ISSN 1392-0588 Arvydas PAKŠTALIS DARBAI ir DIENOS 2005.44

Trakų vaivadijos genezė

ĮVADAS bas nėra kartografinis, nekelta uždavinio nustatyti žemių ribas, nekalbama ir apie 1413 m. Horodlėje priimtų aktų pagrindu pietvakarinę ribą, juo labiau kad ji žymi atsirado Vilniaus ir Trakų vaivadijos1. Mat- valstybės sieną. vejus Liubavskis, remdamasis vėlesniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniais, nurodė, kad į Trakų vaivadiją (siaurąja prasme) teritorija beveik atitinka įėjo Trakų, Gardino, Kauno ir Upytės pa- šiandieninės Lietuvos Respublikos teri- vietai2. 1514 m. iš šios vaivadijos pietinių toriją. Šiuo atveju LDK (siaurąja prasme) žemių buvo sudaryta Palenkės vaivadija3. laikome etninę Lietuvą (Aukštaitiją ir Vėlesni istorikai dažniausiai tik kartoja Žemaitiją) ir prie jos anksčiausiai, nuo XIII Liubavskio išvadas. Kaip žinia, Trakų a., prijungtas ir glaudžiais politiniais-ad- vaivadija buvo sudaryta Trakų kunigaikš- ministraciniais ryšiais susietas Juodosios tystės pagrindu. Pastarosios egzistavimas Rusios teritorijas. XX a. pradžioje toks tvirtai žinomas tik nuo 1337 m., tačiau darinys politikų vizijose buvo vadinamas iš šaltiniuose esančių žinučių negalime iš vėlyvųjų viduramžių atėjusiu terminu susidaryti vaizdo, kokią teritoriją ji už- Lithuania Propria4. Trakų vaivadija su- ėmė ir kaip buvo administruojama. Bet darė maždaug 1/3 šiandieninės Lietuvos kuriuo atveju manytina, kad XIV a. vidurio Respublikos ploto nepriklausomai nuo Trakų kunigaikštystė galėjo skirtis nuo to, kaip kito Lietuvos sienos, egzistavo XIV a. pabaigos Trakų kunigaikštystės. valstybė ar ne. Tik atlikę tyrimus galime daryti prielaidas Darbe siekiama peržvelgti valstybės apie ankstesnį šio darinio egzistavimą ir branduolio raidą iki Gediminaičių atėjimo genetinį ryšį su Trakų vaivadija. į valdžią, nustatyti Gediminaičių ir Trakų Pradinė chronologinė šio darbo riba yra kunigaikščio prerogatyvas, išanalizuoti XIII a. pabaiga. Detaliau jos konkretizuoti genetinį Trakų kunigaikštystės ryšį su negalime, nes šaltiniuose nėra tikslių Trakų vaivadija, aptarti atskirai kiekvieno žinių. Galutinė data – 1413 m., kai po į šią vaivadiją įėjusio regiono reikšmę Horodlėje priimtų aktų pagrindu įvyku- ir valdymą. Naudojamasi genealoginiu, sio administracinio suskirstymo atsirado prozopografiniu, refleksijos metodais. Vilniaus ir Trakų vaivadijos. Darbo objektas yra 1413 m. sudaryta Trakų vaivadija, tačiau su tam tikromis ŠALTINIAI IR ISTORIOGRAFIJA išlygomis. Už ribų lieka pietinės žemės, kurios, kaip minėta, vėliau sudarė Pa- Netiesioginių duomenų, susijusių su Tra- lenkės vaivadiją. Ten vyko skirtingi pro- kų vaivadijos geneze, galima rasti kone cesai, ir šių žemių statusas ilgą laiką buvo kiekvienoje viduramžių istorijos studijoje, neaiškus. Jos priklausė tai Mazovijai, tai tačiau stengtasi remtis tais darbais, kurie Lietuvai. Todėl siekta išanalizuoti būtent pasakė ką nors nauja nagrinėjamais klausi- lietuviškųjų žemių raidą. Kadangi šis dar- mais. Šaltiniai specialistams gerai žinomi:

4 42 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS kronikos, metraščiai, laiškai, privilegijos. naudotų šaltinių. Atsisakyta platesnio Tyrinėjant viduramžių istoriją, tenka istoriografinių pozicijų vertinimo. Pa- remtis didesniais istoriografijos klodais matinių veikalų reikšmės turėtų išryškėti negu šaltiniai. Tačiau geriausias būdas nagrinėjant atskiras problemas. bent jau priartėti prie tiesos – paskelbti Kaip jau minėta, Trakų vaivadijos kažką nauja šalia to, kas jau parašyta. genezei specialių studijų nėra, tačiau ji Bandymai naujai interpretuoti šaltinius domino istorikus nuo pat profesionalaus leido iškelti naujų hipotezių ir padaryti istorijos mokslo pradžios – XIX amžiaus. naujas išvadas Čia prisimintinos M.Liubavskio studijos11. Turbūt daugiausia žinių apie aptaria- Lietuvos viduramžių istorijos tyrimai mąjį laikotarpį gauname iš Livonijos5 ir suintensyvėjo XX a. 3-jame ir 4-jame Prūsijos6 kronikų. Darbe naudotos Ordi- dešimtmečiais. Lenkų istorikai, naujai no kronikos išverstos į lietuvių kalbą ir įvertinę šaltinių duomenis, pakėlė tyri- visiems prieinamos. Apie XIII a. istorijos mus į aukštesnį lygmenį. Apie Lietuvos įvykius ir asmenis nemažai sužinome valstybės ir jos visuomenės ištakas rašė tik iš Eiliuotosios Livonijos kronikos. Henrikas Łowmiańskis12, Stanisławas Ja naudojosi ir Petras Dusburgietis, ir Zajączkowskis13 (pažymėtina jo Lietuvos Hermanas Vartbergė. Lietuvos istorijos Didžiosios Kunigaikštystės istorija iki XIII a. nušviečia ir Hipatijaus metraš- 138714), L.Kolankowskis15, H.Paszkiewi- tis7, tačiau jame aprašomų įvykių datos czius16. XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos buvo įterptos vėliau, todėl dabartiniams istorikai dar tik mokėsi, tačiau savo tyrinėtojams nesibaigia neaiškumai. Vy- įžvalgomis dažnai pralenkdavo lenkų gando Marburgiečio kronikoje apie XIV a. istoriografiją. Tokie buvo Jonas Toto- Lietuvą randame žinių, kurių nėra kitose raitis17 ir Juozapas Stakauskas18, parašę kronikose, arba jos daug skurdesnės. XIII a. Lietuvai skirtas studijas. Tuo Ne mažiau informatyvi šaltinių gru- metu vyraujančiomis istoriografinėmis pė – Lietuvos Metraščiai. XIV a. įvykiai pozicijomis drąsiai suabejojo Paulius gana patikimai aprašyti Lietuvos Met- Šležas19. raščio Trumpajame Sąvade ir Bychoveco Žinios mūsų nagrinėjamai temai buvo 8 kronikoje . Kita vertinga informacija apie kauptos tiriant įvairias Lietuvos istorijos Lietuvą mus pasiekia jau iš vėlesnių laikų problemas. Lietuvos valstybės XIII–XIV a. 9 Lietuvos kronininkų bei metraštininkų , struktūra nagrinėta Artūro Dubonio20, kurie galėjo naudotis šaltinių baze, dėl Edvardo Gudavičiaus21, Alvydo Nikžen- vienokių ar kitokių priežasčių neišli- taičio22, Stefano C.Rowello23 darbuose. kusia iki mūsų laikų. Bet kuriuo atveju Darbe taip pat naudotasi Zenono Ivins- šie šaltiniai vertintini atsargiai, nes kai kio24, Edvardo Gudavičiaus25, Zigmanto kur aklai sekama Lietuvos Metraščiais, Kiaupos26 Lietuvos istorijos sintezėmis, o „baltos dėmės“ užpildomos dažnai kuriose yra prieštarų viena kitai. Kai subjektyviais pačių teiginiais. kurių istorikų (Rimvydo Petrausko27, Nagrinėjamai temai bene svarbiausia Broniaus Dundulio28, Onos Maksimaitie- 1387 m. Jogailos privilegija Skirgailai10. nės29) darbai pravertė tiesiogiai su Trakų Iš jos sužinome XIV a. pabaigos Tra- istorija susijusioms šio darbo problemoms kų kunigaikštystės ribas. Kiti šaltiniai spręsti. Lenkų istorikų Józefo Wolffo30 ir naudojami atskiroms problemoms aiš- Jano Tęgowskio31 veikalai buvo svarbūs kinti, todėl jie plačiau aptariami darbe. kaip biografinio enciklopedinio pobūdžio Čia taip pat neapžvelgsime epizodiškai tyrinėjimai. Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 43

