Identiteto raida. Istorija ir dabartis

ISSN 1392-3358

SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS 2001 Nr. 1-2

KU Sociologijos katedra Klaipëda, 2001

1 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Turinys

© KU Sociologijos katedra 2001 IDENTITETO RAIDA. ISTORIJA IR DABARTIS © VDU Sociologijos katedra, V. Kavolio tarpdalykiniø studijø centras, 2001

© VU Socialinës teorijos katedra, 2001 Algimantas Valantiejus Istorijos ir sociologijos sàlyèio beieðkant ...... 5

Vladas Þulkus Tikëjimø kaita pagoniðkuose baltuose. Kurðiai ...... 9

Algimantas Valantiejus Dvi istorinio aiðkinimo alternatyvos: Miroslavo Hrocho ir Czesùawo Miùoszo tezës ...... 20

Arvydas Juozaitis Knygneðystë – lietuvybës idealas ...... 46

Vygantas Vareikis Klaipëdiðkiø/memelenderiø identitetas bei vokieèiø ir Eina nuo 1997 metø. Nuo 1999 m. 4 kartus per metus. 2000 m. Nr. 1-2 (9) lietuviø santykiai Maþojoje Lietuvoje XIX-XX a...... 54 Þurnalo kryptis: socialinë teorija, sociologija, socialinë filosofija. Rankraðèius recenzuoja redakcijos kolegija. Nijolë Strakauskaitë Maþosios Lietuvos elito identiteto problema: kultûrinis diskursas...... 66

Silva Pocytë Maþosios ir Didþiosios Lietuvos integracijos problema XIX a. - XX a. pradþioje ...... 77

Vytautas Valevièius, Tautinës maþumos Lietuvoje ir Latvijoje: Liutauras Kraniauskas tarp politinës kategorijos ir etniðkumo ...... 90

Saulius Pivoras Parapijinë pilietinë visuomenë (Ðiaurës Ðvedijos atvejo analizë) ...... 110

Vygandas Aleksandravièius Tapatybës diskursai civilizacijø sandûros átampoje ...... 118

Sociologija. Mintis ir veiksmas. Vyriausiasis redaktorius A.Valantiejus Vyr. red. pavaduotojas V. Leonavièius

Klaipëda, 2001

2 3 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Algimantas Valantiejus

Istorijos ir sociologijos sàlyèio beieðkant

Ðis þurnalo numeris parengtas 2001 05 26 d. asmens egzistavimà “tarp”. Nepaisant to, ar Klaipëdoje KU Istorijos ir Sociologijos katedrø bûtø kalbama apie lietuvininkø elito tipà, organizuotos konferencijos “Identiteto raida. kuriam buvo bûdingas politinis amorfiðkumas, Istorija ir dabartis” (tarptautinës konferencijos kompromisinë laikysena, nuolatinio blaðkymosi “Transformacijos Rytø ir Centrinëje Europoje” tarp tradicijos ir pragmatizmo sindromas, ar sekcijos) pagrindu. Vienas ið esminiø ðios apie Didþiosios Lietuvos istorijos ir kultûros konferencijos tikslø buvo ne tik pateikti istorinës simboliø perkëlimo á maþlietuviø kultûrinæ ir sociologinës analizës pavyzdþius, bet ir terpæ problemiðkumà, ar apie XIX a. pabaigos svarstyti tarpdalykiniø ryðiø tarp istorijos ir lietuviø bendruomenës sàvokos fragmentiðkumà, sociologijos klausimus. istorinë medþiaga liudija, kad identitetas gali Verta paþymëti, kad identiteto istorijos ir bûti ávardijamas tik kaip problema. Kitaip dabarties santykio tema pasirinkta kaip sakant, kruopðtus mokslinis ar pragmatiðkas socialiniø reikðmiø konstravimo klausimas, kurio ideologinis identiteto konstravimo procesas gali problemiðkas pobûdis nusako ir identiteto pasirodyti esàs beprasmis, nes identitetas nuo apibrëþimà: kitaip negu tapatumo samprata, pradþios yra paradoksalus: pats jo egzistavimo savo reikðmes konstruojanti ið tam tikrø iðoriðkai pagrindas yra kintantis, nepatvarus, priskiriamø, sveiko proto poþiûriu “natûraliø” neuþbaigtas. Ir ið tikrøjø: ateities projektas yra ar “patvariø” savybiø, identiteto sàvoka sietina tam tikrø dabarties aspektø neigimas, ne su iðoriðkai priskiriamomis esmëmis, bet abejojimas tæstinës erdvës ir laiko (kitaip sakant, veikiau su padëtimis, kurios perteikia visuomet tapatumo) samprata. kintantá santyká tarp kitø þmoniø priskiriamø “tapatumo” savybiø ir paties þmogaus *** konstruojamo naratyvinio aspekto, nusakanèio Ið pirmo þvilgsnio gali pasirodyti, kad tai, ko esamu laikotarpiu stinga pasakojanèiam identiteto klausimø svarstymas yra tam tikrø asmeniui. Dël pastarosios prieþasties vienas ið politiniø ir ideologiniø prioritetø paisymas, svarbiausiø aspektø yra paties asmens susijæs su populiariausia ðiø dienø tarpdalykine konstruojamas reflektyvus ateities projektas. tema. Kita vertus, identiteto sàvoka nusako Toks identitetas yra fragmentiðkas ir suskaidytas, átampà tarp dviejø nuolat besivarþanèiø pusiø: neretai esantis tarp skirtingø ir prieðtaringø viena ið jø ieðko nekintamo ir objektyvaus padëèiø bei kontekstø. Ðio þurnalo numerio identiteto pagrindo, tuo tarpu kita – kintant pateikiamuose straipsniuose daþnai aptariami socialinei aplinkai nepaliaujamai perþiûri fragmentiðki ir sudëtiniai identiteto formavimo “objektyvias”, kitaip tariant, fiksuotas identiteto aspektai, kurie linkæ perteikti socialinius ateities ribas. Ðiandienos pasaulio politiniø, lûkesèius, priskirtinio tapatumo neigimà, tam ekonominiø, kultûriniø ir socialiniø ribø tikrà diferencijuotà identiteto stygiaus savivokà, perþiûrëjimas skatina kritiðkai ávertinti ir

4 5 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

identiteto sampratos reikðmiø kaità. Ðiandienos specifinius bruoþus; sociologai siekia iðpleèia ne suverenus supratimas, kaip kad manë suaiþymas atmeta neginèytino, universalaus pasaulyje ðioji samprata praranda savo buvusá atskleisti bendràsias sàlygas, kurias Dilthey’us, bet susitikimas su nesuprantamu. atskaitos taðko tiesà, kurià svarbu pakartotinai aiðkumà, glaustà ir paprastà ávardijimo nusako tokie specifiniai bruoþai. Taèiau Tikriausiai niekuomet taip nepaþástame savosios svarstyti ir apibrëþti. ðiandienà aptinkame istoriniø tyrinëjimø pagrindà. Á pirmà vietà iðkyla identiteto sàvoka istorinës bûties kaip tada, kai pajuntame visai “Moralës ar dvasios” mokslai, vartojant kryptá, kuri bando daryti apibendrinimus, 2 su daug skiriamøjø þenklø. Ten, kur identitetas nutoldama nuo specifiniø ávykiø, ir vis svetimø istoriniø pasauliø alsavimà.” XIX a. pabaigos neokantininkø terminus, turbût apglëbia daugelá sutampanèiø ir iðsiskirianèiø daþniau taikyti sociologijos metodus. Viena vertus, kultûros istorijos sfera yra yra ádomûs dël to, kad sukuria átampos laukà kreiviø, svarbu paisyti skiriamøjø bruoþø, Taigi, nepaisant to, jog sociologai ir unikalûs ir nepakartojami ávykiai, apraðomi, tarp nomotetinio ir ideografinio metodø. Be to, kuriuos asmuo linkæs turëti ðiandienà ir galbût istorikai turi polinká su átarimu þvelgti klasifikuojami ir analizuojami istorijos mokslo, ðie mokslai nuo pat pradþios yra paradoksalûs. pasirinkti rytoj. Istoriniu aspektu identiteto vieni á kitus, pagal savo interesus ir kita vertus, bet kuris istorinio aiðkinimo bûdas, Reikëtø skirti dvi svarstomo klausimo puses: 1) 1 klausimas iðkyla bandant suprasti santyká tarp metodus jie, galima sakyti, suartëja. nunerdamas tikimybinio pobûdþio prieþasties- ðiandienà Maxo Weberio, kuris pagrindë kintanèios iðcentrinës asmens savivokos ir Ypaè spartus suartëjimas prasidëjo prieð padarinio ryðiø tinklà, neiðvengiamai iðeina uþ aiðkinamojo supratimo metodà, pavyzdþiu besikeièianèiø identiteto formø. Identiteto gerà deðimtmetá, kai atsirado savita sociologijos pagrásto aiðkinimo ribø, atsigræþdamas ir á bandome aptikti ne tik istorijos empirinius formos, konstruodamos savo istoriná ðaka, grindþiama sociologinio aiðkinimo neþinomybës (tiksliau kalbant, tikëtinø faktus – konkreèius þmoniø veiksmus, bet ir pasakojimà, linkusios uþmirðti savo prielaidø socialiniø prielaidø savivoka, vadinama aiðkinimo prielaidø) kamienà. Galima teigti, prasmes, kurias veikiantieji asmenys susiejo su naujumà. Visa tai turint galvoje, verta svarstyti sociologijos sociologijos, metateorijos ar kad bet kuris tyrëjas - tiek istorikas, tiek savo veiksmais; 2) vis dëlto ir ðie prasminiai identiteto konstravimo klausimà kartu kritiðkai reflektyviosios sociologijos vardais. Neretai sociologas – yra (nesvarbu, ar jis ðito nori, ar faktai átraukiami á mûsø aiðkinimo struktûrà. perþiûrint “objektyvias”, kitaip tariant, fiksuotas vengiama kritiðkai tikrinti savo mokslinio darbo nenori) teoretikas ir, vartojant Fransis Bacono Vien dël ðios prieþasties negalima pamirðti, kad identiteto ribas. prielaidas. Pasislëpus uþ profesinio þodyno palyginimà, panaðus á vorà, neriantá siûlus ið mes kuriame socialiná tekstà, nes bûtent lengva uþglaistyti dabarties ir istorijos paties savæs. Galima netgi sakyti, jog visa pasakojimas perteikia “prasmiø supratimà”, *** prieðtaringumà. “istorija” ið tikrøjø yra tik “socialinio teksto” suteikdamas ir simbolinæ istorinio aiðkinimo Tarpdalykiðkumas ir disciplinø skaidymas formos, kurios neástengia tiesiogiai ir iki galo struktûrà, ir laikinæ istorijai priskirto socialinio *** á ðakas yra dvi svarbiausios ðiandienos socialiniø apèiuopti þmoniø iðgyvento patyrimo. Kaip tik veiksmo schemà.3 ir humanitariniø mokslø tendencijos, turinèios dël ðiø prieþasèiø abiejø profesiniø srièiø Jokia paslaptis, kad tiek sociologø, tiek polinká stiprëti. Turbût niekam nekelia abejoniø þvilgsnis nuolat krypsta á tam tikrà tarpinæ sferà *** istorikø pagrindinë “silpnybë” yra didesnis ar istorijos ir sociologijos tarpdalykiniai ryðiai. - socialinæ struktûrà, kuri ástengia perteikti ryðá Kitas svarbus klausimas susijæs sujau maþesnis polinkis ásikurti konkreèiu laikotarpiu Nebûtø klaidinga teigti, kad vien jau tarp patyrimo ir istoriðkai konstruojamo teksto ásiðaknijusia nuostata: tariamu istorikø polinkiu vyraujanèioje, vientisoje metodologinëje metodologiniu aspektu, tai dvi, viena kità problematikos. “Teksto konstravimas” savo konkretinti, o sociologø – apibendrinti.4 Taèiau koordinaèiø sistemoje. Toksai vientisumas papildanèios, disciplinos, kurios bando perteikti ruoþtu sukuria interpretavimo kriterijø taip teigti yra pagrásta tik ið dalies. Mokslo kartais yra klaidinantis dël to, kad atmeta visus skirtingas sudëtiniø tikrovës reiðkiniø puses. pasirinkimo problemà. Alternatyviø istorinio filosofø ðiandien sutartinai pripaþástama, kad ne dabarties poþiûriu “nesistemiðkus” aspektus ir, Pastaraisiais metais stiprëjantis sociologijos aiðkinimo galimybiø supratimas yra sociologinë tik faktai lemia daugiau ar maþiau tikëtinà bent jau laikinai, uþglaisto problemiðkas reflektyvumas atskleidþia ir kità aptariamosios problema, nagrinëjanti santyká tarp istorinës tikrovës supratimà. (Ne be pagrindo sudëtiniø reiðkiniø puses. Pavyzdþiui, praeitis tendencijos pusæ – istorijos disciplinos, kitø suvarþanèios socialinës struktûros ir minëtoje konferencijoje gyvai buvo aptariamas daþnai grindþiama riðlaus ir nuoseklaus socialiniø mokslø polinká ásiverþti á sociologinës savarankiðko socialinio veiksmo. Metodologinis Walterio Benjamino teiginys, jog istorija yra pasakojimo, tankiai sunerto tæstinumo samprata, minties erdvæ. Johnatanas Turneris buvo vienas sociologijos uþdavinys – iðlaisvinti galimybiø duobkasys.) Kitaip tariant, istorijos ir kurios istorines ðaknis (nors tai ir paradoksalu) ið pirmøjø sociologø, kurie áþvelgë svarbias tokio neágyvendintas, uþmirðtas, alternatyvias praeities sociologijos jungtis nusakyta kaip galimybiø neretai aptinkame dabartyje. Todël svarbu suartëjimo gaires: galimybes, bandant suprasti istorines socialinio archeologija. Svarbu suprasti, jog bet kuri ávertinti ir sunkiai suprantamas (mûsø akimis) veiksmo formavimosi sàlygas. Bûtent santykis istorinë raida “nuþudo” keletà socialinio Taèiau prasideda ádomûs pokyèiai. Jei istorinës raidos galimybes bei esamas aiðkinimo su neþinoma, taèiau tikëtina, pakankamai pasirinkimo, tikëtino socialinio veiksmo sociologai vis labiau domisi tradicinëmis alternatyvas. Galima pasakyti, jog supratimà nuoseklia ir pagrindþiama aiðkinimo forma galimybiø. Perpratæ ðià tiesà, privalome svarstyti visuomenëmis, tai antropologai imasi koreguoja paradoksali nesuprantamumo leidþia geriau pajausti esamos aiðkinimo formos vertybiø ir faktø santykio klausimà, bandyti tyrinëti moderniàsias sistemas. [...] kategorija. Anot Hanso-Georgo Gadamerio, ribas, o kartais ir ribotumà. Bet kurios istorinio ieðkoti “nuþudytø ir palaidotø” galimybiø, Istorikai daþniausiai sutelkia dëmesá á “<…> á iðgyvenimà áspraustà mûsø að ið tikrøjø aiðkinimo tezës kamienas yra suaiþytas, ir ðis fiksuoti ne tik faktà, bet ir jo santyká su platesne

6 7 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

socialine visuma, iðskiriant daugiapusiðkus ir kurie ið jø yra labai paslankûs, dinamiðki ir Vladas Þulkus sudëtinius socialiniø reiðkiniø aspektus, nes kai nelengvai apibrëþiami. Tikëjimø kaita pagoniðkuose baltuose. Iðnaðos Kurðiai

1 Turner J. Sociology. The Science of Human Organization, “filosofiniø klausimø” vengianti (tam tikra prasme Chicago: Nelson-Hall, 1985, p. 8. pozityvistinë) disciplina: bûtent istorikai ástengia ánikti á istorinio konkretumo akimirkas, paprastai atsisakydami Santrauka 2 Gadamer, Hans-Georg. “Istorijos problema naujojoje svarstyti filosofinius aiðkinimo prielaidø klausimus ir ðitaip vokieèiø filosofijoje”. Kn. Gadamer, Hans-Georg. Istorija. pasiekdami svariø ir átikinamø rezultatø. Ir vis dëlto sunku Menas. Kalba. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 8. Gadamer, susilaikyti nenurodþius vienà tokio aiðkaus mokslø Archeologai konstatuoja kelis kartus tûkstantmeèiø bëgyje vykusius laidojimo paproèiø pasikeitimus Hans-Georg. “Istorijos problema naujojoje vokieèiø skirstymo keblumà: abiem atvejais iðkyla mokslo paþinimo ir sieja juos su ideologijø transformacijomis. Teigiama, jog deginimo paproèio ásigalëjimà inicijavo filosofijoje”. Kn. Gadamer, Hans-Georg. Istorija. Menas. ribø klausimas. Tai – lyginamosios analizës klausimas, aukðtesniojo socialinio sluoksnio þmonës, átakingesni ir labiau nepriklausomi nuo bendruomenës Kalba. Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 8. suteikiantis “teisëtumo pagrindà” mokslui. Bûtent savikritiðka “teisëto pagrindimo” analizë neretai padeda tradicijø. Ikivalstybinio laikotarpio baltø visuomenëje randame tik vienà toká visuomenës sluoksná – 3 Nors pasakojimas ið esmës yra bent keleto realiø ar iðtrûkti ið vienpusiðko metodologinio idealizmo nelaisvës. draugijà. Pirmosios draugijos apraiðkos baltø visuomenëje pastebimos V-VI a. Nuo X a. prasideda iðgalvotø ávykiø, susijusiø prieþastiniais ryðiais, perteikimas Dël nuolatinio polinkio “suartinti” faktus ir vertybines antras draugijos formavimosi etapas. Ði savitai organizuota visuomenës dalis turëjo suformuoti savas laiko atþvilgiu (dël ðios prieþasties daþniausiai vartojamos prielaidas reikia skirti dvi svarstomo klausimo dalis: 1) laiko ir prieþasties sampratos), taèiau skirtini keturi naratyvo pagrástai áteisinti savo rezultatus galima laikantis ideologines nuostatas ir pretenduoti uþimti iðskirtinæ vietà tiek gyvøjø, tiek ir mirusiøjø visuomenëje. (pasakojimo) apibrëþimai: laiko, prieþasties, minimalusis sistemiðkos fiksuojamø “iðoriniø” faktø analizës; 2) X-XI a. Kurðe vykæ pasaulëþiûros pakitimai, kuriø iðraiðka buvo deginimo paproèio ásigalëjimas, ir sutartinis. Pirmasis ávardija laiko atþvilgiu pateikiamus ávertinti savo aiðkinimo bûdà galima kritiðkai perþiûrint ir buvo diktuoti visuomeninio-socialinio pobûdþio transformacijø. ávykius kaip esminá naratyvo bruoþà; antrasis pabrëþia, kad tikrinant bendràsias teorines prielaidas (èia “faktai” esminis dalykas yra tam tikras prieþastinis, kad ir nedaug kuo gali padëti, nes bet kuri duomenø atranka *** netiesioginis, ryðys; treèiasis yra imliausias, nes kiekvienas remiasi ávardintø ar neávardintø prielaidø pasirinkimu). veiksmo ar ávykio teiginys yra ipso facto naratyvas, kadangi Arèiausiai konkreèios istorinës erdvës ir laiko priartëja Kalbant apie pagoniðkøjø kraðtø gyventojø þemes buvo bene vienas svarbiausiø praëjusio ávardija pertvarkymà ar perëjimà ið ankstyvesnio á vëlesná istorikai. Istorijos ir visø kitø “istorijos filosofijos” mokslø ideologijos pokyèius daþniausiai turima tûkstantmeèio ávykiø. Neatsitiktinai daugumà tarpsná; ketvirtasis teigia, kad naratyvas veikiau yra bûdas, skirtumas, kaip paþymi Haydenas White’as, yra leidþiantis skaityti tekstà, bet ne esmë ar bruoþai, sudëtingesnis negu atrodo ið pirmo þvilgsnio: “Pamatinis omenyje pagoniðkøjø tikëjimø (ar religijos) ir tyrinëtojø domina ðis vyksmas, ir kalbant ar aptinkami tekste. (þr.: Richardson, Brian. 2000. “Recent istorijos ir istorijos filosofijos skirtumas yra tas, jog krikðèionybës kolizija. Tuose kraðtuose, kur raðant apie vëlyvøjø viduramþiø baltø ideologijà Concepts of Narrative and the Narratives of Narrative pastaroji savo intelektiná instrumentarijø, kuriuo faktai Theory”. Style, Vol. 34 Issue 2, p. 168.) paverèiami diskursu, iðkelia á teksto pavirðiø, tuo tarpu ikikrikðèioniðkajame laikotarpyje vyravo tikimasi pagonybës ir krikðèionybës konflikto. grynoji istorija (kaip jà vadina) slepia savo instrumentarijø mirusiøjø deginimo paprotys, krikðèionybës Ðiame kontekste pati baltø pagonybë nepaisant 4 Ðiuo atveju reikëtø patikslinti. Nes tai ið tiesø nelengvas pasakojamøjø formø gelmëse, pasinaudodama juo kaip plitimà paprastai rodo ðio paproèio nykimas, daugelio tyrinëtojø pastangø dar neturi aiðkiø klausimas. Netgi tarp paèiø mokslo sferos þmoniø plaèiai numanoma ar paslëpta struktûra.” (Cit. ið: Krameris paplitusi nuomonë, kad sociologija kaip pasikartojimus Loydas S. 1997. “Literatûra, kritika ir istorinë vaizduotë: ilgiau ar trumpiau egzistavæs biritualizmas. Kitas bruoþø, nekalbant jau apie jos skirtybiø ar dësningumus fiksuojanti disciplina priskirtina “istorijos Haydeno White’o ir Dominicko Lacapra’os literatûrinis krikðèionybës plitimo þenklas yra paproèio atskirose gentyse atskirais laikotarpiais filosofijos” (apibendrinanèiai) srièiai, tuo tarpu istorija yra iððûkis”, Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1, p. 155.) laidoti su gausiomis ákapëmis atsisakymas ir suvokimà. Archeologai konstatuoja kelis kartus krikðèioniðkosios atributikos kapuose tûkstantmeèiø bëgyje vykusius laidojimo atsiradimas. Be to, pagoniðkuose kraðtuose paproèiø pasikeitimus ir sieja juos su ideologijø ásigalint krikðèionybei raðytiniuose ðaltiniuose transformacijomis. Daugiausia dëmesio yra pasirodo uþuominø apie baþnyèiø statybas, skiriama iðsiaiðkinti klausimui, kaip tai vyko, parapijø ir vyskupysèiø steigimà. taèiau á klausimà, kodël tai vyko, atsako Krikðèionybës atëjimas á pagoniðkuosius daþniausiai nëra. baltø kraðtus buvo ideologijos, kurià jau Kurðiai vikingø laikais iðgyveno paskutiná iðpaþino bemaþ visa Europa nuo Bizantijos iki iki krikðèionybës ávedimo ideologijos lûþá, kuris Skandinavijos kraðtø, intervencija á kraðtus, reiðkë deginimo paproèio laidojime atsiradimà kuriø tuometinæ ideologijà tyrinëtojai nuo ir ásigalëjimà. Kaip tik ðiam fenomenui ir bus Renesanso iki ðiø dienø1 neretai lygino su skiriamas mûsø dëmesys. ikikrikðèioniðkojo laikotarpio romënø religija. Laidojimo bûdo kaita ankstyvaisiais Be abejo, krikðèionybës atëjimas á baltø viduramþiais nebuvo daþnas reiðkinys. I-IV a.

8 9 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

ir po tautø kraustymosi laikotarpio (V-VII a.), buvo deginama dar maþiau kaip 20%. mirusiøjø, laikomasi ne tik ðiame areale, bet ir atskirose pagoniðkøjø vakarø baltø pasaulëþiûroje vyravo kai galutinai baigësi baltø genèiø formavimosi ir tik apie 1050 m. kremavo apie 50 % visø gentyse. Kartografavus griautiniø kapø ryðkesnë orientacija á chtoniðkàjá poþeminá procesai, nusistovëjusios laidojimo tradicijos laidojamø. Visuotinai mirusiuosius kremavo orientavimà kasinëtuose VIII-XIII a. pasaulá, o rytø baltø pasaulëþiûra buvo labiau daugelyje genèiø iðliko nepakitusios iki pat apie 1150 m. Toliau á ðiauræ buvusiose Kurðo paminkluose (Lamata, þemaièiai, kurðiai, susijusi su Dangaus sfera7 . krikðèionybës ávedimo. Kita vertus, þemëse (Piemare, Bandava, Vindava, aukðtaièiai (vidurio Lietuva), þiemgaliai, Atsiradus ir plintant deginimo paproèiui prieðvikinginiame laikotarpyje pagoniðkajame Fredekuronia) kurðiø deginimo paprotys latgaliai, sëliai, Baltijos finai), aptiktas laidojimo kryptys pajûrio þemëse vël keièiasi. baltø pasaulyje egzistavo didelë laidojimo ásivyravo tik XII a., nors nedegintus nevienodas kapø orientavimas, kuris ypaè Lamatos þemëje, kur VIII a. jau praktikuota paproèiø ávairovë. mirusiuosius èia kartais dar laidodavo ir XIII bûdingas genèiø paribiuose. Ten kapai daþnai mirusiøjø kremacija, kapø duobës nuo VIII a. Vakarø Lietuvoje ir Latvijoje gyvenæ a.3 Tam átakos, be abejo, turëjo autochtonø, orientuoti nebûdingomis ir kaimyninei genèiai irgi orientuojamos vakarø-rytø kryptimi. þmonës, kurðiø pirmtakai, atsisakë deginimo Baltijos finø (lyviø), laidojimo tradicijos4 . kryptimis. Taip yra ir kurðiø (Klaiðiai-Truikinai), Ásigalinti kremacija palaipsniui keitë kapø paproèio pirmaisiais amþiais po Kr. Tautø Taigi ðiandien jau bûtø aiðku, ið kur á kurðiø ir þiemgaliø (Miliai), ir þemaièiø (Bikavënai), orientavimà pagal pasaulio ðalis ir kurðiø kraustymosi svetimos átakos padarë daug þemes atëjo paprotys deginti mirusiuosius, kada ir Lamatos (Vilkø kampas), ir latgaliø þemëse. Pilsoto þemës kapinyne Banduþiuose pakitimø kurðiø materialinëje kultûroje ir ir kaip jis slinko á ðiauræ. Þinoma, bendroje (Lejasdopeles, Oglenieki) paribiø kapinynuose. griautiniø VII-X a. kapø tarpe vyravo ðiaurës visuomenëje, taèiau laidojimo tradicijø ryðkiau deginimo paproèio plitimo tendencijoje bûta ir Nesunku pastebëti, kad kapø duobës tuose vakarø-pietvakariø orientavimas. Degintiniai nepakeitë. Tik VIII a. pietinëse kurðiø þemëse iðimèiø. Kai kuriose vietose pirmieji mirusiøjø kapinynuose yra orientuotos statmenai IX-XIII a. kapai orientuoti ávairiai: ið 24 kapø 7 atsirado degintiniø kapø, kurie plito ir gausëjo. deginimo impulsai pasirodo gana anksti, o ásigali paribiams, á tarpgentines dykras. Panaðus orientuoti ðiaurës vakarø-pietryèiø kryptimi, 7 Dël ðio paproèio atsiradimo ir ásigalëjimo vëliau nei kaimyninëse þemëse. Pvz., Ceklio reiðkinys pastebëtas ir kaimyninëse lyviø bei rytø pietø-ðiaurës, 6 ðiaurës rytø – pietvakariø ir 4 archeologø buvo nemaþai diskutuota. A. þemës Laiviø kapinyne seniausi degintiniai slavø gentyse. vakarø-rytø kryptimi8 . Slengiø kapinyne rastas Tautavièiaus tyrinëjimai2 atmetë nepagrástas kapai yra datuojami VIII a. pab. – IX a. pr.5 , o Tas pats yra ir genèiø viduje, atskirø þemiø ankstyvas degintinis ginkluoto vyro kapas prielaidas, kad deginimo paprotys á vakariná visiðkai ásivyravo tik XII a. viduryje. Visuotinai paribiuose. Palyginti stabilus kurðiø VIII-X a. skobtiniame karste (K.33) buvo orientuotas þemaièiø pakraðtá ir kurðiø þemes galëjo ateiti ásigalëjæs Kurðe paprotys tik ðiek tiek paveikë kapø orientavimas ðiaurës vakarø kryptimi tiksliai rytø- vakarø kryptimi9 . Pagal ið Lietuvos. Jo nuomone, mirusiøjø deginimo artimiausius kaimynus þemaièius ir þiemgalius, sutrinka þemiø paribiuose (Genèai I, vienaðmenio kalavijo kalavijo fragmentus kapas parotys á Nemuno þemupá (Lamatos þemæ) atëjo kurie tradicinio griautinio laidojimo bûdo ið Pryðmanèiai, Anduliai - visi Mëguvos þemëje, datuotas X a.10 Ramuèiuose (Pilsoto þemë) ið Skalvos, kur mirusieji buvo deginami jau nuo esmës nepakeitë. Laistai, Banduþiai - Pilsoto þemë, Laiviai, ankstyvø degintiniø kapø tarpe irgi vyrauja IV a. ir ið ten plito á Þemaitijos pakraðèius bei Netenka abejoti, jog toks kardinalus Gintaliðkë - Ceklis). Ði tendencija ryðki ir vakarinë orientacija. pietiná Kurðà. laidojimo paproèio pasikeitimas buvo susijæs su Þemaitijoje, kur iki pat XIII a. nedeginti vyrai Palangos ir Lazdininkø kapinynuose VIII- Ðiuo metu, palyginus keliolikos kurðiø tranformacijomis pasaulëþiûroje. Pasaulëþiûros ir moterys buvo laidojami prieðingomis IX a. griautiniai vyraujanti orientacija buvo á kapinynø duomenis, galime nustatyti, kada ir kitimo þymiø esti ir kitur. Vienu ið svarbiausiø kryptimis. Bendra kapø duobiø orientavimo ðiaurës vakarus, tuo tarpu ankstyvøjø degintiniø kaip plito deginimo paprotys Kurðe, kurá XIII gentiniø poþymiø ir ið stabiliausiø pasaulëþiûros kryptis sutrinka ir atskirø þemiø paribiø kapø duobës jau orientuotos ávairiai. Genèø I a. viduryje sudarë 9 atskiros þemës. Pirmieji þenklø yra laikomas mirusiøjø orientavimas. kapinynuose (Bikavënai, Þàsinas, Þviliai, kapinyne 66% IX-XII a. kapø buvo orientuoti degintiniai kapai labiausiai á pietus, ðalia Neretai ieðkoma vieningos kapø orientavimo Kaðtaunaliai, Paragaudis, Maudþiorai). Èia ðiaurës vakarø (pietryèiø) kryptimis. Kiauleikiø Lamatos, buvusioje kurðiø þemëje Pilsote pa- krypties net ir genèiø grupëse. Yra manoma, jog kapai orientuoti á dykras, skyrusias atskiras kapinyne VIII-IX a. griautiniai kapai irgi sirodë jau VIII a. X a. degintiniai kapai èia baltams bûdingas mirusiøjø orientavimas þemes arba gentis. orientuoti ðiaurës vakarø kryptimi, o IX-X a. sudarë apie 50% visø kapø, apie 1050 m. jø buvo galvomis á rytus arba á vakarus, rytø slavams - á Toks reiðkinys siejamas su ásivaizduojamu kapai (irgi griautiniai) visi orientuoti galvomis á jau virð 80%, o prieð 1100 m. deginimo paprotys vakarus, finougrams - meridionalinis. mirusiøjø pasauliu. Kurðiø, lamatieèiø, þemaièiø vakarus. Gintaliðkëje (Ceklis) griautiniø X-XI jau visiðkai vyravo. Toliau á ðiauræ buvusioje Atitinkamos mirusiøjø laidojimo kryptys ir kitø genèiø paribiø kapinynuose rasti kapai a. kapø orientavimas nevienodas, vyrauja Mëguvos þemëje apie 1000 m. buvo deginama aiðkinamos ávairiai, daþniausiai jas siejant su orientuoti á sakralizuotø dykrø pusæ. Jos atitiko vakarinë ir ðiaurës-vakarø kryptys, apie 20% pusë visø mirusiøjø, apie 1050 m. maþdaug 65%, bûdingomis dangaus ðviesuliø padëtimis, paros uþ kalnø, uþ vandenø, upiø aukðtupiuose, mið- kapø orientuota ðiaurës rytø kryptimi. o apie 1100 m. ir èia jau buvo deginami visi miru- ciklais6 . kuose buvusià ásivaizduojamà baltø mirusiøjø Degintiniai XI-XII a. Gintaliðkës kapai 100% sieji. Ceklio þemæ kremacija pasiekë pavëluotai, Atidþiau patyrinëjus kapø orientavimà þemæ. Prie jûros gyvenusiø kurðiø, kaip ir kitø orientuoti á ðiaurës rytus11 . Laiviø kapinyne pirmieji deginti kapai, kaip ir Mëguvos þemëje, baltø þemiø vakarinëje dalyje, buvo konstatuota, pajûrio genèiø, pasaulëþiûroje mirusiøjø griautiniai VIII-XI a. kapai labai stabiliai èia pasirodë apie 850 m., taèiau apie 950 m. èia jog vieningos laidojimo krypties nebuvo pasaulis buvo siejamas su jûra. Apskritai, orientuoti pietryèiø kryptimi (140-170o), kai

10 11 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

kurie degintiniai to paties laikotarpio kapai daugiausia yra nedidelës kalvelës ðiaurinëje pusës23 . Pasikeitimai materialinëje kultûroje yra kurðiø þemëse. Prieðingai, beveik visø tipø iðlaiko tà paèià laidojimo kryptá, kitø papëdëje, ankstyvø degintiniø prieðingoje pripaþástami visø archeologø, taèiau to reiðkinio pasaginës segës, kurias neðiojo prûsai, kurðiø orientavimas keièiasi12 . pusëje, o XI-XII a. degintiniø kapø – prieþasèiø nebuvo ieðkoma, o jø dinamika þemëse yra aptinkamos daug daþniau, o kai Ðiauriniame Kurðe kurðiø kapinynuose, kur aukðèiausioje kalvelës vietoje. Kaðuèiø kapinyno atskirose baltø gentyse nebuvo nagrinëjama. kurios ið jø neabejotinai kurðiðkos kilmës27 . deginimo paprotys atëjo vëliau, vyravo ðiaurës kalvoje ankstyvøjø III-IV a. kapø rasta ðlaite, Apþvelgus atskirose baltø gentyse naujø Apskritai V. Kulakovas, iðskyrus laidojimo vakarø – pietryèiø orientacija13 . Atskirø prie Akmenos upës, o vëlyvøjø VIII- IX a., darbo árankiø, ginklø, papuoðalø tipø atsiradimo paproèius, neranda kokiø nors tik prûsams degintiniø kapø pasirodymà X-XI a. Þemaitijos toliau nuo jos17 . dinamikà, inovacijas materialinëje kultûroje, bûdingø ”materialiniø etnografiniø bruoþø”28 . vakarinëje dalyje reikia sieti su kurðiø átaka. Pateikti duomenys aiðkiai parodo, jog prieiname iðvados, jog archeologijos artefaktø Tas pats pasakytina ir apie kitus dirbinius. Tarp Kartu su deginimo paproèiu ten pradedama ateinantá deginimo paprotá lydëjo ir kiti kurðiø kaita ne visur vyko vienodai. Inovacijø dinamika kalavijø, kurie buvo naudojami kurðiø ir prûsø, orientuoti mirusius ið vakarø á rytus (Paragaudis, laidosenos pokyèiai: keitësi mirusiøjø nustatoma remiantis VII-XII a. datuojamais gal tik visoje Europoje gaminti X tipo ginklai Bikavënai). orientavimas, degintiniai kapai bûdavo artefaktais: 11 tipø ir potipiø antkakliø, 12 tipø daþniau aptinkami Sambijoje negu Kurðe. Kitø Apskritai imant, mirusiøjø deginimo atskiriami nuo griautiniø. segiø, 7 tipø smeigtukø, 7 tipø apyrankiø, 4 tipø europietiðkos arba skandinaviðkos kilmës paproèiui ateinant á kurðiø þemes kapø Lieka bene svarbiausias klausimas, kodël kirviø, 8 tipø kalavijø ir kitø dirbiniø24 . Tarpe kalavijø daugiau randama Kurðe negu Prûsijoje orientavimas nedaug pasikeitë, taèiau kai keitësi kurðiø genties ideologija? R. Volkaitës- genèiø, kur IX-XII a. atrandame tik vienà kità (tipai I-H, T, Z). Kol kas nëra þinomas prûsiðkas kuriuose kapinynuose pastebima aiðki Kulikauskienës teorija apie ”praþemaièiø”, naujai pasirodþiusá naujo tipo artefaktà, yra kalavijo tipas, tuo tarpu kurðiðkais T1 tipo tendencija kapams ”pasisukti” á vakarus. Galima þmoniø, gyvenusiø Vidurio Lietuvoje, migracijà lietuviai ir jotvingiai; vienu kitu nauju dirbiniu kalavijais ginklavosi ne tik patys kurðiai, bet ir prielaida, jog drauge su deginimo paproèiu á vakarus ir jø dëka plitusá deginimo paprotá18 daugiau yra þemaièiuose; bent 2-4 nauji tipai prûsø kariai29 . Kapø, kurie galëtø bûti tendencija laidoti vakarø-rytø kryptimi yra seniai paneigta19 . Negana to, paskutiniø kiekvienà ðimtmetá pasirodo aukðtaièiø, priskiriami prûsø kariams kurðiø þemëse, pirmiausia buvo bûdinga ðalia svarbesniø centrø deðimtmeèiø Vidurio Lietuvos archeologijos þiemgaliø, latgaliø ir sëliø areale bei Lamatos neþinoma. Prieðingai, Sambijoje kurðiðkos buvusiuose kapinynuose. Kol kas maþai iðtirti medþiaga paneigia glaudesnius ðio arealo ir þemëje; prûsuose (be skalviø) naujø artefaktø kultûros klodas gana ryðkus30 . centriniø vietø kapinynai14 neleidþia lietuviø genties ryðius ir teigia ilgalaikius bei tipø rasta nuo 2-3 iki 11 (daugiausiai XI a.); Prieiname iðvados, jog prûsø kultûra, kuri argumentuotai daryti tokios iðvados. Tiesa, pastovius Vidurio Lietuvos (Kauno apylinkës) kurðiø þemëse – IX-XI a. laikotarpyje nuo 8 iki turëjo átakos plisti deginimo paproèiui Kurðe, panaðus reiðkinys pastebëtas ir Skandinavijoje, kontaktus su vakariniø baltø (prûsø ir kurðiø) 10. Taigi IX-XI a. dinamiðkiausias atsi- tiesioginës átakos materialinei kultûrai tik ten vakarø-rytø kryptimi svarbesniø centrø gentimis bei su skandinavø pasauliu20 . Iki ðiol naujinimas ir pasikeitimai daiktinës kultûros nepadarë. Dël to tenka atmesti prûsø, deginimo nekropoliuose imta laidoti nuo X a., atsisakant neaiðku, ar deginimo paproèio atëjimas ir srityje vyko prûsø ir ypaè kurðiø þmoniø paproèio neðëjø, migracijos á kurðiø þemes deginimo ir ásigalint krikðèionybei15 . plitimas kurðiø þemëse buvo lydimas þymesniø gyvenime. Gráþtant prie laidojimo paproèiø VIII tikimybæ. Degintiniai kapai daugelyje kurðiø tradicinës medþiaginës kultûros pasikeitimø. – XII a. randame juos ið esmës pakitus tik Kurðe Vadinasi, deginimo paproèio paplitimo kapinynø daþniausiai randami atskirai nuo Konstatuojama, jog kremacijos atëjimas jokio ir Vidurio Lietuvoje. prieþastys galëtø bûti socialinio pobûdþio. Nuo griautiniø. Pastebëta, jog seniausi kapai etninio pasikeitimo neiððaukë21 . Stebint, kaip deginimo paprotys slinko ið VIII-IX a. atsiranda ir ágyja visuomeniná svorá daþniausiai bûna kapinynø kalveliø Visø pirma reikia paþymëti, jog VIII-IX a. prûsø genèiø, ir darant prielaidà apie galimus þmoniø grupë, propaguojanti naujas ideologines pakraðèiuose, arèiau vandens, o vëlyvesni – tarp kai kuriø baltø genèiø buvo laikotarpis, kai prûsø persikëlimus á kurðiø þemes, galima nuostatas, kurios palaipsniui tampa priimtinos aukðtesnëje vietoje. Palangos kapinyne senesni pastebimai keitësi darbo árankiø, ginklø tipai ir tikëtis, jog Kurðe, bent pietinëje jo dalyje, iðplito visuomenei ir ásigali. Per porà ðimtmeèiø jos griautiniai VIII-X a. kapai susitelkæ kalvelës tradicinis kostiumas. Greta pirmon vieton kai kurie prûsiðkos kilmës dirbiniai. Dar C. pakeitë nusistovëjusias laidojimo tradicijas ir pakraðèiuose, o vëlesni degintiniai yra iðkeliamø, bet dar gana neaiðkiø pasikeitimø Engel’is ir W. La Baume’as nurodë kai kuriuos pasaulëþiûros nuostatas, susijusias su aukðtesnëje vietoje, kur griautiniø kapø reta16 . visuomenëje (”klasinës visuomenës dirbinius, þinomus prûsø ir kurðiø arealuose, ir persikëlimu á mirusiøjø pasaulá, o gal ir Lazdininkø kapinyne seniausi romëniðkojo formavimosi laikotarpis”) tie materialinës manë juos esant prûsiðkais. Statistiðkai palyginus mirusiøjø pasaulio sampratà. laikotarpio kapai rasti þemiausioje lëkðtos kultûros pokyèiai tarnavo V-VIII a. periodà ávairius kapø radinius prieita iðvados, jog Tikrinant ðià prielaidà reikëtø nustatyti, ar kalvelës dalyje, arèiau upelio, VIII-X a. Lietuvos archeologijoje ávardijant kaip vidurinájá nemaþa dalis “tikrai prûsiðkos kilmës”25 dirbiniø galima kremacijos plitimà sieti su kokiu nors griautiniø kapø bûta jau aukðtesnëje vietoje. geleþies amþiø22 . Naujausiuose tyrinëjimuose A. yra labiau bûdingi kurðiams nei patiems konkreèiu socialiniu visuomenës sluoksniu. Degintiniai X-XII a. kapai aptikti ðalia vëlyvøjø Tautavièius, akcentuodamas vëlgi pasikeitimus prûsams26 . Tarp Sambijoje naudotø ávairiø tipø Nustatyta, jog degintiniø kapø topografija griautiniø, bet nesusimaiðæ su jais. Slengiø visuomenës struktûroje, Lietuvos Viduriná IX-XII a. segiø V. Kulakovas neranda në vieno, kapinynuose paprastai yra iðskirtinë. Kurðiø kapinyne senesniø griautiniø VI-VII a. kapø geleþies amþiø pratæsia iki X a. pirmosios kuris bûtø bûdingas prûsams ir vëliau iðplitæs kapinynuose, kur buvo laidojama kelis

12 13 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

ðimtmeèius ið eilës, degintiniai kapai paprastai atskiruose kapinyno plotuose. (Piemarës þemë). Viename bendrame kape padëties iðraiðka yra ir ákapiø, taip pat ir ginklø, koncentruojasi atskirose vietose, ten, kur Degintiniø ir griautiniø kapø zonø (kapas II) buvo palaidoti 3 kariai, kitame (kapas lauþymo paprotys42 . anksèiau nebuvo laidota, arba maþai laidota. atskyrimas, atrodo, buvo paplitæs reiðkinys III) - 7 vyrai. Visi jie buvæ gerai ginkluoti (rasti Analogijø laidojimo bûdui, iðbarstant Degintiniai kapai paprasèiausiai uþima laisvas (bent jau Skandinavijoje). Birkoje degintiniai kovos kirviai, kalavijai, ðalmas), daugelis ákapiø mirusiøjø palaikus ir ákapes didelëmis dëmëmis, vietas kapinynuose, bent jau pradþioje retai kapai labai aiðkiai koncentravosi kapinyno sulauþytos. Tyrinëtojas kapus siejo su 1260 m. tik ne visur iðskiriant kolektyvinius kariø kapus, ”uþlipa” ant ankstyvesniø kapø. Palangos vakariniame kraðte31 . Durbës mûðiu35 , taèiau kalavijai rasti randama ne tik Prûsijoje, rytiniø slavø kapinyne degintiniai kapai telkësi rytiniame Apie X a. pietinëse kurðiø þemëse (Laiviai, kolektyviniø kapø duobëse II ir III datuojami asimiliuotose vakariniø baltø þemëse, bet ir kapinyno kalvelës pakraðtyje. Tarp degintiniø Genèai, Siraièiai, Gintaliðkë, Grieþë, Slengiai, ne XIII, bet XI-XII a.36 vakarø slavø þemëse (iki X a.). Skandinavijoje kapø, kurie ásiterpia á griautiniø kapø plotus, yra Durbes Dîri) atsiranda paprotys degintus Grieþës kapinyne (Keklio þemë) buvo rasta mirusiøjø deginimas I tûkst. II pusëje tampa datuojamø X a., matyt, ir pasikeitus laidojimo mirusiuosius laidoti didelëse (iki 5 m ir net 12 duobiø su kolektyviniais degintais kapais. áprastine laidojimo forma. VIII-IX a. sudeginti paproèiui buvo laidojama arèiau ðeimos nariø. didesnëse) ávairios formos negiliose duobëse. Duobës nuo 2,5x2,5 m iki 3x7,5 m dydþio, mirusiojo palaikai neretai paskleidþiami þemës Tuo galima bûtø paaiðkinti ir kai kuriø degintiniø Tokiuose kapuose randama keliø sudegintø staèiakampio formos, orientuotos pietryèiø- pavirðiuje, o kartu ir lauþo liekanos, apdegæ kapø buvimà beveik to paties laikotario griau- mirusiøjø kaulø, angliø, ákapës daþniausiai ðiaurës vakarø kryptimi. Ákapës sudëtos duobiø akmenys, ákapiø fragmentai43 . tiniø kapø duobëse. Kiek kitaip yra dedamos duobës dugne. Daþniausiai ðis dugne, krûvelëmis arba pavieniai. Kiek þmoniø Bandant nustatyti galimà degintiniø kapø Lazdininkuose, kur degintiniai kapai labai aið- laidojimo paprotys naudotas XI-XII a.32 Tokie buvo laidota vienoje duobëje nenustatyta. ryðá su kokiu nors socialiniu sluoksniu buvo kiai atsiskiria nuo griautiniø – deginti mirusieji keliø þmoniø kapai yra ankstesnës laidojimo Duobëse rasta tiek vyriðkø, tiek moteriðkø statistiðkai tyrinëti Mëguvos þemës Palangos, buvo laidojami kapinyno kalvelës pietiniame tradicijos tæsinys. Daugelyje kurðiø kapinynø ákapiø. Daug ginklø, dalis ið jø - sulauþyti. Ypaè Pryðmanèiø, ir Lazdininkø kapinynø kapai (virð kraðte ir beveik neásiterpë á senesnius griautinius buvo aptikta VIII-IX a. (ypaè IX-X a.) daug daiktø rasta XI duobëje, kurios viename 600 kapø). Buvo ávertintas kapø turtinis statusas, kapus. Formaliai èia galima bûtø áþiûrëti dviejø griautiniø kapø, kuriuose laidota po du, reèiau gale vienas ðalia kito buvo trys turtingi sudegintø laikantis nuomonës, jog ákapës, kad ir nelabai laidojimo paproèiø, dviejø ideologijø tris þmones. Palangos kapinyne þinomi trys kariø kapai, kiekviename kape buvo po tiksliai, atspindi mirusiojo socialiná statusà. suprieðinimà, kuris lauþë ir bendruomenës kapai, kur palaidota po du vyrus, vienas kapas dviaðmená kalavijà37 . Kariø kapai XI duobëje Galima sutikti su Else Roesdahl, jog ”there was tradicijas (ðeimos laidojimà kartu). (Nr. 79), kur palaidoti du vyrai ir vaikas, kape datuojami XII a.38 Grieþëje, matyt, bûta ir tik no simple equation between the quantity of Kapø iðsidëstymo Palangos kapinyne, kur 114 rasti vyro ir dviejø vaikø griauèiai, IX-X a. kariø kapø, ir ðeimyniniø kolektyviniø kapø. gravegoods and the status of the dead, for not deginimo paprotys pasirodë anksèiau kaip kape (Nr. 197) palaidoti trys vyrai, ginkluoti Slengiuose (Pilsoto þemë) 3x3,2 m dydþio all rich people were buried with grave-goods”44 , Lazdininkuose, analizë leidþia daryti ir kai kurias ietimis33 (LIA 182, 183), kape 357-358, duobëje (kapai Nr. 23-24) buvo palaidoti 3 ar 4 taèiau neabejotina, kad vargðai irgi nebuvo mums svarbias socialines prielaidas. Keièiantis datuojamame X a. pab. – XI a. pr. palaidota sudeginti mirusieji. Du ið jø buvæ kariai, kapuose laidojami su turtingomis ákapëmis. Nustatyta, laidojimo paproèiui iðliko tradicija geriau moteris ir mergaitë34 . buvo ietys ir kovos kirviai, vienos ákapës jog X ir XI a. (XII a. griautiniø kapø jau ginkluotus vyrus laidoti tose pat vietose. Iðtirtoje Netenka abejoti jog dauguma tokiø kapø skirtinos moteriai, kiti kapai neaiðkûs39 . Kapø nebebuvo) tarp degintiniø kapø turtingi kapai kapinyno dalyje iðskirtos 5 ”kariø” kapø grupelës yra ðeimyniniai kapai, kurie, plintant mirusiøjø duobë perdengë kità degintiná dvigubà kapà, sudarë 22 ir 26 procentus. Tuo tarpu imant visus, su atskirais kapais tarp jø. Visi ðie kapai - ir VIII- deginimo paproèiui, tik ágavo kità pavidalà. kuriame palaidotas gerai ginkluotas vyras ir ir griautinius ir degintinius kapus, turtingø kapø X a. griautiniai, ir vëlesni degintiniai - yra vieni Kitaip gali bûti interpretuojamas Palangos moteris. Pagal kalavijà kapas datuotinas ne Mëguvoje X a. buvo apie 11 proc., o XI a. - apie prie kitø kapinyno pietvakarinëje ir ið dalies kapas (197), kur palaidoti trys ginkluoti vyrai. anksèiau XII a.40 8 procentus. Be to, turtingø kapø nuo IX a. centrinëje dalyje. Bent pusë degintiniø kapø, Gali bûti, jog tai jau nebe ðeimos nariai, o tik Laiviø kapinyne (Keklio þemë) rasti 4 Mëguvoje maþëjo, tuo tarpu tarp degintiniø kurie ásiterpia á griautiniø kapø zonà, yra geriau vienu metu þuvæ þmonës – kariai. Tai jau bûtø kolektyviniai degintiniai X-XI a. kapai iki 5x3 kapø turtingøjø procentas iðlieka toks pat, arba ginkluotø vyrø. Apie 50% jø yra priskiriami naujø visuomeniniø ryðiø ir “profesiniø” m dydþio duobëse. Tarpe jø tik vienas yra neþymiai padidëja - nuo 22 iki 26 procentø45 . turtingiems kapams. sluoksniø atsiradimo poþymiai. Tokia iðskirtinë turtingo vyro, kiti ákapiø gausumu neiðsiskyrë41 . Ðitaip prieiname iðvados, jog turtingesni pietø Vadinasi, keièiantis laidojimo paproèiui ”profesija”, vikingø laikø kurðiø visuomenëje Kolektyviniuose kapuose palaidoti vyrai Kurðo gyventojai X-XI a. savo mirusius degino iðlieka tradicija ðeimos narius (galbût ir vergus) buvo tik kariai. Jei Palangos kapø atveju tai tik daþniausiai yra nepaprastai gerai ginkluoti, o jø nuo 2 iki 3 kartø daþniau nei vidutiniam ar laidoti greta vyro, ir toliau laikomasi paproèio galima prielaida, XI-XII a. degintiniø ákapës turtingos. Grupinio laidojimo bûdas IX- þemiausiam socialiniam sluoksniui priklausæ geriau ginkluotus vyrus laidoti atskirai. Ásigalint kolektyviniø kapø dalis tikrai priklauso kariams. XII a. iðplinta ir Vidurio Lietuvoje. Èia jos þmonës. Be to, aiðku, jog deginimo paproèio deginimo paproèiui pastaroji tradicija dar labiau Geras pavyzdys yra kolektyviniai atsiradimas siejamas su prûsiðka tradicija. Kaip iniciatoriai yra turtingesni vyrai-kariai, nes iðryðkëja, vyrø su ginklais kapai vis labiau telkiasi degintiniai kapai rasti Durbes Dîri kapinyne paþymëjo M. Bertaðius, tø vyrø socialinës moterys IX-XII a. baltø visuomenëje, kaip ir

14 15 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

anksèiau46 , buvo priklausomos nuo vyro. Tiesa, reikia paþymëti, jog dvigubi vyrø ir moterø kapai visuomenëje uþimti padëtá, kuri jiems leistø nuostatas ir pretenduoti uþimti iðskirtinæ vietà to meto kurðiø moterø kapai, kaip ir vakariniø baltø þemëse ir kaimyniniø genèiø átakoti ir naujai organizuoti tradicinæ vietos tiek gyvøjø, tiek ir mirusiøjø visuomenëje. Tokiø Skandinavijoje47 , paprastai bûna turtingesni pakraðèiuose pasirodo V-VI a. Pagrybyje buvo visuomenæ. poþymiø randame kai kuriø kurðiø kapinynø negu vyrø, gal tai atspindëjo moters svarbà rastas dvigubas vyro kario ir moters kapas; V. Kulakovas tvirtina, jog kariauna prûsø medþiagoje. Draugijos susidarymà rodo ir ðeimoje bei bendruomenës kultûroje, taèiau manoma, jog moteris buvusi vergë49 . Dvigubø þemëse atsirado VII a. pab. – VIII a. pr., besiformuojantis ávairaus rango ”kunigaikðèiø” visuomeniniame gyvenime moteris neabejotinai ar net trigubø V-VII a kapø pasitaiko Vidurio pabrëþia jos polietniðkumà ir tradiciðkai jà sieja sluoksnis, to meto aukðtuomenës kultûros buvo nustumta á antrà vietà. Lietuvoje, Þemaitijoje, pavieniø dvigubø vyro su skandinavø kolonizacija ar didelëmis formavimasis. A. Tautavièiaus nuomone, nuo X Suprantama, jog aukðtesnio socialinio ir moters kapø aptikta Lamatoje50 . átakomis, o X a. konstatuoja skandinavø kilmës a. antrosios pusës genèiø aristokratijos atstovai sluoksnio þmonës buvo átakingesni ir dina- Draugijos, susijusios su kunigaikšèiu ir jo kariø antplûdá á Sambijà54 . XI-XII a. riboje apsigyvena atskirai, pilyse60 . miðkesni, labiau nepriklausomi nuo iðlaikomu ginkluotu kariø-profesionalø bûriu, Sambijos kapuose iðnyksta draugijos nariams Netenka abejoti, jog draugijos susidarymà bendruomenës tradicijø ir galëjo inicijuoti nau- apraiðkø galime rasti jau tautø kraustymosi priskiriami kariø kapai, manoma, jog draugija kurðiø þemëse smarkiai stimuliavo gana joves. Prireikë bemaþ ðimto metø, kol deginimo laikotarpio pabaigoje. Lietuviø þemëse, iðeina ið Prûsijos. Prûsø kariai buvo apsigyvenæ sudëtingi karo þygiais ir duokliø apdëjimais paprotys prasismelkë á apatinius visuomenës Taurapilio pilkapyje, buvo atkastas V a. antros ðiaurës vakarø Rusioje, nemaþai prûsø kariø pagrásti kurðiø santykiai su skandinavais bei sluoksnius ir tapo visuotinu atskirose pusës - VI a. pradþios turtingo kario, palaidoto kapø V. Kulakovas randa ir Lietuvoje, ypaè greitai plintantis pajûrio þemëse vikingavimas - teritorijose. Kita vertus, grupinio laidojimo su þirgu, ”kunigaikðèio” kapas, kuriame rastas Kauno apylinkëse55 . Pastaràjà nuomonæ daugiau plëðikavimas nei prekyba. Kalbëti apie bûdo plitimas (grupiniai kapai bendrose bene didþiausias importiniø daiktø kompleksas patvirtintø ir Lietuvos archeologø radiniai56 . tiesioginá skandinavø kariø poveiká kurðiø duobëse, mirusiojo palaikø iðbarstymas Lietuvoje. ” Kunigaikðèio” kapas ir jo palydos Nuo X a. prasideda antras kariaunos draugijai archeologija kol kas negali. Turint kapinyno pavirðiuje) nurodo buvus viduje tam kapai ryðkiai iðsiskyrë tuo, jog buvo palaidoti su formavimosi etapas. Ryðkus su ginklais laidotø omenyje Kurðe egzistavus skandinaviðkà tikrà, demokratiðkai organizuotà þmoniø grupæ. þirgais, turëjo daug ginklø, brangiø papuoðalø51 . vyrø procentinio santykio sumaþëjimas pietiniø teritorinæ-administracinæ strukturà ir ne kartà Ðis reiðkinys, pradþioje buvæs atskiros þmoniø Labai panaðus á Taurapilio, dar senovëje kurðiø þemëse nuo X a. susijæs su draugijos atnaujinamà duokliø rinkimà bei daugkartinius grupës visuomeniniu poþymiu, vëliau tampa apiplëðtas, V-VI a. kapas su þirgu rastas susidarymu57 . Nuo X a. kurðiø bendruomenëje, bandymus sutramdyti nepaklûstanèius kurðius, laidojimo ”mada” ir visuotinai iðplinta kaip Marvelëje (Vidurio Lietuva). Nemuno o netrukus ir kaimyninëse þemëse, ði átaka turëjo bûti nemaþa. Gal skandinavai etninis reiðkinys, o socialinë jo reikðmë þemupiuose (Vidgiriai) atkasti neáprasti baltams besiformuojanti draugija jau subræsta iki þymiai vienu metu ir nevaldë viso Kurðo, taèiau atskirø pamirðtama. Iðskirtinumas tampa tradicija. V-VI a. kapai ir papuoðalai - manoma jog èia átakojanèio visuomenæ sluoksnio. Spëjama, jog, kurðiø teritorijø pavaldumas jiems abejoniø Ikivalstybinio laikotarpio baltø buvo apsigyvenæs ið Dunojaus vidurupio skirtingai nei pietø Kurðe, ðiauriniame, kur nuo nekelia. Didelæ skandinavø átakà kurðiø karybai visuomenëje randame tik vienà visuomenës atsikëlæs tautø kraustymosi þygiuose dalyvavæs XI a. buvo braunamasi á lyviø þemes, kariaunos patvirtina Skandinavijoje iðplitusiø X-XI a. sluoksná, pakankamai átakingà, turtingà, gerai polietniðkas junginys52 . suþydëjimo laikotarpis buvo XII-XIII a.58 Sâraju kalavijø gausûs radiniai Kurðe: tai kalavijai organizuotà, maþai priklausomà nuo Pagrybio kapinyne vyrø ákapës V-VI a., kapinyno degintiniai kapai (didesnë dalis kapø priskiriami tipui T ir jo replikai Kurðe T1, X ir bendruomenës ir demokratiðkai organizuotà - lyginant su moteriðkomis, þymiai turtingesnës: datuojama XI-XII a., dalis jau XIII a. pirma Z tipø ginklai61 . draugijà. Prûsijoje, anot V. Kulakovo, draugija, 48,8 proc. vyrø kapø buvo su ginklais ir þirgais, puse) tradiciðkai kurðiðki, pasitaikë dvigubø Kartu su deginimo paproèiu atëjæ nauji iðskirtinis sluoksnis gentyje, nesaistomas su nemaþa jø dalis turtingi ákapëmis, du vyrai, be kapø didelëse duobëse su anglimis, èia gyvavo laidojimo ritualai (grupiniai kapai didelëse kitais gentainiais daugeliu tradicijø, kito ko, turëjo sidabrines antkakles (dar po ákapiø lauþymo paprotys. Vyravo dvigubi vyrø- duobëse, ákapiø ir palaikø barstymas þemës susiformuoja jau VII a. pabaigoje – VIII a. vienà sidabrinæ antkaklæ rasta trijuose berniukø kariø kapai (6 ið 8). Vyrø kapø ðiame kapinyne pavirðiuje, ákapiø lauþymas, padaþnëjæs kapø pradþioje ir greitai ágauna polietniniø bruoþø. kapuose). Dël to Vaitkunskienë kariaunà buvo aiðkiai daugiau. Be to, iki 90% vyrø buvo orientavimas vakarø-rytø kryptimi), atsiradæ Draugijos ásigalëjimà Kulakovas sieja su atskirø Pagrybyje “randa” jau V-VI a.53 palaidoti su ietimis, 68% vyrø kapø rasti sinchroniðkai su draugijos formavimusi, yra moteriðkø kapø prûsø kapinynuose iðnykimu. V-VI a. - tai pirmosios draugijos apraiðkos dviaðmeniai kalavijai, jø arba makðtø dalys, giminingi skandinaviðkam ir prûsiðkam Anot jo, draugijos indikatorius yra VII-XI a. baltø visuomenëje. Ði karinës organizacijos viename kape rastas ðalmas. Toks nepaprastai laidojimo bûdui. Kokios reikðmës laidojimo moterø papuoðalai ir jø sudeginti kaulai, forma atsirado plëðikø bûriuose, siautusiuose didelis ginkluotø vyrø skaièius suponavo paproèiams pakeisti turëjo IX-XI a. Kurðe aptinkami tik virð kariø kapø, nes moteris po Europà. Á baltø þemes ji atëjo jau subrendusi prielaidà, apie draugijos institucijos gyvavimà egzistavusios didesnës ar maþesnës skandinavø gyvenime buvusi visiðkai priklausoma nuo kario, ir su savo ideologija. Pirmieji draugijos daigai, Ðiaurës Kurðe dar ir XII–XIII a.59 kolonijos (Gruobinë, Palanga, Þardë ðalia o jam mirus kartu su juo eidavo á kità pasaulá48 . rodos, didesne dalimi sunyko, nes vargu ar visais Draugija, savitai organizuota visuomenës Klaipëdos ) kol kas negalime pasakyti. Tos átakos Atmetant V. Kulakovo kategoriðkumà, atvejais gráþusiø bûriø vadai sugebëjo dalis, turëjo suformuoti savas ideologines geriausiai turëtø skleistis Gruobinëje, taèiau

16 17 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

maþai tyrinëti, sinchroniðki skandinaviðkiems nulëmë visuomeninio-socialinio pobûdþio 31 Müller-Wille, M. Min. veik. P. 237-240. 47 Roesdahl E. Min. veik. P. 60. 32 Kulikauskas P., Kulikauskienë R., Tautavièius A. Min. 48 Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 148. kapams, kurðiðki senkapiai, leidþia tik spëti taip transformacijos. Visiðkai skirtingomis veik.. P. 386-387. Bûtënienë E. Min. veik. P. 83-99. 49 Vaitkunskienë, L. 1995. Min. veik. P. 165. buvus. Prûsø Semboje (Kaup-Wiskiauten, aplinkybëmis á pagoniðkas kurðiø þemes ëjo Bertaðius M. Min. veik. P. 38-40. 50 Tautavièius A. Vidurinis geleþies amþius Lietuvoje (V-IX 33 Irzekapinis) skandinavø átaka vietinei krikðèionybë. Pradþioje ávairiais bûdais buvo Tautavièius, A. Ataskaita uþ Palangos kapinyno a.). Vilnius, 1996. P. 59, 65, 78. kasinëjimus 1962 ir 1963 metais. Lietuvos istorijos instituto 51 Tautavièius A. 1981.Taurapilio “kunigaikðèio” kapas. In: visuomenei buvo labai didelë. platinama krikðèioniðkoji ideologija, o tik po to archyvas, b. 182, 183. Vilnius, 1963. Lietuvos archeologija 2. P. 18-43. Vilnius. Baigiant reikëtø paþymëti, jog X-XI a. visuomenë transformavosi, prisitaikydama prie 34 Þulkus V. Palangos VIII-XIII a. kapinyno ribø 52 Ðimënas V. Nauji V a. pab.-VI a. pr. laidojimo paproèiai tikslinimas. In: Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1986 Nemuno þemupyje. In: Ikikrikðèioniðkosios Lietuvos Kurðe vykusius pasaulëþiûros pakitimus, kuriø seniai kanonizuotø ir bûdingø krikðèioniðkajai ir 1987 metais. Vilnius. 1988. P. 123-125. kultûra. Vilnius, 1994. P. 23-33. iðraiðka buvo deginimo paproèio ásigalëjimas, Europai visuomenës standartø. 35 Stepiòð P. Durbes kauja 1260 g. Rîga, 1967. 53 Vaitkunskienë, L. 1995. Min. veik. P. 163-166. 36 Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996. 54 Kulakov V.I. Konskoje snariaþenije prussov X-XI vv. Iðnaðos P. 108, 112. (problema otnositelnoj chronologii detalej ogolovja). In: 37 Varnas A. Grieþës plokðtinis kapinynas. In: Lietuvos archeologija 9. Vilnius, 1992. P. 137-144. 55 1 Gimbutienë M. Baltai prieðistoriniais laikais. Vilnius, 15 Müller-Wille, M. Graves. In: Medieval Scandinavia an Archeologiniai tyrinëjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 154. 56 1985. encyklopedia. New York&London, 1993.. P. 237-240. Vilnius, 1984. P. 108-111. Urbanavièius V. Urbanavièienë S. Obeliø kapinynas. 38 2 Tautavièius A. Dël mirusiøjø deginimo paproèio plitimo 16 Tautavièius, A. Ataskaita uþ Palangos kapinyno Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996. Lietuvos archeologija 6. Vilnius, 1988. Bertaðius M. V-VIII a. Þemaitijoje. In: Vakarø baltø archeologija ir kasinëjimus 1962 ir 1963 metais. Lietuvos istorijos instituto P. 108, 112. Vidurio Lietuva VIII-XII amþiais. Daktaro disertacijos 39 istorija. Klaipëda, 1989. P. 28-32. archyvas, b. 182, 183. Vilnius, 1963. Þulkus V. Slengiø senkapis Klaipëdos raj. Archeologiniø santrauka. Vilnius, 1998. 57 3 Þulkus V. Senieji kurðiai. In: Baltø archeologija 1995 17 Þulkus, V. Mirusiøjø pasaulis baltø pasaulëþiûroje tyrimø ataskaita. Paminklø konservavimo archyvas, f.5/ Þulkus V., Klimka L. Lietuvos pajûrio þemës viduramþiais. Nr. 4(7). P. 2-6. (archeologijos duomenimis). In: Þemaièiø praeitis 2. 1916. Klaipëda, 1979. Lietuvos istorija. Vilnius, 1989. 40 58 4 Asaris J. Par kurðu izplatîbu Ziemeïkurzemç 11.-13. gs. Vilnius, 1993. P. 23-35. Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996. Asaris J. Min. veik. Lpp. 38-42. 59 In: Arheologija un etnogrâfija XVIII. Riga, 1996. Lpp. 18 Volkaitë-Kulikauskienë R. Lietuviø tautybës P. 108, 112. Asaris J. Vîrieðu apbedîjumi Sâraju senkapos. In: 41 38-42. Mugurçviès Ç. Ethnic processes in Baltic-inhabited susidarymas. In: Lietuviø etnogenezë. Vilnius, 1987. P. 183- Bûtënienë, E. Min. veik. P. 83-99. Zinâtniskâs atskaites sesijas materiâli par arheologu 1992. 42 territories and the emergence of the Latvian nation in the 198. Volkaitë-Kulikauskienë R. Lietuva valstybës Bertaðius M. Min. veik. P. 53. un 1993. gada pçtîjumu rezultâtiem. Rîga, 1994. Lpp. 15- 43 6th to the 16th century. In: Humanities and Social Sci- prieðauðriu. Vilnius, 2001.P. 174. Müller-Wille, M. Min. veik. P. 237-240. Bertaðius M. 18. 60 ences Latvia. University of Latvia, 3(16). Riga, 1997. P. 19 Tautavièius A. Dël mirusiøjø deginimo paproèio plitimo Min. veik. P. 40-41. Tautavièius A. Vidurinis geleþies amþius Lietuvoje (V-IX 44 75-92. V-VIII a. Þemaitijoje. In: Vakarø baltø archeologija ir Roesdahl E. The Vikings. London, 1991. P. 156. a.). Vilnius, 1996. P. 8. 45 61 5 Bûtënienë, E. Laiviø kapinyno laidosena. In: Mokslø istorija. Klaipëda, 1989. P. 28-32. Þulkus V., Klimka L. Lietuvos pajûrio þemës viduramþiais. Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996. akademijos darbai, serija A. 1(16). Vilnius, 1964. P. 83- 20 Bertaðius M. Vidurio Lietuva VIII-XII amþiais. Daktaro Lietuvos istorija. Vilnius, 1989. P. 44-78. 46 99. disertacijos santrauka. Vilnius, 1998. Vaitkunskienë, L. 1995. Pagrybio kapinynas. Lietuvos 6 Jovaiða E. Mirovozrenije baltov po dannym 21 Volkaitë-Kulikauskienë R. Lietuva valstybës prieðauðriu. archeologija 13. P. 163. prostranstvennogo orientyrovanija I vnutrennego Vilnius, 2001.P. 171. ustrojstva pogrebenij centralnoj Litvy I-IV vv. In: Baltø 22 Kulikauskas P., Kulikauskienë R., Tautavièius A. Lietuvos Zusammenfassung archeologija ir istorija. Klaipëda, 1989. P. 92-107. archeologijos bruoþai. Vilnius, 1961. P. 269. 7 Vëlius N. Senovës baltø pasaulëþiûra. Vilnius 1983; Þulkus 23 Tautavièius A. Vidurinis geleþies amþius Lietuvoje (V-IX Archäologen konstatieren, dass sich im Laufe verschiedenen Ranges, eine höhere V. Tarpgentinës dykros ir mirusiøjø pasaulis baltø a.). Vilnius, 1996. des Jahrtausends die Beerdigungsbräuche mehrfach Gesellschaftsschicht mit eigener Kultur. pasaulëþiûroje. In: Vakarø baltø archeologija ir istorija. 24 Lietuvos TSR archeologijos atlasas, IV. Vilnius, 1977. geändert haben und setzen dies in Verbindung mit Verständlicherweise waren Angehörige Klaipëda, 1989. P. 107-116. Kazakevièius V. Oruþije baltskich plemion II-VIII viekov na 8 Stankus J. Banduþiø kapinynas. Lietuvos archeologija territorii Litvy. Vilnius, 1988. Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø Veränderungen der Weltanschauung. gehobener Schichten sowohl einflussreicher als auch 12. Vilnius, 1995. P. 101-118. kalavijai. Vilnius, 1996. Kazakevièius V. Ið vëlyvojo geleþies Die Kuren durchlebten zur Zeit der Winkinger dynamischer, sie waren unabhängiger von 9 Þulkus V. Slengiø senkapis Klaipëdos raj. Archeologiniø amþiaus baltø ginklø istorijos (Kalavijø makðtø apkalai). den letzten Bruch in der vorchristlichen Weltsicht, gemeinschaftlichen Traditionen und konnten tyrimø ataskaita. Paminklø konservavimo archyvas, f.5/ In: Lietuvos archeologija 15. Vilnius, 1998. P. 287-327. der die Einführung und Einbürgerung des Neuheiten initiieren. 1916. Klaipëda, 1979. Þulkus V. Baltische Funde an den westlichen Ostseeküsten. Verbrennungsritus bei der Beerdigung beinhaltete. 10 Kazakevièius V. Vienaðmeniø kalavijø atsiradimas ir In: Archaeologia Baltica 2. Vilnius, 1997. S. 165-188. Gilt es festzustellen, daß durch die Änderungen raida Lietuvoje. In: Lietuvos archeologija 2. Vilnius, 1981. 25 Engel C., La Baume W. Kulturen und Völker der Frühzeit Die Gefolgschaft, dieser herausragend der Weltsicht im 10. und 11. Jahrhundert, die ihren P. 43-58. im Preußenlande. Königsberg Pr. 1937. S. 190. organisierte Teil der Gesellschaft hat sicherlich Ausdruck in der Einbürgerung des 11 Þulkus V. Tarpgentinës dykros ir mirusiøjø pasaulis baltø 26 Þulkus V. Die Prussen und ihre Nachbarn im 1. weltanschauliche Ansichten formuliert und einen Verbrennungsritus finden, durch eine Jahrtausend nach Christi Geburt. In: Prussen Kuren und pasaulëþiûroje. In: Vakarø baltø archeologija ir istorija. besonderen Platz sowohl unter der Gesellschaft der Transformation der Gesellschaftlichsart bestimmt Klaipëda, 1989. P. 107-116. Masuren. Drei Beiträge zur Landeskunde Ostpreussens. Lebenden als auch der Toten eingefordert. Das 12 Bûtienienë E, Budrytë S. Laiviø ”markapiai”. In: Baltø Weisenburg, 1991. S. 4-14. wurden. Das Christentum kam später bei den archeologija 1997 1(10). Vilnius, 1997. P. 8-13. 27 Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 47- Entstehen der Gefolgschaft zeigt auch die eine heidnischen kurischen Ländern in eine völlig 13 Asaris J. Min. veik. Lpp. 38-42. 51. Þulkus V. Baltische Funde an den westlichen formierende Gruppe von „Herrschern“ veränderte soziale Umgebung. 14 Kapinynas prie Eketës atrodo sunaikintas dar XIX a., Ostseeküsten. In: Archaeologia Baltica 2. Vilnius, 1997. Anduliø-Kretingos medþiaga neskelbta ir jos Lietuvoje S. 165-188. 28 nëra, neþinomi Apuolës ir Imbarës nekropoliai, Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 163. Áteikta 2001 05 18. Pateikta spaudai 2001 07 02 29 netyrinëtas Impilties kapinynas, maþai kasinëti kurðiðki Kazakevièius V. IX-XIII a. baltø kalavijai. Vilnius, 1996. Vladas Þulkus kapinynai prie Gruobinës, neþinomas kapinynas prie Talsi P. 30, 67-70, 53-58, 76. Tilþës 13, Klaipëda. Tel. 410190 30 piliakalnio. Kulakov V.I. Prussy (V- XIII vv.). Moskva, 1994. S. 154. el.paðtas: [email protected]

