Nacionalinio Muziejaus Idėja Ir Kolektyvinė Atmintis Nepriklausomoje Lietuvoje 1918 –1940 M

kultūrinė atmintis

Dangiras MAČIULIS Nacionalinio muziejaus idėja ir kolektyvinė atmintis Nepriklausomoje Lietuvoje 1918 –1940 m.

Dangiras Mačiulis – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto XX a. Istorijos skyriaus mokslinis darbuotojas; adresas: Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius; el. paštas: [email protected]; mokslinių tyrinėjimų sritis – kultūros politika tarpukario Lietuvoje, kultūros istorija, istorijos politika.

Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimo projektą „Atminties kultūrų formavimo strategijos miestų urbanistinėse erdvėse“ (Nr. VAT-01/2010).

Anotacija. Straipsnyje, analizuojant tarpukario Kaune Nastazijos Keršytės monografiją, ir tyrimų, skirtų atskirų veikusių muziejų veiklą, siekiama nustatyti, ar 1936 m. muziejų istorijai, ir labiausiai lietuviškai muziejininkystei duris atvėrusiame Vytauto Didžiojo muziejuje buvo pri- nusipelniusių asmenų, tokių kaip Paulius Galaunė ir Vladas statomas „pavyzdinis“, lietuviško nacionalizmo lūkesčius Nagevičius, biografijas [17; 22; 28; 30; 47; 58]. Tačiau taip atliepiantis nacionalinės istorijos pasakojimas apie Lietuvos ir liko neatsakytas klausimas, ar 1936 m. duris atvėrusio valstybingumo ir lietuvių tautos istoriją. Vytauto Didžiojo muziejaus erdvė įkūnijo „pavyzdinį“, Prasminiai žodžiai: Tautos muziejus, Karo muziejus, lietuviško nacionalizmo lūkesčius atliepiantį nacionalinės Vytauto Didžiojo muziejus. istorijos pasakojimą apie Lietuvos valstybingumo ir lietuvių Abstract. By analyzing the activities of the museums tautos istoriją. Į šį klausimą bandysime atsakyti analizuo- located in Kaunas during the interwar period, the article dami nacionalinio muziejaus kūrimo istorijos peripetijas. aims to determine whether a “model” story about national history of the Lithuanian statehood and the Lithuanian nation expressing expectations of Lithuanian nationalism was presented in the Vytautas the Great Museum which Muziejinis Laikinosios sostinės was opened in 1936. Key words: Nations Museum, Military Museum, kraštovaizdis Vytautas the Great Museum.

Nepriklausoma Lietuva savarankišką gyvenimą pradėjo turėdama iš esmės vieną muziejų – Laikinojoje sostinėje Įvadas veikiantį, dar XIX a. gale įkurtą Kauno miesto muziejų. Pastarasis į nacionalinio muziejaus vaidmenį nepreten- davo – trečiame dešimtmetyje šį vaidmenį iš dalies ir veikiau nesąmoningai bandė prisiimti Karo muziejus. Šį Lietuvių nacionaliniam judėjimui pasiekus savo politinį muziejų Krašto apsaugos ministerija įkūrė 1919 m. gale, idealą – sukūrus suverenią Lietuvos valstybę – neliko dar nesibaigus nepriklausomybės kovoms. Krašto apsaugos kliūčių įgyvendinti seną lietuvių tautinio judėjimo su- ministras Pranas Liatukas 1919 m. gruodžio 15 d. įsakymu manymą – sukurti Tautos (nacionalinį) muziejų, kuriame Lietuvos kariuomenei nurodė: „Gydytojui pulkininkui Vla- būtų įkūnyta lietuviško nacionalizmo lūpomis papasakota dui Nagevičiui, kaipo istorijos paminklų rinkimo žinovui, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorija. Tačiau nacio- pavedu imtis prie Krašto Apsaugos Ministerijos Lietuvos nalinio muziejaus kūrimas nebuvo sklandus ir lietuvių is- Karo Muziejaus tvėrimo“ [1]. Tiek pats steigiamo muziejaus toriografijoje lieka neatsakyta, ar ketvirtame dešimtmetyje pavadinimas, tiek jo steigėjas Krašto apsaugos ministerija, duris atvėręs Vytauto Didžiojo muziejus buvo išties tai, ką tiek pagrindinio šio sumanymo įkūnytojas Krašto apsau- lietuvių tautinis judėjimas savo vizijoje laikė nacionaliniu gos ministerijos Karo sanitarijos tarnybai vadovaujantis muziejumi. Lietuvių istoriografija tarsi nestokoja dėmesio pulkininkas V. Nagevičius tarsi vienareikšmiškai liudijo, tarpukario Lietuvos muziejų ir muziejininkystės istorijai: jog šis muziejus tarnaus išskirtinai karo istorijai – rinks ir rasime ir Lietuvos muziejų istorijai skirtą apibendrinančią rodys lietuviško ginklo šlovės liudijimus praeityje bei taps

58 ISTORIJA 2013/1

modernios Lietuvos kariuomenės istorijos metraštininku tik raiškiai nacionalistiškai angažuoto ir į istorijos politiko L X V I / 8 9 ir nacionalinės kariuomenės tradicijų kūrėju, praeities vaidmenį įsijautusio V. Nagevičiaus savastis – panašios vaizdiniais ugdys karių narsą ir patriotizmą. Tačiau pa- nuomonės buvo ir kiti šio posėdžio dalyviai, siūlydami grindinio šio muziejaus idėjinio architekto, 1920 m. pa- Karo muziejaus pastatui „priduoti išvaizdą mūsų senovės kelto į generolus, V. Nagevičiaus sumanymai ir užmačios karžygių pilių“ [3]. gerokai peržengė misiją tapti vien Lietuvos kariuomenės Sprendžiant iš atsiliepimų, pirmiesiems šio muziejaus metraštininku. Kaip taikliai vėliau pastebėjo Jonas Puzinas, lankytojams, įžengusiems ekspozicijon 1921 m., didžiausią Karo muziejui, be Lietuvos kariuomenės istorijos rašymo, įspūdį darė tai, kas priminė ką tik nurimusias nepriklauso- „rūpėjo ypač tautinė propaganda“ ir „parodyti lietuvių mybės kovas – Lietuvos kariuomenės kūrimą liudijantys kovas dėl nepriklausomybės įvairiais laikotarpiais“ [36]. dokumentai, kariuomenės amunicija, karo trofėjai. Tiesa, Prabėgus geriems metams nuo įsakymo, skelbiančio pačiame muziejuje daugiausiai vietos ir buvo skirta pa- Karo muziejaus įkūrimą, Krašto apsaugos ministerija taip rodyti „kariuomenės žygiams nuo pirmutinių nedrąsiųjų formulavo šio muziejaus tikslus ir uždavinius: „Kuriamasis žingsnių lig pat paskutinių mums sėkmingų kovų su Želi- Lietuvos Karo Muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pa- govskio kariuomene“ [12]. gaminti būsimančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Tačiau muziejus buvo ne tik nepriklausomybės kovų Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pan- metraštininkas. Kaip ir planuota, muziejaus „įžanginis čius ir su ginklu rankoje per skausmus ir kovą pasiekė savo skyrius“ buvo paverstas trumpu Lietuvos valstybingumo is- nepriklausomybę. Antra Muziejaus užduotis – atvaizdinti, torijos pasakojimu. Ant muziejaus sienų kabėjo paveikslai, kaip gimė toje pasaulio suirutėje Lietuvos kariuomenė, kaip kurių siužetai iliustravo raiškius senosios Lietuvos istorijos ji augo, žygiavo, mušėsi ir tvarkė kasdieninį savo gyveni- epizodus, bei valstybingumo tradiciją liudijančių Lietuvos mą. Svarbu, kad nei vienas kiek žymesnis atsitikimas pulke didžiųjų kunigaikščių portretai. Teigta, jog muziejuje esan- ar daly nepraeitų Muziejaus nepastebėtas“. Kartu buvo ti „visų buvusių Lietuvos kunigaikščių ir karalių paveikslų sudaryta ir muziejaus schema, kuri numatė, jog muziejaus eilė, nuo seniausių laikų iki Liublino unijos, yra tas ryšys, „įžanginiame skyriuje“ bus „galerija kovotojų už Lietuvos kuris jungia buvusią istorinę Lietuvos valstybę su dabar- laisvę ir nepriklausomybę. Karo senovės liekanos. Lietuvos tine“ [13]. Greta senosios Lietuvos istorijos priminimo kariuomenės tvėrimas iki 1918 m. lapkričio mėn. 23 d.“. atskleistas pasakojimas apie XIX a. prasidėjusį lietuvių Kiti muziejaus skyriai turėjo lankytojus supažindinti su tautinį atgimimą su pagrindiniais jo herojais (juos liudijo Lietuvos kariuomenės struktūra, atskirų jos dalių istorija S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos [2]. Taigi muziejus projektuotas siekiant ne tik atskleisti portretai), parodytas politinės nepriklausomybės kovos lietuvių karybą praeityje bei kariuomenės nūdieną, bet kelias. Taigi muziejus atspindėjo nacionalinės istorijos na- ir pateikti pasakojimą apie Lietuvos valstybingumo atkū- ratyvą – t. y. trumpą Lietuvos valstybingumo istorijos kursą. rimą. Tokiu būdu muziejus greta karybos istorijos buvo 1922 m. smalsus pilietis apžiūrėjęs du Laikinojoje sosti- užprogramuotas bent minimaliai liudyti nacionalinio nėje veikiančius muziejus – Kauno miesto muziejų ir Karo valstybingumo istorijos naratyvą. Muziejus nuo pirmųjų muziejų – spaudoje, dalindamasis įspūdžiais, teigė, kad dienų išties neapsiribojo tik domėjimusi karybos istorija pirmąjį „būtų galima pavadinti lietuvių etnografiniu mu- ir rinko visa, kas laikyta „praeities liudijimu“. Kaip vėliau ziejumi, nes ten surinkta daugiausia piliakalnių iškasenų, aiškino pats V. Nagevičius, kuriant Karo muziejų, kitų tokių lietuvių tautinio gyvenimo pavyzdžių, kaip rūbai, muziejų, išskyrus Kauno miesto muziejų, nebuvo, todėl išdirbiniai ir t. t.“, o antrąjį esą teisingiau būtų vadinti ir „į Karo muziejų buvo imta visa kas tik pasitaikė gauti, „kovos už Lietuvos nepriklausomybę muziejumi“, nes „čia kad apsaugotų nuo sunaikinimo“ [7]. surinkta viskas, kas liečia mūsų tautos atgijimą ir atskiros Karo muziejus buvo iškilmingai pašventintas 1921 m. va- nepriklausomos valstybės sudarymą“. Taigi Karo muziejus sario 16 d., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės trečiąsias visuomenės akimis buvo ne tik Lietuvos kariuomenės is- metines [54]. Tiesa, lankytojams duris jis atvėrė kiek vėliau. torijos, bet ir Lietuvos valstybingumo istorijos liudytojas, Visuomenė pirmiausia tapo liudininke to, kaip pati Karo kuris „gerai vaizduoja mūsų valstybę, kuri aukštai pakilusi muziejų supanti erdvė virsta kolektyvinės atminties raiškos buvo nupuolusi, pavergta ir tik po ilgų kančių pamažėle vieta, kaip, spaudos žodžiais tariant, „apteršta nusususi atgyja ir stiprėja“ [13]. aikštelė su keletu apgriuvusių apleistų buvusios cerkvės Nuo pat pradžių amžininkai ir politinis elitas į Karo trobesių, kuriuos tik vėjai švilpavo“ [12], virsta kolektyvinės muziejų žvelgė ne tik kaip į istorinio palikimo saugotoją, atminties sodeliu. Tai iškalbingai bylojo ir pati Karo muzie- valstybės ir kariuomenės istorijos metraštininką, bet ir kaip jaus išvaizda (senovės pilies kuorą primenantis muziejaus į indoktrinacinį instrumentą, įvardijo jį kaip „vieną iš ge- bokštas), ir pačios vietos naujo muziejaus pastato statybai riausių įstaigų tėvynės meilei arba patriotizmui sužadinti“. paieška, taip pat svarstymai apie tai, kaip turėtų atrodyti Pastebima, kad pačia savo išore, ekspozicija ir jo aplinkoje naujasis karo muziejus. 1922 m. aptariant muziejaus staty- vykstančiais ritualais Karo muziejus „vaizdžiai nurodo, bos klausimą nuskambėjęs V. Nagevičiaus pageidavimas, kaip gimė, kovojo už savo silpną gyvybę Lietuvos valstybė kad „muziejų reiktų statyti senovės viduramžių stiliaus“, ir kas dar lieka jai pasiekti“ [13]. 1922 m. minėtus Lietuvos o patogiausia jam būsianti vieta – Vytauto kalnas, – į siekius Karo muziejuje liudijo akcentuojamos Lietuvos kolektyvinės atminties rėmus įsprausto simbolinio mąs- teisės į Klaipėdos ir Vilniaus kraštus – teritorijas, kurios tymo kvintesencija. Toks simbolinis mąstymas buvo ne tuo metu Lietuvai dar nepriklausė. 1923 m. vasarą Karo