VALSTYBĖS BRANDUOLIO RAIDA žinoma, iškilo , o ne paminėti vyresnieji. Vladimiras Pašuta mano, kad Tarp Nemuno vidurupio ir Neries esan- tai ne atsitiktinumas43. Paanalizuokime. čioje teritorijoje H.Łowmiańskis lokalizavo 1213–1214 m. kovose su Livonija žuvo Lietuvos žemę (siaurąja prasme)32. Mano- galingi lietuvių kunigaikščiai Dangerutis ma, kad XIII amžiuje ji buvo didžiausia ir ir Stakys44. Pastarasis yra įvardijamas kaip galingiausia iš aukštaičių žemių33, tačiau valdovas ir kunigaikštis. Su juo siejama Łowmiańskio žemėlapyje pavaizduota Stakų vietovė Šalčininkų rajone45, Lietuvos mažesnė už Nalšią ir Deltuvą. Tiesa, žemės (siaurąja prasme) pietryčiuose. Yra Lietuvos žemės šiaurėje neišskirta Neries žinoma, kad Dangerutis buvo sudaręs žemė, kurios dalis „prijungta“ ir prie sutartį su Naugardu prieš Livoniją. Kaip Deltuvos34. Pastarajai kai kurių apylinkių pastebi Zigmantas Kiaupa, Dangeručio priskyrimas jos pietryčiuose taip pat valdžia turėjo apimti didelę teritoriją, kelia abejonių35. Apskritai Łowmiańskis, kitaip Naugardui nebūtų buvę prasmės manydamas, kad Lietuvos žemė labai ne- su juo tartis46. siskyrė nuo XIV a. Trakų kunigaikštystės, Tokia teritorija galėjo būti Nalšia, Po- jos ribas nustatė pagal 1387 m. Jogailos locko kaimynė, galbūt ir šiaurinė Lietuvos privilegiją Skirgailai36. Tik darydamas žemės dalis. Geografinė jos padėtis ir išvadą, kad Lietuvos žemė vis dėlto buvo vėlesni ryšiai ta kryptimi (Nalšios kuni- žymiai mažesnė už Trakų kunigaikštys- gaikščio Daumanto pabėgimas į Pskovą) tę, jis pakėlė jos ribas aukščiau Merkio nuomonę tik sustiprina. upės37. Tokiu būdu apylinkės į šiaurės Laikytina, kad 1213–1214 metais žuvę rytus nuo Merkio priskirtos Nalšiai, nors, lietuvių kunigaikščiai (Živinbudo pirm- kaip pastebi E.Gudavičius, ne tik jos, bet takai) buvo Dausprungo bei Mindaugo ir ir teritorijos iki pat Vilniaus sietinos su Daujoto bei Viligailos tėvai47. Neatmetus Lietuvos žeme38. Dangeručio ryšių su Nalšia, liktų Stakio Kalbėti apie konkrečias ribas iš esmės variantas. Mindaugo tėvonija tikriausiai yra sudėtinga, nes nėra tiksliai apibrėžtų ir buvo pietinėje Lietuvos žemės (siaurąja Lietuvos sienų su kitomis žemėmis. Rytuo- prasme) dalyje48, šiaurinėje jos dalyje, se ir pietuose ji siekė Nemuno aukštupį, kurią valdė Dausprungas49. Daujoto ir tačiau tikslios ribos pasakyti negalima, Viligailos ryšiai su pietų Nalšia50 palieka nes nenustatyta ribų su kaimynine Nal- galimybę laikyti juos Dangeručio sūnu- šios žeme ir Rusia. Orientacine vakarų mis. Bet kuriuo atveju 1219 m. sutartyje riba laikytinas Nemunas, nes kairėje jo Živinbudo paminėjimas pirmuoju susijęs pusėje gyveno jotvingiai39. Šiaurine riba su dviejų vyresniųjų kunigaikščių mir- sąlygiškai laikytina Neries upė. Šiuo timis. Toks iškilimas atrodytų logiškas, atveju ne taip svarbu, ar Lietuvos žemė jei patikėtume, jog žuvę kunigaikščiai buvo didžiausia iš aukštaičių žemių, bet buvo jo broliai51. Deja, po 1219 m. nebėra jos sąsajos su Mindaugu40 verčia sutikti, žinių apie Živinbudą, Daujotą, Viligailą kad ji buvo ne tik galingiausia, bet ir ir Dausprungą, veikiausiai jie bus žuvę tapo svarbiausia41. karuose arba kovoje dėl valdžios. Lie- 1219 m. Lietuvos kunigaikščių ir Vo- tuvos žemė, o kartu ir visa valdžia liko lynės taikos sutartyje paminėti penki Mindaugo rankose. vyresnieji Lietuvos kunigaikščiai: pir- Tiesa, po Dausprungo mirties jo val- masis – Živinbudas, po jo – Daujotas, doma žemė atiteko sūnums Tautvilui ir Dausprungas su broliu Mindaugu ir Edivydui52. Domenas buvo stiprinamas Daujoto brolis Viligaila42. Vėliau, kaip paverčiant palankius kunigaikščius vasa- 44 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS lais, o nepalankius nužudant ar išvejant. kunigaikščio valdžią perėjo susidorojus 1248 m. Mindaugas išvijo Dausprungai- su priešininkais64. Bent jau laikinai sta- čius iš Vilniaus apylinkių, baigdamas bilizavęs padėtį Vaišelga perdavė sostą vienyti Lietuvą (siaurąja prasme)53. Taigi Švarnui65. Tačiau dar vienas stačiatikis lieka sutikti su V.Pašuta, kad Mindaugas nepatenkino didesniosios visuomenės iškilo ne atsitiktinai – jis perėmė tėvo, dalies, ir vėl prasidėjo vidaus kovos, kuris „buvo didelis karalius ir jo laikais kurių metu Švarnas buvo išstumtas iš nebuvo galima jam lygaus surasti“54, Lietuvos. pozicijas. Galbūt tik netikėta Mindaugo Atėjus į valdžią Traideniui, vidaus tėvo mirtis sutrukdė sklandžiai vykti suirutė pasibaigė66, todėl galime spręsti, šiam procesui. Šiaip ar taip, matome, kad kad visuomenė, gal net pati jį iškėlusi Lietuvos žemėje valdžia buvo sutelkta į valdžią, buvo patenkinta. Nereikia vienos šeimos rankose, o iš jos aukščiau pamiršti ir išorinių veiksnių, kurie pa- už kitus giminės atstovus iškilus vienam lengvino Traideniui įsigalėti. Haličo ir nariui, ir įtvirtinta55. Voluinės kunigaikštis Levas, nužudęs Mindaugo įsigalėjimas ir jo valdymas Vaišelgą, susilpnino savo brolio Švarno nežadėjo būsimų valstybės struktūros pozicijas67. Vėlesnius gerus Traidenio ir problemų. Jam pakluso dauguma aukš- Levo santykius liudija keitimasis dova- taičių ir žemaičių žemių kunigaikščių. nomis68. Tačiau draugystė truko neilgai. Antrasis pagal galią buvo Mindaugo „Pamiršęs“ ją, užėmė Levo seserėnas Treniota56. Jo santykiai su valdomą Dorohičiną. Mindaugu galėjo pašlyti dėl nesėkmių Po natūralios Traidenio mirties69 Lietu- kare su Livonija57. 1263 m. „garbėtroškos“ voje vidaus neramumų neužrašyta. Yra Treniotos vardu58 ir Nalšios kunigaikščio žinoma, kad didžiuoju kunigaikščiu tapo Daumanto rankomis59 Mindaugas buvo Daumantas. Nors nežinomos aplinkybės, nužudytas. Motyvas buvo asmeninis kaip jis pateko į sostą, bet galima numa- Daumanto kerštas Mindaugui už žmo- nyti, kad valdžia atiteko Traidenio gimi- nos pagrobimą60. Alvydas Nikžentai- naičiui70. Per trumpą Daumanto valdymo tis, atkreipdamas dėmesį į tai, kad po laikotarpį (1285 m. jis žuvo prie Tverės) Mindaugo žūties į sostą atėjo , Lietuva išliko gana patvari ir stipri71. asmeninio pobūdžio priežastis laiko tik H.Paszkiewiczius pastebi, kad Boleslovo dingstimis, kurios leido išspręsti valdžios II ir Traidenio dukters Gaudemundos dalijimosi problemas61. Nors Mindaugas sūnelis, gimęs apie 1284–1286 m., buvo buvo nužudytas, bet valdžią perėmė tos pavadintas taip pat Traideniu72. Sunku pačios giminės atstovas. pasakyti, ar jis buvo gimęs Daumanto Nepaisant to, Treniota valdė labai trum- laikais, ar jau prie Butigeidžio, tačiau pai. Mindaugo sūnus Vaišelga atsisakė bet kuriuo atveju, jei Lietuvoje į valdžią vienuoliško gyvenimo, kad atkeršytų už būtų patekęs Traidenio priešas, toks tėvą62. Tikriausiai jis tebuvo vienintelis žingsnis gerų santykių labui veikiausiai gyvas teisėtas Mindaugo sosto paveldėto- nebūtų žengtas. jas63. Nors dauguma Nalšios ir Deltuvos Hipatijaus metraščiuose yra žinia: Švar- kunigaikščių nepripažino stačiatikio no brolis Levas liepia savo sūnui saugotis valdovo, tačiau jis, padedamas savo svai- lietuvių, „nes jie gali užsinorėti atkeršyti nio Švarno, sugebėjo ne tik įsitvirtinti, dėl to, kad aš (Levas – A.P.) nužudžiau bet ir praplėsti domeną. Dalis Nalšios jų kunigaikštį Vaišelgą“73. V.Pašuta daro žemės, kaip ir dalis Deltuvos, į didžiojo išvadą, kad Lietuvos valdovas buvo ar- Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 45 timas Mindaugo dinastijai74. Ją paremtų GEDIMINAIČIŲ DINASTIJOS ir viduramžių tradicija, kada būdavo PREROGATYVOS keršijama ne dėl asmeniškumų ir ne už LDK LIETUVIŠKOSE ŽEMĖSE tautiečius, o už giminaičius75. Taigi jei Daumantas – Mindaugo giminaitis, tai Gediminaičių dinastija rėmėsi Mindaugo savaime juo tampa ir Traidenis. ir Traidenio domenais80. Tačiau ar valdžia Netiesioginę Traidenio giminystę būtų perėjo kitai dinastijai? galima įrodyti ir kitu būdu. Pirmasis Gedimino protėvis, minimas Prisiminkime jau išsakytą prielaidą, vėlyvuosiuose šaltiniuose, buvo Skal- kad Dangerutis, Stakys ir Živinbudas mantas. Jis minimas aprašant 1380 m. buvo broliai. Du pastarieji buvo vyres- vykusį Kulikovo mūšį, kuriame dalyvavo nieji kunigaikščiai. Stakio, o vėliau ir jo palikuonys – Andrius ir Dimitrijus Mindaugo su Dausprungu lokalizavimas Algirdaičiai, jų pačių tvirtinimu, Algirdo Lietuvos žemėje vyriausiąjį 1219 m. sūnūs, Gedimino vaikaičiai ir Skalmanto 81 sutarties dalyvį palieka be vietos. Kaip provaikaičiai . J.Ochmańskis, peržiūrė- žinia, Nalšia taip pat tebėra „užimta“. jęs kitus panašius paminėjimus, teigia, Taigi Živinbudui lieka Kernavė76, arba kad gali būti ir kitoks interpretacijos dešinysis Neries upės ruožas. Beje, ar- būdas: tik vieną kartą provaikaičiai pa- cheologiškai jis pritampa prie Lietuvos minėti tiesiogiai. Skalmantas galėjo būti žemės77. tolimesnis Algirdaičių protėvis negu 82 Vienos giminės valdymas abiejuose prosenelis . Taigi buvo tik Gedimino šiuose dariniuose ir archeologiniai duo- senelis. Tikėtina, kad Skalmantas veikė menys leistų kalbėti apie dešiniojo Neries XIII a. viduryje. Manoma, kad jis galėjo 83 kranto aneksiją Lietuvos žemės labui. Ji būti Traidenio brolis . Po Daumanto galėjo prasidėti dar Živinbudo laikais mirties iki pat Gedimino nežinoma apie ir baigtis Traideniui valdant. Eiliuotoji neramumus perimant valdžią naujam didžiajam kunigaikščiui. Neaišku kaip Livonijos kronika Traidenio žeme vadina į valdžią atėjo pirmas mums žinomas Kernavę78. Beje, dešiniojo kranto priklau- gediminaitis . Tai tik dar labiau symas Lietuvai dar buvo ryškus XIV a. patvirtina šį spėjimą. Tokiu atveju valdžia pabaigoje79. Todėl tikėtinas ankstesnis vis dėlto lieka tai pačiai dinastijai. Traidenio tėvoninės žemės priklausymas Taip pat iškyla sostinės klausimas. Živinbudui leistų juodu sieti giminystės Lietuvos sostinės perkėlimas iš Kernavės ryšiais, o kartu ir Traidenio giminyste su į Trakus siejamas su Gediminu. Todėl Mindaugaičiais. Todėl būtų galima teigti, Butigeidis, būdamas didžiuoju kunigaikš- kad valdžia nepaleista iš vienos giminės čiu, galėjo reziduoti Kernavėje. Tuo metu rankų iki pat 1285 metų. Pukuveras galėjo reziduoti Trakuose. Tai Tai leistų kalbėti, kad Gediminaičiams liudytų Butvydiškių vietovardis netoli ateinant į valdžią, etninės Lietuvos (ne- Trakų84. Netiesioginiai šaltinių duome- skaitant Žemaitijos) teritorijoje ėmė for- nys lyg ir patvirtintų šią hipotezę. Petro muotis dvi stambios teritorinės struktū- Dusburgiečio kronikoje aprašant Pelužio ros. Viena buvo paveldėta iš Mindaugo išdavystę, kalbama apie antrą žmogų, laikų – jos pagrindu susidarė Trakų kuris įžeidė Pelužį, ir šis pabėgo pas kunigaikštystė. Tuo tarpu kita, kurios pa- kryžiuočius. Svarbi Pelužio pasirinkta grindu susidarė Vilniaus kunigaikštystė, bėgimo kryptis – į Sembą85. Galime spėti, tik formavosi, bet dar nebuvo aiški jos jog ši kryžiuočių žemė buvo arčiausia centrų hierarchija. Pelužio bėgimo vietos, todėl bandome 46 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS nedrąsiai teigti, kad Pelužis bėgo iš Že- dėlto leistų teigti, kad Trakuose rezi- maitijos. Taigi žmogus, turintis dinastijoje davo antrasis dinastijos žmogus. Taigi antrąją vietą, galėjo veikti Žemaitijoje jau 1305–1316 m. Trakus valdė . XIII a. pabaigoje. O vėlesnioji tradicija, Tai buvo bent jau nuo XIII a. pabaigos kuri Trakų valdymą glaudžiai sieja su susiklosčiusi dinastinė tradicija, kuri ne- įtaka Žemaitijoje, leistų daryti prielaidą, nutrūko iki Gedimino valdymo pradžios. jog antrasis dinastijos žmogus rezidavo 1292 m. nusiuntė Vytenį su būtent Trakuose. didele kariuomene92 į Kujavijos Brestą93. Pažymėtina, jog svarbų vaidmenį atliko Galima prielaida, kad tuo metu prūsų gentys iš Sembos ir Notangos žemių. valdė iš Trakų. Jau 1291 m. sembai gana gausiai dalyvavo Iš Lietuvos metraščių atmesdami legen- žygyje, kuriame susidurta su Nemuno dines fantazijas apie Lietuvos sostinių žemupio gynybinio arealo pilimis – Ve- įkūrimus, bandykime pasilikti prie jų liuona ir Medrebe86. 1295 m. su sembais į perkėlimo sekos: Kernavė Trakai Vil- šį arealą žygiavo ir notangai87. Paskutinis nius. Mečislovas Jučas nurodo, kad nėra žygis, kuriame minimos šios prūsų gentys, pagrindo ja netikėti94. Atrodo, Vytenis datuojamas 1313 m.88 Reikia pastebėti, buvo palankus Kernavei95, o Gedimino jog pirmiausia buvo susiduriama kaip tik pozicija kito. Galbūt po Vytenio mirties su šio arealo pilimis. Petro Dusburgiečio Gediminas negrįžo valdyti į Kernavę, o minima valdovo sodyba aprašant Pelužio pasiliko Trakuose, kur rezidavo iki tol96. išdavystę galbūt priklausė šiai sistemai. Taip galėjo paveikti Gedimino valdymo Tuo metu vakarinėje valstybės dalyje ėmė pradžioje kilę neramumai Žemaitijoje ir formuotis kitokio pobūdžio gynybinis sustiprėjęs kryžiuočių puolimas. Trakų arealas. Pradėta remtis didžiūnais. kunigaikštis valdė Žemaitiją, todėl ad- Pirmasis toks didžiūnas, patekęs į šalti- ministruoti tą teritoriją ir stiprinti ten nių akiratį, šiame gynybiniame areale buvo valdovo įtaką didžiajam kunigaikščiui Surminas, 1290 m. vadovavęs Kolainių buvo palankiau iš šio centro. Tai paaiškintų gynybai ir įstrigusio prie Veliuonos karo legendinę dalį apie sostinės perkėlimą iš laivo sunaikinimui. Pasak R.Petrausko, Kernavės į Trakus. šio didžiūno tėvonija turėjusi būti Lie- Kalbant apie Trakus kaip sostinę, rei- tuvoje (siaurąja prasme)89. Tam tikras kėtų minėti Senuosius Trakus, kuriuose vadovaujantis elitas išryškėjo ir Paštuvos jau XIV a. pradžioje stovėjo mūrinė teritorijoje. 1292 m. didžiūnas Jazbutas pilis97. Kol Vytenis buvo gyvas, Gedi- žuvo mūšyje su kryžiuočiais. 1290 m. jis minas padėjo jam tvarkytis Žemaitijoje vadovavo 500 žmonių žygiui į Prūsiją90. ir ginti vakarinį Lietuvos pasienį. Mirus Toks kariuomenės skaičius leidžia manyti, Vyteniui, Gediminas, tęsdamas pradėtą jog Jazbutu buvo itin pasitikima. politiką ir stiprindamas valdžią, galėjo Vis dėlto neaišku, kas rūpinosi Nemuno sostinę perkelti iš Trakų į Vilnių, kuris žemupio gynybiniu arealu iki 1337 m. turėjo patogią strateginę padėtį – gana Šaltiniuose tiesiogiai nepasakoma, ar šia ilgą laiką buvo neprieinamas Ordino sistema rūpinosi didysis kunigaikštis, kariuomenei98. Nors pagal tradiciją miesto ar kitas dinastijos narys. Viena priežas- įkūrimo data laikoma pirmasis jo pami- čių – neapibrėžtai nusakomas titulas. nėjimas (šiuo atveju 1323 m.), bet Vilnius Dėl to negalime pasakyti, kiek yra tie- ir iki Gedimino buvo svarbus centras. sos A.Nikžentaičio nubrėžtose valstybės Nėra abejonių, kad Gedimino valdymo valdymo gairėse nuo 1283 m.91 Aukščiau metais Vilnius iš didesnės gyvenvietės, išvardytų netiesioginių faktų visuma vis įsikūrusios gerokai prieš 1000-uosius Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 47 metus99, išaugo į didelį Vidurio ir Rytų tavo dar prieš Kęstutį. Noras iš vienos Europos politinį ir ekonominį centrą100. pusės išlaikyti jau užvaldytą teritoriją Tuo tarpu Trakai išliko antruoju pagal ir plėsti ją į kitą pusę reikalavo stiprinti svarbumą centru. valdžią. Veiksmingam valdymui itin Gediminui atėjus į valdžią, Vokiečių svarbi buvo dinastijos narių parama. ordinas įsiveržė į Paštuvos žemę, o per Vytenis galėjo būti pavedęs Gediminui kelerius metus nusitaikė į Žemaitiją. saugoti šiaurinį ir vakarinį pasienius110. Problemą pagilino Žemaitijos didžiū- Pirmiausia tai buvo Nemuno žemupio nų bėgimas į Prūsiją. Siekta užtikrinti gynybinis arealas. Ordino valdų saugumą101. Žemaitijoje Todėl ir tikėtina, kad domeno skilimą didžiojo kunigaikščio valdžia išgyveno į Vilniaus ir Trakų kunigaikštystes lėmė krizę – 1317 m. kryžiuočiai užpuolė Gedi- ne Gedimino patirtis broliškai dalytis mino pilį, sunaikino priešpilį. Nukentėjo valdžia su Vyteniu, bet būtinybė stiprinti Žemaitijos didžiūnas Sudargas102, kuriuo valstybę. XIII a. pabaigoje svarbiausiu Gediminas rėmėsi ir anksčiau103. Tačiau virto naujasis kovos su Ordinu frontas prie po 1320 m. lietuviai perėmė iniciatyvą, Nemuno111. Pirmieji Gedimino valdymo ir padėtis Žemaitijoje stabilizavosi104. Tai metai irgi buvo paženklinti kovomis su galėjo būti ir aktyvios Margirio veiklos kryžiuočiais. Be viso to, dar buvo vyk- padarinys Žemaitijoje. Veikiausiai tada doma ekspansinė politika į rytus. Nors valdovo dvaras persikėlė į Vilnių, o Mar- Kęstutis kartu su Algirdu buvo žygiavęs į giris galėjo pasitraukti į Trakus. Tačiau rytus, bet didžiausias jo rūpestis tebebuvo Margirio dėmesys Žemaitijai nesumažėjo: vakarinis ir šiaurinis pasieniai. sugriovus Gedimino pilį, atsirado naujas Istoriografijoje paplitusi nuomonė, kad centras – Pilėnai, kur jis 1336 m. žuvo105. dinastijos narių parama buvo tolygi ly- Tarpulaikiu nuo Gedimino pilies su- giateisiškumui, todėl tokį valdymą tiek naikinimo iki Pilėnų įvykių kryžiuočiai A.Nikžentaitis, tiek E.Gudavičius vadina stengėsi susilpninti Žemaitijos ryšius su diarchija. Tačiau labiau tikėtina, kad tokia Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste106. Nors sistema „rėmėsi ne (...) bendravaldyste, po Margirio mirties Gediminaitis o užduočių pasiskirstymu“112. Plečiantis labai stengėsi, bet nespėjo suorganizuoti valstybei ir kovojant dviem frontais, bent kiek nuoseklesnės gynybos; bandy- vienas valdovas, siekdamas veiksmingo mas kitais metais sunaikinti Bajerburgo valdymo, neišgalėjo apimti visų sričių, pilį baigėsi jo paties žūtimi. todėl buvo priverstas patikėti tam tikras Vygando Marburgiečio kronikoje mini- sritis dinastijos nariams. Feliksas Šabuldo mame 1337 m. Bajerburgo pilies gynime mano, kad valdymas iš dviejų centrų at- rašoma: „pataikė strėlė stabmeldžių Trakų spindėjo didikų grupuočių, kurių viena karaliui į sprandą ir tasai mirė“107. Vėlesni buvo veikiama Rytų, kita – Vakarų kultūrų, kronininkai aiškino, jog čia bus žuvęs separatines tendencijas113. Ilgainiui vienos Gediminas. Józefas Puzyna turbūt vienas ar kitos srities valdymas nulemdavo dinas- pirmųjų iškėlė hipotezę, kad tai buvęs tijos narių vietą hierarchijoje. Gedimino ne Gediminas, kaip ilgą laiką manyta, o įvykdytas Lietuvos padalijimas turėjo Vytautas Gediminaitis108. E.Gudavičius patenkinti įpėdinių ambicijas114. ir A.Nikžentaitis plėtojo šiuos tyrimus ir Kęstutis gavo Trakų kunigaikštystę, priėjo prie tokios pat išvados: tai galėjo tačiau apie šiam kunigaikščiui priklau- būti aštuntasis Gedimino sūnus, o ne siusius darinius sužinome tik iš vėlesnių Gediminas109. Šiuo atveju mums svarbiau šaltinių115. Kaip matysime, ne visi dariniai, pažymėti, kad Trakų kunigaikštis egzis- vėliau priklausę Trakų kunigaikštystei ir 48 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS tapę Trakų vaivadijos pagrindu, atsidūrė 1348 m. Strėvos mūšyje119 Kernavė ati- Kęstučio valdžioje iškart po Gedimino mir- teko Algirdui, o Slanimas – Kęstučiui. ties. Tai atsitiko po dinastijos hierarchinių Kernavę valdė Algirdo sūnus Vygantas. pokyčių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys- Po jo mirties 1392 m.120 Kernavė buvo tės viduje. Šie pokyčiai pirmiausia buvo galutinai įjungta į Vilniaus, o Slanimas – į susiję su Jaunučio nuvertimu 1345 m. ir Trakų kunigaikštystes121. sąlygojo visai kitokius ryšius. Ne mažiau Iš Jogailos privilegijos Skirgailai122 paveikė ir Gedimino sūnų netektys: Nari- matome, kad užrašydamas žemes aplink mantas ir Mantvydas žuvo Strėvos mūšyje Trakus, ribas rytinėje jų pusėje Jogaila apie 1348 m., Karijotas veikiausiai mirė nurodo pagal Nerį (Viliją) ir Vokę. Te- sava mirtimi apie 1365 m. – nuo to laiko ritorija iki šitų upių užrašoma „pagal jis nebeminimas šaltiniuose. senas ribas“. Vėliausiai tos „senos ribos“ galėjo būti nustatytos valdant prieš Jo- gailą buvusiam kunigaikščiui. Žinome, TRIJŲ KUNIGAIKŠTYSČIŲ RIBOS kad nuvertus Jaunutį Kernavė, kaip ir Maišiagala, įėjo į Vilniaus kunigaikštystę. Bychoveco kronikoje minima, kad Trai- Tai patvirtintų ir Maišiagalos užrašymas denio laikais Lietuvos sostine buvusi 1387 m. įkurtai Vilniaus vyskupystei. Kernavė116. Rašytinių šaltinių duomenis Taigi riba brėžiama kairiaisiais šių upių paremia archeologiniai tyrinėjimai. Prie krantais. esamų keturių piliakalnių rastos ne tik Sunku išskirti kitus centrus ar kaimus, papilių gyvenvietės, datuojamos XIII–XIV nes jų tinklas labai retas. Kylant Ne- amžiais, bet ir atokiau esanti „miestietiško rimi aukštyn, matome kaimą Paparčius tipo gyvenvietė“. Kernavė apibūdinama ir Gegužinę. Skirgailai atiteko ir naujų kaip tipiškas naujas centras, stipraus žemių. Neries žemupyje, be jam pasta- kunigaikščio rezidencija. Iki Gedimino tytos naujos pilies, jis gavo dešiniajame buvo ryškios dvi teritorinės struktūros krante esančius Žeimius ir Kulvą, kurie su centrais Kernave ir Trakais, o jam priklausė Upytei. Einant į pietus nuo Tra- valdant ėmė sparčiai vyrauti trečiasis kų, jam užrašomas „Rūdininkų miestas centras – Vilnius. ir visas valsčius“, „Šalčininkų miestas ir XIV a. viduryje atsiranda poslinkių visi kaimai esantys aplink Šalčininkus“. centrų hierarchijoje. Nuolatine sostine Anksčiau kitų valdyti (Ivano, Mentvi- tampa Vilnius, Trakai išlieka antruoju no, Vokės) kaimai dabar buvo atiduoti pagal svarbą centru, o Kernavės reikš- Skirgailai. mė mąžta. Ligi tol šis centras tiesiogiai Apibendrinant šių trijų žemių plotus, priklauso nuo didžiojo kunigaikščio galima teigti, kad Trakų kunigaikštystės valdžios, o mirus Gediminui, Kernavė, šiaurės rytų riba ėjo Nerimi iki ten, kur kadaise buvusi paties Gedimino tėvoni- įteka Vokė ir maždaug iki Vokės vidur- ja117, atitenka jo sūnui Manvydui (kartu upio. Nustatyti pietrytinę ribą sudėtin- ir Slanimas). Reti Manvydo paminėjimai giau. Dėl reto centrų ar kaimų išsidės- šaltiniuose lyg ir bylotų apie neutralią tymo ir nesant kitų geografinių objektų, jo poziciją. Todėl nors ir egzistavo trys lieka remtis Rūdininkais ir Šalčininkais. dalys, tačiau pagal savo reikšmę domi- Vilniaus ir Trakų centrų artumas leidžia navo dvi. manyti, kad riba tarp Vilniaus ir Trakų Veikiausiai pagal Algirdo ir Kęstu- vaivadijų galėjo išlikti tokia pati arba čio pasižadėjimą dalytis pusiau naujai labai panaši į XIV a. pabaigoje žinomą įgyjamas žemes118 po Manvydo žūties Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių ribą. Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 49