18 19 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Algimantas Valantiejus “Subjekto valia”, tautiðkumo idëja ar jos teze, jog per paskutiná XIX a. ketvirtá Lietuvos diegimas pasitelkiant ðvietimo veiksnius. visuomenë iðgyveno tautinio-lingvistinio Þmoniø neþadino ir “tautos dvasia”: “Prieðingai “pabudimo” jausmà. Istorinë analizë pasitelkia Dvi istorinio aiðkinimo alternatyvos: negu subjektyvistinë tautos kaip tautinës ne vienà prielaidà, susijusià su lietuviø identiteto Miroslavo Hrocho ir Czesùawo Miùoszo tezës savimonës, nacionalizmo, tautinës valios ir ir nacionalizmo ideologijos samprata, kuri ið dvasiniø jëgø raidos koncepcija, mes esmës pagrásta savaime suprantama kalbos postuluojame tautos kaip sudedamosios vaidmens prielaida. Ðá aspektà perteikia aiðkûs Santrauka socialinës istorinës realybës koncepcijà. <…> arba numanomi mokslinës retorikos teiginiai. Specifinis analizës tikslas yra tautinio sàjûdþio, Taip atsitinka dël to, kad ðie teiginiai neretai XIX a. paskutiniojo ketvirèio socialiniø ir kultûros procesø Lietuvoje interpretavimas duoda ávardijamo kaip procesas, prieþasties-padarinio pateikiami ne kaip hipotezës, bet kaip pagrindo teigti, kad sociologiniu poþiûriu tautinio identiteto simbolinis konstravimas buvo sudëtinis ryðiø interpretavimas, bendrøjø poþymiø ir pamatinës prielaidos. Pavyzdþiui: “Valstieèiams reiðkinys, susidedàs ið ávairiø, vienas kità papildanèiø, o kartais netgi prieðtaringø, komponentø. socialiniø determinanèiø tyrimas.” (Hroch 1985: katalikø tikëjimas ir kalba buvo ágimtos dvasinës Straipsnio autorius siekë keleto tikslø: 1) pasitelkus esamus istorinio aiðkinimo ar literatûrinës áþvalgos 3; 19) Kita istorinio pasakojimo tezë kyla ið vertybës (iðskirta cituojant)” (Vidmantas 1996: 4 pavyzdþius, svarstyti specifiniø socialiniø ir kultûros veiksniø sutapimà ankstyvuoju lietuviø tautinio specifinio Czesùawo Miùoszo teiginio apie tam 96). sàjûdþio laikotarpiu; 2) aptarti santyká tarp kalbos veiksnio ir praktinio veiksmo, iðnagrinëti lingvistinio tikrus emocinës priklausomybës ryðius, ypatingà Be abejo, á ðità klausimà labai sunku identiteto raidos socialines prieþastis; 3) tikslinti þodþiø, vartojamø skirtinguose istorinio aiðkinimo lietuviø polinká kalbai ir beveik stebuklingà atsakyti, taèiau, bent jau pradþioje, svarbu pavyzdþiuose, reikðmes. Ðie trys aspektai vienas kità papildo: straipsnyje nëra dalykø, kuriø nebûtø istorinio veiksmo ðuolá, kuris leido atstatyti iðnagrinëti socialinio kalbinës formos turinio aptikæ ir ávardijæ istorikai ir sociologai. Èia bandoma nauju þvilgsniu paþvelgti á turimus faktus sutrupëjusius realybës fragmentus (Miùosz 1995: raidà, apsiriboti “kalbos” ir kitø kultûros, pakartotinai interpretuojant aptariamo istorinio laiko socialinio veiksmo prieþastis. 43-44). Ðià Czesùawo Miùoszo tezæ savitai plëtoja socialiniø ir ekonominiø veiksniø istorinës britø antropologas Scottas Spire’as, teigdamas, sàveikos aptarimu. Nereikëtø pamirðti, kad 1) jog kalbos vaidmuo formuojantis lietuviø bûtent ðioji sàveika gimdë simbolines, socialines, tautiniam sàjûdþiui buvo svarbesnis palyginti su o kartu ir ideologines, kalbos reikðmes. Taigi á Tad bûtø gerai, jei kiekvienas kiek galima labiau gretimomis visuomenëmis ir 2) kad bet kuri istorinio pasakojimo tekstà áspraudþiant pasistengtø susidaryti aiðkø poþiûrá á idëjas, kurias kalba turi tam tikrà bûdingà savybæ, kurios iðankstinæ ir savaime suprantamà “kalbos” rengiasi svarstyti, numesdamas nuo jø visà tà þodþiø negalima tapatinti tik su kalbiniais poþymiais. sociolingvistinæ struktûrà daroma bent jau rûbà ir naðtà, kuri gerokai uþtemdo vertinimà ir (Spire 1999).2 metodologinë klaida. Akivaizdu, kad nusakius iðblaðko dëmesá. Negalima neáþvelgti, jog sociologinë kalbos paminëtas prielaidas, “natûralu” kalbëti apie George Berkeley poveikio, kalbos vaidmens istorijoje problema, “kalbiná prabudimà” Rytø ir Vidurio Europos Ávadas nusakanti visà lietuviø tautinio identiteto tautø prisikëlimo laikotarpiu. Gali bûti ir ðitaip, Identiteto samprata yra viena prieþastingumo samprata. Kaip rodo formavimosi raidà, egzistuoja per visà Lietuvos taèiau pastaràjá teiginá labai lengva padaryti problemiðkiausiø socialinës srities mokslø pateikiamo straipsnio pavadinimas, èia bus kultûros istorijà. Lingvistinës tautinës savivokos esencializmo teze. Dël ðiø prieþasèiø ðiame sàvokø.1 Negana to, ðioji samprata ávardija siekiama iðnagrinëti dviejø alternatyviø istorinio ðaknys - tariamai neginèytina objektyvioji istorija: straipsnyje bandoma árodinëti, kad pakankamai sudëtingà santyká tarp idealiøjø (atsitiktiniø, aiðkinimo formø argumentus ir jais grindþiamø ji buvo ir yra tokia natûrali ir savaime dinamiðkas aptariamojo istorijos tarpsnio laisvai pasirenkamø, tikimybinio pobûdþio) faktø interpretavimà. Èekø sociologo Miroslavo suprantama, kad niekam nekelia abejoniø. socialinës sàveikos kontekstas ir konfliktiniai istorijos veiksniø ir socialiniø (struktûriniø) Hrocho lyginamoji XIX a. Rytø, Vidurio ir Ðiandienà Lietuvoje bûtø sunku surasti asmená, socialiniø grupiø santykiai kaip tik ir nulëmë tikrovës sàlygø. Istorinis veiksmas turi dvi puses, Ðiaurës Europos tautø formavimosi analizë kuris suabejotø kalbos vaidmeniu konstruojant simboliná kalbos áteisinimà. kuriø sàveikos analizë padeda geriau suprasti grindþiama tam tikrø, visø pirma ekonominiø, kolektyviná lietuviø identitetà.3 Tokie iðgyventà, konkretø þmoniø istoriná patyrimà. socialiniø ir kultûros veiksniø istoriniu ásitikinimai ar ásitikrinimai ið dalies formuoja ir Esencializmo problema “Realûs” istorijos ávykiai ir mokslininko sutapimu. Paties M. Hrocho teigimu, dabartinio tautinio identiteto kontûrus. vaizduotë sudaro nepertraukiamà visumà: ðiuolaikinis istorikas vargu ar gali perimti plaèiai Galima sakyti, jog ir empiriðkai grindþiama Yra keletas prieþasèiø, dël kuriø turëtume perskaityti istorijos þenklai suteikia formà ðiam paplitusius teiginius, kad toká sudëtingà socialiná intelektinë ar profesionalioji nacionalizmo skeptiðkai þvelgti á vyraujanèià nuostatà, patyrimui, tam tikrà simbolinæ aiðkinimo procesà kaip moderniosios tautos supratimo ir aiðkinimo tradicija yra grindþiama pabrëþianèià lemiamà kalbos vaidmená struktûrà, grindþiamà ir atitinkama susiformavimà galëjo paprasèiausiai sukurti

20 21 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

konstruojant ankstyvàjá lietuviø tautiná sàjûdá. teigianèia, jog “sunku ásivaizduoti didesnæ meilæ “greitino” istorijos ratà. Nepaisant to, èia dinastinës ar baþnytinës valdþios, todël Pirma, nepakanka postuluoti, kad bûta kalbai negu lietuviø meilë” (Spire 1999: 486). formuluojamas klausimas yra kitoks: kaip ir buvo nesuvarþyti ir galëjo rûpintis glaudþios koreliacijos tarp kalbos ir emocinës- kodël vyko socialinio konstravimo procesai? moralinëmis nuostatomis, apibrëþdami ateitá bei praeitá ir kurdami pasaulá, socialinës valstieèiø jausenos. Kalbiniø motyvø Emocinë kalbos reikðmë Kalbos simboliø raida susijusi su tam tikro pasitelkæ savo valdomà kalbà. (Schöpflin susietumas su “tautiðkumu” nëra visiðkai socialinio sluoksnio, lietuviø inteligentijos, kuri 1997: 109) akivaizdus ir pagrástas faktas. Neaiðku, ar Kaip minëta anksèiau, tai nëra nauja idëja. “suþadino” stiprius lojalumo ir solidarumo kalbama apie vadinamàjà “ágimtà” kalbos idëjà, Taèiau nors ir kyla pagunda (turint galvoje jausmus, pasitelkdama “kalbiná pagrindà”, Ne visada paprasta suvokti skirtingø tam tikrà prigimtinæ prieþastá, kuri ir skatino aptariamà kontekstà) manyti, lietuviø nepaprastai aktyviomis pastangomis. Kaip tik socialiniø ir kultûros veiksniø istoriná dialogà. rûpintis lietuviø kalba, nepaisant to, kà þmonës nacionalizmas kilo ið tam tikrø kalbiniø ðiuo aspektu kalba vaidino svarbø vaidmená Anthony Smithas savo knygose, skirtose ið tikrøjø galvojo apie savo “kalbà”. Antra, sentimentø, socialinis simboliniø reikðmiø formuodama kontekstà, kuris pereinamuoju nacionalizmo analizei, aiðkiai pabrëþia siekiant nusakyti glaudþià koreliacijà tarp kalbos formavimosi procesas galëjo bûti daug laikotarpiu padëjo þmonëms ásisàmoninti tiek sociologinio poþiûrio svarbà: nacionalizmas yra ir tautiðkumo, anksèiau paminëtø vertybiø sudëtingesnis. Pirmoji svarstytina prielaida: savo idealus, tiek interesus ieðkant naujojo tiek ideologija, tiek sàjûdis.7 Pripaþindami, kad (religijos ir kalbos) turinys yra susiejamas su istorinë identiteto raida yra visiðkai naujos istorijos jausmo ir naujø pasirinkimo nacionalizmo sàvoka turi bûti ne ideologinë, bet 6 esencializmo prielaidomis. Apgailestauti visø sociolingvistinës tradicijos, grindþiamos galimybiø. sociologinë ir sudëtinë, privalome ávardinti ir pirma reikëtø, kad tokios koreliacijos nekritiðkai anonimiðkais ir gana abstrakèiais kalbinio Emocinë kalbos reikðmë negali bûti visiðkai kitus veiksnius, susijusius ne tik su kalbiniais pripaþásta, kad tarsi nëra kitø galimybiø, kurios bendravimo simboliais, laipsniðkas iðradimas. susiaurinama kaip istoriniu poþiûriu sentimentais. Ne maþiau dramatiðka, leistø kalbëti apie kitoká tikëtinà istorijos Galima teigti, kad kalba nebuvo itin ryðki neadekvatus veiksnys. Problema iðryðkëja tada, pavyzdþiui, buvo ekonominiø motyvø – kad ir 5 scenarijø. aptariamojo tarpsnio istorinës aplinkos dalis. kai bandome apibrëþti kitus “tautiðkumo” nenuosekliai taikomø – plëtra formuojantis Kalbos svarbà pabrëþia ir kai kurie naujausi Socialine prasme ji buvo aptikta ne prieð tai, bet komponentus ir ávardinti specifinius identitetui. Ir ið tikrøjø daugelis sàjûdþio bandymai susieti identiteto analizæ su idëja, kuri iðrasta jau po to. Sociologiniu poþiûriu, kalba “nacionalistinius” motyvus. Jeigu pritaikome pradininkø, kuriuos galima priskirti ekonominiø perteikia itin gilaus ir savito lietuviø kalbos buvo tik atsitiktinai (kaip ávairiø – palankiø ir anksèiau paminëtas sàvokas ir kitiems savitiems nacionalistø grupei, buvo ásitikinæ, kad jausmo svarbà formuojantis sàjûdþiui. Scotto nepalankiø – socialinës raidos veiksniø istorinis tradicinës kultûros aspektams, kalbiná identiteto bendruomeniná tikslà galima ágyvendinti tik Spire’o straipsnyje apie ankstyvàjá lietuviø sutapimas) susijusi su nacionalizmu. Toliau santyká tenka pertvarkyti: svarbu atsiþvelgti á kontroliuojant ekonominá veiksmà ir praktiðkai nacionalizmà pagrástai teigiama, kad lietuviø bandysiu pagrásti, jog svarbiausiems lietuviø ávairius, socialinës aplinkos poþiûriu pertvarkant tikrovæ. sàjûdis turi specifiniø lingvistiniø bruoþø (Spire nacionalizmo sàjûdþio ideologams, “Varpo” prieðtaringus, aspektus. Manyèiau, kad ðios Apibendrinant bûtø galima pasakyti, jog, 1999). Scottas Spire’as metodiðkai plëtoja periodo inteligentams, ne tik ir ne tiek rûpëjo teorinës istorinës raidos galimybës nëra pasirinkdami ir pabrëþdami vienà, kad ir svarbià, pastaràjá argumentà, bandydamas parodyti 1) kalbos klausimai, kiek socialinio pobûdþio nuodugniau svarstomos. teorinæ prielaidà, kartu iðleidþiame ið akiø tam ypatingà dëmesá lietuviø kalbai ir 2) savybes ar problemos. Atkreipèiau dëmesá ir á istorikø Ar nepasiduodama pagundai lengvai tikrus, ið pirmo þvilgsnio galbût ir nelabai kokybes, kurios priskiriamos ðiai kalbai. Svarbu statistinæ analizæ: “Ið karto reikëtø pasakyti, kad paklusti anksèiau paminëtai europocentrizmo reikðmingus, veiksnius, ðitaip susiaurindami ar paþymëti, kad tai nëra tik terminologijos kalbos klausimams “Varpe” vis dëlto skirta ne nuostatai, kurià áþvalgiai nurodë Benedictas visiðkai sunaikindami reiðkinio sudëtingumà klausimas. Èia kalbama apie ankstyvojo lietuviø per daugiausia vietos. Keletà metø (1890, 1891, Andersonas (þr. 4 iðnaðà) ? Ðiuo poþiûriu verta kitø veiksniø sàskaita. Sudëtingesnis dalykas, nacionalizmo sampratà, kuri apima specifinæ 1895 ir 1889 m.) ðios tematikos medþiagos dëmesio istorinë inteligentø ir kalbos santykio kaip istoriðkai patikrinti ideologiniø ir socialiniø savybæ: nacionalizmo pradininkø nuostatà, kad leidinyje beveik visai nebuvo. 1889 ir 1899 m. – problema Vidurio ir Rytø Europoje: veiksniø sàveikà, neapsiribojant vienintelio “bet kuri kalba turi tam tikrà bûdingà savybæ, ji uþëmë vos puslapá, o nuo 1900 m. – po keletà skiriamojo poþymio iðplëtojimu. Pagrindinë inteligentø veikla yra kalbos kurios negalima tapatinti tik su kalbiniais puslapiø” (Vëbra 1992: 168). Turint galvoje aptariamus tikslus verta vartojimas ir kontrolë, ir Vidurio bei Rytø bruoþais, ir kad ði savybë visapusiðkai susieja Tai, þinoma, nereiðkia, kad kalba neágijo paþymëti: jei vadinamosios “ágimtos” savybës ar kalbà tik su tam tikros grupës nariais bei naujø reikðmiø ar socialiniø atspalviø. Pati Europoje jie beveik ágijo monopolá. Jie ne tik tiesiogiai ásitraukë á interpretavimà ir vertybës iðryðkina tik abstraktaus lygmens atitinkamai suteikia tam tikrus privalumus jos nacionalizmo ideologija ið esmës perëmë naujai vertinimà, bet, formuodami naujas kontûrus, tai ir lietuviø kalbos kokybiðkumo ar atstovams, nepriklausomai nuo kitø socialiniø besiformuojanèios kalbos reikðmes. nacionalines kalbas ir pertvarkydami unikalumo samprata pateikia tik teorinæ kintamøjø dydþiø.” (Spire 1999: 486-487) Pasitelkdami kalbos simbolius tam tikri aktyvûs tautinæ bendruomenæ, jie ágijo neturintá problemà, pagrástà analogiðkais teiginiais apie Pridurtina, kad ðita idëja ið principo grindþiama socialiniai sluoksniai konstravo savo “bendràjà analogø autoritetà ir prestiþà. Jie pasirinkto socialinio veiksmo “natûralumà”. plaèiai þinoma Czesùawo Miùoszo teze, kilmæ”. Bûtent ðia prasme kalbos simboliø raida nebeturëjo per prievartà legitimuoti

22 23 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Svarbu paaiðkinti, kokiø reikëjo specifiniø “pagreitintos istorijos” – poþymius, pirmiausia ideologiðkai manipuliuoti þmoniø sàmone. Kaip jo socialines prielaidas. Visais ðiais sàlygø, kad bûtø galima sukurti realià tokiø reikëtø iðnagrinëti konfliktiðkà socialinës paþymëjo Ernestas Gellneris, apibûdindamas atvejais atskaitos taðkas pasirenkant pirminiø ryðiø galià. Negalima tenkintis aplinkos pobûdá ir paslankias identiteto ribas paradoksalø agrariniø visuomeniø tipà, tradicinë periodizavimo kriterijø yra tautinio sàjûdþio santykis su bendràja visuomenës prielaida, kad tokie ryðiai egzistavo “nuo seno”. formuojantis ankstyvajam ideologiniam ir despotiðka valstybë buvo ganëtinai silpna: persitvarkymo raida. Lemiamà vaidmená Be to, kitas sveiku protu grindþiamas socialiniam sàjûdþiui. Jeigu pavyktø nustatyti “Tradicinë valdþia gali pakeisti vienà vietininkà èia vaidina pamatinis skirtumas tarp teiginys, jog kalba atliko socialinæ bendravimo istorines socialinio konflikto prielaidas, tai arba vizirá kitu, truputá pakeisti mokesèiø dviejø tautinio sàjûdþio tarpsniø: 1) kovos priemonës funkcijà, negali bûti tiesiogiai padëtø praplësti esminius identiteto raidos ir sistemà, eksproprijuoti, persekioti ar nubausti prieð absoliutizmà, burþuazinës socialinës siejamas su kalbinio identiteto forma. Nëra kitø kultûros bei socialiniø veiksniø sàveikos vienà kità þmogø (kartais ir daugiau þmoniø), revoliucijos ir kapitalizmo raidos pakankamai pagrásta teigti, jog esamas socialinis aspektus.9 bet jai trûksta galios, netgi sàvokø, kurios leistø laikotarpis; 2) laikotarpis po kapitalizmo pergalës, kuris sutampa su darbininkø solidarumas tiesiogiai iðplaukia ið kalbinio paveikti visà socialinæ struktûrà.” (Gellner 1981: klasës sàjûdþio susiformavimu. bendravimo; itin saviti “emocinës priklau- Identiteto raida 760) Visa tai tikriausiai galima uþbaigti somybës” jausmai ávairuoja platesniame Carinë valdþia pasirinko veiksmingiausià treèiuoju dideliu tarpsniu, t.y. visa socialiniame kontekste. Dël ðios prieþasties XIX a. pabaigoje lietuviø bendruomenës centralizavimo ir unifikavimo bûdà, tinkamà apimanèia integracija ir þiniasklaidos svarbu átraukti kitus veiksnius, susijusius su sàvoka (turint mintyse lingvistiná bendrumà) plaèios apimties agrarinei visuomenei, t.y. poveikiu, kuris prasidëjo maþdaug nuo I religija, gyvenimo bûdu, praktiniais ávairiø ávardijo tam tikrus fragmentiðkus ir socialiniu ortodoksø religijà, ðitaip suþadindama stiprius pas. karo pabaigos. socialiniø grupiø veiksmais, socialiniø sluoksniø poþiûriu pavirðutiniðkus priklausomybës ryðius. religinius ir lingvistinius konfliktus. Tad, tiksliai Kertiná periodizavimo kriterijø galima naudingai papildyti kriterijumi, tiesiogiai sàveika ir potencialiø konfliktø prielaidomis. Ðià Nedidelius ir koncentriðkus socialinius vienetus kalbant, reikëtø pabrëþti, kad ne tik iki atliepianèiu vidiná persitvarkymà, kuris iðvadà verta susieti su istorinio naujumo ir (kaimo parapijas) jungë þymiai platesni ir gilesni sekuliarizuoto sàjûdþio pradþios (Auðros- Varpo vyko formuojantis moderniai tautai. Tauta tradicijos santykio aptarimu. religinës priklausomybës ryðiai. Taèiau svarbu laikotarpis), bet ir iki platesniø socialiniø yra plati socialinë grupë, kurià ávardija prisiminti, kad skirtumas tarp kalbinës ir sluoksniø ásitraukimo á socialinius-ekonominius ávairiopø santykiø tipø derinys; tai grupë, Labiau pagrásta bûtø iðnagrinëti ryðá tarp religinës valstieèiø sàmonës yra gana dirbtinë procesus XX a. pradþioje, Lietuvoje aptinkamas turinti savo istorines ðaknis; tai – grupë, ðiø moderniøjø veiksniø ir átakingø konstrukcija, atliepianti mûsø paèiø tikrovës gilus religinis-lingvistinis konfliktas (daþnai susijusi su atitinkama istorine kilme, su þmonëmis, kurie tik laipsniðkai ágijo ikimoderniøjø ryðiø, simboliø, tradicijø, sàvokas: kalbiniai ryðiai aptariamuoju tapatinamas, kaip jau minëta, su nacionalinio mitø ir atminties formø, kurios suformavo tautinæ savimonæ veikiant objektyvioms laikotarpiu buvo nepertraukiamai susijæ su ar tautinio iðsivadavimo judëjimu), kuris, besikeièianèiø etniniø bendruomeniø bei aplinkybëms. Taigi kitas kriterijus, sietinas tautø poþiûrius ir veiksmus. (Smith 1999: religija; absoliuèiai didþioji dalis ano meto þinoma, spartino ir sekuliarizuoto sàjûdþio - su nedideliø tautø tautinio sàjûdþio 332) raðytiniø tekstø (pvz., maldaknygës) buvo nacionalizmo – istorinæ raidà. Tikslinant ir periodizavimu, – kiekybinis tautinio “ðventi” ne tik tiesiogine prasme, bet ir sisteminant socialinio identiteto raidos tarpsnius aktyvumo iðaugimas, paskatø, kylanèiø ið tautinës agitacijos, socialinis poveikis. Laikydamiesi nuomonës, kad santykiðkai socialine-simboline prasme, - kaip liudija á pagalbà naudinga pasitelkti tinkamus istorijos faktai, pasikësinti á juos tolygu periodizavimo kriterijus, ypaè susijusius su Akivaizdu, kad ðio tautinio aktyvumo turininga (veikiau politinio, bet ne socialinio- iðaugimo kriterijaus negalima atskirti nuo pasikësinti á paèià tikrovës sampratà. kiekybiniu tautinio aktyvumo iðaugimu, bendruomeninio veiksmo poþiûriu!) istorijos kai kuriø kitø kriterijø – visø pirma nuo tradicija ir unikali kalba savaime nulemia Dar kartà pabrëþtina: vargu ar bûtø galima paskatø, kylanèiø ið tautinës agitacijos, socialiniu tautinës programos raidos, tautinës istorijos kryptá, kartu uþgoþiame kai kurias teigti, jog kalbos vaidmuo istoriðkai pertvarkant poveikiu. Uþdavinys kiek palengvëtø, jei agitacijos formø, besiformuojanèios problemiðkas istorijos akimirkas, kurios identitetà buvo menkas. Taèiau, bent jau pasirinktume aiðkius kriterijus, kuriuos siûlo tautinës kultûros ir t.t. (Hroch 1985: 22) retrospektyviai patikslina uþmirðtas socialinio aptariamuoju laikotarpiu, pagrindinis Miroslavo Hrocho tezë: veiksmo prielaidas ir kultûrinio pasirinkimo skiriamasis poþymis yra kitas veiksnys, kuris Ið karto reikia pasakyti, kad kai kuriuos galimybes. Vadinasi, reikëtø iðryðkinti nusako esminio socialinio konflikto perskyrà, - Turint galvoje periodizavimo tikslus, Lietuvos tautinio sàjûdþio ypatumus nulëmë pagrindinë problema yra atrasti tinkamà sociologinius aptariamojo klausimo aspektus: reakcijà á carinës valdþios pastangas stiprinti esamos socialinës struktûros specifika. Pirma, ortodoksø religijos galià ðiame regione. Yra kriterijø. Nustatant tautinio sàjûdþio XIX a. paskutiniøjø deðimtmeèiø sàjûdis kodël lietuviø tautinis sàjûdis susiformavo vëliau periodus, galima taikyti keletà skirtingø 8 vienas dëmesio vertas faktas. Tradicinës Lietuvoje buvo susijæs su atsaku á iðoriðkus negu latviø ir estø sàjûdþiai. kriterijø, pagal tai, ar norime ávertinti Atsiþvelgiant á tai, kad XIX a. paskutiniojo agrarinës imperijos tam tikra prasme buvo bendràjá socialiná tautinës agitacijos plaèios apimties religinio pobûdþio konfliktus. ketvirèio lietuviø tautinio identiteto raida silpnos, nes, prieðingai negu vëlesnës valstybës, paplitimà, ávardinti tautinio sàjûdþio Antra, dël lëto santykiø tarp kaimo ir miesto ir atskleidþia bûdingus – “vëluojanèio tipo” ir neturëjo pakankamø priemoniø, kurios leistø vaidmená istorinëje raidoje ar analizuoti apskritai ekonominiø lûkesèiø intensyvëjimo

24 25 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

tautinis sàjûdis neturëjo atramos socialiniuose ne tiek kultûros simboliø, bet socialinio gilesnës antipatijos vidiniams asimiliacijos Vienintelis daugiau ar maþiau tikëtinas miesto burþuazijos sluoksniuose. M. Hrochas solidarumo analizë.10 Svarbus dalykas yra tas, procesams. Lietuviø kalba akivaizdþiai platesnës apimties socialumo poþymis buvo atkreipia dëmesá á tai, jog Lietuva, kaip ir kad moderniosios Lietuvos istorijos pradiniame ignoruojama didþiàjà XIX a. dalá: religinio komponento iðryðkinimas. Tai leidþia Bohemija, turëjo savo patriotinius mokytojus tarpsnyje aptinkami glaudþiai tarp savæs susijæ geriau suprasti didesná ar maþesná asimiliacijos kaip tautiná tipà, taèiau tai nebuvo svarbus trilypiai santykiai tarp religijos, kalbos ir Lietuviø kalbos niekinimas visur – ir su lenkø (maþojoje Lietuvoje – vokieèiø) kultûra veiksnys turint galvoje tautinio sàjûdþio sudëtá. nacionalizmo. Bûtø galima pasakyti, kad religija dvare, ir baþnyèioje, ir mokykloje – veikë savanoriðkumà. Dar kartà paþymëtina, jog Ádomus faktas yra didelis laisvøjø profesijø, ypaè (visø pirma dël santykiðko visuomenës valstieèiø psichikà. Jie ëmë savo gimtosios kolektyvinio identiteto, grindþiamo kalba, kalbos gëdytis, vengë vieðose vietose ja gydytojø, atstovø skaièius. Tai yra ypatinga stabilumo, kaimiðko gyvenimo bûdo tolydumo, jausenai stigo savarankiðkø emociniø motyvø. kalbëti. Kuris pajëgë, stengësi su savo lietuviø tautinio sàjûdþio savybë. Kadangi socialinës sklaidos stygiaus) ið arti priþiûrëjo vaikais kalbëti nelietuviðkai, kad jie Taigi, kaip ne kartà sakyta, kelia abejoniø nebûta lietuviø burþuazijos, amatininkø ir pasaulietinæ tikrovæ, nustatydama grieþtus nebûtø niekinami. (Zinkevièius 1990: 81) ðiuolaikinës tezës apie kalbos svarbà prekybininkø skaièiaus dydis irgi kelia hierarchiðkus priklausomybës ryðius ir aptariamuoju laikotarpiu pagrástumas. nusistebëjimà. Prekybininkø skaièiaus neiðleisdama ið savo artimo þiûros lauko Èia reikëtø prisiminti, kad ir Auðros leidëjai Nenuostabu, kad naujosios kartos iðaugimas 1890 m. (lyginant su ankstesniuoju anonimiðkø moderniosios istorijos aspektø. pabrëþdavo, jog “<…> Lietuvos dvasç per tiek inteligentø ideologinës pastangos sustiprinti periodu) rodo, kad tautinio sàjûdþio pradininkø Kitaip sakant, religija tarsi apglëbë ir sugërë á szimtû metû neprieteliszka ranka gesáta kalbos vertæ ir nutiesti tiltà tarp keleto agitavimas skverbtis á miestus buvo veiksmingas. save visà pasaulietinës kultûros raiðkà. Tai buvo szendien didei sunykus! Visùab, kas buvo intelektualø ir gyventojø daugumos daþnai (Hroch 1985: 86-97) Treèia, ideologinæ laikinas kultûros santykiø “pakaitas”: lietuviszka, per iùgus metus buvo rupinama bûdavo nesëkmingos. Netiesa bûtø sakyti, jog nacionalizmo formà pagrindë labai aktyvi, Miroslavas Hrochas bemaþ tapatø santyká tarp isznaikinti, isz szakniu iszrauti! Jei dar kaimo gyventojai nevertino lietuviø kalbos, tikslingai projektuojanti savo vietà istorijoje religijos ir kultûros kalbamojo laikotarpio nepasisekç musu mylimà ir puikià kaùbà drauge taèiau santykis su kalba visø pirma buvo inteligentijos veikla. Inteligentija itin jautriai Lietuvoje pagrástai ávardija kaip istoriná mums su lieêuviu iszplçszti, tai pasisekç “ðventas”, religinio pobûdþio santykis. Kaip tik reagavo á socialinius-teritorinius suvarþymus: anachronizmà. Nepaprastai paveikø religijos piktêoliu sçkùas visùse Lietuvos kampùse dël ðios prieþasties valstieèiai nebuvo linkæ “Taspat atsitiko, kad buvo uþdrausta svietiðkai vaidmená galima aiðkinti kaip “laikinà kultûros iszbarstyti, o tos nenaudçlçs êiurçk, kaip paisyti abstrakèios (anonimiðkos) ir pasaulietinës inteligencijai jieðkoti duonos namieje, uþ santykiø, kurie patys savaime negali visapusiðkai iszbujojo!.. Girdime, Êemaitijoje ir Prusùse nacionalizmo idëjos. Netgi XX a. pradþioje ðioji draugus tarnauti saviðkiems; ir ðis dalykas labai subræsti dël valdþios persekiojimø, “pakaità”. prasti êmonelçs gçdyjasi tuùame kampe savo idëja, iðskyrus ûkinius ir praktinius periodiniø blogai atsiliepç ant lietuviø gyvenimo.” Anksèiau minëto vëlavimo laiko poþiûriu toks graêià ir senà kaùbà vartoti, o ùamdo ir ùauêo savo laikraðèiø aspektus (kuriuos sumaniai (Adomaitis-Ðernas 1890a: 18) religijos vaidmuo buvo, þinoma, anachronizmas lieêuvá lenkiszkai ir vokiszkai posmùdami…” pasitelkdavo, pvz., “Varpo” leidëjai), paprastam Inteligentija kaip tarpininkas tarp istorinës tuo laikotarpiu, kai formavosi ir plëtësi (Redakcija “Auszros” 1883: 90) þmogui, nesuvokianèiam abstrakèios tautinës uþmarðties ir ásivaizduojamos ateities, iðtrûkusi organizuotas darbininkø klasës judëjimas ne tik Paskirø individø asimiliacijos procesas ideologijos principø, turëjo bûti gana svetima. ið istorinës rutinos ir pasirinkusi dar nesamà Vakarø ir Centrinëje Europoje, bet ir Rusijoje vyko sklandþiai ir tolygiai, kadangi visuomenëje Kitaip tariant, svarstytinas klausimas, kà tikrovæ, buvo linkusi uþmirðti savo dabartá, bei Lenkijoje. (Hroch 1995: 96) vyravo religinës priklausomybës nuostatos, valstietis suvokë kaip áprastà, kasdienæ realybæ, “amnezijos” akimirksnyje pakartotinai Bûtina pridurti, kad pastaràjá aspektà kurios buvo laikomos áprasta ir natûralia elgesio o kà laikë tik fikcija. “Dar ilgai XX a. pradþioje iðrasdama istorinæ praeitá. Lemiamà lietuviø pabrëþia ir lingvistinë aptariamojo periodo forma.11 Þinoma, bûta individualiø iðimèiø, bet valstieèio pirkioje buvo galima matyti tris nacionalizmo tarpsná formavo, viena vertus, analizë. Pranas Kniûkðta paþymi, kad lietuviø daugumoje atvejø talentingi asmenys tradicines knygas: maldaknygæ, sapnininkà, 12 iðoriðkas religinis konfliktas, kita vertus, literatûrinës kalbos formavimasis buvo susijæs asimiliacijà pasirinkdavo darydami individualià kalendoriø.” (Vëbra 1992: 163) sekuliarizuotas socialinis ir tautinis sàjûdis. su pastangomis lituanizuoti religinæ kalbà. karjerà. Nors bûta pavieniø asmenybiø, kurios Esminë problema, su kuria susidûrë etninë Kadangi kalba ir religija buvo itin glaudþiai “Pataisytas maldas þmonës ne ið karto priëmë, pasiðventë romantiniams “senosios lietuviø visuomenë, t.y. valstietija, buvo ta, kaip iðsaugoti susijæ veiksniai, tautinis sàjûdis subrendo ásivaizdavo jas lyg ir nebe ðventas.” (Kniûkðta tautos” idealams (kaip, pvz., Daukantas ), taèiau religijos simbolius ir gyvenimo bûdà (dar prieð vykstant esminëms permainoms, potencialaus 1996: 336) Ðis aspektas leistø teigti, kad, kalbos tikrovëje romantinius vaizdinius uþgoþë ávykstant socialinio, bet ne “tautinio”, konflikto varþymosi tarp “kalbos” ir “religijos” vartojimas Lietuvoje ir emociniai þmoniø stiprëjanti asimiliacija, paskirø asmenybiø postûmiams). Visa tai leidþia në kiek laikotarpiu, - emocinio þmoniø priklausomumo motyvai buvo susijæ su konservatyviu gyvenimo pragmatiðkas verþlumas ir galimybë pasiekti neperdedant teigti, kad besiformuojantis ryðiai, turint galvoje statiðkà socialinæ aplinkà, bûdu, pagrástu ilgalaikiais kartø bendravimo aukðtesnæ padëtá horizontaliai sluoksniuotoje nacionalizmo sàjûdis palaipsniui perraðë ir vertintini kaip santykiðkai atspari socialinë áproèiais. Nepaisant kalbiniø skirtumø tarp visuomenëje, bandant iðeiti uþ socialinio-etninio pritaikë tradicinius kultûros elementus, kurie èia tikrovë, kurià pagrástai gali paaiðkinti ne tik ir lietuviø ir lenkø, didþioji dalis gyventojø nejautë statuso ribø. nusakyti kaip nepertraukiamø ryðiø tarp

26 27 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

religijos ir kalbos visuma. Taèiau tai savo ruoþtu padariti nei ciesorija Rimo, nei baêniczia, tai vertybëmis. “Trumpai sakant, laikrasztis musu buvo visø maloniai priimta, bet toliaus rodo, kad sekuliarizuota socialinë perspektyva turçs padariti mokslas ir visatinas tikrasis aigis bus tik swietiszkas, ir pagal isztekliu ir pajegas skaitlius neuêsitikinèiø joje pradçjo kassyk buvo naujai besiformuojantis ir itin svarbus kulturos. Nei moksle nei kulturoje nçra musu, atgabæs êines tik isz wisatinio mokslo.” didátis, o labjausiai tarp broliø dvasiðkøjø. Teisybç liepia èia pripaêáti, kad “Auðra”, istorinis reiðkinys. Tai buvo kryptis, formuojanti mislitinu daigtu perskirimai, sektos; jù jie tolin (Basanavièius 1883: 5) Jonas Ðliûpas, kiek atmename, pirmutinç (?) pakçlç savo visiðkai naujus socialinius, ideologinius ir êengia, jù jie viskà prie vienibçs traukia.” pabrëþdamas, kad pagrindinis lietuviø uþdavinys botagà nevisada reikalingai ir teisingai politinius tikslus. Senosios intelektinës tradicijos (Basanavièius 1884: 10) Auðra svarstë lietuviø – pasidariti “tautà”, pirmiausia siûlo plëtoti prieð tà dalá savo broliø, nors tarp jø buvo nuosmukis kartu buvo ir naujojo socialinës kultûros, “dvasios” ir mitologijos problemas, mokymo ástaigas, pradines ir aukðtesniàsias, daug tokiø, kurie nemaêiaus uê raðçjus sklaidos proceso pradþia. Pridurtina, jog ðioji kadangi, anot inteligentø, jie neuþsiima ir neuþmirðdamas pridurti, kad stokojama ir gerø troðko laimçs savo tçvynei. <…> raida ið esmës nulëmë konformistinës neturëtø uþsiimti politika (Stanislovo Railos (kaip galima spræsti ið straipsnio, pasaulietiniø, Gyvenime-gi pasididino, rodos, ne- uêsitikçjimas tarp dvasiðkø ir svietiðkø in- intelektinës tradicijos nuosmuká. formuluotë). Pirmojo “Auðros” numerio ekonominiø, etnografiniø, t.y. nagrinëjanèiø teligentø; èia uêtenka maêiausio uêgavimo Kaip jau minëta, kalbinës raidos aspektai “Priekaboje” Jonas Basanavièius, raðydamas lietuviø skirtumus nuo kitø tautø, ir pan.), katros nors pusçs, idant ugnis uêsidegtu. tiesiogiai susijæ su vertybiø perkainojimu, apie pirmtakø, Maþosios Lietuvos laikraðèiø grindþiamø “tikràja kultûra”, knygø. “Bet, (Adomavièius-Ðernas 1890a: 17) tiksliau kalbant, religiniø vertybiø leidëjø, pastangas, paþymi: “Pripaêindami broliai lietuviai, nestigavokite, kad kalba jau desakralizavimu. Dël ðios prieþasties kalba, nuopelnus tu laiszku mes cze dabar neminesime padaro isz draugijos tautà. Kalba tai tiktai Atrodo, kad “Auðros” leidëjai buvo linkæ veikiau romantiðka lietuviø kalbos idëja (ypaè apie juju polytikiszkas paêiuras ir nuomones. papùszalas givojanczio ir mananczio kuno. Jinai bendrauti su katalikø dvasininkija, tuo tarpu kalbant apie pradiná tarpsná) “Auðros” Kas del Lietuwos yra arba butu naudinga, kas pati turi pasigauti, kadà pasigavæs ans patys dvasininkai, atmesdami pasaulietiná sàjûdá, laikotarpio inteligentams buvo nepaprastai wel jai galetu uêkenkti, apie tai kiekwienas sukrautinis, draugijos kunas êengs graitu êingsniu nemëgo Auðros ir ið principo atmetë visus svarbus atskaitos taðkas. Taèiau kai kurie faktai kitoniszkai supranta ir numano, ir uê sawo darbà á prieszaká kulturos (dabos). Daba – tai galimus ryðius. J. Basanavièiaus teigimu, kai rodo, kad apskritai tautinio atgimimo gali duoti atsakimà wien sawêinei sawo.” pirmucziausias daigtas.” (Ðliûpas 1884: 7) kurie fanatiðkai nusiteikæ katalikø kunigai netgi inteligentai, siekdami ideologiniø tikslø, buvo (Basanavièius 1883: 5) Taèiau kartu reikia Nebûtø klaidinga sakyti, kad ið tø metø degindavo laikraðtá. (Vidmantas 1987a: 53) Ið linkæ remtis tiek kalba, tiek religija. Kadangi pripaþinti, kad leidëjams ne visiðkai sekësi kultûrinio gyvenimo faktø svarbiausia yra aiðkiai dalies dël ðiø prieþasèiø, paties J. Basanavièiaus naujieji tautinës priklausomybës ryðiai beveik átikinti paèius save, kad jie turëtø kalbëti tik apie ávardyta ar numanoma paþangos samprata, kurià teigimu, stigo “kontrabandininkø”, perneðanèiø nieko bendro neturëjo su senàja identiteto ir kultûrà. Jø programa vienodai rûpinosi ir vëliau metodiðkai plëtojo “Varpo” periodo Auðrà per sienà. Katalikø dvasininkija uþdraudë socialinio elgesio forma, kai kurie inteligentai á kultûra, ir socialiniø reformø klausimu. inteligentai. Aiðku ir tai, jog prieðprieðiais Auðros pasaulietiniø idëjø platinimà. Kunigai, pirmà vietà iðkëlë tam tikrus religijos aspektus. Jonas Ðliûpas apibendrino, kad ðio susidûrë dvi kartos, visiðkai skirtingai susipaþinæ su Auðros programa, vis labiau Pavyzdþiui, Viðtelis aistringai bandë árodyti ryðá laikotarpio inteligentams labiausiai rûpëjo ðie þvelgianèios á tuometinæ tikrovæ, atstovaujanèios suvokdavo naujøjø pasaulietiniø idëjø pavojø: tarp lietuviø kalbos ir katalikø tikëjimo, klausimai: 1) kalbos plëtojimas; 2) politinës tradicionalistiniam (vengianèiam socialiniø kaip raðo Merkys, “Lietuvoje tebeveikë paskelbdamas, kad “Adomas ir Ieva kalbëjo atminties plëtojimas; 3) plaèiai suprantami pokyèiø) ir modernistiniam gyvenimo ir konfesinës inteligentijos kontroliuojama lietuviðkai”. Reikia paþymëti, kad ðiuo atveju, ðvietimo procesai. Atrodo, kad pastarasis màstymo bûdams. Nenuostabu, kad, paties spaudos platintojø organizacija; knygneðius nuo be abejonës, buvo mokomasi ið Europos tautø klausimas paèiam J. Ðliûpui yra svarbiausias, jo Basanavièiaus þodþiais tariant, dëmesys pasaulietinës literatûros, vadindami jà idëjø istorijos. Tai – tema, kuri ryðkiai iðkilo, pvz., þodþiais tariant, tai “ápatus jeszkinis pasaulietinëms problemoms ir pamatiniai pagoniðka, kai kurie dvasininkai stengësi Anglijos istorijoje: “1559 m. bûsimasis Londono tçviniszkumo”. Plaèiàja prasme ðvietimas liberalûs principai buvo pagrindinis konflikto atgrasinti”. (Merkys 1987: 123) vyskupas Johnas Aylmeris perëmë stebinantá ávardijamas kaip galutinës gerovës ðaltinis, tarp katalikø dvasininkijos ir naujosios Galiausiai sugráþtant prie pagrindinës ðios Latimerio teiginá, kad Dievas turi tautybæ. pripaþástant, jog tai - dalykø padëtis, dël kurios inteligentø kartos ðaltinis. Konfliktas buvo gilus, pastraipos problemos, reikia pripaþinti, jog <…> Jis pareiðkë: “Dievas yra anglas”. verta kovoti. “Jie nori, kad lietuviai ágitu grindþiamas ið pirmo þvilgsnio nesuderinama kartu su naujomis socialinëmis idëjomis, (Greenfeld 1992: 60) apszvaistà ir turtà – ramumà ir laimæ.” (Ðliûpas pasaulëþiûra. Ið karto reikia pasakyti, jog vëliau inteligentai ne maþiau aistringai ásitraukë ir á Þinoma, inteligentø nuostatos ið esmës 1884: 2) Tçviniszkumui pasiekti socialiniu “Varpo” laikotarpio inteligentai mëgins kalbos kultûros darbà. Nuo pirmøjø lietuviø pakito: “kultûra” darësi svarbiausia vertybë, poþiûriu svarbiausi dalykai yra solidarumas, sumaþinti trintá ne tik tarp partijø ir ideologiniø nacionalizmo formavimosi dienø inteligentø kuri leido sukurti lietuviø tautos istorizmo vizijà. laisvë ir lygybë. pakraipø, bet ir tarp “dvasiðkø ir svietiðkø publikacijos, aptarianèios lietuviø kalbos Ne be pagrindo Auðros leidimas buvo susijæs su Tai, þinoma, buvo visiðkai kita socialinës inteligentø”: unikalumo klausimus, ir aktyvi kultûrinë veikla kultûros sampratos plëtra. Tai labai aiðkiai raidos kryptis palyginti su áprastu, rutininiu Kà matçme vienok musø laikraðèiuose? stiprino institucinius kalbos pagrindus. Kita ávardija, pvz., Jonas Ðliûpas: “Ko nemokçjo rûpinimusi tradicinëmis religijos ir elgesio Kaip atsirado tiktai “Auðra”, iðsyk rodos vertus, inteligentai perteikë “kalbos” klausimà

28 29 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

aiðkiai jausdami savo vieniðumà ir istorinio Taèiau pradiniu identiteto formavimosi kolektyvinës nepasitenkinimo jausenos klausimai darësi nebe tokie svarbûs.15 tæstinumo pertrûká, nes kalbos konstravimo laikotarpiu pagrindinis konflikto ðaltinis sietinas stiprëjimu. Zenonas Ivinskis labai taikliai Savarankiðkai besiplëtojanti “nacionalizmo” ideologija ir politinë ateities programa darë su kultûros, t.y. religinëmis vertybëmis: apibûdina pasakojamosios (naratyvinës) kultûra palaipsniui formavo ávairias orientacijas poveiká tik nedidelei þmoniø daliai. negalima laikyti atsitiktinumu, jog bûtent tada, kultûros formos gimimà: ir politines programas, darydama tam tikrà Ta proga verta prisiminti anksèiau kai pasirodë iðorinës prievartos þenklai, poveiká ir paèiai religinei aplinkai. Taèiau Jeigu þvelgsime á Basanavièiaus gausiø padarytà iðvadà ir ið naujo suformuluoti valstieèiai buvo linkæ daþniau tapatinti save su socialinio poveikio poþiûriu sekuliarizuotas darbø bibliografijà, tai matysim, kad jis problemà: tai, kà vadiname “meilës kalbai” savo “natûraliàja” religine aplinka, bet ne naujai beveik ið kiekvienos Lietuvos praeities inteligentijos projektas privalëjo atsiþvelgti á 13 vardu, yra sudëtinës prigimties reiðkinys. Todël nuþiestu “tautiðkumo” vardu. liekanos, ið kiekvieno daikto, ið perkûno simbolius, iðplaukianèius ið religinës vienas ið aktualiausiø dalykø yra atsakyti á Kaip paþymi R. Vëbra, aðtuntame kulkos, akmens kirvuko, ornamentuoto motyvacijos, tam tikras iðgales, kurios sutapo su klausimà: kaip “kalba” ágavo savo simboliná deðimtmetyje “legaliai teiðleista vos keletas kryþiaus, piliakalnio, seno drabuþio, net bræstanèiomis nacionalizmo projekto ribomis. turiná? Kitaip tariant, iðkyla sociologinis knygeliø, o nelegali spauda buvo beveik lapinës kepurës ir t.t. pirmoje eilëje Kaip paþymëta anksèiau, stiprëjantis ryðys supratimo klausimas: kà ið tikrøjø þmonës iðimtinai religinio turinio. Laikotarpis po majestotiðkai iðvedë garbingà mûsø tautos su religinëmis vertybëmis buvo tik atsitiktinai praeitá, <…>. Visa tai minime, norëdami galvojo apie savo padëtá ir ateities galimybes sukilimo iki “Auðros” leidimo pradþios didesnio (sociologine prasme) susijæs su tautiðkumu. Ðis parodyti, kad mûsø auðrininkai buvo pereinamuoju tarpsniu? Be to, sakyti, kad optimizmo tautinio Atgimimo veikëjams nekëlë. pasukæ labai ádomia ir ðiandien tikrai ryðys atspindëjo reakcijà prieð caro valdþià. tautinis sàjûdis kilo ið plaèiai paplitusios “meilës To meto studentai lietuviai raðë apie slegiantá dëmesio verta kryptimi – kryptimi, Pastaràjà nuostatà perteikë valstieèiai, kalbai” nëra lygu sakyti, kad emocinë kalbinio áspûdá, kurá kelia Lietuva, vaþiuojant per jà sakytume, tikrø kultûrininkø, kokiais pasiprieðinæ valdþiai ir reikalavæ spausdinti identiteto svarba nesikeitë laiko atþvilgiu. Yra traukiniu. Nei traukinyje, nei stoèiø peronuose lietuviø ðviesuomenei reikia stengtis “tikràsias maldaknyges”. Valdþios pastangos ir kiti veiksniai, á kuriuos turime atsiþvelgti niekur nebuvo girdëti lietuviø kalbos – vien pasidaryti. (Ivinskis 1996: 176-177) prievarta pritaikyti slaviðkà raidynà apibrëþdami “kalbiná identitetà”. lenkø ir rusø.” (Vëbra 1992: 36) Socialiniu maldaknygëms buvo pasmerktos nesëkmei dël poþiûriu 9-asis deðimtmetis buvo palankus “Kultûra”, kaip ið esmës naujas socialinio lietuviø kultûros tradicijos suvarþymo. Valstieèiø Etninis-religinis konfliktas laikotarpis naujai besiformuojanèiam gyvenimo reiðkinys, buvo linkusi uþmirðti savo tikslas buvo ne tik ir ne tiek iðsaugoti kalbà, bet identitetui, kai tautinë inteligentø retorika senàjà religinæ formà ir veikiau nustatyti tvirtus veikiau paremti teisingesná tikëjimà ir nieku Kadangi siekiame tikslinti þodþiø “tauta” pradëjo pertvarkyti visuomenæ pagal savo ryðius su mokslo ir paþangos principais. gyvu nepaklusti svetimiems religiniams ásakams. ir “kalba”, taikomø paskutiniøjø XIX a. vaizdiná. Vis dëlto tarp þmoniø pradëjo plisti “Auðros” tarpsnio konfliktas su paminëtais Bûdingas pavyzdys: kai Vilniaus mokymo deðimtmeèiø Lietuvos istorijos ávykiams, kolektyviniai sentimentai bûtent religinës- dvasiðkais broliais turi tam tikrà objektyvø apygarda 1869 m. publikavo maldaknygæ reikðmes, svarbu ir teoriðkai apibrëþti perskyrà kalbinës motyvacijos pagrindu. pagrindà: netgi kaimyniniø visuomeniø (pvz., “Altorius jaunimui” slaviðkomis raidëmis, tarp socialinio veiksmo ir socialinës prasmës. Visø pirma tai buvo nepasitenkinimo miesto gyvenimo formø) atþvilgiu gerokai “kunigø nepripaþintas maldaknyges pradþios Kitaip tariant, svarbu atsakyti á klausimà, kokias jausena, susijusi su 7-ojo ir 8-ojo deðimtmeèiø “vëluojanti” kultûra, pagaliau suvokusi savo mokyklø mokytojai pradëjo patys platinti ir ið subjektyviàsias prasmes aptariamojo tarpsnio laikotarpiu, kai caro valdþia uþdraudë lietuviðkø prigimties su religija skirtingumà, ið naujo ðiø knygø mokyti vaikus maldos uþ imperatoriø. þmonës priskyrë savo veiksmams. Negalima raðmenø vartojimà netgi maldaknygëse. Stiprëjo apibrëþë savo santyká su senàja forma. Turint Pasklidus þiniai, kad mokyklose platinamos nepaisyti subjektyviøjø socialinio gyvenimo pojûtis, kad pati pastanga suvarþyti kalbos galvoje ðá aspektà, visiðkai nepagrástos “Varpo” svetimo tikëjimo maldaknygës, tëvai pradëjo jas aspektø: bûtent emocijos apibrëþia teoriná vartojimà buvo didþiulis iððûkis religinei inteligentø nuorodos, kad aptariamojo konflikto naikinti.” (Merkys 1994: 103-104) santyká tarp subjekto ir kito. Pripaþindami, kad tradicijai. Religinæ savigarbà toliau þeidë ávairûs prieþastis – privataus pobûdþio reikalai: “Kada Èia plëtojamas argumentas yra tas, kad besiformuojantis identitetas ástengia pozityviai formalûs ir neformalûs suvarþymai ir konfliktai, atsirado “Balsas”, uêtçmyjome tenai laiðkus á kalba ágavo simbolinæ ir socialinæ reikðmæ tik apibrëþti save tik pasitelkdamas santyká su kitu, kurie padëjo nukreipti nepasitenkinimo jausenà rçdytojà su “Mielas Jonuk!”, bet paskui autoriai palaipsniui: kalbamuoju laikotarpiu religija turime ávardyti ir skiriamàsias emocinio savæs pertvarkymo linkme.14 Kaip jau minëta, tø paèiø laiðkø iðkeikç “mielà Jonukà” buvo pagrindinis valstieèiø simboliniø reikðmiø patyrimo ribas, o kartu ir kintanèias socialinio pradedant 9-uoju deðimtmeèiu iðkyla ir kitas baênyèiose ir uêdraudç katalikams skaityti jo ðaltinis, religinës priklausomybës ryðiai aiðkiai veiksmo prasmes, tradicionalistinës vertybiø identiteto konstravimo aspektas. Naujos raðtus, o tai ið prieêasties ápainiojimo á ir nedviprasmiðkai apibrëþë asmens santyká su savivokos raidà ir potencialiø socialiniø sekuliarizuotos intelektinës programos, kuri publicistikà privatiðkø rokundø.” (Adomaitis- emociniais kolektyvinio pobûdþio ávykiais. Kaip konfliktø kontûrus. Tautinis identitetas nieku subrandino autonomiðkus nacionalizmo Ðernas 1890a: 17) Negalima nematyti, kad tik dël ðios prieþasties koncentriðkos kaimo bûdu nebuvo tolydus reiðkinys, sudarytas ið kultûros principus, susiformavimas buvo keitësi pati “kultûra”. bendruomenës ástengë spontaniðkai iðplësti “natûralaus” ir vertikalaus kultûros kamieno. svarbesnis veiksnys palyginti netgi su Dël ðios prieþasties senieji religijos religinius simbolius uþ konkreèios aplinkos ribø,

30 31 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

ypaè konfliktinëse situacijose. Tuo tarpu kalbos ir ið aukðto gali paþadëti tëvynës ir jos gero derlingiausi ir labiausiai á rinkà orientuoti straipsniuose svarstë klausimus, kurie iki tol socialinë reikðmë buvo gerokai siauresnë negu neapleisià. (Kudirka 1990: 625) kompaktiðki regionai, susijæ, nors ir netiesiogiai, (matyt, dël socialinës aplinkos sàstingio) buvo realioji (platesnës apimties) kalbinë aplinka, su Europos rinka. Kitaip sakant, ðie regionai ignoruojami. Jurgio Mikðo teigimu, be tautinës savo betarpiðkais ryðiais, þinoma, stiprinusi Svarbu paþymëti, kad politiniu poþiûriu nebuvo uþdaros, viduramþiðko tipo rinkos. ûkës mokslo neámanoma suprasti esminiø religinius simbolius. Ávairiuose Lietuvos radikalesnis Varpo leidinys pragmatiðkai átraukë Procentiniu atþvilgiu ið èia (taip pat ir ið miestø) bendruomenës klausimø”: regionuose “nacionalinë savimonë pradëjo abu ið pirmo þvilgsnio prieðtaringus – kilo didþiausia aktyviø nacionalistiniø sàjûdþiø reikðtis konfesinëmis formomis: iðsiplëtojo kova pasaulietiná ir religiná - pradus: leidinio dalyviø ir lyderiø dalis. (Hroch 1985: 168-172) Norint kiekviena giminç ir draugija turi dël lietuviø kalbos ávedimo Simno, Rumboniø, redaktoriai stengësi iðvengti ankstesnës Auðros Kalbant apie paskutiniuosius XIX a. liczius (mçrius) ir geismus sav tiktai Lazdijø baþnyèiose.” (Vidmantas 1987: 103). konfrontacijos su dvasininkais. Tai liudija, kad deðimtmeèius, svarbiausias klausimas bûtø ápatingus, vienok lieka gançtinai reikalu, kurie sutraukia á kruvà jas visas, taip kad Drauge stiprëjo kalbos kaip bendravimo lietuviø nacionalizmo pirmtakai vis geriau ideologiniø idëjø socialinio poveikio svarstymas. suvokë uþsimezgusá ryðá tarp kultûros ir ukç visos szalies palieka kaip kad vienu priemonës vaidmuo: komunikacinës ir Në vienas tautos idëjos raidos tarpsnis nëra toks kunu, isz kurio nei vieno sànario ideologijos, kultûros ir politikos. simbolinës kalbos funkcijos uþgoþë dialektø svarbus socialinio idëjø plitimo poþiûriu kaip neiszgausi neágrobæs kitu. Politikiszka skirtumus. Dialektø skirtumø sunykimas, laiko atþvilgiu trumpiausias kalbamojo meto çkonomija kamantinçja toká kunà, t. e. besipleèianti “kalbinë amnezija” formavo ir Industrializacijos lûkesèiai laikotarpis. M. Hrocho teigimu, svarbu skirti tris ukæ visos szalies, o ne ukæ vienos giminçs pagrindinæ moderniosios tautos prielaidà - (sociologiniai sàvokos aspektai) esminius tautinio sàjûdþio tarpsnius: A tarpsná ar draugijos ápacziai. (Mikðas 1884: 218) abstraktaus anonimiðkumo patyrimà. (moksliniø interesø laikotarpá), B tarpsná Ironiðkas lietuviø nacionalizmo aspektas Pravartu bûtø prisiminti, jog kalbame apie (patriotinio agitavimo laikotarpá) ir C tarpsná Po kurio laiko lietuviø verslininkai yra tas, kad naujosios programos kûrëjai “pagreitintos istorijos” deðimtmeèius: nepilnas (plaèios apimties tautinio sàjûdþio susidarymà). paskelbë savo ðûká: “Lietuva priklauso susidûrë su dviguba bûtinybe: jiems reikëjo 9-asis deðimtmetis nepaprastai svarbus Nedideliø tautø susidarymui ypaè svarbus B lietuviams”. Tai buvo visiðkai naujas tautinio politiðkai radikaliø idëjø kuriant sekuliarizuotà ideologinës brandos aspektu. Nereikëtø tarpsnis. Tarp pradinio laikotarpio (kuriam sàjûdþio posûkis: ekonominiai interesai per nacionalizmo ideologijà, nepaisant to, jie pamirðti ir to, kad veiksmingesnes nacionalizmo atstovauja intelektualø grupës, aistringai ir labai trumpà laikà leido suvokti ir socialiniø galiausiai suprato, kad religijos vaizdiniai yra raidos prielaidas sukûrë pati socialinë tikrovë: rûpestingai pradedanèios tyrinëti kalbà, kultûrà interesø apimtá, ypaè konfliktiðkø miesto sàlygø stipresni negu pasaulietinë tautos idëja. Nëra visø pirma bræstantys ekonominiai lûkesèiai ir ir slopinamø tautø istorijà) ir patriotiniø kontekste, kur lietuviø kilmës kaimo gyventojø nieko keisto, kad “Varpo” periodo inteligentai konflikto tarp kaimo ir miesto uþuomazgos XIX nuostatø masinio iðplitimo glûdi tarpsnis, kuris galimybës uþimti pagal galimybes pelningas ir konstravo naujà pasaulietinæ ideologijà a. pabaigoje, kai susidûrë etniniu poþiûriu yra lemiamas maþos tautos susidarymui. Tai – prestiþines socialines bei ekonomines padëtis siekdami pritaikyti ir áteisinti religijos nuostatas. skirtingø grupiø interesai. Ðiuo aspektu tautinës savimonës susidarymo laikotarpis, kurá buvo ribotos. Ðiuo poþiûriu verta dëmesio M. Religija imta vertinti kaip solidarumo veiksnys, Miroslavo Hrocho tezë yra empiriðkai apibûdina aktyvi patriotinë agitacija. (Hroch Hrocho pastaba, kad didelis þydø gyventojø kuris neprieðtaringai galëtø koegzistuoti kartu orientuotos sociologinës analizës pavyzdys: jo 1985: 23-24) prieaugis neiðvengiamai vertë skaitlingas þydø su tautine iðtikimybe. Nepaisant to, religiná veikale Socialinës tautinio atgimimo Europoje Kaip tik patriotinio agitavimo laikotarpiu gyventojø grupes atlikti tas funkcijas, kuriø gyvenimo bûdà hierarchiðkai pertvarkë prielaidos istorinio-lyginamojo metodo pagrindu iðryðkëja socialinio konteksto svarba, potencialiai siekë lietuviø kilmës kaimo pasaulietinis politinio idealo vaizdinys. Vincas kompleksiðkai tyrinëtos èekø, slovakø, lietuviø, pakankamai sëkmingai gretinama nacionalizmo gyventojai (Hroch 1985: 96-97). Kudirka raiðkiai apibrëþë ðá santyká: estø, suomiø, norvegø, flamandø socialinës ir vizija ir praktiniø pertvarkymø bûtinybë. 1884 m. Vadinasi, nors ir teisinga sakyti, kad ðiuo ekonominës ankstyvojo nacionalizmo sàlygos. “Auðroje” publikuojamas sistemiðkas projektas, laikotarpiu industrializacijos tempai buvo lëti, Tokiose sàlygose iðpuola, kad kunigø M. Hrochas aptiko ekonominiu poþiûriu kuris suderina praktines ir idealiàsias sàjûdþio ádëmesnis þvilgsnis atskleidþia, kad naujojo elito darbai ant tëvynës dirvos turi tvirtumà tik specifinius paminëtø visuomeniø regionus, pvz., puses, t.y. politinës ekonomijos ir bendruomenës modernëjimo lûkesèiai, siekiantys áveikti tol, kol dirba svietiðki inteligentai; kad Bohemijà – Èekijoje, pietvakariø ir centriná idëjas. Tai buvo didelis þingsnis á prieká, netgi, atsilikimà ir priespaudà, netiesiogiai buvo susijæ kunigai gali bût nors ir labai naudingais regionà Slovakijoje, Suvalkø – Lietuvoje, sakytume, kertinë nacionalizmo sëkmës su potencialiu socialiniu konfliktu tarp etniðkai dvasiðkais darbininkais, bet tik Viljandës – Estijoje, kur bûta apèiuopiamø vienalyèio kaimo ir ðiuo aspektu kitoniðko talkininkais, nes neþino në dienos, në prielaida. Sàjûdþio pradininkai modernëjimo poþymiø. Ne visus ðiuos regionus valandos, kada katalikystë pasakys jiems bendruomeniðkumo idëjà grindë politinës miesto sektoriø. Mano nuomone, reikëtø veto; kad vadovystë darbuose dël tëvynës buvo paveikusi ankstyvoji industrializacija, ekonomijos samprata (tautinç ukç – tai gentçs kritiðkai perþiûrëti daþnai pateikiamà turi bût rankose tø, kurie darbà pradëjo taèiau dauguma jø skyrësi santykiðkai iðplëtotu gaspadoristç): ðiuo aspektu jie formulavo visiðkai pagrindinæ prielaidà, kad ðiuo laikotarpiu pirmi, ne ið prievartos, o tik ið geros valios, þemës ûkiu: tai buvo produktyviausi, naujus terminus ir savo ekonominiuose kaimiðkame visuomenës sektoriuje nebûta

