KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai MARIUS KUNDROTAS Vilniaus universiteto, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas [email protected] Straipsnyje gvildenamos Mažosios Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo ir tolesnės raidos ypatybės politiniais aspektais. Apžvelgiamos šio reiškinio prielaidos ir aplinkybės, politinės organizacijos, politinė savimonė ir jos raiška. Daug dėmesio skiriama abiejų Lietuvos dalių – Mažosios ir Didžiosios Lietuvos – lietuvių tautinio atgimimo ir tolesnės raidos lyginimui, aptariant savitumus ir bendrumus. Aptariami lietuvių politinio gyvenimo santykiai su jų kultūrine sklaida, bendromis politinėmis tendencijomis juos valdžiusių šalių ir tautų kontekste. Straipsnyje – 7 skyriai: „Tautinio atgimimo prielaidos ir aplinkybės“, „Lietuvininkų politinės partijos: ištakos bei raida“, „Politinės savimonės ypatumai“, „Valstybingumo klausimas ir jo sprendimai“, „Klaipėdos krašto rebusas“, „Lietuvininkai Lietuvos valstybėje“, „Lietuvininkų žemės ir žmonių likimas“. Esminiai žodžiai: Mažoji Lietuva, Didžioji Lietuva, lietuvininkai, tautinis atgimimas, politinės partijos. Įvadas Po jos ilgą laiką panašaus pobūdžio kom- pleksinių studijų praktiškai nerandame. Šio straipsnio tikslas – atskleisti Mažosios Daugiau dėmesio skiriama šio regiono Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo ir lietuvių kultūriniams, bet ne politiniams tolesnės raidos ypatumus politiniais aspek- gyvenimo aspektams. tais. Tyrimo objektai – Mažosios Lietuvos Išimtimis galima laikyti 1932 m. Ru- lietuvių tautinio atgimimo prielaidos ir dolfo Valsonoko išleistą knygą „Klaipėdos aplinkybės, politinės organizacijos, politinė problema“2, perleistą 1989 m., bei 1992 m. savimonė ir jos raiška. Naudojamas tyrimo išleistą Petronėlės Žostautaitės knygą metodas – aprašomoji analizė. „Klaipėdos kraštas 1923–1939“3, tačiau jose Ligi šiol fundamentaliausias darbas Ma- apsiribojama Klaipėdos kraštu, praktiškai žosios Lietuvos lietuvių tautinio atgimimo nepaliečiant likusios Mažosios Lietuvos. Be tema – 1923 m. Anso Bruožio išleista knyga to, šie darbai labiau apima vėlesnį periodą, „Mažosios Lietuvos politikos veidrodis“1. 2 Valsonokas, R. Klaipėdos problema. Vilnius: Leidy- 1 Klaipėdiškis, A. B. [A. Bruožis]. Mažosios Lietuvos bos fotocentras vaizdas, 1989, 426 p. politikos veidrodis. Kaunas: K. A. M. Karo mokslo 3 Žostautaitė, P. Klaipėdos kraštas 1923–1939. Vilnius: skyrius, 1923, 182 p. Mokslas, 1992, 405 p. Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 85 nei Mažosios Lietuvos lietuvių politinio nyčiose, mokyklose, viešajame gyvenime. gyvenimo aušra. Tačiau čia didesnis dėmesys skiriamas re- Atskirų užuominų apie lietuvių tautinį liginiams dalykams, dalyvavimas politinėje atgimimą Mažojoje Lietuvoje, jos gyven- veikloje mažai atskleidžiamas. Tai liudytų tojų tautinio tapatumo raidą galime rasti paties autoriaus prioritetus. kai kurių autorių studijose kitais aspektais. 