GARDINO KUNIGAIKŠTYSTĖS Atrodo, jau nuo Vytenio laikų Lietuvos VALDYMO PROBLEMOS Didžiajai Kunigaikštystei priklausančios IKI 1413 M. Juodosios Rusios teritorijos buvo vienos iš svarbiausių. Bent jau kryžiuočiai, puldinė- Nuo XIII a. šeštojo dešimtmečio Gardinas dami Rusios centrus, dažniausiai rinkda- buvo lietuvių rankose. Traidenio valdžia vosi lietuvių valdomus. Gardinas, pasienio siekė Gardiną ir Slanimą123. Vytautas, bū- centras, būtina stotis visiems ryšiams su damas Trakų kunigaikštijos tėvonis, prašė Lietuva, buvo nuolatos puldinėjamas129. grąžinti šias žemes 1384 m. sutartimi su kry- Pro Gardiną ėjo prekybos keliai. Jis dažnai žiuočiais124. Pabandysiu apžvelgti Gardino minimas kryžiuočių parengtuose Lietuvos kelią į Trakų kunigaikštystę aptardamas kelių aprašymuose130. Jo reikšmę patvirtin- jo kaip centro reikšmę ir valdymą. tų 1306 m. sunaikintas papilys – „didelis XIII amžiuje Juodosios Rusios teritori- lyg miestas“131. Iš čia buvo vykdomi žygiai jos su centrais Gardinu ir Naugarduku į Prūsiją ir Mazoviją. buvo prijungtos prie Lietuvos, nes vie- Artūras Dubonis šiame regione sufor- tinės dinastijos nusilpo ir išmirė125. Iki muotą stiprią gynybinę teritoriją sieja su Mindaugo karūnacijos Lietuvos žemės čia randamais leičiais. Istorikas teigia, (siaurąja prasme) pasienį aršiai puolė kad šių vietų gynyba tiesiogiai rūpinosi Haličo kunigaikštis Danielius. 1252 m. didysis kunigaikštis. Traidenis į Slanimą pradžioje jis ryžosi netolimais žygiais ir Gardiną kėlė prūsus, taip stiprindamas nusiaubti visą Lietuvos valstybės pietų LDK pasienį132; galbūt jie 1277 m. padėjo pasienio ruožą nuo Naugarduko rytuose sužlugdyti Gardino puolimą133. iki Gardino vakaruose. Tame žygyje hali- Mindaugo laikais ryškėjo polinkis į čėnams pavyko paimti Gardino pilį, tačiau Juodosios Rusios žemes skirti rusėnų toliau jie nežygiavo ir grįžo126. Danieliui kilmės kunigaikščius, artimai susijusius ten įsitvirtinti nepavyko. Mindaugas po su valdovo dvaru. O Romano Naugar- karūnacijos pasiekė taiką ir netgi susi- dukiečio atvejis rodo, kad šioje terito- giminiavo su Danieliumi. rijoje buvę kunigaikščiai giminiavosi Svarbų vaidmenį atliko Mindaugo sūnus su valdovu134. Lietuvos istoriografijoje Vaišelga, kuris jau valdė Naugarduką nusistovėjo nuomonė, kad Gedimino ir buvo priėmęs stačiatikių tikėjimą. Jis laikų Gardino seniūnas Dovydas buvo išleido savo seserį už Danieliaus sūnaus Daumanto Nalšiškio sūnus. Tačiau ar Švarno, o kitam sūnui Romanui kaip Min- tikrai ji pakankamai pagrįsta? daugo vasalui perleido Naugarduką, nes Kunigaikštis Daumantas iš Nalšios buvo pats tapo vienuoliu. Rusų kunigaikščiai galutinai išvytas 1265 m. Pabėgęs į Pskovą Hlebas Valkaviske ir Bazilius Slanime ir ten įsitvirtinęs, dar 1267 m. jis bandė taip pat buvo Mindaugo vasalai127. Vai- atsiimti savo valdas Lietuvoje135. Atėjus į šelgos pavyzdys buvo pirmasis lietuvių valdžią Traideniui ir nebelikus tiesioginių kunigaikščių įsikūrimo Juodosios Rusios jo priešų Lietuvoje, Daumantas atsisakė žemėse ir tų žemių prijungimo prie Lietu- savo pretenzijų į jas. Jį paveikė ir Dauman- vos valstybės praktikoje, kuri vis aktualėjo to – Timofiejaus įsipareigojimai Pskove136. gausėjant kunigaikščiams, o tiksliau – stip- Apskritai Daumantas nebebuvo laikomas rėjant jų troškimams ir būtinybei įsigyti Lietuvos priešu. Su juo bendradarbiavo naujų tėvonijų. Gedimino laikais Lietuva Traidenis137. Tačiau reikia pastebėti, kad patikimai įtvirtino savo valdžią tose Rusios Gediminas skatino šv. Timofiejauskultą, mė- srityse, kurios seniausiai buvo įtrauktos gindamas XIV a. ketvirtajame dešimtmetyje į jos interesų sferą128. Pskove įtvirtinti Lietuvos pozicijas138.

