Atsiveriantys „Meno Avilio“ Archyvai: Almantas Grikevičius
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai Almantas Grikevičius Turinys: Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai: Almantas Grikevičius -------------------------------- 4 Almantas Grikevičius ir jo žmonių istorijos --------------------------------------------------------- 6 Moterų paveikslai Almanto Grikevičiaus kine ----------------------------------------------------- 12 Almanto Grikevičiaus archyvas --------------------------------------------------------------------------- 26 Filmų programa -------------------------------------------------------------------------------------------------- 36 Almanto Grikevičiaus filmografija ----------------------------------------------------------------------- 40 Nuotraukos --------------------------------------------------------------------------------------------------------- 52 Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai: Almantas Grikevičius Daugiau nei dešimtmetį dirbanti VšĮ „Meno avilys“ puoselėja, skleidžia ir rūpinasi Lietuvos kino paveldu. Visiems, besidomintiems kino kultūra ir istorija, atviroje Mediatekoje yra prieinami kino leidiniai, periodika, filmai ir saugomi iškilių Lietuvos kino kūrėjų asmeniniai archyvai. Savo kauptą palikimą „Meno aviliui“ yra patikėję kino režisieriai Almantas Grikevičius, Henrikas Šablevičius, Jonas Mekas, kino kritikas Saulius Macaitis. Šiuose archyvuose galima rasti filmų, knygų, žurnalų, katalogų, iškarpų, nuotraukų, plakatų, muzikinių įrašų, scenarijų ir kitos medžiagos. Tęstiniu projektu „Atsiveriantys Meno avilio archyvai“ siekiama aktualizuoti ir pristatyti saugomus fondus, priminti ir iš naujo atrasti kino asmenybes bei jų kūrybą, ieškoti kino paveldo sąsajų su šiandiena. Projekto metu atliekamas išsamus fondo tyrimas ir rengiama speciali filmų programa. Pastaraisiais metais „Meno avilys“ atvėrė Sauliaus Macaičio ir Henriko Šablevičiaus archyvus. Šį kartą dėmesys skiriamas vienam ryškiausių 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių kino kūrėjų – režisieriui ir scenaristui Almantui Grikevičiui (1935–2011). Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Varėnoje rodoma filmų programa ves režisieriaus kūrybiniu keliu – pradedant pirmųjų trumpametražių dokumentinių filmų seansu ir tęsiant svarbiausiomis vaidybinėmis juostomis. Dalis filmų bus rodomi iš šiuo metu itin retai kino teatruose besisukančios 35 mm kino juostos. Ieškant kūrybinio archyvo tyrimas. Nuoširdžiai dėkojame projektą parėmusiai Lietuvos kultūros tarybai, įkvėpimo šaltinių, tuometinio kino konteksto ir A. Grikevičiaus filmų vietos J. Kawalerowicziaus filmą padėjusiam atsivežti Lenkijos institutui Vilniuje, filmus kino istorijoje, programą papildys trijų užsienio režisierių – italo Michelangelo suteikusiam Lietuvos kino centrui. Esame dėkingi Lietuvos centriniam valstybės Antonioni, čeko Jaromilo Jirešo ir lenko Jerzy Kawalerowicziaus – filmai. archyvui, Lietuvos radijui ir televizijai, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, kino Kiekvieną filmų seansą pristatys kino kritikės. Projektą lydinčio leidinio tekstuose centrams „Skalvija“, „Romuva“, „Garsas“ bei Varėnos kultūros centrui. apžvelgiama ir nagrinėjama A. Grikevičiaus