KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai

MARIUS KUNDROTAS Vilniaus universiteto, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas [email protected]

Straipsnyje gvildenamos Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo ir tolesnės raidos ypatybės politiniais aspektais. Apžvelgiamos šio reiškinio prielaidos ir aplinkybės, politinės organizacijos, politinė savimonė ir jos raiška. Daug dėmesio skiriama abiejų Lietuvos dalių – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos – lietuvių tautinio atgimimo ir tolesnės raidos lyginimui, aptariant savitumus ir bendrumus. Aptariami lietuvių politinio gyvenimo santykiai su jų kultūrine sklaida, bendromis politinėmis tendencijomis juos valdžiusių šalių ir tautų kontekste. Straipsnyje – 7 skyriai: „Tautinio atgimimo prielaidos ir aplinkybės“, „Lietuvininkų politinės partijos: ištakos bei raida“, „Politinės savimonės ypatumai“, „Valstybingumo klausimas ir jo sprendimai“, „Klaipėdos krašto rebusas“, „Lietuvininkai Lietuvos valstybėje“, „Lietuvininkų žemės ir žmonių likimas“.

Esminiai žodžiai: Mažoji Lietuva, Didžioji Lietuva, lietuvininkai, tautinis atgimimas, politinės partijos.

Įvadas Po jos ilgą laiką panašaus pobūdžio kom- pleksinių studijų praktiškai nerandame. Šio straipsnio tikslas – atskleisti Mažosios Daugiau dėmesio skiriama šio regiono Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo ir lietuvių kultūriniams, bet ne politiniams tolesnės raidos ypatumus politiniais aspek- gyvenimo aspektams. tais. Tyrimo objektai – Mažosios Lietuvos Išimtimis galima laikyti 1932 m. Ru- lietuvių tautinio atgimimo prielaidos ir dolfo Valsonoko išleistą knygą „Klaipėdos aplinkybės, politinės organizacijos, politinė problema“2, perleistą 1989 m., bei 1992 m. savimonė ir jos raiška. Naudojamas tyrimo išleistą Petronėlės Žostautaitės knygą metodas – aprašomoji analizė. „Klaipėdos kraštas 1923–1939“3, tačiau jose Ligi šiol fundamentaliausias darbas Ma- apsiribojama Klaipėdos kraštu, praktiškai žosios Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo nepaliečiant likusios Mažosios Lietuvos. Be tema – 1923 m. Anso Bruožio išleista knyga to, šie darbai labiau apima vėlesnį periodą, „Mažosios Lietuvos politikos veidrodis“1. 2 Valsonokas, R. Klaipėdos problema. Vilnius: Leidy- 1 Klaipėdiškis, A. B. [A. Bruožis]. Mažosios Lietuvos bos fotocentras vaizdas, 1989, 426 p. politikos veidrodis. Kaunas: K. A. M. Karo mokslo 3 Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: skyrius, 1923, 182 p. Mokslas, 1992, 405 p.

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 85 nei Mažosios Lietuvos lietuvių politinio nyčiose, mokyklose, viešajame gyvenime. gyvenimo aušra. Tačiau čia didesnis dėmesys skiriamas re- Atskirų užuominų apie lietuvių tautinį liginiams dalykams, dalyvavimas politinėje atgimimą Mažojoje Lietuvoje, jos gyven- veikloje mažai atskleidžiamas. Tai liudytų tojų tautinio tapatumo raidą galime rasti paties autoriaus prioritetus. kai kurių autorių studijose kitais aspektais. 2002 m. pasirodė studija apie Mažosios Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę pa- Lietuvos tapatumo raišką – Silvos Pocytės dėtį bene detaliausiai tyrė Kęstutis Gudas4. „Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871– Tiesa, čia aptariamas tik labai trumpas lai- 1914“7. Čia aptariama Mažosios Lietuvos kotarpis. Trumpai detalizuojamas lietuvių lietuvių tautinio identiteto raiška per kul- šviesuomenės dalyvavimas politiniame tūrinę veiklą, daug dėmesio skiriama kovai krašto gyvenime per rinkimus į Vokietijos dėl lietuvių kalbos išlaikymo mokyklose Reichstagą ir Prūsijos Landtagą. Čia randa- bei viešajame gyvenime. Plačiai aptarta me duomenų apie atskirus lietuvius, pasižy- kultūrinių bei visuomeninių draugijų vei- mėjusius politinėje veikloje ir bandžiusius kla. Galima rasti duomenų apie tapatumo ginti lietuvybės reikalus, kai kurių vokiškų formavimąsi, mažlietuvių bei didlietuvių partijų prolietuviškus veiksmus. integracijos bandymus, kompromiso tarp Savitas ir įdomus Martyno Brako dar- lietuviškumo bei vokiškumo problemas. bas5. Tai istorinės sintezės bandymas, kartu Visgi tirti Mažosios Lietuvos gyventojus nenutolstant ir nuo amžininko atsiminimų. politiniu aspektu nebuvo autorės priorite- Aptariama Mažosios Lietuvos istorija nuo tas. Maža to, ji pabrėžia, jog lietuvininkų seniausių laikų iki pat lietuvininkų veiklos sąmonėje tėviškė buvo tolygi Prūsijos išeivijoje XX a. devinto dešimtmečio. Ats- (vėliau – Vokietijos) valstybei, o Lietuva kiras skyrelis skirtas tautiniam judėjimui. buvusi tik teritorija, kurioje vartota lietuvių Jame yra duomenų apie Mažosios Lietuvos kalba8. Taip pat akcentuojama, jog maž- lietuvių dalyvavimą politinėje veikloje. lietuviams didlietuviai buvo gana svetimi, Žymus Mažosios Lietuvos tautinio kaip katalikai ir dar „maskolių ciesorystės“ atgimimo veikėjas, dalyvavęs ir politinia- piliečiai9. Toks lietuvininkų traktavimas me krašto gyvenime, – Vilius Gaigalaitis. kone kaip lietuviškai kalbančių vokiečių, Parengti bei išleisti jo atsiminimai6 suteikė artimesnių Vokietijai, nei Lietuvai, atsklei- vilties pažvelgti amžininko akimis. Gausu džia tik tam tikros jų dalies nuostatas tam faktų apie pastangas išlaikyti lietuvybę baž- tikrais laikotarpiais. Atskirų straipsnių Mažosios Lietuvos 4 Gudas, K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje: kanclerio O. Bismarko valdymo politikos aspektais galime rasti Mažosios metais (1871–1890). Vilnius: Valstybinis leidybos Lietuvos enciklopedijoje, tačiau daugelis centras, 114 p. jų veikiau apima atskirus šios temos fra- 5 Brakas, M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 7 Pocytė, S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871– 1995, 287 p. 1914. Vilnius: Vaga, 2002, 304 p. 6 Gaigalaitis, V. Atsiminimai. Klaipėda: Klaipėdos 8 Ten pat, p. 84, 89, 97.

