KULtūrinė aTMINTIS Dangiras MAČIULIS Nacionalinio muziejaus idėja ir kolektyvinė atmintis Nepriklausomoje Lietuvoje 1918 –1940 m. Dangiras Mačiulis – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto XX a. Istorijos skyriaus mokslinis darbuotojas; adresas: Kražių g. 5, LT-01108 Vilnius; el. paštas: [email protected]; mokslinių tyrinėjimų sritis – kultūros politika tarpukario Lietuvoje, kultūros istorija, istorijos politika. Straipsnis parengtas įgyvendinant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą tyrimo projektą „Atminties kultūrų formavimo strategijos miestų urbanistinėse erdvėse“ (Nr. VAT-01/2010). Anotacija. Straipsnyje, analizuojant tarpukario Kaune Nastazijos Keršytės monografiją, ir tyrimų, skirtų atskirų veikusių muziejų veiklą, siekiama nustatyti, ar 1936 m. muziejų istorijai, ir labiausiai lietuviškai muziejininkystei duris atvėrusiame Vytauto Didžiojo muziejuje buvo pri- nusipelniusių asmenų, tokių kaip Paulius Galaunė ir Vladas statomas „pavyzdinis“, lietuviško nacionalizmo lūkesčius Nagevičius, biografijas [17; 22; 28; 30; 47; 58]. Tačiau taip atliepiantis nacionalinės istorijos pasakojimas apie Lietuvos ir liko neatsakytas klausimas, ar 1936 m. duris atvėrusio valstybingumo ir lietuvių tautos istoriją. Vytauto Didžiojo muziejaus erdvė įkūnijo „pavyzdinį“, Prasminiai žodžiai: Tautos muziejus, Karo muziejus, lietuviško nacionalizmo lūkesčius atliepiantį nacionalinės Vytauto Didžiojo muziejus. istorijos pasakojimą apie Lietuvos valstybingumo ir lietuvių Abstract. By analyzing the activities of the museums tautos istoriją. Į šį klausimą bandysime atsakyti analizuo- located in Kaunas during the interwar period, the article dami nacionalinio muziejaus kūrimo istorijos peripetijas. aims to determine whether a “model” story about national history of the Lithuanian statehood and the Lithuanian nation expressing expectations of Lithuanian nationalism was presented in the Vytautas the Great Museum which Muziejinis Laikinosios sostinės was opened in 1936. Key words: Nations Museum, Military Museum, kraštovaizdis Vytautas the Great Museum. Nepriklausoma Lietuva savarankišką gyvenimą pradėjo turėdama iš esmės vieną muziejų – Laikinojoje sostinėje Įvadas veikiantį, dar XIX a. gale įkurtą Kauno miesto muziejų. Pastarasis į nacionalinio muziejaus vaidmenį nepreten- davo – trečiame dešimtmetyje šį vaidmenį iš dalies ir veikiau nesąmoningai bandė prisiimti Karo muziejus. Šį Lietuvių nacionaliniam judėjimui pasiekus savo politinį muziejų Krašto apsaugos ministerija įkūrė 1919 m. gale, idealą – sukūrus suverenią Lietuvos valstybę – neliko dar nesibaigus nepriklausomybės kovoms. Krašto apsaugos kliūčių įgyvendinti seną lietuvių tautinio judėjimo su- ministras Pranas Liatukas 1919 m. gruodžio 15 d. įsakymu manymą – sukurti Tautos (nacionalinį) muziejų, kuriame Lietuvos kariuomenei nurodė: „Gydytojui pulkininkui Vla- būtų įkūnyta lietuviško nacionalizmo lūpomis papasakota dui Nagevičiui, kaipo istorijos paminklų rinkimo žinovui, Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorija. Tačiau nacio- pavedu imtis prie Krašto Apsaugos Ministerijos Lietuvos nalinio muziejaus kūrimas nebuvo sklandus ir lietuvių is- Karo Muziejaus tvėrimo“ [1]. Tiek pats steigiamo muziejaus toriografijoje lieka neatsakyta, ar ketvirtame dešimtmetyje pavadinimas, tiek jo steigėjas Krašto apsaugos ministerija, duris atvėręs Vytauto Didžiojo muziejus buvo išties tai, ką tiek pagrindinio šio sumanymo įkūnytojas Krašto apsau- lietuvių tautinis judėjimas savo vizijoje laikė nacionaliniu gos ministerijos Karo sanitarijos tarnybai vadovaujantis muziejumi. Lietuvių istoriografija tarsi nestokoja dėmesio pulkininkas V. Nagevičius tarsi vienareikšmiškai liudijo, tarpukario Lietuvos muziejų ir muziejininkystės istorijai: jog šis muziejus tarnaus išskirtinai karo istorijai – rinks ir rasime ir Lietuvos muziejų istorijai skirtą apibendrinančią rodys lietuviško ginklo šlovės liudijimus praeityje bei taps 58 ISTORIJA 2013/1 modernios Lietuvos kariuomenės istorijos metraštininku tik raiškiai nacionalistiškai angažuoto ir į istorijos politiko L X V I / 8 9 ir nacionalinės kariuomenės tradicijų kūrėju, praeities vaidmenį įsijautusio V. Nagevičiaus savastis – panašios vaizdiniais ugdys karių narsą ir patriotizmą. Tačiau pa- nuomonės buvo ir kiti šio posėdžio dalyviai, siūlydami grindinio šio muziejaus idėjinio architekto, 1920 m. pa- Karo muziejaus pastatui „priduoti išvaizdą mūsų senovės kelto į generolus, V. Nagevičiaus sumanymai ir užmačios karžygių pilių“ [3]. gerokai peržengė misiją tapti vien Lietuvos kariuomenės Sprendžiant iš atsiliepimų, pirmiesiems šio muziejaus metraštininku. Kaip taikliai vėliau pastebėjo Jonas Puzinas, lankytojams, įžengusiems ekspozicijon 1921 m., didžiausią Karo muziejui, be Lietuvos kariuomenės istorijos rašymo, įspūdį darė tai, kas priminė ką tik nurimusias nepriklauso- „rūpėjo ypač tautinė propaganda“ ir „parodyti lietuvių mybės kovas – Lietuvos kariuomenės kūrimą liudijantys kovas dėl nepriklausomybės įvairiais laikotarpiais“ [36]. dokumentai, kariuomenės amunicija, karo trofėjai. Tiesa, Prabėgus geriems metams nuo įsakymo, skelbiančio pačiame muziejuje daugiausiai vietos ir buvo skirta pa- Karo muziejaus įkūrimą, Krašto apsaugos ministerija taip rodyti „kariuomenės žygiams nuo pirmutinių nedrąsiųjų formulavo šio muziejaus tikslus ir uždavinius: „Kuriamasis žingsnių lig pat paskutinių mums sėkmingų kovų su Želi- Lietuvos Karo Muziejus turi prakilnų ir garbingą tikslą – pa- govskio kariuomene“ [12]. gaminti būsimančioms kartoms amžiną paminklą to, kaip Tačiau muziejus buvo ne tik nepriklausomybės kovų Lietuva, per amžius priešų varginta, numetė vergijos pan- metraštininkas. Kaip ir planuota, muziejaus „įžanginis čius ir su ginklu rankoje per skausmus ir kovą pasiekė savo skyrius“ buvo paverstas trumpu Lietuvos valstybingumo is- nepriklausomybę. Antra Muziejaus užduotis – atvaizdinti, torijos pasakojimu. Ant muziejaus sienų kabėjo paveikslai, kaip gimė toje pasaulio suirutėje Lietuvos kariuomenė, kaip kurių siužetai iliustravo raiškius senosios Lietuvos istorijos ji augo, žygiavo, mušėsi ir tvarkė kasdieninį savo gyveni- epizodus, bei valstybingumo tradiciją liudijančių Lietuvos mą. Svarbu, kad nei vienas kiek žymesnis atsitikimas pulke didžiųjų kunigaikščių portretai. Teigta, jog muziejuje esan- ar daly nepraeitų Muziejaus nepastebėtas“. Kartu buvo ti „visų buvusių Lietuvos kunigaikščių ir karalių paveikslų sudaryta ir muziejaus schema, kuri numatė, jog muziejaus eilė, nuo seniausių laikų iki Liublino unijos, yra tas ryšys, „įžanginiame skyriuje“ bus „galerija kovotojų už Lietuvos kuris jungia buvusią istorinę Lietuvos valstybę su dabar- laisvę ir nepriklausomybę. Karo senovės liekanos. Lietuvos tine“ [13]. Greta senosios Lietuvos istorijos priminimo kariuomenės tvėrimas iki 1918 m. lapkričio mėn. 23 d.