Lietuvos Edukologijos Universitetas Istorijos Fakultetas Visuotinės Istorijos Katedra

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS ISTORIJOS FAKULTETAS VISUOTINĖS ISTORIJOS KATEDRA

Inga Baranauskienė Lietuvos lokalinės istorijos magistro studijų programa II kurso studentė

ŽEMAITIJA KOVŲ SU KRYŽIUOČIAIS EPOCHOJE (magistro darbas)

Magistrinio darbo autorius: ______(parašas)

LEIDŽIAMA GINTI: Darbo vadovas: ______(parašas) IF Dekanas______doc. dr. Darius Alekna (parašas) prof. dr. Eugenijus Jovaiša Darbo įteikimo data: ______

Registracijos numeris: ______

Vilnius, 2016

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas baigiamasis magistro darbas pavadinimu „Žemaitija kovų su kryžiuočiais epochoje“: • Autoriaus atliktas savarankiškai, jame nėra pateikta kitų autorių medžiagos kaip savos, nenurodant tikrojo šaltinio; • Nebuvo to paties autoriaus pristatytas ir gintas kitoje mokymo įstaigoje Lietuvoje ar užsienyje; • Nepateikiu nuorodų į kitus darbus, jeigu jų medžiaga nėra naudota darbe; • Pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Inga Baranauskienė______(Parašas)

Turinys

ĮVADAS ...... 4 1. Žemaitija Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu ir pirmaisiais jos gyvavimo dešimtmečiais ...... 10 1.1. Žemaitija Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu ...... 10 1.2. Žemaičiai ir Mindaugo iškilimas ...... 14 1.3. Žemaičių santykiais su Mindaugu pirmąjį jo valdymo dešimtmetį ...... 16 1.4. Vidaus karas Lietuvoje ir žemaičių vaidmuo jame 1248–1252 m...... 19 2. Žemaičiai didžiųjų iššūkių akivaizdoje 1253–1268 m...... 22 2.1. Mindaugo 1253 m. donacija ir jos priežastys ...... 22 2.1. Alminas ir naujosios Žemaitijos gimimas ...... 24 2.2. Fortes fortuna juvat ...... 27 2.3. Žemaičių sugrįžimo pasekmės ir antrasis išbandymų raundas ...... 34 3. Žemaičių vaidmuo Lietuvos valstybėje 1268–1377 m...... 40 3.1. Žemaičių padėtis Traidenio ir Daumanto laikais ...... 40 3.2. Žemaičiai ir Gedimino giminė ...... 42 3.3. Žemaičiai Gedimino laikais ...... 49 3.4. Kęstutis (ir Birutė) ...... 55 4. Žemaičiai 1377–1422 m...... 61 4.1. Jogaila, Kęstutis ir apvilti lūkesčiai ...... 61 4.2. Žemaičiai ir Vytautas 1382–1392 m...... 65 4.3. Žemaičiai lemtingų kovų laikotarpiu 1392–1422 m...... 68 IŠVADOS ...... 76 Žemėlapiai ...... 79 Šaltiniai ir literatūra ...... 82 Summary ...... 85

ĮVADAS

XIII a. – XV a. pradžioje Žemaitija buvo svarbiausia Lietuvos valstybės politikos ašis. Žemaičių žemė buvo svarbiausias šį laikotarpį paženklinusių kovų su kryžiuočiais objektas, o šioje žemėje susiformavusi bendruomenė tapo jėga, lėmusia esminius visos valstybės politikos posūkius. Vis dėlto, nors žemaičių leitmotyvas neišvengiamai skamba bet kuriame viduramžių Lietuvos istorijai skirtame veikale, jų pačių istorija vis dar suvokiama labai paviršutiniškai. Žemaičiai, jų savarankiškumas ir savivalda yra tapę tokiais savaime suprantamais dalykais, kad nuodugnios šių reiškinių studijos net neatrodo reikalingos. Tačiau tai – apgaulingas įspūdis. Vykstant kovoms su kryžiuočiais (iš pradžių – Livonijos kalavijuočių, vėliau – Vokiečių ordinu), Žemaitija išgyveno ypač dinamišką raidą. 1253–1261 m. žemaičiai de facto buvo suformavę savarankišką – ir itin efektyviai veikiantį – valstybinį darinį su atskiru „karaliumi“ (bent taip vyriausiąjį žemaičių pasipriešinimo vadą tituluoja Livonijos eiliuotoji kronika). Prielaida, kad būtent šis institutas tapo pagrindu vėlesnei Žemaičių seniūno pareigybei atsirasti, peršasi savaime, tačiau iškart iškyla klausimas, kur žemaičių „karaliai“ ar „seniūnai“ buvo dingę 1261–1409 m.? XIII a. – XV a. pr. žemaičių politinės bendruomenės pažinimą komplikuoja šaltinių duomenų fragmentiškumas: tarp paskirų aktyvios žemaičių raiškos epizodų žioji plačios spragos, trukdančios susidaryti nuoseklų šios politinės bendruomenės raiškos ir funkcionavimo vaizdą. Duomenų fragmentiškumas iš dalies lemia ir istorinių studijų nenuoseklumą: dauguma jų skiriama žemaičių raiškai atskirose kovų su kryžiuočiais atkarpose ar epizoduose, o tai dažnai iškraipo bendrą vaizdą. Ne mažiau problemų sukelia ir istoriografijoje įsisenėjusios klaidingos ar mažų mažiausiai prieštaringos žinomų faktų interpretacijos. Vieną jų galėtume apibrėžti kaip „žemaičių separatizmo“ arba „nepakankamos integracijos“ į Lietuvos valstybę teoriją, daug kartų argumentuotai neigtą, bet vis atgyjančią, iškilus poreikiui paaiškinti savitą žemaičių padėtį Lietuvos valstybėje. Apskritai bendrame istoriografijos sraute galima išskirti dvi sroves: vieni autoriai akcentuoja žemaičių atskirumą ir „separatizmą“, kiti teisingai pastebi, kad žemaičiai buvo integrali Lietuvos valstybės dalis nuo XIII a., tačiau šiuo atveju akivaizdus žemaičių išskirtinumas tampa tam tikra mįsle. Taigi šio magistrinio darbo objektas bus Žemaitijos istorija kovų su kryžiuočiais laikotarpiu nuo XIII a. iki XV a. pradžios. Darbo tikslas bus išsiaiškinti žemaičių kaip savivaldžios politinės bendruomenės susiformavimo priežastis, tapsmą ir raidą, atsekti žemaičių

4 savivaldos struktūros bei institutų šaknis nuo XIII a. ir parodyti jų tolesnį likimą, išryškinti žemaičių vaidmenį Lietuvos valstybės gyvenime, jų įtaką vidaus bei užsienio politikai ir tos įtakos realizacijos būdus, o svarbiausia – išspręsti žemaičių integralumo problemą. Darbas turėtų pagilinti ir pačios Žemaitijos, ir visos Lietuvos valstybės istorijos pažinimą, todėl jis turėtų būti naujoviškas ir aktualus. Darbo uždaviniai: 1) Išskirti atskirus Žemaitijos kaip politinės bendruomenės tapsmo ir raidos etapus Lietuvos valstybėje karų su kalavijuočiais bei kryžiuočiais laikotarpiu; 2) Išryškinti žemaičių bendruomenę telkusius interesus; 3) Identifikuoti minėtų interesų realizaciją vykdžiusius savivaldos institutus ir įvertinti jų santykius su aukščiausia Lietuvos valdžia, didžiausią dėmesį skiriant žemaičių seniūno, kaip vienasmenio bendruomenę telkiančio instituto, problemai; 4) Parodyti žemaičių politinės bendruomenės įtaką Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio politikai aptariamu laikotarpiu, išryškinti ir aptarti konkrečias žemaičių interesų manifestacijas. Šiems uždaviniams realizuoti pasirinkta chronologinė darbo struktūra. Nagrinėjamo laikotarpio Žemaitijos ir žemaičių politinės bendruomenės istorija bus suskirstyta į šiuos etapus: 1) Žemaitija Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu ir pirmaisiais jos gyvavimo dešimtmečiais. Šioje dalyje bus ankstyviausių žinių apie žemaičius pagrindu bus įvertintas jų integracijos į Lietuvos valstybę lygis, raiška ir laikysena vidaus konfliktų metu, ypač 1248–1252 m. laikotarpiu; 2) Žemaičiai didžiųjų iššūkių akivaizdoje 1253–1268 m. Šioje dalyje bus nagrinėjamos Mindaugo 1253 m. sprendimo perleisti Žemaitiją kryžiuočiams priežastys, savarankiškos žemaičių bendruomenės susiformavimas, jos veiksmai, grįžimas į Lietuvos valstybės sudėtį 1261 m. ir santykiai su besikeičiančiais Lietuvos valdovais 1263–1268 m.; 3) Žemaičių vaidmuo Lietuvos valstybėje 1268–1377 m. Šioje dalyje bus nagrinėjamas žemaičių bendruomenės raida po to, kai Lietuvos valstybė atsisakė planų išspręsti konfliktą su Vokiečių ordinu žemaičių sąskaita. Daugiausia dėmesio bus skiriama žemaičių raiškai, jų poveikiui Lietuvos ir užsienio politikai, taip pat žemaičių vyriausio kunigaikščio ar seniūno instituto likimui; bus keliama prielaida, kad Žemaitija, tapusi

alternatyviu galios centru, sąlygojo diarchinės valdžios sistemos susiformavimą Lietuvoje. 4) Žemaičiai 1377–1422 m. Šiuo laikotarpiu žemaičiai geriausiai atsiskleidė kaip Lietuvos vidaus ir užsienio politiką lemianti jėga, be to, jiems pavyko užsitikrinti galutinį savo interesų įgyvendinimą, todėl paskutiniojoje dalyje bus nagrinėjami žemaičių santykiai su svarbiausiais politinio proceso dalyviais: Jogaila, Kęstučiu, Skirgaila ir, aišku, Vytautu. Taip pat bus aptarta žemaičių savivaldos struktūrų raida ir jų likimas. Šaltiniai, kuriais bus grindžiamas tyrimas, ar bent jau dauguma iš jų, yra bendri viso regiono viduramžių istorijai ir sukasi mokslinėje apyvartoje jau nebe pirmą šimtmetį. Tai Livonijos ir Prūsijos kronikos, Lietuvos ir rusų metraščiai, sutarčių aktai, korespondencija ir pan. Nemaža jų dalis yra išleisti lietuvių kalba. Nagrinėjamo laikotarpio Žemaitijos istorijai tirti ypač naudingas Mindaugo epochai skirtų šaltinių vertimų rinkinys „Mindaugo knyga“, į kurią pateko visi pagrindiniai XIII a. šaltiniai ir Eiliuotoji Livonijos kronika1, taip pat atskirai išleisti Petro Dusburgiečio2 ir Vygando Marburgiečio3 Prūsijos ir Henriko Latvio bei Hermano Vartbergės Livonijos4 kronikų, Lietuvos metraščių trumpojo5 ir plačiojo sąvado (Bychovco kronikos)6 vertimai su išsamiais istorikų komentarais. Paminėtinas ir naujausias Gedimino laiškų ir su jais susijusių dokumentų rinkinys7, XV–XVII a. Žemaitijos privilegijų rinkinys8, kai kurie pavieniai dokumentai (pvz., Žemaičių skundas Konstanco visuotiniame bažnyčios susirinkime 1416 m.9). Dėl patogumo daugiausia bus naudojamasi šaltinių vertimais. Iš lietuviškos publikacijos vis dar laukiančių šaltinių pirmiausia paminėtinas Codex epistolaris Vitoldi (CEV)10 ir Torunės analai bei Jono Posilgės kronika, paskelbti rinkinyje Scriptores rerum Prussicarum (SRP)11. Žinoma, visų šaltinių čia išvardinti neįmanoma.

1 Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, parengė ir į lietuvių kalbą išvertė D. Antanavičius, D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas. Vilnius, 2005. 2 Dusburgietis P. Prūsijos žemės kronika, vertė L. Valkūnas, parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė, žemėlapį sudarė R. Batūra. Vilnius, 1985. 3 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos Kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1998. 4 Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė J. Jurginis. Vilnius, 1991. 5 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius, 1996, p. 262–347. 6 Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė R. Jasas. Vilnius, 1971. 7 Chartularium Lituaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai, tekstus vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell. Vilnius, 2003. 8 Žemaitijos žemės privilegijos XV–XVII a. Privilegia terrestria Samogitiensia saec. XV–XVII, parengė D. Antanavičius ir E. Saviščevas. Vilnius, 2010. 9 Žemaičių skundas Konstanco visuotiniame bažnyčios susirinkime 1416 m., vertė J. Gedgaudas, Žemaičių krikštas. Tyrimai ir refleksija, sudarė D. Baronas. Vilnius, 2013, p. 21–29. 10 Codex epistolaris Vitoldi magnus ducis Lithuaniae 1376 – 1430, ed. A. Prochaska. Cracoviae, 1882. 11 Scriptores rerum Prussicarum, Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig, 1866, Bd. 3.

Išvardinti visą viduramžių laikotarpio Žemaitijos istoriją ar atskirus jos aspektus nagrinėjančią istoriografiją būtų dar sunkiau. XIX–XXI a. buvo sukurtos šūsnys monografijų bei straipsnių, kurie vienu ar kitu aspektu naudingi numatytam tyrimui. Šiame darbe daugiausiai bus orientuojamasi į naujausią istoriografiją. Iš pažiūros tyrimo atsparos tašku turėtų tapti grupės istorikų bei archeologų parengta ir 1997 m. iškleista „Žemaitijos istorija“12, deja, šis veikalas labai paviršutiniškas. Iš naujausių istorikų darbų tyrimui naudingiausios Vytenio Almonaičio monografija „Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais“13 ir Eugenijaus Saviščevo monografija „Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais“14. Nors V. Almonaitis pagrindinį dėmesį skyrė Žemaitijos statuso kaitai XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, jam pavyko išryškinti daugelį žemaičių raiškos niuansų nuo pat XIII a. Svarbios jo išvados tiek dėl Žemaitijos ribų, tiek dėl nevienodo atskirų žemių politinio svorio, tiek dėl santykių su Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais bei Vokiečių ordinu15, nors kai kurias iš jų teks toliau tikslinti. E. Saviščevo monografija vertingiausia tuo, kad fiksuoja galutinį nagrinėjimui pasirinkto Žemaitijos istorijos raidos periodo rezultatą: skirtingą skirtingų valsčių valdymą, savivaldos koncentraciją vadinamojoje Mažojoje Žemaitijoje (Ariogalos, Raseinių, Tendžiogalos, Viduklės, Kražių, Knituvos, Medininkų ir iš dalies Karšuvos žemėse), atskirų Žemaitijos žemių virtimą valdovo arba didikų valdomis, laipsnišką žemaičių savivaldos nykimą ir t. t. Dėmesio verti ir daugelis E. Saviščevo pastebėjimų apie Žemaitiją kovų su kryžiuočiais epochoje, nors šis laikotarpis atsidūrė studijos periferijoje ir dėl to autoriui nepavyko į jį pakankamai įsigilinti. Vis dėlto abu minėti veikalai yra naudingesni pasirinkto laikotarpio pabaigos tyrimui. XIII a. Žemaitijos istorijai atskirą veikalą yra paskyręs lenkų istorikas Stanislavas Zajačkovskis (Stanisław Zajączkowski)16. Šis laikotarpis, ypač žemaičiams lemtingas 6-asis šio amžiaus dešimtmetis, yra plačiai nagrinėjami ir Mindaugui skirtose studijose, iš kurių ypač reikėtų paminėti Edvardo Gudavičiaus monografiją17. Savo analitinėmis įžvalgomis tyrimui naudingi ir kiti šio istoriko darbai: straipsnis „Ar Treniota buvo žemaičių kunigaikštis?“18, galutinai išskaidęs ankstesnius nesusipratimus dėl to, kas vadovavo žemaičių kovoms su Vokiečių ordinu 1253–1261

12 Butrimas A., Žulkus V., Nikžentaitis A., Vaivada V., Aleksandravičius E. Žemaitijos istorija. Vilnius, 1997. 13 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais. Kaunas, 1998. 14 Saviščevas E. Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais. Vilnius, 2010. 15 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis... p. 178–182. 16 Zajączkowski S. Studya nad dziejami Żmudzi wieku XIII. Lwów, 1925. 17 Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998. 18 Gudavičius E. Ar Treniota žemaičių kunigaikštis? Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A. 1982, t. 4, p. 63–70.

7 m.; straipsnis „Apie vadinamąją „diarchiją“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje“19, monografija „Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje“20. Nagrinėjamo laikotarpio Žemaitijos istoriją vienaip ar kitaip nušviečia ir geriau ją suprasti padeda visos kovoms su kryžiuočiais ar jų epizodams skirtos monografijos. Paminėtinos Mareko Radocho (Marek Radoch) „Kryžiuočių ordino kovos dėl Žemaitijos nuo XIII amžiaus vidurio iki 1411 metų“21, Viliamo Urbano (William Urban) „Kryžiaus karas Žemaitijoje“22, arba Mečislovo Jučo „Žalgirio mūšis“23, Broniaus Dundulio „Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje“24. Tačiau visi šie veikalai, neišskiriant nė M. Radocho monografijos, koncentruojasi į geriau dokumentuotą XIV a. pabaigą – XV a. pradžią, ankstesnį laikotarpį paliesdami tik probėgšmais, be to, žemaičiai juose traktuojami greičiau kaip kovų objektas, o ne subjektas. XIII a. Žemaitijai pažinti aktualesnės atskirus mūšius nagrinėjančios Zenono Ivinskio25, Romo Batūros26 ir kitų autorių studijos. Prasčiausiai istoriografijoje atspindėta Žemaitijos raida nuo XIII a. 8-ojo iki XIV 9-ojo dešimtmečio. Pagrindinis dėmesys šį laikotarpį apimančiose studijose sutelkiamas į kovų su kryžiuočiais dinamiką arba atskirus vadovus, nors tam tikrose studijose galima atrasti naudingų įžvalgų. Paminėtinos Artūro Dubonio „Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje“27 Alvydo Nikžentaičio „Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai“28, „Gediminas“29 ir ypač „Pilėnų mįslė“30, Stefeno Rovelo (Stephen Christopher Rowell) „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345“31, Antano Kučinsko „Kęstutis“ (įskaitant fotografuotiniam leidimui parašytą A. Nikžentaičio įvadą)32. Vis dėlto tokiose studijose žemaičiai lieka autorių interesų periferijoje, ir jų vaidmuo dažniausiai labai menkai atskleidžiamas. Pastaraisiais dešimtmečiais buvo paskelbta ir daugybė smulkių straipsnių, nagrinėjančių atskirus Žemaitijos viduramžių istorijos aspektus, tačiau nuoseklaus šio laikotarpio Žemaitijos

19 Gudavičius E. Apie vadinamąją „diarchiją“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Lietuvos europėjimo keliais. Vilnius, 2002, p. 124–132. 20 Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. Vilnius, 1989. 21 Radoch M. Walki Zakonu Krzyżackiego o Żmudź od połowy XIII wieku do 1411 roku. Olsztyn, 2011, p. 19–66, 325–326. 22 Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje. Vilnius, 2005. 23 Jučas M. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1999, pirmas leidimas Vilnius, 1990. 24 Dundulis B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. Vilnius, 1960. 25 Ivinskis Z. Saulės – Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė. Karo archyvas, 1936, t. 7, p. 5–50; Ivinskis Z. Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo. Žemaičių karai su vokiečiais 1256–70 m. laikotarpyje. Karo archyvas, 1937, t. 8, p. 5–40, 1938, t. 9. p. 5–76. 26 Batūra R. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. Šiauliai, 2005. 27 Dubonis A. Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje. Vilnius, 2009. 28 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Klaipėda, 1996. 29 Nikžentaitis A. Gediminas. Vilnius, 1989. 30 Nikžentaitis A. Pilėnų mįslė. Vilnius, 1993. 31 Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje 1295–1345. Vilnius, 2001. 32 Kučinskas A. Kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas. Marijampolė, 1938 (fotografuotins leidimas: Vilnius, 1988).

8 istorijos vaizdinio nebuvimas neišvengiamai lėmė ganėtinai prieštaringas autorių išvadas, todėl daugeliu atveju jas tenka vertinti atsargiai. Apibendrinant visą žemaičiams skirtą ar su jais susijusią problematiką liečiančią istoriografiją, belieka pakartoti tai, kas jau buvo rašyta anksčiau: žinios apie žemaičių raišką yra labai fragmentiškos, ir įprastais metodais šios problemos niekaip neįmanoma įveikti. Taigi teks pasitelkti tyrimo metodus, kuriais duomenų trūkumo problema paprastai sprendžiama politikos moksluose: kartą nutarus analizuoti XIII–XV a. Žemaitiją kaip politinę bendruomenę, bus vadovaujamasi bendrais politinių bendruomenių raidos dėsningumais – pagal juos bus modeliuojami galimi šios bendruomenės ir jos institutų raidos scenarijai, kurie paskui bus gretinami su šaltiniuose fiksuojamais bendruomenės raiškos faktais. Svarbiausia analizės gaire bus žemaičių politinės bendruomenės interesų ir jų apraiškų bei realizacijos tyrimas. Šiame kontekste dėmesys bus skiriamas ir žemaičių savimonei, ypač interesų turinio suvokimui ir įvairiems jo niuansams. Žemaitijos specifikai atskleisti bus reikalingas ir tradicinis lyginamosios analizės metodas: Žemaitija bus lyginama su kitais autonominiais Lietuvos valstybės dariniais, tokiais kaip Nalšia arba Deltuva, arba su jos įtakoje buvusiais jotvingiais. Tam tikrais momentais bus imamasi ir konkrečių atvejų studijų, o galiausiai visi pastebėjimai bus susisteminti ir apibendrinti, siekiant atskleisti bendrą žemaičių politinės bendruomenės raiškos paveikslą XIII–XV a.

1. Žemaitija Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu ir pirmaisiais jos gyvavimo dešimtmečiais

1.1. Žemaitija Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu

Prieš pradedant analizuoti Žemaitiją kaip politinę bendruomenę, būtina apibrėžti jos startines pozicijas tiriamo laikotarpio pradžioje – t. y. XII–XIII a. sandūroje ar netgi XII a. pabaigoje, nes T. Baranauskas Lietuvos valstybės kūrimosi atskaitą pagrįstai pradeda 1183 m.33 Lietuva kaip politinė bendruomenė atsirado dar anksčiau: kažkokiose ribose ji turėjo egzistuoti jau 1009 m. Ir iš išorės ji atrodė vieninga: XII–XIII a. pradžios šaltiniuose minimi tik lietuviai34, o žemaičiai pateko į metraštininkų akiratį tik 1219 m. ir tik dėl to, kad jų kunigaikščiai veikė kaip vieningos lietuvių politinės bendruomenės dalis – liudijo Lietuvos taikos sutartį su Volyne35. Taigi pirmoji išvada būtų tokia: remiantis šaltinių duomenimis žemaičių ir aukštaičių skirtį turėtume laikyti lietuvių bendruomenės vidinės fragmentacijos padariniu. E. Saviščevas visai nepagrįstai laiko ją vėlyvu ir politizuotu Vytauto išsigalvojimu, be reikalo eskaluojamu etnografų ir netinkamu mokslinėms diskusijoms36. Bet kas galėjo lemti žemaičių ir aukštaičių skirtį? Iš ankstesnių etnogenezės etapų paveldėti kultūriniai savitumai? Tikėtina. Tačiau archeologinių tyrinėjimų duomenys rodo, kad iki Lietuvos valstybės susidarymo jos teritorijoje gyvavo ne dvi, o trys kultūros (ir atitinkamai trys bendruomenės). Pirmoji bazavosi Žemaičių aukštumoje, antroji – Vidurio Lietuvos lygumose, trečioji – Rytų Lietuvoje. Akivaizdu, kad žemaičių pavadinimas geriausiai tinka Vidurio Lietuvos gyventojams, nors XIV a. Žemaitijos ir Aukštaitijos (arba Lietuvos) riba nusistovės ties Nevėžiu, nusidriekdama per patį ankstesnės Vidurio Lietuvos kultūros arealo vidurį. Kadangi ši riba akivaizdžiai nėra organiška, ir ją galima paaiškinti vėlesniais geopolitiniais procesais, pirminę Žemaitijos ir Aukštaitijos ribą reikėtų iš esmės tapatinti su Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų bei Rytų Lietuvos pilkapių kultūros riba. Pastaruoju metu ši hipotezė ima vyrauti istoriografijoje, teigiant, kad pirminiai žemaičiai – Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros žmonės – perdavė savo tapatybę Žemaičių aukštumos gyventojams37. Bet tokiu atveju išeina, kad Žemaitija

33 Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius, 2000, p. 161–164, 219. 34 Mindaugo knyga, p. 45–61. 35 Ten pat, p. 108. 36 Saviščevas E., Žemaitijos savivalda..., p. 13. 37 Vaitkunskienė L., Dėl žemaičių kilmės. Žemaičių praeitis, Vilnius, 1990, t. 1, p. 26–41; Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, p. 125–131.

10 apėmė dvi kultūras, o Aukštaitija – vieną, ir atitinkamai aukštaičių tapatybė iš pradžių turėjo būti stipresnė. Ar galima spėti, kad ji ir atsirado pirmiau? Iš principo tai būtų logiška: lietuvių politinė bendruomenė būrėsi aplink Aukštaitijoje lokalizuojamą pirminę Lietuvos žemę. Be to, ieškant Žemaitijos ir Aukštaitijos skirties priežasčių, verta aptarti šių dviejų Lietuvos dalių geopolitinę padėtį ir jų patiriamas išorines grėsmes valstybės kūrimosi metu. Iš karto krenta į akis, kad Žemaitiją iš visų pusių supo išsivystymo lygiu panašios ir rimtų pavojų nekeliančios baltų gentys, o Aukštaitija ribojosi su Kijevo Rusia. Aišku, XI a. Kijevo Rusia buvo pavertusi savo duoklininkais visus lietuvius38, tačiau aukštaičiai susidurdavo su ja betarpiškai ir, matyt, skausmingiau negu žemaičiai. Kai XII a. Kijevo Rusioje ir Lietuvos reikalų kuravimą ilgainiui perėmusioje Polocko kunigaikštystėje įsismarkavo vidaus suirutė, ir lietuviams susidarė prielaidos atsikratyti svetimos valdžios, 1183 m. žygį prieš Polocką ir Pskovą, tapusį savotiška besikuriančios Lietuvos valstybės nepriklausomybės deklaracija39, vėlgi turėjo inicijuoti pirminės Lietuvos žemės kunigaikščiai. Bet kad toks žygis galėtų įvykti, jiems reikėjo patraukti į savo pusę kitų lietuvių žemių, ypač strateginę padėtį užimančios Nalšios, kunigaikščius. XII–XIII a. sandūroje pirmuoju Lietuvos valstybės aneksu už jos etninių ribų tapo Sėla40, glaudi dinastinė sąjunga buvo užmegzta ir su latgalių Jersikos žeme41. Taigi Lietuvos žemė iš tikrųjų telkė sąjungininkus šiaurės rytų kryptimi, todėl neatmestina, kad aukštaičių sąvoka kaip tik ir atsirado kaip iššūkį Kijevo Rusiai mesti pasiryžusių šiaurrytinių lietuvių žemių sąjungos apibrėžimas. Jos fone žemaičiais liko visi kiti – irgi sąjungininkai, bet ne tokie reikšmingi, liekantys didžiosios politikos paribyje. Vis dėlto tasai paribys buvo sąlyginis. Pasak Lietuvos metraščiuose užfiksuoto padavimo, apie 1184 m. Žemaitiją puolė lyviai, kurie tuo metu dar buvo Polocko vasalai. Žemaičiai atsakė žygiu į jų žemes, po ko čia įsitvirtino vokiečiai42. Henrikas Latvis patvirtina, kad 1185–1186 m. žiemą lietuvių (žemaičių) žygis į lyvių žemes tikrai įvyko, ir kad jo išgąsdinti lyviai išties leido vokiečiams įsikurti prie Dauguvos43. Per kelis dešimtmečius toji vokiečių bendruomenė ir jos kūdikis Kalavijuočių ordinas pakeitė jėgų balansą visame regione. Pirmaisiais XIII a. metais Lietuvai tai dar buvo naudinga: siekdamas lietuvių paramos prieš vokiečius, Polockas buvo

38 Mindaugo knyga, p. 45; Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, p. 146. 39 Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, p. 161–165. 40 Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika, Henrika Latvis, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronikos, p. 54. 41 Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika, p. 87. 42 Lietuvos metraštis..., p. 45. 43 Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika, p. 24

11 priverstas susitaikyti su jų nepriklausomybe ir dominavimu Sėloje bei Jersikoje. Bet jau nuo 1208 m. kalavijuočiai ėmė spausti lietuvius, užimdami jų įgulos ginamą Sėlpilį44, o 1224 m. lietuviai galutinai prarado įtaką Jersikoje45. Žemaitiją didžioji politika paveikė šiek tiek kitaip. Intensyvėjant konfrontacijai su Kalavijuočių ordinu, žemaičių svarba Lietuvos vidaus gyvenime turėjo pradėti augti, nes vienas iš patogiausių kelių į Rygą ėjo per jų žemes. Tarp Žemaitijos ir Rygos plytėjo Žiemgala. Lietuvos valstybė ir konkrečiai žemaičiai turėjo būti suinteresuoti įtraukti ją į savo įtaką panašiai kaip Jersiką, bet iš pradžių buvo susidurta su žiemgalių nepasitenkinimu. 1208 m., matyt, turėdamas omenyje lietuvių pralaimėjimus šiauryčiuose46, žiemgalių kunigaikštis Viestartas kartu su kalavijuočiais įsiveržė į Žemaitiją (turbūt į Šiaulių ir (arba) Upytės žemę), tačiau žemaičiai užpuolikus susekė ir sutriuškino47. Pergalė smarkiai pakėlė Lietuvos prestižą, o kartu turėjo išaugti ir žemaičių prestižas Lietuvoje. Ilgainiui žemaičiams ėmė sektis vis geriau. Apie 1218–1220 m. žiemgalių kunigaikštis Viestartas pats ėmė ieškoti lietuvių paramos prieš kalavijuočius48, ir turbūt reikia pritarti E. Gudavičiui, kad tos paramos logiškiausia buvo ieškoti kaimynystėje49, t. y. Žemaitijoje (įskaitant Upytę). Už paramą buvo mokama, žemaičiams atsirado proga pasibranginti50, vėlgi kilo jų prestižas. Vis dėlto, norint tą prestižą išlaikyti ir įtvirtinti, žemaičiams reikėjo likti Lietuvos valstybės ir bendros lietuvių politinės bendruomenės dalimi. Matyt, todėl jie ir dalyvavo, sudarant jų interesų tiesiogiai neliečiančią 1219 m. taikos sutartį su Volyne51. Vis dėlto žemaičių ir aukštaičių arba Lietuvos elito požiūriai į politikos prioritetus galėjo skirtis. Žemaičiai turėjo būti suinteresuoti, kad pagrindinis dėmesys būtų nukreiptas į Kalavijuočių ordino agresijos stabdymą: šito reikalavo Žemaitijos saugumas, be to, pastaroji politikos kryptis būtų leidusi žemaičiams plėsti savo įtaką kaimyninėse žiemgalių ir kuršių žemėse. Tačiau Lietuvos valstybė buvo struktūra, sukurta kovai su rusėnais – vokiečiai jos politinėje darbotvarkėje atsirado neplanuotai, todėl situacijos suvokimo inercija buvo neišvengiama. Po to, kai Polockas nustojo kelti grėsmę, Lietuvos valdovai nukreipė dėmesį į Naugardą ir ėmė uoliai su juo kariauti52.

44 Ten pat, p. 54. 45 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 43. 46 Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika, p. 54. 47 Ten pat, p. 57–58. 48 Ten pat, p. 112. 49 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 34. 50 Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika, p. 114–115. 51 Mindaugo knyga, p. 108. 52 Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos, p. 177.