universiteto leidykla, 1998, 531 p. 9 Ten pat, p. 96–105. 2351-4728 ISSN

86 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1 KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS gmentus arba atvirkščiai – bendrą vaizdą, tikėjimą. Politinė ir bažnytinė valdžia pernelyg nesigilinant į detales. Prūsijoje priklausė tai pačiai sistemai, už- Šio darbo naujumas – kompleksinė Ma- tikrinusiai abipusį lojalumą. žosios Lietuvos lietuvių politinio gyvenimo Savotišką lietuvybės atramą Mažojoje ištakų ir jo raidos apžvalga, gvildenant jo prie- Lietuvoje sudarė pietizmo judėjimas, akcen- laidas, aplinkybes, eigą. Darbo aktualumas – tavęs asmeninį dvasingumą, kuris nebuvo išskirtinės ir savitos, bet kartu – neatsiejamos absoliučiai pavaldus bažnytinei administra- lietuvių tautos dalies politinio gyvenimo cijai. Išlikdamas oficialiosios Evangelikų liu- pažinimas, kuris leidžia susidaryti aiškesnį teronų bažnyčios dalimi, pietizmas išvengė bendrą Lietuvos politinės istorijos vaizdą. religinio konflikto, susidarydamas prielaidas veikti iš vidaus. Mažojoje Lietuvoje šis ju- 1. Tautinio atgimimo prielaidos ir dėjimas įgavo surinkimininkų vardą, o jo aplinkybės pamokslininkai praminti sakytojais. Evangelinės bendruomenės tapo tautiš- Didžiųjų imperijų sienos išskyrė dvi Lie- kumo raiškos erdve. Pamokslai ir pamaldos tuvas. 1795 m. Didžioji Lietuva, išskyrus gimtąja kalba ugdė lietuvių savimonę, o Suvalkiją, atiteko Rusijos imperijai. 1815 m. bažnytinė veikla telkė juos į bendruomenes. Rusija prisijungė Lenkijos karalystę, į ku- Lietuvybė kilo iš apačios. rios sudėtį tuo metu įėjo ir Suvalkija. Mažą- ją Lietuvą valdė Prūsijos karalystė, 1871 m. 2. Lietuvininkų politinės partijos: išaugusi į Vokietijos imperiją. Lietuvių ištakos bei raida tautinis gyvenimas abiejose sienos pusėse tekėjo atskiromis vagomis, kurios čia susi- Politinė sąmonė Mažojoje Lietuvoje su- eidavo, čia vėl išsiskirdavo. Atgimimas vyko brendo anksčiau nei Didžiojoje. 1848 m. abipus, tačiau susiklostė savita specifika. Prūsijai priėmus Konstituciją, prasidėjo Didžiojoje Lietuvoje politinės ir baž- legalus politinis ir partinis gyvenimas. Jis nytinės valdžios trintis darė savotišką įtaką įtraukė įvairių tautų piliečius. Vokiečių ir tautinio suvereniteto raidai. Lenkiškai kata- lietuvių nacionalizmas čia plėtojosi dau- likiška dvasininkija ir rusiškai stačiatikiška gmaž tame pačiame kontekste. administracija stengėsi atmušti lietuvių tautą 1861 m. vasario 8 d. Vokiečių tautinėje viena nuo kitos. Dviejų sistemų pusiausvyra sąjungoje (Deutsche Nationalverein) įsikūrė sutrukdė kuriai nors iš jų galutinai absor- „Jaunosios Lietuvos“ (Jung-Litauen) frakci- buoti lietuvių tautą. Atsivėrė laviravimo er- ja, sudaryta lietuviškose apskrityse išrinktų dvė. Žmonių savimonėje vis aiškiau brendo Prūsijos parlamento deputatų. Judėjimo suvokimas: nesame nei lenkai, nei rusai, įkūrėjas – vokiečių baronas Leopoldas fon esame lietuviai. Augo suvereni tauta. Hoverbekas (Leopold von Hoverbeck)10. Ši Mažojoje Lietuvoje tautinis identitetas 10 Hoverbeck, Leopold. Meyers Konversations-Lexi- vystėsi politinės ir bažnytinės vienovės kon. T. 8. Leipzig–Wien, 1885–1892, p. 744. Prieiga kontekste. Užkariautojai vokiečiai ir sen- per internetą: http://www.retrobibliothek.de/retro- buviai lietuviai išpažino tą patį evangelikų bib/seite.html?id=108282 [žiūrėta 2009 11 30].

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 87 frakcija rėmė lietuvininkų siekį išsaugoti LKSD galima laikyti pirmąja lietuvių gimtąją kalbą mokyklose ir bažnyčiose, partija, nors ji susikūrė Vokietijos partijos drauge tapdama pirmąja lietuviams atsto- pagrindu. Kiekviena vietinė draugija veikė vaujančia politine organizacija. savarankiškai, administraciniai ryšiai buvo 1878 m. lietuvininkai Vokietijos Reich- gana silpni, tad vadinti jas partija galima stago rinkimams įsteigė Patriotišką rinkimų tik sąlyginai, veikiau tai buvo savotiškas komitetą (Patriotiszkas Wahl-Comite), dar partinis tinklas. Vis dėlto šio tinklo atsira- vadintą „Tėviškę mylintieji Skyrimo Drau- dimas – labai svarbus lietuviškosios politi- gai“ (Tewiszkę mylintieji Skyrimo Draugai). nės raidos žingsnis, savarankiškos partinės 1879 m. Prūsijos Landtago rinkimams veiklos pradmuo. Ideologiškai ir moraliai įsikūrė dar dvi lietuviškos grupės – Lietuv- tai iš tiesų buvo artikuliuota politinė jėga. ninkų draugystė (Lietuwninku draugyste) ir LKSD delegavo du lietuvių deputatus Karaliaus viernoji partija (Karaliaus wiernoji į Reichstagą: 1898–1901 m. jai atstovavo J. partija)11. Nepaisant vardų „draugystė“, „ko- Smalakys, 1901–1903 m. Frydrichas Mar- mitetas“ ar „partija“, šios trys iniciatyvos liko tynas Mačiulis. Dar du lietuviai iš LKSD vienkartinėmis rinkimų akcijomis, institu- išrinkti į Prūsijos Landtagą: 1903–1918 m. cionalizuotoms partijoms dar teko pribręsti. dr. Vilius Gaigalaitis, 1913–1918 m. dr. Vilius 1890 m. Jonas Smalakys, Dovas Zaunius, Steputaitis13. Martynas Jankus įsteigė lietuvišką filialą 1903 m. Tilžės-Lankos, o 1909 m. Klai- Vokiečių konservatorių partijos (Deutsche pėdos ir Šilutės LKSD iš savo vardo išmetė Konservative Partei – DKP) sudėtyje. Šis žodį „konservatyvų“, liko tiesiog Lietuvių filialas pramintas Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystė (Lietuwių skyrimo drau- draugystės komitetu (Lietuwiszkos konser- gystė) – LSD14. Vokiečių konservatoriams watywų draugystės komitetas). Siekiant ats- krypstant vis griežtesnės asimiliacijos tovauti lietuvių tautai Prūsijos ir Vokietijos linkme, lietuvių rinkimų draugija atsisakė parlamentuose, jungtasi į vokiškas partijas, tapatinti save su šia politine srove, tapdama tačiau tai buvo tiktai pradžia. tiesiog lietuviška tautine partija. 1892 m. lietuviškasis DKP filialas tapo 1898 m. Mažojoje Lietuvoje pradėjo Lietuvių konservatorių partija, vietine reikštis socialdemokratai, bet ši partija, tarme: Lietuviška konservatyvų skyrimo itin populiari Vokietijoje ir gana įtakinga draugystė (Lietuwiszka konzerwatywų Didžiojoje Lietuvoje, Prūsų Lietuvoje di- skyrimo draugystė) – LKSD12. 1892 m. LKSD įsisteigė Tilžės-Lankos apskrityje, 13 Mažosios Lietuvos įvykių chronologija. Nuo 1800 iki 1900. Žr. prieigą per internetą: Mažoji Lietuva 1895 m. – Klaipėdos ir Šilutės apskrityse, http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=439 1899 m. – Ragainės-Pilkalnio apskrityje. [žiūrėta 2009 11 30. 14 Klaipėdiškis, A. B. [A. Bruožis]. Mažosios Lietuvos 11 Klaipėdiškis, A. B. [A. Bruožis]. Mažosios Lietuvos politikos veidrodis. Kaunas : K. A. M. Karo mokslo politikos veidrodis. Kaunas: K. A. M. Karo mokslo skyrius, 1923, p. 54–65. skyrius, 1923, p. 49–50. Drauge vartojami žodžiai „Lietuviška“ ir „Lietuvių“, 12 Jučas, M.; Lukšaitė, I.; Merkys, V. Lietuvos istorija. „Rinkimo“ ir „Skyrimo“, „draugystė“, „draugija“,