“. atskleistas pasakojimas apie XIX a. prasidėjusį lietuvių Kiti muziejaus skyriai turėjo lankytojus supažindinti su tautinį atgimimą su pagrindiniais jo herojais (juos liudijo Lietuvos kariuomenės struktūra, atskirų jos dalių istorija S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos [2]. Taigi muziejus projektuotas siekiant ne tik atskleisti portretai), parodytas politinės nepriklausomybės kovos lietuvių karybą praeityje bei kariuomenės nūdieną, bet kelias. Taigi muziejus atspindėjo nacionalinės istorijos na- ir pateikti pasakojimą apie Lietuvos valstybingumo atkū- ratyvą – t. y. trumpą Lietuvos valstybingumo istorijos kursą. rimą. Tokiu būdu muziejus greta karybos istorijos buvo 1922 m. smalsus pilietis apžiūrėjęs du Laikinojoje sosti- užprogramuotas bent minimaliai liudyti nacionalinio nėje veikiančius muziejus – Kauno miesto muziejų ir Karo valstybingumo istorijos naratyvą. Muziejus nuo pirmųjų muziejų – spaudoje, dalindamasis įspūdžiais, teigė, kad dienų išties neapsiribojo tik domėjimusi karybos istorija pirmąjį „būtų galima pavadinti lietuvių etnografiniu mu- ir rinko visa, kas laikyta „praeities liudijimu“. Kaip vėliau ziejumi, nes ten surinkta daugiausia piliakalnių iškasenų, aiškino pats V. Nagevičius, kuriant Karo muziejų, kitų tokių lietuvių tautinio gyvenimo pavyzdžių, kaip rūbai, muziejų, išskyrus Kauno miesto muziejų, nebuvo, todėl išdirbiniai ir t. t.“, o antrąjį esą teisingiau būtų vadinti ir „į Karo muziejų buvo imta visa kas tik pasitaikė gauti, „kovos už Lietuvos nepriklausomybę muziejumi“, nes „čia kad apsaugotų nuo sunaikinimo“ [7]. surinkta viskas, kas liečia mūsų tautos atgijimą ir atskiros Karo muziejus buvo iškilmingai pašventintas 1921 m. va- nepriklausomos valstybės sudarymą“. Taigi Karo muziejus sario 16 d., švenčiant Lietuvos nepriklausomybės trečiąsias visuomenės akimis buvo ne tik Lietuvos kariuomenės is- metines [54]. Tiesa, lankytojams duris jis atvėrė kiek vėliau. torijos, bet ir Lietuvos valstybingumo istorijos liudytojas, Visuomenė pirmiausia tapo liudininke to, kaip pati Karo kuris „gerai vaizduoja mūsų valstybę, kuri aukštai pakilusi muziejų supanti erdvė virsta kolektyvinės atminties raiškos buvo nupuolusi, pavergta ir tik po ilgų kančių pamažėle vieta, kaip, spaudos žodžiais tariant, „apteršta nusususi atgyja ir stiprėja“ [13]. aikštelė su keletu apgriuvusių apleistų buvusios cerkvės Nuo pat pradžių amžininkai ir politinis elitas į Karo trobesių, kuriuos tik vėjai švilpavo“ [12], virsta kolektyvinės muziejų žvelgė ne tik kaip į istorinio palikimo saugotoją, atminties sodeliu. Tai iškalbingai bylojo ir pati Karo muzie- valstybės ir kariuomenės istorijos metraštininką, bet ir kaip jaus išvaizda (senovės pilies kuorą primenantis muziejaus į indoktrinacinį instrumentą, įvardijo jį kaip