5 50 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Daumantas kaip karvedys iškilo gan turėdamas penkiasdešimt su viršum ir anksti. Pagal Henryką Paszkiewiczių jis paskutiniam žygiui vadovavo septynias- jau 1238 m. vadovavo lietuvių žygiui dešimtmetis. O tai mažai tikėtina. į Mazoviją139. Kitų istorikų nuomone, Vienintelis Daumantą ir Dovydą sie- 1298 m. jis dar vadovavo kariuomenės jantis dalykas yra buvimas Pskovo ku- pulkams140. Daumantas mirė 1299-aisiais. nigaikščiais: pirmasis juo buvo nuo Taigi išeitų, jog jis, turėdamas apie 80 1266 m. iki 1299 m., o antrasis – nuo metų, dar vadovavo kariuomenei. Nesi- 1322 m. iki 1326 m. Konstantinas Jab- gilinant į E.Gudavičiaus, A.Nikžentaičio lonskis mini, jog Daumantas buvo ve- ir A.Dubonio diskusijas nustatinėjant dęs Aleksandro Nevskio anūkę147. Net Daumanto gimimo metus, šiuo atveju jei Dovydas ir buvo Daumanto sūnus pasakytina tik tai, kad 1238 m. žygiui iš antrosios santuokos, sunkiai būtų į Mazoviją galėjo vadovauti nebūtinai paaiškinamas jo įsigalėjimas Gardine. Daumantas Pskoviškis ir kad pastarojo Petro Dusburgiečio teigimu, Gardinas gimimo data, tiesa, labiau hipotetinė, (ar Gardino kunigaikštystėje buvusi galėjo būti apie 1240 m.141 teritorija) galėjo būti Dovydo alodas148. Pasidomėkime, ar Daumantas galėjo Gardinas nemenkai nutolęs nuo tariamo turėti palikuonių. XVI a. kronininkas Dovydo tėvo tėvonijos. Net ir Romo Reinholdas Heidenšteinas, pasinaudojęs Batūros bandymas lokalizuoti Galšios Polocke buvusiais rusų metraščiais, nu- teritoriją, kuri buvo susijusi su Nalšia statė, jog Dovydas buvo Daumanto sūnus. ir kurios pietinis pakraštys beveik siekė E.Gudavičius linkęs tuo pasitikėti142, Nemuną149, šiuo atveju padėties nekeičia. o S.C.Rowellas mano, kad greičiausiai O Gardine ieškoti sąsajų su Aleksandru klystama143. Mums lieka skaičiuoti. Kaip Nevskiu tikriausiai neverta. žinia, 1262 m. mirus Mindaugo žmonai Dovydas, tarnaudamas Gediminui, Mortai, Mindaugas pasigrobė jos seserį, greitai tapo pagrindiniu jo karvedžiu. Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Kronikose minima nemažai Dovydo Gar- Ar ji galėjo pagimdyti Daumantui sūnų? diniškio žygių150. Panašus galėjęs būti Gal ir galėjo. Tačiau tuo atveju Daumantas Nameisis, Traidenio karvedys151, kurio jį turėjo pasiimti su savimi bėgdamas į valdžia Žiemgaloje buvus didelė, jis bu- Pskovą, nes Lietuvoje vaikelio būtų laukusi vęs diduomenės atstovas ir galėjęs būti pražūtis. Į Pskovą Daumantas pabėgo vadinamas kunigaikščiu152. Ar toks buvo kartu su „300 lietuvių su žmonomis ir Gardine gyvenantis Gedimino kariuome- vaikais“144. nės vadas? Kad jis su Gediminu buvo Dabar pažiūrėkime, kada Dovydas „ypač geri draugai (amicus specialis)“, ėmėsi politinės veiklos. Pirmą kartą Petro minima 1323 m. Rygos miesto tarybos Dusburgiečio kronikoje jis kaip Gardino laiške Gediminui153. Išlikę šaltiniai nepa- pilininkas paminimas 1314 m. rugsėjo tvirtina Motiejaus Stryjkowskio teiginio, žygyje145. Paskutinis jo žygis buvo 1326 kad Dovydas buvo Gedimino žentas154. metais. Tada Gediminas jį su 1200 karių Albertas Vijūkas-Kojelavičius rašo, jog pasiuntė Lenkijos karaliui Vladislovui Dovydas garsėjo giminyste su valdo- Lokietkai, kurio įsakymu prisijungė prie vu155. A.Nikžentaitis mano, kad ir nesant jo armijos žygiui į Brandenburgą. Po aiškesnių duomenų, artimi Gedimino sėkmingo žygio grįžtant, Dovydas buvo ryšiai su Dovydu šiam teiginiui nė kiek nužudytas146. Taigi išeitų, jog Dovydas, jei neprieštarauja156. Kitas Gedimino šeimos jis buvo gimęs prieš Daumanto pabėgimą tyrinėtojas Janas Tęgowskis apie tai nė į Pskovą, politinėje veikloje pasirodė jau neužsimena. Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 51

