Trakų Vaivadijos Genezė
Total Page:16
File Type:pdf, Size:1020Kb
ISSN 1392-0588 Arvydas PAKŠTALIS DARBAI ir DIENOS 2005.44 Trakų vaivadijos genezė ĮVADAS bas nėra kartografinis, nekelta uždavinio nustatyti žemių ribas, nekalbama ir apie 1413 m. Horodlėje priimtų aktų pagrindu pietvakarinę ribą, juo labiau kad ji žymi atsirado Vilniaus ir Trakų vaivadijos1. Mat- valstybės sieną. vejus Liubavskis, remdamasis vėlesniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šaltiniais, nurodė, kad į Trakų vaivadiją (siaurąja prasme) teritorija beveik atitinka įėjo Trakų, Gardino, Kauno ir Upytės pa- šiandieninės Lietuvos Respublikos teri- vietai2. 1514 m. iš šios vaivadijos pietinių toriją. Šiuo atveju LDK (siaurąja prasme) žemių buvo sudaryta Palenkės vaivadija3. laikome etninę Lietuvą (Aukštaitiją ir Vėlesni istorikai dažniausiai tik kartoja Žemaitiją) ir prie jos anksčiausiai, nuo XIII Liubavskio išvadas. Kaip žinia, Trakų a., prijungtas ir glaudžiais politiniais-ad- vaivadija buvo sudaryta Trakų kunigaikš- ministraciniais ryšiais susietas Juodosios tystės pagrindu. Pastarosios egzistavimas Rusios teritorijas. XX a. pradžioje toks tvirtai žinomas tik nuo 1337 m., tačiau darinys politikų vizijose buvo vadinamas iš šaltiniuose esančių žinučių negalime iš vėlyvųjų viduramžių atėjusiu terminu susidaryti vaizdo, kokią teritoriją ji už- Lithuania Propria4. Trakų vaivadija su- ėmė ir kaip buvo administruojama. Bet darė maždaug 1/3 šiandieninės Lietuvos kuriuo atveju manytina, kad XIV a. vidurio Respublikos ploto nepriklausomai nuo Trakų kunigaikštystė galėjo skirtis nuo to, kaip kito Lietuvos sienos, egzistavo XIV a. pabaigos Trakų kunigaikštystės. valstybė ar ne. Tik atlikę tyrimus galime daryti prielaidas Darbe siekiama peržvelgti valstybės apie ankstesnį šio darinio egzistavimą ir branduolio raidą iki Gediminaičių atėjimo genetinį ryšį su Trakų vaivadija. į valdžią, nustatyti Gediminaičių ir Trakų Pradinė chronologinė šio darbo riba yra kunigaikščio prerogatyvas, išanalizuoti XIII a. pabaiga. Detaliau jos konkretizuoti genetinį Trakų kunigaikštystės ryšį su negalime, nes šaltiniuose nėra tikslių Trakų vaivadija, aptarti atskirai kiekvieno žinių. Galutinė data – 1413 m., kai po į šią vaivadiją įėjusio regiono reikšmę Horodlėje priimtų aktų pagrindu įvyku- ir valdymą. Naudojamasi genealoginiu, sio administracinio suskirstymo atsirado prozopografiniu, refleksijos metodais. Vilniaus ir Trakų vaivadijos. Darbo objektas yra 1413 m. sudaryta Trakų vaivadija, tačiau su tam tikromis ŠALTINIAI IR ISTORIOGRAFIJA išlygomis. Už ribų lieka pietinės žemės, kurios, kaip minėta, vėliau sudarė Pa- Netiesioginių duomenų, susijusių su Tra- lenkės vaivadiją. Ten vyko skirtingi pro- kų vaivadijos geneze, galima rasti kone cesai, ir šių žemių statusas ilgą laiką buvo kiekvienoje viduramžių istorijos studijoje, neaiškus. Jos priklausė tai Mazovijai, tai tačiau stengtasi remtis tais darbais, kurie Lietuvai. Todėl siekta išanalizuoti būtent pasakė ką nors nauja nagrinėjamais klausi- lietuviškųjų žemių raidą. Kadangi šis dar- mais. Šaltiniai specialistams gerai žinomi: 4 42 KOVOS DĖL VALSTYBĖS IR VALDŽIOS kronikos, metraščiai, laiškai, privilegijos. naudotų šaltinių. Atsisakyta platesnio Tyrinėjant viduramžių