Nacionalinio muziejaus idėja ir kolektyvinė atmintis ISSN 1392-0456 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. E-ISSN 2029-7181 59 kultūrinė atmintis

muziejuje apsilankiusi Rygos lietuvių katalikų jaunimo bokštą, buvo atidengta Laisvės statula. Karo muziejaus so- draugijos „Šviesa“ delegacija Karo muziejaus atsiliepimų delis virto centrine valstybinių minėjimų vieta – simboliniu knygoje paliko tokį įrašą: „Karo muziejus tai Lietuvos oficialios kolektyvinės atminties ir komemoracijos lauku. šventinyčia supinta josios ašarų, skausmų ir kraujo, o taip 1928 m. nepriklausomybės dešimtmetį švenčiančios Lie- pat ir laimėjimų atminčių“ [26]. tuvos Laikinoje sostinėje veikė trys pagrindiniai muziejai: Karo muziejus trečio dešimtmečio Laikinojoje sostinėje Kauno miesto muziejus, Karo muziejus bei M. K. Čiurlionio buvo iš esmės vienintelė vieta, kur muziejaus erdvė buvo galerija ir Valstybinis muziejus. Pastarasis muziejus net paversta pavyzdinio nacionalinės istorijos pasakojimo vie- lietuviškų muziejų kontekste atrodė neįprastai – pasak ta. Amžininkų liudijimu, tuomet šio muziejaus lankytojas jo direktoriaus P. Galaunės, M. K. Čiurlionio galerija ir išgirsdavo maždaug tokį pasakojimą: „Čion <...> skyrius, Valstybinis muziejus – „tai dvi atskiro muziejinio pobūdžio kuriame vaizduojama senovės Lietuva. Žiūrėkite į žaliąjį ir atskirų uždavinių įstaigos vienuose M. K. Čiurlionies paveikslą. Matote, miške liepsnoja ir rūksta aukuras, prieš galerijos laikinuose rūmuose“ [16, 362]. Iš esmės skyrėsi aukurą Perkūno stovykla, baltos vaidėlutės saugo amžinąją jųdviejų kūrimo sumanymas ir tikslai. 1921 m. gruodžio ugnį. Čia pat baltuose rūbuose žilabarzdis krivių krivaitis 31 d. remiantis Steigiamojo seimo priimtu M. K. Čiurlionies Lizdeika, vyriausias Ramuvos kunigas. Štai kitas paveikslas. vardo galerijos įstatymu įkurta M. K. Čiurlionio galerija tu- Po medžiu ilsisi D. L. Kunigaikštis Gediminas. Jis sapnuoja rėjo saugoti pirmiausia lietuvių menininkų kūrybinį paliki- geležinį vilką ... tai Vilniaus įkūrimas. Čion Kauno pilies mą ir tautodailę. Pats galerijos steigimo aktas tuomet buvo liekanos; greta – Trakų pilies, D. Liet. Kunig. Kęstučio sosti- greičiau politinės valios išraiška, nes dar kelerius metus ši nės vaizdas. Šitame paveiksle – D. L. K. Vytautas prisiekia galerija egzistavo tikai popieriuje – oficialus M. K. Čiur- atkeršyti kryžeiviams už nuterliotą Žemaičių kraštą, čionai lionio galerijos atidarymas įvyko 1925 m. gruodžio 11 d. jau matome Vytauto kerštą – tai Žalgirio kova. Aukštai, P. Galaunė neturėjo ambicijų galerijos patalpose visuome- žiūrėkite, eilė Lietuvos kunigaikščių ... Toliau nutrūksta nei pasiūlyti nacionalinės istorijos naratyvą. Pirmiausia jį garbingos praeities siūlas ir prasideda naktis. Lenkai, per domino meninis palikimas ir galerijos misija jis laikė šio unijas pavergę mūsų kraštą, pradėjo jį lenkinti ir marinti. palikimo išsaugojimą [15, 70]. Lietuviams, rodos, lemta buvo išnykti. Ir tik, žiūrėkit į šitą M. K. Čiurlionio galerija turėjo „įnamį“ – jos patalpose figūrą – mūsų močiutė iš maldaknygės, ratelį sukdama, glaudėsi Valstybinio muziejaus rinkiniai. Valstybinis mu- mokina savo mažą vaikelį ir lietuviškoj dvasioj auklėjo ziejus gimė kaip 1919 m. įkurtos Valstybės archeologijos naują kartą <...> Taigi močiutės suplyšusi maldaknygė komisijos padalinys – Valstybės archeologijos komisijai buvo elementoriu ir mokslo diena. Laimingi buvo, kurie buvo pavesta „rinkti, saugoti ir tyrinėti Lietuvos praeities turėjo tokią knygą: daugumai ir tą paskutinę lietuvišką liekanas“, o šiam tikslui įgyvendinti suteikta teisė steigti knygą rovė iš rankų rusų žandaras. Tie amžiai buvo tamsi „centro ir vietos archeologijos ir istorijos muziejus ir Lietuvai naktis. Ilgai laukėme aušros ir patekančios saulės. archyvus“ [31, 387]. Valstybės archeologijos komisija Ir ilgai būtume laukę, jei ne šie saulėto rytojaus pranašai ir muziejininkyste užsiimti nepradėjo, bet bešeimininkį kul- tautos žadintojai. Tautos patriarchas Basanavičius, Petras tūros palikimą rinko kruopščiai, tikėdamasi ateityje įkurti Vileišis, Simanas Daukantas, Vincas Kudirka ir visa eilė kitų muziejų. Tik formaliai 1923 m. įkurto Valstybinio muziejus garbingų vyrų. Jie platino lietuvišką žodį, žadino gęstančią rinkinys gulėjo M. K. Čiurlionio galerijos saugykloje. Lietuvos gyvybę, kurstė merdinčią lietuviškumo liepsnelę Tais metais, kai visa Lietuva minėjo nepriklausomybės kaime. Jie nepabijojo galingo caro žandaro ir tarė pavergtai dešimtmetį, Kauno miesto muziejus gruodžio 5 d. šventė retežiais sukaustytai Lietuvai: pažvelk į garbingą savo pra- savo trisdešimtmetį. Nors jam vadovaujantis prof. E. Vol- eitį ir mesk vergo jungą. Lietuva parbudo. Geriausieji jos teris ta proga apžvelgdamas muziejaus „biografiją“ teigė, sūnūs aukštai pakėlė savo vėliavas – žiūrėkit į šias mūsų kad tik jo veiklos pradžioje „griežtai nebuvo nusistatyta dėl pirmųjų karių vėliavas – pradėjo nelygią kovą dėl Lietuvos muziejaus krypties: buvo imami įvairiausi eksponatai“, o nepriklausomybės ir laimėjo“ [57]. vėliau jis „įgavo moksliškai pramoninio muziejaus kryptį“, Reiktų pridurti, jog greta Karo muziejaus – tiksliau jo išties šio muziejaus pavadinimas toli gražu neatspindėjo sodelyje – nuo muziejaus veiklos pradžios kryptingai for- nei jo veiklos krypties, nei rinkinių pobūdžio. Tuo metu mavosi simbolinis atminties laukas. 1921 m. spalio 17 d. muziejuje buvo šie skyriai: archeologijos, numizmatikos, (neprabėgus nė metams nuo paskutinio Lietuvos kariuo- liaudies kultūros, paleontologijos ir mineralogijos, paveiks- menės mūšio) šalia muziejaus buvo atidengtas paminklas lų, filatelijos, senų dokumentų ir knygų, žydų kultūros ir „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ (kritusiems 1918–1920 m. Kauno miesto kultūros [56]. Kauno miesto istorijai muzie- kovose dėl nepriklausomybės) [23; 25]. 1923 m. lapkričio juje buvo skirta mažiausiai vietos – apie tai pasakojantis 23 d. Karo muziejaus sodelyje buvo atidengtas paminklas kuklus muziejaus skyrius buvo atidarytas tik 1928 m. tautinio atgimimo patriarchui Jonui Basanavičiui. 1927 m. lapkričio 15 d. [37]. Tai susiję su tuo, kad tuomet didesnio gegužės 15 d. minint Lietuvos parlamentarizmo septynerių dėmesio Laikinosios sostinės praeičiai pareikalavo miesto metų (nuo Steigiamojo Seimo sušaukimo) sukaktį muzie- valdžia. Pastarąjį prioritetą pabrėžė ir 1929 m. rugsėjį jaus sodelyje buvo atidengti tautinio atgimimo veikėjų Kauno miesto tarybos patvirtintas naujas Kauno miesto Simono Daukanto ir Vinco Kudirkos biustai. 1928 m., muziejaus statutas [27]. pažymint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dešimt- Taigi nepriklausomybės dešimtmetį atšventusioje metį, priešais senovės pilies kuorą, primenantį muziejaus Lietuvoje nebuvo muziejaus, kurio ekspozicijoje būtų