kūryba bei pateikiamas sukaupto 4 5 Almantas Grikevičius ir jo žmonių istorijos Almantas Grikevičius gimė 1935 m. tarpukario Kaune, tuo laiku ir tame mieste, kuriame gimę lietuvių kino režisieriai vėliau savo filmuose pasakojo apie laisvę, karą ir istoriją. Augdamas Šančiuose ir iš arti vaiko akimis stebėdamas per miestą slenkantį karą ir besikeičiančias valdžias būsimasis režisierius, dar pats nežinodamas, kad vieną dieną tokiu taps, pamėgo žaisti ir neįprastą žaidimą – su draugais kurti istorijas apie pro šalį einančius žmones: kas jie tokie, iš kur atėjo ir kur nueis? 1 1953 m., Stalino mirties metais, paskatintas artimųjų ir nusprendęs tapti kino režisieriumi išvyko į Maskvą, Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK). Įstojo į dokumentinio kino režisūros kursą, susipažino su italų neorealizmu, prasilenkė su kai kuriais VGIK’e studijavusiais būsimaisiais lietuvių kino režisieriais (tarp jų – ir ilgamečiu kūrybiniu palydovu tapusiu Vytautu Žalakevičiumi), pasimokė metus ir... grįžo atgal į Kauną. Kurį laiką blaškėsi – porą metų studijavo Leningrado teatro institute, porą – dirbo Vilniuje, Radijo ir televizijos komitete. Kol 1959 m. sugrįžo ten, kur ir pradėjo – į VGIK’ą studijuoti kino režisūros. 2 Maskvoje A. Grikevičius pakliuvo į savitą kultūrinę „laisvo (ar bent laisvesnio) oro“ teritoriją: chruščiovinis „atlydys“, daugiakultūriškumo pamokos kurse (VGIK’e mokėsi studentai iš įvairių SSRS respublikų), galimybė mokytis iš sovietinio kino meistrų ir teoretikų, žiūrėti pasaulinio kino klasiką ir stebėti naują europinio kino klestėjimo laikotarpį (ypač didelę įtaką padarė prancūzų Naujoji banga). Visa tai, matyt, ir nulėmė, jog A. Grikevičiaus filmai išsiskyrė kino kalba – pomėgiu „laužyti“ standartus net ir žanrinių paieškų ribose, ekspresyviu montažu (šiam jis skyrė daug dėmesio), nelinijiniu pasakojimo būdu, pomėgiu stebėti ir pasakoti 1 Kaminskaitė-Jančorienė, L., Švedas, A. Epizodai paskutiniam filmui: režisierius Almantas Grikevičius, 2013, 13–22. 2 Ten pat, 35–52. 6 7 „mažų žmonių“ istorijas didelių įvykių fone. 1965 m. baigęs VGIK’ą režisierius sugrįžo dirbti į Lietuvos kino studiją ir kurį laiką kūrė dokumentinius filmus. Su tokiais režisieriais kaip R. Verba ar H. Šablevičius, A. Grikevičių galima laikyti vienu ryškiausių lietuvių „poetinės“ dokumentikos kūrėjų, savo filmais laužiusių tuo metu SSRS nusistovėjusias dokumentinio kino, kaip „objektyvią sovietinę realybę reprezentuojančio reportažo“, konvencijas. Dar 1963 m. A. Grikevičius debiutavo su dokumentiniu filmu „Saulės pasakos“ – sąlygišku pasakojimu apie lietuvių vitražo meną. Jau šiame filme išryškėjo ir A. Grikevičiaus pomėgis kalbėti per vaizdus ir asociacijas – statiški languose matomi vitražai pasitelkus montažo technikas, muziką, poeziją, virto dinamišku naratyvu. 