Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai Almantas Grikevičius Turinys:

Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai: Almantas Grikevičius ------4 Almantas Grikevičius ir jo žmonių istorijos ------6 Moterų paveikslai Almanto Grikevičiaus kine ------12 Almanto Grikevičiaus archyvas ------26 Filmų programa ------36 Almanto Grikevičiaus filmografija ------40 Nuotraukos ------52 Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai: Almantas Grikevičius

Daugiau nei dešimtmetį dirbanti VšĮ „Meno avilys“ puoselėja, skleidžia ir rūpinasi Lietuvos kino paveldu. Visiems, besidomintiems kino kultūra ir istorija, atviroje Mediatekoje yra prieinami kino leidiniai, periodika, filmai ir saugomi iškilių Lietuvos kino kūrėjų asmeniniai archyvai. Savo kauptą palikimą „Meno aviliui“ yra patikėję kino režisieriai Almantas Grikevičius, Henrikas Šablevičius, Jonas Mekas, kino kritikas Saulius Macaitis. Šiuose archyvuose galima rasti filmų, knygų, žurnalų, katalogų, iškarpų, nuotraukų, plakatų, muzikinių įrašų, scenarijų ir kitos medžiagos. Tęstiniu projektu „Atsiveriantys Meno avilio archyvai“ siekiama aktualizuoti ir pristatyti saugomus fondus, priminti ir iš naujo atrasti kino asmenybes bei jų kūrybą, ieškoti kino paveldo sąsajų su šiandiena. Projekto metu atliekamas išsamus fondo tyrimas ir rengiama speciali filmų programa. Pastaraisiais metais „Meno avilys“ atvėrė Sauliaus Macaičio ir Henriko Šablevičiaus archyvus. Šį kartą dėmesys skiriamas vienam ryškiausių 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių lietuvių kino kūrėjų – režisieriui ir scenaristui Almantui Grikevičiui (1935–2011). Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Varėnoje rodoma filmų programa ves režisieriaus kūrybiniu keliu – pradedant pirmųjų trumpametražių dokumentinių filmų seansu ir tęsiant svarbiausiomis vaidybinėmis juostomis. Dalis filmų bus rodomi iš šiuo metu itin retai kino teatruose besisukančios 35 mm kino juostos. Ieškant kūrybinio archyvo tyrimas. Nuoširdžiai dėkojame projektą parėmusiai Lietuvos kultūros tarybai, įkvėpimo šaltinių, tuometinio kino konteksto ir A. Grikevičiaus filmų vietos J. Kawalerowicziaus filmą padėjusiam atsivežti Lenkijos institutui Vilniuje, filmus kino istorijoje, programą papildys trijų užsienio režisierių – italo Michelangelo suteikusiam Lietuvos kino centrui. Esame dėkingi Lietuvos centriniam valstybės Antonioni, čeko Jaromilo Jirešo ir lenko Jerzy Kawalerowicziaus – filmai. archyvui, Lietuvos radijui ir televizijai, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, kino Kiekvieną filmų seansą pristatys kino kritikės. Projektą lydinčio leidinio tekstuose centrams „Skalvija“, „Romuva“, „Garsas“ bei Varėnos kultūros centrui. apžvelgiama ir nagrinėjama A. Grikevičiaus kūryba bei pateikiamas sukaupto

4 5 Almantas Grikevičius ir jo žmonių istorijos

Almantas Grikevičius gimė 1935 m. tarpukario Kaune, tuo laiku ir tame mieste, kuriame gimę lietuvių kino režisieriai vėliau savo filmuose pasakojo apie laisvę, karą ir istoriją. Augdamas Šančiuose ir iš arti vaiko akimis stebėdamas per miestą slenkantį karą ir besikeičiančias valdžias būsimasis režisierius, dar pats nežinodamas, kad vieną dieną tokiu taps, pamėgo žaisti ir neįprastą žaidimą – su draugais kurti istorijas apie pro šalį einančius žmones: kas jie tokie, iš kur atėjo ir kur nueis? 1

1953 m., Stalino mirties metais, paskatintas artimųjų ir nusprendęs tapti kino režisieriumi išvyko į Maskvą, Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą (VGIK). Įstojo į dokumentinio kino režisūros kursą, susipažino su italų neorealizmu, prasilenkė su kai kuriais VGIK’e studijavusiais būsimaisiais lietuvių kino režisieriais (tarp jų – ir ilgamečiu kūrybiniu palydovu tapusiu Vytautu Žalakevičiumi), pasimokė metus ir... grįžo atgal į Kauną. Kurį laiką blaškėsi – porą metų studijavo Leningrado teatro institute, porą – dirbo Vilniuje, Radijo ir televizijos komitete. Kol 1959 m. sugrįžo ten, kur ir pradėjo – į VGIK’ą studijuoti kino režisūros. 2 Maskvoje A. Grikevičius pakliuvo į savitą kultūrinę „laisvo (ar bent laisvesnio) oro“ teritoriją: chruščiovinis „atlydys“, daugiakultūriškumo pamokos kurse (VGIK’e mokėsi studentai iš įvairių SSRS respublikų), galimybė mokytis iš sovietinio kino meistrų ir teoretikų, žiūrėti pasaulinio kino klasiką ir stebėti naują europinio kino klestėjimo laikotarpį (ypač didelę įtaką padarė prancūzų Naujoji banga). Visa tai, matyt, ir nulėmė, jog A. Grikevičiaus filmai išsiskyrė kino kalba – pomėgiu „laužyti“ standartus net ir žanrinių paieškų ribose, ekspresyviu montažu (šiam jis skyrė daug dėmesio), nelinijiniu pasakojimo būdu, pomėgiu stebėti ir pasakoti

1 Kaminskaitė-Jančorienė, L., Švedas, A. Epizodai paskutiniam filmui: režisierius Almantas Grikevičius, 2013, 13–22. 2 Ten pat, 35–52. 6 7 „mažų žmonių“ istorijas didelių įvykių fone.

1965 m. baigęs VGIK’ą režisierius sugrįžo dirbti į Lietuvos kino studiją ir kurį laiką kūrė dokumentinius filmus. Su tokiais režisieriais kaip R. Verba ar H. Šablevičius, A. Grikevičių galima laikyti vienu ryškiausių lietuvių „poetinės“ dokumentikos kūrėjų, savo filmais laužiusių tuo metu SSRS nusistovėjusias dokumentinio kino, kaip „objektyvią sovietinę realybę reprezentuojančio reportažo“, konvencijas. Dar 1963 m. A. Grikevičius debiutavo su dokumentiniu filmu „Saulės pasakos“ – sąlygišku pasakojimu apie lietuvių vitražo meną. Jau šiame filme išryškėjo ir A. Grikevičiaus pomėgis kalbėti per vaizdus ir asociacijas – statiški languose matomi vitražai pasitelkus montažo technikas, muziką, poeziją, virto dinamišku naratyvu. 1966 m. pasirodė ir geriausiai žinomas jo sukurtas dokumentinis filmas „Laikas eina per miestą“ – metaforiškas pasakojimas, skirtas Vilniui ir jo istorijai.

Svarbią vietą A. Grikevičiaus dokumentiniuose filmuose užėmė žmogus. Ne šabloniškas „socialistinis darbo didvyris“, o suasmenintas, tikras, tarsi nužengęs iš prancūziško cinéma vérité. Toks, kokį nufilmuoti gali tik laukdamas ir stebėdamas. Tad ir tokiuose filmuose, kaip „Trys taktai“ (1966) arba „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (1973), režisierius siekė savo herojus atskleisti kaip asmenybes, pamatyti individualius jų bruožus. „Trijuose taktuose“ jis užfiksavo jautrų kūrybinį dirigento J. Aleksos procesą, „Temperatūros ne pagal Celsijų“ dėmesio centre atsidūrė netikėta gamyklos staklių vyriausiojo konstruktoriaus T. Petreikio laisvalaikio aistra – sportiniai šokiai. Net ir filme „Tavo rankose“ (1965), turėjusiame kalbėti „visuomenei aktualiomis“ antireliginėmis temomis, į pirmąjį planą iškilo savęs beieškantys ir konfliktus su artimaisiais išgyvenantys paaugliai.

Geriausius savo vaidybinius filmus A. Grikevičius sukūrė chruščiovinio „atlydžio“ fone – tuo laikotarpiu, kai kultūrinis laisvėjimas buvo justi visoje Sovietų Sąjungoje, o Lietuvos kino studijoje dirbo ir svarbiausius filmus sukūrė pirmoji profesionali sovietų Lietuvos kino režisierių karta. Įdomu, kad būtent A. Grikevičiaus filmas „Sadūto tūto“ (1974),

