliojim ų per ėmėju, o tai reiškia, kad S. Lozoraitis, tarsi prisi ėmė sau užsienio reikal ų ministro galias. Tai dar vienas įrodymas, kad jis negal ėjo išlikti tik „primus inter pares“ ribose. S. Lozorai čio sprendimas iš karto paskirti dr. S. A. Ba čkį kaip šefo pavaduotoj ą ir įpėdin į gali tur ėti kelias priežastis. Pirma, S. Lozoraitis, skirdamas pavaduotoj ą lyg ir apsidraud ė nuo žmogišk ųjų faktori ų (pavyzdžiui, ligos), antra – kad po jo mirties iš viso nekilt ų įpėdinio klausimas. LDT šefas neatsitiktinai pasirinko dr. S. A. Ba čkio kandidat ūrą. Dar Nepriklausomyb ės metais, S. Lozorai čiui einant užsienio reikal ų ministro pareigas, jo asmeniniu
533 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1967 m. gruodžio 29 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 534 Po V. Čekanausko mirties Lietuvos garb ės konsulo pareigas 2010 metais per ėmė jo dukra Daiva Valerija Čekanauskas-Navarrete. Nauja garb ės konsul ė // Lietuvos rytas , 2010 m. rugpj ūč io 14 d. nr. 183 (5947), p. 3. 535 Lietuvos generalinio konsulo Los Andžele V. Čekanausko raštas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1978 m. rugpj ūč io 14 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 16, l. 1. 536 LDT šefo S. Lozorai čio raštas Lietuvos įgaliotajam ministrui Vašingtone S. A. Ba čkiui, 1978 m. rugpj ūč io 20 d. // Ten pat, l. 3. 104 sekretoriumi buvo b ūtent dr. S. A. Ba čkis. Antra – jo kandidat ūra buvo keliama ne pirm ą kart ą. Dar po Lietuvos pasiuntinio JAV P. Žadeikio mirties (1957 m.) buvo svarstoma naujo LDT šefo kandidat ūra, o tarp galim ų įpėdini ų buvo minima ir jo pavard ė: „S. L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] kėlė klausim ą, k ą skirti D. šefu, kaipo jo įpėdin į. Paanalizavome, kas atpuola? Bal. [Balutis – A. P.-B.], Gylys (jis Lozorai čio atžvilgiu pasirod ęs didelis džentelmenas), Girdv. [S. Girdvainis – A. P.-B.], Graužinis, Ba čkis es ąs neblogas, bet krikdemas.“ 537 . Neabejotina, kad S. Lozorai čio sprendim ą gal ėjo nulemti dar keli faktoriai. Tuo metu dr. S. A. Ba čkis jau dirbo JAV, tai yra svarbiausiame tarptautinės politikos taške, ir buvo čia išvaikš čioj ęs Valstyb ės departamento koridorius, kas buvo naudinga Lietuvos laisvinimo bylai. Antra, apie konkre čią kandidat ūrą LDT šefo post ą S. Lozoraitis gal ėjo galvoti jau senai. Gal net po P. Žadeikio laidotuvi ų ir pokalbi ų Valstyb ės departamente, suprasdamas, kad į JAV, kaip reziduojantis čia asmuo, jis negr įš. S. Lozoraitis savo svarstymuose tur ėjo įvertinti dar kelis momentus: tarptautin ė politin ė pad ėtis ir vis siaur ėjantis personalij ų ratas pa čioje LDT. Žvelgdamas į ateit į ir matydamas vis augant į JAV politin į svor į bei įtak ą ne tik tarptautin ėje erdv ėje, bet ir pa čiai LDT, o taip pat problemas su J. Kajecku, S. Lozoraitis 1960 metais Lietuvos pasiuntinyb ės JAV vadovo pavaduotoju paskyr ė kompetenting ą dr. S. A. Ba čkį. Skirdamas j į į šias pareigas jau anuomet S. Lozoraitis gal ėjo jame numatyti ir b ūsim ą pasiuntinyb ės vadov ą, ir LDT šef ą pa čiame svarbiausiame Lietuvos laisvinimo bylai tarptautin ės politikos taške. Galiausiai, kaimynai latviai, gal ir d ėl skirting ų motyv ų, bet taip pat savo diplomatin ės tarnybos vadovais skyr ė pasiuntinius, rezidavusius Vašingtone (1963 m. – A. Spekke, o po jo mirties 1970 m. – A. Dinbergs). Dar daugiau, S. Lozoraitis paskyr ė dr. S. A. Ba čkį savo įpėdiniu ir tod ėl, kad š į sulaikyt ų užimamose pareigose. Nes tuo metu, kaip ir ne pirm ą kart ą iki tol, dr. S. A. Ba čkis ketino pasitraukti iš LDT gret ų538 . Pasak ambasadoriaus K. Lozorai čio, t ėvas jaut ė S. A. Ba čkiui tam tikr ą simpatij ą, nors šis buvo kit ų politini ų paži ūrų (krikdemas) 539 . Tad LDT šefo įpėdinio paskyrimas tik dar kart ą patvirtina S. Lozorai čio, kaip politiko ir valstybininko, nuostatas: svarbiausia profesionalumas, kompetencija ir geb ėjimas atlikti savo pareigas, o ne asmens partiškumas, paži ūros ir nuoskaudos. Jei jau anuomet (pra ėjus keliems metams po P. Žadeikio mirties arba dr. S. A. Ba čkiui išvykus į JAV) S. Lozoraitis ir numat ė j į savo įpėdiniu, tai, žinoma, kad jam reik ėjo tyl ėti ir išlaukti. Tik taip buvo galima išvengti tarnybini ų susikirtim ų, nes juridiškai dr. S. A. Ba čkis vis dar buvo J. Kajecko pavaduotojas. Po Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovo
537 Dr. A. Geru čio dienoraštis, 1957 m. // VU, RS, f. 155, b. 435, p. 35-36. 538 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 262. 539 A. Petraitytės-Briedien ės pokalbis su K. Lozorai čiu, Kaunas, 2007 m. liepos 2 d. 105 mirties 1978 m. kovo 2 d., S. Lozoraitis gal ėjo laisvai paskirti dr. S. A. Ba čkį savo pavaduotoju, o po savo mirties – ir įpėdiniu. Įdomu tai, kad net po 1978 m. rugpj ūč io 20 d., kai LDT šefas S. Lozoraitis jau buvo paskyr ęs savo pavaduotoju ir įgaliojim ų per ėmėju dr. S. A. Ba čkį, įpėdinio paskyrimo klausimas vis dar buvo svarstomas LDT rate. Generalinis garb ės konsulas Toronte (Kanadoje) Jonas Žmuidzinas savo 1978 m. spalio 14 d. priva čiame laiške (gautas spalio 31 d.) S. Lozorai čiui perdav ė A. Štromo nuomon ę d ėl tinkamiausio kandidato į LDT šefo post ą: „dr. Štromas laik ąs tinkamiausiu kandidatu į LD šefo post ą S. Lozorait į jr.“ 540 , kuriai jis pats taip pat pritar ė. Ta tema generalinis konsulas raš ė ir po keli ų m ėnesi ų, ir net dar po met ų: „Nor ėč iau kiek gr įžti prie J ūsų įpėdinio. Mano įsitikinimu, paremtu Kanados lietuvi ų, ypa č veik ėjų atsiliepimas ir spaudos jo įvertinimu, junioro Lozorai čio 541 paskyrim ą įpėdiniu tremtin ė visuomen ė labai palankiai sutikt ų. /.../ ...buvo pas mane už ėjęs Tautos Fondo uolus darbininkas Firavi čius 542 , kuris reišk ė pageidavim ą, kad J ūs anoncuotum ėt įpėdinio paskyrim ą, kad ir nenurodant jo vardo. Kažin ar to reikia?“ 543 . Šis konsulo laiškas net leidžia įtarti, kad gal ne visi LDT nariai žinojo apie 1978 m. rugpj ūč io 20 d. S. Lozorai čio rašt ą, apie S. A. Ba čkio paskyrim ą LDT šefo pavaduotoju, o po jo mirties – įpėdiniu. Kod ėl S. Lozoraitis tyl ėjo – bent jau viešoje erdv ėje – apie savo apsisprendim ą d ėl dr. S. A. Ba čkio (o gal d ėl skubaus sprendimo, tai yra siekdamas sulaikyti dr. S. A. Ba čkį poste, nesp ėjo apie tai pranešti kolegoms?) ir kod ėl šefo įpėdiniu nepaskyr ė savo s ūnaus, S. Lozorai čio (jaunesniojo)? Gali b ūti, kad, pa čioje LDT vyrav ę tarpusavio santykiai, kurie ne visada buvo draugiškai kolegiški, vert ė S. Lozorait į tyl ėti ir taip apsidrausti nuo vidaus konflikto. Antra, diplomatinio korpuso perskirstymas S. Lozorai čio (jaunesniojo) naudai neabejotinai b ūtų suk ėlęs ir šioki ą toki ą sumaišt į diplomatin ėje tarnyboje, ir iššauk ęs didel ę audr ą politin ėje lietuvi ų išeivijoje d ėl asmenini ų ir tarnybini ų interes ų painiojimo. Tuo labiau, kad S. Lozoraitis (jaunesnysis) „užkli ūdavo“ nuo pat 1944 met ų, kai prad ėjo eiti Lietuvos pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto pad ėjėjo pareigas 544 . Ta čiau ko gero tiksliausias atsakymas į š į klausim ą jau buvo duotas dar 1934 met ų biržely. Likus dviems dienoms iki S. Lozorai čio paskyrimo užsienio reikal ų ministru, diplomatas E. Turauskas savo užrašuose užfiksavo tok į judviej ų pokalb į: „Žinot, koki ą vyriausyb ę aš sudary čiau – sako [S. Lozoraitis – A. P.-B.]. „Iš žmoni ų – man patinkam ų“ – Bet
540 Lietuvos generalinis garb ės konsulo Toronte J. Žmuidzino laiškas S. Lozorai čiui, 1978 m. spalio 14 d. // LCVA, f. 668, ap.1, b. 16, l. 8-9. 541 Stasys Lozoraitis (jaunesnysis). 542 Antanas Firavi čius (1914-1993), tuometinis Tautos fondo Toronte (Kanadoje) pirmininkas. 543 Lietuvos generalinis garb ės konsulo Toronte J. Žmuidzino laiškas S. Lozorai čiui, 1979 m. rugs ėjo 18 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 16, l. 11-12. 544 Čia verta pamin ėti prezidento A. Smetonos pastangas į LDT įvesti savo s ūnų. Diplomat ų P. Žadeikio s ūnėnas, J. J. Bielskio s ūnus, J. Budrio žmonos sesers vyras taip pat ketino patekti į LDT gretas. Atkurtosios nepriklausomyb ės metais Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje dirbo dr. S. A. Bačkio ir P. Klimo s ūnūs. 106 kas tada b ūtų – sakau – tai b ūtų gimin ės vyriausyb ė. „Ne, žinoma, atsako [S. Lozoraitis – A. P.- B.], ne d ėlto, kad Tadukas 545 mano draugas ar gimin ė – aš j į im čiau, bet kad jis darb ą išmano.“ 546 . Galima teigti, kad sav ų princip ų S. Lozoraitis laik ėsi vis ą gyvenim ą, taip pat ir skirdamas LDT šefo įpėdin į. 1983 m. gruodžio 24 d. mirus LDT šefui S. Lozorai čiui, jo s ūnui Stasiui (jaunesniajam) buvo 59 (g. 1924), dr. S. A. Ba čkiui – beveik 78 metai (g. 1906). Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo pareigose S. Lozoraitis išbuvo 43 metus. Po jo mirties Lietuvos generalinis konsulas dr. J Žmuidzinas raš ė: „Tikrai, netekome diplomato ir gabaus valstybininko, kuris įžvalgiai bei ištikimai atliko jam Lietuvos vyriausyb ės pavest ą paskirt į užsienyje.“ 547 Per visus LDT veiklos metus daug klausim ų ir diskusij ų k ėlusios šefo pareigybes net dr. S. A. Ba čkis, pats mažiau nei dešimtmet į buv ęs LDT šefu, gal ėjo apibr ėžti tik remdamasis S. Lozorai čio vykdyta veikla: Lietuvos diplomat ų pripažinimo išsaugojimas ir j ų veiklos koordinavimas, siekiant atgauti nepriklausomyb ę, šio tikslo viešinimas demokratiniam pasauliui bei santykiai su lietuvi ų organizacijomis, kurios taip pat siek ė tautos laisv ės ir nepriklausomyb ės548 . Pats gi S. Lozoraitis vienam iš savo koleg ų buvo raš ęs: „Pastebiu prezidentas nenesa formalines atsakomybes, o tamsta ir as turim faktina ir formaline stop telegramos du aštuoni aštuoni nieks teis ėtai atšaukt negali be vyriausyb ės stop prašau gerai apgalvot kokia sunkia atsakomybe prieš valstyb ės ateiti pasiimat nevykdydami teis ėtų pavedim ų“549 Kitaip tariant, S. Lozoraitis į LDT šefo institucij ą ži ūrėjo tik iš teisin ės pus ės. Save ir kolegas diplomatus traktavo, kaip vyriausybės įgaliotus asmenis, kurie privalo atlikti su priesaika priimtus įsipareigojimus.
545 Prof. T. Petkevi čius. 546 E. Turausko įvairi ų met ų užrašai // VDU, ISC, f. 11, ap. 13, b. 27, l. 11. 547 Generalinio konsulo dr. J. Žmuidzino laiškas S. Dargiui, 1984 m. kovo 6 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 421, l. 7. 548 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 7. 549 S. Lozorai čio telegramos, si ųstos į London ą kopija; data nežinoma // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 364, l. 1. 107 V. ROMA – VAŠINGTONAS – PARYŽIUS – ROMA:
5. 1. Visi keliai veda į JAV
Kai 1957 m. geguž ės 11 d. mir ė Lietuvos pasiuntinyb ės JAV vadovas P. Žadeikis, čia rezidav ęs dar nuo 1935 met ų, suprantama, kad sujudo ne tik Lietuvos diplomatinė tarnyba, bet ir politiškai aktyvesn ė lietuvi ų išeivijos visuomen ė abejose Atlanto pus ėse. Jau į P. Žadeikio laidotuves susirink ę pasiuntiniai ir artimesni tiek pa čiam S. Lozorai čiui, tiek visai diplomatinei tarnybai lietuvi ų visuomen ės veik ėjai (kaip Juozas Ba čiūnas ir V. Rastenis) už uždar ų dur ų svarst ė galimas kandidat ūras į tok į svarb ų diplomatin į post ą. Dr. A. Geru čio dienorašty užfiksuoti to meto atsiminimai atskleidžia ne tik išeivijos lietuvi ų vidaus santykius, JAV Valstyb ės departamento pozicij ą d ėl pasiuntinyb ės Vašingtone vadovo įpėdinyst ės, bet ir gal ėjusio b ūti naujuoju Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefu pavard ę – dr. A. Gerutis. Suprantama, kad tik tuo atveju, jei Vašingtone b ūtų lik ęs S. Lozoraitis 550 . Nes į JAV jis vyko ir kaip LDT šefas į diplomato laidotuves, ir kaip diplomatas, kuriam dar prieš metus tame pa čiame JAV VD buvo si ūlomas Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovo postas 551 . Geguž ės 15 d. S. Lozoraitis iš Romos per Paryži ų atvyko į Vašington ą, kur aerouoste j į pasitiko diplomatai V. Stašinskas, A. Simutis, V. Žilinskas, dr. A. Gerutis (atvyk ęs čia kiek anks čiau skaityti paskaitas vietos lietuviams). Pastarasis ir tarstel ėjo S. Lozorai čiui, kad JAV lietuviai dabar gal ės matytis su juo dažniau, „kad jau esame „nustat ę“, kas turi b ūti Žad. [P. Žadeikio – A. P.-B.] įpėdiniu. Loz. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] atsak ė, kad jis es ąs pasiruoš ęs vykdyti gerus nutarimus.“ 552 Viešbutyje „Roger Smith“, kur apsistojo S. Lozoraitis, sekan čios dienos vakar ą susirinko V. Rastenis, J. Ba čiūnas ir dr. A. Gerutis, netruk ūs atvyko JAV VD Baltijos šali ų skyriaus pareig ūnas John F. Mažonis 553 . Pokalbio metu pastarasis pasak ė, kad jo jau buvo paprašyta parengti S. Lozorai čio biografij ą ir charakteristik ą bei pasteb ėjo, kad S. Lozorai čio „byloje es ą ir neigiam ų atsiliepim ų, atsi ųst ų ar žodžiu pareikšt ų iš lietuvi ų pus ės.“ 554 VD pareig ūnas prasitar ė, kad kažkas jau skambino į departament ą ir teiravosi apie nauj ąjį pasiuntinyb ės vadov ą ir skambinusiajam buvo atsakyta, kad „kad charge d‘affairies pareigas eina Kajeckas, o paskirs įpėdin į dipl. šefas.“ 555 S. Lozoraitis buvo konfidencialiai prasitar ęs dr.
550 Dr. A. Geru čio dienoraštis // VU, RS, f. 155, b. 435, p. 35-36. 551 Ten pat, p. 32. 552 Ten pat, p. 35-36. 553 J. F. Mažonis iki Lietuvos okupacijos dirbo JAV pasiuntinyb ėje Kaune. V ėliau dirbo JAV atstovyb ėse Soviet ų Sąjungoje, Švedijoje, Pranc ūzijoje. 1956 m. jis buvo paskirtas JAV VD pareig ūnu balt ų reikalams. Dr. A. Geru čio dienoraštis // VU, RS, f. 155, b. 435, p. 36. 554 Dr. A. Geru čio dienoraštis // VU, RS, f. 155, b. 435, p. 35; 555 Ten pat. 108 A. Geru čiui, kad „Žadeikien ė, kai buvo iš State Dep. aukšt ų valdinink ų jai asmeniškai pareikšta užuojauta, jiems sakiusi, kad „vienintelis vertas ši ų nam ų šeimininkas b ūtų S. L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.]“.“ 556 Tai leidžia atsargiai sp ėti, kad P. Žadeikis, skirtingai nuo jo pozicijos karo metais ar kiek v ėliau, metams b ėgant vis labiau palaik ė S. Lozorait į ir gal ėjo kalb ėti apie jo rezidavim ą Vašingtone bent jau priva čioje aplinkoje. Tad LDT šefas ketino pasikalb ėti su J. Kajecku, „jog jis normališkai b ūtų vertas įpėdininkas, bet dabartin ė išimtin ė b ūkl ė reikalauja, kad b ūtų paskirtas žmogus su didesniu tarn. stažu.“ 557 Be abejon ės, S. Lozoraitis žinojo apie tomis dienomis vykusias diskusijas ir sp ėliones. Pats tuo metu kalb ėjo, kad JAV Valstyb ės departamente jis laikomas anglofilu ir tuo steb ėjosi, nes, pasak jo, su amerikie čių valdininkais jis nuolat palaik ė kontaktus ir tar ėsi esminiais klausimais 558 . Jį buvo persp ėjęs ir V. Rastenis, papasakodamas apie savo pokalb į su dr. D. Krivicku, kuris sak ė, kad S. Lozorai čiui kelti savo kandidat ūrą į Lietuvos pasiuntinyb ės JAV vadovo post ą yra per daug rizikinga – kas bus, jei amerikie čiai nesutiks? Dr. D. Krivickas man ė, kad geriausias kandidatas b ūtų P. Daužvardis bei pamin ėjo V. Sidzikausko pavard ę559 . Po keli ų dien ų (geguž ės 20 d.) S. Lozoraitis, pagal diplomatin ę tvark ą lydymas tuometinio pasiuntinyb ės Vašingtone laikinojo vadovo J. Kajecko, lank ėsi pas JAV VD Baltijos šali ų skyriaus ved ėją Hovard Trivers. Tai buvo tik formalaus pob ūdžio pri ėmimas. O tos pa čios dienos vakare S. Lozoraitis susitiko su dr. A. Geručio dienorašty įvardijamais kaip „inteligente“, žmon ėmis („S. L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] skambino savo „inteligentams“, su kuriais jis susitiko jau pernai. Pasimatymas numatytas 20. V. per lunch‘ ą. S. L. papasakojo, kai jis skambino sutartu telefonu ir atsiliep ė kažkoks vyriškas balsas, jis pasakė savo pavard ę. Jis (S. L.) tur įs įsp ūdį, kad j į ten paž įsta, nes jo pavard ę ištar ė nepaprastai lengvai ir tuoj sujung ė su prašomu „inteligentu“. 560 ). Pokalbio metu buvo kalbama „apie įpėdinius“, tai yra buvo surašytos visos lietuvi ų diplomat ų pavard ės, o po to išbraukomos kaip netinkan čios „d ėl amžiaus, ligos ar šiaip. Sustota ties vieninteliu kandidatu – S. L. [S. Lozorai čiu – A. P.-B.]. „Int.“ pasižad ėjo pazonduoti ir atsakyti už keli ų dien ų, nors pradžioje praš ė visos savait ės.“ 561 S. Lozoraitis taip pat ruoš ėsi dar vienam susitikimui su H. Triversu ir pokalbio metu ketino pateikti bent kelis jam pa čiam advokataujan čius argumentus: politine ir diplomatine prasme vieta svarbi, tad reikia, kad
556 Ten pat; P. Žadeikio našl ė pageidavo, kad prie diplomato kapo neb ūtų sakomos kalbos. Tuomet, kaip pagarbos ženkl ą, S. Lozoraitis pasi ūlė ir v ėliau kartus su dr. A. Geru čiu pareng ė vieš ą pareiškim ą. 557 Dr. A. Geru čio dienoraštis // Ten pat. 558 Ten pat; žinoma, kad b ūdamas Londone S. Lozoraitis lankydavosi JAV ambasadoje, kur vienu metu rezidavo vienas diplomatas, paž įstamas „dar iš Romos“. B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 1 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 442, l. 24. 559 Dr. A. Geru čio dienoraštis // VU, RS, f. 155, b. 435, l 35. 560 Ten pat, p. 35-36. 561 Ten pat, p. 37-38. 109 dirbt ų aukšto rango pareig ūnas, nepamirštant ir Latvijos diplomat ų precedento 562 , antra – paliekant J. Kajeck ą paaštr ėtų paties LDT šefo santykiai su dalimi lietuvi ų visuomen ės, nors j ų opozicija ir įtaka iš esm ės yra perdedama 563 . Ta čiau min ėti ne įvardinti asmenys prad ėjo ieškoti S. Lozorai čio jau po dviej ų dien ų ir kaip liudija dr. A. Gerutis, „Didžiausiam m ūsų abiej ų nustebimui, „inteligentai“ pareišk ė, kad State Dep. nori, kad pasilikt ų esamoji pad ėtis, t. y. kad likt ų charge d‘affaires Kajeckas.“ 564 Sve čiams išvykus S. Lozoraitis ieškojo tokio JAV VD sprendimo paaiškinimo ir motyv ų, sp ėjo, kad gal JAV kei čia savo politik ą Pabaltijo valstybi ų atžvilgiu, gal tai susij ę su tuo metu Londone vykstan čiomis su sovietais nusiginklavimo derybomis 565 . Ieškant atsakymo, kod ėl JAV Valstyb ės departamentas pasirinko J. Kajeck ą, reikt ų pradėti nuo jo paties. Pirmiausia, jis buvo pasirinktas ir paskirtas, remiantis pa čia papras čiausia arba įprastine diplomatine tvarka. Tai yra kai pasiuntinyb ės vadovas d ėl koki ų nors priežas čių išvyksta ar pasitraukia iš pasiuntinyb ės (išvyksta į atstovaujam ą valstyb ę ar į kitas valstybes, atstovauja valstyb ę tarptautiniuose susitikimuose, atšaukiamas iš užimam ų pareig ų, mirties atveju), pasiuntinyb ės pirmuoju asmeniu laikinai tampa antras pagal rangą pasiuntinyb ės tarnautojas. Ši tvarka buvo taikoma ir LDT nariams, kurie veik ė Lietuvos užsienio reikal ų ministerijos gali ų ribose (pavyzdžiui, mirus B. K. Balu čiui, j į pakeit ė čia rezidav ęs V. Balickas). Reikt ų pamin ėti ir tai, kad J. Kajeckas buvo gim ęs JAV ir čia praleid ęs pirm ąjį gyvenimo dešimtmet į bei pastaruosius beveik dvidešimt met ų. Ta čiau žvelgiant į to meto įvairius tekstus (diplomatines pro memorijas, lietuvišk ą spaud ą, įvairiausi ų konferencij ų ir suvažiavim ų programas bei priva čius laiškus su prašymais juos perskai čius sudeginti) galima rasti dar kelis argumentus. Vienas j ų – lietuvi ų išeivija. T ą po keli ų dien ų paliudijo ir patys „inteligentai“ 566 . Ne d ėl S. Lozorai čio kompetencij ų stokos ar gal net d ėl amžiaus (tuo metu jam buvo 58 metai), bet d ėl ypatingai politiškai aktyvios ir, deja, susiskaldžiusios lietuvi ų išeivijos, kuri buvo gausiausia iš trij ų okupuot ų Pabaltijo valstybi ų. Dalis jos pa čiose Valstijose stipriai oponavo S. Lozorai čiui, netur ėjo vieningos nuomon ės ir d ėl jo įgaliojim ų. Išeivija - nuo VLIK iki ALT – nuolat kritikavo S. Lozorai čio veikl ą, klijavo jam „tautininko“ bei „smetonininko“ etiketes. Kai kurie j ų nesibod ėjo nuolatos (ne vien ą dešimt į met ų) ir JAV Valstyb ės departamentui pareikšti savo neigiam ą nuomon ę apie LDT šef ą bei jo
562 1948 metais mirus Latvijos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovui Alfreds Bilman, beveik metus jo pareigas ėjo pasiuntinyb ės sekretorius Anatols Dinsbergs. O po naujojo pasiuntinyb ės vadovu J. Feldmanio mirties tas pats A. Dinsbergs, tuo metu buv ęs pasiuntinyb ės patar ėju, v ėl laikinai ėjo pasiuntinyb ės vadovo pareigas, kol pasiuntinyb ės vadovu tapo Arnolds Spekke. 563 Dr. A. Geru čio dienoraštis // VU, RS, f. 155, b. 435, p. 40. 564 Ten pat, p. 38-39. 565 Ten pat. 566 Ten pat, p. 39. 110 įgaliojimus. T ą S. Lozorai čiui, dar jam b ūnant JAV, liudijo ir J. F. Mažonis 567 . O juk tuo metu, tai yra 1957 met ų geguž ę, antilozoraitiška kampanija buvo ypa č gerai suorganizuota 568 . LDT šefas apie šiuos, pasak jo, „daug dulki ų suk ėlusius“ įvykius, pra ėjus daugiau kaip keturiems metams žurnalistui B. Railai asmeniškai ir konfidencialiai raš ė, kad t ą kart ą jis buvo primygtinai ne įvardijam ų jo šalinink ų prašomas atvykti į JAV, kad pats „J. M. [sp ėjama J. F. Mažonis – A. P.-B.] pasak ė man – mes esame pas ėję, Tamstai tereikia derli ų nuimti! K ą aš vėliau patyriau, tai, turb ūt, Jums žinoma. Bet d ėl visa ko galiu čia pažym ėti, kad visa, kas man buvo rašyta bei sakyta esant balta, pasirod ė juoda, o juoda – balta. Visa, k ą tvirtino J. M., nebuvo n ė wishful thinking, bet wishful dreaming.“ 569 Kitaip tariant, vietos lietuviai su J. F. Mažonu priešaky pralaim ėjo kov ą už post ą Vašingtone kitiems vietos lietuviams. Pastariesiems J. Kajeckas gal ėjo b ūti naudingesnis 570 . Ta čiau greta šios, „lietuviškos“ priežasties, reikt ų pabr ėžti ir kitas. Viena j ų – S. Lozorai čio titulai ir kompetencija (lietuviškoje istoriografijoje teigiama, kad JAV VD pareig ūnams S. Lozorai čio kandidat ūra buvo „nepatogi“ d ėl LDT šefo ir „Kybart ų akt ų“ titul ų.571 ). Jo fig ūra, reziduojant JAV, b ūtų buvus labiau pastebima, nei Vakar ų Europoje. Antra, JAV, nors ir buvo tvir čiausias ramstis Lietuvos laisvinimo byloje, ta čiau „Šaltojo karo“ fone ir ji maksimaliai veng ė provokuoti sovietus bei suteikti šiems bent kok į kontra argument ą. JAV veng ė ypa č sau nenaudingo triukšmo, tiek valstijose, tiek už jos rib ų ir veng ė rodyti išskirtinesn į dėmes į. Ir tokios politikos linijos ji laik ėsi nuo Antrojo pasaulinio karo laik ų, kai šalyje buvo uždrausta atvykusiems skelbti egzilines vyriausybes ir pan., tad ir šiuo atveju nenor ėta afišuoti S. Lozorai čio asmens ir per tai dar garsiau deklaruoti savo nusistatym ą Lietuvos okupacijos klausimu572 . Neatmestina ir dar viena hipotez ė: min ėta, kad S. Lozoraitis, buvo pristatomas kaip „anglofilas“ bei liberalas (kas, skirtingai nuo Vakar ų Europos liberalizmo, kitapus Atlanto tapatinama su komunizmu) ir Lietuvi ų rezistencin ės santarv ės, tur ėjusios ryši ų su brit ų žvalgyba, ideologas. Tad jau vien tod ėl jis gal ėjo b ūti nepriimtinas JAV VD pareig ūnams. S. Lozorai čio „ne įsileidimas“ į Valstijas dar nereišk ė, kad JAV VD nepripažino LDT šefo. Priešingai – nepatvirtindami jo naujuoju Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovu,
567 Ten pat, p. 36. 568 Eidintas A. Apie lietuvi ų diplomatij ą 1940-1991 metais // Akira čiai , 2004 m. balandžio m ėn., nr. 4 (358), p. 6-7. 569 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1961 m. birželio 26 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 570 L. Šmulkštys laiške Lietuvos Valstie čių Liaudinink ų s ąjungos pirmininkui raš ė: „Sp ėju, kad Dr. P. Grigaitis, M. Vaidyla ir L. Šimutis yra už p. Kajeck ą, nes jie tada b ūtų laisvesni savo veiksmuose.“. L. Šmulkš čio laiškas LVLS pirmininkui, 1957 m. geguž ės 19 d. // VDU, ISC, f. 51, L. Šmulkš čio archyvas. 571 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 149. 572 1945 met ų pabaigoje prelatas L. Tulaba, VLIK pirmininko M. Krupavi čiaus prašymu, m ėgino įkalb ėti S. Lozorait į persikelti į London ą, kad lietuviškai „veiklai sustiprinti.“. Ta čiau šis atsak ė, kad „abejotina, ar anglai panor ės mane įsileisti. Vizos į J. A. V. man praš ė p. Ž. [P. Žadeikis – A. P.-B.] daugiau kaip prieš metus, o atsakymo n ėra po šiai dienai. Be kit ų motyv ų, anglai, galimas dalykas nenor ės man ęs įsileisti dar ir d ėl to, kad žino, jog aš esu diplomatijos šefas.“ S. Lozorai čio užrašai // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 111 jie tarsi neleido jam atsisakyti daug svarbesni ų pareig ų. Jei S. Lozoraitis b ūtų buv ęs paskirtas pasiuntiniu Vašingtone, jis ketino atsisakyti LDT šefo įgaliojim ų. Tiesa, jis j ų neatsisak ė daug vėliau, reziduodamas Pranc ūzijoje. Galiausiai, kai po keli ų met ų J. Kajeckas kviet ėsi iš Paryžiaus dr. S. A. Ba čkį ir m ėgino š į pristatyti JAV Valstyb ės departamentui kaip Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone patar ėją, ten buvo pareikalauta ir dokumento, tai yra raštiško Lietuvos diplomatijos šefo paskyrimo 573 . Pasak, ambasadoriaus K. Lozorai čio, tai buvo vienintelis kartas, kai LDT narys ignoravo LDT šef ą574 . Šis epizodas leidžia įtarti, kad ir J. Kajeckas gal ėjo t ą 1957 m. pavasar į pakovoti už save ir neužleisti S. Lozorai čiui Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone posto. Taigi, pralaim ėjęs kov ą d ėl posto, S. Lozoraitis, kaip LDT šefas, formaliai pasiraš ęs naujojo pasiuntinyb ės Vašingtone vadovo skyrimo dokumentus, gr įžo į Rom ą.
5. 2. Kriz ė Paryžiuje
Lietuvos pasiuntinyb ė Paryžiuje, soviet ų įsakymu, buvo uždaryta 1940 m. rugpj ūč io 24 d. Pranc ūzijoje liko jos vadovas P. Klimas ir dr. S. A. Ba čkis, pasitrauk ė pasiuntinyb ės patar ėjas A. Liutkus ir pulkininkas J. Lanskoronskis (ta čiau jie išsaugojo diplomatines korteles). Kai naciai su ėmė P. Klim ą, į jo viet ą, kad b ūtų išsaugotas diplomatinis t ęstinumas, stojo pasiuntinyb ės patar ėjas dr. S. A. Ba čkis. Sovietams už ėmus Lietuvos pasiuntinyb ės pastat ą, dr. S. A. Ba čkio privatus butas tapo ir oficialiai nepripaž įstamos pasiuntinyb ės patalpomis. Taip jis liko Paryžiuje, kuriame dar prieš okupacij ą buvo baig ęs teis ės ir tarptautini ų moksl ų studijas, apgyn ęs teis ės daktaro disertacij ą575 . 1953 m. rugs ėjo 1 d., LDT šefo įsaku, jis tapo įgaliotuoju ministru. 1960 metais dr. S. A. Ba čkis išvyko atstovauti nepriklausomai Lietuvai į Vašington ą, o jo vieton stojo pats šefas (oficialiai – nuo 1960 m. birželio 15 d.). Iki tol S. Lozoraitis bent kart ą per metus atvykdavo į Paryži ų ir pirmiausia susitikdavo su dr. S. A. Ba čkiu, aptardavo bendrus reikalus, po to susitikdavo su pranc ūzų politikais, visuomen ės veik ėjais, diplomatais, Pranc ūzijos lietuviais.
573 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 151. 574 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadoriumi K. Lozorai čiu... 575 Ypa č aktyvi vieša dr. S. A. Ba čkio veikla pastebima 1949-1950 metais Paryžiuje veik ė Europos s ąjūdžio lietuvi ų sekcija, kuriai priklaus ė dr. S. A. Ba čkis, taip pat prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis), J. Lanskoronskis, A. Liutkus, J. Savickis, Jonas Masiulis; kit ų s ąjūdžio sekcij ų nariais buvo V. Sidzikauskas, prof. J. Brazaitis, V. Balickas. Nuo 1950 met ų rudens dr. S. A. Ba čkis buvo Centro ir Ryt ų Europos Komisijos (b ūstin ė Londone) vicepirmininkas, po met ų - Lietuvi ų federalist ų s ąjungos vadovyb ės generalinis delegatas, o nuo 1952 m. rudens – Lietuvi ų tautinio Europos s ąjūdžio komiteto vicepirmininkas. 112 Karo ir pokario metais iš savo rezidavimo viet ų ketino pasitraukti ne vienas lietuvi ų diplomatas. Ne išimtis ir kolegos Pranc ūzijoje. Dar 1946 met ų pabaigoje dr. S. A. Ba čkis labai skubiame ir visai slaptame laiške S. Lozorai čiui raš ė, kad d ėl sud ėtingos materialin ės pad ėties b ūtų atleidžiamas iš diplomatin ės tarnybos (nuo 1946 m. lapkri čio 1 d.) 576 . Svarbi detal ė - tame pa čiame laiške dr. S. A. Ba čkis užsimin ė, kad apie tok į savo sprendim ą jis jau buvo informav ęs VLIK pirminink ą M. Krupavi čių. Reikia pasteb ėti, kad šis dr. S. A. Ba čkio ketinimas pasitraukti iš LDT buvo kiek panašus į šveln ų šantaž ą. Tod ėl, kad min ėtas jo laiškas buvo rašytas 1946 m. spalio 17 d. prašant jį atleisti iš diplomatinio posto nuo lapkri čio 1 d. Tai reiškia, kad lieka itin mažai laiko, tik dvi kalendorin ės savait ės išspr ęsti LDT posto Paryžiuje personalo klausim ą, kuris taip pat buvo neatsiejamas nuo išorini ų veiksni ų, tai yra Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijos ir JAV Valstyb ės departamento. Net įprastin ėmis s ąlygomis diplomatiniai skyrimai, j ų proced ūros ir ceremonijos trunka daug ilgiau. Taip LDT šefas buvo priverstas skubos tvarka spr ęsti dr. S. A. Ba čkio išsaugojimo diplomatin ėje tarnyboje problem ą, pagerinti jo finansin ę pad ėtį, nes nebuvo laiko ieškoti kito diplomato, ir, žinoma, nenor ėta pasirinkti kraštutin į variant ą – numarinti svarb ų diplomatin į post ą Pranc ūzijoje. Regis, tuo metu finansin ės neoficialaus Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje problemos buvo išspr ęstos: VLIK už visuomenin ę veikl ą dr. S. A. Ba čkiui paskyr ė 100 doleri ų m ėnesin ę rent ą. Tiesa, 1952 met ų vasar ą dr. S. A. Ba čkis atsisak ė nuo VLIK paramos, motyvuodamas tuo, kad jis dirba LDT, o ne VLIK 577 . Vėliau didesni ų problem ų S. Lozorai čiui su Pranc ūzijoje dirban čiu kolega lyg ir nebuvo. Tiesa, nedidelis konfliktas įvyko t ą pa čią 1952 met ų vasar ą, kai S. Lozoraitis nepakviet ė dr. S. A. Ba čkio į diplomat ų susitikim ą, vykus į Londone (čia buvo susitik ę B. K. Balutis, P. Žadeikis ir S. Lozoraitis bei kit ų dviej ų Pabaltijo šali ų diplomatai). Tad dr. S. A. Ba čkis laiške S. Lozorai čiui raš ė, kad jis, kaip „Paryžiaus diplomatinio posto titularas, kaip svarbiausio Europos žemyno posto titularas, savo nepakvietim ą dalyvauti Londono pasitarimuose – laikys nepateisinamu žygiu Lietuvos interes ų sumetimais ir d ėl to pareikš pasitarimo iniciatoriams motyvuot ą pareiškim ą.“ 578 Apie tai jis praneš ė ir „pranc ūzams“ (tuo metu Pranc ūzijoje gyvenusiems prof. J. Baltrušai čiui, A. Liutkui, J. Lanskoronskiui, taip pat J. Savickiui ir E. Turauskui). S. Lozoraitis įsižeidus į dr. S. A. Ba čkį diplomatiškai ramino ir mok ė,
576 Dr. S. A. Ba čkio laiškai ir informacin ė medžiaga LDT nariams, 1946 m. spalio 17 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 117, l. 35-36. 577 Dr. S. A. Ba čkio raštas VLIK‘o pirmininkui, 1952 m. liepos 24 d. // LII, f. 54, b. 82, l. 82; archyviniuose šaltiniuose minimas ir toks epizodas: „Pirmoji iniciatyva priklauso m ūsų atstovui Paryžiuje Dr. S. Ba čkiui, kuris, gav ęs VLIK-o Vykdomosios Tarybos pritarim ą, patelk ė vadinam ą steb ėtoj ų delegacij ą [Jungtini ų Taut ų organizacijos pos ėdžiui – A. P.-B.], kurion įė jo pats, prof. J. Baltrušaitis, pulk. J. Lanskoronskis ir šio rašinio autorius.“ Turauskas E. Lietuviškieji reikalai JTO pos ėdijos metu // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 440, p. 9. 578 Lietuvos atstovo Paryžiuje S. A. Ba čkio susirašin ėjimas su S. Lozorai čiu d ėl diplomat ų pasitarimo Londone // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 398, l. 1. 113 kad „M ūsų lengvosios kavalerijos temperamentingi išjojimai į spaud ą ir dalyvavimas polemikos karusel ėje parodo, jog sena taisykl ė – atsarga g ėdos nedaro – vis palieka verta d ėmesio. Ta čiau būtų buv ę dar geriau, jeigu savo nusistatym ą Jums r ūpimu Londono pasitarim ų klausimu būtum ėt praneš ęs, bent dabar, pa čioje pradžioje, tik Ministeriams Žadeikiui ir Balu čiui ir man. Aišku tas visas dalykas nesudaro paslapties. Bet be paslapties ar ne paslapties, gali b ūti nemažai sumetim ų, d ėl kuri ų naudingiau, bent šiuo tarpu svarstyti dalyk ą kuklesniame žmoni ų raste. Prapl ėsdamas t ą rat ą, J ūs ir šiaip jau opiam klausimui suteik ėt tam tikr ą nereikaling ą niuans ą“579 S. Lozoraitis prid ūrė, kad kiti LDT nariai šio susitikimo nesureikšmino 580 . Po daugiau kaip dešimties met ų dr. S. A. Ba čkis v ėl kreip ėsi į LDT šef ą, pranešdamas apie savo ketinimus pasitraukti iš diplomatin ės tarnybos. 1959 m. birželio 27 d. raštu, slapta ir asmeniškai dr. S. A. Ba čkis praš ė atleisti j į iš užimam ų pareig ų, eventualiai – nuo 1959 m. gruodžio 31 d. 581 . Regis, planas pasitraukti, o iš ties ų – tik pakeisti rezidavimo viet ą - buvo iš anksto apgalvotas ir parengtas. Nes š į kart ą ilgesn ė, o ne trumpesn ė laiko atkarpa buvo pasirinkta ne tam, kad surasti kit ą diplomat ą, kuris gal ėtų pakeisti dr. S. A. Ba čkį Pranc ūzijoje, o, pirmiausia, tam, kad b ūtų sutvarkyti jo diplomatiniai dokumentai anapus Atlanto ir gautas JAV VD pritarimas bei finansavimas nuo nauj ųjų kalendorini ų met ų, kai paprastai iš naujo perskai čiuojamas Lietuvos diplomatin ės tarnybos biudžetas. Nes dr. S. A. Ba čkis t ą kart ą neketino pasitraukti iš LDT, o tik pakeisti rezidavimo viet ą. Vašingtone jo jau lauk ė J. Kajeckas, kuris pasirinko sau koleg ą582 . T ą liudijo ir ambasadorius K. Lozoraitis, kuris teig ė, kad J. Kajeckas savarankiškai susitar ė su dr. S. A. Ba čkiu d ėl pastarojo atvykimo į Vašington ą pasiuntinyb ės patar ėju 583 . Tai reiškia, kad dr. S. A. Ba čkio – J. Kajecko pasitarimai už LDT šefo nugaros gal ėjo vykti jau senokai. Juk jie buvo ne tik diplomatai, bet ir ideologiniai bendramin čiai, krikš čionys demokratai. Galb ūt šiuose susitarimuose dalyvavo ir daugiau pašnekov ų, ypa č t ų kurie 1957 metais pasisteng ė, kad S. Lozoraitis neb ūtų Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovu. Juk nuo P. Žadeikio mirties buvo pra ėję labai nedaug laiko, apie pora met ų. Galiausiai, kaip jau min ėta, J. Kajeckas koleg ą m ėgino „ įdarbinti Vašingtone“ savarankiškai, tai yra apeidamas LDT šef ą. Jis tikino S. Lozorait į, kad joki ų LDT šefo pasirašyt ų dr. S. A. Ba čkio paskyrimo dokument ų JAV Valstyb ės departamentui nereikia. Tik tuomet, kai „per kitus asmenis, buvo diskretiškai pasiteirauta Vals. Departamente ar pareig ūno pasisakymai atspindi departamento pozicij ą dipl. šefo atžvilgiu“ 584 , J. Kajeckas išsiunt ė
579 Ten pat, l. 2. 580 Ten pat. 581 Dr. S. A. Ba čkio slaptas ir asmeniškas laiškas S. Lozorai čiui, 1959 m. birželio 27 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 119-121. 582 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 151. 583 K. Lozorai čio laiškas, 2006 m. kovo 31 d. // A. Petraityt ės-Briedien ės asmeninis archyvas. 584 Ten pat; 114 telegram ą į Rom ą, joje nurodydamas, kad LDT šefo skyrimo dokumentas dr. S. A. Ba čkio rezidavimui Vašingtone reikalingas 585 . Lietuvos atstovavimo Paryžiuje klausimas buvo sprendžiamas ne pa čiu palankiausiu metu. 1959 m. pabaigoje, laukiant Soviet ų S ąjungos vadovo Nikitos Chruš čiovo vizito Pranc ūzijoje, jos prezidentas Charles de Gaulle viešoje savo kalboje min ėdamas Centro ir Ryt ų Europos valstybes, kaip soviet ų politikos įkaites, nepamin ėjo trij ų Pabaltijo valstybi ų. Tai, ką pasteb ėjo LDT šefas, buvo gerai apgalvotas žingsnis, kuris, žinoma, vert ė nerimauti tiek LDT, tiek ir lietuvi ų išeivij ą586 . S. Lozoraitis, sutikdamas su dr. S. A. Ba čkio nuomone, man ė, kad reikia reaguoti į š į fakt ą, si ūlė lietuvi ų organizacijoms parengti raštus, kuriuose – cituojant LDT šef ą – „gal ėtų b ūti išreikštos tokios mintys: pasigail ėjimas, kad Baltijos Valstyb ės n ėra pamin ėtos pareiškime; konstatavimas, kad vad. j ų inkorporacija t ėra tarptautiniai nepripažintas smurto aktas ir kad j ų nepamin ėjimas skaudžiai palies t ų taut ų jausmus Pranc ūzijos ir iš viso Vakar ų atžvilgiu“ 587 . 1960 m. kovo 26 d. S. A. Ba čkis pasiunt ė LDT šefui žini ą: „J. K. [J. Kajeckas – A. P.-B.] pranešimu apie, tai, kad mano perk ėlimo klausimas į Vašington ą, Tamstai sutinkant, yra išspr ęstas.“ 588 Tad buvo prad ėta intensyviai ieškoti asmens, galin čio užimti tyliai pripaž įstam ą Lietuvos diplomatin į post ą Paryžiuje. Galim ų kandidat ų s ąrašas buvo nedidelis, nes diplomatines korteles, suteikiančias teises į diplomatin į darb ą, tur ėjo tik dr. S. A. Ba čkis, prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis), pulk. J. Lanskoronskis ir A. Liutkus bei vis ų j ų žmonos. Korteles kasmet pat ęsdavo Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerija 589 . Dr. S. A. Ba čkiui ruošiantis išvykti, jo pareigas S. Lozoraitis pirmiausiai si ūlė perimti prof. J. Baltrušai čiui (jaunesniajam), kurio mokslinis autoritetas bei pažin čių ratas gal ėjo labai pasitarnauti ir lietuvi ų diplomatams 590 . Sav ų svarbi ų pažin čių rat ą Pranc ūzijoje, kuris buvo prad ėjęs formuotis dar prieškario Kaune, tur ėjo ir LDT šefas. Ne be p ėdsak ų liko ir jo, kaip buvusio užsienio reikal ų ministro, veikla: Pranc ūzų-Balt ų draugijos pirmininko E. Pezet iniciatyva 1954 m. rugs ėjo 12 d. Strasb ūre buvo surengtas Santarv ės ir bendradarbiavimo tarp Lietuvos, Latvijos, Estijos sutarties 20-ųjų metini ų kitas ambasadoriaus liudijimas: „Pamenu tiktai vieną pavard ę, departamento protokolo pareig ūno, Mr. Spruks, Kajecko bi čiulio, Ba čkio perk ėlimo į Vašington ą metu pasižym ėjusio nemandagiais atsiliepimais apie Lozorait į d ėl kuri ų v ėliau jis buvo departamento papeiktas“. Ten pat. 585 Ten pat. 586 S. Lozorai čio pro memorija LDT nariams, 1959 m. lapkri čio 14 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 144. 587 Ten pat. 588 S. A. Ba čkio slaptas laiškas L. D. Š. S. Lozorai čiui, 1960 m. kovo 26 d. // Ten pat, l. 177-177 at. 589 1955 met ų pradžioje, kaip paprastai, Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijoje prat ęsiant diplomatin ės kortel ės, įvyko šioks toks pokytis – arba pasak dr. S. A. Ba čkio, „prat ęsimo dokument ą pasirašius pa čiam protokolo šefui, ant voko su gražintomis kortel ėmis pranc ūzų URM valdininkai užraš ė „Légation de Lithuanie“: Čia nelaikau, kad būtų įvyk ęs koks pad ėties pager ėjimas, bet taip atrodo, jog vyksta apsipratimas su tuo, jog „esame čia“...“ Dr. S. A. Ba čkio konfidenciali pro memorija, 1955 m. sausio 12 d. // Ten pat, l. 1. 590 Nuo 1944 met ų dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose pasitarimuose, tarptautiniuose s ąjūdžiuose (nuo 1950 met ų Lietuvi ų komiteto europiniam s ąjūdžiui vicepirmininkas, nuo 1960 met ų – Lietuvi ų Europinio S ąjūdžio generalinis sekretorius), bendradarbiavo Paryžiuje leidžiamuose informacijos biuleteniuose pranc ūzų kalba. 115 pamin ėjimas (kaip tik tuo metu čia vyko Europos Tarybos pos ėdžiai, tad nemažai Tarybos nari ų dalyvavo renginy 591 ). Ta čiau prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis), po pokalbio su dr. S. A. Ba čkiu, „labai aiškiai ir griežtai“ atsisak ė si ūlom ų pareig ų592 . O jei sutikt ų – tai tik b ūti antruoju pasiuntinyb ės personalo nariu ir tik tuo atveju, jei pirmuoju ir nuolatiniu čia b ūtų pats LDT šefas 593 . Profesoriui nepriimtinas buvo ir estiškasis variantas (est ų pasiuntinys Karl R. Pusta gyveno Ispanijoje, o rezidavo Pranc ūzijoje, laikas nuo laiko čia atvažiuodamas). Dr. S. A. Ba čkis sp ėjo, kad prof. J. Baltrušai čio (jaunesniojo) atsisakymas perimti iš jo pareigas tur ėjo bent kelis rimtus motyvus: mokslin ė veikla ir nenoras jos atsisakyti, nenoras rašin ėti pranešim ų, dirbti kit ą kanceliarin į darb ą, atstovauti ir dalyvauti įvairiuose pos ėdžiuose ir pasitarimuose, o taip pat nepakankamas lietuvi ų kalbos mok ėjimas, kuris varžyt ų j į pasisakyti lietuvi ų visuomen ės renginiuose 594 . Prof. J. Baltrušai čio (jaunesniojo) atsisakymas privert ė LDT šef ą asmeniškai kreiptis į profesori ų su prašymu sutikti laikinai eiti Lietuvos atstovo Paryžiuje pareigas. Si ūlydamas kasdienius, rutininius darbus pavesti A. Liutkui, LDT šefas, konfidencialiame laiške prof. J. Baltrušai čiui (jaunesniajam) argumentavo: „Tamsta esi ilgametis p. Dr. Ba čkio bendradarbis, paž įsti gerai tenykš čias politines s ąlygas. /.../ Šia proga noriu atkreipti tamstos dėmes į į tai, kad apsiimdamas eiti atstovo pareigas, Tamsta apsaugosi m ūsų tarnyb ą nuo labai dideli ų sunkum ų, kurie priešingu atveju kilt ų, p. Ba čkiui išvažiavus iš Paryžiaus.“ 595 Sekan čius beveik du m ėnesius diplomatin ė slapta korespondencija tarp Paryžiaus ir Romos, pasiun čiant nuorašus į Vašington ą ir London ą, labai pagyv ėjo. LDT šefo pakartotinus prašymus ir si ūlymus prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) atmesdavo, nenor ėdamas net laikinai perimti diplomatinio atstovo pareig ų, nes jos gali t ęstis amžinai 596 . Žinoma, LDT šefas negal ėjo šiam suteikti joki ų garantijų („negalima numatyti, ar ir kada laikinas atstovavimas gal ėtų pasibaigti ir b ūti pakeistas pastoviu. Ta čiau, jeigu Tamsta turi omeny formalin ę to dalyko pus ę, tai noriu pabr ėžti, kad mūsų s ąlygomis praktiškai n ėra skirtumo tarp laikino ir pastovaus atstovavimo.“597 ). Galiausiai S. Lozorai čio – J. Baltrušai čio derybos d ėl Lietuvos atstovavimo Pranc ūzijoje baig ėsi pastarojo vizitu į Rom ą (1960 m. geguž ės 9-11 d. d.). Tuomet ir buvo sutarta, kad prof. J. Baltrušaitis
591 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 16-17; ta proga buvo išleistas ir leidinys „XX anniversaire du Traité d‘Entente et de Collaboration entre l‘Estonie, la Lettonie et la Lithuanie“, signé le 12 Septembre 1934 à Genève, Réunion organisée par les ministres d‘Estonie, de Lettonie et de Lithuanie, à Strasbourg, le 12 Septembre 1954 et presidée par M. Ernest Pezet, Vice-Président du Conseil de la République, Président de l‘Association France-Baltique“. 592 S. A. Ba čkio pro memoria „Lietuvos atstovavimo klausimu Pranc ūzijoje man išvykus...“, 1960 m. kovo 31 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 180-181. 593 Ten pat. 594 Ten pat. 595 S. Lozorai čio konfidencialus laiškas prof. J. Baltrušai čiui, 1960 m. balandžio 12 d. // Ten pat, l. 182. 596 Prof. J. Baltrušai čio laiškas L. D. Š. S. Lozorai čiui, 1960 m. balandžio 19 d. // Ten pat, l. 184-185. 597 S. Lozorai čio laiškas prof. J. Baltrušai čiui, 1960 m. geguž ės 2 d. // Ten pat, l. 192. 116 (jaunesnysis) pus ę met ų vadovaus pasiuntinybei, po to jis eis pasiuntinyb ės patar ėjo pareigas, o LDT šefas perims atstovavim ą ir laikas nuo laiko lankysis Paryžiuje. A. Liutkus skiriamas reikal ų ved ėju 598 . LDT šefas, net ir po deryb ų ir pasiekto susitarimo, dar kart ą ir asmeniškai praš ė dr. S. A. Ba čkį pakeisti savo sprendim ą ir likti Pranc ūzijoje: „noriu pranešti Jums, kad jeigu kartais dabar kitaip vertintum ėt priežastis, kurios spyr ė Jus išvažiuoti iš Paryžiaus ir jeigu nutartum ėt tenai palikti, - aš Jus visiškai ir nuoširdžiai palaikysiu. Reikalui esant imsiuos iniciatyvos tam reikalui sutvarkyti.“ 599 Dr. S. A. Ba čkis savo sprendimo nepakeit ė. Netrukus lietuvi ų išeivijos spaudoje pasirod ė publikacijos 600 apie tai, kad prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) lank ėsi Romoje. Tuomet pasiuntinyb ės Vašingtone vadovas J. Kajeckas, iš laikraštin ės žinut ės padar ęs išvad ą, „kad einama prie kandidato klausimo užraukimo“ 601 , po dviej ų dien ų savo iniciatyva lank ėsi JAV VD. Remiantis J. Kajecko parengta pokalbio su Valstyb ės departamento pareig ūnais santrauka, šiems, žiūrint iš politinio taško, nei vienas Pranc ūzijoje diplomatin ę kortel ę turintis kandidatas nebuvo priimtinas 602 . Jie buvo link ę palikti viet ą Paryžiuje vakuojan čią arba vietoj dr. S. A. Ba čkio paskirti S. Lozorait į603 . Reikia pasakyti, kad iš pat pradži ų ieškodamas kandidato ir skai čiuodamas personalij ų pliusus ir minusus, S. Lozoraitis vis tik į pirm ą viet ą k ėlė LDT išlikimo klausim ą, o antroje – personalo klausimus, skirtingai nuo v ėliau j į pasiekusi ų JAV VD rekomendacij ų. Pavyzdžiui, S. Lozoraitis svarst ė pulk. J. Lanskoronskio kandidat ūrą, nors dr. S. A. Ba čkio buvo persp ėtas, kad jei šis b ūtų skiriamas į atsilaisvinan čią viet ą, pranešimai iš Paryžiaus b ūtų feljetoniško stiliaus. S. Lozoraitis bijojo ko kito: „Kai d ėl man ęs, tai aš su baime prisimenu plk. L. [J. Lanskoronskio – A. P.-B.] intervencijas spaudoje apie chef d‘orchestre, chef de cuisine et chef de la diplomatie 604 . Ar tos nuotaikos pas j į teb ėra, ar yra pra ėjusios? Jei pra ėjo, ar b ūtų priemoni ų prieš j ų eventual ų sugr įžim ą? Paprastai sakant – ar b ūtų priemoni ų laikyti j į tinkamoj disciplinoj?“ 605 Iš vis ų galim ų, kaip turin čių diplomatines korteles, kandidat ų liko tik A.