Kliūdavo ir Naugardo vasalams estams, nors su estais galėjo būti ir kokių nors ankstesnių sąskaitų, bei kitoms rusėnų žemėms53. Epizodiškai su Naugardu būdavo sudaroma sąjunga prieš vokiečius54, bet karai netrukus vėl atsinaujindavo, ir ši tendencija išliko Lietuvos politikoje iki pat Mindaugo laikų ir vėliau. Šie geopolitinės aplinkos ir valstybės interesų arba politikos prioritetų suvokimo skirtumai galėjo tapti viena iš paskatų atskiros žemaičių politinės bendruomenės išsiskyrimui. Vis dėlto, norėdami teisingai įvertinti startinę šios bendruomenės padėtį Lietuvos valstybėje, turime dar kartą stabtelėti prie 1219 m. sutarties su Volyne55. Kaip jau minėta, ši sutartis liudija ne tik atskiros žemaičių politinės bendruomenės egzistavimą, bet ir jos buvimą integralia lietuvių politinės bendruomenės dalimi. Svarstant Žemaitijos integracijos laipsnį, ją verta palyginti ir su Deltuva, kurios kunigaikščiai taip pat dalyvavo minėtos sutarties sudaryme. Penki vyresnieji Lietuvos kunigaikščiai žemaičių ir deltuvių fone aiškiai išsiskiria. Greičiausiai tai buvo vienos giminės atstovai: keturi iš jų – Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas ir Daujoto brolis Viligaila – buvo surašyti ne pagal tarpusavio giminystę, o greičiausiai pagal amžių, ir, sprendžiant pagal Mindaugo gyvenimo tarpsnį, dar tebebuvo jaunuoliai; tad dėmesio verta politine figūra galima laikyti tik pirmuoju įrašytą Živinbutą, kurį ir reikėtų pripažinti tuometiniu Lietuvos valdovu. Savo ruožtu Deltuvai atstovavo keturi kunigaikščiai: Judikys, Pukeikis, Bikšys ir Lygeikis. Du pastarieji buvo Mindaugo giminaičiai ir priklausė jo kartai56. Žemaitijai atstovavo du kunigaikščiai – Girdvilas (Gerdvilas) ir Vykintas, ir dvi kunigaikščių giminės: septyni Ruškaičiai ir trys Bulaičiai. Pastarųjų dviejų giminių įtaka greičiausiai rėmėsi pradininkų autoritetu ir palikuonių tarpusavio solidarumu. Amžiumi vyriausi turėjo būti Ruškaičiai (vienas iš jų – Vižeikis – liudijo sutartį kartu su sūnumi). Bulaičius ir Vykintą turėtume priskirti Mindaugo kartai. Dar pastebėtina, kad Vykintas susigiminiavo su Lietuvos vyresniaisiais kunigaikščiais (jis buvo Mindaugo brolėnų dėdė iš motinos pusės57). Taigi Deltuvos ir Žemaitijos kunigaikščių padėtis besikuriančioje valstybėje buvo panaši: jie atstovavo periferinėms autonomijoms, bet kartu palaikė su Lietuvos vyresniaisiais kunigaikščiais abipusiai naudingus, nors akivaizdžiai nelygiateisius ryšius. Šalia sutarties su Volyne dalyvių verta aptarti ir joje nedalyvavusias, bet iš kitų šaltinių žinomas Lietuvos žemes: Nerį, Deremelą ir ypač Nalšią. Dėl Neries aišku: jos kunigaikštis Parbus

53 Mindaugo knyga. p. 46, 49. 54 Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika, p. 87; Gudavičius E. Mindaugas, p. 181. 55 Mindaugo knyga, p. 108. 56 Mindaugo knyga, p. 149; Gudavičius E. Mindaugas, p. 144–145. 57 Mindaugo knyga, p. 110.

13 vėliau reiškėsi tik kaip Mindaugo atstovas, taigi manytina, kad ši žemė nuo pat pradžių atsidūrė Lietuvos vyresniųjų kunigaikščių valdžioje58. Deremela, T. Baranausko nuomone, vėliau tapo Trakų kunigaikštystės branduoliu59, tačiau XIII a. nei ji pati, nei jos kunigaikščiai neminimi, o tai vėlgi verčia manyti, kad ši žemė nebuvo politiškai reikšminga. Tuo tarpu Nalšia verta nuodugnesnio aptarimo. XIII a. šaltiniuose ji bus minima greta Lietuvos60, jos kunigaikščių tarpe bus nuožmių konfliktų, į kuriuos įsitrauks ir Lietuvos valdovai61. Visa tai skatina laikyti Nalšią ganėtinai savarankišku politiniu dariniu, Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu ir jos gyvavimo pradžioje ganėtinai panašiu į Žemaitiją, nors vėlesnė jos istorija susiklostė kitaip. Taigi, apibendrinant Lietuvos valstybės kūrimosi epochą, galima pasakyti, kad Žemaitija nuo pat pradžių pasirodė kaip integrali jos dalis. Ji turėjo savitų interesų bei politinių prioritetų, bet siekė juos realizuoti, išnaudodama bendrą valstybės potencialą ir todėl buvo linkusi dalyvauti, priimant net ir su jos interesais tiesiogiai nesisiejančius sprendimus. Savo statusu ir autonomijos laipsniu ji iš esmės nesiskyrė nuo Nalšios ir Deltuvos.

1.2. Žemaičiai ir Mindaugo iškilimas

Kaip jau minėta, XIII a. 3-ojo dešimtmečio viduryje Lietuva prarado anksčiau išsikovotas pozicijas šiauryčiuose. 1230–1238 m. lietuviai bemaž nepuldinėjo aplinkinių žemių, per šį laikotarpį įvyko tik vienas žygis – 1234 m. į Naugardo žemes, kuris, beje, baigėsi lietuvių pralaimėjimu62. Greičiausiai prasidėjo vidaus kovos, kurių nugalėtoju galiausiai tapo Mindaugas. Apie jas užsimena Volynės-Haličo metraštis, teigdamas, kad Mindaugas išžudęs brolius ir brolėnus63, bet šios informacijos negalima priimti pažodžiui visų pirma todėl, kad Mindaugui negalima inkriminuoti Dausprungo nužudymo64. Iki 1248 m. Mindaugas globojo Dausprungo sūnus, jų seserį buvo ištekinęs už Haličo kunigaikščio Danilo, palaikė artimus ryšius su Vykintu, kuris buvo Dausprungaičių dėde iš motinos pusės65. Taigi daug labiau tikėtina, kad po Živinbuto mirties konfliktas įsiplieskė tarp Daujoto ir Viligailos iš vienos pusės ir Dausprungo bei Mindaugo iš kitos pusės – tarpusavyje jie tikriausiai buvo pusbroliai. Jeigu Dausprungas tapo šių kovų auka,

58 Gudavičius E. Mindaugas, p. 165–166. 59 Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos, p. 135. 60 Mindaugo knyga, p. 87, 115. 61 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 237–242; Gudavičius E. Mindaugas, p. 146–154. 62 Mindaugo knyga, p. 129–130; Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos, p. 176–178. 63 Mindaugo knyga, p. 116. 64 Gudavičius E. Mindaugas, p. 201. 65 Mindaugo knyga, p. 110.

14 labiausiai tikėtini kaltininkai būtų Daujotas su broliu, kuriuos savo ruožtu galima laikyti vėlesnėmis Mindaugo aukomis. Aišku, Dausprungas galėjo mirti arba žūti kitomis aplinkybėmis, bet esmė dėl to nesikeičia: dėl valdžios Mindaugui vis tiek būtų tekę kautis visų pirma su Daujotu, kuris 1219 m. užėmė aukštesnę poziciją vyresniųjų kunigaikščių hierarchijoje66. Vidaus kovų akivaizdoje žemaičiai turėjo tris galimybes: atsiskirti, paremti kurią nors vieną pusę arba skilti, remdami abi. Tarptautinė situacija tikrai neskatino žemaičių mąstyti apie atsiskyrimą – atvirkščiai, jiems buvo gyvybiškai svarbu, kad suirutė Lietuvoje kuo greičiau pasibaigtų. Brendo reikšmingi įvykiai. Prūsų pasienyje įsikūrė Vokiečių ordinas ir pradėjo ekspansiją į jų žemes. Jis dar buvo toli, bet visi jau buvo patyrę, kad vokiečiai juda greitai. Kalavijuočių ordinas tuo tarpu atsigręžė į pietus: jo taikiniu tapo kuršiai, žiemgaliai, 1229 m. skaudų smūgį patyrė Nalšia, kurioje buvo sumušta lietuvių kariuomenė. 1230 m. kalavijuočių puolimą pristabdė popiežiaus vicelegatas Balduinas Alnietis, mėginęs prie Baltijos įkurti atskirą popiežiui pavaldžią ir nuo Kalavijuočių ordino nepriklausomą valstybę. Šiuo projektu susidomėjo kuršių kunigaikštis Lamekinas, tačiau jau 1232 m. kalavijuočiai užkariavo visas sutartį su Balduinu Alniečiu sudariusias kuršių žemes. O 1236 m. atėjo eilė ir Žemaitijai – iš pradžių, matyt, buvo nuniokota Upytė, o grįžta per Šiaulius. Bet čia kalavijuočiai buvo taip sutriuškinti, kad kitąmet jų likučiams teko jungtis prie Vokiečių ordino67. Šiaulių (Saulės) mūšis, o taip pat ir kalavijuočių mūšis su lietuviais Nalšioje 1229 m., skatina kelti klausimą, ar juose dalyvavo tik vietinės žemaičių ir nalšėnų pajėgos, ar vis dėlto buvo susidurta su jungtine Lietuvos kariuomene? Pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, Nalšioje kalavijuočius pasitiko didelė kariuomenė, mūšyje žuvo 2 tūkstančiai lietuvių, o kalavijuočių grobiu tapo 2,5 tūkstančio žirgų68. Skaičiai turbūt išpūsti, tačiau faktas, kad lietuviai stojo į atvirą mūšį, byloja apie skaitlingų pajėgų buvimą, todėl jungtinės Lietuvos kariuomenės dalyvavimas labai tikėtinas. Apskritai, istoriografijoje nepavyko užtikti abejonių dėl jungtinių Lietuvos ar bent jau aukštaitiškųjų žemių pajėgų dalyvavimo Nalšios gynime. Abejonės reiškiamos tik dėl žemaičių69, tačiau jos nėra grindžiamos jokiais konkrečiais faktais.

66 Mindaugo knyga, p. 108; Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos, p. 206–209. 67 Baranauskas T. Šiaulių (Saulės mūšis): jo reikšmė, eiga ir istorinis kontekstas. Alkas.lt, 2011–09–22, http://alkas.lt/2011/09/22/siauliu-saules- musis-jo-reiksme-eiga-ir-istorinis-kontekstas; Gudavičius E. Mindaugas, p. 184–185. 68 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 223–224. 69 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 35.

Tuo tarpu Šiaulių mūšis kažkodėl suvokiamas tik kaip žemaičių pergalė, nors netgi šią koncepciją besirenkantys istorikai nesiryžta kategoriškai atmesti jungtinių Lietuvos pajėgų dalyvavimo galimybės70. Kiti dėl jungtinių Lietuvos pajėgų dalyvavimo nėmaž neabejoja71 ir turbūt yra teisūs. Eiliuotoji Livonijos kronika pasakoja apie mūšį su „lietuviais“72, Žemaičiai buvo Lietuvos valstybės ar bent jau lietuvių politinės bendruomenės dalis, jų pajėgų vadu laikomas Vykintas giminiavosi su Mindaugu ir iki pat 1248 m. palaikė su juo gerus santykius, tad kalavijuočių puolimo akivaizdoje Mindaugas tiesiog privalėjo paremti giminaitį. Jungtinių Lietuvos pajėgų dalyvavimui Šiaulių mūšyje galėjo sutrukdyti nebent vidaus kovos, tačiau 1234 m. žygis į Naugardą73 suponuoja, kad šios kovos jau buvo pasibaigusios ar bent prislopusios. Be to, dėl valdžios Lietuvoje besivaržančios grupuotės buvo suinteresuotos palaikyti žemaičius kovoje su užsienio priešais, kad užsitikrintų jų paramą vidaus kovose, todėl tikėtina, kad Mindaugas parėmė Vykintą bent jau savo asmeninėmis pajėgomis. O paskui kalavijuočių nugalėtojo laurai ir Vykinto parama neišvengiamai turėjo paversti Mindaugą vieninteliu dėmesio vertu pretendentu į sostą. Vargu ar galima laikyti atsitiktinumu tai, kad jau 1238 m. Mindaugas pasirodė tarptautinėje arenoje – jo pajėgos talkino Haličo kunigaikščiui Danilui prieš Mazovijos kunigaikštį Konradą74. Panašiu laiku nebekvestionuojama tapo ir Mindaugo valdžia Lietuvoje75. Taigi galima spėti, kad Mindaugas iškilo ne be žemaičių pagalbos, ir kad jo indėlis į pergalę Šiaulių mūšyje turėjo tam lemiamos reikšmės.

1.3. Žemaičių santykiais su Mindaugu pirmąjį jo valdymo dešimtmetį

Prielaida apie Mindaugo bendradarbiavimą su žemaičiais kovų dėl vadžios Lietuvoje metu gali pasirodyti neįtikėtina – juk 1253 m. jis juos lengva ranka atidavė Livonijos magistrui. Vis dėlto, atidžiau pažvelgę, matysime, kad pirmasis Mindaugo valdymo dešimtmetis visiškai atitiko žemaičių interesus. Mindaugo politika buvo įvairialypė, todėl žemaičių požiūriu verta aptarti visus jos aspektus.

70 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 46; Gudavičius E. Mindaugas, p. 194; Zajączkowski S. Studyja nad dziejami Żmudzi wieku XIII, s. 46–56. 71 Batūra R. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m., p. 63–64; Ivinskis Z. Saulės – Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė, Karo archyvas, 1936, t. 7, p. 46; Latkowski J. Mendog król litewski, Kraków, 1892, p. 25–26. 72 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 224–226. 73 Mindaugo knyga, p. 129–130; Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos, p. 176–178. 74 Mindaugo knyga, p. 109. 75 Gudavičius E. Mindaugas, p. 202.

Pradėkime nuo rytų pusės. Kijevo Rusią užpuolus mongolams, Mindaugas galėjo pereiti nuo rusų žemių siaubimo prie jų aneksijos. Kadangi jis nebuvo linkęs vadovauti žygiams pats, pergalėmis pasižymėjusiems žemaičių kunigaikščiams atsivėrė puikios perspektyvos: tapdami Mindaugo karvedžiais, jie galėjo tikėtis grobio, garbės ir gal net žemių sėkmingai aneksuojamoje Juodojoje Rusioje. Šia galimybe pasinaudojo Ruškaičiai (Eisvinas (Vaišnius) minimas kaip vienas iš Mindaugo vadų 1244 m.76, Sirvydas – 1255 m.77), Vykintas taip pat neliko nuošaly (1248 m)78. Su Nalšia sietinas Lengvenis79, kuris greičiausiai buvo Mindaugo svainis, nes lotyniškas terminas „sororius“, kuriuo jis apibūdinamas paprastai falsifikatu laikomame 1260 m. Mindaugo akte, gali reikšti ne tik sesers sūnų, bet ir vyrą80, elgėsi analogiškai: jis vadovavo Lietuvos kariuomenės žygiams į Rusią ir Livoniją81. Taigi žemaičių, kaip ir kitų periferinių autonomijų elitams Mindaugo konsoliduota Lietuvos valstybė tapo galimybių lauku, o ne prievartos aparatu. Prievarta grėsė nebent nepritapėliams, bet, kaip matysime vėliau, nepritapėliai bus fiksuojami tik Nalšioje. Žemaitijoje iki 1248 m. Mindaugu buvo nepatenkintas nebent tik Vismantas Bulaitis, iš kurio Lietuvos valdovas paveržė žmoną82, bet, kadangi šioji Mindaugui aiškiai buvo palanki83, tikėtina, kad viešoji nuomonė buvo būtent Mindaugo ir būsimosios karalienės Mortos pusėje, nes Mindaugas buvo parankus ne tik žemaičių elitui, bet ir visai bendruomenei. Mindaugo valdymo pradžioje žemaičiai turėjo pasijusti saugesni, be to, stiprų ir ryžtingą valdovą iškėlusi Lietuva vėl ėmė traukti kitas baltų gentis. Prie Lietuvos ėmė šlietis jotvingiai, kuriems grėsmę kėlė ir Volynė-Haličas, ir Mazovijos kunigaikščiai, ir Vokiečių ordinas, kuris iki 1241 m. jau buvo užkariavęs Prūsijos Pamedę, Pagudę, Varmiją, Natangiją ir Bartą. Neatmestina, kad, šių įvykių išgąsdinta, Mindaugo valdžią pripažino ir Nadruva. Semba greičiausiai stengėsi išlaikyti atstumą, Skalva greičiausiai šliejosi prie jos, vis dėlto sembams ir skalviams lietuviai buvo natūralūs sąjungininkai, todėl bendradarbiavimas turėjo megztis. Tą patį galima pasakyti ir apie kryžiuočių užkariautas prūsų žemes, kurių gyventojai apie 1243 m. pradėjo sukilimą84. Visa tai kūrė plačią buferinę zoną pietinėse Žemaitijos prieigose ir leido nebijoti prūsiškosios ordino šakos.

76 Mindaugo knyga, p. 109. 77 Ten pat, p. 114. 78 Ten pat, p. 110. 79 Gudavičius E. Mindaugas, p. 150–151. 80 Mindaugo knyga, p. 147–149; Łowmiański H. Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, Wilno, 1932, t. 2, s. 325–327; Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos, p. 237. 81 Mindaugo knyga, p. 110; Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 242. 82 Mindaugo knyga, p. 108. 83 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 290–291. 84 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 66–67; Gudavičius E. Mindaugas, p. 203–204.

Nuo Livonijos žemaičius toliau dengė žiemgaliai. Provokiškos nuotaikos, kurias anksčiau puoselėjo rytų Žiemgalos (Mežuotnės žemės) elitas85, po Saulės mūšio galutinai išsisklaidė, ir rytų žiemgaliai entuziastingai mušė per jų teritoriją besitraukiančius kalavijuočių kariuomenės likučius86. Vėliau žiemgaliai taip pat liko nuoseklūs žemaičių ir visos Lietuvos sąjungininkai. Kuršiai po Šiaulių mūšio irgi netrukus nusikratė vokiečių valdžios87, jiems ištikima liko tik „Taikinguoju Kuršu“ praminta šiaurinė Vanemos žemė. Sukilimą turėjo skatinti lietuviai, nes Kuršo vyskupo Engelberto nužudymas priskiriamas būtent jiems88. E. Gudavičius tuo abejoja89, bet šiaip ar taip vokiečių valdžios nusikratę kuršiai pateko į Lietuvos įtaką. Žemaičiams tai buvo ypač paranku, nes dėl kuršių susiskaldymo ir ryškesnių lyderių nebuvimo Kuršas galėjo tapti jų tiesioginės ekspansijos erdve. Kai apie 1244 m. Vokiečių ordino Livonijos šaka vėl atnaujino ekspansiją į Kuršą, iš pradžių pastatydama Kuldygos pilį, o paskui užimdama Embutę, Lietuvoje šie įvykiai pasirodė tokie reikšmingi, kad vaduoti Embutės Mindaugas, priešingai savo įpročiams, išžygiavo pats. Bet tai, kas turėjo tapti Lietuvos valstybės ir jos valdovo galios demonstracija, baigėsi bjauriu pralaimėjimu: lietuviai nepastebėjo paslapčia atsėlinusio Kuldygos raitelių būrio, kuris juos užgriuvo per patį Embutės šturmo įkarštį ir privertė bėgti, metus viską. Po metų lietuviai dar kartą buvo užpuolę Embutės apylinkes, bet vėl dėl neapdairumo patyrė pralaimėjimą90. Apie tą patį laiką Lietuvą ištiko ir daugiau nesėkmių. 1245 m. pralaimėjimu baigėsi lietuvių žygis į Toržoką, žuvo 8 kunigaikščiai91. Susikirtus interesams dėl Pinsko kunigaikštystės, komplikavosi gražiai prasidėję santykiai su Volyne-Haliču: apie 1243–1245 m. jos kunigaikščiai sumušė Pinską puolusį Eisviną Ruškaitį, vėliau – Lengvenį92. Panašiu laiku buvo sumušti ir jotvingiai93. Po šių susidūrimų buvo sudaryta taika, Mindaugas ištekino už Haličo kunigaikščio Danilo savo brolėčią ir talkino jam prieš lenkus94, bet santykiai liko įtempti. Pratrūko skaudulys ir Nalšioje: kilmingasis Milgerinas su broliais pagrobė Lengvenį, perdavė jį Livonijos magistrui, o paskui nuvedė kryžiuočius į Lengvenio žemes – buvo sunaikintas jo dvaras, žuvo brolis95.

85 Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika, p. 111. 86 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 244. 87 Hermanas Vartbergė, Livonijos kronika, p. 169. 88 Baranauskas T., Zabiela G. Ceklis 1253 metais: istorinė-archeologinė analizė. Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos. Vilnius, 2004, p. 10. 89 Gudavičius E. Mindaugas, p. 204. 90 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 232–237. 91 Mindaugo knyga, p. 130. 92 Ten pat, p. 109–110. 93 Ипатьевская летопись. Полное собрание русских летописей. С.-Петербургъ, 1908, Т. 2, ст. 799–800. 94 Gudavičius E. Mindaugas, p. 209–210. 95 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 237–241.

Vis dėlto Lengvenis buvo išpirktas ir netrukus atsikeršijo kryžiuočiams, puldamas Cėsių apylinkes ir laimėdamas mūšį, kuriame krito devyni ordino riteriai su komtūru priešaky (dar vienas buvo paimtas į nelaisvę ir nužudytas jau Lietuvoje)96. Tokiu būdu Lietuva vėl sustiprino savo pozicijas Livonijos fronte, ir žemaičiai galėjo lengviau atsikvėpti. Apibendrinant pirmąjį Mindaugo valdymo dešimtmetį, galima dar kartą pakartoti, kad žemaičiams jis turėjo tikti. Karui su Livonijos kryžiuočiais Kurše Mindaugas skyrė didelį dėmesį, o jo vykdomas valstybės plėtimas rytų kryptimi žemaičių elito atstovams taip pat žadėjo naudą. Įtampų galėjo kilti dėl karo nesėkmių, tačiau jokios žemaitiškos specifikos, kuri būtų galėjusi pakurstyti separatizmą, šiuo atveju negalima išskirti.

1.4. Vidaus karas Lietuvoje ir žemaičių vaidmuo jame 1248–1252 m.

1248–1249 m. sandūroje Lietuvoje prasidėjo vidaus karas tarp Mindaugo ir jo brolėnų Tautvilo bei Gedvydo. Žemaičių kunigaikštis Vykintas, jų dėdė iš motinos pusės, šiame kare vaidino ypač svarbų vaidmenį, tad galbūt jo veiksmuose galima įžvelgti kokį nors žemaitišką separatizmą? Haličo-Volynės metraštis karo pradžią vaizduoja maždaug taip: Mindaugas išvarė savo brolėnus su Vykintu užkariauti Smolensko, o pats tuo metu užgrobė jų valdas ir pasiuntė savo karius, kad juos nužudytų97. Kuriamas įspūdis, kad Mindaugas organizavo šį žygį vien tam, kad galėtų atsikratyti giminaičiais. Vis dėlto tokia įvykių versija neatrodo logiška. Pirma, reikia pastebėti, kad, jeigu Mindaugas nebūtų pasitikėjęs brolėnais, jis nebūtų davęs jiems kariuomenės, bijodamas, kad ši iškart bus nukreipta prieš jį. Antra, jeigu Tautvilui būtų pavykę įsitvirtinti Smolenske, jis būtų galėjęs nukreipti prieš Mindaugą šios žemės išteklius, kas vėlgi buvo nepageidautina. Trečia, aneksuojant svetimas žemes, buvo svarbu, kad jų naujieji valdytojai išlaikytų ryšį su savo valstybe, tad atiminėti iš jų tėvoninių valdų nebuvo prasmės. Taigi labiau tikėtina, kad Mindaugas pasiuntė brolėnus į 1248 m. žygį be jokių slaptų ketinimų – tiesiog siekdamas pajungti savo įtakai Smolenską, kuriame buvo bandoma įsitvirtinti dar 1239 m.98 Jeigu kalbėsime apie Tautvilą, tai vėlgi neatrodo, kad jis būtų planavęs sukilti prieš Mindaugą, išžygiuodamas į Smolenską. Dėdės ir sūnėno santykiai galbūt nebuvo idealūs, tačiau

96 Ten pat, p. 242. 97 Mindaugo knyga, p. 110 98 Mindaugo knyga, p. 48; Gudavičius E. Mindaugas, p. 198–199.

Smolenskas Tautvilą, matyt, būtų patenkinęs (kaip kad vėliau patenkino Polockas). Tačiau žygis pakrypo nenumatyta linkme, ir dėl to kalčiausi buvo patys žygio vadai. Perėję Smolensko kunigaikštystės teritoriją, jie įsiveržė į Maskvos kunigaikštystę ir prie Protvos upės nukovė jos kunigaikštį Michailą Jaroslavičių. Pastarojo dėdė Suzdalės kunigaikštis Sviatoslavas Vsevolodovičius ėmė persekioti lietuvių kariuomenę ir netrukus sumušė ją prie Zubcovo99, Tverės kunigaikštystėje. Verta pastebėti, kad Sviatoslavas buvo Michailo priešas: sūnėnas buvo ką tik išvertęs jį iš didžiojo kunigaikščio sosto. Į pastarąjį pretendavo ir du kiti Jaroslavo sūnūs – Aleksandras Neviškis ir Andrejus, kurie 1248 m. buvo iškeliavę į Karakorumą prašyti mongolų leidimo100. Mindaugas greičiausiai ketino pasinaudoti šia sumaištimi, galbūt planavo sudaryti sąjungą su vienu iš varžovų (pvz., Sviatoslavu arba Michailu) – Tautvilo saviveikla tam neabejotinai pakenkė. O svarbiausia, kad žygis baigėsi pralaimėjimu, kurių ir taip buvo daugoka. Taigi Mindaugas turėjo priežasčių įsiusti, o jo sūnėnai – išsigąsti dėdės pykčio. Tą patį galima pasakyti ir apie Vykintą – jam kaip vyresniam Tautvilo ir Gedvydo globėjui turbūt būtų kliuvę daugiausiai. Taigi trijulė pabėgo pas Haličo kunigaikštį Danilą, kurio žmona buvo Tautvilo ir Gedvydo sesuo, ir ėmė skųstis, kad Mindaugas nori juos nužudyti,101 kuo vėlgi sunku patikėti, nes galiausiai Mindaugas su Tautvilu susitaikė geruoju. Žodžiu, atrodo, kad bėgliai tiesiog sutirštino spalvas, norėdami turėti dingstį kovai prieš Mindaugą. Tam juos galėjo skatinti ir pats Danilas, kuriam sumaištis Lietuvoje buvo labai pageidautina. Aišku, tokiomis aplinkybėmis Mindaugas buvo tiesiog priverstas užimti sūnėnų valdas, nors Vykinto valdų jis nelietė – vėliau jos tapo Tautvilo baze. Dėl brolėnų maišto Mindaugo padėtis tapo labai sudėtinga. Danilas Haličietis būrė prieš jį galingą koaliciją. Kvietėsi lenkus, tiesa, nesėkmingai, per Vykintą sudarė sąjungą su Rygos vyskupu bei Vokiečių ordino Livonijos šaka. Lietuvos viduje Vykintui pavyko pritraukti į Tautvilo stovyklą jotvingius, bet žemaičių – tik pusę102. Tautvilą pirmiausia parėmė Vismantas Bulaitis, turėjęs asmeninių sąskaitų su Mindaugu103, ir turbūt jo broliai. O kitiems žemaičiams pasaka apie pikto dėdės skriaudžiamus našlaičius įspūdžio akivaizdžiai nedarė. Ar žemaičiai galėjo turėti kitų motyvų remti Tautvilą? Po visų pralaimėjimų tikėjimas Lietuvos gynybiniu potencialu buvo neabejotinai pašlijęs, taigi galėjo susidaryti iliuzija, kad Tautvilui ir Vykintui pavyks susitarti su kryžiuočiais dėl taikos geriausiomis įmanomomis sąlygomis. Panašų interesą galėjo turėti ir jotvingiai, kuriems taip pat buvo aktuali taika su Haliču- Volyne. Vis dėlto vėlesni įvykiai parodė, kad Mindaugas irgi buvo linkęs tartis su kryžiuočiais, o

99 Mindaugo knyga, p. 48. 100 Почекаев Р. Ю. Батый. Хан, который не был ханом, Москва. 2007, с. 189–193. 101 Mindaugo knyga, p. 81. 102 Ten pat, p. 111. 103 Ten pat, p. 112

20 dauguma žemaičių kaip tik mieliau rinkosi kovą. Be to, vidaus karas sukomplikavo Žemaitijos gynybą: 1250 m. kryžiuočiai privertė kapituliuoti suirutės Lietuvoje demoralizuotą Žiemgalą104, o paskui betarpiškai užpuolė Mindaugui lojalią Žemaitijos dalį105. Taigi šiame kontekste Tautvilas ir Vykintas ėmė atrodyti kaip išdavikai, paaukoję krašto gerovę vardan asmeninių ambicijų. Mindaugo sąjunga su Ordinu ir krikštas 1251 m. galėjo sukelti Žemaitijoje tam tikrą kognityvinį disonansą, tačiau po to, kai Mindaugas apsigynė Vorutoje ir apsiautė Vykinto Tvirimantę, karo eiga akivaizdžiai pakrypo jo naudai, ir jo šalininkų gretos Žemaitijoje turėjo pradėti gausėti. Greičiausiai tuo metu dar niekas negalvojo, kad Mindaugo sąjunga su Ordinu pažeis gyvybinius žemaičių interesus: buvo galima viltis, kad kryžiuočiai pasitenkins nuolaidomis pietiniame Kurše, arba kad užteks tik krikšto. Taigi, nepaisant to, kad Mindaugui nepavyko užimti Tvirimantės, 1252 m. pabaigoje Tautvilas su Gedvydu turėjo iš ten bėgti. Vykintas šaltiniuose daugiau nebeminimas – tikriausiai jis apie tą laiką mirė, ir tokiu būdu pirmasis vidaus karo etapas baigėsi visiška Mindaugo ir jo rėmėjų pergale Žemaitijoje. Žemaičių pavyzdžiu į Mindaugo pusę perėjo ir jotvingiai106.

Apibendrinant 1248–1254 m. vidaus karo pirmąjį etapą (iki 1252 m. pabaigos), o taip pat ankstesnius laikotarpius, galima vienareikšmiškai teigti, kad per pirmuosius septyniasdešimt Lietuvos valstybės kūrimosi ir gyvavimo metų Žemaitija funkcionavo kaip integrali jos dalis. Ji turėjo tam tikrą autonomiją, bet ją turėjo ir kitos periferinės žemės. Buvimas Lietuvos valstybėje žemaičiams buvo naudingas, nes didino jų saugumą, o elito atstovams siūlė papildomas karjeros galimybes. Nesutarimus su vienu ar kitu Lietuvos valdovu arba pretendentu į sostą galėjo išprovokuoti nebent atskirų žemaičių elito atstovų asmeniniai interesai, bet, kaip rodo Vykinto laikysena Mindaugo ir Tautvilo vidaus kare, net ir šiuo atveju dominavo siekis užsitikrinti savo padėtį Lietuvos valstybėje, o ne nuo jos atsiriboti. Pati žemaičių bendruomenė tokių konfliktų akivaizdoje buvo labiau linkusi skilti, o ne solidariai paremti kurią nors vieną pusę – solidarios paramos galėjo tikėtis nebent akivaizdus nugalėtojas. Taigi pagrindo kalbėti apie žemaičių separatizmą ar jų nepakankamą integraciją į Lietuvos valstybę nėra.

104 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 247. 105 Ten pat, p. 244–245. 106 Mindaugo knyga, p. 113.

2. Žemaičiai didžiųjų iššūkių akivaizdoje 1253–1268 m.

2.1. Mindaugo 1253 m. donacija ir jos priežastys

Atsižvelgiant į ankstesniojo skyriaus išvadas, peršasi prielaida, kad lemiamą impulsą specifinės žemaičių bendruomenės susidarymui davė Mindaugo 1253 m. liepos sprendimas mainas už karūną perduoti Livonijos magistrui vakarinę Žemaitijos dalį (Karšuvą, Kražius, Kuleinius, Vangius ir Laukuvos, Raseinių, Betygalos bei Ariogalos žemių puses), o taip pat Veisiejus (?), pusę Dainavos) ir Nadruvą107. Vis dėlto, prieš pradedant šio sprendimo poveikio analizę, verta aptarti pačios donacijos priežastis. Istoriografijoje vis šmėsteli teiginiai, kad Mindaugas atidavė jam nepaklūstančius žemaičius108 arba kad savivaldžią Žemaitiją formavo prieš Mindaugą atsilaikę žemaičiai109, bet ar jie pagrįsti? Patikimai lokalizuoti Mindaugo priešininkų valdų neįmanoma. Rimčiausiai atrodo Bulaičių siejimas su Šiauliais110, tačiau Šiaulių žemės Mindaugas kryžiuočiams neatidavė. Vykinto pilis Tvirimantas paprastai tapatinama su Tverais, atitinkamai lokalizuojant jo valdas Laukuvoje111, vis dėlto pavadinimai skiriasi, todėl toks sutapatinimas lieka abejotinas. T. Baranauskas siūlo ieškoti Tvirimanto pilies Šiaulių žemėje, atsižvelgiant į spėjamą Vykinto vadovavimą žemaičių pajėgoms Šiaulių mūšyje112, bet, kadangi šiame mūšyje dalyvavo jungtinės žemaičių pajėgos, minėtu orientyru taip pat negalima kliautis. Be to, 1252 m. Tautvilui ir Gedvydui teko pasitraukti iš Tvirimanto pilies, o tai reiškia, kad Vykinto žemės pasidavė Mindaugui. Apie Mindaugo rėmėjų žemių nepasidavimą Mindaugui apskritai negalima kalbėti, kad ir kur jas belokalizuotume. Taigi belieka daryti išvadą, kad Mindaugo sprendimą atiduoti kryžiuočiams aukščiau nurodytas žemaičių ir kitas žemes lėmė ne šių žemių nelojalumas, o kitos priežastys. Mindaugo padėtis 1253 m. tebebuvo sunki. Tautvilą globojantis Danilas Haličietis toliau puldinėjo Lietuvos valdomą Juodąją Rusią ir į Mindaugo pusę perėjusius jotvingius113. Į pastarųjų žemes taip pat pretendavo Mazovijos kunigaikščiai ir Prūsiškoji Vokiečių Ordino šaka, tuo metu

107 Ten pat, p. 70. 108 Butrimas A., Žulkus V., Nikžentaitis A., Vaivada V., Aleksandravičius E. Žemaitijos istorija, p. 82. 109 Saviščevas E. Žemaitijos savivalda..., p. 68. 110 Gudavičius E. Mindaugas, p. 170; Baranauskas T. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis. Lietuvos archeologija, 2003, T. 24, p. 63–64. 111 Gudavičius E. Mindaugas, p. 172–173. 112 Baranauskas T. Lietuvos medinės pilys..., p. 64. 113 Gudavičius E. Mindaugas, p. 235, 241.