1966 m. pasirodė ir geriausiai žinomas jo sukurtas dokumentinis filmas „Laikas eina per miestą“ – metaforiškas pasakojimas, skirtas Vilniui ir jo istorijai. Svarbią vietą A. Grikevičiaus dokumentiniuose filmuose užėmė žmogus. Ne šabloniškas „socialistinis darbo didvyris“, o suasmenintas, tikras, tarsi nužengęs iš prancūziško cinéma vérité. Toks, kokį nufilmuoti gali tik laukdamas ir stebėdamas. Tad ir tokiuose filmuose, kaip „Trys taktai“ (1966) arba „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (1973), režisierius siekė savo herojus atskleisti kaip asmenybes, pamatyti individualius jų bruožus. „Trijuose taktuose“ jis užfiksavo jautrų kūrybinį dirigento J. Aleksos procesą, „Temperatūros ne pagal Celsijų“ dėmesio centre atsidūrė netikėta gamyklos staklių vyriausiojo konstruktoriaus T. Petreikio laisvalaikio aistra – sportiniai šokiai. Net ir filme „Tavo rankose“ (1965), turėjusiame kalbėti „visuomenei aktualiomis“ antireliginėmis temomis, į pirmąjį planą iškilo savęs beieškantys ir konfliktus su artimaisiais išgyvenantys paaugliai. Geriausius savo vaidybinius filmus A. Grikevičius sukūrė chruščiovinio „atlydžio“ fone – tuo laikotarpiu, kai kultūrinis laisvėjimas buvo justi visoje Sovietų Sąjungoje, o Lietuvos kino studijoje dirbo ir svarbiausius filmus sukūrė pirmoji profesionali sovietų Lietuvos kino režisierių karta. Įdomu, kad būtent A. Grikevičiaus filmas „Sadūto tūto“ (1974), 8 9 pasakojęs apie nūdienį Lietuvos meno žmonių gyvenimą, buvo ir vienas geriausią antraplanį moters vaidmenį (o tarptautiniai įvertinimai, kad ir kaip paskutiniųjų šio kultūrinio laisvėjimo meto filmų, sukurtų sovietų Lietuvoje. būtų, yra svarbūs) – jau kitoks bandymas „suvaldyti“ vienos dienos istorinę rekonstrukciją. Pirčiupio kaimo tragedija stebima skirtingų kaimo gyventojų A. Grikevičiaus debiutas vaidybiniame kine įvyko 1968 m., kai pasirodė su akimis: nuo nieko bloga nežadėjusio ryto, „sukimosi“ savuose darbuose ir režisieriumi A. Dausa sukurtas filmas „Jausmai“, kuris dėl įžūlaus juostoje ateities planų, iki įvažiavusių vokiečių tankų, augančios baimės ir lemtingos įamžinto lietuvių noro valtimi pabėgti į Švediją iš besiartinančio sovietinio valandos, kai viskas baigėsi. rojaus taip ir nepasiekė kitų SSRS respublikų ekranų. Nuo „Jausmų“ prasidėjo ir ilgą laiką trukęs A. Grikevičiaus bei V. Žalakevičiaus, kaip scenaristo, Savo kūrybiniame kelyje A. Grikevičius nevengė „žaisti“ ir žanrų žaidimo, bendradarbiavimas – pastarasis buvo ir vėliau A. Grikevičiaus režisuotų filmų kuris lietuvių kino istorijoje nė vienam režisieriui itin dėkingas nebuvo. „Ave, Vita“, „Sadūto tūto“, „Jo žmonos išpažintis“, „Faktas“ scenarijų autorius ar Pavyzdžiui, bandymai kurti detektyvus – „Veidą taikinyje“ (1978), sukurtą bendraautoris. angliškų novelių ciklo „Tėvas Braunas“ motyvais (šių novelių ekranizacijų sukurta šimtais, kodėl nepalyginus, kaip žmogžudysčių intrigas tuo metu Latvių rašytojo Egono Livo romano „Velniakaulio dvyniai“ motyvais sukurti matė lietuviai?) arba bendrą argentiniečių-rusų-lietuvių produktą „Vilkolakio „Jausmai“ lietuvių kino kritikų dažnai įvardijami kaip geriausias sovietiniu pėdsakais“. laikotarpiu lietuvių sukurtas filmas. Sunkiai „pasiduodantis“ siužeto perpasakojimui filmas (dvi dvynių kartos, konfliktai tarp brolių, senos ir naujos O melodrama „Jo žmonos išpažintis“ (1984) svarbi net ne dėl žanro, bet... meilės, pogrindiniai partizanai ir vokiečių okupantai) atskleidžia nesvarumo dėl moters. Joms A. Grikevičiaus filmuose neretai atsirasdavo stipresnis nei būklę, kurioje istorinių lūžių metais atsidūrė lietuvių tauta – vieną okupantą „gražaus daikto prie vyro šono“ vaidmuo. Kad ir Veronika iš filmo „Ave, Vita“ – keičia kitas, o gyvenimas, nepaisant visko, slenka