598 S. Lozorai čio slapta pro memoria, 1960 m. geguž ės 11 d. // Ten pat, l. 194. 599 S. Lozorai čio privatus laiškas dr. S. A. Ba čkiui, 1960 m. gegužės 11 d. // Ten pat, l. 195. 600 Ši informacija, kaip komunikatas spaudai, buvo išsiuntin ėta iš Romos 1960 m. geguž ės 13 d. „Dirvos“, „Vienyb ės“, „M ūsų Pastog ės“, „Europos lietuvio“, „Anglijos lietuvi ų balsui“ ir „Darbininkui“ redakcijoms // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 601 J. Kajecko laiškas LD Šefui S. Lozorai čiui, 1960 m. geguž ės 20 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 205-206. 602 „Es ą nei vienas j ų n ėra atsid ėję toj srity „hull time“ dirb ę ir vadovav ę Pas-bei. Vieno pagrindinis interesas buv ęs menas, antro kariška sritis, tre čio bugalterin ė bei konsuliarin ė sritis ir iš jos seniai iš ėjęs.“ Ten pat. 603 Ten pat. 604 „Chef d‘orchestre, chef de cuisine et chef de la diplomatine“ - (pranc. k.) - „orkestro, virtuv ės ir diplomatijos vadovas“. 605 S. Lozorai čio slaptas asmeniškas laiškas dr. S. Ba čkiui, 1960 m. geguž ės 2 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 186; tuo metu pulk. J. Lanskoronskis raš ė LDT šefui laiškus, demonstruojan čius jo lojalum ą diplomatinei tarnybai ir net buvo sub ūręs „palaikymo komand ą“ iš ne įvardint ų lietuvi ų ir pranc ūzų, kovai už pasiuntinyb ės vadovo post ą. 117 Liutkus, nors šis ir buvo nutol ęs nuo diplomatinio darbo, nuo politikos. LDT šefas svarst ė: „ar jis gal ėtų dabar dirbti savistoviai ir tur ėti reikaling ą prestiž ą pas pranc ūzus ir egzilinius politikus? Štai sunkios problemos, prieš kurias stovime.“ 606 1960 m. geguž ės 29 d. S. Lozoraitis atvyko į Paryži ų, kur sekan čias kelias dienas skyr ė pokalbiams su dr. S. A. Ba čkiu ir prof. J. Baltrušaičiu (jaunesniuoju). Tomis dienomis jis susitiko su Pranc ūzų-Balt ų asociacijos pirmininku, est ų diplomatais 607 bei kelis kartus su Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijos Europos skyriaus direktoriumi Jean Laloy, kur į pats gerai pažinojo ir nuo kurio nuomonės, pasak dr. S. A. Ba čkio, grei čiausiai ir priklaus ė S. Lozorai čio statusas Pranc ūzijoje 608 . Beveik visuose šiuose susitikimuose dalyvavo ir V. Sidzikauskas, kuris pirmasis praneš ė prof. J. Baltrušai čiui (jaunesniajam) apie permainas LDT dar 1959 met ų pabaigoje. Regis, V. Sidzikausko pasirodymas Paryžiuje tokiu visai Lietuvos diplomatinei tarnybai sud ėtingu momentu nebuvo tik paprastu atsitiktinumu. Nes kartu su min ėtu prof. J. Baltrušai čio (jaunesniojo) laišku (1960 m. balandžio 19 d.) į Rom ą buvo pasi ųsta ir dr. S. A. Ba čkio rašyta visai slapta pro memorija LDT šefui, kuri atidar ė vis ą paryžietiškos LDT „virtuv ę“ ir apie kuri ą, regis, iki šiol lietuviškoje istoriografijoje nebuvo garsiau prabilta: „Nežinau, kaip p. LDŠ į reikal ą paži ūrės, bet dalykas yra aiškus – prof. J. Baltr. tesupranta LDT tik p. V. S. [V. Sidzikausko – A. P.-B.] akimis... /.../ Nemanau, kad esamomis s ąlygomis m ūsų LDT p. J. B. [J. Baltrušai čio (jaunesniojo) – A. P.-B.] tez ės b ūtų priimtinos... Tegu jis galvoja apie savo didel ę įtak ą ir gali ą ir gal reikia palikti tai jam galvoti, o gyvenimas eina savo keliu... Nemany čiau, kad j į reikia eliminuoti visai, bet gal reikia j į palikti gyventi su savomis iliuzijomis...“ 609 Po vis ų pokalbi ų ir derinim ų S. Lozoraitis, gav ęs iš Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijos diplomatin ę kortel ę, pats už ėmė Lietuvos diplomatin į post ą Paryžiuje. Toks sprendimas tur ėjo bent kelias priežastis. Pirmiausia, buvo įvykdytas JAV VD neafišuojamas žodinis nurodymas. Antra, pavykus perkalb ėti prof. J. Baltrušait į (jaunesn įjį), S. Lozoraitis gal ėjo likti Romoje, kaip to pageidavo Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerija ir taip buvo išspr ęsta politin ė problema: pranc ūzai, santyki ų su sovietais fone, nenor ėjo, kad tokia svarbi politin ė fig ūra, kaip LDT šefas, b ūtų Paryžiuje ir taip atkreipt ų į save nenauding ą d ėmes į. Romoje nor ėjo likti ir S. Lozoraitis („Kai d ėl man ęs, tai neži ūrint viso mano noro, aš, deja, negal ėč iau persikelti į Paryži ų, ir štai d ėl ko. Net jeigu ei čiau tenai vien tik atstovo pareigas, tur ėč iau tur ėti kok į pied à terre. Gyventi viešbuty man b ūtų ne įmanoma, nes, viena, netur ėč iau
Ta čiau pulkininkas į diplomatin ę tarnyb ą negr įžo. Galima sp ėti, jog S. Lozoraitis gal ir nenor ėjo viešai kalb ėti apie senas pulkininko nuod ėmes, ta čiau jis nerizikavo kit ų atmintimi ir taip saugojo ger ą LDT vard ą. 606 Ten pat. 607 S. Lozorai čio užrašai, 1960 m. gegužis-birželis // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 213-213 at. 608 Dr. S. A. Ba čkio slaptas laiškas LD šefui S. Lozorai čiui, 1960 m. geguž ės 14 d. // Ten pat, l. 200. 609 Dr. S. A. Ba čkio visai slapta pro memoria S. Lozorai čiui, 1960 m. balandžio 18 d. // Ten pat, l. 183. 118 tam pinig ų, o antra, negal ėč iau palaikyti kad ir minimaliai reikaling ų santyki ų. O juk, be to, d ėl savo tiesiogini ų pareig ų aš turiu kasdieninio nemažo darbo, vesdamas pla čią korespondencij ą.“ 610 ). Kitaip tariant, S. Lozoraitis buvo priverstas sutikti su svetim ų valstybi ų užsienio ministerij ų sprendimais, kuriuos l ėmė j ų užimta politin ė linija, įtakota santyki ų su sovietais. Pirmi keli S. Lozorai čio rezidavimo Paryžiuje metai buvo ram ūs, įprasti. Po to iškilo konfliktas su J. Baltrušai čiu (jaunesniuoju), kuris ir šiandien to meto liudinink ų akimis yra vertinamas skirtingai 611 . Pirmuosius viešesnius „baltrušaitiados“ – kaip šią istorij ą vadino S. Lozoraitis – požymius galima pasteb ėti dar 1964 met ų pabaigoje, kai tarp S. Lozorai čio, prof. J. Baltrušai čio (jaunesniojo), A. Liutkaus ir J. Kajecko vyko aštrios diskusijos finans ų klausimu, nes S. Lozoraitis atsisak ė si ųsti A. Liutkui išmokas d ėl šio visiško neveiklumo (Paryžiuje reziduojantiems diplomatams skirti pinigai buvo siun čiami į Rom ą, pa čiam LDT šefui, kuris skirtas sumas persi ųsdavo kolegoms į Paryži ų). 1965 met ų pradžioje viename savo laišk ų prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) užklaus ė S. Lozorai čio apie tradicin į Vasario 16-osios min ėjim ą, lyg kaltindamas š į neorganizavimu ir iš viso neinformavimu d ėl b ūsimo renginio. S. Lozoraitis nurod ė, kad jis jau buvo informav ęs pasiuntinyb ės sekretori ų A. Liutk ų apie savo planus ir ketinimus svarbi ą dat ą min ėti kiek v ėliau (taip yra buv ę ne kart ą, o kalbamu momentu ketinta atid ėti kovo m ėnesiui d ėl S. Lozorai čio kelion ės į Brazilij ą)612 . J. Baltrušaitis (jaunesnysis) nesutiko. 1966 metais šven čiant Vasario 16 d. įtampa dar labiau išaugo arba, pagal S. Lozorait į, „atmosfera Paryžiuje yra keistai įtempta, tokia, koki ą matau pirm ą kart ą, nors lankausi tenai nuo Louis Barthou laik ų.“ 613 Art ėjant Nepriklausomyb ės min ėjimo šventei A. Liutkus pareng ė pakvietim ų formas ir jas persiunt ė S. Lozorai čiui. Šis, d ėl jautrios pranc ūzų valdinink ų reakcijos į ne tik lietuvi ų, bet ir latvi ų titulus 614 , pabr ėžė, kad „Kiekvienu atveju joki ų spausdint ų pakvietim ų negalima si ųsti užs. reik. ministerijos žmon ėms ir šiaip valdininkams.“ 615 O po keli ų dien ų gav ęs iš prof. J. Baltrušai čio (jaunesniojo) laišk ą, kad Pranc ūzijos užsienio
610 S. Lozorai čio laiškas prof. J. Baltrušai čiui, 1960 m. geguž ės 2 d. // Ten pat, l. 192. 611 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su P. Klimu (jaunesniuoju). Vilnius, 2008 m. geguž ės 27 d. ir pokalbis su P. Liutkumi. Kaunas, 2011 m. vasario 8 d. 612 S. Lozorai čio laiškas prof. J. Baltrušai čiui, 1965 m. vasario 7 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 613 1934 metais S. Lozorai čiui tapus Lietuvos užsienio reikal ų ministru, Pranc ūzijos užsienio politikai vadovavo Jean Lous Barthou . 614 Dar 1965 met ų pabaigoje minint Latvijos nepriklausomyb ės švent ę (lapkri čio 18 d.). Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerija pareišk ė didel į nepasitenkinim ą latvi ų diplomatams d ėl Karlio Berends pasirašymo „charge d‘Affaires de Lettonie“ titulu kvietimuose į Nepriklausomyb ės sukakties min ėjim ą bei vizitin ėse kortel ėse. Titul ų forma, pasak prof. J. Baltrušai čio (jaunesniojo), buvo nukopijuota nuo S. Lozorai čio. Ta čiau skirtumas tas, kad pastarasis ant vizitini ų korteli ų, skirt ų Pranc ūzijos oficialiems asmenims ar valdininkams pasirašydavo tik kaip „M. et Me S. L....“, o ant kvietim ų kitiems asmenims, kuriuos gaudavo ir min ėtasis K. Berends – „Le Ministre de Lithuanie et Me S. L....“ Latvi ų diplomatams šio skirtumo nežinojo. 615 S. Lozorai čio laiškas A. Liutkui, 1966 m. vasario 1 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 119 reikal ų ministerijos valdininkai nepritaria ir oficialiam nepriklausomyb ės min ėjimui („buvo pabr ėžta, kad gali b ūti persvarstyta visa eil ė klausim ų, tarp kuri ų diplomatini ų korteli ų eventualus at ėmimas iš nesilaikan čių m ūsų dabartinio modus vivendi nustatyt ų rib ų.“ 616 ), S. Lozoraitis nutar ė į Paryži ų nuvykti kiek anks čiau ir surengti tik privat ų pamin ėjim ą, kad „negal ėtų kilti joki ų abejojim ų. Ir kad jis įtilpt ų į bet kurio modus vivendi ribas.“ 617 Ta čiau skandalo išvengti nepavyko. Slaptame pro memorija tekste LDT nariams S. Lozoraitis raš ė, kad min ėjimas arba bendruomen ės vakaras įvyko vasario 17 d., o vasario 19 d. antigolistiniame savaitraštyje „Aux Écoutes“ pasirod ė tekstas apie kasmetinius lietuvi ų min ėjimus su, tik diplomatams žinoma, informacija: „tradicija buvo išlaikyta ir šiais metais. Ta čiau susirinkimas, kuris jau b ūdavo savaime intimiškas, dabar įsakmiu vyriausyb ės patarimu tur ėjo b ūti paverstas beveik slaptu pri ėmimu. Motyvai: Kadangi generolas de Gaulle netrukus važiuos į Maskv ą, b ūtų nepatogu – ir nedrauginga – priminti, nors ir labai diskretiškai, kad soviet ų vyriausyb ė neatstat ė mažo krašto prarastos nepriklausomyb ės.“ 618 Tuo metu LDT šefas apgailestavo, kad lietuviški reikalai „buvo įpainioti į tarp pranc ūziškas polemikas.“ 619 Š į incident ą S. Lozoraitis buvo priverstas aptarti ir Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijoje, kurioje lank ėsi po dviej ų savai čių. Pokalbio metu su p. de M. [grei čiausiai – Emmanuel de Margerie – A. P. B.] S. Lozoraitis pasteb ėjo, „kad šitoks brukimas lietuvi ų reikal ų į pranc ūzų opozicijos polemikas yra didžiai nemaloni staigmena Paryžiaus lietuviams ir ypa č man. Galimas dalykas, pasakiau, kad turima reikalo su s ąmoninga provokacija. P. de M. pasteb ėjus, kad jie t ą dalyk ą ištirs, pareiškiau, jog to pageidauju, nes m ūsų interese yra, kad dalykas b ūtų išaiškintas ligi dugno.“ 620 Pa čiam S. Lozorai čiui beliko tik steb ėtis, kad „Nuostabiu b ūdu šis incidentas sutapo su įtempta atmosfera, kuri, neži ūrint oficiali ų pasisakym ų, jau čiama Paryžiuje ir kuriai niekas neranda kito paaiškinimo kaip generolo de Gaulle kelion ė į Maskv ą. Kai d ėl lietuviško šaltinio nediskrecijos ar provokacijos, „Aux Écoutes“ savaitraš čio panaudotos, tai m ūsų pranc ūzišk ų draug ų tarpe įvairi ų sp ėliojim ų, kuriuos, gal b ūt, bus galima persijoti.“ 621 . Incidentas baig ėsi tuo, kad Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerija S. Lozorai čio diplomatin ės kortel ės daugiau neprat ęsė. Jos neteko ir ten
616 J. Baltrušai čio laiškas S. Lozorai čiui, 1966 m. sausio 27 d. // Ten pat. 617 S. Lozorai čio laiškas J. Baltrušai čiui, 1966 m. vasario 3 d. // Ten pat. 618 S. Lozorai čio pro memorija LDT nariams, 1966 m. balandžio 23 // Ten pat. 619 Ten pat. 620 Ten pat. 621 Ten pat; P. Klimas (jaunesnysis), kaip Lietuvi ų bendruomen ės valdybos narys, kelis kartus kreip ėsi į „Aux Écoutes“ redakcij ą, kad ši išspausdint ų S. Lozorai čio parengt ą, taip vadinam ą démenti“, apie tai, kad min ėjimo vakaras vyko kaip paprastai, o „iš valdžios įstaig ų pus ės nebuvo gauta nei patarim ų, nei sugestij ų d ėl Nepriklausomyb ės švent ės min ėjimo.“ Savaitraš čio vyriausioji redaktor ė nenoromis sutiko išspausdinti „pataisymus“, ta čiau atsisak ė prie j ų prid ėti sakin į, kad „Aux Écoutes“ redakcija atitaiso jos gautas ne iš lietuvišk ų šaltini ų netikslias informacijas etc.“. Ten pat 120 rezidav ęs latvis (tai leidžia sp ėti, kad t ą kart ą sovietams pavyko, pasak S. Lozorai čio, „ įspirti“, nors m ėginta ne vien ą kart ą622 ). Tai buvo pragmatiniu poži ūriu paremtos Pranc ūzijos užsienio politikos rezultatas 623 . Tams ūs debesys Paryžiuje tvenk ėsi ne tiek d ėl priedanga tapusios Pranc ūzijos prezidento Ch. de Gaulle kelion ės į Maskv ą, kiek grei čiau d ėl sav ųjų tautie čių intrig ų, kuriomis, savo politiniams sprendimams paremti, naudojosi ir svetimi. Nes tuo pat metu prad ėjo sklisti gandai šiapus ir anapus Atlanto apie min ėtus finansinius nesutarimus tarp S. Lozorai čio ir A. Liutkaus. Suinteresuotieji lietuvi ų anonimai net band ė spausti J. Kajeck ą, kad šis kreipt ųsi ir į JAV Valstyb ės departament ą d ėl A. Liutkui daromos skriaudos 624 . S. Lozoraitis tik steb ėjosi tokia, pasako jo, „išsivys čiusia politine publicistika“ ir ypa č kaltinimais LDT šefui, kad šis nori iš posto Pranc ūzijoje pašalinti Lietuvos pasiuntinyb ės sekretori ų ir į jo viet ą paskirti savo s ūnų S. Lozorait į (jaunesn įjį), kuris tuo metu buvo Lietuvos pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto sekretoriumi. Pasak LDT šefo, jei jis b ūtų nor ėjęs savo s ūnų paskirti vietoj A. Liutkaus, t ą jis būtų padar ęs dar 1960 metais, tuomet „ir darbui b ūtų buv ę geriau negu daryti malon ę p. Liutkui, kvie čiant j į į Paryži ų“625 . Prie S. Lozorai čiui metam ų vieš ų kaltinim ų netrukus prisijung ė ir anonimiškumu nesidangst ęs VLIK, kuris puol ė užstoti A. Liutk ų626 . LDT šefas tik steb ėjosi: „Savo laiku tas pats VLIK‘as, pa ėmęs p. Liutk ų į savo raštin ę Reutlingene, netrukus j į atleido d ėl nedarbingumo. O man ir galvon nebuvo at ėjusi mintis svarstyti ar nesvarstyti VLIKo sprendimą ir aš toleruoju t ą pat į p. Liutk ų ne pora m ėnesi ų, kaip VLIK‘as, bet 6 metus.“ 627 1966 met ų pavasar į S. Lozoraitis aiškiai įvardijo tikr ąją situacij ą: „Paryžiuje yra varoma neleistina akcija panaudojant pranc ūzus. Jos rezultatai gali b ūti labai kenksmingi.“ 628 Ta čiau – arba pagal išlikusius archyvinius duomenis – LDT šefas dar dels ė. Tai provokavo naujus kaltinimus (neva, A. Liutkui priklausantys ir nepersiun čiami pinigai buvo mokami LDT šefo s ūnui K. Lozorai čiui už jo darb ą rengiant lietuviškas radijo laidas Italijoje 629 ) ir prapl ėtė „teisyb ės ieškotoj ų“ rat ą. Iš Paryžiaus į JAV sugr įžęs Lietuvos laisv ės komiteto (toliau – LLK) pirmininkas V. Sidzikauskas pasidalino naujienomis, kad S. Lozoraitis beveik pus ė met ų kaip neturi diplomatin ės kortel ės ir iš viso yra nepageidaujamas asmuo Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijoje 630 . Vasar ą arba po pastar ųjų kaltinim ų, bet vis dar apsiribodamas konfidencialiais ir
622 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1961 m. balandžio 21 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 623 Kraujelis R. Lietuva Vakar ų politikoje... , p. 212. 624 J. Kajecko pro memorija, 1966 m. vasario 24 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 625 S. Lozorai čio konfidencialus raštas J. Kajeckui, 1966 m. balandžio 28 d. // Ten pat. 626 Buvusio VLIK‘o pirmininko M. Krupavi čiaus pažym ėjimas // Ten pat. 627 S. Lozorai čio konfidencialus raštas J. Kajeckui, 1966 m. balandžio 28 d. // Ten pat. 628 Ten pat. 629 J. Kajecko konfidencialus raštas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1966 m. birželio 3 d. // Ten pat. 630 J. Kajecko raštas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1966 m. birželio 8 d. // Ten pat. 121 tik vienam adresatui skirtais raštais, S. Lozoraitis griežtai pareikalavo iš A. Liutkaus atsi ųsti visus iki tol neatsi ųstus dokumentus ar j ų nuorašus, tai yra atlikti jam priklausan čias pareigas, ir persp ėjo, „kad jeigu Paryžiuje svetim ųjų maišymas į m ūsų vidujinius klausimus sukelt ų komplikacij ų m ūsų interes ų atstovavimui, kuris buvo mano sutvarkytas 1960 metais, aš b ūsiu priverstas padaryti visas reikiamas išvadas, nors jos b ūtų labai nemalonios, ir 1960 met ų sutvarkym ą radikaliai pakeisti.“ 631 O „Mielam Ponui Sidzikauskui“ skirtame laiške S. Lozoraitis pasteb ėjo: „Tamsta, gr įžęs į Amerik ą, esi kalb ėjęs, jog esama Paryžiuje įtarimo, kad aš nebelaikomas tenai persona grata ir gal mano lankymasis es ąs nepageidaujamas. That were an excellent news for Moscow, einant gen. Taylor‘o posakiu J. A. V. Senate Vietnamo klausimu. Tamsta, aišku, žinai, kad aš nesu padar ęs pranc ūzų atžvilgiu jokio mažiausio nekorektiškumo ir kad mano santykiai su Paryžiaus užs. reik. ministerija buvo artimesni negu bet kurioje kitoje sostin ėje, pastoviai nuo Lous Barthou laik ų. Tad Tamsta, be abejon ės, supranti, kad jeigu aš tikrai b ūč iau palaikytas tenai persona non grata, tai gal ėtų įvykti tiktai tokios akcijos pasakoje, kurios padarini ų neb ūtų galima pavadinti kitaip negu išdavikiškais.“ 632 „Baltrušaitiada“ t ęsėsi toliau. Prasid ėjusi nuo Lietuvos pasiuntinyb ės Paryžiuje sekretoriaus A. Liutkaus finansini ų pretenzij ų už neatliktus darbus ir akivaizdaus S. Lozorai čio ignoravimo, šis konfliktas buvo įnirtingai narstomas politikuojan čioje lietuvi ų išeivijoje ir net prasimušdavo ne tik į lietuvi ų, bet ir į pranc ūzų spaud ą. Iki 1967 met ų rudens vyko „finansiniai“ susirašin ėjimai tarp J. Baltrušai čio (jaunesniojo), A. Liutkaus ir J. Kajecko, reikalaujant tiesiogini ų pinigini ų perlaid ų, taip aplenkiant Rom ą, ir grasinant kreiptis į JAV VD. S. Lozorai čio poži ūris į susidariusi ą situacij ą daugiau buvo paremtas juridine raide: „Nei iš man ęs, nei iš ko kito ankš čiau p. Baltrušaitis n ėra tur ėjęs ir neturi pavedimo atstovauti Lietuvos interesus ir jam n ėra patik ėta jokios atsakomyb ės šituo atžvilgiu. Ir kol aš esu gyvas, jis tokio pavedimo negaus. Tai lie čia ir p. Liutk ų.“ 633 Įsakmiai reikalaudamas skiriamus kreditus si ųsti į Rom ą, o ne tiesiogiai į Pranc ūzij ą, S. Lozoraitis įsp ėjo J. Kajeck ą, kad prof. J. Baltrušai čio (jaunesniojo) vedama akcija ir galimi jos padariniai gali b ūti įvardijami tik kaip išdavikiški. LDT šefas tik ėjosi, kad šis konfliktas nepasieks JAV VD. Nebent, pasak jo paties, prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis), kaip įprastai, kreipt ųsi į svetimas įstaigas, o tuomet ir LDT šefas b ūtų priverstas informuoti JAV VD apie tikr ąją pad ėtį. Reikia pasakyti, kad prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis), prašydamas J. Kajecko išr ūpinti ir didesnes sumas, nepamiršdavo iškalbingai pamin ėti: „Tam reikalui paremti, savo laiku, gali b ūti padaryti atatinkami žygiai per U. S. A. Ambasad ą Pranc ūzijoje.“ 634 Ne paslaptis,
631 S. Lozorai čio konfidencialus laiškas A. Liutkui, 1966 m. birželio 14 d. // Ten pat. 632 S. Lozorai čio konfidencialus laiškas V. Sidzikauskui, 1966 m. birželio 16 d. // Ten pat. 633 S. Lozorai čio laiškas J. Kajeckui, 1967 m. rugs ėjo 20 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 634 J. Baltrušai čio pro memoria J. Kajeckui, 1967 m. rugs ėjo 5 d. // Ten pat. 122 kad ir J. Kajeckas, ir prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) 635 tur ėjo gerus asmeninius ryšius JAV Valstyb ės departamente 636 , o pastarasis ir JAV ambasadoje Pranc ūzijoje. 1967 metais Paryžiaus kriz ę S. Lozoraitis įvardino kaip sunkiausi ą LDT istorijoje ir pripažino, kad jo pasirinkta laukimo taktika konflikte su prof. J. Baltrušai čiu (jaunesniuoju) ir A. Liutkumi buvo klaida („darosi aišku, jog ši mano laikysena buvo klaidingai suprasta ir, kad dėl pinigo bei nesveik ų ambicij ų m ūsų pozicija buvo toliau visomis j ėgomis griaunama, tuo būdu kenkiant ne tiek mano, kiek Lietuvos interesams.“ 637 ). Ne tik lietuvišk ų, bet ir pranc ūzišk ų šaltini ų d ėka S. Lozoraitis žinojo tikr ąsias kriz ės priežastis. Ta čiau tik dar po pus ės met ų jis pareng ė oficial ų pro memorijos tekst ą, kuriame išd ėst ė vis ą „baltrušaitiados“ schem ą: 1965 metais jam metami kaltinimai d ėl Vasario 16-osios min ėjimo atid ėjimo, po met ų – kaltinimai dėl pranc ūzų leidiny pasirodžiusios žinut ės apie kukl ų Nepriklausomyb ės min ėjim ą ir ne įtikusi Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijos valdininkams kvietimo į rengin į forma. Prie to paties buvo prid ėti ir Pranc ūzijos lietuvi ų bendruomen ės tarpusavio vaidai d ėl bendradarbiavimo su „sovietiniais lietuviais“ 638 . Tad, pagal S. Lozorait į, „Viso to pasekm ėje atsirado mano dipl. kortelei prat ęsti „kli ūč ių“, kurios t ęsiasi neži ūrint mano draug ų pastang ų.“ 639 Kadangi der ėtis ir aiškintis su prof. J. Baltrušai čiui (jaunesniuoju) ir A. Liutkumi LDT šefas daugiau nemat ė prasm ės, jis prad ėjo konsultuotis su kolegomis diplomatais ir teisininku dr. D. Krivicku. Pastarasis, pripažindamas LDT iškilus į pavoj ų, patar ė S. Lozorai čiui tiesiogiai kreiptis į JAV VD ir nurodyti savo, kaip LDT šefo principin ę pozicij ą Lietuvos atstovavimo reikalu 640 . 1968 met ų ruden į S. Lozoraitis išvyko į JAV. B ūdamas Vašingtone jis sukviet ė nedidel į diplomat ų pasitarim ą. Jo metu, dalyvaujant J. Kajeckui, dr. S. A. Ba čkiui ir S. Lozorai čiui (jaunesniajam), buvo priimtas trij ų punkt ų nutarimas: pirma, nesvarstyti J. Baltrušai čio (jaunesniojo) pinigini ų pretenzij ų, nes jis neturi legitimacijos joms kelti, antra, savo elgesiu jis ir A. Liutkus yra pastat ę save už LDT rib ų ir tre čia – prašyti JAV VD susilaikyti nuo pinigini ų l ėšų siuntimo į Paryži ų, kol J. Baltrušai čio (jaunesniojo) ir A. Liutkaus neleistina
635 1960 met ų pavasar į dr. S. A. Ba čkis slapta S. Lozorai čiui raš ė: „Pono J. Baltruš. ryšiai su aukš čiausia valstyb ės galva eina, kaip Tamstai gal žinoma, per jojo uošv ę, kuri dabar paralyžuota.“ Dr. S. A. Ba čkio slapta pro memoria S. Lozorai čiui, 1960 m. balandžio 16 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 187. 636 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 35. 637 S. Lozorai čio laiškas J. Kajeckui, 1967 m. rugs ėjo 20 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 638 1967 met ų pavasar į Paryžiuje lank ėsi lietuvi ų kino režisierius Vytautas Žalakevi čius. Jo vizitas ir parodytas vaidybinis kino filmas „Niekas nenor ėjo mirti“ suk ėlė didel ę nesutarim ų audr ą Pranc ūzijos lietuvi ų bendruomen ėje. Vieni ėjo į šio filmo perži ūrą, kiti man ė, kad tai tolygu sovietinio r ėžimo palaikymui ir kenkia Lietuvos laisv ės bylai. Kunigo J. Petrošiaus archyve saugomuose Pranc ūzijos lietuvi ų bendruomen ės biuleteniuose vienas j ų redaktori ų Žibuntas Mikšys šios temos parašt ėje pažym ėjo: „S. Lozoraitis konflikte nedalyvavo“. 639 S. Lozorai čio konfidenciali pro memoria, 1968 m. kovo 20 d. // LCVA, f. 668, S. Lozoraičio archyvas. 640 Dr. D. Krivicko laiškas S. Lozorai čiui, 1968 m. balandžio 24 d. // Ten pat.
123 pad ėtis bus sutvarkyta 641 . Nutarimo tekstas buvo nusi ųstas visiems LDT nariams, šefui prašant po nutarimu užrašyti „Pritariu“, pasirašyti ir persi ųsti atgal į Rom ą642 . JAV Valstyb ės departamentui nusprendus finansines išmokas, skirtas Lietuvos diplomatams Pranc ūzijoje, si ųsti tik į Paryži ų, o ne per Rom ą, kaip iki tol, LDT šefas S. Lozoraitis nutrauk ė diplomatinius ryšius su „paryžie čiais“, apie tai painformuodamas ir JAV VD. Jo sprendim ą palaik ė ir po min ėtu trij ų punkt ų dokumentu pasiraš ė lik ę LDT nariai. Ypa č S. Lozorait į palaik ė P. Daužvardis: „Kai kiti griauna, dar gali m ėgint rasti pateisinimus, bet kai savieji t ą daro, nebežinai nei k ą sakyti – li ūdna ir skaudu.“ 643 . Reikia pasakyti, kad kai kurie LDT nariai man ė, kad užkirsti keli ą br ęstan čiam skandalui tur ėjo ne S. Lozoraitis, kuris kaip LDT šefas buvo teisus, o J. Kajeckas, kaip „finans ų ministras“. Ta čiau Paryžiaus kriz ės metu pastarasis laik ėsi itin atsargios politikos taktikos („J. Kajeckas kriz ės Paryžiuje metu pasirod ė kaip silpnas, neatstovaujantis Lietuvos reikalams ir principams diplomatas, labiau atliekantis JAV Valstyb ės departamento tarnautojo ir ruporo vaidmen į, o ne Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone vadovo pareigas.“ 644 ). Paviršutiniškai nušviesdamas JAV pareig ūnams paryžietišk ą situacij ą, J. Kajeckas ją įvardindavo tik kaip „nesusipratim ą“645 , ne įžvelg ė iškilusios gr ėsm ės visai Lietuvos diplomatin ės tarnybos egzistavimui. Tad ne veltui viename savo laiškų S. Lozoraitis griežtu tonu šiam primin ė, kad kai pats J. Kajeckas neišmok ėdavo konsulams pried ų prie atlyginim ų, nedidelis triukšmas kildavo tik LDT viduje, priešingai nei esant tokiai pa čiai situacijai Paryžiuje 646 . V ėliau dar ne kart ą S. Lozoraitis kaltino J. Kajeck ą neveiklumu, LDT negynimu, kas net buvo panašu į „diplomatinio sindromo“ diagnoz ę. Nors LDT šefas nutrauk ė ryšius su diplomatine pasiuntinybe Pranc ūzijoje, JAV VD toliau siunt ė čekius į Paryži ų. Kai 1970 m. vasario 9 d. staiga mir ė A. Liutkus, prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) į jo viet ą paskyr ė našl ę Janin ą Liutkien ę, kuri tapo dar viena „baltrušaitiados dalimi“ 647 . Taip prasid ėjusi Paryžiaus kriz ė prived ė prie keli ų fundamentali ų klausim ų. Pirmiausia, d ėl LDT ir jos šefo statuso JAV Valstyb ės departamente, nes jo pareig ūnai nepripažino LDT šefo pasirašyto A. Liutkaus atleidimo iš Lietuvos pasiuntinyb ės Pranc ūzijoje sekretoriaus pareig ų. Pasak S. Lozorai čio, jis sprendim ą d ėl A. Liutkaus atleidimo pri ėmė ir kaip LDT šefas, ir kaip Lietuvos atstovas Prancūzijoje, tad tokio „akto nepripažinimas iš Valstyb ės Departamento pus ės gal ėtų sukelti įsp ūdį, kad ateityje bet kuris asmuo, be ypating ų
641 LDT nari ų nutarimo nuorašas, 1968 m. rugs ėjo 26 d. // Ten pat. 642 LDT šefo raštas LDT nariams, 1968 m. rugs ėjo 30 d. // Ten pat. 643 Lietuvos generalinio konsulo P. Daužvardžio laiškas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1968 m. geguž ės 13 d. // Ten pat. 644 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 285. 645 J. Kajecko laiškas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1968 m. geguž ės 15 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 646 S. Lozorai čio konfidencialaus laiško J. Kajeckui nuorašas, 1968 m. birželio 14 d. // Ten pat. 647 Dr. A. Geru čio laiškas S. Lozorai čiui, 1970 m. balandžio 5 d. // Ten pat, ap. 1, b. 13, l. 53; dar 1960 metais A. Liutkus, ruošdamasis gr įžti į Paryži ų ir į Lietuvos diplomatin ę tarnyb ą, pa ėmė iš banko paskol ą (nuo 1961 m. balandžio 30 d.) butui įsigyti. Paskolos išmok ėjimo terminas tur ėjo baigtis 1970 m. spalio 31 d., tad jo našl ė J. Liutkien ė dirbo sekretore iki t ų met ų pabaigos, o po to d ėl „šeimynini ų aplinkybi ų“ pasitrauk ė. 124 įgaliojim ų, bet su vietos vyriausyb ės eventualiu pritarimu gal ės, be ryšio su Lietuvos Diplomatine Tarnyba, imtis atstovo pareig ų. Šitokios pad ėties pasekm ės gali b ūti lengvai įsivaizduojamos.“ 648 Antra, prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) veik ė toliau, už LDT rib ų ir tokia pad ėtis reišk ė dar vien ą išimt į tradicin ės diplomatijos r ėmuose. Jis savinosi diplomatinius titulus, pasirašin ėdavo kaip „Lietuvos Atstovas“. Ignoruodamas diplomatines proced ūras, normas, teises ir LDT šef ą, profesorius pats skyr ė naują pasiuntinyb ės nar į ir šis buvo pripaž įstamas. Meistriškai pasinaudodamas pažintimis su įtakingais politiniais asmenimis prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis) buvo užsitikrin ęs politin ę JAV VD bei Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijos param ą, kuri iš esm ės nul ėmė kriz ės Paryžiuje baigt į. S. Lozoraitis į tokias pažintis ži ūrėjo su lengva ironija 649 . Jam Paryžiaus kriz ė liko itin skaudžia vieta: „Man vis dar neduoda ramyb ės toji nelemtoji Paryžiaus istorija. Deja, nesimato, bent artimiausiu laiku, išeities. Nesimpatinga ir, turb ūt, reikšminga, kad Vašingtonas ieško priekabi ų ir m ūsų Tarnybai ty čia stengiasi sudaryti sunkum ų. Pikta, kad kaip tik Paryžius, kuris personaliniu atžvilgiu neabejojamai buvo silpniausia vieta m ūsų Tarnyboje, naudojasi kažkokia ypatinga Vašingtono globa.“ 650 . Kitaip tariant, gal ėjęs likti tik diplomat ų vidaus konfliktu arba net ambicij ų kova, kriz ė Paryžiuje perženg ė LDT ribas. Nors tiesioginiai ryšiai su prof. J. Baltrušai čiu (jaunesniuoju) ir A. Liutkumi nutr ūko, ta čiau LDT šefas vis tiek gaudavo iš ten vis ą informacij ą. J ą į Rom ą persi ųsdavo kolegos diplomatai, kurie ryši ų nenutrauk ė (nors lietuviškoje istoriografijoje teigiama priešingai 651 ), o ir LDT šefas susirašin ėdavo su Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerija 652 . Prof. J. Baltrušaitis (jaunesnysis), kurio kompetencija ir diplomatinio darbo patirtis buvo daug kuklesn ė, nei kit ų LDT nari ų, dirbo Lietuvos pasiuntinyb ėje vienas iki pat mirties (1988 m. sausio 25 d.) 653 . Po to, pra ėjus beveik dviems metams, į ją gr įžo LDT šefas dr. S. A. Ba čkis. Jo parašytoje glaustoje LDT istorijoje apie konflikt ą Paryžiuje n ėra n ė žodžio. Užbaigiant š į epizod ą, reikt ų pasakyti, kad J. Liutkien ės trumpas at ėjimas į diplomatin ę tarnyb ą pa čiai LDT iš ėjo į ger ą. Nes netrukus po šios kriz ės mirus generaliniam
648 S. Lozorai čio pro memoria JAV VD // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 649 S. Lozoraitis laiške B. Bieliukui patar ė šiam „nekaltai pasiteirauti“ VLIK‘e apie Paryžiaus reikalus, apie J. Baltrušai čiui išduotas ypatingas korteles, kurias turi ir S. Lozoraitis, bei pasteb ėti, kad „pažintis su generolu šiuo momentu neb ūtinai yra gera rekomendacija: naujieji žmon ės veda savo politik ą, turi savo linij ą ir jiems šie santykiai neb ūtinai gali patikti. /.../ Šiaip galima b ūtų pasakyti Taryboje, kad visi gerai pagalvot ų ar yra verta nuolat tempti santykius su LDŠ ir Tarnyba d ėl neegzistuojan čios “Pasiuntinyb ės”, kuri jeigu eventualiai ir likt ų be fond ų vis tiek nesugri ūtų, kaip kad yra teigiama, nes JB [J. Baltrušaitis (jaunesnysis) – A. P.-B.] ir AL [A. Liutkus – A. P.-B.] vis tik tur ėtų korteles.“ S. Lozorai čio laiškas B. Bieliukui, 1969 m. rugs ėjo 3 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 90, l. 1-2. 650 Dr. A. Geru čio laiškas S. Lozorai čiui, 1969 m. geguž ės 31 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 13, l. 46. 651 . Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 288. 652 S. Lozorai čio laiškas B. Bieliukui, 1969 m. rugs ėjo 3 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 90, l. 1-2. 653 P. Klimas apie diplomatus Baltrušai čius yra sak ęs: „jie yra tie žmon ės, kurie mano, kad tik Lietuvos reikalai bus gerai tvarkomi, kaip jie nori. Jei kitaip tvarkomi – tai viskas blogai...“Dr. S. A. Ba čkio visai slapta pro memoria S. Lozorai čiui, 1960 m. balandžio 18 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 183. 125 garb ės konsului Čikagoje P. Daužvardžiui, jo vieton stojo našl ė J. Daužvardien ė. Kitaip tariant, LDT šefas, skirdamas j ą generaline garb ės konsule Čikagoje, gal ėjo pasinaudoti jau išbandytu J. ir A. Liutk ų skyrimo b ūdu Paryžiuje ir taip išsaugoti lietuviams svarb ų diplomatin į post ą. J. Daužvardien ė konsul ės pareigas ėjo iki 1985 met ų.
126 VI. S. LOZORAI ČIO SANTYKIAI SU IŠEIVIJOS POLITIN ĖMIS GRUP ĖMIS
6. 1. Santykiai su VLIK 6. 1. 1. Pirmieji bandymai susitarti: Berno ir Paryžiaus konferencijos
Po nepriklausomyb ės praradimo arba abiej ų okupacij ų metu pasitraukusieji iš Lietuvos su savimi išsivež ė ir savus „lagaminus“: sav ą m ąstym ą, įrėmint ą į tautiškumo r ėmus, poži ūrį į santvarkas bei valstybingum ą, galiausiai savo pa čių asmenines patirtis ir praeit į. Jiems valstyb ės okupacija buvo daugiau, nei katastrofa. Nes tai buvo valstyb ės statytoj ų karta, žmon ės iš enciklopedij ų, kurie atved ė Lietuv ą į 1918 met ų Nepriklausomyb ę. Pra ėjus dvidešim čiai met ų jie jos neteko. Pasitraukusieji į Vakarus pergyveno okupacij ų, trem čių ir karo pab ėgėli ų tragedijas, „perkelt ųjų asmen ų“ stovyklas lyd ėjusias depresijas ir nežinomybes d ėl rytojaus. Kurdamiesi svetimose erdv ėse, naujieji išeiviai tur ėjo neišvengiamai prisiderinti prie naujos ir svetimos politin ės, socialin ės, ekonominės, kult ūrin ės bei geografin ės aplinkos šiapus ir anapus Atlanto ar dar toliau. Neretai jie, laikydamiesi tik savojo „lagamino“, tarsi užsikonservuodavo, sustingdavo, nesikeisdavo. Taip jie saugojo savo tautiškum ą, tapatum ą, kalb ą. Po Nepriklausomyb ės netekimo Lietuvoje b ūrėsi įvairios antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo grupuot ės. Viena j ų – 1943 met ų lapkri čio 25 d. pogrindyje susik ūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, kuris sekan čių met ų pavasar į išsiskirst ė (1944 m. geguž ės – birželio m ėnesiais naciai su ėmė dal į komiteto nari ų), o ruden į atsik ūrė jau svetur, Vokietijoje. Lietuvoje Komitetas gyvavo trumpai ir visa jo veikla buvo daugiau koordinacinio pob ūdžio. Į emigracij ą buvo perkelta supolitinta, partiniais principais pagr įsta VLIK sandara 654 . Komitetas save laik ė savarankišku vienetu, kuris buvo sudarytas “iš politini ų grupi ų ir kovos organizacij ų” ir skelb ėsi vadovaujantis politinei tautos veiklai 655 . Įvairiu metu jame buvo socialdemokrat ų, krikš čioni ų demokrat ų, valstie čių liaudinink ų, tautinink ų s ąjungos, darbo federacijos, nacionalist ų partijos, lietuvi ų fronto, Lietuvos laisv ės kovotoj ų s ąjungos, vienyb ės sąjūdžio, ūkinink ų partijos atstov ų. Dominuojan čią viet ą VLIK ir jos vadovaujan čiose virš ūnėse už ėmė krikš čioni ų demokrat ų blokas. Skirtingai nuo savo veiklos Lietuvoje, svetur atsik ūręs VLIK buvo daug aktyvesnis ir pastebimesnis. Jis buvo labai populiarus tarp lietuvi ų išeivijos, ypa č pirmaisiais pokario metais, nes su VLIK pagalba buvo tikimasi gr įžti į t ėvyn ę. Lietuviai pab ėgėliai man ė, kad reikia tik „gerai surašyti memorandum ą, kuriame b ūtų išguldyta m ūsų
654 Dapkut ė D. Lietuvių išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 44-45. 655 Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto raštas nr. 98 Lietuvos diplomatinei tarnybai; 1945 m. geguž ės 30 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 308, l. 185-193. 127 tiesa, nusi ųsti Vakar ų s ąjunginink ų karinei valdžiai ar b ūsimai keturi ų didži ųjų galybi ų užsienio reikal ų ministr ų, taikos ar kitai svarbiai konferencijai, – ir Lietuva tuoj b ūtų atgavusi savo nepriklausomyb ę.“ 656 O kadangi dauguma Komiteto nari ų kažkada buvo valdžioje, už ėmė svarbius vadovaujan čius postus, į juos ir toliau buvo ži ūrima kaip į sav ą valdži ą. Komitetas taip pat skelb ėsi veikiantis tautos vardu ir jos labui. Nelygintina, bet išeivijoje VLIK tur ėjo vien ą neabejotin ą privalum ą prieš LDT. Pastaroji lietuviams buvo tik valstybinė institucija, dokumentus išduodanti ar juos patvirtinanti kanceliarin ė įstaiga, kuri iš esm ės d ėl savo oficialumo, buvo tolima ir svetima, kaip ir Nepriklausomyb ės laikais 657 . Kalbant apie emigracin į VLIK ir jo sukurt ą Vykdom ąją Taryb ą, pirmiausia, iškyla prelato Mykolo Jeronimo Krupavi čiaus fig ūra, kuris ne vien ą dešimtmet į ir Lietuvoje, ir v ėliau, jau už jos rib ų buvo krikš čioni ų demokrat ų ideologijos v ėliavnešiu (dar nepriklausomyb ės metais jis buvo kritikuojamas bažny čios hierarch ų už aktyvi ą politin ę veikl ą, kuri užgož ė jo, kaip dvasininko pašaukim ą ir pareigas 658 ). Trumpai veik ęs Lietuvoje naci ų okupacijos metais, jis ypa č aktyviai reišk ėsi pasitrauk ęs į Vakarus. Jis – pagrindinis VLIK id ėjinis vadas iki Komiteto persik ėlimo į JAV 1955 metais. Kitaip tariant, ir išeivijoje prelatas M. Krupavi čius neatsisak ė itin aktyvios politin ės veiklos, kuri neretai persipyn ė ir kirtosi su LDT veikos barais. Skirtumas tarp M. Krupavi čiaus ir S. Lozorai čio asmenybi ų (kuris paryškint ų ir skirtum ą tarp politin ės lietuvi ų išeivijos ir Lietuvos diplomatin ės tarnybos) b ūtų tas, kad nepriklausomyb ės metais prelatas buvo seim ūnas, veikiantis valstyb ės vidaus politikoje, savo partijos orbitoje. Tuo tarpu S. Lozoraitis buvo prelato priešingyb ė. Jis visiškai netur ėjo jokios seimin ės ar partin ės patirties. Tik diplomatija arba žvelgiant pla čiau – poži ūris į valstyb ę per tarptautin ės politikos prizm ę, nes didesn ę nepriklausomyb ės met ų dal į jis, kaip diplomatas, praleido už valstyb ės rib ų. Kitaip tariant, S. Lozorai čiui daug daugiau buvo paž įstamas tarptautin ės politikos (pastebint, kad Lietuvos okupacijos metais ji buvo svarbiausiu veiksniu
656 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 114. 657 Nepriklausomyb ės metais diplomatai, kaip aukš čiausi ų kategorij ų valdininkai, gaudavo nemenkas pajamas ir tai buvo pastebima. Tad, nors po okupacijos ir buvo priversti stiprokai suveržti diržus, vis tik materialiai ir socialiai jie gyveno geriau, nei eilinis j ų tautietis, ypa č pirmaisiais pookupaciniais metais. Svarbiausia – tur ėdami stog ą virš galvos, jie tur ėjo ir daugiau mažiau stabilias pajamas, profesij ą, darb ą. J ų, bent jau materialiniai, praradimai buvo menkesni. O lietuviai išeiviai, pab ėgėliai, neretas j ų su vienu lagaminu rankose, bandantys iš naujo kurti gyvenimus, karjeras ir namus, pasteb ėdavo ir tai, kad kai kurie diplomatai tur ėjo savo aptarnaujant į personal ą ir mašinas. Žinoma, metams b ėgant materialin ė LDT nari ų pad ėtis vis sunk ėjo. Ir tod ėl teisingumo d ėlei reikia pasakyti, kad diplomatai, neži ūrint geresn ės ar prastesn ės finansin ės pad ėties, steng ėsi ir visad išlaik ė diplomatiniam korpusui privalom ą aukšt ą, reprezentacin į lyg į. 658 Kasparavi čius A. Tarp politikos ir diplomatijos ..., p. 221-222; 1919-1923 metais M. Krupavi čius buvo Lietuvos krikš čioni ų demokrat ų partijos Centro komiteto pirmininku, nuo 1946 met ų – partijos pirmininkas išeivijoje; Steigiamojo, Pirmojo, Antrojo bei Tre čiojo seim ų narys, 1923-1926 metais ėjo Žem ės ūkio ministro pareigas ir daugiau kaip dešimt met ų (1944-1955) buvo VLIK pirmininkas. Tautininkams po perversmo at ėjus į valdži ą, M. Krupavi čius pasitrauk ė iš aktyvios politin ės veiklos į j ą sugr įžo po prezidento pasitraukimo iš Lietuvos. 128 LDT veikloje ir Lietuvos laisvinimo byloje) laukas su visomis diplomatin ėmis subtilyb ėmis, nei prelatui, kuriam tai buvo visiškai svetima 659 . Tyrin ėjant VLIK santykius su LDT ir jos šefu, dažniausiai minimos dar kelios, kaip deryb ų dalyvi ų, pavard ės: prof. J. Kaminskas, prof. Juozas Brazaitis, dr. P. Karvelis, Jonas Norkaitis, Tomas Šidiškis, Jonas Matulionis, Karolis Žalkauskas, Alena Devenien ė. Tai VLIK sudaran čių atskir ų grupi ų atstovai. Žinoma, gilesn ė VLIK vidaus santyki ų analiz ė atskleist ų atskir ų politini ų grupi ų bei asmen ų skirtingus poži ūrius į diplomatin ę tarnyb ą ir atskirai į VLIK konflikt ą su LDT šefu, parodyt ų nuomoni ų skirtumus, diskusijas, svarstymus. Ta čiau nepaisant vidini ų nesutarim ų ir diferenciacijos, susitikimuose su S. Lozorai čiu VLIK pirmieji asmenys iš esm ės laik ėsi vienos oficialios politikos. Išskirtin ė b ūtų V. Sidzikausko asmenyb ė: veržlus, aktyvus, nors kai kam keliantis abejoni ų „d ėl geb ėjimo daryti brandžius, išmastytus sprendimus.“ 660 Jis, buv ęs VLIK Vykdomosios Tarybos pirmininkas ir tas „slaptasis kardinolas“, kuris tur ėjo didel ės įtakos vlikininkams, ypa č Komitetui persik ėlus į JAV 661 . Išlikusiuose LDT dokumentuose galima rasti užuomin ų, kad b ūtent V. Sidzikausko iniciatyva, VLIK buvo užsak ęs studij ą Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefo pareig ų ir J. Urbšio telegramos, kaip peržengusios kompetencijos ribas, teis ėtumui paneigti. V ėliau V. Sidzikauskas si ūlė VLIK nariams pranešti JAV Valstyb ės departamentui, kad šie nepripaž įstantys S. Lozorai čio, kaip LDT šefo, nes kitu atveju jam ir toliau bus mokama alga. Pa čiam S. Lozorai čiui apie VLIK ir V. Sidzikausko žygius buvo žinoma, apie tai jis kalb ėjosi su VLIK nariais 1951 met ų vasar ą susitik ęs Nicoje ir praš ė, kad būtų sustabdyta neleistina LDT šefo klausimu veikla. S. Lozoraitis apie V. Sidzikausk ą kart ą buvo išsitar ęs: „bepiga Sidzikauskui. Jis sako, ir jis gali sakyti, kad vaduoja Lietuv ą. Žmon ės guodžiasi, tiki, gaivina viltis. O jei ir nesusp ės, neišvaduos, tai vis tiek j į prisimins, kad vadavo. O štai aš nesakau ir negaliu sakyt, kad vaduoju. Kadangi nevaduoju. Kadangi žinau, kad tai, k ą kalbu ar darau, kad tai, k ą galiu daryt, deja, dar n ėra vadavimas. Nemoku ir nepaj ėgiu sakyt to, ką žinau, kad taip n ėra“ 662
659 Interviu, pokalbiai, diskusijos su pažinojusiaisiais S. Lozorait į ypa č pagelb ėjo piešiant psichologin į diplomato paveiksl ą. Pokalbi ų metu pašnekovai, remdamiesi savo patirtimis, prisiminimais, įsp ūdžiais bei subjektyviomis emocijomis, labai skirtingai apibudindavo V. Matulaityt ę-Lozoraitien ę, S. Lozorait į (jaunesn įjį), prelat ą M. Krupavi čių, V. Sidzikausk ą, S. Girdvain į. Ta čiau pasakojantys apie LDT šef ą S. Lozorait į, visi pasakodavo vienodai (net bandymai provokuoti ir taip išgauti platesn ę charakteristikos spalv ų gam ą, pašnekovus stebindavo ar net piktindavo, jie m ėgino įtikinti, užtikrinti, „ įrėminti“ savo teiginius apie diplomat ą). Tad remiantis gyvu žodžiu ir archyviniais tekstais, galima teigti, kad S. Lozoraitis buvo atidus pašnekovas, turintis subtil ų humoro jausm ą, prieraišus. Kaip diplomatas, jis buvo ypa č sant ūrus ir lakoniškas, tad šios jo savyb ės, pasak pašnekov ų, ne kart ą buvo išvedusios prelat ą M. Krupavi čių iš kantryb ės. 660 Rastenis V. Nepriklausomyb ės palaima // Akira čiai , 1974 m. sausio m ėn., nr. 1 (55), p. 10-11, 14. 661 Ten pat. 662 Rastenis V. Tarp kair ės ir dešin ės, tarp Lietuvos ir Amerikos: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2004, p. 339. 129 Emigracijoje atsik ūrusio VLIK teisine baze 663 ir programa buvo dar Lietuvoje 1944 m. vasario 16 d. paskelbta deklaracija. Pagrindiniu savo uždaviniu VLIK laik ė Lietuvos valstyb ės suverenini ų teisi ų atstatym ą, vykdym ą ir “su pagalba jo politini ų partij ų ir kovos organizacij ų susitarimu sudarytos vyriausyb ės davesti krašt ą iki demokratinio seimo išrinkimo”664 . Ta čiau „pokaryje VLIK rado valstyb ės t ęstinumo tuštum ą užpildyt ą“665 – Lietuvos diplomatin ės tarnybos veikla buvo t ęsiama toliau, ji niekada nebuvo nutr ūkusi. Karo metais, ir po jo, b ūdamas jau emigracijoje, savo viešais pasisakymais, pareiškimais, notomis ir memorandumais VLIK k ėlė nemenk ą sumaišt į ne tik t ėvyn ėje 666 ar vėliau lietuvi ų išeivijos sluoksniuose, ne tik sav ųjų diplomat ų tarpe, bet ir tarp svetim ųjų. Dar tebevykstant Antrajam pasauliniam karui VLIK prad ėjo skirti ministrus pirmininkus (kaip pulk. K. Grini ų) ir dalinti ministr ų portfelius (vienas j ų buvo skiriamas ir S. Lozorai čiui) 667 , taip siekdamas pasiskelbti egziline vyriausybe. Tuo pat metu Komitetas prad ėjo lietuvi ų diplomatams si ųsti deklaracijas su prašymais įteikti jas užsienio šali ų vadovams 668 . Diplomatine kalba tai reišk ė instrukcij ą, kurios laikymasis yra tolygus subordinacijai, VLIK ir jo, kaip valdžios, pripažinim ą. 1945 m. balandžio 18 d. VLIK pasiunt ė memorandum ą s ąjunginink ų kariuomen ės generolui Dwight D. Eisenhower, kuriame sakoma, kad Lietuvos diplomatiniai atstovai yra pavald ūs Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Tai šokiruojan čiai stebino visus LDT narius. Pavyzdžiui, pulk. K. Škirpa teig ė, kad jei šiuo atveju kas gali kam subordinuotis, tai tik VLIK diplomatams, bet ne atvirkš čiai 669 . P. Žadeikis steb ėjosi: „tiesiog, staigmena, kad VLIK‘as subordinuoja diplomatus. Subordinavimas ne įmanomas, galima pakeisti tik „talka.“ 670 Kitaip tariant, teisine prasme diplomatin ė tarnyba, kaip juridinis objektas, gal ėjo paklusti tik
663 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos ..., p. 248. 664 Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto raštas nr. 98 Lietuvos diplomatinei tarnybai ; 1945 m. geguž ės 30 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 308, l. 185-193. 665 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 212. 666 Ko gero pa čią pirm ą diplomat ų reakcij ą į susik ūrus į Komitet ą iliustruoja 1943 met ų gruodžio 21 d. pulk. K. Škirpos laiškas, rašytas diplomatui V. J. Gyliui: „Kai d ėl santyki ų su naujai susik ūrusiuoju Lietuvoje politin ės veiklos vadovaujamuoju organu – Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu -, tai aš juos suprantu šitaip: Šis organas n ėra jokia teis ėta Lietuvos Vyriausyb ė, kurios nurodymai man, kaip Lietuvos Pasiuntiniui, b ūtų formališkai privalomi. /.../ Taigi manau, kad kalbamo organo pageidavimai Lietuvos diplomatinius postus įpareigoja morališkai su jais skaitytis ir pagal galimybes juos vykdyti, taip pat, kaip sakytas organas yra nusistat ęs palaikyti su Lietuvos Pasiuntiniais tarpusavaus pasitik ėjimo kontakt ą, bei derinti savo veikl ą su j ų veikla...“ K. Škirpos laiškas V. J. Gyliui, 1943 m. gruodžio 21 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 309, p. 1. 667 A. Vali ūkėno laiško Nepaprastajam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui V. J. Gyliui nuorašas, 1944 m. rugs ėjo 1 d. // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 668 Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto Prezidiumo raštas Lietuvos Nepaprastiems Pasiuntiniams ir Įgaliotiems Ministrams Londone, Vašingtone ir Lietuvos Atstovui Paryžiuje, 1945 m. vasario 9 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 308, l. 35; 1944 m. rugs ėjo 30 d. VLIK nusiunt ė dr. S. A. Ba čkiui rašt ą, kuriuo paskyr ė j į charge d‘affaires Pranc ūzijoje. Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 15. 669 Pulk. K. Škirpos laiškas S. Lozorai čiui, 1947 m. geguž ės 26 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 670 P. Žadeikio laiškas B. K. Balu čiui, 1945 m. birželio 15 d. // Ten pat. 130 kitam, aukš čiau už j į esan čiam juridiniam objektui, tai yra ministerijai, valstybinei institucijai. VLIK buvo visuomenin ė organizacija. Ta čiau vienam iš min ėto memorandumo autori ų V. Sidzikauskui tokia jo teksto formuluot ė buvo lanksti. Savo atsiminimuose jis raš ė: “vietoj žodžio subordinuoti su tokiu pat pasisekimu galima buvo pavartoti žodžius “glaudžiai bendradarbiauti”671 . Greta šio siekiamo tikslo (pasiuntini ų subordinacija) buvo kitas ir pagrindinis – egzilin ė vyriausyb ė. Šiam tikslui pasiekti reik ėjo ne tik diplomat ų subordinacijos, bet ir j ų aktyvios pagalbos. Tad netrukus, 1945 met ų geguž ės 30 d. rašte nr. 98 Lietuvos diplomatinei tarnybai VLIK nurod ė “sekant Lietuvos tarptautin ės pad ėties raid ą patyrin ėti ir VLIK-ą painformuoti apie eventual ų galimum ą pasireikšti egzilinei Lietuvos vyriausybei, jei ne alijant ų, tai kuriame neutraliame krašte.“ 672 Į š į rašt ą diplomatai atsak ė neigiamai. Dar po m ėnesio (liepos 3 d.) VLIK paskelb ė “Protokol ą”, kurio antrame punkte nurod ė: “Laikinosios valstyb ės konstitucijos nuostatus priima VLIK‘as pagal 1922 met ų Lietuvos Konstitucijos principus”, o tre čiame punkte – “VLIK’as kontroliuos Laikinosios Vyriausyb ės darbus ir nustatys jos politikos linij ą. Laikinoji Vyriausyb ė prival ės VLIK’o pasitik ėjimo. VLIK’ui pareiškus nepasitik ėjim ą, Laikinoji Vyriausyb ė atsistatydins”673 . Taip ši organizacija ne tik savinosi vykdomosios valdžios funkcijas, bet ir egzilin ės vyriausyb ės buvimo atveju pasiliko sau teis ę laikyti save aukš čiau už j ą ir tod ėl spr ęsti pagrindinius klausimus (“Egzilinei vyriausybei visgi susidarius, /.../ VLIK’as spr ęst ų tik esmin ės svarbos klausimus”674 ). VLIK tik ėjosi greitai ir nesunkiai pasiekti savo tikslus, ypa č diplomat ų subordinacijos: „karas įneš ė nauj ų patais ų diplomatijoje, tik ar verta tad m ūsiškiams vyrams taip ištikimai t ų form ų laikytis, juo labiau, jei jos m ūsų reikalui kliudo?“ 675 Tuo metu VLIK nariams jau buvo žinoma ir apie „Kybart ų aktus“, ir apie LDT šefo įgaliojimus 676 (tad atmestina lietuviškoje istoriografijoje esantis teiginys, jog „VLIK‘as laiške „Lietuvos pasiuntiniams ir konsulams“ bei memorandume gen. D. Eisenhoweriui subordinuodamas sau kit ų valstybi ų tebepripaž įstamus Lietuvos pasiuntinius
671 Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos ..., p. 236. 672 Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto raštas nr. 98 Lietuvos diplomatinei tarnybai , 1945 m. geguž ės 30 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 308, l. 185-193. 673 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 112-113. 674 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos pasiuntini ų užsienyje konferencijos tre čiojo pos ėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 22 d., protokolas // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje... , p. 109. 675 M. Krupavi čiaus laiškas 1946 m. balandžio 5 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 311. 676 VLIK apie „Kybart ų aktus“ praneš ė pulk. K. Škirpa dar 1943 met ų ruden į, o 1945 metais prelatas L. Tulaba pasak ė S. Lozorai čiui, kad VLIK žino apie J. Urbšio telegram ą. Tuo tarpu dr. S. A. Ba čkis yra raš ęs, kad „Velionis ministras P. Žadeikis savu laiku yra painformav ęs VLIK ą, kad jis yra praneš ęs JAV Valstyb ės departamentui J. Urbšio telegramos turin į apie S. Lozorai čio paskyrim ą Lietuvos diplomatijos šefu ir prid ūręs, kad tas paskyrimas buvo padarytas Lietuvos prezidentui ir ministr ų kabinetui pritarus.“. Ba čkis S. A. Stasiui Lozorai čiui, Lietuvos diplomatijos šefui ... // Aidai , 1968 m. rugs ėjo m ėn., nr. 7 (213-226), p. 322-323. 131 nežinojo nei apie J. Urbšio telegram ą Lietuvos pasiuntiniams d ėl diplomatijos šefo paskyrimo, nei apie prezidento pasirašytus „Kybart ų aktus“ 677 ). Atsižvelgdama į tokius VLIK veiksmus ir ypa č tikslus bei planus, nuo kuri ų pavieniams diplomatams iki tol pavyko atkalb ėti, Lietuvos diplomatin ė tarnyba sutiko priimti VLIK nari ų kvietim ą dialogui 678 . Vienodi ir skirtingi tikslai, veiksmai, vieši pareiškimai, pretenzijos ir bendra koordinuota veikla bei tarpusavio santyki ų suderinimas buvo pagrindin ės priežastys surengti ne tik pirm ąjį, bet ir antr ąjį j ų susitikim ą. Du Lietuvos diplomatin ės tarnybos ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto nari ų susitikimai įvyko 1946 m. liepos 21-26 dienomis Berne ir 1947 m. rugpj ūč io 5-15 dienomis Paryžiuje. Pasak, dr. S. A. Ba čkio, šios konferencijos buvo S. Lozorai čio veiklos pavyzdys 679 . Berno arba Pirmajai konferencijai tiek diplomatai, tiek VLIK nariai ieškojo tinkamos vietos. Nepritar ęs konferencijos surengimui Italijoje 680 , LDT šefas S. Lozoraitis, kaip ir VLIK pirmininkas M. Krupavi čius, pasi ūlė susitikti Vokietijoje, kur svetimiesiems kilt ų mažiausiai įtarim ų d ėl keliolikos žmoni ų grup ės susib ūrimo tiksl ų bei veiklos. Ta čiau kai pasiuntiniai negavo Vokietijos viz ų, pirmas susitikimas, pasiuntinio dr. J. Šaulio kvietimu 681 , įvyko Berne 682 . Konferencijoje diplomatams alfabetine tvarka atstovavo: dr. S. A. Ba čkis, S. Garba čiauskas, dr. A. Gerutis, S. Lozoraitis, J. Šaulys ir E. Turauskas. Prieš susitikim ą tarp pa čių diplomat ų vyko svarstymai, kas iš j ų tur ėtų dalyvauti diskusijose su VLIK. P. Žadeikis man ė, kad tik S. Lozoraitis turi kalb ėtis su VLIK nariais 683 . Dr. S. A. Ba čkis ir jam pritar ęs E. Turauskas, man ė, kad geriausia b ūtų, jei su VLIK tart ųsi dr. J. Šaulys, vadovaut ų – P. Žadeikis, o S. Lozoraitis tik suteikt ų jiems įgaliojimus 684 . LDT šefas ir diplomatai į š į susitikim ą ži ūrėjo kiek provizoriškai. Iš VLIK pus ės konferencijoje dalyvavo prof. J. Brazaitis, Balys Gaidži ūnas, dr. P. Karvelis, prof. J. Kaminskas, M. Krupavi čius, Pranas Padalskis, Leonas Prapuolenis, V. Sidzikauskas, L. Šmulkštys ir Antanas Trimakas. Konferencijoje epizodiškai dalyvavo prelatas
677 Jonušauskas L. Likimo vedami. Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 159. 678 Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto raštas nr. 246 Lietuvos diplomatinei tarnybai; 1946 m. sausio 22 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 5-6. 679 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 7. 680 Kunigas Vincentas Mincevi čius laiške E. Turauskui apie to meto Italij ą raš ė: „Italijoj pilnai veikia soviet ų NKVD, reikia saugotis ir j ų, ir to, kad nepakenkti Bažny čios interesams.“ // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 681 Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto raštas nr. 246 Lietuvos diplomatinei tarnybai; 1946 m. sausio 22d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 5-6. 682 Jonušauskas L. Likimo vedami. Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 163-164. 683 P. Žadeikio laiškas dr. J. Šauliui, 1946 m. kovo 22 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 684 E. Turausko užraš ų knygut ė, 1946 m. sausio 3 d. // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 132 Kazimieras Šaulys, pulkininkas J. Lanskoronskis ir Bendro Amerikos lietuvi ų šalpos fondo (toliau – BALF) pirmininkas, kunigas Juozas Kon čius. Pagrindiniai Berno konferencijoje svarstytin ų klausim ų s ąraš ą dalyviai buvo numat ę dar met ų pradžioje: tarptautin ė politin ė pad ėtis ir uždaviniai, b ūsima Paryžiaus Taikos konferencija, bendros vadovaujan čios virš ūnės sudarymas, santykiai su lenkais 685 . D ėl j ų konferencijos pos ėdžiuose vyko didžiausios diskusijos, svarstymai, nuomoni ų derinimai ir priimt ų rezoliucij ų tekst ų tvirtinimai. Kitais konferencijoje iškeltais klausimais (tremtini ų reikalai, finansavimas, informacija ir propaganda) buvo sutariama vieningai 686 . Dar prieš konferencij ą LDT nariai kalb ėjo apie sud ėting ą tarptautin ę pad ėtį ir ne savo noru pasirinkt ą laukimo taktik ą687 . Susirink ę Berne VLIK nariai pritar ė LDT nuomonei, kad po Antrojo pasaulinio karo baig ėsi soviet ų draugyst ė su Vakarais. Ir jei ne soviet ų noras užgriebti daugiau, nei buvo pasi ūlyta Jaltos ir Potsdamo konferencijose, jei ne bolševizmo ekspansija į Vakarus – Lietuva ir jos nepriklausomyb ė b ūtų užmirštas reikalas 688 . Pasak S. Lozorai čio, kol Vakarai (buvo orientuojamasi, pirmiausia, į JAV ir Didži ąją Britanij ą) laikosi kompromis ų politikos, “reikia d ėti pastangas, kad Lietuva neb ūtų pripažinta sovietams ir – antra, mobilizuoti vieš ą opinij ą prieš sovietus ir jungtis su visais prieš j ą bekovojan čiais”689 . Tad vienas iš uždavini ų, kur į sau vieningai k ėlė visi konferencijos dalyviai Lietuvos laisvinimo darbe, buvo išsaugoti esam ą pad ėtį ir vengti provokuoti Lietuvos klausim ą tarptautin ėje arenoje, nes pasekm ės gali b ūti jai žalingos. Taigi tuo metu buvo visuotinai pritarta atsargumo politikai, kurios Lietuvos diplomatin ė tarnyba laik ėsi per vis ą savo veiklos laikotarp į. Berno konferencijoje diplomat ų ir VLIK nuomon ės išsiskyr ė d ėl poži ūrio į b ūsim ą Taikos konferencij ą Paryžiuje, kuri tur ėjo prasid ėti už keli ų dien ų, 1946 m. liepos 29 d. Visi pasisak ę diplomatai – dr. J. Šaulys, dr. S. A. Ba čkis, E. Turauskas – abejojo viskuo, kas susij ę su šia tema: nuo minimumo (dalyvavimas) iki maksimumo (teigiamas Lietuvos klausimo išsprendimas). S. Lozorai čio absoliu čiai asmenine nuomone, Taikos konferencijos delegacij ą gal ėtų sudaryti keturi, turintys tam teisin į ir moralin į pagrind ą, įgaliotieji ministrai (Didžiojoje
685 Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto raštas nr. 246 Lietuvos diplomatinei tarnybai ; 1946 m. sausio 22 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 5-6. 686 Pla čiau apie tai: Petraityt ė A. Pozicijos ir opozicijos... // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje,... p. 156-184. 687 Likus keliems m ėnesiams iki konferencijos B. K. Balutis laiške VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui raš ė: “Didžiausias pavojus buvo ir yra – kad galime b ūti mer čandažo objektu. Iš čia seka ir m ūsų taktikai, kol tokia pad ėtis t ęsiasi, taisykl ė: kol kas negalime, o tod ėl ir neprivalome, m ūsų reikalo forsuoti, bet d ėti visas pastangas, kad neprileidus formalaus inkorporavimo pripažinimo (d ėl m ūs niekas karo kacapams neskelbs). Tai artimiausios ateities m ūsų uždavinys – palaikyti gyvat ą kuo ilgiausiai ir laukti tokios konjunkt ūros, kuri leis mums padaryti ir antr ą žyg į: efektyviai eiti prie tikrojo šalies išlaisvinimo. M ėgindami forsuoti t ą, kas esamomis s ąlygomis negalima, galime sau gal ą pasidaryti.“ B. K. Balu čio laiškas M. Krupavi čiui, 1946 m. balandžio 17 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 64-71. 688 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos pasiuntini ų užsienyje konferencijos pirmojo pos ėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 21 d., protokolas // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje... , p. 45-46, 58. 689 Ten pat, p. 60. 133 Britanijoje reziduojantis B. K. Balutis, prie šv. Sosto – S. Girdvainis, dr. J. Šaulys – Šveicarijoje ir P. Žadeikis – JAV, tai yra tik oficialiai pripažįstami diplomatai), o tikrumoje – Lietuvos klausimas iš viso nebus svarstomas, nes taikos sutartys sudaromos tik tarp nugal ėtoj ų ir nugal ėtų. Kaip diplomatas, S. Lozoraitis savo ir vis ų savo koleg ų pasisakymus, panašius į nuosprendžius, band ė sušvelninti, tardamas, kad b ūtų nemalonu, jei apie j į ar kolegas likusieji konferencijos dalyviai susidaryt ų nuomon ę, kuri tur ėtų k ą nors bendra su rezignacija, tai yra visišku atsisakymu ar atsižad ėjimu veikti, pasidavimu likimo valiai 690 . Po toki ų LDT argument ų kai kurie VLIK nariai (V. Sidzikauskas ir L. Šmulkštys) kaltino diplomatus pesimizmu 691 ir patys buvo pasiryž ę kelti net egzilin ės vyriausyb ės klausim ą692 . Nepaisant nuomoni ų skirtumo, konferencija vienbalsiai pri ėmė rezoliucij ą, pagal kuri ą, nors ir likus vos trims dienoms iki Paryžiaus Taikos konferencijos pradžios, turi b ūti sudaryta delegacija iš 15-20 nari ų693 . Delegacijos pirmininku buvo numatytas S. Lozoraitis, vicepirmininkais – P. Žadeikis, B. K. Balutis ir V. Sidzikauskas, kuris pavaduot ų S. Lozorait į. Sekretoriumi buvo pasirinktas dr. S. A. Ba čkis. Į delegacijos sud ėtį tur ėjo įeiti ir VLIK pirmininkas. Opiausia Berno konferencijos tema buvo Vykdomoji Taryba, siekiamos egzilin ės vyriausyb ės imitacija. Tad ir susirinkusi ųjų pagrindiniu klausimu buvo tarpusavio santyki ų nustatymas bei vieno vadovaujan čio organo sudarymas. Remiantis konferencijos protokolais, buvo sudaryta Politin ė komisija (joje dalyvavo S. Lozoraitis, dr. S. A. Ba čkis ir V. Sidzikauskas) 694 , kuri be kit ų klausim ų svarst ė du S. Lozorai čio bei vien ą VLIK pateiktus projektus ir visus tris variantus atmet ė, bet vieningai patvirtino dar vien ą projekt ą, tai yra pa čių sudaryt ą iš septyni ų nari ų vadovaujant į organ ą – Vykdom ąją Taryb ą695 , kurios rezoliucijoje parašyta: “47. Nedelsiant, sudaryti politin į organ ą, kuris vykdyt ų Vyriausyb ės funkcijas, pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasi ą;
690 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos pasiuntini ų užsienyje konferencijos tre čiojo pos ėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 22 d., protokolas // Ten pat, p. 118. 691 Ten pat, p. 117-118. 692 “Normal ėse s ąlygose Lietuvos reikal ą atstovaut ų jos vyriausyb ė, neesant konstitucin ės vyriausyb ės - ekzilin ė vyriausyb ė. Ekzilin ės vyriausyb ės kad ir faktiškas pripažinimas iš sprendžiam ųjų valstybi ų pus ės b ūtų pagrindinis motyvas eiti prie jos sudarymo. Tuomet ne tik teis ės r ūpinimas Konferencijoj dalyvauti, bet ir delegacijos įgaliojimai atstovauti Lietuvos reikal ą Konferencijoj tur ėtų išeiti iš ekzilinés vyriausyb ės. Bet jei tokios kad ir faktiškas pripažinimas pasirodyt ų realus, lygiagre čiai tur ėtų b ūti aiškinamas galimas tuo reikalu VLIKo vaidmuo, kaipo kovojan čios tautos politin ės vadovyb ės ir krašto reikal ų reišk ėjos, kuri dabartin ėmis s ąlygomis jungia savy sprendžiam ąsias ir ekzekutyvines valstybines funkcijas.”. Ten pat, p. 93-94. 693 Paryžiaus Taikos konferencijai latviai taip pat buvo sudar ę savo delegacij ą iš JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Šveicarijoje reziduojan čių diplomat ų ir keli ų rezistencijos atstov ų. Estai man ė, kad delegacij ą gali sudaryti tik visuomen ės atstovai. 694 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos pasiuntini ų užsienyje konferencijos antrojo pos ėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 21 d., protokolas VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 84. 695 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos pasiuntini ų užsienyje konferencijos šeštojo pos ėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 26 d., protokolas // Ten pat, p. 219-220. 134 48. Formaliai šis vykdomasis organas sudaromas 1944 m. vasario 16 d. VLIK’o deklaracijos nustatyta tvarka. Jis sudaromas ne daugiau, kaip iš septyni ų nari ų. Jo buvein ė yra tame krašte, kuriame jis gal ėtų tur ėti artimus realius ryšius su VLIK’u; 49. Min ėto organo nariu užsienio politikai vadovauti kvie čiamas p. St. Lozoraitis. Ligi jis gal ės atvykti, jo pareigas eina kitas jo pasirinktas to organo narys; 50. Sudarius š į organ ą, VLIK’as vykdo Seimo funkcijas, kontroliuodamas vykdomojo organo darbus ir nustatydamas jo politikos linij ą; 51. Kada ir kaip vykdomasis organas prezentuosis viešumai, nustatys jis pats, pranešdamas apie tai VLIK’ui ir gav ęs jo pritarim ą”696 .