22 baigianti numalšinti pirmąjį prūsų sukilimą114. Tačiau labiausiai komplikavosi santykiai su Livonija: Mindaugui palankus krašto magistras Andrius Štirlandas už šį palankumą buvo nušalintas nuo pareigų (sklandė gandai, kad Mindaugas jį papirkęs), ir valdžią perėmė lietuvių atžvilgiu daug griežčiau nusiteikęs Vokiečių ordino didžiojo magistro įgaliotinis Eberhardas Zainas, atvykęs į Livoniją 1252 m. vasarą115. Mindaugo karūnacija, kurią popiežius buvo sankcionavęs dar 1251 m. liepos mėn.116, įstrigo. Eberhardas Zainas surengė žygį į Žemaitiją, kurio metu greičiausiai nukentėjo ne tik Mindaugo priešininkai, bet ir šalininkai, o paskui, 1252 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje, pastatė Klaipėdos (Memelio) pilį117, tokiu būdu įtvirtindamas Livonijos kryžiuočių valdžią pietų Kurše ir atimdamas iš Mindaugo potencialų derybų objektą. Netrukus po pastatymo, matyt, dar 1252 m. rudenį, puolė sembai su lietuviais, nes 1253 m. vasario 8 d. akte, kuriuo nustatomos būsimojo Klaipėdos miesto ribos, minimos lietuvių ir sembų kariuomenės „pilys“, įrengtos pirmosios pilies apgulai118. Greičiausiai šį žygį aprašo ir Eiliuotoji Livonijos kronika119, nors istoriografijoje yra pareikšta nuomonė, kad tai būta kito žygio, vykusio 1254 m. pavasarį ar vasarą120. Iš tikrųjų, Eiliuotoji Livonijos kronika, slėpdama tikrąsias Eberhardo Zaino pasirodymo Livonijoje priežastis, gerokai supainiojo įvykių seką. Vis dėlto šiam tyrimui aktualiausias lietuvių dalyvavimas Klaipėdos apsiaustyje 1252 m. Šie lietuviai galėjo būti tik žemaičiai ir tik Mindaugo rėmėjai – Tautvilo grupuotė Žemaitijoje tuo metu jau buvo sunaikinta arba skaičiavo paskutines dienas. Tačiau esminis klausimas: ar Klaipėdos puolėjai veikė savo iniciatyva, ar su Mindaugo žinia? Abu variantai galimi, bet antrasis – labiau tikėtinas. Skatindamas Klaipėdos puolimą, Mindaugas galėjo tikėtis paspausti Eberhardą Zainą, ir, jeigu pilis būtų buvusi paimta, derybos dėl karūnacijos tikriausiai būtų susiklosčiusios visai kitaip. Tačiau Klaipėdos užimti nepavyko, todėl, norėdamas gauti karūną, Mindaugas turėjo besąlygiškai vykdyti Eberhardo Zaino reikalavimus, o šiam visų pirma rūpėjo žemės, per kurias Livonija būtų galėjusi sausuma susisiekti su kryžiuočių valdomis Prūsijoje, apeinant tebesipriešinančią Sembą ir prie jos besišliejančią Skalvą. Kitaip tariant, Vakarų Žemaitijos, šiaurinių jotvingų žemių ir Nardruvos atidavimą kryžiuočiams lėmė jų geopolitinė padėtis, o ne

114 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 90–91, 180. 115 Mindaugo knyga, p. 112; Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 249, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronika, p. 171. 116 Mindaugo knyga, p. 64. 117 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 249–250; Zembrickis J. Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija. Klaipėda, 2002, t. 1, p. 30–35. 118 Gudavičius E. Kryžiaus karai…, p. 111–114; Zembrickis J. Klaipėdos (...) istorija, T. 1, p. 36–37. 119 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 251–254. 120 Gudavičius E. Kryžiaus karai…, p. 112–114.

23 santykiai su Mindaugu. Atitinkamai pati donacija taip pat negali būti vertinama kaip žemaičių nelojalumo Mindaugui ar nepakankamos jų integracijos į Lietuvos valstybę įrodymas.

2.1. Alminas ir naujosios Žemaitijos gimimas

Mindaugo 1253 m. liepos donacija skaudžiai smogė Žemaitijai: ji buvo padalinta – padalintos buvo netgi atskiros žemės. Bet kartu atsirado erdvė, kurioje žemaičių bendruomenė galėjo būti perkurta ir suburta iš naujo. Žemaitijai pasisekė, nes čia „tuomet gyveno vyras, kuris vardu buvo Alminas; sumanus buvo didvyris, išrinktas pačių žemaičių“121. Nesusipratimai, dėl kurių pergalė Durbės mūšyje buvo priskiriama iš pradžių Mindaugui122, paskui – Treniotai123, daug metų trukdė tinkamai suvokti šio asmens reikšmę. Tik E. Gudavičiui išaiškinus, kad Treniota nebuvo žemaičių kunigaikštis124, paaiškėjo, kad Alminas turėjo vadovauti žemaičiams iki pat 1261 m., o greičiausiai ir vėliau125. Taigi būtent Alminą reikėtų laikyti naujosios Žemaitijos kūrėju. Akivaizdu, kad Alminas pirmiausiai turėjo suvienyti kryžiuočiams perduotas žemaičių žemes, ir kad būtent jos virto savivaldžia „tikrąja“ arba „mažąja“ Žemaitija126, nors iki XIV a. pabaigos įvyko tam tikrų pokyčių, kurie bus aptarti vėliau. Šiame etape vertėtų išanalizuoti, kaip galėjo vykti pirminis vienijimo procesas, ir kokios valdžios institucijos susiformavo jo metu. Pradėkime nuo pastarųjų. Struktūriniu požiūriu Almino iškilimas reiškė vienasmenio žemaičių bendruomenės vadovo instituto atsiradimą. Šis institutas gal ir nebuvo visiška naujovė – greičiausiai ir anksčiau kuris nors iš žemaičių kunigaikščių dominuodavo kitų atžvilgiu, tačiau Alminas turėjo įgyti nepalyginamai daugiau valdžios, ypač žemių vyresniųjų atžvilgiu. Krizės sąlygomis vadovui visuomet suteikiami ypatingi įgaliojimai, bendruomenė ima orientuotis tiesiai į jį, o tarpinė grandies – mūsų atveju, žemių kunigaikščių ar vyresniųjų – galia mažėja, ir valdžios koncentracija tampa neišvengiama. 1259 m. įvykių kontekste Livonijos eiliuotosios kronika žemaičių vadą tituluoja „karaliumi“ arba „vyriausiuoju karaliumi“127. Pervertinti karaliaus titulo nederėtų – matyt, taip

121 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 256. 122 Narbutas T. Lietuvių tautos istorija. Vilnius, 1997, t. 4, p. 188–191. 123 Ivinskis Z. Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo, Karo archyvas, t. 9. p. 25; Latkowski J., Mendog, p. 82. 124 Gudavičus E. Ar Treniota žemaičių kunigaikštis?, p. 63–70. 125 Baranauskienė I. Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės. Telšiai, 2010, p. 8, 15 – 16, 18. 126 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 80–83, 179; Saviščevas E. Žemaitijos savivalda..., p. 36–37, 409. 127 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 264, 270.

24 buvo verčiamas lietuviškas kunigaikščio ar kunigo terminas. Alminą, matyt, reikėtų vadinti žemaičių „vyriausiuoju kunigaikščiu“ arba „seniūnu“, ypač atsižvelgiant į XV a. tradiciją. Vis dėlto svarbiausia, kad jis buvo suvokiamas kaip renkamas valdovas. Tai reikšmingas niuansas. XIII a. Lietuvoje idėja, kad valdovą būtų galima išsirinkti, jau buvo benunykstanti. Mindaugas siekė užtikrinti sosto paveldėjimo teisę savo sūnums be jokių rinkimų128. Tautvilas ir Vaišalgas savo pretenzijas į sostą irgi daugiausiai grindė paveldėjimu. Panaši praktika turėjo vyrauti ir žemių lygmenyje. Atskiros giminės buvo sukaupusios tokią galią, kad joms nebuvo alternatyvų. Tačiau renkamo valdovo idėjos atgimimas skatino keisti požiūrį į patį valdžios legitimumą, kelti valdovo kompetencijos klausimą ir pan. Antra vertus, tai nereiškia, kad Alminas buvo išrinktas žemaičių seniūnu laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose, kuriuose galėjo dalyvauti visi norintys. Kryžiuočių agresijos akivaizdoje konkurencija būtų buvusi pražūtinga, todėl manytina, kad Alminas buvo vienintelis kandidatas, ir kad tam galią jis buvo sukaupęs anksčiau. Alminą, matyt, reikėtų sieti su Mindaugo šalininkų grupuote ir net laikyti jos vadu, nes būtent ši grupuotė įgijo persvarą Žemaitijoje 1252 m. pabaigoje. Tai derinasi su faktu, kad po 1253 m. Alminas toliau orientavosi į Mindaugą ir siekė pakeisti ne jį patį, o tik jo politiką129 – tai svarbus niuansas, nes dėl savo lyderio orientacijos žemaičiai iš regioninio junginio transformavosi į interesų grupę, siekiančią aktyviai veikti Lietuvos valstybės viduje, o ne nuo jos atsiriboti. Kartu Alminas turėjo būti Vykinto varžovas, o natūraliausias Vykinto varžovas būtų buvęs 1219 m. taikos sutartyje su Volyne pirmuoju iš žemaičių kunigaikščių paminėto Gerdvilo (Girdvilo) palikuonis130. Taigi galime daryti prielaidą, kad Alminas buvo Gerdvilo sūnus. Bet kuriuo atveju Alminas turėjo būti įtakingas žemaičių kunigaikštis, o jo valdų, be abejo, reikia ieškoti kryžiuočiams atiduotose žemėse. Livonijos eiliuotoji kronika pateikia papildomą nuorodą, teigdama, kad kuršiai buvo jo kaimynai131. Su Kuršu ribojosi Karšuva ir Laukuva, bet Laukuvą galima atmesti: kryžiuočiams 1253 m. buvo atiduota tik pusė jos132, vėliau ši žemė nunyko, jos buvusiame areale iškilo Medininkai133, – viskas rodo, kad Laukuvoje nebuvo stiprios valdžios. Karšuva priešingai iki pat XIV a. pradžios išsiskyrė dydžiu, tankiu pilių tinklu ir netgi elgsena: karšuviai savarankiškai rengdavo žygius prieš kryžiuočius. 1337 m. imperatoriaus

128 Mindaugo knyga, p. 77–78. 129 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 256. 130 Mindaugo knyga, p. 108. 131 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 256. 132 Mindaugo knyga, p. 70. 133 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 80–83.

Liudviko Bavaro akte Karšuva net buvo paminėta kaip atskiras teritorinis vienetas greta Žemaitijos, nors Mindaugo 1259 m. donacinis aktas, kuriuo kryžiuočiams perleidžiama visa Žemaitija, Karšuvos neišskiria134. Vis dėlto, kadangi XIV a. Karšuva jau buvo pradėjusi silpnėti, jos galią reikia laikyti ankstesnio laikotarpio, t.y. XIII a. antrosios pusės, palikimu. O tai pagrindžia hipotezę, kad Karšuva buvo pirminė Almino valda, ir kad būtent šio kunigaikščio valdymas buvo suteikęs pagreitį jos galios augimui. Taigi, būdamas Karšuvos kunigaikštis, galimai Gerdvilo sūnus ir Mindaugo šalininkų grupuotės vadas, Alminas tikrai galėjo mobilizuoti Žemaitijoje kritinę rėmėjų masę, reikalingą kovai su Ordinu pradėti. Šalia jo turėjo atsirasti ir bendraminčių taryba, kuruojanti karo reikalus ir greičiausiai įtraukianti skirtingų žemių atstovus. Ideologiniu mobilizacijos pagrindu tapo savo žemės gynimas ir ištikimybė senajam tikėjimui. XIII a. pirmaisiais dešimtmečiais baltų gentys dar nesirūpino religine konflikto su kalavijuočiais ir kryžiuočiais potekste. Vyravo pragmatiškas požiūris, pagonių žyniai neturėjo tiesos monopolio. Kunigaikščiai (ir turbūt ne tik jie) patys burdavosi dievų valią, todėl bendradarbiavimas su krikščionybės nešėjais būdavo legitimizuojamas pagoniškais ritualais, ir niekas tame nematė problemos135. Vis dėlto, keičiantis pasaulietinio elito interesams, kito ir pagonybės vaidmuo. Sureikšminus tikėjimo klausimą, buvo galima išjudinti mases. Labai tikėtina, kad Mindaugo šalininkai Žemaitijoje ėmė naudoti šį kozirį dar 1249–1250 m., kai prigimtinio tikėjimo besilaikantį Mindaugą buvo patogu priešpriešinti krikštą priėmusiam Tautvilui. Mindaugo krikštas, kaip minėta, turėjo sukelti kognityvinį disonansą, bet 1253 m. viskas stojo į vietas. Paaiškėjus, kad kas krikštijasi, tas išduoda, senasis tikėjimas tapo vieninteliu priimtinu, o kova su kryžiuočiais virto šventuoju karu. Prigimtinio tikėjimo akcentas buvo svarbus ir kitu požiūriu. 1253 m. Alminui ir jo bendražygiams žūtbūtinai reikėjo sąjungininkų, o tikėjimo pagrindu buvo galima užtikrinti bent minimalų bendradarbiavimą tarp kryžiuočių dar neužkariautų baltų žemių. Petras Dusburgietis mini Mindaugo kryžiuočiams perleistoje Nadruvoje buvus baltų religinį centrą, kurio kriviui paklusdavę ne tik prūsai, bet ir lietuviai bei Livonijos gentys: šį krivį jis prilygino popiežiui, o patį centrą – Romai136. Pastaroji analogija verta atskiro komentaro. Šiaip vieningo religinio centro egzistavimas atrodytų neįmanomas dėl baltų pasaulio fragmentacijos ir akivaizdžios religinių

134 Mindaugo knyga, p. 84; Gudavičius E. Mindaugas, p. 176; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino..., p. 57–59. 135 Henrikas Latvis. Senosios Livonijos kronika, p. 57; Mindaugo knyga, p. 117, 241. 136 Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 87.

26 struktūrų priklausomybės nuo pasaulietinės valdžios, tačiau apie 1253 m. pasaulietinė valdžia tapo suinteresuota skubia konsolidacija, ir religinis centras, galintis paskelbti ir bent minimaliai koordinuoti šventą karą, tapo labai reikalingas. Taigi tikėtina, kad pagoniškosios Romos šlovę Nadruvos Romuva užsitarnavo būtent šiuo laikotarpiu. Vis dėlto tikruoju pagonybės bastionu galiausiai tapo Žemaitija, ir šitai nulėmė Almino pergalės karo laukuose.

2.2. Fortes fortuna juvat

Žemaičių pasipriešinimo pradžia laikomi 1255 m. ar 1256 m. pradžia, analogiškai datuojamas ir Almino tapimas vyriausiuoju žemaičių vadu137. Vis dėlto yra priežasčių manyti, kad kryžiuočiams perleistas žemaičių žemes jis pradėjo telkti dar 1253 m. ir galutinai įtvirtino savo valdžią jose 1254 m. pirmojoje pusėje. 1254 m. kovo 12 d. Mindaugas užrašė antrąsias Raseinių, Betygalos ir Laukuvos puses naujai konsekruotam Lietuvos vyskupui Kristijonui, o šis balandžio 6 d. perleido teisę rinkti jose dešimtinę Livonijos kryžiuočiams, pabrėždamas, kad be jų pagalbos vyskupija negali išlikti138. Kiek tai atitiko Mindaugo planus, neaišku: labiau tikėtina, kad vyskupo valdoms buvo numatytas buferio vaidmuo. Bet svarbiausia, kad vyskupo Kristijono sprendimas perleisti Livonijos kryžiuočiams valdžią jam skirtose žemėse suponuoja pačių Laukuvos, Raseinių ir Betygalos gyventojų nenorą likti pilkojoje zonoje. Kitaip tariant, jie turėjo solidarizuotis su Alminu jau tada. Laiko faktorius svarbus. Semba 1254 m. dar nebuvo nukariauta, jį sugebėjo atremti Livonijos kryžiuočių puolimą139, todėl į ją galėjo orientuotis ne tik nadruviai su sūduviais (jotvingiais), bet ir Alminas, kuris turėjo suartėti su sembais dar 1252 m. Klaipėdos puolimo metu. Tačiau 1255 m. pradžioje Semba, neatlaikiusi kryžiuočių ir Čekijos karaliaus Otokaro smūgio, palūžo140. Mindaugo kryžiuočiams perleistiems nadruviams, sūduviams (jotvingiams) ir žemaičiams teko imtis veiksmų patiems. Nadruviai ir sūduviai (jotvingiai) kartu su skalviais 1255 m. surengė žygį į Sembą, matyt, ketindami ją išvaduoti. Nepavykus, žygio dalyviai Nadruvai pridengti pastatė Vėluvos pilį, kurioje buvo palikta sembų įgula141. Maždaug tuo pačiu metu –

137 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 118–119. 138 Mindaugo knyga, p. 72–73 139 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 254–256. 140 Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 137. 141 Ten pat, p. 137.

1255 m. arba 1256 m. pradžioje – įvyko ir pirmasis žemaičių žygis į Kuršą142. Tai suponuoja tam tikrą veiksmų derinimą su vakariniais kaimynais ir byloja, kad žemaičių kova nebuvo visai vieniša. Vis dėlto sąjungininkų parama žemaičiams galėjo būti tik moralinė. 1255 m. pabaigoje – 1256 m. padėtis pietvakariuose komplikavosi. Vėluvos įgula išdavė pilį kryžiuočiams ir padėjo jiems užimti Kapstetos bei Auktalito pilis. Unzatrapio, Gundavos ir Angetetos pilys pasidavė pačios, buvo užkariauta anksčiau nepasidavusi Notangos dalis143. Žemaitija savo ruožtu sulaukė Livonijos kryžiuočių puolimo, tačiau Alminas nepalūžo ir 1257 m. pirmojoje pusėje atsakė Klaipėdos apylinkių puolimu144. Šįkart jį pasitiko pat Livonijos krašto magistras Burchardas Hornhauzenas su kariuomene, kurią sudarė 40 kryžiuočių riterių (su palydovais krikščionių pajėgos, matyt, siekė 500 vyrų) ir 500 kuršių. Mūšis baigėsi kiekybinę persvarą turėjusių žemaičių pergale, kurią iš dalies galėjo nulemti ir kuršių nenoras kautis (pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, jie labai pakriko). Taigi žuvo 12 Ordino brolių, o Burchardas Hornhauzenas buvo sunkiai sužeistas, ir vos prasimušė į Klaipėdą145. Lyginant su kitais XIII a. mūšiais, žemaičių pergalė prie Klaipėdos nebuvo labai įspūdinga146, tačiau Alminas sugebėjo ją puikiai išnaudoti. Kryžiuočiams jau pradėjus ruoštis atsakomajam žygiui, jis atsiuntė į Rygą pasiuntinius ir pasiūlė paliaubas. Burchardas Hornhauzenas sutiko, tikėdamasis, kad taip bus lengviau palenkti žemaičius147. Išties, atslūgus išorės grėsmei, naujai susikūrusiose nestabiliose bendruomenėse išryškėja vidaus nesutarimai ir prasideda varžybos dėl valdžios – kryžiuočiai, matyt, tikėjosi tuo pasinaudoti. Vis dėlto, jie neįvertino, kad, priimdami paliaubas, jie tik sustiprins žemaičių pergalės įspūdį. Kadangi apie tą patį laiką prislopo ir kovos Prūsijos pusėje, tai irgi galėjo būti palaikyta žemaičių pergalės prie Klaipėdos išdava, ir jų autoritetas giminiškų genčių akyse turėjo gerokai išaugti. Kartu turėjo išaugti ir vadovybės, t.y. Almino, autoritetas pačių žemaičių akyse, o tai reiškia, kad žemaičių seniūno institutas taip pat sustiprėjo ir įgijo daugiau galios. Dveji paliaubų metai (būtent tokiam laikotarpiui buvo sudarytos paliaubos) susiklosčiusios padėties beveik nepakeitė, vis dėlto jos raidą būtina aptarti. Mindaugas, su kuriuo žemaičiai siejo didžiausias viltis, ir toliau liko jiems abejingas. Sunku pasakyti, kokia buvo jo pradinė pozicija – neatmestina, kad 1253 m. Mindaugas iš tikrųjų

142 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 256–257; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 118–119. 143 Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 137–138. 144 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 257–259, 261–262; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 119–120. 145 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 261–262. 146 Batūra R. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 metais, p. 61. 147 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 262–264.

28 puoselėjo planą, progai pasitaikius, atsiimti Žemaitiją, tačiau aplinkybės klostėsi nepalankiai. Mindaugas užbaigė vidaus karą 1254 m.; apie tą laiką jam kažkokiu būdu pavyko užvaldyti Polocką, kuris buvo atiduotas Tautvilui, tačiau Naugarduką, Slonimą ir Volkovyską teko užleisti Danilo Haličiečio sūnui Romanui (faktiškai tai reiškė šių žemių praradimą, nors formaliai Romanas liko Mindaugo vasalu)148. Taigi, Mindaugas tebebuvo silpnas, o kryžiuočiai, jam dar neatsigavus, parodė savo galią, užkariaudami Sembą. Mindaugas iš karto ėmė rūpintis savo pozicijų stiprinimu: 1255 m. kovo 6–7 d. popiežius Aleksandras IV suteikė jam leidimą karūnuoti savo sūnų Lietuvos karaliumi ir teisę užiminėti rusų bei pagonių žemes, siekiant platinti jose katalikų tikėjimą. Tuo pačiu Mindaugas buvo paragintas ginti Lietuvos vyskupo Kristijono valdas nuo pagonių149. Šie popiežiaus raštai būtų galėję sukurti tam tikrą teisinį pagrindą Žemaitijos ir kitų Livonijos kryžiuočiams padovanotų žemių atsiėmimui, tačiau Mindaugas nesugebėjo užmegzti nepriklausomų ryšių su popiežiumi. Vokiečių ordinas, su kuriuo tapatinosi ir vyskupas Kristijonas, toliau liko vieninteliu Mindaugo lobistu Romos Kurijoje, kurios požiūris į Lietuvą Aleksandro IV pontifikato laikais buvo, švelniai tariant, prieštaringas: pvz., 1255 m. rugpjūtį Aleksandro IV, tarsi užmiršęs, kad Lietuva – jau krikščioniška karalystė, paskelbė kryžiaus žygį prieš lietuvius ir jotvingius (jis buvo atšauktas tik 1257 m. sausio-birželio bulėmis)150. Šio kryžiaus žygio iniciatyva ėjo iš Lenkijos, o ją blokuoti galėjo tik Vokiečių ordinas151. Taigi mainais už protekciją 1255 m. spalį Mindaugui teko atiduoti Livonijos kryžiuočiams dar ir Sėlą152. Mindaugas mėgino kompensuoti šiuos teritorinius praradimus, tęsdamas ekspansiją į rusų žemes, tačiau ir čia jo laukė nesėkmė. 1255 m. Mindaugas kartu su Danilu Haličiečiui suplanavo didelį žygį, bet jis baigėsi katastrofa: Danilas pirmas atžygiavo prie Vozviaglio pilies, prie kurios buvo planuota susijungti prieš tolesnį žygį į Kijevą, ir užėmė ją, nepalikęs lietuvių kariuomenei jokio grobio. Ši pasipiktinusi nužygiavo į Volynę, keršyti buvusiems sąjungininkams, bet čia buvo jų sumušta153. Taigi žygis ne tik atnešė Mindaugui nuostolių, bet ir sukomplikavo ką tik sureguliuotus santykius su Haliču-Volyne. Be to, jis parodė, kad Mindaugas vėl nekontroliuoja savo karvedžių – vienas iš jų, beje, buvo žemaitiškos Ruškaičių giminės atstovas Sirvydas.

148 Gudavičius E. Mindaugas, p. 241–242. 149 Mindaugo knyga, p. 77–78. 150 Mindaugo knyga, p. 89–90. 151 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 121–123; Gudavičius E. Mindaugas, p. 252. 152 Mindaugo knyga, p. 80–81. 153 Mindaugo knyga, p. 113–114.

Tokiame fone Mindaugas negalėjo svajoti apie Žemaitijos susigrąžinimą: 1257 m. – žemaičių pergalės prie Klaipėdos ir vėliau sudarytų paliaubų fone – jis dar kartą patvirtino 1253 m. užrašymus Livonijos ordinui, pridėdamas dar pusę Panemunės žemės154. Atrodė, kad Almino viltims patraukti Mindaugą į savo pusę, nelemta išsipildyti, tačiau žemaičių politinį junginį jam pavyko išlaikyti nesubyrėjusį. Dezintegracijos ženklus galima įžvelgti nebent pagoniškųjų baltų genčių koalicijoje. Skalviai ir nadruviai nuo 1256 m. užėmė pasyvią poziciją – atrodo, jie nebuvo linkę palaikyti prevencinio puolimo taktikos, kuri taip patiko Alminui. Jotvingių laikyseną nusakyti kebliau – labai jau daug interesų susikirto šios genties žemėje. Dar 1254 m. pietinę Jotvą smarkiai nusiaubė Danilas Haličietis, į Jotvą pretendavo ir lenkai. Prieš juos jotvingiai surengė kelis prevencinius puolimus 1255, 1257 ir 1258 m.155 1255 m. žygį, kurio metu buvo sudegintas Liublinas, Janas Dlugošas priskiria tiesiogiai Mindaugui156. Tai reikštų, kad 1255 m. Mindaugas visgi buvo paėmęs jotvingius į savo globą. Vis dėlto istoriografijoje Mindaugo dalyvavimu šiame žygyje abejojama157, ir šioms abejonėms būtų galima pritarti. Tačiau tokiu atveju jotvingių sąjungininkai lietuviai turėjo būti žemaičiai. Aptariamuose žygiuose turėjo dalyvauti ganėtinai stambios lietuvių pajėgos, o tokias, neskaitant Mindaugo, galėjo surinkti tik Alminas. Ši prielaida verstų kalbėti apie itin glaudų Almino bendradarbiavimą su jotvingiais, tačiau gautines išvadas daryti sunku, nes neįmanoma nustatyti, kas iš tikrųjų dalyvavo žygiuose į Lenkiją. Be to, net jeigu žemaičiai talkino jotvingiams, tai apie jotvingių talkinimą žemaičiams duomenų neturime. Todėl, paliauboms su Livonijos kryžiuočiais artėjant į pabaigą, žemaičiai galėjo kliautis tik savo jėgomis. 1258–1259 m. žiemą Lietuvą nusiaubė totoriai. Prie jų teko prisidėti ir Haličo-Volynės kunigaikščiams. Pasinaudojęs šia dingstim, Mindaugas suėmė Danilo Haličiečio sūnų Romaną ir susigrąžino Naugarduko kunigaikštystę su visais priklausiniais. Tačiau mainais už paramą 1259 m. rugpjūčio 7 d. Livonijos kryžiuočiams teko dar kartą užrašyti visą Žemaitiją, Skalvą ir Sūduvą (Jotvą), išskyrus kai kuriuos valsčius158. Pastaroji donacija kelia įvairių klausimų. Pirma, kas ją išprovokavo? Kryžiuočių spaudimas – savo ruožtu, bet neatmestina, kad šiuo atveju kerštas galėjo tapti papildomu motyvu. Galima neabejoti, kad tie žemaičiai, kurie iki 1259 m. dar buvo likę Lietuvos sudėtyje, buvo linkę

154 Mindaugo knyga, p. 81–82. 155 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 121–123; Gudavičius E. Mindaugas, p. 252. 156 Mindaugo knyga, p. 169. 157 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 121. 158 Mindaugo knyga, p. 82–84, 114–115.

30 solidarizuotis su kryžiuočiams atitekusiais gentainiais, ypač po to, kai pastarieji ėmė skinti pergales. Mindaugas galėjo pamėginti spręsti problemą, atsikratydamas visų nepatenkintųjų. Antra, kokios naujos žemės buvo perduotos Livonijos kryžiuočiams? Nekyla abejonių dėl antrųjų Ariogalos ir Panemunės pusių, taip pat dėl Šiaulių, tačiau neatmestina, kad kryžiuočiams buvo perduotos ir žemės, vėliau sudariusios Trakų kunigaikštystės ruožą į šiaurę nuo Neries (Upytė, Aristava ir pan.). Po užrašymo šioms žemėms neabejotinai teko šlietis prie Almino Žemaitijos, tačiau naujokams greičiausiai buvo sunku pritapti prie senbuvių, todėl galima spėti, kad aptariamų žemių (t.y. jų elitų) pritapimas arba nepritapimas prie Žemaitijos savivaldos sistemos vėliau turėjo įtakos ir Žemaitijos ir Aukštaitijos ribos slinkčiai. Trečia, lieka neaišku, kodėl donacijoje Nadruvą pakeitė Skalva. Būtų galima spėti, kad Nadruvą buvo nuspręsta perleisti Prūsijos kryžiuočiams, kurie jau buvo pradėję jos nukariavimą, o skalviai, žlugus Sembai, ėmė šlietis prie Žemaitijos. Kaip ten bebūtų, Alminui pavaldžių žemių 1259 m. rugpjūtyje pastebimai pagausėjo. Taigi, nors Mindaugas jį ir vėl apvylė, lemiamos kovos su Vokiečių ordinu išvakarėse Alminas jautėsi pakankamai tvirtai. 1259 m. vasaros pabaigoje159 jis (nėra priežasčių, kad iki to laiko vyriausiasis žemaičių vadas būtų pasikeitęs) sukvietė kitus žemaičių kunigaikščius į puotą ir vėl gavo pritarimą puolamajam žygiui į Kuršą. Buvo sutelkta 3 tūkstančių vyrų kariuomenė. Ją palaimino žynys – taigi, šventojo karo koncepcija jau buvo įsitvirtinusi. Kariuomenė nužygiavo per Ceklį tolyn lik Kuldygos. Grįžtant, kelią jai pastojo Klaipėdos (anksčiau Kuldygos) komtūras Benardas Harenas, sumušęs Mindaugą prie Embutės. Jis buvo sutelkęs Klaipėdos ir Kuldygos kryžiuočių pajėgas, taip pat kuršius, bet, kadangi kuršiai vėl pabėgo iš mūšio lauko, viskas baigėsi kryžiuočių sutriuškinimu: žuvo 33 Ordino broliai160. Alminas nemažino spaudimo. Netrukus jis surengė dar vieną žygį tuo pačiu maršrutu. Šį kartą prie Vartajos pilies jį pasitiko visa Livonijos kariuomenė, bet kryžiuočiams ir vėl nepasisekė: įvertinęs jėgų santykį, Alminas naktį atsitraukė, išsaugodamas ne tik grobį, bet ir laimėtojo įvaizdį. Kryžiuočių nesėkmė prie Vartajos išprovokavo žiemgalių sukilimą161. 1259 m. žiemos pradžioje Livonijos krašto magistras Burchardas Hornhauzrnas surengė žygį į Žiemgalą. Pirmiausiai jis puolė Tervetę. Žiemgalių tvirtovė atsilaikė. Tuomet kryžiuočiai

159 Batūra R. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 metais, p. 61; Ivinskis Z. Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo, p. 10. 160 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 264–267. 161 Ten pat, p. 268–271, 272 –273.

31 nužygiavo šiauriau ir pastatė Duobės pilį162. Jos pulti atskubėjo žemaičiai, bet šį kartą nepasisekė jiems163. Po to kryžiuočiai išmėgino tą pačią taktiką Žemaitijoje. Jungtinės Livonijos ir Prūsijos pajėgos įsibrovė į Karšuvą ir čia pastatė Šv. Jurgio pilį. Žemaičiai ją užblokavo, greta pastatydami savo pilį164 (dabar šios pilys lokalizuojamos atitinkamai Šilalės rajono Pajūrio seniūnijoje esančiuose Vilkų Lauko I ir II piliakalniuose165). Šv. Jurgio pilies atsargos netrukus išseko, ir 1260 m. vasarą kryžiuočiams teko organizuoti gelbėjimo operaciją, kuri pasibaigė Durbės mūšiu166. Šv. Jurgio pilies pastatymo datavimas problemiškas, nes, pasak Eiliuotosios Livonijos kronikos, ji buvo pastatyta po Velykų, o Petras Dusburgietis nurodo 1259 m. Dėl to kai kurie istorikai siūlo koreguoti visą įvykių chronologiją ir datuoti Skuodo mūšį, žemaičių žygį link Vartajos ir Žiemgalių sukilimą ne 1259, o 1258 m.167 Vis dėlto labiau tikėtina, kad suklydo vienas iš vokiečių kronikininkų. Kadangi Šv. Jurgio pilies aprūpinimo ekspediciją buvo pradėta organizuoti tik 1260 m. vasarą, manytina, kad ji buvo pastatyta arba tų pačių metų pavasarį arba pačioje 1259 m. pabaigoje, žemaičių kariuomenei išžygiavus pulti Duobės. Jeigu Šv. Jurgio pilis būtų buvusi pastatyta 1259 m. pavasarį, jos blokada būtų turėjusi trukti daugiau negu metus, o tiek ilgai pilis tikrai nebūtų išsilaikiusi. Taigi 1260 m. vasarą Šv. Jurgio piliai gelbėti Klaipėdoje buvo sutelktos jungtinės Livonijos ir Prūsijos pajėgos, jas papildė 30 riterių būrys iš Ordino Vokietijos padalinio ir danai iš Talino168. Neatmestina, kad žygio išvakarėse kryžiuočiai pasirūpino ir politine žemaičių demotyvacija: Mindaugo 1260 m. birželio 17 d. aktas, kuriuo jis perduoda Ordinui teises į Lietuvą tuo atveju, jeigu mirtų be paveldėtojų, paprastai laikomas falsifikatu169, bet ne visi istorikai su tuo sutinka170. Politiniu požiūriu toks aktas, be abejo, būtų buvęs naudingas Ordinui, ypač patvirtintas viso būrio Lietuvos diduomenės atstovų, o Mindaugas, turėjęs tuo metu tris ar keturis sūnus ir dar bent du sūnėnus, iš esmės niekuo nebūtų rizikavęs. Kaip ten bebūtų, Almino padėtis atrodė beviltiška: jis tegalėjo surinkti 4 tūkstančius karių171, o Žemaitijai grasinančios pajėgos turėjo būti bent dvigubai didesnės. Vis dėlto Alminui

162 Caune A., Ose I. Latvijas 12. gadsimta beigu – 17. gadsimta vācu piļu leksikons, Latvijas viduslaiku pilis, t. 4, Rīga, 2004, p. 546. 163 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 274–275. 164 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 275–276; Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 141. 165 Lietuvos piliakalnių atlasas, sudarė Baubonis Z., Zabiela G. Vilnius, 2005, t. 2, p. 510. 166 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 275–278; Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 141–143. 167 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 124–126. 168 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 277; Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 142. 169 Mindaugo knyga, p. 147–149. 170 Lowmianski H. Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, t. 2, s. 325–327. 171 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 142.