8 9 pasakojęs apie nūdienį Lietuvos meno žmonių gyvenimą, buvo ir vienas geriausią antraplanį moters vaidmenį (o tarptautiniai įvertinimai, kad ir kaip paskutiniųjų šio kultūrinio laisvėjimo meto filmų, sukurtų sovietų Lietuvoje. būtų, yra svarbūs) – jau kitoks bandymas „suvaldyti“ vienos dienos istorinę rekonstrukciją. Pirčiupio kaimo tragedija stebima skirtingų kaimo gyventojų A. Grikevičiaus debiutas vaidybiniame kine įvyko 1968 m., kai pasirodė su akimis: nuo nieko bloga nežadėjusio ryto, „sukimosi“ savuose darbuose ir režisieriumi A. Dausa sukurtas filmas „Jausmai“, kuris dėl įžūlaus juostoje ateities planų, iki įvažiavusių vokiečių tankų, augančios baimės ir lemtingos įamžinto lietuvių noro valtimi pabėgti į Švediją iš besiartinančio sovietinio valandos, kai viskas baigėsi. rojaus taip ir nepasiekė kitų SSRS respublikų ekranų. Nuo „Jausmų“ prasidėjo ir ilgą laiką trukęs A. Grikevičiaus bei V. Žalakevičiaus, kaip scenaristo, Savo kūrybiniame kelyje A. Grikevičius nevengė „žaisti“ ir žanrų žaidimo, bendradarbiavimas – pastarasis buvo ir vėliau A. Grikevičiaus režisuotų filmų kuris lietuvių kino istorijoje nė vienam režisieriui itin dėkingas nebuvo. „Ave, Vita“, „Sadūto tūto“, „Jo žmonos išpažintis“, „Faktas“ scenarijų autorius ar Pavyzdžiui, bandymai kurti detektyvus – „Veidą taikinyje“ (1978), sukurtą bendraautoris. angliškų novelių ciklo „Tėvas Braunas“ motyvais (šių novelių ekranizacijų sukurta šimtais, kodėl nepalyginus, kaip žmogžudysčių intrigas tuo metu Latvių rašytojo Egono Livo romano „Velniakaulio dvyniai“ motyvais sukurti matė lietuviai?) arba bendrą argentiniečių-rusų-lietuvių produktą „Vilkolakio „Jausmai“ lietuvių kino kritikų dažnai įvardijami kaip geriausias sovietiniu pėdsakais“. laikotarpiu lietuvių sukurtas filmas. Sunkiai „pasiduodantis“ siužeto perpasakojimui filmas (dvi dvynių kartos, konfliktai tarp brolių, senos ir naujos O melodrama „Jo žmonos išpažintis“ (1984) svarbi net ne dėl žanro, bet... meilės, pogrindiniai partizanai ir vokiečių okupantai) atskleidžia nesvarumo dėl moters. Joms A. Grikevičiaus filmuose neretai atsirasdavo stipresnis nei būklę, kurioje istorinių lūžių metais atsidūrė lietuvių tauta – vieną okupantą „gražaus daikto prie vyro šono“ vaidmuo. Kad ir Veronika iš filmo „Ave, Vita“ – keičia kitas, o gyvenimas, nepaisant visko, slenka sava vaga: ir karvės reikia, graži, bet ambicinga, savarankiška ir traukianti vieną cigaretę po kitos. Vėliau kad vaikus išmaitintum, ir mylėti norisi... Kartu su „Jausmais“ išryškėjo ir kitų moteris į savo „globą“, tiesa, perėmė Algimantas Puipa. Tad ir „Jo žmonos žymiausiais A. Grikevičiaus filmais laikomų „Ave, Vita“, „Faktas“ leitmotyvas, išpažintis“ – bandymas sukurti psichologinį moters, jos dvasinio pasaulio veikiausiai nulemtas vaikystės patirčių tame pačiame tarpukario Kaune: Antrojo portretą. Nusivylusi vyrais ir paskui juos bėganti, bet visgi — moteris. pasaulinio karo laikotarpis ir filmus vienijantis istoriškumas. Toks pasirinkimas, žinoma, buvo tarsi „saugi“ metafora, leidusi kalbėti ne tik apie karo padarytą Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas A. Grikevičiui, kaip režisieriui, žalą, bet ir apie sovietų įvykdytą Lietuvos okupaciją. nebuvo palankus. Dėl pakitusių sąlygų, prie kurių prisitaikyti sudėtinga buvo daugeliui režisierių (neliko nei Lietuvos kino studijos, nei pastovaus 1969 m. pasirodžiusiame „Ave, Vita“ į istorinę patirtį bandyta pažvelgti kitu – finansavimo iš „centro“), A. Grikevičius nebesukūrė nė vieno vaidybinio istorinės refleksijos – kampu. Paraleliai vystant kelis pasakojimus, ne mažiau filmo. 1991 m. nufilmavo „Maldą už Lietuvą“ – sausio 13-osios nakties įvykių laiko nei prisiminimuose apie praeitį, leidžiama ir nūdieniame Vilniuje. Cezaris, kroniką, gelbėjo montuojant A. Puipos „Elzę iš Gilijos“ (1999). Tad galbūt buvęs nacių koncentracijos stovyklos kalinys, nuo tolimų įvykių negeba pabėgti simboliška, o galbūt taip jau lemta, kad ir paskutinieji, jau Nepriklausomybės net ir naujai apstatyto betoninio Vilniaus fone. Jo duktė, ambicinga dramaturgė, laikotarpiu nufilmuoti A. Grikevičiaus filmai buvo tarsi grįžimas prie pradžios. siekianti įamžinti tėvo patirtį, tą pačią praeitį, atrodo, idealizuoja. Svarbiausiais Dokumentiniai filmai-portretai buvo skirti išėjusių draugų atminimui – filme tampa ne praeities įvykiai, o tai, ką ta praeitis padarė žmogui, kaip ją dailininkui V. Kalinauskui („Bandymas išsiaiškinti“, 2003) ir režisieriui V. suvokia ir vertina skirtingos kartos ir ar gali vienas vertinimas būti „geresnis“ ar Žalakevičiui („Pastabos gyvenimo paraštėse“, 2002). „teisingesnis“ už kitą?

Štai „Faktas“ (1980) – vienintelis lietuvių filmas, pelnęs Kanų festivalio prizą už Elena Jasiūnaitė

10 11 Moterų paveikslai Almanto Grikevičiaus kine

Režisieriaus A. Grikevičiaus kiną galima vadinti „vyrišku“ – pagrindinius apie vaiką svajoja Milda („Sodybų tuštėjimo metas“), abejonių dėl būsimo vaiko gyvenimo konfliktus ir problemas čia sprendžia vyrai, nors jo filmuose gausu kankinama Veronika („Ave, Vita“). ir įvairių moterų personažų – pagrindinių, antraplanių, epizodinių. Tačiau „Tad kas buvo tos lietuvių kino merginos ir moterys?“ – klausia kino kritikas S. vargu ar galima teigti, kad jo filmuose atskleistas moters vidinis pasaulis. Macaitis knygoje „Šviesos sukurti“, skirtoje kino aktoriams. „Ogi šiaip ryškių vyrų Moterys dažniausiai pasirodo kaip ženklas arba atlieka vieną ar kitą funkciją, blankūs šešėliai, dažniausiai tik formaliai primenantys, kad „pasaulis, kuris priklauso paaiškėjančią per santykius su vyrais. Manyčiau, net filme „Jo žmonos vyrams“ (nerealizuoto V. Žalakevičiaus scenarijaus pavadinimas, skambantis kaip išpažintis“ tik formaliai filmo centru laikytina moteris, nes svarbesnis ir formulė) – dar ne visa tiesa.“ aktualesnis vis vien pasirodo „vyrų pasaulis“, jų siekiai ir išgyvenimai. Kodėl mūsų kino režisieriai taip darė? „Patys kaip reikiant nepažino moters vidinio Į moterų personažus mažai kreipė dėmesio ir apie A.Grikevičiaus filmus rašę pasaulio, nesugebėjo ar tingėjo į jį gilintis: argi šio fakto nepatvirtino, kad lietuvių kino kritikai. Jų dėmesys susifokusuodavo į filosofines, idėjines, socialines problemas, istorines peripetijas ir vyriškus herojus, kurie jas išgyveno ir sprendė. O moterų personažai likdavo trumpai arba visai nepaminėti, net jei kartais dėl tų moterų vykdavo svarbiausios vyrų kovos. Nors A. Grikevičiaus filmuose vaidino ir čia įsimintinus kino vaidmenis sukūrė žinomos Lietuvos aktorės: Rūta Staliliūnaitė, Eugenija Pleškytė, Vaiva Mainelytė, Regina Arbačiauskaitė, Eugenija Bajorytė, Regina Paliukaitytė, Monika Mironaitė, Eglė Gabrėnaitė, Nijolė Lepeškaitė, Nelė Savičenko, Eugenija Šulgaitė, Doloresa Kazragytė ir kt. Panaši, atrodo, buvo ir paties režisieriaus pozicija. Moterys jo filmuose įvairios, ryškios, emocingos, dažnai dramatiškos, kartais lyg keistoki susvajoti fantomai, tačiau vis dėlto „pasaulis priklauso vyrams“. Į moterų vidinį pasaulį režisierius leidžiasi labai palengva, tačiau leistis išdrįsta ar bent jau atidžiau į jį pažvelgia. A. Grikevičiaus juostose bene pirmą kartą lietuvių kine prabylama apie „moterų pasaulio“ problemas: emancipaciją, rinkimąsi tarp meilės ir pareigos, karjeros ar šeimos, neišgyventų jausmų pragaištingą galią, lemtingos moters tragišką dalią ir kt. Atrodo, kad pats režisierius labai giliai ir tikrai suprato moters-motinos-žmonos kino klestėjimo laikais jų herojės buvo beveik vien tik jaunos, nepatyrusios, egzistencijos svarbą, jos gyvybingumą, stiprumą, taip pat trapumą, meilės galią, dekoratyvinę funkciją atliekančios merginos, arba atvirkščiai, motinos, tačiau jo filmuose atpažįstama ta vyriška baimė prie viso to liestis ir gilintis. kurių „firmine“ kūrėja tapo Eugenija Šulgaitė. Brandžių, žydinčių, turinčių „Jis kalba apie žmogaus egzistencijos didybę. Ar ne todėl kiekviename šio reikšmingą gyvenimo patirtį – nebuvo. O jei tokios stulbinančios išimtys režisieriaus kūrinyje yra kūdikio laukianti moteris? Gimdymas – kaip iššūkis pasitaikydavo, tai vienos ar kitos aktorės asmeninės individualybės dėka“, – karui („Jausmai“). Į ugnį su mažyliu ant rankų einanti nėščia Kazė („Faktas“) – ar rašė S. Macaitis. begali būti didesnis kaltinimas fašizmui?“ – klausia žurnalistė Neringa Jonušaitė Lietuvių kine matėme tokią moterį, ir taip į ją žvelgė filmus kuriantieji ir apie („Literatūra ir menas“, 1982). juos rašantieji, kaip tuo metu buvo įprasta visuomenėje. Gausios to laikmečio Reikėtų pridurti, kad nėščia yra ir Ūla („Sadūto tūto“), laukiasi Akvilė ir citatos šiame archyvinio projekto tekste gal padės geriau suprasti, kokiame kontekste atsirado šie filmai ir jų personažai.

12 13 „Jausmai“ (1968)

Žymiausias A. Grikevičiaus filmas prasideda scena, kai nėščia Kasparo žmona (akt. E. Bajorytė) išsitiesia žalumoje „po pušaitėmis“ ir stebi, skaičiuoja danguje karo grėsmę nešančius lėktuvus. Stiprus gyvybės / mirties priešpriešos kadras, užduodantis intonaciją visam filmui. Tačiau filmo centre atsiduria kita moteris – Agnė (akt. R. Paliukaitytė), kažkada pagrindinio filmo herojaus Kasparo (akt. R. Adomaitis) mylėta ir palikta. Tada Andrius (akt. J. Budraitis), Kasparo brolis dvynys, ją „pakėlė kaip prakąstą obuolį“. Vieną dieną vis dar tebemylimas Kasparas vėl atsirado jos gyvenime, ir ne vienas, o su dviem kūdikiais dvynukais. Tokia situacija Agnę veda iš proto, ji dūsta iš pykčio ir nevilties, skaudina save ir kitus, traukia ir stumia Kasparą, meluoja, rezga intrigas, pražudančias jos vyrą Andrių. Šis sudėtingas vaidmuo buvo pirmasis jaunos aktorės R. Paliukaitytės darbas kine. „Pirmoji mano kino herojė – sudėtingas, besiblaškantis ir labai nelaimingas žmogus. Ji myli Kasparą ir šiai meiliei pasiryžusi paaukoti viską: gerą vardą, šeimos ramybę... Kasparui išvykus, išteka už Andriaus – jiedu dvyniai, panašūs, moteris nutarė, kad vienas pakeis kitą. Nepakeitė. O kai Agnė pradėjo apsiprasti, grįžo Kasparas su dviem naujagimiais ant rankų. Grįžo, tačiau visi herojės moteriški kerai – veltui... Jis ištikimas mirusios žmonos atminimui ir laikosi broliui duoto žodžio“, – prisimena aktorė savo knygoje „Gyvenimo ir kūrybos fragmentai“. Neįtikėtina, kad debiutinis R. Paliukaitytės vaidmuo tapo vienu ryškiausiu moters paveikslu lietuvių kine. „Tai prieštaringų jausmų plėšoma, neišsipildžiusių jaunystės godų kankinama, klastos kupina moteris. Stebėdamas puikią R. Paliukaitytės vaidybą matai, kad jos herojės nė akimirkai nepaleidžia vidinė įtampa, kad ją yra užvaldžiusi vienintelė mintis, vienintelis troškimas, kuriuos ji bando nuslėpti net nuo savęs. Ją deginte degina neišmylėta meilė Kasparui, neretai virstanti neapykanta ir abejingumu“, – taikliai rašo L. Sebeženkovaitė straipsnyje „Jausmų jūra – nerami“ („Valstiečių laikraštis, 1968).