Politiniame organe LDT šefui S. Lozorai čiui buvo pasi ūlyta eiti užsienio politikos vadovo pareigas (pavaduotoj ą gal ėtų rinktis pats) ir jam, kaip vadovui, rezervuoti klausimai tur ėjo b ūti pateikiami spr ęsti bendra tvarka, bet, kaip diplomatin ės tarnybos vadovui, jo kompetencijoje pasilikt ų visi LDT klausimai ir j ų sprendimai. S. Lozoraitis sutiko su priimtais nutarimais ir žad ėjo tuo reikalu kreiptis į LDT narius: „negaliu diplomatin ės tarnybos nari ų priversti, bet prašysiu pritarimo Berno konferencijoms nutarimams“ 697 . Ta čiau S. Lozoraitis diplomat ų pritarimo atviru tekstu taip ir nepapraš ė: „Savo laiške VLIKo Pirmininkui iš VII. 25. esu pasak ęs, kad prašysiu p. p. Lietuvos Atstov ų pritarti Konferencijos nutarimams ir juos vykdyti. Kalbamo laiško nuoraš ą Aukštai Gerbiami mano Kolegos jau yra gav ę kartu su Konferencijos aktais ir d ėl Konferencijos yra pasisak ę, tod ėl man n ėra reikalo t ą prašym ą šiandien čia pakartoti.“ 698 Taip jis paliko laisv ę, cituojant tokiai taktikai pritarus į P. Žadeik į, „patiems Lietuvos atstovams nusistatyti d ėl reikalo.“ 699 Tai koreguoja teigin į, jog „S. Lozoraitis kitiems pasiuntiniams si ūlė pritarti konferencijos nutarimams ir juos vykdyti“700 . S. Lozoraitis taip pat neprad ėjo eiti ir nauj ų pareig ų. Siekiama ir deklaruojama vienyb ė, kaip ir bendra vadovaujanti virš ūnė, buvo tik patvirtinto projekto rašte, nes diplomatų ir VLIK nuomon ės d ėl įgaliojim ų, veiklos, gali ų bei kompetencij ų ir galiausiai bendro vadovaujan čio organo skyr ėsi iš esm ės. Dar įvadin ėje konferencijos kalboje dr. J. Šaulys ir kelios dienos po to LDT šefas S. Lozoraitis savo dviejuose laiškuose (1946 m. liepos 25 d.), priskiriamuose prie Berno
696 Ten pat. 697 S. Lozorai čio laiškas VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui, 1946 m. liepos 25 d. // Ten pat, p. 228. 698 S. Lozorai čio laiškas visiems Ponams Lietuvos Ministeriams, 1946 m. rugs ėjo 30 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 699 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1947 m. vasario 10 d. // Ten pat. 700 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 169. 135 konferencijos protokol ų701 , VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui nurod ė, kad visa diplomatin ės tarnybos veikla remiasi Lietuvos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegrama nr. 288, o taip vadinami “Kybart ų aktai” yra visiškai atskira tema ir Berno konferencijos nutarimai jų galiojim ų nelie čia 702 . Šie LDT šefo laiškai buvo tik patikslinantys ir užtvirtinantys jo pozicij ą, pareikšt ą dar konferencijoje vykusi ų neprotokolini ų svarstym ų metu 703 . Reikia pasakyti, kad VLIK “Kybart ų akt ų” nepripažino. Nepripažino ir neig ė juos dar tada, kai 1945 m. rugs ėjį S. Lozoraitis išsiunt ė laiškus didži ųjų valstybi ų vadovams. Sužinoj ę apie akt ų paviešinim ą, VLIK vadovaujantieji priekaištavo, kad su jais pačiais nebuvo tartasi, o tai žemina j ų autoritet ą tarptautin ėje arenoje ir svetimiesiems d ėl to „gali susidaryti įsp ūdis, kiek tai lie čia Lietuv ą, esama konkuruojan čių politini ų vadovybi ų, kurios kad ir vieno ir to paties tikslo siekdamos, n ėra tarp sav ęs susigiedojusios, o gal net ir viena antros nepripaž įsta.“ 704 J ų problem ą vlikininkai tik ėjosi išspr ęsti Berne (cituojant prelat ą M. Krupavi čių: “Gal pavyks jo [S. Lozorai čio – A. P.-B.] užvirta koš ė [d ėl Kybart ų akt ų – A. P.-B.] jei ne išsr ėbt, tai paanalizuot, išryškint, surasti bendras veikimo kelias. Daug kli ūč ių mums daro kiti. Bent patys j ų netur ėtum ėm didinti” 705 ). Grįžtant į 1944 met ų pradži ą galima įtarti, kad jau tada vyko sunkiau pastebima kova d ėl valdžios ir įgaliojim ų. Žuvus prezidentui A. Smetonai, tarsi atsiv ėrė galimyb ės skelbti nauj ą valdži ą. Tad ir VLIK Vasario 16-osios deklaracijos paskelbimas, regis, nebuvo atsitiktinumu, žinant, kad tuo pat metu ir JAV lietuvi ų spaudoje buvo svarstoma apie prezidento įpėdin į ir manyta, kad jis nebus populiarus, nebent b ūtų priimtinas pa čiam VLIK. Ta čiau abejotina ar min ėtos deklaracijos paskelbimas gal ėjo tuo metu išprovokuoti S. Lozorait į svarstyt į apie „Kybart ų akt ų“ paviešinim ą706 . Nes iš karto po prezidento ž ūties patys diplomatai tarpusavy jau buvo sutar ę d ėl viešos formuluot ės (pasak dr. J. Šaulio, kuris tuo metu ėjo LDT šefo pareigas, viešai reikia skelbti, kad „Prezidentas paliko paskyr ęs teis ėtą įpėdin į, kurio pavard ę paskelbsime, kai leis karo s ąlygos.“ 707 ), o S. Lozoraitis
701 S. Lozorai čio laiškai VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui, 1946 m. liepos 25 d. // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 228-230. 702 Ten pat. 703 “Ko protokole betgi n ėra, nes tatai nebuvo pos ėdžiuose atliekama, tai m ūsų pasitarimai 4-se /kun. M. [M. Krupavi čius – A. P.-B.] ir prof. Kaminskas iš Vliko ir p. L-tis [S. Lozoraitis – A. P.-B.] ir aš iš Pasiuntinių Kolegijos pus ės/, kurie liet ė politin ės akcijos organizavimo reikal ą Buvo nelengv ų moment ų, ypa č vad. Kybart ų akt ų kl. Pagaliau sutikta palikti akt ų kl. atvir ą, o visai akcijai vesti sutarta sudaryti kol kas vykdom ąjį organ ą su vyriausyb ės funkcijomis, bet ne pa čią vyriausyb ę. Pasiuntini ų Kolegijos šefas dalyvaus tarptautin ės politikos reikalams vykdomajame organe, tokiu b ūdu bus sudarytas pastovus kontaktas tarp dipl. korpuso ir vykd. organo. Vlikas pasiliks parlamento funkcijoms vykinti.” J. Šaulio laiškas P. Žadeikiui, 1946 m. rugpj ūč io 25 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 119-120. 704 Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo komiteto pirmininko laiškas Lietuvos nepaprastam pasiuntiniui ir įgaliotajam ministrui, 1945 m. lapkri čio 15 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 705 M. Krupavi čiaus laiškas E. Turauskui, 1946 m. birželio 2 d. // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 706 Jonušauskas L. Likimo vedami. Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 159. 707 Gerutis A. Kybart ų aktai ... // Aidai , 1976 m. balandžio m ėn., nr. 4 (289-304), p. 170. 136 pas juos teiravosi tik ar „b ūtų reikalo pranešti konfidencialiai Vašingtonui ir Londonui ar ne.“ 708 Tiesa, diplomatas teiravosi koleg ų pra ėjus dešim čiai dien ų po vlikinink ų deklaracijos paskelbimo, vasario 26 d. datos laišku (ir tai gali iššaukti teiginius apie abiej ų tekst ų s ąsajas, provokacijas), ta čiau jame nebuvo kalbama apie paviešinim ą. Antra – S. Lozoraitis gal ėjo ir nežinoti, juk vyko karas, apie dr. J. Šaulio jau nustatyt ą formul ę ir tod ėl teirautis k ą daryti. D ėl tos pa čios priežasties, tai yra d ėl karo, tuo metu net nebuvo naudinga ir gal net rizikinga viešai skelbti apie panašius dokumentus, tad ir aktus. Galiausiai, jei „Kybart ų aktus“ bet kuriuo momentu b ūtų viešai pripažinusios, pavyzdžiui, JAV ar Didžioji Britanija, šie dokumentai iš karto įgaut ų išskirtin ę gali ą prieš bet kokias bet kuriuo metu skelbtas visuomenini ų organizacij ų deklaracijas. VLIK „Kybart ų aktai“ buvo nepriimtini ir atmestini ne tik d ėl j ų turinio, nors S. Lozoraitis niekur viešai nesireišk ė kaip prezidento pavaduotojas 709 . S. Lozorai čio poži ūris ir laikysena „Kybart ų akt ų“ bei 1938 met ų Konstitucijos atžvilgiu buvo vertinami kaip dokumento klastotė ir konstitucin ė atgyvena, o pati „S. Lozorai čio veikla jokiu b ūdu negali b ūti vertinama kitaip, kaip grynai asmeniška veikla, turinti labai nemaloni ų visai lietuvi ų akcijai padarini ų.“ 710 M. Krupavi čiaus atsakymus į savo pokonferencinius laiškus S. Lozoraitis gavo po dviej ų dien ų711 . Kaip pasteb ėjo B. K. Balutis, “Juoda kat ė” matosi iš pried ų prie kalbam ų prot. užraš ų – pasikeitim ų laiškais. Gerai, kad Kyb. aktus palikta “atvirais” – esamomis aplinkybémis jie, geriausiu atvéju, teturi tik teoretin ę vert ę, o ar turés ir praktišk ąją vert ę ateityje, tai yra problematiškas klausimas, del kurio vargu ar but ų išmintinga ir tikslu dabar sau galvas skaldyti. Vienas dalykas, kuris turéjo aktualés svarbos, tai Stasio pozicijos išaiškinimas: jis visai pamatuotai galéjo jaustis tur įs uždét ą sau rimt ą atsakomyb ę prieš taut ą ir istorij ą, kurios negaléjo lengva širdimi, kaipo rimtas valstybés vyras, nuo sav ęs nusikratyti“. 712 Min ėta, kad apie J. Urbšio telegram ą VLIK pirmininkas M. Krupavi čius taip pat žinojo, dar 1945 met ų pabaigoje, ta čiau atsakydamas į S. Lozorai čio pokonferencinius laiškus šiam raš ė, kad jis apie telegram ą sužinojo tik Berno konferencijos metu 713 . Berne svarstytos rezoliucijos projekte buvo dar viena „juoda kat ė“: Lietuvos Respublikos Konstitucija. Nepriklausomyb ės metais buvo priimta viena Laikinoji ir trys – 1922, 1928 ir 1938 met ų konstitucijos. VLIK savo skelbiamose deklaracijose r ėmėsi 1922 met ų konstitucija, kaip demokratijos išraiška ir nepripažino paskutin ės, 1938-ųjų met ų (nors 1944 m.
708 Ten pat. 709 Ten pat, p. 170-171. 710 L. Šmulkš čio laiškas pulk. K. Škirpai, 1948 m. lapkri čio 6 d. // VDU, ISC, f. 51, L. Šmulkš čio archyvas. 711 VLIK pirmininko M. Krupavi čiaus laiškai S. Lozorai čiui, 1946 m. liepos 27 d. // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje ..., p. 230-233. 712 B. K. Balu čio laiškas dr. J. Šauliui, 1946 m. rugs ėjo 18 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 123-124. 713 VLIK pirmininko M. Krupavi čiaus laiškai S. Lozorai čiui, 1946 m. liepos 27 d. // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje ..., p. 230-233. 137 vasario 16 d. VLIK deklaracijoje buvo įrašyti 1938 metai), kaip smetoninio autoritarinio režimo ir tautinink ų valdžios įrankio. S. Lozoraitis man ė, kad tokie teiginiai paneigia ir pa čią LDT, nes dar nepriklausomyb ės metais kai kurie diplomatai buvo paskirti remiantis ta pa čia 1938 met ų Konstitucija ir juos pripaž įsta kai kurios užsienio šali ų vyriausyb ės714 . Tad VLIK pasirinkimas tarsi kirto valstybingumo t ęstinumo šaknis 715 . Ieškodami kompromiso konferencijos dalyviai nusprend ė Vykdomosios Tarybos rezoliucijoje įrašyti “1922 m. konstitucijos dvasioje”716 . Ši ą formuluot ę pasi ūlė – cituojant prelat ą M. Krupavi čių – pats S. Lozoraitis: „Kai kurie sprendimai buvo pasi ūlyti p. Lozorai čio, pav., kad veikloje vadovaujamasi 1922 m. konstitucijos dvasioje. Ten pat p. Lozoraitis prisi ėmė vadovauti VLIKo užsienio reikal ų tarnybai. Ta čiau netrukus p. Lozoraitis nuo prisiimt ų pareig ų atsisak ė ir nuo visos Berno, jo žodžiais tariant, „pasenusios filosofijos“. Nuo to momento prasid ėjo nesusipratimai, bet tik su p. Lozorai čiu, nes su kitais diplomatais, kaip esu min ėjęs, pasiliko praktiškajame gyvenime tokie pat santykiai, kokie yra buv ę.“ 717 S. Lozoraitis iš ties ų pasi ūlė termin ą „konstitucijos dvasia“, ta čiau buvo nesuprastas. Ir apie tai jis kalb ėjo sekan čiais metais Paryžiuje arba Antrojoje konferencijoje, „Konstitucini ų gali ų plotm ėn statant: Berno konf. nutarimai buvo už konstitucini ų gali ų rib ų. Vienas dalykas yra kalb ėti apie konstitucijos dvasi ą ir kitas – apie d ėsnius ir principus. Pirmas – ne formalinis, o moralinis.“ 718 Vykdomoji Taryba buvo sudaryta 1946 m. lapkri čio 12 d., E. Galvanauskui sutikus būti jos pirmininku. Ta čiau joje S. Lozoraitis taip ir neprad ėjo eiti užsienio politikos vadovo pareig ų. Oficialiai buvo kalbama, kad S. Lozoraitis negal ėjo išvykti iš Romos. Ta čiau tai buvo tik pus ė tiesos. Pirmieji Vykdomosios Tarybos veiklos žingsniai, tai yra egzilin ės vyriausyb ės funkcij ų savinimasis, akivaizdžiai prieštaravo ir S. Lozorai čio, ir vis ų diplomat ų nuostatoms (Taryba reikalavo diplomat ų subordinacijos, ataskait ų, jiems skiriamų finans ų dalyb ų. Pa čiam S. Lozorai čiui buvo duotas nurodymas tarpininkauti, kad Taryb ą oficialiai pripažint ų Vatikanas 719 ). Iš Vykdomosios tarybos sud ėties S. Lozoraitis oficialiai pasitrauk ė 1947 m. vasario 7 d. Tok į jo sprendim ą nul ėmė V. Sidzikausko paskyrimas į VT pirmininko post ą, kai iš jo (o taip pat ir nuo bet kokios politin ės ir visuomenin ės veiklos) pasitrauk ė E. Galvanauskas.
714 Opieji Lietuvos vadavimo akcijos klausimai ..., // Mintis , 1949 m. vasario 14 d., nr. 18/19 (540/541), p. 1. 715 1949 met ų interviu S. Lozoraitis užsimin ė apie panaš ų atvej į: „Paskutiniojo karo metu tam tikruose Lenkijos vyriausyb ės Londone sluogsniuose, kurie į esan čią galioje lenk ų konstitucij ą iš 1935 met ų ži ūri taip pat neigiamai /.../ buvo kil ęs sumanymas gražinti galion lenk ų 1922 met ų konstitucij ą. Sužinojusi apie tai viena s ąjungin ė didžioji valstyb ė praneš ė lenk ų vyriausybei, kad jei toks sumanymas b ūtų įvykdytas, tai jai b ūtų sunku ir toliau pripažinti lenk ų vyriausyb ę. Suprantamas dalykas, kad atšaukus vyriausyb ės pripažinim ą, nebeb ūtų pripaž įstama ir jos diplomatin ė atstovyb ė.“. Ten pat. 716 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos pasiuntini ų užsienyje konferencijos šeštojo pos ėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 26 d., protokolas // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje ..., p. 219-220. 717 Prapl ėstame kely į Lietuvos laisvinim ą // Lietuvi ų dienos , 1952 m. vasaris, nr. 2 (21), p. 5, 8. 718 E. Turausko užrašai, 1947 m. rugpj ūč io 11 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 142, l. 126-127. 719 Demokratinio ir vadistinio principo... // Į Laisv ę. 1953 m., nr. 1 (38), p. 36. 138 Dėl V. Sidzikausko kandidat ūros prof. J. Kaminskas pirmiausia kreip ėsi į B. K. Balut į (kuris Berno konferencijoje net nedalyvavo) 720 . Profesorius buvo atsargus, ta čiau VLIK pirmininkas M. Krupavi čius, nors ir žinodamas neigiam ą diplomat ų nuomon ę d ėl si ūlomo kandidato (dar Berno konferencijos metu S. Lozoraitis ir dr. J. Šaulys žodžiu persp ėjo M. Krupavi čių ir prof. J. Kaminsk ą, kad jiems V. Sidzikauskas yra „persona grata, bet si ūlė, kad bendrojo labo sumetimais jam reik ėtų vengti „afišavimosi“ 721 ), vis tik VT pirmininku paskyr ė V. Sidzikausk ą. Prelatui tai buvo naudinga d ėl šio įsp ūdingos diplomatin ės patirties 722 ir gal d ėl poži ūrio į LDT – jis buvo jos opozicijoje 723 . LDT šefas man ė, kad V. Sidzikausko stov ėjimas VLIK ir VT priešakyje yra moralinis ir politinis bankrotas 724 . Min ėta, kad S. Lozoraitis oficialiai iš VT pasitrauk ė 1947 met ų vasar į. Tuomet V. Sidzikauskas, kaip pirmininkas, grieb ėsi užsienio politikos prad ėdamas nuo deryb ų su lenk ų egzilais. Nors Berno konferencijos dalyviai buvo numat ę santyki ų su lenkais gaires: abipusiu pasitik ėjimu paremtas bendradarbiavimas, siekiant atkurti abi valstybes (užsienio politikos ir diplomatini ų veiksm ų derinimas, informaciniai mainai, kult ūrinis ir ūkinis bendradarbiavimas). Ta čiau VLIK itin siek ė bendradarbiavimo su lenk ų egzilais Londone jau vien tod ėl, kad man ė, jog patys lenkai turi b ūti suinteresuoti Lietuvos nepriklausomybe, kaip savojo saugumo garantu. Tod ėl VT pirmininkas V. Sidzikauskas buvo pareng ęs 1947 m. kovo 14 d. projekt ą (j į pasiraš ė kaip “einantis užsienio reikal ų ministro pareigas”) tarpvalstybin ėms deryboms su lenk ų egzilin ę vyriausybe. Vis ų Lietuvos diplomatin ės tarnybos nari ų pozicija šiuo klausimu buvo kategoriška: negali visuomenin ė organizacija tvarkyti valstybinio lygio ir ypatingos svarbos klausim ų, vesti deryb ų, pasirašin ėti sutar čių “kaip einanti pareigas”, nes tam n ėra jokio juridinio pagrindo. VLIK notos lenkams ruošt ą projekt ą atsi ėmė. Komiteto kišimasis į LDT kuruojam ą užsienio politikos sfer ą, pirmiausia, iššauk ė S. Lozorai čio neigiam ą reakcij ą. Viename savo laišk ų V. Sidzikauskui jis raš ė: „Kai d ėl Tamstos minimo mano pasitraukimo iš Vykdomosios Tarybos,
720 J. Kaminsko laiškas B. K. Balu čiui, 1946 m. rugs ėjo 29 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 125. 721 P. Žadeikio visai slaptas laiškas S. Lozorai čiui, 1951 m. kovo 17, 28 d. d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 722 V. Sidzikauskas diplomatin ėje tarnyboje prad ėjo dirbti dar 1919 metais, kaip Lietuvos misijos Šveicarijoje pirmasis sekretorius. Beveik dešimt met ų rezidavo Berlyne (Vokietijoje), kur prad ėjęs nuo atstovo pareig ų iškilo iki įgaliotojo ministro titulo, tuo pat metu jis dalyvavo ar vadovavo Lietuvos delegacijoms svarbiose derybose su Vokietija, Lenkija, Taut ų S ąjunga. 1931 metais V. Sidzikauskas buvo paskirtas į London ą (tuo pat metu ėjo ir Lietuvos pasiuntinio Olandijoje pareigas) ir toliau neapsiribojo vien tik siaura rezidavimo geografija. Jau pirmaisiais metais jis buvo ir Lietuvos atstovu Nuolatiniame tarptautiniame teisingumo tribunole Hagoje bei toliau, nors ir su pertraukomis, atstovavo Lietuv ą Taut ų S ąjungoje. 723 V. Sidzikausko laiškas P. Žadeikiui d ėl santyki ų su buvusiais kolegomis – diplomatais // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 396, l. 1. 724 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 217; S. Lozoraitis žinojo apie negarbing ą V. Sidzikausko veikl ą dar prieškario laikais, kai šiam buvo iškelta baudžiamoji byla d ėl valdiško turto savinimosi. Pasitrauk ęs iš diplomatin ės tarnybos iki pat Lietuvos okupacijos V. Sidzikauskas dirbo bendrov ės „Shell“ atstovu ir brit ų žvalgybos informatoriumi. Ne tik S. Lozorai čiui, bet ir visai LDT buvo žinoma ir apie karo metais V. Sidzikausko padirbin ėjamus diplomatinius pasus bei parašus, diplomatini ų privilegij ų savinim ąsi ir kontrabandas. 139 tai turiu atitaisyti, kad pasitraukiau ne d ėl to, kad negal ėjau atsikelti į VLIKo ir V. Tarybos būstin ę, o tod ėl, kad negal ėdamas ten persikelti, netur ėjau galimumo daryti įtakos į dalyk ų pad ėtį tose dviejose organizacijose, į pad ėtį, kurioje galimi tokie atsitikimai kaip VLIKo III. 14. raštas.“ 725 Kitaip tariant, S. Lozoraitis mat ė, kad negal ės ne tiek vadovauti Vykdomosios Tarybos vedamai užsienio politikai, kiek užkirsti keli ą nepamatuotiems, neapgalvotiems, ar net žalingiems veiksmams. Šis S. Lozorai čio tekstas gali b ūti vienu iš atsakym ų į pagrindin į ir Berno konferencijos, ir visos VLIK – LDT šefo santyki ų raidos klausim ą, kod ėl S. Lozoraitis pasitrauk ė iš VLIK VT ir iš esm ės nesutar ė su VLIK. Jei prieš metus, tai yra 1946 met ų vasar ą S. Lozoraitis ir jo kolegos dar tur ėjo vil čių suderintai dirbti kartu su VLIK, tai nepra ėjus n ė metams, šitos iliuzijos išsisklaid ė. Diplomatai į VLIK prad ėjo ži ūrėti daug atidžiau 726 , nes abi pus ės skirtingai interpretavo Berno konferencijoje pasirašytus j ų bendrus nutarimus. Vlikininkai savinosi seimo, o VT – vyriausyb ės funkcijas, kartu iš esm ės savarankiškai braudamasi į užsienio politikos sfer ą. Faktas, kad VLIK neatsisak ė savo tikslo tapti egziline vyriausybe ir subordinuoti diplomatus, privert ė vis ą LDT atsitraukti nuo Berno susitarim ų. Pats S. Lozoraitis nesl ėpė, kad tarp jo ir VLIK yra fundamental ūs skirtumai: „b ūtent, d ėl Lietuvos interes ų, įstatym ų ir prestižo, o lygiu būdu d ėl taisykli ų, kuriomis tvarkomi žmoni ų santykiai politikos darbe ir kurios yra pagr įstos lojalumu.“ 727 Į sekan čią konferencij ą S. Lozoraitis vykti neketino 728 . Kelis kartus kei čiant dat ą ir derinant dalyvi ų darbotvarkes Paryžiaus arba Antrojoje konferencijoje dalyvavo diplomatai dr. S. Ba čkis, B. K. Balutis, S. Lozoraitis, dr. J. Šaulys, E. Turauskas, P. Žadeikis. VLIK atstovavo prof. J. Brazaitis, B. Gaidži ūnas, prof. J. Kaminskas, dr. P. Karvelis, M. Krupavi čius, Antanas Novickis ir V. Sidzikauskas. Sve čio teis ėmis taip pat joje dalyvavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalin ė sekretor ė M. Aviet ėnait ė, J. Baltrušaitis (jaunesnysis), A. Devenien ė, A. Liutkus.
725 LDT šefo S. Lozorai čio laiškas VLIK VT pirmininkui, 1947 m. geguž ės 12 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 726 Žadeikis laiške S. Lozorai čiui po Berno konferencijos raš ė: „Kad išvengti j ėgų netikslingo eikvojimo tarpe partiniai nusista čiusi ų element ų, kilo reikalas koordinuotos talkos ir reikalas vieningos vienyb ės bendrame darbe, paliekant oficiali ųjų įstaig ų funkcijas nepaliestomis. Konferencijos tikslas buvo sukurti ne formalin ę, o faktin ę vienyb ę. Jei ir dabar dar t ūlos srov ės negali susitarti Vlike d ėl vieningos taktikos ir virš ūnės (tarytum b ūtų namie, o ne svetur), tai kame nors gl ūdi nelemta priežastis (gal b ūt kaltas siekimas formalin ės vienyb ės su vyr. funkcijomis). V. T. statutas rodo, kad lyg iš tikro esama „vyriausyb ės.“ O juk tikrenyb ėje taip n ėra ir, taikos ruošimo laikui at ėjus, negalima tik ėtis, kad taip ir gal ėtų b ūti. Čia tur ėtų b ūti griežtas aiškumas, priešingai galima prieiti prie rimt ų nuostoli ų. Many čiau, kad yra klausimas ar galima visuotina vienybe remiantis ‘38 met ų konstitucija „bet 22 met ų konstit. dvasioje.“ Vliko ir V. T. manevravimas yra sunkus. Ta čiau į tuos savo vidujinius sunkumus tur ėtų b ūti vengiama velti Lietuvos oficiali ų įstaig ų veikim ą. Pavyzdžiui, aš nematau reikalo nei prasm ės jungti vienan daiktan privatinius Vliko finansus su ofic. įstaigos finansais. “. P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1947 m. vasario 10 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 727 LDT šefo S. Lozorai čio laiškas VLIK VT pirmininkui, 1947 m. geguž ės 12 d. // Ten pat. 728 Prelatas M. Krupavi čius praš ė dr. J. Šaulio, kad šis įkalb ėtų S. Lozorait į ir P. Žadeik į atvykti į Paryži ų, be kuri ų konferencijoje dalyvauti nesutiko ir B. K. Balutis. Pasak pastarojo, jei atvykt ų P. Žadeikis, gal ėtų vykti LDT vidaus pasitarimai, o vienintelis aktualesnis klausimas konferencijoje likt ų tik „bajoriškasis“, tai yra vlikinink ų derybos su lenkais. Dr. J. Šaulio laiškas S. Lozorai čiui, 1947 m. birželio 2 d. // Ten pat. 140 Pesimistin ės Berno konferencijos nuotaikos ir neišspr ęstos problemos aidu pasikartojo susitikime Paryžiuje. Iš pat pradži ų jos dalyviai savo pasisakymuose ypatingai apgailestavo, kad j ų planai ir iš viso bet kokios viltys, susijusios su Paryžiaus Taikos konferencija, žlugo. Ji vyko 1946 m. liepos 29 – spalio 15 dienomis ir oficiali ų Nepriklausomos Lietuvos atstov ų joje nebuvo. Tad teko tenkintis propagandiniu darbu tarp konferencijoje dalyvaujan čių delegacij ų nari ų. Taip išsipild ė diplomat ų prognoz ės: “nėra joki ų šans ų dabartin ėj pad ėty, kad ir su ištisa tona ilgiausi ų memorandum ų, Taikos Konferencijos duris pramušti.”729 Reikia pasakyti, kad ši ų tarptautini ų deryb ų metu diplomatai ypa č juto didel ę gr ėsm ę visai Lietuvos diplomatinei tarnybai: nei viena Taikos konferencijos dalyv ė neprieštaravo prieš marionetini ų Pabaltijo šali ų užsienio reikal ų ministr ų dalyvavim ą. LDT nariai guod ėsi, kad ir tyla b ūna dviprasmiška, neb ūtinai ji reiškia pritarim ą. Gr įžtant prie Antrosios VLIK ir LDT konferencijos, diplomatai, apib ūdindami tarptautin ę pad ėtį, išliko sant ūriai optimistiški. Pad ėtis, lyginant su pra ėjusiais 1946 metais, anot diplomatijos šefo S. Lozorai čio, pager ėjo, nes Vakarai vis labiau nusiteik ė prieš sovietus ir komunistus bendrai, o tai buvo naudinga visiems pavergtiesiems. Nors prieš metus prognozuoto ir laukto realaus karo nebuvo, kuris kalbamuoju momentu b ūtų buv ęs lyg staigmena, ta čiau prad ėjo ryšk ėti naujos tarptautin ės politikos tendencijos: Vakarai, siekdami išsaugoti esam ą pad ėtį, neketino eiti pirmyn ir bolševikus stumti iš užimt ų krašt ų, o garsusis D. K. Maršalo planas praktiškai stabilizavo esam ą pad ėtį730 . Reikia pasakyti, kad šie LDT šefo žodžiai buvo tarsi b ūsimo „Šaltojo karo“ iliustracija, kuri ą S. Lozoraitis sud ėliojo, remdamasis savo, kaip diplomato, realistišku vertinimu bei poži ūriu į tarptautin ės politikos pad ėtį bei santykius. Prasid ėjus diskusijoms apie Vykdomosios Tarybos veikl ą, M. Krupavi čius smarkiai pliek ė visus diplomatus už Berno konferencijos nutarim ų nepaisym ą. Galiausiai prelatas atvirai pasak ė, kad diplomat ų nuomon ė nesvarbi, „nes sulig rezoliucijomis, VLIK-as eina Seimo funkcijas, tad jam jas patvirtinus, jos įgyja saistomosios galios visiems be išimties. Kaip kiekvienas įstatymas.“731 Jis atvirai kaltino LDT šef ą už pažado prašyti diplomat ų pritarimo Berno konferencijos nutarimams netes ėjim ą. Tad S. Lozorai čiui teko priminti ir V. Sidzikausko derybas su lenk ų egzilais, ir 1947 m. kovo 14 d. dokumento projekt ą: “Kokiu pagrindu dalykas, kuris /.../ yra tik m ūsų vidaus susitvarkymo reikalas, perduotas į lenk ų
729 Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos pasiuntini ų užsienyje konferencijos tre čiojo pos ėdžio, įvykusio 1946 m. liepos 22 d., protokolas // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje ..., p. 115. 730 Lietuvi ų tautos reikalams vadovaujan čių veiksni ų antrosios konferencijos pirmo pos ėdžio, įvykusio 1947 m. rugpj ūč io 5 d., protokolas // Ten pat, p. 247-248. 731 Lietuvi ų tautos reikalams vadovaujan čių veiksni ų antrosios konferencijos protokol ų VII priedas // Ten pat, p. 380. 141 užsieni ų reikal ų ministerio rankas”732 . Priminsime, kad dar Berne išsakyt ą diplomat ų nerim ą, kad Vykdomoji Taryba, pagal jos bendruosius nuostatus 733 , savo esme gali pakenkti dar pripaž įstamiems diplomatiniams postams, V. Sidzikauskas atr ėmė argumentu – „vyriausyb ė tik tarp sav ų“734 . Jei prieš metus buvo tikimasi dviej ų veiksni ų dialogo, tai po met ų LDT nari ų sutikimas dalyvauti antrojoje konferencijoje tur ėjo vien ą tiksl ą – pažaboti VLIK, kuris ir toliau kėsinosi į pa čių diplomat ų egzistencij ą ir tarptautin į pripažinim ą, savinosi valdžios institucijos titulus. Paryžiuje išryšk ėjo diplomat ų tonas ir vieninga pozicija 735 . Ypa č tuomet, kai konferencijoje M. Krupavi čius pareišk ė, „kad pasiuntiniai be VLIK‘o netur ėtų reikiamo pagrindo po savo veiklos kojomis.“ 736 Didžiausi gin čai vyko uždarame pos ėdyje ( įvykusiame 1947 m. rugpj ūč io 11 d.), kurio turinys nebuvo paskelbtas oficialiuose konferencijos protokoluose. Pos ėdyje M. Krupavi čius, prad ėjęs nuo savo nuojaut ų ir baimi ų737 , pareišk ė, kad VLIK toliau laikysis Lietuvos Respublikos 1922 met ų Konstitucijos, kuri iš esm ės nevaidina jokio vaidmens, neatsisakys savo tikslo, nes diplomatai yra paskirti, o VLIK – pašaukti 738 . Jam antrino ir prof. J. Kaminskas, pareišk ęs: „Mes savo gali ų semiame iš tautos pavedimo. O pasiuntiniai – seno režimo atstovai“ 739 . Reikia pasakyti, kad jei Berne vykusioje konferencijoje diplomatai kalb ėjo apie tam tikros formos vyriausyb ę sav ųjų tarpe, tai susitikus Paryžiuje jiems ji buvo nepriimtina net teoriškai, net ir tik tarp sav ų, kaip galinti pakenkti j ų pa čių egzistencijai. LDT šefas sutiko su prof. J. Kaminsko pasteb ėjimais apie Berno konferencij ą ir tuo metu užimta savo pritarian čią Vykdomosios Tarybos sudarymui pozicija, bet čia pat S. Lozoraitis prid ūrė, kad „Deja, įvyko
732 Lietuvi ų tautos reikalams vadovaujan čių veiksni ų antrosios konferencijos penkto pos ėdžio, įvykusio 1947 m. rugpj ūč io 7 d., protokolas // Ten pat, p. 269. 733 Bendrieji Vykdomosios Tarybos nuostatai. Priedas N 3/581, 1946 m. lapkri čio 12 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 309, l. 270-271. 734 Lietuvi ų tautos reikalams vadovaujan čių veiksni ų antrosios konferencijos pirmo pos ėdžio, įvykusio 1947 m. rugpj ūč io 5 d., protokolas // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje ..., p. 246. 735 Vartant diplomat ų archyvus, galima rasti netvirt ų užuomin ų, kad V. Sidzikausko projektas su lenkais ir 1947 m. kovo 14 d. dokumentas buvo parengtas tariantis su kai kuriais LDT nariais. 736 Lietuvi ų tautos reikalams vadovaujan čių veiksni ų antrosios konferencijos penkiolikto pos ėdžio, įvykusio 1947 m. rugpj ūč io 15 d., protokolas // VLIK’as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 336. 737 „Kada vakar iš rimtojo – šaltojo Šaulio – išgirdau, kad reikia diplm. akcij ą atskirti nuo VLIK-o, tai reiškia VLIK ą panaikinti, atimti pagrind ą po kojom, reiškia eiti į talk ą raudoniesiems. Ši ą baisi ą nuojaut ą, kad mes nesusitarsim tur ėjau iš S. Loz. Rašt ų [turimi minty du S. Lozorai čio 1946 m. liepos 25 d. laiškai VLIK‘o pirmininkui M. Krupavi čiui – A. P.-B.].“ E. Turausko užrašai, 1947 m. rugpj ūč io 11 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 142, l. 132. 738 Ten pat. 739 Po tokio teiginio B. K. Balutis tar ė: „Atstovai negali kitaip elgtis, kad jie yra seno režimo atstovai. Tai skaudus pasakymas. Pirm ą syk man teko išgirsti 1928 m. Vašingtone, kad aš esu Smetonos režimo atstovas. Reagavau tada ir dabar pareiškiu, kad formaliai tokiu niekados nelaikiau ir nelaikau. Atstovas yra L. Resp Nep. pas. ir įg. Min. Esame legaliai ir iš esmės interpretatoriai tautos valios.“ Dr. J. Šaulys buvo lakoniškas: „Pra ėjusieji metai mus pamok ė ir atv ėrė akis į dalykus, kurie m ūsų supratimu ne taip d ėjosi, kaip reik ėjo. /.../ iš VLIK-o darb ų ir nuostat ų matyti, kad jis laikosi nuomon ės, kad jis es ąs valdžia, o V. T. – kabinetas. VLIK-as – visuomenin ė organizacija. O V. T. vykdomasis organas – kad šiuo metu b ūtų reikalingos s ąlygos vyr. sudaryti – nemanau.“ E. Turausko užrašai, 1947 m. rugpj ūč io 11 d. // Ten pat, l. 129-130. 142 daug fakt ų ir akt ų, kas kiek paveik ė pad ėtį.“ 740 Pasak jo, skamb ūs teigimai, kad r ūpi Lietuvos laisv ė, o ne egzilin ė vyriausyb ė, prieštarauja visai VLIK vedamai veiklai 741 . B. K. Balutis ir P. Žadeikis persp ėjo VLIK ir d ėl nenaudingo ši ų lygiavim ąsi į lenkus, m ėginimo eiti j ų keliu. Pirmasis pacitavo brit ų premjero W. Churchill žodžius apie lenk ų politinius egzilus: „Mums užteks ir tos elget ų operos“ 742 . Antrasis pareišk ė, kad VLIK ir VT siekis tapti egziline vyriausybe gali privesti „prie visos tautos problemos perži ūrėjimo“ 743 . Pasak P. Žadeikio, LDT veikimas remiasi 1938 met ų Konstitucija ir tod ėl j ą, kaip ryš į su nepriklausoma valstyb ę b ūtina saugoti, neduoti jokio preteksto sugriovimui: „Norit Liet. klausim ą iškelti – galit šiandien tai padaryti, bet negarantuoju, kad tas sprendimas patenkins jus“ 744 . Ta čiau abi pus ės kalb ėjo skirtinga kalba, o visa pos ėdžio diskusija galiausiai virto gin čais d ėl titul ų ir kompetencij ų. Prof. J. Kaminsko pasteb ėjimu, S. Lozorai čio saugomi „Kybart ų aktai“ yra iš prievol ės ir jei bus ypatinga situacija ir „aktai“ bus panaudoti – niekas neprieštaraus 745 . Pos ėdy dalyvav ęs prof. J. Brazaitis užklaus ė LDT šef ą ar yra organas, galintis vykdyti vyriausybines funkcijas. Atsakydamas, S. Lozoraitis pasteb ėjo, kad „Kybart ų akt ų“ tema kalba tik tod ėl, kad patys VLIK nariai j į išk ėlė746 . Jis nurod ė, kad akt ų neatsisako ir atsisakyti negali ir klaus ė: „Kuriuo b ūdu j ūsų darbas nuo pavadinimo gal ėtų pasikeisti. Pad ėtis greit nepasikeis.“ 747 Šis S. Lozorai čio pasisakymas tapo kertiniu nesantaikos akmeniu jo santykiuose su VLIK. Nes po šio S. Lozorai čio pasisakymo prof. J. Brazaitis pasveikino visus pos ėdžio dalyvius kaip bendramin čius ir pabr ėžė, kad yra tik vienas skirtumas ir jis yra tik tarp VLIK ir S. Lozorai čio, kurio „nuomon ė yra menkniekis.“ 748 Taigi šio pos ėdžio, o galiausiai ir visos Paryžiaus konferencijos išdava buvo ta, kad VLIK nariai visas nesutarim ų su Lietuvos diplomatine tarnyba priežastis susiaurino iki „Kybart ų akt ų“ ir konflikto tik su S. Lozorai čiu. Šios dvi VLIK ir diplomat ų pasitarim ų konferencijos buvo svarbiausios, kaip atskleidusios abiej ų pusi ų principines nuostatas bei pagrindinius nesutarimus. Pradžioje abi pus ės ieškojusios keli ų susitarimui ir bendradarbiavimui, vis tik tikslo nepasiek ė. Berno nutarimai buvo Lietuvos diplomatin ės tarnybos atmesti, o Paryžiaus konferencijoje nesutarimai
740 Ten pat, l. 130. 741 Ten pat. 742 Ten pat, l. 115. 743 Ten pat, l. 127-129. 744 Ten pat. 745 Ten pat, l. 129-130. 746 Pos ėdžio metu dr. J. Šaulys si ūlė „Kybart ų akt ų“ klausim ą iš viso eliminuoti iš diskusij ų, k ą jis yra atskirai pabr ėžęs savo laiške prelatui: „nevienodas nusistatymas d ėl VLIK‘o siekimo savintis sau ir savo vykdomajam organui tam tikr ų funkcij ų, kurioms diplomatin ės kolegijos supratimu, n ėra dar at ėjęs laikas ir kuriam dar n ėra visai sąlyg ų. Čia turiu pabr ėžti, kad vad. Kybart ų aktai nevaidina šituo atžvilgiu jokios rol ės, ir jie be jokio reikalo ne kart ą diskusijose yra minimi.“. Dr. J. Šaulio laiškas M. Krupavi čiui, 1947 m. spalio 14 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 23, l. 107. 747 E. Turausko užrašai, 1947 m. rugpj ūč io 11 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 8, b. 142, l. 128-129. 748 Pos ėdy dalyvav ęs dr. P. Karvelis tarstel ėjo „Kyb. akt ų prezentavimas gal ėjo labiau pakenkti pasiuntini ų pad ėč iai, negu visi VLIKo žygiai.“ E. Turausko užrašai, 1947 m. rugpj ūč io 11 d. // Ten pat, l. 128-129, 131. 143 pagrindiniais klausimais dar labiau paaštr ėjo. V ėlesniais metais vyk ę susitikimai bei pasitarimai žymesni ų rezultat ų taip pat nedav ė, o j ų metu ne kart ą b ūdavo gr įžtama prie Berno konferencijos nutarim ų: VLIK laik ėsi nuomon ės, kad LDT ir VLIK santykiai tur ėtų b ūti grindžiami Berno konferencijos nutarimais, diplomatai su LDT šefu priešaky Berno nutarimus laik ė pasenusiais ir nebegaliojan čiais.
6. 1. 2. Pasitarimai d ėl pasitarim ų
Paryžiaus konferencijoje nebuvo pasiekta abipusiai pageidaujam ų ir priimtin ų susitarim ų. Lietuvos diplomatin ė tarnyba toliau saugojo savo juridines teises, o Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas toliau neatsisak ė sav ų tiksl ų – egzilin ės vyriausyb ės ir diplomat ų subordinacijos 749 bei aktyvaus kišimosi į LDT veiklos srit į. Pavyzdžiui, VLIK VT pirmininkas V. Sidzikauskas ir po Antrosios konferencijos toliau t ęsė derybas su lenkais 750 . Jis – grei čiau d ėl formalumo – kreip ėsi į vien ą kit ą diplomat ą (B. K. Balut į, dr. K. Graužin į) su prašymu skubiai išsakyti nuomon ę apie sutart į su lenkais, kuri b ūtų traktuojama kaip visos LDT pozicija. Jei atsakymo iš diplomat ų pus ės nebus, V. Sidzikauskas leido sau traktuoti tai, kaip pritarim ą. Nors, pavyzdžiui, laišk ą dr. K. Graužiniui jis išsiunt ė likus dviem dienoms iki sutartos datos (1947 m. lapkri čio 15-20 d. d.), tad, suprantama, kad diplomatas laišk ą gavo jau post factum. Regis, pirmasis iš diplomat ų, kuris sureagavo į V. Sidzikausko elgsen ą ir blefavimus, buvo LDT šefas. S. Lozoraitis kantriai aiškino V. Sidzikauskui, kad jei negauni iš diplomato pastab ų, tai dar nereiškia, kad jis pritaria, nes „Šitoks nusistatymas perdaug suprastina dalyk ą, kad gal ėtų b ūti priimtinas ar tikslingas. Net teismuose, kur susiduria priešingi šali ų interesai, neatsiliepimas nustatytu terminu, nors ir gali tur ėti pasekmi ų, vis d ėl n ėra laikomas pritarimu. Juo mažiau toks metodas gali b ūti taikomas pasikeitimui nuomon ėmis politikos srityje /.../ Nei bendroji tarptautin ė pad ėtis, nei ši ų dien ų Lietuvos-Lenkijos santykiai atskirai nereikalauja jokio ypatingo skubotumo, nekalbant jau apie tai, jog ir skubotumas negal ėtų pateisinti tokio b ūdo atsiklausti Įg. Ministeri ų nuomon ės, /.../ Koncentruotis atskirais klausimais
749 Paryžiaus konferencijos metu uždarame pos ėdyje „M. Krupavi čius perskait ė pranešim ą, kuriame buvo pabr ėžiama, jog VLIK‘as vykdo seimo ir Respublikos prezidento funkcijas, o Vykdomoji taryba – vyriausyb ės. At ėjus laikui, taryba tur ės pasiskelbti Lietuvos išeivijos vyriausybe. Kol vyriausyb ės funkcijas vykdan čių organ ų nepripažins valstyb ės, pasiuntini ų subordinacija tiems organams yra tik vidin ė, moralin ė.“ Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 181. 750 1954 metais B. K. Balutis savo dienorašty raš ė, kad „Jau nuo ankstyvesni ų metų visos iniciatyvos deryboms su lenkais visados išeidavo iš Vliko (Sidzikauskui esant Vyk. Taryboj); paskui p. Sidz-kas atnaujino jas Amerikoj paslaptingoje atmosferoj. Dabar Dr. Karvelis pradeda „liansuoti“ deryb ų klausim ą jau per Elt ą.“ B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. rugs ėjo 21-22 d. d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 444, l. 204a-208. 144 galima kad ir kas savait ę.“ 751 Dr. J. Šaulio nuomon ė buvo griežtesn ė: „Jei V. Taryba nori iš tikr ųjų padoriai bendradarbiauti su m ūsų diplomat ų kolegija, tai, man rodosi, nepakanka vieno kito diplomato nuomon ė paskubomis patirti, bet reikia sužinoti kolektyvinę tos kolegijos nusistatym ą vienu ar kitu klausimu. Tuomet normalus tam kelias b ūtų, man rodosi, kreiptis į kolegijos šef ą, kuris, susižinoj ęs su savo kolegomis, gal ėtų pranešti kolektyvin į kolegijos nusistatym ą vienu ar kitu r ūpimu klausimu“ 752 . Taigi VLIK prad ėjo veikti dar aktyviau ne tik lietuvi ų išeivijoje, bet ir už jos rib ų. Siekdamas monopolini ų teisi ų į vadavimo centr ą (ir per tai pasiekti egzilin ės vyriausyb ės status ą), Komitetas prad ėjo kaupti įvairiomis sutartimis su savais ir svetimais paremt ą autoritet ą. J ų pasitik ėjimas kovoje už valstybin ės institucijos status ą r ėmėsi ne tik sav ų tautie čių simpatijomis, bet ir kaimynini ų Baltijos šali ų pavyzdžiu, kai šie taip pat mėgino kurti savo „egzilines vyriausybes“ ir ne po vien ą vienu metu, nors nei estai, nei latviai savo „vliko“ netur ėjo 753 . Pasteb ėsim, kad LDT taip pat palaik ė tuos pa čius ir net platesnius, tik daug mažiau arba visai neafišuojamus kontaktus. Taip pat buvo palaikomi ir ryšiai su VLIK, ta čiau tolimesni didesni ir konkret ūs derybiniai pasitarimai apsiribodavo tik pagrindini ų komiteto nari ų susitikimais su LDT šefu. Apie juos lietuviškoje istoriografijoje jau yra rašyta 754 , ta čiau skelbtuose tekstuose paties S. Lozorai čio pozicija likdavo be ryškesnio motyvacinio pagrindimo. Sprendžiant VLIK santykius su LDT nemaž ą vaidmen į suvaidino ir kiti veiksniai. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje toliau vyko partizanin ė kova. Keliems organizuoto pogrindžio dalyviams pavyko ištr ūkti į Vakarus, tarp j ų – Juozas Lukša, Bendro demokratinio pasipriešinimo s ąjūdžio (toliau – BDPS) prezidiumo specialusis įgaliotinis, ir J. Deksnys, Vyriausiojo Lietuvos Atstatymo komiteto bei BDPS prezidiumo narys, Lietuvos pogrindžio atstovas užsienyje. Dar b ūdamas Lietuvoje J. Lukša „labai pozityviai vertino ministro Stasio Lozorai čio ir kit ų įgaliot ų ministr ų laikysen ą krašto rezistencijos atžvilgiu.“ 755 Ta čiau atvyk ęs į Vakarus ir ketin ęs susisiekti su S. Lozorai čiu, B. K. Balu čiu bei pulk. K.
751 S. Lozorai čio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 m. lapkri čio 15 d. // Ten pat, b. 310, l. 61-62. 752 Dr. J. Šaulio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 m. lapkri čio 22 d. // Ten pat, l. 59. 753 Kai 1948 m. sausio 14 d. buvo susirinkusi taip vadinama eilin ė Baltijos taut ų politini ų centr ų konferencija, joje estai pareišk ė, kad „j ų vadovaujan čių veiksni ų nutarta atgaivinti 1944 m. prieš bolševikams antru kartu okupuojant Estij ą sudaryta ir ten savo laiku viešai paskelbta Estijos vyriausyb ė. /.../ Tas nutarimas buv ęs sudarytas tiek atsiži ūrint į bendr ą politini ų įvyki ų raid ą, tiek pasiduodant t ūlų amerikie čių sluoksni ų sugestijoms. Tuo b ūdu tolesn ė Estijos laisvinimo akcija bus vedama Estijos egzilin ės vyriausyb ės vardu.“. Netrukus ir latviai pareišk ė, kad jie taip pat „sudar ė egzekutyv ą, /.../ Vykdomoji Latvijos valdžia egzilyje buvo sudaryta vis ų vadovaujan čių veiksni ų nutarimu. Galutina ir visa [...] sankcija jos suformavimui dav ė š. m. vasario 14-15 d. d. įvyk ęs buv. Latvijos seim ų atstov ų suvažiavimas.“. Apie tik šiuos du faktus VLIK VT pirmininkas V. Sidzikauskas LDT nariams praneš ė atskiru slaptu raštu. VLIK‘o Vykdomosios Tarybos pirmininko V. Sidzikausko slaptas raštas LDT, 1948 m. vasario 22 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 474, l. 5-8. 754 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 155-232. 755 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 277. 145 Škirpa, jis taip ir nesusitiko, nors BDPS prezidiumas j į buvo įgalioj ęs tai padaryti 756 . J. Lukša susitiko su pirmaisiais VLIK nariais ir liko čia tarnauti „katalikiškiems interesams, kuriuos buvo suformulav ę kunigas Mykolas Krupavi čius, Juozas Brazaitis ir kiti.“ 757 Prie j ų, tiesa trumpam, buvo prisijung ęs ir J. Deksnys. 1948 m. liepos 7-9 dienomis Baden Badene (Šveicarijoje) VLIK pirmininkas M. Krupavi čius ir Vykdomosios Tarybos pirmininkas V. Sidzikauskas bei vicepirmininkas prof. J. Brazaitis sureng ė pasitarimus su krašto pasipriešinimo atstovais, tai yra J. Lukša ir J. Deksniu. Tris dienas trukusius pasitarimus vainikavo susitikimo dalyvi ų pasirašytas „Politin ės Lietuvos Laisvinimo Vadovyb ės Vieningumo Reikalui Susitarimo“ dokumentas, „kuriuo remiantis VLIK’as ir Vykdomoji taryba buvo pripažinti kaip vadovaujantys Lietuvos laisvinimo kovai užsienyje organai ir turintys teis ę sudaryti išeivijos vyriausyb ę be krašto pritarimo.“ 758 Susitarimas užsienyje įsigaliojo nuo jo pasirašymo dienos, o Lietuvos pasipriešinimo jud ėjimo vadovyb ė j į formaliai patvirtino ir praneš ė vlikininkams 1950 m. gruodžio 10 d. šifruotu laišku 759 . Priežastys, kod ėl J. Lukša ir J. Deksnys pasiraš ė š į susitarim ą su VLIK, gali b ūti bent kelios. Pirmiausia, tuo metu abu jie vertino ir pripažino VLIK kaip užsienyje veikian čią vienintel ę pasipriešinimo strukt ūrizuot ą organizacij ą, kuri skelb ėsi tapsianti egziline vyriausybe. Antra, LDT buvo traktuojama tik kaip viena, riboto veikimo valdžios aparato dalis, kuri savo teises r ėmė paskutine valstyb ės Konstitucija, kuri buvo tapatinama su tautinink ų arba smetonišku režimu. Neabejotina, kad Baden Badeno susitikimuose š į – kaip tr ūkum ą – tur ėjo pabr ėžti vlikininkai ir neužsiminti apie pamatin į skirtum ą – diplomatai laik ėsi konstitucinio, o ne santvarkos, t ęstinumo. Reikia pasakyti, kad J. Deksnys, prieš vykdamas į Baden Baden ą, apie tai praneš ė LDT šefui 760 , o susitik ęs su vlikininkais pageidavo, kad pasitarimuose dalyvaut ų ir S. Lozoraitis. Tačiau pirmieji VLIK ir VT asmenys nesutiko. Viena iš priežas čių: lygiai prieš metus arba iš karto po Paryžiaus konferencijos S. Lozoraitis ir dr. J. Šaulys patys buvo susitik ę su krašto atstovais: tuo pa čiu J. Deksniu ir dr. Algirdu Vokietai čiu. LDT nariai į š į susitikim ą VLIK nepakviet ė, nes šie neturi ryši ų su Lietuva ir neišsižada vyriausybini ų pretenzij ų761 . Toks diplomatų sprendimas anuomet papiktino VLIK narius, kurie tai įvertino kaip j ų išst ūmim ą iš „politin ės akcijos“. Atsakydami diplomatams tuo pa čiu „ ėjimu“ Baden Badene arba dabar juos nustumdami nuo tos pa čios „politin ės akcijos“, vlikininkai m ėgino nes ėkmingai blefuoti. V. Sidzikauskas laiškuose diplomatams P. Žadeikiui ir B. K. Balu čiui nurod ė, kad į Baden Badeno
756 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 56. 757 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 282. 758 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 187. 759 Ten pat. 760 Baden Badeno dokumentai // Kult ūros barai . 1995 m., nr. 5 (365), p. 77. 761 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 184-185. 146 susitikim ą S. Lozoraitis buvo pakviestas, o laiške S. Lozoraičiui nurod ė, kad į pasitarim ą jo nekviet ė tod ėl, kad iki pat susitikimo nebuvo aiškus nei pasitarimo pob ūdis, nei atvykstan čių pasipriešinimo jud ėjimo atstov ų mandatai. Dar daugiau, po Baden Badeno susitikimo V. Sidzikauskas d ėjosi apgailestaujantis: „Mes buvome tikri, kad Tamsta pasirodysit m ūsų padang ėj tuo laiku, kai pas mus vieš ėjo „Krivul ė“ iš Ryt ų ir Šiaur ės“ 762 . S. Lozoraitis VLIK sprendim ą neleisti dalyvauti susitikime ir diplomatams bei VT pirmininko išsisukin ėjimus įvardino kaip lengvap ėdiškus, apgail ėtinus ir neleistinus 763 . Po Baden Badeno susitarimo pasirašymo VLIK, siek ęs išstumti visus savo priešininkus, o taip pat ir organizuoto pasipriešinimo vadovyb ę krašte, atvirai skelb ė monopolizav ęs visas teises į vadovavim ą laisvinimo akcijai bei kalb ėjim ą krašto vardu. Pasirašytame dokumente LDT vardo nebuvo, nors diplomatai, pirmiausia, S. Lozoraitis ir dr. J. Šaulys, sveikino š į susitarim ą. Ta čiau abiej ų pasirašytame 1948 m. rugpj ūč io 22 d. komunikate jie aiškiai pasisak ė, jog Baden Badeno susitarimas negali pakeisti Lietuvos valstyb ės santvarkos, taip pat LDT teisin ės ir faktin ės pad ėties bei j ų pareig ų, atsakomyb ės ir priklausomyb ės764 . Taigi diplomatai gyn ė ne tik save, kaip valstybin ę institucij ą, bet ir stat ė aukš čiau už bet kokias visuomeninius organizacinius vienetus ne tik LDT, bet ir Lietuvos valstybingum ą, Konstitucij ą, ir krašto teis ę. Po tokio diplomat ų pareiškimo, pirmiausia VLIK VT pirmininkas V. Sidzikauskas kviet ė šiuos susitikti ir aptarti esam ą situacij ą ir vyriausyb ės sudarymo klausim ą. Juk „Po Baden Badeno susitarimo VLIK‘as užsienyje ėmė dominuoti krašto laisvinimo veikloje, tod ėl jaut ėsi tvirtai s ėdįs balne ir nutar ė dar kart ą, iš j ėgos pozicij ų, bandyti gauti ministro Lozorai čio pritarim ą sudaryti egzilin ę vyriausyb ę.“ 765 S. Lozoraitis atsiliep ė į V. Sidzikausko kvietim ą susitikti Vokietijoje su VLIK nariais, bet papraš ė iš anksto pateikti pasi ūlymus bei būsim ų diskusij ų temas. Ta čiau t ą kart ą susitikti nepavyko, nes mir ė dr. J. Šaulys, „antiklerikalas, panašus į A. Smeton ą, kategoriškas, reikalaujantis paklusnumo, ambicingas, politiškai pesimistiškas“ 766 ir buv ęs stipria LDT šefo atrama santykiuose su vlikininkais 767 . S. Lozorai čio susitikimas su VLIK ir VT vadovais buvo nukeltos po ši ų numatytos kelion ės į JAV. Pastariesiems tai tur ėjo b ūti naudinga. 1949 m. saus į VLIK pirmininkas M. Krupavi čius ir VT pirmininkas V. Sidzikauskas „buvo atskraidinti į Vašington ą, kur Balt ųjų rūmų ir Valstyb ės departamento pareig ūnai prižad ėjo jiems politin ę pagalb ą ir materialin ę
762 Ten pat, p. 189-190. 763 Ten pat. 764 S. Lozorai čio ir J. Šaulio komunikatas, 1948 m. rugpj ūč io 22 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 765 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 301. 766 L. Prapuolenio laiškas Juozui Brazai čiui (?), 1945 m. gruodžio 7 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 7, b. 327, l. 1-2. 767 S. Lozoraitis laiške B. Railai yra raš ęs: „Beje, mane pat į, pav., Dr. Jurgis Šaulys vis laik ė ne tiek užsidariusiu, kiek neekspansyviu, nerodan čiu entuziazm ų. O jis buvo man geras, senas draugas. Ir sentimentalus žmogus, neži ūrint jo dideli ų proporcij ų.“ S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1964 m. geguž ės 7 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 147 param ą slaptosioms operacijoms už geležin ės uždangos.“ 768 (galima net įtarti, kad jau Baden Badeno derybose VLIK nariai žinojo apie JAV planus ir gal ėjo tai pateikti kaip J. Deksn į nokautuojant į argument ą, kuris ir nul ėmė šio apsisprendim ą pasirašyti su rimtais veiksniais susitarim ą arba atvirkš čiai – anie, tai yra JAV pareig ūnai panoro kalb ėti su VLIK po pastar ųjų ištrimituoto Baden Badeno susitikimo, tuo labiau, kad apie susitarim ą patys vlikininkai praneš ė „drauging ų valstybi ų vyriausyb ėms.“ 769 ). Sugr įžę į Vakar ų Europ ą, vlikininkai jaut ėsi dar tvirtesni. VLIK pirmininko iniciatyva buvo suorganizuota VLIK Teisi ų komisija, kuri svarst ė Lietuvos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos teisines ir faktines galias. Taip VLIK siek ė išstumti S. Lozorait į ne tik iš bet kokios politin ės veiklos, bet ir iš LDT 770 . M ėgindami S. Lozorait į „apeiti“, vlikininkai ieškojo paramos pas kitus LDT narius. B. K. Balu čio, P. Žadeikio, dr. K. Graužinio ir dr. S. A. Ba čkio, kaip oficialiai pripaž įstam ų Lietuvos pasiuntini ų ir tod ėl svarbiausi ų LDT nari ų, buvo prašoma tarpininkauti tariantis su LDT šefu bei atsakyti į raštiškus paklausimus ar jie patys pripaž įsta LDT šefo institucij ą. Vienas iš išlikusi ų atsakym ų yra dr. K. Graužinio laiškas VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui: „Daug ko nepadar ė Lietuvos vyriausyb ė prieš nelaimei užgri ūnant. Gerai, kad nors Diplomatijos Šef ą paskyr ė ir toks b ūtinai reikalingas sėkmingai m ūsų veiklai ir kovai už išlaisvinim ą. Savaime suprantama, kad visi diplomatai mes pripaž įstame ir klausome savo teis ėto šefo ir kitaip b ūti negali.“ 771 VLIK, stodamas prieš S. Lozorait į, kuris jiems buvo juridiškai silpniausia LDT grandis (ir kaip nesantis nei oficialiai, nei neoficialiai pripaž įstamos pasiuntinyb ės vadovas, ir kaip savo įgaliojimus paremiantis tik telegramos tekstu, kuri gali apimti tik LDT vidaus reikalus), savo tokiu žingsniu nuo pat pradži ų neakivaizdžiai pripažino, kad b ūtent S. Lozoraitis buvo svarbiausia j ų sieki ų kli ūtis. Jis – kli ūtis ir tas skydas, kuris saugojo LDT nuo k ėsinimosi į jos institucin į status ą, valstybin į t ęstinum ą, tarptautin į pripažinim ą ir finansus. Nuo pat pirm ųjų VLIK ir LDT susitikim ų S. Lozoraitis laik ėsi nuomon ės, kad kol M. Krupavi čius neatsisako savo pagrindinio tikslo (egzilin ės vyriausyb ės), tol sutarti bus sunku. Tad tokia jo pozicija ir nul ėmė, kad sekant į dešimtmet į vyk ę VLIK vadovaujan čių asmen ų ir LDT šefo susitikimai bei pasitarimai vyko tik d ėl pasitarim ų. Iki 1951 met ų rudens įvyko keli epizodiški S. Lozorai čio susitikimai su VLIK nariais, kuri ų metu buvo apsikei čiama pasi ūlym ų projektais ir pageidavimais. Rimtesn ės j ų diskusijos ir pasitarimai vyko 1951 m. rugs ėjo 2-13 d. d. Reutlingene (Vokietijoje), kuriuose dalyvavo pats S. Lozoraitis ir V. Žilinskas. VLIK atstovavo J. Norkaitis (delegacijos
768 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 419. 769 VLIK‘o ir VT pirmininko M. Krupavi čiaus pro memoria, 1951 m. kovo 20 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 770 VLIK‘o Teisi ų komisijos raštas d ėl S. Lozorai čio, kaip LDT šefo, įgaliojim ų, 1950 m. gruodžio 16 d. // LII, f. 54, b. 82, l. 40. 771 Dr. K. Graužinio laiškas VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui, 1955 m. kovo 11 d. // Ten pat, l. 105. 148 pirmininkas), prof. J. Kaminskas, Jonas Makauskis, T. Šidiškis ir susitikimo protokolus reng ęs L. Prapuolenis. Susitikimo dalyvi ų diskusijos iš esm ės vyko senomis temomis: LDT subordinacija ir, kaip įvardijo pats S. Lozoraitis, „dviej ų r ūši ų“ diplomat ų klausimas 772 . Šiokia tokia naujove buvo naujo biuro suk ūrimas, kurio id ėja kilo dar t ų pat met ų vasar ą (birželio 22- 26 d. d.) Nicoje (Pranc ūzijoje), kai S. Lozoraitis susitiko tik su J. Norkai čiu ir dr. P. Karveliu 773 . Jiems LDT šefas si ūlė glaudžiai bendradarbiauti, VLIK atsisakius savintis valdžios institucij ų funkcijas, diplomat ų subordinacijos ir kišimosi į jos veikl ą. T ą kart ą jis užsimin ė apie special ų biur ą, kurio pirmininku jis sutikt ų b ūti. Dr. P. Karveliui uždavus klausim ą ar šis pritart ų biuro id ėjai ir sutikt ų b ūti jos nariu, S. Lozoraitis atsak ė „kad jis gal ėtų dalyvauti tokiame organe, kuris rekomendacinio pob ūdžio nutarimus daryt ų, pateikdamas juos vykdyti atskiriems pasiuntiniams.“ 774 Ta čiau sekan čią dien ą susitikimo metu įsakmiai dr. P. Karveliui paklausus „ar p. Loz. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] palaiko vakar aptarto užsienio politikos reikalams bendro organo įkūrim ą, kad jokie politiniai žygiai neb ūtų daromi, kol jie nebus to organo aptarti, pareiškiant jam savo nuomon ę“775 , S. Lozoraitis atsak ė, kad „vakarykš čio savo nusistatymo nepalaiko“ 776 . Šio, pusiau planuoto 777 , susitikimo metu S. Lozoraitis dar kart ą pakartojo VLIK nariams savo nuostatas: Lietuvos Respublikos Konstitucij ą galima pakeisti tik atsta čius Lietuvos nepriklausomyb ę, LDT veikia savarankiškai, savo kompetencijoje pasilikdama santykius su svetimomis vyriausyb ėmis. T ą kart ą VLIK atstovai, netur ėdami įgaliojim ų veikti savarankiškai, praš ė diskusijas atid ėti. Tad po beveik dviej ų m ėnesi ų, min ėtame Reutlingene vlikininkai dar kart ą išk ėlė biuro steigimo id ėją ir pageidavo, kad jam priklausyt ų vienas ar du VLIK atstovai ir S. Lozoraitis, kuris neakivaizdžiai atstovaut ų k ą tik susik ūrusi ą Lietuvi ų rezistencin ę santarv ę. Pasak prof. J. Kaminsko, biuras vykdyt ų vadovaujan čias funkcijas, o vykdomosios funkcijos priklausyt ų LRS. Atsakydamas į tai S. Lozoraitis pabr ėžė, kad jis atstovauja tik diplomatus ir nėra jokios kitos organizacijos pirmininkas, narys ar atstovas. Tur ėdamas minty LRS, S. Lozoraitis diplomatiškai prid ūrė, kad jei kas nors ir kreipiasi į j į ar siun čia žinias, informacij ą, tai yra tik j ų pasitik ėjimo reikalas 778 . Kategoriška S. Lozorai čio pozicija likti nepriklausomu išryšk ėjo ir diskusijose d ėl LDT šefo ir VLIK Politin ės komisijos nuolatini ų susitikim ų. Pastarieji man ė, kad diskusijose gimusios Politin ės komisijos id ėją sudaro vienetas, kuriam priklauso VLIK ir LDT šefas. S. Lozoraitis nesutiko ir save stat ė už komisijos rib ų: „jis neskaito
772 VLIK‘o ir LDT šefo pasitarim ų, įvykusi ų Reutlingene, protokolai, 1951 m. rugs ėjo 2 d. // Ten pat, b. 536, l. 92. 773 Susitikimo su p. Lozorai čiu pro memoria, 1951 m. birželio 26 d. // Ten pat, l. 104. 774 Ten pat. 775 Ten pat, l. 104-105. 776 Ten pat. 777 VLIK nariai man ė, kad susitikim ą su S. Lozorai čiu suorganizavo B. K. Balutis. Ta čiau į Nic ą S. Lozoraitis buvo atvažiav ęs susitikti su Lietuvi ų rezistencin ės santarv ės nariais. 778 VLIK‘o ir LDT šefo pasitarim ų, įvykusi ų Reutlingene, protokolai, 1951 m. rugs ėjo 2 d. // LII, f. 54, b. 536, l. 94. 149 save kurio nors organo nariu, nes jis iš viso negali bet kokiam organe dalyvauti. Min. Lozoraitis akcentavo, kad jis nelaiko, kad vakarykš čios dienos susitarimo pas ėkoje yra gim ęs naujas organas, nes esm ėje, tai yra dviej ų organ ų bendradarbiavimas – iš vienos pus ės prie to bendro stalo s ėdės VLIKo Politin ė Komisija, iš kitos pus ės – Min. Lozoraitis, kaip diplomat ų atstovas.“ 779 . Taigi vlikininkai steng ėsi dar kart ą, tik kitu (biuro ar Politin ės komisijos) pavadinimu, įtraukti S. Lozorait į į subordinacijos tinklus, o S. Lozoraitis m ėgino tartis d ėl bendradarbiavimo, be titul ų ir priklausomybi ų. Tad ir diskusijose d ėl visos LDT, jos personalij ų ir įgaliojim ų, šefas nedar ė joki ų kompromis ų ir išlyg ų. Remdamasis vis ų diplomat ų raštiškais pareiškimais, S. Lozoraitis teig ė, jog jie nesutinka subordinuotis „VLIK‘ui ar kuriam nors kitam organui. Tai lie čia ne tik atvir ą, bet ir pasl ėpt ą subordinacij ą.“ 780 Po beveik dvi savaites tr ūkusi ų svarstym ų, rugs ėjo 13 d. buvo sutarta tik d ėl trij ų galutini ų punkt ų: „1. Diplomatijos šefas ir VLIK‘o Politin ė komisija periodiškai susitikin ės ir svarstys visus kylan čius politinius klausimus; prieitas bendras nuomones perduos Diplomatinei tarnybai kaip rekomendacijas; 2. Diplomatijos šefas ir VLIK‘o pirmininkas, bendrai susitar ę, sušauks pla čią lietuvi ų konferencij ą; 3. Diplomatijos šefas ir VLIK‘o pirmininkas susitars d ėl bendro specialaus biuro ryšiams su kraštu palaikyti įsteigimo.“ 781 Vardan taikos ir susitarimo nuošaly buvo palikti fundamental ūs skirtumai ir d ėl to kylantys konfliktiniai klausimai: Konstitucija (ar 1922 met ų, ar 1938 met ų), valdžios funkcijos (ar VLIK vykdo, ar nevykdo Seimo ir Vyriausyb ės funkcijas) ir „ar Diplomatijos šefas yra teisin ė institucija, kaip kad j ą laiko Diplomatin ė tarnyba ir dalis VLIK‘o; ar ji n ėra teisin ė, kaip kad tvirtina katalik ų partij ų atstovai VLIK‘e.“ 782 Nuošaly liko ir specialaus biuro steigimo klausimas. Ta čiau šis susitarimas, VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui „keliant vis naujus reikalavimus ir balsuojant prieš“ 783 , buvo pasirašytas tik po met ų. Nes iš karto po Reutlingeno susitikim ų LDT ir VLIK tarpusavio santykiai nepager ėjo, gal net priešingai. Regis, situacija buvo tokia komplikuota, kad sunormalizuoti santykius su diplomatais, kurie ir toliau laik ė „save nesujungtus su priva čiais organais“ 784 ėmėsi VLIK pirmininkas M. Krupavi čius. Šis buvo įsitikin ęs, kad nes ėkming ų Reutlingeno susitikim ų priežastys buvo paties S. Lozorai čio laikysena 785 . 1952 metais buvo surengti keli pasitarimai, kuriuose buvo svarstomos tos pa čios problemos. Liepos 21-24 dienomis Paryžiuje S. Lozoraitis, B. K. Balutis ir dr. S. A. Ba čkis buvo susitik ę su VLIK nariais J. Norkai čiu, prof. Zenonu Ivinskiu, dr. P. Karveliu ir T. Šidiškiu.
