GEDIMINAS (1316 -1341) 1. Gediminas Tvarko Valstybę. 1316 Metais Įsiviešpatavo Lietuvoje Vytenio Brolis Gediminas. Gedimino
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
GEDIMINAS (1316 -1341) 1. Gediminas tvarko valstybę. 1316 metais įsiviešpatavo Lietuvoje Vytenio brolis Gediminas. Gedimino laikais Lietuva jau taip buvo sustiprėjusi, kad didysis kunigaikštis galėjo rūpintis geresniu krašto sutvarkymu. Gediminas globojo ramius gyventojus, statydino jiems naujų pilių, rūpinosi, kad žmonėms būtų geriau gyventi ir kad jie geriau mokėtų kariauti. Padavimas: Kartą, bemedžiodamas girioje ir daug žvėrių priguldęs, Gediminas surado puikią vietą naujai tvirtovei pastatyti — prie ežero, sunkiai prieinamoje vietoje. Ten jis įkūrė Trakus ir persikėlė į juos gyventi. Vėliau jis įkūrė savo sostinę Vilniuje, senoje sodyboje, Neries ir Vilnelės upių santakoje. Vieta sostinei čia buvo labai patogi, nes ji buvo valstybės viduryje; pirkliai iš senovės pro čia upėmis keliavo iš Baltijos jūros į Rusiją; čia buvo status kalnas, kuriame buvo galima pastatyti neprieinama tvirtovė. Vilnius tokiu būdu nuo Gedimino laikų tapo Lietuvos sostine visam laikui. Prie Trakų ir Vilniaus pilių greitai įsikūrė ir miestas. Tai buvo pirmieji Lietuvos miestai. Tikrovė: A. V. Kojalavičius savo raštuose mini, jog Vilnius yra senoji Sarmatijos valdovų laidojimo vieta. Kai kurie rašytojai Vilnelės/Vilniaus pavadinimą kildina iš žodžio „Vėlė“. Neabejotina, jog šis slėnis buvo valdovų laidojimo vieta ir jame buvo garsi Vedinės pasaulėžiūros Žinyčia. 2. Sarmatų Žyniai patikėjo Gediminui pasaulietinį valdymą. Tai atsispindi net legendoje apie Lizdeiką. Įtvirtinant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdžią, valstybė suskirstom į valdones (sritis), už kurių valdymą tiesiogiai atsakingas Gediminas. Joms valdyti jis skiria savo vietininkus; tvarko teismus, kariuomenę, luomus. Gedimino laikais Lietuva buvo jau labai didelė valstybė. Kad lengviau ją būtų valdyti, Gediminas kai kurias žemes pasiliko tiesioginei savo priežiūrai, o kitas pavedė valdyti kitiems kunigaikščiams, savo sūnums ar giminėms. Tie kunigaikščiai, gavę iš Gedimino valdyti žemes, turėjo rinkti iš žmonių mokesčius ir paskui mokėti juos į didžiojo kunigaikščio iždą, tvarkyti kariuomenę, teisti susikivirčijusius bei susivaidijusius ir šiaip žiūrėti tvarkos. Jie už viską turėjo atsakyti vyriausiam valdovui — didžiajam kunigaikščiui (karaliaus atitikmuo. Skirtumas tarp karaliaus ir kunigaikščio - katalikiškame pasaulyje karalių patvirtindavo popiežius, o Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vyriausias Krivis). Valdovo pašaukti gyventojai turėjo stoti į karą su savo kariuomene. Neklusnius ar nesugebančius šeimininkauti kunigaikščius Gediminas atstatydavo iš vietos ir tas pačias žemes atiduodavo kitiems valdyti. Didžiojo kunigaikščio dvarui priklausė žemės, paties dvaro žmonių dirbamos, ir kilmingųjų kaimai. Kilmingieji kunigaikščio dvarui mokėdavo duokles (mokesčius) ir atlikdavo įvairius darbus bei teikdavo patarnavimų. Jie turėjo visuomet, kunigaikščio pašaukti, su savo vyrais stoti į karą; turėjo taisyti kelius, tiltus, statyti pilis. Jie gyveno kunigaikščio globoje. Smulkesnių ūkininkų būvis Gedimino laikais, palyginti su senove, dar maža kuo tepasikeitė. 