60 Dangiras MAČIULIS ISTORIJA 2013/1

įkūnytas nacionalinės istorijos naratyvas, pasakojantis taip ir kiti, kurie gali įsisteigti“. Burmistras Jonas Vileišis, L X V I / 8 9 lietuviško valstybingumo ir lietuvių tautos istoriją. Iš dalies pabrėžęs Tautos muziejaus klausimo aktualumą, pridūrė, šią funkciją atliko Karo muziejus, kuris fragmentiškame kad savivaldybė „tvirtai tiki, kad jau ateinančiais metais“ Lietuvos valstybingumo istorijos fone atspindėjo Lietuvos šis sumanymas bus įgyvendintas [5]. Kaip tik prieš tai kariuomenės istoriją. burmistro J. Vileišio iniciatyva buvo surengtas pasitarimas, kuriame pastarasis išdėstė „būtiną reikalą centralizuoti visus muziejaus skirtus eksponatus, kurie šiandien pri- puolamai renkami kiekvieno muziejaus atskirai, ir įsteigti Muziejaus projektai ir kūrimas vieną muziejų centrą, kaipo Tautos muziejų, kuris būtų lengviausiai prieinamas visiems lankytojams ir būtų viena rimčiausių įstaigų mokslo tikslams“. Burmistras net pateikė savąją muziejaus viziją: pirmame Tautos muziejaus aukšte Tai, jog Karo muziejus nėra ir negali būti Tautos mu- įsikurs Karo muziejus, antrajame – etnografinis ir tauto- ziejaus vizijos įkūnijimas, buvo akivaizdu politiniam ir dailės muziejus, trečiajame – meno galerijos, o muziejaus kultūriniam elitui, o juo labiau siauram profesionalių sparnuose – miesto, pedagoginis ir gamtos muziejai [4]. muziejininkų ratui. 1925–1927 m. buvo parengta ma- Sprendžiant iš spaudos pranešimų miesto savivaldybė bent žiausiai pora nacionalinio muziejaus (taip juos galėtume jau iš pradžių muziejaus statybą neketino paversti Vytauto kvalifikuoti) steigimo įstatymo projektų. Šių projektų Didžiojo įamžinimo akcija ir tikėjosi ženklios valstybės pa- pagrindinis iniciatorius ir autorius, regis, buvo Paulius ramos šio muziejaus statybai [20]. Kauno savivaldybė apie Galaunė. Pavyzdžiui, 1925 m. kovą Švietimo ministerijai sumanymą statyti Tautos muziejų informavo vyriausybę ir buvo įteiktas Valstybės muziejaus įstatymo projektas, sulaukusi pritarimo netruko imtis organizuoti projektavimo kuris skelbė, kad toks muziejus steigiamas Lietuvos darbų [6]. Mintis Tautos muziejaus statybą paversti Vytauto sostinėje, o jo tikslas – rinkti, sisteminti ir saugoti „se- Didžiojo įmažinimo akcija buvo entuziastingai priimta novės meno ir kultūros paminklus, kurie savo pilnumoje tiek pačios savivaldos, tiek Lietuvos kultūrinio ir politinio vaizdžiai ir pilniausiai rodytų Lietuvos tautos gyvenimą, elito. Palankiai šią mintį vertino ir Vytauto Didžiojo jubi- taip pat gyvenimą tų tautų, kurios Lietuvoje yra gyvenę liejinių metų šventės organizavimu besirūpinantis Vytauto ir gyvena“. Šis muziejus projektuotas su priešistorinės Didžiojo komitetas. archeologijos, istorinės archeologijos, numizmatikos ir Užvirė diskusija, koks bus Vytauto Didžiojo muziejus sfragistikos, bažnytinio meno, istorinės tapybos ir lipybos, bei kokie jau veikiantys muziejai įsikurs po jo stogu. Netrū- keramikos ir stiklo, etnografijos ir liaudies dailės skyriais ko ginčų ir dėl muziejaus statybos vietos. Vieni įrodinėjo, [43]. 1927 m. rugsėjį Švietimo ministerijai buvo įteiktas kad geriausia vieta Tautos muziejui statyti – greta Karo Tautos muziejaus įstatymo projektas, kuris numatė, jog muziejaus, kiti – kad muziejų derėtų įkurdinti Vytauto steigiamas Tautos muziejus bus „moksliškai – organizacinė kalne, o treti, pavyzdžiui, Maironis ir Adomas Jakštas, įstaiga“, kurios „vyriausias tikslas“ bus „rinkimas, saugoji- įrodinėjo, kad tautos muziejui, kuris „savo esme yra tam mas ir moksliškas tyrinėjimas Lietuvos meno bei kultūros tikra praeities šventovė“, geriausiai „pritinka stovėti vie- – buities muziejiškų turtų, turinčių bendros valstybinės toje pagarsėjusioj praeity“, o tokia vieta yra Kauno pilis. bei tautinės reikšmės“. Būsimasis muziejus turėjo perimti Pasak A. Jakšto, „nesyk griauta, nesyk atstatinėta, ji virto Valstybės archeologijos komisijos surinktus eksponatus brangiausiu mūsų tėvynės sklypeliu. Jos pamatai gausiai Valstybės muziejui bei kitus valstybės rankose esančius aplaistyti lietuvių krauju“. Pastarasis siūlė ant Kauno pilies rinkinius ir jais „vaizdžiai supažindinti visuomenės pla- liekanų „pastatyti daug aukštesnį ir gražesnį rūmą, negu čiausius sluoksnius“ su „lietuvių tautos ir kitų gyvenusių, kad pirmiau būta“ – naujoji Kauno pilis turėjo virsti namais ar gyvenančių Lietuvoje tautų meno bei kultūros – buities Tautos muziejui, kuris rodytų „visą mūsų praeitį ir mūsų raida ir jų praeities bei dabarties būkle“. Tai liudija, kad tautos kūrybą“ [19]. Diskusija dėl muziejaus statybos vie- buvo numatytas nacionalinės istorijos pasakojimas ekspo- tos – tai iš esmės diskusija dėl to, kaip būsimam Tautos mu- zicijoje, tačiau iš projektuojamų muziejaus skyrių matyti, ziejui sukurti didesnį simbolinį kapitalą. Vieniems atrodė, jog šiame, kaip ir ankstesniame, Valstybės muziejaus pro- jog statant muziejų vietoje Karo muziejaus nebus galima jekte prioritetas buvo meninio palikimo saugojimas [41]. įkūnyti Vytauto Didžiojo pagarbos verto projekto, o kiti, Turint galvoje, kad projektų autorius buvo P. Galaunė, tai pavyzdžiui, Vaižgantas, įrodinėjo, kad priešingai – esama neturėtų stebinti – pastarajam pirmiausia rūpėjo dailės Karo muziejaus vieta tinkamiausia Tautos muziejui statyti paveldas. Tiek vienas, tiek kitas projektas tiesiog nugulė „ir ją paniekinus nusidėtumei visai Lietuvos valstybei, ne ministerijos stalčiuose. vien Kaunui, kur Karo Muziejus jau tapo Forum Lituanum, Kai į Kauno miesto savivaldybę 1929 metų spalį kreipėsi lietuviško valstybingumo mokykla. Jei kas išdrįstų naikinti Vytauto Didžiojo mirties 500 metų paminėjimo rengimo šia savotišką politikos auklėjimo vieta, apsivilkčiau atgailos Vyriausias komitetas, dėstydamas sumanymą Kaune maišu ir eičiau į minią, šaukdamas, kad savo krūtinėmis pastatyti Vytautui Didžiajam paminklą, miesto valdžia užstotų ją“. Vaižgantui ypač svarbu atrodė išsaugoti Karo atsakė, jog ši sumaniusi Laikinoje sostinės pastatyti Vy- muziejaus sukurtas komemoracijos tradicijas ir buvo pa- tauto Didžiojo vardu pavadintą Tautos muziejų, kuriame žymėta, jog „Vl. Nagevičiaus sudarytoji vieta virto kilnaus „būtų sutalpinti kaip dabar esami Kaune visi muziejai, patriotiško kulto vieta“ [42].