32 33 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

industrializacijos þenklø. Þinoma, formalios industrializacijos lûkesèiø prasiskverbimu, ið inteligentai itin pasitikëjo pozityvizmo mokslu, istorijos sureikðminimà. Bûtent jie giliausiai statistikos poþiûriu, nëra akivaizdaus kriterijaus, tikrøjø yra identiteto turinio, santykio su tikrove þavëdamiesi istorinës paþangos idëja. suvokë ir platesnës apimties kultûros sampratos kuriuo remdamiesi galëtume áþvelgti pertvarkymas. “Ekonominiø nacionalistø” (Jono Vileiðio, Jono poreiká. Pagrindinë jø uþduotis buvo iðsivaduoti nacionalizmo modernizacijos formas. Tam tikra Nevisiðkai tikslus teiginys, kad “tik XIX a. Ðliûpo, Prano Maðioto, Petro Leono) teigimu, ið suvarþytos socialinës erdvës, fragmentiðko prasme Theodore’as Weeksas yra teisus, 9-ojo deðimtmeèio pabaigoje ir paskutiniojo esminis naujojo sàjûdþio tikslas – perëjimas ið socialinio patyrimo, kurá diegë netolerantiðka pabrëþdamas, kad “turint mintyse modernumà, deðimtmeèio pradþioje patriotai, ásteigæ romantizmo á pozityvizmà. Savo projektà jie ið ir svetima to meto socialinë aplinka. Kadangi vizitatorius, 1909 m. apsilankæs Gardino ar socialistiná ir patriotiná þurnalà Varpas, kvietë principo siejo su ðvietëjiðkos veiklos atgimimu tautos ar kultûros idëja nebuvo plaèiau Kauno provincijø kaimuose, vargu ar atrastø lietuvius skverbtis á miesto aplinkà. Jie ir kapitalistiniø santykiø plëtra. vartojama kasdienëje valstieèiø kalboje, naujoji industrializacijos, socialinio mobilumo ar rekomendavo valstieèiams dalyvauti prekyboje, Inteligentija, kuri gerai paþino esamas samprata tik pamaþu skverbësi ið vaizduotës á politiniø institutø, þenklus, kurie paprastai mokyti savo vaikus miesto amatø ir ávairiø kitø sàlygas, pakankamai gerai suvokë ir tradicinës realybës sferà. Tai buvo erdviniu poþiûriu apibûdina modernumà”. (Weeks 1999: 360) dalykø.” (Hroch 1985: 88) Tokios tvarkos ribotumà. Jos programa buvo vienodai suvarþyta vizija. Patys nacionalizmo pradininkai Ðia þodþio prasme modernizacijos þenklai “rekomendacijos dalyvauti prekyboje” plaèiai nukreipta ir á kultûros bei ðvietimo politikà, ir á savo publikacijose nurodë, kad jiems buvo itin buvo silpni, taigi sunku aptikti tiesioginá ryðá tarp paplito jau “lingvistiniu” Auðros laikotarpiu. industrializacijos reikmes. Ji tikëjosi, kad jø sunku – bent jau ið pradþiø – nutiesti tiltà tarp modernëjimo ir nacionalizmo idëjos. Taèiau ðiuo Nors jau pirmosiomis kultûros sàjûdþio iniciatyvà perims kalbos vartotojai, toliau savo idëjø ir platesniø socialiniø grupiø, kadangi atveju lyg ir uþgoþiamas svarbus klausimas, dienomis buvo pripaþinta, kad tautinius plëtodami ideologinius tautinio sàjûdþio paprasti þmonës buvo gana abejingi ðioms sietinas su þmoniø socialiniais lûkesèiais. uþdavinius galima ágyvendinti drauge pleèiant uþdavinius. idëjoms (galbût iðskyrus tam tikras praktiðkas Tvirtëjo polinkis socialiná veiksmà derinti su ir kapitalistinius santykius, taèiau svarbaus Naujasis ekonominis patyrimas darë gilø ekonomines idëjas). Pridurtina, jog ir mokslas ekonominiais interesais, kurie palaipsniui darësi ekonominës ir tautinës idëjos ryðio ideologinë poveiká identiteto formavimuisi ir socialinei – bemaþ svarbiausias ðiø idëjø komponentas – svarbi vertybë ir tikslingo elgesio gairë. Vadinasi, svarba ásisàmoninta bûtent “Varpo” laikotarpiu: idëjø plëtrai. Savarankiðkos verslo idëjos buvo vertinamas vieninteliu aspektu: “Møsø ekonominës raidos ir modernëjimo raidà galime pradininkai, skatindami ekonomikos ir êmonelçs mato visà laimæ ið mokslo tiktai tame vertinti kaip naujø idëjø skverbimosi atitikmená, Kad lietuvis bijosi savo vadovø – broliø, ideologijos jungtá, prieðindamiesi kalbos dalyke, kad mokslas duoda ástoti á kunigus ir, tam tikrà kriterijø, kuris leidþia kalbëti apie galime ir ið to jau vien pasergçti: juk nuo suvarþymams, plëtodami kultûros, o vëliau ir jaigu êinotø, kad vaikas netaps kunigu, tai visai naujøjø idëjø socialiná poveiká. Susiedami savo pat pirmos dienos uêgimimo gaivalingos politinio savarankiðkumo prielaidas, aiðkiai nçleistø vaiko á mokslà.” (Kudirka 1891: 149) ir kruèios “Auðros” – tos sujudátojos ir poþiûrá á ekonominius klausimus su apibrëþë savo interesus bei pastangas plëtoti Vadinasi, vienas ið sunkesniø dalykø yra êadintojos amêinai sargalingai ámigusiø ideologinëmis idëjomis, þmonës vis labiau lietuviø, buvo ðnekama ir raðoma apie naujus ekonominius santykius. kuo aiðkiau apibrëþti paradoksalius “pagreitintø suvokë savo ankstesniøjø sàlygø ribotumà. Kaip reikalingumà prekystçs – o kas ir kur ið deðimtmeèiø” ávykius. Ir ðiandien dar atrodo, teigia anksèiau ávardytas argumentas, svarbu lietuviø iki ðiandien ja uêsima? Ar daug Inteligentø vaidmuo kad lietuviø tautos susiformavimà lëmë ne atsiþvelgti á tai, kad þmoniø motyvacijai darë yra tokiø vyrø? Negu labai maêai. racionalûs, bet neracionalûs ar netgi iracionalûs átakà jø paèiø pasirinkti tikslai ir ateities (Berþanskis 1890: 44) Prieðingai populiariam ir veiksniai. Czesùawo Miùoszo teigimu, lietuviø lûkesèiai. Dël to pritarèiau Ernestui Gellneriui, netgi moksliniam ási- tauta, praradusi savo istorijà, gimë ið kalbos: kad modernizacijos ir industrializacijos sàvokos Kitaip negu “Auðros” laikotarpio tikinimui, nacionalizmas neturi jokiø labai giliø “skirtinos tik kaip siauresnis ir platesnis to paties inteligentai, “Varpo” tarpsnio lyderiai ne tik Kalbos atgaivinimas ir apvalymas ðaknø þmogaus psichikoje. supranta ekonominiø idëjø svarbà, bet ir ieðko buvo saujelës þmoniø, kurie pradëjo reiðkinio aspektai. Tikràjà industrializacijà gali <…> Norint ið tikro já lietuviðkai raðyti ir leisti laikraðèius bei aplenkti – tam tikrais iðimtiniais atvejais vëluoti galimybiø instituciðkai áteisinti nacionalinæ paaiðkinti, ypaè svarbu knygas, taip pat daugybës bevardþiø – industrinës visuomenës atributai, ekonomikà: “Galima butu dël pralauêimo tø nustatyti specifines jo knygneðiø nuopelnas. Kaþkoks pirmøjø ledø ásteigti net tam tikrà draugystæ, ðaknis. terminologija, lûkesèiai, ðûkiai. Tokiø lûkesèiais stebuklingas buvo tas ðuolis paskutinæ grindþiamø skoliniø visuma gali daryti beveik kuri rupátusi doriðkai ir pinigiðkai apie (Gellner 1996: 64) akimirkà prieð praþûtá, lyg netikëtas toká patá poveiká visuomenei kaip ir pats racijonaliðkà platinimà tarpu lietuviø prekystçs, raudonodþiø genties atgijimas. (Miùosz reiðkinys.” (Gellner 1964: 171) E. Gellneris amatø ir pramonystçs.” (Kudirka 1890: 10) Paskutiniaisiais XIX a. deðimtmeèiais 1995: 43-44) áþvalgiai perteikia santykio tarp Ðitas ir kiti pavyzdþiai átikinamai rodo, kad subrendusià lietuviø nacionalizmo idëjà sukûrë industrializacijos ir identiteto formavimosi tautinë idëja buvo suvokiama kartu su kitomis nepaprastai aktyvi inteligentø veikla. Nuo jø Ne tik literatûriniu, bet ir sociologiniu sudëtingumà. Tai, kà Gellneris vadina specifinëmis sàlygomis. Pabrëþtina ir tai, kad prasidëjo kelias á ðiandienà savaime suprantamà poþiûriu Czesùawas Miùoszas labai pagrástai

34 35 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

kalba apie “istorijos ðuolá”. Dalykas tas, kad (dar prieð tautos susiformavimà) amnezijos (Vëbra 1990: 234-235), galbût ir turi polinká ideologijos, formavosi polinkis sureikðminti, identitetas, kalba ir nacionalizmas kaip plitimas, kaip teigia plaèiai þinoma Ernesto pernelyg apibendrinti, taèiau tiek idëjø, tiek kartais netgi suðventinti kultûros elementus. modernus reiðkinys susiformavo tik praradæs Renano aksioma, paradoksaliai sukûrë naujàjá interesø sferose pokyèiø bûta akivaizdþiø. Norint sociologiðkai suprasti ideologijos ðaknis áprasto, pakankamai uþdaro, koncentriðko tautiná (kalbiná) identitetà. Cz. Miùoszo Toliau turëtø kilti klausimas, kaip ir pateikti gilesná poþiûrá á ðià raidà, svarbu gyvenimo bûdo ir vyraujanèio religinio patyrimo ávardintas “ðuolis” yra “objektyvios” tikrovës plëtojosi ðie vidiniai minties ir jausmo pokyèiai, paþvelgti ir á autentiðkus ðaltinius: atmintá. Kalbos atgaivinimas ir apvalymas galimybiø ir istorijos atsitiktinumo, realybës ir kai socialinëje tikrovëje radosi kaip niekad daug tiesiogiai sietinas su betarpiðko patyrimo vaizduotës kûrinys. Vadinasi, galime kalbëti apie naujø ateities þenklø? Pripaþástant ne tik “apvalymu”, vadinamàja socialine amnezija, ávairiopø veiksniø sàveikà: tauta subrendo tiek ekonominiø interesø, bet ir naujai Þinoma, iðlikimo instinktas liepë man moderniosios kultûros funkcija, kuri naujàjà ið potencialiai konfliktiðkos socialiniø- formuluojamø idëjø svarbà, privalu atsiþvelgti niekad neatsiliepti lietuviðkai ir saugotis, lingvistinæ retorikà tiesiogiai susiejo su ekonominiø pokyèiø tikrovës, tiek ið ir á specifinæ inteligentø sluoksnio padëtá, idant nieks nepamatytø, kad mano tëvas ideologiniu nacionalizmo kontekstu. Jeigu ðis sakralizuotos inteligentijos socialinës veiklos, ið emocinæ paþeidþiamumo bûsenà, kultûrinio ir dëvi sermëginæ ir moka tik lietuviðkai. Dël teiginys yra korektiðkas, darosi labiau specifiniø kultûros simboliø, saistomø su psichologinio artumo stygiø: to gi stengiausi kalbëti nors blogai, bet lenkiðkai, o nuo tëvø ir giminiø, kurie suprantamas ir “netikëtas raudonodþiø genties emociðkai þadinanèia kalbos idëja. Svarbu atvaþiuodavo manæs atlankyti, atgijimas”: istorinis lûþis paþadino simbolinius paþvelgti uþ “natûralaus” darinio (lietuviø Susiartinimas, jai ne iðgelbetu mus ið ðalindavausi ið tolo, jeigu tik vaizduotës iðteklius, kalba, kaip pagrindinis tautos, etnoso ar kalbos) ribø ir ávardinti visø nelaimiø – tai jau tikrai lengvátu patëmydavau, kad kas ið draugø ar ponø naujojo istorinio pasakojimo tarpininkas, per tikëtinas prieþastis, kurios leidþia daryti darbà, priduotu dràsybçs ir ramumo mato. Ðnekëdavau su jais ramiau tik trumpà laikotarpá privalëjo áveikti amnezijos ir prielaidas, nusakanèias, kodël þmonës linkæ darbinákams, o gal, nelaimçs laike, pasislëpæs kur uþkampyje. Tapau mat anonimiðkumo padarinius, uþpildyti staiga kalbamuoju laiku ávardinti savo veiksmus, paduotu pagelbos rankà nors ir lenku ir sykiu ponu – tekau lenkiðkai prasivërusá socialiná atstumà tarp þmoniø. remdamiesi tautos, etnoso ar kalbos ryðiais. svetimos kilmçs draugai; êinoma, dvasiai.” (Kudirka 1990: 541) Anonimiðkumo, socialiniø ryðiø irimo, socialinio Jono Basanavièiaus redaguojama Auðra, prigulçtu atsilygáti vieni kitiems. atstumo padidëjimo situacijà raiðkiai apraðo pasirodþiusi 1883 m., rodos, nesiekë ardyti Simpatija tarp silpnujø ir nelaimingø Juozas Adomaitis-Ðernas: nusistovëjusios socialinës tvarkos. Nepaisant to, turçtu lengváti spaudêianèià rankà, Senoji asimiliacinë tradicija silpnëjo sëkmingai sukûrusi istoriná kultûros pasakojimà, maêáti dràsybæ spaudikø, ir tuom plintant naujoms idëjoms tarp naujosios kartos Kaimuose, jaigø Baltrus áklimpo á naujoji inteligentø karta suteikë naujà impulsà paèiu jau stabdytu daugumà visokiø inteligentø, kai ið principo pasikeitë Lietuvos nelaimæ, Jonas nesistengs já iðtraukti, bet, ideologiniams Varpo tarpsnio poþiûriams. skirtingø ástatø, iðdavinçjamø ðiandien intelektinis klimatas. Kaip jau minëta, pleèiantis rodos, dþiaugiasi, kad ne jisai, Jonas, bet Politiniu poþiûriu radikalesnis Varpas nubrëþë dçl panèiojimo nelaimingø gaivalø, ne socialinëms riboms pakito ir pati moralinë Baltrus áklimpo. Seniau, laikuose skiriamàjà ribà, kuri þymëjo intensyvesnio ryðio turinèiø nçjokiø apginçjø, nç teisybçs jausena – pasaulietinë kultûra ágavo baudêiavos, þmonçs pasakoja buk buvæ transcendentiniø bruoþø ir pagal funkcinius geriau: visotinas vargas, prispaudimas, tarp kultûros ir politikos pradþià: dçl savæs. (Adomaitis-Ðernas 1890b: kokiame buvo, artino visus, jungç 81) poþymius sutapo su ðventybës sfera. Kaip prispaustus á kruvà, nelaimçje viens kità Ne dçl talpinimo eiliu apç laksztingaliu áþvalgiai paþymi Vytautas Kavolis, paradigminis rupinosi gelbçti pagal savo pajiegas. cziulbçjimà tapo paskirtas “Varpas”, bet Giliai jausdami autentiðkumo ir teisëtumo ðio tarpsnio þmogus, svarstydamas Kodçl dabar kitaip? Ar dçl uþlaikymo del straipsniu, isz kuriu galima butu stygiø, inteligentai suabejojo nustatytos tvarkos pasaulietinius reikalus, neatsisako religinës êmoniø ant doriðko kelio reikalingi isztraukti nors truputá rçaliszkos naudos. principais ir “natûraliosios” (asimiliacinës) terminijos. Tiesa, “Kudirka ðventumà tiesiai pancziai ir prispaudimas?” (Adomaitis- (Gaidamavièius 1889: 50) raidos pagrástumu. Atrodo, kad jie puikiai identifikuoja su darbingumu”. (Kavolis 1994a: Ðernas 1891: 177) suvokë psichologines savo moralinës bûsenos 43) Kaip matome, ðioji programa nebuvo prielaidas, nes aptiko tradicijà ir kultûrà ten, kur Naujojo socialinio tarpsnio pradþia Bûtent kultûros anonimiðkumas arba, siejama su konservatyvia ar romantine vizija. anksèiau jø neieðkojo – kalboje ir “perkûno subrandino sekuliarizuotos inteligentijos kitaip sakant, tautinio tapatumo stygius sukûrë Galima dràsiai teigti, kad Varpo nuopelnas yra kulkoje”. Kitaip sakant, jie nesàmoningai sluoksná, kuris tam tikra prasme buvo iðskirtas, naujàjà identiteto formà. Inteligentija ið tas, kad jis padëjo suvokti visuomenës atmetë vertybes, kurios kilo ið jø paèiø galbût netgi “paðalintas” ið visuomenës ir dël to pagrindø pakeitë simbolines kalbos reikðmes. modernëjimo galimybes. Rimanto Vëbros visuomenës, ir dabar prisiëmë atsakomybæ uþ giliai jautë identiteto stygiø. Nepaisant to, kad Kitaip tariant, modernioji tautos idëja buvo teiginys, kad “paskutiniojo deðimtmeèio savo moraliniø nuostatø dvilypumà. Be to, vis ðis trapus socialinis sluoksnis suvokë ir plëtojo vienas ið galimø atsakymø á klausimà, susijusá pradþioje ekonominiai ir politiniai tautinës labiau ryðkëjant kontrastui tarp tradicijos ir ideologinæ “suartëjimo” sampratà, vis dëlto su anksèiau paminëtu paradoksu: iðankstinës burþuazijos interesai jau buvo susiformavæ”

36 37 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

stigo bent jau santykiðko pastovumo: kaip rodo buvo poreikis paremti demokratiðkesnæ ir socialinis veiksmas buvo grindþiamas tam tikru veiksmingesnes nacionalizmo formavimosi “Varpo” periodikos pavyzdþiai, ne vienas paþangesnæ socialinës raidos kryptá, o ne tik evoliuciniu moralinës raidos idealu. Ðià temà prielaidas sukûrë pati socialinë tikrovë, visø “inteligentas” nusigræþë nuo socialinio sàjûdþio identiteto neapibrëþtumo ar “ontologinio yra svarstæs Vytautas Kavolis, paþymëdamas, pirma ekonominis konfliktas XIX a. pabaigoje, idëjø. Inteligentai buvo varþoma ir slopinama nesaugumo” pojûtis. Þinoma, naujoji kad “ XIX a. pabaigos liberalø ir radikalø sàjûdis kai susidûrë ávairiø þmoniø grupiø, kilusiø ið “socialinë maþuma” Lietuvos teritorijoje iki ideologinë kryptis ið dalies rëmësi “Auðros” Lietuvoje – psichologinis Prancûzø revoliucijos etniniu ir socialinës geografijos poþiûriu XIX a. pabaigos. Tokia padëtis visø pirma buvo periodo kultûrine mitologija ir intelektiniu atitikmuo. <…> Lietuviai sukilëliai skirtingø kaimiðkø (valstieèiø) sektoriø ir miesto susijusi su santykiðkai lëtais socialiniø institutø paveldu (tautinio atgimimo lyderiai ëmësi konservatyvesni uþ prancûzus, maþiau (smulkiosios miesto burþuazijos) regionø, ir tradicinës socialinës struktûros pokyèiais. plëtoti istorines temas kaip svarbiausià tautinio universalûs uþ amerikieèius, jaukios provincijos interesai. Taèiau dar svarbesnis dalykas yra tas, kad atgimimo mitologijos aspektà). Taèiau jø idëjos vaikai, - taèiau ir uþ vienus, ir uþ kitus labiau Naujieji sàjûdþio lyderiai, vadovaudamiesi socialinis ir ekonominis varþymas suþadino atliepë naujos programos metmenis: tam tikra jauèià prievolæ eiti “vien takais dorybës”. kintanèios istorinës perspektyvos pojûèiu, inteligentø socialinio susvetimëjimo jausmà. prasme jos perteikë “laisvai plevenanèiø” Tautinio atgimimo retorikoje dorybë lietuviams visapusiðkai iðplëtojo etnografinës kultûros Kalbant grieþta statistikos kalba, inteligentai inteligentø, kurie suvokë visuomenës galbût reiðkë tai, kà laisvë amerikieèiø, lygybë – þenklus. Kitaip sakant, “ideologiðkai perskaitë” kaip socialinë grupë, galima sakyti, nyko: “Labai modernëjimo galimybes, nusivylimà (vartojant prancûzø revoliucionieriams. (Kavolis 1994b: tradicinës kultûros elementus, papildydami juos didelë lietuviø inteligentø dalis (daugiau kaip ðá terminà kaip socialinio susvetimëjimo reiðkinio 470) vaizduotës galia ir suteikdami jiems socialines treèdalis, mokslo, literatûros, meno, medicinos sinonimà) ir ateities lûkesèius. Nors ideologinë Kaip jau minëta, istorinë “tautos idëja” funkcijas. Krinta á akis gilios “transcendentinës”, specialistø - net 60 ar daugiau procentø) gyveno programa átraukë esminius tradicijos pradus, susijo su evoliuciniais naujosios socialinës ir reflektyviosios kultûros áþvalgos, kurios paveikë ne Lietuvoje.” (Vëbra 1990: 184) M. Hrochas besiformuojanèio nacionalizmo nederëtø moralinës tvarkos idealais: tiek su medþiagiðkos, lietuviø inteligentijà XIX a. paskutiniaisiais atkreipia dëmesá á svarbø aspektà, susijusá su tapatinti su tradicionalizmo jausena. Nedera tiek su dvasiðkos paþangos sampratomis: deðimtmeèiais, kai prieð juos atsivërë socialinë inteligentijos padëtimi: “Dvasininkø luomas pervertinti tiesmuko ryðio tarp lietuviðkumo perspektyva. Matyt, tai viena ið turëjo beveik neribotas galimybes gauti darbà besiformuojanèios ideologijos ir þavëjimosi Ta vilnis pabudimo tautiðkos idëjos, pagrindiniø prieþasèiø, dël kuriø aptariamasis Lietuvoje, tuo tarpu sekuliarizuota inteligentija sentimentaliais ar senamadiðkais praeities uþgriebus iðsyk didelá svieto plotà, ta laikotarpis buvo tolerantiðkas ávairovei ir susidûrë su stipriais apribojimais” (Hroch 1985: vaizdiniais. Varpo leidëjai vadina romantikais dvasia pajutimo savo tautystës, skirtumams. “Varpas” raðë: apsiaubdama visà iðsyk atskirià tautà, tas 91) Naujosios lietuviø inteligentø kartos tuos inteligentijos atstovus, kurie, nesiekdami nerviðkas karðtumas darbo atgaivinime skiriamasis bruoþas yra tas, kad nuo pat pradþios ið esmës pertvarkyti tautieèiø gyvenimo, tautystës, darbo, sujungto su dideliais Ant galo, jaigu sakytumem, kad didþiuma jie jautë ir ástengë savo jausenà perteikti tenkinasi tik juslingu, ðirdingu Lietuvos rûpesèiais, su pavojumi, su pareikalavimu Lietuvos bajorø – ateiviai, kilæ ið svetimø tautø, tiktai Lietuvoje ásikuræ, tai vçl átikinamu publicistikos þodþiu, jog neuþima nelaimiø pasvarstymu. daug energijos, parodo, kad tautystës negali tvirtáti, kad toki svetimtauèiai, ilgus tinkamos socialinës padëties, kuri galëtø bûti Aptariamuoju laikotarpiu aistringiausio idëjos pabudimas tai ne liuosas iðmislas laikus gyvuodami lietuviðku oru ir pertai, jiems skirta. Suvokdami save kaip tam tikrà pasiðventimo dalykas buvo paþangos idëja. keleto þmogystø, o tik neprasilenkiama pasekmë þmonijos þengimo tolyn. taip sakant, prigijæ Lietuvoje negalçtu buti “plevenantá” socialiná sluoksná gimtojoje Inteligentai, galima sakyti, sugretino ir sunumis to kraðto! (Landsbergis- (Kudirka 1990: 757) aplinkoje, savo identitetà jie átvirtino su didesne sutapatino paþangos ir tautos idëjas: Þemkalnis 1891: 179) nei áprasta socialine aistra. Socialinis paskutiniojo XIX a. deðimtmeèio laikotarpiu ðiø Viena vertus, “evoliucinë raida” skatino inteligentijos susvetimëjimas labai priklausë nuo idëjø pagrindà bandyta áteisinti pasitelkiant Svarbu pabrëþti tai, jog inteligentijos perþiûrëti tradicijà, kita vertus, iðsaugoti esminá emocinës átampos, susijusios su identiteto etinius svarstymus. “Tautos” socialiniø ir pastangos ir veiksmai sukûrë abipusius, ryðá su istorija. Ðià dvipusæ orientacijà nulëmë stygiaus ir moralinës atsakomybës klausimais. politiniø teisiø reikalavimai buvo gretinami su nepertraukiamus ryðius tarp dësningø ir socialinës aplinkos pobûdis: buvo svarbu atrasti Nuo ðiol jiems ne tik ir ne tiek rûpëjo asmeniðka etiniais teiginiais apie tautø moralinæ lygybæ. atsitiktiniø istorijos veiksniø – objektyviosios kalbà su valstieèiø visuomene, kurià jau buvo karjera: “Sakydavau, kad að sykiu lietuvis ir Suprantama, kad santykis tarp moralës ir kultûros realybës ir kûrybiðkos intelektinës paveikæs religinis ir kalbinis sàjûdis, diegti lenkas, nes istorija sujungë lenkus su lietuviais. politikos buvo svarstomas dar radikaliau, vaizduotës, kuri statiðkus socialinius vaidmenis socialines “dorybës” ir lygybës sampratas, Mat prisipaþinimu pusiau prie lenkystës tariau pateikiant tiesiogines sàsajas su universaliàja palaipsniui pertvarkë á dinamiðkà moderniosios ásipareigojimo ir pasitikëjimo nuostatas, atpirksiàs nors pusæ tos kaltës, kad að lietuvis.” “moralinës lygybës” idëja. Vienas ið svarbiausiø kultûros simboliø ir idëjø visumà, veikiau prisiðliejimo ir orumo savivokà. (Kudirka 1990: 542) ðios idëjos ypatumø – ið pirmo þvilgsnio pragmatiðkà ir liberalià negu romantiðkà ir Dar kartà reikëtø prisiminti, kad Taèiau reikia ávardinti ir kitus ðios prieðtaringas psichologinis gretinimas su idealistiðkà “lingvistiniø” reikðmiø formà. reflektyviosios raidos aspektus. Visø pirma tai pozityvistine paþangos samprata. Inteligentijos

38 39 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Iðvados Kavolis, Vytautas. 1994a. Þmogaus genezë. Psichologinë Senn, Alfred Erich. 1959. The Emergence of Modern Vinco Kudirkos studija. Kn. Þmogus istorijoje, Vilnius: Vaga. Lithuania. New York: Columbia University Press. Kavolis, Vytautas. 1994b. Epochø signatûros. Kn. Þmogus Schöpflin, George. 1997. “Kalba ir etniðkumas Vidurio ir Nacionalizmas yra racionalus tikslingos reikðmës buvo daug ávairesnës. Visø pirma istorijoje, Vilnius: Vaga. Rytø Europoje: kai kurie teoriniai aspektai” Politologija socialinës veiklos projektas, kultûros, stiprus tapatumo ir teisëtumo ðaltinis buvo Kniûkðta, Pranas. 1996. “Bijokime ne skolinio, o svetimos 1. dvasios” Naujasis Þidinys 6. Smith, Anthony D. 1999. “Ethnic election and national ekonomikos, politikos, teritorinës savivokos religija, specifinis lietuviø tradicionalizmo tipas. Kudirka, Vincas. 1990. Raðtai. T. II. Vilnius: Vaga. destiny: some religious origins of nationalist ideals” Na- samprata, pertvarkanti tradicinius sentimentus Nors ir paradoksalu, taèiau religija buvo Kudirka, Vincas (Q. D ir K.). 1890. “Tçvyniðki varpai” tions and Nationalism 5 (Part 3). á tam tikrà demokratiðkà (èia iðryðkëja ávairiø veiksnys, suteikæs stiprø postûmá sekuliarizuotai Varpas 1 (Metas 2). Smith, Anthony D. 1971. Theories of Nationalism. Lon- Kudirka, Vincas. 1891. “Tçvyniðki varpai” Varpas 10 don and Southampton: The Camelot Press Lt. nacionalizmo formø skirtumai) ateities vizijà. nacionalizmo raidai. Emociniu poþiûriu gilus (Metas 3). Smith, Anthony D. 1994. ‘Pratarmë’. Kn. Anthony D. Remdamiesi ðiuo poþiûriu, galime ávardinti religinis konfliktas ir diskursyvus socialinis- Landsbergis-Þemkalnis, Gabrielius (Þemkalnis). 1891. Smith Nacionalizmas XX amþiuje. Vilnius: Pradai. esminius santykio tarp tradicionalizmo ir ekonominis pagrindas formavo ir “kalbinius “Bajoro balsas” Varpas 12 (Metas 3). Spires, Scott. 1999. “Lithuanian linguistic nationalism and Legkauskas, Visvaldas. 2000. “Tapatumas ir savimonë: the cult of antiquity” Nations and Nationalism 5 (4). nacionalizmo poþymius. Tradicionalizmas kaip ryðius”, pagrástus sàveikos ir kolektyvinio jungtis tarp psichologijos ir sociologijos” Sociologija. Mintis Sugar, Peter F. 1980. “Ethnicity in Eastern Europe” in socialinio elgesio forma yra glaudþiai susijæs su veiksmo principais. Tai savo ruoþtu rodo, kad ir veiksmas 3-4. Peter F. Sugar (ed.) Ethnic Diversity and Conflict in East- Merkys, Vytautas. 1994. Knygneðiø laikai/1864-1904. ern Europe. Oxford: Clio Press, Ltd. etnocentriðka elgsena, t.y. akivaizdþiu polinkiu tradiciniai kultûros elementai (pvz., kalba), Vilnius : Valstybinis Leidybos centras. Ðliûpas, Jonas. 1884. “Tikrasis jeszkinis tçviniszkumo” remtis priskirtinio identiteto forma ar etninio gretinami su religiniais veiksniais, buvo Merkys, Vytautas. 1987. “Masinës nacionalinio judëjimo Auszra 1, 2, 3 (Ragaine). vientisumo, kuris laikomas esmine kultûros ideologiðkai perraðyti atliepiant naujojo sàjûdþio formos. Valstieèiø vaidmuo” kn. Vytautas Merkys (ats. Vëbra, Rimantas. 1992. Lietuviø tautinis atgimimas XIX red.) Lietuviø nacionalinio iðsivadavimo judëjimas (ligi 1904 amþiuje. Kaunas: Ðviesa. dalimi, jausmu. Tuo tarpu nacionalizmas yra poreikius. metø). Vilnius: Mokslas. Vëbra, Rimantas. 1990 Lietuviø visuomenë XIX a. antroje pragmatiðka veikla, susijusi su ideologiniais Ðiuo atveju svarbiausias vaidmuo teko Michalski, Thomas. 1993. “The National Consciousness pusëje. Vilnius: Mokslas. socialinio konstravimo ir simbolinio bendravimo lietuviø inteligentijai, kuri lingvistiniam among Lithuanian Emigrants to the United States at the Vidmantas, Edvardas. 1987. “Nacionalinës Savimonës Ending of the 19th and Early 20th Century” kn. Gytis Raida Kapitalizmo Laikotarpiu” kn. Vytautas Merkys (ats. bûdais. kamienui suteikë stiprius lojalumo ir solidarumo Vaðkelis (red.), Lietuviø Atgimimo Istorijos Studijos. Liaudis red.) Lietuviø nacionalinio iðsivadavimo judëjimas (ligi 1904 Nors identiteto konstravimo samprata jausmus. Kaip tik dël ðios prieþasties verta virsta tauta. Vilnius: Baltoji Varnelë. metø). Vilnius: Mokslas. Lietuvoje XIX a. paskutiniaisiais deðimtmeèiais paþymëti, kad kalba vaidino svarbø vaidmená, Miùosz, Czesùaw. 1995. Tëvynës ieðkojimas. Vilnius: Baltos Vidmantas, Edvardas. 1994. “Religinis tautinis sàjûdis Lankos. Þemaitijoje XIX a. pabaigoje” kn. Egidijus Motieka (red.) sietina su lingvistiniu idealu, istorijos faktai formuodama socialinius ágûdþius, kurie Mikðas, Jurgis 1884. “Mokslas apie tautinæ ukæ” Auszra Lietuviø atgimimo studijos. T. 7: Atgimimas ir Katalikø rodo, kad ankstyvojo nacionalizmo formavimosi nacionalizmo formavimosi laikotarpiu suteikë 7-8: 218-22 (Auszra 9: 297-304). Baþnyèia. Vilnius: Katalikø pasaulio leidykla. Mockûnas, Liûtas. 1989. “Ávadas” kn. Trumpa, Vincas. Zinkevièius, Zigmas. 1990. Lietuviø kalbos istorija. T. IV. laikotarpiu simbolinës identiteto konstravimo naujas istorinës raidos galimybes. Lietuva XIX amþiuje. Chicago: Mackus. Lietuviø kalba XVIII-XIX a. Vilnius: Mokslas. Nairn, Tom. 1997. Faces of Nationalism. London, New Weeks, Theodore. 1999. “Political and National Survival York: VERSO. in the Late Russian Empire: the case of the Korvin- Literatûra Pivoras, Saulius. 2000. Lietuviø ir latviø pilietinës savimonës Milevski brothers” East European Quarterly 33 (Issue 3). raida. Kaunas: Vytauto Didþiojo Universiteto Leidykla. Adomaitis-Ðernas, Juozas (-j-a). 1890a. “Reikia sutarties” Berþanskis, Jonas (Dagis). 1890. “Ið visur” Varpas 3 (Metas (Átalpa) Varpas 2 (Metas 2). 2). Adomaitis-Ðernas, Juozas (-j-a). 1890b. “Pasipaêinkime” Brock, Peter. 1969. “Polish Nationalism” in Peter F. Sugar Varpas 6 (Metas 2). and Ivo J. Lederer (ed.), Nationalism in Eastern Europe. Adomaitis-Ðernas, Juozas (-j-a). 1890c. “Ar tai gerai?” Seattle &London: University of Washington Press. Iðnaðos Varpas 3 (Metas 2). Hroch, Miroslav. 1985. Social Preconditions Of National Adomaitis-Ðernas, Juozas (-j-a).1891. “Musø savitarpinis Revival In Europe. A Comparative Analysis of the Social gyvenimas” Varpas 12 (Metas 3). Composition of Patriotic Groups among the Smaller Euro- 1Pabrëþtina, kad identiteto samprata nusako naujai konstruojamas pasitelkiant socialiniø lûkesèiø ar stygiaus Aleksandravièius, Egidijus. 1993. XIX amþiaus profiliai. pean Nations. Cambridge: Cambridge University Press. gimstanèià istorijà, pateikianèià interpretaciná ateities savivokà ir Kito sampratà. Vilnius: Lietuvos Raðytojø Sàjungos leidykla. Ivinskis, Zenonas. 1996. “Lietuviø kultûros problemos”. pasakojimà, kuris tam tikra prasme iðeina uþ tiesioginio Gali kilti klausimas, kaip atsiranda toks paradoksalus Alexander, Jeffrey. 1988. Action and Its Environments. Kn.: Kultûra ir istorija, Vilnius: Gervelë. dabarties patyrimo. Dabarties atþvilgiu tai yra itin reiðkinys. Tam tikras dviejø socialiniø mokslø aksiomø Toward a New Synthesis. New York: Columbia University Gaidamavièius, Jonas 1889. “Pro domo sua. (Foreward)”, problemiðkas “literatûrinis siuþetas”, kuris nusako esminá sugretinimas ið esmës palengvina identiteto ávardijimà. Press. Varpas 4. pertrûká su dabartimi. Identiteto konstravimas ið naujo Daugelis þino Ernesto Gellnerio aksiomà: ðiandienos Anderson, Benedict. 1999. Ásivaizduojamos bendruomenës. Gellner, Ernest. 1996. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius: svarsto santyká su praeitimi ir ateitimi. Viena vertus, pati pasaulyje þmogus privalo turëti tautybæ, kaip jis turi nosá ir Apmàstymai apie nacionalizmo kilmæ ir plitimà. (Ið anglø Pradai. identiteto galimybës prielaida nuo pat pradþios remiasi dvi ausis. Áprasta manyti, kad turëti toká identitetà yra kalbos vertë Auðra Èiþikienë.)Vilnius: Baltos lankos. Gellner, Ernest. 1981. “Nationalism” Theory and Society tam tikrais projektuojamais ontologiniais tapatumo savaime suprantamas dalykas. Sveiko proto kalba Redakcija “Auszros”. 1883a. “Apie insteigimà 6 (Vol. 10). aspektais. Prielaidos kurá laikà skatina uþmirðti, kad identitetas yra konstruojamas remiantis numanomu “Lietuviðkos mokslø bendrystës (draugystës)” Auszra 4 Gellner, Ernest. 1964. Thought and Change. Chicago: pasaulis konstruojamas istoriniu atþvilgiu. Kitaip tariant, bendros kilmës pagrindu arba panaðiais iðoriðkais (Ragaine). Chicago University Press. sunku iðtrûkti ið prielaidø, jeigu jos byloja savaime poþymiais grindþiamø priklausomybës ryðiø nustatymu Basanavièius, Jonas. 1883b. “Priekalba (Foreward)” Greenfeld, Liah. 1992. Nationalism: Five Roads to suprantamu balsu. Kita vertus, identitetas visada postuluojant tam tikrà “natûralø” solidarumo pagrindà. Auszra1 (Ragaine). Modernity. Cambridge, MA: Harvard University Press.

40 41 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Ðie “iðoriðkai stebimi aspektai yra pasitelkiami grupuojant pasirûpins patys savimi, o mums svarbu suprasti ir ignoruojami. Tautos apraðymai paprastai grindþiami aplinkybëms, suteikë stiprø postûmá jungties kryptimi.” þmogø pagal vienas ar kitas socialines kategorijas, t.y. idealiuosius istorijos veiksnius”. Panaðià pastabà dël kalbos aristoteliðka tradicija, kuri apibrëþia valstybæ ar tëvynæ kaip (Hroch 1985: 95) tapatinant já su viena ar kita þmoniø grupe” (Legkauskas vaidmens formuojantis lietuvininkø identitetui realybæ, iðgyvenamà tiesioginiø santykiø kontekste. Svarbu 2000: 64-65). Beje, sociologai (turiu galvoje ypaè Talcotto (“lietuvininkai nelabai turëjo á kà kità ásikibti”) formulavo pripaþinti, kad Lietuvos inteligentø ir intelektualø 9 Socialinis konfliktas yra pagrindinis veiksnys nagrinëjant Parsonso tradicijà) tokius aspektus vadina priskirtinëmis ir Nijolë Strakauskaitë. tradicijos “organiðkai” ásitraukë á tankø naujosios istorinës nacionalizmo raidà. Ðià iðvadà kaip aiðkià ar numanomà savybëmis. Ðiuo aspektu pagrindinis rûpestis yra iðsaugoti tikrovës audiná. Neretai dël ðios prieþasties istorinë aiðkinimo formà galima aptikti skirtingose nacionalizmo identiteto ilgaamþiðkumà ir jo tæstinumà erdvës ir laiko 4 Savaiminës lietuviø kalbos kokybës samprata turi ðaknis realybë, iðslysdama ið intelektinio sàvokø nërinio, linkusi teorijose. Kaip taikliai paþymi Tomas Nairnas, socialinis poþiûriu. Ðità teiginiø visumà galëtume susieti su kita ir literatûroje. Pastaràjá faktà, glaustai aptardamas Vinco iðnykti. Todël vietoj “organiðkos” vizijos, reikëtø kalbëti procesas bûtø nesuprantamas “be skirtingø aspektø daugeliui þinoma aksioma, kurià yra pateikæs Ernestas Krëvës-Mickevièiaus dramà “Ðarûnas” ir Lazdynø Pelëdos apie sudëtinæ, ávairiapusæ socialiniø grupiø ir sluoksniø paûmëjimo ir plëtros. Bet kuri tauta gali turëti abejotinus Renanas: tautos (tiesà sakant, bet kurio – kolektyvinio ar apsakymà “Nesmagus atsitikimas”, yra nurodæs Alfredas sàveikà. Empirinë realybë turi kompleksiðkà struktûrà, pirmtakus, kurie privalëjo bûti “ásivaizduojami” ar individualaus - identiteto) egzistavimà pagrindþia Erichas Sennas, kurio teigimu, lietuviø raðytojai apskritai perteikianèià tikëtinas socialinio veiksmo galimybes. Tai atsitiktiniai. Vadinasi, skirtingos istorijos bet kurià kolektyvinës amnezijos reiðkinys. Pavyzdþiui, moderniàsias turëjo polinká priskirti kalbai ágimtas savybes. (Senn 1959: rodo, kad tautinio identiteto struktûrà sunku perteikti ir gyventojø visumà gali ásivaizduoti kaip nepagrástà ar tautas padëjo sukurti anonimiðkos miesto gyvenimo 7) Netgi jeigu ypatingo kalbos vaidmens tezë gali bûti suprasti. Siekiant iðvengti tokio sunkumo, naudingas atsitiktinæ. Taèiau mes suprantame, kad, turint galvoje formos, kurios ið esmës suardë senuosius laikoma savaime suprantama prielaida Rytø Vidurio kritiðkas interpretacinis poþiûris, skatinantis perþiûrëti visumà, faktinis istorijos atskleidimas visapusiðkai bendruomeniðkumo ryðius. Paradoksas yra tas, kad Europoje, kur kas rimtesniø abejoniø kelia jos universalus ribas, kurias tradicija laiko savaime suprantamu dalyku. priklausë nuo susidûrimø ir prieðprieðø tarp skirtingø paminëtas identiteto ilgaamþiðkumas pateikiamas taikymas platesniuose nacionalizmo kontekstuose. tautø. (Nairn 1997: 8) “uþmirðtant” savo istorinio naujumo formà. Ásidëmëtina Benedicto Andersono pastaba, paraðyta 1991 6 “Naujasis istorijos” jausmas yra vienas ið svarbiausiø m. , iðleidþiant antràjá plaèiai þinomos knygos “idealiøjø” nacionalizmo sàjûdþiø motyvø. Anthony 10 Tikslinant istorinius identiteto raidos aspektus, verta 2 Skirtinos ir kitos istorinio aiðkinimo formos. Istorikas Ásivaizduojamos bendruomenës leidimà: “Ið pat pradþiø Smithas retoriðkai klausia: “Milijonai Rytø Europos vaikø, atkreipti dëmesá á Jeffrey Alexanderio pastabà, jog Leonas Mulevièius pateikia nuoseklià trijø pakopø laikinæ ketinau pabrëþti, jog nacionalizmas atsirado Naujajame kurie atvyko á Amerikà XIX a. pabaigoje ir XX a. pradþioje solidarumo problema yra netgi svarbesnë uþ kai kuriø schemà, grindþiamà pilietinës savivokos raidos samprata, pasaulyje. Nujauèiau, kad samprotavimus ðia tema ilgai galbût tapo gerais Amerikos patriotais, taèiau jø tëvai kultûros elementø tyrimà: “Solidarumo sàvoka nusako sutelkdamas dëmesá á praktinius, pilietinius ir politinius veikë ir iðkraipë nesuvoktas provincializmas. Ápratæ nebuvo aktyvûs nacionalizmo sàjûdþio dalyviai savo subjektyvias junglumo (integration) emocijas, kurias istorinës valstieèiø savimonës aspektus: “Valstieèiø puikuotis, kad viskas, kas yra svarbaus nûdienos pasaulyje, tëvynëse. Kodël ðie þmonës, – klausia savæs nacionalizmo individai jauèia savo socialinës grupës nariams. pilietinë savimonë, kaip ir kova dël þmogaus teisiø kilo ið Europos, europieèiø mokslininkai, kurdami savo lyderiai, – neperteikë savo nepasitenkinimo ir nenukreipë Fenomenologinë solidarumo problema akivaizdþiai apskritai, pradëjo formuotis anksèiau negu ëmë atsirasti teorijas, tiek palaikanèias, tiek neigianèias nacionalizmà, savo þvilgsnio á tautiná apsisprendimà ir atskirà tautinæ skiriasi nuo ekonominiø ir politikos problemø, kurios tautinë (nacionalinë) savimonë, o ði – anksèiau negu pernelyg lengvai kaip iðeities taðkà priëmë “antrosios valstybæ? Kokia gi ta savybë, kurià turëjo jie patys, tuo atitinkamai sutelkia dëmesá á stygiø ir sàmoningà tikslø politinë savimonë. Taèiau valstieèiø savimonës ávairiø kartos” etnolingvistiná (vengrø, èekø, graikø, lenkø) tarpu emigrantams jos kaþkodël trûko? Manau, kad jiems siekimà. Solidarumas skiriasi ir nuo kultûros problemø, apraiðkø atsiradimas – ilgas procesas, ir neretai sunku nacionalizmà. Buvau priblokðtas suvokæs, kad daugelyje trûko naujo istorijos jausmo, kuris glûdi daugelio orientuotø á prasmingus pavyzdþius, santykiðkai atsietus nustatyti ribas tarp tø apraiðkø. Kova dël lietuviø kalbos Ásivaizduojamø bendruomeniø recenzijø ðis nacionalizmo sàjûdþiø ðaknyse.” (Smith 1971: 1) nuo specifinës erdvës ir laiko. Vadinasi, nors vien tik vieðajame gyvenime ir mokyklose, kova dël spaudos, europocentristinis provincializmas iðliko beveik toks, koks Panaðø retoriná klausimà XIX a. pabaigoje formuluoja instrumentiniai sumetimai nesukuria junglumo poreikiø, blaivybës sàjûdis, religiniai judëjimai, - tai ne vien tautinës buvæs, o svarbiausiam skyriui apie abiejø Amerikø Juozas Adomaitis-Ðernas: “Sulyginant visà gerà su blogu, jie yra gerokai “konkretesni” negu vertybës. Prieðingai ar religinës savimonës apraiðkos, bet ir pilietiniø teisiø atsiradimà nebuvo skirta dëmesio.” (Anderson 1991: 3) iðpuola, kad ir patiems iðeiviams, tankiausiai, but negu vertybës socialinis solidarumas grindþiamas realiø siekimas, dël pasekmiø ir ypaè valdþios reagavimo, tai naudingiaus pasilikti namieje, nç kaip keliauti á uêmares. socialiniø grupiø struktûra. Solidarumas, kaip ir religija, galima laikyti ir politinio pobûdþio ávykiais.” (Mulevièius 5 Dar kartà svarbu pabrëþti, kad kalbama apie iðkilià Tiek darbo dirvø Lietuvoje uêimta svetimtauèiø! Dçlko- politika bei ekonomika, yra nepriklausomas socialiniø 1993: 375-376) Nors ðioji aiðkinimo forma èia nebus tendencijà, kuri esencializuoja tam tikras kultûros sàvokas: gi lietuviai, vieton jieðkoti svetur neçsanèiø aukso kalnø, bendrijø veiksnys ir esminis sociologinës analizës atskaitos aptariama, taèiau, kaip ir kiekvienas pasakojimas, ji turi tautos sàvokos ontologiná aspektà á pirmà vietà iðkëlë tiek neverêia dçl savæs vietos tçvynçje ið rankø svetimtauèiø?” taðkas.” (Alexander 1988: 78-79) tiek privalumø, tiek trûkumø. Viena vertus, iðsamiai ankstesnioji inteligentø tradicija, tiek vëlesnioji Lietuvos (Adomaitis-Ðernas 1890c: 34) nagrinëjamas labai svarbus aptariamuoju laikotarpiu kultûros filosofija. Ko gero, tai – viena pagrindiniø 11 Negalima nekreipti dëmesio ir á tam tikrus, netiesioginio istorinio naujumo jausmas, valstieèiø stichiðko naujumo prieþasèiø, kodël statiðka tautos samprata vyrauja 7 Kaip yra paþymëjæs Anthony Smithas, nacionalizmas pobûdþio faktus. Kaip paþymi Thomas Michalski’is, siekio sutapimas su rezultatu – rinkos (kapitalistiniø) intelektiniame gyvenime. skiriasi nuo universalesniø ideologijø “tuo, kad remiasi daugumai pirmøjø lietuviø emigrantø Amerikoje XIX a. santykiø ásigalëjimu. Antra vertus, kyla ne vienas klausimas Problema tebëra ta pati ir paskutiniaisiais XX a. pirmykðèiais masiø sentimentais ir labiau pabrëþia pabaigoje ir XX a. pradþioje nebuvo bûdinga stipri etninë dël pilietiðkumo savivokos, kuri paprastai gimsta ið deðimtmeèiais: sveiko proto nuostata ir ið dalies ekspertø praktinio pertvarkymo dalykus negu utopines ar ir tautinë savimonë, kai jie atvykdavo á JAV: “katalikø abipusio aktyvaus ir tam tikra prasme iðankstinio asmens poþiûriai, susijæ su tautos formavimosi ir nacionalizmo chiliastines vizijas”. (Smith 1994: 3) tikëjimas traukë juos prie katalikø emigrantø Amerikoje, ir platesnës socialinës-politinës visumos santykio. Pvz., ar klausimu, galima sakyti, nesikeièia. Knygos Lietuva XIX a., tarp kuriø jie gyveno, ypaè prie airiø ir lenkø. Su Amerikos gali formuotis pilietinë savimonë, kai dar nëra apibrëþto kurià paraðë lietuviø emigrantas, istorikas ir raðytojas Vin- 8 Atkreiptinas dëmesys á tai, kad lietuviø nacionalizmas katalikais lenkais ir airiais bûta nemaþai susidûrimø, kurie santykio su tam tikra socialine ir politine visuma, kuri pagal cas Trumpa, áþangoje kitas lietuviø raðytojas Liûtas buvo “vëluojanèio tipo” sàjûdis. Kaip pagrástai nurodo padëjo susiformuoti jø paèiø tautinei lietuviø savimonei.” ðià schemà susiformuoja vëliau? Ne be reikalo autorius Mockûnas nurodo stebëtinà faktà, kad “kilo bendras Miroslavas Hrochas, vykstant “tautiniam atgimimui” (Michalski 1993: 252) paþymi, kad politinio pobûdþio ávykiai susijæ tik su paminëtø pasipiktinimas, kai Trumpa pareiðkë, kad lietuviø tauta Vidurio Rytø Europoje lietuviø tautinis judëjimas, lyginant konfliktiniø procesø padariniais. Vadinasi, kalbëti apie yra tik ðimto metø senumo”. (Mockûnas 1989: 9) Dël já, pvz., su latviø ar estø tautiniu sàjûdþiu, savo tautiná ir 12 Rimantas Vëbra pagrástai skiria tam tikras “etninës pilietinæ savimonæ nëra pakankamo pagrindo. Kyla áspûdis, bendros kilmës ir savitos kalbos lietuviø bendruomenë politiná sàmoningumà ágijo vëlyvajame tarpsnyje: “Lietuviø savimonës” sudëtines dalis: gimininæ gentinæ, religinæ jog tokia prielaida pateikia trijø pakopø istoricizmo apibûdinama kaip organiðka visuma. Ðis aspektas padeda tautinio sàjûdþio raidoje aptinkame labai prieðtaringus tautinæ, klasinæ luominæ, politinæ etninæ. “Yra pagrindo schemà, kuri grindþiama perdëm formalia ir esminiais suprasti, kodël á pirmà vietà iðkeliamos “ágimtos” tiek veiksnius. Tai nulëmë dvi prieðtaringos ðio sàjûdþio teigti, kad ðie etninës savimonës ir sàmonës elementai dar aspektais psichologine paþangos samprata. kalbos, tiek tautos sàvokø savybës. Tai rodo, kad svarbûs savybës: jis priklauso “vëluojanèiam” maþø Europos tautø XIX a. buvo gyvi, tik ávairiai susipynæ. Tai sudaro labai ðiuolaikiniø tautø aspektai, kuriuos ávardijo Renanas jau sàjûdþio tipui, taèiau masinio sàjûdþio tarpsnis subrendo svarbià tolesniø tyrinëjimø problemà.” (Vëbra 1990: 212) 3 Svarbu èia ir labai tvirta intelektinë tradicija. Norëtøsi XIX a. pabaigoje, t.y. amnezijos poveikis formuojantis nepaprastai greitai. Tarp socialinës ir kultûros sferos sàlygø Atskirai tartini keli þodþiai apie tautinës ideologijos prisiminti átaigius Arvydo Juozaièio þodþius apie kalbà, modernioms tautoms ir “tautos” nariø anonimiðkumas, aptinkame tam tikrus itin skaidanèio pobûdþio veiksnius tæstinumo problemà. Egidijaus Aleksandravièiaus teigimu, pasakytus minëtoje konferencijoje (þr. p. 5): “Pragmatikai daugumoje tekstø apie tautas ir nacionalizmà tebëra ir, prieðingai, bûta kitø veiksniø, kurie, esant specifinëms S. Stanevièiaus ir S. Daukanto kartos dëka “ lietuviø tauta

42 43 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

ëmë virsti istorine tauta, t.y. istorinës atminties sfera ið katalikai.” Latviø inteligentas F. Brîvzemnieks raðë, kad component of ‘nationhood’. This is most evident in became a source of ‘accelerated history’. Neverthe- susvetimëjusios bajorø aukðtuomenës “virðaus”: S. “dar XIX a. 8 deð. Paklausæs vieno latgalieèio, ar jis latvis, the intrinsic prerequisites of scientific rhetoric. After less, this question is of a different order: here the Daukanto, S. Stanevièiaus, M. Valanèiaus dëka buvo gavo atsakymà: “Að nesu latvis, að katalikas.” (Pivoras 2000: sketching out the basic prerequisite, what would be main stress falls on the efforts of Lithuanian intelli- nuleista iki valstietijos “apaèios”. Ði karta iðpuoselëjo 48) lietuviø tautinës ideologijos pagrindus, kurie daugiau ar Daugelis autoriø, raðiusiø apie ðá laikotarpá, paþymëjo, kad more natural than to speak about ‘linguistic gentsia who ‘evoked’ strong expressions of loyalty maþiau gyvybiðki buvo iki pat J. Basanavièiaus kartos dël valstieèiø socialiniø ir kultûros tradicijø jø awakening’ in the springtime of the nations? This and solidarity to their ‘linguistic’ core. In relation to ásiliejimo á visuomeniná gyvenimà. Neigti tai yra bergþdþias ásipareigojimai buvo grindþiami religijos vaizdiniais. may be so, though the claim is easy to substantiate. this last point, it is worth here noting that language darbas.” (Aleksandravièius 1993: 44) Èia reikëtø pridurti: Peteris Sugaras savo analizës iðnaðoje pateikia poþiûrá, There are several reasons to be sceptical about has played a significant role in shaping how people þodis “neigti” apskritai yra ne mokslinës, bet ideologinës kuris visiðkai dera su anksèiau paminëtomis prielaidomis: the prevailing attitude toward the decisive role of in transitional period understood their ability to pro- ir politinës (nors ir maskuojamos) retorikos dalis, todël kad bet kurios pastangos kalbëti apie valstieèiø tautiná ðiuo atveju veikiau reikëtø kalbëti apie ideologinio identitetà yra pasmerktos nesëkmei. “Paþvelkime, language in constructing the early Lithuanian na- mote the growth of the new opportunities. tæstinumo sàvokos tikslinimà. Jeigu remsimës aiðkiai pavyzdþiui, netgi paèioje XX a. pradþioje, á kaimieèius tional movement. First, it is not enough to suggest The emotional importance of language cannot ávardintais M. Hrocho kriterijais (ypaè kiekybinio tautinio slovakus, kurie, emigravæ á JAV nesuvokë savo specifinio that there was a strong correlation between language be dismissed as irrelevant. The problem with this aktyvumo iðaugimo ir paskatø, kylanèiø ið tautinës tautinio identiteto, ásisàmonindami tik tai, kad jie buvo ið and an emotional state of mind of peasants. It is not approach arises when we try to define the other com- agitacijos, socialinio poveikio), “lietuviø tautos” virsmas á tam tikro kaimo, susijusio su Vengrija, juos grieþtai valdë immediately evident with what justification the lin- ponents of ‘nationhood’ and to distinguish specifi- istorinæ tautà yra tik romantiðka mokslinë prielaida, nes þmonës, kalbantys kita kalba, ir jie buvo labai neturtingi.” guistic motifs are applied to the ‘nationhood’. This cally ‘nationalist’ motifs. If we adjust the above-men- sociologiniu poþiûriu ið tikrøjø galima kalbëti tik apie (Sugar 1980: 453) pirmosios intelektualø kartos idëjø tikëtinà iðliekamàjà claim would imply that there was the so-called ‘in- tioned concepts to the other particular aspects of tra- vertæ. Tuo tarpu socialinio gyvenimo aspektai, sudarantys 14 Tà paèià iðvadà daro Peteris Brokas, nagrinëdamas lenkø nate’ reason to defend the Lithuanian language re- ditional culture, the predominant relation is no ásivaizduojamos “tautos” pagrindà, kalba apie nepaprastai nacionalizmà: “Jeigu nebûtø suvarþyta religija ir teisë gardless of what did people really think of their ‘lan- longer a linguistic one: various elements have to be silpnà, ið esmës pertrauktà tæstinumà (kitaip tariant, vartoti gimtàjà kalbà, lenkø valstietis galbût ir toliau bûtø guage’. Second, in order to illustrate the strong cor- taken into account. In fact, these theoretical impli- tæstinumo suvokimà jau po specifiniø - socialiniø ir likæs kaisertreue, taèiau palaipsniui jis pradëjo jausti save relation between the language and nationalism the cations are never explicitly articulated. personaliniø - konfliktø) tarp dviejø, romantiniø esant lenku.” (Brock 1980: 453) intelektualø ir ideologø-inteligentø, kartø. concepts of the above-mentioned values are substan- It is not immediately evident with what justifi- 15 Kaip paþymi Vytautas Merkys, 1875-1882 m. á aukðtàsias tiated. In such passages, historians implicitly recog- cation the linguistic motifs are applied to the ‘na- 13 Tai – reiðkinys, kurá Edvardas Vidmantas pavadino vyriausybës ástaigas paduotais praðymais, kuriuos pateikë nize that there still remains no possibility that there tionhood’. Whereas it is tempting, within this frame- “religiniu-tautiniu sàjûdþiu”. (Turbût verta paþymëti, kad lietuviø spaudos legalizavimu besirûpinantis Peterburgo could be the different historical scenario. It can be work to think that Lithuanian nationalism emerged ðis terminas ar jo vediniai nëra plaèiai vartojami.) Todël bûrelis, paremiamas maskviðkiø bûrelio, buvo norima gauti argued that there are also other aspects in this de- out of the process of attachment to certain linguistic nenuostabu, kad jis linkæs pabrëþti religiná “atgimimo” leidimà spausdinti 29 lietuviðkas knygas senuoju raidynu. velopment which are more contradictory in nature. sentiments, the actual situation is much more com- aspektà. (Vidmantas 1994) “Atkreiptinas dëmesys, jog beveik visi iðvardyti rankraðèiai Istoriniai kitø regionø pavyzdþiai taip pat rodo, kad buvo pasaulietiniai, tiek daug tokiø leidiniø po spaudos It is significant that language could be only contin- plex. Because language and religion were so closely socialinio identiteto formos kilo ne tik ir ne tiek ið kalbiniø uþdraudimo pasiûlyta spausdinti pirmà kartà. Ðitai lëmë gently related to nationality. intertwined, the national movement gained its skirtumø, bet ið religiniø þmoniø ásitikinimø arba ið bent kelios aplinkybës. Ið valstieèiø iðëjo naujoji This certainly does not mean that the symbolic strength during the complicated justification for the geografinës teritorijos konteksto, kuriam jie jautësi inteligentija, kuri siekë tenkinti valstieèiø ûkiðkø patarimø meanings of language were of minor importance. The primacy between ‘language’ and ‘religion’. Holding priklausà psichologiniu poþiûriu. Saulius Pivoras raðo, kad literatûros poreikius. Be to, noras leisti ðvieèiamojo ideology of nationalism itself in part grew out of a in view these considerations, I think it is not super- “Latviø valstieèiai savo socialinës-teritorinës tapatybës pobûdþio knygas, matyt, buvo dar ir savotiðkas atsiliepimas prasme save laikë kurþemieèiais ar vidþemieèiais, o á tuomet garsià rusø narodninkø “ëjimo á liaudá” newly emerging significance of language. By the use fluous, then, to pay attention to the sources of con- Latgaloje daþnai svarbesnë buvo konfesinë tapatybë, jie kampanijà. (Merkys 1994: 129) of ‘language’ members of potential community were flicting meanings and shifting boundaries of social remained of their common heritage: the language environment in constructing national movement.