14 15 „Ave, vita“ (1969)

Šiame filme lengvai pereinama iš dabarties į praėjusius laikus, asociatyviai jungiami šiandieniniai ir istoriniai įvykiai. Tačiau filmas, kaip teigia ir jo pavadinimas, sveikina gyvenimą, tiki jo stebuklu. „Kūriniu teigiamas kiekvieno individo vertingumas, neišvengiamas kartų atitolimas, kiekvieno gyvenimo stebuklas“, – apie šį filmą rašo S. Macaitis (lfc.lt). Ryškiausiai filme tai patvirtina Veronika (akt. E. Bajorytė), vieno iš pagrindinių herojų Cezario dukra. Jauna, moderni, intelektuali, graži moteris. Rašydama scenarijų apie savo tėvo gyvenimą, apmąstydama jo patirtį nacių koncentracijos stovykloje, ji stengiasi ir protu, ir širdimi spręsti egzistencines problemas, įveikti nerimą dėl būsimo kūdikio. Kaip prisipažįsta režisierius, „prieš „Ave, Vita“ turėjau galimybę peržiūrėti daug prancūzų – Truffaut ir Godard’o – filmų“ (L. Kaminskaitė-Jančorienė, A. Švedas, „Epizodai paskutiniam filmui“). Ta prancūzų Naujosios bangos įtaka labai ryški kuriant Veronikos personažą – subtilų, nerimastingą, elegantišką.

16 17 „Sadūto tūto“ (1974)

Šioje, vieną vasarą lietuviško kaimo gamtos idilėje nutikusioje dramoje, yra dvi pagrindinės moterys. Brandi E. Pleškytės Marija ir jaunutė kaimo gražuolė Ūla (akt. N. Lepeškaitė) – melodramatiškas jaunystės aistrų ir paklydimų ženklas. Marija – žinomo dailininko Povilo (akt. R. Adomaitis), išgyvenančio kūrybinę krizę, žmona. Jų santykiai įtempti, pilni nepasitenkinimo ir nuoskaudų. Marijos personažas – pilnas vidinio tragizmo, sudėtingas, prieštaringas. Toks, kokių mūsų kine reta. „Žinoma, ir vėl: nors Marija – lyg ir pagrindinis vaidmuo, dar „pagrindesni“ – Budraitis ir Adomaitis. Jau kaip maldelė. O Pleškytės Marija turi geidautą tikslą, tačiau tas tikslas paradoksaliai ir yra būtinybė pasyviai stebėti įvykius, gniaužti savo interesus, sudarant kuo geresnes sąlygas vyrui dailininkui, likti jo šešėlyje. Aktorė nuostabiausia gyvenimo išprovokuoto monologo apie neapykantą menui scenoje, kai ilgai slopinta asmenybė ima ir prasiveržia. Ir vėl paradoksas: Marija verkia, bet anaiptol ne nuolankiai. Pro ašaras ji lyg spinduliuoja triumfu – pagaliau prabilau“, – rašo S. Macaitis knygoje „Šviesos sukurti“. Jo nuomonę palaikė ir kitas žinomas kino kritikas Skirmantas Valiulis: „Marijos charakteris kaip tik toks, kokių mums stinga kine. Prieš mus moters tragedija, dvasinės vienatvės tragedija. Jaudina juo labiau, kad Marija – giliai jaučianti ir išdidi, subtilios dvasinės struktūros moteris. Konfliktas glūdi ir scenarijaus medžiagoje, o aktorė E. Pleškytė stengiasi jį išryškinti. Asmenybės emocingumo dėka jai netgi pavyksta sušildyti bereikšmius žodžius. Aš manau, kad Marija – didelė aktorės sėkmė“ („Kinas“, 1976, Nr. 3). O kino kritikui Laimonui Tapinui taip nepasirodė: „E. Pleškytės vaidyboje daugoka teatrališkumo. Suprantu, kad sunku įtaigiai ištarti aukštas frazes, bet vis dėlto tos vaidybos priemonės, kurios derėjo Kotrynai „Herkuj Mante“, nepriimtinos Marijai. O jeigu režisieriaus tikslas buvo sukurti įkyrios, nenuoširdžios moters, greta kurios menininkas iš tikrųjų negali kurti, paveikslą, ką gi, – jam tai pavyko. Bet tai banalu ir grubu.“ („Kinas“, 1976, Nr. 3) Toks prieštaringas vertinimas rodo, kad vaidmuo nepaliko abejingų.

18 19 „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976)

Filmo veiksmas prasideda Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Ši baisi istorijos R. Adomaitį (Adomas) ir J. Budraitį (Gediminas). Į Mildos personažą aktorė mėsmalė permala ir filmo moterų, kurioms čia skiriama nemažai dėmesio, sudėjo tiek ryškių charakterio spalvų, tiek subtilių gestų, detalių, ir pripildė likimus. visa tai spinduliuojančiu moterišku žavesiu. Toks dėmesys moterims šioje Jono Avyžiaus romano ekranizacijoje neliko Milda tampa Adomo, pasirinkusio tarnauti vokiečių okupantams, meiluže. nepastebėtas. „Įdomu, kad šiame filme kur kas daugiau dėmesio, negu Nors ir graužiama sąžinės dėl išduoto vyro, Milda nori būti laiminga – net ir paprastai, skiriama moterų paveikslams. Lietuvių kinas buvo nusipelnęs kraujyje, purve, sumaišty. Tiki ta iliuzija, iš paskutiniųjų laikosi jos įsitvėrusi. „vyriško“ epiteto, ir šiame apibūdinime ryškėjo toli gražu ne tik jo privalumai, Viliasi, kad Adomas gali likti švarus net tokiomis baisiomis aplinkybėmis. bet ir tam tikras vienpusiškumas, ką netruko pastebėti ir spauda: juk „Tą pačią dieną, kai sužinosiu, kad jo rankos kruvinos – tarp mūsų bus viskas moteriškieji mūsų filmų personažai, su retomis išimtimis, tevaidindavo baigta. Ir jis tai žino“, – tvirtina ji. Stambus jos veidu besiritančių ašarų planas, pagalbinį vaidmenį. Sunku pasakyti, ar turime reikalą su nauja tendencija, bet radus kruviną vyro uniformą, iškalbingai byloja – iliuzijos negrįžtamai žlugo. paskutiniuose lietuviškuose filmuose matyti permainos: juosta „Virto ąžuolai“ Tačiau reikia susitvardyti ir gyventi toliau: „Aš galvoju apie moterį šiais laikais. (rež. G. Lukšas) koncentruoja pagrindinį dėmesį į įdomų moters charakterį, iš Išteki už niekšo, paskui apgaudinėji su dar didesniu niekšu.“ Pasimetusi Milda „pagalbinio“ personažo rėmų išsiveržė ir A. Grikevičiaus filmo herojės Milda ir ieško išeities santykiuose su Gediminu, tačiau supranta, kad besiblaškantis idėjų paieškose vyras negali būti jai atrama. „Kam tau mano siela, jei nežinai ką daryti su savąja?“ – nuskamba taiklus Mildos klausimas. Šviesiausia filmo akimirka – Mildos nedrąsios viltys / svajonės apie vaiką. Ji švelniai šypsosi žiūrėdama į save veidrodyje ir šnabždėdama: „Motina... argi šita moteris gali būti motina.“ Tai viltis ir šviesa baisiame kančios, nužudytų šmėklų pasaulyje. Realybė nebepakeliama. Kitą pagrindinę filmo moterį Akvilę suvaidino estų aktorė Eva Kull. Apie ją A. Grikevičius pasakojo: „Tai labai emocionali, subtili aktorė. Pradiniame filmavimo etape ji be galo jaudinosi – iš dalies dėl to, kad „Sodybos“ – tėra antrasis jos filmas, iš dalies, kad gana silpnai temokėjo rusiškai. Jai sunku buvo suvokti, ko iš jos norima, rasti kontaktą su partneriais, kalbėjusiais rusiškai. <...> Galiausiai visi sunkumai buvo įveikti, ir tada atsirado tikras Akvilės ir Keršio (akt. S. Petronaitis) kontaktas ekrane“ (S. Macaitis „Pakeliui į ekraną – Akvilė“, – teigia S. Macaitis („Pakeliui į ekraną – „Sodybos“, „Tarybinė moteris“, „Sodybos“, „Tarybinė moteris“, 1977, Nr. 7). 1977, Nr. 7). „Labai sudėtingą, netgi prieštaringą, Mildos paveikslą ekrane Akvilė – „raudonojo Mariaus“ (akt. A. Šurna) meilužė. Moteris visiškai sukūrė jauna aktorė Regina Arbačiauskaitė <...>. Įtaigi, išliekanti atmintyje atsidavusi vyrui, jokių savų minčių ir poreikių – dėl meilės Mariui pasiryžusi ta jos Milda, karštligiškai ieškanti laimės ir šilumos, besistengianti pasislėpti šokti nuo skardžio, sekti paskui jį į pasaulio kraštą. Bėgdamas nuo vokiečių, meilėje nuo karo baisumų ir net šviesiausioje scenoje vos pastebimomis Marius palieka besilaukiančią Akvilę. Ši po melagingos žinios apie Mariaus detalėmis išduoda nuolatinę savo baimę ir netikrumą. <....> R. Arbačiauskaitė mirtį, išteka už ūkininko Keršio. Tačiau vieną dieną jų tvarte atsiranda pripažino, kad Milda – vienas ryškiausių jos artistinės karjeros pergyvenimų. sužeistas Marius.... Lygiai kaip ir bendras darbas su rež. A. Grikevičiumi, pasikliaujančiu tų Filme pasirodo ir „pagrindinė“ lietuvių kino Motina – aktorė E. Šulgaitė. Tačiau aktorių, kuriais jis tiki, kūrybine fantazija, leidžiančiu filmavimo aikštelėje šį kartą netikėta, drąsiai sulaužiusi mūsų kine įprastą viską atleidžiančios improvizuoti.“ ir ištveriančios motinos įvaizdį. Čia jos Vainorienė – „šeimos generolas“ su Praėję dešimtmečiai nuo filmo sukūrimo tik patvirtina, kad Milda – vienas pypke dantyse, mušanti savo vyrą, su dalgiu ginanti savas žemes ir šunimis įsimintiniausių moterų vaidmenų mūsų kine. Tokia lietuvių kino femme fatale, priešą pjudanti. išvedusi iš proto (net tiesiogine prasme) du pagrindinius mūsų kino vyrus – 20 21 „Faktas“ (1980)