Nacionalinio muziejaus idėja ir kolektyvinė atmintis ISSN 1392-0456 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. E-ISSN 2029-7181 61 kultūrinė atmintis

1930 m. vėlyvą rudenį oficiozas taikliai nurodė, kad jos kultūros vertingų palikimų ir dailės tvarinių saugojimo, „dėl Vytauto Didžiojo muziejaus buvo daug ginčų ir daug pasididžiavimo ir mokslo vietą“. Vytauto muziejus buvo projektų. Ir ta projektų – sumanymų daugybė jau buvo skelbiamas ir „savininku visų Lietuvos senovės palikimų, begresianti pačią idėją paskandinti“. Tad esą daug kam žemės iškasimų ir kitų meno palikimų“ – t. y. atsakingu buvo netikėta žinia, jog lapkričio 23 d. bus šventinamas už visą kultūrinį palikimą. Šį muziejų turėjo sudaryti Vytauto Didžiojo muziejaus kertinis akmuo [9]. Diskusija, Karo muziejaus, Kauno miesto savivaldybės muziejaus kur dėti kertinį pamatą Vytauto Didžiojo muziejui, išties ir M. K. Čiurlionio galerijos rinkiniai [49]. Šio įstatymo tęsėsi iki paskutinės akimirkos. Užsitęsusiose diskusijose projekto autorių teigimu, buvo siekiama, kad Vytauto tašką padėjo valdžia. Jos nuomonę lėmė, kad Vytauto Didžiojo muziejus „susidėtų iš trijų svarbiausių dalių: iš Didžiojo muziejaus statybai buvo pasirinkta vieta prie Karo laisvės muziejaus, iš istorijos ir dailės muziejų“ – Karo muziejaus. Svariausia priežastis, nulėmusi galutinį šios muziejaus rinkiniai tarnaus vaizduojant „kovą už laisvę ir vietos pasirinkimą, buvo ta, jog ši erdvė jau buvo tapusi nepriklausomybę“, o Kauno miesto archeologijos, etno- kolektyvinės atminties vieta – muziejaus statybai einant grafijos ir istorijos rinkiniai – vaizduojant istorinį naratyvą. į pabaigą oficiozas prisipažino: „Vietą muziejui nustatė Dalindamasis samprotavimais su visuomene vienas iš šio tradicija. Ne ilgo laiko, bet įsigalėjusi, visų lietuvių širdyse įstatymo autorių J. Viliešis pridūrė, jog būsimo muziejaus įaugusi tradicija. Tą vietą įprasmino sumaniai ir rūpestingai „galbūt, kiek praplėstose patalpose susirastų vietos ir meno auginamas Karo muziejus. Ją pašventino karių invalidų ir dailės muziejui, o gal ir visai Čiurlionies galerijai“ [45]. gražios, savaimingai lietuviškai maldingos apeigos“ [51]. Tai liudija, kad projekto autoriai siekė nacionalinės istorijos 1930 m. lapkričio 23 d. buvo surengtos Vytauto Didžiojo naratyvo įkūnijimo muziejaus erdvėje, todėl M. K. Čiur- muziejaus kertinio akmens padėjimo iškilmės. Vytauto lionio galerija šiems ir atrodė kaip svetimybė. Didžiojo muziejaus kertinio akmens pašventinimas tapo 1934 m. sausį dar nebaigtuose įrengti Vytauto Didžiojo paskutiniu raiškiu „vytautinių“ metų akcentu. Vytauto muziejaus rūmuose įvyko pirmasis Vytauto Didžiojo komi- Didžiojo muziejaus statybos vietą pašventinęs Vaižgantas teto plenumo posėdis, kuriame greta kitų klausimų buvo savo trumpoje kalboje pastebėjo, kad Vytauto Didžiojo svarstytas ir naujas Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymo muziejaus vaidmuo „liks tas pats, kaip ir iki šiol buvęs Karo projektas, sukėlęs plačias diskusijas [44]. Šis įstatymo pro- Muziejus – valstybiškumo ir pilietiškumo mokykla“. Be to, jektas numatė, jog Kaune bus steigiamas vienas Vytauto būsimasis muziejus esą duos visuomenei „valstybėjimo ir Didžiojo muziejus, renkantis, saugantis ir naudojantis „kul- pilietėjimo metodą: dabartį (Karo muziejų) jungs su pra- tūros, švietimo ir mokslo reikalams lietuvių tautos meno, eitimi (istorija)“. Iškilmėse dalyvavęs prezidentas Antanas archeologijos, istorijos ir etnografijos kūrinius ir liekanas“. Smetona Karo muziejų ir jo vadovą V. Nagevičių regėjo Švietimo ministerijos žinioje būsiančiame muziejuje buvo būsimo muziejaus centru. Pasak jo, „Karo muziejaus įkūrė- numatyti šie skyriai: archeologijos ir istorijos, etnografijos jas yra padaręs pradžią tautos brangaus palikimo apsaugai. ir lauko, karo, M. K. Čiurlionio galerija ir Kauno istorijos Apie jį spiesis kitos lietuvių kultūros liekanos“ [9]. [46; 48]. Vytauto Didžiojo komitete parengtas projektas Taigi valdžia visas viltis dėl nacionalinio istorijos na- įkūnijo tokią muziejaus viziją, kokią turėjo Kauno savival- ratyvo materializavimo muziejaus salėse siejo su Karo dybė – visi pagrindiniai Laikinojoje sostinėje veikiantys muziejumi ir jam vadovaujančiu V. Nagevičiumi. Tuo metu muziejai turėjo virsti naujojo Vytauto Didžiojo muziejaus niekas negalėjo nuginčyti šio muziejaus vaidmens ir jo skyriais. Dėl planuoto mechaniško muziejų sujungimo sie- indėlio sukuriant kolektyvinės atminties erdvę Karo mu- kis naująjį muziejų paversti nacionalinės istorijos naratyvo ziejaus sodelyje. Kita vertus, tai, jog svariausia priežastis, liudijimo etalonu atrodė tarsi antraeilis uždavinys, nors nulėmusi galutinį vietos pasirinkimą muziejaus statybai, to, suprantama, atsisakyta nebuvo. Šis projektas sukėlė buvo Karo muziejaus sodelyje sukurtas simbolinis atmin- plačią diskusiją, tačiau diskutuota buvo dėl antraeilių ties laukas, liudija, kad valdantysis elitas į muziejų žvelgė dalykų – pirmiausia dėl pavaldumo. Ypač juo buvo nepa- kaip į neatsiejamą, organišką kolektyvinės atminties lauko tenkinti kariškiai, kurie spaudoje ėmė ryžtingai protestuoti dalį, padedančią nustatyti aiškius oficialius kolektyvinės at- prieš ketinimą Karo muziejų paversti tik vienu iš naujo minties rėmus per kanoninį nacionalinės istorijos naratyvą. muziejaus skyrių „civiliokų“ valdžioje [11; 14; 29; 33; 38; Pradedant Vytauto Didžiojo muziejaus statybą mažai 59]. V. Nagevičius ėmėsi plačios propagandinės akcijos galvota apie tai, kaip būsimasis muziejus atspindės nacio- ir gindamas Karo muziejaus savarankiškumą Vyriausybės nalinės istorijos naratyvą. Peršasi mintis, jog valdžia tiesiog narius įtikinėjo, kad Karo muziejaus veikla ir sukaupti pasikliovė Karo muziejaus, kaip aktyvaus nacionalinės rinkiniai liudija šį esant toli gražu ne tik įprastu karo mu- kolektyvinės atminties inžinieriaus, patirtimi ir per daug ziejumi, o muziejumi, atliekančiu nacionalinio muziejaus nesuko sau galvos, kaip realiai atrodys naujo muziejaus misiją, liudijančiu nacionalinės istorijos naratyvą [8]. Nors ekspozicija. Kita vertus, iniciatyvos projektuoti būsimo V. Nagevičiaus aiškinimai buvo skirti veikiau tik tam, jog muziejaus sąrangą ėmėsi Vytauto Didžiojo komitetas, kuris jis galėtų „atsiriekti“ didžiąją Vytauto Didžiojo muziejaus vylėsi, kad šis muziejus bus ne tik Švietimo ministerijos pastato dalį, tačiau juose buvo daug tiesos. Karo muziejui žinioje, bet ir Vytauto Didžiojo komiteto globoje. 1931 m. visuomet rūpėjo parodyti visą Lietuvos istorijos naratyvą Vytauto Didžiojo komitetas parengė Vytauto Didžiojo mu- jau vien todėl, kad to tarsi fono reikėjo pasakojant Lietuvos ziejaus statuto projektą, kuris šį muziejų projektavo kaip kariuomenės istoriją. M. K. Čiurlionio galerijos indėlis į „centrinę Lietuvos meno, archeologijos, istorijos ir kitų istorinio naratyvo liudijimą, suprantama, buvo minimalus –