Summary

This article is based upon the basic assump- One must emphasize that our whole tradition tion that the early Lithuanian nationalism can be of thinking about nationalism is based on the recog- entirely understood only in the context of close rela- nition that during the past quarter of 19th century tions between some social, cultural and economic Lithuanian society had experienced outburst of na- factors. In attempting to understand the discursive tional-linguistic awakening. It would be hard to find context of the early Lithuanian nationalism we rely a person in Lithuania today who rejects the role of on theoretical insights drawn from the analysis of language in transformational processes of Lithuanian multi-dimensional factors. My central position here nation. These beliefs now form part of what has come Áteikta 2001 05 14 would be that we should question the usual mode of to be called the national identity. Pateikta spaudai 2001 07 02 thinking about the decisive importance of the lan- The concept of Lithuanian nationalism based Algimantas Valantiejus guage for Lithuanian nationalism of the late nine- on language has also been favored in historical Þardininkø 6-57, Klaipëda teenth century. analysis. Language has come to be viewed as the basic Tel. 362907 el.paðtas: [email protected]

44 45 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Arvydas Juozaitis iðliko nepakitæs: Lietuvos valstybë – kultûros nebuvo lietuviø kalbos. fenomenas. Ekonominei interesai vaidino ne Tuo tarpu XIX a. knygneðiø sàjûdis – gyva pagrindiná istoriná vaidmená. tautinë realija. Nes ið to ðimtmeèio kilo visi Knygneðystë – lietuvybës idealas Lietuviø visuomenei istorinë atmintis – ðiuolaikiniai visuomeniniai sluoksniai, ið jø gi savitas gyvybiniø jëgø donoras, naudojamas kilo dabartinë kalba, kultûra, visuomenë ir net kasdieninëje veikloje. Adolfo Ðapokos valstybë. redaguota Lietuvos istorija, iðvydusi dienos Istoriniai visuomenës simboliai vertintini Santrauka ðviesà 1936 m., deðimtmeèiams tapo atsiþvelgus á dabartinius gyvenimo ðaltinius ir lietuviðkumo istorijoje argumentu. Knyga – ateities perspektyvas. argumentas, kone istorinë Biblija. Tai liudija Bet Lietuvoje liks gyvas istorinis Straipsnyje nagrinëjama lietuvybë kaip socialinës bûties forma. Tai ir tautinio iðsivadavimo XIX a. viena: istorija gyva, ji suvokiama didaktiðkai. paradoksas. Lietuva – ir istorinë, ir moderni antrojoje pusëje istorinë apþvalga. Simbolinë, archetipinë knygneðio figûra – reikðmingiausias istorinis Populiariosios knygos pirmieji sakiniai kalba tautinë valstybe. Tarp ðiø dviejø realybiø þioji subjektas, suteikiàs mûsø istorijai gyvybingumo ir susiejàs XX a. Lietuvà su praeitimi. Knygneðys – apie istorijà kaip dabarties mokslà: bûties kiaurymë. Þvelgdami á praeitá, siekianèià tarytum istorinis ryðininkas tarp mûsø laikø ir epochø, gilesniø nei XIX a. Knygneðio simbolinë veikla «Parodydama, kaip susidarë dabartiniai giliau XIX a., kaskart turime ðokti per ðià gyvybingesnë uþ daugelá kitø modernios Lietuvos istoriniø simboliø. kultûriniai, socialiniai ir politiniai santykiai, ji kiaurymæ. Turime rinktis tarp herojinës senovës, (istorija - A.J.) padeda ne tik juos suprasti, bet ið kurios galime semtis dvasios, ir XIX amþiaus, Problema ir ðiek tiek numatyti, kaip gyvenimas plis toliau. ið kurio po ðiai dienai gauname ir dvasios, ir Taigi ið jos galima pasimokyti ir ateities». (2) kûno. Lietuviø knygneðiø þygdarbá, tà, anot vëliau atgimë Rusijos Imperijos sudëtyje. Nes Lietuvos istorijoje tirðta ávykiø ir simboliø. Mûsø istoriniai simboliai tebekonfliktuoja ðiuolaikiniø ekciklopedistø, “vienintelá ávyká pakilo jau istoriðkai palaidota bendruomenë. Deja, gausa nepalengvina pasirinkimo. Istorinis tarpusavyje. Gilesnis tolimesnës praeities tautø istorijoje” (1) reikëtø tyrinëti nûdienos Mûsø santykis su XIX a. – labai rimta þvilgsnis komplikuojasi ne ið piktos valios, o dël paþinimas toli graþu nepadeda mums. A. rûpesèiø dirvoje. Tos dirvos vardas toks: lietuviø istorinë problema. Tai ir valstybës gyvybingumo teorinio ir didaktinio interesø persipynimo. Ðapokos tezë, esà istorija turinti padëti, suprasti kultûra ir Lietuvos valstybë. problema. Prie gyvybës ðaltiniø reikia liestis Ðapokiðka nuostata nesunkiai virsta ir numatyti, tebëra neaiðki: numatyti kokios Visà XX amþiø lietuviø sàmonæ persekioja atidþiai, – prieðingu atveju uþgoðime save. Jø moralizavimu, kai neteisingai atsakoma á praeities fone? Lietuvos nuo mariø iki mariø negæstanti nuostaba: ar ðiuolaikinë Lietuvos fone visos kitos istorinës temos, probleminiai pagrindiná istoriná klausimà: mûsø lietuviðkoji fone? Lietuvos su Gardinu fone?.. valstybë tikrai gimë ið kultûros siekiø? Nejaugi mazgai (XIII amþiaus Lietuva, Vytauto Lietuva, gyvybë – ið kur? Ið XIII amþiaus ar vëlesniø Kalta èia ne pati praeitis, tikriau – kalta ne ekonominiai santykiai buvo antraeiliai? Dviejø tautø Respublika ir kt.) traukiasi á antrà laikø? Didaktiniai kriterijai (pavyzdþiui, vien ji. Kalta mûsø paèiø sàmonë, kaltos mûsø XIX amþiaus antros pusës lietuviø tautos planà. Nes dabartinë lietuviðkoji bûtis kyla ne ið herojiðka senovë) uþgoþia bûties kriterijø. Mûsø vertybës. Bet itin kalta profesionaliø istorikø atgimimà lyginame su miegojusio vulkano LDK ar Respublikos, ji – XIX amþiaus vaisius. istorija apnuogina pastaràjá kriterijø tik intervencija á politinës valdþios sprendimus. iðsiverþimu. Ásiverþta stipriai, energingai, todël Teorinis þvilgsnis á istorijà gali apsunkti kaip þvelgiant ið XX amþiaus pabaigos. Matant toje Koncepcijø átaka valstybës politikai. ne be pagrindo sakoma, kad XIX a. uþgoþia antkapio plyta, jeigu prarasime gyvos tautos pabaigoje nûdienos gyvybæ – lietuviðkà kultûrà Negyvybingai parenkami valstybiniai simboliai. ankstesniuosius Lietuvos amþius. Ðiaip ar taip, bûties sampratà. ir lietuviø kalbà. Tada ir apsinuogina XIX Vienas tokiø – liepos 6-oji, Mindaugo dabar regime dvi bûtiðkai nesutampanèias XIX a. tautinio atgimimo sàjûdþio ðimtmeèio bûtis. karûnavimo diena. Ji áraðyta á valstybiniø ðvenèiø Lietuvas. Viena jø – Lietuva iki S.Daukanto ir lûkesèiai nepaprastai lengvai prasikalë Tuo tarpu teorinis narðymasis po praeitá sàraðà, prilyginta Vasario 16-ajai. Nesunku M.Valanèiaus, kita – su jais ir po jø. visuomenës atmintyje, kai kilo naujas, 1988- nesunkiai numarintø esminæ A.Ðapokos áþvalgà, suprasti, ko tikëjosi valstybës veikëjai ir istorikai, Dviejø realybiø fone kyla kitas svarbus 1990 m. Lietuvos Sàjûdis. Galima sakyti, kad kuri reikalauja praeityje matyti dabarties turëjæ átakos ðiam sprendimui. Tikslas galëjo klausimas: ar tamsieji XVII-XVIII amþiai, ði pastarasis atgimimas – paskutinioji ano santykiø uþuomazgà. Kaip tai pavyktø, jeigu bûti kilnus: dabartinei Lietuvos valstybei suteikti Lietuvos istorijos takoskyra, atëmë ið lietuviø atgimimo fazë. Daug stipresnë, galingesnë, ieðkotume tos uþuomazgos Þygimanto Senojo gilesnës, karaliðkosios praeities svorio. tà valstybæ, kurià jie vëliau pakilo atkurti? baigiamoji veiklos stadija. Ir ðis, kaip anas, dvare? Ar daug rastume bendro su XX Tuo tarpu sukurta teatralizuota, fasadinë Problema èia ta, kad XVIII a. pabaigoje þadino kultûrines tautos viltis, reikmes, kilo amþiumi? O jeigu pabandytume dabartinæ teisæ ðventë. XX a. pabaigos fantazijos, ðiuolaikiniai Lietuvos valstybæ prarado visai ne tie socialiniai kartu su spausdintu lietuviðku þodþiu. sieti su kuria nors ið Lietuvos Statutø normø? politiniai mitai. Dominuoja dirbtinis sluoksniai ir ne tie istorijos subjektai, kurie Neiðdegintas XX a. okupacijø, valstybës idealas Bet ir tai ne viskas. Toje istorinëje realybëje entuziazmas, turintis nedaug kà bendro su

46 47 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

istorine bûtimi. ðiandien sudaro Islandijos nacionaliná turtà, baþnyèià, bet ir prieð svetimà pasaulietinæ Sukûrus struktûros pamatà, prasidëjo gyva Istorija negailestingai kerðija. Ðis pavyzdys tautos savimonës pamatà. valdþià. Bet jis rado bûdø, kaip formuoti veikla, literatûros gabenimas, «srautø rodo, kad istorinë sàmonë gaivinama ne itin Tautos turtas ten, kur jos ðirdis. Ðirdis – lietuviðkas bendruomenes, blaivinti jas. 1863 m. judëjimas». Tarpukario Lietuvoje pirmojo gyvais simboliais. Istoriniai simboliai – ne gimtasis þodis. Taip kartu atgimë ir vikingø bei sukilimo iðvakarëse jo blaivybës sàjûdþio knygneðio vardu kanonizuotas Jurgis Bielinis politiniu dekretu skelbiamos istorinës jø giminiø sagos, pasakojimai, kronikos. rezultatai buvo stulbinantys. Caro kirto kelius ið Aukðtaitijos á Tilþæ. Darë tai nuo koncepcijos. Deivës Clio galia baigiasi ten, kur Prisikëlë istorija. Ir ðiandien Islandijos administracija, turëjusi degtinës monopolá, 1866 metø. Tai veiklai pradëti jis gavo ið prasideda samprotavimai. Ðventës turi nekelti prezidentai kiekviena iðkilesne proga mini paskaièiavo, kad iþdo pajamos M.Valanèiaus M.Valanèiaus 5 000 rb. (Vëliau vyskupas abejonës. Geriausia, kà gali padaryti politikai – knygà. Ðtai 1991 metø valstybinës ðventës proga valdamoje vyskupystëje prieð pat sukilimà finansavo ir nepelningø broðiûrø spausdinimà áteisinti tas datas, kurios gyvai prisimenamos ir Islandijos Respublikos prezidentë Vigdis sumaþëjo 69%. bei platinimà labdarai.) ðvenèiamos ðirdimi. Finnabogadottir sakë: «Kai kurioms tautoms Po 1864 m. pralaimëto sukilimo Þemaièiø Áspûdinga knygneðiø sàjûdþio panorama Lietuvoje pakanka istorinës atminties, kuri miestai ir katedros primena jø praeitá, o mes, vyskupo rezidencija ið Varniø perkeliama á iðsamiausiai apþvelgta istoriko Vytauto Merkio organiðkai susieja mus su praeitimi, istorijos islandai, turime rankraðèius ir knygas» (3). Kaunà. Padëtis darosi kone beviltiðka: monografijoje (4). Tankus knygø gabenimo bûtimi. Tai – XIX amþius, 1863 metø sukilimas, Deivës Clio dëka mes budome tuo pat uþdraudþiama pati vieðoji tautos bûtis – tinklas per kelis deðimtmeèius apëmë visà knygneðiø gadynë. Tai pakankamai herojiðka metu, kai kilo ir islandai. Lietuviø valstieèiø spausdintas lietuviðkas þodis. Vieðai áveikti toká Lietuvà, pasiekë kiekvienà jos kaimà, gal net senovë. vargas ne kà skyrësi nuo vikingø palikuoniø draudimà nebuvo jokios vilties. Ganytojas ieðko trobà. Vienas svarbiausiø ir lemianèiø lietuviø skurdo. Bet buvo tik vienas esminis skirtumas: bûdø, kaip pakeisti veiklà, ir netrukus tautos ávykiø – 1866-1904-øjø metø knygneðiø prieðingai negu islandai, absoliuti dauguma nusprendþia: nuo rusinimo turi gelbëti ta jëga, Brolija, kûrusi lietuviðkà tikrovæ sàjûdis. lietuviø buvo baudþiauninkai. prieð kurià nukreiptas smûgis – pati lietuviø Taèiau skirtumai nieko nekeitë ið esmës: kalba. Ir pats griebësi plunksnos, vël ëmë raðyti Lietuviø atgimime buvo ne viena Pirmasis postûmis – M. Valanèius abiejø tautø atgimimas vyko «ið apaèios», be didaktinius religinius ir beletristinius kûrinius, ideologinë srovë. Taèiau iðskirdami jas ið bendro elito pagalbos (pastariesiems net prieðinantis, kurie bûdavo iðleidþiami uþsienyje. (Garsøjá XIX a. atgimimo sàjûdþio, turëtume nepamirðti: Prieð paliesdami savas ðaknis, paþvelkime – Lietuvos elitas atgimimà pakrikðtijo Palangos Juzæ iðleido Berlyne, 1869 metais.) pirmiausiai buvo pati upë, o tik paskui – srovës. á vienà maþiausiø Europos tautø – islandus. litvomanijos liga; tuo tarpu islandø elitas elgësi To nebepakako: reikëjo ne tik knygø, bet Pirma mums teko kurti patá knygneðiø sàjûdá. Didþiosios Prancûzø revoliucijos ne kà kitaip, – jau kalbëjo daniðkai). Bet ir vienø, ir jø gabenimo á Lietuvà tinklo, organizacijos. Jis ir sutapo su nelegalios spaudos spausdinimu, laikotarpiu, XVIII amþiaus pabaigoje Islandija ir kitø kultûriniai lûkesèiai subûrë naujas tautas. Kitaip tariant, buvo bûtinas lietuvybës paðtas. gabenimu bei platinimu. Taip buvo sumazgytas buvo visuotinio skurdo ðalis, nusëta þvejø bei Pasiteisino universalus dësnis: istorinës Paðtas kaip pirminë tautos susiþinojimo, bûties kultûros paðtas. Kito, oficialaus ryðio lietuviai piemenø paðiûrëmis. Vikingø galybë buvo atminties gaivinimas – tautø atgimimo energija. forma. M. Valanèius sukuria pirmàjà slaptà neturëjo. Valstybë, administravusi ir baudusi iðtirpusi kaip ðimtmeèiø sniegas. Pasaulio Nuostabiausia, kai atgimstama per knygà, knygneðiø organizacijà, kuri tampa visos veiklos lietuvius uþ jø lietuviðkumà, autentiðkàjà bûtá, uþkampis, Danijos karalystës provoncija kone spausdintà þodá. Tik mûsø tautinio judëjimo prototipu. Organizacija ásitvirtina 1867-1870- negalëjo leisti naudotis savo paðtu. merdëjo talþoma gamtos stichijø. Nebuvo në pradininku tapo ne koks Anri Magnusseno aisiais metais. Në viena XIX a. Europos tauta neturëjo aukðtesniosios kultûros liekanø, nebuvo brolis gydytojas, o lietuviðko sociumo figûra – Reziduodamas Kaune, vyskupas sugebëjo atgimti tokiomis sunkiomis sàlygomis. ðviesuomenës, nebuvo pramonës. Vieninteliai katalikø dvasininkas. Vyskupas Motiejus átraukti á literatûros spausdinimà, jos gabenimà Tiesà pasakius, paðtas – ypatingai ðviesuoliai – liuteronø pastoriai, gydytojai, Valanèius. ir platinimà kunigus, kitus baþnyèios nelengvas kiekvienos modernios valstybës mokytojai. Ir netikëtai ðià maþutæ ðalá prikelia Þemaièiø vyskupo veikla sunkiai tarnautojus. Antai Jonas Zubermannas, Tilþës uþdavinys. Ryðiai ir komunikacija – bûtina knyga. Anri Magnussonas, Danijoje mokslus aprëpiama. Jis buvo ne tik ganytojas, bet ir katalikø dekanas, gavo vyskupo ágaliojimus dinamiðkà visuomenæ telkianti jëga, todël paðto baigæs gydytojas, pasiðvenèia tautos atgimimui. ðvietëjas, blaivybës sàjûdþio steigëjas, knygø rûpintis visais spaudos reikalais Rytø Prûsijos institucija naujaisiais laikais tapo nepaprastai Iðlaikomas turtingos þmonos danës, jis gráþta á leidëjas, raðytojas, o galop ir pogrindininkas. teritorijoje. Prie sienos, Ropkojuose, ágaliotuoju svarbiu veiksniu, net konstituojanèiu valstybæ. tëvynæ ir imasi keisto darbo – rinkti tautosakà. Knygø spausdinimo bei platinimo organizacijos tapo kunigas Antanas Brunza. Þygaièiø Ðtai ir susikûrusiose JAV dar 1860-1861-aisiais Taip XIX a. pradþioje prasideda senøjø ákûrëjas. klebonas Vincas Norvaiða buvo ágalotasis kalbos metais nebuvo efektyvaus nacionalinio paðto. rankraðèiø, suraðytø daugiausiai ant karvës M. Valanèius laikë abu lietuviðkos bûties tvarkytojas, skaitæs ir taisæs net paties vyskupo Federalinë ryðiø tarnyba kûrësi stichiðkai, odos, gelbëjimo vajus. Didþiuma to, kà pavyko lopðio galus – kûnà ir dvasià. Vyskupas – ranka raðytas broðiûras. Taip oficialûs asmenys privaèiomis iniciatyvomis, egzotiðkiausiais iðgelbëti nuo pelësiø, þemës ir sunykimo oficialus asmuo, atsakingas ne tik prieð katalikø tapo nelegalios veiklos veikëjais. bûdais. Vienas bûdø – arkliais zovada per visà

48 49 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

kontinentà gabenamas paðtas, gavæs “Ponio Taèiau ir tuo atveju tai buvo keistas «biznis», iðsiplëtë, kad lietuviðkø knygø skaitymas tapo graþdanka suraðytos maldos ar elementoriai paðto” vardà. Toks ryðys turëdavo uþtikrinti labai pavojingas. Ákliuvusieji bûdavo rimtai kasdienine kaimo þmoniø bûtinybe, o atrodë kaip tikra ðventvagystë. Ðá religiná konstitucinæ santvarkà – dalyvavimà baudþiami, jø laukdavo turto konfiskacija, knygneðiai imti vertinti kaip liaudies ðvietëjai. lietuvystës pobûdá reikëtø neiðleisti ið galvos. visuotiniuose rinkimuose. Ryðiai buvo baudos, kûno bausmës, areðtinës, tremtys ir Ðtai tik vienas pavyzdys: “1890. VIII. 15, kai Istoriniai liudijimai sako, kad lietuviðkø neatsiejami nuo demokratijos ásitvirtinimo. pagaliau kalëjimai. Bausmës bûdavo nemenkos. uriadnikas Ðimonyse ið platintojo Antano raðmenø stygius buvo iðgyvenamas labai Lietuvos knygneðiai konstituavo savo Kalëjimo terminus tekdavo atbûti Petrapilyje, Apðegos atëmë knygas, gausiai á ðventæ susirinkæ skaudþiai. «Vos pirmiesiems leidiniams su demokratijà ir savo ðalá. Tobolske, Omske, Tomske, Vologdoje ir kt. valstieèiai labai pasipiktino. Jie apmuðë rusiðkomis raidëmis pasirodþius, kaimieèiai jø Knygneðiø skaièius gali bûti tik apytikslis. Bausmiø trukmë bûdavo nuo vienø iki penkiø policininkà ir knygas atëmë.” (7) nepriëmë, atmetë... Kuomet pradëjo trûkti Prieðkario Lietuvoje jie buvo registruojami, metø. Tiesa, persekiojimas ir areðtai metai po Ði ávairovë kûrë naujà visuomeninæ bûtá – maldaknygiø, elementoriø ir katekizmø vaikams jiems skiriamas ðioks toks valstybës dëmesys. metø skirdavosi. Antai, itin sustiprëjæ po 1893 lietuvybæ. mokyti, pasigesta naujø leidiniø. Prûsø pasienio Taèiau jø registravimas nebuvo baigtas ir metø Kraþiø skerdyniø, po keliø metø ûkininkai, negalëdami jø niekur gauti, ëmë negalëjo bûti baigtas. Dauguma knygneðiø – susilpnëjo. Knygneðystë – pirminis lietuviðkumas praðyti kontrabandininkø, kad atveþtø knygø ið kaimo þmonës, kuriems knyga ir spausdintas Ákliuvæ á caro administracijos rankas buvo Prûsø» (9). þodis sudarë gyvenimo dalá, o ne karjerà. traktuojami vienodai: kaip lietuviai. Tas faktas Pirmajame Auðros numeryje J. Bet tai – viena medalio pusë. Kita – nebe Fiksuoti savo veiklà, praðyti uþ jà atlygio buvo tik papildomai stiprindavo brolijà. Basanavièius raðë: “Pasakodami apie praeities þmoniø entuziazmas, o atgimimo ideologø ne ðio gyvenimo bûdo credo. Knygneðiai daþnai turëjæ slapyvardþius, senovæ, mes nepraleisime progø nepasikalbëjæ uþdaviniai. Jiems reikëjo rasti tinkamà istorinës Patikimiausias bûdas pateikti tikslesná kuriais bendraudavo kaip pogrindininkai ar su skaitytojais apie reikalus mûsø tautos ðioje sàmonës formà, kuri iðsyk tiktø atgimimui skaièiø – caro administracijos sulaikytøjø, á partizanai, – ir tai tvirtino brolijà. gadynëje”. pakilusiai visuomenei. Ir buvo rasta herojiðka þandarø ir “ispravnikø” rankas ákliuvusiøjø Kaip atrodæs spaudos gabenimas? Vyþos, XIX a. pabaigoje knygneðystë darësi praeitis. Tokios praeities gaivinimui tiko viskas: sàraðai. Suskaièiuota, kad per 40 metø naginës, slapyvardþiai ir slaptaþodþiai, visuotinis lietuviðkas reikalas. “Kaimo pasakojimai, pasakos, mitai, herojinës istorijos. persekiotojai ávairiais bûdais sulaikë 2 899 susitikimø vietos, ûkininkø sodybos, karèemos. mergaitës bûdavo uolios knygø platintojos. Galima buvo versti á lietuviø kalbà A. asmenis. (5) Daþniausiai gabenta slaptais pasienio takais, Kiekvieno miestelio gydytojo ir vaistininko, jei Mickevièiø, J. Slovacká, J. Kraðevská, o taip pat Tarp sulaikytøjø valstieèiø buvo 88,7 %, literatûrà neðant ant peèiø. Vienas vyras tik jie buvo lietuviai, namai duodavo prieglobstá «perpasakoti» T. Narbuto romatizuotà istorijà. miestieèiø – 4,3%, bajorø – 4,7%. Inteligentø paneðdavo iki 32 kg (du pûdus) pakà. Eidavæ knygneðiams. Pamaþu ir klebonijos, kur tik buvo Visa tai buvo neagresyvaus, bûtiðko tarp sulaikytøjø bûta 1,2%. bûriais, kartais po 15 ir daugiau. Ðalia tokio jaunø kunigø, virto knygø platinimo centrais.” ásitvirtinimo Lietuvos istorijoje priemonës. Knygø gabentojai, platintojai, laikytojai ir gabenimo buvo ir veþimas ratais, kertant Rusijos (8) Tai liudija ir 1892 m. áþanginis Varpo Knygneðiø veikla, atgimimo ideologija neturëjo saugotojai ne ið sykio buvo pakrikðtyti knygneðiø imperijos sienà legaliais kelias, per uþkardas ir straipsnis, kur pasakoma: “Mûsø dvasia në kvapo karingumo. Knyga atstojo ginklà, o vardu. Pirmasis vardas, kuris prikibo prie naujos muitines. Tais atvejais spaudos galëta perveþti daugelyje vietø viduryje Lietuvos yra prigijus ir tai buvo taikingiausias ginklas. brolijos – pakininkas (nuo daiktavardþio pakas, didesnis kiekis, ji bûdavo slepiama dvigubuose galime tikëtis, jog toliaus ir be didelio mûsø Lietuvystës taikà liudija ir platinusiø ryðulys). Sakoma, kad pirmasis save pakriðtijæs veþimø dugnuose, sukiðama á daiktus, ðienà, prisidëjimo dvasia lietuvystës neþus”. spaudà draugijø pavadinimai: Kûdikis, Sietynas, knygneðiu buvo toli graþu ne knygø neðëjas, bet rakandus. Kartais atrodo, kad veikla, prasidëjusi Atgaja, Teisybë, Auðrinë, Atþala, Lizdas, màstytojas, raðytojas ir ideologas – Jonas Kaip atrodë platinimo organizacijos? Jø maldaknygëmis, galëjo bûti retrogradiðka, Spindulys, Svirplys, Þiburëlis, Þvaigþdë ir kt. Ðliûpas. Nutiko tai 1884 m. (6) Tai áspûdingas tinklas buvo pasklidæs iki Vilniaus, Gardino, atsiliekanti nuo paþangios XIX a. Europos Vienas ið agresyvesniø – Prievarta. Ir tai ne vien faktas, liudijantis kultûrinæ knygneðiø sàjûdþio Rygos. Nedideliais kiekiais pavykdavo siøsti ir atgimimo, tautø pavasario. Antai èekai atgimsta pavadinimai – tai bendravimo bûdas, lietuviðka prigimtá. oficialiu Rusijos imperijos paðtu – á Maskvà, lankydami operà, o mes – su maldaknyge tolerancija. Knygneðiø Lietuva buvo Knygneðiø vedliai, ðulai, platinimo draugijø Tartu, net Tbilisá. Þodþiu, visur, kur tik bûdavo rankose? taikingiausias, tikrai retas nacijos brendimo, organizatoriai buvo savita brolija, bendravusi skaitanèiø ir susipratusiø lietuviø. V. Merkys ir Lietuviø kalba jau pati savaime buvo tautos iðsivadavimo bûdas. tarp savæs ne vien praktiniø interesø labui. kiti knygneðiø sàjûdþio tyrinëtojai teigia, kad malda. V. Kudirka liudija, kaip atvirsdamas á Tuo bûdu 1918 m. Lietuvos valstybës Daþniau prieðingai. Jeigu vyrai pradëdavo nebuvo Rusijos imperijoje lietuvio inteligento, lietuvybæ iðgyveno religiniam apreiðkimui kûrëjai atsineðë á valstybæ taikà. Visuomenës gabenti ir platinti knygas pragyvenimo reikmës kuris nebûtø gavæs draustos lietuviðkos prilygstanèià ekstazæ. Kalbëjimas ir meldimasis sàmoningumo trajektorija darësi neatsiejama spaudþiami, jie áneðdavo á «bizná» pirminius literatûros. lietuviðkai, visai galimas daiktas, prilygo nuo knygneðiø epochos, savitarpio moralës, ánaðus (daþniausiai po kelis ðimtus rubliø). Per kelis deðimtmeèius judëjimas tiek meldimuisi Dievui. Todël visai suprantama, kad savotiðkos noblesse oblige. Labai simboliðka, kad

50 51 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

«knygneðiø karalius» Jurgis Bielinis mirë tais XVIII amþiaus LDK katastrofoje spalá, nelegaliai spausdinamo ir platinamo bûtiðkàjà reikðmæ. Istorinis faktiðkumas paèiais, 1918-ais metais. nedalyvavo tie lietuviai, kurie po pusës þodþio galia buvo nepaprastai didelë. Regëjosi, atgimsta ið veiklos, kuri ir po ðimtmeèio liudija Ir dabar garbës ásipareigojimai riða mus su ðimtmeèio prikëlë Lietuvà. Istorinis naujosios kad kartojasi ðimto metø senumo istorija, tik lietuvybæ esant svarbesne uþ ideologines knygneðiø sàjûdþiu. Neprievartinis lietuvybës klausimas pirmiausia buvo socialinës daug platesniu mastu, daug sparèiau. Kaip ir iðsivadavimo sroves. Toks tautos pasiprieðinimas seniai tapo mûsø nebylia kilmës klausimas. Istoriniai subjektai, ëmæ senieji knygneðiai, sàjûdininkai ið pradþiø konstituavimosi bûdas. ideologija, kurià pasaulyje paskleidë L. identifikuoti save kaip lietuviai, buvo naujø neakcentavo politinës savo veiklos pobûdþio. Visa kita – smulkesnë, antro laipsnio Tolstojus ir R. Ghandis. sluoksniø – valstieèiai ir inteligentai. Juos siejo Pirmiausiai tai buvo lietuviðkos socialinës bûties realybë, þmoniø ásitikinimai ir veikla. Visa, kas Nepaprastas A. Ðapokos Lietuvos istorijos viena kilmë ir viena kalba. Aukðtuomenë kûryba. Sàjûdþio þinios ir kiti nelegalûs, visà baigiasi, gali bûti ideologiðkai interpretuota; gali populiarumas nebûtø buvæs ámanomas, jeigu neturëjo su tais sluoksniais nieko bendro. kraðtà apëmæ leidiniai kartojo, kad jie – bûti manipuliuojama faktais, vienus nutylint, tauta nebûtø turëjusi knygneðystës istorijos. neturëjo nieko bendra ir demokratinë moralinës þmoniø jëgos ðaltinis. Vasaros kitus pervertinant. Tai – „antrinës sàmonës“ Romantiðka ir didaktinë istorijos vizija XX a. inteligentija, Vilniaus universiteto ðviesuomenë, pabaigoje Sàjûdþio þinios paskelbë spaudos sritis, taurë, pripildyta ideologijos. viduryje – tai XIX a. tikëjimo gaivinanèia filomatø ir filaretø palikuonys. Taigi problema, koncepcijà, kuri teigë: “Sàjûdþio þinios – Knygneðiø sàjûdis – archetipinë lietuviðkos istorijos jëga pasekmë. Ta pasekmë buvo tokia kankinusi LDK pilieèius – gente lituanus, natione dorovinis visuomenës balsas, demokratijos veiklos forma, lietuviðkasis istorinis faktiðkumas. stipri, kad paskutiniajame XX a. deðimtmetyje lituanus, – atkrito savaime. Kalbantis mokykla. Laikraðtyje vystomos laisvos diskusijos Naujøjø knygneðiø – Lietuvos Persitvarkymo buvo ámanoma iðleisti A.Ðapokos Lietuvos nelietuviðkai jau ir buvo laikomas nelietuviu. moralinës atsakomybës ir pakantumo Sàjûdis – atgaivino tà archetipà, suteikë jam istorijà 200 000 egzemplioriø tiraþu. Èia ne pro ðalá prisiminti 1899 metø Varpà: oponentui dvasia”.(13) naujà demokratiðkesnæ tikrovæ. Vadinasi, XIX amþius gaivina mus ir „Jeigu ne spaudos draudimas, Lietuva bûtø Tuo bûdu dvasinë istoriniø epochø Gyvieji Lietuvos valstybës istoriniai ðiandien. buvusi ramiausias Rusijos imperijos kampelis“. giminystë paliudijo knygneðio simbolinës figûros simboliai – toli nuo teoriniø istorijos problemø. XIX ðimtmeèio atgimimui rûpëjo istoriniai V. Trumpa ið ðios minties daro tokià iðvadà: mitai – dvasinës energijos ðaltiniai. Lietuviø „Nëra abejonës, kad kova dël savo spaudos Literatûra atgimimas buvo neiðvengiamai politinis smarkiai sujudino ypaè þemesniuosius Lietuvos judëjimas, o kai politikoje pasitelkiami dvasiniai, sluoksnius – valstietijà, ûkininkijà ir net 1. Lietuviø enciklopedija, t. 12. Boston: Lietuviø 8. Daugirdaitë-Sruogienë V. Lietuvos istorija. Chicago: enciklopedijos leidykla, 1957, p. 160–162. Lietuviø istorijos draugija, 1987. p. 322. bendruomenæ telkiantys simboliai, iðsaugomas darbininkijà (bernus ir mergas). Tai esmingai 2. Lietuvos istorija. Red. A.Ðapoka. Kaunas: Ðvietimo 9. Ten pat, p. 313. korporacinis bendruomenës pobûdis. Jausmai prisidëjo prie Lietuvos demokratizacijos ministerijos leidinys Nr.479, 1936, p. 1. 10. Trumpa V. Lietuva XIX amþiuje. Chicago: Algimanto nugali teorijà, ðaltà þvilgsná, kuriuo XX a. proceso, kuris buvo pagrindinis mûsø tautinio 3. Juozaitis A. Nepriklausomybës kryþkelë. Vilnius: Mackaus knygø leidimo fondas, 1989, p.37. Liktarna, 1992. p. 118. 11. Ten pat, p. 95. pabaigoje, regis, jau buvo persmelkta visa sàjûdþio bruoþas.“ (11) 4. Merkys V. Lietuvos valstieèiai ir spauda XIX a. pabaigoje 12. Þr.: Lietuviø nacionalinio iðsivadavimo judëjimas. Europa. Lietuviai buvo retrogradai, taèiau Bet demokratija, ágyvendinusi tautinius – XX a. pradþioje. Vilnius: Mintis, 1982. Vilnius: Mokslas, 1987, p. 114-170. 13. Juozaitis A. Sàjûdþio þiniø koncepcija. Sàjûdþio þinios. labiausiai gaivinanèia istorijos galia tikintys bendruomenës lûkeðèius, nesustoja. Kai 5. Ten pat, p. 21-23. 6. Lietuviø enciklopedija... Vilnius, 1988. Nr. 31. retrogradai. Toks tikëjimas kuria savità istorinæ knygneðys iðkovojo naujus visuomeninius ryðius, 7. Vytautas Merkys... p. 41. bûtá. sukûrë naujà istoriná tipaþà – lietuvá, – knygneðystës uþdavinys buvo baigtas. Vyksmas Summary Knygneðystë – demokratijos mokykla tikrai buvo masinis. (12) Ðis procesas– demokratiðkiausiu keliu Article deals with the problem of social and his- ure of book-carrier is underlined in this survey as Iðeivijos istorikas Vincas Trumpa yra sukurta lietuvybë. Tiek dvasia, tiek kûnas. toric being as the mainstream of the national rebirth. the central historical subject not only for 19 c. The The strife for a real-being was the utter problem for vitality of the symbol is obvious for the all modern pastebëjæs vienà esminæ naujos lietuviðkos Vadinasi, pilnutinë bûtis. the Lithuania national revival in XIX c. The activi- life. It links the 20th c. of Lithuania with the history bûties ypatybæ. “Nuo lietuvio sampratos, kokià ties of book-carriers has been the most acceptable of the country and its mentality at the end of 20 c. turëjo T. Kosciuðka ar A. Mickevièius, ligi Knygneðystë – nuolat atsinaujinanti form of the liberation movement. The symbolic fig- Basanavièiaus ir Kudirkos lietuvio sampratos atgimimo forma buvo didelis skirtumas” (10). Kitaip tariant, Áteikta 2001 05 11 lietuvio tipas, kuriam buvo lemta atgimti XIX Knygneðystë gráþo á nûdienà 1988-aisiais Pateikta spaudai 2001 07 02 amþiaus antrojoje pusëje, tik ir atsirado XIX metais. Pirmàjà Lietuvos Persitvarkymo Arvydas Juozaitis amþiaus antrojoje pusëje. Sàjûdþio vasarà, iki pat Steigiamojo suvaþiavimo LFSI Saltoniðkiø 58, Vilnius el.paðtas: [email protected]

52 53 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Vygantas Vareikis to speak plattdeutsch with their parents. By 1900 lawed, and thus little by little he came to regard Lithuanian pupils usually spoke German. Ac- himself once more as Polish. Memellander/Klaipëdiðkiai Identity and German- cording to official Reich statistics in 1871 Polish language, from the 18th century, had Lithuanian Relations in Lithuania Minor in the Nine- Lithuanians led other imperial national minori- been stronger as a cultural medium in Lithuania ties in the table of who spoke good German: than in Poland.In contrast to the Latinized no- teenth and Twentieth centuries 45% of Lithuanian schoolchildren spoke Ger- bility of the Polish Kingdom, the nobility of the man well, as opposed to 32% of Moravians, 9% Grand Duchy of Lithuania had the Polish lan- of Rhineland wallons, 16% of Poles in Western guage as a means of setting themselves apart Santrauka Prussia, 17% of Danes, 32% of Czechs. The best from the Lithuanian or Ruthenian peasantry. XX a. lietuviø istoriografijoje retai svarstyti Klaipëdos kraðto gyventojø (klaipëdiðkiø/memelenderiø), figures were achieved by Dutch schoolchildren Under the Russian Empire Polish became a 1 turëjusiø dvigubà, panaðø á elzasieèiø, identitetà klausimai. Paprastai ðioji grupë tapatinama su lietuviais, (99%) , but Dutch is of the same linguistic fam- general force for unity, it united the nobility with o klaipëdiðkiø identiteto reiðkinys, jø politinë orientacija XX a. pirmoje pusëje aiðkinami kaip aktyvios ily as German, which is distinctly separate from peasantry, pushing them together towards a vokietinimo politikos bei lietuviø tautinës sàmonës silpnumo padariniai. Straipsnyje nagrinëjami the Baltic Group. These statistics reveal not that common cultural heritage. The Polish language klausimai: kaip Prûsijoje (Vokietijoje) gyvenæ lietuviai, iðlaikydami kalbà ir identiteto savarankiðkumà, Lithuanians are more linguistically capable but became an essential touchstone for the Polish vykstant akultûracijai, perëmë vokieèiø kultûros vertybes ir socialines konvencijas; kokie politiniai that their degree of acculturation was higher, nationality. In the phrase of the Polish poet veiksniai formavo Prûsijos lietuviø identitetà ir kaip skirtingas Prûsijos (ir Klaipëdos kraðto) their ethnic consciousness lower that those of Julian Tuwim’s (1894-1953) it was their lietuviðkumas veikë Didþiosios Lietuvos lietuviø paþiûras. Czechs, Poles and those Lithuanians dwelling “Ojczyzna-Polszcyzna” (Their Motherland and in the Grand Duchy, then part of the Russian their Polish Essence).2 For the Lithuanian peas- Empire. The national movement that took root antry of the Grand Duchy too language became 1. in the Grand Duchy in the second half of the synonymous with the idea of motherland, not 19th century was essentially an ethno-linguistic merely by association but it also naturally be- The history of Lithuania and Lithuania Living in a German state the Maþlietuvis was movement devoted to the preservation of the came the touchstone of the newly emerging Minor began to follow divergent courses when, naturally prevailed upon to integrate into state Lithuanian language. Following the failed Up- modern Lithuanian identity. In the Grand during the Middle Ages, the Teutonic Knights political life and naturally became bilingual in rising of 1863 the imperial prohibition of books Duchy in second half of the nineteenth century conquered the tribes that dwelt on the eastern German and Lithuanian. Especially after the printed with Latin characters in the Russian to speak Lithuanian was to pronounce one’s shores of the Baltic Sea. Lithuanians living in industrialisation and modernization of Prussia Empire encouraged the illegal publication and ethnic national identity as separate from the the lands governed by the Order and then by the Maþlietuvis was bilingual. This bilingualism distribution of Lithuanian texts in eastern Poles. Czesùaw Miùosz characterises the the dukes of Prussia (after 1525) were strongly is a constant characteristic up to the end of Prussia. Lithuanians as a people born of philology. The affected by German language, lifestyle and cul- World War Two, when Zero Hour changed the practical centre of national revival was Lithuania ture. The acculturation process increased dur- demographic and geopolitical situation in the 2. Minor, although the revivalist ideas that ing and following the Reformation. Gradually eastern Baltic Region. Many Lithuanian inhab- strengthened Lithuanian identity culturally and, the Prussian Lithuanian adopted German cul- itants of Lithuania Minor found it difficult to Polish aspirations and opposition to Ger- after 1918, politically, had no echo in Lithuania tural values and social conventions whilst retain- answer the question: “what is your native man language and the influence of German in Minor. ing a separate identity and the Lithuanian lan- tongue, German or Lithuanian”? In the second Western Prussia was also conditioned in part The Lithuanian language and its preser- guage. What factors, then, formed the Prussian half of the 19th century as a result of Bismarck’s by reaction to Bismarck’s legislation towards the vation were not such pressing problems in Lithuanian and what effect did the differenti- Kulturkampf, German came to dominate pub- Catholic Church and Polish Minority. This Lithuania Minor as in the Grand Duchy where ated Prussian and Klaipëda Region Lithuanicity lic life according to national law and Lithuanian policy led Polish villagers to form a Polonische language expressed common identity and was have on the national consciousness of those liv- began to be pushed out of Prussian schools. Wirtschaft to counter the influence of the de- the one real element uniting the nation. In ing inside the Grand Duchy of Lithuania Thus it is no surprise that German entered the polonised nobility which Bismarck attempted Lithuania Minor Lithuanians was drawn into (Greater Lithuania, Didþioji Lietuva)? daily life of the ethnically Lithuanian family to exploit. The Polish peasant may well have bilingualism. This social stratum was dominated The Maþlietuvis was formed under many primarily through the influence of the school- remained faithful to the Kaiser if his religion by Low German blent with Lithuanian years of political allegiance to German Prussia. room, when children returned from their classes had not been persecuted and his language out- loanwords. In the words of Eduard Gisevius the

54 55 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

lietuvininkai spoke “a motley blend of guage, mythologising and politicising its essence Lithuanian and speak Polish amounted to trea- lished in Germany. Evangelical fellowships was Lithuanian and German”. so as to provide a weapon to fight the “alien” son and anti-national activity in Greater certain societies of worship the members which German was a natural means of commu- Polish tongue. To a Lithuanian subject of the Lithuania. It would be useful, perhaps, too di- say prayers at home. In Lithuania Minor these nication in the linguistically diverse Baltic re- Kaiser living in eastern Prussia German was not gress a little and fill in the political background congregations date from 1732 when German gion from the days of the Hanse. Low German an alien tongue and he did not need to stress to to life in the Klaipëda Region between 1923 and colonists, who did not want to convert Catholi- was lingua franca in Baltic, David Kirby write, heavily language in his claim to be homo 1939. Longaeval subjection to the German cism emigrated from Salzburg to Lithuania the language of commerce and navigation, and lituanicus as did his cousins in the Grand Duchy. Reich formed a paternalist tradition: loyalty to Minor. The congregational were a unique phe- on occasion of diplomacy. It was also the lan- This provides us with a clear example of the dif- the King-Kaiser and the local squire. Peasants nomenon not only in Lithuanian religious his- guage of a colonising ruling class. The influx of ference between Lithuanians on either side of in Lithuania Minor were conservative, obedi- tory, but also in North-East European Protes- settlers from Germany into the eastern Baltic the Nemunas River. The Lithuanians of east- ent to authority and inclined to maintain their tantism. The main centres of congregational lands was weaker than in the southern Baltic ern Prussia were connected with Lithuanians traditional ways of life. Although we encounter movement were towns of Priekulë in the Ðilutë and the rigid exclusivity of the German urban across the Nemunas by a passive language rather strong strains of self-respect among the peas- district and Tilsit (Tilþë). In Priekulë at the end upper classes and the landowners placed ob- than an active national revival mythology.5 antry influenced by Protestantism, the sense of of 18th century the old type of congregation stacles in the way of any wholesale duty and loyalty inspired by congregational (main principles of the old fellowships were Germanisation of the native population.3 Those 4. preachers was even stronger. The German jour- worship, poverty, fast, kindness, justice, honesty who did not speak German became excluded nalist from Viena Otto Glagau wrote this of the and patience) called klimkiðkiai was founded by from many activities. Other languages were little In the Klaipëda Region which between conservatism and obedience of the Lithuania Klimkus Grigaitis (1750-1825). spoken in Lithuania Minor. There were not 1924 and 1939 was an autonomous region of Minor peasant: The klimkiðkai required rejection of bodily many Jews in the district and contact with them the Lithuanian Republic, bilingualism was natu- pleasures and worldly delights: abstinence from The Prussian Lithuanian is not only a faithful took place at a commercial rather than a cul- ral. Language in the Lithuania Minor was a very subject but also an easily trained soldier. For alcohol, tobacco, satanic card playing, wicked tural level. flexible means of communication, with speak- his dutifulness and obedience, verging on the books, physical pleasure. The old congregation In the Grand Duchy, the western gubernias ers moving easily from one language to another. powerless, you could not wish for better mus- forbade its members to read the secular press, of the Russian Empire at the end of the 19th A microcosm of this situation can still be found ter material; he fights valiantly and fearlessly sing folk songs, attend concerts or dances, sports century Lithuanian was peripheral in the when after a long period of separation two eld- in all battles; if he has served in the army he is grounds or take part in the activities of certain eternally proud of his achievement and bears polyethnic, multicultural towns that were home erly Memelland matrons, one from Lithuania, German and Maþlietuvis organisations (Birutë himself with such decorum which is clear from to Jews, Poles, Russians and Germans and it the other from Germany, meet. They speak his words and actions on every relevant and or the Tilsit Lithuanian Songsters Association). seemed doomed to extinction in those places. Lithuanian and German as need arises, even irrelevant opportunity.6 German entertainments and dances earned Norman Davis poignantly describes what though German dominates the exchange. their displeasure as did modern European fash- seemed to be a hopeless situation: A similar situation occurred in villages In his ethnographic studies of Lithuania ions in dress, all this in their eyes was backslid- within the Grand Duchy in the middle of the Minor Eduard Gisevius (1798-1880) says that ing and sin. The principles of the Religion bound The Lithuanian language, like the Gaelic lan- last century when Lithuanian began to replace the village youth of Bitënai were very keen to the congregational with the village, the land, guage of the Scots in Scotland, had only sur- Polish and a hybrid dialect, po prostu developed, adorn themselves with military caps and short native language and stressed the superiority of vived in the remoter rural areas, and in cer- pipes which were the essential outfit of the vil- tain segments of the peasantry. It was normally intertwined with Russian words. However, in the (Lithuanian) tradition over modern German 7 spoken by any significant group in the country’s Lithuanian Republic (especially following lage dandies. Military service with its smart influence. Lithuanian spirit was maintained by capital, Vilnius(Wilno), whose Lithuanian A.Smetona’s coup in 1926) Polish was spoken uniform attracted Prussian Lithuanians and was the members of this close organization in ac- population at the last Tsarist Census in 1897 only by Poles and Polonophiles. For a an object of pride. cordance with strict requirements for the reached only 2 per cent. It had no settled writen Lithuanian it became natural and a sign of his 5. Lithuanian language and by permitting hymns form, and no literature of note<...> No seri- patriotic sentiment to speak Lithuanian. In the (giesmës) in Lithuanian only. ously imagined that they could become a seri- villages of the Klaipëda Region Lithuanian and Lithuania Minor was home to a strong con- The new gathering kukaitiðkiai was ous political factor. But they did. 4 German were used freely as need dictated. It gregational movement - the evangelical fellow- founded by Kristupas Kukaitis (1844-1914) in Leaders of the Lithuanian national revival was natural for a Memellander to be Lithuanian ships or Versammung - led by preachers. These the Tilþës district. This new gathering was not stressed the importance of the Lithuanian lan- and speak German - this at a time when to be were similar to the pietist movements estab- so strict in secular life (entertainments, cloth-

56 57 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

ing, education in German cities, like ported by the congregationalists), was the pres- tion among German Lithuania-fanciers. He was Lithuanian language was part of his German Königsberg) as the old one, klimkiðkiai, had ervation of the right to teach children a genuine Lithuanophile. Like other Germans consciousness. Sauerwein’s sentimental been. Lithuanian in schools (threatened by Bismarck’s in the Baltic and Central Europe, he sought to Lithuanian verse may be regarded as the Ger- The congregational movement in reforms). The essential need to preserve the defend the rights of local native populations and man Lithuanophile’s paternalist view of the Lithuania Minor, Arthur Hermann asserts, at- Lithuanian language (and Lithuanian Ehre) was rasie their cultural and moral level. The first Maþlietuvis as lesser beings with a deeply inbred tracted approximately 40% of Lithuanian expressed poetically, expressively and sentimen- efforts at Estonian literature were made by sense of duty and loyalty to the Kaiser. The adults.8 Such a spontaneous, unofficial church tally not by a Lithuanian but by a German, Estophile Germans such as J.Luce and poem published in the Lithuanian “The Dawn movement was unique. In the Grand Duchy Georg Julius Justus Sauerwein (1831-1904), A.Huppel. Through the latter some Estonian (Auðra) Calendar” of 1884, Als Litauer sind wir there was no strong Christian movement inde- who wrote the Maþlietuvis anthem: folk songs were included in Herder’s famous geboren where he invites people to speak pendent of the Catholic Church. V.Gaigalaitis, collection. Later the first Estonian song festi- Lithuanian boldly, ends with a eulogy to the J.Pauper, F.Tetzner regarded the congregation- Als Litauer sind wir geboren vals which took on the form of national demon- Kaiser: alists as servants of Lithuanissness who Als Litauer soll’n wir bestehn. strations, were supported likewise by the preached the Word of God in the native lan- Die Ehre ist uns angeboren. Baltdeutschen. Johan Voldemar Jannsen had Den Kaiser wollen wir wohl ehren, Sie darf uns nie verloren gehn. guage and thereby halted the Germanisation organized the first singing festival (1869) with Sind auch dem Reich ergeben stets, process. However, since the congregationalists the full consent of the German ecclesiastical and Doch kann dem Herzen niemand wehren Lietuvninkai mes esam gimæ, Das Innigste - nur litau’isch geht’s. also preached obedience to the Powers that be, Lietuvninkai mes turim bût. lay authorities. In fact, Germans figured as rep- duty and opposition to modern innovations, they Tà garbæ gavome uþgimæ, resentative patrons of the festival , which was Vis ciecoriø viernai mylësim, quelled any sense of opposition among the Prus- Tà ir neturim leist praþût.9 held to commemorate the fiftieth anniversary Mylësim ciecorystæ vis, sian Lithuanians and induced them to surren- of the liberation of the peasants.10 Tikt, kas ðirdy yr’ iðkalbësim der to fate. Fearing that children might aban- Under the influence of the 18th century The founders of the Czech organisation Lietuviðkomis lûpomis.12 don their national traditions, the congregation- Enlightment ideals Sauerwein depicted them as Sokol which took on a nationalist character were alists attempted to prevent children being sent suffering aborigenes whose rights became the also of German origin: Miroslav Tirsch, Sauerwein wrote German and Lithuanian to larger towns such as Königsberg to attend subject of increasing liberal intellectual inter- Heinrich Fugner, German businessmen of verses for the Lithuanian Girls’ Delegation. This school or make a career. Moreover the town est during the 19th century. The way of life of Prague, who later became “Czechs”.11 delegation was received in December 1878 by represented a den of iniquity to the village mind. the Prussian Lithuanian, his archaic traditions At the end of the 19th century a whole host the Kaiser, Wilhelm I and his wife, Victoria. This The congregationalist movement turned the and most especially his archaic language which of German philologists and historians Ch. delegation begged favour to preserve the Maþlietuviai in on themselves. There formed an fascinated German philosophers such as Bartsch,O. Kolberg, A. Nesselmann, A. Lithuanian language from extinction and, stand- obedient, devout, Godüfearing, honest Herder, who included eight Prussian Lithuanian Schleicher, F.Tetzner, E. Gisevius, A. ing by Otto Glagau’s words concerning Lithuanian type who did not seek a career or songs in in collection Stimmen der Volker in Bezzenberger inter alios collected Lithuanian Maþlietuvis loyalty to the throne and pride in higher education. On the one hand the preacher Leidern, ethnographers, journalists, writers such folklore, tales, sayings and translated Lithuanian serving in the Prussian army, stressed that after tradition made independent, on the other he as Sudermann, who realistically introduced a material into German. They were interested Napoleon invaded Prussia in 1806 only the became dutifully obedient thanks to his loyalty positive image of the Maþlietuvis into his descrip- mainly, of course, by the archaic (one hesitates Lithuanians remained loyal to the House of to the powers that be ordained from God on tions of Lithuania Minor in the German cul- to say primitive) nature of Lithuanian language Brandenburg: earth. Moreover, the congragationalists were set tural context. Lithuanian local colour (ethnic and customs, folklore elements, peculiarities. against Catholic Lithuania which they termed chic) served Sudermann’s artistic requirements Such interest sprang from the Sturm und Drang Auch, als einst durch Gottes Walten “Muscovite”. All the national revival and thus the real Lithuanians, fisherfolk, farm- movement, romanticism and the traditions of Deutschlands Stern zu Boden lag, movement’s ideas were alien to them. ers in the almost sterile swamp, and their real Herder, when the highest value was placed on a Hat der Littau’ r Treu’ gehalten, Bis der Feind zusammenbrach. lives appeared only superficially in his works. man’s right to express himself in his native lan- 6. For Sudermann Lithuania Minor was a stage guage, the characteristics of each people’s cul- Vokietija veik praþuvo In the 19th century the aim of the more setting for him to play out his stories in a mix- ture, customs, folklore, language. We may con- Valdant syk jau neprieteliams, politically active Prussian Lithuanians, as ex- ture of High German and Lokalfarbung. sider Sauerwein as part of this long tradition Vien lietuvninks viernas buvo 13 pressed through the petitionary movement (sup- Sauerwein was an exception to this tradi- too. For him defence of the rights of the Viern’s kareiviams vokieèiams.

58 59 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

7. In later elections (1898, 1901) two Lithuanian organised a mass collection of signatures for tricts, were inscribed on the 1896 petition con- The Lithuanians of Lithuania Minor were members were elected to the Reichstag. Prussian Authorities, seeking to defend the use cerning the teaching of Lithuanian in schools. politically indifferent . As a result, a sharp dis- Lithuanian voters tended to support German of Lithuanian in schools and churches. Such This was the largest petition. cussion of nationhood did not arise: there was Conservative representatives. The Lithuanian petitions were organised in 1879, 1882, 1892, no radical choice “Either Lithuanian or Ger- language was championed most actively by Dr 1902 and 1904. The signing and presentation of 8. man, not both” to be made. However, at that Vilius Gaigalaitis who was elected to the Prus- a petition was a legal form of action and was in In the second half of the nineteenth cen- time in the Grand Duchy the choice between sian Landtag for Ðilute. He held that seat until accordance with the Lithuanian tradition of loy- tury Lithuanian life and traditions were sharply being a Lithuanian or a Pole was marked modus 1918. His speeches in the Landtag in support of alty and respect for the Prussian Authorities. In influenced by industrialisation processes which vivendi: the physician Vincas Kudirka moved the language was a moral exhortation rather the autocratic Russian Empire the struggle for had begun in Germany. Germany’s central and from almost being a fanatic Polonophile, than a political demand. The aims of Lithuanian rights (especially as concerned religion) took on western provinces experienced an economic ashamed to speak Lithuanian like a peasant, to politicians were exceptionally cultural in nature. the form of bloody uprisings against the repres- boom after 1871 while the eastern German become a fanatical Lithuanophile, and leader There were no political aspirations, the more sive structures of Russian rule. The attempt provinces entered a depression. Eastern Prussia of the liberal wing of the national revival move- so as even in nationally more active Greater made by the Russian authorities in 1893 to de- was flooded with cheap products from western ment. At the end of the nineteenth century the Lithuania politico-territorial aspirations, where stroy the church, convent and graveyard at parts of the Reich. The flood of cheap grain to Prussian Lithuanian held no ambition to remove Lithuania Minor was concerned, were unreal- Kraþiai provoked the opposition of the local Europe from America and proximity to another Lithuania Minor from Prussia and during the istic. Moreover the congregationalists regarded Þemaitijan population which was subdued by agricultural giant, Russia, weakened the farm- period of national revival remained doubtful politics as unnecessary worldliness, which dis- Cossack troops. In Varpas (The Bell) of 1892 ing potential of East Prussia. In the second half generally of any need toalone unite the terri- tracts men from God. Vincas Kudirka commented on the Petition of the century market prices for grain fell con- tory with the Grand Duchy. Vincas Kudirka At the end of 1917, assessing the delivered to the Prussian Education Ministry in stantly. As peasant farmers suffered from the scolded the Maþlietuviai for their passivity and Lithuanian Act for Restored Independence (11th the following way: “blessed are the Lithuanians crisis, migration began from Prussian peasant for writing comparatively little in the Lithuanian December, 1917), according to which Lithuania of Prussia! They can petition. Under the Musco- regions to the western industrial provinces prints: was to be restored in union with the German vite yoke Lithuanians cannot and dare not do where there were jobs and wages were twice the Reich, after Antanas Smetona’s lecture on the that, for they know in advance that each petitioner size of those in the east. The outflow of sea- Finding scant information about the German Question for the Berlin Adlonas, Vilius is regarded by the authorities as a rebel”.17 The sonal farm labour in the 1870s (their wages were Maþlietuviai in our newspapers, it seems Gaigalaitis said that “it does not enter the head right of petition was legalised in Russia in 1904. lower in Prussia but still higher than those in that they do nor know these newspapers, of a single Prussian Lithuanian to secede from The petitionary movement included a sec- Þemaitija) also fostered emigration to the west- that they are separate from the Lithuanians Prussia and snuggle up to the new Lithuania”.16 tion of politically active and most nationally ern provinces. According to the calculations of living under the Muscovite yoke or, that in Lithuania Minor there are no Lithuanians The petitionary movement in the Baltic conscious Prussian Lithuanians. The movement the Polish historian A. Münch 17,000/18,000 who care for their Lithuanicity, who would provinces began in Estonia in 1864. It was di- became more popular as a result of Prussian peasants migrated annually to the west for sea- be able to write something about the state rected against the influence of the German repressive measures under the Kulturkampf sonal labour.18 The Lithuanian population also of their brethren there.14 Ritterschaften and in favour of the propagation programme. From c.1870 Prussian policy in decreased as a result of social mobility, since of the German language. In 1864 Estonian del- Lithuania Minor changed. By edict of Bismarck emigration from Gumbinë (Gumbinnen), the Lithuanian candidates to the Prussian egation, comprising representatives from 24 and the Prussian Minister of Religion and Edu- most heavily populated Lithuanian district, was Landtag and the Reichstag barely gained communities, presented a petition to he Rus- cation Falck from October 15, 1872 all foreign the highest. Migration processes merely served enough votes at the end of the century to be- sian Tzar with demands such as legal reforms languages (especially Polish) were forbidden in to consolidate the national-social structures come members of these bodies. In the 1893 to give the Estonian equal rights and to make Prussian schools. In 1876 German was made which had formed in Lithuania Minor: Elections J. Smakalys recieved 19% of the vote Estonian language of the courts. To limit the state language in Prussia, although exceptions Lithuanians remained villagers because village in the Memel-Heydekrug constituency, the role of German language, the Estonian delega- were made for Lithuanians and Mazurians. In emigration to the west where Lithuanians, free farmer Dovas Zaunius gained 4.5% for the Tilsit tion proposed that Russian should be taught 1879 16,000 Lithuanians signed a petition to from their native village influence, assimilated - Landau seat, Simonas Angaitis at Ragnit - even in the village schools. Kaiser Wilhelm I and the 1892 petition bore heavily, and Germans remained in the towns.19 Pilkaln - 3%, and in Labiau - Wehlau Jurgis Lithuanian activists in Lithuania Minor 19,537 signatures. 27,765 signatures, mostly of In the 1870s 6% of the burghers of Ragainë Lapaitis managed to scrape a mere 41 votes.15 with the assistance of German Lithuanophiles people from the Tilþë, Klaipëda and Ðilutë dis- (Ragnit), 5% of those in Klaipëda, 4% of the

60 61 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

population of Tilþë (Tilsit), where the main cally Lithuanian customs) as the Gestus des The sense of homeland and common tistics from January 20, 1925 in the Klaipëda Lithuanian presses were and which formed the Sprechens in his work. “I grew up by the exchange in German united Germans and region 59,315 declared themselves German, heart of the literary activities of the Lithuanian Nemunas where Poles, Lithuanians, Russians, Lithuanians in Lithuania Minor. Here formed 37,626 Lithuanian and 34,337 called themselves national revival movement, were Lithuanian.20 Germans dwelt together and everywhere there the Memellander/Klaipëdiðkis type, mostly of Memellander/Klaipëdiðkiai.25 Lithuanian schol- As the depression deepened the towns required were Jews”, wrote Bobrowski.21 However, he Lithuanian origin, strongly influenced by ars from the interwar author Rudolfas no additional members of the work force and was a German employing local colour, mixed German culture and language. He is similar to Valsonokas to modern authors such as Petronëlë Lithuanians became enclosed in the villages. vocabulary and feeling a strong tie to his home- the Alsation (of German origin but dominated Þostautaitë and Zigmas Zinkevièius regard the The traditions and culture of the Maþlietuviai land. Georg Sauerwein called himself a by French cultural values) type. Such a type may Klaipëdiðkiai simply as Lithuanian.26 The exist- also changed under German urban influence, Lithuanian even though he composed verse in be found also in central European towns such ence of a local identity is relegated by these traditional clothes were no longer worn and in German: as Prague. The Czech revival leader Heidrich authors to the realms of weakness of national their place were simplified versions of new Eu- Ich bien deutschland hergekommen, Fügner described himself as: „I was never a consciousness. ropean fashions. Doch neugeboren Litauersohn, German. A am a citizen of Prague, a By the Treaty of Versailles the Klaipëda We notice wider economic contacts be- Bin lieb von Litauen angenommen - Germanophone citizen of Prague“.23 Region was cut off from the German Reich and tween Lithuanians and Germans although Im Herzen bin ich Liatuer schon. Memellanderers defined themselves sepa- following the 1923 Lithuanian coup d’etat was closer cultural and intellectual relations did not rately not by ethnicity but by birthplace. Tradi- handed to Lithuania. The Memel Convention exist between members of these two ethnic Að, norint vokietis, rods gimtas tionally they were more enclined towards the of May 8 1924, signed at Paris by Representa- Persigimdþiau lietuvninku. groups. Maþlietuvis culture was village culture German element and German structures but tives of the British Empire, France, Italy and Meilingai Lietuvoj priimtas which regarded German urban traditions as Lietuvninks ðirdþia pats esu.22 they did not regard themselves as German. They Japan, granted the region autonomous status alien and the anti-town congregationalist move- did not regard themselves as Lithuanian either within the Lithuanian Republic. East Prussia ment regarded urban values as sinful. Until But really he remained a German. - those they called Þemaitijans or Russian became a German island, a strong centre of there arose large political conflicts with the Hermann Sudermann was another German who Lithuanians who were different from them and German nationalism, surrounded by Polish and Lithuanian majority in the Klaipëda region, the wrote sympathetically of Lithuanians. Vydûnas, they stressed this difference by their way of life, Lithuanian territory. German cities as Tilþë and German view of local Lithuanians was warm- who wrote about Germans was himself a work ethic, order, and the Protestant Religion. Klaipëda were characterised by a chauvinistic heartedly paternalistic. The paucity of contacts Lithuanian, as was the most famous writer of After World War One German propaganda at- spirit. In the German communities of the between the two ethnic groups was underscored Lithuania Minor, Ieva Simonaitytë. tempted to heighten these differences, assert- Klaipëda Region as in other places in East further by the lack of a joint Lithuano-German Local people, bith Lithuanians and Ger- ing that between Russian Lithuanians, Prussia, the Deutschtumelei became strong. intelligentsia. In Polish and Lithuanian relations mans, were linked by a genius loci and shared Þemaitijans and the Lithuanian population of Between 1919 and the Paris Convention there existed a borderline group of those who Heimat traditions. The Klaipëda Region the Reich there lies a vast cultural and economic of 1924 there was considerable diplomatic and regarded themselves as gente polonus, natione (Memelland) was the distant outback of East gulf, as between Asia and Europe. Simonaitytë political struggle over the separate status of the lituanus. They carried on the gentry traditions Prussia, noted only for its part in the emancipa- writes in her memoirs, that while still an ado- Klaipëda Region. In the Region there grew up of the Polish-Lithuanian Commonwealth- tion of the Prussian serfs. Siegfied Lenz, living lescent she understood that Catholic a strong Arbeitsgemeinschaft fur den Freistaat Mykol Römer, Ludwik Abramowicz, Jozef on the cultural frontier of German and Þemaitijans are not the same as we Protestants. Memelland which enjoyed the support of the Mackiewicz (and today, Czeslaw Milosz). There Mozurian depicts the simplicity of his native According to her, these Þemaitijans “endlessly majority of the local population. At the end of were people who lived on the German- land in the So zärtlich war Suleyken thus: praised German order and hated Luther”.24 1921 the Arbeitsgemeinschaft organised a ref- Mozurian, German-Polish cultural frontier and Meine Heimat lag sozusagen im Rucken der erendum and petition among local inhabitants expressed a dual identity and strong cultural Geschichte; sie hat keine beruhmten 9. in favour of a freistaat. According to established essence: e.g. Günter Grass (born in Gdansk) Physiker hervogebracht, keine According to the pre-war Lithuanian rules, every local inhabitant, resident in the and Siegfried Lenz from Mozuria. Rollschuhmeister oder Präsidenten; was hier view, the Memellanders were Germanised Region since January 10 1920, or those whom vielmehr gefunden wurde, war das However, Lithuania Minor had no intel- Lithuanians who should be re-Lithuanised. Tra- had been permitted by the Evacuee Commit- unscheinbare Gold der menschlichen lectuals with a sense of dual identity. The poet Gesellshaft: Holzarbeiter und Bauer, ditional Lithuanian historical scholarship, also tee to reside there, had the right to take part in and writer Johannes Bobrowski (1917-1965) of Fischer, Deputatarbeiter, kleine failed to leave separate room for Memellander, a plebiscite. The supporters of the movement Tilsit used local colour (words, scenes, specifi- Handwerker und Besenbinder. accounting them Lithuanian. According to sta- for a Freistaat (among whom there were no

62 63 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Lithuanians) issued the Yellow Book “Memel” putes arose mostly out of language, educational metais (1871-1890). Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 24 Simonaitytë I. Ne ta pastogë.Vilnius: Vaga, 1962, p. 379. 1992, p. 20. 25 Lietuvos statistikos metraðtis 1927-1928 m. Kaunas, 1929/ in 1922 to support their demands. This Yellow and religious questions. The ecclesiastical dis- 19 See: Vareikis V. Migrationsprozesse und der Wandel 2, p. 4 - 5. Book stressed the separate political, economic pute over the affiliation of the Evangelical der sozialen Struktur Kleinlitauens. In.: Selbstbewusstsein 26 Valsonokas R. Klaipëdos problema. Klaipëda: Rytas, and cultural nature between the Region and the Church in the Klaipëda Region was even termed und Modernisierung. Sozialkultureller Wandel in Preußisch- 1932, p. 267-269. Þostautaitë P. Klaipëdos kraðtas 1923- Litauen vor und nach dem Ersten Weltkrieg. Hg. R. Traba. 1939. Vilnius: Mokslas, 1990, p. 55. Zinkevièius Z. Lietuviø Lithuanian Republic as established in 1918. The a Volkstumkampf. It was stressed that Pastor Osnabrück: Fibre Verlag, 2000, p. 55 - 68. kalbos istorija. Bendrinës kalbos iðkilimas, Vilnius: Mokslo community of local and regional identity was V.Gaigalaitis was expelled from the Königsberg 20 Vileiðis V. Ibidem, p.165. ir enciklopedijø leidykla, 1992, t. 5, p. 245. 21 27 stressed rather than the German past and Consistory in 1919 for having taken part in the Bobrowski J. Gesammelte Werke. Berlin: Rowolt,1987, Memel.Denkschrift der wirtschaftlichen Korperschaften und Bd.4, p.335. Verbande zur Selbstatandikeit der Memelgebietes. Memel, Germanicity of the Region. This propagatory Prussian Lithuanian Council which sought to 22 Sauerwein- Gedichte. Ibidem, p. 38-39. 1922, p. 4-9. text employs such terms as “Wir Memellander” join the Region to Lithuania. However, in 1923 23 Nolte C. Ibidem, p.39. and “memellandische Bevolkerung”.27 he spoke out against the enforced introduction Lithuanian influence in the region was of Lithuanian into schools in the Region. Eth- weaker between the Wars than the German. nic tension between inhabitants of the Region The political determination of the Klaipëdiðkiai during the Ecclesiastical dispute was greater Áteikta 2001 05 11 to vote for German parties rather than but it should be stressed that parishes did not Pateikta spaudai 2001 07 02 Lithuanian ones was stable and strong: between divide into etnic camps. In March 1939 the ma- Vygantas Vareikis 1925 and 1939 Lithuanian parties never won jority of Memellander greeted the reunion with Tilþës 13, Klaipëda Tel. 410190 more than 20% of votes in elections to the Re- the Reich with joy. In 1945 following the Soviet el.paðtas: [email protected] gional Landtag and in the 1926 Lithuanian Gen- appropriation of the Region, the Klaipëdiðkiai eral Election all five seats in the Region fell to experienced persecution and exile. The German German Members. -Lithuanian dispute over the Region and long Between the Wars German and Lithuanian tradition of coexistence between the Germans, disputes were particularly sharp in the Region Lithuanians and Maþlietuviai came to the end. in matters of religion and culture. These dis-

Iðnaðos

1 Dakenis K. Auszra ir jos gadynë. Kaunas-Marijampolë: 10 Uustalu E. The History of Estonian People .London: Dirva, 1933, p. 13. Boreas Publishing Co., 1952, p. 129. 2 Davies N. God’s Playground. A History of Poland.1795 to 11 Nolte C. Our Task, Direction and Goal. The the present. Oxford: Oxford university press, Vol. 2, 1981, Development of the Sokol National Programm to World p. 21. War. In.: Die Slawische Sokolbewegung Beitrage zur 3 Kirby D. Northern Europe in Early Modern Period. The Geschichte von Sport und Nationalismus in Osteuropa.Hg. Baltic World 1492-1772. London and New York: D. Blecking, Dortmund: Forschungsstelle Longman,1993, p. 25. Ostmitteleuropa, 1991, p.38. 4 Davies N. Ibidem, p. 69. 12 Sauerwein- Gedichte. Ididem, p. 26 - 27. 5 Kavolis V. Epochø signatûros. Kn.: Þmogus is- 13 Sauerwein- Gediche.Ibidem, p.102 -103. torijoje.Vilnius: Vaga,1994, p. 447. 14 Kudirka V. Tëvynës varpai 1892/2. Kn.: Kudirka V. 6 Otto Galgau. Kn.: Lietuvninkai. Apie Vakarø Lietuvà ir Raðtai.Vilnius: Vaga, 1990, t. 2, p. 503. jos gyventojus XIX amþiuje. Vilnius: Vaga, 1970, p. 242. 15 Vileiðis V. Tautiniai santykiai Maþojoje Lietuvoje ligi 7 Ibidem, p.117. Didþiojo karo istorijos ir statistikos ðviesoje. Kaunas: 8 Hermann A. Das Nationalbewußtsein der litauischen Politiniø ir socialiniø mokslø instituto leidinys, 1935, p. Lutheraner in Preußisch - Litauen und in Litauen. – 169 -170. Sonderdruck, Lutherische Kirche in der Welt, 1988/35, p. 16 Ivinskis Z. Lietuvos padëtis 1917 metais ir vasario 16 d. 123. akto genezë. - Þidinys, 1938/5-6, t. XXVII, p. 627. 9 Sauerwein- Gedichte. Rugðtaus vyno eilëraðèiai. Hg. 17 Kudirka V. Ibidem, p.503. Alferd Franzkeit. Wehrbleck & Vilnius: Ewald Hein / 18 Gudas K. Maþosios Lietuvos lietuviø tautinë padëtis XIX Melinda-Bucherverlag, 1993, p. 26-27. a. pabaigoje kanclerio O. Bismarko administracijos valdymo

64 65 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Nijolë Strakauskaitë bendrumas kaip pakankamas aspektas. Lietuvos elito problemà. Kiekvienoje kultûroje elito vaidmuo yra Maþosios Lietuvos elito tyrinëjimai turëtø Maþosios Lietuvos elito identiteto problema: iðskirtinis, todël klausimas apie Maþosios padëti ieðkant atsakymø á pamatinius klausimus, Lietuvos elità yra svarbus ieðkant atsakymo á kad ir á toká: kodël, anot J.Basanavièiaus, kultûrinis diskursas anksèiau iðkeltà platesná klausimà apie pradëjus leisti “Auðrà”, turint vos 30-40 Maþosios ir Didþiosios Lietuvos santyká. adresatø, ir kai daugeliui rodës, jog “ðaudoma á Elito terminas suponuoja tam tikro orà”, visgi tai inspiravo platø tautiná judëjimà Santrauka visuomenës sluoksnio iðskirtinumà su aiðkiai deklaruojamais politinës intelektualinio potencialo, kultûrinës ir politinës nepriklausomybës tikslais ir kodël nieko átakos prasme. Galima suabejoti dël paties panaðaus nebuvo Maþojoje Lietuvoje, nors Moderniojoje istoriografijoje elito klausimai susilaukia vis didesnio dëmesio. Maþosios Lietuvos termino “elitas” vartojimo Maþosios Lietuvos laikraðèiai lietuviø kalba èia pradëti leisti puse istoriniuose tyrinëjimuose elito problema beveik nesvarstoma, todël, pasitelkus kultûros diskursà, istorijos kontekste, taèiau negalima neigti, jog ðimtmeèio anksèiau? Be abejo, ðià situacijà straipsnyje siekiama akcentuoti tiek paèios problemos aktualumà, tiek esminius veiksnius, dariusius bandymas tai iðsiaiðkinti yra prasmingas. Áprasta nulëmë daugelis aplinkybiø, bet elito vaidmuo átakà ðio elito identiteto raidai. Dëmesys sutelkiamas á Prûsijos ðvietimo sistemà, ypaè Tilþës ir Klaipëdos kalbëti apie tautos elità, bet lietuvininkai nebuvo èia tikrai nepaskutinis. Gilesnis þvilgsnis á gimnazijø vaidmená formuojantis Maþosios Lietuvos elitui. Aptariamosios temos kontekste nagrinëjami tauta, tik etninë grupë, turinti Anthony Davido Maþosios Lietuvos inteligentijos raidà padëtø ir lietuvininkø pasaulëþiûros aspektai, susijæ su ðiai etninei grupei bûdingomis nuostatomis ðvietimo Smitho iðskirtus etnosà (ethnie) apibûdinanèius objektyviau ávertinti ir kai kuriuos svarbius ðio klausimais, eksplikuojant surinkimininkø kategoriðkai neigiamà poþiûrá á iðsilavinimà kaip tam tikrà bruoþus: bendrà savivardá arba etnonimà, kraðto istorijos faktus (pavyzdþiui 1918 m. barjerà formuojantis elitui. Maþosios Lietuvos elito ir prûsiðkosios ðvietimo sistemos koreliacijos analizë tikëjimà bendra kilme, bendrà istorinæ praeitá, lapkrièio 30 d. Tilþës aktà), nestokojanèius iki rodo, jog mokyklos buvo svarbus veiksnys formuojantis lietuvininkø elito tipui, kuriam bûdingas politinis egzistencijà istoriðkai nusistovëjusioje ðiol kontroversiðkø vertinimø. amorfiðkumas, kompromisinë laikysena, nuolatinio blaðkymosi tarp tradicijos ir pragmatizmo teritorijoje, vienà arba kelis kultûros poþymius, Akivaizdu, kad Maþosios Lietuvos elito sindromas. grupës solidarumo jausmà.4 problema yra daugiabriaunë, tad ðiame Visgi XIX a. pabaigoje - XX a. pradþioje straipsnyje pirmiausiai siekiama aptarti Problemos metmenys ði etninë grupë iðgyveno palyginti intensyvø Maþosios Lietuvos elito formavimosi sàlygas ir raidos laikotarpá sàmoningumo poslinkiø didþiàja dalimi tø sàlygø nulemtas aspiracijas. Pastaruoju metu sparèiai popu- etninës grupës istorinë raida ir ypaè kai kurie prasme, ir tai vyko visø pirma tam tikrø Kitas ðios problemos aspektas iki ðiol plaèiau liarëjanèiuose identiteto problemø specialiuose tos raidos interpretacijos variantai lietuviø asmenybiø intelektiniø pastangø dëka. Uþ netyrinëtas ir netgi aiðkiau neávardintas – tai tyrimuose, susijusiuose su XIX-XX amþiø istoriografijoje, nestokojantys tiesmukiðko plataus kultûrinio-ðvietëjiðko sàjûdþio, gausios nelietuviø kilmës Maþosios Lietuvos elito Lietuvos istorija, sàmoningai vengiama kalbëti poþiûrio á Maþosios Lietuvos ir Didþiosios lietuviðkos spaudos ir netgi politinës agitacijos indëlis. Ligðiolinë lietuviø istoriografija leidþia Maþosios Lietuvos identiteto klausimu, Lietuvos santykio problemà. Teoriniu atspirties raiðkos rinkiminiø kampanijø laikotarpiu susidaryti áspûdá, jog tik G.Sauerweinas gali bûti konstatuojant, jog tai - tema “sudaranti atskirà taðku galëtø bûti Nortauto Statkaus, kuris stovëjo konkreèios asmenybës, to meto traktuojamas kaip integrali Maþosios Lietuvos ir platø problemø ratà”1 . Vienas straipsnis pabandë apibendrinti daugelio autoriø Maþosios Lietuvos visuomenës lyderiai, o, anot elito dalis, bet ðitaip susiaurinami elito rëmai negali tikëtis iðnagrinëti tà platø problemø ratà, (A.Smitho, S.Reynoldso, J.Armstrongo ir kt.) Floriano Znanieckio, “Galime teigti, kad tam (tiesioginis dalyvavimas kultûrinio ðvietimo todël sutelksime dëmesá á vienà ið esminiø pozicijas, teiginys, jog “… besikeièianèios tikroje visuomenës evoliucijos stadijoje tautinei organizacojose, spaudoje), ignoruojamas iðtisas prielaidø formuojantis identitetui - kultûriná socialinës, techninës ir gamtinës aplinkybës gali kultûrai atstovauja tik santykinai maþa kultûrinio lauko fonas, ypaè ðvietimo aspektà ir kalbësime tik apie dalies lietuvininkø, átakoti konkretaus individo etninës tapatybës intelektualø grupë, kurià sieja ásitikinimas, jog institucijos, kuriose beveik be iðimèiø dirbo ne tiesa, tiek pat svarbios kaip ir negausios elito turiná ir etnocentrizmo intensyvumà. Taigi priklauso sambûriui su juos jungianèia, skirtinga lietuviø kilmës inteligentija. Taèiau tam tikra jos grupës, identiteto klausimà. etniðkumas yra tiek kultûrinis, tiek socialinis, nei kitos, kultûra, ir tai, kad jie bendradarbiauja dalis buvo neabejinga kraðto lietuviðkajai 5 Kultûrinio diskurso pasirinkimà lëmë tiek psichologinis, tiek genetinis reiðkinys”3 . áamþindami ir tobulindami ðià kultûrà” . tradicijai ir gal ne taip svarbu dël kokiø paskatø. sociologijos teorijos akcentai, atsiribojant nuo Trumpai kalbant, apie XX a. lietuviø Panaðios nuostatos tikrai nebuvo svetimos Kultûrinës internacionalizacijos procesai XIX gilinimosi á sociologijos teorijoje egsistuojanèias istoriografijos pozicijà dël neginèijamo daugumai Maþosios Lietuvos ðviesuoliø.Todël, a. pabaigoje buvo pakankamai ryðkûs ir jie kontroversijas etniðkumo ir nacionalizmo Maþosios ir Didþiosios Lietuvos “tapatumo” kad ir su tam tikru atsargumu vartodami elito neaplenkë Maþosios Lietuvos. Be to, kultûrinio santykio klausimu2 bei specifinë lietuvininkø kaip tik akcentuojamas genetinis ir kultûrinis terminà, manytume, tikslinga svarstyti Maþosios lauko fonas atskleidþia tokias iki ðiol menkai