istoriją, tenka istoriografinių pozicijų vertinimo. Pa- remtis didesniais istoriografijos klodais matinių veikalų reikšmės turėtų išryškėti negu šaltiniai. Tačiau geriausias būdas nagrinėjant atskiras problemas. bent jau priartėti prie tiesos – paskelbti Kaip jau minėta, Trakų vaivadijos kažką nauja šalia to, kas jau parašyta. genezei specialių studijų nėra, tačiau ji Bandymai naujai interpretuoti šaltinius domino istorikus nuo pat profesionalaus leido iškelti naujų hipotezių ir padaryti istorijos mokslo pradžios – XIX amžiaus. naujas išvadas Čia prisimintinos M.Liubavskio studijos11. Turbūt daugiausia žinių apie aptaria- Lietuvos viduramžių istorijos tyrimai mąjį laikotarpį gauname iš Livonijos5 ir suintensyvėjo XX a. 3-jame ir 4-jame Prūsijos6 kronikų. Darbe naudotos Ordi- dešimtmečiais. Lenkų istorikai, naujai no kronikos išverstos į lietuvių kalbą ir įvertinę šaltinių duomenis, pakėlė tyri- visiems prieinamos. Apie XIII a. istorijos mus į aukštesnį lygmenį. Apie Lietuvos įvykius ir asmenis nemažai sužinome valstybės ir jos visuomenės ištakas rašė tik iš Eiliuotosios Livonijos kronikos. Henrikas Łowmiańskis12, Stanisławas Ja naudojosi ir Petras Dusburgietis, ir Zajączkowskis13 (pažymėtina jo Lietuvos Hermanas Vartbergė. Lietuvos istorijos Didžiosios Kunigaikštystės istorija iki XIII a. nušviečia ir Hipatijaus metraš- 138714), L.Kolankowskis15, H.Paszkiewi- tis7, tačiau jame aprašomų įvykių datos czius16. XX a. pirmojoje pusėje Lietuvos buvo įterptos vėliau, todėl dabartiniams istorikai dar tik mokėsi, tačiau savo tyrinėtojams nesibaigia neaiškumai. Vy- įžvalgomis dažnai pralenkdavo lenkų gando Marburgiečio kronikoje apie XIV a. istoriografiją. Tokie buvo Jonas Toto- Lietuvą randame žinių, kurių nėra kitose raitis17 ir Juozapas Stakauskas18, parašę kronikose, arba jos daug skurdesnės. XIII a. Lietuvai skirtas studijas. Tuo Ne mažiau informatyvi šaltinių gru- metu vyraujančiomis istoriografinėmis pė – Lietuvos Metraščiai. XIV a. įvykiai pozicijomis drąsiai suabejojo Paulius gana patikimai aprašyti Lietuvos Met- Šležas19. raščio Trumpajame Sąvade ir Bychoveco Žinios mūsų nagrinėjamai temai buvo 8 kronikoje . Kita vertinga informacija apie kauptos tiriant įvairias Lietuvos istorijos Lietuvą mus pasiekia jau iš vėlesnių laikų problemas. Lietuvos valstybės XIII–XIV a. 9 Lietuvos kronininkų bei metraštininkų , struktūra nagrinėta Artūro Dubonio20, kurie galėjo naudotis šaltinių baze, dėl Edvardo Gudavičiaus21, Alvydo Nikžen- vienokių ar kitokių priežasčių neišli- taičio22, Stefano C.Rowello23 darbuose. kusia iki mūsų laikų. Bet kuriuo atveju Darbe taip pat naudotasi Zenono Ivins- šie šaltiniai vertintini atsargiai, nes kai kio24, Edvardo Gudavičiaus25, Zigmanto kur aklai sekama Lietuvos Metraščiais, Kiaupos26 Lietuvos istorijos sintezėmis, o „baltos dėmės“ užpildomos dažnai kuriose yra prieštarų viena kitai. Kai subjektyviais pačių teiginiais. kurių istorikų (Rimvydo Petrausko27, Nagrinėjamai temai bene svarbiausia Broniaus Dundulio28, Onos Maksimaitie- 1387 m. Jogailos privilegija Skirgailai10. nės29) darbai pravertė tiesiogiai su Trakų Iš jos sužinome XIV a. pabaigos Tra- istorija susijusioms šio darbo problemoms kų kunigaikštystės ribas. Kiti šaltiniai spręsti. Lenkų