Iš Vygando Marburgiečio kronikos jau 1347 m. kartu su Algirdu ir Kęstučiu sužinome, kad nuo 1357 m. iki 1365 m. kovėsi kartu165, o 1348 m. žuvo Strėvos energingai veikė Patrikas iš Gardino157. mūšyje. Po jo mirties Narimantaičiai J.Tęgowskis, teigdamas, kad tai buvo įsitvirtino pagal testamentą gautoje ir Narimanto sūnus, mano, kad Gediminas suskaidytoje jo tėvonijoje. po tragiškos kunigaikščio Dovydo mirties Apibendrinus išsakytus faktus, sunku 1326 metais pirmiau Gardino žemę bus patikėti, kad Patrikas Narimantaitis būtų davęs savo vyriausiajam sūnui Nariman- valdęs ir Gardiną bei dalyvavęs tuose tui158. Tačiau darydamas tokią prielaidą, žygiuose su Algirdu ir Kęstučiu. Žinant, J.Tęgowskis remiasi netiesioginiais duo- kad Gardinas buvo didžiausias prekybos menimis, tad ji mažai tikėtina. Taikydami centras arti Prūsijos ir Mazovijos, būtina tokius pat metodus, galėtume teigti, kad stotis visiems ryšiams su Lietuva, todėl 1326 m. į Gardiną buvo paskirtas Kęstu- kryžiuočių nuolatos puldinėjamas166, jam tis – juk jo sūnus Vytautas vėliau taip pat reikėjo skirti nemažai laiko. buvo Gardino kunigaikštis. Apskritai, grįžtant prie Gedimino tes- Pirmą kartą Narimantas paminimas tamento, matome, kad ten kalbama tik Gediminui sudarius gynybinę sutartį apie jo sūnų valdomas teritorijas ir net su Naugardu. Pagal ją lietuviams turėjo neužsimenama apie Vainio valdomas atitekti šiaurinis Naugardo pasienis su žemes, nekalbama apie Polocką, kurį paveldėjimo teise. 1333 m. ten atvykęs vėliau valdė Andrius Algirdaitis, ir apie Narimantas buvo pakrikštytas Glebu ir Naugardo žemes, kur įtakos sferų turėjo įsikūrė šiaurinio pasienio pilyse – Lado- Narimantaičiai. Tai, kad nepaminėtas goje, Orešeke, Keksholme ir Koporjėje159. Gardinas, lyg ir rodytų, jog jį jau valdė Tačiau jau 1335 m. jis išvyko iš šių pi- kažkas iš Gediminaičių. Logiška būtų lių, palikdamas Orešeke savo vietinin- manyti, jog tai galėjo būti vienas iš Ge- ką – sūnų Aleksandrą, ir tapo Polocko dimino anūkų. Tai būtų neprieštaravę jo kunigaikščiu160. vykdomai politikai. Išvardijus šiuos faktus, dar labiau ne- Józefas Wolffas skyrė du Patrikus: įtikinamesnė pasirodo prielaida, kad vieną – Narimantaitį, kitą teigė buvus Narimantas bus valdęs Gardiną. Tą Kęstučio sūnų167. J.Tęgowskis šiuodu neįtikinamumą dar labiau sustiprintų asmenis sutapatina, palikdamas tik Na- S.C.Rowellas, teigdamas, jog 1333 m. rimantaitį. Nors XX a. pradžioje Patriku Narimantas neturėjo tėvonijos, o 1337-ųjų kaip Kęstučio sūnumi buvo abejojama168, pabaigoje turėjo jau dvi161. Pagal Gedimino dabartinėje istoriografijoje prie jo linksta- testamentą Narimantas gavo Pinską162, ma169. Tačiau ši versija turi vieną trūkumą. bet neteko Polocko. Šiaurinio Naugardo Kęstutis vedė Birutę 1344 metais, o kaip pasienio jis buvo atsisakęs jau anks- gana įtikinamai parodo J.Tęgowskis, čiau, palikdamas savo sūnų Aleksandrą ji buvus pirmoji ir vienintelė Kęstučio vietininku. Gedimino giminė neketino žmona170. Taigi net jei ir Patrikas būtų atsisakyti Naugardo tvirtovių. 1379 m. ir buvęs vyriausias Kęstučio sūnus, pirma- 1383 m. Jurgis ir Patrikas Narimantaičiai jame žygyje jis būtų dalyvavęs turėdamas vadovavo pasienio pilaitėms163. Pastarasis 12–13 metų, o tai neįtikėtina. ten likęs greitai iškilo ir netgi susigiminia- Atmetus Patriko Kęstutaičio egzistavimą vo su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu164. ir atsižvelgus į tai, kad Patrikas Nariman- Jaunutį nuvertus, Narimantas 1345 m. taitis tikriausiai negalėjo valdyti Gardino, pabėgo pas chaną Džanibeką, bet greitai klausimas apie Patriką (pavadinkim ji sugrįžo, pripažindamas brolių valdžią, nes Gardiniškiu) ne tik lieka neatsakytas, 52 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS bet ir tampa dar sudėtingesnis. Čia lie- Jau buvo minėta, kad vienas iš Juodo- ka prisiminti istoriografijoje galutinai sios Rusios centrų Slanimas pateko Trakų neįrodytą, bet ir nepaneigtą teiginį, jog kunigaikščiui. Žinome, kad Naugarduke Dovydas Gardiniškis galėjo būti Gedimi- pagal Gedimino testamentą valdė Kari- no žentas. Todėl neatmetama ir Patriko jotas176. Po jo mirties ir Kęstutis kaip Dovydo sūnaus galimybė, juo labiau nepaliko ten Karijotaičių. Veikiausiai kad Jonas Dlugošas mini „Patricius filius Naugardukas tokiu pat principu kaip David Rutenus“171. Patrikas Gardiniškis Slanimas buvo pavestas valdyti Kęstučio veikė nuo 1357 m. ir 1365 m. Kęstučio sūnums Vaidotui ir Tautvilai177. Tačiau buvo pašalintas iš Gardino172. Jogaila Naugarduko apylinkes atidavė Gardinas priklausė Nemuno gynybos Skirgailai178. Tokiu būdu Naugardukas linijai, todėl nereikia stebėtis, kad į jo išslydo iš Kęstutaičių rankų. Po 1413 m. valdymą galėjo kištis Kęstutis, kuris po Gardinas ir Slanimas pateko į Trakų savo brolio Vytauto mirties 1337 m. tapo vaivadiją, o Naugardukas liko Vilniaus Trakų kunigaikščiu ir buvo tiesiogiai at- vaivadijos sudėtyje. sakingas už Panemunės gynybinę sistemą. Galbūt Patrikas Gardiniškis buvo perkeltas iš Gardino į Naugarduką nenorint, kad NEMUNO ŽEMUPIO GYNYBINIO po Karijoto mirties, t.y. po 1365 metų, AREALO RYŠIAI įsigalėtų Karijotaičiai173. Šis perkėlimas SU TRAKŲ KUNIGAIKŠTYSTE galėtų iliustruoti Kęstučio bandymus IKI 1413 M. efektyvinti Nemuno gynybos sistemą. Kęstučio sūnus Vaidotas 1362 m. gynė Mindaugo Bertašiaus nuomone, Kaunas Kauno pilį. buvo vienas iš centrų, kuriame kūrėsi Vytautas pirmame žygyje turbūt da- valstybės užuomazgos. Pavieniai gyny- lyvavo 1368 m.174, todėl neatmetame bos objektai Nemuno pakrantėje ėmė galimybės, kad 1365 m. jis buvo paskir- formuotis dar iki valstybės susidarymo, tas Gardino kunigaikščiu. Tais pačiais o kai kurių pradmenų reikia ieškoti mūsų metais vyresnis Vytauto brolis Butautas eros pradžioje179. Vieta, kur stovėjo Kauno perbėgo pas kryžiuočius. Tai pirmasis pilis, buvo gyvenama dar prieš Mindaugą; žinomas Gediminaičio pabėgimas ta tai buvo didelė įtvirtinta gyvenvietė180. linkme, taigi priežastis turėjusi būti Lietuvių pilys, iki kryžiuočių puolimų rimta. Galime tik svarstyti, ar tai galėjo pradžios primityvios, vėliau peraugo į būti Vytauto, o ne paties Butauto kaip gynybinę sistemą181. Iš XIII a. valdovų vyresnio brolio paskyrimas Gardino kelionių po valstybę matome, kad šiame kunigaikščiu. areale valdovo kieminėjimo maršrutas 1384 m. į Lietuvą sugrįžusiam Vytautui ėjo Nemunu iki Kolainių, turbūt susto- Jogaila atidavė Gardiną, t.y. dalį Vytauto jant Kaune182. Esami gynybiniai dariniai tėvonijos, kurią buvo atėmęs 1382 m. Ano iki bendros sistemos įkūrimo galėjo at- laiko dokumentuose Vytautas tituluoja- likti valstybės administracinių centrų mas Gardino kunigaikščiu175. Jogailos funkcijas. privilegijoje Skirgailai į apibrėžtas Trakų Apibūdindamas Panemunės pilių struk- kunigaikštystės ribas Gardinas nepateko. tūros užuomazgas, M.Bertašius jas pri- Tuo nereikėtų stebėtis, nes tuometinis Gar- skiria Kauno bei jo apylinkių apsaugai183. dino priskyrimas Trakų kunigaikštystei Gediminaičių domenas buvo ten, kur būtų sukėlęs naujus Vytauto ir Jogailos ir Mindaugo, – Nemuno ir Neries tarp- nesutarimus. upyje184. Ieškodami XIII–XIV a. valdovo Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 53 domeno apsaugos darinių, pastebime, pilimi194. J.Dlugošas pamini, kad Jogaila, jog Kauno apylinkės tebuvo domeno 1413 m. vykdamas krikštyti žemaičių, ten periferija, kuri pati galėjo tapti vieno paliko savo žmoną Oną195. gynybinio arealo centru. Negalime abejoti, Kas rūpinosi paskirais Panemunės gy- kad jis buvo gerai apsaugotas. Didžiojo nybinės sistemos dariniais iki tol, kol ji kunigaikščio domeną supo prie jau minėto buvo patikėta Trakų kunigaikščiui, kalbėti Panemunės gynybinio arealo prigludęs gana sudėtinga. Kronikose minimas „kil- ir su juo susijęs Jūros upės gynybinis mingas“ Surminas196, dalyvavęs Kolainių arealas, kuris saugojo vakarinius valstybės gynyboje bei vadovavęs prie Veliuonos pakraščius185, o šiaurinį ir rytinį domeno įstrigusio karo laivo sunaikinimui; jis buvo pasienius saugojo „leičių siena“186. priklausomas nuo didžiojo kunigaikščio197. XIII a. pabaigoje svarbiausiu virto R.Petrauskas pažymi, kad Surminas buvęs naujasis kovos su Ordinu frontas prie iš Lietuvos (siaurąja prasme)198. Taigi iš Nemuno187. Vienas iš karų su kryžiuo- pradžių šis regionas buvo valdomas bent čiais padarinių ir buvo Panemunės pilių jau per didžiojo kunigaikščio vietininkus. gynybinė sistema, kuri ilgą laiką dengė Glaudų ryšį su pačiu didžiuoju kuni- Lietuvos centrą. Į šią sistemą įėjo Kolainių, gaikščiu patvirtintų Vytenio dalyvavimas Junigedos (Veliuonos), Pieštvės, Paštuvos, puolant Skirsnemunę199. Bisenės, Kimelio, Mederabės pilys188. Panemunės gynybinė sistema neatsie- XIV a. antrojoje pusėje jai jau priklausė jama nuo pirmosios žinios apie Trakų ir Kauno pilis, kurią lokalizuoja Algirdas kunigaikštį; ji pasiekė mus iš 1337 m. Žalnierius, pateikdamas ir archeologinę Vygando Marbugiečio aprašyto Bajerburgo medžiagą189. Ta pilių sistema dėl savo pilies puolimo200. Jau tada Trakų kuni- svarbos galėjo būti patikėta Trakų ku- gaikštis buvo atsakingas už Panemunės nigaikščiui. gynybinę sistemą. Iš M.Jučo tyrinėjimų Didžiausias krūvis atlaikant kryžiuočių sužinome, kad nuo 1360 m. nepaprastai puolimus prieš Lietuvą tekdavo Veliuonos aštrėja LDK ir Ordino konfliktas201. Per ir Pieštvės pilims, kurias 1411 m. atstatė 1362 metų Senosios Kauno pilies puoli- Vytautas190. XV a. pradžioje šis ruožas mą į nelaisvę paimamas Kęstučio sūnus buvo atsparus. Septintajame dešimtmetyje Vaidotas202. pradėjus kryžiuočiams veržtis ypač Kauno Kęstutis kaip Trakų kunigaikštis ir link, buvo tvirtinamos prieigos prie Ne- Gedimino politikos tęsėjas stengėsi vi- muno ir Neries, todėl pastatytos Senojo, sokeriopai sustiprinti valstybės valdy- o vėliau ir Naujojo Kauno pilys. Senojo mo veiksmingumą. Tikriausiai todėl į Kauno pilis buvo užpulta ir sunaikinta tam tikras gynybinio arealo zonas buvo vieną kartą191, o Naujojo Kauno pilis buvo skiriama po atskirą kunigaikštį. Šitai puolama penkis kartus ir vis atstatinė- paaiškintų Vaidoto atsiradimą Kaune ir jama192. Tai liudija padidėjusią regiono Vytauto buvimą Gardine kiek vėliau. Kaip svarbą, kuri ir šiaip jau buvo didelė, nes tik šiuo laikotarpiu paspartėja dar Gedi- iš čia buvo saugojami vandens keliai Ne- minui gyvam esant prasidėjęs procesas: munu ir Nerimi. XIV a. pabaigoje Lietuva vis daugiau valdžios pozicijų pereina į prarado Nemuno žemupį, bet kryžiuočiai jo vaikaičių rankas203. Kaune neįsitvirtino193. Vėliau Kaunas Trakų kunigaikštis toje teritorijoje turėjo tapo vėl daugiau administraciniu centru. didžiausią valdžią. Tą patvirtintų vėlesni Iš Ghillebert‘o de Lannay 1413–1414 m. Kęstučio veiksmai stengiantis išsaugoti kelionės aprašymo sužinome, kad Kaunas tokią sistemą. Tiesioginė kunigaikščio buvęs „didelis įtvirtintas miestas“ su valdžia leido Panemunės gynybinei sis- 54 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS temai sėkmingai funkcionuoti dar ir XIV a. pasižadėjimą neplėsti savo domeno savi- antrojoje pusėje, kai apie žemaičių pilis valdžioje Žemaičių teritorijoje215. Taigi tam „jau beveik nieko negirdėti“204. Vyteniui tikroje Žemaitijos dalyje valdovo domenas valdant skirtingai nei visoje Žemaitijo- vis dėlto egzistavo, ir tikriausiai dar nuo je, kur gilėjo politinė krizė205, Nemuno Mindaugo laikų216. XIII a. penktajame de- žemupio gynybiniame areale centrinė šimtmetyje Mindaugas valdė pietrytinėje valdžia išliko. Taigi šių dviejų struktūrų Žemaitijoje217. A.Nikžentaitis neabejoja, formavimasis ir valdymas skyrėsi206. kad Kolainiai, esantys „labiau į rytus nuo Įdomi S.C.Rowello mintis, kad žemai- Jurbarko“, buvo didžiojo kunigaikščio čių bajorus kunigaikštis bandė valdyti valda218. Iš vėlesnių dokumentų matyti, pasienio, t.y. Panemunės gyvenviečių, kad didysis kunigaikštis galėjo medžioti tinklu207. Norint plačiau atskleisti šių ten, kur medžiojo Vytautas, o didžiojo dviejų struktūrų ypatumus, reikia ap- kunigaikščio medžioklės plotai buvo tarti seniūnų paskyrimus. Be jau minėto Panemunės domeno valsčiuose219. Surmino, R.Petrauskas pamini ir kitų Benedikto Makros sprendime skelbiama, iš Lietuvos (siaurąja prasme) kilusių „jog Klaipėdos ir Veliuonos pilys yra pa- Veliuonos vadovų – Mattewike ir Goš- statytos Žemaitijoje“. Tačiau įsidėmėkime tauto – vardus208. Kai Vytautas 1411 m. keletą ten kartojamų formuluočių: „Ve- atstatė Veliuonos pilį, po metų ten jau liuonos pilis buvo pastatyta Žemaitijos telkėsi 400 vyrų įgula, bet joje žemaičių žemėje, kuri buvo minėtųjų karaliaus nebuvo209. Todėl galime manyti, kad ir ir kunigaikščio tėvonija net prieš 168 seniūnas buvo kilęs ne iš žemaičių. Ap- metus. Taip pat skelbiame, jog Klaipėdos skritai, kaip pastebi Eugenijus Saviščevas, pilis yra Žemaitijos žemėje“220. Atsargiai žemaičiai neprotestavo dėl pilių steigimo žiūrėdami į tuos 168 metus, nors jie Panemunėje210. Tačiau jų nepasitenkinimo gražiai sutampa su Mindaugo valdžia, susilaukė Vytauto paskirtas Ariogalos negalime atmesti to, kad Panemunė vei- seniūnas Galminas; jis buvo išvytas kaip kiausiai ir buvo didžiojo kunigaikščio „svetimas“211. Galbūt Galminas ir nebuvo domenas. Šį teiginį sustiprina tai, kad iš Ariogalos, bet vis dėlto buvo žemai- „lokalizuojant“ Klaipėdą Makra nerašo, tis212. Todėl čia žodį „svetimas“ reikėtų jog ji buvo valdovų domenas. Bet kuriuo suprasti „paskirtas Vytauto“. O tai liudytų atveju čia skiriamos lyg ir dvi Žemaitijos: ne tik Žemaitijos savivaldos siekius, bet Panemunė, kuri buvo valdovų domenas ir dar kartą patvirtintų, jog egzistavo du tiesiogiai pavaldi Trakų kunigaikščiui, o skirtingi dariniai – Panemunė ir Žemaitija vėliau Lietuvos didžiajam kunigaikščiui (be Panemunės). V.Almonaitis didžiojo Vytautui, ir Žemaitija (be Panemunės), kunigaikščio valdomas pilis nevadino kuri buvo užrašoma Ordinui ir su ku- didžiojo kunigaikščio domenu213. Apibrė- ria buvo siejamos Kuršo ir Skalvos, t.y. žęs Žemaitijos etnines ribas, jis nustatė, žemaičių užimtos ir tik vėliau Ordino kad pietinė Žemaitijos riba Nemunu ir užkariautos, žemės. rytinė – Nevėžiu susiklostė pagal politinę 1387 m. Jogaila, paskirdamas Trakų ku- tradiciją214. nigaikštystę Skirgailai, jos ribas nubrėžė M.Liubavskis nustatė keturis tiesiogiai tik iki Nevėžio. O po 1413 m. reformų didžiajam kunigaikščiui pavaldžius Pa- Panemunė įėjo į Žemaitijos seniūniją. nemunės dvarus: Veliuonos, Vilkijos, Bronius Dundulis, žvelgdamas į Trakų Skirsnemunės, Josvainių. Nagrinėdamas vaivadijos geografinę padėtį, mano, kad 1413 m. savivaldos privilegiją žemaičiams, į ją ketinta įjungti ir Žemaitiją, tačiau to jis pabrėžė Lietuvos didžiojo kunigaikščio atsisakyta diplomatiniais sumetimais221. Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 55