62 Dangiras MAČIULIS ISTORIJA 2013/1

šiuo požiūriu ji konkuruoti su Karo muziejumi negalėjo, o muziejuje nebus – „tautinis centralinis muziejus“ bus L X V I / 8 9 ir niekada tokių ambicijų neturėjo. vienas ir jis „turi būti sukurtas ne mekaninio sudūrimo, o 1934 m., minint šešioliktąsias Lietuvos nepriklausomy- dvasinės ir pedagoginės sintezės keliu“, o jo sudėtin patekę bės metines, buvo iškilmingai pašventinta dalis baigtų muziejai privalės „didelio uždavinio dėliai paaukoti savo įrengti Vytauto Didžiojo muziejaus rūmų patalpų. Šių ambicijas, net savo paskiras gražias tradicijas“. Pabrėžta, patalpų pašventinimas, iškilmingas 1930 metais Lietuvą ap- jog šiuo klausimu išimčių nebus niekam – net Karo mu- keliavusio Vytauto Didžiojo paveikslo į šių rūmų centrinę ziejui. Tiesa, tuo pat metu pridurta, kad, kuriant naują erdvę – Vytauto kapelą – pernešimas ir čia pat surengtas Vytauto Didžiojo muziejų, „Karo muziejus įneš didžiausią iškilmingas Vytauto Didžiojo komiteto posėdis buvo ofi- ir žymiausią indėlį“ ne tik dėl savo gausių rinkinių, bet ir cialūs ir pagrindiniai 1934 metų Nepriklausomybės dienos todėl, jog šis „turi sukūręs šaunias, nepaprastas tradicijas. minėjimo renginiai. Vytauto Didžiojo muziejuje iškilmių Jis turi ryškų, visiems artimą ir pažįstamą lietuvišką veidą. metu pasakytoje kalboje švietimo ministras K. Šakenis Jis yra ryškiausiai iš pat pradžių atsiliepęs vytautinei dvasiai išdėstė viziją, kokį ir su kokiais pagrindiniais akcentais <...> Jis giliai įsąmonino mūsų patriotizmą“ [51]. istorinį pasakojimą lankytojui privalės pateikti muziejus. Oficiozas tvirtino, kad Vytauto Didžiojo muziejaus sta- Pasak jo, muziejaus lankytojams bus priminti tie senovės tymo idėjos autoriai šią iniciatyvą pasiūlė suprasdami, jog laikai, „kada Lietuvos gyvenimą ir Lietuvos valstybę tvarkė „tautai visų pirmiausia reikia <...> patikimo ryšio su praei- mūsų garsieji kunigaikščiai, mūsų Vytautas Didysis ir toki timi gairėms ateitin nustatyti. Jai reikia iškalbingos, plačiu prisiminimai įamžins Vytauto Didžiojo vardą ir lankyto- mastu gyvos tautinės veiklos mokyklos. Jai reikia tampriai juose sužadins tam mūsų didvyriui pagarbą. Muziejaus savo garbingą, kupiną didžių ir kilnių žygių praeitį pažinti eksponatai vaizdžiai galės parodyti ir tuos jau liūdnus ir pajusti“. Priminta, kad „Lietuva iki šiol neturėjo tautinio praeities laikus, kada Lietuva, susijungusi su Lenkija pra- centrinio muziejaus“, tad ir buvo nuspręsta jį įkurti [51]. dėjo nustoti savarankiškumo, ėmė blukti ir galop pateko Tuo pat metu Švietimo ministerija pasiūlė ir atitinkamas į Rusijos valdžią. Nežiūrint tačiau visokių priespaudų, Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymo projekto pataisas, baigiant spaudos draudimu, lietuvių tautinė sąmonė pra- liečiančias iš esmės muziejaus struktūrą, kurios naująjį mu- dėjo atsigauti, sužybsi atgimimo „Aušra“, ir visa baigiasi ziejų būtų pavertusios dar labiau monolitiniu dariniu – pa- mūsų kovomis dėl nepriklausomybės. Muziejaus lankytojai vyzdžiui, neliko planuoto Kauno miesto istorijos skyriaus. pamatys čia ir tuos ginklus, kuriais buvo kovota dėl nepri- Muziejaus interesai fokusuoti į nacionalinės istorijos nara- klausomybės, kuriais mūsų nepriklausomybė atgauta nors tyvo pasakojimą [48]. Visa tai rodo, jog valdantysis politinis ir dalinai, nors ir dar be mūsų sostinės Vilniaus. Be to, dar elitas į muziejaus statybą žvelgė ne tik kaip į paminklinio norima čia sutraukti ir visa tai, kas karakteringa yra mūsų pastato statybą, bet ir kaip į nacionalinės istorijos naratyvo tautai“ [21]. Taigi Vytauto Didžiojo muziejui projektuoti įkūnijimą muziejaus erdvėje. Beje, tokias viltis puoselėjo du pagrindiniai uždaviniai: eksponatais atskleisti aiškų ir kai kurie muziejinio darbo profesionalai – pavyzdžiui, nacionalinės istorijos naratyvą, kuriame atsispindėtų Lietu- vykstant statybai E. Volteris kalbėjo apie tai, kad „atėjo vos valstybingumo ir lietuvių tautos istorijos pasakojimas, laikas, kada bus galima atvaizduoti visą Lietuvos kultūros o materialų etnokultūrinį palikimą pateikti kaip raiškų eigą nuo seniaus laikų ligi šių dienų remiantis likusiais autentiško tautiškumo liudijimą. Trumpai tariant, liudyti dokumentais [pabraukta E. Volterio]“ [55]. tai, kas laikyta tautiškumo dėmenimis – tautos praeities 1935 m. rudenį Švietimo ministerija parengė Vytauto naratyvą ir etnokultūrinį palikimą. Kaip buvo pastebėta, Didžiojo muziejaus įstatymo projektą, kuriame nebuvo „sutraukti į vieną vietą visa, kas šiandien yra išmėtyta ar net užsiminta apie karo istorijos pasakojimą naujajame išskirstyta po <...> muziejėlius, sandėlius ir privatinius muziejuje – buvo numatyti tik priešistorinis, istorinis ir butus“ tam, kad žmogus, „pamatęs visa kartu, galėtų įsi- numizmatinis bei „etnografinis ir lauko“ skyriai [50]. gyti sau aiškesnį vaizdą apie mūsų praeitį ir dabartį, apie Tokia muziejaus koncepcija, kuri naikino savarankišką mūsų tautodailę ir šių dienų mūsų meną, apie priemones, Karo muziejų, iš esmės prieštaravo šio muziejaus įkūrėjo kuriomis mūsų tauta kovojo dėl savo tautinės ir valstybinės ir vadovo V. Nagevičiaus vizijai ir užgavo jo asmenines nepriklausomybės namie ir karo lauke“ [21]. Taigi kolekty- ambicijas. V. Nagevičius į šį projektą atsakė savo kontr- vinės atminties inžinieriumi tapusi valdžia rengėsi sutelkti projektu – minėtą įstatymo projektą tiesiog papildydamas vienose rankose visą kultūrinį palikimą ir iš jo konstruoti skyriumi apie Karo muziejų kaip savarankišką būsimo bendrą muziejinį nacionalinės istorijos naratyvą. muziejaus dalį [52]. Siekdama tokio muziejaus vizijos įkūnijimo valdžia 1936 m. rugsėjo 25 d. Vytauto Didžiojo muziejaus buvo pasirengusi negailestingai sulaužyti buvusių muziejų įstatymo projektas buvo pristatytas neseniai darbą autonomiškumą naujo muziejaus kūne. Kaip minėjo- pradėjusiame IV Seime. Kompromisu Karo muziejaus me, perspektyva „nuskęsti“ naujame Vytauto Didžiojo pretenzijoms esantis įstatymo projektas numatė, jog mu- muziejuje prarandant institucinį savarankiškumą Karo ziejuje bus priešistorinis, istorinis, etnografinis skyriai ir muziejaus nežavėjo ir jis šiai idėjai kiek išgalėdamas prie- karo muziejus, o pats muziejus bus Švietimo ministerijos šinosi. Valdžia taip pat neketino nusileisti – paskutiniame žinioje, tačiau Karo muziejus priklausys Krašto apsaugos 1934 m. vasario mėnesio oficiozo vedamajame buvo tiesiai ministerijai [53]. Tokia dviprasmiška muziejaus priklauso- pareikšta, kad „priešmindauginių laikų“ – atskirų muziejų mybė (bus du autonomiškai besitvarkantys šeimininkai) savarankiškų kunigaikštysčių pavidalu Vytauto Didžiojo Seimo nariams labiausiai ir užkliuvo svarstant įstatymo

