Identiteto raida. Istorija ir dabartis ISSN 1392-3358 SOCIOLOGIJA MINTIS IR VEIKSMAS 2001 Nr. 1-2 KU Sociologijos katedra Klaipëda, 2001 1 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis Turinys © KU Sociologijos katedra 2001 IDENTITETO RAIDA. ISTORIJA IR DABARTIS © VDU Sociologijos katedra, V. Kavolio tarpdalykiniø studijø centras, 2001 © VU Socialinës teorijos katedra, 2001 Algimantas Valantiejus Istorijos ir sociologijos sàlyèio beieðkant ................................ 5 Vladas Þulkus Tikëjimø kaita pagoniðkuose baltuose. Kurðiai ..................... 9 Algimantas Valantiejus Dvi istorinio aiðkinimo alternatyvos: Miroslavo Hrocho ir Czesùawo Miùoszo tezës ...................... 20 Arvydas Juozaitis Knygneðystë – lietuvybës idealas ........................................... 46 Vygantas Vareikis Klaipëdiðkiø/memelenderiø identitetas bei vokieèiø ir Eina nuo 1997 metø. Nuo 1999 m. 4 kartus per metus. 2000 m. Nr. 1-2 (9) lietuviø santykiai Maþojoje Lietuvoje XIX-XX a. .............. 54 Þurnalo kryptis: socialinë teorija, sociologija, socialinë filosofija. Rankraðèius recenzuoja redakcijos kolegija. Nijolë Strakauskaitë Maþosios Lietuvos elito identiteto problema: kultûrinis diskursas.................................................................. 66 Silva Pocytë Maþosios ir Didþiosios Lietuvos integracijos problema XIX a. - XX a. pradþioje ........................................................ 77 Vytautas Valevièius, Tautinës maþumos Lietuvoje ir Latvijoje: Liutauras Kraniauskas tarp politinës kategorijos ir etniðkumo ................................. 90 Saulius Pivoras Parapijinë pilietinë visuomenë (Ðiaurës Ðvedijos atvejo analizë) ......................................... 110 Vygandas Aleksandravièius Tapatybës diskursai civilizacijø sandûros átampoje ........... 118 Sociologija. Mintis ir veiksmas. Vyriausiasis redaktorius A.Valantiejus Vyr. red. pavaduotojas V. Leonavièius Klaipëda, 2001 2 3 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis Algimantas Valantiejus Istorijos ir sociologijos sàlyèio beieðkant Ðis þurnalo numeris parengtas 2001 05 26 d. asmens egzistavimà “tarp”. Nepaisant to, ar Klaipëdoje KU Istorijos ir Sociologijos katedrø bûtø kalbama apie lietuvininkø elito tipà, organizuotos konferencijos “Identiteto raida. kuriam buvo bûdingas politinis amorfiðkumas, Istorija ir dabartis” (tarptautinës konferencijos kompromisinë laikysena, nuolatinio blaðkymosi “Transformacijos Rytø ir Centrinëje Europoje” tarp tradicijos ir pragmatizmo sindromas, ar sekcijos) pagrindu. Vienas ið esminiø ðios apie Didþiosios Lietuvos istorijos ir kultûros konferencijos tikslø buvo ne tik pateikti istorinës simboliø perkëlimo á maþlietuviø kultûrinæ ir sociologinës analizës pavyzdþius, bet ir terpæ problemiðkumà, ar apie XIX a. pabaigos svarstyti tarpdalykiniø ryðiø tarp istorijos ir lietuviø bendruomenës sàvokos fragmentiðkumà, sociologijos klausimus. istorinë medþiaga liudija, kad identitetas gali Verta paþymëti, kad identiteto istorijos ir bûti ávardijamas tik kaip problema. Kitaip dabarties santykio tema pasirinkta kaip sakant, kruopðtus mokslinis ar pragmatiðkas socialiniø reikðmiø konstravimo klausimas, kurio