3. Gediminas užmezga diplomatinius santykius su Vakarų Europa (tiksliau atvirkščiai, nes Romos katalikų bažnyčia pagaliau leidžia užmegzti normalius santykius su „pagonimis“). Tačiau tą ramų, Gedimino gražiai tvarkomą valstybės gyvenimą, visąlaik jaukė vokiškos katalikiškos vienuolijos (tiesiogiai pavaldžios Romos popiežiui). Nemunu, Nevėžiu, Dubysa ir Nerimi jėga verždamiesi į Lietuvą vis gilyn ir gilyn, niokodami vietoves ir tūkstančiais žudydami LDK taikius gyventojus. Norėdamas kaip nors sustabdyti karinių katalikiškų vienuolijų puolimus, Gediminas siuntė popiežiui į Romą laiškus, kuriais prašė sutramdyti savo tarnus - vienuolius, sakėsi norįs taikos ir nesipriešinąs krikšto priėmimui. Nuo to laiko, kai Gediminas išsiuntė savo laiškus popiežiui ir Vakarų Europos miestams, praėjo daugiau kaip metai. Gediminas sakėsi nieko neturįs prieš krikštą, kad tik Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai nepuldinėtų Lietuvos. Betgi popiežius reikalavo, kad Gediminas apsikrikštytų, nes tada 1 liautųsi ir prievarta iš vokiškų vienuolijų pusės. Pagaliau reikalui išaiškinti 1324 m. spalio mėn. popiežiaus pasiuntiniai, vyskupas Baltramiejus ir abatas Bernardas, atvyko į Rygą. Bet jie nedrįso važiuoti į Vilnių: pirmiau išsiuntė savo pasiuntinius pas Didįjį Lietuvos kunigaikštį. Iš jų pranešimo ir sužinome apie jų atsilankymą Vilniuje. Šeštadienį po Visų šventųjų (1324 m. lapkričio 3 d.), vakarinių pamaldų metu, pasiuntiniai atvyko į Gedimino sostinę Vilnių. Sužinojęs juos atvykus, Gediminas tuojau juos pasikvietė pas save. Įėję į rūmus, pasiuntiniai pamatė Gediminą, sėdintį tarp savo patarėjų, ir tuojau jam įteikė laiškus nuo popiežiaus legatų. Laiškai buvo priimti palankiai, ir tuo paskatinti pasiuntiniai tuoj pradėjo kalbą apie svarbiausią savo pasiuntinybės reikalą, bet kunigaikštis jiems pasakęs: "Dabar jau vėlu. Jūs po kelionės esate reikalingi poilsio ir pasistiprinimo, pramogos bei pasismaginimo". Kitą dieną, anksti rytą, pasiuntiniai nuėjo į minoritų bažnyčią pamaldų išklausyti, bet pakeliui susitiko su domininkonu Mykolu, kuris jiems pasakė, kad Gedimino ketinimai yra pasikeitę: jis dabar visiškai nebeketina krikštytis. Po pamaldų, vos tik pasiuntiniai buvo pabaigę pietus, pašaukė juos į rūmus, kur jau anksčiau buvo pakviesti domininkonas Mykolas ir du minoritai. Kunigaikštis vėl buvo tarp savo patarėjų, kurių buvo dvylika. „Mums tai labai nepatiko", pastebėjo pasiuntiniai, „mes tikėjomės pamatyti karalių vieną, bet, pasitarę tarp savęs ir jau žinodami, kad jis savo gerų norų atsižadėjęs, radome reikalinga pradėti kalbą iš tolo: apie Šv. Tėvo legato atvykimą, apie bylą prieš teutonų vienuolius (Šv. Mergelės Marijos vokiečių vienuolija), apie jų užgrobtų turtų ir belaisvių grąžinimą". Sumanymas buvo neblogas: pasiuntiniai žinojo, kuri jautriausia vieta kunigaikščio širdyje. Klausydamasis pasakojimų apie jo priešų nesmagumus, Gediminas, atrodė, tuo džiaugėsi. Po to, matant valdovo palankumą, jau buvo lengviau pradėti kalbėti apie tą klausimą, kuris pasiuntiniams atrodė opus. Jie papasakojo Gediminui, kaip jo laiškas popiežiaus buvo sutiktas su džiaugsmu, ir kaip jis skubiai išsiuntė savo legatą, kuris dabar Rygoje laukia Gedimino atsakymo ir nori pats pas jį atvykti. Gediminas, ramiai išklausęs jų pasakojimo, paklausė: — O ar žinote