Vilnius: Mokslas, 1988, p. 192. „partija“, – aut. past. 2351-4728 ISSN

88 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1 KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS desnio palaikymo nesulaukė. Nepasiteisino tuvoje dvasinis gyvenimas ilgą laiką vyko ir bandymai kurti Tarptautišką lietuviškai gimtąja kalba, kas padėjo susiformuoti vokišką liaudies partiją . stipresnei tautinei savimonei, Didžiosios Lietuvininkų santykiai su vokiečių Lietuvos kultūroje viešpatavo lenkai su politinėmis jėgomis klostėsi permainingai. rusais. Mažojoje Lietuvoje vyravęs protes- XIX a. viduryje–XX a. pradžioje lietuvi- tantizmas labiau skatino švietimą ir visuo- ninkų visuomenės veikėjai orientavosi ir į meniškumą, Didžiojoje Lietuvoje vyravusi liberalus, ir į konservatorius. katalikybė labiau pasižymėjo paternalizmo Siekdami suvienyti Vokietiją į jungtinę ir autoritarizmo tendencijomis. Galiausiai tautinę valstybę, liberalieji vokiečių tauti- Prūsija ir Vokietija anksčiau žengė demo- ninkai drauge siekė demokratinės santvar- kratizacijos keliu, įtraukdama piliečius į kos ir pripažino kitų senbuvių tautų teises. politinį gyvenimą, nei Rusija. Lietuvininkams tai pasirodė artima, tačiau ilgainiui ėmė bauginti liberalų atotrūkis 3. Politinės savimonės ypatumai nuo tradicijos ir tikėjimo, o pergalingi Prūsijos karai pakirto pačių liberalų įtaką. Mažosios Lietuvos senbuvių politinė są- Iškilus konservatoriams, lietuvininkai monė skyrėsi nuo jų tautiečių Didžiojoje rado sau galimybę reikštis per šią politinę Lietuvoje. Didlietuviai siekė suverenumo, partiją, tačiau reakcinga vokiškojo kon- o mažlietuviai labiau pabrėžė lygiateisiš- servatizmo laikysena ilgainiui sąlygojo kumą. Atsiskirti nuo Vokietijos iš pradžių skilimą. 1908 m. gegužės 15 d. vokiečių kon- nesistengta, priešingai, nei kitoje sienos servatorių pastangomis priimtas Draugijų pusėje siekta atsiskirti nuo Rusijos. įstatymas uždraudė susirinkimuose vartoti Lietuvių kalbos, kultūros, tapatumo sie- nevalstybinę (tad ir lietuvių) kalbą, po ko kiai čia skyrėsi nuo politinių valstybingumo lietuvių ir vokiečių konservatorių keliai tikslų. Daugelis mažlietuvių ilgą laiką liko galutinai išsiskyrė. ištikimais Prūsijos ir Vokietijos piliečiais, Aptariant lietuvių partinę raidą, įdomu reikalauta tik vieno – savąjį lojalumą išsa- sulyginti Mažąją Lietuvą su Didžiąja. Pir- kyti lietuviškai. Politiškumas čia reiškėsi moji lietuvių politinė formuotė Mažojoje valstybiniame vokiškajame kontekste, Lietuvoje pasirodo jau 1878 m. (Patriotiš- kuriame siekta atstovauti lietuviškosioms kas rinkimų komitetas), pirmoji stabiliai teisėms. veikianti lietuvių partija – 1892 m. (Lietu- Lietuviai Prūsijos pusėje buvo labiau viška konservatyvų skyrimo draugystė). integruoti į pilietinę visuomenę, Rusijos Didžiojoje Lietuvoje pirmoji lietuvių partija pusėje ryškiau reiškėsi visokeriopa – politi- atsiranda tik 1896 m. (Lietuviškoji socialde- nė, socialinė, kultūrinė – atskirtis, tiek nuo mokratų partija), pirmoji lietuviškos kilmės rusų, tiek nuo lenkų elito. Aiškiai skyrėsi partija – 1902 m. (Lietuvių demokratų jau pačių svetimtaučių laikysena. Vokie- partija, kylanti iš „varpininkų“ judėjimo). čiai ilgą laiką buvo daug tolerantiškesni Šį politinės brandos skirtumą galima lietuviškos tapatybės raiškai, nei rusai ar aiškinti įvairiais veiksniais. Mažojoje Lie- lenkai. Nenuostabu, jog Mažojoje Lietuvoje

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 89 būta mažiau priežasčių atsiskyrimui nei Lietuviai abipus sienos atsidūrė priešingose Didžiojoje. kovojančių valstybių stovyklose, dalis jų Žinoma, šių tendencijų nedera su- mobilizuota į kariuomenę, dalis priversta absoliutinti. Įsigalėjęs stereotipas, jog pasitraukti iš savo Tėvynės į metropolinių mažlietuviai, kitaip nei didlietuviai, savo šalių gilumą. tautinės valstybės taip ir nesiekė – skubotas, Permainingi karo veiksmai leido tikėtis, vienšališkas ir supaprastintas. Kur kas tiks- jog visa lietuvių tauta atsidurs vienos vals- liau būtų įžvelgti tam tikrą kryptingumą, tybės sudėtyje. Vientisos Lietuvos atkūri- bet ne visuotinį dėsnį. mas po Vokietijos arba Rusijos egida tapo „Aušrininkų“ judėjime didlietuviai ir savotišku „išeigos tašku“. Kompaktiškas mažlietuviai surėmė pečius išvien kovoje teritorinis vienetas, užbaigiantis šimtmečių už lietuvybę, kultūrinę ir politinę laisvę. susiskaldymą, laikytas svarbia prielaida Mažoji Lietuva „Aušrai“ davė Jurgį Mikšą, tautos raidai kelyje į politinį suverenitetą. M. Jankų, Martyną Šernių, Ansą Bruožį. 1914 m. vasarą Stasys Šilingas parengė Visą savo gyvavimo laiką „Aušra” leista Lietuvių deklaraciją, kuri praminta Gin- Mažojoje Lietuvoje, o paskui čia ją sekė ir tarine deklaracija. Joje kreiptasi į Rusijos „Varpas”. „Varpininkų” gretose darbavosi carą, prašant sujungti Mažąją ir Didžiąją Vilius Bruožis, D. Zaunius, Jurgis Lapinas. Lietuvą. Numatyta Lietuvos autonomija. Žinant visuomeninę, kultūrinę ir politinę Karo pradžioje, Rusijos armijai skinant abiejų šių judėjimų reikšmę, akivaizdu, jog pergales, kovos baigtis jos naudai atrodė mažlietuviai aktyviai dalyvavo bendruose beveik nulemta, tačiau įvykiai greitai pa- tautinio atgimimo procesuose, stodami prie krypo priešinga linkme. 1914 m. rudenį pačių jo ištakų. Vokietija perėjo į sėkmingą kontrataką, o 1905 m. Didžiajam Vilniaus Seimui 1915–1917 m. fronto linija nusistovėjo beveik skelbiant Lietuvos suvereniteto siekį, greta ties rytine lietuviškų etninių žemių riba. Didžiosios Lietuvos veikėjų Jono Basana- Lietuviams teko persiorientuoti. Rusų vičiaus, Petro Vileišio, Antano Smetonos carą „globėjo“ vaidmenyje pakeitė vokiečių čia dalyvavo Mažosios Lietuvos atstovas kaizeris. Visgi nė vienas iš jų nebuvo savas. Jonas Vanagaitis. Seimo dalyvių priimta 1915 m. Vokietija sudarė okupacinę sritį – rezoliucija apėmė visos etninės Lietuvos Oberostą (Ober Ost), apėmusį užimtas autonomiją pakeliui į visišką nepriklauso- Lietuvos, Kuršo ir Baltarusijos teritorijas, mybę. Pamažėle svetimų imperijų atskirti kur autonomija net nekvepėjo. lietuviai abipusės talkos dėka vėl susijungė Vietiniams gyventojams uždrausta į vieną tautinę, kultūrinę ir politinę visumą. dirbti administracijos įstaigose, teismuose vartota tiktai vokiečių kalba, apribotos 4. Valstybingumo klausimas ir jo judėjimo ir nuosavybės teisės. Žmonės ir sprendimai žemė pasmerkti militarinei eksploatacijai. Šiame kontekste galutinai išaiškėjo, jog 1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis savo tautą gali apginti tiktai laisva tautinė

karas pakeitė tautinio veikimo aplinkybes. valstybė. Lietuvių tautinis sąjūdis pamažėle 2351-4728 ISSN