779 VLIK‘o ir LDT šefo pasitarim ų, įvykusi ų Reutlingene, protokolai, 1951 m. rugs ėjo 3 d. // Ten pat, l. 97. 780 Ten pat, l. 100. 781 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 470-471. 782 Ten pat. 783 Ten pat. 784 V. Rastenio laiškas B. Gaidži ūnui, 1952 m. vasario 26 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 2, b. 29, l. 1. 785 Prapl ėstame kely į Lietuvos ... // Lietuvi ų dienos , 1952 m. vasaris, nr. 2 (21), p. 9. 150 Už trumpo šio susitikimo metu parengto komunikato teksto, kuriame nurodoma, kad siekdami bendradarbiauti LDT šefas ir VLIK pirmininkas toliau susitikin ės ir ateity sukvies bendr ą konferencij ą786 , liko neišspr ęsta esmin ė problema: LDT ir toliau neatsisak ė neutralaus tarpininko vaidmens, bet atsisak ė veikti VLIK si ūlomame centre 787 . Po m ėnesio (rugpj ūč io 24 d.), dalyvaujant LDT šefui ir diplomatui B. K. Balu čiui bei VLIK pirmininkui M. Krupavi čiui, buvo sutarta d ėl dviej ų „apkarpyt ų“ punkt ų (LDT šefas ir VLIK pirmininkas periodiškai susitikin ės ir ateity sušauks pla čią lietuvi ų konferenciją). Bet ir iš t ų pa čių buvo įvykdytas tik vienas, kai po geros savait ės įvyko pirmas politinio bendradarbiavimo susitikimas, nepasižym ėjęs jokiu išskirtinumu. Kitaip tariant, abi pus ės pasiliko prie sav ų tiksl ų arba kaip pabr ėžė naujasis VLIK VT pirmininkas K. Žalkauskas, aktualiausiu VLIK ir VT klausimu ir toliau buvo „politin ės – diplomatin ės“ veiklos suderinimas su LDT 788 . Pasteb ėsime, kad visuose pasitarimuose su vlikininkais LDT šefas steng ėsi nelikti vienas. Ir tod ėl, kad neb ūtų apkaltintas tik savo, o ne visos LDT nuomon ės reišk ėju, ir tod ėl, kad tur ėtų savo paties žodži ų liudinink ų. Tokios strategijos jis atvirai laik ėsi. Apie tai buvo rašyta ir min ėtame S. Lozorai čio su dr. J. Šauliu parengtame 1948 met ų komunikate: „Pabr ėžti esan čiam Diplomatin ės Kolegijos tarpe vieningumui ir išvengti nesuderinamiems su tuo vieningumu gandams pageidaujama, kad Diplomatijos Šefo pasikalb ėjimuose su Vliku ar V. Taryba dalyvaut ų Šefo pavaduotojas, ir kiek galima, kitas kuris Kolegijos narys.“ 789 Dažniausiai S. Lozorai čio liudininkais b ūdavo dr. A. Gerutis, B. K. Balutis, V. Žilinskas, susitikimuose Romoje – S. Girdvainis, S. Lozoraitis (jaunesnysis). LDT šefas buvo atsargus ir tikslus, kad jo paties žodžiai neb ūtų iškreipti ar neteisingai interpretuojami. Antra – net ir puolamas lietuvi ų išeivijos spaudoje, jis ne įsitraukdavo į viešus aiškinimus ir laišk ų redaktoriams rašin ėjimus (reikia pasakyti, kad net soviet ų saugumas pripažino, kad kovoje su vlikininkais S. Lozoraitis tur ėjo „žymiai mažiau ginkl ų“790 ). Neretai S. Lozorai čio liudininkai tuo pat metu buvo ir tarpininkais LDT šefo ir VLIK derybose. Prelatas M. Krupavi čius dažnai asmeniškai kreipdavosi į kai kuriuos LDT narius su prašymu tarpininkauti santykiuose su S. Lozorai čiu. Laikui b ėgant ir konfliktui su vlikininkais vis įsisen ėjant, regis, pa čiam S. Lozorai čiui priimtiniausia dialogo forma su oponentais buvo susirašin ėjimas, ypa č kai į bendrus susitikimus
786 Lietuvos diplomatin ės tarnybos ir VLIKO delegacijos pasitarim ų komunikatas, 1952 m. liepos 24 d. // LII, f. 54, b. 536, l. 86. 787 Lietuvos diplomatin ės tarnybos užsienyje ir VLIK‘o delegacijos pasitarim ų, įvykusi ų Paryžiuje 1952 m. liepos 21-24 d. d.pos ėdži ų protokolai // Ten pat, l. 81. 788 Laisv ė ir teisyb ė nugal ės vergij ą // Lietuvi ų dienos , 1953 m. vasaris, nr. 2 (31), p. 5. 789 S. Lozorai čio ir J. Šaulio komunikatas, 1948 m. rugpj ūč io 22 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 790 Jakaitis J. Išdavyst ės keliu ..., p. 105. 151 nesutikdavo atvykti kit ų įtaking ų lietuvi ų išeivi ų organizacij ų, kaip ALT ar LLK nariai 791 . Ta čiau tai dar nereišk ė, kad santykiai per ėjo tik į ramaus ir formalaus susirašin ėjimo faz ę. 1953 met ų pavasar į, pasitar ęs su LDT nariais, S. Lozoraitis praneš ė M. Krupavi čiui, kad jis pageidaut ų tartis su pa čiu prelatu. Prie savo si ūlymo S. Lozoraitis prid ėjo savo parengtus projektus d ėl VLIK veiklos Bonoje sutvarkymo ir tekstus, skirtus Vokietijos vyriausybei, kuriuose VLIK sutinka su LDT ir jos šefo kompetencija ir pasitraukia iš svetimos, jų kompetencijai nepriklausan čios veiklos srities 792 . Tai buvo ir reakcija į prieš tai gaut ą VLIK vardu parengt ą prelato M. Krupavi čiaus pranešim ą apie VLIK priimt ą atstov ų svetimose šalyse rezoliucij ą, kuri ą S. Lozoraitis gražino adresatui su prierašu: „Gražinama, nes Lietuvos Valstyb ės interesai neleidžia statyti tokius dalykus ultimatum ų plotm ėn. Lozoraitis“ 793 . T ų pat met ų pabaigoje M. Krupavi čius pasi ūlė S. Lozorai čiui susitikti Reutlingene d ėl b ūsimos didži ųjų valstybi ų konferencijos ( įvyksian čios 1954 m. sauso 25 d. Berlyne) bei diplomatini ų atstov ų skyrim ų. S. Lozoraitis atsak ė negalintis atvykti į Reutlingen ą, ta čiau sutiko priimti prelat ą Romoje 794 . Deja, dabar jau M. Krupavi čius d ėl sveikatos negal ėjo nuvykti į Rom ą. Tuomet LDT šefas pasi ūlė „pasitarti laiškais“ ir prelatas sutiko. Susirašin ėdami LDT šefas ir VLIK pirmininkas sprend ė diplomatini ų atstov ų skyrimo klausimus. Pastaruoju reikalu prelatas M. Krupavi čius si ūlė toki ą formul ę: „Svetimoms valstyb ėms Lietuvos atstov ą skiria VLIKas su Min. Lozorai čiu, kaip Diplomatin ės Tarnybos šefu. Sutart ą atstov ą VLIKo ir savo vardu pristato Min. St. Lozoraitis tai pažym ėdamas reikiamuose raštuose, kuriuos pasirašo abu deleguotojai. Pristatytas atstovas kalba VLIKo ir Lozorai čio vardu.“ 795 Ta čiau S. Lozoraitis neskub ėjo atsakyti. Nekantrus prelatas M. Krupavi čius dar kelis kartus trumpai primin ė S. Lozorai čiui apie problemos skiriant diplomatus sprendim ą. LDT šefas prelatui atsak ė tik 1954 m. kovo pabaigoje: „jeigu kas nor ėtų priimti Tamstos pasi ūlyt ą formul ę d ėl Lietuvos Atstov ų skyrimo, tur ėtų neišvengiamai pritaikyti j ą taip pat ir VLIKui, ir šitoj plotm ėj Tamstos si ūloma formul ė atrodyt ų šitaip: „VLIKo narius priima VLIKan ir VLIKo V. Tarybos pirminink ą skiria Lietuvos Diplomatijos Šefas su prel. Krupavi čium, kaip VLIKo Pirmininku. Sutart ą VLIKo nar į ar VT pirminink ą arba nar į Diplomatijos Šefo ir savo vardu pristato VLIKan prel. M. Krupavi čius, tai pažym ėdamas reikiamuose raštuose, kuriuos pasirašo tik jis, o ne abu deleguotieji. Pristatytasis narys veikia L.
791 LDŠ S. Lozorai čio korespondencija su VLIK‘o pirmininku M. Krupavi čium, 1953-1955 m. m. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 412, l. 13. 792 VLIKo ir S. Lozorai čio pasi ūlymai pasitarime Reutlingene // Ten pat, b. 380, l. 1-5. 793 M. Krupavi čiaus laiškas S. Lozorai čiui, 1953 m. rugs ėjo 3 d. // LII, f. 54, b. 82, l. 96. 794 LDŠ S. Lozorai čio korespondencija su VLIK‘o pirmininku M. Krupavi čium, 1953-1955 m. m. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 412, l. 4. 795 Ten pat, l. 6. 152 Diplomatijos Šefo ir Krupavi čiaus vardu.“ 796 Kitaip tariant, S. Lozoraitis, tiesiog, gramatiškai sukeit ė M. Krupavi čiaus tekste minimas LDT ir VLIK bei j ų vadov ų pavardes vietomis ir taip labai tiksliai parod ė prelato si ūlomo sprendimo skiriant diplomatus, absurdiškum ą („Aš tikiuosi, kad dar kart ą paskait ęs savo formul ę, Tamsta pamatysi jos keistenybes. Šiaip jau tenka pasteb ėti, jog aš nesu nei Abdul Hamidas, nei kalioš ų fabrikantas ir tod ėl neturiu joki ų savo atstov ų, kurie veikt ų „Lozorai čio vardu“ 797 /.../ aš neturiu joki ų pretenzij ų subordinuoti sau VLIK ą dalyvaujant jo nari ų parinkime ir nustatyme. Lygiu b ūdu aš nelaikau galima, kad Lietuvos diplomatiniai atstovai b ūtų subordinuoti VLIKui, darant juos priklausomus nuo VLIKo paskyrimo, kaip kad Tamstos si ūloma.“ 798 ). Beveik tuo pat metu, tai yra 1954 met ų pavasar į S. Lozoraitis gavo slapt ą prelato M. Krupavi čiaus ir VT pirmininko K. Žalkausko kelion ės į JAV program ą: vizitas pas JAV prezident ą D. D. Eisenhower, taip pat susitikimai su Valstyb ės departamento pareig ūnais bei ALT, BALF, LLK vadovyb ėmis. Tarp 36 veiklos plano punkt ų („VLIKo pripažinimas vyriausiu politiniu organu vykdan čiu Lietuvos respublikos teises ir pasitarimus d ėl egzilin ės vyriausyb ės. 3. Sum ų atšildymas VLIKui iš Lietuvos Fondo. /.../ 7. VLIKo buvein ės klausimas.“ 799 ) buvo ir atvyk ėli ų susitikimas su Lietuvos pasiuntiniu Vašingtone P. Žadeikiu, su kuriuo tur ėjo b ūti atskiru punktu aptariami „santykiai su Lozorai čiu.“ 800 1954 m. birželio 17 d. JAV Valstyb ės departamentas sutiko priimti lietuvi ų delegacij ą: ALT narius L. Šimut į, P. Grigait į, Mykol ą Vaidyl ą ir Antan ą Rud į bei VLIK pirminink ą prelat ą M. Krupavi čių. Delegacij ą lyd ėjo Lietuvos pasiuntinyb ės vadovas P. Žadeikis 801 . Skaitydamas iš pastarojo gaut ą pro memoria tekst ą, B. K. Balutis tik steb ėjosi, kad einant reikalauti pripažinimo egziline vyriausybe ir tartis tokiu delika čiu klausimu, buvo susirinkusi tokia didel ė delegacija. Su savim prelatas M. Krupavi čius tur ėjo A. Trimako ir Prano Vainausko, ne be V. Sidzikausko pagalbos, paskubomis parengt ą aid memore tekst ą iš penki ų punkt ų. Vizito metu prelatas ne perskait ė, o laisvai kalbėdamas visus penkis punktus „suplak ė į du posmus. Pirmas t ų posm ų – apie Vliko pripažinim ą /.../ Visus kitus 4 posmus prelatas suplak ęs kr ūvon į savo antr ą posm ą.“ 802 . Sekant P. Žadeikio pro memorijos tekstu, susitikime
796 Ten pat, l. 8. 797 Šio laiško nuoraš ą S. Lozoraitis nusiunt ė T. Šidiškiui, kuris prie minimo Abdul Hamido pažymėjo prelato pavard ę, o prie kalioš ų fabrikanto – P. Karvelio. 798 LDŠ S. Lozorai čio korespondencija su VLIK‘o pirmininku M. Krupavi čium, 1953-1955 m. m. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 412, l. 8; lietuviškoje istoriografijoje šis tekstas minimas, kaip įžeidžiantis. Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 33. 799 Slapta VLIK‘o pirmininko M. Krupavi čiaus ir K. Žalkausko vizito į JAV programa, 1954 m. geguž ės 7 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 483, l. 28-29. 800 Ten pat. 801 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. birželio 21 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 442, l. 156-171. 802 Ten pat. 153 JAV VD Baltijos šali ų skyriaus vadovo įgaliotas asmuo delegacijos nariams pareišk ė, kad jo „krašto Vyriausyb ė niekados nepripažino jokioms priva čioms organizacijoms teis ės atsistoti ant Vyriausybinio pob ūdžio pap ėdės. To nedar ėme praeityje, negalime daryti ir dabar.“ 803 Slaptos VLIK vadov ų kelion ės programos turinys ir įvyk ęs j ų pokalbis JAV Valstyb ės departamente patvirtina – Komitetas nebuvo atsisak ęs savo siekio b ūti pripažintam egziline vyriausybe. Reikia pastab ėti, kad VLIK, neb ūdamas vyriausybe, o tik visuomenine organizacija, gal ėjo sau leisti dr ąsiai žingsniuoti užsienio valstybi ų institucij ų koridoriais ir j ų kabinetuose tiesiai „eiti prie reikalo“. Pavyzdžiui, VLIK primininkas dr. A. Trimakas, susitik ęs su Urugvajaus užsienio reikal ų ministru, atvirai klaus ė apie lietuvi ų egzilin ės vyriausyb ės galimybes. Ta čiau jam buvo atsakyta: „Šiuo metu sunku b ūtų tik ėtis k ą laim ėti ir gal tiksliau būtų ruošti dirv ą tam eventualumui propagandos keliu, nuolat informuojant pasaul į apie reali ą pad ėtį komunist ų pavergtuose kraštuose.“ 804 Tai buvo rekomendacija tam veiklos barui, kuriuo LDT nariai atvirai negal ėjo užsiimti ir čia jiems reik ėjo lietuvi ų visuomenini ų organizacij ų pagalbos. D ėl to S. Lozoraitis ir m ėgino tartis su visuomenin ėmis organizacijomis, taip pat ir su VLIK. Dar viena pastaba: VLIK siekis tapti egziline vyriausybe buvo siejamas ir su finansais. Ta čiau JAV politika ir šiuo klausimu nepakito per visus Lietuvos okupacijos metus: „J. A. V. pasiimt ų globon svetim. sum ų neperleis jokiai neteis ėtai ar improvizacinei vyriausybei; ji tarsis dėl perleidimo tik su neabejotinai teis ėta vyriausybe, jos pripažinta 805 “. Neži ūrint svetim ųjų nuomon ės, VLIK ir S. Lozorai čio konfliktas ir toliau sukosi „subordinacij ų“ ir „diplomatini ų atstov ų“ aiškinimosi verpete. Šit ų dviej ų klausim ų svarstymas truko visus sekan čius metus, nes, pasak S. Lozorai čio, vlikininkai v ėliau m ėgino sukurti ir paralelin ę diplomatin ę tarnyb ą806 , dar atkakliau siek ė egzilin ės vyriausyb ės statuso. 1955 m. balandžio 22 d. laišku prelatas v ėl kreip ėsi į LDT šef ą d ėl didži ųjų valstybi ų susitikimo ir d ėl neišspr ęsto diplomatini ų atstov ų skyrimo 807 . Neži ūrint to, kad po keli ų dien ų S. Lozoraitis atsak ė nematantis reikalo susitikti, ypa č tais atvejais, kai tam n ėra ruoštasi iš anksto (anot jo, kai nežinoma nei dienotvark ė, nei susitikimo dalyviai „pasitarimai įgyja pripuolamo ir improvizacijos charakter į, nepasiekia savo tikslo ir nepateisina išlaid ų, d ėl kuri ų visi turime b ūti taup ūs.“ 808 ), prelatas v ėl siunt ė S. Lozorai čiui to paties turinio raštus 809 ir, kaip paprastai, pasiskubindavo apie savo laiškus ir si ūlymus LDT šefui paskelbti lietuviškoje
803 Ten pat, l. 171. 804 Dr. K. Graužinio pranešimas „VLIKO primininko apsilankymas Montevideo“, 1957 m. rugs ėjo 28 d. // LCVA, f. 666, ap. 1, b. 52, l. 30-31. 805 P. Žadeikio laiškas S. Girdvainiui, 1941 m. geguž ės 16 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 806 V. Rastenio korespondencija su LDŠ S. Lozorai čiu // VDU, ISC, f. 2, ap. 2, b. 245, l. 50. 807 M. Krupavi čiaus laiškas S. Lozorai čiui, 1955 m. balandžio 22 d. // LII, f. 54, b. 82, l. 119. 808 S. Lozorai čio laiškas M. Krupavi čiui, 1955 m. balandžio 25 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 44, l. 1. 809 LDŠ S. Lozorai čio korespondencija su VLIK‘o pirmininku M. Krupavi čium, 1953-1955 m. m. // Ten pat, b. 412, l. 9-10. 154 spaudoje 810 . Tad gal tik po pokalbio su V. Sidzikausku Romoje, kuris čia buvo atvyk ęs birželio mėnes į, S. Lozoraitis sutiko su M. Krupavi čiaus primygtiniu kvietimu, kuris tur ėjo ir komiškumo bruož ų. Prieš Ženevoje (Šveicarijoje) 1955 m. liep ą vykstant į didžiojo ketverto susitikim ą, M. Krupavi čius, atsisak ė tartis su LDT šefo įgaliotu dr. S. A. Ba čkiu ir nor ėjo susitikti tik su S. Lozorai čiu, kuriam nepasidrov ėjo priminti, kad „Tamsta turi vis ų Diplomat ų įgaliojim ą tartis su manim“ 811 . Prelatas man ė, kad Ženevoje vykstanti konferencija bus lemiama Lietuvos laisv ės bylai, todėl LDT šefui siunt ė telegram ą ir si ūlė „aptarti visiems šio laiko lietuviškiems reikalams reikalui esant sudaryti delegacijai susitiksime Lozanos stoties bufete dvylikta valand ą...“ 812 . Prelatas taip skub ėjo, kad tik sekan čią dien ą – 1955 m. liepos 11 d. – LDT šefui nusiunt ė dar vien ą telegram ą, kurioje nurod ė susitikimo dat ą, t. y. liepos 15 d. 813 S. Lozorai čiui beliko dar kart ą prelatui išaiškinti, kad į Ženev ą vyks jo įgaliotas dr. A. Gerutis, nes pats jis nemat ė prasm ės vykti, tad prelatui bus lengviau susisiekti su dr. A. Geru čiu pa čioje Ženevoje, o ne pakeliui bufete. Taip pat S. Lozoraitis nuodugniai išd ėst ė visus LDT padarytus tuo reikalu žingsnius: pasiuntinybi ų vadovai Londone ir Vašingtone įteik ė vietos Vyriausyb ėms notas, dr. S. A. Ba čkis įteik ė atatinkam ą not ą pranc ūzų užsienio ministerijai, o LDT šefas nusiunt ė not ą Jungtini ų Taut ų Generalin ės Asambl ėjos pirmininkui. Pasak S. Lozorai čio, iš diplomat ų pus ės jau buvo padaryta viskas, kas tuo metu reikalinga ir įmanoma, nes iš esm ės „Ženevos derybos vargiai gali b ūti mums (t. y. taip pat Latvijai ir Estijai ir kitoms Soviet ų užvaldytoms valstyb ėms) lemiama. Lemiamas dalykas mums yra Soviet ų okupacijos Lietuvoje buvimas ir nebuvimas.“ 814 Paskutiniai S. Lozorai čio teksto sakiniai aiškiai parod ė ne tik LDT, bet ir visos politin ės lietuvi ų išeivijos ir kit ų, soviet ų okupuot ų taut ų, egzil ų veiklos ribas ir galimybes. Lik ęs neišspr ęstas klausimas d ėl diplomat ų priklausomyb ės buvo svarstomas kiek vėliau, 1955 rugpj ūč io 5 d. Ciuriche (Šveicarijoje). Susitikime dalyvavo VLIK pirmininkas M. Krupavi čius, VT pirmininkas K. Žalkauskas, E. Turauskas, dr. S. A. Ba čkis, A. Gerutis ir S. Lozoraitis. VLIK ir VT pirmininkai susitikime pabr ėžė, kad su diplomatine tarnyba jie sutaria ir pripažino, kad ji jiems talkininkauja. Pasak j ų, problema ir vis ų nesutarim ų ašimi yra tik S.
810 Apie tai Juozas Bataitis, Lietuvos laisv ės kovotoj ų s ąjungos pirmininkas, V. Rasteniui raš ė „M. K. [M. Krupavi čiaus – A. P.-B.] ir Dr. Karvelio (sutrumpintai Vliko) elgimasis yra tipingas. Šiaip jie valdovai, - Vyriausioji politine vadovybe ir t. t., bet kai prieina savo veikloje liepto galo, ar kurio reikalo tiesiog neišmano, tai kreipiasi “suverenu” teis ėmis i “pavaldinius”, reikalaudami pareikšti “samprotavimus”. Savo didybes togos vienok nenumeta, net priešingai tokiais žygiais, keturi ų didži ųjų konferencijos pretekstu pasinaudojant, jie tikisi dar labiau save išaukštinti. /.../ Tikrumoje, oficialiai ži ūrint, jei ne Eltos žinute, mes nieko neb ūtume apie susirašin ėjim ą žinoj ę ir bendrai nieks čia m ūsų apie panašius sumanymus neinformuoja ir m ūsų nuomones neatsiklausia. Šitoji pad ėtis visiems pagaliau puikiai žinoma.“ J.Batai čio laiškas V. Rasteniui, 1955 m. geguž ės 3 d. // Ten pat, ap. 4, b. 18, l. 1. 811 LDŠ S. Lozorai čio korespondencija su VLIK‘o pirmininku M. Krupavi čium, 1953-1955 m. m. // Ten pat, ap. 7, b. 412, l. 18. 812 Ten pat, l. 15, 17. 813 Ten pat, l. 15. 814 Ten pat, l. 14. 155 Lozoraitis ir jo įgaliojimai (J. Urbšio telegrama ir „Kybart ų aktai“), kuri ų niekas svetimas nepripaž įsta. Dr. A. Gerutis iš karto paneig ė pastar ąjį prelato išsakyt ą kaltinim ą ir pabr ėžė, kad S. Lozorait į pripaž įsta svetimos valstyb ės. Toliau jis pasteb ėjo, kad LDT vieninga, 10 met ų vyksta konsolidavimasis ir jos šefas neturi n ė šimtosios dalies sunkum ų savo koleg ų tarpe, kokie yra pas jus. „Jei 10 met ų tai vyksta – tai turb ūt ne įvykdoma.“ 815 Prelatas nenusileido, replikuodamas, kad visi diplomatai yra vienos partijos žmon ės (dalyvav ęs dr. S. A. Ba čkis prasitar ė „nežinau“) 816 . Svarbu tai, kad min ėto susitikimo metu VT pirmininkas K. Žalkauskas pabr ėžė, kad jie diplomat ų subordinacijos nesiekia, ji yra ne įmanoma. Tačiau ir šitos derybos bei pasitarimai taip pat buvo bevaisiai. 1955 m. lapkri čio 27 d. Niujorke vykusios VLIK sesijos metu M. Krupavi čius pasitrauk ė iš Komiteto pirmininko pareig ų. Lietuviškoje istoriografijoje teigiama, kad po to „keit ėsi ir VLIK‘o statutas, o su juo ir pats VLIK‘o pob ūdis – iš pretenduojan čios atstovauti Lietuvos valstybei dar ėsi visuomenine politine organizacija.“ 817 Nes emigrav ęs į JAV, VLIK ne tik į savo vadovyb ę įtrauk ė svetimo krašto pilietyb ę pri ėmusius asmenis, bet ir atsisak ė savo pretenzij ų į egzilin ės vyriausyb ės status ą ir taip „prarado bet kok į ryš į su savo penktojo dešimtme čio rezistencin ėmis ištakomis.“ 818 Ta čiau, regis, LDT šefo santykiai su VLIK nepager ėjo. Dėl 1956 m. kovo vidury numatyto susitikimo su naujuoju VLIK pirmininku J. Matulioniu ir VT pirmininke A. Deveniene, kuri sutiko šias pareigas eiti vienerius metus, S. Lozoraitis kreip ėsi pro memorija raštu į dr. A. Gerut į, kuris konfidencialiai pritar ė susitikimui, kaip atsakui į kai kuriuose vlikinink ų sluoksniuose pasirodžiusius siekius susitarti ir užbaigti gin čus su diplomatais. Ta čiau dr. A. Gerutis patar ė LDT šefui įvertinti naujojo VLIK pirmininko J. Matulionio retorik ą, kuri iš esm ės nesiskyr ė nuo ankstesnio pirmininko, tai yra prelato M. Krupavi čiaus ir apsidrausti nuo dar prelato sukurto „alibi“ – „susitarimas ne įmanomas“. Taigi 1956 m. kovo 12 d. Romoje S. Lozoraitis susitiko su VLIK pirmininku J. Matulioniu ir VT pirmininke A. Deveniene. LDT šefas pageidavo, kad pokalbiuose su jais nelikt ų vienas, tad prie j ų prisijung ė S. Girdvainis ir dr. A. Gerutis. Taip pat S. Lozoraitis si ūlė dalyvauti ir naujai susik ūrusios Lietuvi ų nepriklausomyb ės talkos (toliau – LNT) 819 nariams K. Drungai ir prof. Stasiui Žymantui (Žakevi čiui), tuo metu atvykusiems į Rom ą. Tta čiau VLIK pus ė nesutiko, nes pageidavo kalb ėti tik su diplomatais. S. Lozoraitis sutiko ir „pareišk ė
815 Ten pat, 18. 816 Ten pat. 817 Banionis J. M. Krupavi čius (1885-1970) – VLIK‘o pirmininkas (1944-1955 m.) // Prelatas Mykolas Krupavi čius ..., p. 87. 818 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 470-471. 819 Į 1956 metais įkurt ą Lietuvos nepriklausomyb ės talk ą įsijung ė iš VLIK pasitrauk ę Lietuvi ų tautinis s ąjūdis ir Lietuvos laisv ės kovotoj ų s ąjunga, taip pat Lietuvos atgimimo s ąjūdis ir Lietuvi ų rezistencin ė santarv ė. 156 apgailestavim ą d ėl tokio pareiškimo LNT atžvilgiu, bet jis priima tatai d ėmesin, kartu pasteb ėdamas, kad pasikalb ėjimai su LNT atstovais vis vien eina paraleliškai ir kad jis neturi su VLIKu joki ų reikal ų, kuri ų negal ėtų svarstyti su LNT.“ 820 S. Lozoraitis pasitikslino ar su juo bus kalbama, kaip su Lietuvos diplomatijos šefu. Susitikimo metu S. Lozoraitis išd ėst ė savo 8 punkt ų pasi ūlymus: „Vlikas atsisako nuo pretenzij ų atstovauti Lietuv ą tarpvalstybiniuose santykiuose. Panaikinama Vliko užsienio tarnyba. Sulikviduojama Bonnos afera paskelbiant, kad p. Karvelis neb ėra Vliko delegatas Bonnoje. Bonoje Lietuvos interesus atstovauja tiktai pasiuntinyb ės patar ėjas Dr. Gerutis. Vlikas respektuoja Lietuvos Diplomatin ės Tarnybos kompetencij ą. Panaikinama Vliko komisijos nutarimas Lietuvos Diplomatijos šefo klausimu. Atsiribojama nuo P. Karvelio pasi ūlymo ALTui sudaryti S. Lozorai čiui visuomenin ės ar kit ą kažkok į „teism ą“. Vliko pirmininkas atitaiso savo pareiškimus, paskelbtus „T ėvišk ės žiburiuose“ ir lie čian čius Diplomatijos šef ą. Tam, kad Diplomatin ė Tarnyba neb ūtų vidaus kivir čų objektu ir kad visuomen ė bent santykiuose su Dipl. Tarnyba b ūtų konsoliduota, - patariu, kad Vliko ir LNT atstovai tuo klausimu tart ųsi.“ 821 VLIK nariai į 8 punktus reagavo tradiciškai – reikia sudaryti komisij ą ir svarstyti, nes kai kurie punktai reiškia diktat ą. LDT šefas pabr ėžė, kad tai tiktai pasi ūlymai. Po dviej ų dien ų pasiuntinyb ėje įvykusio susitikimo metu v ėl buvo svarstomi 8 punkt ų pasi ūlymai, tiesa, be S. Girdvainio. Reikia pastab ėti, kad ir šiame, antrame darbiniame susitikime S. Lozoraitis atsiklaus ė d ėl LNT dalyvavimo. Ta čiau ir tuomet VLIK nariai nesutiko („P. Loz. paklaus ė, ar pp. Mat. ir Dev. sutinka, kad š į kart ą pasikalb ėjime dalyvaut ų LNT atstovai, nes p. Mat. per pirm ą susitikim ą pareišk ė, kad gal v ėliau LNT gal ėtų pasikalb ėjimuose dalyvauti. P. Mat. atsak ė neigiamai. P. Loz. v ėl pareišk ė d ėl to savo apgailestavim ą, nes b ūtų graži proga eiti prie visuomen ės konsolidacijos.“ 822 ). Toks S. Lozorai čio žingsnis - kvietimas į dalykinius pokalbius ir kitas visuomenines organizacijas – paprastai tapdavo pretekstu j į dar kart ą apšaukti tautininku, smetonininku, o LRS ar LNT narius – lozoraitininkais, LDT šefo „klap čiukais“ 823 . Ir šis VLIK pirm ųjų asmen ų susitikimas Romoje su LDT šefu, ir j ų diskusijos d ėl vadinam ų 8 punkt ų tik dar kart ą parod ė tikruosius tarpusavio nesutarimus, o tiksliau – skirtingas paži ūras į valstybingum ą bei teisinius aspektus. Kai VLIK VT pirminink ė A. Devenien ė pareišk ė, kad „Vlikui norima suvaržyti, pav., teis ę santykiauti su įvairiais internacionalais ir panašiomis organizacijomis.“, S. Lozoraitis aiškino, kad LDT n ė nemano varžyti visuomenini ų institucij ų veiklos. Pasak jo, „Klausimas eina d ėl Lietuvos valstyb ės atstovavimo
820 A. Geru čio pro memorija apie diplomat ų susitikim ą su VLIK‘o atstovais // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 409, l. 2-4. 821 Ten pat. 822 Ten pat. 823 „D ėl Vliko ir VT pirminink ų pasitarim ų su p. Lozorai čiu Romoje 1956 m. kovo 9-18 d. d.“, 1956 m. balandžio 4 d. // VDU, S. ir S. Lozorai čių muziejus, f. 1, ap. 2, b. 32, l. 16. 157 tarpvalstybiniuose santykiuose. Bonoje klausimas n ėjo d ėl visuomeninio santykiavimo. Bonoje p. Karvelis įteik ė įgaliojimus atstovauti „voll und ganz“ 824 Lietuvos valstybei. Tai jau aiškiai peržengia visuomeninio organo kompetencij ą.“ 825 Tuomet VLIK pirmininkas J. Matulionis į S. Lozorai čio žodžius teatsak ė: „Vlikas tur ėtų likviduotis, jeigu jis atsisakyt ų nuo veiklos tarptautin ėje plotm ėje“ 826 . Kitaip tariant arba remiantis dr. A. Geru čio pastabomis, VLIK ir toliau laik ėsi savo pirmtak ų taktikos (tai yra sudaryti įsp ūdį, kad jie vieninteliai nori susitarti bei paskandinti nuomoni ų skirtumus proced ūriniuose klausimuose) ir nuostat ų: „Iš kai kuri ų pasitarim ų tarytum sekt ų, kad gal Vlikas b ūtų link ęs daryti vien ą kit ą nuolaid ą mažiau esminiais klausimai, bet jis n ė nemano atsisakyti ligšiolin ės užimtos pozicijos d ėl savo kažkokios išimtin ės vaidmens kaipo Lietuvos laisvinimo veiksnys.“ 827 Dr. A. Geru čio žodžius patvirtina ir kito diplomato dr. S. A. Ba čkio pro memorijos eilut ės apie jo paties susitikimus ir pokalbius su J. Matulioniu ir A. Deveniene: „VLIKo pirmininkas iš savo pus ės, atrod ė, bandysi ąs ieškoti būdų, kaip galima b ūtų santykius pagerinti, bet nieku nepažeidžiant VLIKo tiksl ų ir uždavini ų, juos suprantant taip, kad VLIKas vis tiek lieka svarbiausiu Lietuvos politin ė organizacija, kuri kas beb ūtų išliks ir ieškos vadovauti Lietuvos išlaisvinimo darbe.“ 828 Pra ėjus trims m ėnesiams nuo susitikim ų Romoje, VLIK sesijos (vykusios 1956 m. birželio 22-24 d. d. ) metu buvo priimta rezoliucija d ėl taip vadinam ų LDT šefo pasi ūlyt ų 8 punkt ų. Sesijos dalyviai pasiliko prie savos nuomon ės ir laiške S. Lozorai čiui pateik ė savo 10 punkt ų, iš kuri ų trys skelb ė: „3. Daromos bendros pastangos atkurti ar įkurti Lietuvos atstovybes visose mums palankiose valstyb ėse. Atstovai skiriami L. D. Šefo sutarus su VLIKo prezidiumu. 4. VLIKo ar L. D. Šefo delegatus skiria tas veiksnys, kurio delegatas yra tos valstyb ės vyriausyb ės priimamas. Esant vienam tokiam delegatui kitas delegatas toje pat valstyb ėje neskiriamas. Jis patarnauja abiem veiksniam. /.../ 9. Esamai pad ėč iai V. Vokietijoje pašalinti, atšaukiami iš ten VLIKo ir L. D. Šefo atstovai. Daroma pastang ų pirmon eil ėn ten paskirti buvus į Lietuvos atstov ą 1940 m., kuris turi neatšauktus kredencialus.“ 829 Tad VLIK iš esm ės atmet ė S. Lozorai čio si ūlytus 8 susitarimo punktus, toliau r ėmė dr. P. Karvelio žygius Bonoje bei ignoravo ne tik S. Lozorait į, bet ir vis ą diplomatin ę tarnyb ą. Užkulisiniuose arba juodraštiniuose VLIK rezoliucij ų tekstuose 8 punkt ų pasi ūlymai buvo vertinami kaip nesudarantys „jokios baz ės sunormavimui santyki ų tarp VLIKo ir p. Stasio Lozorai čio“ 830 bei konstatuojama, kad jei LDT šefas toliau laikysis savo pozicij ų, VLIK toliau vykdys „veikl ą
824 „Voll und ganz“ – (vok. k.) – „pilnai ir visuotinai“. 825 A. Geru čio pro memorija apie diplomat ų susitikim ą su VLIK‘o atstovais // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 409, l. 2-4. 826 Ten pat. 827 Ten pat. 828 Dr. S. A. Ba čkio pro memoria S. Lozorai čiui, 1956 m. geguž ės 15 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 36. 829 VLIK‘o pirm. J. Matulionio laiškas P. Žadeikiui su priedais (VLIK‘o laiškas S. Lozorai čiui ir VLIKo rezoliucija) // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 405, l. 2-3. 830 „Rezoliucijoms vykdyti projekto...“, be datos // VDU, S. ir S. Lozorai čių muziejus, f. 1, ap. 2, b. 32, l. 57-58. 158 Lietuvai laisvinti nebegaišinant laiko bergždžioms diskusijoms su p. Lozorai čiu.“ 831 Tad VLIK santykiuose su LDT šefu ir toliau naudojo sen ąją taktik ą: „jokiu b ūdu nereik ėtų daryti su S. Lozorai čiu formalini ų sutar čių. /.../ Su S. Loz. nustatyti vien proced ūrines bendradarbiavimo ribas.“ 832 Kitaip tariant, šeštajame dešimtmetyje LDT šefo ir VLIK pirm ųjų asmen ų tarpusavio santykiai ir susitikim ų atmosfera buvo kiek įkaitusi. Nors, pavyzdžiui, dr. S. A. Ba čkis, užsimindamas apie S. Lozorai čio pasitarimus su VLIK nariais, raš ė: „Daug apie tai buvo rašyta, gin čytasi. Bet lietuviškos veiklos vieningumo bei darnumo vardan nuo 1951 savitarpiniai santykiai ger ėjo, laikantis princip ų – lietuvi ų vienyb ės bei tautini ų interes ų gynimo užsienyje.“ 833 . Greta susitikim ų ir pasitarim ų LDT šefo santykiai su VLIK tur ėjo ir kit ą pus ę. S. Lozoraitis nuolat diplomatiškai pabr ėždavo, kad jis ir jo kolegos yra pasiruoš ę bendradarbiauti su visais lietuviškais veiksniais, organizacijomis, su kiekvienu lietuviu patriotu 834 . Tad ir VLIK nariai nuolat kreipdavosi į LDT su įvairiausiais klausimais ir prašymais. Patys diplomatai kai kuriuos savo pranešim ų ar spaudos apžvalg ų tekstus si ųsdavo ne tik kolegoms, bet ir VLIK nariams. S. Lozoraitis rengdavo arba pad ėdavo rengti peticijas, memorandumus ir panašiai. VLIK prašant, diplomatai sutikdavo ir pad ėdavo steigti lietuvi ų bendruomenes atskiruose kraštuose (kaip, pavyzdžiui, Urugvajuje 1950 metais). Įvairi ų vizit ų metu diplomatai lyd ėdavo juos į susitikimus su vietos valdžios pareig ūnais. S. Lozoraitis b ūdavo lietuvi ų delegacij ų sud ėty kartu su VLIK ar kit ų lietuvi ų organizacij ų vadovaujan čiais asmenimis lankantis užsienio valstyb ėse, pavyzdžiui, Argentinoje, Brazilijoje. Faktiškai tai ir buvo bendradarbiavimas. Apie j į liudija bet kurio diplomato archyvo medžiaga bei VLIK nari ų korespondencija, lietuvi ų spauda 835 . Galiausiai, VLIK sud ėty buvo kelios partijos (kaip Lietuvos laisv ės kovotoj ų s ąjunga ar Lietuvos tautinink ų s ąjunga), kurios vienašališkai palaik ė Lietuvos diplomatus ir j ų pozicij ą, ta čiau j ų ten buvo mažuma. Ieškant konkre čių, tik tarp S. Lozorai čio ir VLIK vykusio konflikto priežas čių, reikt ų pabr ėžti, kad ne tik LDT subordinacija, monopolin ės nuostatos tarptautin ės politikos ir diplomatijos srityje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos klausimas ar poži ūriai į LDT šefo įgaliojimus bei „Kybart ų aktus“ kliud ė jiems susitarti, dirbti, bendradarbiauti. Taip pat skyr ėsi j ų veikimo b ūdai ir pasirinkta taktika Lietuvos laisvinimo byloje. S. Lozoraitis visad kalb ėjo apie
831 Ten pat. 832 L. Šmulkš čio laiškas dr. J. Pajaujui ir H. E. Blazui, 1956 m. liepos 9 d. // VDU, ISC, f. 51, L. Šmulkš čio archyvas. 833 Ba čkis S. A. Stasiui Lozorai čiui, Lietuvos diplomatijos šefui ... // Aidai , 1968 m. rugs ėjo m ėn., nr. 7 (213-226), p. 322-323. 834 S. Lozorai čio laiškas M. Krupavi čiui, 1955 m. balandžio 18 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 38, l. 2. 835 „VLIKas svarbesniems Lietuvos laisvinimo darbams aptarti kviesdavo pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo ALTos, Lietuvos Laisv ės Komiteto bei Lietuvos diplomat ų atstovai.“ Tautos fondas : Lithuanian National Foundation, inc. 1943-2002. Niujorkas: Tautos fondas, 2002, p. 79. 159 pasyv ų pasipriešinim ą, moralin ę rezistencij ą, tautos saugojim ą, buvo prieš partizanin į kar ą, kaip vedant į tik į fizin į tautos naikinim ą. VLIK elg ėsi priešingai – atvirai skelb ė apie partizanin ę veikl ą Lietuvoje 836 ir tuo remdamasis abipusiai naudingai palaik ė ryšius su svetimomis užsienio žvalgybomis 837 . Tinkama ši ų skirting ų pozicij ų iliustracija gali b ūti VLIK parengtas bukletas „Laisv ė ateina iš Vakar ų“, kuris, kartu su S. Lozorai čio laišku partizanams, buvo pervežtas į Lietuv ą 1950 metais 838 . 1949 metais VLIK pirmieji asmenys pasiraš ė su JAV slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavimo sutart į ir „atvirai pripažino savo priklausomum ą nuo amerikie čių žvalgybos malon ės.“ 839 Tad į VLIK santykius su LDT šefu buvo įsitraukusios ir užsienio institucijos. Lietuviškoje istoriografijoj galima aptikti kelet ą užuomin ų, kad užsienio valstybi ų žvalgybos reikalavo, kad abi pus ės susitart ų, nekonfliktuot ų, nes tik taip galima b ūtų pasiekti maksimalius rezultatus kovoje prieš sovietus, naud ą. Ta čiau net ir svetim ųjų įtaka negelb ėjo. Pavyzdžiui, „1950-tų vasar ą, prieš J. Lukšai sugr įžtant į Lietuv ą, CIA 840 (George Smith ir Dobbs) VLIK‘ui pareišk ė, jog JAV VLIK‘o Lietuvos egziline vyriausybe niekados nepripažins. Taip pat CIA pareikalavo, kad J. Lukša su savim pasiimt ų min. Lozorai čio laišk ą“841 . D ėl min ėto laiško pats VLIK pirmininkas M. Krupavi čius kreip ėsi į S. Lozorait į842 , nors ir nenoromis 843 . Galiausiai VLIK ir S. Lozorai čio tarpusavio santykius l ėmė skirtingi poži ūriai, principiniai skirtumai, nors abi pus ės tur ėjo vien ą bendr ą tiksl ą – Lietuvos nepriklausomyb ė. Problema buvo ne ta, kuo S. Lozoraitis buvo, o ta kuo jis nebuvo. Jis nebuvo savas, tik svetimas savo nuostatomis ir poži ūri ų, pirmiausia, į jam suteiktus įgaliojimus, taip pat į Lietuvos nepriklausomyb ės atstatymo galimybes, valstybingum ą ir jo t ęstinum ą (pavyzdžiui, 1952 m. vasario m ėn. Lietuvi ų Valstie čių Liaudinink ų s ąjungos biuleteny atvirai buvo rašoma, kad „Valstybingumo t ęstinumo s ąvoka nei savo prasme, nei teisiniu svoriu n ėra joks tabu.“ 844 ), į tarptautin ę teis ę ir politik ą, j ų realijas, savo asmenine diplomatini ų taisykli ų laikysena. Antra, VLIK siek ė Lietuvos nepriklausomyb ės atstatymo tik per egzilin ę vyriausyb ę, tik per seimines ir
836 Pro memorija: rasta archyvuose: Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo... // Akira čiai . 1990 m. spalio m ėn., nr. 10 (224), p. 8-9. 837 Lietuviškoje istoriografijoje esama ir tokio teiginio, kad „Anuomet VLIK‘ui žinios apie Lietuvoje veikian čius partizanus buvo antraeilis dalykas. Kur kas svarbiau buvo išgauti iš Lietuvos diplomat ų pritarim ą VLIK‘o organizuojamai egzilinei vyriausybei.“ Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 226. 838 Pla čiau apie tai: Rasta archyvuose: Laisv ė ateina... // Akira čiai , 1990 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (219), p. 4-5; Rast a archyvuose: Ministro S. Lozorai čio laiškas // Ten pat. 839 VLIKAS apie rezistencin ę... // Ten pat. 1991 m. balandžio m ėn., nr. 4 (228), p. 4-5. 840 CIA – „Central Intelligence Agency“ - (ang. k.) - Centrin ė Žvalgybos valdyba. 841 Mock ūnas L., Senn A. E. Išeivijos politiniai veiksniai ... // Akira čiai . 1995 m. kovo m ėn., nr. 3 (267), p. 4-5. 842 F. Neveravi čiaus laiškas S. Kuzminskui, 1950 m. rugpj ūč io 20 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 843 Dar min ėto vlikinink ų ir amerikie čių žvalgybos atstov ų pokalbio metu pats M. Krupavi čius garsiai pasak ė, kad tokio si ūlymo S. Lozoraitis nepriims. Pos ėdy dalyvav ęs prof. J. Kaminskas, nors prof. J. Brazai čio ir buvo persp ėtas, kad šis pokalbis bus žinomas ir pa čiam S. Lozorai čiui, pašnekovams atvirai, pasak ė, kad S. Lozoraitis „yra buvusio totalistinio režimo atstovas ir su juo joki ų reikal ų negali b ūti.“ Protokolas – pro memoria „Lie čia pirmos grup ės į krašt ą išleidim ą“, 1950 m. liepos 31 d. // Ten pat. 844 Lietuvi ų Valstie čių Liaudinink ų s ąjungos biuletenis , 1952 m. vasario m ėn., nr. 3, p. 4. 160 partines strukt ūras, paveldėtas iš nepriklausomos Lietuvos. Pasak prelato M. Krupavi čiaus, „nauj ų j ėgų įtraukimas į VLIK ą nereikalingas. Visa, kas buvo reikalinga, buvo įtraukta Lietuvoj. Pagaliau dabar ir neaktualu, nes negird ėti, kad kas belst ųsi į VLIKo duris.“ 845 Tad sudedant akivaizdžias priežastis ir sp ėjimus, kod ėl ne tik S. Lozoraitis, bet ir LDT liko svetimi tarp VLIK ir jo šalinink ų, galima teigti, kad pastarieji buvo visai netinkami bendražygiai, nes „Vienas iš rezistencini ų laikotarpi ų paradoks ų ir yra b ūtent tas charakteringas faktas, kad ramiais taikos, atosl ūgio metais tautai vadovauj ą kadrai, pasirodo dažniausiai visiškai netinkami – d ėl savo įsigyt ų įpro čių. D ėl gyvenimo s ąlygas ir nauj ą temp ą nebeatitinkan čios galvosenos – naujam tautos avangardui vadovauti.“ 846 Tad S. Lozoraitis, įsitikin ęs VLIK užimam ų pozicij ų tvirtumu ir taktika, jei ne nenusisuko nuo pastar ųjų, tai – kiek jam leido jo paties statusas – atsisuko ir noriau bendradarbiavo su VLIK valdan čiųjų politikai nepritarian čiaisiais.
6. 1. 3. Karas d ėl Bonos
Kelis metus vykusios VLIK derybos su S. Lozorai čiu ir diplomatais nedav ė ap čiuopiamesni ų rezultat ų sprendžiant Lietuvos diplomatin ės tarnybos subordinacij ą. Tada vlikininkai prad ėjo ieškoti kitos išeities ir pasirinko netik ėtą sprendim ą: 1952 metais patys įkūrė diplomatin ę tarnyb ą, kuri buvo pavadinta Vykdomosios Tarybos Užsienio reikal ų tarnyba (toliau – URT). Šis VLIK žingsnis reišk ė, kad greta tarptautin ės bendruomen ės pripaž įstamos arba palaikomos Lietuvos diplomatin ės tarnybos ir marionetin ės LTSR Užsienio reikal ų ministerijos, Komitetas ketino lyg sukurti tre čią - užsienio reikalus kuruojan čią - institucij ą. Verždamasis į tarptautin ės diplomatijos srit į ir tik ėdamasis pergali ų, VLIK m ėgino pristatyti tai, kaip fakt ą, kur į diplomatai b ūtų priversti – norint išvengti dualizmo – pripažinti. Ši ą VLIK veiksm ų strategij ą S. Lozoraitis įžvelg ė dar 1947 metais j ų projektuose su lenkais. Tad šeštojo dešimtme čio pradžioje ketindamas sukurti savas diplomatines atstovybes ten, kur nerezidavo n ė vienas LDT narys 847 , VLIK susitikimuose su LDT šefu sprend ė „dviej ų r ūši ų diplomat ų“ klausim ą. Reikia pasakyti, kad visa Lietuvos diplomatin ė tarnyba buvo kategoriškai prieš naujuosius, kaip S. Lozoraitis vadino, „egzilinius diplomatus“ 848 . Nes netur ėdami jokio institucinio ryšio su nepriklausoma Lietuva, jie užbraukia, pirmiausia, valstybingum ą, jo tęstinum ą ir okupacijos fakt ą bei netelpa net ir į išimtin ės tarptautin ės diplomatin ės teis ės r ėmus.
845 VLIKui sunykti pagrindo n ėra // Lietuvi ų dienos , 1954 m. vasaris, nr. 2 (41), p. 5. 846 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli ..., p. 305. 847 VLIK‘o Užsienio reikal ų tarnybos valdytojo dr. P. Karvelio raštas dr. A. Geru čiui, 1953 m. kovo 16 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 483, l. 12. 848 VLIK‘o ir LDT šefo S. Lozorai čio pasitarim ų protokolai, 1952 m. lapkri čio 26-27 d. d. // LII, f. 54, b. 536, l. 48. 161 Kadangi LDT veikla ir personalas buvo stipriai apibr ėžti, VLIK man ė, kad j ų atstovai sve čiose šalyse (kur n ėra sav ų diplomat ų) bus naudingi Lietuvos laisvinimo bylai. Tad pirmieji VLIK nariai kreip ėsi į Italijos, Ispanijos, Vokietijos oficiali ąsias įstaigas. J ų planuose buvo Portugalija ir Venesuela. Italijoje jiems talkininkavo kun. V. Mincevi čius. Tiesa, pajud ėjus VLIK deryboms su LDT šefu, Komiteto pirmininkas nurod ė kun. V. Mincevi čiui nutraukti per atrakcijas su ital ų institucijomis 849 . Ispanijoje jiems m ėgino talkininkauti E. Turauskas, kuris tik ėjosi taip pats sugr įžti į diplomatij ą. Didžiausias diplomat ų ir vlikinink ų konfliktu buvo atstovavimas Bonoje, kur aktyviai veik ė min ėtos VLIK UKT pirmininkas dr. P. Karvelis, prieinantis „ligi pa čių virš ūni ų“ Vokietijoje 850 . Taigi VLIK ir S. Lozorai čio pasitarimuose vyko ne tik eiliniai pasitarimai d ėl subordinacij ų ir eilini ų ar neeilini ų b ūsim ų tarptautini ų konferencij ų, kuriose oficialiai nepriklausomos Lietuvos atstovų neb ūdavo, bet ir „karas d ėl Bonos“. Paskutiniais iki Lietuvos okupacijos metais Berlyne rezidavo pulk. K. Škirpa, bet 1940 m. rugpj ūč io 14 d. Lietuvos pasiuntinyb ė Vokietijoje buvo uždaryta. Tod ėl v ėliau pats LDT šefas palaikydavo artimus ryšius su Vokietijos ambasada Romoje, o lankydamasis Bonoje, neaplenkdavo ir jos Auswärtiges Amt [užsienio reikal ų ministerijos – A. P.-B.]. Ambasadoriaus K. Lozorai čio liudijimu, su užsienio diplomatin ėmis atstovyb ėmis LDT šefas mažai susirašin ėjo 851 . Po lauktos 1945 met ų pavasario taikos, Vokietija ir jos padalinta sostin ė tik dar labiau paryškino „geležin ės uždangos“ ribas, o šalis 1949 met ų ruden į skilo į Vokietijos federacin ę ir Vokietijos demokratin ę respublikas. Tuomet ir prad ėta užuominomis LDT viduje kalb ėti ir apie diplomatin į atstovavim ą Vakar ų Vokietijoje, kuri prad ėjo atstatin ėti savo diplomatinius santykius su užsienio valstyb ėmis 852 . 1951 met ų pabaigoje (spalio 13 d.) S. Lozoraitis kreip ėsi į Vokietijos aukš čiausias institucijas „ar ir kuriuo b ūdu gal ėtų Lietuvos reikalai b ūti atstovaujami Vokietijoje“. Po 1952 met ų sausio 11 d. S. Lozorai čio susitikimo su Vokietijos URM politinio skyriaus ved ėju Herbertu Blankenhorn 853 , oficialioji Bona atsak ė, „kad Lietuvos interesai gali b ūti pas juos atstovaujami neoficialiai“ ir ryšiai b ūtų palaikomi per tuometin į Vokietijos ambasadori ų Romoje Heinrich von Brenntano, o taip pat S. Lozorai čiui lankantis Bonoje 854 . T ą kiek v ėliau S. Lozorai čiui patvirtino ir j į vizito Bonoje metu pri ėmęs Vokietijos užsienio reikal ų ministerijos
849 VLIK‘o pirmininko raštas kun. V. Mincevi čiui, 1952 m. gruodžio 13 d. // Ten pat, b. 82, l. 83. 850 P. Karvelio laiškas D. Jasai čiui, 1957 m. balandžio 7 d. // VDU, ISC, f. 11, E. Turausko archyvas. 851 K. Lozorai čio laiškas, 2006 m. rugpj ūč io 30 d. // A. Petraityt ės-Briedien ės asmeninis archyvas. 852 Pla čiau apie tai: Spohr Readman K. The Baltic question in West German politics, 1949-1990 // Journal of Baltic Studies , vol. 38, no. 2, June 2007, p. 153-178. 853 Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 31. 854 VLIK‘o ir LDT šefo pasitarim ų protokolai, 1952 m. lapkri čio 26 d. // LII, f. 54, b. 536, l. 44. 162 sekretorius prof. von Walter Hallstein 855 . Tad „Lozoraitis nuo 1952 met ų sausio 1 dienos save laik ė pripažintu neoficialiu Lietuvos atstovu“ 856 . Tais pat metais lankydamasis Vokietijos užsienio reikal ų ministerijoje, LDT šefas ženg ė sekant į žingsn į: susitik ęs su vienu iš vokie čių pareig ūnų pasiteiravo d ėl Lietuvos diplomatinio atstovo Bonoje, kuris čia ir gyvent ų. Reikia pasakyti, kad prieš kreipdamasis į oficiali ąją Bon ą, S. Lozoraitis konsultavosi su vienu JAV diplomatu, rezidavusiu Vokietijoje, kuris pritar ė tokiems planams ir sutiko, kad jo pritarianti nuomon ė b ūtų perduota vokie čiams: „Tas žmogus dar pats pasak ė, kad tuo reikalu kreipsis pas vokie čius ir pasi ųs raport ą į Vašington ą.“ 857 Remiantis B. K. Balu čio dienoraš čio eilut ėmis, S. Lozoraitis, b ūdamas Londone, Bonos reikalu konsultuodavosi ir su ten rezidavusiais JAV diplomatais 858 . Min ėto pokalbio metu su Vokietijos užsienio reikal ų ministerijos pareig ūnu, S. Lozoraitis nupasakojo LDT pad ėtį ir išgirdo grynai privat ų klausim ą: „jeigu ministerija priimt ų tok į žmog ų, ar negal ėtų atsitikti, kad ateit ų kitas kas ir pasakyt ų „wir erkennen diesen Mann nicht?“ 859 . Tuomet S. Lozoraitis ir sužinojo, jog ministerijoje lank ėsi prof. Z. Ivinskis, kuris „d ėst ė kitokias paži ūras į Lietuvos Diplomatin ę Tarnyb ą.“ 860 Regis, S. Lozoraitis nežinojo, kad VLIK, atkakliai siek ęs įsiveržti ir įsitvirtinti užsienio politikos ir diplomatijos sferose, buvo nu ėjęs taip toli. Taip buvo sukurti du kovos frontai: diplomat ų kova su svetimais d ėl Lietuvos atstovo Vokietijoje ir diplomat ų kova su savais d ėl Lietuvos atstovo Vokietijoje. Tap ęs VLIK užsienio reikal ų tarybos pirmininku, dr. P. Karvelis, be privalomo diplomat ų tarpininkavimo, prad ėjo savarankiškai belstis į Vakar ų valstybi ų užsienio reikal ų ministerijas (pavyzdžiui, Paryžiuje, aplenkdamas dr. S. A. Ba čkį, jis lank ėsi Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijoje). Aktyviai prad ėjęs veikti, dr. P. Karvelis nebuvo vienas. Jam talkino ir prof. Z. Ivinskis. Tad abu jie m ėgino naudotis savo partin ėmis pažintimis, ypa č su Vokietijos bendrapartie čiais krikš čioniais demokratais ir taip, žengdami į LDT kuruojam ą zon ą, siek ė paskirti VLIK atstov ą Bonoje. Reikia pasakyti, kad VLIK pirmininkas prelatas M. Krupavi čius pritar ė dr. P. Karvelio tikslams, ta čiau to atvirai nedemonstravo. Jam Bona buvo reikalinga ir ypa č svarbi: tai pirmas žingsnis, po kurio sėkmingos baigties gal ėjo b ūti daromi žygiai į kitas sostines ir gal taip priart ėti prie savojo – egzilin ės vyriausyb ės – tikslo 861 .