Baisų nacių nusikaltimą – Pirčiupių kaimo sudeginimą – atskleidžiančiame filme nėra pagrindinių vaidmenų. Visi šio filmo veikėjai – tarsi antikinio graikų teatro choras, liudijantis kraupią tragediją. Tačiau tame chore išsiskiria moteriški balsai. Tai visų pirma aktorės Jelenos Solovej suvaidinta našlė Ona, už kurią ji buvo apdovanota Kanuose. Tai pirmas toks svarus lietuviško kino tarptautinis įvertinimas. Kitas išskirtinis moteriškas personažas – aktorės V. Mainelytės suvaidinta Kazė Buckuvienė. Aktorė drąsiai ir tvirtai atsisakė visų kino gražuolės atributų ir sukūrė paprastos kaimo moters paveikslą – jaunos, laimingos, su vaikais ant rankų ir spinduliuojančios dar vieno laukimu. „Vaivos Mainelytės darbai naujausiuose lietuviškuose filmuose atskleidė anksčiau neįspėtą aktorės vidinį artumą paprastos kaimo moters mentalitetui. Jos pašaukimas – vaikai, nesibaigianti namų ruoša ir poreikis mylėti“, – rašė kritikas Julius Lozoraitis. S. Macaitis dar pastebėjo ir „jaunatvišką įkarštį bei humorą, kurie nušviečia personažą, kai, pavyzdžiui, aukšta liauna Buckuvienė su gigantišku pilvu, kurį išryškina specialiai palaida suknelė, linksmai laviruoja ant rąsto, tarsi įsiklausydama į naują gyvybę“. Visa tai sukuria didžiulį kontrastą su žiaurių žudynių beprasmiškumu.

22 23 „Jo žmonos išpažintis“ (1983)

Vidurio amžiaus krizę išgyvenanti Irena (akt. R. Staliliūnaitė) bando suvokti, Kodėl režisierius ėmėsi tokio filmo „madinga feministine tema“? „Klesti kas ji yra. Ar tik priedas prie vyro, gero chirurgo, ir paaugusios dukrelės? įvairios teorijos, kodėl įvairių kraštų kino menas dabar taip įdėmiai tyrinėja Ji seniai atsisakė perspektyvios fizikos mokslininkės ambicijų ir dirba moters situaciją šiuolaikiniame pasaulyje. Man šis filmas nėra sekimas bibliotekoje. Kažkada karštai mylėtas vyras tapo nuobodžiu gyvenimo mada, jo sumanymas gimė kažkaip nejučia, tarp būsimojo filmo personažų partneriu. Nejaugi viskas, kas geriausia, jau praeityje? Klausimas, neduodantis intuityviai išskyriau moterį. Visi ankstesnieji mano filmai vyriški, panorau Irenai ramybės, ir pastūmėjęs ją į permainas. Irena taip trokšta meilės – matyt, kažkokio šilto, intymaus, labai moteriško filmo. Moteris visais laikais buvo tokios idiliškos, kokią herojė matė indiškame filme. Jei tokia meilė neateis, meilės, gėrio, gyvybės idėjų įkūnytoja, – kokią tai didelę reikšmę įgyja mūsų „didelė, amžina – numirsiu“. Į jos gyvenimą įsiveržęs mokslui pasišventęs dabarties nerimastingajame pasaulyje. <....> Jeigu reiktų mūsų Ireną lyginti Ričardas (akt. L. Filatovas), rodėsi, viską pakeis, bet, deja, ne. su kokiu žinomu literatūros personažu, tai genetinę giminystę greičiausiai Pirmą kartą pagrindiniu A. Grikevičiaus filmo personažu tampa moteris. atrastume A. Čechovo „Vėjavaikėje“, tiksliau, toje pačioje dvasinėje maksimoje: Tačiau pavadinimas užsimena, koks svarbus moters santykis su „juo“. Ir noriu būti mylima, noriu meilės, didelės, pastovios, nepraeinančios. <...> Kas aš pats filmas atskleidžia labiau ne moters, o „jo“ pasaulį – vyro išgyvenimus esu, jei manyje nėra meilės? <...> Norėčiau, kad filmas sukeltų nerimo jausmą, ir profesinę ligoninės aplinką, mokslininko meilužio egoistinius poreikius norą žvilgtelti į save, susivokti savo dvasiniame pasaulyje. Mūsų amžiuje itin ir reikalavimus. Tačiau vis dėlto šį kartą moteriai leidžiama kalbėti, atlikti aštriai jaučiame didelių emocijų deficitą, bet kažkodėl stengiamės apie tai savo minčių ir jausmų išpažintį. Todėl „Jo žmonos išpažintis“ – pionieriškas, negalvoti, ieškome pakaitalų, maskuojamės žodžiais...“ (iš A. Grikevičiaus drąsus žingsnis lietuvių kine, keliantis moters emancipacijos klausimą, jos, interviu N. Jonušaitei „Jo žmonos išpažintis“, „Kinas“, 1983, Nr. 11). kaip savarankiškos asmenybės, o ne vyro atspindžio ar šešėlio, vertinimas. Nedidelis, bet svarbus ir įsimintinas filme Noros (akt. N. Savičenko) vaidmuo. Išdrįstama net parodyti mūsų didžiąją aktorę besimaudančią vonioje ar Irenos bendradarbė, jautri Irenos išgyvenimų patikėtinė, vieniša mama. nuogus pečius šildančią pavasario saulėje. Tačiau filme (matyt, irgi per drąsiai tuo laikmečiu) suabejojama, kad tai blogai. Tas iki šiol mūsų kine neregėtas žingsnis buvo pastebėtas filmo recenzentų. „Tu laisva nuo veidmainystės“, – Norai pavydžiai sako Irena. „Jei prieš dvidešimt ar netgi dešimt metų tarybiniame kine į ekraną būtų išvesta tokia herojė kaip Irena, tai tik tam, kad kuo skubiausiai susilauktų Neringa Kažukauskaitė visuomenės pasmerkimo. Jokiu būdu ji negalėtų pretenduoti į svarbiausią kūrinio personažą“, – rašė N. Jonušaitė straipsnyje „Kaip būti laiminga“ („Kinas“, 1984, Nr. 7).

24 25 Almanto Grikevičiaus archyvas

„Šokis dykumoje“ apie rašytoją J. Ivanauskaitę. Kaupta ir lietuviška klasika: M. Giedrio „Herkus Mantas“, B. Bratkausko režisuotas TV serialas „Tadas Blinda“, „Meno aviliui“ patikėtas saugoti režisieriaus ir scenaristo A. Grikevičiaus A. Žebriūno „Gražuolė“ ir „Velnio nuotaka“ bei paties A. Grikevičiaus juostos palikimas liudija, kad jį domino net tik siauri, profesiniai dalykai. Ypač vertinęs „Jausmai“ (kartu su A. Dausa), „Faktas“, „Ave, vita“. moralinę meno funkciją, režisierius suvokė, kad nesigilinant į istorijos, meno Užsienio režisierių filmų archyve yra P. Almodovaro „Aukšti kulniukai“, R. prigimties ir raidos, filosofijos bei religijos klausimus, to savo filmuose pasiekti Polanskio „Pianistas“, E. Kusturicos „Katytė juoda, katinas baltas“, A. Tarkovskio neįmanoma. „Stalkeris“, D. Lyncho „Malholando kelias“, J. P. Jeunet „Amelija iš Monmartro“, „Man meno funkcija pirmiausiai moralinė. Aš niekada neslėpiau, kad esu J. Campion „Pianinas“, P. Bogdanovičiaus „Popierinis mėnulis“, R. Fienneso moralizatorius, ir niekados netramdžiau įkarščio, su kuriuo kreipiuosi į „Keistos dienos“, latvių animacijos rinkiniai. žmogaus sąžinę“, – sakė režisierius interviu, duotame Neringai Jonušaitei DVD formatu yra išsaugotas režisieriaus 75-mečio šventimas Teatro, kino ir („Literatūra ir menas“, 1982). muzikos muziejuje 2005 m. birželio 6 d., nufilmuotas kamera A. Tarvydo. Matome užfiksuotą gausų būrį mūsų kino žmonių, kurių daugelio, deja, tarp mūsų nebėra. Tai aktorė E. Pleškytė, režisierius A. Žebriūnas, M. Giedrys, kino kritikas S. Valiulis ir, žinoma, pats šventės kaltininkas... Jį sveikino įvairių kartų kinematografininkai: aktoriai K. Smoriginas, A. Latėnas, E. Piškinaitė, N. Oželytė; režisieriai A. Stonys, K. Vildžiūnas, A. Juzėnas, R. Liliekis, A. Puipa, G. Beinoriūtė; prodiuserė U. Kim; kino scenaristas P. Morkus, kūręs muziką A. Grikevičiaus DVD filmams; kompozitoriai V. Barkauskas, A. Apanavičius; kino kritikai G. Arlickaitė, R. Paukšytė, R. Oginskaitė, Ž. Pipinytė; operatoriai J. Tomaševičius, D. Pečiūra, įteikęs Almantui savą „Auksinę gervę“, ir kt. Į paskutinį režisieriaus jubiliejų Sukaupta DVD filmų kolekcija rodo A. Grikevičiaus domėjimąsi jaunesnių susirenka būtent tokia kompanija, kurią stebint jubiliatui išsprūsta: „O, žiūrėk, kolegų darbais, šiuolaikinio lietuviško kino raida. Joje yra beveik visi Š. savų yra...“ Matosi, kad režisieriaus sveikata tada buvo tikrai nekokia – šiam Barto filmai: „Praėjusios dienos atminimui“, „Trys dienos“, „Koridorius“, šventimui ruošęsis iš paskutinių jėgų. Tačiau nors ir dusulio varginamas, švarko „Mūsų nedaug“, „Namai“, „Laisvė“, „Septyni nematomi žmonės“; K. Buožytės skverne slepia cigarečių pakelį... O pasimetęs žvilgsnis vis ieško ir klausia: debiutinis ilgametražis filmas „Kolekcionierė“ (apie kurį A. Grikevičius „Kur Rita?“ – žmona, parama ir apsauga nuo visko. Vakarą vedęs režisierius A. viename interviu užsiminė: „Aukščiausia klasė: ir aktoriai, ir režisūra“); K. Puipa pabrėžė, kokia didelė garbė jam Almanto pakviestam būti šio vakaro Vildžiūno „Aš esi tu“, „Kai apkabinsiu tave“; V. Navasaičio „Perpetuum mobile“; „šnekintoju“. Prieš penkerius metus, švenčiant A. Grikevičiaus 70-metį, jį kalbino A. Juzėno „Ekskursantė“; režisierių I. Miškinio, D. Vaišnoro, M. Verbiejaus, M. šviesaus atminimo kino kritikas S. Macaitis, deja, kitos šventės nebesulaukęs. Kunigėno novelių filmas „Brėkštant“; trumpametražiai: L. Kairio „Perlas“, R. Taip pat į DVD įrašytos A. Grikevičiaus 70-mečio jubiliejaus bei laidotuvių Greičiaus „Baltos dėmės mėlyname“. Taip pat dokumentika: A. Stonio „Ūkų nuotraukos, darytos aktoriaus S. Balandžio sūnaus. Išsaugotas TV laidos ūkai“, J. Lapinskaitės „Traukinys stovi penkias minutes“, A. Marcinkevičiūtės „Legendos“, skirtos režisieriui, įrašas.