32 pavyko bemaž neišvengiamą pralaimėjimą paversti įspūdingiausia XIII a. pergale prieš kryžiuočius. Užuot laukęs kryžiuočių Karšuvoje, Alminas patraukė į Kuršą. Kryžiuočiai nuskubėjo iš paskos. Kariuomenės susitiko prie Durbės. Mūšio išvakarėse kilo konfliktas su kuršiais, kurių lojalumas jau anksčiau buvo sukėlęs abejonių: kryžiuočiai pagrasino, kad su jų gentainiais, atimtais iš žemaičių, bus elgiamasi pagal „karo teisę“172. Atsakomybę už konfliktą Petras Dusburgietis verčia neįvardintiems svečiams, bet tai abejotina, nes jokie žymūs didikai, galintys įtakoti Ordino vadovybės sprendimus, žygyje nedalyvavo. Taigi labiau tikėtina, kad patys kryžiuočiai ėmėsi grasinti paversti žemaičių belaisvius savo įkaitais, jeigu kuršiai ir šį kartą deramai nekariaus. Šantažas, aišku, davė priešingą efektą: šį kartą kuršiai ne šiaip pasitraukė iš mūšio lauko, o perėjo į žemaičių pusę. Jų pavyzdžiu pasekė estai ir dauguma prūsų. Kautis liko tik uoliausi kolaborantai, kurie šiaip ar taip būtų susilaukę pasigailėjimo. Rezultatas: žuvo Livonijos magistras Burhardas Hornhauzenas, Prūsijos maršalas Heinrichas Botelis ir 150 Ordino brolių173, kryžiuočiams teko apleisti Šv. Jurgio ir Duobės pilis, Kurše įsiplieskė sukilimas174. Livonijos magistro pareigas perėmęs Siguldos komtūras Jurgis ėmėsi atsakomųjų veiksmų. 1260 m. pabaigoje jis užpuolė ir sunaikino netoli nuo Kuldygos stovėjusią Dzintarės pilį, į kurią žemaičiai buvo atsiuntę savo įgulą. Išgąsdinta Asbuotė pasidavė pati175, tačiau bendrai kuršių sukilimas tęsėsi. 1260 m. rugsėjo 20 d. sukilo ir prūsai. 1261 m. sausį jie sumušė kryžiuočius Semboje ir Natangoje, prie Pokravio176. Žemaičiai tuo tarpu nukreipė jėgas į etnines lyvių žemes, matyt, tikėdamiesi išjudinti ir juos. 1261 m. pradžioje jie laimėjo mūšį prie Lielvardės, kuriame krito 10 Ordino brolių. Lyvių sukilimo išprovokuoti nepavyko, tačiau sukilo Saremos estai. Šį sukilimą kryžiuočiai greitai numalšino, vis dėlto kuriam laikui jų pajėgos buvo atitrauktos nuo baltų žemių177. Visų šių įvykių fone Mindaugas toliau kabinosi į sąjungą su Ordinu, bet jo aplinkoje stiprėjo priešingos nuotaikos. Iniciatyvos ėmėsi Mindaugo seserėnas Treniota, kuris greičiausiai buvo anksčiau nuo kryžiuočių nukentėjusio ir pergalėmis pasižymėjusio Nalšios kunigaikščio Lengvenio sūnus. Yra pagrindo teigti, kad Treniota sąmoningai provokavo karą su Livonijos

172 Ten pat, p. 142. 173 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 143, Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 277–278. 174 Mindaugo knyga, p. 280–281. 175 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 279, 281–283; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 131. 176 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 145–148. 177 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 283–287.

33 kryžiuočiais178. Tokiomis aplinkybėmis pagaliau susidarė sąlygos įgyvendinti seną Almino planą: 1261 m. rudenį, Treniotos padedami, žemaičiai privertė Mindaugą atsisakyti krikščionybės ir triumfuodami grįžo į Lietuvos valstybės sudėtį179.

2.3. Žemaičių sugrįžimo pasekmės ir antrasis išbandymų raundas

Žemaičių sugrįžimas turėjo lemtingos reikšmės ir jiems patiems, ir visai Lietuvos politinei bendruomenei. Žemaičiai sugrįžo pasikeitę. Per 1253–1261 m. laikotarpį jie iš pakriko periferinio regiono transformavosi į interesų grupę, aiškiai suvokiančią savo norus ir siekiančią pajungti valstybės struktūras jų realizacijai. Žemaičių suformuotos savarankiškos valdžios struktūros ir institutai niekur neišnyko: Alminas turėjo išlikti įtakinga figūra, o jo remiamas Treniota nuo 1261 m. rudens tapo antruoju asmeniu valstybėje. Maža to, žemaičiai su savimi atsinešė valdovo pasirinkimo idėją, o su ja – ir potencialiai kritišką nusistatymą valdžios atžvilgiu. Tokiu būdu jie išbalansavo visą Lietuvos politinę sistemą. Mindaugui tai negalėjo patikti. Jis prarado dalį autoriteto, vien tik pasiduodamas Treniotos ir žemaičių spaudimui, o paskui padėtis dar pablogėjo. Mindaugas niekaip nenorėjo prisiimti prievarta brukamo kovos su kryžiuočiais lyderio vaidmens. Jis sudarė sąjungą su Naugarodu ir 1261 m. pabaigoje suplanavo bendrą vienos iš pagrindinių Livonijos kryžiuočių tvirtovių – Cėsių pilies – puolimą, bet, kadangi naugardiečiai nepasirodė, o lyviai nesukilo, Mindaugas nesugalvojo nieko geriau, kaip tik iškeikti Treniotą ir grįžti į namus. Įtampą dar labiau kurstė Mindaugo žmona Morta, agitavusi vyrą atkurti sąjungą su Vokiečių ordinu. Nei žemaičiai, nei Treniota negalėjo į tai žiūrėti abejingai, juolab, kad rimtų priežasčių panikai nebuvo, net naugardiečiai pasirodė ištikimi sąjungai (1262 m. rudenį jie puolė Tartu)180. Remiamas žemaičių, Treniota ėmė veikti, nepaisydamas Mindaugo – dėl jų įtakos Lietuvoje faktiškai susiklostė dvivaldystė. Greičiausiai 1262 m. vasarą Treniota smarkiai nuniokojo Vokiečių ordino sąjungininkę Mazoviją ir kryžiuočiams pavaldžią Kulmo žemę, tuo paremdamas sukilusius prūsus181. Livonijos kryžiuočiai, naudodamiesi Mindaugo neveiklumu, pradėjo spausti kuršius. 1263 m. pradžioje jie sunaikino Lašių, Merkių ir Gruobinės pilis, bet

178 Mindaugo knyga, p. 158–159. 179 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 287–289. 180 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 289–292; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 133–137; Gudavičius E. Mindaugas, p. 293–297. 181 Mindaugo knyga, p. 142–143; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 140–141.

Treniota į tai atsakė žygiu iki Viko Estijoje ir pergale prieš kryžiuočių pajėgas prie Daugavgryvos vienuolyno, žuvo 9 Ordino broliai182. Apskritai 1263 m. karas su Ordinu klostėsi permainingai, tačiau visiškai nesėkmingu jo negalima pavadinti. Livonijos kryžiuočiams dar pavyko užimti Kretingą ir Įpiltį183, didžiąją dalimi buvo palaužtas sembų pasipriešinimas184, bet šių nesėkmių įspūdį atsvėrė notangų vado Herkaus Manto sėkmė: jis laimėjo įspūdingą mūšį prie Liubavos, kuriame žuvo Prūsijos žemės magistras, maršalas ir 40 Vokiečių ordino brolių, be to, Bartoje ir Notangoje kryžiuočiams teko apleisti keletą apsiausties išsekintų pilių185. Taigi šiame fone Treniotos laikysena turėjo atrodyti teisinga, o Mindaugo – susilaukti vis didesnės kritikos, nes kaltę dėl visų pralaimėjimų buvo galima suversti jo vykdomam sabotažui. Apogėjus buvo pasiektas 1263 m. rudenį. Iki to laiko Mindaugas dar labiau pablogino savo padėtį: mirus Mortai, jis užsimojo verti jos seserį – Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną, ir įsigijo mirtiną priešą pastarojo asmenyje. Skyrybos gal ir nebuvo neįprastas dalykas pagoniškoje Lietuvoje, bet Daumanto pasipiktinimas Mindaugo veiksmais taip pat laikytinas natūraliu. Jis kreipėsi į Treniotą, o šis – į žemaičius. Tuo tarpu Mindaugas pasiuntė kariuomenę į Brianską, ką vėlgi buvo galima laikyti karo su kryžiuočiais sabotavimu. Taigi Mindaugo, o kartu ir dviejų jo sūnų likimas buvo nulemtas – užsitikrinęs Treniotos, o per jį ir žemaičių paramą, Daumantas juos nužudė186. Mindaugo mirtis žymėjo naują etapą žemaičių, kaip interesų grupės, savivokos raidoje. Jeigu anksčiau jie siekė pakeisti tik politiką, tai dabar suprato galį pakeisti ir valdovą. Treniota užėmė sostą, pasitelkęs ne tik žemaičių kalavijus, bet ir jų subrandintas idėjas. Būdamas tik Mindaugo seserėnas, jis negalėjo grįsti savo teisių į valdžią paveldėjimu – ne tik Vaišalgas, bet ir Tautvilas būtų buvę pranašesni už jį, todėl Treniota savo valdžios legitimumą bent iš dalies turėjo grįsti Almino iš naujo atrastu vox populi. Politiniu veiksniu žemaičių paverstas prigimtinis tikėjimas taip pat galėjo tapti svarbiu Treniotos valdžios legitimumo užtikrinimo šaltiniu: abu jo konkurentai buvo krikščionys, todėl akivaizdžiai netiko vadovauti valstybei, užsimojusiai kariauti už senuosius dievus.

182 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 294–296; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 142. 183 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 296–298. 184 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 151–157; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 143. 185 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 157–159, 163. 186 Mindaugo knyga, p. 117, 143.

Vis dėlto, siekiant įtikti viešajai nuomonei, Treniotai teko ieškoti kompromisų, o tai dar labiau sukomplikavo situaciją. Jis pasiūlė Tautvilui pasidalinti valdžią ir pasikvietė jį į Lietuvą, bet, vos atvykęs, Tautvilas pradėjo regzti sąmokslą, todėl teko nužudyti ir jį187. Kažkam tai galėjo pasirodyti neteisinga, kažkas galbūt išsigando tolesnių represijų, taigi maždaug po pusmečio Treniota irgi buvo nužudytas188. Per savo trumpą valdymą jis greičiausiai surengė vos vieną žygį prieš Nadruvai grasinančią Vėluvą. Žygyje dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir sūduviai su prūsais, tačiau pilies užimti nepavyko, o šturmo metu žuvo vienas iš lietuvių vadų189 – manytina, kad tai buvo vienas iš įtakingesnių Treniotos rėmėjų, gal net pats Alminas, ir tai galėjo tapti dar vienu veiksniu, lėmusiu Treniotos nužudymą. Po perversmo sostą užėmė Vaišalgas. Karinėmis pajėgomis jį gausiai rėmė Haličo-Volynės kunigaikščiai (Vaišalgas pripažino save jų vasalu), taip pat Naugardukas ir Pinskas. Livonijos kryžiuočiai, beje, taip pat buvo surinkę kariuomenę Vaišalgui paremti190, ir, nors jų įsikišimo neprireikė, Vaišalgas nuo pat pradžių parodė ketinąs tęsti tėvo pradėtą draugystės su Ordinu politiką191. Aukštaitiją jis pajungė savo valdžiai gana greitai, bet Žemaitijos nelietė, matyt, palikdamas ją kryžiuočių nuožiūrai. Taigi žemaičiai atsidūrė ten pat, kur buvo 1253–1261 m. Kaip tai juos paveikė? Šaltiniai neiškalbingi, tad šiuo atveju žemaičių politinės bendruomenės raidą tenka modeliuoti pagal bendrus dėsningumus. Pirmiausia, atsinaujinusi kryžiuočių grėsmė turėjo ją vėl konsoliduoti ir stabilizuoti. Paprastai žmonės būna linkę susitelkti tik vienos problemos sprendimui ir pakrinka, ją išsprendę. Stabilios bendruomenės susikuria tik tais atvejais, kai jas telkiančios problemos iškyla vėl ir vėl. Taigi, atnaujindamas draugiškus santykius su Vokiečių ordinu, Vaišalgas tam tikra prasme padarė žemaičiams paslaugą. Savarankiško žemaičių politinio darinio išlikimą netiesiogiai liudija kitų baltų genčių laikysena. Teoriškai kryžiuočiams draugiško asmens įsitvirtinimas Lietuvos soste turėjo sukelti paniką ir pakirsti norą priešintis, tačiau to neįvyko. Užsitikrinę Lietuvos neutralumą, Livonijos kryžiuočiai toliau didino spaudimą kuršiams, ėmė puldinėti žiemgalius192, prūsų padėtis taip pat blogėjo – 1264 m. buvo galutinai numalšinta Semba193, maištaujančių baltų žemėse ėmė kilti

187 Ten pat, p. 117. 188 Ten pat, p. 117–118, 143. 189 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 162; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 145–146. 190 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 299–300. 191 Mindaugo knyga, p. 118; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 149. 192 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 300–304. 193 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 157, Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 144.

36 naujos kryžiuočių tvirtovės: Žiemgaloje 1265 m. buvo pastatyta Jelgava194, Prūsijoje – Tapliava 1265 m. ir Brandenburgas 1266 m.195 Vis dėlto pastarąją prūsai netrukus užėmė, nors paskui vėl prarado196. Žiemgaliai savo ruožtu laimėjo prieš Livonijos kryžiuočius keletą mūšių: 1264 m. žuvo 20 Ordino brolių, 1265 ar 1266 m. – 10197. Taigi, nors sėkmė pamažu ėmė krypti kryžiuočių naudai, sukilusios baltų gentys toliau aktyviai priešinosi, o tai reiškia, kad, netgi Lietuvos valstybei pasitraukus iš karo, žemaičiai, kurie nuo pat pradžių buvo jų pagrindinis orientyras, turėjo išlikti nepakrikę. Neatmestina, kad su jais buvo siejamos ir greito valdžios pasikeitimo Lietuvoje viltys. Todėl manytina, kad, jeigu Alminas iš tikrųjų žuvo 1264 m. prie Vėluvos, žemaičiai turėjo išsirinkti naują seniūną. Apie žemaičių politinio junginio išlikimą byloja įvykiai Kurše. 1267 m. rugpjūtį šiaurinės kuršių žemės pasidavė Livonijos kryžiuočiams198 – Lietuvoje šiek tiek anksčiau Vaišalgas perdavė valdžią savo svainiui Švarnui199, ir tai galėjo paskatinti kuršių kapituliaciją, tačiau Ceklis ir Mėguva buvo prijungti prie Žemaitijos. Istoriografijoje kartais mėginama kelti jų prijungimo momentą į XIII a. pabaigą200, bet tai vargu ar įmanoma, nes aptariamos žemės nebūtų galėjusios keletą dešimtmečių balansuoti tarpinėje padėtyje. Taip pat nepanašu, kad žemaičiai ar lietuviai jas būtų atkariavę. Po 1267 m. karo veiksmai Kurše prislopo, apsiribodami daugiausia žemaičių rengiamais Klaipėdos puldinėjimais. Pajūryje nusistovėjo tam tikras jėgų balansas. Ilgainiui palei Ceklio ribą buvo pastatytos bent keturios naujos gynybinės pilys201, ir įsitvirtino iki pat XV a. pradžios išsilaikiusi „lietuvių kranto“ sąvoka202. Taigi Celkio ir Mėguvos prijungimą prie Žemaitijos reikėtų datuoti 1260–1267 m. Be to, neatrodo, kad šios žemės būtų įėjusios į Žemaitijos sudėtį kaip autonomiški subjektai – Ceklio ir Mėguvos pavadinimai nunyko, todėl labiau tikėtina, kad jos atsidūrė tiesioginėje žemaičių seniūno pavaldume. Visai tai dera su Eiliuotosios Livonijos kronikos teiginiu, kad po 1260 m. Durbės mūšio kuršiai tapo pagonių (t.y. žemaičių) valdiniais203. Aišku, čia pirmiausiai kalbama apie Dzintarės pilį, į kurią buvo pasiųsta žemaičių įgula, tačiau pats principas galėjo būti taikomas ir platesniu mastu. Taigi turime priežasčių manyti, kad žemaičiai nuo pat 1260 m.

194 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 302. 195 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 165; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 144. 196 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 166–167. 197 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 301–302, 303–304; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 150. 198 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 151. 199 Mindaugo knyga, p. 120; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 156. 200 Nikžentaitis A. Palanga XIII – XV amžiais. Palangos istorija, sudarytojas V. Žulkus. Klaipėda, 1999, p. 108–109. 201 Baranauskas T. Lietuvos medinės pilys..., p. 62. 202 Klimas P., Ghillebert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413–14 ir 1421 metais), Praeitis, Kaunas, 1933, p. 111– 112, 151. 203 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 279.

37 modeliavo savo santykius su kuršiais ne sąjungos, o pavaldumo pagrindu, ir kad artimiausiose kuršių žemėse šis modelis buvo sėkmingai įgyvendintas. Kitaip tariant, Ceklio ir Mėguvos prijungimas byloja, kad ir pats žemaičių politinis junginys iki 1267 m. ne tik nepakriko, bet ir pasiekė tam tikrą organizacinę bei struktūrinę brandą. Ceklio ir Mėguvos prijungimas verčia permąstyti ir patį žemaičių laikysenos vertinimą. Jis rodo, kad, priešingai negu teigiama istoriografijoje204, Vaišalgui valdant Lietuvoje, žemaičiai nebuvo pasyvūs, nors žygių prieš kryžiuočius ir nerengė. Be to, 1264–1268 m. svarbiu ar net svarbiausiu žemaičių rūpesčiu turėjo likti Lietuva, nes vėl teko galvoti, kaip pasodinti į sostą sau parankų asmenį. Pagrindinė problema buvo Lietuvos žemės siaurąją prasme ištikimybė Mindaugo giminei ir valdžios paveldėjimo principui. Deltuvoje ir Nalšioje nuotaikos buvo kitokios, jų kunigaikščiai nebuvo linkę besąlygiškai pripažinti Vaišalgo valdovu – juos teko naikinti arba papirkinėti (pvz., Nalšios kunigaikštis Girdenis gavo iš Vaišalgo valdyti Polocką)205, tačiau Lietuva siaurąją prasme jas vis dar atsvėrė. Vis dėlto, kai Vaišalgas 1267 m. perdavė sostą savo svainiui Švarnui, o pats sekančiais metais buvo nužudytas Švarno vyresniojo brolio Levo, maniusio, kad Lietuva turėtų atitekti jam206, ėmė svyruoti ir ji. Švarnas berods nebuvo linkęs palikti savo pagrindinės rezidencijos Cholmo ir traktavo Lietuvą tik kaip priedą prie savo tėvoninių žemių207. Taigi, nepaisant formalaus valdovo egzistavimo, Lietuvoje atsirado valdžios vakuumas, ir jį kaipmat užpildė Traidenis. Pasak Lietuvos metraščių legendų, Traidenis, prieš tapdamas didžiuoju kunigaikščiu, valdė jotvingius208. Istoriniai šaltiniai taip pat rodo ganėtinai glaudų jotvingių bendradarbiavimą su Traideniu: pvz., jotvingių (sūduvių) kunigaikštis Skomantas 1272 m. veikė kaip Traidenio karvedys ir vedė lietuvių pajėgas prieš kryžiuočius Kulmo žemėje209. Taigi neatmestina, kad legendose gali būti tiesos, ir kad Traidenis atėjo į valdžią su jotvingių parama. Vis dėlto istoriografijoje neabejojama, kad Traidenį turėjo paremti ir žemaičiai210 – jų ir jotvingių interesai iš esmės sutapo, be to, vos atėjęs į valdžią, Traidenis ėmėsi vykdyti būtent žemaičių programą. 1268 m. atsinaujino kovos su Livonijos kryžiuočiais, lietuviai laimėjo nedidelį mūšį prie

204 Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 151. 205 Mindaugo knyga, p. 118, 150. 206 Ten pat, p. 120. 207 Dubonis A. Traidenis..., p. 55. 208 Lietuvos metraštis, p. 62. 209 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 198; Dubonis A. Traidenis..., p. 87–89. 210 Almonaitis V. Žemaičių politinė padėtis..., p. 51.

Dauguvos211. 1270 m. pradžioje lietuviai patraukė į Saremą, priversdami Livonijos kryžiuočius atsisakyti numatyto Žiemgalos puolimo, išviliojo juos ant Baltijos ledo ir įspūdingai sumušė ties Karuse; žuvo Livonijos krašto magistras Otonas Lauterbergas ir 52 ordino broliai212. Tais pačiais metais buvo surengtas dar vienas žygis į Livoniją, ir lietuviai laimėjo dar vieną mūšį: žuvo į Otono Lauterbergo vietą laikinai išrinktas Andrius Vestfalas ir dar dvidešimt Ordino brolių.213 Taigi Traidenis ne tik pademonstravo, kad laiko karą su kryžiuočiais absoliučiu prioritetu, bet ir pasirodė geras Almino mokinys taktikos klausimais. Pergalės įtvirtino jo valdžią ir suteikė jai legitimumo. Tuo pačiu turėjo įsitvirtinti ir rinkto valdovo idėja. Atsižvelgiant į tai, Traidenio atėjimą į valdžią galima laikyti galutine žemaitiškos ideologijos ir kartu žemaičių, kaip interesų grupės, pergale.

Apibendrinat visą 1253–1268 m. laikotarpį, galima pasakyti, kad jis buvo lemtingas savivaldžios žemaičių bendruomenės tapsmui ir jos įsitvirtinimui Lietuvos politinėje sistemoje. 1253 m. Mindaugo kryžiuočiams perduotos žemaičių žemės suformavo nepriklausomą darinį, jo valdymo struktūrą su seniūno, kaip vienasmenio vadovo, institutu. Sėkminga kova su kryžiuočiais žemaičiai tapo nauju traukos centru bemaž visoms baltų gentims. Prielaidą, kad Mindaugas atidavė kryžiuočiams jam nelojalias žemaičių žemes, reikia atmesti: faktai rodo, kad iki 1253 m. Mindaugo šalininkai buvo įgiję persvarą net ir ten, kur anksčiau telkėsi jo priešininkai, ir jų dominavimas lėmė, kad, užuot kūrę atskirą valstybę, žemaičiai transformavosi į interesų grupę, siekiančią veikti Lietuvos valstybės viduje. 1261 m. jie sugebėjo pakeisti valdovo politiką, o 1263 m. – ir patį valdovą. Ši pergalė dar nebuvo absoliuti: žemaitiška ideologija susidūrė su reakcija, 1264 m. į valdžią atėjo Vaišalgas, kuris tęsė Mindaugo 1253–1261 m. vykdytą atsiribojimo nuo žemaičių politiką. Tačiau žemaičius tai tik dar labiau sutelkė. 1264–1267 m. jie neberengė tiesioginių išpuolių prieš kryžiuočius, bet užtat sugebėjo aneksuoti kuršiškas Mėguvos ir Ceklio žemes, blokuodami sausumos susisiekimą tarp Livonijos ir Prūsijos. Tai liudija Žemaitijos savivaldos struktūrų brandumą. Galiausiai žemaičiams vėl pavyko pasiekti, kad Lietuvos sostą užimtų jiems parankus asmuo: 1268 m. į valdžią atėjęs Traidenis iš karto ėmėsi aktyviai kovoti su Livonijos kryžiuočiais, ir nuo šiol žemaičių programa galutinai tapo Lietuvos valstybės programa.

211 Hermanas Vartbergė. Livonijos kronika, p. 173. 212 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 308–310. 213 Ten pat, p. 310–311.

3. Žemaičių vaidmuo Lietuvos valstybėje 1268–1377 m.

3.1. Žemaičių padėtis Traidenio ir Daumanto laikais

Kaip jau minėta, Traideniui atėjus į valdžią, žemaičių programa galutinai tapo Lietuvos valstybės programa, o jų gynimas nuo kryžiuočių – svarbiausiu jos prioritetu. Iki pat XIV a. 9-ojo dešimtmečio nei vienam Lietuvos valdovui nekilo mintis siekti taikos su Ordinu žemaičių sąskaita. Dar daugiau, Lietuvoje šiuo laikotarpiu vyko intensyvi centralizacija ir administraciniai pertvarkymai: įvairūs regioniniai dariniai, tokie kaip Deltuva, Nalšia, ir netgi etniniais savitumais pasižymėję jotvingiai, išnyko be pėdsakų. Atrodytų, turėjo išnykti ir žemaičiai – bent jau kaip autonomiška savitą interesą puoselėjanti bendruomenė. Tačiau žemaičiai neišnyko ir XIV–XV a. sandūroje vėl pasireiškė kaip Lietuvos likimą lemianti jėga. Kuo tai paaiškinti? Atsakymo, visų pirma, reikia ieškoti XIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais vykusiuose procesuose. Pradėkime nuo Traidenio valdymo. Pradžia, kaip jau minėta, buvo įspūdinga, tačiau netrukus žemaičiai jau būtų galėję pažerti jam kritikos. 1271–1272 m. Livonijos kryžiuočiai suintensyvino Žiemgalos puolimą ir, paėmę Tervetę, Mežuotnę bei Raktę, privertė žiemgalius kapituliuoti214. Atsakydamas Traidenis surengė žygį į Livoniją, tačiau šį kartą lietuviai pralaimėjo215. Apie 1273–1274 m. kryžiuočiai pastatė Daugpilį, Traidenis jį puolė, bet irgi nesugebėjo užimti216. Tuo pačiu metu buvo numalšintas ir Didysis prūsų sukilimas. Prūsijos kryžiuočiai pradėjo pulti Skalvą bei Nadruvą, kurių integracija į Lietuvos valstybę užstrigo pusiaukelėje, ir iki 1277 m. užkariavo šias žemes217. Traidenį tuo metu lyg tyčia varžė karas su Haliču-Volyne218, dėl kurio teko ryžtis paliauboms su Livonija ir, matyt, visu Vokiečių ordinu219. Paskui jis dar mėgino apginti Sūduvą – 1277 m. pabaigoje puolė Kulmą220, tačiau įsibėgėjusių Prūsijos kryžiuočių jau nebuvo galima sustabdyti. Taigi Traidenio valdymo metais žemaičiai neteko buferinės zonos. Jų akyse Traidenis galėjo reabilituotis tik valdymo pabaigoje – po to, kai 1279 m. laimėjo Aizkrauklės mūšį, nusinešusį eilinio Livonijos krašto magistro ir dar 71 Ordino

214 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 311–312; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 159–160. 215 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 313. 216 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 314–315; Gudavičius E., Kryžiaus karai..., p. 161. 217 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 190–191, 194–196; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 162–163. 218 Mindaugo knyga, p. 122. 219 Dubonis A. Traidenis..., p. 104–105; Gudavičius E. Kryžiaus karai..., p. 161. 220 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 197–199.

40 brolio gyvybes ir išprovokavusį naują žiemgalių sukilimą221. Vis dėlto bendras apie 1282 m. pasibaigusio Traidenio valdymo rezultatas žemaičiams nebuvo palankus. Po Traidenio sekė Daumantas. Šiuolaikinėje istoriografijoje linkstama prie nuomonės, kad jis nepriklausė Traidenio giminei, nes 1282–1285 m., t.y. numanomu jo valdymo laikotarpiu, pasikeitė Lietuvos politika rusų kunigaikštysčių ir Mazovijos, už kurios kunigaikščio Boleslovo II buvo ištekėjusi Traidenio duktė Gaudimantė, atžvilgiu222. Neatmetama netgi Traidenio nužudymo tikimybė, nes kai kurie Traidenio šalininkai pabėgo į užsienį223. Kaip bebūtų, vidaus padėtis Lietuvoje 1282 m. buvo nestabili, todėl žemaičiams vėl atsirado proga pareikšti savo reikalavimus ir mainais į paramą užsitikrinti jų vykdymą. Vis dėlto žemaičių padėtis toliau blogėjo. 1283 m. Prūsiškoji ordino šaka, baigusi Sūduvos nukariavimą, pradėjo su jais tiesioginį karą – buvo sunaikinta Bisenės pilis224. Livoniškoji šaka savo ruožtu spaudė Žiemgalą: 1285 m. Tervetė buvo užblokuota, šalia pastačius Heiligenbergo pilį225. Lietuva bandė stabdyti kryžiuočius: 1283 m. buvo surengtas žygis į Sembą226; 1284–1285 m. sandūroje pultos Aizkrauklės apylinkės Livonijoje – pastarasis žygis lietuviams buvo labai nesėkmingas: kryžiuočiai juos sumušė, žuvo kariuomenės vadas Karijotas (Skarijotas)227; 1285 m. žemaičiai mėgino sunaikinti Heiligenbergą, bet vėlgi nesėkmingai, dėl ko žiemgaliams teko apleisti Tervetę ir trauktis į Raktę228. Tokiomis aplinkybėmis žemaičiams, be abejo, būtų norėjęsi, kad karui su kryžiuočiais būtų sutelktos visos Lietuvos pajėgos, tačiau Daumantas, kaip ir Traidenis, nebuvo linkęs arba tiesiog negalėjo apleisti rytų politikos: 1285 m. jis žuvo žygyje į Tverę229. Kitaip tariant, nepaisant principinio žemaitiškų prioritetų dominavimo, Lietuvoje išliko išteklių paskirstymo dilema, kuri palaikė nuolatinę įtampą tarp žemaičių ir centrinės valdžios. Tai skatino žemaičius nuolat būti susitelkusius. Antra vertus, žemaičiai negalėjo išlikti absoliučiai vieningi. Kaip ir bet kurioje kitoje bendruomenėje, čia turėjo vykti vidinės kovos dėl valdžios, nors seniūno institutą žemaičiai turėjo būti suinteresuoti išlaikyti. Lietuvos valdovams šis institutas taip pat turėjo būti iš dalies naudingas. Būdami konsoliduota, vieno asmens vadovaujama jėga, žemaičiai kėlė rūpesčių, bet tuo

221 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 317–318, 320–323. 222 Dubonis A. Traidenis..., p. 72–77, 78. 223 Ten pat, p. 145–146. 224 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 213. 225 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 338. 226 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 207–208. 227 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 336–337. 228 Ten pat, p. 338–390. 229 Mindaugo knyga, p. 137–138.

41 pačiu neleido pernelyg įsisiūbuoti konkurencijai: užsitikrinus jų seniūno paramą, buvo galima nebijoti perversmų, tačiau reikėjo rūpintis, kad šias pareigas užimtų parankus žmogus. Kitaip tariant, Lietuvos valdovams reikėjo kištis į žemaičių seniūno rinkimus, o Žemaitijoje, net jeigu Alminas nežuvo prie Vėluvos 1264 m., anksčiau ar vėliau turėjo prasidėti lyderių kaita. Tai turėjo skatinti konkuruojančių grupuočių kūrimąsi ir jų tarpusavio varžybas. Karšuvos elitas turėjo siekti išlaikyti seniūno postą kaip priemonę, leidžiančią sutelkti Žemaitijos išteklius savo žemės gynybai, ypač po to, kai ji po 1283 m. atsidūrė priešakinėje fronto linijoje230, bet jo viduje galėjo atsirasti dėl valdžios besivaržančių grupuočių. Tokių grupuočių galėjo atsirasti ir likusioje Žemaitijoje. Nesėkmės kare ir valdovų kaita Lietuvoje turėjo dar labiau kurstyti įtampą. Tokiomis sąlygomis žemaičių grupuotės turėjo ieškoti sąjungininkų Lietuvoje ir atvirkščiai. Visa tai lėmė, kad XIII a. pabaigoje Žemaitijos ir Lietuvos valdymo sąrangoje įvyko svarbių pokyčių.