Nacionalinio muziejaus idėja ir kolektyvinė atmintis ISSN 1392-0456 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. E-ISSN 2029-7181 63 kultūrinė atmintis

projektą [39]. Seimas muziejaus įstatymo projektą pakore- Lietuvos valstybingumo istoriją Karo muziejus pasakojo gavo aiškiai pabrėždamas, kad Vytauto Didžiojo muziejų ir anksčiau, tačiau toli gražu nebuvo idealus pasakotojas. sudaro savarankiški muziejai – Karo muziejus ir Kultūros Pati pastarojo muziejaus specifika sąlygojo išskirtinio muziejus. 1936 m. spalio 22 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo intereso sutelkimą pirmiausia į karo istoriją. Tiesa, kaip paskelbtas spalio 8 d. seime priimtas Vytauto Didžiojo jau minėjome, paties šio muziejaus, o tiksliau būtų sakyti, muziejaus įstatymas, kuris skelbė, jog „Vytauto Didžiojo jo vadovo generolo V. Nagevičiaus interesai peržengė garbei steigiamas Vytauto Didžiojo Muziejus Kaune“. Kaip karo istorijos rėmus, tačiau politiniam elitui to jau nepa- buvo įvardinta teisės akte, muziejus turėjo tapti „mokslo kako. Pastarasis aiškiai formulavo mintį, jog reikalingas ir švietimo įstaiga“, o pastarojo tikslu paskelbta „ugdyti nacionalinis muziejus, kuris plačiai visuomenei pateiktų tautinį susipratimą, tėvynės meilę ir pasiryžimą ginti nacionalinės istorijos viziją, o nesitenkintų epizodiniu Lietuvos nepriklausomybę“. Naujasis Vytauto Didžiojo jos vaizdavimu. Ir muziejus šiuos politinio elito lūkesčius muziejus nebuvo vienalytis organizmas – po vienu stogu bandė atliepti – tai liudijo naujoji Karo muziejaus ekspo- buvo įkurdinti du visiškai skirtingi muziejai – Kultūros zicija. Įsikūrusiame naujose patalpose Vytauto Didžiojo muziejus ir Karo muziejus. Pastarieji turėjo ir skirtingus Karo muziejuje ketvirto dešimtmečio gale buvo šie skyriai: šeimininkus – Karo muziejus buvo pavaldus Krašto apsau- 1. Vytauto Didžiojo kapela gos ministerijai, o Kultūros muziejui vadovavo Švietimo 2. Lietuva po 1795 metų: Napoleono laikai; 1831 ir ministerija. Seime pristatant Vytauto Didžiojo muziejaus 1863 metų sukilimai; lietuvių spaudos draudimo įstatymo projektą, šio muziejaus suskirstymas „į dvi laikotarpis autonomiškas įstaigas“ aiškintas tuo, jog pirmiausia Karo 3. Lietuvių kariniai daliniai Rusijoje 1917 metais muziejus „turi savo specifinį tikslą“ – skirtas karo istorijai, 4. Nepriklausomybės skyrius o Kultūros muziejus „yra grynai meno, tautos kultūros 5. Lietuvos kariuomenės pulkų ir įstaigų skyrius muziejus, kuriame yra meno, istorijos, etnografijos ir 6. Šaulių sąjungos ir partizanų skyrius kiti skyriai“. Kaip dar vienas muziejų atskyrimo motyvas 7. Dariaus ir Girėno skyrius su Lituanikos likučiais įvardinta tai, kad Karo muziejaus sodelyje „yra sudarytos 8. Šarvų ir ginklų evoliucija labai gražios“ komemoracijos tradicijos [40]. 9. Lietuvos piliakalnių fortifikacija ir vakarinės Lietuvos naujojo geležies amžiaus medžiaginė kultūra 10. Žuvusiųjų už Lietuvos laisvę kripta [34, 125]. Didžioji muziejaus salė buvo paversta pagrindine Įkūnyta nacionalinio muziejaus vizija istorinio naratyvo pasakojimo vieta, kur iš esmės buvo pristatomas oficialus nacionalinės istorijos naratyvas. Šioje salėje buvo Vytauto Didžiojo kapela. Kapelos nišoje sto- vėjo Vinco Grybo sukurta majestotiška Vytauto Didžiojo Tai, kad naujasis Vytauto Didžiojo muziejus buvo iš statula, o šios nišos šonų languose buvo vitražai, kurie esmės du savarankiški muziejai – Kultūros muziejus ir vaizdavo Žalgirio mūšyje paimtą 51 nugalėtų kryžiuočių Karo muziejus, – toli gražu nereiškia, jog politinio elito vėliavą. Ant sienų kabėjo paveikslai, vaizduojantys siužetus siekis muziejaus erdvėje pristatyti etaloninį nacionalinės iš Lietuvos istorijos – Saulės mūšį, Lucko suvažiavimą, istorijos naratyvą žlugo. Nepavykus (tiksliau pristigus poli- Žalgirio mūšį, Liublino uniją. Net keliasdešimt paveikslų tinės valios) sukurti projektuotą vieną muziejų pastarajam vaizdavo siužetus, susijusius su Vytautu Didžiuoju – Vy- buvusi numatyta misija – pasakoti Lietuvos valstybės ir tauto priesaika, Vytautas prie Juodosios jūros, Vytautas lietuvių tautos istoriją – buvo padalinta dviem muzie- prie Naugarduko, Totorių chano duoklė Vytautui ir t. t. jams – Karo muziejui patikėta materializuoti Lietuvos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istoriją liudijo Lietu- valstybingumo istorijos naratyvą, o Kultūros muziejui vos didžiųjų kunigaikščių portretų galerija, kurią užbaigė atspindėti lietuvių tautos istoriją. Tačiau tai nereiškia, Stanislovo Augusto Poniatovskio – paskutinio Lietuvos kad šios misijos muziejams buvo pateiktos suformuluotų didžiojo kunigaikščio (1763–1795) – portretas. Ši nuosekli direktyvų pavidalu – valdantysis elitas tik pareikalavo įkū- kunigaikščių portretų galerija buvo Lietuvos valstybingumo nyti nacionalinės istorijos naratyvą, o muziejų takoskyrą istorijos liudijimas. Po to – Lietuvos Respublikos prezidentų lėmė skirtingi pačių muziejų interesai (Karo muziejaus galerija. Tarp Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lietuvos dėmesys politinei istorijai ir Kultūros muziejaus rūpini- Respublikos prezidentų portretų buvo tuščias tarpas, masis etnokultūriniu palikimu). Trumpai tariant, įvykusi kurį ženklino 1795–1918 m. data, po kuria buvo erškėčių takoskyra nebuvo toliaregiškas valdančio politinio elito vainikas, simbolizuojantis gyvenimą rusų vergovėje [34, planas – tiesiog valdžiai nustačius direktyvinį kursą muzie- 127–131]. Tačiau tai nereiškia, kad muziejuje 1795–1918 m. jaus ekspozicijoje įkūnyti nacionalinės istorijos naratyvą laikotarpis buvo paverstas „balta dėme“. Šiaip ar taip mu- patys muziejai pateikė du nacionalinės istorijos naratyvo ziejaus ekspozicijoje buvo raiškiausia pristatytas Lietuvos įgyvendinimo projektus – Karo muziejus ėmėsi atskleisti valstybingumo istorijos naratyvas, ypač akcentuojant lie- Lietuvos valstybingumo istoriją, o Kultūros muziejus ėmėsi tuviško valstybingumo tradicijos ištakas LDK bei laikmetį liudyti lietuvių tautos kaip etninės bendruomenės istoriją. iki Liublino unijos (1569 m.) – metą, kurį lietuviškas naci- Tokia muziejų interesų takoskyra visiškai atitiko valdančio onalizmas laikė tautos „aukso amžiumi“ (reiktų pridurti, politinio elito lūkesčius. jog išskirtinis dėmesys rodytas Vytauto Didžiojo asmeniui