66 67 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

tyrinëtas problemas kaip asimiliacijos ir Nuo XVI a. Prûsijos kunigaikðtystëje to, kad vos ne pusë mokiniø Klaipëdos aliumnams ir yra paskirtos jiems iðlaikyti akultûracijos santykis, nes, kaip paþymëjo (vëliau Prûsijos karalystëje) buvo gan nuosekliai apskrityje buvo lietuvininkai, nei èia, nei kur lëðos”13 . 1638 m. ði nuostata Prûsijos baþnytinës Manfredas Kleinas, iki ðiol raðyta vien tik apie laikomasi reformacijos principo - skleisti nors kitur Maþojoje Lietuvoje, kaip, beje, ið viso vadovybës vizitacijos akte formuluojama taip: vienà tautà, t. Y. apie vokieèius arba apie tikëjimà gimtàja kalba. Ðio principo tarp Prûsijos maþumø, minëta Prûsijos ðvietimo “O jeigu, neduok Dieve, ásisuktø ûmus maras, lietuvius, nors gyventa miðriai ir kaimynystëje6 . ágyvendinimas greta vokieèiø mokyklø skatino ministerijos nuostata dël vokieèiø kalbos ir Dievo valia imtø keletà lietuviø kunigø, vietos Chronologiniai aptariamos problemos kurti lenkø ir lietuviø baþnytines mokyklas ar ásisavinimo nesukëlë jokio pasipiktinimo, o Dievo baþnyèia atsidurtø sunkioje rëmai 1871 - 1918 m.m. pasirinkti todël, kad bent lietuviðkàsias klases. Ði tendencija iðliko du greièiau buvo sutikta palankiai. Tai galima bûklëje,<…>. Taigi bûtø patartina, kad Tilþës procesai, vykæ Maþojoje Lietuvoje po I su puse ðimtmeèio iki 1873-øjø metø. Rimtesnis paaiðkinti dinamiðkais pokyèiais Prûsijos kunigaikðtiðkoje mokykloje turëti tam tikrà Pasaulinio karo, þenkliai keitë sàlygas, kurios pavojus buvo iðkilæs tik XVIII a. pradþioje, kai socialinëje-ekonominëje raidoje, kai vokieèiø gerai lietuviø kalbà mokantá ir labai prityrusá darë poveiká elito formavimuisi ir veikë mëginta kurti planus, turëjusius iðstumti lietuviø kalbos mokëjimas darësi bûtina sàlyga precentoriø arba kolegà, kuris dvideðimtá ar penkiasdeðimt metø (turima mintyse visø pirma kalbà ið mokyklø. 1718 m. mokyklø sëkmingai integracijai á ûkinæ veiklà ar kitokio trisdeðimtá, arba ir daugiau, kunigø, miestelënø Klaipëdos kraðto atskyrimas nuo Vokietijos ir reformatorius H.Lysijus parengë planà, kuriuo pobûdþio karjeros perspektyvà. Taigi lietuviø ar èiabuviø lietuviø vaikø ið pagrindø iðmokytø Lietuvos politiniai interesai kraðte). buvo siekiama iðstumti lietuviø kalbà ið kalba ne vieno lietuvininko sàmonëje atsidûrë lietuviø kalbos, kad jie patektø á Karaliauèiaus Lietuviø istoriografijoje specialiai Maþosios Lietuvos mokyklø motyvuojant tradicijos ir pragmatizmo kryþkelëje. Procesà stipendijatø skaièiø ir ateityje galëtø bûti Maþosios Lietuvos elito klausimai netyrinëti. ekonomiðkumo sumetimais (papildomos pragmatizmo link labai dirbtinai pastûmëjo tinkamai panaudoti”14 . Kaip tik Tilþës gimnazija Tiesa, esama monografijø skirtø atskiroms iðlaidos lietuviðkiems vadovëliams ir t.t.). Taèiau 1872 m. Prûsijos ðvietimo ministro A.Falko kartu su þymiai vëliau ásikûrusia Klaipëdos asmenybëms, pavyzdþiui Vydûnui7 , Mikðui8 , bet ðis planas jis patyrë nesëkmæ ið esmës dël ásakas jau nuo pirmos klasës dëstyti tik vokieèiø gimnazija ir buvo pagrindinës mokymo ástaigos, jø autoriai sutelkë dëmesá á tam tikrus lietuviðkos kultûrinës tradicijos ilgaamþiðkumo kalba. Netrukus iðryðkëjo ðiø dràstiðkø kuriose mokydavosi bûsimasis Maþosios apraðomos asmenybës veiklos aspektus ir nulemto prûsiðkojo liberalizmo. Tiesa, sprendimø padariniai, kai jaunoji lietuvininkø Lietuvos elitas, todël trumpa ðiø gimnazijø vertinimo kriterijus (knygotyriná, lietuviðkose mokyklose, kurios daþniausiai buvo karta ëmë jausti akivaizdø kompleksà dël savo mokymo turinio specifikos ir ypaè lietuviø literatûrologiná ir pan.). kaimo mokyklos, mokymo lygis iki XIX a. kalbos ir kilmës. Ðià tendencijà vaizdþiai kalbos jose mokymo apþvalga leistø geriau reformø buvo gan þemas: jose dirbo ne iliustruoja memuarai. Vydûnas, bûdamas suvokti atmosferà, kurioje brendo didþioji dalis Prûsijos ðvietimo sistema ir lietuvininkai profesionalai, daþniausiai amatininkai, dvylikos metø jaunuolis 1880 m. vykdamas á ðio elito. atitarnavæ kareiviai, galëjæ iðmokyti tik skaityti sveèius su mama praðo jos nesikreipti á já Tilþës gimnazija iðaugo ið Tilþës Kertinis ðios temos klausimas - ar Rytø ir raðyti. Persilauþimas prasidëjo 1811 m., netoli lietuviðkai, jeigu tuose namuose, kur jie vyksta, partikuliarinës mokyklos, ásteigtos dar 1588 m. Prûsijos mokyklos yra ðvietimo ar nutautinimo Ásruties ásteigus pirmàjà mokytojø seminarijà bus kalbama tik vokiðkai, o kai motina paklausia Tuo pat metu buvo ásteigtos mokyklos Zalfelde veiksnys? Toks klausimo formulavimas nëra lietuvininkams, pavadintà Karalienës vardu. Èia kodël jis to praðàs, Vydûnas atsako “að ir Elke. Visos jos turëjo parengti mokinius atsitiktinis. Jis atspindi ilgalaikæ vokieèiø ir parengtø mokytojø skaièius buvo gëdijuosi”12 . Karaliauèiaus unversitetui: Tilþës mokykla - lietuviø istoriografijos tradicijà, kai vieni neigia nepakankamas, taèiau seminarijos absolventai Kalbant apie elito rengimà labai svarbus lietuvius, Zalfeldo - vokieèius, Elko - mozûrus15 . mokyklos vaidmená lietuvininkø nutautëjimo visgi þenkliai pakëlë mokymo lygá lietuviðkose vaidmuo teko Rytø Prûsijos aukðtesniosioms XVI a. Tilþës partikuliarinës mokyklos planuose procese, o kiti mokyklas po 1873 m. laiko mokyklose, kur jie dirbo. Iki lemtingo lûþio 1873 mokykloms, kurios XIX a. pavadinamos dominavo teologijos dalykai ir lotynø kalba, o pagrindiniu germanizacijos instrumentu. m., kai buvo panaikintos lietuviðkos mokyklos, gimnazijomis.Tai, kad ne itin pasiturintys matematikos nebuvo visiðkai, bet tai bendras tos Neturëdami tikslo gilintis á istoriografijos buvo þengti tam tikri parengiamieji þingsniai. lietuvininkai visgi ástengdavo leisti savo vaikus á epochos ðvietimo sistemos bruoþas. Pavyzdþiui, problemas, paþymësime, jog, anot A.Hermano, Nuo 1865 m. Prûsijos ðvietimo ministerija prestiþines kraðto gimnazijas, taip pat susijæ su 1593 m. paruoðtuose Karaliauèiaus vienas didþiausiø trûkumø lietuviø istorikø pareikalavo, kad visi Prûsijos mokiniai tradicija, kai valdþia jau nuo XVI a. skirdavo partikuliarinës mokyklos planuose taip pat tyrinëjimuose yra nuostata, kad Maþoji Lietuva mokyklose bûtø iðmokomi laisvai raðyti ir stipendijas bûtent lietuviø kilmës moksleiviams. nebuvo matematikos, o Karaliauèiaus buvo prûsiðkosios ir vokiðkosios ðvietimo kalbëti vokiðkai10 . To laikotarpio Klaipëdos 1561 m. Prûsijos kunigaikðèio Albrechto senamiesèio mokykloje matematikos buvo politikos centre, nors ið tiesø ji maþai kà reiðkë apskrities mokyklø statistika atskleidþia kalbinæ patvirtinti nuostatai byloja: “Ðviesiausio mokoma tik papildomai ðeðtadieniais po pietø. Berlynui, kuris koncentravo savo dëmesá á padëtá pradþios mokyklose: 1865 m. ðio tipo kunigaikðèio Albrechto valia ir dosnumu Kur kas labiau stebina tai, kad Tilþës mokyklos vokieèiø-lenkø konfliktus9 . Tad kà davë mokyklose, áskaitant ir Klaipëdos miestà, rektorius ir akademijos senatas teparenka 28 programoje nebuvo ir lietuviø kalbos kaip lietuvininkams tradicinë prûsiðkoji ðvietimo mokësi 6.947 mokiniai, ið kuriø vokiðkai kalbëjo jaunuolius; ið vokieèiø - 12, ið lenkø - 8, ið dalyko, turint mintyje, jog mokykla buvo ásteigta sistema ðimtmeèiø bëgyje? 3.787, lietuviðkai - 2.908 mokiniai11 . Nepaisant lietuviø, prûsø ar sûduviø - 8, tinkamus turint tikslà rengti lietuviø kilmës vaikus

68 69 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

universitetui ir perspektyvà parengti teologus seminaras) þenkliai prisidëjo prie lituanistinës pasitraukimu, jo autoritetu dël grieþtos spausdiniø spaustuvës (O.Mauderodës lietuviðkoms parapijoms. Tokià padëtá nulëmë tradicijos plëtros. pozicijos, iðsakytos prieð mëginimus spaustuvë, antroji pagal dydá Rytø Prûsijoje, visø pirma mokytojø, galinèiø mokyti lietuviø Pirmas þingsnis, susijæs su lietuviø kalbos diskriminuoti lietuviðkas mokyklas dar XIX a. E.Jagomasto “Lithuania”), lietuviðkas kalbos, stygius. Problemos aktualumà mokymu Tilþës mokykloje, buvo þengtas 1800- pradþioje, taèiau dar labiau tai sietina su M.Zauniûtës knygynas, biblioteka ir skaitykla, konstatavo jau minëtas 1638 m. vizitacijos aktas. aisiais metais, kai lietuviø parapijos Tilþëje Vokietijos imperijos politika (kuri radikaliai telkësi lietuviðkø kultûriniø draugijø veikëjai. Nepaisant baþnytinës vadovybës susirûpinimo pastoriui Frölichui Prûsijos etatø ministerija pakito XIX a. aðtuntame deðimtmetyje) Taigi Tilþë buvo tipiðkas paribio kultûros dël lietuviðkai kalbanèiø dvasininkø rengimo pasiûlë ásteigti seminarà kaimo mokyklø maþumø klausimu. Savotiðkas paradoksas yra miestas, jungæs vokiðkos ir lietuviðkos kultûros perspektyvos, lietuviø kalbos pradëta mokyti mokytojams (Landschullehrer-seminar). Viena tai, kad XIX a. devintame deðimtmetyje Tilþës dimensijas ir ðioje marginalinëje erdvëje brendo Tilþës gimnazijoje tik praëjus 300 metø nuo ðio ið seminaro veiklos sàlygø buvo ta, kad gimnazijoje buvo net trys labai kvalifikuoti jaunuoliai ið lietuvininkø ðeimø, kuriø nemaþai mokyklos ákûrimo. Visgi jau XVI a. buvo gan seminaristai bûtø galëjæ dirbti þemesnëse Tilþës lietuviø kalbos mokytojai: be minëto pasuko á visuomeninæ veiklà, tapo ryðkiomis nuosekliai ágyvendinama kunigaikðèio provincinës mokyklos klasëse bei lietuviðkoje J.Schiekoppo, èia dar dirbo profesorius asmenybëmis, siekianèiomis iðsaugoti Maþosios Albrechto nuostata dël aliumnø: kasmet buvo baþnytinëje mokykloje. Sunku pasakyti, dël Aleksandras Kurðaitis ir Karolis Rudolfas Lietuvos, visø pirma kultûriná, savitumà. parenkama 10 berniukø lietuviø kilmës ið valsèiø kokiø prieþaðèiø projektas nebuvo realizuotas, Jakobis. Atsiþvelgiant á tai, jog kasmet buvo esanèiø aplink Tilþæ (Ragainës, Taplaukio, bet nereikia pamirðti, kad jau 1811 m. pradëjo Kalbant apie lietuviø kalbos mokymo skiriamos stipendijos lietuvininkø vaikams, ðià Georgenburgo, Tepliavos, Vëluvos ir Ásruties). veikti Karalienës mokytojø seminarija, skirta turiná, reikia pasakyti, jog jis buvo gana gimnazijà per pusæ amþiaus turëjo baigti Jie galëjo 5-6 metus nemokamai lankyti Tilþës lietuvininkams. Tuo pat metu Prûsijoje vyko nelankstus ir, nusistovëjæs XIX a. viduryje, nemaþas skaièius Maþosios Lietuvos jaunimo, mokyklà, dalá mokslo iðlaidø dengë parapija, ið plati ðvietimo reforma, kurios metu vëliau maþai pakito. Mokiniai, lankydavæ taèiau á Karaliauèiaus universitetà stodavo tik kurios jie buvo kilæ, o kità dalá - kunigaikðèio lotyniðkosios aukðtesniosios mokyklos buvo fakultatyvà, privalëjo atlikti daug vertimø ið nedidelë jø dalis. Pavyzdþiui, per deðimtmetá ásteigta stipendijø fondas16 . reformuojamos á gimnazijas. Tilþës karaliðkoji vokieèiø á lietuviø kalbà ir prieðingai. Pavyzdþiui, nuo 1894 iki 1903 metø universitete studijavo 1791 m. Tilþës karaliðkoji (toks provincinë mokykla nuo 1812 m. lapkrièio 3 d. 1861 m. programoje nurodyta, kad fakultatyvo 10 Tilþës gimnazijos absolventø: 7 ið jø teologijà pavadinimas - nuo XVIII a. pradþios) vadinama Tilþës karaliðkàja gimnazija17 . Ávedus lankytojai privalëjo skaityti ir versti 80 psalmiø ir 3 - teisæ. Tai labai maþas skaièius, nes 1903 m. provincinë mokykla pirmà kartà iðspausdino lietuviø kalbos fakultatyvà 1844 m. Tilþës ir 4 bei 5 Evangelijos pagal Matà skirsnius bei Tilþës gimnazijoje ið viso mokësi 45 lietuviø mokymo programà, ið kurios aiðkëja, kad tuo gimnazijoje, èia jà pradëjo dëstyti nuo 1826 m. iðmokti 8 baþnytines giesmes, kiekvienà kilmës moksleiviai, gaunantys stipendijas20 . Toli metu tai buvo dviejø pakopø mokykla, kurià dirbæs mokytojas Eduardas Gisevius. Jis dëstë pirmadiená atsakinëti þodþiu ir parengti raðto graþu ne visi baigusieji ðià gimnazijà aktyviai sudarë penkios klasës: trys þemesniosios klasës lietuviø kalbà ðioje mokykloje 32 metus, kol darbà18 . Daugiausiai dëmesio buvo skiriama ásijungë á visuomeniná Maþosios Lietuvos sudarë vadinamàjà miestieèiø mokyklà 1876 m. spalio mën. iðëjo á pensijà. Beje, lietuviø lietuviø kalbos gramatikai. gyvenimà, o tarp aktyviøjø visuomenës veikëjø (Bürgerschule), o dvi aukðtesniosios - kalbos fakultatyvas nebuvo vienintelis, tokiu pat Faktà, jog dauguma lietuvininkø, Tilþës gimnazijà buvo baigæ: dailininkas provincialinæ arba, kitaip tariant, mokslingàjà bûdu buvo mokoma anglø bei hebrajø kalbø. siekianèiø aukðtesnio iðsilavinimo, rinkosi Adomas Brakas, liuteronø kunigas, filosofijos (gelehrten Schule). Ðioje programoje pirmà kartà Pagrindinës kalbos, kuriø èia buvo mokoma, - bûtent Tilþës gimnazijà, lëmë keletas momentø. daktaras Vilius Gaigalaitis, filologas, áraðytas prancûzø ir lenkø kalbø fakultatyvas. vokieèiø, lotynø, graikø ir prancûzø kalbos. Toks Turbût svarbiausia buvo tai, kad Prûsijos Karaliauèiaus universiteto profesorius Jurgis Ásidëmëtinas ir ðios programos pavadinimas - dëmesys kalboms ðioje mokykloje buvo karalius Friedrichas Wilhelmas IV ásteigë 12 Gerulis. Gimnazijioje mokësi, bet jos nebaigë “Trumpa þinia apie Karaliðkàjà provincinæ neatsitiktinis, nes Tilþës gimnazija buvo stipendijø lietuviø kilmës jaunuoliams po 100 þymus spaudos darbuotojas, auðrininkas Jurgis mokyklà Tilþëje Prûsø Lietuvoje” (Kurze klasikinio profilio. Lietuviø kalbos fakulatatyvà taleriø per metus ir buvo dar 6 stipendijos po Mikðas. Nachricht vom Zustande der Königlichen privalëjo lankyti visi gaunantys lietuviðkàsias 200 taleriø per metus19 . Tilþës gimnazijos Ilgà laikà Maþosios Lietuvos jaunimas, Provinzial - Schule zu Tilse in Preussisch - stipendijas privalomai. Pradþioje lietuviø kalbos patrauklumà didino ir lietuviø kalbos dëstymas, siekiantis vidurinio mokslo, galëjo rinktis tik dvi Littauen). Èia vartojama Tilþës miesto fakultatyvui buvo skirta 6 val. per savaitæ, o jau pats Tilþës miestas, jo kultûrinë atmosfera ir vokiðkas gimnazijas - Tilþës ir Klaipëdos Luisës pavadinimo lietuviðka forma ”Tilse” (vëliau tik E.Gisevijaus karjeros pabaigoje - 1873/74 susisiekimo geleþinkeliu patogumas. XIX-XX gimnazijà, kol 1923 m. Klaipëdoje pradëjo vokiðka - “Tilsit”) bei Prûsø Lietuvos terminas mokslo metais liko 4 val. Po jo mirties lietuviø a. sandûroje lietuvininkams kaimo gyventojams veiklà lietuviðka gimnazija, vëliau pavadinta atspindi XVIII a. tendencijà, kai Prûsijos valdþia kalbos fakultatyvui, kurá perëme mokytojas Tilþë visø pirma buvo svarbi ûkiniu-ekonominiu Vytauto Didþiojo gimnazija. Klaipëdos Luisës Maþojoje Lietuvoje ne tik toleravo, bet kai Julius Shiekoppas, skirta tik dvi valandos per poþiûriu, nes ji garsëjo arkliø, javø, malkø ir gimnazija iðaugo ið miestieèiø mokyklos kuriais sprendimais (1723 m. Karaliauèiaus savaitæ. Toks lietuviø kalbos mokymo valandø þuvø turgumis, taèiau ir Tilþës kultûrinë aura (Bürgerschule), kuri 1815 m. paraugo á universitete pradëjo veikti lietuviø kalbos sumaþinimas sietinas su mokytojo E.Gisevijaus buvo patraukli. Èia veikë kelios lietuviðkø aukðtesniàjà mokyklà, o ði 1860 m. spalio 1 d.

70 71 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Prûsijos ðvietimo ministro ásaku tapo gimnazija. Franzas Hermannas Genthë, kilæs ið Saksonijos, prioritetai pasiskirstë ðitaip: absoliuti dauguma Lietuvininkø pasaulëþiûros aspektai: 1888 m. jai suteiktas Karaliðkosios gimnazijos studijavo Halëje teologijà ir filologijà, Berlyno susiejo savo karjerà su teisës studijomis - 31, nuo surinkimininkø iki Vydûno vardas, o 1891 m. gimnazija pavadinta Luisës universitete apgynë daktaro disertacijà; medicinà studijavo 18, filologojà 11, matematikà “kosminiø galiø” vardu21 . Hermannas Eduardas Heinrichas Graefas buvo ir gamtos mokslus 6, kitas specialybes ásigijo 15, Pradëjus veikti gimnazijai, joje mokësi 200 ið Pomeranijos, studijavo filosofijà Berlyne, o iðkart po gimnazijos baigimo pradëjo dirbti - Lietuvininkø pasaulëþiûros problema - moksleiviø, vëliau pastebima augimo Halëje ir Greifswalde, èionykðèiame universitete 3 miðkininkystës srityje, 3 banke, 2 komercijos plati , todël aptariamos temos kontekste tendencija, kurià lëmë parengiamøjø klasiø ëjo docento pareigas. Taigi nuo pat pradþiø srityje, 1 þemës ûkyje, 1 paðto tarnyboje ir 5 apsiribosime tais aspektais, kurie susijæ su suformavimas, uþtrukæs beveik deðimtmetá. Klaipëdos gimnazijoje buvo sukomplektuotas ástojo á karinæ tarnybà24 . Kalbant apie etninæ lietuvininkø etninei grupei bûdingomis XIX a. aðtuntojo deðimtmeèio viduryje profesionaliø pedagogø kolektyvas, uoliai moksleiviø priklausomybæ, kad ir nesant tokio nuostatomis ðvietimo klausimais bei ðiame fone gimnazijos mokiniø skaièius padidëjo iki 300 ir vykdæs savo misijà - auklëti Prûsijos karalystës pobûdþio statistikos, dràsiai galima teigti, jog ryðkiu kontrastu iðkylanèia Vydûno figûra. ðis rodiklis su nedideliais svyravimais iðliko pilieèius atsidavimo Dievui ir Karaliui dvasia. absoliuti dauguma jø buvo vokieèiai, lietuviø Surinkimininkai - Maþosios Lietuvos pastovus, pavyzdþiui, 1915 m. Luisës gimnazijoje Baigiantis XIX a. aðtuntajam deðimtmeèiui kilmës moksleiviai gimnazijos sàraðuose buvo evangelikø - liuteronø ðaka, teikusi prioritetà mokësi 287 moksleiviai, ið kuriø buvo 205 Klaipëdos gimnazijoje abitûros egzaminus laikë retenybë net XX a. pradþioje, kai susikûrusios apeigoms ne baþnyèioje, bet privaèiuose evangelikai, 4 katalikai, 30 þydø ir 4 disidentai22 . tie moksleiviai, kurie buvo gimæ gimnazijos kultûrinio ðvietimo organizacijos, pavyzdþiui namuose, vadovaujant Dievo þodþio Beje, tuomet gimnazijai vadovavo jos steigimo laiku, t.y. 1858 - 1860 m. Taigi 1877/88 “Sandora”, ðelpë nors ir nedidelá skaièiø sakytojams. Savo nuostatomis surinkimininkai absolventas profesorius Heinrichas Beckeris. m.m. abitûros egzaminus iðlaikë deðimt lietuvininkø vaikø siekianèiø aukðtesniojo prisidëjo prie lietuviø kalbos saugojimo Ðioje gimnazijoje mokymo turinys nelebai moksleiviø ir tai buvo 72 - 81 numeriai mokslo. Paþvelgæ á jau minëtà 1877/78 m.m. Maþojoje Lietuvoje, taèiau jø propaguojamas skyrësi nuo jau aptartojo Tilþës gimnazijos gimnazijos abitûros istorijoje. Paþvelgæ á ðio abiturientø laidà ir 1884/85 m.m.. laidà, kai santûrumas, kuklumas ilgainiui virto ne tik mokymo turinio. Daug dëmesio buvo skiriama deðimtuko socialinæ kilmæ, jø karjeros ketinimus baigë 12 moksleiviø, neaptiksime në vienos etnografinës tradicijos ignoravimu, bet ir kalboms: vokieèiø, lotynø, graikø, prancûzø, ir etninæ priklausomybæ, galime susidaryti lietuviðkos pavardës, nors be vokieèiø ðioje kraðtutiniu konservatyvumu. Ðia prasme taiklus anglø, bet nebuvo hebrajø kalbos, net pakankamai apibendrinantá vaizdà apie tai, kuri laidoje bûta keturiø þydø (William Haagen, V. Kavolio pastebëjimas, jog “spontaniðkasis fakultatyvo, kaip, beje, ir lietuviø kalbos iki 1879 visuomenës dalis leido savo vaikus á Klaipëdos Tobias Berstein, Harry Priester, Eugen surinkimininkø sàjûdis pradëjæs plisti XVIII a. metø. Klaipëdos gimnazijoje lietuviø kalba kaip gimnazijà. Ið 10 moksleiviø 5 buvo ið Klaipëdos Borchardt)25 . 1903 m. ðioje gimnazijoje mokësi viduryje galëjo paliesti apie 40% Maþosios dalykas buvo dëstoma 1879-1891 m.m.; miesto ir 3 ið Kaipëdos regiono, o 2 atvykæ ið 7 lietuviø kilmës moksleiviai26 . Lietuvos lietuviø ir savo átakà iðlaikë apie du dëstymas vël atnaujintas 1923-1939 m.m.. kitø Rytø Prûsijos vietoviø. Socialinë ðiø Tilþës ir Klaipëdos gimnazijos buvo ðimtmeèius, stipriai átakodamas Maþosios Pirmuoju laikotarpiu lietuviø kalbos pamokø abiturientø padëtis atspindi Klaipëdos miesto- pagrindinës mokymo ástaigos Maþojoje Lietuvos charakterá religinio, “antikultûrinio” skaièius buvo 2 val. per savaitæ, o dëstë uosto specifikà, kai neatskiriama jo dalis buvo Lietuvoje, kuriose vidurinio mokslo siekë konservatizmo dvasia”28 . Ðios dvasios apraiðkas kalbininkas, pastorius Rudolfas Jakobis; beje, prekyba ir su tuo susijæs verslas: ið 10 abiturientø lietuvininkø jaunimas, bet jo nebuvo daug ðiose vaizdþiai apraðë vienas “Auðros” jis buvo pirmasis Tilþëje ásteigtos (1879 m.) 4 buvo komersantø sûnûs, 2 - teisininkø, 1 - gimnazijose. Ið palyginti nedidelio skaièiaus korespondentø: “Iki sziolei laikë ir mane per Lietuviø Literatûrinës draugijos pirmininkas23 . mokytojo, 2 - valdininkø ir 1 - dvarininko sûnus. baigusiøjø ðias gimnazijas lietuvininkø tik Dievo baimingà þmogø, o dabar per savo Pastarajam iðvykus dirbti á Tilþës gimnazijà, Akivaizdþiai vyrauja pasiturintis vidurinysis vienetai ásigydavo universitetiná iðsilavinimà. nekaltases daineles, kurias labai iðgyriau, Klaipëdos gimnazijos vadovai, matyt, jam sluoksnis, ir èia galime áþvelgti tam tikrà Tuo bûdu besiformuojantá Maþosios Lietuvos pasidariau bluznytoju ir t.t.”29 .Todël nestebina nesurado tinkamos pamainos, ir lietuviø kalba skirtumà lyginandami su Tilþës gimnazija, kur elità papildydavo dar mokytojø seminarijø lietuvininkø kategoriðka nuostata ðvietimo kaip dalykas ðios mokyklos planuose iðnyko. mokësi maþiau komersantø vaikø, bet daþniau absolventai (Karalienës, Ragainës ir Klaipëdos). klausimu. Tas pats “Auðros” bendradarbis su Gimnazijos veiklos pradþioje joje, be stambiø ûkininkø vaikai, o bûtent ði socialinë Daugiausiai lietuvininkø mokësi Karalienës ir neslepiamu nusivylimu tæsë: “Raginau direktoriaus, dirbo keturi mokytojai, tarp kuriø terpë buvo artimesnë lietuvininkams. Ið Ragainës mokytojø seminarijose, pastaràjà kaimynus, kad leistu savo vaikus (áþegnotusius) nebuvo në vieno kilusio ið Klaipëdos ar net ið aptariamos laidos abiturientø absoliuti baigë ir Vydûnas. Klaipëdos mokytojø ant pasimokinimo, kad ne daugiaus, tai nors Rytø Prûsijos: vokieèiø kalbà ir religijà dëstë dauguma ketino studijuoti Karaliauèiaus seminarija pradëjo veiklà tik XX a. pradþioje, o subatos pavakarëje arba nedelioje po pietu arba Ernstas Heinrichas Storchas, kilæs ið universitete (4 matematikà, 2 teisæ, 2 filologijà) 1913 m. ið 91 èia besimokanèio tik 9 buvo kad szeip czeso turëtu, mokitojis esàs gatavas, Brandenburgo, studijavo Breslau (dab. ir 1 ketino dirbti banke po gimnazijos baigimo. lietuvininkai27 . jus visokiuse moksluse prigimtoje kalboje Vroclavas) ir Berlyno universitetuose filologijà, Vertinant 81 baigusájá Klaipëdos gimnazijà iki pamokinti. O kà atsakë? - Jau nereikia èia apgynë filosofijos daktaro disertacijà; 1878 m. profesinës orientacijos poþiûriu, mokintiesi, musu vaikai nei jokie nepastos

72 73 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

studentai”30 . Net XX a. pirmoje pusëje á lietuviø ir vokieèiø santykius septyniø Iðnaðos surinkimininkø aplinkoje tëvai sunkiai ðimtmeèiø retrospektyvoje per istoriná kultûriná 1 Trimakas R.Lietuviø nacionalinis identitetas: etniðkumo 16 Zur öffentliche Prüfung des Königlichen Gymnasium ryþdavosi leisti vaikus aukðtesnio mokslo, diskursà. Matyt, pakankamai akivaizdu ir tai, ir konfesiðkumo santykio problema tarpukario Lietuvos zu Tilsit 1866 (Tilþës gimnazijos programa), Tilsit, p. 46. 17 Program Königlichen Gymnasium Tilsit 1876, Tilsit, p. bijodami subedievëjimo ir aplinkiniø reakcijos. kad absoliuèiai daugumai jo gentainiø, turinèiø Respublikoje(1918 -1940). - Sociologija. Mintis ir Veiksmas, 1999/3(5), p. 68. 36. Anot amþininko pastebëjimø, “kai vienas tik elementarø iðsilavinimà, daugelis jo minèiø 2 Statkus N. Ar galima etniðkumo ir nacionalizmo teorijø 18 Zur öffentlichen Prüfung des Königlichen Gymnasium lietuvininkas net keturis savo vaikus ëmë leisti buvo sunkiai suvokiamos: “Matyt, abi tauti sintezë. - Sociologija. Mintis ir Veiksmas, 1998(2), p. 178 zu Tilsit 1874, Tilsit, p. 64. - 193. 19 Kaunas D. Auðrininkas, p.38. mokytis, tai kiti pradëjo abejoti jo proto (lietuviai ir vokieèiai - aut.) dar nesurado 3 Ten pat, p. 193. 20 Rytø Prûsijos provincijos mokyklø tarëjo Trosieno sveikata”31 . teigiamo santykiavimo bûdo <…>. Bûtinai 4 Smith A.D. The Ethnic Origins of Nations. - Oxford, praneðimas Kulto reikalø ministrui Gossleriui, Valstybinis Visai kitoje aplinkoje formavosi Vydûno reikia kitaip á já þiûrëti, ne su neapykanta, bet New York, 1989, p. 31. slaptasis Prûsijos kultûros paveldo archyvas(toliau - Gsta 5 Znanieckis F. Tautinës sàmonës ir solidarumo sklaida. - PK), HA XX, Rep. Vc, Sekt. 5, Tit. XVII, Bd. V,nr.1, p. 7. asmenybë ir jo apsisprendimas iðsilavinimo kaip kosminiø galiø apsireiðkimà tautomis, prieð Sociologija. Mintis ir Veiksmas, 1998(2), p. 166. 21 Lietz G. Die Schulen der Stadt Memel In.: Memeler klausimu. Pradëti derëtø nuo to, kad Vydûno kurá reikia suvokti tikriausá elgesá. Tokiø 6 Klein M. Preusich - Litauen. Neue Aufgaben für die Dampfboot, 1993, nr.3, p.35. 22 I Jahresbericht Gymnasium zu Memel 1860/61, Memel, tëvas buvo iðsilavinæs þmogus, baigæs Berlyno apsireiðkimø neapkenèia tik tos tautos, kurios kulturantropologische Forschung// Die Grenze als Ort der Annährung 750 Jahre deutsch - litauische Beziehungen, 1861, p. 23; L IV Jahresbericht 1914/15 über das evangeliðkàjà misionieriø seminarijà. Pats dar kaip vaikas pyksta ant daikto, á kurá Köln, 1992, p. 14. Königliche Luise - Gymnasium zu Memel, Memel, 1915, Vydûnas pabrëþë namø aplinkos átakà jo atsitrenkia. Reikëtø numanyti, kad kosminës 7 Bagdonavièius V. Vydûno filosofijos bruoþai, Vilnius: p. 15 - 16. 23 Juðka A. Luizos gimnazija Klaipëdoje. In.:Vakarø baltø akstinams siekti mokslo: “Dar vaikas bûdamas, galios tik tada kitaip reiðkiasi, kada kenèianèioji Mintis, 1985. 8 Kaunas D. Auðrininkas. Tautinio atgimimo spaudos istorija ir kultûra, T.II, Klaipëda, 1995, P. 60. skaièiau ir visokius savo tëvo knygyno raðtus. tauta esmiðkai pakinta. O tai yra jau dalykas kûrëjas Jurgis Mikðas, Vilnius: Kultûra, 1999. 24 XVIII Jahresbericht Gymnasium zu Memel 1877/78, Þymus man buvo labai veikalas prof. Johannn kultûrinio santykiavimo”34 . 9 Herman A. Lietuviø ir vokieèiø kaimynystë, Vilnius: MEMEL, 1878, p. 34. Baltos lankos, 2000, p. 42. 25 XXIV Jahresbericht Gymnasium zu Memel 1884/85, Heinrich Kurtz apie krikðèioniðkumo historæ. Ádëmiau paþvelgus á Maþosios Lietuvos 10 Ten pat, p. 34. Memel, 1885, p. 34. […] Toliau ir skaièiau visokiø nekrikðèioniðkø elito ir prûsiðkosios ðvietimo sistemos 11 Klaipëdos apskrities mokyklø statistinës þinios 1865 - 26 1903 liepos 9d. raðtas Rytø Prûsijos provincijos Mokyklø tautø ðventus raðtus ir apie visokius tikybinius koreliacijos problemà, nekyla abejoniø dël ðios 1867 m.m., Valstybinis slaptasis Prûsijos kultûros pelikimo Kolegijai, Gsta PK, HA XX, Rep. Vc. Sekt. 5, Tit. XVII, archyvas(toliau - Gsta PK), HA XX, Rep.18 Memel, nr. Bd. V,nr. 1, p. 7. padavimus germanø, graikø, romieèiø, persø ir sistemos svarbos formuojantis lietuvininkø elito 223, p. 263 - 267. 27 Sembritzki J. Geschichte des Kreises Memel . kt. Ir lyg mano regratis plito ir ðviesëjo”32 . tipui, kuriam buvo bûdingas politinis 12 Storost - Vydûnas W. Sieben hundert jahre deutch - Memel.1918, p. 342. 28 Kavolis V. Þmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. Vydûno domëjimàsi mokslu formavo ir Tilþës amorfiðkumas, kompromisinë laikysena, litauiscer Beziehungen. Kulturhistorische Darlegungen. Chikago, Akademinës skautijos leidykla, 1982 (erw. 419,546. kultûrinë atmosfera: ”Man pasiekus septinto vertingumo stygiaus kompleksas ir nuolatinio Nachdruck Tilsit 1932), p. 47. 29 K.V. Ið Lietuvos. Klaipëda. Auðra, 1885, Nr. 10-11, p. septynmeèio pradþià, daþnai dar turëjau progos blaðkymosi tarp lietuviðkosios tradicijos ir 13 1561 m. Prûsijos kunigaikðèio Albrechto 362. Brandenburgieèio “Nuostatø apie ðviesiausio kunigaikðèio 30 Ten pat. pasikalbëti ir su garsiais mokslininkais, kurie pragmatizmo sindromas. Ne maþiau 31 aliumnus’ fragmentas// Lietuvos mokykla ir pedagoginë Klaipëdietis. Kova dël kultûriniø pozicijø Klaipëdos atkeliavæ sakë kalbas Tilþëje. Po paskaitø reikðmingas , o gal net ir labai svarbus veiksnys, mintis XIII - XVII a., Vilnius: Mintis, 1994, p. 193. kraðte. In.: Vairas. 1935. T. XV, p. 61. 32 bûdavo vis tokie pasikalbëjimai. Dalyvaudavau nulëmæs toká Maþosios Lietuvos elito 14 Prûsijos kunigaikðtystës Ásruèio ir kitø lietuviðkø valsèiø Vydûnas. Atsiminimai ir svarstymai tikybos atþvilgiu. 1638 m. baþnytinës vizitacijos “Visuotinis potvarkis”. In.: Kn.: Raðtai. T. III. Vilnius: Mintis, 1992, p. 390 - 391. juose labai gyvai ir patekau á artimesná charakterá, buvo religija, liuteronø baþnyèios Lietuvos mokykla ir …, p.196 - 197 33 Ten pat, p. 394. santykiavimo su profesoriais Martin Rade, átaka. Be abejo, bûta ir kitø veiksniø, dariusiø 15 Hubatsch W. Geschichte der Evangelischen Kirche 34 Vydûnas. Tautos bûvio tvirtinimas // Raðtai. T. III..., Adolf Deismann, Heinrich Weissel, Rudolf poveiká Maþosios Lietuvos inteligentijai. Ðiuos Ostpreussens Göttingen, Vandenhoeck æ Ruprecht, 1968. p. 349. B. I. S. 118 - 119. Eucken ir dar kitais. Ir ið ðito patyriau visokiø veiksnius apibendrintai galëtume ávardinti kaip skatinimø tolimesniam svarstymui”33 . Todël istoriniø aplinkybiø siûlomas galimybes, ið kuriø nestebina faktas, jog Vydûnas vienintelis ið ir rinkosi nedidelës etninës grupës interesams Maþosios Lietuvos elito bandë giliau paþvelgti pasiðovæs atstovauti elitas.

74 75 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Zusamenfassung Silva Pocytë

Probleme der Eliten erfahren in der modernen Jahrhundert- der fakultative Litauischunterricht in Geschichtswissenschaft eine zunehmende Aufmerk- den Gymnasien von Tilsit und Memel. Im Kontext samkeit. In der historischen Erforschung Klein- der Erforschung dieses Themas werden auch Maþosios ir Didþiosios Lietuvos integracijos problema Litauens (Preußisch Litauens) ist dies ein fast unbe- Aspekte der Weltanschauung der Klein-Litauer XIX a. - XX a. pradþioje rührtes Thema. Deswegen wird in dem vorliegen- (Preußisch Litauer) berührt, die im Zusammenhang dem Artikel mittels Kulturdiskurs versucht, sowohl mit den dieser ethnischen Gruppe eigenen charak- auf Aktualität des Probems, als auf wesentliche Fak- teristischen Ansichten in Bildungsfragen stehen. Es Santrauka toren, die die Entwicklung der Identität der klein- zeigt sich eine kategorische Ablehnung der litauischen (preußisch litauischen) Eliten bestimmt litauischen Pietisten (Surinkimininkai) Bildung haben, einzugehen. Augenmerk gilt dabei dem gegenüber als eine wesentliche Barriere auf dem Weg Straipsnio tikslas yra atskleisti Maþosios ir Didþiosios Lietuvos lietuviø integracijos idëjos preußischen Bildungssystem, besonders den der Elitenbildung. Eine Korrelationsanalyse von problemiðkumà XIX - XX a. sandûroje, remiantis gausia to meto maþlietuviø spauda, pateikti, jog, Gymnasien von Tilsit und Memel, an denen sich die klein-litauischer Elite und preußischem Bildungs- nepaisant kalbos ir kilmës giminiðkumo, kultûriná suartëjimà stabdë istorijos vyksmo suponuota skirtinga klein-litauische Elite bildete. Es wird versucht, system zeigt, dass die Schulen ein wichtiger Faktor didlietuviø ir maþlietuviø politinë-valstybinë tradicija, skirtingas kraðtø ekonominis lygmuo ir herauszufinden, welche Haupttendenz vorherrschte, bei der Bildung des Typs des elitären Litauers in besiskirianti religinë-kultûrinë aplinka, Didþiojoje Lietuvoje paremta katalikiðkàja lenkiðka, Maþojoje nachdem ab dem 16. Jahrhundert unter Einfluss der Klein-Litauen waren. Charakteristisch war diesem Lietuvoje - protestantiðkàja vokiðka tradicija. Straipsnyje bus siekiama parodyti, kad politinio Reformation im multiethnischen Preußen litauische “Klein-Litauer” (Preußischen Litauer): politische integralumo idëja iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo ið viso nediskutuotina tema, o kultûrinis Schulen entstanden, die bis 1873 bestanden. Eine Passivität, eine Kompromissorientierung, ein wichtige Voraussetzung für eine gesicherte Möglich- Minderwertigkeitskomplex gegenüber den Deut- bendradarbiavimas tarp maþlietuviø ir didlietuviø spaudos draudimo metais, Didþiosios Lietuvos keit Kinder litauischer Herkunft, die mittlere Reife schen und ein ständiges Hin-und-Hergeworfensein istorijos ir kultûros simboliø perkëlimas á maþlietuviø kultûrinæ terpæ nebuvo platesnio pobûdþio zu erlangen, waren die staatlichen Stipendien für das zwischen litauischen Traditionen und Pragmatismus. reiðkinys, nes daugumai maþlietuviø, saistomø konservatyviø ir surinkiminio sàjûdþio proteguotø idëjø, Gymnasium von Tilsit und -ebenfalls seit dem 16. integracinës Didþiosios ir Maþosios Lietuvos apraiðkos buvo nesuprantamos ir nepriimtinos.

Tautinio identiteto problema XVI a. Vokieèiø ordinui tapus pasaulietine Áteikta 2001 05 11 Pateikta spaudai 2001 07 02 bendraeuropiniame kontekste iðkilo XIX a., valstybe, Prûsijos kunigaikðtyste, ir vykstant tautø modernëjimo procesui. Tautinis protestantizmà paskelbus valstybine religija, Nijolë Strakauskaitë Tilþës 13, Klaipëda identitetas - tai tautinë savimonë, tautà maþlietuviai, priëmæ evangelikø-liuteronø Tel. 410190 vienijanèiø vertybiø - kalbos, kultûriniø tikëjimà, ásiliejo á tà paèià religinæ-kultûrinæ el.paðtas: [email protected] tradicijø, tautinës vienybës - bendra savivoka. terpæ kaip ir vokieèiai, o kita vertus, tarp savæs Didþiojoje Lietuvoje tautinës savimonës ir didlietuviø pastatë pirmàjá - ir bene pajautimas buvo vienas reikðmingiausiø aspektø svarbiausiàjá - religinio tikëjimo barjerà. XIX a. pabaigoje besiformuojant lietuviðkajam Lemiamas maþlietuviø tautinës savimonës nacionalizmui ir gimstant nepriklausomos formavimosi laikotarpis buvo XVIII a., kai 1701 valstybës kûrimo idëjai. XIX a. istorinis m., Prûsijos kunigaikðtystæ paskelbus karalyste romantizmas atgaivino didlietuviø buvusios ir siekiant pagrásti valstybës istoriná tæstinumà, Lietuvos valstybës galybës vizijà, o maþlietuviø buvo pradëta formuoti ir valstybës gyventojams svarbiausias keliø ðimtmeèiø istorinës raidos diegti «prûsiðkumo» ideologija. padarinys buvo «savos», lietuviðkos, valstybës XVIII a. pradþioje ágyvendintos mokyklø atminties neturëjimas. Anot Vytauto Kavolio, reformos rezultatus taikliai apibûdino «tai, kà Didþiajai Lietuvai reikð kunigaikðèiø literatûros istorikas Gotfrydas Ostermejeris, atmintis, Maþajai Lietuvai paliko religinës kuris 1786 m. paþymëjo, jog «ið ðimto lietuviø knygos ir Donelaitis: ne maþiau prasminga, bet vos vienas kitas skaityti nemoka»2 . Mokykla trumpesnë ir «pilkesnë» istorija»1 . sëkmingai sprendë ir Prûsijos pilieèio auklëjimo

76 77 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

esminá uþdaviná - diciplinuoto paklusnumo realijø, ir já atskleisti 1923-1939 m. Lietuvos ir «daug yra þemaièiø katalikø, kurie taèiau palankià dirvà savoms idëjoms ágyvendinti. Tai valdþiai formavimà. Maþlietuvis pamaþu tapo Vokietijos santykiø lygmenyje. Algirdas gyvena dailiai, ðneka þemaitiðkai, turi knygø, árodytø 1883 m. Auðros ketvirtajame numeryje lojaliu valstybës pilieèiu, þinojusiu ir vykdþiusiu Matulevièius4 , nagrinëdamas vokieèiø ir mokos raðto þemaitiðko [...]»6 . Negalima ir pateikta uþuomina, jog kai tik Rusijos valdþia prievoles valstybei. Paklusnumas valdþiai ir lietuviø santykius Maþojoje Lietuvoje, atskleidë neturi bûti nuneigtas Maþosios Lietuvos ir kai leis ákurti tokià draugijà savo imperijoje, ji bus didþiavimasis «sava» vokiðka valstybe per du ne besàlygiðkà integracijos galimybës kuriø maþlietuviø, daugiausia spaudos perkelta ið Maþosios Lietuvos á Kaunà ar ðimtmeèius tapo neatskiriamais jø identiteto eskalavimà, bet pateikë per kelis istorijos darbuotojø ánaðas, padedant didlietuviams Vilniø9 . Nevertëtø kaltinti didlietuviø tautiniu elementais. ðimtmeèius susiformavusià skirtingà kultûrinæ, spaudos draudimo metais. Taèiau iðkyla dilema: egoizmu, bet suvokti, kad formuojantis Kitas maþlietuviø gyvenimui reikðmingas religinæ ir politinæ aplinkà, sudariusià barjerà kiek ðis spaudos draudimo laikotarpiu vykæs moderniai lietuviø tautai iðplitæs tautinis ir procesas buvo po Didþiojo maro prasidëjusi glaudesnëms integracinëms apraiðkoms. bendradarbiavimas atspindëjo ar galëjo kultûrinis sàjûdis Didþiojoje Lietuvoje sugebëjo planinga kraðto kolonizacija. Ji negali bûti Vokieèiø autorius Manfredas Kleinas5 atspindëti abipus Nemuno gyvenusiø lietuviø atrasti Maþosios Lietuvos raðtijà, bet ne patá vertinama vienareikðmiðkai. Be abejo, istorinës didlietuviø ir maþlietuviø integracijos problemà integracijos gylá? Ieðkant atsakymo á ðá klausimà, maþlietuvá. Juos vienijo, remiantis M. Kleino perspektyvos poþiûriu, tiesioginës akultûracijos analizavo remdamasis skirtingos istorinës- reiktø ðiek tiek plaèiau sustoti ties 1883 m. þodþiais, «kalba ir kilmës giminiðkumas»10 , bet galimybë, natûralus ir nesustabdomas kultûrinës, politinës raidos átaka jø savimonës Ragainëje pradëta leisti Auðra ir joje skelbtomis istorijos vyksmas suponavo skirtingà socialinæ- asimiliacijos procesas kraðte nulëmë vyravusio formavimuisi. mintimis. ekonominæ, kultûrinæ aplinkà: vienoje Nemuno lietuviðkumo pozicijø praradimà, taèiau Ðio straipsnio pagrindinæ ðaltiniø bazæ D. Kaunas studijoje apie Jurgá Mikðà, kuris pusëje - lenkiðkà, kitoje - vokiðkà, kuri «etniniu vokiðkos kultûros sklaida, pirmiausia susijusi su sudaro Maþojoje Lietuvoje leista lietuviðka buvo vienas ið Auðros leidëjø, nurodo ðio poþiûriu suformuoja savità identitetà ir iðtuðtëjusio kraðto apgyvendinimu, ûkiniu periodika, ið kurios iðskirtina vokieèiø laikotarpio istoriografinæ problemà, jog yra priklausymà»11 . kraðto atkûrimu, ið dalies darë teigiamà átakà spaustuvininkø lëðomis leista «Nauja lietuviðka «auðrininkø istoriografijoje pernelyg Maþlietuviui baimæ broliautis su regiono ekonominei ir kultûrinei plëtrai. Todël ceitunga» (Tilþë, nuo 1890 m.), «Tilþës keleivis» ásiðaknijusiø vertinimo stereotipø, tradicija didlietuviais këlë ne tik jo katalikiðkumas, bet teigtina, kad XVIII a. pradeda ryðkiau iðsiskirti (Tilþë, nuo 1883 m.); «Sandoros» draugijos tapusio atgimimo dalyviø beatodairiðko ir Rusijos imperijos kaip atsilikusio, jø akimis, Maþosios ir Didþiosios Lietuvos charakteriai, konservatyvios religinës pakraipos leidinys idealizavimo [...]»7 . Auðra vadinta pirmàja kraðto grësmë, kadangi susijungimo su Didþiàja ðiame amþiuje ieðkotinos ir skirtingos politinës «Pagalba» (Klaipëda, nuo 1904 m.); maþlietuviø apèiuopama didlietuviø ir maþlietuviø Lietuva atveju galima patekti á rusø jungà ir laikysenos XX a. ðaknys. lëðomis leisti «Niamuno sargas» (Ragainë, integracine apraiðka: spausdinta Ragainëje ir pavirsti rusais arba lenkais12 . Lenkiðkasis Maþosios ir Didþiosios Lietuvos vienybës Tilþë, 1884 - 1887 m.), «Saulëteka» (Bitënai, Tilþëje, joje bendradarbiavo, be didlietuviø veiksnys darë nemaþà átakà formuojant arba integracijos idëja, ypaè XIX - XX a. 1900 - 1902 m.), «Prûsø Lietuvos savaitraðtis» kultûros veikëjø, ir jau minëtas J. Mikðas, M. maþlietuviø konservatyvià nuostatà apie Rusijos sandûroje, istoriografijoje dar nëra pakankamai (Tilþë, 1913 - 1914 m.). Jankus. Taèiau yra svarbu panagrinëti, kaip imperijoje gyvenusius lietuvius, nes ir objektyviai iðtyrinëta. XX a. 9 - 10-ojo Jau nuo XIX a. pradþios Maþàjà Lietuvà vadinamoji integracijos tema atsispindëjo bendradarbiavimas su didlietuviais buvo deðimtmeèiø sandûros politiniai pokyèiai Ryrø atrado etnopolitiðkumo netekæs didlietuvis, turinyje. Auðros puslapiuose aiðkiai vyrauja traktuojamas kaip broliavimasis su lenkais. Europoje inicijavo ir naujà istoriografijos kuriam buvo bûtina pagrásti savo etnokultûrinës aktuali ir prielanki maþlietuviams kalbinë - Lenkø aspiracijos Vokietijos imperijoje, kokybiná lygmená, kuriame besàlygiðkà vokieèiø egzistencijos pagrindà, kurá kuo puikiausiai nutautëjimo - tematika, tuo tarpu istorinio- atsiþvelgiant á visà auganèio lenkiðkojo ir lietuviø istorikø konfrontacijà keièia áprasmino atrasta Maþosios Lietuvos raðtija, romantinio pobûdþio kûriniai vargu ar galëjo nacionalizmo kontekstà, buvo suprantamos argumentuota diskusija. Kokybinius pokyèius nuo XVI a. turëjusi religinës ir pasaulietinës pastaruosius sudominti. Auðros veikëjai aiðkiai kaip vokiðkosios valstybës pamatø ardymas, þymi ir naujø prioritetø iðkëlimas, tarp kuriø spaudos tradicijas. Didlietuviai Maþojoje suvokë, kad ne tik Rusijos imperijoje lietuviai todël didlietuviø, persiëmusiø polonizacijos svarbiausia, leidusi naujai apibrëþti maþlietuviø Lietuvoje rado palankià dirvà ágyvendinti savo nutautëja, bet ir kaimyninëje Vokietijoje8 . idëjomis, átaka maþlietuviams taip pat galëjo grupës definicijas ir objektyviau ávertinti kultûrinius politinius planus, visø pirma Nutautëjimas suprastas kaip bendras «kraujo kelti realià grësmæ «savos» valstybës stabilumui. Maþosios ir Didþiosios Lietuvos integracijos susijusius su lietuviðko þodþio spausdinimu. Èia broliø» likimas, kurá galima sustabdyti Konservatyvumà Didþiosios Lietuvos atþvilgiu problemiðkumà, yra Maþosios Lietuvos lietuviø buvo galima ne tik Didþiojoje Lietuvoje skleidþiant mokslà ir ðvietimà, todël jau beveik savo puslapiuose nusakydavo Tilþës keleivis, identiteto problema. Vytautas Þalys3 pabandë spausdinti uþdraustus lietuviðkus spaudinius, nuo pirmøjø leidinio numeriø gvildenama Jono kuris raðë, jog nerimstantys lenkai nori atgauti per Maþosios ir Didþiosios Lietuvos politinës bet ir planuoti ákurti mokslo draugijà. Dar Basanavièiaus proteguota Lietuviðkos mokslo «visà savo karalystæ», kuriai priklausytø ir integracijos prizmæ iðskirti maþlietuvio/ vyskupas Motiejus Valanèius su pavydu þvelgë draugijos ákûrimo idëja. Taèiau skaitant Auðros Vakarø bei Rytø Prûsija, Karaliauèius, Tilþë, klaipëdiðkio identiteto specifiðkumà, suponuotà á gyvenimà Prûsuose, kur «niekas tikëjimo puslapius nejuèiomis kyla mintis, jog Klaipëda. Lenkai norëjæ á savo kovà átraukti ir skirtingø nei Didþiojoje Lietuvoje istoriniø nekuðina, niekas katalikø nepersekioja», kur didlietuviai Maþàjà Lietuvà suprato tik kaip Rusijos imperijos lietuvius bei þemaièius, o

78 79 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

paskutiniuoju metu ir Prûsijos lenkus, kaðubus, kalendoriø ir elementoriø - spausdinimas. Tà savo kultûros auklenimu besirûpinant»21 . veiksniui buvo skirtas antraeilis vaidmuo, mozûrus bei maþlietuvius, taèiau «prie mûsø faktà dar 1893 m. pastebëjo ir V. Gaigalaitis, Gana daþnai maþlietuviai, þadindami savo kadangi kryþiuoèiai, bûdami katalikais, buvo lietuvininkø lenkai [...] meilës ir paguodos ikðiol teigdamas, jog didlietuviai jiems reikalingas tautieèiø sàmonæ, iðkeldavo Þalgirio mûðio savaime vertinti neigiamai ir negalëjo prilygti nerado»13 . knygas parsigabendavo «ið Prûsø paslapta», o pergalës reikðmæ. 1910 m. Þalgirio mûðio dabarties protestantiðkos valstybës vokieèiams, Kiek maþlietuviui didlietuvis buvo «savas» keli spaustuvininkai Tilþëje, uþsiëmæ ðituo pergalës 500 metø jubiliejui buvo skirti turintiems stiprià kariuomenæ. Tai bûtø ar «svetimas», vertinti yra labai problemiðka. knygø spausdinimu, «pragurbo», taèiau svarbu lietuviðki Birutës ir Tilþës giedotojø draugijos prieðtaravæ maþlietuviø monarchistinëms Amþiø sandûroje Saulëteka raðë: “Kas paþásta ir tai, kad dël tokios knygininkø veiklos vakarai, spaudoje spausdinti specialûs tai nuostatoms. arèiaus prûsø pusës lietuvius, tas gerai mato, nuostolius patyrë Rusijos imperijos valdþia19 . sukakèiai skirti istorinës retrospektyvos Naujoje lietuviðkoje ceitungoje proginá kad maskoliðkoji Lietuva su savo gyventojais yra Galima kalbëti tik apie kultûrinio lygmens straipsniai. Þalgirio tematikoje iðskirtinos dvi straipsná Þalgirio metinëms iðspausdino visai nepaþástama jiems ðalis; jie jos ir nenori didlietuviø ir maþlietuviø bendradarbiavimà, kà linijos: lietuviø ir lenkø santykiai bei kryþiuoèiø Vydûnas. Straipsnyje taip pat prasiverþia paþinti, nelaikydami tø, kaip jie vadina nurodo ir J. Mikðas Auðroje, minëdamas, jog galybës sutriuðkinimas. Kaip ðios temos antilenkiðka nuostata: po Þalgirio lietuviø «þemaièiø», ne per savo viengenèius; jø akyse «taip keliauja ið Prûsø lietuviai [...] á atsispindëjo dviejuose lietuviðkuose dvasià pradëjo naikinti lenkai, tai buvo «pradþia þemaitis, tai tiek, kà maskolius ar lenkas»14 . maskoliðkàjà Lietuvà, [...] vaþiuoja ir ið spaudiniuose: konservatyviajam sparnui antrojo lietuviø naikinimo». Nepaisant ilgo Maþlietuvio rezervuotumui didlietuvio maskoliðkosios Lietuvos lietuviai á prûsus su atstovavusiame Tilþës keleivyje ir aktyviai maþlietuviø gyvenimo vokieèiø átakoje ir atþvilgiu átakà darë pirmøjø politinis ir religinis savo broliais Prûsuose norëdami á geresnæ kultûriná judëjimà palaikiusioje Naujoje pirmøjø skaièiaus sumaþëjimo beveik treèdaliu, «antikultûrinis» konservatyvizmas, sukeltas ne paþintá pareiti»20 . lietuviðkoje ceitungoje? vis dëlto «lenkai, rodos, Didþiojoje Lietuvoje tiek liuteronø baþnyèios, kiek surinkimininkø Maþlietuviø kultûrinio judëjimo veikëjai, Anot Tilþës keleivio, tai buvo «iðgàstingas daugiau pasisavino þmoniø». Vydûnas ávardijo sàjûdþio15 . Maþlietuviø inteligentijos «labai daugiausia liberaliojo pasaulietinio sparno, mûðis», kuris palauþë kryþiuoèiø galybæ, taèiau vokieèiø átakà kaip geresnæ, padariusià plonas» sluoksnis16 taip pat ribojo jø veiklos norëdami pagrásti savo vienybës ir kultûrinës jame kryþiuoèiai mirë kaip karþygiai, nes maþlietuvius turtingesnius nei Didþiojoje ávairiapusiðkumà, kadangi, kaip jau buvo veiklos prieð nutautëjimà svarbà, daugiausia «lietuvininkai bei lenkai juos po sunkios kovos Lietuvoje, taèiau konstatavo, kad tarp minëta anksèiau, maþlietuviø «bûriðkas» rëmësi Didþiosios Lietuvos istorijos ir kultûros apgalëjo». Ðiødienë situacija esanti kardinaliai didlietuviø yra daugiau aukðtàjá mokslà ágijusiø mentalitetas bet koká pakilimà socialinio statuso simboliais: lietuviø kova prieð kryþiuoèius prieðinga, nes lietuviai ir lenkai, priklausydami þmoniø. Jis dël lietuviø germanizavimo ar laipteliais, neatskiriamà nuo iðsimokslinimo (daþniausiai minëtos Durbës ir Þalgirio mûðiø kitoms valstybëms, nebeturi savo kariuomenës, polonizavimo nekaltino nei vokieèiø, nei lenkø, lygio, siejo su tapsmu vokieèiu. Neretai pergalës), stipri Vytauto Didþiojo Lietuvos tuo tarpu vokieèiø kariuomenë yra labai stipri22 . o tai laikë paèiø lietuviø silpnumu ir gëda. spaudoje kaip prieðprieða maþlietuviui buvo valstybë, narsiø Lietuvos moterø Birutës, Onos, Laikraðtis konstatavo, kad lenkai be lietuviø Lietuviai turá patys rûpintis savo iðlikimu, pateikiamas teigiamas didlietuvio, siekusio Graþinos paveikslai, iðtraukos ið Simono nebûtø kryþiuoèiø nugalëjæ, nes be Vytauto, saugodami gimtàjà kalbà, skaitydami gerus iðsimokslinimo, ir svarbiausia supratusio Daukanto raðtø. Ðie herojai ir temos iðsiskiria dràsaus, sumanaus ir narsaus karþygio, lenkai lietuviðkus raðtus, tarp jø ir laikraðèius ið iðsilavinimo svarbà, paveikslas17 . Birutës, Lietuvininkø susivienijimo Prûsuose, bûtø buvæ «kaip be kardo rankose»23 . Jie vieni Didþiosios Lietuvos25 . Gráþtant prie anksèiau iðkelto klausimo, jaunimo draugijø ir jø Santaros susirinkimø nebûtø laimëjæ Þalgirio, tà rodo ir per 300 metø Pastarosios Vydûno mintys patvirtina jo kodël maþlietuviai spausdino Didþiajai Lietuvai metu skaitytuose praneðimuose. Lietuviðkø nualintos antràja Torûnës taika gautos þemës, visà gyvenimà propaguotà taikø tautø skirtas draudþiamas knygas, galima ið dalies ðvenèiø metu skambëjo Didþiojoje Lietuvoje kuriose iðnyko miestai, iðtuðtëjo laukai, dingo sugyvenimà, kurá galima pasiekti per kiekvieno remtis Vaclovu Birþiðka, anot kurio, Maþosios gimusios Maironio, Prano Vaièaièio eilës, galvijai; Lietuva, valdant Gediminui, Kæstuèiui asmeniná dvasios tobulëjimà ir doros siekimà, Lietuvos lietuviðka visuomenë «visomis jëgomis dainuotos Stasio Ðimkaus, Èeslovo Sasnausko ar Vytautui visada buvo aukðtos kultûros, atsiribojant nuo bet kokiø tautinæ ar net politinæ palaikydavo savo broliø ið anapus sienos kovà sukurtos melodijos. Toks didlietuviðkø simboliø prieðingai lenkø, «niekados niekam» netikæs konfrontacijà skatinanèiø idëjø. uþ savo spaudà», kaip ir «vokiðkoji [...] «skolinimasis» pirmiausia susijæs su tuo, jog ûkininkavimas24 . Kalbant apie didlietuviðkø kultûriniø visuomenës dalis nebuvo tai kovai prieðiðkai maþlietuviai neturëjo savos lietuviðkos valstybës Ðioje straipsniø serijoje dominavo simboliø perkëlimà á maþlietuviðkà terpæ, reiktø nusistaèiusi, nes [...] ið tos kovos gaudavo ir atminties, o norint pagrásti savàjá kultûriná antilenkiðka nuostata, daugiausia susijusi su jau paminëti atvirkðèià procesà. Kalbama apie nemaþa pelno», kaip ir «Jurgis Mikðas ir judëjimà reikëjo ieðkoti já áprasminanèiø sàsajø. anksèiau iðskirtu lenkiðkojo veiksnio klausimu poeto Kristijono Donelaièio reikðmës klausimà, Ðernius, o paskiau ypaèiai Otto von Mauderode, Anot Prûsø Lietuvos savaitraðèio, kovoti prieð Vokietijos imperijos tautinëje politikoje, taip iðkilusá bendralietuviðkame ir vokiðkame Reylenderis, Schenke ir kai kurie kiti»18 , nutautëjimà reikëjo naikinant per amþius pat su didlietuviø polonizacija ir su be jokiø kultûriniuose lygmenyse, ruoðiantis áamþinti jo kadangi daug pelno atneðdavo pagrindiniø atsiradusià kultûros sienà tarp abiejose iðlygø neigiamai vertinta svetima katalikiðkos atminimà 200-øjø gimimo metiniø proga 1914 lietuvio naudotø knygø - maldaknygiø, valstybëse gyvenanèiø lietuviø, «vienðirdþiai ir slaviðkos kultûros sklaida. Vokiðkajam metais. Ligtolinëje lietuviðkoje periodikoje,

