APIE DVI PROPAGANDINES KAMPANIJAS XX A. TARPUKARIO LIETUVOJE Dangiras Mačiulis Lietuvos istorijos institutas Kražių g. 5, Vilnius EI. p.
[email protected] Pirmąjį XX a. tarpukario Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį propaganda, kaip kryptinga, ideologiškai nuoseklia savo idėjų sklaida, itin rūpinosi įvairūs to meto visuomeniniai judėjimai - pirmiausia parti jos. Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo, kai valdžioje įsitvir tino autoritarinis Antano Smetonos režimas ir nutrūko parlamentarizmo raida, opozicinių partijų veikla iš esmės mirė, o jų propagandinė veikla neteko prasmės. Tuomet politinė propaganda tapo politinio režimo ir jo atrama esančios Tautininkų sąjungos prerogatyva. Pastaroji, laikui bė gant, net ėmė kurti valstybinės propagandos institucijos projektus. Taip 1934 m., „pasisėmus patirties" iš to meto totalitarinių režimų Europoje, buvo parengta keletas „tautinės propagandos ministerijos" kūrimo pro jektų'. Tačiau 4-ojo dešimtmečio viduryje tokios institucijos kūrimas už strigo. Propagandos ministerijos steigimo idėją atgaivino 1938 m. kovo 24 d. valdžion stojęs naujas, Vlado Mirono vadovaujamas Ministrų kabi netas, kuris, pasak A. Smetonos biografo Aleksandro Merkelio, iš visų iki tol buvusių Ministrų kabinetų „buvo pats tautiškiausias"2. „Pati tau- tiškiausia" Vyriausybė nepaliko vilčių, kad režimas taps liberalesnis - iš „tautinės linkinės" iškrypti naujoji Vyriausybė nesiruošė, o mases buvo pasiryžusi užkariauti propaganda. 1938 m. rudenį buvo įsteigta Visuome ninio darbo vadyba (VDV) - valstybinė