90 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1 KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS atskyrė savo likimą nuo svetimų imperijų, Lietuvių tautos valia išsakyta aukš- žengdamas savo keliu. čiausiu tarptautiniu lygmeniu, tačiau ji 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje susitel- įtikino ne visus. Apsibrėžti valstybės sienas kė Lietuvių konferencija. 1917 m. rugsėjo 21 pasirodė gan sudėtinga. Pirmiausia reikėjo d. ji išrinko Lietuvos Tarybą, kuriai patikėta tarptautinio pripažinimo, jog tokia valstybė organizuoti Lietuvos valstybės atkūrimą15. apskritai turi teisę egzistuoti. Antra vertus, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba pa- susidurta su kaimyninių tautų ir valstybių skelbė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. interesais. Pats valstybės atsikūrimo procesas apėmė 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje visas etnines lietuvių žemes. Ilgalaikė tau- svarstant Prūsijos klausimą, Lenkija griebė- tinio sąjūdžio programa, siekianti sujungti si spaudimo, idant Klaipėdos uostas jokiu Didžiąją ir Mažąją Lietuvą, atsišaukė abipus būdu neatitektų Lietuvai. Siekta Klaipėdą, šimtamečių sienų. Tautinė lietuvių konsoli- kartu su Vilniumi, paversti šantažo priemo- dacija įgavo aiškią politinę išraišką. ne: abu šie kraštai galėsiantys būti įjungti į 1918 m. lapkričio 16 d. susitelkė Prūsų Lietuvą tik pačiai Lietuvai įsijungiant į Len- Lietuvos tautinė taryba, greitai persivadi- kiją17. Savarankišką Lietuvos valstybingumą nusi Mažosios Lietuvos tautine taryba. Jos Lenkija iš viso atmetė. pirmininku išrinktas liuteronų kunigas V. Lietuvos atstovai A. Smetona, Martynas Gaigalaitis. 1918 m. lapkričio 30 d. Mažosios Yčas, Augustinas Voldemaras visokeriopai Lietuvos tautinė taryba paskelbė Mažosios siekė tarptautinio valstybės pripažinimo. ir Didžiosios Lietuvos susijungimą vienoje 1919 m. vasario 16 d. A. Voldemaro va- laisvoje valstybėje: šis aktas įėjo istorijon dovaujama Lietuvos delegacija Paryžiaus Tilžės akto vardu. taikos konferencijoje iškėlė visos Mažosios 1919 m. balandžio 8 d. Versalio taikos Lietuvos klausimą. 1919 m. balandžio 8 konferencijos pirmininkui įteiktas rei- d. atitinkamą reikalavimą dėl įjungimo į kalavimas lietuvių kraštą ligi Labguvos, Lietuvos valstybę įteikė Mažosios Lietuvos Gumbinės, Įsruties, Darkiemio ir Galdapės tautinė taryba. prijungti prie Lietuvos valstybės. 1920 m. 1919 m. birželio 28 d. Antantei ir Vokie- kovo 20 d. Mažosios Lietuvos tautinės tary- tijai pasirašius Versalio sutartį, Klaipėdos bos atstovai V. Gaigalaitis, J. Vanagaitis, M. kraštas atiteko Antantės dispozicijai, o ši Jankus ir Jurgis Strėkys kooptuoti į Lietuvos savo ruožtu perdavė ją administruoti savo Valstybės Tarybą16. narei Prancūzijai. Lenkija gavo koridorių prie Baltijos jūros Prūsijos vakaruose. 15 Lietuvos istorija. Red. Šapoka, A. Vilnius: Mokslas, 1990, p. 539. Didžioji Prūsijos dalis palikta Vokietijai. Čepėnas, P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. T. 2. Atskirtų dirbtinėmis sienomis lietuvių Chicago: Kazio Griniaus fondas, 1986, p. 187–191. Lietuvių konferencijos pradžios ir pabaigos datos šal- Mažosios Lietuvos organizacijos. Mažosios Lietu- tiniuose ir literatūroje įvairuoja tarp 1917 m. rugsėjo vos enciklopedija. T. 2. Vilnius: Sapnų sala, 2003, 17–23 d., įskaičiuojant renginius prieš Konferencijos p. 808–809. posėdžius ir po jų, – aut. past. 17 Žostautaitė. P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: 16 Mažosios Lietuvos tautinė taryba. Žr. straipsnį: Mokslas, 1992, p. 14–16.

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 91 tautinė vienybė neužgeso, o liepsnojo vis Daugybės interesų sankirtoje gimė ryškesne liepsna. Nepaisant agresyvių kai­ kompromisinis variantas – laisvosios vals- mynių machinacijų Lietuvos valstybė jau tybės idėja: Freistaat (Fraištatas). Šią idėją funkcionavo. rėmė ir Heimatbundas, ir Lenkija, ir G. Petisnė. Heimatbundui Fraištatas atrodė 5. Klaipėdos krašto rebusas realesniu variantu už tiesioginį grįžimą prie Vokietijos. Lenkija rengėsi įsitvirtinti 1920 m. sausio 10 d. Antantės valstybėms ir ir perimti Klaipėdą savo kontrolėn. Pran- Vokietijai ratifikavus Versalio sutartį, Klaipė- cūzų administracija įrodinėjo pasauliui, jog dos kraštas perduotas Ambasadorių Konfe- aukštos kultūros krašto negalima atiduoti rencijai, kuriai faktiškai vadovavo Prancūzija. laukinei, atsilikusiai Lietuvai18. 1920 m. vasario 15 d. valdžią perėmė Pran- 1921 m. rugpjūčio 06 d. Direktorijos cūzijos karinė administracija. Vyriausiuoju vadovo pareigas perėmė lietuvininkų vei- krašto komisaru tapo prancūzų generolas kėjas V. Steputaitis19. Lietuvių ir vokiečių Dominykas Odri (Dominique Odry). kalboms pripažintas lygiateisiškumas. 1920 m. vasario 17 d. D. Odri sudarė Rengiantis Fraištato įkūrimui prancūzams Klaipėdos krašto Direktoriją, jos vadovu ir vokiečiams teko ieškoti kompromisų su paskirtas miesto burmistras Artūras Al- lietuviais. Visgi reali kultūrinė įtaka liko tenbergas (Arthur Altenberg). Organizuota vokiečių pusėje, o atskiros valstybės su- krašto savivalda siekė įtraukti vietos gyven- sidarymas pranašavo lietuviams galutinę tojus, užsitikrindama jų lojalumą esamam tautinę asimiliaciją. politiniam statusui, tačiau reali valdžia Okupacinė valdžia ir Fraištato iniciaty- liko okupacinės administracijos rankose. va suskaldė lietuvininkų gretas. V. Steputai- 1921 m. gegužės 1 d. vyriausiojo komisaro čio Direktorija faktiškai atstovavo prancūzų pareigas perėmęs civilinis komisaras, ge- ir juos remiančių vokiečių pozicijoms. nerolas Gabrielis Petisnė (Gabriel Petisné) Erdmono Simonaičio, V. Gaigalaičio, J. Va- įtvirtino okupacinį režimą. nagaičio ir kitų vietinių tautinių patriotų Prancūzų užimtame krašte kilo tiek stovykla reikalavo integracijos į atgimusią lietuvių, tiek vokiečių tautiniai sąjūdžiai, Lietuvą. siekę išsivaduoti iš svetimšalių valdžios. Išjudėjusi Fraištato perspektyva vertė Jau 1919 m. liepos 31 d. vokiečiai ir jiems skubiai griebtis priemonių. 1921 m. lapkričio palankūs lietuviai susitelkė į Heimatbun- 21 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė dą – Vokiečių-lietuvių Tėvynės sąjungą rezoliuciją dėl Klaipėdos krašto įjungimo (Deutsch-Litauischer Heimatbund). Lietu- į Lietuvos valstybės sudėtį autonomijos vių tautinius patriotus vienijo Mažosios teisėmis. 1922 m. gruodžio 22 d. Mažosios Lietuvos tautinė taryba. Klaipėdos kraštą Lietuvos tautinės tarybos nariai sudarė įjungti į savo sudėtį tikėjosi tiek Lietuva, Vyriausiąjį Mažosios Lietuvos gelbėjimo ko- tiek Vokietija, Prancūzija stengėsi išlaikyti

jame savo valdžią, pretenzijas į hegemoniją 18 Ten pat, p. 17–18.