26 27 VHS

VHS laikmenoje daugiausia saugoma darbinė medžiaga: filmo apie V. Žalakevičių „Pastabos gyvenimo paraštėse“ pirmas, trečias ir galutiniai montažo variantai, filmas be titrų ir su angliškais titrais. Taip pat yra šio filmo medžiagos kasetės su užrašais: Moldavija, Gazda, Lucija, Hoffmanas, Mekas, Zanussis, Norkaitis, Krikštynos, Nuotraukos, Repeticija, Vyto gimimo diena, Simonova, S. Solovjovas, R. Adomaitis, Krasnogorskas, M. Ptašukas, V. Kalinauskas, A. Puipa, A. Čekuolis, E. Šulgaitė, V. Balsys, P. Morkus, filmų BETACAM „Žvėris“, „Vienos dienos kronika“ ištraukos, Atrinkta medžiaga. Saugoma kino studijos „Mosfilm“ archyvinė medžiaga – filmavimas Čilėje ir Maskvos festivalio apdovanojimas. Rasime ir nufilmuotas V. Žalakevičiaus laidotuves: pašarvojimą Šiuo formatu saugomi du filmai – R. Gruodžio dokumentinis „Lik sveikas, Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, paskutinę kelionę. Išlikę ir TV liūdesy“ ir lenkų režisieriaus J. Hoffmano vaidybinis „Iki paskutinio kraujo įrašai laidų, skirtų kino forumui „Nesvarumo būklė“, vykusiam 1995 m. lašo“. V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ 25-mečio proga. VHS kasetėse sugulė ir daug filmo apie dailininką V. Kalinauską „Bandymas išsiaiškinti“ medžiagos. Užrašai ant kasečių režisieriaus ranka: Ilgas variantas, Kalinausko pelenai, pokalbis su P. Repšiu, Užupio, Pilies gatvės vaizdai, R. Rastauskas, Dvarionas, Jūra, Lileikis, kavinės terasa, Baras, J. Vaitkus, O. Balakauskas, Just. Marcinkevičius, Adomonytė, Vilija Daugirdaitė, Nekrošius, A. Jacovskis, Dirbtuvė ir kt. Tarp saugomos šio filmo, darbiniu pavadinimu „Ir viskas, kas, manau, yra mano esmė“, medžiagos, – ir anapusiu šalčiu Kompaktinės plokštelės padvelkęs, netekties skausmu sugėlęs atradimas: O. Koršunovo spektaklio pagal B. M.Koltès’o „Roberto Zucco“ repeticijų archyviniai kadrai, kuriuose scenoje susitinka trise: scenografė J. Paulėkaitė, aktorius S. Mykolaitis ir V. Archyve saugoma į skaitmeninį formatą pervesta A. Grikevičiaus filmų „Vilkolakio Kalinauskas. O kaip jį pavadinti, apibūdinti? „Kino dailininku, aktoriumi – ne, jis pėdsakai“, „Jo žmonos išpažintis“ bei J. Pakulio ir M. Giedrio „Mariaus“ muzika, buvo menininkas, artistas, ta gyvenimo būdo prasme“, – filme taikliai pastebi sukurta kompozitoriaus J. Širvinsko. Taip pat ir kompozitoriaus A. Apanavičiaus dailininkas A. Jacovskis. muzika A. Grikevičiaus juostoms „Veidas taikinyje“, „Sodybų tuštėjimo metas“, VHS laikmenoje A. Grikevičiaus saugomi ir keletas kitų režisierių filmų: V. „Ave, vita“, „Laikas eina per miestą“ bei „Medaus mėnuo Amerikoje“ (rež. M. V. Landsbergio „Švendubrės šamanas“, K. Zanussio „Imperatyvas“, „Mano Giedrys); V. Barkausko muzika filmui „Jausmai“ ir V. Ganelino – filmui „Sadūto Varšuva“ ir kt., J. Cymbalo vaidybinė juosta „Nuostabaus mėnulio apysaka“, tūto“. T. Brasso „Raktas“, F. F. Copollos „Apokalipsė“, taip pat rusiškas mokslo Taip pat išlikusios garso juostelės su užrašu „V. Žalakevičiaus sinchronai“. populiarinimo TV filmas apie vandenį. Yra ir režisieriaus J. Vaitkaus ruošiamų aktorių pirmo kurso egzamino įrašas, TV kultūros laidų. „Meno avilio“ archyvui atiteko ir A. Grikevičiui priklausiusi vaizdo kamera „Sony“ bei jos detalės.

28 29 Iškarpos Žurnalai ir laikraščiai

Daugiausia iškarpų lietuvių kalba yra iš dienraščio „Lietuvos rytas“ kultūros Tokio pobūdžio leidinių režisierius beveik nekaupė. Yra tik keli žurnalo priedo „Mūzų malūnas“, kuriame dirbo ilgametis režisieriaus bičiulis, kino „Kinas“ (1973, Nr. 12; 1978, Nr. 4) bei „Savaitės ekranas“ numeriai ir vienas kritikas S. Macaitis. Taip pat iš kitos kultūrinės spaudos: „7 meno dienos“, savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeris (1982), kuriame yra žurnalistės N. „Bernardinai“ ir kt. S. Macaičio tekstus A. Grikevičius atidžiai sekė, o kai Jonušaitės interviu su A. Grikevičiumi. kuriuos ir saugojo. Ypač tuos, kuriuose buvo rašoma apie jo kūrybą, tačiau akivaizdu, kad jį tebedomino kinas, tai, kas su juo vyksta savoje šalyje ir svetur, ką veikia ir galvoja kiti kolegos režisieriai. Yra daug apžvalginių įvairių festivalių ir kino įvykių straipsnių, interviu su J. Meku, D. Lynchu, A. Puipa, A. Tarkovskiu, nemažai tekstų apie Š. Barto filmus. Kai kuriomis asmenybėmis domėtasi itin kryptingai – surinkti interviu iš pačių įvairiausių leidinių (pvz., su V. Kalinausko gyvenimo drauge V. Daugirdaite, Knygos daug tekstų apie rašytoją J. Ivanauskaitę). „Mūsų karta genuose atsinešė visai kitus, negu tuomet buvo reikalaujama, A. Grikevičių domino ne tik kinas, bet ir teatras (išsaugotas pokalbis su E. interesus, augome skaitydami prieš karą leistą pasaulinę literatūrą, lietuvišką Nekrošiumi), muzika (tekstas apie pianistę A. Dvarionaitę). enciklopediją iš tėvų bibliotekos, anksti perskaitėme E. Hemingway’ų, Tarp iškarpų – laikraštyje „Tiesa“ (1982 m. vasario 10 d.) publikuoti žurnalisto Z. A. Gide’ą, R. Aldingtoną, knygas, įtvirtinusias sąmonėje ne vienmačio, o Jonučio komentarai bei interviu su režisieriumi A. Grikevičiumi ir scenarijaus prieštaringo herojaus smpratą“, – sakė A. Grikevičius viename interviu S. autoriumi V. Žalakevičiumi, operatoriumi D. Pečiūra filmo „Faktas“ išleidimo Macaičiui („Lietuvos rytas“, 1995 m. liepos 28 d.). į ekranus proga. Taip pat ir „Lietuvos žinios“ (2001 m. balandžio 27 d.) su Gausi režisieriaus biblioteka atskleidžia, kaip ir kokia literatūra jį formavo, ciklui „XXI amžius“ A. Tarvydo daryta kino žmonių nuotrauka prie Žvėryne lydėjo per gyvenimą. Daugelis knygų yra dovanotos – draugų, bičiulių, veikusios Lietuvos kino studijos pastato. gerbėjų, artimųjų, o kartais gal ir paties sau – su įrašais, dedikacijomis, Yra iškarpų ir anglų kalba: naujų filmų recenzijos, interviu su aktoriais, atmintinų datų nuorodomis (pvz., „Jo žmonos išpažinties“ atidavimo dieną). režisieriais iš leidinių „Vogue“, „Boston Phoenix“, „The European Magazine“. Leidiniai kaupti lietuvių, lenkų, anglų kalbomis, keletas vokiškų meno Rinko ne tik iškarpas, bet darydavo ir kai kurių straipsnių kopijas. albumų, miestų gidų. Taip pat yra kelios iškarpos lenkų kalba, straipsnis vokiečių kalba apie aktorių K. M. Brandauerį, sukūrusį pagrindinį vaidmenį filme „Mefistas“.

