E-201804.Pdf
Total Page：16
File Type：pdf, Size：1020Kb
REDAKCIJOS ŽODIS alandį pradedame Kristaus prisikėlimu – šv. Ve lykomis. Šią dieną, nugalėjęs mirtį ir nuodėmę, JėzusB pasirodė saviškiams; davė apaštalams Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti, pasiuntė juos į pasaulį Jį liudyti. Visą mėnesį skaitysime džiaugsmingus skaiti nius ir drauge su Jėzaus mokiniais mėginsime atpažinti Prisikėlusįjį. „Žmogus pats savo jėgomis nepajėgus atpažinti prisi kėlusio Jėzaus. Pats Jėzus atveria akis ir padaro, kad būtų regimas“, – rubrikoje „Kaip skaityti ir medituoti Dievo žodį“ rašo brolis Kazimieras Milaševičius OSB, anali zuodamas Evangelijos skaitinį apie Emauso mokinius. Jėzui atvėrus jų akis, mokiniai atranda ne tik Jėzų, bet ir Bažnyčią, ir gali drauge su visa bendruomene švęsti Eu charistiją, kurioje nuolat regimas prisikėlęs Jėzus. Nuo šio numerio kviečiame artimiau pažinti Katalikų Bažnyčios šventuosius atnaujintoje rubrikoje „Mėne sio šventasis“. Kiekvienos dienos pradžioje pateiksime po vieną šventojo mintį gilesniam apmąstymui. Balan dį mus kasdien lydės Bažnyčios mokytoja šv. Kotryna Sienietė, tvirtai tikėjusi Apvaizdos meile, su kuria Dievas Tėvas žvelgia į pasaulį ir savo Bažnyčią. Džiaugsmingų dienų prisikėlimo šviesoje! Indrė Klimkaitė MŪSŲ TIKĖJIMO TURTAI Viršelio paveikslas 2 Mėnesio šventoji 7 Kaip skaityti ir medituoti Dievo žodį 10 Evangelijos liudytojai šiomis dienomis 16 Istorinės datos 22 VIRŠELIO PAVEIKSLAS ANTONIJAUS IŠ FAENCOS „PRANAŠAS IZAIJAS IR ŠVENTASIS LUKAS“ (VARGONŲ PROSPEKTO DURELIŲ DETALĖ) „Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.“ (Iz 7, 14) agnificat“ viršelyje matome pavaizduotus du Šven „ tosios Dvasios įkvėptus asmenis, kurių gyvenimus skiriaM šimtmečiai, bet sieja nuostabus įvykis – Apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai paslaptis. Pranašas Izaijas išskleidęs rodo mums užrašytus pranašystės žodžius, pats atsitraukdamas, likdamas nebylia figūra, vardu, įrašytu isto rijoje. Apaštalas Lukas dar tik rašo savo Evangeliją, įtemptai ieškodamas žodžių, neiškreipiančių to, ką jis išgirdo apie stebuklingus įvykius iš pačios Dievo Motinos. Evangelistas 3 stengiasi kuo tiksliau prisiminti ir atpasakoti kiekvieną įvy kio detalę: „Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Die vo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Lk1, 26–28) Ši scena, nutapytos antikinės šventyklos fone, yra didelės apimties XVI a. kūrinio fragmentas. Visa kompozicija „Ap reiškimas Marijai“ buvo nutapyta ant vargonų prospekto durelių. Renesanso laikais vargonų vamzdžiai būdavo pri dengiami sąvaromis, ištapytomis ir iš vidinės, ir iš išorinės pusės, kad pavaizduotos scenos būtų matomos tiek atvėrus, tiek ir uždarius vargonus. Šios durų sąvaros dabar saugomos Loreto Senojo lobyno muziejuje (Antico Tesoro Santa Casa). Jų autorius – XV a. I pusės menininkas Antonijus iš Faencos (Antonio da Faenza), gyvenęs apie 1457–1535 (1537) me tus, dar vadinamas Antonio Liberi, Antonio di Mazzone, Anto- nio Domenichi. Tiek vardų vienam asmeniui priskirta todėl, kad duomenų apie šį dailininką ir architektą, dirbusį įvairio se centrinės Italijos