80 81 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

raginant maþlietuvius neiðsiþadëti gimtosios nenutautëjusiø gentainiø niðà, kas be jokios mylintys «senàjà mûsø tëviðkæ», jos kalbà ir ûkininkø palankià nuostatà lëmë K. Donelaièio lietuviø kalbos, K. Donelaitis buvo ávardijamas abejonës patiems maþlietuviais leido pasikelti á giminës iðlikimà, rinkti «dovanø paminklui ant kaip kunigo asmenybë. lietuviø garbæ pakëlusiu didvyriu, pripaþintu tà patá kultûriná lygmená su ne vienà raðytojà Rambyno»35 . Anot atsiðaukimo, K. Donelaièiui Maþojoje Lietuvoje ruoðtas statyti pasaulio literatûroje, kuris «vokieèiø bei kitø ar poetà turëjusiais vokieèiais, dar kartà paminklà maþlietuviai turá statyti ir dël to, kad paminklas K. Donelaièiui didþiulio atgarsio akyse yra vienatijis lietuviðkas poetas» ir kuris parodant lietuviø kalbos dideles kultûrines svetimtauèiai poetà jau seniai yra pagerbæ, todël sulaukë ir Didþiojoje Lietuvoje. Pastariesiems kartu su «mûsø tëvais vargo bei linksminos, kurs galimybes, o ne vien tenkinantis jos kasdieniu maþlietuviai jam yra skolingi («Uþ tai mes savo poeto vardas buvo brangus dël jo kûrybos suprato jø padëjimà»26 . «bûriðku» vartojimu. Noru iðsaugoti lietuviø poetui [...] dëkavonës kalti esme»). iðspausdinimo jau lietuviðkos spaudos Didþiausias sujudimas norint pagerbti K. kalbà fone K. Donelaièio kûryba buvo Tyrinëtojams yra svarbus ne vien ðio draudimo metais - 1865 m. Rusijos mokslø Donelaitá tarp lietuviø ir vokieèiø kilo 1913 m. idealiausias variantas. Kita vertus, dël poeto atsiðaukimo tekstas, taèiau ir iðvardyta K. akademijoje Peterburge38 . Nepaisant grieþtos vasarà, kai rugpjûèio 3 dienà ant Rambyno asmenybës áamþinimo nieko prieð negalëjo Donelaièio paminklo statymo komiteto nariø reakcijos ið caro ir vyriausybës ðalininkø pusës, kalno ávyko didþiulis keliø ðimtø þmoniø pasakyti ir religiniai veikëjai, nes «paminklas sudëtis, apëmusi maþlietuvius, Didþiosios Mokslø akademija, aiðkindamasi dël K. susirinkimas, kuriame dalyvavo maþlietuviø statomas kunigui, kurs dorybæ ir patogumà Lietuvos ir Amerikos lietuviø atstovus bei Donelaièio kûriniø iðspausdinimo, pabrëþë jø deputatai ir rinkimø draugijø pirmininkai, mokino32 . vokieèius. Tarp maþlietuviø randamos gerai svarbià mokslinæ vertæ tyrinëjantiems lietuviø vietos valdþios vokieèiø atstovai (Ðilutës Daug diskusijø sukëlë keletas K. þinomos politinës ir kultûrinës veiklos kalbà, lyginamàjà kalbotyrà. Rusijos mokslø landratas), svarstæ paminklo K. Donelaièiui Donelaièio paminklo statymo klausimø. asmenybës, V. Steputaitis, V. Gaigalaitis, M. akademijos iðleistieji K. Donelaièio raðtai ir pastatymo ant Rambyno kalno galimybæ. Ðis Pirmiausia - tai komiteto sudëtis. Prûsø Lietuvos Kioðis, E. Jagomastas, J. Stikliorius, o didþiàjà mokymo priemonë mokant lietuviø raðto sumanymas maþlietuviams buvo labai svarbus savaitraðtis konstatavo, kad renkant pinigus jø dalá sudarë ûkininkai36 . Keltø nuostabà tai, lotyniðkuoju raidynu. K. Donelaièio raðtus savo dël to, kad, anot Pagalbos, kitos giminës savo paminklo statybai norá prisidëti ir vokieèiai. kad tarp komiteto nariø nëra vieno ið pamokose naudojo Marijampolës gimnazijos poetus jau seniai pagarbinusios ir jiems Prisidëjusieji galësià pareikðti savo nuomonæ ir aktyviausiai tuo metu maþlietuviðkoje veikloje lietuviø kalbos mokytojai, nes, V. Merkio pastaèiusios paminklus, pavyzdþiui, M. dël paminklo iðvaizdos. Taèiau savaitraðtyje dalyvavusiø asmenø: J. Vanagaièio, taip pat ir nuomone, «Rusijoje iðleisti Donelaièio raðtai Schenkendorfui Tilþëje27 ar S. Dachui apgailestaujama, kad maþlietuvis nieko negali Vydûno. Dël J. Vanagaièio nedalyvavimo buvo legalûs, bendràja tvarka cenzûra prie jø Klaipëdoje28 , o K. Donelaitis esà svarbiausias nuveikti vien savo jëgomis, «be svetimøjø atsakymà pateikia Prûsø Lietuvos savaitraðtis, negalëjo prikibti, ir mokyti ið jø buvo nelabai maþlietuviø poetas, apraðæs protëviø vargus ir ásikiðimo». Taigi, sakoma savaitraðtyje, geriau kuris minëjo, kad prieð 1914 m. K. Donelaièio pavojinga»39 . dþiaugsmus XVIII a.29 . Reikia atkreipti dëmesá, bûtø jungtis su Didþiosios Lietuvos ir Amerikos komitetas buvo ákurtas ir Vilniuje. Á ðá komitetà Ði poeto raðtø reikðmë spaudos draudimo kad nuo pat maþlietuviø kultûrinio veikimo lietuviais, taèiau èia pat priduriama, kad ir tarp nuo maþlietuviø buvo paskirtas J. Vanagaitis, metais buvo prisiminta 1913-1914 m. ir pradþios tarp konservatyviojo (religinio) ir vokieèiø yra daug maþlietuviams nusipelniusiø «su kuriuo bendrai darbuoties suvis didþiausioji didlietuviðkoje spaudoje, kurioje buvo liberaliojo (pasaulietinio) sparnø kildavo ávairiø veikëjø, kaip Adalbertas Bezzenbergeris ir dalis Prûsø lietuviø grieþtai atsisako». Taèiau diskutuojama ir dël tinkamos paminklui vietos. nesutarimø. Ðiuokart Donelaièio vardas ir jo Franzas Oskaras Tetzneris, o be to, ir pats K. tas komitetas nieko reikðmingo nespëjo Vilniuje leista Viltis neabejojo dël paties atminimas tarsi suvienijo «visø tikybos bei Donelaitis tarnavæs ir vokieèiams, ir nuveikti37 . paminklo bûtinumo, taèiau nesutiko, kad jis politikos» nuomones30 vienam bendram maþlietuviams, raðæs ir lietuviðkai, ir vokiðkai33 . Komiteto «ûkininkiðkas» atspalvis bûtø statomas ant Rambyno, o ne Tilþëje ar reikalui. Nors kaip paþymëdavo lietuviðkos 1914 m. K. Donelaièio paminklo komitetas suponuotø keletà iðvadø. Pirma, platus Klaipëdoje. Vilties nuomone, Rambynas es¹s periodikos puslapiai, daugeliui maþlietuviø 5000 egzemplioriø tiraþu iðleido dar 1913 m. V. ûkininkø ásitraukimas á paminklo K. Donelaièiui keletas kilometrø nuo Tilþës, daugiausia nebuvo þinomi ne tik jo raðtai, bet ir pats Steputaièio numatytà atsiðaukimà dël paramos statymo organizaciná darbà akivaizdþiai lankomas vasarà, o Tilþëje paminklas stovëtø vardas31 , taèiau K. Donelaièiui, kaip daug paminklui34 ; èia aiðkiai iðdëstyta K. Donelaièio reprezentuoja maþlietuviø socialinæ sudëtá: «ne tik Prûsø lietuviams ir svetimiems po nuveikusiam lietuviø tautai, uþkelti ant asmenybës ir veiklos svarba maþlietuviø pagrindinis ðio sluoksnio bruoþas buvo akiø»40 , bet ir atvykstantys didlietuviai pjedestalo pritarë tiek konservatyvieji, tiek gyvenimui ([Donelaitis] «mûsø vardà á garbæ inteligentø trûkumas; antra, ûkininkai negalëjo nepraeitø pro ðalá. liberalieji maþlietuviø veikëjai. Svarbiausias K. iðkëlæs, kai tarp mûsø dar nei menkiausio likti nuoðalyje áamþinant K. Donelaièio, jø, Galutinai paminklo statymo vieta buvo Donelaièio nuopelnas, be jokios abejonës, buvo tautiðko susipratimo nebuvo»), nurodytas «bûrø» dainiaus atminimà; ir treèia, pati numatyta 1914 m. balandþio 15 d. Tilþës jo lietuviø kalba paraðyti kûriniai, ypaè tapæ bûsimo paminklo statymo vietos sakraliðkumas, svarbiausia iðvada - tam tikras surinkiminiø Vokieèiø namuose ávykusiame komiteto aktualûs XIX-XX a. sandûroje maþlietuviðkoje Rambyno kalnas, «kurs kaip sargas idëjø pralaimëjimas, kaimo þmonëms savo susirinkime, kuriame dalyvavo apie 30 þmoniø. aplinkoje tiek dël kalbos, tiek dël turinio. K. lietuviðkosios giminës savo þaliuojanèiu kûnu pasaulietine-organizacine veikla ákûnijus naujà V. Steputaitis pateikë Tilþës miesto valdþios Donelaitis uþpildë potuðtæ iðsimokslinusiø ir Niamuno krantà dengia», ir raginami visi, savimonës kokybæ, nors neatmetama ir tai, kad pozicijà dël paminklo statymo, nurodæs netgi

82 83 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

numatomà tam skirti þemës sklypà. Tam ir maþlietuviø istorinis kelias suponavo skirtingà paremtas prieðiðkumas iðliko iki pat Pirmojo Maþlietuviðkoje dirvoje sunkiai kelià skynësi ir prieðtaravæs Karaliauèiaus apskrities politinæ - valstybinæ tradicijà, skirtingà kraðtø pasaulinio karo ir stabdë kultûriná suartëjimà. 1909 m. J. Vanagaièio pradëta leisti Birutë, veterinarijos gydytojas Paulaitis pasisakë uþ ekonominá lygmená, o svarbiausia - skirtingà Ið maþlietuviø spaudos darbuotojø savo kurios aiðkias integracines aspiracijas árodë jos Rambyno kalnà, kadangi tai esanti lengvai religinæ - kultûrinæ aplinkà, Didþiojoje kiekybine leidiniø gausa iðsiskyrë M. Jankus, iki tiek gotiðku, tiek lotyniðku raidynu spausdintas garlaiviu pasiekiama vieta, be to, «lietuviai Lietuvoje paremtà lenkiðka katalikiðkàja, 1909 m. iðleidæs daugiau nei 10 laikraðèiø, taèiau tekstas. Prûsø Lietuvos savaitraðtis, nesantys miesèionys ir jiems geriaus pritiktø Maþojoje Lietuvoje - vokiðka protestantiðkàja Maþojoje Lietuvoje neretas jø «terado taip nagrinëdamas savo populiarumo tarp Donelaièio paminklas ant Rombinaus, kaip tradicija, kurios suformavo ir skirtingus menkai pritarianèiøjø, jog negalima buvo maþlietuviø ne itin aukðtà koeficientà, mieste pastatyta stovyla»41 . Komiteto nariai raðmenis, vienur - lotyniðkus, kitur - gotiðkus. toliaus [...] iðleisdinëti»49 . Pagrindinë nesëkmës apgailestavo, kad svarbiausia kliûtis esanti paþymëjo, kad mieste paminklas stovëtø tik Jau Auðros puslapiuose buvo atkreiptas prieþastis - spaudiniø leidimas lotyniðkais lotyniðki raðmenys, raðyba, vartojant ð, è, v, miestieèiams, nes kaimo þmonës, atvaþiuojantys dëmesys , jog skaitant «ypatingai Prûsø Lietuvos raðmenimis, turëjæs «prûsø lietuvius pripratinti neáprasti þodþiai daþnai buvo laikomi per daug á turgø, paprasèiausiai neturëtø kada á já þiûrëti, laikraðèius ir Niamuno sargà, [...], rodosi, prie skaitymo lotyniðkø raidþiø»50 , taèiau «þemaitiðkais», ir nurodë, kad «be þymesnës todël jis Tilþëje ar Klaipëdoje stovëtø tiesiog priegada grumzdþianti (kyla nerimas - S. P.), kad lotyniðkas raidynas nebuvo priimtas dël raðtijos kultûroje kilti negalime», todël «turime be naudos42 . V. Gaigalaitis paþadëjo ant tarp Prûsø ir Rusø Lietuvos persiskyrimas, [...] ásiðaknijusios gotiðko raidyno vartosenos. Jau glaustis prie Didþiosios Lietuvos raðtijos, kuri Rambyno ið savo 11 margø veltui iðskirti pusæ prasidedàs»45 , pilnas ávairiø germanizmø ir tarpukario metais raðydamas apie prieþastis, ðiandien jau gana aukðtai pakilusi»55 . margo þemës. Ðioje diskusijoje galima aiðkiai slavizmø. Veikiamas Auðros, tautos kurios inspiravo lietuviø susirûpinimà savo 1914 m. pradþioje Prûsø Lietuvos áþvelgti iki pat Pirmojo pasaulinio karo formavimosi procese Didþiojoje Lietuvoje, likimu, M. Jankus nurodë po Lietuviðkos savaitraðèio puslapiuose vykusioje diskusijoje nepakitusià nuostatà apie maþlietuvá kaip vienas ið jos leidëjø J. Mikðas 1884 m. ceitungos pasirodymo M. Ðerniui kilusá dël galimybës leisti dienraðtá Maþajai ir kaimo visuomenës reprezentantà, todël ir pradëtame leisti Niamuno sarge, turëjusiame sumanymà leisti laikraðtá Didþiajai Lietuvai Didþiajai Lietuvai, kuris bûtø skirtas ne paminklai jø kultûros veikëjams mieste bûtø tapti Auðros analogu Maþojoje Lietuvoje, daug lotyniðkais raðmenimis, nes gotiðkos raidës bûtø inteligentijos sluoksniams, bet visiems atrodæ kaip anachronizmas. dëmesio skyrë kalbiniams dalykams. Nors visas nusiþengimas lietuviams, laikiusiems jas lietuviams, prieita iðvada, kad pagrindinë Nepaisant didþiulio idëjinio entuziazmo ið laikraðtis spausdintas gotiðkomis raidëmis, vokiðkomis, liuteroniðkomis ir reiðkusioms kliûtis, stosianti ðiai idëjai skersai kelio, yra maþlietuviø pusës, svarbiausia problema buvo taèiau antraðtë - lotyniðkais raðmenimis, nusistatymà prieð katalikø tikëjimà51 . raðybos klausimas, padiktuotas skirtingos lëðø rinkimas, kuris nebuvo toks aktyvus kaip kadangi redaktorius tikëjosi aktyvaus tiek Analogiðkø tikslø vedamas M. Jankus 1886 m. politikos, kultûros bei tikybos tradicijos56 . tikëtasi, taèiau turëjæs nemaþai prisidëti prie didlietuviø, tiek maþlietuviø skaitytojø spalio 17 d. pradëjo leisti Garsà, kuriame Taèiau nekalbëta apie bûtinumà glaudþiø maþlietuviø «tautiðkojo atgaivinimo, kursai susidomëjimo. Kaip mini D. Kaunas, J. Mikðas norëjo supaþindinti “su naujais atgijimais kultûriniø ryðiø ir religiniø sàsajø, kas pastaruoju laiku, berods, pradëjo kas kart vis buvo pirmasis, siekæs «esmingiaus reformuoti lietuviðkos dvasios [...], kaip vienyjasi mûsø pagreitintø kultûriná susiliejimà. Nagrinëjant smarkiau apsireikðti»43 . Paminklo pastatymo K. Maþosios Lietuvos lietuviðkø laikraðèiø kalbà viengenèiai Amerikoje, kaip stropiai dirba mûsø maþlietuviø ir didlietuviø bendradarbiavimà, Donelaièiui uþmanymus nutraukë 1914 m. ir jà priartinti bendrinei», vengdamas vokiðkø broliðkieji kaimynai dël iðlaikymo giminës bûtina turëti omenyje du labai svarbius rugpjûèio 1 d. prasidëjæs Pirmasis pasaulinis gramatiniø konstrukcijø ar neberaðydamas Maskolijoje, kaip ginasi nuo aprusinimo bei veiksnius. Pirma, konservatyviajai maþlietuviø karas. daiktavardþiø didþiàja raide46 . Niamuno sargas sulenkavimo visos tautos”52 . Ðiame kreipimesi daugumai, uþaugintai vokiðkos valstybës ir Labiausiai akivaizdi ir daugiausia akcentavo, kad dël skirtingø kalbø reikia ne á skaitytojus M. Jankus paaiðkino ir laikraðèio kultûros aplinkoje, didlietuviðka tematika buvo propaguota didlietuviø ir maþlietuviø juoktis, o eiti á vienybæ «per mokslà, per leidimo lotyniðkais raðmenimis bûtinybæ, svetima ir nepriimtina57 . Antra, iki pat Pirmojo bendradarbiavimo forma kultûros srityje buvo palyginimà visø ðnektø ir tarmiø»47 , ir tikëjosi, kadangi didelë dalis gyvenanèiø Rusijos pasaulinio karo ið viso nediskutuota liko spauda, tiek abipusis informacijos perteikimas kad ilgai nereiks “laukti susivienyjimo mûsø imperijoje gentainiø nesupranta vokiðkø politinio integralumo tema. Viena kliûtimi, periodinës spaudos puslapiuose, tiek ne kartà giminës kalboje ir raðte»48 . raidþiø, todël “mes [maþlietuviai - S. P.] dël savo stabdþiusia minèiø sklaidà ðiuo klausimu tarp akcentuotas, ypaè maþlietuviams, Didþiojoje Taèiau kalbiniai naujadarai ar raidyno broliø, po jungu Maskoliø dusaujenèiu, galime maþlietuviø, buvo jau minëtas lenkiðkasis Lietuvoje leistø raðtø, kurie «raðomi mokintø pakeitimai spaudoje maþlietuviø buvo priimami nors maþumà procës (darbo - S. P.) pridëti”53 . veiksnys ir baimë, susijusi su Didþiàja Lietuva, ir iðmintingø vyrø»44 , ir periodikos skaitymo labai rezervuotai, nes pastarieji lotyniðko Taèiau jau po mënesio redaktorius apgailestavo patekti á «maskoliø» valstybës rankas ir virsti bûtinumas, siekiant abipusio paþinimo ir raidyno vartojimà tapatino su katalikiðkø idëjø dël nedidelio skaitytojø rato, nes daugeliui rusais arba lenkais. Kitas kriterijus, turëjæs kultûrinio suartëjimo. sklaida, tuo tarpu didlietuviai gotiðkø raðmenø maþlietuviø tiek Garso turinys, tiek iðorinis esmingesnæ reikðmæ, buvo lojalumo valdþiai Kultûriná suartëjimà stabdë keletas leidiniuose taip pat áþvelgdavo protestantizmo apipavidalinimas këlë nerimà dël spaudinio iðkëlimas, nes «vieni [didlietuviai - S. P.] ir kiti veiksniø. Keliø ðimtmeèiø skirtingas didlietuviø populiarinimà, todël ðis tikybos skirtumais proteguojamo kurstymo prieð valdþià54 . [maþlietuviai - S. P.], savo ciesoriui vierni

84 85 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

pasilikdami, galime savo darbà [kultûriná - S. karà teigë, jog daugiau lietuviai pasieks 8 «[...] Girdime Þemaitijoje ir Prûsuose prasti þmoneles Rotuðæ esanti aikðtë, kurioje 1890 m. jam pastatë gëdyjasi tulame kampe savo graþià ir senà kalbà vartoti, paminklà Tilþëje gimæs skulptorius Martin Engelcke. Þr.: P. ] varyti, [...], o sutarimas tarp Vokietijos ir vienydamiesi meno srityje, o «politikoje ramiai o lamdo ir lauþo savo lieþuvá lenkiðkai ir vokiðkai Ostpreussen in 1440 Bildern, Leer, 1990, p. 53; Das grosse Maskolijos galës mums atneðti neabejotinà palikdami tarp mûsø trauktàjá (susiformavusá - posmuodami [...]». Þr.: Apie insteigimà ‘‘Lietuviszkos Lingen Universal Lexikon in Farbe, Köln, 1982, t. 16, p. naudà»58 . S. P.) rubeþiø (sienà - S. P.) ir besirûpindami mokslø bendrystës (draugystës)’’. - Auðra. 1883, nr. 4, 4741; Von Memel bis Trakehnen in 144 Bildern, Leer, 1985. Lietuviø tautos praeitis, 1983, t. VI, 1 - 4 (21 - 24), p. 90. 28 1912 m. Klaipëdoje, Teatro aikðtëje, buvo árengtas Visai suprantamas pirmojo maþlietuviø kiekvieni savo kraðto medþiagine (ûkine - S. P.) 9 «[...] Dabar tik tiek turime pridurti, jog tuom tarpu fontanas Simono Dacho (1605 - 1659), XVII a. atstovo Vokietijos reichstage Jono Smalakio, gerove»62 . sostas bendrystës turëtø bûti Ragainëje prie redakcijos Klaipëdoje gimusio poeto, Karaliauèiaus universiteto iðrinkto 1898 m. Klaipëdos - Ðilutës apygardoje, Analogiðka integracinio pobûdþio Auszros; bet kaip veik Rusijos valdþia teiksis daleisti profesoriaus, vieno þymiausiø protestantiðkø giesmiø ákûrimà tokios draugystës savo vieszpatystëje, szita kûrëjo, garbei. Þr.: Tatoris J. Senoji Klaipëda: urbanistinë teigiamas Vokietijos kariuomenës didinimo problema kyla ir mozûrø bei lenkø santykiuose. draugystë galës bûti perkeliama á Kaunà ar Vilniø». Þr.: raida ir architektûra iki 1939 metø, Vilnius, 1994, p. 291 - vertinimas, nes jeigu Vokietijà nugalëtø, Prûsø Anot G. Jasinskio, iki 1871 m. mozûrus su Ten pat. p. 91. 292. 10 29 Lietuva bûtø atplëðta nuo Vokietijos ir papultø lenkais siejo «neutrali simpatija»63 . Santykiai Klein M. Die versäumte Chance zweier Kulture. Zum Ant Rambyno kalno... [Visokios þinios]. Pagalba, 1913, deutsch-litauischen Gegensatz im Memelgebiet. p. 334. nr. 7 ir 8, p. 94 - 95; Paþymëtina, jog tiek Pagalba, tiek kiti á baisiøjø «azijatiðkøjø gaujø» rankas59 . Ði J. su lenkais daugiausia buvo ekonominio 11 Ten pat. lietuviðki laikraðèiai, tuo metu kalbëdami apie ligtol vis Smalakio kalba padariusi áspûdá ne vien valdþios pobûdþio. Juos lengvino kultûrinës ir kalbinës 12 Matulevièius A. Deutsch-litauische Beziehungen in dar neáamþintà K. Donelaièio atminimà nebuvo visiðkai Preußisch-Litauen, p. 37. teisûs. 1896 m. balandþio 8 dienà K. Donelaièio gimtinëje atstovams, bet ir, anot A. Bruoþio, maþlietuviø aplinkos elementai, nes mozûrai kalbëjo 13 [Jurkðaitis, K.]. Lenkai, lietuviai, þemaièiai, Lazdynëliuose buvo paðventintas akmeninis paminklas, prieðininkams, vokieèiø konservatoriams60 . lenkiðkai. Taèiau lenkø politinës aspiracijos - lietuvininkai. Tilþës Keleivis, 1906, bal. 17, nr. 30, p. 3 - 4. kurio pastatymà inicijavo profesorius Franzas Oskaras Netgi vienas ið radikaliausiø maþlietuviø veikëjø ypaè didieji XIX a. sukilimai - nors ir këlë 14 K-o ðeðëlis. Patëmyjimai ið ðalies. Saulëteka, 1900, liepa, Tetzneris ið Leipcigo. Tàkart paþymëta, kad plaèiosioms nr. 7, p. 191. lietuvininkø masëms K. Donelaitis dar nëra þinomas, J. Vanagaitis, atstovavæs savo gentainiams mozûrø simpatijà, bet buvo nesuprantamos ir 15 Kavolis V. Þmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. nors atidengimo iðkilmëse dalyvavo Birutës atstovai, Didþiajame Vilniaus Seime 1905 m., Lietuvos svetimos. Nuo 1863 - 1864 m. sukilimo mozûrai 419. padëjæ prie paminklo geleþiná vainikà su uþraðu 16 etnografiniø teritorijø sujungimo á vienà pateko á lenkø dëmesio centrà, buvo bandyta Hermann A. Lietuviðkumo problema Rytø Prûsijos “Donelaièio paminklui, draugystë “Birutë”. Nauja Evangelikø baþnyèioje 1871 - 1933. - Lituanistica, 1998/2 lietuviðka ceitunga vylësi, kad daþnai bus atsimenama 64 administraciná vienetà svarstymo metu juos átraukti á lenkø tautinio gyvenimo arenà . (34), p. 42. “garbingiems kovotojams duoti garbæ”. Þr.: Paminklas «apsiribojo vien tik simpatijø Didþiajai Lietuvai Ðiuo atveju lenkø situacija buvo palankesnë nei 17 Nauja lietuviðka ceitunga apgailestavo, jog maþlietuviai Donelaièiui [Ið Lietuvos...]. Nauja Lietuviðka Ceitunga, pareiðkimu»61 . Todël nekelia nuostabos, kad ir didlietuviø, nes nemaþa dalis lenkø ir mozûrai niekada neiðkils tarp kitø giminiø, jeigu neturës 1896, bal. 21, Nr. 32, p. 1 - 2; Kaunas. D. Maþosios Lietuvos iðsilavinusiø þmoniø, tuo tarpu «prastieji þemaiteliai» veidai ir vaizdai. Vilnius, 2000, p. 26; 1899 m. pradþioje maþlietuviðka spauda prieð pat Pirmàjá pasauliná priklausë Vokietijos imperijai. supranta, kad mokslas yra svarbus dalykas ir jam skiria lietuviðkoje spaudoje pasirodë uþuominø apie ketinimà paskutinius pinigus. Þr.: Doczys. Reik mokinties. Nauja kurti lietuviðkà draugijà, kuri rûpintøsi paminklo K. Lietuviðka Ceitunga, 1906, spal. 2, nr. 78, p. 1.; Pagalba, Donelaièiui ant Rambyno kalno pastatymu, taèiau tàkart Iðvados tvirtindama, kad tarp maþlietuviø yra labai maþai þmoniø ði idëja nebuvo ágyvendinta. Þr.: Donelaièio paminklas su aukðtuoju iðsilavinimu, konstatavo, kad net «Þemaièiø [Ið Lietuvos...]. Nauja Lietuviðka Ceitunga, 1899, geg. 16, mergos ir moters, nors mes anus nelabai garbëje nr. 39, p. 2. Apibendrinant Maþosios ir Didþiosios Nepaisant kraðtus sujungianèios lietuviðkumo laikome», yra labiau apsiðvietusios ir iðsimokslinusios. 30 Ið Prûsø Lietuvos. Prûsø Lietuvos savaitraðtis, 1913, Lietuvos integracijos XIX - XX a. sandûroje grandies ir maþlietuviø kultûros veikëjø Þr.: ðtudieravusiø þmoniø... [Visokios þinios]. Pagalba, gruod. 12, nr. 2, p. 4. 31 problemà, bûtina iðskirti istorijos vyksmo 1913, Nr. 4 ir 5, p. 50. 1901 m. pradþioje populiarinant Lietuvininkø aktyvumo, dël aukðèiau iðvardytø veiksniø 18 Birþiðka V. Praeities pabiros, Bruklinas, 1960, p. 237. susivienijimo Prûsuose steigimo idëjà, tarp bûsimos suponuotas abipus Nemuno skirtingas daugumai maþlietuviø integracinës Didþiosios 19 [Gaigalaitis V.], Gaigals V. Maþumas apie mus draugijos numatomø leisti knygø buvo minëti ir politines-valstybines, religines-kultûrines ir Maþosios Lietuvos apraiðkos buvo lietuvininkus. Lietuviðka ceitunga,1893, rugs. 26, nr.39, p. Donelaièio tekstai, nes kaip nurodë Ansas Bruoþis, jo 3. veikalai kaip ir daugelio kitø maþlietuviams «dar tradicijas, skirtingà Maþosios ir Didþiosios nesuprantamos ir nepriimtinos. 20 Ið Lietuvos. Auðra, 1883, Nr. 8, 9, 10. Lietuviø tautos neþinomi». Þr.: Prûsø Lietuvoje [Ið lietuvininkø Lietuvos ekonominá ir socialiná lygmená. praeitis, 1983, t. VI, 1 - 4, (21 - 24), p. 289. krutëjimo]. Saulëteka, 1901, kov. nr. 13, p. 286 - 292; 21 Daugelaitis V. Ir vël að su savo dvylekiu. PrûsøLietuvos Vydûno Jaunimas 1913 m. pabaigoje taip pat nurodë, kad savaitraðtis, 1914, geg. 22, nr. 21, p. 1 - 2. «Prûsø lietuviai vis mieliau kitø tautø þmones pagerbia, 22 Iðnaðos Mûðis prie Þalgirio. Tilþës keleivis, 1910, liep. 16, nr. tik ne savøjø», o «Donelaitis savo raðiniais tuo tarpu 71, p. 1. tebuvo kalbininkø pasimëgimas». Þr.: Apþvalga. 23 1 Kavolis V. Þmogus istorijoje, Vilnius: Vaga, 1994, p. 429. 750 jahre deutsch-litauische Beziehungen, Köln: Mare Ten pat. liep. 19, nr. 72, p. 1. Jaunimas, 1913, rugsëjis, p. 15; Pagalba nurodë, kad 24 2 Kaip àþuols drûtas prie Nemunëlio: ið Maþosios Lietuvos Balticum, 1992, p. 25 - 44. Ten pat. liep. 21, nr. 73, p. 2. Donelaièio Metus maþlietuviai labai maþai þino. Þr.: Ant 25 XIX a. - XX a. pradþios lietuviø poezijos, Vilnius, 1986, p. 5 Klein M. Die versäumte Chance zweier Kulture. Zum [Vydunas]. Vds. Didysis mûðis. Nauja Lietuviðka Rambyno kalno... [Visokios þinios]. Pagalba, 1913, nr. 7 5. deutsch-litauischen Gegensatz im Memelgebiet. - ceitunga, 1910, liep. 14, nr. 83, p. 1 - 2. ir 8, p. 94 - 95; Prûsø Lietuvos savaitraðtis konstatavo, kad 26 3 Þalys V. Kova dël identiteto: kodël Lietuvai nesisekë Nordost Archiv, 1993/2, H. 2, p. 317 - 360. Driskius J. Donelaièio atminèiai. Kaimynas, 1904, vas. daugeliui maþlietuviø nëra þinomi ne tik poeto raðtai, Klaipëdoje tarp 1923 - 1939 m. Lüneburg: Verlag 6 Valanèius M. Maskoliams katalikus persekiojant, Kaunas, 19, nr. 8, p. 57 - 58. bet ir pats vardas. Þr.: Paðaukimas statymui paminklo 27 Nordostdeutsches Kulturwerk, 1993. 1929, surinko ir paaiðkino doc. J. Tumas, p. 76 - 77. Maxas Schenkendorfas (1783.12.11 Tilþë -1817 m. mûsø didþiausiam poetui Kristijonui Donelaièiui ið 4 Matulevièius A. Deutsch-litauische Beziehungen in 7 Kaunas D. Auðrininkas: tautinio atgimimo spaudos Koblencas) vokieèiø poetas, dar vadinamas laisvës prieþasties duðimtmetiniø jo gimtuvës sukaktuviø. Preußisch-Litauen. In: Die Grenze als Ort der Annäherung: kûrëjas Jurgis Mikðas, Vilnius: Kultûra, 1996, p. 11. dainiumi, kartu su Fichte ir kitais leido laikraðtá Vesta. Komitetas. Prûsø Lietuvos Savaitraðtis, 1913, gruod. 19, Po jo mirties Tilþëje jo vardu buvo pavadinta prieðais nr. 3, p. 1 - 2; ðios mintys pinasi su Atsiðaukime dël K.

86 87 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Donelaièio paminklo, iðspausdinto 1914 m., pateiktomis 3. bei mûsø provinco]. Lietuviðka Ceitunga, 1899, kov. 21, Prûsø Lietuvos Savaitraðtis, 1914, kov. 20, nr. 12, p. 1 - 2. mintimis apie nepaþástamà maþlietuviui Donelaitá: 45 Vokieèiø priepaþintis. Auðra, 1885, nr. 4 - 5, Lietuviø nr. 12, p. 3. 63 Jasinski G. Mazurzy w drugiej polowie XIX wieku, «Daugiausiemsiems mûsø draugø Donelaitis nei pagal tautos praeitis, 1983, t. VII. 1 - 4 (25 - 28), p. 111 - 112. 60 [Bruoþis, A.]. A. B. Klaipëdiðkis. Maþosios Lietuvos Olsztyn, 1994, p. 196. vardà neyra paþástamas». Þr.: Kaunas D. Maþosios 46 Kaunas D. Auðrininkas, p. 120. politikos veidrodis,Kaunas, 1923, p. 177. 64 Wrzesiñski W. Prusy wschodnie w polskiej myúli Lietuvos knyga: lietuviðkos knygos raida 1547 - 1940 m. 47 [Davainis - Silvestraitis, Meèslovas]. S. Nauja sëkla. 61 Þalys V. p. 14. politycznej w latach 1864 - 1945, Olsztyn, 1994, p. 437. Vilnius, 1996, p. 251. Niamuno sargas, 1885, bal. 25, nr. 17, p. 1. 62 Mes ir Didþiosios Lietuvos bei Amerikos lietuviai. 32 Tarp lietuviø randasi... [Þinios...]. Pagalba, 1914, nr. 1 - 48 Ten pat. geg. 8,nr. 19, p. 1. 2 . p. 18 - 19. 49 Þodis á skaitytojus. Byrutë, 1909, rugs. 15, nr. 1, p. 1. 33 Donelaièio paminklas. Prûsø Lietuvos savaitraðtis, 1913, 50 1904.03.20 Jono Ilgaudo laiðas ið Amerikos M. Jankui gruod. 19, nr. 3. p. 2 - 3. spaudos ir naujos spaustuvës pirkimo reikalais. Mokslø 34 Kaunas D. Maþosios Lietuvos knyga, p. 252. Akademijos Bibliotekos Rankraðèiø Skyrius. F. 103. B. 208. 35 Ten pat. p. 251. 51 «[...] Tuo metu [po Lietuviðkos ceitungos iðleidimo 1878 Zusammenfassung 36 Komitetà sudarë Veikiamasis skyrius ir Platesnysis m. - S. P.) buvo suprasta, kad spauda, tai labai geras komitetas. Ið 23 Veikianèiojo skyriaus nariø 12 buvo dalykas sukelti lietuviðkumà ant visos Lietuvos þemës. Tai maþlietuviø ûkininkai. Skyriaus pirmininku buvo V. patarus M. Ðerniui, dël Didþiosios Lietuvos leisti menkutá, In der Geschichtsschreibung wurde die Idee Integrationsfähigkeit galt bis zum Ersten Weltkrieg Steputaitis (Gumbinë), valdþios patarëjas ir Prûsijos kas mënuo kartà laikraðtëlá su lotyniðkomis raidëmis, nes der Einheit Groß- und Kleinlitauens oder ihrer als ein indiskutables Thema. Die kulturelle landtago atstovas; pavaduotojas - kunigas V. Gaigalaitis gotiðkomis raidëmis leidþiant, bûtø atsitrenkimas Integration an der Jahrhundertwende des 19. und Zusammenarbeit zwischen Groß-und Kleinlitauern (Priekulë), Prûsijos landtago atstovas; sekretoriø pareigas lietuviðkos þmonijos, kuri gotiðkas raides skaitë 20. Jh. nicht vollständig und objektiv erörtert. in den Jahren des Presseverbotes und die Naujosios lietuviðkos ceitungos uþëmë M. Kioðis, vokiðkomis, liuteriðkomis ir prieð katalikø tikybà. Ir mes Abgesehen von der verwandten Sprache und Verpflanzung der historischen und kulturellen redaktorius ir J. Stikliorius ið Tilþës; kasininkas Kr. patis vokiðkàsias raides taipgi skaitëme, kaip netinkanèias Lekðas, ûkininkas ið Maedewalde; spaudos komisijos lietuviðkai raðybai ir riðanèias mus su vokiðkaje liuteriðka Herkunft wurde die kulturelle Annäherung von Symbole Großlitauens in das kulturelle Umfeld der nariais buvo A. Kurðaitis, Tilþës gimnazijos profesorius, tikyba [...]». Þr.: Jankus M. Prieþastis, kad patis Lietuviai unterschiedlichen, vom historischen Geschehen liberal-weltlichen Bewegung der Kleinlitauer ir E. Jagomastas, spaustuvininkas ið Tilþës; Didþiosios susirûpino savo likimu (apie 1929 - 33). MAB RS. F. 103. geprägten, politisch-staatlichen Traditionen der erfolgte nicht massenweise, weil für die Mehrheit Lietuvos atstovu komitete buvo paskirtas J .Basanavièius B. 190. Groß- und Kleinlitauer, von der ungleichen der kleinlitauischen Gesellschaft, die an 52 ið Vilniaus, o Amerikos lietuviams atstovavo dr. A. K. Jankus M. Mylimieji Lietuvininkai! Garsas, 1886, spal. wirtschaftlichen Entwicklung der beiden Länder konservative Ideen und an durch die Bewegung der Rutkauskas; taip pat ðiam skyriui priklausë 14 padëjëjø, 17, nr. 1, p. 1 - 2. sowie von einem unterschiedlichen religiösen und Gemeindeversammlung propagierte Ideen prekybininkas Gudaitis ið Tilþës, inþinierius Jonuðaitis ið 53 Ten pat. Tilþës, seniûnas Þiogas ið Karklës (Ðilutës apskr.), 54 Mieli skaitytojei! Garsas, 1886, lapkr. 10, nr. 2, p. 2. kulturellen Umfeld angebremst, das sich in gebunden war, die Integrationsversuche Groß-und likusieji - ûkininkai ið Pabudupiø (Ragainës apskr.), 55 Kaip mus sutinka Prûsø Lietuviai. Prûsø Lietuvos Großlitauen auf die polnisch katholische und in Kleinlitauens als unverständlich und inakzeptabel Voveriðkiø, Svencelës, Stankaièiø (Klaipëdos apskr.) ir Savaitraðtis, 1914, geg. 1, nr. 18, p. 1. Kleinlitauen - auf die deutsch protestantische erschienen. kt.; Á Platesnájá komitetà áëjo 33 nariai, ið jø 11 maþlietuviø 56 «Yra tarp mûsø bei Didþiosios Lietuvos siena, augðta Tradition stützte. Die Idee der politischen ûkininkø. Paminëtini Jurgis Arnaðius, Tilþës keleivio siena, o tai ne tiktai politikos, bet ir kultûros bei tikybos redaktorius ið Klaipëdos, kunigas Bartðaitis ið Tilþës, siena. O ðita siena ne ‘ûmai iðdygusi’ ir ne ‘iðsvajota’, bet teismo vyresnysis sekretorius Barutckis ið Tilþës, pirklys ilgø amþiø istorijos pastatyta, ir todël ne taip ûmai A. Endrejaitis ið Berlyno, kunigas Endrulaitis ið Priekulës, praðalinama. Politikos bei tikybos siena (supraskim Ásruèio seminarijos mokytojas Kairies, dr. Lepa, slaptasis plaèiajai visuomenei; ðviesiam lietuviui, tëvynës mylëtojui, patarëjas ið Klaipëdos, pirklys ir fabriko savininkas ið ir dabar jos nëra) vargu veik arba kuometnors sugriausim. Stalupënø Lepenies, Karaliauèiaus apskrities Kas kita kultûros siena. Toji prapuls savaime, mums vererinarijos gydytojas Paulaitis ið Bartenðteino, kunigas abypusiai jos gyvenantiems lietuviams, vienðirdþiai savo Áteikta 2001 05 10 Reidys ið Klaipëdos ir kt. Þr.: Kaunas D. Maþosios kultûros auklenimu besirûpinant». Þr.: Daugëlaitis V. Ir Pateikta spaudai 2001 07 02 Lietuvos knyga, p. 251 vël að su savo dvylekiu. Prûsø Lietuvos Savaitraðtis, 1914, 37 Tilþës laikraðèiø... [Ið Prûsø Lietuvos]. Prûsø Lietuvos geg. 22, nr. 21, p. 1 - 2. Silva Pocytë savaitraðtis, 1914, saus. 30, nr. 5, p. 2 - 3. 57 Tilþës keleivis raðë, kad maþlietuviams daugiau þinoma Tilþës 13, Klaipëda 38 Merkys V. Knygneðiø laikai, 1864 - 1904. Vilnius, 1994, apie brandenburgiðkus padavimus ir Hohencolernø Tel. 410190 el.paðtas: [email protected] p.61. giminæ negu apie «valnàjà Lietuvà». Þr.: [Jurkðaitis, K.]. 39 Ten pat, p. 85. Lenkai, lietuviai, þemaièiai, lietuvininkai. Tilþës Keleivis, 40 Lietuviðki veikalai. Lietuviðka ceitunga, 1914, saus. 31, 1906, bal. 24, nr. 32, p. 3. nr. 14, p. 3. 58 [Davainis - Silvestraitis, M.]. Veversys. Lietuvininkø 41 Dël Donelaièio paminklo... [Ið Lietuvos...]. Lietuviðka panslavizmas. Niamuno Sargas, 1885, saus. 24, nr. 4, p. 1 Ceitunga, 1914, bal. 18, nr. 46. p. 2 - 3. - 2. 42 Komitetas Donelaièio paminklui statyti... [Ið Prûsø 59 Nors «lietuviðkasis bûras» turi labai sunkiai dirbti, Lietuvos]. Prûsø Lietuvos Savaitraðtis, 1914, bal. 17, nr. «taèiau norime tolesnes ir labai sunkias apieras (dovanas 16, p. 2. - S. P.) atneðti, je koþnà peningá bei paskutiná laðà kraujo 43 Aukø Donelaièio rinkimui... [Ið Prûsø Lietuvos]. Prûsø uþ Vokietijos macá (stiprybæ - S. P.) bei didumà noringai» Lietuvos Savaitraðtis, 1914, liep. 10, nr. 28, p. 2. atiduoti, tam kad valstybæ apsaugotø nuo kariniø 44 [Gaigalaitis V.], Gaigals V. Maþumas apie mus uþpuolimø ir tolimiausius savo pakraðèius. Þr.: Kalba lietuvininkus. Lietuviðka ceitunga,1893, rugs. 26, nr. 39, p. pono Smalakio ciesorystes seime 14. merca... [Ið Lietuvos

88 89 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Vytautas Valevièius, iki 2000-øjø metø. Ðis straipsnis nesiekia lojalumo demonstravimu, o teisiniai ir politiniai Liutauras Kraniauskas iðsamiai apraðyti etninius procesus Baltijos socialinio mobilumo veiksniai uþtikrindavo ðalyse posovietiniu laikotarpiu, bet bando ávairiausiø etniniø grupiø nariø galimybes tapti derinti bendràsias teorines áþvalgas bei empirinæ politinio elito nariais. Tautinës maþumos Lietuvoje ir Latvijoje: tarp politinës medþiagà. Visa tai padeda suvokti aptariamo Antra, “etninës arba tautinës maþumos” kategorijos ir etniðkumo reiðkinio kompleksinæ prigimtá konkreèiuose Lietuvoje ir Latvijoje kaip diskursyvi politinë ir istoriniuose kontekstuose. Analizës metu socialinë kategorija atsiranda kartu su neiðvengiamai teks atsakyti ir á bendresnius populiacijos etninës diferenciacijos svarba teorinius klausimus apie tapatumà ir jo nacionalinës valstybës kûrimo procese. Nuo Santrauka formavimà (-si), etniniø maþumø 1988-1989-øjø metø Lietuvoje ir Latvijoje ryðki reprezentacijos politikos problemas, sàvokø ir etninio nacionalizmo banga, kur bandoma kurti Santrauka: Nacionaliniø konfliktø paaðtrëjimas paskutiniaisiais XX a. metais skatina dar kartà jø referentø ryðio kryptingumà, politikos bei ir áteisinti naujus valstybingumo pagrindus svarstyti tautinës bendrijos vaidmená daugiakultûrinëje valstybëje. Sàvokos ne tik apraðo tikrovæ, bet ir kultûros veiksmo santyká ir pan. konkreèios etninës grupës pagrindu. Ðiuo kuria jà. Tai ypaè aiðkiai rodo tautinës maþumos sàvokos analizë. Ji suprieðina vienà neaiðkø dariná ir laikotarpiu ypaè aktuali darosi etninë gyventojø kità ne maþiau neaiðkø dariná. Tautinës maþumos sàvoka, autoriø nuomone, neperteikia socialinës I.1. Empirinis kontekstas diferenciacija, nes jos pagrindu bandoma realybës; ðià iðvadà galima daryti remiantis 2000-aisiais metais Klaipëdoje ir Liepojoje padarytu ávardinti netolygø politinës galios paskirstymà sociologiniu tyrimu. Pastarojo tyrimo duomenis pateikia ðis straipsnis. Etninës maþumos identiteto formavimosi tarp etniniø grupiø ir bûtinybæ jà paskirstyti analizë straipsnyje aptariama dviejuose pakartotinai. Etninës maþumos kategorija I. Problemos apibûdinimas skirtinguose socialiniuose-kultûriniuose atsiranda su politinio konflikto reguliavimo kontekstuose. Tyrimas apsiriboja Lietuvos ir veiksniais, paskirstanèiais politinæ ir socialinæ Bet kurios nacionalinës valstybës XX a. aspektu darosi ádomûs todël, kad tiek valstybinë Latvijos etniniø maþumø identiteto galià tarp skirtingø etniniø grupiø. antrosios pusës modernioje politikoje etninës politika, tiek politologinës studijos bando formavimosi posovietiniu laikotarpiu studija. Ðá Treèia, jei iki 1989-øjø metø Latvijos ir maþumos kategorijos socialinë reikðmë yra perimti ir taikyti tas politines sàvokas bei pasirinkimà nulemia keletas prieþasèiø. Lietuvos etniniai procesai turi daug panaðumø akivaizdi1 . Tai pastebima sparèiai gausëjanèioje kategorijas, kurios buvo suformuluotos siekiant Pirma, iki 1988-1989-øjø metø Lietuvos ir ir gali bûti aiðkinami daugiau ar maþiau politologinëje, sociologinëje bei ávardinti netapaèius socialinius ir politinius Latvijos oficialioji politika buvo grindþiama panaðiomis interpretacinëmis schemomis, tai antropologinëje literatûroje, analizuojanèioje procesus ávairiuose Vakarø pasaulio istoriniuose bendresne Sovietø Sàjungos politine doktrina, nuo 1989-1991-øjø metø akivaizdþiai iðryðkëja etninius santykius; tarptautiniø institucijø kontekstuose. Ðios sàvokos naujame kontekste kuri etninës diferenciacijos bei maþumø ðiø procesø raidos skirtumai. Nepaisant bendro plëtroje, reguliuojanèiø etninius konfliktus ir praranda savo apraðomàjà (deskriptyvinæ) klausimø nelaikë politiðkai aktualiais pradþios taðko, nulemto oficialiosios Sovietø santykius; tautiniø maþumø ir funkcijà ir ið jos iðplaukianèio politinio veiksmo klausimais. Oficialiame politiniame procese Sàjungos politikos palikimo ir jos þlugimo, antidiskriminaciniuose ástatymuose ir pan. Ðie prasmæ. Pastebimas netgi atvirkðtinis efektas – etninës maþumos kategorijos ir etniniø maþumø Lietuvos ir Latvijos etniniø grupiø santykiai modernûs politikos vëjai stebimi ir Centrinës ðiø sàvokø dëka sukuriami nauji politikos politikos ið tikrøjø nebuvo. Aiðku, negalime ágyja skirtingas sàveikos formas. Etninës bei Rytø Europos ðalyse, kuriose dar beveik subjektai. Sàvokos ne tik apraðo tikrovæ, bet ir visiðkai atmesti ir tokios prielaidos, kad etninio maþumos identiteto raiðkà nulemia ne tik maþø prieð 15–20 metø etniniø maþumø klausimas kuria jà, o jos sukurtas vaizdinys nebûtinai konflikto suvokimas bei netolygus politinës etniniø grupiø kultûriniai bruoþai, bet ir buvo iðbrauktas ið oficialiosios politikos atitinka savo empiriná referentà ar realià galios paskirstymas tarp etniniø grupiø visgi skirtingos pilietybës institucijos bei politinës darbotvarkës. situacijà. galëjo bûti, o kartais ir bûdavo fiksuojamas etninës grupës reprezentacijos formos. Etniniø santykiø ir maþumø studijos Ðio analitinio straipsnio pagrindinë kasdienës sàmonës lygmenyje. Tokiu atveju Taigi tolimesnë analizë bando fiksuoti tuos Baltijos ðalyse taip pat susilaukia didelio problema pagrástai gali bûti ávardinta kaip rusø etninë grupë lengvai galëjo bûti siejama socialinius ir politinius procesus, kurie nulemia politologø bei sociologø dëmesio. Ðios studijos sociologinë etninës maþumos identiteto su politiniu dominavimu kitø etniniø dariniø skirtingus etninës maþumos tapatumo raiðkos ádomios ne tik tuo, kad bando fiksuoti tuos formavimo(-si) analizë skirtinguose (kitose nacionalinëse respublikose) atþvilgiu. tipus, aptinkamus Lietuvoje ir Latvijoje. socialinius–politinius procesus, kuriuos socialiniuose-kultûriniuose kontekstuose. Bet nepaisant ðios populiarios rusø ir kitø anksèiau neigë oficialioji politika. Etniniø Tiksliau kalbant, svarstoma Lietuvos ir Latvijos prieðprieðos suvokimo, politinës galios ágijimas maþumø politikos tyrinëjimai sociologiniu etniniø maþumø identiteto raida nuo 1989-øjø pirmiausia buvo grindþiamas ideologinio

90 91 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

I.2. Teorinës –metodologinës etniniø integruotos pasitelkiant atskirà politiná procesà? socialinio tapatumo formavimo, raiðkos ir bet ir mokslinio darbo procese, kur etniniø maþumø tyrinëjimo problemos ir Ar integracijos politikà lemia vidinës savos suvokimo mechanizmus. Jei teisiniame diskurse maþumø tyrinëjimai visada turi ir politinæ strategijos retorikos taisyklës? Ar galima kalbëti apie mes atrandame nominalaus tapatumo modelá, potekstæ – arba yra nulemti politiniø procesø, atskirà etninës maþumos identitetà kaip atskirà o kasdienëje praktikoje fiksuojame tikràjà jo arba vice versa. Etniniø maþumø politika bando Ðiuolaikinë nacionalinës valstybës samprata visuomenino tapatumo modalumà? Kas yra raiðkà, tai politinëse reprezentacijose iðplësti socialinio matomumo ribas ir teisines- turi nusistovëjusá semantiniø reikðmiø laukà, etniniø maþumø politikos subjektas/objektas2 ? atrandame tikrojo ir nominalaus identiteto politines galias nedidelëms etninëms grupëms, kuris politiná kalbëjimà áspraudþia á grieþtas Tai yra kertiniai teoriniai klausimai, su kuriais kompleksinæ sàsajà. kurios ávardijamos kaip atskiras politinio lingvistines struktûras. Modernios politikos susiduria ir á kuriuos nuodugniai turëtø atsakyti Ðitaip etninës maþumos identiteto analizë proceso subjektas/objektas. Ðiame politiniame kalboje beveik visada fiksuojama pastanga bet kuris etniniø maþumø tyrinëtojas. apima kiekvieno iðskirto socialinio veiksmo procese mes susiduriame su “reprezentacijos” iðspræsti socialiná konfliktà tarp skirtingø Siekdami veiksmingiau iðnagrinëti lygmens tyrinëjimus ir ðiø lygmenø tarpusavio ideologema. “Politinës reprezentacijos” sàvoka socialiniø grupiø politinës galios, socialiniø bei empirinæ medþiagà, norime ávardinti tris sàveikos procesus. Kiekviena paminëta plotmë ið anksto nusako tam tikrus identiteto kriterijus, materialiniø iðtekliø tolygaus paskirstymo pagrindinius analizës lygmenis, kurie padeda turi savo specifines tapatumà formuojanèias kurie ne tik leidþia fiksuoti esamus subjektø valstybëje atþvilgiu. Toks konflikto suvokimas suprasti etniniø maþumø politikos formavimo strategijas bei priklauso nuo konkretaus poþymius, bet ir yra privalomi. Subjektas privalo kaip tik ir formuoja atskirø socialiniø grupiø principus bei juos nulemiantá visuomeniná istorinio, socialinio bei kultûrinio konteksto, juos turëti, nes tik tada galima kalbëti apie jo politines nuostatas, politinio veiksmo modelius, kontekstà. Kiekvienas lygmuo apima atskiras todël pravartu kiekvienà jø analitiðkai skirti kaip reprezentacijà ar politiná atstovavimà. Kitaip vieðo reprezentavimo strategijas. Politiniai diskurso ir diskursyviø praktikos formø sritis, skirtingus analizës lygmenis – teisinio diskurso tariant, prieð svarstant etniniø maþumø politikà visuomeninio konflikto veikëjai, daþniausiai kuriø dëka konstruojamas etninës politikos analizæ, reprezentacinës politikos formavimosi – integracijà, asimiliacijà, natûralizacijà ir pan. atskiros institucijos, visuomeniniai-politiniai subjektas/objektas bei etninës maþumos tyrinëjimus ir kasdieniø kultûriniø praktikø – pirmiausia turi bûti aptinkamas subjektas/ judëjimai ar interesø grupës, visada turi bûti identiteto modelis. Tai yra: fiksavimà. Taèiau pats etninës maþumos objektas su atitinkanèiais apibrëþimus áteisinti kaip legalûs (arba bent jau taip suvokti) a) teisinis diskursas, kuris apima identitetas turi bûti suvokiamas tiktai kaip ðiø poþymiais. Galime formuluoti tyrimo klausimà politinio proceso dalyviai. Ðiam áteisinimui ástatyminæ politiná procesà reguliuojanèiø lygmenø sàveika, suteikianti analizuojamam ðitaip: kas yra etniniø maþumø politikos pasitelkiami ávairûs kompleksiðki legitimacijos praktikos formø bazæ. Jis oficialiai skirsto objektui specifinæ istorinæ ir socialinæ formà. subjektas? Kà reprezentuoja pati “etninës mechanizmai, tarp kuriø yra ir moderniosios populiacijà á atskiras visuomenines kategorijas maþumos” kategorija? politikos bei nacionalinës-valstybës semantinë ir formuoja “maþumos” modalines raiðkos II. Ieðkant bendrumo: apibrëþimo Klasikinës postmodernios studijos gana struktûra. galimybes socialinës galios, materialiø bei galia ir politika aiðkiai atskleidë, kaip juridinës galios sistemos Viena ið politiniame procese áteisintø visuomeniniø iðtekliø paskirstymo atþvilgiu; II. 1. Teisinis diskursas, kategorijos ir sukuria savo subjektus, kuriuos bando vëliau socialiniø grupiø yra tautinë arba etninë b) politinis diskursas, kuris siejamas su nominalus identitetas reprezentuoti (Butler 1999; Foucault 1999). maþuma. Daugelio demokratiniø valstybiø etniniø maþumø politinio atstovavimo Teisinës sàvokos reguliuoja politiná gyvenimà etninës politikos nuostata grindþiama siekiu formavimo mechanizmais ir jø vieða Daugelis visuomeniniø reiðkiniø tyrinëtojø pasitelkdamos negatyviàsias kategorijas – visapusiðkai átraukti etnines maþumas á reprezentacija. Ðioje diskurso erdvëje lengvai atpaþásta lingvistines bei semantines atskiros politinës galios struktûros subjektø visuomeninës gyvenimà, o tai gali bûti formuojamas ir kristalizuojasi “etninës “maþumos” ir “etniðkumo” reikðmiø figûras bei veiksmai ribojami, draudþiami, ágyvendinta ðiø grupiø integracijos, asimiliacijos maþumos” identitetas; gan lengvai gali suformuluoti ðiø sàvokø reglamentuojami, kontroliuojami ar saugomi. ar protekcijos dëka. Galima teigti, kad dabar c) kasdieniø visuomeniniø praktikø apibrëþimus. Atrodo, kad nusistovëjusios ðiø Ðiø struktûrø valdomi subjektai yra formuojami, daugelio moderniø valstybiø praktika lygmens reprezentacijos, apimanèios sàvokø reikðmës neturëtø sukelti problemø apibrëþiami ir reprodukuojami pagal struktûrø vadovaujasi etniniø maþumø integracijos atskirø etniniø grupiø atstovø ávardijant empiriná referentà ir fiksuojant jo keliamus reikalavimus, kriterijus, poþymius. ideologema, iðsaugojanèia jø tapatumà ir visuomeninës raiðkos elementø fiksavimà poþymius. Taèiau ðiø sàvokø formuojamas Ðitaip politinës reprezentacijos kalboje skirtybes vieningoje politinëje erdvëje. ir ávardijimà remiantis vidine grupës junginys, patenkantis á politinës reprezentacijos fiksuojamas subjektas tampa formuojamu Taèiau pagrástai galima klausti, kà reiðkia perspektyva. ir politinio veiksmo sferà, leidþia suabejoti objektu – tai, kas turi bûti atstovaujama, “integracijos” sàvoka? Koks yra politinës kalbos Analitiðkai iðskirti analizës lygmenys ne tik savaime suprantamom atrodanèiomis kalbos pirmiausiai turi bûti atrasta arba suformuota, ir tikrovës santykis? Kiek realiai atskiros etninës, leidþia metodologiðkai supaprastinti analizës figûromis. Kà gi jos reprezentuoja? sukurta. kaip ir kitos socialinës grupës yra socialiniuose procedûrà, bet jie reprezentuoja ir pagrindinius Ðis klausimas svarbus ne tik ieðkant etninës Etninës maþumos atveju kultûriná-politiná ir politiniuose paribiuose, kad turëtø bûti naujai etninës maþumos identiteto kaip atskiro maþumos referento politinës galios struktûrose, identitetà konstruoja politinë sistema, kuri

92 93 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

vëliau siekia ðá identitetà priimanèias grupes paèiomis garantijomis kaip ir pagrindinës Apibrëþimo galia, ypaè teisinëje kalboje, politinæ populiacijos diferenciacijà, iðlaisvinti, integruoti ar padaryti politiðkai tautybës pilieèiams. Ðtai 1922 metø Deklaracija diferencijuoja atskirà populiacijos grupæ, nacionalinëje valstybëje tokios diferenciacijos aktyviais subjektais. Norime pasakyti, kad dël maþumø apsaugos Lietuvoje ávardija: padaro jà matoma teisiniame diskurse ir leidþia principø taikymas neiðvengiamai átraukia ir etniniø maþumø politikos subjektas yra 5 straipsnis. Lietuvos pilieèiai, kurie formuoti politiná veiksmà fiktyvaus identiteto etniná aspektà. Daþniausiai viena etninë grupë sukuriamas teisiniø procedûrø ir politinës priklauso etninëms, religijos ar kalbos pagrindu. Teisinis kalbëjimas ne tik monopolizuoja konkreèios nacionalinës reprezentacijos dëka kaip fiktyvi kategorija, maþumoms, naudosis tomis paèiomis faktinëmis reprezentuoja, bet ir formuoja subjektà/objektà. valstybës pilietybës institucijà, o etniniai jos leidþianti pagrásti ir áteisinti paèios politinës ir teisinëmis garantijomis ir su jais bus elgiamasi Politinæ galià turinti etninë grupë visada poþymiai tampa tolimesnës valstybingumo sistemos veikimo principus. Tai rodo, kad taip pat, kaip ir su kitais Lietuvos pilieèiais. bando identifikuoti kitas etnines grupes, politikos pagrindu. Ðiame teisiniame procese Lietuvoje ir Latvijoje naujai atsirandanti Ðià nuostatà patvirtinà dar 1989-aisias nurodant (tiesiogiai ar netiesiogiai) jø padëtá akivaizdþiau iðryðkëja ir áteisinama socialinë politinë etninës maþumos kategorija 1989-aisias metais aukðèiausios Tarybos priimtas Tautiniø politinës galios struktûroje. Ávardindamas atskirtis etniniu pagrindu. metais negali bûti siejama su deskriptyviàja maþumø ástatymas (pataisytas ir papildytas 1991 galimà populiacijos dalá kaip politinæ maþumà, Lietuvos ir Latvijos pilietybës klausimo funkcija. 01 29). Kaip tik jame aptinkame panaðias á maþumos kategorijà konstruojantis subjektas sprendimo skirtumai gali bûti suvokiami Etninës maþumos kaip atskiros politinës anksèiau paminëtas mintis: (mûsø atveju – lietuviø etninë grupë) áteisina pasitelkus klasikinius politinës ir kultûrinës retorikos ir socialiniø tyrinëjimø sàvokos Lietuvos Respublika visiems savo pilieèiams save disponuoti politine galia bei leidþia tautos apibrëþimus, siejamus su savo kilmës vartojimas grindþiamas prielaida, kad ði nepriklausomai nuo jø tautybës garantuoja lygias nepriklausomai formuoti politinius veiksmus ðalimis Prancûzija ir Vokietija. Klasikinës socialinë kategorija ir jos sudëtiniai politines, ekonomines ir socialines teises ir laisves, kitø politinio proceso dalyviø atþvilgiu. Kitaip prancûziðka ir vokiðka pilietybës sampratos komponentai – individai ar sub-grupës - pripaþásta tautiná identiðkumà, kultûros tariant, maþumos kategorija ne tik identifikuoja (Brubaker 1996; Dumont 1986; Kohn 1955; pasiþymi bendru tapatumu, tam tikru socialinio tæstinumà, skatina tautinæ savimonæ bei jos vienà populiacijos dalá, bet ir áteisina jos Smith 1991) grindþiamos skirtingais politinio identiteto modalumu. Ji paþymi, kad skirtingos saviraiðkà. atskyrimà nuo politinës galios ar materialiniø lojalumo, kultûros ir etniðkumo sàsajø etninës grupës, neturinèios politiðkai svarbiais Ðis ástatymas apibrëþia pagrindinius iðtekliø. skirtumais. Jei prancûziðkas pilietybës modelis laikomø iðskirtiniø poþymiø, kuriuos apibrëþia valstybës veikimo principus ir nuostatas Kitas svarbus nominalaus identiteto pirmiausiai grindþiamas politinio lojalumo ir áteisina teisinë sistema, turi kaþkà bendra ir skirtingø etniniø grupiø nariø (ne lietuviø), formavimo ir sustiprinimo mechanizmas yra kultûra, tai vokiðkasis – etninës kultûros leidþia teisininkui, politikui, tyrinëtojui arba kurie yra Lietuvos Respublikos pilieèiai, susijæs su pilietybës institucija ir jà principu. Ðie du skirtingi modeliai numato ir iðoriniam stebëtojui jas sujungti á vienà sàvokinæ atþvilgiu. Ástatymas pasiþymi tuo, kad jame reguliuojanèiomis praktikomis (Brubaker skirtingus tautos bei maþumø apibrëþimus. kategorijà (Smith 1991). Kitaip sakant, atkirai manipuliuojama fiktyviu socialiniu subjektu ar 1998). Pilietybë grieþèiau diferencijuoja Latvijos pilietybës ástatymas grindþiamas populiacijos daliai yra suteikiamas pavadinimas, subjektais, fiktyvia tautiniø maþumø kategorija. populiacijà ir nurodo identiteto formavimo vokiðku nacionalinës valstybës suvokimu, kur vardas arba nominalus identitetas (Jenkins 1996, Tautinës maþumos kategorijos fiktyvumas kriterijus. Nors pilietybës institucija atlieka etniniai saitai formuoja politinës grupës ribas. 1997). O pati etniniø maþumø politika atsiranda todël, kad pats ástatymas nebando ðios formuojama taip, kad skirtingos etninës grupës kategorijos apibrëþti. Ástatymas, garantuodamas galëtø bûti reprezentuojamos ir suvoktos kaip teises atskirai populiacijos daliai, ðio garantinio Paveikslas Nr. 1. Politinë-etninë Latvijos ir Lietuvos gyventojø vienas subjektas. Konkreèiø etniniø grupiø veiksmo dëka sukuria naujà kategorijà ar sudëtis ávardijimas formalioje politinius santykius politinio proceso subjektà/objektà. Protekcinë LATVIJA LIETUVA reguliuojanèioje kalboje aptinkamas retai arba politika numato skirtingø etniniø grupiø politiná Latviai Rusai 8,2% 57,2% Rusai visai neaptinkamas. Kultûriniai skirtumai marginalumà ar socialinæ atskirtá ir taip 12% iðlydomi politinio identiteto dëka, kur bendru pateisina poreiká formuoti atitinkamà politiná Baltarusiai 0,9% Lenkai 6,9% vardikliu tampa ne bendros kultûros praktikos veiksmà. Toks ávardijimo veiksmas, kuris Lenkai 1,6% formos, o padëtis politinës galios struktûroje. empiriðkai nenurodo konkretaus referento, turi Lietuviai Lietuviai Baltarusiai 81,6% Kaip pavyzdá galima aptarti teisinæ etniniø bûti suvoktas kaip svarbi identiteto formavimo 0,6% 1,5% Ukrainiečiai santykiø raidà Lietuvoje, fiksuojanèià proceso dalis. Iðorinis apibrëþimas arba Ukrainiečiai Kiti 1% 0,2% 0,8% Kitos tautybės tolerantiðkas valstybës nuostatas maþø etniniø kategorizavimas yra svarbus bendrai tiek 0,8% Latvijos gyventojai, neturintys pilietybės(buvę TSRS piliečiai) grupiø atþvilgiu. Lietuvos ástatymai leidþia kolektyviniam, tiek asmeniniam identiteto 26,7% tautinëms maþoms grupëms naudotis tomis formavimo procesui (Jenkins, 1996).