30 31 Knygos Knygos

Lietuvių kalba archyve daugiausia yra originalios grožinės literatūros, dovanotos pačių autorių Almantui arba abiems su žmona Rita. Tai J. Glinskio gausia dokumentine medžiaga aprašomas Lietuvos nepriklausomybės pjesės, net keletas G. Kanovičiaus knygų, V. Jasiukaitytės, P. Kutkaičio, A. netekimas; Vakarų Lietuvos partizanų 1945–1953 m. eilėraščiai ir dainos Juozaičio, S. Petronaičio, J. Avyžiaus, J. Apučio, brolių Dirgėlų, R. Granausko, A. „Kovos keliu žengiant“; vieno žymiausių pokario rezistencijos dalyvių A. Šlepiko ir kt. proza. Daug poezijos knygų: J. Jakšto, J. Degutytės, A. T. Rudoko, Ramanausko (Vanago) „prisiminimai iš kovos dėl laisvės laikotarpio“ – „Daugel A. Mackaus, V. Bložės, L. Sutemos ir kt., memuaristinės literatūros: aktorės krito sūnų“; straipsnių rinkinys „XX a. Lietuvos valstybingumo problemos“; R. Paliukaitytės knyga „Gyvenimo ir kūrybos fragmentai“ (su dedikacija: Lietuvos užsienio reikalų ministro J. Urbšio „Lietuva ir Tarybų Sąjunga „Už „Jausmus“ ir pirmąją pažintį kine dėkinga“), R. Adomaičio „Mintys lemtingaisiais Lietuvai 1939–1940“; apie Rainių miškelio tragediją 1941 m. scenos paraštėse“, A. Girdzijauskaitės „Atminimų salos“ bei knyga apie birželio 24–25 d. „Žemaičių kankinai“; „Suokalbis. Hitlerio ir Stalino agresijos pianistę A. Dvarionaitę „Amžinoji klajūnė“ (su įrašu: „Apie mums abiems prieš Lietuvą ir visą Rytų Europą įteisinimas. Molotovo–Ribentropo pakto brangų žmogų“), kelios L. Tapino knygos, „Išėjęs negrįžti“ apie M. Katiliškį ir dokumentai“; „Lietuvos aneksija 1940 – dokumentai, įvykių apžvalga, tardymų kitų rašytojų biografijos. Rasime ir verstinės literatūros – žinomo vokiečių protokolai. Telegramos ir kiti dokumentai“; Dokumentų rinkinys apie KGB literatūros vertėjo T. Četrausko dovanotų jo verstų knygų, V. Folknerio veiklą Lietuvoje – „Užkulisiai. Iš naujausios Lietuvos istorijos“; J. Daumanto „Rugpjūčio šviesą“, dovanotą mamai. „Laiškai mylimosioms“ su autoriaus žmonos Nijolės dedikacija A. Grikevičiui Saugomos S. Macaičio dovanotos dvi knygos „senų laikų bendražygiui ir linkėjimu: „Dievo palaiminimo būsimam filmui“; J. Daumanto „Partizanai“; Almantui“: apie kino aktorius „Šviesos sukurti“, kurią Saulius dedikacijoje „Laisvės kovų archyvai“ 1–18 ir 23 numeriai (su žymomis, pvz., apie poetą ironiškai vadina „tipišku ligoninės skaitalu“, bei „Vienos kartos kino biografija“, K. Kubilinską – „ne tik pateikia išdavystės detales, bet ir analizuoja mintyse „25 seansai“, su nostalgišku užrašu „tiems laikams, kai kinas dar buvo kinu, savo akyse pateisinančią išdavystę“). Yra ir angliškų knygų ta tema, spėjama, prisiminti“. Taip pat yra M. Malcienės „Lietuvos kino istorijos apybraiža“. iš J. Daumanto našlės Nijolės bibliotekos: „Fighters for freedom. Lithuanian Ypač A. Grikevičių domino istorinė literatūra, kurios gausiai sukaupta: A. partisans Versus the USSR“, „The Red Web. MI6 and the KGB master coup“. Smetonos „Rinktiniai raštai“; P. Klimo, K. Girniaus, S. Daukanto, J. Jablonskio Domino režisierių ir filosofija – Aristotelis, I. Kantas, V. Sezemanas ir kt. tekstai; K. Puidos „Magnus Dux“; knygos apie Žalgirio mūšį, kunigaikštį Taip pat yra meno albumų, katalogų: fotografijos, lietuvių liaudies meno, Vytautą, apie tremtį („Amžino įšalo žemėje“, S. Ankevičiaus „Už Uralo, Žemės architektūros, V. Kalinausko darbų ir kt. galo“), įvairios Lietuvos istorijos knygos; A. Švedo „Matricos nelaisvėje. Išlikusios (gal iš tėvų bibliotekos) dvi antikvarinės knygos, išleistos XX a. Sovietmečio lietuvių istoriografija 1944–1985“ ir kt. Atskirą vietą istorinės pradžioje Tilžėje: „Broliai Grakchai. Žmonių uždarytojai“ bei J. Remeikos „Kai literatūros lentynose užima knygos, skirtos partizaniniam judėjimui Lietuvoje. dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“. Šie leidiniai, matyt, buvo reikalingi ruošiantis filmui „Vienui vieni“. Išlikęs ir Žmonai Ritai dovanoti „Mėsos ir grybų valgiai“ (su įrašu „Truputis šio filmo scenarijus – „Vienui vieni“ (Mirusiųjų knyga)“, dviejų dalių vaidybinis informacijos prie Tavo talento“). filmas, penkios TV versijos serijos; literatūros scenarijus: P. Morkus, A. Grikevičius; kino scenarijus: A. Grikevičius, Daumanto studija, 1997 m. Dažna knyga šia tema yra su žymomis, pabraukimais, pastabomis: J. Brazaičio „Vienui vieni“; J. Krukausko prisiminimų knyga „Gyvenimo verpetuose“ (A. Grikevičiaus pasižymėtos detalės, reikalingos filmui, pvz., iš ko pasigamintos neperšaunamos partizanų liemenės; moteriškės sijonas – trispalvė); N. Gaškaitės, D. Kuodytės, A. Kašėtos, B. Ulevičiaus „Lietuvos partizanai 1944– 1953“; E. Turausko „Lietuvos nepriklausomybės netenkant“, kurioje remiantis

32 33 Knygos Knygos

Rusų kalba knygų režisieriaus bibliotekoje yra gana daug. Dominančios Lenkų kalba, kaip ir daugeliui tos kartos žmonių, A. Grikevičiui suteikė temos tos pačios, kaip ir kitomis kalbomis: istorija („Rusijos istorija“, R. galimybę perkaityti tai, kas buvo už geležinės sienos – neleidžiama ir Skrynikovo „Rusija neaiškių laikų išvakarėse“, S. Solovjovo „Rusijos istorijos neverčiama Tarybų Sąjungoje. Daugiausia sukaupta ne lenkų autorių knygų, o skaitiniai ir pasakojimai“, M. Gorbačiovo „Perestroika ir naujas mąstymas“, N. verstinės literatūros. Ir grožinės (I. Bunino „Tamsios alėjos“, G. K. Chestertono Chruščiovo knygos ir kt.); meno istorija („Rusijos meno istorijos“ du tomai, „Kunigo Brauno paslaptis“, Ch. Kortasaro „Žaidžiame klases“), ir filosofinėmis „Pasaulinės meno istorijos“ trys tomai ir kt.); filosofija (F. Nyčė, E. Fromas ir kt.) (XX a. filosofijos problemos), istorinėmis, meno temomis (apie lenkų bei religijos istorija (Rytų religijos, leidiniai apie budizmą); teatras (režisieriaus režisierių J. Hoffmaną su jo paskyrimu Almantui; Ch. Chaplino autobiografija; G. Tovstonogovo straipsnių, repeticijų užrašų rinkinys „Scenos veidrodis 2“; D. prancūzų aktoriaus, teatro režisieriaus J. L. Barrault atsiminimai; modernaus Kalistoro „Antikinis teatras“; aktoriaus, režisieriaus M. Čechovo prisiminimai šokio pradininkės I. Dunkan autobiografinė knyga „Mano gyvenimas“ ir ir laiškai; V. Nemirovičiaus-Dančenkos „Teatro gimimas“; A. Arbuzovo kt), Z. Freudo „Įvadas į psichoanalizę“. Dauguma lenkiškų knygų yra su pjesės; „Jugoslavų dramaturgija“ ir kt.); ir, žinoma, kinas (J. Abo monografija dedikacijomis, žymomis kada ir kur gauta (pvz., „Tamsios alėjos“, 1981.05.16, „Bronius Babkauskas“ su dedikacija; režisieriams S. Paradžanovui, L. Šepitko, Maskva) ir pan. I. Bergmanui, F. Feliniui, L. Visconti, F. Truffaut skirtos knygos, „Pasaulio komikai“, „Užsienio kino istorija“; ypatingas dėmesys Japonijos kinui – yra net keturios knygos, skirtos šios šalies kino istorijai, asmenybėms, atskiriems raidos periodams ir kryptims; „JAV kino scenarijai“; S. Kracauerio ir kitų Režisierius skaitė ir anglų kalba. Bibliotekoje yra keletas knygų šia kalba (R. kino teorijos tekstai); garsių menininkų, politikų biografijos ar memuarai Ally romanas „Paskutinis tango Paryžiuje“; L. Tapino knyga apie lietuvišką (Napoleonas, P. Gauguinas, H. de Toulouse-Lautrec’as, J. Renoiras, V. van kiną „People and Films in the Lithuanian Cinema, 1980). Režisierius mokėsi Goghas, L. da Vinci ir kt.). šios kalbos – archyve saugomos jo mokymosi užduotys ir pratybos, anglų Grožinės literatūros rusų kalba yra ir verstinės (A. Laurinčiuko pjesės kalbos gramatika, gramatikos lentelės. Taip pat yra Vakarų Europos dailininkų „Paskutinis prašymas“ su dovanojimo įrašu; A. Čekuolio „Legionierius“ ir kt.), albumų: M. Chagalo, H. Boscho, A. Modiglianio, Giotto, taip pat japoniško ir originalios – rusų meilės lyrikos tomelis; M. Bulgakovo romanas „Meistras ir dizaino knyga. Margarita“ (abu su įrašais dovanoti žmonai Ritai); R. Ibragimbekovo „Rinktinė“ ir kt. Nemažai sukaupta meno albumų iš Drezdeno galerijos, Ermitažo rinkinių, Vokiškai yra leidinių apie M. Dietrich; Naująjį vokiečių kiną 1960–1980; knygų, taip pat P. Picasso grafika, I. Levitano, V. Perovo, V. van Gogho, flandrų skirtų žinomam vokiečių režisieriui V. Schlöndorffui, su jo paties dedikacija dailininkų darbai, S. Eizenšteino meksikietiški piešiniai, Ispanijos, Afrikos šalių Almantui; leidinių apie Frankfurtą prie Maino, viename iš jų – N. Iljino įrašas meno albumai. „Prisiminimui apie darbą Frankfurte“. Rusų kalba yra mašinėle spausdintas tekstas – E. Vizel „Ugnis ir dvasios“ (Chasetijos sakmės ir istorijos). Neringa Kažukauskaitė

34 35 Filmų programa Užsienio režisierių filmai

Vilnius, „Skalvijos“ kino centras

Lapkričio 21 d.

19.30 A. Grikevičiaus trumpametražių filmų programa ir kūrybos vakaras Filmai: „Saulės pasakos“ (1964), „Tavo rankose“ (1965), „Trys taktai“ (1966), „Laikas eina per miestą“ (1966), „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (1973), „Malda už Lietuvą“ (1991).

Filmus pristato ir pokalbį moderuoja kino istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Pokalbyje dalyvauja kino kritikė Živilė Pipinytė, režisierius Audrius Stonys, aktorius Juozas Budraitis.

Lapkričio 22 d.

18.40 „Jausmai“ (rež. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, 1968) 20.40 „Užtemimas“ (L’Eclisse, rež. Michelangelo Antonioni, Italija, 1962) Filmus pristato kino kritikė Neringa Kažukauskaitė.