855 Ten pat; Walter Hallstein (1901-1982) – Vokietijos užsienio reikal ų ministerijos sekretorius, naujosios Vokietijos užsienio politikos formuotojas („Halštaino doktrina“). 1958-1969 metais buvo pirmasis Europos Komisijos sekretorius, Europos integracijos šalininkas ir gyn ėjas. 856 Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 32. 857 VLIK‘o ir LDT šefo pasitarim ų protokolai, 1952 m. lapkri čio 26 d. // LII, f. 54, b. 536, l. 44. 858 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 1 d. // LCVA, f. 648, b. 443, l. 18. 859 VLIK‘o ir LDT šefo pasitarim ų protokolai, 1952 m. lapkri čio 26 d. // LII, f. 54, b. 536, l. 44; „Wir erkennen diesen Mann nicht“ - (vok. k.) - „mes negalime pripažinti šito žmogaus“. 860 Ten pat, l. 45. 861 Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 30. 163 Tokia vlikinink ų taktika, regis, labiausiai šokiravo LDT šef ą. 1952 m. lapkrit į 25- 29 d. d. susitikime su VLIK žmon ėmis, cituojant S. Lozorait į, „Dr. Karvelis paskait ė Ausw. Amt‘o rašt ą, kuriame, atsakant į VLIKo rašt ą, pranešama, jog apie tai, ar galima nustatyti su VLIKu völkerrechtliche Beziehungen 862 , Ausw. Amt spr ęs at ėjus tinkamam momentui. Aš pabr ėžiau, jog iš to rašto seka, kad VLIKas yra praš ęs vokie čių vyriausyb ę tokius santykius užmegzti. – Tai yra toks man netik ėtas dalykas, apie kur į aš turiu painformuoti savo kolegas ir su jais d ėl to pasitarti.“ 863 Po pasikalb ėjimo su prelatu S. Lozoraitis kreip ėsi į LDT narius su prašymu įvertinti pad ėtį ir pateikti pasi ūlymus: „pad ėtis, kuri yra susidariusi Bonne d ėl p. Ivinskio ir, matomai, kit ų VLIKo žmoni ų žingsni ų vokie čių užs. reikal ų ministerijoj, yra aukš čiausiame laipsny apgail ėtina ir mums kenksminga. Mes savo rankomis griaunam savo prestiž ą, perkeldami į diplomatin ę srit į, į santykius su svetimomis vyriausyb ėmis savo emigrantiškus barnius.“ 864 Pasteb ėsime, jog šiandienin ėje vokie čių istoriografijoje dr. P. Karvelio veikla Bonoje vertinama kaip kenksminga, pirmiausia, Lietuvos diplomatinei tarnybai. Tokia jo veikla vert ė ir oficiali ąją Bon ą elgtis vis atsargiau ir sant ūriau ne tik santykiuose su aktyvesne lietuvi ų išeivija, bet ir su LDT 865 . S. Lozorai čio bandymai susitarti su VLIK ir taip, bent tarptautin ės bendruomen ės akyse, pasirodyti vieningais, buvo nes ėkmingi. Bendrame susitikime Paryžiuje diplomatas praš ė, kad „1) kad VLIK‘as malon ėtų pareikšti Bonai, jog jis painformuotas, kad Lietuvos Diplomatijos Šefas yra praš ęs prapl ėsti Bonoj Lietuvos interes ų atstovavim ą ir kad tam tikslui vienas Diplomatin ės Tarnybos narys gal ėtų ten apsigyventi, paliekant atvirai klausim ą, ar aš (Lozoraitis) lygiagre čiai iš Romos toliau atstovau čiau; 2) kad VLIKas yra patenkintas šiuo Diplomatijos Šefo žingsniu ir 3) kad VLIKas labai sveikint ų, jei vokie čių vyriausyb ė Lozorai čio pareikšt ą prašym ą patenkint ų.“ 866 Dar daugiau. Kai LDT šefas pareišk ė protest ą d ėl neleistino dr. P. Karvelio elgesio, šis tiek žodžiu, tiek raštu S. Lozorai čiui atsak ė, kad jis nemano, kad b ūtų netinkamai pasielg ęs. Kaip pasteb ėjo S. Lozoraitis, „Panašus buvo ir jo koleg ų nusistatymas. Iš viso, šituo klausimu, o taip pat ir kitais klausimais, VLIKe matoma palinkim ų vertinti tam tikrus dalykus ne meritoriniai, bet priklausomai nuo susitarimo ar nesusitarimo: nenorit, kad Dr. Karvelis lankyt ųsi Quai d‘Orsay [Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijoje – A. P.-B.] be atstovo žinios ir už jo nugaros, tai susitarkit, - tada jis to nebedarys.“ 867 Regis, negelb ėjo ir Romos pasitarimuose (vykusiuose 1953 m. birželio 18-24 dienomis, dalyvaujant S. Lozorai čiui
862 „Völkerrechtliche Beziehungen“ - (vok. k.) - „tarptautinius santykius“. 863 S. Lozorai čio pro memoria LDT nariams, 1953 m. sausio 25 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 483, l. 11. 864 Ten pat. 865 Spohr Readman K. The Baltic question in West German politics, 1949-1990 // Journal of Baltic Studies , vol. 38, no. 2, June 2007, p. 157. 866 VLIK‘o ir LDT šefo pasitarim ų protokolai, 1952 m. lapkri čio 27 d. // LII, f. 54, b. 536, l. 69. 867 S. Lozorai čio pro memoria LDT nariams, 1953 m. sausio 25 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 483, l. 11. 164 ir S. Girdvainiui bei VLIK pirmininkui M. Krupavičiui ir VT primininkui K. Žalkauskui) LDT šefo pasi ūlytas kompromisas skiriant Lietuvos atstov ą Bonoje: „Principas pasilieka kaip buv ęs – tai pasilieka tik diplomatinei tarnybai. VLIKo norus suprantu ir įvertinu. Atstovais skirsiu tokius žmones, kurie turi ger ų santyki ų su VLIKu.“ 868 . LDT šefas pasi ūlė pulk. K. Škirp ą, kuris vlikininkams buvo priimtinas, nors pasak pastar ųjų, pulkininkas ir taip, be niekieno teikimo ir pritarimo si ūlė Bonai savo kandidat ūrą869 . Toliau min ėtuose pasitarimuose vykusi diskusija baig ėsi M. Krupavi čiaus pasteb ėjimu, kad j ų nesusitarimai yra „kaip tvora“ ir S. Lozorai čio fraze: „Jeigu J ūs manot, kad m ūsų bendradarbiavimas yra tik atstov ų skyrimas, tai ta tvora mus ir skiria.“ 870 Sekant M. Krupavi čiaus užrašais, po tokio nedviprasmiško LDT šefo pasisakymo stojo tyla, n ė vienas negal ėjo pratarti n ė žodžio 871 . Tuomet S. Lozoraitis prad ėjo ieškoti kitos išeities, pirmiausia, išsiaiškindamas Bonos poži ūrį į dr. P. Karvelio ir VLIK veikl ą. 1953 m. lapkrit į Vokietijos ambasada Romoje oficialiai S. Lozorai čiui pareišk ė, kad VLIK pranešimas jo kuruojamoje ELTA, jog Vokietijos vyriausyb ė sutiko priimti kokios nors lietuvi ų tautin ės organizacijos nuolatin į atstov ą Bonoje, neatitinka tikrovei. V ėliau (1954 m. geguž ės 26 d.) lankydamasis toje pat ambasadoje S. Lozoraitis pokalbio metu su jos vadovu Heggenreineriu paklaus ė ar Vokietijos užsienio reikal ų ministerija nesiruošia paneigti ELTA pranešimo. Ambasadorius tik asmeniškai pasteb ėjo, kad vargu ar tai bus padaryta, pirmiausia, tod ėl, kad nenorima suteikti „ELTA pranešimui bereikalingos svarbos.“ 872 Tuomet S. Lozoraitis, remdamasis ambasadoriaus informacija apie Vokietijos poži ūrį į VLIK ir P. Karvelio pretenzijas, praneš ė, kad bus priverstas lietuviškoje išeivijos spaudoje pats padaryti „dementi“, tai yra paneigti agent ūros pranešim ą. Apdrausdamas ir savo veiksmus, S. Lozoraitis atvirai klaus ė ambasadoriaus ar po to Vokietijos vyriausyb ė nepaneigs šio, jo paties dementi. Vokietijos ambasadorius S. Lozorait į nuramino, kad tokios galimyb ės jis nemato, tik papraš ė palaukti vien ą dien ą su teksto išsiuntimu, kol iš Vokietijos bus gautas naujas diplomatinis paketas ir gal jame tuo reikalu bus nauj ų žini ų873 . Nesulauk ęs iš ambasadoriaus jokios informacijos ir pal ūkėjęs dar kelias dienas, S. Lozoraitis išsiunt ė lietuvi ų išeivijos spaudai paneigiant į pranešim ą apie VLIK ir dr. P. Karvelio atstovavim ą Bonoje 874 . Tuo pat metu S. Lozoraitis laiške B. K. Balu čiui praneš ė slapt ą žini ą, kad dar „kovo m ėnesy slaptame, priva čiame ir asmeniniame pasikalb ėjime, kuris buvo aiškiai
868 Laisvi M. Krupavi čiaus užrašai // LII, f. 54, b. 536, l. 13. 869 1953 m. kovo 24 d. raštu pulk. K. Škirpa kreip ėsi į Vokietijos ambasad ą JAV, kuriame teig ė, jog jis pasireng ęs bet kuriuo metu toliau vykdyti Lietuvos vyriausyb ės jam pavestas diplomatines funkcijas. Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 32-33. 870 Laisvi M. Krupavi čiaus užrašai // LII, f. 54, b. 536, l. 15. 871 Ten pat. 872 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. birželio 7 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 442, l. 2, 5, 8. 873 Ten pat. 874 Lietuvos diplomatijos šefo pranešimas spaudai, 1954 m. geguž ės 31 d. // Santarv ė, 1954 m. liepa-rugpj ūtis, nr. 7 (18), p. 243. 165 inspiruotas Aumt. Amt‘o, aš gavau sugestij ą paskirti Bonnos reikalams special ų žmog ų!“ 875 Toliau S. Lozoraitis raš ė, kad po keli ų dien ų jis Vokietijos užsienio reikal ų ministerijoje pristat ė dr. A. Geru čio kandidat ūrą, kuri buvo priimtina. T ą v ėliau patvirtino vokie čių pareig ūnai tiek raštu, tiek žodžiu. Pats S. Lozoraitis min ėtame laiške ironizavo: „Po viso to, jeigu aš b ūč iau vlikininkas, tai paskelb čiau apie Dr. Karvel į k ą paskelb ė Karvelis apie save. Bet aš manau, kad jeigu normaliais laikais aš netur ėjau teis ės kompromituoti vieš ųjų reikal ų ir sav ęs, tai dabar nenormaliais laikais aš turiu dešimteriop ą pareig ą tokios kompromitacijos vengti ir sakyti tik tai, kas atitinka mano pasikalb ėjimus su vokie čiais.“ 876 Po keli ų m ėnesi ų LDT šefas apie paskyrim ą, nenurodydamas asmens, praneš ė ir VLIK 877 . Reikia pasakyti, kad vienais id ėjos paskirti dr. A. Gerut į į Bon ą autoriais, buvo VLIK nariai J. Norkaitis ir T. Šidiškis. Pastarojo paramos S. Lozoraitis nepamiršo, ypa č tuomet, kai šis buvo pašalintas iš VLIK Vykdomosios Tarybos878 . 1954 m. vasar ą dr. A. Gerutis tapo Lietuvos diplomatiniu atstovu prie Vokietijos vyriausyb ės. Taigi toliau S. Lozoraitis palaik ė ryšius su Vokietijos užsienio reikal ų ministerija per Lietuvos atstov ą. Neoficialus dr. A. Geru čio pripažinimas, deja, neatneš ė taikos „kare d ėl Bonos“. Nors nuolatinis konsultantas tarptautin ės teis ės klausimais dr. D. Krivickas pareng ė studij ą “Lietuvos atstovavimo reikalu”, kuri patvirtino LDT veikimo teises tarptautin ės politikos ir diplomatijos srityje 879 , ta čiau VLIK pirmininkas M. Krupavi čius ir toliau laik ėsi nuostatos, kad Lietuvos atstovas gali b ūti paskirtas tik bendru susitarimu 880 (ir to siekdamas priva čiuose laiškuose LDT nariams m ėgino įteigti, kad
875 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. birželio 7 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 442, l. 2, 5, 8. 876 Ten pat. 877 Netrukus lietuvi ų išeivijos spaudoje Lietuvos pasiuntinys S. Girdvainis raš ė: „dr. Karvelio paskyrimas buvo jo paties ir dalinai spaudos iškreiptas bei nesuprastas. Dr. Karvelis gali b ūti VLIKo delegatas arba įgaliotinis prie Bonnos vyriausyb ės. Jo paskyrimas ta čiau neturi jokio valstybin ės reprezentacijos pob ūdžio. Viena, kad VLIKas kaip politin ė visuomenin ė organizacija negali diplomatiniai atstovauti valstyb ės. Antra, valstyb ės atstovavimo klausimas yra griežtai tvarkomas nusistov ėjusi ų tarptautini ų papro čių. Nei viena ši ų papro čių reikalaujama s ąlyga nebuvo išpildyta Dr. Karvelio paskyrimo proga.“ Mūsų diplomatai apie... // Lietuvi ų dienos , 1954 m. spalis, nr. 8 (47), p. 6. 878 S. Lozoraitis laiške T. Šidiškiui raš ė: „aš dėkingai prisimenu Tamstos teising ą ir konstruktyv ų nusistatym ą tais valstybiniais klausimais, kuriais man taip dažnai tekdavo susidurti su kai kuriais Tamstos kolegomis ir gauti paramos iš Tamstos. /.../ VLIKo dauguma negali pak ęsti savo tarpe nepriklausomos minties žmoni ų ir antra, kad jokios organizacijos reformos nepad ės, jei nebus reformuota asmenin ė sud ėtis. Išmintingiems žmon ėms nereikia organizacini ų reform ų: jie elgiasi protingai neži ūrint kad ir blogiausi ų statut ų.“ LDŠ S. Lozorai čio korespondencija su LTS atstovu VLIK‘e T. Šidiškiu // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 413, l. 5. 879 “Lietuvos diplomatija atstovauja Lietuvos Respublikai visais aspektais ir kad šiuo atžvilgiu negali būti jokio vakuumo. Be to, Lietuvos diplomatini ų atstov ų galia eina ne iš VLIKO vienokio nusistatymo, jo pripažinimo ar nepripažinimo, bet iš Lietuvos vyriausyb ės duotojo mandato. Kol yra šis mandatas tatai apsprendžia patys diplomatai ir Diplomatijos Šefas, bet jokiu atveju ne VLIKas. /.../ diplomatiniai atstovai vykdydami jiems pavest ą Lietuvos Respublikos vyriausyb ės misij ą ir tur ėdami tarptautin į pripažinim ą negal ėtų šiose aplinkyb ėse laikyti VLIKo vyriausiu Lietuvos valstyb ės organu. Tarptautinis Lietuvos valstyb ės pripažinimas ir jos t ęstinumo palaikymas kovoje d ėl pažeistojo suverenumo atstatymo yra esminiai elementai, kurie negali b ūti paaukoti bet kurios visuomen ės organizacijos veržlumui patenkinti.“ Krivickas D. „Lietuvos atstovavimo reikalu“ // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 880 „Vliko susirašin ėjimas su Min. S. Lozorai čiu“, 1955 m. sausio 18 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 38, l. 1. 166 pastar ųjų gretos ret ėja, tod ėl negalima atsisakyti VLIK pagalbos 881 ). Cituodamas VLIK viešus pranešimus, S. Lozoraitis atremdavo M. Krupavi čiaus pretenzijas ir primindavo, kad visi LDT vyk ę diplomat ų paskyrimai buvo padaryti savarankiškai, nedalyvaujant jokiai kitai organizacijai: „Lietuvos atstovu pri ėmimas svetimose valstyb ėse priklauso dabar nuo tarptautines pad ėties ir nuo atitinkamu vyriausybi ų paži ūriu į j ą ir į Lietuvos status ą, o ne nuo mano susitarimo su Tamsta, kad atstovas b ūtų skiriamas Tamstos ir mano. Tokiai skyrimo proced ūrai n ėra pagrindo. S ėkmingas bendradarbiavimas priklauso pirmoje eil ėje nuo pripažinimo iš Vliko pus ės, kad diplomatinis Lietuvos Valstybes atstovavimas yra išimtinoje Diplomatines Tarnybos kompetencijoje.“ 882 Kitaip tariant, S. Lozoraitis gyn ė išskirtines LDT teises ir Bonoje 883 . „Karo d ėl Bonos“ istorija unikali, nes tai nebuvo įprastin ė kova, kaip, pavyzdžiui, už Lietuvos pasiuntinyb ę prie Šv. Sosto (kuri 1959 metais nebuvo uždaryta dėl LDT šefo sukeltos viešos akcijos) 884 ar už pasiuntinyb ę bei konsulat ą Brazilijoje (kurie buvo uždaryti, neži ūrint S. Lozorai čio kreipimosi „ Į Užsienio Lietuvi ų visuomen ę“, kvie čian čio protestuoti prieš Brazilijos vyriausyb ės ketinimus uždaryti Lietuvos ir Latvijos diplomatines atstovybes 885 ). Priešingai – Bona buvo šansas įsteigti dar vien ą, nors ir diplomatine prasme ribot ą, lietuvi ų post ą ir kuris vos nebuvo prarastas d ėl politin ės lietuvi ų išeivijos vidaus gin čų bei konflikt ų886 . Reikia sutikti su teiginiu, kad tuo metu „Lietuvos diplomatin ės tarnybos šefas nes ėdėjo sud ėjęs rank ų“887 , ta čiau abejotina ar tikrai S. Lozoraitis nebuvo suinteresuotas atkurti Lietuvos pasiuntinyb ę ir „buvo patenkintas neoficialiu savo atstovo paskyrimu.“ 888 Nes tolimesni S. Lozorai čio veiksmai įrodin ėja priešingai. 1955 metais dr. A. Gerutis, LDT šefo įgaliotas, kelis kartus kreip ėsi į Vokietijos užsienio reikal ų ministerij ą su prašymu leisti Bonoje atidaryti bent Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone ekspozit ūrą889 . Kitaip tariant, S. Lozoraitis buvo itin
881 M. Krupavi čiaus laiškas P. Žadeikiui, 1955 m. kovo 11 d. // LII, f. 54, b., l. 108-109. 882 S. Lozorai čio laiškas M. Krupavi čiui, 1955 m. balandžio 18 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 38, l. 2. 883 Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 38. 884 Pirm ą kart ą gr ėsm ė Lietuvos pasiuntinybei prie Šv. Sosto buvo iškilusi 1958-1959 met ų sand ūroje, kai Vatikanas nutar ė j ą uždaryti. 1970 metais, mirus pasiuntinyb ės vadovui S. Girdvainiui, buvo sprendžiamas klausimas d ėl tolimesnio jos finansavimo. Pla čiau apie tai: Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 291-299. 885 Į Užsienio Lietuvi ų visuomen ę. Naujasis Brazilijos... // Pranc ūzijos lietuvi ų žinios , 1961 m. vasario 16 d., nr. 23, p. 9. 886 S. Lozoraitis (jaunesnysis) laiške B. Railai raš ė: „ilg ą laik ą pad ėtis reikalavo: a) neprasižengti diskrecijai b) paneigti Karvel į c) tur ėti konkre čią baz ę neigimams d) išlaikyti nervus ryšium su spaudos ir net bi čiuli ų bombardavimais. Tiktai dabar galima buvo sudaryti komunikat ą, kuriame daug ko n ėra, kas bent reikalinga. Prof. Ž. [prof. S. Žymantas – A. P.-B.] dažnai skundžiasi, kad neinformuojam J ūsų ar jo paties. Ta čiau nereikia užmiršti štai ko: turint reikalo su Karveliu ir Co, reikia tiesiog informacijos biuro j ų nes ąmon ėms ir melams atitaisyti. O mes esame 2 asmens. T ėvas (be mašinink ės) aš,“. S. Lozorai čio (jaunesniojo) laiškas B. Railai, 1954 metai // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 887 Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 36. 888 Ten pat. 889 Ten pat, p. 36-37. 167 atsargus, rinkosi „žingsnis po žingsnio“ taktik ą santykiuose su užsienio šali ų institucijomis, nuo kuri ų sprendim ų priklaus ė ir LDT likimas. Visoje šioje istorijoje savas vaidmuo atiteko ir JAV, kuri ų „aukštoji komisija Vokietijoje užklaus ė Vokietijos užsieni ų reikal ų ministerijos, ar vokie čiai Lietuvos atžvilgiu veda kitoki ą politik ą nekaip Amerika /to demaršo prasm ė, patirti, ar vokie čiai nori palaikyti santykius su legalin ėmis Lietuvos pasiuntinyb ėmis ar leidžiasi į kombinacijas su nevalstybinio pob ūdžio organizacijomis/.“ 890 Taigi Vokietija m ėgino laikytis amerikie čių taktikos („Vokietija, rodos, nenor ėjo ignoruoti fakto, kad Amerika, kuri Lietuvos okupacijos niekada nepripažino, oficialiu Lietuvos atstovu laik ė Romoje esant į buvus į užsienio reikal ų ministr ą Lozorait į.“ 891 ), žinoma, jos pa čios santyki ų su sovietais fone. Tačiau fundamentali nuostata nepripažinti soviet ų užgrobt ų šali ų aneksijos nepakito. Kai 1970 metais buvo pasirašyta Vokietijos ir Soviet ų Sąjungos sutartis, LDT šefas kreip ėsi raštu į Vokietijos URM ir praš ė nepripažinti Lietuvos inkorporavimo į Soviet ų S ąjung ą892 . Oficialiosios Vokietijos atsakymas buvo lakoniškas: M ūsų pozicija šiuo klausimu Jums yra žinoma.“ 893 „Karo d ėl Bonos“ audroms kiek aprimus, VLIK ir toliau stengėsi įsisprausti į lietuviškosios diplomatijos gretas. Dar iki dr. S. A. Ba čkio paskyrimo į Vašington ą, aktyvesnioji lietuvi ų išeivijos dalis steng ėsi išgauti pritarim ą JAV VD, ir į jo viet ą paskirti VLIK pirminink ą A. Trimak ą, kuris nepriklausomyb ės metais dirbo Lietuvos pasiuntinyb ėse Švedijoje bei Lenkijoje ir tod ėl formaliai atitiko JAV VD reikalavimus b ūti pripažintu. LDT šefas prieštaravo tokiai „lobistinei veiklai už LDT nugaros, juo labiau, kad į diplomatin ę tarnyb ą nor ėta paskirti politiškai angažuot ą asmen į“894 . Apibendrinant LDT šefo santykius su VLIK, reikt ų pasakyti, kad S. Lozoraitis nuolat k ėlė ir sau klausim ą ar galima susitarti su Komitetu ir pripažindavo, kad tik „sutinkant su visa kuo, k ą jis padar ė, daro ir padarys. Su jo pareiškimu gen. Eisenhower‘iui, kad atstovai subordinavosi, su jo nutarimu iš 1946 met ų, kad VLIKo pirmininkas Lietuvos pasiuntinius ir priima svetimuosius, su dabartiniu jo pasišovimu, Amerikoj skelbtis egziline vyriausybe, reikalauti, kad jam b ūtų atšaldyti m ūsų depozitai. Ar galima VLIK ą sulaikyti? Galima, b ūtent nesutinkant su šitokiomis jo pretenzijomis ir kišimosi į dipl. tarnybos dalykus.“ 895 Abi bendros LDT ir VLIK konferencijos buvo nes ėkmingu m ėginimu susitarti. LDT šefo S. Lozorai čio sutikimas įeiti į Vykdomosios Tarybos sud ėtį gal ėjo b ūti ir dar vienu mėginimu sukurti kažk ą panašaus į užgesus į Lietuvi ų Tautinio komitet ą. Ir jei pati id ėja savo
890 V. Rastenio susirašin ėjimas su dr. A. Geru čiu // VDU, ISC, f. 2, ap. 2, b. 240, l. 1-28. 891 Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 35. 892 Ten pat, p. 44-45. 893 Ten pat, p. 44. 894 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 150. 895 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. birželio 7 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 442, l. 2, 5, 8. 168 esme buvo gera, tai realyb ė, į kurios aprašym ą turi įsiterpti ir visa tarptautin ė „Šaltojo karo“ aplinka, įrod ė, kad tai buvo klaida. VLIK atvirai laik ėsi egzilin ės vyriausyb ės siekio arba politinio realizmo linijos (tai yra sav ų interes ų, naudos ir galios bei viešpatavimo 896 ), kuri akivaizdžiai kirtosi su visos LDT, įsitvirtinusios valstybinio t ęstinumo r ėmuose, pozicija ir asmenine S. Lozorai čio politinio idealizmo linija (tai yra pageidaujamos tvarkos modeliavimas, jos teigimas, liberalizmas). Tai ir buvo pagrindin ės VLIK ir LDT šefo nesusitarim ų priežastys.
6. 2. Bendramin čių bloko susiformavimas
„Lenkas“, „Tautininkas“, „Smetonininkas“, „Fašist ų vadas“, „Liberalas“. Taip S. Lozorait į vadino jam oponuojanti politin ė lietuvi ų išeivija. Joje buvo ne tik VLIK dominuojanti krikš čioni ų demokrat ų partija, bet ir ūkinink ų partija 897 , kairieji socialdemokratai bei valstie čiai liaudininkai, užsikonservav ę tarpukario pasiekimuose ir taip „ įstrig ę“ praeityje 898 . Pasak diplomat ų, VLIK sunkiai vadavosi iš partinio fanatizmo 899 . Lietuvi ų išeivi ų spauda taip pat buvo susiskaldžiusi į atskiras ideologines stovyklas, ypa č JAV. Viena pus ė (pavyzdžiui, „Sandara“, „Dirva“, „Vienyb ė“, „Nepriklausoma Lietuva“) palaik ė LDT šef ą ir vis ą diplomatin ę tarnyb ą, kita, jiems oponuojanti (kaip „Draugas“, „Darbininkas“, „T ėvišk ės žiburiai“, „Naujienos“, „Keleivis“) 900 , nuolat klijuodavo prie LDT šefo charakteristikos min ėtas etiketes. Reikia pasakyti, kad dar mokydamasis Voroneže, S. Lozoraitis buvo nurod ęs esantis lenkas („Gimnazij ą baig ė 30 vyr ų: 1 lenkas (Stasys Lozoraitis)“ 901 ). Kunigas dr. Viktoras Pavalkis savo pokariniuose prisiminimuose taip pat mini š į biografin į epizod ą, kai „vienas lietuvis kunigas Romoje kart ą man sak ė, kad St. Lozoraitis, kai dar buvo jaunas, kalb ėjęs tik lenkiškai. Aš jam atsakiau: „Daug lietuvi ų nu ėjo tarnauti lenkams. Labai malonu, kad gavome bent vien ą pador ų „lenk ą“ savo tautai.“902 Istorik ė V. Daugirdait ė-Sruogien ė yra rašiusi, kad
896 Po Lietuvos nepriklausomyb ės praradimo prelatas M. Krupavi čius kreip ėsi į marionetin ės vyriausyb ės vadov ą J. Paleck į su memorandumu, kuriame „ įrodin ėjo, kad Katalik ų Bažny čia yra darbo žmoni ų gyn ėja.“. Valstybininkas politikos s ūkuriuose ..., p. 195; kita iliustracija: VLIK santykiai su Vatikano radijo lietuvišk ų laid ų reng ėjais. Pla čiau apie tai: Danyt ė M. Tarp VLIK-o ir Vatikano: Vatikano radijo lietuvišk ų valand ėli ų k ūrimo stadijoje (1947-1960) // Priklausomyb ės met ų (1940-1990) lietuvi ų visuomen ė: pasipriešinimas ir jos prisitaikymas: [1995 m. konferencijos medžiaga] // Pasaulio lituanist ų draugija . Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 104-114. 897 Savo dienorašty dr. A. Gerutis užsimena apie pokalb į su prof. D. Krivicku, kuriam jis d ėst ė „ įvairias teorijas, kaip išlyginti nuomoni ų skirtumus tarp dipl. tarnybos ir Vliko, bet Kr. [D. Krivickas – A. P.-B.] vis išsisukinėjo, atrodo, kad ir ūk. partijai yra naudingiau, kad neb ūtų susitarimo ir kad galima b ūtų laviruoti.“ Dr. A. Geru čio dienoraštis // VU, RS, f. 155, b. 435, p. 40. 898 Pla čiau apie tai: Stakeli ūnait ė D. Ką „S ėja“ pas ėjo? Valstie čių liaudinink ų id ėjin ė sklaida „S ėjoje“ 1953-1963 m. // Oikos: lietuvi ų migracijos ir diasporos studijos . Vilnius: Versus aureus , 2010, nr. 1 (9), p. 70-81. 899 P. Žadeikio laiškas VLIK‘o pirmininkui M. Krupavi čiui, 1955 m. balandžio 8 d. // LII, f. 54, b. l. 113-114. 900 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 230-232. 901 Iš viešojo moksleivijos gyvenimo // Ateities spinduliai , 1918 m. balandžio-geguž ės m ėn., nr. 7-8 (19-20), p. 213. 902 Pavalkis V. Vatikano misija pokarin ėje Vokietijoje // Aidai , 1979 m. spalio m ėn., nr. 8 (323-337), p. 345-356. 169 prof. T. Petkevi čiaus d ėka ne vienas jaunuolis buvo „nukreiptas į teising ą lietuvišk ą keli ą – j ų tarpe sustiprino ir aušrininko Motiejaus Lozorai čio s ūnų Stas į ir dukr ą Julij ą.“ 903 . Gal tod ėl, jau gr įžęs į Lietuv ą, S. Lozoraitis klaus ė J. Jablonskio kuo jam save laikyti - lietuviu ar lenku. Kalbininkas b ūsimajam diplomatui atsak ė, kad jei galvoja lietuviškai ir dirba Lietuvai – jis lietuvis 904 . Taigi ir S. Lozorai čiui teko išgyventi savojo tautinio tapatumo ieškojimus, k ą išgyveno ne vienas to meto lietuvis. Kaltinim ų prolenkiškumu S. Lozoraitis sulaukdavo ir Nepriklausomyb ės metais, ir vėliau. Pirmiausia, kaip užsienio reikal ų ministras, ved ęs nes ėkmingas derybas su Lenkija. Vėliau – kaip slepiantis net ir nuo LDT nari ų savo ryšius su lenk ų egziliniais veik ėjais. 1954 met ų vasar ą lenk ų egzilin ės vyriausyb ės ministru pirmininku tapo Stanislovas Mackievi čius- Cat. J į ir jo brol į Jozef ą Mackievi čių S. Lozoraitis pažinojo, kaip savo žmonos pusbrolius 905 . J. Mackievi čius buvo lenk ų antikomunistas, vokie čių užsakymu paraš ęs knyg ą „Katyn ė“. Tad vieš ėdamas Londone S. Lozoraitis susitikdavo su jais, o taip pat su lenk ų egziliniu prezidentu Augustu Zaleckiu bei generolu Vladislavu Andersu, kuris epizodiškai lankydavosi pas j į Romoje 906 . Tuo metu B. K. Balutis savo dienoraš čiuose ir laiškuose prof. Mykolui Biržiškai steb ėdavosi, kod ėl S. Lozoraitis neafišavo ši ų giminyst ės ryši ų ir tyl ėjo 907 . Net B. K. Balu čio pamokytam V. Balickui užklausus apie susitikimus su S. Mackievi čiumi, S. Lozoraitis prisipažino, kad buvo susitik ęs su egziliniu lenk ų premjeru, ta čiau nieko daugiau neprasitar ė908 . Reikia pasakyti, kad lietuvi ų išeivijoje vykusius įvairius svarstymus apie sutar čių su lenkais naud ą S. Lozoraitis vadino iliuzijomis, tad ir į santykius su šiais kaimynais ži ūrėjo rezervuotai, apibr ėžtai: „manau, jog tiek mes, tiek jie gal ėtum ėm pasikalb ėti, pasiinformuoti, jei atsirast ų tinkamo svorio žmogus, kuris sutikt ų pasikalb ėti nota bene. Aš savo laiku ir kitais klausimais stengiausi įtikinti žmones, kad kai kada svarbiau pasikalb ėti su priešu, kaip su draugu, jau kad ir
903 Daugirdait ė-Sruogien ė V. Dokumentacija, lie čianti Lenkijos ultimatum ą Lietuvai // Aidai , 1989 m. sausio m ėn., nr. 1 (370-382), p. 55-56. 904 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su Saulium Luk ėnu; Kaunas, 2008 m. lapkri čio 27 d. 905 Sovietams įžengus į Vilni ų, Stanislovas Mackievi čius persik ėlė į Kaun ą iš kurio, padedant S. Lozorai čiui, išvyko į Pranc ūzij ą, o iš ten – į London ą. Buvo Lenk ų III ir IV tautin ės tarybos narys, 1954-1955 Lenk ų ministr ų tarybos pirmininkas, 1956 m. grįžo į Varšuv ą, mir ė 1966 m. Zemlickas G. Širdies iš Vilniaus niekas neišpl ėš // Mokslo Lietuva , 2002, geguž ės 9 – 22 d. d., nr. 9 (255), p. 1, 6-7; geguž ės 23 – birželio 5 d. d., nr. 10 (256), p. 6-7; diplomatas J. Žmuidzinas viename savo laišk ų S. Lozoraičiui užsimena apie Monrealio ir Otavos universitet ų profesori ų, Jungtini ų Taut ų Intelektualinio Bendradarbiavimo sekcijos nar į Teodor ą Feliks ą Domaradzk į. Cituojant lietuvi ų pasiuntinio laišk ą, „Jis yra labai Jums d ėkingas už Lenkijos tragedijos metu, jam esant Lietuvoje, suteikt ą sauf-conduit ą. Per tai jis išsigelb ėjęs ir negal įs J ūsų pagalbos pamiršti. P. Domaradzki kelet ą kart ų mane praš ė Jums perduoti progai esant jo gili ą pagarb ą ir geriausius link ėjimus.„ Lietuvos generalinio konsulo Kanadoje J. Žmuidzino laiškas S. Lozorai čiui, 1952 m. liepos 20 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 15, l. 6-7. 906 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 2 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 443, l. 32. 907 Ten pat, l. 34, 36. 908 Ten pat. 170 dėl to vieno, kad priešo nepažinimas ar jo plan ų nežinojimas yra pavojingesnis, kaip draugo nepažinimas.“ 909 S. Lozoraitis nebuvo partinis, nepriklaus ė jokiam jud ėjimui ar organizacijai. Ta čiau tautininko etiket ė jam buvo nuolat klijuojama (tokia pati tautininko, smetonininko etiket ė buvo lipdoma ir kitiems diplomatams, d ėl ko šie piktindavosi). Prieškariu, tod ėl, kad tautinink ų vado prezidento A. Smetonos valdymo metais jis sparčiai kilo karjeros laiptais. Po Lietuvos okupacijos – kaip palaik ęs ryšius su išeivijoje atsid ūrusiais tautininkais (j ų atstov ų buvo ir VLIK), nes j ų transformavimasis ir id ėjos buvo jam d ėl savo rezistencinio turinio artimesn ės. Antra – šie palaik ė ne tik j į, kaip LDT šef ą (ir d ėl to vadinti „lozoraitininkais“), bet ir vis ą diplomatin ę tarnyb ą bei jos užimtas oficialias pozicijas. Galiausiai, tai buvo ideologin ė opozicija prieš VLIK valdan čiuosius ir j į palaikan čius bendražygius (dar 1954 metais B. K. Balutis pasteb ėjo, kad S. Lozorai čio ir jo šalinink ų bendradarbiavimas buvo iššauktas „daugiau partijiniai-koviniai-rezistencinio reikalo, negu nat ūralaus bendro poreikio. Pa čioj šaknyje – kova su Vliku: ir vienas, ir kitas su juo kovoja. Tod ėl ir vieno parama kitam reikalinga.“ 910 ). Reikia pasakyti ir tai, kad S. Lozoraitis, kaip ir visi LDT nariai, išlaikydamas privalom ą atstum ą, niekada neatsisak ė bendrauti ar palaikyti ryšius su lietuvi ų išeivijoje susik ūrusiomis politin ėmis visuomenin ėmis organizacijomis ir ypa č su tautie čiais iš Lietuvos. Min ėta, kad 1947 m. rugpj ūč io 27-30 dienomis Berne, iš karto po konferencijos su VLIK, LDT šefas ir dr. J. Šaulys susitiko su J. Deksniu ir A. Vokietai čiu. Susitikimas buvo dalykiškas: S. Lozorai čiui buvo duota ataskaita apie 1947 m. geguž ės 21-25 dienomis už Lietuvos rib ų įvykus į susitikim ą su krašto rezistencijos įgaliotiniais, taip pat informacija apie Lietuvoje vykstan čią rezistencij ą ir ryšius su užsieniu. LDT šefas buvo supažindintas su VLAK bei BDPS dokumentais. S. Lozorai čiui buvo įteiktas „įgaliotini ų Krikš čiūno ir Lukšos laiškas Lietuvos užsienio tarnybos šefui ministrui Lozorai čiui.“ 911 S. Lozoraitis ir dr. J. Šaulys, kaip LDT atstovai, „sutiko bendradarbiauti su VLAK‘u ir BDPS Užsienio delegat ūra“ 912 bei su pastar ųjų informaciniu centru Švedijos sostin ėje 913 . Tok į sprendim ą pri ėmė LDT „ Įgaliotieji, ypa č keturi vyresnieji“ 914 . Tad už ryšius su kraštu buvo ne tik S. Lozoraitis, bet ir dr. J. Šaulys, P. Žadeikis, B. K. Balutis. Diplomat ų apsisprendim ą bendradarbiauti su atvyk ėliais iš Lietuvos l ėmė keli momentai. Pirmiausia, BDPS Užsienio delegat ūros personalin ė sud ėtis. Faktas, kad S. Lozoraitis su A. Vokietai čiu palaik ė ryšius dar 1943 metais, buvo abipusiai naudingas
909 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1943 m. gruodžio 11 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 443, p. 5. 910 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 20 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 443, l. 168, 170. 911 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 223. 912 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 67. 913 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 255. 914 Ten pat, p. 225-226. 171 patikimumo garantas. Antra – diplomatai, teikdami pirmenyb ę kraštui ir ryšiams su juo, sutiko bendradarbiauti, bet tik 1938 met ų Konstitucijos ribose 915 . Kitaip tariant, jie r ūpinosi tarptautin ėje arenoje pripaž įstamos valstybin ės institucijos saugumu bei r ėmėsi ginamo valstybingumo samprata ir tam visi susitikimo dalyviai pritar ė. Prisimindamas š į susitikim ą J. Deksnys pažym ėjo, kad „pasitarime su juo [S. Lozorai čiu – A. P.-B.] nieku nebuvo užsiangažuota, kas b ūtų iš ėję iš jo, kaip diplomatijos šefo, kompetencijos.“ 916 Priešingai – S. Lozoraitis šiam tvirtino, kad „jei krašte bet kuriam vals čiuj susidaryt ų lietuviška vyriausyb ė ir vals čiaus – nuovados viršininkas pasiskelbt ų ministru pirmininku, jis tok į pripažint ų.“ 917 Kitaip tariant, S. Lozoraitis pripažino tik Nepriklausomos Lietuvos valdži ą, jos institucijas ir, remdamasis „Kybart ų akt ų“ įgaliojimais, laik ėsi valstybingumo t ęstinumo raid ės. Tai reišk ė, kad „Kybartų akt ų“ jis neatsisak ė, bet laik ė juos tinkamam momentui, kad ir tokiam, aukš čiau cituotam. Po susitikimo LDT šefas pasteb ėjo, kad J. Deksnys ir A. Vokietaitis rimti, verti pasitik ėjimo, nepasak ė nieko kvailo, turi ryšius su Lietuva ir VLIK neleis kalb ėti Lietuvos vardu 918 . Toks S. Lozorai čio vertinimas atskleidžia kelis jam pa čiam svarbius epizodus. Pirmiausia, J. Deksnio ir A. Vokietai čio charakteristikos: dalykiškumas, praktiškumas ir poži ūris į Lietuvos laisvinimo byl ą. Antra – pabr ėžiami ryšiai su Lietuva. Ir galiausiai – šis S. Lozorai čio vertinimas apnuogino ypa č probleminius diplomat ų santykius su vlikininkais bei jo paieškas atsvaros ar gal net ginklo prieš juos. Ypa č tuomet, kai net dvi VLIK ir LDT konferencijos pagrindini ų problem ų neišsprend ė. Priešingai – konferencija Paryžiuje vyko žymiai šaltesn ėje atmosferoje. Taip, tarp anks čiau vardint ų VLIK ir LDT nesutarim ų priežas čių prisid ėjo dar viena, tai yra Vakaruose atsirad ęs tre čiasis „veiksnys“ – VLAK ir BDPS užsienio delegat ūros, kuri ų „tikslas daug kam atrod ė neaiškus – gal kova prieš VLIK‘ ą, o ne prieš okupant ą?“ 919 Reikia pasakyti, kad VLIK laik ėsi monopolininko taktikos ir bijojo konkurencijos, taip pat ir santykiuose su LDT. Pavyzdžiui, VLIK nariai nesutiko su S. Lozorai čio si ūlymu į Berne vykusi ą konferencij ą pakviesti ir JAV lietuvi ų politini ų organizacij ų atstovus (tiesa, sekan čiais metais JAV lietuviams konferencijoje atstovavo A. Devenien ė). Kaip nesutiko į sekan čią konferencij ą priimti VLAK atstov ų, nors pasak diplomat ų, vlikininkai žinojo apie VLAK ir S. Lozorai čio ryšius, ir tad „B ūtų buv ę sveikiau t ą reikal ą padiskutuoti konferencijos dienotvark ėje. Bet konferencijos sumanytoj ų interdiktas prieš Vlak ą įteiktas atstovams
915 Baden Badeno dokumentai // Kult ūros barai . 1995 m., nr. 5 (365), p. 77. 916 Ten pat. 917 Ten pat. 918 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 225. 919 Baden Badeno dokumentai // Kult ūros barai . 1995 m., nr. 4 (364), p. 66. 172 konferencijos pradžioje užkirto tam keli ą.“ 920 Reikia pasakyti, kad vlikininkai nepasitik ėjo VLAK, pirmiausia, tod ėl, kad nepasitik ėjo J. Deksniu ir jo bendražygiais 921 . VLIK pirmininkas M. Krupavi čius man ė, kad ši organizacija kenkia d ėl savo takto tr ūkumo ir jai tr ūksta kvalifikacij ų922 . Kitaip tariant, vlakininkai nebuvo nepriklausomybės laik ų politikai, seim ų nariai, ministrai, žmon ės su autoritetais. Antra, „ Įtakos nepasitik ėjimui tur ėjo ir antinacin ės rezistencijos metu prasid ėjęs katalik ų ir laicist ų grupi ų konfliktas.“ 923 O tai reišk ė, kad ši ų dviej ų ideologini ų grupuo čių „konfliktas, užsimezg ęs XIX a. pabaigoje, sustipr ėjęs nepriklausomoje Lietuvoje ir ypa č antinacin ės rezistencijos metais, perkeltas į emigracij ą, įgijo dar aštresnes formas.“ 924 Į ši ą dvikov ą buvo priversti įsitraukti ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba bei jos šefas. VLIK baim ė prarasti monopolines teises į įsivaizduojam ą valdži ą ir į dvišalius santykius su diplomatais buvo tokia stipri, kad Komitetas atskiru raštu diplomatams praneš ė, jog šie turi atsargiai vertinti VLAK, bendradarbiauti su VLIK ir vadovautis tik jo direktyvomis 925 . Komitetas š į pranešim ą išplatino 1946 m. spalio m ėnesio lietuviškoje spaudoje 926 ir taip viešai paskelb ė apie diplomatams nepriimtin ą subordinacij ą. O tuo pat metu S. Lozoraitis laiške A. Vokietai čiui raš ė į privalomo mandagumo r ėmus įstatytus sveikinimo žodžius, tik ėdamasis, kad „tikslingumo, orumo ir kitais sumetimais susitars su esan čiais užsieny veiksniais d ėl veiklos pasiskirstymo ir t. t.“ 927 Po met ų VLIK pirmininkas asmeniniu laišku kreip ėsi į S. Lozorait į su priekaištais kod ėl šis į vien ą gret ą su VLIK nepelnytai stato J. Deksn į, A. Vokietait į, kitus VLAK narius 928 . Atsakydamas prelatui LDT šefas pasteb ėjo, kad patys vlikininkai, susitik ę su J. Deksniu [Baden Badene – A. P.-B.], nors ir karštai diskutavo, bet išsiskyr ė atsibu čiav ę, ko niekada nedaro jis pats 929 . Reikia sutikti, kad „praktiškai nuo tada išeivijoje susidar ė dvi konkuruojan čios grupuot ės, kuri ų kiekviena vykd ė savarankišk ą politik ą visais lygmenimis, taip pat atskirai palaik ė ryšius su krašto rezistencija.“ 930 Lietuvos diplomatin ė tarnyba ir jos šefas už ėmė kažk ą panašaus į steb ėtojo, tarpininko, arbitro ar gal net tre čio žaid ėjo pozicij ą. Pavyzdžiui, pasak S. Lozorai čio, 1947 m. vasaros pabaigoje Paryžiuje su VLAK jie tar ėsi tiek pat, kiek ir su VLIK ir niekas iš pasiuntini ų nepareišk ė nei pritarimo, nei prieštaravimo d ėl jo ir dr. J. Šaulio susitikimo
920 P. Žadeikio laiškas S. A. Ba čkiui, 1947 m. spalio 25 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 921 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 53. 922 Ten pat, p. 54. 923 Ten pat, p. 55. 924 Ten pat, p. 279. 925 Ten pat, p. 52. 926 Ten pat, p. 55. 927 S. Lozorai čio laiškas dr. A. Vokietai čiui, 1946 m. spalio 28 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 928 S. Lozorai čio laiškas M. Krupavi čiui, 1947 m. gruodžio 16 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 310, l. 65-67. 929 Baden Badeno dokumentai // Kult ūros barai . 1995 m., nr. 5 (365), p. 77. 930 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 57. 173 su J. Deksniu ir A. Vokietai čiu 931 . Dar daugiau, apie numatom ą susitikim ą S. Lozoraitis praneš ė vlikininkam, ta čiau šie nieko nepasak ė, nereagavo, neklaus ė. Tik VLIK VT pirmininkas V. Sidzikauskas praš ė diplomat ų pasiteirauti apie gal turimus ryši ų su lenkais 932 . O po m ėnesio, tarsi išlauk ę palankaus momento, pirmieji VLIK nariai per dr. J. Šaul į praneš ė LDT šefui, kad J. Deksnys ir A. Vokietaitis medžiag ą iš Lietuvos suklastojo ir jie t ą žinojo dar tuomet, kai diplomatai praneš ė vlikininkams apie b ūsim ą susitikim ą933 . S. Lozorai čio reakcija buvo sant ūri. Jis man ė, kad bet kokie partiniai gin čai ir pretenzijos yra ne laiku ir ne vietoje, o įvair ūs politiniai veiksniai turi bendradarbiauti, dalintis darbu, o ne varžytis. Jis pabr ėžė, kad „Varžyb ų liuksus ą reikia atid ėti tam laikui, kai gr įšim į Lietuv ą, kur iš žmoni ų nusistatymo bus galima spr ęsti, kurios partijos yra reali politin ė j ėga, žmoni ų remiama, o kurios yra virtusios tolim ų laik ų atsiminimu, tuš čiu pavadinimu, /.../ at ėjus laikui kraštas tvarkysis savo valia, nelaukdamas ligi jam kas paves tvarkytis ar nurodys, kaip tvarkytis.“ 934 1947 m. gruod į buvo įsteigta Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo S ąjūdžio Delegat ūra užsienyje, kuri ą kiek anks čiau vlikininkai atsisak ė sudaryti kartu su VLAK. Kitaip tariant, po neišvengt ų vidaus konflikt ų, pastaroji organizacija, tiesiog, transformavosi. Delegat ūros siela buvo J. Deksnys. Jos nariai: Algirdas Julius Greimas. Vytautas Stanevi čius, pasiuntinyb ėje Berlyne dirb ęs S. Kuzminskas, Jonas Masiulis, Fabijonas Neveravičius, B. Raila, Juozas V ėbra. Pagrindin ė j ų veiklos sritis: informacijos teikimas tiek į Lietuv ą, tiek į užsien į pateikiant m ėnesines apžvalgas 935 . Svarbu tai, kad „Jose tur ėjo b ūti įtraukti Lozorai čio ir jo koleg ų ministr ų pranešimai apie Lietuvos byl ą, pasaulio spaudos m ėnesin ės apžvalgos ir lietuvi ų pab ėgėli ų bei emigrant ų politin ės-kult ūrin ės veiklos aprašymai.“ 936 Kitaip tariant, ir S. Lozoraitis, ir jo kolegos tik ėjosi, kad šis organizacinis vienetas padarys t ą informacin ės sklaidos ir propagandos darb ą, kuriuo negal ėjo užsiimti jie patys 937 . Tod ėl galima sutikti, kad kartu su J. Deksniu, S. Lozoraitis buvo pagrindinis Delegat ūros rezistencin ės strategijos formuotojas 938 . Tuo labiau, kad LDT šefas į nauj ą strukt ūrą, į J. Deksn į ir jo bendražygius ži ūrėjo kiek palankiau, nei jo kolegos, nors ir per diplomatin į atstum ą. Pavyzdžiui, diplomatai J. Šaulys ir P. Žadeikis ži ūrėjo atsargiau 939 , bet gal tod ėl, kad iš bet kokios kovos pasitrauk ė A. Vokietaitis, su diplomatais palik ęs ryšius dar karo metais. Dr. S. A. Ba čkį stebino tai, kad J. Deksnys ir V.
931 S. Lozorai čio laiškas M. Krupavi čiui, 1947 m. gruodžio 16 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 310, l. 65-67. 932 Ten pat. 933 Ten pat. 934 Ten pat, l. 74-75. 935 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 252. 936 Ten pat. 937 B. K. Balu čio persp ėjimu, didžioji spauda – šiuo atveju brit ų – nem ėgsta žini ų iš pasiuntinybi ų, nes jas vertina kaip propagand ą ir šališk ą medžiag ą. Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis ..., p. 439. 938 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 459. 939 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 55. 174 Stanevi čius žinojo apie LDT ir VLIK veikl ą ir tod ėl dar b ūdami Lietuvoje „tur ėjo visus reikalus pakreipti taip, kad „visi įgaliojimai tur ėjo b ūti Tamstai [S. Lozorai čiui – A. P.-B.] duoti, arba VLIK-ui pavesti. Ne įsivaizduoju, kad žmon ės, žinodami veikian čius faktorius užsienyje, b ūtų dav ę įgaliojimus naujam faktoriui kurti ir visus reikalus jam pavest ų; tai b ūtų nelogiška.“ 940 Ta čiau BDPS Užsienio Delegat ūra gyvavo trumpiau nei metus. Dalis jos nari ų pakrypo į vidaus kovas, taip supolitindami vis ą rezistencin ę veikl ą941 . Vertindamas delegat ūrą, J. Deksnys „ne kart ą pabr ėžė, kad ji išsigim ė, virto politikuojan čia emigrant ų organizacija, kokia netur ėjo būti.“ 942 Prieš išvykdamas paskutin į kart ą į Lietuv ą, J. Deksnys „suformulavo nauj ą Lietuvos pogrindžio santyki ų su užsieniu koncepcij ą.“ 943 Vienas jos punktas skelb ė: „Egzilin ės vyriausyb ės klausimas šiuo metu n ėra aktualus ir esminis kovos tikslas, nes tebeveikia formaliai egzistuojan čios Lietuvos valstyb ės atstovai. Jeigu egzilin ės vyriausyb ės klausimas kada nors tapt ų aktualus, iniciatyvos j ą sudaryti tur ėtų imtis Diplomatijos šefas Lozoraitis, tur įs paskutiniojo Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimus.“ 944 Pasakyti nors kiek daugiau apie to meto paties S. Lozorai čio veikl ą ir įtakas laicistini ų grupi ų formavimuisi, nei paskelbta L. Mock ūno ir dr. D. Dapkut ės darbuose, vargu ar pavykt ų. Nes paties S. Lozorai čio asmeniniame archyve yra išlik ę tik 23 lapai apie J. Deksnio ir VLIK pasitarimus Baden-Badene 945 , kuriuos taip pat galima aptikti bent keli ų lietuvi ų išeivijos veik ėjų archyvuose, bei S. Lozorai čio pasitarim ų su „Lietuvi ų rezistencine santarve“ 1953 met ų kovo-geguž ės m ėnesiais, dokumentai 946 . Iš visos J. Deksnio istorijos su užsienio žvalgybomis, apie k ą žinojo ir LDT šefas bei kiti diplomatai, ir dalykini ų ar asmenini ų ryši ų su brit ų speciali ųjų tarnyb ų darbuotoju Aleksandru McKibbin S. Lozorai čio archyve liko tik viena pastarojo jam si ųsta (1950 m. rugs ėjo 14 d.) telegrama į Rom ą, kurioje nurodoma, kad Londone diplomatas laukiamas su žmona 947 . Kitaip tariant, ne tik dr. A. Gerutis, rašydamas Lietuvos diplomatijos istorij ą, j ą kiek „uždangst ė“ (arba kaip raš ė laiške S. Lozorai čiui: „Smarkiai subraukiau partizaninio karo detales, taip pat išleidau, kur minimi specialiniai ryšiai su amerikie čių „inteligentais“.“ 948 ), bet ir šio bei kit ų diplomat ų archyv ų savininkas ar savininkai tur ėjo sav ų interes ų vien ą kit ą dokument ą ar byl ą išimti ir gal net sunaikinti. Vienas sp ėjimas:
940 Dr. S. A. Ba čkio laiškas S. Lozorai čiui, 1947 m. geguž ės 21 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 941 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 69. 942 Ten pat. 943 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 334-335. 944 Ten pat. 945 Dokumentai apie VLIK’o ir rezistencijos Lietuvoje atstov ų pasitarim ą Baden Badene // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 946 Dokumentai apie LDŠ ir Lietuvos rezistencin ės santarv ės Vykdomojo komiteto pasitarim ą Paryžiuje // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 947 A. McKibbin telegrama S. Lozorai čiui, 1950 m. rugs ėjo 14 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 948 Dr. A. Geru čio laiškas S. Lozorai čiui, 1969 m. liepos 26 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 13, l. 48. 175 šeštajame dešimtmetyje sužinojus apie J. Deksnio pakliuvim ą į soviet ų saugumo sp ąstus, ko gero ne vienas išeivijos lietuvis pasisteng ė ne tik atsikratyti vienu kitu lapeliu su J. Deksnio pavarde, bet ir neprisiminti jo rankos paspaudimo. Tas pats pasakytina ir apie kai kuri ų LDT nari ų slaptus ryšius su brit ų, amerikie čių ar pranc ūzų žvalgybomis. J. Deksnio istorija S. Lozorai čiui buvo primenama, tiesa, daugiau priva čioje aplinkoje, kaip jo pralaim ėjimas. Kontraversiška J. Deksnio fig ūra paliko nemenk ą p ėdsak ą bei didel ę m įsl ę S. Lozorai čio politin ėje biografijoje. Išsilavin ęs, charizmatiškas ir puikiai besiorientuojantis to meto ne tik Lietuvos, bet ir bendrai tarptautin ės politikos realijose J. Deksnys tur ėjo dar vien ą privalum ą: jis buvo karys, pasireng ęs realiai peržengti „geležin ę uždang ą“. To negal ėjo padaryti arba sau to leisti n ė vienas diplomatas. S. Lozorai čiui tai buvo Lietuvos vaduotojo pavyzdys. J. Deksn į pažinoj ęs istorikas V. Trumpa teig ė, kad jo, J. Deksnio pagrindinis tikslas buvo “sustabdyti atvir ą kov ą prieš sovietus, nes jis netik ėjo, kad kils karas tarp Soviet ų S ąjungos ir Vakar ų. Tuo atžvilgiu jo paži ūros sutapo su ministro S. Lozorai čio paži ūromis.“ 949 Dar daugiau, pasiremiant L. Mock ūno parengta S. Lozorai čio – J. Deksnio santyki ų apžvalga, reikia sutikti su teiginiu, kad abu jie buvo bendramin čiai: „skeptiškai vertino karo su sovietais galimybes, man ė, kad b ūtina taupyti krašto j ėgas, kelti krašto primato Lietuvos vadavimo reikaluose id ėją. /.../ Apskritai Lozorai čiui ir Deksniui atrod ė, kad pab ėgėliai per mažai d ėmesio kreipia į rezistencij ą krašte.“ 950 Reikia pripažinti ir tai, kad J. Deksnio kelion ės į Lietuv ą tik paspartino diferenciacij ą tarp katalik ų ir laicist ų951 . Tad galima net įtarti, kad J. Deksnio įsiveržimas į jau konfliktuojan čios politin ės lietuvi ų išeivijos gretas, regis, pa čiam S. Lozorai čiui buvo lyg gaivus oro g ūsis, nes, pasak jo, diplomatai iš Lietuvos netur ėjo joki ų žini ų bene tris metus 952 . Tai yra nuo naci ų išvarymo iš Lietuvos 1944 met ų vasar ą ir juos pakeitusių soviet ų. Antra, VLIK buvo didele problema, tad J. Deksnys gal ėjo b ūti, tiesiog, naudingas kovoje prieš vlikininkus. Klausimas ir net tam tikra m įsl ė – kod ėl S. Lozoraitis pasitik ėjo J. Deksniu. Ar jis buvo paremtas tik pastarojo ryšiais su Lietuvos pogrindžiu ar, kaip teigiama istoriografijoje, atvežtu nuo pasipriešinimo vadovyb ės laišku, kuriame pripaž įstami jo turimi įgaliojimai? Ar abipusiam pasitik ėjimui užteko tik bendro poži ūrio? Gyvenimo principai ir prioritetai, charizmos ir charakteriai? Bet kuriuo atveju, S. Lozorai čiui tur ėjo padaryti nemenk ą įsp ūdį J. Deksnio pranešimas su detaliai išd ėstytomis rezistencin ės veiklos gair ėmis. Perskai čius visus tekste išd ėstytus 20 punkt ų, n ėra nei vieno tokio, su kurio turiniu neb ūtų sutik ę pats S.
949 Trumpa V. Nors ir pavarg ęs, bet vis d ėlto herojus // Akira čiai , 1997 m. spalio m ėn., nr. 9 (293), p. 11. 950 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 220. 951 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 48. 952 S. Lozorai čio laiškas prelatui M. Krupavi čiui, 1947 m. gruodžio 16 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 310, l. 65-67. 176 Lozoraitis 953 . Tai reiškia, kad abu jie, vienas kitam netrukdydami, o pasiremdami ir palaikydami, gal ėjo veikti taip, kas tuo metu buvo b ūtina ir įmanoma padaryti Lietuvos laisvinimo byloje. Dar viena, istoriniuose tyrim ų laukuose lyg ir nepasteb ėta detal ė, kuri gali šiek tiek pagr įsti S. Lozorai čio didesn į pasitik ėjim ą atvyk ėliais iš Lietuvos. Okupuotame krašte liko S. Lozorai čio mama ir sesuo. Jas globojo S. Lozorai čiui artimo draugo T. Petkevi čiaus šeima: profesoriaus žmona, kalbininko J. Jablonskio dukra Julija Jablonskyt ė-Petkevi čien ė, dukra Julija Petkevi čiūtė-Luk ėnien ė (kurios krikšto motina buvo J. Lozoraityt ė-Voiciekauskien ė) ir žentas S. Luk ėnas. Pastarojo teigimu, T. Petkevi čius nepasitrauk ė į Vakarus, manydamas, kad jo sovietai papras čiausiai nesuims 954 . Ta čiau, A. Vokietai čio liudijimu, dar karo metais kai kurie VLIK nariai skub ėjo pasitraukti į Vakarus, Lietuvoje liko „tik vienas asmuo (prof. Tadas Petkevi čius) su įgaliojimais atkurti VLIK‘ ą krašte.“ 955 . L. Mock ūno tekstuose taip pat rašoma, kad T. Petkevi čius buvo vienas iš rezistencin ės kovos dalyvi ų, tur ėjo slapyvard į „Klevas“ 956 . Pulk. K. Škirpos pasakojime užsimenama, kad prof. T. Petkevičius dar 1940 met ų biržel į, iš karto po okupacijos band ė megzti ryšius tarp besikurian čio pogrindžio Lietuvoje ir užsieny likusi ų diplomat ų („Atsilank ęs pas mane be jokio prieš tai su manim susitarimo, J. Jablonskis pasak ė, jog kreipiasi į mane prof. Petkevi čiaus pavedimu patirti, kaip m ūsų diplomatija vertina susidariusi ą pad ėtį, ar yra numa čiusi imtis koki ų žygi ų užsieny Lietuvai gelb ėti /.../ Jablonskis atskleid ė man, jog planuojama ar net jau buvo siekiama sudaryti Lietuvos Valstyb ės Taryb ą, kuri veikt ų slapta pa čiame krašte ir palaikyt ų ryš į per mane su likusia užsieny toliau veikti Lietuvos diplomatija.“ 957 ). Pulkininko liudijimu, prof. T. Petkevi čius per tarpininkavus į Jon ą Jablonsk į, buvus į Lietuvos pasiuntinyb ės Berlyne sekretori ų (ir savo žmonos brol į), teiravosi apie galimybes prezidento A. Smetonos pagalba sudaryti egzilin ę vyriausyb ę. Jau po karo, 1945 m. rugs ėjo 19 d. soviet ų saugumas su ėmė ne tik P. Klim ą, bet ir prof. T. Petkevi čių. Jiems ir dar keliems asmenims 958 buvo iškelta byla už rengiam ą persi ųsti į Vakarus, Taut ų S ąjungai skirt ą
953 VLAK‘o nario J. Deksnio pranešimas S. Lozorai čiui, 1947 m. vasario 17 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 954 Po su ėmimo T. Petkevi čiaus byl ą „tyr ė“ geras teis ėjas, kuris vietoj si ūlom ų 25 tremties met ų gavo tik aštuonis. Kokia buvo iškeltos bylos priežastis – žinojo tik žmona J. Jablonskyt ė-Petkevi čien ė, kuri niekam neprasitar ė. 1953 metais arba po tremties T. Petkevi čius negal ėjo gr įžti gyventi į Kaun ą ar Vilni ų. Tad jis apsigyveno Kaišiadoryse, ar čiausiai Kauno, pas Algirdo Mykolo Brazausko t ėvus. A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su Saulium Luk ėnu, Kaunas, 2008 m. lapkri čio 27 d. 955 Vokietaitis A. Raštai ..., 2003, p. 345; į Vakarus pasitrauk ė jo s ūnus Justas Petkevi čius, sp ėjęs vienmarškinis pab ėgti iš Kauno radiofono. Studijuodamas Vokietijoje, jis įsijung ė į student ų „Šviesos“ jud ėjim ą. V ėliau J. Petkevi čius buvo Lietuvi ų rezistencin ės santarv ės komiteto JAV nariu. 956 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 497. 957 Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti ..., p. 21. 958 Taip pat buvo suimti istorik ė Petron ėlė Lastien ė, poeto Adomo Lasto žmona, kanauninkas Petras Rauda, „Varpo“ spaustuv ės direktorius J. Česnavi čius, B. Paj ėdait ė, Zakevi čiūtė-Jablonskien ė. A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su Saulium Luk ėnu, Kaunas, 2008 m. lapkri čio 27 d. 177 memorandum ą pranc ūzų kalba, kuriame keliamas Lietuvos nepriklausomyb ės atk ūrimo klausimas. Tai buvo beveik to paties branduolio žmoni ų grup ė, kurie buvo susib ūrę į Maskvos student ų draugij ą, kartu veik ė lietuvyb ės baruose dar 1912 metais. Kitaip tariant, tai tos pasitik ėjimo gijos, kurios buvo ypa č svarbios S. Lozorai čiui ir asmeniškai. Antra, akivaizdu, kad bet kurios tautos laisvinimo byloje svarbesni yra ryšiai su kraštu, nei išeivija, ypa č su jos politin ėmis aistromis. Tad galima sp ėti, kad per J. Deksn į S. Lozoraitis tik ėjosi užmegzti ir asmeninius ryšius. Išvykdamas į Lietuv ą J. Deksnys vietoje sav ęs paliko prof. S. Žymant ą, su kuriuo S. Lozoraitis sutiko bendradarbiauti. Abu jie buvo tarsi vienas kit ą papildantys vieno mechanizmo elementai, nes „teorinio koncepcinio tono dav ėjas buvo Lozoraitis, o jo praktin ės veiklos vedlys, ypa č palaikant ryšius su krašto pogrindžiu, buvo Stasys Žymantas.“ 959 Tai buvo pradžia kitos grup ės – Lietuvi ų rezistencin ės santarv ės – veiklai. Nauj ąjį bendražyg į S. Lozoraitis labai vertino, ypa č už jo liberalizm ą. Viename savo laišk ų žurnalistui B. Railai jis yra raš ęs: „Yra toks, rodosi, katalik ų teologijos posakis – anima naturaliter christiana. Tai reiškia, kad esama žmoni ų, kurie, nors ir nekrikštyti, turi krikš čionišk ą siel ą, yra įgimti krikš čioniai. Velionis [S. Žymantas – A. P.-B.] buvo toks įgimtas liberalas. Aš žinau, nes buvau pamokytas, jog Amerikoj žodis, pavadinimas liberalas reiškia maždaug komunist ą, o kunig ų tarpe, nuo Pijaus IX-ojo laik ų, maždaug blogiau negu komunist ą. Bet aš turiu galvoj liberalizm ą europ ėjiška prasme ir tokius liberalus, kokie buvo mano tėvo draugai. Beje, mano jausmu Smetona ir T ūbelis taip pat buvo „naturaliter“ liberalai. Tik, žinoma, su an ų laik ų korekt ūromis. Li ūdna, kad toks žmogus, kaip Žymantas, gyvo proto, mokslo, didel ės energijos, lojalus, tur ėjęs politin į instinkt ą, patriotas, buvo atstumtas nuo lietuvi ų veiklos Amerikoj. Pakartoju – atstumtas, en pleine sance de cause 960 . Yra įprasta sakyti, jog praeities atsiminimuose n ėra baim ės. Bet man tai yra mažmožis, daug svarbiau, kad juose neb ūtų kart ėlio. Tokia mintis man kyla, prisimenant Žymanto likim ą.“ 961 Šie prisiminimai apie prof. S. Žymant ą, atskleidžia pa čio S. Lozorai čio liberali ąsias paži ūras ir j ų šaknis. Tod ėl jam tur ėjo b ūti artimas ir santarvinink ų samb ūris, kuriame buvo „labai daug liberalinio nusistatymo žmoni ų su socialiniais interesais, ypa č jaun ų intelektual ų, kurie negali pritapti jau prie bet kurios esan čios partijos, nes nežino kaip sen ųjų partij ų programos bus vykdomos praktikoje.“ 962 Už bendradarbiavim ą su prof. S. Žymantu, LRS ir ne tik jais, diplomatas buvo apšaukiamas ir svetim ų žvalgyb ų įrankiu. Tai buvo dar vienas S. Lozorai čiui metamas priekaištas.