3.2. Žemaičiai ir Gedimino giminė

1285 m. valdžią Lietuvoje paėmė nauja giminė, kuri vėliau nebepaleido valdžios iš rankų: Butigeidį (1285–1291 m.) pakeitė jo brolis Butvydas (1291–1295 m.), pastarojo įpėdiniu tapo sūnus Vytenis (1295–1316 m.), iš kurio sostą perėmė pusbrolis Gediminas (1316 – 1341 m.)231. Šios giminės kelią į valdžią vertėtų aptarti išsamiau, nes, pasak Lietuvos metraščiuose užfiksuoto padavimo, ji pati buvo kilusi iš Ariogalos232. Šiuolaikinėje istoriografijoje šis padavimas vertinamas skeptiškai233, vis dėlto vertėtų pažvelgti į šią legendą be išankstinio nusistatymo. Ariogala buvo vienintelė žemaičių žemė, kurios pusę Mindaugas 1253 m. dar tikėjosi pasilikti sau. Į šią pusę turėjo įeiti ir Ariogalos pilis, nes logiškiausia riba buvo Dubysa. Taigi Ariogalą valdžiusi giminė turėjo būti artima Mindaugui. 1259 m. perleidžiant Livonijos kryžiuočiams visą Žemaitiją, ši giminė galėjo išsikelti į Lietuvą ir gauti čia naujų valdų. Po 1264 m. ji, matyt, suartėjo su Vaišalgu, nes 1286 m., t. y. iškart po spėjamo Butigeidžio atėjimo į valdžią, Haličo kunigaikštis Levas staiga susirūpino, kad lietuviai gali keršyti už Vaišalgo nužudymą234. Istoriografijoje paprastai teigiama, kad keršijama buvo už giminaičius235, tačiau verta prisiminti, kad XIII a.

230 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 212–213. 231 Baranauskas T. Gedimino kilmė, Voruta, 1996 11 23–30, nr. 44 (278), p. 6. 232 Lietuvos metraštis, p. 66. 233 Nikžentaitis A. Gediminas, p. 5–7; Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 59; Saviščevas E. Žemaitijos savivalda…, p. 66–67. 234 Mindaugo knyga, p. 125. 235 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino..., p. 11.

Vaišalgo (Mindaugo) giminę nuolat krėtė vidaus kovos, todėl giminystė nebūtų buvusi pakankama priežastis kerštui. Butigeidis (arba jo giminė) turėjo būti žinomas Levui kaip aktyvus Vaišalgo rėmėjas. Įdomu, kad metraštinėje legendoje Vytenis, kuris čia laikomas pirmuoju Lietuvos valdovu iš Stulpų giminės, išrenkamas į šį postą su Vaišalgo palaiminimu, nors jis čia transformuojasi į Traidenio sūnų Rimantą-Vosylį-Laurą. Antra vertus, pagrindiniu legendos akcentu tampa Vytenio ryšys su Traideniu: neva, šis jį vaikystėje paėmė į savo dvarą, padarė savo asmeniniu tarnu, o vėliau – maršalu236. Ką gi, Traideniui atėjus į valdžią, Vaišalgo rėmėjų sūnus išties galėjo atsidurti jo dvare kaip įkaitas, o paskui pritapti ir padaryti karjerą. Bet kuriuo atveju, metraščiuose užfiksuota legendinė tradicija, kuri turbūt susiformavo ne be Gediminaičių įtakos, akivaizdžiai akcentuoja dinastijos pradininkų jų ryšius ne tik su Traideniu, bet ir su Vaišalgu, kartu užtušuodama jų konfliktą. Todėl įspūdis, kad ryšių su Vaišalgu iš tikrųjų būta, stiprėja, nors, atėjęs į valdžią, Butigeidis nei keršijo už Vaišalgą, nei tęsė jo politiką. Galimas dalykas, kad jam išties pavyko suvienyti konfliktuojančias Mindaugo-Vaišalgo ir Treniotos-Traidenio rėmėjų grupuotes, priverčiant pirmąją perimti antrosios politinę programą, ir kad būtent tai leido Butigeidžio giminei įsitvirtinti Lietuvos soste. Vis dėlto iš pradžių Butigeidis ir jo giminė turėjo atrodyti įtartina ne tik Levui, bet ir žemaičiams. Norint patraukti žemaičius į savo pusę, Butigeidžiui, matyt, nepakako vien tik akcentuoti savo žemaitišką kilmę ir giminės ryšius su Traideniu – reikėjo šio to daugiau. Ir štai būtent Butigeidžio valdymo laikotarpiu šaltiniuose pasirodo pirmosios užuominos apie vadinamosios diarchijos formavimąsi Lietuvoje. Pasak Petro Dusburgiečio, kažkoks Pelužis, įžeistas antrojo asmens po Lietuvos valdovo, atvedė į jo dvarą, kuriame tuo metu buvo švenčiamos vestuvės, Karaliaučiaus komtūro duotą 20 vyrų būrį; užklupę vestuvininkus netikėtai, šie išžudė 70 kunigaikščių iš visos Lietuvos kartu su šeimininku, o jaunikis, nuotaka ir nužudytųjų kunigaikščių žmonos su vaikais buvo paimti į nelaisvę237. Kadangi vėliau vadinamoji diarchija įgijo sisteminį pobūdį, informaciją apie šį maždaug 1286–1288 m. datuojamą įvykį verta panagrinėti išsamiau. Pirmasis klausimas, – kur vyko kruvinosios vestuvės, t.y. kur buvo Butigeidžio submonarcho rezidencija? E. Gudavičius jos ieško Nemuno vidurupyje, dešiniajame krante, kur XIV a. formavosi Trakų kunigaikštystė238, tačiau ši versija abejotina. Tai, kad užpuolikams vadovavęs Martynas iš Golino prieš tai buvo pasižymėję išpuoliais prieš sūduvius, o vėliau

236 Lietuvos metraštis, p. 64–66. 237 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 216. 238 Gudavičius E. Apie vadinamąją „diarchiją“..., p. 124–125.

43 užpuolė laivą, plaukusį Vakarų Bugu239, dar nieko neįrodo – apie 1261 m. Martynas iš Golino vykdė panašius išpuolius prieš prūsus Kulme240. Sprendžiant iš P. Dusburgiečio pasakojimų, jis ir jo būrys buvo patyrę kariai, todėl juos buvo galima pasiųsti ir į Žemaitiją, juolab, kad kelią rodė Pelužis. Antra, Trakų kunigaikštystei XIV a. politinio svorio teikė būtent Žemaitija, buvusi alternatyvios galios centru nuo pat XIII a. 6-ojo dešimtmečio. Todėl per kruvinąsias vestuves žuvusio Butigeidžio submonarcho rezidencijos reikėtų ieškoti Žemaitijoje, o dar tiksliau – Karšuvos žemėje, kuri dominavo bendroje Žemaitijos sąrangoje ir jau nuo 1283 m. kartu su Panemune buvo tapusi nuolatiniu kryžiuočių taikiniu (pvz., vieną iš svarbesnių Karšuvos pilių – Aukaimį – bandyta pulti jau 1285 m.241). Be to, iš Karšuvos būtų buvę palyginti nesunku išvesti belaisvius į kryžiuočių kontroliuojamas skalvių žemes. Taigi viskas rodo, kad per kruvinąsias vestuves žuvęs Butigeidžio submonarchas buvo ne kas kitas, o žemaičių seniūnas. Glaudžius Butigeidžio ryšius su žemaičiais galėtų patvirtinti ir 1287 m. datuojamas Volynės metraščio įrašas, kad lietuviai ir žemaičiai kartu žygiavo į Livoniją242. Livonijos kronikose toks žygis neminimas, todėl nėra aišku, ar jis tikrai įvyko – gal būta tik planų, tačiau net ir planus, matyt, reikėtų sieti su laikotarpiui prieš kruvinąsias vestuves. Todėl šiame kontekste klausimas, kas tuokėsi kruvinųjų vestuvių metu, irgi tampa aktualus. Gausus aukštakilmių svečių būrys perša mintį, kad vestuvės buvo dinastinio pobūdžio, t. y. kad vienas iš jaunųjų buvo sąjungą su Butigeidžiu sudariusio žemaičių seniūno atžala, o kitas – paties Butigeidžio giminės atstovas. Kadangi jaunieji nežuvo ir vėliau, matyt, buvo išpirkti iš nelaisvės, kyla mintis – ar tik ne Butigeidžio sūnėnas Gediminas buvo kruvinųjų vestuvių jaunikis? Vedybos su žemaičių seniūno dukra ir žemės Karšuvoje, kurias jis galėjo paveldėti, žuvus uošviui, būtų suteikusios puikų pagrindą tolimesnei Gedimino karjerai Žemaitijoje. Be to, kruvinosios vestuvės, kurios, kaip jau minėta, datuojamos maždaug 1286–1288 m., daugmaž atitiktų realių Gedimino vedybų datą: jo sūnus Kęstutis turėjo gimti apie 1300 m.243, prieš jį gimė dar mažiausiai keturi vaikai (t. y. sūnūs Manvydas, Narimantas, Algirdas ir Jaunutis244, galėjo būti ir dukterų245), taigi Gedimino vedybas turėtume datuoti maždaug 1290 m. Įmanoma ir keliais metais ankstyvesnė data.

239 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 201–202, 216–217. 240 Ten pat, p. 180–181. 241 Ten pat, p. 215. 242 Mindaugo knyga, p. 125. 243 Baranauskienė I. Survila ir Survilaičiai – dar kartą apie nepripažintus Kęstučio palikuonis. Istorija, Vilnius, 2016, T. 99, Nr. 3 (spausdinama). 244 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 312. 245 Tęgowski J. Pierwse pokolenia Giedyminowiców. Poznan–Wrocław, 1999, s. 19.

Vis dėlto, net jeigu ši hipotezė teisinga, Gediminui tuo kartu dar nepavyko paimti Žemaitijos į savo rankas. Naujuoju žemaičių seniūnu greičiausiai tapo Mažeika, žinomas iš Eiliuotosios Livonijos kronikos kaip kunigaikštis, vadovavęs žygiui į Kuršą XIII a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje246, o taip pat siejamas su Mažeikiais247. Mažeikos žygis buvo atsakas į Livonijos pajėgų įsiveržimą į Lietuvą (greičiausiai Žemaitiją), bet baigėsi pralaimėjimu ir Mažeikos sūnaus žūtimi248. Šiek tiek anksčiau buvo palaužtas žiemgalių pasipriešinimas249. Žemaitijos pasienyje su Prūsija klostėsi dar sudėtingesnė situacija. 1289 m. kryžiuočiai pastatė Ragainę250 – pirmąją savo tvirtovę prie Nemuno – ir tokių būdu apsirūpino žygių į Žemaitiją baze. Keršydamas už tai, o kartu turbūt ir už kruvinąsias vestuves, Butigeidis surengė didžiulį žygį į Sembą – pasak P. Dusburgiečio, jame dalyvavo 8 tūkstančiai lietuvių251. Siekdamas sutelkti jėgas karui su Ordinu, Butigeidis net buvo užleidęs Valkavyską Lucko kunigaikščiui Mstislavui252, tačiau lietuvių žygis į Sembą neatgrasė kryžiuočių nuo tolesnių puolimų. 1290 m. pavasarį jie atakavo Kolainius. Jos vadas Surminas, vėliau pasižymėjęs kaip puikus taktikas, puolimą atrėmė. Netrukus jis atsikeršijo kryžiuočiams, išradingai įviliojęs į pasalą Ragainės komtūrą ir jį nužudęs, tačiau Kolainių pilis buvo taip smarkiai apgriauta, kad sekančiais metais ją teko apleisti. Surminas ėmė statyti naują pilį – Junigedą, netrukus pervadintą Veliuona253. Kadangi Veliuona ir visa Nemuno gynybinė linija vėliau buvo laikoma ne Žemaitija, o labiau Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda, galima pritarti prielaidai, kad statybas parėmė centrinė Lietuvos valdžia254. Kryžiuočiai savo ruožtu mėgino Veliuonos statyboms sutrukdyti, o nepavykus – sunaikino netoliese buvusią Medrabos pilį255. Blogėjant padėčiai Panemunėje, Lietuva pradėjo karą su Lenkijos (Kujavijos ir Lenčicos) kunigaikščiais, kurie, matyt, linko į sąjungą su Ordinu256. Šiam karui buvo pritrauktos ir žemaičių jėgos. 1290 m. vasarą didžiūnas Jazbutas, kurį, matyt, reikia laikyti Paštuvos ir (arba) Gaižuvos vyresniuoju, buvo pasiųstas ten su 500 karių. Nežinia, ar būdamas nepatenkintas pavedimu, ar dėl kitų priežasčių jis pranešė apie žygį kryžiuočiams, kurie patykojo grįžtančią kariuomenę ir sumušė

246 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 363–365. 247 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino…, p. 25, 61. 248 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 363–365. 249 Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 358–360. 250 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 219 –220. 251 Ten pat, p. 221. 252 Mindaugo knyga, p. 127. 253 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 221–222, 224, 225. 254 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 227; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino…, p. 68–69. 255 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 225. 256 Nikžentaitis A., Nuo Daumanto iki Gedimino…, p. 103.

45 ją tarp Elko ir Narevo257. 1292 m. Vytenis sumušė lenkus ir jų sąjungininkus kryžiuočius žygio į Kujavijos Brestą metu, o 1294 m. laimėjo Trojanovo mūšį. Pergalė ir Kujavijos kunigaikščio Kazimiero II žūtis leido Vyteniui atkurti draugiškus santykius su Mazovijos kunigaikščiu Boleslovu II, buvusiu Traidenio žentu. Tai buvo svarbu karo su Vokiečių ordinu požiūriu, nes Mozūrų pilis Vizna dabar tapo lietuvių žygių baze258. Vis dėlto, kaip suponuoja Jazbuto pavyzdys, žemaičių tarpe šis karas didelio entuziazmo nesukėlė, nes kovos Panemunėje vis labiau intensyvėjo. 1292 m. kryžiuočiai nuniokojo Paštuvos ir Gaižuvos apylinkes, kurias gindamas žuvo Jazbutas259. 1294 m. jie tai padarė dar kartą260. Taip pat buvo nuniokotos Aukaimio apylinkės Karšuvoje261. Šalia Ragainės kryžiuočiai pasistatė Skalvių pilį, lietuviai šalia Veliuonos – Pieštvę. Abi pusės intensyviai puldinėjo viena kitą262, tačiau ėmė ryškėti kryžiuočių persvara: 1294 m. jie sunaikino Romainių šventovę, priskiriamą Aukštaitijai263, bet turbūt artimą ir žemaičiams. Nenuostabu, kad žemaičiai ėmė svyruoti. Nesėkmės kare, nusivylimas vadovybe, o gal ir varžybos dėl vėl atsilaisvinusio seniūno posto galėjo paskatinti dalį elito ieškoti sutarimo su kryžiuočiais. Savo vaidmenį suvaidino ir Ragainės komtūras Liudvikas iš Lybencelės, ėjęs šias pareigas 1294– 1300 m.264 Anksčiau jam buvo tekę dukart pabuvoti sūduvių nelaisvėje ir patraukti į savo pusę kunigaikštį Kantigirdą265. Manytina, kad jis turėjo įtakos ir sūduvių kunigaikščiui Skomantui, pasitraukusiam į Prūsiją 1282 m.266. Liudviko iš Lybencelės charizmai, matyt, neatsispyrė ir žemaičių kilmingieji. Petras Dusburgietis taip apibūdina susidariusią situaciją: Liudvikas iš Lybencelės „taip ryžtingai kariavo, kad per šešerius metus (...) privertė visus lietuvius, gyvenusius Nemuno pakrantėje, nuo Neries upės iki Lamatos žemės, laikytis taikos su krikščionimis, bet su ta sąlyga, kad jie kasmet jam duosią tam tikrą duoklę. (...) Netgi tuo metu Žemaitiją valdę kilmingieji kurstė paprastus žmones prieš Lietuvos karalių, daug kartų traukė į karą prieš karalių, o tokiame susirėmime kartkartėmis viena ir kita šalis netekdavusi po šimtą, po du šimtus ir daugiau karių

257 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 223. 258 Ten pat, p. 227, 232, 235. 259 Ten pat, p. 226. 260 Ten pat, p. 231. 261 Ten pat, p. 226. 262 Ten pat, p. 226, 230–232. 263 Ten pat, p. 233. 264 Ten pat, p. 233. 265 Ten pat, p. 210. 266 Ten pat, p. 206–207.

46 užmuštaisiais. Niekad Lietuvos karaliui nepavyko savo viešpatavimo metais su žemaičiais taip susitarti, kad šie kartu su juo patrauktų į karo žygį prieš brolius267.“ Vis dėlto šią informaciją reikia priimti kritiškai. Pirmiausia, konfliktas su centrine Lietuvos valdžia negalėjo apimti visos Žemaitijos, nes kryžiuočiai būtų juo daug efektyviau pasinaudoję. Greičiausiai konflikto epicentras buvo Karšuva, kuri, kaip jau minėta, buvo tradicinė žemaičių seniūno rezidencija, ir kurioje iki Aukaimio apylinkių nusiaubimo 1300 m.268 iš tikrųjų stebimas karo veiksmų atoslūgis269. Tačiau kovos Panemunėje aptariamu laikotarpiu tik suintensyvėjo270. Šis faktas suponuoja, kad strategiškai svarbiame Žemaitijos gynybos ruože buvo susidariusios dvi grupuotės, ir kad į susitarimą su kryžiuočiais linko tik Karšuvos didikai, o Panemunės pilių vadovybė – matyt, visų pirma, Veliuonos seniūnas Surminas – tęsė kovą su Vokiečių ordinu ir galbūt dėl to tapo dar labiau priklausoma nuo centrinės Lietuvos valdžios. Istoriografijoje seniai įsivyravo nuomonė, kad dėl dalies žemaičių – tiksliau, karšuvių – nelojalios laikysenos į Žemaitiją kaip Vytenio vietininkas buvo atsiųstas Gediminas271, nes XIII– XIV a. sandūroje Karšuvos žemei priskiriamame Pagraudės valsčiuje iškilo jo vardu vadinama pilis, pirmą kartą minima 1305 m.272 Vis dėlto, įsigilinus į situaciją, kyla klausimas, kodėl Gediminas savo bazę įkūrė ne lojalioje Panemunėje, o maištaujančioje Karšuvoje? Tai dar kartą verčia prisiminti kruvinąsias vestuves. Jeigu anksčiau išsakytos prielaidos teisingos, Gediminas turbūt pasinaudojo savo teise į velionio uošvio valdas, kurios, matyt, ir buvo Pagraudės valsčiuje (nors nebūtinai tik jame). Savo pozicijas Gediminas galėjo sustiprinti, atkeldamas į Karšuvą leičius273 – t. y. sau ištikimus žmones iš Lietuvos siaurąją prasme ir (arba) Aukštaitijos, tačiau manytina, kad, kaip teisėtas aptariamų žemių paveldėtojas, jis turėjo ir vietinių šalininkų. Kartu tenka šiek tiek kitaip interpretuoti ir Gedimino įsikūrimo Žemaitijoje aplinkybes. Jis čia pasirodė ne tiek kaip Vytenio vietininkas, o labiau kaip užkurys ir pretendentas į žemaičių seniūno postą. Jo pasirodymas, matyt, sukėlė konkuruojančios grupuotės nepasitenkinimą ir išprovokavo Pelužio išdavystę bei Gedimino uošvio žūtį. Jaunystė ir (arba) buvimas kryžiuočių nelaisvėje neleido Gediminui perimti pastarojo valdų ir pareigų iš karto, vis dėlto apie 1295 m. jis, matyt, jau pradėjo reikšti pretenzijas į palikimą. Tai galėjo išprovokuoti naujas kovas paskatinti

267 Ten pat, p. 233–234. 268 Ten pat, p. 242. 269 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino..., p. 108. 270 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 234–235, 240; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino..., p. 108. 271 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis…, p. 53; Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 76, Nikžentaitis A. Gediminas, p. 16–17; Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 60. 272 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 249; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino..., p. 60. 273 Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities, Vilnius, 1998, p. 46–67.

47 konkuruojančią Karšuvos ir (arba) žemaičių elito grupuotę vėl ieškoti kryžiuočių paramos. Vis dėlto laimėjo Gediminas: nuo 1300 m. Kryžiuočiai vėl atnaujino Karšuvos puldinėjimus – XIV a. 1-ąjį dešimtmetį prieš šią žemę ir jos pilis buvo surengti 9 ar 10 žygių274. Šiuo laikotarpiu Karšuvoje atsirado perbėgėlių ir išdavikų (pvz., Aukaimį 1302 m. kryžiuočiams išdavė pilėnas Draika, o 1308 m. – Svirtilas, Pūtvę 1313 m. – didikas Spūdas275). Tačiau nei vienas didikas nesugebėjo pereiti į kryžiuočių pusę su savo žemėmis, kaip Nalšios kunigaikštis Šiukštys 1268 m.276, arba su gausesniu žmonių būriu, kaip sūduvių kunigaikščiai Skomantas, Kantigirdas ar Gedetas277. Tai rodo, kad Žemaitijoje platieji visuomenės sluoksniai buvo tvirtai nusistatę prieš kryžiuočius ir mažiau orientavosi į vietinius autoritetus. Todėl aplinkybės buvo palankios Gedimino įsitvirtinimui. Gedimino ir jo giminės konfliktas su konkuruojančia Karšuvos ir (arba) Žemaitijos didikų grupuote žymėjo ir Lietuvos centrinės valdžios interesų slinktį: pirmą kartą aktyvių veiksmų Žemaitijai išlaikyti ėmėsi ji, o žemaičių elito dalis parodė norą tartis su kryžiuočiais. Vis dėlto, kaip jau minėta, pastariesiems stigo plačiųjų sluoksnių palaikymo, todėl žemaičių seniūnu ir atitinkamai bendruomenės valios reiškėju galiausiai tapo valdančiosios dinastijos narys. Galop Gedimino įsitvirtinimas žemaičių seniūno poste žymėjo ir galutinį diarchinio Lietuvos valdymo modelio susiklostymą. Verta pažymėti, kad šios pareigos buvo patikėtos Gediminui tuo metu, kai jis dar negalėjo būti laikomas sosto paveldėtoju. Vytenis turėjo sūnų Žvelgaitį, kuris greičiausiai mirė anksčiau už tėvą, nors A. Nikžentaitis neatmeta galimybės, kad po Vytenio mirties Gediminas su juo kovojo278. Kaip bebūtų, pradinis Vytenio ir (arba) jo pirmtakų sumanymas buvo paversti Žemaitiją į sostą nepretenduojančio giminės atstovo valda, kuri išlaikytų tam tikrą autonomiją, bet išliktų lojali. Patikimiausias lojalumo užtikrinimo būdas buvo suteikti separatistines nuotaikas galinčiam pareikšti didžiūnui valdų kituose valstybės regionuose. Pažymėtina ir tai, kad, išskyrus Gedimino pilies buvimą Pagraudės valsčiuje, kitų patikimų liudijimų apie jo veiklą Žemaitijoje nėra – karinėms operacijoms daugiausiai vadovavo didikai Manstas, Sudargas ir Mažonas279, kurie greičiausiai veikė kaip Gedimino įgaliotiniai280. Panašu, kad, atsižvelgdamas į įtemptus santykius

274 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 242, 243–244, 248, 249–250, 251, 253, 254–255. 275 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 243, 250, 255; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino..., p. 108. 276 Baranauskas T. Salakas – lietuvių ir sėlių žemių paribyje. Salako kraštas. Vilnius, 2012, p. 54–56. 277 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 204, 210, 211–212. 278 Nikžentaitis A. Gediminas, p. 23–25. 279 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 255, 259. 280 Nikžentaitis A. Gediminas, p. 17–20.

48 su kai kuriais Karšuvos didikais, Gediminas stengėsi jų neerzinti nuolatiniu savo buvimu ir mieliau veikė per savo atstovus, kurie tikriausiai irgi gavo valdų centrinėje Lietuvos valstybės dalyje – tai geriau paaiškintų Mansto kiemo buvimą prie Rudaminos, negu A. Nikžentaičio versija apie šio kiemo buvimą pirmine Mansto tėvonija, juolab, kad Sudargo ir Mažono žemaitiška kilmė abejonių nekelia281. Antra vertus, neatmestina ir tai, kad aptariamas kiemas tiesiog priklausė vėliau gyvenusiam Mansto bendravardžiui. Valdų Lietuvoje turėjo turėti ir pats Gediminas. Greičiausiai jam atiteko šia proga pradėta formuoti Trakų kunigaikštystė, kurios centrą – Senuosius Trakus – Gediminas, pasak padavimo, įkūrė, dar prieš persikeldamas į Vilnių282. Vis dėlto antrojo asmens po valdovo statusą Gediminui turėjo garantuoti būtent žemaičių seniūno pareigos, ir manytina, kad 1316 m. jis užėmė Lietuvos sostą ne be žemaičių paramos, nes iki to laiko Gedimino konfliktas su jais jau buvo išsisėmęs.

3.3. Žemaičiai Gedimino laikais

Gedimino laikais žemaičiai ryškiausiai pasireiškė 1324 m., blokuodami jo puoselėtą krikšto planą283. 1324 m. įvykiai rodo, kad žemaičiai ir toliau išliko jėga, galinčia priversti valdovą atsisakyti pasirinktos politikos. Atsižvelgiant į tai, analizę, matyt, reikėtų pradėti nuo klausimo, kas pakeitė Gediminą žemaičių seniūno ir kartu Lietuvos submonarcho pareigose? A. Nikžentaitis iškėlė pagrįstą hipotezę, kad tai buvo kunigaikštis Margiris, žuvęs Pilėnuose 1336 m.284 Kadangi Pilėnus gynė 4 Žemaitijos žemių ar valsčių pajėgos285, Margirio valdžia išties neapsiribojo vienu teritoriniu vienetu. A. Nikžentaitis siūlė tapatinti Margirį ir su belgų kronikininko Žano d‘Utremiozo (Jean d‘Outremeuse), dar vadinamu de Prezu, veikale „Istorijos veidrodis“ pateiktame pasakojime apie Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio 1329 m. žygį į Žemaitiją aprašytu pagrindiniu jo priešininku Margaliu286. Istorikas Darius Baronas šią hipotezę suniekino, pabrėždamas literatūrinį šio pasakojimo pobūdį287. Iš dalies D. Baronui galima pritarti, bet pastebėtina, kad veikale yra ir

281 Ten pat, p. 20–22. 282 Lietuvos metraštis, p. 71. 283 Gedimino laiškai, p. 186–187. 284 Nikžentaitis A., Gediminas, p. 9–11, 43. 285 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 83. 286 Nikžentaitis A. Gediminas, p. 43; Nikžentaitis A. Pilėnų mįslė, p. 30–31. 287 Baronas D., Mačiulis D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda. Vilnius, 2010, p. 86–93.

49 tokių detalių, kurių neįmanoma paaiškinti vien tik „Istorijos veidrodžio“ autoriaus vaizduotės polėkiu: pvz., teigiama, kad po dvikovos su Jonu Liuksemburgiečiu į nelaisvę pasidavęs Margiris išsipirko už 20 tūkstančių Liudviko Bavaro florinų, kurių lietuviai tikrai galėjo prisirinkti per 1326 m. žygį į jo sūnaus valdomą Brandenburgą288. Todėl pagrindinę A. Nikžentaičio prielaidą, kad Jonas Liuksemburgietis 1329 m. Žemaitijoje susidūrė būtent su Margiriu, galima priimti. Įtikinama atrodo ir A. Nikžentaičio prielaida, kad Margiris buvo Gedimino brolis. Kaip pastebėjo šis istorikas, Hermanas Vartbergė mini 1329 m. rugsėjo mėn. žygyje į Livoniją dalyvavus du Gedimino brolius289. Vienas iš jų, matyt, buvo Polocko kunigaikštis Vainius, tačiau antrąjį tapatinti su Teodoru, išties, nelogiška290, nes Teodoras turbūt jau nuo 1323 m. valdė Kijevą291. Be to, Margiris neabejotinai turėjo priežasčių dalyvauti 1329 m. rugsėjo mėn. žygyje į Livoniją, atsiteisdamas už vasario mėn. įvykusį Žemaitijos nusiaubimą, todėl visai tikėtina, kad antruoju Gedimino broliu buvo būtent jis. Aukštą Margirio kilmę liudija Žano d‘Utremiozo teiginys, kad jo sūnus, kuris arba pateko į nelaisvę 1329 m., arba vėliau tapo perbėgėliu, vedė Klermono grafo dukterį292. A. Nikžentaitis taip pat tapatino Margirį ir su Gedimino atstovu, 1324 m. lapkričio mėn. atvykusiu į Rygą susitikti su popiežiaus legatais293 – šį asmenį P. Dusburgietis apibūdina kaip „antrą po karaliaus“294. Argumentaciją reikėtų koreguoti: kaip matėme, submonarcho statusą garantavo ne tiek giminystė su valdovu, kiek Žemaitijos valdymas. Tačiau bendrai šią A. Nikžentaičio prielaidą irgi galima priimti, nes valdymo pradžioje Gediminas iš tikrųjų buvo linkęs patikėti broliams strategiškai svarbias žemes. Be to, Margirio buvimas Gedimino broliu derinasi su Žano d‘Utremiozo informacija, kad 1329 m. Jonas Liuksemburgietis jį sutiko būtent Gedimino pilyje – pavadinimą belgų kronikininkas iškraipė, bet kiti šaltiniai leidžia tiksliau identifikuoti pirmąjį Jono Liuksemburgiečio taikinį295. Greičiausiai Gediminas perdavė Karšuvą Margiriui ir pasistengė, kad jis būtų pripažintas žemaičių seniūnu iškart po to, kai tapo Lietuvos valdovu. Taigi kaip klostėsi žemaičių gyvenimas Gedimino valdymo ir Margirio seniūnavimo laikais? Iš pradžių tarsi nieko nepasikeitė: toliau vyko nuožmios kovos prie Nemuno ir Karšuvoje,

288 Nikžentaitis A. Pilėnų mįslė, p. 30, 33. 289 Hermanas Vartbergė, Livonijos kronika, p. 178. 290 Nikžentaitis A. Gediminas, p. 9–10. 291 Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 104–105. 292 Nikžentaitis A. Pilėnų mįslė, p. 30, 34. 293 Nikžentaitis A. Gediminas, p. 10. 294 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 282–283. 295 Baranauskas T., Lietuvos medinės pilys..., p. 61.

50 kryžiuočiai pasiekdavo ir Vaikius bei Medininkus296. 1320 m. Medininkų valsčiuje žemaičiai juos smarkiai sumušė: žuvo Prūsijos maršalas ir 29 Ordino broliai297, bet Žemaitijos padėtis dėl to nepagerėjo – 1322 m. nuo kryžiuočių nukentėjo Vaikiai, Raseiniai, Ariogala298. Tais pačiais metais, neatlaikiusi puolimo, pasidavė Pieštvės įgula – ji pažadėjo paklusti kryžiuočiams, nors, pastariesiems atsitraukus, pažadai buvo užmiršti299. Būta ir rimtesnių išdavysčių. 1321 m., į Prūsiją pabėgo Manstas300. Peršasi spėjimas, kad šį jo žingsnį lėmė nesutarimai su Margiriu, kuris, iš visko sprendžiant, buvo linkęs vadovauti žemaičiams pats. Tai galėtų būti dar vienu argumentu, pagrindžiančiu prielaidą apie artimą Margirio giminystę su Gediminu: jeigu jis būtų buvęs Gediminui svetimas žmogus, šis greičiau būtų palaikęs Manstą, dėl kurio ištikimybės anksčiau nebuvo problemų. Antra vertus, Mansto išdavystė buvo dar vienas silpstančios žemaičių valios priešinti kryžiuočiams požymis. Taigi, negalėdamas atgrasinti kryžiuočių nuo žemaičių puldinėjimų karinėmis priemonėmis ir nebūdamas tikras dėl jų sugebėjimo tęsti kovą, Gediminas, tarpininkaujant Rygai, su kuria draugiškus santykius buvo užmezgęs dar Vytenis, 1322 m. pradėjo derybas su popiežiumi dėl Lietuvos krikšto301. Neverta net minėti, kad šį kartą krikštas turėjo tapti Lietuvos ginklu prieš kryžiuočių ekspansiją ir tokiu būdu pasitarnauti žemaičių interesams. Tačiau žemaičiams šis planas pasirodė visiškai nepriimtinas302. Karas su kryžiuočiais jiems seniai buvo virtęs šventuoju karu, o krikštas kėlė neigiamas asociacijas. Jo privalumus būtų galėjęs įvertinti nebent elitas, tačiau Žemaitijoje, kur laisvieji valstiečiai sudarė ne tik didžiąją dalį gyventojų, bet ir karinių pajėgų pagrindą303, elitas buvo labai priklausomas nuo plačiųjų visuomenės sluoksnių. Be to, krizės sąlygomis senas žemaičių elito priešiškumas Gediminui galėjo vėl atgyti. Siekdamas išsklaidyti žemaičių įtarinėjimus ir demonstruodamas, kad su Vokiečių ordinu jokios draugystės nebus, Gediminas apipylė kryžiuočius ir jų sąjungininkus smūgių kruša. 1322 m. lietuviai nusiaubė Dorpato (Tartu) vyskupystę, 1323 m. – danų valdomą Revelį (Taliną). Tų pačių metų kovą žemaičiai buvo nukreipti prieš Klaipėdą: pati kryžiuočių tvirtovė nebuvo atakuota, tačiau viskas aplink ją – t.y. Klaipėdos miestas ir trys kuršių pilys – buvo paversta pelenais, kas dar labiau sukomplikavo ir taip sudėtingą šio Livonijos anklavo padėtį (1328 m. Ordino vadovybės

296 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 269, 271–272. 297 Ten pat, p. 272. 298 Ten pat, p. 273–274. 299 Ten pat, p. 274. 300 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino..., p. 14. 301 Nikžentaitis A. Gediminas, p. 28–32; Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 208–209. 302 Gedimino laiškai, p. 186–187. 303 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 71–72, 179.