reiškė Lenkija. 19 Ten pat, p. 17–18. 2351-4728 ISSN

92 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1 KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS mitetą – VMLGK, jo vadovu tapo M. Jankus. Klaipėdos kraštas išsaugojo savaran- Surengtas ginkluotas sukilimas. Vyriausiuo- kiškumą vieningos valstybės sudėtyje. ju savanorių kariuomenės vadu paskirtas Lietuva skirdavo gubernatorių, vietiniai Lietuvos kariuomenės kontržvalgybos vir- gyventojai rinkdavo savo Seimelį, išliko šininkas Jonas Polovinskas-Budrys. krašto Direktorija, vykdžiusi vyriausybės 1923 m. sausio 9 d. Šilutėje sudaryta funkcijas. Lietuvių ir vokiečių kalbos išlaikė E. Simonaičio vadovaujama sukilėlių Di- lygias teises, o gyventojai gavo lygią šalies rektorija. 1923 m. sausio 10 d. prasidėjo tau- pilietybę. Didžioji ir Mažoji Lietuva bent iš tinis lietuvių sukilimas. VMLGK į pagalbą dalies susivienijo. atėjo Lietuvos Šaulių sąjunga, reguliariosios kariuomenės savanoriai, susitelkė vietinės 6. Lietuvininkai Lietuvos valstybėje pajėgos. 1923 m. sausio 15 d. sukilėliai už- ėmė Klaipėdą. V. Steputaičio vadovaujamą Atgimusioje Lietuvos valstybėje greitai Direktoriją pakeitė E. Simonaičio vado- formavosi lietuviška politinė sistema. vaujama Direktorija, prancūzų okupacinė 1920–1926 m. galutinai susiklostė politinis administracija pašalinta. Lietuvos spektras: centro dešinėje – pažan- 1923 m. sausio 19 d. VMLGK sušaukė giečiai, išaugę į tautininkus, krikščionys Šilutės Seimą, kuriame susirinkę lietuvi- demokratai, centre – santariečiai, respu- ninkai oficialiai deklaravo Klaipėdos krašto blikonai, įvairios valstiečių partijos, centro įsijungimą į Lietuvos valstybę autonomijos kairėje – liaudininkai, toliau į kairę – soci- teisėmis. Direktorijos pirmininkas E. Si- aldemokratai, kraštutinėje kairėje – pogrin- monaitis 1923 m. vasario 15 d. perdavė šias dyje veikę komunistai. pareigas V. Gailiui. Ypatinguoju Lietuvos Klaipėdos krašte steigėsi savos, regio- įgaliotiniu tapo A. Smetona, jam teko garbė ninės partijos. 1923 m. lietuvių ūkininkai atstovauti valstybei tarptautinėse taikos įkūrė Gaspadorišką autonomijos partiją ir derybose. 1923 m. vasario 17 d. Antantės Mažųjų laukininkų susivienijimą. Pirmajai šalių Ambasadorių Konferencija pripažino vadovavo Jokūbas Brožaitis, Jonas Aušra, Klaipėdos kraštą Lietuvai. Endrius Borchertas, antrajam – Kristupas Sukilimas ir prisijungimas įgyvendino Lekšas, J. Strėkys, Martynas Žvilius. Di- senbuvių tautos valią. Sukilimą organizavo džiąją lietuvių visuomenės dalį sudarant vietinių lietuvininkų struktūra – VMLGK. valstiečiams sujungti tautiniai ir socialiniai Sukilėlių pajėgos užėmė kraštą be jokio vietinės politikos akcentai. čionykščių gyventojų pasipriešinimo, vei- 1925 m. lapkričio 8 d. lietuviškas orga- kiau – su jų parama. Svarbus čia buvo ir nizacijas bendrai politinei veiklai sutelkė Vokietijos vaidmuo: ji nusprendė verčiau Visuomenės sąjunga, vedama E. Borcherto, tyliai palaikyti sukilimą ir krašto prisijungi- V. Gailiaus, J. Aušros. 1929 m. jos vadovu mą prie Lietuvos, nei atiduoti jį Prancūzijai tapo Kazys Trukanas20, drauge atstovavęs ir jos globotinei – Lenkijai. Sklandi įvykių eiga atitinkamai sąlygojo ir tarptautinį 20 Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: pripažinimą. Mokslas, 1992, p. 67.

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 93 Klaipėdos kraštui Lietuvių tautininkų Grinius, 1926 m. birželio 15 d. paskelbta sąjungoje21. Mykolo Sleževičiaus vyriausybė. Krikščio- Klaipėdos krašto vokiečiai taip pat ne- nys demokratai, ūkininkai, tautininkai liko snaudė. 1923 m. rugpjūčio 31 d. Heimatbun- opozicijoje. das pertvarkytas į Kultūrbundą – Klaipėdos Tautinių mažumų atstovai, įgiję balansi- krašto kultūros sąjungą (Memelländischer nius balsus valdančiosios koalicijos gretose, Kulturbund), o 1925 m. iš jo išaugo Klaipė- įgavo didžiulę, tiesiog neproporcingą įtaką. dos krašto tautos partija (Memelländische Faktiškai perimta įstatymų leidybos ir vals- Volkspartei) ir Klaipėdos krašto žemės ūkio tybės administracijos kontrolė. Vokiečiai partija (Memelländische Landwirtschaft- griebėsi Klaipėdos krašto. Lenkai įsitvirtino spartei), lietuviškai dar vadinta Didžiųjų Lietuvos švietimo sistemoje. Klaipėdos laukininkų partija. Lygiagrečiai veikė krašte susiklostė problemiška situacija. išlikusi vokiška Socialdemokratų partija Užuot stiprinę viso krašto gerovę, skirtingų ir Darbininkų partija (Arbeiterpartei), ligi sluoksnių santarvę, integraciją į jungtinę 1928 m. faktiškai buvusi Lietuvos komunis- valstybę, išrinktieji Seimo atstovai užsiėmė tų partijos vietine atstovybe. išskirtine vokiečių protekcija. Lietuviškosios metropolinės partijos – 1926 m. liepos 3 d. vokiečių reikalavimu tautininkai, socialdemokratai, krikščionys uždarytas lietuviškas laikraštis „Klaipėdos demokratai, Klaipėdos kraštui įsijungus žinios“. Dominuodami krašto pramonės, į Lietuvą, taip pat steigė čia savo skyrius, prekybos, administracijos srityse, vokiečiai tačiau dėl savitų vietinių sąlygų didesnio reikalavo sau išimtinių sąlygų. Išspausta populiarumo nesulaukė. Rinkimuose į trečdaliu didesnė suma dotacijoms už krašto Seimelį jos keldavo skirtingus sąra- muitus ir degtinės monopolį leido vokiš- šus, konkuruodamos su vietinėmis lietuvių kųjų partijų atstovams dėtis viso krašto ir vokiečių partijomis, o šios, savo ruožtu, geradariais, bet realiai pasitarnavo vokiš- dalyvaudavo rinkimuose į valstybės Seimą. kajam elitui, suduodama skaudų smūgį 1926 m. gegužės 8–10 d. III Seimo valstybės biudžetui. Įgavę užnugarį Seime, rinkimuose Klaipėdos kraštui teko 5 Sei- kėlė galvas Klaipėdos vokiečių separatistai mo nariai, 2 iš jų atėjo Tautos partijos, ir revanšistai, išplėsdami savo kultūrinę ir 3 – Žemės ūkio partijos sąrašais22. Šie dele- politinę propagandą. gatai atstovavo vokiečių interesams. Seime Lygiagrečiai su vokiečių kraštutinėmis susidarė socialdemokratų, liaudininkų, jėgomis savo įtaką Lietuvoje plėtė lenkų tautinių mažumų blokas. 1926 m. birželio šovinistai ir komunistai. O už demarkaci- 3 d. valstybės prezidentu išrinktas Kazys nės linijos grasė Lenkijos karinis režimas. Susirūpinę valstybės ir tautos saugumu 21 LTS skyrių atstovų suvažiavimų byla (1927 IV tautiškų pažiūrų lietuvių karininkai suren- 20–1927 VIII 6). LCVA. F. 554, ap. 1, b. 10, lap. 11. gė perversmą. LTS buvusių visuotinių skyrių atstovų suvažiavimų byla 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdytas per- (1926 IV 21–1926 X 2). LCVA. F. 554, ap. 1, b. 7, lap. 2. 22 Valsonokas, R. Klaipėdos problema. Vilnius: Leidy- versmas į valdžią atvedė vieną valstybės

bos fotocentras vaizdas, 1989, p. 341. kūrėjų, tautininką A. Smetoną. Seimas 2351-4728 ISSN