94 95 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Nors vokiðka tautinës valstybës samprata Sàjungos pilieèiai, kurie po Latvijos pilieèiais kiekvienais metais. Be to, susidomëjimu natûralizacija. Sàmoningas savo akivaizdi ir lietuviðkoje pilietinëje sàmonëje, nepriklausomybës atkûrimo pasiliko gyventi natûralizacijoje taikomi apribojimai tiems, kas etniðkumo iðsaugojimas ðiuo atveju gali bûti Lietuva, skirtingai nei Latvija ir Estija, visai Latvijoje, taèiau dël ávairiø prieþasèiø negavo anksèiau dirbo karinëse ar saugumo struktûrose. tiktai viena ið nedaugelio prieþasèiø, verèianèiø kitaip formavo savo pilietybës institucijà 1991- Latvijos pilietybës. Priklausomybæ ðiai Natûralizacijos sàvoka turi keistà individus vengti natûralizacijos. Kitos prieþastys aisiais metais. kategorijai galëjo nulemti tai, kad ðitaip semantinæ reikðmiø struktûrà. Ji pagrásta yra susijusios su informacijos trûkumais, Lietuvos politikai pasirinko vadinamàjá identifikuojamos populiacijos latviø kalbos dichotomijos bei dvinarës prieðprieðos nesugebëjimu sumokëti reikiamus “nuliná” variantà, kai visiems tesëtiems Lietuvos mokëjimas neatitinka kalbos ástatymø keliamø hierarchijos principu. Kaip ir klasikinëse registravimosi mokesèius, noru iðvengti respublikos gyventojams automatiðkai buvo reikalavimø, kad kai kurie anksèiau dirbo struktûralistø bei antropologø studijose privalomos karinës tarnybos, nenoru prarasti suteikta Lietuvos Respublikos pilietybë sovietinëse karinëse ar saugumo struktûrose, aptartose þalio/virto, natûralaus/dirbtinio, galimybes be vizø lankytis Rusijoje bei kitose nepaisant jø etninës kilmës, gimimo ðalies ar kad priklausë politinei nomenklatûrai ir pan. normalaus/patologiðko, gamtiðko/kultûriðko NVS ðalyse, nenoru netekti Rusijos teikiamas religiniø ásitikinimø. Ðiam sprendimui, daugelio Ði þmoniø kategorija susiduria su skirtyse, natûralizacijos atveju susiduriame su lengvatas Latvijos gyventojams siekiant analitikø nuomone, padarë átakà demografinë sunkumais nacionalinëje darbo rinkoje; jie panaðiu dviejø srièiø iðskyrimu, kur viena ið jø aukðtojo mokslo, apatijos ir susvetimëjimo Lietuvos gyventojø struktûra (Special Report by negali bûti samdomi valstybiniame sektoriuje; turi ryðkø teigiamà normatyviná atspalvá (Levi– jausmais (Kotov 1999). the FMP 1997; Periodic Report of the UNHCHR jiems neteikiamos socialinës lengvatos ar Strauss 1977; Douglas 1969). Natûralizacija 1999). Buvo akivaizdus lietuviø etninës grupës garantijos; ribojamas nekilnojamo turto rodo, kad, norint tapti “natûraliu” ar II.2. Reprezentacinës politikos strategijos dominavimas, kur lietuviø kilmës gyventojai ásigijimas ir turëjimas; jie negali dalyvauti “normaliu”, individui bûtina priimti kitus sudarë beveik 85% visø respublikos gyventojø. rinkimuose. Nors ði oficiali kategorija aiðkiai kultûros standartus bei normas negu tie, kurie Paminëti Latvijos pilietybës ástatymø Rusakalbiø gyventojø dalis, apimanti etninius diferencijuoja vienà populiacijos dalá ir teisiniais buvo internalizuoti pirminës socializacijos ypatumai atskleidþia, kaip teisinis diskursas, rusus, ukrainieèius, baltarusius ir kt., buvo apie mechanizmais riboja jos raiðkos galimybes, laikotarpiu vaikystëje. Vadinasi, asmens kilmë, disponuodamas galia grindþiamomis 12% (Lieven 1995)3 . daugelio “ne-pilieèiø” gyvenimo istorijos jo gimimas ir auklëjimas ne-latviø ðeimoje, institucijomis, nulemia atskirø populiacijos Latvijoje, panaðiai kaip ir Estijoje, tuo trajektorijos ir buities sàlygos beveik nesiskiria automatiðkai jam priskiria negatyviai vertinamà vienetø tapatumo formavimo ir socialinio metu rusakalbiai sudarë daugiau nei 50% visø nuo “pilieèiø”. Priklausomybë oficialiai bruoþà, padarantá já antrarûðiu þmogumi. Jei veiksmo strategijas kategorizavimo dëka. Bet respublikos gyventojø, todël politinës nuostatos ávardintai populiacijos kategorijai, bet ne asmens gimtosios kalbos negloboja ir klausimas apie teisës, politikos ir kultûrinës pilietybës suteikimo klausimu buvo grindþiamos realaus gyvenimo trajektorijos, lemia tai, kad nepuoselëja valstybë, jis atsiduria visuomenës etniðkumo praktikos sàsajas tebëra atviras. siekiais iðsaugoti iðskirtiná kultûriná ðalies viena populiacijos dalis, ávairialypë savo etnine paribiuose. Tokia situacija verèia suabejoti savo Netobuli arba tokiais laikomi kitø identitetà (þr.: paveikslà Nr. 1.). Kultûrinio sudëtimi, negali pasinaudoti tokiomis pat kultûriniu identitetu bei ieðkoti dilemos normatyviniø sistemø poþiûriu ástatymai visada paþeidþiamumo jausmas ligi ðiol iðlieka vienu valstybës teikiamomis galimybës ir garantijomis, sprendimo – toliau puoselëti savo etniðkumà ar sukuria prielaidas politiniam konfliktui ir ið jo svaresniø argumentu Latvijos politikø kurios atviros “pilieèiø” kategorijai. ásprausti save á kitos kultûros normatyvumo plaukianèiam politiniam veiksmui. Bandant retorikoje. Kitas iðskirtinis Latvijos ástatymø bruoþas standartus. Ironiðkai galima pastebëti, kad suprasti, kaip turëtø bûti sutvarkyta viena ar kita Latvijos pilietybës suteikimo institucija turi yra susijæs su natûralizacija. Kiekvienas þmogus, natûralizacijos dëka “nenatûralios” etninës visuomenino gyvenimo sritis, kas yra teisinga, o du ádomius bruoþus. Pirmasis yra oficialus siekiantis Latvijos pilietybës, privalo pereiti grupës tampa “natûraliais” Latvijos pilieèiais, kas ne, kur galima áþvelgti teisinæ nelygybæ ir Latvijos populiacijos skirstymas á tris politines natûralizacijos procesà. Jis reiðkia, kad turi bûti kurie ið dalies aukoja savo etniðkumà pilietybës pan., kiekvienas politinis judëjimas bando kategorijas - Latvijos pilieèius, Latvijos iðlaikytas valstybinës kalbos egzaminas (þodþiu vardan. vadovautis savo normatyvinëmis nuostatomis. gyventojus ne-pilieèius ir kitø ðaliø pilieèius. ir raðtu), bûtina pastovi gyvenamoji vieta Paminëti pilietybës institucijos bruoþai tik Nors politinis gyvenimas ir tampa kiekvieno Tokia tipologinë schema yra reta pasaulio Latvijoje, bûtina iðgyventi 10 metø ðalyje, ið dalies atspindi vieðosios politikos poveiká individo kasdienybës sudëtine bei integralia politinëje praktikoje ir jau savo diferenciacijos bûtinos bendros valstybës ástatymø þinios ir kasdieniam gyvenimui bei socialiniam veiksmui. dalimi, svarstant etniniø maþumø politinio kategorijose uþfiksuoja tam tikrà politinës lojalumo valstybei iðraiðka. Nors ðie keliami Taip, pilietybës ir tautiðkumo institucijos riboja veiksmo problemas, gana keblu aptikti aiðkias diskriminacijos aspektà. Beveik 27% visø reikalavimai yra panaðûs á kitø valstybiø individualius veiksmus, bet kasdienëje veikloje sàsajas tarp etninës grupës interesø ir jø Latvijos gyventojø neturi pilietybës. Ði keliamus reikalavimus gaunant pilietybæ, jø raiðka yra menkai pastebima. Jos nesudaro reprezentacijos politikoje. Aukðèiau aptarta populiacijos kategorija taip pat nëra susaistyta Latvijos atveju jie yra þymiai grieþtesni. kertinës, individualø gyvenimà formuojanèios, etninës politikos subjekto/objekto fiktyvi pilietybës ryðiais ir su jokia kita pasaulio ðalimi. “Kvotinë langø sistema” nustato, kokio amþiaus ðerdies. Ðis teiginys netiesiogiai gali bûti prigimtis verèia suabejoti ir etniniø pagrindu Ðià kategorijà iðimtinai sudaro buvæ Sovietø individai ir koks jø skaièius gali tapti Latvijos pagrástas menku Latvijos etniniø maþumø organizuotø politiniø partijø ar interesø grupiø

96 97 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

veiksmais vieðojoje politikoje. maþumø politikoje reprezentacija susijusi tik su objektas ir subjektas, bet ne tvirtai ásitvirtinusios praktikà, bet ne á jø reprezentacijà politiniame Svarstant etniniø maþumø reprezentacijos didþiausiais ið maþiausiøjø etniniais dariniais. etninës grupës, kuriø nariai gali dþiaugtis diskurse. Ne politinë saviraiðka, bet kultûrinio politikos klausimus Lietuvoje ir Latvijoje, Tiktai skaitlingos etninës grupës yra pastebimos pilietybe, disponuoti nekilnojamu turtu ir tapatumo iðsaugojimas ir jo puoselëjimas yra galima skirti tris problemines plotmes, retai vieðojoje politikoje. Lietuvoje tik rusai ir lenkai visomis socialinëmis garantijomis. daugelio etniniø bendruomeniø ir organizacijø aptariamas etniniu pagrindu organizuotø (Lietuvos rusø sàjunga, Lietuvos lenkø rinkimo Paminëti poleminiai etniniø maþumø pagrindinis tikslas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje6 . judëjimø ar partijø veiksmø prielaidose. akcija ir Lietuvos pilieèiø aljansas), o Latvijoje politikos aspektai vël verèia sugráþti prie ðios Todël likusi straipsnio dalis kaip tik ir skirta Pirma, kas slypi uþ etniniø maþumø vien tik rusø etninë grupë (Latvijos rusø pilieèiø politikos subjekto/objekto klausimo. Galima nedideliø etniniø dariniø kultûrinës raiðkos politikos reprezentacijø, jei pats etninës partija) formuoja bendros tautiniø maþumø teigti, kad politiniame diskurse, panaðiai kaip analizei. maþumos identitetas, leidþiantis ávardinti ir politikos formà ir turiná. Kitos etninës grupës ir teisiniame, mes randame fiktyvià etninës iðskirti atskirà populiacijos dalá, yra neaiðkus? negali dalyvauti politikoje kaip atskiri politiniai maþumos kategorijà, bandanèià primesti III. Kultûriniai skirtumai ir nuotolis Galima daryti prielaidà, kad politiko veikëjai dël savo maþo nariø skaièiaus ar dël jø identiteto bendrumà skirtingoms etninëms III.1. Etniðkumo praktika ir strategija pasirinkimas, siejamas su vienos ar kitos netolygaus iðsibarstymo valstybës teritorijoje. grupëms. Etniðkumo ir kitø asmens tapatumo populiacijos reprezentacija, atskirø klausimø Gimtosios kalbos, kultûros ir kitos etniniø modalumø kaip amþius, lytis, klasë, regioninë Jei anksèiau buvo aptartas etninës aktualizavimu ir svarstymu, neiðvengiamai maþumø problemos bei jø sprendimo bûdai yra priklausomybë sankirtos neleidþia kalbëti apie maþumos kaip bendro tapatumo fiktyvumas ir susijæs su individualaus simbolinio ir politinio formuluojami didesniø etniniø grupiø, o vëliau nuodugnià etniniø maþumø reprezentacijos jo buvimas teisiniame bei politiniame kapitalo kaupimu. Politikoje jokia etninë grupë primetami maþesniems dariniams kaip bendras politikà. diskursuose, o analizë buvo orientuota á teoriná negali bûti reprezentuojama kaip vieningas visø maþø tautiniø bendrijø interesas. Kitaip Bet nepaisant minëto atitikmens ir lygmená, tai dabar bandysime savo socialinis darinys, turintis savo politiná interesà. tariant, ðiuo atveju remiamasi fiktyvia prielaida, reprezentacijos problemø, galima atrasti bendrà samprotavimus pagrásti empirine medþiaga. Ji Marksistinë socialinës klasës, kaip sàmoningo kad visoms nedominuojanèioms etninëms vardiklá, kuris jungia skirtingas etnines grupes leidþia lokalizuoti kultûriniø praktikos formø politikos subjekto, kategorija negali bûti grupëms turëtø bûti bûdingas panaðus etninës Latvijoje ir Lietuvoje politiniam veiksmui. Tai skirtumus tarp atskirø etniniø grupiø bei ðiø pritaikoma etniniams dariniams. Bet kuris maþumos identitetas, kuris politikoje yra etninio iðskirtinumo iðsaugojimas ir formø sàsajas su platesniu socialiniu kontekstu. etninis darinys yra nevienalytis socialine prasme rekonstruojamas tik didesniø etniniø grupiø puoselëjimas. Jis suteikia pagrindà tiek vieðai Pagrindinë svarstymø tezë ir toliau tebëra ta, kaip ir bet kokia visuomenë. Jame galima iðskirti savijautos ir suvokimo pagrindu. politinei raiðkai, tiek kasdieniam etniðkumo kad “etninës maþumos” kategorija negali bûti skirtingus socialinius sluoksnius, turinèius savo Treèia, etniniø maþumø politika Lietuvoje praktikavimui ir uþtvirtinimui. pritaikyta kaip bendra identiteto fiksavimo interesus, tarpusavyje konkuruojanèius lyderius ir Latvijoje yra susijusi tik su vadinamosiomis Norime pabrëþti, kad etninio tapatumo priemonë skirtingoms etninëms grupëms ir kad dël pripaþinimo ir pan. (Gellner 1996). Etninës tradicinëmis etninëmis grupëmis. Ðios grupës iðsaugojimo negali garantuoti vien tik vieðoji taip ávardijamø grupiø raiðka skirtinguose grupës viduje sëkmingai áþvelgsime interesø pasiþymi tuo, kad daugelis jø atstovø turi ðiø politika. Jis pirmiausiai puoselëjamas tik politiniuose kontekstuose yra netapati. Toliau konfliktus ir átampà, kuriuos galima suvokti valstybiø pilietybæ ir vienaip ar kitaip yra átraukti pasitelkiant kasdienes etniðkumo praktikos pateikta analizë pagrástai gali bûti ávardinta kaip pasitelkiant centro-periferijos, kultûros- á visuomeniná ir politiná gyvenimà. Daugelis jø, formas individualios elgsenos lygmenyje. Bûtent vidiniø grupiniø tapatumo strategijø analizë politikos, skirtingø amþiaus grupiø, vyriðkumo panaðiai kaip ir ðiø valstybiø etninës daugumos jos leidþia fiksuoti kultûrø skirtybes ir tapatumo arba poþiûris ið analizuojamos grupës ir moteriðkumo prieðprieðos, netapatumo, nariai, gali disponuoti socialiniais, kultûriniais rûðis. Nors politika ir ástatymai suvarþo ir perspektyvos vidaus. nesuderinamumo kategorijas4 . Ðiø socialiniø ir materialiais iðtekliais. Ðiuo atveju susiduriama struktûrina individo veiksmus, etninis grupës Empirinë medþiaga paimta ið 1999-2000- skirtybiø ir jø iððauktø interesø skirtumo su paradoksalia situacija, kad tautiniø maþumø iðskirtinumas yra iðsaugomas socialinio veiksmo aisiais metais Klaipëdoje ir Liepojoje atlikto fiksavimas etniniame darinyje neleidþia kalbëti integracijos politika orientuota á tà populiacijos dëka, kuris retai atsiþvelgia á politikos etniniø bendrijø socialinës adaptacijos, jø nariø apie vieningà etninës grupës reprezentacinæ dalá, kuri jau vienaip ar kitaip yra integruota á nusakomas identiteto sàlygas ar teisiðkai socialinës integracijos ir socialinës distancijos politikà. Taip formuojama politika gali visuomenës gyvenimà. Anapus ðios politikos nubrëþiamas galimybiø ribas. Netgi politiniø kitø etniniø grupiø atþvilgiu, tyrimo. Tyrimui atstovauti tik nedidelio etninio darinio nariø ribø lieka naujai atsirandanèios etninës grupës teisiø ar pilietybës suteikimas nebûtinai iððaukia buvo pasirinktos vokieèiø, þydø, ukrainieèiø, normatyviniams ásitikinimams bei politiniams (imigrantai, dirbantys uþsienieèiai, pabëgëliai), aktyvø dalyvavimà politinëje veikloje5 lietuviø (Liepojoje) ir latviø (Klaipëdoje) interesams, bet ne visai grupei. kurie ið tikro yra atskirti nuo politinio gyvenimo (Engberink 1999) ar pokyèius kasdienës bendrijos. Ðá pasirinkimà nulëmë dvi Antras poleminis tautiniø maþumø ir lokalizuoti visuomenës paribiuose. Daugelyje kultûrinës praktikos lygmenyje. pagrindinës prieþastys. Pirma, nei viena minëtø politikos klausimas yra susijæs su kiekybinëmis Vakarø valstybiø bûtent ðios gyventojø Tad, analizuojant etnines maþumas, bûtina etniniø grupiø nei Lietuvoje, nei Latvijoje nëra kategorijomis. Galima teigti, kad tautiniø kategorijos yra etniniø maþumø politikos sutelkti dëmesá á kasdienæ etniniø grupiø reprezentuojama vieðoje politikoje etniniu

98 99 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

kiek atskiros etninës grupës nariai yra ásitraukæ aptinkami Klaipëdos ir Liepojos tautiniø Paveikslas Nr.2. Klaipėdos ir Liepojos tautinių bendrijų veiklos sritys á skirtingus socialines organizacijas ir kokias. bendrijø atveju. Bendras ðiø bendrijø bruoþas, Liepojos (Latvijos) atveju galima akivaizdþiai nepaisant jø kultûriniø skirtumø, yra tas, kad stebëti, kad skirtingø etniniø grupiø nariai, jose dominuoja vyresnio amþiaus þmonës. 45% Klaipėda 37,3% susidûræ su politinës elgsenos apribojimais, linkæ Aiðku, bendrijose galima rasti skirtingø amþiaus 34% Liepāja savo socialinës integracijos strategijas kreipti á grupiø atstovø (vaikø, paaugliø, jaunimo, kultûrinio veiksmo sritá – jie yra aktyviø senimo), taèiau vidutinis ðiø bendrijø nario 30% 22,6% 22,6% kultûriniø organizacijø, meniniø kolektyvø, amþius yra 57-60 metø. Vyresniø nei 55 metai 15,5% 15,5% 14,4% sportiniø organizacijø bei hobio pagrindu dalis sudaro 63,5% visø bendrijos nariø. 15% 10,3% 9,6% 10,3% susitelkusiø bendrijø nariai (þr. paveikslà Nr.3). Pastebima ir tai, kad ðiose bendrijose yra labai 3,4% 4,5% Galima teigti, kad Latvijoje kultûrinë saviraiðka menka dalis vidurinës kartos atstovø – tarpinës tampa vienu ið pagrindiniø, socialinæ veiklà jungties tarp jaunosios ir vyresnës kartos. 0% Kultūrinių renginių Švietėjiška–mokomoji Suburia draugų ir Labdaros akcijų rengimas Religinių renginių ir Kita organizuojanèiø veiksniø daugeliui nedideliø Ðis vienos, t.y. vyresnio amþiaus grupës, organizavimas veikla bendraminčių ratą vakarų rengimas etniniø grupiø atstovø. dominavimas tautinëse bendrijose gali bûti Klaipëdoje pastebimos kitokios paaiðkintas atsiþvelgiant á skirtingø amþiaus Paveikslas Nr.3. Kokioms visuomeninėms organizacijoms priklauso tendencijos: individualaus veiksmo lygmenyje grupiø saviraiðkos galimybiø skirtumus. tautinių bendrijų nariai bandoma vadovautis platesnio spektro Vidutinio amþiaus þmonës yra aktyviau ásitraukæ socialinio elgesio strategijomis. Èia kasdienis á darbinæ veiklà, kuri yra viena svarbiausiø tokio 75 individualus veiksmas orientuojamas tiek á amþiaus individø tapatumà formuojanèiø sferø.

61,5% kultûros sritá, tiek á politikà, tiek á socialinæ sritá. Todël vidutinio amþiaus þmoniø (25–45 m.) Lyginant ðias tendencijas su Liepoja, pastebi- raiðka tautinëse bendrijose yra menkai 60 Klaipėda mas þymiai aktyvesnis skirtingø etniniø grupiø pastebima. Vyresnio amþiaus þmoniø santykis Liepāja nariø ásitraukimas á politikos sferà (þr. paveikslà su tautinës bendrijos kultûrine organizacija yra 45 Nr. 3). þymiai intensyvesnis, nes kaip tik ði aplinka 33,3% Ðiose kasdienio socialinio veiksmo leidþia individui naujai formuoti savo socialiná 26,7% strategijose netiesiogiai galima fiksuoti teisinio identitetà. Kultûrinë tautinë bendrija atveria 30 ir politinio diskursø poveiká, ribojantá individo galimybes formuoti savo socialiná tapatumà ir 20% 18,1% 16,9% dalyvavimà vienoje ar kitoje veiklos sferoje. Jei priklausomybës jausmà tiems, kas dël savo 13,3% 15 dalyvavimas vienoje veiklos sferoje atskirai amþiaus yra anapus darbinës sferos. Taigi 6,7% etninei grupei, grupëms ar populiacijos daliai tautinë bendrija tampa nauju socialiniu tinklu 1,5% 1,5% yra varþomas ir apribojamas, tai ðios vyresnio amþiaus þmonëms ir leidþia jiems 0 populiacijos nariø socialinë veikla ryðkiau formuoti ir sustiprinti savo naujà socialiná- Politinė partija ar Labdaringa Kultūros ar meno Sporto kolektyvas Organizacija pagal Kita organizacija organizacija kolektyvas pomėgius ar hobi stebima kitoje visuomeninës veiklos sferoje. kultûriná identitetà. Mûsø atveju politinës sferos ribojimas nukreipia Dalyvavimas tautinës bendrijos veikloje yra pagrindu organizuotos politinës partijos ar kultûrinës organizacijos, kurioms kitos nedominuojanèios etninës grupës nariø patrauklus vyresnio amþiaus þmonëms dël keliø judëjimo. Antra, buvo remiamasi prielaida, kad visuomeninës ar politinës veiklos formos nëra visuomeninæ raiðkà á kultûros sferà. prieþasèiø. Pirma, dalyvavimas tokioje etninës bendrijos yra tokie socialiniai dariniai, bûdingos (þr. paveikslà Nr.2). Nors ði iðvada ir tiktø Lietuvos bei Latvijos bendrijoje yra pakankamai atviras skirtingø kur atskiros etninës grupës kultûrinis Anksèiau buvo paminëta, kad Latvijos etniniø maþumø socialinës veiklos skirtumø socialiniø grupiø ar kategorijø individams. iðskirtinumas ir jo praktikavimas yra aktyviausiai teisinë sistema ir oficialioji politika grieþèiau interpretacijai, ji bûtø neiðsami, jei Bendrijø kultûrinë veikla yra daþniausiai puoselëjamas ir ryðkiausiai artikuliuojamas. Ðià apibrëþia ir riboja etniniø grupiø raiðkos nepaminëtume kito svarbaus aspekto. Jis grindþiama liaudies kultûra. Jos puoselëjimui, prielaidà netiesiogiai patvirtino faktas, kad galimybes negu Lietuva. Ðie politiniai procesai tiesiogiai susijæs su skirtingø amþiaus grupiø galima sakyti, vartojimui, nëra bûtini dideli Klaipëdos ir Liepojos bendrijos yra tik aptinkami ir individualaus veiksmo lygmenyje: visuomeninës raiðkos ypatumais, kurie materialiniai iðtekliai ar finansinës iðlaidos, kas

100 101 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

yra svarbu jaunimo subkultûrose. Tokiu bûdu, tradicijomis, mokoma konkreèiai etninei grupei tik leidþia uþtikrinti efektyvø socialiai pradþios mokyklose, o universitetinis vyresnio amþiaus þmonës, kuriø finansinës ir bûdingø religiniø tiesø ir pan. Kitaip tariant, reikðmingø þiniø perdavimà, bet ir sutvirtina iðsilavinimas oficialia valstybine kalba. Ði materialinës raiðkos galimybës Lietuvoje ir jaunoji karta ásisavina tuos kultûrinës elgsenos simbolines etniðkumo ribas tarp skirtingø tendencija Liepojoje gali bûti susieta su stipria Latvijoje yra tikrai ribotos, lengviau pasirenka bûdus, kuriø dëka yra formuojamas jø etninës grupiø. asimiliacijos politika, kurios nuostatas greitai liaudies kultûros vartojimo formas negu kurias grupës iðskirtinumas. Etninës grupës vyresnës Skirtingø etniniø grupiø poþiûris á ásisavina paèios etninës bendruomenës. nors kitas. Kita vertus, liaudies kultûros kartos aktualizuojami elgesio modeliai ir valstybiniø kultûrinës socializacijos Aukðtasis mokslas valstybine kalba leidþia bûti vartojimas nëra siejamas su specializuotu artikuliuojamas etniðkumas yra perduodami mechanizmø organizavimà perteikia ne tik ðiø pajëgiais konkuruojant vidaus rinkoje su þinojimu, bûtinu jos reprodukcijai. Liaudies jaunesnei kartai – vyresni moko ir priþiûri, jauni gupiø pageidavimus, bet ir fiksuoja pragmatiná dominuojanèios etninës grupës nariais, todël kultûra visada yra atkuriama ir interpretuojama mokosi ir ásisavina. Ðiame procese formuojamas poþiûrá á adaptacijos visuomenëje galimybes – tokia nuomonë pagrástai gali bûti ávardinta kaip naujai. Nebûtina bûti ekspertu ðiame kultûrinio individo etninis iðskirtinumas ir individualios tai gali bûti pasiekta esamomis politinëmis ir sàmoninga socialinës adaptacijos arba veiksmo procese, todël ji ir patraukli. Liaudies, priklausomybës etninei grupei jausmas, o socialinëmis sàlygomis. Pvz., Klaipëdos tautinës kultûrinës asimiliacijos strategija. tautinë arba folklorinë kultûra bei jà tautinë bendrija suteikia normatyvinius bendrijos mano, kad mokymo procesas gimtàja Kultûrinës ir socialinës adaptacijos puoselëjanèios bendrijos tampa palankia identiteto standartus, nusakanèius kà reiðkia etninës grupës kalba turëtø apimti visas ðio padëties visuomenëje tendencijos stebimos ir aplinka vyresnio amþiaus þmoniø socialinio bûti latviu, þydu, ukrainieèiu ar lietuviu7 . proceso pakopas – nuo pradþios mokyklos iki ateities projekcijose, susijusiose su aukðtojo socialinio-kultûrinio identiteto formavimui. Etniðkai maþø grupiø tapatumo universitetinio iðsilavinimo (þr.: paveikslà Nr.4). mokslo institucijø pasirinkimu. Daugiau nei Taipogi tokios bendrijos leidþia vyresnio iðsaugojimas ar kultûriniø elgesio bûdø Tuo tarpu Liepojoje pastebima tai, kad, pusë Liepojos etniniø bendrijø nariø norëtø, kad amþiaus individams ásitraukti á platesná socialiná perdavimas nëra lokalizuotas tiktai tautinëse daugelio etniniø bendrijø nariø nuomone, jø vaikai ágytø aukðtàjá iðsilavinimà Latvijos tinklà ir neleidþia jiems likti socialiai bendrijose. Priklausomai nuo etninës grupës mokymas gimtàja kalba pirmiausiai turëtø vykti aukðtojo mokslo institucijose valstybine kalba. izoliuotiems. dydþio, jos koncentracijos viename ar kitame Vaikø ir jaunimo buvimas tautinëse ðalies regione, kultûrinë socializacija gali bûti bendrijose susijæs su etninës kultûros perdavimu palaikoma ir valstybiniø ar privaèiø institucijø. Paveikslas Nr.5. Kur norėtų, kad vaikai ar anūkai įgytų ið vienos kartos á kità mokymo proceso dëka. Latvijoje ir Lietuvoje yra vaikø darþeliø, Jaunoji karta tautinëse bendrijose iðmoksta savo viduriniø mokyklø, aukðtesniojo mokslo aukštąjį išsilavinimą etninës grupës kalbà, istorijà, þaidþia liaudies institucijø, kur atskiros etninës grupës nariai gali þaidimus, susipaþásta su tradicinës virtuvës mokytis savo gimtàja kalba. Ðios institucijos ne

Paveikslas Nr.4. Kokiose lavinimo įstaigose mokymas turėtų vykti 60 52,9% 50% gimtąja tautinių grupių kalba 50 43,3% Klaipėda 75 Liepaja 40 32,4%

55,2% 54,7% 30 50 Klaipėda 14,7% 34,5% Liepāja 20 28,1% 6,7% 25 17,2% 10 10,3% 0 0 Savo šalyje gimtąja kalba Savo šalyje valstybine kalba Labiau išsivysčiusioje anglų ar Pradinė mokykla Pradinė ir vidurinė mokykla Pradinė, vidurinė ir aukštoji mokykla vokiečių kalba

102 103 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Tai vël gi gali bûti interpretuojama kaip Latvijos praktikos formose. Vienu atveju gali bûti bendruomenë daugiau orientuota á ðvietëjiðkà savivoka. Bûti þydu reiðkia suvokti save þydø etniniø maþumø polinkis asimiliacijai ir savo suvarþoma politinë raiðka ir ðitaip nukreipiamos veiklà ir labdaringø renginiø organizavimà. bendruomenës nariu. Kaip tik ði subjektyvi ilgalaikiø gyvenimo projektø sàsajai su Latvija. etniniø grupiø raiðkos strategijos á kultûros Klaipëdos þydø bendruomenë turi savo nuostata tarnauja simboliniø ribø nustatymui, Visai kitokia tendencija pastebima Klaipëdos sferà. Kitu atveju, kai politinë raiðka maþiau socialinës rûpybos (valgykla materialiai blogai nors labiau regimos savybës kaip kalba ar fizinë atveju – daugelis tautiniø bendrijø nariø norëtø suvarþyta, gyvenimo projektai aiðkiau orientuoti gyvenantiems bendruomenës nariams, iðvaizda neleidþia ðios grupës nariø iðskirti ið savo vaikus ar anûkus matyti besimokanèius á kitus socialinius-kultûrinius kontekstus, bet ne bendruomeninës patronaþinës seserys) sistemà didesnës populiacijos dalies. labiau iðsivysèiusiose ðalyse anglø ar vokieèiø á adaptacijà dominuojanèios kultûros aplinkos ir pan. Ðie skirtumai bendrijø veikloje neleidþia Kitas pavyzdys yra vokieèiø bendrijos kalbomis (þr. paveikslà Nr.5). Ateities gyvenimo atþvilgiu. Nors ðios bendrosios tendencijos ir kalbëti apie ðiø etniniø grupiø bendrumà ta Klaipëdoje ir Liepojoje. Vietos vokieèiai á savo projektai maþiau priðliejami prie vietos fiksuojamos konkreèios populiacijos elgsenoje prasme, kad jos galëtø bûti ávardintos kaip viena iðskirtinumo apibrëþimà fiksuojanèiø konteksto. Be to, jei ir bandoma juos sieti su bei nuostatose, tautinës maþumos kategorija bendroji kategorija. komponentø sàraðà neátraukia kultûros. Kalba Lietuvos aukðtosiomis institucijomis, polinkis kaip bendras skirtingø etniniø grupiø identiteto bei savivoka yra þymiai svarbesni vokiðkumà kultûrinei asimiliacijai yra þymiai maþesnis negu modalumas sunkiai atlaiko kritikà, kai III.2. Etniniø ribø demarkacija ir kuriantys simboliniai iðtekliai negu kultûra. Ðá tarp Latvijos tautiniø grupiø. Klaipëdos etninës detalizuojami skirtingø tautiniø bendrijø socialinë distancija reiðkiná galima suvokti tik atsiþvelgiant á platesná bendrijos labiau orientuotos á savo etniðkumo socialinës veiklos skirtumai ir funkcijos. Etninës vokiðkojo identiteto ir mentaliteto formavimosi sutvirtinimà aukðtojo mokslo institucijomis ir bendrijos yra netapaèios ne tik kultûros prasme, Buvo paminëta, kad etninëms bendrijoms istoriná kontekstà. Nors didele dalimi prisitaikymà visuomenëje be radikalesniø savo bet ir savo socialinëmis funkcijomis. Pavyzdþiui, tenka svarbus vaidmuo formuojant ir vokiðkumo suvokimas buvo grindþiamas etninio identiteto pokyèiø. Liepojos lietuviø ir Klaipëdos þydø bendrijos apibrëþiant kultûriná-etniná identitetà. Taèiau herderiðku arba kultûrinës tautos sandaros Visuomeninës elgsenos skirtumai tarp savo veiklà stipriai susieja su religiniu auklëjimu pats tapatumo formavimo procesas skirtingose suvokimu, XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje Liepojos ir Klaipëdos etniniø bendrijø leistø bei apeigomis. Klaipëdos ukrainieèiø bendrija etninëse grupëse disponuoja skirtingais pusëje ypaè sustiprëja politinës vokieèiø þemës daryti iðvadà, kad teisinis ir politinis diskursai pirmiausiai suburia draugø ratà ir palaiko simboliniais iðtekliais, kuriø dëka individas vienybës idëja. Daugeliu atveju vokiðka formuoja iðskirtiná tautinës maþumos tapatumà, bendruomeninius, klasikine Gemeinschaft sukuria savo priklausomybes etninei grupei identiteto ir mentaliteto raiðka susijusi su atpaþástamà kasdienëse socialinio elgesio prasme, ryðius. Klaipëdos vokieèiø jausmà. lojalumo demonstravimu Vokietijai kaip Paèius bendriausius etniðkumo vientisam politiniam vienetui, jungianèiam konstravimo iðteklius skirtingos etninës grupës kultûriðkai skirtingus geografinius regionus. Paveikslas Nr.6. Kokios charakteristikos yra svarbios lokalizuoja kultûroje, kalboje ir kilmëje (þr. Ðiame politiniame darinyje, nors ir sujungtame apibrėžiant asmens priklausomybę tautinei grupei paveikslà Nr.6). Kaip tik ðiø elementø dëka bendros kalbos arealo pagrindu, lokalûs kultûrø galima nustatyti asmens priklausomybæ skirtumai yra labai dideli. Kalbëti apie bendrà konkreèiai etninei grupei. Jei atsitinka taip, kad vokiðkà liaudies ar etnografinæ kultûrà, kuri atskirai etninei grupei yra sunku kurti savo bûtø tapati pagal savo funkcionalumà, Labai svarbios 5 iðskirtinumà pasitelkus paminëtus tris pavyzdþiui, lietuviø liaudies kultûrai, yra beveik elementus ar jø derinius, bandoma ieðkoti kitø neámanoma. Kasdienëje sàmonëje svarstymai 4,24 4,12 3,99 4,09 identitetà formuojanèiø strategijø bei apie vokiðkos kultûros iðskirtinumà persipina su 4 3,68 simboliniø atspirties taðkø. Ðtai keli galimi bendros europietiðkos kultûros ar civilizacijos 3,41 tapatumo konstravimo pavyzdþiai. pasiekimø apraiðkø apmàstymu (Kohn 1955, 3 Klaipëdos ir Liepojos þydø atveju kalba yra 1960). visai nereikðminga etniðkumo apibrëþimui. Ðià Vietos þydø ir vokieèiø atvejai parodo, nuostatà galima paaiðkinti tuo, kad daugeliui ðiø kokias skirtingas etniðkumo konstravimo 2 miestø þydø gimtoji kalba, kuria jie ðneka ir strategijas gali pasirinkti skirtingø etniniø grupiø kuria jie buvo auklëjami ðeimose bei mokyklose, nariai ir kaip joms daro átakà istorinis bei Visiškai nesvarbios buvo rusø kalba, todël ji negali bûti aiðkiai kultûrinis kontekstas. Strateginiai skirtumai ne 1 Tėvų kilmė Individualus Šalis, kurioje Kalba Kultūra Religija siejama su etniniø ribø nustatymu. Þymiai tik leidþia iðsiskirti ið populiacijos, bet ir leidþia apsisprendimas gims tama svarbesniu veiksniu laikoma individuali grieþèiau fiksuoti simbolines etninës grupës

104 105 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

ribas ir apibrëþti jos narystës kriterijus. Kita Etniniai stereotipai ne tik apibûdina priklausomybë bendrai kalbinei grupei ir etninëse grupëse dominuoja protestantizmas. vertus, etninës ribos iðlaikomos pasitelkiant ir etnines grupes remiantis priskirtiniais bruoþais, geografinis artumas - daþnai suplaka ðias dvi Istorija taip pat akivaizdþiai atskleidþia stereotipus, kuriø dëka nusakomi savos ir kitø bet ir tam tikru atstumu nutolina vienas grupes grupes á vienà kategorijà. Netgi politikoje ar germaniðkos kultûros átakà tiek latviø, tiek estø grupës nariø bruoþai bei skirtumai. nuo kitø. Klasikinë Bogardus skalë parodo, kad kasdieniame màstyme Lietuva ir Latvija (tai pat tautø ir jø kultûros formavimesi. Stereotipinis màstymas savo grupæ nepaisant socialinio ir politinio konteksto ir Estija) daþnai suvokiamos kaip vienas bendras apibûdina remdamasis pozityviomis savybëmis, suformuotø gyvenimo sàlygø bendrumo, etninës geopolitinis regionas. Jei skirtingos grupës tolerantiðkumà kitø tuo tarpu kita grupë ávardijama pasitelkiant grupës iðlaiko didesnæ ar maþesnæ distancijà ¨ Þydai geriausius santykius turi su rusais atþvilgiu daþniausiai konstruoja kultûros negatyvius bruoþus. Klaipëdos ir Liepojos viena kitos atþvilgiu (þr.: paveikslà Nr.7). ir ukrainieèiais. Tai paaiðkinama tuo, kad beveik bendrumo pagrindu, tai didþiausia distancija yra tautiniø bendrijø tyrimo metu buvo nustatytos Socialinë distancija tarp dviejø skirtingø grupiø visi þydai savo gimtàja kalba laiko rusø kalbà, ir grindþiama akivaizdþiu genotipiniu emocinës ir visuomeninës skirtingø etniniø grindþiama taip pat nevienodai, kaip ir tuo, kad daugelio gimtinë yra Rusijoje arba nepanaðumu. Arabai bei pakistanieèiai grupiø savybës, kur kiekvienas stereotipinis demarkuojant simbolines etniðkumo ribas. Ukrainoje. Be to, kai kuriø jø sutuoktiniai yra (ásivaizduojami stereotipiniai Vidurinës Azijos etninës grupës ásivaizdavimas turi tiek teigiamø Taigi, kurios etninës grupës yra kaip tik ðiø etniniø grupiø nariai. Tad per atstovai) yra tolimiausiai nustumiami bruoþø, tiek neigiamø, kurie galø gale sukuria artimiausios viena kitai, o kurios ne, ir kokie intymumà su savo ðeimos nariais tolerancijos skalëje. Lietuvoje ir Latvijoje bendrà vaizdiná. Atskiros grupës veiksniai nulemia Liepojos ir Klaipëdos etniniø suformuojamas artimumo bei tolerancijos svarstytinas net pilietybës suteikimo ir pats ðiø stereotipiniame màstyme ágyja tokias savybes: grupiø “artimumà”? jausmas ðioms etninëms grupëms. grupiø atstovø buvimo ðalyje faktas, kà jau ¨ Vokieèiø nuomone, jiems artimiausi kalbëti apie artimesnius santykius. Ðis faktas Lenkai yra savarankiðki, bet nedraugiðki; ¨ Ukrainieèiø manymu, maþiausia turëtø bûti lietuviai. Ðis tarpusavio artimumo aiðkiai nusako vienà ateities problemø – naujø Rusai yra draugiðki, bet tingûs; visuomeninë distancija yra tarp jø, baltarusiø ir santykis yra sunkiai paaiðkinamas, nes imigrantø integracijos keblumus Lietuvos ir Vokieèiai yra atsakingi, taèiau nedraugiðki (blogi); rusø. Galima áþvelgti, kad bendrumà lemia akivaizdûs tiek kalbos, tiek kultûrø skirtumai, Latvijos visuomenëje. Jei skirtingos etninës Latviai yra geraðirdþiai, taèiau kvailoki; bendra slaviðka kilmë (kalbos ir kultûros tiek geografinis atstumas. Prieþastinis ryðys gali grupës vienaip ar kitaip jau yra suderinusios Lietuviai yra darbðtûs, taèiau nedraugiðki; Ukrainieèiai yra darbðtûs, bet neatsakingi; panaðumas). bûti pagrástas santykiðkai didesniu miðriø ðeimø savo santykius su dominuojanèiomis etninëmis Þydai yra sumanûs, bet nedraugiðki. ¨ Lietuviø manymu, artimiausi jiems yra skaièiumi tarp vietos vokieèiø ir lietuviø. grupëmis, tai naujai atsirandanèios ir latviai. Bendras baltø kilmës bruoþas – ¨ Latviø nuomone, maþiausia distancija bandanèios integruotis migrantø grupës yra tarp jø, estø ir vokieèiø. Artumas gali bûti susidurs su tolerancijos trûkumu, o tai savo aptiktas religijos bendrume – beveik visose ðiose ruoþtu gali skatinti politinius konfliktus ar smurtinius veiksmus naujøjø grupiø atþvilgiu.

Paveikslas Nr.7. Socialinė distancijatarpskirtingų etninių grupių IV. Iðvados Arabas Pr anc ūzas Ðis straipsnis buvo grindþiamas teiginiu, riboti individualaus lygio socialiná veiksmà, Žydas Ukrainietis kad negalima kalbëti apie etninës maþumos primesti bendrà identitetà, mes susiduriame su Vokietis kategorijà kaip apie bendro tapatumo modelá, skirtingomis etniniø grupiø tapatumà Pakis tanietis leidþiantá teisiniame ir politiniame diskurse konstruojanèiomis strategijomis, kur kultûriniø Rus as apjungti kultûriðkai skirtingas etnines grupes. skirtumø svarba yra þymiai svarbesnë negu Lenkas Lietuvis Ðios kategorijos naudojimas Lietuvos ir Latvijos politinis ar teisinis suvarþymas. Latvis valstybiø skelbiamoje etniniø maþumø Kita vertus, kasdienio kultûrinio ir Kaukazietis politikoje nëra korektiðkas, nes ðios politikos socialinio veiksmo analizë leidþia netiesiogiai Baltarusis Es tas reprezentuojamas subjektas/objektas tikrovëje atpaþinti teisinio ir politinio diskurso 123456 suskyla á margaspalvá bei eklektiðkà etniniø suvarþymus bei reguliuojanèias praktikos Mažiausia distancija Didžiausia distancija grupiø paveikslà. Nepaisant teisinio ir politinio formas. Jei Lietuvos etniniø bendruomeniø diskurso pastangø operuoti vienalyte kategorija, nariø nuostatos atspindi valstybinës politikos

106 107 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

pozicijà – integracijà iðsaugant etniná diskursø bei diskursyviø praktikos formø esanèios organizacijos nieko neþino apie periferijà, kad dalyvauti vietos rinkimuose, nepastebimas joks ðiø grupiø ðiø organizacijø problemos yra visiðkai skirtingos. Sostinës suaktyvëjimas. Stebimas atvirkðtinis procesas, kad jø iðskirtinumà, tai Latvijoje aptinkame didesná sàveikos procese. Tik pripaþinus ðá kompleksiná tautinës organizacijos padëtis yra þymiai palankesnë, proporcija vietos rinkimuose akivaizdþiai maþëja nuo pat sàmoningos asimiliacijos polinká. ryðá, jame fiksuojamas kalbos figûras, kadangi ji lengviau suranda ryðius su nacionaline pirmøjø tokiø rinkimø 1986 metø (Engbernink 1999). Ðie skirtumai ir bendrumai negali bûti individualumo ir bendrumo santykius, televizijos ir radijo sistema, kurios dëka nuðvieèiama 6 Konferencijos “Tautinës maþumos demokratinëje sostinës bendrijø padëtis. valstybëje” (Vilnius, 1999 lapkritis) metu daugelis paaiðkinti tiktai vienos socialinës sferos átaka tyrinëtojas pagrástai gali kalbëti apie vienos ar Nuo 1998 metø Liepojoje ir Klaipëdoje etninës bendrijos tradiciniø etniniø grupiø atstovø aktyviai pasisakë prieð formuojant etniðkai nedideliø grupiø kitos sàvokos empiriná referentà ir nepaklusti aktyviai dalyvavo vietos radijo laidø projekte, kuris buvo “tautinës maþumos” sàvokos taikymà ávardijant etniniø visuomeniná identitetà. Jie atsiranda jau minëtø sàvokø kuriamos fikcijos patrauklumui. skirtas ðiø miestø bei rajonø gyventojams ir vyko gimtàja grupiø padëtá Lietuvoje. Ðiam reikalui, jø nuomone, labiau etniniø bendrijø kalba. tiktø “etninës arba tautinës bendruomenës” pavadinimas. 5 Nors nedidelës etninës grupës daþniausiai politikos 7 Tautinëse bendrijose akivaizdþiai dominuoja vyresnio procese siekia savo politiniø teisiø iðplëtimo savos grupës amþiaus moterys. Kaip tik joms tenka didþiausias vaidmuo Literatûra: nariams, ðio tikslo pasiekimas nebûtinai koreliuoja su ðios kultûrinës socializacijos laikotarpiu, ir jos yra pagrindinis grupës nariø dalyvavimu politiniame visuomenës procese. kultûros perdavimo laidas kitoms kartoms. Vyresnio Pavyzdþiui, Roterdamo miesto Socialinës Politikos studijø amþiaus moterø vaidmená puoselëjant ir iðsaugant Folklore and Popular Religion. Ed. U.Valk. Tartu: Tartu Uni- Brubaker R. Pilietybë ir tautiðkumas Prancûzijoje ir centro direktorius Gerardas Engberninkas paþymëjo, kad etniðkumà intensyviai tyrinëjo skandinavø feministës versity, 1999. Vokietijoje, Vilnius: Pradai, 1998. 1986 m. Olandijoje ástatymiðkai leidus imigrantams, ðalyje antropologës (Heikkinen 1996; Keinanen 1999). Kohn H. Nationalism: Its Meaning and History, Princeton, Butler J. Gender Trouble: Feminism and the Subversion of gyvenanèioms etninëms grupëms, kurios neturi pilietybës, Identity, New York and London: Routledge, 1999. New Jersey: D.Van Nostrand Company Inc., 1955. Douglas M. Purity and Danger, London, Boston and Kohn H. The Mind of Germany: The Education of a Na- Henley: Routledge and Kegan Paul, 1969. tion, New York: Charles Scribner’s Sons, 1960. Dumont L. Essays on Individualism: Modern Ideology in Kotov G. ‘On the Situation with National Minorities in Anthropological Perspective, Chicago: The univercity of Latvia’ at MINELRES (Minorities Electronic Resources): Chicago Press, 1986. http://www.riga.lv/minelres/count/latvia/Minor_99.htm, Engberink G. O. ‘Rotterdam: City of Emigrants’ in “What 1999. Summary Participation by Foreign Residents in Public Life at Local Levy–Strauss Cl. Structural Anthropology, Harmondsworth: Level?”, CONF/STBG (99) 12, Strasbourg, 3 Nov, 1999. Peregrine, 1977, Representation politics of ethnic minorities in practices and social distance among ethnic groups Lieven A. Pabaltijo revoliucija: Estija, Latvija, Lietuva – Foucault M. Seksualumo istorija, Vilnius: Vaga, 1999. Lithuania and Latvia subsumes different minor eth- set ethnic boundaries and indicate different strate- Gellner E. Tautos ir nacinalizmas, Vilnius: Pradai, 1996. kelias á nepriklausomybæ, Vilnius: Baltos lankos, 1995. Heikkinen K. ‘Religion, Gender and Ethnic Organization’ Periodic report of the United Nations Committee on the nic groups under one category of minorities’ gies of social identity construction for each group. in Civic Society in the European North: Concept and Con- Elimination of Racial Discrimination (1999) Third Peri- ethnicity. This model of common identity is shaped An in-group perspective challenges an image of a text. Proceedings of the seminar held in St.Petersburg, ed. odic Report of states Parties due in 1997: Latvia. 25/03/99. by juridical and political discourses representing an common identity and demonstrates its fictive nature. K.Heikkinen and E.Zdravomyslova. St.Petersburg: Cen- CERD/C/309/Add.1. (State Party Report). Geneva: Office out-group definition. Differences in everyday cultural ter of Independent Social Research, 1996. of the UNHCHR Jenkins R. Social Identity, London: Routledge, 1996. Smith A. National Identity. London: Penguin Books, 1991. Jenkins R. Rethinking Ethnicity: Arguments and Special Report by the Forced Migration Projects (1997) Explorations, London: SAGE, 1997. Estonia and Latvia: Citizenship, Language and Conflict Keinanen M.L. ‘Some Remarks on Women’s Religious Prevention. New York: Open Society Institute; Áteikta 2001 05 16 Traditionalism in the Rural Soviet Karelia’ in Studies in Pateikta spaudai 2001 07 02 Vytautas Valevièius KU Filosofijos katedra; Liutauras Kraniauskas KU Sociologijos katedra Iðnaðos Minijos 153, Klaipëda

1 Etninës maþumos sàvoka tekste vartojama tik kaip yra subjektas, kadangi paèios aktyviai dalyvauja kokybinë kategorija. Ji fiksuoja socialinio mobilumo politiniame procese bei formuluoja etniniø maþumø galimybiø apibojimus, netolygø materialiniø ir socialiniø politikos kryptis, prioritetus ir ágyvendinimo bûdus. iðtekliø ir politinës galios paskirstymà, kuris grindþiamas 3 Lievenas taikliai paþymi, kad Latvijoje ne latviø ir ne etniniais populiacijos skirtumais, visuomenëje. Ði lyviø kilmës etninës grupës yra daþnai ávardijamos viena kategorija nevartojama ávardinti maþas arba neskaitlingas “rusakalbiø” kategorija. Ðià kategorijà sudaro ne vien tik etnines grupes visuomenëje. etniðki rusai, bet ir ukrainieèiai, baltarusiai, þydai bei 2 Tekste vartojame subjekto/objekto sàvokà. Ji grindþiama daugelis kitø etniniø grupiø atstovø (Lieven 1995). tuo, kad etninë maþuma valstybëje yra tuo pat metu ir 4 Klaipëdos ir Liepojos etninëse bendrijose ypatingai ryðki valstybinës etniniø maþumø politikos objektas, ir jos centro (tautiniø organizacijø esanèiø Vilniuje ir Rygoje) formavimo subjektas. Viena vertus, etniniø maþumø bei periferijos (kitø ðalies regionø ir miesteliø etniniø politikos objektas yra etninës maþumos, kurias bandoma bendrijø) átampa. Interviu metu, etniniø bendrijø vadovai integruoti á visuomeniná gyvenimà. Antra vertus, maþumos Klaipëdoje ir Liepojoje daþnai akcentuodavo, kad centre

108 109 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Saulius Pivoras protokolais, kurie yra saugomi Umeå, Skellefteå dydþio kaime.7 Kaimo bendruomenës bei Härnösando archyvuose Ðvedijoje. organizacijà pirmiausia lëmë bûtinybë rëþinëje Parapijinë pilietinë visuomenë ûkininkavimo sistemoje kartu pradëti tam tikrus Kaimo bendruomenë Ðiaurës Ðvedijoje darbus: arimà, sëjà, ðienapjûtæ ir javapjûtæ. ( Ðiaurës Ðvedijos atvejo analizë ) Bendro darbo bûtinybë darë kaimo Nuo 1817 m. parapijos visoje Ðvedijoje bendruomenæ sàjunga, kuri kartu buvo ir buvo pripaþintos vietos baþnytinës ir brolija, o jos narius jungë etinio–paprotinio Santrauka pasaulietinës savivaldos vienetais. Parapijiniai pobûdþio bendrumas. Kaimynas buvo laikomas susirinkimai gavo teisæ spræsti kai kuriuos vietos kaimyno broliu.8 Pasak tyrinëtojø, Ðiaurës Ðis straipsnis siekia iðnagrinëti ir paaiðkinti teoretikø poþiûriu paradoksalø reiðkiná – pilietinæ klausimus ir ávesti rinkliavas bei mokesèius. Ðvedijos kaimo bendruomenei bûdingi politinæ kultûrà Ðvedijos parapijose XIX a. Toks problemos formulavimas remiasi prielaida, kad pilietinës Parapijos tapo pilnaverèiais juridiniais kooperaciniai ir nehierarchiniai bruoþai. Èia 9 politinës kultûros poþymiai yra ne tik ir ne tiek nacionaliniø politiniø kolizijø iðmanymas ir aktyvus asmenimis. Pagrindinis juridinio asmens daþnai nebuvo aiðkios komandinës struktûros. dalyvavimas jose, o veikiau aktyvus veikimas bendradarbiaujant su artimiausios teritorinës aplinkos skirtumas nuo kitø bendruomeniø – tai, kad Tam tikrø darbø laikas buvo derinamas kaimo þmonëmis lokalinës visuomeninës kompetencijos rëmuose. Netgi masinës komunikacijos ir visuotinio priimant sprendimus juridinio asmens statusà sueigoje, buvo bendrai tikrinamos tvoros, privalomo viduriniojo iðsilavinimo sàlygomis vadinamoji dalyvaujamoji demokratija ámanoma tik turinèioje bendruomenëje nebûtinas revizuojams prieðgaisrinis stovis ir pan. Vienas 5 lokaliðkai. O didelio skirtumo tarp pasyvaus ir aktyvaus pritarimo atstovaujamajai valdþiai gal ir nëra. vienbalsiðkumo principas, pakanka daugumos. ið svarbiø kaimo bendruomenës uþdaviniø Jeigu dabar ðvedø politinë kultûra apibûdinama kaip konsensualinë, jos nebûtø buvæ be XIX a. Kaimo bendruomenë Ðvedijoje, skirtingai Ðiaurës Ðvedijoje buvo keliø prieþiûra. Kartais kolektyvistinës, bendruomeninës santvarkos arba vadinamojo “komunalizmo.” Straipsnyje, remiantis nuo parapijos, niekada netapo juridiniu èia kelio ilgis per vieno kaimo teritorijà galëjo 10 daugiausia parapijø ir kaimo bendruomeniø susirinkimø protokolø medþiaga, saugoma Ðvedijos asmeniu, taèiau ji buvo svarbi parapijinës siekti iki 20 km. Iki XIX a. vidurio kaimo archyvuose, o taip pat periodine spauda, kraðtotyrine literatûra ir moksliniais tyrinëjimais stengiamasi savivaldos dalis, parapijiniai susirinkimai bendruomenës stabilumà uþtikrino ir teisë atskleisti kaimo bendruomenës specifikà Ðiaurës Ðvedijoje, organizacinio kaimo bendruomenës panaudodavo savo tikslams kaimo uþprotestuoti naujø gyventojø ásikëlimà, kaip lankstumo bruoþus, liuteronø baþnyèios átakà pilietinio bendruomeniðkumo susiformavimui. Straipsnyje bendruomeniø pareigûnus, pirmiausia kad, pavyzdþiui, 1828 m. Lögdeå kaimo taip pat parodoma, kuo Lietuva ið esmës skyrësi nuo Ðvedijos, plaèiau tø skirtumø ir jø prieþasèiø seniûnus. Ypaè stipri kaimo bendruomenë buvo bendruomenë (Nordmalingo parapija) atsisakë Norrland neanalizuojant. Ðiaurës Ðvedijoje ( ). Nuo pat priimti gyventi buvusá paðtininkà N. viduramþiø Ðiaurës Ðvedijos kaimai iðsiskyrë Brändströmà, nes ið to þemës sklypelio, kurá jis Ávadas savo dydþiu. Daþnai vienas kaimas èia turëjo nusipirko, iðsiversti jis negalës ir taps naðta apie tûkstantá gyventojø, tuo tarpu kai kitose kaimo bendruomenei.11 Ðiaurës Ðvedijoje bûta Þinomi amerikieèiø tyrinëtojai G. bet kuriam kolektyviniam junginiui, o tik Ðvedijos provincijose, pavyzdþiui, netgi bandymø kaimo bendruomenæ, panaðiai Almondas ir S. Verba yra prieðprieðinæ politinio pobûdþio teritoriniams dariniams, Vesterjotlande (Västergötland) ar Gotlande kaip parapijà, paversti juridiniu asmeniu. 1864 6 parapijinæ politinæ kultûrà ir pilietinæ politinæ kurie turi valdymo, teismo ir baudþiamàsias iðtisa parapija teturëjo apie tûkstantá gyventojø. m. toká projektà svarstë Norbotnijos landstingas kultûrà.1 Bet pastarøjø metø tyrinëjimuose, galias. Be to, labai svarbi komunaliniø dariniø Aiðku, kad kaimø dydá nulëmë Ðiaurës Ðvedijos ir jam pritarë, taèiau ðá pasiûlymà atmetë pavyzdþiui, ðvedø, ði dichotomija parodoma kaip ypatybë bûtø nusistovëjæs poþiûris, jog jø teisës klimato ir ûkio sàlygos. Per visà XIX amþiø riksdagas, nepritaræs pernelyg plaèios klaidinga, neatitinkanti realybës, nes kaip tik nëra deleguotos ið virðaus.4 bûdingiausias kaimo gyvenimo ir kaimo kompetencijos pripaþinimo kaimo 12 Ðvedijos parapijose XIX a. buvo ásivieðpatavæs Ðio straipsnio tikslas bûtø plaèiau visuomenës bruoþas Ðiaurës Ðvedijoje, pasak bendruomenëms. Þvelgiant á Lietuvà, esminis savarankiðkas vietos reikalø kolektyvinis, panagrinëti ypaè stiprø kaimo bendruomeniø þymaus ðvedø etnologo O. Isakssono, buvo skirtumas nuo Ðvedijos bûtø tas, kad darbà èia bendruomeninis tvarkymas, á kurá valstybës vaidmená parapijinëje vietos savivaldoje XIX a. stiprus kolektyvizmas. Ûkininkai kartu valdë ir organizavo ne pati kaimo bendruomenë, o dvaro valdþia nesikiðo.2 Gana daþnai parapijinis Ðiaurës Ðvedijoje. Bus bandoma pasiaiðkinti, naudojo ganyklas ir medþioklës plotus, paskirti pareigûnai. Jie naudojosi savo padëtimi solidarumas yra apibûdinamas kaip kokie veiksniai sàlygojo tvirtus ðienaujamas pievas ir miðkà. Pastovios ir dvaras kartais netgi siekë juos tramdyti. komunalizmas, t. y. paremtas lygybës, bendruomeninius ryðius ir kiek jie buvo þuvimvietës upëse ir teisë gaudyti þuvá jûros Pavyzdþiui, 1756 m. Palangos valsèiaus saviorganizacijos, vieningumo ir “bendros efektyvûs sprendþiant ávairias politinio pobûdþio uþutekiuose priklausë kaimo bendruomenei, o nuostatuose dvaro þmonëms draudþiama anksti naudos” siekimo principais.3 Yra pastebëta, kad problemas vietoje. Straipsnyje remiamasi ne atskiram ûkininkui, kuris galëjo tik naudotis pavasará tikrinti valstieèiø laukus, kaip jie buvo komunalizmo terminas neturëtø bûti taikomas daugiausia parapijø susirinkimø ir kaimo sueigø bendru turtu, priklausomai nuo savo ûkio pratæ daryti, ir radus tvoroje spragà ar kur

110 111 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

neuþtvertà tvorà, tuoj ið valstieèio reikalauti Kaimo bendruomenë turëjo savo pareigûnus. keiksmais ir grasinimais, vos vos negavo á kailá priþiûrëti, á kurá kiekvienas kiemas kasmet muðtinio talerio pabaudos. Tokia pabauda Svarbiausias ið jø buvo seniûnas. XIX a. þarstekliais ir kitais ánagiais, kuriø griebësi ásiutæ turëjo ámokëti po 16 riksdaleriø.30 Fondas galëjo panaikinama ið viso, o dvaras turás valstieèiø pradþioje, kadangi tuo metu uþ ðiø pareigø ëjimà namiðkiai.22 Kita vertus, tai árodo, koks bûti kuriamas siekiant iðnaikinti vilkus, meðkas tvoras tikrinti tik tada, kai dël tvoros spragø bus nebuvo atlyginama, netgi ir neoficialiai, daþnai efektyvus buvo ðitoks ne valstybës, o ir lûðis.31 1885 m. Bureå kaimo bendruomenë kam nors padarytas nuostolis.13 ðias pareigas eiti kaimo gyventojai turëjo eilës bendruomenës administruojamas baudø Skellefteå parapijoje nutarë ið uþ parduotà tvarka. Vis tik nuo amþiaus vidurio ryðkëja rinkimas kaip drausminimo ir kolektyvizmo bendrà þemæ gautø pinigø (3000 kronø) ákurti Organizacinis kaimo bendruomeniø nuostata rinkti kaimo seniûnus. Minëto ugdymo árankis. Ðalia seniûno atskirø kaimø fondà, ið kurio bûtø galima suteikti paskolas lankstumas Bobackos kaimo nuostatuose 1855 m. átvirtinta sueigose gana svarbus buvo ir kaimo sueigos kaimo gyventojams 10 metø su 3 proc. seniûno renkamumo taisyklë.16 1864 m. Råneå pirmininkas. Vienur juo tapdavo þmogus, kuris palûkanomis. Ðiam fondui valdyti kaimo Kaimo bendruomenë Ðvedijoje galëjo ir Luleå parapijos pasisakë uþ tai, kad reiktø paleisdamas per rankas specialø þenklà bendruomenë turëjo kasmet iðrinkti 3 þmones.32 remtis vadinamaisiais kaimo nuostatais keisti seniûno pareigø ëjimà eilës tvarka, bent sukviesdavo kaimo sueigà.23 Èia verta pabrëþti, Kartais panaðios paskolos bûdavo teikiamos (byordning), kuriuos tvirtindavo provincijos jau taip, kad kaimo bendruomenës turëtø teisæ kad, kaip matome, kaimo sueigà suðaukdavo tiesiog ið kaimo bendruomenës kasos, nekuriant gubernatorius (landshövding). Ðiuose kaimo rinkti seniûnà, kai matytø reikalà.17 Kåge kaime nebûtinai seniûnas. Gana aiðkiai seniûno veiklà specialaus fondo.33 Iðkilus reikalui bûdavo nuostatuose buvo detaliai aptariama kaimo (Skellefteå parapija) seniûnas pradedamas kontroliavo ir pati sueiga, kuriai priklausë greitai sukuriama speciali organizacija kokiai valdymo tvarka, numatytos ávairios bausmës uþ rinkti nuo 1887 m.18 Bäcko kaime, toje pat lemiamas þodis , ko nepamirðtama fiksuoti nors problemai spræsti. Taip kaimo tos tvarkos paþeidimus ir pan. Tokie kaimø parapijoje nuo 1906 m. seniûnas pradedamas kaimo sueigø protokoluose.24 XIX a. pabaigoje bendruomenës sudarydavo specialias mokyklos nuostatai buvo plaèiai paplitæ, nors juos rinkti 5 metams uþ 5 kronø metiná atlyginimà, kaimo sueigos pirmininkas jau yra renkamas statybos direkcijas. Tokia direkcija, sudaryta sudarinëti buvo neprivaloma. Kadangi jie buvo jau anksèiau buvo renkamas metams.19 kiekvienai sueigai, kaip sakoma, “vesti dienos 1876 m. Åbyno kaime Vesterbotnijos priimami ið apaèios ir visada turëjo sulaukti Seniûnas daþnai ëjo ir kitas pareigas, kurias svarstybas.”25 Tam tikrais atvejais kaimo provincijoje, turëjo rûpintis mokyklos pastato parapijos susirinkimo ar bent kaimo kartais eidavo ir kiti asmenys atskirai. bendruomenë netgi samdydavo tarnautojus uþ statyba, kaip atrodytø naudingiausia, o tas bendruomenës pritarimo, jø skirsniai gana Pavyzdþiui, vadinamojo prievaizdo atlyginimà. Pavyzdþiui, þvejybos prievaizdà, medþiagas, kuriø bûtø neámanoma nupirkti, þymiai skyrësi. Neegzistavo kokie nors (uppsyningsman), kuris turëjo rûpintis moraliniu kuris turëjo rûpintis tinklø prieþiûra ir kita turëjo rekvizuoti ið kaimieèiø. Panaðiai turëjo standartiniai visai valstybei kaimo nuostatai. ir religiniu kaimo bendruomenës gyvenimu.20 þvejybos áranga bei apskritai organizuoti þûklæ.26 bûti rekvizuojamos (surenkamos) mokyklos Visos kaimo bendruomenës turëjo kaimo sueigà Seniûnas privalëjo, be kita ko, talkininkauti ir Kaimo bendruomenë buvo organizuota ne pastato statybai reikalingos piniginës lëðos.34 (bystämma), kur buvo svarstomos visos kaimo valstybës pareigûnams, pavyzdþiui, sudarant tik kaip visuma, o ir kaip atskiros kaimo Parapijos buvo riksdago ápareigotos parûpinti problemos ir priimami sprendimai. Tiesa, nekilnojamojo turto, t. y. þemës valdø registrà gyventojø dalys. Áprastas ir paplitæs dalykas buvo pastatus pradinëms mokykloms, tad mokyklos pastarieji turëjo juridinæ galià tik tuo atveju, ir pan. Daþnai jo ir jo pagalbininkø (taip pat sudaryti sàjungas (förening). Tai galëjo bûti pastato statybos direkcija veikë ið dalies ir jeigu niekas neprieðtaraudavo ir sprendimas renkamø arba pasirenkamø) þinioje bûdavo ir pirties sàjunga, þûklës sàjunga ar keliø valstybinës valdþios vardu, dël ko galëjo praðyti buvo priimamas visø sutarimu. Visø – tai visø kaimo kasa. Kartais kasininkas renkamas prieþiûros sàjunga.27 Tokiø sàjungø nariai buvo jos ásikiðimo iðreikalaujant lëðas ið nenorinèiø þemës savininkø, nes tik jie turëjo teisæ dalyvauti atskirai.21 Kaimo bendruomenë neturëjo teisës ne visi kaimo bendruomenës nariai, o tik jas duoti. 1889 m. sudaryta Avaträsko kaimo kaimo sueigoje. Þinoma, teisæ dalyvauti rinkti mokesèiø, tad gana reikðmingà kaimo savanoriðkai prisijungusieji. Vyraujantis tokiose Skellefteå parapijoje mokyklos statybos sueigoje turëjo ir naðlës – ûkio galvos. Þinomas kasos dalá, ðalia pajamø ið bendros nuosavybës, sàjungose buvo konsensuso idealas, kà rodo pati direkcija rengë savo atskirus susirinkimus ir vienas kurioziðkas atvejis, kai Bygdeträsko sudarë ávairios baudos uþ kaimo nuostatø “sàjungos” reikðmë ðvedø kalba. “Sudaryti kruopðèiai juos protokolavo.35 Mokyklos kaimo Vesterbotnijos provincijoje sueigoje 1812 paþeidimus, kaimo bendruomenës sueigø sàjungà” èia reiðkë tiesiog “susitarti.”28 Be tokiø pastato statyba betgi galëjo rûpintis ir vienas m. kovo 8 d. (!) daugumà sudarë moterys, nes nelankymà ir pan. Baudas iðreikalauti turëjo sàjungø (susivienijimø) galëjo bûti kuriami seniûnas, kaip kad, pavyzdþiui, buvo devyni kaimo vyrai buvo kà tik nuskendæ ðtormo seniûnas ir jo pagalbininkai. Piniginiø baudø ávairûs fondai, kuriø paskirtis irgi buvo tam Drängsmarko kaime toje pat parapijoje.36 metu.14 Kaimo sueigos uþdaviniai kartais buvo dydis ir kiekis, þinoma, galëjo kelti kai kuriø tikras bendrasis siekis. 1857 m. Stöcksjö kaimo Galima atkreipti dëmesá ir á gana daþnus teismo apibrëþiami specialiai. Pavyzdþiui, 1824 m. kovo bendruomenës nariø pasipiktinimà ir kartais Umeå parapijoje bendruomenë pasiûlë sudaryti procesus, kuriuose kaimo bendruomenë 22 d. Bobackos kaimo Bygdeå parapijoje sueigos bûdavo sunku jas iðreikalauti ið konkreèiø fondà, kuriame per 5 metus bûtø sukauptos solidariai gindavo savo interesus kitø interesø protokole buvo sakoma, kad kaimo sueigos prasiþengëliø. Pavyzdþiui, 1846 m. Hjuko kaime lëðos, reikalingos tiltui per upæ nutiesti.29 1846 grupiø, pavyzdþiui, miðko pramonës atstovø tikslas yra “kurti tvarkà mûsø maþoje (Degerforso parapija) baudas renkantis m. visa Lycksele parapija susitarë kurti keliø atþvilgiu. bendruomenëje ir bendrai stengtis jà iðlaikyti.”15 seniûnas vienos ðeimos troboje buvo sutiktas fondà naujiems keliams tiesti ir seniems Labai trumpai atsigræþæ á Lietuvà, kaip