51 sprendimu jis buvo atimtas iš Livonijos ir prijungtas prie Prūsijos304). 1323 m. antrojoje pusėje lietuviai puolė Sembą ir Dobrynės kunigaikštystę, 1324 m. – Christmemelį, į Ordino pusę palinkusią Mazoviją bei Rezeknę Livonijoje305. Tačiau žemaičių nusistatymo tai nepakeitė. Kai 1324 m. rudenį popiežiaus legatai pagaliau atvyko į Rygą ir pasiuntė savo pasiuntinius pas Gediminą, žemaičiai jau buvo spėję pateikti ultimatumą: jie reikalavo atsisakyti krikšto, priešingu atveju grasindami nužudyti Gediminą kartu su sūnumis. Įdomiausias klausimas, kokią poziciją šio konflikto akivaizdoje užėmė Margiris kaip formalus žemaičių bendruomenės vadovas. Kadangi konfliktas išsisprendė taikiai, manytina, kad Gedimino nuvertimas visgi neįėjo į jo planus. Atitinkamai susidariusi situacija turėjo skatinti jį imtis tarpininko vaidmens, ir vėlgi būtų galima pastebėti, kad spėjama Margirio giminystė su Gediminu galėjo turėti lemiamos reikšmės tokio tarpininkavimo sėkmei. Kritika iš svetimo žmogaus, kurio aplinkoje skambėjo grasinimai susidorojimu, būtų tik dar labiau paaštrinusi konfliktą, tačiau su broliais Gedimino giminėje buvo įprasta ieškoti kompromisų, ir, matyt, todėl į žemaičiams atstovaujančio Margirio perspėjimus Gediminas įsiklausė. Buvo rastas abiems pusėms priimtinas sprendimas. Priėmęs Vilniuje popiežiaus legatų pasiuntinius, Gediminas viešai išsigynė savo christianizacinių planų, kaltę dėl menamo nesusipratimo suversdamas raštininkui306, o paskui Margiris jo vardu pakartojo tą patį Rygoje, popiežiaus legatų akivaizdoje307. Misijos pavedimas Margiriui galėjo tapti tam tikra garantija žemaičiams, kad nebus jokių susitarimų jiems už nugaros, o tai savo ruožtu verčia manyti, kad Margiris buvo įgijęs realų žemaičių pasitikėjimą. Kartu popiežiaus legatams buvo įteigta, kad gerus Gedimino norus sužlugdė kryžiuočiai – t.y. kad žemaičių maištą sukurstė būtent jie308. Popiežiaus legatai patvirtino ketverių metų paliaubas tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos309. Žemaičiams šios paliaubos turėjo tapti įrodymu, kad krikšto priešininkai buvo neteisūs ir kad protestuodami jie tarnavo Vokiečių ordino interesams. Taigi Gediminui ir Margiriui pavyko net tik išsisukti iš sudėtingos situacijos, bet ir išspausti iš jos maksimalią naudą. Vis dėlto, kai 1328 m. paliaubos pasibaigė, karas su kryžiuočiais tapo dar intensyvesnis. 1329 m. pradžioje jiems į pagalbą atžygiavo Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis, ir sausio-

304 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 323; Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 69; Hermanas Vartbergė. Livonijos kronika, p. 177. 305 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 274–282; Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 224, 228. 306 Gedimino laiškai, p. 183–185. 307 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 282–283. 308 Gedimino laiškai, p. 186–187. 309 Gedimino laiškai, p. 65–75; Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 225.

52 vasario sandūroje Žemaitija sulaukė dar neregėto masto puolimo. Viena po kitos buvo paimtos Gedimino, Gegužės, Aukaimio, Medvėgalio ir, matyt, Šiauduvos pilys310. Medvėgalio gynėjai netgi leidosi pakrikštijami, nors netrukus atsimetė nuo krikščionybės311, panašiai kaip Pieštvės įgula 1322 m. Margiris greičiausiai iš tiesų turėjo pasiduoti Jonui Liuksemburgiečiui į nelaisvę, tačiau, skirtingai nuo medvėgališkių, krikšto nepriėmė ir netrukus buvo paleistas už išpirką, nes, kaip spėjama, 1329 m. rugsėjo mėn. jis jau dalyvavo Gedimino žygyje į Livoniją. Pastarasis žygis ir visa tolesnė įvykių eiga rodo, kad, atsitraukus kryžiuočių ir Jono Liuksemburgiečio pajėgoms, Margiris greitai atkūrė savo ir kartu Lietuvos valdžią Žemaitijoje. Greičiausiai jam talkino Gediminas: Vygandas Marburgietis užsimena, kad kai kurie pasikrikštiję Medvėgalio bajorai prašė apgynimo nuo Lietuvos valdovo pajėgų, o, jos negavę, „atkrito į pirmykštį paklydimą312“. Gedimino pilis taip pat buvo nedelsiant atstatyta, nes 1330 m. kryžiuočiai vėl sudegino jos papilį313. Manytina, tuo pat metu buvo pastatyta ir Pilėnų pilis, tapusi nauja Margirio rezidencija. Iš visko sprendžiant, ji turėjo pakeisti 1329 m. vasarį sugriautas pilis, ypač Aukaimį ir Gegužę, nes Šiauduvos zoną dengė atstatyta Gedimino pilis. T. Baranauskas Pilėnus lokalizuoja Pilių piliakalny prie Kaltinėnų314. Tokia prielaida priimtina, nes Kaltinėnai tradiciškai priklausė Karšuvos žemei315 ir daugiau savarankiškumo buvo įgiję tik XIV – XV a. sandūroje. Kryžiuočiai sunaikino Pilėnus 1336 m. vasario 25 d. Dalis karių sugebėjo išsiveržti iš apsupties raiti, tačiau Margiris liko vadovauti juos dengiantiems mirtininkams. Kartu su vyru liko Margirio žmona. Nenorėdami patekti kryžiuočiams į nelaisvę, paskutinieji Pilėnų gynėjai baigė gyvenimą savižudybe316. Kas perėmė žemaičių seniūno pareigas po Margirio žūties, tiksliai pasakyti neįmanoma. Tai galėjo būti arba Kęstutis, arba neįvardintas Trakų kunigaikštis, žuvęs 1337 m. per kryžiuočių naujai pastatytos Bajerburgo pilies apsiaustį317. Pastarąjį istorikai taip pat linkę laikyti Gedimino sūnumi318, nors galima iškelti ir alternatyvių hipotezių. Pvz., tarus, kad Trakų kunigaikštystė nuo pat pradžių buvo formuojama kaip tam tikras Žemaitijos užnugaris, teikiantis žemaičių seniūno pareigas einančiam valdančiosios giminės atstovui papildomą paspirtį kare, būtų galima spėti, kad,

310 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 325; T. Baranauskas, Lietuvos medinės pilys..., p. 59. 311 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 325, Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 68. 312 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 69. 313 Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 328. 314 T. Baranauskas, Lietuvos medinės pilys..., p. 61. 315 Saviščevas E., Žemaitijos savivalda..., p. 113. 316 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 83–84. 317 Ten pat, p. 86. 318 Nikžentaitis A. Gediminas, p. 13.

Gediminui persikėlus į Vilnių, ji atiteko Margiriui, ir kad prie Bajergurgo žuvęs Trakų kunigaikštis buvo jo sūnus. Bet kaip bebūtų, po pastarojo žūties 1337 m., tiek žemaičių seniūno pareigos, tiek Trakų kunigaikštystė tikrai atiteko Kęstučiui. Kartu baigėsi žemaičių seniūnų rezidavimas Karšuvoje. Tai atsiliepė visai Žemaitijos savivaldos bei valdymo sąrangai. Nuo XIV a. pradžios žemaičių seniūno institutas faktiškai nustojo būti žemaičių savivaldos išraiška, nes, šias pareigas perėmus valdančiosios giminės nariams, žemaičių seniūnai tapo labiau tarpininkais tarp bendruomenės ir centrinės valdžios. Karšuva, buvusi pagrindine žemaičių seniūno rezidavimo vieta, atitolo nuo savivaldžių žemaičių žemių, ir, matyt, dėl to imperatoriaus Liudviko 1337 m. akte, kuriuo Lietuva dovanojama Vokiečių ordinui, buvo įrašyta kaip atskiras vienetas319. Žemaitijos seniūno pareigas perėmus Kęstučiui, kurio rezidencija tapo iš pradžių Senieji, paskui Naujieji Trakai, Karšuva suskilo. Kryžiuočių nuniokotas žemės centras prarado reikšmę, o periferijoje susiformavę Kaltinėnų ir Viduklės valsčiai tapo savarankiški ir prisijungė prie savivaldžios Žemaitijos, kurios branduoliu, neskaitant jų pačių, tapo Raseiniai, Kražiai, Ariogala, Medininkai, Knituva ir Tendžiogala320. Nepritapusi Upytė, Aristava ir kitos paribio žemės persiorientavo tiesiogiai į Trakų kunigaikštį ir galutinai atsiribojo nuo Žemaitijos. Trakų kunigaikštystės iškilimas galėjo skatinti ir Žemaitijos politinio svorio mažėjimą. Vis dėlto žemaičiai išsaugojo stiprią savivaldžios bendruomenės savimonę, kurios atspindį matome ir jų XV a. pradžios pareiškimuose, ypač 1416 m. Konstanco Visuotiniam Bažnyčios susirinkimui pateiktame skunde: „Esame tikri žmonės, o ne gyvuliai, (...) norime (...) tarnauti (...) tam, kuris mums patiks“321. Dėl to žemaičių seniūno pareigas einantiems valdančiosios giminės atstovams toliau teko būtų žemaičių interesų gynėjais, o mainais gaunama žemaičių parama užtikrino jiems submonarchų statusą Lietuvos valdžios hierarchijoje. Tai liudija Kęstučio seniūnavimo laikotarpis, kurio metu vadinamoji diarchija atsiskleidė geriausiai.

319 Gudavičius E. Mindaugas, p. 176; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino..., p. 57. 320 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 83. 321 Žemaičių skundas Konstanco visuotiniame bažnyčios susirinkime 1416 m., p. 26.

3.4. Kęstutis (ir Birutė)

Kęstutis ėjo žemaičių seninūno pareigas ilgiau negu bet kas – net 45 metus, jei skaičiuosime nuo 1337 m. iki 1382 m. Jo seninūnavimą galima sąlyginai suskirstyti į du etapus: iki Algirdo mirties 1377 m. ir po jos. Pastarąjį etapą tikslingiau aptarti atskirai, todėl šiame skyriuje bus apsiribota 1337–1377 m. Per visą šį laikotarpį žemaičių savivaldos sandara, o taip pat santykių tarp bendruomenės, seniūno ir didžiojo kunigaikščio modelis liko nepakitęs. Tiesa, Kęstučiui iškėlus žemaičių seniūno rezidenciją iš Žemaitijos, savivaldžių žemaičių žemių vyresnieji galėjo įgyti didesnį politinį svorį, nes būtent ant jų pečių, kryžiuočiams perėjus prie trumpalaikių niokojamųjų išpuolių taktikos, gulė pagrindinė krašto gynybos našta. Antra vertus, Kęstutis neabejotinai galėjo įtakoti Žemaitijos teritorinių administracinių vienetų vyresniųjų iškilimą, o kartais gal net skirti juos pats, jeigu karinė būtinybė šito reikalavo. Kęstutis žemaičiams buvo vyriausias karo vadas, atsakingas mažų mažiausiai už puolamąsias operacijas ir strateginį planavimą, todėl su juo reikėjo skaitytis. Bet tuo pačiu, matyt, reikėtų pastebėti, kad Kęstutis savo galia nepiktnaudžiavo ir kad jo santykiai su žemaičiais klostėsi sklandžiai322 – gal todėl, kad žemaičiai jau buvo apsipratę su seniūnų atėjimu iš šalies, o gal dėl to, kad Kęstutis jiems tiesiog patiko. Iš visko sprendžiant, asmeninio žavesio jam nestigo323, todėl Kęstutis iš tiesų lengvai galėjo rasti su žemaičiais bendrą kalbą. Pirmoji krizė, į kurią žemaičiai buvo įtraukti Kęstučio seniūnavimo laikais, kilo 1344–1345 m. sandūroje. 1341 m. miręs Gediminas paliko sostą savo ketvirtajam sūnui Jaunučiui324. Kas lėmė tokį sprendimą ir kodėl į valdžią nepretendavo vyriausiasis Gediminaitis Manvydas, nėra aišku, bet atrodo, kad buvo projektuojama Jaunučio ir Kęstučio, kuris buvo penktasis Gedimino sūnus, diarchija. Vis dėlto brolių bendradarbiavimas nesusiklostė. Jaunutis suartėjo su Narimantu-Glebu, antruoju savo iš vyresniųjų brolių, valdžiusiu Pinską ir turėjusiu įtakos Naugarde325. Neatmestina, kad Gedimino laikais išaugęs rusėniškų žemių svoris skatino keisti pačią diarchijos struktūrą ir submonarchu iškelti įtakingiausią giminės stačiatikį. Vis dėlto, net jeigu Jaunučio suartėjimas su Narimantu būtų įvykęs grynai dėl asmeninių priežasčių, jis negalėjo patikti nei Kęstučiui, nei žemaičiams, kuriuos jis atstovavo.

322 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 56–57. 323 Kučinskas A. Kęstutis..., p. 191–195. 324 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 312. 325 Kučinskas A., Kęstutis..., p. 30–31; Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 299–300.

1344–1345 m. žemaičiams vėl iškilo didelis pavojus. Ordinas rengė grandiozinį žygį, kuriame turėjo dalyvauti Čekijos bei Vengrijos karaliai ir dar apie 200 stambesnių bei smulkesnių Europos didikų326. Žemaitijoje galėjo pasikartoti 1329 m. situacija, o Jaunučio ir Kęstučio nuomonės dėl kontrpriemonių, matyt, išsiskyrė. Jaunutis, atsižvelgiant į jo pasyvią laikyseną per visą valdymo laikotarpį, tikriausiai buvo linkęs laukti, kol kryžiuočių žygis pasibaigs, o paskui susigrąžinti, ką įmanoma. Kęstučiui gi, matyt, norėjosi ryžtingo atkirčio. Taigi kryžiuočių puolimo išvakarėse jis ryžosi pakeisti Jaunutį Algirdu, su kuriuo buvo suartėjęs ankstesnių kovų su Ordinu metu327. Sumanymas buvo įgyvendintas, nors Algirdas pavėlavo į Vilniaus užėmimo operaciją328, ir buvo galima įtarti, kad jis tai padarė sąmoningai – valstybės interesų vardan Kęstutis sugebėjo užgniaužti nuoskaudą ir asmenines ambicijas. Tapęs Lietuvos valdovu, Algirdas 1345 m. pradžioje išradingai sužlugdė visus kryžiuočių užmojus: buvo paskleista dezinformacija, neva lietuviai ketina pulti Karaliaučių, Ordino sutelktos pajėgos buvo nukreiptos į Sembą, ir galiausiai gausūs svečiai, nesulaukę lietuvių, išsiskirstė. O Algirdas tuo tarpu užgriuvo nieko neįtariančią Livoniją, nusiaubė kraštą iki pat Siguldos ir sunaikino Duobelės bei Jelgavos pilis329. 1346 m. sąrašą papildė Mežuotnė. Prūsija taip pat buvo apipilta smūgių kruša: 1345–1347 m. Algirdas su Kęstučiu surengė į ją keturis ar penkis sėkmingus žygius ir taip nuniokojo kraštą, kad Ordino vadovybei teko perkelti Loinenburgo komtūriją į Įsrutį330. Pergalės taip sustiprino Algirdo autoritetą, kad jis galėjo leisti sau priimti atgal į Lietuvą Jaunutį su Narimantu: po perversmo pirmasis buvo pabėgęs į Maskvą, o antrasis į Aukso Ordą, bet dabar jie jau nebekėlė pavojaus, juolab, kad Jaunutis grįžo pasikrikštijęs331. Tuo pačiu sustiprėjo ir Kęstučio autoritetas, nes juk tai jis „atrado“ Algirdą ir atvedė į valdžią, aukodamas asmeninius interesus. Žemaičiams šioje dramoje teko statistų vaidmuo, tačiau rezultatu galėjo didžiuotis ir jie. Pavertęs Lietuvos valdovą savo statytiniu ir skolininku, Kęstutis tapo nepalyginamai galingesniu submonarchu, negu jo pirmtakai. Tapatindamiesi su juo, žemaičiai stiprino ir savo prestižą, todėl Kęstutis jų tarpe turėjo tapti tikru didvyriu.

326 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 93. 327 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 313; Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 302. 328 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 313. 329 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 93–94. 330 Ten pat, p. 96–98. 331 Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva..., p. 305.

Gerus Kęstučio santykius su žemaičiais dažnai bandoma aiškinti ir jo vedybomis su palangiške Birute332, kartu mėginant ją paversti įtakingos žemaičių giminės atstove333, tačiau iš karto pastebima, kad Palanga – kuršių žemė ir kad ji nepriklausė savivaldžiam Žemaitijos branduoliui. Problemą siūloma spręsti, atsiejant Birutę nuo Palangos, tačiau tokiu atveju spėlionės apie jos kilmę ir giminę apskritai pavirsta spekuliacija334. Todėl, neneigiant, kad per nepilną šimtmetį, praėjusį nuo Mėguvos įjungimo į Žemaitiją, Birutės giminė galėjo užsimegzti įvairių ryšių su Žemaitijos ir netgi Lietuvos diduomene, hipotezės apie dinastinį šios Kęstučio santuokos pobūdį reikėtų atsisakyti, juolab, kad jos giminaičiai pateko į šaltinius tik kaip 1382 m. perversmo aukos335 ir jokiais kitais dėmesio vertais darbais nepasižymėjo. Kęstučio santuoka su Birute paveikė žemaičius visai kitu aspektu. Nors Birutės buvimas skaistybės įžadais susisaisčiusia kulto tarnaite yra susilaukęs didžiausio istorikų skepticizmo336, užuominų apie skandalingą Kęstučio santuokos pobūdį galima rasti ir Vytauto amžininkų pareiškimuose. Antai su Vytautu artimai bendravęs Vokiečių ordino riteris Markvardas Zalcbachas, santykiams pablogėjus, leptelėjo kažką apie Vytauto motinos drovumo stoką. Vytautas ir jo aplinka į tai sureagavo labai rimtai, ir galiausiai Žalgirio mūšyje į nelaisvę patekusiam Markvardui Zalcbachui buvo nukirsta galva. Pastebėtina ir tai, kad jis atsisakė atsiprašyti dėl savo žodžių, nors Vytautas jam suteikė tokią galimybę337. Tai reiškia, kad Markvardo Zalcbacho pastaba nebuvo atsitiktinė, ir kad jis iš tikrųjų laikė Vytauto motiną prastos reputacijos moterimi. Tai siejasi su Lietuvos metraščių padavimu, nors pastarajame Birutės garbę stengiamasi ginti, atsakomybę dėl religinius draudimus pažeidžiančių vedybų suverčiant išimtinai Kęstučiui. Taigi yra priežasčių manyti, kad Lietuvos metraščių informacija apie Kęstučio santuoką su Birute yra iš esmės teisinga. O tai savo ruožtu reiškia, kad, vesdamas Birutę ir siekdamas šios santuokos pripažinimo, Kęstutis perkūrė pagoniškoje Lietuvoje galiojusias moralės normas. Žemaičiams šiame procese teko lemiamas vaidmuo. Būdami organizuota ir savivaldžia bendruomene, jie būtų galėję nesunkiai pasiekti, kad Algirdas nubaustų brolį, mažų mažiausiai

332 Lietuvos metraštis, p. 72–73. 333 Rowell S. C., Gediminaičių dinastinė politika Žemaitijoje 1350–1430 m., Žemaičių praeitis. Vilnius, 1994, t. 3, p. 127–128; Saviščevas E., Žemaitijos savivalda..., p. 29–30. 334 Saviščevas E. Žemaitijos savivalda..., p. 31–32; Saviščevas E. Žemaitija ir Lietuva XIII–XVIII amžiuje: regioninės (provincinės) savivaldos spindesys ir skurdas. Lietuvos istorijos studijos, Vilnius, 2009, T. 23, p. 101. 335 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 317. 336 Kučinskas A. Kęstutis..., p. 196; Łowmiański H. Biruta. Polski słownik biograficzny. Krakόw, 1936, T. 2, p. 108. 337 Joannis Dlugossii Annales seu cronicae incliti regni Poloniae. Liber decimus et undecimus 1406–1412. Warszawa, 1997, p. 116; Ekdahl S. Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ – Žalgirio mūšio šaltinis. Vilnius, 1992, p. 109–113.

57 pašalindamas jį iš žemaičių seniūno pareigų, juolab, kad netrukus po vedybų Kęstutis ėmė veltis į derybas dėl krikšto ir karūnos. Pirmosios vyko 1349 m., tarpininkaujant Lenkijos karaliui Kazimierui. Jos netrukus nutrūko: kai popiežius 1349 m. rudenį pateikė Kęstučiui oficialų pasiūlymą, Kazimieras jau buvo spėjęs persiorientuoti į Vokiečių ordiną ir užpulti Volynę, į ką Kęstutis netrukus atsakė Lenkijos puolimu338. Vis dėlto žinios apie derybų turinį turėjo pasiekti žemaičius, nes tiek Kazimierui, tiek kryžiuočiams būtų buvę paranku sukompromituoti Kęstutį. Antrosios Kęstučio derybos dėl krikšto ir karūnos įvyko 1351 m. Šį kartą sutartis su Vengrijos karaliumi Liudviku, atžygiavusiu pulti Volynės vietoj susirgusio Kazimiero, buvo sudaryta visos kariuomenės akivaizdoje ir sutvirtinta, iškilmingai paaukojant jautį. Aišku, po trijų dienų visa tai virto farsu: vežamas į Budą krikštyti, Kęstutis tiesiog pabėgo: matyt, jo tikslas tebuvo sužlugdyti jungtinį vengrų ir lenkų puolimą339. Vis dėlto Kęstutis žaidė pavojingą žaidimą. Atsižvelgiant į tai, svarbu atsakyti, kodėl Kęstučio krikšto projektai, kuriuos visuomenė neabejotinai turėjo sieti su jo skandalingomis vedybomis, nesukėlė Žemaitijoje pasipiktinimo audros. Priežasčių galėjo būti keletas. Pirma, Kęstutis dar 1345–1347 m. buvo užsitarnavęs didvyrio aureolę, o masių nuomonė paprastai lieka inertiška. Antra, Kęstučio vedybos greičiausiai įvyko dėkingame fone: 1348 m. Lietuva patyrė seriją skausmingų smūgių: vasarį kryžiuočiai laimėjo Strėvos mūšį, po to Livonijos kryžiuočiai nuniokojo Šiaulių žemę, o Prūsijos kryžiuočiai – Panemunę, galop rugpjūtį pirmą kartą buvo sugriauta Veliuona340. Tačiau tolesnį kryžiuočių puolimą pristabdė Europoj įsisiautėjusi maro epidemija, kuri 1349 m. pavasarį pasiekė ir Prūsiją341. Lietuva atsitiesė, ir Veliuona buvo atstatyta. Šiomis aplinkybėmis Birutė daug kam galėjo atrodyti kaip aukštesnių jėgų atsiųsta gelbėtoja – kritinėse situacijose masės tampa ypač imlios mitologiniams vaizdiniams. Aišku, turėjo būti ir skeptikų: pačioje Kęstučio šeimoje ruseno konfliktas, pasibaigęs jo dviejų vyresniųjų sūnų pabėgimu į Prūsiją 1365 m.342 Vis dėlto atrodo, kad Žemaitijoje Kęstučio ir Birutės santuoka susilaukė masių palaikymo nuo pat pradžių. Taigi dar kartą norėtųsi pabrėžti, kad Kęstutis žemaičių akyse turėjo įgyti ne tik autoritetą, bet ir mitologinio didvyrio įvaizdį, o jo vedybos su Birute ir jų suponuojamas konfliktas su tikėjimu turėjo tapti svarbia šio įvaizdžio dalimi. Be to, heroizuodami Kęstutį, žemaičiai turėjo

338 Kučinskas A. Kęstutis..., p. 124–127; Baranauskienė I. Kęstutis: krikšto priešininkas ar šalininkas? Kultūros barai, 2007, Nr. 6, p. 73. 339 Kučinskas A. Kęstutis..., p. 128–131; Baranauskienė I. Kęstutis: krikšto priešininkas ar šalininkas? Nr. 6, p. 74–75. 340 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 98–100, Hermanas Vartbergė. Livonijos kronika, p. 183. 341 Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje, p. 159. 342 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 130; Baranauskienė I. Survila ir Survilaičiai… (spausdinama).

58 keisti savo pačių vertybines nuostatas: Kęstučio ir aplink jį susiformavusio herojinio mito dėka, ištikimybė dievams tapo desakralizuota, o tikėjimo keitimas nustojo buvęs tabu – nuo principinio pačios idėjos atmetimo buvo pereita prie svarstymų apie sąlygas. 1358 m. ir 1373 m. vėl vyko derybos dėl krikšto – dabar jau vadovaujant Algirdui, tačiau Kęstutis jose taip pat vaidino svarbų vaidmenį. Manytina, kad 1358 m. būtent jis vyko į Niurnergą asmeniškai susitikti su Šv. Romos imperatoriumi Karoliu. 1373 m. krikšto planų kontekste gimusi sąjunga su Mazovija buvo sutvirtinta Kęstučio dukters Danutės santuoka su kunigaikščio Ziemovito III sūnumi Jonušu, o jos krikštatėviu tapo įtakingas Vokiečių ordino riteris – Osterodės komtūras Giunteris Hohenšteinas. Abejos derybos žlugo, nes Lietuvos pusei nepavyko išsireikalauti pageidaujamų saugumo garantijų343, tačiau jos nenuėjo veltui. Kęstučiui prisiėmus pagrindinio derybininko vaidmenį, krikštas darėsi tarsi pačių žemaičių reikalu, o jo priešininkai buvo vis labiau marginalizuojami. Visas šias aplinkybes būtina turėti omenyje, norint teisingai suprast žemaičių bendruomenės laikyseną ir raišką paskutiniame kovų su kryžiuočiais etape, prasidėjusiame po Algirdo mirties 1377 m. Kartu būtina turėti omenyje ir Kęstučio įvaizdį bei jo pobūdį.

Apibendrinant visą ilgą 1268–1377 m. laikotarpį, galima dar kartą pasakyti, kad, sugrįžę į Lietuvos sudėtį, žemaičiai ir toliau liko galios centru, dėl ko Lietuvoje ilgainiui susiformavo diarchinis valdymo modelis. Žemaičių seniūnas tapo antruoju asmeniu po valdovo. Nuo XIV a. pradžios šias pareigas užimdavo valdančiosios giminės atstovai, tačiau jie irgi siekdavo pelnyti žemaičių palankumą. Diarchija nesivystė nuosekliai: atskirais momentais įpėdinis (pvz., Butvydas prie Butigeidžio, Vytenis prie Butvydo) arba tiesiog asmeninis favoritas (Narimantas prie Jaunučio) taip pat įgydavo didelę galią. Vis dėlto iki XIV a. vidurio žemaičių seniūno kaip Lietuvos submonarcho statusas nusistovėjo ir nebepasidavė asmeniniams valdovų įgeidžiams. Nesiskaitymas su žemaičių seniūnu galėjo kainuoti sostą, taigi diarchija veikė kaip stabdžių ir atsvarų sistema, užtikrinanti žemaičių interesų gynimą ir blokuojanti jiems nepatinkančius centrinės valdžios sprendimus. Patys žemaičiai išsaugojo laisvų žmonių savimonę ir tvirtai jos laikėsi. Kęstučiui perkėlus seniūno rezidenciją į Trakus, žemaičių savivalda galėjo netgi šiek tiek atsigauti. Dėl nuolatinių

343 Kučinskas A. Kęstutis..., p. 132–142; Baranauskienė I. Kęstutis: krikšto priešininkas ar šalininkas? Kultūros barai, 2007, Nr. 7–8, p. 59–61.

59 kryžiuočių puldinėjimų operatyvinius sprendimus tekdavo priimti žemių lygmenyje, o kartu vietiniams elitams tekdavo nuolat bendradarbiauti tarpusavyje. Todėl žemaičių bendruomenė išliko solidari ir veiksni. Taip pat reikėtų pastebėti, kad karas neleido žemaičių elitui atitrūkti nuo masių, todėl svarbiausiais užsienio politikos klausimais, susijusiais su krikšto priėmimu ir Vokiečių ordino problemos sprendimu, žemaičių bendruomenė daugeliu požiūriu tapo visos Lietuvos viešosios nuomonės reiškėja. Iš pradžių Lietuvos krikštas žemaičiams asocijavosi su jų interesų išdavyste, todėl 1324 m. jie užblokavo Gedimino derybas su popiežiumi. Tačiau ilgainiui požiūris keitėsi – svarbų poveikį padarė Kęstučio vedybos su Birute, įkūnijusios principą, kad gyvenimas yra svarbesnis už dievus. Nuo XIV a. vidurio derybos dėl krikšto jau nesusilaukdavo žemaičių pasipriešinimo ir netgi darėsi jų pačių reikalu, nes pagrindiniu tokių derybų iniciatoriumi dažniausiai būdavo Kęstutis. Taigi su tokiu bagažu žemaičiai atkeliavo į paskutinįjį kovų su Ordinu etapą, kuriame jiems buvo lemta suvaidinti vieną svarbiausių vaidmenų.

4. Žemaičiai 1377–1422 m.

4.1. Jogaila, Kęstutis ir apvilti lūkesčiai

Jogailos, Kęstučio ir Vytauto istorija yra išnagrinėta daugybę kartų, tačiau žemaičiams joje dažniausiai skiriamas tik statistų vaidmuo. Vis dėlto žemaičiai joje pasireiškė kaip savarankiška jėga, todėl būtų pravartu pažvelgti į žinomus įvykius iš jų požiūrio taško. Taigi po Algirdo mirties 1377 m. sostą užėmė Jogaila. Jį rėmė Kęstutis, todėl žemaičiai irgi turėjo būti jam palankūs, juolab, kad jaunas valdovas visada sužadina teigiamų pokyčių viltis. 1379 m. Jogaila ėmė brandinti krikšto planą ir spausti Vokiečių ordiną sudaryti taiką. Diplomatinę misiją jis patikėjo savo jaunesniajam broliui Skirgailai344, tačiau Kęstutis su Algirdaičiais veikė ranka rankon: pagrindinis susitarimas su Vokiečių ordinu, žadėjęs 10 metų taiką krikščioniškoms Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėms, buvo sudarytas 1379 m. rugsėjo 29 d. Trakuose, o vienas iš kryžiuočių atstovų šiose derybose buvo jau minėtas Danutės Kęstutaitės krikštatėvis Giunteris Hohenšteinas345. Žemaičiams pasiektas kompromisas iš bėdos turėjo tikti – karo veiksmų apribojimas būtų išlaisvinęs daugiau išteklių jų krašto gynimui, be to, sudarę sutartį, kryžiuočiai kuriam laikui pristabdė ir Žemaitijos puldinėjimus. 1380 m. gegužės pabaigoje įvyko, kaip šiandien pasakytume, neformalus darbinis Lietuvos ir Vokiečių ordino derybininkų grupių susitikimas Dovydiškėse. Jame dalyvavo Vytautas346, tad vėlgi žemaičiams tarsi nebuvo ko nerimauti. Jeigu paskui jie ir išgirdo gandų apie slaptą Jogailos ir jo svainio Vaidilos susitarimą su kryžiuočiais, tai greičiausiai palaikė juos provokacija. Galų gale, 1381 m. Kęstučiui puolant Bajerburgo pilį, Jogaila siuntė jam į pagalbą savo brolį Kaributą – gaila tik, kad pilies užimti nepavyko347. Vėlesni įvykiai buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. 1381 m. lapkritį Kęstutis Medininkuose surinko žemaičius neva žygiui į Prūsiją ir nuvedė juos į Vilnių versti Jogailos. Paaiškėjo, kad Skirgaila, kuriam Jogaila buvo atidavęs iš maištaujančio vyresniojo brolio Andraus atimtą Polocką, ir kurį polockiečiai buvo išviję, apsiautė šį miestą kartu su Livonijos kariuomene. Dar daugiau, suėmus Jogailą, Vilniuje buvo rasta ir nelemtoji Dovydiškių sutartis, kuria jaunasis Lietuvos valdovas įsipareigojo neremti Kęstučio ir neginti jo žemių – visų pirma, žemaičių, o

344 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 160. 345 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 170; Baranauskienė I. Kęstutis: krikšto priešininkas ar šalininkas? Nr. 7–8, p. 61–64. 346 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 169. 347 Ten pat, p. 170.