Lapkričio 23 d. Užtemimas 19.00 „Ave, vita“ (rež. Almantas Grikevičius, 1969) L’Eclisse 21.00 „Riksmas“ (Křik, rež. Jaromil Jireš, Čekoslovakija, 1964) Pristato kino kritikė Izolda Keidošiūtė. Rež. Michelangelo Antonioni Vaid. Alain Delon, Monica Vitti, Francisco Rabal, Lilla Brignone, Louis Seigner, Lapkričio 24 d. Rossana Rory (Italija, Prancūzija, 1962, it. k., angl., liet. subt., 2:06) 19.00 „Faktas“ (rež. Almantas Grikevičius, 1980) 21.00 „Naktinis traukinys“ (Pociąg, rež. Jerzy Kawalerowicz, Lenkija, 1959) Paskutinėje italų režisieriaus Michelangelo Antonioni trilogijos dalyje (sukurta po Pristato kino kritikė Rasa Paukštytė. „Nuotykio“ ir „Nakties“) jauna literatūros vertėja Viktorija, palikusi savo vyresnį Almanto Grikevičiaus filmų programa rodoma Panevėžyje (lapkričio 21–24 d.), mylimąjį rašytoją Rikardo, sutinka biržos maklerį Pjero. Romos architektūros fone Kaune (gruodžio 2–3 d.), Varėnoje (gruodžio 7–8 d.). skleidžiasi naujų santykių pradžia. Filme Antonioni provokuoja žiūrovus pagalvoti apie vienišumą, svetimumą pasauliui, nesusikalbėjimą, žmogiškų ryšių trūkumą, nesugebėjimą mylėti. Kanų kino festivalio žiuri už filmą „Užtemimas“ M. Antonioni apdovanojo specialiu prizu.

36 37 Riksmas Křik Naktinis traukinys Pociąg Rež. Jaromil Jireš Vaid. Eva Límanová, Josef Abrhám, Eva Kopecká, Jiří Kvapil, Slávka Rež. Jerzy Kawalerowicz Procházková, Hana Talpová Vaid. Lucyna Winnicka, Leon Niemczyk, Teresa Szmigielówna, Zbigniew Cybulski, (Čekoslovakija, 1964, ček. k., liet. subt., 1:17) Helena Dabrowska (Lenkija, 1959, lenk. k., angl., liet. subt., 1:39) Kol žmona ligoninėje ruošiasi gimdyti, vyras dirba – taiso televizorius. Nuo atsisveikinimo momento pora prisimena savo draugystės detales: Naktiniame traukinyje, Baltijos krantu važiuojančiame į kurortą, du nepažįstamieji – pirmąjį susitikimą ant tilto virš geležinkelio, gyvenimo nuomotame bute Jeržis ir Marta – dalijasi viena miegamąja kupė. Šia situacija nėra patenkinti, nes abu nesusipratimus, vestuves, pokalbį apie vaikus. Nekantriai laukdamas žinios dėl savų priežasčių norėjo privatumo ir ramybės. Policijai traukinyje pradėjus ieškoti apie gimdymą, vyras jautriai stebi žmones, įvykius ir aplinką, kurios dalimi pabėgusio žudiko, kilus įtampai ir paplitus gandams apie nusikaltimą, įtarūs keleiviai greitai taps jo vaikas. Jeržio ir Martos nepaleidžia iš akių.

38 39 Almanto Grikevičiaus filmografija

Saulės pasakos Trys taktai Dok., Lietuva, 1964, 20 min. Dok., Lietuva, 1966, 10 min. Režisierius ir scenarijaus autorius Almantas Grikevičius Režisierius ir scenarijaus autorius Almantas Grikevičius Operatorius Aleksandras Digimas Operatorius Arvidas Andrijus Baronas Montažas Vanda Survilienė

Poetinis dokumentinis pasakojimas apie lietuvių vitražą – režisieriaus A. Filme užfiksuota žymaus lietuvių dirigento Jono Aleksos repeticija. Grikevičiaus debiutas kine. Pasitelkus lietuvių poeziją, muziką, liaudies pasakų Fiksuodamas savo filmo herojų režisierius įveikia iki tol kurtiems motyvus, architektūrą ir sakralias erdves statiški lietuvių dalininkų kurtų dokumentiniams filmams būdingus schematiškus „biografinės apybraižos“ stiklo vitražų vaizdai filme virsta daugiasluoksniu dinamišku pasakojimu, kanonus. Kūrėjo portretas tapomas atsisakant įprasto herojaus kalbinimo, leidžiančiu naujai pažvelgti į langų rėmuose „įstiklintas“ unikalaus meno klausimų, biografinių faktų. J. Aleksos asmenybė atskleidžiama kantriai istorijas. stebint jį dirbantį. Tai ypatingas kino tiesos momentas – filme svarbiu tampa ne tik dėmesio centre atsidūręs herojaus portretas, bet ir vykstantis jautrus kūrybinis procesas. Tavo rankose Laikas eina per miestą Dok., Lietuva, 1965, 20 min. Dok., Lietuva, 1966, 17 min. Režisierius ir scenarijaus autorius Almantas Grikevičius Režisierius ir scenarijaus autorius Almantas Grikevičius Operatorius Zacharijus Putilovas Operatorius Zacharijus Putilovas

Tai turėjo būti dar viena tuometinėje SSRS vyravusias antireligines valdžios Tai vienas iš nedaugelio lietuvių dokumentinių filmų, kurio pagrindiniu nuostatas atspindinti dokumentinė apybraiža. Tačiau įsiklausęs į savo veikėju tampa Vilnius. A. Grikevičiaus pasirinkta vaizdų ir garsų sintezė herojų pasakojimus, „pastūmęs“ į šoną atsisakyti religijos ir mokslą bei leidžia laikui eiti per miestą, sustingti, atsigręžti į praeitį ir vėl sugrįžti į dabartį. šviesą pasirinkti kviečiantį diktoriaus balsą, A. Grikevičius sukūrė jautrų, Per simbolines asociacijas ir montažu kuriamas metaforas atskleidžiami abejonių kupiną filmą, savitą tų keistų laikų dokumentą, kurio centre – svarbiausi Lietuvos istorijos valstybingumo tarpsniai ir tapatumo, grįsto intymūs, asmeniški paauglių pasakojimai, netikrumas, dvejonės dėl religinių istoriniu valstybingumu, ilgesys. „Laikas eina per miestą“ tampa unikaliu įsitikinimų, nauji pasirinkimai ir skausmingi konfliktai su tėvais. istorinės reprezentacijos ir praeities permąstymo dokumentu Vilniaus miesto sienų fone.

40 41 Sušaudymas Dok., Lietuva, 1967, 18 min. Scenarijaus autorius ir režisierius Almantas Grikevičius Operatorius Arvidas Andrijus Baronas

Filme pasakojama apie keturių komunarų veiklą ir jų likimą tarpukario Lietuvoje. Nepaisant politiškai angažuoto turinio ir siužetą lydinčio diktoriaus balso, režisierius išlieka ištikimas savo gebėjimui kalbėti vien vaizdais. Niūrūs Ave, vita stichiškos gamtos vaizdai, laidotuves primenančios mirties metinių minėjimo procesijos, šešėliuose skendintys, prisiminimais besidalijantys komunarų Vaidyb., Lietuva, 1969, 85 min. artimieji ir jų nervingai gniaužomos rankos, rodomos dažniau nei veidai, filmą Režisierius Almantas Grikevičius priartina prie fantasmagoriško vizualaus pasakojimo, nebūtinai turinčio ką nors Scenarijaus autoriai Vytautas Žalakevičius ir Grigorijus Kanovičius bendra su tuo, ką girdime už kadro. Operatorius Jonas Tomaševičius Garso operatorius Dmitrijus Ožekovas Vaidina: Bronius Babkauskas, Vytautas Paukštė, Eugenija Bajorytė, Juozas Jausmai Budraitis ir kt. Tai – dar vienas A. Grikevičiaus filmas, kuriuo jis bando įvertinti istorinę, Vaidyb., Lietuva, 1968, 90 min. trauminę lietuvių patirtį, siekį išlikti, trapias žmogiškumo ribas ir praeities Režisieriai Almantas Grikevičius ir Algirdas Dausa vertinimo galimybes. Cezaris, buvęs nacių koncentracijos lagerio kalinys Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius Antrojo pasaulinio karo metu, gyvena praeities prisiminimais. Šie, nuolat Operatorius Jonas Tomaševičius išnyrantys net ir naujojo Vilniaus pastatų fone, dar gyvesni tampa Cezariui Kompozitorius Vytautas Barkauskas išgirdus apie tų laikų draugo ir bendrakeleivio mirtį. Cezario duktė Veronika Vaidina: Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Regina Paliukaitytė, – ambicinga jauna dramaturgė, siekianti tėvo patirtį įamžinti kino juostoje. Eugenija Bajorytė, Bronius Babkauskas ir kt. Tik požiūris į tai, kas įvyko, jau visai kitoks nei tėvo... „Ave, vita“ primena kelio filmą, kuriame per paraleliai vystomus siužetus keliaujama laiku ir erdve nuo karo metų siužetų iki istorijų nūdieniame pasikeitusiame Vilniuje. Autentiškas Pirmasis A. Grikevičiaus režisuotas vaidybinis filmas, sukurtas kartu su karo patirtis čia keičia laiko pakeisti prisiminimai, o šiuos pamažu nustelbia kitu debiutuojančiu tos pačios kartos režisieriumi Algirdu Dausa. Egono kritiški, o kartais ir idealizuoti naujosios kartos sukurti praeities vaizdiniai. Livo romano „Velniakaulio dvyniai“ motyvais sukurtas filmas atskleidžia nesvarumo būklę, kurioje istorinių lūžių metais atsidūrė lietuvių tauta. Du broliai, dvi moterys, dvi kartos ir du Kuršių Nerijos krantai. Viename besibaigiant Antrajam pasauliniam karui vis dar užsilikę vokiečiai, į kitą jau įžengę sovietai. Žmonos netekęs ir su naujagimiais dvyniais likęs Kasparas keliasi į kitą Kuršių marių pusę pas brolį dvynį Andrių. O kitame krante – senos nuoskaudos ir nauji jausmai. Atrodytų – pasakojimas ir jo herojai turėtų būti dalinami į „juoda“ ir „balta“ (juk karas, juk priešai...). Bet iš tiesų filme – paprasčiausi žmonės, gyvenantys, mylintys ir svajojantys pabėgti. Tik atsidūrę netinkamu laiku netinkamame krante. 42 43 Temperatūra ne pagal Sadūto tūto Vaidyb., Lietuva, 1974, 78 min. Celcijų Režisierius Almantas Grikevičius Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius Dok., Lietuva, 1973, 9 min. Operatorius Donatas Pečiūra Režisierius ir scenarijaus autorius Almantas Grikevičius Kompozitorius Viačeslavas Ganelinas Operatorius Arvidas Andrijus Baronas Vaidina: Juozas Budraitis, Regimantas Adomaitis, Eugenija Pleškytė, Nijolė Lepeškaitė ir kt.