ideologinis identiteto konstravimo procesas gali problemiðkas pobûdis nusako ir identiteto pasirodyti esàs beprasmis, nes identitetas nuo apibrëþimà: kitaip negu tapatumo samprata, pradþios yra paradoksalus: pats jo egzistavimo savo reikðmes konstruojanti ið tam tikrø iðoriðkai pagrindas yra kintantis, nepatvarus, priskiriamø, sveiko proto poþiûriu “natûraliø” neuþbaigtas. Ir ið tikrøjø: ateities projektas yra ar “patvariø” savybiø, identiteto sàvoka sietina tam tikrø dabarties aspektø neigimas, ne su iðoriðkai priskiriamomis esmëmis, bet abejojimas tæstinës erdvës ir laiko (kitaip sakant, veikiau su padëtimis, kurios perteikia visuomet tapatumo) samprata. kintantá santyká tarp kitø þmoniø priskiriamø “tapatumo” savybiø ir paties þmogaus *** konstruojamo naratyvinio aspekto, nusakanèio Ið pirmo þvilgsnio gali pasirodyti, kad tai, ko esamu laikotarpiu stinga pasakojanèiam identiteto klausimø svarstymas yra tam tikrø asmeniui. Dël pastarosios prieþasties vienas ið politiniø ir ideologiniø prioritetø paisymas, svarbiausiø aspektø yra paties asmens susijæs su populiariausia ðiø dienø tarpdalykine konstruojamas reflektyvus ateities projektas. tema. Kita vertus, identiteto sàvoka nusako Toks identitetas yra fragmentiðkas ir suskaidytas, átampà tarp dviejø nuolat besivarþanèiø pusiø: neretai esantis tarp skirtingø ir prieðtaringø viena ið jø ieðko nekintamo ir objektyvaus padëèiø bei kontekstø. Ðio þurnalo numerio identiteto pagrindo, tuo tarpu kita – kintant pateikiamuose straipsniuose daþnai aptariami socialinei aplinkai nepaliaujamai perþiûri fragmentiðki ir sudëtiniai identiteto formavimo “objektyvias”, kitaip tariant, fiksuotas identiteto aspektai, kurie linkæ perteikti socialinius ateities ribas. Ðiandienos pasaulio politiniø, lûkesèius, priskirtinio tapatumo neigimà, tam ekonominiø, kultûriniø ir socialiniø ribø tikrà diferencijuotà identiteto stygiaus savivokà, perþiûrëjimas skatina kritiðkai ávertinti ir 4 5 Identiteto raida. Istorija ir dabartis Identiteto raida. Istorija ir dabartis identiteto sampratos reikðmiø kaità. Ðiandienos specifinius bruoþus; sociologai siekia iðpleèia ne suverenus supratimas, kaip kad manë suaiþymas atmeta neginèytino, universalaus pasaulyje ðioji samprata praranda savo buvusá atskleisti bendràsias sàlygas, kurias Dilthey’us, bet susitikimas su nesuprantamu. atskaitos taðko tiesà, kurià svarbu pakartotinai aiðkumà, glaustà ir paprastà ávardijimo nusako tokie specifiniai bruoþai. Taèiau Tikriausiai niekuomet taip nepaþástame savosios svarstyti ir apibrëþti. ðiandienà aptinkame istoriniø tyrinëjimø pagrindà. Á pirmà vietà iðkyla identiteto sàvoka istorinës bûties kaip tada, kai pajuntame visai “Moralës ar dvasios” mokslai, vartojant kryptá, kuri bando daryti apibendrinimus, 2 su daug skiriamøjø þenklø. Ten, kur identitetas nutoldama nuo specifiniø ávykiø, ir vis svetimø istoriniø pasauliø alsavimà.” XIX a. pabaigos neokantininkø terminus, turbût apglëbia daugelá sutampanèiø ir iðsiskirianèiø daþniau taikyti sociologijos metodus. Viena vertus, kultûros istorijos sfera yra yra ádomûs dël to, kad sukuria átampos laukà kreiviø, svarbu paisyti skiriamøjø bruoþø, Taigi, nepaisant to, jog sociologai ir unikalûs ir