94 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1 KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS išrinko jį valstybės prezidentu, premjeru zidentas Aleksandras Stulginskis įsteigė tapo A. Voldemaras. 1927 m. balandžio jį Kaune. Raginimai atsižvelgti į specifinę 12 d. prezidentas paleido Seimą. Lietu- konfesinę aplinką liko neišgirsti, studijuo- voje įsitvirtino autoritetinis A. Smetonos jančių atsirado mažai, fakultetą teko užda- režimas, pagrįstas tautinės konsolidacijos ryti. Lietuvių dvasininkų stygius Klaipėdos principais. Klaipėdos kraštas išlaikė savo protestantų bendruomenėse leido įsivyrauti autonominį statusą. provokiškiems elementams, pradėjusiems Šio krašto situacija liko išskirtinė. Jei antilietuvišką agitaciją tiesiog iš sakyklų23. 1923 m. sukilimas tapo pačia sėkmingiausia Deramai neįvertinta vietinė religinių operacija tarpukario Lietuvos istorijoje, tai susirinkimų tradicija, padėjusi išlaikyti tolesnis krašto administravimas pasirodė lietuvybę vokiečių valdžios metais, kai ofi- keblus. Autonomijos statusas užtikrino ciali bažnytinė vadovybė vykdė asimiliaciją. politines laisves, tačiau kultūrinis dialogas 1933 m. krašto gubernatoriumi tapęs Jonas užstrigo. Navakas, išsigandęs augančio provokiš- Lietuviai ir vokiečiai iš anksto gavo kų jėgų judėjimo, apribojo susirinkimų skirtingas startines pozicijas. Socialiniai, veiklą, šitaip tik dar labiau nukreipdamas ekonominiai, administraciniai svertai susi- mažlietuvius prieš didlietuvius. Prasidėjusi telkė vokiečių rankose, jiems priklausė ilga- krašto puošyba didlietuviams įprastais laikė politinė ir kultūrinė patirtis. Lietuviai rūpintojėliais ir koplytstulpiais mažlietu- šiame krašte sudarė daugiausiai paprastą viams reiškė jų žemės išniekinimą stabais, kaimo liaudį. Miesto visuomenė jau buvo protestantiškos pasaulėžiūros įžeidimą ir ganėtinai germanizuota, dalis jos kilo iš katalikišką ekspansiją24. atsikėlusių svetimšalių. Atsirado savotiška Metropolinė valdžia sunkiai skyrė in­ etninė kategorija – „memelenderiai”, dar ne tegraciją­ nuo asimiliacijos. Klerikalinė vokiečiai, bet jau ne lietuviai. krikš­čionių demokratų politika protestantus Didžiosios ir Mažosios Lietuvos in- faktiškai marginalizavo, socialistinės jėgos tegraciją stabdė savitos tapatybės igno- apskritai menkai suvokė kultūrinio tapatu- ravimas. Pasidavus tautiniam patosui, mo reikšmę, o religiją tiesiog atmetė. Atėjus įsivaizduota, jog bus lengva ištrinti kelių į valdžią tautininkams dialogo perspektyva šimtmečių istoriją. Gyvenant skirtingose sustiprėjo, tačiau kai kur subtilumo pritrūko. politinėse ir civilizacinėse erdvėse, abiejose 1925–1938 m. Klaipėdos krašto guber- sienos pusėse susiformavo skirtingas pa- natoriai skirti vien iš Didžiosios Lietu- saulėvaizdis, mąstysena, gyvenimo būdas. vos. Vietinės lietuviškos administracijos

Religiniai, kultūriniai, socialiniai savitumai 23 Juška, A. Ko neįstengė suprasti Lietuvos valdžia ir sąlygojo išskirtinį etninį tapatumą. klaipėdiškiai 1923–1939 m. (III). Prieiga per interne- Didelę reikšmę įgavo religija. Mažosios tą: Lietuvos rytas, 2007 m. gruodžio 7 d. Lietuvos protestantams ir Didžiosios Lietu- http://www.lrytas.lt 24 Garuolis, R. Kodėl afganas Lietuvoje geresnis už vos katalikams pasirodė sunku rasti bendrą lietuvį, o tautininkų „diktatūros“ laikais buvo daugiau kalbą. 1925 m. evangelikams siekiant įsteigti tikėjimo laisvės. Žr. prieigą per internetą: Omnitel.lt Klaipėdoje savo teologinį fakultetą, pre- http://www2.omnitel.net/robertas/bsp/afgan.htm

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 95 ­ugdymas deramo dėmesio juo labiau nesu- o vokiškosios jėgos – vietinių žmonių pa- laukė, gerokai paprasčiau pasirodė atsiųsti sirinkimas. valdininkus iš kitų šalies kraštų. Atsirado Panašios proporcijos klostėsi 1927 m. proga separatinei propagandai, jog vokišką rugpjūčio 30 d., 1930 m. spalio 10 d. ir okupaciją pakeitė didlietuviška. Vokiškieji 1932 m. gegužės 4 d. rinkimuose27. 1935 m. separatistai su revanšistais puikiai išnaudo- rugpjūčio 29–30 d. Seimelio rinkimuose jo šią progą, iškeldami ir išpūsdami regio- vokiškosios partijos jau sudarė Vienybės ninius, kultūrinius, konfesinius skirtumus. sąrašą – Deutsche Einheitsliste, laimėdamos Vokietija smarkiai lenkė Lietuvą po- 24 mandatus, lietuviškosios partijos gavo litine ir ekonomine galia. Įveikusi vidinę tiktai 5 atstovus28. 1936 m. birželio 9–10 d. krizę Berlyno vadovybė dosniai finansavo įvyksta Seimo rinkimai. Klaipėdos kraštui savo agentūras Klaipėdos krašte, vokiečių Seime atstovauja 3 deputatai – 1 vokietis ir 2 tautybės valdininkams skirdavo priedus suvokietėję lietuvininkai29. Visi įsijungė į vo- prie algų, rėmė vokiškų organizacijų sklai- kiečių separatistų ir revanšistų bylą. 1938 m. dą. Pragmatiški skaičiavimai kai kuriems gruodžio 11 d. Klaipėdos krašto Seimelio vietiniams sluoksniams tapo papildomu rinkimų rezultatai pasikeitė vieninteliu argumentu. Kultūrinio dialogo stoka su mandatu, kuris pasislinko į vokiečių pusę30. savo broliais kitapus ilgaamžių sienų kai Adolfo Hitlerio (Adolf Hitler) atėjimas kuriuos mažlietuvius paskatino gręžtis į į valdžią Vokietijoje Klaipėdos krašto vokiečių pusę. vokiečiams tapo tiesioginiu padrąsinimu, 1925 m. spalio 19 d. Klaipėdos krašto jog prasidės gerokai agresyvesnė ir siste- Seimelio rinkimuose vokiškos partijos mingesnė revanšizmo politika. 1933 m. iškėlė 5 sąrašus, lietuviškos partijos ir orga- Teodoras fon Zasas (Theodor von Sass) nizacijos – 12 sąrašų, dar 3 sąrašai tautiškai įsteigė Klaipėdos krašto krikščionių so- neapibrėžti25. Pasekmė – vokiškos partijos cialistų darbininkų sąjungą (Christlich gavo 27 mandatus, lietuviškosios – tik 226. Sozialistische Arbeitsgemeinschaft des 1923 m. absoliuti vietos gyventojų Memelgebiets – CSA), Ernstas Noimanas dauguma aktyviau ar pasyviau palaikė in- (Ernst Neumann) – Klaipėdos krašto soci- tegraciją į Lietuvos valstybę, 1924–1934 m. alistinę tautos sąjungą (Soziallische Volks- situacija akivaizdžiai pasikeitė. Daugelis gemeinschaft des Memelgebiets – SOVOG). mažlietuvių su „memelenderiais“ pasi- Abi šios partijos pretendavo tapti NSDAP rinko vokiškąsias partijas. Atsirado proga filialais. Hitlerinė metropolija pasirinko E. skelbti, jog šis kraštas buvo ir liko vokiškas, Noimaną.

25 Iš Klaipėdos krašto. Kas išstatė kandidatus į Klaipė- 27 Ten pat, p. 358, 369–370. dos Krašto Seimelį? Lietuva. 1925 m. spalio 5 d., Nr. 28 Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: 222, p. 4–5. Mokslas, 1992, p. 248–250, 305–310. Valsonokas, R. Klaipėdos problema. Vilnius: Leidy- 29 Išrinktųjų tautos atstovais sąrašas. Vyriausybės žinios, bos fotocentras vaizdas, 1989, p. 338–339. 1936 m. birželio 30 d., nr. 538, p. 19–20. 26 Valsonokas, R. Klaipėdos problema. Vilnius: Leidy- 30 Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius:

bos fotocentras vaizdas, 1989, p. 339–340. Mokslas, 1992, p. 248–250, 305–310. 2351-4728 ISSN

96 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1 KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS

SOVOG absorbavo visas ligtolines vo- pavadinta Kaliningrado sritimi, pietiniai kiškas partijas ir tapo Seimelio šeimininke. pakraščiai atiduoti Lenkijai. Karo ir poka- 1934 m. surengtas provokiškas sukilimas, rio metais dauguma senųjų lietuvininkų bet jo dalyviai susekti ir suimti. Spaudžiant iš tų kraštų išnaikinti, išvyti arba išvyko. Vokietijai – paleisti. Rusijos užgrobtame Karaliaučiaus krašte 1939 m. kovo 20 d. Vokietija iškėlė ulti- apsigyveno jos kolonistai, vietovardžiai matumą, reikalaudama atiduoti integralią pakeisti rusiškais. Klaipėdos kraštas pa- Lietuvos valstybės teritoriją – Klaipėdos laipsniui atlietuvintas. kraštą. Didžiosioms valstybėms apsiribo- 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus jant užuojautos pareiškimais Klaipėdos valstybingumą, pirmąsyk moderniųjų laikų likimas tapo nulemtas. Šalies vadovams istorijoje Lietuvos valstybės dalimis drauge teko rinktis: Klaipėdos kraštą ar visą Lie- tapo Vilnius ir Klaipėda. Karaliaučiaus tuvą. 1939 m. kovo 22 d., dar nesulaukusi kraštas liko Rusijai, išskyrus pietines terito- oficialios sutarties, Vokietijos kariuomenė rijas, kurios liko Lenkijai. Klaipėdos kraštas peržengė Tilžės tiltą. Naktį Berlyne Lietu- atgautas, bet jau beveik be vietinių gyven- vos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai tojų. Dauguma išgyvenusių lietuvininkų pasirašė krašto perdavimo aktą, kuris jau pasitraukė į Vokietiją arba kitas šalis, kur tereiškė įvykusio fakto konstatavimą. asimiliavosi. Likę Lietuvoje palaipsniui in- 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo tegravosi į bendrą lietuvių tautos kontekstą. Sovietų Sąjunga. 1940 m. rugpjūčio 3 d. 1989 m. gegužės 27 d. įsikūrė Lietuvi- Lietuva įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį. ninkų bendrija „Mažoji Lietuva“, tų pačių metų gruodį – Mažosios Lietuvos reikalų 7. Lietuvininkų žemės ir žmonių likimas taryba. Lietuvininkų savasties, tapatumo, paveldo saugojimas, tyrimas, plėtra – vieni 1941 m. birželio 23 d. atkūrus Lietuvos svarbiausių šiandieninės lietuviškos tau- valstybingumą, Klaipėdos ir Karaliaučiaus tinės politikos uždavinių. Greta pagrįstų kraštai liko Vokietijos valdžioje. Siekiant reikalavimų peržiūrėti svetimų šalių oku- sudaryti bendrą frontą su vokiečiais prieš pacijos padarinius būtina atkreipti dėmesį sovietus šių kraštų klausimas vargiai galėjo į tai, ką dar turime Lietuvoje. būti sprendžiamas. Vis dėlto jokios nuolai- dos nepadėjo: vokiečiai apskritai atsisakė pripažinti Lietuvą. 1941 m. rugpjūčio 5 d. Išvados Reicho administracija paleido lietuvių su- darytą Laikinąją vyriausybę. Lietuva tapo 1. Lietuvių politinė saviraiška Mažojoje okupacinės Ostlando teritorijos dalimi. Lietuvoje prasidėjo anksčiau nei Didžiojoje. 1945 m. pasibaigus Antrajam pasau- Mažojoje Lietuvoje pirmosios lietuvių poli- liniam karui, Lietuva grįžo sovietams. tinės formuotės pasirodė jau 1878–1892 m., Klaipėdos kraštas grąžintas jau sovietinei Didžiojoje – tik 1896–1902 m. Šį skirtumą Lietuvai, Karaliaučiaus kraštas – padalin- sąlygojo skirtinga tautinė branda, visuome- tas: pagrindinė jo dalis įjungta į Rusiją, nės išsilavinimas, politinio veikimo sąlygos.

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 97 2. Mažlietuvių dvasinis gyvenimas ilgą vadinusi Mažosios Lietuvos tautine taryba, laiką vyko gimtąja kalba, didlietuvių dvasi- 1918 m. lapkričio 30 d. jos paskelbtas Tilžės nį gyvenimą ilgą laiką gožė lenkų bei rusų aktas, deklaravęs Mažosios ir Didžiosios viešpatavimas. Lietuvos susijungimą, galiausiai – 1923 m. 3. Mažojoje Lietuvoje vyravęs protes- Klaipėdos krašto sukilimas ir įsijungimas į tantizmas labiau skatino švietimą ir visuo- Lietuvos Respubliką aiškiai parodė abiejose meniškumą, Didžiojoje Lietuvoje vyravusi sienos pusėse gyvenant vieną lietuvių tautą, katalikybė labiau pasižymėjo paternalizmo kuri bendromis jėgomis atkūrė ir iškovojo ir autoritarizmo tendencijomis. savo valstybę. 4. Mažąją Lietuvą valdžiusi Prūsija, o 8. Klaipėdos krašto lietuvininkų tautinė vėliau – Vokietija, anksčiau žengė demo- tapatybė klostėsi permainingai. Prieš įsi- kratizacijos keliu, nei Didžiąją Lietuvą jungdami į Lietuvos valstybę, jie apsibrėžė valdžiusi Rusija, todėl Mažosios Lietuvos save kaip išskirtinę etninę grupę vokiečių gyventojai anksčiau įsitraukė į politinį kontekste, po to jiems teko tai daryti lietu- gyvenimą. vių kontekste. Metropolinė Lietuvos valdžia 5. Didžiosios Lietuvos pusėje repre- per mažai dėmesio skyrė šio krašto savitu- syvi rusų politika anksčiau subrandino mui, vietinio lietuviško politinio, intelektu- atsiskyrimo siekius, nei gerokai švelnesnė alinio, dvasinio elito ugdymui. Vokiečiai ir vokiečių politika Mažosios Lietuvos pusėje. lietuvininkai autonomijos sąlygomis gavo Be to, rusų ir lenkų trintis leido lietuviams skirtingas startines pozicijas – vokiečiams Didžiojoje Lietuvoje apsibrėžti save atski- teko didesnės galimybės. Drauge su agre- rai nuo jų abiejų, kai Mažojoje Lietuvoje syvėjančia Vokietijos politika, šie veiksniai lietuviai dar ilgai save suvokė greičiau kaip sąlygojo žymios dalies lietuvininkų suvo- savitą kultūrinį etnosą, tačiau bendrą poli- kietėjimą. tinę naciją su vokiečiais. 9. Nežiūrint vietinių procesų, Klaipė- 6. Didlietuviams jau siekiant savaran- dos krašto likimą faktiškai lėmė Vokietijos kiškumo, mažlietuviai labiau pabrėžė ly- politiniai veiksmai ir karinė galia. Prieš giateisiškumą. Lietuviškos kalbos, kultūros, naciams ateinant į valdžią net vokiško- tapatumo reikalai čia skyrėsi nuo politinių sios krašto partijos deklaravo ištikimybę valstybingumo tikslų. Pralenkę didlietuvius Lietuvai. Didžiųjų kaimynių – Vokietijos, politinio judėjimo pradžia, mažlietuviai Lenkijos, Tarybų Sąjungos – imperializmas atsiliko nuo jų politinių siekių atžvilgiu. atitinkamai pakreipė visos Lietuvos likimą. Ilgainiui šios tendencijos pasikeitė, maž- 10. Klaipėdos krašto atgavimas po lietuviai ir didlietuviai susijungė bendros Antrojo pasaulinio karo įvyko istorinės ir laisvos valstybės kūrime. teisės pagrindu. Jeigu šis kraštas prieš tai 7. 1905 m. Didžiajame Vilniaus Seime nebūtų įsijungęs į Lietuvą, jis vargiai būtų didlietuviai ir mažlietuviai jau drauge jai atitekęs po to: Karaliaučiaus kraštas siekė Lietuvos politinio savarankiškumo ir Lietuvai atiduotas nebuvo. Už Klaipėdos vientisumo. 1918 m. lapkričio 16 d. sutelkta krašto atgavimą reikia dėkoti ne sovietams,

Prūsų Lietuvos tautinė taryba, vėliau pasi- o mažlietuvių ir didlietuvių patriotams, Til- 2351-4728 ISSN

98 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1 KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS

žės akto ir Šilutės deklaracijos signatarams, išvyko. Šiandien lietuvininkai Lietuvoje su- sukilėliams ir savanoriams. daro unikalią lietuvių tautos grupę, kurios 11. Mažosios Lietuvos teritorija liko praeities pažinimas ir ateities užtikrinimas padalinta Lietuvai, Rusijai ir Lenkijai. Dau- yra esminiai lietuviškosios tautinės politi- gelis lietuvininkų išnaikinta, išvyta arba kos uždaviniai.