Kitaip tariant, jei ne Ordino pretenzijos Apskritai nustatyti Upytės žemės ribas į Žemaitiją, tai ji būtų buvusi integruota iki pat XIV a vidurio yra problemiška. į Trakų vaivadiją222. Tokie pamąstymai Gintautas Zabiela, derindamas ano meto atrodo logiški žinant, kad Trakų ku- archeologinius duomenis su rašytiniais nigaikštis buvo tradicinis Žemaitijos šaltiniais, Upytę lokalizuoja Nevėžio upės siuzerenas223. vidurupy, šiaurinę jos ribą brėždamas Nereikėtų stebėtis, kad Žemaitijoje stip- Rozalimo – Aukštakiškio miškų juosta, rėjant valdžios elitui, ji liko neprijungta rytinę – Žaliąja giria, vakarinę – Josvainių, prie Trakų vaivadijos. O Panemunės pri- Krakių, Baisogalos miškais232. Pietinė riba jungimą prie Žemaitijos seniūnijos būtų nustatoma sunkiai. Ji galėjo būti šiaurinė galima paaiškinti ano meto situaciją įtako- Neries žemės riba. Tarp Upytės ir Lietuvos jusiais politiniais žaidimais. Dar 1411 m. žemių įsiterpusios Neries žemės H.Łow- pagal pasirašytą taiką su Ordinu Vytautas miańskis nežinojo, todėl pietine Upytės ir Jogaila buvo gavę Žemaitiją iki gyvos žemės riba laikė šiaurinę Lietuvos žemės galvos224. Kaip žinia, Veliuona tuoj tapo ribą. Łowmiańskis manė, jog Lietuvos žemė ginčų su Ordinu objektu. Tad vieninte- galėjo užimti tokią teritoriją, kaip vėlesnė lis būdas ją išsaugoti bent jau iki gyvos Jogailos privilegijoje Skirgailai aprašoma galvos buvo prijungti prie Žemaitijos Trakų kunigaikštystė233. Pagal ją šiaurinė tikintis, kad vėliau bus galima prijungti riba ėjo „senąja riba“ Nerimi, praplėtus ją Žemaitiją ar bent jau Panemunę – valdovo Kulva ir Žeimiais, o vakarinė – Nevėžiu domeną – prie Trakų vaivadijos. iki Aristavos234. Tikėtina, kad riba galėjo eiti ties Neries upe. Bet šiuo atveju tiksli riba ne taip svarbi, nes tai būtų vidinė UPYTĖS ŽEMĖS TEISINIO Trakų vaivadijos riba. PRIKLAUSYMO KAITA IKI 1413 M. Plačių miškų juostos leistų manyti, kad tokia Upytės žemė veikiausiai ir išliko. XIII a. rašytiniuose šaltiniuose Upytės Tokia lokalizacija tik papildo Łowmiańskio žemė minima tik vieną kartą. 1254 m. pasvarstymus: jei egzistavo ne vien vals- Rygos arkivyskupas ir Livonijos ordino čius, bet ir Upytės žemė, ji turėjo nedidelę magistras, dalydamiesi Žiemgalos že- teritoriją aplink Nevėžio ir Upytės santa- mes, nustatė dešiniuoju Mūšos krantu ką235. Bet kuriuo atveju istorikai sutaria, vyskupystės ribą, siekiančią Upytės ir kad ši žemė jau XIII a. pabaigoje įėjo į Šiaulių žemes225. H.Łowmiańskis Upytės Lietuvos (plačiąja prasme) sudėtį236. žemę priskiria Aukštaitijai ir neatskiria Rašytiniuose šaltiniuose duomenų apie jos nuo Lietuvos žemės226. J.Ochmańs- Upytę pagausėja tik XIV a. viduryje, kai kis227 ir Tomas Baranauskas228 ją pri- suintensyvėja Livonijos ordino veržimasis skiria Žemaitijai. Vienareikšmiškai su į Lietuvą. Hermano Vartbergės kroniko- tuo sutikti gal ir nereikėtų, nes Upytė je 1363–1378 m. laikotarpiu aprašoma priklauso Vidurio Lietuvos kapinynų 11 ordino žygių į Upytės žemę237. Ona archeologinei kultūrai229, o jos ir Rytų Maksimaitienė priskaičiavo 58 nusiaubtas Lietuvos pilkapių kultūros riba galėtų vietoves. Remdamasi jomis ir 1554 m. būti siejama su Žemaitijos ir Aukštaitijos Upytės pavieto inventoriumi, istorikė riba230. Istorinė riba tarp pastarųjų jau sudarė Upytės žemės žemėlapį238. Jis XIII amžiuje ėjo Nevėžio upe231, pa- šiek tiek tikslesnis už Jano Jakubowskio dalydama buvusios Vidurio Lietuvos pagal tą patį inventorių sudarytą Upytės kultūros teritoriją ir tarsi pastūmėdama pavieto žemėlapį239. Net jei ir laikytume, į Aukštaitiją. kad Upytės pavieto ribos labai nesiskyrė 56 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS nuo Upytės žemės ribų, taip tapatinti yra prieštarautų daugelio istorikų nuomonei, rizikinga. Akivaizdus didžiulis išsiplėti- jog, be Vilniaus, jis dar valdė Ašmeną, mas į šiaurę, kur sienos buvo pastūmėtos Ukmergę ir Breslaują247. H.Paszkiewiczius vykstant kovoms su Livonijos ordinu, apibendrino: veikiausiai valdė todėl jos nebuvo tikslios240. Pietinė Upytės teritorijas tarp Neries ir Šventosios ir to- pavieto riba taip pat paslinkta gerokai į liau iki Nevėžio248. Po perversmo Upytės šiaurę nuo Neries. žemė tikriausiai atiteko Kęstučiui. Rytinės 1324 m. laiške Dorpato ir Ezelio vysku- Jaunučio žemės pagal susitarimą dalytis pams, Revelio žemės danų vietininkui ir pusiau bus atitekusios Algirdui. 1367 m. Rygos miesto tarybai Gediminas skundėsi, Livonijos ordinui užpuolus Upytę, Kęstu- kad kryžiuočiai, pažeidinėdami popie- tis staiga ten pasiuntė savo sūnų249. Kaip žiaus patvirtintą taikos sutartį, padarė jau minėta, 1387 m. Trakų kunigaikštystei daug žalos jo valdžiai priklausančiose buvo priskirta Aristava, bet riba tuo galėjo žemėse. Jis teigė, kad vienas medžiotojas ir nesibaigti250. Kad Upytė kaip buvusi iš Upytės buvo užmuštas, o du paimti Kęstučio žemė įėjo į Trakų kunigaikštystę, į nelaisvę241. Tas laiškas leidžia supras- mano ir O.Maksimaitienė251. ti, kad Upytės reikalais rūpinosi pats Upytė, patekdama į Trakų vaivadiją, Gediminas ir kad Livonijos ordinas šią siauru pleištu įsiterpė tarp Žemaičių žemę puldinėjo. Nuo paskutinių XIII a. seniūnijos ir Vilniaus vaivadijos. Vidurio dešimtmečių iki XIV a. vidurio šiame Lietuva galėjo būti mažiausiai įsisavinta regione buvo sąlygiškai ramu: Livonijos valdovo domeno dalis252. Čia reikėtų pri- ordinas buvo užsiėmęs žiemgalių su- siminti jau aptartą Nevėžio ribą. Logiška kilimo malšinimu, iki pat 1330 m. jam manyti, kad didysis kunigaikštis stengėsi nepakluso Ryga. plėsti savo domeną, todėl Upytės žemė, Numalšinęs žiemgalių sukilimą, 1291 m. nors ir turėdama tam tikrų žemaitiškų Ordinas įsitvirtino didesnėje Žiemgalos ypatumų253, jam priklausė jau XIII amžiu- dalyje, ir tik pietinė jos dalis atiteko Lie- je. Upytė nebuvo ginčijamas objektas su tuvai242. Vytenio ir Gedimino laikais bend- Ordinu, kaip tai buvo nutikę su Šiauliais radarbiauta su Ryga. Santykius palaikė ar Veliuona. Tad jei ir lieka abejonių dėl ne tik tarpusavio prekyba, bet ir bendra jos priklausymo Trakų kunigaikštystei, politika, nukreipta prieš Livonijos ordiną. tai įjungimas į Trakų vaivadiją atrodytų Diplomatinės akcijos pasižadant krikštytis dėsningas Vytauto centralizavimo po- padėjo pasirašinėti taikos sutartis su Livo- litikos veiksmas. nija243. Gana sėkminga Lietuvos didžiųjų kunigaikščių politika Livonijos atžvilgiu ir jau minėtos Ordino vidaus problemos IŠVADOS laidavo ne tik ramybę Upytės žemėje, bet ir, Dariaus Barono pastebėjimu, pateikė 1. Iki Lietuvos valstybės susidarymo negausių duomenų apie ją244. šaltiniuose minimi kunigaikščiai Stakys Po Gedimino mirties Upytę veikiausiai ir Živinbudas galėjo būti broliai. Vieno valdė Jaunutis. Antano Kučinsko teigimu, tėvoninė žemė buvo Lietuva (siaurąja Gediminas buvo palikęs savo sūnums prasme), kito – Kernavė. Lietuvos žemė tam tikras dalis, kad gintų jas nuo išorės (siaurąja prasme) žinoma kaip Mindaugo priešų. Jaunučiui, kurį tėvas paskyrė Vil- tėvonija. Kernavė vėliau buvo Traidenio niuje Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu245, domenas. Neatmetama Mindaugo gimi- teko santykiauti su Livonijos ordinu246. nystė su Stakiu ir Traidenio giminystė su Tai, kad Upytė priklausė Jaunučiui, ne- Živinbudu. Išnykus Mindaugo šeimai, Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 57

Lietuvos valstybės valdžia bent jau iki tačiau jį valdė Dovydas Gardiniškis, o 1285 m. liko jo giminei. Atėję į valdžią vėliau jo sūnus Patrikas. XIV a. antrojoje Gediminaičiai rėmėsi domenu, susida- pusėje Kęstutis padarė Gardiną Vytauto riusiu sujungus Mindaugo ir Traidenio tėvonija, kurią šis 1413 m. įjungė į Tra- domenus. kų vaivadiją. Panemunės pilių sistema 2. Trakai kaip antrasis pagal svarbumą buvo valdovo domeno dalis ir viena iš centras galėjo būti jau nuo XIII a. pabai- Trakų kunigaikščio prerogatyvų. Užsi- gos. Suintensyvėjus kovų frontui Lietuvos tęsus ginčams su Ordinu dėl nuosavybės vakaruose, tradicija pakito. Trakai buvo teisių, 1413 m. ji nebuvo įjungta į Trakų pirmuoju centru valstybėje tol, kol Vilnius vaivadiją. 1323 m. tapo nuolatine valstybės sostine. 4. Upytės žemė buvo vėliausiai įsi- Kernavė prarado ankstesnę savo svarbą, savinta Kęstutaičių teritorija. Tikėtina, o Trakus valdė antras hierarchijos žmo- kad po Gedimino mirties ji priklausė gus. Po Kęstučio mirties 1382 m. Trakų Jaunučiui. Tik po 1345 m. įvykusių kunigaikštystė skilo į smulkesnes dalis. hierarchinių poslinkių Gediminaičių Viena dalis 1387 m. atiteko Skirgailai, o dinastijoje Upytės žemė atiteko Trakų Gardinas tapo Vytauto rezidencija. kunigaikščiui. 1413 m. ji įėjo į Trakų 3. Trakų kunigaikštis buvo atsakin- vaivadijos sudėtį. gas už pietvakarinius LDK pasienius. Trakų vaivadiją sudarė visos Kęstu- Gardinas, būdamas LDK pietų pasienio taičių žemės, išskyrus Naugarduką ir ruože, priklausė nuo Trakų kunigaikščio, Panemunę.