959 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 334-335. 960 „En pleine sance de cause“ - (pranc. k.) - „gerai žinodami faktus“. 961 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 19?? geguž ės 11 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 962 VLIK‘o ir LDT šefo S. Lozorai čio pasitarim ų, įvykusi ų Reutlingene, protokolai, 1951 m. rugs ėjo 3 d. // LII, f. 54, b. 536, l. 98. 178 Pagal stereotipinius įsivaizdavimus, diplomatin ės ir žvalgybin ės strukt ūros turi daugiau bendrum ų, nei skirtum ų. Juos vienija bendra darbo strukt ūra: informacijos rinkimas, įvertinimas, pateikimas centrui. Skirtumais b ūtų tik darbo vieta ir asmens tapatyb ės viešinimas arba sl ėpimas. Tiesioginius ryšius su žvalgybin ėmis strukt ūromis, tiesa, dar nepriklausomyb ės metais, dar iki at ėjimo į diplomatin ę tarnyb ą tarp LDT nari ų tur ėjo J. Budrys. Esama užuomin ų, kad karo ir pokario metais su užsienio žvalgybomis ryšius palaik ė buv ę diplomatai E. Turauskas ir V. Sidzikauskas. Galima net sp ėti, kad į užsienio valstybi ų žvalgybini ų žaidim ų tinkl ą buvo įsipainiojusi nemaža ypa č aktyvios politin ės lietuvi ų išeivijos dalis. Užtenka prisiminti VLIK pirm ųjų asmen ų pasirašyt ą sutart į su JAV CIA, tai yra Centrine Žvalgybos valdyba, o ši „per Žilinsk ą palaik ė kontaktus su Santarve (agent ūros tikslas buvo į savo veikl ą įtraukti dar vien ą lietuvi ų grup ę, kuri sak ėsi s ėkmingai užmezgusi ryšius su Lietuvos pogrindžiu. Tačiau VLIK‘as tam griežtai pasipriešino.“ 963 ). Iš LDT nari ų ryšius su panašiomis svetim ų valstybi ų strukt ūromis palaik ė dr. S. A. Ba čkis 964 , B. K. Balutis. Klausimas kiek pats S. Lozoraitis buvo įsitrauk ęs? Regis su užsienio žvalgybin ėmis strukt ūromis S. Lozoraitis elg ėsi taip, kaip ir su visomis svetimomis ir savomis organizacijomis: formaliai liko nuošaly, taip apsaugodamas savo, kaip valstybininko status ą, pareigas ir įgaliojimus. Ta čiau, žinodamas apie konkre čių lietuvi ų išeivijos grupi ų ryšius su žvalgybin ėmis strukt ūromis, neatsisakydavo susitikti, patarti, diskutuoti, ieškoti sprendimo. Taigi S. Lozoraitis į bendradarbiavim ą ir param ą ži ūrėjo kiek kitaip: „pilnas moralinis pritarimas ir jame telpantis viso reikalo suvalstybinimas.“ 965 Tad J. Deksniui išvykus į Lietuv ą, 1950 met ų ruden į (rugs ėjo 8 d.) Londone susik ūrė Lietuvi ų rezistencin ė santarv ė, kurios faktiniu vadovu buvo prof. S. Žymantas. Pagal sovietin ę istoriografij ą, LRS buvo sukurta kaip kitos organizacijos – „Dubysos“ – priedanga ir kurios vadu buvo S. Lozoraitis 966 . J ą finansavo brit ų žvalgyba. LRS palaik ė artimus ryšius su jau pamin ėtu brit ų žvalgybos Pabaltijo reikalams viršininku A. McKibbin. Taip, greta S. Lozorai čio ir Lietuvi ų rezistencine santarv ės, buvo įrašoma ir brit ų žvalgyba, kuri patyr ė fiasko megzdama ryšius su partizanais Lietuvoje ir konkre čiai su pa čiu J. Deksniu. Ta čiau reikia pasakyti, kad su A. McKibbin daug artimesnius ryšius tur ėjo ne LDT šefas, o B. K. Balutis bei jo kolegos Latvijos ir Estijos pasiuntiniai, rezidav ę Londone. Slapyvardžiais „Sandy“ arba „D ėdė“ britas dažnai minimas B. K. Balu čio dienoraš čiuose, o j ų bendravimas buvo perženg ęs dalykini ų ir tarnybini ų santyki ų ribas (mažiausiai kart ą per savait ę jie susitikdavo, kartu
963 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 424. 964 Kuodyt ė D. Lietuvos rezistencijos ryšiai ..., // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, nr. 2, p. 38-45. 965 F. Neveravi čiaus laiškas Teo (B. Railai), 1950 m. sausio 27 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 966 Jakaitis J . Išdavyst ės keliu ..., p. 204. 179 atostogaudavo). Pats A. McKibbin su žmona bei jo sekretore Nina Whitley globodavo ir iš Paryžiaus atvykusi ą diplomato P. Klimo žmon ą B. Klimien ę967 . O „Pasklidus gandui, kad J. Deksnys sunkiai serga, ministras Bronius Balutis dar 1952 m. kovo m ėn. raš ė laišk ą Vladui Žilinskui, kad reik ėtų kaip nors Deksn į iš Lietuvos pertraukti į Vakarus.“ 968 Tad S. Lozorai čio ryšius su rezistentais ir užsienio specialiosiomis tarnybomis reikt ų patikslinti – Lietuvos diplomatin ės tarnybos ryšiai su rezistentais ir specialiosiomis tarnybomis. Kitas klausimas ar S. Lozoraitis perduodavo vis ą gaunam ą informacij ą, o gal neskub ėdavo dalintis su kolegomis diplomatais. Pavyzdžiui, B. K. Balutis nesl ėpė savo nuostabos, kad 1954 met ų vasar ą (birželio 19 - liepos 4 d. d.) S. Lozoraitis atvyk ęs į London ą, j į pat į aplank ė vos vien ą kart ą. T ą kart ą B. K. Balutis kruopš čiai suskai čiavo visus S. Lozorai čio susitikimus: du vizitai pas Estijos ir Latvijos nepaprastuosius ir įgaliotuosius ministrus, 10-15 min. trukm ės vizitas brit ų užsienio reikal ų ministerijoje bei „du lan čiavimai su Sandy, pripuolamas atsilankymas Lietuvi ų Namuose ir Lietuvi ų Vaidylos teatre. Tai ir visi „valstybiniai“ reikalai, d ėl kuri ų atvažiuota Londonan. Su Pas-be ir su manim ligi šiol jokiais reikalais nesikalb ėjo, /.../ Kyla klausimas, kam p. L. atvyko Londonan? Išrodyt ų, kad daugiausia laiko LDŠ teikia ne diplomatiniams reikalams, bet LRS.“ 969 Kitoje čia cituoto dienoraš čio lapo pus ėje ambasadorius K. Lozoraitis priklijavo savo rašytą raštel į: „Lozoraitis buvo nuvyk ęs Londonan slaptai tartis su McK [A. McKibbin – A. P.-B.] dėl ryši ų su Lietuva ir šiaip rezistencijos reikalais. Deja, nebuvo galima visk ą išpasakoti nei Balu čiui, nei Balickui.“ 970 Reikia pasakyti, kad Londone rezidav ę lietuvi ų diplomatai juto, kad S. Lozoraitis nesidalindavo visa informacija, j ų tarpusavio pokalbiai ar net pasitarim ų diskusijos vykdavo daugiau privalomo mandagumo forma ir apsiribodavo tarnybiniais V. Balicko patarnavimais 971 . Ta čiau jie niekada neieškojo tokios LDT šefo elgsenos motyvacijos. Nors tik išvykus S. Lozorai čiui t ą 1954 met ų vasar ą iš Londono, B. K. Balutis savo dienoraš čio puslapiuose detaliai suraš ė ne tik visus LDT šefo vizitus, bet ir išsiunt ė š į tekst ą atskiru laišku, deja, nežinomu adresu972 . Po to suskubo atsakin ėti dr. P. Karveliui į laiškus (su nuorašais P. Žadeikiui) apie S. Lozorai čio vizit ą Londone ir kokius vokus, gautus iš Vokietijos, jis tuo metu nešiojosi 973 (pasteb ėsime, kad kaip tik tuo metu vyko „karas d ėl Bonos“, o dr. P. Karvelis ypa č pasitik ėjo P. Žadeikiu ir B. K. Balu čiu, nors pastarajam paprašius atsi ųsti dokument ų, lie čian čių
967 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 16 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 443, l. 139. 968 Trumpa V. Nors ir pavarg ęs, bet ... // Akira čiai , 1997 m. spalio m ėn., nr. 9 (293), p. 11. 969 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. birželio 28 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 442, l. 274. 970 Ten pat, l. 274a. 971 Ten pat, l. 274. 972 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 1 d. // Ten pat, b. 443, l. 24. 973 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 5 d. // Ten pat, l. 40-42. 180 Bon ą, kopijas, dr. P. Karvelis j ų nepersiunt ė. Priešingai – pats papraš ė B. K. Balu čio, kad šis jam atsi ųst ų S. Lozorai čio turim ų dokument ų kopijas 974 ). S. Lozoraitis „ į London ą atvykdavo ypatingais atvejais, pavyzdžiui susitikti su soviet ų atsi ųstais rezistencijos atstovais iš Lietuvos ar diskutuoti su VLIK‘u d ėl vieningos lietuvišk ų veiksni ų vadovyb ės užsienyje.“ 975 Kitaip tariant, jis nedalyvaudavo joki ų, nei svetim ų, nei sav ų strukt ūrų ar organizacij ų kasdienin ėje veikloje. Tarp ypating ų jo vizit ų į London ą reikt ų pamin ėti susitikimus su neva nuo J. Deksnio iš Lietuvos atvykusiais pogrindžio kovotojais, o iš ties ų – soviet ų saugumo agentais. 1950 met ų pabaigoje S. Lozoraitis susitiko su soviet ų saugumo parengto kaip BDPS prezidiumo nariu ir įgaliotiniu K ęstu čiu (agentas Gintautas), v ėliau su „rezistentu“ Edmundu 976 . Reikia pabr ėžti ir tai, kad S. Lozoraitis tiek susitikimuose su soviet ų agentais, tiek pokalbiuose su, pavyzdžiui, brit ų žvalgybos strukt ūromis neb ūdavo vienas. Paprastai tuose susitikimuose dalyvaudavo prof. S. Žymantas ir, kaip reziduojantis Londone, B. K. Balutis 977 . Ta čiau pastarasis, skirtingai nuo S. Lozorai čio, kaltinim ų bendradarbiaujant su žvalgybomis, kaip ir kiti LDT nariai, regis, išveng ė. B. K. Lietuviškoje istoriografijoje nurodoma, kad LRS „dvasios vadu“ buvo S. Lozoraitis. B ūtent po jo pokalbi ų ir pasitarim ų su prof. S. Žymantu, F. Neveravi čiumi ir Stepu Mackevi čiumi buvo nuspr ęsta įsteigti LRS 978 . Prie santarv ės steigimo prisid ėjo ir Stokholme buv ęs V. Žilinskas 979 . Organizacijai prad ėjus veikti, S. Lozoraitis nustatin ėdavo jos strateginius tikslus ir principus: valstybingumo samprata, j ėgų taupymas krašte, konspiracija palaikant ryšius su pogrindžiu ir pan. 980 LRS nariai buvo liberali ų paži ūrų, rezistencin ėje kovoje pripaž įstantys „krašto primat ą, o užsienyje – konstitucini ų organ ų (t. y. Lietuvos Diplomatin ės tarnybos) autoritet ą.“ 981 Vadovyb ę sudar ė septyniolika anks čiau veikusios BDPS Užsienio delegat ūros nari ų.“ 982 Dar vienas ir išskirtinis j ų bruožas: jie buvo intelektualai, akademin ės aplinkos žmon ės ir, skirtingai nuo vlikinink ų, ne politikai, ne tokie organizuoti. Reikia pasakyti, kad Lietuvi ų rezistencin ė santarv ė, greta pagrindinio tikslo (Lietuvos nepriklausomyb ė), tur ėjo ir kit ą – remti LDT šef ą S. Lozorait į prie vlikininkus, su kuriais susitarti buvo sunku. Kitaip tariant, LRS ketino eliminuoti Komitet ą iš politin ės arenos 983 ir, „esant reikalui (pavyzdžiui, b ūsimo karo atveju), tapti netgi egziline vyriausybe.“ 984 Taip arba
974 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 30 d. // Ten pat, l. 216, 219, 224, 226. 975 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 463. 976 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 97-98. 977 Kuodyt ė D. Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu // Laisv ės kov ų archyvas , t. 5, 1992, p. 48. 978 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 86. 979 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 12. 980 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 462-463. 981 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 93. 982 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 420. 983 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 86. 984 Ten pat. 181 žvelgiant į priek į - pradžioje tur ėjusi opozicionieriškas užma čias ne tik prieš vlikininkus, bet iš esm ės ir prieš bergždžias partines dalybas, LRS virto dar viena politikuojan čia organizacija išeivijoje. Pirmaisiais metais Lietuvi ų rezistencin ė santarv ė veik ė konspiraciniais principais. Pats S. Lozoraitis organizacijoje tur ėjo slapyvard į „Kairelis“ 985 , B. K. Balutis – „Petraitis“). Ta čiau 1951 metais buvo prabilta apie LRS iš ėjim ą į viešum ą, kam pritar ė ir S. Lozoraitis, to reikalavo ir užsienio žvalgybos. Ta proga 1951 m. lapkri čio 28 d. buvo paskelbtas specialus pareiškimas visuomenei. Iš ėjimas į viešum ą tur ėjo kelias priežastis. Pašalin ė priežastis – iš organizacijos nari ų rato nutek ėdavo nemažai informacijos (pavyzdžiui, diplomato E. Turausko, aktyvaus ateitininko žmonos Elenos s ūnėnas, santarvininkas J. Masiulis pokalbiuose su diplomatu pasidalindavo neviešinama informacija). Tad deklaruojama konspiracija netur ėjo prasm ės. Kita ir pagrindin ė priežastis LRS išeiti į viešum ą buvo tikslas tapti politiniu vienetu ir gal pasiekti labai tolim ą tiksl ą, tai yra tapti egziline vyriausybe. Įdomu tai, kad siekiant išstumti VLIK iš politin ės lietuvi ų išeivijos arenos LRS nor ėjo kurti beveik tokios pa čios strukt ūros organ ą, kaip VLIK Vykdomoji Taryba („Su K. [Kaireliu, tai yra S. Lozorai čiu – A. P.-B.] mes turime tik vien ą klausim ą – lietuv. akcijos sukoncentravimas ir suvalstybinimas. Šis klausimas atsirado, nes VLIK‘as 4 met ų b ėgyje ne tik nesugeb ėjo tai padaryti, bet akcija decentralizavosi ir leido jai reikštis gaivališkai.“ 986 ). Jame S. Lozorai čiui b ūtų paliekama diplomatin ė tarnyba ir rezerve pripaž įstami „Kybart ų aktai“ 987 . Virstant partine organizacija, santarvininkams reik ėjo vieš ų autoritet ų, ypa č toje pa čioje kovoje su vlikininkais. Tad LRS nariai tik ėjosi, kad S. Lozoraitis ir visa LDT juos palaikys bei atvirai rems 988 . Tuo metu į S. Lozorait į buvo ži ūrim ą kaip į reikalingo autoriteto ir politinio svorio garant ą, kuris gali leisti sudaryti b ūsim ą egzilin ę vyriausyb ę: „Kairelis [S. Lozoraitis – A. P.-B.] turi prie sav ęs sudaryti organus, kurie pamažu pakeist ų ir eliminuot ų Vlik ą. Kai tasai (ir bendrai partijos, o spec. – krikai [krikš čionys demokratai – A. P.-B.]), v ėliau nor ės tartis, raktin ės pozicijos bus jau užimtos ir „portfelius“ bus galima dalintis. Konkretus dalykas – BDPS/Akc. grupė tur ėtų b ūti suvalstybinta, pavadinant j ą, pav. Rezist. Akc. Vadovybe, Kairelio žinioje: sudarant su juo protokol ą tuo reikalu ir pasekoje: Kaireliui padarant paskyrim ą ir institucijos įsteigim ą. Tai b ūsimoji Vid. Reik. Min. ir II skyrius
985 Ten pat, p. 106-107; ambasadorius K. Lozoraitis teig ė, kad t ėvas tur ėjo tik vien ą slapyvard į – Stasys Domeika, pagal žmonos t ėvišk ės pavadinim ą Domeikus. A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su ambasadoriumi K. Lozorai čiu; Kaunas, 2007 m. liepos 2 d.; perži ūrint kelis archyvus, keliuose tekstuose minimas ir kitas jo slapyvardis - „Motiejus“, tai yra t ėvo vardas. S. Lozorai čio artim ųjų liudijimu laiškus, si ųstus į Lietuv ą diplomatas pasirašydavo „Jonušo“ vardu; J. Jakai čio knygoje „Išdavyst ės keliu“ S. Lozoraitis vadinamas „Rainiu“. Jakaitis J. Išdavyst ės keliu ..., p. 206-208, 210, 217, 226. 986 S. Kuzminskio laiškas F. Neveravi čiui, 1949 m. lapkri čio 7 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 987 S. Žymanto laiškas (?), 1951 m. vasario 7 d. // Ten pat. 988 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 122. 182 ir t. t.“) 989 . Tuo reikalu 1950 met ų pa čioje pradžioje santarvininkai net svarst ė taip vadinam ą Lietuvi ų rezistencijos užsienyje dinamin ės akcijos suvalstybinimo projekt ą990 . Ta čiau ir S. Lozoraitis, o taip pat ir diplomatai elg ėsi kaip valstybininkai, jie liko ištikimi savo užimtai pradinei pozicijai – neutralumas politikuojan čio lietuvi ų išeivijos gin čuose, j ų partiniuose susiskirstymuose ir vidaus kovose. Dar daugiau, jie nenor ėjo patekti į beveik tokius pa čius gin čus, kaip su vlikininkais. Ir t ą jie atidžiai svarst ė 1952 m. susitikime Londone. Reikia pasakyti, kad S. Lozorai čio užimta neutralumo pozicija buvo pagrindine jo paties nesutarim ų ir su LRS priežastimi. Nors ir laikomas LRS strategu (prof. S. Žymantas laiške dr. A. Vokietai čiui raš ė, kad „Lozoraitis visk ą žino ir remia mus visapusiškai, išskyrus finansiškai.“ 991 ), jis vis tik steng ėsi likti šeš ėlyje, viešai nesiejo sav ęs su organizacija, nesiafišavo. Tod ėl S. Lozoraitis dar kart ą buvo nesuprastas ir š į kart ą savo artim ų bendražygi ų. Pastarieji j į kaltino per dideliu atsargumu, net neryžtingumu bei pasyvumu, apsiribojimu tik moraline parama ir tarpininko vaidmeniu 992 . Negal ėdamas suprasti šios kritikos, S. Lozoraitis nesiv ėlė į didesnius gin čus, kaip nesiv ėlė į atvir ą kov ą su VLIK, ir tod ėl net santarvininkams nesuteikdavo visos informacijos 993 . Kitaip tariant, žinodami apie vlikininkus mažiau nei pats S. Lozoraitis, šie negal ėjo atlikti vienos iš savo misij ų - ginti LDT šef ą (nors pasak S. Lozorai čio (jaunesniojo), jie „gauna vis ų svarbi ų dalyk ų nuorašus“. 994 ). Reikia pasakyti, kad LRS band ė perkalb ėti ir įtikinti S. Lozorait į, „kad vieša akcija spaudoje ir tinkama propaganda yra svarbesnis ir veiksmingesnis ginklas, negu visokie juridiniai samprotavimai ar paskyrimai“ 995 . Santarvininkai toki ą S. Lozorai čio laikysen ą įvardino kaip baime pasivolioti po lietuvišk ą purv ą: „Jis bijo, kad iš to nesidaryt ų reklama, kad jis nevirst ų emigrantiniu prezidentu“ 996 . Ta čiau S. Lozoraitis liko prie savo nuostat ų: moralin ė parama ir neutralumo taktika: „Mano pareiga yra tyrin ėti visk ą, k ą tik galima, savo galva, aiškintis su žmon ėmis, su jais nesibu čiuojant, bet užtat ir išlaikant rami ą bei objekting ą atmosfer ą. Su savo nariais partijos, j ų organizacijos ir t. t gali daryti kas tik joms tinka ir su kuo nariai sutinka. Man, laisvam žmogui, r ūpi viena: kad partijos nemanyt ų, jog mano galva tesanti prietaisas rodyti ženklams – taip ar ne – ži ūrint to, kaip kada kokia partija man pirštu pamojos. Man atrodo, kad
989 A. J. Greimo laiškas Gabrieliui, 1949 m. lapkri čio 29 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 990 Lietuvos rezistencijos atstov ų pasitarimo su LDT šefu S. Lozorai čiu protokolin ė santrauka, 1950 m. sausio 7 d. // LCVA, f. 660, ap. 1, b. 1, l. 134-136. 991 Prof. S. Žymanto laiškas dr. A. Vokietai čiui, 1950 m. gruodžio 20 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 992 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 87. 993 Ten pat, p. 118-121. 994 S. Lozorai čio (jaunesniojo) laiškas B. Railai, 1954 metai // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 995 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 122. 996 S. Žymanto laiškas B. Railai, 1949 m. spalio 3 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 183 toks mano nusistatymas yra naudingas kiekvienam išmintingam, galv ų bendradarbiavimui – toks nusistatymas, nu ir žinoma, savitarpis lojalumas.“ 997 Reikia pasakyti, kad pretenzijos į b ūsimos egzilin ės vyriausyb ės status ą LRS nebuvo vieningai priimtinos. Vienas iškiliausi ų organizacijos nari ų K. Drunga yra raš ęs: „Aš buvau, esu ir b ūsiu šalininkas principo, kad jokia grup ė, kiek ji beb ūtų stipri, neturi teis ės kurti institucij ų, užsimojan čių monopolizuoti kuriuos nors nacionalinio maštabo reikalus.“ 998 Užimdamas toki ą pozicij ą ir remdamas S. Lozorait į, K. Drunga stojo į vien ą, nors ir nepopuliari ą, pus ę su S. Lozorai čiu, J. Deksniu ir visa diplomatine tarnyba. Vieninga LRS buvo tik kovoje prieš VLIK. Kad neatrodyt ų S. Lozorai čio pozicija kategoriška ir nepajudinama (o stebint iš tarptautin ės politikos realij ų taško – sant ūri), reikia pasakyti, kad diplomatas be abejo naudojosi savo bendramin čių pagalba ir pa čiu LRS egzistavimo faktu. Pavyzdžiui, vietoj sav ęs įgaliodavo įvairiose lietuvi ų išeivi ų komisijose atstovauti prof. S. Žymant ą, ar S. Kuzminsk ą. O šeštojo dešimtme čio pradžioje iškilus, regis, tur ėjusiam b ūti tik LDT vidaus konfliktui Lietuvos pasiuntinyb ėje Paryžiuje, ir į j į įsitraukus vlikininkams, taip pat Pranc ūzijos užsienio reikal ų ministerijai bei JAV Valstyb ės departamentui, S. Lozoraitis svarst ė, kad b ūtų labai gerai, jei „Rez. Sant. tautinink ų šviesos žmon ės užmegzt ų ryšius departamente. Atei čiai bus labai reikalinga, kad toji įstaiga b ūtų informuojama ir iš kitos pus ės; pajust ų, kad yra kit ų nuomoni ų bei j ėgų. Saky čiau, kad šiuo tarpu tai yra vienas m ūsų pirm ųjų uždavini ų.“ 999 Min ėta, kad pokalbiuose su VLIK pirmaisiais asmenimis, S. Lozoraitis si ūlydavo į susitikimus pakviesti ir santarvininkus. Taigi LDT šefas, veng ęs afišavimosi ir net simbolin ės priklausomyb ės nuo visuomenini ų organizacij ų, ir d ėl to su santarvininkais nesutardamas, naudojosi j ų užimta strategija prieš VLIK. Kitaip tariant, S. Lozorai čio šalininkai gal ėjo b ūti ir tam tikra „iliustracija“, kad jis palaiko ryšius su visais ir vieningai sutaria su kai kuriomis lietuvi ų išeivijos visuomenin ėmis organizacijomis. Arba tik konkreti opozicin ė organizacija gal ėjo nuo S. Lozorai čio „iššaukti ugn į į save“ ir pastar ąjį pastatyti į tarpininko pozicij ą: „Mes j į [S. Lozorait į – A. P.-B.] ty čia statome į tarpininko rol ę. Mes norime, kad kontrahentais b ūtume mes ir Vlikas, o Kairelis [S. Lozoraitis – A. P.-B.] – arbitras. O ne Vlikas ir Kairelis, kaip to nori Vlikas.“ 1000 Tai S. Lozorai čiui buvo naudinga, to jis siek ė ir prašydamas VLIK leisti bendruose jų susitikimuose dalyvauti ir santarvininkams. Tad gal b ūt santarvininkai ir j ų pirmtakai buvo tik tiek „lozoraitininkai“, kiek j ų pa čių nuomon ė sutapo su S. Lozorai čio nuomone ir tik apie VLIK. Nes lietuviškoje istoriografijoje pastebima, kad „Pernelyg didel ė meil ė Diplomatijos šefui S.
997 S. Lozorai čio laiškas K. Jurg ėlai, 1948 m. sausio 5 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 310, l. 74-75. 998 K. Drungos laiškas F. Neveravi čiui, 1950 m. vasario 10 d. // VDU, ISC, L. Mock ūno archyvas. 999 S. Lozorai čio laiškas B. Bieliukui, 1969 m. rugs ėjo 3 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 90, l. 2. 1000 S. Žymanto laiškas Teo (B. Railai), 1953 m. geguž ės 20 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 184 Lozorai čiui dažnai virsdavo dideliu pasipiktinimu, vos tik išgirdus šios institucijos kritik ą, o nesugeb ėjimas VLIK‘e matyti nors mažiausio trupin ėlio pozityvios veiklos, santarvinink ų pragmatiškas paži ūras papild ė nereikalingu dogmatiškumu, turin čiu nedaug k ą bendra su LRS propaguota tolerancija ir liberalizmu.“ 1001 Kur į laik ą LRS išgyveno savo „aukso amži ų“, kurio veiklai pritar ė ir LDT šefas 1002 . Jie leido žurnal ą „Santarv ė“, kuriame ne vien ą tekst ą buvo paskelb ę S. Lozorai čio vyresnysis s ūnus. Ta čiau informacija apie LDT šef ą yra labai fragmentiška, kronikin ė. Savo laiku S. Lozoraitis atsisak ė duoti interviu žurnalui, kad išlaikyt ų neutralum ų ir bešališkum ą. Žurnalo redaktoriumi buvo F. Neveravi čius, bendradarbiais – prof. M. Biržiška, K. Drunga, A. J. Greimas, B. Raila, prof. S. Žymantas. LRS buvo įsteigusi savo padalinius Vakar ų Europoje ir už Atlanto (JAV, Kanadoje). Ta čiau draskoma vidiniu susiskaldym ų, nuo septintojo dešimtme čio LRS veikla vis silpn ėjo 1003 . Ji taip ir netapo stipria liberal ų politine organizacija. Ją, kaip ir visas lietuvi ų organizacijas, iš vidaus drask ė ta pati nesantaika 1004 . 1964 metais LRS įstojo į VLIK. Reikia pasakyti, kad be LRS, S. Lozorait į, o ir vis ą LDT r ėmė kitos partin ės grupuot ės ir pavieniais asmenys. Jie k ėlė naujas id ėjas ir k ūrė naujas organizacines vizijas. Pavyzdžiui, V. Rastenis, beje, pasitar ęs su Niujorke rezidavusiu konsulu J. Budriu, laiške S. Lozorai čiui užsimin ė apie Koordinacin į centr ą prie LDT, kurio pagrindinis uždavinys b ūtų dokumentacijos rinkimas ir informacija, o ne tarpusavio politin ės rungtyn ės. Kitaip tariant, dar kart ą buvo m ėginama kurti propagandos ir informacijos vienet ą, apie kur į patys diplomatais svarst ė iš karto po Lietuvos okupacijos. V. Rastenis suk ūrė min ėtą Lietuvi ų nepriklausomyb ės talk ą, kuri ą S. Lozoraitis sveikino, vertino ir tik ėjosi, kad tai „suteiks šviežio oro m ūsų tirštai emigracinei atmosferai, ir gal j ą bent kiek apramins ir pad ės sudaryti l ėšų fond ą patriotinei veiklai, tvarkomai objektyviais sumetimais, o ne partiniais ar tarppartiniais apskai čiavimais.“ 1005 Naujieji-senieji LDT šefo šalininkai (pasak prof. S. Žymanto, „šiandien LRS yra LNT rėmuose“ 1006 ) aktyviai ėmė talkininkauti ir atsakin ėti į jo prašymus patarti, pateikti sugestijas (pavyzdžiui, 1956 m. vasario 21 d. pro memoria S. Lozoraitis kreip ėsi į V. Rasten į, prof. S. Žymant ą ir K. Drung ą su prašymu patarti d ėl susitikimo su VLIK pirmininku J. Matulioniu taktikos ir strategijos 1007 ). S. Lozorai čio opozicionieriai man ė, kad jo ryšiai ir bendradarbiavimas su LNT yra nesuderinami su LDT šefo pareigomis: „S. Lozoraitis perdaug ir
1001 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 158. 1002 VLIK‘o ir LDT šefo S. Lozorai čio pasitarim ų protokolai, 1951 m. rugs ėjo 3 d. // LII, f. 54, b. 536, l. 97. 1003 VLIKAS apie rezistencin ę... // Akira čiai . 1991 m. balandžio m ėn., nr. 4 (228), p. 4-5. 1004 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 116-117. 1005 V. Rastenio korespondencija su LDŠ S. Lozorai čiu // VDU, ISC, f. 2, ap. 2, b. 245, l. 17-18. 1006 Konfidencialus prof. S. Žymanto raštas, 1956 m. vasario 28 d. // Ten pat, ap. 7, b. 402, p. 7. 1007 LNT valdybos pos ėdžio pro memoria d ėl LDŠ pasimatymo su J. Matulioniu. Priedai: S. Lozorai čio ir S. Žymanto raštai. 1956 m. vasaris – kovas. // Ten pat, l. 1-8. 185 net įžūliai užsiangažavo su tautininkais. Ter ūgsta jis viename padaže su neseniai gimusia „talka“.“ 1008 Nes, pavyzdžiui, tuo pat metu, tai yra 1956 m. kovo 10-16 dienomis, kai LDT šefas susitikin ėjo ir tar ėsi su VLIK pirmaisiais asmenimis Romoje, jis, remiantis jo paties komunikatu, tar ėsi ir LNT atstovais: prof. S. Žymantu ir K. Drunga 1009 , taip pat dalyvaujant S. Girdvainiui ir dr. A. Geru čiui. Ši ų pasitarim ų metu buvo tartasi d ėl LNT veiklos vykdymo Vakar ų Europoje per tarptautines visuomenines organizacijas. V ėliau LDT šefo paskelbtame komunikate buvo labai atvirai pažym ėta atskirtis tarp taip vadinam ų valstybini ų (šiuo atveju LDT) ir visuomenini ų (kaip LNT) veiksni ų, kai pastarieji, b ūdami lojal ūs, remia LDT ir jos šef ą, pripaž įsta j ų autoritet ą ir kompetencijas. Iš savo pus ės LDT šefas „pakartojo, jog Diplomatin ė Tarnyba aukštai vertina politiniai-visuomenini ų organizacij ų bendradarbiavim ą su ja ir teikiam ą jai param ą. Lietuvos diplomatai iš savo pus ės ir toliau rems t ų organizacij ų veikl ą, ypa č tais reikalais, kurie susieti su Lietuvos nepriklausomybės atstatymo byla.“ 1010 Ta čiau naujos visuomenin ės organizacijos tikslas įrodyti, kad galima bendrai veikti, susitarti ir apsieiti be deklaracij ų ir š ūki ų1011 , deja, žlugo. Santykiuose su Lietuvi ų rezistencine santarve ir jos pirmtakais bei įpėdiniais S. Lozoraitis laik ėsi tik moralinio patar ėjo pozicijos, neatsisakant pa čios id ėjos sukurti minimal ų centr ą, kuris gal ėtų s ėkmingai veikti Lietuvos laisvinimo byloje. Kita vertus, vienas iš LRS tiksl ų buvo remti S. Lozorait į. Paradoksalu, ta čiau šiandienin ėje lietuviškoje istoriografijoje pripaž įstama, kad taip buvo stiprinamos ne paties S. Lozorai čio, o LRS, kuriai reik ėjo sav ų autoritet ų, pozicijos 1012 . Tuo tarpu S. Lozoraitis oficialiai teig ė, kad jis palaik ė ryšius su LRS tik tod ėl, kad pastariesiems pavyko užmegzti ryšius su kraštu 1013 . Tad politiniuose lietuvi ų išeivijos santykiuose S. Lozoraitis gal ėjo panaudoti savo šalininkus šachmatiniuose žaidimuose su vlikininkais arba atvirkš čiai – kita visuomenin ė organizacija tik ėjosi per S. Lozorait į pasiekti tok į pat į tiksl ą – egzilin ės vyriausyb ės status ą.
6. 3. „Svetimas tarp sav ų“
Visi LDT nariai laik ėsi nuomon ės, kad jie oficialiai atstovauja nepriklausom ą Lietuv ą, laikosi valstybingumo t ęstinumo. Remdamiesi juridine raide diplomatai gyn ė savo įgaliojimus ir teises. Jie niekada nesutiko subordinuotis ne valstybiniam organui. Gr įžtant į
1008 L. Šimu čio laiškas dr. J. Pajaujui ir H. E. Blazui, 1956 m. liepos 9 d. // VDU, ISC, f. 51, L. Šmulkš čio archyvas. 1009 LDŠ komunikatas apie S. Lozorai čio pasitarimus su LNT atstovais // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 406, l. 1. 1010 Ten pat. 1011 V. Rastenio korespondencija su LDŠ S. Lozorai čiu // Ten pat, ap. 2, b. 245, l. 19. 1012 Dapkut ė D. Lietuvių rezistencin ė santarv ė // Akira čiai , 2000 m. rugsėjo m ėn., nr. 8 (322), p. 6-7; spalio m ėn., nr. 9 (323), p. 6-7. 1013 S. Lozorai čio pranešimas Londone, 1955 m. // LII, f. 54, b. 82, l. 154. 186 pirmuosius po Antrojo pasaulinio karo metus, į Berno ir Paryžiaus konferencij ų pos ėdžius ir jų užkulisius, reikia dar kart ą pabr ėžti, kad anuomet, ypa č Antrojoje konferencijoje išryšk ėjo visos LDT vieningas poži ūris į save, kaip į juridin į objekt ą, į savo santykius su politin ėmis lietuvi ų išeivijos organizacijomis. Diplomatai buvo vieningi, nuolat kartodami, kad VLIK net savo pavadinimu (Komitetas) yra visuomenin ė organizacija, kurios tarptautin ė bendruomen ė niekada nepripažins egziline vyriausybe 1014 . Ši diplomat ų pozicija niekada nebuvo susvyravusi, pakitusi. Bet, regis, kad tarp j ų niekada nebuvo vienos bendros nuomon ės kalbant apie bendradarbiavim ą su politin ėmis lietuvi ų išeivijos grup ėmis, visuomenin ėmis organizacijomis ir su pa čiu VLIK. Peržvelgus S. Lozorai čio santykius su politin ėmis lietuvi ų išeivijos grup ėmis, galima pasteb ėti, kad oficialiai visa LDT tarsi likdavo vis ų susitikim ų ir pasitarim ų nuošaly. Pirmame plane stov ėdavo LDT šefas. Trafaretiškai svarstant – jam, kaip vadovaujan čiam asmeniui, buvo privalu palaikyti ryšius su lietuvi ų išeivija, atstovauti visos LDT pozicij ą ir jos nari ų nuomon ę, kalb ėti savo bei koleg ų diplomat ų vardu. T ą S. Lozoraitis nuolat pabr ėždavo ir derybose naudojo kaip argument ą1015 . Ta čiau perži ūrėta archyvin ė medžiaga leidžia įtarti, kad LDT šefas likdavo vienas ne tod ėl, kad jis „primus inter pares“ arba, kad, pavyzdžiui, pirmieji VLIK nariai vis ą konflikt ą su diplomatais susiaurino iki S. Lozorai čio asmens, o j ų sparno spauda formavo ir palaik ė š į įvaizd į. Grei čiau tai buvo priedanga kit ų, daug sunkiau įžvelgiam ų priežas čių. Neoficialiai LDT nariai svarst ė ir nerimavo ar S. Lozoraitis sugeb ės vienas vesti derybas su VLIK („nuvykus Lozoriui vienam vlikijados g ūžton, /.../ kad jo, supuol ę visi neapipešiot ų ir kad pasekm ėje, vieton žmoniško susitarimo neišeit ų atviras skilimas“ 1016 ), nes pasak j ų, S. Lozoraitis buvo link ęs nutyl ėti, visus tarnybinius nemalonumus ir nesusipratimus užgniaužti savyje 1017 . Ta čiau tarpusavy jie pripažindavo, kad „Lozoriaus niekas neapjodin ės“, svarbu, kad tik „jis Vliko žmones nesuglumt ų savo pozit ūra, savo pompa ir jei nori, savo atkaklumu. Juk tai esama senos mark ės užsispyr ėlio-diplomato.“ 1018 Tad kai po min ėtų dviej ų konferencij ų su VLIK šiems nepavyko deryb ų keliu susitarti su S. Lozorai čiu d ėl subordinacijos, egzilin ės vyriausyb ės ar bendro politinio organo, jie kreip ėsi į likusius LDT narius su prašymais tarpininkauti. Ne kart ą M. Krupavi čius asmeniškai prašydavo B. K. Balu čio pagalbos, tarpininko vaidmuo buvo si ūlomas taip pat dr. A. Geru čiui, J. Savickiui, P. Žadeikiui (pastarasis dar 1946 met ų pradžioje, dar prieš VLIK ir LDT konferencij ą Berne, si ūlė
1014 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. birželio 26 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 443, l. 250, 253. 1015 VLIK‘o ir LDT šefo pasitarim ų, įvykusi ų Reutlingene, protokolai, 1952 m. lapkri čio 25-28 d. d. // LII, f. 54, b. 536, l. 43-78. 1016 B. K. Balu čio laiškas J. Savickiui, 1951 m. liepos 14 d. // Ten pat, b. 71, l. 2. 1017 J. Savickio laiškas S. Lozorai čiui, 1951 m. rugpj ūč io 1 d. // Ten pat, l. 27. 1018 J. Savickio laiškas B. K. Balu čiui, 1951 m. rugpj ūč io 2 d. // Ten pat, l. 3. 187 vlikininkams santykius aiškintis ir tartis tik su LDT šefu 1019 ). Ta čiau diplomatai nesutiko imtis šios misijos. Oficialus ir nuolat kartojamas j ų atsakymas: LDT derybos su VLIK yra viena iš šefo pareig ų, ir kad, diplomatams tai r ūpi, bet tai n ėra j ų kompetencija 1020 . Ta čiau neoficialiai LDT, ypa č vyresnioji jos karta, buvo linkusi aštriai kritikuoti S. Lozorai čio veikl ą santykiuose su politikuojan čia lietuvi ų visuomene, o ypa č su VLIK. Pastariesiems apie tokias LDT vidaus problemas buvo žinoma ir tuo jie steng ėsi pasinaudoti. Pavyzdžiui, po nes ėkming ų 1951 metais vykusi ų Reutlingeno pasitarim ų keli dvasininkai (grei čiausiai vlikinink ų prašomi arba juos palaikydami), kaip prelatas L. Tulaba, kun. Rapolas Krasauskas, kun. Jonas Aviža, ir prof. Z. Ivinskis kreip ėsi į LDT narius (P. Žadeik į, B. K. Balut į, K. Graužin į ir dr. S. A. Ba čkį), su prašymu pastariesiems aiškiai ir viešai pasisakyti ar pasiuntiniai laiko S. Lozorait į LDT šefu, ar jam jie subordinuojasi, ar S. Lozoraitis turi įgaliojimus kalb ėti ir veikti visos LDT vardu 1021 . Nors ir šie diplomat ų atsakymai buvo vienodi, pripaž įstantys LDT šef ą ir jo įgaliojimus, ta čiau neži ūrint oficialiai deklaruojamos vieningos LDT nuomon ės, jos vidaus santykiai ir skirtingi poži ūriai į politin ę lietuvi ų išeivij ą buvo viešai žinomi, o tai tik silpnino S. Lozorai čio, kaip šefo autoritet ą ir, žinoma, negelb ėjo derybose su visuomenin ėmis organizacijomis. Tad kai kart ą V. Balickas vieno pokalbio metu paklaus ė į London ą atvykusio LDT šefo, kaip šis mano išspr ęsti reikalus su Bona ir dr. P. Karveliu, S. Lozoraitis, tikint B. K. Balu čio dienoraš čiu, „pagalios prapliupo...“ Jis daugiau nieko nedarysi ąs. Visi j į puola, o niekas negina. Ministeriai, konsulai kalba apie kompromisus. Kam Žadeikiui reik ėję eiti į State Dep-tą su Vliko pirmininku, arba Balu čiui kištis su savo patarimais. Budrys (užsimin ęs, kaip ir Žadeikis, apie kompromiso reikalingum ą) taip pat kalb ąs apie kompromisus“ 1022 . Šis LDT šefo proveržis įrodo, kad jis buvo vienas arba „svetimas tarp sav ų“. B. K. Balutis, o taip pat dr. S. A. Ba čkis ir P. Žadeikis, man ė, kad S. Lozoraitis turi der ėtis ir susitarti su VLIK. J ų manymu, S. Lozoraitis be reikalo įsivelia į partinius žaidimus, kas jam, kaip LDT šefui neder ėtų (min ėta, jog jo santykiuose su Lietuvi ų rezistencine santarve kai kurie diplomatai mat ė pastar ųjų partinius interesus, o ne politin į LDT šefo palaikym ą). Sunku vienareikšmiškai atsakyti kod ėl LDT viduje b ūta ši ų skirtum ų. Gal kai kurie diplomatai band ė laviruoti tarp šefo ir VLIK, tur ėdami tarp pastar ųjų bendramin čių, o gal taip kai kurie j ų gyn ė savo oficialiai pripaž įstamus juridinius įgaliojimus, išstatydami priešaky tik LDT šef ą. O gal, pavyzdžiui, vlikinink ų vedama politik ą juos klaidindavo. Pavyzdžiui, dar 1949 met ų pavasar į P. Žadeikis tik ėjo, kad diplomatams pavyks sureguliuoti „savo santykius su rezistentais ir Tiubingen‘ais, kurie nebeturi tikslo subordinuoti ir yra reikalingi m ūsų bi čiuliškos
1019 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 164. 1020 P. Žadeikio laiškas S. Lozorai čiui, 1946 m. sausio 2 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 1021 Kun. L. Tulabos, prof. Z. Ivinskio, kun. Krasausko ir J. Avižos asmeninis laiškas pasiuntiniams, 1951 m. spalio 26 d. // VDU, ISC, f. 2, V. Rastenio archyvas. 1022 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. liepos 2 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 443, l. 30, 32. 188 talkos.“ 1023 Pasteb ėsim, kad š į B. K. Balu čiui skirt ą laišk ą P. Žadeikis raš ė po M. Krupavi čiaus ir V. Sidzikausko vizito JAV (1949 met ų saus į), kur į jis pats vertino, kaip triukšming ą, be rimt ų pažad ų ir vietomis net karikat ūrišk ą pasir ėkavim ą1024 ). Kiek v ėliau, 1952 metais P. Žadeikis si ūlė sudaryti triumvirat ą (LDT šefas, VLIK pirmininkas ir autoritetingas Vasario 16-osios signataras (pavyzdžiui, prof. M. Biržiška, ar prelatas K. Šaulys, J. Kaminskas)1025 ir taip išspr ęsti konfliktinius santykius su politine lietuvi ų išeivija. Ne visad jis paisydavo ir S. Lozorai čio prašym ų bei nurodym ų. Min ėta, kad 1954 met ų vasar ą P. Žadeikis lyd ėjo VLIK pirminink ą M. Krupavi čių ir kitus asmenis į JAV Valstyb ės departament ą. T ą kart ą S. Lozoraitis skubios telegramos tekstu nurod ė P. Žadeikiui į JAV VD nevykti ir delegacijos nelyd ėti. Ta čiau, remiantis B. K. Balu čio dienoraš čio eilut ėmis, P. Žadeikis į departament ą ėjo ir delegacij ą lyd ėjo, nes man ė, kad reikia žinoti, kas bus kalbama ir koks bus vizito rezultatas 1026 . Tai buvo ne pirmas kartas, kai P. Žadeikis lyd ėjo VLIK pirmuosius asmenis į JAV VD 1027 , o tai, pasak LDT šefo, didino visuomeninės organizacijos svor į. S. Lozoraitis man ė, kad tokia elgsena bereikalingai ir nenaudingai sureikšmina VLIK žygius bei didina jo prestiž ą. Tuo tarpu nepaklusnus diplomatas leido sau rizikuoti LDT pad ėtimi, smukd ė ir visos tarnybos, ir jos šefo autoritet ą. Dar viena skirting ų nuomoni ų LDT viduje priežastimi gal ėjo b ūti ir VLIK vedama kova už pa čius diplomatus. Vlikininkams nesunkiai pavyko į savo pus ę patraukti katalikiškojo sparno šalininkus E. Turausk ą ar kur į laik ą dr. S. A. Ba čkį (kuris r ėmė bendrapartiet į koleg ą, kai buvo svarstoma galimo diplomatinio atstovo kandidatūra Madride 1028 ). Po katalikiškajam sparnui priklausan čio J. Lukšos išvykimo į Lietuv ą, dr. S. A. Ba čkis, kartu su VLIK atstovu prof. J. Brazai čiu, buvo paskirtas Laisv ės kov ų s ąjūdžio įgaliotiniu Vakaruose 1029 ir tur ėjo slapyvard į „A. Aušra“ 1030 . J į, kaip bendrapartiet į, į Vašington ą pasikviet ė J. Kajeckas, kuris, kaip min ėta, buvo „patogesnis“ valstie čiams liaudininkams. Dar daugiau, P. Žadeikis su B. K. Balu čiu vienas kit ą palaik ė, tarpusavy pasidalindavo informacija ir žinojo daug daugiau, nei jos suteikdavo LDT šefui 1031 . Dr. S. A. Ba čkis, taip pat B. K. Balutis su vlikininkais pasidalindavo tarnybin ėmis žiniomis. Čia verta prisiminti ir visus ryškesnius LDT vidaus konfliktus, nes dar 1951 metais dr. A. Gerutis buvo persp ėjęs LDT šef ą, kad „Jeigu m ūsų emigracija užtruks, kai kurie svarbieji postai gali atsidurti
1023 P. Žadeikio laiškas S. A. Ba čkiui, 1949 m. geguž ės 27 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 1024 Ten pat. 1025 Banionis J. Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940-1975 ..., p. 204-205. 1026 B. K. Balučio dienoraštis, 1954 m. liepos 9 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 443, l. 89. 1027 Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba... , p. 33. 1028 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos... , p. 145. 1029 Ten pat, p. 139. 1030 Ten pat, p. 139-140. 1031 Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis ..., p. 534-535, 638. 189 rankose vienos pakraipos žmoni ų, kurie – grei čiausia – bus prieinami pašalin ėms įtakoms. Paryžius jau tokioje pad ėtyje yra. Yra pavojaus d ėl Vašingtono ir Londono. Ar šiuo atžvilgiu galima imtis koki ų preventyvini ų priemoni ų?“ 1032 Tad metams b ėgant LDT šefas prad ėjo elgtis kiek atsargiau ir su savaisiais, iš kuri ų nesulauk ė vieningos paramos. Regis, tod ėl B. K. Balutis, kart ą negav ęs platesni ų žini ų apie S. Lozorai čio susitikimus su pirmaisiais lenk ų išeivijos politiniais veik ėjais bei su Lietuvi ų rezistencine santarve, buvo rimtai įsižeid ęs: “Noromis- nenoromis man prisieina keisti nuomon ę apie p. Lozorai čio tinkamum ą b ūti LDŠ. Koja ne vienam m ūsų kartais gali paslysti, ypatingai turint taip sunk ų kontagent ą, kaip Vliko žmon ės. Bet p. L. [S. Lozoraitis – A. P.-B.] užvir ė pernelyg didel ę koš ę – ne tik sau, bet ir visai Dipl. Tarnybai.“ 1033 Šioje B. K. Balu čio dienoraš čio vietoje ambasadorius K. Lozoraitis paliko raštelį: „Balutis nesuprato tikrojo Loz-čio kelion ės Londonan tikslo, nes jis buvo slaptas. Vyko pasitarimai su anglais ir kt. D ėl ryši ų su Liet. Rezistencija ir t. t. K. Loz. 96.01“ 1034 . Taip pat K. Lozoraitis pasteb ėjo, kad kartais LDT šefui buvo ypa č sunku bendrauti ir susikalb ėti su garbaus amžiaus kolegomis. Paskutinius gyvenimo metus P. Žadeikis praleido ligos patale, taip pat sirgo B. K. Balutis ir „buvo nuolat kažkokios baim ės apimtas: jam buvo svarbu nesukelti bangos, kitiems si ūlydavo eiti į kompromisus, o pats buvo nesukalbamas užsispyr ėlis“ 1035 . Kaip bijant į net savo šeš ėlio K. Lozoraitis buvo apib ūdin ęs ir V. Balick ą, tad į brit ų užsienio reikal ų ministerij ą dažniau nueidavo pats LDT šefas, nei abu jo kolegos 1036 . Didesn ę kolegišk ą param ą S. Lozoraitis gal ėjo justi iš jaunesni ų LDT nari ų. Kai kuriais diplomatais – kaip dr. A. Geru čiu ar V. Žilinsku – jis pasitik ėjo labiau, nors šiems tr ūko praktin ės diplomatijos patirties, o neretai ir takto. B ėgant metams, S. Lozorai čiui ir toliau laikantis LDT įgaliojim ų, kaip valstybingumo ir t ęstinumo įrankio, jo, kaip šefo autoritetas pamažu tvirt ėjo, kolegos tvir čiau j į palaik ė, r ėmė. Ko gero pirmas suprat ęs, kad kompromisas su vlikininkais beveik ne įmanomas ir stoj ęs ginti S. Lozorait į buvo didžiausias LDT maištininkas P. Žadeikis. Svarstytina ar tai jis dar ė vedamas savivokos, jog S. Lozoraitis atsilaikys prieš savo oponentus tik b ūnant visiems diplomatams vieningais, o gal nauja VLIK politikos kryptis, tai yra m ėginimas įsteigti dar vien ą „užsienio reikal ų ministerij ą“ buvo tas lašas, arba tas argumentas, kuris privert ė suprasti, kad reikia visiems b ūti vieningais. Juk taip jie buvo pasielg ę 1947 metais, Paryžiaus konferencijos su VLIK metu. Bet kuriuo atveju, paskutiniais savo gyvenimo metais P. Žadeikis atvirai gyn ė S. Lozorait į ir gal tod ėl prieš mirt į buvo prasitar ęs žmonai apie j į, kaip tinkam ą pasiuntinyb ės Vašingtone įpėdin į. Ta čiau J. Kajeckui tapus
1032 Dr. A. Geru čio laiškas LDT šefui S. Lozorai čiui, 1951 m. birželio 17 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 483, p. 3-4. 1033 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. birželio 29 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 443, l. 63. 1034 B. K. Balu čio dienoraštis // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 443, l. 62. 1035 B. K. Balu čio dienoraštis // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 446, l. 4a. 1036 B. K. Balu čio dienoraštis // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 442, l. 210a. 190 pasiuntinyb ės Vašingtone vadovu, diplomat ų vieningumas, bent jau tarnybos viduje, buvo silpnokas. Reikia pasakyti, kad tik S. Lozoraitis neabejojo savo veiksmais ir derybose r ėmėsi visos LDT vardu (kaip pažym ėjo ambasadorius K. Lozoraitis, „Visi svarbesnieji diplomatijos šefo sprendimai, oficial ūs demaršai ir diplomatiniai žygiai Lietuvos laisv ės reikalu buvo derinami su kitais Lietuvos pasiuntiniais.“ 1037 ). Tik po keli ų dešimtme čių kolegos diplomatai apie LDT šef ą kalb ėjo, kad „Kartais pamirštama, kad jis yra Lietuvos valstyb ės de jure aukš čiausias legalus pareig ūnas, paskirtas paskutin ės Lietuvos vyriausyb ės. /.../ S. Lozoraitis, dėl savo uždarumo, šaltumo, kartais daugelio žmoni ų yra nesuprastas, laikomas lyg nor įs distancij ą palaikyti nuo žmoni ų. Iš tikr ųjų – tai jautrus, teisingas žmogus, geras savo bendradarbiams. Jis yra gyvos orientacijos, aštriai ir logiškai galvoj ąs bei reiški ąs mintis. Kaip Lietuvos Diplomatijos šefas, jis vykdo savo pareigas taip, kad nenukent ėtų Lietuvos valstyb ės de jure interesai, kol n ėra juridiškai kit ų valstybi ų pripažintos Lietuvos vyriausyb ės.“ 1038 Paskutinis LDT šefo veiklos dešimtmetis buvo pastebimai ramesnis. B ėgant metams ir LDT ap ėmė tam tikras s ąstingis, iš dalies tod ėl, kad jos gretos buvo stipriai praret ėjusios, antra – tokia pat nuotaika vyravo ir tarp politikuojan čios lietuvi ų išeivijos, kai neliko sen ųjų politikų. Galiausiai, Lietuvos, kaip ir kit ų okupuot ų krašt ų klausimas, iki tol tur ėjęs propagandin ę vert ę tarptautin ėje erdv ėje, čia buvo s ąmoningai, taip siekiant sumažinti įtampas, primirštas 1039 . Bet augo nauja lietuvi ų išeivi ų karta. Ji buvo laisva savo m ąstymu, išaugusi vakarietiškos tradicijos aplinkoje. Ji netur ėjo asmenin ės skaudžios praeities, kuri jai, naujajai kartai buvo jau t ėvų ir seneli ų istorija. Tad kai kurie j ų tur ėjo kiek kitok į poži ūrį į Lietuv ą bei jos laisvinimo byl ą.
1037 Lozoraitis K. Lietuvos diplomatini ų tarnyb ų veikla // Lietuvos diplomatija XX amžiuje ..., p. 149. 1038 Ba čkis S. A. Stasiui Lozorai čiui, Lietuvos diplomatijos šefui ... // Aidai , 1968 m. rugs ėjo m ėn., nr. 7 (213-226), p. 322-323. 1039 Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų..., p. 71. 191 VII. KITA VEIKLA: TARP OFICIALUMO IR PRIVATUMO
Jei kiek daugiau žinoma apie S. Lozorai čio veikl ą koordinuojant LDT, taip pat apie jo santykius su lietuvi ų išeivijos organizacijomis, tai iki šiol be atidesnio tyrin ėtoj ų d ėmesio lieka kita jo veikla: tai jo politin ė mintis, id ėjos. Nepriklausomyb ės paskelbimas ir jos sukak čių min ėjimas kiekvienai tautai yra nacionalin ė švent ė. Lietuvai 1918 m. vasario 16 d. – ypatinga valstybin ė data, kuri soviet ų okupacijos metais tapo unikaliu ryšiu tarp pavergt ųjų krašte ir emigracijoje gyvenan čių lietuvi ų. Tą dien ą lietuviai, nors ir atskirti „geležine uždanga“1040 , daug garsiau prabildavo apie savo teises į laisv ę ir nepriklausomyb ę. Tad Lietuvos Nepriklausomyb ės dien ą LDT šefas žodžiu (paprastai lietuvi ų bendruomen ės min ėjimuose, taip pat radijo bangomis) ar raštu kreipdavosi į krašto ir laisvojo pasaulio lietuvius. Sveikinim ų tekstus jis pasi ųsdavo visiems LDT nariams, Madrido ir Vatikano radij ų redakcijoms, ELTA, lietuviškiems leidiniams („Argentinos lietuvi ų balsas“, „Darbininkas“, „Dirva“, „Europos lietuvis“, „Laikas“, „Laisvoji Lietuva“, „Lietuvi ų dienos“, „M ūsų Lietuva“, „M ūsų pastog ė“, „Nepriklausoma Lietuva“), o kartais „The Baltic Review“, L‘Osservatore Romano“ ir lenk ų išeivijos spaudai. Jo archyve yra saugomos ši ų sveikinimo kalb ų, parengt ų 1960-1979 metais, juodraštiniai tekstai 1041 . Juose atsiskleidžia ir gilesn ė bei platesn ė Vasario 16-osios prasm ė, ir vis ų – tiek krašte, tiek laisvajame pasaulyje – lietuvi ų bendrumo ir ryši ų reikšm ė, taip pat paties S. Lozorai čio, kaip diplomato ir pilie čio, poži ūris į valstyb ę, taut ą, tarptautin ę politik ą. Kai kurie tekstai yra parašyti ranka, kiti spausdinti mašin ėle, pavadinti „pranešimais“ ar „atsišaukimais“. Pagrindinis vis ų LDT šefo sveikinimo kalb ų adresatas – tauta, kai ypatingai akcentuojami esantieji pavergtame krašte. Savo kasmetin ėse kalbose S. Lozoraitis tarsi išryškindavo Vasario 16-osios svarb ą ne tik lietuvi ų tautos istorijoje, jos atmintyje, bet ir sovietinio režimo sistemoje. Savo argumentuotuose ir vilt į teikian čiuose pasisakymuose diplomatas atskleisdavo sovietines baimes, kai draudimai šv ęsti savo nacionalin ę švent ę tik patvirtindavo jos moralin į ir politin į gyvybingum ą bei įrodydavo soviet ų vykdom ų veiksm ų neteis ėtum ą. Vasario 16-ąją LDT šefas vertino kaip tautos s ąmon ės brandos išraišk ą ir savarankiško apsisprendimo d ėl tolimesn ės raidos pasirinkimo akt ą, kuris nebuvo atsitiktinis. Pasak, jo, tai buvo valstybinio m ąstymo įrodymas, prad ėjęs nauj ą Lietuvos valstybingumo raid ą, kuri ą tik laikinai sustabd ė okupacija. Laisvasis pasaulis nepripažino Lietuvos aneksijos, tad
1040 Ambasadoriaus K. Lozorai čio liudijimu, LDT šefas laiške brit ų premjerui W. Churchilll raš ė apie atskirt ą nuo laisvojo pasaulio Lietuv ą ir iliustravo tai kaip „geležin ė uždanga“. Premjeras v ėliau š į palyginim ą panaudojo savo viešoje kalboje ir taip jis tapo bendriniu terminu. 1041 Dvidešimt vienas S. Lozorai čio tekstas yra paskelbtas: Petraityt ė A. S. Lozorai čio kalbos, pasakytos ... // Oikos: lietuvi ų migracijos ir diasporos studijos . Vilnius: Versus aureus, 2007, nr. 4, p. 81-102. 192 Aktas, kaip dokumentas, yra teisiškai tebegaliojantis, ne vien lik ęs tik tautos paguoda ir pasididžiavimu. Valstybin ės švent ės proga sakytose kalbose S. Lozoraitis ypa č pabr ėždavo soviet ų okupacijos brutalum ą, kur į prilygindavo hitleriniam režimui: „n ėra reikalo d ėstyti čia, koki ą našt ą sudaro svetima okupacija, nes beveik visa Europa yra tai patyrusi paskutinio karo metu. Ta čiau man atrodo esant reikalinga priminti, kad Lietuvos okupacija turi toki ų žiauri ų ypatybi ų, koki ų Vakar ų Europa nemat ė ir tamsiausiais savo naujosios istorijos laikais“ 1042 . Atvirai tapatindamas soviet ų brukam ą komunizm ą su fašizmu, diplomatas pabr ėždavo, kad pastar ųjų laikas jau pra ėjo, tad ir komunistin ės santvarkos likimas bus toks pats. Pagrindiniai argumentai: nė viena tauta n ėra savarankiškai ir savanoriškai pasirinkusi komunistin ės santvarkos, tod ėl ji – kaip smurtas – savaime atmestina ir joks prievartinis režimas, kaip absoliu čiai svetimas, pirmiausia, žmogiškajai prigim čiai ir civilizacij ų raidai, istoriškai n ėra amžinas. Bet kokia prievarta tik gr ūdina taut ą bei jos savimon ę ir palie čia tik „išviršines gyvenimo formas“ 1043 , ji bej ėgė prieš žmogišk ąją dvasi ą, patriotizm ą, tautin į solidarum ą, laisv ės siekim ą, tik ėjim ą žmogiškumu. Savo kalbose S. Lozoraitis ypa č išryškindavo lietuvi ų kalb ą, kult ūrą, istorij ą ir per amžius susiformavusius lietuvi ų tautos ir vakarietiškos krikš čioniškosios kult ūros ryšius, kuriuos m ėgina nutraukti soviet ų okupacija. Diplomatas tarsi atkartodavo savo t ėvo bei kit ų XIX-XX amži ų sand ūros lietuvi ų atgimimo s ąjūdžio veik ėjų mintis kovoje už taut ą, krašt ą, lietuvyb ę. S. Lozoraitis džiaug ėsi, kad „sovietams nepavyko sunaikinti žmon ėse, krašte, tautini ų ir šiaip žmonišk ų id ėjų ir nutraukti tam tikr ą bendravim ą su Vakarais.“ 1044 Nevengdamas didžiosios politikos kritikos, S. Lozoraitis savo kalbose teig ė, kad po Antrojo pasaulinio karo įsigal ėjusi taika, nors ir laim ėjus demokratin ėms valstyb ėms, buvo tik tariama, nes pus ė Europos (Centrin ė ir Ryt ų) vis dar pavergta („d ėl neišmanymo ar neatsargumo Vakarai padar ė nemažai kompromis ų su sovietais“ 1045 ), o likusioje Europos dalyje, pastebimi pokarin ės demokratijos nuovargio ir pasyvumo ženklai, netikėjimas savo vedama užsienio politika, kai net žodžiu n ėra ginami teisingumas ir moral ė. Reikia pasakyti, kad pra ėjus vos keliems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos S. Lozoraitis, ir jo kolegos diplomatai tvirtai man ė, kad naujo karo, kuris gal ėtų išlaisvinti pavergt ą krašt ą, nebus. Tad, pasak diplomato, bet kokia užsienio šali ų bei j ų bendruomeni ų reiškiama simpatija pavergtai lietuvi ų
1042 Lietuvos Diplomatijos šefo S. Lozorai čio žodis, pasakytas pranc ūzų kalba svetimšaliams Lietuvos Nepriklausomyb ės švent ės min ėjime Paryžiuje, 1970 m. vasario 16 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 1043 Lietuvos Diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio žodis pasakytas per radij ą Nepriklausomyb ės švent ės proga. 1977 metai. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 1044 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1974 m. geguž ės 7-11 d. d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1045 Lietuvos Diplomatijos šefo S. Lozorai čio žodis Nepriklausomyb ės švent ės dienai // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 193 tautai suteikia vilt į ir tik ėjim ą s ėkminga Lietuvos laisv ės bylos baigtimi. Jis pabr ėžė, kad vis ų užsienio lietuvi ų tikslas yra vienas: nuolat priminti Vakarams apie pavergt ą taut ą, kai kova už jos išlaisvinim ą nei moraline, nei politine prasme neprieštarauja tarptautinei tvarkai bei pasaulio taikai, net jei tai yra j ų veikimo galimybi ų ribos. Nes, pasak diplomato, vienintelis tiek užsienio lietuvi ų, tiek tarptautin ės bendruomen ės kovos b ūdas prieš soviet ų vedam ą vidaus ir užsienio politik ą – viešas žodis prieš j ų nusikaltimus dengian čią tyl ą ir visuotinis j ų vykdomo smurto pasmerkimas. Nuolat pabr ėždamas, kad laisvajame pasaulyje gyvenantys lietuviai turi b ūti vieningi ir kalb ėti už taut ą, jai atstovauti, taip išreiškiant jos siekius ir norus, S. Lozoraitis pažym ėdavo, kad savo patriotini ų jausm ų išreiškimas yra dalis s ėkmingos kovos už krašto nepriklausomyb ę. Diplomatas užsimindavo apie kai kuri ų užsienio lietuvi ų replikas, kad okupuotame krašte nieko gero n ėra, ir atsakydavo: „Man neteko gird ėti ar skaityti, kad kas smerkt ų tautos laikysen ą, smerkt ų taut ą. Bloga yra okupacija ir visa, k ą daro okupantai. /.../ Visa, kas yra teigiamo okupuotoje Lietuvoje, yra padaryta tautos prieš okupant ų vali ą ar nepriklausomai nuo tos valios.“ 1046 Tad S. Lozoraitis pabr ėždavo laisvajame pasaulyje likusi ų lietuvi ų b ūtinas pastangas kelti Lietuvos laisv ės byl ą ir siekti nepriklausomyb ės atstatymo, kai pati tauta negali to padaryti, o nutr ūkęs ginkluotas tautos pasipriešinimas dar n ėra pa čios kovos už jos laisv ę pabaiga. Savo kalbose S. Lozoraitis remdavosi ne vien patriotine retorika, bet ir konkre čiais faktais iš pa čios Lietuvos („Tai, kas mes užsienyje sužinome...“ 1047 ). Pavyzdžiais minimi 1972 met ų įvykiai Kaune, Vilniaus universiteto 400 met ų sukaktis, Lietuvos gyventoj ų surašymo duomenys. Diplomatas, už čiuopdamas ne tik Lietuvos, bet ir visos Soviet ų S ąjungos politin į ar kult ūrin į puls ą, savo kalbose ypa č pažym ėdavo naujos kartos, veikian čios, pirmiausia, mokslo ir kult ūros srityse, laisv ės protr ūkius, kuriuos negailestingai malšindavo sovietinis teroras. Netiesiogiai užsimindamas apie lietuvi ų m ėginimus perb ėgti į Vakarus, S. Lozoraitis savo kalbose nuolat pažym ėdavo jaun ąją kart ą, kuri „niekada nepatyrusi nepriklausomos valstyb ės gėrio, išaugusi okupacijoje, rodo tautin į subrendim ą, savarankiškum ą, iniciatyv ą“1048 . Tad kiekvien ų met ų kalbose, vengdamas tuš čiažodžiavimo ir pasikartojim ų, diplomatas išskirdavo pa čius ryškiausius pra ėjusi ų, paprastai paskutini ų vien ų ar dviej ų met ų įvykius, kurie teikdavo vilties ir optimizmo d ėl tautos gyvybingumo. Min ėta, kad S. Lozoraitis buvo už vieš ą žod į tarptautin ėje erdv ėje, į pirm ą viet ą statydamas konspiracij ą, o paskui propagand ą (grei čiausiai tur ėdamas minty kai kurias politines
1046 S. Lozorai čio rankraštinis tekstas, be datos. // Ten pat. 1047 Lietuvos Diplomatijos šefo S. Lozorai čio žodis Nepriklausomyb ės švent ės proga. 1968 m. vasario 16 d. // Ten pat. 1048 Lietuvos Diplomatijos šefo S. Lozorai čio žodis, pasakytas pranc ūzų kalba svetimšaliams Lietuvos Nepriklausomyb ės švent ės min ėjime Paryžiuje, 1970 m. vasario 16 d. // Ten pat. 194 lietuvi ų organizacijas, kurios k ėlė į viešum ą žinias apie ginkluot ą pasipriešinim ą krašte, diplomatas man ė, kad „šitai taisyklei yra užsieny daug nusid ėta, ir nusidedama jai toliau“ 1049 ). Jis pažym ėdavo, kad reikia nuolat garsiai, ir ypa č pla čiajam pasauliui (juk savi tautie čiai ir taip žino, kad kraštas neteis ėtai okupuotas) kalb ėti apie Lietuvos teises į laisv ę ir nepriklausomyb ę, nors tai daryti itin sunku. Pirmiausia, tod ėl, kad svetim ųjų palankumas okupuotam kraštui yra diktuojamas siaur ų interes ų: „dažnai apie soviet ų daromas mums skriaudas rašoma tik pavaizduoti soviet ų ar komunist ų tolimesnio veržimosi pavojui.“ 1050 Kitaip tariant, S. Lozoraitis mat ė, kad Vakar ų politika apsiriboja status quo r ėmais. Dar 1949 metais S. Lozoraitis tur ėjo šiokios tokios vilties, kad Jungtini ų Taut ų organizacijai pri ėmus Žmogaus teisi ų deklaracij ą, bus galima lengviau kalb ėti ir b ūti išgirstiems kovoje už Lietuvos išlaisvinim ą, ta čiau jis aiškiai suvok ė, kad jei ir palengv ėtų, tai tik kreipiantis į Vakar ų demokratijas. Nes tuo pat metu S. Lozoraitis pripažino, kad, net jei JTO ir priims nutarimus, palankius Lietuvai ir privalomus sovietams, deja, n ėra tokios j ėgos, kuri priverst ų pastaruosius tuos nutarimus vykdyti: „Pastovus patyrimas nuo Lenino laik ų parodo, kad komunizmo pavojaus negalima sutramdyti konstitucin ėmis, parlamentarin ėmis priemon ėmis, balsavimais ir pan. Reikia šaudyti ar – dar geriau – rimtai parodyti, kad bus šaudoma.“ 1051 Kalb ėdamas apie soviet ų agresij ą, S. Lozoraitis įžvelg ė nauj ą soviet ų taktik ą po Antrojo pasaulinio karo: “sovietai, patys nedalyvaudami tiesiogiai karo veiksmuose, stengsis įtraukti Amerik ą ir kitas valstybes į eil ę vietini ų kar ų, kad laikyt ų pasaul į nuolatiniame įtempime ir silpnint ų j į materialiai ir moraliai.“ 1052 Žinia, per vis ą Šaltojo karo laikotarp į vyko lokal ūs kariniai konfliktai. Ar tai reiškia, kad S. Lozoraitis buvo už ginkluot ą pasipriešinim ą – grei čiau ne. Jis buvo prieš Vakar ų nuolaidžiavimo sovietams politik ą ir, kad ši politika pakist ų, pasak S. Lozorai čio, Vakarams reikia stipraus ir ypa č finansinio sukr ėtimo, ir tik tuomet jie supras soviet ų vedamos politikos realijas ir okupuoto krašto pad ėtį. Bėgant metams diplomato viltys d ėl greito Lietuvos išlaisvinimo vis bl ėso, ypa č po 1956 met ų Vengrijos įvyki ų („mano vyriausia baim ė – kad nepasikartot ų Vengrijos įvykiai.“ 1053 ). Tad reaguodamas į tyl ų Vakar ų poži ūrį okupuot ų krašt ų atžvilgiu, S. Lozoraitis siunt ė protesto raštus Jungtini ų Taut ų organizacijos pirmininkui ar Generalini ų Asambl ėjų pirmininkams, pasisakydamas prieš bet koki ų sutar čių laužym ą, taip primindamas apie soviet ų nuolat pažeidžiamas tarptautines teises. S. Lozoraitis si ūlė: „Jungtin ėse Tautose n ėra organo, kurio paskirtis b ūtų užsiimti t ų milijon ų Ryt ų ir Centro Europos žmoni ų reikalais. Tod ėl aš turiu garb ės padaryti sugestij ą, kad b ūtų įkurta Jungtini ų Taut ų speciali komisija Ryt ų ir Centro