2002 m. pasirodė studija apie Mažosios Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę pa- Lietuvos tapatumo raišką – Silvos Pocytės dėtį bene detaliausiai tyrė Kęstutis Gudas4. „Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871– Tiesa, čia aptariamas tik labai trumpas lai- 1914“7. Čia aptariama Mažosios Lietuvos kotarpis. Trumpai detalizuojamas lietuvių lietuvių tautinio identiteto raiška per kul- šviesuomenės dalyvavimas politiniame tūrinę veiklą, daug dėmesio skiriama kovai krašto gyvenime per rinkimus į Vokietijos dėl lietuvių kalbos išlaikymo mokyklose Reichstagą ir Prūsijos Landtagą. Čia randa- bei viešajame gyvenime. Plačiai aptarta me duomenų apie atskirus lietuvius, pasižy- kultūrinių bei visuomeninių draugijų vei- mėjusius politinėje veikloje ir bandžiusius kla. Galima rasti duomenų apie tapatumo ginti lietuvybės reikalus, kai kurių vokiškų formavimąsi, mažlietuvių bei didlietuvių partijų prolietuviškus veiksmus. integracijos bandymus, kompromiso tarp Savitas ir įdomus Martyno Brako dar- lietuviškumo bei vokiškumo problemas. bas5. Tai istorinės sintezės bandymas, kartu Visgi tirti Mažosios Lietuvos gyventojus nenutolstant ir nuo amžininko atsiminimų. politiniu aspektu nebuvo autorės priorite- Aptariama Mažosios Lietuvos istorija nuo tas. Maža to, ji pabrėžia, jog lietuvininkų seniausių laikų iki pat lietuvininkų veiklos sąmonėje tėviškė buvo tolygi Prūsijos išeivijoje XX a. devinto dešimtmečio. Ats- (vėliau – Vokietijos) valstybei, o Lietuva kiras skyrelis skirtas tautiniam judėjimui. buvusi tik teritorija, kurioje vartota lietuvių Jame yra duomenų apie Mažosios Lietuvos kalba8. Taip pat akcentuojama, jog maž- lietuvių dalyvavimą politinėje veikloje. lietuviams didlietuviai buvo gana svetimi, Žymus Mažosios Lietuvos tautinio kaip katalikai ir dar „maskolių ciesorystės“ atgimimo veikėjas, dalyvavęs ir politinia- piliečiai9. Toks lietuvininkų traktavimas me krašto gyvenime, – Vilius Gaigalaitis. kone kaip lietuviškai kalbančių vokiečių, Parengti bei išleisti jo atsiminimai6 suteikė artimesnių Vokietijai, nei Lietuvai, atsklei- vilties pažvelgti amžininko akimis. Gausu džia tik tam tikros jų dalies nuostatas tam faktų apie pastangas išlaikyti lietuvybę baž- tikrais laikotarpiais. Atskirų straipsnių Mažosios Lietuvos 4 Gudas, K. Mažosios Lietuvos lietuvių tautinė padėtis XIX a. pabaigoje: kanclerio O. Bismarko valdymo politikos aspektais galime rasti Mažosios metais (1871–1890). Vilnius: Valstybinis leidybos Lietuvos enciklopedijoje, tačiau daugelis centras, 114 p. jų veikiau apima atskirus šios temos fra- 5 Brakas, M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 7 Pocytė, S. Mažlietuviai Vokietijos imperijoje 1871– 1995, 287 p. 1914. Vilnius: Vaga, 2002, 304 p. 6 Gaigalaitis, V. Atsiminimai. Klaipėda: Klaipėdos 8 Ten pat, p. 84, 89, 97. universiteto leidykla, 1998, 531 p. 9 Ten pat, p. 96–105. 2351-4728 ISSN 86 TARPDALYKINIAI KULTŪROS TYRIMAI 2020 · T. 8 · Nr. 1 KULTŪRINĖ ATMINTIS IR TAPATUMAS gmentus arba atvirkščiai – bendrą vaizdą, tikėjimą. Politinė ir bažnytinė valdžia pernelyg nesigilinant į detales. Prūsijoje priklausė tai pačiai sistemai, už- Šio darbo naujumas – kompleksinė Ma- tikrinusiai abipusį lojalumą. žosios Lietuvos lietuvių politinio gyvenimo Savotišką lietuvybės atramą Mažojoje ištakų ir jo raidos apžvalga, gvildenant jo prie- Lietuvoje sudarė pietizmo