nepakartojami ávykiai, apraðomi, tarp nomotetinio ir ideografinio metodø. Be to, kuriuos asmuo linkæs turëti ðiandienà ir galbût istorikai turi polinká su átarimu þvelgti klasifikuojami ir analizuojami istorijos mokslo, ðie mokslai nuo pat pradþios yra paradoksalûs. pasirinkti rytoj. Istoriniu aspektu identiteto vieni á kitus, pagal savo interesus ir kita vertus, bet kuris istorinio aiðkinimo bûdas, Reikëtø skirti dvi svarstomo klausimo puses: 1) 1 klausimas iðkyla bandant suprasti santyká tarp metodus jie, galima sakyti, suartëja. nunerdamas tikimybinio pobûdþio prieþasties- ðiandienà Maxo Weberio, kuris pagrindë kintanèios iðcentrinës asmens savivokos ir Ypaè spartus suartëjimas prasidëjo prieð padarinio ryðiø tinklà, neiðvengiamai iðeina uþ aiðkinamojo supratimo metodà, pavyzdþiu besikeièianèiø identiteto formø. Identiteto gerà deðimtmetá, kai atsirado savita sociologijos pagrásto aiðkinimo ribø, atsigræþdamas ir á bandome aptikti ne tik istorijos empirinius formos, konstruodamos savo istoriná ðaka, grindþiama sociologinio aiðkinimo neþinomybës (tiksliau kalbant, tikëtinø faktus – konkreèius þmoniø veiksmus, bet ir pasakojimà, linkusios uþmirðti savo prielaidø socialiniø prielaidø savivoka, vadinama aiðkinimo prielaidø) kamienà. Galima teigti, prasmes, kurias veikiantieji asmenys susiejo su naujumà. Visa tai turint galvoje, verta svarstyti sociologijos sociologijos, metateorijos ar kad bet kuris tyrëjas - tiek istorikas, tiek savo veiksmais; 2) vis dëlto ir ðie prasminiai identiteto konstravimo klausimà kartu kritiðkai reflektyviosios sociologijos vardais. Neretai sociologas – yra (nesvarbu, ar jis ðito nori, ar faktai átraukiami á mûsø aiðkinimo struktûrà. perþiûrint “objektyvias”, kitaip tariant, fiksuotas vengiama kritiðkai tikrinti savo mokslinio darbo nenori) teoretikas ir, vartojant Fransis Bacono Vien dël ðios prieþasties negalima pamirðti, kad identiteto ribas. prielaidas. Pasislëpus uþ profesinio þodyno palyginimà, panaðus á vorà, neriantá siûlus ið mes kuriame socialiná tekstà, nes bûtent lengva uþglaistyti dabarties ir istorijos paties savæs. Galima netgi sakyti, jog visa pasakojimas perteikia “prasmiø supratimà”, *** prieðtaringumà. “istorija” ið tikrøjø yra tik “socialinio teksto” suteikdamas ir simbolinæ istorinio aiðkinimo Tarpdalykiðkumas ir disciplinø skaidymas formos, kurios neástengia tiesiogiai ir iki galo struktûrà, ir laikinæ istorijai priskirto socialinio *** á ðakas yra dvi svarbiausios ðiandienos socialiniø apèiuopti þmoniø iðgyvento patyrimo. Kaip tik veiksmo schemà.3 ir humanitariniø mokslø tendencijos, turinèios dël ðiø prieþasèiø abiejø profesiniø srièiø Jokia paslaptis, kad tiek sociologø, tiek polinká stiprëti. Turbût niekam nekelia abejoniø þvilgsnis nuolat krypsta á tam tikrà tarpinæ sferà *** istorikø pagrindinë “silpnybë” yra didesnis ar istorijos ir sociologijos tarpdalykiniai ryðiai. - socialinæ struktûrà, kuri ástengia perteikti ryðá Kitas svarbus klausimas susijæs sujau maþesnis polinkis ásikurti konkreèiu laikotarpiu Nebûtø klaidinga teigti, kad vien jau tarp patyrimo ir istoriðkai konstruojamo teksto ásiðaknijusia nuostata: tariamu istorikø polinkiu vyraujanèioje, vientisoje metodologinëje