istorikų Józefo Wolffo30 ir naudojami atskiroms problemoms aiš- Jano Tęgowskio31 veikalai buvo svarbūs kinti, todėl jie plačiau aptariami darbe. kaip biografinio enciklopedinio pobūdžio Čia taip pat neapžvelgsime epizodiškai tyrinėjimai. Arvydas Pakštalis TRAKŲ VAIVADIJOS GENEZĖ 43 VALSTYBĖS BRANDUOLIO RAIDA žinoma, iškilo Mindaugas, o ne paminėti vyresnieji. Vladimiras Pašuta mano, kad Tarp Nemuno vidurupio ir Neries esan- tai ne atsitiktinumas43. Paanalizuokime. čioje teritorijoje H.Łowmiańskis lokalizavo 1213–1214 m. kovose su Livonija žuvo Lietuvos žemę (siaurąja prasme)32. Mano- galingi lietuvių kunigaikščiai Dangerutis ma, kad XIII amžiuje ji buvo didžiausia ir ir Stakys44. Pastarasis yra įvardijamas kaip galingiausia iš aukštaičių žemių33, tačiau valdovas ir kunigaikštis. Su juo siejama Łowmiańskio žemėlapyje pavaizduota Stakų vietovė Šalčininkų rajone45, Lietuvos mažesnė už Nalšią ir Deltuvą. Tiesa, žemės (siaurąja prasme) pietryčiuose. Yra Lietuvos žemės šiaurėje neišskirta Neries žinoma, kad Dangerutis buvo sudaręs žemė, kurios dalis „prijungta“ ir prie sutartį su Naugardu prieš Livoniją. Kaip Deltuvos34. Pastarajai kai kurių apylinkių pastebi Zigmantas Kiaupa, Dangeručio priskyrimas jos pietryčiuose taip pat valdžia turėjo apimti didelę teritoriją, kelia abejonių35. Apskritai Łowmiańskis, kitaip Naugardui nebūtų buvę prasmės manydamas, kad Lietuvos žemė labai ne- su juo tartis46. siskyrė nuo XIV a. Trakų kunigaikštystės, Tokia teritorija galėjo būti Nalšia, Po- jos ribas nustatė pagal 1387 m. Jogailos locko kaimynė, galbūt ir šiaurinė Lietuvos privilegiją Skirgailai36. Tik darydamas žemės dalis. Geografinė jos padėtis ir išvadą, kad Lietuvos žemė vis dėlto buvo vėlesni ryšiai ta kryptimi (Nalšios kuni- žymiai mažesnė už Trakų kunigaikštys- gaikščio Daumanto pabėgimas į Pskovą) tę, jis pakėlė jos ribas aukščiau Merkio nuomonę tik sustiprina. upės37. Tokiu būdu apylinkės į šiaurės Laikytina, kad 1213–1214 metais žuvę rytus nuo Merkio priskirtos Nalšiai, nors, lietuvių kunigaikščiai (Živinbudo pirm- kaip pastebi E.Gudavičius, ne tik jos, bet takai) buvo Dausprungo bei Mindaugo ir ir teritorijos iki pat Vilniaus sietinos su Daujoto bei Viligailos tėvai47. Neatmetus Lietuvos žeme38. Dangeručio ryšių su Nalšia, liktų Stakio Kalbėti apie konkrečias ribas iš esmės variantas. Mindaugo tėvonija tikriausiai yra sudėtinga, nes nėra tiksliai apibrėžtų ir buvo pietinėje Lietuvos žemės (siaurąja Lietuvos sienų su kitomis žemėmis. Rytuo- prasme) dalyje48, šiaurinėje jos dalyje, se ir pietuose ji siekė Nemuno aukštupį, kurią valdė Dausprungas49. Daujoto ir tačiau tikslios ribos pasakyti negalima, Viligailos ryšiai su pietų Nalšia50 palieka nes nenustatyta ribų su kaimynine Nal- galimybę laikyti juos Dangeručio sūnu- šios žeme ir Rusia. Orientacine vakarų mis. Bet kuriuo atveju 1219 m. sutartyje riba laikytinas Nemunas, nes kairėje jo Živinbudo paminėjimas pirmuoju susijęs pusėje gyveno jotvingiai39. Šiaurine riba su dviejų vyresniųjų kunigaikščių mir- sąlygiškai laikytina Neries upė. Šiuo timis. Toks iškilimas atrodytų logiškas, atveju ne taip svarbu, ar Lietuvos žemė jei patikėtume, jog žuvę kunigaikščiai buvo didžiausia iš aukštaičių žemių, bet buvo jo broliai51. Deja,