NUORODOS 1 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 25 (1387–1546). 7 Ипатьевская летопись // Полное собрание Vilnius, 1998. P.44–46. русских летописей. Т.2. 1843 (toliau – Ипа- 2 Любавский М. Областное деление и местное тьевская летопись...). управление Литовско – Русского государства 8 Lietuvos Metraščio Trumpasis Sąvadas // Senoji ко времени издания первого Литовского lietuvių literatūra: Metraščiai ir kunigaikščių статута. Москва, 1892 (toliau – Любавский М. laiškai. Vilnius, 1996 (toliau – Lietuvos Metraš- Областное деление...). čio...); Lietuvos Metraštis: Bychovco kronika. 3 Avižonis K. Vaivadija // Rinktiniai raštai. T.4. Vilnius, 1971 (toliau – Bychovco kronika...). Vilnius, 1994. P.79. 9 Stryjkowski M. Kronika polska, litewska, żmódz- 4 Smetona A. Lithuania Propria // Darbai ir Die- ka i wszystkiej Rusi. T.1. Warszawa, 1846 nos. T.2. P.191–234. (toliau – Stryjkowski M. Kronika...); Kojelavičius- 5 Latvis Henrikas. Senosios Livonijos kronika, pa- Vijūkas A. Lietuvos istorija. Vilnius, 1989. grįsta trijų pirmųjų vyskupų darbais / Parengė 10 Jakubowski J. Opis księstwa Trockiego z roku J.Jurginis // Livonijos kronikos. Vilnius, 1991 1387 // Przegląd Historyczny. T.5. Zesz. 1. War- (toliau – Latvis H. Senosios Livonijos kronika...). szawa, 1907 (toliau – Opis księstwa Trockiego P.23–152; Vartbergė Hermanas. Livonijos kronika z roku 1387...). S.44–47. / Parengė J.Jurginis // Ibid. (toliau – Vartber- 11 Liubavskis M. Lietuvos istorija ligi Liublino gė H. Livonijos kronika...). P.166–208; Eiliuotoji unijos. T.1–2 / Vertė J.Sondeckis. Vilnius, Livonijos kronika / Parengė R.Petrauskas // 1920–1922. Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai apie Lie- 12 Łowmiański H. Studja nad początkami społe- tuvos karalių. Vilnius, 2005 (toliau – Eiliuotoji czeństwa i państwa litewskiego. T.2. Wilno, Livonijos kronika...). P.197–365. 1932. 6 Dusburgietis Petras. Prūsijos žemių kronika / 13 Zajączkowski S. Studya nad dziejami żmudzi Parengė R.Batūra. Vilnius, 1985 (toliau – Dus- wieku XIII. Lwów, 1925 (toliau – Zajączkowski S. burgietis P. Prūsijos žemės kronika..); Marbur- Studya...). gietis Vygandas. Naujoji Prūsijos kronika / Vertė 14 Zajączkowki S. Dzieje Litwy pogańskiej do R.Jasas. Vilnius, 1999 (toliau – Marburgietis V. roku 1386. Lwów, 1930 (toliau – Zajązckowski Naujoji Prūsijos kronika...). S. Dzieje...). 58 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

15 Kolankowski L. Dzieje wielkiego księstwa 32 Łowmiański H. Op. cit. S.108–110. Litewskiego za Jagiellonów. T.I. Warszawa, 33 Paszkiewicz H. Op. cit. S.84–85. 1930. 34 Łowmiański H. Op. cit. S.114. 16 Paszkiewicz H. Jagiellonowie a Moskwa: Litwa 35 Gudavičius E. Mindaugas... P.145. a Moskwa w XIII i XIV wieku. T.1. Warszawa, 36 Opis Księstwa Trockiego z roku 1387... S.44– 1933. 47. 17 Totoraitis J. Mindaugas Lietuvos karalius. Ma- 37 Łowmiański H. Op. cit. S.110. rijampolė, 1932. 38 Gudavičius E. Mindaugas... P.152. 18 Stakauskas J. Lietuva ir Vakarų Europa XIII 39 Ibid. P.139. amžiuje. Vilnius, 2004. 40 Łowmiański H. Op. cit. S.107. 19 Šležas P. Kęstučio šeima. Kaunas, 1933. 41 Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija... P.20. 20 Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio 42 Ипатъевская летопись... C.161; Hipatijaus leičiai: iš ankstyvųjų valstybinių struktūrų metraštis // Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai praeities. Vilnius, 1998 (toliau – Dubonis A. apie Lietuvos karalių. Vilnius, 2005. P.108. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai...). 43 Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas. 21 Gudavičius E. Mindaugas. Vilnius, 1998 (to- Vilnius, 1971. P.216. liau – Gudavičius E. Mindaugas...); Gudavičius 44 Latvis H. Senosios Livonijos kronika... P.88. E. Lietuvos valstybės struktūra Gedimino 45 laikais // Lietuvos europėjimo keliais. Vilnius, Gudavičius E. Lietuvos valstybės struktūra... 2002 (toliau – Gudavičius E. Lietuvos valstybės P.135. 46 struktūra...); Gudavičius E. Apie vadinamąją Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija... P.25. „diarchiją“ Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje 47 Baranauskas T. Lietuvos valstybės ištakos. // Ibid. (toliau – Gudavičius E. Apie vadinamąją Vilnius, 2000. P.188. „diarchiją“...). 48 Łowmiański H. Op. cit. S.107–110. 22 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino: 49 Gudavičius E. Lietuvos istorija... P.47. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai 50 Gudavičius E. Mindaugas... P.154. // Acta Historica Universitatis Klaipedensis. 51 Baranauskas T. Op. cit. P.188. T.5. Klaipėda, 1996 (toliau – Nikžentaitis A. 52 Gudavičius E. Mindaugas... P.140–141. Nuo Daumanto iki Gedimino...); Nikžentaitis A. 53 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos Gediminas. Vilnius, 1989. istorija iki 1795 metų. Vilnius, 2000 (toliau – 23 Rowell S.C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Kiaupa Z. Lietuvos istorija iki 1795 metų...). Vilnius, 2001. P.59. 24 Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo 54 Eiliuotoji Livonijos kronika... P.288. mirties. Vilnius, 1991. 55 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... 25 Gudavičius E. Lietuvos istorija. T.1. Vilnius, 2001 P.8. (toliau – Gudavičius E. Lietuvos istorija...). 56 Ibid. P.9. 26 Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija. Vilnius, 57 Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija... P.33. 2004 (toliau – Kiaupa Z. Lietuvos valstybės 58 Rowell S.C. Op. cit. P.56. istorija...). 59 Gudavičius E. Lietuvos istorija... P.66. 27 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pa- 60 baigoje – XV a. Sudėtis – struktūra – valdžia. Ivinskis Z. Op. cit. P.194. 61 Vilnius, 2003 (toliau – Petrauskas R. Lietuvos Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... diduomenė...). P.9–10. 62 28 Dundulis B. Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Rowell S.C. Op. cit. P.161. Užnemunės. Vilnius, 1960. 63 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... 29 Maksimaitienė O. Upytės senovė // Upytė. Vil- P.10. nius, 1986 (toliau – Maksimaitienė O. Upytės 64 Gudavičius E. Mindaugas... P.151. senovė...). 65 Ипатьевская летопись... C.204; Hipatijaus 30 Wolff J. Kniaziowie Litewsko – Ruscy, od konca metraštis // Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai czternastego wieku. Warszawa, 1994. apie Lietuvos karalių. Vilnius, 2005. P.120. 31 Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedymino- 66 Totoraitis J. Op. cit. P.111. wiczów. Poznań–Wrocław, 1999 (toliau – Tę- 67 Dubonis A. Lietuva po karaliaus Mindaugo gowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowi- mirties: kova dėl sosto 1264–1268 m. // Istorijos czów...); Tęgowski J. Chronologia urodzeń dzieci akiračiai / Skiriama Profesoriaus habilituoto Giedymina // Genealogia: Studia i materiały daktaro Antano Tylos 75-mečiui. Vilnius, 2004. historyczne. T.5. Poznań–Wrocław, 1995. P.72. Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 59

68 Ипатьевская летопись... C.206; Hipatijaus 94 Jučas M. Lietuvos metraščiai. Vilnius, 1968. metraštis // Mindaugo knyga: istorijos šaltiniai P.76–78. apie Lietuvos karalių. Vilnius, 2005. P.121. 95 Rowell S.C. Op. cit. P.77. 69 Paszkiewicz H. Op. cit. S.142; Rowell S.C. Op. 96 Rowell S.C. Op. cit. P.77. cit. P.56. 97 Kiaupa Z. Lietuvos istorija iki 1795 metų... 70 Dubonis A. Pirmieji Lietuvos valdovai: giminiš- P.87. ka meilė ir mirtina neapykanta // Lituanistika. 98 Pašuta V. Op. cit. P.41. 2003. Nr.2. P.4–5. 99 Rowell S.C. Op. cit. P.176. 71 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... 100 Nikžentaitis A. Gediminas. Vilnius, 1989. P.91. P.11. 101 Ten pat. P.23. 72 Paszkiewicz H. Op. cit. S.143. 102 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... P.269– 73 Hipatijaus metraštis. P.125. 270. 74 Pašuta V. Op. cit. P.290. 103 Batūra R. Paaiškinimai // Dusburgietis P. Prūsijos 75 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... žemių kronika. P.425. P.11; Gudavičius E. LDK valdovai po karaliaus 104 Nikžentaitis A. Gediminas. Vilnius, 1989. P.27. Mindaugo mirties // Mokslas ir gyvenimas. 105 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... Nr.8. P.10. (Beje, čia jie, supainiodami metus, P.220. aiškina Vaišelgos ir Traidenio giminystę). 106 Nikžentaitis A. Gediminas. Vilnius, 1989. P.48. 76 Gudavičius E. Mindaugas... P.143. 107 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... 77 Volkaitė-Kulikauskienė R. Lietuva valstybės su- P.86. sidarymo išvakarėse // Lietuvių materialinė 108 Puzyna J. Kiedy urodził się Witold i co wiemy o kultūra IX–XIII amžiuje. Vilnius, 1978. T.1. rodzie jego matki // Miesięcznik Heraldyczny 9. P.6. 1930. S.131. 78 Eiliuotoji Livonijos kronika... P.316. 109 Nikžentaitis A. Gediminas. Vilnius, 1989. P.13. 79 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... 110 Rowell S.C. Op. cit. P.73. P.198: „...iš Gardino per Nerį žygiuoja pirmyn 111 Kiaupa Z. Lietuvos istorija iki 1795 metų... į Lietuvą. (...) jie pražygiuoja Lietuvos krantu P.108. ir paėmė Maišiagalą, o paskui ir Kernavę“. 112 Ochmanskis J. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996. „Keliaujant iš Gardino per Nerį“ atsiduriama P.38. dešinėje šios upės pusėje ir iki Maišiagalos ir 113 Kernavės „pražygiuoja Lietuvos krantu“. Шабулдо Ф.М. Земли Юго-Западной Руси в составе Великого княжества Литовского. 80 Gudavičius E. Lietuvos istorija... P.74. Киев, 1987. C.93. 81 Задонщина // http://old-russian.chat.ru/15za- 114 Rowell S.C. Op. cit. P.72. don.htm 115 Paszkiewicz H. Op. cit. S.360. 82 Ochmanskis J. Senoji Lietuva. Vilnius, 1996. 116 P.20–23. Bychovco kronika... P.65. 117 83 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... Rowell S.C. Op. cit. P.299. 118 P.11. Bychovco kronika... P.74. 119 84 Gudavičius E. Apie vadinamąją „diarchiją“... Nikžentaitis A. Gediminas. Vilnius, 1989. P.12. P.130. 120 Wolff J. Op. cit. S.161. 85 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... 121 Любавский М. Областное деление... C.9. P.216. 122 Opis Księstwa Trockiego z roku 1387... S.44– 86 Ten pat. P.225. 47. 87 Ten pat. P.234. 123 Pašuta V. Lietuvos valstybės susidarymas.. 88 Ten pat. P.263. P.289. 124 89 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.79. Jučas M. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1990. P.42. 125 90 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... Rowell S.C. Op. cit. P.21. P.223. 126 Gudavičius E. Mindaugas... P.235. 91 Nikžentaitis A. Gediminas. Vilnius, 1989. P.9– 127 Ten pat. P.241–242. 10. 128 Rowell S.C. Op. cit. P.88. 92 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... 129 Ten pat. P.63. P.227. 130 Lietuvių kelių aprašymai, padaryti kryžiuočių 93 Batūra R. Paaiškinimai // Dusburgietis P. Prūsijos žvalgų XIV amžiuje // Kraštas ir žmonės. Vil- žemių kronika. P.416. nius, 1988. P.29, 34, 36–41. 60 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