Skirgaila, sužinojęs apie perversmą, pabėgo į Rygą. Atrodytų, viskas liudijo apie begėdišką Algirdaičių išdavystę, tačiau kažkas buvo ne taip. Iš Gardino į Vilnių per vieną dieną atšuoliavęs Vytautas ir Birutė rodė tylų nepasitenkinimą Jogailos nušalinimu nuo valdžios – Birutė net nepersikėlė į Vilnių. O ir pats Kęstutis nubaudė Jogailą visai ne taip, kaip būtų priderėję bausti išdaviką: užuot nukirtęs sūnėnui galvą ar bent įkalinęs jį neribotam laikui, jis jį išsiuntė į Vitebską. Dar daugiau, Vytautas pusbrolį demonstratyviai palydėjo iki Krėvos348. Toks Kęstučio ir jo šeimos narių elgesys galėjo reikšti tik viena: Jogaila nėra išdavikas, jis tiesiog tapo kryžiuočių ir savo aplinkos – svainio Vaidilos, kuris buvo Dovydiškių sutarties liudininkas, ir galbūt brolio Skirgailos – manipuliacijų auka. Atitinkamai iškilo klausimas, ar jaunąjį valdovą tikrai buvo būtina nušalinti nuo valdžios, ir ar Kęstutis, šitaip elgdamasis, tikrai vadovavosi valstybės, o ne savo asmeniniais interesais? Reikia suprasti, kad nuo pat 1345 m. valdžios atsisakymas buvo svarbi Kęstučio įvaizdžio dalis. Užimdamas sostą 1381 m., jis išdavė visuomenės lūkesčius. Padėtį dar labiau komplikavo nusivylimas dėl žlugusių geresnio gyvenimo vilčių, ir Kęstutis staiga neteko didvyrio auros. Kaip matysime vėliau, jo elgesys buvo sukėlęs abejonių net žemaičiams, o Lietuvoje Jogaila susilaukė tokios didelės užuojautos, kad 1382 m. birželį, Kaributui sukėlus maištą ir išviliojus Kęstutį į Severų Naugardą, sugebėjo atsiimti Vilnių349. Prijaučiantiems Jogailai tai turėjo padaryti įspūdį, tačiau netrukus paaiškėjo, kad gandai apie jaunojo valdovo bendradarbiavimą su Vokiečių ordinu nebuvo tušti. Į Lietuvą įsiveržė Prūsijos kryžiuočių kariuomenė, ir Skirgaila užėmė Trakus, grasindamas įgulai jos puolimu350 (Vytautas su Birute buvo pasitraukę į Gardiną351). Tiesa, Jogaila stengėsi pernelyg nesuartėti su kryžiuočiais: liepos 6 d. Bražuolėje sudaręs sutartį dėl paliaubų (iki rugsėjo 8 d.) ir kryžiuočiams įsipareigojus neremti Kęstučio, jis išsiuntė jų kariuomenę atgal į Prūsiją352. Šį Jogailos žingsnį galima paaiškinti tik nuolaidžiavimu viešajai nuomonei: kitais požiūriais kryžiuočių kariuomenė jam būtų buvusi labai reikalinga, nes Kęstučio šalininkai tuo metu kaip tik telkė pajėgas.

348 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 314–315; Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 172. 349 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 315; Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 174, 176. 350 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 176–178, 181. 351 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 315. 352 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 176; Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 93.

Vytautas jas rinko iš Gardino ir Palenkės, o Kęstutis, kuris jau buvo spėjęs grįžti iš Severų Naugardo, kreipėsi į žemaičius, atiduodamas jų teismui visą savo konflikto su Jogaila bylą ir prašydamas „patarimo“353. Šis momentas gerai atskleidžia Kęstučio santykių su žemaičių bendruomene pobūdį ir derinasi su jų pareiškimu Zigmanto Liuksemburgiečio atstovui Benediktui Makrai 1413 m., esą, kiek siekia žmonių atmintis, žemaičių žemėje nubuvo jokio valdovo ar viešpats, o buvo tik bendruomenė, gyvenusi pagal savo įstatymus ir teisę354. Žemaičių seniūnas nebuvo nei valdovas, nei viešpats – galių ir teisių jis turėjo tik tiek, kiek jų jam deleguodavo bendruomenė, suverenu laikanti pati save. Analogišku principu buvo grindžiamas ir žemaičių santykis su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kaip matome, Kęstutis tai suprato ir stengėsi atitikti žemaičių bendruomenės suverenumą gerbiančio vadovo idealą. Žemaičiams tai turėjo patikti, bet susidariusi situacija buvo gera proga pademonstruoti savo galią, imantis tarpininkų vaidmens. Todėl jie pareiškė, kad pripažįsta Jogailos teises į sostą, ir pasiuntė pas jį pasiuntinius aiškintis, ar jaunasis valdovas ketina laikytis stabmeldžių tikėjimo, – bent jau taip formuluoja Vygandas Marburgietis355. Aišku, neatmestina, kad, 1379 m. deryboms dėl krikšto pasibaigus vidaus karu, žemaičiai vėl nusprendė, kad tikėjimo keitimas pavojingas, vis dėlto labiausiai jiems reikėjo garantijų, kad Jogaila nepriims krikšto iš Vokiečių ordino ir nesudarys su juo sandėrio Žemaitijos sąskaita. Ar iš užsispyrimo, ar norėdamas pademonstruoti savo galią, Jogaila atsisakė tokias garantijas suteikti. Tuomet žemaičiai nusprendė jį paspausti, stodami į Kęstučio pusę. Pasak Vygando Marburgiečio, rugpjūčio 3 d. Kęstutis atžygiavo prie Trakų su 9 tūkstančiais žemaičių356, bet greičiausiai žemaičių buvo apie 4 tūkstančius, nes XIII – XV a. Žemaitija mobilizuodavo nuo 3 iki 5 tūkstančių karių357. Kitos pajėgos – 5 tūkstančiai karių, kurie vėliau pasidavė Jogailai358 – turėjo būti Vytauto atsivesti Gardino bei Palenkės daliniai ir Kęstučio brolio Liubarto pulkai iš Volynės359. Taip pat Kęstutį galėjo paremti Naugardukas, kurį valdė jo anūkas Jurgis Vaidotaitis360.

353 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 181. 354 Saviščevas E. Žemaitijos savivalda…, p. 102. 355 Ten pat, p. 181. 356 Ten pat, p. 181. 357 CEV, Nr. 444, s., 209; Eiliuotoji Livonijos kronika, Mindaugo knyga, p. 264; Petras Dusburgietis. Senoji Prūsijos kronika, p. 142, 255. 358 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 182. 359 Ten pat, p. 181. 360 Tęgowski J. Pierwse pokolenia Giedyminowiców, s. 202.

Šiomis aplinkybėmis Jogailai norom nenorom teko priimti į Lietuvą atžygiavusio Livonijos magistro pagalbą, tačiau kyla klausimas, kiek jis turėjo pajėgų iš viso? Vygandas Marburgietis teigia, kad Livonijos magistras atsivedė 300361 – neaišku, karių ar riterių, bet net jeigu manysime, kad pastarųjų, Livonijos pajėgos vargu ar būtų viršijusios 3 tūkstančius vyrų. Daugumą rusėniškųjų Lietuvos žemių orientavosi į Jogailos vyresniuosius brolius, kurie buvo palankesni Kęstučiui. Taigi Jogailai liko Vitebskas ir Krėva, Severų Naugardas, ir pati Lietuva, kurioje, kaip jau minėta, Jogailos bendradarbiavimas su kryžiuočiais turėjo būti vertinamas prieštaringai. O tai reiškia, kad, priešingai negu teigiama istoriografijoje362, Jogailos pajėgos negalėjo būti didesnės už Kęstučio, ir kad ženklios jų dalies lojalumas nebuvo garantuotas. Tuo tarpu Kęstučio kariuomenė, pamačiusi prieš save Livonijos pajėgas, ką tik nuniokojusias Žemaitiją363, kaip tik turėjo įgyti motyvaciją kautis. Ir būtent tai paaiškina, kodėl staigus Jogailos noras taikytis ir sugrąžinti Kęstučiui jo valdas visiems pasirodė logiškas – atrodė, kad jis paklūsta viešosios nuomonės spaudimui. Kęstutis ir ypač Vytautas taip pat norėjo užbaigti konfliktą. Greičiausiai tuo metu jie jau buvo gavęs žinią, kad Mazovijos kunigaikštis Jonušas nelauktai įsiveržė į Palenkę ir apsiautė Breste prisiglaudusią Birutę364. Viskas liudijo, kad reikia nustoti rietis tarpusavyje ir susitelkti į užsienio grėsmes. Taigi Kęstutis su Vytautu priėmė Jogailos pasiūlymą ir leidosi nuviliojami į Vilnių. Kariuomenė liko laukti žinių, bet sulaukė visai ne to, ko tikėjosi: paaiškėjo, kad Vilniuje Kęstutis ir Vytautas buvo suimti365. Šokas paralyžiavo žemaičių veiksmus. Liubartas, kuris buvo autoritetingiausias asmuo, likęs Kęstučio kariuomenėje, matyt, nusprendė pripažinti Jogailos pergalę. Juo greičiausiai pasekė ir Palenkės pajėgos, nes, kaip minėta, Jogailai pasidavė 5 tūkstančiai Kęstučio karių366. Žemaičiams beliko grįžti namo ir laukti nurodymų iš Birutės. Tačiau pavymui turėjo ateiti žinia apie Kęstučio „savižudybę“, o paskui – ir apie Birutės žūtį367. Jos dėdė Vidmantas ir sūnėnas Butrimas buvo demonstratyviai nukankinti ant rato, daugeliui kitų Kęstučio šalininkų buvo nukirstos galvos, motyvuojant kerštu už Vaidilą, kurį Kęstutis pakorė 1382 m. pavasario pabaigoje, Kaributui pakėlus maištą Severų Naugarde368. Pirmą kartą per daugybę metų

361 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 177. 362 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 95–96; Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 155–156. 363 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 181. 364 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 316. 365 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 316; Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą, Lietuvos metraštis, p. 181. 366 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 182. 367 Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, p. 177; Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą, Lietuvos metraštis, p. 181. 368 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 317.

žemaičiams teko pajusti savo visišką bejėgiškumą. 1382 m. spalio 31 d. Jogaila dar kartą patvirtino, kad žemaičiai jam – tuščia vieta, perleisdamas kryžiuočiams Žemaitiją iki Dubysos. Sutartis buvo preliminari ir skirta daugiausiai žemaičiams pagąsdinti – tai rodo 1383 m. sausio 6 d. Jogailos laiškas Ordino didžiajam magistrui, kuriuo jis nurodė nešaukti žemaičių pas save, nes neva jie visi pasidavė jam ir Skirgailai369, tačiau tokias savo veiksmais Jogaila galutinai peržengė ribą, ir įžeista žemaičių savigarba dešimčiai metų tapo lemiamu Lietuvos vidaus politikos veiksniu.

4.2. Žemaičiai ir Vytautas 1382–1392 m.

Istoriografijoje taip jau susiklostė, kad, nagrinėjant vėlesnius įvykius, didžiausias dėmesys buvo skiriamas Vytautui ir jo asmeniniam genialumui. Žemaičių parama jam traktuota kaip savaime suprantamas dalykas, nulemtas tradicinių simpatijų Kęstučio giminei370. Tačiau, kaip matėme, net ir Kęstučio žemaičiai 1382 m. nebuvo nusiteikę palaikyti aklai, o Vytautas jiems buvo dar tolimesnis. Esant tokiam modeliui, bendruomenės ir lyderio santykiai dažnai nesusiklosto, nes atsiranda savitarpio supratimo problema. Tad kaip Vytautui pavyko jos išvengti? Kas atsitiko, kad šiaip jau konservatyvi ir užsispyrusi žemaičių bendruomenė, jam vadovaujant, ėmė išdarinėti tiesiog neįtikėtinus politinius viražus? Atsakymo reikia ieškoti Vytauto įvaizdyje, nes bendruomenė supranta lyderį tik tada, kai jo veiksmai atitinka lūkesčius ir nesukelia kognityvinio disonanso. Taigi pamėginkime perprasti, koks buvo Vytauto įvaizdis žemaičių akyse. Aišku, visų pirma, jis buvo Kęstučio ir Birutės pirmagimis, o tragiška žūtis pavertė jo tėvus kankiniais, kuriems bemat buvo atleistos visos nuodėmės. Vis dėlto iki 1382 m. Vytautas dar nebuvo nuveikęs nieko įsimintino. Jo sąskaitoje buvo kelios mažareikšmės pergalės – pvz., 1377 m. jis sunaikino Trakus ir Vilnių puolusių kryžiuočių maisto atsargas, priversdamas juos badauti grįžtant371, bet tai ir viskas. Kare Vytautas buvo Kęstučio šešėlyje. Savarankišką vaidmenį Vytautas buvo suvaidinęs tik vidaus politikoje, bet čia jis pasireiškė kaip pagrindinis Jogailos užtarėjas372. Ar tai galėjo tapti privalumu žemaičių akyse? Iš pirmo žvilgsnio – ne, bet tik iš pirmo. Vytauto elgsena 1379–1382 m. tiksliai atitiko pačių žemaičių

369 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 97–99. 370 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 157–158; Radoch M. Walki Zakonu Krzyżackiego o Żmudź… p. 102. 371 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 158. 372 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 314–136.

65 elgseną: jis buvo nepatenkintas konfliktu, kaip ir jie, jis iš paskutiniųjų stengėsi susitaikyti, jis aukojo savo asmenines ambicijas – kitas Vytauto vietoje tikrai būtų pasirūpinęs, kad Kęstutis Jogailai ir visiems jo broliams nukapotų galvas. Taigi, Vytautas žemaičių požiūriu buvo pasižymėjęs kaip garbingas žmogus, nukentėjęs dėl tų pačių priežasčių, kaip ir jie patys. Vytauto pabėgimas iš Krėvos 1382 m. tapo pirmąja pergale prieš Algirdaičių klastą, leidžiančia tikėtis, kad dar ne viskas prarasta. Vis dėlto, ištrūkęs į laisvę, Vytautas galiausiai nukeliavo kryžiuočius373 – kas jau kas, o ši žinia tikrai turėjo sukelti žemaičiams kognityvinį disonansą! Jeigu prie šito dar pridėsime visai nedidvyriškas Vytauto pabėgimo aplinkybės, t. y. persirengimą moteriškais drabužiais374... Bet regis, būtent čia ir gali slypėti mįslės įminimas. Vytauto pabėgimo aplinkybės iš karto nuteikė farsui ir tarsi davė ženklą, kad iš jo reikia tikėtis ne pergalės mūšio lauke, o gudrybės. Todėl kognityvinis disonansas nekilo: sužinoję apie Vytauto pabėgimą į Prūsiją, žemaičiai iš pradžių nustebo, bet paskui, matyt, nusprendė, kad Vytautas turi planą, kaip pasinaudoti kryžiuočiais išvengiant įsipareigojimų, ir noriai sutiko jame dalyvauti375. 1382 m. pabaigoje jau tapo aišku, kad žemaičiai remia Vytautą besąlygiškai. Manytina, kad būtent todėl kryžiuočių vadovybė ir pranešė Jogailai, ketinanti jiems perduodamą Žemaitiją pavesti vadyti Vytautui. Jogailos reakcija buvo isteriška: 1383 m. sausio 6 d. laiške jis perspėjo kryžiuočius, kad Vytautas taps užanty sušildyta gyvate, ir, kaip minėta, nurodė nešaukti žemaičių pas save, nes šie pasidavė jam ir Skirgailai. Kiek tame buvo tiesos, neaišku: pavieniai žemaičių didžiūnai gal ir galėjo pasiduoti spaudimui, bet tai ilgai netruko376. Kažkuriuo momentu (turbūt 1383 m. pavasarį) Vytautas pats atvyko į Žemaitiją, ir žemaičiai viešai sutiko jį paremti377, matyt, pripažindami Vytautą savo seniūnu (arba kunigaikščiu). 1383 m. liepą Vokiečių ordinas galutinai nutraukė santykius su Jogaila ir pradėjo prieš jį karą Vytauto bei žemaičių naudai. Šiam karui žemaičiai sugebėjo mobilizuoti 3 tūkstančius vyrų378 – ne tiek daug, kaip 1382 m., bet ganėtinai. Jungtinės pajėgos be vargo užėmė Trakus. Jogaila netrukus juos susigrąžino, tačiau, kadangi pilyje buvo palikta kryžiuočių įgula, žemaičių orumas dėl to nenukentėjo. Po žygio Vytautas priėmė krikštą ir 1384 m. sausio 30 d. užrašė Ordinui Žemaitiją. Žemaičių atstovai taip pat reiškė ištikimybę kryžiuočiams: farsas turėjo tęstis. 1384 m.

373 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 317–138; Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 183–184; Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą, Lietuvos metraštis, p. 181. 374 Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas, p. 138; Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 183. 375 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 184. 376 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 99–100. 377 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 184. 378 Annalista thorunensis. SRP, Bd. 3, s. 128.

66 pavasarį karo veiksmai vėl atsinaujino, ir pamažu Jogaila ėmė suprasti, kokia efemeriška buvo jo 1382 m. pergalė379: žemaičiai gal ir nepajėgė užvaldyti visos valstybės, bet jiems būtų užtekę galios ją sugriauti. Norom nenorom teko taikytis. Vytautas pasiūlymą priėmė ir 1384 m. liepą grįžo į Lietuvą, sudeginęs Jurbarko, Bajerburgo ir Naujojo Marienburgo pilis. Susitaikymas buvo papildomai sutvirtintas, bendromis jėgomis sunaikinant Marienverderį380, tačiau žemaičiai toli gražu nebuvo patenkinti. Jogaila nepripažino Vytauto žemaičių pasirinktu seniūnu ir neatidavė jam Trakų381. Vytautas atgavo tik Gardiną su Palenke, be to, turėjo persikrikštyti stačiatikiu. Tuo tarpu žemaičiams toliau buvo peršamas Skirgaila – žmogus, kurį pagrįstai buvo galima laikyti vienu iš svarbiausių 1382 m. tragedijos kaltininkų. Atviram konfliktui įsiplieksti neleido tik didžiosios politikos įvykiai. 1386 m. Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir 1387 m. Lietuva galų gale buvo oficialiai pakrikštyta. Tačiau žemaičių santykiai su juo toliau išliko įtemti, ir tai paaiškina, kodėl jie liko nuošaly nuo 1387 m. krikšto akcijos382. Žemaičių prisirišimas prie prigimtinio tikėjimo vaidino tam tikrą vaidmenį, bet toli gražu ne pagrindinį. Pastaraisiais metais jie buvo susitelkę į kitas problemas, todėl, jeigu Jogaila reikalą būtų patikėjęs Vytautui, žemaičiai būtų mielai pasikrikštiję. Tačiau šito Jogaila kaip tik ir nenorėjo daryti. Žemaičių laikysena buvo tapusi iššūkiu jo kaip Lietuvos valdovo autoritetui, taigi jis irgi užsispyrė. Trakai buvo oficialiai užrašyti Skirgailai383, o atskirti nuo Vytauto žemaičiai formaliai liko be seniūno. Šiame fone kryžiuočiai tęsė Lietuvos puldinėjimus, skelbdami, kad lietuvių krikštas apsimestinis. Skirgaila sudarinėjo su jais paliaubas, neįtraukdamas į jas Žemaitijos (tiesa, jos išsižadėti irgi buvo vengiama)384. O žemaičiai iššaukiamai demonstravo esą tikri pagonys – 1389 m. pradžioje jie paaukojo dievams nelaisvėn patekusį Klaipėdos komtūrą385. Kadangi padėtis šiaip ar taip darėsi nevaldoma, Vytautas 1389 m. pabaigoje ryžosi perversmui, bet sąmokslas buvo atskleistas, ir jam vėl teko kreiptis pagalbos į kryžiuočius. Žemaičiai tam neprieštaravo. Farso scenarijus jau buvo išbandytas, tad Vytautas vėl gavo teisę veikti jų vardu. 1390 m. gegužės 26 d. sutartyje su Vokiečių ordinu žemaičiai oficialiai įvardijo jį

379 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis, p. 101–103; Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 158–160. 380 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 188–189; Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 103. 381 Vytauto skundas prieš Jogailą ir Skirgailą, Lietuvos metraštis, p. 181–182. 382 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 110. 383 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 171. 384 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 107–108. 385 Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos kronika, p. 196.

67 savo „karaliumi“386, nors terminas „karalius“ šiuo atveju, matyt, buvo panaudotas kaip seniūno ekvivalentas ir bet kuriuo atveju reiškė labiau rinktą vadovą, o ne valdovą-tėvonį. Kaip ten bebūtų, per dvejus su puse metų žemaičiai pasiekė savo: 1392 m. rugpjūčio 4 d. Jogaila atidavė Vytautui ne tik Trakus, bet ir Vilnių, sau pasilikdamas tik nominalaus siuzereno vaidmenį387.

4.3. Žemaičiai lemtingų kovų laikotarpiu 1392–1422 m.

Jogailos rezignacija Vytauto naudai buvo didelė žemaičių pergalė – jiems dar kartą pavyko pasodinti į sostą savo kandidatą. Bet ką jie iš to laimėjo? Stebuklo neįvyko. Perėmęs valdžią, Vytautas netrukus susidūrė su ta pačia problema, kaip ir jo pirmtakai: Lietuva neturėjo pakankamai jėgų, kad užtikrintų saugumą Žemaitijai. Kryžiuočiai toliau atakavo. 1392 m. pabaigoje jie puolė Palenkę, 1393 m. – Žemaitiją, 1394 m. – surengė žygį į Vilnių, taip pat buvo atstatyta Klaipėda ir Vytauto 1392 m. sudegintas Ritersverderis388. Krikštas, į kurį anksčiau buvo dedamos didžiulės viltys, kol kas mažai ką pakeitė. Tuo tarpu Lenkija tapo papildomu rūpesčiu: jos siuzereninės pretenzijos buvo beribės, o pagalba kovoje su kryžiuočiais – vos juntama. Norint priversti Lenkiją aktyviau įsitraukti į karą Lietuvos pusėje, Vytautui reikėjo parodyti, kad priešingu atveju ji ją apskritai praras. Taigi Vytautas griebėsi jau išbandyto farso – sudarė sąjungą su Ordinu, mainais pažadėdamas Žemaitiją. Kaip pastebi V. Almonaitis, šia linkme Vytauto politika ėmė krypti nuo 1397 m. vasario, kai Žemaitija buvo pirmą kartą iškirta iš paliaubų, kurios vėliau buvo kelis kartus pratęstos. Formali „amžinosios taikos“ sutartis tarp Lietuvos ir Ordino buvo sudaryta 1398 m. balandžio 23 d. Gardine, o tų pačių metų spalio 12 d. buvo surengta jos iškilminga ratifikacija Salyne389. Čia, atsakydami į karalienės Jadvygos siuzerenines pretenzijas, Lietuvos didikai paskelbė Vytautą savo suvereniu valdovu390, taigi kryžiuočiams teko pripažinti naująjį Vytauto statusą, kad jų teisės į Žemaitiją būtų patvirtintos. Realios įtakos žemaičių gyvenimui šie susitarimai kol kas neturėjo. Kryžiuočių puolimas suintensyvėjo: 1397 m. buvo surengtas vienas žygis, 1399 m. – net keturi391. Tačiau tokių bangų pasitaikydavo ir ankstesniais laikais. Be to, užpuolus kryžiuočiams, žemaičiams šiaip ar taip

386 CEV, Nr. 67, s. 23–24; Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 111–112; Radoch M. Walki Zakonu Krzyżackiego o Żmudź… p. 103–104. 387 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 177–178. 388 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 114–115; Gudavičius E., Lietuvos istorija..., p. 196–197. 389 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis, p. 117–118. 390 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 199–200. 391 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 119.

68 tekdavo gintis savo jėgomis: greitas priešo judėjimas neleisdavo sulaukti pagalbos iš toliau. Lietuvos karinis potencialas tapdavo reikšmingas tik atsakomųjų žygių į Vokiečių ordino žemes metu, o, kadangi žemaičiai turėjo pagrindo tikėtis, kad Vytautas tokį žygį planuoja, jo susitarimai su kryžiuočiais didesnio pasipiktinimo nesukėlė. 1399 m. vasarą būrys žemaičių (100 iečių) prisijungė prie Vytauto žygio į pietus, nors formaliai jie tai darė kaip kryžiuočių pavaldiniai392. Vis dėlto šįkart Vytauto farsas nesiklostė taip sklandžiai, kaip norėtųsi, o vienu momentu padėtis buvo tapusi tiesiog beviltiška. Pirmiausia, 1399 m. rugpjūčio 12 d. Vytautas patyrė skaudų pralaimėjimą mūšyje su totoriais prie Vorsklos upės. Dėl šios priežasties derybos su Lenkija, nepaisant Jadvygos mirties 1399 m. liepos 17 d., užtruko iki pat 1401 m. pradžios393. Kad pademonstruotų lenkams savo separatistinių ketinimų rimtumą, Vytautui 1400 m. sausį teko prisidėti prieš kryžiuočių žygio į Žemaitiją su visomis Lietuvos pajėgomis. Vasarį Žemaitija buvo priversta pirmą kartą realiai pasiduoti Ordinui394, taigi žemaičiai turėjo priežasčių nusivilti Vytautu labiau, negu bet kuriuo iš ankstesniųjų Lietuvos valdovų. Įdomiausia, kad taip neatsitiko. Vos tik Vytautas, 1400–1401 m. sandūroje sudaręs su Lenkija Vilniaus-Radomo sutartį, paragino žemaičius sukilti, jie bemat atsiliepė. Be abejo, Vytautas suteikė žemaičiams didelę paramą: davė ginklų, atsiuntė patyrusių vadų ir gal net tam tikras karines pajėgas, – vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad sukilimas būtų buvęs primestas žemaičiams iš šalies395. Todėl jų požiūrį į Vytautą verta panagrinėti atskirai. Kaip matome, Vytautas neprarado žemaičių pasitikėjimo net ir po to, kai jo flirtas su Vokiečių ordinu peržengė formalių susitarimų ribas. Dar 1400–1401 m. sandūroje į Lietuvą plūstelėjo tūkstančiai žemaičių pabėgėlių396, iš kurių sukilimo išvakarėse, matyt, ir buvo suformuoti koviniai būriai. Pastebėtina ir tai, kad, nors 1401 m. sausio 9 d. Karaliaučiuje iškilmingai pasikrikštijo 80 žemaičių kilmingųjų397, prasidėjus sukilimui, perbėgėlių į Prūsiją neatsirado. Taigi Vytauto dalyvavimą Žemaitijos pajungime žemaičiai akivaizdžiai laikė farso dalimi, o, nusimetęs kryžiuočių draugo kaukę, Vytautas vėl tapo didvyriu. Žemaičiai nejautė jokio poreikio ieškoti jam alternatyvos, kuria būtų galėjęs tapti, pvz., Vytauto jaunesnysis brolis Žygimantas. V. Almonaitis spėja, kad Žygimantas kažkiek dalyvavo žemaičių sukilime398, be to,

392 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 119–120; Radoch M. Walki Zakonu Krzyżackiego o Żmudź… p. 151. 393 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 200–204. 394 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 120–121; Radoch M. Walki Zakonu Krzyżackiego o Żmudź… p. 155–159. 395 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 133–135. 396 Radoch M. Walki Zakonu Krzyżackiego o Żmudź… p. 170–173; Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 130. 397 Posilge, SRP, Bd. 3, s. 240; Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis, p. 127–128; Radoch M. Walki Zakonu Krzyżackiego o Żmudź… p. 170. 398 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis, p. 134.

žemaičiai jame būtų galėjęs nesunkiai įžvelgti ne tik „gelbėtoją“, bet ir „likimo brolį“: 1390–1398 m. Žygimantas praleido kryžiuočių nelaisvėje kaip Vytauto įkaitas. Tačiau glaudesni santykiai tarp Žygimanto ir žemaičių neužsimezgė, o tai dar kartą rodo, kad Vytauto politika žemaičius tenkino. Šiame kontekste reikia aptarti ir Žemaitijos valdymą po 1401 m. sukilimo. Istoriografijoje vyrauja požiūris, kad 1401 m. Vytautas čia įvedė savo administraciją, tarsi nesiskaitydamas su senąja žemaičių savivalda399. Tačiau toks požiūris vargu ar teisingas. Pirma, Vytautas, matyt, tebebuvo laikomas žemaičių seniūnu, todėl viešosios nuomonės požiūriu buvo visai natūralu, kad jis formuoja vietinę administraciją – karo sąlygomis tikrai nebuvo įmanoma organizuoti jokių rinkimų. Antra, žemių administratoriais tapę Vytauto paskirti sukilėlių būrų vadai greičiausiai irgi buvo žemaičiai, pasitraukę iš savo krašto vos prieš mėnesį ar du. Galop trečia, jeigu 1401 m. sudaryta Žemaitijos administracija būtų buvusi besąlygiškai pavaldi Vytautui, 1404 m., Vytautui su Jogaila sudarius Racionžo sutartį, ji būtų užtikrinusi sklandų Žemaitijos perdavimą Vokiečių ordinui, o nieko panašaus nebuvo. Racionžo sutartį, kuria Žemaitija vėl buvo perduota Vokiečių ordinui, lėmė keletas priežasčių – pirmiausiai, vėl išryškėjęs Lietuvos išteklių ribotumas ir Lenkijos nenoras įsitraukti į pilnavertį karą su Vokiečių ordinu. Padėtį papildomai komplikavo jaunėlis Jogailos brolis Švitrigaila, kuris tuo metu buvo pabėgęs į Prūsiją ir rezgė sąmokslus prieš Vytautą, bei įtampa Rytuose, kilusi dėl sukilimo Smolenske400. Atsakomybę už Racionžo sutartį, kuria kryžiuočiai padarė nuolaidą Lenkijai, leisdami jai išsipirkti ginčijamą Dobrynės žemę, prisiėmė Jogaila, pabrėždamas, kad veikia kaip aukščiausias Žemaitijos ir visos Lietuvos siuzerenas401. Vytautas asmeniškai derybose nedalyvavo ir turbūt ne tik dėl to, kad kariavo dėl Smolensko: perduodamas atsakomybę Jogailai, jis galėjo labiau įtraukti Lenkiją į Žemaitijos bylą, o kartu – nukreipti nuo savęs teisėtą žemaičių pasipiktinimą. Ką galvojo kryžiuočiai, sunku pasakyt, bet, matyt, jie tikėjosi, kad žemaičiai bent jau šį kartą pasipiktins, ir jų pasitikėjimas Vytautu galų gale virs neapykanta. Vis dėlto kryžiuočiai ir šį kartą apsiskaičiavo. Žemaičių laikysena po Racionžo sutarties buvo prieštaringa. Grupė bajorų, greičiausiai Vytauto paraginta, jau 1404 m. rugpjūčio mėn. atvyko į Kauną, kur Vytautas su didžiuoju magistru derino Žemaitijos perdavimo detales, ir pažadėjo paklusti Ordinui patys bei paraginti kitus. Vis dėlto dauguma žemaičių priešinosi iki pat

399 Ten pat, p. 135. 400 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 205–206. 401 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 143.

1406 m. pradžios. 1405 m. Vytautui teko du kartus žygiuoti į Žemaitiją su kariuomene imti įkaitų kryžiuočiams, bet net ir tai nepalaužė pasipriešinimo. Žemaičiai toliau maldavo Vytauto jų neatiduoti Ordinui, o 1405 m. vasaros žygio metu kryžiuočiams Vytauto pastatyta Kionigsburgo pilis rudenį buvo apsiausta. Žemaičiai ėmė masiškai pasidavinėti, tik nepavykus jos užimti – 1406 m. pradžioje, kai Ordinas ėmė planuoti dar vieną žygį į Žemaitiją (skirtingai negu 1405 m. žygiai, kurie iš esmės tebuvo jėgos demonstracija, šis, matyt, turėjo baigtis realiu krašto nuniokojimu). Vis dėlto pasiduota buvo tik dėl akių, ir antrasis pasidavimas žemaičiams turėjo būti bent iš dalies lengvesnis, nes scenarijus jau buvo žinomas402. Vėlgi reikėtų pažymėti, kad 1406–1409 m. Žemaitijoje bemaž neatsirado žymesnių kolaborantų iš elito. Nors Rimvydas Pertrauskas bandė ieškoti kryžiuočiams palankios grupuotės, jam teko pripažinti, kad draugiškumą kryžiuočiams demonstravę žemaičių didžiūnai arba jų šeimos nariai vėliau susilaukė Vytauto malonių, o kai kurie nukentėjo nuo kryžiuočių403. Vadinasi, jų palankumas kryžiuočiams buvo labiau apsimestinis, negu tikras. Nėra žinių ir apie masinį žemaičių didžiūnų bėgimą į Prūsiją, pradėjus augti įtampai krašte. Taigi, nors situacijos negalima supaprastinti, kartu reikia pripažinti, kad žemaičių bendruomenė išliko ganėtinai vieninga net ir sudėtingiausiomis okupacijos sąlygomis. 1409 m. ji pagaliau susilaukė atlyginimo už kančias. 1408 m. rudenį sutvarkęs reikalus Rytuose, Vytautas vėl grįžo prie didžiosios savo gyvenimo misijos404. Jogaila taip pat nuo pat pradžių įsitraukė į Žemaitijos vadavimo operaciją. Dar 1408 m. pradžioje jis ėmė erzinti naujai išrinką didįjį magistrą Ulrichą Juningeną, siūlydamas geruoju atiduoti Lenkijai viską, ką kryžiuočiai yra paėmę405, o 1409 m. pavasarį pasiuntė nederliaus ištiktai Lietuvai grūdų laivais per Baltijos jūrą ir Nemuną. Keturis iš tų laivų kryžiuočiai birželio mėn. sulaikė ties Ragaine, matyt, ne be pagrindo įtardami, kad jie gabena ne tik maisto produktus, bet ir ginklus. Kadangi Vytautas vėliau aiškino Žemaitijos užėmimą būtent Jogailos Lietuvai siųstų laivų užgrobimu406, manytina, kad visa ši akcija buvo sąmoninga provokacija, organizuota Jogailos ir Vytauto bendru susitarimu, tik laivai pasiekė Ragainę vėliau, negu tikėtasi.

402 Ten pat, p. 143–152; 403 Petrauskas R. Žemaičių diduomenė ir politinė padėtis Žemaitijoje XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos. Vilnius, 2004, p. 157–159. 404 Gudavičius E. Lietuvos istorija, p. 208–210. 405 CEV, Nr. 383, s. 160–162; Jučas M. Žalgirio mūšis, Vilnius, 1990, p. 56. 406 CEV, Nr. 425, s. 192–193.