judėjimas, akcen- laidas, aplinkybes, eigą. Darbo aktualumas – tavęs asmeninį dvasingumą, kuris nebuvo išskirtinės ir savitos, bet kartu – neatsiejamos absoliučiai pavaldus bažnytinei administra- lietuvių tautos dalies politinio gyvenimo cijai. Išlikdamas oficialiosios Evangelikų liu- pažinimas, kuris leidžia susidaryti aiškesnį teronų bažnyčios dalimi, pietizmas išvengė bendrą Lietuvos politinės istorijos vaizdą. religinio konflikto, susidarydamas prielaidas veikti iš vidaus. Mažojoje Lietuvoje šis ju- 1. Tautinio atgimimo prielaidos ir dėjimas įgavo surinkimininkų vardą, o jo aplinkybės pamokslininkai praminti sakytojais. Evangelinės bendruomenės tapo tautiš- Didžiųjų imperijų sienos išskyrė dvi Lie- kumo raiškos erdve. Pamokslai ir pamaldos tuvas. 1795 m. Didžioji Lietuva, išskyrus gimtąja kalba ugdė lietuvių savimonę, o Suvalkiją, atiteko Rusijos imperijai. 1815 m. bažnytinė veikla telkė juos į bendruomenes. Rusija prisijungė Lenkijos karalystę, į ku- Lietuvybė kilo iš apačios. rios sudėtį tuo metu įėjo ir Suvalkija. Mažą- ją Lietuvą valdė Prūsijos karalystė, 1871 m. 2. Lietuvininkų politinės partijos: išaugusi į Vokietijos imperiją. Lietuvių ištakos bei raida tautinis gyvenimas abiejose sienos pusėse tekėjo atskiromis vagomis, kurios čia susi- Politinė sąmonė Mažojoje Lietuvoje su- eidavo, čia vėl išsiskirdavo. Atgimimas vyko brendo anksčiau nei Didžiojoje. 1848 m. abipus, tačiau susiklostė savita specifika. Prūsijai priėmus Konstituciją, prasidėjo Didžiojoje Lietuvoje politinės ir baž- legalus politinis ir partinis gyvenimas. Jis nytinės valdžios trintis darė savotišką įtaką įtraukė įvairių tautų piliečius. Vokiečių ir tautinio suvereniteto raidai. Lenkiškai kata- lietuvių nacionalizmas čia plėtojosi dau- likiška dvasininkija ir rusiškai stačiatikiška gmaž tame pačiame kontekste. administracija stengėsi atmušti lietuvių tautą 1861 m. vasario 8 d. Vokiečių tautinėje viena nuo kitos. Dviejų sistemų pusiausvyra sąjungoje (Deutsche Nationalverein) įsikūrė sutrukdė kuriai nors iš jų galutinai absor- „Jaunosios Lietuvos“ (Jung-Litauen) frakci- buoti lietuvių tautą. Atsivėrė laviravimo er- ja, sudaryta lietuviškose apskrityse išrinktų dvė. Žmonių savimonėje vis aiškiau brendo Prūsijos parlamento deputatų. Judėjimo suvokimas: nesame nei lenkai, nei rusai, įkūrėjas – vokiečių baronas Leopoldas fon esame lietuviai. Augo suvereni tauta. Hoverbekas (Leopold von Hoverbeck)10. Ši Mažojoje Lietuvoje tautinis identitetas 10 Hoverbeck, Leopold. Meyers Konversations-Lexi- vystėsi politinės ir bažnytinės vienovės kon. T. 8. Leipzig–Wien, 1885–1892, p. 744. Prieiga kontekste. Užkariautojai vokiečiai ir sen- per internetą: http://www.retrobibliothek.de/retro- buviai lietuviai išpažino tą patį evangelikų bib/seite.html?id=108282 [žiūrėta 2009 11 30]. Mažosios Lietuvos lietuvininkų tautinė savimonė ir jos politinė raiška: XIX a. – XX a. I pusės bruožai 87 frakcija rėmė lietuvininkų siekį išsaugoti LKSD galima laikyti pirmąja lietuvių gimtąją kalbą mokyklose ir bažnyčiose, partija, nors ji susikūrė Vokietijos partijos drauge tapdama pirmąja lietuviams atsto- pagrindu. Kiekviena vietinė draugija veikė vaujančia politine organizacija.