64 Dangiras MAČIULIS ISTORIJA 2013/1

kaip simbolinei lietuviško valstybingumo figūrai) bei veikusių kraštotyros muziejų rinkiniuose. 1937 m. vasarą L X V I / 8 9 pasakojant apie valstybingumo atkūrimą – akcentuojant buvo surengta pirmoji etnografinė muziejaus ekspedicija, ginkluotas kovas už nepriklausomybę. Nepriklausomybės kurios metu surinkta 400 eksponatų, fiksuota etnografinė kovų istoriją liudijo muziejuje plačiai atskleista Lietuvos buitis [35]. Muziejus žengė pirmuosius žingsnius ekspozi- kariuomenės istorija – naudotasi karo istorijos naratyvu. cijoje kurdamas nuoseklų pasakojimą apie lietuvių tautos Reiktų pažymėti, jog simbolinis naratyvas apie lietuvių istoriją. Akivaizdus to liudijimas – 1938 m. sausio 25 d., tautinį atgimimą ir valstybingumo atkūrimo istoriją buvo po ilgo, kruopštaus darbo, buvo atidaryta visiškai nauja įkūnytas jį perkėlus iš muziejaus salių į greta esantį Karo muziejaus archeologinė ekspozicija, pasakojanti apie muziejaus sodelį. Karo muziejus toliau šioje simbolinėje lietuvių tautos proistorę. Į šios ekspozicijos atidarymą erdvėje konstravo pasakojimą apie tautinį atgimimą ir atvyko pats prezidentas A. Smetona, o valdžios oficiozas iškovotą nepriklausomybę. Ketvirto dešimtmečio viduryje pabrėžė šios ekspozicijos reikšmę tautos istorijos naraty- perplanuotame ir išplėstame Karo muziejaus sodelyje vui. Archeologinė ekspozicija atspindėjo lietuvių tautos buvo pastatyti lietuvių tautinio atgimimo veikėjų Maironio, istoriją iki lietuviško valstybingumo išvakarių – XIII a. Martyno Jankaus, Petro Vileišio, Vlado Putvinskio ir nepri- Spauda entuziastingai skelbė, jog eksponatai liudija tai, klausomybės kovų herojų Antano Juozapavičiaus, Povilo kad II a. po Kr. jau galime rasti „gryną lietuvių kultū- Lukšio, Silvestro Žukausko biustai [24]. Tuo metu čia pat rą“ [10]. Lankytojams atverta priešistorės ekspozicija pastatytos „Knygnešio“ ir „Sėjėjo“ skulptūros – pirmoji pademonstravo akivaizdžią muziejaus orientaciją per priminė spaudos lietuviškais rašmenimis draudimo metą archeologinį ir etnokultūrinį palikimą pateikti visuomenei būnant Lietuvai carinės Rusijos valdžioje, antroji tapo pasakojimą apie lietuvių tautos kaip etninės bendruo- paprasto lietuvio valstiečio, išsaugojusio savo tautinę menės istoriją. tapatybę, simboliu. 1934 m. Karo muziejaus sodelyje Tokiu būdu ketvirto dešimtmečio gale Vytauto Didžiojo buvo įrengtas Nežinomo kareivio kapas į jį perlaidojus muziejaus salėse ir už jo sienų, Karo muziejaus sodelyje, kovose už nepriklausomybę kritusį nežinomą karį. Ši mo- buvo pristatomas nacionalinis etnocentristinis naratyvas, numentinė propaganda iškalbingai rodė išskirtinį dėmesį liudijantis Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istoriją. naujausiai Lietuvos istorijai: nuo XIX a. tautinio atgimimo Taip buvo sukurti ir oficialūs, valdančio elito legitimuoti iki gyvenamojo momento. Tokiu būdu Karo muziejus kolektyvinės atminties rėmai. atspindėjo Lietuvos valstybės istoriją, akcentuodamas seną valstybingumo tradiciją ir šios tradicijos atkūrimą XX a. Ar tai reiškia, jog dėmesys Lietuvos valstybingumo istorijai persvėrė pagrindinę šio muziejaus misiją – pasakoti Vietoje išvadų Lietuvos kariuomenės istoriją? Manau, atsakyti galime taip: muziejus prioritetu kaip ir anksčiau liko Lietuvos kariuo- menės praeitis ir nūdiena, bet lietuviško valstybingumo naratyvas muziejuje tapo toks raiškus, kad galime kalbėti Apibendrinant galima teigti, kad 1936 m. duris atvėręs apie Karo muziejų kaip Lietuvos valstybingumo istorijos Vytauto Didžiojo muziejus iš esmės buvo tai, ką savo pasakotoją. vizijose lietuvių politinis ir kultūrinis elitas regėjo kaip Tau- Ką tuo metu veikė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus? tos ar nacionalinį muziejų. Ketvirto dešimtmečio antroje 1936 m. lapkričio 17 d. Kultūros muziejaus taryba prisista- pusėje šį nacionalinį muziejų reprezentavo du po vienu tė švietimo ministrui. Iš lakoniško spaudos pranešimo apie stogu įsikūrę, autonomiškai veikiantys muziejai – Vytau- šį susitikimą žinome, jog pokalbio metu buvo „paliesti to Didžiojo karo muziejus ir Vytauto Didžiojo kultūros principiniai muziejaus klausimai, ypač etnografijos ir muziejus. Šie muziejai savo erdvėse įkūnijo „pavyzdinį“, oro muziejaus klausimas ir priešistorijos skyriaus orga- lietuviško nacionalizmo lūkesčius atliepiantį nacionalinės nizavimasis ryšium su buvusio Kauno miesto muziejaus istorijos pasakojimą apie Lietuvos valstybingumo ir lietu- rinkinių parėmimu, istorijos skyriaus organizavimo forma vių tautos istoriją. Karo muziejus konstravo ir atspindėjo ir kt.“ [18]. Peršasi mintis, kad pokalbio ministerijoje lietuviško valstybingumo istorijos naratyvą, o Kultūros metu kaip tik kalbėta apie muziejui patikėtą misiją įkū- muziejus tapo lietuvių tautos, kaip etninės bendruomenės, nyti nacionalinės istorijos naratyvą susitelkiant į lietuvių istorijos liudytoju. Visa tai papildė už muziejaus sienų, tautos kaip etninės bendruomenės istorijos liudijimą, Karo muziejaus sodelyje, įkūnytas simbolinis atminties o tai muziejus galėjo įgyvendinti remdamasis tuo, kas laukas, tapęs ir oficialia komemoracijos vieta. laikyta neabejotinai lietuvišku etnokultūriniu palikimu – archeologiniais, etnografiniais, tautodailės artefaktais. Šiam naratyvui tarnavo ir tai, kas jau buvo įprasta šio muziejaus kolektyvui – pasakojimo apie etnokultūrinį Šaltiniai ir literatūra palikimą kūrimas (M. K. Čiurlionio galerijos tradicija). Iš esmės nauja muziejui buvo tik proistorė. Muziejus ėmėsi darbo – pradėti kryptingai formuoti rinkiniai rengiantis archeologinei ir etnografinei ekspozicijoms. Muziejaus 1. 1919 12 15 įsakymas kariuomenei [oficialus leidinys]. darbuotojai trūkstamų eksponatų ieškojo provincijoje Kaunas [Krašto apsaugos ministerija].

Nacionalinio muziejaus idėja ir kolektyvinė atmintis ISSN 1392-0456 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. E-ISSN 2029-7181 65 kultūrinė atmintis