jūs, kas buvo rašyta tuose laiškuose, kuriuos aš esu išsiuntęs apaštalų valdovui, arkivyskupui, visam pasauliui? — Juose buvo išreikštas noras priimti Kristaus tikėjimą ir apsikrikštyti, — atsakė pasiuntiniai. — Aš neliepiau to rašyti! — atkirto kunigaikštis: — Jeigu brolis Bertoldas taip yra parašęs, tai tegu tai krinta ant jo galvos... Paskui ramesniu balsu Gediminas kalbėjo toliau: — Aš sutinku gerbti popiežių, kaip tėvą: dėl to, kad jis vyresnis už mane, o tokius aš vadinu tėvais. Tuos, kurie vienamžiai su manimi, aš juos vadinu broliais, o jaunesnius už save — sūnumis. Aš nedraudžiu krikščionims tarnauti Dievui savo papročiais, nedraudžiu rusams melstis jų apeigomis, lenkams — jų papročiu. Leiskit ir mums garbinti Dievą mūsų būdu: mūsų visų Dievas yra vienas. Ir ką jūs man kalbate apie krikščionis? Kame daugiau neteisybės, pikto, prievartos, keršto ir papirkimo, jei ne tarp krikščionių, o ypač tų, kurie save vadina vienuoliais, Šv. Mergelės Marijos vienuoliais?.. Aš nebetikiu jų priesaikomis.“ Romos popiežiaus klastingumas privertė Gediminą atsisakyti nuo sumanymo krikštytis. Pasiuntiniai, nieko nepešę, grįžo į Rygą, o legatas — į Prancūziją, kur tuomet gyveno popiežius (Avinjono mieste). Kernavės piliakalniai 2 KERNAVĖS HERBAS Jo šūkis: „Geriau netekti gyvybės, negu laisvės". Kernavė, mūsų laikais mažas bažnytkaimis prie Neries, XIII-XIV a. buvo didžiausia Lietuvos tvirtovė, kurios milžiniški pylimai tebeliudija praei- ties didybę. Spėjama, kad Kernavė buvusi jau Mindaugo sostinė, vėliau — Traidenio pilis ir sostinė, viena iš svarbesnių Gedimino ir Kęstučio tvirtovių. SENOVĖS LIETUVAITĖS Rekonstrukcija pagal XIII-XIV a. radinius Lietuvoje Kitais savo laiškais Gediminas kvietė atvykti ir apsigyventi Lietuvoje Vakarų Europos vienuolius (jo laikais jau yra buvusios Lietuvoje kelios krikščionių bažnyčios, domininkonų bei pranciškonų vienuolynai). Gediminas rašė laiškus Vokietijos miestų gyventojams, kvietė į savo valstybę pirklius ir amatininkus, žadėdamas jiems savo globą. Gedimino laiškais susidomėjo visi kaimynai. Rygos gyventojai ir arkivyskupas Gediminui pritarė, tik tiesiogiai Romos popiežiui pavaldūs Šv. Mergelės ir Kristaus Kalavijo vienuolijos buvo juo labai nepatenkintos. Jie bijojo: jeigu Lietuva priims krikštą, šioms vienuolijoms nebeliks kuo beteisinti prieš Vakarų Europą savo puolimų ir plėšimų Lietuvoje. Vis dėlto ir jie buvo priversti pasirašyti su Gediminu taiką 1323 m. 3 Gandingos piliakalnis Žemaitijoje. Žemaičių – Kuršių prekybinė-gynybinė pilis. 4. Šv. Mergelės Marijos ir Kristaus kalavijo vienuolijos toliau puola Lietuvos žemes. — Tačiau Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai, ir taiką pasirašę, nuolat laužė duotąjį žodį. Jie trukdė Gediminui savo krašte tvarkytis, šmeižė jį prieš popiežių, kurstė prieš jį žemaičius ir net rusus. Šv. Mergelės Marijos (kryžiuočių) vienuolių klasta ir suktybės taip įgriso Gediminui, kad jis, vos metams praslinkus po taikos pasirašymo, griežtai atsisakė krikštytis ir su visu kraštu pasiliko ištikimas savo senajai tėvų tikybai. Šv. Mergelės Marijos ordino vienuoliai po kelerių metų, surinkę dideles jėgas, vėl pradėjo karą su Lietuva. 5. Gediminas padaro sąjungą su lenkais. — Gediminas ieškojo naujų priemonių apsisaugoti nuo Vokietijos katalikiškų vienuolijų.