Vilniuje gyvenantis dailininkas Petras Minkus sulaukia skambučio iš jaunystės Filmo dėmesio centre — Kauno F. Dzeržinskio gamyklos vyriausiasis staklių draugo Povilo Baiboko ir sutikęs su darbo pasiūlymu išvyksta į Lietuvos konstruktorius Tomas Petreikis. Užuot kūręs eilinį konjunktūrinį pasakojimą provinciją padėti vykdyti seno, sanatorija verčiamo dvaro restauravimo apie gamybos normas viršijančio socialistinio darbo didvyrį, režisierius darbų. Atvykus paaiškėja, kad darbas čia – mažiausia problema. Petro fiksuoja kitą savo filmo herojaus asmenybės pusę. Laisvu laiku Tomas – sanatorijai kuriama skulptūra „Žmonės tinkle“ tampa visų filmo veikėjų pramoginių šokių šokėjas, mokytojas ir konkursų teisėjas. „Konstravimas su gyvenimų apibendrinimu. Nutilus taikiems pokalbiams apie meną, aplink šokiais? Ne, nieko bendro neturi“, – atsako į žurnalisto jam užduotą klausimą būsimą sanatoriją verda gyvenimas – sudėtingi tarpusavio santykiai, intrigos, T. Petreikis. Tačiau filme stebimos paralelės, atskleidžiančios konstruktoriaus- nelaimingos meilės... šokėjo preciziškumą, tobulumo siekį tiek kontroliuojant staklių darbą, tiek „Sadūto tūto“ – mįslingas slaptažodis, kadaise siejęs du draugus. Priešingai nei mokant ant parketo besisukančias šokėjų poras, suponuoja kitą atsakymą... įprasta tuomečiam lietuvių kinui, pagrindiniais herojais tampa meno žmonės, tad simboliškai savo vietą filme randa ir autobiografiniai momentai: svarstymai apie meno prigimtį ir realybė, neatsiejama ir glaudžiai susipynusi su kūrėjo fantazija.

44 45 Sodybų tuštėjimo metas Veidas taikinyje Vaidyb., Lietuva, 1976, 154 min. Vaidyb., Lietuva, 1979, 145 min. Režisierius Almantas Grikevičius Režisierius Almantas Grikevičius Scenarijaus autorius Romualdas Granauskas Scenarijaus autorius Rimantas Šavelis Operatorius Donatas Pečiūra Operatorius Rimantas Juodvalkis Vaidina: Juozas Budraitis, Laimonas Noreika, Regimantas Adomaitis, Regina Kompozitorius Algimantas Apanavičius Arbačiauskaitė, Antanas Šurna, Stasys Petronaitis, Elle Kull ir kt. Vaidina: Povilas Gaidys, Regimantas Adomaitis, Juozas Kisielius, Vytautas Paukštė ir kt. Dviejų serijų filmas pagal to paties pavadinimo Jono Avyžiaus romaną. Tai pasakojimas apie Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusius Lietuvos Dviejų serijų Maskvos centrinės televizijos užsakymu sukurtas TV filmas, inteligentus. Sovietų okupaciją keitė vokiečių, o į šią tuoj vėl kėsinsis pasakojantis apie detektyvo darbą dirbantį šventiką Tėvą Brauną, kurtas G. K. sovietai. Tai į miestelių gyventojų kasdienybę įneša daug painiavos: vieni Čestertono novelių ciklo „Tėvas Braunas“ motyvais. „Tėvo Brauno“ novelės ne konformistiškai prisitaiko ir kovoja už savo gerovę, antri tampa „priešais“, o kartą buvo ir vis dar yra ekranizuojamos įvairiose užsienio valstybėse, tad A. atjautą ir meilę keičia nužmogėjimas. Politinės suirutės fone svarbiausiomis Grikevičiaus neįprastas žanrinis bandymas „žaisti“ detektyvą pateikia lietuvišką tampa universalios Nepriklausomybės praradimo, tautos apsisprendimo, populiarios Angliškos „egzotikos“ versiją – intelektualią, dinamišką ir pakankamai pilietiškumo ir žmogiškumo temos. stebinančią savo atraktyvumu.

46 47 Faktas Jo žmonos išpažintis Vaidyb., Lietuva, 1980, 86 min. Vaidyb., Lietuva, 1983, 86 min. Režisierius Almantas Grikevičius Režisierius Almantas Grikevičius Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius Scenarijaus autorius Vytautas Žalakevičius Operatorius Donatas Pečiūra Operatorius Donatas Pečiūra Dailininkas Galius Kličius Kompozitorius Juozas Širvinskas Garso operatorius Juozas Širvinskas Vaidina: Rūta Staliliūnaitė, Juozas Budraitis, Marija Lukaševskaja, Leonidas Vaidina: Algimantas Masiulis, Irena Marija Leonavičiūtė, Jelena Solovej, Filatovas, Nelė Savičenko ir kt. Saulius Balandis, Donatas Banionis, Aleksandras Kaidanovskis, Eugenija Šulgaitė, Doloresa Kazragytė, Regimantas Adomaitis, Vaiva Mainelytė ir kt. Irena – į penktąją dešimtį įžengusi moteris. Kadaise buvusi perspektyvi fizikė, dėl meilės ir šeimos ji paaukoja viską. Gyvenimas, apie kokį svajojo, taip ir netapo Filmas skirtas sudeginto Pirčiupių kaimo istorijai. Vieną niekuo realybe, nemylimas darbas bibliotekoje jau seniai tapo rutina, meilė ligoninėje neišsiskiriančią dieną savo kasdieniuose rūpesčiuose įsisukusių Pirčiupių nuolat dirbančiam vyrui baigėsi, duktė beveik užaugo. Netikėtai pamilusi į gyventojų buitį sujaukia į kaimą įvažiavę vokiečių tankai. Filme tai iš biblioteką nuolat užsukantį Ričardą, ji nusprendė palikti šeimą. Tik ar pabėgs nuo vieno, tai iš kito veikėjo perspektyvos „dokumentuojama“ vienos šį įvykį savęs? lydėjusios 1944 m. birželio dienos kronika. Gyventojų prisiminimai pinasi Klausydamiesi už kadro kartais pasigirstančio Irenos monologo mes stebime jos su ateities planais, tačiau jų geras nuotaikas ir buitines problemas po neišsipildžiusių svajonių, vėlyvos meilės ir nusivylimo istoriją. Sovietų Lietuvos kino truputį užgožia sutrikimas, o vėliau ima smelktis bloga ateities nuojauta. pasaulyje, kuris priklausė vyrams, „Jo žmonos išpažintis“ yra išskirtinis bandymas Psichologizuotas žmonių grupės „mažojo pasakojimo“ skerspjūvis tampa sukurti visavertį psichologinį moters portretą. universalia tautos, atsidūrusios akistatoje su jos laukiančia tragedija, istorija. „Faktas“ – vienintelis lietuvių filmas, 1981 m. parodytas konkursinėje Kanų festivalio programoje ir pelnęs apdovanojimą už Jelenos Solovej atliktą geriausią antraplanį vaidmenį.

48 49 Vilkolakio pėdsakai Pastabos gyvenimo būdo Vaidyb., Lietuva, 1986, 92 min. Režisierius Almantas Grikevičius paraštėse Scenarijaus autoriai Aleksandras Lapšinas ir Vladimiras Vesenskis Operatorius Donatas Pečiūra Dok., Lietuva, 2002, 180 min. Kompozitorius Juozas Širvinskas Režisierius Almantas Grikevičius Vaidina: Sergejus Šakurovas, Michajus Volontinas, Regimantas Adomaitis, Scenarijaus autoriai Algimantas Puipa ir Almantas Grikevičius Jūratė Onaitytė, Liliana Lavalle ir kt. Operatorius Algimantas Mikutėnas Kompozitorius Algimantas Apanavičius Šis politinis detektyvas – bendras Lietuvos kino studijos, Maskvos „Sovinfilm“ ir Argentinos „Aries Cinematografica“ studijų darbas. Lotynų Amerika. Režisierius Vytautas Žalakevičius – vienas svarbiausių „bendrininkų“ Verslininkas Ugas Vinčeras nužudomas, o sovietų žurnalistas Aliošinas su A. Grikevičiaus kūrybiniame kelyje. Trijų dalių filmas skirtas režisieriui kolega Vergaru netikėtai įsisuka į lotyniškojo detektyvo sūkurį... atminti. Archyviniuose A. Grikevičiaus kadruose užfiksuoti paties V. Žalakevičiaus prisiminimai, svarstymai apie kūrybą, nuveiktus darbus ir save. Režisieriaus asmenybę filme prisimena, istorijomis, patirtimis ir įžvalgomis dalijasi ir V. Žalakevičiaus draugai bei buvę kolegos.

Malda už Lietuvą Bandymas išsiaiškinti Dok., Lietuva, 1991, 28 min. Dok., Lietuva, 2003, 50 min. Režisierius Almantas Grikevičius Režisierius Almantas Grikevičius Scenarijaus autoriai Liubov Čiornaja ir Almantas Grikevičius Scenarijaus autoriai Almantas Grikevičius, Nijolė Adomaitytė ir Vilija Daugirdaitė Dokumentinis filmas, kuriame archyviniai kadrai jungiami su liudininkų Operatorius Jonas Tomaševičius prisiminimais, fiksuoja lemtingą 1991 m. Sausio 13-osios naktį Lietuvoje. Filmo leitmotyvas – tikėjimo jėga ir dvasios stiprybė: neturėdami pakankamai Filmas skirtas A. Grikevičiaus draugo, dailininko Vytauto Kalinausko ginklų, į sovietų armijos agresiją lietuviai atsakyti galėjo tik vienybe ir juos atminimui. Jį pažinoję žymūs žmonės kalba apie jo kūrybinį palikimą, siejusia malda. dalinasi prisiminimais ir pasakojimais, leidžiančiais geriau suprasti dailininko darbus ir pažvelgti į asmeninį gyvenimą. Tai paskutinis A. Grikevičiaus filmas.

50 51 Organizatorius:

Rėmėjai:

Nuotraukos

Viršelis – Filmuojant filmą „Savaitgalis pragare“, 1987 5 psl. – Filmuojant filmą „Jausmai“, 1968 6-7 psl. – Filmuojant filmą „Ave, vita“, 1969 13 psl. – Filmuojant filmą „Sadūto tūto“, 1974, aktorė Nijolė Lepeškaitė 15 psl. – Kadras iš filmo „Jausmai“, 1968, aktorė Eugenija Bajorytė Partneriai: 17 psl. – Kadras iš filmo „Ave, vita“, 1969, aktorė Eugenija Bajorytė 19 psl. – Filmuojant filmą „Sadūto tūto“, 1974, aktorė Eugenija Pleškytė 20 psl. – Kadras iš filmo „Sodybų tuštėjimo metas“, 1976, aktoriai Eva Kull ir Antanas Šurna 23 psl. – Kadras iš filmo „Faktas“, 1980, aktorė Jelena Solovej

37 psl. – Kadras iš filmo „Užtemimas“, 1962, rež. Michelangelo Antonioni 38 psl. – Kadras iš filmo „Riksmas“, 1964, rež. Jaromil Jireš 39 psl. – Kadras iš filmo „Naktinis traukinys“, 1959, rež. Jerzy Kawalerowicz Projekto vadovė: Dovilė Grigaliūnaitė Visos nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fondų. Vertimų koordinatorė: Austė Zdančiūtė

Dizainas: Asta Ostrovskaja

Kalbos redaktorė: Gintarė Obelenė