1049 S. Lozorai čio pro memoria, 1949 m. balandžio 9 d. // VDU, ISC, f. 16, L. Mock ūno archyvas. 1050 Ten pat. 1051 Ten pat. 1052 S. Lozorai čio laiškas, 1950 m. rugpj ūč io 18 (?) // Ten pat. 1053 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1961 m. birželio 26 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 195 Europos reikalams, tai yra, ši ų krašt ų reikalams: Albanijos, soviet ų okupuotosios zonos Vokietijoje, Bulgarijos, Estijos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos. Aš manau, kad belaukiant momento, kai ši ų krašt ų išlaisvinimas bus galimas, mano sugeneruota priemon ė atatiks tiek Jungtini ų Taut ų, tiek aukš čiau min ėtų taut ų interesus. Kruvini Vengrijos įvykiai yra tam svarbus ir tragiškas įrodymas.“ 1054 Apie tai archyviniuose šaltiniuose galima aptikti vien ą iškalbing ą epizod ą. Iš karto po Vengrijos revoliucijos numalšinimo S. Lozoraitis buvo sukviet ęs eilin į egzilini ų politik ų pasikalb ėjim ą, kur buvo svarstoma ar gali įvykti pasitik ėjimo Vakarais kriz ė tarp pavergt ų taut ų. Susitikimo rezultatas, kaip vyraujanti „nuomon ė, buvo ta, kad pavergt ų taut ų pasitik ėjimo Vakarais kriz ės klausimas nekyla d ėl tos paprastos priežasties, kad jos jau nuo seniau realistiniai įvertindamos pad ėtį, jokios efektyvios pagalbos iš Vakar ų n ė nelauk ė. Iš kai kuri ų ženkl ų galima sp ėti, kad Soviet ų užvaldytuose kraštuose įvyki ų eiga priklauso ne nuo paži ūros į Vakarus ar pastar ųjų politikos, bet nuo Soviet ų S ąjungos vidaus pad ėties kaitaliojimosi.“ 1055 1968 met ų Prahos pavasario baigm ė S. Lozorait į vert ė manyti, kad „psichologiniai susidaro tabula rasa su sovietais, gražiai poliruotas stalas, išd ėlioti si ūlomas Maskvai dovanas.” 1056 S. Lozoraitis parašydavo ne vien ą protesto laišk ą įvairi ų tarptautini ų organizacij ų vadovams 1057 . Pavyzdžiui, 1962 metais Jungtini ų Taut ų švietimo, mokslo ir kult ūros organizacijos (UNESCO) išleistoje broši ūroje „Rasi ų ir tautybi ų teisi ų lygyb ė TSRS“ buvo parašyta, kad „1940 metais buvo atstatyta soviet ų santvarka Baltijos respublikose – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – kurios savo laisvu noru prisijung ė prie Sov. S ąjungos.“ Tad LDT šefas kreip ėsi raštu į UNESCO Generalin į direktori ų, pabr ėždamas, kad „Yra visuotiniai žinoma, kad 1940 metais Sov. S ąjunga, vykdydama savo kriminalinius susitarimus su Hitleriu, užpuol ė Lietuv ą, Estij ą ir Latvij ą, be mažiausios provokacijos iš j ų pus ės ir laužydama trij ų taut ų vali ą būti nepriklausomom, j ų suverenum ą ir tarptautin ę teis ę“. Gindamas ne tik Lietuv ą, bet ir kaimynines okupuotas šalis, S. Lozoraitis steb ėjosi, kad tarptautin ė organizacija galėjo spausdinti toki ą dezinformacij ą: „Tai yra užgavimas nesuderinamas su tarptautin ės aukl ėjimo, mokslo ir kult ūros organizacijos garbe. Net naciai nedr įso ty čiotis iš savo auk ų ir netvirtino, kad žydai laisvu noru ėjo į getus ir j ų žudymo vietas.“ 1058 Dar 1941 met ų pavasar į S. Lozoraitis yra sak ęs, kad „laišk ų rašymo atskiriems žurnalistams rašymo kelias yra labai naudingas, ir j į panaudoju.“ 1059 Tad jis nuolat palaik ė
1054 S. Lozorai čio rašto JT projektas, 1956 m. gruodis // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 272, l. 1-2. 1055 S. Lozorai čio konfidenciali pro memorija V. Rasteniui, 1956 m. gruodžio 16 d. // Ten pat, ap. 4, b. 179, l. 1. 1056 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1970 m. sausio 10-vasario 2 d. d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1057 Ba čkis S. A. Stasiui Lozorai čiui, Lietuvos diplomatijos šefui ... // Aidai , 1968 m. rugs ėjo m ėn., nr. 7 (213-226), p. 322-323. 1058 Pranc ūzijos lietuvi ų žinios , 1963 m. vasario m ėn. 16 d., nr. 25, p. 7-8. 1059 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. kovo 20 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 545, l. 2. 196 korespondencinius ryšius su lietuvi ų išeivijos žurnalistais, kuriems rašydamas vienu ar kitu politin ės lietuvi ų išeivijos ar tarptautin ės politikos klausimu paprastai prirašydavo „J ūsų orientacijai“. Reikia pažym ėti, kad jis nesiv ėlė į išeivijos lietuvi ų spaudoje vykstan čius žodinius mūšius („jam yra labai nemaloni pad ėtis, kai kiti per įvairius slapyvardžius pradeda j į pulti, jam pa čiam savo vardu nepatogu gintis, gi kit ų, kurie tais klausimais nuolat informuot ų spaud ą – neatsiranda.“ 1060 ) ir dažniausiai apsiribodavo vienu kitu interviu, kuriuos skirtingais pavadinimais perspausdindavo pagrindiniai lietuvi ų išeivijos laikraš čiai. Bet vis tik pirmenyb ę, nors ir sunkiai įžvelgiam ą, S. Lozoraitis teikdavo užsienio spaudai, paprastai liberaliajai. Jis palaik ė korespondencinius ryšius su ital ų, šveicar ų, pranc ūzų žurnalistais (G. Pignatelli- Lozoraitis liudijimu, S. Lozoraitis dažnai susitikdavo su Romoje dirbusiu žurnalistu Popovu, “duodavo jam nuorodas” 1061 ). Kitaip tariant, S. Lozoraitis m ėgino trinti ne „geležin ės uždangos“ geografines ribas, o daug svarbesnes ir tvirtesnes, Vakar ų politiniame m ąstyme susiformavusias sienas, kurias mat ė ir lietuvi ų išeivijoje: „Man atrodo, kad nyki svetim ųjų aplinka, jos abejingumas, oportunizmas, neprival ėtų paraližuoti m ūsų visuomen ės užsienyje politin ę mint į, priešingai – visa tai tur ėtų j ą žadinti, provokuoti. Šituo atžvilgiu mums gal ėtų patarnauti santykiai su atvažiuojan čiais iš Lietuvos žmon ėmis.” 1062 . Taigi S. Lozoraitis vertino ir pritar ė ryšiams su kraštu, kurie gal ėjo suteikti gyvasties ir intelektualinio impulso išeivijos lietuviams. Taip, greta kovos prieš sovietus, S. Lozoraitis rinkosi dar vien ą kov ą, kuri buvo gal net svarbesn ė už pirm ąją. Tai kova už absoliu čiai vis ą savo taut ą, jos gyvybingum ą, kur į reik ėjo palaikyti, saugoti. Pirmenyb ę teikdamas tautai krašte, S. Lozoraitis si ūlė ALT pasinaudoti įtaka, kad Amerikos institucijos remt ų Vatikano, Romos, Madrido lietuviškas transliacijas1063 skirtas Lietuvai. O 1968 metais vieš ėdamas JAV, Niujorke pokalbio metu su VLIK pirmininku K. J. Vali ūnu ir LLK pirmininku V. Sidzikausku, dalyvaujant diplomatams S. Lozorai čiui (jaunesniajam) ir A. Simu čiui, S. Lozoraitis pasak ė, kad „netikslu smerkti visus, kurie santykiauja su žmon ėmis iš Lietuvos, ir kad ne visi, kurie iš ten atvyksta, yra „Kremliaus parsidav ėliai“, netgi jeigu kurie iš j ų yra ir komunist ų partijos nariai.“ 1064 . Todėl jis pritar ė ryšiams su kraštu, pirmenyb ę teikdamas ne važiuojantiems į Lietuv ą, o iš jos atvykusiems tautie čiams: „Kelion ės į Lietuv ą teturi minimali ą reikšm ę. Tenai dreba ir šeimininkai, ir sve čiai, turistai. Ir, aišku, iš t ų dviej ų drebu čių jokios id ėjos neišspausi, išskyrus gal kok į ypating ą atsitikim ą. Be to, į Lietuv ą važiuoja „turistinio“ lygio turistai. Tuo tarpu gi šiapus s ąlygos geresn ės. Dreba tik viena pus ė, bet jos intelektualinis lygis dažniausiai aukštesnis. Pasikalb ėti su
1060 H. Žemelio laiškas B. Railai, 1951 m. rugpj ūč io 22 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1061 A. Petraityt ės-Briedien ės pokalbis su Giovana Pignatelli-Lozoraitis ir Daina Lozoraitis, Kaunas, 2009 m. kovo 28 d. 1062 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1970 m. sausio 10-vasario 2 d. d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1063 Banionis J. Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940-1975 ..., p. 218. 1064 Rastenis V. Tolimos distancijos // Akira čiai , 1968 m. lapkri čio m ėn., nr. 4, p. 10. 197 turistais iš Lietuvos gali, tam tikromis aplinkyb ėmis, ir politikas ar kitas koks m ūsų kandeliabras, kuris žino, kas mums privalo r ūpėti.“ 1065 Pasteb ėsime, kad pritardamas ryšiams su Lietuva, S. Lozoraitis nepritar ė kontaktams su soviet ų įsteigta „T ėvišk ės“ draugija 1066 . Jam jie buvo okupantai, siekiantys pripratinti ir užsienio lietuvius „prie Lietuvos okupacijos kaip prie pastovaus fakto ir nutildyti jos bals ą, keliam ą už m ūsų krašto valstybin ę laisv ę.“ 1067 Ta čiau S. Lozoraitis nesureikšmindavo turistines grupes į užsien į lyd ėjusių agent ų vaidmens („aš jau seniai esu tos nuomon ės (taip pat ir diplomatiniame darbe), jog provokatoriai, šnipai, agentai yra pavojingi tik naiveliams, tai yra, lietuviškai sakant, durneliams. Ir dar gaivalingiems girtuokliams. O kvailiai yra pavojingi visada, su agentais ar be j ų“1068 ). Jis man ė, kad ir agentas gali b ūti naudingas, jau vien tod ėl, kad per j į galima sužinoti kas r ūpi priešui. Anot S. Lozorai čio, palaikant ryšius reikia ieškoti pas kiekvien ą atvyk ėlį lietuv į svarbiausio – nepriklausomyb ės ir laisv ės troškimo ir atradus palaikyti: „man r ūpi sužinoti iš anos pus ės žmoni ų, ar yra kas nors, kas mus visus jungia, nenusidedant nepriklausomyb ės bylai.“ 1069 Diplomat ą labiau gąsdindavo lietuviai išeiviai, kurie nuvyk ę į Lietuv ą iš ten gr įždavo su iškreiptais įsp ūdžiais. Pavyzdžiui, kai viena aktyviausi ų lietuvi ų išeivijos žurnalis čių Salom ėja Narkeli ūnait ė nuvyko į Lietuv ą ir gr įžusi spaudoje prad ėjo pasakoti apie tai, kad Lietuvoje okupantai n ėra tokie blogi, S. Lozoraitis buvo priblokštas: „Belgijai ar Olandijai esant naci ų okupuotai, joks belgas ar olandas negaišino sau laiko tokioms filosofijoms rašyti ar skaityti. Ir nedr įso šaukti teisingumo jausmo tyrin ėti, ar naciai gerai valo koki ą Briuselio gatv ę. Aš esu tikras, kad tie dešimtys žmoni ų, kurie iš aplinkini ų kolkoz ų (sakau – kolkoz ų, o ne kol ūki ų) ėjo pas Narkeli ūnait ę, nor ėjo pamatyti kokia yra laisva lietuvait ė, o ne parodyti jai, kokie yra kolkoznikai dabartin ėje Lietuvoje ir kaip ne viskas yra pas juos bloga. Ir mano jausmu jie pirma proga perskeltų galvas savo valdovams tuo pa čiu bezm ėnu, kuriuo Narkeli ūnait ė k ėsinasi atsverti, kas yra gera soviet ų okupacijos [š ūdo - įrašyta ir užbraukta - A. P.-B.] kalne.“ 1070 Tad ir lietuviškoje, ir svetimoje erdv ėje S. Lozoraitis nuolat pasigesdavo plataus akira čio, lankstaus mastymo ir stipraus intelektualinio bendravimo, id ėjų. Trumparegiškumas ir siauras poži ūris į konkre čius įvykius, ribotumas ar net alergija naujov ėms bei provincialus kerštingumas, pasak S. Lozorai čio, vis labiau dominavo ypa č politin ėje lietuvi ų išeivijoje. Dar daugiau. Metams b ėgant, S. Lozoraitis vis labiau linko prie individuali ų kontakt ų, santyki ų, pokalbi ų (istoriografiniuose
1065 S. Lozoraičio laiškas B. Railai, 1970 m. sausio 10-vasario 2 d. d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1066 1964 metais buvo įkurtas KGB prieži ūroje Kult ūrini ų ryši ų su užsienio lietuviais komitetas, v ėliau pavadintas „T ėvišk ės“ draugija. 1067 Lozoraitis S. Lietuvos nepriklausomyb ė – realus ... // Aidai , 1966 m. vasario m ėn., nr. 2 (187), p. 49; S. Lozorai čio ir dr. A. Geru čio susirašin ėjimuose yra keli konfidencial ūs laiškai apie J. Paleckio s ūnų Just ą Vinc ą Paleck į, kuris vienu metu dirbo soviet ų diplomatin ėje tarnyboje Berne. Dr. A. Gerutis, S. Lozorai čiui pritarus, buvo su juo susitik ęs. 1068 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1970 m. sausio 10-vasario 2 d. d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1069 Ten pat. 1070 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1963 m. gruodžio 20 d. // Ten pat. 198 tyruose galima aptikti ne vien ą asmenin į pasakojim ą ir įsp ūdžius apie susitikim ą su S. Lozorai čiu Romoje 1071 ). Ir ryšius su kraštu jis man ė esant naudingesnius tik per atskirus anoniminius asmenis ar mažas grupes, o ne per organizacijas, valdybas ar komitetus, paskendusiuose tuš čiuose svarstymuose ir gin čuose, vykstan čiuose „lyg ant stogo.“ 1072 Kiti S. Lozorai čiui svarb ūs ir naudingi kontaktai buvo užmegzti su svetimaisiais. Žinoma, kad Lietuvos diplomatin ė tarnyba palaik ė ryšius su valstybi ų, kuriose jie oficialiai ar neoficialiai rezidavo, vyriausybin ėmis institucijomis, taip pat su užsienio diplomatiniu korpusu. Tie kontaktai – tai pokalbiai, pasitarimai, kurie dažniausiai likdavo tik tarp keturi ų sien ų. Tad ir LDT šefo susitikimai įvairiose šalyse (JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje), vizitai į j ų užsienio reikal ų ministerijas bei susitikimai ir pokalbiai su įtakingais politiniais veik ėjais taip pat liko tarp keturi ų sien ų. Tiesa, vien ą kit ą užuomin ą galima rasti diplomat ų tarpusavio korespondencijoje. Tad keli epizodai gali pad ėti šiek tiek rekonstruoti ir ši ą S. Lozorai čio veiklos pus ę. Min ėta, kad S. Lozoraitis dažnai lankydavosi Pranc ūzijoje, susitikin ėdavo ne tik su kolegomis diplomatais ir vietos lietuviais, bet ir su pranc ūzų politikais, Pranc ūzijos parlamentarais, Pranc ūzų Komiteto už Laisv ą Europ ą nariais. Išskirtin ė b ūtų 1954 met ų vasara, kai vieš ėdamas Paryžiuje S. Lozoraitis susitiko su egzil ų komiteto primininku, belgu, senatorium Etienne de la Vallee Poussin, taip pat dalyvavo Pranc ūzijos komiteto už Laisv ąją Europ ą Vidaus reikal ų komisijos, kurios pirmininku buvo deputatas J. P. Palewski, pos ėdy, ten sak ė kalb ą. Susitikime su Paryžiuje rezidavusiais Latvijos bei Estijos pasiuntiniais, S. Lozoraitis tar ėsi ir d ėl „Baltijos Santarv ės 20 sukakties pamin ėjimo“. Ji buvo minima ir Londone, kur dalyvavo trij ų Pabaltijo šali ų diplomatai (B. K. Balutis d ėl sveikatos negal ėjo dalyvauti, tod ėl j į pakeit ė V. Balickas), kit ų šali ų diplomatinis korpusas. Vieš ų kalb ų nebuvo, ta čiau ta proga buvo išplatintas tekstas-pranešimas. Be dalyvavusi ų apie 20 lietuvi ų, „Anot Balicko pasakojimo, buvo pus ėtina kamšatis.“ 1073 Kiek v ėliau Strasb ūre taip pat įvyko Santarv ės min ėjimas, kuriame “dalyvavo apie 70-80 žmoni ų, atsisakiusi ųjų dalyvauti svarbi ų asmen ų s ąrašas ilgesnis.” 1074 Reziduodamas Pranc ūzijoje S. Lozoraitis, kaip Lietuvos diplomatinis atstovas, dalyvaudavo Strasb ūre vykusiuose Europos Tarybos Patariamosios Asambl ėjos ir Neatstovaujam ų Valstybi ų Komisijos pos ėdžiuose (1960, 1964 metais) 1075 . Sekant jo pranc ūziškus ryšius, kurie buvo dar nepriklausomyb ės metais užsimezg ę ir okupacijos
1071 Pavyzdžiui, Adamkus A. Likimo vardas –Lietuva: apie laik ą, įvykius, žmones . Kaunas: Santara, 1998, p. 183- 185; Kedys J. P. Šeima – Tauta – Valstyb ė. Vilnius: Kedys, 2003, p. 96; Kojelis J. Tarp r ūpes čių ir vilties . Kaunas: „Į Laisv ę“ fondo Lietuvos fil., 2001, p. 78-79. 1072 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1974 m. geguž ės 7-11 d. d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1073 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. rugs ėjo 13 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 444, l. 169. 1074 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. rugs ėjo 22 d. // Ten pat, l. 211. 1075 Pranc ūzijos lietuvi ų žinios , 1960 m. lapkri čio m ėn. 1 d., nr. 22, p. 8.; 1964 m. birželis, nr. 28, p. 11. 199 laikotarpiu iš tarnybini ų virto asmeniniais, b ūtina pamin ėti pranc ūzų tarptautin ės teis ės profesori ų Albert de Geouffre de la Pradelle. Iki Antrojo pasaulinio karo jis dirbo Paryžiaus universitete, o paskutiniais gyvenimo metais buvo Diplomatini ų studij ų ir tyrim ų instituto prie UNESCO direktorius, daugelio valstybi ų akademij ų narys, Tarptautin ės teis ės instituto direktorius. Profesorius ilgus metus konsultuodavo lietuvi ų ar latvi ų diplomatus tarptautin ės teis ės klausimais 1076 . Romoje S. Lozoraitis palaik ė ryšius su čia reziduojan čiais Pranc ūzijos diplomatais. Kitaip tariant, diplomatin ėj aplinkoj vizitas, pri ėmimas, rankos paspaudimas yra daug iškalbingesnis veiksmas, nei įprastiniame gyvenime ir ypa č reikšmingas egzilin ės diplomatijos istorijoje, kur konfidencialumas ir slaptumas buvo privalomi. 1955 metais S. Lozoraitis dalyvavo Ženevoje vykusioje Pavergt ų taut ų konferencijoje, į kuri ą išvažiavo nelabai tik ėdamasis, kad iš viso pavyks išvykti (nes po operacijos sunkiai sveiko S. Girdvainis). Ta čiau, pasak S. Lozorai čio, ten nuvyko pa čiu laiku: „Ženevoj atsiradau tokiu palankiu momentu, kad gavau daugiau publicité spaudoje, negu gal ėjau tik ėtis ir pageidauti. Pasikalb ėjim ų, labai patenkinam ų, mudu su Dr. Geru čiu esame tur ėję su visais vakarie čiais, konferencijos dalyviais ir steb ėtojais.“ 1077 Tačiau vis ą konferencij ą ir jos rezultatus S. Lozoraitis vertino rezervuotai, nes joje pasigedo originalesni ų id ėjų, nepritar ė keliamoms laisv ų rinkim ų id ėjoms, apeinant nepriklausomyb ės atstatymo klausim ą1078 . Tad ne tik lietuvi ų išeivijoje, bet ir tarptautin ėje erdv ėje S. Lozoraitis pabr ėždavo valstybingumo atk ūrim ą, jo princip ų eiliškum ą, įrodin ėjo j ų juridin į pagr įstum ą. Jo si ūlymas ieškoti originalesni ų id ėjų reiškia, kad S. Lozoraitis bod ėjosi trafaretiniais sprendimais, štampuojamais pareiškimais, memorandumais. Regis, daugiau prasm ės jis įžvelg ė tiesioginiuose susitikimuose. Tuo labiau, kad kai kurie Europos valdininkai ir įvairi ų komitet ų nariai atvirai kalb ėdavo, kad egzilai, kurie atvyksta į Strasb ūrą n ėra nei pavergt ų taut ų atstovai, nei egzilini ų tautie čių atstovai, blogi informatoriai visomis prasm ėmis, profesional ūs politikieriai, dauguma j ų – reakcionieriai, nežinantys tikr ųjų pad ėč ių savo kraštuose, rengia brangius pri ėmimus, nors nuolat ateina vis ko nors prašydami, kiršina Vakar ų Europ ą su JAV 1079 . Sekan čiais metais (1956 m. kovo 23-25 d. d.) S. Lozoraitis dalyvavo Europos Tarybos specialiojoje komisijoje, skirtoje tautomis, kuri ų atstov ų n ėra Taryboje. Pakviestas į Palerm ą (Italij ą), kur vyko min ėtos komisijos sesija, S. Lozoraitis, kaip LDT šefas, tur ėjo skaityti pranešim ą apie Lietuv ą. J į kviet ė Specialios komisijos pirmininkas švedas, senatorius K. Wistrand. Komisijos vicepirmininkas, olandas F. J. Goedhart sesijos pos ėdžio išvakar ėse
1076 Dr. S. A. Ba čkio pro memorija, 1955 m. vasario 12 d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 3. 1077 S. Lozorai čio laiškas V. Sidzikauskui, 1955 m. gruodžio 3 d. // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 273, l. 1. 1078 Ten pat. 1079 Dr. S. A. Ba čkio slaptos „ Įvairios informacijos“, 1958 m. sausio 2-4 d. d. // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 31, l. 67-72. 200 pasteb ėjo, jog jis tikisi, kad S. Lozorai čio „pranešimas bus kiek skirtingas nuo t ų, kuriuos paprastai daro egzilie čiai ir kurie kažkod ėl visados daugiau lie čia XVII šimtmet į, kaip dabart į.“ 1080 Šis pasteb ėjimas S. Lozoraitį privert ė sunerimti, tad Sicilijos regiono Asambl ėjos pirmininko pri ėmimo, surengto XI amžiaus norman ų stiliaus pilyje, metu S. Lozoraitis priva čiai pasitar ė su K. Wistrand d ėl pranešimo teksto: „pasakiau jam, kad prileidžiu, jog jo kolegos nori vien tik aktualij ų, žini ų apie dabartin ę Lietuvos pad ėtį. Ta čiau, aš, kaip Lietuvos atstovas, pirm ą kart ą gal įs išd ėstyti Komisijai Lietuvos nepriklausomyb ės pažeidimo ir atstatymo byl ą, laikau savo pareig ą apibr ėžti pranešime tam tikr ą diplomatiniai-teisin į bylos pagrind ą. Gi toliau, išeidamas iš to pagrindo, aš kalb ėsiu ir apie aktualijas. Jeigu tokia mano pranešimo strukt ūra pasirodyt ų kuriam Komisijos nariui netinkama, aš manau, jog tą eventual ų trukum ą bus galima papildyti man kada nors v ėliau su Komisija susitikus.“ 1081 S. Lozorai čio nerimas buvo be pagrindo. Rytojaus dien ą komisijos pos ėdyje dalyvavo min ėti pirmininkas K. Wistrand ir vicepirmininkas F. J. Goedhart, E. De la Vallée Poussin, taip pat sekretorius S. C. Hunt (Didžioji Britanija), J. Crosbie (Airija), M. Jenkin (Didžioji Britanija), C. Giardina (Italija), Z. Ebbuzziye (Turkija), W. Altmayer (Vokietija). LDT šefo pranc ūzų kalba parengtas ir perskaitytas 12 puslapi ų apimties tekstas buvo priimtas labai palankiai. Po pranešimo vykusios diskusijos užtruko vis ą valand ą. Daugiausiai S. Lozorait į klausin ėję senatorius E. de la Valée Poussin ir F. J. Goethart diskusijas prat ęsė trise automobilyje 1082 . Į Rom ą S. Lozoraitis gr įžo įsitikin ęs, kad „šis m ūsų kontaktas su Europos Tarybos Specialia Komisija buvo didžiai naudingas Lietuvos reikalams.“ 1083 Vieš ėdamas Londone S. Lozoraitis lankydavosi Lietuvi ų namuose, čia rengiamuose „Vienyb ės“ klubo (arba „Politinio klubo“) pos ėdžiuose. Šios priva čios organizacijos nariais buvo įvairi ų politini ų paži ūrų intelektualai (apie 20 nari ų). Pa čiam S. Lozorai čiui teko ne tik klausyti kit ų, bet ir pa čiam skaityti paskait ą klubo nariams 1084 . Panaš ūs politiniai klubai, kuriuose rinkdavosi užsienio šali ų politikai, diplomatai ir intelektualai ar ideologiškai artimi bendramin čiai, veik ė ir kitose valstyb ėse: Pranc ūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Tad j ų kvietimu juose dalyvaudavo ir S. Lozoraitis, apie k ą jis pats labai skurdžiai užsimindavo savo laiškuose 1085 .
1080 LDŠ S. Lozorai čio pro memorijos // VDU, ISC, f. 2, ap. 7, b. 411, l. 6-8. 1081 Ten pat. 1082 Ten pat. 1083 Ten pat. 1084 B. K. Balu čio dienoraštis, 1954 m. rugs ėjo 4 d. // LCVA, f. 648, ap. 2, b. 444, l. 136, 139. 1085 Pavyzdžiui, vieno ital ų liberal ų klubo kvietimu, S. Lozoraitis pats klaus ė „savo seno prietelio“ paskaitos, kuris užsimin ė apie ekonomikos lyg į ir kainas Soviet ų S ąjungoje. Cituojant diplomato laišk ą: „prasid ėjo kain ų svarstymas ir Chruš čiovo komunistin ės ortodoksijos analizavimas. Po pusvalandžio mane ap ėmė cholera ir nors buvau at ėjęs į susirinkim ą su mintimi, kad ir taktikos sumetimais nedera senam žmogui kištis į jaunuomen ės diskusijas, paprašiau balso ir aš: pasikalb ėjimui atitiesti si ūliau du dalyku, b ūtent, pripažinti, kad Chruš čiovas yra „geras“ komunistas, Lenino neišdav ęs ir kad sovietuose dviratis kaštuoja 50 cent ų, o elektrinis skustuvas 5 centus; 201 Pristatant S. Lozorai čio paži ūras ir sekant jo politin ės minties raid ą, reikia ypa č pabr ėžti, kad jo nuolat deklaruojamos nuostatos rasdavo atgarsi lietuvi ų išeivijoje (ypa č liberaliojoje terp ėje) ir tod ėl neakivaizdžiai ją įtakojo. Pavyzdžiui, per vis ą Lietuvos okupacij ą jos išeivijoje vyko dvi kovos: kova už t ėvyn ę ir kova už įsivaizduojam ą b ūsim ą santvark ą po tėvyn ės išlaisvinimo. Tad S. Lozorai čio kvietimas vienytis, neži ūrint pirmiausiai politini ų priklausomybi ų, skamb ėjo nuo pat Lietuvos okupacijos pradžios. 1940 m. liepos 10 d. jis raš ė: „Tokioje valandoje reikia burti visus lietuvius į Lietuvos nepriklausomyb ės gyn ėjų front ą, kokio jie šiaip nusistatymo b ūtų. Kiekvienas susiprat ęs lietuvis turi verbuoti ir veikti į nesusipratusius ir mažinti Maskvos šalinink ų eiles. Čia eina ne apie Smeton ą ar kokios atskiros srov ės režim ą, bet apie Lietuvos laisv ę. Lai srov ė b ūna ir kokia kraštutin ė, bet lai žmon ės t ą laisv ę pasirinks, o ne Maskvos diktuojami.“ 1086 Taigi Lietuvos laisvinimo byla tur ėjo vien ą tr ūkum ą, kur į S. Lozoraitis mat ė ir nepriklausomyb ės metais tarp politini ų veik ėjų: „Viena m ūsų b ėdų buvo ta, kad negalima buvo surasti valstybei vyr ų grup ės, kurie kaip 11 fudbolist ų komanda, kartu lošt ų, kartu išlošt ų ir kartu prakišt ų, bet vis laikyt ųsi iš vien.“ 1087 Diplomatas tarsi ieškojo bendramin čių komandos, band ė j ą burti, o kalb ėdamas, pirmiausia, apie LDT, jis pabr ėžė: „Aš laikysiuos ligi paskutini ųjų, kad neiširtum ėm ir stengsiuos pašalinti galimus nesklandumus. Nebent jie pasiekt ų tokio laipsnio, kad pasidaryt ų nebepataisomi.“ 1088 Rūpestis d ėl tautos fizinio išlikimo, saugant j ą nuo sunaikinimo krašte buvo pagrindin ė S. Lozorai čio politinio m ąstymo kryptis ir d ėl tokio poži ūrio jis šiandienin ėje istoriografijoje vertinamas kaip prityr ęs diplomatas ir realistas 1089 . Jis, b ūdamas „prieš“ ginkluot ą kov ą, rinkosi netiesiogin ės rezistencijos form ą. Kaip prisimin ė Bronius Bieliukas, „M ūsų kai kurios opozicin ės grup ės tur ėjo ryši ų su Diplomatin ės Tarnybos šefu, kurio nuomone (kartu su kitais diplomatais) buvo tokia, jog reikia visomis pastangomis sustabdyti partizanin į kar ą, nes j ėgos nelygios, pareikalauja labai daug auk ų ir toks kraujo praliejimas m ūsų tautai ateityje bus labai žalingas.“ 1090 Tai leidžia teigti, kad S. Lozorai čio apsisprendimas laikytis pasyviosios rezistencijos formos, tai yra saugoti tautos gyvast į, buvo ir kaip žmogaus, ir kaip diplomato, ir kaip valstybininko. Kita svarbi S. Lozorai čio politinio m ąstymo kryptis buvo jo laikymasis krašto primato principo. Ši ą formul ę – „krašto rezistencijai vadovauja ir lemiam ą žod į jos reikaluose
antra, pasisakyti, ar tokiomis „palankiomis“ s ąlygoms esant, atsirast ų, kas sutikt ų, kad jo kraštas b ūtų Soviet ų užimtas ir sukomunizuotas; į tai susiveda visa problema.“S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1963 m. gruodžio 20 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1086 S. Lozorai čio kreipimosi raštas, 1940 m. liepos 10 d. // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 1087 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. kovo 4 d. // VDU, ISC, f. 11, ap. 2, b. 542, l. 2. 1088 S. Lozorai čio laiškas E. Turauskui, 1941 m. kovo 4 d. // Ten pat. 1089 Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys ..., p. 440. 1090 Ar reik ėjo atkurti VLIK‘ ą ... // Akira čiai , 1992 m. balandžio m ėn., nr. 4 (238), p. 12-13. 202 turi žmon ės, gyvenantys Lietuvoje“ 1091 – 1945 met ų pabaigoje paskelb ė J. Deksnys ir K. Drunga. Tai, kaip argument ą bendrauti su VLAK informaciniu centru Stokholme, S. Lozoraitis min ėjo susitikime su prelatu M. Krupavi čium 1947 met ų rugs ėjį1092 . Ta čiau reikia pasteb ėti, kad S. Lozorai čio pasisakymai d ėl konstitucin ės raid ės ir t ęstinumo dar pirmaisiais okupacijos metais leidžia sp ėti, kad jau tuomet jis laik ėsi krašto primato principo. Kiek v ėliau apie tai jis ypa č koncentruotai kalb ėjo duodamas interviu laikraš čiui „Mintis“. S. Lozoraitis teig ė, kad kraštas ateity, jau b ūdamas laisvas, tvarkysis pats. Tai jo teis ė (prab ėgus keliems dešimtme čiams pirm ąja „krašto primato“ auka tapo pati LDT. Ji vis dar veik ė ir po Nepriklausomyb ės atstatymo, ta čiau buvo laikoma nuošaly, nes krašte buvo Lietuvos užsienio reikal ų ministerija, kuri tuo metu taip pat veik ė už tradicin ės diplomatijos rib ų1093 ). Akcentuodamas, kad t ęstinumas yra svarbus valstybingumo įrodymo ir teis ės ženklas, S. Lozoraitis laik ėsi 1938 met ų Konstitucijos, kurios turinys, anot jo, n ėra neaktualus. LDT šefas man ė, kad Konstitucijos negalima naikinti, keisti, atšaukti ar leisti nauj ą užsienyje, kai kraštas yra okupuotas. Tokie dalykai turi b ūti vykdomi tik krašte, o kritikuotina Konstitucija n ėra kli ūtis r ūpintis Lietuva, jos išlaisvinimu. Pasak diplomatijos šefo, nauja Konstitucija bus reikalinga tik tada, kai kraštas bus išvaduotas iš soviet ų okupacijos ir ji bus pa čios tautos nustatyta 1094 . Tad Lietuvos okupacijos akivaizdoje svarstyti konstitucinius klausimus, kalb ėti apie santvarkas, ideologijas, partinius pasiskirstymus ir skelbtis „vyriausyb ėmis“ S. Lozorai čiui atrod ė nusikalstama. Tad atsakydamas į „Minties“ redakcijos klausimus S. Lozoraitis jau anuomet, tai yra 1949 metais sud ėliojo valstyb ės nepriklausomyb ės atstatymo juridine raide pagr įst ą schem ą, kuri buvo prisiminta 1990 m. kovo 11 dien ą: pirmiausia buvo paskelbtas Nepriklausomyb ės Atstatymo Aktas ir v ėl prad ėjo galioti paskutin ė, tai yra 1938 met ų LR Konstitucija. Po to iš karto buvo sustabdyti tie jos punktai, kurie kalb ėjo apie smetonin ę valstyb ės santvark ą ir buvo priimta Laikinoji Konstitucija, skelbianti apie valstyb ės demokratin ę santvark ą. Tai buvo tas privalomas įrodymas, kad lietuvi ų tauta nekuria naujos valstyb ės, o atkuria jau tur ėtą ir prarast ą valstybingum ą, kurio, k ą nuolat pabr ėždavo S. Lozoraitis, nereikia įrodin ėti (S. Lozoraitis (jaunesnysis), 1990 m. kovo 11-osios nakt į, pats b ūdamas Vašingtone, palaik ė nuolatin į kontakt ą su Vilniumi ir Lietuvos Aukš čiausiajai Tarybai patarin ėjo proced ūriniais klausimais bei primigtinai si ūlė neatid ėlioti Akto paskelbimo).
1091 Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės..., p. 64. 1092 Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos ..., p. 184. 1093 Prof. B. Genzelis yra pasteb ėjęs, kad kai 1991 metais į Lietuv ą atvyko pirmosios j ą pripažinusios Islandijos užsienio reikal ų ministras, Lietuva tarptautin ės teis ės poži ūriu vis dar buvo soviet ų teritorija, jos sienas saugojo soviet ų pasienie čiai, tad ir užsienio reikal ų ministrui vizas išdav ė soviet ų diplomatin ės įstaigos. Genzelis B. Supratusi savo garb ę. Kod ėl ir kaip Islandija pripažino Lietuv ą // Darbai ir dienos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, nr. 30, p. 284. 1094 Opieji Lietuvos vadavimo akcijos klausimai ... // Mintis , 1949 m. vasario 14 d., nr. 18/19 (540/541), p. 1-2. 203 Kitas svarbus momentas – tarptautinis pripažinimas. S. Lozoraitis įvertino Laikinosios vyriausyb ės patirt į, kai dauguma jos priimt ų nutarim ų liko popieriuje, o atk ūrusi administracij ą, ji „labai greitai prarado realias galimybes kontroliuoti situacij ą Lietuvoje. Nepriklausomyb ė buvo deklaruota, bet nebuvo realiai įgyvendinta.“ 1095 Tad anuomet, pasak S. Lozorai čio, jis s ąmoningai nenurod ė „atstovams prašyti pripažinti sukil ėli ų vyriausyb ę, kadangi toks prašymas, lie čiąs vokie čių okupuotame krašte esan čią vyriausyb ę, ne tik neb ūtų patenkintas Vašingtone ar Londone, bet b ūtų sudar ęs pagrind ą atšaukti m ūsų tenykš čių atstovybi ų pripažinim ą.“ 1096 Tam, kad ir Kovo 11-osios Aktas nelikt ų tik archyviniu popieriumi, reik ėjo ne tik jo paskelbimo Lietuvoje, bet ir tarptautin ės bendruomen ės juridinio pripažinimo, tai yra to paties d ėmens, kuris yra reikalingas ir egzilin ės vyriausyb ės egzistavimui. Reikia pasakyti, kad ir 1990 metais ne iš karto buvo tai suvokta bei įvertinta („pas mus daug kas man ė, kad pripažinti mūsų nepriklausomyb ę buvo labai paprasta – juk buvom okupuoti.” 1097 ). Nors pirmoji Lietuvos nepriklausomyb ę pripažino Islandija, kuri ą savo viešose kalbose buvo min ėjęs ir S. Lozoraitis 1098 , ta čiau reik ėjo sulaukti 1991 met ų rugpj ūč io pu čo ir po jo sekusio visuotino tarptautin ės bendruomen ės pripažinimo. Beje, egzilin ės vyriausyb ės sudarymo klausimas iškilo ir tuomet, kai 1990 metais sovietai įved ė ekonomin ę Lietuvos blokad ą. Tada lietuviai šiapus ir anapus t ėvyn ės sien ų prad ėjo kalb ėti apie egzilin ę vyriausyb ę. Ta proga m ėnraštyje „Akira čiai“ buvo prisimintas ir S. Lozoraitis, kaip vienas iš egzilin ės vyriausyb ės sudarymo priešinink ų. Vienas „Akira čių“ redaktori ų Zenonas Rekašius pasteb ėjo, kad „prieš keturis dešimtme čius min. S. Lozorai čio pareikšti argumentai prieš egzilin ės Lietuvos vyriausyb ės sudarym ą („Ji ne tik neb ūtų svetim ų vyriausybi ų pripažinta,...“1099 ), mano nuomone, galioja ir šiandien. Aplamai, jie yra nesenstantys.“ 1100
1095 Dėl 1941 m. birželio 23 d. Laikinosios vyriausyb ės... // Akira čiai , 2000 m. spalio m ėn., nr. 9 (323), p. 12-14. 1096 S. Lozorai čio laiškas B. Railai, 1967 m. gruodžio 29 d. // VDU, ISC, f. 19, B. Railos archyvas. 1097 Genzelis B. Supratusi savo garb ę. Kod ėl ir kaip Islandija pripažino... , // Darbai ir dienos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, nr. 30, p 279-286. 1098 „Ši ų dien ų raida parodo, jog taut ų teis ė į nepriklausomyb ę n ėra apr ėžta gyventoj ų skai čium ar teritorijos dydžiu. Islandija turi 20 kart ų, o Malta 10 kart ų mažiau gyventoj ų negu Lietuva, bet tos valstyb ės yra suverenin ės.“ // LCVA, f. 668, S. Lozorai čio archyvas. 1099 Rasta archyvuose: Ministro S. Lozorai čio laiškas,.... // Akira čiai , 1990 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (219), p. 4-5. 1100 Egzilin ės vyriausyb ės iliuzijos... // Ten pat. 204 IŠVADOS
1. 1939 met ų pabaigoje S. Lozoraitis pamatuotai įvertino tarptautin ės politikos realijas bei įžvelg ė b ūsimus Lietuvos ir jos užsienio politikos l ūžius. Neži ūrint draugiškos Lietuvos ir Soviet ų S ąjungos pasirašytos sutarties (1939 m. spalio 10 d.), jis netik ėjo soviet ų oficiali ąja politika. Tad S. Lozorai čio iniciatyva Paryžiuje buvo surengtas jo ir diplomat ų B. K. Balu čio bei P. Klimo susitikimas, kurio metu buvo parengtas taip vadinamas Trij ų pasiuntini ų memorandumas, kaip b ūsimos veiklos gair ės valstyb ės okupacijos atveju. S. Lozoraitis pristat ė memorandum ą Lietuvos užsienio reikal ų ministerijoje. Ta čiau nepaisant jo kreipimosi bei darom ų priminim ų ir tuomet, ir likus keliems m ėnesiams iki Lietuvos okupacijos, į memorandum ą bei jo rekomendacijas nebuvo atsižvelgta. 2. Likus kelioms savait ėms iki Lietuvos okupacijos LR užsienio reikal ų ministras J. Urbšys išsiunt ė Lietuvos pasiuntinyb ėms telegram ą nr. 288, kurios pabaigoje nurod ė valstyb ės katastrofos atveju S. Lozorai čiui eiti diplomatijos šefo pareigas. LDT šefo pavaduotojais buvo paskirti P. Klimas ir dr. J. Šaulys. Po Lietuvos okupacijos, kaip LDT šefas, S. Lozoraitis iš karto ėmėsi užsieny likusi ų diplomat ų veiklos koordinavimo. Jis tiksliai ir pamatuotai apskai čiavo protesto not ų (d ėl surežisuot ų „liaudies rinkim ų“ ir Lietuvos įstojimo į Soviet ų S ąjungos sud ėtį) įteikimo svetimoms valstyb ėms bei LR užsienio reikal ų ministerijai datas. Tuo pat metu jis prad ėjo formuoti visos LDT elgsen ą (lojalumas valstybei, LR Konstitucijai, bet ne santvarkai, juridinis matmuo), jos išlikimo politik ą (personalo mažinimas ir j ų išsaugojimas, finansavimas, taip pat nekilnojamojo turto išsaugojimas, archyv ų saugumas), pirmenyb ę teikdamas laisvojo pasaulio oficialiai pripaž įstamoms pasiuntinyb ėms. Jo nurodymu, nei vienas LR pasiuntinyb ės pastatas neatiteko sovietams tiesiogiai. 3. LR užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegram ą S. Lozoraitis vertino kaip įsakym ą ir juo vadovavosi. Ta čiau LDT nariai jos galias bei veikimo ribas traktavo nevienodai. Tarp diplomat ų tai iššauk ė reformacines diskusijas. Likdamas „primus inter pares“ r ėmuose, S. Lozoraitis iš esm ės veik ė tuo metu įmanomose užsienio reikal ų ministro institucijos ribose. O keliais atvejais jis buvo priverstas peržengti šias ribas (skiriant ar suteikiant LDT nariams diplomatinius rangus). Siekdamas išvengti vidaus konflikt ų, S. Lozoraitis nuolat ir įvairiais klausimais tardavosi su LDT nariais, neskyr ė nauj ų LDT šefo pavaduotoj ų. Tik paskutiniais savo veiklos metais (1978 m.) paskyr ė LDT šefo pavaduotoj ą ir savo mirties atveju – įpėdin į. 4. Pirmaisiais po Lietuvos okupacijos m ėnesiais S. Lozoraitis, tardamasis su kolegomis diplomatais, prad ėjo formuoti Lietuvos Tautin į komitet ą. Įvertindamas tarptautin ę pad ėtį, S. Lozoraitis nepritar ė egzilin ės vyriausyb ės sudarymo id ėjai, laik ė j ą nenaudinga ir
205 kenksminga Lietuvos valstybingumui ir tebeveikian čiai diplomatinei tarnybai. Komiteto, kuriame S. Lozoraitis buvo paskirtas pirmininko pavaduotoju, sudarymas buvo m ėginimas įsteigti moraliai tarptautin ėje erdv ėje pripaž įstam ą institucij ą. D ėl karo stovio ir iš to sekusi ų aplinkybi ų Lietuvos Tautinis komitetas neišvyst ė platesn ės ir pastebimesn ės veiklos. 5. Sekant Lietuvos Tautinio komiteto id ėja 1940 m. lapkri čio 23 d. Berne buvo sudaryti „Kybart ų aktai“, kuri ų įgaliojimai (ministro pirmininko ir LR prezidento pavaduotojo) Lietuvos prezidento įsakymu buvo paskirti S. Lozorai čiui. Tai buvo m ėginimas paneigti po 1940 m. birželio 15 d. buvusius visus valdžios pasikeitimus, kaip neteis ėtus, įvykusius ne laisva valia, tai yra soviet ų nurodymu arba j ų įtakoje. Fiktyvia vieta ir atgaline data (Kybartai, 1940 m. birželio 15 d.) pasirašyti „Kybart ų aktai“ buvo skirti, pirmiausia, tarptautinei bendruomenei, kaip valstybingumo t ęstinum ą įrodantys dokumentai. S. Lozoraitis tiesiogiai ši ų dokument ų nepanaudojo, bet j ų neatsisak ė, neatšauk ė. „Kybart ų aktai“, S. Lozorai čio sprendimu, nebuvo nei oficialiai panaudoti, nei j ų įgaliojimai kitam asmeniui ar asmenims perduoti d ėl nepalankios tarptautin ės politikos konjunkt ūros. 6. S. Lozoraitis palaik ė ryšius su politine lietuvi ų išeivija. Jis nuolat susitikdavo su VLIK pirmaisiais asmenimis, palaik ė artimus kontaktus su LRS ir jos pirmtakais bei įpėdiniais. Lemian čiais veiksniais S. Lozorai čio santykiuose tiek su organizuotu VLIK, tiek su transformavusiuoju liberaliuoju sparnu buvo poži ūris į valstybingum ą, jo t ęstinum ą, į 1938 met ų LR Konstitucij ą, taip pat poži ūris į ryšius su kraštu. S. Lozorai čio pasirinkta nuostata palaikyti dialog ą su politine lietuvi ų išeivija, bet išlikti tarpininku ir tik intelektualinio bendravimo rėmuose, buvo vertinama nevienareikšmiškai ne tik tarp visuomenini ų organizacij ų, bet ir pa čioje LDT. Sud ėtingus LDT šefo santykius su politine lietuvi ų išeivija iš esm ės nul ėmė jo ir visos LDT skirtingas poži ūris į užsienio politikos realijas ir tarptautin ę diplomatij ą. 7. S. Lozorai čio poži ūris į Lietuvos okupacij ą, griežta atskirtis tarp nepriklausomos ir okupuotos valstyb ės, už valstybingumo praradim ą kaltinami tik okupantai, teikiama pirmenyb ė tautai krašte ir jos konstitucinei teisei (tik tauta esanti krašte ir b ūdama nepriklausoma turi teis ę atšaukti, skelbti konstitucij ą, rinktis valstybin ę santvark ą) bei pasyvaus pasipriešinimo palaikymas ir ryšiai su kraštu apibrėžia jo politinio m ąstymo gaires. J ų pagrindu arba pagal dar 1949 metais S. Lozorai čio viešai išd ėst ą Lietuvos Nepriklausomyb ės Atstatymo schem ą, buvo parengtas 1990 m. kovo 11 d. Aktas: skelbiant nepriklausomyb ę ir išsaugojant valstybingumo t ęstinum ą buvo pasiremta 1938 met ų Konstitucija, o jos punktai, kalbantys apie valstyb ės santvark ą ir valdžios institucijas, iš karto buvo sustabdyti. 8. LDT šefas S. Lozoraitis, kaip ir visa diplomatin ė tarnyba, veik ė už tradicin ės diplomatijos rib ų, kai kelis dešimtme čius buvo atstovaujama iš politinio pasaulio žem ėlapio išbrauktai valstybei. LDT likimas iš esm ės priklaus ė nuo tarptautin ės politikos realij ų (ypa č
206 akcentuojant atskir ų šali ų dvišalius santykius su sovietais), j ą pripaž įstan čių didži ųjų valstybi ų poži ūrio ir laikysenos j ų atžvilgi ų. Tad ir LDT šefas pagrindiniais arba lemiamais LDT veiklos momentais (kaip pasiuntinybi ų Vašingtone, Paryžiuje ir Bonoje klausimais) tardavosi su užsienio valstybi ų institucijomis, pirmiausia, su JAV, atsižvelgdavo į j ų rekomendacijas. Tai reišk ė netikr ą, netiesiogin ę, didžiosios politikos ar atskir ų užsienio šali ų diktuojam ą elgsen ą, šeš ėlin ę subordinacij ą. 9. Spr ęsdamas LDT vidaus problemas, taip pat jos išlikimo klausimus tarptautin ės diplomatijos r ėmuose, LDT šefas išsaugojo ši ą valstybin ės institucijos dal į (atskirais atvejais de jure ir/ar de facto r ėmuose).
207 ŠALTINI Ų IR LITERAT ŪROS S ĄRAŠAS
Archyviniai šaltiniai
Lietuvos centrinis valstyb ės archyvas (LCVA) F. 648 – Lietuvos pasiuntinyb ės Londone fondas F. 656 – Lietuvos pasiuntinyb ės Vašingtone fondas F. 660 – Lietuvi ų rezistencin ės santarv ės fondas F. 658 – Lietuvos generalinis konsulato Niujorke fondas F. 663 – Lietuvos generalinis konsulato Čikagoje fondas F. 664 – Lietuvos konsulato San Paule fondas F. 666 – Petro Karvelio fondas F. 668 - Stasio Lozorai čio fondas
Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studij ų centras (VDU ISC) F. 2 – Vinco Rastenio fondas F. 5 – Karolio Drungos – Jurgio Valiulio fondas F. 10 – Henriko Žemelio fondas F. 11 – Eduardo Turausko fondas F. 16 – Li ūto Mock ūno fondas F. 19 – Bronio Railos fondas F. 27 – Ugn ės Karvelis fondas F. 28 – kun. Jono Petrošiaus fondas F. 32 – Valdo Adamkaus fondas F. 34 – Aniceto Simu čio fondas F. 46 – Kazimiero Graužinio fondas F. 51 – Leonardo Šimu čio fondas
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraš čių skyrius (VUB RS) F. 155 – Alberto Geru čio fondas
Lietuvos istorijos institutas F. 54 – M. Krupavi čiaus archyvas
Huverio institutas, Stendfordo universitetas (JAV) Eduardo Turausko archyvas
S. ir S. Lozorai čių muziejus (VDU)
Pokalbiai
Kazys Lozoraitis, 2007 m. liepos 2 d. Giovana Pignatelli-Lozoraitis, 2009 m. kovo 28 d. Perk ūnas Liutkus, 2011 m. vasario 8 d.
208 Daina Lozoraitis, 2009 m. kovo 28 d. Dalia Brazauskien ė, 2010 m. gruodžio 29 d. Petras Klimas (jaunesnysis), 2008 m. geguž ės 27 d. Julija Petkevi čiūtė-Luk ėnien ė, 2008 m. lapkri čio 27 d. Saulius Luk ėnas, 2008 m. lapkri čio 27 d. Marija Urbšyt ė, 2008 m. rugpj ūč io 7 d. Beatri čė Kleizait ė-Vasaris, 2010 m. birželio 7 d. Liu čija Čarneckyt ė-Jasiukevi čien ė, 2010 m. vasario 11 d.
Periodin ė spauda
„Aidai“, 1951-1956, 1965-1966, 1968, 1972-1973, 1976, 1979, 1984, 1989 „Akira čiai“, 1968-1975, 1984, 1990-1992, 1995, 1997-2000, 2003-2004 „Amerikos lietuvis“, 1951 „Anglijos lietuvi ų balsas“, 1946, 1960 „Argentinos balsas“, 1946 „Artuma“, 2007-2008 „Ateities spinduliai“, 1918 „Britanijos lietuvis“, 1951-1952 „Darbininkas“, 1960 „Dirva“, 1951-1952, 1959-1960 „Draugas“, 2005 „Draugija“, 1907 „Europos lietuvis“, 1954, 1960, 1965 „Kauno diena“ 2004 „Kult ūros barai“, 1995, 1998, 2007, 2009 „Lietuva“, 1923 „Lietuvi ų dienos“, 1952-1955, 1957 „Lietuvos aidas“, 1940 „Lietuvos rytas“, 2006, 2010 „Mintis“, 1949 „Mokslo Lietuva“, 2002 „M ūsų pastog ė“, 1960, 1964 „Naujienos“, 1969 „Pasaulio lietuvis“, 1963-1971 „Pranc ūzijos lietuvi ų žinios“, 1960-1961, 1970 „Santarv ė“, 1953-1958 „S ėja“, 1953-1977 „Šveicarijos lietuvi ų žinios“, 2005 „T ėvyn ės balsas“, 1959 „Varpas“, 1946, 1947,1949 „Varpo biuletenis“, 1948, 1952, 1954-1955 „Verslo žinios“, 2008 „Vienyb ė“, 1951, 1959-1960 „Vyriausyb ės žinios“, 1922, 1934, 1940 „Žinios ir mintys“, 1954-1955 „XXI amžius“, 2003
209 Publikuoti šaltiniai
1. Adamkus A. Likimo vardas –Lietuva: apie laik ą, įvykius, žmones . Kaunas: Santara, 1998.
2. Anicetas Simutis – 60 met ų Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007.
3. Antano Smetonos korespondencija 1940-1944 . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1999.
4. Anušauskas A. KGB planai Lietuvos nepriklausomyb ės 70-me čio išvakar ėse (1988 m. vasario 16-oji) // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, nr. 2 (4), p. 121-133.
5. Aud ėnas J. Paskutinis pos ėdis: atsiminimai . Vilnius: Mintis, 1990.
6. Baden Badeno dokumentai // Kult ūros barai , 1995 m., nr. 4 (364), p. 66-72.
7. Baden Badeno dokumentai // Kult ūros barai , 1995 m., nr. 5 (365), p. 72-78.
8. Baltijos valstybi ų užgrobimo byla: JAV Kongreso CH. J. Kersteno komiteto dokumentai 1953-1954 metai . Vilnius: Du Ka, 1997.
9. Baltijos valstybi ų vienyb ės id ėja ir praktika 1918-1940 metais: dokument ų rinkinys . Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008.
10. Blynas Z. Karo met ų dienoraštis, 1941-1944 . Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2007.
11. Budrys J. Kontržvalgyba Lietuvoje: atsiminimai . Brooklyn, 1967.
12. Dapkut ė D. Diplomatija egzilyje: Antano Smetonos laiškai Kazimierui Graužiniui // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009, nr. 52, p. 252-278.
13. Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis (1929-2007) . Kaunas: Artuma, 2008.
14. Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų, rašyt ų 1940-1941 metais // Kult ūros barai , 2009, nr. 2 (531), p. 64-72; nr. 3 (532), p. 60-67.
15. Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų, rašyt ų 1942-1945 metais // Kult ūros barai , 2009, nr. 4 (533), p. 54-62; nr. 5 (534), p. 71-75; nr. 6 (535), p. 78-84.
16. Iš diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio laišk ų, rašyt ų 1961-1976 metais // Kult ūros barai , 2007, nr. 7 (513), p. 77-87.
17. J. Jablonskio raštai . Kaunas: Švietimo ministerijos Knyg ų leidimo komisija, 1932, t. 1.
18. Jankevi čiūtė G. Pokalbiai su K. Lozorai čiu // Artuma , 2007 m. sausis – rugpj ūtis, nr. 1-8.
19. Jonynas V. A. Knyga apie išduotas priesaikas [Li ūto Mock ūno Pavarg ęs herojus] // Rinktiniai raštai . Vilnius: Lietuvi ų literat ūros ir tautosakos institutas, 2006.
210 20. Kaslas B. J. The USSR-German Agression Against Lithuania . New York: Robert Speller & Sons, 1973.
21. Klimas P. Iš mano atsiminim ų. Vilnius: 1990.
22. Klimas P. Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje 1919-1940 m . Vilnius: Mintis, 1991.
23. Kon čius J. B. Atsiminimai iš BALF‘o veiklos, 1944-1964 . Chicago: [s. n.], 1966.
24. Laisv ės kovos 1944-1953 metais: dokument ų rinkinys . Kaunas: Lietuvos politini ų kalini ų ir tremtini ų s ąjunga, 1996.
25. Lietuva katastrofos išvakar ėse. T. Remeikio pokalbis su S. Lozorai čiu vyresniuoju // Akira čiai , 1999 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (309), p. 6-8.
26. Lietuvos diplomatijos šefo pranešimas spaudai, 1954 m. geguž ės 31 d. // Santarv ė, 1954 m. liepa-rugpj ūtis, nr. 7 (18), p. 243.
27. Lietuvos okupacija ir aneksija 1939-1940: dokument ų rinkinys . Vilnius: Mintis, 1993.
28. Lietuvos Respublikos užsienio politika: dokumentai 1939-1940 . Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, t. 1, t. 2.
29. Lozoraitis S. Kelios pastabos Lenkijos ultimatumo klausimu // Aidai , 1976 m. birželio m ėn., nr. 6 (291-306), p. 251-252.
30. Lozoraitis S. Lietuvos nepriklausomyb ė – realus tikslas // Aidai , 1966 m. vasario m ėn., nr. 2 (187), p. 49-50.
31. Lozoraitis S. Metodas tas pats: pavergtieji kaip pl ėšikai bei vagys // Pasaulio lietuvis , 1965, nr. 13, p. 186.
32. Lozoraitis S. The Prospects for Lithuanian Liberation // Gerutis A. Lithuania 700 years . New York: Manyland Books, 1969, p. 426-432.
33. Lozoraitis S. The Soviet aggression against Lithuania . Chicago: Consulate of Lithuania, 1956.
34. Lozoraitis S. Vakar ų pergal ės tamsioji pus ė // Aidai , 1965 m. birželio m ėn., nr. 6 (181), p. 247-248.
35. Ma čiuika V. Rinktiniai raštai . Vilnius: Europos lietuvis, 1997.
36. Mock ūnas L. Diplomatai ir Laikinoji vyriausyb ė // Akira čiai , 1998 m. balandžio m ėn., nr. 4 (298), p. 12-13.
37. Mock ūnas L. Istorija iš Šaltojo karo laik ų // Akira čiai , 2004 m. lapkri čio m ėn., nr. 10 (364), p. 4-5.
38. Mock ūnas L., Senn A. E. Išeivijos politiniai veiksniai Amerikos pareig ūnų akimis // Akira čiai , 1995 m. kovo m ėn., nr. 3 (267), p. 4-5.
211 39. Musteikis K. Prisiminim ų fragmentai . Vilnius: Mintis , 1989.
40. Opieji Lietuvos vadavimo akcijos klausimai. Respublikos prezidento pareigas einan čio ministerio Stasio Lozorai čio, Lietuvos diplomatijos šefo, atsakymai į “Minties” atstovo paklausimus // Mintis , 1949 m. vasario 14 d., nr. 18/19 (540/541), p.1-2.
41. Paleckis J. Dviejuose pasauliuose: atsiminimai . Vilnius: Vaga, 1983.
42. Pasikalb ėjimas su Lietuvos diplomatijos šefu S. Lozorai čiu // Britanijos lietuvis , 1951 m. rugs ėjo 7 d., nr. 35 (212), p. 2-3.
43. Petraityt ė A., Senn A. E. Iš egzilin ės diplomatijos palikimo: karo met ų korespondencija // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007, nr. 48, p. 261-294.
44. Petraityt ė A. S. Lozorai čio kalbos, pasakytos Vasario 16-osios proga // Oikos: lietuvi ų migracijos ir diasporos studijos . Vilnius: Versus Aureus, 2007, nr. 4, p. 81-102.
45. Petraityt ė-Briedien ė A. Iš egzilin ės diplomatijos palikimo: trys laiškai // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009, nr. 51, p. 251-278.
46. Pokalbis su Vaclovu Sidzikausku // Aidai , 1973 m. spalio m ėn., nr. 8 (263-277), p. 345-350.
47. Rasta archyvuose: Laisv ė ateina iš Vakar ų // Akira čiai , 1990 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (219), p. 4.
48. Rasta archyvuose: Laisv ės gražinimo kelias (Dokumento „Laisv ė ateina iš Vakar ų“ paskutinis skyrius) // Akira čiai , 1990 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (219), p. 5.
49. Rasta archyvuose: Ministro S. Lozorai čio laiškas, 1950. VIII. 19. // Akira čiai , 1990 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (219), p. 4-5.
50. Rasta archyvuose: Pro memorija: Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto Vykdomosios tarybos pos ėdžio stenograma, 1951 m. sausio 29 d. // Akira čiai , 1990 m. spalio m ėn., nr. 10 (224), p. 8-9.
51. Rasta archyvuose: VLIKAS apie rezistencin ę santarv ę // Akira čiai , 1991 m. balandžio m ėn., nr. 4 (228), p. 4-5.
52. Rupšien ė A. Išeivijos organizacij ų vaduojamoji veikla. Šaltini ų publikacijos // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, nr. 2 (6), p. 120-133.
53. Savickis J. Raštai . Dienoraštis . Vilnius: Vaga, 1995, t. 4.
54. Sidzikauskas V. Lietuvos diplomatijos parašt ėje . Vilnius: Vaga, 1994.
55. Skipitis R. Nepriklausoma Lietuva: atsiminimai . Čikaga: [s. n.], 1967.
56. Škirpa K. Lietuvos nepriklausomyb ės sutemos (1938-1940): atsiminimai ir dokumentai . Vilnius: Vilpsva, 1996.
212 57. Škirpa K. Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti: dokumentin ė apžvalga . Vašingtonas: Kazys Škirpa, 1973.
58. Šliogeris V. Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas: atsiminimai . Sodus (Mich): Bahunas, 1966.
59. Šova A. Savanoris visam gyvenimui – generalinio štabo pulkininko Antano Šovos atsiminimai ir pam ąstymai . Kaunas: Raid ė, 2004.
60. Trij ų pasiuntini ų 1939 m. lapkri čio 2 d. memorandumas užsienio reikal ų ministeriui // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1979, kn. 37, p. 156-170.
61. 1941 m. Birželio sukilimas: dokument ų rinkinys . Kaunas: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2000.
62. Tulaba L. Nuo Dusios iki Tiberio. Atsiminimai . Roma: s. n., 1993, t. 1, 2.
63. Turauskas E. Lietuvos nepriklausomyb ės netenkant . Kaunas: Šviesa, 1990.
64. Urbšys J. Lietuva ir Taryb ų S ąjunga lemtingaisiais Lietuvai 1939 – 1940 metais . Kaunas: b. l., 1987.
65. VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai . Vilnius: Versus aureus, 2004.
66. VLIKui sunykti pagrindo n ėra // Lietuvi ų dienos , 1954 m. vasaris, nr. 2 (41), p. 5.
67. Vokietaitis A. Raštai. Kaunas: Lietuvos politini ų kalini ų ir tremtini ų s ąjunga, 2003.
Literat ūra
1. Aleksandravi čius E. Politini ų veiksni ų realijos ir marginalijos (Lenk ų klausimas lietuvi ų išeivijoje) // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 147-165.
2. Ani čas J. Alena ir Mykolas Deveniai: visuomen ės politin ė veikla T ėvyn ėje ir išeivijoje . Vilnius: Vaga, 1997.
3. Antanaitis K. Sovietin ės nomenklat ūros gniaužtuose (Baltijos respublikos ir SSRS diplomatija) // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 215-224.
4. Anušauskas A. Lietuva 1940-1990 – okupuotos Lietuvos istorija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007.
5. Anušauskas A. Taikinys – Lietuvos diplomatin ė tarnyba // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 249-257.
6. Ar reik ėjo atkurti VLIK‘ ą išeivijoje? // Akira čiai . 1992 m. balandžio m ėn., nr. 4 (238), p. 12- 13.
213 7. Asanovas N, Sturytis J. Gintaro j ūra: romanas, kuriame aprašyti tikri įvykiai . Vilnius: Vaga, 1966.
8. Augustaitis J. Lietuvos – Lenkijos unija. Jos pasekm ės ir atr ūgos // Naujienos , 1969 m. kovo 28 - balandžio 30 d.
9. Ba čkis S. A. JAV de jure Lietuvos pripažinimo 50 met ų sukaktis // Aidai , 1972 m. rugs ėjis, nr. 6 (252-266), p 265-279.
10. Ba čkis S. A. Stasiui Lozorai čiui, Lietuvos diplomatijos šefui, 70 met ų // Aidai , 1968 m. rugs ėjo m ėn., nr. 7 (213-226), p. 322-323.
11. Ba čkis S. A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba (1940 06 15 – 1990 03 11) . Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 1999.
12. Ba čkis S. A. Soviet ų S ąjungos laikysena nacij ų, tautybi ų bei Lietuvos atžvilgiu . Roma: Lietuvi ų katalik ų MA, 1974.
13. Banionis J. Lietuvi ų politini ų organizacij ų bendradarbiavimas su Lietuvos diplomatine tarnyba, keliant Lietuvos laisv ės byl ą 1960-1990 m. // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940- 1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 217-233.
14. Banionis J. Lietuvos laisv ės byla Vakaruose 1975-1990 . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2002.
15. Banionis J. Lietuvos laisvinimas Vakaruose 1940-1975 . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010.
16. Banionis J. M. Krupavi čius (1885-1970) – VLIK‘o pirmininkas (1944-1955 m.) // Prelatas Mykolas Krupavi čius: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 78-88.
17. Bar ėnas K. Britanijos lietuviai, 1947-1973 m . Londonas: Lithuanian Association in Great Britain, 1978.
18. Bartusevi čius V. Diplomatija be diplomat ų: Lietuvi ų išeivi ų ir vokie čių santykiai, 1949- 1991 . Lampertheim: Litauisches Kulturinstitut, 2009.
19. Beginnings and ends of emigration: life without borders in the contemporary world: a collection of sholarly essays . Vilnius: Versus Aureus, 2005.
20. Bobelis K. VLIKo veikla Lietuvos išlaisvinimo byloje // Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai. Vilnius: Vaga, 1999, p. 154-165.
21. Bower T. Raudonasis voratinklis: M16 ir KGB žvalgyb ų veikla Baltijos šalyse . Vilnius: UAB Europos lietuvis, 2000.
22. Brandišauskas V. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingum ą (1940 06-1941 09) . Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1996.
23. Bronius Kazys Balutis: jo gyvenimas ir darbai . Sodus (Mich), 1951.
214 24. Bu činskyt ė I. Ideal ų vedami: ateitininkai išeivijoje XX amžiaus 5 – 7 dešimtme čiais . Vilnius: Versus aureus, 2008. 25. Butkus Z. Stasys Lozoraitis soviet ų diplomat ų akimis // Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai . Vilnius: Vaga, 1999, p. 83-91.
26. Būtėnas J. Aušrininkas dr. Jonas Šli ūpas . Vilnius: Žara, 2004.
27. Dambrava V. A. Kelyje į Laisv ę. Vilnius: Du Ka, 1995.
28. Dambrava V. A. Tai įvyko liepos dvidešimt pirm ąją... // Draugas , 2005 m., nr. 7-8, p. 1, 19.
29. Dambrava V. A. Vakar, šiandien, visuomet . Vilnius: Du Ka, 2000.
30. Danyt ė M. Tarp VLIK-o ir Vatikano: Vatikano radijo lietuvišk ų valand ėli ų k ūrimo stadijoje (1947-1960) // Priklausomyb ės met ų (1940-1990) lietuvi ų visuomen ė: pasipriešinimas ir jos prisitaikymas: [1995 m. konferencijos medžiaga] // Pasaulio lituanist ų draugija . Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 104-114.
31. Dapkut ė D. Liberalusis sparnas Pranc ūzijoje // Pranc ūzijos lietuvi ų bendruomen ė: istorija ir dabartis . Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 81-101.
32. Dapkut ė D. Lietuvi ų išeivijos liberaliosios srov ės genez ė: politiniai – organizaciniai aspektai: 1945 m. – šeštojo dešimtme čio pabaiga . Vilnius: Vaga, 2002.
33. Dapkut ė D. Lietuvi ų rezistencin ė santarv ė // Akira čiai , 2000 m. rugs ėjo m ėn., nr. 8 (322), p. 6-7; spalio m ėn., nr. 9 (323), p. 6-7.
34. Dapkut ė D. Nuo Berno iki Paryžiaus: Lietuvos diplomatin ės tarnybos ir VLIK‘o santykiai // VLIK‘as ir Lietuvos diplomatin ė tarnyba išeivijoje: Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai . Vilnius: Versus aureus, 2004, p. 5-30.
35. Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940-1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007.
36. Dapkut ė D. Stasio Lozorai čio politiniai sprendimai XX a. 5-6 dešimtmetyje . // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940-1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 185-216.
37. Dapkut ė D. Tarp VLIK‘o ir VLAK‘o: Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozorai čio pozicija // Akira čiai , 2004 m. birželio m ėn., nr. 6 (360), p. 8-10.
38. Darbai atneš Lietuvai laisv ę // Lietuvi ų dienos , 1955 m. vasaris, nr. 2 (51), p. 5-6.
39. Daugirdait ė-Sruogien ė V. Dokumentacija, lie čianti Lenkijos ultimatum ą Lietuvai // Aidai , 1989 m. sausio m ėn., nr. 1 (370-382), p. 55-59.
40. Daugirdait ė-Sruogien ė V. Vincas Kr ėvė kasdieniniame gyvenime // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1983, kn. 45, p. 27-53.
41. Daugvydas A. Ūkininkas dav ęs pavyzd į veiksniams // Akira čiai , 1969 m. vasario m ėn., nr. 2 (6), p. 11.
215 42. Daugvydas A. Veiksni ų konferencijos bei j ų nutarimai // Akira čiai , 1975 m. sausio m ėn., nr. 1 (65), p. 10.
43. Degutien ė E. Lenkijoje apie Lietuv ą: santarv ės link . Vilnius: Tyto alba, 2004.
44. Demokratinio ir vadistinio princip ų tarpusavin ė kova laisvinimo organizacijoje // Į Laisv ę, 1953 m., nr. 1 (38), p. 31-36.
45. Dėl 1941 m. birželio 23 d. Laikinosios vyriausyb ės deklaracijos // Akira čiai , 2000 m. spalio mėn., nr. 9 (323), p. 12-14.
46. Diplomato dr. A. Geru čio 100-sioms gimimo metin ėms skirta konferencija Vilniaus universitete // Šveicarijos lietuvi ų žinios , 2005 m. lapkritis, nr. 7 (14), p. 3-5.
47. Drunga K. Nauj ų keli ų į nepriklausomyb ę svarstymai // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1965, kn. 10, p. 145-147.
48. Drunga K. Tre čioji j ėga? Santykiavimas su okupuota Lietuva? // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1963 m., kn. 6, p. 162-174.
49. Eidintas A. Antanas Smetona : polit. biografijos bruožai . Vilnius: Mintis, 1990.
50. Eidintas A. Apie lietuvi ų diplomatij ą 1940-1991 metais // Akira čiai , 2004, balandžio m ėn., nr. 4 (358), p. 6-7.
51. Eidintas A. Jonas Šli ūpas . Kaunas: Šviesa, 1989.
52. Eidintas A. Kazys Grinius: Ministras pirmininkas ir prezidentas. Vilnius: Mintis, 1993.
53. Eidintas A. Lietuvos ambasados r ūmų Washington, D.C. istorija . Washington: A. Eidintas, 1996.
54. Eidintas A. Lithuania in European Politics: The Years of The First Republic, 1918-1940 . New York: St. Martin‘s Press, 1999.
55. Eidintas A. Pastovus Antanas Smetona // Akira čiai , 2000 m. liepos m ėn., nr. 7 (321), p. 12.
56. Fabijonavi čiūtė A. Lietuvi ų gyventoj ų pab ėgimai ir m ėginimai ištr ūkti iš Soviet ų S ąjungos // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, nr. 2 (10), p. 154-157.
57. Gaigalait ė A., Česonis A. Lietuvos Užsienio reikal ų ministrai, 1918-1940 . Kaunas: Šviesa, 1999.
58. Gaigalait ė A. Lietuvos diplomatin ė tarnyba sovietin ės okupacijos išvakar ėse // Lietuvos aukšt ųjų mokykl ų mokslo darbai. Istorija . Vilnius, 1997, t. 36, p. 178-179.