Žemaičių sukilimas prasidėjo 1409 m. gegužės 26 d., kai į Žemaitiją įžengė Lietuvos pajėgos, vadovaujamos Rumbaudo Valmantaičio407. Jose buvo daug žemaičių, pasitraukusių į Lietuvą ankstesniais metais. Pats Rumbaudas, kaip manoma, irgi buvo pusiau žemaitis – jo motina greičiausiai buvo Kražių bajoro Mažgino duktė408. Rumbaudo pajėgos veikė žaibiškai: per keletą dienų buvo sunaikinta Skirsnemunė ir turbūt Kionigsburgas, be to, atakuotos Dubysos ir Klaipėdos pilys409. Gegužės 31 d. kryžiuočiai jau turėjo pripažinti praradę viską, ką turėjo410. Birželio 5 d., pasak kryžiuočių informatorių, susirinkusi „visa Žemaičių žemė“ nusprendė vieningai išžygiuoti „su skydais ir su ietimis“411 – taigi Rumbaudas susilaukė plataus palaikymo. Tai, kad buvo svyruojančių, iš kurių netgi buvo paimti įkaitai412, nekeičia reikalo esmės. Pats Rumbaudas tapo žemaičių seniūnu ir ėmė kurti vietinę administraciją, žemių tijūnų pareigas patikėdamas savo bendražygiams, kurie daugiausiai buvo žemaičiai, pasitraukę į Lietuvą ankstesniais metais413. Istoriografijoje Rumbaudo administraciją vėlgi linkstama priešpastatyti senosioms žemaičių savivaldos struktūroms414, tačiau, kadangi neturime žinių apie Žemaitijos administravimą ankstesniais laikais, pokyčių mastą nustatyti sunku. Kaip jau aptarta anksčiau, žemaičių seniūnas greičiausiai turėjo tradicinę teisę skirti vietinius administratorius, iškilus būtinybei. Konfliktas dėl Jurgio Galmino skyrimo Ariogalos tijūnu415 dar nieko neįrodo – kitus tijūnus vietinės bendruomenės priėmė, o ariogališkių nepasitenkinimas Jurgiu Galminu greičiausiai kilo dėl kokių nors lokalinio pobūdžio nesutarimų. Be to, reikia pastebėti, kad į ariogališkių nuomonę buvo atsižvelgta, ir Jurgis Galminas tam kartui buvo atšauktas iš pareigų. Tad precedentas tik patvirtino žemaičių savivaldos principą, pasireiškiantį bendruomenių teise vetuoti pareigūnų skyrimus. Įdomiau būtų panagrinėti, kodėl Vytautas sudarė sąlygas žemaičiams išsirinkti seniūnu Rumbaudą ir tuo pačiu atsisakė šių pareigų pats. Lengviausia būtų atsakyti, kad tarptautinės politikos sumetimais Vytautui buvo parankiau likti šešėlyje416, tačiau neatmestina ir tai, kad atskiro seniūno pageidavo ir patys žemaičiai, manydami, kad taip su jais bus labiau skaitomasi. Kaip bebūtų, Vytautas nepakeitė nusistovėjusios tradicijos: žemaičiams buvo duotas seniūnas iš

407 CEV. Nr. VI. s. 1035; Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 168. 408 Petrauskas R., Žemaičių diduomenė ir politinė padėtis Žemaitijoje XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, p. 156. 409 Almonaitis V., Žemaitijos politinė padėtis..., p. 169. 410 CEV, Nr. 400, s. 177–178. 411 CEV, Nr. 404, s. 180. 412 CEV. Nr. 412–413, s. 185–186; Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 170. 413 Almonaitis V., Žemaitijos politinė padėtis..., p. 172–173 414 Ten pat, p. 172. 415 CEV, Nr. 411, s. 183–184; Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 173. 416 Jučas M. Žalgirio mūšis, p. 59.

šalies, tačiau susijęs su bendruomene giminystės ryšiais ir jam buvo sudarytos sąlygos pelnyti žemaičių palaikymą. Vienintelis pakeitimas – seniūnu šį kartą tapo ne valdančiosios dinastijos, o Lietuvos didžiūnas, kuris jau negalėjo bendrauti su Vytautu kaip lygus su lygiu. Tačiau tokios praktikos Vytautas laikėsi ir rusėnų kunigaikštystėse, o po jo mirties didžiūnai tapo bemaž tokie pat galingi, kaip anksčiau kunigaikščiai. Apibendrinant, galima pasakyti, kad 1409 m. Rumbaudo organizuota Žemaitijos administravimo sistema nepakeitė žemaičių savivaldos iš esmės. Galėjo pasikeisti kai kurios pareigybės ir jų pavadinimai, tačiau pats vietinių administratorių pasirinkimo principas išliko ir vėliau rado atspindį žemaičiams duotose privilegijose417. Tuo tarpu didžiosios žemaičių problemos sprendimas 1409 m. pasiekė lūžio tašką. Jogailos provokacijos davė vaisių, ir 1409 m. rugpjūčio 6 d. Vokiečių ordinas padarė lemtingą klaidą, užpuldamas Lenkiją418. Tuo tarpu Vytautas iki vasaros pabaigos užėmė Friedeburgą ir privertė kryžiuočius apleisti Dubysos pilį419. Žemaitija buvo galutinai išvaduota. 1410 m. sekė Didysis karas ir, Žalgirio mūšis, o 1411 m. vasario 1 d. buvo sudaryta Torūnės taikos sutartis, kuria kryžiuočiai atsisakė pretenzijų į Žemaitiją – bet tik iki Jogailos ir Vytauto gyvos galvos420. Kaip visus šiuos įvykius vertino patys žemaičiai? Aišku, kad iš pradžių bendruomenė išgyveno euforiją, ir Vytautas vėl tapo jos didvyriu – dabar jau buvo aišku, kad žemaičiai nesuklydo, pasodinę jį į sostą. Vis dėlto, nepaisant įspūdingos pargalės Žalgirio mūšyje, Žemaitijos statusas liko neaiškus. Kovos tęsėsi toliau. Didžiausią reikšmę dabar įgijo diplomatinis frontas, o jame Lietuvos pusei nesisekė taip gerai, kaip žemaičiams būtų norėjęsi. Nepaisant oficialaus žemaičių krikšto 1413 m., įtikinamų liudijimų imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio atstovui Benediktui Makrai ir pareiškimų Konstanco bažnyčios suvažiavime421, žemaičiai viso labo išsikovojo atskirą vyskupiją, pavaldžią tiesiogiai Romos popiežiui422. Pačios Žemaitijos statuso klausimas neišsisprendė, o Jogaila su Vytautu, nuo kurių ilgaamžiškumo dabar priklausė žemaičių likimas, vis labiau seno. Žemaičiai, kuriems diplomatinės vingrybės turbūt buvo sunkiai suprantamos, turėjo teisę būti nusivylę, ir šį kartą jų kantrybė neišlaikė. 1418 m. pavasarį Žemaitijoje (Raseinių, Medininkų ir Knituvos valsčiuose) pratrūko sukilimas. Istoriografijoje jis aiškinamas daugiausiai socialinėmis

417 Žemaitijos žemės privilegijos..., p. 34, 36, 41. 418 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 212; Jučas M. Žalgirio mūšis, p. 64. 419 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis..., p. 171. 420 Jučas M. Žalgirio mūšis, p. 134–138. 421 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 239 -244. 422 Dundulis B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos..., p. 175–176.

73 priežastimis, t.y. valstiečių pasipriešinimu įbaudžiavinimui423, nes taip sukilimą aiškino pats Vytautas424. Vis dėlto verta atkreipti dėmesį į tai, kad sukilėliai, kurių daugumą, matyt, iš tikrųjų sudarė prastuomenė, sudeginę bažnyčią ir vieno bajoro sodybą, pasuko ne į Vilnių arba Trakus, o į Klaipėdą. Didesnės žalos jie padaryti nesugebėjo, tik nusivarė kryžiuočių žirgus bei galvijus, vis dėlto pats žygio tikslas nedviprasmiškai byloja, kad žemaičių prastuomenė buvo nepatenkinta ne tik ir ne tiek naujomis prievolėmis, kiek Vytauto derybų su Vokiečių ordinu politika ir siekė išspręsti Žemaitijos klausimą karu. Vytautui karas tuo metu buvo labai neparankus, todėl sukilimo provokatoriai buvo negailestingai nubausti. Vis dėlto į žemaičių nuotaikas jis kažkiek atsižvelgė. Kalbant apie socialinius klausimus, manytina, kad buvo atlikta kažkokia prievolių revizija, nes vėlesnėse privilegijose nuolat minima Vytauto laikais nusistovėjusi tvarka, kurią žemaičiai siekė išlaikyti425. Tarptautinė Vytauto politika irgi ėmė keistis: 1419 m. prasidėjo smulkūs susirėmimai su kryžiuočiais, buvo rengiamasi ir rimtam karui426. Žemaitijoje tuo metu būta įvairių nuotaikų. Kai kurie Vytautu nepatenkinti didžiūnai planavo dėtis su Vokiečių ordinus arba Švirtigaila, kuris vėl buvo pabėgęs į Prūsiją427, tačiau planai nebuvo įgyvendinti, neturint plačiųjų sluoksnių palaikymo, ir įtampa Žemaitijoje pamažu atslūgo. O 1422 m. vasarą žemaičiai pagaliau gavo tai, ko norėjo: Vytautas su Jogaila vėl įsiveržė į Prūsiją ir stovėjo ten tol, kol Ordinas palūžo ir rugsėjo 27 d. sudarė Melno taiką, visiems laikams atsisakydamas pretenzijų į Žemaitiją. 1423 m. Veliuonoje sutartis buvo galutinai ratifikuota. Manipuliuodamas husitų problema, Vytautas privertė ją pripažinti ir Zigmantą Liuksemburgietį. Tokiu būdu žemaičių byla buvo galutinai išspręsta428. Teko atsisakyti pretenzijų į Klaipėdą, dėl Palangos dar kurį laiką vyko ginčas429, tačiau bendrai žemaičiai buvo neabejotini viso ilgo nuo pat 1253 m. trunkančio proceso laimėtojai: tada jų išsikeltas ir daugybę metų uoliai puoselėtas tikslas likti Lietuvos valstybėje pagaliau buvo įgyvendintas jų pačių statytinio Vytauto pastangomis. O paskui, Žemaitijai nustojus būti svarbiausia Lietuvos problema, ėmė mažėti ir žemaičių politinis svoris. Jie neprisidėjo nei prie Švitrigailos iškėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu 1430 m., nei prie jo nuvertimo 1432 m. Po to žemaičiai palinko į Žygimanto Kęstutaičio pusę, bet, kai

423 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 245. 424 CEV, Nr. 781, s. 411. 425 Žemaitijos žemės privilegijos..., p. 34, 36, 41. 426 CEV, Nr. 839, s. 449; Dundulis B., Lietuvių kova dėl Žemaitijos..., p. 193, 214. 427 CEV, Nr. 822, s. 439–440. 428 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 253–254. 429 Nikžentaitis A. Palanga XIII – XV amžiais. Palangos istorija, p. 111–114.

74 po jo nužudymo Kazimiero Jogailaičio vardu jiems 1441–1442 m. buvo pasiūlytos autonomiją garantuojančios privilegijos, jie gana lengvai sutiko nutraukti ryšius su Mykolu Žygimantaičiu. Paskutinį kartą savitą interesą žemaičiai pademonstravo Trylikamečio karo tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino metu: dėl nesutarimų su Lenkija Lietuva šį karą faktiškai boikotavo, žemaičiai į jį įsitraukė ir 1455 m. užėmė Klaipėdą, nors nesugebėjo jos išlaikyti430. Vėliau Žemaitija nustojo būti politine jėga ir tapo tiesiog autonomiją puoselėjančia provincija. Vis dėlto žemaičiai išsaugojo savo unikalią savivoką, kuri ir vėliau skatino juos, susidarius atitinkamoms sąlygoms, siūlyti Lietuvai savo programą.

Apibendrinant 1377–1422 m. laikotarpį, per kurį žemaičiai patyrė tiek išbandymų, galima pasakyti, kad tai buvo šios bendruomenės raiškos kulminacija. Susidūrę su Jogailos nesiskaitymu, žemaičiai sugebėjo apginti savo garbę ir pasodinti į sostą tą, kuriam pavyko įgyvendinti jų svarbiausią siekį – priversti Ordiną nutraukti Žemaitijos puldinėjimus ir visiems laikams atsisakyti pretenzijų į ją. Procesas buvo ilgas ir prieštaringas, tačiau rezultatas atlygino už viską. Neįmanoma tikslai nustatyti, kokiu mastu per šį laikotarpį pasikeitė žemaičių savivaldos institucijos. Aišku tik tiek, kad Vytautui nepavyko sulieti žemaičių seniūno instituto su Lietuvos valdovo institutu: 1409 m. jam teko atkurti atskirą žemaičių seniūno pareigybę, nors neaišku ar tai lėmė pačių žemaičių noras, ar didžiosios politikos sumetimai. Bendrai struktūriniai pokyčiai, kad ir kokie jie būtų buvę, nepakeitė žemaičių savivaldos esmės: pareigūnų skyrimą aukštesniosioms instancijoms tekdavo derinti su vietinėmis bendruomenėmis, o nesutarimų atveju – joms nusileisti. Vis dėlto, išsprendusi pagrindinę Vokiečių ordino problemą, žemaičių bendruomenė tarsi prarado egzistavimo prasmę. Žemaičių savivaldą įkūnijančios struktūros palaipsniui nustojo būti bendruomenės interesų reiškėjomis, nes specifinių interesų faktiškai nebeliko. Žemaičiai išsaugojo tik žemaitišką tapatybę ir savivoką, todėl juos, kaip savarankišką politinę bendruomenę, galima laikyti Lietuvos karų su kryžiuočiais produktu.

430 Gudavičius E. Lietuvos istorija..., p. 312–313.

IŠVADOS

Pagrindinis šio darbo tikslas buvo išnagrinėti žemaičių politinės bendruomenės formavimąsi ir raidą karų su kryžiuočiais epochoje, o taip pat atskleisti jos vaidmenį Lietuvos valstybėje. Buvo išskirti keturi žemaičių politinės bendruomenės raidos etapai: 1) nuo Lietuvos valstybės susidarymo iki 1252 m.; 2) nuo Žemaitijos atidavimo kryžiuočiams 1253 m. iki galutinio šios politikos atsisakymo, 1268 m. į valdžią atėjus Traideniui; 3) ilgas 1268–1377 m. laikotarpis, kai žemaičių padėtis Lietuvos valstybėje iš esmės buvo stabili; 4) dramatiškomis permainomis pažymėtas 1377–1422 m. laikotarpis, kuris tapo žemaičių bendruomenės politinės raiškos kulminacija. Kiekviename etape buvo stengiamasi identifikuoti svarbiausius bendruomenę telkiančius interesus ir jų realizavimo priemones bei institutus. Buvo nagrinėjami žemaičių bendruomenės ir jos reprezentantų santykiai su aukščiausia Lietuvos valdžia – didžiuoju kunigaikščiu ir (arba) valdančiąja dinastija, per tai atskleidžiant žemaičių įtaką Lietuvos vidaus ir užsienio politikai. Atlikus tyrimą, galima padaryti tokias išvadas: 1) Pirmaisiais Lietuvos valstybės kūrimosi ir gyvavimo dešimtmečiais žemaičiai buvo pilnaverčiai šios valstybės dalininkai. Jie turėjo tam tikrą autonomiją, bet ne didesnę, negu kitos Lietuvos periferijos, tokios kaip Deltuva ir Nalšia. Buvimas Lietuvos valstybėje žemaičiams buvo naudingas, nes didino jų saugumą išorės grėsmių akivaizdoje, o elito atstovams teikė papildomų karjeros galimybių. Nesutarimų su vienu ar kitu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu arba pretendentu į sostą kildavo tik dėl atskirų žemaičių elito atstovų asmeninių interesų, bet net ir tokiu atveju būdavo siekiama užsitikrinti savo padėtį Lietuvos valstybėje, o ne nuo jos atsiriboti. Pati žemaičių bendruomenė tokių konfliktų akivaizdoje neužimdavo vieningos pozicijos ir netgi buvo linkusi skilti, o tai reiškia, kad šiame etape ji dar neturėjo specifinių interesų, kurie būtų galėję ją konsoliduoti ir išskirti iš bendro Lietuvos politinio fono. Jokios separatistinės tendencijos šiame etape nepasireiškė. 2) Impulsą naujai žemaičių bendruomenės konsolidacijai davė karo su Vokiečių ordinu eiga. XIII a. 6-ajame dešimtmetyje išryškėjo galimas kompromisas: Vokiečių ordinas sutiko susitaikyti su Lietuvos valstybės egzistavimu, bet mainais reikalavo užleisti tarp jo valdų Livonijoje ir Prūsijoje įsiterpusias žemes, įskaitant Žemaitiją. Tačiau tai buvo nepriimtina

ne tik patiems žemaičiams, bet ir daliai Lietuvos, ir tokiu būtu atsirado įtampos laukas, privertęs žemaičius transformuotis į savitą interesą turinčią spaudimo grupę. 1253–1261 m., būdami atskirti nuo Lietuvos valstybės, jie buvo sukūrę atskirą politinį darinį, vadovaujamą kunigaikščio Almino – su juo atsirado ir žemaičių seniūno ar vyriausio kunigaikščio institutas, tačiau pagrindinis žemaičių siekis buvo grįžti į Lietuvos valstybės sudėtį. Sėkminga kova su Vokiečių ordinu įgalino šio siekio realizaciją, vis dėlto galimybė sudaryti sandėrį su Vokiečių ordinu žemaičių sąskaita nebuvo užmiršta, todėl per visą karų su kryžiuočiais laikotarpį žemaičiai turėjo išlikti budrūs ir susitelkę. 3) Savo interesą išlikti Lietuvos valstybėje ir išnaudoti jos potencialą krašto gynybai žemaičiai realizavo taip pat kaip ir bet kuri kita spaudimo grupė – remdami sau palankius politinius veikėjus (paprastai valdančiosios giminės atstovus) ir per juos darydami spaudimą Lietuvos valdovams arba padėdami jiems patiems užimti sostą. Lietuvos valstybėje žemaičiai buvo mažuma, tačiau būdami gerai organizuoti ir susitelkę, jie tapo alternatyviu galios centru ir ilgainiui nulėmė diarchinio valdymo modelio susiformavimą. Žemaičių seniūno postas ilgainiui irgi tapo politinių mainų objektu. Nuo XIV a. pradžios jį užimdavo valdančiosios giminės nariai, ir tai būdavo naudinga abiems pusėms: žemaičiai įgydavo savo interesų lobistą prie sosto, o žemaičių seniūnu tapęs valdančiosios dinastijos atstovas užsitikrindavo stabilią padėtį valdžios hierarchijoje, kuri jau nebepriklausydavo nuo didžiojo kunigaikščio užgaidų. Nesiskaitymas su žemaičių seniūnu galėjo kainuoti sostą, taigi diarchija veikė kaip stabdžių ir atsvarų sistema, užtikrinanti žemaičių interesų gynimą ir blokuojanti jiems nepatinkančius centrinės valdžios sprendimus. 4) Opiausias klausimas žemaičiams per visą XIV a. buvo krikšto klausimas, kuris asocijavosi su galima Žemaitijos interesų išdavyste. Vis dėlto žemaičių požiūris į krikštą pamažu keitėsi: jeigu amžiaus pradžioje bet kokie krikšto projektai buvo griežtai atmetami, tai iki amžiaus pabaigos į juos pradėta žiūrėti bemaž pozityviai. Tokią žemaičių pažiūrų kaitą galėjo lemti jiems bemaž pusę amžiaus vadovavusio Kęstučio charizma ir jo vedybų su Birute istorija. Vis dėlto žemaičiai išliko nepatiklūs ir nesipriešindavo krikšto projektams tik tada, kai jiems vadovaudavo jų pasitikėjimą turintis asmuo. 5) 1377–1422 m. laikotarpis laikytinas žemaičių politinės bendruomenės raiškos kulminacija. Kryžiuočiams išprovokavus konfliktą tarp Vilniaus ir Trakų, kurį taip pat galima apibūdinti kaip konfliktą dėl submonarcho (t. y. žemaičių seniūno) posto, žemaičiai tapo visos

Lietuvos likimo lėmėjais. Jie ryžtingai atmetė Jogailos peršamą Skirgailą ir, matyt, dar 1383 m. pripažino savo seniūnu Vytautą. Po dešimtmetį trukusių kovų Jogailai teko atiduoti Vytautui ne tik Trakus, bet ir Vilnių: tokiu būdu Lietuvos sostą vėl užėmė žemaičių statytinis. Kovų metu išmėginti politiniai viražai parengė žemaičius vėlesniems įvykiams, todėl, tapęs Lietuvos valdovu, Vytautas galėjo sėkmingai vykdyti tokią politiką, kuri kitą būtų pražudžiusi. Tokiu būdu didžioji Vokiečių ordino problema buvo išspręsta visiems laikams. 6) Žemaičių savivaldos struktūra per šį laikotarpį patyrė įvairių sukrėtimų ir pokyčių, vis dėlto jos pagrindas – ypatinga savivoka ir nusistatymas valdžios atžvilgiu – išliko nepakitęs. 1409 m. Vytautui net teko atkurti atskirą žemaičių seniūno pareigybę, nors galutinai žemaičių savivalda buvo įforminta tik 1441–1442 m. privilegijomis. Vis dėlto, įgyvendinusi savo pagrindinį interesą, žemaičių bendruomenė toliau egzistavo tik iš inercijos, todėl jos savivalda ilgainiui irgi ėmė nykti. 7) Traktuojant žemaičius kaip spaudimo grupę, kurios atsiradimą nulėmė karų su kryžiuočiais specifika bei jos sąlygoti žemaičių ir Lietuvos valstybės interesų skirtumai, pagaliau galima išspręsti žemaičių atskirumo ir integralumo dilemą: spaudimo grupė visada išsaugo autonomiją didesnės politinės sistemos atžvilgiu, bet kartu funkcionuoja kaip tos sistemos dalis, aktyviai dalyvaujanti joje vykstančiuose procesuose.

Žemėlapiai

Žemaitija ir jos aplinka XIII a. viduryje

Žemaitija XIII a. pabaigoje – XIV a. pradžioje

Žemaitija XIV a. – XV a. pradžioje

Baranauskas T. Torno taika įtvirtino Lietuvos pergalę Žalgirio mūšyje, Veidas, 2011 02 07, Nr. 6, p. 42–43.

Šaltiniai ir literatūra

1. Šaltiniai

1. Chartularium Lituaniae res gestas magni ducis Gedeminne illustrans. Gedimino laiškai, tekstus vertimus bei komentarus parengė S. C. Rowell. Vilnius, 2003. 2. Codex epistolaris Vitoldi magnus ducis Lithuaniae 1376 – 1430. Ed. A. Prochaska. Cracoviae, 1882. 3. Ekdahl S. Jono Dlugošo „Prūsų vėliavos“ – Žalgirio mūšio šaltinis. Vilnius, 1992. 4. Joannis Dlugossii Annales seu cronicae incliti regni Poloniae. Liber decimus et undecimus 1406–1412. Warszawa, 1997. 5. Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė, Livonijos kronikos, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė J. Jurginis. Vilnius, 1991. 6. Lietuvos metraščių trumpasis sąvadas. Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. Vilnius, 1996, p. 262–347. 7. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė R. Jasas. Vilnius, 1971. 8. Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, parengė ir į lietuvių kalbą išvertė D. Antanavičius, D. Baronas, A. Dubonis, R. Petrauskas. Vilnius, 2005. 9. Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, vertė L. Valkūnas, parengė, įvadą ir paaiškinimus parašė, žemėlapį sudarė R. Batūra. Vilnius, 1985. 10. Scriptores rerum Prussicarum, Hrsg. von T. Hirsch, M. Töppen, E. Strehlke. Leipzig, 1866, Bd. 3. 11. Vygandas Marburgietis. Naujoji Prūsijos Kronika, vertė R. Jasas, Vilnius, 1998. 12. Žemaičių skundas Konstanco visuotiniame bažnyčios susirinkime 1416 m., vertė J. Gedgaudas, Žemaičių krikštas. Tyrimai ir refleksija. Sudarė D. Baronas. Vilnius, 2013, p. 21– 29. 13. Žemaitijos žemės privilegijos XV–XVII a. Privilegia terrestria Samogitiensia saec. XV–XVII, parengė D. Antanavičius ir E. Saviščevas. Vilnius, 2010. 14. Ипатьевская летопись, Полное собрание русских летописей. С.-Петербургъ, 1908, Т. 2.

2. Literatūra

1. Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais. Kaunas, 1998. 2. Baranauskas T., Zabiela G. Ceklis 1253 metais: istorinė-archeologinė analizė. Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos. Vilnius, 2004, p. 9–55. 3. Baranauskas T. Lietuvos medinės pilys rašytinių šaltinių duomenimis. Lietuvos archeologija, 2003, T. 24, p. 1–101. 4. Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. Vilnius, 2000. 5. Baranauskas T. Salakas – lietuvių ir sėlių žemių paribyje. Salako kraštas. Vilnius, 2012, p. 45–62. 6. Baranauskas T. Šiaulių (Saulės mūšis): jo reikšmė, eiga ir istorinis kontekstas, Alkas.lt, 2011– 09–22, http://alkas.lt/2011/09/22/siauliu-saules-musis-jo-reiksme-eiga-ir-istorinis-kontekstas. 7. Baranauskas T. Torno taika įtvirtino Lietuvos pergalę Žalgirio mūšyje, Veidas, 2011 02 07, Nr. 6, p. 42-43. 8. Baranauskienė I. Durbės mūšis: istorija, priežastys, pasekmės. Telšiai, 2010. 9. Baranauskienė I. Kęstutis: krikšto priešininkas ar šalininkas? Kultūros barai, 2007, Nr. 6, p. 72–75, Nr. 7–8, p. 59–64. 10. Baranauskienė I. Survila ir Survilaičiai – dar kartą apie nepripažintus Kęstučio palikuonis. Istorija, Vilnius, 2016, t. 99, Nr. 3 (spausdinama). 11. Baronas D., Mačiulis D. Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda. Vilnius, 2010. 12. Batūra R. Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m. Šiauliai, 2005. 13. Butrimas A., Žulkus V., Nikžentaitis A., Vaivada V., Aleksandravičius E. Žemaitijos istorija. Vilnius, 1997. 14. Caune A., Ose I. Latvijas 12. gadsimta beigu – 17. gadsimta vācu piļu leksikons. Latvijas viduslaiku pilis. Rīga, 2004, t. 4. 15. Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities. Vilnius, 1998. 16. Dubonis A. Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje. Vilnius, 2009. 17. Dundulis B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV amžiuje. Vilnius, 1960. 18. Gudavičius E. Ar Treniota žemaičių kunigaikštis? Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A, 1982, t. 4, p. 63–70. 19. Gudavičius E. Apie vadinamąją „diarchiją“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje. Lietuvos europėjimo keliais. Vilnius, 2002, p. 124–132. 20. Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje. Vilnius, 1989. 21. Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998. 22. Ivinskis Z. Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo. Žemaičių karai su vokiečiais 1256–70 m. laikotarpyje. Karo archyvas, 1937, t. 8, p. 5–40, 1938, t. 9. p. 5–76; 23. Ivinskis Z. Saulės – Šiaulių kautynės 1236 m. ir jų reikšmė. Karo archyvas, 1936, t. 7, p. 5 – 50. 24. Jučas M. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1990. 25. Klimas P., Ghillebert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413–14 ir 1421 metais). Praeitis, Kaunas, 1933, p. 94–157. 26. Kučinskas A. Kęstutis. Lietuvių tautos gynėjas. Marijampolė, 1938 (fotografuotinis leidimas: Vilnius, 1988). 27. Latkowski J. Mendog. Kraków, 1892. 28. Lietuvos istorija, red. A. Šapoka. Kaunas, 1936. 29. Lietuvos piliakalnių atlasas, sudarė Baubonis Z., Zabiela G. Vilnius, 2005, t. II. 30. Łowmiański H. Biruta. Polski słownik biograficzny. Krakόw, 1936, t. 2. 31. Łowmiański H. Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego. Wilno, 1932, t. 2. 32. Narbutas T. Lietuvių tautos istorija, Vilnius, 1997, t. 4. 33. Nikžentaitis A. Gediminas, Vilnius, 1989. 34. Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai. Klaipėda, 1996. 35. Nikžentaitis A. Palanga XIII – XV amžiais. Palangos istorija, sudarytojas V. Žulkus. Klaipėda, 1999, p. 108–109. 36. Nikžentaitis A. Pilėnų mįslė. Vilnius, 1993.

37. Petrauskas R. Žemaičių diduomenė ir politinė padėtis Žemaitijoje XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje. Žemaičių istorijos virsmas iš 750 metų perspektyvos. Vilnius, 2004, p. 151–172. 38. Radoch M. Walki Zakonu Krzyżackiego o Żmudź od połowy XIII wieku do 1411 roku, Olsztyn, 2011. 39. Rowell S. C. Gediminaičių dinastinė politika Žemaitijoje 1350–1430 m. Žemaičių praeitis. Vilnius, 1994, t. 3, p. 125–135. 40. Rowell S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Vilnius, 2001. 41. Saviščevas E. Žemaitija ir Lietuva XIII–XVIII amžiuje: regioninės (provincinės) savivaldos spindesys ir skurdas. Lietuvos istorijos studijos, Vilnius, 2009, t. 23, p. 94–110. 42. Saviščevas E. Žemaitijos savivalda ir valdžios elitas 1409–1566 metais. Vilnius, 2010. 43. Tęgowski J. Pierwse pokolenia Giedyminowiców. Poznan–Wrocław, 1999. 44. Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje, Vilnius, 2005. 45. Zajączkowski S. Studya nad dziejami Żmudzi wieku XIII. Lwów, 1925. 46. Zembrickis J. Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, Klaipėda, 2002. 47. Почекаев Р. Ю., Батый. Хан, который не был ханом, Москва, 2007.

Summary

Inga Baranauskienė

Samogitia during the Period of the War against the Teutonic Knights

This study researches the stance of Samogitia during the period of the Baltic Crusade, namely from the late 12th to the early 15th century. In the historiography Samogitia has been traditionally assumed as an integral part of the Grand Duchy of Lithiuania and there have been obvious reasons for that; however, many historians tended to stress its unique position and stance developing various theories on the Samogitian “separatism” or insufficient integration which eventually resulted in a considerable contradiction between two assumptions. The finds of this study are the following: 1. During the period of the formation of the Grand Duchy of Lithuania and the first decades of its existence, namely in 1183–1252, Samogitia acted as its integral unit and beneficiary. The Grand Duchy of Lithuania promoted security to the Samogitian community on the background of the intensifying Crusade and offered new career possibilities to the Samogitian nobility. Samogitian dukes also took part in the Lithuanian feuds but never acted as a consolidated group which implies that Samogitia was rather fragmented and that its individuality was melting in the Lithuanian wholeness. 2. The game-changer came in 1253 when King Mindaugas decided to cede most of the Samogitian lands to the Teutonic Order in exchange for the crown. The ceded lands revolted against this decision and formed a new Samogitia with its own government led by Duke Alminas who should be assumed as the first Samogitian Elder. It was successful both in fighting against the Teutonic Order and forcing Mindaugas to renounce his decision. It resulted in a triumphant return of Samogitia to the Grand Duchy of Lithuania in 1261 and since then the Samogitian community acted basically as an interest group lobbying and pressing the central authorities, namely the Lithuanian Grand Dukes, to follow their agenda.

3. During the long period of 1269–1377 the Samogitian agenda was undisputed. The Grand Duchy of Lithuania fought against the Teutonic Order and never thought of a compromise at the cost of Samogitia again. Samogitia, being a well-organised and consolidated group, became crucial to the domestic power balance and this eventually led to the development of the so-called Lithuanian diarchy in which the Samogitian Elder became the second man in the state. Since the early 14th this position was entrusted to a member of the ruling family (Gediminas, Margiris and Kęstutis in sequence) but recognition of the community did not come for granted. Samogitian Elders had to promote Samogitian interests at the court and in return the community promoted them position of a vice-monarch making them independent of the whims of the monarch. Neglecting the Samogitian Elder could lead to the loss of the throne as it was proved in 1344/1345, so in general Lithuanian monarchs treated the Samogitians and their Elders with due respect. 4. Situation went out of balance after the throne was inherited by Jogaila in 1377. The Teutonic Order managed to provoke a conflict between him and his uncle Kęstutis which led to the murder of Kęstutis and his wife in 1382. Samogitia revolted in outrage and Jogaila threatened to cede it to the Teutonic Order but things got only worse. The Samogitians entrusted the position of the Elder to Vytautas who managed to escape the fate of his parents, formed an alliance with the Teutonic Order, and fought against Jogaila until the later, being already the king of Poland at that time, returned Vytautas his patrimony and made him Grand Duke of Lithuania as a bonus. 5. After Vytautas, backed up by the Samogitians, ascended to the throne he tried to follow their agenda and fight against the Teutonic Order but Lithuanian resources were limited and this once again led to ceding Samogitia in 1398 and 1404. However, neither the Samogitians, nor Vytautas himself took this seriously. Ceding Samogitia was only a tactical withdrawal. As soon as Vytautas reinforced the alliance with Jogaila and was ready to resume the fight, he called the Samogitians to arms, and the Teutonic administration was swept out of the country. Vytautas restored the position of an independent Samogitian Elder and formed a new administration of the region but the very principle of self-governance of the Samogitian community remained intact. Samogitian interests were promoted during the series of wars in 1410-1411, 1414, and

1422, and finally the Teutonic Order was forced to renounce its claims to Samogitia by the Treaty of Melno which acquired its final ratification in 1423 in Veliuona. 6. After its main problem was solved the Samogitian community lost its raison d'être and began to concentrate exclusively on the preservation of its autonomy which was though formalised by the series of privileges of 1441–1442. However, absence of the specific interest caused its further decay. Samogitians managed to preserve only their exclusive mentality which manifested itself every time when favourable conditions appeared. 7. Therefore, the medieval Samogitia should be assumed primarily as an interest group. This group formed, when Lithuania reached a possible compromise with the Teutonic Order by ceding Samogitia in 1253, and pressed for another solution of the conflict till it got what it wanted in 1422/1423. Such methodological approach eliminates the controversy between the Samogitian integrity and independent stance and is the main novelty of this study.