Šaltiniai ir Der Freistaat Preußen Garuolis, R. Kodėl afga- Iš Klaipėdos krašto. literatūra Landtagswahl 1932. Wa- nas Lietuvoje geresnis Kas išstatė kandidatus hlen in der Weimarer už lietuvį, o tautininkų į Klaipėdos Krašto Sei- Republik. Žr. prieigą per „diktatūros“ laikais melį? Lietuva. 1925 m. Brakas, M. Mažosios internetą: Gonschior.de buvo daugiau tikėjimo spalio 5, Nr. 222, p. 4–5. Lietuvos politinė ir diplo- http://www.gonschior. laisvės. Žr. prieigą per matinė istorija. Vilnius : de/weimar/Preussen/ internetą: Omnitel.lt Išrinktųjų tautos atsto- Mokslo ir enciklopedijų LT4.html [žiūrėta 2009 http://www2.omnitel. vais sąrašas. Vyriausybės leidykla, 1995, 287 p. 11 30]. net/robertas/bsp/afgan. žinios. 1936 m. birželio htm [žiūrėta 2009 11 30 d., Nr. 538, p. 19–20. Čepėnas, P. Naujųjų Deutsche Fortschritt- 30]. laikų Lietuvos istorija. spartei. Žr. prieigą per „Jaunoji Lietuva“. T. 2. Chicago : Kazio internetą: Geschichte Gimžauskas, E. Baltaru- Mažosios Lietuvos enci- Griniaus fondas, 1986, Preußens Encyclopaedia sių veiksnys formuojan- klopedija. T. 1. Kaunas: 840 p. Germanica http://www. tis Lietuvos valstybei Spindulys, 2000, p. 639. encyclopaedia-germa- 1915–1923 m. Vilnius: Das Deutsche Reich nica.org [žiūrėta 2009 Lietuvos istorijos Jučas, M.; Lukšaitė, I.; Reichstagswahl 1928. 11 30]. instituto leidykla, 2003, Merkys, V. Lietuvos is- Wahlen in der Weimarer 191 p. torija. Vilnius: Mokslas, Republik. Žr. prieigą Die Provinz Ostpreußen 1988, p. 192. per internetą: Gons- Provinziallandtagswahl Gudas, K. Mažosios Juška, A. Ko neįsten- chior.de http://www. 1925. Wahlen in der Lietuvos lietuvių tautinė gė suprasti Lietuvos gonschior.de/weimar/ Weimarer Republik. Žr. padėtis XIX a. pabaigoje: valdžia ir klaipėdiškiai Deutschland/RT4.html prieigą per internetą: kanclerio O. Bismar- 1923–1939 m. (III). Žr. [žiūrėta 2009 11 30]. Gonschior.de http:// ko valdymo metais prieigą per internetą: www.gonschior.de/ (1871–1890). Vilnius: Lietuvos rytas, 2007, Das Deutsche Reich weimar/Preussen/ Valstybinis leidybos gruodžio 7 http://www. Reichstagswahl 1930. Ostpreussen/PL2.html centras, 1992, 114 p. lrytas.lt [žiūrėta 2009 Wahlen in der Wei- [žiūrėta 2009 11 30]. 11 30]. marer Republik. Žr. Hermann, A. Lietuvių prieigą per internetą: Die Provinz Ostpreußen ir vokiečių kaimynystė. „Jung-Litauen“. Mažo- Gonschior.de http:// Provinziallandtagswahl Vilnius : Baltos lankos, sios Lietuvos enciklo- www.gonschior.de/ 1929. Wahlen in der 2000, 323 p. pedija. T. 1. Kaunas: weimar/Deutschland/ Weimarer Republik. Žr. Spindulys, 2000, p. 659. RT5.html [žiūrėta 2009 prieigą per internetą: Hoverbeck, Leopold. 11 30]. Gonschior.de http:// Meyers Konversati- Kaubrys, S. Tautinių www.gonschior.de/ ons-Lexikon. T. 8. Leip- mažumų dalyvavimas Der Freistaat Preußen weimar/Preussen/ zig–Wien, 1885–1892, rinkimuose į Lietuvos Landtagswahl 1928. Wa- Ostpreussen/PL3.html p. 744. Respublikos Seimą hlen in der Weimarer [žiūrėta 2009 11 30]. 1920–1926 m.: kiekybinių Republik. Žr. prieigą per Žr. prieigą per internetą: charakteristikų pro- internetą: Gonschior.de Gaigalaitis, V. Atsi- http://www.retrobiblio- jekcija. Žr. prieigą per http://www.gonschior. minimai. Klaipėda: thek.de/retrobib/seite. internetą: Parlamento de/weimar/Preussen/ Klaipėdos universiteto html?id=108282 [žiūrėta studijos, 2005, nr. 4 LT3.html [žiūrėta 2009 leidykla, 1998, 531 p. 2009 11 30]. http://www.parlamen- 11 30].

Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 99 tostudijos.lt/Nr4/4_is- Liberalų ([...] laisvama- 554, ap. 1, b. 7, lap 2. Pocytė, S. Mažlietuviai torija_Kaubrys.htm nių) sąjūdis ir partijos. LTS skyrių atstovų suva- Vokietijos imperijoje [žiūrėta 2009 11 30]. Mažosios Lietuvos žiavimų byla (1927 IV 1871–1914. Vilnius: Vaga, enciklopedija. T. 1. Kau- 20–1927 VIII 6). LCVA. 2002, 304 p. Klaipėdiškis, A. B. nas: Spindulys, 2000, F. 554, ap. 1, b. 10, lap. 11. [A. Bruožis]. Mažo- p. 562–563. Prusu Lietuwiai! Mes sios Lietuvos politikos Mažosios Lietuvos turim rinkti! Klau- veidrodis. Kaunas: Lietuvininkai Vokietijos istorija. Mažosios sykites! Mes turime! K. A. M. Karo mokslo Reichstage. Žr. skyrių: Lietuvos enciklopedija. Naujasis Tilžės keleiwis. skyrius, 1923, 182 p. „Lietuvininkų istorija“ T. 2. Vilnius: Sapnų sala, 1925 m. lapkr. 28 d., nr. kn: Mažosios Lietuvos 2003, p. 776. 95, p. 4. Klaipėdos krašto isto- enciklopedija. T. 2. Vil- rija. Mažosios Lietuvos nius: Sapnų sala, 2003, Mažosios Lietuvos Seimo darbai // Trimi- enciklopedija. T. 2. – Vil- p. 587. įvykių chronologija. Nuo tas. 1937 m. spalio 14 d. nius : Sapnų sala, 2003, 1800 iki 1900. Žr. prieigą nr. 41 (878), p. 966. p. 178–179. Lietuviškos konser- per internetą: Mažoji vatyvų draugystės Lietuva http://www. Seimo rinkimų įstaty- Klaipėdos krašto lauki- komitetas. Mažosios mazoji-lietuva.lt/article. mas. Vyriausybės žinios. ninkų centras. Mažosios Lietuvos enciklopedija. php?article=439 [žiūrėta 1936 m. geg. 9 d., nr. 533, Lietuvos enciklopedija. T. 2. Vilnius: Sapnų sala, 2009 11 30]. p. 1–6. T. 2. Vilnius: Sapnų sala, 2003, p. 605–606. 2003, p. 205. Mažosios Lietuvos Šeštas šįmet kr. seimelio Lietuvių sąrašas rin- organizacijos. Mažosios posėdis. Vakarai. Klaipėdos krašto kimuose į reichstagą. Lietuvos enciklopedija. 1936 m. birž. 18, Nr. sukilimas. Mažosios Lietuvos aidas. 1928 m. T. 2. Vilnius: Sapnų sala, 139, p. 8. Lietuvos enciklopedija. gegužės 25 d., Nr. 89 2003, p. 808–809. T. 2. Vilnius: Sapnų sala, (303), p. 1. Tautos atstovų pareigos 2003, p. 181–184. Merkevičius, A. Du tautai. Vakarai. 1937 m. Lietuvos istorija. Red. Nepriklausomybės Akto spalio 13, nr. 237 (540), Klaipėdos žinios. Va- Šapoka, A. Vilnius: paskelbimo tekstai. Žr. p. 3 karai. 1936 m. lapkričio Mokslas, 1990, p. 539. prieigą per internetą: 28 d., Nr. 277, p. 8. XXI amžius, 2005 02 Valsonokas, R. Klaipė- Lietuvos socialdemo- 15, Nr. 13(1314) http:// dos problema. Vilnius: Konservatorių partija. kratų partija. Mažosios www.xxiamzius.lt/ Leidybos fotocentras Mažosios Lietuvos enci- Lietuvos enciklopedija. numeriai/2005/02/15/ vaizdas, 1989, 426 p. klopedija. T. 2. Vilnius: T. 2. Vilnius: Sapnų sala, istving_01.html [žiūrėta Sapnų sala, 2003, p. 278. 2003, p. 639. 2009 11 30]. Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Lekšas Kristupas. Mažo- LTS buvusių visuotinių Paskutinis LKP CK Vilnius: Mokslas, 1992, sios Lietuvos enciklope- skyrių atstovų suva- plenumas. Komunis- 405 p. dija. T. 2. Vilnius: Sapnų žiavimų byla (1926 IV tas. 1926, Nr. 3 (223), sala, 2003, p. 535–536. 21–1926 X 2). LCVA. F. p. 97–99. ISSN 2351-4728 ISSN

100 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1