131 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... 162 Bychovco kronika... P.72. P.252. 163 Rowell S.C. Op. cit. P.267; Gudavičius E. Lietuvos 132 Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio istorija... P.161. leičiai.... P.74–75. 164 Banionis E. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės 133 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... pasiuntinių tarnyba XV–XVI amžiais. Vilnius, P.102. 1998. P.272. 134 Gudavičius E. Mindaugas... P.242. 165 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... 135 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... P.96–97. P.10. 166 Rowell S.C. Op. cit. P.63. 136 Ten pat. P.92. 167 Wolff J. Op. cit. S.160, 274. 137 Rowell S.C. Op. cit. P.56. 168 Šležas P. Op. cit. P.9–10. 138 Gudavičius E. Lietuvos istorija... P.104; Rowell 169 Gudavičius E. Lietuvos valstybės struktūra S.C. Op. cit. P.190–191. Gedimino laikais... P.134; Gudmantas K., Trimo- 139 Paszkiewicz H. Op. cit. S.60. nienė R. Paaiškinimai // Marburgietis V. Naujoji 140 Pašuta V. Op. cit. P.185–186; Nikžentaitis A. Nuo Prūsijos kronika... P.296. Daumanto iki Gedimino... P.92; Gudavičius E. 170 Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowi- Mindaugas... P.149. czów... S.196–200. 141 Gudavičius E. Mindaugas... P.149– 150; Nikžen- 171 Dlugossi J. Annales seu cronicae incliti Regni taitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... P.92–93; Poloniae. Ks. 9. Varsoviae, 1978. S.191. Dubonis A. Daumantas: nuodėmė ir šventas 172 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... gyvenimas // Naujasis Židinys–Aidai. 1994. P.125. Nr.5. P.55. 173 Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowi- 142 Gudavičius E. Lietuvos istorija... P.102. czów... S.198. 143 Rowell S.C. Op. cit. P.191–192. 174 Sužiedėlis S. Lietuva ir Gediminaičiai sėdant 144 Pašuta V. Op. cit. P.185. Jogailai į didžiojo kunigaikščio sostą // Jogaila. 145 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... Kaunas, 1991. P.36. P.265. 175 Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithua- 146 Ten pat. P.284. niae 1376–1430. Cracoviae, 1882. S.9, 13, 18. 147 Jablonskis K. Istorija ir jos šaltiniai. Vilnius, 176 Bychovco kronika... P.72. 1979. P.145. 177 Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowi- 148 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... czów... S.214–215. P.277. 178 Любавский М. Областное деление... C.10. 149 Batūra R. Lietuvių tauta kovoje prieš Aukso 179 Bertašius M. Vidurio Lietuva VIII–XII a. Kaunas, Ordą. Vilnius, 1975. P.140. 2002 (toliau – Bertašius M. Vidurio Lietuva...). 150 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... P.265, P.59. 272, 275, 281, 284. 180 Oksas J. Kaunas karo su kryžiuočiais epochoje. 151 Nikžentaitis A. Kunigaikščiai XIII amžiaus Kaunas, 1995. P.14. Baltijos kraštų visuomenėse // Lietuva ir jos 181 kaimynai: Nuo Normanų iki Napoleono. Vil- Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... nius, 2001. P.75. P.64. 182 152 Ten pat. P.74–75. Baranauskas T. Op. cit. P.198. 183 153 Gedimino laiškai. Vilnius, 1966. P.63. Bertašius M. Op. cit. P.64–66. 154 Stryjkowski M. Kronika... S.380. 184 Kiaupa Z. Lietuvos istorija iki 1795 metų... 155 Kojelavičius-Vijūkas A. Lietuvos istorija. Vilnius, P.80. 1989. P.213. 185 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino.... 156 Nikžentaitis A. Gediminas. Vilnius, 1989. P.16. 1996. P.68. 157 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... P.105, 186 Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio 109, 125, 129. leičiai... P.97–98. 158 Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowi- 187 Kiaupa Z. Lietuvos istorija iki 1795 metų... czów... S.24, 51. P.108. 159 Rowell S.C. Op. cit. P.87; Gudavičius E. Lietuvos 188 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... istorija... P.105. 1996. P.68. 160 Rowell S.C. Op. cit. P.267; Gudavičius E. Lietuvos 189 Žalnierius A. Pirmoji Kauno pilis // Kauno is- istorija... P.106. torijos metraštis. T.3. Kaunas, 2002. P.16–17. 161 Rowell S.C. Op. cit. P.268. 190 Dundulis B. Lietuvių... P.96–97. Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 61

191 Šiucas K. Prūsijos istorija // Marburgietis V. 222 Halecki O. Op. cit. S.28–30. Naujoji Prūsijos kronika... P.236; Marburgie- 223 Almonaitis V. Op. cit. P.56–58. tis V. Naujoji Prūsijos kronika... P.113–119; 224 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T.1. Vilnius, Vartbergė H. Livonijos kronika... P.189–190 1955. P.88. 192 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... 225 Maksimaitienė O. Lietuvos istorinės geografijos P.125–126, 134, 137–139, 141; Vartbergė H. Li- ir kartografijos bruožai. Vilnius, 1991. P.15. vonijos kronika... P.192, 194. 226 Łowmiański H. Op. cit. S.106. 193 Dundulis B. Op. cit. P.44–45. 227 Ochmański J. Historia Litwy. Wrocław–Warsza- 194 Dvi Žilibero de Lanua kelionės į Lietuvą // wa–Kraków–Gdańsk–Łódź, 1982. S.38. Kraštas ir žmonės. Vilnius, 1988. P.52. 228 Baranauskas T. Op. cit. P.131. 195 Jano Dlugošo žinios apie Žemaičių pagonybę 229 Zabiela G. Upytės žemė II tūkstantmečio pir- ir jų krikštą 1413 metais // Ibid. P.46. mojoje pusėje // Iš Panevėžio praeities: Upytės 196 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... P.221, žemei 750 metų. Panevėžys, 2004 (toliau – Za- 222, 263. biela G. Upytės žemė...). P.27. 197 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... 230 Baranauskas T. Op. cit. P.125–131. P.69. 231 Zajączkowski S. Studya... S.25–30; Nikžentaitis A. 198 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.79. Nuo Daumanto iki Gedimino... P.61. 199 Dusburgietis P. Prūsijos žemių kronika... 232 Zabiela G. Upytės žemė... P.33. P.266. 233 Łowmiański H. Op. cit. 1932. S.110. 200 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... 234 Opis Księstwa Trockiego z roku 1387... S.45. P.86. 235 Łowmiański H. Op. cit. S.114–115. 201 Jučas M. Žalgirio mūšis. Vilnius, 1990. P.36. 236 Rowell S.C. Op. cit. P.54; Nikžentaitis A. Nuo 202 Marburgietis V. Naujoji Prūsijos kronika... Daumanto iki Gedimino... P.77. P.113–119. 237 Maksimaitienė O. Upytės senovė... P.26; Baro- 203 Batūra R. Lietuva tautų kovoje prieš Aukso nas D. Aukštaitija kovu su Livonijos ordinu metu Ordą. Vilnius, 1975. P.294. (XIII–XIV a.) // Iš Panevėžio praeities: Upytės 204 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... žemei 750 metų. Panevėžys. 2004. P.46. P.69. 238 Maksimaitienė O. Upytės senovė... P.22. 205 Almonaitis V. Žemaitijos politinė padėtis 1380– 239 Jakubowski J. Mapa Wielkiego Księstva Litews- 1410 metais. Kaunas, 1998. P.52. kiego w połowie XIV więku. I. Część północna. 206 Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kraków, 1928. S.7; taip pat žr. Mapa. leičiai... P.46–67. 240 Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos santykiai 207 Rowell S.C. Op. cit. 1994. P.86. XIII–XVI a. Vilnius, 1982. P.222. 208 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.79. 241 Gedimino laiškai. Vilnius, 1966. P.169. 209 Dundulis B. Op. cit. P.96. 242 Kiaupa Z. Lietuvos valstybės istorija... P.33. 210 Saviščevas E. Žemaitijos valdžios elitas nuo 243 Rowell S.C. Op. cit. P.225; Gedimino laiškai. XV a. pradžios iki XVI a. vidurio / Daktaro Vilnius, 1966. P.65–75. disertacija, saugoma Vilniaus universiteto 244 Baronas D. Op. cit. P.43. bibliotekoje. Vilnius, 2004. P.47. 245 Lietuvos Metraščio... P.312. 211 Halecki O. Litwa, Ruś i Zmudż jako części skła- 246 Kučinskas A. Kęstutis. Vilnius, 1988. P.23. dowe wielkego księstwa litewskiego. Kraków, 247 Любавский М. Областное деление... C. 8; 1916. S.28–30. Zajączkowski S. Dzieje...S.42; Kolankowski L. 212 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė... P.127. Dzieje... S.7. 213 Almonaitis V. Op. cit. P.73–86. 248 Paszkiewicz H. Op. cit. S.360. 214 Ten pat. P.41–43. 249 Vartbergė H. Livonijos kronika. 215 Любавский М. Областное деление... C.35, 250 Gudavičius E. Lietuvos valstybės struktūra... 388. P.136. 216 Pašuta V. Op. cit. P.156–157. 251 Maksimaitienė O. Upytės senovė... P.26. 217 Almonaitis V. Op. cit. P.47. 252 Gudavičius E. Lietuvos valstybės struktūra... 218 Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino... P.137. P.68. 253 Jurginis J. Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje. 219 Saviščevas E. Žemaitijos valdžios elitas... P.58. Vilnius, 1962. P.194–195. 220 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. T.1. Vilnius, 1955. P.89. Gauta 2005 10 24 221 Dundulis B. Op. cit. P.76. Parengta 2005 11 19 62 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS

Arvydas PAKŠTALIS THE GENESIS OF THE VÓIVÒDE DISTRICT OF TRAKAI Abstract

The present article is aimed at an analysis of po- tradition and Trakai became the first most important litical – administrative structures in Grand Duchy centre until 1323, when Vilnius became the capital of Lithuania. of the Grand Duchy. Kernavė lost its importance The Dukes Stakys and Živinbudas, mentioned and Trakai was ruled by the second man of the in a source before the Grand Duke of Lithuania, hierarchy. The Duke of Trakai was responsible for could have been brothers. Their patrimonial estates the southwest territories. were Lithuania (proper mean) and Kernavė. Terra Gardinas was dependent on the Duke of Trakai. Lithuania (in proper mean) was the patrimony Its ruler was Dovydas Gardiniškis and later – his of Mindaugas. Later Kernavė was the domain of son Patrikas. Kęstutis made Gardinas the patri- Traidenis. Irrefutable is Mindaugas’ relationship mony of Vytautas, who after 1413 annexed it to with Stakys and Traidenis’ relationship with Ži- the Trakai lands. vinbudas. When Mindaugas’ family died out, the The system of Panemunės Castles was a part of rule of the Grand Duchy of Lithuania was in the the Duke’s domain. However, long-lasting fights hands of Mindaugas’ relatives at least until 1285. with the Order was the reason why the system The domain of Gediminaičiai was Mindaugas’ and of Panemunės Castles was not annexed to Trakai Traidenis’ domains. Vaivadija (district) in 1413. Trakai became the second most important centre The Vóivòde District of Trakai contained all the at the end of the 13th century. After the intensifi- lands of Kęstutaičiai, except Naugardukas and cation of fights in the west, Lithuania changed its Panemunė.