112 113 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

esminá skirtumà galime ávardinti tai, kad mokytojø ir baþnyèios tarnautojø atlyginimà. susirinkimuose svarstomi labai retai. Toks Ðvedijos kaimieèiai XIX a. pakankamai patvaldinis-biurokratinis Rusijos reþimas èia Pastoriaus namo, kitø baþnytiniø pastatø iðimtinis atvejis pasitaikë, pavyzdþiui, 1850 m. átarûs valdþios siûlymø atþvilgiu, nes nenori jokiø sudarë sàlygas socialinei izoliacijai ir statymas ir remontas buvo parapijieèiø prievolë, Lövångerio parapijoje, kada teismo apygardos didesniø papildomø iðlaidø. Pavyzdþiui, Norsjö susiskaidymui, o ne konsensusui ir bendro dël kurios jie turëjo susitarti parapijos virðininko (häradshövding) iniciatyva buvo parapijoje 1851 m., atsakydamas á provincijos intereso ieðkojimams. “Bendros naudos” susirinkime ir tokiø klausimø svarstymas nebuvo svarstomas nacionalinës reprezentacijos, t. y. gubernatoriaus praðymà iðsakyti savo nuomonæ ideologija, skirtingai nuo Ðvedijos, Lietuvoje retas, nes reikëjo sulygti dël atskirø parapijieèiø parlamento sudëties reformos projektas.42 Vis apie þemës ûkio mokyklos ákûrimà kurioje nors visiðkai neþinoma, bent jau vieðai. Valsèiaus indëlio.39 Kaimo bendruomeniø sueigos tik ûkininkai rinkdavo savo atstovus á riksdagà ið Ðiaurës Ðvedijos apskrièiø, parapijinis teismø procesai XIX a. II pusëje èia buvo taip vykdavo pasaulietiðkesnëje aplinkoje, taèiau ir ir paprastai jiems pavesdavo ir eilæ kitø susirinkimas pareiðkë, kad jis yra pat daþni, valsèiø teismuose per savaitæ bûdavo èia buvo þinomos vadinamosios kaimo visuomeniniø uþduoèiø. Pasitikëjimas “nekompetentingas spræsti apie tokios ástaigos net po 70 bylø. Taèiau tai beveik vien tik pamaldos (bybön), o XIX a. II pusëje ryðkëja vadinamaisiais riksdagsmanais, net ir po jø naudà ir vertæ apskritai.”48 Taèiau kartais tos individualus bylinëjimasis, kurá gerai apibûdina ávairiø neoficialiø religiniø liuteronybës atðakø kadencijos, buvo didelis. 1842 m. Innerviko papildomos iðlaidos bûdavo priimtinos. Antai to meto patarlë: “Ar tavo teisybë, ar ne tavo – átaka. Ádomiausia, kad net ir oficialios baþnyèios kaimo (Skelllefteå parapija) sueigoje buvo 1859 m. Piteå parapijos (Norbotnijos apskritis) provykis, gal pasiseks.” Buvo paplitæs rëmuose kaimo bendruomenës pasiþymëdavo svarstomas riksdagsmano Anderso Normarko susirinkimas nutarë prisidëti prie kyðininkavimas ir papirkinëjimas, valstieèiai religinëmis iniciatyvomis. 1901 m. Hälla kaime pageidavimas atleisti já ið seniûno pareigø, konservatyvaus dienraðèio “Norrbotens Posten“ nevengë iðdavysèiø ir skundø. Kaimynas skundë (Åsele parapija) susikûrë siuvimo sàjunga, kuri kurias jis ëjo kelis metus. A. Normarkas buvo iðlaikymo, uþsiprenumeruodamas parapijos kaimynà uþ tai, kad pastarasis moko vaikus numatë veikti apie pusæ metø. Jos nariai ákalbëtas pasilikti kaimo seniûnu uþ 4 sàskaita 100 ðio laikraðèio egzemplioriø likusiai lietuviðkai, skaito lietuviðkas knygas ir t. t.37 Kaip turëdavo kiekvienà treèiadiená ir ðeðtadiená riksdaleriø kasmetiná atlyginimà ið kaimo metø daliai, paskirstant tuos egzempliorius 1897 m. paþymi “Varpas”: “susitart – tai ne mus rinktis kartu siûti 3 valandas paeiliui á kiekvieno kasos.43 1840 m. Piteå parapijos susirinkimas pagal kaimus.49 Parapijø poþiûrá ávairiais kraðto paprotys – niekas mûsø þmoniø ið ðios sàjungos nariø namus. Darbas turëdavo nutarë kreiptis á savo riksdagsmanà, kad su jo klausimais, ypaè tais, kuriais parapijos galëjo nemokino tartis, jie ir nemoka. O kaip kieno prasidëti malda, skaitymu ið ðv. Raðto ar giesme. pagalba surastø Stokholme patikimà pribuvëjà bûti tiesiogiai suinteresuotos, buvo priimta pievas ar rugiø plotà iðvaþinëja, tai susitikæs Susirinkimo metu leidþiama serviruoti vien tik parapijai.44 Lietuvoje gi vël visiðkai atvirkðèiai suþinoti, siunèiant paklausimus parapijiniams vienà ið kaltininkø iðkolioja ir viskas.”38 kavà. Jeigu kas nors ið nariø negalëtø dalyvauti, – pribuvëjos paprastai skiriamos su carinës susirinkimams. Tarkim, prieð iðpleèiant jis vëliau savo namuose turëdavo atidirbti administracijos aprobata, neretai jos vadinamojo Norbotnijos ástatymo, draudþianèio Baþnyèia, politika ir kaimo bendruomenë sàjungos labui arba surasti, kas já pavaduotø. parenkamos staèiatikiø tikybos ir kaimo kirsti tam tikro dydþio medþius, taikymà kitoms Uþdirbtos lëðos turëjo bûti skirtos iðlaikyti bendruomenë nelabai jomis pasitiki. provincijoms, jø parapijiniai susirinkimai buvo Liuteronø valstybinës baþnyèios vaidmuo misionieræ Indijoje, kuri skleistø kriðèionybæ Pavyzdþiui, praðant joms skirti kaimo papraðyti pareikðti savo nuomonæ.50 Taip buvo labai ryðkus parapijinëje Ðvedijos savivaldoje. hindu moterø tarpe.40 bendruomenës iðlaikomà bûstà pragyvenimui, áprasta visais panaðiais atvejais. Parapijø Iki 1862 m. parapijiniai susirinkimai Lietuvos situacija reikalauja detalesniø kaimo bendruomenë atsisako tà daryti. Bet tai iniciatyva XIX a. gana ryðkiai ávardyta vienos prasidëdavo ir baigdavosi malda ar bent jau tyrinëjimø, bet manau, kad iðraiðkingai katalikø nereiðkia, kad kaimo bendruomenë Lietuvoje nacionalinës reikðmës problemos – alkoholiniø palaiminimu. Jie daþniausiai ir vykdavo baþnyèios poþiûrá á parapijieèiø indëlá visiðkai nevertino kokybiðkø medicinos gërimø gamybos ir vartojimo – atþvilgiu. sekmadieniais po pamaldø, o parapijinio sprendþiant parapijos reikalus (nors jie ir labai paslaugø. Pavyzdþiui, Svëdasuose ligoninës Þinoma, matyt, ne be vadinamøjø “religinio susirinkimo pirmininkas buvo pastorius. apriboti patvaldinio reþimo) nusakë 1898 m. V. statybai valstieèiø bendruomenë surinko 1000 pabudimo” judëjimø átakos. Taip, pavyzdþiui, Liuteronø baþnyèia Ðvedijoje apskritai vykdë Kudirka: “sauvalninkavimas prabaðèiaus, kuris rubliø, t. y. maþdaug apie pusæ visø reikalingø 1853 m. Vännäs parapijos susirinkimas svarstë, eilæ valstybës pavestø funkcijø. Svarbi pamaldø ágavæs parapijoje neaprubeþiuotà patvaldystæ, lëðø. 45 kad reikia reikalauti, kad kitas riksdagas imtøsi dalis buvo ávairiø teisës aktø ir kt. oficialiø purto ne tik dvasias ir ðirdis parapijonø, bet ir Ðvedijos kaimo bendruomenëje reikðmingi energingø priemoniø prieð alkoholiniø gërimø dokumentø skaitymas. Parapijos susirinkimo jø savastá, doros tiesas prilaiko tiktai kaipo valdininkai, kurie, kaip kaimo bendruomenës prekybà ir gamybà ðalyje.51 1890 m. Torpo protokolas prieð já patvirtinant taip pat buvo iðdilusius dvylekius dalinimui elgetoms, o ið nariai, daþnai patys tapdavo kaimo komunalinis (ið parapijiniø virto komunaliniais perskaitomas baþnyèioje. Ástatymø ir potvarkiø visuomenës balso tiesiog tyèiojasi.”41 bendruomenës patikëtiniais tvarkant ávairius po 1862 m. reformos) susirinkimas rinkinius pastoriai buvo ápareigoti laikyti Kaimo ir parapijos ryðys su nacionaline reikalus valstybës institucijose ar teikdavo entuziastingai rëmë pasiûlymà áteikti baþnyèioje po ranka. Daugelá paèios baþnyèios politika Ðvedijoje XIX a. nebuvo itin glaudus. teisines ir kt. konsultacijas.46 Lietuvoje rusø suinteresuotiems riksdago nariams reikalavimà iðlaikymo klausimø turëjo spræsti patys Nacionalinës politikos klausimai kaimo kilmës valdininkija – visiðkas svetimkûnis kaimo svarstyti parlamente klausimà, kad vyno ir alaus parapijieèiai, jie turëjo nustatyti ir pastoriø, bendruomeniø sueigose ar parapijiniuose bendruomenës organizme.47 prekybos sàlygos bûtø suvienodintos su kitø

114 115 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

alkoholiniø gërimø prekybos sàlygomis. 1892 ir sueigø virsmo politiniø diskusijø klubais samverkan och sammanhållning i bondesamhället, kn. 36 Ur Drängmarks historia. Anteckningar smmanställda av Från undersåte till medborgare. Om svenska folkets K H Lindmark. 1988. Lövsele: 97. 1901 m. komunalinis susirinkimas skyrë gana nepavyko surasti. Bet Vidurio Ðvedijoje tokie demokratiska traditioner. Stockholm: 45. 37 Vëbra R. 1985. Ðimtas istorijos másliø. Vilnius: 316 –17. dideles lëðas kovai uþ blaivybæ. 1908 m. Torpo pavyzdþiai yra þinomi. 1905 m. Östraby kaimo 15 Fahlgren K. 1963. Bygdeå sockens historia. Umeå: 502. 38 Varpas. 1897. 4: 58. 16 Ten pat: 516. 39 Lenhammar H. Kyrkan i sockenstämman. Uppsala: 30 – komunalinis susirinkimas vienbalsiai pasisakë (Lenhovda parapija, Smålando provincija) 17 Isaksson O. 1967: 285. 121. uþ lokaliná veto alkoholiniø gërimø prekyboje.52 sueiga iðreiðkë savo pasiryþimà remti Ðvedijos 18 Boken om Kåge. 1987. Skellefteå: 53. 40 Hällaboken. 1978. Dorotea: 128. 19 41 Toks suinteresuotumas ðia problema plaukë ið karà su Norvegija bei patvirtino pasitiká savo Bäcko kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 1906 Kudirka V. 1990 Raðtai. T. 2. Vilnius: 661. 08 01, Folkrörelsearkivet Skellefteå ( toliau – FRASK ). 42 Lövångerio parapijos susirinkimo protokolas. 1850 07 tam tikrø bendrø moralinio – paprotinio riksdago deputatu. 1907 m. ðio kaimo sueigoje Bäcks by. A. I. 1. Byastämmoprotokoll 1904 – 1935. 27, FAUM. Mikrofiða S 08844 5/10. pobûdþio vertybiø aktyvaus praktikavimo. Ne buvo diskutuojama apie rinkimø teisës 20 Isaksson O. 1967: 276. 43 Innerviko kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 21 Ten pat: 302. 1842 05 02, FRASK. Innerviks by. A. I. 1. Protokoll 1840 – 53 be reikalo pirmosios masinës partijos Ðvedijoje reformà. Taèiau tokie reiðkiniai ðvedø 22 Larsson H. 1990. Här ligger Hjuken. Umeå: 83. 1879. – liberalø - rëmëjais provincijoje (Ðiaurës tyrinëtojø vertinami kaip kaimo bendruomenës 23 Bygdeå parapijos susirinkimo protokolas. 1839, FAUM. 44 Piteå parapijos susirinkimo protokolas. 1840. 04 12, Mikrofiða S 09323 6/14. FAUM. Mikrofiða S 09666 9/9. Ðvedija þinoma kaip ilgametis liberalø sueigos degradavimo poþymiai. Politizavimui 24 Sörmjöle kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 1847 45 Garbauskaitë. 2001. E. Sveikatos apsaugos ir socialinës bastionas) pirmiausia tapo bûtent religinio daug atsparesni, atrodo, buvo parapijiniai 05 08, Folkrörelsearkivet Umeå ( toliau – FRAUM ). globos problemos Kauno gubernijoje XIX a. pabaigoje–XX pabudimo ir blaivybës judëjimø nariai. Ðvedijoje susirinkimai. Dauguma siekë iðlaikyti parapijos Sörmjöle by. Byastämmoprotokoll 1806 – 1927. a.pradþioje. Magistro darbas. Vadovas: S. Pivoras. Kaunas: 25 Lövöno kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 1898 16, 28. tai ir buvo pagrindiniai vadinamieji liaudies susirinkimà kaip praktiniø klausimø sprendimo 01 27, FRAUM. Lövöns by. Bystämmoprotokoll. 46 Isaksson O. 1963. judëjimai (folkrörelser). Netgi ir kova uþ rinkimø arenà. Pavyzdþiui, Umeå komunaliniame 26 Isaksson O. 1963: 73. 47 Vegienë A. 1999. Rusø valdininkija kaip visuomeninio 27 Ten pat: 40. gyvenimo veiksnys Lietuvoje XIX a. II pusëje. Magistro teisës á riksdagà iðplëtimà buvo motyvuota noro susirinkime 1917 m. vasario mënesá darbininkas 28 Jansson T. 1985. Adertonshundratalets associationer. darbas. Vadovas: S. Pivoras. Kaunas geriau atstovauti ne tik socialinius, o ir A. Anbergas (darbininkai á komunalinius Uppsala: 274. 48 Norsjö parapijos susirinkimo protokolas. 1851 12 26, 29 Boken om Stöcksjö. 1991. Stöcksjö: 224. FAUM. Mikrofiða S 066818 1/5. teritorinius interesus. susirinkimus pateko tik po rinkimø reformos 30 Lycksele parapijos susirinkimo protokolas. 1846 08 02, 49 Piteå parapijos susirinkimo protokolas. 1859 03 30, XX a. pradþioje pastebimos tam tikros 1909 m.) siûlë komunai protestuoti prieð FAUM. Mikrofiða S 08838 2/7. FAUM. Mikrofiða S 09668 3/7. 31 50 kaimo bendruomeniø sueigø ir parapijiniø vyriausybës “neatsakingà politikà”, bet ðis Gipe J. 1955. Burträsk. En sockenkrönika fram till Byske socken. Bidrag till en bygdeskildring. 1958 Umeå: omkring 1870. Uppsala: 239. 331. susirinkimø Ðvedijoje politizavimo tendencijos. pasiûlymas, kaip nesuderinamas su komunos 32 Bureå kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 1885 51 Vännäs parapijos susirinkimo protokolas. 1853 11 06, Tyrinëtoje Ðiaurës Ðvedijos medþiagoje susirinkimo kompetencija, buvo vieningai ir 05 01, FRASK. Bureå by. Bystämmoprotokoll. FAUM. Mikrofiða S 10176 4/9. 33 Den nord – och mellansvenska byns 52 Från bystämma till 54 Frödin J. 1933. Nordgren A. 1945. ryðkesniø pavyzdþiø ið kaimo bendruomenës energingai atmestas. organizationsformer och upplösning. Oslo: 37. kommunalfullmäktige. Den kommunala självstyrelsens 34 Åbyns bystämmoprotokoll. 1876 11 03, kn Åbyns utveckling i Torp. Sunsvall: 205 – 10. byhandlingar. Sammanställda av C G Carlsson. D 2.: 110. 53 Rehnberg M. 1951. Småländsk bystämma. Tierp: 178 – Vietoj iðvadø 35 Avaträsko kaimo bendruomenës sueigos protokolas. 9. 1889 08 11, FRAUM. Avaträsk by. Protokoll och 54 Kommunalt. Umeå landsförsamling. 1917, Umebladet. föredragninslistor 1843 – 1891. 02 26. Ið tyrimo matyti, kad saistanèioji moralinis vieningumas buvo bendruomenës bendruomeninë medþiaga – bendras gyvenimo pagrindas. Ðitiems dalykams nykstant silpo ir Summary bûdas. Egzistenciðkai aktualiausios lokalinës bendruomeniðkumas. Bet jo iðugdyti áproèiai ir This article deals with the paradoxical from the based on the analysis of protocolles from the parish problemos sudarë prielaidas atsirasti politinës kultûros ypatumai dar ir ðiandien yra theoretical point of view phenomena – civic political or village community meetings (sockenstämmor and bendruomeninei iniciatyvai. Paprotinis- akivaizdûs Ðvedijoje. culture in the Swedish parishes. It is assumed that bystämmor). These protocolles one can find in the civic political culture is not only and mostly connected Umeå, Skellefteå and Härnösand archives. It is Iðnaðos with the participation in national political struggles, attempted to throw light on the specificity of village but active involvement, cooperating with neighbours, vommunity in Northern Sweden, to disclose features 1 Almond G, Verba S. 1963. The civic culture. Princeton Erixon. Byalag och byaliv. Stockholm: 34. into the local public affairs. Swedish political culture of of its organizational flexibility and to trace impact 2 9 Gustafsson H. 1989. Sockenstugans politiska kultur. Lokal Hellspong M, Löfgren O. 1994. Land och stad. Svenska is now labeled as consensual, but as such it rests upon of lutheran church on the emergence of civic självstyre på 1800-talets landsbygd. Stockholm samhällstyper och livsformer från medeltid till nutid .Lund: communality. Article shows as well main Lithuanian 3 Aronsson P. 1992. Bönder gör politik. Det lokala självstyret 289. the foundations, which were laid down by the som social arena i tre smålandssocknar, 1680–1850. Lund 10 Isaksson O. 1963. ‘Byalag och bygemenskap. Tegs byars collective communal order or so called differences from Sweden in the sphere of 4 Harnesk B. 1998, ‘Kommunalism, makt och motmakt i handlingar’ , Skytteanska samfundets handlingar. 2 : 40. “communalism” of the 19 th century. Article is mainly communalism. det tidigmoderna Europa’ ,Historisk tidskrift 4: 635–36. 11 Normalingo parapijos protokolas 1828 09 27, 5 Schalling E. 1966. ‘Sockenmenighetens utveckling till Forskningsarkivet Umeå ( toliau – FAUM ). Mikrofiša S Áteikta 2001 05 16 juridisk person’ ,Statsvetenskaplig tidskrift 1: 46. 08847 2/4. Pateikta spaudai 2001 07 02 6 Bysamhällen. 1912, Örnsköldsviks allehanda 05 06 12 Isaksson O. 1967 : 208. 7 Isaksson O. 1967. Bystämma och bystadga. Umeå: 337. 13 Jablonskis K. 1979. Istorija ir jos ðaltiniai. Vilnius: 199. Saulius Pivoras 8 14 Erixon S. 1978. ‘Granne är grannes broder’ , kn. S. Wiking – Faria P. 1981. Byalaget – centrum för Donelaièio 52, Kaunas. VDU

116 117 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Vygandas Aleksandravièius ketino demaskuoti ir dekonstruoti. Siekdama jo interliudijà, kulminacijà ir atomazgà. reliatyvizuoti hierarchiðkà okcidentocentrizmà, Tarptautinës teisës poþiûriu, tai buvo atstatyti marginalizuotas “mito”, “beprotybës”, konfliktas tarp skirtingø, neredukuojamø vienas “laukinio màstymo” teises, ji tik iðplëtë á kità þmogaus teisiø ir valstybës suverenumo, Tapatybës diskursai civilizacijø sandûros átampoje komunikatyvios màstymo logikos erdves iki nesikiðimo á konkreèios ðalies vidaus reikalus globaliø masteliø, kartu absorbuodama Kito principø. Konfliktuojanèios pusës apeliavo kitoniðkumà, kurá norëjo apginti pradiniame, bûtent á ðiuos principus ir, dël negalimumo Santrauka programiniame savo kilimo etape. redukuoti juos vienà á kità, pati apeliacija á Postruktûralistai, aptariami ðiame tarptautinæ teisæ kaip galutiná vienareikðmiðko Straipsnyje svarstomas tapatybës principo vaidmuo, konstituojant civilizacinius modelius. straipsnyje, visø pirma Michelis Foucault ir sprendimo pagrindà ðioje konkreèioje Mëginama parodyti monologiðkà ypatingø vakarietiðkos ir balkaniðkos civilizaciniø tapatybiø pobûdá, Gilles Deleuzas, iðryðkino paradoksalø situacijoje pasidarë neámanoma. Sprendimas nulëmusá ðiø civilizacijø konfliktà Kosove. Principiniai Vakarø ir Balkanø civilizacijø skirtumai bei struktûralistinio màstymo pobûdá ir, iðëjo uþ universaliøjø tarptautinës teisës geopolitinis ðiø civilizacijø artumas sukûrë átampà, iðsikrovusià dramatiðka kolizija. Paðalinti ðià átampà atsiþvelgdami á iðkilusias problemas, rafinavo diskurso rëmø ir virto kariniu konfliktu, kur diskursyviomis priemonëmis buvo neámanoma, nes nebûta bendro diskursyvaus pagrindo. kritiná tapatybës logikos dekonstravimo karinës jëgos panaudojimas buvo lemiamas Ketinimas suvokti ir ávertinti konfliktà reikalavo atsiriboti nuo tiesioginio susitapatinimo su viena projektà, iðkeldami “màstymà paremtà argumentas. ar kita agresyvia tapatybe. Postruktûralistinë tapatybës principo kritika, iðkelianti alternatyvø “màstymà, skirtumu.” (Descombes, 1980,75) Pamëginkime pasamprotauti, kodël visgi paremtà skirtumu”, suteikë teoriná pagrindà fenomenologinëms ðio straipsnio áþvalgoms. Gilles Deleuzas iðskyrë keletà tapatybës nesugebëta rasti diplomatiniø, diskursyviø Vakarø ir Balkanø civilizacijø susidûrimas apraðomas kaip neiðvengiamas, jei iðliekama Kit¹ ásivieðpatavimo strategijø: tapatybës konflikto sprendimo priemoniø, kodël nebuvo pajungianèiø tapatybiø rëmuose. Deleuziðka Michelio Tournier romano Penktadienis arba Ramiojo ásitvirtinimà per susidûrimà su kitu, galima apsieti be fizinio santykiø iðsiaiðkinimo? vandenyno limbai interpretacija pasiûlë plaèià màstymo, paremto realiu skirtumu, perspektyvà. Savito ekstrapoliuotà metafizinëje begalinai didelio ir Suprantama, tai bus tik hipotetiniai svarstymai, lietuviø kilmës amerikieèiø màstytojo Alphonso Lingio ir iðkilaus lietuviø filosofo Arvydo Ðliogerio begalinai maþo opozicijoje ir tapatybës iðlikimà, nepretenduojantys á absoliuèiai teisingà idëjos suteikë kryptis neprievartiniam dialogui, atverianèiam kitos, neagresyvios tapatybës konstituavimo paneigiant, perþengiant ir áimant Kità atsakymà, tam tikros áþvalgos, siekianèios erdvæ. dialektiniame To Paties judëjime. Kaip iðprovokuoti diskusijà ðiuo, manytina, alternatyvà opozicijai ir paneigimui G. Deleuzas reikðmingo netolimos praeities ávykio atþvilgiu, iðkelia uþ tapatybæ ankstesnio skirtumo juolab, kad ir paties konflikto epilogas dar Áþanga principà. (Deleuze 1968: 62-68) tæsiasi ir, be abejonës, daugiau ar maþiau mus Turëdami omenyje ðià kritinæ tapatybës veikia. Ðio daugiaplanio straipsnio kontekste kritikuojama tiek tradicinë metafizika, logikos dekonstravimo perspektyvà, Bendriausia tezë, mëginanti atsakyti á tapatybë nagrinëjama jos konstituacijos nusakanti esencialistiná, substancialø tapatumà, pamëginsime filosofiðkai reflektuoti ávairiø klausimà, ar nebuvo galima rasti diskursyvaus skirtingose diskursyviose terpëse ir jø sankirtos tiek pokario tarpsniu populiari dialektika, civilizaciniø tapatybës modeliø sandûrà Kosovo (t.y. ne karinio) konflikto sprendimo, bûtø tokia: perspektyvoje. Turima omenyje vakarietiðkosios dialektiniame kito neigimo ir perþengimo krizës metu, pasiûlysime keletà empirinio ir ne, nes Balkanuose susidûrë skirtingi ir balkaniðkosios civilizacijø sandûra Kosovo procese átvirtinanti tapaèià savastá, tiek fenomenologinio pobûdþio deskripcijø, galinèiø civilizaciniai - vakarietiðkasis ir balakniðkasis - krizës laikotarpiu. fenomenologija, kuri, susiaurindama bûties sutvirtinti kai kurias bendresnes áþvalgas. diskursai, kuriems nebuvo galima pateikti Kaip þinoma, struktûralistinës filosofijos sampratà iki fenomeno, tai yra bûties-mums, platesnio, abiem pusëm priimtino, iðteisianèio pakilimas Prancûzijoje septintajame praëjusio postulavo bendraþmogiðkà subjektyvumà kaip Konflikto kontûrai pagrindo ir kurie rëmësi unikaliomis, amþiaus deðimtmetyje rodë mëginimà áveikti, absoliutø prasmës ðaltiná, ir ðia prasme iðliko monologinëmis ir ekspansyviomis tapatumo ðios filosofinës krypties poþiûriu, Vakarø iðplësto, bet to paties subjektyvumo rëmuose. Pasauliniø þiniasklaidos/mass media sampratomis. màstymo tradicijoje iki tol dominavusià Siekdama transformuoti ir iðplësti priemoniø ekranuose Kosovo drama, kaip Pagalbinë tezë, paremianti iðkeltà “tapatybës logikà”. Pasak struktûralistø, tai vakarietiðko racionalumo ribas iki universaliø þinoma, rutuliojosi pirmuoju 1999 m. pusmeèiu. hipotezæ, teigtø, jog skirtumas tarp Vakarø ir tokia màstymo forma, kuri nepajëgia bendraþmogiðkø reikðmingumo modeliø, Didelis mass media dëmesys konfliktui suteikë Balkanø civilizacijø kai kuriais principiniais ðias reprezentuoti sau Kito, nesuredukuodama jo á struktûralistinë filosofija paradoksaliai pakliuvo jam iðskirtinæ reikðmæ kitø pasaulio ávykiø fone civilizacijas konstituojanèiais (kaip, pvz., save ir nepajungdama skirtumo tapatybei. Buvo á tuos paèius tapatybës logikos spàstus, kuriuos ir leido kaip niekada ádëmiai ir nuosekliai stebëti þmogaus teisiø sampratos) klausimais buvo toks

118 119 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

didelis, o geopolitinis atstumas tarp kertiniø ðiø pasiûlyti alternatyvià santykio su Kitu ir apsaugà, Balkanuose, ypaè Albanijoje ir paèios rinktis vedybø partnerio, vienos civilizacijø þidiniø toks maþas, jog tai sukëlë perspektyvà, prisimenant áþangoje uþsimintà Kosove, o taip pat Bosnijoje, valstybës institucijø apsilankyti sveèiuose, turi nuolankiai pasiðalinti maksimalià ðiø skirtingø civilizacijø átampà, kuri “tapatybës logikos” kritikà. vaidmuo, palyginti su vietiniø bendruomeniø ið kambario, kuriame vyrai prie rakijos stiklelio baigësi kariniu konfliktu. Korektiðkumo dëlei reikia pripaþinti, jog átaka, yra minimalus ir nepajëgia atlikti aptarinëja reikalus. Bûdavo keista, kai namus Suprantama, galima nurodyti gausybæ vienareikðmiðkai apibrëþti Vakarietiðkøjø ir reikðmingesnio individo tapatybæ tvarkiusià ðeimininkæ nuolat atlydëdavo vyras, empiriniø prieþasèiø, privertusiø Vakarus taip Balkaniðkøjø visuomeniø specifikà kaip konstituojanèio vaidmens. o, jam susirgus, deðimtmetis sûnus. Tai buvo aktyviai reaguoti á serbø ir albanø konfliktà skirtumà tarp civilizacijø neámanoma. Sunku Pateiksime keletà iliustruojanèiø empiriniø aiðkinama baime dël negatyvios kitø vietinës Kosove. Pradedant susirûpinimu dël galimo bûtø nusakyti universalius, visoms Vakarø ir pastebëjimø bei fenomenologiniø deskripcijø. bendruomenës nariø reakcijos, apkalbø. Kitur tolimesnio konflikto plitimo jau atrodytø Balkanø kultûroms bûdingus, bruoþus. Galima Balkanuose moterys nëra ribojamos taip rimstanèiuose Balkanuose, didþiøjø valstybiø paþymëti tris skirtingus ðiø civilizaciniø dariniø Socialinës balkaniðkosios civilizacijos smarkiai, taèiau ir ten jos iðlieka patriarchaliniu apmaudu dël nesugebëjimo sulaikyti sàveikos lygmenis: 1) globalaus pobûdþio sanklodos ypatumai poþiûriu subordinuotos. Jugoslavijos prezidento Miloðevièiaus ofenzyvø, karinio Ðiaurës Atlanto Aljanso ir Jugoslavijos Valstybës institucijø negalià uþtikrinant vakarø europieèiø baime dël uþplûsianèiø konfliktà, kuris buvo tarsi kolizija tarp Vietovëse, kuriose bûta, visuomenë yra ástatymà ir jos vietà uþëmusio kalnieèiø kraujo teisëtø pabëgëliø masiø, baigiant kareivø noru postindustrinës ir industrinës visuomeniø, 2) organizuota gimininiø klanø principu. Kraujo teisës stiprumà galima pavaizduoti pasakojimu iðbandyti naujausias karines technologijas, Jugoslavijos valdþios institucijø ir Albanø ryðys èia yra pagrindinis veiksnys apibrëþiant apie kraujo kerðto verpete atsidûrusiø ðeimø valstybiø siekiø nustatyti ir uþfiksuoti naujà bendruomeniø konfliktà bei 3) vakarietiðko konkretaus individo tapatybæ. Vadinamojo susitaikymo ritualà. Po to, kai buvo nuþudyti du pasaulio nacijø hierarchijà pasibaigus “ðaltajam disciplinarinio aparato struktûrø ir vietiniø “kraujo ryðio” svarba kyla ið pagrindinio policininkai, jø ðeimos kreipësi ne á policijà, bet karui” ir subyrëjus Sovietø Sàjungai. Kita vertus, balkaniðkøjø bendruomeniø sàveikà. paprotinës kalnieèiø teisës principo. Ðioji teisë savo ruoþtu nuþudë, jø manymu, kaltà restorano atrodo, jog tiesiogiai Kosovo regionas ir Kiekviename ið ðiø lygmenø galima rasti pirmà kartà buvo uþraðyta Albanijoje 1930 m. savininkà. Mat, pagal Kanûnà, ðeimininko tenykðèiø albanø teisës didþiosioms Vakarø nebendramaèiø ir neredukuojamø á kitus kalnieèiø teisës kodekse – Kanûne. Bûtent ji namai yra vieta, kur sveèio, kas jis bebûtø, valstybëms turëjo minimalià ekonominæ ir elementø ir jø mazgø. uþpildë teisiná vakuumà Albanijos ðiaurëje, po saugumas, yra ðventas, ir ðeimininkas uþ tai geopolitinæ reikðmæ ir tikrai neprilygo toms Specifinë valstybiniø institucijø ir vietiniø to, kai albanai nuvertë vienà ið keisèiausiø atsako. Trys ðeimos pateko á kraujo kerðto ratà, iðlaidoms, kurios buvo, yra ir dar ilgai bus bendruomeniø kompozicija Vakarietiðkose ir pasaulyje totalitariniø reþimø. Ávairiu mastu ði nes bet kada, bet kuris ið vienos ðeimos nariø skiriamos ðio konflikto sprendimui. Neatmetant Balkaniðkose visuomenëse leidþia sustiprinti kalnieèiø teisë veikia ir Kosovo kalnuose. gali nuþudyti kitos ðeimos vyriðkosios lyties visø ðiø veiksniø svarbos, visgi neatsisakysime plaèià civilizacijø sandûros tezæ. Liberaliose Nors totalitarinio reþimo laikais paprotinë asmená. Po keleto átampos ir baimës mënesiø, mëginimo iðryðkinti kai kuriuos svarbius ðios Vakarø demokratijose valstybiniø institucijø, kalnieèiø teisë buvo uþdrausta, teisinë dar dviejø mirèiø, iðvargintos ðeimos nutarë dramos aspektus, neredukuojamus á tiesioginius ávairiø bendruomeniø, asociacijø, bendrijø ir atsakomybë ir tada buvo kolektyvinio-gimininio pasinaudoti ritualizuota susitaikymo galimybe. ekonominius ir politinius vienos ar kitos ðalies konkretaus individo santykiø trikampis yra pobûdþio. Nusikaltus ðeimos nariui, á kasyklas Kartu su vietiniais religinës ir municipalinës ar jø aljanso interesus. daugiau ar maþiau pusiausvyras. Bendruomeniø buvo siunèiama visa ðeima. Tuo tarpu ðeima èia valdþios atstovais buvome pakviesti laiduoti ðá Taip pat pamëginsime pagrásti tezæ, jog ir valstybës institucijø - vietø, kuriose laikoma ne dviejø þmoniø su vaikais ar be jø susitaikymà. konfliktas vyko tarp skirtingø civilizacijø, o ne diskursyviai konstruojamos ar konstituojamos sàjunga, bet maþiausiai per tris kartas, áskaitant Tai buvo átampos kupinas reginys, kai tarp skirtinguose tos paèios civilizacijos plëtros individualios tapatybës, - vaidmuo yra vienas brolius ir pusbrolius, iðsiplëtæs klanas, vykdami paeiliui ið vienø namø á kitus, ðeimø tarpsniuose esanèiø visuomeniø. Ðis teiginys kità papildantis, sutvirtinantis ir koreguojantis. vadovaujamas patriarcho senolio, sprendþianèio vyriðkiai turëdavo paspausti prieðiðkos ðeimos nepretenduoja pateikti realistiná ar vertybiná Balkanuose, o ypaè Albanijoje, Kosove apie tai, kas, kada ir su kuo turi vesti ar iðvaþiuoti kieme eile sustojusiø vyrø rankas. Aktualiø ir vienos ar kitos konfliktuojanèiø pusiø vertinimà tokià reliatyvià darnà kalbëti neámanoma. dirbti á uþsiená. potencialiø þudikø veidai tuomet bûdavo ir ávardijamas veikiau analitiniais sumetimais. Balkaniðkojo regiono tikrovë galëtø áneðti svariø Moterys nebuvo kraujo teisës (taigi ir ásitempæ, nebuvo þiûrima á akis. Atlikus ðià Remiamasi ir siekimu kaip galima ryðkiau empiriniø korekcijø á liberalistinës ir kerðto) subjektas, todël buvo traktuojamos kaip procedûrà, pasakius tam tikras ritualines frazes, atskleisti specifinæ konfliktuojanèiø visuomeniø komunitarinës politinës filosofijos ginèà. beteisë prekë. (Kanun 1989: II) Ðiandienà susitaikymo ritualas buvo baigtas. sanklodà, iðryðkinti jø neredukuojamus Prieðingai nei Vakarø visuomenëse, kur padëtis yra pasikeitusi, bet rimèiau kalbëti apie Atrodo, jog tai buvo bene glaudþiausias ir skirtumus, kvieèiant ne redukuoti vienà á kità, valstybinës institucijos sukuria disciplinariná vakarietiðkojo tipo emancipacijà Albanijoje ir gana dviprasmiðkas mûsø sàlyèio su vietine pajungti vienà kitam – juk, uþbëgant uþ akiø, konkreèiø individø artikuliacijos, jø kaip apskritai Balkanuose – neámanoma. Ir dabar socialine realybe momentas. Dviprasmiðkas tuo, bûtent tai ir buvo konflikto nervas, - bet þmogaus teisiø subjektø apibrëþtumà, kontrolæ didþiojoje Albanijos dalyje moterys negali kad ðitaip mes – tarptautinës institucijos atstovai

120 121 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

- tarsi pateisinome paprotinës teisës teisëtumà daþniausiai niekam nereikalingos informacijos mûsø veikla buvo nuolatinis, metodiðkas Diskursyvi Vakarø ir Balkanø kolizija sprendþiant panaðaus pobûdþio konfliktà, nors foliantø, kuriuos vëliau, pagal vidines karines spaudimas, ávairialypë (gal tik ne fizinë) tai ið principo prieðtaravo mûsø atstovaujamos instrukcijas, saugumo sumetimais reikëdavo prievarta, siekiant primesti tenykðèiams bûtent Vakarietiðkas diskursas institucijos principams. Ðiuos “principus” arba sudeginti. mûsiðkà dalykø padëties vertinimà, jos vakarietiðko disciplinarinio aparato veikimo Taigi teko bûti tarsi vienu ið tø kvailokø rekonstravimo ir reorganizavimo bûtinybæ, “Diskurso” sàvoka èia vartojama iðoriniø logikà praskleisime vëliau, tuo tarpu ateiviø teletabiø, nuo grësmingos aplinkos bûdus ir kryptis. Tai, kaip jau minëta, buvo instituciniø mechanizmø ir vidiniø apsiribosime pastebëjimu, jog tà kartà nugalëjo uþsibarikadavusiø diplomatiniais numeriais nelengva, o daþnai ir neámanoma. Nieko keisto, organizavimo, atrankos ir kontrolës taisykliø smalsumas. ðarvuotuose dþipuose - kapsulëse. kad nuo tokios prievartos tenykðtë tikrovë visaip reglamentuotos kalbos prasme. (Foucault 1994: Stiprus bendruomeninis identitetas Kupini tarptautinei institucijai bûdingos slëpësi ir jai prieðinosi. Taigi mûsø, t. y. Vakarø 116) Kalbant apie Vakarø diskursà kaip vienà Balkanuose labai susilpnina kitokio pobûdþio, arogancijos mes tik slydome ðios ðalies, jos tikrø civilizacijos atstovø, principinë pozicija buvo - ið pagrindiniø jo momentø, norëtøsi paminëti platesná simboliná solidarumà, pilietinio rûpesèiø ir gyvenimo pavirðiumi ir retai kada ne priimti (kas, beje, bûtø problemiðka iðliekant tai, kad jis yra organizuojamas, kontroliuojamas bendrumo jausmà. Atrodë, jog daþnai turëjome apèiuopiamesná sàlytá, nekalbant apie tradiciniø vakarietiðkø orientacijø rëmuose), bet ir palaikomas kaip pagal tam tikras taisykles ir konkretaus individo tapatumui buvo svarbus tik realias galimybes patarti ar padëti. Buvome tarsi atkakliai, kantriai, áveikiant savo teisæ á principus pleèiama komunikacija. jo priklausomybës vienam ar kitam klanui, pakibæ svetimoje ir kitoniðkoje socialinëje neskaidrumà arba tiesiog kitoniðkumà ginanèiø Komunikacijos teorija buvo suformuluota, giminei faktas. Net jo religinë priklausomybë realybëje. albanø prieðinimàsi, juos keisti; po truputá plësti pritaikius struktûralistiná metodà semiologijoje vaidino antriná vaidmená. Gimininis ir etninis Nors buvome iðoriðkai gerbiami ir provakarietiðkà socialiná tinklà (juk (þenklø teorijoje). (Descombes 1980: 101) bendrumas, atrodytø, yra nuosekliai vienas kità populiarûs (gatvëse ir pakelëse mums modavo vakarietiðkose misijose vairuotojais, vertëjais, Plëtojantis naujausioms informacinëms sustiprinantys veiksniai. Taèiau ir èia teko stebëti rankomis ir sveikindavo), gilesnio ryðio su namø ðeimininkais dirbo nemaþai þmoniø), technologijoms, komunikacija darësi nebe labai didelá ávairiø bendruomeniø etnoso viduje tenykðtës visuomenës uþkaboriais mes beveik diegti vakarietiðkus socialinës realybës, originali teorinë iðmonë, bet daugiau ar maþiau antagonizmà, tarsi nematomomis sienomis neturëjome. Ten, kur bûdavo priimami diskursyvios jos raiðkos organizavimo, kontrolës átakinga ideologija, gyva, veiksminga socialinës suskaidantá visuomenæ á daugybæ maþø, uþdarø svarbesni sprendimai ir vykdavo tikrai kaþkas ir sklaidos principus, procedûras ir stiliø. tikrovës dalis, atliko lemiamà vakarietiðkà klaneliø. Ðiek tiek abstrahuojantis nuo ðiø rimta, mus retai kada prisileisdavo arèiau. Nesusikalbëjimas, diskursø svetimumas ir civilizacinæ tapatybæ konstituojantá vaidmená. pastebëjimø, reikia paþymëti, jog specifiðkai Nebent tai bûdavo susijæ su kokiu nors pliku abipusis agresyvumas nebuvo kokios nors vienos Todël postruktûralistinë komunikacinës balkaniðkajai tapatybës logikai, tapatumo, kuris, interesu, kurá mûsø dëka buvo viliamasi pusës piktavaliðkumo padarinys. Tai, kà darëme, perspektyvos kritika darosi jau nebe vien tik kaip minëta, yra pabrëþtinai bendruomeniðkas, patenkinti. Todël pagrindinis mûsø principas daþniausiai bûdavo susijæ su geriausiais, teorinis disputas, bet ir aktualiø kasdienybës átvirtinimui bûdingas labai stiprus kito, ne-savo buvo nieko konkreèiai neþadëti, nes paþado altruistiniais ketinimais. Balkanai taip pat problemø kritika. neigimas. Galima teigti, jog pozityvus giminystës netesëjimas ten uþsitraukia kraujo kerðtà. Mums gyveno, - þvelgiant ið ðalies galbût groteskiðkà, - Plëtojant vakarietiðkos civilizacijos kaip ir kaimynystës ryðio principas, sustiprinamas rûpimi edukaciniai, þmogaus teisø apsaugos, bet savà gyvenimà. Problemà apibendrinsime esmingai komunikatyvios civilizacijos tezæ, stipriu kitø bendruomeniø atstovø neigimu, ekologiniai projektai tame kraðte buvo panaðûs kaip susidûrimà tarp ekspansyvaus vakarietiðko galima pastebëti, jog pati komunikacija darosi pastarøjø atþvilgiu transformavosi á neapykantà á fantastinæ lektûrà, bet neþiûrint to, turëjome identiteto, subordinuojanèio Kitus savojo tarsi savaiminis vakarietiðkosios civilizacijos ir smurtà. ákyriai juos pirðti. Kita vertus, bûtent ðios diskurso logikai, ir ypatingos balkaniðkosios tikslas, jos diskursyvumo ðerdis ir variklis. organizacijos pajëgomis buvo paraðyta ir tapatybës, taip pat apsibrëþianèios per kito Moderniosios technologijos globaliai iðpleèia Vakarietiðkas disciplinarinis aparatas atkaklaus spaudimo dëka priimta ðalies neigimà, tik kitokio pobûdþio. Tuo bûdu komunikacijos erdvæ, bet kartu ir vakarietiðkàjá konstitucija, automobiliais, ryðio priemonëmis susidûrë skirtingos civilizacinës tapatybës diskursà. Dabar pakalbësime apie vakarietiðko ekipiruota policija. konstruojanèios save Kito neigimo pagrindu. Pati komunikacija, ásikûnijusi ypatingomis disciplinarinio aparato veikimo logikà. Ten teko Reti susitikimai su slaptesnëmis tenykðtës Remiantis ðiø specifiniø patirèiø analogija, savisklaidos priemonëmis, kuria tarsi naujà, kità, bûti vakarietiðko disciplinarinio aparato realybës pusëmis (kaip kad minëtame kraujo á Kosovo krizæ pamëginsime paþvelgti kaip á vadinamàjà “virtualià” realybæ. Taèiau “sraigteliu” atsargos karininkø britø kerðto epizode) tik sustiprindavo negatyvø panaðaus, tik jau kituose lygmenyse ávykusio, “virtualumas” èia suprantamas ne vien siaura vadovaujamoje, militarizuotoje diplomatinëje jausmà, jog tarp mûsø institucijos, nesusikalbëjimo ir/ar negalëjimo susikalbëti informatikos termino prasme. Teorinës ðio ESBO misijoje Albanijoje. reprezentavusios Vakarø pasaulio realybæ, ir nulemtà dramà. teksto perspektyvos rëmuose “virtualumas” visø Tai buvo “labai produktyvi” biurokratinë tenykðèio pasaulio yra labai maþai bendra ir tai, pirma suprantamas kaip transcendentalioji organizacija, kasdien priraðydavusi gausybæ kad jie ið esmës yra paralelûs. Taèiau, kita vertus, terpë, þyminti ir apibrëþianti specifines

122 123 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

civilizacines diskursyvumo galimybës sàlygas. Balkaniðkasis diskursas vinjetes, kaitos dinamikà, tai - dar neámanoma Vakarams tai kainuodavo nemaþus Tai tarsi apriorinë vakarietiðkosios civilizacijos Balkanuose. Taèiau tai nepaðalina galimybës propagandinius nuostolius, sukeldavo naujas kategorija, intersubjektyvaus Kito struktûra, Tuo tarpu balkaniðkoji diskursyvioji kalbëti apie ypatingai balkaniðkai struktûruotà pasiprieðinimo kariniams veiksmams bangas, ávairiose srityse atsiskleidþianti izomorfiðkais realybë, panaðiai kuriama tiek serbø, tiek Kità, civilizaciná a priori, nulemiantá ypatingà neigiamà visuomeniø spaudimà. Bet pats reikðmingumo modeliais, nustatanti specifinæ albanø, tiek kitø Balkanø nacijø, yra tarsi balkaniðkà pasaulëjautà ir mentalitetà, audeatur et altera pars principas sutvirtindavo diskurso tvarkà. “þemiðkesnio” pobûdþio, nes yra pajungta individualaus tapatumo konstitucijà. Ðioje jau anksèiau minëtà Vakarø komunikacinës Ðiai tvarkai bûdinga tai, jog kodø sistemos, tiesioginei, fizinei jos konstruojamos specifinëje perspektyvoje galima kalbëti netgi stilistikos “pranaðumà”. Nepaisant to, kad tinklas, internetas, ekranas darosi vienintelë neapykantos kitam realizacijai, daþnai stebëtinai apie ypatingà balkaniðkà laiko, gyvenimo ritmo nesusikalbëjimas minëtose studijose buvo vieta, kur sutinkamas kitas, taèiau jau nebe kaip “sklandþiai” pereinanèiai á prievartà. Tautø sampratà. Jis èia artimesnis iðtæstam, akivaizdus, ðiaip marginalus ir niekada kaip toks substancialus, bet rekonstruotas komunikaciniø savæs identifikavimo mitologijos, kuriamos Kito neskubriam gamtos cikliðkumui, netelpa á negalëjæs iðeiti á platesnius vandenis serbø instrumentalijø. neigimo ir niekinimo pagrindu, èia yra dinamiðkus projektinio, planingo vakarietiðkø diskursas buvo pakeltas á pasauliná lygmená, Vadinasi, nuo konkretaus prasminio pabrëþtinai negatyvios ir agresyvios. Taigi taip kalendoriø laiko rëmus. taèiau kartu ir pajungtas minëtiems specifiniams turinio, prasminiø “autoriaus” intencijø pat monologiðkos. Dël instrumentiniø priemoniø stygiaus vakarietiðkos komunikacijos principams, nepriklausomø kodø tinklas yra toji diskursyvi Balkaniðkieji diskursai tikrai negali vadintis balkaniðkoji tapatybë nepajëgia kartu iðlikti savotiðkai absorbuotas ir nukenksmintas, aplinka, kurioje ið anksto apibrëþiamos “virtualiais” siaura technologine prasme, taip savimi ir dalyvauti vakarietiðkame diskurse ne iðtirpdavæs pagrindinëje provakarietiðkos individualios tapatybës konstravimo sàlygos. pat ir Balkanø bendruomenës negalëtø bûti tik kaip egzotiðkas ar beprotiðkas, eliminuotinas interpretacijos ir propagandos tëkmëje. Bûtent ðia prasme tapatybë yra suvokiama kaip vadinamos informacinëmis visuomenëmis. Jie jo sandas. Instrumentiniai, technologiniai Panaðø anesteziná poveiká turëjo ir diskursyvusis konstruktas, paklûstantis neturi tø komunikacijos priemoniø, kurios skirtumai sustiprina gilesnius, struktûrinius chirurgiðkai detalus paèiø kariniø operacijø specifinei, civilizacinei diskurso tvarkai. vakarietiðkame diskurse vaidina lemiamà civilizaciniø diskursø skirtumus, paryðkina demonstravimas. Vos ne tiesiogiai transliuojant Ekspansyvi komunikacija, kaip minëta, vaidmená. Vertinant vakarietiðkais standartais, savitas diskurso organizavimo, disciplinos ir bombos numetimo procesà, jo atvaizdavimas kartu yra ir instrumentinë Vakarø diskurso vietinës televizijos atrodo apgailëtinai kontrolës tvarkas. tarsi sutampa su paèiu procesu. Mes girdime sklaidos priemonë ir tema. Jos dëka siekiama neestetiðkos, aidinèios, palaikiai árengtos, ið Ðie skirtumai dar labiau komplikuoja performatyvià komandà, matome kaip ji pajungti visus aktualius ir potencialius subjektus anksto paþymëtos nepasitikëjimo þyme, principinæ kiekvieno ekspansyvaus diskurso ávykdoma. Toks atvaizdavimo performatyvumas vieningai komunikacinei sistemai, kurioje jie ið nepajëgios “objektyviai” atspindëti dalykø susikalbëjimo galimybæ, ðiø diskursø susitikimà mus tarsi tiesiogiai, o bûtent virtualiai, átraukia esmës netenka savo kitoniðkumo pagrindo, padëties. Dar liûdniau atrodo laikraðèiai, kuriø paverèia ne dialogu, bet þûtbûtine kova. á procesà ir mes jau nebegalime skirti, kur tampa tik komunikacinio tinklo kodais, pan-politiðkumas, visiðkai interpretacinis stilius, baigiasi vaizdas ir prasideda tikrovë. geriausiu atveju tik kurá laikà egzotiðkais ir pateikdamas kiekvienà faktà per nesutaikomø Skirtingø diskursø sàveikos rezultatai Moderniausiomis komunikacijos ádomiais. Per komunikatyvià ekspansijà Vakarø politiniø grupuoèiø, kurioms jie atvirai priemonëmis demonstruojamas kariniø diskurso realybë paþásta ir pajungia, absorbuoja atstovauja, interesø prizmæ, taip pat neleidþia Paþymëtini keletas momentø, iðryðkëjusiø technologijø efektyvumas provokuodavo kità. Taèiau absorbuoja visø pirma “virtualiai”, priimti jø uþ objektyvaus susiþinojimo ir propagandinëje kovoje. Diskursø tvarkos veikiau azartiðkà pasigërëjimà ðiø operacijø o tik po to pajungia “materialiai” vakarietiðkojo susikalbëjimo pagrindà. Spauda kariauja, o skirtumai, ávardinti kaip vieni ið svarbiausiø efektingumu negu uþuojautà taikiniø disciplinarinio aparato sklaidai, kai ið anksto televizija yra visiðkai kontroliuojama valdþios konflikto kilimà nulëmusiø veiksniø, jam objektams. Ciniðkas atvirumas ir detalumas paruoðti, pertvarkyti kitoniðkumo elementai jau klanø ir tëra jos propagandinis ruporas. vykstant - sumaþëjo, ávyko savotiðkas ðiø paradoksaliai sukûrë tarsi fikcijos, virtualios bûna parengti pasidaryti ðio aparato sraigteliais. Tinkamiausias balkaniðkojo diskurso diskursø “suartëjimas”. Jie tarsi persmelkë tikrovës jausmà ir daþnai paslëpdavo vertybiná Taigi per ðià ið paþiûros nekaltà komunikacijos sklaidos bûdas – gandai, paðnibþdomis tariamos vienas kità, primetë vienas kitam svarbius savo vakarietiðko “diskursyvumo” ambivalen- plëtros strategijà vakarietiðkasis diskursas apkalbos, mistiniø elementø nestokojanèios elementus. Vakarø diskursas átraukë tiðkumà, kai atrodytø virtualios bombos pasirodo kaip ið principo ekspansyvus ir istorijos, ávairiausios suokalbio teorijos, balkaniðkàjá diskursà á savo komunikacinës virsdavo tikrais sprogimais. Taèiau viso pasaulio monologiðkas. perduodamos ið burnos á burnà, tiesiogiai. plëtros strategijà. Pasikvietus serbus á pokalbius (áskaitant lëktuvø pilotus) akyse, iðskyrus tik Vakarietiðkas pan-technologizmas, turinio pasauliniø mass- media studijose tiesiogine paèias aukas, ant realios þemës bombos, kitaip iðtirpimas jo pateikimo bûde, informacijos pragmatine prasme bûdavo maþai kas peðama, negu ekranuose, taip ir nenusileido. Viskas vyko vertinimas pagal vaizdo “skoná”, já rëminanèias nes ðie paprastai në krisleliu nesuabejodavo savo tarsi kine. Èia galima prisiminti panaðià oficialiosios pozicijos teisumu. Daþnai sarkastiðkà J. Baudrillardo pastabà apie 1991

124 125 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

m. vykusá Álankos karà, jog pastarasis taip pat klasifikacijos ir kalkuliacijos objektais, skaièiais Kitoks Kitas masteliø dramos skirtumo) á pradinæ Tournier vyko tik ekrane. O ekrane, kine, televizijoje gausybëje jø poreikius apibûdinanèiø lenteliø. Robinzono transformacijà, kai jis iðsivadavo ið Norëtøsi pasiûlyti interpretacijà, þmonës jau yra matæ ir efektingesniø scenø, Taèiau aptverti kosovieèius reikëjo nuo absurdiðkø vakarietiðkøjø santykio su kitu padedanèià bendrais bruoþais apibrëþti minimà smurtas jø nebejaudina. Pajungti ekraninei agresyviø, piktavaliðkø vietiniø albanø struktûrø inercijos. Ðis analitiniais sumetimais alternatyvà. komunikacinio diskurso sklaidos logikai, ypaè gangsteriø intencijø (pastarieji grobësi daromas palyginimas siekia parodyti, jog Aptardamas Michelio Tournier romanà reglamentuojanèiai ir kanalizuojanèiai geismus, kosovieèiø merginø), - taigi nuo tos paèios dramatiðka kolizija yra neiðvengiama tik tarp Penktadienis arba Ramiojo vandenyno limbai, þiûrovai reikalauja dar áspûdingesniø ir Balkaniðkos realybës. agresyviø, monologiniø civilizaciniø tapatybiø. Gilles Deleuzas paþymëjo, jog intersubjektyviø þiauresniø reginiø. Dinamiðkas, klipinës Ðiuo konkreèiu atveju bei apskritai viso Taèiau tapatybës konstituavimo ir kitokio Kito struktûrø subyrëjimas nebûtinai reiðkia estetikos principais organizuojamas konflikto atþvilgiu sunku pateikti paprastà etiná santykio su Kitu galimybës dar neiðsemiamos. þûtá juose konstituotai individualiai tapatybei. informacijos pateikimas kaip pagrindiná vertinimà, privalu susilaikyti, uþdelsti vienà ar Kitas nebûtinai turi bûti suvokiamas tik kaip kita (Deleuze 1990: 306-308) Tournier romano Ro- informacijos vertinimo principà iðkelia kità pusæ palaikantá apsisprendimà. biografija, kultûra ar civilizacija, t. y. tik binzonas, patekæs á negyvenamà Speranzos salà, specifinës estetikos kriterijus, makdonaldiðkà signifikatyvioje, diskursyvioje terpëje. Vertinimo perspektyva pradþioje dar inertiðkai tæsë vakarietiðko ryðkumà ir spalvingumà, kur tarp kraujo klano Prieðingai, civilizacijos, jos diskursø þlugimo civilizacinio diskurso determinuotus sàveikos su ar pomidoro reklamoje nebëra reikðmingesnio Komunikatyvaus vakarietiðkojo diskurso akivaizdoje ypaè ryðkiai iðkyla kontrastas tarp aplinka principus, mëgino racionaliai kultivuoti vertybinio skirtumo. dinamika komplikuoja galimybæ stabtelëti ir panaðiø diskursø ir absoliuèiai su jais salà, susikûrë laikrodá, kalendoriø, pasiskelbë Sunku kalbëti apie uþuojautà, etiná giliau apmàstyti padedant ieðkoti tikslesnio jos nesusijusio, laisvo jø atþvilgiu gamtiðko daiktø jos gubernatoriumi, leido ir pakluso savo vertinimà kaleidoskopiðkos vaizdø kaitos ávertinimo galimybiø. Pati vertinimo galimybë pasaulio. ástatymams. Taèiau fizinis intersubjektyvumo iðplautomis smegenimis spoksant á “teisingà” pakliûva á ambivalentiðkà ideologinio Dervos juodumo naktys, gurvuoliais struktûras palaikanèio Kito stygius pamaþu ardë radikaliø blogieèiø baudimo reikalà. apsisprendimo uþ vienà ar kità agresyvià nusëtos, mënulio peizaþus primenanèios plynës, tradiciniø civilizaciniø modeliø palaikymo Taèiau dramatiðki fizinës prievartos faktai tapatybæ alternatyvà. Skirtingi civilizaciniai a vaiskaus, ledinio vandens srovë, iðkiliame galimybæ, atverdamas jø trapumà ir absur- demaskavo “virtualaus”, komunikatyvaus priori pateikia iðankstines, savas, nesutaikomas abejingume, absoliuèiame pranaðume ir diðkumà. Visgi irstanti simbolinë tikrovë nulëmë vakarietiðko diskurso nekaltybës mità, ir nesuderinamas prasmines visatas, reikalauja svetimybëje stûksantys Balkanø kalnai ásakmiai ne Robinzono kaip individo praþûtá, bet atvërë parodydami, jog minëtas “virtualumas” nusako nuspausti vienà ið dviejø siauro ideologinio ir tvirtai primena apie kitokià, anapus kitas sàveikos su aplinka galimybes. Sugriuvus galingà ir pragaiðtingai efektingà tikrovæ. vertinimo klaviðø: arba jûs uþ þmogaus teises ir reikðmingø ir rëksmingø civilizaciniø diskursø tradicinei geismo kanalizacijai á siaurà aplinkos Visgi ne viskà buvo galima matyti tik bombardavimà, arba uþ valstybës suverenumà atsiverianèià tikrovæ. Referencinës, metafizinës uþvaldymà ir biologinæ reprodukcijà, atsivërë ekrane. Tiesiogiai regëti buvo galima ðiø, ir etniná valymà bei pjautynes. nuostatos kritika paslëpë nuo mûsø iki- kitokio – soliarinio - seksualumo perspektyva, pabrëþtina, abiejø, diskursø ásakytos kovos Poststruktûralistø atliekama tapatybës civilizacinës, iki-signifikatyvios, dar atsivërë pirmapradþiø gamtos elementø - saulës, “pëdsakus” – dienomis nesibaigianèià pabëgëliø logikos, komunikacinio màstymo kritika, jo nereikðmingos pirmapradës gamtiðkos terpës ir dangaus, þemës, vëjo - terpë, leidþianti konsti- upæ; pabëgëliø, kuriø atvirus, kanèios ir siaubo diskursyvià tvarkà grindþianèios prievartos joje iðkylanèiø daiktø tikrovæ, ámetë mus á tuoti naujà tapatybæ, anapusinæ civilizaciniams paþymëtus veidus, uþsidëjus drieþø ðypsenas, mechanizmø dekonstravimas galimas tik ideologiniø kovø verpetà, pajungdama ribotø tapatybës konstituavimo diskursams; tapatybæ, reikëjo skaièiuoti. Po to - klasifikuoti, susilaikant nuo tiesioginio apsisprendimo civilizaciniø pasirinkimø alternatyvoms. Taèiau kuri konstruojama ne kaip tariamai duotos organizuoti - ne kaip individus su savo konkreèiai tapatybei. Vertinimo negalimybës, civilizacinës prievartos tikrovë praplëðë savasties iðlaikymas, bet principinio, realaus dramomis, akimirksniu apsivertusiais, á neþinià sprendimo uþdelsimo, nukëlimo átampoje “virtualios” diskursyvumo tikrovës nekaltybës skirtumo pripaþinimo pagrindu. pakrypusiais gyvenimais, bet kaip anoniminius galima pamëginti atskleisti civilizaciðkai ðydà ir parodë holistinio signifikacijos sistemø Baigiant dar kartà pabrëðime negatyvø, statistinius vienetus, apibrëþiamus pagal nebendramatá abiejø konfliktuojanèiø pusiø suabsoliutinimo negalimumà. niekinantá ir susinaikinantá abiejø palapiniø, paklodþiø, maisto ar vaistø poreiká. pobûdá, retrospektyviai perþengti etinio Pirmapradës terpës pripaþinimas nëra konfliktuojanèiø diskursø pobûdá, savo Tai taip pat galima pateikti kaip ryðkø sprendimo neámanomybæ; susilaikant nuo romantinis ar rusoistinis siûlymas “gráþti atgal á niekingumà, principinæ tuðtumà manifestavusá anonimizuojanèio vakarietiðkojo disciplinarinio siauro, skuboto ideologinio vertinimo, atverti gamtà”, jos rekonstravimo alternatyva; tai nëra þudynëmis ir raketø sprogimais. Dramatiðka aparato veikimo pavyzdá. Þmonës èia platesnæ, kità konflikto suvokimo (ir galbût ir á originalumà pretenduojanti iniciatyva. dviejø civilizacijø sandûros iðkrova – tapatybës akimirksniu netenka intymiausios individualios drauge ávertinimo) perspektyvà, pateikti kitokià Perfrazuojant savità lietuviø kilmës amerikieèiø átvirtinimo per kito neigimà ir subordinavimà tragedijos nuosavybës, tampa spygliuotomis tapatybës konstituavimo ir santykio su Kitu filosofà Alphonso Lingá, galima teigti, jog mums civilizacinio diskurso modeliams fiasko, panaði tvoromis aptvertø palapiniø lageriø gyventojais, alternatyvà. visiems, ne tik þmonëms, bet ir kalnams, (nepaisant þanrinio utopinio romano ir bibliniø

126 127 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis daiktams, augalams, gyvûnams, bendri ir akivaizdoje mes galime geriau suprasti iðkilaus Apie autorius neatðaukiami dalykai - stovëjimas ant þemës po lietuviø màstytojo Arvydo Ðliogerio pastangà saulëtu ar þvaigþdëtu dangumi - neleidþia filosofijoje iðlaikyti metafizinæ átampà, pervertinti pesimistinio civilizacijø kolizijø civilizacijø sandûroje atsiverianèios iki- vertinimo, leidþia ieðkoti ne kovos, bet dialogo signifikatyvios, anapus- diskursyvios tikrovës Vygandas Aleksandravièius LFSI Filosofijos doktorantas su plaèiai suvokiamu Kitu galimybiø. proðvaistes. Skaitytojø valia vadinti tai Atsakingoje stovësenoje tiesiogiai regimo daikto metafiziniu ”likuèiu” ar atvira klausimo erdve. Arvydas Juozaitis dr. LFSI vyr. mokslinis bendradarbis

Liutauras Kraniauskas VU Socialinës teorijos katedros doktorantas, Literatûra: KU Sociologijos katedros asistentas 1. Deleuze G. (1968) Difference et Repetition, Paris: Press (1989), ed. Shtejefen K. Gjecovi; tr. Leonard Fox, New Universitaires de France. York: Gjonleka Publishing Co. Saulius Pivoras dr., e. doc. pareigas, VDU Politikos mokslø ir 2. Deleuze G. (1990) The Logic of Sense; trans. M.Lester 7. Lingis A. (1994) Foreign Bodies, London, New York: diplomatijos instituto Vieðojo administravimo and C. Stivale, ed. C.V. Boundas, New York: Columbia Routledge. University Press. 8. Lingis A.(1997) Nieko bendra neturinèiøjø bendrija; vert. katedros vedëjas 3. Descombes V. (1980) Modern French Philosophy; tr. M. Þukaitë, Vilnius: ALK / baltos lankos. The Imperative L.Scott-Fox and J,M, Harding, New York: Cambridge 9. Lingis A.(1998) . Bloomington and Silva Pocytë dr., KU Vakarø Lietuvos ir Prûsijos istorijos University Press. Indianapolis: Indiana University Press. 4. Foucault M. (1994) Slova i veðèi. Archeologija 10. Ðliogeris A. (1997) Niekio vardai, Vilnius: Pradai. centro mokslinë bendradarbë gumanitarnych nauk, per. V.P. Vizgin i N.S. Avtonomova. 11. Ðliogeris A. (1999) Alfa ir omega . Ontotopijos Sankt-Peterburg: A-cad. metmenys, Vilnius: Pradai. 5. Foucault M. (1998) Diskurso tvarka; vert. M. Daðkus, 12. Tournier M. (1995) Penktadienis, arba Ramiojo Nijolë Strakauskaitë doc. dr., KU Istorijos katedra Vilnius: ALK / baltos lankos. vandenyno limbai, Vilnius: Alma littera. 6. Kanuni i Lekë Dukagjiniti: The Code of Lekë Dukagjini Algimantas Valantiejus doc. dr., KU Sociologijos katedros vedëjas

Summary Vytautas Valevièius doc. dr., KU Filosofijos katedra The article reflects on the role of the principle “thinking based on difference”, decisively contrib- Vygantas Vareikis dr., KU Istorijos katedros vedëjas of Identity in constitution of particular civilizational uted to the theoretical background of the phenom- models. It attempts to demonstrate the monologous enological insights of this text. character of the particular Western and Balkan The collision between the Western and Balkan Vladas Þulkus prof. habil. dr., KU Vakarø Lietuvos ir civilizational identities, what attributed to their col- civilizations was depicted through different planes Prûsijos istorijos centro direktorius lision in Kosovo. The principal differences in consti- and from diverse angles as inevitable, unless the will tution of Western and Balkan civilizations and their to sustain their particular identities in subjecting the close geopolitical situation created high tension, Other were not renounced. Deleuzian interpretation which discharged in the dramatic conflict, impossible of Michel Tournier’s novel “Friday, or the Limbs of to resolve in discoursive mode due to the lack of com- Pacific” provided with a broad insight on the possi- mon discoursive background. bility of thinking, based on the reality of difference. The necessities to distance us from direct iden- Ideas of distinctive American thinker Alphonso tification with one or another expansive identity Lingis and Lithuanian philosopher Arvydas Ðliogeris model was the condition for a reflection and evalua- provided with a basis for delineating vectors of the tion of the conflict. The poststructuralist critique of non-violent constitution of dialogue, whereof a new the principle of identity, favoring the alternative kind of an inaggressive identity might emerge.

Áteikta 2001 05 22 Pateikta spaudai 2001 07 02

Vygandas Aleksandravièius LFSI Saltoniðkiø 58, Vilnius

128 129 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis

Sociologija. Mintis ir veiksmas Redakcijos kolegijos parengtieji nurodymai autoriams

Vyriausiasis redaktorius dr. doc. Algimantas Valantiejus (KU) Pateikiamos taisyklës parengtos atsiþvelgiant á Lietuvos mokslo tarybos Vyr. red. pavaduotojas dr. doc. Vylius Leonavièius (VDU) nutarimà Nr. 239, 1997 11 24. Laikytasi nuomonës, kad teikiant straipsniø publikavimo nurodymus autoriams, bûtina atsiþvelgti á bendruosius mokslo darbø publikavimo reikalavimus, kuriais vadovaujasi didþioji dalis Lietuvoje leidþiamø Redakcijos taryba: dr. doc. Aleksandras Dobryninas (VU), dr. doc. Vladas Gaidys (LFSI), dr. doc. mokslo (ir ypaè socialiniø mokslø krypties) þurnalø. Zenonas Norkus (VU), dr. doc. Marius Povilas Ðaulauskas (VU) 1. Straipsnio medþiaga turi bûti pateikiama tokia tvarka: Redakcijos kolegija: Frank Aarebrot (Bergeno universitetas, Norvegija), habil. dr. prof. Egidijus - autoriaus vardas, pavardë; Aleksandravièius (VDU), dr. doc. Arûnas Augustinaitis (VU), habil. dr. prof. Algirdas Gaiþutis (LMA), - straipsnio pavadinimas; habil. dr. prof. Romualdas Grigas (LFSI), dr. doc. Marijus Jonaitis-Ðidlauskas (KU), Olav Korsnes - straipsnio santrauka lietuviø kalba ( iki 500 spaudos þenklø); (Bergeno universitetas, Norvegija), dr. doc. Vaidutis Laurënas (KU), habil. dr. prof. Arvydas Virgilijus - straipsnio turinys (nuo 0, 75 iki 1, 5 spaudos lanko); Matulionis (KI), Ph. D. prof. Algis Mickûnas (Ohio universitetas, JAV), Ph. D. prof. John W.Murphy - straipsnio santrauka anglø, vokieèiø ar prancûzø kalbomis (iki 1000 (Miami universitetas, JAV), Almantas Samalavièius (VPU), dr. doc. Tomas Soideika (VDU), Nortautas spaudos þenklø); Statkus (TSI), Ramûnas Trimakas (VU), dr. doc. Danutë Tureikytë (LFSI), dr. Audronë Þukauskaitë - visos iðnaðos (su tam tikromis, straipsnio autoriaus poþiûriu, (LFSI) bûtinomis, iðimtimis) pateikiamos straipsnio pabaigoje.

2. Þurnalo redakcijos kolegijai pateikiamas vienas straipsnio egzempliorius, Redaktorë Laima Valantiejienë parengtas kompiuteriu ir atspausdintas pagal nurodytus reikalavimus, o taip pat diskelis su straipsnio áraðu. Straipsniai turi bûti surinkti naudojantis Microsoft Virðelio autorius Algimantas Kalvaitis Word 6 programa. Pageidautina rinkti Times LT ðriftu.

Virðelyje - Laimos Gentvilaitës-Sakalauskienës grafikos darbas Ventë (1998) 3. Ypaè atkreiptinas dëmesys á nuoseklià citavimo tvarkà (pagal vadinamàjà Harvardo sistemà): autoriaus pavardë, knygos ar straipsnio publikavimo metai, Redakcijos adresas puslapiai (Kavolis 1991: 23-4). Literatûros sàraðas pateikiamas abëcëlës tvarka. Socialiniø tyrimø/sociologijos istorijos centras Toliau pateikiame citavimo pavyzdþius: Socialiniø mokslø fakultetas 1. (Straipsnis) Norkus, Zenonas. 1999. ‘Maxo Weberio suprantanèioji Minijos g. 153, LT-5800 Klaipëda socialinë ekonomika’, Sociologija. Mintis ir veiksmas 2 (4): 41-8. Tel. 8-26 36 60 74, el. paðtas [email protected] Spires, Scott. 1999. ‘Lithuanian linguistic nationalism and the cult of antiquity’, Nations and Nationalism 5 (4): 485-500. 2. (Monografija) Sverdiolas, Arûnas. 1996. Steigtis ir sauga. Vilnius: Baltos lankos.

3. (Straipsnis knygoje) Pavilionis, Rolandas. 1995. ‘Liudvigas Vitgenðteinas ir jo kalbos filosofija’ kn. Liudvigas Vitgenðteinas SL 432. 2001 07 02. 16,2 leidyb. apsk. l. Tir. 100 egz. Uþs. Nr. 1850. Rinktiniai raðtai. Vilnius: Mintis. Iðleido ir spausdino S.Jokuþio leidykla-spaustuvë, Smith, Anthony. 1979. ‘Preface’. In Anthony Smith Nationalism in the Twentieth Nemuno g. 139, LT-5799 Klaipëda. Century. Canberra: Australian National University Press. Tel. 8-26 366 000.

130 131