2. 1921 01 22 įsakymas kariuomenei [oficialus leidinys]. 23. Kalba pasakyta St. Seimo Pirmininko, E. Respublikos Kaunas [Krašto apsaugos ministerija]. Prezidento Pareigas, A. Stulginskio, paminklą atiden- 3. 1922 05 06 posėdžio protokolas Steigiamosios komi- giant. Lietuva, 1921 spalio 18, nr. 234, p. 1. sijos išdirbimui komiteto sumanymo dėl Karo muzie- 24. KANČIENĖ, J. Laikinosios sostinės reprezentacinės jaus rūmų, stiliaus, vietos. Lietuvos centrinis valstybės aikštės. Archiforma, 2006, nr. 3, p. 72–80. archyvas (toliau – LCVA), f. 1764, ap. 1, b. 51, l. 2. 25. Karžygių šventė. Lietuva, 1921 spalio 18, nr. 234, p. 1. 4. 1929 10 16 Tautos muziejaus statymo reikalu pasita- 26. Kauno karo muziejaus lankytojų knyga. Lietuvos ypa- rimo protokolas. Kauno apskrities archyvas (toliau – tingasis archyvas, f. 16895, ap. 1, b. 54, l. 31. KAA), f. 219, ap. 1, b. 439, l. 19. 27. Kauno miesto muziejaus statutas [1929 m.]. KAA, 5. 1929 10 19 Kauno miesto savivaldybės raštas Vytauto f. 219, ap. 1, b. 645, l. 4. Didžiojo mirties 500 metų paminėjimo rengimo Vy- 28. KERŠYTĖ, Nastazija. Lietuvos muziejai iki 1940 metų: riausiam komitetui. KAA, f. 219, ap. 1, b. 631, l. 12. Lietuvos muziejų raida XVI–XX amžiaus ketvirtajame 6. 1929 11 21 pasitarimo protokolas Centralinio muzie- dešimtmetyje. Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejaus Vytauto Didžiojo vardu statymo reikalu. KAA, jus, 2003. 230 p. f. 219, ap. 1, b. 439, l. 18. 29. KRĖVĖ, Vincas. Dėl Vytauto Didžiojo muziejaus san- 7. 1930 06 16 posėdžio protokolas Muziejų statymo rei- tvarkos. Lietuvos aidas, 1934 vasario 9, nr. 33, p. 6. kalams aptarti komisijos. LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 206, 30. KULIKAUSKAS, Pranas; ZABIELA, Gintautas. Lietu- l. 25. vos archeologijos istorija (iki 1945 m.). Vilnius: Die- 8. 1934 01 28 laiškas Karo muziejaus viršininko Švieti- medis, 1999. 327 p. mo ministrui ir Vytauto Didžiojo komiteto pirminin- 31. Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16–1940.VI.15). kui, LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 208, l. 26. Vilnius: Teisės institutas, 1996. 1035 p. 9. Alm. Vytauto Didžiojo muziejus jau pradėtas statyti. 32. „Liet. Žin.“ Kor. Aušros šventė Kaune. Lietuvos žinios, Lietuvos aidas, 1930 lapkričio 24, nr. 268, p. 5. 1923 03 08, nr. 55, p. 1–2. 10. Atidarytas Vytauto D. Muziejaus Priešistorinis sky- 33. MAČIUIKA, A. Kas bus su karo muziejumi? Lietuvos rius. Lietuvos aidas, 1938 sausio 26, nr. 38, p. 2. aidas, 1934 02 10, nr. 34, p. 7. 11. BRAZIULEVIČIUS. Dėl Vytauto Didžiojo muziejaus 34. MATULIONIS, B. Karo Muziejus – didysis gen. Gyd. santvarkos. Lietuvos aidas, 1934 vasario 13, nr. 36, p. 3. Vl. Nagiaus Nagevičiaus kūrinys. Iš: Generolo gydy- 12. BRUNDALAS. Karo muziejus. Trimitas, 1921, nr. 39, tojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų p. 20. apžvalga, 1962, p. 125–131. 13. Dr. V. Ter. Karo muzėjus. Karys, 1922, nr. 42, p. 498– 35. MIGLINAS. S. Kaip V. D. Kultūros Muziejus renka se- 499. nąją Lietuvą vaizduojančią medžiagą. Lietuvos aidas, 14. E. Rengiantis atidaryti Vytauto Didžiojo muziejaus 1937 10 28, nr. 491, p. 3. patalpų dalis. Kaip sutvarkyt muziejaus administravi- 36. PUZINAS, Jonas. Muziejininkystė [paskaitų konspek- mą. Lietuvos žinios, 1934 vasario 8, nr. 32, p. 2. tas]. Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka (to- 15. GALAUNĖ, Paulius. M.K. Čiurlionies galerija 1924– liau – LNMMB), F 52–67, l. 30. XII–13–1930 : penkerių metų darbo apyskaita. Kau- 37. PUZINAS, Jonas. Kauno miesto muziejus. Lietuvos nas: M. K. Čiurlionies galerija, 1931. 92 p. aidas, 1928 gruodžio 55, nr. 252, p. 3. 16. GALAUNĖ, Paulius, Lietuvos muziejai. Iš: Pirmasis ne- 38. RAŠTIKIS, Stasys. Dar karo muziejaus reikalu. Lietu- priklausomos Lietuvos dešimtmetis 1918–1928, Kau- vos aidas, 1934 vasario 7, nr. 31, p. 8. nas, 1930, p. 362–370. 39. Seimo stenogramos. 1936 rugsėjo 25, 5-asis posėdis. 17. Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyve- Kaunas: Seimo kanceliarija. nimo ir darbų apžvalga. Putnam: Veronika Nagevičie- 40. Seimo stenogramos. 1936 spalio 8, 9-asis posėdis. nė, 1962. 374 p. Kaunas: Seimo kanceliarija. 18. Iš Vytauto Didžiojo muziejaus veiklos. Lietuvos aidas, 41. Tautos muziejaus įstatymas [projektas, 1927 m.]. 1936 lapkričio 19, nr. 534, p. 8. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Adelės 19. JAKŠTAS, Adomas. Dėl vietos Tautos Muziejui. Rytas, ir Pauliaus Galaunių namai (toliau – NČDMGN), R – 1930 lapkričio 5, nr. 252, p. 4. 705. 20. J. K-va. Pasitarimas Tautos Muziejaus statybos reikalu. 42. VAIŽGANTAS. Tik dėl Karo Muziejaus. Lietuvos ai- Lietuvos aidas, 1929 10 17, nr. 237, p. 6. das, 1930 lapkričio 8, nr. 255, p. 5. 21. J.L. Tautos laisvės sukaktuvių dieną Vytauto Didžiojo 43. Valstybės muziejaus įstatymas [projektas, 1925 m.]. paveikslas įneštas į tautos šventovę – Vytauto Didžio- NČDMGN, R – 704, l. 4. jo muziejų, Lietuvos aidas, 1934 vasario 17, nr. 39, 44. V. D. muziejaus kūrimo darbai. Pirmas V. D. komi- p. 1, 12. teto plenumo posėdis V. D. muziejaus rūmuose. V. 22. JUREVIČIŪTĖ, Aušra. Senojo muziejaus istorija 1919– D. muziejaus valdymo ir tvarkymo statuto projektas. 1930 m. Iš: Vytauto Didžiojo karo muziejus 2006 me- Lietuvos aidas, 1934 sausio 20, nr. 16, p. 8. tais. Kaunas [i. e. Vilnius]: Lietuvos Respublikos krašto 45. VILEIŠIS, Jonas. Kaip tvarkyti Lietuvos muziejai. Lietu- apsaugos ministerija, 2007, p. 8–44. vos aidas, 1931 gruodžio 10, nr. 281, p. 2–3.

66 Dangiras MAČIULIS ISTORIJA 2013/1

46. Vytauto Didžiojo komiteto posėdžių protokolų knyga. Summary L X V I / 8 9 1930–1936 m. LCVA, f. 1640, ap. 2, b. 15, p. 101– 105. 47. Vytauto Didžiojo karo muziejaus svarbiausiųjų įvykių kronika. 1919–1951 metai. Iš: Vytauto Didžiojo karo muziejus 2010 metais. Kaunas [i. e. Vilnius]: Lietu- Idea of the National Museum and vos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2011, p. 8–88. Collective Memory in Independent 48. Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas [projektas]. Lithuania in 1918–1940 NČDMGN, R – 708. 49. Vytauto Didžiojo muziejaus statutas [projektas, 1931 m.]. NČDMGN, R – 706. By analyzing the activities of museums located in 50. Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas [projektas, Kaunas during the interwar period, the article aims to 1935 m.]. LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 206, l. 46–47. determine whether a “model” story about national history 51. Vytauto Didžiojo muziejus. Lietuvos aidas, 1934 va- of the Lithuanian statehood and the Lithuanian nation sario 28, nr. 48, p. 4. expressing expectations of Lithuanian nationalism was 52. Vytauto Didžiojo vardo karo muziejaus ir Vytauto Di- presented in the Vytautas the Great Museum which was džiojo vardo kultūros muziejaus įstatymas [projektas, opened in 1936. 1935 m.]. LCVA, f. 1764, ap. 1, b. 206, l. 49–51. In the third decade the temporary capital of Lithuania 53. Vytauto Didžiojo muziejaus įstatymas [1936 m., pro- Kaunas had the following main museums: the Kaunas jektas]. NČDMGN, R – 711. City Museum, the Military Museum, the M. K. Čiurlionis 54. V. J – tis. Vasario 16 d. šventė Kaune. Lietuva, 1921 Gallery, and the National Museum. However, there was vasario 18, nr. 38, p. 1. no national museum in Lithuania the exposition of which 55. VOLTERIS, Eduardas. Kauno miesto archeologijos could present a coherent narrative about the history of muziejus. LNMMB, F 17–280, l. 6. the national statehood of Lithuania and the Lithuanian 56. VOLTERIS, Eduardas. Kauno miesto muziejus. LN- nation. The Military Museum had a partial function of the MMB, F 17–282, l. 1–2. national museum which told the story about the history 57. V. Ž. Karo muziejaus įspūdžiai. Karys, 1927, Nr. 13, of the Lithuanian statehood alongside with the history of p. 119–120. the Lithuanian Army. 58. ŽEMAITYTĖ, Zita. Paulius Galaunė. Vilnius: Vaga, It is stated that the Vytautas the Great Museum which 1988. 244 p. was opened in 1936 fulfilled the vision of the Lithuanian 59. ŽUKAUSKAS, Silvestras. Karo muziejaus reikalu. Lie- political and cultural elite to be a national museum of tuvos aidas, 1934 vasario 2, nr. 27, p. 6. the Nation. At that time the Vytautas the Great Museum consisted of two autonomously operating museums Gauta 2013 m. sausio 29 d. which were located under one roof, i.e., the Vytautas the Pateikta spaudai 2013 m. gegužės 10 d. Great War Museum and the Vytautas the Great Cultural Museum. The museums exhibited a “model” story about the national history of the Lithuanian statehood and the Lithuanian nation expressing the expectations of Lithuanian nationalism. The Military Museum presented the story about historical development of the Lithuanian statehood while the Museum of Culture exhibited the history of the Lithuanian nation as an ethnic community.

Nacionalinio muziejaus idėja ir kolektyvinė atmintis ISSN 1392-0456 Nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 m. E-ISSN 2029-7181 67