59. Gaškait ė-Žemaitien ė N. Lietuvos laisv ės kovos s ąjūdžio strategija // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, nr. 1 (5), p. 24-40.
216 60. Genzelis B. Supratusi savo garb ę. Kod ėl ir kaip Islandija pripažino Lietuv ą // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, nr. 30, p. 279-285.
61. Gerutis A. Kybart ų aktai // Aidai , 1976 m. balandžio m ėn., nr. 4 (289-304), p. 165-171.
62. Gerutis A. Lithuania 700 years . New York: Manyland Books, 1969.
63. Gerutis A. Petras Klimas: valstybininkas, diplomatas, istorikas, kankinys . Cleveland: Viltis, 1978.
64. Gerutis A. Pulk. Kazys Škirpa sukilimo inspiratorius . London: s. n., 1981.
65. G ėlūnas M. Prieškario Lietuvos atstovai užsienyje // XXI amžius , 2003 m. gruodžio 24 d., nr. 98 (1202), p. 11.
66. Girininkas P. A. A. Motiejus Lozoraitis // Draugija , 1907, nr. 8, p. 394.
67. Greimas A. J . Iš arti ir iš toli: Literat ūra, kult ūra, grožis . Vilnius: Vaga, 1991.
68. Grigaravi čiūtė S. Lietuvi ų diplomatija Šveicarijoje 1940-1975 metais // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940-1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 99-121.
69. Grigaravi čiūtė S. Skandinavija Lietuvos diplomatijoje 1918-1940 metais . Vilnius: Saulabrolis, 2002.
70. Grybkauskas S. Lietuvos vyriausyb ės reakcija į nacistin ės Vokietijos politik ą Klaip ėdos krašto lietuvi ų atžvilgiu (1939 03 23 – 1940 06 15) // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, nr. 1 (3), p. 72-80.
71. Gureckas A. Lietuviai liberalai Vakaruose // Akira čiai , 2003 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (349), p. 6-7.
72. Gureckas A. Taut ų apsisprendimas ir Ryt ų Europos taikos pagrindai // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1978 m., kn. 38, p.
73. Gureckas A. Vašingtono politika ir paži ūros Lietuvos laisv ės reikalu // Akira čiai , 1972 m, vasario m ėn., nr. 2 (36), p. 1, 12-13.
74. Gustainis V. Be kalt ės: 15 met ų Sibiro tremtyje ir lageriuose . Vilnius: Mintis, 1989.
75. Ideologin ės srov ės lietuvi ų išeivijoje: socialin ės, politin ės ir filosofin ės koncepcijos po Antrojo pasaulinio karo . Vilnius: Mintis, 1978.
76. Ilg ūnas G. Kazys Grinius . Vilnius: Pradai, 2000.
77. Iš Lietuvos diplomatijos istorijos: mokslin ė konferencija . Kaunas: Vytauto Didžiojo Karo muziejus, 1994. – konf. 1994.
78. Iš Lietuvos diplomatijos istorijos: mokslin ė konferencija . Kaunas: Vytauto Didžiojo Karo muziejus, 1999. – konf. 1997.
217 79. Iš Lietuvos diplomatijos istorijos: mokslin ė konferencija . Kaunas: Vytauto Didžiojo Karo muziejus, 2000. – konf. 2000.
80. Iš naujausios Lietuvos istorijos: užkulisiai . Kaunas: Lietuvos politini ų kalini ų ir tremtini ų sąjunga, 1996, 2 d.
81. Iš viešojo moksleivijos gyvenimo // Ateities spinduliai , 1918 m. balandžio-geguž ės m ėn., nr. 7-8 (19-20), p. 213.
82. Jakaitis J. Išdavyst ės keliu . Vilnius: Mintis, 1976.
83. Janauskas G. Nepriklausom ų valstybi ų reliktas: Pabaltijo krašt ų garb ės konsulai Kanadoje XX a. 8-9 dešimtme čiuose // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940-1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 135-155.
84. Jonušauskas L. Dėl Lietuvos diplomatin ės tarnybos ir VLIKo santyki ų // Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai . Vilnius: Vaga, 1999. Vilnius: Vaga, 2000, p. 176-194.
85. Jonušauskas L. Lietuvos diplomatin ė tarnyba 1940-1941 m. // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999, nr. 2 (6), p. 7-19.
86. Jonušauskas L. Likimo vedami: Lietuvos diplomatin ės tarnybos egzilyje veikla (1940-1991) . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003.
87. Jonušauskas L. Lithuanian diplomatic service in exile from 1940-1991 // Lithuanian foreign policy rewiev . Vilnius: Vaga, 2004, nr. 1/2 (13/14), p. 71-77.
88. Jonušauskas L. Lūžio ir išš ūkio m ėnesiai: Lietuvos diplomatin ė tarnyba 1940-1941 metais // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, nr. 30, p. 167-195.
89. Jonušauskas L., Kleiza V. Lietuvos konsulatas Čikagoje 1924-2004 metais dokumentuose ir nuotraukose . Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004.
90. Jonušauskas L. Stasio Lozorai čio ir VLIK‘o santykiai (1947-1948) // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, nr. 2 (4), p. 70-80.
91. Jurkevi čius P. Ant buvusios ambasados g ėlyn ų – Rusijos automobiliai. „Lietuvos ryto“ žurnalistas pasižvalg ė Lietuvos teritorijoje, kuri iki šiol teb ėra okupuota // Lietuvos rytas , 2006 m. birželio 10 d., nr. 131, p. 7.
92. Kaslas B. J. Egzilini ų vyriausybi ų ir veiksni ų problema // Aidai , 1984, nr. 3 (346-360), p. 133-136, 138-142.
93. Kasparavi čius A. Didysis X Lietuvos užsienio politikoje– 1926 met ų Lietuvos ir Soviet ų sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analiz ė. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1996.
94. Kasparavi čius A. Kauno ir Maskvos „džentelmeniškas polonezas“ Varšuvai (1926-1936) // Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio
218 reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai . Vilnius: Vaga, 1999, p. 92-118.
95. Kasparavi čius A. Lietuva 1938 – 1939 m.: neutraliteto iliuzijos . Vilnius: Baltos lankos, 2010.
96. Kasparavi čius A. Tarp politikos ir diplomatijos. Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika . Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2008.
97. Kastanauskait ė L. Lietuvos inteligentija mason ų ir pro masoniškose organizacijose (1918- 1940) . Vilnius: Vaga, 2008.
98. Kavolis V. Laisv ės samprata socialiniuose moksluose // Lietuviškasis liberalizmas . Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 129-154.
99. Kavolis V. Trys pavasariai lietuvi ų s ąmoningumo istorijoje // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1982 m., kn. 44, p. 13-36.
100. Kedys J. P. Šeima – Tauta – Valstyb ė. Vilnius: Kedys, 2003.
101. Kertenis D. Okupant ų parankin ė (Lietuvos TSR užsienio reikal ų ministerija) // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 227-246.
102. Kissinger H. Diplomatija . Vilnius: Pradai, 2003.
103. Klauseikis J. Bronio Railos nusibastymai . Chicago, 1982.
104. Kojelis J. Tarp r ūpes čių ir vilties . Kaunas: Į Laisv ę fondo Lietuvos fil., 2001.
105. Kraujelis R. Lietuva Vakar ų politikoje: Vakar ų valstybi ų nuostatos Lietuvos okupacijos ir aneksijos klausimu 1940-1953 metais . Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008.
106. Krupavi čius A., Lukošaitis A. Lietuvos politin ė sistema– s ąranga ir raida . Kaunas: UAB Poligrafija ir informatika, 2004.
107. Kuodyt ė D. Lietuvos rezistencijos centralizacijos klausimu // Laisv ės kov ų archyvas , t. 5, 1992, p. 48-50.
108. Kuodyt ė D. Lietuvos rezistencijos ryšiai su Vakarais // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, nr. 2, p. 38-45.
109. Kurlavi čius A. Prelatas Mykolas Krupavi čius – kovotojas už žem ę ir ūkinink ą // Prelatas Mykolas Krupavi čius: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 69-77.
110. Kuzminskas K. Prel. M. Krupavi čius- politikas, vienas iš Krikš čioni ų demokrat ų partijos įkūrėjų // Prelatas Mykolas Krupavi čius: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 63-68.
111. Laisv ė ir teisyb ė nugal ės vergij ą // Lietuvi ų dienos , 1953 m. vasaris, nr. 2 (31), p. 5.
112. Landsbergis V. Kovo vienuoliktoji: prieš dvidešimt ir šiandiena, 1990-2000-2010 . Vilnius: Baltijos kopija, 2010.
219 113. Landsbergis V. Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stas į Lozorait į iš jo laišk ų ir pasisakym ų. Vilnius: Vaga, 2002.
114. Laurinavi čius Č., Motieka E., Statkus N. Baltijos valstybi ų geopolitikos bruožai. XX amžius . Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.
115. Laurinavi čius Č., Lopata R. Himnas galios pusiausvyrai . // Politologija , 2004, nr. 2. p. 103-116.
116. Liekis Š. 1939 – the year that changed everything in Lithuania‘s history . Amsterdam; New York: Rodopi, 2010.
117. Lietuva, 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007.
118. Lietuviškasis liberalizmas . Vilnius: Versus aureus, 2008.
119. Lietuviškieji slapyvardžiai– medžiaga lietuvišk ųjų slapyvardži ų s ąvadui . Vilnius: Lietuvos Nacionalin ė Martyno Mažvydo biblioteka, 2003, t. 5.
120. Lietuvi ų p ėdsakai Vokietijoje . Lampertheim: Litauisches Kulturinstitut, 2009.
121. Lietuvos diplomatija XX amžiuje – Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos tarptautin ės konferencijos pranešimai . Vilnius, 1999.
122. Lietuvos diplomatin ė tarnyba // Akira čiai , 1973 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (49).
123. Lietuvos Respublikos prezidentai . Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995.
124. Lietuvos respublikos vyriausyb ės (1918. IX. 11- 1940. VI. 15) . Kaunas: Šviesa, 1993.
125. Lietuvos vadavimo perspektyvos geros ir realios // Lietuvi ų dienos , 1957 m. rugs ėjis, nr. 7 (76), p. 5.
126. Lithuania under German occupation, 1941-1945: dispatches from US legation in Stockholm. Vilnius: Vilnius University Press, 2005.
127. Lozoraitis K. Lietuvos diplomatini ų tarnyb ų veikla // Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai . Vilnius: Vaga, 1999, p. 147-153.
128. Lozoraitis K. Žvilgsnis į vilties diplomatij ą egzilyje // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940- 1991 : straipsni ų rinkinys. Vilnius: Verus aureus, 2007, p. 9-17.
129. Lukoševi čius V. Liberalizmo raida Lietuvoje– XIX a. pab.-1940 m. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995.
130. Ma čionis Z., Čepinskis J. Profesorius Vincas Čepinskis . Vilnius: Mokslas, 1992.
220 131. Makauskas B. Didži ųjų pasaulio valstybi ų poži ūris į Baltijos valstybes II pasaulinio karo metu // Lituanistica , 1996, nr. 3 (27), p. 8-17.
132. Makauskas B. Lietuvos laisv ės kovotoj ų ryšiai su Vakarais 1945–1954 m. ir j ų nuslopinimas // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2010, t. 1 (27), p. 90-105.
133. Maldeikis P. Mykolas Krupavi čius . Chicago: Lietuvi ų Krikš čioni ų Demokrat ų s ąjunga, 1975.
134. McHugh J. T., Pacy J. S. Diplomats without a coutry – Baltic diplomacy, International law, and the Cold War . Greenwood Press, 2001.
135. Merkelis A. Antanas Smetona: jo visuomenin ė, kult ūrin ė ir politin ė veikla . New York (N. Y.): Amerikos lietuvi ų tautin ės s ąjungos leidinys, 1964.
136. Misi ūnas R. Lietuva prieš LTSR . Vilnius: Versus aureus, 2007.
137. Mock ūnas L. Ambicingos knygos kukl ūs rezultatai // Akira čiai , 2004 m., balandžio m ėn., nr. 4 (358), p. 7-8.
138. Mock ūnas L. Diplomato Vlado Žilinsko atsiminimai apie paskutiniąsias Lietuvos pasiuntinyb ės Švedijoje dienas 1940 metais ir jo veikla po jos uždarymo // Lietuvos istorijos metraštis , 1996 metai. Vilnius, 1997.
139. Mock ūnas L. Pavarg ęs herojus. Jonas Deksnys trij ų žvalgyb ų tarnyboje . Vilnius: Baltos lankos, 1997.
140. Mokslin ės konferencijos „Iš Lietuvos diplomatijos istorijos“ medžiaga . Kaunas: Vytauto Didžiojo karo muziejus, 1994.
141. Mokslin ė konferencija „Iš Lietuvos diplomatijos istorijos“: skirta diplomato B. K. Balu čio 120-osioms gimimo metin ėms: pranešimai . Kaunas: Lietuvos Respublikos kult ūros ministerija, Vytauto Didžiojo karo muziejus, 2000.
142. Mūsų diplomatai apie VLIK ą // Lietuvi ų dienos , 1954 m. spalis, nr. 8 (47), p. 5-6.
143. Nauja garb ės konsul ė // Lietuvos rytas , 2010 m. rugpj ūč io 14 d. nr. 183 (5947), p. 3.
144. Nuo praktin ės iki simbolin ės reikšm ės // Akira čiai , 1975 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (69), p.
145. Opposition to soviet rule in Lithuania, 1945-1980 . Chicago: Institute of Lithuanian studies press, 1980. p. 46-47.
146. Pabaltijo diplomat ų pasitarimai Londone // Britanijos lietuvis , 1952 m. liepos 3 d., nr. 27 (255), p. 1.
147. Paleckis J. Gyvenimas prasideda . Vilnius: Vaga, 1967.
148. Pavalkis V. Vatikano misija pokarin ėje Vokietijoje // Aidai , 1979 m. spalio m ėn., nr. 8 (323-337), p. 345-356.
221 149. Petraityt ė A. Dar vienas žodis apie diplomat ą. Streikus, Ar ūnas. Diplomatas Stasys Antanas Ba čkis. Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007. P. 292. // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2008, nr. 49, p. 260- 263.
150. Petraityt ė A. Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940 m.), recenzija: Žalys, Vytautas. Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940), t. 1. Vilnius: Versus aureus, 2007. P. 584. // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007, nr. 47, p. 254-294.
151. Petraityt ė A. Lietuvos diplomatin ės tarnybos pozicija Berno ir Paryžiaus konferencijose // Akira čiai . 2004 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (359), p. 13-15.
152. Petraityt ė A. Lietuvos Respublikos pasiuntinyb ė Didžiojoje Britanijoje 1919-2006 metais // Didžiosios Britanijos lietuvi ų bendruomen ė: praeitis, dabartis, ateitis: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 141-166.
153. Petraityt ė A. Politika per kult ūrą. Užsienio diplomatinis korpusas Kaune // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, nr. 30, p. 25-38.
154. Petraityt ė A. Pozicijos ir opozicijos. Lietuvos diplomatin ė tarnyba Berno ir Paryžiaus konferencijose // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940-1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 156-184.
155. Petraityt ė A. Stasys Lozoraitis // Verslo žinios . 2008 m. balandžio 4 d., nr. 63 (2715), p. 16- 18.
156. Petraityt ė A. Svarbus dokument ų rinkinys apie žmog ų ir valstyb ę, recenzija: A. Simutis – 60 met ų Lietuvos diplomatin ėje tarnyboje. Vilnius:, 2008. P. 463 . // Kult ūros barai , 2008, nr. 3, p. 92-93.
157. Petraityt ė-Briedien ė A. Diplomatijos šefas: Stasio Lozorai čio įgaliojimai // Oikos: lietuvi ų migracijos ir diasporos studijos . Vilnius: Versus Aureus, 2009, nr. 2 (8), p. 96-114.
158. Petraityt ė-Briedien ė A. Lietuvos diplomatai Pranc ūzijoje (1918-1991) // Pranc ūzijos lietuvi ų bendruomen ė: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 24-37.
159. Petras Klimas (1891-1969) // Akira čiai , 1969 m. kovo m ėn., nr. 3 (7), p. 11.
160. Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje – s ąsajos ir ypatumai: 1939-1956 . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2004.
161. Pivoras S. Diplomatija ir literat ūra // Akira čiai , 2000 m. lapkri čio m ėn. nr. 10 (324), p. 6- 7.
162. Prapl ėstame kely į Lietuvos laisvinim ą // Lietuvi ų dienos , 1952 m. vasaris, nr. 2 (21), p. 5- 9.
163. Prelatas Mykolas Krupavi čius: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007.
164. Prievartos vaisiai: Lietuvos-Lenkijos santykiai 1920-1940 metais . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002.
222 165. Pšibilskis V. B. Kazys Pakštas: tarp vizij ų ir realyb ės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2003.
166. Raguotis B. Antanas Bimba: gyvenimo, veiklos, k ūrybos bruožai . Vilnius: Mintis, 1974.
167. Raila B. Rašalo ašaros . Vilnius: Žurnalistika, 1995.
168. Rastenis V. Bronius K. Balutis: Lietuvos Respublikos nepaprasto pasiuntinio ir įgalioto ministro Didžiojoj Britanijoj amžiaus 75 met ų sukakties min ėjime, 1955 m. kovo 14 d., New Yorke Vinco Rastenio pasakyta kalba . Sodus (Mich.): J. J. Bachunas, 1955.
169. Rastenis V. Nepriklausomyb ės palaima // Akira čiai , 1974 m. sausio m ėn., nr. 1 (55), p. 10- 11, 14.
170. Rastenis V. Tarp kair ės ir dešin ės, tarp Lietuvos ir Amerikos: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2004.
171. Rastenis V. Tolimos distancijos // Akira čiai , 1968 m. lapkri čio m ėn., nr. 4, p. 10.
172. Rekašius Z. V. Egzilin ės vyriausyb ės iliuzijos ir tikrov ė // Akira čiai , 1990 m. geguž ės m ėn., nr. 5 (219), p. 5.
173. Remeikis T. Oppositinio to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980 . Chicago: Institute of Lithuanian Studies Press, 1980.
174. Riomeris M. Lietuvos sovietizacija, 1940-1941: istorin ė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas . Vilnius: Lituanus, 1989.
175. Senn A. E. Iš Lietuvos diplomatijos istorijos // Akira čiai , 2004 m. balandžio m ėn., nr. 4 (358), p. 14-15.
176. Senn A. E. Kazys Škirpa Lietuvos nepriklausomyb ės sutemose // Akira čiai , 1997 m. vasario mėn., nr. 2 (286), p. 16.
177. Senn A. E. Lietuva 1940: revoliucija iš viršaus . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2009.
178. Sidzikauskas V. Dar apie „istorij ą nuo Ievos“ // Akira čiai , 1971 m. lapkri čio m ėn., nr. 10 (34), p. 15.
179. Simanavi čiūtė D. Lietuvos diplomatin ė tarnyba ir Pasaulio lietuvi ų bendruomen ė: atstovavimo klausimas diasporos politikoje // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940-1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 234-253.
180. Skirius J. Amerikos Lietuvi ų Tarybos veikla 1945 1948 metais: Išeivijos pastangos d ėl „Displaced Persons Act“ pri ėmimo . Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2001.
181. Skirius J. Julius J. Bielskis (1891-1976): gyvenimas Amerikoje tarnaujant Lietuvai: JAV lietuvi ų veik ėjas ir diplomatas . Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, 2004.
182. Skirius J. Lietuvi ų visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880-1967): tėvynei paaukotas gyvenimas . Vilnius: Vaga, 2001.
223 183. Skirius J. Lietuvos garb ės konsulato Los Angeles veiklos kryptys ir reikšm ė po Antrojo pasaulinio karo // Lietuvi ų diplomatija išeivijoje, 1940-1991: straipsni ų rinkinys . Vilnius: Versus aureus, 2007, p. 122-134.
184. Skirius J. Lietuvos užsienio reikal ų ministerijos likvidavimas // Lietuvos užsienio reikal ų ministrai 1918-1940 . Kaunas, 1999, p. 407-413.
185. Skirius J. Pulkininkas leitenantas Povilas Žadeikis // Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomen ės vadai . Vilnius: Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2008, p. 46-53.
186. Skirius J. Vinco Kr ėvės-Mickevi čiaus pastangos išsaugoti Lietuvos savarankiškum ą po soviet ų invazijos // Kult ūros barai , 1998, nr. 2 (398), p. 59-62.
187. S. Lozorai čio nekrologinis tekstas mirus S. Girdvainiui, Lietuvos pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto vadovui, 1970 m. birželis // Pranc ūzijos lietuvi ų žinios , 1970 m. lapkri čio m ėn., nr. 41, p. 6-7.
188. Snitkuvien ė A. Biržai, Astravo dvaras (XIX-XX a.) // Lietuvos dvarai . Kaunas: Šviesa, 2007, p. 8-15.
189. Spohr Readman K. The Baltic question in West German politics, 1949-1990 // Journal of Baltic Studies , vol. 38, no. 2, June 2007, p. 153-178.
190. S-s. Diplomat ų konferencija // Aidai , 1952 m. birželio m ėn., nr. 6 (40), p. 287-288.
191. Stakeli ūnait ė D. Ką „S ėja“ pas ėjo? Valstie čių liaudinink ų id ėjin ė sklaida „S ėjoje“ 1953- 1963 m. // Oikos: lietuvi ų migracijos ir diasporos studijos . Vilnius: Versus Aureus, 2010, nr. 1 (9), p. 70-81.
192. Streikus A. Diplomatas Stasys Antanas Ba čkis . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2007.
193. Šeinius I. Raudonasis tvanas . Vilnius: Vaga, 1990.
194. Širdis – Lietuva: Vytautas A. Dambrava diplomatin ėje tarnyboje . Kaunas: Į Laisv ę fondas, 2000.
195. Šmulkštys J. Beveik be heroj ų knyga // Akira čiai , 1997 m. lapkri čio m ėn., nr. 10 (294), p. 4-6.
196. Štromas A. VLIK‘o prigimtis ir paskirtis // Laisv ės horizontai . Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 375-376.
197. Taip ginamos Lietuvos atstovyb ės: VLIK ir LDT // Akira čiai , 1969 m. rugs ėjo m ėn., nr. 8 (12), p. 3.
198. Tautos fondas: Lithuanian National Foundation, inc. 1943-2002 . Niujorkas: Tautos fondas, 2002.
199. Teks diskutuoti // Akira čiai , 1968 m., lapkri čio m ėn., nr. 4, p. 1.
200. The Lithuanian Phoenix. Studies and essays, 1940-1990 . Vilnius: Versus aureus, 2009.
224 201. Trumpa V. Apie žmones ir laik ą. Vilnius: Baltos lankos, 2001.
202. Trumpa V. Atviras žodis, tartas su pagarba // Akira čiai , 1971 m. sausio m ėn., nr. 1 (25), p. 11-12.
203. Trumpa V. Nors ir pavarg ęs, bet vis d ėlto herojus // Akira čiai , 1997 m. spalio m ėn., nr. 9 (293), p. 11.
204. Trumpa V. Stasys Lozoraitis: 1898-1983 // Akira čiai , 1984 m. sausio m ėn., nr. 1 (155), p. 13-14.
205. Trumpa V. Tik patriotizmas gali atleisti // Akira čiai , 1970 m. vasario m ėn., nr. 2 (16), p. 14.
206. Truska L., Kancevi čius V. Lietuva Stalino ir Hitlerio sand ėrio verpetuose– 1939-1940 m. rugpj ūč io 3 d. politiniu įvyki ų kronika . Vilnius: Mintis, 1990.
207. Truska L. Kas trauk ė į Rusijos gl ėbį (Geopolitin ė Lietuvos orientacija 1918-1940 metais) // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 39-47.
208. T ūtlis V. Tragišk ų įvyki ų s ūkuryje parašyt ų memuar ų savitumai // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997, nr. 1.
209. Vaigauskas G. K. Lietuvi ų nacionalist ų kenk ėjiška veikla ir kova su ja: (vadov ėlis praktikams) . Kaunas: Lietuvos politini ų kalini ų ir tremtini ų s ąjunga, 1993.
210. Vaišvilait ė I. Villa Lituania. Lietuvos diplomatin ės atstovyb ės Romoje pastato klausimas // Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai . Vilnius: Vaga, 1999, p. 166-175.
211. Valiunas J. K. Serving Lithuania . Southampton, NY: Valiunas, 1988.
212. Valstybininkas politikos s ūkuriuose: prelatas Mykolas Krupavi čius, 1885-1970 . Chicago: Popiežiaus Leono XIII literat ūros fondas, 1980.
213. Vasiliauskien ė A. Stasio Antano Ba čkio gyvenimo ir veiklos bruožai . Vilnius, 1996.
214. Vašcova Ž. Vienas prieš daugum ą (Kazio Škirpos kurta saugios Lietuvos koncepcija) // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 121-141.
215. V ėbra R. Liberalizmas Lietuvoje XIX a. II pus ėje . Vilnius: s. n., 1975.
216. Vilkelis G. Lietuvos ir Lenkijos santykiais Taut ų S ąjungoje . Vilnius: Versus aureus, 2006.
217. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Trumpa 1943-1993 m. raidos apžvalga . Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1993.
218. Visuomenei žinoti nereikia: veiksni ų kadrilis // Akira čiai , 1971 m. balandžio m ėn., nr. 4 (28), p. 1.
219. VLIKAS apie rezistencin ę santarv ę // Akira čiai . 1991 m. balandžio m ėn., nr. 4 (228), p. 4-5.
225 220. V. L. I. K. pasmerk ė smetonininkus // Argentinos lietuvi ų balsas , 1946 m. liepos 25 d., nr. 785, p. 2.
221. Zemlickas G. Širdies iš Vilniaus niekas neišpl ėš // Mokslo Lietuva , 2002, geguž ės 9 – 22 d. d., nr. 9 (255), p. 1, 6-7; geguž ės 23 – birželio 5 d. d., nr. 10 (256), p. 6-7.
222. Zund ė P. Ar m ūsų kelias veda į laisv ę? // Metmenys . Chicago: AM and M Publications, 1965 m., kn. 10, p. 116-127.
223. Zund ė P. Kazys Bizauskas: 1893-1941 . Knyga 2. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1994.
224. Žalimas D. Lietuvos Respublikos nepriklausomyb ės atk ūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekm ės. Vilnius: Demokratin ės politikos institutas, 2005.
225. Žalys V. Raktas į Vilni ų – Paryžiuje? (Gabrielio Puaux diplomatin ė misija 1927 metais) // Darbai ir dienos . Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2002, nr. 30, p. 73-89.
226. Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija 1925-1940 . Vilnius: Versus aureus, 2006.
227. Žalys V. Stasys Lozoraitis – Lietuvos užsienio reikal ų ministras // Lietuvos diplomatija XX amžiuje: Lietuvos diplomatin ės tarnybos 80-me čiui ir Lietuvos užsienio reikal ų ministro Stasio Lozorai čio vyresniojo 100-osioms gimimo metin ėms skirtos konferencijos pranešimai . Vilnius: Vaga, 1999, p. 25-70.
228. Žemaitien ė N. Generolo Jono Žemai čio vaidmuo partizaniniame kare // Genocidas ir rezistencija . Vilnius: Lietuvos gyventoj ų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1998, nr. 2 (4), p. 27-51.
229. Žemaitis V. Pasaulietin ė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga-XX a. pradžia) . Vilnius: Mintis, 1986.
230. Žemelis H. Okupant ų repl ėse . Bad Wörishofen : [s.n.], 1947.
231. Ž ėkait ė J. Ignas Šeinius . Vilnius: Lietuvi ų literat ūros ir tautosakos institutas, 1999.
232. Žilinskas R. Amerika susitaik ė su netektimis: elitin ės žiniasklaidos kamantin ėjamas lietuvis mano, jog Irakas nek ėlė gr ėsm ės pasauliui, kol šioje šalyje dirbo Jungtini ų Taut ų ginkl ų inspektoriais : [pokalbis su lietuvi ų kilm ės JAV biologini ų ginkl ų ekspertu dr. R. Žilinsku / kalb ėjosi Gediminas Stanišauskas] // Kauno diena , 2004 m. vasario 28 d., nr. 48 (17205), p. 1, 7.
233. Žymantas S. Gyventi ir mirti d ėl jos // Rašalo ašaros . Vilnius: Žurnalistika, 1995, p. 155- 170.
234. Žymantas S. Naktis mums tebetrunka // Rašalo ašaros . Vilnius: Žurnalistika, 1995, p. 148- 154.
235. Žukauskien ė O. Jurgio Baltrušai čio (jaunesniojo) veikla // Pranc ūzijos lietuvi ų bendruomen ė: istorija ir dabartis . Vilnius: Versus aureus, 2009, p. 38-52.
226 I PRIEDAS
Svarbiausios LDT šefo S. Lozorai čio veiklos datos
1940 06 01 – remiantis LR Užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegrama, paskiriamas Lietuvos diplomatijos šefu; 1940 06 15 – faktiškai pradeda eiti LDT šefo pareigas; 1940 06 26 – m ėgina ieškoti pagalbos Lietuvos – Šv. Sosto santyki ų išsaugojimui; 1940 07 – per Ispanijos ambasadori ų Romoje teiraujasi Ispanijos vyriausyb ės d ėl keliolikos žmoni ų pri ėmimo ir j ų politin ės veiklos; 1940 07 04 – slapta nuvyk ęs į Berlyn ą, susitinka su pulk. K. Škirpa; 1940 07 05 – LDT nariams paskelbia pro memoria apie pad ėtį Lietuvoje; 1940 07 21-23 – jo pavedimu protesto notas užsienio valstybi ų vyriausyb ėms įteikia LDT nariai 1940 07 22 – įteikia protesto not ą Italijos vyriausybei; 1940 07 30 – formaliai perduota Lietuvos pasiuntinyb ės Italijoje pastat ą Lietuvos pasiuntinybei prie Šv. Sosto; 1940 08 02 – prosovietin ės LR ministro pirmininko pavaduotojo įsakymu, atimama pilietyb ė, draudžiama gr įžti į Lietuv ą, konfiskuojamas turtas; 1940 08 03-04 – jo pavedimu Lietuvos vyriausybei protesto notas įteikia LDT nariai; 1940 08 26 – formaliai atsiima Lietuvos pasiuntinybės Italijoje pastat ą iš Lietuvos pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto; 1940 08 26 – palieka Lietuvos pasiuntinyb ės Italijoje pastat ą tuš čią, su visa šeima persikelia gyventi į Lietuvos pasiuntinyb ę prie Šv. Sosto; 1940 08 27 – sovietai užima Lietuvos pasiuntinyb ę Italijoje; 1940 10 01 – paskiria J. Kajeck ą neoficialiu pasiuntinyb ės patar ėjų Vašingtone; 1940 09 19-25 – LDT nari ų pasitarimai Romoje; 1940 09 25 – įkuriamas Lietuvos Tautinis komitetas, kuriame užima Komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas; 1940 11 16-21 – LDT nari ų pasitarimai su LR prezidentu Berne; 1940 11 23 – remiantis LR prezidento pasirašytais „Kybart ų aktais“, paskiriamas ministru pirmininku ir prezidento pavaduotoju; 1941 05 11 – parengiamas galutinis Lietuvos Tautinio komiteto „Atsišaukimas į taut ą“; 1941 07 14 – LDT pasitarimai Berne; 1941 12 02 – LDT šefo pareigas perduoda antrajam pavaduotojui dr. J. Šauliui; 1942 05 20 – oficialiai kreipiasi į Lietuvi ų kunig ų vienyb ės pirminink ą J. Kon čių d ėl finansin ės paramos Lietuvos pasiuntinybei prie Šv. Sosto; 1942 05 21-06 14 – LDT nari ų pasitarimai Berne; 1942 09 25 – nusiun čia konfidencial ų laišk ą JAV prezidento F. D. Roosevelt asmeniniam atstovui Vatikane M. C. Taylor apie Soviet ų S ąjungos pastangas ir toliau laikyti Lietuv ą savo teritorija; 1943 – paskiria F. Meier į pirmuoju sekretoriumi ir laikinuoju pasiuntinyb ės reikal ų patik ėtiniu Brazilijoje; 1943 09 18 – naciai suima P. Klim ą; 1944 01 09 – ž ūsta LR Prezidentas A. Smetona; 1944 02 26 – po LR Prezidento mirties (1944 01 09) laiške dr. J. Šauliui teiraujasi ar tikslinga apie „Kybart ų aktus“ pranešti JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausyb ėms; 1944 – paskiria S. Lozorait į (jaunesn įjį) neoficialiu ministro prie Šv. Sosto pad ėjėju; 1945 – paskiria J. Gaurili ų oficialiu sekretoriumi prie Šv. Sosto; 1945 09 19-20 – pasirašydamas „Kybart ų akt ų“ suteikt ų įgaliojim ų titulais, išsiun čia laiškus Didžiosios Britanijos, JAV, Pranc ūzijos ir Jungtini ų Taut ų organizacijos vadovams;
227 1945 11 15 – susigražina LDT šefo pareigas; 1946 03 21 – pasiremdamas „Kybart ų aktais“, paskiria dr. J. Šaul į, dr. A. Gerut į ir E. Turausk ą delegatais į paskutin į Taut ų S ąjungos pos ėdį; 1946 07 21-26 – dalyvauja LDT ir VLIK konferencijoje Berne; 1946 11 12 – sudaroma VLIK Vykdomoji taryba, joje užima užsienio politikos vadovo pareigas; 1947 02 07 – pasitraukia iš VLIK Vykdomosios tarybos; 1947 08 05-15 – dalyvauja LDT ir VLIK konferencijoje Paryžiuje; 1947 08 27-30 – susitinka su Lietuvos pasipriešinimo jud ėjimo atstovais J. Deksniu ir A. Vokietai čiu Berne; 1947 – paskiria S. Lozorait į (jaunesn įjį) pasiuntinyb ės prie Šv. Sosto ataš ė; 1947 09 27 – susitinka su VLIK nariais Lugane; 1948 08 22 – su J. Šauliu paskelbia komunikat ą; 1948 09 03 – susitinka su VLIK nariais Lugane; 1948 10 18 – miršta J. Šaulys; 1949 04 11 – V. J. Gylys išvyksta į Kanad ą; 1949 – paskiria V. J. Gyl į oficialiai pripaž įstamu generaliniu garb ės konsulu Toronte; 1949 10 12 – paskiria V. Žilinsk ą neoficialiu reikal ų patik ėtiniu Švedijoje; 1949 10 – suteikia J. Kajeckui oficialiai pripaž įstamo pasiuntinyb ės patar ėjo rang ą; 1949 – kelion ė į JAV; 1950 – paskiria P. Babick ą sekretoriumi Brazilijoje; 1950 01 01 – A. Grišonui suteikia VIII tarnybos kategorij ą; 1950 01 14 – kelion ė į London ą, dalyvauja B. K. Balu čio 70-me čio min ėjime; 1950 06 03 – dalyvauja pasitarime su VLIK nariais Romoje; 1950 07 22 – įkuriama „Dubysa“; 1950 09 08 – įkuriama Lietuvi ų rezistencin ė santarv ė; 1950 11 – kelion ė į London ą; 1951 – paskiria A. Simut į vicekonsulu Čikagoje; 1951 09 – paskiria F. Meier į įgaliotuoju ministru Brazilijoje; 1951 06 22-26 – dalyvauja pasitarime su VLIK nariais Nicoje; 1951 09 02-13 – dalyvauja pasitarime su VLIK nariais Reutlingene; 1951 10 13 – kreipiasi į Vokietijos institucijas d ėl atstovavimo; 1952 01 01 – pripaž įstamas neoficialiu atstovu Vokietijoje; 1952 01 11 – susitinka su Vokietijos politinio skyriaus ved ėju; 1952 06 26-07 07 – dalyvauja diplomat ų pasitarime Londone; 1952 07 21-24 – dalyvauja pasitarime su VLIK nariais Paryžiuje; 1952 09 13-15 – dalyvauja Europos krašt ų bendruomeni ų suvažiavime; 1952 11 25-29 – dalyvauja pasitarime su VLIK nariais Reutlingene; 1953 – paskiria S. Sirut į garb ės konsulu Kolumbijoje; 1953 – V. Žilinskas išvyksta į JAV; 1953 – suteikia A. Grišonui IX tarnybos kategorij ą; 1953 – paskiria I. Šeini ų neoficialiu reikal ų patik ėtiniu Švedijoje; 1953 04 24-25 – dalyvauja pasitarime su VLIK ir LRS nariais Paryžiuje; 1953 06 18-24 – dalyvauja pasitarime su VLIK nariais Romoje; 1953 09 01 – S. A. Ba čkį paskiria neoficialiai pripaž įstamu įgaliotuoju ministru Paryžiuje; 1953 09 12-14 – dalyvauja pasitarime su VLIK nariais Paryžiuje; 1954 06 19-07 04 – vyksta į London ą; 1954 – paskiria A. Gerut į neoficialiu patar ėju Šveicarijoje; 1954 07 29 – paskiria dr. A. Gerut į neoficialiu atstovu prie Vokietijos vyriausyb ės; 1954 09 12 – dalyvauja Santarv ės ir bendradarbiavimo tarp Lietuvos, Latvijos, Estijos sutarties 20-ųjų metini ų pamin ėjimuose Strasb ūre; 1954 10 12 – paskiria S. Lozorait į (jaunesn įjį) oficialiai pripaž įstamu pirmuoju sekretoriumi prie Šv. Sosto;
228 1955 02 15 – paskiria I. Šeini ų neoficialiu reikal ų įgaliotiniu Skandinavijoje; 1955 04 01 – suteikia A. Grišonui XVIII tarnybos kategorij ą; 1955 08 05 – susitinka su VLIK nariais Ciuriche; 1955 – paskiria V. Stašinsk ą konsulu Niujorke; 1955 – dalyvauja konferencijoje Ženevoje; 1956 – kelion ė į JAV; 1956 03 12-17 – dalyvauja pasitarime su VLIK nariais Romoje; 1956 03 23 25 – dalyvauja Europos Tarybos specialioje komisijoje, skirtoje tautoms, kuri ų atstov ų n ėra Taryboje; 1957 05 11 – miršta P. Žadeikis; vyksta į laidotuves Vašingtone; 1957 05 11 – paskiria J. Kajeck ą pasiuntinyb ės laikinuoju reikal ų patik ėtiniu Vašingtone; 1957 10 04 – paskiria J. Baltrušait į (jaunesn įjį) pasiuntinyb ė patar ėju Pranc ūzijoje; 1958 11 22 – gr ėsm ė pasiuntinybei prie Šv. Sosto; 1959 – S. Girdvainis, oficialiai pripaž įstamas atstovas; 1959 01 15 – miršta I. Šeinius; 1959 06 10 – paskiria A. Grišon ą konsulini ų reikal ų ataše Urugvajuje; 1959 06 14 – miršta V. J. Gylys; 1959 – paskiria J. Žmuidzin ą neoficialiu generaliniu garb ės konsulu Toronte; 1960 05 09-11 – susitinka su J. Baltrušai čiu (jaunesniuoju) Romoje; 1960 05 29 – susitinka su J. Baltrušai čiu (jaunesniuoju) Paryžiuje; 1960 06 15 – pradeda eiti neoficialiai pripaž įstamo atstovo pareigas Paryžiuje; 1960 06 20 – paskiria dr. S. A. Ba čkį pasiuntinyb ės patar ėju Vašingtone; 1960 – dalyvauja Paryžiuje vykusios Europos Tarybos Patariamosios Asambl ėjos Neatstovaujam ųjų Valstybi ų Komisijos pos ėdyje, kuriame Baltijos valstybi ų 20 met ų okupacijos sukakties proga buvo svarstoma Lietuvos, Latvijos ir Estijos pad ėtis; 1960 – kelion ė į JAV; 1961 02 16 – „Pranc ūzijos lietuvi ų žiniose“ paskelbiamas kreipimasis „ Į Užsienio Lietuvi ų visuomen ę“, kvie čiantis protestuoti prieš Brazilijos vyriausyb ės ketinimus uždaryti Lietuvos ir Latvijos diplomatines atstovybes; 1961 03 11 – Brazilija praneša apie diplomatini ų santyki ų nutraukim ą su Lietuvos pasiuntinybe ir konsulatu; 1961 07 11 – paskiria P. P. Daužvard į generaliniu konsulu Čikagoje; 1962 06 05 – miršta K. Graužinis; 1962 – paskiria J. Žmuidzin ą oficialiu generaliniu garb ės konsulu Toronte; 1964 11 01 – sumažina atlyginim ą A. Liutkui; 1964 09 01 – miršta J. Budrys; 1964 – paskiria V. Stašinsk ą generaliniu konsulu Niujorke; 1965 – paskiria A. Simut į konsulu Niujorke; 1965 04 12 – paskiria A. Grišon ą sekretoriumi ir patar ėju Urugvajuje; 1965 04 20-24 – dalyvauja Strasb ūre vykusiuose Europos Tarybos Patariamosios Asambl ėjos Neatstovaujam ųjų Valstybi ų Komisijos pos ėdžiuose; 1965 05 26 – atleidžia P. Babick ą iš sekretoriaus pareig ų; 1965 06 03-06 – vyksta į London ą; 1965 12 31 – pasitraukia iš neoficialiai pripaž įstamo Lietuvos atstovo pareig ų Pranc ūzijoje; 1965 – kelion ė į JAV, Brazilij ą; 1966 01 05 – paskiria J. J. Bielsk į generaliniu garb ės konsulu Los Andžele; 1966 – paskiria S. Sirut į generaliniu garb ės konsulu Kolumbijoje; 1967 02 06 – miršta F. Meieris; 1967 07 15 – miršta V. Stašinskas; 1967 08 07 – paskiria A. Simut į generaliniu konsulu Niujorke; 1967 11 01 – atleidžia A. Liutk ų iš pasiuntinyb ės sekretorius pareig ų; 1967 12 30 – miršta B. K. Balutis, vyksta į laidotuves Londone;
229 1968 01 22 – paskiria V. Balick ą pasiuntinyb ės reikal ų patik ėtiniu; 1968 08 29-09 02 – dalyvauja Pasaulio lietuvi ų bendruomen ės tre čiajame seime, vykusiame Niujorke; 1968 06 – paskiria J. Kajeck ą pasiuntinyb ės reikal ų patik ėtiniu Vašingtone; 1968 09 – kelion ė į JAV; 1969 01 10 – susitinka su Romoje atvykusiu kun. J. Petrošiumi; 1969 02 02 – atvyksta į Paryži ų; 1969 09 06 – kreipiasi į pranc ūzų laikraš čio redakcij ą „Nice-Matin“ d ėl netikslum ų apie Lietuv ą; 1970 02 09 – miršta A. Liutkus; 1970 06 15 – miršta S. Girdvainis; 1970 06 15 – paskiria S. Lozorait į (jaunesn įjį) oficialiai pripaž įstamu atstovu prie Šv. Sosto; 1970 07 – gr ėsm ė Lietuvos pasiuntinybei prie Šv. Sosto; 1970 10 14 – kreipiasi į XXV-osios generalin ės Jungtini ų Taut ų Asambl ėjos prezident ą E. Hambro; 1971 09 26 – miršta P. P. Daužvardis; 1971 09 26 – paskiria J. Daužvardien ę generaline garb ės konsule Čikagoje; 1972 07 28 – pareiškia pad ėką JAV už Lietuvos pripažinimo de jure 50-me čio proga; 1974 08 04-11 – dalyvauja Europos lietuvi ų studij ų savait ės suvažiavime; skaito pranešim ą. 1974 08 11 – miršta K. Čibiras; 1976 06 25 – paskiria S. A. Ba čkį laikinuoju reikal ų patik ėtiniu Vašingtone; 1976 12 26 – miršta J. J. Bielskis; 1977 01 01 – miršta A. Grišonas; 1977 06 01 – paskiria S. A. Ba čkį reikal ų patik ėtiniu, Vašingtone; 1977 10 06 – paskiria V. Čekanausk ą generaliniu garb ės konsulu Los Andžele; 1978 03 02 – miršta J. Kajeckas; 1978 08 20 – paskiria LDT šefo pavaduotoju ir po mirties naujuoju LDT vadovu dr. S. A. Ba čkį; 1980 07 21 – paskiria A. Gerut į neoficialiu įgaliotuoju ministru Šveicarijoje; 1983 12 06– paskiria S. Lozorait į (jaunesn įjį) pasiuntinyb ės patar ėju Vašingtone; 1983 12 24 – miršta Romoje.
230 II PRIEDAS
Lietuvos diplomatin ės tarnybos, veikusios 1940-1991 metais, chronologija
Argentina 1940-1947 – K. Graužinis (1898-1962), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1947 – A. Grišonas (1902-1977), oficialiai pripaž įstamas sekretorius; 1940-1947 – K. Čibiras (1911-1974), informacija;
Didžioji Britanija 1940-1942 – B. K. Balutis (1880-1967), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys įgaliotasis ministras; 1940-1942 – V. Balickas (1904-1996), oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1942-1967 – B. K. Balutis, oficialiai pripaž įstamas kaip diplomatin į status ą turintis nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1942-1968 – V. Balickas, oficialiai pripaž įstamas kaip diplomatin į status ą turintis patar ėjas; 1968-1991 – V. Balickas, oficialiai pripaž įstamas kaip diplomatin į status ą turintis reikal ų patik ėtinis;
1940-? – A. McGregor (?), garb ės konsulas, Glazgas;
1940-? – H. H. Sidebottom (?), garb ės konsulas, Man česteris;
Brazilija 1940-1961 – K. Graužinis (1898-1962), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1941-1943 – F. Meieris (1893-1967), oficialiai pripaž įstamas garb ės ataš ė (paskirtas LR rezidento A. Smetonos 1941 m. vasario 26 d.); 1943-1951 – F. Meieris, oficialiai pripaž įstamas pirmasis sekretorius ir laikinasis reikal ų patik ėtinis; 1951-1961 – F. Meieris, oficialiai pripaž įstamas įgaliotasis ministras; 1961-1967 – F. Meieris, neoficialus įgaliotasis ministras; 1950-1961 – P. Babickas (1903-1991), oficialiai pripaž įstamas sekretorius, kult ūros skyriaus ved ėjas, spaudos ataš ė; 1961-1965 – P. Babickas, neoficialus sekretorius, kult ūros skyriaus ved ėjas, spaudos ataš ė;
1940-1961 – A. Polišaitis (1892-1966), oficialiai pripaž įstamas konsulas, San Paulas; 1961-1966 – A. Polišaitis, neoficialus konsulas, San Paulas;
1940-1941 – E. G. Moberg (?), garb ės konsulas, Rio de Žaneiras;
Graikija 1940-? – M. Michalacopoulus (?), garb ės konsulas, At ėnai;
Italija 1940-1940 – S. Lozoraitis (1898-1983), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 231 JAV 1940-1957 – P. Žadeikis (1887-1957), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1949 – J. Kajeckas (1897-1978), neoficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1949-1957 – J. Kajeckas, oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1957-1968 – J. Kajeckas, oficialiai pripaž įstamas laikinasis reikal ų patik ėtinis; 1968-1976 – J. Kajeckas, oficialiai pripaž įstamas reikal ų patik ėtinis; 1960-1976 – S. A. Ba čkis (1906-1999), oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1976-1977 – S. A. Ba čkis, oficialiai pripaž įstamas laikinasis reikal ų patik ėtinis; 1977-1987 – S. A. Ba čkis, oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1987-1989 – S. A. Ba čkis, oficialiai pripaž įstamas reikal ų patik ėtinis; 1983-1989 – S. Lozoraitis (jaunesnysis; 1924-1994), oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1989-1991 – S. Lozoraitis (jaunesnysis), oficialiai pripaž įstamas reikal ų patik ėtinis;
1940-1961 – P. P. Daužvardis (1895-1971), oficialiai pripaž įstamas konsulas, Čikaga; 1961-1971 – P. P. Daužvardis, oficialiai pripaž įstamas generalinis konsulas, Čikaga; 1971-1985 – J. Daužvardien ė (1904-1990), oficialiai pripaž įstama generalin ė garb ės konsul ė, Čikaga; 1983-1985 – M. Kriau čiūnas (g. 1921), oficialiai pripaž įstama garb ės vicekonsul ė, Čikaga; 1985-1991 – V. Kleiza (g. 1933), oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Čikaga;
1940-1964 – J. Budrys (1889-1964), oficialiai pripaž įstamas generalinis konsulas, Niujorkas; 1940-1940 – V. Stašinskas (1906-1967), oficialiai pripaž įstamas konsulato ataš ė, Niujorkas; 1940-1955 – V. Stašinskas, oficialiai pripaž įstamas vicekonsulas, Niujorkas; 1955-1964 – V. Stašinskas, oficialiai pripaž įstamas konsulas, Niujorkas; 1964-1967 – V. Stašinskas, oficialiai pripaž įstamas generalinis konsulas, Niujorkas; 1940-1951 – A. Simutis (1909-2006), oficialiai pripaž įstamas konsulato atašė, Niujorkas; 1951-1965 – A. Simutis, oficialiai pripaž įstamas vicekonsulas, Niujorkas; 1965-1967 – A. Simutis, oficialiai pripaž įstamas konsulas, Niujorkas; 1967-1991 – A. Simutis, oficialiai pripaž įstamas generalinis konsulas, Niujorkas;
1940-1971 – A. O. Šalna (1894-1971), oficialiai pripaž įstamas garb ės konsulas, Bostonas;
1940-1966 – J. J. Bielskis (1891-1976), oficialiai pripaž įstamas garb ės konsulas, Los Andželas; 1966-1976 – J. J. Bielskis, oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Los Andželas; 1977-1991 – V. Čekanauskas (1929-2009), oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Los Andželas;
232 Kanada 1940-1949 – G. L. P. Grant-Suttie (?-1949),oficialiai pripažįstamas generalinis garb ės konsulas, Torontas; 1949-1959 – V. J. Gylys, oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Torontas; 1959-1962 – J. Žmuidzinas (1898-1989), neoficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Torontas; 1962-1989 – J. Žmuidzinas, oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Torontas; 1990-1991 – H. Lapas (g. 1924), oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Torontas;
Kolumbija 1953-1967 – S. Sirutis (g. 1911), oficialiai pripaž įstamas garb ės konsulas, Bogota; 1967-1970 – S. Sirutis, oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Bogota;
Mandži ūrija 1940-1945 – E. Jatulis (1895-1956), oficialiai pripaž įstamas konsulas, Charbinas;
Meksika 1940-? – T. Vilch, oficialiai pripaž įstamas garb ės konsulas, Meksikas;
Norvegija 1940-1940 – A. Ringas (?), oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Oslas; 1940-1959 – H. M. Hansenas (?), neoficialiai pripaž įstamas garb ės konsulas, Oslas; 1959-? – H. M. Hansenas (?), neoficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Oslas;
Palestina 1940-1941 – N. Rachmilevi čius (?-1941), oficialiai pripaž įstamas generalinis konsulas; 1940-1941 – G. Valkauskas (?), oficialiai pripaž įstamas sekretorius; 1941-1947 – G. Valkauskas, oficialiai pripaž įstamas konsulas;
Piet ų Afrikos Respublika 1940-1941 – Ch. R. MacGillivray (?), oficialiai pripaž įstamas garb ės konsulas, Johanesburgas;
Pranc ūzija 1940-1943 – P. Klimas (1891-1969), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1943 – S. A. Ba čkis, oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1943-1953 – S. A. Ba čkis neoficialiai pripaž įstamas atstovas; 1940-1944 – J. Baltrušaitis (1873-1944), patar ėjas; 1953-1960 – S. A. Ba čkis, neoficialiai pripaž įstamas įgaliotasis ministras; 1960-1965 – S. Lozoraitis, neoficialiai pripaž įstamas atstovas; 1960-1988 – J. Baltrušaitis (jaunesnysis; 1903-1988) neoficialiai pripaž įstamas atstovas; 1989-1991 – S. A. Ba čkis, neoficialiai pripaž įstamas atstovas;
233 1940-? – H. Mallet (?),oficialiai pripaž įstamas garb ės konsulas;
Suomija 1940-? – R. Oeller (?),oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Helsinkis;
Švedija 1940-1940 – V. J. Gylys (1886-1959), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1940 – V. Žilinskas (1912-1992), oficialiai pripaž įstamas sekretorius; 1940-1949 – V. J. Gylys, neoficialus reikal ų patik ėtinis; 1949-1953 – V. Žilinskas, neoficialus reikal ų patik ėtinis; 1953-1959 – I. Šeinius (1889-1959), neoficialus reikal ų patik ėtinis;
Šveicarija 1940-1946 – J. Šaulys (1879-1948), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1946 – E. Turauskas (1896-1966), oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1940-1946 – A. Gerutis (1905-1985), oficialiai pripaž įstamas sekretorius; 1946-1948 – J. Šaulys, neoficialus nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1954-1980 – A. Gerutis, neoficialus patar ėjas; 1980-1991 – A. Gerutis, neoficialus įgaliotasis ministras;
1940-1946 – F. Simonas (?),oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Ciurichas;
Šv. Sostas 1940-1959 – S. Girdvainis (1890-1970), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1941 – A. Vai čiulaitis (1906-1992), oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1940-1945 – J. Gaurilius (1902-1963), neoficialiai pripaž įstamas sekretorius; 1940-1945 – G. Gastrignano (?), oficialiai pripaž įstamas garb ės ataš ė; 1945-1947 – J. Gaurilius, oficialiai pripaž įstamas sekretorius; 1944-1947 – S. Lozoraitis (jaunesnysis), ministro pad ėjėjas; 1947-1954 – S. Lozoraitis (jaunesnysis), ataš ė; 1959-1970 – S. Girdvainis, oficialiai pripaž įstamas atstovas; 1954-1977 – S. Lozoraitis (jaunesnysis); oficialiai pripaž įstamas pirmasis sekretorius; 1984-1991 – S. Lozoraitis (jaunesnysis), oficialiai pripaž įstamas pasiuntinyb ės patar ėjas;
Taut ų S ąjunga 1940-1945 – E. Turauskas, oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1945 – A. Gerutis, sekretorius;
Urugvajus 1940-1962 – K. Graužinis (1898-1962), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1950 – A. Grišonas (1902-1977), raštvedys; 1950-1953 – A. Grišonas, suteikta VIII tarnybos kategorija;
234 1953-1955 – A. Grišonas, suteikta IX tarnybos kategorija; 1955-1959 – A. Grišonas, suteikta XVIII tarnybos kategorija; 1959-1965 – A. Grišonas, konsulini ų reikal ų ataš ė; 1965-1977 – A. Grišonas, sekretorius ir patar ėjas;
1940-? R. Pietracaprina (?), oficialiai pripaž įstamas garb ės konsulas, Montevid ėjus;
Venesuela 1990-1991 – V. A. Dambrava (g. 1920), oficialiai pripaž įstamas generalinis garb ės konsulas, Karakasas;
Vokietija 1940-1940 – K. Škirpa (1895-1979), oficialiai pripaž įstamas nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras; 1940-1940 – J. Kajeckas, oficialiai pripaž įstamas patar ėjas; 1954-1980 – A. Gerutis, neoficialus atstovas prie Vokietijos vyriausyb ės; 1980-1985 – A. Gerutis, neoficialus įgaliotasis ministras.
235 III PRIEDAS
„LEGAZIONE LITUANIA VIA NOMENTANA 116 ROMA 121 SS KAUNAS 57 224/223 2 18O1 ETAT
SU MUSU PAKARTOTINAIS SIULYMAIS ZODZIU IR RASTU DUOTI APKLAUSINETI MENAMAI BUVUSIUS PAGROBTUOSIUS KARIUS RUSAI LIGI SIOL NESUTIKO TAIP PAT MUMS NEPRANESA NEI SAVO TURIMU DUOMENU KURIE GALETU PALENGVINT MUMS METAMU KALTINIMU TYRINEJIMA STOP JU REIKALAUJAMU SUIESKOTI IR PRISTATYTI JIEMS KARIU NEDUODA JOKIU ARTIMESNIU APIE JUOS ZINIU KURIOS GALETU PALENGVINTI JU SURADIMA STOP TENKINAMASI GARSIU IR BENDRAI FORMULUOTU KALTINIMU KAS MUMS SUDARO AISKU ISPUDI PRIEKABIU IESKOJIMO MUMS DAR NEZINOMAIS TIKSLAIS STOP DEL TU PRIEZASCIU IR NOREDAMI SUTRUMPINTI ITEMPIMA KURS KRASTE KELIA NERIMO PASIULIAU SIENADIEN NUVYKTI MASKVON ISSIAISKINTI KAS ATSITIKO BET ATSAKYMO DAR NEGAVAU STOP SIAIP JAU KITU KOKIU NERAMINANCIU ZENKLU NERA ESTIJOJE BEI LATVIJOJE RAMU TIK PRAVDA BUVO UZSIPUOLUS ESTIJA UZ PROANGLISKUMA STOP SIS UZSIPUOLIMAS LYGIAI KAIP SOVIETU ATREZIMAS ANGLAMS DEL KRIPPSO SIUNTIMO TENKA TUR BUT SKAITYTI SOVIETU PASIGERINIMU VOKIECIAMS KAD NUKREIPUS JUJU DEMESI NUO SAVO UZMACIU BALTIJOJ STOP JEI CIA MUS ISTIKTU KATASTROFA TAI UZSIENIUOSE LIKUSIOS MUSU DIPLOMATIJOS SEFU SKAITYKITE LOZORAITI PIRMUOJU PAVADUOTOJU KLIMA ANTRUOJU SAULI STOP GAUNA BERLIN ROMA PARIS LONDON WASHINGTON STOCKHOLM 1101
1101 Lietuvos Respublikos užsienio reikal ų ministro J. Urbšio telegramos apie S. Lozorai čio paskyrim ą LDŠ nuorašai // LCVA, f. 668, ap. 1, b. 1, l. 3. 236 IV PRIEDAS
Roma, 1940 m. rugs ėjo m ėn. 3 d.
PRO MEMORIA.
1940 m. rugpj ūč io m ėn. 8 dien ą p. Gauriliui skambino iš soviet ų ambasados ir praš ė, kad aš 6 val. vak. priimčiau I ambasados sekretori ų Kulaženkov. Buvo atsakyta, kad esu vis ą dien ą užimtas ir priimti tegaliu rytoj 12 ½ val. Ambasada skambino dar du kart ų insistuodama, kad priim čiau p. Kulaženkov ą bet kuriuo laiku, bet j ų prašom ą dien ą. P. Gaurilius atsak ė, kad paskirto laiko pakeisti negalima ir ambasada galop sutiko. Jie taip spyr ėsi tod ėl, kad gavo įsakym ą t ą pat dieną perimti vis ų 3 Baltijos valstybi ų Romoje pasiuntinybes ir latvi ų ir est ų ministeriai jau buvo nuskyr ę jiems pasimatymus 4,30, resp. 5 val. p. p. VIII. 9. 12 val. 30 min. atvažiavo automobiliu du bolševikai, sustojo prie vart ų ir paskambino. Kadangi vartų neatidar ėm, tai jie negal ėjo įvažiuoti į sodn ą (kaip daroma paprastai), bet tur ėjo eiti per sodn ą p ėsti. Jie buvo įvesti į mano kabinet ą. Aš įė jau po 5 minu čių. Bolševikai atsik ėlė. Nesustodamas ir nesisveikindamas nu ėjau prie savo rašomojo stalo kitoje kambario dalyje, atsis ėdau ir pasakiau: Prašau čia. Bolševikai at ėjo prie stalo ir atsis ėdo. Po to prasid ėjo toks pasikalb ėjimas. /Aš j į čia pat užrašin ėjau/. Aš: Vakar buvo skambinta iš soviet ų ambasados ir prašyta, kad priim čiau Kulaženkov ą. Kuris Jūsų yra p. K.? Bolševikas: Aš. A.: O kas Tamst ą lydi? B.: Ambasados Sekretorius Gorškov. A.: Kuris yra J ūsų apsilankymo tikslas? B.: M ūsų vizito tikslas, aiškus dalykas, Tamstai žinomas. A.: J ūsų vizito tikslas man jokiu b ūdu nežinomas. B.: VIII. 3. Vyriausioji Taryba nutar ė, Lietuvai prašant, priimti j ą Sov. S ąjungon. Tod ėl ambasada Romoje yra įgaliota perimti iš Tamstos pasiuntinyb ę, archyvus ir vis ą turt ą. A.: Ar Tamsta turi įgaliojim ą raštu padaryti man šit ą demarš ą? B.: Ne, bet galiu gauti, pav., rytoj. Ar Tamsta neturi nurodym ų iš Kauno? A.: Aš nurodym ų iš mano vyriausyb ės neturiu. B.: Tai keista, nes ambasada yra gavusi iš Kauno telegram ą, kad Tamstai rekomenduojama atiduoti pasiuntinyb ę. A.: Man tai dvigubai keista: b ūtent, kad man skiriamos rekomendacijos siun čiamos Jums. B.: Gerai, mes pasir ūpinsim, kad Tamsta gautum instrukcij ų. A.: Tamsta kreip ėsi į mane kuriuo titulu, kaip į Lietuvos Minister į? B.: Taip. A.: Tamsta sutinki, kad ministeris negali niekam atiduoti pasiuntinyb ės be įsakmi ų savo Vyriausyb ės instrukcij ų? B.: Taip, mes sutinkam. Bet mes pasir ūpinsim, kad Tamsta gautum instrukcij ų. Bet /kstati/ iš kurios vyriausyb ės Tamsta turi gauti instrukcij ų? A.: Pas mane čia bloknote užrašyta, kad į mano klausim ą, ar kreipiat ės į mane kaip į Lietuvos minister į, atsakei Tamsta teigiamai. Taip ar ne? B.: Taip. A.: Jeigu Tamsta kreip ėsi į Lietuvos minister į, tai turi žinoti, nuo kurios vyriausyb ės tas ministeris priklauso. B.: Gerai. Instrukcijos bus duotos.
237 A.: O dabar aš Jums pasakysiu, k ą aš manau apie esmę. Soviet ų Rusija užpuol ė Lietuv ą, /pradedu mušti kumš čiu į stal ą. Abu bolševikai, susinervin ę jau prieš tai, dabar pašoksta, vienas, kažin kod ėl, padaro por ą žingsni ų dešin ėn, kitas – kair ėn ir sustoja/, j ą beg ėdiškai okupavo. Prašau nedaryti man komedij ų d ėl Lietuvos prašymo ir jo svarstymo Maskvoje. J ūsų pasi ųst ų ir apmok ėtų agent ų prašym ų nei instrukcij ų aš nepripaž įstu, kaip nepripaž įsta j ų nei vienas padorus ir sveiko proto žmogus. Tai mano paskutinis žodis. B.: Mums nesvarbu Tamstos nuomon ė. Mums svarbu, kad pasiuntinyb ė b ūtų mums atiduota. A.: Aš neatiduosiu pasiuntinyb ės. B.: Pasiuntinyb ės neatidavimas tur ės sunkiausi ų asmenini ų pasekmi ų Tamstai. A.: O jei aš atiduosiu, tai t ų sunkiausi ų asmenini ų pasekmi ų nebus? B.: Ne, nebus. A.: Aš neatiduosiu pasiuntinyb ės. O ambasados grasinim ą man atsi ųskit raštu. Daugiau aš nebeturiu k ą Jums sakyti. B.: Jei Tamsta nesutinki atiduoti, tai mes dar šiandien prad ėsim pasiuntinyb ės per ėmim ą prieš Tamstos vali ą. A.: Prieš mano vali ą niekas ne įeis į šituos namus. B.: Ne smejem vas bolše zaderživat.
______
VIII. 12 Kulaženkov skambino Pasiuntinyb ės Sekretoriui p. Gauriliui ir praš ė j į susitikti. P. Gaurilius praneš ė man ir klaus ė instrukcij ų. Aš leidau susitikti kavin ėj. Kulaženkov praš ė p. Gaurili ų pad ėti jiems perimti pasiuntinyb ę. P. Gaurilius atsisak ė. VIII. 13. p. Gauriliui namo skambino ambasadorius Gorelkin, klausdamas, ar neturi p. Gaurilius instrukcij ų perduoti pasiuntinyb ę. P. Gaurilius atsak ė neigiamai. Galop, VIII. 14 Kulaženkov v ėl telefonavo p. Gauriliui, sakydamas, es ą už poros dien ų pasiuntinyb ė vis tiek tur ės b ūti atiduota, tod ėl pageidaujama, kad p. Gaurilius jiems pad ėtų. Ir š į kart ą p. Gaurilius atsisak ė. Latvi ų ir est ų pasiuntiniams bolševikai skambino taip pat VIII. 8. ir buvo priimti p. Spekke – 4 val. 30 min., o p. Leppik‘o – 5 val. P. Spekke iškarto sutiko atiduoti savo pasiuntinyb ę. Kaip ėjo perdavimas ir kas perdavin ėjo – nežinau, nes nuo to laiko jo nema čiau. P. Leppik į bolševik ų reikalavim ą atsak ė, kad atsisako perduoti. Tada jie pagrasino tokiu pat b ūdu, kaip man, b ūtent, kad vis tiek rytojaus dien ą 10 val. perims pasiuntinyb ę be jo sutikimo ir kad visa tai tur ėsi ą nemaloni ų pasekmi ų jo asmeniui. Pasimat ęs su bolševikais, p. Leppik nuvažiavo į ministerij ą. Nerad ęs iš aukštesni ųjų valdinink ų tarpo nieko, kalb ėjo su U. R. M-rio Kabineto valdininku, kur į painformavo apie pasikalb ėjim ą su bolševik ų ambasados atstovais. Ministerijos valdininkas negal ėjo duoti p. Leppik‘ui jokio patarimo. Bet v ėliau, p. Lepikk‘ui gr įžus namo, jam skambino u. r. m-rio kabineto šefas ir patar ė nesipriešint pasiuntinyb ės perdavimui. P. Lepikk t ą pat vakar ą apleido pasiuntinyb ę ir nakvojo pas mane. VIII. 9. 10 val. ryto jo sekretorius perdav ė pasiuntinyb ę.
G a u n a : P. P. Gylys, Škirpa, Dr. Šaulys, Klimas, Žadeikis, Dr. Graužinis, Budrys. 1102
1102 S. Lozorai čio slapta pro memoria, 1940 m. rugs ėjo 3 d. // E. Turausko archyvas, Huverio institutas, Stenfordo universitetas, JAV. 238 SANTRUMPOS
ALT – Amerikos lietuvi ų taryba; BALF – Bendras Amerikos lietuvi ų šalpos fondas; BDPS – Bendro demokratinio pasipriešinimo s ąjūdis; LAF – Lietuvi ų aktyvist ų frontas; LCVA – Lietuvos centrinis valstyb ės archyvas; LDT – Lietuvos diplomatin ė tarnyba; LII – Lietuvos istorijos institutas; LKIA – Lietuvi ų kult ūros instituto archyvas; LLK – Lietuvos laisv ės komitetas; LNT – Lietuvi ų nepriklausomyb ės talka; LRS – Lietuvi ų rezistencin ė santarv ė URM – Užsienio reikal ų ministerija; URT – Užsienio reikal ų taryba; VDU, ISC – Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studij ų centras; VLIK – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas; VT – Vykdomoji taryba; VU, RS – Vilniaus universiteto Rankraš čių skyrius.
239
Asta PETRAITYT Ė-BRIEDIEN Ė
LIETUVOS DIPLOMATIJOS ŠEFO STASIO LOZORAI ČIO VEIKLA (1940-1983)
Daktaro disertacija
Išleido ir spausdino – Vytauto Didžiojo universiteto leidykla (S. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas) Užsakymo Nr. K11-029. Tiražas 12 egz. 2011 04 11. Nemokamai.
240