vietose, išlikę labai nedaug. Skirtinguose įrašuose, daugiausia meno kūrinių užsakymuose, jis buvo įvardijamas skirtingai. XX amžiaus tyrėjams teko padirbėti lyginant įvairių dokumentų duomenis ir darbų stilistiką, kol išryškėjo šio dailininko, architekto ir architektūros teoretiko veiklos apimtis ir geografija. Antonijumi iš Faencos jis vadi namas pagal savo paskutinę veiklos vietą – Faencos miestą. Čia gyvendamas jis suprojektavo varpinės bokštą, užbaigė 4 traktatą apie architektūrą, tapė altorių paveikslus Faencos ir Ravenos bažnyčioms, sukūrė freskas Faencos Šv. Ipolito bažnyčioje ir miesto rotušėje (deja, pastarosios neišliko). Ištapyti vargonų prospekto dureles Loreto Šventųjų Namų bazilikoje menininkui buvo užsakyta 1513 m. Dip tikas datuojamas 1513–1515 metais. Apreiškimo siužetas buvo gana įprastas vargonų prospekto durelių tapyboje. De koruojant bažnyčias, nuo seno ši scena galėjo būti vizualiai „dalijama“ į dvi dalis – arkangelo Gabrieliaus ir Mergelės Marijos figūros komponuojamos viena priešais kitą atski rose altorių sąvarose, arkų burėse. Renesanso laikais, daili ninkams susižavėjus sudėtingų architektūrinių erdvių vaiz davimo galimybėmis, jau ir viename paveiksle figūros dažnai atskiriamos nutapytų architektūrinių konstrukcijų (kolonų, tvorelių, sienų). Tapytojas Antonijus taip pat pasinaudojo šia figūrų dėsty mo schema ir, būdamas architektas, itin įspūdingai pavaiz davo dvi atskiras architektūrines erdves, įrėminančias vaizduojamą įvykį. Kairėje sąvaroje pavaizduoti Izaijas, šv. Lukas ir virš jų sklendžiantis angelas. Ši, kairioji, pusė dar padalyta į du aukštus, sukuriant tam tikrą galvosūkį – kiekgi iš tiesų skirtingų vietų vaizduojama visoje abiejų sąvarų kompo zicijoje – ar angelas ir Marija yra vienoje erdvėje, ar susitinka neapibrėžtuose išma tavimuose – galbūt šv. Luko vidiniame re gėjime? Juk pavaizduotas evangelistas tarsi 5 seka žvilgsniu arkangelo Gabrieliaus skrydį, tuo pačiu „at kurdamas“ istoriją, tapdamas liudininku įvykio, kuris vyko kadaise, bet dabar atgijo prieš jo ir mūsų akis. Švč. Mergelė Marija pavaizduota didžiulėje renesansinės bažnyčios patalpoje, kur šviesa liejasi pro dviejų kupolų langus. Architektūrinis fonas primena Rafaelio popiežiaus kambarių freskas Apaštalų rūmuose Vatikane, tačiau Anto nijus iš Faencos sudėtingoms architektūros detalėms, pers pektyvos efektams skiria dar daugiau dėmesio. Galima saky ti, kad architektūra ir jos simbolika iškalbingesnė už pačias veikėjų figūras. Marijos scenoje pavaizduota intriguojanti detalė – korintinės kolonos, kurių kaneliūros (kolonų stiebų išilginiai grioveliai) nevienodo gilumo. Panašu, kad ši detalė paimta iš brandžiojo renesanso architekto Donato Braman tės konkretaus kūrinio – marmurinio „sarkofago“, kuriuo buvo apvilkta tos pačios Loreto bazilikos didžioji relikvija – Marijos namelis iš Nazareto, anot legendos, stebuklingu būdu angelų perneštas į Italiją ir galiausiai atsidūręs Lorete. 1507 m. vyskupas užsakė Bramantei sukurti Šventiesiems Namams apvalkalą – mauzoliejų, kurį dar nebaigtą turėjo matyti tapytojas, po kelerių metų gavęs užsakymą kurti var gonų prospekto dureles Loreto bazilikoje. Dėl to brandaus renesanso stiliumi pavaizduota bažnyčios erdvė, supanti Marijos figūrą, galėtų simbolizuoti ir jos namus Nazarete, ir naujųjų laikų Bažnyčią. Kairioje sąvarų pusėje esančios figūros patalpintos ma žesnėje antikinėje šventykloje. Šventyklos dekoras taip pat labai iškalbingas. Neatsitiktinai pastatas puoštas bukranijos 6 ornamentu, susidedančiu iš pakaitomis komponuotų jaučių kaukolių ir patenų – liturginių indų. Šis ornamentas simbo lizuoja kraujo auką. Atėjęs į antikinę kultūrą iš dar senesnių laikų, jis jungia Senojo Testamento, graikų, romėnų ir krikš čioniškąją kultūras. Šv. Luko atributas jautis, pavaizduotas pirmame plane, taip pat yra aukos simbolis, perimtas iš se nųjų kultūrų ir tapęs Kristaus atperkamosios aukos ženklu. Taip bukranija lydi evangelinę sceną, paryškindama jos teo logines prasmes: ji priešpastato ir jungia Senojo ir Naujojo testamento figūras, žymėdama kelią mūsų širdyse iš Senojo Įstatymo į Gerąją Naujieną. Jurgita Sprindžiūnienė 7 MĖNESIO ŠVENTOJI ŠV. KOTRYNA SIENIETĖ LIEPSNOJANTI MEILĖ KRISTUI IR BAŽNYČIAI otryna gimė 1347 m. kuklaus vilnų dažytojo Beninka zo šeimoje, Sienoje, Italijoje, sudėtingu Viduramžių laikotarpiu,K kai visoje Europoje siautė pilietiniai karai, kovos dėl valdžios ir juodasis maras. Kotryna buvo dvidešimt ket virtas vaikas šeimoje, o dar mergaitė, todėl augo be tinkamo išsilavinimo, pati savarankiškai pramokusi skaityti ir rašyti. Tačiau vos sulaukusią septynerių metų mergaitę aplankė pirmoji vizija – ji išvydo besišypsantį popiežiaus drabužiais vilkintį Kristų, iš kurio širdies sklidęs spindulys palietė ją ir sužeidė. Dėl šios vizijos joje visam laikui įsitvirtino nuostata, kad Kristus yra popiežius, o popiežius – Kristus. Po regėjimo mergaitė slapčia davė skaistumo įžadus ir nuo to laiko vis labiau troško tylos, maldingos vienumos, askezės. Po ilgos kovos su tėvais, norėjusiais ją, nepaprasto grožio mergaitę, ištekinti, Kotryna nusikirpo plaukus, apsigaubė nuometu ir šešiolikmetė įstojo į dominikonų tretininkų ordiną. Ji atsidė jo maldai, pasninkui, ligonių slaugai ir vargšų globai. Tačiau Dievas jai buvo numatęs kitokį kelią. Dvidešimt metė Kotryna patyrė naują viziją, kurioje atsidavė Jėzui per „mistines vestuves“: Jėzus paėmė jos širdį ir davė jai savąją. Pajutus kvietimą eiti į viešumą, aplink ją, bemokslę merginą, ėmė burtis sekėjų ir gerbėjų būrys: mokytojai, menininkai, 8 kilmingieji ir amatininkai. Kotryna mokė juos visa širdi mi mylėti Išganytoją Kristų ir Bažnyčią – mistinį Jo Kūną. Jie, vadovaujami Kotrynos, svarstė teologijos ir mistikos dalykus, vadino Kotryną „mama“, o ji juos – „brangiausiais vaikais“. Ši nepaprasta ir energinga moteris aktyviai įsitraukė į sudė tingą politinę ir visuomeninę to meto realybę. Kotryna viešai ir drąsiai kalbėjo ir mokė iš įvairių šalių atvykusius žmones. Jos patarimų prašydavo netgi pats popiežius. Kotryna taip pat pradėjo diktuoti laiškus karaliams, prelatams, teisėjams ir paprastiems žmonėms, kviesdama juos taikai ir santarvei. Ji sakė: „Rašau neįkainojamu Jėzaus krauju.“ Kotrynos laiš kai pasiekė ir popiežių (popiežių ji vadino „švelniuoju žemiš kuoju Kristumi“),